INDUSTRINIO PAVELDO TYRIMAS - Papildytas

VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS
MENŲ FAKULTETAS
MENOTYROS KATEDRA
Vardas, Pavardė
INDUSTRINIO PAVELDO PRITAIKYMAS KŪRYBINIAMS PROJEKTAMS:
KAUNO MIESTO ATVEJIS
Bakalauro baigiamasis darbas
Kūrybinių industrijų studijų programa, valstybinis kodas 612P96003

Komunikacijos studijų kryptis
Vadovas(-ė): _____________________________________________
(Pedagoginis ir mokslinis laipsnis, vardas, pavardė) (Parašas) (Data)
Apginta: Menų fakulteto dekanas (-ė): __________________________

(Pedagoginis ir mokslinis laipsnis, vardas, pavardė) (Parašas) (Data)
Kaunas, 2019
TURINYS
PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS............................................................................................................... 3
SĄVOKŲ SĄRAŠAS..................................................................................................................... 4
SANTRAUKA ................................................................................................................................ 5
SUMMARY .................................................................................................................................... 7
ĮVADAS.......................................................................................................................................... 8
1. INDUSTRINIO PAVELDO PRITAIKYMO KŪRYBINIAMS PROJEKTAS TEORINIS
PAGRINDIMAS ................................................................................................................. 11
1.1 Industrinio paveldo sąvokos ...................................................................................... 11
1.2 Industrinio paveldo pritaikymo kūrybiniams projektams poreikio analizė ............... 14
1.3 Užsienio industrinių pramonės teritorijų pritaikymo aspektai.................................... 17
1.4 Industrinio paveldo pritaikymo problemų analizė...................................................... 24
2. INDUSTRINĖS ARCHITEKTŪROS POTENCIALAS KAUNO MIESTO ATVEJIS ... 27
2.1 Industrinės architektūros potencialas Kauno miesto renginiams................................27
2.2 Kauno miesto industrinio paveldo taikomo kūrybiniams projektams žemėlapio
analizė........................................................................................................................................... 31
IŠVADOS IR REKOMENDACIJOS........................................................................................... 38
LITERATŪROS IR KITŲ INFORMACIJOS ŠALTINIŲ SĄRAŠAS........................................ 40
PRIEDAI ....................................................................................................................................... 43
2
PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS
1 pav. „Kaapelitehd“ Helsinkyje – buvusi „Nokia“ kabelių gamykla

2 pav. „Stiftelsen Kulturhuset USF“ – buvęs sardinių fabrikas Bergene
3 pav. Europos kultūrų organizacijų tinklas - „Trans Europe Halles
4 pav. „Tate Modern“galerija buvusioje Londono Nakside‘o elektrinėje
5 pav. Amsterdamo klubas „Melkweg“ buvusiame cukraus sandėlyje ir pieninėje
6 pav. Londono stotis ir kavinė „Deptford projekt“ buvusioje geležinkelio stotyje
7 pav. Buvusi “Fluxus ministerija” buvusiame batų fabrike “Lithuanica
8 pav. „Fluxus ministerija“ buvusiame batų fabrike “Lithuanica” organizuojami renginiai
9 pav. Klubas „Potiomkinas“ buvusiame skerdyklos ir mėsos perderbimo „Maisto“ fabrike
3
SĄVOKŲ SĄRAŠAS
Industrinis paveldas – tai specifinė kultūros paveldo rūšis, kurios prioritetai yra pastarųjų
metų įvykiai, aplinka ir daiktai susiję su industrine gamyba, daugiausia nuo Pramonės revoliucijos
laikų XVIII a. II p. iki XX a. pabaigos1.
Industrinė architektūra – tai industrinės paskirties statiniai ir jų kompleksai su jiems
priklausančia interjero įranga.2
Kultūros paveldas – karta iš kartos paveldimos, perimamos, sukurtos ir perduodamos kultūros
vertybės, svarbios etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriais3.
Pramonė – tai viena pagrindinių miesto varomųjų jėgų, susijusi su ekonominiais, socialiniais
bei technologiniais procesais ir industrinės paskirties objektų gyvavimo klausimais4.
Parkūras (pranc. parkour — „distancija“, „kliūčių ruožas“) – neformalus gatvės sportas,
pagrindinis principas judėjimas, patekimas iš vienos vietos į kitą kiek įmanoma greičiau ir
efektyviau5.
1
Drėmaitė, M., Kulevičius, S., Soms, H., Trimonienė, R., Salatkienė, B. (2007). Pramonės paveldas. Pramonės paveldo
panauda šiandienos poreikiams: gerosios patirties analizės ataskaita. Šiauliai.
2
3
Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas. 1994-12-22, Nr. I-733. Valstybės žinios,
1995, Nr. 3-37.
4
Matulevičius K., Šliogerienė J. (2011). Industrinių teritorijų konversija: Užsienio šalių praktika. Mokslas – Lietuvos
ateitis.
5
4
SANTRAUKA
Mokslinė problema. Daugelis Kauno industrinio architektūros paveldo objektų stovi niekieno
neprižiūrimi, apleisti ir palikti griūti. Trūksta sisteminio požiūrio į industrinio paveldo potencialą, kaip į
kultūrinių funkcijų objektą. Tačiau tinkamas požiūris į vertingo industrinio paveldo išsaugojimą ir kūribinis
šiuolaikinės architektūros komponavimas istoriniuose industriniuose kvartaluose gali turėti nepaparastai didelį
efektą kultūriniams, ekonominiams, investiciniams, socialiniams, estetiniams faktoriams ir jų panaudojimui.
Industrinės architektūros paveldas gali tapti poindustrinio Kauno miesto įvaizdžiu bei vizitine kortele,
pritraukiančia sėkmingą verslą, investicijas, turizmą kultūriniame sektoriuje. Kūrybinių projektų skatinimas
industrinio architektūros paveldo objektuose gali tapti solidžiu miesto prekiniu ženklu, užtikrinančiu ne tik
finansinę naudą, bet ir paveldo apsaugą6.
Darbo objektas: Industrinio paveldo pritaikymas kūrybiniams projektams Kauno mieste.
Darbo tikslas: Išanalizuoti industrinio paveldo pritaikymo aspektus kūrybiniams projektams Kauno
mieste.
Tyrimo metodai: Siekiant išanalizuoti industrinio paveldo pritaikymo kūrybiniams projektams
Kauno mieste buvo taikytas mokslo šaltinių analizės tyrimo metodas. Mokslinė literatūra, žiniasklaidos tekstai,
teisiniai aktai bei moksliniai šaltiniai buvo analizuojami pasitelkus informacijos grupavimo, sisteminimo,
lyginimo ir apibendrinimo metodus. Baigiamąjame darbe analizuojami Kauno industrinio paveldo objektai:
meno fabrikas „Fluxus ministerija“ buvo įsikūrusęs buvusiame batų fabrike „Lituanica“, klubas „Potiomkinas“
įsikūręs skerdyklos ir mėsos perdirbimo fabrike, klubas „Gargaras“ esantis vilko kailių fabrike, alaus darykla
„Ragutis“ esanti garinių bravorų ir salyklo fabrike, prekyvos centras „Akropolis“ įsikūręs talismansų ir Kauno
audinių fabrikuose, kūrybinis kvartalas įsikūręs buvusiame „Sanitas“ fabrike.
Tyrimo išvados: Didžiausią žalą Kauno industrinės architektūros paveldui padarė sovietmečio
idustrializacija. Dauguma istorinių Kauno industrinės architektūros pastatų yra dabartiniame miesto centre,
netoli Nemumo ar Neries upių. Kauno industrinei architektūrai būdingiausi yra šie statiniai: bravorai - alaus
daryklos, stipriųjų gėrimų ir maisto laikymo sandėliai, pramoniniai šaldytuvai, skerdyklos, pieninės,
pramoniniai malūnai, metalo apdirbimo ir industrinių mašinų gamybos fabrikai, tekstilės ir avalynės fabrikai,
spaustuvės, chemijos ir parfumerijos fabrikai, tabako fabrikai ir kt. Nenaudojamuose industriniuose pastatuose
organizuoti įvairūs renginiai, festivaliai, meno projektai ir kt. Taip pat parengta nemažai industrinio paveldo
teritorijų regeneracijos projektų, tačiau juose dar trūksta originalių paveldo panaudos idėjų.
Industrinės architektūros paveldo statiniai, pasižymintys išskirtine architektūra, įtakoja Kauno
miesto įvaizdį ir aplinką. Daugelį industrinės architektūros fabrikų Kaune galima pritaikyti įvairiems
kūrybiniams projektas. Šį industrinį miesto įvaizdį formuoja daugelis miesto menininkų, verslininkų ir
pramogų verslo atstovų. Išskirtini industrinę architektūrą išsaugoję objektai, išraiškingi savo tūriais ir fasadais,
darantys didelę įtaką urbanistinei Kauno miesto struktūrai ir aplinkai yra buvęs batų fabrikas „Lituanica“
pritaikytas meno fabrikui „Fluxus ministerija“, buvusi katilinė pritaikyta studijai - klubui „Potiomkinas“, buvęs
6
Kliukaitė, S. (2009). Idėja: industrinė aplinka ir kavos puodelis. In: Miesto IQ, 4.
5
„Vilko“ kailių fabrikas pritaikytas klubui „Gargaras“, garinių bravorų ir salyklo fabrikai pritaikyti Kauno alaus
darykloms, ampulių „Sanito“ cecho teritorija pritaikyta besikuriančiam kūrybiniam kvartalui, Tilmansų ir
„Kauno audinių“ fabrikai pritaikyti prekybos ir pramogų centrui „Akropolis“, Salomonų tabako ir papirosų
fabrikas pritaikytas ISM Vadybos ir ekonomikos universitetui.
6
SUMMARY
Scientific problem. Many of Kaunas's industrial architectural heritage objects stand unattended,
abandoned and left to fall. There is a lack of systematic approach to the potential of industrial heritage as an
object of cultural functions. These problems seem to reflect the general attitude of culture representatives of
Kaunas cultural projects and events to the city.
However, an appropriate approach to the preservation of valuable industrial heritage and the creative
composition of contemporary architecture in historical industrial districts can have an unacceptable effect on
cultural, economic, investment, social, aesthetic factors and their use. Industrial architectural heritage can
become a post-industrial image of Kaunas city and a business card that attracts successful business,
investments and tourism in the cultural sector. Promoting creative projects in industrial architectural heritage
sites can become a solid city brand not only for financial benefits, but also for heritage protection.
Object of the work: Adaptation of industrial heritage to creative projects in Kaunas city.
Aim of the thesis: To analyze aspects of industrial heritage application for creative projects in
Kaunas city.
Research Methods: In order to analyze the application of industrial heritage for creative projects in
Kaunas city, the method of analysis of scientific sources was applied. Scientific literature, media texts, legal
acts and scientific sources were analyzed using methods of grouping, systematizing, comparing and
summarizing information. Kaunas industrial heritage objects are analyzed in the final work: the art factory
Fluxus ministry was located in the former shoe factory Lituanica, the club Potiomkinas is located in a
slaughterhouse and meat processing factory, the Gargaras club in the wool fur factory, the brewery Ragutis is
located in the steam room. in the brewery and malt factory, the Akropolis Fair Center is located in talismans
and Kaunas fabric factories, and the creative quarter is located in the former Sanitas factory.
The conclusions of the research: The biggest damage to the industrial heritage of Kaunas was
made by the ideals of the Soviet era. Most of the historic buildings of Kaunas industrial architecture are located
in the present city center, near the Nemunas or the Neris rivers. The most characteristic of Kaunas industrial
architecture are the following buildings: breweries - breweries, strong beverage and food storage warehouses,
industrial refrigerators, slaughterhouses, dairies, industrial mills, metalworking and industrial machinery
factories, textiles and footwear factories, printers, chemical and perfumery factories, tobacco factories and so
on. Various events, festivals, art projects, etc. have been organized in unused industrial buildings. A number
of industrial heritage site regeneration projects have also been developed, but they still lack original ideas for
heritage use. Industrial architecture buildings with outstanding architecture influence the image and
environment of Kaunas city. Many industrial architectural factories in Kaunas can be adapted to a variety of
creative projects. This industrial image of the city is shaped by many artists, businessmen and business
representatives of the city. Exclusive industrial architectural objects expressing their volumes and facades,
having a significant influence on the urban structure and environment of Kaunas city are former shoe factory
“Lituanica” adapted to the art factory “Fluxus ministerija”, former boiler house adapted for studio
“Potiomkinas”, former “Vilko”. fur factory adapted for club "Gargaras", steam breweries and malt factories
for Kaunas breweries; Adapted to ISM University of Management and Economics.
7
ĮVADAS
Temos aktualumas. Paveldas ir jo apsauga – visame pasaulyje viena aktualiausių

mokslininkų ir praktikų diskusijų temų ir svarbiausių veiklos sričių. Paveldas saugomas, tausojant,
valdant ir naudojant individų, vietovių, valstybių turtą, siekiant suformuoti vietovės identitetą,
palaikyti ir stiprinti kultūrinę įvairovę, skatinti tarpkultūrinį dialogą, ugdyti kūrybiškumą ir
gebėjimus, plėtoti ekonominį potencialą, pritraukti turistus ir pan.7
Šiuolaikinės ekonominės, socialinės ir kultūrinės tendencijos įtakoja susidomėjimą pritaikyti
industrinį paveldą kūrybiniams projektams. Menininkų dirbtuvės, koncetrai, parodos, muziejai,
kavinės, klubai, meno teritorijos apleistuose industrinio paveldo pastatuose vaizduoja kūrybinių
projektų pritaikymo potencialą Kauno mieste.
Industrinės architektūros paveldo pritaikymo idėjos, post - industriniuose Vakarų Europos ir
Amerikos miestuose pradėtos kurti praėjusio amžiaus antroje pusėje, todėl šiandien virsta vis labiau
globojančiu faktoriumi, pripažįstančiu ne tik naujas funkcijas, bet ir naują architektūrinę estetiką,
grįstą industrinio paveldo išsaugojimu. Industrinio paveldo pritaikymu kūrybiniams projektams
siekiama išsaugoti istorinius pramoninės architektūros paveldo objektus, kaip industrinės visuomenės
kultūros ženklus ateinančioms kartoms8.
Kaunas – tai poindustrinis miestas, kuriame industrinis perversmas lyginant su kitais Vakarų
Europos miestais prasidėjo ganėtinai vėlai, ir tik XIX amžiuje antroje pusėje. Tačiau šiandien mieste
itin gausu industrinio paveldo architektūros, išlikusios įvairiose Kauno zonose. Todėl industrinio
paveldo pritaikymas kūrybiniams projektams Kauno mieste itin aktuali tema, skatinanti tyrinėti
Kauno industrinio paveldo objektus ir jų panaudojimo galimybes kūrybiniams projektams9.
Darbo naujumas grindžiamas nauju požiūriu į Kauno miesto industrinio paveldo
pritaikymo kūrybiniams projektams galimybes. Industrinio paveldo pastatams ne visada galioja
griežtos restauracijos taisyklės. Dėl šios priežasties industrinio paveldo objektų pritaikymo galimybės
Kauno miesto renginiams yra beveik neribotos. Ko pasekoje, į industrinio paveldo pritaikymą žiūrima
kūrybinių projektų ir renginių prizmę, todėl baigiamąjam darbui pasirinktas industrinio paveldo
pritaikymo kūrybiniams projektams Kauno mieste analizavimas.
Mokslinė problema. Daugelis Kauno industrinio architektūros paveldo objektų stovi
niekieno neprižiūrimi, apleisti ir palikti griūti. Trūksta sisteminio požiūrio į industrinio paveldo
potencialą, kaip į kultūrinių funkcijų objektą. Šios problemos manytina atspindi bendrą Kauno
kultūros projektų ir renginių atstovų požiūrį į kultūrą mieste.
7
Howard, P. (2003). Heritage: Management, Interpretation, Identity. Bodmin: MPG Books Ltd.
8
Butkus, S. T. (2010). Mietsas kaip įvykis. Urbanistinė kultūrinių funkcijų studija. Vilnius: Kitos knygos.
9
Reklaitė, J. (2015). Kaunas 1918 – 2015. Architektūros gidas. Kaunas: Lapas.
8
Tačiau tinkamas požiūris į vertingo industrinio paveldo išsaugojimą ir kūribinis šiuolaikinės
architektūros komponavimas istoriniuose industriniuose kvartaluose gali turėti nepaparastai didelį
efektą kultūriniams, ekonominiams, investiciniams, socialiniams, estetiniams faktoriams ir jų
panaudojimui. Industrinės architektūros paveldas gali tapti poindustrinio Kauno miesto įvaizdžiu bei
vizitine kortele, pritraukiančia sėkmingą verslą, investicijas, turizmą kultūriniame sektoriuje.
Kūrybinių projektų skatinimas industrinio architektūros paveldo objektuose gali tapti solidžiu miesto
prekiniu ženklu, užtikrinančiu ne tik finansinę naudą, bet ir paveldo apsaugą10.
Tyrimo klausimai: Koks yra industrinio paveldo pritaikymo kūrybiniams projektams
poreikis? Kaip pritaikomos užsienio industrinės pramonės teritorijos kūrybiniams projektams? Koks
yra industrinės architektūros potencialas Kauno miesto kūrybiniams projektams?
Darbo objektas: Industrinio paveldo pritaikymas kūrybiniams projektams Kauno mieste.
Darbo tikslas: Išanalizuoti industrinio paveldo pritaikymo aspektus kūrybiniams
projektams Kauno mieste.
Tyrimo uždaviniai:
1. Atskleisti industrinio paveldo sąvokas bei industrinio paveldo pritaikymo
kūrybiniams projektams poreikį.
2. Išnagrinėti užsienio industrinių pramonės teritorijų pritaikymo aspektus.
3. Išanalizuoti industrinės architektūros potencialą Kauno miesto kūrybiniams
projektams.
4. Sudaryti Kauno miesto industrinio paveldo, taikomo kūrybiniams projektams
žemėlapį.
Tyrimo metodai: Siekiant išanalizuoti industrinio paveldo pritaikymo kūrybiniams
projektams Kauno mieste buvo taikytas mokslo šaltinių analizės tyrimo metodas. Mokslinė literatūra,
žiniasklaidos tekstai, teisiniai aktai bei moksliniai šaltiniai buvo analizuojami pasitelkus informacijos
grupavimo, sisteminimo, lyginimo ir apibendrinimo metodus. Baigiamąjame darbe analizuojami
Kauno industrinio paveldo objektai: meno fabrikas „Fluxus ministerija“ buvo įsikūrusęs buvusiame
batų fabrike „Lituanica“, klubas „Potiomkinas“ įsikūręs skerdyklos ir mėsos perdirbimo fabrike,
klubas „Gargaras“ esantis vilko kailių fabrike, alaus darykla „Ragutis“ esanti garinių bravorų ir
salyklo fabrike, prekyvos centras „Akropolis“ įsikūręs talismansų ir Kauno audinių fabrikuose,
kūrybinis kvartalas įsikūręs buvusiame „Sanitas“ fabrike.
Moksliniai tyrimai: Daugelis Lietuvos ir užsienio autorių tyrinėjo industrinio paveldo
pritaikymo galimybes, Antuchevičienė, J. (2005) tyrė apleistų pastatų naudojimo modeliavimą
10
9
darnaus vystymosi aspektu, Bagočius M., Domarkas V., Sinkienė J. (2011) analizavo Lietuvos
Respublikos paveldo apsaugos sistemos valdymo ypatumus, Butkus, T. (2005) tyrė kultūrinę miesto
funkciją, Drėmaitė, M., Kulevičius, S., Soms, H., Trimonienė, R., Salatkienė, B. (2007) nagrinėjo
pramonės paveldą, Garrick, E. Alistratovaitė, I. (2005) tyrinėjo pramonės objektų pakrantės zonoje
konversijos patirtis, Kliukaitė, S. (2008) analizavo meno fabrikus , Lukšionytė-Tolvaišienė, N. (2001)
tyrė gubernijos laikotarpį Kauno architektūroje, Marcinkevičiūtė, D., Ambrasas, G. (2010) atskleidė
apleistų karinės paskirties teritorijų konversiją, Nekrošius, L. (2006) tyrė pramonės paveldą ir jo
konversijas poidustriniame Ruro regione, Vaitkuvienė, A. (2006) analizavo paveldo industriją
Lietuvoje.
Darbo struktūra: darbą sudaro 4 skyriai, išvados, 47 puslapiai, 9 paveikslų, 44 literatūros
šaltiniai, 4 priedai. Pirmąjame darbo skyriuje atskleidžiamos industrinio paveldo sąvokos bei
industrinio paveldo pritaikymo kūrybiniams projektams poreikis, užsienio industrinių pramonės
teritorijų pritaikymo galimybės kūrybiniams projektams ir Industrinio paveldo pritaikymo problemų
analizė
Antrąjame darbo skyriuje nagrinėjamas industrinės architektūros potencialas Kauno miesto
renginiams.
10
1.INDUSTRINIO PAVELDO PRITAIKYMO KŪRYBINIAMS
PROJEKTAS TEORINIS PAGRINDIMAS
1.1 Industrinio paveldo sąvokos
Mokslinėje literatūroje pateikiama dauguma paveldo sąvokos apibrėžimų. Pirmiausiai

paveldu yra laikoma tai, kas paveldėta iš praeities. Dažniausiai tai įvairūs tokie gamtos ištekliai, kaip
gyvūnija, augalija, geologija, kraštovaizdžis ar tokie kultūros ištekliai, kaip fiziniai žmonių darbo
kūriniai, kulinarija, gamyba, tradicijos ir t.t. Paveldo sąvoka apibrėžiama kaip „turtas, kuris yra ar
gali būti paveldėtas“. Šis apibrėžimas pateikia užuominą, kad paveldas nebūtinai gali būti jau turimas,
jis gali būti paveldėtas ateityje. Paveldas tai „vertingi daiktai, pavyzdžiui, istoriniai pastatai, išlikę
nuo praėjusių kartų; susiję su istorinę ar kultūrinę vertę turinčiais daiktais, kuriuos verta išsaugoti“.11
Gana apibendrinantį paveldo sąvokos apibrėžimą pateikė P. Howard: „bet kas, ką žmonės nori
išsaugoti ar rinkti“12. Paveldu gali būti gali būti patys įvairiausi objektai kaip katedra, herbas,
nacionaliniai parkai, patiekalai, dainos, statiniai, bažnyčios ir kt., kurie priklauso tokiems
reikšmingumo lygmenims, kaip šeima, vietovė, nacionalinis ar tarptautinis lygmuo. Objektas paveldu
tampa tik tada, kai jie paveldu pripažįstami oficialiai, t. y. Tada, kai saugomais paskelbiami įstatymo
numatyta tvarka13.
„Kultūros paveldas - karta iš kartos paveldimos, perimamos, sukurtos ir perduodamos
kultūros vertybės, svarbios etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriais“14. „Kultūros paveldo“
samprata klostėsi ilgus metus. Ilgą laiką kultūros paveldu buvo laikomi pavieniai architektūros,
dailės, archeologijos ar istorijos paminklai, tačiau nuo XX a. antrosios pusės kultūros paveldą imta
reglamentuoti tarptautiniais dokumentais15.
„Kultūros paveldo“ sąvoką galima apibūdinti:
1. Tai bet kokios fizinės liekanos, pasiekusios iš praeities, tai muziejai, kolekcijos,
archeologinės vietovės, architektūros objektai;
2. Tai liekanos, matomos iš dabarties pozicijų,
3. Objektai ar artefaktai, kuriuos galima susieti su praeitimi,
11
Matulevičius K., Šliogerienė, J. (2011). Industrinių teritorijų konversija: Užsienio šalių praktika. Mokslas – Lietuvos
ateitis.
12
Howard, P. (2003). Heritage: Management, Interpretation, Identity. Bodmin: MPG Books Ltd.
13
Bagočius M., Domarkas V., Sinkienė, J. (2011). Lietuvos Respublikos paveldo apsaugo sistemos valdymo ypatumai:
Kuršių nerijos atvejis. Viešoji politika ir administravimas, 3 (10), 357 – 372.
14
Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas. 1994-12-22, Nr. I-733. Valstybės žinios,
1995.
15
Bagočius M., Domarkas V., Sinkienė J. (2011). Lietuvos Respublikos paveldo apsaugo sistemos valdymo ypatumai:
11
4. Kultūrinio ar meninio produktyvumo srities nacionalinis paveldas;
5. Iš dalies ar visiškai apimantis gamtinės aplinkos elementas, vartojant „paveldo
kraštovaizdžio“ terminą; įvardijant komercinės veiklos sritį „paveldo industriją“,
besiremiančią paveldo elementų turinčių produktų ir paslaugų visuma; pagrindžiant ir
puoselėjant politinį ekstremizmą ir rasinį ar etninį išskirtinumą16.
„Industrinis paveldas – tai specifinė kultūros paveldo rūšis, kurios prioritetai yra pastarųjų
metų įvykiai, aplinka ir daiktai susiję su industrine gamyba, daugiausia nuo Pramonės revoliucijos
laikų XVIII a. II p. iki XX a. pabaigos“17.
Paveldo apsaugos būdai gali būti įvairūs, dažniausiai jie priklauso nuo to, kokia yra
industrinio paveldo objekto būklė, tipas, nacionalinė paveldo apsaugos politika, finansinės galimybės
ir t.t. Dažniausiai skiriami šie industrinio paveldo apsaugos būdai:
1) Apskaita – tai specialioje duomenų bazėje kaupiama išsami informacija apie paveldo
objektą,
2) Skelbimo saugojimas – kai valstybės arba savivaldybės objektas pripažįstamas ir
skelbiamas saugomu,
3) Saugojimas, tvarkyba ir naudojimas, kai objekto valdytojas prižiūri paveldo objektą,
o institucijos tikrina, kaip laikomasi teisės normų ir apsaugos reikalavimų,
4) Pažinimas, jo sklaida paveldo objekto populiarinimas, leidimas visuomenei su juo
susipažinti ir kt.,
5) Atgaivinimas – tai nykstančių ar sunykusių objektų atkūrimas18.
Pagal industrinio paveldo būseną kultūros paveldas klasifikuojamas į du tipus, tai
materialusis - kilnojamasis ir nekilnojamasis ir nematerialusis. Materialiajam paveldui priskiriami
tokie materialūs objektai su kuriais yra susijusios vietos, turinčios istorines, archeologines,
etnologines, mitologines, memorialines, religines, architektūrines, urbanistines, menines ir mokslines
vertes19.
Industrinį paveldą sudaro:
1) Kraštovaizdžiai,
2) Gamybos, gabenimo, apdorojimo bei prekybos vietos,
3) Kelių tinklai;
4) Statiniai ir jų kompleksai bei inžineriniai įrenginiai;
16
17
18
19
Vaitkuvienė, A. (2006). Paveldo industrija Lietuvoje. In: Lietuvos istorijos studijos. Vilnius, 17, 95.
12
5) Gamybos įranga, tai įrengimai, prietaisai, įrankiai, transporto priemonės bei darbo
procesai;
6) Industrializavimo ir techniniai procesai bei jų sąsajos su žmogaus gyvenimu;
7) Žmonių gyvenimas tai darbininkų, inžinierių ir technologų, architektų, pramonininkų
darbas ir kūryba;
8) Visuomeninis gyvenimas, tai pramonės ir technikos poveikis žmonių
bendruomenėms20.
„Industrinė architektūra – tai industrinės paskirties statiniai ir jų kompleksai su jiems
priklausančia interjero įranga. Industrinės architektūros statinių architektūra labai įvairi. Ją įtakoja
pastate vykdoma industrinė funkcija“21.
XIX a. vid. – XX a. vid. laikotarpio miesto industrinių pastatų, priskirtini fabrikai, gamyklos,
bravorai, skerdyklos, pieninės, motoriniai malūnai, spaustuvės, sandėliai, pramoniniai šaldytuvai,
pramoninės elektrinės, lentpjūvės ir kt.22.
Industrinė architektūra pradėjo vystytis Pramonės revoliucijos laikotarpiu XVIII amžiuje ir
tęsėsi iki XIX amžiaus, kuomet Vakarų Europos šalyse buvo pereinama nuo manufaktūrinės prie
stambiosios mašininės gamybos. Šiame laikotarpyje industriniai pastatai atitiko to meto architektūros
tendencijas, todėl ankstyvosioms gamykloms būdingas vadinamas plytų stilius, tai neogotika,
neorrenesansas, neoklasicizmas23.
Didžiausius Lietuvos miestus industrijos perversmas pasiekė kiek vėliau nei Vakarų Europos
miestus. Lietuvoje industrinė architektūra atsirado tik XIX amžiaus antroje pusėje. Tokie didžiausi
Lietuvos miestai, kaip Vilnius, Kaunas, Klaipėda ir Šiauliai tapo industriniais centrais24.
Gamyklų persversmas įtakojo industrinės architektūros kaip naujų architektūros statinių
atsiradimą bei ilgą Europos modernizacijos procesą. Industrinio paveldo pritaikymo formų įvairovė
šiandien yra labai plati. Iškiriamos šios industrinių statinių pritaikymo formos siejamas su
kūrybinėmis industrijomis, tai meno ir kultūros fabrikai, muziejai, galerijos, loftai, klubai ir kavinės25.
Apibendrinant galima teigti, jog industrinis paveldas – tai specifinė kultūros paveldo rūšis,
kurios prioritetai yra pastarųjų metų įvykiai, aplinka ir daiktai susiję su industrine gamyba. Industrinė
20
Drėmaitė, M., Kulevičius, S., Soms, H., Trimonienė, R., Salatkienė, B. (2007). Pramonės paveldas. Pramonės
paveldo panauda šiandienos poreikiams: gerosios patirties analizės ataskaita. Šiauliai.
21
22
23
Tate Modern. International and contemporarry art. Prieiga per internetą https://www.tate.org.uk/visit/tate-modern.
Žiūrėta 2019 m. balandžio 4 dieną.
24
25
13
architektūra – tai industrinės paskirties statiniai ir jų kompleksai su jiems priklausančia interjero
įranga, kurią įtakoja objekte vykdoma industrinė funkcija. Dažniausiai pasitaikantys industriniai
pastatai, tai fabrikai, gamyklos, bravorai, skerdyklos, pieninės, motoriniai malūnai, spaustuvės,
sandėliai, pramoniniai šaldytuvai, pramoninės elektrinės ir lentpjūvės. Industrinių statinių pritaikymo
formos siejamas su kūrybinėmis industrijomis, tai meno ir kultūros fabrikai, muziejai, galerijos, loftai,
klubai ir kavinės
1.2 Industrinio paveldo pritaikymo kūrybiniams projektams poreikio analizė
Praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje Europoje ir JAV prasidėjęs industrijos nuosmukis

paskatino gamybos iškėlimą į užmiesčius. Todėl miestų centruose, dažnai labai vaizdingose ir lengvai
pasiekiamose vietovėse prie upių, kanalų, geležinkelių liko daug apleistų industrinės architektūros
objektų. Kai kurios gamyklos išliko autentiškuose industrinio paveldo kompleksuose26.
XIX–XX aamžiaus industrinis paveldas šiandien galėtų tapti Lietuvos verslo investicijų
traukos objektu kūrybiniams projektams – tokia išvada formuojasi, žvelgiant kitų šalių patirtis.
Daugelyje valstybių industrinės architektūros statiniai, kareivinės, sandėliai, kiti buvę gamyklų
objektai dažnai tampa ne tik muziejais ar meno galerijomis. Šių architektūrinių objektų ir juos
supančios istorinės erdvės stokoja kino filmų ir spektaklių kūrėjai, taip pat šie objektai tampa
koncertų, festivalių ir įvairių sambūrių vieta. Industrinio paveldo statiniai taip pat naudojami kuriant
ar eksponuojant vaizduojamąjį meną. Šis procesas vyksta dėl pasaulyje sparčiai vykstančios
technologijų kaitos. Nykstant kai kurioms industrinėms šakoms, uostams, aerodromams, industrinės
paskirties pastatai dažnai atsiranda miestų centruose ir nebeturi sąlygų tinkamai funkcionuoti.
Lietuvoje dauguma industrinių pastatų ar jų kompleksų priklausė sovietų valdžiai. Jai pasitraukus,
beveik viskas buvo išvogta, išgrobta ir per vėlai pastebėta, kad tokius istorinius objektus svarbu
išsaugoti27.
„Pramonė – tai viena pagrindinių miesto varomųjų jėgų, susijusi su ekonominiais,
socialiniais bei technologiniais procesais ir industrinės paskirties objektų gyvavimo klausimais“28.
Tobulėjant technologijoms ir keičiantis žmonių poreikiams kažkada klestėję fabrikai bei kiti
industriniai statiniai praranda savo funkcinę reikšmę bei tampa nebenaudojami. Laikui bėgant šie
funkciškai susidėję statiniai sukelia daugybę socialinių ir aplinkosauginių problemų, tampantys
svetimkūniais vienetais ekonominiu, ekologiniu ir estetiniu požiūriais. Teršalai iš jų patenka į
26
Kliukaitė, S. (2008). Meno fabrikai – kultūra ir pramogos po vienu stogu. In: Miesto IQ, 2, 106-107.
27
Del Sasso, P., Caliandro, L. P. (2010). The role of historical agroindustrial buildings in the study of rural territory.
Landscape and Urban Planning, 96(3), 146–162.
28
Matulevičius K., Šliogerienė, J. (2011). Industrinių teritorijų konversija: Užsienio šalių praktika. Mokslas – Lietuvos
ateitis.
14
aplinkinių teritorijų gruntinį vandenį taip kenkdami visai ekosistemai. Nebenaudojamuose
industriniuose statiniuose dažnai įsikuria asocialūs asmenys, todėl tokios vietos tampa miesto
žmonėms pavojingos ir mažina aplinkinių pastatų patrauklumą29. Planuojant miestų plėtrą, tvarkybą
dažniausiai sprendžiami klausimai dėl pagal paskirtį nebenaudojamų, užpleistų pastatų panaudojimo.
Sprendžiama ar nugriauti funkciškai nebenaudojamus, apleistus objektus ar siekti šiuos pastatus
išsaugoti ir pritaikyti kitai paskirčiai.
Industrinių objektų bei teritorijų išsaugojimas svarbus dėl keleto priežasčių. Dažniausiai tai
susiję su istoriniu bei architektūriniu paveldu. Dideliuose plotuose kuriami muziejai, atsiranda parkai,
laisvalaikio bei poilsio zonos. Dėl geros lokacijos bei ekonominių priežasčių, kažkada klestėjusios
pramoninės teritorijos, konversijos būdu pritaikomos kūrybiniams projektams, virstant meno centrais,
darbui bei kūrybai skirtomis teritorijomis. Planuojant industrinio paveldo panaudojimą, ir pritaikymą
naujai paskirčiai svarbu atsižvelgti į daugelį techninių, ekonominių aspektų ir darnios plėtros
principus30.
Industrinių pritaikumas ar paskirties keitimas, gali vykti keliomis kryptimis:
1) Kai industrinio statinio paskirtis yra atnaujinama;
2) Kai industrinio statinio paskirtis keičiama siekiant išsaugant nepakitusį architektūrinį stilių
- urbanistinę raišką. Tai tinka tik tais atvejais, kai industrinis objektas yra pripažintas industrinės
architektūros paveldu;
3) Kai pritaikymas vykdomas iš esmės keičiant statinį – tai kompleksinė viso teritorijos
restauracija, kuri vykdoma tik tais atvejais, kai industrinis statinys yra pripažintas visiškai neveiksniu
ir neatitinkančiu naujiems poreikiams, todėl yra rengiamas naujas urbanistinis projektas.31
Mokslinėje literatūroje skiriamas didelis dėmesys industrinių paveldo pastatų pertvarkymui,
sprendžiamos problemoms ir atliekama galimų sprendimų analizė, nagrinėjami kiekvienoje iš šalių
konversiją lemiantys socialiniai, politiniai, teisiniai ir ekonominiai veiksniai. Pvz., Anglijoje,
Vokietijoje ir Prancūzijoje miestų teritorijų kaitai įtakos turėjo bendri reiškiniai: deindustrializacija,
globalizacija, demografiniai pokyčiai ir pasenusi aplinkos ir būsto urbanistinė struktūra. Kiekvienoje
iš šių šalių susiformavo vietos konteksto veiksnių nulemtos politikos priemonės, kurios atspindi
pagrindinius nacionalinius prioritetus: socialinės atskirties mažinimas Prancūzijoje, teritorijų
panaudojimo tolygumas Vokietijoje, žemės naudojimo efektyvumas Anglijoje32. Pramoninių
29
Marcinkevičiūtė, D., Ambrasas, G. (2010). Apleistų karinės paskirties teritorijų konversija. Mokslas – Lietuvos
ateitis, 2(2), 43–47.
30
ateitis, 2(2), 43–47.
31
32
Couch, Ch., Sykes, O., Borstinghaus, W. (2011). Thirty years of urban regeneration in Britain, Germany and France:
The importance of context and path dependency, Progress in Planning, 75(1), 1–52.
15
teritorijų pertvarkymą analizuojantys autoriai atkreipia dėmesį į senų pramonės statinių archeologinę,
architektūrinę vertę, kuri labai svarbi siekiant planuoti teritorijų transformavimą, pripažįstant buvusių
pramoninių statinių reikšmę architektūros, kraštovaizdžio, istorinių liudijimų požiūriu. Dėl to
teritorijų pertvarkymą svarbu nagrinėti kaip socialinę, ekonominę ir teritorinę sistemą33.
Gamyklių perkėlimas iš senųjų autentiškų idustrinių pastatų į naujai pastatytus pastatus, kaip
jau minėta, Europoje prasidėjo aštuntajame dešimtmetyje, tačiau Lietuvoje gamyklas pradėjo
perkėlinėti tik 1991 metais. Aštuntajame dešimtmetyje Vakarų Europos menas, išaugo iš tradicinių
raiškos formų ir ieškojo ne tik naujų galimybių, bet ir naujų erdvių. Todėl iniciatyvieji menininkai
apleistus miesto fabrikus pradėjo naudoti kūrybiniams projektams ir taip paskatino masinę apleistų
industrinių pastatų transformaciją į kūrybinės funkcijos objektus34.
Industrinių pastatų pritaikymo esmė yra įvairių kūrybinės veiklos ir meno formų
panaudojimas industrinės architektūros objektuose. Tai reiškia, kad industrinės architektūros paveldo
statinyje įsteigta ir tinkamai išvystyta kurybinė erdvė gali tapti idealia paskata kūrybinių projektų
plėtrai35.
Architektūriniai, industriniai statiniai yra laikomi prestižiniais pastatais, reprezentuojantys
įmonės įvaizdį padėsiantį įsitvirtinti rinkoje. Ilgametės gamybos reprezentavimas tarsi garantuoja
produkto kokybę, didina rinkos vertę. Nes bet kokia gamyba, kad ir kokio naujumo technologijomis
vykdoma, neatsiejama nuo „ilgamečių gamybos tradicijų“ šūkių36. Išskirtinė fabriko architektūra,
tampa prestižo ir gero įvaizdžio įrodymas.
Kūrybinės veiklos formas galima traktuoti kaip sektorius, priskirtinus kūrybiniai industrijai.
Industriniuose pastatuose galima įkurti:
1) Vizualųjį meną, tai dailę, grafiką, fotografiką, skulptūrą, instaliaciją,
2) Taikomąjį meną, tai dizainą, architektūrą, madą, reklamą;
3) Audiovizualinį meną, tai kiną, animaciją, skaitmeninį meną;
4) Scenos meną, tai teatrą, šokius, performansus, muziką;
5) Tarpdisciplininio meno projektus;
6) Parodų ir ekspozicijų erdves;
7) Festivalius ir renginius;
8) Kino teatrus ir koncertų sales;
9) Fotografijas, kino, televizijos ir radijo studijas;
10) Spaudos, reklamos ir leidybos įmonių biurus;
33
34
Kliukaitė, S. (2008). Meno fabrikai – kultūra ir pramogos po vienu stogu. In: Miesto IQ, 2, 106-107.
35
Caves R. E. (2012). Creative Industries. Contracts Between Arts and Commerse. Creative Economy Report.
36
Vaitkuvienė, A. (2006). Paveldo industrija Lietuvoje. In: Lietuvos istorijos studijos. Vilnius, 17, 95
16
11) Menininkų, dizainerių, architektų studijas ir dirbtuves;
12) Knygynus, bibliotekas, mediatekas;
13) Muzikos ir video įrašų platinimo vietas;
14) Autorinių drabužių ir daiktų krautuves-galerijas;
15) „Blusų“ turgus ir alternatyviuosiu komisus;
16) Neformalaus gatvės meno ir sporto rūšių erdves, tokias kaip grafitti, parkūrus,
riedlentes;
17) Kūrybines dirbtuves ir meno inkubatorius; įvairių kultūrinių programų ir edukacijos
centrus;
18) Meno ir mokslo centrus37.
Šios išvardintos kūrybinės veiklos formos neatsiejamos nuo kūrybinių paslaugų tiekėjų,
kartu veikiant klubams, muziejiams, galerijoms, kavinėms, restoranams, viešbučiams, parduotuvėms
ir kt. Toks industrinio pastato veiklų sąrašas yra puiki kūrybinio verslo niša, kuri gali atnešanti
nemažą finansinę naudą.
Apibendrinant galima teigti, jog industrinio paveldo objektų bei teritorijų išsaugojimas
svarbus dėl keleto priežasčių: dėl geros lokacijos ir ekonominių priežasčių. Industrinių pastatų
pritaikymo esmė yra įvairių kūrybinės veiklos ir meno formų panaudojimas industrinės architektūros
objektuose. Tai reiškia, kad industrinės architektūros paveldo statinyje įsteigta ir tinkamai išvystyta
kurybinė erdvė gali tapti idealia paskata kūrybinių projektų plėtrai.
1.3. Užsienio industrinių pramonės teritorijų pritaikymas kūrybiniams projektams
Pasaulio šalių praktikoje konversija dažniausiai taikoma apleistoms industrinėms teritorijoms,

kuriose nebevykdoma ankstesnė veikla ir kurios turi potencialą būti pritaikytos naujai arba tokiai
pačiai funkcijai38. Industrinių pramonės teritorijų pritaikymas kūrybiniams projektams itin populiarus
tokiose įvairiose užsienio šalyse ir miestuose, kaip Vokietija, Anglija – Londonas, Sidnėjus,
Helsinkis, Marselis, Brėmenas, Varšuva, Amsterdamas, Niujorkas ir kt.
Vokietija. Vokietijos pramonė yra viena galingiausių ir inovatyviausių pramonių pasaulyje.
Tačiau, keičiantis technologijoms, poreikiams, perorganizuojant šalies pramonę, daug industrinių
teritorijų, su esančiais statiniais ir infrastruktūra, tapo nebenaudojami ir nebepritaikomi pagal pirminę
jų funkciją. Vykdant teritorijų atnaujinimo programas pirmiausiai prioritetas teikiamas
aplinkosauginiams faktoriams, derinant juos su ekonominiais šalies tikslais. Tačiau vienas
37
Gillian, D. (2003). Factory. London: Reaktion Books, 6-20.
Garrick, E. Alistratovaitė, I. (2005). Pramonės objektų pakrantės zonoje konversijos patirtis Sidnėjaus pavyzdžiu.
38
Urbanistika ir architektūra, 29(2), 90–101.

17
svarbiausių aspektų yra kompleksiškai tvarkant teritorijas, yra laikomas industrinės architektūros
paveldo išsaugojimas39.
Šiaurės Reino Vestfalijos industrinis Rūro regiono pritaikymas pramonės, logistikos, ir
militarinių teritorijų naujoms reikmėms Vokietijoje vyksta įvairiais būdais. Duisburge buvusios britų
kareivinės buvo nugriautos ir jų teritorijoje iškilo mažaaukštis gyvenamasis rajonas. Projekto
vystytojai nurodo, jog tokie projektai be valstybės paramos būtų nuostolingi, nes užteršto grunto
keitimas ir kitos ekosistemos atkūrimo priemonės labai brangios. Kita aktuali regiono patirtis –
logistikos ir pramonės krantinių atgaivinimas ir pritaikymas ir pritaikymas miesto poilsio, renginių ir
kūrybinei industrijai. Duisburgo bei Kelno krantinės jau virto prestižiniais miesto meno kvartalais, o
Diuseldorfo krantinės – architektūros kūrinių kolekcija, kurios autorių sąraše yra Frankas O. Gehry‘s,
Stevenas40.
Šiaurinio Duisburgo kraštovaizdžio parkas ir Zeche Zollverein UNESCO pramoninio
paveldo teritorija ne tik tapo miesto žmonių darbo, poilsio bei renginių vieta, bet ir turistų viena
dažniausiai lankomų vietų. Šie du parkai yra stambaus Emšerio parko projekto dalis. 1989 metais,
siekiant atnaujinti vieną stambiausių ir tankiausių Vokietijos pramonės rajonų, buvo parengtas
Emšerio (Rūro regiono teritorija palei Emšerio upę) parko projektas. Juo per 10 metų siekta atgaivinti
teritorijos ekologiją, ekonomiką, gyvenamąją aplinką. Šis projektas buvo įvertintas aukščiausia
sėkme, o regionas paskelbtas 2010 Europos kultūros sostine41.
„Pastarąjį dešimtmetį Šiaurinio Duisburgo 200 hektarų pramoninė dykra virto industrinio
paveldo, gamtos ir meninių šviesos instaliacijų oaze, simbolizuojančia žmogaus kūrinių ir natūralios
gamtos simbiozę“42.
Nuo XIX amžiaus vidurio čia gyvavusi stambiausia Europos metalurgijos gamykla „August
Thyssen“, perdirbusi greta esančio „Friedrich Thyssen“ kasyklose išgaunamą žaliavą, dėl permainų
metalo rinkoje sustabdė veiklą 1985 metais. Nebenaudojama pramoninė įranga ir statiniai buvo
pritaikyti įvairioms kultūrinėms bei rekreacinėms reikmėms: senasis dujų rezervuaras virto didžiausiu
dirbtiniu nardymo centru Europoje; 70 m aukščio aukštakrosnė – apžvalgos bokštu; alpinizmo centras
įsikūrė rūdos saugyklose. Šioje teritorijoje nufilmuotas ne vienas meninis filmas, televizijos serialas
bei muzikinis vaizdo klipas, kasmet vyksta įvairūs festivaliai43
39
Matulevičius, K., Šliogerienė, J. (2011). Industrinių teritorijų konversija: Užsienio šalių praktika. Mokslas – Lietuvos
ateitis.
40
ateitis.
41
Nekrošius, L. (2006). Pramonės paveldas ir jo konversijos poidustriniame Ruro regione. Archiforma 2(34), 71–77.
42
Nekrošius, L. (2006). Pramonės paveldas ir jo konversijos poidustriniame Ruro regione. Archiforma 2(34), 71–77.
43
Fuentes, J. M. (2010). Methodological bases for documenting and reusing vernacular farm architecture, Journal of
Cultural Heritage 11(2), 119–129.
18
Ekskursijų gidai yra buvę šachtų darbuotojai bei jų artimieji. Zollverein‘o įmonėse vis dar
dirba daigiau nei tūkstantis darbuotojų. Dauguma jų kūrybinių profesijų atstovai. Planuojama, kad
Europos Sąjungos, Šiaurės Reino – Vestfalijos žemės ir Eseno miesto palaikomoje bei pagal
architekto Remo Koolhaas‘o projektą plėtojamoje teritorijoje ateityje darbo vietų dar daugės.
Laisvalaikio, inovacijų ir kūrybos darna lėmė tai, kad Zollverein pramonės teritorija 1986 metais
buvo paskelbta paminkline, o 2001 metais ją kaip kultūros vertybę apsiėmė saugoti UNESCO44.
Londonas. Londonas XX amžiuje išgarsėjo kaip didelis jūros uostas. Londono dokai puikiai
žinomi visame pasaulyje. Nuo rytinės miesto dalies iki pat Temzės žiočių nusidriekė prieplaukos su
laivų iš viso pasaulio stovėjimo vietomis ir perkraunamomis tūkstančiais tonų matuojamais vairių
prekių kroviniais. Tačiau devintajame dešimtmetyje, tobulėjant ir didėjant laivams, Temzės
prieplaukos vis labiau neatitiko šiuolaikinių giliavandenių uostų reikalavimų. 1981 m. užsidarė
paskutinis Londono dokas45.
Visas industrinis rajonas palei Temzės pakrantes ėmė merdėti: išaugo nedarbas, per dešimt
metų išsikėlė daugiau nei penktadalis gyventojų, kadaise gyvybingas rajonas prarado daugiau nei 10
tūkst. darbo vietų. Temzės pakrančių panaudojimas kitai paskirčiai prasidėjo iškart po dokų
užsidarymo. Tačiau situacija buvo labai sudėtinga dėl didelio žemės savininkų kiekio, kadangi
didžioji dalis Temzės pakrantės buvo valdoma privačių asmenų46.
Ryškiausias paskirties keitimo simbolis yra Canary Wharf rajonas, kur buvo pastatytas
didžiausias Britanijoje pastatas ir Londone antras pagal svarbumą verslo centras. Iš gautų lėšų
organizacija įsteigė viešąsias įstaigas, gerino infrastruktūrą, tiesė naujus kelius, atnaujino ir praplėtė
senajį geležinkelį. Vien tik į transporto infrastruktūrą buvo investuota daugiau nei 1,8 milijardo svarų
sterlingų. Londono industrinių teritorijų paskirtie keitimo sėkmę lėmė Vyriausybinės programos,
kurios rėmė nenaudojamų objektų pertvarkymą, kurios finansavo teritorijų planavimo darbus, teikė
techninę ir kitą reikalingą paramą. Planuojant teritorijos plėtrą nebuvo pamiršta ir apie pastatų
pritaikymą visuomeninėms reikmėms, renginiams, kultūros ir meno projektams, taip pat gyvenamai
statybai, o prioritetai buvo suteikti projektams, kurie skirti pertvarkyti apleistas teritorijas, pritaikyti
esamus pastatus norimai paskirčiai47. Tokiems projektams buvo suteikiamos mokesčių lengvatos,
dažnai miestas finansuodavo infrastruktūros tvarkymą ir įrengimą.
Geras industrinių pastatų panaudojimas kitai paskirčiai pavyzdys yra Sidnėjaus miestas, kaip
miestas - uostas ir kaip tiesiog miestas, kuris neturi prieigos prie didelių akvatorijų. Sidnėjaus miesto
teritorijų planavimą, bei jų plėtrą prižiūri vyriausybei pavaldi institucija – Sidnėjaus uosto aplinkos
44
ateitis.
45
46
Couch, Ch., Sykes, O., Borstinghaus, W. (2011). Thirty years of urban regeneration in Britain, Germany and France:
The importance of context and path dependency, Progress in Planning, 75(1), 1–52.
47
19
valdyba (SHFA2 ), kuri buvo įsteigta 1998 m., sujungus tris ankstesnes valdybas, kurioms priklausė
didžioji dalis žemės sklypų aplink vidinį Sidnėjaus uostą. Sidnėjaus uosto aplinkos valdyba yra
vyriausybės institucija, kuri yra atsakinga už komercinį ir visuomeninį valstybinio nekilnojamojo
turto panaudojimą. Šios valdybos dispozicijoje yra daugiau kaip 400 ha teritorija. Rengdama teritorijų
planus valdyba privalo suderinti visuomeninius, kultūrinis, turistinius, paveldo ir komercinius
interesus. Valdyba naudoja lėšas, gautas iš nuomojamo turto ir kitokios nuosavybės. Iš savo pajamų
valdyba kiekvienais metais panaudoja pinigus viešiesiems darbams, kultūrai ir renginiams, taip pat
dar pagrindiniams darbams, kurie susiję su paveldo nuosavybe. Iš prekybos ir verslo SHFA
valdomuose rajonuose gyvena maždaug 51 tūkst. žmonių48.
Beveik visi sklypai esantys prie The Rocks, Darling Harbour ir Pyrmont pakrančių buvo
pramonės paskirties (prieplaukos, sandėliai ir fabrikai, geležinkelio teritorijos ir sunkiosios pramonės
įmonės, tokios kaip elektros jėgainės ir cukraus rafinavimo fabrikas). Rajonai atsirado dar prieš XX
amžiaus pradžioje. Jų valdymas ir plėtra buvo patikėta Sidnėjaus uosto aplinkos valdybai.
Sidnėjus. Kad valdyba galėtų išplėsti žemės naudojimo paskirtį, 1992 m. buvo patvirtintas
Sidnėjaus rajono aplinkos planas 26 (Sydney Regional Environment Plan 26). Pagal tą planą valdyba
galėjo imtis uosto pakrančių ir vidaus vakarinių pusiasalių plėtros. Šiose vietovėse įvyko žymūs
pokyčiai fiziniu, estetiniu, socialiniu bei ekonominiu aspektais. Sklypai buvo nebenaudojami
pramonei – laikui bėgant pramonės įmonės išsikėlė į didesnius ir patogesnius sklypus Sidnėjaus
pakraščiuose, nors pakrantėse ir išliko sandėliavimo aikštelės, kurios kėlė problemų, susijusių su tarša
bei triukšmu. Kadangi valdybos žinioje esantys sklypai turėjo ir estetinę vertę, plėtros planuose jie
žymėti kaip reikšmingi valstijai objektai. Konstatuota, kad natūralus Sidnėjaus landšaftas turi būti
išlaikytas, nes tai vienas iš didžiausių pasaulyje natūraliai susiformavusių gilių uostų su daugybe
įlankų, įlankėlių, paplūdimių ir kalvų – šie unikalūs vaizdai turėjo būti rūpestingai saugomi49.
1960–1970 m. Rocks rajoną bendromis vietos gyventojų, architektų, planuotojų ir įvairių
organizacijų pastangomis, kurie norėjo išlaikyti nepakitusią Australijos istoriniam paveldui svarbią
vietovę, teko gelbėti nuo konversijos į dangoraižių rajoną. Rocks pastatai buvo apsaugoti ir atnaujinti
vadovaujantis UNESCO paveldo išsaugojimo taisyklėmis. Rajonas tapo vaizdingu parduotuvių ir
restoranų centru, patraukliu tiek australams, tiek ir turistams. Planavimo ir paveldo įstatymai buvo
priimti sugriežtinus numatomų pastatų kokybės ir tolesnės plėtotės kontrolę. Prieš bet kokių darbų
pradžią visi pastatui naudojamų medžiagų ir jo vidinio plano pakeitimai turėjo būti patvirtinti50
Viešojo naudojimo plotai ir pastatai buvo tvarkomi užtikrinant reikšmingų pastatų ir vietovės
48
Garrick, E. Alistratovaitė, I. (2005). Pramonės objektų pakrantės zonoje konversijos patirtis Sidnėjaus pavyzdžiu,
Urbanistika ir architektūra, 29(2) p. 90–101.
49
Garrick, E. Alistratovaitė, I. (2005). Pramonės objektų pakrantės zonoje konversijos patirtis Sidnėjaus pavyzdžiu,
Urbanistika ir architektūra, 29(2) p. 90–101.
50
Garrick, E.; Alistratovaitė, I. (2005). Pramonės objektų pakrantės zonoje konversijos patirtis Sidnėjaus pavyzdžiu,
Urbanistika ir architektūra 29(2): 90–101.
20
apsaugą. Nors Rocks rajone ir yra išsaugoti praeities elementai, svarbu pabrėžti tai, kad jis yra gyvo
ir vis tebeaugančio miesto dalis, o ne vien tik laike sustingusio paveldo objektas. Rocks visada buvo
Sidnėjaus komercinio gyvenimo dalis, ir rajono administravimą perėmusi valdyba jau iš pat pradžių
stengėsi užtikrinti jo ekonominį gyvybingumą51.
Industriniai pastatai dažniausiai pritaikomi tokiems kūrybinės industrijos sektoriams steigti,
kaip muziejai, galerijos, klubai, kavinės, kūrybinės studijos ir loftai.
Kūrybinės industrijos sektoriai. Vieną iš sėkmingo verso pavyzdžių Europoje galima pateikti
nemažai: „Kaapelitehdas“ Helsinkyje – tai buvusi „Nokia“ kabelių gamykla52 (žr. 1 priedą).
Taip pat ne mažiau sėkmingas buvęs sardinių fabrikas Bergene „Stiftelsen Kulturhuset USF“
(žr. 1 priedą).
„Friche la Belle de Mai“ Marselyje (buvęs tabako fabrikas)53, „Kulturzentrum Schlachthof“
Brėmene (buvusi skerdykla ir mėsos perdirbimo fabrikas)54, „Fabryka Trzciny“ Varšuvoje (buvęs
gumos fabrikas)55 ir kiti.
Progresyvūs, didieji Europos meno fabrikai, įsikūrę įspūdingos architektūros senuosiuose
fabrikuose yra daugiafunkciai ir užsiima net tik kūrybine veikla bei jos sklaida, bet ir išvysto tikrą
kultūros ir pramogų infrastruktūrą56.
Tačiau daugelis Europoje esančių meno fabrikų yra ne tokie dideli ir juose įkurti tik tam tikros
rūšies kūrybinės industrijos sektoriai, tokie kaip, nekomercinio kino centrai ir teatrai; scenos ir
vaizduojamųjų menų centrai; mados namai ir foto studijos; muzikos įrašų studijos ir muzikos klubai;
kultūros ir edukacijos centrai; bibliotekos, knygynai, kavinės ir kt.
Daugiafunkcius Europos kultūros centrus, kurie įsikyrę apleistuose industriniuose statiniuose
jungia seniausias ir įtakingiausias Europos kultūros organizacijų tinklas - „Trans Europe Halles“,
kuris įkurtas1983 m. Briuselyje. Šiam tinklui priklauso 49 meno fabrikai, esantys 25 Europos šalyse
(žr. 1 priedą).
Industrinės architektūros paveldo pritaikymas muziejams ir galerijoms yra labiausiai paplitęs
nekilnojamojo industrinio paveldo išsaugojimo būdas.
Muzijiejai. Industrinio paveldo statiniuose dažniausiai steigiami įvairūs istoriniai muziejai,
pasižymintys ekspozicijų ir dokumentacijos gausa. Tačiau dažnai tokius muziejus išlaiko valstybė.
Industriniuose pastatuose įkurti technikos muziejai nėra įdomūs vartotojui, vartotojams labiau
51
Garrick, E.; Alistratovaitė, I. (2005). Pramonės objektų pakrantės zonoje konversijos patirtis Sidnėjaus pavyzdžiu,
Urbanistika ir architektūra 29(2): 90–101.
52
Kaapeli. Creative lenses. Prieiga per internetą: https://www.kaapelitehdas.fi/creative-lenses. Žiūrėta 2019 m.
gegužės 3 dieną.
53
Friche la Belle de Mai. Prieiga per internetą http://www.lafriche.org. Žiūrėta 2019 m. balandžio 28 d.
54
Kulturzentrum Schlachthof. Prieiga per internetą http://www.schlachthof-bremen.de. Žiūrėta 2019 m. balandžio 17
dieną.
55
Fabryka Trzciny. Prieiga per internetą http://www.fabrykatrzciny.pl. Žiūrėta 2019 m. balandžio 21 dieną.
56
Kliukaitė, S. (2008). Meno fabrikai – kultūra ir pramogos po vienu stogu. In: Miesto IQ, 2, p. 106-107.
21
įdomūs, „gyvieji“ industrijos muziejai, kuriuose vyksta veiksmas, suteikiantis vartotojams išskirtinius
pojūčius, neatrastus gamybos procesus, originalio technikos pažinimą, efektingų filmų apie industriją
rodymas57. Taip pat degustacijos, įvairūs reginiai nuo alternatyvios muzikos grupės CD pristatymo
iki mados šou. Į tokius pramonės muziejus investuoja ir valstybė, ir privačios iniciatyvos.
Galerijos. Vienas efektyviausių būdų išsaugoti industrinio paveldo statinius yra jų
pritaikymas menų ir dizaino galerijoms. Dideli meno ar dizaino kūriniai, dažnai netelpa įprastose
ekspozicijų salėse, todėl reikalingos alternatyviios erdvės. Kaip pavyzdį galima pateikti didelės
apimties drobę, erdvinę instaliaciją, audiovizualinių menų demonstravimą, baldų ir interjero dizainą,
automobilių parodą. Minėti meno objektai ir jų ekspozicijos puikiai tinka vėlesnės XX amžiaus
antrosios pusės modernizmo industrinės architektūros objektų panaudojimui58. Modernizmo
industrinio pavledo statiniai pasižymi didelėmis ir šviesiomis erdvėmis, kas labai tinka
ekspozicijoms.
Vienas geriausių sėkmingos industrijos konversijos į galeriją pavyzdžių yra modernios
architektūros meno galerija „TATE Modern“ įkurta buvusioje Londono Bankside elektrinėje.
Elektrinė buvo statoma dviem etapais 1947 metais ir 1963 metais. 1981 metais buvo elektrinė
uždaryta. 2000 metais Šveicarijos architektai „Herzog & de Meuron“ sukuria modernią meno
galeriją, kurią per metus vidutiniškai aplanko 5 230 000 lankytojų59. Ši meno galerija per 8 metus
tapo neatsiejamu ne tik nuo centrinės miesto dalies, bet ir tapo Londono miesto simboliu (žr. 2 priedą).
Klubai. Klubas industrinio paveldo statiniuose – tai klasikinis didelių industrinių erdvių
pritaikumo pavyzdys. Čia vyrauja kultūros ir pramogų industrija, dažnai rengiami elektroninės
muzikos renginiai, audiovizualinių menų pasirodymai, statomos filmavimo aikštelės ir kt.
Dažniausiai į klubų įrengimą investuojamos nedidelės lėšos, kurios greitai atsiperka po kelių
sėkmingų renginiu. Klubinėje insudtrinėje erdvėje nereikia statinio rekonstrukcijos ar restauravimo,
tačiau reikalingas konstrukcijų sutvirtinimas, apsaugantis statinį nuo nykimo60. Klubo atmosfera
panaši į meno fabriką. Vienas populiariausių Amsterdamo klubas „Melkweg“61, įkurtas buvusiame
cukraus sandėlyje ir pieninėje. Šiame klube įsikūręs restoranas, pasižymintis stacionaria įranga ir
kultūrine programa (žr 2 priedą).
Dažnai industrinio paveldo statiniuose įrengiami klubai pasižymi minimaliomis techninėmis
priemonėmis, dažniausiai nėra įrengtas stacionarus baras. Tokie klubai veikia savaitgaliais ir tik iš
57
58
Gillian, D. (2003). Factory. London: Reaktion Books, p. 6-20.
59
60
Ščiglienė, V. (2011) Kultūrinių patirčių vadyba: Idėjos, tyrimai, galimybės. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos
leidykla.
61
Melkweg. Prieiga per internetą http://www.myspace.com/melkweg. Žiūrėta 2019 m. balandžio 4 dieną.
22
anksto suplanuotiems renginiams. Industrinio paveldo statiniuose įsikūrusių klubų Europoje yra labai
daug. Tokius klubus žmonės renkasi būtent dėl išskirtinės, įdomios industrinės architektūros62.
Kavinės. Industrinio paveldo statiniuose įsikūrusios kavinės dažniausiai pasižymi nedidele,
mobilia erdve, veikiančios kaip savarankiškas vienetas susietas su industrinio meno, fabriko,
muziejaus ar galerijos stiliumi. Europoje, dažnai industrinio paveldo statiniuose įrengtos orginalios
kavinės, paskatina tolimesnės industrinės teritorijos plėtrą. „Deptford Project Café“63 retro stiliaus
dizaino kavinė, įrengta 2008 metais sename traukinio vagone, esančiame Deptfordo geležinkelio
stoties teritorijoje, Londone64, paskatino didelio masto aplinkinės industrinės teritorijos plėtrą, kurią
suprojektavo architektas Richardas Rogersas65 (žr. 3 priedą).
Tokios originalios kavinės, įsikūrusios industrinio paveldo teritorijoje labai dažnai tampa
apleistų industrinės architektūros atnaujinimo priežastimi, kuomet prie šių kavinių jungiami
kūrybinių industrijų sektoriai. Toki marketingo strategija populiari ir Lietuvoje, kada „kavinė +
knygynas vienoje patalpoje“. Ši marketingo strategija galėtų pasiteisinti ir Lietuvos industrinio
paveldo statiniuose.
Įmonė įsukūrusi industrinę funkciją turinčiuose pastatuose, dažnai vykdo antrinę veiklą,
tiesiogiai susijusią su architektūros paveldu, kuria privačius pramonės paveldo muziejus, kavines,
klubus, parduotuves, organizuoja renginius ir kt. Industrinio paveldo aplinka gali padidinti produkto
pardavimus, žmonių lankomą, prekės ženklo žinomumą ir suteikti įmonei išskirtinį įvaizdį. Kūrybiniu
verslu pasižymintys fabrikai įgalina išsaugoti industrinę funkciją ir architektūrinį paveldą 66.
Kūrybinės studijos ir loftai. Kūrybinės studijos ir loftai dažniausiai įrengti industrinės
architektūros paveldo statiniuose. Tai viena populiariausių industrinės architektūros paveldo
pritaikymo forma, tiesiogiai susijusi su kūrybinėmis veiklomis, kūrybiško gyvenimo stiliumi,
kūrybine bendruomene ir kūrybiniu kvartalu67.
Vadinamųjų loftų, butų industrinėje erdvėje, idėja gimė pirmiausiai iš kūrybinių studijų
fabrike ar gamykloje idėjų. Lofto, kaip būsto, atsiradimas paskatino itin kūrybingai veikiančių,
vadinamųjų „loftininkų“ bendruomenių atsiradimą, o šios inspiravo kūrybinių kvartalų
susiformavimą buvusių fabrikų kompleksuose. Klasikiniai loftų kvartalų pavyzdžiai – senieji
Niujorko Manheteno, Liverpulio dokų, Londono Clerkenwell‘o kvartalai ne tik reabilitavo apleistus
pramoninės architektūros paveldo statinius, bet ir išaugo į miesto gyventojų bei turistų lankomus
62
Butkus, T. (2005). Kultūrinė miesto funkcija. Metodologinės prielaidos ir koncepcijos kontūrai. In: Urbanistika ir
architektūra. Vilnius: Technika, 2(29).
63
Deptford Project Café. Prieiga per internetą http://www.thedeptfordproject.com. Žiūrėta 2019 m. gegužės 3 dieną.
64
65
Bates, A. (2008). Deptford Project. In: ICON design magazine, 8.
66
Jankevičenė, A., Levandauskas, N. Lukšionytė – Tolvaišienė, N. (2000). Pramonės pastatai. Lietuvos architektūros
istorija. Vilnius: Savastis, p. 169.
67
23
kultūros bei pramogų industrijos rajonus. Paradoksalu, jog dėl kūrybinių bendruomenių veiklos
atsigavusiose pramoninės architektūros paveldo teritorijose, paverstose patraukliais kūrybiniais
kvartalais, pakilusios nekilnojamojo turto kainos dažnai tampa pernelyg didelės kūrybinių sektorių
atstovams, ir šie būna priversti palikti šias teritorijas68.
Tačiau didžioji dauguma meno fabrikų, kurių Europje priskaičiuojama šimtai, yra mažesni.
Juose veikia keli tam tikos rūšies kultūrinių ir kūrybinių industrijų sektoriai, pavyzdžiui:
nekomercinio kino centras ir teatras; scenos ir vaizduojamųjų menų centras; mados namai ir
fotostudijos; muzikos įrašų studijos ir muzikos klubas; kultūros ir edukcijos centras; biblioteka ir
knygynas su kavine ir t.t.69
Daugiafunkcius, tarpdisciplininius Europos kultūros centrus, įsikūrusius apleistuose
gamybiniuose ar komerciniuose pastatuose jungia vienas seniausių ir įtakingiausių Europos kultūros
organizacijų tinklų - „Trans Europe Halles“, įkurtas dar 1983 m. Briuselyje. Šiandien šiam tinklui
priklauso 49 meno fabrikai, esantys 25-iose Europos šalyse. Tarp jų vienintelis meno fabrikas iš
Lietuvos – „Menų spaustuvė“, įsikūrusi buvusios tarybinės „Tiesos“ spaustuvės pastatuose Vilniaus
Senamiestyje70.
Apibendrinant galima teigti, jog industrinės architektūros statiniai šiandien susieti su kūrybine
ir menine veikla. Užsienio valstybėse nekilnojamojo turto konversija jau yra kasdienybė ir yra
visuotinai pripažįstama, skatinama ir netgi reikalaujama. Suderinus tinkamas priemones ir
sprendimus, gyvenamųjų, pramoginės, turizmo ir rekreacines zonos vis dažniau atsiranda buvusių
pramonės objektų vietose, ypač jei pastarosios užima centrines ir strategiškai patrauklias miesto
vietas. Taip pat konversija neišvengiama dėl nuolatinės ir intensyvėjančios miestų plėtros bei vis
didesnio dėmesio skiriamo gyvenimo kokybei. Automatiškai didėja reikalavimai gyvenamajai
aplinkai ir jos kokybei, o tai įgyvendinti padeda ne tik privačios, bet ir valstybinės investicijos.
1.4 Industrinio paveldo pritaikymo problemų analizė
Siekiant apsaugoti statinius, kurie yra vertingi paveldo požiūriu, reikia atitinkamų žinių apie
statybinius metodus ir tradicinės architektūros bruožus. Taip pat kompleksiškai norint spręsti
teritorijų pertvarkymą, turi egzistuoti arba turi būti kuriama tinkama teisinė, metodinė ir duomenų
kaupimo bazė, patvirtinti ir taikomi sprendimų priėmimo metodai, kurie leistų užtikrinti ekonominiu
68
69
70
Caves R. E. (2012). Creative Industries. Contracts Between Arts and Commerse. Creative Economy Report.
24
ir socialiniu požiūriu racionalių sprendimų priėmimą ir vertingų pavyzdžių išsaugojimą71
Daugybėje valstybių apleistų ir nenaudojamų pastatų egzistavimas tapatinamas su problema,
tačiau tik kelios šalys yra atlikusios išsamius tyrimus, surinkusios informaciją apie apleistus objektus
ir jų kiekius, jų užstatymo plotą, parengusios atitinkamą teisinę bazę, sudariusios konversijos
paramos, skatinimo programas. Apleistų teritorijų kompleksiniu pertvarkymo būdu rūpinasi ir tvarko
Vokietija, Airija, Didžioji Britanija, Italija, Ispanija, Prancūzija, Nyderlandai72.
Esminiai politiniai ir ekonominiai pokyčiai Lietuvoje stipriai įtakojo pramonės, karines,
žemės ūkio, apdirbamosios pramonės teritorijas, labai didelė jų dalis pasidarė apleistomis
teritorijomis arba pastatais ir tokių objektų sutvarkymas yra itin aktualus. Lietuvoje praktiškai
sprendžiant apleistų pastatų tvarkymą buvo siūlytas kompleksinis modelis tokių pastatų racionaliam
naudojimui, modeliuojant, vertinant ir pritaikant daugiatikslius pastatų tvarkymo uždavinius darnaus
vystymo kontekste. Kompleksinis modelis padeda priimti technologiškai įgyvendinamus,
užtikrinančius socialinį progresą, suinteresuotų grupių poreikius tenkinančius, nedarančius žalos
gamtai ir aplinkai bei padedančius išlaikyti aukštą ekonominio augimo ir užimtumo lygį sprendimus73
Nenaudojamų pramoninių teritorijų problemas būtina spręsti, tačiau visuomet kyla
klausimas, kas ir kaip turi tai padaryti, kaip turi būti elgiamasi su išlikusiais pastatais, kaip juos ir jų
teritorijas geriausiai panaudoti, kokios tokių objektų teikiamos galimybės ir keliamos grėsmės74.
Literatūroje viena iš pagrindinių priežasčių, neleidžiančių aktyviai vykdyti teritorijų tvarkymo
procesus yra įvardijama atitinkamų programų, strategijų nebuvimas bei finansavimo trūkumas.
Nebenaudojamų industrinių teritorijų tvarkymas ir pastatų pritaikymas kitai paskirčiai svarbus ir tuo,
kad tokių pastatų ir teritorijų pritaikymas šiuolaikiniams poreikiams tenkinti leis sumažinti
urbanizuojamų teritorijų plėtros mastą ir apsaugotų gamtos išteklius. Būsimą teritorijų funkciją
galima nustatyti taip, kad po konversijos teritorija darniai įsilietų į urbanistinę ir funkcinę miesto
struktūrą.
Norint spartinti ir kompleksiškai spręsti aktualų klausimą dėl apleistų Lietuvos industrinių
teritorijų tvarkymo ir jų racionalaus panaudojimo ateityje, būtina tokias teritorijas inventorizuoti,
nustatant jų tvarkymo prioritetus, rengiant projektus ir priemonių programas, kurios skatintu privačių
investuotojų dalyvavimą, suinteresuotumą ir visuomenės pritarimą. Būsimą teritorijų paskirtį būtina
numatyti taip, kad po konversijos ji darniai įsilietų į miesto urbanistinę ir funkcinę struktūrą bei
atitiktų subalansuotos plėtros ir ekologiškai darnios aplinkos kūrimo principus.
71
72
Sassi, E., Vismara, F., Cavadini, N. O., Acebillo, J. (2009). Industrial areas. A survey, analysis and appraisal of the
potential for conversion of disuesed industrial areas in Ticino. Theoretical and Empirical Researches, 2(11), 95– 104.
73
Antuchevičienė, J. (2005). Apleistų pastatų naudojimo modeliavimas darnaus vystymosi aspektu, Daktaro disertacija,
Vilniaus Gedimino Technikos universitetas.
74
ateitis, 2(2), 43–47.
25
Kauno industriniai pastatai yra vieni iš problemiškiausių Lietuvos paveldo objektų. Iki šiol
buvo tik pavienių bandymų pilnai sutvarkyti tokius pastatus. Nuo 2008 metų numatomi įvairūs
pastatų pritaikymai kultūrinėms veikloms, organizuojant renginius, įkuriant muziejus, parodas ar
meno erdves. Reikia tikėti, kad bus tvarkomi ir panaudoti ir visi kiti Kauno industriniai objektai. Nors
ar bėgant laikui bus ką tvarkyti ir naudoti? Šis klausimas kyla atsižvelgus į jų būklę ir lyginant su
analogija kai agresyvus užstatymas skverbiasi į tvirtovės fortų, baterijų, įtvirtinimų artimiausią
aplinką ir jų aplinkines teritorijas.
26
2. INDUSTRINĖS ARCHITEKTŪROS POTENCIALAS KAUNO
MIESTO ATVEJIS
2.1 Industrinės architektūros potencialas Kauno miesto renginiams
Pirmi industrinės architektūros pastatai ir jų kompleksai Kaune pradėti statyti XIX a. II pusėje.
Pramonės perversmas vėlavo visu šimtmečiu, bet neišvengiamai pasiekė ir Kauno miestą. Iki XX a.
vidurio Kaune buvo pastatyta daug architektūriniu požiūriu vertingų industrinių pastatų. Kartu su
tokių pastatų kompleksais susiformavo ir istorinės industrinės teritorijos, kurių urbanistinį
išsidėstymą lėmė keli strateginiai faktoriai. Fabrikai ir gamyklos buvo kariamos tuometiniuose
priemiesčiuose, kur buvo neužimta žemė. Dažniausiai industriniai pastatai ir teritorijos kūrėsi Kauno
upių pakrantėse prie Nemuno ir Neries. Prie upių industrinės teritorijos buvo kuriamos dėl šalia
esančių vandens kelių ir upių prieplaukų ir uostų, reikalingų krovinių ir medžiagų gabenimui, o taip
pat ir dėl vandens, kuris buvo reikalingas gamybai ir įrenginių aušinimui. Taipogi čia pat turėjo būti
geležinkelio trasos ir pagrindiniai sausumos keliai. Tokie faktoriai lėmė „specifinį geografinį
industrinių zonų išdėstymą, būdingą industrinės architektūros paveldo objektams, Kauno mieste“75.
Tačiau daugelis Kauno industrinio paveldo pastatų yra tokie, kur gamyba pagal pirminį
sumanymą yra senai nebevykdoma. Tokie pastatai tampa patraukliomis vietomis renginiams, žmonių
susibūrimui dėl savo erdvių ir plačių galimybių nesudėtingai transformuotis prisitaikant prie įvairių
arba multifunkcinių poreikių. Kaune nemažai tokių pastatų yra miesto centrinėje dalyje ir tai patogu
miestiečiams juos pasiekti. Tokios vietos tampa alternatyva naujoms renginių arenoms arba salėms.
Industrinis paveldas renginiams suteikia savotiško šarmo ir istorinės atmosferos. Nereikia pamiršti,
kad nebenaudojamų ir apleistų pastatų pritaikymas meno erdvėms beveik nereikalauja jokių
investicijų, na nebent nereikalingų daiktų ar šiukšlių išvežimas ir kosmetiniai darbai, o tai labai
aktualu menininkams, nes dažniausiai jų finansinės galimybės investuoti ar įsirengti naujai patalpas
yra labai ribotos.
Gubernijos laikotarpiu didžiausi industrinės architektūros pasatai išsidėstė Karmelitų,
dabartiniame Naujamiestyje, ir Šančių rajonuose prie Nemuno ir geležinkelio. 76
Pirmosios
industrinės teritorijos formavosi Vilijampolėje ir Jonavos gatvėje prie Neries upės. Tarpukariu kūrėsi
75
istorija. Vilnius: Savastis.
76
27
industriniai kompleksai dabartinėje Fredoje bei Aleksote prie Nemuno ir Kauno Tvirtovės laikų
siaurojo geležinkelio, o socialistiniu laikotarpiu įkurti keli industriniai kompleksai Žaliakalnio ir
Senamiesčio rajonuose.77 Dauguma istorinių Kauno industrinės architektūros pastatų yra
dabartiniame miesto centre, netoli Nemumo ar Neries upių.
Kauno industrinės architektūros paveldas pasižymi XIX amžiaus Vakarų Europos bei Rusijos
industrinės statybos stiliumi ir atitinka tuometinių fabrikų ir gamyklų pastatų architektūros principus.
Nors industrinis pastatas pasižymi funkcionalumu, griežtumu, o pramoninė paskirtis diktuoja ne tik
savitą industrinių pastatų struktūrą, bet ir funkcinę jų architektūrą. Ankstyvuose Kauno industrinių
pastatų „funkcija būdavo tarsi įspraudžiama į architektūrinį kevalą“78. Dėl tokio savito laikotarpio
industriniai pastatai itin puošnūs, tai būdinga ne tik Kauno, bet ir kitų miestų industrinio paveldo
architektūrai. Iki pat XIX amžiaus pabaigos industrinė architektūra buvo panaši į visuomeninius ir
gyvenamus pastatus.
Pagal architektūros stiliaus kryptis Kauno industrinės architektūros paveldo pastatus galima
klasifikuoti į tris grupes:
1) Istorizmo laikotarpio industrinė architektūra – neogotika, neobarokas, plytų stilius,
eklektika (gubernijos laikotarpis, 1843-1915 m.).
2) Tarpukario modernizmo industrinė architektūra – racionalizmas, modernizmas
(tarpukaris, 1918-1940 m.)
3) Socialistinio laikotarpio industrinė architektūra – sovietmečio retrospektyvinių
formų industrinė architektūra (ankstyvasis sovietmetis, 1940-1953 m.)79.
Europos pramonės sektoriaus perkėlimas iš senųjų autentiškų pastatų į naujuosius pastatus
užmiestyje prasidėjo 8-ajame dešimtmetyje (Lietuvoje tik po 1991 m.). Taip pat šio laikotarpio
Vakarų Europos menas, išaugęs iš tradicinių raiškos formų, ieškojo ne tik naujų galimybių, bet ir
naujų erdvių. Todėl, aktyvūs menininkai apleistus miesto fabrikus pradėjo naudoti meninėms
reikmėms ir taip skatino masinę apleistų fabrikų vertimą į kūrybinių funkcijų objektus ir dar 8-ajame
dešimtmetyje gimė unikalus fenomenas – meno fabrikas (angl. art factory). Meno fabriko, kitaip dar
vadinamo kultūros fabriku, esmė – įvairios kūrybinės veiklos ir meno formų sklaida industrinėse
pastatuose. Tai gali būti:
 vizualieji menai (dailė, grafika, fotografija, skulptūra, instaliacijos);
 taikomieji menai (dizainas, architektūra, mada, reklama);
77
Normantienė, Z., Lukošius, S. (2003). Pramonės teritorijų raida. Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrasis
planas. Kaunas: SĮ „Kauno planas“, 3.
78
Imbrasas, A. (2003). Pradžia – kūrybinės pramonės fabrikai Vilniuje, Klaipėdoje ir Kaune. Pranešimas konferencijai
Kūrybinės industrijos: galimybė Europoje ir Europai. In: Literatūra ir means.
79
28
 audiovizualiniai menai (kinas, animacija, skaitmeninis menas, multimedia);
 scenos menai (teatras, šokis, performansai, muzika);
 tarpdisciplininiai meno projektai;
 parodų ir ekspozicijų erdvės;
 festivaliai ir renginiai;
 kino teatrai ir koncertų salės;
 fotografijos, kino, televizijos ir radijo studijos;
 spaudos, reklamos ir leidybos įmonių biurai;
 menininkų, dizainerių, architektų studijos ir dirbtuvės;
 knygynai, bibliotekos, mediatekos;
 muzikos ir video įrašų platinimo vietos;
 autorinių drabužių ir daiktų krautuvės-galerijos;
 „blusų“ turgūs ir alternatyvieji komisai;
 neformalaus gatvės meno ir sporto rūšių erdvės (grafitti, parkūras24, riedlentės);
 kūrybinės dirbtuvės (workshop‘ai) ir meno inkubatoriai;
 įvairių kultūrinių programų ir edukacijos centrai;
 meno ir mokslo centrai80.
Daugumą išvardintų kūrybinės veiklos formų kitaip dar galima traktuoti kaip sektorius,
kuriuos apima kūrybinė industrija. Tai reiškia, kad industrinės architektūros pastate įsteigtas ir
tinkamai išvystytas meno fabrikas gali tapti puikia terpe kūrybinių industrijų plėtrai. Privaloma
pažymėti, kad progresyvūs, meno fabrikai, įsikūrę įspūdingos architektūros senuosiuose fabrikuose
yra daugiafunkciai ir užsiima ne tik kūrybine veikla bei jos sklaida, bet ir vysto kultūros ir pramogų
infrastruktūrą81.
Be jau išvardintų kūrybinės veiklos formų ir tokių paslaugų tiekėjų, veikia klubai, kavinės,
restoranai, viešbučiai, parduotuvės, nuomojamos patalpos ir pan. Peržiūrėjus tokio fabriko veiklų
sąrašą tampa aišku, kad meno fabrikas – yra puiki kūrybingo verslo niša, galinti atnešti apčiuopiamą
finansinę naudą.
Klasifikacija pagal istorinius laikotarpius neturi būti taikoma griežtai, kadangi Kauno
industrinei architektūrai būdinga stilių ir krypčių modifikacija, o ne grynumas. Taip pat, laikui
bėgant, labai dažnai viename industriniame komplekse persipindavo skirtingų stilistinių krypčių
ir laikotarpių bruožai. Keičiant ir modernizuojant pramonės technologijas, keitėsi ir industrinių
80
81
29
pastatų, sklypų struktūra, ir, žinoma, architektūra. Vykdant fabriko ar gamyklos plėtrą - pastatai
būdavo perstatomi, pristatomi nauji priestatai ir inžineriniai įrenginiai, kurie nevisada derėdavo su
senaisiais. Nors gubernijos ar tarpukario laikotarpiais vykdyti fabrikų perstatymai neturėjo didelio
neigiamo poveikio būdingoms architektūrinėms savybėms ir bendram urbanistiniam fonui. Šie
perstatymai tik paskatino miesto industrinės architektūros pastatų įvairovę ir saikingą jų
modernizaciją. Didžiausią žalą Kauno industrinės architektūros paveldui padarė sovietmečio
idustrializacija – stambiosios pramonės vystymas senuosiuose industriniuose kompleksuose82.
Menkavertės architektūros priestatų statyba, autentiškų pastatų ir konstrukcijų naikinimas
bei keitimas naujomis (neišvaizdžiomis, masinės gamybos medžiagomis), padarė itin didelį
neigiamą poveikį ne tik pramoninės architektūros paveldui, bet ir urbanistiniam miesto vaizdui.
Tipologiniu ir funkciniu požiūriu Kauno pramoninės architektūros paveldo pastatai taip pat labai
įvairūs. Būdingiausi yra šie: bravorai-alaus daryklos, stipriųjų gėrimų ir maisto laikymo sandėliai,
pramoniniai šaldytuvai, skerdyklos, pieninės, pramoniniai malūnai, metalo apdirbimo ir
industrinių mašinų gamybos fabrikai, tekstilės ir avalynės fabrikai, spaustuvės, chemijos ir
parfumerijos fabrikai, tabako fabrikai ir kt. Taip pat, kai kuriuose senuosiuose industrinių objektų
teritorijose, prie pagrindinių gamybinių cechų, sandėlių ir išraiškingesnės architektūros fabrikų
administracinių korpusų, yra išlikę ir tokie senosios industrinės infrastruktūros komponentai - kaip
autentiški geležinkelio bėgiai, vandens bokštai, arteziniai šuliniai, kaminai ir pan83.
Paveldo pastatų kompleksai su išlikusia senąja infrastruktūra dar labiau didina paveldinę
vertę. Infrastruktūra (visos nematomos komunikacijos, įrengtos fabriko teritorijoje) turi vertę ir
todėl, kad visiškai naujos infrastruktūros (naujų kelių, naujų vandentiekio, elektros, dujų linijų
nutiesimas ir kt.) įrengimas bet kokioje teritorijoje yra labai brangus dalykas, todėl esanti
infrastruktūra išlieka svarbi net ir keičiant industrinio pastato paskirtį. Per pastarąjį dešimtmetį
Kaune jau buvo įgyvendintos kelios pramonės paveldo transformacijos ir panaudojimo idėjos.
Nenaudojamuose industriniuose pastatuose organizuoti įvairūs renginiai, festivaliai, meno
projektai ir kt. Taip pat parengta nemažai industrinio paveldo teritorijų regeneracijos projektų,
tačiau juose dar trūksta originalių paveldo panaudos idėjų. Neatsižvelgiama arba skiriama per
mažai dėmesio į gerą ir naudingą kitų industrinių Europos miestų patirtį, pertvarkant ir pritaikant
pramonės paveldą naujam gyvenimui84.
82
83
84
Antuchevičienė, J. (2005). Apleistų pastatų naudojimo modeliavimas darnaus vystymosi aspektu, Daktaro disertacija,
Vilniaus Gedimino Technikos universitetas.
30
2.2 Kauno miesto industrinio paveldo taikomo kūrybiniams projektams žemėlapio
analizė
Kauno mieste industrinio paveldo statinių pritaikymas kūrybiniams projektams suaktyvėjo

atkūrus nepriklausomybę, kai miesto plėtros spartą iš esmės ėmė lemti privatus kapitalas. Kauno
miesto valdžiai pradėjus teigiamai vertinant investicijas, išryškėjo miesto struktūrai žalingos teritorijų
konversijos tendencijos. Investuotojams dažniausiai rūpėjo ne taršios industrijos ar karinės teritorijos,
kurių pertvarkymas miestui būtų naudingas, o patogiose vietose esančios viešosios erdvės, kurių
vietoje ima kilti komerciniai, gyvenamieji kompleksai, ir taip sunaikina buvusią visuomeninę
teritorijos funkciją.
Kauno miesto industrinės architektūros paveldo statinių įvairovė itin didelė. Miesto
industrinės architektūros paveldui būdingi yra bravorai - alaus daryklos, stipriųjų gėrimų ir maisto
laikymo sandėliai, pramoniniai šaldytuvai, skerdyklos, pieninės, pramoniniai malūnai, metalo
apdirbimo ir industrinių mašinų gamybos fabrikai, tekstilės ir avalynės fabrikai, spaustuvės, chemijos
ir parfumerijos fabrikai, tabako fabrikai ir kt. Be to, kai kurių senųjų pramonės objektų teritorijose,
prie pagrindinių gamybinių cechų, sandėlių ir išraiškingesnės architektūros fabrikų administracinių
korpusų, yra išlikę ir tokie senosios industrinės infrastruktūros komponentai - kaip autentiški
geležinkelio bėgiai, vandens bokštai, arteziniai šuliniai, kaminai ir pan. Į industrinio paveldo objektą
žiūrima kompleksiškai, išlikusi senoji infrastruktūra dar labiau didina paveldinę vertę. Infrastruktūra
(visos nematomos komunikacijos, įrengtos fabriko teritorijoje) turi vertę ir todėl, kad visiškai naujos
infrastruktūros (naujų kelių, naujų vandentiekio, elektros, dujų linijų nutiesimas ir kt.) įrengimas bet
kokioje teritorijoje yra ypatingai brangus dalykas, todėl esanti infrastruktūra išlieka svarbi net ir
keičiant pramoninio statinio paskirtį85.
Per pastarąjį dešimtmetį Kauno mieste jau buvo įgyvendintos kelios pramonės paveldo
konversijos. Apleistuose industriniuose objektuose organizuojami įvairūs renginiai, festivaliai, meno
projektai ir kt. Taip pat parengta nemažai pramonės paveldo teritorijų regeneracijos projektų, tačiau
juose dar trūksta originalių paveldo panaudos idėjų, ne visada kreipiamas dėmesys į gerą ir naudingą
kitų industrinių Europos miestų patirtį, atsatant industrinį paveldą86.
Industrinės architektūros paveldo statiniai, pasižymintys išskirtine architektūra, įtakoja
Kauno miesto įvaizdį ir aplinką. Daugelį industrinės architektūros fabrikų Kaune galima pritaikyti
įvairiems kūrybiniams projektas. Šį industrinį miesto įvaizdį formuoja daugelis miesto menininkų,
85
86
31
verslininkų ir pramogų verslo atstovų. Išskirtini industrinę architektūrą išsaugoję objektai, išraiškingi
savo tūriais ir fasadais, darantys didelę įtaką urbanistinei Kauno miesto struktūrai ir aplinkai yra buvęs
batų fabrikas „Lituanica“ pritaikytas meno fabrikui „Fluxus ministerija“, buvusi katilinė pritaikyta
studijai - klubui „Potiomkinas“, buvęs „Vilko“ kailių fabrikas pritaikytas klubui „Gargaras“, garinių
bravorų ir salyklo fabrikai pritaikyti Kauno alaus darykloms, ampulių „Sanito“ cecho teritorija
pritaikyta besikuriančiam kūrybiniam kvartalui, Tilmansų ir „Kauno audinių“ fabrikai pritaikyti
prekybos ir pramogų centrui „Akropolis“, Salomonų tabako ir papirosų fabrikas pritaikytas ISM
Vadybos ir ekonomikos universitetui.
„Fluxus ministerija“. Meno fabrikas Kaune – tai meno kūrėjus traukianti industrinė
architektūra, buvusi „Fluxus ministerija“, buvo laikinai įsikūrusi buvusiame batų fabrike „Lituanica“.
„Fluxus Ministerija“ Kauno mieste veikė iki 2013 metų pabaigos. Industrinio paveldo pastatas buvo
papuoštas piešinių per visą pastato išorinę sieną. Pešinys, pavadinimu „Meistras” senelis išminčius,
pelnė kauniečių pripažinimą kaip suteikiantis Kauno miestui industrinio unikalumo87 (žr. 3 priedą).
„Fluxus“ judėjimas prasidėjo XX amžiaus septintajame dešimtmetyje Jungtinėse Amerikos
Valstijose, o tik vėliau paplito visame pasaulyje. Šis judėjimas buvo nukreiptas prieš meno
suprekinimą, elitinės kultūros dominavimą, dirbtinį kūrėjų susireikšminimą. Lietuvis menininkas
Jurgis Mačiūnas buvo Fluxus judėjimo iniciatorius, kuris subūrė dešimtis menininkų iš viso pasaulio
tam, kad galėtų veikti kartu. Būtent jis aiškiai suformulavo Fluxus siekius ir atidžiai koordinavo jų
virsmą realybe. Fluxus judėjimas parodė, kad kūrėjai gali darniai egzistuoti. Geriausias tokio
bendrumo pavyzdys: apleisto pramoninio SoHo rajono atgaivinimas, tuščių pastatų panaudojimas
kūrybai, įkuriant pirmąją pasaulyje „menininkų koloniją“88.
Dabar tokius menininkų subūrimus ir jų veiklą įprasta vadinti kūrybinėmis industrijomis.
2012 metais „Fluxus“ judėjimas šventė savo penkiasdešimties metų sukaktį. Todėl Fluxus menų
židinys iš Vilniaus buvo perkeltas į Fluxus judėjimo pradininko Jurgio Mačiūno gimtinę – Kauno
miestą. 2012 metais visame pasaulyje vykstant galybei renginių, skirtų įamžinti „Fluxus“ jubiliejų,
Kauno miestas tapo pagrindiniu „Fluxus“ meno centru89.
2012 metais buvo įkurta „Fluxus Ministerija“ Kauno miesto senamiestyje, buvusiame batų
fabrike „Lituanica“. Itin aktyviai dalyvavusi Kauno kultūriniame gyvenime „Fluxus ministerija“
Kaune savo kūrybinę industriją baigė po pusantrų metų. Ši industrinio architektūrinio paveldo
pastatas buvo skirtas menininkams ir meno mėgėjams Kauno mieste. Milžiniškose 6000 kvadratinių
metrų ploto patalpose savo kūrybą plėtojo virš 150 menininkų, turinčių nestandartinių, paradoksalių
87
Renginiai. Kas vyksta Kaune. Fluxus ministerija. Prieiga per internetą https://renginiai.kasvyksta.lt/66/kaunas/fluxus-
ministerija Žiūrėta 2019 m. gegužės 6 dieną.
88
89
32
idėjų, tai skulptoriai, muzikantai, fotomenininkai, architektai, aktoriai, kiti iniciatyvūs miesto
žmonės.
Industrinio paveldo pastate veikė menų inkubatoriaus patalpos, skirtos menininkų
projektams įgyvendinti ir eksponuoti, parodų, kono, koncertų, šokių repeticijų salės, svečių namai
ministerijos svečiams, meno instaliacijų vieta, patalpos seminarams ir paskaitoms, skaitykla,
dvimiesčio biuras, „ateities miesto“ laboratorija90.
Buvusios „Fluxus Ministerijos“ tikslas buvo skatinti Kauno miesto kultūrinį gyvenimą,
puoselėti prasmingus laisvalaikio praleidimo būdus, suteikti tinkamas sąlygas kurti ir eksponuoti savo
kūrybą pradedantiems bei profesionaliems menininkams. Per visus „Fluxus Ministerijos” gyvavimo
Kaune metus įvyko maždaug 1000 renginių: koncertų, parodų, performansų, paskaitų, diskusijų ir kt.
„Fluxus Ministerijoje buvo surengta daugybė pasirodymų, kuriuos surengė įvairūs muzikiniai
kolektyvai, tarp kurių buvo muzikantai iš JAV, Danijos, Škotijos ir Gruzijos.91
„Fluxus Ministerijoje“ buvo surengta 17 įvairaus žanro meno parodų, suroganizuoti du
festivaliai, lankytojai ko ne kasdien mėgavosi poezijos vakarais, teatro pasirodymais, piknikais ant
pastato stogo bei filmų vakarais. Savo parodas ir pasirodymus taip pat surengė ir visuomenei gerai
žinomi profesionalai: skulptoriai Stasys Žirgulis ir Saulius Vaitiekūnas, Gedimino Gelgoto
vadovaujamas Naujų idėjų kamerinis orkestras, G&G Sindikatas bei Bjelle ir Peru. Pastato erdvėse
taip pat buvo eksponuojama garsioji Jurgio Mačiūno „Fluxus“ meno darbų kolekcija iš Niujorko.
Dauguma „Fluxus Ministerijoje“ organizuojamų renginių buvo nemokami, todėl galėjo prieiti plati
lankytojų auditorija92 (žr. 4 priedą).
„Potiomkinas“. Kauno industrinės architektūros paveldo statinys „Potiomkinas”, įsikūręs
buvusiame skerdyklos ir mėsos perderbimo „Maisto“ fabrike. Industrinės architektūros teritorijoje
veikia VšĮ „Potiomkinas“, kurio būstinė studija - klubas įsikūręs buvusios katilinės pastate.
„Potiomkinas” – tai erdvė, kurioje kiekvienas gali rasti jam priimtiną buvimo, mąstymo,poilsio ar
veikimo būdą. Buvusi industrinė katilinė yra Aleksote, dalimis privatizuoto mėsos kombinato
teritorijoje. Aleksote nėra įsikūrusių kultūros centrų, suteikiančių galimybę poilsiui ir saviraiškai.
Todėl šią spragą savitu kūrybinio proceso būdu kompensuoja klubas „Potiomkinas”93.
Šio fabriko ištakos randamos dar 1922 metais, kada anglų eksporto firma „Fleming & Co“
pastatė pirmąjį bekonų eksporto fabriką Lietuvoje Kauno mieste94. Šis industrinis statinys dėl
90
91
92
93
Potiomkinas. Buvusios pramoninės katilinės panaudojimas kultūros, bendravimo, bendruomenės ir verslo reikmėms.
Prieiga per internetą http://www.potiomkinas.eu/turinys.htm (2019-05-04)
94
Daraškevičiūtė, I. (2007) Tarpukario pramoninė architektūra. Vaizdo įrašas, Lietuvos nacionalinės televizijos archyvas.
33
finansinių ir kitokių problemų buvo nebaigtas statyti, todėl tarpukaryje pastatą perėmė pirmieji
Lietuvos milijonieriai broliai Vailokaičiai, kurie 1923 metais įsteigė pirmąjį Lietuvos Eksporto,
Skerdyklų ir Šaldytuvų Bendrovę bei Dešrų ir Konservų fabriką95. Sovietmečiu šiame industrinio
paveldo pastate įsteigė Kauno mėsos kombinatą.
Šiuo metu industrinio paveldo pastate menininkų ir verslininkų rengiami masinio ir privataus
pobūdžio renginiai, kino seansai, fotografijos, dizaino ir dailės parodos, menininės akcijos,
diskusijos. Industrinės stilistikos katilinės patalpose įkurta gamybos studija, įvairių menininkų ir
dizaino studentų dirbtuvės. Industrinio paveldo statinyje „Potiomkinas“ nereguliariai organizuojami
tradiciniai muzikos klubui artimi renginiai, o lankytojai į šiuos renginius renkasi dėl išskirtinio ir
įdomaus indutrinio architektūros stiliaus bei gero pasiekiamumo96. „Potiomkino” studija - tai
neįprastas paprastų industrinių objektų panaudojimas.
Buvusioje „Mėsos“ fabriko teritorijoje veikia ne tik šis klubas, netoliese įsikūrusi menininko
Gedimino Šibonio keramikos studija, atskirame fabriko korpuse netoli katilinės, apie 1000 m2 ploto
industriname pastate. Didelio ploto kūrybinėje studijoje su įspūdinga palėpe, nereguliariai vyksta
masiniai elektroninės muzikos renginiai, tarpdisciplininio meno, multimedia, šokio projektai ir kt97.
Šioje industrinio paveldo teritorijoje yra daug išlikusių ir nepanaudojamų industrinių pastatų
kuriose galėtų įsikurti pačios įvairiausios kūrybinės industrijos, būdingos meno fabrikams. Fabriką
būtų galima pritaikyti įvairiems kūrybiniams projektas, ir įkurti daugiafunkcinį meno fabriką (žr. 4
priedą).
„Gargaras“. Kaune itin išpopuliarėjo buvusiame „Vilko“ kailių fabrike duris atvėręs klubas
„Gargaras“98.. Įvairiems renginiams tinkanti industrinė erdvė nes čia lubų aukštis siekia iki 4,7 metrų,
erdvė, kuri sukuria kokybišką, muzikiniams renginiams pritaikytą, akustiką ir gerą matomumą iš
skirtingų patalpos vietų, o taip pat greitai ir patogiai transformuojasi į reikiamo dydžio scenas.
Papildomai yra instaliuota profesionali garso ir apšvietimo įranga, atskiros ložės, padaryta galimybė
salėse įrengti sėdimas vietas, įrengti barai ir sanitariniai mazgai ir infrastruktūra pritaikyta
neįgaliesiems.
Interjero elementais tapo industriniai vamzdžiai, betoninės sienos ir lubos, sienos dekoruotos
„grafiti“ stiliaus piešiniais - išlikusi senojo fabriko dvasia ir tuo pačiu komfortiškai pritaikyta erdvė
renginiams. Patalpos pritaikytos taip, kad šioje vietoje gali būti rengiami koncertai, klubinės muzikos
renginiai, didžėjų šou, seminarai, konferencijos, mados renginiai, parodos, produktų prezentacijos,
95
Maistas: Pirmoji Lietuvos Eksporto, Skerdyklų ir Šaldytuvų Bendrovė, Dešrų ir Konservų Fabrikas. In: Lietuvos ūkis,
1926, nr. 3, p. 82 – 83.
96
Prieiga per internetą http://www.potiomkinas.eu/turinys.htm (2019-05-04)
97
Prieiga per internetą http://www.potiomkinas.eu/turinys.htm (žiūrėta 2019-05-04)
98
Gargaras. Prieiga per internetą<http://gargaras.lt/>(žiūrėta 2019-05-04)
34
degustacijos, projekcijos ir kitos multimedijos meno instaliacijos, spektakliai, šokio teatro
pasirodymai, korporatyviniai vakarėliai.
Pagrindiniai „Gargaro“ renginiai - tai koncertai ir spektakliai. Taip pat patalpos yra
nuomojamos individualiems uždariems renginiams.
Alaus darykla. Didžiausios istorinės Kauno alaus daryklos, įsikūrusios XIX amžiuje
statytuose garinių bravorų ir salyklo fabrikuose ir tuose pačiuose kvartaluose veikia ir dabar. Nors
dėl sovietmečio perversmo jos prarado didelę dalį architektūros ir technikos paveldo, šiandien alaus
daryklas valdančios įmonės savo veiklą grindžia paveldo sklaida ir išlikusios pramoninės
architektūros paveldo revitalizacijos planais. Tai sudaro geras sąlygas kūrybinių industrijų
projektams99.
Kauno pramoninės architektūros pradžia yra siejama būtent su viena pirmųjų garinių alaus
bravorų statyba. 1959 m. trys istorinės Kauno alaus daryklos kartu su joms priklausančiais statiniais
buvo sujungtos į gėrimų kombinatą, kuris vėlliau buvo pavadintas bendru „Ragučio“ vardu. Lietuvoje
Atkūrus Nepriklausomybę, senosios alaus daryklos buvo privatizuotos ir reorganizuotos į
šiuolaikiniais darbo principais veikiančias akcines bendroves. Įmonė „Ragutis“ turi sumanią
ženklodaros strategiją, grįstą istorinio paveldo sklaida100.
Kuriant industrinio paveldo dizainą ir produkto įvaizdį buvo pasitelkta visa išlikusi istorinė
medžiaga, pasitelkiant senąsias etiketes, istorines alaus daryklos pastatų ir darbininkų fotografijas,
senuosius pastatų brėžinius, sklypų planus ir kt. Išskirtinį etiketės dizainą kūrė vienos geriausių ir
kūrybiškiausių reklamos ir ryšių su visuomene agentūra, butelio dizainas buvo kuriamas nedidelės
lietuvių dizaino kompanijos ir latvių dizainerių bendromis pastangomis101, kas suteikė įmonei iškirtinį
patirtį atvaizduojamą įvaizdį.
Kūrybinis kvartalas. Kūrybinio kvartalo neįmanoma sukurti dirbtinai, jie neformuojami
mechaniškai ir nėra panašūs į išpuoselėtus prestižinius kvartalus. Jie dažnai atsiranda ten, kur
atsiranda stiprūs kūrybinių industrijų taškai. Atskleisti industrinę erdvę regeneruojančių kūrybinių
kvartalų formavimosi prielaidas Kaune yra labai sudėtinga, kadangi čia galima užčiuopti tik mažas
užuomazgas. „Sanito“ industrinėje teritorijoje, kurioje planuojamas naujas kvartalas, kūrybinis
veiksmas prasidėjo, įgyvendinus vieno objekto konversiją. „Sanito“ buvusio ampulių cecho teritorija
paveldo požiūriu nepasižymi vertinga ir išvaizdžia teritorija. Tai buvo tipinės sovietinės gamybinės
statybos pastatas, pasirinktas konversijai į daugiabutį gyvenamąjį namą su biurais apatiniuose
aukštuose. Tačiau šioje industrinėje teritorijoje tebevyksta įvairūs renginiai ir menininkų susibūrimai.
99
Lukšionytė-Tolvaišienė, N. (2001). Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje. Svarbiausi pastatai ir jų kūrėjai
(1843–1915). Kaunas: VDU leidykla.
100
Lukšionytė-Tolvaišienė, N. (2001). Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje. Svarbiausi pastatai ir jų kūrėjai
(1843–1915). Kaunas: VDU leidykla.
101
Jucaitis, Robertas. Antrasis Volfo Engelman gimimas. In: Portfolio, 2008, p. 91-92
35
Prekybos centras. Didžiausio masto industrinės architektūros paveldo konversija į
visuomeninį prekybos objektą – labai prieštaringai vertinta ar net skandalinga apleistų Tilmansų ir
„Kauno audinių“ fabrikų konversija į prekybos ir pramogų centrą „Akropolis“ 2007 metais. Šioje
centrinėje Karmelitų industrinės teritorijos užuomazgoje jau 1867 m. veikė žydų pirklio Dovydo
Šerešvskio įsteigtas vielos ir vynių fabrikas (gamino telegrafo laidus, vinis ir kt.), pastatytas tam
laikotarpiui būdingu neogotikiniu stiliumi. 1870 m. gamykla buvo pavadinta „Vulkan“ ir po kelerių
metų ją nusipirko garsieji vokiečių pramoninkai broliai Tilmansai. 1893 m. besiplečiantis įvairių
metalo gaminių fabrikas „Tilmansai ir Ko“ nebetilpo pirmajame fabrike, todėl 1897 m. Tilmansai
pradėjo statyti naują geležies valcavimo ir vielos gamyklą Malaja Gospitalnaja (dab. Kaunakiemio
g.) gatvėje. Taigi fabrikas išsiplėtė net per kelis kvartalus. Tokio profilio įmonė buvo viena didžiausių
Rusijos imperijoje. Šiuo metu prekybos centre „Akropolis“ vyksta daugybė įvairių renginių, meno
parodų, vaikų meniniai užsiėmimai, šokiai, ledo čiuožimas ir kiti kūrybiniai projektai.
Universitetas. Kaune rekonstruotas unikalus XIX amžiuje statytas Salomonų tabako ir
papirosų fabrikas, kuriame įsikūręs ISM Vadybos ir ekonomikos universitetas. Buvusiame fabrike
įkurtas universtetas, ugdantis jaunuosius verslininkus. Šis industrinio paveldo statinys yra puiki vieta
mokytis kūrybingo verslumo ir skleisti kūrybinių industrijų idėjas. Be to, tai yra viena pirmųjų
šiuolaikinių pramoninės architektūros paveldo konversijų ne tik Kaune, bet ir Lietuvoje.
36
1. Lofto klubas „Gargaras“ įsikūręs buvusiame „Vilko” fabrike, Raudondvario pl. 101.
2. Meno fabrikas „Fluxus ministerija” buvo įsikūręs batų fabrike „Lithanica“, Jonavos g. 3.
3. Kauno radio gamykla Žemaičių g. 31 / Savanorių pr. 64.
4. Menų fabrikas „Potiomkinas” įsikūręs skerdyklos ir mėsos perderbimo fabriko teritorijoje,
buvusios katilinės pastate, Europos pr. 106 B.
5. Gedimino Šibonio įsikūręs skerdyklos ir mėsos perderbimo fabrike keramikos studija Europos
pr. 122.
6. ISM Vadybos ir ekonomikos universitetas įsikūręs Salomonų tabako ir papirosų fabrike,
1999 m., Ožeškienės g. 18.
7. Pramogų centras „Akropolis“ įsikūręs Tilmansų ir „Kauno audinių“ fabrikuose, Karaliaus
Mindaugo pr. 49.
8. Kūrybinis kvartalas, įsikūręs „Sanito“ pramoninėje teritorijoje, Vytauto pr. 3.
37
IŠVADOS IR REKOMENDACIJOS
1. Industrinis paveldas – tai specifinė kultūros paveldo rūšis, kurios prioritetai yra pastarųjų metų
įvykiai, aplinka ir daiktai susiję su industrine gamyba. Industrinė architektūra – tai industrinės
paskirties statiniai ir jų kompleksai su jiems priklausančia interjero įranga, kurią įtakoja
objekte vykdoma industrinė funkcija. Dažniausiai pasitaikantys industriniai pastatai, tai
fabrikai, gamyklos, bravorai, skerdyklos, pieninės, motoriniai malūnai, spaustuvės, sandėliai,
pramoniniai šaldytuvai, pramoninės elektrinės ir lentpjūvės. Industrinių statinių pritaikymo
formos siejamas su kūrybinėmis industrijomis, tai meno ir kultūros fabrikai, muziejai,
galerijos, loftai, klubai ir kavinės. Industrinių pastatų pritaikymo esmė yra įvairių kūrybinės
veiklos ir meno formų panaudojimas industrinės architektūros objektuose. Tai reiškia, kad
industrinės architektūros paveldo statinyje įsteigta ir tinkamai išvystyta kurybinė erdvė gali
tapti idealia paskata kūrybinių projektų plėtrai.
2. Užsienio valstybėse industrinių pramonės teritorijų konversija jau yra kasdienybė ir yra
visuotinai pripažįstama, skatinama ir netgi reikalaujama. Suderinus tinkamas priemones ir
sprendimus, gyvenamųjų, pramoginės, kūrybinės, turizmo ir rekreacines zonos vis dažniau
atsiranda buvusių pramonės objektų vietose, ypač jei pastarosios užima centrines ir
strategiškai patrauklias miesto vietas. Didžiuosiuose pasaulio miestuose konversija
neišvengiama dėl nuolatinės ir intensyvėjančios miestų plėtros bei vis didesnio dėmesio
skiriamo gyvenimo kokybei.
3. Didžiausią žalą Kauno industrinės architektūros paveldui padarė sovietmečio idustrializacija.
Dauguma istorinių Kauno industrinės architektūros pastatų yra dabartiniame miesto centre,
netoli Nemumo ar Neries upių. Kauno industrinei architektūrai būdingiausi yra šie statiniai:
bravorai-alaus daryklos, stipriųjų gėrimų ir maisto laikymo sandėliai, pramoniniai šaldytuvai,
skerdyklos, pieninės, pramoniniai malūnai, metalo apdirbimo ir industrinių mašinų gamybos
fabrikai, tekstilės ir avalynės fabrikai, spaustuvės, chemijos ir parfumerijos fabrikai, tabako
fabrikai ir kt. Nenaudojamuose industriniuose pastatuose organizuoti įvairūs renginiai,
festivaliai, meno projektai ir kt. Taip pat parengta nemažai industrinio paveldo teritorijų
regeneracijos projektų, tačiau juose dar trūksta originalių paveldo panaudos idėjų.
4. Industrinės architektūros paveldo statiniai, pasižymintys išskirtine architektūra, įtakoja Kauno
miesto įvaizdį ir aplinką. Daugelį industrinės architektūros fabrikų Kaune galima ir
rekomenduotina pritaikyti įvairiems kūrybiniams projektas. Šį industrinį miesto įvaizdį
formuoja daugelis miesto menininkų, verslininkų ir pramogų verslo atstovų. Išskirtini
industrinę architektūrą išsaugoję objektai, išraiškingi savo tūriais ir fasadais, darantys didelę
įtaką urbanistinei Kauno miesto struktūrai ir aplinkai yra buvęs batų fabrikas „Lituanica“
38
pritaikytas meno fabrikui „Fluxus ministerija“, buvusi katilinė pritaikyta studijai - klubui
„Potiomkinas“, buvęs „Vilko“ kailių fabrikas pritaikytas klubui „Gargaras“, garinių bravorų
ir salyklo fabrikai pritaikyti Kauno alaus darykloms, ampulių „Sanito“ cecho teritorija
pritaikyta besikuriančiam kūrybiniam kvartalui, Tilmansų ir „Kauno audinių“ fabrikai
pritaikyti prekybos ir pramogų centrui „Akropolis“, Salomonų tabako ir papirosų fabrikas
pritaikytas ISM Vadybos ir ekonomikos universitetui.
39
LITERATŪRA IR KITI INFORMACINIAI ŠALTINIAI
1. Antuchevičienė, J. (2005). Apleistų pastatų naudojimo modeliavimas darnaus vystymosi

aspektu, Daktaro disertacija, Vilniaus Gedimino Technikos universitetas.
2. Arts factories. Stiftelsen kulturhuset USF (United sardine factory) Bergen. Prieiga per internetą
http://www.artfactories.net/Stiftelsen-Kulturhuset-USF-United.html Žiūrėta 2019 m. balandžio
28 d
3. Bagočius M., Domarkas V., Sinkienė J. (2011). Lietuvos Respublikos paveldo apsaugos
sistemos valdymo ypatumai: Kuršių nerijos atvejis. Viešoji politika ir administravimas, 3 (10),
357 – 372.
4. Bates, A. (2008). Deptford Project. In: ICON design magazine, 8.
5. Butkus, S. T. (2010). Mietsas kaip įvykis. Urbanistinė kultūrinių funkcijų studija. Vilnius: Kitos
knygos.
6. Butkus, T. (2005). Kultūrinė miesto funkcija. Metodologinės prielaidos ir koncepcijos kontūrai.
In: Urbanistika ir architektūra. Vilnius: Technika, 2(29).
7. Caves R. E. (2012). Creative Industries. Contracts Between Arts and Commerse. Creative
Economy Report.
8. Couch, Ch., Sykes, O., Borstinghaus, W. (2011). Thirty years of urban regeneration in Britain,
Germany and France: The importance of context and path dependency, Progress in Planning,
75(1), 1–52.
9. Daraškevičiūtė, I. (2007) Tarpukario pramoninė architektūra. Vaizdo įrašas, Lietuvos
nacionalinės televizijos archyvas.
10. Del Sasso, P., Caliandro, L. P. (2010). The role of historical agroindustrial buildings in the study
of rural territory, Landscape and Urban Planning 96(3): 146–162.
11. Deptford Project Café. Prieiga per internetą http://www.thedeptfordproject.com. Žiūrėta 2019
m. gegužės 3 dieną.
12. Drėmaitė, M., Kulevičius, S., Soms, H., Trimonienė, R., Salatkienė, B. (2007). Pramonės
paveldas. Pramonės paveldo panauda šiandienos poreikiams: gerosios patirties analizės
ataskaita. Šiauliai.
13. Fabryka Trzciny. Prieiga per internetą http://www.fabrykatrzciny.pl. Žiūrėta 2019 m. balandžio
21 dieną.
14. Friche la Belle de Mai. Prieiga per internetą http://www.lafriche.org. Žiūrėta 2019 m. balandžio
28 d.
15. Fuentes, J. M. (2010). Methodological bases for documenting and reusing vernacular farm
architecture, Journal of Cultural Heritage 11(2), 119–129.
40
16. Gargaras. Prieiga per internetą<http://gargaras.lt/>(žiūrėta 2019-05-04)
17. Garrick, E. Alistratovaitė, I. (2005). Pramonės objektų pakrantės zonoje konversijos patirtis
Sidnėjaus pavyzdžiu, Urbanistika ir architektūra, 29(2) p. 90–101.
18. Gillian, D. (2003). Factory. London: Reaktion Books, 6-20.
19. Howard, P. (2003). Heritage: Management, Interpretation, Identity. Bodmin: MPG Books Ltd.
20. Imbrasas, A. (2003). Pradžia – kūrybinės pramonės fabrikai Vilniuje, Klaipėdoje ir Kaune.
Pranešimas konferencijai Kūrybinės industrijos: galimybė Europoje ir Europai. In: Literatūra ir
means.
21. Jankevičenė, A., Levandauskas, N. Lukšionytė – Tolvaišienė, N. (2000). Pramonės pastatai.
Lietuvos architektūros istorija. Vilnius: Savastis, p. 169.
22. Jucaitis, Robertas. Antrasis Volfo Engelman gimimas. In: Portfolio, 2008, p. 91-92
23. Kaapeli. Creative lenses. Prieiga per internetą: https://www.kaapelitehdas.fi/creative-lenses.
Žiūrėta 2019 m. gegužės 3 dieną.
24. Kaapeli. Kannuhali. Prieiga per internetą: https://www.kaapelitehdas.fi/en/space-
rent/pannuhalli. Žiūrėta 2019 m. balandžio 28 dieną.
25. Kliukaitė, S. (2008). Meno fabrikai – kultūra ir pramogos po vienu stogu. In: Miesto IQ, 2, 106-
107.
26. Kliukaitė, S. (2009). Idėja: industrinė aplinka ir kavos puodelis. In: Miesto IQ, 4.
27. Kulturzentrum Schlachthof. Prieiga per internetą http://www.schlachthof-bremen.de. Žiūrėta
2019 m. balandžio 17 dieną.
28. Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymas „Dėl Kūrybinių industrijų skatinimo ir plėtros
strategijos patvirtinimo“, Valstybės žinios, 2007-04-05, Nr. 39-1460.
29. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas. 1994-12-22, Nr. I-
733. Valstybės žinios, 1995.
30. Lukšionytė-Tolvaišienė, N. (2001). Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje. Svarbiausi
pastatai ir jų kūrėjai (1843–1915). Kaunas: VDU leidykla.
31. Maistas: Pirmoji Lietuvos Eksporto, Skerdyklų ir Šaldytuvų Bendrovė, Dešrų ir Konservų
Fabrikas. In: Lietuvos ūkis, 1926, nr. 3, p. 82 – 83.
32. Marcinkevičiūtė, D., Ambrasas, G. (2010). Apleistų karinės paskirties teritorijų konversija.
Mokslas – Lietuvos ateitis, 2(2), 43–47.
33. Matulevičius K., Šliogerienė J. (2011). Industrinių teritorijų konversija: Užsienio šalių praktika.
Mokslas – Lietuvos ateitis.
34. Melkweg. Prieiga per internetą http://www.myspace.com/melkweg. Žiūrėta 2019 m. balandžio
4 dieną.
41
35. Nekrošius, L. (2006). Pramonės paveldas ir jo konversijos poidustriniame Ruro regione.
Archiforma 2(34), 71–77.
36. Normantienė, Z., Lukošius, S. (2003). Pramonės teritorijų raida. Kauno miesto savivaldybės
teritorijos bendrasis planas. Kaunas: SĮ „Kauno planas“, 3.
37. Potiomkinas. Buvusios pramoninės katilinės panaudojimas kultūros, bendravimo,
bendruomenės ir verslo reikmėms. Prieiga per internetą http://www.potiomkinas.eu/turinys.htm
(žiūrėta 2019-05-04)
38. Reklaitė J. (2015). Kaunas 1918 – 2015. Architektūros gidas. Kaunas: Lapas.
39. Renginiai. Kas vyksta Kaune. Fluxus ministerija. Prieiga per internetą
https://renginiai.kasvyksta.lt/66/kaunas/fluxus-ministerija Žiūrėta 2019 m. gegužės 6 dieną.
40. Sassi, E., Vismara, F., Cavadini, N. O., Acebillo, J. (2009). Industrial areas. A survey, analysis
and appraisal of the potential for conversion of disuesed industrial areas in Ticino. Theoretical
and Empirical Researches, 2(11), 95– 104.
41. Ščiglienė, V. (2011) Kultūrinių patirčių vadyba: Idėjos, tyrimai, galimybės. Vilnius: Vilniaus
dailės akademijos leidykla.
42. Tate Modern. International and contemporarry art. Prieiga per internetą
https://www.tate.org.uk/visit/tate-modern. Žiūrėta 2019 m. balandžio 4 dieną.
43. UNCTAD United Nations Conference on Trade and Development. Creative Economy Report,
2008.
44. Vaitkuvienė, A. (2006). Paveldo industrija Lietuvoje. In: Lietuvos istorijos studijos. Vilnius, 17,
95
42
PRIEDAI
43
1 priedas
1 pav. „Kaapelitehd“ Helsinkyje – buvusi „Nokia“ kabelių gamykla102
2 pav. „Stiftelsen Kulturhuset USF“ – buvęs sardinių fabrikas Bergene103
3 pav. Europos kultūrų organizacijų tinklas - „Trans Europe Halles“104
102
Kaapeli. Kannuhali. Prieiga per internetą https://www.kaapelitehdas.fi/en/space-rent/pannuhalli. Žiūrėta 2019 m.
balandžio 28 d.
103
Arts factories. Stiftelsen kulturhuset USF (United sardine factory) Bergen. Prieiga per internetą
http://www.artfactories.net/Stiftelsen-Kulturhuset-USF-United.html Žiūrėta 2019 m. balandžio 28 d
104
Trans Europe Halles. 2017 – 2021 factories of imagination. Prieiga per internetą http://teh.net/projects/factories-of-
imagination/. Žiūrėta 2019 m. gegužės 5 dieną.
44
2 priedas
4
pav. „Tate Modern“galerija buvusioje Londono Nakside‘o elektrinėje105
5 pav. Amsterdamo klubas „Melkweg“ buvusiame cukraus sandėlyje ir pieninėje106
105
106
Melkweg. Prieiga per internetą https://www.melkweg.nl/en/info/about-melkweg/. Žiūrėta 2019 m. gegužės 2 dieną.
45
3 priedas
6 pav. Londono stotis ir kavinė „Deptford projekt“ buvusioje geležinkelio stotyje107
7 pav. Buvusi “Fluxus ministerija” buvusiame batų fabrike “Lithuanica”108
107
Deptford Project Café. Prieiga per internetą http://www.thedeptfordproject.com. Žiūrėta 2019 m. gegužės 3 dieną.
108
Renginiai. Kas vyksta Kaune. Fluxus ministerija. Prieiga per internetą
46
4 priedas
8 pav. „Fluxus ministerija“ buvusiame batų fabrike “Lithuanica” organizuojami renginiai109
109
Renginiai. Kas vyksta Kaune. Fluxus ministerija. Prieiga per internetą
47
9 pav. Klubas „Potiomkinas“ buvusiame skerdyklos ir mėsos perderbimo „Maisto“
fabrike110
110
Prieiga per internetą http://www.potiomkinas.eu/turinys.htm (žiūrėta 2019-05-04)
48

INDUSTRINIO PAVELDO TYRIMAS - Papildytas

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

INDUSTRINIO PAVELDO TYRIMAS - Papildytas

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS

Bakalauro baigiamasis darbas

Kūrybinių industrijų studijų programa, valstybinis kodas 612P96003

Apginta: Menų fakulteto dekanas (-ė): __________________________

1 pav. „Kaapelitehd“ Helsinkyje – buvusi „Nokia“ kabelių gamykla

Temos aktualumas. Paveldas ir jo apsauga – visame pasaulyje viena aktualiausių

1.1 Industrinio paveldo sąvokos

Mokslinėje literatūroje pateikiama dauguma paveldo sąvokos apibrėžimų. Pirmiausiai

1.2 Industrinio paveldo pritaikymo kūrybiniams projektams poreikio analizė

Praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje Europoje ir JAV prasidėjęs industrijos nuosmukis

1.3. Užsienio industrinių pramonės teritorijų pritaikymas kūrybiniams projektams

Pasaulio šalių praktikoje konversija dažniausiai taikoma apleistoms industrinėms teritorijoms,

Urbanistika ir architektūra, 29(2), 90–101.

1.4 Industrinio paveldo pritaikymo problemų analizė

2.1 Industrinės architektūros potencialas Kauno miesto renginiams

Kauno mieste industrinio paveldo statinių pritaikymas kūrybiniams projektams suaktyvėjo

1. Antuchevičienė, J. (2005). Apleistų pastatų naudojimo modeliavimas darnaus vystymosi

1 pav. „Kaapelitehd“ Helsinkyje – buvusi „Nokia“ kabelių gamykla102

2 pav. „Stiftelsen Kulturhuset USF“ – buvęs sardinių fabrikas Bergene103

3 pav. Europos kultūrų organizacijų tinklas - „Trans Europe Halles“104

5 pav. Amsterdamo klubas „Melkweg“ buvusiame cukraus sandėlyje ir pieninėje106

6 pav. Londono stotis ir kavinė „Deptford projekt“ buvusioje geležinkelio stotyje107

7 pav. Buvusi “Fluxus ministerija” buvusiame batų fabrike “Lithuanica”108

8 pav. „Fluxus ministerija“ buvusiame batų fabrike “Lithuanica” organizuojami renginiai109

You might also like