Eco Umberto Menas Ir Grožis Viduramžių Estetikoje 1997 PDF

U M B E R T O E C O
Menas ir grožis
viduramžių estetikoje
Iš italų kalbos vertė

JONAS VILIMAS
baltos lankos
Knygos leidimą p a r ė m ė Atviros Lietuvos fondas
V i r š e l y j e p a n a u d o t a n u o t r a u k a iš:
J . Schwietering, Deutsche Dichtung des Mittelalters
V e r s t a iš:
Umberto Eco, Arte e bellezza nelV estetica medievale, M i l a n o , 1987
S p e c i a l u s r e d a k t o r i u s GUIDO MICHELINI
R e d a g a v o LORETA URTĖ URBAITĖ
A p i p a v i d a l i n o VIDA KURAITĖ
© R.C.S. Libri & G r a n d i O p e r e S.p.A. Milan, 1 9 8 7

© V e r t i m a s į l i e t u v i ų k a l b ą , JONAS VILIMAS, 1 9 9 7
© BALTOS LANKOS, 1 9 9 7
R i n k o ir m a k e t a v o BALTOS LANKOS
P r i n t e d in L i t h u a n i a
ISSN 1392-1673
ISBN 9986-813-65-4
Turinys
1 Įžanga 7
2 Viduramžių estetinė pajauta 14
3 Grožis kaip transcendentalia 32
4 Proporcijų estetika 47
5 Šviesos estetika 66
6 Simbolis ir alegorija 78
7 Estetinio regėjimo psichologija ir gnoseologija 115
8 Su. Tomas Akvinietis ir organizmo estetika 127
9 Organizmo estetikos raida ir krizė 139
1 0 Meno teorijos 149
11 Kūrybiškumas ir menininko savigarba 166
1 2 Po scholastikos 189
Bibliografija 227
1
Įžanga
Ši k n y g a - tai e s t e t i n i ų teorijų, p l ė t o t ų v i d u r a m ž i ų k u l
tūroje - n u o V I i k i X V m ū s ų e r o s a m ž i ų - i s t o r i n ė a p
žvalga. Tačiau paties šio apibrėžimo žodžiai savo ruožtu
turi b ū t i a p i b r ė ž t i .
Apžvalga. T a i n ė r a naujas tyrimas, pretenduojantis būti
originalus, bet veikiau ankstesnių tyrinėjimų apibendri
n i m a s ir s i s t e m i n i m a s , a p i m a n t i s ir autoriaus d a r b ą a p i e
šv. T o m o A k v i n i e č i o filosofijos estetines p r o b l e m a s (1956).
Si a p ž v a l g a b ū t ų s u n k i a i įsivaizduojama, j e i g u 1 9 4 6 m e t a i s
n e b ū t ų p a s i r o d ę d u f u n d a m e n t a l ū s darbai - E d g a r d ' o de
B r u y n e ' o Ėtudes d'esthėtique mėdiėvale ir D.H. P o u i l l o n o su
rinktų grožio m e t af i z ik o s t e k s t ų rinkinys. M a n a u , g a l i m a
drąsiai teigti, k a d viskas, k a s parašyta iki šių dviejų v e i k a l ų ,
yra n e i š s a m u , o v i s k a s , k a s p u b l i k u o t a p o to, p r i k l a u s o m a
1
n u o jų.
1
Suprantama, p e r p a s t a r u o s i u s keturis dešimtmečius išėjo moksliniai leidi
m a i d a u g u m o s tekstų, kuriuos Pouillonas ar De Bruyne'as skaitė iš rankraš
čių a r prastų leidimų, be to, b u v o surasta ir išleista naujų tekstų. Kita vertus,
liūdna, kad bent Ėtudes jau seniai išpirkti. Galbūt d a r p a v y k t ų nusipirkti
ispaniškąjį 1958-ųjų m e t ų v e r t i m ą , kurį išleido M a d r i d o leidykla Editorial
Gredos. Pats De Bruyne'as 1947 metais publikavo tarsi savo didžiojo veikalo
santrauką, p a v a d i n t ą L 'esthetique du moyen age, bet jos trūkumas tas, kad čia
autorius dažniausiai mini s a v o didįjį veikalą, o ne šaltinius.
7
Menas ir grožis viduramžių estetikoje
K a i p a p ž v a l g a ši k n y g a t u r ė t ų b ū t i l e n g v a i s u v o k i a m a
ir skaitytojui, kuris n ė r a v i d u r a m ž i ų filosofijos ar estetikos
istorijos specialistas. T o d ė l v i s o s l o t y n i š k o s c i t a t o s - o jų
tikrai n e m a ž a i , - jei t r u m p o s , tai tiesiog perfrazuojamos,
2
o ilgųjų - šalia p a t e i k i a m a s v e r t i m a s .
Istorija. T a i istorinė, o n e t e o r i n ė a p ž v a l g a . K a i p paaiš
kės pabaigoje, šios k n y g o s tikslas - pateikti v i e n o s e p o c h o s
a p i b ū d i n i m ą , o n e atskleisti j o s filosofinį i n d ė l į į šiuolai
k i n ę estetiką, j o s p r o b l e m a s ir j ų s p r e n d i m ą . Š i o paaiš
k i n i m o t u r ė t ų p a k a k t i , ir p a k a k t ų , j e i g u k a l b ė t u m e apie
klasikinės ar b a r o k o e s t e t i k o s istoriją. K a d a n g i v i d u r a m
ž i ų filosofija n u o p r a ė j u s i o a m ž i a u s b u v o pripažinimo,
s i e k i a n č i o j ą p a t e i k t i k a i p philosophia perennis, objektas,
k i e k v i e n a s su j a susijęs d i s k u r s a s p r i v a l o aiškiai nustatyti
s a v o filosofines prielaidas. P a a i š k i n s i u : š i a m e d a r b e sie-
Pirmasis šio teksto v a r i a n t a s p a s i r o d ė kaip Sviluppo dell'estetica medievalt

{Viduramžių estetikos raida) p i r m a j a m e k e t u r i ų t o m ų veikalo Momenti t
problemi di storiu dell'estetica (Milano: M a r z o r a t i , 1 9 5 9 ) t o m e . Č i a lotyniški
tekstai n e b u v o išversti. T a č i a u tai n e vienintelis skirtumas. „Marzorati''
išleistas d a r b a s pasirodė prieš trisdešimt m e t ų . M a n a u , jis jau paseno, ypač
dėl ten pateiktų bibliografinių d u o m e n ų , tačiau sutikau viską peržiūrėti
v i e n a m angliškam leidimui (Art and Beauty in the Middle Ages, N e w H a veri
a n d L o n d o n : Y a l e University Press, 1 9 8 6 ) . N e m a ž a s p r i t a r i m a s , k u r i o jis
susilaukė ir iš skaitytojų n e s p e c i a l i s t ų , m a n e įtikino šią k n y g ą išleisti
b ū t e n t tokia f o r m a . T a č i a u teko g e r o k a i pakeisti k n y g o s stilių, supa
prastinti n e m a ž a i dalykų. Atnaujinta ir bibliografija; atsižvelgiant į tai, kad
k n y g a skirta ne vien tik specialistams, p i r m e n y b ė teikiama lengvai gau
n a m i e m s v e i k a l a m s . Iš n a u j o patikrinti ir daugelis šaltinių, naujai pa
r a š y t o s kai kurios p a s t r a i p o s a r poskyriai, y p a č skyriuje apie simbolizmą
bei alegoriją ir skyriuje apie m e n o teorijas. Visas dvyliktas skyrius y r a iš
e s m ė s naujas. N o r s a t s a k o m y b ė u ž k n y g ą tenka m a n , tačiau visą m e d ž i a g ą
parengti galėjau tik nuoširdžios C o n s t a n t i n o M a r m o p a g a l b o s d ė k a (ap
i m a n č i o s ir kritines p a s t a b a s bei e s m i n i u s p r i e š t a r a v i m u s ) , b e kurios
n e b ū č i a u drįsęs p e r d i r b t i p i r m o j o v a r i a n t o . S a v a i m e s u p r a n t a m a , esu
dėkingas ir visiems cituojamiems tyrėjams, m a n o žiniomis, rašiusiems šia
t e m a p o 1959-ųjų m e t ų .
8
Įžanga
k i a m a g e r i a u s u p r a s t i p a s i r i n k t ą i s t o r i n ę e p o c h ą , t.y. k a i p
ir r a š a n t g r a i k ų ar b a r o k o e s t e t i k o s istorijas. B e abejo, vie
ną ar kitą e p o c h ą tyrinėti n u s p r e n d ž i a m a todėl, k a d j i lai
k o m a įdomi, a r b a todėl, k a d j ą , a t r o d o , v e r t ė t ų g e r i a u pa
žinti.
Estetinių teorijų istorija. B ū t e n t t o d ė l , k a d tai i s t o r i n ė
a p ž v a l g a , n e s i i m s i m e iš n a u j o ir šiai d i e n a i p r i i m t i n a i s
t e r m i n a i s apibrėžti, k ą r e i k ė t ų v a d i n t i e s t e t i k o s teorija. Č i a
ją s u p r a n t a m e p l a č i a u s i a p r a s m e , a t s i ž v e l g i a m e į k i e k v i e
ną teoriją, kuri s k e l b ė s i ar b u v o p r i p a ž į s t a m a e s a n t i e s t e
tine. T a i g i e s t e t i n e teorija l a i k y s i m e k i e k v i e n ą d iskur s ą,
k u r i s , s i e k d a m a s s i s t e m i n g u m o ir o p e r u o d a m a s filoso
finiais t e r m i n a i s , nagrinėja reiškinius, susijusius s u grožiu,
m e n u b e i s ą l y g o m i s k u r t i ir v e r t i n t i m e n o k ū r i n i u s , s u
m e n o ir k i t o s v e i k l o s b e i m e n o ir m o r a l ė s s a n t y k i a i s , s u
m e n i n i n k o funkcija, m a l o n u m o , p u o š n u m o , stiliaus s a m
prata, estetiniu s k o n i u , taip p a t šio s k o n i o kritika, k a l b i n i ų
bei k i t o k i ų t e k s t ų i n t e r p r e t a v i m o teorija ir p r a k t i k a , t.y.
h e r m e n e u t i k a - turint o m e n y , k a d e s t e t i k o s teorijoje susi
k r y ž i u o j a m i n ė t o s p r o b l e m o s , n o r s j i (tai v i d u r a m ž i a m s
itin b ū d i n g a ) susijusi n e v i e n s u r e i š k i n i a i s , k u r i e v a d i
n a m i estetiniais.
P a g a l i a u , u ž u o t pasitelkę k o k i ą n o r s š i u o l a i k i n ę estetinę
definiciją ir tikrinę, ar ji galioja p r a ė j u s i a i e p o c h a i (tokia
d i n g s t i m i b u v o p a r a š y t o s l a b a i p r a s t o s e s t e t i k o s istorijos),
v e r č i a u i m s i m ė s k i e k g a l i m a s i n k r e t i š k e s n i o ir tolerantiš-
kesnio jos apibrėžimo, o jau vėliau aiškinsimės, ką galime
rasti. T u r ė d a m i š i u o s t i k s l u s ir n a u d o d a m i b ū d ą , n a u
d o t ą ir k i t ų t y r i n ė t o j ų , s t e n g s i m ė s , k i e k tai į m a n o m a , tik
ruosius teorinius diskursus papildyti tekstais, kurie, nors
ir r a š y t i b e j o k i ų s i s t e m i n i m o u ž m a č i ų ( p a v y z d ž i u i , r e t o
rikos traktatų autorių pastabos, mistikų, m e n o kolekcio
nierių, p e d a g o g ų , enciklopedistų ar Šventojo Rašto aiš
k i n t o j ų r a š y t i p u s l a p i a i ) , v e i k ė ir a t s p i n d ė j o t o s e p o c h o s
9
filosofinę m i n t į . B e to, s i e k s i m e k i e k į m a n o m a ( n e b a n d y
d a m i v i s k o n u o d u g n i a i išaiškinti) e s t e t i n e s idėjas atplėšti
n u o k a s d i e n i o g y v e n i m o a s p e k t ų ir p a č i o s m e n i n i ų f o r m ų
bei technikos evoliucijos.
Lotyniškieji viduramžiai. S a v o t e o r i n i u s , filosofinius ar
teologinius diskursus viduramžių autoriai dėstė lotyniš
kai, l o t y n ų k a l b a b ū d i n g a ir v i d u r a m ž i ų s c h o l a s t i k a i . K a i
t e o r i n i s d i s k u r s a s p r a d e d a m a s s k e l b t i n a u j o s i o m i s - tau
tinėmis kalbomis, atsiduriame, kokie bebūtų metai, jau už
v i d u r a m ž i ų r i b o s , b e n t d a u g e l i u atvejų. Šioje k n y g o j e a p
t a r i a m o s lotyniškųjų v i d u r a m ž i ų k o n c e p c i j o s , čia n e n a g
r i n ė j a m a ( n e b e n t tik p r a b ė g o m i s ) n e i t r u b a d ū r ų poezija,
n e i stile nuovo š a l i n i n k ų , n e i D a n t ė s ( n o r s j a m ir p a d a r y t a
i š i m t i s p r i e š p a s k u t i n i a m e skyriuje) m i n t y s , k ą j a u k a l b ė t i
a p i e idėjas v i s ų tų, p a s i r o d ž i u s i ų p o D a n t ė s . P a ž y m ė t i n a ,
k a d Italijoje e s a m e įpratę D a n t ę , P e t r a r c ą , B o c c a c c i o pri
s k i r t i v i d u r a m ž i a m s , n e s j i e g y v e n o iki K o l u m b u i atran
d a n t A m e r i k ą , o t u o t a r p u d a u g e l y j e š a l i ų k a i p tik s u šiais
kūrėjais siejama Renesanso pradžia. Tačiau lyg išlaiky
d a m i p u s i a u s v y r ą tie p a t y s autoriai, P e t r a r c ą p r i s k i r i a n t y s
Renesansui, kalba apie viduramžių saulėlydį aptardami
p e n k i o l i k t o j o š i m t m e č i o b u r g u n d u s , f l a m a n d u s ir v o k i e
čius, t.y. P i c o della M i r a n d o l a , L e o n o B a t t i s t a A l b e r t i b e i
Aldo Manuzi amžininkus.
Antra vertus, labai sunku apibrėžti pačią viduramžių
s ą v o k ą , y p a č t u r i n t o m e n y , k a d šis ž o d i s , k a i p r o d o g a n a
a i š k i j o e t i m o l o g i j a , b u v o s u g a l v o t a s n o r i n t k u r n o r s pri
glausti gerą dešimtį amžių, kurie visai niekur netiko, nes
a t s i d ū r ė p u s i a u k e l ė j e t a r p d v i e j ų „ p u i k i ų j ų " e p o c h ų , iš
k u r i ų į vieną b u v o žiūrima su perdėta puikybe, o į kitą -
su didele nostalgija.
T a r p gausybės šiai epochai b e jokio t a p a t u m o (išskyrus tai,
k a d ji esanti „vidurinė") prikišamų kalčių yra ir ta, kad ji esą
neturėjusi estetinės pajautos. Neaptarinėsime dabar šio po-
10
Įžanga
žiūrio, tikimės, kad tolesni knygos skyriai ištaisys šį klaidingą

įspūdį - paskutiniame skyriuje parodysime, j o g stojus pen
kioliktajam šimtmečiui estetinė pajauta taip smarkiai pasikeitė,
kad pateisinama ar bent suprantama tapo, kodėl b u v o nuleista
uždanga ant vidėuramžių estetikos. Bet viduramžių samprata
kelia s u n k u m ų ir dėl kitų priežasčių.
Iškyla p r o b l e m a , k a i p t u o p a č i u p a v a d i n i m u n u s a k y t i
tiek d a u g įvairiausių a m ž i ų : tai ir š i m t m e č i a i t a r p R o m o s
i m p e r i j o s ž l u g i m o ir K a r o l i n g ų į v y k d y t o j o s a t k ū r i m o -
E u r o p a t u o m e t i š g y v e n o b a i s i a u s i ą s a v o istorijoje politinę,
religinę, d e m o g r a f i n ę , a g r o k u l t ū r i n ę , u r b a n i s t i n ę , l i n g v i s
tinę ( g a l i m a b ū t ų tęsti t o l i a u ) k r i z ę , ir p o t ū k s t a n t m e č i o
stoję suklestėjimo a m ž i a i , p e r k u r i u o s į v y k o pirmoji indus
trinė revoliucija, s u s i f o r m a v o š i u o l a i k i n ė s k a l b o s ir t a u t o s
m i e s t ų d e m o k r a t i j a , a t s i r a d o p i r m i e j i b a n k a i , v e k s e l i a i ir
d v i g u b o s s ą s k a i t o s , iš e s m ė s p a s i k e i t ė p r e k i ų g a b e n i m o ,
s a u s u m o s ir j ū r ų transporto sistemos, ž e m ė s ūkio technika,
a m a t i n i n k ų g a m y b o s p r i e m o n ė s , b u v o išrastas k o m p a s a s ,
s k l i a u t o s m a i l ė , o b a i g i a n t i s e p o c h a i - p a r a k a s ir s p a u d a .
Kaip suburti draugėn visus tuos šimtmečius, per kuriuos
a r a b a i v e r t ė A r i s t o t e l į ir s t u d i j a v o m e d i c i n ą b e i a s t r o n o
miją, o tuo t a r p u į r y t u s n u o I s p a n i j o s (net j e i g u „ b a r b a
riškieji" a m ž i a i j a u ir b u v o p a s i b a i g ę ) E u r o p a v i s d a r n e
sugebėjo pateikti tikrosios kultūros pavyzdžių?
V i s dėlto dalis kaltės, j e i g u taip g a l i m a pasakyti, dėl šio
n e a p ž v a l g a u s d e š i m t i e s a m ž i ų „ k o m p r e s o " t e n k a ir p a č i a i
v i d u r a m ž i ų kultūrai, k u r i p a s i r i n k u s i (ar p r i v e r s t a p a s i
rinkti) l o t y n ų k a l b ą k a i p lingua franca, Biblijos tekstą - k a i p
svarbiausią k n y g ą , o patristinę tradiciją - k a i p v i e n i n t e l į
antikinės kultūros liudijimą, darbavosi k o m e n t u o d a m a
k o m e n t a r u s ir c i t u o d a m a autoritetingas n u o m o n e s , taip su
d a r y d a m a įspūdį, k a d n i e k a d a n i e k o naujo n e p a s a k o . N e
tiesa, k a d v i d u r a m ž i ų k u l t ū r a n e ž i n o j o ir n e p r i p a ž i n o n a u
j o v i ų , v e i k i a u ji v i s a s j a s s t e n g ė s i paslėpti p o n u o l a t i n i o
11
k a r t o j i m o s i s k r a i s t e ( k i t a i p nei m o d e r n i o j i k u l t ū r a , kuri
d e d a s i n a u j o v e s d i e g i a n t i n e t ir t a d a , kai iš t i e s ų tiktai
kartojasi).
S u v o k t i , k a d a p a s a k y t a k a s n o r s nauja, - y p a č kai vi
d u r a m ž i ų a u t o r i u s iš p a s k u t i n i ų j ų s t e n g i a s i įtikinti, k a d
p a p r a s č i a u s i a i p e r s a k o tai, k a s j a u p a s a k y t a , - tai v a r g i
n a n t i s p a t y r i m a s , l a u k i a n t i s to, k u r i s n o r ė s atsidėti v i d u r
a m ž i ų estetinių idėjų analizei. K a d bent jau skaitytojui
b ū t ų l e n g v i a u v i s k ą s u p r a s t i , ši k n y g a s u s k i r s t y t a p a g a l
p r o b l e m a s , o n e p a g a l a t s k i r u s a u t o r i u s . Ž v e l g i a n t v i e n tik
į a u t o r i u s , g a l i m a ^ e n g v a i patikėti, k a d visi j i e ( n e s vartoja
tuos pačius savo pirmtakų suformuluotus terminus bei
a p i b r ė ž i m u s ) n u o l a t o s k a r t o j a v i s tą p a t į d a l y k ą , o n o r i n t
s u v o k t i , k a d y r a a t v i r k š č i a i , r e i k ė t ų r e k o n s t r u o t i ištisas si
s t e m a s . T u o t a r p u s v a r s t a n t a t s k i r a s p r o b l e m a s - k i e k lei
d ž i a ši a p ž v a l g a , b e v e i k d e š i m t į š i m t m e č i ų į s p r a u s d a m a į
d u š i m t u s p u s l a p i ų - l e n g v i a u a t s e k t i įvairių s ą v o k ų , api
b r ė ž i m ų k l a j o n e s ir p a m a t y t i , k a i p j i e ( d a ž n i a u s i a i neju
č i o m i s , k a r t a i s v i s i š k a i a i š k i a i ) p a k e i č i a s a v o p r a s m ę tiek,
k a d g a l i a u s i a i i š a i š k ė j a , j o g r e i š k i a v i s a i k ą kitą, p a v y z
džiui, forma p r a d ž i o j e ž y m ė j o tai, k a s m a t o m a paviršiuje,
o v ė l i a u - tai, k a s s l y p i d a i k t o g i l u m o j e .
N e t ir pripažįstant, j o g k a i k u r i o s p r o b l e m o s ir j ų spren
d i m a i liko n e p a k i t ę , k n y g o j e l i n k s t a m a a k c e n t u o t i raidos,
kaitos m o m e n t u s , rizikuojant p a s i d u o t i tai (paskutiniuose
puslapiuose kritikuotai) istoriografinei ydai, esą v i d u r a m ž i ų
estetinė m i n t i s plėtojosi t o l y d ž i o „ t o b u l ė d a m a " . B e abejo
nės, v i d u r a m ž i ų estetika p a s i e k ė t a m tikrą b r a n d ą , y p a č tu
rint o m e n y , k a d pradėjusi n u o g a n ė t i n a i n e k r i t i š k o iš an
tikos p e r i m t ų idėjų c i t a v i m o , ji s u g e b ė j o pakilti iki t o k i ų
s i s t e m i n i m o š e d e v r ų , k a i p XIII a m ž i a u s Summae. T a č i a u tai,
k a d Izidorius Sevilietis m u m s kelia š y p s e n ą s a v o fantas
t i š k o m i s e t i m o l o g i j o m i s , o V i l h e l m o iš O c k h a m o teorijoje
slypi d a u g formaliųjų interpretacijos subtilybių, kurias iki
12
Įžanga
š i ų d i e n ų tebesiaiškina logikai, dar nereiškia, k a d Boecijus

b u v ę s n e tokio s k v a r b a u s proto k a i p D u n s a s S k o t a s , n e s
g y v e n ę s aštuoniais š i m t m e č i a i s a n k s č i a u u ž pastarąjį.
Istorija, k u r i ą p r a d e d a m e p a s a k o t i , yra s u d ė t i n g a , api
m a n t i ir p a s t o v u m ą , ir l ū ž i o m o m e n t u s . D i d ž i a d a l i m i tai
p a s t o v u m o istorija, k a d a n g i v i d u r a m ž i a i , b e j o k i o s a b e
j o n ė s , - l a i k o t a r p i s , k a i a u t o r i a i k o p i j u o d a v o v i e n a s kitą
n e c i t u o d a m i šaltinių; kita vertus, rankraštinės e p o c h o s
k u l t ū r o j e ( r a n k r a š č i a i , beje, b u v o g a n a s u n k i a i p r i e i n a m a s
d a l y k a s ) k o p i j a v i m a s b u v o v i e n i n t e l i s b ū d a s i d ė j o m s cir
k u l i u o t i . N i e k a s n e m a n ė , k a d tai n u s i k a l t i m a s , o k e l e t ą
kartų perrašius dažnai atsitikdavo taip, kad niekas ne
b e ž i n o j o , k a s gi tikrasis f o r m u l u o t ė s a u t o r i u s , ir g a l ų g a l e
v i s i s u t i k o , k a d k i e k v i e n a tikra idėja p r i k l a u s o v i s i e m s .
T a č i a u šioje istorijoje y r a ir t i k r ų n e t i k ė t u m ų - n e v i e n
t o k i ų „ s m ū g i ų p e r didįjį b ū g n ą " , k o k s b u v o d e k a r t i š k a s i s
cogito. M a r i t a i n a s p a ž y m ė j o , k a d tik s u D e s c a r t e s ' u m ą s
tytojas t a p o „ d e b i u t a n t u a b s o l i u t o sferoje", o p o D e s c a r -
tes'o kiekvienas mąstytojas jau siekia „debiutuoti" sce
n o j e , k u r iki j o d a r n i e k a s n e v a i d i n o . V i d u r a m ž i ų a u t o r i a i
n e b u v o t o k i e teatrališki. O r i g i n a l u m a s , a n o t j ų , - tai p u i
k y b ė s n u o d ė m ė (antra v e r t u s , tais l a i k a i s p r i e š t a r a u j a n t
oficialiai tradicijai g a l i m a b u v o s u s i l a u k t i ir k i t o k i ų , n e
v i e n tik a k a d e m i n i ų n e m a l o n u m ų ) . T a č i a u ir v i d u r a m ž i ų
m ą s t y t o j a i (tai a i š k i n a m e tiktai to d a r n e ž i n a n t i e m s ) s u
g e b ė j o b ū t i o r i g i n a l ū s ir p a ž e r t i n a u j ų , n e t i k ė t ų m i n č i ų .
13
2
Viduramžių estetinė pajauta
1. Viduramžių žmogaus estetiniai interesai
D a u g u m ą savo estetinių problemų viduramžiai paveldėjo

iš a n t i k o s , t a č i a u š i o m s t e m o m s s u t e i k ė n a u j ą p r a s m ę , j a s
p e r s m e l k d a m i k r i k š č i o n i š k a p a ž i ū r a į ž m o g ų , p a s a u l į ir
d i e v i š k u m ą . K i t a s k a t e g o r i j a s v i d u r a m ž i a i p e r ė m ė iš b i b -
linės ir p a t r i s t i n ė s tradicijos, b e t s t e n g ė s i j a s įdėti į n a u j o
s i s t e m i n i o m ą s t y m o b r ė ž i a m u s filosofijos r ė m u s . T a i l ė m ė ,
kad estetinė spekuliacija pasiekė neabejotinai originalų
l y g m e n į . V i s d ė l t o š i a s t e m a s , p r o b l e m a s ir j ų s p r e n d i m u s
g a l i m a b ū t ų laikyti ir s u p r a s t i t i e s i o g k a i p tradicijos įtvir
tintą ž o d ž i ų s a n k a u p ą , n e s u l a u k u s i ą t i n k a m o a t g a r s i o n e i
autorių, nei skaitytojų širdyse. J a u b u v o pabrėžta, kad
a n t i k o s p a s a u l i s , n a g r i n ė d a m a s e s t e t i n e s p r o b l e m a s ir n u
statydamas meninės kūrybos kanonus, kreipė akis į gam
tą, t u o t a r p u v i d u r a m ž i ų a u t o r i a i , a p t a r d a m i tas p a č i a s
t e m a s , ž v a l g ė s i į antiką. A t r o d y t ų , k a d v i d u r a m ž i ų k u l
tūros raiškos forma b u v o ne tiek tikrovės apmąstymas,
k i e k k u l t ū r i n ė s tradicijos k o m e n t a r a s .
T a č i a u tai n e p a k a n k a m a i p a a i š k i n a v i d u r a m ž i ų ž m o
g a u s kritinį n u s i t e i k i m ą : b e k l i u v i n i ų , p a v y z d ž i u i , s ą v o
k ų , p a v e l d ė t ų tarsi tiesos ir i š m i n t i e s s a n k a u p a , p o ž i ū r i o į
g a m t ą lyg į t r a n s c e n d e n t i n i o p a s a u l i o a t s p i n d į , e p o c h o s
14
estetinėje pajautoje s l y p ė j o atviras d o m ė j i m a s i s j u t i m i n e

tikrove, visais j o s b r u o ž a i s , taip pat ir m ė g a v i m a s i s j a e s t e
tiniu p o ž i ū r i u .
P r i p a ž i n d a m i šį s p o n t a n i š k ą r e a k t y v u m ą ir g a m t o s , ir
m e n o k ū r i n i ų g r o ž i o a k i v a i z d o j e ( g a l b ū t p a s k a t i n t ą teo
r i n i ų r e i k a l a v i m ų , t a č i a u p e r ž e n g i a n t į k n y g i n i ų ž i n i ų ri
b a s ) , g a l i m e b ū t i tikri, k a d k a l b ė d a m a s a p i e g r o ž į v i d u r
a m ž i ų filosofas turėjo o m e n y j e n e tik a b s t r a k č i ą s ą v o k ą ,
b e t r ė m ė s i ir k o n k r e č i a p a t i r t i m i .
Be abejonės, viduramžiais egzistavo grynai pažinaus
g r o ž i o , m o r a l i n ė s d a r n o s ir m e t a f i z i n i o s p i n d e s i o g r o ž i o
k o n c e p c i j a . S u p r a n t a m a , k a d šią p a j a u t ą s u v o k s i m e t i k
p a l a n k i a i n u s i t e i k ę šiai e p o c h a i ir p e r p r a t ę j o s m e n t a l i t e t ą
b e i p a s a u l ė j a u t ą . C u r t i u s ( 1 9 4 8 , 1 2 . 3 ) a p i e tai s a k ė :
Kalbėdami apie grožį scholastai turėjo omenyje, kad tai Dievo

atributas. Grožio metafizika (pavyzdžiui, Plotino) ir meno
teorija tarpusavyje visiškai nesusijusios. „Šiuolaikinis" žmo
gus perdėtai sureikšmina meną, kadangi jis jau prarado tą
pažinaus grožio pojūtį, būdingą neoplatonizmui ir viduram
žiams... Čia kalbama apie tokį grožį, apie kurį estetika neturi
jokio supratimo.
Tačiau šie teiginiai jokiu b ū d u neturėtų apriboti m ū s ų

d ė m e s i o t o k i o m s s p e k u l i a c i j o m s . Iš tiesų, p a ž i n a u s g r o ž i o
išgyvenimas viduramžių žmogui pirmiausia buvo mora
linė ir p s i c h o l o g i n ė t i k r o v ė , i š l e i d u s tai iš a k i ų , e p o c h o s
k u l t ū r a b ū t ų n e p a k a n k a m a i atskleista; a n t r a vertus, n o r s
v i d u r a m ž i ų t e o r e t i k a i į e s t e t i k ą įtraukė n e j u t i m i n į g r o ž į ,
t a č i a u r e m d a m i e s i a n a l o g i j o m i s , a i š k i o m i s ar n e i š r e i k š t o
m i s p a r a l e l ė m i s , j i e i š p l ė t o j o n e v i e n ą teoriją apie j u t i m i n į
g r o ž į , g a m t o s ir m e n o k ū r i n i ų grožį. E s t e t i n i ų i n t e r e s ų
sritis v i d u r a m ž i a i s b u v o g e r o k a i p l a t e s n ė n e i m ū s ų die
nomis, o dėmesį daiktų grožiui dažnai skatindavo grožio,
k a i p m e t a f i z i n i o r e i š k i n i o , s u v o k i m a s , b e t b u v o ir p a p r a s
to ž m o g a u s , m e n i n i n k o b e i m e n o k ū r i n i ų g e r b ė j o s k o n i s ,
15
tvirtai grįstas jutiminiais potyriais. T e o r i n ė s s i s t e m o s ieš

kojo b ū d ų , kaip pateisinti tokį d a u g y b ė s šaltinių d o k u m e n
tiškai paliudytą g r o ž į ir nukreipti j į ta l i n k m e , k a d d ė m e s y s
j u t i m i š k u m u i n i e k a d a neįveiktų p o l i n k i o į d v a s i n ę prasmę.
A l k v i n a s pripažino, k a d d a u g l e n g v i a u yra m ė g t i „gražius
s u t v ė r i m u s , m a l o n i u s k v a p u s , š v e l n i u s g a r s u s " (species pul-
chras, dulces sopores, sonos suavės) ir panašiai, nei m y l ė t i Die
v ą (žr. De rhetorica, p a g a l H a l m 1 8 6 3 , p. 5 5 0 ) . B e t jei šiais
dalykais m ė g a u j a m ė s tam, k a d dar labiau m y l ė t u m e Dievą,
tai reikia pateisinti ir p o l i n k į į amor ornamenti, į prašmatnias
b a ž n y č i a s , į gražias d a i n a s b e i m u z i k ą .
M ą s t y t i apie v i d u r a m ž i u s k a i p a p i e e p o c h ą , dėl doro
v i n g u m o a t m e t u s i ą j u t i m i n į grožį, v a d i n a s i , n e tik pavir
šutiniškai pažinti tekstus, b e t ir visiškai n e s u p r a s t i vidur
a m ž i ų m e n t a l i t e t o . P a v y z d y s čia g a l ė t ų b ū t i m i s t i k ų b e i
rigoristų nuostata g r o ž i o atžvilgiu. M o r a l i s t a i ir asketai vi
s u o s e k r a š t u o s e n i e k a d a n e b u v o t i e k n u o v i s ų atsiskyrę,
k a d n e j u s t ų ž e m i š k ų m a l o n u m ų p a t r a u k l u m o . Atvirkščiai,
šias viliones jie j a u č i a d a r stipriau n e i kiti; ir k a i p tik šis
kontrastas tarp ž e m i š k ų m a l o n u m ų t r a u k o s ir a n t g a m t i š k ų
v e r t y b i ų siekio įžiebia a s k e t i š k o s i o s d r a u s m ė s dramą. T a
čiau kai ši d r a u s m ė pasiekia s a v o tikslą, m i s t i k a s ir asketas,
m ė g a u d a m i e s i s u t r a m d y t ų j a u s m ų rimtimi, s u g e b a r a m i a i
žvelgti į šio p a s a u l i o daiktus ir atlaidžiai j u o s vertinti - iki
tol j i e m s t r u k d ė d a u g p a s t a n g ų reikalaujanti a s k e z ė . V i
d u r a m ž i ų r i g o r i z m a s ir m i s t i c i z m a s p a t e i k i a b e g a l ę š i ų
dviejų p s i c h o l o g i n i ų b ū s e n ų p a v y z d ž i ų , k a r t u ir p l u o š t ą
į d o m i a u s i ų d o k u m e n t ų a p i e e p o c h o s estetinę pajautą.
2. Mistikai
V e r t a d ė m e s i o c i s t e r s ų ir k a r t ū z ų p o l e m i k a ( y p a č X I I a.),
n u k r e i p t a prieš p u o š y b i n i ų p r i e m o n i ų į m a n t r u m ą ir var
tojimą puošiant bažnyčias - cistersų regula kuo griež
čiausiai a t m e t ė šilką, a u k s ą , s i d a b r ą , v i t r a ž u s , s k u l p t ū r a s ,
16
p a v e i k s l u s , k i l i m u s ( G u i g o , Annales, PL 153, kol. 655 t t ) .

Šv. Bernardas, Aleksandras N e c k m a n a s , H u g o n a s iš Fouilloi
s u u ž s i d e g i m u p u o l ė šias superfluitates, k u r i o s a titr auki a
tikinčiuosius nuo dievobaimingo nusiteikimo bei susikau
p i m o m a l d a i . B e t n ė v i e n a s šis p a s m e r k i m a s n i e k a d a n e
n e i g ė o r n a m e n t ų g r o ž i o ir jų t e i k i a m o m a l o n u m o - at
v i r k š č i a i , v i s a tai b u v o p u o l a m a dėl tiesiog n e į v e i k i a m o
patrauklumo, nesuderinamo su šventai vietai keliamais
reikalavimais.
H u g o n a s iš F o u i l l o i čia k a l b a a p i e mira, sed perversa de-
lectatio, nuostabų, tačiau klastingą malonumą. Šis klastin
gumas, k a i p ir v i s i e m s a s k e t a m s , a t s i r a d o iš m o r a l i n i ų b e i
s o c i a l i n i ų p a s k a t ų : n u o l a t b ū d a v o k l a u s i a m a , a r d e r a taip
p r a b a n g i a i p u o š t i b a ž n y č i a s , k a i D i e v o v a i k a i s k ę s t a skur
de. K i t a v e r t u s , nuostabumas neabejotinai patvirtina, kad
o r n a m e n t u i p r i p a ž į s t a m a e s t e t i n ė vertė.
Š v . B e r n a r d a s p a t v i r t i n a t o k į sielos n u s i t e i k i m ą , tik j a u
v i s o ž e m i š k o g r o ž i o atžvilgiu, k a l b ė d a m a s a p i e d a l y k u s ,
kurių išsižada vienuoliai atsiskirdami nuo pasaulio:
Nos vero ąui tam de populo exivimus, qui mundi quaeque pretiosa ac
speciosa pro Christo reliquimus, qui omnia pulchre lucentia, canore
mulcentia, suave olentia, dulce sapientia, tactu placentia, cuncta
denique oblectamenta corporea arbirati sumuš ut stercora...
Mes,.kurie jau pasitraukėme nuo žmonių, kurie dėl Kristaus
išsižadėjome šio pasaulio brangenybių ir grožybių, kurie visa
tai, kas spindi grožiu, glosto ausį savo skambumu, saldžiai
kvepia, yra malonu paliesti - galų gale visa tai, kas yra kū
niškas džiaugsmas, telaikome mėšlu...
(Apologia ad Guillelmum abbatem, P L 1 8 2 , kol. 9 1 4 - 9 1 5 )
N e g a l i m a nepastebėti, k a d nepaisant pykčio ir p l ū d i m o s i

gyvai j a u č i a m i visi a t m e t a m i dalykai. Kitoje tos pačios
Apologia ad Guillelmum vietoje dar aiškiau atsiskleidžia
e s t e t i n ė pajauta. P u l d a m a s p e r n e l y g dideles ir s k u l p t ū r o
m i s p e r k r a u t a s š v e n t y k l a s , šv. B e r n a r d a s s u k u r i a p u i k ų
2.-619
17
K l i u n i stiliaus b a ž n y č i o s ir r o m a n i n i ų s k u l p t ū r ų atvaiz
dą, k u r i s t a m p a kritinio a p r a š y m o m o d e l i u . V a i z d u o d a
m a s s a v o p e i k i a m u s daiktus, jis reiškia p a n i e k ą , tačiau -
tikras p a r a d o k s a s - t u o s d a i k t u s , k u r i ų n e b e n o r i a k y s e
regėti, šis ž m o g u s a n a l i z u o j a itin m e i s t r i š k a i . P r a d ž i o j e jis
p o l e m i z u o j a a p i e b e s a i k į p a s t a t ų dydį:
Omitto oratoriorum immensas altitudines, immoderatas longitudi-
nes, supervacuas latitudines, somptuosas depolitiones, curiosas de-
pictiones quae dum orantium in se rétorquent aspectum, impediunt
et affectum, et mihi quodammodo repraesentant antiquum ritum Iu-
daeorum.
Nekalbėsiu [čia] apie neišmatuojamą maldos namų aukštį,
besaikį ilgį, tuščią erdvę, prabangų puošnumą, keistus pa
veikslus, kurie į save nukreipdami besimeldžiančiųjų žvilgsnį
drumsčia nuotaiką, o man tam tikra prasme primena senovinį
žydų ritualą.
( P L 182, kol. 9 1 4 )
N e j a u g i šie turtai n e b u v o čia s u k a u p t i tik t a m , k a d m a

s i n t ų k i t u s ir s k a t i n t ų a u k o t i d o v a n a s b a ž n y č i a i ?
Auw tectis reliquiis Signatur oculi, et loculi aperiuntur. Ostenditur
pulcherrima forma sancti vel sanctae alicuius, et eo creditur sanc-
tior, quo coloratior.
Auksu padengtos relikvijos apžavi akis ir atriša pinigines.
Koks nors šventasis ar šventoji vaizduojama gražiausiu pa
vidalu, manant, kad kuo spalvingesnis - tuo šventesnis.
( P L 182, kol. 9 1 5 )
Čia svarstomos ne pačios estetinės ypatybės, o veikiau

n e i g i a m a s e s t e t i š k u m o n a u d o j i m a s religijai s v e t i m i e m s
tikslams, slaptam pelno vaikymuisi.
Currunt homines ad osculandum, invitantur ad donandum, et ma-
gis mirantur pulchra quam venerantur sacra.
Žmonės skuba juos bučiuoti, kviečiami aukoti ir labiau žavisi
gražumu nei garbina šventumą.
(ibidem)
18
P u o š n u m a s a t i t r a u k i a n u o m a l d o s . T a d k a m gi t a d a
v i s o s tos s k u l p t ū r o s , k u r i a s r e g i m e ant k a p i t e l i ų ?
Ceterum in claustris, coram legentibus fratribus, quid facit illa
ridicula monstruositas, mira quaedam deformis formositas ac
formosa deformitas? Quid ibi immundae simiae? Quid feri leo
nes? Quid monstruosi centauru Quid semihomines? Quid macu-
losae tigrides? Quid milites pugnantes? Quid venatores tubi-
cantes? Videas sub uno capite multa corpora, et rursus in uno
corpore capita multa. Cernitur hinc in quadrupède cauda ser-
pentis, illinc in pisce caput quadrupedis. Ibi bestia praefert equ-
um, capram trahens retro dimidiam; hie cornutum animal equum
gestat posterius. Tam multa denique, tam que mira diversarum
formarum apparet ubique varietas, ut magis legere libeat in mar-
moribus, quam in codicibus, totumque diem occupare singula
ista mirando, quam in lege Dei meditando. Froh Deo! Si non
pudet ineptiarum, cur vel non piget expensarum?
Beje, vienuolynuose, kur broliai kartu skaito [liturgines va

landas], kam reikia tų juokingų pabaisų, to keisto beformio
gražumo ar patrauklaus bjaurumo? Kam reikia kvailų žmog
beždžionių arba žiaurių liūtų? Kam siaubingų kentaurų? Kam
pusžmogių? Kam dryžuotų tigrų? Kam kovojančių karių?
Kam ragus pučiančių medžioklių? Gali išvysti vieną galvą su
daugybe kūnų, ir atvirkščiai - kūną su gausybe galvų. Čia regi
keturkojį su gyvatės uodega, o ten - žuvį su [kokio] keturkojo
galva. Ten žvėris - iš priekio arklys, iš užpakalio ožys, čia kaž
koks raguotis su arklio pasturgaliu. Žodžiu, ten tokia nuostabi
keisčiausių formų įvairovė, kad daug mieliau yra skaityti
marmurus nei knygas ir visą dieną praleisti vien tik tuo ža
vintis nei apie Dievo tvarką mąstant. O Dieve! Jei nesigėdime
tokių kvailysčių, tai kodėl bent dėl išlaidų neapmaudaujame?
( P L 182, kol. 9 1 5 - 9 1 6 )
Š i o s i š t r a u k o s , k a i p ir p r i e š tai c i t u o t o s , stilius t i e s i o g
puikus, atitinkantis visus to m e t o reikalavimus: Sidoni-
jaus Apolinaro rekomenduotas retorinis atspalvis (color
rhetoricus), turiningi apibrėžimai (determinationes) ir išradin
gos antitezės. Tai irgi b ū d i n g a mistikams (prisiminkim,
19
p a v y z d ž i u i , šv. P e t r ą D a m i a n i , k u r i s p o e z i j ą ir p l a s t i n i u s
m e n u s s m e r k d a v o k a i p tikras į g u d ę s o r a t o r i u s ) . N e t u r ė
t u m e tuo stebėtis, k a d a n g i b e v e i k visi v i d u r a m ž i ų mąs
tytojai, m i s t i k a i ir ne, n u o A b e l a r d o iki šv. B e r n a r d o , n u o
v i k t o r i e č i ų iki šv. T o m o A k v i n i e č i o b e i šv. B o n a v e n t ū r o ,
j a u n y s t ė j e i š g y v e n o p o e t i n ė s k ū r y b o s etapą: d a ž n i a u s i a i
r a š ė p a p r a s t u s m o k y k l i n i u s p r a t i m u s , t a č i a u n e r e t a i pa
s i e k d a v o v i d u r a m ž i ų l o t y n i š k o s p o e z i j o s a u k š t u m ų , pa
1
v y z d ž i u i , šv. T o m o „ Š v e n č i a u s i o j o S a k r a m e n t o a p e i g o s " .
Grįžtant p r i e rigoristų ( k a d a n g i kraštutinis j ų atvejis čia,
r e g i s , l a b i a u s i a i tinka) reikia p a s a k y t i , k a d j i e n u o l a t p o
l e m i z a v o s u tuo, k i e n o ž a v e s į - k o k s jis b e b ū t ų , t e i g i a m a s
ar p a v o j i n g a s - p a t y s p u i k i a i s u v o k ė . Ir j i e r a d o šio j a u s m o
precedentą - dar aistringesnius bei nuoširdesnius Augus
t i n o i š g y v e n i m u s . A u g u s t i n a s k a l b a a p i e tai, k o k i ą v i d i n ę
s u m a i š t į t i k i n č i a m ž m o g u i kelia n u o l a t i n ė b a i m ė , k a d reli
g i n i ų g i e s m i ų g r o ž i s jį gali atitraukti n u o m a l d o s (Confess.
X, 33). Nors gerokai ramiau, bet tokį patį susirūpinimą
i š s a k o ir šv. T o m a s A k v i n i e t i s , n e p r i t a r d a m a s instrumen
t i n ė s m u z i k o s n a u d o j i m u i liturgijoje. M u z i k o s i n s t r u m e n
t ų r e i k i a v e n g t į b ū t e n t todėl, k a d j i e k e l i a t o k į didelį m a l o
n u m ą , jog nukreipia nuo pirminio religinės muzikos
tikslo, k u r į g e r i a u s i a i atliepia g i e d o j i m a s . G i e s m ė atveria
s i e l a s m a l d a i , tuo t a r p u musica instrumentą magis animum
movent ad delectationem, quam per eaformetur interius bona
dispositio ( i n s t r u m e n t i n ė m u z i k a sielą v e i k i a u n u k r e i p i a į
2
m a l o n u m ą nei formuoja tinkamą vidinį nusiteikimą). Šį
1
T u r ė d a m a s omenyje tokius kūrinius k a i p Stabat Mater bei Dies irae C u r t i u s
tvirtina, jog iki D a n t ė s niekas nepasiekė p a n a š i o s m e n i n ė s vertės. Kita
vertus, čia s u s i d u r i a m e su poetinės technikos i š m a n y m u , kuris negalėjo
n e s k a t i n t i t e o r i n ė s refleksijos. N e p a m i r š k i m e , k a d k a i p tik ši poezija
įtvirtino tokią n a u j o v ę kaip r i m a s ir visas iš to išplaukiančias galimybes.
A p i e mistikų estetinę pajautą žr. A s s u n t o ( 1 9 6 1 , p. 9 8 - 1 0 1 ) ir D u b y 1 9 7 6 .
2
S. Th. II-II, 9 1 , 2. Šį a r g u m e n t ą d a ž n a i kartoja ir D i o n y z a s K a r t ū z a s s a v o
traktate De vita canonicorum, a. 2 0 (Opera, t. 3 7 ) .
20
a t m e t i m ą i n s p i r a v o š i u o atveju ž a l i n g o s , b e t v e r t i n g o s sa
v o e s m e estetinės t i k r o v ė s p r i p a ž i n i m a s .
S a u g o d a m i e s i i š o r i n i o g r o ž i o , v i d u r a m ž i ų m i s t i k a i , su
p r a n t a m a , ieškojo p r i e g l o b s č i o Š v e n t o j o R a š t o k o n t e m p
liacijoje ar m a l o n ė s n u t v i e k s t o s s i e l o s v i d i n i ų r i t m ų p a l a i
m o j e . K a l b a n t a p i e tai p r i s i m e n a m a c i s t e r s ų s o k r a t i š k o j i
estetika, pagrįsta sielos g r o ž i o k o n t e m p l i a c i j a .
O vere pulcherima anima ąuam, etsi infirmum inhabitantem cor-
pusculum, pulchritudo caelestis admittere non despexit, angelica
sublimitas non reiecit, claritas divina non repulit!
O tikroji gražiausioji siela, kurios, nors įsikūnijusios silpname,
menkame kūne, dangiškasis grožis neišsižadėjo, angeliškasis
kilnumas neatstūmė, dieviškasis spindesys nenubloškė!
(šv. B e r n a r d a s , Sermones super Cantica Canticorum,
P L 1 8 3 , kol. 9 0 1 ; t.p. Opera I, p . 1 6 6 )
K a n k i n i ų kūnai, p o s i a u b i n g ų k a n k i n i m ų b a i s ū s p a ž i ū
rėti, t ry k št a n u o s t a b i u v i d i n i u g r o ž i u .
Iš tikrųjų k o n t r a s t a s t a r p i š o r i n i o ir v i d i n i o g r o ž i o y r a
dažna visos epochos tema. Bet kaip tik žemiškojo grožio
trumpalaikiškumą viduramžių žmogus išgyveno melan
c h o l i š k a i . B e n e j a u s m i n g i a u s i a i tai i š s a k ė B o e c i j u s , m i r
ties p r i e a n g y j e s a v o v e i k a l e Consolatio Philosophiae (III, 8 )
sielvartavęs, kad išorinio grožio spindesys toks trumpa
l a i k i s ir ū m u s , p r a e i n a g r e i č i a u , n e i p a v a s a r į n u ž y d i g ė
lės: Formae vero nitor ut rapidus est, ut velox et vernalium
florum mobilitate fugacior! Tai estetinė variacija moralis
tine ubi sunt t e m a , l a b a i d a ž n a v i d u r a m ž i ų k u l t ū r o j e ( k u r
d a b a r p r a ė j u s i ų l a i k ų didieji ž m o n ė s , k u r p r a d i n g o di
d i n g i m i e s t a i , i š p u i k ė l i ų turtai, g a l i n g ų j ų d a r b a i ? ) . S a v o
triumfą š v e n č i a n č i o s mirties š o k i o fone v i d u r a m ž i a i įvai
riausiais būdais vis išsako rudenišką nykstančio grožio
l i ū d e s į . K a d ir k o k s t v i r t a s t i k ė j i m a s l e i s t ų s u r a m i a v i l t i
m i s t e b ė t i s e s ė s m i r t i e s š o k į , v i s t i e k n e p a l i e k a ta m e l a n
cholija, n e p a i s a n t r e t o r i k o s p u l s u o j a n t i V i l l o n o e i l ė r a š t y j e
21
Ballade des dames du temps jadis: „ M a i s oū s o n t le n e i g ę s

3
cTantan?"*
N e t v a r a u s g r o ž i o a k i v a i z d o j e v i e n i n t e l i s t i k r u m a s glū
di v i d i n i a m e g r o ž y j e , k u r i s n e i š n y k s t a ; a t s i g r ę ž ę į šį g r o ž į ,
v i d u r a m ž i a i a t g a i v i n o estetinę v e r t ę m i r t i e s atžvilgiu. J e i
g u ž m o n ė s t u r ė t ų L i n k ė j a u s akis, rašė B o e c i j u s , j i e p a m a
t y t ų , k o k i a š l y k š t i siela g r a ž i o j o A l k i b i a d o , k u r i s dėl s a v o
p u i k i o s i š v a i z d o s a t r o d o toks vertas susižavėjimo.** N o r s
čia išreiškiamas g l u m i n a n t i s neatitikimas ( k u r i a m atsvaros
Boecijus ieškojo m a t e m a t i n i a m e m u z i k o s grožyje), b e t dau
gybėje tekstų k a l b a m a apie grožį d o r o s sielos d o r a m e k ū n e
(recta anima in recto corpore), apie dorą sielą, k u r i atsisklei
džia ir įsikūnija išoriniu idealaus krikščionio p a v i d a l u :
Et revera etiam corporales genas alicujus ita grata videas venustate
refertas, ut ipsa exterior fades intuentium ánimos reficere possit, et
de interiori quam innuit cibare gratia.
* Bet kurgi d i n g o pernykštis sniegas? ( p r a n c ; ši ir kitos knygoje ž v a i g ž d u t e

p a ž y m ė t o s išnašos - vertėjo).
3
Žr. H u i z i n g a 1 9 5 5 , apie mirties šokį (XI sk.).
** Pig.: Quod si, ut Aristoteles ait, Lynceis oculis homines uterentur, ut eorum
visus obstantia pénetraret, norme introspectis visceribus illud Alcibiadis su
perficie pulcherrimum corpus turpissimum videretur? (cit. iš Boethius, The
Theological Tractates, translation b y H.F. Stewart, E.K. R a n d , and S.J. Tester,
The Consolation of Philosophy, translation by S.J. Tester, C a m b r i d g e ( M a s s ) -
L o n d o n : H a r v a r d U n i v e r s i t y Press, 1990). E.R. Curtius, k a l b ė d a m a s apie
v i d u r a m ž i š k u s n e s u s i p r a t i m u s , pateikia keletą įdomių pastabų. A n o t jo,
vienas VIII a m ž i a u s a n g l o s a k s a s V e n e r ą (Venus) p a d a r ė v y r u , o Boecijus,
jo m a n y m u , pasielgė priešingai: Alcibiadis pulcherrimum corpus antikoje
tegalėjo reikšti tik kokią n o r s s a v o grožiu g a r s i ą moterį. Ji p a s i r o d o Villono
Ballade des dames du temps jadis:
Dictes moy ou, n 'en quel pays,

Est Flora la belle Romaine,
Aschipiada, ne Thais...
(Cit. iš E.R. C u r t i u s , European Literature and Latin Middle Ages,

N e w York, 1 9 6 3 , p. 4 0 6 . )
22
Iš tiesų matai, kad kieno nors skruostai tiesiog trykšta dai

lumu, kad pats išorinis vaizdas gali besižavinčiųjų sielas at
gaivinti ir vidiniu grožiu, kurį ir liudija, pasotinti.
(Gilbertas iš H o y t . Sermones in Canticum Salomonis 2 5 ,
P L 184, kol. 125)
Ir šv. B e r n a r d a s patvirtina:
Cum autem decoris huius claritas abundantius intima cordis rep-
leverit, prodeatforas necesse est, tamquam lucerna latens sub modio,
immo lux in tenebris lucens, latere nescia. Porro effulgentem et
veluti quibusdam suis radiis erumpentem mentis simulacrum cor
pus excipit, et diffundit per membra et sensus, quatensu omnis inde
reluceat actio, sermo, aspectus, incessus, risus, si tarnen srisus,
mixtus gravitate et pienus honesti.
O kai šio grožio spindesys su kaupu pripildo visas širdies

kerteles, reikia, kad jis prasiskverbtų į paviršių, kaip paslėpto
žibinto ar netgi kaip tamsoje švytinti šviesa negalinti būti
nuslėpta. Juk ir kūnas yra atspindys švytinčios ir tartum savo
spinduliais visur prasiskverbiančios dvasios, išsiveržiančios
ir persmelkiančios visas kūno dalis bei jausmus taip, kad at
sispindi visuose veiksmuose, šnekose, požiūriuose, juoke, bet
jei tik šis juokas pakankamai orus ir tikrai padorus.
(Sermones super Cantica Canticorum, P L 183,
kol. 1193; be to, Opera II, p. 3 1 4 )
T a i g i n e t ir p a č i a m e r i g o r i s t i n ė s p o l e m i k o s į k a r š t y j e
i š n y r a ž m o g a u s ir g a m t o s g r o ž i o pojūtis. D a r r y š k i a u tai
a t s i s k l e i d ž i a m i s t i k o j e , k u r i s u g e b ė j o įveikti g r i e ž t ą a s
k e t i z m ą , i š t i r p d a m a p r o t o ir n u s k a i d r ė j u s i o s m e i l ė s v i
zijoje, t.y. v i k t o r i e č i ų m i s t i k o j e - č i a n a t ū r a l u s i s g r o ž i s
p a g a l i a u susigrąžintas visa s a v o pozityviąja r e i k š m e . A n o t
H u g o n o Viktoriškio, intuityvi kontempliacija yra proto
s a v y b ė , p a s i r e i š k i a n t i n e tik s p e c i f i n i u m i s t i n i o i š g y v e
n i m o m o m e n t u , b e t galinti k r e i p t i s ir į j u t i m i n į pasaulį.
K o n t e m p l i a c i j a , a p i b ū d i n a m a k a i p perspicax et Uber animi
contuitus in res perspiciendas ( s k v a r b i ir n e v a r ž o m a s i e l o s
23
įžvalga į [tuo m o m e n t u ] s u v o k i a m u s d a i k t u s ) , g a l ų g a l e
t a m p a p a l a i m i n g u ir d ž i u g i u p r i t a r i m u d a i k t a m s , kuriais
g ė r i m a s i . Iš tiesų e s t e t i n i s p a s i t e n k i n i m a s k y l a iš to, k a d
siela m a t e r i j o j e atpažįsta a t k a r t o t ą s a v o v i d i n ę h a r m o n i j ą .
O j e i g u taip a t s i t i n k a affectio imaginaria* lygmenyje, esant
v i s i š k a i n e v a r ž o m o s k o n t e m p l i a c i j o s b ū s e n a i , tai p r o t a s
išties gali išvysti n u o s t a b ų p a s a u l i o ir j o f o r m ų reginį:
Aspice mundum et omnia quae in eo sunt; multa ibi specie pul-
chras et illecebrosas inventes... Habet aurum, habent lapides pre-
tiosi fulgorem suum, habet decor carnis speciem, pieta et vestes
fucatae colorem.
Pažvelk į pasaulį ir į visa, kas jame yra; ten rasi daug ką gra
žaus ir gundančio... Auksas, brangakmeniai turi savo spin
desį, [žmogaus] kūno grožis turi patrauklumą, o įvairiaspal
viai gobelenai ir prašmatnūs rūbai turi savo kerus.
4
(Soliloquium de arrha animae, P L 1 7 6 , kol. 9 5 1 - 9 5 2 )
T a i g i p a l i e k a n t n u o š a l y specifines diskusijas apie grožį

matyti, k a d v i d u r a m ž i ų t e k s t u o s e a p s t u s u s i ž a v ė j i m o šūk
snių; b ū t e n t jie liudija, k a i p g l a u d ž i a i s u s i p y n ę b u v o pa
jauta ir teorinis diskursas. G e r i a u s i a i tai g a l i m a patvirtinti
j ų ieškant mistikų, o n e kieno nors k i t ų raštuose. Ir iš tikrųjų,
p a v y z d ž i u i , m o t e r ų g r o ž i o t e m a n e s i t r a u k ė iš v i d u r a m ž i ų
a r e n o s . T a i , k a d M a t a s iš V e n d o m e ' o s a v o Ars Versificato-
ria p a t e i k i a taisykles, k a i p g r a ž i a i a p r a š y t i dailią m o t e r į ,
m ū s ų visai n e s t e b i n a : v i e n a v e r t u s , tai retorinis e r u d i t o
ž a i d i m a s , g r i n d ž i a m a s k l a s i k o s i m i t a c i j a , antra v e r t u s -
s a v a i m e s u p r a n t a m a , k a d p o e t a i l a i s v i a u j u t o g a m t ą , ką
liudija v i s a v i d u r a m ž i ų l o t y n i š k o j i p o e z i j a . T a č i a u , k a i
b a ž n y t i n i a i a u t o r i a i k o m e n t u o j a Giesmių giesmę ir n a g r i
nėja s u ž a d ė t i n ė s g r o ž į , tai n e p a i s a n t to, k a d n o r i m a at
skleisti a l e g o r i n e s b i b l i n i o t e k s t o p r a s m e s ir a n t g a m t i n e s
* V a i z d u o t ė s galia (lot.).
4
Šia t e m a žr. D e B r u y n e ( 1 9 4 6 , 1 1 , 5 ) ir A s s u n t o ( 1 9 6 1 , p. 1 2 3 - 1 3 8 ) .
24
k i e k v i e n o „juodos, b e t d a i l i o s " (nigra sedformosa) mergelės

fizinio p o ž y m i o analogijas, k i e k v i e n u atveju k o m e n t a t o r i u s
s i e k d a m a s d i d a k t i n i ų t i k s l ų i š r e i š k i a savąjį m o t e r s g r o ž i o
idealą, r e i k š d a m a s s p o n t a n i š k ą , d o r ą , b e t d r a u g e labai ž e
m i š k ą j a u s m ą . P a g a l v o k i m ir a p i e tas l i a u p s e s , k u r i a s B a l -
dvinas Kenterberietis skyrė į kasas supintiems moterų
p l a u k a m s : a l e g o r i z a v i m a s n e p a s l e p i a gero s a v o l a i k m e č i o
m a d o s i š m a n y m o ir n e k l i u d o n e p a p r a s t a i tiksliai b e i įti
k i n a m a i a p r a š y t i t o k i o s š u k u o s e n o s g r o ž į ir a i š k i a i pri
p a ž i n t i išskirtinai estetinį šios m a d o s tikslą (Tractatus de
beatitudinibus evengelicis, P L 1 8 4 , kol. 163). A r b a prisiminki
m e y p a t i n g ą Gilberto iš H o y t tekstą, k u r i a m e jis labai rimtai
(šis r i m t u m a s tik m u m s , šių d i e n ų ž m o n ė m s , gali pasirodyti
b e s ą s k a ž k o k s p i k t a v a l i š k a s ) n u s a k o , k o k i o s turėtų būti
taisyklingos m o t e r ų k r ū t ų proporcijos, k a d a t r o d y t ų m a
l o n i o s akiai. J o fizinis i d e a l a s a t r o d o b e s ą s a r t i m i a u s i a s
v i d u r a m ž i ų miniatiūrose v a i z d u o t o m s d a m o m s su ankštais
korsetais, p r i s p a u d ž i a n č i a i s ir k i e k kilsteliančiais krūtinę:
Pulchra sunt enim ubera, quae paululum supereminent, et tument

modice... quasi repressa, sed non depressa; leniter restricta, non
fluitantia licenter.
Iš tiesų gražios yra tos krūtys, kurios truputį pakeltos ir ne

per daug pilnos... tarytum sulaikytos, bet nesuspaustos, švel
niai surištos, bet neatlaisvintos.
(Sermones in Canticum 31, P L 186, kol. 1 6 3 )
3 . Kolekcionavimo aistra
J e i p a l i k t u m e m i s t i k u s ir ž e n g t u m e į likusios v i d u r a m ž i ų
k u l t ū r o s - n e s v a r b u , p a s a u l i e t i n ė s ar b a ž n y t i n ė s - sritį,
p a m a t y t u m e , j o g j u t i m i n ė reakcija į g a m t o s b e i m e n o g r o ž į
yra neabejotinas dalykas.
N e r e t a i teigiama, k a d v i d u r a m ž i a i taip ir n e s u r a d o , k a i p
susieti metafizinę grožio kategoriją su grynai technine
25
m e n o k a t e g o r i j a , todėl tai e s ą d u v i s i š k a i s k i r t i n g i p a s a u
liai b e s ą l y č i o taškų. T o l e s n i u o s e s k y r i u o s e a p t a r s i m e ir šį
k l a u s i m ą , p a s i ū l y s i m e n e t o k į p e s i m i s t i n į a t s a k y m ą ; ta
č i a u k o l k a s r e i k i a sustoti ties v i e n a to m e t o b e n d r o s pa
s a u l ė j a u t o s ir k a s d i e n ė s k a l b o s sfera - čia taikiai s u s i j u n g ė
t o k i o s s ą v o k o s k a i p pulcher ar formosus su ars kūriniais.
T e k s t u o s e , i š s p a u s d i n t u o s e M o r t e t antologijoje (1911-1929),
t.y. k a t e d r ų s t a t y b ų k r o n i k o s e , l a i š k u o s e , n a g r i n ė j a n č i u o
se m e n o k l a u s i m u s , m e n i n i n k ų u ž s a k y m u o s e , m e t a f i z i n ė s
e s t e t i k o s k a t e g o r i j o s n u o l a t s u s i p i n a s u m e n o k ū r i n i ų ver
tinimais.
K a r t a i s k l a u s i a m a , ar v i d u r a m ž i ų ž m o n ė s , linkę m e n ą
n a u d o t i d i d a k t i n i a m s ir u t i l i t a r i n i a m s t i k s l a m s , į ž v e l g ė
g a l i m y b ę b e š a l i š k a i k o n t e m p l i u o t i m e n o kūrinį. Ši pro
b l e m a g l a u d ž i a i susijusi s u kita - v i d u r a m ž i ų kritinio s k o
n i o p o b ū d ž i o b e i r i b ų p r o b l e m a ir k e l i a k l a u s i m ą dėl to
m e t o m e n i n i o g r o ž i o a u t o n o m i j o s s a m p r a t o s . N o r i n t tai
aptarti, g a l i m a r e m t i s g a u s y b e t e k s t ų , t a č i a u tik k e l e t a s j ų
itin b ū d i n g i ir r e i k š m i n g i .
J o h a n H u i z i n g a (1955, p. 3 7 8 , 3 8 1 ) p a ž y m ė j o , k a d „ s u g e
b ė j i m a s suvokei ir išreikšti žodžiais estetinį m a l o n u m ą atsi
r a n d a p a l y g i n t i vėlai. P e n k i o l i k t o j o š i m t m e č i o ž m o g u s
s a v o s u s i ž a v ė j i m ą m e n o k ū r i n i u galėjo i š s a k y t i tik b e n d r o
p o b ū d ž i o f r a z ė m i s " . Š i o s m i n t y s iš dalies t e i s i n g o s , t a č i a u
reikia stengtis kategorijų netikslumo nesuplakti su este
tinio s k o n i o s t o k a .
H u i z i n g a p a r o d ė , k a i p staigiai v i d u r a m ž i ų ž m o n ė s m e
n o grožio j a u s m ą transformuoja į b e n d r u m o su dieviš
k u m u pojūtį ar į paprasčiausią mėgavimąsi gyvenimu. Be
abejo, š i e ž m o n ė s n e t u r ė j o g r o ž i o religijos, a t s k i r t o s n u o
g y v e n i m o religijos (atvirkščiai, n e i įrodinėjo r o m a n t i k a i )
ar n u o religijos tout court ( k a i p a i š k i n o d e k a d e n t a i ) . K a i p
m a t y s i m e kitame skyriuje, anot jų, jeigu jau grožis yra
v e r t y b ė , tai j i s b ū t i n a i turi b ū t i susijęs s u gėriu, tiesa b e i
26
kitais b ū t i e s ir d i e v y b ė s atributais. V i d u r a m ž i a i n e g a l ė j o
ir n e m o k ė j o m ą s t y t i a p i e „ p r a g a i š t i n g ą " g r o ž į arba, k a i p
d a r y s X V I I a m ž i u s , a p i e š ė t o n o grožį. T o n e s u g e b ė s n e t g i
D a n t e , k u r i s visgi s u v o k s į n u o d ė m ę s t u m i a n č i o s a i s t r o s
grožį.
K a d g e r i a u s u p r a s t u m e v i d u r a m ž i ų estetinį s k o n į , p a
žvelkime į XII amžiaus geru skoniu pasižyminčio ž m o
g a u s ir m e n o gerbėjo p r o t o t i p ą , S a i n t D e n i s a b a t ą S u g e -
rijų*, didžiųjų I l - d e - F r a n c e ' m e n i n i ų b e i a r c h i t e k t ū r i n i ų
s u m a n y m ų įkvėpėją, p o l i t i k ą ir r a f i n u o t ą h u m a n i s t ą (žr.
P a n o f s k y 1946, T a y l o r 1954, A s s u n t o 1961). Sugerijus, k a i p
p s i c h o l o g i n i s ir m o r a l i n i s tipas, - v i s i š k a p r i e š i n g y b ė a s
k e t a m s k a i p šv. B e r n a r d a s . S a i n t D e n i s a b a t u i D i e v o n a
m a i - tai g r o ž i o t e l k i n y s . P a v y z d y s j a m b u v o p a t s Š v e n
tyklą pastatęs karalius Saliamonas; Sugerijus vadovavosi
dilectio decoris domus Dei, m e i l ė s D i e v o n a m ų g r o ž i u i , j a u
smu.
S a i n t D e n i s l o b y n a s b u v o tiesiog p r i g r ū s t a s m e n o k ū
r i n i ų ir j u v e l y r i n i ų d i r b i n i ų , k u r i u o s S u g e r i j u s a p r a š ė la
b a i i š s a m i a i , s u m e i l e , „ b a i m i n d a m a s i s , k a d U ž m i r š t i s , toji
p a v y d i t i e s o s v a r ž o v ė , a p g a u l e p r a s i s m e l k s ir p a s k u i iš
trins iš a t m i n t i e s k o k į p a v y z d į " . P a v y z d ž i u i , jis a i s t r i n g a i
k a l b a a p i e „ d i d e l ę a u k s i n ę t a u r ę , p a d a r y t ą iš 1 4 0 u n c i j ų
a u k s o ir p a p u o š t ą p u i k i a i s b r a n g a k m e n i a i s , t.y. h i a c i n
tais ir t o p a z a i s , ir a p i e p o r f y r i n ę v a z ą , d a u g e l į m e t ų p r a
gulėjusią skrynioje b e naudos, kuriai skulptoriaus ranka
grąžino žavesį, paprastą a m f o r ą p a v e r s d a m a ereliu". P e r
skaičiuodamas šiuos turtus, jis negali sutramdyti savo su
s i ž a v ė j i m o ir p a s i t e n k i n i m o , k a d b a ž n y č i a štai i š p u o š t a to
k i a i s n u o s t a b i a i s daiktais:
* Šiuolaikinėje m e d ie vis tiko je d a ž n i a u s i a i v a r t o j a m a s p r a n c ū z i š k a s šio

v a r d o a t i t i k m u o Suger.
27
Menas ir grožis vidur amžių estetikoje
Haec igitur tam nova quam antiquaornamentoruni discrimina ex ipsa

matris ecclesiae affectione crebro considerantes, dum illam ammi-
rabilem sancti Eligii cum minoribus crucem, dum incomparabile
omamentum, quod vulgo „cristp" vocatur, aureae arae superponi
contueremur, corde tenus suspirando: Omnis, inquam lapis preciosus
operimentum tuum, sardius, topazius, jaspis, crisolitus, ónix et beri
lius, saphirus, carbunculus et smaragdus.
Taigi labai dažnais atvejais, atitolę nuo vien tik meilės mo
tinai bažnyčiai, susitelkiame į šias įvairiausias ir senas, ir nau
jas puošmenas, ir kai stebime, kaip nuostabusis šventojo Eligi-
jaus kryžius - kartu su mažesniaisiais - ir ta nepakartojama
puošmena, kurią paprasta liaudis vadina „skiautere", dedami
ant auksinio altoriaus, tada širdyje giliai atsidusdamas sakau:
Tavo apdaras - visi brangieji akmenys: sardijus, topazas, jas
pis, krizolitas, oniksas ir berilis, safyras, raudonasis granatas
ir smaragdas.
(De rebus in administratione sua gestis, P L 1 8 6 ;
leid. Panofsky 2 3 , 1 7 tt., p. 6 2 )
S k a i t a n t p a n a š i u s p u s l a p i u s n e a b e j o t i n a i t e n k a sutikti
su Huizingos nuomone: Sugerijus pirmiausia vertina auk
są, b r a n g a k m e n i u s , b r a n g i a s m e d ž i a g a s ; v y r a u j a n t i s j o
j a u s m a s yra susijęs s u n u o s t a b a , o n e s u g r o ž i u k a i p o r g a
n i n e s a v y b e . T u o Sugerijus a r t i m a s k i t i e m s v i d u r a m ž i ų k o
lekcionieriams, kurie į savo lobynus, per daug smulkme
n i š k a i į tai n e ž i ū r ė d a m i , t e m p d a v o ir tikrus m e n o kūrinius,
ir a b s u r d i š k a s k e i s t e n y b e s , p a v y z d ž i u i , k o k i o s s a u g o t o s
h e r c o g o d e B e r r y l o b y n e : v i e n a r a g i o ragas, šv. J u o z a p o s u
ž a d ė t u v i ų žiedas, k o k o s o riešutai, b a n g i n i o d a n t y s , S e p t y
n i ų j ū r ų k r i a u k l ė s (Guiffrey 1 8 9 4 - 9 6 ; R i e h e 1 9 7 2 ) . O t u r i n t
o m e n y j e trijų t ū k s t a n č i ų d a i k t ų k o l e k c i j ą , k u r i o j e d a r y r a
septyni šimtai paveikslų, balzamuotas dramblys, hidra,
basiliskas, kiaušinis, kurį kažkoks abatas rado kitame
k i a u š i n y j e , ir p e r b a d ą iš d a n g a u s i š k r i t u s i m a n a , iš t i e s ų
g a l i m a abejoti v i d u r a m ž i ų s k o n i o g r y n u m u ir g e b ė j i m u
28
atskirti g r o ž į n u o k e i s t u m o , m e n ą n u o teratologijos. V i s
dėlto s k a i t y d a m i šiuos n a i v o k u s , k a i p ir S u g e r i j a u s , inven
torius, p a s i ž y m i n č i u s m ė g a v i m u s i ž o d ž i a i s , v a r t o j a m a i s
aprašyti brangiąsias medžiagas, matysime, kaip vidur
a m ž i ų pajauta atvirą p o l i n k į į t i e s i o g i n į m a l o n u m ą (tai j u k
p a p r a s č i a u s i a e s t e t i n ė s r e a k c i j o s f o r m a ) g a l ų g a l e susiejo
s u kritine n u o s t a t a į m e n o k ū r i n i o m e d ž i a g ą - m e d ž i a g o s
p a s i r i n k i m a s j a u t a m p a p i r m u t i n i u ir e s m i n i u k ū r y b o s
aktu. Sis džiaugsmas pačia modeliuota medžiaga, o ne
v i e n tik f o r m o s s u t e i k i m u j a u r o d o t a m t i k r ą e s t e t i n ė s
reakcijos a u t e n t i š k u m ą b e i b l a i v u m ą .
O tai, k a d ž v e l g d a m i į m e n o k ū r i n i u s v i d u r a m ž i ų ž m o
n ė s s u m a l o n u m u l e i s d a v o s i į t r a u k i a m i fantazijos ž a i s m o ,
n e s t a b t e l d a m i ties k o k i a i s a t s k i r a i s o b j e k t a i s , ir e s t e t i n į
m a l o n u m ą p a v e r s d a v o g y v e n i m o ar m i s t i n i u d ž i a u g s m u ,
d a r k a r t ą l i u d i j a m a S u g e r i j a u s , e k s t a z i š k a i k a l b ė j u s i o apie
tai, k a i p j i s k o n t e m p l i u o j a s a v o b a ž n y č i o s grožį:
Unde, cum ex dilectione decoris domus Dei aliąuando multicolor,

gemmarum speciositas ab exintrinsecis me curis devocaret, sanctarum
etiam diversitatem virtutum, de materialibus ad immaterialia trans-
ferendo, honesta meditatio insistere persuaderet... videar ivdere me
auasi sub aliąua extranea orbis terrarum plaga, ąuae nec totą sit in
terrarum faece nec tota in coeli puritate, demorari, ab hac etiam infe-
riori ad illam superiore anagogico more Deo donante posse transferri.
Todėl, kai kitą kartą [būnu apimtas] meilės Dievo namų gro
žiui, įvairiaspalvis brangakmenių blizgesys mane atitraukia
nuo žemiškų rūpesčių ir nuoširdi meditacija, šventųjų do
rybių įvairovę perkeldama nuo materialių daiktų į nemate
rialius, įtikina atsipūsti... tada man atrodo, kad regiu save
esantį kažkokiame keistame pasaulio pakraštyje, kuris ne
priklauso nei visiškam žemės purvui, nei visiškai dangaus
skaistybei, ir galiu su Dievo padėjimu ekstazės būdu per
sikelti iš šio žemesniojo į aną aukštesnįjį pasaulį.
(De rebus, leid. Panofsky 2 3 , 2 7 t t , p. 6 2 0 )
29
D a u g ką galima išskirti šiame tekste: viena vertus, pa

t i r i a m a tikra e s t e t i n ė k o n t e m p l i a c i j a , k u r i ą s u k ė l ė g y v a i
jaučiama m e n i n ė medžiaga; antra vertus, šios kontemp
liacijos b r u o ž a i - s p e c i f i n i a i , n e b ū d i n g i n e i p a p r a s t a m j u
timiniam m a l o n u m u i („žemės purvui"), nei intelektua
liniam dangiškųjų dalykų apmąstymui. Vis dėlto nuo
estetinio pasitenkinimo prie mistinio d ž i a u g s m o perei
n a m a beveik akimirksniu. Vadinasi, estetinį viduramžių
žmogaus gėrėjimąsi lemia ne m e n o objekto autonomiš
k u m o ar g a m t i n ė s tikrovės a u t o n o m i š k u m o įžvalga, o
v e i k i a u v i s ų a n t g a m t i n i ų r y š i ų t a r p o b j e k t o ir k o s m o s o
s u v o k i m a s , b e s i r e i š k i a n č i o s D i e v o galios o n t o l o g i n i o at
spindėjimo konkrečiame objekte pajutimas.
4 . Nauda ir grožis
Š i a n d i e n s u n k u s u v o k t i tokį g r o ž i o ir n a u d o s , g r o ž i o ir
g ė r i o s k y r i m ą , t.y. pulchrum ir aptum, decorum ir honestum
s k y r i m ą , d a ž n a i m i n i m ą s c h o l a s t i n ė s e diskusijose b e i p o e
t i k o s s t u d i j o s e . T e o r e t i k a i p a p r a s t a i s t e n g d a v o s i atskirti
š i a s k a t e g o r i j a s . Pirmąjį p a v y z d į i l i u s t r u o t ų I z i d o r o S e v i -
l i e č i o m i n t i s (Sententiarum libri tres I, 8, P L 8 3 , kol. 5 5 1 ) :
a n o t j o , pulchrum y r a tai, k a s y r a g r a ž u s a v a i m e , o aptum -
k a s g r a ž u k i e n o n o r s a t ž v i l g i u (šis p o ž i ū r i s , beje, p a v e l
d ė t a s iš a n t i k o s , ir iš C i c e r o n o p e r šv. A u g u s t i n ą atėjo iki
s c h o l a s t i k o s ) . T a č i a u p r a k t i n ė pozicija m e n o a t ž v i l g i u , at
virkščiai, rodo, kad abu aspektai b u v o veikiau suplakami
į v i e n ą n e i i š s k i r i a m i . T i e p a t y s b a ž n y t i n i a i autoriai, šlo
v i n ę r e l i g i n i o m e n o g r o ž į , taip p a t p a b r ė ž d a v o ir j o di
d a k t i n ę paskirtį. S u g e r i j a u s tikslas b u v o toks pat, k o k į 1025
m e t a i s s a n k c i o n a v o A r r a s o sinodas, skelbęs, k a d tuos daly
k u s , k u r i ų paprasti ž m o n ė s n e s u p r a n t a iš rašto, reikia j i e m s
išaiškinti n a u d o j a n t figūras. P a v e i k s l o tikslas, s a k ė p u i k u s
e n c i k l o p e d i s t a s H o n o r i j u s A u g u s t o d u n i e t i s , išreiškęs s a v o
30
e p o c h o s p a s a u l ė j a u t ą , y r a trejopas: p i r m i a u s i a j i s tarnauja
D i e v o n a m a m s p u o š t i (ut domus tūli decore ometur), antra,
nuolat priminti šventųjų gyvenimus, o galiausiai - ne-
išprusėlių džiaugsmui, kadangi paveikslai esą pasauliečių
5
literatūra - pietum est laicorum litteratura. O literatūroje
vyravo visiems žinomas principas, kurį išsamiai aptarė į
turinį orientuota Karolingų literatų estetika - literatūra
turinti b ū t i „ n a u d i n g a ir d ž i u g i n t i " , p a s i ž y m ė t i intelligen-
tiae dignitas et eloąuii venustas ( m i n t i e s k i l n u m u ir i š k a l b o s
grožiu).
Reikia pasakyti, kad šios koncepcijos anaiptol nereiškė
m e n o d i d a k t i š k o p r i m i t y v u m o : tiesa ta, k a d v i d u r a m ž i ų
ž m o g u i s u n k i a u s i a b u v o atskirti šias d v i v e r t y b e s , ir n e
todėl, kad stokota kritiškumo, bet todėl, k a d jis tiesiog
negalėjo įsivaizduoti vertybių supriešinimo - jeigu kalba
m a apie vertybes. Neatsitiktinai viena didžiausių scholas
tinės e s t e t i k o s p r o b l e m ų b u v o g r o ž i o i n t e g r a v i m a s s u ki
tomis vertybėmis metafiziniu lygmeniu. Diskusija apie
grožio transcendentalumą paskatino pastangas pateisinti
m ū s ų a p t a r t ą j u t i m i š k u m ą , s y k i u pagrįsti e s t e t i n i ų v e r
t y b i ų a u t o n o m i š k u m ą ir a p i b r ė ž t i j ų r a i š k o s sritį b e n d r o j e
vertybių sistemoje.
5
Gemma animae, 1 2 2 ( P L 1 7 2 , kol. 5 8 6 ) ; d a r žr.: Vilhelmo D u r a n d o Rationale
divinorum officiotum ( 1 , 3 ) ; b e to, šv. T o m o Akviniečio II Sent. d. 9 , 1 , 2 ; apie
Vilhelmą D u r a n d ą žr. A z z a r o 1 9 6 8 .
31
3
Grožis kaip transcendentali)a
1. Estetinė visatos vizija
V i d u r a m ž i ų autoriai n u o l a t kalbėjo a p i e v i s o s b ū t i e s grožį.

N o r s š i o s e p o c h o s istorija k u p i n a v i s o k i ų t a m s y b i ų b e i
p r i e š t a r a v i m ų , t a č i a u v i s a t o s įvaizdis, k u r į s a v o r a š t u o s e
k ū r ė t e o r e t i k a i , g a u b i a m a s š v i e s o s ir o p t i m i z m o . K a i p
m o k ė Pradžios knyga, Dievas šeštosios dienos pabaigoje
p a m a t ė , k a d visa, k ą jis sutvėrė, y r a l a b a i g e r a (plg. P r a d .
1, 3 1 ) , o Išminties knygoje, kurią k o m e n t a v o Augustinas,
parašyta, kad Dievas pasaulį sutvėrė žiūrėdamas skai
č i a u s , s v o r i o ir m a t o {numetus, pondus et mensura) - vidur
a m ž i a m s tai b u v o , k a i p p a m a t y s i m e , k o s m o l o g i n ė s k a t e
gorijos, k u r i o s y r a n e tik m e t a f i z i n i o Bonum išraiška, b e t
ir e s t e t i n ė s k a t e g o r i j o s .
T o k i a i s a m p r a t a i įsigalėti, b e B a ž n y č i o s T ė v ų p l ė t o t o s
b i b l i n ė s tradicijos, n e m a ž ą įtaką d a r ė ir a n t i k o s tradicija.
P a s a u l i o g r o ž i s k a i p i d e a l a u s g r o ž i o a t s p i n d y s ir v a i z d i
n y s - tai platoniškos kilmės koncepcija; Chalcidijus (III-IV a.
p o K r . g i m . ) s a v o Timajo k o m e n t a r u o s e (kurie turėjo di
d ž i u l ę r e i k š m ę formuojantis v i d u r a m ž i ų m e n t a l i t e t u i ) kal
b ė j o a p i e mundus speciossisimusgeneratorum... incomparabili
pulchritudine (įstabiausią n e p a k a r t o j a m o g r o ž i o sutvertųjų
b ū t y b i ų pasaulį), iš e s m ė s a t k a r t o d a m a s P l a t o n o d i a l o g o
32
Grožis kaip transcendentalija
i š v a d i n ę dalį (su k u r i a šie n e i š s a m u s k o m e n t a r a i v i d u r

a m ž i ų , deja, n e s u p a ž i n d i n o ) :
Iš tikrųjų šis mūsų pasaulis, prisipildydamas mirtingų ir ne

mirtingų kūrinių, tapo regima esybe, apimančia visa, kas ma
toma, o šis vienintelis ir viengimis dangus yra minties at
vaizdas, pati didžiausia, geriausia, gražiausia ir tobuliausia
1
pojūtyje apsireiškianti dievybė.
O s a v o traktate De natūra deorum Ciceronas pakartojo:

nihil omnium rerum mėlius est tnundo, nihil pulchrius est - iš
v i s ų d a i k t ų n ė r a n i e k o g e r e s n i o b e i g r a ž e s n i o u ž pasaulį.
V i s i šie teiginiai v i d u r a m ž i ų i n t e l e k t u a l i n ė j e a p l i n k o j e
b u v o i š s a k y t i d a r v a i z d i n g i a u , iš d a l i e s tai l ė m ė k r i k š
č i o n i š k a m e i l ė D i e v o k ū r i n i a m s , o iš d a l i e s - n e o p l a t o
n i z m o n u o s t a t o s . A b i š i o s įtakos v a i s i n g i a u s i a i susiliejo
D i o n i s i j o A r e o p a g i e č i o t r a k t a t e De divinis nominibus. Čia
p a s a u l i s v a i z d u o j a m a s k a i p n e i š s e n k a n t i s g r o ž i o šaltinis,
didingas pirminio grožio sklaidos pasireiškimas, spinde
siu a k i n a n č i o s k a s k a d o s :
Supersubstantiale vero pulchrum pulchritudo ąuidem diciturprop-

ter traditam ab ipso omnibus existentibus juxta proprietatem unius-
cujusque pulchritudinem; et sicut universorum consonantiae et
claritatis causa, ad similitudinem luminis cum fulgore immittens
universis pulchrificae fontani radii ipsius traditione et sicut omnia
ad seipsum vocans unde et callos dicitur, et sicut totą in totis con-
gregans.
O Antbūtybinė Grožybė vadinama grožiu dėl to grožio, kurį Ji

suteikia kiekvienai būtybei pagal jo savybes; Ji, kaip visuoti
nės dermės bei puikumo priežastis, tarytum šviesa nutvieskia
1
Chalcidijaus komentaras, sykiu su jo lotyniškuoju Timajo vertimu, išspaus
dintas ketvirtajame Corpus Platonicum Medii Aevi (J.H. W a s z i n k o redakcija,
L o n d o n - L e i d e n : VVarburg Inst.-Brill, 1962). Šis sutelktas k o s m o s o grožis
T o m u i Jorkiečiui pakišo tokią mintį: mundus totus est rotundus, orbicolatus et
decenter factus, decorusque - visas pasaulis y r a pabaigtas, a p v a l u s , gerai
suręstas ir g r a ž u s (cit. iš De B r u y n e 1946, II, p. 2 3 3 ) .
3.-619
33
viską savo grožiu nuspalvinančiais spindulių spiečiais, Ji vi

sus daiktus prie savęs pritraukia (dėl to ir vadinama grožiu),
ir viską tapatybėn [su savimi] sutelkia.
- {De divinis nominibus IV, 7, 1 3 5 ) *
N ė v i e n a s P s e u d o d i o n i s i j o k o m e n t a t o r i u s n e g a l ė j o atsi
spirti šiai u ž b u r i a n č i a i vizijai, s u t e i k i a n č i a i n a t ū r a l i a m ir
spontaniškam viduramžiškos sielos j a u s m ų proveržiui
teologinio orumo.
J o n a s Š k o t a s E r i u g e n a v ė l i a u išplėtojo k o n c e p c i j ą apie
pasaulį kaip Dievo neprilygstamo grožio apsireiškimą,
D i e v o a t s i s k l e i d i m ą k a i p i d e a l u s i s ir m a t e r i a l u s i s grožis,
i š s a m i a i a p t a r ė v i s o , k a s s u t v e r t a , - p a n a š i ų ir n e p a n a š i ų
d a i k t ų , f o r m ų ir r ū š i ų h a r m o n i j o s , n u o s t a b i a i į d a r n i ą vi
s u m ą s u s i s i e j a n č i ų s k i r t i n g ų e s m i n i ų ir a t s i t i k t i n i ų prie
ž a s č i ų s e k ų - ž a v e s į (De divisione naturae 3, P L 1 2 2 , kol.
6 3 7 - 6 3 8 ) . N e b u v o nė vieno viduramžių autoriaus, kuris
n e b ū t ų g v i l d e n ę s šios p a s a u l i o p o l i f o n i š k u m o t e m o s , ir
n e r e t a i g r e t a s a n t ū r i ų , tikslių filosofinių a p i b ū d i n i m ų iš
sprūsta ekstaziškas susižavėjimas:
Cum inspexeris decorem et magnificentiam universi... invenies...

ipsumąue universum esse velut canticum pulcherrimum... caeteras
vero creaturas pro varietate... mira concordia consonantes, concentum
mirae jucunditatis efficere.
Kai apmąstai visatos grožį bei didingumą... tau pasirodys...,

kad ši visata tarytum pati gražiausia giesmė..., [ir atrodo, kad]
kiti kūriniai visa savo įvairove ... yra nepaprastai gražiai su
taikyti ir nuostabaus džiugesio harmoniją sukuria.
(Vilhelmas iš A u v e r g n e , De anima V, 18, Opera, t. II, 2 p r i e d a s ,
Orlėans 1 6 7 4 , p. 143a; žr. Pouillon 1 9 4 6 , p. 2 7 2 )
* P a g a l 1 9 9 4 m. išleistą rusišką v e r t i m ą (kartu su originalo tekstu), tai b ū t ų

4, 7, 4 2 . žr.: Дионисий Ареолагит, О божественных именнах. О мис
тическом богословии: Тексты, перевод с древнегреческого, Санкт Пе
тербург: Глаголъ, 1 9 9 4 , с. 107.
34
S i e k i a n t šį estetinį k o s m o s o s u v o k i m ą a p i b ū d i n t i filo-
sofiškesniais terminais, buvo sukurta daugybė katego
rijų, v i e n a i p ar k i t a i p i š s i r u t u l i o j u s i ų iš m i n ė t o s Išminties
k n y g o s t r i a d o s : iš numerus, pondus et mensura atsirado
modus, forma ir ordo, substantia, species ir virtus, ąuod con-
stat, quod congruit ir ąuod discernit, ir t.t. T a č i a u š i o s są
v o k o s n e b u v o t a r p u s a v y s u d e r i n t o s ir v i s a d a vienodai
g e r a i t i k o a p i b ū d i n t i ir d a i k t ų g r o ž į , ir j ų g e r u m ą , k a i p
m a t y t i , p a v y z d ž i u i , iš š i o s V i l h e l m o iš A u x e r r e m i n t i e s :
Idem est in ea (substantia) ėjus bonitas et ėjus pulchritudo... penės

haec tria (species, numerus, ordo), est r ei pulchritudo, penės auae
dicit Augustinus consistere bonitatem rei.
Substancijoje sutampa jos gerumas ir jos grožis... daikto grožis

priklauso nuo trijų atributų (rūšies, skaičiaus ir tvarkos), iš
kurių, anot Augustino, susideda gėris.
(Summa aurea, Paris, 1 5 0 0 , 1 . 5 7 d ir 67a; žr. Pouillon 1 9 4 6 , p. 2 6 6 )
T a m tikru r a i d o s m o m e n t u s c h o l a s t i k a pajuto p o r e i k į
s u s i s t e m i n t i šias k a t e g o r i j a s ir griežtai filosofiškai p a g a
l i a u a p i b r ė ž t i šią e s t e t i n ę k o s m o s o viziją, t o k i ą p a p l i t u s i ą ,
tačiau tokią miglotą, apraizgytą poetinių metaforų.
2. Transcendentalios. Filipas Kancleris
T r y l i k t a j a m e š i m t m e t y j e scholastai b u v o p a s i r y ž ę p a n e i g t i
d u a l i z m ą , k u r i s iš p e r s ų m a n i c h i e j ų b e i p i r m ų j ų amžių
k r i k š č i o n y b ė s g n o s t i n i ų k r y p č i ų įvairiais b ū d a i s i š p l i t o
t a r p k a t a r ų , y p a č P r o v a n s e . D u a l i s t i n ė erezija t e i g ė , k a d
n e tik ž m o g a u s sielą, b e t ir v i s ą k o s m o s ą d r a s k o ž i a u r i
d v i e j ų a m ž i n a i e g z i s t u o j a n č i ų p r i n c i p ų * - š v i e s o s ir
t a m s o s , g ė r i o ir b l o g i o k o v a . K i t a i p s a k a n t , iš š i o s d u a
listinės erezijos išplauktų, kad blogis nėra akcidencija
* It. principu.. increati ed eterni - nesutverti ir amžinieji principai, t.y. tokie,

kurie b u v o iki Didžiojo k ū r i m o akto.
35
( a t s i t i k t i n u m a s ) , atsiradusi iškart p o d i e v i š k o j o s u k ū r i m o
( a n g e l ų arba pasaulio), b e t tarsi p r i g i m t i n i s t r ū k u m a s , n u o
k u r i o k e n č i a n t i ir pati d i e v y b ė .
B i j o d a m a , k a d gali įsigalėti n e a i š k i o s b a i g t i e s k o v o s
t a r p g ė r i o ir b l o g i o dialektika, s c h o l a s t i k a s i e k ė patvirtinti
pozityvųjį v i s o s u k ū r i m o , netgi, a t r o d y t ų , t a m s i a u s i ų j o
y p a t u m ų , pradą. O tas t o b u l a s i n s t r u m e n t a s , k u r į s c h o
lastika n u s i k a l ė , k a d g a l ė t ų t e i g i a m a i įvertinti p a s a u l į , b u
v o teorija a p i e t r a n s c e n d e n t a l i a s y p a t y b e s k a i p b ū t i e s con-
2
ditiones concomitantes.
J u k įrodžius, k a d v i e n u m a s , tiesa, g ė r i s n ė r a s p o r a d i š
k a i a r atsitiktinai į k ū n i j a m o s v e r t y b ė s , b e t m e t a f i z i n i a m e
l y g m e n y j e g l a u d ž i a i susijusios s u b ū t i m i k a i p j o s k o e g
z i s t u o j a n č i o s y p a t y b ė s , išeitų, k a d visa, k a s egzistuoja, y r a
v i e n a , t e i s i n g a ir g e r a .
Tokioje intelektinėje aplinkoje šimtmečio pradžioje
p a s i r o d o F i l i p o K a n c l e r i o Summa de bono, kurioje pirmą
s y k į m ė g i n a m a pateikti t i k s l ų t r a n s c e n d e n t a l i j ų apibrė
ž i m ą ir n u b r ė ž t i j ų k l a s i f i k a v i m o m e t m e n i s , remiantis
A r i s t o t e l i o ontologija, t.y. S t a g i r i e č i o u ž u o m i n o m i s a p i e
vienumą ir tiesą p i r m o j o j e Metafizikos k n y g o j e (III, 8; I V , 2 ;
X , 2), b e i a r a b ų p a d a r y t o m i s i š v a d o m i s (aristoteliškąją b ū
ties y p a t y b i ų g r u p ę jie p a p i l d ė t o k i o m i s s ą v o k o m i s k a i p
res ir aliąuid). V i s ą d ė m e s į s u t e l k ę s bonum p r o b l e m a i (tai
būtent XIII amžiaus polemikos su manicheizmu naujovė),
2
Scholastinėje filosofijoje t r a n s c e n d e n t a l i o s reiškia b e n d r ą s i a s būties y p a
tybes. Kitaip nei kategorijos, kurios būtį suskirsto į 10 n e t u r i n č i ų b e n d r ų
e l e m e n t ų klasių arba rūšių (substancija, kiekybė, kokybė, santykis e t c ) ,
t r a n s c e n d e n t a l i o s (taip v a d i n a m o s , nes p e r ž e n g i a kategorijų ribas) y r a
koegzistuojančios būties y p a t y b ė s . Joks d a i k t a s vienu metu negali būti
s u b s t a n c i j a ir kiekybė, k o k y b ė ir s a n t y k i s , t a č i a u kiekvienai b ū t y b e i ,
n e p a i s a n t jas n u s a k a n č i ų kategorijų, g a l i m a priskirti transcendentalijas.
Dėl tokio k o e g z i s t a v i m o scholastai transcendentalijų k o n v e r t i š k u m ą su
siejo su būtimi. Transcendentalijos tradiciškai y r a unum, res, aliąuid, verum
ir bonum. Apie pulchrum plg. 7.4 ir 8 sk.
36
Filipas, a r a b ų įkvėptas, išplėtojo teoriją a p i e t r a n s c e n d e n -

talijų t a p a t u m ą ir s u k e i č i a m u m ą ( k o n v e r t a b i l u m ą ) b e i
a p i e j ų a t s i s k y r i m ą secundum rationem. G ė r i s ir b ū t i s susi-
keičia tarpusavyje, t a č i a u gėris b ū č i a i v i s g i kai k ą s u t e i k i a ,
a t s i ž v e l g i a n t į tai, k a i p ji s u v o k i a m a : bonum et ens conver-
tuntur... bonum tamen abundat ratione supta ens* G ė r i s - tai
b ū t i s , s u v o k i a m a s a v o t o b u l y b ė s atžvilgiu, į t i k i n a m a i su
sieta s u tikslu, k u r i o trokšta, siekia, k a i p ir unum y r a b ū t i s ,
suvokiama savo neskaidomos esmės atžvilgiu.
Filipas apskritai nekalbėjo apie grožį, tačiau j o amži
ninkai, y p a č k o m e n t u o d a m i P s e u d o d i o n i s i j ų ( m a t šis n u o
lat m i n i s ą v o k ą pulchritudo), b u v o tiesiog priversti aiškin
tis, ar g r o ž i s y r a t r a n s c e n d e n t a l i y p a t y b ė . P i r m i a u s i a to
reikėjo norint tiksliomis kategorijomis perteikti estetinę
k o s m o s o viziją, antra, s i e k i a n t t r a n s c e n d e n t a l i j ų a t ž v i l g i u
a p i b r ė ž t i tą įvairialypę ir s u d ė t i n g ą t r i a d ų terminiją, g a
liausiai b a n d a n t a p i b ū d i n t i tiksliai m e t a f i z i n i u l y g m e n i u
g ė r i o ir g r o ž i o sąsajas, n e n u k r y p s t a n t n u o s c h o l a s t i n ė s
m e t o d o l o g i j o s n u o s t a t ų . T o m e t o pajauta k r i k š č i o n i š k u o j u
spiritualizmu alsuojančioje atmosferoje atgaivino graikų
k a l o k a g a t i j ą (kalokagathia), kalos kai agathos** diadą, žy
m i n č i ą h a r m o n i n g ą fizinio g r o ž i o ir d o r y b ė s susiliejimą.
T a č i a u filosofas s c h o l a s t a s s i e k ė perprasti, k a s y r a a b i e j ų
v e r t y b i ų t a p a t y b ė ir k o k i o s j ų a u t o n o m i j o s r i b o s .
Jeigu grožis yra nekintanti visos būties ypatybė, tada
k o s m o s o g r o ž i s j a u turi tvirtą m e t a f i z i n į p a g r i n d ą , o n e
remiasi paprastu poetiniu susižavėjimu. Tačiau poreikis
secundum tationem atskirti t r a n s c e n d e n t a l i j a s s k a t i n o n u
statyti, k o k i a i s a t v e j a i s k o k i a n o r s b ū t i s gali b ū t i a n a l i
z u o j a m a g r o ž i o a s p e k t u - t.y. a p i b r ė ž t i e s t e t i n ė s v e r t ė s
a u t o n o m i š k u m o sąlygas bendroje vertybių hierarchijoje.
* Gėris-ir būtis y r a [ t a r p u s a v y ] sukeičiami... vis dėlto gėris p r a n o k s t a būtį

protingumu.
** G r a ž u s ir geras.
37
Menas ir grožis viduramžrą estetikoje
3. Pseudodionisijo komentarai
Ši diskusija labai svarbi, n e s p a r o d o , k a d t a m tikru kritiniu

m o m e n t u s c h o l a s t i k a i t e k o i m t i s spręsti e s t e t i n e s p r o b
l e m a s . A n k s t y v a i s i a i s v i d u r a m ž i a i s , n o r s ir b u v o k a l b a m a
a p i e d a i k t ų g r o ž į b e i g r o ž į a p s k r i t a i , t a č i a u v e n g t a for
muluoti su juo susijusias specifines kategorijas. Įdomu
p a s e k t i , k a i p g r a i k i š k ų P s e u d o d i o n i s i j o r a š t ų vertėjai su
p r a t o tokias s ą v o k a s k a i p kalbu ir kalios. P i r m a s i s De divinis
nominibus (Apie Dievo vardus) vertėjas H i l d u i n a s 827-aisiais
m e t a i s , kalbu s u v o k d a m a s k a i p m e t a f i z i n į gėrį, k e t v i r t o j o
s k y r i a u s s e p t i n t o j o s k i r s n i o 3 3 - 3 4 e i l u t e s * i š v e r t ė taip:
Bonum autem et bonitas non divisibiliter dicitur ad unum omnia

consummante causa... bonum quidem esse dicimus quod bonitati
participat...
Tai, kas gera, ir gėris nėra išskiriami vienoje juos apimančioje

priežastyje... mat geru vadiname tai, kas dalyvauja gėryje...
O p r a ė j u s t r i m s š i m t m e č i a m s J o n a s S a r a c ė n a s tas p a
čias e i l u t e s v e r č i a šitaip:
Pulchrum autem et pulchritudo non sunt dividendą in causa quae

in uno totą comprehendit... Pulchrum quidem esse dicimus quod
participat pulchritudine... etc.
Tai, kas gražu, ir grožis nėra išskirtini priežastyje, kuri visa į

viena susieja... mat gražiu vadiname tai, kas dalyvauja gro
žyje... etc.
(Dyonisiaca, p. 1 7 8 - 1 7 9 )
A n o t D e B r u y n e ' o , H i l d u i n o ir J o n o S a r a c ė n o t e k s t u s
skiria v i s a s p a s a u l i s . T a i d a u g i a u n e i s k i r t i n g o s d o k t r i n o s
b e i kitokia D i o n i s i j o t e k s t o s a m p r a t a . H i l d u i n ą ir S a r a c ė n ą
skiria b a r b a r i š k ų j ų a m ž i ų p a b a i g a , K a r o l i n g ų R e n e s a n s a s ,
* N u m e r a c i j a p a t e i k i a m a p a g a l graikišką-rusišką Pseudodionisijo teksto

redakciją.
38
A l k v i n o ir R a b a n o M a u r o h u m a n i z m a s , įveikta a p o k a l i p -
tinė t ū k s t a n t m e č i o p a b a i g o s b a i m ė , naujai s u v o k t a s g y v e
n i m o p o z i t y v u m a s , f e o d a l i z m o evoliucija m i e s t o k u l t ū r o s
link, pirmieji k r y ž i a u s žygiai, atverti nauji p r e k y b o s keliai,
r o m a n i k o s p e r i o d a s b e i didžiosios p i l i g r i m y s t ė s į S a n t j a g o
de Kompostelą, pirmasis gotikos sužydėjimas. Jautrumas
e s t e t i n e i v e r t e i k i n t a vis l a b i a u g i l i n a n t i s į ž e m i š k u s da
l y k u s , o s y k i u b a n d o m a naująją p a s a u l i o viziją į s p r a u s t i į
teologinės doktrinos rėmus.
P e r t u o s š i m t m e č i u s t a r p H i l d u i n o ir S a r a c ė n o g r o ž į
įvairiais b ū d a i s i m t a priskirti t r a n s c e n d e n t a l ų o m s . P a v y z
džiui, O t l o h a s iš S a n t E m m e r a n o ( X I I a m ž i a u s p r a d ž i a )
e s m i n ę g r o ž i o s a v y b ę consonantia priskyrė kiekvienam kū
riniui: consonantia ergo habetur in omui creatura - taigi s a n
d e r m ė g l ū d i k i e k v i e n a m e k ū r i n y j e (Dialogus de tribus ąua-
estionibus, P L 1 4 6 , kol. 1 2 0 ) .
Š i a l i n k m e ir p l ė t o j o s i įvairios t e o r i j o s a p i e k o s m i n ę
tvarką bei muzikinę visatos struktūrą (kaip pamatysime
k i e k v ė l i a u ) . K o l p a g a l i a u X I I I a m ž i u s , a p s i g i n k l a v ę s įvai
rių tyrinėjimų, kaip Filipo Kanclerio, sukurtais termino
logijos g i n k l a i s , p u o l ė s k r u p u l i n g a i n a g r i n ė t i m i n ė t a s k a
t e g o r i j a s ir j ų sąsajas.
4 . Vilhelmas iš Auvergne ir Robertas Linkolniškis
V i l h e l m a s iš A u v e r g n e 1 2 2 8 m e t a i s p a s i r o d ž i u s i a m e v e i
k a l e Tractatus de bono et malo a p t a r i a d o r o e l g e s i o g r o ž į ir
t e i g i a , k a d j u t i m i n i s g r o ž i s yra tai, kas miela reginčiojo akiai
(prie šio įdomaus teiginio dar sugrįšime), o vidinis grožis
s u t e i k i a m a l o n u m ą j į p a t i r i a n č i a i s i e l a i ir a k i n a s a v e p a
milti. Ž m o g a u s sieloje išsiskleidžiantį gėrį, pagal ana
logiją s u i š o r i n i u r e g i m u g r o ž i u , v a d i n a m e g r a ž u m u ir
kilnumu (pulchritudinem seu decorem ex comparatione
exterioris et visibilis pulchritudinis). Vilhelmas suformu
l u o j a m o r a l i n i o g r o ž i o ir honestum lygiareikšmiškumą,
39
Menas ir grožis viduramžių, estetikoje
a k i v a i z d ž i a i r e m d a m a s i s s t o i k ų tradicija, C i c e r o n u b e i
A u g u s t i n u ( v e i k i a u s i a i ir A r i s t o t e l i o Retorika: „grožis yra
tai, k a s m ė g s t a m a s a v a i m e b e i m a l o n u , a r b a tai, k a s b ū
d a m a s g e r a s , y r a m i e l a s , k a d a n g i g e r a s " , Retorika 1, 9,
1 3 6 6 a 3 3 ) . T a č i a u V i l h e l m a s p a s i t e n k i n o tik a p i b ū d i n i
mu, toliau neplėtodamas šios teorijos.
1 2 4 2 m e t a i s T o m a s G a l a s V e r č e l i e t i s * b a i g ė rašyti s a v o
Corpus Dionysianum k o m e n t a r ą (Explanatio), k u r i a m e grįž
ta prie g r o ž i o ir g ė r i o a s i m i l i a c i j o s p r o b l e m o s . R o b e r t a s
L i n k o l n i š k i s dar prieš 1 2 4 3 m e t u s r a š y t u o s e D i o n i s i j o k o
m e n t a r u o s e , D i e v u i k a i p v a r d ą p r i s k i r d a m a s ir Pulchri-
tudo, pabrėžia:
Si igitur omnia communiter bonum pulchrum „appetunt", idem est

bonum et pulchrum.
Tad jei visa kartu trokšta ir gėrio, ir grožio, tai gėris ir grožis
yra tas pat.
V i s dėlto j i s p r i d ū r ė , k a d n o r s š i e d u a t r i b u t a i susilieja
d a i k t ų k o n k r e t u m e (ir v i e n y b ė j e s u D i e v u , k u r i o v a r d a i
r o d o iš J o k y l a n č i u s b e i v i s u o s e k ū r i n i u o s e b e s i r e i š k i a n
čius m a l o n i n g u s k ū r y b i n i u s p r o c e s u s ) , t a č i a u gėris ir g r o
žis diversa sunt ratione**:
Bonum enim dicitur Deus secundum quod omnia adducit in esse et

bene esse et promovet et consummat et conservat, pulchrum autem
dicitur in quantum omnia sibi ipsis et ad invicem in sui identitate
facit concordia.
Mat Dievas vadinamas geru, kadangi visa kam suteikia būtį

bei atitinkamą gėrį, ir jį didina, tobulina bei sergsti; gražiu Jis
vadinamas todėl, kad visuose daiktuose, kartu ir atskirai, Jis
kuria tapatybės su savimi darną.
(Pouillon 1 9 4 6 , p. 3 2 1 )
* T h o m a s Gailus Vercellensis.
** Konceptualiai skiriasi (lot.).
40
G ė r i s įvardija D i e v ą todėl, k a d J i s y r a e g z i s t e n c i j o s šal

tinis ir įtvirtina d a i k t ų b u v i m ą , o g r o ž i s įvardija todėl, k a d
Jis yra kūrinijos organizuojanti priežastis. Pažymėtina, kad
tą patį m e t o d ą , kurį Filipas n a u d o j o atskirti unum ir verum,
R o b e r t a s pritaikė atskirti pulchrum ir bonum.
5. „Summa fratris Alexandri" ir šventasis Bonaventūras
M i n ė t i n a s d a r v i e n a s s v a r b u s 1 2 4 5 m e t a i s b a i g t a s darbas,
s u k u r i u o L i n k o l n i š k i s galėjo s u s i p a ž i n t i ir a n k s č i a u . T a i
v a d i n a m o j i A l e k s a n d r o iš H a l ė s Summa. Iš t i e s ų tai trijų
a u t o r i ų p r a n c i š k o n ų d a r b a s : J e a n o d e la R o c h e l l e , n e k ą
g e r i a u ž i n o m o F r a t e r C o n s i d e r a n s ir p a t i e s A l e k s a n d r o .
G r o ž i o t r a n s c e n d e n t a l u m o b e i j o a t s k y r i m o n u o k i t ų ver
t y b i ų p r o b l e m a čia s p r e n d ž i a m a g a n a ryžtingai.
J e a n a s de la R o c h e l l e i š k ė l ė k l a u s i m ą , si secundum inten-
tionem idem sunt pulchrum et bonum - ar intencijos a t ž v i l g i u
g r o ž i s ir gėris y r a tas pat. Intentio, j o s u p r a t i m u , yra į daik
tą ž v e l g i a n č i o j o intencija - tai ir y r a k l a u s i m o n a u j u m a s .
Jis visai n e a b e j o j o , k a d pulchrum ir bonum o b j e k t e y r a ta
patūs, ir s u t i k o s u A u g u s t i n o p o ž i ū r i u , k a d honestum pa
našėja į p a ž i n ų grožį. V i s d ė l t o g ė r is ( k i e k j i s s u t a m p a s u
honestum) ir g r o ž i s n ė r a v i e n a s ir tas pat:
Nū7ii pulchrum dicit dispositionem boni secundum quod est pla-

citum apprehensioni, bonum vero respicit dispositionem secundum
quam delectat affectionem.
Iš tiesų grožis nusako gėrio padėtį pagal tai, kas miela su
pratimui, o gėris žymi padėtį pagal tai, kas tenkina jausmą.
(Summa theologica, leid. Q u a r a c c h i 1 , 1 0 3 )
G ė r i s s u s i e t a s s u t i k s l o p r i e ž a s t i m i , o g r o ž i s - s u for
maliąja priežastimi. J u k speciosus i š v e d a m a iš species, forma
(ši idėja r a n d a m a j a u P l o t i n o Eneadose 1, 6, 2; 1 1 , 4 , 1, ir
A u g u s t i n o De vera reliogine 4 0 , 20). „ B r o l i o A l e k s a n d r o Są
v a d e " (Summa fratris Alexandri) k a l b a n t apie formą t u r i m a s
41
o m e n y substancinis g y v e n i m o principas, Aristotelio forma.

T a d visatos g r o ž i u i b u v o s u t e i k t a s šis naujas p a g r i n d a s .
Tiesa, gėris ir grožis, k a i p s a v o r u o ž t u i š s a m i a u paaiškina
Frater C o n s i d e r a n s , gali būti sukeisti v i e t o m i s ir skiriasi tik
logiškai (ratione). Tiesa yra f o r m o s i š s i s k l e i d i m a s vidinės
objekto e s m ė s atžvilgiu, grožis - f o r m o s i š s i s k l e i d i m a s išo
rinės objekto e s m ė s atžvilgiu.
Šis t e k s t a s kai k u r i a i s itin į d o m i a i s t e i g i n i a i s s m a r k i a i
skiriasi n u o iš p a ž i ū r o s a n a l o g i š k o L i n k o l n i š k i o v e i k a l o .
J a m e gėris ir g r o ž i s skiriasi ratione D i e v o p o ž i ū r i u ir k o n
k r e t a u s k ū r y b i n i o p r o c e s o atžvilgiu, o A l e k s a n d r o S ą v a d e
skirtis ratione - reiškia v e i k i a u j a u skirtis intentione. T a i yra,
d a i k t o g r o ž i s a p i b r ė ž i a m a s r e m i a n t i s j o s a n t y k i u s u su
v o k ė j u . B e to, R o b e r t a s L i n k o l n i š k i s g ė r į ir g r o ž į l a i k ė die
viškais v a r d a i s ir m a n ė j u o s esant s u b s t a n c i a l i a i i d e n t i š k u s
išsiskaidžiusioje g y v e n i m o Vienovėje, tuo tarpu Sąvade
šios dvi v e r t y b ė s p i r m i a u s i a g r i n d ž i a m o s k o n k r e č i a daik
tų f o r m a .
Š i u o atveju n e b e a t r o d ė b ū t i n a g r o ž į d i d e l ė m i s r a i d ė m i s
įrašyti į t r a n s c e n d e n t a l i j ų eilę. T r y s p r a n c i š k o n a i S ą v a d e
šio ž i n g s n i o ir n e ž e n g ė , p i r m i a u s i a d ė l s c h o l a s t a m s b ū
d i n g o s s v e i k o s n u o v o k o s neleisti apertis verbis* įsitvirtinti
b e t k o k i a i filosofinei n a u j o v e i . Ir visi v ė l e s n i filosofai d a u
g i a u ar m a ž i a u l a i k ė s i šio a p d a i r a u s a t s a r g u m o .
T o d ė l labai d r ą s u s a t r o d o šv. B o n a v e n t ū r o s p r e n d i m a s ,
pateiktas viename 1250 metais pasirodžiusiame, tačiau
3
m e n k o a t g a r s i o t e s u s i l a u k u s i a m e j o v e i k a l ė l y j e . J i s aiškiai
įvardija keturis b ū t i e s b ū v i u s - unum, verum, bonum et pul
chrum - ir paaiškina j ų s u k e i č i a m u m ą ir skirtingumą. V i e n i s
{unum) yra susijęs s u v e i k s m o priežastimi (causa efficiens),
tiesa {verum) - s u formaliąja p r i e ž a s t i m i {causa formalis),
* Atvirais žodžiais (lot. paž.).

3
Jį išspausdino P. H e n ą u i n e t tęstiniame leidinyje Ėtudes franciscaines nr. 44
(1932) ir nr. 4 5 (1933); šis tekstas cituojamas ir Pouillon 1946, p. 2 8 2 .
42
gėris (bonum) - s u tikslo priežastimi (causa finalis), o grožis

(pulchrum) - circuit omnem causam et est commune ad ista...
respicit communiter omnem causam, a p i m a k i e k v i e n ą iš j ų ir
yra b e n d r a s visoms... susijęs apskritai s u v i s o m i s priežas
timis. T a i g i g r o ž i s a p i b r ė ž i a m a s t i e s i o g k a i p v i s ų k a r t u
transcendentalijų p u i k u m a s , kaip sakė, atrodo, n e ž i n o d a m i
šio veikalo, kai k u r i e m ū s ų š i m t m e č i o scholastinės filoso
fijos tyrinėtojai (žr.: M a r i t a i n 1920, p. 183; M a r e 1951).
N o r s ir k o k s į d o m u s a t r o d y t ų šv. B o n a v e n t ū r o formu
lavimas, A l e k s a n d r o iš H a l ė s S ą v a d e g a l i m a rasti dar ra
dikalesnių, nors ir n e tokių akivaizdžių naujovių. D u e s y b ę
n u s a k a n t y s teiginiai - 1 ) grožis yra pagrįstas objekto forma;
2) grožiui būdingas ypatingas pasigėrėjimą sužadinantis san
tykis su suvokėju - vėliau b u v o s ė k m i n g a i plėtojami.
6. Albertas Didysis
Pirmąją t e z ę i š s a m i a i n a g r i n ė j o A l b e r t a s D i d y s i s ketvirtojo
De divinis nominibus s k y r i a u s k o m e n t a r e (šis k o m e n t a r a s ,
p a v a d i n t a s De pulchro et bono, i l g ą l a i k ą b u v o šv. T o m o
4
Akviniečio Opuscula ).
P r a d ž i o j e A l b e r t a s a t k a r t o j a Summa fratris Alexandri tei
ginius:
Illud [bonum] aceidit pulchro, secundum quod est in eodem sub-
iecto in quo est bonum... differunt autem ratione... bonum se
parator a pulchro secundum intentionem.
Gėris susilieja su grožiu, kadangi pastarasis yra tame pačiame
subjekte, kuriame yra ir gėris... tačiau jie skiriasi tuo, kaip yra
proto suvokiami... gėris nuo grožio skiriasi savo intencija.
(Super Dionysium de divinis nominibus IV, 7 2 ir 86;
Opera omnia X X X V I I / 1 , p. 1 8 2 ir 1 9 1 )
T o l i a u j i s p a t e i k i a s a v o garsųjį g r o ž i o a p i b r ė ž i m ą :
Ratio pulchri in universali consistit in resplendentia formae super
partes materiae proportionatas vel super diversas vires vel actiones.
4
St. T h o m a s , Opuscula spuria, leid. M a n d o n n e t , Paris, 1927, p. 4 3 6 , 2.
43
Universalioji grožio esmė glūdi formos spindesyje, kylančia

me iš proporcingųjų materijos dalių arba iš {vairių galių bei
veiksmų.
{Super Dionysium de divinis nominibus IV, 72;
Opera omnia X X X V I I / 1 , p. 1 8 2 )
T o k i o p o b ū d ž i o teiginys liudija, k a d g r o ž i s n e a b e j o t i n a i
priskiriamas kiekvienai esybei kaip jos metafizinė savybė;
ir v i s a t o s g r o ž į g a l i m a pagrįsti n e tik p o e t i n i a i s i š g y v e
nimais. Kiekvienoje esybėje įmanu atskleisti grožį, kaip
f o r m o s , k u r i j ą p a š a u k i a g y v e n i m u i , s p i n d e s į ; ši f o r m a
t v a r k o m a t e r i j ą p a g a l p r o p o r c i j o s k a n o n u s ir p a t i iš j a u
sutvarkyto, savo organizuojantįjį poveikį skleidžiančio
substrato spinduliuoja tarytum šviesa.
Pulchritudo consistit in componentibus sicut in materialibus,
sed in resplendentia forfnae, sicut in formali; [vadinasi] sicut ad
pulchritudinem corporis recįuiritur, quod sit proportio debitą
membrorum et quod color superslendeat eis... ita ad rationem
universalis pulchritudinis exigitur proportio aliąualium ad in-
vicem vel partium vel principiorum vel quorumcumque quibus
superslendeat claritas formae.
Materijos požiūriu grožis susideda iš sudėtinių komponentų,

o formos požiūriu - jis glūdi formos spindesyje; [vadinasi]
tiek kūniškam grožiui reikia, kad būtų tinkamos narių pro
porcijos bei spalva tiesiog spindėtų... tiek ir visuotinio grožio
esmė reikalauja abipusių proporcijų tarp visų dalių ir jų ele
mentų bei pradmenų, ir jie turi tiesiog spindėti savo formos
grynumu.
(Super Dionysium de divinis nominibus IV, 7 2 ir 7 6 ;
Opera omnia X X X V I I / l , p. 1 8 2 - 1 8 3 ir 1 8 5 )
Iš įvairių tradicijų p e r i m t o s e m p i r i n ė s g r o ž i o k o n c e p
cijos čia į s p r a u d ž i a m o s į g r i e ž t u s a r i s t o t e l i š k o e m p i r i z m o
r ė m u s . S i pozicija y p a č s v a r b i n o r i n t s u p r a s t i ir šv. T o m o
A k v i n i e č i o estetiką. F o r m a (morfe) s u j u n g i a m a s u m a t e r i j a
(hyle), k a d s u t e i k t ų g y v y b ę k o n k r e č i a i ir individualiai s u b -
44
Grožis kaip transcendentali]a
stancijai. A n o t A l b e r t o , b ū t e n t h i l o m o r f i z m o k o n t e k s t e
g a l i m a rasti t a i k ų v i s ų iš Išminties knygos kilusių triadų
s p r e n d i m ą : ir iš t i e s ų , šioje s i s t e m o j e modus, species ir ordo,
numerus, pondus ir mensura tampa formaliosios realybės
predikatais. T o b u l u m a s , grožis, gėris grindžiami forma;
k a d k o k s n o r s d a i k t a s b ū t ų g e r a s ir t o b u l a s , jis p r i v a l o
turėti v i s a s y p a t y b e s , k u r i a s atitinka ir t v a r k o forma. F o r
m a s ą l y g o j a m a b e i a p i b r ė ž i a m a modi (vadinasi, ir mensurae
b e i p r o p o r c i j o s ) , e s y b e i ji n u s t a t o species (atsižvelgdama į
s u d e d a m ų j ų d a l i ų v i s u m ą , taigi p a g a l numerus); vadinasi,
r e m d a m a s i i n d i v i d u a l i u e s y b ė s p o l i n k i u , arba pondus, for
5
m a n u k r e i p i a j ą į tikrąjį j o s tikslą, p r i d e r a m ą j o s ordo.
N o r s A l b e r t o k o n c e p c i j a labai o r g a n i š k a b e i p a ž a n g i ,
b e t ž m o g a u s p a ž i n i m o v e i k s m o j i s n e l a i k o e s m i n i u struk
tūriniu g r o ž i o e l e m e n t u , t.y. k i t a i p n e i Summa fratris Ale-
xandri, k u r šis k l a u s i m a s y r a s v a r s t o m a s , A l b e r t o e s t e t i k a
yra griežtai o b j e k t y v i s t i n ė - g r o ž i s čia a p s k r i t a i n e g a l i b ū t i
a p i b r ė ž i a m a s secundum notitiam sui ab alūs, t.y. p a g a l tai,
k a i p kiti j į s u v o k i a . N e t g i p r i e š i n g a i : ž i n o d a m a s , k a d
p r i e š t a r a u j a C i c e r o n o t e i g i n i u i iš De officiis, A l b e r t a s įro
dinėja, k a d d o r y b ė s p i n d u l i u o t ų g r o ž i u dėl s a v o p a č i o s
claritas n e t ir tada, j e i n i e k a s n i e k o a p i e j ą n e ž i n o t ų , etiamsi
a nulio cognoscatur. K a i p tvirtina A l b e r t a s , notitia ab alūs
formos objektyviai nesąlygoja, atvirkščiai, j ą apibrėžia cla
ritas savuoju splendor (Super Dionysium IV, 76, p. 185). G r o ž i s
š i a m e s a v o s p i n d e s y gali b ū t i p a ž i n u s , b e t tai tik š a l u t i n ė ,
ne esminė galimybė.
T a i n e toks j a u m e n k a s s k i r t u m a s . B e šio metafizinio o b
jektyvizmo, anot kurio, grožis yra daiktų savybė, objek
tyviai n e p r i k l a u s a n t i n u o ž m o g a u s p a s t a n g ų jį apibrėžti a r
5
Kompleksiškai ir labai s u d ė t i n g a i visas triadas Albertas susistemino s a v o
traktate Summa de bono; žr. šios sistemos s a n t r a u k ą bei s c h e m ą D e B r u y n e
1946, III, p. 1 5 3 - 1 6 1 .
45
apriboti, i š k y l a ir k i t o tipo o b j e k t y v i z m a s , teigiantis, k a d

g r o ž i s , n o r s ir b ū d a m a s t r a n s c e n d e n t a l i a b ū t i e s y p a t y b e ,
visgi a t s i s k l e i d ž i a iš ž m o g a u s s a n t y k i o s u o b j e k t u sub ra-
tione pulchri. Š i s antrasis tipas - tai šv. T o m o A k v i n i e č i o
objektyvizmas.
T a i n e r e i š k i a , k a d T o m a s k e t i n o - tyčia ir tikrai s ą m o
n i n g a i - p a t e i k t i o r i g i n a l i ą g r o ž i o teoriją. T a č i a u taip, k a i p
jis šias t r a d i c i n e s d o k t r i n a s p e r ė m ė ir įtraukė į s a v o sis
t e m ą , ž v e l g i a n t į v i s ą k o n t e k s t ą , k e l i a b ū t e n t t o k į įspūdį.
S c h o l a s t i n e s s i s t e m a s (o T o m o A k v i n i e č i o s u k u r t o j i , beje,
y r a i š s a m i a u s i a s ir b r a n d ž i a u s i a s t o k i o s s i s t e m o s p a v y z
d y s ) b ū t ų p r a v a r t u p a l y g i n t i su k o m p i u t e r i u ante litteram:
kartą įvedus visus duomenis, kiekvienas pateiktas klau
simas būtinai susilaukia išsamaus atsakymo. Suprantama,
a t s a k y m a s gali b ū t i i š s a m u s ir p a t e n k i n a n t i s tik tam tikros
a p i b r ė ž t o s l o g i k o s ir tam tikro r e a l y b ė j e e g z i s t u o j a n č i ų ry
š i ų s u v o k i m o atžvilgiu: summa - tai tarsi v i d u r a m ž i ų k o m
p i u t e r i s , t a č i a u jis m ą s t o b e i a t s a k i n ė j a į k l a u s i m u s n e t ir
tais atvejais, k a i j o a u t o r i u s n e t neįtarė v i s ų k o k i o s n o r s
idėjos n i u a n s ų . T a i g i v i d u r a m ž i ų e s t e t i k o s tradicija k ū r ė
b e g a l ę teorijų; p a v y z d ž i u i , b u v o s v a r s t o m a m a t e m a t i n ė
grožio koncepcija, metafizinė šviesos estetika, ypatinga
v i z i j o s p s i c h o l o g i j a , f o r m o s , k a i p s p i n d e s i o (splendor) ir
d ž i u g e s i o p r i e ž a s t i e s , teorija. A p ž v e l g d a m i , k a i p š i o s te
m o s b u v o p l ė t o j a m o s , t r a k t u o j a m o s įvairiais a m ž i a i s , g e
riau suprasime, kokia branda b u v o pasiekta tryliktajame
š i m t m e t y j e , ir p a m a t y s i m e , k a i p į v a i r i a u s i o s p r o b l e m o s
bei j ų sprendimai b u v o sujungiami į nuoseklią (panašią
kaip tomistinė) sistemą.
46
4
Proporcijų estetika
1. Antikos tradicija
V i e n a m iš g r o ž i o a p i b r ė ž i m ų v i d u r a m ž i a i s t e k o y p a t i n g a
s ė k m ė . T a i šv. A u g u s t i n o žodžiai: Quid est corporis pulch-
ritudo? congruentia partium cum quadam colons suavitate ...
K a s y r a k ū n o grožis? T a i j o dalių, n u s p a l v i n t ų m a l o n i o m i s
s p a l v o m i s , atitikimas (Epistula 3, C S E L 3 4 / 1 , p. 8 ) . Š i s api
būdinimas beveik pakartoja analogišką Cicerono teiginį
(Corporis est quaedam apta figura membrorum cum colons
quadam suavitate, eaque dicitur pulchritudo*\ Tusculanae IV,
3 1 , 3 1 ) , k u r i u o jis a p i b e n d r i n o s t o i k ų ir a p s k r i t a i a n t i k o s
tradiciją, i š r e i š k i a m ą d i a d a chroma kai symmetria.**
T a č i a u seniausia ir pagrįsčiausia šio a p i b ū d i n i m o dalis
y r a atitikimo, congruentia, t.y. proporcijos, s k a i č i a u s idėja,
1
siekianti n e t i k i so k r a t i k ų filosofiją. Ši iš e s m ė s k i e k y b i n ė
g r o ž i o koncepcija įsitvirtino per Pitagorą, Platoną, A r i s t o
2
telį ir vis iškildavo g r a i k ų filosofijoje , k o l s a v o k l a s i k i n ę
* T a m tikru b ū d u s u t v a r k y t a s k ū n o dalių p a v i d a l a s , [derantis] y p a t i n g u

spalviniu žavesiu, v a d i n a m a s g r o ž i u .
** S p a l v a ir simetrija.
1
T v a r k a ir proporcija y r a gražios bei naudingos (Aristoksenas, Diels, 1,469).
2
Plg. Aristotelis, Top. III, 1,116121; Met. XH, 3 , 1 0 8 7 a 36; Platonas, Filebas, 2 6 a 6.
47
išraišką (kartu su praktine terminija) įgijo Polikleto k a n o n e

ir vėliau G a l e n o r a š y t a m e šios d o k t r i n o s i š d ė s t y m e (plg.
P a n o f s k y 1 9 5 5 , p. 6 4 t t ; S c h l o s s e r 1 9 2 4 , it. vert. p. 6 5 tt.).
N o r s p a r a š y t a s k a i p p r a k t i n i ų taisyklių rinkinys, k a n o n a s
įsiliejo į b e n d r ą pitagorietiškosios minties t ė k m ę ir ilgainiui
tapo dogmatinės estetikos dokumentu. Vienintelis m u s
pasiekęs jo fragmentas - teorinis teiginys, kad „grožis
skleidžiasi labai palengva, per daugybę skaičių", o Gale-
nas, a p i b e n d r i n d a m a s k a n o n o idėjas, teigia, j o g „ g r o ž i o
e s m ė - n e detalės, o h a r m o n i n g a d a l i ų proporcija: v i e n o
piršto p r o p o r c i n g u m a s k i t o piršto atžvilgiu, v i s ų p i r š t ų -
p l a š t a k o s , ...vienų d a l i ų - k i t ų d a l i ų a t ž v i l g i u , k a i p p a
r a š y t a P o l i k l e t o k a n o n e " (Placita Hippocratis et Plutonis V,
3 ) . Iš š i ų m i n č i ų išsirutuliojo p a p r a s t a ir u n i v e r s a l i teorija -
grožio apibrėžimas, kai skaitmenimis išreiškiama forma
lioji t o b u l y b ė . D a u g y b ę iš š i o s k o n c e p c i j o s k i l u s i ų v a r i a n t ų
b ū t ų g a l i m a n u s a k y t i v i e n u f u n d a m e n t a l i u vienybės įvai
rovėje principu.
K i t a s v i d u r a m ž i ų p r o p o r c i j ų teorijos šaltinis b u v o V i t -
ruvijus. J o raštais n u o I X a m ž i a u s n u o l a t r e m d a v o s i ir t e o
retikai, ir p r a k t i k a i , č i a a t r a s d a m i n e tik s ą v o k a s proportio
ir symmetria, b e t ir t o k i u s a p i b r ė ž i m u s , k a i p :
ratae partis membrorum in omni opere totiusąue commudulatio

arba ex ipsius operis membris conveniens consensus ex partibus
separatis ad universae figurae speciem ratae partis responsus.
[proporcingumas - tai] tam tikros kiekvieno kūrinio dalies

elementų atitikimas visumai arba atitinkama kūrinio detalių
darna bei kiekvieno atskirai paimto fragmento atitikimas ben
dram visos figūros vaizdiniui.
{De architectura III, 1; I, 2 )
T r y l i k t a j a m e š i m t m e t y j e V i n c e n t a s iš B e a u v a i s s a v o
Speculum maius (I, 2 8 , 2 ) a p i b e n d r i n o V i t r u v i j a u s teoriją
apie ž m o g a u s k ū n o p r o p o r c i j a s , o m i n ė t o s d a l i ų a t i t i k i m o
48
taisyklės labai a r t i m o s g r a i k ų p r o p o r c i n g u m o k o n c e p c i j a i ,
pagal kurią gražaus daikto matmenis daugiau lemia dalių
t a r p u s a v i o s a n t y k i s ( p a v y z d ž i u i , v e i d a s s u d a r o dešimtąją
k ū n o d a l į ir p a n a š i a i ) n e i k i e k v i e n o s j ų s a n t y k i s s u a b s
t r a k č i a i s s k a i č i a i s (plg. P a n o f s k y 1955, p. 6 6 ) .
2 . Muzikos estetika
Iš š i ų š a l t i n i ų p r o p o r c i j ų teorija p a s i e k ė v i d u r a m ž i u s .
A n t i k o s ir v i d u r a m ž i ų s a n d ū r o j e stovi A u g u s t i n a s , n e k a r
tą n a u d o j ę s šią k o n c e p c i j ą (plg. S v o b o d a 1 9 2 7 ) , ir t i e s i o g
n e į v e r t i n a m ą įtaką v i s a i s c h o l a s t i n e i m i n č i a i p a d a r ę s a u
torius - B o e c i j u s . J i s v i d u r a m ž i a m s p e r d a v ė p i t a g o r i e t i š
kąja m ą s t y s e n a grįstą p r o p o r c i j ų filosofiją, k u r i p l ė t o j a m a
m u z i k o s teorijos kontekste. Būtent dėl Boecijaus įtakos
P i t a g o r a s v i d u r a m ž i a i s t a m p a m u z i k o s išradėju: primum
omnium Pythagoras inventor musicae* (plg. Engelberti Abb.
Admontensis de musica, skyr. X ) .
B o e c i j a u s r a š t u o s e a t s i s k l e i d ž i a l a b a i s i m p t o m i š k i , ti
piški viduramžių mąstysenos bruožai. K a l b ė d a m a s apie
m u z i k ą , B o e c i j u s turi o m e n y m a t e m a t i k o s m o k s l ą , tyri
nėjantį m u z i k o s d ė s n i u s . M u z i k a s - tai t e o r e t i k a s , i š m a
nantis g a r s ų p a s a u l į v a l d a n č i a s m a t e m a t i k o s taisykles, t u o
t a r p u atlikėjas tėra n i e k o n e i š m a n ą s tarnas, o k o m p o z i
t o r i u s - i n s t i n k t ų v e r g a s , n e p a ž į s t a n t i s to n e a p s a k o m o
m u z i k o s g r o ž i o , k u r į tegalinti atskleisti teorija. T i k t a i tas,
k u r i s r i t m u s ir m e l o d i j a s v e r t i n a p a s i t e l k ę s p r o t ą , gali v a
dintis m u z i k u . A t r o d o , k a d Boecijus tiesiog l i a u p s i n a P i t a
g o r ą , j o g šis m u z i k ą p r a d ė j ę s tyrinėti relicto aurium judicio,
n u o š a l y p a l i k d a m a s klausos sprendimus (De musica 1,10).
Tai yra teoricistinė blogybė, būdinga ankstyvųjų vi
d u r a m ž i ų m u z i k o s t e o r e t i k a m s . V i s d ė l t o n e t g i t o k s per
n e l y g t e o r i n i s p r o p o r c i j ų s u v o k i m a s s k a t i n o n a g r i n ė t i ir
* Pats pirmasis išrado muziką Pitagoras {lot).

a k t u a l i a s j u s l i n ė s patirties s t r u k t ū r a s , o m u z i k i n ė s k ū r y
b o s p r a k t i k a leido p a m a ž u k o n k r e t i n t i p a č i ą p r o p o r c i j o s
idėją. K i t a vertus, B o e c i j ų p a s i e k ė j a u a n t i k o s patikrinta
p r o p o r c i j o s k o n c e p c i j a , tad j o teorija n e b u v o v i e n tik iš
g a l v o t a abstrakcija. Į p a s a u l į jis ž v e l g ė k a i p j a u t r u s inte
l e k t u a l a s , g y v e n a n t i s gilios i s t o r i n ė s k r i z ė s a p i m t o j e e p o
choje, kai ž l u n g a a t r o d y t ų a m ž i n o s v e r t y b ė s : antika tiesiog
n y k o š i o p a s k u t i n i o h u m a n i s t o a k y s e , raštijos k u l t ū r a toje
b a r b a r i š k o j e e p o c h o j e b u v o k o n e ž l u g u s i , E u r o p o s lūžis
p a s i e k ė v i e n ą t r a g i š k i a u s i ų m o m e n t ų . T o d ė l B o e c i j u s ieš
k o j o a t r a m o s v e r t y b ė s e , k u r i o s n e g a l i išnykti: s a v o d ė m e s į
sutelkė į skaičių dėsnius, kurie - kas benutiktų - valdo
g a m t ą ir m e n ą . N e t g i t o m i s a k i m i r k o m i s , k a i p a s a u l i o gro
žis j į n u t e i k d a v o l a b a i o p t i m i s t i š k a i , j i s l i k d a v o i š m i n č i u
mi, savo nepasitikėjimą reiškinių pasauliu slepiančiu po
s u s i ž a v ė j i m o m a t e m a t i n i ų d u o m e n ų g r o ž i u skraiste. T a i g i
proporcijų estetika į viduramžius įžengė kaip dogma, ku
r i o s n e b e r e i k i a įrodinėti, t a č i a u j i i n s p i r a v o a k t y v i a s ir
3
vaisingas pastangas peržiūrėti pačią koncepciją.
B o e c i j a u s m u z i k o s teorija y r a p a k a n k a m a i g e r a i ž i n o
ma. Kartą Pitagoras pastebėjo, kad kalviams daužant kū
jais p e r p r i e k a l ą g i r d i m i s k i r t i n g o a u k š č i o garsai, ir priėjo
i š v a d ą , k a d s a n t y k i a i tarp s k i r t i n g ų g a m o s g a r s ų y r a p r o
p o r c i n g i k ū j ų svoriui. T a i g i s k a i č i a i v a l d o ir t v a r k o garsus,
n e p r i k l a u s o m a i , tai m a t e r i a l u s p a s a u l i s ar m e n i n ė k ū r y b a .
Consonantia, quae omnem musicae modulationem regit, praeter

sonum fieri non potest... Etenim consonantia est dissimilium inter
se vocum in unum redacta concordia... Consonantia est acuti soni
gravisque mixtura suaviter uniformiterque auribus accidens.
3
J. C o m b a r i e u (Histoire dc la musiąue, 6-asis leid.. Paris, 1938,1.1, p. 2 4 ) teigia,
kad P i t a g o r o įtaką m u z i k o s teorijai b ū t ų g a l i m a palyginti su Aristotelio
įtaka filosofijai. Iš tiesų sunku paneigti, kad kaip tik dėl šios įtakos b u v o
išplėtotas toks s v a r b u s proportio p r i n c i p a s , veikiai pri tai kytas ir p r a k
tinėms r e i k m ė m s .
50
Konsonansas, valdantis muzikines moduliacijas, negali atsi

rasti be garso ... Ir iš tiesų konsonansas yra į viena sujungtų
tarpusavy skirtingų garsų darna ... Konsonansas - tai aukštų
ir žemų garsų mišinys, švelniai ir tolygiai veikiantis klausą.
(De musica I, 3 ir 8, P L 6 3 , kol. 1 1 7 2 , 1 1 7 3 ir 1 1 7 6 )
E s t e t i n i s m u z i k o s s u v o k i m a s irgi r e m i a s i p r o p o r c i j o s
p r i n c i p u : pati ž m o g a u s p r i g i m t i s v e r č i a n u s i g r ę ž t i n u o
d i s o n u o j a n č i o s m u z i k o s ir atsiduoti m a l o n i e m s g a r s a m s .
T a i p a t v i r t i n a ir p s i c h o l o g i n ė m u z i k o s d o k t r i n a : skirtin
g o s m u z i k i n ė s d e r m ė s s k ir tin g a i v e i k i a n č i o s ž m o n i ų psi
c h o l o g i j ą , b e to, v i e n i r i t m a i e s ą s u n k ū s , kiti s a n t ū r ū s ,
v i e n i t i n k a u g d y t i v y r i š k u m ą , o kiti y r a l e n g v i b e i g e i
dulingi. K a i p r a š o B o e c i j u s , s p a r t i e č i a i tikėjo, k a d m u z i k a
gali p a d ė t i t r a m d y t i s a v o j a u s m u s , o P i t a g o r a s k a r t ą n u
ramino pasigėrusį jaunuolį, priversdamas jį klausytis hi-
p o f r y g i n e d e r m e ir s p o n d ė j a u s r i t m u s u k u r t o s m e l o d i j o s
( m a t fryginė d e r m ė j a u n i k a i t į ė m ė p e r n e l y g j a u d i n t i ) . P i
tagoriečiai, n o r ė d a m i i š s i v a d u o t i n u o d i e n o s r ū p e s č i ų ir
nugrimzti į miegą, dainuodavo ypatingas lopšines, o pra-
budę miegus varydavo jau su kitokiomis giesmėmis.
Visus panašius reiškinius Boecijus aiškino proporcijos teo
rija: ž m o g a u s k ū n ą ir sielą v a l d o tie patys dėsniai k a i p ir
m u z i k i n i u s reiškinius, tos pačios proporcijos r a n d a m o s ir
k o s m o s o harmonijoje; taigi m i k r o - ir m a k r o k o s m o s a s yra
susieti tuo pačiu saitu - ir matematiniu, ir estetiniu principu.
Ž m o g u s yra suderintas pagal pasaulio taktą ir todėl patiria
d ž i a u g s m ą sulig k i e k v i e n u šio a r t u m o proveržiu: amica est
similitu&o, dissimilitudo odiosa atąue contraria*
P s i c h o l o g i n ė proportio teorija b u v o į d o m i a i p l ė t o j a m a ir
v i d u r a m ž i ų p a ž i n i m o teorijos k o n t e k s t e , t a č i a u d a u g i a u
sia m i n č i ų s u ž a d i n o B o e c i j a u s k o s m o s o p r o p o r c i j ų k o n
cepcija. R e m i a n t i s s ą v o k a musica mundana p a t e i k i a m a pi
t a g o r i e t i š k o j i s f e r ų h a r m o n i j o s teorija, tai y r a m u z i k i n ė
* P a n a š u m a s - d r a u g a s , o n e p a n a š u m a s - atkarus ir n e p a k e n č i a m a s (lot.).
51
g a m a , kurią, p a s a k P i t a g o r o , s u k u r i a s e p t y n i o s p lanet os :
k i e k v i e n a planeta, b e s i s u k d a m a apie n e j u d r i ą Ž e m ę , sklei
džia t a m tikrą g a r s ą , k u r i s y r a t u o a u k š t e s n i s , k u o toliau
n u o Ž e m ė s ir k u o g r e i č i a u ji skrieja {De musica I, 2 ) . V i s o s
k a r t u j o s s u k u r i a n u o s t a b i a u s i ą ir š v e l n i a u s i ą m u z i k ą , k u
rios n e g a l i m e girdėti dėl s a v o j u s l i ų r i b o t u m o ; panašiai,
k a i p n e g a l i m e j a u s t i v i s ų t ų k v a p ų , k u r i u o s u ž u o d ž i a šu
n y s - v ė l i a u n e itin v y k u s i a i p a l y g i n s J e r o n i m a s M o r a -
viškis' (plg. C o u s s e m a k e r 1 8 6 4 , I , p. 1 3 ) .
Tai dar sykį parodo viduramžių grynojo teoretizavimo
ribotumą: išties jeigu kiekviena planeta, kaip teigiama,
skleidžia v i e n ą g a m o s garsą, tai v i s o s p l a n e t o s k a r t u turėtų
skambėti tiesiog kakofoniškai. Tačiau viduramžių teore
tikas, į r o d i n ė d a m a s s k a i t m e n i n i ų s a i t ų t o b u l y b ę , dėl t o k i ų
p r i e š t a r a v i m ų n e s u k o s a u g a l v o s . D a r ir v ė l e s n i a i s i a i s vi
d u r a m ž i a i s n e b u v o a t s i s a k y t a šio p l a t o n i š k ų j ų nuostatų
p a l i k i m o . O m o k s l o k e l i a i iš t i e s ų b e g a l i n i a i : j u k k a i k u r i e
R e n e s a n s o a s t r o n o m a i ė m ė įtarinėti Ž e m ę irgi judant, r e m
damiesi tuo, jog ji tiesiog privalanti judėti, kad skleistų
aštuntąjį g a m o s g a r s ą ir t a i p pati g a m a b ū t ų b a i g t a . A n t r a
v e r t u s , musicaimundana teorija p a s k a t i n o d a r k o n k r e t e s n į
k o s m i n i ų c i k l ų g r o ž i o s u v o k i m ą : įžvelgti p r o p o r c i n g ą lai
k o ir m e t ų l a i k ų kaitą, e l e m e n t ų b e i g a m t o s r i t m ų d e r m e s ,
b i o l o g i n ę g y v e n i m o kaitą.
Viduramžiais sukurta begalė muzikinės pasaulio har
monijos temos variacijų. Honorijus Augustodunietis vie
n a m e s a v o v e i k a l o Liber duodecim quaestionum skyriuje
b a n d ė išaiškinti, quod universitas in modo cytharae sit dis-
posita, in qua diversa rerum genera in modo chordarum sit
consonantia, k o d ė l k o s m o s a s s u d a r y t a s tarsi kitara, k u r i o s
skirtingos stygos darniai skamba ( P L 1 7 2 , kol. 1179). Jonas
Š k o t a s E r i u g e n a p a ž y m ė j o , k a d v i s o s kūrinijos g r o ž į su
k u r i a p a n a š u m ų ir n e p a n a š u m ų darna, p a n a š i a i k a i p m u
z i k i n ė s h a r m o n i j o s atveju, k a i atskiri g a r s a i ar b a l s a i n i e k o
52
n e r e i š k i a , t a č i a u k a r t u s k a m b ė d a m i jie s k l e i d ž i a n a t ū r a l ų
g r o ž į (De divisione naturae, II, P L 1 2 2 ) .
3 . Šartro mokykla
D v y l i k t a j a m e š i m t m e t y j e , j a u p e r ž e n g u s m u z i k o s teorijos
ribas, b e t vis d a r r e m i a n t i s platoniškąja m ą s t y s e n a , b u v o
išplėtota „ t i m a j i š k o j i " Š a r t r o m o k y k l o s * k o s m o l o g i j a , pa
grįsta e s t e t i n e - m a t e m a t i n e k o n c e p c i j a . „ J ų k o s m o s o v a i z
d i n y s - t o l e s n ė plėtotė, r e m i a n t i s B o e c i j a u s m a t e m a t i n i a i s
raštais, a u g u s t i n i š k o j o p r i n c i p o , p a g a l k u r į D i e v a s k i e k
v i e n ą d a i k t ą i š d ė s t o p a g a l ordine et mensura**, šis p r i n
c i p a s y r a a n t i k i n ė k o s m o s o , k a i p consentiens conspirans
continuata cognatio***, koncepcija, sujungta su d i e v i š k u m o ,
4
k u r i s y r a siela, apvaizda, lemtis, p r i n c i p u " . K a i p j a u m i n ė t a ,
ši vizija k i l o iš Timajo, k u r i s v i d u r a m ž i a m s n u o l a t pri
m i n d a v o , k a d „ D i e v a s , n o r ė d a m a s , k a d visata b ū t ų p a n a š i
į p a č i ą g r a ž i a u s i ą ir p a č i ą t o b u l i a u s i ą iš v i s ų p r o t i n g ų b ū
t y b i ų , s u k ū r ė v i e n i n t e l į r e g i m ą g y v ą k ū r i n į , s a v i m i api
m a n t į v i s a s p r i g i m t i m i j a m a r t i m a s g y v a s būtybes... O iš
v i s ų s a i t ų g r a ž i a u s i a s yra tas, k u r i s k u o t v i r č i a u s a v e ir
t a r p u s a v y s u s i e t u s d a i k t u s s u j u n g i a " ( 3 0 d ir 3 1 c , it. vert.
p. 3 7 0 - 3 7 1 ) .
Š a r t r o m o k y k l a i D i e v o k ū r i n y s yra b ū t e n t kosmos, visa
a p i m a n t i tvarka, kuri priešinasi p i r m y k š č i a m chaosui. Š i o s
v e i k l o s t a r p i n i n k ė y r a G a m t a (Natūra), d a i k t u o s e įskiepyta
galia, iš p a n a š i ų s u k u r i a n t i p a n a š i u s d a i k t u s (vis ąuaedam
* L'ėcole d e C h a r t r e s , the School of C h a r t r e s , la scuola di Chartres.
** Sulig tvarka ir skaičiumi (lot).

*** Suderintas b e n d r a s nenutrūkstantis sąryšis (lot.).
4
G r e g o r y 1 9 5 5 , p. 2 1 4 . Šis n u o d u g n i a i s šaltiniais p a r e m t a s veikalas n a g
rinėja Šartro m o k y k l o s kosmologiją. T i n k a m a s įvadas, taip p a t atnaujinta
bibliografija p a t e i k i a m a M a c a g n o l o 1 9 8 0 . Apie estetiką A s s u n t o 1 9 6 1 , p p .
139-156.
53
rebus insita, similia de similibus operans), k a i p s a v o veikale

Dragmaticon (I) p a s a k ė V i l h e l m a s iš C o n c h e s . Š a r t r o m e
tafizikoje g a m t a - tai n e v i e n tik a l e g o r i n ė personifikacija,
b e t ir v e i k l i j ė g a , t v a r k a n t i d a i k t ų g i m t į ir t a p s m ą (plg.
G r e g o r y 1 9 5 5 , p. 1 7 8 ir 2 1 2 ) .
O exomatio mundi* - tai t o b u l i n i m o veikla, k u r i ą G a m t a ,
p a s i t e l k u s i o r g a n i š k ą p r i e ž a s č i ų ir p a d a r i n i ų v i s u m ą , įgy
vendina pasaulyje po jo sukūrimo:
Est ornatus mundi quidquid in singulis videtur elementis, ut stellae

in coelo, avės in aere, pisces in aqua, homines in terra.
Pasaulio papuošimas yra visa tai, kas regima atskiruose ele

mentuose, kaip žvaigždės danguje, žuvys vandenyje, paukš
čiai ore, žmonės žemėje.
(Vilhlemas iš C o n c h e s , Closae super Platonem, leid. J e a u n e a u , p. 1 4 4 )
T a i y r a ornatus** k a i p t v a r k a ir collectio creatuarum.***

G r o ž i s i m a rastis p a s a u l y j e tada, k a i s u k u r t a m a t e r i j a pra
d e d a s k a i d y t i s p a g a l s v o r į ir s k a i č i ų , a p i b r ė ž d a m a savo
k o n t ū r u s , į g y d a m a p a v i d a l ą ir spalvą. T a d n e t g i šioje k o s
m o l o g i n ė j e k o n c e p c i j o j e s ą v o k a ornatus b e v e i k reiškia ir
d a i k t u s i n d i v i d u a l i z u o j a n č i ą s t r u k t ū r ą - tokia s a m p r a t a
v ė l i a u t a p o XIII a m ž i u j e i š p l ė t o t o ir f o r m o s kategorija pa
r e m t o k o n c e p t o pulchrum p a g r i n d u . K i t a v e r t u s (žvelgiant
v e i k i a u š i ų l a i k ų n e i v i d u r a m ž i ų ž m o g a u s a k i m i s ) , šis k o s
m i n ė s h a r m o n i j o s v a i z d i n y s - tarsi išplėtota metafora, n u
s a k a n t i o r g a n i š k ą a t s k i r o s f o r m o s , g a m t o s ar m e n o o r g a
nizmo tobulumą.
Š i o s k o n c e p c i j o s m a t e m a t i n ė s l o g i k o s g r i e ž t u m ą su
š v e l n i n a g a m t o s o r g a n i š k o s e s m ė s pajauta. V i l h e l m a s iš
C o n c h e s , T h i e r r y iš Š a r t r o , B e r n a r d a s S i l v e s t r a s Tūrietis,
* P a s a u l i o i š p u o š i m a s (lot.).
** G r a ž u m a s {lot.).
*** K ū r i n i ų s a n k a u p a (lot.).
54
A l a n a s iš L i l i o k a l b ė j o n e a p i e m a t e m a t i š k a i s t a t i š k ą tvar
ką, b e t a p i e o r g a n i š k ą p r o c e s ą , k u r į v i s u o m e t g a l i m a rein-
terpretuoti nenutolstant n u o Autoriaus: antrasis Švč. Trejy
b ė s A s m u o - tai formalioji priežastis, estetinės h a r m o n i j o s
o r g a n i z u o j a n t i s p r i n c i p a s ; š i o s h a r m o n i j o s v e i k s m o prie
žastis yra T ė v a s , o Š v e n t o j i D v a s i a - j o s tikslo priežastis,
amor et connexio, anima mundi. * G a m t a , o n e s k a i č i u s v a l d o
šį p a s a u l į , G a m t a , a p i e k u r i ą A l a n a s giedojo:
O Dei proles genitrixque rerum,

vinculum mundi, stabilisque nexus,
gemma terrenis, speculum caducis,
lucifer orbis,
Pax, amor, virtus, regimen, potestas,
ordo, lex, finis, via, dux, origo,
vita, lux, splendor, species, figūra,
Regula mundi.
O Dievo kūdiki ir kūrinių gimdytoja,

pasaulio raišti ir tvirtoji jungtie,
gyvųjų perle, mirtingųjų veidrodi,
pasaulio šviesa.
Ramybe, meile, dorybe, valdove, galia,
tvarka, įstatyme, tiksle, kely, vade, šaltini,
gyvybe, šviesa, spindesy, pavidale, figūra,
pasaulio taisykle.
(De planetų naturae, leid. H a r i n g , p . 8 3 1 )
Š i o s b e i p a n a š i o s k o s m i n ė s h a r m o n i j o s vizijos i š s p r e n
dė daugybę klausimų, susijusių su negatyviaisiais pasau
lio a s p e k t a i s . N e t ir b j a u r u m a s , p r o p o r c i j o s ir k o n t r a s t o
dėka randa savo vietą pasaulio harmonijoje. Grožis (visų
s c h o l a s t ų į s i t i k i n i m u ) k a i p tik ir g i m s t a iš k o n t r a s t ų , n e t g i
p a b a i s o s šioje k ū r i n i j o s d a r n o j e y r a p a t e i s i n a m o s ir įgyja
* Meilė ir pas aulio jungtis (lot.).
55
o r u m o , p a t s b l o g i s t a m p a g r a ž u s ir g e r a s , n e s iš j o g i m s t a
g ė r i s ir šalia b l o g i o j i s d a r l a b i a u s u s p i n d i (plg. Summa
fratri Alexandri, II, p. 1 1 6 ir 1 7 5 ) .
4. „Homo quadratus"
Be šios natūralistinės kosmologijos, dvyliktajame šimt

m e t y j e b u v o n u o d u g n i a i p l ė t o j a m a ir d a r v i e n a p i t a g o
r i e č i ų k o s m o l o g i j a b e s i r e m i a n t i k o n c e p c i j a , p r a t ę s u s i ir
s u j u n g u s i t r a d i c i n i u s homo auadratus teorijos samprota
v i m u s . J o s i š t a k o s - tai C h a l c i d i j u s ir y p a č M a k r o b i j u s ,
k u r i s rašė (in Somnium Scipionis II, 12), k a d physici mundum
magnum hominem et hominem brevem mundum esse dixerunt,
k o s m o s a s yra tarsi didelis ž m o g u s , o ž m o g u s - tarsi m a ž a s
k o s m o s a s . Iš čia d i d ž i a d a l i m i i š s i r u t u l i o j o v i d u r a m ž i ų
a l e g o r i z m a s , k ą y p a č a t s k l e i d ž i a p o l i n k i s m i k r o - ir m a k -
rokosmoso sąsajas nusakyti matematiniais archetipais.
Homo auadratus teorijoje s k a i č i u s y r a v i s a t o s p r i n c i p a s , pa
tys s k a i č i a i įgyja s i m b o l i n e s r e i k š m e s , p a g r į s t a s s k a i t m e
n i n i a i s a t i t i k m e n i m i s , k u r i e y r a ir e s t e t i n i a i a t i t i k m e n y s .
Č i a pirmieji b a n d y m a i s u s i s t e m i n t i teoriją taip pat b u v o
muzikinio pobūdžio: yra aštuonios muzikinės dermės, -
t e i g ė n e ž i n o m a s k a r t ū z ų v i e n u o l i s , - k e t u r i a s iš j ų a t r a d o
s e n o l i a i , o k e t u r i a s p r i d ū r ė a m ž i n i n k a i (tai y r a k e t u r i o s
a u t e n t i n ė s ir k e t u r i o s p l a g a l i n ė s d e r m ė s ) :
Syllogizabant namąue hoc modo: sicut est in natūra, sic debet esse
in arte: sed natūra in multis ąuadripartito modo se dividit... Qua-
tuor sunt plagae mundi, ąuatuor sunt elementą, ąuatuor sunt ąuali-
tates primae, ąuatuor sunt venti principales, ąuatuor sunt com-
plexiones, ąuatuor sunt animae virtutes et sic de alūs, Propter ąuod
concludebant... etc.
Iš tiesų protėviai samprotavo taip: kaip yra gamtoje, taip turi

būti ir mene; tačiau gamta pati daugeliu atvejų į keturias dalis
dalijasi... Keturios yra pasaulio šalys, keturi elementai, keturios
56
Proporcijų, estetika
pirminės kokybės, keturi svarbiausi vėjai, keturios kuno pa

dėtys, keturios sielos dorybės ir taip toliau. Iš to kyla... ir t.t.
( M o n a c h u s Carthusiensis, Tractatus de musica planą,
leid. C o u s s e m a k e r , II, p. 434)
Ir k i t ų a u t o r i ų , ir a p s k r i t a i v i s u o t i n a i p a p l i t u s i n u o
m o n ė - s k a i č i u s k e t u r i y r a a š i n i s ir e s m i n i s s k a i č i u s , to
dėl j i s k e l i a u j a iš a p i b r ė ž i m o į a p i b r ė ž i m ą . K e t u r i o s p a
s a u l i o š a l y s , k e t u r i s v a r b i a u s i vėjai, m ė n u l i o fazės, m e t ų
laikai; keturi - struktūrinis ugnį simbolizuojančio tima-
j i š k o j o k e t u r s i e n i o s k a i č i u s , b e to, k e t u r i o s r a i d ė s s u d a r o
vardą A D A M (Adomas). Keturi, kaip m o k ė Vitruvijus,
yra ž m o g a u s skaičius, kadangi atstumas tarp ištiestų jo
r a n k ų y r a l y g u s j o ū g i u i , t a r s i s u d a r o k v a d r a t o ilgį ir
a u k š t į . K e t u r i - tai d o r o v i n i o t o b u l u m o s k a i č i u s , t o d ė l
m o r a l i š k a i tvirtas ž m o g u s b u v o v a d i n a m a s tetragonu, t.y.
k e t u r k a m p i u . T a č i a u homo CĮuadratus s y k i u b u v o ir p e n
k i a k a m p i s , n e s ir p e n k i y r a p a s l a p t i n g o s p r a s m ė s k u
p i n a s s k a i č i u s , o p e n t a d a s i m b o l i z u o j a m i s t i n ę ir e s t e t i n ę
tobulybę. Penki - žiedinis skaičius, kuris dauginamas
n u o l a t s u k a s i a p i e s a v e (5 x 5 = 2 5 x 5 = 1 2 5 x 5 = 6 2 5 ir
t.t.). P e n k i o s y r a d a i k t ų e s m ė s , p e n k i o s p i r m i n ė s s r i t y s ,
penkios gyvų būtybių rūšys (paukščiai, žuvys, augalai,
g y v ū n a i , ž m o n ė s ) . P e n t a d a - tai D i e v o k ū r i n i j o s m a t r i c a ;
b e to, šis s k a i č i u s š m ė s č i o j a Š v e n t a j a m e R a š t e ( P e n k i a -
knygė, penkios Viešpaties žaizdos); dar daugiau, penki
s u s i j ę s ir s u ž m o g u m i : j u k į p i e š u s j į į a p s k r i t i m ą , kurio
c e n t r e b ū t ų b a m b a , ir s u j u n g u s palei p e r i m e t r ą t i e s ė m i s
ž m o g a u s k ū n o g a l ū n e s , g a u n a m a s p e n k i a k a m p i s . Prisi
m i n k i m e V i l l a r d ' o de H o n n e c o u r t ' o ar puikiai ž i n o m ą L e o
n a r d o da V i n c i piešinį. Š v . H i l d e g a r d o s m i s t i k a (ir j o s anima
symphonizans k o n c e p c i j a ) r ė m ė s i p r o p o r c i j ų s i m b o l i k a ir
p a s l a p t i n g a i s p e n k e t o k e r a i s . B ū t e n t ji k a l b ė j o a p i e s i m
foninę g a m t o s p r a s m ę ir m u z i k o s m o t y v e atsiskleidžiančio
A b s o l i u t o i š g y v e n i m ą . H u g o n a s V i k t o r i š k i s tvirtino, k a d
57
k ū n a s ir siela a t s p i n d i d i e v i š k o j o g r o ž i o t o b u l y b ę : k ū n a s
p a g r į s t a s l y g i n i a i s s k a i č i a i s , t.y. n e t o b u l a i s ir d a l i a i s , o
s i e l a - n e l y g i n i a i s s k a i č i a i s , t.y. n e d a l i a i s ir t o b u l a i s ; o
d v a s i n i s g y v e n i m a s r e m i a s i m a t e m a t i n e d i a l e k t i k a , pa
5
grįsta d e k a d o s t o b u l u m u .
Ši skaičių estetika n e b l o g a i p a a i š k i n a dar v i e n ą aspektą,
į kurį n e a t s i ž v e l g u s labai l e n g v a n e t e i s i n g a i s u p r a s t i vidur
a m ž i u s : m o r a l i n į t v i r t u m ą išreiškiantis p a s a k y m a s „ketur
k a m p i s " p r i m e n a , j o g honestas y r a alegorinė s k a i č i ų h a r m o
nija, o dar tiksliau, - tai v e i k s m o ir tikslo proporcija. Taigi
tais v i d u r a m ž i ų laikais, k u r i e n e r e t a i k a l t i n a m i , k a d su
p l a k ę g r o ž į s u n a u d a a r b a m o r a l e , b u v o v e i k i a u priešin
g a i - m i k r o - ir m a k r o k o s m i n i a i s l y g i n i m a i s etinė t o b u l y b ė
b u v o r e d u k u o t a į estetinę d e r m ę . B ū t ų g a l i m a teigti, k a d
v i d u r a m ž i ų autoriai n e tiek e s t e t i š k u m ą r e d u k a v o į etišku
m ą , k i e k estetiškai p a g r į s d a v o m o r a l i n e s vertybes. Bet tokia
n u o s t a t a iš dalies klaidinga: skaičius, tvarka, proporcija yra
tiek ontologiniai, tiek ir etiniai b e i estetiniai principai.
5. Proporcija kaip meno taisyklė

i
K i l u s i iš v ė l y v o s i o s a n t i k o s b e i a n k s t y v ų j ų viduramžių
m u z i k o s teorijų, p r o p o r c i j ų e s t e t i k a plėtojosi į g y d a m a vis
s u d ė t i n g e s n e s f o r m a s ; k i t a v e r t u s , t u o p a t m e t u teorija
darėsi vis a r t i m e s n ė k a s d i e n e i m e n o praktikai. Pačioje m u
z i k o s teorijoje p r o p o r c i j a i l g a i n i u i t a p o t e c h n i k o s s ą v o k a
arba bent jau formos kriterijumi. Jonas Škotas Eriugena
p a t e i k ė pirmąjį filosofinį k o n t r a p u n k t o a p i b ū d i n i m ą (plg.
C o u s s e m a k e r 1 8 6 4 , II, p . 3 5 1 ) , t a č i a u i s t o r i n i a i k o m p o
zicijos t e c h n i k o s t y r i n ė j i m a i l e i d ž i a v i s p a g r į s č i a u m a n y t i ,
k a d v i d u r a m ž i ų autoriai turėjo o m e n y k o n k r e č i a i apibrėž
tas p r o p o r c i j a s , o n e p r o p o r c i j ą k a i p tokią.
5
Plg. D e B r u y n e 1 9 4 6 , II 7, 5; De L u b a c 1 9 5 6 - 1 9 6 4 , II / l , VII, 1, p. 7 - 4 0 .
58
A p i e 850-uosius m e t u s atsiranda tropas kaip aleliujos

jubiliacijos v e r s i f i k a c i j a * ( d r a u g e k i e k v i e n a s s k i e m u o b u
v o s u s i e t a s s u k i e k v i e n u m e l o d i j o s g a r s u ) ; tai p a s k a t i n o
apie kompoziciją mąstyti proporcingumo kategorijomis.
O d i a s t e m a t i j o s (t.y. k a i k y l a n č i a ar b e s i l e i d ž i a n č i a linija
r a š o m o s n a t o s a t i t i n k a g a r s ų t o n o k i t i m ą * * ) i š r a d i m a s iš
k ė l ė j a u n e b e m e t a f i z i n ė s proportio p r o b l e m a s . Ir tai n u t i n
k a , k a i I X a m ž i u j e i š s i s k y r ė du b a l s a i ir j a u n e u n i s o n u , o
d i a f o n i š k a i k i e k v i e n a s t ę s ė s a v o m e l o d i n ę liniją, t a č i a u
abu išlaikė tarpusavio harmoniją. Problema tapo dar
s u d ė t i n g e s n ė , k a i d i a f o n i j a e v o l i u c i o n a v o į diskantą***,
o vėliau į didžiuosius XII amžiaus polifonijos atradimus.
P r i s i m i n u s P e r o t i n o organumą, k a i iš v i e n o s p a g r i n d i n ė s
natos išsirutulioja sudėtingas, savo drąsa gotikos archi
tektūrai prilygstantis kontrapunktinis audinys - apatinis
b a l s a s t ę s i a v i e n ą n a t ą , o kiti t r y s ar k e t u r i b a l s a i š e š i a s
dešimt taktų plėtoja tolydžio sudėtingėjančią harmoni
ją, - galima suvokti, kad viduramžių muzikas, remda
m a s i s t r a d i c i n ė m i s t e o r i j o m i s , iš B o e c i j a u s p e r i m t o m s
platoniškosioms abstrakcijoms suteikė labai konkrečią
prasmę.
H a r m o n i j a , k a i p diversarum vocum apta coadunatio****
( H u g b a l d a s iš S a i n t A m a n d o , Musica enchiriadis 9, P L 132),
t a m p a i š b a n d y t a ir p r i i m t a e s t e t i n e t e c h n i n e v e r t y b e .
* Iš tiesų tai tik v i e n a iš t r o p o a t m a i n ų ir viena iš jo kilmės bažnytinėje

muzikoje hipotezių.
** Diastematija - tai notacijos b ū d a s , kaip užrašyti g a r s u s bei jų intervalinius

santykius. Iki tol m e l o d i n ė linija galėjo būti tik p a ž y m i m a , t.y. n u r o d o m a ,
k a d ji kylanti, besileidžianti etc. Naująja sistema jau b u v o g a l i m a u ž r a š y t i
realiai s k a m b a n č i ą melodiją, n o r s ir n u r o d a n t tik sąlygišką, o n e absoliutų
g a r s ų aukštį.
*** Diafonija b u v o „mokslinis" I X - X I I a m ž i a u s terminas o r g a n u m u i nusakyti;

diskantas y r a X I I - X V a m ž i a u s polifoninės m u z i k o s ž a n r a s .
*** D a r n u s skirtingų g a r s ų sujungimas.
59
M e t a f i z i n i s p r i n c i p a s t a m p a ir m e n i n i u p r i n c i p u . T a d teig
ti, j o g g r o ž i o m e t a f i z i k a ir m e n o teorija n i e k a d a n ė k i e k
n e s u t a p d a v o , yra išties l a b a i n e a p g a l v o t a .
Literatūra irgi k n i b ž d ė t e k n i b ž d ė j o įvairiais su proportio
susijusiais p a m o k y m a i s bei taisyklėmis. Galfridas iš V i n s a u f
s a v o Poetria nova (apie 1 2 1 0 m.) teigė, j o g omatus lemia tam
tikras atitikimo principas - tai j a u n e b e p a p r a s t a s k a i t m e
n i n ė , b e t k o k y b i n ė kategorija, p a g r į s t a p s i c h o l o g i n e b e i
fonetine darna. A u k s ą tinka p a v a d i n t i fulvum, p i e n ą - ni-
tidum, rožę -praerubicunda, m e d ų -dulcifluum* Kiekvienas
stilius turėtų atitikti s a v o turinį, sic rerum cuiąue geratur mos
suus. A t i t i k i m o principu remiasi ir comparatio b e i collatio teo
rijos; šiuo atveju m u m s svarbiausi yra n u r o d y m a i , k o rašant
reikia laikytis: ar ordo naturalis, ar a š t u o n i ų ordo artificialis
rūšių, kurios yra puikus išdėstymo technikos pavyzdys.
Yra ir tokių taisyklių, kurios r o m ė n ų retorikoje priklausė ordo
tractandi sričiai, ilgainiui virtusiai ordo narrandi. E . Faralis,
6
k a l b ė d a m a s apie įvairių a u t o r i ų p o e t i k o s teorijas , p a ž y m ė
j o , k a d „jie žinojo, p a v y z d ž i u i , k o k s efektas b u s g a u n a m a s
išradingai pristabdžius p a s a k o j i m o e i g ą ar sujungus kelis
v i e n u m e t u p l ė t o j a m u s p a s a k o j i m u s " (Faral 1924, p. 6 0 ) .
D a u g e l y j e v i d u r a m ž i ų r o m a n ų b u v o l a i k o m a s i š i ų tai
s y k l i ų : estetinis p r i n c i p a s iš p r a d ž i ų t a m p a p o e t i k o s m e
t o d u , o p o to j a u ir t i k r a t e c h n i k a ; t u o p a t m e t u v y k s t a ir
a t v i r k š t i n i s p r o c e s a s - t o b u l i n a m o s teorijos n u o s t a t o s , t o
l y d ž i o a r t ė j a n t p r i e p r a k t i n ė s p a t i r t i e s . L i t e r a t ū r i n i s bre-
vitas p r i n c i p a s , p r i e k u r i o v i d u r a m ž i a i vis s u g r į ž d a v o ,
pakankamai aiškiai parodė, pavyzdžiui, kad Alkvino
t r a k t a t e De Rhetorica r e k o m e n d u o t u neąuid nimis principu
n o r ė t a p a s a k y t i , k a d p l ė t o j a n t s i u ž e t ą reikia a t s i s a k y t i v i s -
* Fulvus - r u s v a s ; nitidus - šviesus, g r y n a s ; praerubicundus - pur pur inis;

dulcifluus - saldžiaskystis.
6
Plg., p a v y z d ž i u i , K o n r a d o iš H i r s c h a u Dialogus super auctores ir H u g o n o
Viktoriškio Didascalicon.
60
ko, kas nereikalinga, k a i p b u v o aiškinęs Plinijus J a u n e s n y

sis, n o r ė d a m a s įrodyti, j o g A c h i l o s k y d o a p r a š y m a s H o m e
ro p o e m o j e nėra p e r n e l y g ilgas, k a d a n g i tai pateisina toles
n ė įvykių eiga (Epistola 5; plg. Curtius 1948, excursus 13).
Apžvelgdami plastinius bei vaizduojamuosius menus,
p a m a t y s i m e , j o g simetrijos idėja b e i n o r m a b u v o labai gaji,
d a u g i a u s i a tai l ė m ė V i t r u v i j a u s v e i k a l o De architectura įta
k a . J o p ė d o m i s s e k ę s V i n c e n t a s iš B e a u v a i s rašė, j o g archi
t e k t ū r o s e s m ė - tai tvarka, i š d ė s t y m a s , r i t m i š k u m a s (eu-
ritrriija), simetrija, g r o ž i s (Speculum maius, II, 1 1 , 1 2 , 1 4 ) .
T a č i a u p r o p o r c i j o s p r i n c i p a s a r c h i t e k t ū r o s p r a k t i k o j e at
s i s k l e i d ė ir k a i p s a v o a m a t o e s t e t i n i o s u v o k i m o h e r a l d i n ė
s i m b o l i n ė išraiška. T a i g a l ė t u m e a p i b ū d i n t i k a i p e z o t e r i n į
p r o p o r c i j ų m i s t i c i z m o a s p e k t ą : ši s i m b o l i k a , a t s i r a d u s i
tarp pitagoriečių, tačiau scholastų prakeikta, b u v o išsau
gota amatininkų, bent jau kaip priemonė kone pamaldžiai
g a r b i n t i ir s a u g o t i s a v o a m a t o p a s l a p t i s .
Tai galėtų paaiškinti gotikos mene nuolat pasikarto
jančius penkiakampius motyvus, vienas dažniausių - gė
lės ž i e d o p a v i d a l o k a t e d r ų l a n g a i - r o z e t ė s . P e n k i a l a p ė
rožė, b e visų kitų viduramžiais jai suteiktų reikšmių, pra
d e d a n t Roman de la Rose ir baigiant k o v o m i s tarp J o r k o ir
Lankasterio*, visada b u v o skaičiaus penki įvaizdis. N e t ir
nelaikant kiekvienos pavaizduotos pentados kokios nors
7
ezoterinės religijos ženklu , akivaizdu, j o g ji visada t a r y t u m
p r i m i n d a v o pagrindinį estetinį idealą; m ū r i n i n k ų gildijos ja
grindė s a v o ritualus - tai dar sykį aiškiai liudija, j o g ryšys
tarp a m a t o ir estetiškumo b u v o labai gerai s u v o k i a m a s .
Šioje p e r s p e k t y v o j e reikėtų žvelgti ir į a m a t i n i n k ų s i m
bolių ar asmeninių ženklų virsmą geometrinėmis schemo
m i s : Bauhūtte's (slapta Š v e n t o s i o s R o m o s imperijos federa
cija, j u n g u s i v i s u s m ū r i n i n k ų , a k m e n s k a l d ž i ų ir d a i l i d ž i ų
* Vadinamieji R o ž i ų , arba Baltosios ir R a u d o n o s i o s rožės, karai.

7
T a i p interpretuoti linkęs y r a G h y k a 1 9 3 1 , II, 2.
61
meistrus) tyrinėjimai r o d o , k a d visi signa lapidaria, t.y. a s

meniniai žymenys, kuriais kiekvienas amatininkas pažy
mėdavo svarbiausius savo konstrukcijos akmenis (pavyz
džiui, k e r t i n i u s a k m e n i s , s k l i a u t ų s p y n ą ) , yra b e n d r ą k o d ą
turinčios geometrinės schemos, sudarytos remiantis tam
t i k r o m i s d i a g r a m o m i s arba „šifravimo tinkleliais". Atrasti
s i m e t r i j o s c e n t r ą - reiškia atrasti kelią, tiesą, r a c i o n a l u m ą .
E s t e t i n ė tradicija ir t e o l o g i n ė d o k t r i n a š i u o a t v e j u v e i k ė
r a n k a r a n k o n . Iš t i e s ų p r o p o r c i j ų e s t e t i k a b u v o v i d u r a m
ž i ų e s t e t i k a par excellence.
S i m e t r i j o s p r i n c i p a s , n e t g i p a p r a s č i a u s i a s a v o išraiška,
b u v o i n s t i n k t y v u s v e r t i n i m o kriterijus, t a i p giliai įsišak
nijęs v i d u r a m ž i ų d v a s i o j e , k a d d a r ė įtaką n e t v i d u r a m ž i ų
ikonografijai. I k o n o g r a f i j o s s i u ž e t u s f o r m a v o b i b l i n i a i , li
t u r g i n i a i įvaizdžiai, exempla praedicandi p a s a k o j i m a i , ta
čiau simetrijos reikalavimai neretai versdavo modifikuoti
tradicijos a i š k i a i a p i b r ė ž t ą ir n u o s e k l i a i iš k a r t o s į k a r t ą
p e r d u o d a m ą s c e n ą ir n e t g i p r i e š t a r a u t i l a b i a u s i a i įsisenė
jusiems įsitikinimams bei iškraipyti švenčiausias istorines
tiesas. A n t a i S u a s o n e t r ū k s t a v i e n o iš T r i j ų K a r a l i ų , n e s j i s
s u a r d y t ų komjpozicijos pusiausvyrą. P a r m o s katedroje
šv. M a r t y n a s s a v o a p s i a u s t u dalijasi n e s u v i e n u , b e t s u
d v i e m e l g e t o m i s . S a n C u g a t del V a l l ė s k a t e d r o j e , K a t a l o -
nijoje, ant k a p i t e l i o vietoje v i e n o y r a d u G e r i e j i G a n y t o j a i .
D ė l p a n a š i ų p r i e ž a s č i ų a t s i r a n d a ir d v i g a l v i ų e r e l i ų ar dvi-
u o d e g i ų u n d i n i ų ( R ė a u 1 9 5 1 ) . S i m e t r i j o s r e i k a l a v i m a i lė
m ė vartojamus simbolius.
K i t a s itin s v a r b u s r e i k a l a v i m a s v i d u r a m ž i ų m e n u i b u v o
„ r ė m ų " d ė s n i s : t a m tikra figūra p r i v a l ė j o b ū t i į k o m p o
n u o t a t i m p a n o liuneto, p o r t a l o k o l o n ų e r d v ė j e , k a p i t e l i o
n u p j a u t i n i a m e k ū g y j e . K a r t a i s taip į k o m p o n u o t a figūra
būtent dėl labai apibrėžtos erdvės tapdavo grakštesnė,
todėl ant Saint Denis bažnyčios fasado esančiuose m e
dalionuose, vaizduojančiuose mėnesius, kertantys javus
62
Proporcijų, estetika
valstiečiai a t r o d o n e l y g š o k t ų ratu. K a r t a i s į r ė m i n t o s fi

gūros tampa ekspresyvesnės, kaip skulptūros Venecijos
šv. M o r k a u s k a t e d r o s p o r t a l o k o n c e n t r i n ė s e a r k o s e . T a
č i a u r ė m a i g a l i s ą l y g o t i ir labai i š k r a i p y t a s g r o t e s k i n e s
figūras, k u r i o m s b ū d i n g a g r y n a i r o m a n i š k a e k s p r e s i j a ;
t o k i o s ir yra R o m o s San Paolofuori le mura b a ž n y č i o s k a n
d e l i a b r o figūros. T a i g i š i a m e p a i n i a m e p r i e ž a s č i ų ir p a
d a r i n i ų labirinte t e o r i n ė s congregatio ir coaptatio taisyklės
s u s i p y n ė s u e p o c h o s m e n o p r a k t i k a ir k o m p o z i c i j o s ten
dencijomis. Įdomu, kad daugumą viduramžių m e n o ypa
t y b i ų - ar tai b ū t ų h e r a l d i n ė stilizacija, ar p r i b l o š k i a n t y s
iškraipymai - sukuria kompozicijos reikalavimai, o ne gy
v y b i n g a ekspresija. O tai, k a d t o k i a m e n i n i n k ų orientacija
b u v o vyraujanti, n e t i e s i o g i a i liudija ir v i d u r a m ž i ų m e n o
teorijos - v i s a d a tai b u v o t a i s y k l i n g o s k o m p o z i c i j o s , o n e
j a u s m ų b e i e k s p r e s i j o s teorijos.
Visi v i d u r a m ž i ų traktatai apie v a i z d u o j a m u o s i u s m e n u s ,
pradedant bizantiškaisiais Atoso kalno vienuolių veika
lais ir b a i g i a n t C e n n i n i d a r b u , a t s k l e i d ž i a a m b i c i n g ą troš
k i m ą š i u o s m e n u s iškelti į t o k į p a t į m a t e m a t i n į l y g m e n į
k a i p ir m u z i k ą ( P a n o f s k y 1 9 5 5 , p . 7 2 - 9 9 ) . Š i u o s e t r a k t a
tuose matematinės koncepcijos paverčiamos praktiniais
k a n o n a i s . T a i p l a s t i k o s taisyklės, j a u i š s i v e r ž u s i o s iš k o s
m o l o g i j o s b e i filosofijos m a t r i c ų , t a č i a u v i s v i e n s u s i e t o s
s u j o m i s p o ž e m i n ė m i s e s t e t i n i o s k o n i o ir n u o s t a t ų s r o v ė
mis. P u i k i iliustracija š i u o atžvilgiu b ū t ų V i l l a r d ' o d e H o n
n e c o u r t ' o Album, a r b a Livre de portraiture ( H a h n l o s e r 1935;
taip pat plg. Panofsky 1955 ir D e B r u y n e 1946, III, 8 , 3 ) . K i e k
vieną figūrą čia apibrėžia geometrinės koordinatės, tuo nesie
k i a m a abstrakcijos bei stilizacijos, bet veikiau b a n d o m a iš
reikšti ž m o g a u s k ū n o p o t e n c i a l ų j u d e s į . K a i p b e b ū t ų , iš
šio g o t i k i n ė s k o n c e p c i j o s s u p o n u o t o figūrų p a v a i z d a v i m o
m a t y t i g r į ž i m a s p r i e p r o p o r c i n g u m o m o d u l i ų - tai V i t r u -
vijaus ž m o g a u s k ū n o teorijos atgarsiai. P a g a l i a u V i l l a r d ' o
63
s u k u r t o s ž m o g a u s figūros g e o m e t r i n ė s s c h e m o s - g y v o ir
tikroviško v a i z d a v i m o orientyrai ir n o r m o s - atspindi gro
žio, k a i p resplendentia formae p r i n c i p o s u k u r i a m ą ir atsklei
d ž i a m ą proportio, teoriją, b ū t e n t turint o m e n y , k a d f o r m a
pati y r a quidditas, esminė gyvenimo schema.
K a i v i d u r a m ž i ų m e t a f i z i n ė g r o ž i o teorija įgyja s a v o ga
lutinį p a v i d a l ą , proporcija, k a i p g r o ž i o a t r i b u t a s , t a m p a
j o t r a n s c e n d e n t a l u m o d a l y v e . P r o p o r c i j o s , k a i p ir b ū t i e s ,
n e į m a n o m a įsprausti į v i e n ą p a p r a s t ą f o r m u l ę , ji r e a l i z u o
j a m a skirtingais, kelių sluoksnių lygmenimis. Proporcija
suponuoja begalę buvimo ir veikimo būdų. Š i idėja - r e i k š
m i n g a s s a m p r a t o s i š s i l a i s v i n i m a s iš d o g m a t i š k u m o v a r ž
t ų , t a č i a u v i d u r a m ž i ų k u l t ū r a j a u s e n i a i b u v o priėjusi prie
šios minties empiriniu lygmeniu. Pavyzdžiui, muzikos
teorijoje b u v o ž i n o m a , j o g iš v i e n o s d e r m ė s , k a i p t a m tikra
tvarka išdėstytų natų sekos, reikiamai pažeminus ar pa
a u k š t i n u s k a i k u r i a s j ų ( p a n a u d o j a n t d i e z u s ar b e m o l i u s ) ,
g a l i m a s u d a r y t i kitą d e r m ę . A r b a t e r e i k i a a p v e r s t i l y d i n ę
d e r m ę - ir g a u s i m e fryginę. O k a l b a n t a p i e m u z i k i n i u s
i n t e r v a l u s g a l i m a prisiminti, k a d I X a m ž i u j e H u g b a l d a s
iš S a i n t A m a n d o k v i n t ą p r i p a ž i n o e s a n t n e t o b u l u k o n -
sonansu, XII amžiaus diskanto k o m p o n a v i m o taisyklėse
ji j a u l a i k o m a t o b u l u k o n s o n a n s u , XIII a m ž i u j e j a u ir tercija
atsiduria tarp pripažintų konsonansu. Taigi proporcija
viduramžiais buvo suvokiama kaip nuoseklus naudingų,
m a l o n i ų a t i t i k m e n ų , o d r a u g e l a b a i s k i r t i n g ų s ą r y š i ų su
p r a t i m a s ir p a n a u d o j i m a s . L i t e r a t ū r o s srityje V I I I a m ž i u j e
B e d a G a r b i n g a s i s s a v o traktate De arte metrica suformu
l a v o , k u o skiriasi m e t r a s ir r i t m a s , k i e k y b i n ė ir s i l a b i n ė
e i l ė d a r a , s y k i u p a ž y m ė d a m a s , j o g k i e k v i e n a m iš š i ų ei
l i a v i m o b ū d ų b ū d i n g a s t a m tikras p r o p o r c i n g u m a s (plg.
S a i n t s b u r y 1 9 0 2 , I, p. 4 0 4 ) . V ė l e s n i a i s a m ž i a i s š i ą m i n t į
p a k a r t o j o k e l i autoriai, p a v y z d ž i u i , j ą r a s i m e A u r e l i a n o iš
R e o m ė ir R e m i g i j a u s iš A u x e r r e r a š t u o s e (plg. G e r b e r t
64
1 7 8 4 , 1 p. 2 3 , 6 8 ) . O kai p a g a l i a u v i s ą šį p a t y r i m ą p r i p a ž i n o
teologija ir m e t a f i z i k a , proportio tapo kategorija, kuria ga
l i m a grįsti s u d ė t i n g u s teorinius a p i b r ė ž i m u s , tai m a t y s i m e
a p t a r d a m i t o m i s t i n ę f o r m o s doktriną.
V i s d ė l t o proportio estetika pirmiausia b u v o kiekybinė
estetika. J a i taip ir n e p a v y k o į t i k i n a m a i pagrįsti k o k y b i n ė s
g r o ž i o pajautos, t.y. to t i e s i o g i n i o m a l o n u m o , k u r į v i d u r
a m ž i a i s k e l d a v o s p a l v a ir š v i e s a .
v
5
Šviesos estetika
1. Spalvos ir šviesos pajauta
Š v . A u g u s t i n a s s a v o traktate De ąuantitate animae pateikė

g r i e ž t ą g r o ž i o , k a i p g e o m e t r i n i o t a i s y k l i n g u m o , teoriją. J i s
tvirtino, k a d l y g i a k r a š t i s t r i k a m p i s y r a g r a ž e s n i s nei įvai-
r i a k r a š t i s , k a d a n g i p i r m a s i s y r a l y g e s n i s u ž a n t r ą j į dar
gražesnis yra kvadratas, kurio lygios kraštinės sueina į
lygius kampus, o gražiausias besąs apskritimas, kurio ne
n u t r ū k s t a m o s tąsos n e i š k r a i p o j o k s k a m p a s . T a č i a u a u k š
čiau j ų visų yra taškas - nedalus savo paties centras,
p r a d ž i a ir p a b a i g a , g r a ž i a u s i o s figūros - a p s k r i t i m o ašis
{De ąuantitate animae, Opere III, 2, p . 1 0 - 2 3 ; plg. S v o b o d a
1927, p . 5 9 ) . Ši teorija s i e k ė p o l i n k į į p r o p o r c i n g u m ą susieti
s u metafizine absoliučios D i e v o tapatybės n u o v o k a (ir cituo
tame tekste naudojami geometriniai pavyzdžiai, kalbant
a p i e s i e l o s c e n t r i š k u m ą ) , o p r o p o r c i j o m i s grįsto daugia-
sluoksniškumo redukcija į nedalią Vienio tobulybę po
t e n c i a l i a i s u p o n a v o tą p r i e š t a r ą t a r p k i e k y b ė s ir k o k y b ė s
e s t e t i k o s , k u r i ą v i d u r a m ž i a m s t e k o išspręsti.
T i e s i o g i a i šią antrąją - k o k y b ė s e s t e t i k o s - tendenciją
a t s k l e i d ž i a s p a l v o s ir š v i e s o s g r o ž i o j a u s m a s . D o k u m e n
tai, l i u d i j a n t y s v i d u r a m ž i ų i n t u i t y v i ą s p a l v i n ę pajautą,
y r a itin saviti ir iškelia a i k š t ė n d a l y k u s , p r i e š t a r a u j a n č i u s
66
Šviesos estetika
iki šiol n a g r i n ė t a i e s t e t i n e i tradicijai. M a t ė m e , k a d v i s o s

teorijos l i n k u s i o s k a l b ė t i a p i e iš e s m ė s p a ž i n ų g r o ž į , a p i e
m a t e m a t i n ę h a r m o n i j ą , net jei n a g r i n ė j a m a k o m p o z i c i j a ar
žmogaus kūnas.
Vis dėlto k a l b ė d a m i apie s p a l v a s ( b r a n g a k m e n i u s , audi
nius, gėles, šviesas ir t.t.) visi v i d u r a m ž i ų autoriai p a s i r o d o
d a u g giliau s u v o k i a g r y n a i j u t i m i n i u s r e a l y b ė s y p a t u m u s .
P r o p o r c i n g u m o s i e k i s iš p r a d ž i ų b u v o i š r e i š k i a m a s k a i p
t e o r i n ė d o k t r i n a ir tik p a m a ž u n u s i l e i d o į p r a k t i n i ų n u o
r o d ų ir k ū r y b o s t a i s y k l i ų sritį, o s p a l v o s ir š v i e s o s p o
m ė g i s , atvirkščiai, - tai v e i k i a u tipiška v i d u r a m ž i a m s
s p o n t a n i š k a e s t e t i n ė reakcija, n e iš k a r t o p a t e k u s i į m o k s
l i n i ų i n t e r e s ų a k i r a t į ir a t r a d u s i s a v o v i e t ą m e t a f i z i k o s
s i s t e m o j e ( n o r s n u o p a t p r a d ž i ų š v i e s a m i s t i k ų ir n e o p l a
t o n i k ų r a š t u o s e b u v o d v a s i n ė s t i k r o v ė s m e t a f o r a ) . B e to,
k a i p m i n ė j o m e , s p a l v o s g r o ž i s v i s u o t i n i u s u p r a t i m u - tai
paprastas, tiesiogiai suvokiamas, nedalus grožis, netu
rintis j o k i ų s a n t y k i n u m o b r u o ž ų k a i p p r o p o r c i j ų g r o ž i o
atveju.
T a i g i t i e s i o g i n ė p a g a v a ir g r y n u m a s y r a v i d u r a m ž i ų
spalvos grožio jausmo savybės. Epochos vaizduojamajam
m e n u i visai svetimas vėlesniųjų a m ž i ų kolorizmas; čia
n a u d o j a m o s g r y n o s s p a l v o s , varijuojama griežtai a p r ė ž t o
mis spalvų zonomis be jokių atspalvių perėjimų, mieliau
žaidžiama ryškių, savitą šviesą spinduliuojančių spalvų
d e r i n i a i s , n e i b a n d o m a šią s p a l v i n ę š v i e s ą išgauti iš š v i e
s o s ir t a m s o s ž a i s m o a r leisti j a i išsilieti u ž figūros ribų.
P a n a š i a i ir p o e z i j o j e : s p a l v o s n u s a k o m o s k o n k r e č i a i ,
aiškiai: j e i g u ž o l ė - tai žalia, k r a u j a s - r a u d o n a s , p i e n a s -
s k a i s č i a i b a l t a s . K i e k v i e n a s p a l v a turėjo s a v o s u p e r l i a t y -
v u s ( k a i p r o ž ė s praerubicunda), n o r s k i e k v i e n a ir t u r ė j o
daugybę atspalvių, tačiau negalėjo būti išblukusi spalva.
V i d u r a m ž i ų m i n i a t i ū r a a k i v a i z d ž i a i liudija šį p o l i n k į į g y
vas, g r y n a s s p a l v a s , a t s k l e i d ž i a d ž i a u g s m i n g ų s p a l v i n i ų
67
d e r m i ų p o m ė g į . T a i m a t y t i n e tik b r a n d ž i u o s e f l a m a n d ų
b e i b u r g u n d ų m e i s t r ų d a r b u o s e (turiu o m e n y Tres riches
heures du Duc de Beny), b e t ir a n k s t e s n i u o s e k ū r i n i u o s e ,
p a v y z d ž i u i , R e i c h e n a u m i n i a t i ū r o s e ( X I a.), k u r i u o s e „ d e
r i n a n t a u k s o b l i z g e s į su neįprastai šaltais b e i r y š k i a i s at
s p a l v i a i s - a l y v i n i u , m e l s v a i ž a l i u , s m ė l i n i u ar m e l s v a i
b a l k š v u - g a u n a m i t o k i e s p a l v ų efektai, j o g a t r o d o , k a d
š v i e s a s k l i n d a iš p a č i ų d a i k t ų " ( N o r d e n f a l k 1 9 5 7 , p. 2 0 5 ) .
Į d o m u s literatūrinis š i o fakto p a l i u d i j i m a s g a l ė t ų b ū t i
i š t r a u k a iš C h r ė t i e n o d e T r o y e s Erec et Enide, patvirtinanti
g y v o s r e g i m o s i o s p o e t o v a i z d u o t ė s ir tapytojų s k o n i o glau
d ž i ą sąsają:
Gavęs paliepimą šis atnešė mantiją ir tuniką, iki pat rankovių

apsiūtą baltais šermuonėlių kailiais; rankogaliai bei apykaklė
buvo tikrų tikriausiai padengti daugiau kaip puse svaro auk
so, o visame šiame auksiniame blizgesyje žėrėjo įvairiausių
spalvų brangakmeniai: tamsiai mėlyni ir žali, žydri ir tamsiai
rudi... Mantija atrodė nepaprastai puikiai: apykaklė apmušta
dviem sabalų kailiais, kutai padabinti daugiau kaip uncija
aukso: viename jų spindėjo hiacintas, o kitame ryškiau už
degančią žvak,ę žėrėjo rubinas. Pamušalas buvo išmuštas bal
tais šermuonėlių kailiais - dar nieko puikesnio ir gražesnio
pasaulis nebuvo regėjęs. Visas audeklas buvo dailiai išsiuvi
nėtas kryželiais, kiekvienas jų - skirtingos spalvos: violetinis,
skaisčiai raudonas ir mėlynas, baltas ir žalias, violetinis ir
geltonas.
(It. vert. Bianchini 1 9 5 7 , p. 5 0 )
T a i tikrų t i k r i a u s i a s suavitas coloris pasireiškimas, apie

kurį kalbama m ū s ų minėtuose tekstuose. Pasižvalgę po
v i d u r a m ž i ų literatūrą, p a r a š y t ą ir lotyniškai, ir t a u t i n ė m i s
k a l b o m i s , r a s t u m e g a u s y b ę t o k i ų p a v y z d ž i ų . G a l i m a pri
s i m i n t i D a n t ė s dolce colore di oriental zajfiro* ar G u i n i z e l l i
* Švelni spalva r y t ų zefyro {it).
68
Šviesos estetika
viso di neve colorato in grano*, clere et blanche - š v y t i n t į ir

b a l t ą D i u r a n d a l į iš Chanson de Roland, saulėje ž y b č i o j a n t į
ir liepsnojantį; t o k i ų p a v y z d ž i ų - b e g a l ė s (žr. D e B r u y n e
1 9 4 6 , III, 1, 2 ) . Kita vertus, b ū t e n t v i d u r a m ž i a i s b u v o iš
plėtota m e n i n ė t e c h n i k a , m a k s i m a l i a i i š n a u d o j a n t i g r y n o s
s p a l v o s š v y t ė j i m o ir j ą p e r s m e l k i a n č i o s š v i e s o s s p i n d e s i o
susiejimą, kaip gotikinių katedrų vitražuose.
B e v i s o to, s p a l v ų pajauta a t s i s k l e i d ž i a ir u ž m e n o r i b ų ,
k a s d i e n ė j e buityje, d r a b u ž i u o s e , p a p u o š a l u o s e , g i n k l u o s e .
P u i k i a i a n a l i z u o d a m a s v ė l y v ų j ų v i d u r a m ž i ų s p a l v ų pa
j a u t ą , H u i z i n g a p r i m e n a F r o i s s a r t ' o d ž i u g e s į r e g i n t „iš
p u o š t u s l a i v u s , p a d a b i n t u s v ė l i a v o m i s ir p l a z d a n č i a i s
v i m p e l a i s b e i saulėje ž a i ž a r u o j a n č i a i s įvairiaspalviais her
bais; arba stebint, kaip smagiai ant prajojančių raitelių
š a l m ų , š a r v ų , i e t i g a l i ų , v ė l i a v ų ir v i m p e l ų š o k i n ė j a s a u l ė s
s p i n d u l i a i " . P r i s i m i n k i m e Blason des couleurs minimas
s p a l v ų d e r m e s : l i a u p s i n a m i g e l s v o s ir m ė l y n o s , o r a n ž i n ė s
ir b a l t o s , o r a n ž i n ė s ir r o ž i n ė s , r o ž i n ė s ir b a l t o s , j u o d o s ir
baltos spalvų deriniai; o antai Olivier de La M a r c h e ' a s
v a i z d u o j a j a u n ą m e r g i n ą , a p s i t a i s i u s i ą v i o l e t i n i u šilku,
jojančią m ė l y n o š i l k o g ū n i a u ž d e n g t u ž i r g u ir l y d i m ą trijų
v y r ų ryškiai raudono šilko apdarais bei žalio šilko kepu
r ė m i s ( H u i z i n g a 1 9 5 5 , p. 3 8 5 - 3 8 7 ir a p s k r i t a i v i s a s X I X
skyrius).
A t k r e i p t i ž v i l g s n į į k a s d i e n į s k o n į b ū t i n a , n o r i n t iki galo
s u v o k t i t e o r i n i ų n u o r o d ų a p i e s p a l v ą , k a i p g r o ž i o šaltinį,
svarbą. I g n o r u o j a n t šį e s m i n į d a l y k ą - giliai įsišaknijusį
p r i e r a i š u m ą spalvai, t o k i e teiginiai, k a i p šv. T o m o A k v i
niečio tvirtinimas, jog gražiais vadinami ryškiai nuspal
vinti d a i k t a i (S.Th. I, 3 9 , 8 ) , gali p a s i r o d y t i n a i v ū s ir lėkšti.
O y r a k a i p tik a t v i r k š č i a i - tai b ū t e n t tas atvejis, k a i m ą s
tytoją giliai p a v e i k i a j o l a i k m e č i o p a s a u l ė j a u t a .
* R a u d o n i u nutviekstas b l y š k u s lyg sniegas v e i d a s {it).
69
T a i p p a t ir H u g o n a s V i k t o r i š k i s , p e r s m e l k t a s šios pa
s a u l ė j a u t o s , g a r b i n a ž a l i ą s p a l v ą k a i p o g r a ž i a u s i ą iš v i s ų ,
k a i p p a v a s a r i o s i m b o l į , b ū s i m o j o p r i s i k ė l i m o įvaizdį (taigi
mistinis atspalvis nenuneigia reiškiamo juslinio pasiten
k i n i m o ) (De tribus diebus); t o k i o paties p o ž i ū r i o l a i k ė s i ir
V i l h e l m a s iš A u v e r g n e , tik j a u r e m d a m a s i s p s i c h o l o g i
n i a i s a r g u m e n t a i s : ž a l i a s p a l v a , p a s a k jo, e s a n t i p u s i a u k e
lėje t a r p a k į p r a p l e č i a n č i o s b a l t o s ir j ą s u s i a u r i n a n č i o s j u o
d o s s p a l v o s (plg. D e B r u y n e 1 9 4 6 , II, p. 8 6 ) .
T a č i a u l a b i a u n e i a t s k i r o s s p a l v o s filosofus ir m i s t i k u s
b u v o a p ž a v ė j ę š v i e s o s r e i š k i n i a i a p s k r i t a i ir s a u l ė s š v i e s a .
Ir š i u o a t v e j u e p o c h o s literatūra tiesiog p l ū d o s u s i ž a v ė
j i m u d i e n o s š v i e s o s v a i s k u m u ar u g n i e s liepsna. G o t i k i n ė s
b a ž n y č i o s b u v o s t a t o m o s taip, k a d j a s u ž l i e t ų p r o įvairius
k o n s t r u k c i j o s e l e m e n t u s s r ū v a n t i š v i e s a ; k a i p tik š i o n u o s
tabaus neišskaidyto vaiskumo paveiktas Sugerijus vie
n a m e iš s a v o versiculi rašė:
Aula micat medio clarificata suo.

Claret enim claris ąuod clare concopulatur,
et ąuod perfundit lux nova, claret opus
nobile.
Aula žėri, nušviesta vidury.

Mat šviesumu šviečia tai, kas susijungę su šviesiu,
ir kas užlietas naujos šviesos švyti kaip
kilnus statinys.
(De rebus in adm. sua gestis, P L 1 8 6 , kol.1229)
K a l b a n t a p i e poeziją u ž t e k t ų p a m i n ė t i D a n t ė s Paradiso -
p u i k ų š v i e s o s p a j a u t o s p a v y z d į - iš dalies tai s p o n t a n i š k a s
v i d u r a m ž i ų ž m o g a u s j a u s m ų proveržis (dieviškumui apibū
dinti v a r t o j a m o s š v i e s u m o s ą v o k o s , o p a t i š v i e s a l a i k o m a
„ p i r m a p r a d e d v a s i n ė s t i k r o v ė s m e t a f o r a " ) , o iš dalies ir
p a t r i s t i n ė s b e i s c h o l a s t i n ė s m i n t i e s įtaka (plg. G e t t o 1 9 4 7 ) .
P a n a š i a i k u r i a m a ir m i s t i n ė p r o z a ; t o k i a s e i l u t e s Vincendio
70
Šviesos estetika
suo seguiva ogni scintilla ar ed ecco intorno di chiarezza pari /

nascere un lustro sopra quel che v'era / per guisa d'orizzonte
che rischiari*, g a l i m a palyginti su m i s t i n ė m i s šv. H i l d e g a r -
dos žėrinčios liepsnos vizijomis. N u s a k y d a m a pirmojo ange
lo grožį, H i l d e g a r d a kalba apie Liuciferį (iki j o n u o p o l i o ) ,
kuris visas, tarytum žvaigždėtas dangus, nusėtas žėrin
čiais ir š v y t i n č i a i s a k m e n i m i s , s p i n d i taip, k a d n e s u s k a i
č i u o j a m i ž i e ž i r b ų s p i e č i a i , ž a i ž a r u o d a m i ir s p i n d u l i u o
dami visomis savo grožybėmis, šviesa nuskaidrina pasaulį
(Liber divinorum operum, PL 197,1, 4 , 1 2 - 1 3 , kol. 8 1 2 - 8 1 3 ) .
D i e v o , k a i p š v i e s o s , idėja a t e i n a iš l a b a i s e n ų tradicijų:
pradedant semitų Baalu, egiptiečių Ra, iranėnų Ahūra M a
z d a , t.y. v i s a i s s a u l ė s ar m a l o n i n g o s i o s š v i e s o s į s i k ū n i
j i m a i s , ir b a i g i a n t , ž i n o m a , P l a t o n o i d ė j ų s a u l e , G ė r i u . Iš
n e o p l a t o n i k ų (ypač P r o k l o ) šie įvaizdžiai a t k e l i a v o į k r i k š
čioniškąją tradiciją, p i r m i a u s i a p e r A u g u s t i n ą , o v ė l i a u
per Pseudodionisiją Areopagietį, ne kartą šlovinusį Dievą
k a i p Lumen, u g n į , š v i e s o s v e r s m ę (žr., p a v y z d ž i u i , De coe-
lesti hierarchia X V , 2 ; De divinis nominibus IV). Viduriniąja
s c h o l a s t i k ą p a v e i k ė ir a r a b ų p a n t e i z m a s , k u r i o a t s t o v a i
( n u o A v e n p a c e s * * iki H a y b e n J o d k a m o ir I b n T o f a i l o )
p e r d a v ė s a v o ž ė r i n č i ų š v i e s o s e s y b i ų vizijas ir g r o ž i o b e i
s p i n d e s i o s u k e l i a m ą ekstazę (plg. M e n ė n d e z y P e l a y o
1883,1, 3).
2 . Optika ir perspektyva
V i s d ė l t o , a r k a l b ė t u m e a p i e m e t a f i z i n e s m e t a f o r a s , ar
apie empirinę spalvos pajautos raišką, turime nepamirš
ti, j o g v i d u r a m ž i a i s g a n a a i š k i a i b u v o s u v o k i a m a , k a d
* K i e k v i e n a kibirkštis įžiebia g a i s r ą ... Ir štai aplink v i e n o d a i šviesiai /

u ž g i m s t a naujas spindesys, kuris / lyg horizontas, kad išaušus n u s k a i d
rėja (it.) - šis trieilis y r a iš Dante, U Paradiso, XIV, 6 7 - 6 9 .
** A v e n p a c e , a r b a A v e m p a c e , d a r ž i n o m a s k a i p Ibn Bajjah ( 1 0 9 5 - 1 1 3 8 ) ;
g y v e n o Ispanijoje.
71
k o k y b i n ė g r o ž i o s a m p r a t a ne itin d e r a s u p r o p o r c i j ų kate
gorija g r i n d ž i a m u j o a p i b r ė ž i m u . Š i n e d e r m ė a t s i s k l e i d ė
j a u šv. A u g u s t i n o r a š t u o s e , o jis s a v o r u o ž t u n e a b e j o t i n a i
turėjo tai p a s t e b ė t i P l o t i n o v e i k a l u o s e , k u r i u o s e a k i v a i z
džiai l i n k s t a m a į k o k y b i n ę spalvos estetiką (Eneados 1,6,1).
Šis k o n t r a s t a s n e r ė ž ė akies tol, k o l s p a l v o s t e i k i a m a s m a
l o n u m a s b u v o v e r t i n a m a s b e j o k i ų k r i t i n i ų p r e t e n z i j ų ir
kol šviesos metafora neperžengė mistikos diskurso bei
m i g l o t o s k o s m o l o g i j o s ribų.
T a č i a u X I I I a m ž i a u s s c h o l a s t a m s t e k o s u s i d u r t i d a r su
v i e n a p r o b l e m a : š v i e s o s doktrina j ų a k i r a t i n p a t e k o iš įvai
rių šaltinių, dažniausiai gerokai atmieštų neoplatonizmu,
o scholastai šią doktriną plėtojo d v i e m pagrindinėmis
k r y p t i m i s - k a i p fizinę-estetinę k o s m o l o g i j ą ir k a i p f o r m o s
ontologiją. P i r m u o j u k e l i u ž e n g ė R o b e r t a s L i n k o l n i š k i s ir
šv. B o n a v e n t ū r a s , antruoju - A l b e r t a s D i d y s i s ir šv. T o m a s
Akvinietis.
N a u j ų p e r s p e k t y v ų plėtotė n e b u v o atsitiktinis d a l y k a s .
F o r m a l i ų j ų šio p r o c e s o p r i e ž a s č i ų r e i k ė t ų ieškoti p o l e m i
k o j e p r i e š m a n i c h e i z m ą , tačiau t e o r i n ė m e d ž i a g a , leidusi
d i s k u t u o t i , tiesą s a k a n t , a t s i r a d o iš i š a u g u s i o s m a l s u m o
b e i s u s i d o m ė j i m o o p t i k o s ir fizikos reiškiniais. T a i b u v o
a m ž i u s , k a i R o g e r i s B a c o n a s p a s k e l b ė , k a d o p t i k a - tai
n a u j a s i s m o k s l a s , išspręsiantis v i s a s p r o b l e m a s . J e a n a s de
M e u n a s s a v o Roman de la Rose - toje p a ž a n g i a u s i o s s c h o
l a s t i k o s a l e g o r i n ė j e s a n t r a u k o j e - G a m t o s (Natūra) lūpo
m i s i š s a m i a i p a s a k o j a apie v a i v o r y k š t ė s ž a v e s į ir k r e i v ų
v e i d r o d ž i ų s t e b u k l u s : n y k š t u k a i ir m i l ž i n a i įgyja a t v i r k š
čias proporcijas, figūros i š k r a i p o m o s ar a p v e r č i a m o s . T e k s
t e v i s c i t u o j a m a s a r a b a s A l h a z e n a s k a i p s v a r b i a u s i a s šios
m o k s l o srities autorius. Iš tiesų m o k s l i n i a i s v a r s t y m a i apie
š v i e s ą v i d u r a m ž i a i s t a p o į m a n o m i k a i p tik dėl A l h a z e n o
v e i k a l o De aspectibus, arba Perspectiva, p a r a š y t o t a r p X ir
X I a m ž i ų , k u r į d v y l i k t a j a m e š i m t m e t y j e VVitelo (arba V i -
72
Šviesos estetika
telione) p a n a u d o j o s a v o traktatuose De perspectiva b e i Liber

de intelligentiis (pastarasis ilgą laiką b u v o p r i s k i r i a m a s VVi-
telo, tačiau d a b a r j o a u t o r i u m i l a i k o m a s toks A d o m a s P u l -
c h r a e M u l i e r i s , a r b a B e l l a d o n a ) . V i s i šie d a r b a i b u s y p a č
svarbūs kalbant apie estetinio regėjimo psichologiją. O
ž m o g u s , š v i e s o s teoriją p r i t a i k ę s m e t a f i z i k o s b e i e s t e t i k o s
tikslams, buvo Robertas Linkolniškis.
3 . Šviesos metafizika: Linkolniškis
Savo pirmuosiuose darbuose Linkolno vyskupas plėtojo

p r o p o r c i j ų estetiką, b ū t e n t j i s ir p a t e i k ė v i e n ą t a i k l i a u s i ų
organiškos gražaus daikto tobulybės apibrėžimų:
Est autetn pulchritudo concordia et convenientia sui ad se et om-
nium suarum partium singidarium ad seipsas et ad se invicem et
ad totum harmonia, et ipsius totius ad omnes.
Taigi grožis yra [daikto] darna ir atitikimas sau pačiam ir visų

atskirai paimtų jo dalių harmonija su savimi, tarpusavy ir su
visuma, o šios visumos - su visais [daiktais].
1
(De divinis nominibus, Pouillon 1 9 4 6 , p. 3 2 0 )
T a č i a u v ė l e s n i u o s e v e i k a l u o s e j i s a t s i d e d a tik š v i e s o s
s a m p r a t a i , o k o m e n t a r u o s e Hexaėmeron'ui stengiasi iš
s p r ę s t i p r i e š t a r ą t a r p k o k y b i n i o ir k i e k y b i n i o p r i n c i p ų .
Š v i e s ą čia jis b a n d o a p i b r ė ž t i k a i p s v a r b i a u s i ą p r o p o r c i j ą ,
kaip atitikimą sau pačiai:
Haec [lux] per se pulchra est „quia ėjus natūra simplex est, sibiąue
omnia simul". Quapropter maxime unitą et ad se per aeąualitatęm
concordissime proportionata, propotionum autem concordia pul
chritudo est.
1
Išsamiausiai ir aiškiausiai Linkolniškio estetiką išdėstė D e B r u y n e ' a s (De
B r u y n e 1 9 4 6 , t. III, sk. 4 ) , k u r i u o vėliau rėmėsi A s s u n t o ( A s s u n t o 1 9 6 1 , p.
1 6 9 - 1 7 1 ) . Įžanginė studija a p i e Linkolniškio filosofiją g a l ė t ų būti Rossi
1986, kur įdėta atnaujinta bibliografija apie v i d u r a m ž i ų šviesos metafiziką.
T a r p kitų veikalų p a ž y m ė t i n i Federici Vescovini 1 9 6 5 (teorijos apie per
spectiva) ir Alessio 1 9 6 1 (apie XIV a m ž i a u s optikos studijas).
73
[šviesa] yra graži pati savaime, „kadangi jos prigimtis pa

prasta ir visus daiktus ji sykiu savy talpina". Dėl to ji yra itin
vientisa ir harmoningiausiai proporcinga pačiai sau, o grožis
ir yra proporcijų darna.
(Z/i Hexačmcron, Pouillon 1 9 4 6 , p. 3 2 2 )
Šia p r a s m e t a p a t y b ė t a m p a p r o p o r c i j a par excellence ir

nedalų Kūrėjo grožį pagrindžia kaip šviesos versmę, nes
D i e v a s , b ū d a m a s p a p r a s t ų p a p r a s č i a u s i a s , y r a d r a u g e pati
d i d ž i a u s i a d a r n a ir s a v o paties a t i t i k i m a s p a č i a m sau.
Šis a r g u m e n t a s L i n k o l n i š k į a t v e d ė į kelią, k u r i a m e su
kinėjosi d a u g m a ž visi e p o c h o s s c h o l a s t a i , p r a d e d a n t šv.
B o n a v e n t ū r u ir b a i g i a n t šv. T o m u . T a č i a u a n g l ų a u t o r i a u s
s i n t e z ė y r a l a b a i s u d ė t i n g a ir individuali. N e o p l a t o n i š k a
n u o s t a t a s k a t i n o jį s k v e r b t i s į š v i e s o s p r o b l e m o s e s m ę : jis
sukūrė įvaizdį visatos, kurią formuoja unikalus šviesos
e n e r g i j o s s r a u t a s - g r o ž i o ir s y k i u b ū t i e s šaltinis. Iš e s m ė s
tai yra e m a n a t i s t i n ė p e r s p e k t y v a : dėl t o l y d ž i ų r e t ė j i m ų ir
t i r š t ė j i m ų iš u n i k a l i o s š v i e s o s išsilieja a s t r a l i n ė s sferos ir
e l e m e n t ų formacijos, o iš j ų - b e g a l i n ė s p a l v ų b e i a t s p a l v i ų
g a u s y b ė ir m e c h a n i n i a i - g e o m e t r i n i a i d a i k t ų pavidalai. Tai
gi pasaulio p r o p o r c i n g u m a s yra n e kas kita kaip šviesos m a
t e m a t i n ė tvarka, k ū r y b i š k a i b e s i s k l e i s d a m a j i materializuo
jasi įvairiais besipriešinančios materijos sąlygotais būdais:
Corporeitas ergo aut est ipsa lux aut est dictum opusfaciens et in
materiam dimensiones inducens, in c\uantum participat ipsam lu-
cem et agit per virtutem ipsius lucis.
Taigi kūniškumas yra arba pati šviesa, arba vadinamoji veiks

minga [galia], duodanti materijai dydžius, atsižvelgiant į tai,
kiek šioji dalyvauja šviesoje bei kiek veikia pačios šviesos
dėka.
(De luce, leid. Baur, p. 5 1 )
Taigi Timajo tipo k o s m i n ė s tvarkos ištakose p l ū d o k o n e ,

mutatis mutandis, b e r g s o n i š k a s k ū r y b i n ė s energijos srautas:
74
Šviesos estetika
Lux per se in omnem partem se ipsam diffundit, ita ut a puncto lucis

sphera lucis quamvis magna generętur•, nisiobsistat umbrosum...
Šviesa dėl savosios prigimties visomis kryptimis sklinda taip,

kad šviesos taškas išskleidžia neriboto dydžio šviesos sferą,
nebent jam kelią pastotų koks nors tamsus kūnas.
(ten pat)
A p s k r i t a i kūrinijos s u v o k i m a s t a m p a j o s g r o ž i o s u v o
k i m u - ir d ė l p r o p o r c i j ų , a t r a n d a m ų p a s a u l y j e a n a l i z ė s
d ė k a , ir d ė l t i e s i o g i n i o itin m i e l o s a k i a i š v i e s o s e f e k t o :
maxime pulchrificativa et pulchritudinis manifestativa.
4. Šv. Bonaventūras
Daugmaž analogiškomis prielaidomis grindžiama ir

šv. B o n a v e n t ū r o š v i e s o s m e t a f i z i k a , b e t š v i e s o s p r i g i m t į
ir k ū r y b o s p r o c e s ą j i s a i š k i n o a r i s t o t e l i š k a j a m h i l o m o r -
fizmui artimesnėmis sąvokomis. Šviesą jis įsivaizdavo
k a i p k ū n ų (kiek jie y r a k ū n a i ) substancinę formą; tai p r a d i n ė
d e t e r m i n a c i j a , k u r i ą m a t e r i j a įgyja į s i b ū t i n d a m a .
Lux est natūra communis reperta in onibus corporibus tam coe-
lestibus quam terrestribus... Lux est forma substancialis corporum
secundum cujus mayorem et minorem participationem corpora ha-
bent verius et dignius esse in genere entium.
Šviesa - tai bendroji prigimtis kiekvieno kūno, ir dangiškojo,

ir žemiškojo ... Šviesa yra substancinė kūnų forma, ir nuo
didesnio dalyvavimo šviesoje kūnai įgyja tikresnį ir kilnesnį
būvį tarp esybių.
(II Sent. 12, 2, 1, 4; II Sent. 1 3 , 2, 2 )
Šia p r a s m e š v i e s a y r a v i s o g r o ž i o p a g r i n d a s , n e v i e n
todėl, k a d j i maxime delectabilis* iš v i s ų p a ž i n i ų r e a l y b ė s
a s p e k t ų , b e t ir todėl, k a d j i s u k u r i a įvairiausius s p a l v ų ir
r y š k u m o d e r i n i u s ir ž e m ė j e , ir d a n g u j e . Iš t i e s ų š v i e s ą
* Pati mieliausia (lot.).
75
g a l i m a nagrinėti trimis aspektais. K a i p lux ji laikytina švie

sa pati s a v a i m e , n e v a r ž o m a s k l a i d a ir v i s o k i o v y k s m o šal
tinis; š i u o p o ž i ū r i u , ji p r a s i s k v e r b i a ligi pat ž e m ė s g e l m i ų ,
s u f o r m u o d a m a m i n e r a l u s ir g y v y b ė s u ž u o m a z g a s , a k m e
n i m s ir m i n e r a l a m s n e š d a m a virtus stellarum, kurią kuria
k a i p tik slapta s a v o galia. K a i p lumen ji turi esse luminosum,
ir s k a i d r ū s m e d i u m a i j ą n e š a p e r e r d v ę . K a i p color, arba
splendor, j i yra šviesa, k u r i ą a t s p i n d i s u j a s u s i d ū r ę m a t i n i a i
k ū n a i ; tiksliau s a k a n t , splendor yra švytinčių k ū n ų šviesa,
o color - ž e m i š k ų j ų .
R e g i m a s p a l v a g i m s t a iš d v i e j ų š v i e s ų s a n d ū r o s - š v i e
sos, į k ū n y t o s m a t i n i o k ū n o , ir š v i e s o s , s k l i n d a n č i o s s k a i d
ria e r d v e : pastaroji įbūtina pirmąją. G r y n i a u s i u s a v o p a v i
d a l u š v i e s a y r a s u b s t a n c i n ė f o r m a (taigi n e o p l a t o n i z m o
p r a s m e - k ū r y b i n ė galia), o šviesa, k a i p m a t i n i o k ū n o spal
v a (color) ar š v y t ė j i m a s (splendor), yra a k c i d e n t i n ė f o r m a
(kaip b u v o linkę manyti aristotelininkai).
T a i p a t s h i l o m o r f i š k a i t i k s l i a u s i a s a p i b r ė ž i m a s , k o k į tik
s a v o filosofijoje galėjo s u f o r m u l u o t i šis filosofas p r a n c i š
k o n a s ; tuo t a r p u šv. T o m u i A k v i n i e č i u i š v i e s a y r a iš s u b s
t a n c i n ė s s a u l ė s f o r m o s kilusi aktyvioji k o k y b ė , k u r i ą skaid
r ū s k ū n a i y r a p a j ė g ū s p r i i m t i ir perteikti, t a i p į g y d a m i
naują „būvį", arba „dispoziciją", apibūdinamą kaip švy
t ė j i m o b ū s e n a . Ipsa participatio vel affectus lucis in diaphano
vocatur lumen - p a t s š v i e s o s b u v i m a s b e i v e i k i m a s s k a i d
2
r i a m e [ k ū n e ] v a d i n a m a lumen. T a č i a u šv. B o n a v e n t ū r u i
š v i e s a , iki t a p d a m a fizine r e a l y b e , p i r m i a u s i a ir v i s ų s v a r
biausia yra metafizinė tikrovė.
Ir išties j o filosofijoje s u s i p y n ė m i s t i n ė s b e i n e o p l a t o -
n i š k o s n u o s t a t o s , todėl B o n a v e n t ū r a s b u v o linkęs p a b r ė ž t i
2
Sententia libri de anima II, 1 4 , 4 2 1 ; plg. De T o n ą u e d e c 1 9 5 0 . Vėlyvojoje
scholastikoje apie š v i e s ą vėl p r a b y l a m a m e t a f o r ų kalba, jau p r a r a d u s i a
tikslų ir a i š k ų metafizinį a p a r a t ą : žr. D i o n y z a s K a r t ū z a s , De venustate
mundi et pulchritudine Dei {Opera, t. 3 4 ) .
76
Šviesos estetika
kosminius bei ekstatiškus šviesos estetikos aspektus. Jo

p a t y s n u o s t a b i a u s i p u s l a p i a i a p i e g r o ž į y r a b ū t e n t tie,
k u r i u o s e a p r a š i n ė j a m o s p a l a i m i n g o s vizijos ir d a n g i š k o j i
šlovė:
O ąuanto refulgentia erit, auando claritas solis aetemi illuminabit

antinas glorificatas... Excellens gaudium occultari non potest nisi
erumpat in gaudium vel jubilum et canticum quibus erit regnum
coelorum.
O koks spindesys nušvis, kai amžinosios saulės skaidruma

nutvieks palaimingąsias sielas... Nuostabiausio džiaugsmo
nebus galima paslėpti, kai tik prasiverš džiugesys arba džiū
gavimas ir giesmės tiems, kuriems ateis dangaus karalystė.
(Sermones VI)
Per mirusiųjų prisikėlimą atgimusiuose žmonių kūnuo

se š v i e s a s p i n d ė s ir reikšis k e t u r i o m i s s v a r b i a u s i o m i s s a v o
s a v y b ė m i s : v a i s k u m u (claritas), kuris visa nušviečia, ne
k i n t a m u m u , d ė l k u r i o n i e k a s n e g a l i j o s išderinti, greitu
m u , ąuia subito vadit*, ir s k v a r b u m u , dėl k u r i o j i s k l i n d a
pro permatomus kūnus jiems nieko nepadarydama. Taigi
homo auadratus idealas, persimainęs dangaus šlovėje, pa
k e i t ę s p i r m i n e s p r o p o r c i j a s į grynąjį s p i n d e s į , grįžta k a i p
e s t e t i n i s š v i e s o s m i s t i k o s i d e a l a s . ( A p i e šv. B o n a v e n t ū r ą
žr. G i l s o n 1 9 4 3 b , B e t t o n i 1 9 7 3 , C o r v i n o 1980.)
* N e s greitai j u d a (lot.).
6
Simbolis ir alegorija
1. Simbolių pasaulis
T r y l i k t a s i s š i m t m e t i s s u k ū r ė h i l o m o r f i z m u grįstą g r o ž i o
k o n c e p c i j ą , b a n d a n č i ą s u s i e t i fizinio ir m e t a f i z i n i o g r o ž i o
teorijas, išplėtotas ir p r o p o r c i j ų , ir š v i e s o s estetikos. T a č i a u
t a m , k a d s u p r a s t u m e , k a i p ji rutuliojosi, r e i k ė t ų p r i s i m i n t i
kitą v i d u r a m ž i ų e s t e t i n ė s p a j a u t o s a s p e k t ą , g a l b ū t v i e n ą
t i p i š k i a u s i ų , k u r i s g e r i a u n e i kiti a p i b ū d i n a e p o c h ą n u
s a k y d a m a s m e n t a l i t e t o y p a t u m u s , k u r i u o s v a d i n a m e „vi
d u r a m ž i š k a i s " par ecxellens. T a i s i m b o l i n i s ir a l e g o r i n i s
visatos suvokimas.
Viduramžių simbolizmą meistriškai išanalizavo Hui-
zinga, atskleisdamas, kad polinkis į simbolinį pasaulio
s u v o k i m ą y r a b ū d i n g a s ir š i ų l a i k ų ž m o g u i :
Jokios tiesos viduramžių protas nesuvokė geriau kaip tos,

kurią išreiškia šv. Pauliaus žodžiai: Videmus nunc per specu-
lum in aenigmate, tune autem facie adfaciem [Dabar mes regime
lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tuomet regėsime akis į
akį. (IKor, 13, 12)] Viduramžiai niekados nepamiršo, kad
daiktai taptų absurdiški, jeigu jų reikšmė apsiribotų jų tie
siogine funkcija bei vieta reiškinių pasaulyje, jeigu savo esme
jie nesisietų su anapusiniu pasauliu. Šita mintis pažįstama ir
mums kaip nenusakomas jausmas, kai girdi ant medžių lapų
78
krintančius lietaus lašus, kai netikėtai stalą nutvieskia lempos

šviesa; tada pasiekiame suvokimo gelmes, nepasiekiamas tais
pojūčiais, kuriuos sukelia kasdienės praktinės mintys ir poel
giai. Kartais šis jausmas gali būti liguistai slegiantis, tarytum
visi daiktai staiga prisipildo kažin kokios į mus nukreiptos
grėsmės ar tampa kupini paslapčių, kurias žūtbūt privalai, bet
neįstengi įminti. Kita vertus, šie jausmai gali (taip dažniausiai
ir būna) suteikti mums tikrumo, kad ir mūsų pačių gyvenimas
1
yra apgaubtas slėpiningos gyvenimo prasmės.
V i d u r a m ž i ų ž m o g u s gyveno pasaulyje, kuriame b u v o

apstu dieviškumo reikšmių, metaforų, užuominų, Dievo
ženklų daiktuose, o gamta nepaliaujamai bylojo heraldi
k o s k a l b a - liūtas b u v o n e v i e n tik liūtas, o r i e š u t m e d i s -
n e tik p a p r a s t a s r i e š u t m e d i s , grifai a t r o d ė n e m a ž i a u rea
lūs n e i liūtai, n e s k a i p ir pastarieji, tai b u v o ž e n k l a i (nors
tikrovėje ir n e p a s t e b i m i ) , liudijantys aukštesniąją tiesą.
Levvis M u m f o r d a s visą tą laikotarpį a p i b ū d i n o k a i p n e u
r o z ę - tai v i s a i v y k ę s p a v a d i n i m a s , m e t a f o r i š k a i n u s a
k a n t i s tą d e f o r m u o t ą ir k e i s t ą r e a l y b ė s s u v o k i m ą . T i k s l i a u
sakant, tai r e i k t ų v a d i n t i p r i m i t y v i a m ą s t y s e n a : j i e m s sun
k i a i s e k ė s i įžvelgti d a i k t u s s k i r i a n č i ą ribą, į p a g r i n d i n ę
d a i k t ą n u s a k a n č i ą s ą v o k ą b u v o į t r a u k i a m o s ir p a n a š i o s ar
g i m i n i n g o s (nors k i e k b e n d r u m o t u r i n č i o s ) p r a s m ė s . K i t a
vertus, tai n ė r a p r i m i t y v i z m a s siaurąja p r a s m e , v e i k i a u tai
p o l i n k i s tęsti m i t o p o e t i n ę a n t i k o s ž m o g a u s veiklą, sutei
k u s jai n a u j ų s i m b o l i ų b e i į v a i z d ž i ų ir s u d e r i n u s su k r i k š
č i o n i š k u o j u e t o s u . N a u j o j i a n t g a m t i š k u m o pajauta tarsi
a t g a i v i n o tą s t e b u k l o įžvalgą, k u r i ą v ė l y v o j i antika, H o
m e r o dievus pakeitusi Lukiano dievais, seniai jau b u v o
praradusi.
1
H u i z i n g a 1 9 5 5 , p. 2 8 2 ; plg. visą X V skyrių apie s i m b o l i z m o n u o s m u k į .
A p i e v i d u r a m ž i ų s i m b o l i z m ą žr. ir De L u b a c 1 9 5 9 - 1 9 6 4 (t. I I / 2 , sk. VIII);
P ė p i n 1958, Battisti 1 9 6 0 (V sk. Simbolizmas ir klasicizmas); A A . V V . 1 9 7 6 ;
E c o 1985.
79
Šią m i t i n ę t e n d e n c i j ą , m a t y t , taip pat g a l ė t u m e laikyti

s a v o t i š k u b ė g i m u n u o r e a l y b ė s - tarsi k o k i ą p o p u l i s t i n ę
stebuklinę analogiją Boecijaus (jo p e r d ė t a m t e o r i z a v i m u i )
veiklai. A n k s t y v ų j ų v i d u r a m ž i ų „tamsieji a m ž i a i " - tai m e
tas, kai s m u k o m i e s t a i ir n y k o k a i m a i : tai n e d e r l i a u s , in
vazijų, m a r ų , a n k s t y v ų m i r č i ų m e t a i . N e u r o t i n ė 1 0 0 0 m e
t ų b a i m ė n e b u v o j a u t o k i a d r a m a t i š k a ir i š p ū s t a , k a i p a p i e
tai b y l o j a l e g e n d a (žr. F o c i l l o n 1 9 5 2 , D u b y 1 9 6 7 , L e Goff
1 9 6 4 ) ; tačiau ir p a č i ą l e g e n d ą p a g i m d ė ir p u o s e l ė j o n e r i m o
bei n e t i k r u m o p e r s m e l k t a a t m o s f e r a . V i e n a s iš s o c i a l i n i ų
sprendimo b ū d ų b u v o vienuolystė, suteikusi bendruo
m e n i n i o g y v e n i m o g a r a n t i j ų , l a i d a v u s i t v a r k ą ir r a m y b ę ,
o v a i z d u o t ė s reakcija į k r i z ė s s u k e l t u s j a u s m u s b u v o s i m
bolių repertuaro sukūrimas. Simboliškai suvokiama gam
ta, n e t g i s i a u b i n g i a u s i j o s p a v i d a l a i , t a p o tarsi a b ė c ė l ė ,
k u r i a K ū r ė j a s k a l b a ž m o g u i a p i e p a s a u l i o tvarką, a n t g a m
tiškas m a l o n e s , b ū d u s , k a i p reikia elgtis p a s a u l y j e n o r i n t
pelnyti dangaus palankumą. Patys daiktai gali kelti ne
p a s i t i k ė j i m ą dėl s a v o n e t v a r k o s , n e t v a r u m o , s a v o t a r i a m o
e s m i n i o p r i e š i š k u m o ; t a č i a u d a i k t a i ir n ė r a tai, k a s a t r o d o
esą, o k a ž k ą ž y m i n t y s ž e n k l a i . P a s a u l i u i b u v o s u g r ą ž i n t a
viltis, n e s p a t s p a s a u l i s - tai k a l b a , k u r i a D i e v a s k r e i p i a s i
į žmogų.
B e abejo, paraleliai plėtojosi krikščioniška filosofinė m i n
tis, s i e k u s i pateisinti ž e m i š k ą j į b u v i m ą , b e n t j a u k a i p k e l i ą
į i š g a n y m ą . S i m b o l i ų ir m i t ų k a l b a , v i e n a v e r t u s , p a d ė j o
atkreipti d ė m e s į į t u o s r e a l y b ė s a s p e k t u s , k u r i u o s teorija
ne visuomet pajėgė aprėpti. Kita vertus, suprantamais
ž e n k l a i s ji i š r e i š k ė t a s t e o r i n e s tiesas, k u r i o s a b s t r a k č i u
savo pavidalu galėjo būti sunkiai suvokiamos.
Ankstyvoji krikščionybė simboliais reiškė savo tikėjimo
tiesas. T a i p e l g t a s i iš a t s a r g u m o . P a v y z d ž i u i , u ž ž u v i e s
s l ė p ė s i I š g a n y t o j a s - t a i p s l a p t a r a š č i u siekta i š v e n g t i per
s e k i o j i m o . S a v o r u o ž t u tai a t v ė r ė k e l i ą v a i z d i n g i e m s ir
80
d i d a k t i n i a m s p a m o k y m a m s , kurie, atrodo, tapo tokie arti

m i v i d u r a m ž i ų ž m o g u i . V i e n a vertus, p a p r a s t i e m s neišpru
s u s i e m s ž m o n ė m s n e b u v o j o k i o v a r g o s u v o k i a m a s tiesas
p a v e r s t i v a i z d i n i a i s ; a n t r a v e r t u s , p a t y s d o k t r i n o s kūrė
jai - teologai, m o k y t o j a i - k ū r ė įvaizdžius t ų s ą v o k ų , k u r i ų
p a p r a s t i ž m o n ė s t e o l o g i š k a i s u f o r m u l u o t u p a v i d a l u su
p r a s t i n e g a l ė j o . B u v o v e d a m a s m a r k i p r a s t u o m e n ė s la
v i n i m o k a m p a n i j a ( S u g e r i j u s čia p a s i ž y m ė j o k a i p v i e n a s
d i d ž i a u s i ų j o s įkvėpėjų) a p e l i u o j a n t į ž m o g i š k ą s i l p n y b ę
į v a i z d ž i a m s b e i a l e g o r i j o m s , p a n a u d o j a n t p a v e i k s l u s , ąuae
sunt laicorum litteratura [kurie yra pasauliečių literatūra], kaip
pasakė Honorijus Augustodunietis, sekdamas 1025 m.
į v y k u s i o A r r a s o s i n o d o n u t a r i m a i s . Š i t a i p d i d a k t i n ė teo
rija g l a u d ž i a i susijo s u s a v o l a i k m e č i o s i m b o l i n e p a s a u
l ė j a u t a k a i p p e d a g o g i n ė s s i s t e m o s i š r a i š k a ir k u l t ū r i n e
politika, s i e k i a n č i a p a n a u d o t i t i p i š k u s e p o c h o s m e n t a l i
nius procesus.
S i m b o l i n i s m e n t a l i t e t a s k e i s t u b ū d u įsiliejo į v i d u r a m
žių mąstyseną, tikrovėje vykstančius procesus paprastai
i n t e r p r e t u o j a n č i ą g e n e t i š k a i , r e m i a n t i s p r i e ž a s č i ų ir pa
d a r i n i ų g r a n d i n e . P a g r į s t a i k a l b ė t a a p i e „dvasios trumpąjį
sujungimą" - m i n t i s s ą r y š i o tarp d v i e j ų d a i k t ų n e i e š k o ,
r e m d a m a s i p r i e ž a s t i e s ryšiais, b e t a t r a n d a j į s t a i g i u š u o
liu k a i p p r a s m i ų ir t i k s l ų sąsają. B ū t e n t t o k s „ t r u m p a s i s
s u j u n g i m a s " leidžia, p a v y z d ž i u i , nuspręsti, k a d balta, rau
d o n a ir žalia y r a p a l a n k u m o s p a l v o s , tuo t a r p u g e l t o n a ir
j u o d a j a u r e i š k i a l i ū d e s į ir atgailą; a r b a laikyti b a l t ą s p a l v ą
š v i e s o s ir a m ž i n y b ė s , t y r u m o ir s k a i s t u m o s i m b o l i u . S t r u
tis t a p o t e i s i n g u m o s i m b o l i u , n e s j o t o b u l a i l y g i o s p l u n k s
n o s p i r š o d a r n o s , v i e n y b ė s idėją. K a d a n g i t r a d i c i š k a i m a
nyta, kad pelikanas jauniklius maitina savo paties mėsa,
jis t a p o s i m b o l i u K r i s t a u s , k u r i s p a a u k o j o s a v o k r a u j ą u ž
ž m o n i j ą ir a t i d u o d a s a v o k ū n ą p e r E u c h a r i s t i j ą . V i e n a
ragis, k u r į s u g a u t i tegali n e k a l t a m e r g e l ė , j e i šis ateitų ir
6.-619
81
p a d ė t ų g a l v ą jai a n t k e l i ų , t a p o d v i g u b u K r i s t a u s s i m b o
liu - k a i p v i e n a t i n i o D i e v o s ū n a u s , k u r i s g i m ė iš M a r i j o s
įsčių. Ir k a r t ą p r i i m t a s , šis s i m b o l i s t a p o r e a l e s n i s u ž patį
strutį ar p e l i k a n ą (žr. R ė a u 1 9 5 5 , A A . V V . 1976, D e C h a m -
peaux-Sterx 1981).
T a i g i s i m b o l i n ę i n t e r p r e t a c i j ą gali s u ž a d i n t i tik t a m tik
ra d e r m ė , s c h e m a t i n ė a n a l o g i j a , p r a s m i n i s r y š y s .
H u i z i n g a s i m b o l i ų p r i s k y r i m ą a i š k i n a tuo, k a d a b s t r a
h u o j a m o s ir s u g r e t i n a m o s d v i e j ų s k i r t i n g ų d a l y k ų s a v y
bės, i š r e i š k i a n č i o s e s m ę . M e r g e l ė s ir k a n k i n i a i tarp s a v o
p e r s e k i o t o j ų š v y t i taip, k a i p b a l t o s ir r a u d o n o s r o ž ė s spin
di ir ž y d i tarp s p y g l i ų - š i a s s k i r t i n g a s e s y b e s sieja b e n d r a
s p a l v a ( ž i e d l a p i a i - k r a u j a s ) ir a n a l o g i š k a p a d ė t i s a t š i a u
rioje a p l i n k o j e . T a č i a u n o r i n t s u k u r t i tokį h o m o l o g i j a grįs
tą m o d e l į , r e i k i a , k a d į v y k t ų „ t r u m p a s i s sujungimas".
K i e k v i e n u a t v e j u „ t r u m p a s i s s u j u n g i m a s " , arba tapatini
m a s p a g a l e s m ę , g r i n d ž i a m a s a b i p u s i o a t i t i k i m o sąsaja
(kuri g a l ų g a l e y r a k i e k m e t a f i z i š k a analogija: r o ž ė ž y d i
t a r p s p y g l i ų , k a i p ir k a n k i n y s t a r p s a v o p e r s e k i o t o j ų ) .
S a v a i m e s u p r a n t a m a , k a d r o ž ė skiriasi n u o k a n k i n i o ,
t a č i a u malonurįną, p a t i r i a m ą dešifruojant g r a ž i ą m e t a f o r ą
(juk a l e g o r i j a tai ir y r a k o d i f i k u o t ų ir v i e n a s u kita s u s i e t ų
m e t a f o r ų g r a n d i n ė ) , l e m i a tai, k ą k a d a i s e P s e u d o d i o n i s i j a s
(De coelesti hier. II) n u s a k ė k a i p s i m b o l i o n e a t i t i k i m ą s i m
b o l i z u o j a m a m daiktui.
Jei n e b e l i k t ų n e s u t a p i m o , o v i e n tik t a p a t y b ė , n e l i k t ų ir
p r o p o r c i n g u m o (x n e s a n t y k i a u t ų su y, k a i p ir y s u z). B e to,
pasak Dionisijo, būtent neatitikimai skatina interpretavi
m o p a s t a n g a s . G e r a i , k a d d i e v i š k u s d a l y k u s ž y m i įvairiau
si s i m b o l i a i - liūtas, l o k y s , p a n t e r a - n e s k a i p tik s i m b o l i o
k e i s t u m a s j į p a g y v i n a ir d a r o a k i v a i z d ų i n t e r p r e t a t o r i u i
(De coelesti hier. I I ) .
T a i p prieiname kitą universaliojo alegorizmo k o m p o n e n
tą: s u v o k t i a l e g o r i j ą - r e i š k i a s u v o k t i a t i t i k i m o s ą s a j ą ,
82
e s t e t i š k a i j a g ė r ė t i s , t a i p p a t ir d ė l i n t e r p r e t a v i m o pa
stangų. O interpretavimo pastangos būtinos, nes teks
tas v i s a d a r e i š k i a k ą k i t ą n e i a t r o d o iš p i r m o ž v i l g s n i o :
aliud dicitur, aliud demonstratur (viena p a s a k o m a - kita
parodoma).
V i d u r a m ž i ų ž m o n e s šis principas stačiai apžavėjo. A n o t
B ė d o s , alegorija ž a d i n a dvasią, p a g y v i n a išraišką ir p u o š i a
stilių. M e s t u r i m e teisę n e s i l a i k y t i šio s k o n i o , b e t p r i v a
l o m e n e p a m i r š t i , k a d tai v i d u r a m ž i ų ž m o n i ų s k o n i s , b e
to, v i e n a s iš s v a r b i a u s i ų b ū d ų , k u r i a i s k o n k r e t i z a v o s i j ų
e s t e t i š k u m o p o r e i k i s . Iš t i e s ų tai b u v o n e s ą m o n i n g a s pro-
portio siekis, s k a t i n ę s g a m t i š k u s d a i k t u s sieti s u a n t g a m
tiškais į n e n u t r ū k s t a m ą r y š i ų p y n ę . S i m b o l i ų p a s a u l y j e
v i s k a s turi s a v o vietą, k a d a n g i v i s k a s k a ž k ą atitinka, v i s
k a s t e i s i n g a i a p s k a i č i u o t a . Šioje h a r m o n i n g o j e s i s t e m o j e
g y v a t ė gali atitikti i š m i n t i n g u m o d o r y b ę , b e t k a r t u šioje
s u d ė t i n g o j e ž e n k l ų ir n u o r o d ų polifonijoje ta pati g y v a t ė ,
tik j a u ž v e l g i a n t iš k i t o t a š k o , g a l i b ū t i l a i k o m a š ė t o n o
įvaizdžiu. T a r k i m , a n t g a m t i n ę t i k r o v ę k a i p K r i s t u s ir j o
D i e v i š k u m a s g a l i s i m b o l i z u o t i d e v y n i o s g a l y b ė s įvairiau
sių formų gyvių, žyminčių jo b u v i m ą skirtingose vietose -
d a n g u j e , k a l n u o s e , l a u k u o s e , m i š k u o s e ar j ū r o s e ; tai g a l i
b ū t i ė r i u k a s , b a l a n d i s , p o v a s , a v i n a s , grifas, g a i d y s , lūšis,
p a l m ė , v y n u o g i ų k e k ė . T i k r a į v a i z d ž i ų polifonija: „ a p l i n k
k i e k v i e n ą idėją, t a r y t u m k a l e i d o s k o p e , g r u p u o j a s i k i t o s
idėjos, s u k u r d a m o s n u o s t a b i a s s i m e t r i š k a s f i g ū r a s " ( H u i
zinga 1955, p. 287).
2 . Simbolio ir alegorijos sąvokų painumai
A l e g o r i n ė i n t e r p r e t a c i j a b u v o ž i n o m a dar iki s u s i k l o s t a n t
patristinei tradicijai. G r a i k a i a l e g o r i š k a i i n t e r p r e t a v o H o
m e r ą (šią a l e g o r i z a v i m o tradiciją s u f o r m a v o stoikai, k l a
s i k i n i a m e e p e g e b ė j ę įžvelgti m i t o d r a b u ž i a i s aprengtas
p r i g i m t i n e s tiesas); e g z i s t a v o alegorija grįsta ž y d i š k o s i o s
83
T o r o s e g z e g e z ė . F i l o n a s A l e k s a n d r i š k i s p i r m a j a m e šimt
m e t y j e b a n d ė a l e g o r i š k a i i n t e r p r e t u o t i Senąjį T e s t a m e n t ą .
K i t a i p tariant, idėja p o e t i n i a m ar r e l i g i n i a m tekstui taikyti
p r i n c i p ą aliud dicitur, aliud demonstratur y r a labai s e n a ir
p a p r a s t a i j a i p r i k a b i n a m a arba s i m b o l i z m o , a r b a a l e g o -
r i z m o etiketė.
Š i u o l a i k i n ė V a k a r ų tradicija a l e g o r i z m ą p a p r a s t a i skiria
n u o s i m b o l i z m o , t a č i a u t a i p d a r y t i i m t a g a n a vėlai: iki pat
XVIII amžiaus a b u d u terminai vartoti sinonimiškai kaip
ir v i d u r a m ž i a i s . J u o s i m t a skirti j a u p r a s i d ė j u s r o m a n t i z
m o epochai, bent jau tokią nuostatą savo garsiuosiuose
a f o r i z m u o s e i š d ė s t ė G o e t h e (Maximen und Reflectionen,
F r a n k f u r t a m Main, 1976):
Alegorija reiškinį paverčia sąvoka, sąvoką - vaizdiniu, tačiau

taip, kad sąvoka vaizdinyje tampa dar labiau apibrėžta ir baig
ta, o sykiu ir geriau išreikšta (1.112).
Simbolika reiškinį paverčia idėja, idėją - vaizdiniu, ir taip, kad
idėja vaizdinyje lieka be galo veiksminga ir nepasiekiama;
nors ji ištariama visomis kalbomis, tačiau vis tiek lieka neiš
reiškiama (1.113).
Didelis skirtumas, ar poetas konkrečią sąvoką vartoja abs
trakčiai išreikšti, ar konkrečioje sąvokoje įžvelgia abstrakčią.
Pirmuoju atveju - tai alegorija, kai konkreti sąvoka turi vertę
tik kaip abstrakčios pavyzdys ar įvaizdis; o antruoju atveju
išsiskleidžia tikroji poezijos prigimtis: čia kalbama apie kon
kretybę nei galvojant, nei užsimenant apie abstrakčią sąvoką.
Taigi kas pagauna šią gyvą konkrečią sąvoką, sykiu pagauna
ir abstraktesnę, nors to nepastebi arba pastebi vėliau (279).
Tai ir yra tikroji simbolika, kai konkreti sąvoka reprezentuoja
abstraktesnę, tačiau ne kaip sapnas ar šešėlis, o kaip staigus,
per akimirksnį įvykstąs nežinomybės apreiškimas (314).
N e s u n k u suvokti, kad po tokių tvirtinimų poetiškumą

n o r i s i susieti s u s i m b o l i š k u m u (atviru, i n t u i t y v i u , n e p e r
t e i k i a m u k o n c e p t a i s ) , o a l e g o r i š k u m ą n u ž e m i n t i iki pa-
84
p r a s č i a u s i ų d i d a k t i n i ų p a m o k y m ų r a n g o . Iš k i t ų ž y m i ų
a u t o r i ų , t e i g u s i ų p a n a š i ą n u o m o n ę a p i e s i m b o l į k a i p stai
g ų , s p o n t a n i š k ą s ą m o n ę n u t v i e s k i a n t į įvykį, kai intuity
viai p a g a u n a m a d i e v i š k u m o ( n u m i n o z o ) p r a s m ė , p a m i
n ė s i m e C r e u z e r į ( 1 9 1 9 - 1 9 2 3 ) . T a č i a u pats C r e u z e r i s , t o k i ą
simbolio sampratą laikydamas būdinga graikų mitologi
n ė s s i e l o s s k l a i d a , p r i p a ž i n o s k i r t u m ą t a r p s i m b o l i o ir ale
gorijos, k u r i s m u m s a t r o d o v i s i š k a i a i š k u s , o v i d u r a m ž i ų
ž m o n ė m s t o k s n e b u v o . S ą v o k a s s i m b o l i z u o t i ir a l e g o r i
zuoti jie kuo laisviausiai vartojo kaip sinonimus.
Pravartu čia pridurti, k a d J e a n a s P ė p i n a s (1962) ir Erichas
A u e r b a c h a s ( 1 9 4 4 ) , p a s i t e l k ę g a u s y b ę p a v y z d ž i ų , įtikina
m a i p a r o d ė , k a d ir a n t i k i n i s p a s a u l i s s i m b o l į b e i alegoriją
suvokė kaip sinonimus, tuo nesiskirdami nuo Bažnyčios
T ė v ų b e i v i d u r a m ž i ų e g z e g e t ų . P a v y z d ž i ų p a k a n k a pra
d e d a n t F i l o n u ir b a i g i a n t g r a m a t i k ų D e m e t r i j u , j ų r a n d a
m e n u o K l e m e n t o A l e k s a n d r i š k i o iki H i p o l i t o R o m i e č i o ,
n u o Porfirijo iki P s e u d o d i o n i s i j o A r e o p a g i t o , n u o P l o t i n o
iki J a m b l i c h o - jie v a r t o j o s i m b o l i o t e r m i n ą taip p a t reikšti
didaktinius bei konceptualius vaizdus, kurie kitur vadi
n a m i a l e g o r i j o m i s . V i d u r a m ž i a i p r i s i t a i k ė prie t o k i o s v a r
t o s e n o s . T a č i a u , k a i p t e i g i a P ė p i n a s , ir a n t i k a , ir v i d u r
a m ž i a i d a u g m a ž s u v o k ė s k i r t u m ą t a r p dviejų a l e g o r i j o s
rūšių: m e n i n ė s a r p o e t i n ė s (alegoria productiva), ir a i š k i
n a n č i o s i o s a l e g o r i j o s (alegoria interpretativa). Toks skirtu
m a s galėjo b ū t i t a i k o m a s ir r e l i g i n i a m s , ir p a s a u l i e t i n i a m s
tekstams.
K a i ku r i e autoriai (pavyzdžiui, A u e r b a c h a s ) šiuo atveju
linkę įžvelgti n e alegoriją. P a v y z d ž i u i , tuo atveju, kai p o e
tas ( D a n t e ) , u ž u o t tiesiai alegorizavęs, k a i p tai d a r o p o e
m o s įžangoje ar Skaistykloje vykstančioje procesijoje, į s c e n ą
išleidžia p e r s o n a ž u s k a i p Beatričė ar šv. Bernardas - jie n o r s
ir lieka g y v i ir individualizuoti p e r s o n a ž a i (be to, ir realios
istorinės a s m e n y b ė s ) , tačiau dėl s a v o kai kurių k o n k r e č i ų
85
s a v y b i ų t a m p a a u k š č i a u s i o s tiesos „ t i p a i s " . K a i k u r i e au

toriai, a t s i ž v e l g d a m i į t o k i u s p a v y z d ž i u s , išdrįsta k a l b ė t i
a p i e s i m b o l į . V i s d ė l t o tokiais atvejais t u r i m e r e t o r i n ę fi
g ū r ą , p a k a n k a m a i l e n g v a i d e š i f r u o j a m ą ir k o n c e p t u a l i
z u o t ą , e s a n č i ą t a r p m e t o n i m i j o s ir a n t o n o m a z i j o s ( p e r s o
nažai atstovauja keliems savo svarbiausiems bruožams).
Ž o d ž i u , yra tai, k a s priartėja prie šiuolaikinės „ t i p i š k o " per
s o n a ž o idėjos. T a č i a u čia tikrai n ė r a to intuicijos b l y k s n i o ,
k u r į r o m a n t i n ė e s t e t i k a priskiria s i m b o l i u i . K i t a v e r t u s ,
tokia „ t i p o l o g i j a " b u v o giliai įsišaknijusi v i d u r a m ž i ų e g
zegezėje, kai S e n o j o T e s t a m e n t o p e r s o n a ž u s i m t a traktuoti
k a i p N a u j o j o T e s t a m e n t o p e r s o n a ž ų ar į v y k i ų „ p r o v a i z
d ž i u s " (figūras). Šį m e t o d ą v i d u r a m ž i ų autoriai v a d i n d a v o
alegorija. Pats A u e r b a c h a s , pabrėžtinai s k y r ę s figūratyvų
m e t o d ą n u o a l e g o r i n i o , pastarąjį sieja s u filoniškuoju ale-
g o r i z m u , kuris p a t r a u k ė ir ankstyvąją patristiką; tačiau at
virai pripažįsta (51-oje s a v o d a r b o „ F i g ū r a " išnašoje), k a d
tai, k ą jis v a d i n a f i g ū r a t y v i u m e t o d u , v i d u r a m ž i ų a u t o
r i a m s ir D a n t ė s l a i k a m s b u v o alegorija. T a č i a u D a n t e (kaip
p a m a t y s i m e ) m e t o d ą , n a u d o j a m ą š v e n t o s i o s istorijos per
s o n a ž a m s apibūdinti, pritaikė ir pasaulietinės istorijos per
sonažams (žr V| pvz., j o Convivium IV, 5 pateiktą r o m ė n ų
istorijos interpretaciją D i e v o s a p v a i z d o s p e r s p e k t y v o j e ) .
3 . Metafizinė pansemiozė
Idėja, k a d s i m b o l i s y r a v a i z d a s arba p a s a k y m a s , n u r o d a n
tis s l ė p i n i n g ą , ž o d ž i a i s ( b e v e i k ir s ą v o k o m i s ) n e n u s a k o
m ą , v i d u j a i p r i e š t a r i n g ą , n e s u v o k i a m ą r e a l y b ę , ir t o d ė l
a p i b ū d i n a m ą k a i p t a m tikras d i e v i š k u m o p a s i r e i š k i m a s ir
tarsi neatskleista b e i iki g a l o n e a t s k l e i d ž i a m a žinia, įsigalė
j o V a k a r u o s e vėliau, k a i R e n e s a n s o aplinkoje paplito her-
m e t i z m o š a l i n i n k ų raštai (tai a p ž v e l g s i m e 12.4 s k y r i u j e ) .
T a č i a u v i e n ą p i r m ų j ų V i e n i o , k a i p k a ž k o n e i š t i r i a m o ir
nevienareikšmio, idėjos išraiškų randame ankstyvajame
86
k r i k š č i o n i š k a j a m e n e o p l a t o n i z m e , t.y. D i o n i s i j o A r e o p a -
g i e č i o r a š t u o s e . D i e v i š k u m a s čia a p i b r ė ž i a m a s k a i p „ š v i e
sių š v i e s i a u s i a s t y l u m o s ūkas... Š v i e s ų šviesiausioji t a m s a " ,
kuri „ n ė r a k ū n a s nei figūra, n e i f o r m a , n e t u r i k i e k y b ė s n e i
kokybės ar svorio, nebūna kokioje nors konkrečioje vie
toje, n e m a t o , nejaučia, yra n e p a s i e k i a m a jutimais... tai nėra
n e i s i e l a , n e i p r o t a s , n e t u r i nei v a i z d u o t ė s , n e i n u o m o n ė s ,
n ė r a n e i s k a i č i u s , n e i m a t a s , n e i dydis... n ė r a n e i e s y b ė ,
n e i a m ž i n y b ė , n e i laikas... n e i t a m s a , n e i š v i e s a , n e i p a
k l y d i m a s , n e i t i e s a " . Iš p u s l a p i o į p u s l a p į liejasi ši žai
ž a r u o j a n t i m i s t i n ė afazija (Theologia mistica).
Tačiau Dionisijas, ypač jo ortodoksiški komentatoriai
( p a v y z d ž i u i , šv. T o m a s ) , p a n t e i s t i n ę e m a n a c i j o s idėją sie
kė išversti į kitokią, jau nebe panteistinę „dalyvavimo"
(participatio) idėją. O tai turėjo n e m a ž ą įtaką s i m b o l i z m o
m e t a f i z i k a i b e i s i m b o l i o i n t e r p r e t a c i j o s teorijai, ž v e l g i a n t
į t e k s t u s k a i p s i m b o l i ų p a s a u l į ir į p a t į p a s a u l į - k a i p į
s i m b o l i n į tekstą...
Iš t i e s ų „ d a l y v a v i m o " p e r s p e k t y v o s a t ž v i l g i u V i e n i s -
iš e s m ė s a b s o l i u č i a i t r a n s c e n d e n t a l u s - m u m s y r a v i s i š k a i
t o l i m a s ( m e s n u d r ė b t i iš visai k i t o k i o m o l i o n e i jis, k a d a n g i
n e s a m e i š a u g ę iš j o e m a n a c i n ė s e n e r g i j o s ) . V i s a i n e iš čia
k y l a p r i e š t a r a v i m a i , n u o d i j a n t y s ir t a i p m i g l o t a s m ū s ų
k a l b a s a p i e j į , atvirkščiai, šie p r i e š t a r a v i m a i k y l a dėl p a t i e s
k a l b ė j i m o n e a t i t i k i m o . O V i e n y j e p r i e š t a r a v i m a i susilieja
į d v i p r a s m y b i ų n e t u r i n t į logosą. T a i g i p r i e š t a r i n g i y r a b ū
dai, k u r i a i s m ė g i n a m e J į įvardyti p a g a l s a v o p a s a u l i o p a
t y r i m ą : j u k n e g a l i m e išsilaisvinti iš t e i s ė s ir p a r e i g o s k u r t i
d i e v i š k u s v a r d u s ir priskirti j u o s d i e v y b e i , b e t tai d a r o m e
n e a t i t i n k a n č i u b ū d u . P r i e ž a s t i s n e ta, k a d D i e v o n e g a l i m a
konceptualizuoti (nes Jį vadiname Vienu, Geru, Gražiu,
lygiai kaip s a k o m e Šviesa, Tvykstelėjimas, Pavydas), bet
tai, k a d š i o m i s s ą v o k o m i s a p i e J į t e g a l i m a k a l b ė t i hiper-
substancialiai: J i s y r a v i s a tai, t a č i a u n e i š m a t u o j a m o ir
87
nesuvokiamai didesnio masto. Atvirkščiai, kaip rašo Dio-

n i s i j a s (ir p a b r ė ž i a j o k o m e n t a t o r i a i ) , k a d a t s i s k l e i s t ų , j o g
D i e v u i p r i s k i r i a m i v a r d a i yra n e a d e k v a t ū s , k a i p tik de
r ė t ų , k a d j i e b ū t ų tokie n e p a n a š ū s , neįtikėtinai n e t i n k a m i ,
t a r t u m p r o v o k u o j a n č i a i u ž g a u l ū s , n e p a p r a s t a i paslaptin
gi, l y g s i m b o l i z u o j a n č i o ir s i m b o l i z u o j a m o b e n d r ą i e š k o
m ą b r u o ž ą b ū t ų g a l i m a aptikti tik „ v e r č i a n t i s p e r g a l v ą "
ir d i d ž i a u s i ų d i s p r o p o r c i j ų d ė k a . O t a m , k a d tikintieji,
j e i g u D i e v a s v a d i n a m a s šviesa, k l a i d i n g a i n e m a n y t ų , k a d
e g z i s t u o j a š v y t i n č i o s ir s p i n d i n č i o s d a n g i š k o s s u b s t a n
cijos, D i e v ą l a b i a u p r i t i n k a v a d i n t i ir b a i s i ų s u t v ė r i m ų -
l o k i o , p a n t e r o s - v a r d a i s , tai y r a t u o , k a s v i s i š k a i n e
p a n a š u (De coelesti hier. II).
T a i g i į m a n u suprasti, k a i p ir k o d ė l t o k s k a l b ė j i m o b ū
das, kurį pats Dionisijas vadina „simboliniu" (pavyzdžiui,
De coelesti hier. II ir XV), n e t u r i n i e k o b e n d r a s u t u o p r a
r e g ė j i m u , e k s t a z e , a k i m i r k s n i u n u t v i e s k i a n č i a vizija, kurią
v i s o s š i u o l a i k i n ė s s i m b o l i z m o teorijos laiko b ū d i n g a s s i m
b o l i u i . V i d u r a m ž i ų s i m b o l i s b u v o tarsi ė j i m a s d i e v y b ė s
linkui, tačiau tai n ė r a n u m i n o z o (numinosum) apreiškimas,
n e i tiesos, k u r i ą t e g a l i m a i š s a k y t i m i t o , b e t n e r a c i o n a l i a
k a l b a , a t s k l e i d i m a s . J i s n u k r e i p i a į r a c i o n a l i ą k a l b ą ir turi
u ž d a v i n į (turiu o m e n y s i m b o l i n į kalbėjimą) atskleisti (kaip
tik d i d a k t i š k a i b e i v e s t i b u l i a r i a i p a l a n k i a u s i u m o m e n t u )
savo neadekvatumą, savo lemtį (sakyčiau, beveik hėge
lišką) b ū t i n e p a t v i r t i n t a m t o l e s n i o r a c i o n a l a u s k a l b ė j i m o .
Taigi nebuvo atsitiktinumas, kad brandžios Akviniečio
s c h o l a s t i k o s l a i k a i s s i m b o l i n i s d i e v i š k ų j ų s a v y b i ų trak
tavimas transformavosi į samprotavimą analogijomis, ku
ris n e b ė r a s i m b o l i n i s , o g r i n d ž i a m a s p a d a r i n i u s į p r i e
žastis redukuojančia semioze, vertinimams taikant pro
porcijas, o n e a k i n a n t į m o r f o l o g i n į b e i e l g s e n o s p a n a š u m ą .
Šią jau brandžią diskurso analogijomis, kaip euristiškai
a d e k v a č i o s k a l b o s , m e c h a n i k ą v ė l i a u p u i k i a i teoriškai pa-
88
g r i n d ė K a n t a s , v i e n a m e s a v o trečiosios kritikos s k y r i ų apie

2
intuityvią simboliką.
Metafizinio s i m b o l i z m o ištakos siekia antiką. Vidur
a m ž i ų autoriai m i n ė d a v o Makrobijų, kuris kalbėjo apie
d a i k t u s k a i p a t s p i n d ž i u s , apie tai, k a d j ų g r o ž y j e tarsi v e i
d r o d y j e a t s i s p i n d i d i e v y b ė s v e i d a s (In Somnium Scipionis
1,14). S u p r a n t a m a , šiai d o k t r i n a i b u v o t i e s i o g l e m t a įaugti
į n e o p l a t o n i k ų m ą s t y s e n ą . Įtaigiausiai s u f o r m u l u o t ą m e t a
fizinio s i m b o l i z m o teoriją v i d u r a m ž i a m s p a te ik ė k o n e ver
g i š k a i P s e u d o d i o n i s i j u s e k ę s J o n a s Š k o t a s E r i u g e n a (žr.
D e l Pra 1 9 4 1 ; D e B r u y n e 1 9 4 6 , II; A s s u n t o 1 9 6 1 , p. 7 3 - 8 2 ;
G r e g o r y 1 9 6 3 ) . A n o t j o , p a s a u l i s - tai d i d y s i s D i e v o apsi
r e i š k i m a s , a t s i s k l e i d i m a s p e r p i r m a p r a d e s ir a m ž i n ą s i a s
p r i e ž a s t i s , k u r i a s išreiškia j u t i m i n i s g r o ž i s .
Nihil enim visibilium rerum corporaliumąue est, ut arbitror, ąuod

non incorporale ąuid et intelligibile significet.
Iš tiesų manau, kad nėra [tokių] regimų ir kūniškų daiktų,

kurie nežymėtų ko nors bekūnio ir nepažinaus.
(De divisione naturae V, 3 , P L 1 2 2 , kol. 8 6 5 - 8 6 6 )
D i e v a s n u o s t a b i u ir n e p a p r a s t u b ū d u k u r i a k i e k v i e n ą
k ū r i n į , ir taip J i s apsireiškia, n o r s b ū d a m a s iš p r i g i m t i e s
s l a p t a s b e i n e s u v o k i a m a s , J i s t a m p a m a t o m a s ir ž i n o m a s .
2
Sprendimo galios kritika, I, II, 2, p a r . 5 9 , „ A p i e grožį kaip m o r a l ė s simbolį".
„ V i s a h i p o t i p o z ė ( a t v a i z d a v i m a s , subjectio sub adspectum) k a i p sujus-
linimas [ E c o čia vartoja intuicijos s ą v o k ą - vert. past.] esti dvejopa: a r b a
scheminė, kai sąvokai, kurią a p i m a intelektas, d u o t a s ją atitinkantis a p
riorinis stebinys, a r b a simbolinė, kai sąvoka, kurią g a l i m a mąstyti tik p r o t u
ir kurios negali atitikti joks juslinis stebinys, g r i n d ž i a m a tokiu stebiniu;
šiuo atveju s p r e n d i m o galios veiksena tik analogiška tai veiksenai, kurios
ji imasi s c h e m i n d a m a " (cit. iš I. K a n t a s , Sprendimo galios kritika, iš v o k k.
v e r t ė R. Plečkaitis, Vilnius: Mintis, 1 9 9 1 , p. 2 0 7 ) . K a n t o pateikti p a v y z
džiai - tai tikros ir tipiškos proporcijos, analogiškos scholastikoje v a r
t o t o m s p r o p o r c i j o m s ir p r o p o r c i o n a l u m u i .
89
Ž o d ž i o (Verbum) sukurti amžinieji pirmavaizdžiai, nekin

tančios viso, kas egzistuoja, priežastys, Meilės dvelksmo
s u ž a d i n t i , l y g k ū r y b o s k i b i r k š t ė l ė s i š s k l i n d a p o visą pir
mapradžio chaoso tamsybę.
Taigi pakaktų mesti žvilgsnį į m a t o m a s pasaulio gro
ž y b e s , k a d p a j u s t u m e n e a p r ė p i a m ą teofanijos h a r m o n i j ą ,
grąžinančią prie pirmapradžių priežasčių bei Dieviškų
b ū t y b i ų . Š i s a m ž i n y b ė s a t s i s k l e i d i m a s d a i k t u o s e leidžia
k i e k v i e n ą j ų laikyti m e t a f o r o s r ū š i m i , m e t a f o r o s , g a l i n č i o s
a p r ė p t i n u o m e t a f i z i n i o s i m b o l i z m o iki k o s m i n ė s a l e g o
rijos. Š i ą g a l i m y b ę ir a p m ą s t ė E r i u g e n a . T a č i a u j o e s t e t i k o s
branduolys - gamtos k n y g ą skaityti ne pasitelkus vaiz
duotę, b e t filosofiškai n u s i t e i k u s , k i e k v i e n o j e o n t o l o g i n ė j e
r e i k š m ė j e į ž v e l g i a n t d i e v i š k o j o d a l y v a v i m o šviesą; ir, pri
pažinkime, nuovokiai nuvertinant kiekvieną ontologinę
k o n k r e t y b ę , k a d b ū t ų p a b r ė ž i a m a tokia u n i k a l i ir t e i s i n g a
t i k r o v ė , k o k i a tik b e g a l i b ū t i i d ė j ų t i k r o v ė .
Kitas metafizinio simbolizmo šalininkas yra Hugonas
Viktoriškis. Š i a m XII amžiaus mistikui pasaulis atrodė
ąuasi liber scriptus digito Dei, t a r y t u m D i e v o pirštu p a r a š y t a
k n y g a {De tribus diebus, P L 1 7 6 , kol. 8 1 4 ) , ir ž m o g a u s j a u t
r u m a s g r o ž i u i iš e s m ė s yra d u o t a s atrasti p a ž i n ų grožį.
R e g o s , k l a u s o s , s k o n i o , l y t ė j i m o d ž i a u g s m a i s u v e d a į akis
tatą s u p a s a u l i o g r o ž i u , k a d j a m e i š v y s t u m e D i e v o a t š v a i
tą. K o m e n t u o d a m a s P s e u d o d i o n i s i j o „ D a n g i š k ą j ą h i e r a r
chiją", H u g o n a s grįžta p r i e E r i u g e n o s m i n č i ų , d a u g i a u
dėmesio skirdamas estetiniam problemos aspektui:
Omnia visibilia quaecumque nobis visibiliter erudiendo symbolice,
id est figurative tradita, sunt proposita ad invisibilium significa-
tionem et declarationem... Quia enim informis rerum visibilium
pulchritudo earum consistit... visibilis pulchritudo invisibilis pul-
chritudinis imago est.
Visos regimybės, kurios mums atsiskleidžia simboliškai, t.y.

perkeltine prasme, nurodo į neregimų daiktų reikšmes bei
90
teiginius... O kadangi matomų daiktų grožis slypi jų formo

se... regimasis grožis yra neregimojo atvaizdas.
(In Hierarchiniu coelestem expositio, P L 175, kol. 9 7 8 ir 9 5 4 )
H u g o n o teorija, l a b i a u išplėtota n e i E r i u g e n o s , kritiš

kiau pagrindžia simbolizmo principą estetinio pobūdžio
a n a l o g i j a (collatio) ir, k a i p teisingai p a s t e b ė t a , s k l i d i n a ž e
miškojo grožio ribotumo sukeltų kone romantinių jaus
m ų , n e s šį g r o ž į k o n t e m p l i u o j a n č i ą s i e l ą a p i m a n e p a s i
t e n k i n i m o gėla, o tai ir y r a Kito t r o š k i m a s ( D e B r u y n e 1946,
II, p. 2 1 5 - 2 1 6 ) . P a n a š i a i u ž b u r i a n t i s , k a i p ir n ū d i e n o s m e
lancholija susidūrus su intensyviu grožiu. Tačiau H u g o n o
melancholija artimesnė radikaliam mistiko nepasitenki
nimui žemiškųjų vertybių akivaizdoje.
Šioje perspektyvoje Viktoriškio estetika, kintant kon
t e m p l i a c i j o s s a m p r a t a i , g e b ė j o s i m b o l i š k a i įvertinti n e t g i
n e g r a ž u m ą (tyrinėtojai tai gretina s u r o m a n t i k ų ironijos
j a u s m u ) . Siela, a t s i d ū r u s i priešais b j a u r a s t į , j a u č i a , k a d tai
r e g ė d a m a ji n e g a l i n u r i m t i ( d r a u g e j i n e l i e k a p r i k l a u s o m a
n u o g r o ž i o a k i v a i z d o j e k i l u s i o s iliuzijos), ir todėl j ą n a
t ū r a l i a i t r a u k i a t i k r a s i s b e i n e k i n t a n t i s G r o ž i s (In Hier.
coel, k o l 971-978).
4 . Šventojo Rašto alegorizmas
Perėjimo n u o metafizinio simbolizmo prie universalaus

a l e g o r i z m o n e g a l i m a įsprausti į k o k i u s n o r s l o g i n i u s ar
chronologinius rėmus. Simbolio kristalizavimasis į ale
goriją - tai p r o c e s a s , k u r į a t s k l e i d ž i a k a i k u r i o s literatū
r i n ė s tradicijos. T a č i a u v i d u r a m ž i a i s , k a i p j a u m i n ė t a , a b i
koncepcijos gyvavo vienu metu.
Čia veikiau reikia paaiškinti, kodėl viduramžiai teo
r i n i a m e l y g m e n y j e taip i š t o b u l i n o i š r a i š k i n g ą ir p a ž i n ų
m e t o d ą , k u r į n u o šiol, n o r ė d a m i s u š v e l n i n t i p r i e š t a r a v i
m u s , v a d i n s i m e n e s i m b o l i n i u ar a l e g o r i n i u , o k i e k p a
prasčiau - „figūratyviu" metodu.
91
A p ž v e l g s i m e s v a r b i a u s i u s š i o s t e m o s m o m e n t u s (pla
č i a u žr. D e L u b a c 1 9 5 9 - 1 9 6 4 ir C o m p a g n o n 1 9 7 9 ) . B a n d y
d a m a s priešintis g n o s t i n i a m Naujojo T e s t a m e n t o p e r v e r t i
nimui ir v i s i š k a m S e n o j o T e s t a m e n t o nuvertinimui,
K l e m e n t a s A l e k s a n d r i š k i s nustatė, k u o a b u T e s t a m e n t a i
skiriasi ir k u o vienas kitą papildo. O r i g e n a s ž e n g ė d a r vieną
ž i n g s n į - įtvirtino b ū t i n y b ę a b u tekstus skaityti paraleliai.
S e n a s i s T e s t a m e n t a s y r a Naujojo T e s t a m e n t o p r o v a i z d i s
(figūra), pirmasis - tai raštas, kurio dvasią atskleidžia antra
sis, arba, k a l b a n t s e m i o t i n i a i s terminais, S e n a s i s T e s t a m e n
tas y r a retorinis p r a n e š i m a s , kurio turinį atskleidžia N a u
jasis T e s t a m e n t a s . S a v o r u o ž t u ir N a u j a s i s T e s t a m e n t a s ,
k i e k jis yra b ū s i m ų d a l y k ų pažadas, turi s a v o figūratyvią
(perkeltinę) reikšmę. T a d d r a u g e s u O r i g e n u atsiranda „teo-
l o g a l u s diskursas", k u r i s j a u n e b ė r a (arba n e b ė r a v i e n tik)
k a l b ė j i m a s apie D i e v ą , o k a l b ė j i m a s a p i e j o Šventąjį Raštą.
N u o O r i g e n o p r a s i d e d a tradicija k a l b ė t i ir a p i e tiesio
ginę, moralinę (psichinę) bei mistinę (pneumatinę) pras
m e s . Iš čia k i l o ir t i e s i o g i n ė , t r o p o l o g i n ė b e i a l e g o r i n ė
triada, k u r i p a m a ž u t r a n s f o r m a v o s i į teoriją a p i e k e t u r i a s
Š v . R a š t o prasrfies: p a ž o d i n ę , a l e g o r i n ę , m o r a l i n ę ir a n a -
g o g i n ę (prie p a s t a r o s i o s dar s u g r į š i m e ) .
B ū t ų p u i k u ( t a č i a u n e čia) p a s e k t i š i o i n t e r p r e t a v i m o
d i a l e k t i k ą ir pažiūrėti, k a i p lėtai v y k o j o legitimacija: v i e n a
v e r t u s , „ t e i s i n g a s " a b i e j ų T e s t a m e n t ų i n t e r p r e t a v i m a s įtei
sina Bažnyčią kaip interpretacinės tradicijos saugotoją,
a n t r a v e r t u s , i n t e r p r e t a v i m o tradicija įteisina t e i s i n g ą in
t e r p r e t a v i m ą . N u o p a t p r a d ž i ų s u s i d a r ė tarsi h e r m e n e u -
tinis ratas, t a č i a u šis r a t a s s u k a s i taip, k a d iš p r i n c i p o at
m e t a v i s u s B a ž n y č i o s neįteisintus i n t e r p r e t a v i m u s , k u r i e ,
n e į t e i s i n d a m i B a ž n y č i o s , j o s neįteisina k a i p a u t o r i t e t o , g e
b a n č i o įteisinti p a č i u s i n t e r p r e t a v i m u s .
N u o p a t p r a d ž i o s ir o r i g e n i š k o j i , ir a p s k r i t a i B a ž n y č i o s
T ė v ų h e r m e n e u t i k a b u v o l i n k u s i teikti p i r m e n y b ę t o k i a m
92
i n t e r p r e t a v i m u i ( n o r s ir p r i s i d e n g i a n t į v a i r i a i s p a v a d i
n i m a i s ) , kuris kitaip dar v a d i n t a s tipologiniu: į S e n o j o T e s
t a m e n t o p e r s o n a ž u s b e i įvykius (dėl j ų v e i k s m ų b e i y p a
tybių) žvelgiama kaip į Naujojo Testamento personažų
t i p a ž u s , p i r m a v a i z d ž i u s , p r o t o t i p u s . B e t k u r i u o atveju ši
tipologija n u m a t o , k a d tai, k a s turi p e r k e l t i n ę p r a s m ę (ne
s v a r b u , tai tipas ar s i m b o l i s , ar a l e g o r i j a ) , y r a alegorija,
k u r i susijusi n e su b ū d u , k u r i u o faktai p e r t e i k i a m i k a l b o s
ž e n k l a i s , b e t s u p a č i a i s faktais. Č i a s u s i d u r i a m e s u skir
t u m u t a r p allegoria in verbis ir allegoria infactis. Perkeltinės
p r a s m ė s reikia ieškoti n e tiek M o z ė s ar P s a l m y n o ž o d ž i u o
s e ( n e b e n t i š s k y r u s t u o s atvejus, k a i tas ž o d i s y r a m e t a
foriškas), k i e k p a č i u o s e S e n a j a m e T e s t a m e n t e a p r a š y t u o s e
į v y k i u o s e , iš a n k s t o D i e v o n u m a t y t u o s e , l y g Š v e n t o j i is
torija b ū t ų J o r a n k a p a r a š y t a k n y g a , tarsi N a u j o j o T e s t a
3
m e n t o figūra ( s i m b o l i s ) .
R y ž t i n g a i šios p r o b l e m o s ė m ė s i šv. A u g u s t i n a s ir su
g e b ė j o j ą išspręsti, k a d a n g i , k a i p s a k y t a (žr. T o d o r o v 1977,
1978; E c o 1 9 8 4 , 1 ) , jis b u v o pirmasis autorius, kuris, rem
d a m a s i s p e r p r a s t a s t o i k ų k u l t ū r a , s u k ū r ė ž e n k l o teoriją
( k u r i d a u g e l i u a s p e k t ų yra g i m i n i n g a S a u s s u r e ' o teorijai,
n o r s s u k u r t a g e r o k a i a n k s č i a u ) . K i t a i p tariant, šv. A u g u s
t i n a s b u v o p i r m a s i s , k u r i s s u g e b ė j o b ū t i n e s u v a r ž y t a s tarp
ž e n k l ų , k u r i e y r a ž o d ž i a i , ir d a i k t ų , k u r i e gali f u n k c i o
n u o t i k a i p ž e n k l a i , k a d a n g i p u i k i a i ž i n o j o ir r y ž t i n g a i tvir
tino, k a d signum est enim res, praeter speciem ąuam ingerit
sensibus, aliud aliąuid ex se faciens in cogitationem venire,
3
Ž r . bibliografijoje i š s a m i a u s i ą šios srities v e i k a l ą , m o n u m e n t a l ų j į D e
L u b a c 1 9 5 9 - 1 9 6 4 . A u e r b a c h a s 1 9 4 4 m e t ų knygoje a p g a i l e s t a v o , k a d ty
r i n ė t o j a m s iš e s m ė s n ė r a a i š k u s s k i r t u m a s t a r p f i g ū r a t y v a u s m e t o d o
(tipiškos krikščionybės n a u j o v ė s ) ir alegorinio m e t o d o ( p a g o n y b ė s pali
k i m o ) . R e m d a m a s i s D e L u b a c o ( 1 9 5 9 - 1 9 6 4 ) ir P ė p i n o ( 1 9 5 8 ) surinkta m e
d ž i a g a , m a n a u , kad f i g ū r a t y v ų m e t o d ą g a l i m a identifikuoti su allegoria in
factis.
93
ž e n k l a s yra d a i k t a s , p r i m e n a n t i s k a ž k ą kita, n e p r i k l a u
s o m a i n u o to į s p ū d ž i o , k u r į d a i k t a s tiesiogiai kelia m ū s ų
j a u s m a m s {De doctrina christiana II, 1, 1 ) . N e visi daiktai
y r a ž e n k l a i , b e t visi ž e n k l a i išties yra daiktai, ir b e ž e n k l ų ,
ž m o g a u s s u k u r t ų n o r i n t k ą n o r s ž y m ė t i , y r a d a i k t ų įr įvy
k i ų ( k o d ė l gi n e f a k t ų ir p e r s o n a ž ų ? ) , k u r i e gali b ū t i lai
k o m i ž e n k l a i s a r b a ( p a v y z d ž i u i , Š v e n t o s i o s istorijos at
veju) a n t g a m t i š k a i f u n k c i o n u o t i k a i p ž e n k l a i , i d a n t j u o s
ir b ū t ų g a l i m a p e r s k a i t y t i k a i p ž e n k l u s .
Šv. A u g u s t i n a s biblinių tekstų s k a i t y m o ėmėsi apsi
ginklavęs visomis lingvistinėmis-retorinėmis priemonė
mis, kurias j a m galėjo pasiūlyti dar nesunaikinta vėlyvoji
l o t y n i š k a i k a l b a n t i k u l t ū r a (žr. M a r r o u 1 9 5 8 ) . Š i e m s t e k s
t a m s j i s p r i t a i k ė lectio p r i n c i p u s , k a d a t k u r d a m a s t e i s i n g ą
p u n k t u a c i j ą g a l ė t ų d i f e r e n c i j u o t i t e k s t o , recitatio, judi-
dum, b e t s v a r b i a u s i a - enarratio ( k o m e n t a r a s ir a n a l i z ė )
b e i emendatio ( k ą š i a n d i e n g a l ė t u m e p a v a d i n t i t e k s t o kri
t i k a a r b a filologija) p i r m i n ę p r a s m ę . Š i t a i p j i s m o k ė , k a i p
atskirti n e a i š k i u s ir d v i p r a s m i u s ž e n k l u s n u o a i š k i ų , k a i p
n u s p r ę s t i , ar ž e n k l a s turi b ū t i s u p r a n t a m a s t i e s i o g i n e , ar
p e r k e l t i n e p r a s m e . J a m t e k o i m t i s ir v e r t i m o p r o b l e m o s ,
n e s j i s p u i k i a i ž i n o j o , j o g S e n a s i s T e s t a m e n t a s b u v o ra
š y t a s n e l o t y n i š k a i , t.y. n e ta k a l b a , k u r i a t e k s t a s g a l ė j o
j a m būti visiškai prieinamas, tačiau šv. Augustinas ne
m o k ė j o h e b r a j i š k a i - t o d ė l k a i p ultima ratio s i ū l ė s u g r e
tinti v e r t i m u s a r b a p a t i k r i n t i s p ė j a m ą p r a s m ę p a g a l k o n
tekstą (pagaliau, nepaisant savo lingvistinių spragų, jis
nepasikliauja žydais, kurie net galėję iškraipyti originalo
t e k s t ą , p r i e š t a r a u d a m i t i e s a i , k u r i t a i p a i š k i a i j i e m s atsi
vėrė...).
S p r ę s d a m a s š i ą p r o b l e m ą , j i s i š v e d ė ir š i a n d i e n t e b e -
galiojančią taisyklę, kaip atpažinti perkeltinės prasmės
p o s a k i u s - n e t i e k t r o p u s ar k i t a s r e t o r i n e s figūras, k i e k
t e k s t o strategijos b ū d u s , k u r i u o s š i a n d i e n (ir m o d e r n i ą j a
94
p r a s m e ) į v a r d y t u m e k a i p s i m b o l i n i u s . J i s p u i k i a i žinojo,
k a d m e t a f o r ą ar m e t o n i m i j ą g a l i m a l e n g v a i atpažinti, n e s
jas i n t e r p r e t u o j a n t p a ž o d ž i u i , t e k s t a s gali p a s i r o d y t i arba
beprasmis, arba vaikiškai melagingas. Bet kaip vertinti
t o k i a s a t k a r p a s ( d a ž n i a u s i a i tai ištisos frazės, p a s a k o j i m a i ,
o n e atskiri v a i z d a i ) , k u r i o s gali turėti t i e s i o g i n ę p r a s m ę ,
b e t k u r i o m s interpretatorius tiesiog priverstas suteikti per
keltinę (figūratyvią) p r a s m ę (pavyzdžiui, alegorijoms)?
Š v . A u g u s t i n a s teigia, k a d p e r k e l t i n ę p r a s m ę t u r i m e
t i e s i o g „ u ž u o s t i " k i e k v i e n ą kartą, kai Š v e n t a j a m e R a š t e
k a l b a m a apie tiesiogiai suprantamus, tačiau, atrodytų,
p r i e š t a r a u j a n č i u s t i k ė j i m o tiesai a r b a d o r o v ė s p r i n c i p a m s
dalykus. Nusidėjėlė Magdalietė Kristaus kojas sutepė
k v a p n i a i s aliejais ir n u š l u o s t ė s a v o p l a u k a i s . A r tai reiškia,
kad Išganytojas pasidavė tokiam nepadoriam pagoniškam
r i t u a l u i ? Ž i n o m a , k a d n e . V a d i n a s i , p a s a k o j i m a s turi k a ž
k o k i ą kitą p r a s m ę .
Antrąją p r a s m ę t u r i m e „ u ž u o s t i " n e t ir tada, k a i Š v e n t
raštyje k a l b a liejasi p e r k r a š t u s , tvinsta ž o d ž i a i s a r b a v a r
t o j a m i p a ž o d ž i u i s k u r d ū s p o s a k i a i . Š i o s d v i s ą l y g o s tie
s i o g g l u m i n a s a v o s u b t i l u m u ir, p a b r ė ž i u , š i u o l a i k i š k u m u
( n e p a i s a n t to, k a d šią m i n t į A u g u s t i n u i galėjo p a k i š t i ir
4
kiti a u t o r i a i ) . Š i s k a l b o s s r a u t a s a t s i r a n d a tada, kai t e k s t e
p e r n e l y g ilgai s u s t o j a m a p a s a k o j a n t a p i e t i e s i o g i n ę p r a s
m ę t u r i n č i u s d a l y k u s ir t o k s įkyrus a p r a š y m a s a t r o d o n e
reikalingas. P a m ą s t y k i m e būtent nūdieniškai, k o d ė l gi
M o n t a l e t i e k d a u g s a v o „ s e n o v i n i ų e i l i ų " skiria a p r a š y t i ,
k a i p v i e n a s n a k t i n i s d r u g y s a u d r i n g ą n a k t į įlėkęs n a m a n
b l a š k o s i v i r š stalo, „ b e p r o t i š k a i s k l a i d y d a m a s l a p u s " ? T o
dėl, k a d d r u g y s - tai k a ž k a s d a u g i a u (tai p o e t a s p a t v i r t i n a
4
Ž r . , p a v y z d ž i u i , šv. J e r o n i m ą (In Matt. X X I , 5 ) : cum historia vel impo-
sibilitatem habeat vel turpitudinem, ad aliora transmittimur; arba O r i g e n ą (De
principus, 4, 2, 9 ą 4, 3 , 4 ) , a n o t kurio, Šventoji D v a s i a į t e k s t ą įterpia
m a ž y t e s n e r e i k š m i n g a s detales nelyg s a v o pranašiškos prigimties ž y m e s .
95
pabaigoje). A n o t A u g u s t i n o , tas pat ir su s e m a n t i š k a i skur

džiais pasakymais, pavyzdžiui, tikriniais vardais, skai
čiais, t e c h n i n i a i s t e r m i n a i s , u ž k u r i ų a k i v a i z d ž i a i s l y p i
kitokia p r a s m ė .
Tai yra h e r m e n e u t i n ė s taisyklės (kaip įvairius f r a g m e n
tus i d e n t i f i k u o t i p a g a l antrąją p r a s m ę ) , b e t A u g u s t i n u i j o s
tampa tiesiog semiotinėmis-lingvistinėmis taisyklėmis:
p r i v a l u i e š k o t i d e k o d i f i k a c i j o s r a k t o , k a d a n g i reikia tei
s i n g a i interpretuoti, t.y. interpretuoti p a n a u d o j u s t i n k a m ą
k o d ą . K a l b ė d a m a s a p i e ž o d ž i u s , A u g u s t i n a s ž i n o , k u r rei
kia i e š k o t i t a i s y k l i ų , t.y. i e š k o t i r e t o r i k o j e b e i k l a s i k i n ė j e
gramatikoje: čia didelių s u n k u m ų neiškyla. Tačiau A u
g u s t i n a s ž i n o ir tai, k a d Š v e n t a s i s R a š t a s b y l o j a n e v i e n tik
in verbis, b e t ir in factis (De doctr. III, 5, 9 - a r b a allegoria
historiae b e i allegoria sermonis, De vera religione 5 0 , 9 9 ) , todėl
jis k v i e č i a s a v o s k a i t y t o j ą įgyti e n c i k l o p e d i š k ą p a ž i n i m ą
(ar b e n t j a u t o k į , k o k į galėjo suteikti v ė l y v o s i o s a n t i k o s
pasaulis).
J e i g u j a u Biblija m u m s s a k o k a ž k ą s a v o p e r s o n a ž a i s ,
objektais ir įvykiais, j e i g u įvardija gėles, g a m t o s s t e b u k l u s ,
a k m e n i s , n a u d p j a s i m a t e m a t i k o s s u b t i l y b ė m i s , tai t e n k a
aiškintis, k ą t r a d i c i n i o ž i n o j i m o p o ž i ū r i u r e i š k i a šie ak
menys, gėlės, stebuklai, skaičiai.
5. Enciklopediškas alegorizmas
K a i p tik t o d ė l v i d u r a m ž i a i s i m t a s i r e n g t i e n c i k l o p e d i j a s .
D a r h e l e n i z m o l a i k o t a r p i u , p a g o n y b ė s k r i z ė s , naujųjų
k u l t ų a t s i r a d i m o b e i p i r m ų j ų m ė g i n i m ų t e o l o g i š k a i or
g a n i z u o t i k r i k š č i o n y b ę laikais, p a s i r o d ė t r a d i c i n i ų g a m t o s
ž i n i ų r e g i s t r a i , ž y m i a u s i a s j ų b ū t ų P l i n i j a u s Historia na-
turalis. Iš šių bei panašių šaltinių ilgainiui išsirutuliojo
enciklopedijos, kurių svarbiausias bruožas - j ų struktūra
a cumulo (pagal grupes). Jos b ū d a v o prigrūstos žinių apie
gyvūnus, augalus, akmenis, egzotiškus kraštus, nekvar-
96
šinant galvos, kurios žinios yra p a t i k i m o s , o kurios tik

m i t i n ė s , ir n e t n e b a n d a n t k i e k g r i e ž č i a u j a s s i s t e m i n t i .
T i p i š k a s t o k i o r i n k i n i o p a v y z d y s y r a Physiologus, tarp
II ir I V a. p o K r . g i m . p a r a š y t a s g r a i k i š k a i s i r ų b e i e g i p
tiečių aplinkoje, o vėliau išverstas bei perfrazuotas lo
t y n i š k a i ( b e to, j i s b u v o i š v e r s t a s į e t i o p ų , a r m ė n ų , s i r ų
k a l b a s ) . Iš Fiziologo išsirutuliojo visi viduramžių bes-
t i a r i j a i - tai b u v o p a g r i n d i n ė e n c i k l o p e d i j ų v e r s m ė p e r
visus viduramžius.
Fiziologe surinkta visa, kas b u v o ž i n o m a apie tikrus
ir į s i v a i z d u o j a m u s g y v ū n u s . G a l i m a t i k ė t i s , k a d a u t o
rius nuodugniai, tvirtai kalbės apie gerai ž i n o m u s , o su
n e ž a b o t a f a n t a z i j a - a p i e ž i n o m u s t i k iš n u o g i r d ų : ž o
džiu, k a d tiksliai apibūdins varną, o labai miglotai -
vienaragį. Bet taip nėra: jis gana išsamiai apibūdina
a b i e j ų g y v ū n ų s a v y b e s , t a č i a u y r a n e t i k s l u s a b i e m at
v e j a i s . V i s k a s y r a ž i n o m a , n e s tai y r a m i n ė j ę s k o k s n o r s
t o l i m a s a u t o r i t e t i n g a s a u t o r i u s , ir s y k i u v i s k a s y r a n e
ž i n o m a , n e s tai s t e b u k l i n g ų a t r a d i m ų š a l t i n i s ir s l ė p i
ningų dermių pagrindas.
Fiziologe i š s a k o m a savita, n o r s ir n e l a b a i aiški, p a s a u l i o
f o r m o s idėja: v i s o s s u k u r t o s b ū t y b ė s b y l o j a a p i e D i e v ą .
Tad į kiekvieną gyvūną, jo formą bei elgseną dera žvelgti
kaip į aukštesnės realybės simbolį.
Ežiai yra rutulio formos ir padengti spygliais. Fiziologas pa
pasakojo, kaip ežys ropščiasi į vynmedį siekdamas uogų. Po
to, numetęs uogas žemėn, raičiojasi ant jų, susismeigia jas ant
spyglių ir neša savo vaikams, palikdamas pliką uogienoją.
K o d ė l e ž i u i priskirtas t o k s k e i s t a s įprotis? O gi t o d ė l ,
k a d b ū t ų g a l i m a pritaikyti d e r a m ą m o r a l i n į p a m o k y m ą :
t i k i n t y s i s turi v i s ą laiką k a b i n t i s į d v a s i n į V y n m e d į ir n e
leisti t e n r o p š t i s b l o g i o d v a s i a i b e i n u g r a u ž t i v i s a s k e k e s .
V ė l e s n ė s e n c i k l o p e d i j o s , k u r i o s e p a g a l Fiziologo modelį
a p r a š i n ė j a m i tikri b e i fantastiniai g y v ū n a i , k i e k s u p a i n i o j a
7.-619 Q n
šį s i m b o l i n i ų p a s a k o j i m ų ž a i s m ą , n e t įvelia p r i e š t a r a v i
mų; o paskui, sudarant naujas enciklopedijas, registruo
j a m o s ir š i o s p r i e š t a r i n g o s p r a s m ė s . L i ū t a s galėjo s i m b o
lizuoti ir J ė z ų , ir šėtoną. Liūtas, kuris n o r ė d a m a s a p g a u t i
medžiotojus, u o d e g a užšluoja s m ė l y j e s a v o p ė d s a k u s , s i m
bolizuoja n u o d ė m i ų atpirkimą. Liūtas, savo kvėptelėjimu
trečiąją d i e n ą a t g a i v i n a n t i s n e g y v ą g i m u s į liūtuką, s i m
b o l i z u o j a P r i s i k ė l i m ą . T a č i a u tas liūtas, s u k u r i u o k o v o j o
S a m s o n a s ir D o v y d a s p l a č i a i i š ž i o d ę j a m n a s r u s , s i m b o
lizuoja p r a g a r o b e d u g n ę . J u k ir 21-ojoje p s a l m ė j e g i e d a m a
„salva me de ore leonis".*
V I I a m ž i u j e p a s i r o d ž i u s i o s e I z i d o r i a u s S e v i l i e č i o Eti
mologijose m e d ž i a g a s k i r s t o m a į s k y r i u s , o s k i r s t y m o kri
terijus y r a atsitiktinis ar b e n t p r i k l a u s o m a s n u o atsitik
tinumų. Atrodo, kad pradžioje vadovaujamasi skirstymu
į laisvuosius m e n u s (gramatika, dialektika, retorika, ma
t e m a t i k a , m u z i k a , a s t r o n o m i j a ) , t a č i a u toliau, p o trivium
ir cįuadrivium**, e i n a m e d i c i n a , p o to a p t a r i a m i į s t a t y m a i
ir laikai, B a ž n y č i o s k n y g o s ir v e i k l a , k a l b a m a a p i e D i e v ą
ir a n g e l u s , a p i e B a ž n y č i ą , k a l b a s , g i m i n y s t ė s r y š i u s , k e i s
tus ž o d ž i u s , p a s a k o j a m a a p i e ž m o g ų ir b a i d y k l e s , a p i e g y
v ū n u s , p a s a u l i o šalis, p a s t a t u s , l a u k u s , a p i e a k m e n i s ir
m e t a l u s , ž e m ė s ūkį, a p i e k a r ą ir ž a i d i m u s , laivus, a p d a r u s ,
n a m ų a p y v o k o s ir v a l s t i e č i ų įnagius.
S k i r s t o m a a k i v a i z d ž i a i b e t v a r k o s ir m i n t y s e i š k y l a toji
Borgeso klasikinė netinkama taksonomija:
Gyvūnai skirstomi į: a) priklausančius imperatoriui, b) bal

zamuotus, c) prijaukintus, d)paršelius, e) sirenas, f) pasakų
gyvūnus, g) laukinius šunis, h) įtrauktus į šią klasifikaciją, i)
beprotiškai judančius, k) nutapytus su geriausiu kupranu-
* Gelbėk m a n e iš liūto n a s r ų (lot).
** P a g r i n d i n ė s v a d . laisvųjų m e n ų , s u d a r i u s i ų v i d u r a m ž i ų š v i e t i m o p a
g r i n d ą , sritys.
98
gario šerių teptuku, 1) et coetera, m) besimylinčius, n) iš tolo

atrodančius kaip musės...
[Emporio celeste di conoscimenti benevoli, veikale Altre inąuisitioni)
Izidoriaus klasifikacija a t r o d o r a c i o n a l e s n ė nei B o r g e s o ,

o a t s k i r o s d a l y s s a v o r u o ž t u s k i r s t o m o s taip: skyriuje a p i e
laivus, n a m u s bei drabužius yra poskyriai apie mozaikas
ir tapybą, s k y r i u s apie g y v ū n u s s k i r s t o m a s : a p i e žvėris,
mažuosius gyvūnus, gyvates, kirmėles, žuvis paukščius
ir m a ž u o s i u s s p a r n u o č i u s .
E n c i k l o p e d i j a a cumulo atsirado epochoje, kai dar ne
b u v o sukurta galutinė pasaulio koncepcija, todėl encik-
l o p e d i s t a i r i n k d a v o , s u r a š y d a v o , p r i d ė d a v o v i e n tik iš
s m a l s u m o ir tarsi n u o l a n k u m o s e n o v e i s p i r i a m i .
K i t a e n c i k l o p e d i j ų f o r m a k i l o iš l a b i a u a p i b r ė ž t o s , n o r s
ir v i s i š k a i a b s t r a h u o t o s t e o r i n ė s h i p o t e z ė s a p i e p a ž i n i m o
s i s t e m ą . T i p i š k a s toks m o d e l i s y r a XIII a m ž i u j e V i n c e n t o
d e B e a u v a i s p a r a š y t a s t r i g u b a s t r a k t a t a s Speculum matus
(Speculum doctrinale, historiale, naturale), sukurptas scho
lastinės summos pavyzdžiu.
Speculum naturale m e d ž i a g a s k i r s t o m a r e m i a n t i s n e filo
sofiniais kriterijais ar statiška t a k s o n o m i j a , o atsižvelgiant į
istorinę p e r s p e k t y v ą p a g a l p a s a u l i o s u k ū r i m o dienas: pir
moji diena, Kūrėjas, jutiminis pasaulis, šviesa; antroji diena,
v a n d e n y s ir t v i r t u m a (firmamentum); ir taip toliau, k o l pri
e i n a m a iki g y v ū n ų , ž m o g a u s k ū n o s u k ū r i m o , iki p a t ž m o
nijos istorijos.
N u o P l i n i j a u s e n c i k l o p e d i j ų ( r a š y m o ) istorija p l ė t o j a s i
5
svaiginančiu greičiu. Užtenka paminėti po Plinijaus
5
V i d u r a m ž i ų enciklopedijų istorija p e r ž e n g i a šio skyriaus ir šios k n y g o s
ribas d a r ir dėl to, kad enciklopedijos e l e m e n t ų g a l i m a aptikti n e v i e n a m e
teologų ir filosofų veikale. Plačiau susipažinti ir i š s a m i ą bibliografiją šia
tema g a l i m a rasti: Garfagnini 1 9 7 8 , Beonio-Brocchieri F u m a g a l l i 1 9 8 1 , V
skyrius in Gilson 1944, B o l o g n a 1 9 7 7 , Guglielminetti 1 9 7 5 , Zaganelli 1 9 8 5 ,
Barisone 1982, Z a m b o n 1977, K a p p l e r 1980, C a r r e g a - N a v o n e 1 9 8 3 .
99
p a s i r o d ž i u s i a s : S o l i n o Collectanea rerum memorabilium ar

b a Polihistor (II a.), De rebus in oriente mirabilibus (gal V I I I
a.), Epistula Alexandri (VII a.), I z i d o r i a u s Etymologiae, įvai
r ū s f r a g m e n t a i B ė d o s ir B e a t o iš L i e b a n o s (VIII a.) v e i k a
l u o s e , R a b a n o M a u r o De rerum naturis ( I X a.), A e t h i c o
I s t e r i o Cosmographia ( V I I I a.), v e i k a l a s Liber monstrorum
de diversis generibus ( I X a.), įvairūs K u n i g o J o n o l a i š k o
v a r i a n t a i ( X I I a. p r . ) . Iš d v y l i k t o j o š i m t m e č i o d a r t u r i m e
ir garsiąją K e m b r i d ž o B e s t i a r i j a u s versiją, H u g o n o V i k t o -
r i š k i o Didascaslicon, V i l h e l m o iš C o n c h e s De philosophia
mundi, H o n o r i j a u s A u g u s t o d u n i e č i o De imagine mundi,
A l e k s a n d r o N e c k h a m o De naturis rerum b e i X I I ir X I I I
amžių sandūroje Bartolomėjaus Anglo parašytą De
proprietatibus rerum. P o to e i n a T o m o iš C a n t i m p r ė De
natūra rerum, natūralistiniai Alberto Didžiojo darbai, jau
m i n ė t a s V i n c e n t o iš B e a u v a i s Speculum, Henriko Bate's
Speculorum divinorum et ąuorundam naturalium, gausybė
puslapių Rogerio Bacono bei Raimondo Lulijaus veika
l u o s e . K ą j a u k a l b ė t i a p i e M a r c o P o l o Millione bei vėles
n i u s s e k i m u s , p a v y z d ž i u i , įvairius M a n d e v i l l e ' i o k e l i o
n i ų a p r a š y m o v a r i a n t u s a r b a J a c o p o di S a n s e v e r i n o Libro
piccolo di meraviglie. B e to, d a r r e i k t ų p a m i n ė t i B r u n e t t o
L a t i n i Tresor ir Tesoretto, R e s t o r o A r e t i e č i o ( d ' A r e z z o ) La
composizione del mondo.
K a i k u r i o s šios e n c i k l o p e d i j o s yra atvirai m o r a l i z u o j a n
čio p o b ū d ž i o , k i t o s d a u g i a u s i a d ė m e s i o skiria Š v e n t o j o
R a š t o interpretacijai. V i e n o s j ų tiesiog trykšta fantazija, o
k i t o s grįstos a t i d ž i a i s s t e b ė j i m a i s . V i s o s kartojasi ir cituoja
v i e n a kitą. D a u g u m a j ų a t s i r a d o v e i k i a u s i a i t o d ė l , k a d
h e r m e n e u t i k o s s p e c i a l i s t a m s reikėjo i n f o r m a c i j o s šifruoti
a l e g o r i j a s infactis. O k a d a n g i v i d u r a m ž i a i s autoritetas n e
b u v o tvirtas d a l y k a s ir k i e k v i e n a s v ė l e s n ė s k a r t o s e n c i k -
l o p e d i s t a s a t r o d y d a v o tarsi n y k š t u k a s , s t o v i n t i s ant a n k s
tesnių enciklopedistų pečių, nekildavo jokių problemų
100
d a u g i n a n t n e tik r e i k š m e s , b e t ir p a č i u s p a s a u l i o s u d e d a
m u o s i u s elementus, prasimanant naujų kūrinių b e i s a v y b i ų ,
k a d tai p a d ė t ų ( p a b r ė ž i a n t k ū r i n i ų y p a t u m ų k e i s t u m ą ir
tuo g e r i a u , j e i šie kūriniai, a n o t D i o n i s i j o , y r a n e p a n a š ū s į
j ų p e r t e i k i a m ą d i e v i š k ą p r a s m ę ) išreikšti p a s a u l į b e r i b i u
žodžių konstravimu.
T a i n u o s t a t a , k u r i ą D e B r u y n e ' a s ir kiti a u t o r i a i v a d i n a
universaliuoju alegorizmu ir k u r i ą g a l i m a a p i b e n d r i n t i v i e
n u R i c h a r d o V i k t o r i š k i o teiginiu:
Habent corpora omnia ad inuisibilia bona similitudinem.
Visi k ū n a i p a n a š ū s į n e m a t o m ą gėrį.
(Benjamin major, P L 196, kol. 9 0 )
6. Universalusis alegorizmas
Š i a p r a s m e v i d u r a m ž i a i iki g a l o i š s ė m ė A u g u s t i n o p r i e
s a k ą : k a d a n g i e n c i k l o p e d i j o j e k a l b a m a a p i e tai, k o k i o s
y r a Š v e n t r a š t y j e į s c e n ą v e d a m ų d a l y k ų p r a s m ė s , ir j e i g u
šie d a l y k a i y r a p a s a u l i o , a p i e k u r į Š v e n t r a š t i s k a l b a ( m
factis), p u o š y b o s s u d e d a m i e j i e l e m e n t a i , tai f i g ū r a t y v u s
s k a i t y m a s g a l i sietis n e t i k s u p a s a u l i u , k o k į p r i s t a t o B i b
lija, b e t ir t i e s i o g i a i s u p a s a u l i u , k o k s j i s y r a . „ S k a i t y t i "
p a s a u l į t a r y t u m k o k į s i m b o l i ų r i n k i n į - tai g e r i a u s i a s b ū
d a s į g y v e n d i n t i D i o n i s i j o n u o s t a t a s ir s u k u r t i b e i s u t e i k t i
d a i k t a m s d i e v i š k u s v a r d u s (o d r a u g e n u s a k y t i m o r a l u
m o principus, raišką, g y v e n i m o taisykles, p a ž i n i m o m o
delius).
Š i u o a t v e j u tai, k a s b u v o v i e n o d a i v a d i n a m a v i d u r a m
žių simbolizmu arba alegorizmu, išsiskyrė į du skirtingus
kelius. Skirtingus, bent jau žiūrint m ū s ų akimis, ieškan
č i o m i s p r i t a i k o m o s tipologijos. T a č i a u a b u d u n u o l a t s u
sipina, y p a č j e i t u r i m e o m e n y , k a d n e t ir p o e t a i b u v o l i n k ę
kalbėti kaip Šventraštis.
101
Visuotinis simbolizmas
(aliud dicitur aliud demonstratur)
metafizinė pansemiozė alegorizrnas
universalusis Šventojo Rašto ir liturginis poetinis

(in factis) (in verbis ir in factis) (in verbis)
D a r s y k į s i m b o l i z m o ir a l e g o r i z m o atskirtis d u o d a n a u
d o s . M e t a f i z i n ė p a n s e m i o z ė - tai k o n c e p c i j a , a t s i r a d u s i
k a r t u s u D i o n i s i j o Dieviškaisiais vardais, teigianti figūra-
t y v a u s p a s a k o j i m o g a l i m y b ę , b e t iš e s m ė s j i susilieja s u
e s y b ė s a n a l o g i j o s (analogia entis) teorija, ir t o d ė l t a m p a
semiotiniu pasaulio suvokimu, kai kiekvienas padarinys
y r a s a v o p r i e ž a s t i e s ž e n k l a s . S u p r a s d a m i , k a s yra p a s a u l i s
viduramžių neoplatonikui, pamatysime, jog šiame kon
t e k s t e k a l b a m a n e tiek a p i e a l e g o r i n į ar m e t a f i z i n į ž e m i š
k ų j ų ir d a n g i š k ų j ų k ū n ų p a n a š u m ą , k i e k a p i e j ų d a u g i a u
filosofinę r e i k š m ę , k u r i y r a susijusi s u „ d i d ž i o s i o s b ū t i e s
g r a n d i n ė s " n e p e r t r a u k i a m a p r i e ž a s č i ų ir p a d a r i n i ų s e k a
(žr. L o v e j o y 1 9 3 6 ) .
K a l b a n t a p i e Š v e n t r a š č i o a l e g o r i z m ą in factis - ir t u r i n t
o m e n y , k a d Š v e n t o j o R a š t o interpretaciją s u n k i n a d a r tai,
j o g r e i k i a d ė m e s į k r e i p t i ir į alegorijas in verbis - tai v i s a
p a t r i s t i n ė ir s c h o l a s t i n ė tradicija liudija, j o g Šventąją K n y
gą būtina nuolat tyrinėti lyg kokį raštų mišką (latissima
scripturae sylva, O r i g e n a s , In Ez. 4 ) , s l ė p i n i n g ą d i e v i š k ą
o k e a n ą ar labirintą (oceanum et mysteriosum dei, ut sic loąuar,
labyrinthum, J e r o n i m a s , In Ez. 14). O šį h e r m e n e u t i n į n e
p a s o t i n a m u m ą t e l i u d y s ši citata:
Scriptura sacra, morem rapidissimi fluminis tenens, sic humanarum

mentium profunda replet, ut semper exudet; sic haurientes satiat, ut
102
inexhausta permaneat. Profluunt ex ea spiritualium sensuum gurgites

abundantes, et transeuntibus aiiis, alia surgunt: immo, non transeun-
tibus, quia sapientia immortaiis est: sed emergentibus et decorem suum
ostentibus aiiis, alii non deficientibus succedunt sed manentes subse-
•quuntur, ut unusquisquepro modo capacitatis auae in ea reperiat unde
se copióse reficiat et aiiis unde sefortiter exercent derelinquat.
Šventasis Raštas, srūvantis kaip srauniausia upė, taip žmo

gaus protą užlieja, kad visad per kraštus plūsta; bet taip bese-
miančius iš jo pasotina, kad niekad neišsenka. Iš jo tvinsta
neišsenkantys dvasingų jausmų vandenys ir vieniems jų nu
tekant, kiti išteka. Netgi ne „nutekant", nes išmintis yra ne
mirtinga, bet vieniems „paviršiun kylant" ir grožybę savo
rodant, kiti teka paskui šituos, kurie nesenka, o visi banguoja
nesumažėdami. Todėl kiekvienas pagal savo išgales Šven
tajame Rašte atsigaivina, o kitiems palieka galimybę lavintis.
(Gilbertas iš Stanfordo, In Cant. Prol., p a g a l L e c l e r q 1 9 4 8 , p. 2 2 5 )
L y g i a i taip n e p a s o t i n a m a i b u v o t y r i n ė j a m a s ir p a s a u l i o
labirintas, a p i e k u r į j a u k a l b ė j o m e .
P o e t i n i s a l e g o r i z m a s (kurio v i e n a s iš v a r i a n t ų b ū t ų li
turginis alegorizmas arba apskritai bet koks kalbėjimas
ž m o g a u s s u k u r t o m i s v a i z d i n ė m i s ar ž o d i n ė m i s f i g ū r o
m i s ) , atvirkščiai, y r a r e t o r i n i o d e k o d i f i k a v i m o e r d v ė .
V i s i š k a i aišku, k a d š i u o p o ž i ū r i u k a l b ė j i m a s a p i e D i e v ą
ir apie g a m t ą - g a n a skirtingi dalykai. Iš tikrųjų m e t a f i z i n ė
pansemiozė siekė eliminuoti vaizdavimą figūromis. Tai
t e o l o g i n ė ir filosofinė s r o v ė , grįsta n e o p l a t o n i k ų š v i e s o s
m e t a f i z i k a ar t o m i s t i n i u h i l o m o r f i z m u . A n t r a v e r t u s , u n i
versalusis alegorizmas suponuoja stebuklinį bei haliuci
n a c i n į v i s a t o s s u v o k i m ą , n e s a t s i ž v e l g i a m a n e į tai, k a s
y r a , b e t į tai, k ą g a l i m a įsivaizduoti. S k v a r b u s p r o t o pa
s a u l i s prieš m i t ų p r i s o d r i n t ą (affabulante) v a i z d u o t ė s pa
saulį, o tarp j ų - dvi a i š k i a i a p i b r ė ž t o s sferos: a l e g o r i n i s
Š v e n t r a š č i o s k a i t y m a s ir v i e š a s p o e t i n i ų , taip p a t ir p a s a u
lietinių ( k a i p Roman de la rose), a l e g o r i j ų k ū r i m a s .
103
7. Meninis alegorizmas
B e n e g e r i a u s i a i tokią k ū r i n i j o s b ū k l ę a p i b ū d i n a A l a n u i iš
Lilio p r i s k i r i a m o s eilutės:
Omnis mundi creatura Kiekvienas žemės kūrinys -

quasi liber et pictura lyg knyga ar piešinys
nobis est in speculum; yra mūs veidrodis;
nostrae vitae, nostrae mortis, žymė tikroji
nostri status, nostrae sortis mūsų gyvenimo ir mūs mirties,
fidele signaculum. mūsų likimo ir būties.
Nostrum statum pingit rosa, Rožė - kaip piešinys,
noster status decens glosa, mūsų būties tikrasis atspindys,
nostrae vitae lectio; Gyvenimui mūsų - pamoka;
quae dum prinio mane floret, Juk žydi ji anksti ryte,
defloratus flos effloret o vystanti gėlė bežydi
vespertino senio. tiktai amžiaus vakare.
(Rhytmus alter, P L 210, kol. 5 7 9 )
A l e g o r i n ė m e n o koncepcija ėjo greta alegorinės g a m

tos koncepcijos. Richardas Viktoriškis išplėtojo jas abi su
siejančią teoriją: visi D i e v o k ū r i n i a i s u k u r t i t a m , k a d b ū t ų
tarsi g y v e n i m o g a i r ė s ž m o g u i , b e t ž m o n i ų kūrybos vaisiai
vieni alegoriški, kiti ne. Literatūra lengvai atsiveria ale
gorijai, o p l a s t i n i a i m e n a i k u r i a i š v e s t i n e s a l e g o r i j a s , i m i
tuodami literatūrines personifikacijas (PL 196, kol. 92).
V i s d ė l t o m a t y t i , k a d žmogaus kūrybos a l e g o r i š k u m a s il
g a i n i u i t a m p a r y š k e s n i s n e i g a m t o s a l e g o r i š k u m a s , ir
p r i e i n a m a (to n e t e o r e t i z u o j a n t ) p r i e R i c h a r d u i v i s i š k a i
p r i e š i n g ų nuostatų: g a m t o s a l e g o r i š k u m a s vis labiau blan
ko, darėsi abejotinas ir k o n v e n c i o n a l u s , o į m e n ą (taip p a t
ir į p l a s t i n i u s m e n u s ) i m a m a ž v e l g t i p i r m i a u s i a k a i p į
išplėtotą d a u g y b ė s p r a s m i ų konstrukciją. Alegorinė pa
saulio p r a s m ė vis geso, o alegorinis poezijos stilius išliko
įprastas ir giliai s u l e i d ę s š a k n i s . P a ž a n g i o j i X I I I a m ž i a u s
104
m ą s t y s e n a r y ž t i n g a i a t s i ž a d ė j o a l e g o r i n ė s p a s a u l i o inter
pretacijos, tačiau p a g i m d ė alegorinių p o e m ų pirmtaką -
Roman de la rose. O š a l i a a l e g o r i j ų „ g a m y b o s " v i s a d a g y
v a v o a n t i k o s p o e t ų a l e g o r i n i s s k a i t y m o b ū d a s (žr. C o m -
paretti 1926).
T o k s m e n i n ė s k ū r y b o s ir s u v o k i m o b ū d a s š i u o l a i k i
n i a m ž m o g u i g a n a n e s u p r a n t a m a s , t o d ė l l i n k s t a m a tai
laikyti p o e z i j o s b l a n k u m o , s l o p s t a n č i o i n t e l e k t u a l u m o iš
raiška. B e abejo, v i d u r a m ž i ų a u t o r i a m s poezija ir plastiniai
m e n a i p i r m i a u s i a b u v o d i d a k t i n ė p r i e m o n ė , tą liudija ir
šv. T o m o (Quaestiones ąuodlibetales V I I , 6 , 3 , 2 ) teiginys, k a d
poezijai y r a b ū d i n g a tiesą i š s a k y t i s i m b o l i n e f o r m a . A l e
g o r i š k a i i n t e r p r e t u o t i p o e t u s - tai n e r e i š k ė p r i m e s t i p o e
zijai d i r b t i n ę ir s a u s ą s k a i t y m o s i s t e m ą ; a t v i r k š č i a i , tai
reiškė poeziją skaityti siekiant didžiausio galimo malo
n u m o , b ū t e n t - m a l o n u m o atskleisti d a i k t u s per speculum
et in aenigmate.
V i d u r a m ž i ų poezija n e a t s i e j a m a n u o intelekto. K i e k v i e
nai epochai būdinga savita poetinė jausena, todėl ne
g a l i m e r e m d a m i e s i s a v o pajauta spręsti, k ą j a u t ė v i d u r
a m ž i ų ž m o g u s . V a r g i a i b e g a l ė t u m e s a v y j e a t g a m i n t i tą
nenusakomą malonumą, su kokiu viduramžių žmogus,
s k a i t y d a m a s „ m a g o " V e r g i l i j a u s eiles, a t v e r d a v o ištisus
s i m b o l i ų p a s a u l i u s ( k i t a i p t a r i a n t , g a l J o y c e ' o ir E l i o t o
s k a i t y t o j a s g a l ė t ų pajusti k a ž k ą p a n a š a u s ? ) ; t a č i a u n e s u
v o k t i , k a d t o k i o s e p r a t y b o s e jis p a t i r d a v o tikrą d ž i a u g s
m ą - reiškia visiškai n e s u p r a s t i v i d u r a m ž i ų pasaulio. Štai
XII a m ž i a u s m i n i a t i ū r ų m e i s t r a s S a n t A l b a n o iš H ildes hei -
m o P s a l m y n o iliustracijose p a v a i z d a v o m i e s t o - t v i r t o v ė s
apsiaustį, b e t m a n y d a m a s , k a d v a i z d a s b u s n e p a k a n k a m a i
m a l o n u s akiai ar n e p a k a n k a m a i tikslus, p a ž y m i , j o g tai, k a s
v a i z d u o j a m a corporaliter, j ū s galite perskaityti spiritualiter,
t.y. ž i ū r ė d a m i į p a v a i z d u o t ą m ū š į m i n t y s e regėti g r u m
tynes, kurias j ū s kovojate, b l o g i o apgultieji. A k i v a i z d u , j o g
105
d a i l i n i n k o m a n y m u t o k s m i n i a t i ū r o s „ n a u d o j i m a s " yra
g e r o k a i v a i s i n g e s n i s ir s u t e i k i a d a u g i a u m a l o n u m o n e i
grynai vizualinis interpretavimas.
Be to, suteikti m e n u i a l e g o r i n ę p r a s m ę - r e i š k ė ž v e l g t i į
jį taip pat k a i p ir į g a m t ą , t.y. k a i p į g y v ą v a i z d i n i ų l o b y n ą .
Epochoje, kai gamta laikyta beribiu alegoriniu antgam
t i n i o p a s a u l i o a t s p i n d ž i u , m e n u i t a i k y t i tie p a t y s v e r t i
n i m o kriterijai.
Meninė komunikacija alegorijomis, aistringos Sugeri-
j a u s veiklos įkvėpta, s a v o v i r š ū n ę p a s i e k ė k a r t u s u g o t i k o s
m e n o b r a n d a . K a t e d r a , toji v i s o s v i d u r a m ž i ų civilizacijos
m e n i n ė summa, t a p o tarsi g a m t o s a t i t i k m e n i u , tikra k n y g a
ir t a p y b a (liber et pictura), k u r i a m a p a g a l o r i e n t u o t a s inter
p r e t a v i m o t a i s y k l e s , k u r i o s g a m t a i iš tikrųjų n e t i n k a m o s .
P a t i k a t e d r ų a r c h i t e k t o n i n ė s t r u k t ū r a ir n e t g e o g r a f i n ė
orientacija turėjo s a v o r e i k š m ę . T a č i a u d a r r e i k š m i n g e s n ė s
b u v o įvairios p o r t a l ų s t a t u l o s , k a r n i z ų p a b a i s o s ir gar-
gouilles, t. y. visa tai, k a s k a t e d r o j e įkūnijo tikrąją ž m o g a u s ,
j o istorijos, j o sąsajų s u v i s a t a s i n t e t i n ę viziją. „ S i m e t r i j ų ir
a t i t i k m e n ų tvarka, s k a i č i ų dėsniai, s a v o t i š k a s i m b o l i ų m u
z i k a p a s l a p t i n g a i t v a r k o šias m i l ž i n i š k a s a k m e n s e n c i k l o
p e d i j a s " ( F o c i l l o n 1947, p. 6 ) . P l ė t o d a m i šį p l a s t i n į d i s k u r
są, g o t i k o s m e i s t r ų f i g ū r a t y v a u s k a l b ė j i m o s u m a n y t o j a i
g r i e b ė s i a l e g o r i j o s m e c h a n i z m o , o tai, k a d naudojami
ženklai bus perskaityti, laidavo viduramžių sugebėjimas
atskleisti a n a l o g i j a s , i n t e r p r e t u o t i ž e n k l u s b e i s i m b o l i u s
s e k a n t tradicija, g e b ė j i m a s a t v a i z d ą „ i š v e r s t i " į j o d v a s i n į
atitikmenį.
K a t e d r ų p o e t i k o j e v y r a v o estetinis a t i t i k i m o p r i n c i p a s .
Šis a t i t i k i m a s p i r m i a u s i a p l a u k ė iš abiejų T e s t a m e n t ų der
m ė s : k i e k v i e n a s S e n a j a m e T e s t a m e n t e a p r a š y t a s faktas y r a
Naujojo T e s t a m e n t o p r o v a i z d i s . O norint suprasti K a t e d r ų
alegorijas, reikia, k a i p t e i g ė M a l e ( 1 9 4 1 ) , atsiversti t o k i a s
e p o c h o s e n c i k l o p e d i j a s k a i p Speculum majus. Ši tipologinė
106
Šventraščio interpretacija leido toliau sieti t a m tikras figūras

ir j ų a t r i b u t u s su t a m tikrais abiejų T e s t a m e n t ų a s m e n i m i s
ir e p i z o d a i s . P a v y z d ž i u i , p r a n a š u s v i s a d a g a l i m a atpažinti
iš y p a t i n g ų g a l v o s a p d a n g a l ų - tradiciškai tai j ų atributas,
o S a b o s karalienė, anot l e g e n d o s karalienė Žąsiakojė, turėjo
plėvėtas p ė d a s . T a i p pat b u v o nustatyta sąsaja tarp vaiz
d u o j a m ų p e r s o n a ž ų ir j ų v i e t o s a r c h i t e k t ū r i n ė j e erdvėje.
Šartro katedroje virš M a d o n o s portalo iš abiejų įėjimo p u s i ų
kyla p a t r i a r c h ų skulptūros-kolonos. S a m u e l į g a l i m a pažinti
iš to, k a d a u k o s ėriuką jis laiko galva ž e m y n . M o z ė dešiniąja
r a n k a r o d o į j a m iš k a i r ė s s t ū k s a n č i o s k o l o n o s v i r š ū n ę .
A b r a o m o kojos - ant ožio, o priešais n u o l a n k i a i sukryžiavęs
r a n k a s stovi I z a o k a s . Išdėstyti c h r o n o l o g i n e tvarka šie per
s o n a ž a i išreiškia ištisos Mesijo p r a n a š ų generacijos viltį. Štai
b ū r i o priekyje su t a u r e rankoje stovi M e l c h i z e d e k a s , pir
m a s i s k u n i g a s , o šv. Petras - ant naujojo p a s a u l i o slenks
čio - ta pačia p o z a stovi rikiuotės pabaigoje, tarsi liudytų
a t s k l e i s t a s paslaptis. V i s a g r u p ė i š k y l a v i r š u m p o r t a l o -
n e l y g N a u j o s i o s S a n d o r o s prieangyje, S a n d o r o s , kurios pa
s l a p t y s viduje š v e n č i a m o s . V i s a p a s a u l i o istorija, k a i p ji
a p r a š y t a Šventraštyje, tarsi s u e i n a į v i e n ą įvaizdžių seką.
A l e g o r i j ų m a t e m a t i k a - tiesiog tobula: visi architektūriniai,
plastiniai ir s e m a n t i n i a i e l e m e n t a i susitelkia didaktinės k o
m u n i k a c i j o s dėlei (žr. M a l e 1947).
8. Šv. Tomas Akvinietis ir alegorinio pasaulio pabaiga
B e n e tiksliausiai a p i b r ė ž t ą a l e g o r i n i o k a l b ė j i m o teoriją su

k ū r ė šv. T o m a s A k v i n i e t i s . T a i b u v o griežta, s y k i u ir nauja
teorija, n e s ji t e i g ė k o s m i n i o a l e g o r i z m o p a b a i g ą ir u ž l e i d o
vietą racionalesnei šio reiškinio sampratai.
T o m a s p i r m i a u s i a i š k ė l ė k l a u s i m ą - ar d e r a Biblijoje
vartoti p o e t i n e s m e t af or a s , ir a t s a k ė n e i g i a m a i , n e s poezija
b e s a n t i „ i n f i m a d o c t r i n a " * ( S . Th., 1 , 1 , 9 ) .
Žemiausias mokslas (lot).
107
Poetica non capiuntur a ratione humana propter defectus veritatis

qui est eis.
Poezija nesuvokiama žmogaus protu dėl tiesos stygiaus joje.
(S. 77*., I-II, 101, 2 ad 2 )
Vis dėlto toks tvirtinimas nelaikytinas poezijos paže

m i n i m u ar p o e t i š k u m o a p i b ū d i n i m u t o k i a X V I I I a m ž i a u s
s ą v o k a k a i p perceptio confusa* Veikiau poezijai pripažįs
t a m a s m e n o r a n g a s (iš č i a ir recta ratio factibilium**); o
p o e t i n i s a k t a s yra, b e a b e j o , ž e m e s n i o l y g m e n s n e i g r y
n a s i s filosofijos b e i t e o l o g i j o s p a ž i n i m a s . T o m a s m o k ė s i iš
A r i s t o t e l i o Metafizikos, kurioje pirmųjų poetų teologų
p o e t i n i a i fabuliniai (affabulanti) bandymai vertinami kaip
labai v a i k i š k a s r a c i o n a l a u s p a s a u l i o p a ž i n i m o b ū d a s . Iš
tikrųjų, k a i p ir visi m ą s t y t o j a i s c h o l a s t a i , j i s n e s i d o m ė j o
m o k s l i n e p o e z i j o s teorija (tai t e m a r e t o r i k o s t r a k t a t ų a u
t o r i a m s , d ė s t a n t i e m s n e T e o l o g i j o s , b e t M e n ų fakultete).
P a t s T o m a s A k v i n i e t i s turėjo p o e t o t a l e n t ą (ir n e t g i l a b a i
didelį), t a č i a u tose i š t r a u k o s e , k u r i o s e n u s a k o p o e t i n į ir
t e o l o g i n į p a ž i n i m ą , j i s d e r i n a s i p r i e k a n o n i š k o p o ž i ū r i o ir
p o e t i n į m e t o d ą l a i k o p a p r a s t u (ir n e a n a l i z u o t u ) p a l y g i
nimo terminu.
A n t r a v e r t u s , jis p r i p a ž i n o t e i s ė t u d a l y k u tai, k a d Š v e n
tasis R a š t a s d i e v i š k u s ir d v a s i š k u s d a l y k u s (viršijančius
m ū s ų s u v o k i m o g a l i m y b e s ) gali p e r t e i k t i k ū n i š k ų d a i k t ų
p a v i d a l a i s : conveniens est sacrae scripturae divina et spiri-
tualia sub similitudine corporalium tradere (S. Th., I, 1, 9 ) .
A p t a r d a m a s Š v e n t o j o t e k s t o interpretaciją, T o m a s p a b r ė
žia, k a d p i r m i a u s i a j a m e r e i k i a išskirti t i e s i o g i n ę ( p a ž o
d i n ę ) a r b a i s t o r i n ę p r a s m ę . K a l b a n t a p i e Šventąją istoriją
y r a a i š k u , k o d ė l tai, k a s s u p r a n t a m a p a ž o d ž i u i , y r a i s
toriška: Šventojoje k n y g o j e s a k o m a , j o g ž y d a i išėjo iš E g i p -
* Painusis suvokimas, supratimas be tvarkos, trikdantis pažinimas etc. (lot.).
** Teisingas d a i k t ų , kuriuos g a l i m a daryti, s u p r a t i m a s (lot.).
108
to, t.y. p a s a k o m a s faktas, šis faktas į m a n u s s u v o k t i ir kar

tu s u k u r i a t i e s i o g i n ę n a r a t y v i n i o d i s k u r s o denotaciją.
Illa vero significatio ąua res significatae per voces, iterum res alias
significant, dicitur sensus spiritualis, qui super litteram fundatur,
et eum supponit.
Toji reikšmė, dėl kurios žodžiais išreiškiami daiktai savo
ruožtu žymi kitus daiktus, vadinama dvasine prasme. Ji re
miasi tiesiogine reikšme ir ją suponuoja.
(S. Th. I , 1 , 1 0 , resp.)
T o m a s A k v i n i e t i s įvairiose v i e t o s e a i š k i n a , k a d v a r t o
d a m a s tokį b e n d r o p o b ū d ž i o p a s a k y m ą k a i p sensus spiri
tualis, j i s turi o m e n y v i s a s t e k s t u i p r i s k i r t i n a s p r a s m e s ,
k u r i o s p r a n o k s t a tiesioginę. B e t i š k y l a nauja p r o b l e m a , k a i
š i o m i s p a s t a b o m i s a p i e t i e s i o g i n ę p r a s m ę j i s įdiegia g a n ė
tinai s v a r i ą m i n t į , j o g p e r šią p r a s m ę s u v o k i a m e tai, quem
auctor intendit, ką norėjo pasakyti autorius.
Šis p a t i k s l i n i m a s yra n e p a p r a s t a i s v a r b u s , n o r i n t s u v o k
ti A k v i n i e č i o s u f o r m u l u o t o s Š v e n t o j o R a š t o i n t e r p r e t a v i m o
teorijos padarinius. T o m a s n e k a l b a a p i e p a ž o d i n ę p r a s m ę
k a i p a p i e p a s a k y m o tiesioginę p r a s m ę (tai, k ą p a s a k y m a s
reiškia denotacijos atžvilgiu, p a g a l t a m tikros k a l b o s kodą),
b e t k a i p apie p r a s m ę , p r i s k i r i a m ą p a s a k y m u i k o m u n i k a
cijos akte. Š i ų l a i k ų k a l b a b ū t ų taip - k a i pilnoje ž m o n i ų
salėje sakau, k a d „čia labai p r i r ū k y t a " , galiu ir teigti (pasa
k y m o p r a s m ė ) , k a d joje išties p e r n e l y g d a u g prirūkyta, ir
reikšti ( p r i k l a u s o m a i n u o k o m u n i k a c i j o s a k t o aplinkybių),
k a d d e r ė t ų atverti l a n g ą a r b a liautis rūkius. A k i v a i z d u , k a d
T o m u i ir viena, ir kita y r a p a ž o d i n ė s p r a s m ė s aspektai, ka
d a n g i ir viena, ir kita p r i k l a u s o turiniui, k u r į sakytojas n o r i
perteikti. K a d a n g i Šventojo R a š t o autorius yra Dievas, kuris
gali s u v o k t i ir turėti o m e n y d a u g y b ę d a l y k ų t u o p a t m e t u ,
v i s a i g a l i m a s d a i k t a s , k a d Š v e n t r a š t i s (net ir t i e s i o g i n ė s
p r a s m ė s atžvilgiu) turi piures sensus*
* D a u g y b ę p r a s m i ų (lot.).
109
T a d k a d a gi T o m a s A k v i n i e t i s m a n o g a l i m a k a l b ė t i a p i e
d v a s i n ę p r a s m ę arba p r a s m ę , p r a n o k s t a n č i ą t i e s i o g i n ę ?
N e a b e j o t i n a i tada, kai tekste g a l i m a išskirti p r a s m e s , k u r i ų
a u t o r i u s neketino ir net negalėjo perteikti. Tipiška tokio po
b ū d ž i o situacija b ū t ų , k a i a u t o r i u s p a s a k o j a a p i e įvykius,
n e ž i n o d a m a s , k a d D i e v a s š i u o s į v y k i u s j a u iš a n k s t o n u
matė būsiant kažko kito ženklus.
V i s dėlto k a l b ė d a m a s a p i e Šventąją istoriją, T o m a s aiš
k i a i prasitaria, j o g p a ž o d i n ę ( a r b a i s t o r i n ę ) p r a s m ę , k a i p
p a s a k y m o p e r d u o d a m ą s e m a n t i n į turinį, s u d a r o t a m tikri
faktai ir įvykiai ( p a v y z d ž i u i , I z r a e l i o i š s i v a d a v i m a s iš n e
laisvės arba L o t o ž m o n o s v i r t i m a s d r u s k o s s t u l p u ) . T a č i a u
k a d a n g i šie f a k t a i - k a i p ž i n o m e , o T o m a s p a k a r t o j a -
D i e v o iš a n k s t o b u v o skirti b ū t i ž e n k l a i s , i n t e r p r e t a t o r i u s ,
r e m d a m a s i s p a ž o d i n e i n t e r p r e t a c i j a ( k a d įvykiai k l o s t ė s i
taip ir taip), turi i e š k o t i d a r ir t r i g u b o s š i ų t e i g i n i ų d v a
s i n ė s p r a s m ė s (Quaestiones ąuodlibetales VII, 6,16).
Čia susiduriame ne su retorikos priemone, kaip tropų
ar a l e g o r i j ų in verbis atveju. Č i a s u s i d u r i a m e s u g r y n i a u s i a
alegorija infactis:
Sensus spiritudlis... accipitur vel consistit in hoc quod auaedam res

per figūrom aliarum rerum exprimuntur.
Dvasinė prasmė ... yra tai, kad kokie nors daiktai išreiškiami
kitų daiktų pavidalu.
(Quodl. VII, 6 , 1 5 )
Tačiau viskas keičiasi, kai i m a m a kalbėti apie pasau

lietinę poeziją ar b e t k o k į k i t ą s u Šventąja istorija n e s u s i j u s į
ž m o g i š k ą diskursą. Išties š i u o atveju T o m a s iškelia s v a r b i ą
m i n t į , k u r i ą g a l ė t u m e t a i p a p i b e n d r i n t i : alegorija infactis
tinka v i e n Š v e n t a j a i , b e t n e p a s a u l i e t i n e i istorijai.
P a s a u l i e t i n ė istorija y r a f a k t ų , o n e ž e n k l ų istorija:
Unde in nulla scientia, humana industria inventa, proprie loauendo,

potest inveniri nisi litteralis sensus
110
Tad jokioje žmogiško išmanymo kūryboje, trumpai tariant, ne

gali būti jokios kitos kaip pažodinė prasmė.
(Quodl. VII, 6 , 1 6 )
Mintis verta dėmesio, nes tuo iš e s m ė s atsisakoma univer

saliojo a l e g o r i z m o , u ž b r a u k i a m a s a n k s t e s n i e m s v i d u r a m
žiams būdingas gamtiškos hermeneutikos haliucinacijų
p a s a u l i o s u v o k i m a s . T a i reiškia s u p a s a u l i e t i n i m ą g a m t o s
ir p a s a u l i o istorijos, t.y. ištiso p o b i b l i n i o p a s a u l i o , j a u s v e
t i m o įkyriai d i e v i š k a j a i režisūrai.
O k a i p gi p o e z i j a ? T o m a s A k v i n i e t i s taip s p r e n d ž i a šią
p r o b l e m ą : j e i p a s a u l i e t i n ė j e poezijoje v a r t o j a m a r e t o r i n ė
figūra, tai t u r i m e t i e s i o g p a r a b o l i n ę p r a s m ę . B e t sensus
parabolicus y r a t i e s i o g i n ė s p r a s m ė s dalis. Iš p i r m o ž v i l g s
nio toks tvirtinimas apstulbina, tarytum visas retorines
k o n o t a c i j a s T o m a s n u ž e m i n t ų iki t i e s i o g i n ė s p r a s m ė s ly
gio. T a č i a u n e p a m i r š k i m e , k a d j i s j a u n e k a r t ą n u r o d ė , j o g
t i e s i o g i n e p r a s m e jis l a i k o p r a s m ę , k u r i ą autorius turi ome
ny. T a i g i teigti, k a d p a r a b o l i n ė p r a s m ė - tai t i e s i o g i n ė s
p r a s m ė s dalis, dar nereiškia, k a d š i u o atveju n ė r a p r a s m ė s ,
p r a n o k s t a n č i o s t i e s i o g i n ę , o tik reiškia, k a d toji p r a n o k s
tanti p r a s m ė yra dalis to, k ą a u t o r i u s k e t i n o p a s a k y t i . Skai
t y d a m i m e t a f o r ą ar alegoriją in verbis, iš e s m ė s j a s l e n g v a i
iššifruojame r e m d a m i e s i k o d i f i k u o t o m i s r e t o r i k o s taisyk
l ė m i s ir s u p r a n t a m e tai, k ą t e k s t o a u t o r i u s n o r ė j o pasakyti,
t a r t u m pati m e t a f o r i n ė r e i k š m ė s u t a p t ų s u t i e s i o g i n e pras
me. Taigi net be specialių hermeneutinių pastangų meta
forą ar alegoriją in verbis s u p r a n t a m e lygiai taip, k a i p spon
taniškai suprantame katachrezę.
Fictiones poeticae non sunt ad aliud ordinatae nisi ad significandum

[o tai, ką jos reiškia] non supergreditur modum litteralem.
Poetinės išmonės pritaikytos tik ką nors žymėti, o tai, ką jos

reiškia, neperžengia pažodinės prasmės ribų.
(Quodl. VII, 6 , 1 6 ob. 1, e ad 1)
111
Š v e n t r a š t y j e K r i s t u s kartais r e i š k i a m a s o ž i o įvaizdžiu:
tai alegorija in verbis, o ne in factis. Š i s įvaizdis s i m b o l i z u o j a
a r a l e g o r i z u o j a n e d i e v i š k u s ar b ū s i m u s d a l y k u s , o pa
p r a s č i a u s i a i ž y m i ( p a r a b o l i š k a i , taigi ir tiesiogiai) K r i s t ų
(Quodl. VII, 6,15).
Per voces significatur aliąuid proprie et aliąuid figurative, nec est

litteralis sensus ipsa figūra, sed quod est figuratum.
Žodžiais išreiškiama ir tai, kas tikra, ir tai, kas figūratyvu, ir

tiesioginė prasmė yra ne pati kalbos figūra, bet tai, kas vaiz
duojama.
(S. T/z. 1 , 1 , 1 0 ad 3)
A p i b e n d r i n k i m e : Š v e n t a j a m e R a š t e y r a d v a s i n ė , religi
n ė p r a s m ė , k a d a n g i ten a p r a š y t i įvykiai y r a ž e n k l a i , k u r i ų
p a p i l d o m o s reikšmės autorius (tegu ir D i e v o įkvėptas)
v i s a i n e ž i n o j o (o, p r i d u r k i m e , eilinis s k a i t y t o j a s ar Š v e n t
raščio adresatas žydas n e b u v o pasirengęs ją atskleisti).
Tačiau poetiniame diskurse nėra dvasinės prasmės, kaip
j o s n ė r a Š v e n t r a š t y j e , k a i t e n v a r t o j a m o s r e t o r i n ė s figūros,
k a d a n g i tai j a u yra a u t o r i a u s n u m a t y t a p r a s m ė , k u r i ą skai
tytojas, remdanfiasis r e t o r i k o s t a i s y k l ė m i s , k u o p u i k i a u s i a i
išskiria k a i p p a ž o d i n ę p r a s m ę . V i s d ė l t o tai n e r e i š k i a , k a d
p a ž o d i n ė (ir p a r a b o l i n ė ar r e t o r i n ė ) p r a s m ė n e g a l i b ū t i
d a u g i a l y p ė . T a i , kitais ž o d ž i a i s tariant, r e i š k i a - n o r s T o
m a s ir n e k a l b ė j o apertis verbis ( n e s n e s i d o m ė j o šia p r o
b l e m a ) - j o g v i s i š k a i į m a n o m a , k a d p a s a u l i e t i n ė poezija
gali b ū t i d a u g i a p r a s m ė . B e t šios įvairios, p a r a b o l i š k a i per
teikiamos prasmės priklauso p a s a k y m o tiesioginei pras
m e i , k o k i ą turėjo g a l v o j e j o a u t o r i u s .
P a n a š i a i p a p r a s t ą t i e s i o g i n ę p r a s m ę reikia priskirti ir
l i t u r g i n i a m a l e g o r i z m u i , k u r i s gali b ū t i n e ž o d ž i ų , b e t ir
j u d e s i ų , ir s p a l v ų ar v a i z d i n i ų a l e g o r i z m a s , k a d a n g i n e t
š i u o a t v e j u rito k ū r ė j a s k e t i n o i š s a k y t i t a m tikrą a i š k i a i
a p i b r ė ž t ą d a l y k ą p a n a u d o d a m a s p a r a b o l ę , ir v i s a i n e r e i -
112
kia l i t u r g i n i u o s e v e i k s m u o s e b e i p o s a k i u o s e , k u r i u o s kū
rėjas s u f o r m u l u o j a ar n u s t a t o , i e š k o t i j o k e t i n i m ų neati
tinkančios slaptos prasmės.
N e t g i S e n a j a m e T e s t a m e n t e nustatytas c e r e m o n i a l a s n e
t e k o s a v o dvasinės p r a s m ė s , kai j į p e r ė m ė krikščioniškoji
liturgija - jis įgijo p a p r a s t ą ir aiškią p a r a b o l i n ę reikšmę..
Pateikdamas tokį reikšmingą retorikos apibūdinimą,
T o m a s iš e s m ė s p a t v i r t i n o - n a u j o j o h i l o m o r f i n i o n a t ū
r a l i z m o p e r s p e k t y v o j e - b e s t i a r i j ų ir e n c i k l o p e d i j ų p a s a u
lio pabaigą, universaliojo a l e g o r i z m o k o n c e p c i j o s pabaigą.
B ū t e n t t o k s ir b u v o s v a r b i a u s i a s s i e k i s j o d i s k u r s o , į k u r į
atsižvelgiant, p a s t a b o s a p i e p o e z i j ą a t r o d o g a n a š a l u t i n i o
pobūdžio.
Sulig šiais T o m o A k v i n i e č i o s v a r s t y m a i s g a m t a n e t e k o
s a v o s e m a n t i n i ų ir siurrealistinių y p a t u m ų . N e b e l i k o „ s i m
b o l i ų m i š k o " , o ankstyvųjų v i d u r a m ž i ų k o s m o s a s u ž l e i d o
vietą gamtiškai visatai. K a d a i s e daiktai b u v o v e r t i n a m i n e
p a g a l tai, k a s j i e yra, b e t p a g a l tai, k ą j i e ž y m i ; o p a s k u i
buvo suvokta, kad dieviškosios kūrybos esmė - n e ženklų
k ū r i m a s , o f o r m ų s u d a i k t i n i m a s . Ir n e t v a i z d u o j a m a s i s g o
t i k o s m e n a s - toji a l e g o r i n ė s p a s a u l ė j a u t o s v i r š ū n ė - b u v o
p e r s m e l k t a s šios n a u j o s i o s d v a s i o s . Salia didžiųjų s i m b o
l i n i ų s u m a n y m ų v i e t o s u ž t e k o ir m a ž o m s m i e l o m s figū
r o m s , k u r i o s liudija n a u j ą g a m t o s p a j a u t ą b e i a t i d ų ž v i l g
snį į daiktus. Iki tolei n i e k a s iš tikrųjų n ė n e p a s t e b ė d a v o
v y n u o g i ų k e k ė s , n e s p i r m i a u s i a ir p a g r i n d i n ė b u v o m i s
tinė v y n u o g i ų p r a s m ė . T a č i a u d a b a r a n t k a p i t e l i ų galėjai
i š v y s t i ir k a m i e n ų , a t ž a l ų , l a p ų ir ž i e d ų , a n t p o r t a l ų at
s i r a d o detalizuoti k a s d i e n i ų j u d e s i ų , a m a t ų b e i l a u k o dar
b ų vaizdai. Kartu šios alegorinę reikšmę turinčios figūros
b u v o p e r d ė m realistiškos, t i e s i o g s p i n d u l i u o j a n č i o s s a v o
g y v y b i n g u m u , n o r s ir a r t i m e s n ė s tipiškam žmogiškumo
idealui, n e i k o k i a m p s i c h o l o g i n i a m i n d i v i d u a l u m u i (žr.
F o c i l l o n 1947, p. 2 1 9 ; M a l e 1 9 3 1 ) .
8.-619
113
P o dvyliktojo š i m t m e č i o s u s i d o m ė j i m o g a m t a , kitas a m
žius, p e r ė m ę s A r i s t o t e l i o n u o s t a t a s , s a v o d ė m e s į s u t e l k ė į
k o n k r e č i a s d a i k t ų f o r m a s . V i s a , k a s liko iš u n i v e r s a l i o j o
alegorizmo, išsigimė į kvaitulingas skaičių sekas, daugi
n a n č i a s homo cjuadratus simboliką. Penkioliktajame šimt
m e t y j e A l a n a s de la R o c h e ' a s ( d e R u p e ) j a u d a u g i n o de
š i m t į D i e v o į s a k y m ų iš p e n k i o l i k o s d o r y b i ų ir g a v o š i m t ą
p e n k i a s d e š i m t habitudines morales (dorovinių taisyklių).
B e t j a u tris š i m t m e č i u s s k u l p t o r i a i ir m i n i a t i ū r ų m e i s t r a i
p a v a s a r i a i s i š e i d a v o paklajoti į m i š k u s , s t e b ė t i g a m t o s gy
v y b ė s r i t m o , o R o g e r i s B a c o n a s v i e n ą d i e n ą ė m ė ir p a
r e i š k ė , k a d d e i m a n t a m s s k a l d y t i n e b ū t i n a s o ž i o kraujas.
Į r o d y m a s ? „ A š t u o įsitikinau s a v o a k i m i s . "
G i m s t a nauja d a i k t ų e s t e t i š k u m o s a m p r a t a . M a t o m e ,
k a i p i š k y l a k o n k r e t a u s o r g a n i z m o e s t e t i k a , ir n e t i e k są
m o n i n g o m i s p a s t a n g o m i s įtvirtinama, o v e i k i a u tai s u ž a
dina besiplėtojančios konkrečiai egzistuojančių substan
cijų filosofijos v i n g r y b ė s (žr. G i l s o n 1 9 4 4 , p . 3 2 6 - 3 4 3 ) .
114
7
Estetinio regėjimo psichologija
ir gnoseologija
1. Subjektas ir objektas
S u s i d o m ė j i m a s k o n k r e č i a d a i k t ų t i k r o v e , y p a č tryliktaja
m e š i m t m e t y j e , s u ž a d i n o ir i n t e n s y v i u s fizikinius-fiziolo-
g i n i u s r e g ė j i m o p s i c h o l o g i j o s t y r i n ė j i m u s , a p i m a n č i u s ir
estetinei pagavai būdingą poliškumą. Gražus regimas
d a i k t a s turi b ū t i s u v o k t a s k a i p e s a n t i s g r a ž u s , o m e n i n i s
d a i k t a s k u r i a m a s t u r i n t o m e n y e s t e t i n į s u v o k i m ą : čia iš
anksto numatoma, kad žiūrovas į jį žvelgs subjektyviai.
A p i e tokį poliškumą dar s e n ų senovėje žinojo pats Pla
tonas.
Jeigu [dailininkai]... įkūnytų savo vaizdinius išlaikydami tiks
lias gražių daiktų vidines proporcijas... viršutinės dalys at
rodytų mažesnės, o apatinės - didesnės nei derėtų, kadangi į
pirmąsias žvelgiame iš didesnio atstumo, o į pastarąsias - iš
visai arti... [dailininkai] savo sukurtuose vaizduose įkūnija ne
realias proporcijas, o tokias, kurios kiekvienąsyk galėtų atro
dyti gražios.
(Sofistas, 2 3 5 e - 2 3 6 a; it. vert. A . Ž a r d o , Bari L a t e r z a , 1 9 8 0 , p. 2 1 5 )
Tradiciškai m a n o m a , k a d šią p r o b l e m ą iškėlė Fidijas,

s u k ū r ę s A t ė n ė s s k u l p t ū r ą , k u r i o s a p a t i n ė dalis, ž i ū r i n t
iš arti, a t r o d ė p e r n e l y g t r u m p a , t a č i a u įgijo t a i s y k l i n g a s
115
p r o p o r c i j a s p a s t a č i u s j ą a u k š č i a u a k i ų l y g i o ir ž v e l g i a n t į
j ą iš a p a č i o s a u k š t y n . T o k i a i s atvejais V i t r u v i j u s s k y r ė si
metriją ir euritmiją. A n o t jo, eurhythmia - tai venusta species
commodusąue aspectus, grožis, kuris yra priklausomas nuo
r e g o s y p a t u m ų . T a d p i r m i a u s i a euritmiją - ta į ž i ū r ą n u
k r e i p t a t e c h n i n ė p r o p o r c i n g u m o taisyklė ir yra priešprieša
grynai objektyvioms daiktų proporcijoms. Šią tiesą su
p r a t o n e v i e n tik R e n e s a n s o e p o c h a , n o r s p e r s p e k t y v o s
teorija b u v o išplėtota tik p e n k i o l i k t a j a m e šimtmetyje;
t a č i a u v a r g i a i p r i i m t i n a s ir P a n o f s k y ' o t e i g i n y s ( 1 9 9 5 ,
p . 9 8 - 9 9 ) , j o g v i d u r a m ž i a i s m a n y t a , k a d „ s u b j e k t a s ir o b
j e k t a s p r i v a l o ištirpti a u k š t e s n i o j o j e v i e n y b ė j e " . A m j e n o
k a t e d r o s K a r a l i a u s galerijos s t a t u l o s b u v o k u r t o s atsižvel
g i a n t į tai, k a d į j a s b u s ž i ū r i m a iš t r i s d e š i m t i e s m e t r ų
a t s t u m o n u o g r i n d ų : f i g ū r ų a k y s į s o d i n t o s toli v i e n a n u o
kitos, o plaukai labai padidinti. R e i m s o katedroje špilių
s t a t u l ų r a n k o s p e r n e l y g t r u m p o s , k a k l a i - p e r ilgi, l a b a i
nuolaidūs pečiai, trumpos kojos. Objektyvaus proporcin
g u m o t a i s y k l ė s čia p a v a l d ž i o s r e g ė j i m o r e i k a l a v i m a m s
(Focillon 1947, p. 221-222). Taigi m e n o praktikoje b u v o
puikiai suvokiama estetinio regėjimo subjektyvumo pro
b l e m a , ir ji b u v o i š s p r ę s t a savitai.
2 . Estetinė emocija
Filosofijos a t ž v i l g i u ši p r o b l e m a d a u g a b s t r a k t e s n ė ir iš
p i r m o ž v i l g s n i o tarsi n e t u r i r y š i o s u tuo, k a s m u s d o m i n a .
T a č i a u iš t i e s ų p a g r i n d i n ė t e o r i j ų , k u r i a s n a g r i n ė s i m e ,
p r o b l e m a - b ū t e n t s u b j e k t o ir o b j e k t o sąryšis. K a i p j a u
minėjome, u ž u o m i n ų apie gražaus daikto proporcingu
mą, kai kuriama atsižvelgiant į psichologinius žiūrinčiojo
t i k s l u s , r a n d a m e B o e c i j a u s r a š t u o s e . K i e k a n k s č i a u ir A u
g u s t i n a s n e k a r t ą a p t a r ė fizikos ir p s i c h o l o g i j o s sąsajas,
a t s i s k l e i d ž i a n č i a s , t a r k i m , a n a l i z u o j a n t ritmą. T a č i a u p a t s
A u g u s t i n a s s a v o v e i k a l e De ordine e s t e t i n ę v e r t ę t u r i n č i u s
116
Estetinio regėjimo psichologija ir gnoseologija
p r i p a ž i n o tik r e g ė j i m o pojūtį ir d o r o v i n e s v e r t y b e s (klau

s o s ir ž e m e s n i ų j ų p o j ū č i ų a t v e j u - tai n e pulchritudo, o
suavitas), taip i š k e l d a m a s p r o b l e m ą , k a d kai k u r i e p o j ū č i a i
yra maxime cognoscitivi*, tą pačią, k u r i ą v ė l i a u s u s i s t e m i n o
šv. T o m a s A k v i n i e t i s , t o k i a i s p o j ū č i a i s p r i p a ž i n ę s r e g ą ir
klausą.
Viktoriečių psichologija džiaugsmą, kylantį patiriant
j u t i m i n ę h a r m o n i j ą , s u v o k ė k a i p n a t ū r a l i ą fizinio d ž i u
g e s i o tąsą, ž m o g a u s e m o c i n i o g y v e n i m o p a g r i n d ą , b e to,
p a g r į s t ą o n t o l o g i š k a i t i k r u s i e l o s s t r u k t ū r o s ir m a t e r i a
liosios t i k r o v ė s sąryšiu. T u o v i k t o r i e č i ų pozicija p a n a š i į
m o d e r n i o s i o s Einfūhlung, arba empatijos, estetikos nuos
tatas, p a g a l k u r i a s j a u č i a m a susitapatinant su o b j e k t u (plg.
D e B r u y n e 1 9 4 6 , II, p. 2 2 4 ) . A n o t R i č a r d o V i k t o r i š k i o , con-
templatio (galinti b ū t i ir estetinio p o b ū d ž i o ) yra libera mentis
perspicacia in sapientiae spectacula cum admiratione suspensa,
n e v a r ž o m a proto įžvalga į išminties stebuklą, l y d i m a su
sižavėjimo (Benjamin major, P L 196, kol. 6 6 - 6 8 ) . T o k i a i s eks
tazės m o m e n t a i s siela t a r y t u m išsiskleidžia, p a k y l ė t a tuo
m e t u s u v o k i a m o grožio, visa „ištirpusi" objekte.
Šv. Bonaventūras k i e k santūriau teigė, j o g jutiminio pa
saulio p a ž i n i m ą lemia t a m tikras p r o p o r c i n g u m a s ir palai
moje į viena susitelkia ir subjektas, ir objektas. Proporcija
dicitur suavitas cum virtus agens non improportionaliter excedit
recipientem: quia sensus tristatur in extremis et in medio dele-
ctatur... Ad delectationem enim concurrit delectabile et conjunctio
ėjus cum eo ąuod delectatur.
vadinama suavitas (malonumu), kai ta paveiki galia neužplūs

ta priėmėjo neproporcingai [jo galimybėms]: kadangi jutimas
kenčia nuo kraštutinumų ir džiaugiasi pusiausvyra... Mat pa
sitenkinimas išplaukia iš jungties to, kas malonu, ir to, kas tą
malonumą patiria.
(Itinerarium II, 5; I Sent., 1, 3, 2, leid. Q u a r a c c h i I, p. 2 9 )
* T.y. y p a č gerai tinkantys pažinimui.
117
Sis r y š y s a t s k l e i d ž i a ir m e i l ė s p r a d ą ; o p a s i e k u s r i b ą
pats didžiausias malonumas, perpratus proporcingumo
b e i p o l i š k u m o sąryšį, kyla n e iš j u t i m i n i ų f o r m ų p a ž i n i m o ,
b e t iš m e i l ė s , k a i ir s u b j e k t a s , ir o b j e k t a s - a b u t a m p a są
m o n i n g a i ir a k t y v i a i m y l i n t y s .
Ista affectio amoris nobilissima est inter omnes quoniam plus tenet
de ratione liber aiitatis... Unde nihil in creaturis est consider are ita
deliciosum sicut amorem mutuum et sine amore nullae sunt deliciae.
Ši meilės aistra yra kilniausia iš visų, kadangi ji tiesiog alsuoja

dosnumu... Taigi visoje kūrinijoje nieko nėra mielesnio už
abipusę meilę, o be meilės nėra jokių malonumų.
(I Sent, 1 0 , 1 , 2, leid. Q u a r a c c h i I, p. 1 5 8 - 1 5 9 )
Šią e m o c i o n a l i ą k o n t e m p l i a c i j o s k o n c e p c i j ą ( c i t u o t u o s e
tekstuose ji m i n i m a probėgšmais kaip misticizmo gno
s e o l o g i j o s p a d a r i n y s ) d a u g i š s a m i a u s a v o teorijoje n a g r i
nėja V i l h e l m a s iš A u v e r g n e : j i t a m p a j o emocionalizmo pa
grindu. Vilhelmas ypač pabrėžia subjektyvųjį estetinės
k o n t e m p l i a c i j o s a s p e k t ą ir m a l o n u m o , k a i p g r o ž i o s u d e
d a m o s i o s dalies, funkciją. G r o ž y j e s l y p i o b j e k t y v i o j i k o
k y b ė , o šios k o k y b ė s ž y m ė - m ū s ų r e g ė j i m o p r i t a r i m a s ,
r
Quaemadmodum enim pulchrum visu dicimus quod natum est per
seipsum placer e spectantibus, et delectare secundum visum... Vo-
lentes quippe pulchritudinem visibilem agnoscere, visum exteriorem
consulimus... Pulchritudinem seu decorem, quam approbat et in qua
complacet sibi visus noster seu aspectus interior.
Išties regimai gražų vadiname bet kokį daiktą, kuris taip su
kurtas, kad pats savaime patiktų stebėtojams ir džiugintų savo
atrodymu... O norėdami suprasti regimąjį grožį, remiamės išo
riniu matymu... Grožį, arba puošnumą, kuriam mūsų regėjimas
arba vidinis žvilgsnis pritaria ir kuriame atranda pasitenkinimą.
(Tractatus de bono et malo, p a g a l Pouillon, p. 3 1 5 - 3 1 6 )
V i s u o s e a p i b r ė ž i m u o s e V i l h e l m a s vartoja ž o d ž i u s , api
m a n č i u s p a ž i n t i n į a s p e k t ą (spectare, intueri, aspicere) ir
118
e m o c i n į p r a d ą (placere, delectare). V i l h e l m o teorija apie sielą

( k u r i o s abi funkcijos - p a ž i n t i n ė ir e m o c i n ė - yra n e p e r
s k i r i a m a i s u s i p y n u s i o s ) teigia, j o g p a k a n k a , k a d o b j e k t a s
iškiltų s u b j e k t o s ą m o n ė j e , aiškiai a p i b r ė ž d a m a s s a v o s a
v y b e s , i d a n t j i s s u k e l t ų m e i l ė s j a u s m o (ajfectio) persmelk
tą m a l o n u m ą , k u r i s s y k i u y r a ir g r o ž i o p a ž i n i m a s , ir j o
t r o š k i m a s (plg. D e B r u y n e 1 9 4 6 , III, p. 8 0 - 8 2 ) .
3 . Regėjimo psichologija
V i s o s š i o s filosofinės teorijos g a n a a b s t r a k č i o s , b e n d r o p o
b ū d ž i o , tikra p r i e š y b ė t o k i e m s p s i c h o l o g i n i a m s r e g i m o j o
suvokimo m e c h a n i z m ų tyrinėjimams, kokius atskleidžia
A l h a z e n o s e k ė j ų d a r b a i . V e i k a l e Liber de intelligentiis
( a n k s č i a u p r i s k i r t a m e V i t e l l i o n e ' i , o d a b a r A d o m u i Pul-
chrae Mulieris) regos mechanizmas aiškinamas remiantis
fizikiniu a t s p i n d ž i o r e i š k i n i u : š v y t i n t i s o b j e k t a s s k l e i d ž i a
s p i n d u l i u s ir v e i d r o d y j e p r o j e k t u o j a s a v o atvaizdą.
O b j e k t a s y r a aktyvioji a t s p i n d ž i u s kurianti j ė g a , v e i d r o
dis - pasyvioji galia, tinkanti ir galinti j u o s priimti. Ž m o g a u s
s ą m o n ė p u i k i a i s u g e b a šią g a l i ą priderinti prie a k t y v i o s i o s
j ė g o s , o d a r a n t tai s ą m o n i n g a i , p a t i r i a m a s malonumas
(pats d i d ž i a u s i a s , delectatio maxima, kai objektas - švytin
čioji r e a l y b ė - s u s i d u r i a s u švytinčiąja p r i g i m t i m i m u m y
se). M a l o n u m o p a g r i n d a s - d a i k t ų , sielos ir p a s a u l i o p r o
p o r c i n g u m a s ir v i s ą r e a l y b ę susiejanti m e t a f i z i n ė m e i l ė .
V i t e l l i o n e s a v o v e i k a l e De perspectiva s u b j e k t o ir o b j e k t o
r y š į a n a l i z u o j a k u r k a s i š s a m i a u ir i š p l ė t o j a į d o m i ą in
1
teraktyvią pažinimo koncepciją. Jis išskyrė du regimųjų
f o r m ų p a g a v o s tipus: p i r m a s i s - tai comprehensio formarum
1
Kai kurios citatos iš De perspectiva, iš De intelligentiis p a g a l C. B a u e m k e r
1 9 0 8 m e t ų leidimą, p . 1 4 5 , 1 4 3 ir 174. I š s a m ų nagrinėjimą kartu su tekstais
pateikia D e B r u y n e 1 9 4 6 , III, p. 2 3 9 - 2 5 1 . Be to, plg. A s s u n t o 1 9 6 1 , p . 1 6 7 -
169, ir Federici Vescovini 1 9 6 5 , p. 1 3 2 - 1 3 3 (apie Vitellione) ir p. 2 8 - 3 2 (apie
A d o m ą P u l c h r a e Mulieris).
119
visibilium... per solam intuitionem, a n t r a s i s -per intuitionem

cum scientia praecedente, t.y. r e g i m ų j ų f o r m ų p a g a v a v i e n
tik intuicija ir intuityvi p a g a v a s y k i u s u i š a n k s t i n i u paži
n i m u . P i r m u o j u b ū d u s u v o k i a m e š v i e s a s ir s p a l v a s ; tačiau
s u d ė t i n g e s n ę t i k r o v ę j a u s u v o k i a m e n e tiktai p a p r a s č i a u
siai ž i ū r ė d a m i į j ą , b e t ir p a s i t e l k ę kitas s i e l o s p a s t a n g a s .
G r y n a i i n t u i t y v ų r e g i m ų j ų a s p e k t ų s u v o k i m ą p a p i l d o ac-
tum ratiocinationis diversas formas visas ad invicem compa-
rantem (protavimo veiksmas, sugretinantis suvokiamas
skirtingas regimąsias formas viena su kita). T i k po šio
„ d i a l o g o " s u s u v o k i m o a s p e k t a i s p a ž į s t a m e d a i k t ą taip,
k a d įgyjame ir j o konceptualųjį s u v o k i m ą . G r y n a i regimąją
j a u s e n ą p a p i l d o a t m i n t i s , v a i z d u o t ė ir protas, o j ų s i n t e z ė
įvyksta staiga, k o n e a k i m i r k s n i u . T a i g i e s t e t i n ė s t i k r o v ė s
p a g a v a p r i k l a u s o j a u a n t r a j a m tipui ir s u p o n u o j a ž a i b i š
ką, tačiau sudėtingą sąveiką tarp gausybės objektyvių,
r e g ė j i m u p r i i m a m ų y p a t y b i ų ir s u b j e k t o v e i k l o s , j a s g r e
t i n a n t b e i susiejant:
Formae non sunt pulchrae nisi ex intentionibus particularibus et

ex conjunctione earum inter se... Ex conjunctione quoque plurium
intentionum formarum visibilium ad invicem et non solum ex ipsis
intentionibus (particularibus) visibilium fit pulchritudo in visu.
Formos yra gražios kaip tik dėl paskirų ypatybių ir dėl jų

tarpusavio ryšio... Iš tikrųjų iš daugybės regimosioms for
moms būdingų aspektų tarpusavio susijungimo, o ne vien tik
iš keleto (paskirų) matomų ypatybių gimsta regimas grožis.
I š d ė s t ę s ši a s p r i e l a i d a s , V i t e l l i o n e s t e n g i a s i a t s k l e i s t i
o b j e k t y v i a s sąlygas, r e g i m o s i o s formos ypatybes, darančias
j ą patrauklią. E s t i p a p r a s t o s i o s y p a t y b ė s , k a i p magnitudo*
( t o d ė l m ė n u l i s y r a g r a ž e s n i s u ž ž v a i g ž d e s ) , figūra (formos
kontūras, modelis), toly durnas (pavyzdžiui, plytintys žalu-
* Didumas (lot).
120
m o s plotai), n e t o l y d u m a s ( g a u s y b ė ž v a i g ž d ž i ų a r b a d a u
gybė degančių žvakių), šviesos nutvieksto kūno grubu
m a s arba planities*, p e r n e l y g ū m i u s š v i e s o s b l y k s n i u s su-
t r a m d a n t i s šešėlis, s u k e l i a n t i s š v e l n ų s p a l v ų b e i a t s p a l v i ų
m i r g ė j i m ą , k a i p p o v o u o d e g o s p l u n k s n o s e . Ir esti s u d ė
tingųjų y p a t y b i ų , t a r k i m , k a i s p a l v o s p a t r a u k l u m a s susi
m a i š o s u p r o p o r c i j ų ž a i s m u taip, k a d įvairių y p a t y b i ų sa
v i t a r p i o s ą v e i k a k u r i a naują ir g e r o k a i j u t i m i š k e s n į grožį.
B e to, V i t e l l i o n e d a r s u f o r m u l a v o d u itin į d o m i u s prin
c i p u s . P i r m a s i s teigia, k a d s k o n i s y r a r e l i a t y v u s ir j i s vari
j u o j a p r i k l a u s o m a i n u o l a i k o ir v i e t o s ; d ė l to k i e k v i e n a
r e g i m o j i y p a t y b ė įkūnija t a m tikrą convenientia, kuri nėra
tokia pati visur, n e s lygiai k a i p skiriasi įpročiai, l y g i a i taip
kiekvienam būdingas savitas estetinis s u v o k i m a s (sicut
unicuiąue suus proprius mos est, sic et propria aestimatio pul-
chritudinis accidit unicuiąue). B e to, V i t e l l i o n e v e r t i n a s u b
jektyvųjį r e g u l i a v i m ą k a i p b ū d ą tiksliai įvertinti ir e s t e
tiškai s u v o k t i j u t i m i n i u s o b j e k t u s : į k a i k u r i u o s j ų g e r i a u
žiūrėti iš toli, n e s j i e turi, p a v y z d ž i u i , k o k i ų n o r s n e p a
t r a u k l i ų ž y m i ų ; o į kitus, p a v y z d ž i u i , m i n i a t i ū r a s , reikia
žiūrėti iš arti, k a d p a m a t y t u m e v i s u s s p a l v ų n i u a n s u s , vi
s a s intentiones subtiles, lineationem decentem, ordinationem
partium venustam.**
T a i g i n u o t o l i s ir a r t u m a s (remotio et approximatio) yra
esminiai estetinio regėjimo veiksniai, lygiai kaip svarbus
y r a ir r e g ė j i m o k a m p a s , n e s tie p a t y s o b j e k t a i gali a t r o d y t i
s k i r t i n g a i ž i ū r i n t ex obliąuo.
4. Šv. Tomo Akviniečio estetinio regėjimo samprata
V a r g u ar reikia p a b r ė ž t i v i s ų š i ų teiginių svarbą. T a č i a u

b ū t e n t jie p a d ė s m u m s geriau suprasti šv. T o m o A k v i n i e č i o
* G l o t n u m a s (lot.).
** Subtilias u ž u o m i n a s , linijų derėjimą, dailų dalių i š d ė s t y m ą (lot.).
121
teoriją, kuri (nors ir n e tokia išbaigta ir a n a l i t i š k a , k a i p čia

n a g r i n ė t o s k o n c e p c i j o s ) alsuoja tų i d ė j ų įtaka. V i t e l l i o n ė
v e i k a l a s p a s i r o d ė 1 2 7 0 m e t a i s , o Summa theologiae buvo
p r a d ė t a 1 2 6 6 - a i s i a i s ir b a i g t a 1 2 7 3 m e t a i s : a b u d a r b a i pa
s i r o d ė b e v e i k t u o p a č i u m e t u , n a g r i n ė j o tas p a č i a s p r o b
l e m a s b e i laikėsi p a n a š i ų n u o s t a t ų .
Plėtodamas Alberto Didžiojo estetines idėjas T o m a s
susidomėjo subjektyviuoju estetinio regėjimo aspektu.
Prisiminkime, kad Albertas, kalbėdamas apie proporcin
gąsias materijos dalis persmelkiantį substancinės formos
s p i n d e s į , šią resplendentia vis dėlto s u v o k ė kaip griežtai
o b j e k t y v ų y p a t u m ą , k a i p o n t o l o g i n į š v y t ė j i m ą , k u r i s esti
etiamsi a nulio cognoscatur.* T i k r o j i g r o ž i o e s m ė (ratio) ir
y r a šis o r g a n i z u o j a n č i o j o p r a d m e n s š v y t ė j i m a s , p e r s m e l
k i a n t i s o r g a n i z u o t ą į v a i r o v ę . Š v . T o m a s , b e s ą l y g i š k a i pri
2
pažinęs grožį kaip transcendentaliją , pateikė gerokai
n a u j e s n į n e i s a v o m o k y t o j o a p i b r ė ž i m ą . I š a i š k i n ę s ir p a
g r i n d ę s pulchrum ir bonum t a p a t u m ą b e i s k i r t u m ą , T o m a s
patikslina:
Nam bonum proprie respicit appetitum: est enim bonum quod om
nia appetunt. Et ideo habet rationem finis: nam appetitus est ąuasi
quidam motus ad rem. Pulchrum autem respicit vim cognoscitivam:
pulchra enim dicuntur quae visa placent. Unde pulchrum in debitą
proportione consistit: quia sensus delectatur in rebus debite pro-
portionatis, sicut in sibi similibus; nam et sensus ratio auaedam est
et omnis virtus cognoscitiva. Et quia cognitiofit per assimilationem,
similitudo autem respicit formom, pulchrum proprie pertinet ad
rationem causae formalis.
Išties gėris susijęs su troškimu: juk gera yra tai, ko visi trokšta.
Ir todėl jis įgauna tikslo pobūdį: nes troškimas yra tarytum
* N e t jeigu niekas nieko apie jį n e ž i n o (lot.).

2
Diskusija dėl Akviniečio grožio transcendentalumo sampratos y r a labai su
dėtinga. Šv. T o m o tekstai kartu su Status questionis pateikiami E c o 1970, sk. 2.
122
koks judesys daikto link. Tuo tarpu grožis susijęs su pažintine

galia: mat gražiais vadinami tokie daiktai, kurie regimi džiu
gina. Todėl grožis - tai tinkamos proporcijos: kadangi jutimus
malonina tikrai proporcingi daiktai, kaip ir į juos pačius pa
našūs; iš tikrųjų ir jutiminė galia yra tarytum proporcija, kaip
ir bet kuri kita pažintinė galia. O kadangi pažinimas vyksta
ieškant panašumų, o panašumas susijęs su forma, tai grožis
tikrai sietinas su formaliosios priežasties principu.
(S. Th. I, 5 , 4 ad 1; it. vert. I, p. 1 4 4 )
Ši itin r e i k š m i n g a i š t r a u k a a t s k l e i d ž i a k e l e t ą e s m i n i ų
d a l y k ų : to p a t i e s o b j e k t o g r o ž i s ir gėris y r a v i e n a s ir tas
pat, k a d a n g i a b u d u g r i n d ž i a m i f o r m a ( t u o m e t u t o k i o s
n u o m o n ė s b u v o ir kiti a u to r ia i) ; gėryje f o r m a t a m p a troš
k i m o o b j e k t u , n o r u įkūnyti a r b a įgauti t r o k š t a m ą f o r m ą ,
k i e k ji y r a p o z i t y v i ; t u o t a r p u g r o ž i s f o r m ą susieja s u gry
n u o j u p a ž i n i m u . B ū t e n t g r a ž ū s d a i k t a i visa palcent.
Ž o d i s visa čia r e i š k i a „ a t p a ž į s t a m i " , t.y. n e tik „ r e g i m i " ,
b e t ir v i s i š k a i s ą m o n i n g a i „ s u v o k i a m i " . Visio - tai appre-
hensio, s u p r a t i m a s ; g r o ž i s y r a id cujus apprehensio placet, tai,
k o s u p r a t i m a s y r a m a l o n u s . Visio y r a p a ž i n i m a s , k a d a n g i
siejasi s u formaliąja p r i e ž a s t i m i : tai n e m a t y m a s j u t i m i n i ų
ypatybių, o daugelio ypatybių, atliepiančių imanentinę
s u b s t a n c i n ė s f o r m o s s t r u k t ū r ą , p a g a v a . T a i g i tai y r a i nt e
lektualus, konceptualus suvokimas. K a d vartodamas žodį
visio šv. T o m a s turėjo o m e n y ir t o k i o t i p o p a ž i n i m ą , p a
tvirtina n e v i e n a j o ištrauka (pavyzdžiui, S.Th. I, 6 7 , 1 ; I - I I ,
77, 5 a d 3 ) . T a i g i g r o ž į a p i b ū d i n a s u b j e k t o p a s i k l i o v i m a s
suvokiančiu žvilgsniu, dėl kurio daiktas atrodo gražus.
T a i , k a s l a i d u o j a s u b j e k t o p r i t a r i m ą b e i iš to k y l a n t į m a
lonumą, yra objektyviosios daikto ypatybės.
Ad pulchritudinem tria requiruntur. Primo ąuidem integritas sive

perfectio: quae enim diminuta sunt, hoc ipso turpia sunt. Et debitą
proportio sive consonantia. Et iterum claritas: unde ąuae habent
colorem nitidum pulchra esse dicuntur.
123
Grožiui reikia trijų dalykų. Pirmiausia būtinas vientisumas,

arba tobulumas: nes iš tiesų, kas netobula, tas dėl to ir bjau
ru. Dar reikalinga tinkama proporcija, arba darnumas. Ir pa
galiau aiškumas: iš tikrųjų tai, kas yra grynos spalvos, va
dinama grožiu.
(S. Th. 3 9 , 8; tr. it. III, p. 2 5 9 - 2 6 0 )
Š i o s g a r s i o s b e i ilgą tradiciją t u r i n č i o s y p a t y b ė s y r a b ū
tent tai, iš k o susideda g r o ž i s . B e t tikrasis g r o ž i o ratio y r a
susijęs s u vis cognoscitiva, s u visto, o iš to k y l a n t i s m a l o
n u m a s yra k i t a s e s m i n i s g r o ž i o faktorius.
A k i v a i z d u , j o g tai, k a s s u ž a d i n a m a l o n u m ą , y r a o b
j e k t y v i e s t e t i n ė g a l i m y b ė , o n e m a l o n u m a s l e m i a ar tie
s i o g i a i a p i b r ė ž i a d a i k t o grožį. P r o b l e m a n ė r a l a b a i nauja:
ji iškilo j a u A u g u s t i n u i , k a i j i s s p r e n d ė , ar d a i k t a i y r a gra
ž ū s todėl, k a d teikia m a l o n u m ą , ar teikia m a l o n u m ą todėl,
k a d y r a g r a ž ū s ; ir priėjo i š v a d ą , j o g t e i s i n g a y r a antroji
p r i e l a i d a (De vera religione 3 2 , 1 9 ) . T a č i a u teorijoje, k u r i
p i r m e n y b ę pripažįsta valiai, m a l o n u m ą t e i k i a n č i o prita
r i m o v e i k s m a s gali p u i k i a u s i a i b ū t i n e v a r ž o m a s į d a i k t ą
n u k r e i p t a s , tačiau j o n e s ą l y g o j a m a s , v e i k s m a s . Šitai, pa
v y z d ž i u i , a t s k l e i d ž i a D u n s o Š k o t o p a ž i ū r o s . A n o t j o (tu
rint o m e n y , k a d valia gali v a l d y t i savąjį v e i k s m ą , lygiai
k a i p p r o t a s s u v o k i a savąjį), e s t e t i n i s s u v o k i m a s y r a laisva
potencija, n e s j o v y k s m a s p a k l ū s t a v a l i o s s p r e n d i m u i : iš
tikrųjų p a t s s u v o k i m a s n ė r a l i n k ę s v e i k i a u p a g a u t i tai, k a s
g r a ž i a u s i a , n e i tai, k a s n e taip g r a ž u (plg. D e B r u y n e III, p.
3 6 6 ) . Ir atvirkščiai, p r o t u i p i r m e n y b ę t e i k i a n č i o j e teorijo
j e - b ū t e n t t o k s ir y r a t o m i z m a s - n e a b e j o t i n a i o b j e k t y
v i o s i o s g r o ž i o s a v y b ė s l e m i a regimąjį s u v o k i m ą . T a č i a u
tai, k a d š i o s s a v y b ė s į v i e n a s u t e l k i a m o s p a č i o s visio, kad
tai y r a kažkieno suvoktos s a v y b ė s (atvirkščiai, n e i teigė A l
b e r t a s D i d y s i s ) , š i e k t i e k k e i č i a tą b ū d ą , k u r i u o r e m d a
m i e s i t u r i m e vertinti g r a ž a u s d a i k t o ir t o k i u j į p a v e r č i a n
č i ų y p a t y b i ų objektyviąją prigimtį.
124
Grįžtant prie visio, r e i k ė t ų dar p a s a k y t i , k a d ji s u v o k t i n a

k a i p n e š a l i š k a s p a ž i n i m a s , n e t u r i n t i s n i e k o b e n d r a nei s u
mi s t i n ės m e i l ė s ekstaze, nei su p a p r a s č i a u s i a j u t i m i n e reak
cija į j u s l i n i u s j a u d i k l i u s ; ir n e t g i n e s u e m p a t i n i u s a n t y k i u
su objektu, kuris, regis, b ū d i n g a s v i k t o r i e č i ų p s i c h o l o g i n e i
d o k t r i n a i . V e i k i a u , k a i p m a t y t i , šis t e r m i n a s n u s a k o in
telektinio p o b ū d ž i o p a ž i n i m ą , k u r i s s u k e l i a n e š a l i š k ą su
v o k i a m o d a i k t o a t ž v i l g i u m a l o n u m ą : Ad rationem pulchri
pertinet ąuod in ėjus aspectu seu cognitione quietetur appetitus,
g r o ž i o e s m e i p r i k l a u s o ir tai, k a d į jį žiūrint ar j į p a ž į s t a n t
t r o š k i m a s n u r i m s t a (S. Th. I - I I , 2 7 , 1 a d 3 ) . E s t e t i n ė p a g a
v a - n e r e i š k i a u ž v a l d y t i daiktą, b e t įsižiūrėti į j į , atskleisti
j o p r o p o r c i n g u m ą , v i e n t i s u m ą ir a i š k u m ą . T a i g i labiausiai
s u g r o ž i o p e r c e p c i j a susiję p o jū č ia i y r a b ū t e n t maxime cog-
noscitivi - r e g a ir k l a u s a , ir g r a ž i a i s v a d i n a m i b ū t e n t v a i z
dai ir garsai, b e t n e s k o n i a i ir k v a p a i {ibidem).
B e to, visio n e g a l i m a i n t e r p r e t u o t i ir k a i p intuicijos š i ų
l a i k ų s ą v o k o s p r a s m e ; tai n e t g i n e „ i n t e l e k t i n ė intuicija",
kaip kai kas m a n o . Šios dvi sąvokos visai svetimos to
m i s t i n e i g n o s e o l o g i j a i . J e i g u intuicija r e i š k i a f o r m o s p a
g a v ą „ j u t i m i š k u m e ir j u t i m i š k u m u " , k u r i a n k s t e s n ė n e i
3
a b s t r a k c i j a , t a d a v i s a tai a p s k r i t a i n e s u d e r i n a m a s u šia
gnoseologija, laikančia abstrakciją simplex apprehensio, pir
m i n i u p a ž i n i m o v e i k s m u , kuris į p o t e n c i a l ų protą įsprau
d ž i a p a ž i n i ą r ū š į (species), idant būtų suformuotas kon-
c e p t a s (S. Th. I, 8 4 ; I, 8 5 , 1 - 3 ; plg. R o l a n d - G o s s e l i n 1 9 3 0 ) .
P r o t a s n e g a l i p a ž i n t i j u t i m i n i ų p a s k i r y b i ų , ir tik po a b
s t r a h a v i m o , reflexio ad phantasmata metu, jis netiesiogiai
pažįsta j u t i m i n į objektą (S. Th. 1 8 6 , 1 ) . A n o t šv. T o m o , ž m o
g a u s p r o t a s y r a d i s k u r s y v u s , ir e s t e t i n ė visio t o k i a pati: tai
yra sudėtinis v y k s m a s , d a u g i a p a k o p i s o b j e k t o s u v o k i m a s .
J u t i m i n ė intuicija gali atverti k o k į n o r s p a v i e n ė s r e a l y b ė s
3
T o k i ą tezę g i n a M a r i t a i n a s ( 1 9 2 0 ) , k a l b ė d a m a s a p i e „ j a u s m ą su p r o t o
b r u o ž a i s " (p. 3 8 - 4 1 ir 1 7 3 - 1 7 8 ) .
125
y p a t u m ą , tačiau t u o m e t u , v i e n a l a i k i ų r e a l y b ę a p i b r ė ž i a n
čių s ą l y g ų - k a i p e r d v ė , l a i k a s ar p a t s j o b u v i m a s - v i s u m a
intuityviai n e b e p a g a u n a m a , t a m b ū t i n a s d i s k u r s y v u s pro
cesas, k o k s ir y r a s p r e n d i m o a k t a s . A n o t š v . T o m o A k v i
niečio, e s t e t i n i s p a ž i n i m a s y r a t o k s p a t s u d ė t i n g a s k a i p ir
intelektinis p a ž i n i m a s , k a d a n g i j ų o b j e k t a s tas p a t s - s u b
stancinė realybė.
8
Si?. Tomas Akvinietis ir
organizmo estetika
1. Forma ir substancija
Š v . T o m o A k v i n i e č i o a t v e j u l a b i a u t i n k a k a l b ė t i apie o r g a
n i z m o n e i a p i e f o r m o s e s t e t i k ą , ir štai d ė l k o k i o s p r i e
žasties. A k i v a i z d u , k a d A l b e r t a s D i d y s i s , k a l b ė d a m a s apie
resplendentia formae substantialis super partes materiae pro-
portionatas, turi o m e n y f o r m ą aristoteliškąja p r a s m e , k u r i
a k t u a l i z u o j a m a t e r i j o s p o t e n c i j a s , s u s i v i e n i j a s u j a in si-
nolo*, t.y. s u d a r o substanciją. G r o ž i s čia s u v o k i a m a s k a i p
š i o s o r g a n i z u o j a n č i o s idėjos s p i n d u l i a v i m a s v ir š į v i e n a
sutelktos materijos. T u o tarpu jeigu pažiūrėsime į T o m o
A k v i n i e č i o s a m p r a t ą ir i n t e r p r e t u o s i m e t o k i a s s ą v o k a s
k a i p claritas, integritas b e i proportio, atsižvelgdami į visą
jo sistemą, turėsime daryti išvadą, kad kalbėdamas apie
formą g r o ž i o (pulchrum) a t ž v i l g i u , j i s turi o m e n y n e t i e k
s u b s t a n c i n ę f o r m ą , k i e k v i s ą s u b s t a n c i j ą , t.y. o r g a n i z m ą
k a i p m a t e r i j o s ir f o r m o s k o n k r e č i ą sintezę.
Terminas/ormfl substancijai reikšti n e taip jau retai varto
j a m a s A k v i n i e č i o v e i k a l u o s e . Forma gali b ū t i s u p r a n t a m a
* Iš gr. k. ž. synolos - „absoliučiai visas"; P l a t o n o ir Aristotelio filosofijoje

t e r m i n a s synolon reiškė v i s u m ą , visetą.
127
g r y n a i i š o r i š k a p r a s m e k a i p morphe ir t o k i u a t v e j u reiškia
figūra, k e t v i r t o s i o s r ū š i e s (species) ypatybę, kiekybinę kūno
a p y b r ė ž ą , j o t r i m a t į k o n t ū r ą (S. Th. I - I I , 1 1 0 , 3 ab.3). For
ma - tai s u b s t a n c i n ė f o r m a , k u r i ( p r i s i m i n k i m e ) įsibūtina
tiktai į s i k ū n y d a m a m a t e r i j o j e , taip i š e i d a m a iš s a v o e s
m i š k a i a b s t r a k t a u s b ū v i o . P a g a l i a u forma n e v i e n u atveju
reiškia essentia, t.y. s u b s t a n c i j ą , k u r i l a i k o m a s u v o k i a m a
ir a p i b r ė ž i a m a .
S u v o k t i d a i k t u s k a i p s u b s t a n c i n e s k o n k r e t y b e s - šv. T o
m o metafizikos y p a t y b ė . M a t y t i d a i k t u o s e p i r m i a u s i a s u b
s t a n c i n ę f o r m ą - tai g r y n a i a r is to te liš k a n u o s t a t a , turinti
ir p l a t o n i š k o s i o s d v a s i o s , l i n k u s i o s d a i k t u o s e išskirti idėją
(ar n e t j ą s u p r i e š i n t i ) , b r u o ž ų . Š i u o atveju idėjos ir t i k r o v ė s
d i a l e k t i k a s u v o k i a m a k a i p d a i k t o ir j o e s m ė s d i a l e k t i k a :
id ąuo est, a r b a ens, k a s e g z i s t u o j a , yra a t s k i r i a m a n u o ąuo
est, d a i k t o e s m ė s . T a i j a u g e r o k a i k r i t i š k e s n ė p e r s p e k t y v a
n e i s i m b o l i s t i n i s ž v i l g s n i s į p a s a u l į p i r m i a u s i a išskiriant
m i s t i n ę d a i k t o p r a s m ę . T a č i a u ir e s m i ų ontologijoje v i s a d a
g y v a , n o r s ir n e a t v i r a , t e n d e n c i j a p a s i d u o t i i d e a l i z m u i ,
įsitikinimui, j o g y r a d a u g s v a r b i a u d a i k t u i b ū t i a p i b ū d i
n a m a m , n e i p a t i e s d a i k t o k o n k r e t u s buvimas. N ū n a i , turint
o m e n y ankstesnius požiūrius, galima sakyti, jog T o m o
o n t o l o g i j o s s a v i t u m a s y r a b ū t e n t tai: ji p a t e i k t a k a i p eg
zistencinė ontologija, kurioje svarbiausias akcentas krenta į
ipsum esse, k o n k r e t ų e g z i s t e n c i j o s aktą. V i r š f o r m o s ir m a
terijos j u n g t i e s a t s i r a n d a e s m ė s ir e g z i s t e n c i j o s j u n g t i s .
Quo est n e p a a i š k i n a ens - f o r m a b e m a t e r i j o s d a r n i e k o
nereiškia. Tačiau kai dieviškojo dalyvavimo dėka forma
ir m a t e r i j a s u s i j u n g i a e g z i s t e n c i j o s akte, t a d a (ir tik t a d a )
a t s i r a n d a o r g a n i z u o j a n č i o j o p r a d m e n s ir to, k a s o r g a n i
zuota, sąryšis. Š i u o atveju s v a r b i u iš tiesų t a m p a v i s a s s a v o
p a t i e s d ė k a g y v u o j a n t i s o r g a n i z m a s , substancija, k u r i o s
tikrasis a k t a s ir y r a ipsum esse (Contra Gentiles II, 5 4 ) . B ū t i s
jau nebėra paprasčiausia akcidentinė esmės apibrėžtis,
128
Sv. Tomas Akvinietis ir organizmo estetika
k a i p m a n ė A v i c e n a , o tai, k a s d a r o g a l i m ą b e i a k t u a l i ą ir
p a č i ą e s m ę , taip p a t ir tai, k i e n o y r a ši e s m ė , t.y. s u b s
tanciją.
Sąsajos tarp formos ir substancijos yra tokios gilios - vie
n a n e g a l i n t i e g z i s t u o t i b e kitos, - k a d šv. T o m u i įvardyti
v i e n ą - r e i š k ė a p i m t i ir antrąją, i š s k y r u s t u o s atvejus, kai
j o s l o g i š k a i a t s k i r i a m o s . T a i g i e s m ė , a r b a quidditas, su
v o k i a m a k a i p g y v y b i n g a i b e s i f o r m u o j a n t i forma, v i s ų pir
1
m a išreiškia b ū t i e s a k t o i n t e n s y v u m ą . Visiškai pagrįstai
p a b r ė ž i a m a šios o n t o l o g i j o s r e i k š m ė v i s a i k u l t ū r o s b e i s o
cialinių s a n t y k i ų plėtrai: „ O r g a n i n i s g y v e n i m a s , kuris žlu
g u s a n t i k o s p a s a u l i u i p r a r a d o s a v o p r a s m ę ir v e r t ę , vėl
t a m p a d e r a m a i b r a n g i n a m a s , o p a s k i r i e m s e m p i r i n ė s tik
r o v ė s r e i š k i n i a m s ar d a i k t a m s n e b e r e i k i a k o k i o n o r s ant
gamtinio, anapasaulinio pateisinimo, idant jie taptų m e n o
objektais... Dievas, aktyviai dalyvaujantis kiekvienoje g a m
tos s t r u k t ū r o j e , atliepia a t v i r e s n i o p a s a u l i o p o r e i k i u s , p a
s a u l i o , k u r i a m e n e a t m e t a m a ir s o c i a l i n i o p o k y č i o g a l i m y
b ė . M e t a f i z i n ė d a i k t ų hierarchija vis dar atspindi l u o m i n ė s
s a n k l o d o s v i s u o m e n ę , tačiau šio l a i k o t a r p i o l a i s v a m a n y b ė
p a s i r e i š k i a j a u tuo, k a d n e t ž e m i a u s i a b ū t i e s p a k o p a su
v o k i a m a k a i p b ū t i n a i r e i k a l i n g a d ė l y p a t i n g o s s a v o pri
g i m t i e s " ( H a u s e r 1 9 5 3 , p. 3 5 9 ) .
2 . „Proportio" ir „integritas"
Dabar, šios gyvuojančio organizmo koncepcijos perspek

t y v o j e n a g r i n ė d a m i tris šv. T o m o s u f o r m u l u o t u s grožio
kriterijus integritas, proportio ir claritas pamatysime, kad
tikrąją p r a s m ę j i e į g a u n a tik k a i s u v o k i a m e j u o s k a i p
k o n k r e č i o s s u b s t a n c i j o s (o n e tiktai s u b s t a n c i n ė s f o r m o s )
1
Šia t e m a žr. skyrių Essence et realite iš Gilsono 1949. Kaip įžangą į filosofinės
T o m o minties studijas žr. C h e n u 1 9 5 0 , V a n n i Rovighi 1981. A p i e tomistinį
humanizmą rašoma Jaeger 1943.
9.-619 1 9 Q
y p a t y b e s . Visa tai n e b l o g a i iliustruoja g a u s y b ė s k i r t i n g ų

p r a s m i n i ų a t s p a l v i ų , k u r i u o s gali įgauti s ą v o k a proportio.
V i e n a s iš s u b s t a n c i n i ų p r o p o r c i n g u m o r a i š k o s b ū d ų
yra m a t e r i j o s a t i t i k i m a s f o r m ą , p a p r a s t o s p o t e n c i j o s su-'
derinimas su legalizuojančiuoju principu:
Formam igitur et materiam semper oportet esse ad invicem propor-

tionata et quasi naturaliter coaptata; ąuia proprius actus in propria
materia fit.
Taigi forma ir materija visuomet turi būti abipusiškai pro

porcingos ir tarytum natūraliai pritaikytos; kadangi tinkamas
aktas gimsta tinkamoje materijoje.
(Contra Gentiles II, 8 1 ; it. vert. p. 4 7 5 )
K o m e n t a r u o s e A r i s t o t e l i o t r a k t a t u i De anima, Tomas
p a b r ė ž i a , k a d proportio n ė r a tik p a p r a s č i a u s i a s s u b s t a n
c i n ė s f o r m o s atributas, b e t p a t s r y š y s t a r p m a t e r i j o s ir for
m o s , b e to, tokiu lygiu, k a d j e i g u m a t e r i j a n e l a b a i l i n k u s i
p r i i m t i formą, ši i š s i s k l a i d o (Sentencia libri de anima III, 2,
p . 2 1 2 ) . T a i tipiškas p r o p o r c i n g u m a s , galintis s u d o m i n t i
tą, k u r i s į daiktą ž v e l g i a estetiškai, v e r t i n d a m a s j o struk
1
tūri n ę darną.
Šį sąryšį u ž d e n g i a kitas, m e t a f i z i š k a i gilesnis ir e s a n t i s
a n a p u s estetinio s u v o k i m o ribų: tai e s m ė s ir e g z i s t e n c i j o s
s a n t y k i s , proporcija, k u r i n e tie k atsiveria e s t e t i n e i žiūrai,
kiek pagrindžia pačią jos galimybę, suteikdama konkre
t u m ą d a i k t a m s {Contra Gentiles II, 5 3 ) . K i t o s p r o p o r c i n
g u m o formos išplaukia kaip šios metafizinės proporcijos
f e n o m e n a l ū s p ad ar i n i a i ir tiesiogiai atliepia ž m o g a u s este
t i n i u s p o r e i k i u s . Š v . T o m a s p i r m i a u s i a m i n i p a p r a s t ą juti
minį bei kiekybinį proporcingumą, kokį galima užčiuopti
statuloje ar melodijoje:
Homo delectatur secundum alios sensus... propter convenientiam

sensibilium... sicut cum delectatur in sono bene harmonizato.
130
Žmogus jaučia malonumą patirdamas kitus jausmus... dėl pojūčių

darnumo... kaip kad patiriamas malonumas girdint harmoningą
garsą.
(S. Th. II-II, 1 4 1 , 4 ad 3; it. vert. X X I , p. 4 0 )
Dar jis kalba apie proporcingumą kaip grynai protu suvo

kiamą dorovinės elgsenos ar racionalaus diskurso tinkamu
mą, kurio pažinų grožį viduramžių autoriai y p a č vertino:
Pulchritudo spiritualis in hoc consistit quod conversatio hominis sive
actio ėjus sit bene proportionata secundum spiritualem rationis cla-
ritatem.
Dvasinį grožį sudaro tai, kad žmogaus bendravimas ar jo elgse

na yra tikrai proporcingi atitinkamam dvasiniam proto aišku
mui.
(S. Th. II-II, 1 4 5 , 2; it. vert., X X I , p. 9 6 )
Šv. T o m a s m i n i ir psichologinį p r o p o r c i n g u m ą , kaip daik

to atitikimą subjekto gebėjimui jį suvokti; tai iš Boecijaus ir
Augustino teorijų išsirutuliojusi koncepcija, padėjusi taip pat
spręsti sąryšio tarp p a ž i n i m o subjekto ir objekto problemą.
O b j e k t y v a u s s u v o k i a m ų reiškinių t a i s y k l i n g u m o akivaiz
doje j a u s m a s atskleidžia tokį g i m i n i n g u m ą j ų proporcingu
mui, kad pats gali būti laikomas proporcija (S.Th. 1,5,4, ad 1;
Sententia de libri de anima III, 2, p. 212).
Objektyviai žvelgiant p r o p o r c i n g u m a s realizuojamas b e
gale l y g m e n ų , kol pasiekia k o s m i n e s v i s u m o s proporcijas,
įkūnydamas Visatą kaip Tvarką. D ė s t y d a m a s šią regimosios
proporcijos koncepciją, šv. T o m a s vėl sugrįžta prie m ū s ų
knygoje j a u nagrinėtų k o s m o l o g i n i ų teorijų, o j o k o s m i n ė s
tvarkos a p r a š y m a i nestokoja j a m b ū d i n g o g y v y b i n g u m o b e i
2
originalaus t o n o .
T a č i a u esti ir dar v i e n a p r o p o r c i n g u m o rūšis, k e r t i n ė
A k v i n i e č i o estetinėje k o n c e p c i j o j e ir v i e n a iš v i d u r a m ž i ų
2
In librum de divinis nom. IV, IX, X , X I . Č i a d a u g k u r išdėstomas įvairių
struktūrų tvarkos, o r g a n i z m ų s u t v a r k y m o idėja. Ontologinis šių sudėtingų
formaliųjų ryšių principas išdėstytas traktate Contra Gentiles II, 16.
131
e s t e t i k o s k o n s t a n t ų , - tai p r o p o r c i n g u m a s , k u r i s įkūnija
m a s k a i p d a i k t o a t i t i k i m a s p a č i a m s a u a r b a k a i p j o atitiki
m a s s a v o paties funkcijai. D a i k t o a t i t i k i m a s p a č i a m sau,
s a v o r ū š i e s r e i k a l a v i m a m s b e i i n d i v i d u a l i o s b ū t i e s prie
d e r m ė m s ir yra tai, k ą s c h o l a s t i k a v a d i n o perfectio prima:
Manifestum est autem, ąuod in omnibus ąuae sunt secundum na-

turam, est certus terminus, et determinata ratio magnitudinis et
augmenti...
Tačiau akivaizdu, jog visoms gamtos būtybėms yra būdinga

tiksli riba ir apibrėžtas didumo bei augimo santykis.
(Sententia libri de anima II 8, p. 101 b; it. vert. II, p. 7 8 )
Ž m o n ė s skiriasi s a v o ū g i u b e i s u d ė j i m u , t a č i a u p e r ž e n
g u s t a m tikrą ribą, n e b e l i e k a ž m o g a u s p r i g i m t i e s tikrąja
s a v o p r a s m e - v i e n tik n e n o r m a l u m a s . Š i t o b u l y b ė s (per-
fekcijos) f o r m a susijusi s u a n t r u o j u g r o ž i o k r i t e r i j u m i , in-
tegritas, kuris suprastinąs būtent kaip visų prie organiškos
v i s u m o s a p i b r ė ž i m o p r i s i d e d a n č i ų d a l i ų b u v i m a s toje vi
s u m o j e (S.Th. 1 , 7 3 , 1 ) . Ž m o g a u s k ū n a s d e f o r m u o j a s i , j e i g u
t r ū k s t a v i e n o j o n a r i o , ir l u o š i u s v a d i n a m e b j a u r i a i s , k a
d a n g i j i e stokoja r e i k i a m o d a l i ų p r o p o r c i n g u m o v i s u m o s
a t ž v i l g i u (mutilatos turpes dicimus, deest enim eis debitą pro-
portio partium ad totum) (I Sent. 4 4 , 3 , 1 2 , 1 ) . T a i o r g a n i n ė s
e s t e t i k o s p r i n c i p a i tikrąja š i o ž o d ž i o p r a s m e , b e to, d a r
ganėtinai įdomūs meninės formos fenomenologijos, kaip
j ą š i a n d i e n s u p r a n t a m e , p o ž i ū r i u : n e t g i n e p a i s a n t to, k a d
m e n o a t ž v i l g i u s ą v o k ą perfectio prima šv. T o m a s vartoja
kiek siauresne prasme: m e n o kūrinys yra užbaigtas, jeigu
3
jis a t i t i n k a kūrėjo o m e n y turėtą idėją.
3
S. Th. I, 16, 1. Kalbant apie organiškos v i s u m o s integralumą, galima b ū t ų
surasti įdomių analogijų tarp šių principų ir m ū s ų dienų s a m p r o t a v i m ų apie
formaliąją tobulybę. Žr. E c o 1970, p. 95, kur aptariama L. Pareysono estetika,
bei p. 2 8 5 ir toliau, kur gretinama tomistinė ir struktūralistinė metodologija.
132
R e a l i z u o d a m a s i perfectio prima įgalina daiktą tapti a d e k

v a t ų s a v o tikslui, taip l e i s d a m a p a s i r e i k š t i ir perfectio se-
cunda (S.Th. I 7 3 , 1 ) . F o r m a l i o j i d a i k t o t o b u l y b ė įgalina j į
veikti p a g a l s a v o tikrąjį t i k s l i n g u m ą ; b e t lygiai y r a teisinga
ir tai, j o g perfectio secunda r e g u l i u o j a perfectio prima, ka
d a n g i norint, k a d d a i k t a s b ū t ų t o b u l a s , j o s t r u k t ū r a turi
atitikti j o funkciją: finis est prius efficiente... cum actio effi-
cientis non completur nisi per finem, t i k s l a s yra a n k s t e s n i s
u ž paskatą... k a d a n g i s k a t i n i m o v e i k s m a s n e u ž b a i g i a m a s ,
j e i g u jis neturi tikslo (De principus naturae, 4 , it. vert., p. 4 4 ) .
D ė l to m e n o k ū r i n y s (opus artis, t.y. t e c h n i k o s plačiąja pra
s m e k ū r i n y s ) yra g r a ž u s , j e i g u y r a f u n k c i o n a l u s , j e i g u j o
f o r m a atitinka j o paskirtį:
Quilibet autem artifex intendit suo operi dispositionem optimam

inducere, non simpliciter, sed per comparationem ad finem.
O kiekvienas meistras savo kūriniui siekia suteikti kuo ge

riausią [dalių] išdėstymą, ir tai ne apskritai, o atsižvelgiant į
norimą tikslą.
(S. Th. I, 9 1 , 3; it. vert. VI, p. 1 8 4 )
J e i g u m e i s t r a s p a d a r y t ų stiklinį pjūklą, tai b ū t ų b j a u r u s

d a i k t a s , n e p a i s a n t g r o ž i o efekto, k a d a n g i t o k s p j ū k l a s n e
g a l ė t ų atlikti s a v o funkcijos - t a r n a u t i ad secandum.* Žmo
g a u s k ū n a s y r a g r a ž u s todėl, k a d jis s u k u r t a s a t s i ž v e l g i a n t
į tinkamą dalių išdėstymą:
Dico ergo quod Deus instituit corpus humanum in optima dis-
positione secundum convenientiam ad talem formam et ad tales
operationes.
Todėl ir sakau, kad Dievas žmogaus kūną sukūrė geriausiai jį

išdėstydamas, atsižvelgdamas į tinkamumą jo formai bei veik
senai.
(Ten pat)
* Pjovimui (lot.).
133
Ž m o g a u s o r g a n i z m a s a p i m a s u d ė t i n g ą s i e l o s ir k ū n o
v e i k s n i ų , v i d i n i ų ir i š o r i n i ų g a l i ų s ą r y š i ų s t r u k t ū r ą , todėl
v i s o s m ū s ų o r g a n i z m o y p a t y b ė s turi p a g r i n d ą b e i tikslią
paskirtį. B ū t e n t dėl funkcinių p r i e ž a s č i ų ž m o g a u s išoriniai
p o j ū č i a i ( i š s k y r u s a u k š t e s n ę l y t ė j i m o g e b ą ) yra m e n k i a u
i š s i v y s t ę , p a l y g i n t i s u kitais g y v ū n a i s ; p a v y z d ž i u i , ž m o
g a u s u o s l ė silpna, n e s jai b ū t i n a s s a u s u m a s , o g e r o k a i di
d e s n ė m s u ž k i t ų s u t v ė r i m ų s m e g e n i m s reikia l a b a i d a u g
d r ė g m ė s (ji b ū t i n a a t v ė s i n t i š i r d i e s s k l e i d ž i a m ą karštį).
Ž m o g u s taip p a t n e t u r i p l u n k s n ų , r a g ų b e i ž v ė r i e s n a g ų ,
k a d a n g i tai ž e m i š k u m o atributai, d o m i n u o j a n t y s g y v ū n ų
o r g a n i z m u o s e , tuo t a r p u ž m o g u j e y r a s k i r t i n g ų e l e m e n t ų
p u s i a u s v y r a . T a č i a u ž m o g u s turi r a n k a s , organum orga-
norum, k u r i o s a t s v e r i a b e t k u r į kitą t r ū k u m ą . O p a g a l i a u
ž m o g u s yra g r a ž u s dėl s a v o stataus stoto; jis taip sutvertas,
n e s n u o ž u l n i g a l v o s p a d ė t i s k l i u d y t ų veikti v i d i n ė m s j u s
l i n ė m s g a l i o m s , k u r i o s k o n c e n t r u o j a s i s m e g e n y s e ; taip pat
t o d ė l , k a d r a n k o m s n e r e i k ė t ų atlikti j u d ė j i m o o r g a n ų
funkcijos ir j o s g a l ė t ų laisvai v e i k t i k ą nori; p a g a l i a u d a r ir
t a m , k a d l i e ž u v i s n e s u s t a n g r ė t ų ir n e t a p t ų n e b e t i n k a m u
k a l b a i , k a i p a t s i l i k t ų , j e i g u ž m o g u s m a i s t ą t u r ė t ų i m t i tie
s i o g i a i b u r n a . D ė l š i ų ir k i t ų p r i e ž a s č i ų ž m o g a u s stotas yra
tiesus, kad mes, naudodamiesi kilniausiuoju regos po
j ū č i u , g a l ė t u m e libere... ex omni parte sensibilia cognoscere, et
coelestia et terrena, laisvai... k i e k v i e n u a s p e k t u p a ž i n t i juti
m i n i u s o b j e k t u s - ir d a n g i š k u o s i u s , ir ž e m i š k u o s i u s . T o d ė l
tiktai ž m o g u s gali gėrėtis j u t i m i n i ų d a i k t ų g r o ž i u dėl pa
ties g r o ž i o m a l o n u m o : solus homo delectatur in pulchritudine
sensibilium secundum seipsam ( S . Th. I, 9 1 ) . K a i p m a t y t i iš
š i o ž m o g a u s k ū n o a p r a š y m o , ir estetinė, ir f u n k c i n ė v e r t ė
y r a v i e n a s ir tas pat, o l a i k m e č i o m o k s l i n i a i p r i n c i p a i taip
p a t grįsti g r o ž i o n u o s t a t o m i s .
Si funkcionalistinė grožio samprata suteikė s i s t e m i n g u m o
v i s o s v i d u r a m ž i ų e p o c h o s m ą s t y m u i , l i n k u s i a m tapatinti
134
pulchrum ir utile, k a i p n e i š v e n g i a m ą pulchrum ir bonum

s u l y g i n i m o padarinį. Š i s s u t a p a t i n i m a s - tarsi e s m i n i s po
reikis, pasireiškiantis įvairiuose g y v e n i m o aspektuose,
n e t g i tada, kai b a n d o m a teoriškai atskirti šias abi v e r t y b e s .
N e n o r a s atskirti e s t e t i š k u m ą ir f u n k c i o n a l u m ą liudija, k a d
estetinis p r a d a s g l ū d i k i e k v i e n o j e g y v e n i m o srityje; b e to,
g r o ž i s j a u n e b e g a l i b ū t i p r i k l a u s o m a s n u o g ė r i o ar n a u d o s
d a u g i a u n e i šie yra p r i k l a u s o m i n u o g r o ž i o . K a i š i ų d i e n ų
ž m o g u s pajunta, k a d m e n a s ir m o r a l ė k e r t a s i , taip atsi
t i n k a todėl, n e s jis b a n d o s u d e r i n t i n ū d i e n o s e s t e t i š k u m o
s a m p r a t ą su k l a s i k i n e e t i š k u m o s a m p r a t a . V i d u r a m ž i ų
ž m o g u i d a i k t a s yra b j a u r u s , j e i g u j i s n e s u s i j ę s s u t i k s l ų
hierarchija, liečiančią ž m o g ų b e i j o a n a p u s i n ę lemtį. K i t a
v e r t u s , d a i k t a s ir n e į t r a u k i a m a s į šią h i e r a r c h i j ą , j e i jis y r a
bjaurus, kadangi jame pasireiškiantį bjaurumą lemia
s t r u k t ū r i n i s n e t o b u l u m a s , dėl k u r i o pati s t r u k t ū r a t a m p a
n e a d e k v a t i s a v o tikslui.
B e a b e j o n ė s , tai reiškia, k a d v i s i š k a i n e į m a n o m a pajusti
e s t e t i n i o m a l o n u m o , k u r i s g a l ė t ų kilti ir a t i t r ū k u s n u o pri
i m t ų e t i n i ų idealų. Kita v e r t u s , tai reiškia, k a d e t i š k a i p a
t e i s i n a m a ( k i e k v i e n ą s y k , k a i tik s v a r b u ) tai, k a s teikia e s
tetinį m a l o n u m ą . T a č i a u ši pajauta v i d u r a m ž i a i s n i e k a d a
n e b u v o taip tobulai pritaikyta praktikoje: viena vertus,
m a t o m e šv. B e r n a r d ą , k u r i s s u v o k ė k a p i t e l i ų p a b a i s ų k e
l i a m ą m a l o n u m ą , t a č i a u a t m e t ė j į dėl s a v o p e r d ė t o r i g o
r i z m o ; a n t r a v e r t u s , m a t o m e g o l j a r d ų carmina a r b a tokį
poetą kaip Aucassin'as, kuris mieliau sutinka paskui savo
žaviąją N i c o l e t t e sekti p r a g a r a n n e i ž e n g t i į r o j ų , p i l n ą
n u o b o d ž i ų senių. T a č i a u n e g a l i m a tvirtinti, k a d šv. B e r
n a r d a s y r a v i d u r a m ž i š k e s n i s u ž Carmina Buraną autorius.
T u r ė d a m a p r i e š akis š i u o s n u k r y p i m u s n u o i d e a l a u s m o
delio, perfectio prima ir perfectio secunda filosofija s u k ū r ė
t a r y t u m k o k į optimum, kurį viduramžiai, neperžengdami
s a v o v e r t y b i ų sferos r i b ų , s ė k m i n g a i p l ė t o j o . T o m i s t i n ė
135
pozicija yra p e r n e l y g n e p r i e k a i š t i n g a , g r y n a , k a d atsirastų

j o s veidrodinis a t i t i k m u o k o n k r e č i o s e s k o n i o ir s p r e n d i m o
r a i š k o s e , t a č i a u ji v i e n a i p ar k i t a i p , d e o n t o l o g i n i u l y g m e
niu, išreiškia fundamentaliąsias civilizacijos bei jos pa
pročių koordinates.
Įsitikinęs s a v o p o z i c i j o s t v i r t u m u , šv. T o m a s n e t g i g a
lėjo pripažinti t a m t i k r ą m e n i n i o fakto a u t o n o m i j ą :
Non pertinet ad laudem artificis, inquantum artifex est, ąua vo-

luntate opusfaciat; sed quale sit opus ąuodfaciat.
Meistro, kaip tokio, šlovei neturi reikšmės, kokia intencija jis

kuria dirbini, [svarbiausia] koks yra tas dirbinys, kurį jis kuria.
(S. T/z. I-II, 57, 3; it. vert. X , p. 1 5 4 )
D o r o v i n ė intencija n ė r a s v a r b i , s v a r b i a u s i a - k a d dir
binys b ū t ų gerai padarytas, o jis padarytas gerai, jeigu
visais atžvilgiais y r a p o z i t y v u s . M e n i n i n k a s gali s u k o n s
truoti pastatą t u r ė d a m a s ir b l o g ų k e t i n i m ų , tačiau tai visai
n e priežastis, k a d n a m a s n e g a l i b ū t i e s t e t i š k a i t o b u l a s ir
e s m i š k a i g e r a s , t.y. a t i t i n k ą s s a v o funkciją. S u g e r i a u s i a i s
pasaulyje k e t i n i m a i s g a l i m a s u k u r t i l a b a i n e p a d o r i ą sta
tulą, k u r i t r i k d y s k i e n o n o r s ž m o g i š k o j o g y v e n i m o d o
r o v i n į ritmą; t o k i u a t v e j u V a l d o v a s p r i v a l o i š m e s t i k ū r i n į
iš M i e s t o , k a d a n g i M i e s t a s y r a p a g r į s t a s o r g a n i š k a t i k s l ų
i n t e g r a c i j a ir n e p a k e n č i a p a s i k ė s i n i m ų į savąjį integritas
(S. r/z.II-II, 1 6 9 , 2 a d 4 ) .
3. „Claritas"
Kaip matėme, visos šios mintys grindžiamos principu,

kad estetinės vertės pagrindas yra konkretus organizmas
su visu savo ryšių s u d ė t i n g u m u . Š i a m e kontekste ir claritas,
spindėjimo, šviesos y p a t y b ė , šv. T o m o teorijoje radikaliai
skiriasi n u o tos p r a s m ė s , k u r i ą įgyja, tarkim, n e o p l a t o n i k ų
filosofijoje. N e o p l a t o n i k ų š v i e s a n u s i l e i d ž i a iš a u k š t y b i ų
136
ir pati k ū r y b i š k a i i š s k l i n d a d a i k t u o s e , tiesiog j u o s e k a u
piasi ir sutirštėja. O šv. T o m o claritas, atvirkščiai, iškyla iš
a p a č i ų , iš d a i k t o š e r d i e s , n e l y g k o k i a o r g a n i z u o j a n č i o s i o s
f o r m o s s a v i r a i š k a . Pati fizinė š v i e s a y r a a k t y v i o j i k o k y b ė ,
k y l a n t i iš s u b s t a n c i a l i o s i o s s a u l ė s f o r m o s , consequens for
matu substancialem solis (S. Th. I, 67, 3 ) . P a l a i m i n t ų j ų k ū n ų
claritas yra p a l a i m i n t o s s i e l o s š v y t ė j i m a s , p l ū s t a n t i s iš j ų
k ū n ų (S. Th., Suplementum 8 5 ) ; claritas perkeistame Kris
t a u s k ū n e redundat ab anima* (S. Th. III, 4 5 , 2 ) ; taigi k ū n ų
s p a l v a ir š v y t ė j i m a s y r a o r g a n i z m o s t r u k t ū r a v i m o s i - tai
s y k l i n g o , v y k s t a n č i o p a g a l p r i g i m t i n i u s p o r e i k i u s - pa
darinys.
O n t o l o g i n i u l y g m e n i u claritas y r a tikrasis ir b ū d i n g a s i s
o r g a n i z m o s u g e b ė j i m a s s a v e išreikšti; k a i p k a ž k a s p a s a k ė ,
tai tarsi f o r m a l i o j o e l e m e n t o r a d i o a k t y v u m a s . S u p r a s t a s
ir s u v o k t a s o r g a n i z m a s atsiskleidžia k a i p t o k s ir intelektas
m ė g a u j a s i o r g a n i z m u dėl j o teisėto g r o ž i o . T a i g i čia n e
kalbama apie ontologinį išraiškingumą, egzistuojantį
etiamsi a nulio cognoscatur: tai t o k s i š r a i š k i n g u m a s , k u r i s
r e a l i z u o j a m a s f o k u s u o j a n č i o s visio - d a i k t ą sub ratione cau-
sae formalis** bešališkai fiksuojančio žvilgsnio - akivaiz
doje. D a i k t u i o n t o l o g i š k a i l e m t a b ū t i l a i k o m a m g r a ž i u ,
t a č i a u norint, k a d jis b ū t ų a p i b ū d i n t a s k a i p toks, reikia,
k a d stebėtojas, s u v o k d a m a s p a ž i n i m o s u b j e k t o ir o b j e k t o
proporcingumą bei žinodamas visas pabaigto organizmo
y p a t y b e s , v i s i š k a i a t s i d u o t ų ir m ė g a u t ų s i v i s o s šios t o b u
l y b ė s s p i n d e s i u . O n t o l o g i š k a i claritas y r a v a i s k u m a s pats
s a v a i m e ir v i r s t a v a i s k u m u m u m s , e s t e t i n i u v a i s k u m u ,
ypatingai jį suvokiant.
Vadinasi, šv. T o m u i estetinė visio yra vertinimo aktas, su
ponuojantis sintetinimą ir padalijimą, sąryšio tarp dalių ir
visumos nustatymą, materijos pasidavimo formai įvertinimą,
* Išsilieja iš sielos (lot.).

** F o r m a l i o s i o s priežasties p a g r i n d u (lot.).
137
4
tikslų bei jų a d e k v a t u m o lygio žinojimą. Estetinis regė
j i m a s - tai n e m o m e n t i n ė intuicija, o diskursas a p i e daiktą.
V e r t i n i m o a k t o d i n a m i z m a s atitinka o r g a n i z u o t o s e g z i s
tencijos, kuri yra v e r t i n i m o o b j e k t a s , a k t o d i n a m i z m ą . T o
d ė l šv. T o m a s teigia:
Appetitum terminari ad bonum et pacem et pulchrum non est eum

terminari in diversa.
Troškimą apriboti gėrio ir taikos, ir grožio siekiu - nereiškia jį

apriboti skirtingais dalykais.
(De veritate XXII, 1 ad 12)
Pax y r a tranąuilitas ordinis*; p o s u n k a u s d i s k u r s i n i o su

vokimo akto kančių intelektas mėgaujasi suvokdamas
t v a r k ą ir v i e n i n g u m ą , k u r i e a t s i s k l e i s d a m i r o d o s a v o pa
č i ų b u v i m ą . T u o m e t k a r t u s u p a l a i m a u ž p l ū s t a ir r a m y b ė ,
r a m y b ė , k u r i p a š a l i n a n e t v a r k ą ir kliūtis siekti gėrio, im-
portat remotionem perturbantium et impedientium adeptionem.
E s t e t i n i o s u v o k i m o m e t u p a t i r t a s d ž i a u g s m a s yra n e v a r
ž o m o s k o n t e m p l i a c i j o s - n u o t r o š k i m ų a t s i r i b o j a n č i o s ir
tobulybe, kuria žavisi, pasitenkinančios - džiaugsmas.
G r a ž ū s daiktai •eisi placent n e todėl, k a d jie s u v o k i a m i in
tuityviai b e p a s t a n g ų , b e t todėl, k a d j i e p a s i e k i a m i tik p e r
p a s t a n g a s , ir j e i š i o s s ė k m i n g o s , jais ž a v i m a s i . M e s džiau
g i a m ė s p a ž i n i m u , kuris įveikia kliūtis s a v o kelyje, ir džiau
g i a m ė s t r o š k i m u , k u r i a m r a m y b ę a t n e š a šis p a ž i n i m a s .
4
S. T/7.1 8 5 , 5. Apie estetinį regėjimą, kaip s u d ė t i n g ą sugretinimo v e i k s m ų
seką, u ž s i m e n a m a ir šv. B o n a v e n t ū r o Itinerarium, II, 4 - 6 .
* T v a r k o s r a m u m a / r a m y b ė (lot.).
138
9
Organizmo estetikos
raida ir krizė
1. Ulrichas Strasburgiškis, šv. Bonaventūras

ir Lulijus
T u o m e t u , kai A l b e r t a s D i d y s i s tarp 1248-ųjų ir 1252-ųjų

m e t ų K e l n e s k a i t ė k u r s ą , k o m e n t u o d a m a s ketvirtąjį De
divinis nominibus s k y r i ų , t a r p j o m o k i n i ų b u v o šv. T o m a s
A k v i n i e t i s ir U l r i c h a s S t r a s b u r g i š k i s . K i e k vėliau, b e v e i k
v i e n u m e t u k a i p A k v i n i e č i o Summa, jis p a r a š ė Liber de sum-
mo bono, k u r i o j e p a t e i k ė e s t e t i n ę k o n c e p c i j ą , pagrįstą for
mos, šviesos, proporcijos sąvokomis. Ulricho proporcijos
a n a l i z ė d a u g i š s a m e s n ė ir tikslesnė nei A k v i n i e č i o teorijoje
(kurioje j ą g a l i m a atkurti tik iš p a s k i r ų , i š s k l a i d y t ų m i n
čių) ir d a u g a i š k i a u a p i b r ė ž ė estetiką. T a č i a u U l r i c h o var
tojama formos sąvoka yra aiškiai persmelkta neoplato
n i z m o ir s t o k o j a t ų k o n k r e t u m o b r u o ž ų , b ū d i n g ų ( k a i p
m a t ė m e ) T o m o substancijai. Anot Ulricho, grožis yra
splendor formae A l b e r t o D i d ž i o j o p r a s m e , t a č i a u visi šios
f o r m o s p o ž y m i a i t o k i e p a t k a i p ir n e o p l a t o n i š k o s i o s š v i e
sos, o U l r i c h o p o ž i ū r i s į regimąją t i k r o v ę a k i v a i z d ž i a i p a
v e i k t a s De Causis*
* Šis veikalas ilgą laiką b u v o priskiriamas Aristoteliui, bet nūnai jis tapa
t i n a m a s su P r o k l o Institutio theologica.
139
Omnis enim forma cum sit effectus Primae lucis intellectualis, quae
per suam essentiam agit, oportet necessario quod lucem suae causae
per similitudinem participet... Quaelibet forma, quantum minus
habet hujus luminis per obumbrationem materiae, tanto deformior
est, et quanto plus habet hujus luminis per elevationem supra ma-
teriam, tanto pulchrior est.
Mat kadangi kiekviena forma yra Pirminės šviesos proto, vei

kiančio pačia savo esme, išdava, būtinai reikia, kad šviesa
dalyvautų savo priežastyje per panašumą... Kiekviena forma
yra tuo bjauresnė, kuo mažiau, materijos temdoma, šios švie
sos turi, ir tuo gražesnė, kuo daugiau tos šviesos turi, pa
kildama viršum materijos.
(Liber de summo bono II, 3 , 5, p a g a l Pouillon 1 9 4 6 , p. 3 2 8 )
N ė r a r e i k a l o d a r k a r t ą p a b r ė ž t i , k o k i a gili praraja skiria

šv. T o m o ir U l r i c h o m i n t i s .
Š v . B o n a v e n t ū r a s irgi b a n d ė plėtoti e s t e t i k ą , grįstą h i -
l o m o r f i z m o p r i n c i p a i s , t a č i a u , k a i p j a u m a t ė m e , ji įsilieja į
p l a t e s n į š v i e s o s m e t a f i z i k o s k o n t e k s t ą . O šv. A u g u s t i n o
įtaka p a s k a t i n o j į s u k u r t i p r o p o r c i j ų , aequalitas numerosa*
(ši s a m p r a t a i š d ė s t y t a A u g u s t i n o traktate De musica), es
tetiką, k u r i o s s v a r b i a u s i a y p a t y b ė n e ta, k a d tai o r i g i n a l i
p r o p o r c i n g u m o teorija, o ta, k a d aequalitas dėsnius, anot
Bonaventūro, atskleidžia pats menininkas savo sielos gel
m ė s e . Ž o d ž i u , B o n a v e n t ū r a s ir visa p r a n c i š k o n ų m o k y k l a
žadino mintis, pastūmėjusias vėliau į įkvėpimo bei me
n i n ė s idėjos p r o b l e m a t i k ą .
T o m i s t i n ė m s a r t i m ų p o z i c i j ų l a i k ė s i ir Raimondus
L u l i j u s . S a v o v e i k a l e Ars magna jis, pavyzdžiui, kalba
a p i e magnitudo k a i p a p i e g r o ž į , s u k e l i a m ą integritas; šis
p r i n c i p a s p a t e i s i n a ir m a ž e s n e s p r o p o r c i j a s , j e i g u tai b ū
tina o r g a n i z m o p o r e i k i a m s t e n k i n t i , k a i p y r a v a i k ų at
veju. Tačiau Lulijaus mąstysena suka k i e k kita kryptimi:
* Skaitmeninis s u d e r i n i m a s / p r o p o r c i n g u m a s ; skaitmeninis l y g u m a s (lot.).
140
Organizmo estetikos raida ir krizė
jo suformuluota Kosmoso, kaip organizmo, koncepcija

n e s u s i j u s i n e i s u Timajo kosmologijos mitiniais-metafi-
ziniais bruožais, nei su racionaliu bei natūralistišku
šv. T o m o K o s m o s u . Ji jau virpina magijos bei kabalos
idėjas ir p r a n a š a u j a R e n e s a n s o p l a t o n i z m ą . P a k a n k a p e r
s k a i t y t i šį v i s u o t i n ė s s a n r y š o s h a r m o n i j o s apibūdinimą
ir p a l y g i n t i j į s u 1 2 . 6 p o s k y r y j e c i t u o j a m u G i o r d a n o B r u
n o tekstu:
Concordantiae vinculum a summo usque ad infima durat. Est enim
cįuaedam universalis amicitia omnium rerum, in qua omnia par-
ticipant, et illum nexum pleriąue, ut Homerus, auream mundi ca-
thenam appellant, cingulum Veneris, seu vinculum naturae: sive
symbolum quod res inter se habent.
Harmonijos grandinė driekiasi nuo aukščiausio [būtybių hie

rarchijos] taško iki paties žemiausiojo. Iš tikrųjų egzistuoja
tam tikra visuotinė visų daiktų trauka, kurioje visa dalyvauja,
ir šią jungtį daug kas, kaip Homeras, vadina auksine pasaulio
grandine, Veneros juosta ar gamtos grandine, arba simboliu,
kurį daiktai kartu turi.
(Rhetorica, leid. 1 5 9 8 , p. 1 9 9 )
2 . Dunsas Škotas, Ockhamas ir individas
J e i n o r i m e s u s i p a ž i n t i s u iš t i e s ų į d o m i a t o m i s t i n i ų t e m ų
plėtote, t u r i m e a t s i g r ę ž t i į D u n s ą S k o t ą ir interpretuoti j o
tekstus: interpretuoti, n e s , i š s k y r u s k e l e t ą į d o m i ų f o r m u
l u o č i ų , e s t e t i k a i p r i s k i r t i n o s D u n s o S k o t o įžvalgos d a ž
niausiai susipynusios su jo metafizinėmis bei gnoseolo
ginėmis nuostatomis.
Yra vienas Dunso Škoto įdomus grožio apibrėžimas,
nežymiai, tačiau esmingai besiskiriąs nuo anksčiau m ū s ų
nagrinėtų:
Pulchritudo non est aliqua aualitas absluta in corpore pulchro sed est
aggregatio omnium convenientium tali corpori, puta magnitudinis,
141
figurae et coloris et aggregatio omnium respectuum qui sunt is-

torum ad corpus et ad se invicem.
Grožis yra ne kokia nors gražiame kūne atsiskleidžianti ab

soliuti kokybė, bet visų šio kūno sudedamųjų savybių jun
ginys (agregatas), tarkim, didumo, išorinio pavidalo bei spal
vos, be to, tai junginys visų ryšių, kurie šias savybes sieja su
kūnu ir tarpusavyje.
(cit. iš De B r u y n e 1 9 4 6 , III, p. 3 4 7 )
Š k o t o f o r m ų d a u g i a l y p i š k u m o teorijos p e r s p e k t y v o j e ši
sąryšiais g r i n d ž i a m a g r o ž i o k o n c e p c i j a ir n u o l a t i n i s aggre
gatio m i n ė j i m a s į g a u n a itin a s m e n i n į atspalvį.
A n o t D u n s o Škoto, sudėtinis daiktas yra esantis (ak
t u a l u s ) dėl v i s ų j o d a l i ų a k t u a l i z a c i j o s , o š i o d a i k t o v i e
ningumas priklauso ne nuo jo formos vieningumo, bet
nuo natūralios dalinių formų subordinacijos galutinei
formai. O anot šv. T o m o , kai kelios formos susieina, kad
sukurtų mišrų kūną (tarkim, žmogaus kūną), jos praran
d a s a v o tikrąją s u b s t a n c i n ę f o r m ą , o v i s a s k ū n a s k u r i a
m a s naujos šio junginio substancinės formos ( ž m o g a u s
a t v e j u , tai s i e l a ) p a g r i n d u ; ir v i s a tai v y k s t a taip, k a d s u
dedamosios substancijos savo ankstesnį autonomiškumą
a t s k l e i d ž i a t i k t a i p e r t a m t i k r a s virtutes, arba kokybes,
k u r i o s l i e k a k a i p n a u j o j o j u n g i n i o s a v y b ė s (De mixtione
elementorum; S. Th. I, 7 6 , 4 ; Quodl. I, 5 ) . A k c e n t u o d a m a s
s u b s t a n c i n ė s f o r m o s v i e n t i s u m ą šv. T o m a s b u v o p r i v e r s
tas į o r g a n i z m ą ž v e l g t i p i r m i a u s i a v i e n i n g u m o (unitari
n i u ) a s p e k t u . T u o t a r p u Š k o t o formalitantes daugialypu
m o teorija l ė m ė , k a d j o estetikoje l a b i a u p a b r ė ž t a r e l i a c i n ė
p e r s p e k t y v a ir g r o ž i o s u v o k i m a s a n a l i t i š k e s n i s ir n e t o k s
unitariškas.
K i t a s n e a b e j o t i n a i n a u j a s požiūris, k u r į i š s a k ė D u n s a s
Š k o t a s , t i e s i o g i a i j o n e s i e d a m a s su e s t e t i n ė m i s p r o b l e m o -
* N u o haec (lot.) - „ š i / š i s " .
142
m i s , yra haecceitas* teorija. K a i p i n d i v i d u a l i z u o j a n č i o j i sa

v y b ė haecceitas n e tiek u ž b a i g i a formą, k i e k iš e s m ė s per
smelkia patį sudėtinį daiktą, suteikdama j a m konkretų
i n d i v i d u a l u m ą . A k v i n i e č i o teorijos p e r s p e k t y v o j e m a t y t i
o r g a n i z m ą jo konkretybėje - reiškia jį matyti kaip spe
cifinės quidditas* s u k o n k r e t i n i m ą , v a d i n a s i , regėti jį t a m
tikru b ū d u , k a i p k a ž k ą tipiška, kokios nors kategorijos pa
v y z d į , o iš D u n s o Š k o t o ž i ū r o s taško, i n d i v i d a s y r a j i s p a t s
s a v a i m e , ir jis esti r e m i a n t i s p r i n c i p u , k u r i s n e t g i su j u o
nesisieja, n u o j o l o g i š k a i gali b ū t i atskirtas, tačiau s u t e i k i a
j a m galutinę tobulybę konkretume. Kiekviena individuali
e s y b ė y r a p i r m i a u s i a s k i r t i n g a n u o v i s o kito: omnis entitas
individualis est primo diversa a quocumque alio.
Čia (daug labiau nei šv. T o m o teorijoje) individas yra
a u k š č i a u s a v o e s m ė s , jis yra tobulesnė esybė ne tik to
dėl, k a d j i s e g z i s t u o j a , b e t ir t o d ė l , k a d j i s y r a a p i b r ė ž t a s
k a i p v i e n i n t e l i s , u n i k a l u s . Ratio individui** a p i m a tai,
k o s t o k o j a natūra communis***: individas apima savyje
tai, k a s y r a entitas positiva****, kuri jį suvienija su bend
rąja p r i g i m t i m i , o š i ą s a v o r u o ž t u iš a n k s t o n u l e m i a in
d i v i d u a l y b ė (Ordinatio I, 3, 1, 5 - 6 ; a p i e tai žr. M a r m o
1981-1982).
A b s o l i u t a u s haecceitas savitumo, individo, kaip unicum,
a p i b r ė ž t i e s , šios t o k i o s g y v y b i n g o s ir taip n ū d i e n o s p a
j a u t a i a r t i m o s idėjos, D u n s a s Š k o t a s n e b a n d o s u s i e t i s u
e s t e t i n ė m i s p r o b l e m o m i s . T a č i a u aišku, k a d tokia filosofi
nė nuostata atliepia kultūrinį klimatą, kai palengva imtos
n a u j a i įvertinti i n d i v i d u a l i o s v e r t y b ė s ir k u r i o a t s p i n d ž i ų
* N u o quid - „kas".
** I n d i v i d o p a g r i n d a s (lot.).
*** Bendroji prigimtis (lot.).
=*** Pozityvioji esybė (lot.).
143
r a n d a m e i š k i l i o s i o s g o t i k o s m e n e bei „ l i e p s n i n g o s i o s " g o
tikos* užuomazgose.
K l a s i k i n ė g o t i k a - S a r t r o ir A m j e n o - d a u g i a u s i a at
s p i n d ė j o pajautą, t r o š k u s i ą p a g a u t i f o r m a i b ū d i n g ą spin
desį, p a s k l i d u s į o b j e k t e , ir linkusią, k a i p s a k y t a , įvairovėje
rasti v i e n y b ę . T r y l i k t o j o š i m t m e č i o g o t i k a i l a b i a u r ū p ė j o
detalės nei visuma: žiūra tampa analitiškesnė, įvairovė
p a v e r g i a ž v i l g s n į (šis a n a l i t i š k u m a s v ė l y v a i s i a i s v i d u r
amžiais, prancūzų-flamandų mokyklos miniatiūroje bei
t a p y b o j e , p a s i e k i a k r a š t u t i n ę ribą), n e b u s p e r n e l y g d r ą s u
čia į ž v e l g t i santykinės formos į g y v e n d i n i m ą , k a i p tik tos
f o r m o s , k u r i s u s i d a r o iš a u t o n o m i n i ų f o r m ų , k a i p teigia
D u n s o Š k o t o filosofija. T u o p a t m e t u j a u t r u m ą t i p i š k u m u i
žingsnis po žingsnio keičia jautrumas individualumui:
i m a m a a t s i s a k y t i s k u l p t ū r ų , k u r i o m i s s i e k i a m a išreikšti
t i p i š k u s ž m o n i ų r ū š i ų b e i k a t e g o r i j ų į v a i z d ž i u s , ir sten
giamasi pabrėžti figūrų individualumą, j ų nepakartoja
m u s b r u o ž u s . Ž i n o m e , k i e k ir k o k i e k u l t ū r i n i a i b e i s o c i a l i
n i a i v e i k s n i a i s k a t i n o šią evoliuciją; t a č i a u n e a b e j o t i n a i
s t u l b i n a tai, k a i p m e t a f i z i k a , atsidėjusi, a t r o d y t ų , tik gin
č a m s t a r p s k i r t i n g ų m o k y k l ų , iš t i e s ų a p l i n k i n i a i s k e l i a i s
atsiliepia į s a v o e p o c h o s kultūrinį k l i m a t ą ir, j į s ą l y g o d a m a
ir s y k i u j o s ą l y g o j a m a , leidžia n u m a n y t i a b i p u s i u s r y š i u s
bei galimas plėtotes.
Haecceitas teorija b r ė ž ė kelią, k u r i u o n e i Š k o t a s , n e i j o
a m ž i n i n k a i d a r n e g a l ė j o ž e n g t i . Haecceitas s u v o k i a m a s in
tuityviai, o n e a b s t r a k č i a i m ą s t a n t : i n t e l e k t a s s u v o k i a tai
tik m i g l o t a i , j a m v ė l t e n k a griebtis universaliųjų k o n c e p t ų .
T a i g i i n d i v i d u a l u m a s , n e p a k e i č i a m u m a s , o r i g i n a l u m a s ir,
antra, - i n t u i t y v u s p a ž i n i m a s : n ė r a r e i k a l o p a b r ė ž t i , k o -
* A r b a v a d i n a m a s i s V art flamboyant, vėlyvosios gotikos stilius, kuris, a n o t

ž y m a u s p r a n c ū z ų m e n o t y r i n i n k o H . Foccillono, n e p r i p a ž i n o nei sveiko
proto, nei f u n k c i o n a l u m o .
144
k i o s s v a r b i o s šios s ą v o k o s b u v o tolesnei e s t e t i n i ų teorijų

raidai.
Matyti, jog iškilus šioms sąvokoms, organinė grožio
koncepcija nebegali gyvuoti, bent jau operuojant termi
nais, vartotais scholastinių sistemų: s u v o k i m o analitiš-
k u m a s ir k o k y b i n i o i n d i v i d u a l u m o j u t i m a s , p a g a u n a m a s
i n t u i t y v i a i , - tai du priešingi poliai, t a r p k u r i ų a t s i d ū r u s i
tomistinė estetinio organizmo samprata visiškai sueižėjo
(plg. D e B r u y n e 1946, III, p. 3 5 2 ir toliau; apie D u n s ą Š k o t ą
a p s k r i t a i žr. G i l s o n 1 9 5 2 ir B e t t o n i 1 9 6 6 ) .
Estetinio organizmo samprata jau visai svetima Vilhel
m o O c k h a m o filosofijai, n e p a i s a n t to, k a d šio a u t o r i a u s
v e i k a l u o s e š m ė ž u o j a įprastinės n u o r o d o s į t r a d i c i n e s te
m a s . A b s o l i u t u s s u k u r t ų d a i k t ų a t s i t i k t i n u m a s ir iš D i e v o
k y l a n č i ų visa r e g u l i u o j a n č i ų a m ž i n ų j ų i d ė j ų s t o k a d a b a r
j a u s u g r i a u n a ir stabilios K o s m o s o ordo ( t v a r k o s ) k o n c e p
ciją, t.y. s u p r a t i m ą a p i e tokią tvarką, k u r i a i p a k l ū s t a daik
tai, k u r i v a l d o m ū s ų p s i c h i k ą , k u r i gali įkvėpti artifexem.
V i s a t o s t v a r k a ir v i e n y b ė , teigia O c k h a m a s , n ė r a k a ž k o k i a
g r a n d i n ė , s u j u n g i a n t i toje p a č i o j e visatoje i š s i d ė s č i u s i u s
k ū n u s (cjuasi ąuasi quoddam ligamen ligans corpora). Kūnai
y r a a b s o l i u t a i , skirtingi s k a i č i u m i {cjuae non faciunt unam
rem numero), nevienodais atstumais nutolę vienas nuo ki
to. T v a r k o s s a m p r a t a n u s a k o j ų p a d ė t į v i e n a s kito atžvil
g i u , o n e j ų e s m ė m s p r i k l a u s a n č i ą t i k r o v ę (Quodlibet VIII,
8). Organizuojančiosios formos, kaip racionalaus daikto
p r a d m e n s , n u o j o d a l i ų atskirto, b e t vis v i e n a j a s f o r m u o
j a n č i o , idėja p r a n y k o . D a l y s y r a i š d ė s t o m o s t a m tikru b ū
du, o praeter illas partes absolutas nulla res est, b e š i ų a b s o
l i u č i ų d a l i ų n ė r a j o k i o kito d a i k t o (Quodlibet 30,1).
T a i g i p r o p o r c i n g u m o idėja d e g r a d u o j a . U n i v e r s a l i j ų ti
k r o v ė , k u r i b ū t i n a integritas s a m p r a t a i , ištirpsta n o m i n a -
l i z m e ; g r o ž i o t r a n s c e n d e n t a l u m o b e i j į a p i b r ė ž i a n č i ų di-
s t i n k c i j ų p r o b l e m a v a r g u ar v ė l iškils, n e s n e b ė r a t o k i ų
d i s t i n k c i j ų - nei f o r m a l i ų j ų , n e i p o t e n c i a l i ų j ų . L i e k a tik
i n d i v i d u a l y b ė s intuicija, p a ž i n i m a s e s y b ė s , k u r i ą tirti tega
lima empiriškai analizuojant jos regimąsias proporcijas,
k a d a n g i intelektualiai s u v o k t i i n d i v i d u a l y b ę yra į m a n o m a
(Ordinatio, Prol. 1). Vienintelis daikto, kurį menininkas
n o r i p a d a r y t i , p a v y z d y s y r a pati idėja, k u r i o s p a g a u t a s jis
k u r i a , o n e to d a i k t o u n i v e r s a l i o s i o s f o r m o s idėja (apie
O c k h a m ą žr. G h i s a l b e r t i 1 9 7 2 ir 1 9 7 6 ) .
V i s a s šias n u o s t a t a s t o l i a u p l ė t o j o M i k a l o j u s iš A n t r e -
court, y p a č s a v o p r i e ž a s t i e s , s u b s t a n c i j o s ir t i k s l i n g u m o
kritikoje. J e i p r i e ž a s t i e s n e g a l i m a patvirtinti j o s p a d a r i n i u ,
j e i n e g a l i m a v i e n o d a i k t o laikyti k i t o tikslu, j e i n e g a l i m a
n u s t a t y t i b ū t i e s p a k o p ų h i e r a r c h i j o s , j e i v i e n i daiktai n ė r a
t o b u l e s n i u ž k i t u s , o tik p a p r a s č i a u s i a i skirtingi, j e i spren
d i m a i , k u r i a i s b a n d o m e n u s t a t y t i b ū t i e s h i e r a r c h i j ą , tėra
tik m ū s ų a s m e n i š k a s p a s i r i n k i m a s - tai a i š k u , k a d n e b e
įmanoma kalbėti apie organiškumą, h a r m o n i n g ą priklau
s o m y b ę , a t i t i k i m ą tikslui, p r o p o r c i j ų t v a r k ą , p r i e ž a s t i n į
ryšį tarp perfectio prima ir perfectio secunda ar s i n e r g e t i n į ryšį
tarp jųdviejų.
V i s i šie m ą s t y t o j a i n u r o d ė n a u j u s k e l i u s m o k s l u i b e i
filosofijai, o d r a u g e i š k ė l ė b ū t i n y b ę s u k u r t i n a u j a s e s t e
t i n e s k a t e g o r i j a s , v i s i š k a i s k i r t i n g a s n u o tų, k u r i o m i s , v i e
n a i p ar k i t a i p j a s a k c e n t u o d a m a , r ė m ė s i v i d u r a m ž i ų filo
sofinė m i n t i s . P a s a u l y j e , s u s i d e d a n č i a m e iš individualybių,
g r o ž i s turi s t e n g t i s tapti intelekto (ingegno) ir s u g e b ė j i m o
(felicity) sukurto vaizdinio individualumu. Renesanso es
tetika v ė l b u s p l a t o n i š k a , b e t filosofinė o k a m i s t ų kritika
t a p o m a n i e r i z m o e s t e t i k o s preliudija.
Filosofai, p a n e i g ę m e t a f i z i n i o g r o ž i o g a l i m y b ę , vis dėlto
n e s u g e b ė j o š i ų s a v o n u o s t a t ų p r i t a i k y t i e s t e t i k o s teorijoje;
o j u k ž m o g u s , n e b e s i g ė r i n t i s duotąja t v a r k a , n e b e g y v e
n a n t i s n u s t a t y t ų ir n e p a j u d i n a m a i s r ū š i ų b e i g i m i n i ų sai
tais a p i b r ė ž t ų r e i k š m i ų p a s a u l y j e , gali į g y v e n d i n t i b e g a l ę
146
i n d i v i d u a l i ų g a l i m y b i ų : jis s u v o k i a esąs l a i s v a s ir a p i b r ė
žia s a v e k a i p kūrėją (plg. G a r i n 1 9 5 4 , p. 3 8 ) . Filosofai įsi
v ė l ė į b l ė s t a n č i ą s c h o l a s t i n ę p o l e m i k ą arba k a i p O c k h a m a s
k u p i n i a t s i n a u j i n i m o įniršio m e t ė s i į p o l i t i n ė s k o v o s sū
kurį. E s t e t i n ė s k ū r y b i n g u m o b e i m e n i n i n k o e s m ė s p r o b
lemos b u v o paliktos kitiems.
3 . Vokiečių mistikai
Matydami, kaip vėlyvoji scholastika griauna grožio m e

tafiziką, m i s t i k a i , tas a n t r a s i s e p o c h o s filosofinis b e i r e
l i g i n i s v e i k s n y s , n e b e p a j ė g ė j o s b e n t iš d a l i e s a t k u r t i a r
nors kiek žengti pirmyn. Tryliktojo bei keturioliktojo am
žiaus vokiečių mistikai, nors dar mokėjo, pasitelkę ana
logijas, į d o m i a i p a k a l b ė t i a p i e p o e t i n į m ą s t y m ą ( k a i p to
liau m a t y s i m e ) ir n u o l a t š n e k ė d a v o apie s a v o e k s t a z ė s e
patirtą Grožį, tačiau nieko pozityvaus pasakyti nesuge
bėjo. K a d a n g i D i e v a s yra n e i š r e i š k i a m a s , tai v a d i n t i J į G r a
ž i u - l y g i a i tas pat, k a i p p a v a d i n t i J į G e r i a u s i u o j u ar B e
galiniu; š i e m s m ą s t y t o j a m s g r o ž i o kategorija t e b u v o žodis,
k u r i u o n u s a k o m a tai, k o n e į m a n o m a n u s a k y t i , b e to, n u
s a k o m a n e v y k u s i a i . D a r t e b e r u s e n a iš patirties g e l m i ų k y
lantis p a t i e s i n t e n s y v i a u s i o m a l o n u m o j a u s m a s , t a č i a u tai
j a u s m a s , j a u n e t e k ę s a i š k e s n i ų k o n t ū r ų . S l o p s t a ir p o t y r i s ,
kaip meilės prisotintas protas gėrėdamasis žemiškuoju
g r o ž i u k y l a D i e v o p i - p o t y r i s , taip g y v a i i š g y v e n t a s d v y
liktojo š i m t m e č i o m i s t i k ų , a t v ė r u s i ų v i k t o r i e č i a m s g a l i
m y b ę s u k u r t i į s p ū d i n g ą b e i v a i s i n g ą estetiką. K a i p gi gali
m a gėrėtis trancjuilitas ordinis, K o s m o s o grožiu, dieviškųjų
a t r i b u t ų h a r m o n i j a , jei D i e v a s n ū n a i s u v o k i a m a s k a i p u g
nis, b e d u g n ė , p e n a s n i e k a d n e n u m a l š i n a m a m t r o š k i m u i ?
S u s o k a l b a apie n e p a s i e k i a m ą v i s ų d ž i a u g s m ą tei ki an
č i ų d a l y k ų g e l m ę ; E c k h a r t a s - a p i e „tyro ir t y l a u s d i e v i š
k u m o b e r i b ę ir b e f o r m ę g e l m ę / ' rašo apie tai, k a d „siela
147
a u k š č i a u s i ą p a l a i m ą pasiekia... p u l d a m a į tyro d i e v i š k u
m o glėbį, k u r n ė r a nei k ū r i n i ų , n e i atvaizdų..." (Predigten
6 0 ir 76). Toje g e l m ė j e , s a k o T a u l e r i s , „siela p r a r a n d a p a č i ą
s a v e ir n e b e p a ž į s t a n e i D i e v o , n e i s a v ę s , n e b e s u v o k i a nei
vienodumo, nei skirtingumo, nei apskritai nieko: kadangi
n u g r i m z d u s i v i e n y b ė n s u D i e v u ji u ž m i r š t a v i s u s skir
t u m u s " (Predigten 2 8 ) . N e i k ū r i n i o , n e i a t v a i z d o , n e i skir
t u m ų , n e i sąsajų, n e i p a ž i n i m o : iš t i e s ų p a s k u t i n i e j i v i
d u r a m ž i ų m i s t i k a i n i e k o n e g a l ė j o p a s a k y t i a p i e grožį.
Š i u o p e r e i n a m u o j u l a i k o t a r p i u - tarp tryliktojo a m ž i a u s
ir t i p i š k o s R e n e s a n s o e s t e t i k o s - tik m e n i n i n k a i , n u o tru
b a d ū r ų iki D a n t ė s , t i k ė d a m i s a v o galia ir t e i g d a m i naują,
išdidumo kupiną individualumą bei kritišką savo amato
i š m a n y m ą , g e b ė j o p a t e i k t i k a ž k ą n a u j o g r o ž i o p a j a u t o s ir
e s t e t i k o s teorijos istorijai.
148
10
Meno teorijos
1. „Ars" teorija
M e n o teorija - b e abejo, pats a n o n i m i š k i a u s i a s v i d u r a m ž i ų

estetikos istorijos skyrius: iš tiesų v i d u r a m ž i ų autoriai, b e
d a ž n ų ir b ū d i n g ų a b e j o j i m ų , k u r i u o s g a l ė t ų atskleisti
i š s a m e s n ė analizė, k a l b ė d a m i a p i e ars b e v e i k v i e n i n g a i ir
prieraišiai laikėsi k l a s i k i n ė s b e i i n t e l e k t u a l i s t i n ė s teorijos
apie ž m o g i š k ą j į , , d a r y m ą " , t.y. ž m o g i š k ą j ą k ū r y b ą . A p i b r ė
ž i m ų , k a i p ars est recta ratio factibilium ( m e n a s y r a teisingas
to, k ą reikia daryti, ž i n o j i m a s ; S. Th. I - I I , 5 7 , 4 ) a r b a ars est
principiumfaciendi et cogitandi ąuae sunt facienda ( m e n a s yra
d a r y m o ir d a r y t i n ų d a l y k ų s u m a n y m o p a g r i n d a s , Summa
Alexandri II, 1 2 , 2 1 ) , tiksli a u t o r y s t ė n e ž i n o m a . V i d u r a m ž i ų
m ą s t y t o j a i j u o s n u o l a t k a r t o d a v o įvairiausiai p e r f r a z u o
d a m i , p r a d e d a n t K a r o l i n g ų e p o c h o s a u t o r i a i s ir b a i g i a n t
D u n s u Š k o t u . V i s a tai j i e p e r ė m ė iš A r i s t o t e l i o ir a p s k r i t a i
g r a i k ų filosofinės tradicijos, b e to, iš C i c e r o n o , s t o i k ų , M a
rijaus V i k t o r i n o , I z i d o r i a u s S e v i l i e č i o , K a s i o d o r o .
Cituotuose apibrėžimuose yra du pagrindiniai elemen
tai: p a ž i n i m o (ratio, cogitatio) ir d a r y m o (faciendi, factibi
lium), ir j a i s g r i n d ž i a m a p a t i m e n o teorija. M e n a s - tai
žinojimas taisyklių, kuriomis vadovaujantis galima daryti
daiktus. Tai yra apibrėžtų, objektyvių taisyklių žinojimas:
149
v i d u r a m ž i a i tuo n e t n e a b e j o j o . K a s i o d o r a s , k a i p p a p r a s t a i
n e s k r u p u l i n g a i ž i ū r i n t i s į e t i m o l o g i j ą , teigė, k a d m e n a s ,
ars, taip v a d i n a m a s dėl to, k a d jis arctat, atriboja (De artibus
et disciplinis liberalium artium, P L 7 0 , kol. 1 1 5 1 ) , o p o k e l i ų
š i m t m e č i ų šią m i n t į , n i e k o joje n e p a k e i t ę s , p a k a r t o j o J o n a s
S o l s b e r i e t i s (Metalogicus I, 1 2 ) . B e to, ž o d i s ars e t i m o l o
g i š k a i s i e t i n a s s u g r a i k i š k u aretes - Kasiodorui antrino
I z i d o r i u s S e v i l i e t i s (Etymoligarum libri XX, I, 1 ) , n e s tai
e s a n t i galia, s u g e b ė j i m a s k a ž k ą p a d a r y t i , v a d i n a s i , tai yra
virtus operativa, praktinio proto galia. M e n a s priklauso
darymo, o n e veikimo sričiai, k u r i susijusi s u m o r a l e ir r e g u
l i u o j a n č i a virtus, k o k i a y r a P r o t i n g u m a s , recta ratio agi-
bilium* M e n a s kai kuo panašus į protingumą, pasak teo
logų, tačiau pastarasis lemia praktinius sprendimus, kaip
v e i k t i t a m t i k r o s e g a l i m o s e s i t u a c i j o s e ir s i e k t i ž m o g u i
gėrio, o m e n a s valdo veiksmus, susijusius su fizinėmis
m e d ž i a g o m i s (kaip s k u l p t ū r a ) ar p r o t i n ė m i s m e d ž i a g o m i s
( k a i p l o g i k a ar r e t o r i k a ) , k u r i ų tikslas - sukurti kūrinį. M e
n a s s i e k i a bonum operis, t o d ė l k a l v i u i s v a r b u p a d a r y t i g e r ą
kalaviją, b e t v i s i š k a i n e r ū p i , k o k i a i s tikslais - k i l n i a i s ar
n i e k š i š k a i s - jis b u s n a u d o j a m a s . T a i g i i n t e l e k t u a l i z m a s ir
objektyvizmas b u v o du pagrindiniai viduramžių meno
teorijos b r u o ž a i : m e n a s y r a ž i n o j i m a s (ars sine scientia ni-
hil est**), kaip kurti objektus pagal jiems būdingus dės
n i u s , t.y. p a g a m i n a m u s d a i k t u s . M e n a s - tai n e išraiška,
bet konstravimas, į rezultatą nukreiptas veiksmas.
K o n s t r a v i m o o b j e k t a s g a l i b ū t i ir laivas, ir n a m a s , ir
m i n i a t i ū r a a r kūjis; o artifex - k a l v i s , retorius, p o e t a s , dai
lininkas ar avių kirpėjas. Tai kitas gerai žinomas vidur
a m ž i ų m e n o teorijos a s p e k t a s : ars y r a l a b a i plati s ą v o k a ,
a p i m a n t i ir t a s sritis, k u r i a s g a l ė t u m e p a v a d i n t i a m a t i -
* Teisingas žinojimas to, k ą reikia veikti {lot.).
** M e n a s be žinojimo y r a niekas (lot).
150
n i n k y s t e ar technika, ir m e n o teorija p i r m i a u s i a suprastina

k a i p meistriškumo teorija. Artifex g a m i n a tai, k a s patobulina,
p a p i l d o ar tarsi pratęsia gamtą. Ž m o g u s kuria m e n ą s a v o
v a r g a n o s prigimties v e r č i a m a s : g i m ę s b e kailio, b e ilčių, b e
aštrių n a g ų , negalintis greitai bėgti arba a k i m i r k s n i u sulysti
į k o k į kiautą ar apsisaugoti g a m t o s d o v a n o t a i s šarvais, ste
b ė d a m a s g a m t o s p a d a r u s j u o s mėgdžioja. M a t y d a m a s , k a i p
k a l n o šlaitu ž e m y n teka v a n d u o , nei s u s i l a i k y d a m a s vir
šūnėje, nei s u s i g e r d a m a s ž e m ė n , jis išrado n a m o s t o g ą ( H u
g o n a s Viktoriškis, Didascalicon 1,10). Omne enim opus est vel
opus creatoris, vel opus naturae, vel opus artificis imitantis na
tūrom', k i e k v i e n a s k ū r i n y s yra arba K ū r ė j o , a r b a g a m t o s ,
arba g a m t ą m ė g d ž i o j a n č i o dailininko k ū r i n y s ( V i l h e l m a s
iš C o n c h e s , Glosae super Platonem, leid. J e a u n e a u , p. 1 0 4 ) .
T a i g i m e n a s imituoja g a m t ą , b e t n e t a m , k a d n u o l a n k i a i
k o p i j u o t ų g a m t o s p a t e i k t ą m o d e l į : m e n i n ė i m i t a c i j a yra
i š r a d i n g a , ji p e r k u r i a s a v o m o d e l į . M e n a s s u j u n g i a tai, k a s
i š s k l a i d y t a , ir išskiria tai, k a s s u j u n g t a , j i s p r a t ę s i a g a m t o s
k ū r y b ą , k u r i a taip, k a i p g a m t a g a m i n a , ir p r a t ę s i a j o s k ū
r y b i n e s p a s t a n g a s (nisus creativus). Ars imitatur naturam,
tai tiesa, t a č i a u in sua operatione*: menas gamtą mėgdžioja
n e ta p r a s m e , k a d n e i š v e n g i a m a i k o p i j u o j a f o r m a s , b e t ta,
k a d imituoja g a m t o s a t l i e k a m u s v e i k s m u s (S. Th. 1 , 1 1 7 , 1 ) .
Tai svarus papildinys formuluotei, kuri visada atrodo
e s a n t i d a u g b a n a l e s n ė , n e i iš t i e s ų y r a . V i d u r a m ž i ų m e n o
teorija b ū t e n t š i u o p o ž i ū r i u ir y r a į d o m i : tai ž m o g i š k o s
t e c h n i k o s f o r m a t y v u m o filosofija, tai teorija a p i e sąsajas
t a r p š i o ir g a m t o s f o r m a t y v u m o .
Y p a č įtaigiai š i ą sąsają a n a l i z a v o J o n a s S o l s b e r i e t i s .
A n o t jo, m e n a s suteikia gebėjimą kurti gamtos atžvilgiu
g a l i m u s daiktus, b e to, p a s p a r t i n a n t j o s e i g ą ir p r a n o k s t a n t
ją p a d a r y t a i s d a l y k a i s :
* M e n a s m ė g d ž i o j a g a m t ą , t a č i a u savitu b ū d u (lot.).
151
Eorum quefieri possunt, quasi quodam dispendioso naturae circuitu

compentiosum iter praebet et parit (ut ita dixerim) difficilium fa-
cultatem. Unde et Graeci eam méthodon dicunt, quasi compen
diariam rationem, quae naturae vitet dispendium, et anfractuosum
ejus circuitum dirigat, ut quodfieri expedit, rectius etfacilius fíat.
Natura enim, quamvis vivida, nisi erudiatur, ad artis facilitatem
non pervenit artium tomen omnium parens est, eisque, quo pro-
ficiant et perficiantur, dat nutricolam rationem.
[Menas] pasiūlo nelyg trumpesnį kelią link daiktų, kuriuos

galima padaryti, palyginti su gamtos daromu nereikalingu
lankstu ir, taip sakant, pagimdo sugebėjimą daryti tai, kas
sunku. Todėl ir graikai jį vadina méthodon, t.y. tarsi greitesniu
būdu, kuriuo būtų išvengiama gamtos išlaidumo, tiesinamas
jos daromas lankstas, kad teisingiau ir lengviau būtų įgyven
dinta tai, ką pravartu daryti. Mat gamta, kokia gyvybinga ji
bebūtų, nepasiekia menui būdingo lengvumo, nebent būtų
išmokinta: vis dėlto ji yra visų menų motina ir jiems, kaip
maitintoja, suteikia pagrindą, idant šie augtų ir tobulėtų.
(Metalogicus 1,11)
G a m t a s a v o r u o ž t u s k a t i n a p r o t ą (vis quaedam animo

naturaliter ínsita, per se valens*) s u v o k t i daiktus, j u o s krauti
a t m i n t i e s s k r y n i o n , n a g r i n ė t i ir gretinti. M e n a s ir g a m t a
paremia vienas kitą šiame nenutrūkstančiame procese.
K u o m e t J o n a s S o l s b e r i e t i s k a l b a a p i e ingenium, j i s turi
o m e n y n e tai, k ą j u o n u s a k o m a n i e r i s t a i , b e t d a u g i ų dau
g i a u s i a virtus operandi.** T a č i a u s a k y d a m a s Natura, jis turi
o m e n y k a ž k ą g y v ą ir o r g a n i š k ą (be kita k o , a i š k i a i v e i
kiamas kultūrinės dvyliktojo šimtmečio nuotaikos), Kū
rėjo t a r p i n i n k ę , aktyvųjį f o r m ų p a g r i n d ą .
2 . Meninės formos ontologija

T r y l i k t o j o š i m t m e č i o filosofai š i ą ars, k a i p su k o s m o g o
n i n ė m i s j ė g o m i s s u s i e t o s g a l i o s , s a m p r a t ą p a ž a b o j o išplė-
* Dvasiai iš prigimties b ū d i n g a ir s a v a i m e galiojanti jėga (lot).

** Sugebėjimas daryti (lot.).
152
t o d a m i m e n i n ė s f o r m o s o n t o l o g i j ą , kuri n u b r ė ž ė m e n o
g a l i m y b i ų ribas.
A n o t šv. T o m o A k v i n i e č i o , g a m t o s ir m e n o o r g a n i z m a s
iš e s m ė s o n t o l o g i š k a i skiriasi. F o r m a , k u r i ą m e n i n i n k a s
k u r d a m a s s u t e i k i a materijai, yra n e s u b s t a n c i n ė , b e t a k c i -
d e n t i n ė . M e d ž i a g a , k u r i gali b ū t i m e n i š k a i a p d o r o j a m a ,
n ė r a grynoji p o t e n c i j a , m a t e r i j a ex qua: tai j a u s u b s t a n c i j a ,
a p i b r ė ž t a s aktas, t ar k i m , m a r m u r a s , b r o n z a , m o l i s , stiklas;
tai m a t e r i j a in ąua, subjectum, galinti p r i i m t i įvairias ak-
c i d e n t i n e s f o r m a s , iš j o s f o r m u o j a n č i a s t a m tikras figūras,
1
tačiau nepakeičiančias jos substancialios prigimties. Ars
operatur ex materia quam natūra ministrat: m e n a s k u r i a iš
tos m e d ž i a g o s , k u r i ą p a t e i k i a g a m t a (Sentencia libre de ani-
ma II, 1, p. 6 9 6 ; S. Th. I, 77, 6 ) . Š v . T o m a s p a t e i k i a p a v y z d į
a p i e varį, iš k u r i o g a l i m a nulieti statulą. Š i s v a r i s s a v y j e
j a u a p i m a k a i p p o t e n c i j ą figūrą, k u r i b u s p a d a r y t a , jis y r a
infiguratum, privatio formae, b e t m e n i n ė forma, p a v e r č i a n t i
jį s t a t u l a , p a k e i č i a j į t i k i š o r i š k a i , k a d a n g i v a r i o e s m ė s
nelemia akcidentinė forma.
Šis pavyzdys rodo, kokia tolima viduramžių dvasiai
b u v o m e n o , kaip kūrybinės galios, koncepcija: sėkmin
g i a u s i a i s atvejais m e n a s tegali s u k u r t i p a č i a s g e r i a u s i a s
figūras, m a t e r i j o s p a v i r š i n e s terminationes * tačiau drauge
jis p r i v a l o o n t o l o g i š k a i p a k l u s t i g a m t o s p i r m u m u i . M e n o
s u s i e t o s e s y b ė s n e s u d a r o n a u j o i n d i v i d o {sinolo), bet kiek
viena j ų pasilieka jai būdingoje substancinėje tikrovėje,
tiktai ad aliąuam figuram redactis per modum commensura-
tionis, k o o r d i n a c i j o s b ū d u p a v e r s t a t a m tikra figūra (S. Th.
III, 2, 1). M e n o k ū r i n i a i g y v u o j a todėl, k a d j u o s p a l a i k o
m a t e r i j a , o g a m t o s o b j e k t a i g y v u o j a todėl, k a d d i e v y b ė
d a l y v a u j a j ų b ū t y j e (Contra Gentiles III, 6 4 ) .
1
Konkrečiai žr. traktatą De principus naturae, kur šis a r g u m e n t a s išsamiai
nagrinėjamas; be to, plg. S.Th. I, 77, 6 ir Contra Gentiles II, 72.
* A p ib rėžimai (lot.).
153
A n o t šv. B o n a v e n t ū r o , p a s a u l y j e y r a t r y s v e i k i a n č i o s
galios: D i e v a s , k u r i s kuria iš n i e k o , g a m t a , k u r i d a r b u o j a s i
s u p o t e n c i a l i o m i s e s y b ė m i s , ir m e n a s , k u r i o k ū r y b o s sritis
y r a g a m t a ir k u r i s s u p o n u o j a ens completum* Menininkas
gali tik p a d ė t i arba paspartinti p r o d u k t y v ų j į g a m t o s ritmą,
b e t n e g a l i v a r ž y t i s s u ja (II Sent., 7, 2, 2 , 2 ) .
Šios idėjos prigijo scholastikos populiarizacijose, tapo
enciklopedinių žinių dalimi, v i s u o m e n ė s pažiūra. Poe
m o j e Roman de la rose J e a n a s d e M e u n a s (savąją p o e m o s
d a l į j i s p a r a š ė n e t r u k u s p o šv. T o m o A k v i n i e č i o Sąvado)
a p r a š y d a m a s , k a i p G a m t a (Natūra) r ū p i n a s i i š s a u g o t i ir
į a m ž i n t i įvairias r ū š i s , n u k r y p s t a į šalį ir i l g a i s a m p r o
tauja apie Meną. M e n a s nekuriąs tikrųjų f o r m ų kaip
Gamta: atsiklaupęs prieš ją ant kelių (nelyginant koks
elgeta, kuriam trūksta i š m a n y m o , bet ne troškimo ją
mėgdžioti), jis maldauja išmokyti, kaip savo k u r i a m o m s
f i g ū r o m s s u t e i k t i t i k r o v i š k u m o . B e t n e t ir m ė g d ž i o d a m a s
G a m t o s t r i ū s ą , M e n a s n e m o k a s u k u r t i g y v ų d a i k t ų - čia
o n t o l o g i n ė s filosofų a b e j o n ė s v i r s t a n u o š i r d ž i u nusivy
limu matant, kaip M e n a s gali sukurti „ant puikių ristūnų
s ė d i n č i u s r a i t e j i u s , d ė v i n č i u s m ė l y n u s , g e l t o n u s ir k i
tomis spalvomis nuspalvintus šarvus, paukščius lapijo
je, visų v a n d e n ų žuvis, giriose besiganančius laukinius
ž v ė r i s , v i s o k i a s ž o l e s , v i s a s g ė l e s , k u r i a s b e r n a i č i a i ir
mergaitės renka miškuose pavasarį...", bet niekada M e
nas nesugebės, koks išradingas bebūtų, jų priversti
vaikščioti, jausti, kalbėti. Nereikėtų šių m i n č i ų laikyti ne
s u g e b ė j i m u pajausti t i k r o s i o s m e n o v e r t ė s b e i p r i g i m t i e s .
J e a n a s d e M e u n a s , k a i p ir šv. T o m a s , č i a s t e n g i a s i m o k
s l i n i u , o n e e s t e t i n i u l y g i u a p i b r ė ž t i g a m t o s ir m e n o g a
l i m y b i ų ribas; tad visiškai natūralu, k a d a r g u m e n t a v i m o
t i k s l a i l e m i a , j o g j i s n u v e r t i n a pastarąjį. S k i r t u m a s t a r p
* U ž b a i g t a esybė (lot.).
154
J e a n o d e M e u n o ir šv. T o m o A k v i n i e č i o y r a š t a i k o k s :
p r a n c ū z i š k a i r a š i u s i a m p o e t u i šis a r g u m e n t a s p r a v e r t ė
rodant, kad alchemija (galinti perkeisti substanciją) yra
pranašesnė už meną. Tai ženklas, jog epochos pasaulie
tiškoje kultūroje, nors po scholastinės metodikos gaub
tu, j a u k a l ė s i R e n e s a n s o m o k s l o b e i g a m t o s filosofijos
daigai.
Meninės formos ontologija, nepaisant visų jos apribo
j i m ų , v i s d ė l t o a i š k i a i n u s t a t ė n e a b e j o t i n ą sąsają t a r p e s t e -
t i š k u m o ir m e n i š k u m o , a b i kategorijas p a g r į s d a m a f o r m o s
sąvokomis. Šv. T o m a s netgi iškėlė mintį, jog m e n o formos
y r a a r t i m e s n ė s ž m o g u i (ir t o d ė l l e n g v i a u s u p r a n t a m o s
estetiškai), kadangi norint jas suvokti nereikia perprasti
pačių jų substancijų painumo gelmių, o užtenka tik
g r y b š t e l ė t i j ų p a v i r š i n į e m p i r i n į s l u o k s n į (S. Th. I, 7 7 , 1 a d
7; Sentencia libri de anima II, 2, p. 7 4 ) .
3 . Laisvieji ir serviliniai menai*
N o r s ir s i e d a m i e s t e t i š k u m ą s u m e n i š k u m u , v i d u r a m ž i a i
vis d ė l t o l a b a i m e n k a i t e n u t u o k ė , k a s y r a specifiškai me
niška. V i d u r a m ž i a m s t r ū k o d a i l i ų j ų m e n ų t e o r i j o s , t. y .
m e n o sampratos šių laikų prasme, kai menas suvokiamas
kaip kūrimas daiktų, kurių pirmutinis tikslas - sukelti
e s t e t i n į ž a v ė j i m ą s i jais, a p g a u b i a n t d i d i n g u m u , k u r į t o k i a
p a s k i r t i s s u t e i k i a . V i d u r a m ž i ų m e n ų s i s t e m o s istorija aiš
k i a i r o d o , k a i p s u n k u b u v o tiksliai a p i b r ė ž t i ir n u s t a t y t i
k ū r y b i n ė s v e i k l o s t i p ų hierarchiją. B u v o b a n d o m a skirti
n e d a i l i u o s i u s m e n u s n u o utilitarinių (arba t e c h n i k o s siau
rąja p r a s m e ) , b e t k i l n e s n i u o s i u s m e n u s n u o r a n k ų d a r b o
reikalaujančių menų.
* Šiuo atveju g a l i m a b ū t ų vartoti lietuvių kalboje prigijusi t e r m i n ą „tai

komasis menas", tačiau ars servilis tiesiogiai suprastinąs kaip servilinis, t.y.
vergiškas ar tarnaujantis m e n a s . Ši p r a s m ė artimesnė v i d u r a m ž i ų dvasiai.
155
Laisvuosius menus nuo servilinių skyrė jau Aristotelis

(Politica VIII, 2 ) , o m e n ų s i s t e m o s idėją v i d u r a m ž i a m s p a
s i ū l ė G a l e n a s s a v o t r a k t a t e Peri tėchnes. Per visą vidur
a m ž i ų e p o c h ą daugelis autorių tobulino šią sistemą, tarp
j ų ir H u g o n a s V i k t o r i š k i s , R u d o l f a s iš L o n g c h a m p o ir
Domenikas Gundisalvis. Pastarasis savo sistemą, sukur
tą p a g a l A r i s t o t e l i o m o d e l į , išdėstė 1 1 5 0 m e t a i s : a u k š t e s
n i e s i e m s , a r b a „ i š k a l b o s " , m e n a m s jis p r i s k y r ė p o e t i k ą ,
g r a m a t i k ą ir retoriką; m e c h a n i n i a i m e n a i p r i k l a u s ą ž e m e s
n i a j a m r a n g u i . P a s i t a i k y d a v o , k a d ž o d i s mechanicae eti
m o l o g i š k a i b ū d a v o i š v e d a m a s iš moechari (svetimauti),
k a i p a i š k i n o H u g o n a s V i k t o r i š k i s (Didascalicon II, 2 1 , P L
176, k o l . 7 6 0 ; plg. S c h l o s s e r 1 9 5 6 , p. 7 8 ) . S e r v i l i n i a i m e n a i
b u v o n u v e r t i n t i dėl m a t e r i a l a u s j ų p o b ū d ž i o b e i b ū t i n o
s u n k a u s r a n k ų d a r b o . S u t o k i u p o ž i ū r i u s u t i k o ir šv. T o
m a s Akvinietis: rankų darbo reikalaujantys menai sunt
quodammodo serviles (yra t a m tikru b ū d u t a r n a u j a n t y s ) , o
laisvieji m e n a i esą aukštesnės prabos, nes racionaliąją
materiją formuoja bei tvarko nebūdami priklausomi nuo
k ū n o , k u r i s e s ą s n e t o k s k i l n u s k a i p siela. Š v . T o m a s s u
t i n k a , k a d l a i s v i e s i e m s m e n a m s s t i n g a a m a t o b r u o ž ų , t.y.
m e n o abstrakčiąja p r a s m e y p a t u m ų , tačiau jie vis viena
y r a m e n a i , b e n t j a u yer ąuandam similitudinem, dėl t a m
t i k r o p a n a š u m o (S. Th. I - I I , 5 7 , 3 ad 3 ) . S u s i k l o s t o p a r a
d o k s a l i situacija, k a i p taikliai p a s t e b ė j o G i l s o n a s ( 1 9 5 8 , p.
1 2 1 ) , - m e n a s g i m s t a tada, k a i p r o t a s s u m a n o k ą n o r s da
ryti, ir k u o d a u g i a u tai d a r o m a , t u o d a u g i a u y r a m e n o ;
t a č i a u atsitinka taip, k a d k u o d a u g i a u m e n a s k u r i a , t.y.
į g y v e n d i n a s a v o tikrąją e s m ę , t u o jis darosi m a ž i a u k i l n u s ,
tapdamas žemesniuoju menu.
A k i v a i z d u , k a d tokia teorija a t s p i n d i a r i s t o k r a t i n į p o
žiūrį. M e n ų s k i r s t y m a s į l a i s v u o s i u s ir s e r v i l i n i u s ( a m a t i
ninkiškuosius) yra būdingas grynai intelektualistiniam
m e n t a l i t e t u i , k u r i a m pažinti ir k o n t e m p l i u o t i yra d i d ž i a u -
156
sias gėris; t o k s p o ž i ū r i s išreiškia ir f e o d a l i n ė s v i s u o m e n ė s

ideologiją (lygiai k a i p g r a i k a m s jis a t s p i n d ė j o o l i g a r c h i n ė s
v i s u o m e n ė s p a ž i ū r a s ) , kuriai r a n k ų d a r b a s n e i š v e n g i a m a i
atrodė esąs žemesnio lygio. Socialinė šios koncepcijos
orientacija taip giliai įsirėžė į m ą s t y m ą , k a d n e t g i tada, kai
išoriškai teorijos p r i e l a i d o s n u s t o j o g a l i o s , t o k s s k i r s t y m a s
tebegyvavo, nelygu koks sunkiai išraunamas prietaras, ką
liudija R e n e s a n s o l a i k ų diskusija a p i e s k u l p t o r i a u s d a r b o
kilnumą.
G a l i m a s daiktas, k a d v i d u r a m ž i ų a u t o r i a i turėjo a t m i n
ty K v i n t i l i a n o Institutio oratoria (IX, 4, 116), anot kurios,
ž i n o v a i s a m p r o t a u j a a p i e k o m p o z i c i j o s t e c h n i k ą , tuo tar
p u n e i š m a n ė l i a i m e n e t e m a t o m a l o n u m ą : docti rationem
artis intelligunt, indocti voluptatem* M e n o teorija plėtojosi
(žr. Boecijų) k a i p g r o ž i o a p i b r ė ž i m a s , s ą l y g o j a m a s ž i n o v ų
g a l i m y b i ų ir p o r e i k i ų , o m e n o p r a k t i k a b e i p e d a g o g i k a
b u v o susijusi s u k r y p t i n g o m a l o n u m o (voluptas) metodika.
G a l i m y b ę atskirti d a i l i u o s i u s m e n u s ir t e c h n i k ą s u g r i o v ė
s k i r s t y m a s į l a i s v u o s i u s ir s e r v i l i n i u s m e n u s , n o r s ir pa
starieji laikyti dailiaisiais m e n a i s , j e i tik y r a d i d a k t i n i a i ir
g e b a p e r t e i k t i m o k s l o ir t i k ė j i m o tiesas p e r g r o ž i o s u k e
l i a m ą m a l o n u m ą . Ši funkcija j u o s susieja s u tais dailiaisiais
m e n a i s , k u r i e laikyti laisvaisiais. K a i p t e i g ė A r r a s o s i n o
das, n e m o k y t i ž m o n ė s tai, k o n e s u g e b a s u p r a s t i s k a i t y
dami Šventraštį, suvokia žiūrėdami nupieštus simbolius:
illiterati quod per scripturam non possunt intueri hoc per ąuae-
dam picturae lineamenta contemplantur (be to, žr. Š v . T o m o
A k v i n i e č i o III Sent, 9 , 1 , 2 ) .
I d ė j a a p i e g r y n a i į m a l o n u m ą n u k r e i p t ą m e n ą čia
š m ė k š t e l i tik p r a b ė g o m i s : šv. T o m a s p a t e i s i n a m o t e r ų pa
p u o š a l u s , giria l i n k s m u s ž a i d i m u s b e i p r a m o g a s , ž o d ž i ų
ludus b e i a k t o r i ų (historiones) v a i d i n i m u s , tačiau ir čia slypi
* Mokytieji suvokia m e n o pagrindą, nemokyti - [jo teikiamą] m a l o n u m ą (lot.).
157
funkcinis p a g r i n d a s . G e r a i , kai m o t e r i s p u o š i a s i , k a d s k a
t i n t ų s a v o v y r o m e i l ę ; įvairūs ž a i d i m a i teikia m a l o n u m ą ,
t o d ė l jie i š v a d u o j a n u o s u n k i o s d a r b o n a š t o s , inquahtum
auferunt tristitiam quae est ex tabore}
4. Dailieji menai
V i s dėlto, n e p a i s a n t v i s ų š i ų a p r i b o j i m ų , v i d u r a m ž i ų e s t e
t i k o s istorijoje g a l i m a atrasti k e l e t ą k o n c e p c i j ų b e i p o ž i ū
rių į dailiuosius menus. Pirmasis šiuo atžvilgiu svarbus
tekstas yra Karolio Didžiojo aplinkoje parašytame veikale
Libri Carolini, ilgą l a i k ą p r i s k i r t a m e A l k v i n u i , o š i u o m e t u
3
Teodulfui Orleaniečiui. Akstinas šiam traktatui b u v o Ni
kėjos Susirinkimas, kuris 787 metais pritarė šventųjų pa
v e i k s l ų ( i k o n ų ) g e r b i m u i ir a t m e t ė i k o n o k l a s t ų r i g o r i z m ą .
Karolingų teologai neprieštaravo šiam sprendimui, tačiau
p a t e i k ė k e l e t ą itin s u b t i l i ų m i n č i ų a p i e m e n o b e i š v e n t ų j ų
a t v a i z d ų p r i g i m t į , n o r ė d a m i įrodyti, k a d j e i g u k v a i l a g a r
b i n t i š v e n t u o s i u s p a v e i k s l u s , tai lygiai taip p a t k v a i l a ir
juos naikinti kaip keliančius pavojų, turint omeny, jog
a t v a i z d a i turi s a v o a u t o n o m i j o s sferą, todėl t a m p a vertingi
p a t y s s a v a i m e . P a v e i k s l a i tėra opificia, pasaulietinio m e n o
materialūs produktai, kuriems visiškai nebūtina mistinė
funkcija. J ų n e i n s p i r u o j a j o k i a a n t g a m t i n ė g a l i a ir j o k s an
gelas nevedžioja dailininko rankos. M e n a s yra neutralus,
ir a p i e j o š v e n t u m ą a r b e d i e v i š k u m ą g a l i s p r ę s t i tik ž m o
g u s , t ą m e n ą p r a k t i k u o j a n t i s : omnes artės et pie et impie
possunt, ab his ąuibus exercentur, haberi. Paveiksle nėra
n i e k o , d ė l k o j į r e i k ė t ų d i e v i n t i ar g a r b i n t i , a t v a i z d a i į
2
A p i e m o t e r ų p a s i p u o š i m ą žr. S.Th. II-II, 1 6 9 , 2 ; apie ž a i d i m ą ž r . S. Th. I-II,
3 2 , 1 ad 3; I-II, 6 0 , 5; II-II, 1 6 8 , 2-A.
3
Teodulfo Orleaniečio a u t o r y s t ę neseniai įtvirtino M e y v a e r t a s (1979), p o
l e m i z u o d a m a s su VVallachu ( 1 9 7 7 ) . Čia pateikiamos Libri Carolini citatos
y r a p a i m t o s iš P L , kol. 1 2 4 2 , 1 0 9 5 , 1 2 1 9 ir 1230.
158
g r o ž į a u g a a r b a t a r y t u m m e n k s t a tik d a i l i n i n k o g a b u m o
dėka: imagines pro artificis ingenio in pulchritudine et crescunt
et ąuodammodo minuuntur. A t v a i z d a s y r a v e r t i n g a s n e tuo,
k a d v a i z d u o j a k o k į n o r s šventąjį, b e t t u o , k a d j i s y r a g e r a i
p a d a r y t a s , s u k u r t a s iš v e r t i n g ų m e d ž i a g ų . P a i m k i m e k a i p
pavyzdį, sako Teodulfas, Mergelės su kūdikiu atvaizdą -
v i e n tiktai ž e m i a u u ž r a š y t a s j o s p a v a d i n i m a s , titulus, ro
d o j ą e s a n t r e l i g i n į atvaizdą. Pati figūra v a i z d u o j a tik m o
terį s u s ū n u m i ant r a n k ų ; tai k u o p u i k i a u s i a i g a l ė t ų b ū t i
Enėją l a i k a n t i V e n e r a ar A l k m e n ė s u H e r a k l i u , ar p a g a l i a u
Andromachė su Astianaktu. Du atvaizdai, kurių vienas
vaizduoja Mergelę Mariją, o kitas - deivę, yra panašūs
s a v o figūra, s p a l v a b e i m e d ž i a g a ir skiriasi v i e n tik p a v a d i
n i m a s : pari utraeąue sunt figūra, paribus coloribus, paribusaue
factae materiis, superscriptione tantum distant.
T a i iš t i e s ų g r i e ž t a s m e n i n ė s k a l b o s y p a t i n g o p l a s t i š
k u m o teigimas (akivaizdžiai kontrastuojantis su Sugeri-
j a u s m o k y k l o s a l e g o r i z m u ir j o k a t e d r o s p o e t i k a ) . Libri
Carolini e s t e t i k a - tai to, k a s r e g i m a , e s t e t i k a , o d r a u g e ir
plastinio m e n o kūrinio autonomijos estetika. Žinoma, au
torius šį b r u o ž ą i š r y š k i n a p o l e m i k o s dėlei, n o r s a p s k r i t a i
K a r o l i n g ų e p o c h o s kultūroje a p s t u n e p a s i t i k ė j i m o ir įrodi
n ė j i m ų , n u k r e i p t ų prieš įvairius p a g o n i š k u s p r a s i m a n y
m u s . Š i a i p ar taip, a p t a r t a m e t e k s t e - d a u g y b ė n u o r o d ų į
m e n o kūrinius, indus, gipsinius sienų lipdinius, paveiks
lus b e i m i n i a t i ū r a s , j u v e l y r i k ą , k a s a t s k l e i d ž i a r a f i n u o t ą
a u t o r i a u s s k o n į , o v i s a tai p a p i l d o e p i z o d a i , k u r i u o s e reiš
kiama meilė klasikinei poezijai - tokių meilės protrūkių
K a r o l i n g ų R e n e s a n s u i tikrai n e t r ū k o .
Tuo pat metu, kol teologai brėžė m e n o teorijos met
menis, atsirado gausybė techninės literatūros, traktatų
b e i įvairių t a i s y k l i ų rinkinių. V i e n i iš s e n i a u s i ų v a d o v ė l i ų
m i n ė t i n i De coloribus et artibus romanorum ir Mappa clav-
icula, kuriuose technikos klausimai susipina su antikos
159
a t g a r s i a i s ir b e s t i a r i j ų f a n t a z i j o m i s (plg. S c h l o s s e r 1 9 5 6 ,
p. 2 6 t . t ) . V i s d ė l t o š i u o s e ir p a n a š i u o s e t r a k t a t u o s e d a u
gybė estetinių pastabų, atskleidžiančių aiškų estetiškumo
ir m e n i š k u m o sąryšio s u v o k i m ą , b e to, d a u g s v a r s t y m ų
apie spalvas, šviesą, proporcijas.
Vėliau, j a u vienuoliktajame šimtmetyje, pasirodė garsioji
k u n i g o Teofilio Schedula diversarum artium, kurią Lessingas
a t r a d o Volfenbiutelio bibliotekoje. A n o t Teofilio, k a d a n g i
ž m o g u s sutvertas p a g a l D i e v o atvaizdą, jis įgyja s u g e b ė
j i m ą suteikti f o r m o m s g y v y b ę ; ar atsitiktinai, ar m ą s t y d a
m a s jis s a v o paties sieloje atskleidžia g r o ž i o poreikį, o n u o
lat l a v i n d a m a s s a v o meistrystės įgūdžius jis įgyja galią kurti
m e n ą . Š v e n t a j a m e R a š t e ž m o g u s a t r a n d a ir dieviškąjį įsa
k y m ą dėl m e n o - j u k D o v y d a s giedojo: „ V i e š p a t i e , aš pa
m i l a u T a v ų j ų n a m ų g r o ž į " - ir šie ž o d ž i a i s k a m b a tarsi
n u r o d y m a s . M e n i n i n k a s dirba k u p i n a s n u o l a n k u m o , įkvėp
tas Š v e n t o s i o s D v a s i o s - b e šio į k v ė p i m o jis n e g a l ė t ų net
b a n d y t i dirbti; visa, k ą jis pajėgia atrasti, išmokti, s u v o k t i
a p i e m e n ą , yra s e p t y n i o s D v a s i o s d o v a n o s . Išminties dėka
m e n i n i n k a s suvokia, j o g j o m e n a s ateina iš Dievo, protas j a m
atskleidžia įvairovės (varietas) b e i m a t o (mensura) taisykles,
apdairumas j į skatina dosniai s a v o a m a t o p a s l a p t i m i s p a
sidalyti s u s a v o m o k i n i a i s , galia jį verčia ryžtingai, negailint
p a s t a n g ų , kurti; panašiai k a ž k ą suteikia k i e k v i e n a iš s e p
t y n i ų Š v e n t o s i o s D v a s i o s d o v a n ų . R e m d a m a s i s š i o m i s teo
l o g i n ė m i s p r i e l a i d o m i s Teofilis toliau pateikia ilgą prak
tinių taisyklių (didžioji j ų dalis skirta vitražui) sąrašą, at
s k l e i s d a m a s s a v o itin liberalų s k o n į v a i z d u o j a m ų j ų m e n ų
atžvilgiu, pavyzdžiui, siūlo tuščius tarpus tarp didžiuosius
istorinius įvykius v a i z d u o j a n č i ų p a v e i k s l ų užpildyti g e o
m e t r i n ė m i s figūromis, gėlių, lapelių, p a u k š č i ų , v a b z d ž i ų
atvaizdais ir netgi n u o g o m i s figūrėlėmis.
Be abejonės, sporadiškai apmąstydami vaizduojamuo
s i u s m e n u s v i d u r a m ž i ų a u t o r i a i p r i s a k y d a v o t o k i ų da-
160
l y k ų , k u r i ų j o k i o s j ų s i s t e m o s n e g a l ė j o a p r ė p t i . A l a n a s iš
Lilio s a v o v e i k a l e Anticlaudianus (1,4), a p r a š y d a m a s G a m
tos r ū m u s p u o š i a n č i u s p a v e i k s l u s , p r a t r ū k s t a t o k i a i s susi
žavėjimo šūksniais:
O nova picturae miracula, transit ad esse

quod nihil esse potest! picturaque simia veri,
arte nova ludens, in res umbracula rerum
vertit, et in verum mendacia singula mutat.
O, jūs, naujieji tapybos stebuklai, būtin ateina tai,

kas niekuo negalėtų būti! Tapyba, ta tiesos beždžionė,
menu naujuoju žaisdama, daiktų šešėlius paverčia
daiktais, kiekvieną melą pakeičia tiesa.
C e n n i n o C e n n i n i naujai v e r t i n o t a p y b o s m e n ą - i š k ė l ė
jį į v i e n ą l y g m e n į s u poezija, iškart p o m o k s l o , m a t y d a m a s
š i a m e m e n e a t s p i n d i n t laisvą ir k o n s t r u k t y v ų v a i z d u o t ė s
ž a i s m ą . T o k i a i n u o s t a t a i įtakos turėjo H o r a c i j a u s Ars poe-
tica vieta, k u r r a š o m a , k a d pictoribus atque poetis - quodlibet
audendi semper fuit equa potestas* O dar vienas autorius
(netgi gerokai viduramžiškesnis už Cennini), Vilhelmas
D u r a n d u s , šią H o r a c i j a u s m i n t į s p e c i a l i a i p a n a u d o j o t a m ,
k a d p a t e i s i n t ų l a i s v o k u s S e n o j o ir N a u j o j o T e s t a m e n t o
4
įvykių paveikslus.
G a l ų gale į s v a r s t y m u s apie p a v e i k s l ų g e r b i m ą įsitraukė
ir t e o l o g a i , s u k u r d a m i a t v a i z d o g r o ž i o teoriją. Š v . T o m a s
t e m ą plėtoja k a l b ė d a m a s apie a t v a i z d ą par excellence, apie
S ū n ų k a i p species; K r i s t u s yra g r a ž u s , k a d a n g i j i s y r a T ė v o
a t v a i z d a s , o p a t s a t v a i z d a s y r a forma deducta in aliquo ab
alio, forma, suteikta k a ž k a m iš k a ž k o (S. T/z. 1 , 3 5 , 1 ; 1 , 3 9 , 8 ) .
K a i p atvaizdas, S ū n u s turi tris g r o ž i o a t r i b u t u s - integritas,
* V i e n o d a v i s u o m e t b u v o t apytojų, kaip ir p o e t ų , galia išdrįsti bet k ą (lot.).

4
Apie Cennini traktatą žr. Schlosser 1956, p. 91; cituojama iš Ars poetica 9 - 1 0
eil.; V i l h l e m a s D u r a n d u s s a v o n u o s t a t a s išdėstė t r a k t a t e Rationale di-
vinorum officiorum I, c. III, 2 2 .
11 .-619
161
k a d a n g i J i s s a v i m i įkūnija T ė v o p r i g i m t į , convenientia, ka

d a n g i J i s e s ą s imago expressa Patris, ir claritas, kadangi Jis
y r a ž o d i s , i š r a i š k a , splendor intellectus.
Šv. B o n a v e n t ū r a s b u v o d a r tikslesnis - s u f o r m u l a v o du
a t v a i z d o g r o ž i o p r i n c i p u s , g a l i o j a n č i u s n e t g i t u o atveju,
jeigu vaizduojamas daiktas neturi jokio grožio. Atvaizdas
y r a g r a ž u s , j e i jis yra gerai p a d a r y t a s ir tiksliai p a v a i z d u o j a
savo modelį.
Dicitur imago diaboli „pulchra" ąuando bene repraesentat foedi-

tatem diaboli et tuncfoeda est.
Velnio atvaizdas vadinamas „gražiu", jei jis tinkamai pavaiz

duoja velnio bjaurumą ir, vadinasi, pats yra bjaurus.
(I Sent. 3 1 , 2 , 1 , 3 )
Bjauraus daikto atvaizdas yra gražus, kai jis pats yra

į t i k i n a m a i bjaurus: b ū t e n t tai pateisina v i s a s v e l n i ų figūras
b e i a t v a i z d u s k a t e d r o s e , ir b ū t e n t čia reikia i e š k o t i kritinio
p a g r i n d i m o t a m n e s ą m o n i n g a m m a l o n u m u i , k u r į šv. B e r
n a r d a s j a u t ė , n o r s j į ir s m e r k d a m a s .
5. Poetikos teorijos
B e plastinių m e n ų teoretikų b e i v a d o v ė l i ų autorių, puikiai

darbavosi ir autoriai, rašę apie poetiką bei retoriką. Ilgą laiką
b u v u s i gramatikos ir metrikos šešėlyje, poetikos, kaip atskiros
disciplinos, idėja vėl išnyra Gundisalvio traktate De divisione
philosophiae. T a č i a u apskritai poetikos teoriją ilgą laiką atstojo
artės dictamines: j u k ir prozą, ir poeziją v a l d o tas pats iškalbos
m e n a s . Pradžioje, teigia Curtius, n e b u v o n ė v i e n o žodžio,
k u r i s r e i k š t ų „ k u r t i " poeziją (dichten): eiliuotą ( m e t r i n ę )
k o m p o z i c i j ą , eiliuotą p o e m ą ar e i l ė m i s rašytą kūrybą
A l d h e l m a s Malmesberietis ir O d o n a s iš C l u n y vadino metrica
facundia, textus per dieta poetica seriptus ar kitais p a n a š a u s
p o b ū d ž i o posakiais (plg. Curtius 1948, VIII, 3 ) .
162
T i k r a s k r i t i k o s p a b u d i m a s p r a s i d ė j o tik d v y l i k t a j a m e
š i m t m e t y j e , kai J o n a s S o l s b e r i e t i s p a s i ū l ė auctores skaityti
p a g a l B e r n a r d o Š a t r i e č i o m e t o d i k ą (Metalogicus I, 2 4 ) ;
poetica nova t a p o s e n o s i o s p o e z i j o s o p o n e n t e ir t a r p u s a v y
g i n č i j o s i įvairios l i t e r a t ū r i n ė s s r o v ė s - p u r i s t a i , O r l e a n o
m o k y k l a , a n t i t r a d i c i o n a l i s t a i ir 1.1, (plg. P a r ė 1 9 3 3 ; H a s -
k i n s 1 9 2 7 ) . T a r p d v y l i k t o j o ir tryliktojo š i m t m e č i ų M a t a s
V e n d o m i š k i s , G a l f r i d a s iš V i n s a u f , E b e r h a r d a s V o k i e t i s
( E b e r h a r d a s iš B e t h u n e ) , J o n a s iš G a r l a n d i j o s p l ė t o j o p o e
t i k o s teorijas, k u r i o m s n e s t i g o t a i k l i ų e s t e t i n i ų į ž v a l g ų . B e
įprastinių p a m o k y m ų apie simetriją, color dicendi, kalbos
festivitas b e i k o m p o z i c i j o s taisykles, j i e i š k ė l ė ir n a u j e s n i ų
idėjų: p a v y z d ž i u i , G a l f r i d a s iš V i n s a u f k a l b a a p i e k i e t ą ir
b e s i p r i e š i n a n č i ą materiją, k u r i ą tik a t k a k l u s d a r b a s gali
5
p r i t a i k y t i prie r e i k i a m o s f o r m o s , - tai p o ž i ū r i s , k u r į filo
sofinės m e n o teorijos b u v o l i n k u s i o s p a n e i g t i , į r o d i n ė d a -
m o s , k a d y r a visai p a p r a s t a ir l e n g v a m a t e r i j ą „ į v i l k t i " į
6
m e n i n ę formą.
Dar XII amžiuje Averojus išdėstė reginio poetiką, pa
grįstą s a m p r o t a v i m a i s a p i e poeziją, b e t s t o k o j a n č i ą ori
7
ginalumo, išplėtotą vergiškai sekant Aristoteliu. Š i a m e
Vidurinia)ame komentare g a n a į d o m i a i ir v i d u r a m ž i a m s vi
s i š k a i na u j ai s k i r i a m i p a s a k o j i m a i (istorija) ir poezija: p a
sakojimų autorius sudeda krūvon daug išgalvotų faktų be
5
Formula materiae ąuasi ąuaedam formula cerae / Primitus est tractus durt si
sedura cura Į Igniat ingenium, subito mollescit ad ignem / Ingenii seąuitur manum
ąuocumaue vocaret {Poetria nova, eil. 2 1 3 - 2 1 6 , leid. Faral, 1924, p. 203).
6
Tačiau v i e n a m e kerinčiame šv. T o m o tekste teigiama, jog kiekvienoje sykį
suformuotoje formoje tūno n e n u r a m i n a m a s n a u j ų f o r m ų appetitus, n o r a s
(In Phys. Arist., I, 9 ) ; be to, įrodinėjama, kad kiekviena imitacija n e g a l i
tobulai atitikti s a v o m o d e l i o , todėl m e n i n ė idėja turi būti f o r m u o j a m a
atsižvelgiant į šią ribą (Quaest. disp. de veritate III, 2 ) .
7
Aristotelio Poetica v i d u r a m ž i u s pasiekė tik šio Viduriniojo komentaro dė ka,
bent iki 1 2 7 2 m e t ų , kai Vilhelmas iš M o e r b e k ė s ją išvertė.
163
j o k i o s t v a r k o s , o p o e t a s tikrus ir įtikėtinus faktus i š d ė s t o

p a g a l s k a i č i ų b e i t a i s y k l ę (t.y. e i l i a v i m o m e t r ą ) , k a l b a a p i e
u n i v e r s a l i u s dalykus, todėl poezija esanti filosofiškesnė u ž
paprastą fantastinį pasakojimą. Kitas įdomus teiginys:
p o e z i j a n e t u r i n t i v a r t o t i įtikinėjimo a r r e t o r i k o s p r i e m o
n i ų , b e t v i e n tiktai i m i t a v i m o p r i e m o n e s . I m i t u o t i j i pri
v a l o t a i p r y š k i a i ir s p a l v i n g a i , k a d v a i z d u o j a m a s d a i k t a s
i š k i l t ų p r i e š a k i s t a r y t u m g y v a s . J e i p o e t a s a t s i ž a d a šio
m e t o d o ir griebiasi tiesioginio s a m p r o t a v i m o , jis n u s i d e d a
s a v a j a m m e n u i (plg. M e n ė n d e z y P e l a o 1 8 8 3 , p . 3 1 0 - 3 4 4 ) .
Iš tikrųjų, p a t y r u s i o s t a u t i n ė m i s k a l b o m i s p a r a š y t o s
p o e z i j o s įtaką, m o k y k l i n ė s r e t o r i k o s t a i s y k l ė s p o t r u p u t į ,
n o r s ir g a n a m i g l o t a i , i m a a t s p i n d ė t i n a u j ų v e r t y b i ų s u
v o k i m ą , v e r t y b i ų , į k ū n i j a m ų ž o d ž i o ir v a i z d u o t ė s p a
saulyje.
Aiškėja, k a d poezija yra k a ž k a s nauja, k a ž k a s d a u g i a u
nei eiliavimo pratimas. Tvirtai laikydamasis mokyklinių
n u o s t a t ų , A l e k s a n d r a s iš H a l ė s p o e t i n į m e t o d ą vis dar te
b e l a i k o inartificialis sive non scientialis, i š g a l v o t u arba n e t e i
k i a n č i u ž i n o j i m o (Summa Th. 1 , 1 ) , t a č i a u p o e t a i t u o m e t u
jau kalba apie naujo tipo pažinimą, jie kalba apie Links
8
mąjį M o k s l ą . Trobar dus y r a susijęs s u į k v ė p i m o p o e t i k a ;
o šis s u g e b ė j i m a s trobar (atrasti) y r a į k v ė p i m o m a l o n ė , s u
teikta D i e v o - skelbė J u a n a s de Baena savo Cancioniero
prologe; poezija pasuka subjektyviosios raiškos, j a u s m ų
p r o v e r ž i o keliu.
G a l f r i d a s iš V i n s a u f d a r p r i m i n ė , k a d p r o t a s turi k o n
t r o l i u o t i i m p u l s y v i u s r a n k o s j u d e s i u s b e i n u k r e i p t i tin
k a m a , iš a n k s t o n u m a t y t a e i g a (Poetria nova, eil. 4 3 - 4 6 ,
l e i d . F a r a l , p. 1 9 8 ) ; t a č i a u k a i C h r e t i e n o d e T r o y e s P e r -
seralis, p i r m ą k a r t u ž s i d ė j ę s š a r v u s u ž š o k a a n t žirgo, j į m o -
8
Plg. M e n ė n d e z y P e l a y o 1 8 8 3 , p. 4 1 6 , kur pateiktas Consistorio del Gay Sa-
ber į k ū r i m o aktas.
164
kantis p a t y r ę s riteris v e l t u i aiškina, j o g k i e k v i e n o m e n o

reikia ilgai ir n u o l a t m o k y t i s . J a u n a s i s velsietis, n i e k o n e
n u t u o k i a n t i s a p i e s c h o l a s t i n ę m e n o teoriją (lygiai k a i p au
torius, m a t y t , n i e k o ir n e n o r i a p i e j ą ž i n o t i ) , b e b a i m ė s į
s k y d e l į įremia s a v o ietį: pati G a m t a j į m o k y s , - s a k o p o e
tas, - o k a i G a m t a to t r o k š t a ir širdis j a i pritaria, t a d a j a u
niekas nesunku.
165
11
Kūrybiškumas ir
menininko savigarba
1. „Infima doctrina"
P a m a ž u e p o c h o s k u l t ū r i n ė j e s ą m o n ė j e f o r m a v o s i nauja
m e n o s v a r b o s s a m p r a t a ir v e r t ę į g a v o p o e t i n i o k ū r y b i š
k u m o p r i n c i p a s . S c h o l a s t i n ė teorija š i a s n a u j ą s i a s s a m
pratas įspraudė į pernelyg griežtus rėmus, visai j o m s ne
t i n k a m u s . T a č i a u n e r e i k i a m a n y t i , k a d oficialioji filosofinė
d o k t r i n a b u v o išties k u r č i a ir a k l a , a r m a n y t i , k a d ji tik ir
žėrė kaltinimus bei prasimanymus.
T a r k i m , šv. T o m a s k a l b a a p i e p o e z i j ą k a i p infima doc
trina ir teigia, k a d p o e t i n i ų d a l y k ų ž m o g a u s p r o t a s n e g a l i
s u v o k t i , n e s j i e m s s t i n g a t i e s o s (S.Th. 1 , 1 , 9; I - I I , 1 0 1 , 2 ad
2 ) , t a č i a u tai v i s a i n e r e i š k i a , k a d jis n o r i n u v e r t i n t i p a t į
modus poeticus (lygiai k a i p j i s n ė m i n t i e s n e t u r ė j o iškelti,
kaip k a ž k a m pasirodė, baumgarteniško pobūdžio percep-
tio confusa p r o b l e m ą ) . T a i t i e s i o g įprastinė n u o s t a t a , k a d
m e n a s , k a i p darymas, yra ž e m e s n i o l y g i o n e i g r y n a s i s teo-
r e t i z a v i m a s ; m i n i m o j e i š t r a u k o j e poezija d a r g r e t i n a m a su
Š v e n t u o j u R a š t u ir iš š i o l y g i n i m o poezija tik pralaimi. N a ,
o t i e s o s s t y g i ų (defectus veritatis) reikia s u p r a s t i ta p r a s m e ,
k a d p o e z i j a b y l o j a a p i e n e s a n č i u s d a l y k u s . Poetą... utitur
metaphoris propter repraesentationem... Repraesentatio enim
166
Kūrybiškumas ir menininko savigarba
naturaliter homini delectabilis est* (S. Th. I , 1 , 9 ad 1). P o e t a s

vartoja m e t a f o r a s , o m e t a f o r a , žiūrint iš l o g i k o s p o z i c i j ų
yra tarsi a p g a u l ė . T a č i a u ji v a r t o j a m a v a i z d i n i a m s sukurti,
o v a i z d i n i a i yra m a l o n ū s ž m o g u i . B e t j e i g u p o e z i j o s o b
j e k t a s y r a m a l o n u s p r a m a n a s , n e s u n k u suprasti, k o d ė l ji
visiškai nedera su racionaliuoju suvokimu.
Tai ne tiek smerkimas, kiek teoretiko abejingumas poe
t i n i a m m a l o n u m u i , y p a č j e i šis tiesiogiai n e a t l i e k a d i d a k
tinės funkcijos. K o n r a d a s iš H i r s c h a u s a v o Dialogus super
auctores (leid. H u y g e n s , p. 7 5 ir 8 8 ) teigia, j o g p o e t a s v a
d i n a m a s fictor, k a d a n g i jis k a l b a m e l a g y s t e s vietoj t i e s o s
arba tiesą s u p i n a s u m e l u : eo quod pro veris falsa dicat vel
falsa interdum vera commisceat, b e to, d a ž n a i p o e t i n ė s e le
g e n d o s e ž o d ž i a i n e t u r i j o k i o s p r a s m i n ė s galios, virtus, gir
d i m e sonum tatummodo vocis, v i e n tiktai b a l s o garsą.
Scholastinė teorija, kitaip negu šių laikų, negalėjo
svarstyti n u o m o n ė s , kad poezija galinti atskleisti daiktų
p r i g i m t į g e r o k a i i n t e n s y v i a u ir i š r a i š k i n g i a u , n e i tai d u o
ta r a c i o n a l i a m p r o t u i , j i n e g a l ė j o t o s u v o k t i , n e s t v i r t a i
laikėsi didaktinės m e n o koncepcijos. Jeigu poetas nety
č i o m i s ir a t v e r i a k o k į n o r s a n k s č i a u l a i d u o t ų t i e s ų k l o d ą ,
d a u g i ų d a u g i a u s i a , k ą j i s g a l i - p e r t e i k t i tai, k u o dalijasi,
m a l o n i u b ū d u , t a č i a u n i e k a i p n e g a l i a t s k l e i s t i n a u j o s tik
r o v ė s . D a u g i ų d a u g i a u s i a tai p a d a r y t i g a l ė j o tik p a g o n y s
poetai iki A p r e i š k i m o , k o k i o nors dieviško įkvėpimo dė
k a . T a i g i S e n e k o s VIII Laiško m i n t į , k a d d a u g p o e t ų k a l b a
a p i e tai, k ą i š s a k ė a r turėjo išsakyti filosofai, s c h o l a s t i k a
s u p r a t o s a v a i p , l a b a i p a v i r š u t i n i š k a i ir s i a u r a i : p o e z i j a
a p i m a ir m o k s l i n i u s b e i filosofinius a r g u m e n t u s , o k ū r y
bą, kaip sakė Jeanas de Meunas, kartais galima laikyti
filosofavimu.
* P o e t a s vartoja m e t a f o r a s dėl v a i z d u m o . . . M a t v a i z d u m a s y r a natūraliai

m a l o n u s ž m o g u i (lot.).
167
2. Poetas „theologus"
V i s dėlto t a m tikru m o m e n t u i š k y l a nauja p o e z i j o s teorija,

sukurta tokių proto humanistų kaip Albertino Mussato.
J i s t v i r t i n o , k a d p o e z i j a e s a n t i iš d a n g a u s nuleistas
m o k s l a s , dieviškoji d o v a n a .
S e n o v ė s p o e t a i b u v ę D i e v o š a u k l i a i , ir šia p r a s m e p o e
zija l a i k y t i n a antrąja t e o l o g i j a : ąuisąuis erat vates - vas erat
Ule dei {Epistola IV). Šv. Tomas prisiminė, kad Aristotelis
( p i r m o j o j e Metafizikos knygoje) atskyrė pirmuosius kos
mogoninius poetus, kuriuos jis vadina teologais, nuo
filosofų: t a č i a u A k v i n i e t i s l a i k ė s i t o s n u o m o n ė s , j o g e s ą
tik filosofai ( j a m - tai t e o l o g a i ) g a l i b ū t i d i e v i š k o j o m o k
s l o s a u g o t o j a i , o p o e t a i tik mentiuntur, sicut dicitur in pro-
verbio vulgari, meluoja, kaip sako liaudies patarlė. Tu
r ė d a m a s o m e n y m i t i n i u s d a i n i u s - O r f ė j ą , M u s a j ą ir L i
n ą - j i s p r i s i m i n ė , k a d š i e g e b ė j ę b e v e i k s u p r a n t a m a i , sub
fabulari similitudine, paaiškinti, jog vanduo buvęs visų
d a i k t ų p r a d ž i a (In Met. Aristotelis expositio I, 3, 6 3 e t 8 3 ) .
T a č i a u p r o t o h u m a n i s t a i ž e n g ė toliau: j i e iš s c h o l a s t i k o s
t e r m i n ų r e p e r t u a r o p a ė m ė m i g l o t ą poetus theologus sąvoką
ir n u k r e i p ė j ą prieš a r i s t o t e l i š k o i n t e l e k t u a l i z m o šalinin
k u s (tokius, k a i p b r o l i s G i o v a n n i n o d a M a n t o v a ) , m a s k u o
d a m i e s i t r a d i c i n ė m i s s ą v o k o m i s , j i e p e r t e i k ė visiškai naują
1
poezijos koncepciją.
Ši k o n c e p c i j a taikliai b u v o a p i b e n d r i n t a k a i p „ p a s t a n g a
p o e z i j a i p r i s k i r t i r e i k š m i n g ą funkciją, p a d a r y t i j ą v i s o s
ž m o g i š k o s i o s patirties c e n t r u , a u k š č i a u s i u o j u j o s m o m e n
tu... t u o tašku, k u r i a m e ž m o g u s pamato s a v o b ū v į iki p a t
gelmių... s u s i v i e n y d a m a s s u g y v u o j u d a i k t ų r i t m u , tary
t u m t a p d a m a s j o d a l i m i , o s y k i u s u g e b ė d a m a s v i s a tai
1
Petrarca, Boccaccio, Salutati priklausė šiai srovei. Curtius (1948, XII) pažymi,
kaip „pikantiškai" veikė ši h u m a n i z m o a t m a i n a , siekusi atgaivinti senąją
teologinę doktriną, kad ją priešpriešintų tomistinio p a v e l d o kultūrai.
168
perteikti ž m o g i š k o s i o s k o m u n i k a c i j o s įvaizdžiais b e i for

m o m i s " (Garin 1954, p. 50). Nors ši naujoji pajauta p a l e n g v a
atsiskleidė tautinėmis k a l b o m i s r a š i u s i ų p o e t ų eilėse ir b u
v o aiškiai i š d ė s t y t a k e l i ų a n k s t y v ų j ų h u m a n i s t ų , tačiau
scholastinė teorija j o s vis viena nesileido; o Š v e n t r a š č i o p o e
zija, a n o t to m e t o n u o s t a t ų , b u v o visiškai kitokia - m a ž i a u
miglota, jos alegorinės užuominos tikslesnės, pagaliau,
d a u g i a u n e i ž m o g i š k a . Gilioji m i s t i k o įžvalga, estetinė eks
tazė, p e r s m e l k t a tikėjimo b e i m a l o n ė s j a u s m o , n e t u r i n i e k o
b e n d r o s u p o e t i n e e k s t a z e , r o m a n t i š k ą j a šio ž o d ž i o p r a s
m e . Ir d i d a k t i n ė p o e z i j a n i e k a d a n e l a i k y t a gilesne komu
nikacija n e i filosofija.
Garinąs (1954) m a n o , jog viduramžių kultūroje ryškėjo
idėja, k a d poezija e s a n t i noetinė* intuicija, p r i e š p r i e š a ra
c i o n a l i a m filosofiniam a i š k i n i m u i . P r i e š i o s t e m o s sugrį
š i m e 1 1 . 4 p o s k y r y j e , d a b a r tik p a m i n ė s i m e , j o g čia g a l i m e
kalbėti vien apie pirmuosius fragmentiškus elementus,
dar neišplėtotus, i š s a m i ą alternatyvią teoriją. S a n t y k i s tarp
p o e t i n ė s intuicijos ir r a c i o n a l a u s a i š k i n i m o gali p r a v e r s t i
n e b e n t t i k s k i r i a n t m i s t i k ą ir filosofiją. S c h o l a s t i n ė m e n o
teorija b u v o v i s i š k a i a b e j i n g a šiai p r o b l e m a i . T a č i a u n e
r e i k ė t ų d ė l to j a i p r i e k a i š t a u t i , n e g i n č y t i n a i s v a r b i j o s
r e i k š m ė ta, k a d ji a t s k l e i d ė kitus m e n i n ė s v e i k l o s a s p e k t u s ,
ateinančioms kartoms perdavė amatininkiškąją bei kons
t r u k t y v i ą j ą m e n o s a m p r a t ą ir r a c i o n a l ų s u v o k i m ą a p i e
e s m i n į k i e k v i e n o s t e c h n i n ė s o p e r a c i j o s m e n i š k u m ą ir
kiekvienos meninės komunikacijos techniškumą.
3 . Pavyzdinė idėja
Kita viduramžių m e n o teorijoje d i s k u t u o t a problema

(nors ir šie s v a r s t y m a i iki g a l o n e a t l i e p ė n a u j o s p o e t i n ė s
* Iš graikiško ž o d ž i o nous, reiškusio p r o t ą , intelektą, tiesioginį s u v o k i m ą ,

bet ne d i s k u r s y v ų m ą s t y m ą .
169
p r a k t i k o s b e i p o e t ų s a v i m o n ė s ) - tai m e n i n i n k o „ p a v y z
d i n ė i d ė j a " , kitaip tariant, m e n i n ė s k ū r y b o s o r i g i n a l u m o
problema. Antikinės estetikos raidoje platoniškoji idėjos
s a m p r a t a , iš p r a d ž i ų p a v a r t o t a n o r i n t s u m e n k i n t i m e n ą ,
i l g a i n i u i t a p o e s t e t i n e s ą v o k a m e n i n i n k o v i d i n i a m pro
v a i z d ž i u i (fantasma) žymėti. Helenistinė mintis nuolat
s v a r s t ė m e n i n i n k o p a s t a n g a s ir p a l e n g v a priėjo i š v a d ą ,
k a d j i s yra p a j ė g u s atskleisti i d e a l ų , g a m t o j e n e r a n d a m o
g r o ž i o įvaizdį. D r a u g e s u F i l o s t r a t u b u v o m a n o m a , k a d
m e n i n i n k a s gali išsilaisvinti iš j u t i m i n i ų m o d e l i ų ir įpras
t i n i ų s u v o k i m o b ū d ų v a l d ž i o s . K e l i ą s a u skynėsi fantazijos
s ą v o k a , k u r i o j e j a u g l ū d ė j o v i s o s p r i e l a i d o s atsirasti in
tuicijos estetikai, k a i p m a n o k a i k u r i e š i ų l a i k ų aut or i ai
(plg. R o s t a g n i 1 9 5 5 , p. 3 5 6 ) . S t o i k a i š i ą k r y p t į p r a t u r t i n o
i n a t i z m u * , o C i c e r o n a s s a v o v e i k a l e De oratore išdėstė dok
triną a p i e v i d i n į p r o v a i z d į (fantasma), tobulesnį už bet ko
k i ą j u t i m i n ę tikrovę.
T a i g i j e i g u k u r i n o r s rūšis (species) tik įsivaizduota, reiš
kia, k a d a r b a ji n ė r a tokia t o b u l a k a i p g a m t o j e g r y n u o j u
p a v i d a l u į k ū n i j a m o s f o r m o s , arba t e n k a m a n y t i , j o g tikroji
m e t a f i z i n ė v e r t ę p r i k l a u s o m e n i n e i idėjai. Š i antroji ten
d e n c i j a įsigalėjusi dėl P l o t i n o įtakos. V i d i n ė idėja - tai to
bulas, aukščiausiasis prototipas, kurio dėka menininkas
intelektualinės įžvalgos aktu atranda pradinius principus,
k u r i a i s v a d o v a u j a s i g a m t a . M e n a s s t e n g i a s i šią i d ė j ą
į k ū n y t i materijoje, t a č i a u tai į m a n o m a tik p e r v a r g u s ir tik
iš dalies s ė k m i n g a i : materija, anot Plotino, s m a r k i a i prieši
nasi vidinio provaizdžio modeliavimui, o anot Aristotelio
koncepcijos, tokia materijos priešprieša s a v o formos atžvil
g i u išvis n e e g z i s t u o j a . T a č i a u s v a r b e s n i s u ž patį idėjos įgy
v e n d i n i m o procesą b u v o šios vidinės vizijos, šio m e n i n i n k o
* Iš lot. k. innatus, įgimtas. Tai filosofinė doktrina apie iš anksto e g z i s t u o

jančias idėjas gamtoje, Dieve, žm oguje. Įgimtųjų idėjų teoriją Naujaisiais
laikais išplėtojo R e n ė Descartes'as.
170
prote gyvuojančio „fantastiško" modelio reikšmės suvo

2
kimas.
V i d u r a m ž i a i s ir Aristotelio, ir P l a t o n o š a l i n i n k a i k a l b ė j o
a p i e in mente artificis e g z i s t u o j a n č i a s p a v y z d i n e s idėjas ir
laikėsi n u o m o n ė s , k a d r e m d a m a s i s j o m i s m e n i n i n k a i k u
ria s a v o objektą, p e r d a u g n e į s i g i l i n d a m i į p r o b l e m ą , k a i p
š i o s idėjos p r i t a i k o m o s materijai. B e t k a i p gi šis p a v y z d y s
s u s i f o r m u o j a m e n i n i n k o p r o t e ? Iš k u r jis a t s i r a n d a , k o k i o s
v i d i n ė s galios m e n i n i n k u i leidžia jį p a v a i z d u o t i ?
Pasak Augustino, žmogaus protas yra pajėgus padi
dinti arba s u m a ž i n t i daiktus, p e r d i r b t i a t m i n t y j e s a u g o
m u s patirties d u o m e n i s : tad j e i g u k ą n o r s p r i d e d a m e ar
a t i m a m e iš v a r n o f o r m o s , g a u n a m e tai, k o n ė r a g a m t o j e
(Epistula 7). Iš e s m ė s tai s u t a m p a s u H o r a c i j a u s Ad Pisones
p r a d ž i o j e i š d ė s t y t u v a i z d u o t ė s v e i k i m o m e c h a n i z m u ; tai
gi n o r s A u g u s t i n u i j o i n a t i z m a s a t v ė r ė d a u g g a l i m y b i ų ,
v i s g i jis n e n u t o l o n u o imitacijos teorijos. V i d u r a m ž i ų įkvė
p i m o teorijos p r i e l a i d ų v e i k i a u r e i k ė t ų i e š k o t i r a d i k a l e s
n ė s e Teofilio Schedulos nuorodose, ką aptarėme ankstes
n i a m e skyriuje.
Šiandien m e s linkę manyti, kad m e n o kūrinio unikalu
m a s a i š k i n t i n a s n e D i e v o l e m t a idėja, n e p r i k l a u s a n č i a n u o
p a t i r t i e s ir g a m t o s : m e n e s u s i t e l k i a v i s i m ū s ų p a t i r t i ir
p a p r a s č i a u s i ų vaizduotės p r o c e s ų perdirbti b e i apibendrin
ti i š g y v e n i m a i , o m e n o k ū r i n i ų u n i k a l u m ą l e m i a būdas,
k u r i u o šie p e r d i r b t i i š g y v e n i m a i p a v e r č i a m i k o n k r e č i a i s
ir n u k r e i p i a m i į s u v o k i m ą - tai s ą v e i k o s t a r p p a t i r i a m o
i š g y v e n i m o , m e n i n i ų s i e k i ų ir a u t o n o m i š k ų m e d ž i a g o s ,
kuri yra naudojama, ypatybių procesas. Bet pačios savai
m e t o b u l o s idėjos, į k ū n i j a m o s kūrinyje, t e m a ilgai k a m a v o
2
A p i e tai, kaip rutuliojosi estetinė „idėjos" s a m p r a t a žr. Panofsky 1 9 5 2 .
Schlosseris (1956, p. 6 7 ) , s v a r s t y d a m a s estetinę platoniškosios idėjos p a
skirtį, klausia, a r tik p a t i s a m p r a t a n e a t s i r a d o iš e s t e t i n i o s a v o e s m e
a p m ą s t y m o s u f o r m u o t o s i o s tikrovės akivaizdoje.
171
moderniąją estetiką, ir diskusija a p i e tai s u ž a d i n o n e m a ž a i

s v a r b i ų įžvalgų. T o d ė l p r a v a r t u p a s e k t i šios t e m o s istorinę
raidą. V i d u r a m ž i ų p e r d u o t a R e n e s a n s u i b e i m a n i e r i z m u i
s v a r b i a u s i a f o r m u l u o t ė , tai y r a a r i s t o t e l i š k a m e n o teorija,
nesugebėjo priimtinai paaiškinti ideacijos (sumanymo)
f e n o m e n o , tai y r a šis m e t o d a s n e g a l ė j o p a s i ū l y t i n i e k o
naujo t o l e s n e i diskusijai.
P a s a k šv. T o m o , k u r i a m o d a i k t o idėja e g z i s t u o j a m e
n i n i n k o p r o t e k a i p v a i z d i n y s , forma exemplaris ad cujus si-
militudinem aliąuid constituitur; pavyzdinė forma, pagal
k u r i o s p a n a š u m ą k a s n o r s y r a s u k u r i a m a . O p e r a t y v u s in
telektas, n u s p ė d a m a s f o r m ą to, k a s d a r y t i n a , s a v y j e k a i p
idėją turi p a č i ą i m i t u o j a m o j o d a i k t o formą.
Š i o s p o z i c i j o s a r i s t o t e l i š k ą n u o s t a t ą a t s k l e i d ž i a tai, k a d
ši idėja y r a n e v i e n tiktai s u b s t a n c i n ė s f o r m o s - f o r m o s ,
atskirtos nuo materijos, įkūnijamos platoniškosios esy
b ė s - idėja, b e t p a v y z d i n ė idėja f o r m o s , s u v o k i a m o s re
m i a n t i s j o s sąsaja s u materija ir s u j a s u d a r a n č i o s t a m tikrą
vienybę:
unde proprie idea non respondet materiae tantum, necformae tan-

tum; sed composito toti respondet una idea, ąuae estfactiva totius
et ąuantum ad formom et ąuantum ad materiam.
taigi idėja atskirai neatspindi nei vien tik materijos, nei vien
tik formos; bet sudėtinę visumą atspindi viena idėja, gebanti
sukurti visumą ir formos, ir materijos atžvilgiu.
{De veritate III, 5, p a g a l Opera omnia X X I I 1 , p. 1 1 2 )
O r g a n i z m a s yra k u r i a m a s (šv. T o m a s ir čia, kaip matyti,

iškelia organišką junginį, o n e abstrakčią idėją) pagal vieną
pavyzdinę formą (kaip paprastai, p a b r ė ž i a m a s j u n g i n i o vie
ningumas): įsivaizduodamas n a m ą m e n i n i n k a s sykiu galvo
je turi visas j o detales, p l a n a v i m ą , aukštį ir 1.1. Tiktai pa
pildomi elementai sugalvojami vėliau, j a u p a d a r i u s objektą:
m ū s ų atveju, tai papuošimai, sienų tapyba ir panašiai. Ir čia
172
reikėtų pabrėžti, kad meninis organizmas suvokiamas

griežtai funkcionalistiškai, o hedonistinės detalės nesu
sijusios su tikrąja ir grynąja m e n o s a m p r a t a .
Si p a v y z d i n ė f o r m a m e n i n i n k o g a l v o j e i š k y l a dėl m ė g
d ž i o j i m o p a s k a t o s , kai b a n d o m a atkurti g a m t o j e e g z i s t u o
j a n t į daiktą. T a č i a u kai d a r o m a s o b j e k t a s y r a v i s i š k a i n a u
jas d a i k t a s (tarkim, n a m a s , p a s a k a , k o k i o s n o r s b a i d y k l ė s
statula), p a v y z d i n ę idėją s u k u r i a phantasia, arba v a i z d u o t ė
(plg. C h e n u 1 9 4 6 ) . J i y r a v i e n a iš k e t u r i ų ž m o g a u s j u s l i n i o
a s p e k t o v i d i n i ų g a l i ų (kitos - „ s v e i k a s p r o t a s " , g e b ė j i m a s
s v a r s t y t i a r b a m ą s t y t i ir a t m i n t i s ) , o j ą s u d a r o t a r y t u m
k o k s g y v o s patirties l o b y n a s : ąuasi thesaurus ąuidam for-
marum per sensum acceptarum (S. Th. I, 7 8 , 4 ) . T a i g i pasi
t e l k ę s v a i z d u o t ę ž m o g u s p r i e š a k i s gali i š v y s t i t a r y t u m
a k t u a l i a i e g z i s t u o j a n t į daiktą, k u r i s tėra a t m i n t y j e , a r b a
gali k o m p o n u o t i t a r p u s a v y į s i d ė m ė t a s f o r m a s (Sententia
libri de anima II, 2 8 , p. 1 9 0 - 1 9 1 ; 2 9 , p . 1 9 3 - 1 9 4 ; 3 0 , p. 1 9 8 -
1 9 9 ) . Šis k o m p o n a v i m a s - t i p i š k a s fantazijos a k t a s ir n ė r a
ko ieškoti kažkokio kito sugebėjimo norint jį paaiškinti.
Avicenna vero ponit quintam potentiam, mediam inter aestima-
tivam et imaginativam, quae componit et dividitformas imaginatas;
ut patet cum ex forma imaginata auri et forma imaginata montis
componimus unamformam montis aurei, quem nunauam vidimus.
Sedfista operatio non appret in aliis animalibus ab homine, in quo
ad hoc sufficit virtus imaginativa.
Avicena vis dėlto įterpia penktąją galią, vidurinę tarp svars

tančiosios ir vaizduotės, kuri sujungia ir išskiria įsivaizduo
jamas formas; kaip atsitinka, kai įsivaizduojamą aukso formą
ir įsivaizduojamą kalno formą sujungiame į vieną auksinio
kalno, kurio niekada nematėme, formą. Tačiau šis procesas
nevyksta jokiuose kituose gyvūnuose, išskyrus žmogų, ku
riam vaizduotės galios tam visiškai pakanka.
(ST/i. I, 7 8 , 4; it. vert. V, p. 3 0 2 )
T e i g i a m u s šios m e n o teorijos a s p e k t u s geriausiai liudija

j o s p a p r a s t u m a s b e i a i š k u m a s , j o s n o r a s atskleisti d a i k t ų
173
e s m ę n e s i g r i e b i a n t i r a c i o n a l i ų ar d e m o n i š k ų a r g u m e n t ų
m e n i n i a m aktui paaiškinti. T a č i a u aristoteliškai-tomistinei
teorijai stinga v a i z d u o t ė s (jos m e c h a n i z m u s , k o g e r o b u v o ?
g a l i m a aiškinti t o m i s p a č i o m i s n u o s t a t o m i s ) k ū r y b i š k u m o
gilesnės sampratos bei suvokimo, kad meninis procesas,
tiesiog maitinamas intelektualine įžvalga bei amato išma
n y m u , v i s ų p i r m a yra s u n k u s d e r i n i m o p r o c e s a s , kai fi
zinis veiksmas ne seka paskui suvokiantį protą, bet pats
yra p r o t a s , k u r i s s u v o k i a k u r d a m a s . O k a i p m e n a s , toji
i n t e l e k t o galia s u g e b a idėją įsprausti į m a t e r i j ą ? - k l a u s i a
G i l s o n a s ( 1 9 5 8 , p. 1 1 9 ) . I n t e l e k t a s n i e k o n e s p a u d ž i a . M e
n i n i s p r o c e s a s , k a i p jį s u v o k i a a r i s t o t e l i z m a s , n ė r a s p o n
t a n i š k a s , j i s n e k r e i p i a d ė m e s i o į v i e n i n t e l į ir u n i k a l ų k ū
rinį; iš e s m ė s a r i s t o t e l i z m a s i g n o r u o j a b e t k o k į m e n i n i o
akto subjektyvumą bei efektyvumą.
4 . Intuicija ir jausmas
S u l i g riterystės i d e a l o i š k i l i m u f u n d a m e n t a l i viduramžių
v e r t y b ė k a i p kalokagathia ė m ė įgauti v i s d a u g i a u estetinės
p r a s m ė s . V i e n a s p a v y z d y s b ū t ų Roman de la Rose, kitas -
kurtuazinė meilė. Estetinės vertybės, nūnai stilizuotos
grakštumo kanonais grindžiamo gyvenimo formulės,
t a m p a s o c i a l i n ė m i s v e r t y b ė m i s . S o c i a l i n i o ir m e n i n i o g y
v e n i m o c e n t r e i š k y l a m o t e r i s : į literatūrą ateina m o t e r i š
koji tema, kurią vyriškoji feodalizmo e p o c h a ignoravo.
S v a r b i a u s i o s t a m p a e m o c i n ė s v e r t y b ė s , o p o e z i j a iš o b
j e k t y v a u s p a s a k o j i m o virsta s u b j e k t y v i u t e i g i m u . R o m a n
t i z m a s , n o r s ir i š k r a i p y d a m a s i s t o r i n ę p e r s p e k t y v ą , l a b a i
v e r t i n o v i d u r a m ž i u s b ū t e n t todėl, k a d šioje e p o c h o j e ro
m a n t i k a i į ž v e l g ė j a u s m o e s t e t i k o s p r a d ž i ą ; a n o t j ų , tada
g i m ė naujoji pajauta, k u p i n a n e p a t e n k i n t o s a i s t r o s , p a
d a r i u s i p o e z i j ą reiškėją to, k a s n e a p i b r ė ž t a , n e a i š k u .
T o k i ų p o k y č i ų akivaizdoje scholastinė m e n o teorija n e k ą
tegalėjo: n u o pat pradžios netinkanti dailiesiems m e n a m s
174
aiškinti, ji apsiribojo u ž d a v i n i u a p g i n t i d i d a k t i n į m e n ą ,
kuriame aiškus išankstinis i š m a n y m a s virsdavo pavyz
d i n e idėja ir k o m u n i k u o d a v o p a g a l t a i s y k l e s . B e t k a i p o e
tas s a k o , jog/zs pažymi ir išreiškia tai, k ą j a m s a k a n t i M e i l ė * ,
m e s , n o r s ir i n t e r p r e t u o d a m i šią M e i l ę p a g a l j o s filosofinę
p r a s m ę , s u s i d u r i a m e s u nauja k ū r y b i š k u m o k o n c e p c i j a ,
n e n u t r a u k i a m u s a i t u s u a i s t r ų ir j a u s m ų p a s a u l i u - tai
pranašauja moderniąją estetinę pasaulėjautą su visu jos
erzeliu.
T i k t a i m i s t i k a i b ū t ų į s t e n g ę a p i b r ė ž t i naująją p o e z i j ą
idėjos, j a u s m o , intuicijos s ą v o k o m i s . Ž i n o m a , m i s t i k a i sa
v o d ė m e s į b u v o n u k r e i p ę į kitas sielos sritis, t a č i a u j ų k a t e
gorijose g a l i m a įžvelgti b ū s i m o s i o s į k v ė p i m o ir intuicijos
estetikos u ž u o m a z g ų . Idėjos teorija b u v o į m a n o m a tik pla
t o n i z m o tradicijos r ė m u o s e , o ū m a u s j a u s m o e s t e t i k a in
nuce slypėjo p r a n c i š k o n ų v a l i o s b e i m e i l ė s p i r m u m o d o k
trinoje. K a i šv. B o n a v e n t ū r a s sielos g e l m ė s e i š s k a i t ė aequa-
litas numerosa taisykles b e i p o r e i k į , jis b ū s i m o m s į k v ė p i m o
ir m e n o i d ė j o s e s t e t i n ė m s k o n c e p c i j o m s t i e s i o g p a r o d ė
k e l i ą , galintį atvesti p r i e v i d i n i o p r o v a i z d ž i o a p i b r ė ž i m o .
B e p r a n c i š k o n i š k o s i o s s r o v ė s , ir v i k t o r i e č i ų m i s t i k o j e
e g z i s t a v o g r o ž i o i n t u i t y v a u s s u v o k i m o p r i e l a i d o s - tai
b ū t e n t j ų iškelta i n t e l e k t o ir p r o t o opozicija, k u r i o j e pir
m a s i s s u p r a s t i n ą s k a i p k o n t e m p l i a c i j o s b e i s i n t e t i n i o su
vokimo organas.
J u d ė j ų ir a r a b ų m ą s t y t o j a i irgi p a s i ū l ė n e v i e n ą m i n t į
b ū s i m a j a i fantazijos e s t e t i k a i . J e h u d a h L e v i s a v o t r a k t a t e
Liber Cosri k a l b a a p i e t i e s i o g i n ę v i d i n ę viziją, a p i e a i š k i a
regystės būseną, apie poeziją kaip dangaus dovaną, apie
p o e t ą , k u r i s savyje s u b r a n d i n a h a r m o n i j o s t a i s y k l e s , n o r s
ir n e ž i n o d a m a s , k a i p j a s tiksliai s u f o r m u l u o t i (plg. M e -
n ė n d e z y P e l a y o 1 8 8 3 , p. 3 0 3 tt.)
* A u t o r i u s šiuo atveju o m e n y turi D a n t ę .
175
Qui natūra poetą est, statifn (et sine labore) sapidum poema fundat,
nulio prorsus vitio laborans.
Kas savo prigimtimi yra poetas, tas akimirksniu (ir be vargo)

skoningą poemą sukuria, neturinčią jokio trūkumo.
(Liber Cosri, leid. Buxdorf, p. 3 6 1 )
T a i r o d o B o e c i j a u s t e o r i c i z m o p a b a i g ą . T a i p p a t ir A v i -
c e n a i (su k u r i u o šv. T o m a s p o l e m i z a v o d ė l v a i z d u o t ė s
k a i p p e n k t o s i o s g a l i o s ) fantazija i š k y l a v i r š u m j u t i m i n i ų
a k s t i n ų ; j o s p ė d s a k a s a t e i n a iš a u k š t y b i ų ir m o d e l i u o j a
tobulą formą, „kalbėjimą eilėmis ar stebuklingo grožio
p a v i d a l ą " (Livre des directives et remarąues, vert. G o i c h o n ,
Paris, 1 9 5 1 , p. 5 1 4 t t ) . A n t r a vertus, taip s u s i k l o s t ė , k a d
visoje v i d u r a m ž i ų tradicijoje b u v o p l ė t o j a m a d i e v i š k o s i o s
p o e t o b e p r o t y s t ė s t e m a , b e t teorija j a n i e k a d n e s u s i d o m ė j o
( C u r t i u s 1 9 4 8 , excursus VIII).
A n o t M e i s t e r i o E c k h a r t o , v i s o s k ū r i n i j o s f o r m o s pir
m i a u s i a e g z i s t u o j a D i e v o p r o t e ir k i e k v i e n ą s y k ž m o g u s ,
s u v o k d a m a s k i e n o n o r s a t v a i z d ą , iš e s m ė s p a t i r i a p r a r e
gėjimą, intelektinę m a l o n ę . Idėja yra veikiau a t r a n d a m a
nei suformuojafna, ž m o g a u s s u v o k i a m ų daiktų visuma
esti p a č i a m e D i e v e . Ž o d ž i a i s a v o g a l i ą į g a u n a iš p i r m i n i o
ž o d ž i o . I e š k o t i m e n o p a v y z d ž i o - n e r e i š k i a kurti, tai reiš
k i a tarsi m i s t i š k a i s u t e l k t i d ė m e s į į a t k u r t i n ą t i k r o v ę iki
p a t s u s i t a p a t i n i m o s u j a . T a č i a u D i e v e e s a n č i o s ir ž m o
gaus protui p e r d u o d a m o s idėjos yra ne tiek platoniškieji
archetipai, kiek veiklos rūšys, galios, veikimo principai.
Tai gyvuojančios idėjos, jos egzistuoja ne kaip standards,
b e t k a i p a t l i k t i n ų v e i k s m ų i d ė j o s . Iš i d ė j o s p r i v a l o at
s i r a s t i f a k t i š k a s d a i k t a s , t a č i a u tai l y g ( i š ) a u g i m o a k t a s .
E c k h a r t o t e o r i j a iš p a ž i ū r o s a t r o d o k o n e a r i s t o t e l i š k a ,
t a č i a u ji l e n k i a s a v o d i n a m i š k u m u ir g e n e r u o j a n č i a i dėj os
galia (plg. C o o m a r a s w a m y 1956; F a g g i n 1946). Išreikš
tasis v a i z d i n y s y r a formalis emanatio, formos emanacija,
176
ir sapit proprie ebullitionem* Jis ne atsiskiria nuo pavyz

d ž i o , b e t g y v e n a s y k i u , yra j a m e ir t a p a t u s j a m :
Ymago cum illo, cujas est, non ponit in numerum, nec sunt duae
substantiae... Ymago proprie est emanatio simplex,formalis, trans-
fusiva totius essenstiae purae nudae; est emanatio ab intimis in si-
lentio et exclusione omni forinsici, vita ąuaedam, ac si ymagineris
res ex se ipsa intumescere et bullire in se ipsa.
Vaizdinys nėra nei atskirtas nuo [to daikto], kurio vaizdinys jis
yra, nei jie [abu] yra dvi substancijos... Tikrasis vaizdinys yra
emanacija, paprastoji, formalioji, gebanti išlieti visą esmę, gry
ną ir nuogą; tai yra emanacija iš gelmių, [vykstanti] tyloje ir
atmetant bet kokį išoriškumą, tai tarsi gyvybė, nelyg įsivaiz
duojamas daiktas pats save perauga ir savy pačiame verda.
(leid. S p a m e r , p. 7)
Iš š i ų n e i š p l ė t o t ų m i n č i ų i š k y l a n a u j a s m e n i n i o p r o c e s o
s u v o k i m a s : tačiau tai, k ą čia į m a n u įžvelgti, j a u n ė r a v i d u r
a m ž i a i , tai u ž u o m a z g a n a u j ų e s t e t i k o s k r y p č i ų , p r i k l a u
sančių m ū s ų laikų pasauliui.
5. Naujoji menininko savigarba
K o l t e o r e t i k ų s p r e n d i m a i b u v o tik p r e l i m i n a r i n i o p o b ū
džio, m e n i n i n k a i ė m ė p a t y s įsisąmoninti s a v o o r u m ą . K i t a
vertus, ši s a m p r a t a n i e k a d a n e b u v o d i n g u s i iš v i d u r a m ž i ų
e p o c h o s , n e p a i s a n t to, k a d religiniai, s o c i a l i n i a i b e i psi
c h o l o g i n i a i faktoriai s k a t i n o m e n i n i n k ų n u o l a n k u m o n u o
s t a t ą ir t a r i a m ą p o l i n k į į a n o n i m i š k u m ą .
Ankstyvieji viduramžiai garbstė Tuotilą, legendinį vie
nuolį, kuris atspindi visą meninį Sankt Galleno vienuoly
no gyvenimą. Tuotilas b u v o laikomas universaliu meni
ninku: visų m e n ų žinovas, doruolis, gražuolis, sklandžiai
š n e k a n t i s , itin m a l o n a u s b a l s o t e m b r o , grojantis v a r g o n a i s
* Iš tiesų p r i m e n a v i r i m ą (lot).
12.-619
177
ir fleita, i š k a l b i n g a s o r a t o r i u s , į d o m u s p a š n e k o v a s , n a
g i n g a s v a i z d u o j a m ų j ų m e n ų m e i s t r a s ; ž o d ž i u , tiesiog K a
r o l i n g ų e p o c h o s ž m o g a u s ir h u m a n i s t o i d e a l a s . O A b e -
l a r d a s s a v o s ū n u i A s t r a l a b i j u i r a š ė , j o g tai, k a s m i r š t a ,
t e b e g y v u o j a p o e t ų k ū r i n i u o s e ; p a l a n k i ų ir p a g a r b i ų atsi
l i e p i m ų b e i p a s t a b ų a p i e p o e t u s ir kitus m e n i n i n k u s a p s t u
ir k i t u o s e t e k s t u o s e .
T a č i a u neretai b ū d a i , kuriais v i d u r a m ž i a i s b u v o reiškia
m a ši pagarba, įgaudavo komiškiausią pavidalą, pavyzdžiui,
Saint-Rufo abatijos v i e n u o l i a i n a k č i a iš N o t e r - D a m e - d e s -
D o m s katedros Avinjone pagrobė puikiai tapybos m e n ą
v a l d ž i u s į j a u n u o l į , k u r į k a t e d r o s k a p i t u l a s k r u p u l i n g a i la
v i n o ( M o r t e t 1 9 1 1 , p. 3 0 5 ) . T o k i o p o b ū d ž i o d a l y k a i r o d o ,
k a d iš t i e s ų m e n i n i n k o d a r b a s n e b u v o l a b a i v e r t i n a m a s , į
m e n i n i n k ą ž i ū r ė t a k a i p į k o k į n a u d o j i m o ir m a i n ų objektą.
T o k i e e p i z o d a i k a i p šis n e a b e j o t i n a i p u o s e l ė j o v i d u r a m ž i ų
menininko, kaip nuolankiai bendruomenei bei tikėjimui
t a r n a u t i p a š a u k t o ž m o g a u s , įvaizdį, v i s a i k i t a i p n e i R e
n e s a n s o e p o c h o s m e n i n i n k o , k u r i s tiesiog b e s a i k o didžia
vosi savo individualybe.
Š i ą t e n d e n c i j ą p a l a i k ė ir s c h o l a s t i n ė m e n o d o k t r i n a -
jos griežtai objekty vistinė koncepcija jokiu b ū d u neleido
kūrinyje įžvelgti nė kokios asmeninės menininko žymės;
p r i s i d ė j o ir tai, k a d b u v o įprasta iš a u k š t o žiūrėti į m e c h a
n i n i u s m e n u s - tai n e s k a t i n o a r c h i t e k t ų ar s k u l p t o r i ų siek
ti a s m e n i n ė s šlovės. R e i k i a n e p a m i r š t i , k a d v a i z d u o j a m ų j ų
m e n ų kūriniai, s u k o n c e n t r u o t i a p i e k o k į n o r s u r b a n i s t i n į
ar a r c h i t e k t ū r i n į statinį, b u v o k o m a n d o s (eąuipe) darbai, o
didžiausias asmenybės atminimo ženklas, kurį meninin
k a s ar a m a t i n i n k a s g a l ė j o s a u leisti, t e b u v o v a r d a ž e n k l i a i
a n t k e r t i n i ų a k m e n ų . N e t ir š i a n d i e n i š s i b l a š k ę s ž i ū r o v a s ,
n e a t i d ž i a i skaitantis k i n o filmo titrus, j į laiko b e v e i k a n o n i
m i n i u kūriniu; jis a t s i m e n a v e i k s m o intrigą ar p a g r i n d i n i u s
veikėjus, bet ne autorius.
178
K i t a i p n e i moechanici, poetai daug anksčiau ėmė su

v o k t i s a v o p a č i ų r e i k š m i n g u m ą : iš m e c h a n i n i ų m e n ų k ū
rėjų a t e i č i a i b u v o p e r d u o t i tik ž y m i a u s i ų a r c h i t e k t ų v a r
dai, o k i e k v i e n a s p o e z i j o s k ū r i n y s t u r ė j o s a v o į v a r d y t ą
autorių, suprantant savo minčių bei stilemų originalumą;
tai p a l i u d i j a J o n o Š k o t o , T e o d u l f o O r l e a n i e č i o , V a l a f r i d o
S t r a b o n o , B e r n a r d o S i l v e s t r i o , G a l f r i d o V i t e r b i e č i o tei
giniai. N u o vienuoliktojo šimtmečio poetai jau gerai nu
t u o k ė , k a d j ų k ū r y b a - tai p r i e m o n ė p a s i e k t i n e m i r t i n
g u m ą ; k a i artės i m a s p e c i a l i z u o t i s l o g i k o s ir g r a m a t i k o s
d i s c i p l i n o s e , o a u t o r i ų , auctores, mokymasis (tebegyva
vęs J o n o S o l s b e r i e č i o l a i k a i s ) vis l a b i a u a p l e i d ž i a m a s , tos
epochos autoriai, reaguodami į tokią dėmesio stoką, pa
m a ž u ima dar labiau pabrėžti savo orumą. Jeanas de
M e u n a s netgi pareiškia, kad aukšta kilmė yra niekis prieš
literato kilnumą.
Mat tuo metu miniatiūrų meistras tebuvo vienuolis,
m ū r i n i n k a s m e i s t r a s - tik s a v o c e c h u i p r i k l a u s ą s a m a
tininkas, o naujosios k a r t o s p o e t a s b e v e i k v i s a d a yra d v a r o
m e n i n i n k a s , tiesiogiai susijęs s u a r i s t o k r a t ų g y v e n i m u ir
d i d ž i a i g e r b i a m a s didiko, k u r i o n a m u o s e g y v e n a . N e d i r b
d a m a s n e i D i e v o garbei, nei b e n d r u o m e n e s labui, n e p r o
jektuodamas architektūros kūrinio, kuris bus užbaigtas
v ė l i a u k i t ų , s a v o k ū r i n i ų n e s k i r d a m a s saujelei r a n k r a š č i ų
s k a i t y t o j ų , p o e t a s vis l a b i a u m ė g a u j a s i greita s ė k m e b e i
a s m e n i n e š l o v e . K a i m i n i a t i ū r ų m e i s t r a i ė m ė d i r b t i di
d i k a m s (taip a t s i t i k o b r o l i a m s iš L i m b o u r g o ) , t a d a ir j ų
v a r d a i i š n i r o iš a n o n i m i n ė s n e ž i n o m y b ė s . K a i d a i l i n i n k a i
p r a d ė j o dirbti s a v o d i r b t u v ė s e ir įsiliejo į k a s d i e n į m i e s t o
g y v e n i m ą (taip t r y l i k t a j a m e š i m t m e t y j e a t s i t i k o i t a l ų dai
l i n i n k a m s ) , t a d a a p i e j u o s ė m ė k u r t i a n e k d o t i š k ą litera
t ū r ą , o p a t y s d a i l i n i n k a i s u l a u k ė i š s k i r t i n i o d ė m e s i o ir
b e v e i k a k l o g a r b i n i m o (plg. D e B r y u n e 1946, II, 8, 3; C u r -
tius 1 9 4 8 , excursus XII; H a u s e r 1953, it. vert. p. 2 5 0 ir tt.).
179
6. Dante ir naujoji poeto samprata
Ši k n y g a , k a i p s a k y t a pradžioje, nagrinėja estetines s c h o

l a s t i k o s b e i a p s k r i t a i lotyniškųjų v i d u r a m ž i ų teorijas^ U ž
m ū s ų diskurso ribų lieka idėjos apie grožį bei poeziją,
išsakytos tautinėmis kalbomis rašiusių poetų.
P a š a l y l i e k a n e t g i D a n t e , b e n t j a u tai, k a s susiję s u ita
liškai r a š y t u o s e k ū r i n i u o s e i š d ė s t y t a naująja p o e t i n i o a k t o
3
ir į k v ė p i m o , p o e t o c i v i l i n ė s b e i p o l i t i n ė s įtakos s a m p r a t a .
V i s d ė l t o b a i g i a n t p o k a l b į a p i e tai, k ą s c h o l a s t i n ė s t e o
rijos t e i g ė a p i e m e n i n i n k o s v a r b ą b e i p o e t i n i o d i s k u r s o
b r u o ž u s , r e i k i a stabtelėti ties D a n t e - b ū t e n t todėl, k a d jis
( n e p a i s a n t d a u g e l i o n u o m o n ė s , e s ą i š t i k i m a i laikėsi t o m i s
tinių nuostatų) šiais klausimais išsakė ganėtinai kitokią
n u o m o n ę , y p a č p a l y g i n t i s u tuo, k ą s a k ė m e skyriuje a p i e
s i m b o l į ir alegoriją.
S a v o Tryliktajame laiške (Epistola XIII), a i š k i n d a m a s C a n -
g r a n d e ' i d e l l a S c a l a ' i , k a i p reikia s k a i t y t i j o p o e m ą , D a n t e
teigia, j o g
ad evidentiam itaque dicendorum sciendum est ąuod istius operis

non est simplex sensus, ymo dici potest polisemos, hoc est plurium
sensuum; nam primuš sensus est qui habeturper litteram, aitus est
qui habetur per significata per litteram. Et primuš dicitur litteralis,
secundus vero allegoricus sive moralis sive anagogicus. Qui modus
tractandi, ut mėlius pateat, potest considerari in hiis versibus: „In
exitu Israel de Egipto, domus lacob de populo barbaro, f actą est ludea
sanctificatio eius, Israel potestas eius."* Nam si ad litteram solam
inspiciamus, significatur nobis exitus filiorum Israel de Egipto, tem-
pore Moysis; si ad allegoriam, nobis significatur nostra redemptio
3
L i t e r a t ū r o s a p i e D a n t ė s poezijos koncepciją y r a n e p a p r a s t a i d a u g . Čia
n u r o d y s i m e tik šiuos autorius: Vossler 1 9 0 6 , y p a č I ir III sk.; N a r d i 1 9 4 2 ;
Singleton 1 9 5 8 ; A s s u n t o 1 9 6 1 , p. 2 5 9 - 2 8 4 ; H o l l a n d e r 1 9 8 0 ; C o r t i 1 9 8 1 .
V o s s l e r i o , N a r d i ir C o r t i d a r b u o s e y p a č i š s a m i a i a p t a r i a m a t a r i a m o j i
D a n t ė s erezija tomistinės tradicijos atžvilgiu.
* Ps. 1 1 3 , 1 - 2 .
180
facta per Christum; si ad moralėm sensum, significatur nobis con-

versio anime de luctu et miseria peccati ad statum gratie; si ad
anagogicum, significatur exitus anime sande ab huius corruptionis
servitute ad eteme glorie libertatem. Et quanquam isti sensus mis-
tici variis appellentur nominibus, generaliter omnes dici possunt
allegorici, cum sint a litterali sive historiali diversi. Nam allegoria
dicitur ab „alleon" grece, quod in latinum dicitur „alienum''', sive
„diversum".
tam, kad paaiškėtų tai, kas bus pasakyta, žinotina, kad šio
kūrinio prasmė nėra viena, bet galima kalbėti apie polise-
miją, t.y. daug prasmių; iš tiesų, pirmoji prasmė yra ta, kuri
suvokiama paraidžiui, kita - toji, kurią ši paraidinė prasmė
žymi. Ir pirmoji vadinama pažodine prasme, o antroji -
alegorine arba moraline, arba anagogine prasme. Idant toks
aiškinimo būdas būtų labiau suprantamas, galima kaip pa
vyzdį pateikti šias eiles: „Išėjus Izraeliui iš Egipto, Jokūbo
namams iš svetimos tautos, prisipildė Judėja jo šventumo,
o Izraelis - jo galybės." Išties, jeigu žiūrėsime tik raidės, tai
[šios eilėsj mums tereiks Izraelio sūnų išėjimą iš Egipto
Mozės laikais; jeigu ieškosime alegorijos, tai eilės reikš per
Kristų Įvykdytą mūsų išganymą, jeigu moralinės prasmės,
tai šitai žymės sielos atsivertimą iš tamsybės ir nuodėmės
nykumos į malonės būklę; jeigu anagoginės, tai eilės reikš
šventosios sielos išėjimą iš šios [žemiško] pagedimo vergo
vės į amžinosios šlovės laisvę. Ir nors šios mistinės prasmės
vadinamos įvairiais vardais, visas jas apskritai galima va
dinti alegorinėmis prasmėmis, kadangi jos skiriasi nuo pa
žodinės, arba istorinės, prasmės. Mat alegorija taip vadi
nama nuo graikiško žodžio alleon, kas lotyniškai reiškia
„svetimą", arba „skirtingą".
{Epistola XIII, 2 0 - 2 2 )
Y r a ž i n o m i dėl šio Laiško kilę ginčai: tai D a n t ė s k ū r i n y s

ar n e . T a č i a u g a l i m e teigti, k a d t i e k ž v e l g i a n t iš v i d u r
a m ž i ų p o e t i k o s teorijų t a š k o , tiek turint o m e n y p a č i ą D a n
tės g y v e n i m o istoriją, tai n e t u r i r e i k š m ė s : tuo atveju, j e i
181
n e D a n t e yra šio l a i š k o a u t o r i u s , l a i š k a s vis t i e k n e a b e

j o t i n a i atspindi visai v i d u r a m ž i ų k u l t ū r a i itin b ū d i n g ą p o
ž i ū r į ir čia p a t e i k i a m a i n t e r p r e t a v i m o teorija p a a i š k i n s ,
k a i p a m ž i a m s b ė g a n t b u v o s k a i t o m a D a n t ė s p o e z i j a . Laiš
kas tik p r i t a i k o D a n t ė s p o e m a i p e r v i s u s v i d u r i n i ų a m ž i ų
š i m t m e č i u s g y v a v u s i ą k e t u r i ų p r a s m i ų teoriją, k u r i ą p a
p r a s t u distichu a p i b e n d r i n o N i c h o l a s d e L y r a , a r b a A u
g u s t i n a s iš Dakijos:
Littera gesta docet, quid credas allegoria,

moralis quid agas, quo tendas anagogia.
Raidė faktus išdėsto, kuo reik tikėti - moko alegorija,

moralė - kaip turi elgtis, ko siekti - rodo anagogija.
Tryliktajame laiške p a s i ū l y t a s s k a i t y m o b ū d a s y r a per

d ė m viduramžiškas. Tai neigti - reiškia neigti visą vidur
a m ž i ų p o e z i j o s s u v o k i m ą ir m ė g i n t i šią l i t e r a t ū r ą s k a i t y t i
k a i p r o m a n t i n ę ar p o s t r o m a n t i n ę , k u r i g r i e ž t a i a t m e t a
„ p o l i s e m i n į " v a i z d a v i m o b ū d ą ir i n t e l e k t u a l ų i n t e r p r e t a
v i m o žaismą. K a i p ž i n o m e , tokia n u o s t a t a n e l e i s t ų s u v o k t i
trijų k e t v i r č i ų D a n t ė s p o e m o s , k u r i a i b ū t i n a , v i s i š k a i at
v i r k š č i a i , p e r p r a s t i v i d u r a m ž i ų skonį: a t s i ž v e l g t i į p a ž o
dinę reikšmę prarandančias prasmes bei netiesiogines
r e i k š m e s , a t s p i n d i n č i a s b i b l i n ę ir t e o l o g i n ę kultūrą.
Kitas argumentas, kuriuo galėtume apginti Dantės
a u t o r y s t ę , t o k s - p a n a š i t e o r i j a r a n d a m a ir Puotoje (Con-
vivio): p o e t a s , k u r i s š a l i a s a v o e i l ė r a š č i ų p a t e i k i a filo
sofinius komentarus, paaiškinančius, kaip reikia juos
t e i s i n g a i i n t e r p r e t u o t i , y r a p o e t a s , k u r i s t i k r a i tiki, k a d
poetinis kalbėjimo b ū d a s turi b e n t vieną p a p i l d o m ą
prasmę, be tiesioginės žodžių reikšmės, kad šią prasmę
g a l i m a užkoduoti, o dešifravimo ž a i d i m a s - tai neat
s k i r i a m a s k a i t y m o m a l o n u m o d a l i s ir v i e n a s i š s v a r
biausių poetinės veiklos tikslų.
182
Vis d ė l t o d a u g e l i s tyrinėtojų p a ž y m ė j o , j o g Tryliktajame

4
laiške t e i g i a m i n e v i s a i tie p a t y s d a l y k a i k a i p Puotoje. Joje,
p a v y z d ž i u i , aiškiai a t s k i r i a m a p o e t ų alegorija ir t e o l o g ų
alegorija (Conv. II, 1 ) , o Laiške (ir k a i p tik todėl, k a d čia re
m i a m a s i i š s a m i a i k o m e n t u o j a m u b i b l i n i ų p a v y z d ž i u ) šis
skirtumas, regis, ignoruojamas. B e abejonės, sakoma,
D a n t e p u i k i a u s i a i g a l ė j o p a r a š y t i Epistola XIII ir v ė l i a u tas
m i n t i s p a k o r e g u o t i Puotoje, t a č i a u r e i k a l a s tas, k a d j i s e s ą
b u v o t i e s i o g p e r s i ė m ę s t o m i z m o d v a s i a , o Laiške, atrodo,
i š s a k o m o s m i n t y s prieštarauja t o m i s t i n e i p o e t i n ė s reikš
m ė s teorijai.
T a i g i v i s a tai t u r i n t o m e n y j e , g a l i m i tik trys s p r e n d i m a i .
A r b a Laiškas n e D a n t ė s r a š y t a s , b e t tai r e i k š t ų , j o g D a n
tės a p l i n k o j e ir l a b a i p a n a š i u k a i p p o e m o s p u b l i k a c i j a m e
tu į s i v y r a v o p o e t i n ė teorija, a k i v a i z d ž i a i prieštaraujanti
i d ė j o m s , k u r i o s p r i s k i r i a m o s D a n t e i b e i j o k u l t ū r i n i a m en-
tourage, pradedant visais jo komentatoriais. Arba Laiškas
y r a D a n t ė s r a š y t a s , ir j i s n o r ė j o i š s a k y t i v i s i š k a i A n g e
liškojo d a k t a r o m i n t i m s p r i e š i n g ą n u o m o n ę , arba, p a g a
liau, Epistola y r a D a n t ė s k ū r i n y s - j i s iš e s m ė s l i k o išti
k i m a s A k v i n i e č i o m o k y m u i , t a č i a u Laiške i š r e i š k i a m a n e
v i s a i tai, k a s tarsi n o r ė t a p a s a k y t i , o s u b t i l e s n i d a l y k a i .
N o r i n t a t s a k y t i į šį k l a u s i m ą ir n u s p r ę s t i , k u r i s iš trijų
a t s a k y m ų l a b i a u s i a i tikėtinas, t e n k a grįžti prie š e š t a j a m e
skyriuje n a g r i n ė t o s v i d u r a m ž i ų a l e g o r i z m o ir s i m b o l i z m o
temos.
A i š k u , k o D a n t e s i e k ė s a v o Puotoje iš p r a d ž i ų s u r a š y
d a m a s k a n c o n a s , o p o to p a s i ū l y d a m a s j ų i n t e r p r e t a v i m o
4
Čia užtenka paminėti B r u n o N a r d i („Osservazioni sul medievale / accessus
ad aucores' in r a p p o r t o all'Epistola a Cangrande", t o m e Studi e problemi di
critica testuale. Convegno di studi difilologia italiana, Bologna: C o m m i s s i o n e
per i tęsti di lingua, 1 9 6 1 ) . N o r s ir į r o d o m a , kad Puotoje p r a s m ė s api
b r ė ž i a m o s geriau n e g u Laiške, vis viena vertėtų prisiminti „ k o n c e p t u a l ų
substancinį vieningumą", kaip p a v a d i n o M. Simonelli 1967.
183
t a i s y k l e s . V i e n a v e r t u s , jis s e k a v i d u r a m ž i ų a l e g o r i j ų aiš
k i n i m o tradicija ir net n e s u v o k i a p o e z i j o s , k u r i n e t u r ė t ų
f i g ū r a t y v i o s p r a s m ė s ; a n t r a v e r t u s , D a n t e išvis nesiginčija
s u t o m i s t i n e teorija, jis tenori teigti m i n t į , j o g tai, k a s iš
p l a u k i a iš k a n c o n o s a l e g o r i n ė s i n t e r p r e t a c i j o s , yra b ū t e n t
tai, k ą jis, p o e t a s , norėjo pasakyti. „ P o keistųjų eilių š y d u " ,
pasitelkus parabolinį metodą, atsiveria pažodinė kanco
n o s r e i k š m ė , ir tai yra taip tikra, k a d D a n t e s a v o k o m e n
t a r ą r a š o t a m , k a d ši p a ž o d i n ė r e i k š m ė t a p t ų s u p r a n t a m a .
O k a d n e i š k i l t ų d v i p r a s m y b i ų , jis g a n a t o m i s t i n e d v a s i a
a t s k i r i a p o e t ų ir t e o l o g ų a l e g o r i j a s .
A r tai tinka ir Epistola XIII, n e p a i s a n t j o s a u t o r y s t ė s ?
P i r m i a u s i a g a n a įtartina, k a d a u t o r i u s p a n a u d o j a B i b
lijos i š t r a u k ą k a i p a l e g o r i n i o p o e z i j o s s k a i t y m o p a v y z d į .
G a l i m a b ū t ų p r i e š t a r a u t i (plg. P ė p i n 1 9 6 9 , p. 8 1 ) , k a d Laiš
ke D a n t e pateikia n e Išėjimo faktą, b e t a p i e Išėjimą kalbančio
P s a l m i n i n k o posakį (šį s k i r t u m ą s u v o k ė j a u A u g u s t i n a s , žr.
Enarr. in psalm. CXIII). Tačiau kelios eilutės prieš psalmės
citatą D a n t e m i n i s a v o p o e m ą ir p a v a r t o j a p a s a k y m ą , k u r į
v e r t i m a i k a r t a i s ( d a u g i a u ar m a ž i a u n e s ą m o n i n g a i ) su
5
š v e l n i n a . P a v y z d ž i u i , A . F r u g o n i ir G . B r u g n o l i v e r t i m e
D a n t e p r a b y l a taip: „II primo significato e ąuello che si ha dalia
lettera del testo, Valtro e ąuello che si ha da quel che si volle
significare con la lettera del testo", t.y. „ p i r m o j i r e i k š m ė yra
toji, k u r i k y l a iš t e k s t o r a i d ė s , antroji y r a ta, kuri k y l a iš to,
k ą ta teksto raide n o r i m a išreikšti". J e i iš tiesų taip, D a n t e
b ū t ų labai o r t o d o k s i š k a s t o m i s t a s , n e s š i u o a t v e j u r e i k š t ų ,
kad jis kalba apie autoriaus omenyje turėtą parabolinę
p r a s m ę , kurią, k a l b a n t t o m i s t i n i a i s t e r m i n a i s , g a l i m a re
d u k u o t i į p a ž o d i n ę p r a s m ę (taigi r e i k š t ų , k a d Laiške irgi
k a l b a m a apie p o e t ų , o n e a p i e t e o l o g ų alegoriją). T a č i a u
5
La letteratura italiana. Storia e tęsti 5, 1 1 , D a n t e Alighieri, opere minori, II,
Milano-Napoli: Ricciardi, 1 9 7 9 , p. 1 1 .
184
l o t y n i š k a m e t e k s t e s a k o m a : alius est qui habetur per

significata per litteram, k a s rodo, k a d D a n t e čia n o r i k a l b ė t i
a p i e „ d a l y k u s , k u r i u o s t e k s t o r a i d ė p a ž y m i " , taigi ir a p i e
alegoriją in factis. J e i g u jis b ū t ų n o r ė j ę s k a l b ė t i a p i e n u
m a n o m ą p r a s m ę , jis n e b ū t ų v a r t o j ę s b e v a r d ė s g i m i n ė s ž o
d ž i o significata, o v e i k i a u tokį p a s a k y m ą , k a i p sententiam,
k u r i s v i d u r a m ž i ų leksikoje vartotas b ū t e n t n o r i n t n u s a k y t i
p a g r i n d i n i ų t e i g i n i ų ( k o k i e j i e b e b ū t ų , n u m a n o m i ar n e )
prasmę.
A r g a l i m a k a l b ė t i a p i e allegoria in factis, turint o m e n y
įvykius, p a p a s a k o t u s p a s a u l i e t i n ė j e p o e m o j e , p a r a š y t o j e ,
k a i p D a n t e s a k o Laiške, p o e t i n i u , p r a m a n y t u m e t o d u (juo
dus poeticus, fictivus)!
G a l i m i d u a t s a k y m a i . J e i p r i i m s i m e prielaidą, j o g D a n t e
b u v o t o m i s t a s o r t o d o k s a s , t u o m e t t e k s pritarti n u o m o n e i ,
k a d ši Epistola, akivaizdžiai prieštaraujanti tomistiniam
p o ž i ū r i u i , n ė r a a u t e n t i š k a . T a č i a u t o k i u atveju t i e s i o g n e
įtikėtina, k o d ė l v i s i D a n t ė s k o m e n t a t o r i a i s e k ė Laiške nu
r o d y t u k e l i u ( B o c c a c c i o , B e n v e n u t o da I m o l a , F r a n e s c o da
B u t i ir 1.1.)
L a b i a u įtikėtina h i p o t e z ė , k a d D a n t e , b e n t j a u n u s a k y
d a m a s poeziją, v i s a i n e b u v o t o m i s t a s o r t o d o k s a s . B ū t e n t
šią n u o m o n ę i š r e i š k ė G i l s o n a s (1939) ir y p a č a k c e n t a v o
Curtius (1948, XII, 3) teigdamas, jog „scholastikos spe
cialistai... p e r n e l y g d a ž n a i p a s i d u o d a g u n d y m u i atrasti
t i e s i o g a p v a i z d o s l e m t ą h a r m o n i j ą tarp D a n t ė s ir šv. T o
mo". O Bruno Nardi (1950,1, 20) priminė, kad „dauguma
D a n t ė s t y r i n ė t o j ų u ž k i r t o s a u k e l i ą j o m i n č i a i s u v o k t i , pri
i m d a m i neotomistų sukurtą legendą, kuri pristatė Dantę
k a i p i š t i k i m ą A k v i n i e č i o d o k t r i n ų aiškintoją". C u r t i u s įti
k i n a m a i p a r o d o , k a d Laiške a p i b ū d i n d a m a s s a v o p o e m ą ,
k u r i a i į k v ė p i m o s ė m ė s i iš f o r m o s , a r b a modus tractandi,
k u r i s y r a poeticus, fictivus, descriptivus, digressivus, tran-
sumptivus, D a n t e p r i d u r i a , j o g šis modus y r a t a i p p a t cum
185
hoc diffinitivus, divisivus, probativus, improbativus, et exem-

plorum positivus. J i s vartoja d e š i m t t e r m i n ų , iš k u r i ų p e n k i
tradiciškai priskiriami poetiniam kalbėjimo b ū d u i apibū
dinti, o kiti p e n k i l a i k y t i t i p i š k a i s ' f i l o s o f i n i o ir t e o l o g i n i o
diskurso bruožais.
D a n t e b u v o tos n u o m o n ė s , k a d p o e z i j a g e r b t i n a lygiai
k a i p ir filosofija, ir n e tik j o , b e t ir v i s ų d i d ž i ų j ų p o e t ų ; jis
n e p r i p a ž į s t a to p o e t ų t e o l o g ų n u v e r t i n i m o , k u r i o ė m ė s i
A r i s t o t e l i s (o k o m e n t a v o š v . T o m a s ) s a v o Metafizikoje.
„ S ė s t o tra c o t a n t o s e n n o " , „ š e š t a s i s t a r p t o k i ų i š m i n t i n g ų "
(drauge su H o m e r u , Vergilijumi, Horacijumi, Ovidijumi
ir L u k i a n u - Inf. I V , 7 8 ) , j i s n i e k a d n e p a l i o v ė s k a i t y t i an
t i k i n i ų m i t ų ir a n t i k o s p o e t ų k ū r i n i ų , ž i ū r ė d a m a s tarsi į
alegorijas in factis, t.y. l a i k ė s i p a p r o č i o , k u r i s , n e p a i s a n t
t o m i s t i n i o caveat, g y v a v o Bolonijoje t u o m e t u , k a i D a n t e
ten g y v e n o (kaip m a n o P ė p i n a s ) . M i n ė t o m i s s ą v o k o m i s j i s
k a l b a ir a p i e p o e t u s s a v o k ū r i n i u o s e De vulgari ( 1 , 2, 7) b e i
Convivio. Dieviškojoje komedijoje jis atvirai pareiškia, kad
Stacijus l a v i n a ž m o n e s k a i p tas, k u r i s a t e i n a iš n a k t i e s , s u
savimi atsinešdamas šviesą, bet sau jos n e n a u d o d a m a s
(„come ąuei chewa di notte - che portą U lume dietro e a sė non
giova" - Purg. X X I I , 6 7 - 6 9 ) : p a g o n i ų p o e z i j o j e s l y p ė j o ir
tokios prasmės, apie kurias jos autoriai net nenutuokė. O
s a v o Septintajame laiške (Epistola VII) D a n t e a l e g o r i š k a i in
terpretuoja v i e n ą Metamorfozių i š t r a u k ą , k u r i ą jis s u v o k ė
k a i p Florencijos l e m t i e s p r o v a i z d į . S a k y t u m e , g r y n a i r e
torinis exemplum s k o n i s : b e t t a m , k a d šis exemplum taptų
įtikinamesnis, visgi reikia bent jau manyti, kad poetų pa
s a k o j a m i įvykiai turi t i p o l o g i n ę v e r t ę .
T a i g i p o e t a i tarsi p r a t ę s i a Šventąjį R a š t ą , l y g i a i k a i p
p r a e i t y j e j į p a t v i r t i n o ar n e t g i u ž b ė g o j a m u ž a k i ų . D a n t e
gyveno tuo metu, kai Albertino M u s s a t o šlovino „poetą
t e o l o g ą " ir l a b a i v e r t i n o t ą p a č i ą Divina Commedia. Nors
C a n g r a n d e ' i D a n t e šį k ū r i n į pristatė k a i p k o m e d i j ą , t a č i a u
186
leido s u p r a s t i (kaip tik dėl v a r t o j a m ų b i b l i n i ų p a v y z d ž i ų ) ,

k a d j ą l a i k o g e r u ir t i n k a m u d i e v i š k o s i o s k n y g o s tęsiniu.
Jis tiki s a v o s u k u r t o m i t o t i k r o v e , k a i p v e i k i a u s i a i tiki ir
alegorinių antikos mitų, kuriuos cituoja, tikroviškumu;
kitaip j u k nepaaiškinsi, kodėl jo poemoje šalia istorinių
p e r s o n a ž ų , l a i k o m ų a t e i t i e s f i g ū r o m i s , a t s i r a n d a ir m i
t o l o g i n i ų v e i k ė j ų k a i p Orfėjas. O tuo l a b i a u K a t o n a s b u s
v e r t a s k a r t u s u M o z e s i m b o l i z u o t i K r i s t a u s a u k ą (Purg. I,
7 0 - 7 5 ) a r net p a t į D i e v ą (Conv. I V , 2 8 , 1 5 ) .
B e t j e i g u p o e t o funkcija yra tarsi g r y n a i p o e t i n ė m i s prie
m o n ė m i s pavaizduoti faktus, kurie funkcionuotų kaip
ž e n k l a i , s e k a n t Biblijos p a v y z d ž i u , t u o m e t t a m p a s u p r a n
t a m a , k o d ė l D a n t e s i ū l o C a n g r a n d e ' i tai, k ą C u r t i u s p a
vadino „autoegzegeze", o Pėpinas „autoalegorizavimu".
Galima manyti, kad Dante pažodinę prasmę pranokstan
čią p o e m o s p r a s m ę l a i k o l a b a i a r t i m a b i b l i š k a j a i , n e p a
m i r š t a n t , k a d n e t ir p a t s p o e t a s k a r t a i s - į k v ė p i m o p a
g a u t a s - n e s u v o k i a v i s k o , k ą s a k ą s . T o d ė l p i r m o j o j e Rojaus
giesmėje, kreipdamasis į Apoloną, jis maldauja dieviško
į k v ė p i m o ir m a l o n ė s . J e i g u p o e t a s y r a tas, k u r i s rašo, kai jį
į k v e p i a m e i l ė , a t s k l e i s d a m a s iš v i d a u s k y l a n č i a s m i n t i s
(Purg. X X I V , 5 2 - 5 4 ) , tai g a l i m a n a u d o t i (interpretuojant,
k a d jis n e v i s a d a s u v o k i a , k ą p a s a k o ) t u o s p a č i u s m e t o d u s ,
k u r i u o s šv. T o m a s (bet n e D a n t e ) t a i k o š v e n t a j a i istorijai.
O j e i p o e t i n i s k a l b ė j i m a s tėra p a ž o d i n i s , k a i p t o m i s t i š k o s
p a r a b o l i n ė s p r a s m ė s atveju, tai v i s i š k a i n e a i š k u , k a m įvai
rias s a v o k ū r i n i o v i e t a s u ž g r i o z d i n t i k r e i p i m a i s i s , k u r i a i s
p o e t a s k v i e č i a s k a i t y t o j ą atrasti, k a s s l e p i a s i p o keistųjų
eilių š y d u (Inf. I X , 6 1 - 6 3 ) .
T a i g i t e n k a d a r y t i i š v a d ą , j o g a l e g o r i z a v i m o aistra v i
d u r a m ž i a i s b u v o t o k i a stipri, k a d n e t g i k a i T o m a s s u m e n
kino jos svarbą, paskelbdamas, jog XIII amžiaus kultūroje
j a u n e b e g a l i m a p a s a u l i u i p r i t a i k y t i i n t e r p r e t a c i n i o figū-
raty v a u s s k a i t y m o , b ū t e n t p o e t a i , p e r d a u g n e s i l a i k y d a m i
187
t o m i z m o n u s t a t y t ų p o e t i n i o p a s a u l i o r ė m ų , p a v e d ė pa
saulietinei poezijai tą funkciją, k u r i ą b e s i r u t u l i o d a m a s ari
s t o t e l i z m a s b u v o a t ė m ę s iš p a s a u l i o i n t e r p r e t a c i j o s . -
188
12
Po scholastikos
1. Praktiškasis viduramžių dualizmas
Daugelis viduramžių estetikos išplėtotų fundamentaliųjų

k o n c e p t ų g y v a v o toliau ir v ė l e s n i a i s a m ž i a i s , k a i k u r i e -
iki p a t m ū s ų d i e n ų . J u o s r a s i m e n a u j a i suformuluotus,
perkeistus, cituojamus kaip neginčytiną autoritetą, nors
jie įterpti į kitą k o n t e k s t ą ir iš e s m ė s pakitę. T a č i a u čia m u s
domina n e nenutrūkstamas šių idėjų gyvavimas. Veikiau
r ū p i išskirti l ū ž i o , p a r a d i g m o s k a i t o s p r i e l a i d a s , dėl k u r i ų
v i d u r a m ž i ų t e o r e t i k ų idėjas i š t i k o k r i z ė .
Vienas svarbiausių viduramžių estetikos formuluočių
b r u o ž ų y r a tas, k a d j o s gali a p r ė p t i ir v i s k ą , ir n i e k o . T e i
g i n y s , j o g g r o ž i s y r a g r y n u m a s ir p r o p o r c i j a , gali p a s i r o
dyti tuštoku apibrėžimu, turint omenyje, kad jis taikomas
Dievo, gėlės, gerai padaryto instrumento, romaninės aba
tijos k a p i t e l i ų b e i v ė l y v o s i o s g o t i k o s m i n i a t i ū r ų g r o ž i u i
nusakyti.
Š i o j e k n y g o j e m a t ė m e , k a d ta p a t i f o r m u l u o t ė k i e k v i e
n a m e a m ž i u j e g a l ė j o b ū t i susijusi s u s k i r t i n g a t i k r o v e , ir -
nors teigiama, kad laikomasi tradicinio kanoninio api
brėžimo - atskleisdavo skirtingus skonio aspektus bei
k i t o k i a s m e n o s a m p r a t a s . V i s dėlto, n o r s ir n e i š l e i d ž i a n t
iš a k i ų š i ų n i u a n s ų , a t r o d o , k a d s c h o l a s t ų e s t e t i k o s
189
p a s a u l i s l a b a i t o l i m a s tai k a s d i e n e i t i k r o v e i , k u r i o j e šie
teiginiai b u v o s k e l b i a m i . K a i p s u d e r i n t i g e o m e t r i n i o dės
n i n g u m o s a m p r a t ą , grynąjį r a c i o n a l i z m ą , p r i e d e r m ė s b ū
ti, inspiruojančios v i s u s k o s m o s o h a r m o n i j o s a p i b r ė ž i m u s ,
v y k d y m ą s u g y v a g a l y b e ž i a u r u m o ir b e d i e v y s t ė s , s k u r d o
ir n e l y g y b ė s , k a m a v u s i ų d i e n a iš d i e n o s ? K a i p s u d e r i n t i
tikėjimą D i e v o v a l i a s u k u r t u p a s a u l i u , i š p u o š t u v i s o k i o
m i s m a l o n ė m i s ir d ž i u g i a i s d a l y k a i s , s u n u o l a t i n i a i s b a d
m e č i a i s ir m a r a i s , s u š ė t o n o k l a s t a k i e k v i e n a m e ž i n g s n y j e ,
su Antikristo laukimu, su nuostata kiekviename žemiška
j a m e įvykyje į ž v e l g t i p a s a u l i o p a b a i g ą pranašaujančius
ženklus?
N e s i n o r i pritarti stereotipui, atseit T a m s i e j i a m ž i a i , arba
v i d u r a m ž i a i , b u v ę l a u ž ų e p o c h a . Iš tikrųjų tik N a u j a i s i a i s
laikais p r a s i d ė j o didžioji r a g a n ų m e d ž i o k l ė - j u k ir gar
susis v a d o v ė l i s a p i e r a g a n a s , Malleus maleficarum, pasirodė
p e n k i o l i k t o j o š i m t m e č i o p a b a i g o j e - ir b ū t e n t h u m a n i s t a s
J e a n a s B o d i n a s k a l b ė j o a p i e dėmonomanie, t v i r t a i t u o ti
kėdamas.
J a u veikiau Naujieji laikai, taip sakant, viešai išstatė s a v o
prieštaravimus,, o v i d u r a m ž i a i b u v o linkę j u o s slėpti. N e
v i e n tik estetika, b e t ir visa v i d u r a m ž i ų m i n t i s l i n k o pa
rodyti geriausią p a d ė t į ir b a n d ė p a s a u l į m a t y t i n e l y g D i e v o
a k i m i s . M e s , š i ų l a i k ų ž m o n ė s , n i e k a i p n e į s t e n g i a m e su
derinti t e o l o g i n i ų t r a k t a t ų b e i m i s t i k ų r a š t ų s u l i e p s n i n g a
E l o i z o s aistra, G i l l e s de R a i s p e r v e r s i j o m i s , I z o l d o s n e i š
tikimybe, Brolio Dolčino bei jo persekiotojų žiaurumais,
atvirai g e i d u l i n g u m ą š l o v i n a n č i a i s g o l j a r d ų e i l ė r a š č i a i s ,
karnavalais, Kvailių švente, linksmais liaudies šurmulia-
vimais, viešai išjuokiančiais vyskupus, religinius tekstus,
liturgiją ir v i s a tai p a r o d i j u o j a n č i a i s . S k a i t o m e r a n k r a š č i ų
tekstus, k u r i u o s e išguldyta s i s t e m i n g a p a s a u l i o k o n c e p c i j a
ir n e s u v o k i a m e , k a i p b u v o g a l i m a sutikti, k a d tie patys pus
lapiai b ū t ų d e k o r u o t i m a r g i n a l i j o m i s , v a i z d u o j a n č i o m i s
190
Po scholastikos
a u k š t y n k o j o m i s a p v e r s t ą p a s a u l į (plg. B a l t r u š a i t i s 1 9 5 5 ,
1
1 9 6 0 ir C o c c h i a r a 1 9 6 3 ) .
T a i n e v e i d m a i n y s t ė ar c e n z ū r a , o t i p i š k a s „katalikiš
k a s " p o ž i ū r i s - v i d u r a m ž i ų istorija, šia p r a s m e , tarsi pa
v y z d y s - p u i k i a u s i a i ž i n o m a , k a s y r a gėris, t e i g i a m a , k a d
j o reikia laikytis, o d r a u g e n e p r i e š t a r a u j a m a nuomonei,
kad gyvenimas esąs kitoks, nes viliamasi, jog pabaigoje
D i e v a s atleisiąs. V i d u r a m ž i a i g a l i a u s i a i a u k š t y n k o j o m i s
a p v e r t ė H o r a c i j a u s posakį: Lasciva est nobis vita, pagina pro-
ba. * V i d u r a m ž i a i - tai tokia civilizacija, kai viešai r o d o m a s
ž i a u r u m o , g a š l u m o , p i k t a d a r y s t ė s s p e k t a k l i s ir tuo pat
m e t u p a m a l d ž i a i l a i k o m a s i r i t u a l ų , tvirtai t i k i m a D i e v u ,
Jo dovanomis bei bausmėmis, siekiama dorovės idealų,
k u r i e m s taip l e n g v a i ir a t v i r a i n u s i ž e n g i a m a . E s t e t i k a pri
s i t a i k ė prie t o k i ų n u o s t a t ų . V i s ą l a i k ji m u m s k a l b a apie
i d e a l ų grožį, n u r o d o , k o k i o i d e a l o r e i k ė t ų siekti. V i s a kita
tėra atsitiktiniai ir laikini n u k r y p i m a i , k u r i ų teorija n e i m a
domėn.
Viduramžiai teoriniu lygmeniu kovojo su manichiejų
d u a l i z m u ir b l o g į - t e o r i š k a i - i š b r a u k ė iš S u k ū r i m o plano.
Tačiau būtent todėl teko susitaikyti su jo akcidentiniu bu
v i m u . G a l ų g a l e n e t ir b a i d y k l ė s , įtrauktos į s u k ū r i m o s i m
foniją, v i r t o g r a ž i o m i s , l y g i a i k a i p dailios yra g a r s ų g r o ž į
i š r y š k i n a n č i o s p a u z ė s b e i tyla. Iš t i e s ų tereikia tik n e p a
stebėti detalės kaip tokios.
V i s k a s s u s i k l o s t ė taip, n e s v i d u r a m ž i ų k u l t ū r a n e g a l ė j o
p a t e i s i n t i p r i e š t a r a v i m ų . P r i e š y b e s b u v o g a l i m a toleruoti,
b e t teorija j a s privalėjo įveikti.
1
M e d ž i a g a a p i e „iškreiptuosius" v i d u r a m ž i u s b u s cituojama iš Bachtin
1979; C o h n 1 9 6 5 ir 1975; C a p i t a n i 1977; C a m p o r e s i 1 9 7 3 ir 1 9 7 8 .
* Matyt, a u t o r i u s turi o m e n y Marcialio posakį Lasciva est nobis pagina, vita

proba - „ m ū s ų raštas išdykęs, o g y v e n i m a s doras".
191
2. Viduramžių mąstymo struktūra
V i e n a m e s a v o questio ąuodlibetalis šv. T o m a s klausia, utrum

Deus possit virginem reparare, tai yra, ar gali D i e v a s pa
d a r y t i taip, k a d n e k a l t y b ę p r a r a d u s i m o t e r i s b ū t ų sugrą
žinta į savo pirminę būklę.
T o m a s a t s a k o r y ž t i n g a i . J i s atskiria p r o t o b e i k ū n o vi
s u m ą ir l a i k o r y š i u s . N e k a l t y b ė s p r a r a d i m a s - tai įvykis,
turintis d v a s i n į ir fizinį p o v e i k į . K i e k tai susiję s u d v a s i n i u
p o v e i k i u , D i e v a s gali atleisti ir, v a d i n a s i , grąžinti m e r g e l ę
m a l o n ė s b ū k l ė n . K i e k tai susiję s u fiziniu p o v e i k i u , D i e v a s
p e r s t e b u k l ą irgi gali grąžinti m e r g e l ė s kūniškąjį skaistu
m ą . T a č i a u n e t g i D i e v a s n e g a l i p a d a r y t i taip, k a d tai, k a s
j a u įvyko, n e b ū t ų įvykę, k a d a n g i šis l a i k o d ė s n i ų p a ž e i
d i m a s p r i e š t a r a u t ų p a č i a i J o p r i g i m č i a i . D i e v a s n e g a l i pa
žeisti l o g i n i o p r i n c i p o , p a g a l k u r į n e į m a n o m a , k a d a b u d u
teiginiai - „tai v y k o " ir „tai n e v y k o " - b ū t ų teisingi tuo
pačiu metu.
Šiuo principu net nesuabejota, kai vyko visą scholastiką
p e r s m e l k u s i diskusija a p i e potentia absoluta D ei. A r g a l ė t ų
koks absoliučiai visagalis dievas sukurti (arba būti jau
sukūręs) pasaulius, visiškai skirtingus nuo m ū s ų pasau
lio? A r g a l ė t ų j i s p a d a r y t i taip, k a d d a i k t a s b ū t ų ir t u o pat
metu nebūtų?
T a i g i iki O c k h a m o a t s a k y t i į šį k l a u s i m ą k l i u d ė n e p e r
žengiamas neprieštaringumo principas. Daugybės pasau
l i ų idėja n e b u v o iš e s m ė s a b s u r d i š k a , t a č i a u n e t O c k h a m a s
n e b u v o l i n k ę s sutikti s u m i n t i m i , j o g D i e v a s , k a i b u r t a s
j a u m e s t a s , gali p a d a r y t i taip, k a d jis n e b ū t ų m e s t a s (plg.
B e o n i o - B r o c c h i e r i ir G h i s a l b e r t i 1 9 8 6 ; R a n d i 1 9 8 6 ) .
S c h o l a s t i k a laikėsi linijinės laiko s a m p r a t o s , p a g a l k u r i ą
p r i e ž a s t i n i s r y š y s p r i v a l o b ū t i linijinis. J e i g u A y r a B prie
žastis, n e s l a i k o a t ž v i l g i u e i n a p i r m i a u u ž B , tai B n e g a l i
b ū t i A p r i e ž a s t i m i . T a i išskirtinai „ l o t y n i š k a s " p r i n c i p a s :
F e d r o ė r i u k a s ir p a t s F e d r a s p i k t i n a s i n e todėl, k a d v i l k a s
192
Po scholastikos
jį ė s t ų (taip j a u g a m t o j e s u t v a r k y t a ) , b e t todėl, k a d v i l k a s
s a v o teisę n o r i grįsti n e j ė g a , o s u a r d y d a m a s p r i e ž a s t i n i u s
ryšius: u p ė n e g a l i tekėti iš s l ė n i o į kalną. J e i g u superius sta-
hat lupus*, v i l k o v a n d u o b u v o ė r i u k o v a n d e n s priežastimi,
o ne atvirkščiai.
Š i s p r i n c i p a s v a l d o ir v i d i n ę l o t y n ų s i n t a k s ė s logiką.
N e p e r k e i č i a m a s l a i k o l i n e a r i š k u m a s , k u r i s s y k i u yra ir
kosmologinis lineariškumas, tampa loginių subordinaci-
n i ų r y š i ų s i s t e m a l a i k ų d e r i n i m o (consecutio temporum) at
žvilgiu.
Jau m a t ė m e , kad n u o pat Augustino laikų lotyniškoji
k u l t ū r a iš v i s o s b i b l i n ė s t e o l o g i n ė s m i n t i e s i š s k y r ė v i e n ą
formuluotę, kuri b u v o sulotyninta taip: D i e v a s sukūrė
p a s a u l į p a g a l numerus, pondus et mensura. Iš v i s ų g r a i k ų
matematinių konceptų viduramžiai fundamentaliu me
tafiziniu principu pripažino, remdamiesi muzikologine
p i t a g o r i e č i ų r a š t ų interpretacija, b ū t e n t proportio. Tačiau
p r o p o r c i j a v i s u o m e t lygia greta ėjo s u claritas b e i integritas.
D a i k t a s y r a tai, k a s y r a ir n e g a l i b ū t i k i t u d a i k t u , ir ta
individualybė, grindžiama universalios formos, aktuali
z u o t o s k i e k y b e p a ž e n k l i n t o j e (signata ąuantitate) materi
joje, a p i b r ė ž t i m i , p r i v a l o aiškiai atsiskleisti: tos (o n e kitos)
f o r m o s t e i s ė t u m ą a t s p i n d i to (kuris n ė r a kitas) daikto indi
v i d u a l y b ė . T i k t a i taip g a l i m a s u p r a s t i , k a d d a i k t a s n e tik
y r a , b e t ir y r a v i e n a s , tikras, g r a ž u s .
T a i i d e n t i š k u m o , n e p r i e š t a r i n g u m o ir „trečiojo n e d u o
t a " p r i n c i p a s - štai k o k i ą p a m o k ą s c h o l a s t i k a i š m o k o iš
g r a i k ų filosofijos. T a č i a u graikai p a t e i k ė n e tik identišku
m o b e i „trečiojo n e d u o t a " p r i n c i p o modelį. G r a i k a i išplėto
j o ir n u o l a t i n ė s m e t a m o r f o z ė s idėją, k u r i ą s i m b o l i z a v o H e r
m i s . H e r m i s y r a n e p a s t o v u s , dviveidis, v i s ų m e n ų tėvas,
t a č i a u d r a u g e v a g i ų d i e v a s , v i e n u m e t u iuvenis et senex.
* A u k š č i a u stovėjo vilkas (lot.).
13.-619
193
H e r m e t i n ė m i s v ė l i a u b u s p a v a d i n t o s t r a n s f o r m a c i j o s bei
a l c h e m i j o s m e t a f i z i k a , o e s m i n i s Corpus Hermeticum prin
cipas (šių raštų atradimas R e n e s a n s o laikais patvirtino
s c h o l a s t i n ė s m i n t i e s p a b a i g ą ir n a u j o j o n e o p l a t o n i z m o
gimtį) yra visuotinis p a n a š u m a s bei trauka. Scholastika
p r i e š i ų i d ė j ų v o s prisilietė, t u r ė d a m a v i e n i n t e l į l o t y n i š k a i
i š v e r s t ą h e r m e t i n į tekstą, Asclepius, t a č i a u vis v i e n a sten
g ė s i tai n u s l ė p t i ir atsispirti n u o l a t i n ė s m e t a m o r f o z ė s p a
gundai.
Viduramžiai su neoplatonizmu susipažino per sukrikš
čionintą Corpus Dionysianum versiją. P s e u d o d i o n i s i j o p r o b
l e m a ta, k a d dieviškąjį V i e n į , n e t ir t u r i n t o m e n y , k a d jis
n e p a ž i n u s ir p i r m e s n i s u ž k i e k v i e n ą a p i b r ė ž t į , vis v i e n a
reikia p a v a d i n t i v a r d a i s (t.y. t e n k a k a l b ė t i a p i e D i e v ą , n o r s
Dievo negali apibūdinti nė vienas m ū s ų žodis).
Krikščioniškasis Aeropagiečio neoplatonizmas buvo
„švelnusis" neoplatonizmas, skirtingai nuo renesansinio,
kuris, k a i p m a t y s i m e , b u v o „griežtasis". A e r o p a g i e č i o n e o
p l a t o n i z m a s , t e g u l ir p r i p a ž i n d a m a s k o s m o s o s u d ė t i n g u
mą, nė minties neturėjo, kad k o s m o s o pradžią sudarantis
V i e n i s g a l ė t ų b ū t i v i s ų į m a n o m ų a p i b r ė ž č i ų p r i e š t a r o s vie
ta. A t v i r k š č i a i , k a d a n g i V i e n i s y r a K o s m o s o p r a d ž i a ir
racionalumo garantas, jo pažinimas yra nedviprasmiškas.
T a i g i tik m e s j į p a ž į s t a m e m i g l o t a i ir p r i e š t a r i n g a i , m e s ,
kurie dėl savo kalbos n e a d e k v a t u m o nežinome, kaip jį
įvardyti. B a n d o m e j į v a d i n t i v i e n y b e , tiesa, g r o ž i u , t a č i a u
ž i n o m e , j o g šie ž o d ž i a i yra n e a d e k v a t ū s . D i o n i s i j a s teigia,
k a d k a l b ė d a m i a p i e D i e v ą v a r t o j a m e k e l i s ž o d ž i u s , tačiau
hipersubstancialiąja prasme. Jie reiškia daug daugiau -
a r b a m a ž i a u , k a s š i u o a t v e j u y r a tas p a t - n e g u p a p r a s t a i .
V a d i n a s i , j i e ž y m i k a ž k ą kitą, t o d ė l ir D i e v ą dera v a d i n t i
p a b a i s a , l o k i u , p a n t e r a , n e s tik taip s u p r a s i m e , k a d n e s a
k o m e t i e s o s a p i e J į , ir s u v o k s i m e , j o g a p i e Jį k a l b a m e tiktai
simboliškai.
194
Po scholastikos
L e n g v a n u t u o k t i t o k i o s situacijos p a v o j ų : k i e k v i e n a s ,
n e t tiesiog n e į t i k i m a i n e a d e k v a t u s v i s a t o s t a š k a s gali b y
loti a p i e D i e v ą . K a i p s k a i t y t i p a s a u l i o k n y g ą , žinant, k a d
v i s k a s gali reikšti v i s k ą ? Č i a g a l ė t ų p a g e l b ė t i m i s t i n ė s k a l
b o s k u r i a m i m o d e l i a i ir j ų n e k o n t r o l i u o j a m o s m e t a f o r o s .
T a č i a u v i d u r a m ž i ų n e o p l a t o n i z m a s a t m e t ė tai, s u k u o
sutiko g r a i k ų n e o p l a t o n i k a i , tai yra, k a d D i e v a s e m a n u o j a ,
k a d visata yra, taip s a k a n t , V i e n i o e k t o p l a z m a , k a d iki p a t
s a v o ž e m i a u s i o l y g m e n s j i y r a n u l i p d y t a iš to paties D i e v o
m o l i o . K r i k š č i o n i š k o j i filosofija p r i v a l ė j o i š s a u g o t i a b s o
liutų D i e v o t r a n s c e n d e n t a l u m ą , todėl p a l e n g v a - d a r b ą su
š i u o Sąvadu d i r b o v i s i t e o l o g a i iki p a t i e s šv. T o m o A k v i
n i e č i o - n e o p l a t o n i š k ą j ą e m a n a c i j o s idėją j i t r a n s f o r m a v o
į k r i k š č i o n i š k ą j ą d a l y v a v i m o , participatio, idėją. D i e v i š
kasis Vienis yra be galo nutolęs nuo m ū s ų , m e s nesame
n u l i p d y t i iš to paties j o m o l i o , e s a m e j o sutverti, tačiau tarp
j o ir m ū s ų y r a a t s t u m a s , pertrūkis, o n e ištisinis l a v o s srau
tas, vientisa m a g m a . T a d s u p r a n t a m a , k o d ė l šioje p e r s p e k
tyvoje, n e t g i p r i p a ž į s t a n t , k a d p a s a u l i s - t a r y t u m k a ž k ą
ž y m i n č i ų f o r m ų m i š k a s ir v i s o s j o s v i s a i p gali b y l o t i a p i e
Dievą, stengiamasi apriboti k o s m o s o daugiareikšmišku
mą. Iš tiesų reikia v i e n a r e i k š m i š k a i apibrėžti tą v i e n a r e i k š
m i š k u m ą ir n e p r i e š t a r i n g u m ą - D i e v a s yra p a t s s a v a i m e .
Reikia d a u g y b ę aliuzijų, n e a i š k i ų p a n a š u m o ryšių pakeisti
į p r i e ž a s č i ų ir p a d a r i n i ų g r a n d i n e s , a p i e k u r i a s j a u g a l i m a
s a m p r o t a u t i v i e n a r e i k š m i š k a i . T o m i s t i n i s analogijos prin
c i p a s g r i n d ž i a m a s n e n e p e r p r a n t a m o m i s ir m i g l o t o m i s
asociacijomis, o metodologijos nuostata - kuo vienareikš-
m i š k e s n i ų t a i s y k l i ų p a g r i n d u iš p a d a r i n i ų s p r ę s t i a p i e
p r i e ž a s t i e s prigimtį.
K a d t o k s m e t o d a s b ū t ų p r i t a i k o m a s , reikia tvirtai tikėti
t a p a t u m o p r i n c i p u ir sutikti s u m i n t i m i , k a d tertium non
datur. Graikų logikos principai palaikė viduramžių mąs
tytojų į s i t i k i n i m ą , j o g r i b a s t a r p d a i k t ų , k a i p ir tarp i d ė j ų ,
195
g a l i m a n u b r ė ž t i v i s i š k a i tiksliai. G a l i b ū t i p r i e š t a r i n g ų
n u o m o n i ų , t a č i a u filosofinio t y r i m o tikslas - prieiti tikrai
n e d v i p r a s m i š k ą išvadą.
S c h o l a s t i k o s m ą s t y m o stilių, k a i p p a ž y m i C h e n u ( 1 9 5 0 ,
2), galima apibendrinti trimis fundamentaliais metodais:
lectio, ąuestio ir disputatio.
Lectio s u p o n u o j a tekstą. L a b i a u nei A r i s t o t e l i o ar P e t r o
L o m b a r d o s e n t e n c i j o s , t e k s t a s par excellence yra Šventasis
Raštas. Koks b u v o lotyniškosios krikščionybės požiūris į
tekstą?
V i d u r a m ž i ų h e r m e n e u t i k a s , p a k e r ė t a s k n y g o s labirin-
tiškumo, tiesiog apsvaigdavo m a t y d a m a s , kokią begalę
d a l y k ų Š v e n t o j i k n y g a gali p a s a k y t i . B e t j i v i s g i (žr. V I
s k y r i ų ) a t r o d ė k a i p u g n i k a l n i s , iš k u r i o s u l i g k i e k v i e n u
p r o v e r ž i u pliūptelėjusi l a v a n e s u s t i n g s t a , b e t grįžta a t g a l
į ciklą ir atsinaujina. K i t a i p sakant, k n y g a p r i v a l ė j o turėti
tik v i e n ą p r a s m ę , b ū t e n t tą, k u r i ą o m e n y turėjo d i e v i š k a s i s
j o s a u t o r i u s , ir j i p r i v a l ė j o b y l o t i tik a p i e v i e n ą d a l y k ą .
P r i m y g t i n i s intentio auctoris i e š k o j i m a s , k u r į šv. T o m a s
ė m ė t a i k y t i ir p a s a u l i e t i n e i p o e z i j a i , a t s p i n d i i š s k i r t i n a i
lotynišką pasikliovimą vienu „dalyku", esančiu pirmiau
teksto kalbinės plokštumos.
V i d u r a m ž i ų k u l t ū r a b u v o tiesiog a p k e r ė t a Š v e n t r a š č i o
labirinto, t a č i a u s t e n g ė s i i š v e n g t i t u š č i ų fantazijų. K n y g o s
l a b i r i n t i š k u m a s l a i k y t a s i š o r i n i u įspūdžiu: p r o b l e m a y r a
surasti gilumines taisykles bei teisingus kelius, pašalinant
k l y s t k e l i u s . J e i g u ši k n y g a p a r a š y t a digito Dei, o D i e v a s
p a t s y r a t a p a t u m o p a g r i n d a s , iš j o s n e g a l i kilti p r i e š t a
ringų reikšmių.
S c h o l a s t i n ė ąuestio, ryškiausia forma įkūnyta tomisti
nėje ąuestio, n e i g n o r a v o n u o m o n i ų įvairovės. A t v i r k š č i a i ,
ąuestio s u d a r i n ė j a sąrašus, klasifikuoja, n a g r i n ė j a . T a č i a u
tada, kai svarsto n e s u d e r i n a m a s n u o m o n e s , tada, kai
įžvelgia d v i e j ų p r i e š t a r a u j a n č i ų tiesų g a l i m y b ę , ąuestio pa-
196
Po scholastikos
sirodo esanti kaip neklystantis m e c h a n i z m a s , leidžiantis

d v i g a l i m a s a l t e r n a t y v a s r e d u k u o t i ad unum. Klausimo
a t s a k y m a s , respondeo, n e i g n o r u o j a ankstesniu; n u o m o n i ų
įvairovės: t i e s i o g b a n d o m a įrodyti, k a d tos n u o m o n ė s n e
b u v o p r i e š y b ė s , ir tai d a r o m a l a v i r u o j a n t p e r d ė t a i s u b
tiliomis, d a ž n a i v i s i š k a i f o r m a l i o m i s d i s t i n k c i j o m i s . S t e n
g i a m a s i ž ū t b ū t i n a i i š v e n g t i situacijos, k a i g a l i m a p a t e i k t i
d u ar d a u g i a u a t s a k y m ų į v i e n ą k l a u s i m ą .
Disputatio, k u r i s yra atviras, v i e š a i p r i s i i m a n e s ė k m ė s
riziką, k a d a n g i prieštaringi a r g u m e n t a i n e p a t e i k i a m i m o
kytojui a p i b e n d r i n t i , b e t j i e m s l e i d ž i a m a , taip s a k a n t , lais
v a i j u d ė t i , a t s k l e i d ž i a n t v i s ą s a v o galią, k a i tik o p o n e n t a i
j u o s p a t e i k i a . Disputatio yra teorijos p r a k t i k a ir s y k i u - tai
t u r n y r a s , d v i k o v a , a p s k a i č i u o t a rizika. K o k i a g a r b ė m o
k y t o j u i , j e i g u j a m p a v y k s t a s u d e r i n t i p r i e š t a r a v i m u s ir
pateikti vieną atsakymą, nepaisant dialektinės oponentų
teiginių reikšmės!
V i s dėlto, k a i p p a ž y m ė j o M a n d o n n e t (1928), disputatio
neapsiriboja v i e n tik v e r b a l i n i u g i n č o p r o c e s u , j į reikia u ž
baigti determinatio, ir tai p a d a r y t i turi m o k y t o j a s , privalantis
galutinai ir n e g i n č y t i n a i sutaikyti p r i e š i n g a s p u s e s .
V i s i šie m e t o d a i liudija s c h o l a s t i n ę p r i e š y b i ų b a i m ę .
Būtent prieštaros principą įteisins scholastinės m i n t i e s prie
šininkai humanistai bei Renesanso atstovai.
3 . Mikalojaus Kuziečio estetika
N e g a l i m a apie perėjimą iš v i d u r a m ž i ų į R e n e s a n s ą kalbėti

k a i p a p i e s t a i g ų lūžį ar e s m i n į p a r a d i g m o s p a s i k e i t i m ą .
B ū t ų paprasčiausia cliche v i d u r a m ž i u s laikyti lengvatikybės
e p o c h a , o R e n e s a n s ą - laikotarpiu, k a i į s i v y r a v o kritinis
Naujųjų l a i k ų ž m o g a u s r a c i o n a l u m a s b e i p a s a u l i e t i n ė d v a
sia. A n a i p t o l , n e b e n t s u t i k t u m e , k a d R e n e s a n s a s v i d u r
amžių racionalizmą pakeitė gerokai ryškesnėmis fideizmo
atmainomis.
197
V i d u r a m ž i ų l e n g v a t i k y b ė b u v o susijusi s u a n k s t y v o
sios k r i k š č i o n y b ė s tradicija ir vis dar g a n a n e p a ž į s t a m u
g a m t o s p a s a u l i u ; R e n e s a n s o - s u i k i k l a s i k i n e tradicija ir
ryšiais tarp dangiškojo bei pomėnulinio pasaulių. Pen
k i o l i k t a j a m e š i m t m e t y j e įsigali „ m o d e r n i o s i o s " filologijos
f o r m o s (žr. k a i p L o r e n z o V a l i a k r i t i k a v o K o n s t a n t i n o „ d o
v a n o j i m ą " ) , b e t t u o p a t m e t u l y g i a i taip pat, k a i p s t o k o
dami filologinio kriterijaus viduramžiai priėmė Corpus
Dyonisianum, p r i i m a m i k ą tik atrasti Corpus Hermeticum
tekstai.
V i s d ė l t o g a l i m a teigti, k a d h u m a n i s t i n ė d v a s i a atvėrė
k e l i ą naujai ž m o g a u s - D i e v o - p a s a u l i o sąsajos k o n c e p c i j a i .
V i d u r a m ž i a i b u v o t e o c e n t r i n ė e p o c h a , o h u m a n i z m u i nea
bejotinai b ū d i n g i a n t r o p o c e n t r i n i a i b r u o ž a i . T a i nereiškia,
kad Dievą keičia žmogus, bet žmogus tampa aktyviuoju
centru, svarbiausiu religinės dramos veikėju, tarpininku
t a r p D i e v o ir p a s a u l i o .
Šią p a n o r a m ą p a p i l d o ir n e o p l a t o n i z m o a t g i m i m a s . Flo
rencijos h u m a n i s t a i iš naujo a t r a d o P l a t o n o t e k s t u s (vidur
a m ž i a i ž i n o j o tik Timają), beveik visuomet juos traktavo
n e o p l a t o n i š k a d y a s i a ir s u v o k ė s u t i n k ą s u naująja ž m o
g a u s įtakos v i s a t o j e s a m p r a t a . P l a t o n a s ir a p s k r i t a i klasi
k i n i a i g r a i k ų a u t o r i a i j i e m s r e i š k ė v i d u r a m ž i a m s visai n e
žinomos kultūros atradimą.
Nepasakysi, kad Renesansas būtų išsižadėjęs Aristo
telio. A n a i p t o l , k a i k u r i e j o a t s t o v a i , t a r k i m , P i c o della
M i r a n d o l a , n o r ė j o įrodyti A r i s t o t e l i o ir P l a t o n o v i e n u m ą ,
b e to, b ū t e n t šioje e p o c h o j e įsitvirtino dvi florentiečių aris
t o t e l i z m o m o k y k l o s - a l e k s a n d r i e č i ų ir a v e r o i s t ų , o to m e
to l i t e r a t ū r i n i u o s e s l u o k s n i u o s e a k t y v i a i s t u d i j u o j a m o s ir
i š s a m i a i k o m e n t u o j a m o s A r i s t o t e l i o Poetika ir Retorika. Jei
g u ir b u v o k a ž k o a t s i s a k y t a - tai s c h o l a s t i n ė s teologijos
a p i b r ė ž t o , į s p r a u s t o į r ė m u s , p e r d ė m oficialaus ir autori
tetingo Aristotelio.
198
Po scholastikos
X V a m ž i a u s p r a d ž i o j e m a t o m e ir o r t o d o k s i š k ą m ą s t y
toją, krikščioniškąjį filosofą, B a ž n y č i o s atstovą, s c h o l a s
tiniam mąstymui sudavusį mirtiną smūgį. Kalbama apie
M i k a l o j ų K u z i e t į , kurio filosofijoje coincidentia ovpositorum,
t.y. p r i e š y b i ų s u t a i k y m o p r o b l e m a t a m p a p a g r i n d i n e .
P r i e š y b i ų p r i n c i p a s atsiskleidžia k o n k r e č i o j e j u t i m i n ė j e
m e c h a n i k o j e (De beryllo 3 6 ) ir a b s t r a k č i a m e m a t e m a t i n i ų
e s y b i ų pasaulyje: d i d ž i a u s i o laipsnio a p s k r i t i m a s y r a tiesė
a u k š č i a u s i u o j u l a i p s n i u (De docta ignorantia 1, 1 3 ) . T a i p
atsitinka, n e s visa yra v i s a m e k a m e , ir k i e k v i e n a s daiktas,
k u r i s e g z i s t u o j a , y r a n e k a s kita, k a i p v i s o d i e v i š k u m o
s a n t r a u k a (contractio): D i e v a s yra k i e k v i e n a m e v i s a t o s taš
k e ir k i e k v i e n a m e visatos d a i k t e s u t r a u k t a i e g z i s t u o j a visa
visata.
K u z i e t i s d a r p a t e i k i a ir pirmąją idėją a p i e p a s a u l i o b e -
g a l i n u m ą : š i o p a s a u l i o c e n t r a s yra visur, o j o a p i b r ė ž t i s ,
a r b a a p s k r i t i m a s , - n i e k u r , k a d a n g i a p s k r i t i m a s ir c e n t r a s
y r a D i e v a s , k u r i s y r a v i s u r ir n i e k u r (De docta ignorantia 2,
12). L o v e j o y ( 1 9 3 6 ) m a n o , k a d pati r e v o l i u c i n g i a u s i a R e
n e s a n s o k u l t ū r o s idėja b u v o n e K o p e r n i k o a t r a d i m a s , o
v e i k i a u d a u g y b ė s p a s a u l i ų idėja, k u r i ą m i n ė j o K u z i e t i s , o
įtvirtino G i o r d a n o B r u n o .
M e t a f i z i n ė s K u z i e č i o n u o s t a t o s tiesiogiai a t s i s p i n d i j o
2
estetikoje, t o d ė l m u m s y p a č į d o m i o s .
Iš p i r m o ž v i l g s n i o K u z i e t i s s a v o v e i k a l u o s e tarsi n e
s v a r s t o j o k i ų e s t e t i n i ų idėjų, k u r i o s n e b ū t ų s c h o l a s t ų n u o
dugniai aptartos. Čia rasime tokį grožio apibrėžimą kaip
splendor formae, consonantia, formos, kaip pavyzdinės Die
v o idėjos, s a m p r a t ą , ars k a i p imitatio naturae. F i l o s o f o iš
Cues raštuose aptiksime visas ankstesnes estetinio min
tijimo t ė k m e s , n u o n e o p l a t o n i š k o s i o s š v i e s o s e s t e t i k o s b e i
2
K u z i e č i o estetika nagrinėjama Santinello (1958) knygoje; kitose skiltyse
r e m s i m ė s šia k n y g a .
199
p i t a g o r i e t i š k ų p r o p o r c i n g u m o teorijų iki A l b e r t o ir T o m o
a p m ą s t y m ų a p i e suformuotąjį o r g a n i z m ą , t a č i a u v i s o s j o s
y r a p e r m ą s t y t o s ir s a v a i p išplėtotos.
V i s dėlto K u z i e t i s s a v o p a s a u l i o viziją g r i n d ž i a tikrovės
d a u g i a m a t i š k u m o , j o s b e g a l i n ė s p e r s p e k t y v o s koncepcija,
l e i d ž i a n č i a iš s k i r t i n g ų ž i ū r o s k a m p ų f o k u s u o t i v i s u m ą ir
joje n u o l a t a t r a s t i n a u j ų s k i r i a m ų j ų b r u o ž ų . Ir v i s a s šis
filosofinis s t a t i n y s r ė m ė s i m e t a f i z i n e sutraukimo, arba con-
tractio, idėja.
Padauginimas {complicatio), išplėtojimas (explicatio) bei su-

traukimas (contractio) yra dažniausiai Kuziečio veikaluose
vartojamos sąvokos, apimančios visą jo metafiziką. Padau
ginanti būtis aukštesniuoju laipsniu turi savyje tas žemes-
niąsias būtis, kurios yra sutrauktos šios dauginančios būties
eksplikacijos. Tipiškas yra Dievo atvejis, kadangi Dievas savo
būtimi daugina visų daiktų būtis... Vadinasi, kiekviename
daikte aktualiai yra viskas, tačiau... būties dalyvavimas yra
ne skaidymasis į dalis, bet visos būties sutraukimas: kiekviena
būtis yra sutraukta visuma.
(Santinello 1 9 5 8 , p. 2 3 ir 15)
Šia p r a s m e kiekviena esybė Kuziečio estetikoje yra lyg

p e r s p e k t y v a į v i s u m ą , iš k u r i o s ji įgyja n e s u s k a i č i u o j a m ą
begalę pavidalų. Tačiau tokia visatos prigimtis pačiai
esybei suteikia tam tikrą estetinę struktūrą: kiekviena
k o s m o s o d e t a l ė y r a s u g r e t i n a m a su v i s u m a , a t s i ž v e l g i a n t
į p r o p o r c i j ą b e i a t i t i n k a m u m ą , taigi h a r m o n i n g u m ą , ir iš
r a i š k o s b ū d ą b e i j ą a t s k l e i d ž i a n t į švytėjimą.
Ši, j a u h u m a n i s t i n ė , i š r a i š k o s estetika yra p r i e š y b ė k l a
s i k i n e i r e g ė j i m o e s t e t i k a i . B e t j i s m a r k i a i s k i r i a s i ir n u o
n e o p l a t o n i z m o (kuris K u z i e č i u i , beje, d a r ė didelę įtaką)
estetikos. Jau scholastikoje Albertas Didysis, palyginti su
T o m u A k v i n i e č i u , g a n a r y ž t i n g a i laikėsi p r o p l a t o n i š k o -
sios n u o s t a t o s : tais atvejais, k a i A l b e r t a s p a b r ė ž i a f o r m o s ,
kaip pavyzdinės idėjos, spindėjimą, akcentuoja suformuotą
200
Po scholastikos
ir v i s e t e (in sinolo) s u k o m p o n u o t ą m a t e r i j ą (tegul ir r e m

d a m a s i s aristoteliškojo h i l o m o r f i z m o p o s t u l a t a i s ) , šv. T o
m a s s a v o d ė m e s į nukreipia tik į formą, s u d a r y t ą visete, t.y.
o r g a n i z m ą k a i p s u f o r m u o t ą objektą, k a i p substanciją. K u -
zietis susijęs su v i s o m i s n e o p l a t o n i z m o s r o v ė m i s , ir j o e s
t e t i k o s t ė k m e s g a l i m a u ž č i u o p t i A l b e r t o , b e t n e T o m o fi
losofijoje, tačiau n u o s a v o p i r m t a k ų jis n u t o l s t a d v i e m itin
aiškiais aspektais. Pirmiausia, absoliučiam D i e v o konkretu
m u i jis k ū r i m o l y g m e n y j e p r i e š p r i e š i n a b ū t y b i ų k o n k r e
t u m ą ir i n d i v i d u a l u m ą , t.y. d a u g i n a n č i o V i e n i o e k s p l i -
kacijas, t a č i a u tai y r a i š p l ė t o j i m a s , k a i p g y v a s k o n k r e t a u s
f o r m a v i m o s i a k t a s , n e r ū š i u o j a m a s p a g a l t i p u s ir a r c h e
tipus. U n i v e r s a l i o s i o s idėjos K u z i e č i o filosofijoje y r a v e i
kiau žmogaus protui būdingas deskripcinis bei supratimo
i n s t r u m e n t a s , n e i d a i k t u o s e į s p r a u d ž i a m a ir n u o j ų a t s i e -
j a m a f o r m a . B e to, A l b e r t a s a k c e n t u o j a , k a d f o r m ą r e i k i a
suvokti kaip kūrimo akto įkūnytą formą; o Kuzietis
nepaprastai ryškiai suvokia kūrybinį aktą, kuriuo nuo
a b s o l i u t a u s D i e v o k o n k r e t u m o p e r e i n a m a prie d a i k t ų su
k o n k r e t i n i m o , b ū t e n t todėl j i s p a b r ė ž i a f o r m a v i m o s i p r o
cesą, pačią jo dinamizmo esmę.
Dievo, kaip forma formarum, samprata davė dingstį ir dina

miškai Dievo bei pasaulio koncepcijai. Formuojantis dieviš
kosios formos dinamizmas yra dinamiškos bei formuojančios
gyvybės panašių centrų formuotojas, o šie centrai yra įvai
riausios formos, visaip Dievo būtyje dalyvaujantys daiktai.
(Santinello 1 9 5 8 , p. 6 2 )
K ū r y b i n ė D i e v o galia yra absoliuti galia, b e to, absoliu

tus v e i k s m a s ; ir posse facere* čia s u t a m p a su possefieri**, su
kiekvieno formavimosi proceso potencialumu - išskyrus
* G a l i m y b ė daryti {lot.).
** G a l i m y b ė rastis (lot.).
201
tai, k a d v i s ą p r o c e s ą v a l d a n t i s s a n t y k i s esti t r a n s c e n d e n
cinis, o n e e m a n a c i n i s (ten pat, p. 9 1 tt.).
Taigi tas y p a t i n g a s m a t a s , k u r i u o s u k u r t o s f o r m o s išreiš
kia, plėtoja j o m s l e i d u s i o atsirasti f o r m u o j a n č i o j o e l e m e n
to egzistenciją, yra susijęs b ū t e n t su tuo, k a d j o s p a č i o s gali
t a p t i f o r m u o j a n č i o m i s . S u k u r t o s f o r m o s y r a k ū r i n i o cen
trai; a u g a l ų g e b ė j i m a s i š a u g t i iš g e m a l o , k a i p ir ž m o g a u s
p r o t a s , i š r e i š k i a f o r m u o j a n č i ą K ū r ė j o galią. T a d v i e n a s iš
f o r m o s b r u o ž ų y r a išreikšti p a t į p r o c e s ą , iš k u r i o ji atsira
d o ; v a d i n a s i , f o r m a šia p r a s m e yra f o r m u o t o j o s a n t r a u k a
ir tai ji s k e l b i a v i s o m i s s a v o d i n a m i š k o m i s s ą s a j o m i s . B ū
tent todėl K u z i e t i s n u o l a t p a b r ė ž i a a n a l o g i j ą t a r p ž m o g a u s
ars ir d i e v i š k o j o k ū r y b i n g u m o . Š i ž m o g a u s , k a i p f o r m ų
kūrėjo, r a i š k o s a t s a k o m y b ė , ši ž m o g a u s , bendradarbiau
jančio su Dievu, kuriant įvairiapakopį gyvybingą pasaulį,
samprata atskleidžia, kaip viduramžių teologinės dvasios
p r i s o d r i n t o s m e t a f i z i k o s p r i e g l o b s t y j e k y l a tvirtas h u m a
nistinis statinys.
Žmogaus meno procese ribą nubrėžia menininko protas, rea

lizuodamas save meno kūriniu, kurio organizmas, glūdintis
būtent formaliojoje tobulybėje, baigiamas kaip meninio akto
papildinys. Kūrinys yra tobulas, kiek leidžia jo ribos, kadangi
jo possefieri įgyja suformuotą ir pabaigtą organiškumą; tačiau
šis yra netobulas, nes peržengia jį varžantį menininko protą
ir lieka erdvės galimybei „rastis", posse fieri, galimybei for
muotis, kurios menininkas nepaverčia veiksmu. Kiekvienas
kūrinys, kiek leidžia jo ribos, turėtų išreikšti proto tobulumą,
tačiau niekada to neliudija, ir menininkas kartoja savo veiks
mą, baigdamas jį kituose kūriniuose.
(Santinello 1 9 5 8 , p. 2 2 0 )
N o r s Š v . T o m a s , k o m e n t u o d a m a s A r i s t o t e l į , ir u ž s i m e
na, e s ą s u k u r t o j e f o r m o j e j a u s l y p i tarsi t o l e s n ė s f o r m o s
t r o š k i m a s (appetitus), v i d u r a m ž i ų e s t e t i k a į šią p a s t a b ą n e
k r e i p ė d ė m e s i o : f o r m a b u v o forma, tokia, kurioje k ū r y b i n ė
202
Po scholastikos
p a s t a n g a , nisus, „ilsisi", tai yra forma k a i p tvirtas priedėlis,

a t r a m a v i e n a r e i k š m i š k a m v i s a t o s t v i r t u m u i pagrįsti. K u -
z i e č i o filosofijoje b r ė k š t a k i t o s n u o j a u t o s , k o s m o s a s s u b y
ra į t ū k s t a n t į g a l i m y b i ų , o ž m o g i š k o j i p r i e d e r m ė n u s i d a ž o
nerimo spalvomis, nerimo, kuris ž m o g a u s jau nebeaplei-
džia.
4. Neoplatoniškasis hermetizmas
Pozicijos, k a i p ir K u z i e č i o , g r a ž i a i d e r a s u naująja k u l t ū
ra, k u r i t a m e p a č i a m e X V a m ž i u j e s k l e i d ė s i t a r p F l o r e n
cijos p l a t o n i k ų . B ū t i n a a p t a r t i d u s u m ū s ų d i s k u r s u s u s i
j u s i u s š i o s filosofinės k r y p t i e s a s p e k t u s . P i r m i a u s i a , tai
idėja a p i e visatą, k u p i n ą b e g a l e b ū d ų s u s i d a r i u s i ų p r i e š
taravimų, o antra - mintis apie visiškai kitą šiame kon
tekste ž m o g a u s m e n u i s u t e i k i a m ą funkciją: jis s u v o k i a m a s
k a i p g e b ė j i m a s kištis, m a n i p u l i u o t i ir p e r t v a r k y t i g a m t ą .
Š i o s i d ė j o s , n o r s i š s i r u t u l i o j u s i o s iš d a u g i a u a p r ė p i a n č i o
neoplatoniškosios, hermetinės bei kabalistinės kosmolo
gijos ir g a m t o s m a g i j o s k o n t e k s t o , s u k ė l ė a t g a r s i ų g r o ž i o
b e i m e n o teorijose.
P r i e š i n d a m i e s i s c h o l a s t i k o s įteisintų a n t i k o s a u t o r i ų są
v a d o r i b o t u m u i , i t a l ų h u m a n i s t a i a t s i g r ę ž ė į tarsi iš n a u j o
atrastą a n t i k o s i š m i n t į , ir v i e n i n t e l ę g a l i m ą Š v e n t o j o R a š t o
i n t e r p r e t a c i j ą p a p i l d ė didžiųjų g r a i k ų b e i R y t ų p a s a u l i o
r e l i g i n i ų m ą s t y t o j ų k o m e n t a r a i s - tai b u v ę ir i s t o r i n i a i
a s m e n y s , ir l e g e n d i n i a i autoriai, k u r i e m s p r i s k i r d a v o v ė
liau p a r a š y t u s d a r b u s .
1 4 9 2 m e t a i s I s p a n i j a b u v o v i s i š k a i i š v a d u o t a iš a r a b ų ,
ir v i e n a s p i r m ų j ų v e i k s m ų , k u r i ų i m t a s i iškart p o R e k o n -
kistos, b u v o ž y d ų išvarymas. Sykiu su savo diaspora tuo
m e t i š v y k o ir ž y m i e j i I b e r i j o s p u s i a s a l i o kabalistai, k u r i e
p a s k l i d o p o v i s ą E u r o p ą , y p a č d a u g j ų s u s i b ū r ė Italijoje.
Ši k a b a l i s t i n ė tradicija teigė, k a d n e tik Š v e n t a s i s R a š t a s ,
b e t ir v i s a kūrinija p r i k l a u s o n u o p i r m i n i o alfabeto r a i d ž i ų
203
k o m b i n a c i j ų ir š i a s r a i d e s ( n e s v a r b u , ar i n t e r p r e t u o j a n t
Š v e n t r a š t į , ar m a g i n i u v e i k s m u v e i k i a n t p a č i ą kūriniją) g a
l i m a dėlioti a i b e p a č i ų į v a i r i a u s i ų b ū d ų .
T u o p a č i u m e t u į h u m a n i s t ų a k i r a t į p a t e k o ir O r f i k ų
h i m n a i b e i C h a l d ė j ų o r a k u l a i . N o r s tai b u v o h e l e n i s t i n i a i
tekstai, t a č i a u j u o s e i š s a k y t a s e n o v ė s i š m i n t i s - j ų d ė k a
įvairios r y t i e č i ų d o k t r i n o s p l a č i a i p a s k l i d o .
B e š i ų v e i k a l ų , V a k a r a i s u s i p a ž i n o ir s u Corpus Her-
meticum - tai v i s a serija r a š t ų , k u r i ų t e k s t a i irgi - b e n t j a u
ta f o r m a , k u r i a j u o s ž i n o m e , - b u v o p a r a š y t i n e a n k s č i a u
k a i p II a. p o K r . g i m .
M a r s i l i o F i c i n o , v ė l i a u i š v e r t ę s ir k o m e n t a v ę s P l a t o n o
Dialogus b e i P l o t i n o Eneadas, Cosimo de Mediči paliepimu
ė m ė s i versti ir minėtąjį Sąvadą, kurį, n o r s ir n e visą, p a t e i k ė
p a v a d i n ę s Pinander. F i c i n o , o k a r t u ir v i s a h u m a n i s t i n ė
a p l i n k a , š i u o s t e k s t u s m a n ė e s a n t s e n o s i o s iki E g i p t o l a i k ų
išminties dokumentą, gal paties M o z ė s kūrinius. Tačiau
čia, k i t a i p n e g u b i b l i n i a m e p a s a k o j i m e , d a l y j e a p i e p a
s a u l i o p r a d ž i ą ( a p i e tai p a s a k o j a p i r m a s i s Corpus Herme-
ticum t e k s t a s ) p a b r ė ž i a m a , k a d ž m o g u s n e tik b u v o D i e v o
s u k u r t a s , b e t ir jis p a t s y r a d i e v i š k a s . J i s n u p u o l ė n e todėl,
k a d a t s i d a v ė n u o d ė m e i , o todėl, k a d a t s i d a v ė G a m t a i , j ą
pamilęs.
K a d a n g i Corpus Hermeticum r a š t ų serija y r a k o m p i l i a c i
ja, todėl s v a r s t o m o s idėjos dažnai prieštaringai s u v o k i a m o s
įvairiose k n y g o s e . K i t a v e r t u s , v i s a i h u m a n i z m o a t g a i v i n
tai tradicijai b ū d i n g a s s i n k r e t i z m a s . P a g a l i a u p a t y s h u m a
nistai, p r a d e d a n t F i c i n o b e i P i c o d e l l a M i r a n d o l a , s i e k ė
atskleisti e s m i n ę d a r n ą t a r p t r a d i c i n i ų i š m i n t i e s m o k y m ų ,
k u r i e visi, n e p a i s a n t p a s i t a i k a n č i ų p r i e š t a r a v i m ų , e s ą p a
tvirtina pagrindines krikščionybės tiesas. Istoriografinis
p o l i n k i s k a u p t i ir s a u g o t i p r i e š t a r i n g a s t i e s a s s u s i m a i š ė
s u dar K u z i e č i o i š d ė s t y t o s p r i e š t a r a v i m o m e t a f i z i k o s r a u
gu. N e o p l a t o n i z m o , k a b a l i z m o , h e r m e t i z m o s u s i l i e j i m a s
204
Po scholastikos
n a u j o s i o s e r o s tyrėjus p a s k a t i n o p r i e š t a r a v i m e įžvelgti ne

s i b a i g i a n č i ą d i e v i š k o s i o s i š m i n t i e s s k l a i d ą , patį D i e v o v e i
kimą kosmose.
Humanistinis neoplatonizmas, palyginti su viduram
ž i š k u o j u , b u v o „ g r i e ž t a s i s " n e o p l a t o n i z m a s , t.y. j i s n e
b u v o gludinamas norint neužkliudyti dieviškojo principo
r a c i o n a l u m o ir n e p r i e š t a r i n g u m o r e i k a l a v i m ų . V ė l sugrįžę
p r i e n e o p l a t o n i z m o i š t a k ų , n u o P l o t i n o iki P r o k l o , h u
m a n i s t a i a t r a d o m e t a f i z i k ą ir o n t o l o g i j ą , t e i g i a n č i ą , j o g
b ū t y b i ų h i e r a r c h i n ė s s k a l ė s viršuje y r a n e p e r p r a n t a m a s ir
n e p a ž i n u s V i e n i s , kuris, b ū d a m a s n e a p i b r ė ž i a m a s j o k i o
m i s a p i b r ė ž t i m i s , s a v y j e t a l p i n a j a s v i s a s , v a d i n a s i , ir p a t s
yra pati vaisingiausia prieštarų vieta. O kadangi Vienis
n ė r a t r a n s c e n d e n t a l u s p a s a u l i o a t ž v i l g i u , bet, a t v i r k š č i a i ,
į jį p a n a š ė j a n u o l a t i n i o k ū r i m o j u d e s y , k i e k v i e n a s p a s a u l i o
r a n g o s e l e m e n t a s turi s a v o d a l į š i a m e t u r t i n g a m e s a v o
gimties lobyne. Pačioje sukurtosios tikrovės šerdyje be
perstojo įkūnijama vis naujais aspektais atsiskleidžianti
3
priešybių sutaptis.
M a r s i l i o F i c i n o religijos ir filosofijos susiejimo p r o b l e m a
t a p o j o n e o p l a t o n i z m o centru. T a i n e b u v o nauja t e m a . N a u
j a s b u v o tik b ū d a s , k u r į jis p a s i r i n k o realizuoti šią t e m ą -
s u k a u p t i senąją išmintį, liudijančią d a r n e s u a r d y t ą šią v i e
n y b ę . S u p r a n t a m a , tokia n u o s t a t a vertė iš naujo perskaityti
3
K n y g o j e apie v i d u r a m ž i ų estetiką neišeina pateikti bent jau p a t e n k i n a m ą
bibliografiją apie R e n e s a n s o kultūrą. Tolesniuose p o s k y r i u o s e cituojami
tik keli informacinio p o b ū d ž i o tekstai. A p i e h e r m e t i z m o istoriją n u o II
a m ž i a u s žr. Festugičre 1 9 8 3 ir Y a t e s 1 9 6 4 . Svarbiausiu darbu apie visas
„požeirtines" v i d u r a m ž i ų k u l t ū r o s sroves, apie kurias d a r u ž s i m i n s i m e ,
tebelieka T h o r n d i k e 1923. Informacijos apie v i d u r a m ž i ų alchemiją g a l i m a
rasti H o l m y a r d 1 9 5 7 . A p i e s i g n a t ū r ų teoriją žr. F o u c a u l t 1966. A p i e k a -
balistinį m o k y m ą - S c h o l e m 1 9 6 0 ir 1974. A p i e R e n e s a n s o estetiką r a š o m a :
B o s a n ą u e t 1904, Battisti 1960, Bayer 1 9 6 1 , Garin 1954, Gilbert ir K u h n 1954,
G h y k a 1 9 3 1 , H a u s e r 1953, Panofsky 1924; antologijos Plebe 1 9 6 5 ir M o n -
tano 1964.
205
v i s u s v i s ų l a i k ų ir k r a š t ų a p r e i š k i m u s , k a d b ū t ų r a s t a s
s e n i a u s i o s n a t ū r a l i o s religijos b r a n d u o l y s . Iš čia kilo ir tas
m o k y t u s v y r u s b e i j ų m e c e n a t u s a p ė m ę s e n t u z i a z m a s , ra
d u s g r a i k ų k o d e k s u s . P l a t o n i š k o j i m i n t i s a t r o d ė b ū t e n t ta
t e o r i n ė e r d v ė , k u r i o j e šis s u s i l i e j i m a s a i š k i a u s i a i r e g i m a s ,
b e t g v i l d e n a n t p l a t o n i z m ą , p a č i a m e įkarštyje tarsi iš n a u
j o j į a t r a d u s , i m a m a išskirti m e i l ė s teoriją ir j o s a t v e r t a s
perspektyvas, galinčias nubrėžti naujos ž m o g a u s reikš
m ė s p a s a u l y j e m e t m e n i s . F i l o s o f i n ė s religijos tikslas, a n o t
F i c i n o , yra atnaujinti ž m o g ų . I š g a n y m a s y r a a t n a u j i n i m a s ,
kuriuo sukurtoji gamta per ž m o g ų grąžinama Dievui.
Ž m o g a u s siela y r a tikroji p a s a u l i o j u n g t i s , k a d a n g i , v i e n a
v e r t u s , ji s t i e b i a s i d i e v i š k u m o link, o a n t r a v e r t u s - ji su
sieta s u k ū n u ir v a l d o g a m t ą . Ž m o g u s d a l y v a u j a a p v a i z
doje, k u r i y r a d v a s i a s v a l d a n t i t v a r k a , l e m t y j e , k u r i v a l d o
b e s i e l e s b ū t y b e s , ir g a m t o j e , k u r i v a l d o k ū n u s . T a č i a u n e t
ir d a l y v a u d a m a s š i o s e trijose t v a r k o s e , j i s n ė r a r i b o j a m a s
n ė v i e n o s iš j ų . J i s v i s u r d a l y v a u j a a k t y v i a i .
S i e l o s t a r p i n i n k a v i m o funkcija i š r e i š k i a m a k a i p m e i l ė :
D i e v a s m y l i p a s a u l į ir j į kuria, ž m o g u s m y l i D i e v ą . Ž m o
g u s y r a g y v a s i s tyūties i n d i v i d a s , n e s m e i l ė s r y š y s a b i p u
s i š k a i j į susieja s u D i e v u . Ž m o g u s artėja prie D i e v o u g d y
damas savo racionalumą, nuolat dvasiškai apsivalydamas
ir t o b u l ė d a m a s .
Galima sakyti, kad Ficino pakraipos platonizmas pasi-
k l i a u n a idėja, j o g m e i l ė - tai s t o k o s s u v o k i m a s , s k a t i n a n t i s
ieškoti paslėptojo lobio, intelektualinio paslaptingosios
tiesos a p r e i š k i m o , k u r i s a p s i a u č i a m a s s a k r a l u m o skraiste,
t o d ė l ir filosofas i m a atlikti k u n i g o funkciją.
T o k i a p o z i c i j a , k a i p tuoj p a m a t y s i m e , s u f o r m u o j a ki
tokią, n e i scholastinė Ficino, estetinę koncepciją. Šioje trak
tato Sopra lo amore (tai k o m e n t a r a s P l a t o n o Puotai, eil. 2 - 4 )
ištraukoje Ficino pernarsto visas klasikines viduramžių
e s t e t i k o s t e m a s , t a č i a u tiktai t a m , k a d j a s v i s a s n u g i n č y t ų .
206
Po scholastikos
Yra tokių, kurie laikosi nuomonės, kad Grožis esąs tam tikra
visų narių padėtis arba galų gale matas ir proporcingumas
drauge su kokiu nors spalvų patrauklumu: tai nuomonė,
kurios mes nepripažįstame. Kadangi, esant tokiam dalių išsi
dėstymui vien sudėtiniuose daiktuose, nebūtų paprastų dai
lių daiktų. Bet visgi regime vientisas spalvas, šviesas, gir
dime balsą, matome aukso spindesį, sidabro švytėjimą,
suvokiame Mokslą, Sielą, Protą ir Dievą, t.y. dalykus, kurie
didžiai džiugina kaip itin gražūs. Pridurtina, kad šis pro
porcingumas apima visus sudėtinio kūno narius: ir tokiu
būdu, kad jis pasireiškia ne atskirai paimtame naryje kaipo
tokiame, bet visuose kartu. Vadinasi, kiekvienas iš narių
savaime nėra gražus. Bet viso junginio proporcingumas vis
dėlto susidaro iš dalių: todėl susiklosto tarytum absurdas,
tai yra, kad daiktai, iš prigimties nesantys dailūs, esą gali
sukurti Grožį.
...Pats protas mus taip lavina, kad net neįtariame spalvų pa
trauklumą esant Grožiu: kad senyje spalvos neretai būna ryš
kesnės, o jaunuolyje grakštesnės. Ir tarp panašaus amžiaus
žmonių kartais būna, kad tas, kuris pranoksta kitą spalva,
nėra už jį pranašesnis nei grakštumu, nei grožiu. Todėl niekas
tenedrįsta tvirtinti, kad dailumas esąs pavidalo ir spalvų įga-
vimas: nes tokiu atveju tie mokslai bei balsai, kurie apsieina
be spalvų ir pavidalo, ir tos spalvos bei šviesos, kurios neturi
apibrėžtos figūros, nebūtų verti Meilės.
...Pati aukščiausioji Dieviškoji Galybė savo spindulius gai

lestingai, nelyg saviems vaikams, išlieja savo pačios sukurtai
Visatai, Angelams, sieloms; o spindulyje slypi kūrybinė galia
sukurti kiekvieną daiktą. Šis dieviškasis spindulys šiuose [ob
jektuose], kaipo Dievui artimiausiuose, atvaizduoja viso Pa
saulio tvarką, ir gerokai išraiškingiau nei žemiškojoje materi
joje: todėl šis Pasaulio paveikslas, kurį visą regime, Angeluose
ir Sielose atsiskleidžia daug ryškiau nei prieš mūsų akis. Juose
yra kiekvienos sferos, Saulės, Mėnulio ir Žvaigždžių, elemen
tų, akmenų, medžių ir gyvūnų pavidalai. Angeluose šie pa
veikslai vadinami pavyzdžiais ir idėjomis: sielose - rūšimis ir
207
sąvokomis: Pasaulio materijoje - atvaizdais ir formomis. Šie

paveikslai yra aiškiai matomi Pasaulyje: dar aiškiau - Sieloje, o
aiškiausiai - Angele. Taigi tas pats Dievo veidas atsispindi tri
juose veidrodžiuose, po vieną kiekvienam ordinui, t.y. Ange
le, Sieloje ir žemiškajame kūne: pirmajame, kaip artimiausiame,
atsispindi ryškiausiai: antrajame, labiau nutolusiame - nebe
taip aiškiai: trečiajame, kaip labiausiai nutolusiame - labai
blyškiai.
...Ir mes neabejojame, kad šis grožis yra nekūniškas, kadangi
akivaizdu, jog Angele ir Sieloje jis nėra kūnas: o aukščiau
parodėme, kad ir kūnuose šis [grožis] yra nekūniškas: ir dabar
tai galime įsivaizduoti panašiai, kaip akis nemato nieko, tiktai
Saulės šviesą: todėl niekad nematyti nei figūrų, nei spalvų,
nei kūnų, jeigu jie nėra šviesos apšviesti: ir jie savo medžia
giškuoju pavidalu neiškyla prieš akis: tačiau atrodo būtina,
kad šie daiktai „stovėtų" akyse, idant juos būtų galima išvysti
akimis. Taigi akims apsireiškia vien tik Saulės šviesa, nušvie
čianti visų kūnų, į kuriuos atsimuša, spalvas bei pavidalus:
akys, dėl savo pačių natūralaus spindulio, pagauna taip nu
spalvintą Saulės šviesą: o po to, ją priėmusios, mato šią šviesą
ir visus joje regimus paveikslus. Todėl visa ši regimoji Pa
saulio tvarka yra priimama akimis: ne tokiu pavidalu, kokiu
ji gyvuoja kūniškoje materijoje, bet tokiu, kokiu ji būna švie
soje, jau atskirta nuo medžiagos, tiktai be kūno. O iš to aiškiai
matyti, kodėl ši šviesa nėra kūnas: akimirksniu užlieja pasaulį
nuo Rytų iki Vakarų: ir be jokių kliūčių persmelkia kiekvieną
Oro ir Vandens dalelę.
(leid. Rensi p. 6 4 - 6 9 )
L a b a i a i š k u , k a d F i c i n o n e d o m i n a m e n o k ū r i n y s ar ap
skritai gražus daiktas kaip materialus objektas, kuriuo
g ė r i m a s i m a t a n t , k a i p p r o p o r c i n g a i p a g a l dieviškąją ar
m e n i n i n k o idėją s u r i k i u o j a m a m a t e r i j a . F i c i n ą d o m i n a tik
g r o ž i o i š g y v e n i m a s , k a i p p r i e m o n ė tiesiogiai susilieti s u
antgamtiniu grožiu.
Iš t i e s ų k e i s t a , k a d v i d u r a m ž i a i , k u r i u o s įprasta įtarti
p u o s e l ė j u s g r y n a i m e t a f i z i n ę g r o ž i o koncepciją, v i s g i neiš-
208
Po scholastikos
l e i d o iš a k i ų ( k a i p m a t ė m e ) m e d ž i a g i n i o k o n t e m p l i u o j a -
m o objekto k o n k r e t u m o , tuo tarpu Naujųjų l a i k ų pradžioje
ši m e d ž i a g i š k u m o pajauta, regis, n y k s t a . Ž i n o m a , nereikia
visko apibendrinti, Renesansas dar pateiks a p m ą s t y m ų
a p i e a m a t i n i n k i š k ą d a r b ą to, k u r i s m o d e l i u o j a ir tiria m a
teriją, t a č i a u n e a b e j o t i n a i šioje e p o c h o j e s u s i k l o s t o m e n o ,
k a i p „ p r o t i n i o d a i k t o " , k o n c e p c i j a , ir v i s a i n e a t s i t i k t i n a i
X V I a m ž i u j e įsigali m a n i e r i s t i n ė idėjos e s t e t i k a (plg. P a
nofsky 1924).
T a č i a u - o tai ir y r a p a r a d i g m o s k a i t a - R e n e s a n s o m ą s
tytojai i m a tirti k o n k r e č i u s d a i k t u s a r g a m t o s p a s a u l į n e
t a m , k a d a t s k l e i s t ų n u o pat p r a d ž i ų d u o t o s ir a p i b r ė ž t o s
tvarkos atvaizdą, bet veikiau tam, k a d išskirtų abipusės
t r a u k o s ir p a n a š u m o ryšius, l a i d u o j a n č i u s n u o l a t i n ę m e
t a m o r f o z ę , v i e n o d a i k t o į s l y d i m ą į kitą daiktą, j e i taip gali
m a p a s a k y t i ; o taip v y k s t a dėl p a s k a t ų , į k u r i a s v i d u r a m
žių m ą s t y t o j a i n e b ū t ų a t k r e i p ę d ė m e s i o a r b a k u r i a s b ū t ų
a t m e t ę dėl s a v o o r t o d o k s i š k u m o .
Florentietiškojo h u m a n i z m o pasaulis b u v o pasaulis, k u
riame, sekant atrastais hermetiniais tekstais, įsišaknijo g a m
tos magija, kuriame k o s m o s a s imtas suvokti t a r y t u m įvairių
įtakų r a i z g i n y s , į k u r ž m o g u s gali įsitraukti, i d a n t v a l d y t ų
g a m t ą ir k o r e g u o t ų p a č i ų ž v a i g ž d ž i ų įtaką.
5 . Astrologija prieš apvaizdą
P a g a l h e r m e t i z m o tradiciją, k o s m o s ą valdo žvaigždės.

N e t ir v i d u r a m ž i a i s b u v o p r a k t i k u o j a m i a s t r o l o g i n i a i ti
kėjimai, tačiau tai daryta neoficialiai (plg. T h o r n d i k e 1923).
R e n e s a n s o laikais idėja, k a d įvairios ž v a i g ž d ė s y r a t a r p
D i e v o ir p o m ė n u l i n i o p a s a u l i o t a r p i n i n k a u j a n č i o s g a l i o s ,
skatina įsitikinimą, jog egzistuoja visuotinė tarpusavio
t r a u k a , t.y. v i s ų k o s m o s o d a l i ų t a r p u s a v i o p r i k l a u s o m y b ė
b e i v i e n o s įtaka kitai, y p a č j o g ž v a i g ž d ė s d a r o įtaką p o -
mėnuliniam pasauliui.
14.-619
209
B e to, - ir šioje k o n c e p c i j o j e susiliejo h e r m e t i n ė s , n e o -

p l a t o n i š k o s i o s b e i g n o s t i n ė s įtakos (plg. F i l o r a m o 1 9 8 3 ) -
astrologinėje visatoje, priklausančioje nuo emanacinęs
g r a n d i n ė s , n u s i d r i e k i a n č i o s n u o V i e n i o iki p a t ž e m i a u -
siųjų k ū r i n i j o s d a l e l i ų , n u s i s t o v ė j o v a d i n a m o j i n e m a t o
moji biurokratija, nenutrūkstama a n g e l ų , a r c h o n t ų , de
m o n ų k o h o r t ų grandinė, dvasinį pasaulį su dangiškuoju bei
p o m ė n u l i n i u p a s a u l i u j u n g i a n č i ų t a r p i n i n k ų hierarchija.
N e s v a r b u , k a d šie tarpininkai susiejami s u g a m t o s j ė g o m i s
ar tikromis a n t g a m t i n ė m i s e s y b ė m i s , b e t k o k i u atveju ž m o
g u s gali paveikti p u l k ą d i e v ų ir d e m o n ų tiktai tada, jei j a m
p a v y k s t a k a i p n o r s sužadinti j ų d ė m e s į ar teurgine prak
tika priversti n u k r e i p t i j ų įtaką n o r i m a l i n k m e .
T a i m a t y t i iš š i o s v ė l y v o j o R e n e s a n s o citatos, p a i m t o s
iš G i o r d a n o B r u n o t r a k t a t o De magia:
Habent magi pro axiomate, in omni opere ante oculos habendum,

influere Deum in Deos, Deos in (corpora coelestia seu) astrą, quae
sunt corporea numina, astrą in daemonas, qui sunt cultores et in-
colae astrorum, quorum unum est tellus, daemones in elementą,
elementą in mixta, mixta in sensus, sensus in animum, animum in
totum animal, et hic est descensus scalae; mox ascendit animal per
animum ad sensus, per sensus in mixta, per mixta in elementą, per
haec in daemones, per hos in astrą, per ipsa in Deos incoporeos seu
aethereae substantiae seu corporeitatis, per hos in animam mundi
seu spiritum universi, per hune in contemplationem unius sim-
plicissimi optimi maximi incorporei, absoluti, sibi sufficientis. Sic a
Deo est descensus per mundum ad animal, animalis vero est as-
census per mundum ad Deum. Inter infimum et supremum gradum
sunt species mediae, quarum superiores magis participant lucem et
actum et virtutem activam, inferiores vero magis tenebras, poten-
tiam et virtutem passivam.
Magai kaip aksiomą pripažįsta, kad kiekvieno kūrinio atžvil

giu reikia manyti, jog Dievas veikia dievus, dievai - dangiš
kuosius kūnus arba žvaigždes, kurios yra kūniškosios dievy
bės, žvaigždės, kurių viena yra ir Žemė, - demonus, kurie yra
210
Po scholastikos
žvaigždžių prižiūrėtojai ir gyventojai, demonai - elementus,

elementai - junginius, junginiai - jausmus, jausmai - sielą,
siela - visa tai, kas gyva: ir šitai yra žemyn besileidžiantys
laiptai. Bet paskui tai, kas gyva, kyla per sielą Į jausmus, per
jausmus - į junginius, per junginius - į elementus, per šiuos -
į demonus, per juos - į žvaigždes, per šias - Į bekūnius (ar
dangiškos substancijos, ar kūno) dievus, per šiuos - į pasaulio
sielą arba visatos dvasią, per ją - į vieno, paties paprasčiausio
jo, geriausiojo, didžiausiojo, bekūnio, absoliutaus, sau pakan
kamo kontempliaciją. Taip iš Dievo einama per pasaulį į tai,
kas gyva, o tai, kas gyva, per pasaulį kyla Dievopi. Tarp že-
miausiojo ir aukščiausiojo lygio yra vidurinės rūšys, kurių
aukštesniosios labiau dalyvauja šviesoje, veiksme bei akty
viojoje galioje, o žemesniosios - tamsoje, pasyviojoje poten
cijoje bei galioje.
(De magia, it. vert. p. 1 2 - 1 3 )
6. Visuotinė trauka prieš „proportio"
Teurginė praktika pasireiškia kaip veiksmas per atstumą,

o v e i k s m a s p e r a t s t u m ą yra į m a n o m a s , n e s v i s a s k o s m o s a s
s a v o e s m i n e b e i dieviškąja v i e n y b e r e m i a s i n e n u t r ū k s
t a m u saitu tarp b ū t y b i ų : tai y r a v i s u o t i n ė trauka, sympathia
universalis. O ši v i s u o t i n ė t r a u k a a t s i s k l e i d ž i a p a n a š u m o
ryšiais.
Visuotinė trauka reiškia, k a d tarp m a k r o - ir m i k r o k o s m o -
s o e g z i s t u o j a h a r m o n i n g i a t i t i k m e n y s , p r o p o r c i n g i ryšiai.
Šią idėją j a u b u v o m e a p t i k ę Š a r t r o m o k y k l o s p l a t o n i z m e ,
o tai n e a t s i t i k t i n a i , k a d a n g i ir š a r t r i e č i ų , ir h e r m e t i z m o
tradicijos šaltinis v i s a d a b u v o v i e n a s - P l a t o n o Timajas.
T a č i a u p a k i n t a m e t a f i z i k o s r ė m a i . M a k r o - ir m i k r o k o s -
m o s o sąsaja, a n o t v i d u r a m ž i ų m ą s t y t o j ų , esti tik todėl, n e s
D i e v a s g e i d ė ž m o g a u s ir p a s a u l i o p a g a l s a v o a t v a i z d ą b e i
p a n a š u m ą . R e n e s a n s o n e o p l a t o n i z m e ši sąsaja e g z i s t u o j a
iš b ū t i n y b ė s , dėl t ų p a č i ų p r i e ž a s č i ų , dėl k u r i ų b ū t i n a , k a d
D i e v a s skleistųsi pasaulyje.
211
T a i g i net j e i g u šioje v i s u o t i n ė s t r a u k o s teorijoje l e n g v a i

a t p a ž i n t u m e v i d u r a m ž i ų v i s u o t i n i o a l e g o r i z m o - kurį val
d o ir k o n t r o l i u o j a v i d u r a m ž i š k a s k o s m i n i o p r o p o r c i n g u
m o , a r b a d a r n o s , kriterijus - s a m p r a t o s atnaujintą v a r i a n
tą, vis d ė l t o reikia atkreipti d ė m e s į į g a n ė t i n a i e s m i n i u s
abiejų kultūrinių pasaulių skirtumus. Vienas reikšmin
g i a u s i ų - tai a b i p u s ė s t r a u k o s sąryšį ž y m i n t i p a n a š u m o
idėja, v i r t u s i signatūrų* teorija.
R e n e s a n s o s i g n a t ū r ų teorijos i š t a k o s - įsitikinimas, k a d
d a i k t a i p a t y s s a v a i m e turi o k u l t i n ę jėgą. V i d u r a m ž i a i iš
principo visiškai neatmetė prielaidos apie tokių jėgų bu
v i m ą , n e t g i m a n ė , k a d j o s tiesiogiai p r i k l a u s o n u o s u b s
tancinių formų bei esminių skirtybių, kurios nežinomos
ir k u r i a s s u v o k t i g a l i m a tik p e r a k c i d e n t i n e s s k i r t y b e s (žr.,
p a v y z d ž i u i , šv. T o m o De ente et essentia VI). Tačiau T o m a s
visgi n e b ū t ų galėjęs sutikti su n u o m o n e , k a d šias okultines
jėgas esą galima sužadinti, nesvarbu, kokio m e n o priemo
n ė m i s , t u r i n t o m e n y , k a d m e n a s ( k a i p i š s i a i š k i n o m e , kal
b ė d a m i a p i e m e n i n ė s f o r m o s o n t o l o g i j ą ) , a n o t T o m o , kei
čia tiktai p a v i r š i n į s l u o k s n į , b e to, j o v e i k i m a s susijęs s u ta
g a m t o s d u o d a m a m e n i n i n k u i m e d ž i a g a , k u r i o s šis n e g a l i
modifikuoti.
Renesansas, atvirkščiai, laikėsi nuomonės, esą gamtą
į m a n u keisti m e n o p r i e m o n ė m i s . Vieninteliai, kurie v i d u r
a m ž i a i s galėjo pritarti šiai h i p o t e z e i ir iš tiesų pritarė, b u v o
alchemikai. Tačiau jie patys priklausė „požeminei", mar
g i n a l i n e i ir į p a š a l į n u s t u m t a i v i d u r a m ž i ų k u l t ū r o s s r o v e i .
V i s i š k a i k i t a i p , r a d i k a l i a i p r i e š i n g a i , elgiasi R e n e s a n s o
magas. Okultines jėgos, kurias valdant galima magiškais
veiksmais paveikti gamtos vyksmą, tampa pažiniomis,
k a d a n g i r y š i a i t a r p j ų ir š i a s j ė g a s s u t e i k i a n č i ų d a n g i š k ų j ų
esybių yra išreiškiami signatūromis.
* T.y. ryšiai tarp d a i k t ų ir ž v a i g ž d ė m s b ū d i n g ų formalių b r u o ž ų .
212
Po scholastikos
Kad vidinė daiktų trauka būtų suvokiama, Dievas kiek

v i e n a m e šio p a s a u l i o o b j e k t e t a r y t u m a n t s p a u d ą į s p a u d ė
t a m tikrą ž y m ę , l e i d ž i a n č i ą a t p a ž i n t i šio o b j e k t o v i d i n ė s
t r a u k o s ryšį s u k u r i u o n o r s k i t u d a i k t u .
A n o t P a r a c e l s o , signatum y r a t a m tikra g y v y b i n ė o r
g a n i š k a veikla, k u r i k i e k v i e n a m g a m t o s o b j e k t u i (kitaip
n e i dirbtinai s u k u r t a m ) s u k u r i a p a n a š i ą , k a i p k o k i o s n o r s
l i g o s sukeltą, b ū s e n ą , ir k u r i a g a l i m a i š g y d y t i n u o l i g ų ar
a t g a i v i n t i p a ž e i s t a s dalis. B e to, ars signata nurodo, kaip
v i s i e m s d a i k t a m s s u t e i k t i t e i s i n g u s ir tikrus v a r d u s , k u
riuos tobulai mokėjo A d o m a s , Pirmasis ž m o g u s - Protho-
plastos; o šie v a r d a i b e v e i k v i s a d a i š r e i š k i a tą p a n a š u m ą ,
kuriuo pagrįstas abipusės traukos tarp būtybių ryšys. Pa
v y z d ž i u i , a k i š v e i t ė , a r b a erba ocularis, taip v a d i n a m a , n e s
ji y r a n a u d i n g a n e s v e i k o m s a r b a s u ž e i s t o m s a k i m s . Radix
sanguinaria* šitaip p a v a d i n t a , n e s g e r i a u u ž k i t a s š a k n i s
s t a b d o k r a u j a v i m ą . Satyrion, a r b a orchis**, savo vardą ga
v o d ė l p a n a š u m o į s ė k l i d ž i ų f o r m ą ir dėl n a u d i n g o p o v e i
k i o šiai ž m o g a u s k ū n o daliai (De natūra rerum 1,10).
A g r i p p a yra b e n e d a u g i a u s i a i apie signatūras (kurias jis
v a d i n a signacula) kalbėjęs autorius. P a v y z d ž i u i , jis p a v a
d i n o sauliškais daiktais u g n į ir liepsną, kraują ir g y v y b ė s
dvasią, š v e l n u m o n u m a l d y t ą audringą, aitrų, s t i p r ų s k o n į ,
a u k s ą dėl šio s p a l v o s ir spindesio, o iš a k m e n ų - tuos, kurie
dėl s a v o auksinio spindesio t a r y t u m m ė g d ž i o j a saulės spin
dulius, k a i p aetites, kuris g y d o epilepsiją ir veikia n u o d u s ,
ir s a u l ė s a k m u o , p a n a š u s į spinduliuojantį akies v y z d į , k u
ris stiprina s m e g e n i s b e i regėjimą. D a r ir d e i m a n t a s , š v y
tintis tamsoje ir apsaugantis n u o infekcijų, u ž k r a t ų b e i m a r o
garų. O sauliški a u g a l a i y r a visi tie, kurie k r y p s t a s a u l ė n
k a i p s a u l ė g r ą ž a , ir tie, k u r i e n u s v y r a a r b a u ž s i s k l e i d ž i a
* Paž. kraujasiurblė šaknis (lot.).
** Orchidėja (lot.).
213
s a u l e i n u s i l e i d u s , k a d vėl i š s i s k l e i s t ų j a i p a t e k ė j u s , k a i p
lotosas, bijūnas, ugniažolė, citrinmedis, kadagys, genci-
j o n a s , d i k t o n a s , v e r b e n a , p a d e d a n t i n u s p ė t i ateitį b e i iš
v a r y t i d e m o n u s , lauras, k e d r a s , p a l m ė , uosis, g e b e n ė , vyn
u o g i e n o j a s , b e to, tie a u g a l a i , k u r i e a p s a u g o n u o ž a i b o ir
n e b i j o a t š i a u r i ų ž i e m ų . S a u l i š k i yra ir d a u g e l i s p r i e s k o n i ų :
m ė t a , l e v a n d a , m a s t i k m e d ž i o d e r v a , šafranas, b a l z a m a s ,
a m b r a , m u s k u s a s , m e d u s , alavijas, s m i l k a l a i , m a i r ū n a s ir
r o z m a r i n a s . T a r p g y v ū n ų s a u l i š k i y r a drąsieji ir š l o v i n
gieji, k a i p liūtas, k r o k o d i l a s , lūšis, a v i n a s , o ž y s , t a u r a s (De
occulta philosophia I 23).
N o r i n t s u ž i n o t i ž v a i g ž d ė s galią b e i y p a t y b e s , reikia žiū
r ė t i į d a i k t u s , k u r i e j a i p r i s k i r i a m i ir y r a j o s v e i k i a m i . L y
g i a i k a i p m e d į a p d i r b a m e d e r v a , siera ir a l i e j u m i , k a d jis
išgautų liepsną, panašiai, pasitelkus tinkamus poveikiui
bei žvaigždei daiktus, ypatinga nauda atsispindi pasaulio
s i e l o s t e i s i n g a i išdėliotoje m a t e r i j o j e .
Todėl egiptiečiai gamtą vadino „mage", nes ji savęsp
traukia p a n a š i u s panašiųjų p a d e d a m a (ten pat, 1,37), o M e r
kurijus T r i s m e g i s t a s rašė, j o g a t i t i n k a m a s d e m o n a s iš karto
p a g y v i n a gražiai iš d a i k t ų suręstą a t v a i z d ą ar statulą.
T a č i a u signans a t i t i k i m o signatum samprata hermetinėje
filosofijoje k i e k skyrėsi n u o v i d u r a m ž i ų s u p r a t i m o . V i d u r
a m ž i a i s tai t e b u v o p a p r a s č i a u s i a analogija, ženklas, kurio
p a t s D i e v a s n o r ė j o , k a d p e r g a m t ą g a l ė t u m e s u p r a s t i die
v i š k ą s i a s p a s l a p t i s . T a i , k a d P s e u d o a l a n o iš Lilio r o ž ė gali
b ū t i m ū s ų g y v e n i m o ir ž e m i š k o s i o s l e m t i e s ž e n k l u , nereiš
k ė , k a d r o ž ė turinti k o k į n o r s tikrą r y š į s u m ū s ų g i m t i m i
b e i m i r t i m i . O s v a r b i a u s i a , i š s k y r u s m e n k ą įtaką d a r i u s i ą
magijos praktiką, niekas viduramžiais negalvojo, kad per
r o ž ę g a l i m a v e i k t i ir m ū s ų k ū n ą , n e b e n t ta p r a s m e , k a i p
tai s u p r a t o v i d u r a m ž i ų a l c h e m i k a i , t a r k i m , A r n o l d a s iš
V i l l a n o v o s , t e i g ę , k a d distiliuojant įvairius ž o l i ų n u o v i r u s
galima gauti eliksyrą, naudingą m ū s ų sveikatai.
214
Po scholastikos
Naujojoje h e r m e t i z m o visatoje t r a u k a yra g i l u m i n i s ry

šys: jei du daiktai a t r o d o p a n a š ū s , v e i k i a n t v i e n ą - g a l i m a
p a v e i k t i ir kitą; ir iki p a t s e p t y n i o l i k t o j o š i m t m e č i o ž y m ū s
gydytojai, s u s i ž a v ė j ę p o v e i k i o p e r a t s t u m ą efektu, k u r i s
m a t y t i iš m a g n e t i n i ų r e i š k i n i ų , d i s k u t u o s a p i e ungentum
armarium - apie t o k į tepalą, k u r i u o s u t e p u s k ą n o r s s u ž e i
d u s i ginklą, g a l i m a p a g y d y t i p a t į sužeistąjį. T r a u k o s p a
grindu vyksta neabejotinai efektyvus žaidimas - meta
m o r f o z i ų b e i t r a n s f o r m a c i j ų ( a l c h e m i j o s p r i n c i p a s ) ir p o
veikių per atstumą dangiškoms j ė g o m s (astralinė magija)
žaidimas.
7. Talismanas prieš maldą
Viduramžių žmogus žinojo vienintelį būdą, kaip pakeisti

n a t ū r a l i ą d a i k t ų t v a r k ą - tai s t e b u k l a s . M e n a s g a l ė j o tik
padėti gamtai patobulinti natūralų vyksmą, tačiau ne
galėjo n e i j o s pakeisti, n e i n u k r e i p t i n u o tikslo. A n a i p t o l
n e toks b u v o R e n e s a n s o astralinės m a g i j o s tikslas. T a i p u i
kiai m a t y t i iš M a r s i l i o F i c i n o „ t a l i s m a n i š k o s i o s p r a k t i k o s " ,
aiškiai susijusios s u e s t e t i k a .
Y a t e s ' a s (1964) m a n o , k a d F i c i n o į šią v e i k l ą p a s t ū m ė j o
v i e n a s X I I a m ž i a u s a r a b i š k a s m a g i j o s tekstas; v i d u r a m
žiais b u v o g e r a i ž i n o m a j o l o t y n i š k a versija - Picatrix. O
pasak Couliano (1984), kitas Ficino v i d u r a m ž i ų šaltinis
b u v ę s a r a b o A l K i n d i (IX a.) t r a k t a t a s De radiis: n e tik k i e k
v i e n a ž v a i g ž d ė , b e t ir k i e k v i e n a s e l e m e n t a s s k l e i d ž i a spin
dulius, kurie kinta, p r i k l a u s o m a i n u o ryšių tarp ž v a i g ž d ž i ų
ar k i t ų e l e m e n t ų ir v e i k i a m ų objektų. T a i n e n u t r ū k s t a n t i s
įtakų saitas (įtakos čia susijusios s u šviesa ir yra fizinio p o
b ū d ž i o , o R e n e s a n s o p l a t o n i z m e j o s t a m p a m e i l ė s ryšiu),
sujungiantis visą visatą, n u o a u k š č i a u s i o j o iki ž e m i a u s i o j o
t a š k o ir atvirkščiai. K a i ž m o g u s , p a s i t e l k ę s v a i z d u o t ę , su
v o k i a k o k į n o r s m a t e r i a l ų d a i k t ą , šis d a i k t a s įgyja realią
egzistenciją pagal rūšį v a i z d u o t ė s dvasioje. Taigi toji dvasia
215
s k l e i d ž i a s p i n d u l i u s , k u r i e i š o r i n i u s d a i k t u s j u d i n a taip
pat, k a i p ir tai, k ą j i į s i v a i z d u o j a . T o k i u b ū d u d v a s i o j e
suvoktas atvaizdas susiderina rūšimi su konkrečiu ku
r i a m u d a i k t u p a g a l a t v a i z d o m o d e l į (De radiis, v.).
Šioje terpėje v ė l atgyja ir spiritus teorija, t. y. p r i n c i p a s ,
v a l d a n t i s visą m a t e r i j ą taip, k a d a u k š t e s n i ų j ų k ū n ų g a l i o s
y r a ž e m e s n i ų j ų k ū n ų f o r m a , ir ši ž e m e s n i ų j ų k ū n ų f o r m a
s u d a r o m a iš m e d ž i a g o s , s u s i e t o s s u a u k š t e s n i ų j ų kūnų
g a l i o m i s . V i e n a s iš astralinės m a g i j o s šaltinių, b e abejonės,
y r a F i c i n o i š v e r s t a s S i n e s i j a u s ( V a.) t r a k t a t a s De somniis.
K o s m i n i s s i m p a t i n i s r y š y s u ž s i m e z g a todėl, k a d siela s a
vyje turi j u t i m i n i ų o b j e k t ų i d e a l ų a t s p a u d ą ir s u v o k i a s a v e
r e m d a m a s i sintezės principu, kuris nelyg koks dvipusis
v e i d r o d i s tuo p a č i u m e t u a t s p i n d i ir j u t i m i n i u s o b j e k t u s ,
ir a m ž i n u o s i u s p r o v a i z d ž i u s , ir l e i d ž i a j u o s s u g r e t i n t i .
T r u m p i a u s a k a n t , e g z i s t u o j a t a r y t u m n e u t r a l i ir b e n d r a
teritorija, k u r i o j e v i d i n i s ir išorinis p a s a u l i a i s u s i d u r i a ir
susilygina.
T a i g i F i c i n o t a l i s m a n a i - k i e k g a l i m a s p r ę s t i iš t r a k t a t o
De vita coelitus comparanda - yra žmogaus m e n o sukurti
objektai, k u r i e v e i k i a a u k š t e s n i ą s i a s b ū t y b e s , r e m d a m i e s i
p a n a š u m u . A n o t Picatrix, Saulė vaizduojama kaip soste
sėdinti vainikuota karalienė su magiškuoju saulės ženklu
p o k o j o m i s , o V e n e r a - tai b a l t a i a p s i r e n g u s i d a m a p a
l a i d a i s p l a u k a i s , j o j a n t i ant e l n i o ir s a v o dešinėje l a i k a n t i
o b u o l į , o kairėje - g ė l e s . R e m i a n t i s a n a l o g i š k a i s kriterijais
n u s t a t o m i p a n a š u m o b e i t r a u k o s ryšiai, siejantys a k m e n i s ,
g ė l e s ir g y v ū n u s s u į v a i r i o m i s p l a n e t o m i s .
Anot Ficino, su aukštesniaisiais dalykais kontaktą už
m e z g u s i m a t e r i a l ų o b j e k t ą tiesiogiai veikia d a n g a u s j ė g o s .
K l a s i k i n i s to į r o d y m a s (pasiskolintas iš Corpus Hermeticum
tekstų) yra šis: e g i p t i e č i ų m a g a i ir ž y n i a i d i e v u s i š š a u k
d a v o m a n i p u l i u o d a m i tarsi g y v o m i s s t a t u l o m i s , s u k u r
t o m i s p a g a l j ų a t v a i z d ą ir p a n a š u m ą .
216
Po scholastikos
T a l i s m a n a s (nors F i c i n o v i s u o m e t k a l b a a p i e „ a t v a i z
d u s " ) yra m a t e r i a l u s objektas, k u r i a m e įsikūnijusi k o k i o s
n o r s ž v a i g ž d ė s dvasia. Įvairūs a t v a i z d a i p a d e d a išgyti, pa
siekti l a i m ę , įgauti fizinės j ė g o s . S y k i u F i c i n o p a t a r i a tarsi
t a l i s m a n ą g i e d o t i ir orfikų g i e s m e s , s a v o m e l o d i j a , a n o t
p i t a g o r i e č i ų tradicijos, k o k i u n o r s b ū d u a t i t i n k a n č i a s d a n
g a u s ( p l a n e t ų ) sferų m u z i k ą .
T a č i a u P i t a g o r o teorija - b e n t iki m ū s ų atėjusia forma, -
k u r i ą plėtojo ir p e r t e i k ė Boecijus, g r i n d ž i a m a n e g i n č y t i n a
nuostata, jog tam tikros melodijos bei muzikinės dermės
gali kelti liūdesį, d ž i a u g s m ą , gali sujaudinti ir n u r a m i n t i .
K i t a i p , a n o t F i c i n o , orfiškoji m a g i j a t a m p a p a r a l e l i a ta
l i s m a n o m a g i j a i ir v e i k i a ž v a i g ž d e s .
De vita coelitus comparanda veikale aibė nurodymų, kaip
reikia nešioti t a l i s m a n u s , kokiais augalais, susietais abipu
siu saitu su ž v a i g ž d ė m i s , maitintis, k a i p atlikti m a g i š k ą s i a s
c e r e m o n i j a s n a u d o j a n t r e i k i a m u s k v e p a l u s b e i g i e s m e s ir
rūbus tokių spalvų, kurios derėtų žvaigždei, maloningo
p o v e i k i o iš k u r i o s n o r i m a susilaukti ar j ą paveikti. Į S a u l ę
reikia kreiptis dėvint p a a u k s u o t u s drabužius, n a u d o j a n t su
saule susijusias gėles, pavyzdžiui, saulėsekę, taip pat m e d ų ,
šafraną, c i n a m o n ą . S a u l ė s g y v ū n a i y r a gaidys, liūtas ir k r o
k o d i l a s . J u p i t e r i o p a l a n k u m ą g a l i m a laimėti h i a c i n t u , si
dabru, topazu, krištolu, ž a l i o m i s ir b r o n z i n ė m i s s p a l v o m i s .
8. Estetika kaip gyvenimo norma
Couliano (1984) Ficino magijoje įžvelgia savikontrolės

t e c h n i k ą , g a l i n č i ą m a g u i s u k e l t i į t a m p o s arba a t s i p a l a i d a
v i m o b ū s e n a s , k a i p tai d a r o R y t ų v i e n u o l i a i - jie m e d i t u o
ja v a l a n d ų v a l a n d a s , k a r t o d a m i mantrą ir šitaip s u s i t e l k ę
p a s i e k i a a t s i p a l a i d a v i m o ir d v a s i o s s k a i d r u m o b ū s e n ą ,
a r b a t a i p v y k s t a a t l i e k a n t j o g o s p r a t i m u s . Iš tiesų, dalis
F i c i n o p r a k t i k o s - tai įvairūs p a t a r i m a i dėl s v e i k o m a i
t i n i m o s i , p a s i v a i k š č i o j i m ų t y r a m e b e i š v e l n i a m e o r e ir
217
g r a ž i o s e v i e t o s e , a s m e n s h i g i e n o s n u r o d y m a i , k a i p var
toti t o k i u s p r o d u k t u s k a i p v y n a s ir c u k r u s . K a l b a m a ir
a p i e tai, k a i p n u v a l y t i p u r v ą n u o ž m o g a u s sielos, k a d j i
t a p t ų p a n a š i į p a s a u l i o sielą, v a d i n a s i , - k i e k a r č i a u d a n
gaus.
T a č i a u į šiuos ritualus g a l i m a žvelgti ir k a i p į m e n i š k u m o
apraiškas, sukurtas estetų, kurie su meile puoselėja savo
k ū n ą , gražina s u p a n č i ą a p l i n k ą ir daiktus. Šis p a s i r e n g i m a s
dailių figūrų ir m a l o n i ų m e l o d i j ų m e d i t a c i j a i turi ir estetinį
k o m p o n e n t ą . M a g ą n e o p l a t o n i k ą labiau į k v ė p d a v o ž e m i š
kosios harmonijos nei pragaro pasauliai. Ši magija, kaip
atrodo, labiau derėjo su g a m t o s p u s i a u s v y r o s p a t r a u k l u m u
nei su niūriu antgamtės viešpatavimu.
J a u m a t ė m e , k a d F i c i n o d a n g i š k a j a i i d ė j a i t e i k i a pir
m e n y b ę prieš materiją, k u r i j ą įkūnija. T a č i a u - tai j a u k i t a s
naujosios Renesanso paradigmos aspektas - koncepcija
a p i e i š m i n č i ų , s v a r s t a n t į , k a i p tapti p a n a š i u į D i e v ą s k v e r
b i a n t i s į j o s l ė p i n i u s , turėjo ir š a l u t i n į p o v e i k į - p a s k a t i n o
vėl pažvelgti į kūną bei gyvenimo malonumus. Atrodo
keista, bet viduramžių teoretikas galėdavo ištisus pus
l a p i u s skirti g a m t o s g r o ž i u i a p r a š y t i , t a č i a u n i e k a d a n e
p r i e i d a v o prie i š v a d o s , j o g j a u p a t s b ū d a s , k u r i u o j i s k a l b a
a p i e s a v o k ū n ą ir a p l i n k ą , y r a j o g r o ž i o i d e a l o s a n d a s . O
R e n e s a n s o teoretikas, tarsi siekiantis nematerializuoto
g r o ž i o i d ė j o s , iš t i k r ų j ų e l g i a s i t a i p , t a r y t u m e s t e t i n ė
p r o b l e m a b ū t ų susijusi ne tik su pasaulio kontempliacija,
b e t ir s u k a s d i e n e p r a k t i k a - p r i ž i ū r ė t i s a v o k ū n ą b e i
puoselėti vietas, kuriose maloniai, išlaikant pusiausvyrą,
b e t d r a u g e ir j a u s m ų p i l n a t v ę , r e n g i a m a s i š v ę s t i s a v o
žemiškąjį nuotykį.
Būdamas toli nuo minties iššaukti mirusiųjų dvasias ir tuo

nustebinti, kaip Benvenuto Cellini aprašytas nekromantas,
neketindamas skraidyti ore arba kerėti žmones ir gyvūnus,
kaip tradicinės raganos, netgi neketindamas atsidėti pirotech-
218
Po scholastikos
nikai, kaip Henricus Cornelius Agrippa, ar kriptografijai, kaip

abatas Trithemius, Ficino magas buvo neagresyvus asmuo,
kurio įpročiai neturėjo nieko, kas atrodytų smerktina ar net
skandalinga doro krikščionio akimis žvelgiant.
Galime būti tikri, kad jį aplankius - nebent jis bodėtųsi mūsų

draugijos, kaip greičiausiai ir būtų - jis pasijus privaląs pa
siūlyti jį lydėti kasdienio pasivaikščiojimo metu. Slapčia, kad
išvengtų nemalonių susitikimų, jis mus nusives į stebuklingą
sodą, žavią vietą, kur saulės spinduliai vėsiame ore susilieja
su gėlių kvapais bei paukščių giesmių vilnimis. Gali būti, kad
mūsų teurgas, dėvįs kruopščiai išvalytu baltos vilnos drabu
žiu, ims giliai įkvėpti ir iškvėpti kvapnų orą, kolei išvydęs
debesį nepasuks namo, staiga sunerimęs, jog gali gauti slogą.
Kad pelnytų Apolono ir Gracijų palankumą, jis skambins lyra,
o po to įsitaisys prie saikingai valgiais nukrauto stalo ir vieną
po kito sukirs virtas daržoves, salotų lapų, dvi gaidžio širdis,
kad jo širdžiai būtų stipriau, bei avino smegenų, kad sustip
rintų savąsias. Vienintelė prabanga, kurią sau leis - tai šaukš
tas balto cukraus ir taurė gero vyno, nors pažvelgę iš arčiau,
joje pamatytume į smulkius miltelius sutrintą ametistą, tikrai
pelnantį Veneros malones. Pažymėtina, kad jo namas yra toks
pat švarus kaip ir jo drabužiai, ir kitaip nei dauguma jo ben
drapiliečių, neprivalančių laikytis jo Įpročių, mūsų teurgas
prausiasi sistemingai porą kartų per dieną.
Visai nenuostabu, kad šis žmogus, itin besistengiantis niekam
netrukdyti ir siekiąs būti švarus kaip katinas, neįpuolė į pa
saulietinės ar religinės valdžios nemalonę. Jis pakenčiamas
dėl tolerancijos ar veikiau abejingumo, kurį ir pats jautė ma
žiau tobuliems žmonėms, kurių pneuma niekad nebuvo tokia
skaidri kaip jo paties.
( C o u l i a n o 1 9 8 4 , it. vert. p. 2 4 - 2 5 )
Estetika tampa gyvenimo norma. Daugiau jau neeik-

v o j a m a j ė g ų m a l o n u m ą pateisinti teologiškai: m a l o n u m a s
praktikuojamas kaip viena veiksmingiausių natūralaus
religingumo formų.
219
9. Menininkas ir naujoji tekstų bei

pasaulio interpretacija
D a b a r s u g r į ž k i m e p r i e D a n t ė s n u o s t a t ų , k u r i ų j i s laikėsi
slaptoje polemikoje su šv. T o m u , ką bendrais bruožais
a p t a r ė m e 1 1 . 6 p o s k y r y j e . K a i p m a t ė m e , D a n t ė s p o e t o aiš
kiaregio koncepcija poetiniam diskursui priskyrė tokią
p a s a u l i o (ką j a u k a l b ė t i a p i e p a s a u l i e t i n i u s r a š t u s ) inter
pretaciją, k u r i ą , a n o t šv. T o m o , galėjo taikyti tik Š v e n t o j o
Rašto aiškintojai. K o k s b u v o Dantės pranašautas para
digmos pokytis, turėtų paaiškėti atidžiau pažvelgus į Re
n e s a n s o pasaulį.
Dante b u v o dar viduramžių žmogus, manydamas, kad
l i t e r a t ū r i n i a i tekstai, k a i p b e b ū t ų , n e g a l i turėti d a u g y b ė s
p r a s m i ų : jis, regis, laikėsi s c h o l a s t i n i o įsitikinimo, k a d tėra
k e t u r i o s p r a s m ė s , k u r i a s g a l i m a iššifruoti r e m i a n t i s k o k i a
nors enciklopedija.
Tačiau po Dantės būtent enciklopedijos, kaip žinių re
g i s t r o , idėja ir p a k i n t a . N e p a s a k y s i , k a d R e n e s a n s a s a r
v ė l e s n ė s e p o c h o s n e t u r ė j o s u p r a t i m o , k a s tai yra ž i n i ų pri
k a u p t a e n c i k l o p e d i j a , v e i k i a u atvirkščiai, R e n e s a n s o ir b a
r o k o e n c i k l o p e d i z m a s b u v o d a r l a b i a u n e p a s o t i n a m a s ir
t o t a l e s n i s u ž v i d u r a m ž i š k ą j į : j u k j i s į s i v e r ž ė ir į n a u j o j o
m o k s l o teritoriją. T a č i a u p a g a l n e o p l a t o n i z m o b e i h e r m e -
t i z m o n u o s t a t a s , d i d ž i a d a l i m i l ė m u s i a s Naujųjų l a i k ų e s
tetiką, enciklopedija jau nebegalėjo būti uždara, viena
reikšmiška kokio nors autoriteto patvirtinta sistema, kaip
kad viduramžių bažnyčioje. Jeigu pasaulis yra begalinis
ir v i s o s b ū t y b ė s gali įsitraukti į n u o l a t k i n t a n t į v i s u o t i n ė s
t r a u k o s b e i p a n a š u m o r y š i ų tinklą, tai p a s a u l i o s i m b o l i ų
m i š k o k l a u s i m a s a m ž i n a i lieka atviras. Ir k u o jis atviresnis,
t u o l a b i a u s p r ū s t a iš r a n k ų , tuo t a m p a p a s l a p t i n g e s n i s b e i
p r i e i n a m a s tik n e d a u g e l i u i . S c h o l a s t i n ė d i d a k t i k a a l e g o
rijas v a r t o j o ir įteisino, k a d g e r i a u visiems, netgi nemo-
220
Po scholastikos
k y t i e m s , paaiškintų dieviškuosius slėpinius. O Renesanso

simbolizmas griebėsi egzotiškų hieroglifų bei n e ž i n o m ų
k a l b ų ž o d ž i ų , k a d nuo minios paslėptų tiesas, s u p r a n t a m a s
tik i š r i n k t i e s i e m s . P i c o della M i r a n d o l a s a v o Apologijoje
teigia, k a d E g i p t o sfinksai m u s įspėja, j o g m i s t i n ė s d o g
m o s privalančios būti mįslingai paslėptos nuo nemokšų:
Aegyptiorum templis insulpitae Sphinges hoc admonebant, ut
mystica dogmata per aenigmatum nodos a prophana multitu-
dine inviolata custodirent.
N e d a u g tereikia, n o r i n t šią v i s a t o s i n t e r p r e t a v i m o s a m
pratą pakeisti n e r i b o j a m o s p o e t i n i ų t e k s t ų ir a p s k r i t a i m e
n o k ū r i n i ų i n t e r p r e t a c i j o s s a m p r a t a . G a l i m a n e t g i teigti,
k a d š i o s idėjos k i l o b ū t e n t tada, k a i ė m ė rastis p r o t e s t a n
t i š k ų l a i s v o s Š v e n t r a š č i o interpretacijos p r i n c i p ų , taigi k a i
g i m ė š i u o l a i k i n ė h e r m e n e u t i k a . S k y r i a u s a p i e s i m b o l į ir
alegoriją p r a d ž i o j e a p t a r ė m e v i e n ą G o e t h ė s a p i b r ė ž i m ą ,
kuris akcentavo neperprantamą simbolio prasmių dau
gybę, nuolatinį r e i k š m ė s išsiplėtimą (plg. E c o 1 9 8 4 , 4 ) . K a i p
m i n ė j o m e , ši s a m p r a t a b u v o v i s i š k a i s v e t i m a v i d u r a m ž i ų
kultūrai ir t o d ė l d a ž n i a u s i a i š i u o l a i k i n ė s e s t e t i k o s istorijos
v i d u r a m ž i ų s i m b o l i o s a m p r a t a t a p a t i n a m a tik s u (išsiža
dėtąja) a l e g o r i j o s k o n c e p c i j a .
T i e k p a t s v e t i m o s b e i t o l i m o s v i d u r a m ž i ų k u l t ū r a i ir
m a n i e r i s t i n ė s p r o t o , I d ė j o s teorijos, b a r o k i n ė m e t a f o r o s ,
kaip pažinimo priemonės, samprata, XVII amžiaus didin
g u m o estetika, k ą j a u kalbėti a p i e r o m a n t i z m o g e n i j a u s b e i
į k v ė p i m o estetikas. V i s a tai y r a m e n o idėjų s a m p l a i k a , m e
n i n i n k o figūra v i s g l a u d ž i a u s i e j a m a s u i š s k i r t i n u m u , s u
p a l a i m i n g a intuicijos galia, s u t e i k i a n č i a j a m p r i v i l e g i j u o t o
p a ž i n i m o g a l i m y b ę , o m e n i n i s d i s k u r s a s v i s l a b i a u tolsta
ir tolsta n u o filosofinio ( k ą k a l b ė t i a p i e didaktinį), k o l g a l ų
g a l e i d e a l i z m o e s t e t i k o j e j i s įgyja a b s o l i u t a u s auto
nomiškumo bruožų, neretai iškildamas kaip tobuliausias
ž m o g a u s ir p a s a u l i o g i l a u s p a ž i n i m o b ū d a s .
221
Šią r a i d ą p e r ž v e l g ė m e , k a d s u p r a s t u m e v i e n a : n o r s vi
d u r a m ž i ų e s t e t i k o s k o n s t r u k c i j o s ir t o l i m o s šiai kaitai, ta
č i a u d a u g e l i s n a u j o s i o s k o n c e p c i j o s d a i g ų - n e k a r t ą tai
m i n ė j o m e - s u d y g o iš v i d u r a m ž i ų diskusijų apie šias k o n s
trukcijas. D a n t ė s atvejis - m u m s p a v y z d y s .
10. Išvados
R e k o n s t r u o d a m i ši as s c h o l a s t i n e s g r o ž i o ir m e n o teorijas
neturėjome tikslo jas „susigrąžinti" - paliekame skai
t y t o j u i s p r ę s t i , ar d a u g u m a v i d u r a m ž i ų i d ė j ų a t g y v e n o
s a v o a m ž i ų , ar įvairios e p o c h o s ir įvairiais b ū d a i s grįžo
p r i e j ų , ar r e i k ė t ų j ų n e p a m i r š t i n ū d i e n o s m ū s ų i n t e r e s ų
p e r s p e k t y v o j e . N o r s n e k e t i n a m e susigrąžinti š i ų teorijų,
n e n o r i m e sutikti ir s u m i n t i m i j a s p a p r a s č i a u s i a i n u b r a u k
ti, l a i k a n t i s ž i n o m o i s t o r i o g r a f i n i o p r i n c i p o , p a g a l k u r į ,
t r u m p a i s a k a n t , „ k u o v ė l i a u , tuo g e r i a u " . A r b a , kitais ž o
džiais, n e b ū t i n a pritarti tokiai istorinės r a i d o s s a m p r a t a i ,
j o g k i e k v i e n a j a u s e n s t e l ė j u s i teorija y r a n e k a s kita, k a i p
v i e n a iš k l a i d i n g ų a b e j o n i ų , k u r i o m i s D v a s i a ar tas, k a s
j o s vietoje, s t e n g i a s i p a s i e k t i vis d i d e s n ę ir d a u g i a u ap
rėpiančią sintezę.
P i r m i a u s i a , d i d ž i a i a b e j o t i n a b ū t ų p o v i d u r a m ž i ų ėju
s i u o s e š i m t m e č i u o s e į ž v e l g t i tik tas t e o r i n e s k o n c e p c i j a s ,
k u r i o s , a t r o d y t ų , n e i g i a ar „ p e r a u g a " a n k s t e s n i ą s i a s rai
dos fazes. Panašiai elgėmės ankstesniuose skyriuose, nes
r e i k ė j o p a r o d y t i , k a i p i š k i l o ir įgijo g a l i ą a l t e r n a t y v i o s
d o k t r i n o s . T a č i a u g a l i m a p a r a š y t i ir t o k i ą e s t e t i n i ų i d ė j ų
istoriją, kurioje, atvirkščiai, d ė m e s y s b ū t ų k r e i p i a m a s
b ū t e n t į t u o s a t v e j u s , k a i s u s i g r ą ž i n a m i ar v o s m o d i f i
k u o j a m i a n t i k i n ė s ir v i d u r a m ž i ų e s t e t i k o s p r i n c i p a i . G a
lima b ū t ų parodyti, kaip šias idėjas savo veikloje - dau
giau ar m a ž i a u sąmoningai - panaudojo daugelis moder
niųjų teoretikų bei menininkų. Pakanka vieno, paties
222
Po scholastikos
prieštaringiausio pavyzdžio - Joyce'o, kuris s a v o epifa-

n i j ų d o k t r i n ą ( d a u g k a s čia p e r i m t a iš į v a i r i ų p o s t r o m a -
ninių estetikos koncepcijų) sukūrė, perdirbdamas kūri
n i u o s e Stevhen Hero ir Portrait „Angeliškojo daktaro",
T o m o A k v i n i e č i o g r o ž i o p o s t u l a t u s ( p l g . E c o 1 9 5 7 ir
1 9 6 2 ) . K i t a v e r t u s , š i e t y r i n ė j i m a i g a l ė t ų p a t e i k t i ir k e i s t ų
i š v a d ų , p a v y z d ž i u i , M a r i t a i n a s ( 1 9 2 0 ) p r a d ž i o j e iš p a
žiūros neotomistine dvasia b a n d ė prikelti v i d u r a m ž i ų
estetiką, bet vėliau (1953), r e m d a m a s i s tuo pačiu pa
grindu, jis kūrė kūrybinės intuicijos estetiką, kuri labiau
dera su hermetiškuoju Renesanso platonizmu nei su
s c h o l a s t ų m o k y m a i s (plg. E c o 1 9 6 1 ) .
T a č i a u j e i g u tokiais b a n d y m a i s susigrąžinti s i e k i a m a tik
įrodyti, k a d , t a r k i m , t o m i s t i n ė claritas koncepcija apibū
d i n a ir r o k o k o n c e r t ą , ir P o l l o c k o * p a v e i k s l ą , t a d a v i s k a s
gali p a s i r o d y t i p e r n e l y g paprasta. P a p r a s t a ta p r a s m e , k a d
tai išties tiesa, t a č i a u t o k i a t i e s a , k a i p , t a r k i m , - v i s o s e
k u l t ū r o s e liepsna s i m b o l i z u o j a karštį. K i e k v i e n a , labai api
b e n d r i n t a i s u v o k t a filosofinė s ą v o k a gali p a a i š k i n t i k o k į
n o r s daiktą. T a r k i m , a r i s t o t e l i š k o j i g a l i o s s a m p r a t a p a
a i š k i n a ir a u t o m o b i l i o v e i k i m o principą, tačiau A r i s t o t e l i o
m e t a f i z i k o s v i s dėlto n e į m a n o m a perteikti š i u o l a i k i n ė s fi
z i k o s terminija.
M ū s ų i s t o r i n ė s r e k o n s t r u k c i j o s tikslas b u v o p a r o d y t i ,
k a i p v i d u r a m ž i ų p a s a u l i s , j a m b ū d i n g o s ir į t a k i n g o s m e
tafizikos, s a v i t o s k u l t ū r o s b e i p a s a u l ė ž v a l g o s r i b o s e s u g e
b ė j o a t s a k y t i į i š k i l u s i u s k l a u s i m u s dėl e s t e t i n i ų f e n o m e
n ų . K i t a i p tariant, i s t o r i n ė v i d u r a m ž i ų (kaip ir k i e k v i e n o s
k i t o s ) e p o c h o s r e k o n s t r u k c i j a turi p a d ė t i g e r i a u s u p r a s t i
tą e p o c h ą . J e i g u t o k s g i l e s n i s i š m a n y m a s p a g e l b ė s n u o
d u g n i a u s u v o k t i m ū s ų e p o c h ą (turint o m e n y , k a d i s t o -
riografas, b e n t j a u dėl p a č i o s istoriografijos p o b ū d ž i o , y r a
* A m e r i k i e č i ų dailininkas abstrakcionistas.
223
„ m ū s ų " , o n e „ j ų " ) - tuo g e r i a u . B e t j e i g u b a n d o m e rašyti

v i d u r a m ž i ų e s t e t i k o s istoriją - reikia s t e n g t i s a t s k l e i s t i ,
kaip mąstė viduramžių žmonės, o ne kaip m ą s t o m e ar
turėtume mąstyti mes patys.
Si knyga gana apibendrintai siekė papasakoti nepa
prastai savitą istoriją, kuri lotyniškosios viduramžių
kultūros r ė m u o s e rutuliojosi n u o pirmojo tūkstantmečio
š i m t m e č i ų iki v ė l y v o s i o s s c h o l a s t i k o s . G y v a v o v i d u r a m
ž i ų e s t e t i n ė m i n t i s , k i t o k i a n e i a n k s t e s n i o s i o s , k i t o k i a ir
k a i p v ė l e s n i ų j ų a m ž i ų , n e p a i s a n t to, k a d n u o l a t a t s i
k a r t o d a v o t a r y t u m k a n o n a i s v i r t ę a p i b r ė ž i m a i ir f o r m u
l u o t ė s . S i m i n t i s n e b u v o m o n o l i t i š k a ir v i s ą l a i k tai v i e
n a i p , tai k i t a i p k e i t ė s i . N u o p i t a g o r i e č i ų s k a i č i ų e s t e t i k o s ,
tarsi reakcijos į barbariškųjų laikų netvarką, eita prie
Karolingų Renesanso humanistinės estetikos, atidžiai
ž v e l g i a n č i o s ir m e n o v e r t y b e s ir į iš a n t i k o s p a v e l d ė t ų
g r o ž y b i ų lobį. Iš šios, n u s i s t o v ė j u s p o l i t i n e i t v a r k a i , i š p l ė
tojusi teologinę visatos tvarkos doktriną, estetika,
pasibaigus apokaliptinei Tūkstantmečio baimės krizei,
v i r s t a k o s m i n ė s t v a r k o s filosofija, s u g r į ž u s i ą p r i e k i e k
senesnių paskatų, kurias davė Eriugena, atstovaujantis
t u r t i n g a i ir b r a n d ž i a i - n e t g i i k i K a r o l i n g ų d e p r e s i j o s
metais - anglosaksų kultūrai. Kol E u r o p a apsisiautė balta
bažnyčių mantija (kaip praėjus lemtingajam tūkstantme
čiui pasakė Rudolfas Beplaukis), kryžiaus karai išjudino
provincialų viduramžių žmogaus gyvenimą, komunų
k o v o s į k v ė p ė n a u j ą p i l i e t i n į s ą m o n i n g u m ą , filosofija at
s i v ė r ė iš p r a d ž i ų G a m t o s m i t u i , o p a s k u i k o n k r e č i a i
n a t ū r a l i ų d a i k t ų p r a s m e i , ir g r o ž i s t a m p a n e b e a b s t r a k
čios tvarkos, bet pavienių daiktų atributu. Laikotarpiu
t a r p O r i g e n o , t v i r t a i t i k ė j u s i o fiziniu K r i s t a u s b j a u r u m u ,
ir t r y l i k t o j o š i m t m e č i o t e o l o g ų , p a d a r i u s i ų K r i s t ų g r o ž i u
spindinčio meninio atvaizdo prototipu, brandą pasiekia
k r i k š č i o n i š k a s i s e t o s a s , ir u ž g i m s t a ž e m i š k o s i o s r e a l y b ė s
224
Po scholastikos
t e o l o g i j a . K a t e d r o s i š r e i š k i a Summae pasaulį, kuriame

v i s k a s y r a s a v o v i e t o j e - D i e v a s ir j o a n g e l ų p u l k a i , A p
r e i š k i m a s ir P a s k u t i n y s i s T e i s m a s , m i r t i s , d a r b a i , g a m t a
ir n e t p a t s v e l n i a s - v i s a įtraukta į t v a r k ą , k u r i j u o s v e r
t i n a ir į s p r a u d ž i a į s u b s t a n c i a l a u s f o r m a i š r e i š k i a m o s
k ū r i n i j o s p o z i t y v u m o sferą.
Pačioje savo evoliucijos viršūnėje viduramžių civiliza
cija b a n d o - t u r ė d a m a o m e n y j e t i e k g r o ž į , t i e k ir k i e k
v i e n ą k i t ą v e r t y b ę - a i š k i a ir v i s a a p i m a n č i a f o r m u l e api
b r ė ž t i p a s t o v i ą s i a s d a i k t ų s a v y b e s . T a č i a u tai p a v y k s t a
tiktai p o k e l i ų š i m t m e č i ų t r i ū s o , t i k i n t s a v o a m ž i n u o j u
h u m a n i z m u . O l a i k a s b ė g a ir k o l filosofija b a n d o u ž
č i u o p t i d a i k t ų e s m ę , p a t i r t i s ir m o k s l a s r o d o , k a d ši j a u
p a k i t o . S i s t e m i n ė teorija, n e i š v e n g i a m a i v ė l u o j a n t i asi
m i l i u o t i p r a k t i k o j e k y l a n č i u s j u d ė j i m u s ir į t a m p a s , e s t e
tinį p o l i t i n ė s ir t e o l o g i n ė s t v a r k o s , ordo, vaizdinį baigia
f o r m u o t i k a i p tik t u o m e t , k a i šiai ordo j a u g r e s i a d a u g
pavojų: nacionalinė savimonė, tautinės kalbos, naujos
technologijos, naujasis misticizmo pojūtis, socialiniai ne
ramumai, teorinės abejonės. Atėjo metas, kai Scholasti
kai, d o k t r i n a i a p i e u n i v e r s a l i ą k a t a l i k i š k ą v a l s t y b ę , k u
r i o s k o n s t i t u c i j a b u v o Summae, enciklopedija - katedros,
o sostinė - Paryžiaus universitetas, teko stoti priešais
tautinėmis kalbomis rašomą poeziją, susidurti su Pary
ž i a u s „ b a r b a r u s " n i e k i n a n č i u P e t r a r k a , s u naująja e r e z i j ų
banga, su viduramžių užmirštomis kalbomis rašytų dau
giau ar m a ž i a u archajiškų tekstų atradimu, su naujuoju
eksperimentiniu, kiekybiškuoju mokslu, su įvairiomis
i n d i v i d o ir v i s u o m e n ė s , p a d o r u m o ir n e p a d o r u m o , pa
l a i m o s ir n u o d ė m ė s , t i k r u m o ir n e r i m o k o n c e p c i j o m i s -
taigi n e i š v e n g i a m a i su j o m i s susijusiomis grožio, bjau
r u m o ir m e n o i d ė j o m i s .
Ž i n o m a , g a l i m a b ū t ų p a r a š y t i ir e s t e t i n i ų k o n c e p c i j ų
istoriją, kaip jas aiškino penkioliktojo b e i šešioliktojo
15.-619 99c
š i m t m e č i ų š v . T o m o k o m e n t a t o r i a i ir K o n t r r e f o r m a c i j o s
l a i k ų s c h o l a s t i k a iki p a t M e r c i e r ' o b e i n e o s c h o l a s t i k o s e s
t e t i k o s , t a č i a u tai b ū t ų j a u v i s a i k i t a t e m a . Į ž a n g o j e kri
t i k a v o m e v i d u r a m ž i ų a p i b r ė ž i m o m i g l o t u m ą , t a č i a u riet
ir t o k s n e t i k s l u s , j i s n u b r ė ž i a c h r o n o l o g i n e s r i b a s , lei
d ž i a n č i a s b a i g t i m ū s ų istoriją.
Bibliografija
Sutrumpinimai
CC Corpus Christianorum, series Latina

CSEL Corpus Scriptorum Ecclesiasticorum Latinorum
PL Patrologiae cursus completus, series Latina
S. Th. Summa Theologiae
Sent. In libros Sententiarum Petri Lombardi
A. Šaltiniai
ADOMAS BELADONA (Adam Pulchrae Mulieris; Adamo di Belladonna)

Liber de intelligentiis, in Baeumker 1 9 0 8
(Alanus ab Insulis; Alain de Lille; ca. 1 1 2 8 - 1 2 0 2 )

A L A N A S IŠ L I L I O
Anticlaudianus, PL 2 1 0 (kritinis leid. R. Bossuat, Paris: Vrin, 1 9 5 5 )

De planetų naturae, leid. N. Hàring, Spoleto: Centro Italiano di
Studi sull'Alto Medioevo, 1 9 7 8
ALBERTAS DIDYSIS (Albertus Magnus; 1 1 9 3 - 1 2 8 0 )
Super Dionysium de divinis nominibus, leid. P. Simon, Münster:
Aschendorff, 1 9 7 2 (Opera omnia, t. XXXVII/1)
ALEKSANDRAS IŠ H A L Ė S - Jean de la Rochelle - Frater Considerans

Summa theologica, red. Šv. Bonaventūro kolegijos tėvai, Firenze:
Quaracchi, 1 9 2 4 - 1 9 4 8
A L K U I N A S IŠ J O R K O (Alcuinus Turonensis; Alcuine of York; ca. 7 3 0 - 8 0 4 )

De rhetorica et virtutibus, in Halm 1 8 6 3
227
ANONIMAS KARTŪZAS (Anonimus Carthusiensis)

Tractatus de musica plana, in Coussemaker 1864-1876
Šv. A U G U S T I N A S A U R E L I J U S (Aurelius Augustinus; 354-430)
Opera, in CC 27-57, Turnholt: Brepols, 1954-

Opere di Sant'Agostino, Roma: Cittä Nuova, 1965-
Confessionum libri XIII, in Opera, leid. L. Verheijen,
CC 27, 1981
De doctrina christiana, in Opera, leid. I. Martin, CC 32, 1962
De ordine, in Opera, leid. W.M. Green, CC 29, 1970
De quantitate animae, PL 32
De vera religione, in Opera, leid. K.D. Daur, CC 32, 1962
Enarrationes in Psalmos, in Opera, leid. E. Dekkers ir I. Fraipont,
CC 38-40, 1956
Epistulae, leid. A. Goldbacher, CSEL 3 4 / 1 - 2 , 44 ir 57,
Wien-Leipzig: Tempsky-Freytag, 1895-1911
BALDUINAS KENTERBERIETIS (Balduinus Cantuariensis; Baldwin of
Canterbury)
Tractatus de beatitudinibus evangelicis, PL 204
BEDA GARBINGASIS (Beda Venerabiiis; ca. 672-735)

De arte metrica, PL 90
De schematibus et tropis, in Halm 1863
Šv. BERNARDAS KLERVIŠKIS (Bernard de Clairvaux; 1090-1153)

Apologia ad Guiltelmum abbatem, PL 182 (krit. leid, in S. Bernardi
Opera, t. III, leid. J . Leclercq, H.M. Rochais, Roma: Ed. Cister-
cienses, 1963)
Sermones super Cantica Canticorum, in S. Bernardi Opera, t. I—II,
leid. J . Leclercq, C.H. Talbot, H.M. Rochais, Roma: Ed. Cister-
cienses, 1957-1958
BOECIJUS, ANICIJUS MANLIJUS SEVERINAS (Anicius Manlius Severinus
Boethius (Boetius); ca. 480-524)
Consolatio Philosophiae, leid. L. Bieler, in CC 94, 1957
De musica libri quinque, PL 63 (De institutione musicae, leid. Fried
lein, Leipzig: Teubner, 1867 - pakartotinis leid. Frankfurt a. M.:
Minerva, 1966-)
Šv. BONAVENTŪRAS (Bonaventura da Bagnoregio; 1221-1274)
Itinerarium mentis in Deum, in Opera theologica selecta, t. V, leid.
A. Sėpinski, Firenze: Quaracchi, 1964
228
Bibliografija
Libri I, U, III, IV Sententiarum, in Opera Theologica selecta, t. I - I V , leid.

L.M. Bello, 1934-1949
BRUNO, GIORDANO (1548-1600)
De Magia, in Opera latine conscripta, Napoli-Firenze, 1879-1891,
III, p. 395-454
CENNINO CENNINI
II Libro dell'arte, leid. Simi, Lanciano: Carabba, 1913

DANTE, ALIGHIERI (1265-1321)
Epistola XIII, in D. Alighieri, Opère minori, t. II, Epistole, red. A.
Frugoni ir G. Brugnoli, Milano-Napoli: Ricciardi, 1979
DOMENIKAS GUNDISALVIS (Dominicus Gundisalvus arba Gundissa-
linus; Domenico Gundissalvi)
De divisione philosophiae, leid. L. Baur, Münster: Aschendorff, 1903
FILIPAS KANCLERIS (Filipo il Cancelliere; ?-1236)
Summa de bono, leid. R. Wicki, Bern, 1985
GALFRIDAS IŠ V I N S A U F (Galfridus de Vino Salvo)
Poetria nova, in Faral 1924
G I L B E R T A S IŠ H O Y T (Gillebertus de Hoilandia; Gilbert de Hoyt; ? -

1172)
Sermones in Canticum Salomonis, PL 184
Gvidas I (Guido Abbas; Guigo I; „Grand Chartreuse" abatas; 1083-1136)

Annales ordinis Carthusiensis sive Consuetudines, PL 153 (krit. leid,
in Sources Chrétiennes 313, Paris: Éd. du Cerf, 1984)
HlLDEGARDA V O N B I N G E N (1098-1179)
Liber divinorum operum simplicis hominis, PL 197
HILDUINAS iš S A I N T D E N Y S (?-844)
Pseudodionisijo Aeropagiečio traktato Apie dieviškus vardus verti
mas į lotynų kalbą (ca. 823) in Dionysiaca, žr. Jonas Saracėnas
HONORIJUS AUGUSTODUNIETIS (Honorius Augustodunensis; Honorius

d'Autun)
Gemma animae, PL 172
Liber duodecim quaestionum, PL 172
HUKBALDAS IŠ S A I N T A M A N D O (Hugh de Saint Victor; ca. 840-ca. 930)

Musica enchiriadis, in Gerbert 1784 (ir PL 132)
229
H U G O N A S VIKTORIŠKIS (Hugh de Saint Victor; 7—1141)

De Scripturis et scriptoribus sacris praenotatiunculae, PL 175
De tribus diebus, PL 176 (kaip traktato Didascalicon VII knyga)
Didascaîicon de studio legendi, PL 176 (Eruditionis didascalicae libri
Septem; leid. C.H. Buttimer, Washington: The Catholic Univ. of
America, 1939)
In hierarchiam coelestem expositio, PL 175
Soliloquium de arrha animae, PL 176
IZIDORIUS SIVILIETIS (Isidorus Hispalensis arba Portugalensis; 560-636)

Entymologiarum sive originum libri XX, leid. W.M. Lindsay, Oxford:
Clarendon Press, 1911
Sententiarum libri très, PL 83
JEHUDA LEVIS (Jehudah Levi; 1070/75-?)

Liber Cosri, pirmasis vertimas i lotynų kalbą su paraleliu hebra
jišku tekstu, red. J. Buxtorf, Basel: Decker, 1660
JONAS DUNSAS ŠKOTAS (Johannes Duns Scotus; ca. 1265-1308)
Ordinatio I, leid. Commissione Scotistica, 1.1, Prol., d. 1-3, Città
del Vaticano: Tip. Poliglotta Vaticana, 1950
JONAS SARACĖNAS (Johannes Saracėnus; Ibn Dahut)
Pseudodionisijo Aeropagiečio (ca. 1160) traktato Apie dieviškus
vardus vertimas į lotynų kalbą, in Dionysiaca. Recueil donnant l'en
semble des traductions latines des ouvrages attribués au Denys de
l'Aréopage, 1.1, Bruges: Desclée de Brouwer, 1937
JONAS S O L S B E R I E T I S (Johannes Saresberiensis; John of Salisbury;
1110/20-1180)
Metalogicus, in Opera omnia, t. V, leid. J.A. Giles, Oxford: Parker, 1948
JONAS ŠKOTAS ERIUGENA (Johannes Scotus Eriugena; 800/15-ca. 870)
De divisione naturae libri quinque, PL 122 (I—III kn. krit. leid.; red.
LP. Sheldon-Williams ir L. Bieler, Dublin: The Dublin Inst, for Ad
vanced Studies, 1968,1972 ir 1981)
KASIODORAS, MARKAS AURELIJUS (Marcus Aurelius Cassiodorus; ca.
485-ca. 580)
De artibus et disciplinis liberalium litterarum (Institutionum Uber IT),
PL 70
K O N R A D A S IŠ H I R S A U (Konrad von Hirschau; ca. 1070-?)
Dialogus super auctores, leid. R.B.C. Huygens, Leiden: Brill, 1970
230
Bibliografija
LuLijus, R A I M O N D A S (Raimondus Lullus arba Raimundus Lulius;
katal. Ramon Liuli; 1235-1315)

Opera, Strasburg: Zetzner, 1598 (taip pat Opera latina, CC, Con-
tinuatio Mediaevalis, 32-39 ir 75-76)
MARSILIO, F I C I N O (1433-1499)
Sopra lo amore, leid. Rensi, Lanciano: Carabba, 1914

OTLOHAS I Š S A N T E M E R A M O (Othlonus arba Othlohus Frisingensis,
monachus S. Emmerammi; ca. 1010-1070)

Dialogus de tribus quaestionibus, PL 146
PSEUDODIONISIJAS AEROPAGIETIS (Pseudo Dionysius Aeropaghitus)

De coelesti hierarchia, in Dionysiaca. Recueil donnant l'ensemble des
traductions latines des ouvrages attribués au Denys de l'Aréopage, t.
II, Bruges: Desclée de Brouwer, 1937
De divinis nominibus, in Dionysiaca, op. cit. (žr. Jonas Saracėnas), 11
Theologia mistica, in Dionysiaca, op. cit., 1.1
RIČARDAS VIKTORIŠKIS (Richard de Saint Victor; ?-1173)

Benjamin major (De gratia contemplationis libri quinque), PL 196
ROBERTAS LINKOLNIŠKIS (Robertus Lincolniensis; Roberto Grosseteste;

1168/75-1253)
Commentaire sur les „Noms divins'', in Pouillon 1946, 319-322
(rankraštis Paryžiuje, Bibl. nat. lat. 1620,1 skyriaus transkripcija
išspausdinta Ruello 1959 priede)
Commentaire sur l'Hexaëmeron, in Pouillon 1946, 322-323 (krit.
leid., Hexaëmeron, leid. R.C. Dales and S. Gieben, London: Oxford
Univ. Press, 1982)
De luce, in Baur 1912
SUGERIJUS iš SAINT DENIS (1081-1151)

Liber de rebus in administratione sua gestis, PL 186 (leid, su lotynišku
tekstu ir paraleliu anglišku vertimu in Panofsky 1946)
TEODULFAS ORLEANIETIS (Teodulphe d'Orléans; ?-821)
Libri Carolini, PL 98
TEOFILIS (Teophilus)
Schedula diversarum artium, in lig 1874
Šv. TOMAS AKVINIETIS (122516-1274)

Opera omnia, iussu impensaque Leonis XIII p.m. édita, Roma:
Commissio Leonina, 1882-
231
De mixtione elementonim, in Opera omnia, t. XLIII, cura et studio

fratrum Praedicatorum, Roma: Ed. di S. Tommaso, 1976
De principis naturae adfratrem Sylvestrum, in Opera omnia, t. XLIII,
op. cit.
In duodecim libros Metaphysicorum Aristotelis expositio, red.
R. Spiazzi, Torino: Marietti, 1950
In librum beati Dionysii De divinis nominibus expositio, red. C. Pera,
Torino-Roma: Marietti, 1950
In octo libros Physicorum Aristotelis expositio, red. P.M. Maggiolo,
Torino-Roma: Marietti, 1954
Quaestiones disputatae de veritate, in Opera omnia, t. XXII, leid.
A. Dondaine, Roma: Ed. di S. Tommaso, 1970-1976
Quaestiones quodlibetales, red. R. Spiazzi, Torino-Roma: Marietti,
1949
Scriptum super librum Sententiarum Magistri Petri Lombardi, leid.
P. Mandonnet, M.F. Moos, 4 t., Paris: Lethielleux, 1929-1947
Sentencia libri de anima, leid. R.A. Gauthier, Opera omnia, t. XLV/1,
Roma-Paris: Commissio Leonina-Vrin, 1984
Summa contra Gentiles, in Opera omnia, t. XIII-XV, cura et studio
fratrum Praedicatorum, Roma, 1918-1930
Summa theologiae, in Opera omnia, t. VIII-XII, cura et studio frat
rum Praedicatorum, Roma, 1882-1906 (perspausdinta in 61., red.
P. Caramello, Torino-Roma: Marietti, 1948)
U L R I C H A S STRASBURGISKIS (7-1277)
Liber de summo bono II, tr. 3, c. 5, in Pouillon 1946, p. 327-328
VILHELMAS D U R A N D A S (Guillelmus Duranti Speculator; William
Durandus; ca. 1231-1296)

Rationale divinorum officiorum, Lione: Giunti, 1562
(Guillelmus de Alvernia ca. 1198-1249)

V I L H E L M A S IÔ A U V E R G N E
Tractatus de bono et malo, in Pouillon 1946, 315-319 (krit. leid. ir

red. J.R. O'Donnell, in Medieval Studies, 8, 1946 (De bono) ir 16,
1954 (De malo))
V I L H E L M A S IS C O N C H E S (Guillaume de Conche; ca. 1080-1145)

Dragmaticon (it. vert. Dialogo difilosofia, Piccard-Parra parengtas
tekstas (1943), in II divino e il megacosmo: Testi filosofici e scientifici
délia scuola di Chartres, red. E. Maccagnolo, Milano: Rusconi,
1980)
Glosae super Platonem, leid. E. Jeauneau, Paris: Vrin, 1965
232
Bibliografija
VILHELMAS OCKHAMAS (William of Ockham; ca. 1280-1348)

Quodlibeta septetu, in Opera Theologica, t. IX, leid. C. Wey, St. Bona
ventūre, N.Y.: St. Bonaventūre Univ., 1980
Scriptum in librum primum Sententiarum. Ordinatio, in Opera Theo
logica, t. I-IV, leid. G. Gal, S. Brown, F. Kelley, St. Bonaventūre,
N.Y.: St. Bonaventūre Univ., 1967-1979
VlLLARD D E HONNECOURT
Livre de portraiture, in Hahnloser 1935
V I N C E N T A S IŠ B E A U V A I S (ca. 1190-1264)
Speculum maius, 4 t. (I, naturale; II, doctrínale-, III, morale - spurio-;
IV, historíale), Douai, B. Bellen, 1624 (naujas fotografuotais leid.
Graz: Akademische Druck-Verlagsanstalt, 1965)
WlTELO ARBA V I T E L L I O N E (1220/30-?)
De perspectiva, in Baeumker 1908
B. Studijos
AA. VV.
Tozvards a Medieval Aesthetics, in Viator 6,1975
AA. VV.
Simboli e simbologia nelVAlto Medioevo (Spoleto, 1975, balandžio
3-9), Spoleto: Centro Italiano di Studi sull'Alto Medioevo, 1976
AA. VV.
L'érotismeau moyen age: Etudes presentes au IIP Colloque de l'Institut
d'études medievales, leid. B. Roy, Montreal: L' Aurore, 1977
AA. VV.
Sopra la volta del mondo. Onnipotenza e potenza assoluta di Dio tra
Medioevo e eta moderna, Bergamo: Lubrina, 1986
A L E S S I O , F.
„Per uno studio sull'ottica del Trecento", in Studi Medievali, s. 3,

2, p. 444-504 (perleista in La filosofía e le „artės mechanicae" nei
secólo XII. Per uno studio sull'ottica del Trecento, Spoleto: Centro
Italiano di Studi sull'Alto Medioevo, 1984), 1961
ANTONI, C, M A T T I O L I , R.
Cinquant'anni di vita intelletuale italiana, Napoli: Ed. Scientifiche

Italiane, 1950; 2-as leid. 1966
233
ASSUNTO, R.
La critica d'arte nel pensiero medioevale, Milano: Il Saggiatore, 1961

Die Theorie des Schönen im Mittelalter, Köln: DuMont, 1963
Ipotesi e pastille sull'estetica médiévale con alcuni rilievi su Dante
teorizzatore della poesia, Milano: Marzorati, 1975
A U E R B A C H , E.
„Figura", in Neue Dantenstudien, Istanbul Schriften 5, 1944 (it.

vert. Studi su Dante, Milano: Feltrinelli, 1963)
AZZARO, G.
Durando di Mende, Catania: Edigraf, 1968

BACHTIN, M.
L'opera di Rabelais e la cultura popolare, vertimas \ italu. kalba.,

Torino: Einaudi, 1979
BAEUMKER, C.
Witelo, ein Philosoph und Naturforscher des XIII Jahrhunderts,

Münster, 1908
BALTRUSAITIS, J .
Le Moyen Âge, Paris: Colin, 1955

Réveils et prodiges. Le gothique fantastique, Paris: Colin, 1960
BARISONE, E. (leid.)
John Mandeville, Viaggi, Milano: Il Saggiatore, 1982
BARON, R. ,
„L'estetique de Hugues de St. Victor", in Les études philosophiques, 3

B A T T I S T I , E.
Rinascimento e barocco, Torino: Einaudi, 1960

BAUR, L.
Die philosophischen Werke des Robert Grosseteste, Bischofs von Lin-

coln, Münster: Aschendorff sehe Verlagsbuchhandlung, 1912
BAYER, R.
Histoire de l'esthétique, Paris: Colin, 1961

B E C H M A N , R.
Les racines des cathédrales, Paris: Payot, 1981 (it. vert. Le radici délie
cattedrali, Casale Monferrato: Marietti, 1984)
BEONIO-BROCCHIERI FUMAGALLI, M.T.
Le enciclopedie dell'Occidente médiévale, Torino: Loescher, 1981

,,Più cose in cielo e in terra", in A A. VV. 1986,1986
234
Bibliografija
BETTONI, E.
Duns Scoto filosofo, Milano, Vita e pensiero, 1966

S. Bonaventura da Bagnoregio. Gli aspetti filosofici del suo pensiero,
Milano: Vita e pensiero, 1973
BIANCHINI, R. (red.)
Romanzi medievali d'amore e d'avventura, Roma: Casini, 1957
BIOLEZ, J.
St. Thomas et les Beaux-Arts, Louvain, 1896
BIONDOLILLO, F.
Breve storia del gusto e del pensiero estetico, Messina: Principato (cap.
II), 1924
BlZZARRI, R.
„Abbozzo di una estetica secondo i principi della Scolastica", in

Rivista Rosminiana, 32,1938.
BOLOGNA, C.
„Introduzione", Liber monstrorum - Libro delle mirabili difformita,

Milano: Bompiani, 1977
BORGESE, G.A.
„Sommario di storia della critica letteraria dal Medioevo ai nostri

giorni", in Yoetica dell'unita, Milano: Mondadori, 1952
BOSANQUET, B.
A History of Aesthetics, London: Swan Sonnenschein & Co. (cap.

IV), 1904
BULLONGHI, A.
„St. Thomas and Music", in Dominican Studies, 1951
BÜRBACH, H.J.
Studien zur Musikanschauung des Thomas von Aquin, Regensburg:

Bosse, 1966
CALLAHAN, L.
A Theory of Aesthetics according to the Principles of St. Thomas of

Aquino, Washington, 1927
CAMPORESI, P.
L'Europa dei vagabondi, Torino: Einaudi, 1973

II paese della fame, Bologna: II Mulino, 1978
235
CAPITANI, O. (red.)
Medioevo ereticale, Bologna: Il Mu lino, 1977
C A R R E C A , A., NAVONE, P.
Le proprietà degli animait Bestiario moralizzato di Gubbio, Libellus de

natura animalium, Genève: Costa & Nolan, 1983
CATTIN, G.
Storia délia musica, t.1: J/ medioevo, Torino: E.D.T., 1979
CAZENAVE, A.
„Pulchrum et formosum, notes sur le sentiment du beau au moyen

âge", in Philologie et histoire jusqu 'à 1610. Études sur la sensibilité au
e
moyen âge: Actes du 102 Congrès national des Sociétés Savants,
Limoges, 1977, Paris: Bibliothèque Nationale, 1979
CERVI, A.M.
Introduzione alVestetica neoplatonica, Roma: S.A.P.I., 1951
CHAILLEY, J.
Histoire musicale du moyen âge, Paris: Presses Univ., 1950
CHENU, M.-D.
„Imaginatio. Note de lexicographie philosophique", in Miscella-

nea Mercati, Roma, 1946
Introduction à l'étude de Saint Thomas d'Aquin, Paris: Vrin, 1950 (it.
vert. Firenze: Libreria Editrice Fiorentina, 1953)
COCCHIARA, G.
Il mondo alla rovescia, Torino: Einaudi, 1963
COHN, N.
The Pursuit of Millennium, London: Seeker, 1957 (it. vert. Ifanatici

delVapocalisse, Milano: Comunità, 1965)
Europe's Inner Demons, London: Heinemann, 1975
COMBARIEU, J.
Histoire de la musique, 6-as leid., Paris: Colin, 1938

COMPAGNON, A.
La seconde main, Paris: Seuil, 1979
COMPARETTI, D.
Virgilio nel Medioevo, 2-as leid., Firenze: La Nuova Italia, 1955
236
Bibliografija
COOMARASWAMY, A.K.
„Medieval Aesthetics. Dionysius the Pseudo-Areopagite and

Ulrich Engelberti of Strasburg", in Art Bulletin, 17,1935
„St. Thomas on Dionysius and Note Relation of Beauty to Truth",
in Art Bulletin, 20,1938
The Transformation of Nature in Art, 2-as leid., New York, 1956
CORTI, M.
Dante a un nuovo crocevia, Firenze: Societä Dantesca Italiana-

Librería Commissionaria Sansoni, 1981
CORVINO, F.
Bonaventura da Bagnoregio francescano e pensatore, Bari: Dédalo,

1980
COULIANO, LP.
Eros et magie a la Renaissance, Paris: Flammarion, 1984 (it. vert. Eros

e magia nel Rinascimento, Milano: II Saggiatore, 1987)
COUSSEMAKER, E.
Scriptorwm de música medii aevi nova series, 4 t , Paris: Durand et

Pedonne Mauriel, 1864-1876
CRANE, R.S. (leid.)
Critics and Criticism, Chicago: University of Chicago Press, 1952
CREUZER, G.F.
Symbolik und Mythologie der alten Völker, Leipzig: Leske, 1 9 1 9 -

23 (it. vert, in AA. VV., Dal símbolo al mito, Milano: Spirali,
1983)
CROCE, B.
Estética come scienza dell'espressione e lingüistica generale. Teoría e

storia, 10-as leid., Bari: Laterza, d. II: Storia, 1958
CURTIUS, E.R.
Europäische Literatur und lateinisches Mittelalter, Bern: Francke,

1948
CZAPIEWSKI, W .
Das Schöne bei Thomas von Aquin, Freiburg-Basel-Wien: Herder,

1964
DAL P R A , M.
Scoto Eriugena, Milano: Bocea, 1941; 2-as leid. 1951
237
D'ALVERNY, M.T.
e
„Le cosmos symbolique du XII siècle", in Archives d'histoire
doctrinale et littéraire du Moyen Âge, 20,1953
DAMERINI, A. (red.)
Boezio, Pensieri sulla música, Firenze: Fussi, 1949
D E B R U Y N E , E.
Études d'esthétique médiévale, 3 t., Brügge: De Tempel, 1946

L'esthétique du moyen âge, Louvain: Édition de l'Institut Supérieur
de Philosophie, 1947
D E C H A M P E A U X , G., S T E R C K X , S.
Introduction au monde des symboles, St. Léger Vauban: Zodiaque,

1972 (it. vert. I simboli del Medioevo, Milano: Jaca Book, 1981)
DE LUBAC, H.
Exégèse médiévale. Les quatre sens de l'Écriture, Paris: Aubier, 1 9 5 9 -

1964 (it. vert. Esegesi médiévale, Roma: Paoline, 1972, 2 t.)
DE MUNNYNCK, M.
,,1/esthétique de St. Thomas", in AA. VV., S. Tommaso d'Aquino,

Milano: Vita e Pensiero, 1923
D E T O N Q U É D E C , J.
Questions de cosmologie et de physique chez Aristote et St. Thomas,

Paris: Vrin, 1950
D E W U L F , M.
Études sur l'esthétique de St. Thomas, Louvain, 1896
D E Z U R K O , R.
„Alberti's Theory of Form and Function", in Art Bulletin, 38,1957

DUBY, G.
L'An Mil, Paris: Julliard, 1967 (it. vert. L'anno Mille, storia religiosa
e psicología collettiva, Torino: Einaudi, 1976)
Saint Bernard et l'art cistercien, Paris: Arts et Métiers Graphiques,
1976 (it. vert. San Bernardo e Varie cistercense, Torino: Einaudi, 1982)
DYROFF, A.
„Ober die Entwicklung und den Wert der Ästhetik des Thomas
von Aquin", in Archiv für systematischen Philosophie und Soziologie,
33, 1929
238
Bibliografija
Eco, U.
// problema estético in San Tommaso, Torino: Edizioni di Filosofía
(2-as pataisytas leidimas / / problema estético in Tommaso d'Aquino,
Milano: Bompiani, 1970), 1956
„Poetica ed estética in J. Joyce", in Rivista di estética, 2,1957
„Problemi di estética indiana", in Rivista di estética, 3, 1958 (taip
pat in Eco 1968)
„Storiografia médiévale e estética teórica", in Filosofía, 1961 (taip
pat in Eco 1968)
Le poetiche di Joyce, Milano: Bompiani, 1962
La definizione delVarte, Milano: Mursia, 1968
Semiótica e filosofía del linguaggio, Torino: Einaudi, 1984
„L'epistola XIII, l'allegorismo médiévale, il simbolismo moder-
no", in Sugli specchi e altri saggi, Milano: Bompiani, 1985
FAGGIN, G.
Meister Eckhart, Milano: Bocea, 1946

// pensiero di S. Agostino, Milano: Bocea, 1962
F A R A L , E.
e e
Les arts poétiques du XII et du XIII siècle. Recherches et documents sur
la technique littéraire du moyen âge, Paris: Champion, 1924 (naujas
fotografuotinis leid. Genève-Paris: Slatkine-Champion, 1982)
FEDERICI VESCOVINI, G.
Studi sulla prospettiva médiévale, Torino: Giappichelli, 1965
FESTUGIÈRE, A.-J.
La révélation d'Hermès Trismegiste, 31., Paris: Les Belles Lettres, 1983
FILORAMO, G.
L'attesa délia fine. Storia délia Gnosi, Bari: Laterza, 1983
FOCILLON, H.
Art d'Occident, Paris: Colin, 1947

L'an mil, Paris: Colin, 1952
FOUCAULT, M.
Les mots et les choses, Paris: Gallimard, 1966 (it. vert. Le parole e le
cose, Milano: Rizzoli, 1967)
F R A N C E S C H I N I , E.
„La Poética di Aristotele nel secólo XII", in Atti dell'Istituto Véneto,

1935
239
„Ricerche e studi su Aristotele nel Medioevo latino", in AA. VV.,

Aristotele, Milano: Vita e Pensiero, 1956
GARFAGNINI, G.C.
Cosmologie medievali, Torino: Loescher, 1978
GARIN, E.
Medioevo e rinascimento, Bari: Laterza, 1954
GERBERT, M.
De cantu et música sacra a prima ecclesiae aetate usque ad praesens

tempus, St. Blasien, 1774
Scriptores ecclesiastici de música sacra potissimum, 31., St. Blasien, 1784
GETTO, G.
„Poesía e teología nel Paradiso di Dante", in Aspetti della poesía di

Dante, Firenze: Sansoni, 1947
GHISALBERTI, A.
Guglielmo di Ockham, Milano: Vita e pensiero, 1972

Introduzione a Guglielmo di Ockham, Roma-Bari: Laterza, 1976
„Onnipotenza divina e contingenza del mondo in Guglielmo di
Ockham", in AA. VV. 1986
GHYKA, M.
Le nombre d'or. Rites et rythmes pythagoriciens dans le développement

de la civilization occidentale, 2 t., Paris: Gallimard, 1931
i
GILBERT, K., K U H N , H.
A History of Esthetics, Bloomington: Indiana Univ. Press (cap. V), 1954

GILBY, T.
Poetics Experience. An Introduction to Thomist Aesthetics, New York,

1934
GlLSON, E .
Dante et la philosophie, Paris: Vrin, 1939
Introduction à l'étude de Saint Augustin, Paris: Vrin, 1943a (it. vert.
Cásale Monferrato: Marietti)
b
La philosophie de Saint Bonaventure, Paris: Vrin, 1943
L'esprit de la philosophie médiévale, Paris: Vrin, 1944 (it. vert. Lo
spirito della filosofía médiévale, Brescia: Morcelliana, 1969)
Le thomisme, Paris: Vrin, 1949
Jean Duns Scot. Introduction à ses positions fondamentales, Paris:
a
Vrin, 1952
240
Bibliograjïja
e
La philosophie au moyen âge. Des origines patristiques à la fin du XIV
b
siècle, 2-as leid., Paris: Payot, 1952 (it. vert. La filosofla nelMedioevo
dalle origini patristiche alla fine del XIV secolo, Firenze: La Nuova
Italia, 1973)
Peinture et réalité, Paris: Vrin, 1958
Introduction aux arts du beau, Paris: Vrin, 1963
GLUNZ, H.H.
Die Literarasthetik des europäischen Mittelalters, Bochum-Langen-

dreer: Pöppinghaus, 1937
GREGORY, T.
Anima mundi, Firenze: Sansoni, 1955

Giovanni Scoto Eriugena. Tre studi, Firenze: Le Monnier, 1963
GUGLIELMINETTI, M. (leid.)
Jacopo da Sanseverino, Libro piecolo di Meraviglie, Milano: Serra e
Riva, 1985
G U I D U B A L D I , E.
Dal „De luce" di Roberto Grossatesta all'islamico „Libro della Scala".

Il problema déliefonti arabe una volta accettata la mediazione oxoniana,
Firenze: Olschki, 1978
G U I F F R E Y , J.
Inventaire de Jean de Berry, 2 t, Paris, 1894-1896
HAHNLOSER, H.R. (leid.)

Villard de Honnecourt. Kritische Gesamtausgabe des Bauhüttenbuches, ms.
fr. 19093 der Pariser Nationalbibliothek, Wien: Schroll, 1935
HALM, C. (leid.)
Rhetores latini minores, Leipzig: Teubner, 1863
HASKINS, C.
The Renaissance of the Twelfth Century, Cambridge, 1927 (it. vert.

Bologna: II Mulino, 1972)
HAUSER, A.
Sozialgeschichte der Kunst und Literatur, München: Beck, 1953 (it.

vert. Storia sociale delVarte, Torino: Einaudi, 1955; perspausdino
P.B.E., 1967)
HOLLANDER, R.
„Dante theologus-poeta", in Studies in Dante, Ravenna: Longo, 1980
16.-619
241
HOLMYARD, EJ.
Alchemy, Hardmondsworth: Penguin, 1957 (it. vert. Storia dell'al-

chimia, Firenze: Sansoni, 1959)
HOLT, E.G. (leid.)
A Documentary History of Art, 1.1: The Middle Ages and the Renais
sance, New York: Doubled ay Anchor Books, 1957
HUIZINGA, J.
Herfsttij der Middeleeuwen, Haarlem, 1919 (it. vert. Autunno del

Medioevo, Firenze: Sansoni, 1942, naujas leid. 1955)
ILG, A.
Quellenschriften für Kunstgeschichte, Wien, 1874
JAEGER, W.
Humanism and Theology, Milwaukee: Marquette Univ. Press, 1943

(it. vert. Umanesimo e teologia, Milano: Ed. délia Corsia dei Servi,
1958)
KAPPLER, C.
Monstres, démons et merveilles à la fin du Moyen Âge, Paris: Payot,

1980. (it. vert. Firenze: Sansoni, 1983)
Ko V A C H , F.J.
Die Ästhetik des Thomas von Aquin, Berlin, De Gruyter, 1961

„The Transcendentality of Beauty in Thomas Aquinas'', in Die
Metaphysik in Mittelalter. Ihr Ursprung und ihre Bedeutung, Berlin:
De Gruyter,1963, p. 389-392
„The Role of Nature in the Aesthetics of St. Thomas Aquinas", in
La filosofia delta natura net Medioevo, Milano: Vita e Pensiero,1966,
p. 502-508
„Divine and Human Beauty in Duns Scotus' Philosophy and The
ology ", in Deus et homo ad mentem I. Duns Scoti, Roma: Societas
Internationalis Scotistica, 1972, p. 445-459
LADNER, G.B.
„Medieval and Modern Understanding of Symbolism, a Com

parison", in Speculum, 54,1979
LECLERCQ, J.
„Le commentaire de Gilbert de Stanford sur le Cantique des Can

a
tiques", in Analecta Monastica, l série, Città del Vaticano: Libreria
Vaticana (Studia Anselmiana XX), 1948
242
Bibliografija
L'amour des lettres et le désir de Dieu, Paris: Les Éditions du Cerf,

1957 (it. vert. Cultura umanistica e desiderio di Dio, Firenze: Sansoni,
1983) „The Love of Beauty as a Means and an Expression of the
Love of Truth", in Mittellateinisches Jahrbuch, 16,1981
LE GOFF, J .
La civilization de l'Occident médiéval, Paris: Arthaud, 1964 (it. vert.

La civilta dell'Occidente médiévale, Firenze: Sansoni, 1969, ir Torino:
Einaudi, 1981)
I.
L O R ETI,
„Simbolica dei numeri nella ,Expositio Psalmorum' di Cassio-

doro", in Vetera Christianorum, 16,1979
LOVEJOY,A.O.
The Great Chain of Being, Cambridge (Mass.): Harvard Univ. Press,

1936 (it. vert. La grande catena dell'essere, Milano: Feltrinelli, 1966)
L U T Z , E.
„Die Ästhetik Bonaventuras", in Festgabe zum 60. Geburtstag Clem.

Baeumker, Münster, 1913
M A C C A G N O L O , E.
„Introduzione", in // divino e il megacosmo: Testi filosofici e scien-

tifici délia scuola di Chartres, Milano: Rusconi, 1980
M Â L E , E.
e
L'art religieux du XIII siècle, 7-as leid., Paris: Colin, 1931 L'art
e
religieux du XII siècle, 4-as leid., Paris: Colin, 1941
„Le portail de Senlis", in Arts et artistes du Moyen Âge, Paris: Colin,
1947
M A N D O N N E T , P.
„Chronologie des questions disputées de saint Thomas d'Aquin",

in Revue Thomiste, 23,1928
M A N F E R D I N I , T.
L'estetica religiosa in S. Agostino, Bologna: Zanichelli, 1969
MARC, A.
„Metaphysique du Beau", in Revue Thomiste, LIX, t. 51,1951

MARITAIN, J .
Art et Scolastique, Paris: Art Catholique, 1920 (it. vert. Brescia:

Morcelliana, 1980) Creative Intuition in Art and Poetry, New York,
1953 (it. vert. Brescia: Morcelliana, 1958)
243
MARMO, C.
„Ontologia e semántica nella lógica di Duns Scoto", in Annali di

discipline fllosoflche, 3, 1981-1982
MARROU, H.I.
Saint Augnstin et la fin de la culture antique, 4-as leid., Paris: Boccard,

1958 (it. vert. S. Agostino e la fine della cultura antica, Milano: Jaca
Book, 1987)
M A S S E R A , G.
Severino Boezio e la scienza armónica tra V antichita e il Medio Evo,

Parma: Studium Parmense, 1976
M C E V O Y , J.
„The Methaphysics of Light in the Middle Ages", in Philosophical

Studies, (Dublin) 26, 1979
MCINERNY,R.M.
The Logic of Analogy. An Interpretation of St. Thomas, The Hague:

M. Nijhoff, 1961
MCKEON, R.
„Rhetoric in the Middle Ages", „Poetry and Philosophy in the

Twelfth Century", in Crane 1952
M E N É N D E Z Y P E L A YO, M.
Historia de las ideas estéticas en España, Madrid: Perez Dubrull,

1
1883
M E Y V A E R T , P.
„The Authorship of the Libri Carolini. Observations Prompted by

a Recent Book", in Revue Benedictine, 89, 1979
MIELE, F.
Teoria e storia dell 'estética, Milano: Mursia, 1965
MINUTO, F.
„Preludi di una storia del bello in Ugo di San Vittore", in Aevum,

26,1952
M O N T A N O , R.
„ Estética medioevale", in Delta, nr. 1,1952

„Introduzione ad un'estetica del Medioevo", in Delta, nr. 5,1953
„L'estetica nel pensiero cristiano", in Grande Antología Filosófica,
t. V, Milano: Marzorati, 1954
244
Bibliografija
„L/estetica del Rinascimento e del Barocco", in Grande Antología

Filosófica, t. XI, Milano: Marzorati, 1964
M O R T E T , V.
Recueil de textes relatifs a l'histoire de I 'architecture, Paris: Picard, 1911-1929
MULLER, W.
Das Problem der Seelenschönheit im Mittelalter, Berlin, 1926
MUMFORD, L.
The Condition of Man, New York: Harcourt, 1944 (it. vert. La condi-
zione dell'uomo, Milano: Comunità, 1957)
M U R P H Y , J.J.
Rhetoric in the Middle A g e s , Berkeley-Los Angeles: California Univ.

Press, 1974 (it. vert., red. V. Licitra, Napoli: Liguori, 1983)
N A R D I , B.
Dante e la cultura médiévale, Bari: Laterza, 1942 (naujas leid. 1985)

„Studi di storia della filosofía medie vale ", in Antoni-Mattioli, I,
1950
NORDENFALK, C.
„L'enlurninure", in Le haut moyen âge, Skira, 1957
O B E R T E L L O , L.
„Motivi dell'estetica di Boezio", in Rivista di Estética 12,1967

„Introduzione", in Boezio Severino, La consolazione della filosofía.
Gli opuscoli teologici, Milano: Rusconi, 1979
P A N O F S K Y , E.
Idea. Ein Beitrag zur Begriffsgeschichte der kíteren Kunsttheorie, Leip-

zig-Berlin: Teubner, 1924 (it. vert. Idea. Contributo alla storia del-
Vestética, Firenze: La Nuova Italia, 1952)
Abbot Suger in the Abbey Church of St. Denis and Its Art Treasures.
Edited, translated and annotated, Princeton: Princeton Univ. Press,
1946, 2-as leid. 1973
Meaning in the Visual Arts, New York: Doubleday, 1955 (it. vert. II
significato nelle arti visive, Torino: Einaudi, 1962)
Gothic Architecture and Scholasticism, London: Thames, 1957
P A R É , G.
e
Les idées et les lettres au XIII siècle. Le „Roman de la Rose", Mont-
réal: Le Centre de Psychologie et de Pédagogie, 1947
245
P A R É , G., B R U N E T , O., T R E M B L A Y , P .
e
La renaissance du XII siècle. Les écoles et l'enseignement, Paris-Ot
tawa: Vrin-Inst. Études Médiévales, 1933
PÉPIN, J.
Mythe et allégorie. Les origines grecques et les contestations judéo-

chrétiennes, Paris: Montaigne, 1958
Dante et la tradition de l'allégorie, Montréal-Paris: Inst. d'Etudes
Médiévales-Vrin (Conférence Albert le Grand, Montréal, 1969),
1970
PHELAN, G.B.
„The Concept of Beauty in St. Thomas Aquinas'', in Selected Pa

pers, Toronto: Pont. Inst, of Med. Stud., 1967
PICCARD-PARRA, C.
Guillaume de Conches et le „Dragmaticon Philosophiae", disertacija,

Nogent-le-Rotrou: École Nat. des Chartres, 1943
P L È B E , A.
Estetica, Firenze: Sansoni, 1965

POUILLON, H.
„Le premier traité des propriétés transcendantales", in Revue

Néoscolastique de Philosophie, 41,1939
„La beauté, propriété transcendantale chez les Scolastiques (1220-
1270)", in Archives d'histoire doctrinale et littéraire du Moyen rhge,
15,1946
R A N D I , E.
7/ sovrano e l'orologiaio, Firenze: La Nu ova Italia, 1986
R A Y N A U D D E L A G E , G.
e
Alain de Lille, poète du XII siècle, Paris-Montréal, 1951
R É A U , L.
„L'influence de la forme sur l'iconographie de l'art médiéval"r*n
Formes de l'art, formes de l'esprit, Paris: P.U.F., 1951
Iconographie de l'art chrétienne. Introduction, Paris: Presses Univ.,
1955
R I C H E , P.
„Tresors et collections d'aristocrates layques carolingiens", in

Cahiers archéologiques, 22, 1972 (taip pat in Instruction et vie reli
gieuse dans le haut Moyen rhge, London: Variorum Reprints, 1981)
246
Bibliografija
RIEDL, Ce.
Grosseteste on Light, Milwaukee, 1942
RIEGL, A.
Spätrömische Kunstindustrie, Wien: Druck und Verlag der Österr.

Staatsdruckerei, 1901 (it. vert. Arte tardonomana, Torino: Einaudi,
1959)
RICCI, C.
„II simbolismo dionisiano deirestetica teológica", in Salesianum,

32,1970
RODRIGUEZ, M.T.
„ Aspectos de estética carolingia", in Revista portuguesa de filosofía,

2,1957
ROLAND-GOSSELIN, M.D.
„Peut-on parler d'intuition intellectuelle dans la philosophie

thomiste?", in Philosophia perennis, Regensburg: Habbel, 1930
Rossi, P.
„Introduzione", Roberto Grossatesta, Metafísica delta luce: Opu-
scoli filosofici e scientifici, Milano: Rusconi, 1986
ROSTAGNI, A.
„Sülle tracce di un'estetica deirintuizione presso gli antichi", in

Scritti minori. Aesthetica, Torino: Bottega d'Erasmo, 1955
R O U G E M O N T , D. D E
L'amour et l'Occident, Paris: Pion, 1939 (it. vert. L'amore e VOc

cidente, Milano: Rizzoli, 1977)
R U E L L O , F.
„La Divinorum nominum reseratio selon Robert Grosseteste et

Albert le Grand", in Archives d'histoire doctrinale et littéraire du
Moyen Âge, 34,1959
SAINTSBURY, G.
History of Criticism, London, 1902
SANTINELLO, G.
II pensiero estético di Niccolö Cusano, Padova: Liviana, 1958
SCHLOSSER-MAGNINO, J.
Die Kunstliteratur, Wien: Schroll , 1924 (it. vert. La letteratura

artística, Firenze: La Nu ova Italia, 1935)
247
SCHOLEM, G.
Zur Kabbala und ihrer Symbolik, Zürich: Rhein-Verlag, 1960 (it. vert.
La Kabbalah e il suo simbolismo, Torino: Einaudi, 1980)
Kabbalah, Jerusalem: Keter Publ. House, 1974 (it. vert. La Cabala,
Roma: Leid. Méditerranée, 1982)
SlMONELLI, M.
„Allegoria e simbolo dal Convivio alla Commedia sullo sfondo

della cultura bolognese", in AA. VV., Dante e Bologna ai tempi di
Dante, Bologna: Commissione per i testi di lingua, 1967
SIMSON, O. V O N
„Wirkungen des christlichen Piatonismus auf die Entstehung der

Gothik", in Koch, J. (leid.), Humanismus, Mystik und Kunst in der
Welt des Mittelalters, Leiden: Brill, 1953
The Gothic Cathedral, New York: Pantheon, 1956 (2-as pataisytas
leidimas 1962)
SINGER, C.
Studies in History and Method of Science, Oxford, 1917
SINGLETON, C.
Journey to Beatrice, Cambridge (Mass.): Harvard Univ. Press, 1958

(it. vert. Viaggio a Beatrice, Bologna: II Mulino)
SPAMER, A.
Texte aus der deutschen Mystik des XIV und XV Jahrhunderts, Jena, 1912
SPARGO, E.J.M.
The Category of Aesthetics in the Philosophy of St. Bonaventure,
Louvain-Paderborn: Nauvelaerts-Schöningh, 1953
SVOBODA, K.
L'esthétique de St. Augustin et ses sources, Paris-Brno: Les Belles

Lettres, 1927
T A T A R K I E W I C Z , L.
Storia dell'estetica, t. II: Uestetica médiévale , it. vert., red. G.

Cavaglià, Torino: Einaudi, 1979
TAYLOR, F.H.
The Taste of Angels, A History of Collecting from Ramses to Napoleon,

Boston: Little-Bowne & Co., 1954 (it. vert. Artisti, principi e
mercanti, Torino: Einaudi, 1954)
248
Bibliografija
TAYLOR, H.O.
The Medieval Mind. A History of the Development of Thought and

Emotion in the Middle Ages, 2 t , 2-as leid., London, 1925
TEA, E.
„Witelo, prospettico del XIII secolo", in U arte, 30, 1927
T H O R N D I K E , L.
A History of Magic and Experimental Science, 8 t , New York: Co

lumbia Univ. Press, 1923
T O D O R O V , T.
Theorie du symbole, Paris: Seuil, 1977 (it. vert. Teorie del simbolo,
Milano: Garzanti, 1984)
Symbolisme et interpretation, Paris: Seuil, 1978 (it. vert. Simbolismo
e interpretazione, Napoli: Guida, 1986)
T S C H O L L , J.
Gott und das Schöne beim Hl. Augustinus, Heverlee-Leuven: Au-

gustijns Historisch Instituut, 1967
V A N N I R O V I G H I , S.
Introduzione a Tommaso d'Aquino, 2-as leidimas su papildyta bib

liografija, Roma-Bari: Laterza, 1981
VASOLI, C. (red.)
U pensiero medievale. Orientamenti bibliografici, Bari: Laterza, 1971
VOSSLER, K.
Die gottliche Komödie, Heidelberg, 1906 (it. vert. La divina Com-

media, Bari: Laterza, 1983)
WAGNER, D.L.
The Seven Liberal Arts in the Middle Ages, Bloomington: Indiana

Univ. Press, 1983
W A L L A C H , L.
„Philological and Historical Evidence Disproving Theodulph of

Orleans Alleged Authorship", in Diplomatic Studies in Latin and
Greek Documents from the Carolingian Age, Ithaca-London: Cornell
Univ. Press, 1977
YATES, F.
Giordano Bruno and the Hermetic Tradition, London: Routledge,

1964 (it. vert. Giordano Bruno e la tradizione ermetica, 3-as leid., Bari:
Laterza, 1981)
249
ZACANELLI, G.
„La Terra Santa e i miti deirAsia", in AA. VV., Storici e viaggiatori

italiani, VOriente, Milano: Electa, 1985
ZAMBÓN, F.
„Introduzione", 7/ Bestiario di Cambridge, Milano: F.M. Ricci, 1974

(red.) II Fisiólogo, Milano: Adelphi, 1975
ZIMMERMANN, R.
Geschichte der Ästhetik als philosophische Wissenschaft, Wien, 1858
ZUMTHOR, P.
Essai de poétique médiévale, Paris: Seuil, 1972 (it. vert. Semiología e

poética médiévale, Milano: Feltrinelli, 1973)
Langue, texte, énigme, Paris: Seuil, 1975
La masque et la lumière. La poétique des grands rhétoriqueurs, Paris:
Seuil, 1978
Parler du Moyen Âge, Paris: Minuit, 1980 (it. vert. Leggere il medio
evo, Bologna: Il Mu lino, 1981)
250
S L 0 1 4 . L e i d y k l a „ B a l t o s l a n k o s " . M ė s i n i ų g. 4 , 2 0 0 1 V i l n i u s
S p a u s d i n o A B „ V i l s p a " , V i r š u l i š k i ų sk. 8 0 , 2 0 5 6 V i l n i u s .
Užsakymas 619
Šioje reikšmingoje ir gyvai parašytoje garsaus italų ra
šytojo ir filosofo Umberto Eco knygoje nagrinėjamos
pagrindinės viduramžių Lotyniškos civilizacijos teo
rijos ir problemos. Eco ėmėsi tirti teoriją ir meno kūri
mo praktikos ryšius viduramžių kultūroje, lygino ir
supriešino teologiją ir mokslą, poeziją ir misticizmą,
sukūrė labai originalią sintezę tokių sričių, į kurias pa
prastai žvelgiama kaip į atskiras.
Viduramžiai - tai tokia civilizacija, kai viešai rodomas

žiaurumo, gašlumo, piktadarystės spektaklis ir tuo pat
metu pamaldžiai laikomasi ritualų, tvirtai tikima Dievu,
Jo dovanomis bei bausmėmis, siekiama dorovės idealų,
kuriems taip lengvai ir atvirai nusižengiama -
rašoma knygoje.
A L K - serija verstinių knygų, kurias leidžia įvairios

leidyklos, remiant Atviros Lietuvos fondui. Serijos
tikslas - supažindinti skaitytojus su dvidešimto am
žiaus humanitarinių ir socialinių mokslų pagrindais.
A T V I R O S L I E T U V O S K N Y G A
ISSN 1392-1673
ISBN 9986-813-65-4

Eco Umberto Menas Ir Grožis Viduramžių Estetikoje 1997 PDF

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Eco Umberto Menas Ir Grožis Viduramžių Estetikoje 1997 PDF

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

U M B E R T O E C O

Iš italų kalbos vertė

© R.C.S. Libri & G r a n d i O p e r e S.p.A. Milan, 1 9 8 7

Pirmasis šio teksto v a r i a n t a s p a s i r o d ė kaip Sviluppo dell'estetica medievalt

žiūrio, tikimės, kad tolesni knygos skyriai ištaisys šį klaidingą

š i ų d i e n ų tebesiaiškina logikai, dar nereiškia, k a d Boecijus

1. Viduramžių žmogaus estetiniai interesai

D a u g u m ą savo estetinių problemų viduramžiai paveldėjo

estetinėje pajautoje s l y p ė j o atviras d o m ė j i m a s i s j u t i m i n e

Kalbėdami apie grožį scholastai turėjo omenyje, kad tai Dievo

Tačiau šie teiginiai jokiu b ū d u neturėtų apriboti m ū s ų

tvirtai grįstas jutiminiais potyriais. T e o r i n ė s s i s t e m o s ieš­

p a v e i k s l u s , k i l i m u s ( G u i g o , Annales, PL 153, kol. 655 t t ) .

N e g a l i m a nepastebėti, k a d nepaisant pykčio ir p l ū d i m o s i

N e j a u g i šie turtai n e b u v o čia s u k a u p t i tik t a m , k a d m a ­

Čia svarstomos ne pačios estetinės ypatybės, o veikiau

Beje, vienuolynuose, kur broliai kartu skaito [liturgines va­

Ballade des dames du temps jadis: „ M a i s oū s o n t le n e i g ę s

* Bet kurgi d i n g o pernykštis sniegas? ( p r a n c ; ši ir kitos knygoje ž v a i g ž d u t e

Dictes moy ou, n 'en quel pays,

(Cit. iš E.R. C u r t i u s , European Literature and Latin Middle Ages,

Iš tiesų matai, kad kieno nors skruostai tiesiog trykšta dai­

O kai šio grožio spindesys su kaupu pripildo visas širdies

T a i g i p a l i e k a n t n u o š a l y specifines diskusijas apie grožį

k i e k v i e n o „juodos, b e t d a i l i o s " (nigra sedformosa) mergelės

Pulchra sunt enim ubera, quae paululum supereminent, et tument

Iš tiesų gražios yra tos krūtys, kurios truputį pakeltos ir ne

* Šiuolaikinėje m e d ie vis tiko je d a ž n i a u s i a i v a r t o j a m a s p r a n c ū z i š k a s šio

Haec igitur tam nova quam antiquaornamentoruni discrimina ex ipsa

Unde, cum ex dilectione decoris domus Dei aliąuando multicolor,

D a u g ką galima išskirti šiame tekste: viena vertus, pa­

1. Estetinė visatos vizija

V i d u r a m ž i ų autoriai n u o l a t kalbėjo a p i e v i s o s b ū t i e s grožį.

i š v a d i n ę dalį (su k u r i a šie n e i š s a m u s k o m e n t a r a i v i d u r ­

Iš tikrųjų šis mūsų pasaulis, prisipildydamas mirtingų ir ne­

O s a v o traktate De natūra deorum Ciceronas pakartojo:

Supersubstantiale vero pulchrum pulchritudo ąuidem diciturprop-

O Antbūtybinė Grožybė vadinama grožiu dėl to grožio, kurį Ji

viską savo grožiu nuspalvinančiais spindulių spiečiais, Ji vi­

Cum inspexeris decorem et magnificentiam universi... invenies...

Kai apmąstai visatos grožį bei didingumą... tau pasirodys...,

* P a g a l 1 9 9 4 m. išleistą rusišką v e r t i m ą (kartu su originalo tekstu), tai b ū t ų

Idem est in ea (substantia) ėjus bonitas et ėjus pulchritudo... penės

Substancijoje sutampa jos gerumas ir jos grožis... daikto grožis

2. Transcendentalios. Filipas Kancleris

* It. principu.. increati ed eterni - nesutverti ir amžinieji principai, t.y. tokie,

Filipas, a r a b ų įkvėptas, išplėtojo teoriją a p i e t r a n s c e n d e n -

* Gėris-ir būtis y r a [ t a r p u s a v y ] sukeičiami... vis dėlto gėris p r a n o k s t a būtį

Ši diskusija labai svarbi, n e s p a r o d o , k a d t a m tikru kritiniu

Bonum autem et bonitas non divisibiliter dicitur ad unum omnia

Tai, kas gera, ir gėris nėra išskiriami vienoje juos apimančioje

Pulchrum autem et pulchritudo non sunt dividendą in causa quae

Tai, kas gražu, ir grožis nėra išskirtini priežastyje, kuri visa į

* N u m e r a c i j a p a t e i k i a m a p a g a l graikišką-rusišką Pseudodionisijo teksto

4 . Vilhelmas iš Auvergne ir Robertas Linkolniškis

Si igitur omnia communiter bonum pulchrum „appetunt", idem est

Bonum enim dicitur Deus secundum quod omnia adducit in esse et

Mat Dievas vadinamas geru, kadangi visa kam suteikia būtį

G ė r i s įvardija D i e v ą todėl, k a d J i s y r a e g z i s t e n c i j o s šal­

5. „Summa fratris Alexandri" ir šventasis Bonaventūras

Nū7ii pulchrum dicit dispositionem boni secundum quod est pla-

o m e n y substancinis g y v e n i m o principas, Aristotelio forma.

* Atvirais žodžiais (lot. paž.).

tvirtai grįstas jutiminiais potyriais. T e o r i n ė s s i s t e m o s ieš

N e j a u g i šie turtai n e b u v o čia s u k a u p t i tik t a m , k a d m a

Beje, vienuolynuose, kur broliai kartu skaito [liturgines va

Iš tiesų matai, kad kieno nors skruostai tiesiog trykšta dai

D a u g ką galima išskirti šiame tekste: viena vertus, pa

i š v a d i n ę dalį (su k u r i a šie n e i š s a m u s k o m e n t a r a i v i d u r

Iš tikrųjų šis mūsų pasaulis, prisipildydamas mirtingų ir ne

viską savo grožiu nuspalvinančiais spindulių spiečiais, Ji vi

G ė r i s įvardija D i e v ą todėl, k a d J i s y r a e g z i s t e n c i j o s šal

Universalioji grožio esmė glūdi formos spindesyje, kylančia

Konsonansas, valdantis muzikines moduliacijas, negali atsi

Pasaulio papuošimas yra visa tai, kas regima atskiruose ele

T a i y r a ornatus k a i p t v a r k a ir collectio creatuarum.*

Be šios natūralistinės kosmologijos, dvyliktajame šimt

pirminės kokybės, keturi svarbiausi vėjai, keturios kuno pa

ko, kas nereikalinga, k a i p b u v o aiškinęs Plinijus J a u n e s n y

meistrus) tyrinėjimai r o d o , k a d visi signa lapidaria, t.y. a s

valstiečiai a t r o d o n e l y g š o k t ų ratu. K a r t a i s į r ė m i n t o s fi

[šviesa] yra graži pati savaime, „kadangi jos prigimtis pa

Taigi kūniškumas yra arba pati šviesa, arba vadinamoji veiks

g a l i m a nagrinėti trimis aspektais. K a i p lux ji laikytina švie

Per mirusiųjų prisikėlimą atgimusiuose žmonių kūnuo

d i d a k t i n i a m s p a m o k y m a m s , kurie, atrodo, tapo tokie arti