Aleksandras Þarskus

RËDOS KNYGA
baltø kalendorinës ðventës

KAUNAS
2009
1
UDK 398.3(474.5)
Ža64

Mūsų santykis su protėvių kultūra, – kaip mes ją suvo-

kiame ir kiek dar mums aktualios senosios šventės, jų pa-
pročiai, ritualai bei dainos, – priklauso nuo prasmių su-
vokimo. Nors knygoje rasime daug senųjų papročių, tačiau
autoriaus rūpestis yra klausimas kodėl – t. y. pagrindinis
dėmesys skiriamas papročių ir apeigų prasmėms. Jų ieško-
ma žvelgiant į protėvių šventes, kaip į vientisą senolių
pasaulėvoką išreiškiančią universaliąją tvarką – virsmo
dėsningumams paklūstančią Būties Rėdą. Rėdos knyga
yra dėsninga ir tiesioginė Virsm knygos tąsa. Abi knygas
vienija esminė baltų kultūros ašis – virsmo sąvoka.

ISBN 978-609-408-033-3

Redagavo ir maketavo Rasa Ambraziejienė

Iliustracijos Gintvilės Giedraitienės
Viršelis Rasos Ambraziejienės ir Gintvilės Giedraitienės

© Aleksandras Žarskus

2
 TURINYS

 ................................................................ 7

 



Forma ir esa ................................................................... 11
Didieji þmogaus gyvenimo virsmai .................................... 22
Bendroji virsmo eiga ........................................................ 25
Esmës ir formos virsmai .................................................. 30
Ypatingieji virsmo dësningumai ......................................... 33
Virsmas ir gyvenimo kokybë ...................................... 33
Virsmai yra negráþtami ............................................... 34
Grasa virsme ............................................................. 35
Virsmai ir pastovûs gyvenimo tarpsniai ............................. 36
Virsmas kasdienybëje ....................................................... 37

 

   
  
Senøjø paproèiø kilmë ...................................................... 47
Simbolinë paproèiø prasmë ............................................... 50
Esmës ir formos ryðys ..................................................... 51
Pasikartojantis senø formø suirimas .................................. 55
Virsmas – senøjø ðvenèiø pagrindas ................................. 56
Kalendorinës ðventës ir þmogaus amþius .......................... 57
Rëdos Ratas .................................................................... 58
Kalendoriniø ðvenèiø ðventumo lygiai ................................ 62

 


KALËDØ VIRSMAS ..................................................... 69
Pavadinimø Kûèios ir Kalëdos prasmë ............................ 70
Ávedimas á virsmà: susitaikymas ir atleidimas .................... 74
Virsmo grasa ir apsauga nuo blogio .................................. 75

3
Budëjimas ........................................................................ 77
Nulinis taðkas. Vyda ir kalëdiniai linkëjimai ....................... 78
Nauja pradþia. Ateities spëjimai ir burtai ........................... 82
Gyvybës vanduo ir tyla .................................................... 83
Senos formos naikinimas .................................................. 86
Apeigos su ðiaudais .................................................... 86
Blukio vilkimas ........................................................... 87
Grûdø barstymas ....................................................... 89
Þadinimas ........................................................................ 90
Gyvuliø, bièiø, paukðèiø ir þvëriø Kûèios ........................... 91
Mirusiøjø prisiminimas ...................................................... 93
Kalëdø ir Kristaus gimimo ðventës ryðys .......................... 94
ADVENTAS ................................................................... 96
KÛÈIOS ........................................................................ 100
KALËDOS .................................................................... 105
NAUJI METAI IR TRYS KARALIAI ........................... 110
Priedai þiemos virsmui ..................................................... 112
Advento vainikas ....................................................... 112
Namø papuoðalai ið ðiaudeliø ...................................... 112
Kûèiø valgiai ............................................................. 113
Dainos ...................................................................... 114
Kalëdø nakties burtai ir spëjimai ................................. 117
Kalëdø nakties sakmës ............................................... 119

 


  
UÞGAVËNËS ................................................................ 125
Uþgavëniø ir gavënios ryðys ............................................ 126
Kaukës ir persirengëliai ................................................... 129
Uþgavënës ir gimimas. Martaujanèiø raginimas ................. 132
Uþgavëniø veikëjai ........................................................... 136
Morë ir Gavënas ....................................................... 136
Laðininis ir Kanapinis ................................................ 138
Vëþinimasis ir laistymasis vandeniu. Þadinimas ................. 140
Ateities spëjimai .............................................................. 143

4
Valgiai ............................................................................ 144
PELENØ DIENA .......................................................... 145
VELYKOS .................................................................... 147
Verbø sekmadienis .......................................................... 147
Didysis ketvirtadienis ....................................................... 151
Didysis penktadienis ........................................................ 152
Didysis ðeðtadienis .......................................................... 153
Marguèiai ....................................................................... 155
Velykø naktis ................................................................... 157
Velykø rytas .................................................................... 159
Velykiniai paproèiai ir þaidimai .......................................... 161
Priedai pavasario virsmui ................................................. 165
Uþgavëniø kaukiø pavyzdþiai ...................................... 165
Tradicinës Vilniaus verbos ..................................... 167
Marguèiø raðtai ..................................................... 168
Dainos ...................................................................... 172

 

    
Rasos ðventës prasmë pavadinimuose .............................. 177
Rasa ar Joninës ......................................................... 178
Rasa ir Kalëdos ........................................................ 178
Rasa ......................................................................... 180
Kupolë ..................................................................... 183
Kreðë(s) ................................................................... 185
Kupoliavimas .................................................................. 188
Kupolë, marti ir martavimas....................................... 191
Rasos ðventës vainikai .............................................. 194
Vasarvidþio naktis ............................................................ 196
Lauþai ir ugnys .......................................................... 196
Ugnies ir vainikø plukdymas ....................................... 198
Skaista ir þmogus ....................................................... 199
Paparèio þiedas ......................................................... 203
Paparèio þiedas ir savæs atradimas ............................. 210
Vasarvidþio nakties grasa ir chaosas ........................... 211

5
Saulës sutikimas .............................................................. 214
Priedai vasaros virsmui .................................................... 216
Svarbiausios Rasos ðventës apeigos ir paproèiai ......... 216
Þoliavimas ir vainikø pynimas (N. Marcinkevièienës) . 217
Dainos ..................................................................... 221
Grafo K. Kyburgo pasakojimas apie Rasos ðventæ ..... 224
Sakmës ir pasakojimai apie paparèio þiedà ................. 224

 


Þmogus ir þvakë (A. Þiupsnytës) .................................... 235
Rudens virsmo liûdesys ir ilgesys ..................................... 236
Ilgiø ir Vëliniø ryðys ........................................................ 239
Ilgës ............................................................................... 247
Vëliniø paproèiai.............................................................. 250
Vëliniø vaiðës ir valgiai .............................................. 250
Vëliø lankymasis ........................................................ 252
Maldos uþ vëles ......................................................... 253
Vëliniø iðmalda .......................................................... 254
Vëliniø lauþai ir þvakës .............................................. 256
Vëliniø ryðys su krikðèionybe ........................................... 256
Priedai rudens virsmui ..................................................... 258
Patarlës apie mirtá ir gyvenimà ................................... 258
Máslës ....................................................................... 258
Dainos ...................................................................... 259
Apie atgailaujanèias vëles ........................................... 261
Dvasregiai apie vëles ................................................. 262
Dar vienas þvilgsnis á Vëlines (R. Jurkuvienës) ......... 264

 ! "!  .......................................................... 273

Literatûros sàraðas .......................................................... 276

6
 PRATARMË
Mûsø santykis su protëviø kultûra – tai, kaip mes jà su-
vokiame ir kiek dar mums aktualios senosios ðventës, jø pa-
proèiai, ritualai bei dainos – priklauso nuo to, kiek mes pa-
jëgûs suvokti jø prasmæ. Nors knygoje rasime apraðyta daug
senøjø paproèiø, taèiau jos aðis yra klausimas kodël, t. y. pa-
grindinis dëmesys skiriamas paproèiø ir apeigø prasmëms. Jø
ieðkoma þvelgiant á protëviø ðventes kaip á vientisà, senoliø
pasaulëvokà iðreiðkianèià universaliàjà tvarkà – virsmo dës-
ningumams paklûstanèià Bûties Rëdà. Tai ir lëmë ðios knygos
sandarà bei jos turiná.
„Rëdos knyga“ idëjine prasme yra tæsinys „Virsmø knygos“
(Patackas A., Þarskus A. „Virsmø knyga“ – Kaunas, 2002),
kurios idëjos, pagrindinës sàvokos ir struktûra gimë dar soviet-
meèio pogrindyje bei Sàjûdþio metais. „Rëdos knyga“ yra dës-
ninga ir tiesioginë „Virsmø knygos“ tàsa. Abi knygas neatsieja-
mai vienija esminë baltø kultûros aðis – virsmo sàvoka.
Ðios knygos skiriasi tik tuo, kad „Virsmø knyga“ apraðo
didþiuosius þmogaus gyvenimo virsmus – gimimà, vestuves ir
mirtá, o „Rëdos knyga“ skirta pagrindinëms baltø kalendorinëms
ðventëms, kurios, kaip þinia, yra atremtos á augalo pasaulá.
Gamtos ir gyvybiniø galiø virsmai, atsikartojantys visose pa-
grindinëse kalendorinëse ðventëse, simboliðkai iðreiðkia ir
savotiðkai atkartoja didþiuosius þmogaus gyvenimo virsmus.
Dël abiejø knygø bendrumo ir jas vienijanèios virsmo sà-
vokos dalis medþiagos neiðvengiamai pasikartoja ir Virsmø,
ir Rëdos knygose. Tai bûtina, kad ir „Rëdos knyga“ bûtø struk-
tûriðkai iðbaigta.
P.S. Tekste naudotasi Algirdo Patacko studijos „Rasa“
(pirmà kartà spausdinta pogrindþio leidinyje „Ethos“, 1984,
p. 56) idëjomis.

7
8
 I dalis

APIE VIRSMUS
9
10
 FORMA IR ESA
Tyrinëjant ir gilinantis á senuosius paproèius iðkilo du tar-
pusavyje susijæ klausimai:
1. Kokiu bûdu ar ið kur atsirado paproèiai, kuriuose slypi
tokia svaiginanti dorinë gelmë?
2. Kodël senieji paproèiai palaipsniui prarado savo gelmæ
ir pamaþu visai iðnyko?
Ypaè rûpëjo rasti atsakymà á pirmàjá klausimà. Juk tai, kà
atradome studijuodami senuosius paproèius, griovë vyraujan-
èià ðiuolaikinæ mokslinæ pasaulëþiûrà, evoliucijos teorijà, – kad
viskas vystosi nuo paprasto, nuo primityvaus á sudëtingumà, á
vis aukðtyn kylantá progresà, o ten, senovëje galëjo bûti tik
kaþkas labai primityvaus. Tuo tarpu atradimai, padaryti be
iðankstiniø ásitikinimø studijuojant senuosius paproèius, rodë
prieðingai, – kad ðviesa yra pradþioje, ir kuo arèiau naujøjø
bei moderniøjø laikø, tuo daugiau tamsos, pasimetimo ir de-
strukcijos.
Senøjø paproèiø irimas, jø destrukcija, pastebëta ir apraðy-
ta visuose virsmuose, yra tokia akivaizdi, jog ji atrodë savaime
suprantama. Klausimas, ar senøjø paproèiø lëkðtëjimas prieð-
tarauja evoliucijos teorijai, netgi nebuvo keltas. Tik nuolat kir-
bëjo mintis: kaip ir kokiu bûdu senieji paproèiai atsirado? Ir
tik dabar pilnai suvokëme, kad atradimai, suraðyti „Virsmø
knygoje“, prieðtarauja vyraujanèiai pasaulëþiûrai.
„Virsmø knygoje“ iðdëstyta teorija yra paremta surinkta
tautosakine medþiaga. Taèiau kaþko trûko, kad bûtø galima
atsakyti á pirmàjá klausimà. Evoliucijos – progreso teorija taip
pat yra pagrásta faktais ir gana akivaizdi. Tad kuri ið jø teisin-
ga? O gal jos, kaip forma ir esmë, apie kuriø santyká daug
raðyta „Virsmø knygoje“, tarpusavyje sàveikaudamos nuolat
viena kità papildo?

11
 Istorijos ratas sukasi vis greièiau. Esame liudininkai
didþiuliø pasikeitimø, ávykusiø mûsø gyvenime per pastaruo-
sius 50 metø. Akivaizdus yra mokslinis-techninis þmonijos
progresas, t. y. pasiekimai formos srityje, taèiau ne maþiau
akivaizdûs yra praradimai esmës, kitaip sakant, doros ir re-
ligijos srityse.
Atrandame prarasdami. Laimime pralaimëdami. Progre-
suojame regresuodami. Vystydamiesi, individualëdami iðsi-
vienijame. Atsiskirdami susijungiame. Vienydamiesi iðsiski-
riame. Taèiau palyginti mûsø laimëjimus ir pralaimëjimus,
atradimus ir praradimus yra sunku, nes tai labai skirtingi
dalykai, kurie matuojami nesulyginamais matais. Argi galima
lyginti formà su esme?
Evoliucijos teorijai prieðinga kryptis akivaizdþiai matoma
ir kitose þmogaus veiklos srityse, ypaè mene bei religijoje.
Tai, kas religijoje vadinama sekuliarizacija arba pasaulëjimu,
yra tas pats destruktyvus vyksmas, pasireiðkiantis ne tik re-
ligijoje, bet visose þmogaus veiklos srityse. „Virsmø knygoje“
jis parodytas kaip faktas ir apraðytas iliustruojant konkreèiais
paproèiø seklëjimo pavyzdþiais. Nesigilinant á jo ðaknis ir at-
siradimà, ðis vyksmas atrodo kaip natûralus, savaiminis nu-
tolimas nuo iðtakø, vis stiprëjant, individualëjant asmenybei.
Tuo paèiu vis daugëja formos apraiðkø, kurios vis labiau priden-
gia nenumaldomai „nutolstanèià“ esmæ.
„Virsmø knygoje“ apraðytas paproèiø seklëjimas aiðkina-
mas per esmës ir formos sàveikà. Taèiau tai tëra teoriniai pa-
svarstymai, kuriems trûksta árodymø ar pagrindimo, vadinamø
moksliniais.
Per paskutiniuosius du deðimtmeèius kvantinë fizika tarsi
ið naujo gimë, o joje ávykæ pasikeitimai „Virsmø knygoje“
apraðytàjà esmës ir formos sàveikà bei paproèiø seklëjimà
ágalina pagrásti rimtai ir moksliðkai. Beveik ðimto metø prireikë,
kol fizikai iðdráso priimti kvantinës teorijos teiginius.

12
Prisiminkime, kad praëjo 200 metø, kol N. Koperniko atras-
tasis heliocentrinis pasaulio modelis (saulë yra pasaulio cent-
ras) buvo pripaþintas. Geocentrinis modelis (þemë yra pa-
saulio centras) yra akivaizdesnis. Taip ir dabar: klasikinë fi-
zika yra akivaizdesnë uþ kvantinæ.
Padëtis pasikeitë tik visai neseniai, kai eksperimentai
patvirtino neáprastø bûsenø egzistavimà ir mokslininkai ðias
neáprastas bûsenas, – supainiotas, neatskiriamas, super-
pozicines, o sakant „Virsmø knygos“ sàvokomis – esmines,
– pradëjo taikyti techninëje árangoje. Nebëra prasmës ginèy-
tis, egzistuoja neatskiriamos bûsenos ar ne, kuomet jos jau
veikia techniniuose árenginiuose.
Reikia pastebëti, kad sàvoka kvantinis daþnai tik trukdo
giliau suvokti kvantinæ teorijà. Sàvokà kvantas ávedë M. Plan-
kas (Max Planck), kuris teigë, kad perëjimai tarp tam tikrø
bûsenø vyksta ne tolygiai, bet porcijomis arba energijos kvan-
tais. Ðiuolaikinë kvantinë teorija kalba ne tik apie energinës
apykaitos diskretiðkumà ar bangos-dalelës dualizmà. Dabar
kvantinë teorija tyrinëja ryðius tarp dalies ir visumos, energijos
ir informacijos apykaità bei perëjimus (virsmus) ið kvanti-
nio arba neiðreikðtojo, nematomojo pasaulio á klasikiná
arba iðreikðtàjá, regimàjá pasaulá ir atvirkðèiai.
Ðios „virðgamtinës“, mistinës arba magiðkos bûsenos pa-
vadintos entangled states, paþodþiui iðvertus – supainiotos
bûsenos. Lietuviðkai galima sakyti ir taip: vieningosios ar
vienovës bûsenos. Jos tiek supainiotos, kad viskas tampa
nebeatskiriama, tarsi viìna. Ði bûsena maþdaug atitinka tai,
kas „Virsmø knygoje“ buvo vadinta esâ arba esmë.
Su kvantinio supainiojimo bûsena neatsiejamai susieta
dekoherencijos sàvoka. Dekoherencija (lot. de + cohae-
rentia = ið + ‘susijæs’, ‘esàs sàryðyje’) – tai procesas, kai
sistemai sàveikaujant su aplinka paþeidþiama kvantinio supai-
niojimo bûsena. Dekoherencijos metu maþëja kvantinis su-

13
painiojimas, iðyra visiðka vienovë ir iðnyksta harmonija, kuri
buvo maksimaliai supainiotoje bûsenoje. To pasëkoje siste-
mos dalys pradeda atsiskirinëti viena nuo kitos iki visiðkos
nepriklausomybës. Tuo paèiu atskiros dalys lokalizuojasi, t.
y. ásivietina, ásierdvina, kitaip sakant, kiekviena sistemos dalis
ágyja atskirà, matomà formà ir tankø kûnà. Susiformavo atskira
kvantinës teorijos ðaka – dekoherencija.
Rekoherencija – dar viena kvantinës teorijos sàvoka.
Rekoherencija – tai atvirkðtinis procesas dekoherencijai,
kuris atstato kvantiná supainiojimà, vienovæ tarp atskirø siste-
mos daliø.
Kvantinio supainiojimo matas, jo kitimas ir fiziniai pro-
cesai, silpninantys (dekoherencija) ar stiprinantys (reko-
herencija) kvantiná supainiojimà, yra pagrindinës sistemos
charakteristikos.
„Virsmø knygoje“ raðëme, kad virsmas turi daug vardø.
Dekoherencija taipogi yra daugiavardë. Visø pirma – tai gimi-
mas. Juk gimimas, kaip ir dekoherencija, yra perëjimas, virs-
mas ið neregimosios plotmës á regimàjà. Tai, kà mes vadi-
name pasaulio sukûrimu, vystymusi, evoliucija ar progresu, –
taip pat yra dekoherencija. O asmeninë, individuali sàmonë,
egoizmas, privati nuosavybë, prieraiði meilë ir kiti ávairûs prisi-
riðimai yra dekoherencijos pasekmës.
Rekoherencija yra dekoherencijos prieðybë, tai vienas
nuo kito priklausantys reiðkiniai. Rekoherencija taipogi turi
daug vardø. Visø pirma tai, kà mes vadiname mirtimi, katast-
rofomis ar pasaulio pabaiga, – vienu þodþiu, visi tie procesai,
kurie per daug iðsivienijusius, „nutolusius“ gràþina á vienovës
bûsenà. O egoizmo maþinimas, nusiþeminimas, atsiriðimas nuo
ðio pasaulio, turtø iðdalijimas, artimøjø ir savæs atsiþadëjimas ar
savæs skaistinimas yra rekoherencija arba ëjimas dievop, á kvan-
tinio supainiojimo arba vienovës bûsenà, apie kurià Jëzus yra
sakæs: Að ir Tëvas esame viena (Jn 10, 30).

14
 Prisimename ið virsmo sàvokos, kad mirtis ir gimimas yra
dvi neatskiriamos vieno ir to paties reiðkinio pusës: gimti reiðkia
mirti, o mirti reiðkia gimti. Lygiai taip ir dekoherencija bei re-
koherencija yra vieno ir to paties reiðkinio pusës. Dekohe-
rencija reiðkia rekoherencijos maþëjimà ir atvirkðèiai. Tai
visaapimantis dësningumas, reiðkiantis, kad viskas anksèiau
ar vëliau iðvirsta, pereina á savo prieðybæ. Tamsa virsta á ðviesà,
jaunas á senà, mirtis á gimimà, matomas á nematomà ir atvirkðèiai.
Kvantinëje teorijoje jau yra ávestas kiekybinis dekohe-
rencijos ir rekoherencijos matas. Jis svyruoja nuo vieneto iki
nulio. Kvantinio supainiojimo – vienovës bûsenoje rekohe-
rencija yra vienetas, o dekoherencija lygi nuliui. Kvantinëje
teorijoje tokia bûsena, verèiant paþodþiui, vadinama ðvari, o
lietuviðkai – tai skaisti bûsena. Tai bûsena, á kurià veda visos
religijos ir kuri, kalbant áprastomis sàvokomis, yra Dievo bu-
veinë. Apaðtalas Jonas savo laiðke raðo: Kiekvienas, kas turi
jame tokià viltá, skaistina pats save, nes ir jis (Dievas)
yra skaistus (1Jn 3, 3).
Didëjant dekoherencijai randasi formos, pavidalai, atskiri
objektai, erdvë, laikas..., trumpai sakant, randasi materialus
regimasis pasaulis. Bûtent randasi – senovine to þodþio pras-
me, – kai kas nors atsiranda tarsi ið nieko, pavyzdþiui, rasa,
debesis, þolelë (Ant dirvø pradeda rastis þolelë), gyvis (Tokis
maþiukas verðiukas radõs [LKÞ]). Lapai ant medþio ne ið
ðalies atsiranda, bet medis lapuojasi, þemë þoliuojasi, visata
þmoniuojasi.
Dekoherencijai artëjant prie vieneto, o rekoherencijai prie
nulio, formos, pavidalai tampa trapûs, sensta, irsta, serga.
Prasideda atvirkðtinis – rekoherencijos arba susivienijimo
procesas, kurá mes daþniausiai vadiname mirtimi, þlugimu ar
pasaulio pabaiga, o remdamiesi materialistine pasaulëþiûra
laikome iðnykimu.

15
 Senovëje ðis vyksmas nelaikytas iðnykimu, bet tik perkei-
timu. Toks ðio reiðkinio suvokimas bene geriausiai dar iðliko
kalboje, o ypaè senesniuose þodþiuose. Tai apraðyta „Virsmø
knygos“ treèioje dalyje „Mirties virsmas“.
Dekoherencija arba tai, kà vadiname irimu, senëjimu, sir-
gimu, þlugimu, pavirsta rekoherencija, t. y. atsinaujinimu – kaip
ir mirtis pavirsta gimimu bei atvirkðèiai. Tai iðreiðkia kalbinë
formulë: i#ti – i#ti ir prieþodis: Tep ir nuvejo þmogus
kaip ryto rasa. Juk ne veltui sakoma, kad nuo mirties iðgelbs-
ti tik mirtis. Vien Dievas (esâ) yrâ, o visa kita ýra – taip
galima lietuviðkai pasakyti apie visa, kas iki ðiolei buvo kalbë-
ta. Visi pavidalai ir formos ýra ir suýra, bet ir vël atsiranda.
Vien tik esà iðlieka nekintanti.
Rëdos ratà galima papildyti, ájungiant á já visa ko Ðaltiná –
skaisèiàjà arba nelokalinæ kvantinæ bûsenà, ið kurios viskas
kyla ir á kurià viskas sugráþta (þr. I-à brëþiná). Virð horizonta-
lios linijos, skirianèios gimimo ir mirties virsmus, yra klasikinis
erdvës ir laiko pasaulis, kuriame gyvename mes, o þemiau
ðios linijos prasideda subtilieji pasauliai. Arèiausiai ðios linijos
yra vëliø ir vaiduokliø pasaulis, kurio iðsivienijimo laipsnis dar
pakankamai didelis, kad esant tam tikroms sàlygoms já maty-
tume. Po jo seka kiti, vis maþëjanèio iðsivienijimo laipsnio,
subtilieji pasauliai, kuriuos paprastai vadiname ávairaus lygio
dangumis arba rojais. Ir visa tai iðkyla ið pirminio Ðaltinio –
skaisèiosios bûsenos. Nors tai neámanoma pavaizduoti, bet
pabandëme. Taèiau reikia turëti omenyje, kad mastelis
schemoje neiðlaikytas. Virðutinë Rëdos Rato dalis – medþiaginis
pasaulis – uþima beveik pusæ brëþinio. Tuo tarpu jis yra tik
labai nedidelë Visumos dalis. Visø keturiø virsmø formulës
atspindi ávairià dekoherencijos ir rekoherencijos sàveikà.
Visà laikà jautëme, kad Rëdos Ratas apie Kalëdø slëpiná
visko nepasako, lieka kaþkokia máslë. Kalëdø virsmas yra
tarsi svarbiausias, nes juo Rëdos Ratas prasideda ir pasibaigia.

16
I brëþinys

17
Sujungus Rëdos Ratà su skaisèiàja arba kvantinio supainioji-
mo bûsena, pasitvirtino prielaida, kad Kalëdø virsmas ið tiesø
yra pradþios ir pabaigos taðkas. Paslaptingieji Kalëdø nakties
ávykiai – vanduo virsta vynu, gyvuliai kalba þmoniø kal-
ba, atsiveria dangus – tapo suprantami kaip simbolinës prie-
monës, pasakojanèios apie þmoniø kalba neiðreiðkiamas skais-
èiosios bûsenos savybes, kai þemiausias Rëdos Rato taðkas
prisilieèia ar bent priartëja prie pirminio Ðaltinio.
Daugelio tautø mitai pasakojantys apie þmogø su dangu-
mi jungusá, bet nutrûkusá auksiná siûlà, L. Levi-Briulio (Lucien
Lévy-Brühl) áþvalga apie pirmykðèiø þmoniø mistiná daly-
vavimà, antropologø atrasta pagrindo arba pirminë kultûra,
indø mitai apie cikliðkà ðviesos ir tamsos amþiø pasikartojimà,
lietuviø ir kitø tautø padavimai apie laikus, kai Dievas vaikðèio-
jo þeme, o þmonës þinojo, kada jie mirs ir apie „girinius“
þmones, kurie meldësi – Tai tau, Dieve, tai man, Dieve ir
vaikðèiojo vandens pavirðiumi, – visa tai skirtingais bûdais
pasakoja apie sàmonës iðvienijimà, kuris yra tiesiogiai susijæs
su individualios, asmeninës sàmonës ir laisvos valios stiprëjimu.
Paprastai sakant, visi minëti atvejai byloja apie pasaulëjimà,
apie „nutolimà“ nuo Dievo ir to pasekmes – blogas ir geras.
Þmogaus sukûrimas, uþdrausto vaisiaus suvalgymas, iðvary-
mas ið Rojaus, Babelio bokðto statyba, apraðyti Ðv. Raðte,
simboliðkai pasakoja apie atskiros, individualios, vis stipres-
ne laisva valia pasiþyminèios, t. y. vis labiau „nutolusios“ nuo
Kûrëjo, þmogaus sàmonës atsiradimà. Deja, ðiuos pasakoji-
mus daþniausiai suprantame paþodþiui.
Sàmonës kitimà ir jos individualëjimà, nutolimà nuo visu-
miniø ryðiø tiesiogiai atspindi ir J. Gebserio  þmonijos sàmonës
vystymosi teorija. Þmonijos sàmonës vystymàsi jis suskirstë á
penkias pakopas: archajinæ, maginæ, mitinæ, mentalinæ ir
integralinæ. Pirmosios trys pakopos mums yra sunkiai su-
prantamos. Ypaè nesuprantama yra archajinë sàmonë, apie

18
kurià maþai kà galime pasakyti ir daþnai tokios sàmonës
þmones vadiname laukiniais. Ðiuolaikinis civilizuotas þmogus
yra linkæs pripaþinti tik mentalinæ sàmonæ, kurioje labai stipriai
iðreikðtas individualumas, atskirumas ir egoizmas. Apie men-
talinës sàmonës þmogø, kurio iðvienijimo laipsnis yra
didþiausias, Vydûnas yra pasakæs, kad jis pats kuria sau
praþûtá. Tai beatodairiðkai, o vydûniðkai sakant, geismingai
màstantis þmogus.
 Integralinë sàmonë J. Gebserio suskirstyme daugumai
þmoniø – tai ateities sàmonë, kurioje silpnëja egoizmas, o
þmogus tampa vis labiau atodairiðkas, jauèiantis savo priklau-
somybæ nuo viso to, kas yra.
Vakarø civilizacijoje vyrauja mentalinë – labiausiai iðvie-
nyta sàmonë. Kuo labiau þmogaus sàmonë yra iðsivienijusi, t.
y. „nutolusi“ nuo Dievo, tuo tokio þmogaus kuriamas pasaulis
yra trapesnis ir trumpaamþiðkesnis. Ar suspës  mûsø sàmonë
pasikeisti tiek, kad dabartinë civilizacija iðliktø? Palyginimui,
pirmykðèiø þmoniø gyvenimo sankloda gali gyvuoti tûkstant-
meèius beveik nesikeisdama.
Bet kokiame makro ar mikro pasaulyje stebëjimo rezul-
tatai ið esmës priklauso nuo „matavimo prietaiso“. Matavimo
prietaisu èia mes laikome bet kokià struktûrà, kuri sàveikauja
su aplinka. Ðia prasme matavimo prietaisas yra ne tik þmogaus
sukonstruota techninë áranga, bet ir pats þmogus su savo pen-
kiomis juslëmis: rega, klausa, lytëjimu, uosle bei skoniu. Ið
tiesø „matuoja“ ir suvokia tiktai þmogus, o techninë áranga tik
padidina þmogaus jusliø galimybes.
Akivaizdu, kad pasaulis, kurá matavimo prietaisas „suren-
ka“ apie save, priklauso nuo vidiniø prietaiso savybiø ir tos
informacijos, kurià jis sugeba pagauti ir apdoroti. Mums rûpi
pats tobuliausias prietaisas – þmogaus smegenys su jø instru-
mentais – suvokimo organais arba juslëmis. Þmogaus juslës
priima informacijà ir siunèia jà á apdorojimo centrà – smege-

19
nis, kuriuose suvokianèioji sàmonë konstruoja pasaulio, su
kuriuo sàveikaujama, vaizdà.
Mus supantis pasaulis vienu metu siunèia daugybæ infor-
macijos. Akivaizdu, kad þmogus, nors ir bûdamas gana tobulas
„matavimo prietaisas“, nesugeba vienu metu priimti ir apdoroti
visos informacijos. Koks yra pagrindinis suvokimo principas?
Daugumos suvokimo teorijos srityje dirbanèiø mokslininkø
nuomone, suvokimas ið esmës yra eliminacinis, t. y. atmetan-
tis, atskiriantis vyksmas (lot. elimino ‘atskirti’, ‘eliminuoti’).
Iðeina, kad pagrindinë smegenø ir nervø sistemos paskirtis,
kad ir kaip netikëtai tai skamba, – ne atspindëti tikrovæ tokià,
kokia ji yra, bet gynyba, tam tikras filtras ar barjeras, skir-
tas apsaugoti mus nuo daugybës ið iðorës ateinanèios in-
formacijos ir palikti tik labai nedidelæ, specialiai atrinktà
medþiagà, kuri gali bûti naudinga.
Paskaièiuota, kad þmogø kas sekundæ pasiekia 400 mili-
jardø bitø informacijos, taèiau ið tos gausybës mes priimame ir
apdorojame tik 2000. Tai informacija apie mûsø kûnà, mûsø
aplinkà ar vietà, kurioje esame. Visà kità informacijà sulaiko bar-
jeras arba „stogas“ – naujieji smegenys arba neokorteksas.
Þmogaus kûnà kartu su smegenimis galima laikyti aplin-
kos paþinimo instrumentu, kuris vykstant iðsivienijimui kietë-
ja, tankëja kartu su aplinkiniu pasauliu. To pasëkoje atsiran-
da galimybë individualios, atskiros sàmonës vystymuisi.
Maþëja kvantinio supainiojimo laipsnis ir tuo paèiu silp-
nëja kitø tikrovës lygiø pajautimas. Þmogus vis labiau praran-
da ryðá su Dievu ir galø gale visiðkai Já atmeta ir paneigia. Taip
trumpai galima nusakyti visose þmogaus veiklos srityse vyks-
tantá pasaulëjimà.
Taèiau „atkrisdamas“ ar „nutoldamas“ nuo Dievo, pa-
saulëjantis þmogus ágyja laisvàjà valià, ágyja laisvæ bûti sava-
rankiðka bûtybe, sugebanèia iðauginti individualø, atskirà

20
proto ir dvasios branduolá ar centrà, tuo praturtindamas Pa-
saulinæ sàmonæ.
Laisvosios valios, kuri þmogø iðskiria ið visø kitø bûtybiø,
atsiradimas yra tiesiogiai susijæs su „nutolimu“ nuo Dievo,
o plaèiau sakant, su sekuliarizacija arba pasaulëjimu. Tai
bûtina sàlyga, kad þmogus tikrai galëtø bûti pilnai savarankið-
kas ir turëtø galimybæ iðsiugdyti atsakomybæ. Taèiau laisvoji
valia, kaip ir visi erdvës bei laiko pasaulio reiðkiniai, atveria
vienokias ir kitokias, teigiamas ir neigiamas galimybes. Ir eina
þmogus, kaip sûnus palaidûnas ið Evangelijos pagal Lukà, á
pasaulá, „tolsta“ nuo Dievo, pasaulëja ir mokosi naudotis laisve.
 Kai kas, vedinas gerø paskatø ir gërio vardan, norëtø
þmogaus teises bei laisves apriboti. Taèiau vargu ar tai pa-
siseks, o kita vertus, màstant plaèiau ir turint omenyje, kad tik
laisvë parodo, koks þmogus yra ið tikrøjø, kyla klausimas – ar
tai bûtø prasminga? Nors daugumai þmoniø laisvës ir teisës
gali reikðti, sakant vydûniðkai, nusiritimà á paþmoniðkumà ir
netgi sugyvulëjimà, taèiau dalis þmoniø sugebës tinkamai
iðmokti laisvës pamokas.
Iðkeldamas savo laisvàjà valià virð visko, þmogus patirs
neigiamus ir labai skaudþius pasaulëjimo, „nutolimo“ nuo Die-
vo padarinius ir bus priverstas „gráþti“. Nesunku atspëti, kad
pasaulëjanèios civilizacijos laukia panaðus likimas, kaip ir
sûnaus palaidûno, kuris iððvaistæs tëvo palikimà, – sakant sim-
boliðkai, – geidë prisikimðti pilvà bent kiauliø jovalo. Tik klausi-
mas, kiek bus tokiø, kurie naudodamiesi ta paèia laisvàja va-
lia, apsispræs gráþti pas Tëvà?
Þvilgsnis á senuosius paproèius, kurie yra kilæ ið glaudesnës
vienybës su visumos ðaltiniu – Dievu, padës mums tinkamiau
naudotis laisvàja valia ir, geriau supratus Kûrëjo nustatytàjà
Rëdà, bûti atsakingesniems.

21
 DIDIEJI ÞMOGAUS GYVENIMO VIRSMAI
Virsmo dësningumus apraðysime glaustai, praleisdami
platesnius paaiðkinimus ar árodymus, kadangi sekanèioje ðios
knygos dalyje virsmai ir Rëdos Ratas bus vël apþvelgti, taèiau
kitokiu kampu. Plaèiau apie virsmus galima pasiskaityti Algir-
do Patacko ir Aleksandro Þarskaus „Virsmø knygoje“ (Kau-
nas, 2002 m., 615 p.).
Senøjø paproèiø tyrinëjimas yra tarsi kelionë á save, –
paþinimas prisimenant, kas pamirðta, kas iðnyko ir tebe-
nyksta, nors vis dar tebeaidi mûsø kalboje ir padavimuose,
kas perduodama su motinos krauju bei pienu, kas vis dar
tebegyvuoja, bet jau kitokiu – suirusiu ir prietarais virtusiu
pavidalu.
Ðeimoje bene geriausiai patiriamos bûties gelmës ir gyvy-
bës slëpinys. Ðeimos gyvenimo ávykiai atveria mums vartus á
ðá nuostabø daiktø ir formø pasaulá. Joje prabëga ðviesiausi
kûdikystës metai ir subræstama vedyboms. Ðeima palydi mus
ir á Anapilá. Gimimas, vestuvës ir mirtis – tai ávykiai, kuriems
senoji kultûra skyrë ypatingà dëmesá. Tai slëpiningiausi ir
gyvenimà lemiantys ávykiai.
Mirtis nekeldavo baimës. Prieðingai – ji buvo natûralus ir
ðventas ávykis, prilygstàs naujos gyvybës atsiradimui. Vienoje
gretoje su gimimu bei mirtimi lygiavosi ir didysis gyvenimo
ávykis – vestuvës, senosios lietuviø kultûros virðûnë.
Ieðkokime atsakymo, kodël lietuviðkos vestuvës bûdavo
liûdnos. Kodël lietuviø daina yra pirmykðtis liûdesys, be-
galinis ilgesys, neiðnykæs skausmas su anos bûties tyliu
atspindþiu (Antanas Maceina)? Kà reiðkë lietuvio sielai liû-
desys, kuris daþnai lyg nuojauta persmelkia visà baltiðkàjà
kultûrà? Jeigu anksèiau vestuvëse verkdavo, o ðiandien – ne,
ir net nebeþinoma, kodël bûdavo verkiama, vadinasi mes
praradome kaþkà labai svarbaus, kame slypëjo giliausia ves-

22
tuviø esmë. Juk bûdavo verkiama ir kaimyniniø tautø vestu-
vëse. Panaðûs ir kitø tautø vestuviø paproèiai. Tai natûralu,
nes nepaisant etniniø-kultûriniø skirtumø vestuvës, kaip ir mirtis
bei gimimas, yra ávykiai, vienodai palieèiantys visø tautø þmoniø
gyvenimus. Todël vestuviø, lydëtuviø ir naujos gyvybës atsi-
radimo apeigose atsiveria tokios bûties gelmës, kur susitinka
visos tautos ir kultûros.
Skaitydami atskirø vestuviø daliø apeigas, neáþvelgsime
vykstanèios dramos gelmiø. Tik pilnas paproèiø ir ritualø vaiz-
das praskleidþia vykstanèios misterijos ðydà – regime aiðkø
vestuviø apeigø susiskirstymà á liûdnàjà ir linksmàjà dalis. Pir-
moje vestuviø pusëje nuotaka virkdoma, o antroje juokina-
ma. Ðio lûþio kulminacijà kupiðkënai paþymëdavo giedodami
giesmæ: Ið verksmo stojos linksmybë, mirtis praþydo
gyvybe.
Ryðkus vestuviø apeigø suskirstymas á liûdnàjà ir linksmàjà
dalis padeda atskleisti mirties ir vestuviø ryðá. Tiek tuokiantis,
tiek mirðtant nutinka kaþkas labai svarbaus. Vyksta esminis
þmogiðkosios bûties pasikeitimas – virsmas. Vestuvëse þmogus
negráþtamai pereina ið vieno luomo arba gyvenimo tarpsnio á
kità, o mirdamas – á anapusinio gyvenimo bûvá.
Greta vestuviø ir mirties yra dar vienas labai svarbus ir á
juos panaðus ávykis – tai naujos gyvybës atsiradimas bei
krikðtynø apeigos. Gimtuvës, vestuvës ir lydëtuvës – svarbi-
ausieji gyvenimo ávykiai, ið esmës keièiantys þmogiðkàjá bûvá.
Tyrinëtojai retai tepastebi mirties ir gimimo apeigø panaðumà.
Taèiau yra þinoma, kad senose kalbose tas pats þodis reiðkë
mirtá ir gimimà. Jei atidþiai perþvelgsime gimimo-krikðtynø,
vestuviø ir mirties-laidotuviø paproèius, pastebësime jø ly-
giagretumà, panaðumà ir netgi tapatumà. Galima dràsiai teigti:
jei paprotys ar apeiga yra vestuvëse, tai panaðø – ne iðorinës
formos, bet prasmës poþiûriu – ar net tapatø paprotá bûtinai
rasime ir gimtuviø bei laidotuviø apeigose. Ið pirmo þvilgsnio

23
tai atrodo keista ir nelengvai pastebima, nes tas panaðumas
labiau prasminis nei iðorinis.
Ðitokias, ypatingas bûsenas ar ávykius – gimimà, vestuves
ir mirtá – galima vadinti vienu þodþiu virsmas, kuris apjungia
tariamai nesutaikomas prieðtaras: iðnykimà ir atsiradimà, mirtá
ir gimimà, dekoherencijà ir rekoherencijà. Labai svarbu su-
prasti, kad minëtuose ypatinguose ávykiuose visada yra abi
prieðtaros pusës. Tai liudija ir senieji lietuviø paproèiai. Jeigu
tai suprasime, taps akivaizdu, kad virsmas yra vyksmas ir
tuo paèiu bûsena, kuris prasideda suirimu ir iðnykimu – tuo,
kà mes vadiname mirtimi, o baigiasi atsiradimu, pasirodymu
nauja kokybe – tuo, kà vadiname gimimu.
Toji permaina yra visø ðiuose virsmuose atliekamø apeigø
bei ritualø pagrindas ir esmë. Panaðûs pasikeitimai-virsmai,
vykstantys gamtoje, bûtent ir sudarë kalendoriniø ðvenèiø
formà bei turiná. Vladimiro Propo (V. Propp) nuomone,
atskirõs kalendorinës ðventës prasmë gali bûti teisingai su-
prasta tik tada, kai iðtirtas visas jø metinis ciklas. Mokslinin-
kas pastebëjo, kad aprëpus visas kalendorines ðventes, ne-
paisant iðorinio jø skirtingumo, iðkart matomas aiðkus panaðu-
mas. Ðis panaðumas buvo pastebëtas ir anksèiau, tik nekreipta
á tai dëmesio. Pasak V. Propo, tokio panaðumo reikðmë
didþiulë. Panaðûs, kaip matëme, yra ir gimimo, vestuviø bei
mirties paproèiai ir apeigos. Minëtasis panaðumas yra toks
svarbus, kad jo nepaisant neámanoma pajusti senøjø aisèiø
pasaulëvokos. Todël á bendrà visumà bûtina átraukti ir pa-
grindines kalendorines ðventes, kurios taip pat ðvenèiamos
gamtos ir augalijos gyvybinio ciklo lemiamuose, lûþio taðkuo-
se. Tik bendras visø ðvenèiø ir ðeimos paproèiø bei apeigø
vaizdas atskleidþia tai, kad ir kalendorinës ðventës savo gi-
liausia prasme yra virsmai arba, kitaip sakant, svarbiausiø
þmogaus gyvenimo ávykiø, panaðiø á gamtos metinio ciklo kri-
tinius taðkus, metafizinis iðgyvenimas.

24
 Virsmu pagrásti ne tik minëti svarbiausieji þmogaus gyve-
nimo ávykiai bei kalendorinës ðventës, bet ir þemës ûkio dar-
bø ciklas (arimas, sëja, pjûtis, lino „kanèia“) bei namø apyvo-
kos darbai (verpimas, audimas, duonos kepimas ar sviesto
muðimas). Virsmo dësningumø suvokimas padeda visus gam-
tos ir þmogaus bûties ávykius iðgyventi kaip vientisà tarpusavyje
susijusiø vyksmø grandinæ. Tuo buvo pagrásta visa senoji lie-
tuviø kultûra. Visa tai buvo neatsiejama nuo þmogaus elgesio
ir veiklos, tai buvo jo gyvenimo bûdas. Taèiau visø svarbiau-
sia, kad virsmas yra ir dorinës lietuviø kultûros pagrindas, paaið-
kinantis daugumà svarbiausiøjø lietuviðkos savimonës bruoþø.

BENDROJI VIRSMO EIGA

Visus senuosios lietuviø paproèius bei apeigas galima
sutraukti á vienà, darniai susijusià schemà, kurios pagrindas
yra virsmo dësningumai. Jà pavadinome Bendroji virsmo eiga
(þr. II-à brëþiná).
Bendroji virsmo eiga vienodai gerai tinka ne tik gimtu-
vëms, vestuvëms ar lydëtuvëms, bet, galbût kiek siauresne
prasme, ir pagrindinëms kalendorinëms ðventëms. Virsmo eiga
padalinta á tris pagrindinius tarpsnius (etapus), o ðie kiekvie-
nas savo ruoþtu susideda ið smulkesniø daliø. Pirmasis tarps-
nis – parengiamasis. Tai ávedimas á virsmà. Já sudaro papro-
èiai ir apeigos, atskiriantys nuo jau iðgyvento bûties laikotar-
pio. Antrasis – virðûnë (kulminacinis) arba perëjimo tarpsnis
– tai pats virsmas. Ir treèiasis – iðvedimas ið virsmo, apimantis
paproèius, ávedanèius á naujos kokybës gyvenimo laikotarpá.
Be ðiø, brëþinyje iðvardytø bendrybiø, bûdingø visi-
ems virsmams, kiekvienas virsmas pasiþymi ir skirtybë-
mis – tik jam bûdingomis ypatybëmis ir pavadinimais.
Sekant tomis skirtybëmis, vestuvëms, gimtuvëms ir lydë-
tuvëms galima sudaryti dar ir atskiras schemas.

25
 B E N D R O J I V I R S M O E I GA
26

UÞGAVËNËS RASA ILGËS

II brëþinys
PLOTMË

UNIVERSALI
gautis rastis liegti
ÞMOGAUS
GIMTUVËS VESTUVËS LYDËTUVËS
gimti –> migti nokti –> nykti mirti –> rimti
Á V A R D I J I M A S
ÁVEDIMAS Á VIRSMO
ATSKYRIMAS

Ramutis, Ramutë Martas, marti Velionis, velionë

SALINIMAS ANT SUOLO - PASIRUOÐIMAS
Kûmai ant suolo Martø ir marèiø suolas Vëliø suolelis
SRITÁ

S U S I T A I K Y M A S, V I D I N Ë R I M T I S - R O M A
Nëðèiosios susitaikymas prieð Ëjimas per kaimà ir susitaikymas Ligonio lankymas ir
gimtuves prieð vestuves susitaikymas su mirðtanèiuoju
A T S I S V E I K I N I M A S
Su namiðkiais prieð kûdikio Su rûtø darþeliu, namiðkiais ir Mirties patale gulinèiojo
atëjimà kaimo jaunimu atsisveikinimas
V I R S M O R A T A S - V I E N U M A
VIRSMO KULMINACIJA

Kûdikio gaubimas Lavono gaubimas

PERVEDIMAS

Nuotakos gaubimas
G R A S A - G Ë R I O I R B L O G I O S A N K I R T A
Pradëjimo ir nëðtumo taisyklës Martavimo taisyklës Ruoðimasis iðëjimui - mirèiai
B Û S E N O S N E P A S T O V U M A S - A P S A U G A
Kûdikio saugojimas iki krikðto Nuotakos saugojimas nuo Budëjimas prie mirðtanèiojo
sugertuviø iki vedybø ir mirusiojo
Á S I K Û N I J U S I O S G R A S O S P A V I D A L A I
Kaukas, atþindas Laumë, slogutë, gegutë, Velnias, vëlinas,
bubilas, aitvaras vëluokas, ledokas
   


 

Tyla kûdikiui gimstant ir laukiant Tyla paduodant vainikà ir prieð Tyla prie mirðtanèiojo
kûmø nuometavimà
VIRSMO KULMINACIJA
 
  
    Pribuvëja, kûmai Pirðlys, martys (martelga) Tulishones, ligashones
(tylusonys, ligusonys)
    
Kûdikio prausynos Jaunavedþiø prausynos Lavono plovimas
 

Kûmas dauþo puodà ar stiklinæ Palago, indø dauþymas, Indø dauþymas, mirusiojo
apeigos su ðiaudais daiktø naikinimas
 
 
Gimusiems krikðto marðkiniai Jaunosios nuometas ir Maþiems - krikðto marðkiniai
jaunojo kepurë iðtekëjusioms - nuometas,
vedusiems - kepurë
    
IÐVEDIMAS IÐ VIRSMO

Kûdikio pasveikinimas per Jaunøjø sveikinimas; pirmo Pirmo sutiktojo

pirmàsias prausynas ir patekynas
 

sutiktojo pasveikinimas pasveikinimas iðlydint

  
Kûdikio juokinimas Marèios juokinimas Skambinimas varpais ir
mirusiøjø paminëjimai
 
Kûdikio anavimas, lopðinës Marèios anavimas Pamàstymø raudos
  
27

Nujunkymas Ávedybos Metinës

Vaizdþiausias ir pilniausias yra vestuvinis virsmas, iðreikðtas
martavimo paproèiais bei apeigomis.
Vestuvinio virsmo eigà pateikiame be didesniø aiðkinimø
(þr. III-ià brëþiná). Palyginkime jà su bendràja virsmo eiga.
Vidurinë horizontali linija pertraukta vertikaliais uþraðais,
þyminèiais vestuviø virsmo pradþià bei atskirus jo tarpsnius,
vaizduoja þmogaus gyvenimo tëkmæ. Panaðiai galima nubrëþti
mirties ir gimties virsmø ribines linijas.
Dvi kiekvienà virsmà apraðanèios schemos-lentelës rodo,
jog virsmas yra sudëtingas vyksmas. Atidþiau ásiþiûrëjæ á ðias
dvi schemas ir jas lygindami pastebësime, jog jos atspindi du
vienalaikius, taèiau skirtingus vyksmus. Vestuvinio virsmo eiga
(III brëþinys) atspindi horizontaløjá vyksmà erdvëje ir laike
bei iðorinius pasikeitimus, o bendroji virsmo schema (II
brëþinys) atspindi labiau vidiná arba vertikaløjá vyksmà
þmogaus sàmonëje – psichologinius-dvasinius pasikeitimus.
Tik aprëpiant visas vestuviø apeigas – nuo pakëlimo á
maèias iki ávedybø – galima suvokti vestuviø misterijos didin-
gumà ir dramatizmà. Misterija yra susijusi su þmogaus vidi-
niais, dvasiniais pokyèiais, su nauja jo sàmonës bûsena. Tuos
dvasinius pokyèius ir atspindi bendroji virsmo eiga, kurioje
nesunku pastebëti visus pagrindinius senovës misterijø ele-
mentus. Vestuvës, kaip ir misterija, ið esmës keisdavo
þmogaus gyvenimà.
Dar prieð Pirmàjá pasauliná karà kiekvienas dalyvaujantis
vestuvëse ne tik þinojo visas apeigas, bet ir suvokë jø pras-
mæ. Vestuvininkai ir sveèiai sudarydavo nedalomà visumà:
vyraudavo bendra nuotaika ir ávykio svarbos nuojauta,
suvokimas, kad jø akivaizdoje vyksta dviejø þmoniø permaina
– virsmas, o jie visi yra to virsmo vykdytojai ir liudininkai.
Ypaè didelá poveiká bendrai nuotaikai darë vestuvininkø ir
sveèiø dainuojamos apeiginës dainos. Vestuviø apeigos, atliktos
visos giminës ir kaimynø akivaizdoje, psichologiðkai stipriai

28
 M A R T A V I M O
PAGARSINIMAS Á MARÈIAS
  
 VESTUVIØ VIRSMAS 



L A L A V I M A S

Á V E D Y B O S
MARTAVIMAS
BROLIS TËVAS
GINTAUTAITIS MARTI MARTAS VYTAUTAS
(Vytautas)
SESUO MOTINA

S U G E R TU V Ë S
GINTAUTAITË

J U N G T U V Ë S
MINDAUGIENË

P A B A I G A
(Norvida) (Norvida)
MERGAVIMAS PLAUKËJIMAS MARTAVIMAS
III brëþinys

KASUOTA KASUOTA PALEISTOS NUOMETUOTA NUOMETUOTA

IR KASOS ARBA IR
VAINIKUOTA KASPINUOTA VAINIKUOTA
IR
VAINIKUOTA
29
veikë jaunuosius. Ir jø gyvenimas ið tiesø virsdavo –
pasikeisdavo ne tik jo iðorë, bet ir jaunavedþiø gyvenimo
nuostata.
Tai, kas pasakyta apie vestuviná virsmà, visiðkai tinka ir
kitiems virsmams. Virsmø panaðumas uþkoduotas ir kalboje.
Vestuviø dainoje dainuojama: Nër man motulës ðarveliui
krauti. Ðarvelis – tai kraitis. Taèiau mirusájá taip pat ðarvoja,
t. y. rengia ir deda ákapes, o ateinanti nauja gyvybë motinos
ásèiose irgi apgaubta ðarvu (dabar jau naudojame tarptautiná
þodá – placenta). Taigi, visuose virsmuose þmogus aprûpina-
mas bûtiniausiu kraièiu, tarsi karys apðarvojamas, kad sëk-
mingai galëtø áveikti pavojingà ir nestabilø virsmo laikotarpá.

ESMËS IR FORMOS VIRSMAI

Virsmai nëra lygiaverèiai. Vestuviø virsmas ið esmës ski-
riasi nuo gimimo ir mirties virsmø. Ðis skirtumas, kuris atsispindi
net kalboje, yra akivaizdus ir gamtos bei atitinkamø kalen-
doriniø ðvenèiø virsmuose. Virsmø nelygiavertiðkumas matosi
ir virsmo formulëse. Já iðreiðkia skirtinga balsiø ir priebalsiø
paskirtis. Priebalsiai yra „kietoji“ þodþio dalis – griauèiai, o
balsës yra „minkðtimas“ arba esmë, kuri sujungia pabirà prie-
balsiø skeletà á vientisà þodá. Trumpiau, priebalsiai – tai kietoji
þodþio forma, o balsës – gyvybingoji esmë.
Vestuvinio ir Rasos ðventës virsmo formulë yra $o%-ti –
$y%-ti (þr. IV-à brëþiná). Ðios formulës priebalsinis skeletas
$#% iðlieka nepakitæs, taèiau keièiasi tarp priebalsiø esanti balsë.
Lietuviø kalboje ði taisyklë galioja ir kitoms panaðioms prieð-
taroms. Pavyzdþiui: dygti – daigoti ( # ); lapoti – leipti (
#
&); kupti – keipti (%#&);veðëti – vysti ('#); þelti – þilti ("#
);
þydëti – þiedëti ("# ); gyvëti – geibti ( #'); kusti – kûsti (%#
); kryðëti – kreðëti (%#(); kermëti – kirmyti (%#); tarpti
– tirpti (#&).

30
 Visø ðiø þodþiø porø, – kuriø viena pusë reiðkia augimà,
veðëjimà, o kita nykimà, apmirimà, – ið priebalsiø sudaryti
þodþiø skeletai (paþymëti skliausteliuose) yra tapatûs, taèiau
keièiasi balsës ir tuo paèiu – þodþiø prasmë. Tokia kaita, kaip
ir kiekvienas vidinis pokytis, nors ir yra lydima esminio lûþio,
iðoriðkai sunkiai pastebima.
Didþiausio suveðëjimo – kupos taðkas kartu yra ir slenks-
tis tarp gyvëjimo ir nykimo. Atlikæs esminæ paskirtá – pratæsti
gyvybæ, augalas tampa nebereikalingas. Po apvaisinimo
gamtinës gyvybës gyvenimo kreivë palinksta myriop. Kadan-
gi þmogus taipogi paklûsta gamtos dësniams, tai panaðø gyvy-
bës ir mirties prieðtaros slenkstá perþengia ir jis. Þmogaus,
kaip ir augalo, branda yra nykimo pradþia.
Augalas negali tos prieðtaros iðspræsti. Jis, pratæsdamas
gyvybæ, sunyksta pats. Taèiau þmogus, bûdamas gyvas ne

IV brëþinys

31
vien biologiðkai, gali ieðkoti ir surasti mirties bei gyvybës prieð-
taros virðsprendiná, pakildamas á dvasinæ plotmæ. Taikus
minëtos prieðtaros uþkodavimas lietuviø kalbos þodþiuose
rodo, jog mûsø protëviai turëjo ðio virðsprendinio raktà. Gi-
liausia savo prasme Rasos ðventë, – viso sutvërimo pradþios
(anot Simono Daukanto), o kartu metafizinio vestuviø virsmo
pergyvenimo ðventë, – ir buvo tas raktas, atrakinantis
didþiausios bûties prieðtaros – gyvybës ir mirties slëpinio – duris.
Panaði á vestuviná yra ir kalëdinio virsmo formulë %û-ti –
%u-ti. Kiti du virsmai – gimtuvës (Uþgavënës) ir lydëtuvës
(Ilgës) – jau yra iðorës, formos virsmai. Jeigu vestuviø ir
kalëdiná virsmus pavadinome esminiu linkiu arba lûþiu, tai mirð-
tant ir gimstant susiduriama su tikrais egzistenciniais virsmais,
kai naikinama buvusi gyvenimo forma – indas, á kurá buvo
ápilta gyvybës esmë. Ðiø virsmø formulëse i-ti – i-ti ir
i-ti – i -ti kinta priebalsiniai skeletai, o nepakitusi iðlie-
ka esmës neðëja – balsë. Virsmo formules sudaranèiø þodþiø
porø priebalsiai paklûsta veidrodinio atspindþio dësniui: #
virsta #, o # virsta # . Ðie virsmai, naikinantys senà ir
kuriantys naujà formà (tai nurodo ir priebalsiø skeleto, t. y.
þodþio formos, virsmas) yra aiðkiai matomi ir skaudûs. Gimties
ir mirties virsmai taip labai viskà keièia, visa lemia, jog mes
daþnai juos laikome gyvenimo pradþia ir pabaiga.
Patekus á ðiuos virsmus, þmogaus esmë iðlieka (kaip ir
priebalsinio skeleto viduje esanti balsë ‘’), taèiau, pereidamas
ið vienos egzistencijos á kità, þmogus keièia pavidalà.
Misterija yra ne tik vestuvës, bet ir gimtuvës bei laidotu-
vës. Pereinant ið vieno bûties tarpsnio á kità, iðnyksta senas
pavidalas ir atsiranda naujas. Tai visuotinis dësnis, kuris at-
sispindi ir kalboje. Maþai bevartojamas veiksmaþodis novyti
reiðkia ‘naikinti, þudyti, niokoti’: Kodël novyji tokius jaunus
medelius?; novë ‘þudymas’, novis ‘mirtis, galas’: Kad tave
novë (LKÞ). Latviðkai navë ‘mirtis’, navet ‘marinti, þudyti’,

32
o slaviðkai íàâü ‘numirëlis’. Ðalia ðiø þodþiø turime tos paèios
ðaknies, tik prieðingos reikðmës þodþius: íîâåòü ‘atsinaujin-
ti’, navyna ‘naujiena’, naujas (u = v) ir lotyniðkus þodþius
novus ‘naujas’, novo ‘atnaujinti’.
To paties priebalsinio skeleto, bet prieðingà prasmæ – mirtá
ir atsinaujinimà – iðreiðkiantys þodþiai mums liudija, kad bûtis
yra glaudþiai tarpusavyje susijusiø reiðkiniø visuma. Tai visuo-
tinis tiek gyvosios, tiek ir negyvosios gamtos dësnis: naujos
formos atsiranda ið suirusiø senøjø. Darome materialistiniam
pasaulëvaizdþiui netikëtà iðvadà: mirtis yra gyvenimo at-
naujintoja – gyvybës neðëja.
Þvaigþdë prie grumsto – grûdas. Po lietaus
iðtrûksta jo dvasia – gyvybë – daigas,
ir kaip visø stebuklingiausias daiktas,
á mirtá atsispyræs ima augt.
O ðalia jo – þmogus, atsimenantis viskà,
tik nesuprantantis pradþios ir pabaigos.
Pagrok, daigeli gleþnas, jam pagrok,
kaip niekieno neraginamas vyksta
gyvenimas, kaip dygsta, þydi, vysta
prie niekad nesibaigianèios vagos.
(Justinas Marcinkevièius)
Kaip matyti ið Rëdos Rato (IV-as brëþinys), esmës (lûþio)
ir formos virsmai vyksta pakaitomis ir yra neatsiejamai suriðti.

YPATINGIEJI VIRSMO DËSNINGUMAI

Sëkmingam virsmø áveikimui dora yra bûtina, taèiau kai kurie
virsmo principai yra ypaè susijæ su etika. Juos ir aptarsime.
Virsmas ir gyvenimo kokybë
Virsmai þmogaus gyvenimà padalija á atskiras dalis. Gyve-
nimas nëra tolygus: ramià bûties tëkmæ pertraukia lemiami
gyvenimo pokyèiai – virsmai. Senoji protëviø iðmintis teigia,

33
kad po virsmo sekantis kitas bûties tarpsnis nëra vien tik bu-
vusiojo tàsa. Jis yra kitoks ið pagrindø. Tai jau naujas,
aukðtesnës kokybës gyvenimo laikotarpis. Tiksliau, kiekvie-
nas virsmas turëtø þmogø pakelti á naujà kokybæ, taèiau
tam bûtinas sëkmingas virtimas. Nuo virsmo priklausë tolesnio
þmogaus gyvenimo sëkmë ir prasmë. Todël protëviai labai
rûpinosi þmogiðkosios bûties virsmais. Kiekvienà virsmà tvarkë
apeigos ir paproèiai. Ðiuo poþiûriu dorinæ lietuviø kultûrà ga-
lima pavadinti virsmo kultûra.
Galima sakyti, kad virsmai yra etikos arba doros pagrin-
das. Pavyzdþiui, visos lytiná gyvenimà tvarkanèios ir ribojan-
èios normos ar draudimai yra bûtini sëkmingam vestuviø
virsmui. Jei vestuvës pakylëja þmogø á naujà gyvenimo koky-
bæ, – virsmas yra sëkmingas.
Virsmai yra negráþtami
Ypaè svarbu suvokti, kad visi virsmai yra, tiksliau, turëtø
bûti negráþtami. Vystymasis yra ámanomas tik tuo atveju, kai
virsmai negráþtami. Dorinëje lietuviø kultûroje buvo papro-
èiai, pabrëþiantys ðá negráþtamumà. Senas prieþodis sudegin-
ti tiltus simboliðkai reiðkia virsmo negráþtamumà. Kai kal-
bëdamas apie vestuviø virsmà ðeðtokø paklausiau, kà reiðkia
ðis prieþodis, jie nedvejodami atsakë: skyrybø neturëtø bûti.
Mûsø protëviai grieþtai priþiûrëjo, kad nebûtø vadinamøjø
atþindø, t. y. atkritëliø – sugráþusiø ar bandanèiø gráþti á jau
iðgyventà gyvenimo tarpsná. Tie grieþtieji, mûsø poþiûriu, pa-
proèiai liudija atsakomybæ uþ kità þmogø, rûpinimàsi gyveni-
mo prasmingumu. Kadangi virsmas veda á naujà, aukðtesnæ
kokybæ ir yra negráþtamas, tai laikas ágyja etiná atspalvá. Dorinë
lietuviø kultûra nedviprasmiðkai primena, kad þmogus atsa-
kingas uþ pragyventà laikà. Laikas yra piktas, – simbolið-
kai sakoma Ðv. Raðte.
Dauguma þmogaus ir visuomenës gyvenimo bëdø kyla
dël nesëkmingo virsmo – ástringama virsme arba, áveikus já,

34
sugráþtama, atkrintama ir tampama atþindu – atkritëliu. Todël
virsmo negráþtamumas yra bûtina gyvenimo darnos sàlyga.
Ta prasme doros kultûra yra mokymas áveikti virsmus, kad
netaptume virsme tykanèios grasos aukomis. Sekant Kris-
tumi taipogi nevalia dairytis atgal – gráþti: Në vienas, kuris
prideda rankà prie arklo ir þvalgosi atgal, netinka Dievo
karalystei (Lk 9, 62).
Virsmo negráþtamumas ir tai, kad tolesnis gyvenimo tarpsnis
turëtø bûti kaþkas ið esmës nauja, pagrindþia gyvenimo pras-
mæ. Negráþtami procesai yra darnos ðaltinis, gimdantis
naujà, aukðtesnæ kokybæ. Ðá visumos dësná, ðiuolaikinio
mokslo atrastà negyvojoje gamtoje vykstanèiuose procesuo-
se, mûsø protëviai þinojo prieð tûkstanèius metø ir juo grindë
savo dorinæ kultûrà.
Grasa virsme
Virsmas doros (etine) prasme yra grasos sritis. Suþadinta
ir lengvai kintanti (nestabili) virsmo bûsena yra jautri bet ko-
kioms – geroms ir blogoms – átakoms. Þmogaus viduje su-
siremia aukðtyn kelianti dvasia ir þemyn tempiantis kûnas. Gra-
sai áveikti reikia dideliø dvasiniø pastangø. Virsmo metu ypaè
svarbu sàmoningas suvokimas ir atsakomybë uþ tai, kas vyks-
ta. Virsmo grasa pasireiðkia ir tuo, kad atsiveria ávairios ga-
limybës. Pavyzdþiui, vestuviø virsme galimi ávairûs keliai. Ten-
ka rinktis. Nuo pasirinkimo – sàmoningo ar nesàmoningo –
priklauso tolesnis þmogaus likimas.
Virsmo grasa leidþia kitaip paþvelgti á daugumà lietuviðkøjø
dievybiø. Kaukai, barzdukai, aitvarai, bubilai, laumës, raga-
nos, vëlinai (velniai), vaiduliai, vëluokai ir kiti panaðûs vaiz-
diniai yra nedarnos (chaoso), kitaip sakant, nesëkmingo virs-
mo pasekmës arba virsmo grasos ásikûnijimo apraiðkos. Tai
ástrigusiøjø ir atkritëliø ið dalies mitologizuoti pavidalai arba
þmogaus, kaip nuolatinëje raidoje esanèios esybës, klystke-
liai. Dorinë lietuviø kultûra gerai paþinojo visas virsmo grasos

35
ásikûnijimo (þmogiðkojo chaoso) apraiðkas, jas ávardijo ir pasa-
komis, padavimais bei legendomis nuo maþens diegë á vaiko
ir suaugusiojo pasàmonæ. Ðitaip savaime bûdavo atgrasoma
ir auklëjama.

VIRSMAI IR PASTOVÛS GYVENIMO TARPSNIAI

Bûties linijà virsmai tarsi padalija á atskiras dalis. Tarp ilgø,
pastoviø tiek gyvosios, tiek ir negyvosios gamtos vystymosi
laikotarpiø ar þmogaus gyvenimo tarpsniø ásiterpia
neapibrëþtos, nestabilios (chaoso) bûsenos, kuriose viskà lemia
atsitiktinumas, o þmogaus atveju, jei jis sàmoningas, – kryp-
tinga pastanga.
Gyvenimo tikrovæ sudaro dvi, viena kità keièianèios ir
glaudþiai susijusios bûsenos – ilgi, ramûs ir pastovûs gam-
tos laikotarpiai ar þmogaus gyvenimo tarpsniai ir virsmo
(tapsmo) sritys. Pastoviajame tarpsnyje gamtos ar þmogaus
gyvenimas yra apibrëþtas ir sàlygotas veikianèiø dësniø bei
gyvenimo normø, todël pasikeitimai ar vystymasis yra
tolygûs, nepakeièiantys esmës. Juos galima vadinti mikro
evoliucija. Pereinamuoju – virsmo (tapsmo) – laikotarpiu,
kai nebegalioja áprastiniai dësniai, o neapibrëþtumas ir atsi-
tiktinumas arba sàmoningos bei kryptingos pastangos ágy-
ja didþiausià galià, vyksta esminiai pokyèiai, vedantys á
naujà kokybæ. Tai makro arba ðuolinës evoliucijos tarps-
nis. Sàmoningos bûtybës – þmogaus atþvilgiu negráþtamumas
ágauna dar gilesnæ prasmæ, nes jis neatsiejamas nuo doros
ir gyvenimo prasmingumo.
Materija ir nesàmoninga gyvybë virsmui nesiprieðina, jos
besàlygiðkai paklûsta Kûrybos dësniams. Taèiau þmogus,
turëdamas laisvà valià, gali prieðintis tapsmui, nes virsmas su-
sijæs su buvusios formos lauþymu, t. y. su netektimi, skausmu
ir auka. Geismingai màstantis þmogus vengia netekties ir au-

36
kos. Prieðindamasis virsmui (ástrigdamas jame ar tapdamas
atkritëliu – atþindu), jis virsta ásikûnijusios virsmo grasos auka
ir, stabdydamas prasmingàjá bûties vyksmà, kenkia sau ir ardo
visuomenës darnà.

VIRSMAS KASDIENYBËJE
Virsmas – tai reiðkinys, su kuriuo mes nuolat susiduriame
ir esame taip prie to pripratæ, kad jo në nepastebime. Mûsø
protëviai, kaip jau minëta, já pastebëdavo visuose gamtos ir
þmogaus gyvenimo reiðkiniuose bei buities darbuose. Kiekvie-
nas virsmas, kokio masto jis bebûtø, yra didþiojo virsmo –
pasaulio sukûrimo atkartojimas.
Virsmà galima apibûdinti ávairiai, taèiau vienas labai sudëtin-
go reiðkinio apibrëþimas visko apie já nepasako. Skirtingiems
kasdienio gyvenimo atvejams reikia siauresniø, vienà ar kità
ryðkesná bruoþà iðreiðkianèiø apibrëþimø. Tokie, ypaè su
þmogaus gyvenimu susijæ apibrëþimai gali bûti labai átaigûs.
Pavyzdþiui: virsmas – tai grasa. Arba: virsmas – tai mirtis
ir prisikëlimas. Arba kitaip: virsmas – tai atsisveikinimas
ir naujo sutikimas. Galima pasakyti ir taip: virsmas – tai
netektis ir atradimas; virsmas – tai praradimas, kuris virs-
ta laimëjimu. Arba ðitaip: virsmas – tai kelionë be
sugráþimo; virsmas – tai ëjimas per niekieno þemæ. Gali-
ma pasakyti net taip: depresija – tai uþsitæsæs virsmas, kuria-
me pasireiðkia virsmo grasa. Arba, kaip byloja pranaðas
Izaijas, ... kûdikiai atëjo iki ásèiø vartø, o iðeiti (gimti) nëra
jëgø (Iz 37, 3). Virsmas – tai pagrindinis augimo, vystymosi
dësnis, principas, kurá apibrëþti galima taip: Tai, kas buvo
reikalinga, tampa kliûtimi.
Bene vaizdþiausiai nuolatinë bûties kaita – virsmas iðreikðtas
Senojo Testamento Koheleto (Pamokslininko arba Eklezias-
to) knygoje:

37
 Karta praeina ir karta ateina,
o þemë stovi per amþius.
Saulë teka ir saulë leidþiasi,
ir skuba á savo vietà, ið kur uþtekëjo.
Vëjas puèia á pietus ir græþiasi á ðiauræ;
puèia ðen ir ten, sukdamas aplinkui,
ir vëjas gráþta á savo kelius.
Visos upës teka á jûrà,
o jûra vis nepilna.
Á vietà, ið kur upës iðteka,
ten jos tekëdamos vël gráþta.
Nepakanka visø þodþiø:
niekas negali visa ko iðpasakoti.
Akis niekuomet nesoti regëti
ir ausiai niekados negana girdëti.

38
 Kas buvo, tas pat vël bus,
ir kas ávyko, vël ávyks:
nieko naujo po saule.
Jei kas yra, apie kà sakoma:
„Þiûrëk, tai naujas dalykas“,
tai yra jau buvæ amþiuose,
kurie buvo pirm mûsø. (Koh 1, 4-10)
Ðiuos þodþius mes suvokiame ir priimame nesunkiai, nes
taikome juos tik gamtai ir tam, kas vyksta aplink, bet ne sau.
Perkeitimà iðreiðkiantys Kristaus palyginimai ir pamokymai,
prieðingai, daþniausiai yra nukreipti á þmogø ir lieèia mus tie-
siogiai. Todël juos taip sunkiai priimame ir suvokiame. Jau-
nuoliui, klausianèiam: Kà turiu daryti, kad laimëèiau
amþinàjá gyvenimà?, Kristus atsako: ... eik, parduok kà
turi, iðdalyk vargðams, tai turësi lobá danguje (Mt 19, 21).
Jaunuoliui tai per sunku, nes turi daug turto, prie kurio yra
prisiriðæs. Ne tik ðiam jaunuoliui, kuris nuliûdæs nuëjo ðalin,
yra nelengva prarasti. Daþniausiai tai labai sunku ir mums.
Knygos „Kristaus sekimas“ autoriai tà pat pasako to-
kiais trumpais sakiniais, kad juos galima laikyti virsmo
apibrëþimais: Atiduok viskà, kad gautum viskà arba Palik
viskà ir viskà rasi. Tokia pat ir Kristaus palyginimø apie lobá
(Mt 13, 44) bei perlà (Mt 13, 45-46) prasmë. Þmogus, radæs
dirvoje paslëptà lobá ar brangø perlà, parduoda visa, kà turi,
ir perka tà dirvà. Lietuviðkai savimonei labai artimas evange-
listo Jono uþraðytas Kristaus palyginimas apie kvieèiø grûdà:
Ið tiesø, ið tiesø sakau jums: jei kvieèiø grûdas nekris á
þemæ ir nemirs, jis pasiliks vienas, o jei mirs, jis duos
gausiø vaisiø (Jn 12, 24). Sekanèioje eilutëje tas pat pasakyta
jau nuogais, palyginimu nepridengtais ir todël mûsø egoistiná
‘að’ þeidþianèiais þodþiais: Kas myli savo gyvybæ – jà
praþudys, o kas nekenèia savo gyvybës ðiame pasaulyje,
iðsaugos jà amþinajam gyvenimu. (Jn 12, 25)

39
 O ðtai kaip apie tà patá byloja poetas:
Vadiname gyvenimu tà triukðmà,
erdvës ir laiko atkarpà ar trukmæ,
kuriai vis tiek, kà savyje talpina.
Ásivaizduojame jà esant pilnà
garsø, spalvø, pavidalø, augimo,
kurs pats save naikina arba gimdo,
to nesuprantamo, beprasmio vyksmo,
daiktø klampios tylos ir dvasios riksmo:
tai ne gyvenimas!
O, taip – nustebæ,
pamatome, kad iðsiauginom stabà,
kurio jau nepajëgiame uþmirðti.
Yra tik vienas bûdas:
reikia mirti.
Bet þemës augalas: ið kur jis þino,
kad reikia laukti savo sugráþimo,
kaip susivokia pumpuras ar daigas,
kad jis yra gyvybë, o ne daiktas,
ir kad pavasará jam reikia gráþti
vël á save – bet jau ne vakarykðtá?
(J. Marcinkevièius)
Apraðydami pasikeitimus, kurie vyksta vidiniame þmogaus
gyvenime, virsmo ávaizdþius naudoja ir mistikai. Baþnyèios
daktarë ðventoji Jëzaus Teresë ið Avilos knygoje „Sielos pilis“
pasikeitimus, ávykstanèius vidiniame gyvenime, þmogui áþengus
á penktàjà buveinæ, lygina su ðilkverpio lervos virsmu. Anks-
èiau buvæs neiðvaizdus, lapus grauþiantis vikðras staiga virsta
nuostabia, balta, dangaus þydrynëje skraidanèia ir gëliø nek-
taru mintanèia peteliðke.
Vestuviø ávaizdis, kuris daþnai minimas ir Evangelijose,
mistikø raðtuose yra toji aðis, apie kurià klostosi visi pasa-
kojimo ávykiai. Galima tvirtinti, jog visa mistika yra grásta

40
perkeitimu. Etika, kuri remiasi transcendentiniu bûties ir
þmogaus suvokimu, taip pat pagrásta virsmu.
Vadovëliuose ir mokslo knygose apie virsmus raðoma
daþnai, taèiau retai ávardijant tai kaip visa apimantá reiðkiná.
Nesiejami jie ir su þmogaus gyvenimu. Fizikos vadovëliuose
daþniausiai apraðomi energijos virsmai ir medþiagos agrega-
tinio bûvio kitimai. Chemijos mokslas apraðo vienos medþiagos
pavertimà kita medþiaga. Ir kitose gamtos mokslø srityse vargu
ar rasime tokià, kur nebûtø apraðomi virsmai.
Be virsmo neapsieina ir filosofai. Mes bijomës pabai-
gos, – sako Kriðnamurti, – bet argi be pabaigos gali bûti
kas nors na÷ja? Ar gali bûti gyvenimas be mirties? Ir
kiek maþai mes teþinome apie vienà ir kità. /.../ Mirtis tai
na÷ja, o besitæsiantis gyvenimas – tik atmintis, bepras-
mis dalykas. Tik na÷ja ir mirtá, ir gyvenimà apjungia á
vienovæ. Ðiais þodþiais filosofas iðsako savo troðkimà gyventi
ant gyvybës bangos keteros, t. y. nuolatiniame virsme. Tokia,
pasak Antano Maceinos, yra krikðèionybë. Ji yra ne mirties ir
ne gyvenimo religija, bet prisikëlimo religija. Apaðtalas ðven-
tasis Paulius sako: Mums, gyviesiems, dël Jëzaus nuolat
gresia mirtis, kad Jëzaus gyvybë pasirodytø mûsø mirtin-
game kûne. Nikolajus Berdiajevas tà patá kalba ir apie kûry-
bà: Kûrybinis aktas yra ðio pasaulio pabaiga ir naujo pa-
saulio pradþia. Filosofus bei ðventuosius papildo ir poetai.
Ðià naktá mintimis pabëgau nuo savæs,
Pabëgau nuo daiktø ðaltø ir ákyriø.
Þinojau, kad kaþkà turësiu parsivest,
Jauèiau, kad reikia rast kaþkà, ko neturiu.
O paryèiu ðvaria kaip sàþine gatve
Parsivedþiau pavargusá save.
Ir þemë ëmë suktis, ir vël iðauðo rytas –
Tik rytas ir að pats buvau jau kitas.
(J. Marcinkevièius)

41
 Viduramþiø alchemikai ieðkojo filosofinio akmens, kuriuo
palietus bet koká daiktà ðis turëjæs virsti auksu. Ðiø dienø telese-
rialai tarsi be pabaigos tæsiasi ðimtus ar net tûkstanèius serijø,
kuriose kartojasi panaðûs ávykiai. Tuo tarpu pasakos trum-
pos, jos turi pabaigà. Serialai nesibaigia, nes juose nëra virs-
mo, nëra perëjimo á kità lygá. O pasakos baigiasi virsmu –
veikëjø perkeitimu. Gal gyvenime tiek daug nedarnos todël,
kad mûsø virsmai pernelyg uþsitæsæ?
Tikiu á pabaigà,
Á kraujo irimà
Vëlybà rudená
Kapø ramybëje.
Tikiu á pradþià,
Á paukðèiø skridimà
Anksti pavasará
Toli amþinybëje. (K. Bradûnas)
Mirðta medþiai, þmonës, idëjos, kalnai ir visatos. Ir gims-
ta nauji medþiai, þmonës, idëjos, kalnai ir visatos. Niekas reið-
kiniø ir formø pasaulyje negali gyventi amþinai, kitaip sustotø
bûties tëkmë. Suirimas, netektis arba, kaip mes ápratome saky-
ti, mirtis maitina gyvenimà ir naujo radimàsi. Þiema ir vasara,
diena ir naktis, jaunas ir senas pakeièia vienas kità. Viskas
nuolatos kinta.
Keièiamës ir mes. Paþvekite á savo vaikystës nuotraukà.
Argi tai ðiandieninis jûs? Gyvenimas – tarsi nuolat tekanti upë.
Á tà paèià upæ neábrisi. Bûties tëkmë – tai vyksmas, panaðus á
vandenyno bangà, kuri pakyla ir vël prasmenga, palikdama
tuðtumà, ið kurios vël kyla nauja banga. Pakilimai ir nusileidi-
mai, gavimai ir netektys, gimimai ir mirtys uþpildo nenutrûks-
tamo gyvenimo tëkmæ.
Galima sakyti, kad nëra pastovios bûties, nëra stovëjimo,
nëra sustingimo. Bet, stebëdami akmená galëtume teigti, kad
nëra tapsmo, nëra vyksmo. Taèiau po tûkstanèio metø ir ak-

42
muo pasikeièia, o po ðimtø tûkstanèiø metø jo nebelieka. Nors
ir labai lëtai, taèiau keièiasi viskas, suyra seni ir gimsta nauji
pavidalai. Kodël tad vienus gamtos ar pasaulio reiðkinius mes
vadiname gyvais, o kitus negyvais? Kas juos skiria? Pagrin-
dinis skirtumas tarp gyvo ir negyvo yra tapsmo, keitimosi,
virsmo arba bûties tëkmës greitis. Vadinasi, mokëjimas keis-
tis, – t. y. prarasti ir vël gauti, mirti ir gimti, – yra svarbiausias
gyvybës poþymis.
Kodël Dievas Amþinas?
– Kad visada jaunas.
Kodël Dievas visada jaunas?
– Todël, kad nuolatos gimsta.
Kodël Jis nuolatos gimsta?
– Kad visà laikà gauna.
Kodël Dievas visà laikà gauna?
– Todël, kad nieko sau nepasilieka.
Visa, kà gauna, atiduoda, iðdalija,
teikdamas gyvybæ viskam kas yra.
Senoji baltø kultûra, – su visomis apeigomis ir paproèiais,
iðreiðkianèiais visuminæ bûties prigimtá, – moko mus jausti
pasaulio vienovæ. Moko áveikti netekties, mirties, iðnykimo
baimæ. Moko sugebëjimo keistis, lengvai atiduodant visus
regimojo pasaulio siûlomus turtus bei groþybes ir priimti naujà
patirtá. Moko, neprarandant savæs, numarinti savanaudiðkàjá
‘að’ ir atsiduoti tëkmei bûties, kurioje visi pavidalai atsiranda,
gimsta, yra palaikomi, o po to suyra, mirðta ir iðnyksta. Moko
iðlikti gyvenime, kurio pastovumà nuolat suardo maþi ir dideli
virsmai.

43
44
 II dalis

KALENDORINËS ÐVENTËS IR
RËDOS RATAS

45
46
 Amþinos tiesos mechaniðkai nepersiduoda:
kiekviename laikmetyje jos turi gimti
naujai ið þmogaus vidaus.
Karlas Gustavas Jungas

Praeityje tie laikai, kai neáþengiamoje Europos sengirëje

lietuviø protëviai ðimtameèiø àþuolø prieglobstyje kasmet ðven-
të didþiàsias savo ðventes.
Rasa, Ilgës, Kalëda, Uþgavënës... Kaip dabar áminti ðiuo-
se þodþiuose áraðytà tikràjà ðvenèiø prasmæ? Aiðku viena –
ðias ðventes kûrë kitokios sàmonës, gilesnës pajautõs þmonës.
Galbût geriausiai mûsø protëviø kitoniðkumà iðreiðkia primirðtas
þodis skaistus. Ið to kilo kitoks pasaulio, gamtos bei þmogaus
suvokimas ir pajautâ, kad visa yra neatsiejamai susieta ir
priklauso ne tik þemei, bet ir amþinajai Kûrybinei Iðminèiai.
Dabartinës mûsø ðventës daþniausiai yra bûtojo laiko: ðven-
èiame ir minime tai, kas buvo, – sukaktis ar metines. Seno-
sios kalendorinës ðventës yra esamojo laiko: ðvenèiama tai,
kas vyksta èia ir dabar. Natûralu, kad tokiose ðventëse
þiûrovø nëra: visi, jausdami tai, kas vyksta, dalyvauja slëpi-
ninguose gamtos ir þmogaus gyvenimo virsmuose.

SENØJØ PAPROÈIØ KILMË

Þmogus, panaðiai kaip ir medis, ðaknimis remiasi á þemæ,
o ðakas kelia á dangø. Senieji paproèiai, ðventës, apeigos, visa
kultûra ir ið protëviø paveldëta prigimtis yra dirva, kurioje
maitinasi mûsø sielos medþio ðaknys. Ðia prasme senoji mûsø
kultûra mums reiðkia labai daug, nors daþniausiai tos reikð-
mës nesuvokiame, kaip nesuvokiame ir oro reikðmës tol, kol
jo netrûksta. Ar galëtume uþsitikrinti ateitá, jei neturëtume mums
protëviø paliktos gyvenimiðkos patirties? Netekæ praeities mes
liktume be ðaknø, be siekiø ir taptume lengvu ateities bei naujoviø

47
grobiu. Nauja visada yra abejotina ir reiðkia tai, kà reikia iðban-
dyti. Juk naujas kelias gali bûti ir klystkelis. Todël tikroji paþanga
galima tik remiantis istorijos tæstinumu ir poþiûrio brandumu.
Suvokus, kad senieji paproèiai pagrásti gyvybës vieningu-
mu ir dora, nurimti neleido jø kilmës klausimai. Kaip atsirado
apeigos ir paproèiai? Kas juos sugalvojo? Gal kas nors nurodë
ar atneðë ið kaþkur? Kas buvo jø autorius? Atsakymai rasti
gilinantis á psichologijà, sàmonës ir pasàmonës ryðá. Norint
atsakyti á kilusius klausimus, pirmiausiai reikia suvokti, kad
ðiais paproèiais gyvenusiø þmoniø sàmonë ir civilizuoto þmogaus
sàmonë yra kitokios, net labai skirtingos.
Senosios apeigos, paproèiai ir ðventës kilo ið kitokio gyvy-
bës, pasaulio ir þmogaus bûties suvokimo. Dabar mes gyve-
nimo paproèius, taisykles ir normas sudarome remdamiesi
þinojimu ir teorijomis, kylanèiomis ið loginio màstymo, o seno-
vinëse kultûrose paproèiai kilo ið pirmykðtës sàmonës, kuriai
bûdinga gilesnë gyvybiniø galiø pajauta ir mitologinis – visuo-
se reiðkiniuose regintis neatsiejamà vienovæ – màstymas.
Ðiuolaikinis þmogus nenori pripaþinti kitokio sàmoningu-
mo ir apriboja save vien racionalaus màstymo sukurtu moks-
liniu pasaulëvaizdþiu. Taèiau civilizuoto þmogaus visus reið-
kinius skaldanti mentalinë sàmonë pasaulá paverèia negyvu.
Antra vertus, ir ðiuolaikinë sàmonë yra kilusi ið ankstesnio
sàmoningumo, kuris ir buvo senoviniø apeigø bei paproèiø
atsiradimo pagrindas.
Pirmykðèiø þmoniø sàmoningumà ir ið jo kylantá kitoká
bûties suvokimà antropologas L. Levis-Briulis (L. Lévy-Brühl)
pavadino mistiniu dalyvavimu (pranc. participation mys-
tique). Mistinis dalyvavimas reiðkia maþai sàmoningà, bet gilià
visuotiniø ryðiø ir gyvybës ðventumo pajautà. Vidinis þinojimas
ir nuojauta buvo akstinas laikytis vienokiø ar kitokiø paproèiø,
atlikti tam tikras apeigas. Mistinis dalyvavimas galbût yra
maþiau sàmoningas, taèiau jis kyla ið vieningos, nesuskaldy-

48
tos psichikos (pasàmoningumo), kuri yra senøjø paproèiø
moralumo pagrindas, nes pasàmoninei psichikai ið esmës yra
bûdinga moralinë iðraiðka. Tuo tarpu moraliniai ástatymai yra
vëlesnë, jau formalià iðraiðkà ágavusi mentalinës sàmonës veik-
los pasekmë.
Ðià svarbià L. Levio-Briulio mintá dauguma tyrinëtojø ið
pradþiø atmetë dël þodþio mistinis, kuris visai nesiderino su
tuometine pasaulëvoka. Bet K. G. Jungas tai pavadino ge-
nialia áþvalga. Kiek vëliau J. Gebseris (Jean Gebser) iðvystë
sociokultûrinës kaitos teorijà, kurioje iðskyrë penkias
þmonijos sàmonës vystymosi pakopas: 1) archajinë sàmonë,
2) maginë sàmonë, 3) mitinë sàmonë, 4) mentalinë sàmonë,
5) integralinë sàmonë.
Ðiuos sàmonës lygius jis siejo su ekonominës ir techninës
revoliucijos pakopomis. Archajinë sàmonë siejama su maisto
rinkëjais, maginë – su medþiotojø ir piemenø gentimis, mitinë
– su þemdirbyste, mentalinë – su iðvystytais amatais, o perëji-
mas á integralinæ sàmonæ – su ðiuolaikine technika. Aiðkiø ribø
tarp ðiø sàmonës pakopø, be abejo, nëra.
Mûsø nuomone, integraline sàmone reikëtø laikyti asmeniná,
individualø sàmoningumà, kuris suvienytø mentalinæ sàmonæ
su ankstesnëmis sàmonës pakopomis. Trumpai sakant, inte-
gralinei sàmonei pasaulis vël taptø vieningas ir gyvas, taèiau
gyvumo ir vieningumo suvokimas bûtø labiau sàmoningas, nei
ankstesnëse sàmonës pakopose. Nesunku áþvelgti: jeigu mûsø
mentalinë sàmonë neperaugs á integralinæ, tai mentalinës sà-
monës þmogus, kuris pasaulá pavertë negyvu, já ir sunaikins.
Suprantamiausia mums yra mentalinë sàmonë. Ji yra ci-
vilizuoto þmogaus racionalaus, loginio màstymo pagrindas.
Sunku kà nors pasakyti apie archajinæ sàmonæ. Tai atsiskyri-
mo nuo Didþiosios Sàmonës ar bendrojo sàmoningumo ir in-
dividualios sàmonës formavimosi pradþia. Religiniø ritualø tada
dar nereikëjo, nes archajinës sàmonës þmogus gyvai tebejau-

49
të ryðá su Didþiàja Sàmone arba Aukðèiausiàja Bûtybe. Magi-
nei sàmonei bûdingas cikliðkas (belaikis) bûties reiðkiniø su-
vokimas bei gyvas, visus ir viskà siejanèiø gyvybiniø ryðiø
pajautimas. Mitinës sàmonës iðraiðka yra mitai, padavimai,
pasakos, dainos ir kita tautosaka.
Apeigas ir ritualus kûrë maginës ir mitinës sàmonës
þmogus. Tada jis dar lengvai sàveikavo su pasàmone. Magi-
nei sàmonei paaiðkinimø nereikia. Vienintelis atsakymas á
klausimà, kà reiðkia apeiga ar paprotys, yra: „Taip reikia“ arba
„Taip turi bûti“. Mitinë sàmonë viskà aiðkina padavimais ar
mitais, o mentalinei sàmonei, kuri pasaulá ir vientisà bûtá su-
skaldë á atskiras dalis, jau reikia logiðkai pagrásto paaiðkini-
mo. Nerasdama tokio logiðko atsakymo, mentalinë sàmonë
pamaþu atmeta, pamirðta ar sulauþo paprotá, apeigà, ritualà ir
paskelbia já atgyvena. Integralinë sàmonë, prieðingai mentali-
nei, jau bando jungti suskaldytà pasaulá á vientisà vienovæ.
Galima sakyti, jog mûsø protëviai savo þinojimà iðreiðkë
paproèiais ir apeigomis, o mes, racionaliai màstantys, savo
þinias iðreiðkiame mokslinëmis teorijomis. Mes jau gyvename
loginio màstymo suskaldytame pasaulyje, o senøjø kultûrø
þmonës gyveno giliu visumos pajautimu ir daugiaprasmiu, sim-
boliniu suvokimu.

SIMBOLINË PAPROÈIØ PRASMË

Senieji paproèiai ir apeigos daþniausiai yra simboliniai.
Simboliai yra vaizdinio màstymo arba pasàmonës kalba. Mûsø
protëviai simbolius suvokdavo þymiai geriau nei mes. Sim-
bolis, galima sakyti, yra suvokimas ar paþinimas palyginant,
panaðumo bûdu. Geras vaizdinio, simbolinio màstymo
pavyzdys yra máslës, patarlës, prieþodþiai, pasakos. Ðiuolai-
kinis þmogus, galima sakyti, pamirðo prieþodþius ir másles, nes
jiems sukurti ar suvokti reikia vaizdinio, simbolinio màstymo.

50
Kai kuriø patarliø ðiuolaikinis þmogus net nebesuvokia. Vai-
kai másles vis dar mëgsta, jie geriau supranta ir senuosius pa-
proèius. Vaikø màstymas yra panaðesnis á pirmykðtá màstymà,
nes kiekvienas þmogus augdamas nuosekliai pereina visas
þmonijos sàmonës vystymosi pakopas.
Simbolis visada yra daugiaprasmis. Tuo jis ið esmës ski-
riasi nuo þenklo, kurio prasmë yra tik viena ir visada aiðki.
Pavyzdþiui, pagal senà paprotá, parduodant þemæ áteikiamas
velënos gabalas. Velëna ðiuo atveju yra parduodamos þemës
þenklas, bet ne simbolis. Þenklas apie juo þymimà daiktà pasa-
ko viskà, o simbolis visada reiðkia, kad parinktas vaizdinys
(simbolis) iðreiðkia tik sàlyginai þinomà reiðkiná ar dalykà. Ki-
taip sakant, simbolio atveju visuomet turime reikalà su didesne
ar maþesne neþinomybe. Ir atvirkðèiai: tà paèià prasmæ gali
reikðti ið pirmo þvilgsnio gana skirtingi dalykai ar apeigos.
Simbolio daugiaprasmiðkumas suteikia jam gyvybæ. O
þenklas, bûdamas vienaprasmis, jau yra negyvas. Tai, kas gyva,
visada auga, vystosi ir pateikia netikëtumø. Simbolis yra gyvy-
bingas tik tada, kai jis yra nëðèias savo prasme. Simbolis tà
neþinomà prasmæ gimdo mumyse. Tai reiðkia, kad simbolis
yra slaptis, ir jo dëka galime suþinoti tai, ko neþinome. Kitaip
sakant, simbolis veikia þmogø psichologiðkai ir dvasiðkai. Sim-
bolis yra pasàmoniniø energijø nukreipëjas ir perkeitëjas. Jei
simbolá susiauriname, suteikdami jam tik vienà prasmæ, jis
mirðta ir tampa negyvas, kaip ir vienaprasmis þenklas.

ESMËS IR FORMOS RYÐYS

Kalendorines lietuviø ir kitø tautø ðventes pradëjo tyrinëti
jau mentalinës sàmonës þmonës. Ðventës buvo tyrinëjamos
atskirai, dalimis, nuotrupomis. Taèiau juk jas kûrë gyvybiniø
ryðiø vieningumà suvokianèios maginës sàmonës þmonës arba,
pasak L. Levio-Briulio, tie, kurie mistiðkai dalyvavo visuoti-
niame gyvybës ritmo alsavime.

51
 Tyrinëjant bûtina aprëpti visas kalendorines ðventes. V.
Propas bene pirmasis tyrinëdamas slavø kalendorines ðventes
pastebëjo ryðkø svarbiausiøjø metiniø ðvenèiø panaðumà.
Ankstesni tyrinëtojai to nepastebëjo ar neávertino. Tuo tarpu
ðvenèiø panaðumas, pasak V. Propo, yra labai reikðmingas.
Toks pat panaðumas matomas ir lietuviø kalendorinëse ðven-
tëse. Pavyzdþiui, ðiaudinës iðkamðos deginimas ar apeigos su
ðiaudais, laistymasis vandeniu ar apeigos su vandeniu, mirusiøjø
pagerbimas, lauþo kûrenimas, ávairûs burtai buvo visose pa-
grindinëse ðventëse. Galima tvirtinti, jog pagrindinës apeigos
vienokiu ar kitokiu pavidalu pasikartodavo Rasos, Ilgiø (Vëli-
niø), Kalëdø, Uþgavëniø (Velykø) ðventëse.
V. Propas knygoje „Agrarinës rusø ðventës“ atskleidë
mitologizacijos arba esmës ásivilkimo á vis sudëtingesnes for-
mas eigà. Pasak V. Propo, iðkamðos, daþniausiai padarytos
ið ðiaudø, naikinimas skandinant, deginant arba suplëðant jà á
gabalus yra viena ið svarbiausiøjø visø ðvenèiø apeigø. Tyrinë-
jant klaidina ávairûs tos paèios naikinamos iðkamðos pavadi-
nimai: Umrun, Maslenica, Kupala, Marena, Ivan, Kostro-
ma, Jaryla, Rusalka, Kukuðka, Kuzma-Demjan. Kalen-
dorinëse lietuviø ðventëse pastebimas tas pats dësningumas.
Naikinama iðkamða vadinama More, Mara, Kotre, Èiuèela,
Diedeliu, Blukiu, Kupole, Gavënu. Pasirodo, kad vardai
apeigoms átakos neturi. Su visomis iðkamðomis, kaip jos be-
sivadintø, atliekama ta pati naikinimo skandinant, deginant arba
suplëðant apeiga. Jeigu iðkamðos vietoje bûna apsirëdæs asmuo
(pavyzdþiui, rusø Rusalka ar lietuviø Gavënas), tada atlieka-
ma iðvarymo apeiga.
Kultûrø istorijoje gerai þinomi mirðtantys (þudomi) ir
prisikeliantys dievai: Oziris Egipte, Atis Frigijoje, Tamuzas
Babilone, Adonis Graikijoje ir kiti. Po jø mirties vykdavo
prisikëlimo apeigos. Nuþudyti dievai po prisikëlimo bûdavo
dþiaugsmingai sutinkami. Senovës mituose atpasakojama jø

52
„kanèios“ istorija. D. Freizeris (J. G. Frazer) mirðtanèio ir
prisikelianèio dievo mità tiesmukai pritaikë ir Vakarø Euro-
pos tautø kalendorinëms ðventëms. Taèiau ar slavø ðventëse,
– klausia V. Propas, – yra dievø prisikëlimas? Nëra. Klauskime
ir mes: ar yra lietuviø kalendorinëse ðventëse dievybiø prisikëli-
mas? Atsakymas tas pats: nëra. Senøjø civilizacijø ðalyse –
Egipte, Babilone ir kitur – bûdavo rodoma prisikëlusio dievo
statula. Baltø ir slavø ðventëse dievø prisikëlimo nebûdavo.
Tiksliau, jis yra, bet kitoks – prisikelia ar, tiksliau, gimsta kaþkas
na÷ja.
Iðkamðos naikinimà galëdavo pakeisti ir kitokios apeigos,
pavyzdþiui, grûdø bërimas, ar duonos uþkasimas á þemæ. Taip
pasireiðkia simbolio daugiaprasmiðkumas.
Ið viso to seka iðvada, kad baltø ir slavø ðventëse ávairiais
vardais vadintos iðkamðos ar persirengæ asmenys – ne dievy-
bës. V. Propas jas vadina ïîëóáîæåñòâà (rus. pusiaudie-
viai). Pasak jo, mûsø kalendorinës ðventës yra senesnës uþ
Egipte ar Babilone buvusias ðventes. Jos siekia tuos laikus,
kai þmogus gyvai jausdavo esmæ, ir todël apeigos bei ritualai
buvo menkiau ávilkti á formà ir paprastesni. Tai, kad baltø-
slavø iðkamðø ir senøjø civilizacijø dievø kilmë ta pati, t. y. kad
jie kilæ ið tos paèios esmës, rodo, pavyzdþiui, tai, kad á molá, ið
kurio bûdavo lipdoma prisikëlusio Ozirio statula, primaiðyda-
vo grûdø. Grûdai sudygdavo, ir prisikëlimo ðventëje buvo ro-
doma þelmenimis pasipuoðusi Ozirio statula. Sudygusiø grûdø
þelmenys ir dabar kaimo vietovëse tebëra vienas prisikëlimo
(Velykø) ðventës simboliø.
Visa tai apþvelgiant, galima pamatyti, kaip esmë vis labiau
apauga forma. Gryna esmë nepastebima. Ji reiðkiasi per ávairius
pavidalus ir formas. Pirmiausia atsirado pirminës, paèios pa-
prasèiausios formos. Ið pirminiø formø atsiranda antrinës, jau
sudëtingesnës formos, ið antriniø – tretinës, dar sudëtingesnës
ir t. t. Taip pamaþu forma uþgoþia esmæ. Ðá vyksmà pastebëjo

53
senovës kinieèiai ir iðreiðkë já pamokymu: Pradþioje buvo
Dao (Esmë). Pametus Dao (Esmæ) atsiranda dorybë. Pa-
metus dorybæ atsiranda þmogaus meilë. Pamirðus
þmogaus meilæ atsiranda teisingumas (pareigos). Pamir-
ðus teisingumà (pareigà) atsiranda ritualas. Ritualas jau
yra pasitikëjimo nebuvimo poþymis. Pratæskime: ritualas
virsta rutina, kuri visiðkai uþslopina esmæ. Uþslopinta esmë nebe-
gaivina formø. Graþios ir sudëtingos formos stabarëja, tampa
nebesuprantamos, irsta ir tuomet visai pamirðtamos ar atmeta-
mos. Ritualø kopijavimas ir kartojimas, nesuvokiant jø esmës,
yra negyvybingas ir trumpalaikis. Bûtina suvokti esmæ ir tada ið
naujo auginti, kurti ritualus. Taip prasideda naujas vyksmas:
kuomet ið suvoktos esmës iðauga naujos apeigos ir ritualai.
Iðkamðos arba senos formos naikinimo pirminiai pavidalai
buvo tokie: grûdø barstymas, kiauðinio lukðtø iðmëtymas së-
jant, duonos uþkasimas, senø daiktø ar ðiaudø deginimas, indø
dauþymas ir apeiginiai valgiai (ðutinti grûdai, duona, kiauðiniai,
sûris, kisielius). Iðkamðos darymas ir jos naikinimas jau yra
antrinë, vis labiau esmæ paslepianti, forma. Tretinë forma –
kai iðkamða gauna vardà. Ið pradþiø jis bûna bendrinis,
pavyzdþiui, mara, t. y. tai, kas turi mirti. Pamaþu vardas tam-
pa tikriniu, iðkamða „virsta“ dievybe ir sunaikinta prikeliama,
– tai jau ketvirtoji forma. Baltø-slavø iðkamðos arba, kaip jas
vadina mitologai, „dievybës“ nëra garbinamos. Jos prisime-
namos tik ðvenèiø iðvakarëse. Neretai tariamosios „dievybës“
vardas yra ir ðventës pavadinimas, pavyzdþiui, Kupolë, Jary-
la, Maslenica. Tai gerai suprato ankstesnieji, ið liaudies kilæ
paproèiø uþraðinëtojai. Pavyzdþiui, rusø etnografas I. P. Sa-
charovas raðë: Stebina mûsø mokytø mitologø (ìèôîãðàôîâ)
keistenybës, kurie Jarylà priskyrë slavø-rusø dievybëms. /.../
Jaryla yra ðventës pavadinimas.
Kuomet dievybës pradedamos garbinti ir joms statomos
ðventyklos, o jø atvaizdai gaminami jau nebe ið ðiaudø, bet ið

54
tvirtos medþiagos, – tai penktoji formos sudëtingumo ir tuo
paèiu esmës pasislëpimo pakopa, kuri bûdinga visoms ið senøjø
kutûrø iðsivysèiusioms civilizacijoms.

PASIKARTOJANTIS SENØ FORMØ SUIRIMAS

Prieð du tûkstanèius metø krikðèionybë suardë graþias,
sudëtingas, taèiau nebegyvas senøjø civilizacijø penktos pa-
kopos formas. Kristus iðlaisvino gyvybingàjà esmæ. Jo skelb-
tame mokyme – Evangelijose – nëra jokiø ritualø, jokios for-
mos. Esmë perteikta gyvu þodþiu ir simboliniais, daugiapras-
miais palyginimais, kurie yra vienodai suprantami visø laikø ir
kultûrø þmonëms. Galima sakyti, kad Dievas nuo ðventyklø al-
toriø buvo nukeltas ar nuþengë á þmoniø tarpà. Kitaip sakant,
pirmaisiais krikðèionybës amþiais iðlaisvintoji esmë gyvybingai
reiðkësi, prisidengusi tik minimaliomis, pirminëmis formomis. Pir-
mieji krikðèionys ðventë tik dvi metines ðventes – Velykas ir Sek-
mines. Laikui bëgant gausëjo apeigø, formos tapo sudëtingesnës
ir Kristus pamaþu buvo „uþkeltas“ ant altoriø. Ant altoriø buvo
uþkelti ir ðventieji, o teologija darësi vis sudëtingesnë.
Ðitokià krikðèionybæ, su uþgoþta esme (toji esmë
krikðèioniðkai vadinama Ðventàja Dvasia) ir labai sudëtin-
gomis formomis, paveldëjome mes, gyvenantys XX-XXI
amþiø sandûroje. Dalis þmoniø, o ypaè gimusieji XX a. pa-
baigoje, jau nenori garbinti altoriuje, tegu ir auksiniame,
uþdaryto Kristaus. Jie gaivina nebegyvybingas tradicijas,
„nukelia“ Kristø ir ðventuosius nuo altoriaus, kvieèia Ðventàjà
Dvasià á save ir pasitiki Jos gyvybingu veikimu. Dievas vël
apsigyventø tarp mûsø, jei vis labiau jausdami Dvasios
veikimà arba gyvybingàjà esmæ, vis aiðkiau imtume regëti Já
kitame þmoguje. Taèiau, kad taip ávyktø, privalome patys,
kaip toji senà formà simbolizuojanti iðkamða – morë, atsi-
duoti Ðventosios Dvasios veikimui, leistis sunaikinami ir
prisikelti su nauju, jau kitokiu suvokimu.

55
 Tai, kà daro kai kurios krikðèioniø (pavyzdþiui, charizminio
atsinaujinimo) grupës, yra panaðu á senoviniø kalendoriniø ðven-
èiø turiná. Skiriasi tik atsinaujinimo arba virsmo stiprumo laips-
nis. Ar suprasime tà atsinaujinimo vyksmà, kuris vyksta visose
gyvenimo srityse? Priimsime já ar prieðinsimës? Tam, kad þmogus
galëtø pasitikëdamas priimti perkeitimà, jis privalo tikëti bei
pasitikëti ir nors ðiek tiek þinoti. Vienas ið bûdø áþvelgti ðiuolai-
kiniø ávykiø prasmæ yra atsigræþti á praeitá ir suvokti praeityje
buvusius ávykius. Ið tiesø, viskas kartojasi, kaip sako Pamoks-
lininkas: Nieko naujo neatsiranda po saule, kas buvo, tas
vël bus, kas buvo daryta, tas vël bus daroma (Koh 1, 9).
Todël gráþtame prie kalendoriniø ðvenèiø, kuriø esmës suvoki-
mas padës mums labiau pasitikëti tuo, kas vyksta, ir nesiprieðinti
gaivinanèiam, bet skaudþiam Ðventosios Dvasios veikimui.

VIRSMAS – SENØJØ ÐVENÈIØ PAGRINDAS

Jau minëjome, kad visose didþiosiose kalendorinëse ðven-
tëse iðkamða, kupolës puokðtë, kaladë, ðiaudø kûlys, molinis
puodas ar kas nors kita bûdavo sunaikinama. Toji iðkamða
nebeatgimdavo buvusiu pavidalu; o tai reiðkia, kad ávyko
perkeièiantis virsmas, kuris nuolat pasikartoja gamtoje. Virs-
mas arba pasikeitimas þmoguje iðoriðkai sunkiai pastebimas,
o gamtoje jis matomas aiðkiau. Augalija po metiniø ðvenèiø, t.
y. po virsmo tampa visai kitokia, – pavyzdþiui, grûdas virsta
þelmeniu, – ir todël akivaizdu, kad nëra prasmës prikeldinti
sunaikintàjà iðkamðà. Ji mirë ir pamaþu atsiranda kaþkas nau-
ja. Aiðku, kalendorinëse ðventëse yra ir paprastesniø, bui-
tiðkesniø dalykø (vaiðës, linksmybës, derlumo bei vaisingumo
skatinimas), taèiau svarbiausias dalykas jose yra bûties tëkmës
suvokimas – virsmas, kuris daþniausiai lieka neiðreikðtas.
Mûsø uþdavinys yra pajausti ir iðlaisvinti esmæ ið jau nebe-
gyvybingø senø formø.

56
 KALENDORINËS ÐVENTËS IR
ÞMOGAUS AMÞIUS
Kalendorinës ðventës yra susijæ su þmogaus amþiumi arba
jo gyvenimo tëkme. Latviø tautosakos rinkëjas ir tvarkytojas
K. Baronas (Kriðjânis Barons), kurá latviai vadina dainø tëvu,
amþiø, t. y. þmogaus gyvenimo eigà skyrë bûti dainyno aðimi.
Tûkstanèiais dainø baltai apdainavo þmogaus amþiaus tëkmæ.
Nei slavai, nei germanai, mûsø artimiausieji kaimynai, –
raðo E. Brastinis (Ernests Brastins), – neturi vykusio atitik-
mens mûsø amþiui. Jie ir nëra amþiaus jautæ taip ðventai,
kaip mes.
Ðiame pasaulyje niekas negali bûti þmogui svarbiau
ir vertingiau uþ jo amþiø. Latviø þodis mûþs (mûds),
reiðkiantis amþiø, giminingas su lotynø mûto, mutatio
‘keistis, mainytis, pakeitimas’, jam atliepia latviø mûdigs
‘judrus’.

57
 Amþius ið tiesø yra pasikeitimø virtinë laiko tëkmëje.
Nesunkiai matyti, kad lietuviðki þodþiai mainytis, mudrus
‘ðaunus, guvus, þvalus’, mudrinti ir latviðkas mudrs ‘mudrus’
yra giminingi latviðkajam mûþs (mûds) ir lotyniðkajam mûto.
Visi jie vienaip ar kitaip susijæ su mainymusi, pasikeitimais.
Lietuviø kalbos þodyne (LKÞ) randame jau nebevartojamus
veiksmaþodþius amþiauti, amþinauti, o veiksmaþodþiai
mûþinëti, mûþyti, muþoti, muþtis yra bendraðakniai su latviø
þodþiu mûþs ‘amþius’. Latviø ketureiliuose atsispindi þmogaus
santykis su amþiumi:
Kurià dirvà iðariau,
Tà áleidau rudenin,
Kurià dienà nugyvenau,
Tà áleidau amþelin.
Daug dieneliø amþely:
Viena tokia, kita ðitokia,
Viena meiliai palydëta,
Kita graudþiai apraudota.
Visos þmogaus gyvenimo dienos yra svarbios, taèiau trys
svarbiausios:
Að per savàjá amþelá / Triskart alø padariau:
Gimdamas, mirdamas, / Merguþëlæ vesdamas.
Ðios trys dienos yra svarbiausios ir gamtos metiniø pasikei-
timø virtinëje. Kalendorinës ðventës simboliðkai atspindi ir
didþiuosius þmogaus gyvenimo pasikeitimus – virsmus.

RËDOS RATAS
Gyvendami gamtos ritmu senøjø Lietuvos giriø gyventojai
jautë kasmet besikartojantá gyvybiniø gamtos ir bûties galiø
bangavimà. Tai, kà ðiuolaikinis, visumos jausmà praradæs,
mentalinës sàmonës þmogus laiko negyvomis ir aklomis gam-
tos jëgomis, mûsø protëviams buvo gyvybingas ir sàmoningas

58
kûrybiniø galiø pasireiðkimas. Jø, pasak J. Gebserio, sàmonë
buvo maginë ar mitinë. Tokià sàmonæ bûtø galima pavadinti
dvasine regâ ir klausâ. Ðvenèiø apeigos nebuvo gamtos reið-
kiniø ar dievybiø (svetimðaliø arba mitologø pramanytø) gar-
binimas, bet natûralus, pusiau suvoktas, o gal ir sàmoningas
þmogaus gyvybiniø galiø suderinimas su pakylanèiomis ir at-
gimstanèiomis Visumos galiomis, su nuolatiniu Amþinosios
Kûrybos vyksmu.
Natûralu, kad protëviø, kurie gyveno augalo pasau-
lyje – giriose – ir buvo prisitaikæ prie gamtos ritmo, ka-
lendoriniø ðvenèiø ciklas sutapo su regimàja iðraiðka –
augalo vegetaciniu ciklu.
Kodël centrinë lietuviø ðventë Rasa ðvenèiama birþelio
pabaigoje, trumpiausià vasaros naktá? Daþniausiai ðios ðventës
ðventimo laikas siejamas su aukðèiausia saulës padëtimi dan-
guje – solsticija. Taèiau yra kita, gilesnë ir sunkiau pastebima
prieþastis. Rasa ðvenèiama rasojant rugiams arba kai augmenija
pasiekia suveðëjimo virðûnæ – kupà arba brandà. Tuomet gam-
ta kupina didþiausios gyvybinës galios. Augalas subrendæs tiek,
kad gali pradëti naujà gyvybæ. Branda – tai didþiulës átampos
atsirasti, rasties metas. Tà ðventæ ðventino minavonei ákûri-
mo arba sutvërimo ðios pasaulës ir visos ðeimynos (Simo-
nas Daukantas).
Brandos motyvas áraðytas ir vieno ið pagrindiniø ðventës þenklø
– kupolës – pavadinime. Jis tapo netgi Rasos ðventës sinonimu –
Kupolë, Kupolinës (nuo kupti, kupëti, t. y. veðliai augti; kupa –
pats veðlumas). Taèiau aukðèiausias brandos taðkas – kupa tuo
paèiu yra ir slenkstis ið gyvëjimo á mirimà. Iðoriðkai tai beveik
nepastebima, taèiau augalo gyvenime ávyksta esminis lûþis: kupoje
apvaisintos augmenijos gyvëjimo kreivë palinksta myriop.
Perkopusi dangaus skliaute aukðèiausià taðkà, saulë vis
maþiau ðviesos siunèia þemei, o augalas brandina uþmegztà
vaisiø. Vis akivaizdþiau ásigalioja esmës virsmo formulë $o%ti

59
– $y%ti. Artëja rudeninis vasaros virsmas á þiemà. Po keturiø
mënesiø ðvenèiamos mirties motyvu dvelkianèios Ilgës
(Vëlinës). Gamta iðgyvena kritiná laikotarpá – virsmà ið gyvy-
bingos ir þalios vasaros á baltø þiemos sapnø rimtá. Ásigalioja
formos virsmo dësningumas mr-ti – rm-ti. Vëlinës formos
atþvilgiu yra vartai á marõs pasaulá, taèiau sielai formos mirtis
reiðkia iðsilaisvinimà ir gráþimà á slëpiningàjà esmæ.
Perëjusi á maros sritá, gyvybës kreivë vis dar leidþiasi þemyn
iki þiemos saulëgráþos, kuri yra prieðprieða aukðèiausiam gyvy-
bës suklestëjimui – kupai. Tamsa vis tirðtëja, pasaulis smenga
pragarmën, kol didysis Rëdos Ratas pasiekia þemiausiàjá taðkà
(þr. V-à brëþiná). Tai Kalëdos, didþiausio gamtos nusikalëji-
mo, nuovargio laikas, maros pergalës valanda. Taèiau Kalë-
dos yra ir vilties pradþia – ávyksta lûþis, perþengiamas slenks-
tis ( %û-ti )%u#ti ) ið liesëjimo á gyvëjimà – atkutimà. Paly-
ginkime Kalëdø iðvakariø pavadinimus: kûèios, kûèia (dzûkið-
kai) ir kûtys, kûtø vakaras (þemaitiðkai). Bûtent Kûèiø vakarà
ávyksta didysis lûþis – aukðtyn, á ðviesà, á viltá.
Po Kalëdø saulë vis ilgiau uþsibûna danguje, o gyvybës
kreivë pamaþu pradeda kilti aukðtyn. Po storu balto sniego
patalu bunda gyvybinës gamtos galios. Artëja pavasarinis
þiemos virsmas á vasarà. Patiþusiame sniege pakrypsta rogiø
vëþë, sprogsta balti, pûkuoti þilvièio katinëliai, kalasi pirmieji
daigeliai, gyvûnijos pasaulis pasipildo nauja gyvybe. Tai me-
tas, kai ðvenèiamos atbudimo, atsigavimo, prisikëlimo (gimi-
mo) ðventës – Uþgavënës ir Velykos. Ásigalioja formos virs-
mo formulë gm-ti – mg-ti.
Pirmuosius daigelius pakeis smaragdinë pavasario þaluma, kuri
saulei kopiant dangaus skliautu vis aukðèiau, kaups gyvybines ga-
lias naujam gyvybës pradëjimui. Gyvybës ratas sukasi toliau.
Dvejopai saulë teka: / Teka kalne, teka slëny, /
Dvejopas mano amþelis / Su ðia viena sieluþële.
(latviø tautosaka)

60
 Jau minëjome, kad Rëdos Rate yra esmës (linkio) ir for-
mos suirimo virsmai. Ðiuo poþiûriu minëtas keturias ðventes
galima sugrupuoti poromis pagal jø panaðumà. Antra vertus,
jos yra prieðprieðos: Rasos – Kalëdø prieðprieða ir Vëliniø –
Uþgavëniø prieðprieða.
Panaðios yra ir ðiuos virsmus iðreiðkianèios formulës: $o%-
ti – $y%-ti, %û#ti– %u-ti ir mr-ti – rm-ti, gm-ti – mg-ti.
Virsmo formuliø panaðumas ir jø skirtingumas iðryðkëja per
balses ir priebalsius. Balsës sudaro þodþio esmæ, minkðtimà,
o priebalsiai atsako uþ þodþio griauèius, formà. Esmë yra sun-
kiau pastebima, o forma akivaizdi. Taip yra ir virsmuose: es-

V brëþinys

61
mës virsmai beveik nepastebimi, nes tai tik linkis, lûþis, o for-
mos virsmai, lauþantys ir keièiantys esamus pavidalus, yra tokie
viskà keièiantys, kad juos mentalinës sàmonës, racionaliai
màstantis þmogus laiko pradþia arba pabaiga.
Rasos ðventës formulë: $o%-ti – $y%-ti panaði á kalëdinio
virsmo: %û#ti )%u-ti. Ðiose formulëse priebalsiai, kurie su-
daro þodþio formà, nesikeièia – þodþiø forma lieka ta pati,
taèiau keièiasi esmæ iðreiðkianèios balsës. Taip yra ir gam-
toje. Gamta prieð ir po ðiø ðvenèiø pastebimai nepasikeièia,
taèiau lûþis jau ávyko. Gyvëjimo kreivë, iki Rasos ðventës ki-
lusi aukðtyn, palinksta rudeniop. Þiema prasideda vidurvasará.
Atitinkamai, mirðtanèios gamtos kreivë iki Kalëdø vis dar lei-
dosi þemyn, bet po Kalëdø ji, jau atkusdama, pasisuko á vir-
ðø. Vasara pradeda vidurþiemá.
Kitoks vaizdas yra formos virsmuose. Rudens virsmo mr-
ti – rm-ti ir pavasario virsmo gm-ti – mg-ti formulëse yra
prieðingai: keièiasi þodþiø griauèiai – priebalsiai, taèiau jø esmë
– balsës lieka tos paèios. Rudens virsmas vasarà paverèia
þiema, o pavasario virsmas þiemà paverèia vasara. Þiema ir
vasara labai skiriasi, taèiau tai tos paèios gamtos skirtingos
bûsenos. Þmogaus atþvilgiu rudens virsmas yra mirtis, o
pavasario – gimimas. Jie taip viskà pakeièia, kad daþnai juos
laikome pabaiga ir pradþia. Kad mirties ir gimties virsmai ne-
taptø pradþia ir pabaiga, reikia iðmokti ar atrasti bûdà nesusi-
tapatinti su atsirandanèiu ir iðnykstanèiu pavidalu – kûnu, o
save surasti iðliekanèioje sieloje, kurià ðiuose formos virs-
muose iðreiðkia balsë ‘’.

KALENDORINIØ ÐVENÈIØ
ÐVENTUMO LYGIAI
Gamtos ir augalijos vegetacinio ciklo lûþio, kaitos (kriti-
niai) taðkai yra senøjø lietuviø ðvenèiø pagrindas, jø sàrangos
griauèiai. Taèiau ðvenèiø esmëje glûdi svarbiausiø þmogaus
62
bûties ávykiø iðgyvenimas metafizinëje plotmëje. Atitinkamus
kritinius gyvenimo tarpsnius iðgyvena ir þmogus. Tai pagrin-
diniai þmogaus gyvenimo ávykiai – virsmai: gimimas – krikð-
tynos, vestuvës ir mirtis – lydëtuvës.
Latviø ketureilis apie ðias dienas sako taip:
Visos mano dienos aiðkios,
Trys dienuþës man neaiðkios:
Gimstamoji, mirðtamoji
Ir uþ vyro leidþiamoji.
Ruoðimasis ðiems svarbiems gyvenimo ávykiams, apeigi-
nis jø iðgyvenimas sudarë esminá senøjø ðvenèiø turiná ir suteik-
davo joms sakralumà. Kitaip sakant, ðvenèiø centre buvo ne
gamtos galios ar buitiniai þmogaus rûpesèiai (derlumas, vai-
singumas ir panaðiai), bet amþinosios sakraliosios þmogaus
bûties uþduotys. Antraip ðventës nors ið ðvenèiamos, bet nebû-
na ðventos. Skirtingi tø paèiø kalendoriniø ðvenèiø pavadinimai
(Rasa ir Kupolë; Ilgës ir Vëlinës) atspindi jø ðventumo lygá.
Ðventinë nuotaika kuriama iðëjimu ið kasdieninës buities,
nusiskaistinimu. Áprastinio gyvenimo tëkmës pakeitimas
paþymimas ir apeigomis. Iðeinant ið kasdieninës buitinës-ûkinës
(profaninës) laiko tëkmës á ðventà (sakralià) ðventës erdvæ,
þengiama pro vartus. Taèiau tai tëra simbolinë iðraiðka to nu-
skaistëjimo, kuris turëtø vykti þmogaus sieloje. Senojo Lie-
tuvos kaimo þmonës didþiàsias ðventes pasitikdavo kurdami
romuvà savo viduje: ðvenèiø iðvakarëse bûdavo praðoma
artimøjø bei kaimynø atleidimo. Tik palikus visas kasdienio
gyvenimo nuoskaudas, nuskaistëjusia ðirdimi tampame verti
áþengti pro vartus á sakralià ðventës erdvæ, á tà aplinkà ir nuo-
taikà, kuri sklinda ið ðventës dalyviø ðirdþiø.
Lietuviø ðventëse þiûrovø nebûdavo. Jø neturëtø bûti ir
ðiandien. Þiûrovai yra ten, kur daug formos )apeigø, ri-
tualø. Jeigu ðventëje reiðkiasi gyvybingoji esmë, visi tampa
ðventës dalyviais.

63
 Kiekvienas ðventës dalyvis yra tarsi mikropasaulis, kuria-
me telpa ir vyksta ðventës misterija, pakylëjanti þmogø prie
amþinøjø bûties dalykø, atstatanti ryðá su Aukðèiausiuoju bei
kasdienës skubos suardytà vidinæ darnà. Blëstant visumos ir
ðventumo nuojautai, á pirmà vietà iðkyla buitinis – t. y. derlu-
mo, vaisingumo )lygmuo. Bûtent jis yra labiausiai etnografø
iðtyrinëtas ir iðryðkintas. Nusakralëjusioje ir esmæ praradu-
sioje ðventëje ðventumà pakeièia pramoginiai dalykai. Irsta
ðventës darna ir tvarka. Ðventë tampa tuðèiu laiko uþpildymu,
smagiu laiko praleidimu ar net orgija.
Profanine prasme ðventë yra kasdienybës pertrauka,
áprastinës veiklos nutraukimas. Tuomet þmogus tampa tuðèias–
ïðàçäíûé, ïîðîæíèé. Ið to atsirado rusiðkas ðventës pa-
vadinimas – ïðàçäíèê. Atsiradusi tuðtuma (ïðàçäíîñòü)
uþpildoma. Nuo „uþpildo“ kokybës priklauso ðventës ðven-
tumas ir jos poveikis þmogui. Kasdienybës pertrauka – tuðtu-
ma ðventei bûtinai reikalinga, taèiau, kaip sako rusø patarlë:
Ïðàçäíîñòü ìàòü ïîðîêî⠖ Dykinëjimas (arba ðventi-
mas be sakralumo) yra ydø motina.

***
Nors kalendorinës ðventës yra atskiros, taèiau, kaip
matëme, jos tam tikru poþiûriu panaðios ir sudaro bendrà
visumà. Dël to skirtingø ðvenèiø apraðymuose yra pasikar-
tojimø. Jie neiðvengiami, kai ðventës apþvelgiamos atskirai.

64
65
66
 III dalis

ÞIEMOS VIRSMO,
ÞIEMVIDÞIO ÐVENTËS
67
68
 Atlikusi didþiàjà paskirtá – davusi naujà gyvybæ, gamtos
bûtis palinksta á marõs pusæ. Ilgës, Vëlinës yra vartai á marõs
pasaulá, amþinàjà rimtá. Po rudeninio spalvø gaisro pajunti
ore tvyrant mirtá. Ásigalioja virsmo dësnis mirti – rimti.Tamsa
vis tirðtëja, pasaulis tarsi smenga pragarmën, kol Rëdos Ra-
tas pasiekia þemiausiàjá taðkà. Tai Kalëdos, didþiausio gam-
tos nuovargio metas, marõs pergalës valanda. Taèiau gamtos
mirtis nebaugina – ji panaðesnë á uþsimirðimà, á rimtá, á viskà
uþklojantá baltà sniegà. Kalëdos – ir vilties pradþia. Kalëdø
naktá ávyksta didysis lûþis – aukðtyn, á viltá, á ðviesà.
Bûtent todël Kalëdos tapo ir pasaulio Atpirkëjo – Jëzaus,
kuris vadinamas ðviesos neðëju, gimimo diena.

KALËDØ VIRSMAS
Kalëdø arba þiemvidþio virsmas yra prieðprieða vasarvidþio
virsmui. Jeigu Rasos ðventë ðvenèiama augalijai pasiekus
aukðèiausià suveðëjimo taðkà – kupà (tada augalai subræsta
tiek, kad gali pradëti naujà gyvybæ), tai Kûèios ir Kalëdos
ðvenèiamos didþiojo augalijos nuovargio, nusikalëjimo, pani-
rimo á marõs pasaulá metu. Jeigu aukðèiausias augalijos kupos
taðkas yra kartu ir slenkstis ið gyvëjimo á mirimà (nok-ti –
nyk-ti), per kurá persiritus gyvybingumo kreivë palinksta
þemyn, tai þemiausias augalijos apmirimo, nusikalëjimo tað-
kas yra slenkstis ið mirties á gyvenimà, á atkutimà (kûs-ti –
kus-ti). Taigi, ðios dvi ðventës yra ne tik prieðingos prasmës,
bet kartu ir panaðios: jos ðvenèiamos augalijos vegetacinio
ciklo esminio lûþio (linkio) taðkuose. Rasos bei Kûèiø-Kalëdø
ðvenèiø prieðingumas, bet kartu ir jø panaðumas padeda ámin-
ti kalëdiniø paproèiø prasmes.
Kalëdø ir Rasos ðventës ryðys atsispindi ir paproèiuose.
Kûèiø orai turi ryðá su Rasos orais. Jei Kalëdø dangus
þvaigþdëtas, Joninës bus graþios. Maþojoje Lietuvoje mote-
rys Joniniø iðvakarëse surinkdavo devyneriopø þoliø, pusæ jø

69
iki vidurnakèio suðerdavo karvëms, o kità pusæ laikydavo iki
Kalëdø ir vël suðerdavo karvëms, kad bûtø sveikos ir pienin-
gos. Tauragniðkiai ðienà Kûèiø stalui pjaudavo prieð Jonines.
Rasos ðventës lauþo ir Kûèiø dienos krosnies pelenus sëdavo
ant laukø. Tik tas gali pasisemti Kalëdø naktá vynu virtusio
vandens, kas yra radæs paparèio þiedà. Vasarvidþio naktá ir
Kalëdø naktá deginama grabnyèia.
Mûsø platumose metiniame augalijos vegetacijos cikle
regime dar du svarbius gamtos pasaulio ávykius. Tai rudens
virsmas – kai augalija, subrandinusi vaisius, pereina ið gajõs á
marõs pusæ (mir-ti – rim-ti) ir pavasario virsmas, kai augali-
ja Kûèiø naktyje praëjusi þemiausià taðkà, vël atkunta ir per-
eina ið maros á gyvybës sritá (gim-ti – mig-ti). Ðiems ávykiams
paþymëti buvo ðvenèiamos Vëliniø bei Uþgavëniø ðventës (þr.
V-à brëþiná). Rudens ir pavasario virsmai yra formos virsmai,
kuriø metu irsta, keièiasi buvæ bûties pavidalai ir ið vienos eg-
zistencijos plotmës pereinama á kità. Rudená gamta mirðta, o
pavasará gimsta.
Svarbiausi þmogaus gyvenimo ávykiai – gimimas, vestu-
vës ir mirtis – taip pat yra virsmai, panaðûs á augalijos virsmus
ir atsispindi kalendorinëse ðventëse, taèiau Kalëdø virsmas
þmogaus gyvenimo plotmëje atitikmens neturi. Ðia prasme jis
yra slëpinys. Jei Uþgavënes, Rasà ir Ilges atitinka trys pagrin-
diniai þmogaus gyvenimo virsmai – gimimas, vestuvës ir mir-
tis, – tai Kalëdø virsmas iðkrenta ið þmogaus paþinimo srities.
Þmogiðkosios bûties plotmëje Kalëdø virsmas vyksta uþ lai-
ko ir erdvës ribø ir lieka slaptimi.

PAVADINIMØ KÛÈIOS IR KALËDOS PRASMË

Kiekvienas vardas, pavadinimas slepia savyje vienokià
ar kitokià prasmæ. Kokia prasmë slypi pavadinimuose kûèios,
kûèia, kûèiø vakaras, kûèiõs vakaras (Maþojoje Lietuvoje),
kûcia arba kûca (Dzûkijoje), kûtys, kûèiø, o senesnës kar-

70
tos tarimu – kûtø vakaras (pajûrio Þemaitijoje)? Eugenija
Ðimkûnaitë yra raðiusi, kad kûèiø pavadinimas kilæs nuo þodþio
kûtë – tvartas, gurbas: Suvaryk karves á kûtæ. Kai kas pik-
tinasi tokiu aiðkinimu. Taèiau virsmø ðviesoje E. Ðimkûnaitës
aiðkinimas ágauna kitokià prasmæ. Juk kûtë – tai uþdara patal-
pa, kurioje þiemoja gyvuliai (kûtoti ‘ðiltai rengti, tuloti’, kûtë-
ti ‘bûti kûtëje’): Bandà parvarë kûtëti. Vadinasi, gyvuliai,
panaðiai kaip augalai po sniegu, þiemà praleidþia kûtëdami
kûtëje. Dar keli pavyzdþiai ið LKÞ: kûtëti ‘gautis, taisytis,
stiprëti’: Þmogus kûtas ið ligos, o galvijai ið þiemos, kol
atsikutës (atsigaus); iðkutëti ‘iðsilaikyti, iðgyventi ðiaip taip’:
Vargu ðiandienà ligonis beiðkutës, vargu nemirs. Iðkûtëti
þiemà galima ir kûtëje. E. Ðimkûnaitës aiðkinimas tik prapleèia
kalëdinio virsmo prasmæ. Todël þodis kûèios sietinos su þodþiu
kûtë. Bet ne tik su juo.
Sakralios prasmës ieðkokime jau minëtoje kalëdinio lûþio
formulëje kûsti – kusti, kurioje slypi gyvybës ir mirties prieð-
tara. Ðventës pavadinimo Kûèios prasmæ geriau iðreiðkia
apeiginio Kûèiø valgio sudëtis ir jo pavadinimas kûèia. Svar-
biausias Kûèiø valgis – kûèia. Já virdavo ið visokiø javø:
þirniø, mieþiø, rugiø, kvieèiø. Be kûèios nëra Kûèiø, – saky-
davo senoliai. Ðá patiekalà ir toká patá Kalëdø iðvakariø pava-
dinimà sutinkame ir kitose indoeuropieèiø tautose: êóòüÿ
(rusø), kucia (baltarusiø), kucija (lenkø), kukkia (graikø).
Grûdai, t. y. sëklos, kurios sudaro pagrindiná Kûèiø valgá kûèià,
simboliðkai iðreiðkia sunykimà, mirtá, kûtimà (kûsti) ir gimimà,
prisikëlimà, atkutimà (kusti) naujam Rëdos Ratui: daigas
dygdamas daigoja grûdà.
Kalëdiniame virsme Kûèiø naktá áveikiamas þemiausias
Rëdos Rato taðkas. Einant nuo Ilgiø ðventës þemyn kûstama,
t. y. liesëjama iki linkio taðko, o já áveikus atkuntama, t. y.
stiprëjama, atsigaunama, gyvëjama. Kûèiø pavadinime slypi
kûsti – kusti prieðtara, kurià áveikiant Kûèiø naktyje ávyksta

71
lûþis á naujà Rëdos Rato ciklà. Tokiu bûdu kalëdinis virsmas
yra ir nulinis Rëdos Rato taðkas, naujo Rëdos ciklo pradþia.
Kalëdø pavadinimu dar 1823 m. susidomëjo Dionizas
Poðka. Jis, kaip ir ðimtmeèiu vëliau Kazimieras Bûga, Kalë-
das kildino ið lotyniðko þodþio calendae (tariama kalenda),
kuris reiðkë kiekvieno mënesio pirmàjà dienà, kuomet se-
novës romënai mokëdavo nuoðimèius uþ skolas. Ið èia yra
kilæs kalendoriaus pavadinimas. Slavai Kalëdø (Êîëÿäà)
kilmæ aiðkina savaip. N. Kostomarovas já iðveda ið þodþio kolo
‘ratas’, kurá sieja su soliarine (saulës) mitologija. S. Solovjovas
þodá êîëÿäà skirsto á êîëî ‘ratas’ ir Ëàäà, kurià jis laiko pavasa-
rio deive. P. Besonovas êîëÿäà sieja su êîëîäà ‘kaladë’ bei
paproèiu jà veþioti ið kiemo á kiemà ir galop sudeginti.
Þodis kalëda, kaip þinome, yra adventiniø – kalëdiniø
dainø priedainis, garsaþodis. Garsaþodþiai yra verti dëmesio.
Matyt jie turëjo ne vien garsinæ, bet ir sakralinæ, jau uþmirðtà
paskirtá. Pavadinimà Kalëda, mûsø manymu, galima kildinti ið
veiksmaþodþio (nusi)kalëti, kurio reikðmës ‘kalinti, stelbti,
goþti, nykti, nuvargti, nusilpti, ðalti’ gerai atitinka kalëdinio laiko-
tarpio gamtos bûsenà. Ið èia kilæ ir vienaip ar kitaip suvar-
gusiø þmoniø pravardës – Kalëda, Kalenda,Kalendra,
Kalentas, Kalanta, Kaladë, kurios vëliau, kaip ir kitos pra-
vardës, tapo pavardëmis. Ðio pavadinimo kilmei svarbus ir
kitas þodis kalti(s), kurio pagrindinës prasmës iðreiðkia nai-
kinimo, nykimo ir atsiradimo prieðprieðà. Naikinimo prasmæ
iðreiðkia veiksmaþodþio kalti reikðmës ‘muðti, tvoti’, ‘nustelb-
ti, nuvargti’: Kalsiu tau á nosá, ir gatavas bûsi; Medis savo
paunksniu kaldamas nukali þoles (t. y. nustelbia); Ðiandien
labai nusikaliau. O ðtai to paties veiksmaþodþio kalti(s)
prasmës ‘dygti, sprogti, luptis, ristis’ iðreiðkia naujo atsiradimà:
Kalësi ið po pernykðèiø lapø melsvos þibuoklës; Pagaliau
kiauðiniai pradëjo kaltis vienas po kito [LKÞ].
Veiksmaþodis kalti(s), savyje apjungia seno sunykimà ir

72
naujo gimimà. Ið tiesø, kad gimtø, prasikaltø Nauji metai, se-
nieji turi mirti. S. Daukantas raðë: Kalëdos senoje lietuviø
kalboje rodo susitikimà senojo laiko su naujuoju, beje:
senø metø su jaunaisiais. Tà ðventæ ðventino pradëdami
naujus metus ir baigdami senuosius. Vadino Kalëdomis
nuo þodþio %
, nes praëjusiø metø atminimui kalë gas-
padorius á trobos sienà viná arba ragà. Akivaizdu, kad kala-
ma vinis arba ragas þymëjo ir senøjø metø pabaigà, ir naujøjø
pradþià. Matome, kad Kalëdø ir Kûèiø pavadinimuose slypi
ta pati silpimo, liesëjimo ir atsigavimo, atsiradimo prieðprieða,
taèiau pagrásta kitokiais veiksmaþodþiais – kalëti, kalti, kal-
tis ir kûsti – kusti. Kûèios ir Kalëdos yra virsmas, kai mirðta
sìna ir gimsta na÷ja. Tai naujo Rëdos Rato pradþios ðventë,
kurios metu ágyjamos savybës, lemtingos naujiems, ateinan-
tiems metams.
Studijoje „Senovës baltø pasaulëþiûra“ Norbertas Vëlius
raðo: Aiðkiai matyti, kad Kûèios yra tipiðkiausia ðventë,
atitinkanti kairiuosius prieðprieðø þiema-vasara, naktis-
diena, uþdara patalpa-laukas, senas-jaunas polius. Vë-
lius kalba apie tà patá, tik bëda, kad atmeta deðiniàsias prieð-
tarø puses ir praranda galimybæ eiti á gylá. Gelmë ir ðvenèiø
sakrali prasmë atsiveria sprendþiant ðias nesutaikomas prieð-
taras, nes jø sprendimas reikalauja naujos kokybës. N. Vë-
lius áþvelgë uþdaros patalpos – lauko prieðprieðà. Kûèios val-
gomos uþdaroje patalpoje, o Kalëdø prieðprieða – Rasos ðven-
të ðvenèiama atviroje gamtoje. Uþdara patalpa iðryðkina kalë-
dinio virsmo pradþios akimirkà, kuri ir prasideda apibrëþtoje
erdvëje. Atkreipkime dëmesá á antrà þodþio kûtë prasmæ ‘sena,
prasta trobelë; pirkelë’: Uþeik pas mus á kûtæ pasiðildyti
(LKÞ); êóòíèê (rusø) ‘grytelninkas, trobelninkas’.
Kûèiø vakarienë yra uþdara ðeimos ðventë, á kurià gali
bûti pakviesti tik vieniði asmenys. Kûèiø vakarà visi turi bûti
namuose (kelioniø, ir metø pabaiga). Mikalojus Katkus raðo:

73
Kûèiø naktis. Dangus þvaigþdëtas, mënesiena, ðàla. Ke-
liai tuðti, niekas nei eina, nei vaþiuoja. Kas gali bûti
neparvaþiavæs Kûèiø laiku? Net vagis, nakties mëgëjas,
tà naktá esti namie – ir já apsiauèia Kûèiø ramumas.
Negalëjusiems sugráþti ir tais metais mirusiesiems, kurie iki
metiniø laikomi ðeimos nariais, paliekama jø áprastinë vieta.
Ið pradþiø, prisilaikydami bendrosios virsmo eigos (þr. II
brëþiná), aptarsime patá Kalëdø virsmà, o vëliau, pradëdami
nuo advento, trumpai apþvelgsime þiemos virsmo ðvenèiø pa-
proèius bei apeigas.

ÁVEDIMAS Á VIRSMÀ:
SUSITAIKYMAS, ATLEIDIMAS
Tai pasiruoðimo laikotarpis. Kalëdø virsmo paruoðiama-
sis laikotarpis prasideda adventu (lapkrièio pabaigoje). Sunku
pasakyti, ar prieð krikðèionybës ávedimà Kalëdø virsmo laiko-
tarpis taip pat prasidëdavo tuo metu. Tai ne taip svarbu. Svar-
bu, kad advento prasmë sutapo su paruoðiamojo laikotarpio
dvasia, bûtent – su laukimu ir pasiruoðimu Kalëdø virsmui.
Ypaè svarbu, kad randame paproèius skirtus dvasiniam,
vidiniam þmogaus pasiruoðimui. J. Ðliûpas raðë: Þmonës su-
sitaikydavo, jei bûdavo susipykæ su kaimynais, dovano-
davo skriaudas savo prieðams. M. Dovydaitienë prisime-
na: Atsimenu, kaip tëtis Kûèiø dienà mane nusiuntë pas
kaimynà, su kuriuo jie nebendravo. Mûsø irgi neleisdavo
eiti pas juos. Labai bijojau eiti, bet tëvø þodis buvo ðven-
tas ir privalëjau klausyti. Tëtis susuko á popieriukà Dievo
pyragà (plotkelæ), mama dar kaþkà ádëjo. Kaimynas
padëkojo, man davë obuoliø ir pakvietë ateiti per Kalë-
das. Gráþau labai patenkinta. Mama paaiðkino, jog tëtis
norëjo susitaikyti su kaimynu, todël siuntë Dievo pyragà.
Su kuo pasidalini Dievo pyragu, nebegalima nesugyven-

74
ti. Tauragnø apylinkëje þmonës kalbëdami net vengdavo sakyti
þodá að, sakydavo mes, mûsø ir panaðiai, nes Kûèiø dienà
nedera bûti vienam, todël bijojo, sakydami að, iðpraðyti vie-
niðumà kitiems metams.
Susitaikymas, vidinë rimtis – etinë virsmo sàlyga, kurios
neiðpildþius, bet koks virsmas neámanomas, nes lieki suriðtas,
susaistytas. Kadangi kalëdinis virsmas yra pabaiga ir naujo
Rëdos Rato (Naujøjø Metø) pradþia, tai prieð Kalëdas reikia
gràþinti visas skolas. Jei negràþinsi, visus metus liksi skolin-
gas. Ta pati ir paproèio virsmo kulminacijoje, t. y. per Kûèias,
nieko neskolinti prasmë. Virsme, t. y. perëjime á naujà koky-
bæ, þmogus turi bûti visiðkai laisvas, nesusisaistæs, – o daiktø
skolinimas þmones saisto.
Virsmo meto ypatingumas atsispindi ir paproèiuose,
draudþianèiuose dirbti tam tikros rûðies darbus. Daþniausiai
tai darbai, kurie kaþkà suriða, susuka, o tai prieðtarauja ne-
pastoviai, suþadintai bûsenai. Tokiø draudimø (verpti, vyti
panèius) buvo ypaè paisoma tarpuðventyje – nuo Kalëdø iki
Trijø Karaliø. Dël tos paèios – nesusisaistymo – prieþasties
visus pradëtus tarpuðventyje darbus reikia baigti tà paèià die-
nà. Kita vertus, draudþiama malti, skaldyti, kirsti medþius.
Þodþiu – atlikti darbus, susijusius su vientisumo paþeidimu.
Draudþiamø darbø pobûdis apibûdina þmogaus vidinæ bûsenà
virsmo metu. Þmogus turi bûti ramus, atsipalaidavæs, t. y. vi-
diniai laisvas ir kartu vientisas bei dvasiðkai susitelkæs.

VIRSMO GRASA
IR APSAUGA NUO BLOGIO
Kiekvienas virsmas yra nepastovi netikrumo bûsena. Tai
gërio ir blogio sankirta, kurioje suþadinamos (aktyvëja) visos
galios, padedanèios arba galinèios sutrukdyti þmogaus virsmà,
sulaikyti já chaose ir neapibrëþtume. Ypaè tai bûdinga kalë-

75
diniam virsmui, kuris kartu yra ir pradþios taðkas, átakojantis
visà Rëdos Rato ciklà, visus metus. Pasak Pranës Dundulienës,
advento laikas buvo kupinas paslaptingumo, netikrumo,
baimës. Þmoniø tikëjimu, visur slankiojanèios ávairios
dvasios. Taèiau visos galios ypaè sustiprëdavusios aukðèiau-
siame virsmo taðke (kulminacijoje) – Kûèiø naktá.
Buvo pasakojama, kad Kûèiø naktá, kaip ir Rasos ðventës
naktá, raganos ið visø kaminø sujodavæ ant ðluotø á vienà vietà ir
keldavæ puotas, linksmindavæsi, prie ekeèiø vanodavæsi arba ant
tuðèiø aviliø jodavæ á þirniø ðalá. Þemaièiai XIX a. viduryje saky-
davo, kad Kûèiø vakare, sutemus, piktøjø dvasiø esàs pilnas oras.
Tada raganos ir raganiai ypaè galingi. Raganos, kaip ir vasarvidþio
naktá, stengdavæsi pakenkti karvëms, apkerëdavæ jas, kad atimtø
pienà, todël gaspadoriai su bernais saugodavo gyvulius, budëda-
vo, o rakto skylutes, kad pro jas neálástø ragana, perþegnodavo.
Rokiðkënai, saugodami namus ir turtà nuo pavojø, Kûèiø vakare
durø slenksèiuose ir duryse geleþimi ádegindavo kryþius. Linkavo
apylinkëje, saugodamas, kad raganos neslogintø galvijø ir ið karviø
neatimtø pieno, ðeimininkas po Kûèiø vakarienës nueidavo á tvartus
ir àþuoline lazda perbraukdavo galvijams per nugaras, o lazdà
palikdavo tvarte. Rokiðkënai darydavo tam tikrà apsauginá
kalëdiná gërimà ðermukðnynà. Sakydavo, kad kur nors einant
reikia turëti ðventintà þvakæ. Bielioniø apylinkëje su þvake vaikðèio-
jo po kambarius, tvartà ir kluonà, kad piktoji dvasia per metus
nieko blogo nepadarytø. Po stogo ðelmeniu pakiðdavo kalëdaitá
piktosioms dvasioms nubaidyti, o nakèiai ant stalo palikdavo naujà
lininá rankðluostá ir kryþelá. Dar ðio ðimtmeèio pradþioje Kûèiø
naktá, kad raganos nesukeistø kûdikiø, jø lopðius apsupdavo
paklodëmis.
Panaðûs paproèiai buvo ir kituose kraðtuose. Pavyzdþiui,
Graikijoje gatvëse bûdavo kûrenami apsauginiai lauþai, o
daugelyje kaimø nuo Kalëdø iki Trijø Karaliø naktá á laukà
eidavo tik su þvake ar deglu.

76
 Kaip ir ieðkant paparèio þiedo, taip ir Kûèiø naktá, ap-
saugai nuo blogøjø jëgø brëþiamas ratas aplink save arba sto-
jamasi á ilgo roþanèiaus vidurá. Ratas – tai atskyrimas, vienu-
ma, teigianti, kad þmogus virsmà pereiti privalo asmeniðkai,
vienas. Paparèio þiedo ieðkotojas dar gaubdavosi paklode,
kuri paryðkindavo atsiribojimo áspûdá. Nuotaka, numirëlis ir
gimæs kûdikis (minëtø svarbiausiøjø þmogaus gyvenimo virsmø
pagrindiniai veikëjai) taip pat bûdavo gaubiami paklode.
Naudotoje etnografinëje medþiagoje gaubimà paklode
kalëdiniame virsme radome tik Serbijoje, kur ðitaip apgaubia-
mas bûdavo pirmasis lankytojas.

BUDËJIMAS
Pati virsmo kulminacija, Kûèiø naktis praleidþiama budint:
po vakarienës laikà leisdavo melsdamiesi ir rengdamiesi Ber-
neliø miðioms. Budëjimo, o kartu ir apsauginæ paskirtá atlik-
davo visà laikà deganti ðventinë ugnis. Toji ugnis degdavo
krosnyje arba visà Kûèiø naktá degdavo ðventinis þiburys. Ið-
likæs paprotys per tarpuðventá – nuo Kalëdø iki Trijø Karaliø
– negesinti nuodëguliø rodo, jog anksèiau ðventinë ugnis bû-
davo kûrenama visà ðá ðventiná laikotarpá.
Graikijoje ir pietiniø slavø kraðtuose ðventinæ ugná per tar-
puðventá degindavo iki XX a. vidurio. Latvijoje Kûèiø vakare
á ugniakurus dedamos didelës, storos trinkos, o tai, kas ið jø
lieka, saugoma ir uþkuriama audros metu, – esà tai nuvaro
ðalin perkûnijà. Bulgarijoje ðventinë ugnis degdavo nuo
gruodþio 20 d. iki sausio 6 d. Kûèios kai kuriuose pietiniø
slavø kraðtuose buvo vadinamos Badnj dan, t. y. budëjimo
diena (nuo apeiginës ðventinës ugnies ákûrimui naudojamos
pliauskos badnjak pavadinimo). Slovënijoje Kûèiø naktá
budëdavo ðeimos galva. Ðventinës ugnies deginimas buvo
plaèiai indoeuropieèiø tautose paplitæs paprotys, kuris ilgiau-

77
siai iðliko pietiniø slavø kraðtuose. Tose vietovëse ugnies ákûri-
mas ir deginimas – tai ilgas, sudëtingas ritualas.
Apeiginës ðventinës ugnies deginimas – tai praeities ir da-
barties sàsaja, bûties nenutrûkstamumo simbolis. Vëliau ugnies
deginimo paprotá iðstûmë Vokietijoje atsiradæs eglutës puo-
ðimo paprotys. Tai ryðku pietiniø slavø kraðtuose, kur po Antro-
jo pasaulinio karo kroatai nustojo deginæ ðventinæ ugná ir vie-
toj to pradëjo puoðti eglutæ, o ðalia gyvenantys serbai dar
tebedegindavo ugná.
Ðventinë eglutë su deganèiomis þvakelëmis, pakeisdama
ðventinæ ugná, perëmë ir jos paskirtá. Todël Kalëdø eglutë laiky-
tina iki Trijø Karaliø ðventës.

NULINIS TAÐKAS.
VYDA IR KALËDINIAI LINKËJIMAI
Rasos ðventës metu ieðkoma paparèio þiedo, o já radusieji
ágyja visaþinojimà – vydà. Kûèiø nakties 12-tà valandà, t. y.
kai pasiekiamas nulinis virsmo taðkas, atsiveria dangus, vanduo
virsta vynu, o þmogus supranta, kà kalba gyvuliai.
Surasti paparèio þiedà ypaè sunku, o suradus reikia dar já
ir iðsaugoti – tik tada turësi visaþinystæ visam laikui. O Kûèiø
naktá patirti visaþinystæ gali daþnas, tereikia sulaukti vidur-
nakèio. Taèiau tai tæsiasi labai trumpai, o tyèinis gyvuliø kal-
bos klausymasis ar vandens, virtusio vynu, gërimas baigiasi
mirtimi. Pagal sakmiø nurodymus, tyèia laukti negalima: Kartà
vienas vaikinas sëdëjo paprûdyje ir kas valandà vandená
ragavo: tik vienà syká pasisëmæs atsigërë: „Vynas!“ – ið-
tarë ir tuojau mirë. O jei netyèia atsitiktø tokià valandà
pasemti ir atsigerti, tai nemirs. Sakë, vienà kartà pa-
keleivis pasëmë vandens ið upës arklius girdyti. Arkliai
prunkðèia ir negeria, þmogus þiûri ir mato – vanduo rau-
donas, ragauna – tikras vynas. Tas þmogus nenumirë dël

78
to, kad netyèiomis. Gyvuliai ðià naktá matà ateitá, þinà paslaptis.
Netyèiomis iðgirdus, kai jie kalbasi (panaðiai kaip per Jonines
radus paparèio þiedà), galima suþinoti, kur slypi pinigai ar kiti
turtai. Ariogalos apylinkëje uþraðyta, kad 12 valandà nakties
vanduo virsta vynu ir galima suprasti gyvuliø ðnekà, bet tik tas
galás pasisemti to vyno, kuris buvo radæs paparèio þiedà.
Mosëdiðkiai sakydavo: Laumës saugodavo vandená.
Norëdamos dvyliktà valandà þmones nuvilioti nuo van-
dens, pasiversdavo baidyklëmis, graþiais þvëreliais,
þibanèiais þaislais ar ugnimi (prisiminkime baidykles, ieð-
kant paparèio þiedo).
Vasarvidþio naktá ágytoji vyda yra paties þmogaus dva-
siniø pastangø vaisius, o Kûèiø naktyje, kaip visa pradþios,
naujo ciklo gimimo taðke, akimirkai tampa visiems prieina-
mas visaþinojimas arba, kaip buvo sakoma, trumpam „atsiveria
dangus“. Tokiu bûdu yra iðreiðkiama sena tiesa, kad pradþioje
yra viskas. Pavyzdþiui, metø pradþioje yra visi metai, pasaulio
pradþioje yra visas bûsimas pasaulis, panaðiai kaip sëkloje
yra visas augalas. Visaþinystë dvasiðkai nesubrendusiam þmogui
kenkia. Þmogaus, kuris tyèia klausësi gyvuliø kalbos, mirtis
sietina su ágytu visaþinystës panaudojimu blogam. O tai visa-
da þmogui atneða nelaimes.
Kalëdø ðventës, kaip naujojo Rëdos Rato pradþios tað-
ko, ypatingumui suvokti labai reikðmingi yra kalëdojimo pa-
proèiai. Kalëdoti – vaikðèioti po namus giedant kalëdines gies-
mes – pradëdavo pirmàjá Kalëdø vakarà arba antràjà Kalëdø
dienà. Apraðyti yra tik palyginti neseni kalëdojimo paproèiai,
kuriuose jau daug kas buvo prarasta. Kai kurie tyrinëtojai
pastebi, kad ðiame paprotyje palaipsniui nyko labai svarbi
pirmapradë kalëdojimo prasmë, ir pamaþu jis iðvirto á linksmà
uþsiëmimà, bûdà vaikams gauti dovanø, netgi savos rûðies ið-
maldà (neretai kaimuose kalëdodavo tik neturtingøjø vaikai).
Taèiau senovëje kalëdojimo paskirtis buvo laiminanti, paðven-

79
tinanti, apsauganti. Rytinëje Mazovijoje (Lenkija) kaimuose
bûdavo stebima, kad kalëdotojai bûtinai ateitø ir apeitø visus
namus, nieko neaplenkdami; tada á toká kaimà netrenksiàs þaibas.
Lietuvoje ir kituose kraðtuose kalëdotojai ne tik giedoda-
vo kalëdines giesmes, bet svarbiausia – linkëdavo, laiminda-
vo. Turint omenyje, kad kalëdinis virsmas yra naujø metø
pradþia – prasikalimas, gimimas, – kalëdiniai linkëjimai ágyja
ypatingà svarbà. Kokiais linkëjimais, t. y. kokia vidine nuos-
tata pradësi naujà ciklà, tokie bus ir visi metai. Naujo ciklo ar
naujø metø pradþioje linkëjimai, visi þodþiai ágyja ypatingà galià:
jie ásikûnija (prisiminkime Evangelijos þodþius: Tas Þodis tapo
kûnu (Jn 1, 1-3)). Linkëjimai buvo dvasinës dovanos, kurias
á namus atneðdavo kalëdotojai. Suprantama, kalëdotojai bû-
davo vaiðinami ir apdovanojami. Apsauginë kalëdojimo
paskirtis yra jau antrinë kalëdiniø linkëjimø prasmë.
Senovëje kalëdodavo senieji mûsø protëviø kunigai bei
diedai – ubagai, ið kitø þmoniø iðsiskirià, lyg ir ðventi þmonës.
Ðie ðventi þmonës kalëdodami atneðdavo kalëdà (kalëda –
tai Kalëdø dovana) dvasiniu pavidalu: dovanodavo paèius
geriausius kalëdinius linkëjimus ir palaiminimus. Kalëda (kalë-
diniai laiminimai ir linkëjimai, – taip juos toliau ir vadinsime) –
tai tarsi raugas, turintis áraugti, t. y. duoti pradþià bei nusiteikimà
visiems ateinantiems metams. Giliausia prasme kalëda yra tai,
kuo Dievas apdovanoja kiekvienà sielà prieð leisdamas jà á
erdvës ir laiko pasaulá. Tad ir ðiandien mûsø kalëda, kurià
dovanojame kitiems per Kalëdas, turëtø bûti panaði á Dievo
teikiamà kalëdà. Suprantama, kad kalëdos kaip raugo, árau-
gianèio visus metus, átaka labai daug priklauso nuo kalëdà
gaunanèiojo nusiteikimo.
Kalëdotojai bûdavo vadinami Kalëdø seniu, Kalëda,
Diedeliu, Daduliu. Kalëda, – raðoma Lietuviø enciklopedi-
joje, – tai sveèias ið tolimo kraðto, namams laimës neðë-
jas. Jis sveikindavo, barstydavo grûdus, laimindavo.

80
Nykstant ðventø þmoniø luomui – diedams, kalëdojimo pa-
protá palaipsniui perëmë á tikrus pavargëlius iðvirtæ ubagai,
vaikai ir persirengëliai. Kalëdojime á pirmà vietà pradëjo ið-
kilti daiktinë, medþiaginë dovana, kuri taip pat vadinta kalë-
da. Ðiandieninës Kalëdø senio dovanos – tai senøjø kalëdiniø
linkëjimø – dvasiniø kalëdiniø dovanø – pakaitalas. Nors
dvasines kalëdines dovanas pakeitë materialios, taèiau buvu-
si jø prasmë iðliko lotyniðkame kalëdinës (naujametinës) do-
vanos pavadinime: strena, strenae, kuris kartu reiðkia ir þymæ,
pradþià (kaþko bûsimo). Paslëptà kalëdinës dovanos prasmæ
regime ir prancûziðkame pavadinime etrenne, kilusiame ið lo-
tyniðkojo strena, strenae ir iðlaikiusiame abi minëtas lotynø
kalbos þodþio prasmes.
Pirmieji linkëjimai bûdavo iðsakomi Kûèiø vakarà. Pa-
skaitykime keletà prisiminimø.
Prieð pradëdami valgyti visi atsistodavo. Vyriausias,
senelis ar tëvas, garsiai melsdavosi, o paskui vieni ki-
tiems linkëdavo sveikatos, laimës. Dzûkuose ðeimininkas
neðdavo kûèià – duonos kepalà – tris kartus apie namus.
Apëjæs tretá kartà belsdavosi á duris.
– Kas ce aina? – klausia ðeimininkë viduje trobos.
– Ce praðos ponas Dzievulis su kûciali á jûsø grátelá,–
atsakydavo uþ durø bûdamas tëvas.
– Praðom, praðom ponø Dzievulá su savo kûciali á mûsø
grátelá, – maloniai kvieèia ðeimininkà vidun. Po ðio pa-
kvietimo atidaro pirkelës duris ir áleidþia duonos neðëjà
vidun. Ðis áëjæs duonà padeda ant paruoðto Kûèiø stalo ir
patsai sëda uþustalën garbingiausioj vietoj. Èia ðeiminin-
kas taria palaimos þodá nuo pono Dzievulio visai savo
ðeimai ir visiems namams linkëdamas viso gero.
Panaðiai prieð Kûèiø vakarienæ einama aplink namus ir
laiminama, linkint visiems viso labo, Rokiðkio ir Kupiðkio apy-
linkëse. Tik Aukðtaitijoje aplink namus neða plotkeles, o ku-

81
piðkënas apsirëdo tam tikrais apeiginiais rûbais, kaip koks
senovës vaidila, o prie stalo irgi kalba tam tikrà palaimi-
nimà, linkëdamas gerø metø. Po ðiø linkëjimø, iðsakytø ðei-
mos ratelyje per Kûèias, su kalëdiniais linkëjimais ir palaimini-
mais atvykdavo kalëdotojai su savo laiminimais ir linkëjimais.
Kalëdotojus apdovanodavo, kad jie nepalinkëtø ko nors blogo.

NAUJA PRADÞIA.
ATEITIES SPËJIMAI IR BURTAI
Per visas keturias didþiàsias metø ðventes bûdavo buria-
ma ir spëjama ateitis, taèiau daugiausiai – per kalëdiná virsmà,
nes jis kartu yra ir naujo rëdos ciklo, naujø metø pradþia.
Ateitis buriama ir orai spëjami visà tarpuðventá, o ypaè Kûèiø
ir Naujøjø metø naktimis. Spëjama þmogaus gyvenimo truk-
më, ateitis, visø metø orai ir derlius, mergelës buria ar iðtekës,
bando susapnuoti, pamatyti savo bûsimàjá ar suþinoti jo vardà.
Kalëdinis virsmas, kuris ið tiesø yra ir naujø metø pradþia,
– tai palankiausias laikas burtams ir ateities spëjimams, nes
pradþioje tarsi uþprogramuota visa, kas ateinanèiais metais
ávyks. Tereikia sugebëti teisingai perskaityti tai, kas uþkoduota
virsmo pradþioje. Su tuo susijusi ir pirmojo lankytojo, kuriam
ypaè daug dëmesio skiriama slavø kraðtuose, reikðmë. Visuo-
se bûrimuose yra realus grûdas, taèiau ar visada verta burti ir
spëti ateitá? Apskritai, ateities spëjimas ar bûrimas rodo ne-
pasitikëjimà gyvenimu. Dvasiðkai iðkilûs þmonës ateities nieka-
da nespëja, neburia – jie jà kuria kasdieniu savo gyveni-
mu. Kad ir kaip ið pirmo þvilgsnio bûtø keista, taèiau ateities
bûrimas yra dairymasis á praeitá ir tûpèiojimas vietoje dvasine pras-
me, nes ateitá apsprendþia þmogaus jau nugyventas gyvenimas.
Tarp ávairiausiø burtø yra gana prasmingø ateities
„spëjimø“: Per Naujus metus nesibara, nesikolioja, nesi-
muða, kortomis neloðia, nes bijo, kad visus metus nereikëtø

82
taip daryti. Ðio paproèio prasmë gana aiðki: su kokiu
nusiteikimu pradësi dienà ar metus, tokia bus visa diena ar
metai. Ið tikrøjø pirmoji Naujø metø diena ypatinga. Tai tarsi
rûbas, á kurá bus ávilktas rytojaus likimas, ateinantieji metai.
Toli pavyzdþiø ieðkoti nereikia. Nykstant mûsø ðvenèiø sakra-
liai prasmei ir vis ryðkëjant orgialinës „ðventës“ bruoþams (tai
ypaè bûdinga Naujø metø pokyliui), mûsø sielos, nepatirda-
mos atsinaujinimo, prisilietimo prie bûties gelmiø, skursta ir
kasdieniniame gyvenime vis labiau bujoja tamsusis þmogaus
pradas bei vienadieniðkos nuotaikos.
Paþvelkime á vienà vedybiniø burtø rûðá. Norintys susap-
nuoti bûsimàjá vyrà ar þmonà, nakèiai po lova ar po pagalve
pakiða tiltà: Su kuo sapne per tiltà vaþiuosi, tas ir bus tavo
vyras (þmona). Ðis spëjimas ið tiesø pagrástas, nes jis parem-
tas tilto, kurá reikia pereiti kiekviename virsme, tame tarpe ir
vestuviniame, ávaizdþiu.

GYVYBËS VANDUO IR TYLA

Viena ið labiausiai primirðtø kalëdiniø apeigø yra apeiginis
prausimasis ir ðlakstymasis vandeniu.
Bûtina pasiruoðimo Kûèioms dalis – prausimasis. Popiet
kurdavo pirtá. Vakarëjant pirtys jau bûdavo paruoðtos maudy-
tis. Suvalkijos dzûkai bei suvalkieèiai ir kitø Lietuvos vietø,
kur nebuvo pirèiø, gyventojai maudydavosi skalbimo kubi-
luose. Dauguma aukðtaièiø turëjo nuosavas sodybines pirtis,
o neturintys eidavo maudytis pas kaimynus arba á bendras
kaimo pirtis. Maþus vaikus daþniausiai maudydavo namuose,
geldose arba kubiluose. Kubiluose maudydavosi paeiliui –
pradedant kûdikiais, maþesniaisiais vaikais ir baigdavo
didþiausiu. Maþus vaikus, kad muilui ëdant akis neverktø,
maldydavo: Kûèiose reikia praustis, kol vanduo liks sal-
dus arba Maudysimës, kol vanduo liks saldus.

83
 Bûtinybæ praustis prieð Kalëdas aiðkindavo ávairiai: Nu-
plauna nuodëmes ðiø metø ir ðvarus laukia kitø, naujø;
Ðvarus kûnas – ðvari siela; jeigu nesimaudysi – ëriukai bus
margi, vilna negraþi.
XX a. pradþioje Kûèiø dienà parëjæ ið pirties vyrai persi-
rengdavo baltais drobiniais marðkiniais, moterys – iðeiginiais
rûbais ir sakydavo: Visus metus bûsim ðvarûs.
Apeiginis prausimasis ar ðlakstymasis, vykstantis didesnëse
ðventëse ir kituose virsmuose – gimstant, vestuvëse bei lai-
dotuvëse, – yra ðlakstymas gyvybës vandeniu, simbolizuo-
jantis ðiuo atveju kalëdiniame virsme ávykstantá dvasiná
prisikëlimà naujam Rëdos Rato ciklui. Gyvybës vanduo, ku-
riuo bûdavo prausiamasi ar ðlakstomasi, turëjo bûti ne pa-
prastas, o pagerintos kokybës. Nors turimoje negausioje et-
nografinëje medþiagoje apie lietuviø vandens kokybës geri-
nimà radome tik vienà nuorodà, – kad Ðalèininkø rajone, 12
valandà á ðuliná mesdavo kalëdaièiø, – taèiau tokiø paproèiø
gausu pas kaimynus Lenkijoje, Èekijoje, Slovakijoje, Rusi-
joje. Pavyzdþiui, lenkø ðeimose ðeimininkas Kûèiø arba Kalëdø
ryte pripildavo didelá indà ar kibirà vandens, ámesdavo ten
ðiek tiek ðieno nuo stalo, plotkelës ir duonos gabalëliø, sidab-
riniø pinigø. Tuo vandeniu prausdavosi veidà. Pinigai, duonos
ir plotkelës gabalëliai, grûdai ir èesnakas Èekijoje bei Slova-
kijoje ir dabar metami tiesiog á ðuliná. Baltarusijos ir vakariniø
Rusijos srièiø gyventojai pirmà Kalëdø dienà, atsineðæ á trobà
vandens, mesdavo á já sidabriná pinigà. Po to tuo vandeniu
prausdavosi visi ðeimos nariai, tikëdami, jog veidas visus me-
tus bus graþus. Slovënai ritualiná prausimàsi atlikdavo per Nau-
jus metus – á vandená mesdavo pinigus ir obuolius.
Graikø kalëdiniuose paproèiuose randame ypatingas apei-
gas, vadinamas vandens atgimimu. Naujøjø metø dienà visi
vandens indai iðtuðtinami ir pripildomi ðvieþio, vadinamojo ðv.
Bazilijaus vandens. Etolijos provincijoje naujo vandens par-

84
neðti siunèiami vaikai, kurie eidavo visiðkoje tyloje, o priëjæ
prie kaimo ðaltinio berdavo á vandená saujà grûdø. Parneðta-
sis vanduo vadinamas tyliuoju. Visa ðeima já geria ir juo prau-
siasi. Tyløjá vandená Lietuvoje neðdavo Velykø rytmetá. Pieti-
niame Velse 3-4 valandà Naujøjø metø paryèiais grupë ber-
niukø vaikðèiodavo po savo kaimo gatves ir namus, neðdamiesi
indà ðaltinio vandens. Tuo vandeniu jie ðlakstydavo kiekvieno
sutiktojo veidà ir rankas, kiekvienà namø, á kuriuos uþeidavo,
kambará bei visus juose esanèiuosius, linkëdami jiems laimin-
gø metø. Uþ tai jiems bûdavo atlyginama.
Apeiginë tyla vienokia ar kitokia iðraiðka bûna visose
didþiose ðventëse ir virsmuose. Neseniai Lietuvoje dar gyva-
vo paprotys, kai ið pirmøjø kalëdiniø, vadinamøjø Berneliø
miðiø gráþdavo tylëdami. Tylëdami uþdegdavo þvakutæ ant
kalëdinës eglutës ir tik po to garsiai sveikindavosi bei saky-
davo kalëdinius linkëjimus.
Jau minëtas kalëdinis tikëjimas vandens virtimu vynu taip
pat yra atsinaujinimo arba visa ko atnaujintojo – gyvybës van-
dens – iðraiðka.
Vandens atsinaujinimo paslaptis aiðkëja, palyginus kalëdiná
virsmà su Rasos ðventës apeigomis. Vasarvidþio naktá gesina-
ma ir sakraliu bûdu áþiebiama nauja ugnis, ið kurios ákuriami
visi þidiniai namuose. Ypaè jaunavedþiai stengdavosi ákurti savo
þidiná atnaujinta ugnimi. Ugnies atsinaujinimas simbolizuoja
þmogiðkosios prigimties atnaujinimà, nuskaistinimà, o vandens
atgimimas yra þmogaus esminio, t. y. dvasinio atsinaujinimo
iðraiðka, áþengiant á naujà Rëdos Rato ciklà. Todël prasminga,
kad Graikijoje, Atikos provincijoje asmuo, atneðantis tyløjá
vandená, nulauþia keletà alyvos bei laukinës lelijos ðakeliø ir ta
puokðte, linkëdamas laimingø Naujøjø metø, palieèia kiek-
vieno namiðkio galvà. Vandens, kaip viskà áraugianèios dva-
sios, paskirtis aiðkiai matyti ir graikø paprotyje: Ið Kalëdø
dienà pasemto vandens uþmaiðo raugà, kurá vartoja visus
metus ir iðsaugo iki sekanèiø Kalëdø.
85
 SENOS FORMOS NAIKINIMAS
Apeigos su ðiaudais
Kûèiø vakarienës metu ant stalo po staltiese paklojama
ðieno, o po stalu dedamas ðiaudø kûlys. Senesniu derëtø laikyti
ðiaudø paklojimo paprotá, nes ávairios apeigos su ðiaudais, kurie
simbolizuoja jau praeità gyvenimo tarpsná, t. y. tai, kas at-
gyventa ir kas virsmo metu naikintina, sutinkamos visuose
virsmuose. XIX a. pabaigoje Kûèiø vakare lietuviai neðdavo
á trobà ir ðiaudø kûlá: Viekðniø apylinkëje já statë prie durø,
Panevëþio ir Ðiauliø apylinkëse ðiaudø kûlá pakiðdavo po sta-
lu, Tauragnø apylinkëje patiesdavo lauke prie namø slenks-
èio. XX a. pradþioje ðis paprotys iðnyko. Pietiniø slavø krað-
tuose ir dabar barstomi ir klojami tik ðiaudai. Kûèiø dienà,
dar prieð áneðant apeiginæ pliauskà, kuria bus ákuriama ðven-
tinë ugnis, kambará iðklodavo ðiaudais. Serbai, kroatai, slovënai
net Kûèiø vakarienæ valgydavo ant ðiaudais iðklotø grindø.
Ðvedø raðytojos S. Lagerlof (Selma Lagerlöf) vienos legen-
dos herojai Kûèiø dienà keliaudami per kaimà mato, kaip vals-
tieèiai glëbiais neða ðiaudus á savo trobas.
Ádomus, su vestuviniu virsmu susijæs lenkø kalëdinis pa-
protys – eiti pas mergelæ ðiaudais nubarstytu taku (prisiminkime
vestuviø apeigas – jaunøjø vedimà po sugultuviø ið klëties ðiau-
dais nubarstytu taku). Atëjæs vaikinas apsimeta, kad bando
padegti, t. y. sunaikinti ðiaudus. Tuo jis iðreiðkia savo prielan-
kumà mergelei. Èia paaiðkëja prieþodþio „likti ant rugienø
ðiaudø“ kilmë ir prasmë – t. y. likti senmerge. Ðiaudø naikini-
mas yra simbolis to, kas nutinka subrendus javams. Ðiaudai,
subrandinæ grûdà, ne tik nereikalingi, bet ir tampa kliûtimi.
Todël tai, kas praeita, atgyventa, yra naikinama. Toks virsmo
dësnis. Likti ant ðiaudø reiðkia likti sename, nesunaikintame
gyvenimo tarpsnyje (ðiuo atveju – netekëjus).
Todël Kûèiø valgymas ant patiestø ðiaudø iðreiðkia bûtinà

86
virsmo dësná – simboliðkà senos formos, praeito tarpsnio nai-
kinimà. Senos gyvenimo formos lauþymu aiðkintinas ir prie-
taras: Jei Kalëdø metu vaþiuodamas iðvirsi – bus gerai,
geri metai. Taipogi geras þenklas, jeigu per vestuves veþimas
su kraièiu ásirëþia á þemæ. Griuvimas, lûþimas yra naikinimo
iðraiðka, todël ðiuo atveju – geras þenklas, nes nauja atsiran-
da tik sunaikinus tai, kas sìna.
Anksèiau, sutikdami Naujuosius metus kaimo vaikinai
degindavo ant karties iðkeltà ðiaudø kûlá. Kitur, pavyzdþiui,
Graikijoje sudegindavo ið ðiaudø padarytà iðkamðà. Dabar
niekas taip nebedaro, nes yra kitokiø, patogesniø naikinimo
priemoniø. Naujieji metai dabar sutinkami ðaudant ið pabûklø,
sprogdinant ávairius sprogmenis. Matome, kaip senas papro-
tys – gimstant naujiems naikinti senuosius metus – iðlieka, bet
keièia iðraiðkà. Paproèio esmë lieka ta pati – naikinimas to,
kas praëjo, atgyveno, taèiau naikinimo bûdas kinta, priklau-
somai nuo turimø priemoniø ir gyvenimo sàlygø.

Blukio vilkimas
Kalëdinio virsmo samprata atskleidþia ir apeigos, vadina-
mos blukio vilkimas, prasmæ. Blukio vilkimà yra apraðæs
Simonas Daukantas, taèiau Þemaitijoje ðis paprotys dar buvo
gyvas iki Pirmojo pasaulinio karo. Balys Buraèas apraðë, kaip
ði apeiga bûdavo atliekama Ðiaulënø apylinkëse: Kaimo ber-
niukai nusitveria ið kokio paðalio storà medinæ kaladæ,
uþsineria virves ir velka per visà kaimà, dainuodami. /.../
Gale kaimo sukuria ugná ir èia jà iðkilmingai sudegina.
Tuo norima parodyti, jog blogø senøjø metø jau nebëra.
Dabar galima laukti Naujøjø metø. Mergaitës nepastebi-
mai ið skepetos padaro kûdikio pavidalo lëlæ, kuri reiðkia
kà tik gimusius metus. Mergaitës, visiems parodþiusios
lëlæ, vël jà paslepia, kad niekas negalëtø surasti. Jos ieð-
ko kiekvienas, nes tiki, kad tà, kuris atras paslëptus „Nau-

87
juosius metus“, tais metais lydës laimë ir geras pasisekimas.
Latvijoje blukio vilkimas labiau paplitæs. Bluká vilkdavo
Kûèiø vakare, todël tas vakaras vadintas Bluka vakars. XIX
amþiaus latviø laikraðtyje ði apeiga taip apraðyta: Blukio
vëlinës bûdavo ðvenèiamos gruody, paèiame metø gale.
Tada þmonës, laukø ir jaujos darbus baigæ, eidavo ið namø
á namus, didelæ trinkà uþ karnø vilkdami. Á kuriuos na-
mus su ðia trinka nueidavo, ten bûdavo sutinkami labai
dþiaugsmingai, su valgiais ir gërimais, paskui tempdavo
jà toliau á kitus namus ir vël darydavo tà patá. Paskuti-
niuose namuose trinkà sudegindavo kaip þenklà, kad
senøjø metø vargas baigtas ir prasideda nauji metai
(„Latvieðu Avizes“, 1865, Nr. 7).
Bostone leistoje lietuviø enciklopedijoje raðoma, kad þodis
blukis kilæs ið vokiðko block ‘trinka, kaladë’. Kam ieðkoti
pas kitus to, kà turime savo kalboje? Mûsø nuomone, blukis
yra kilæs ið veiksmaþodþio blukti, kuris reiðkia 1. ‘ðertis, ðus-
ti’ (apie spalvà); 2. ‘tirpti, nykti’: Sniegas bluko, vëputiniai
bebuvo pusplikiai (LKÞ). Veiksmaþodþio blukti prasmës
‘tirpti, nykti’ patvirtina, kad blukio vilkimo ir sudeginimo apeiga
ið tiesø reiðkia senøjø metø sunaikinimà, kaip aiðkina B. Buraèas
bei senoji latviø spauda. Atidþiau patyrinëjæ þodynà paste-
bime dar vienà labai panaðø veiksmaþodá blungti, kuris reiðkia
atsigavimà, gerëjimà: Kaimynas vakar sunkiai sirgo, ðian-
dien truputá nublungo, gal pasveiks. Taigi þodyje blukis,
kaip ir ðventës pavadinime Kalëdos, uþkoduota prieðprieða,
kurià iðreiðkia ir blukio deginimas bei merginø parëdytoji lëlë,
vaizduojanti naujo pradþià.
Blukio vilkimo apeiga ir pats þodis blukis vaizdþiai paro-
do kalëdiná virsmà – seno sunaikinimà ir naujo gimimà. Yra ir
prieþodis: Iðvilko metus, kaip arklys ratus.

88
 Grûdø barstymas
Kûèiø ir Kalëdø paproèiuose daþnai sutinkama grûdø
barstymo apeiga. Kupiðkietë Ona Glemþienë pasakojo: Se-
niau kaime Kûèiose vaikðèiojo vadinamas Kûèiø Senelis.
Jis apeina aplankydamas visus kaimo kiemus ir neða bars-
tydamas visokiø grûdø po truputëlá. Pasvalio apylinkëse
Kûèiø vakarà motina beria kvieèius ant vaikø: kuriam daugiau
teks, tas iðmintingesnis. Apie Rokiðká, Kûèiø vakare tëvas
sustatydavo ratu vaikus ir, kiekvienam ádavæs po maiðelá, „së-
davo“ þirnius. Kurio maiðelin ákrinta daugiau þirniø, pavasará
sëjant jam skiria didesnæ dalá, nes tikisi, kad tam geriau derës.
Radviliðkio kraðte Kalëdø vakarà po vakarienës ðeimininkas
atneðdavo ið klëties indà sumaiðytø ávairiø javø, o visa ðeimy-
na sustodavo vienas ðalia kito ir ðeimininkas juos apiberdavo
grûdais. Kokio javo grûdø daugiau sugaudavo, tø ateinanèiais
metais tikëjosi geresnio derliaus. Grûdø barstymas paplitæs vi-
sose indoeuropieèiø tautose ir ypaè slavø. Lenkijoje Kalëdø
rytà vaikðèiodavo vaikai ir visus apipildavo aviþomis. Kai ku-
riuose Lenkijos rajonuose grûdus ðventindavo baþnyèioje ir jais
barstydavo kunigà bei visus áeinanèius á baþnyèià.
Grûdø barstymo prasmë, kurià sutinkame visuose virs-
muose, simbolizuoja senos formos (metø) naikinimà ir naujo
gimimà. Iðdygæs daigas daigoja senàjá grûdà. Tokia pat yra ir
jau minëto pagrindinio Kûèiø valgio – kûèios – prasmë. Grûdø
barstymà galima gretinti su ðlakstymosi vandeniu apeiga. Nors
grûdø barstymas reiðkia seno naikinimà, bet kartu ði apeiga,
kaip ir ðlakstymas gyvybës vandeniu, reiðkia atsinaujinimà, t.
y. þelmená, slypintá kiekviename grûde. Ðios apeigos yra bend-
raprasmës ir sukeièiamos. Ten, kur barstoma grûdais, nëra
ðlakstymosi vandeniu ir atvirkðèiai. Taèiau abi ðios apeigos
gali bûti vartojamos tame paèiame kraðte.

89
 ÞADINIMAS
Po aukðèiausio virsmo taðko (kulminacijos) bundama nau-
jam gyvenimo tarpsniui. Visuose virsmuose yra tam tikros
þadinimo apeigos. Þadinama ir kalëdiniame virsme. Be
þadinimo sàvokos neámintume kai kuriø kalëdiniø paproèiø.
Kad vasarà uþderëtø obuoliai, sodininkas Kûèiø vakarà eina
á sodà ir kiekvienà obelá apkabina arba papurto, arba apriða
ðiaudais, gulëjusiais po Kûèiø stalu. Ir bitininkas panaðiai el-
giasi su bitëmis: Kûèiø vakarà reikia tris kartus pakiloti
bites, tai daugiau spieèiø leis. Arba suduoda á avilá ir klau-
sosi: jei bitës atsiliepia, tai kitais metais bus darbðèios. Kà tai
reiðkia? Yra uþraðytas toks paaiðkinimas: Per Kalëdas þadina
bites, kad jos daug medaus neðtø.
Kaip tai bûdavo daroma, apraðë Marcinkoniø apylinkës
gyventojas Petras Zalanskas: Va dël ko Kûèios vidurdiená
virdavo grûdus, kokiø gaspadorius turi – rugius, mieþius,
aviþas, grikius, þirnius. Supila visus vienam puode ir viri-
na tuos grûdus. O ðeimininkas atsineða ðiaudø kûlá ir suka
ryðiukus. Tiek susuka ryðeliø, kiek turi vaismedþiø. Tuos
ryðelius deda niekotaitën ir tà puodà su visokiais grûdais
nusunkia ant tø ryðeliø. Prieð pat vakarienæ ðeimininkas
bëga sodan, kiekvienà medelá apriða tais ryðiukais, kad
visi ðitais metais þydëtø ir vaisiø bûtø.
Rodûnës apylinkëje ðeimininkas obelis riðdavo Kalëdø
rytà, kol dar su niekuo nekalbëjæs. Ðiame paprotyje vël
sutinkama jau minëta tyla. Kad kitais metais obelys derëtø ir
vaisiai bûtø sveiki, Kûèiø vakare Punsko apylinkëje moterys,
ásipylusios á àsotá þirniø ir pupø nuoviro, juo aptaðkydavo jau
anksèiau ðiaudais apriðtø obelø kamienus.
Panaðiai naujam Rëdos Rato ciklui bûdavo þadinami gy-
vuliai – beldþiant á tvarto duris ir laukai – juos aplankant.
Panevëþio kraðte po Kûèiø ðeimininkas turëdavæs apeiti visus

90
laukus, ið visø pusiø juos perþegnoti ir kalbëti tam tikras mal-
das. Tada Dievas sergës ir laimins laukus. O visus laukus apë-
jus reikëdavæ visiems gyvuliams duoti ðieno ir juos perþegnoti.
Lenkijoje ir Bulgarijoje ypatingai buvo þadinami blogai
vedantys medþiai. Ðeimininkas imdavo kirvá ir kartu su kitu
asmeniu eidavo á sodà. Prie nederanèio medþio uþsimojæs
kirviu klausdavo: Ar derësi?; lydintis ðeimininkà atsakydavo:
Derës!; Jeigu nederësi, – sakydavo ðeimininkas, – að tave
iðkirsiu. Vaismedþius slavø kraðtuose þadindavo ir tokiais
þodþiais: Kriauðës, obelys (ar kiti medþiai), pasisukite á mane,
að jus þadinu. Panaðus nederanèiø vaismedþiø þadinimo pa-
protys uþraðytas ir Prienø rajone: Kûèiø vakare reikia ap-
sisupti paklode, basom nueiti á sodà ir primuðti tas obelis,
kurios neveda obuoliø, tada jos derësianèios.
Slovakijoje antràjà Kalëdø dienà yra paprotys þadinti
mergeles. Vaikinai, ateidami pas mergelæ, atsineða berþinæ
rykðtæ po skvernu. Kalbëdamasis su mergele netikëtai iðtraukia
rykðtæ ir droþia per jos kojas. Tai ðibaèka (iðjudinimas ið vie-
tos). Uþ tai vaikinas vaiðinamas, o kartais gauna ir pinigø.
Pabusti naujam metiniam ciklui privalo visi. Minëti Kûèiø
vakaro, kalëdiniai, bei naujametiniai linkëjimai atlieka ir
þadinimo paskirtá. Slovënijoje kalëdotojai neðiodavosi apei-
ginæ rykðtelæ, kuria lengvai suduodavo visiems ðeimos nariams.
Suduodami netekëjusiai merginai sakydavo: iðtekëk, iðtekëk!,
o nevedusiam vaikinui: vesk, vesk!

GYVULIØ, BIÈIØ, PAUKÐÈIØ

IR ÞVËRIØ KÛÈIOS
Nemaþai paproèiø skirti vadinamosioms gyvuliø ir paukðèiø
Kûèioms: Kai Kalëdø rytà nuneða gyvuliams nuo stalo
nuimtà ðienà, tai esti gyvuliø Kûèios. Kitur Kalëdø rytà
bitëms duoda virintø kvieèiø ir plotkø. Tai bièiø Kûèios. Pasa-

91
kojama, kad bitës ðvenèia ypatingai: prieð Kûèias jos pasi-
gamina ið vaðko stalà, ant kurio valgo vakarienæ. Bitininkas,
perþegnojæs avilá, atsargiai já atidaro ir ant ið anksto paèiø bièiø
paruoðto stalo padeda joms ðeimininkës paruoðtus saldumy-
nus vakarienei. Ðvenèioniø rajone neðdavo bitëms graudulinës
þvakës su medumi ir kalëdaièio gabalëliu, o Griðkabûdþio
apylinkëje – medaus ir aguonpienio.
Gyvuliams suðerdavo ðienà, kuris buvo padëtas ant Kûèiø
stalo, ir dalindavosi su jais Kûèiø valgiais. Ðienà nuo stalo
iðdalindavo po kuokðtelá ir sumaiðydavo su kitu ðienu. Radvi-
liðkio, Pandëlio, Ramygalos apylinkëse po vakarienës, o
daþniausiai rytà gyvuliams nuneðdavo vaisiø nuo Kûèiø stalo
– tai gyvuliø Kûèios arba gyvuliø plotkos.
Neuþmirðdavo ir paukðèiø. Pavalgius Kûèiø vakarienæ, o
kartais Kalëdø rytà viðtos bûdavo lesinamos nuo Kûèiø stalo
likusiais grûdais – þirniais, kvieèiais, pupomis, gruce, trupi-
niais, ðieno pabiromis nuo stalo, o Ðventeþerio apylinkëje – ir
kûèiukø trupiniais. Kai kur, pavyzdþiui, Anykðèiø ir Kupiðkio
kraðtuose toká lesinimà vadindavo paukðèiø Kûèiomis. Pa-
sirûpindavo ir laukiniais paukðèiais. Sidabrave ðeimininkas
prieð Kûèias, pasisëmæs saujà virtø kvieèiø, paberdavo kie-
me ir kviesdavo: Þvirbliai, þvirbliai, praðom kûèiø! Tau-
ragnø apylinkëje prie tvoros pririðdavo aviþø pëdà – tai Kûèios
paukðteliams. Ðiauliø kraðte þvëreliams pakabindavo runke-
liø, morkø, bulviø, padëdavo ðieno – tai þvëreliø eglutë.
Gyvuliai, bitës, paukðèiai, þvërys ir apskritai visa gamta,
kaip ir þmogus, Kûèiose pergyvena kalëdiná virsmà (kûsti –
kusti). Visai suprantama, kad glaudþiame sàlytyje su gamta
gyvenæ lietuviai dalindavosi Kûèiø vakariene ir su gyvuliais
(prisiminkime minëtà kûtës, kurioje þiemoja gyvuliai, sàsajà
su Kûèiomis), bitëmis, paukðèiais bei þvërimis.

92
 MIRUSIØJØ PRISIMINIMAS
Kûèiø ir kalëdiniuose paproèiuose yra daug uþuominø apie
mirusiuosius ir vëles. Kai kurie tyrinëtojai kalëdiniuose mi-
rusiøjø pagerbimo paproèiuose áþvelgia Vëliniø tæsiná. Taèiau
atidesni paproèiø tyrimai rodo, jog anksèiau lietuviai, kaip ir
visi indoeuropieèiai, mirusiuosius prisimindavo keturis kartus
per metus. Ðtai dar 1938 m. laikraðtis raðë: Senieji Pasarèiø
kaimo þmonës prisimena, kad seniau buvusios „dûðiø
velykëlës“ ir „dûðiø kûèelës“, bet kas jos tokios buvo,
ðiandien nebeatsekama. Slavai ðá paprotá iðlaikë ilgiau. Kai
kuriose vietovëse jie ir dabar mirusiuosius mini keturis kartus
per metus.
Visur Lietuvoje buvo paprotys ant stalo, toje vietoje, kur
paprastai sëdëdavo tais metais miræs ðeimos narys, pastatyti
ir uþdegti grabnyèià, kartais dar ir kryþelá pastatyti. Jau XX a.
neretai greta dar padëdavo eglës ðakelæ, ðventojo paveiks-
liukà arba nuotraukà. Ðio amþiaus pradþioje atsirado papro-
tys ant stalo, mirusiojo vietoje, dëti lëkðtutæ. Kartais ant lëkð-
tutës sukryþiuodavo valgymo árankius ar patiesdavo juodà
kaspinà. Kapèiamiesèio apylinkëje toje vietoje, kur sëdëda-
vo miræs senelis, dëdavo dvi sukryþiuotas ðakeles arba gë-
lytæ: tai skatino vaikus ásivaizduoti, kad senelis greta jø, tik
nematomas; jie turëdavo papasakoti, kà atmena apie senelá.
Kai kurie XX a. pradþioje gimæ þmonës dar atmena, kad
Kûèiø valgiø bûdavo atidedama mirusiesiems. Pavyzdþiui, P.
Èesnulevièius (g. 1908 m.) ið Valkininkø apylinkës pasakojo,
kad prieð Kûèias dûðelëms á atskirà indà po truputá ádëdavo
ávairiø valgiø.
Valgiø mirusiesiems dëdavo ne tik ant Kûèiø stalo. Po
stalu dëdavo duonos ir druskos, krosnies priekaktyje gar-
svytniko. Valkininkø apylinkëje per petá á kertæ prie lango
nuliedavo aguonpienio. Kitur lëkðtæ su valgiais statydavo ant

93
palangës. Vilkijos apylinkëje dar iki 1934 m. (tai vëliausiai
uþregistruota data) ávairiø patiekalø dûðioms dëdavo
prieangyje, uþ durø, ant këdës.
Po vakarienës dauguma Lietuvos gyventojø stalo
nenukraustydavo. Prieþastis aiðkindavo ávairiai, daþniausiai
– kad paliekama mirusiøjø vëlëms, kiti – kad ateis Dievu-
lis valgyti; kad nakèia atëjæs kûdikëlis Jëzus turëtø ko
pavalgyti ir ðienelio atsigulti; kad ateis Kristus su an-
gelais ir panaðiai.
Taèiau jau XX a. antrajame deðimtmetyje kai kuriose ðei-
mose valgiø likuèius po vakarienës nuimdavo, ant stalo palik-
davo tik neuþdengtà staltiese ðienà. Kiti palikdavo dar kryþelá
ir kalëdaitá dvasioms pasimaitinti.
Nakèiai paliktas, nenukraustytas Kûèiø stalas, kaip ir
pasakojimai apie Velykæ bobutæ, jaudrino vaikø vaizduotæ.
Antai Kapèiamiesèio apylinkëje po vakarienës vaikams tëvai
sakydavo: Ðiànakt ateis kûèiukas. Vaikai su nerimu klau-
sinëjo, á kà jis panaðus, tas maþas berniukas Jëzulis. Merkinës
apylinkëje vaikai aslà prie stalo pabarstydavo smëliu, kad
matytøsi, kaip naktá ateina valgyti piemenëliai. Liubavo apy-
linkëje vaikai atsikëlæ bëgdavo þiûrëti, ið kurio dubenëlio nu-
valgyta. Jei bûdavo maþiau, sakydavo, kad lankytasi angeliukø.

KALËDØ IR KRISTAUS GIMIMO

ÐVENTËS RYÐYS
Lietuviø kalendorinës ðventës taip tampriai susijæ su
krikðèioniðkosiomis, kad kartais sunku atskirti, kas tikrai yra
krikðèionybës atneðta, o kur senoviðki paproèiai tapo
krikðèioniðkais. Tai ypaè ryðku, aptariant Kûèias ir Kalëdas.
Sovietmeèiu, kovojant su krikðèionybe, bandyta atsisakyti
Kalëdø pavadinimo. Kalëdos buvo vadinamos Þiemos
saulëgráþos ðvente.

94
 Pavadinimas Kalëdos, kaip jau sakyta, nieko bendro
neturi su Kristaus gimimu. Tai senovinës þiemos virsmo ðven-
tës pavadinimas. Mûsø kaimynai senoviná pavadinimà –
Êîëÿäà – sukrikðèionino: rusai ðià ðventæ pradëjo vadinti
Ðîæäåñòâî, o lenkai Boþe narodzenie.
Sudëtingas bei maþai þinomas yra Kristaus gimimo ðven-
tës atsiradimas ir jos paplitimas krikðèionybëje. Dar prieð
Antràjá pasauliná karà prof. Pranas Dovydaitis apie Kalëdø
ðventës kilmæ raðë: Senesniais laikais visi manë ir netgi
mokyti þmonës tikëjo, kad Baþnyèia ðià ðventæ ðvenèia
nuo pat savo pradþiø, nuo apaðtalø laikø, kaip Kristaus
gimimo dienà. Kai kam ir ðiandien sunkoka tokio tikëji-
mo atsisakyti ir atrodo, kad èia viskas aiðku. O taèiau
Kalëdø ðventës kilmë ir jos pradþia, pasak Rauschen’o
yra vienas tamsiausiø puslapiø senojoj Baþnyèios istori-
joj. („Soter“, 1928, Nr. 2, p. 188).
Pirmaisiais trimis savo gyvavimo ðimtmeèiais krikðèioniø
Baþnyèia ðventë tik dvi visuotinos reikðmës ðventes – Vely-
kas ir Sekmines. Pavienës krikðèioniø bendruomenës ðvæs-
davo dar ir metines ðventes, kuriose minëdavo savo kanki-
nius. Pirmøjø amþiø krikðèionims gimimo dienos nebuvo reikð-
mingos. Origenas III a. po Kristaus raðë, kad ðventøjø þmoniø
tarpe nëra nei vieno, kuris savo gimimo dienà bûtø triukðmin-
gai ðventæs, o tiktai nedorieji dþiûgauja, ðvæsdami savo gimimà
ir taip susitepdami naujomis piktadarybëmis.
Pirmiausiai krikðèionys pradëjo ðvæsti Kristaus Apsireiðki-
mo (gr. Epifania), Jo krikðto Jordano upëje ðventæ. Vëliau
buvo pradëta ðvæsti Kristaus gimimo ðventë, taèiau ið pradþiø
ji neturëjo pastovios datos. Daþniausiai jà ðventë pavasará,
kai ir gamtoje atsiranda nauja gyvybë. Tik IV a. viduryje, 354
m. pirmà kartà Kristaus ðventë ðvæsta gruodþio 25 dienà. Ði-
tuo laiku ðvæsti buvo pradëta ne Jeruzalëje, ne Rytuose, kur
Kristus gimë, o Romoje, Vakaruose. Ið èia ðventë plito á Ry-

95
tus ir á kitus krikðèioniðkus kraðtus. Tuometinë Baþnyèios va-
dovybë Kristaus gimimo ðventæ sutapatino su senovine in-
doeuropieèiø ðvente, kuri buvo ðvenèiama Romos imperijoje,
su Nenugalimos Saulës gimtuviø diena (Dies Natalis Solis
invicti). Ði data, jau kaip Kristaus gimimo ðventë, lotyniðkai
buvo pavadinta Dies Natalis ‘Gimimo diena’ arba Dies na-
talis Domini nostri Jesu Christi ‘Vieðpaties Jëzaus Kristaus
gimimo diena’. Bûtent senovinë saulës sugráþimo, ðviesos gimi-
mo ðventë geriausiai tiko Kristaus, kuris vadinamas pasaulio
ðviesa, gimimo dienai ðvæsti.
Senovës lietuviai savo Kûèias ir Kalëdas gruodþio 25 d.
ðventë nuo neatmenamø laikø. Didþiausio gamtos nuovargio
ir atsigavimo virsmà, naujo Rëdos Rato pradþià krikðèionys
pasirinko kaip tinkamiausià datà ðvæsti Kristaus gimimà. Taip
atstatomas istorinis teisingumas, kuris buvo nukentëjæs dël
áproèio visa ko atskaitos taðku laikyti krikðèionybæ – tarsi prieð
krikðèionybæ nebûtø buvæ jokios kultûros. O juk Kristaus
mokymas buvo tik sëkla, kuri buvo pasëta á tuometiniø kultûrø
dirvà. Ði sëkla graþiai sudygo ir suveðëjo lietuviðkos kaimo
kultûros dirvoje. Taip suveðëjo, kad mes daþnai jau nebeski-
riame, kas krikðèioniðka ir kas prosenoviðka.

ADVEN AS
Dar ne taip seniai krito ðalnos pakàsti lapai, vëjas ðiureno
nuvytusià þolæ. Rudeniðkoje nuotaikoje prisiminëme visø mûsø
laukiantá iðëjimà – mirtá ir minëjome mirusiuosius: ðventëme
Vëlines ir Ilges.
Mirties akivaizdoje þmogaus prigimtis liûdi, o siela ilgi-
si savo Amþinosios Tëvynës. Vis labiau rudenëjant, su liûde-
siu sumiðæs ilgesys neapleidþia sielos iki pat Kalëdø. Nu-
plëðia vëjas paskutiná lapà. Plikas medþiø ðakas stingdo
þvarbûs artëjanèios þiemos vëjai. Þemæ sukausto gruodas.

96
Vis trumpiau ðvieèia saulë, o dienos, niûresnës viena uþ
kità, nespëjæ iðauðti ir vël temsta. Nuvargusi gamta vis gi-
liau áminga.
Ateina keturios prieðkalëdinio laukimo savaitës – adven-
tas (lotynø k. ad-venio – ‘atvykti, artintis, atsirasti’ ). Ad-
ventas kupinas paslaptingumo. Lietuvos kaime tai buvo mal-
dos, vilties ir ðviesos – sugráþtanèios saulës ir gimstanèio Kris-
taus – laukimo metas. Keltis ankstyvà advento sekmadienio
rytmetá budëti ir melstis bûdavo taip pat natûralu, kaip ir kas-
dieninæ duonà valgyti. Mikalojus Katkus knygoje „Balanos
gadynë“ prisimena, kad advento sekmadieniais, anksti rytà,
treèià ar ketvirtà valandà pasigirsdavo garsas ið gatvës,
þadinantis gyventojus. Tai kaimo bûgnas keldavo þmones prie
ðventadieninës advento apyvokos: vaþiuoti á rarotus, eiti
giedoti, likti namuose, krosná kûrenti ir pusryèius tiekti.
Baþnyèioje visi rinkdavosi prie Mergelës Marijos altoriaus,
kur iðkelta aukðtai virð kitø ir graþiai papuoðta degdavo rarotø
arba rasotoji þvakë. Rasokite dangûs... – tokiais þodþiais
kunigas pradeda advento sekmadieniø miðias. Namie pasi-
likusieji – merginos, vaikinai, piemenys ir seniai – renkasi á
vienà didþiausià, daþniausiai marðalkos, trobà giedoti.
Advento metas apipintas ávairiais draudimais. Ðiuo laiku
daug pasninkaujama, draudþiami triukðmingi pasilinksminimai,
baþnyèiose netuokiama ir á pirðlius nevaþiuojama. Taèiau vedy-
bos neuþmirðtamos. Ðv. Andriejaus dienà (lapkrièio 30 d.)
prasideda vedybiniø spëjimø laikotarpis. Tà dienà merginos
nusilauþdavo vyðnios ðakelæ, kurià neðdavo nesidairydamos,
paslëpdavo kur nors tamsiai bei ðiltai, ir jeigu iki Kûèiø ði
praþysta, tai þenklas, kad tais metais iðtekës. Advento metu
drausdavo ilgai dirbti vakarais ir ypaè baisu sulaukus dvylik-
tos nakties, nes tuomet piktosios dvasios þmones persekioja.
Jos pasibeldþia á langà ir kas paþiûri, tas neiðvengia mirties.
Bûta ir draudimø dirbti tam tikrus darbus.

97
 Ilgus advento vakarus jaunimas trumpindavo vakaronëse
dainuodami apeigines dainas ir þaisdami þaidimus. Advento
dainos panaðios á kalëdines. Pasak J. Èiurlionytës, jos tesiskiria
tik kai kuriomis meninës iðraiðkos priemonëmis. Svarbiausias
skirtumas tai, kad Kalëdø dainoms bûdingi priedainiai kalë-
da, oi kalëda, kalëdziela, lëliø kalëda. Tuo tarpu advento
dainø priedainiai þymiai turtingesni: leliumoj, aleliuma, ale-
liuma rûta, aleliuma loda ir kiti. Ðiø priedainiø kitø þanrø
dainose nepasitaiko. Kai kurios advento dainos yra labai se-
nos, jose gausu mitiniø vaizdiniø. Daina „Viduje lauko grûðelë
þydi“, Stasio Skrodenio nuomone, atspindi pasaulio modelá,
ásivaizduojamà esant medþio pavidalo:
Viduje lauko grûðelë þydi,
Alelium kalëda, grûðelë þydi.
Tona grûðelën þvakelë dega,
Alelium kalëda, þvakelë dega.
Ai ir iðkrito trys kibirkðtëlës,
Alelium kalëda, trys kibirkðtëlës.
Oi, ir pasidarë dideli dyvai,
Alelium kalëda, dideli dyvai:
Dideli dyvai – marios mëlynos,
Alelium kalëda, marios mëlynos.
Tose mariose luotelis plûko,
Alelium kalëda, luotelis plûko.
Tame luotely mergelë sëdi,
Alelium, kalëda, mergelë sëdi.
Advento dainose daþniausiai dainuojama apie bûsimas ves-
tuves. Dainos poetiðkai pasakoja apie ðeimos kûrimo
rûpesèius. Jose gausu vaizdø, kaip jaunikis ieðko nuotakos
arba nuotaka pasirenka jauniká. Dainose gausiai naudojami
lygiagretûs vaizdiniai bei palyginimai. Viena dainos ðaka vaizduo-
ja paukðèius: þvirblá, dagilá, povà ir kitus, vejanèius sau lizdelá, o
kita ðaka – bernelá, kuris stato savo mergelei klëtá. Dainose-

98
þaidimuose vaizduojamas rûtø darþelis, kuriame pasiklysta
voverëlë, kiðkelis ar paukðtelis (mergelë), o medþiotojas (ber-
nelis) gaudo arba ðaudo juos, tai yra ieðko nuotakos.
J. Èiurlionytë uþraðë bûdingà advento (kalëdinio laikotar-
pio) þaidimà „Jievaro tiltas“, kuriame beveik nëra áprastiniø
ðokio judesiø. Viename pirkios gale stovi vaikinai, kitame
merginos, ir stovëdami eilë prieð eilæ jie dainuoja pakaitomis
(jokiais instrumentais negrieþia). Kai bernai atsako: Leisim
perleisim..., tada ir bernai, ir mergos eina pirmyn. Susitikus
bernai paima vienà mergà á savo tarpà ir eina á moterø vietà, o
moterys á vyrø vietà. Tada ginèijasi dël paimtosios graþumo, ir
tuo dalis þaidimo baigiasi. Vël pradedama dainuoti ið pradþios,
ir taip kartojama, kol visos merginos paimamos pas vaikinus.
Gráskime, mergos, jievarëlio tiltà,
Aleliuma rûtele, jievarëlio tiltà.
Ið ko mes grásim jievarëlio tiltà,
Aleliuma rûtele, jievarëlio tiltà?
Berþelio lapai, jievarëlio ðakos,
Aleliuma rûtele, jievarëlio ðakos.
Oi ar perleisit, jievarëlio þmonës,
Aleliuma rûtele, jievarëlio þmonës?
Leisim perleisim, sau vienà pasliksim,
Aleliuma rûtele, sau vienà pasliksim.
Oi jûs paëmët paèià negraþiausià,
Aleliuma rûtele, paèià negraþiausià.
Oi mes paëmëm paèià graþiausià,
Aleliuma rûtele, paèià graþiausià.
Viena dainininkë paaiðkinusi, jog tiltas jungiàs pavasará su
þiema: ðiuo tiltu ið Uþnemunës ateinàs pavasaris. Tilto ávaizdis
yra labai reikðmingas visø tautø mitinëse-poetinëse tradicijo-
se. Tiltu pereinamos pavojingiausios vietos ir pavojingiausi
gyvenimo tarpsniai – virsmai. Todël tilto ávaizdþiø rasime visuo-
se virsmuose.

99
 Baþnyèia advento dainø ir þaidimø nedraudë dël ypatin-
go jø santûrumo. Juose vyrauja vedybø tema. Baigdavosi
adventas, prabëgdavo ðventvakariai ir adventines-kalëdines
dainas pakeisdavo vestuvinës. Po Trijø Karaliø iki kito ad-
vento apeiginës adventinës dainos nutildavo.
...Kad labai neprailgtø Kalëdø laukimas, nupinkime ið þaliø
eglës arba puðies ðakeliø vainikà, padëkime já ant stalo ar
pakabinkime palubëje. Prie vainiko pritvirtinkime keturias
þvakes – tiek, kiek yra advento sekmadieniø. Kiekvienà sek-
madiená uþdekime po vienà. Kai sudegs paskutinë þvakelë,
iki Kûèiø liks tik kelios dienos.

ŪČIOS
Sudegë paskutiniojo advento sekmadienio þvakë, artëja
ilgai lauktos Kûèios. Visa gamta pasiekë þemiausià savo nuo-
vargio laikà, artëja naktis, kai ávyks didysis lûþis – aukðtyn á
ðviesà, á viltá. Tà virsmo naktá gimsta pasaulio Gelbëtojas –
Jëzus Kristus. Kûèios – tai seno ir naujo susitikimas, naujo
Rëdos Rato, Naujøjø metø pradþia. Tai ypatingas taðkas, tar-
si sëkla, ið kurios iðaugs viskas, kas buvo sudëta pradþioje.
Todël Kûèios yra tokios reikðmingos, todël jos valgomos tik
ðeimoje, todël per Kûèias visi stengiasi bûtinai sugráþti á na-
mus, á savo paties pradþià. Jeigu kas nors negali sugráþti á savo
ðeimà, jam, kaip ir tais metais mirusiajam, prie stalo palieka-
ma áprasta vieta. Á Kûèias pakvieèiami tik vieniði þmonës.
Senovine prasme Kûèios buvo ir tebëra ðeimos ðventë,
kuri pradeda, deda pamatà arba, kaip ðiandien sakome, pro-
gramuoja visø ateinanèiø metø gyvenimà. Kûèios, valgytos
kitokiame þmoniø ratelyje (kaip kad kartais nutinka ðiais lai-
kais), nepakeièia Kûèiø ðeimoje. Kolektyvø, prie kuriø pri-
tampame, gali bûti daug. Tuo tarpu ðeima yra ypatinga, vie-
nintelë bendruomenë, ið kurios esame kilæ ir kuri mus susieja

100
ypatingais kraujo ryðiais. Senø metø pabaigoje ir Naujøjø
pradþioje – Kalëdose dera atnaujinti ðeimos nariø santarvæ ir
jungianèius ryðius prie Kûèiø stalo. Duonos, o vëliau plot-
kelës (kalëdaièio) lauþymas sujungia visus ðeimos narius. Jei
tau sunku ar paklydai miðke, – sako sena iðmintis, –
prisimink tuos, su kuriais lauþei plotkelæ, ir rasi kelià.
Kûèiø vakare – visi namuose. Keliai tuðti – niekas nei
eina, nei vaþiuoja. Beþadë tyluma gaubia þvaigþdëtà naktá. Visus
apëmë Kalëdø nakties ramybë. Tapæ krikðèionimis, prie Kûèiø
stalo turime galimybæ pasikviesti dar vienà asmená – gimstantá
Kristø. Pasikviesti Já paprasta, bet ðiandien tai tapo sudëtinga,
nes Jis mëgsta bûti ten, kur daug santarvës ir maþai dovanø...
Prieð Kûèias daug ruoðos. Pirmiausia bûtina susitaikyti su
artimaisiais, su giminëmis ir kaimynais, visø atsipraðyti ir gràþinti
skolas. Tai – vidinë ðvara. Kûnas taip pat turi bûti ðvarus –
maudomasi, persirengiama. Dar reikia papuoðti trobà, paga-
minti Kûèiø valgius ir papuoðti eglutæ.
Stalà, prie kurio valgys Kûèias, baltai nuðveisdavo.
Palubëje uþ sijø prikaiðiodavo egliø ðakeliø, o tarp jø kabin-
davo ið ðiaudø nupintø graiþeliø ar ið popieriaus iðlankstytø
paukðèiø. Kiti dar tvirtindavo ant sienø arba nuleisdavo nuo
lubø ðiaudines þvaigþdes arba kabindavo popierinæ Betliejaus
þvaigþdæ. Palubëje virð stalo pakabindavo ðiaudiná sodà, já
iðpuoðdavo gëlytëmis, ðiaudiniais ar kiauðiniø kevalø paukðte-
liais. Dar kiti iðskaptuoja raudonøjø burokëliø vidø, ástato
þvakeles, ir tokius þibintus stato ant palangiø ar pakabina
kertëse. Taip ir panaðiai bûdavo puoðiamas kambarys se-
noviniais savos gamybos papuoðalais. Kai kuriuose namuose
bûdavo árengiama prakartëlë – skulptûrinë grupë, vaizduo-
janti Jëzaus gimimà.
Kûèiø valgiai gaminami ið ankðtiniø (þirniai, pupelës, pu-
pos) ir grûdiniø (aviþos, kvieèiai, mieþiai) kultûrø, aguonø,
kanapiø, linø sëmenø, miltø, darþoviø (bulviø, burokëliø, ko-

101
pûstø, morkø), miðko gërybiø (grybø, rieðutø, spanguoliø) ir
sodo gërybiø (obuoliø, vyðniø, medaus). Bûtina Kûèiø stalo
dalis – silkë ir þuvys. Ið viso Lietuvoje priskaièiuota daugiau
nei ðimtas Kûèiø valgiø. Visi jie pasninkiniai – gaminami be
gyvuliniø riebalø, be pieno, tik su aliejumi. Daþniausiai paruoð-
davo dvylika patiekalø. Patiekalø skaièius reiðkiàs dvylika metø
mënesiø. Vëliau imta sakyti, jog patiekalø tiek, kiek Kristus
turëjo apaðtalø. Kai kur Lietuvoje ruoðdavo devynis patiekalus.
Skaièius devyni – ritualinis, daþnai sutinkamas tautosakoje.
Eglutës puoðimas – palyginti nesenas reiðkinys, ir ne tik
Lietuvoje. Vokieèiø ðaltiniuose eglutë pirmà kartà minima 1605
m. Taèiau visuotinai Vakarø Europoje eglutë liaudies kultûros
dalimi tapo tik XIX a. Lietuvoje pirmàsias eglutes su þaidimais
imta rengti rusø mokyklose. 1896 m. jos buvo papuoðtos
Salake, Skaudvilëje ir Ukmergëje. Po metø jas jau puoðë
deðimtyje mokyklø. Eglutëmis norëta privilioti lietuvius ir jø
vaikus á rusiðkas mokyklas. Todël kai kurie Lietuvos ðviesuo-
liai ðimtmeèio pradþioje pasisakydavo prieð egluèiø puoðimà.
Taèiau, nepaisant to, XX a. treèiojo ir ketvirtojo deðimtmeèiø
sandûroje jas jau puoðë visa Lietuva. Eglutës pasirodymas
skatino naujà tautodailës ðakà – papuoðalø gaminimà. Lietu-
viðki namø darbo eglutës papuoðalai yra ketveriopi: ðiaudinu-
kai, dirbiniai ið kiauðinio lukðto, teðliniai kepiniai ir karpiniai.
Kûèiø vakarienë buvo apgaubta ypatingu paslaptingumu
ir ðventumo nuojauta. Daþniausiai prie stalo rinkdavosi, dan-
guje pasirodþius Vakarinei þvaigþdei. Ant stalo paklodavo
ðieno (anksèiau – ðiaudø) ir uþtiesdavo linine staltiese. Stalo
viduryje statydavo kryþiø, ðalia jo – lëkðtutæ su ðventintais
kalëdaièiais ir duona. Kol nebuvo kalëdaièiø (plotkeliø),
lauþydavo ir dalindavosi duonà.
Nors Kûèiø vakarà visus gaubdavo bendra nuotaika,
taèiau ávairios Lietuvos vietovës ir net atskiros ðeimos turëjo
savo valgymo paproèius ir apeigas, kurios vienaip ar kitaip

102
iðreikðdavo ðio ypatingo vakaro prasmæ. Vakarienei vado-
vaudavo garbingiausias ðeimos asmuo, nuo kurio ir priklausy-
davo, kaip ir su kokiomis apeigomis bus valgomos Kûèios.
B. Buraèas raðë: Prieð vakarienæ namø ðeimininkas,
kaip koks senovës vaidila, apsirengia tam tikrais apei-
giniais rûbais. Apsivelka ilgus baltus trinyèius, kuriuos
susijuosia juoda juosta, kokios paprastai niekuomet ne-
juosi. Ant galvos uþsideda tam tyèia graþiai padarytà
juodà kepuræ. Paima nuo stalo lëkðtæ su Kûèiø plotkelë-
mis, iðeina kieman ir iðkilmingai neða jà aplink gryèià.
Apneðæs triskart, prieina prie lango ir beldþiasi. Tuomet
viduje esantys klausia:
– Kas ti aina? – Plotkeliø neðëjas, uþ lango
stovëdamas, atsako: – Ponas Dievas! – Kû ti naða? – Vël
jo klausia. – Geras dienas! – Kas gi yra tos geros dienos?
– Ðvintos Kûèios! – O kas tos Kûèios? – Dievo pyragas! –
O kas jû valgys? – Geri þmonës, prostiem neduos!
Po ðiø apeigø plotkø neðëjas kvieèiamas vidun. Áëjæs
gryèion, padeda plotkeles ant stalo. Tada visa ðeima sëda
uþ Kûèiø stalo. Ðeimininkas kalba tam tikrà palaiminimà,
linkëdamas gerø metø. Paskui, paëmæs vienà plotkelæ,
sulauþo ir dalija visai ðeimai. Po plotkeliø lauþymo valgo
vakarienæ.
Atskiros ðeimos turëdavo ir savø Kûèiø valgymo paproèiø.
B. Navickas pasakoja apie savo vaikystës Kûèias: Trys die-
nos prieð Kûèias – didþiausias vargas kojoms: reikia apeiti
visus artimuosius ir tolimesnius kaimynus, arèiau gyve-
nanèius giminaièius ir visø atsipraðyti: „Jei turi kà ðirdy
prieð mane, gal ne taip pasakiau ar padariau – atleisk,
kad galëtume ramiai ðvæsti Kalëdas...“. „Atleidþiu. Ir tu
man atleisk...“. Iki Kûèiø vakarienës stengdavomës ati-
duoti visas skolas. Mokinukai mokykloje atsipraðydavo
draugø, mokytojos. /.../ Kûèiø dienà nuo vidurnakèio –

103
jokio maisto në á burnà, iki pat vakarienës. Ðeimininkëms
– darbo galybës, kaip ir visur prieð Kûèias. /.../ Kepdami
duonà, iðkepa atskirai vienà kepalëlá – supjausto já, kad
kiekvienam ðeimos nariui tektø po riekutæ, bet taip, kad
riekutë su riekute jungtøsi plonyèiu sluoksneliu. Duonutæ
padeda vidury stalo ant sulankstyto rankðluosèio. Ðalia –
lëkðtutë su kalëdaièiais, àsotis raugintos berþo sulos. O
daugiau – dvylika Kûèiø patiekalø. Kai jau viskas pri-
ruoðta, visi sustoja poteriø. Pradeda senelis, kartojam
garsiai visi. Kalbant „Tëve mûsø“, kai iðtariami þodþiai
„kasdieninës mûsø duonos duok mums ðiandien“, senelis
paima kepaliukà, perþegnoja, atlauþia riekutes ir paduo-
da kiekvienam á rankas; duonutæ padëjæ prieðais save,
tæsiame maldà. „Ir atleisk mums mûsø kaltes, kaip ir mes
atleidþiame savo kaltininkams“, – po ðiø þodþiø visi ei-
name vienas po kito prie senelio, buèiuojam rankà, sene-
lis þegnoja kiekvieno galvà ir sako „atleista“. Po to at-
sipraðome vieni kitø ir vieni kitiems atleidþiame. /.../ Sene-
lis sakydavo: „Jei man per Kûèias kas nors neatleis, në
pats Popieþius neiðrið“.
Kûèios sujungia visus. Neuþmirðdavo mirusiøjø, bièiø,
gyvuliø, paukðèiø, þvëreliø. Mirusiuosius prisimindavo, o anks-
èiau – vaiðindavo ar net kviesdavo prie stalo. Bitëms suruoð-
davo atskiras Kûèias. Gyvulius ir naminius paukðèius geriau
paðerdavo ar palesindavo, pridëdami likuèiø nuo stalo. Lau-
kiniams paukðèiams ir þvëreliams paberdavo grûdø, padëda-
vo ðieno ar darþoviø.
Po vakarienës gulti neskubama. Senesni gieda kalëdines
giesmes, o jaunimas spëja ateitá. Paprastai ðeimoje naudoti 1-
4 ateities spëjimo bûdai, o kur jaunimas judresnis – ir po ke-
liolika. Yra apraðyta virð penkiasdeðimt ávairiø burtø ir spëji-
mo bûdø. Sàlygiðkai ateities spëjimus galima suskirstyti á keletà
grupiø: spëjimai prie stalo, lauke, spëjimai ið apavo, pagal

104
gyvûnus, loterijos, liejiniai vandenyje, spëjimai su veidrodþiu
ir sapnai. Matyt, seniausi ir mëgiamiausi yra spëjimai prie Kûèiø
stalo – juos atlikdavo tiek vedæ, tiek ir jaunimas. Dar labai
mëgiamas buvo ðunø lojimo klausymasis, malkø neðimas, tvoros
mietø skaièiavimas. Daþniausiai spëjama, ar iðtekës, ves, mirs,
persikels á kità vietà, derlingi-nederlingi bus metai, koks oras.
Spëjimuose derinama rimtis ir þaismingumas.
Kalëdø naktis nepaprasta. Seni þmonës pasakoja, kad
Kalëdø naktá atsiveria dangus, vanduo virsta vynu, o gyvuliai
kalba þmoniø kalba.
Legenda pasakoja, kad anais laikais, pirmøjø Kalëdø
naktá, kai Betliejaus tvartelyje gimë pasaulio Gelbëtojas
– Jëzus, Romos valdovas su savo palydovais kopë á Kapi-
tolijaus kalnà aukoti dievams. Buvo gili ir tamsi naktis.
Nejudëjo nuo vëjo nei maþiausia ðakelë. Priëjus prie die-
vø statulø, vergas padavë valdovui karvelá, kurá jis turë-
jo paaukoti. Staiga valdovo ranka suvirpëjo, ir iðtrûkæs
karvelis pranyko tamsoje. Taip atsitiko ir su antru, ir su
treèiuoju karveliu. Visi labai stebëjosi ir klausë þyniø, kà
tai galëtø reikðti. Ir atsakë þyniai, kad ði naktis nepapras-
ta – didelës taikos ir ramybës naktis. Ðià naktá nieko nega-
lima þudyti.

DOS
Iki XX a. treèiojo deðimtmeèio Kalëdos Lietuvoje ðvæs-
tos tris, kartais net ir keturias dienas. Pirma Kalëdø diena –
ramybës, ðeimos diena: þmonës eidavo á baþnyèià, gráþæ valgë
ðventinius patiekalus, giedodavo kalëdines giesmes, ilsëda-
vosi. Á sveèius nevaikðèiojo. Kaime suaugusiøjø darbas bû-
davo tik pagirdyti ir paðerti gyvulius. Iki XIX-XX ðimtmeèiø
sandûros Kalëdø pirmà dienà nedirbdavo jokio darbo: nei
aslà ðluodavo, nei galvà ðukuodavo, nei kasas pindavo, – vis-

105
kas turëjo bûti atlikta ið vakaro. Ðià dienà ir krosnies nekûren-
davo, tik ið vakaro pakrautà viryklæ ákurdavo. Sakydavo, kad
pirmà Kalëdø, pirmà Velykø dienà ir per Sekmines bei Visus
Ðventus në paukðèiai nesuka lizdo. Net neatidëliotinø darbø
nedirbdavo. Dar treèiame XX a. deðimtmetyje, jeigu ðventà
dienà tekdavo ásiûti iðtrûkusià sagà, tai kità dienà jà iðpjauda-
vo ir vël ásiûdavo – ne dël burtø, o ið pagarbos ðventei.
Gráþæ ið baþnyèios tëvai po kalëdiniø pusryèiø sumigdavo,
o vaikai tyliai sëdëdavo ant krosnies. Taèiau ir tëvams atsikëlus
jie bûdavo tylûs, þaidë þodinius þaidimus, klausydavosi pasakø,
minë másles. Pirmà Kalëdø dienà ir vaikams buvo draudþiama
ið namø iðeiti.
Tyla yra bendravimo su Dievu laidas. Vaikai, kad bûtø
ðventa! – sakydavo tëvai, o tai reiðkia – kad bûtø tyla. Rodos
savaime suprantama, – raðë Vydûnas, – kad reikia tylëti
norint ðvæsti. Ðventë pirmiausia yra tyla. Nurimæs turi bûti
visoks judesys, visi trenksmai. Nutylame ir klausomës, kaip
tai darë þmonës jau ðimtus ir tûkstanèius metø atgal. Ir
ðvenèiame! Ðvæsti yra klausytis. Gyvenimas yra giesmë,
yra gaida. Ir jos klausydamies mes ðvenèiame. Ðventimo
paslaptis ta, kad þmogus nebeklauso savojo asmeninio
gyvenimo garsø, bet atveria savo sielos ausis didþiajai
gyvenimo gaidai.
Antroji Kalëdø – ðv. Stepono diena. Baþnyèiose ðventin-
davo aviþas, iðleisdavo samdinius. Tai sveèiavimosi ir jaunimo
pramogø laikas. Treèià Kalëdø dienà pasisveèiuoti ir toliau
nuvaþiuodavo. Ketvirtà dienà kai kur moterys jau susineðda-
vo á trobas ratelius, vyrai vël pradëdavo dirbti ávairius þiemos
darbus.
Á pirmàsias rytines Piemenëliø miðias vykdavo pirmiausia
piemenys. B. Buraèas uþraðë prisiminimus apie tokias miðias:
Kalëdø rytà, bûdavo, atsikeliame kuo anksèiausiai ir ren-
giamës Dusetø baþnyèion á Piemenëliø miðias. Rëdy-

106
davomës ðvariais iðeiginiais namø darbo drabuþiais. Ko-
jas audavome naujomis karklo luobo vyþelëmis ir bal-
tutëliais naminës drobës auteliais. Virð kitø drabuþëliø
apsivilkdavom ilgais þieminiais kailiniais, o susijuosdavom
marga juosta. Ant galvos uþsidëdavom ðiltas kiðkio kai-
lio triauses kepures. Uþantin susidedame piemenëliø dûde-
les, birbynes ir ðvilpynes. Rankom nusitvëræ drûtus alks-
nio kuokus – piemeniðkas lazdas, kurios mums reikalin-
gos ne tik pasiremti klampojant per pusnynus, bet ir apsi-
ginti nuo vilkø... Piemenëlø Miðios anuomet bûdavo ne-
apsakomo vaikø dþiaugsmo ir didþiausios linksmybës va-
landa baþnyèioje. Piemenëliai ðiø miðiø metu grodavo,
dûduodavo ir ðvilpiniuodavo savo paprastomis piemenø
dûdelëmis – liûliuodavo gimusá Kristø. Visa baþnyèia skam-
bëdavo, klegëdavo dûdeliø balsais, kaip giria pavasará.
Vaiþgantas 1907 m. raðë, jog ...á Piemenëliø miðias jau-

107
nuomenë vaþiuodavo su trimitomis ir vamzdþiais ir kaip
mokëdami gimusiam Berneliui dûduodavo. Dabar retai
kur toká chorà bepriima baþnyèion.
Po Piemenëliø miðiø pësti ir vaþiuoti skubëdavo namo,
ypaè aukðtaièiai. Tik ðutina namo, vienas kità lenkia.
Triukðmas! Sniegas dulka tik vien. Langai vaikø apgulti.
Skrenda dël graþumo ir ið reikalo. Kas pirmas gráð ið
baþnyèios, tam uþ visus to kaimo þmones geriau seksis. Aplenk
kà nors, bus sëkmingi metai. Jei tave kas nors aplenks, tai tais
metais nesiseks. Vaiþgantas raðë: Vos tik pasibaigs, bûdavo
paskutiniai Kalëdø pamaldø þodþiai, þmonës, kaip galvon
muðti, pradëdavo ið baþnyèios virsti ir galvotrûkèiais
namo lëkti. Kaip Velykø rytà, taip ir Kalëdø, kas greièiau
namo parlëks, tas vasarà greièiau javus nuo dirvø nuvalys,
ir kiti vasaros darbai seksis greièiau padirbti uþ kitus.
Kliûdavo lietuviams uþ tatai nuo pamokslininkø. Todël
paskui tyèiomis ar ið baimës ëmë gráþti net labiau atsileidæ
negu paprastai vaþiuojama.
Kalëdø pirmà dienà baþnyèiose bûdavo laikomos trejos
ðventos Miðios. Treèiose Miðiose skaitoma ðv. Jono Evan-
gelija: Tas Þodis tapo kûnu. Tai reiðkia – Dievo duotas
paþadas iðsipildë. Pildosi ir kalëdiniai palinkëjimai. Per Kalë-
das linkëdavo vieni kitiems viso geriausio, kalëdinius linkëji-
mus atneðdavo ir kalëdotojai, kurie vaikðèiodavo po kaimus
visà tarpuðventá iki Trijø Karaliø.
Dabartinis Kalëdø senelis atsirado palyginti neseniai. Apie
já, kaip ir apie Velykø bobutæ, bûdavo tik pasakojama. Vaikai
Kûèiø vakare taip ir uþmigdavo jo nesulaukæ, o ryte rasdavo
paliktas dovanëles. Pirmosios dovanëlës bûdavo rieðutai,
obuoliai, pyragaièiai, saldainiai, riestainiai. Kalëdines do-
vanëles dëdavo po eglute, padëdavo prie lovytës ar pakiðda-
vo po pagalve. Maþiesiems buvo aiðkinama, kad dovanëles
atveþë angeliukas, paliko geriems vaikams kûdikëlis Jëzus,

108
ðventasis Mikalojus ar zuikiai. Tik pamaþu Kalëdø senelis tapo
neatskiriama ðventiniø susibûrimø prie eglutës dalimi.
Vëliau dovanomis pradëjo keistis ir suaugusieji. Pavyzdþiui,
po Pirmojo pasaulinio karo rokiðkietës broliams Kalëdø pro-
ga dovanodavo pirðtines. Plaèiau keistis kalëdinëmis dova-
nomis imta tik ketvirtajame XX a. deðimtmetyje.
Dabartinis kalëdiniø dovanø pirkimo vajus beveik sunai-
kino laukimo ir vilties metà – adventà, be kurio negali bûti
prasmingø Kalëdø, O Kalëdø senelis bando uþimti gimstanèio
Jëzaus vietà. Kokio sukrëtimo reikia, kad Jëzus tikrai gimtø
mûsø ðirdyse, o mes atsigræþtume vienas á kità, o ne á ðiukðliø
kalnais virstanèias dovanas?
...Dar tebeesi, Vieðpatie, tarp mûsø. Ir bûsi visados su
mumis. Tarp mûsø gyveni, toj þemëj, kuri yra tavo ir mûsø,
toj þemëj, kuri priëmë tave, kai buvai kûdikis tarp
kûdikëliø ir pasmerktasis tarp pasmerktøjø. Gyveni su
gyvaisiais, gyvøjø þemëje, kuri tau patiko ir kurià tu myli,
gyveni ne þmogiðku gyvenimu mûsø þemëje, galbût nema-
tomas net ir tiems, kurie tavæs ieðko. Gal pasislëpæs po
vargðo iðvaizda, o gal visø apleisto ligonio, senelio, luo-
ðio ar motinos pamesto kûdikio pavidalu.
Tu matai, Kristau, mûsø reikalus, tu gerai þinai, kaip
mums reikia tavo paramos, koks be galo reikalingas tavo
sugráþimas. Mums trûksta tavæs, tiktai tavæs vieno ir nieko
daugiau. Tiktai tu vienas mus tikrai myli ir jauti gailestá
visiems, kenèiantiems ir nusivylusiems. Tik tu vienas gali
pajusti, koks didelis, koks begaliniai didelis yra tavæs
iðsiilgimas ðià sunkià pasauliui valandà. Niekas kitas,
niekas ið tø, kurie gyvena, niekas ið tø, kurie miega garbës
svaigulyje, mums, vargðams, paskendusiems baisiausiame
ið visø vargø – sielos skurde, negali dovanoti laimës ir
iðsigelbëjimo. Maldaujame, sugráþk ir duok mums visiems,
paskendusiems tamsybëse, tikrojo gyvenimo ðviesà.

109
 Su tavo, Kristau, atëjimu ið tos maþos kibirkðtëlës, kurià
kiekvienas neðiojamës savo ðirdyse, teásiþiebia jau negæstan-
ti ir mus perkeièianti Amþinosios Ugnies Liepsna.

NAUJI ME AI IR R ARA IAI

Naujøjø Metø ðventë tokia, kokia ji yra dabar, palyginti
nesenas reiðkinys. Kalëdos, kaip jau minëta, pagal senovinius
paproèius bûdavo kartu ir Naujøjø metø pradþia. Likusios
ðeðios metø dienos bûdavo ðventinës. Iki Pirmojo pasaulinio
karo Kûèiø vakarienæ kartodavo prieð Naujuosius Metus ir
prieð Tris Karalius. Naujøjø Metø iðvakarës bûdavo vadina-
mos Maþosios Kûèelës, Antroji Kûèia, Riebioji Kûèia,
Pakûèiai, Kûèelës, Kûèiukës. Kai kur visos trejos Kûèios
vadintos skirtingai. Pavyzdþiui, Ðvenèioniø apylinkëse tai
Kûèios, Maþosios Kûèelës ir Kûtelës. Palyginkime su atitin-
kamais rusiðkais pavadinimais: Ïîñòíàÿ Êóòüÿ, Ãîëîäíàÿ
Êóòüÿ, Áîãàòàÿ Êóòüÿ – ‘Pasninko Kûèia, Alkana
Kûèia ir Turtinga Kûèia’). Jas valgydavo panaðiai, kaip ir
Kûèias, bet maþiau iðkilmingai. Ðiose Kûèiose jau galëdavo
dalyvauti ir sveèiai – giminës ar kaimynai.
Kalëdiniø ðvenèiø laikotarpis tæsdavosi iki sausio 6 die-
nos, kuomet pagal krikðèioniðkàjá kalendoriø ðvenèiama Kris-
taus pasirodymo, apsireiðkimo (gr. Epifanijos) ðventë. Kata-
likiðkuose kraðtuose ji ðvenèiama kaip gimusá Jëzø pasveiki-
nusiø Trijø Karaliø ðventë, o staèiatikiø kraðtuose ðvenèiamas
Kristaus krikðtas Jordano upëje.
Trijø Karaliø ðventës paproèiai ávairiuose kraðtuose labai
panaðûs ir nesudëtingi. Trys vyrai, vienas ið jø juodai daþytu
veidu, apsirëdæ karaliais, kartu su juos lydinèiu angelu, kuris
neða rankoje besisukanèià þvaigþdæ, lanko namus pësti arba
raiti. Atëjæ á namus, ant durø uþraðydavo savo vardø pirmàsiàs
raides: K + M + B (Kasparas, Merkelis, Baltazaras). Taèiau

110
daþniausiai pirmàsias vardø raides ant durø baþnyèioje ðven-
tinta kreida þmonës uþraðydavo patys.
Trijø Karaliø eitynës primena kalëdojimo paroèius. Apsi-
lankæ Karaliai giedodavo tam tikras giesmes. L. Jucevièius
uþraðë tokià: Trys karaliai atjojo, / Dievui pasikloniojo. /
Dabar pas juos ateina / Tuos namelius aplankyti, / Jums
linksmybæ padaryti, / Gerai praðome priimti.
Apsilankiusius Karalius vaiðindavo ar duodavo dovanø.
Trijø Karaliø ðventë pabaigia kalëdinio virsmo laikotarpá.
Nurengiama kalëdinë eglutë, samdiniams baigiasi Kalëdø
atostogos, gráþtama prie áprastiniø darbø.

111
 PRIEDAI ÞIEMOS VIRSMUI

Advento vainikas
Advento vainikas pinamas ið amþinai þaliuojanèio medþio
ðakeliø. Prie vainiko pritvirtinamos keturios þvakës, kurios
vainikà dalija á keturias lygias dalis. Þvakës vaizduoja keturis
advento sekmadienius. Vainikas dedamas ant graþiai papuoðto
stalo arba kabinamas virð jo ir laikomas iki Kalëdø. Kiekvie-
nà advento sekmadiená sudeginama tik viena þvakë. Ketvir-
toji þvakë uþdegama paskutiná advento sekmadiená.

Namø papuoðalai ið ðiaudeliø

112
 Kûèiø valgiai
Pagrindiniai Kûèiø valgiai yra ávairûs grûdai, sëklos bei
vaisiai (laukø, darþo ir sodo gërybës), grybai, uogos, rieðutai
(miðko gërybës) bei þuvis ir silkë (vandens gërybës). Visi Kûèiø
patiekalai yra juodo pasninko valgiai, t. y. be mësos ir pieno.
*+. Tai apeiginis Kûèiø patiekalas, iðreiðkiantis ðventës
esmæ. Be kûèios nëra Kûèiø, – sakydavo senesni þmonës.
Kûèia – tai ðutinti kvieèiai arba ávairiø grûdø, þirniø bei pupø
miðinys. Valgomas su medumi arba su aguonpieniu.
,!$&-$. Gaminamas ið trintø aguonø. Seniau aguonas
uþpildavo karðtu vandeniu ir mirkydavo, kad suminkðtëtø, o
vëliau trindavo koèëlu moliniame inde. Tai ilgas darbas. Dabar
sausas aguonas galima sumalti kavos malûnëliu. Uþpilti virintu
vandeniu. Tirðèius galima nukoðti (jie sunaudojami kitø patiekalø
ádarui) arba valgyti su tirðèiais. Pasaldinama cukrumi arba me-
dumi. Su aguonpieniu valgo kûèiukus ir kitus patiekalus. Tai
vienas daþniausiai valgomø patiekalø per Kûèias ne tik pas mus,
bet ir kaimyninëse ðalyse. Rusijoje ið ðio patiekalo pavadinimo
ñî÷èâî (sëklø sultys arba pienas) yra kilæs ir Kûèiø vakarienës
pavadinimas – Ñî÷åâíèê arba Ñî÷åëüíèê.
'"$%-
,. Já virdavo ið aviþø. Dabar patogiausia
virti ið aviþiniø dribsniø. Juos reikia uþpilti vandeniu, uþvirinti ir
virti keletà minuèiø. Atðaldþius nukoðti tirðèius ir, kad geriau
rûgtø, ádëti duonos pluteliø ir pastatyti ðiltai, kad iðrûgtø.
./0&-%
. Grybai valgomi ðalti ir karðti, sûdyti,
marinuoti, kepti aliejuje, su kopûstais, gaminami grybø virti-
niai (ádarui malti baravykai ar kitokie grybai sumaiðomi su
aliejuje kepintais smulkintais svogûnais).
,'0
%0&-%
. Tai bûtini Kûèiø stalo valgiai,
jie ruoðiami ávairiausiais bûdas pagal iðmonæ ir galimybes.

-$/. Pakaitintus sëmenis sumalti kavamale,
pridëti druskos (galima ir pipirø). Sumaiðyti su aliejumi arba
ne. Valgoma su ðutintomis bulvëmis.

113
 Dainos

-
,1$! '!1
-
,1
Nauji palociai, leliumai.
Leliumai, tuose palociuose, leliumai,
Bernelis sëdëjo, leliumai.
Leliumai, bernelis sëdëjo, leliumai,
Kilpinëlius narstë, leliumai.
Leliumai, kilpinëlius narstë, leliumai,
Ir anteles gaudë, leliumai.
Leliumai, ir anteles gaudë, leliumai,
Ir mergelei siuntë, leliumai.
Leliumai, ir mergelei siuntë, leliumai,
Imsi neimsi, leliumai.
Leliumai, imsi neimsi, leliumai,
Nors paminësi, leliumai.
Leliumai, ant to dvaro, leliumai,
Nauji palociai, leliumai.
Leliumai, tuose palociuose, leliumai,
Mergelë sëdëjo, leliumai.
Leliumai, mergelë sëdëjo, leliumai,
Margas juostas audë, leliumai.
Leliumai, margas juostas audë, leliumai,
Ir berneliui siuntë, leliumai.
Leliumai, ir berneliui siuntë, leliumai,
Imsi neimsi, leliumai.
Leliumai, imsi neimsi, leliumai,
Nors paminësi, leliumai.

114
Oi atvaþiuoja lëliu kalëda,
Lëliu kalëda, kalëda.
Auksiniais ratais, dirþø botagais,
Lëliu kalëda, kalëda.
Iðeik, tëvuli, an didþio dvaro,
Lëliu kalëda, kalëda.
Atkelk, tëvuli, vario vartelius,
Lëliu kalëda, kalëda.
Inleisk, tëvuli, an didþio dvaro,
Lëliu kalëda, kalëda.
Vai ir atveþa mergom prausylø,
Lëliu kalëda, kalëda.
Kai nusiprausiu, tai balta bûsiu,
Lëliu kalëda, kalëda.
Kai pasrëdysiu, tai graþi bûsiu,
Lëliu kalëda, kalëda.
Tai iðeisiu in jaunimëlá,
Lëliu kalëda, kalëda.
Tai pasdabosi mane, berneli,
Lëliu kalëda, kalëda.
Ir atvaþiuosi su þaliu vyneliu,
Lëliu kalëda, kalëda.
Inpils tëvulis tau á stiklelá,
Lëliu kalëda, kalëda.

Kalëdø rytø roþë praþydo,

Lëliu kalëda kalëda,
Sekminiø rytø aþerai suðalo,
Lëliu kalëda kalëda.
Jaunas bernelis ladelá kirto,
Lëliu kalëda kalëda,
Ladelá kirto, þirgelá girdë,
Lëliu kalëda kalëda,

115
 Þirgelá girdë ir kamanojo,
Lëliu kalëda kalëda.
Ir kamanojo, ir pasbalnojo,
Lëliu kalëda kalëda,
Ir pasbalnojo, in mergelá jojo,
Lëliu kalëda kalëda,
In mergelá jojo, padarunkus neðë,
Lëliu kalëda kalëda, –
Rûtø vainikø, ðilkø kasnykø,
Lëliu kalëda kalëda.

Sodai, sodai, leliumoj

Sodeliai þalieji, leliumoj,
Jau jûs nesprogsit, leliumoj,
Jau jûs neþaliuosit, leliumoj.
Uþeis þiema, leliumoj,
Ðalta gili þiema, leliumoj.
Zuiki ðirmi, leliumoj,
Tavo trumpos kojos, leliumoj,
Neiðbrisi, leliumoj,
Neiððokinësi, leliumoj,
Nuðaus tavi, leliumoj,
Jaunas srielèiukaicis, leliumoj.

116
 Kalëdø nakties burtai ir spëjimai
Kalëdø nakties burtus galima suskirstyti á: spëjimus prie
stalo; spëjimus lauke; spëjimus ið apavo; spëjimus pagal gyvû-
nus; ávairias „loterijas“; liejinius á vandená; spëjimus su
veidrodþiais ir sapnus.
-$!,%. Po vakarienës traukdavo ið po staltie-
sës þolës stiebelius. Traukia deðine ranka, neþiûrëdami. Spë-
jama pagal ðiaudelio ilgá. Koks ðiaudelis, toks ir gyvenimas.
Ilgas ðiaudelis – tai laimingas ir ilgas gyvenimas; trumpas
ðiaudelis lemia vargus ir greità mirtá; sulûþæs, plonas – varganà
gyvenimà; o storas ar lapotas – turtà; kreivas, su gumbu –
turto arba nelaimës þenklas; þalias – geras þenklas.
Jeigu prie iðtraukto ðiaudelio prilipæs antras – vedybø
þenklas; jei ðiaudelis ilgas, tai toli nutekës arba bûsimasis bus
aukðto ûgio, jei trumpas – þemo; jei vyras iðtraukia ilgà
ðiaudelá, tai þmonà gaus ið toli.
Ûkininkai pagal ðiaudelius spëdavo ir ateinanèiø metø der-
liø. Vyrams ilgas ðiaudelis, o jei dar ir su varpa, pranaðavo
derlingus metus; moterys, iðtraukusios ilgà ðiaudelá,
dþiaugdavosi, kad bus geri linai.
-(
. Sëdint prie Kûèiø stalo stebëdavo kitø ir savo
ðeðëlius. Pagal ðeðëlio formà spëdavo þmogaus likimà. Ðeðëliø
reikðmë priklauso nuo aiðkintojo vaizduotës.
,$0
!2. Po vakarienës eidavo á kiemà klausytis, ið
kurios pusës ðunys loja – ið tos pusës atvaþiuos pirðliai, o
vaikinams tai þenklas, kurioje pusëje mergelës ieðkoti. Svar-
bu ir tai, kaip ðunys loja: jeigu labai – bus daug pirðliø, jei toli
– toli nutekës, lëtai loja – teks palaukti, o jei tyli – në nelauk.

%0%+'. Po Kûèiø vakarienës skaièiuo-
davo Kalëdoms atneðtas malkas – èiumpa ið pastogës,
malkinës ar priemenës ir bëga vidun. Atneðtas á trobà mal-
kas dëliojo poromis ant aslos. Jeigu glëbys porinis – atei-

117
nantys metai bus su pora, jei neporinis – dar metus teks
mergauti, su vainikëliu pabûti.
&2(&'!. Atsistoja kambario gale ir sviedþia
nuo kojos ðlepetæ ar kalioðà durø link. Arba atsistodavo ar
atsisësdavo kambario viduryje nugara á duris ir sviesdavo per
galvà apavà durø link. Jei nukrinta pirðtais á duris – iðeis, o jei
kulnu ar ðonu – dar metelius paðoks jaunimëlyje.
!-2. Ima tris dubenëlius, lëkðtutes ar puodukus ir
deda ant stalo. Patikëtinis, visiems iðëjus, po apvoþtais indais
pakiða likimà simbolizuojanèius daiktus: po vienu senmergystës
simbolá – roþanèiø arba rûtà; po antru – vedybø simbolá –
þiedà; po treèiu – mirties simbolá – þemæ, þvakæ arba anglá.
Þaidëjai eina po vienà ir atvoþia indà. Jei atidengia þiedà –
iðtekës arba ves, jei roþanèiø – davatkaus, jei smëlio þiupsnelá
– mirs. Kai kas þaidimà kartoja tris kartus: jeigu daiktas at-
siverèia tam paèiam þmogui tris kartus, tai jau lemties þenklas.
Puodeliø su simboliais gali bûti ir daugiau. Kai kas vienà puodelá
palieka tuðèià.
 0,%. Merginos suraðo á popierëlius vyrø
vardus (devynis ar daugiau, keletà popierëliø palieka tuðèiø),
sudeda á dëþutæ ir traukia po vienà. Koká iðsitraukia, tokiu
vardu bus ir bûsimas vyras. Jei iðtraukia tuðèià, tais metais
neiðtekës. Vaikinai traukia moteriðkus vardus.
-2$. Iðtirpintà vaðkà pila arba laðina nuo deganèios
þvakës á dubená ar kibirà su vandeniu. Sustingusio vaðko
figûrëlëse ieðko lemtingø þenklø. Spëjant reikia nemaþai ið-
radingumo, kiekvienas samprotaudavo savaip. Tà patá liejiná
vieni aiðkina vienaip, kiti kitaip.
&$. Kad suþadintø sapnus, valgydavo nemirkytà silkæ
arba specialiai keptus sûrius kûèiukus.
Sapne bûsimasis atneð gerti.
Jei mergina miegos po pagalve pasidëjusi vyriðkas kelnes,
– susapnuos skirtàjá. Vaikinai po pagalve dëdavo sijonà.

118
 Ant dubens ar kibiro su vandeniu po lova statydavo tiltà.
Padëdavo du pagaliukus, kuriuos pertiesdavo rankðluosèiu.
Kai kur tiltà darydavo ið malkø. Tiltelá po lova galima pakiðti ir
slapèia, mieganèiajam neþinant. Jei Kûèiø naktá mergina susap-
nuoja, kad kas eina, joja ar vaþiuoja tiltu, – tas ir bus iðrinktasis.
Suraðomi ant korteliø paþástamø vyrø ar merginø vardai ir
dedama po pagalve. Nakèia prabudus iðtraukiama viena kor-
telë. Kai kur tà patá vardà uþraðydavo ant trijø korteliø. Ir
traukdavo tris kartus – jei vis tà patá vardà iðtraukia, tai ir bus
iðrinktojo vardas.
Kitur ant korteliø suraðydavo kitus dalykus: vedybos,
laimë, nelaimë, vargas, turtas, mirtis, liga, kelionë ir pana-
ðiai. Sumaiðytas korteles pakiðdavo po pagalve ir traukdavo
prabudæ. Kà iðtrauksi, toks likimas ir laukia.

Kalëdø nakties sakmës

./',
 %

Kûèiø naktá gyvuliai ðneka þmoniø kalba, bet tyèia klau-
sytis negalima. Syká vienas gaspadorius panoro iðgirsti gy-
vuliø kalbà. Nuëjo naktá, kad gyvuliai nematytø, ir klausosi.
Girdi jautis sako arkliui: „Kodël tu ëdi ir ëdi, neguli?“ Arklys
atsakë: „Reikia prisiësti, nes teks sunkiai dirbti, nebus kada
ësti“. Jautis klausia: „O kà tu dirbsi?“ Arklys atsako: „Po trijø
dienø gaspadoriø reikës veþti á kapus“. Gaspadorius, tai ið-
girdæs, baisiai persigando ir mirë. Tikrai – arklys veþë á kapus.
Bet varganas ar netyèia uþklydæs þmogus gali suþinoti ir
vertingø dalykø. Vienas vaikis miegodavo arklidëje. Kalëdø
naktá jis iðgirdo, kaip vienas arklys sako kitam: „Ëskim, ëskim,
reikës rytoj sunkø veþimà tempti, nes mûsø Jonas iðkas lobá ir
ávers á veþimà maiðà pinigø“. Kitas jam sako: „Gerai, kad ne-
toli, – ið po epuðës, kur darþe yra“. Kità dienà vaikis nuëjo á
tà vietà ir rado ten lobá. Ðeimininkas pamatæs paklausë, kaip
jis suþinojæs, kur lobis. Jonas atpasakojo arkliø þodþius. Ki-

119
tais metais per Kûèias ðeimininkas nuëjo klausytis, kà ðnekës
arkliai ir iðgirdo kaip vienas pasakë: „Ëskim, ëskim, reikës
rytoj sunkiai traukti – kai numirs mûsø ðeimininkas, veðim já á
kapus“. Parëjo ðeimininkas á trobà, atsigulë ir numirë.
$ ,!''/$,
Vienas ûkininkas nubudo Kûèiø naktá. Ásinorëjo gerti ir
atsigërë vandenio. Dievulëliau, tas vanduo – vynas! Prikëlë
þmonà ir sako: „Þinai, þmonel, vanduo pavirto vynu“ – tai dui
abu neðti. Prineðë pilnus viedrus ir kubiliukus, kokius tik turë-
jo. O Kalëdø rytà paragavo – vanduo ir gatava.
Parvaþiavæs Kûèiø naktá ðeimininkas girdo arklius – tie
negeria, prunkðèia. Jis paragauja vandens, þiûri – vynas. Nubë-
go á trobà visiems praneðti, gráþta, vël ragauja – vanduo pats
paprasèiausias, ir arkliai atsigërë, kol jis sulakstë á trobà. Praëjo
tas momentas, kai vanduo virto vynu.
Taèiau ir tyèia laukti, kol vanduo virs vynu, negalima. Kartà
vienas vaikis sëdëjo prie ðulinio ir kas valandà ragavo vandená.
Vienà syká pasëmæs atsigërë: „Vynas!“ – iðtarë ir tuojau mirë.

120
121
122
 IV dalis

PAVASARIO VIRSMO ÐVENTËS

123
124
 UÞGAVËNËS
Uþgavëniø paproèiø iðlikæ labai daug, taèiau raðant apie
ðventes pirmiausiai rûpi paproèiø prasmës klausimas. Papro-
èiai, apeigos, ritualai neiðlieka pastovûs, – keièiantis paþiûroms
ir pasaulëvokai, jie pamaþu keièia savo formà. Taèiau dar ryð-
kiau kinta jø aiðkinimas. Senøjø ðventiniø paproèiø aiðkinimà
ypaè apsunkina jø tamprus susiliejimas su vëliau priimtomis
krikðèioniðkomis ðventëmis ir tradicijomis. Ðis senosios lietu-
viø kultûros ir krikðèionybës susiliejimas kartais yra toks gi-
lus, jog mes nebeatskiriame, kas tikrai yra krikðèioniðka, o
kas priklauso mûsø protëviø kultûrai. Juo labiau, kad
krikðèionybës apeigynas ir ritualai, susiformavæ indoeuropie-
tiðkoje terpëje, nebuvo svetimi baltø kultûrai.
Dabartinis mûsø ðvenèiø kalendorius – tai praeities ávykiø
– sukakèiø, jubiliejø ar ávairiø „dienø“ minëjimø – seka. Se-
novës lietuviai tokiø ðvenèiø nesuprastø, lygiai kaip ir mes
menkai besuprantame senàsias ðventes. Ðventë senovës
lietuviams ir apskritai provaizdþio kultûros þmonëms buvo
ypatingø pasaulio ir gamtos rëdos bei þmogaus gyvenimo ávykiø
paþymëjimas. Jeigu, ðvæsdami sukaktis, mes prisimename
buvusius ávykius, tai mûsø protëviai ne minëdavo, bet
paproèiais ir apeigomis pergyvendavo ðventës metu
vykstanèius virsmus (pasikeitimus). Dar daugiau – jie
numatydavo, tarsi programuodavo tolesnæ gamtos ir savo
kasdienio gyvenimo eigà bei svarbiausius þmogaus gyvenimo
ávykius. Kiekvienas þmogus bûdavo ðventës dalyvis.
Apibendrinant galima sakyti, jog dabartinës ðventës yra
istorinës praeities minëjimas, o senosios ðventës buvo
esamojo meto arba dabarties ávykiø iðgyvenimas.

125
 UÞGAVËNIØ IR GAVËNIOS RYÐYS
Po Kalëdø saulë vis ilgiau uþsibûna danguje, o gyvybës
kreivë pamaþu pradeda kilti aukðtyn. Po storu balto sniego
patalu bunda gyvybinës gamtos galios. Artëja pavasarinis
þiemos virsmas á vasarà. Patiþusiame sniege pakrypsta rogiø
vëþë, sprogsta balti, pûkuoti þilvièio katinëliai, kalasi pirmieji
daigeliai, gyvûnijos pasaulis pasipildo nauja gyvybe. Tai me-
tas, kai ðvenèiamos atbudimo, atsigavimo ir gimimo ðventës
Uþgavënës ir Velykos. Pradeda veikti formos virsmo formulë
gim-ti – mig-ti (þr. IV-à ir V-à brëþinius).
Vieningà pavasarinio virsmo ðvenèiø ciklà pertraukë
krikðèionybës ávestas 7-iø savaièiø pasninkas prieð Velykas,
kurá mes vadiname gavënia ir manome, jog tai yra kartu su
krikðèionybe gimæs ar atëjæs þodis. Pirmiausiai, atmetæ visus
þinomus aiðkinimus, paklauskime savæs: kodël pavasario su-
tikimo ðventë vadinama Uþgavënës? Pavadinimai visada yra
prasmingi. Juose atsispindi ðventës ar kito reiðkinio esmë.
Nomen est omen – ‘Vardas yra þenklas’ – teigia senas lo-
tyniðkas posakis.
Po Uþgavëniø prasideda gavënia – taip dabar yra ápras-
ta manyti. Savaime kyla klausimas: kodël Uþgavënës, kurios
pagal pavadinimà (uþ gavënios) turëtø bûti po gavënios, yra
ðvenèiamos prieð jà? Bandydami atsakyti á ðá klausimà,
patyrinëkime þodá gavënia. Ðis þodis, sekant Kazimieru Bûga,
laikomas slavizmu. Taèiau poþiûris á baltø-slavø kalbø san-
tykius labai pasikeitë, ir mes jau þinome, jog tie þodþiai, kurie
pagal skambesá buvo palaikyti slavizmais, ið tiesø daþniausiai
yra seni, neretai ir primirðti baltiðki þodþiai.
Kiekvienas daiktavardis sietinas su veiksmaþodþiu.
Nesunku pastebëti, jog þodþiai gavënia, jo sinonimas gavë-
ja ir daugiaprasmis gavënas, reiðkiantis ir Uþgavëniø
personaþà, yra kilæ ið veiksmaþodþiø gautis ir gavëti.

126
Veiksmaþodþio gautis mes nebevartojame teisingai. Dabar
pasakome: Man gavosi ðis darbas. Kalbininkai bara uþ toká
netinkamà ðio þodþio vartojimà, o senieji lietuviai mûsø tiesiog
nesuprastø. Jie sakydavo: Ligonis gaunasi ið po sunkios li-
gos arba Gaunasi ið po þiemos miego þemë ir visi jos gy-
viai [LKÞ]. O veiksmaþodþio gavëti reikðmë prieðinga: Ðu-
nys, neturëdami ko valgyti ar lakti, turi gavëti [LKÞ].
Reikia manyti, kad anksèiau gavëti buvo naudojamas ir atsi-
gavimo prasme: Në pyrago ðmotelio nëra atgavëti [LKÞ].
Ið esmës veiksmaþodþiai gautis ir gavëti iðreiðkia visuo-
tinio gamtos dësnio (principo), t. y. vieningo reiðkinio prieðin-
gas prasmes: pasninkavimà – liesëjimà ir atsigavimà –
stiprëjimà: kai silpsta (gavëja) kûnas, stiprëja ir gyvëja (gaunasi)
dvasia, ir prieðingai – kai stiprëja kûnas, silpsta dvasia. Todël
gavëti reiðkia ne tik silpti, pasninkauti ir liesëti, bet ir gyvëti.
Panaðiai yra ir slavø kalboje, nes senovinë slavø þodþio ãîâåòü
prasmë yra ne tik ‘pasninkauti’, bet ir ‘gyventi’. Dar paly-
ginkime su rusø kalbos þodþiu áëàãîãîâåòü ‘bûti palaimoje’
– palaimos bûsenoje þmogus atsigauna.
Galima dràsiai teigti, jog iki krikðèionybës gavënios laiko-
tarpis buvo prieð Uþgavënes. Gavënia senovine prasme – tai
þemës ir visos gamtos atsigavimo ið po þiemos miego laiko-
tarpis. Tai gamtos nëðtumo laikotarpis.
Jam pasibaigus, t. y. po gavënios, ðvenèiamos Uþgavënës
– gamtos atbudimo ir gyvybës, visokeriopa prasme, atsiradi-
mo, gimimo ðventë.
Kad taip buvo ið tikrøjø, rodo ir tai, kad dar palyginti visai
neseniai þodis gavënia kartais bûdavo vartojamas prieðinga,
negu mums dabar áprasta, prasme: Veselijos ir pokyliai bus
keliami gavënëje. Taip raðyta Jono Basanavièiaus re-
daguotoje „Auðroje“ (LKÞ, III t., p. 188).
Jeigu teigsime, jog krikðèionybë gavënios laikotarpá, trukusá
nuo Kalëdø iki Uþgavëniø, perkëlë nuo Uþgavëniø iki Velykø,

127
bûsime neteisûs, nes gamtos lygmenyje esanèio gavënios
tarpsnio neámanoma perkelti. Senasis gavënios laikotarpis nuo
Kalëdø iki Uþgavëniø iðliko, bet, vis labiau pabrëþiant
krikðèioniðkosios gavënios laikotarpá, susijusá su þmogaus kûno
marinimu ir jo dvasios atsigavimu, senoji gavënia niro uþmarðtin.
Taèiau, kaip matyti ið Lietuviø kalbos þodyno, dar gana ilgai
iðliko dvi þodþio gavënia prasmës: Nuo gavënios galo þmona
pradëjo valgydinti „sausai“ (LKÞ, III t., p. 188).
Þodþiø gautis ir gavëti prasmës – atsigavimas ir silpnëji-
mas – paaiðkina, kodël ir prieðvelykinis Didþiojo pasninko
laikotarpis buvo pavadintas tuo paèiu vardu – gavënia, o
ðventës pavadinimas Uþgavënës gerai dera ir su krikðèio-
niðkàja gavënia, nes sakoma, kad reikia uþsigavëti. Ilgà laikà
abi gavënios prasmës gyvavo kartu, taèiau ásigalint krikðèiony-
bei senovinë gavënios prasmë beveik pasimirðo, nors, kaip
matyti ið pateiktø pavyzdþiø, iðliko iki XX a. pradþios.
Krikðèionybë þodþio gavënia neatneðë ir nepakeitë jo
prasmës, bet liesëjimo ir atsigavimo prasmes ið gamtos lyg-
mens pakëlë á þmogaus lygmená. Senovinis gavënios tarpsnis,
kuris buvo susietas su gamtos atsigavimu ir gyvybës gimimu,
tapo nukreiptas á þmogaus dvasiná atbudimà ir prisikëlimà.
Gamta tyliai, pamaþu atsigauna nuo Kalëdø iki
Uþgavëniø, o krikðèionis, gavëdamas kûnu, dvasiðkai
atsigauna nuo Uþgavëniø iki Velykø.
S. Skrodenio ir kitø etnografø nuomone, senosios
Uþgavënës iki krikðèionybës bûdavo ðvenèiamos kovo mëne-
sio viduryje, galbût pavasario lygiadienio metu. Dabartinës
Uþgavënës yra kilnojama ðventë. Jos susietos su Velykomis,
kuriø data skaièiuojama pagal mënulio kalendoriø. Pirmasis
sekmadienis po mënulio pilnaties, kuri bûna po pavasario ly-
giadienio, ir yra Velykø ðventës data. O 46 dienos prieð Vely-
kas ðvenèiamos Uþgavënës, – tai visada bûna antradienis.
Senovëje ði ðventë bûdavo ðvenèiama beveik savaitæ, t. y.

128
nuo ketvirtadienio iki antradienio imtinai. Dar XX a. pradþioje
kai kuriose Lietuvos vietose Uþgavënës ðvæstos tris dienas –
sekmadiená, pirmadiená ir antradiená.

KAUKËS IR PERSIRENGËLIAI
Uþgavënëms ruoðiamasi kaip didelei ðventei. Svarbiausia
– persirengti kitomis dienomis neáprastais drabuþiais, veidà
paslëpti po kauke. Kiekvienam reikëjo iðradingumo, kad at-
kreiptø dëmesá, kad uþ kitus bûtø juokingesnis. Kartais kaukë-
mis pradëdavo rûpintis dar vasarà – jeigu nepasidarydavo
kaukës, tai bent miðke aptiktà tinkamà medþio ar þievës gabalà
pasidëdavo á saugià vietà. Artëjant Uþgavënëms, imdavo tai-
syti pernykðèius apdarus ir ruoðti naujus, droþti kaukes.
Kaukes dar darydavo ið seno kailio, o vëlesniais laikais – ir ið
popieriaus.
Visi svarbiausieji Uþgavëniø kaukiø pavidalai buvo ið kas-
dienës kaimo aplinkos. Daþniausiai kaukës turëdavo seno,
negraþaus þmogaus bruoþø – iðryðkinama nosis, iðkreipiama be-
dantë burna, asimetriðkos akys. Vienos kaukës bûdavo iðraið-
kingesnës, su didelëmis kumpomis nosimis, kitos – visai be jø.
Uþgavëniø kaukës, kokios jos bebûtø baisios, visos ðypsosi.
Jei persirengëliai kaukiø nesidëdavo, veidà (ûsus, barzdà,
skruostus) iðsipaiðydavo anglimi, suodþiais arba burokø rasa-
lu. Spalvas neretai tyèia sukeisdavo. Drabuþius persirengëliams
ruoðdavo iðvakarëse ar tà paèià dienà. Vyrai vilkdavosi senais
iðvirkðèiais kailiniais, audavosi iðvirkðèiomis kailinëmis kelnë-
mis, moterys uþsisegdavo ilgus sijonus. Daþnas vyras persi-
rengdavo moterimi, o moterys vyrais. Persirengëliai rengda-
vosi slapèiomis, kad kiti neatpaþintø. Pagal veikëjus persi-
rengëliø kaukës skirstomos á dvi grupes: vienose pavaizduoti
þmoniø, o kitose – gyvuliø bruoþai. Ypaè daþni buvo þydai,
èigonai, vengrai, velniai, raganos, giltinës, ubagai, ark-

129
liai, oþiai, gervës. Bûtini Uþgavëniø eityniø dalyviai – Morë,
Laðininis su Kanapiniu arba Gavënas.
Kokia kaukiø ir persirengëliø prasmë? N. Vëlius
Uþgavëniø kaukes apibûdina taip: Velnias, giltinë, oþys, dvi-
galvis nykðtukas, pagaliau ir patys populiariausi kumpa-
nosiai, kuproti, pilvoti, ðleivi „bergþdinikiø pirkëjai“ –
aiðkiai chtoninës bûtybës, primenanèios kaukus. /.../ Matyt
neatsitiktinai Uþgavëniø persirengëliai Bulgarijoje vadi-
nami kukeriais. Rusø kalbininkas Vladimiras Toporovas
bulgarø kalbos þodþius kuk, kukir, kuker sieja su lietuviðku
þodþiu kaukas. Lietuviø kalbos þodyne randame keletà þodþio
kaukas prasmiø: 1. ‘kaukë’: Kaukas neðiodavo ant gal-
vos; 2. ‘namø dvasia’: Turbût, tau koks kaukas padeda?;
3. ‘nekrikðtytas kûdikis’ ir ‘nekrikðtyto mirusio kûdikio vëlë’;
ir 4. ‘kûdikiø marðkinëliai’.
E. Glemþaitë „Kupiðkënø senovëje“ raðo, kad po pirmøjø
prausynø, kurias galima laikyti senuoju krikðtu, kûdiká apreng-
davo iðvirkðèiais marðkiniais. O pagrindinis Uþgavëniø persi-
rengëliø (kaukø) atriburas yra iðvirkðti kailiniai. Iðvirkðèiais
kailiniais gaubti ir jaunavedþiai, o karstas taip pat bûdavo stato-
mas ant iðvirkðèiø kailiniø. Iðvirkðtumas yra gimties, vestu-
viø ar mirties virsmø simbolis.
Paprastai teigiama, kad kaukas yra namø dvasia, vadi-
namojo chtoninio, t. y. poþeminio pasaulio dievybë. Taèiau
kaukas yra ne tik dvasia, bet ir kûdikis iki krikðto ar nekrikð-
tyto kûdikio vëlë. Virsmo eigos poþiûriu, kaukas yra gimties
virsme tykanèios grasos pasireiðkimas. Paprasèiau sakant,
kaukas yra gimties virsme esanti þmogiðka esybë.
Paproèiai rodo, jog nepakrikðtytas kûdikis dar nebuvo
laikomas pilnai gimusiu. Bulgarijoje Uþgavëniø kukeriai, t. y.
kaukai po visø apeigø maudydavosi (krikðtijosi) upëje. O lie-
tuviø persirengëliai stengiasi aplieti vandeniu arba bent já ið-
versti. Ðeimininkës, pastebëjusios persirengëlius, pirmiausia

130
slëpdavo vandená. Apliejimas vandeniu – tai simbolinis krikð-
tas ir iðëjimas ið gimties virsmo, kurio taip trokðta visi kaukai.
Jie sakmëse vaizduojami nuogi, praðantys ypatingu bûdu pa-
gaminto lino drabuþio, t. y. krikðto marðkiniø.
Kaip rodo þodþio kaukas prasmës ir minëti paproèiai,
yra trys kaukø rûðys: 1. dar negimusi, neturinti þmogiðko
pavidalo esybë, 2. mirusio nekrikðtyto kûdikio vëlë ir 3.
nekrikðtytas kûdikis. Seka natûrali iðvada, kad Uþgavëniø
persirengëliai yra besibeldþianèios á ðá erdvës ir laiko pasaulá,
bet dar neturinèios regimojo materialaus pavidalo bûtybës.
Tai þmogiðkosios esybës, áëjusios á gimties virsmà, kurio
áveikimui bûtina þemëje gyvenanèiø þmoniø pagalba. Pagalba
reikalinga ir mirusiø nekrikðtytø kûdikiø vëlëms bei nekrikð-
tytiems kûdikiams. Tokià pat iðvadà, tik kitu keliu, prieina ir
A. Greimas: kaukëmis prisidengusios bûtybës atstovauja
gemalines, dar neiðbaigtas gyvenimo formas, anks-
tyvesnes uþ tikràjá þmogaus gimimà.
Ðitokia Uþgavëniø kaukiø prasmë uþkoduota ir þodþiuose
lerva bei lyèyna, kurie yra kaukës sinonimai: Kaimo bernai
uþsideda ant burnos lervas ir eina þmoniø gàsdinti. Ant
Uþgavëniø berniukai dirbo lyèynas ið medþio su kumpa
arba ilga nosimi, su akimis indubusiomis. [LKÞ] Kita ver-
tus, þodþiai lerva ir lyèyna reiðkia vabzdá ankstyvoje vysty-
mosi stadijoje: Ið kiauðiniø iðsiritæ vabzdþiø jaunikliai va-
dinami lervomis. [LKÞ] Atitikimas akivaizdus. Kaukë
vaizduoja þmogaus, esanèio gimties virsme, lervos tarpsná. Kaip
ið bjauraus vikðro – lervos atsiranda grakðti peteliðkë, taip ir ið
neiðvaizdaus þmogaus gemalo gimsta tobula þmogiðka bûtybë.

131
 UÞGAVËNËS IR GIMIMAS ARBA
MARTAUJANÈIØJØ RAGINIMAS
Kadangi martavimo pabaiga yra susijusi su pirmojo
kûdikio gimimu, tai Uþgavënës, kaip gimimo ðventë, vienokiu
ar kitokiu bûdu turëjo paliesti martaujanèius, t. y. neiðtekëju-
sias (senmerges) ir nevedusius (senbernius) bei neseniai susi-
tuokusius ir dar vaikø neturinèius jaunavedþius.
Keliaujantys ið trobos á trobà persirengëliai krëtë ávairiau-
sius pokðtus, dainavo, „vogë“ ir reikalavo iðpirkos bei kito-
kiais bûdais linksminosi ir linksmino kitus. Taèiau ðalia ávai-
riausiø pramogø jie dar bûtinai turëjo reikalø su senmergëmis
ir senberniais, t. y. martaujanèiaisiais. Ði apeiga tokia svarbi,
jog neretai persirengëliai, t. y. kaukai, vadinami bergþdinëliø
pirkëjais. Vaikðèiojantys persirengëliai ieðkojo bergþdinëliø,
t. y. likusiø ant pernykðèiø ðiaudø senmergiø. Paðiepdavo
ne tik senmerges, bet ir senbernius. Senberniams atneðdavæ
pliauskà ar senà ðluotraþá, numesdavæ ir sakydavæ: Grauþk!
Rusijoje senbernius sodindavæ ant apverstø akëèiø ir ðvilp-
dami veþdavæ per visà kaimà, o kaimo gale iðversdavo á pus-
ná. Senmergëms kabindavæ po kaklu pelenø maiðiukà, silkës
galvà ar pliauskà ir varydavæ per kaimà. Radæ kità senmergæ,
pirmàjà paleisdavo ir pakeisdavo jà kita.
Tai nëra vien tik pajuoka, bet kartu ir paskatinimas iðeiti ið
uþsitæsusio martavimo, raginimas naujai gyvenimo kokybei,
kuri leistø gimti naujai gyvybei.
Pelenai, molinio puodo ðukës, kuriuos bergþdinikiø pirkë-
jai – persirengëliai neðiodavosi maiðeliuose, patvirtina ðià prie-
laidà. Tereikia prisiminti puodø dauþymo paprotá per vestuves.
Þemaièiai puodus dauþydavo jau per pirðlybas. Kai pirðlys
suderëdavo, kas nors ið namiðkiø áneðæs meta jauniesiems
po kojø pripiltà pelenø puodà, kuris suduþta, o pelenø
debesis pakyla á virðø. To prasmæ atskleidþia ir vaiðës, kurias

132
senbernis, – jei jis jau ruoðdavosi vesti, – surrengdavo per-
sirengëliams, atneðusiems jam ðluotraþá ar pliauskà.
Panaðaus apeiginio martaujanèiøjø raginimo bûta ir Latvi-
joje. Tai rodo latviðkas ketureilis, kurá dainuodavo Uþgavëniø
karnavalo dalyviai: Budelëli stiprûnëli, / Iðperk mano
martuþëlæ. / Uþ martelës iðpërimà / Að tau duosiu baltà
viðtà.
Latvijoje persirengëliai vadinti budeliais. Ið ketureilio
matyti, jog jie atlikdavo apeiginá marèios përimà, skatinantá
kitai gyvenimo kokybei. Marti èia gali bûti dar neiðtekëjusi
arba iðtekëjusi, bet dar vaikø neturinti moteris. Latviðkas
Uþgavëniø persirengëliø pavadinimas budeliai rodo, jog jie
yra pavasarinio ir gimties virsmo budintojai, þadintojai. Pasak
kalbininkø, bauda, bausti kilæ ið veiksmaþodþio budinti. Tokia
baudos ar bausmës prasmë yra akivaizdi.
Rusijoje, Tverës gubernijoje 1874 m. buvo uþraðytas
atrodytø keistas ir nesuprantamas paprotys: Vienas ið
valstieèiø apsirengia èigonu ir visus be iðimties praëjusiais
metais susituokusius jaunavedþius kvieèia á gatvæ; o jeigu
ðie neina, iðveda prievarta. Vaikai sniege iðkasa pusës
sieksnio gylio duobæ, á kurià poromis, t. y. vyrà ir þmonà,
áverèia ir uþkasa sniege; ten jie turi iðbûti apie 5 minutes,
paskui iðkasami ir paleidþiami namo. Paproèio prasmë jau
pamirðta – uþraðytojui niekas nebegalëjo paaiðkinti, kà ði
apeiga reiðkia. Kitose Rusijos gubernijose tuo laiku ðio
paproèio jau nebuvo, bet einant lankyti jaunavedþiø per
Uþgavënes buvo sakoma: Ïîéäåì ìîëîäûõ çÿòüåâ
çàêîïàòü – ‘Eikime jaunøjø þentø uþkasti’.
Apeigos prasmë lengvai paaiðkëja, sugràþinus senuosius
prasminius jaunavedþiø pavadinimus – marti ir martas.
Turëdami mintyje, kad marti ir martas yra vestuviø virsme
esanèiøjø pavadinimai ir kad jie susijæ su veiksmaþodþiais mar-
ti, apmarti, bei prisiminæ simboliná marèios marinimà vestu-

133
vëse (marèios kraujo gërimo apeigà) suvoksime, jog minë-
tas paprotys yra marèios ir marto apeiginis numarinimas
(palaidojimas) ir kartu simbolinis iðvedimas ið martavimo
Uþgavëniø (naujo atsiradimo, gimimo) ðventëje. Prie ðio pa-
proèio labai tinka latviðkas Uþgavëniø persirengëliø pavadini-
mas budeliai, nes tam, kad iðbudintum, paþadintum naujam
gyvenimui, prieð tai reikia „numarinti“ senàjá. Tai simboliðkai ir
atlikdavo budeliai apeiginiu përimu.
Veisiejø apylinkëse uþraðytas kitokios formos, kitais sim-
boliais apvikltas, taèiau tà paèià esmæ iðreiðkiantis paprotys:
Uþgavënëse marti ant verpstës turi veþti anytà. Jis taip
pat reiðkia simboliná paraginimà jaunamartei – tapti motina.
Bûtent anytos, kuri anuodavo marèià, pareiga buvo pasirûpinti,
kad marti kuo greièiau taptø motina.
Slavø kraðtuose, o ypaè Rusijoje, per Uþgavënes apeigø
su jaunavedþiais bûdavo tiek daug, jog kai kurie tyrinëtojai
ðià ðventæ vadino Ïðàçäíèê ìîëîäîæåíî⠖ ‘Jaunavedþiø
ðventë’. Apeiginá martø marinimà Rusijoje dar ir kitaip
iðreikðdavo. Juos marindavo slëgdami vaþinëjant rogëmis nuo
kalniuko. Jaunavedþiams uþlipus ant kalniuko, juos paguldydavo
á roges, o ant jø susësdavo dar 5 ar 6 þmonës. Likusieji nustumdavo
roges þemyn, o jaunieji slegiami stenëdavæ ir rëkdavæ.
Ukrainoje visiems nevedusiems ir visoms netekëjusioms
riðdavo kaladæ. Nuo ðio paproèio Uþgavëniø ðventë Ukrai-
noje daþnai vadinta Kalodij ‘kaladë’. Kai kurie tyrinëtojai
(V. Sumcovas) pabrëþia, jog tai pati bûdingiausia ukrainietiðkø
Uþgavëniø apeiga. Pririðus kaladæ „pririðtasis“ turëdavo vai-
ðinti. Bûdavo sakoma, kad kaladë riðama, kad anas nebë-
giotø, o greièiau vestø ar tekëtø. Kaladæ daþniausiai riðdavo
iðtekëjusios moterys. Charkovo ir Chersono gubernijose ka-
ladæ riðdavo senbernio ar senmergës motinai, bausdami uþ
tai, kad neiðtekino dukros ar neapvesdino sûnaus. Pastarojo
paproèio prasmë tapati jau minëtam paproèiui Lietuvoje:

134
Uþgavënëse marti ant verpstës turi veþti anytà. Abu pa-
proèiai skirti skatinti naujos gyvybës atsiradimà – gimimà, tik
skirtinguose þmogaus gyvenimo tarpsniuose.
Uþgavënëse yra ir tiesiogiai su gimimu susijusiø paproèiø.
Tarp persirengëliø eidavo moterys, apsirëdþiusios elgetomis,
ir neðdavosi suvystytus kûdikius.
Yra uþraðytas dar vienas, ið pirmo þvilgsnio keistas pa-
protys – kepuriø mindymas Uþgavëniø metu. Kà tai reiðkia?
Panaðø paprotá randame ir þemaièiø krikðtynose: gimus ber-
niukui, pribuvëja atiminëdavo ið vyrø kepures, kurias jie turë-
davæ iðsipirkti. Rusijoje ðis paprotys Uþgavënëse iðlikæs
grynesniu pavidalu. Vladimiro gubernijoje kepures atimdavo
tik jaunavedþiams, t. y. martams, o jaunamartë tà kepuræ
turëjusi iðsipirkt, pabuèiuodama savo vyrà. Jau þinome, kad
iðeinant ið vestuvinio virsmo, t. y. baigus martavimà, moterið-
kei keièiamas galvos apdangalas. O ðie, ir lietuviðki, ir rusiðki
paproèiai su kepurëmis – eilinë nuoroda á tai, kad galvos ap-
dangalus keisdavo ir vyrams. Martas, baigæs martavimà, t. y.
tapæs tëvu, pakeisdavo galvos dangà. Kepuriø nuëmimas
Uþgavënëse yra simbolinë apeiga, iðlaikiusi savo prasmæ tuo-
se paproèiuose, kur kepurës nuimamos ar mindomos ne vi-
siems vyrams, o tik martaujantiems jaunavedþiams.
Ádomus paprotys uþraðytas Rusijoje, Riazanës guberni-
joje. Jaunavedþius atvesdavo prie vartø (apeiga vykdavusi
tarpuvartëje). Martas atsistodavæs prie vartø stulpo, o þmona
– prieðais já. Jaunamartë nusilenkdavusi jam ir klausdavusi:
Ko jûs norite? Vyras atsakydavæs: Þuvelës. Po tokio at-
sakymo jaunamartë nusilenkdavusi iki þemës ir tris kartus
buèiuodavusi vyrà. Prisiminus, kaip pribuvëjos aiðkindavo
vaikams, ið kur jos ëmusios kûdiká, tai atsakymas – þuvelës –
nestebins. Kûdiká pribuvëja pagauna vandenyje. Supranta-
ma, kad þuvis, vanduo susijæ su gimimu, o vartai – virsmo
simbolis. Lietuviø dainose dainuojama: Linko jievaras var-

135
tuose. Medis vartuose! Mums, jau atpratusiems nuo vaizdi-
nio màstymo, tai atrodo lyg ir nelogiðka. Taèiau lietuviø liau-
dies dainose vartai – perëjimo ið vienos erdvës á kità, t. y.
virsmo simbolis. O jievaras vartuose – tai Ðiapus ir Anapus
jungiantis gyvybës medis, dëka kurio gemalinës bûtybës – kau-
kai, kuriuos vaizduoja Uþgavëniø persirengëliai, gali gimti ir
tapti þmonëmis.

UÞGAVËNIØ VEIKËJAI
Morë ir Gavënas
Dëmesio centre buvo Morës veþiojimas. Þinomi dar ir
kiti jos vardai – Kotrë, Raseiniø Magdë, Raseiniø Kotrë.
Ðie pavadinimai buvo paplitæ Þemaitijoje, o ðiaurës ir vidurio
Lietuvoje veþiojamos pamëklës vadintos Èiuèela, Diedeliu,
Gavënu.
Morë yra Uþgavëniø simbolis. Todël, jà gaminant, reikë-
davo laikytis tam tikrø taisykliø. Darydavo jà taip. Paimama
viena rogiø pavaþa, bûtinai nekaustyta. Pavaþos viduryje pritai-
somas veþimo ratas taip, kad galëtø suktis. Virð rato pritvirti-
namos kartelës, rankø vietoje kryþmai prideda kità kartelæ ir
apriða ðiaudais. Galvà apriða balta, o ant jos virðaus – juoda
skarele. Vienoj rankoj pamëklë laiko spragilà, kitoj – ðluotà.
Jà paèià „papuoðia“ apdriskusios moterëlës drabuþiais.
Traukiant pavaþà ratas, kuris vienu ðonu lieèia þemæ, sukasi,
o Morë, sukdamasi kartu su ratu, ðvaistosi spragilu ir ðluota.
Sumaniai suderintos rogiø ir veþimo dalys vaizdavo be-
sibaigianèià þiemà ir ateinantá pavasará. Juodoji Morës skarelë
reiðkë besibaigianèias mësiedo linksmybes, o apaèioje esanti
balta skarelë – netrukus prasidësiantá tylø, dvasià gaivinantá
gavënios laikà.
Kartais Uþgavëniø pamëkles veþdavo tiesiog rogëse, ku-
riose bûdavo prisëdæ þydø, èigonø ir kitokiø persirengëliø,
grojanèiø savo muzikos instrumentais. Grieþdavo armonika,

136
pûsdavo ragà, muðdavo bûgnà, dauþydavo barðkalus, tarð-
kindavo ðaukðtais, puodais, dainuodavo ávairias dainas.
Veþamà Moræ bandydavo sugauti giltinë. Ji, ðvaistydamasi
dalgiu, sukiodavosi aplink Moræ. Pasibaigus apeigoms, vakare
persirengëliai iðveþdavo Moræ uþ kaimo ir jà sunaikindavo –
sudegindavo arba paskandindavo. Morës mirtis pranaðauda-
vo þiemos pabaigà ir pavasario pradþià.
Vidurio ir Rytø Lietuvoje Diedelis, kaip ir þemaièiø Morë,
bûdavo daromas ant rato, uþmauto ant rogiø pavaþos. Diedelis
vilkëdavo ruda sermëga, bûdavo virve susijuosæs, su þiemine
kepure, rankas iðskëtæs, o rankose – spragilai.
Taèiau labiausiai tyrinëtojø dëmesá patraukë Gavënas (Ga-
vanas – Kupiðkyje, Gavenis – Anykðèiø rajone). Gavënà XX
a. pradþioje smulkiai apraðë Vaiþgantas: Pusberniai taiso
senà pavaþà, vienu vidurin ákaltu stipinu. Mauna ant to
stipino didájá ratà. Ratlanká apvynioja ðiaudø gráþtelëmis
ir priraiðioja lazdø galus; antrus galus suriða vienan –
taip pasidaro ant rato guba. Dabar gubà reikia aptaisyti.
Tai maþø vaikø darbas. Reikia patiekti maþoji medþiaga:
kuo bjauriausiø ryzø, virviø ir kitø tokiø. Per iðtisi dvi
dieni viso sodþiaus berniukai zuja aplink visas trobas, kaip
tikrieji miestø lakatninkai: kur koká skarmalà nutveria,
kur koká virvagalá ið palëpës ar padangtës nuriða. Visi
Gavënui dirbti skiriamieji daiktai turi bûti jau be jokios
vertës, nes jiems tikrø tikriausiai lemta praþûti. Visos tos
gërybës suneðama nemaþa krûva ir visa tai sukariama
ant Gavëno. Rankø vieton dedama kryþma; ant galø
kryþmos riðama spragilø buoþës, ant galvos sena triausë,
ant burnos bjauri kaukë iðkiðtu buroko lieþuviu, – ir Gavë-
nas gatavas. Uþ pavaþos tempiamas, vienon pusën pa-
krypæs ir taip þemës ðiaudais apvyniotu ratlankiu
lytëdamas, Gavënas sukasi, kultuvais mojuoja juo gy-
viau, juo sparèiau traukia.

137
 Kai kuriose Ðiaurës Rytø Lietuvos vietovëse vaikðèioda-
vo Gavënu aprëdytas þmogus. Kaip 1927 m. uþraðë Jonas
Balys: Vienas vyras apsirengia kokiu prastu skylëtu sijonu,
ant galvos uþsideda sietà, iðsisuodina veidà ir eina palei
kiemus, kiti su vytimis já varo. Tai yra „Gavano vory-
mas“. Jo nemuða, tik varo. Jis irgi turi vytinæ ir, kai jis
atsigræþia, tai visi palydovai tuoj bëga atgal. Priëjæs prie
kiekvieno lango, Gavënas sako: „Nevolgykit laðiniø, tu-
riu peilá ba kriaunø“. Jeigu, Gavënà varant, kas nors já
palieèia, tai visi varytojai puola su vytimis já ginti. Kiti steng-
davosi Gavënà vandeniu aplieti, palydovai já irgi gindavo.
Perëjæs per visà kaimà, Gavënas nusirengia, lieka tik pai-
ðinas, tada já perveþa rogëmis per visà kaimà; jis sau sëdi,
kiti tempia rogeles. Iðveþæ kaimo galan iðverèia.
Ten, kur Gavënas bûdavo tempiamas, já neiðardytà ant
trobos aukðto laikydavo iki pusiaugavënio. Vyresnieji juo bau-
gindavo vaikus, kad ðie per gavënià laikytøsi pasninko. Per
pusiaugavëná, kai pasninko belieka tik pusë, Gavënas vël at-
siranda, ir sakoma: Gavënas per þardà pervirto. Besivers-
damas ir dovanëliø vaikams iðmeta. Vaikai bëgdavo þiûrëti, ar
þarde neras saldainiø, mergaitës – kaspinø. Velykø rytà, kaip
raðë Vaiþgantas, per iðkilmingà procesijà Gavënà ið varpinës
nuðaudavo, kad uþleistø vietà Velykiui.

Laðininis ir Kanapinis
Tarp Uþgavëniø persirengëliø tai vieni, tai ásimaiðæ á kitø
persirengëliø bûrelius slankioja Laðininis su Kanapiniu. Laði-
ninis dar bûdavo vadinamas Laðinius, Laðinskas, Kumpic-
kas ar Mësinas, o Kanapinis – Kanapius, Kanapinskas,
Kanapickas.
Laðininis vaizduoja mësiedà, sotumà, persivalgymà. Tokia
ir jo iðvaizda. Jis bûdavo storas, su laðiniø gabalu burnoje,
kartais su kiaulës galvos kauke. Kanapinis – liesas, apdris-

138
kæs, skrybëlæ susijuosæs kanapiø pluoðtu, su kanapine virve
rankoje arba ant galvos uþsidëjæs kanapiø pëdà ar vainikà,
kanapiná botagà besukantis apie galvà, nuspurusiais ûsais, o
rankose turëjo ilgà lazdà Laðininiui ið kaimo vyti. Kanapinis
su Laðininiu paprastai stumdosi, grûmoja vienas kitam, kol
galiausiai Kanapinis nugali. Jø grumtynës vykdavo ávairiau-
siose vietose – kaimo gatvëse, kiemuose, patalpose, – kad
tik þmonës matytø.
Kantauèiø apylinkëje Laðininio ir Kanapinio dvikova vyk-
davo lauke. Susikaudavo du bûriai. Vieni lydi Laðininá, kiti
padeda Kanapiniui. Kovotojai – ávairûs gyvuliai, þvërys,
paukðèiai, keisti raiteliai: laðininskieèiai – stori, riebûs, o
kanapinskieèiai – iðdþiûvæ, liesi, vieni kaulai. Kovotojai la-
bai sumanûs – juokingi þodþiai, lakios dainos, keisti ginklai, –
þiûrovams tenka juoktis pilvus susiëmus. Kovos pabaigoje,
paprastai nelauktai pasirodo Morë. Ji stebi kovos eigà, vis
sukiodamasi aplinkui, kolei persimetusi prie kanapinskiðkiø
nulemia liesøjø pergalæ.
Laðininis po kautyniø paprastai pabëga. Josvainiø apy-
linkëje sakydavo, kad nubëgo pas Aprilá, ketindamas su
Apriliumi sugráþti. Puvoèiø þmonës aiðkino, kad kovà Laði-
ninis atidëjo iki Velykø – pailsës ir nugalës Kanapiná, kad Ve-
lykø ðeðtadiená jiedu vël muðis ir Laðininis nugalës Kanapiná.
Nugalëtojas Kanapinis dþiaugdavosi, kad gavënia atëjo,
kad dabar þmonës nuolat já prisimins ir mylës, nes sausà maistà
teks gardinti kanapiø pienu. Iðsitraukæs ið kiðenës buteliukà
kartaus ir sûraus gërimo, imdavo visus vaiðinti, o iðvaþiuodamas
palikdavo, kad visai gavëniai uþtektø.
Pasvalio apylinkëse per Uþgavënes kamaroje nuo karèiø
nukabindavo laðinius, atneðdavo ðiaudø kûlá, aptaisydavo
drabuþiais, uþdëdavo kepuræ ir pakabindavo laðiniø vietoje:
dabar per gavënià kamaroje kabos ne laðiniai, o Laðininis.
Arba aptaisytà kûlá apriðdavo virve ir vilkdavo per slenkstá á

139
kamarà, muðdami rykðtëmis ir sakydami: Iðeik, Laðinini,
mums nereik, iðeik, Laðinini! Pakarkim Laðininá! Kama-
roje per kartelæ, ant kurios kabojo laðiniai, permesdavo virvæ,
pakabindavo kûlá ir pririðdavo. Pakorus Laðininá prasidëdavo
pasninko laikas.

VËÞINIMASIS IR
LAISTYMASIS VANDENIU. ÞADINIMAS
Visoje Lietuvoje gyvas paprotys per Uþgavënes daug
vaþinëti. Vëþinosi rogëmis, rogutëmis, geldomis ir kitkuo;
vëþinosi seni ir jauni. Pasikinkydavo geresnius arklius ir
vaþiuodavo greièiau nei áprasta. Roges ir arklius iðpuoðdavo:
ið karèiø supindavo kasas, áriðdavo kaspinø, ant kaklø pa-
kabindavo varpelius. Ypaè mëgo vaþinëtis per Uþgavënes vai-
kai. Vaþinëdavosi po kaimà, laukus, ið kaimo á kaimà, pas
gimines ar paþástamus. Sakydavo, kad kuo daugiau kelio
nukeliausi, tuo linai geriau derës, uþaugs ilgesni. Kartais
vaþiuodavo stati, kad linai ilgesni augtø. O jeigu iðvirstama ið
rogiø, tai tam, kad linai bûtø geresni. Buvo paprotys apvaþiuoti
laukus ir kelis kartus pasivolioti sniege – derlius bûsiàs geres-
nis ir linai storesni.
Vaþinëdavo rëkaudami, triukðmaudami, dainuodami. Nors
pasivaþinëjimo tikslai ávairiose Lietuvos vietose buvo tie patys,
taèiau nuotaika skyrësi. Vienur, ypaè Þemaitijoje ir Ðiaurës
bei Vidurio Lietuvoje, pasivaþinëjimas buvo daugiau pramuðt-
galviðkas, kitur – romus, ðventiðkas, pakilus. M. Katkus taip
apraðë pasivaþinëjimà XIX a. pabaigoje Krakiø apylinkëse:
Jauni vaþinëjasi: prilipa pilnos rogës staèiø ir sëdinèiø –
vaþiuoja per savo kaimà ir per kitus. Vaþiuojanèius, kas
nori, gali aplieti vandeniu. Bet jie turi tam reikalui prisir-
iðæ ilgus, storus rimbus, prisiartinusá liejikà negailestin-
gai perðnioja. Tie uþsimano lieti ið brukðtuvo (balatan-

140
kos). Mat brukðtuvas ilgas ir siauras indas. Ið jo lyg ið
vamzdþio, gali paleisti ilgà srovæ vandens ir aplieti
vaþiuojanèius, prie jø nesiartinant. Ne vienas vaþiuojanèiø
persirengia þydu, èigonu, velniu – kaþin kuom, kas kaip
ámano, pasigauna lervø, kaukiø. Susiëjæ á þinomà gryèià,
juokauja kaip mokëdami. Juos vaiðina alumi, degtine, mësa.
Ðiame pasivaþinëjimo apraðyme matome dar vienà svarbø
Uþgavëniø paprotá – laistymàsi vandeniu. Laistymasis, kurá
jau minëjome kalbëdami apie persirengëlius, – vienas svar-
biausiø Uþgavëniø paproèiø. Jis reiðkia gyvybës þadinimà,
jos skatinimà gausesniam derliui, o apskritai – krikðtà, t. y.
naujà pradþià. M. Davainis-Silvestraitis raðë, jog per
Uþgavënes kas tik per sodþiø vaþiuoja – ar tai ponas, ar
kunigas, ar þydas, ar kits kas – aplieja su vandeniu ant
tos paminklos, kad linai augtø. Apliedavo ir persirengëlius.
Kad uþgavënininkus bûtø galima kaip reikiant aplieti, juos su-
maniai áviliodavo á pinkles.
Laistymosi paproèio formos ávairios. Viena ið jø – tai bièiø
veþimas. Þeimelio apylinkëje Uþgavëniø pavakaryje bûdavo
kinkomas pats eikliausias sodþiaus þirgas, apkarstomas var-
peliais, spalvotais popieriukais. Á roges ákeldavo didelá kubilà
arba doklà (apvali pintinë ðienui neðti). Á kubilà sukeldavo
vaikus ir liepdavo jiems rëkti kiek iðgali visokiais balsais. Pro
rogiø sijas iðkiðdavo á abi puses kartis, kad niekas arti negalëtø
prieiti ir vaþiuodavo ðaukdami: Bitelëm, bitelëm! Vandens!
Kartais veþime bûdavo kubilas su vandeniu ir papuoðtas javø
varpomis. Prie kubilo stovintis þmogus semdavo kibiru van-
dená ir liedavo ant pakelëje stovinèiø þmoniø, o tie stengdavo-
si jam tuo paèiu atsilyginti.
Bitininkai per Uþgavënes sueidavo draugën ir vaiðindavo-
si, kad bitës sektøsi. Kiti eidavo bièiø þadinti, pasiklausyti ar
gyvos, ar netrûksta joms maisto. Sakydavo, jeigu per
Uþgavënes bièiø neaplankysi, jos iðnyks. Obeliø apylinkëje

141
 per Uþgavënes bitininkai pilda-
vo vandens ant aviliø, kad
vasarà bitës slapta neiðspiestø.
Ið ávairiø apraðytøjø laisty-
mosi paproèiø matyti, kad
laistymosi arba ðventinimo
vandeniu apeiga buvo skirta
apskritai visoms gamtos gyvy-
binëms galioms paþadinti. Pa-
proèio reikðmë ta pati, taèiau
pati laistymosi vandeniu iðraið-
ka ávairiose Lietuvos vietovëse
skirdavosi. Þemaièiai, kaip
raðë laikraðtis „Trimitas“, dary-
davo taip: Iðgirsi: atskamba,
atvaþiuoja kaimo gatve
vaikëzas, ðaukdamas: „Van-
dens, vandens, vandens!“.
Tai þinok – „Uþgavëniø
bitës“ vaþiuoja arba vadi-
namas „vandens ðventinimas“, kad linai geriau augtø.
Tas daroma taip: paprastose rogëse pasistato statinæ ar
koká kubilà su vandeniu, pasikinko nebaikðtø arklá, ásiso-
dina kelias linksmas mergiotes, vikrus vaikëzas pasitaiso
botagà ant ilgo virpèio ir lekia per kaimà ðaukdamas
„vandens!“. Kiemuose visi turi pasiruoðæ vandens, kad
suspëtø vaþiuojantá aplieti ar ðlapiu sniegu apmëtyti, o
vaþiuojàs turi mokëti iðsisaugoti vandens ir kitus aplieti
arba ilgu botagu uþtvoti per ðonus, jei kas mëgina já ap-
lieti. Aukðtaièiai á rogëse pastatytà kubilà sodindavo vaikus,
kurie zyzdavo kaip bitës, ir vaþiuodami per kaimà praðydavo
vandens. Visas ðias apeigas ir paproèius lydëdavo juokas.
Juokø krëtimas ir kaimynø lankymas Uþgavënëse yra bû-

142
tini. Beveik visuose Uþgavëniø ðventës apraðuose, – raðo
N. Vëlius, – uþsimenama apie ðias ðventes lydintá juokà,
pastangas juokinti visus ðventës dalyvius ir patiems juok-
tis. Jam pritaria ir E. Dulaitienë-Glemþaitë: Uþgavënës – ávai-
riø iðdaigø ir juokø diena. Juokas, linksmybës, kaip ir
vaþinëjimasis, – tai þadinimo apeiga.
Þadinimo apeigoms priklauso ir supimasis. Per Uþgavënes
daromos sûpuoklës ir einama suptis. Kur supynës, ten juokas
ir linksmybës. Seni þmonës pasakoja, kad seniau linguotis,
suptis eidavo net seneliai. Þadinama buvo ir ðokant len-
ton. Per padëtà ant þemës ràstgalá permesdavo lentà. Viena
mergina atsistodavusi ant vieno galo, o kita ðokdavusi ant iðki-
lusiojo lentos galo, iðmesdama pirmàjà aukðtyn. Lenton ðoka-
ma tol, kol sudygsta rugiai. Rugiams sudygus, ðokinëti draus-
davo: Jau neðokite, nes rugelius primuðite.

ATEITIES SPËJIMAI
Nors daugiausiai buriama Kalëdø ðventëse, taèiau ateitá
spëdavo ir per kitas didþiàsias metø ðventes arba gamtos virs-
mus. Uþgavëniø ateities spëjimai susijæ daugiausiai su vedy-
bomis ir bûsimu derliumi. Jie labai panaðûs á Kûèiø nakties
bûrimus.
Per Uþgavënes mergaitës, nugrauþusios kaulà, muða juo á
kiemo vartus ir klausosi, ið kurio kraðto iðgirs ðunis lojant – ið
ten reikia laukti per Velykas pirðliø.
Vakare reikia suðluoti ið visø kerteliø ðiukðles, iðneðus ið-
pilti ir klausytis, ið kur ðunes loja, – ið tos pusës bus pirðliai.
Uþgavëniø vakare merginos eina ið kiemo malkø glëbio
atneðti. Parneðusios skaièiuoja pagalius: jei bûna poros, tai
tais metais iðtekës.
Mergaitës paima tris lëkðtes: á vienà ápila þemiø, á antrà
ádeda þiedà, o á treèià – rûtø vainikà. Uþriða vienai akis ir

143
paveda toliau. Paskui ji turi sugráþti ir rinktis lëkðtæ. Jei nutvers
uþ lëkðtës su þiedu, tai po Velykø iðtekës, jei su vainiku, tai
liks senmergë, o jei uþ lëkðtës su þeme, tai po Velykø mirs.
Rytà, prieð saulës tekëjimà, reikia pelenus sijoti, paskui
juos paslëpti, o kopûstams augant jais kopûstus apibarstyti –
tada vabalai kopûstø neësià.
Kad vasaros darbus dirbant – pjaunant ar ðienaujant –
neskaudëtø pusiaujo, reikia pusiaunaktá, 12 valandà, baþnyèios
varpams skambinant, persiversti tris kartus per galvà.
Jei Uþgavëniø diena saulëta, pavasará reikia anksti sëti.
Jei nepagada ir drëgna, tais metais gerai augs javai, kur be-
bûtø pasëti. Jei Uþgavëniø dienà ant stogo yra sniego, tai ir
Velykos bus su sniegu.

VALGIAI
Dabar Uþgavënës ðvenèiamos vienà dienà – antradiená,
taèiau anksèiau ðvæsdavo visà savaitæ. Buvo nusistovëjusi tam
tikra valgymo, uþsigavëjimo tvarka. Uþgavënes ðvæsti pradë-
davo ketvirtadiená. Já vadino riebusis ketvergas ir valgydavo
keturis kartus. Riebøjá penktadiená seniau mësos neduoda-
vo, nes pasninko diena, bet valgë kiauðinius, sviestà, pienið-
kus patiekalus penkis kartus per dienà. Riebøjá ðeðtadiená –
ðeðis kartus, riebøjá sekmadiená – septynis kartus, riebøjá
pirmadiená – aðtuonis kartus, o paskutiniàjà Uþgavëniø die-
nà – riebøjá antradiená – devynis kartus. Valgydavo dau-
giausiai riebius mësiðkus patiekalus.
Dabar populiariausias Uþgavëniø valgis yra blynai. Anks-
èiau svarbiausias valgis bûdavo ðiupinys, kurá virdavo ið
kruopø, þirniø, pupø, laðiniø ir mësos. Ðiupinyje bûdavo ir kiau-
lës uodega. Taigi – stambiø kruopø koðë, galima sakyti kûèia
(þr. sk. Pavadinimø Kûèios ir Kalëdos prasmë), tik riebi.
Stambiø kruopø koðë, kuri Uþgavënëse bûdavo patiekiama
su mësa, yra apeiginis valgis, þinomas ir vestuviø, ir laidotuviø,

144
ir krikðtynø apeigose. Tokia kruopø koðë yra bet kurio virs-
mo – gamtos ar þmogaus – apeiginis valgis. Kiekvieno virsmo
esmë yra mirtis ir gimimas, t. y. seno pabaiga ir naujo pradþia,
o stambiø kruopø koðë ar grûdai yra ðio vyksmo (dygti –
daigoti) simbolis. Kruopø koðæ apeigose neretai pakeisdavo
barstomi grûdai.

PELENØ DIENA
Pirmoji diena po Uþgavëniø, treèiadienis, vadinama Pe-
lenø diena, Pelene arba Pelenija. Pelenø diena taip pat api-
pinta tradiciniais paproèiais, bet kiek Uþgavënës triukðmin-
gos, tiek Pelenija tyli, rami.
Dideli pasikeitimai, kurie ávyksta po Uþgavëniø, geriausiai
atsispindi vaikiðkoje sàmonëje. Ðtai, pavyzdþiui, rusø raðyto-
jas I. Ðmeliovas taip apraðo savo vaikystës áspûdþius, pabu-
dus Pelenø dienos ryte: Prabundu nuo ryðkios ðviesos kam-
baryje. Ðviesa kaþkokia nuoga, ðalta, nuobodi. Taip, juk
ðiandien jau Didysis pasninkas. Roþines uþuolaidas su
medþiotojais ir antimis nuo langø jau nukabino, ir todël
taip plika ir liûdna kambaryje. Pilkas, apsiniaukæs rytas
– atlydys. Laða uþ lango – tarsi verkia. Senas mûsø dai-
lidë vakar pasakë, kad Morë iðeidama pravirks. Ðtai ir
pravirko... kap, kap, kap. Ðtai kaip! Að þiûriu á
suglamþytas popierines gëles, á paauksuotà Uþgavëniø
meduolá. Nebëra nei meðkininkø, nei kalniukø – prapuolë
linksmybës. Ir kaþkas dþiaugsmingo krebþda ðirdyje da-
bar viskas $,2 viskas %&. „Dabar siela atsigaus –
kaip vakar pasakë senasis dailidë ) dabar sielà reikia
ruoðti“. Gavëti, pasninkauti, ruoðtis Didþiajai Dienai –
Velykoms. (iðryðkinta autoriaus)
Pelenø diena – juodas (be pieno) pasninkas. Moterys
uþsivirina vandens, iðplauna visus puodus, indus, ðaukðtus,
nuðveièia stalus, kad niekur nei taukø, nei pieno laðelio nelik-

145
tø. Tà dienà nedirbdavo dideliø darbø, atlikdavo tik smulkià
bûtinà ruoðà. Ir ðeimininkëms su valgiu maþai rûpesèio – ið-
verda kruopas, paduoda kanapiø aliejø, ir valgykit. Anksèiau
keldavosi tik einantys á baþnyèià.
Pelenija, – raðë Vaiþgantas, – nuobodþiausia visø metø
diena. Baþnyèioje pelenai ir priminimai, jog visi, dulkë-
mis bûdami, neuþilgo vël dulkëmis pavirsià; namie – vël
pelenai, nes baþnyèioje buvæ vyresnieji ir namo parsiveþa
pelenø tai skepetaitëje, tai skaros kertelëje, ir visus namie
likusius dievobaimingai apibarsto. Ir taip visoje Lietuvoje.
Kai kur pasirodydavo apsirëdæs senis su pelenø terbele, kuris
vaikðèiodavo po kaimus ir barstydavo pelenus. Jis buvo va-
dinamas Pelenium, Papelèium.
Kai kuriose Lietuvos vietovëse gyvavo silkës ávesdinimo
paprotys. Tai darydavo vaikai, prisiriðæ silkës iðkamðà, kurià
tempdavo á kiekvienà kaimo trobà, o kitose apylinkëse silkæ
ávesdindavo pirmoji vieðnia, kuri, prisiriðusi silkës galvà prie
siûlo, vilkdavo jà per slenkstá sakydama: Èia, èia, èia! Vaikai
rëkaudami per kaimà veþdavo Gavënà arba Diedelá. Sukda-
vosi ant ledo karuselë. Þeimelio apylinkëje per Pelenæ mer-
gos, vaþiuodamos á vienà kaimo galà ðaukdavo: Vandens,
vandens! Joms gráþtant jau visuose kiemuose bûdavo paruoðti
kibirai su vandeniu. Taèiau aplieti mergas ne taip lengva. Jos
turëdavo terbas pelenø ir þerdavo liejikams á akis.
Pelenø dienà vilkdavo trinkà arba kaladæ. Jà vilkdavo
Pelenø ryte anksèiau atsikëlusieji. Kaladë – tai stora malka,
pagalys ar ràstgalys. Uþneria virvæ ar pantá, á paèià trobà ável-
ka ir sako: Kaladæ atvilkau. Jei rytà atëjæs kaladës neatvel-
ka, – atëjæs su nelaime. Kad sunkø ràstgalá laukan iðvilktø,
vilkëjà kuo nors pavaiðina. Plg. su blukio vilkimu kalëdø virs-
me (apie paproèiø panaðumà skirtingose ðventëse þr. II dalies
sk. Esmës ir formos ryðys).

146
 Valkininkø apylinkëje neðdavo pelenø á sodà ir pildavo
ant vyðniø, kad duotø geresná derliø. Kai kur ðventintø pelenø
pildavo á ðuliná, kad vanduo bûtø skaidrus.

VELYKOS

Nuo senovës lietuviai pavasará ðventë Gamtos ir visa kas

gyva atbudimo, prisikëlimo ðventæ. Velykos yra ðio Didþiojo
Prisikëlimo sukilninimas ir pakëlimas iki þmogaus dvasios lyg-
mens: ðventës smaigalys nukreiptas ne á atbundanèià Gamtà,
o á þmogaus sielos prabudimà ir prisikëlimà. Lietuviðkuose
Velykø ðvenèiø paproèiuose á vienà neatskiriamà kultûriná dariná
yra persipynæ, suaugæ senieji pavasarinio virsmo ir krikðèio-
niðkøjø Velykø – Kristaus prisikëlimo ðventës paproèiai. Jie
vieni kitus papildo, atskleisdami ðios didþios ðventës – Velykø
– plotá bei gelmes.

VERBØ SEKMADIENIS
Pavadinimo Velykos prasmæ atsekti nesunku pagal pa-
vadinimus: Didþioji savaitë, Didysis ketvirtadienis, Didy-
sis penktadienis, Didysis ðeðtadienis. Tikriausiai buvo ir
Didysis sekmadienis arba Didþioji diena. Analogiðki pava-
dinimai yra ir pas kaimynus: Âåëèêàÿ ñåäìèöà (rus. Didþioji
savaitë), Âåëèê-äåíü (rus. Didþioji diena), Âÿëiê äçåíü (bal-
tarus. Didþioji diena), Wielkanoc (lenk. Didþioji naktis). Taèiau
Rusijoje prigijo ir dabar vartojamas þydiðkas Velykø pava-
dinimas Ïàñõà, – matyt todël, kad yra trumpesnis. Latviai
Velykas taip pat vadina Lieldienas (lat. Didþioji diena). Lie-
tuvoje „Didþioji diena“ ar „Didysis sekmadienis“ neprigijo,
matyt, dël savo ilgumo. Galëjo bûti „Didþdienë“ ar kaip nors
panaðiai, bet prigijo graþiau skambantis þodis Velykos. Arti-
miausias savo skambesiu yra slaviðkas þodis âåëèêîñòü
147
(didingumas). Pavadinime Velykos slypi didybës, didingu-
mo prasmë, bet „ávilkta“ á slaviðkà rûbà.
Velykø ðventës prasideda Verbø sekmadieniu. Kartu
su bundanèiu pavasariu ðá sekmadiená atgyja visa Lietuva.
Keliais ir takeliais traukia þmoniø bûreliai su verbomis ran-
kose á baþnyèià.
Baþnyèioje Verbø sekmadiená minimas visose Evangeli-
jose apraðytas Kristaus áþengimas á Jeruzalæ: Þmonës pasiëmë
palmiø ðakø ir iðëjo jo pasitikti, garsiai ðaukdami: Osa-
na! Garbë tam, kuris ateina Vieðpaties vardu! (Jn 12, 13).
Jam jojant þmonës tiesë ant kelio drabuþius (Lk 19, 36).
Didþiausia minia tiesë drabuþius jam ant kelio. Kiti kirto
ir klojo ant kelio medþiø ðakas (Mt, 21, 8). Vakarø Eu-
ropoje ði diena vadinama Palmiø sekmadieniu.
Be þolynø Verbø sekmadiená á baþnyèià eiti nedera. Vai-
kams sakydavo, kad jeigu kas nors á baþnyèià Verbø sekma-
diená ateina be verbos, tam velnias á rankas ábruka savo uo-
degà. Ávairiose Lietuvos vietovëse verbos ðiek tiek skyrësi.
Þemaitijoje, Suvalkijoje ir Këdainiø apylinkëse tai – kadagio
ðakelë. Þemaièiai prie kadagio dar pridëdavo alyvos, tujos ar
berþo ðakelæ. Vidurio, Rytø ir Pietryèiø Lietuvoje verbø pa-
grindas buvo iðsprogusios þilvièio, karklo ar gluosnio ðakelës.
Gervëtiðkiai ir rokiðkënai á verbà dëdavo ir àþuolo ðakelæ su
sausais lapais. Merginos verbas dar papuoðdavo popierinë-
mis ar gyvomis gëlëmis.
Su verba susijæ daug senø paproèiø. Ankstø sekmadienio
rytà bûdavo skubama nuplakti lovoje tebemieganèius. Pla-
kantysis sakydavo: Verba plaka, verba plaka, ne að plaku.
Uþ savaitës bus Velykos. Ar priþadi margutá? Arba: Ne að
muðu, verba muða, tolei muð, kol sulûð. Uþ savaitës viena
diena tegul linksmina kiekvienà. Linkiu tau sveikam bût.
Ar þadi velykaitá? Ðeimininkës tà rytà piemenø nekeldavo,
taèiau kaimo kerdþius eidavo per trobas ir radæs miegantá pie-

148
mená plakdavo sakydamas: Verba plaka, verba plaka. Pa-
ganyk telyèià, nepamesk trinyèiø. Uþ nedëlios – Ve-
lykëlës, gausi margà velykaitá. Ðeimininkë dëkodavo: Dëkui,
dëkui dëde, kad paðventinai mûsø piemenaitá, visà vasarà
jis bus budrus. Uþ tai að tau Velykoms duosiu sûrá ir porà
kiauðiniø.
Plakimo verba prasmë, kaip ir laistymosi per Uþgavënes
vandeniu, – tai þadinimas pavasariniam virsmui. Motiejus
Valanèius „Palangos Juzëje“ taip apraðë Verbø sekmadiená
Rokiðkyje: Prisiartino Verbø nedëlia: eidami á baþnyèià
prisirinkom kadagiø, brukniø, þaliø laumës ðluotø, àþuolo
ðakø su pernykðèiais lapais, blindþiø ir karklø ðakeliø su
pumpurais. Tas visas paðventinom. Vaikai paprastai turëjo
tik þilvièius. Po miðiø iðëjom á ðventoriø; vaikai girdi, kits
kitam ðmiaukðt-ðmiaukðt
per nugaras èaiþydami
sakë: „Ne að muðu, rykðtë
muð, / Patol muð, kol sulûð.
/ Uþ nedëlios didi diena, /
Palinksmins koþnà vienà. /
Bûk toks pat, kaip buvæs, /
Bûk sveikas kaip þuvis“.
Dzûkams tikriausiai
nereikia aiðkinti, kà reiðkia ver-
ba, bet kitur ðio þodþio pras-
mës jau yra primirðtos. Verba
yra bendrinis tam tikrø medþio
rûðiø: ievos, blindës, karklo,
gluosnio, þilvièio kadagio,
berþo pavadinimas: Dûdelæ ið
verbos padarysiu. Ið verbø
kaðikus (krepðius) pindavo
(LKÞ). Tai liaunaðakiai,

149
svyruokliniai medþiai, kà rodo ir veiksmaþodþio verbetuoti pras-
më ‘siûbuoti, svyruoti, linguoti’. Verba apdainuota ir dainose: Rûtø
darþely stovi verbelë. Ant kalno verba, po kalnu merga, tæ
stovëjo mergelë graþi raudona (LKÞ).
Verba yra sietina su þodþiu virbas – ‘plona ðaka, þabas,
þagaras’: Ans virbus neða namolei dël kûrinimo peèiaus.
Kokiø virbø parneðti: ar puðaðakiø, ar eglaðakiø? (LKÞ).
Virbø, ðakeliø puokðtë ar medis, kuriame daug virbø, ir yra
verba. Ir virbas, ir verba matyt yra kilæ ið veiksmaþodþio
virbëti – 1. ‘knibþdëti, kirbëti, raitytis’: Þuvis ant meðkerës
virba, rangosi; 2. ‘tirtëti, virpëti, drebëti, nenustygti vietoje’
(apie þmogø): O linksma, o gyva mergaitë – visa tik virba.
Epuðës lapai virba. (LKÞ)
Iðsiaiðkinus, kà reiðkia plakti verba, aiðkiai matyti, kad pirminë
þodþio verbuoti prasmë yra ‘budinti, skatinti, þadinti’. Tokià ðio
veiksmaþodþio prasmæ randame ir LKÞ. Verbuoti reiðkia ‘plakti
verba’: Parsineðk verbos, ba neturësi su kuo verbuot. Kas
neatsikelia, tai tà verbuodavo. Tai matyti ir ið to, kad anksèiau
ðis þodis buvo vartojamas raginimo, skatinimo prasme: Prieð
karà agronomai verbavo runkelius augint (LKÞ).
Iðëjæ ið baþnyèios èaiþydavosi ne tik vaikai, bet ir suau-
gusieji. Suduodavo verba vienas kitam per rankà, galvà ar
petá ðventoriuje, miestelio aikðtëje ar gráþdami namo. Gráþæ ið
baþnyèios sukirsdavo verba ir namuose pasilikusiems. Netgi
miestelio þydai ir tie praðydavo nuplakti juos verba.
Ið baþnyèios parsineðtas ðventintas verbas kiðdavo po sija
ar uþ ðventø paveikslø. Tikëta, kad ðventintos verbos apsaugo
namus ir atneða laimæ. Nubrauktus verbø spyglius paberdavo
ant palangiø, kad perkûnas netrenktø, arba naudodavo smilky-
dami merdinèius bei ligonius.
Verbø ðakelëmis bûdavo smilkomi per Jurgines á ganyklas
pirmà kartà iðgenami gyvuliai. Smilkydavo ir pirmà kartà á
laukus iðeinantá artojà, jo arklà, arklius ar jauèius.

150
 Ið kitø Lietuvos vietoviø iðsiskiria Vilniaus kraðto verbos
– savitos ávairiaspalvës sausø þolynø puokðtës. Tai vienas re-
tesniø liaudies meno pavyzdþiø. Jos pradëtos gaminti XIX a.
pirmoje pusëje Buivydiðkiø ir Sudervës apylinkëse. Ðiose vie-
tovëse jos pakeitë aukðèiau minëtas þalias verbas. Dabar jas
pavieniai meistrai gamina jau ir kituose rajonuose. Ðiø verbø
gamybos laikotarpis trukdavo penkias savaites – nuo
Uþgavëniø iki Verbø sekmadienio, nors jam ruoðtis pradëda-
vo nuo pavasario: sëdavo þolynus, o vasarà juos rinkdavo.
Vilniaus kraðto verbos daromos ávairiø formø. Seniausios
yra volelinës. Vëliau pradëtos gaminti rykðtelinës, plokðèio-
sios, figûrinës ir vainikinës verbos. Verbø raðtai ir spalvø de-
riniai labai ávairûs. Dauguma riðëjø turi savo mëgstamus raðtus.
Vilniaus verbos, kaip suvenyras, plinta po Lietuvà ir ávairias ðalis.

DIDYSIS KETVIRTADIENIS
Didþiosios savaitës apeigas pradëdavo vaikai Didájá treèia-
diená, atlikdami silkës iðvarymo apeigas. Vienas paskui save
tempia ilgokà lentgalá – silkæ ir ðaukia: Eik, silkele, ið namø,
atneða Velykë margø kiauðiniø! Paskui silkës vilkëjà eina
bûrelis vaikø, kurie velkamà silkæ plaka vytinëmis. Didájá treèia-
diená silkë bûdavo vienà kartà velkama aplink baþnyèià, Didájá
ketvirtadiená – du kartus, o Didájá penktadiená – tris. Po tokiø
silkës iðvijimo apeigø jos nebevalgydavo.
Didysis ketvirtadienis – Paskutinës vakarienës paminëjimo
diena. Ðià dienà Kristus, su apaðtalais valgydamas paskutinæ
vakarienæ, ásteigë Ðvenèiausiàjá Sakramentà bei kunigystæ.
Didysis ketvirtadienis – taip pat ir Kristaus suëmimo Alyvø sode
bei Jo kanèios pradþios diena. Baþnyèiose per Ðv. Miðias tà
dienà uþsigavi, t. y. nutyla varpai ir vargonai, kurie tylës iki
Didþiojo ðetadienio pamaldø. Nuo varpø nutilimo iki suskam-
bëjimo Didájá ðeðtadiená laikytasi juodojo pasninko. Kai kas
tomis dienomis visai nevalgë, kiti – tik duonà ir vandená.

151
 Didysis ketvirtadienis dar vadinamas Ðvariuoju ketvirta-
dieniu. Tà dienà bûdavo tvarkomos sodybos, namai. Mo-
terys ðluotraþiais nuðveisdavo aprûkusias lubas, plovë sienas,
ðveitë stalus, dulkindavo patalynæ, rûbus. Tà dienà ðukavo ir
valë gyvulëlius – avinukus ir parðiukus. Iðplaudavo skalbinius,
indus – kad visi metai bûtø ðvarûs. Buvo manoma, jog prieð
saulei tekant reikia apsiprausti vandeniu ar sniegu, lásti á eþerà,
upæ ar ðaltiná – tada visus metus kûnas bûsiàs sveikas ir graþus.
Maþojoje Lietuvoje ir Pietvakariø Lietuvoje Didájá ketvir-
tadiená vadindavo Þaliuoju ketvirtadieniu. Tà dienà moterys
persodindavo kambarines gëles. Tokià dienà persodintos, jos
gerai auga visus metus. Prisimenant, kad Velykø ðventës data
skaièiuojama pagal mënulio kalendoriø ir priklauso nuo jo pil-
naties, nesunku paskaièiuoti, kad Didájá ketvirtadiená visada
bûna mënulio pilnatis.
XX a. pradþioje senesni þmonës dar atsiminë Vëliø vely-
kas. Jos, kaip aiðkino kalbininko K. Bûgos senelis, tæsdavosi
tris dienas: Didájá ketvirtadiená, penktadiená ir ðeðtadiená. Taèiau
kaip jos bûdavo ðvenèiamos, pateikëjas jau nebeþinojo. Vëliø
velykos – tai atgarsiai pavasarinio mirusiøjø paminëjimo ðven-
tës. Dar XX a. ketvirtajame deðimtmetyje Kauno kapinëse
daugelis kapø bûdavo apdëti marguèiais. (Plaèiau apie ketu-
riskartiná mirusiøjø paminëjimà þr. sk. Vëliniø paproèiai).

DIDYSIS PENKTADIENIS
Didysis penktadienis – tai Kristaus kanèios ir mirties pami-
nëjimo diena. Vakare baþnyèiose laikomos ypatingos pamal-
dos: prisimenant Kristaus kanèià, pagarbinamas krikðèionybës
simbolis – kryþius. Viename ið altoriø árengiamas graþiai pa-
puoðtas Kristaus kapas, á kurá kunigas perneða Ðvè. Sakra-
mentà. Bûdëdami prie kapo ir liûdëdami kartu su visa tvarinija,
þmonës gieda senovinæ giesmæ: Verkite, Dievo Angelai ðven-

152
tieji, / Dingo linksmybë ir dþiaugsmai ðviesieji, / Verkit prie
kapo mûsø Atpirkëjo, / Kurs dël þmonijos gyvybæ padëjo.
Pasak ðios, graþios, mûsø protëviø sudëtos giesmës,
verkia ir dvasios danguje skaisèiausios, verkia padangiø
mëlynë graþioji, verkia visa gamta ir liûdi apsiniaukus,
verkia girios ir miðkø paukðteliai, verkia versmës ir tyri
ðaltinëliai, rauda upës ir maþi upeliai. Verkia medþiai, la-
peliais ðlamëdami, o uþ visus graudþiausiai verk tu,
þmogau, ðiandienà sielvartu pralenk tvariná kiekvienà.
Kristaus kûnas, prie kurio nuolat budima, ðiame kape il-
sësis iki prisikëlimo – Velykø sekmadienio ryto.
XX a. pradþioje tik seni þmonës beprisiminë, kad Didájá
penktadiená ið baþnyèios bûdavo iðvaromas Judoðius. Toms
apeigoms á baþnyèià ateidavo apsiginklavæ lazdomis, kurios
bûdavo graþiai, meniðkai droþinëtos. Kada kunigas, eidamas
aplink altoriø, uþgesina paskutinæ þvakæ, visi susirinkæ
atsigræþdavo á duris ir, lazdomis mosuodami, vydavo durø link
nematomà Judoðiø. Iðbëgæ ið baþnyèios nusivydavo net iki
kûdros ir ten visas lazdas sumesdavo.
Didysis penktadienis – rimties ir susikaupimo diena.
Dirbama maþai ir laikomasi tylos. Evangelistai, apraðydami
Kristaus mirtá, tylos nemini. Tikëtina, kad tylos laikymasis Didájá
penktadiená yra susijæs su lietuviðkais mirties virsmo paproèiais.

DIDYSIS ÐEÐTADIENIS
Didájá ðeðtadiená ðventoriuje ðventinama ugnis, o
baþnyèios viduje – vanduo. Ugnis ir vanduo – vieni reikð-
mingiausiø þmonijos simboliø. Iki XX a. ðeðtojo deðimtmeèio
vidurio ugnis ir vanduo bûdavo ðventinami prieð pietus, o po
II-ojo Vatikano susirinkimo – vakare. Ugná ir vandená par-
neðti á namus buvo vaikø ir paaugliø darbas. Jiems ði pareiga
suteikdavo daug áspûdþiø.

153
 Ðventoriuose sukraudavo didelius lauþus. Á juos sudëda-
vo ir senus medinius kryþius. Velykinio lauþo, kaip ir Joniniø
lauþo ugnis anksèiau bûdavo áskeliama titnagu arba trinant du
pagaliukus – t. y. senoviniu, ðventu bûdu. Daþniausiai á namus
ðventintà ugná parneðdavo, ádegæ ðventoriaus lauþe berþinæ pintá,
kurià pririðdavo prie vielos. Kartais ugná neðdavo rusenanèiu
panèiu arba skardinëje iðbadytais ðonais dëþutëje. Áprastinis
XIX a. pabaigos – XX a. pradþios Didþiojo ðeðtadienio vi-
durdienio vaizdas Lietuvoje buvo skubantys raiteliai ir bûre-
liai paaugliø, kurie suka aplink galvas, kad neuþgestø, prie
vielø pririðtas pintis arba smilkstanèius virvagalius. Taip kai
kas keliaudavo 8-10 kilometrø. Niekas ðventintos ugnies nei-
na skolintis, neðasi patys, nes bijo, kad savo namams perkûno
rûstybës neuþtrauktø. Pareinanèiø su ugnimi laukdavo ðei-
mininkë. Namuose krosnys ugniai priimti jau paruoðtos: se-
noji ugnis uþgesinta, krosnis iððluota, naujai pakrauta, paruoðta
naujam gyvenimui pradëti. Ugná perþegnoja ir uþkuria ðei-
mos þidiná. Ant ðventintos ugnies virë kiauðinius, ruoðë vely-
kinius valgius.
J. Balys raðë, kad gera ðeimininkë ðventintà Velykø ugná
iðlaikydavo neuþgesusià iðtisus metus, t. y. iki kitø Velykø,
ir didþiausia negarbë buvo tai ðeimininkei, kurios þidinyje
ugnis uþgeso. Kur dega tokia metinë ugnis, ten netren-
kiàs griaustinis, ji atneðanti namams laimæ, ten nesà
barniø. Vëliau ðis metinis terminas ëmë trumpëti: velykinæ
ugná reikià iðlaikyti iki Sekminiø, pagaliau – bent iki Ve-
lykø pirmos dienos ryto, tada visus metus bûsi ramus dël
ugnies, nebus gaisro.
Ðventintà vandená neðdavo àsoèiuose, buteliuose, medi-
niuose indeliuose. Buvo paprotys skubëti pasisemti ðventin-
to vandens ir tikëta, kad tas, kas pirmas pasisems, tais metais
greièiau nudirbs darbus ir bus laimingas. Parneðtà vandená
dëdavo pagarbioje vietoje, daþnai ant lentynëlës prie ðventø

154
paveikslø. Ðiuo vandeniu ðlakstydavo kambarius, namo
kertes, velykiná stalà, kiemà, sodà, trobà, tvartà, – kad Die-
vas saugotø namus nuo perkûnijos ir kitokiø nelaimiø, kad
kenkëjai nepultø augalø, kad geras derlius bûtø. Liðkiavos
apylinkëje ðventintu vandeniu vilgydavo þaizdas, traiðkano-
janèias akis, o seni þmonës, kad geriau regëtø, juo plauda-
vosi akis, odà. Dalá ðventinto vandens pasilikdavo atsargai,
kad turëtø kuo paðlakstyti serganèius ir mirðtanèiuosius bei
namus per audrà ir perkûnijà. Ðventintà vandená globojo
ðeimininkas, o ugná – ðeimininkë.

MARGUÈIAI
Kiauðinis yra bene vaizdþiausias virsmo, naujos gyvybës
atsiradimo simbolis. Kiauðiniai nuo senø senovës buvo varto-
jami visose ðventëse ar ávykiuose, susijusiuose su perkeitimu
ar naujos gyvybës atsiradimu. Kiauðinius neðdavo kaip do-
vanà ir valgydavo kiauðinienæ lankydami naujagimá, kiauðinius
valgydavo, o jø lukðtus iðbarstydavo pradëdami sëjà. Kiauði-
nius valgydavo, o kai kuriose apylinkëse ir daþydavo per Jur-
gines, pirmà kartà iðgindami gyvulius, Sekminëse piemenø
vaiðëse taip pat pagrindinis patiekalas bûdavo kiauðinienë.
Todël ir per pagrindinæ pavasarinio virsmo ðventæ Velykas
kiauðiniai bûdavo svarbiausias apeiginis valgis, paþymintis gam-
tos ir þmogaus pavasariná atsinaujinimà. Taèiau neaiðku, nuo
kada kiauðinius pradëta marginti.
Seniausi daþyti ir brûkðneliais marginti kiauðiniai buvo rasti
IV a. mergaitës kape prie Vormso Vokietijoje. Gedimino kal-
no teritorijoje archeologø rasti akmens, kaulo ir molio kiauðiniai
rodo, kad XIII a. Lietuvoje jie jau buvo þinomi. Velykinius
kiauðinius savo dedikacijoje Ragainës virðininkui Perbentui mini
Martynas Maþvydas. Manoma, kad XVI a. paprotys daþyti
ir marginti Velykø kiauðinius buvo visoje Lietuvoje. Etnografi-

155
niai ðaltiniai rodo, jog marguèiai buvo labai populiarûs XIX a.
pabaigoje ir XX a. pradþioje.
Kiauðinius daþë dideli ir maþi, pasiturintys ir vargðai. Mar-
guèiø turëdavo kiekviena ðeima. Kuone visa namø ðeimyna
sustoja kiauðiniø virintø: virina rungèiomis, kad tik bûtø
skaistesni ir graþesni uþ kaimynø virintus, – raðë Vaiþgantas.
Kiekviena vietovë, kaimas be geriausios duonos kepëjos,
audëjos, juostø rinkëjos, turëjo ir geriausià marguèiø margin-
tojà. XX a. pradþioje priemiesèiø margintojos marguèius
pradëjo ir pardavinëti.
Kiauðinius Lietuvoje daþë viena spalva, margino dëmë-
mis, iðraðydavo vaðku ir skutinëjo. Daþymui naudojo gamti-
nius daþus: svogûnø lukðtus (rusva spalva), skroblo þievæ ar
berþo lapus (gelsvai þalia), ramunëles ar alksnio þirginius (gel-
tona), ðieno pakratus (pilkai þalia), rugiagëles (melsva). Ypaè
mëgiami buvo juodi daþai, gaunami ið alksnio þievës ar
kankorëþiø ir rûdþiø, kuriuos kartu sumerkæ raugino 1-2 savaites.
Graþiausi – raðtuoti marguèiai. Raðtus ant paðildyto kiau-
ðinio iðraðydavo iðtirpintu vaðku mediniu pagaliuku ar smeig-
tuko galvute. Svarbiausi marginimo elementai – taðkai ir á vie-
nà galà plonëjantys, rûtos lapelius primenantys brûkðneliai.
Todël ðis marginimo bûdas dar vadinamas rûtele. Ið ðiø dvie-
jø elementø sudëliojami ávairiausi raðtai: ðakelës, saulutës,
þvaigþdutës, kryþmos, þalèiukai, kurie tarpusavy sujungiami
taðkais ir vingeliais. Patyrusi margintoja iðmargindavo apie
pusæ ðimto ir daugiau skirtingø marguèiø.
Marginant vaðku daþniausiai marginys bûna dviejø spal-
vø: juodos ir baltos, raudonos ir baltos, þalios ir baltos ar pana-
ðiai. Tik patyræ meistrai margindavo trimis spalvomis.
Kitas sudëtingø raðtø kûrimo bûdas – skutinëjimas.
Skutinëjo panaðius ornamentus, kaip ir margindami vaðku, dar
– eglutes, þvaigþdutes, dantukus. Ðie raðtai smulkesni –

156
skutinëjimas tam teikia daugiau galimybiø. Skutinëdavo skus-
tuvu ar kitu aðtriu daiktu.
Vaðku kiauðinius iðraðydavo moterys, skutinëdavo
daþniausiai vyrai.

VELYKØ NAKTIS
Velyknakèio budëjimuose keistai susipynë senosios
pavasarinio virsmo apeigos ir krikðèioniðkøjø Velykø paproèiai.
Taèiau senieji paproèiai, nuolat draudþiant baþnytinei vyresny-
bei, pamaþu iðnyko. Pavyzdþiui, Telðiø vyskupas J. Staugaitis
1926 m. dar kartà uþdraudë persirengëliø pasirodymus, kaip
reiðkianèius nepagarbà didingai Kristaus prisikëlimo
rimèiai.
Kas gi tada vykdavo? Þmonëms budint ir besimeldþiant
prie Kristaus kapo, baþnyèiose ir ðventoriuose pasirodydavo
kareiviai, saugantys Kristaus kapà, ávairûs persirengëliai, ku-
rie ðaudydavo Gavënà, varydavo silkæ, pokðëdavo ið patrankø
ir krësdavo ávairiausius kitus pokðtus. Jaunuoliai labai norë-
davo bûti kareiviais, dël to net kaimai tarpusavy varþydavosi.
Kariai bûdavo su ðalmais, ið popieriaus ir ðiaudø padarytomis
kepurëmis, mediniais kardais. Juos á baþnyèià atvesdavo se-
noviðka ietimi ginkluotas vedlys, o kareiviai þygiuodavo iðkëlæ
kardus. Prie karsto budëdavo pamainomis.
Vyrai, daþniausiai pusberniai, gavëniai ápusëjus, pradëda-
vo ruoðtis velykiniams pasirodymams. Persirengëliø rûðiø buvo
nedaug – tai Kristaus kanèiø kelio veikëjai, daþnai turintys
kankinimo árankius, ir þydai. Svarbiausias persirengëliø
uþsiëmimas – budinti uþsnûdusius baþnyèioje ir krësti pokðtus.
Apie XX a. pradþios persirengëlius raðë Pajieslio
parapijos gyventoja A. Ribelienë: Gal deðimt jaunø vyrø
buvo apsirëdæ þydais, prisilipdæ barzdas, ûsus, kiti ið
avies kailio uþsidëjæ. Visi turëjo árankius – kas bizûnà,

157
kas medinæ ðakæ, kas ietá, plaktukà turëjo, kopëèias,
kas reples. Dievo mûka buvo paguldyta – èia jà saugo-
jo du Romos kareiviai, ir èia þydai nedavë ramybës,
taikësi mûkà pavogti. Prieð rytà þmonës iðvargæ prade-
da snausti, jau tada þydai turi darbo, vienam amonia-
ko pakiða po nosimi, kitam nosá su replëm suspaudþia,
eidamas pro ðalá bizûnu uþdroþia, kopëèias uþdeda ant
nugaros ir lipa. Taip siautëja iki ryto po baþnyèià, po
ðventoriø, o ryte pasitinka þmones. Tada smalsuoliø
netrûko nei naktá, nei rytà. Kai procesija rytà, saulei
tekant eidavo aplink baþnyèià, tada visi þydai – prieðais
þmones ir, þinoma, ramiai nepraeidavo, uþkabindavo
paþástamus ir nepaþástamus.
Aukðtaièiai varydavo ir Gavënà. Apie 1880 m. Smilgiø
kaime zakristijonas apsitaisæs bjauriausia baidykle,
pritûpæs bëgo per baþnyèià. Bëgantá Gavënà ðauna. Tik
sutrenkia bûbnu, kuris stovi bobinèiuje, arba ðauna ið
mozerinës patrankos, kad baþnyèios sienos ir langai dre-
ba, o snaudaliai paðoksta ið miego. Tuomet Gavënas per-
siverèia per galvà ir dingsta ið þmoniø akiø. Vaiþganto
liudijimu, Gavënà „nuðaudavo“ per iðkilmingà procesijà Ve-
lykø rytà ið varpinës, kad jis uþleistø vietà Velykiui.
Velyknakèio persirengëliuose lengva atpaþinti Uþgavëniø
persirengëlius, kurie po gavënios pasninko dar kartà pasiro-
dydavo prieð didájá virsmà – Velykas, kurios galutinai pakeis-
davo jø iðvaizdà.
Baþnyèios paruoðimas Kristaus kanèios, mirties ir prisikëli-
mo ávykiams, velyknakèio persirengëliai rodo, kad mûsø pro-
tëviai buvo linkæ sudabartinti ir krikðèioniðkàsias ðventes, pa-
versti jas esamojo laiko ávykiais. Gaila, taèiau XXI a. pradþioje
ði tradicija jau beveik iðnykusi, ypaè miestuose.

158
 VELYKØ RYTAS
Velykø sekmadienio rytà, tekant saulei, prasideda Prisikëli-
mo pamaldos. Iðkilminga procesija, gaudþiant Velykø varpams,
giedodama: Linksma diena mums nuðvito, / Visi troðkom
dþiaugsmo ðito: / Këlës Kristus, mirtis krito. / Aleliuja,
aleliuja, aleliuja!, triskart apeidavo aplink baþnyèià.
Kristaus prisikëlimo paslaptis yra ir þmogaus amþinumo
paslaptis. Kristus mirtá nugalëjo, – gieda velykiniai chorai.
Taèiau mirtá Kristus nugalëjo pats numirdamas. Mirtis nugali-
ma netektimi, praradimu arba, plaèiàja prasme, – mirtimi.
Nukrito Uþgavëniø kaukës ir keliasi naujas þmogus. Kas su-
pras ir ávykdys ðá slëpiná, taps panaðus á Kristø.
Velykø ryte neðdavo baþnyèion valgius, kad juos
paðventintø. Po velykiniø pamaldø ðventindavo marguèius,
druskà, duonà, pyragà, mësà, sviestà, sûrá. Paðventintà maistà
veþdavosi namo, kad pirmasis kàsnis tà ðventà dienà bûtø
paðventintas.
Iðëjæ ið baþnyèios giminës, kaimynai, paþástami sveikin-
davo vieni kitus, linkëdavo gerø metø, stiprios sveikatos, laimës
ðeimoje. Taèiau tai trukdavo neilgai. Visi nepaprastai skuba,
ypaè dzûkai, tiesiog lenktyniauja raiti, pësti, vaþiuoti: kas
greièiau sugráð á namus, tam sparèiau seksis visus vasaros dar-
bus nudirbti. Jei neskubësi Velykø rytà, tai visus metus vaikð-
èiosi apsnûdæs...
Kol ðeima dar negráþusi ið baþnyèios, likusieji namuose
ruoðdavo ðventiná stalà. Taèiau prie jo sësdavo tik parneðus
velykas, t. y. ðventintus valgius.
Velykø rytmeèio pusryèiai panaðûs á Kûèias – visa ðeima
susirenka prie stalo. O. Gauriliûtë ið Skuodo 1990 m. taip
pasakojo apie Velykø rytmetá: Persiþegnojæ visi po laðelá
paragaudavo ðvæsto vandens, tëvas – ðeimos galva –
perþegnodavo stalà. Nulupdavo vienà paðventintà mar-

159
gutá, ir mama supjaustydavo já á tiek gabaliukø, kiek ðei-
mos nariø bei kitø sëdi uþ stalo. Pradëdavo valgyti nuo
supjaustyto marguèio. Pirmam duodavo tëvui, paskui –
vyresniam, ir taip ið eilës iki maþiausio, o paskutiná suval-
gydavo pati. Valgë atsistojæ, po to visi paimdavo po mar-
gutá, ir tik neapduþusá, o apduþusá suvalgæs bûsiàs visus
metus lepðis – nevykëlis. Su sveikais marguèiais ðeimos
nariai vienas su kitu muðdavosi. Kas sudauþydavo, tam ir
margutis atitenka, ir bûdavo nugalëtojas. Po to visi susës-
davo ir pradëdavo valgyti ið patiekalø kas kam patinka.
Kiekviena ðeima turëjo ir savo Velykiniø pusryèiø tradicijø,
taèiau pirmàjá margutá bûtinai kiekvienas muða su kitais ðei-
mos nariais. Sakydavo, kad jeigu paklysi, tai reikia tik prisi-
minti, su kuo per Velykas pirmà kiauðiná muðei, ir atrasi kelià.
Visiems papusryèiavus, vyresnieji paprastai eidavo mie-
goti. Sveèiuotis pirmàjà Velykø dienà nepriimta, o ir vaikai
bent iki vakaro ðià dienà praleisdavo namuose tyliai.
Velykø rytà vaikams rûpëjo atsikelti kuo anksèiau. Norë-
josi pamatyti Velykës dovanëles, o gal ir jà paèià. Paruoðtose
vietose vaikai daþniausiai rasdavo po du marguèius, kartais
ádëtus á klumpes, o kartais lovoje, prie pagalvës. Taèiau ne
visiems bûdavo ádëta vienodai: geresniems – daugiau, neklus-
niems – maþiau, o kiti ir visai nerasdavo. Be marguèiø vaikai
dar rasdavo ið pyrago keptà zuikutá ar arkliukà.
Ávairiø Lietuvos vietø Velykës skirtingos. Daþniausiai jos
vaikus „aplanko“ vaþiuotos, o kai kurios pësèiomis. Kupið-
kënai pasakodavo: Velykë primerkia visokiø þoleliø, sa-
manëliø ir pakrûmëje daþo kiauðinius. Velykë nudaþytus
kiauðinius sudedanti á veþimëlá ir veþanti geriems vai-
kams. Veþimëlá traukia kiðkiukai. Velykës botagëlis – saulës
spinduliø. Sudeikiø apylinkëje Velykë eidavusi pëstute, pasi-
dabinusi balta skaryte ir balta prijuoste, á kurià susidëjusi neða
marguèius.

160
 VELYKINIAI PAPROÈIAI IR ÞAIDIMAI
Þinomiausi ir labiausiai paplitæ velykiniai paproèiai buvo
kiauðiniavimas, þaidimai su marguèiais, lalavimas, laistymasis
ir plakimas bei supimasis.
Kiauðiniauti kaimo vaikai eidavo visoje Lietuvoje, ypaè
piemenëliai ir krikðtavaikiai bei persirengëliai. Margutis krikð-
tavaikiui – velykinë krikðto tëvø pareiga. Vienur krikðtamotë
margutá atneða, kitur krikðtavaikiai patys pas jà nueina. Antràjà
Velykø dienà vaikai sau skirto kiauðinio atsiimti eidavo ir pas
tetas ar kaimynus, ypaè á tuos kiemus, su kuriais tëvai draugauja
ir kur nëra vaikø. B. Buraèas raðë: Kiauðiniautojas, atëjæs
kiauðinio, kai áeina gryèion, laiko rankos smiliaus pirðtà
burnon ásikiðæs, todël ir nieko neklausæ visi þino, ko nori
lalauninkas ar kiauðiniautojas. Ðeimininkës lalauninkus
myli ir mielai jiems duoda kiauðiniø. Jei per Velykas la-
launinkui kiauðiniø neduosi, tai tà metà viðtos maþai kiau-
ðiniø dës. Taip rodo kupiðkënø burtai. Gavæs kiauðiná, la-
launinkas pirðtà ið burnos iðtraukia, padëkoja ðeimininkei
uþ dovanà ir eina toliau, kol apeina tetules, dëdienes ir
podes.
Þemaitijoje buvo paprotys marguèiais apsikeisti. Atëjusiø
á sveèius tuðèiomis èia nelabai mëgdavo, o Vakarø Þemaitijoje
toks sveèias galëdavo gauti kailinius iðutinëti. Tas pats galëjo
nutikti ir apsilankiusiam pirmàjà Velykø dienà. Þemaitë raðë:
Pirmàjà dienà velykauti eiti neiðpuola, nes kur nueisi,
tuojau paduos kailinius iðutinëti. Bijodami tokio baisaus
darbo, vaikai në kojos niekur nekelia pirmàjà dienà. Ne
tik vaikai, bet ir senieji pirmàjà dienà niekur nevaikðèio-
ja, o jeigu nors su reikalu kur nueina, tai ið kalno atsipraðo,
kad neduotø kailiniø utinëti.
Su marguèiais susijæ daug velykiniø paproèiø ir þaidimø.
Marguèius muðdavo daugiausia vyrai ir jaunimas, o ridenda-

161
vo vaikai. Ridenimas – pats populiariausias vaikø velykinis
þaidimas. Pavakary, kai baigdavo kiauðiniauti, vaikai susirink-
davo grupelëmis, pasigamindavo lovelá ir ridendavo kiauði-
nius. Jei kurio nors kiauðinis kliudydavo svetimà, tai já pasiim-
davo kaip laimëtà. Ridendavo kieme, o kai blogas oras –
klojime ar troboj. Ypaè ridenti marguèius mëgo aukðtaièiai.
Susidarydavo nemaþos grupelës ávairaus amþiaus þmoniø,
daþniausiai vyrø. Merginos kiauðiniø neridendavo. Vieni atei-
davo paþaisti, kiti – paþiûrëti. Ridenimo taisyklës ávairiose Lie-
tuvos vietose ðiek tiek skyrësi.
Lalavimo paprotys, kuris anksèiau reiðkë merginø pakëlimà
á marèias, XIX a. pabaigoje virto kiauðiniavimu, nors ir
savotiðku. Pasak A. J. Greimo, lalavimas su Velykomis turi tik
tiek bendro, kad nuo Velykø prasideda vedybø laikotarpis.
Laluodavo tik jauni, nevedæ vyrai, dainuodami apeigines
dainas, vadinamas lalinkomis. Jose apdainuojamas mergelës
rûtø vainikëlis ir ðiaurus vëjelis (pirðliø ávaizdis) grasantis nupûsti
vainikëlá nuo galvelës:
Vai ir uþaugo þalia rûtelë, vyneli vyno þaliasai,
Tai ji suskynë rûtø vainikëlá, vyneli vyno þaliasai,
Ir uþsidëjo sau ant galvelës, vyneli vyno þaliasai,
Vai ir papûtë ðiaurus vëjelis, vyneli vyno þaliasai,
Vai ir nupûtë rûtø vainikëlá, vyneli vyno þaliasai.
Kitos lalauninkø dainos aukðtindavo merginø dorà,
darbðtumà, groþá ir linkëdavo greitai bei sëkmingai iðtekëti.
Dzûkai sakydavo dar ir oracijas. Vëliau pradëta dainuoti ir
kitokias dainas. Lalauninkus sutikdavo merginos. Jos
pasiruoðdavo, kad turëtø graþiø marguèiø lalauninkams
apdovanoti. Varëniðkës net patalus klodavosi ant suolo po
langu, kad ateinanèius geriau matytø, nes lalauninkai pradëdavo
vaikðèioti pirmosios Velykø dienos vakare ir naktá.
Grupelëje bûdavo nuo keleto iki keliolikos lalauninkø.
Vienas neðdavosi pintinæ marguèiams, kiti eidavo su smuiku,

162
armonika, o kartais ir bûgnà turëdavo. Lalauninkai gaudavo
dovanø – daþniausiai keletà marguèiø. Kai kur lalauninkus
kviesdavo á trobà ir vaiðindavo. Ðykðèius gaspadorius lalaunin-
kai pajuokdavo ir palinkëdavo: kad tu, gaspadine, nesu-
lauktai në vieno kiauðinio, kad tavo viðtos akmenis, o ne
kiauðinius dëtø.
Kai kuriose Lietuvos vietovëse, o ypaè Þemaitijoje buvo
áprasta antrosios Velykø dienos rytà savuosius arba kaimynus
aplieti vandeniu. Þemaitë ðá paprotá taip apraðë: Antrà dienà
kas anksèiau atsikëlë, tas kitus begulint aplaistë. Kai visi
sukilo, tuomet kas kà uþpuolë, o koká indà sugriebë, lais-
tës kaip paðëlæ. Pagaliau ið ðuliniø su pilnais viedrais pylë
ant galvos, labiau vaikinai nusitverdavo mergikes, laistë,
kad didesnës augtø, kad riebesnës tuktø.
Antrosios Velykø dienos rytà þemaièiai ir verbas prisimin-
davo. Skuodo apylinkëje XX a. pradþioje, kaip apraðë O.
Gauriliûtë, eidavo su iðsprogusiomis berþø ðakelëmis (verbo-
mis) mieganèiøjø þadinti: Velykø antrosios dienos ankstø rytà
suaugæ bei jaunimas eidavo Velykø pliekëjais. Pasidabin-
davo uþsimaudami ávairiø spalvø skrybëles, apsikabinda-
vo blizguèiais, susijuosdavo ávairiais dirþais. Eidavo po
kelis ir daugiau. Neðdavosi armonikà, bûgnà ir dar kitø
grojimo instrumentø, taip pat iðsprogdintas nemaþas berþø
rykðteles. Eidavo gana ankstø rytà, kad uþtiktø kaimy-
nus nesikëlusius arba dar nuogomis kojomis. Tokius uþtikæ
nutraukdavo antklodæ, plakdavo rykðte per nuogas blauz-
das bei kojas ðaukdami: „Velykos, duokit marguèiø!“
Miegaliams tekdavo iðsipirkti marguèiais ir nekviestus
sveèius vaiðinti.
Velykø dþiaugsmai Lietuvos kaime be sûpuokliø neá-
sivaizduojami. Daugelyje kaimø sûpuoklës bûdavo árengtos
visà laikà, kitur jaunimo susibûrimo vietose jas árengdavo prieð
Velykas. Vyrai ir merginos rinkdavosi prie vienø sûpuokliø,

163
pusberniai ir piemenys linksmindavosi prie kitø. Daþnai, kai
pavasaris ðaltas ir vëlyvas, sûpuokles kabindavo darþinëse.
Susirinkdavo bûriai jaunimo, vaikai tik antrà ar treèià dienà
prieidavo suptis.
Vyrai supdavosi poromis stovëdami, o merginos sëdëda-
mos. Ásisupdavo iki paðelmens, o lauke bûdavo ir tokiø, kurie
persiversdavo. Kuo aukðèiau ásisupsi, tuo garbingiau.
Maþiems vaikams sûpuokles árengdavo ir kambaryje,
sakydavo, jeigu vaikai per Velykas supsis, tai bus smagûs ir
greiti. Mergaitës besisupdamos ir padainuodavo. Sûpuoklinës
dainos dainuojamos tik supantis. Adutiðkyje dainuodavo taip:
Supkit meskit, / Supkit meskit / Mane jaunà / Kad
uþvysèiau, / Kad uþvysèiau / Aukðtà kalnà, / Aukðtà kal-
nà, / Aukðtà kalnà, / Þalià girià. / Ant aukðto kalno, / Ant
aukðto kalno – / Vilniaus miestelis.
Dzûkijoje dar ðokinëdavo ant per ràstà permestos lentos.
Sakydavo, jog supasi todël, kad javai augtø aukðtesni,
kad linai geriau derëtø, o merginos – kad lengvai ir sëkmingai
iðtekëtø.
Velykas ðvæsdavo tris ar keturias dienas. Pirmasis sek-
madienis po Velykø – ðvenèiø pabaiga. Jis vadinamas Atve-
lykiu, Velykëlëmis arba Vaikø velykomis. Per Atvelyká
daþniausiai pabaigdavo ðventinius valgius arba ruoðdavo nau-
jus, tokius kaip per Velykas. Ðià dienà kiauðinius dauþdavo
tik vaikai – tai jø Velykos ir sûpuoklëse supdavosi tik vaikai.
Atvelykiu baigdavosi ir ðventinio sveèiavimosi laikas.

164
 PRIEDAI PAVASARIO VIRSMUI

Uþgavëniø kaukiø pavyzdþiai

Kaukës (lyèynos, lieèynos, lervos) skirstomos á dvi grupes:
Vienos jø vaizduoja þmones, o kitos gyvulius. Þemaitijoje dau-
giau paplitæ þmogaus bruoþus turinèios kaukës, o Rytø Lietu-
voje – gyvulinës: gervës, arklio, oþio, meðkos. Rytø Lietuvoje
vaikðèiodavo ir persirengëliai: èigonai, elgetos, þydai, giltinë.
Kaukes gamindavo ilgalaikes ir vienkartines. Ilgalaikes
darydavo ið medþio ar medþio þievës, o trumpalaikes – ið avi-
kailio, buroko, popieriaus.
Kaukes darydavo kuo baisesnes: retadantë burna, asim-
etriðkos akys, iðsiðiepusi burna, iðryðkinta nosis ir panaðiai. Taèiau
kokios Uþgavëniø kaukës bebûtø baisios, visos ðypsosi.

165
166
Tradicinës Vilniaus verbos

167
 Marguèiø raðtai

168
169
170
171
 Dainos

Ðalta þiema ðalin aina,

Kad pavasaris ataina. 2 k.
Ðëmi jauteliai bauboja,
Avinëliai arcavoja. 2 k.
Pasijungsiu ðëmus jauèius,
Aisu artø malynëlia. 2 k.
Sësiu kvieèius ir rugelius
A pasëjás – apakësiu. 2 k.

Kas pakorë sûpuoklëles,

Ûèia lulia, lyliutëlio,
Tà susiedà uþ stalelio,
Ûèia lulia, lyliutëlio,
Midaus gerti, baliavoti,
Ûèia lulia, lyliutëlio,
Kas nekorë sûpuoklëliø,
Ûèia lulia, lyliutëlio,
Tà susiedà uþ grëdelës,
Ûèia lulia, lyliutëlio,
Vyþø pinti, blusø rinkti,
Ûèia lulia, lyliutëlio.

Supkit meskit mane jaunà,

Kad uþvysèiau aukðtà kalnà,
Aukðtà kalnà, þalià girià,
Þalià girià àþuolijà.
Àþuolëlio þali lapai, –
Tie lapeliai nubyrëjo,
Tie lapeliai nubyrëjo,
Per upelá nutekëjo.
Teka upë rûdymuosun,
Duoda mane vargeliuosun.
172
Oi, ant kalnelio Oi, ir nupûtë
Stov þalia grûðelë, Tris vainikëlius,
Vynelis vyno þaliasis. Vynelis vyno þaliasis.

Po ta grûðele Pirmas vainikëlis –

Sidabrinë rasa, Keleliu vaþiuoti,
Vynelis vyno þaliasis. Vynelis vyno þaliasis.

Ateiti mergelei Antras vainikëlis –

Su ðilko skarele, Kabarèio stoti,
Vynelis vyno þaliasis. Vynelis vyno þaliasis.

Oi, ir surinko Treèiasis vainikëlis –

Sidabrinæ rasà, Susivinèiavoti,
Vynelis vyno þaliasis. Vynelis vyno þaliasis.

Ðoko pimpë
Po pievø, po pievø,
Praðë mergø, marciø
Linton ðokc, linton ðokc.
Tai mergomi
Bepiga, bepiga, Èiuþ, èiuþela,
O marciomi Veþ veþela!
Nepiga, nepiga: Geras kelias, èiûto,
Vaikelis verkia, Blogas arklys, èiûto!
Puodelis bëga.
Vaikelá punciu,
Puodelá sumciu –
Paci jauna
Linton ðokc, linton ðokc.

173
174
 V dalis

VASAROS VIRSMO,
VASARVIDÞIO ÐVENTËS
175
176
 Birþelio pabaigoje, sulaukus trumpiausios metø nakties ir
ilgiausios dienos, vasarvidþio naktá visoje Europoje ant kalnø
ir kalneliø uþsiliepsnodavo ðventiniai lauþai, o jø atðvaitai at-
sispindëdavo tamsiame vandens pavirðiuje. Tai metas, kai
saulë ir visa gamta pasiekia aukðèiausià savo „taðkà“ – kulmi-
nacijà ir ágyja didþiausià gyvybinæ galià. Tai naktis, kada vyks-
ta didysis persilauþimas, linkis: kilimà keièia leidimasis, veðëji-
mas ir nokimas virsta nykimu, o gyvëjimas palinksta myriop.
Baltø þmogaus – tuo paèiu ir archajinio Indoeuropos
þmogaus – pasaulëvoka rëmësi á augalo gyvenimà: gyvybingà,
ramø ir slëpiningà. Pavasará augmenija atbunda, atgimsta ið
þiemos miego. Prasideda vegetacinis (augimo) laikotarpis.
Pasak senovës graikø, ið rûsèiojo Hado poþemiø sugráþta Kora
á þemës-motinos Demetros (Persefonës) glëbá.
Pirmuosius daigelius pakeièia pavasario þaluma. Vis
kaitrëjanti saulë brandina þolynus, vis sunkyn svyra javø var-
pos. Ir ðtai, po keturiø mënesiø, birþelio pabaigoje pasie-
kiamas aukðèiausias veðlumas – kupos taðkas. Tai lûþio me-
tas augalo gyvenime, kuris uþkoduotas lietuviø kalboje kaip
nokti – nykti dësningumas. Augalas subrendæs ir jau gali
pradëti, rasdinti naujà gyvastá. Rasoja rugiai – virð lauko
plûko þiedadulkiø debesis. Tai Rasa – atsiradimo, rasties,
prasidëjimo, pradþios ðventë. Kartu ji yra ir kosminës dra-
mos kulminacija, virðûnë.

RASOS ÐVENTËS PRASMË

PAVADINIMUOSE
Galbût në viena ðventë neturi tiek ávairiø pavadinimø-si-
nonimø, kiek senoji baltø Rasos ðventë: tai Rasa (Rasos),
Joninës, Kupolë (Kupolës, Kupolinës), Vainikø ðventë,
Kreðë (Kreðës). Dabar þinomiausias yra Joninës. Kiti pava-
dinimai gerokai primirðti ar net visai uþmirðti, taèiau bûtent

177
juose slypi senosios baltø bei visø indoeuropieèiø ðventës pras-
më ir esmë. Pavadinimas Joninës apie ðventës prasmæ pasa-
ko në kiek ne daugiau, kaip Petrinës, Mykolinës ar Oninës.

Rasa ar Joninës
Kai kurie autoriai (pavyzdþiui, Juozas Kudirka) teigë, kad
pavadinimas Rasa yra Teodoro Narbuto iðgalvotas, ir Joniniø
ðventæ laiko grynai krikðèioniðka. Netgi priekaiðtauja vysku-
pui Motiejui Valanèiui, kad ðis, raðydamas „Þemaièiø vys-
kupystæ“, Jonines kildino ið stabmeldiðkos Rasos ðventës. Tai
niekuo nepagrásti kraðtutinumai. Vienas kraðtutinumas – kai
senovinëse ðventëse pastebima tik krikðèioniðkoji kilmë, o kitas
– kai matomi tik pagoniðkieji paproèiai. Ið tiesø, keleto
pastarøjø ðimtmeèiø ðvenèiø paproèiai ir apeigos yra ir senøjø,
ir krikðèioniðkøjø ðvenèiø darnus junginys, kurio daþnai nebeá-
manoma iðardyti.
Apþvelkime, kaip senasis indoeuropietiðkøjø ðvenèiø ka-
lendorius per beveik 2000 metø pamaþu tapo, galima sakyti,
krikðèioniðkø ðvenèiø kalendoriumi.

Rasa ir Kalëdos
Tai, kaip senoji indoeuropieèiø saulës gimimo ðventë buvo
ávesta á krikðèioniðkàjá kalendoriø ir tapo Kristaus gimimo ðven-
te, jau aptarëme, nagrinëdami þiemvidþio virsmà. Rasos ðven-
tës santykis su krikðèionybe labai panaðus á Kalëdø, nes Jëzaus
Kristaus gimimo ir ðv. Jono Krikðtytojo gimimo datos yra su-
sietos taip, kaip susijæ Kalëdø ir Rasos ðventës. Kaip ir pir-
mieji bandymai ðvæsti Kristaus gimimà (ne gruodþio 25 d., o
kitomis datomis), taip ir pirmieji ðv. Jono Krikðtytojo dienos
paminëjimai atsirado rytinëje Romos imperijos dalyje. Ten ðv.
Jono Krikðtytojo ðventë buvo Epifanijos (Kristaus Apsireiðki-
mo, Jo krikðto Jordano upëje) ðventës palydovë, ji ir dabar
tebeðvenèiama Rytø Baþnyèiose sausio 7 d. Taèiau ir Kris-

178
taus gimimo, ir ðv. Jono Krikðtytojo gimimo dienos dabar-
tinëmis datomis, t. y. gruodþio 25 d. ir birþelio 24 d., buvo
pradëtos ðvæsti vakarinëje Romos imperijos dalyje, ten, kur
vyravo indoeuropietiðkøjø ðvenèiø ir paproèiø átaka.
Jëzus Kristus ir Jonas Krikðtytojas, tiek religinës bei dva-
sinës prasmës, tiek ir istorinio gimimo poþiûriu, yra tarpusavyje
susijæ taip, kaip susijusios Kalëdø ir Rasos ðventës. Kalëdos
ir Rasos yra Rëdos Rato prieðprieðos (þr.V-à brëþiná). Kalë-
dos yra þemiausiame Rëdos Rato taðke, o Rasos – aukðèiau-
siame, po Kalëdø saulë kyla vis aukðtyn, o po Rasos ðventës
– þemëja.
Ðias dvi ðventes skiria lygiai ðeði mënesiai. Ðv. Jono Krikð-
tytojo gimimo data, kaip rodo Baþnyèios istorija, buvo nustaty-
ta, remiantis jau priimta Kristaus gimimo data (gruodþio 25
d.) ir Luko Evangelija (1, 36), kurioje minima, kad Jonas
Krikðtytojas gimë ðeðiais mënesiais anksèiau uþ Jëzø. Kris-
taus gimimo ir ðv. Jono Krikðtytojo ðventës sutapo su saulës
posûkio taðkais, kuriø vienas þymi maþëjimà (nuo Rasos die-
nos pradeda trumpëti), o kitas didëjimà (nuo Kalëdø dienos
ilgëja). Ðv. Augustinas ðiame sutapime áþvelgë ðv. Jono Krikð-
tytojo þodþiø: Jam skirta augti, o man maþëti (Jn 3, 30),
kuriuos ðis pasakë lygindamas save su Kristumi, kosminá, t. y.
paèios gamtos patvirtinimà. Tokius teiginius patvirtina ir ðiø
krikðèioniðkø ðvenèiø atsiradimo seka. Jeigu Kristaus gimimo
ðventë – Kalëdos gruodþio 25 d. buvo pradëtos ðvæsti IV a.
viduryje, tai ðv. Jono Krikðtytojo gimimo diena birþelio 24 d.
buvo pradëta ðvæsti VI a. pradþioje. Kristaus gimimo ðventës
ávedimas gruodþio 25 d. pamaþu pakeitë senàjà indoeuropieèiø
saulës gimimo ðventæ, o ðv. Jono Krikðtytojo gimimo ðventë
atitinkamai pakeitë gyvybiniø galiø suveðëjimo ðventæ, kurià
ávairios indoeuropieèiø tautos vadino skirtingai: romënai –
Roþiø dienomis, o baltai – Rasa, Kupole arba Kreðëmis.
Lyginant Rasas su Kalëdomis ir jø ryðá su krikðèionybe,

179
pastebime ir ðvenèiø skirtumus. Kalëdø ðventë, kurià mes jau
ðvenèiame kaip Kristaus gimimà, iðlaikë savo senàjá pavadi-
nimà – Kalëdos, o Rasos ðventei prigijo krikðèioniðkas var-
das – Joninës. Rasos ir Joniniø pavadinimø santykis toks pat,
kaip ir slaviðkøjø Êîëÿäà ir Ðîæäåñòâî. Êîëÿäà – tai se-
nasis saulës gràþos ðventës pavadinimas, o Ðîæäåñòâî, kaip
mûsø atveju Joninës, – krikðèioniðkas senosios ðventës ávar-
dinimas. Akivaizdus ir savotiðkai keistas senosios ir krikðèio-
niðkosios kultûrø ryðys. Kalëdos, kuriose daug krikðèioniðkøjø
paproèiø, iðlaikë savo senàjá pavadinimà, o Rasos ðventei,
kurioje beveik nëra krikðèioniðkø paproèiø, prigijo krikðèio-
niðkas pavadinimas – Joninës. Taèiau ir ðitas, prieðingas san-
tykis rodo labai glaudø, galima sakyti, pusiausvyrà iðlaikantá
senøjø ir krikðèioniðkøjø ðvenèiø persipynimà.

Rasa
Uþraðytø þiniø apie Rasas ið tiesø yra nedaug. Bene
pirmasis ðià ðventæ Rasos vardu bus paminëjæs T. Narbutas
savo knygoje „Lietuviø tautos istorija“, iðleistoje 1835 metais.
Be Narbuto Rasas mini Liudvikas Adomas Jucevièius. Joniniø
apraðyme jis teigia, kad Vilniuje ðv. Jono vaikðtynës yra plaèiai
þinomos pavadinimu eiti á Rasas ir paaiðkina, kad Rasos
Vilniuje yra giraitë uþ Misionieriø parapijos kapø, t. y.
Rasos èia esàs labiau vietovardis, nei ðventës pavadinimas.
Bet gi Rasos pavadinimo tikrumà nulemia tai, kad jis yra
sutinkamas tautosakoje, pavyzdþiui, Antano Juðkos dainø
rinkinyje. Dainoje, kurioje iðvardijami metø darbai ir ðventës,
sakoma: Rasos ðventë kai atëjo, ðienà pjauti jau reikëjo
[Nr 210]. Rasos ðventæ mini ir Jonas Juðka savo þodyne:
Rasos ðventë esta kirmièë su linksmomis dainomis ling
joninës ant lauko (LKÞ). Galbût todël leidinyje „Lietuviø
etnografijos bruoþai“ raðoma, kad Joninës senovëje buvo
vadinamos Rasos ðvente. Taip pat ir Angelë Vyðniauskaitë

180
knygoje „Mûsø metai ir ðventës“ raðo: Ði ðventë ið senovës
dar Rasos ðvente vadinama. Gal tai ir yra pats senasis
jos vardas.
Jeigu tikësime T. Narbutu, tai pirmosios raðytinës þinios
apie Rasos ðventæ yra grafo Kyburgo kelionës á Lietuvà 1397
m. apraðyme. T. Narbutas ðá apraðymà, kurá gavo ið þinomo
XIX a. istoriko I. Onacevièiaus, yra iðvertæs á lenkø kalbà*.
Lietuviðkas grafo Kyburgo kelionës apraðymo vertimas, kurá
ið lenkiðkojo iðvertë J. Basanavièius, yra toks: Nesà dienoje
ðv. Jono lietuviai ið senovës amþiø tur ðventæ kainà (bendrà,
– mûsø past.), ir gudams, vadinamà Rasa pas pirmuosius,
o pas pastaruosius Kupule. Grafas Kyburgas savo apraðyme
nurodë, kad Rasa buvo ðvenèiama rytø link nuo gardo (nuo
Vilniaus, – mûsø past.) ant kalnelio, t. y. maþdaug ten pat, kur
nurodo ir L. Jucevièius. Palyginkime: 1397 m. (Kyburgas) ir
1842 m. (Jucevièius) – keturi su puse ðimto metø skiria ðias
dvi datas, o jø apraðymai sutampa. Labai svarbu, kad èia
minimas ir kitas tos paèios ðventës pavadinimas – Kupolë,
apie kurá kalbësime vëliau.
Panagrinëkime, kà reiðkia ðventës pavadinimas – Rasa?
Ðis þodis siejasi su prasidëjimu, þydëjimu: rasoti reiðkia ‘þydëti,
plaukti’: Rugiai dvi nedëlias rasoja, dvi nedëlias grûdas
auga, dvi nedëlias noksta – LKÞ. O þydëjimas yra apvaisi-
nimas, pradëjimas. Todël S. Daukantas apie ðià ðventæ, kurià

* Yra abejoniø dël ðio teksto (Grovo Kyburgo kelionë Lietuvone 1387
m. – lietuviðkai iðguldyta J. Basanavièiaus, 1990 m., Plymouth) au-
tentiðkumo. Falsifikatas, kad atrodytø tikras, remiasi ir tikrais faktais,
ne viskas bûna iðgalvota. Mums atrodo, kad bent ten, kur tekstas
lieèia etnografijà, juo galima pasitikëti. Tai matyti ir ið to, kad Rasos
ðventæ savo knygoje „Ñêàçàíèÿ ðóññêîãî íàðîäà“, kuri buvo iðleista
deðimtmeèiu anksèiau uþ abejotinà Narbuto tekstà, mini ir rusø et-
nografas I. P. Sacharovas: Jonines lietuviai vadina Rasos ðvente.

181
jis vadino Vainikø ðvente, raðë: Rodos, jog ðventino tà ðven-
tæ minavonei ákûrimo arba sutvërimo ðio pasaulio ir vi-
sos ðeimynos, /.../ kada visas sutvërimas buvo pradþià
gavæs. Kodël prasidëjimui gamtoje yra pasirinktas bûtent tas
laikas? S. Daukantas taip atsako á ðá klausimà: todël, kad Die-
vas kaip koks tëvas, perà iðgûþæs, paleidæs á pasaulá, kà
tegalëjæs atlikti tokiu laiku, kuriame nuleistas peras
nepragaiðtø pasauly, nesgi þinoma yra visiems, jog apie
ðventà Jonà oras yra visø jaukusis ir malonusis.
Taèiau Rasos prasmiø sklaida tuo dar nesibaigia. Ðis þodis
vienas slëpiningiausiø lietuviðkame pasaulëvaizdyje. Jis sieti-
nas su daugiaprasmiu veiksmaþodþiu rastis. LKÞ nurodo jo
reikðmes, artimas rasos prasminiam laukui. Rastis reiðkia ‘kilti,
dygti, susidaryti’: Pradëjo pamaþëliu debesys rastis; Ant
dirvø pradeda rastis þolelë; Po lietui rasis grybai. Rastis
reiðkia ir ‘gimti’: Ten að radaus ir augau; Tokis maþiukas
verðiukas rados (LKÞ). Visos ðios reikðmës – nuo natûraliø,
gamtiniø iki apibendrintø – atkartoja tà patá atsiradimo, naujo,
dar nebûto susidarymà, þodþiu, – prasidëjimo, pradþios, kilmës
motyvà. Tad rasa yra gajos esmë, gyvasties dvasia, kuri ras-
damasi, t. y. ásikûnydama fiziniame pasaulyje tampa naujos
gyvybës prieþastimi. Ðventës pavadinimas Rasa iðreiðkia slë-
piningiausià, akimi neregimà gyvybës esmæ, be kurios neat-
sirastø jokia gyvybë.
Þydø Kabaloje rasa yra iðganymo ir gyvenimo atsinauji-
nimo simbolis; germanams tai – antgamtiðkas elementas, kuris
laða nuo pasaulio medþio ir yra po pasaulio pabaigos iðliku-
sios þmoniø poros maistas; Kinijoje manyta, kad rasa susida-
ro nuo mënulio ir suteikia nemirtingumà; graikams rasa sim-
bolizavo apvaisinimà ir vaisingumà.
Tai, kad þodis rasa ávardija toli graþu ne vien vandens
laðà, o yra gili dvasinë sàvoka, rodo ir jo daugiasluoksnë sam-
prata sanskrito kalboje: rasa – tai augalo sultys, vanduo, skys-

182
tis; skonis, aromatas, kvapas, polinkis; pergyvenimas, iðban-
dymas, patirtis, ragavimas; dþiaugsmas, malonumas, saldu-
mas, meilumas, ðvieþumas, ðvelnumas; viliojimas, patrauklu-
mas, þavumas; masalas; noras, troðkimas, geismas; tyla bei
derlingumas; ir net ðerdis, esmë, esa bei paþinimas ir religinis
jausmas. Aprëpus ðià visaapimanèià puokðtæ nebekeista, kad
sanskrite rasa – tai ir dievybë savyje.
Apskritai þodis rasa yra bûdingas lietuviðkam
pasaulëvaizdþiui. Dainose ðis þodis sutinkamas greta þodþiø
rûta, rûtelë ir vainikëlis: Ne bet kokia að mergelë buvau,
ant galvelës rûtelë rasojo; Ko rasoja vainikëlis ant tavo
galvelës?; Krenta raselë nuo rûtytëliø (LKÞ). Dar pridë-
jus baltos (sidabro) spalvos motyvà: Stovëjo panelë kaip
raselë balta; Nuo ryto rasos að esmu balta, nuo vëjuþio
raudona, galima nujausti Rasos ðventëje slypinèià skaistos
idëjà. Tai savaime suprantama, nes rasa, kaip jau minëta, yra
pati gyvybës, gyvybiðkumo esmë, o esmë, kaip ji bepasireikðtø,
visada iðlieka nesutepta ir skaisti.

Kupolë
Kitas, plaèiau þinomas ir bûdingesnis slavø kraðtams, Ra-
sos sinonimas yra Kupolë. Ðis ðventës pavadinimas kildinti-
nas ið veiksmaþodiø kupti, kûpëti, kupinti, kurie reiðkia ‘ge-
rai augti, veðëti, virsti ið dirvos ar puodo, su kaupu pilti, kaupinti’:
Tai uþderëjo nauda – visi laukai lûþta, kupa; Kai uþderëjo
vasarojus, tai net ið dirvos kupa; Neseniai ámaiðiau teðlà,
ir jau kupias; Nekupink, nesutilps! (LKÞ). Veiksmaþodþiai
kupti, kupëti, kupinti jau primirðti, taèiau jø vediniai –
daiktavardþiai kupeta, kupolas ir bûdvardþiai kuplus, kupi-
nas – plaèiai tebevartojami ir ðiandien. Palyginkime su latvið-
kais þodþiais kupla, kuploja, kurie reiðkia ‘veðëti, tarpti,
klestëti’; kuple ‘veðlus, kuplus’ ir kupena ‘pusnis’. Ðaknis
kup priklauso kaupti(s) prasminiam laukui. Kupa arba Kupolë

183
– tai pilnaties, didþiausio suveðëjimo, suþaliavimo metas,
didþiausioji gyvybiniø galiø sankaupa, palankiausia naujos
gyvybës pradëjimui. Ið èia kilæs ir didþiausià gyvybinæ galià
sukaupusiø vasarvidþio nakties þolynø pavadinimas – kupolë.
Þolynø puokðtë – kupolë iðkeliama ant aukðtos karties, ið ðiø
þolynø pinami vainikai, kupolës vartojamos gydymui.
Taèiau kupinti reiðkia ne tik ‘veðëti, kaupti’, bet ir ‘tirðtinti,
tankinti, kietinti’. Kupintas arba nukupintas pienas reiðkia
surûgusá pienà, nuo kurio nusunktos iðrûgos, t. y. sutirðtin-
tas, sukietintas (LKÞ). Ði prieðinga veiksmaþodþio kupti
prasmë reiðkia, kad veðëjimas, þydëjimas pereina á tirðtëjimà,
kietëjimà. Plaèiau apie tai – skirsnyje „Kreðës“.
Atsekus pavadinimo Kupolë kilmæ ir prasmæ, nesunku
pastebëti, kaip krikðèionybës átakoje senas ðventës pavadi-
nimas Kupolë pakeitë prasmæ slavø (baltarusiø ir ukrainieèiø)
kalbose. Ðiais laikais slavai ðià ðventæ vadina sukrikðèionintu
vardu – Èâàí Êóïàëà, t. y. panaðiai kaip ir lietuviai – Jo-
ninës. Dabar þodis Êóïàëà verèiamas kaip ‘nardintojas’, t.
y. Èâàí Êóïàëà reiðkia ‘Jonas Nardintojas’. Tai tarsi aiðku,
nes ðventasis Jonas krikðtydamas nardino þmones Jordano
upëje, o pravoslavai ir ðiais laikais krikðtydami nardina, t. y.
visà kûdiká paneria á vandená. Jø ir krikðtykla vadinasi êóïåëü,
t. y. ‘maudyklë’. Atrodo – viskas tvarkoje, taèiau jau minë-
jome, kad grafas Kyburgas 1397 m. kelionës á Lietuvà
apraðyme teigia, jog gudai Rasos ðventæ vadina Kupule. Kiti
nenuneigiami árodymai yra XIX a. iðleistame Vladimiro Dalio
prasminiame rusø kalbos þodyne. Jame yra atskiras þodþio
êóïà „krûmas“. Êóïà reiðkia ‘krûva, kupeta, grupë’ (Äåðåâüÿ
ñòîÿò êóïàìè – ‘Medþiai stovi kupetomis’), ði prasmë ið-
likusi ir dabartinëje slavø kalboje. Ðiam prasminiam krûmui
priklauso ir veiksmaþodis êýïèòü (ne êóïúòü), kuris reiðkia
ñêîïëÿòü, êîïèòü, ñîáèðàòü â êóïó – ‘kaupti, rinkti á
kupà’, taigi yra tos paèios prasmës, kaip ir lietuviðkas kupë-

184
ti, kupti. Veiksmaþodis êóïúòü ‘pirkti’ priskirtas kitam – t.
y. þodþio êóïåö ‘pirklys’ – prasminiam krûmui.
V. Dalio þodyne yra ir ðventës pavadinimas Êóïàëà, mi-
nimas kaip pavadinimo Èâàí Êóïàëà sinonimas (Êóïàëà èëè
Èâàíà-Êóïàëà, äåíü 24 èþíÿ; â Áåëîé è Ìàëîé Ðóñè â
Áàëòèñê. ãóá. è ó þæí. ñëàâÿí). To pakanka pamatyti,
kad ir lietuviø Kupolë, ir slavø Êóïàëà, ir lietuviø Joninës bei
slavø Èâàí-Êóïàëà yra ta pati didþiausiø gamtos gyvybiniø
galiø, augalijos suveðëjimo, vaisingumo, derlumo ðventë, kuri
krikðèionybës átakoje yra pakeitusi pavadinimà. O su
veiksmaþodþiu êóïàòü ‘nardinti, maudyti’ ðventës pavadini-
mà Êóïàëà sieja ðv. Jono Krikðtytojo vardas – Èâàí Êóïàëà.

Kreðë(s)
Yra dar vienas, beveik visai pamirðtas ðios ðventës pava-
dinimas – tai prûsø Kresze. V. Toporovo nuomone, ði ðventë
sietina bûtent su Joninëmis, nes slavø ðaknis êðåñ þymi ne tik
atgajà, prisikëlimà (plg. âîñêðåñåíèå), bet ir saulës ratà,
vasarinæ saulës solsticijà (sen. rus. êðåñ – ñîëíöåâîðîò
’saulës posûkis’). V. Toporovo nuomonæ patvirtina ir lietuvið-
ki þodþiai. Krëðëti lietuviðkai reiðkia ‘bûti veðliam, puikiam,
klestëti’: Toks medþiui bus lygus stovinèiam, prieg pa-
versmiø visad krëðinèiam (LKÞ). Ðita, primirðta
veiksmaþodþio krëðëti prasmë atitinka jau minëtà
veiksmaþodþiø kupti, kupëti, kupinti prasmæ. Dysnos ir
Tvereèiaus apylinkëse bei Kazimiero Jauniaus raðtuose
veiksmaþodis krëðuoti reiðkia rugiø þydëjimà, o kryðëti
Merkinës apylinkëse reiðkia ‘þydëti’: Jos (obelëlës) þiedeliai
kryðëjo (LKÞ). Kaip prisimename, viena ið rasoti reikðmiø
yra ‘þydëti’, tad rasoti ir kryðëti (kreðuoti) galima laikyti si-
nonimais (palyginkime su viena ið þodþio uþkrësti reikðmiø
‘apvaisinti’ – LKÞ). Kita vertus, krëðëti prasmë ‘vëðëti’ dera
prie kupëti, kupti. Todël Kreðë arba Kreðës – dar vienas

185
savitas baltiðkas Rasos ðventës pavadinimas prasme lygia-
gretus Kupolei.
Yra ir kita, labiau þinoma veiksmaþodþio krëðëti prasmë
– ‘tirðtëti, dþiûti, kietëti’: Kiaulæ pjaunant, kraujas kreðëjo,
kol sukreðëjo. Ið èia kilæs daiktavardis kreðenos arba kre-
kenos: Va, palaidþiau kreðenø, galit kept (LKÞ). Tirðtëji-
mo, kietëjimo prasmë yra prieðinga veðëjimo, þydëjimo, sklei-
dimosi prasmei. Ið pirmo þvilgsnio atrodo keista, kad taip pat
ar labai panaðiai skambantys þodþiai iðreiðkia prieðingus da-
lykus, taèiau ásigilinus á veðëjimo, þydëjimo vyksmà aiðkiai
matyti, jog tai natûralûs reiðkiniai. Veðëjimas, þydëjimas
savaime pereina á tirðtëjimà, kietëjimà, dþiûvimà, – nes þiedas
uþmezga vaisiø, t. y. þiedas virsta vaisiumi, kuris kreða (tirðtë-
ja, kietëja, dþiûsta). Kitaip sakant, þydintis þiedas pamaþu
susiformuoja, t. y. sukreða á vaisiø, o apvaisinti reiðkia uþkrësti
þiedà sukreðëjimui. Tad ðventës pavadinimas Kreðës apjun-
gia savyje prieðtarà: augalijos bei gyvybiniø galiø suveðëjimà,
suþydëjimà, ir jø sukreðëjimà, susiformavimà á kietà vaisiø.
Atidþiau pavarèius Lietuviø kalbos þodynà paaiðkëja, jog
ir pavadinimas Kupolë jungia savyje tà paèià prieðtarà, nes
veiksmaþodis kupinti, kaip ir kreðëti, reiðkia ‘sutirðtinti’:
Kupintà pienà, kietà kaip branduolà, jis dar vienà be
duonos lapsës (LKÞ).
Þydëjimas pereina á kreðëjimà arba þiedëjimà (senstanti
duona suþiedëja, plg. þydëti – þiedëti), veðëjimas pereina á
vytimà (veðëti – vysti); nokimas pereina á nykimà (nokti –
nykti), daigas dygdamas sunaikina – nudaigoja grûdà ir virsta
þelmeniu (dygti – daigoti). Tokios prasminës poros, kurios
panaðiais þodþiais iðreiðkia vieno reiðkinio perëjimà á kità, yra
bûdingos visiems augimà ir nykimà reiðkiantiems þodþiams
(lapoti – leipti, þelti – þilti, gyvëti – geibti, kusti – kûsti,
kermëti – kirmyti, tarpti – tirpti). Ðios þodþiø poros vaizdþiai
iðreiðkia baltiðkà savimonæ, kuri suvokë, jog tokie reiðkiniai

186
ar dalykai, kaip þydëjimas, vaisiaus nokimas bei puvimas, die-
na bei naktis, tamsa bei ðviesa, negali bûti atskiri. Viskas
greièiau ar lëèiau iðvirsta, anksèiau ar vëliau pereina á savo
prieðybæ.
Netikëta ir nuostabu! Gilindamiesi á ðventës pavadinimø
Kupolë, Kreðës prasmæ atradome, kad juose uþkoduoti tie
patys bûties dësningumai, kuriuos bandymø bûdu,
eksperimentuodama atrado kvantinë fizika. Kvantinë fizika
sugriovë ið atskirø daliø ir reiðkiniø sudarytà klasikinës fizikos
pasaulëvaizdá ir parodë, jog erdvë ir laikas, banga ir dalelë,
energija (esmë) ir materija (forma) nëra nepriklausomi, atskiri
reiðkiniai, bet vieningi, tarpusavyje susijæ. Kitaip sakant,
kvantinë fizika parodë, jog esmë (energija) virsta forma
(materija) ir atvirkðèiai. Skirtumas tarp senovës baltø
pasaulëvokos ir kvantinës fizikos atradimø yra tas, kad
pastarieji dar netapo mûsø kultûrinio gyvenimo ir visiems
suvokiamo pasaulëvaizdþio dalimi. O tai reiðkia, kad jie dar
(iðskyrus mokslinius straipsnius) neatsispindi kalboje,
paproèiuose ar kitose kultûros apraiðkose. Tuo tarpu mûsø
senoliø kultûroje ðie bûties dësningumai buvo (sakau buvo,
nes tos prasmës, kurias iðrinkome ið LKÞ, jau yra beveik
iðnykusios) uþkoduoti kalboje, iðsakyti dainomis bei iðreikðti
paproèiais ir apeigomis. Kitaip sakant, ðie dësningumai buvo
visiems suvokiamo pasaulëvaizdþio dalis.
Racionalaus màstymo vystymasis ir atitolimas nuo gam-
tos iðtrynë ið indoeuropieèiø ir baltø kultûrø ðiø pagrindiniø
bûties dësniø, kuriuos vël ið naujo atrado modernusis moks-
las, suvokimà. Ðiuolaikinis civilizuotas þmogus to nebesupran-
ta, todël iðnyko ir senosios ðventës, paproèiai bei apeigos.
Taèiau senovës baltai, kaip rodo jø kalba, paproèiai, apei-
gos, gerai suvokë, kad gyvybinë galia (esmë, energija) per-
eina á dygimà, augimà, veðëjimà, kurio aukðèiausia fazë (virs-
mo virðûnë) yra þydëjimas, po kurios gyvybinë galia (esmë)

187
standëja, kietëja ir sukreða á vaisiø (formà). Kieèiausia vai-
siaus dalis – sëkla paslepia savyje gyvybinæ galià (esmæ). Sëklai
dygstant ir irstant jos formai, vël iðtrûkusi gyvybinë galia
iðsiskleidþia, suveði, praþysta ir vël po to sutirðtëja, sukreða á
naujà formà. Ðitokià pasaulëvokà gerai iðreiðkia þodþiai dai-
nos, kuri bûdavo dainuojama lankant rugius jø kupëjimo, ve-
ðëjimo metu:
Sakë vosilka rugeliams: / – Augte ir þydëte,
Perþydëjus prinokte.
Tai didysis bûties dësnis, kurá mes vadiname virsmu, o
senovës graikai – enantiodromija (graikø k. enantios ‘prie-
ðingas’ + dromos ‘bëgimas’, t. y. ‘bëgimas prieðprieðais’).
Ðis dësnis yra bet kokio gyvastingumo, bet kokios gyvybës
pagrindas. Baltai, savo pagrindines ðventes ðvæsdami meti-
niuose augalijos virsmuose, skatino ir palaikë ðio dësnio pa-
sireiðkimà. Arba, kitaip sakant, savo apeigomis jie iðreiðkë ir
skatino virsmus.

KUPOLIAVIMAS
Kupoliavimas – vienas bûdingiausiø Rasos ðventës pa-
proèiø. Kupolës ar kupoliavimas minimi senuose raðtuose:
Ipatjevo metraðtyje (1262 m.), Lietuviðkoje Postilëje (1573
m.) kupolomis vadinami Joniniø dienà surinkti þolynai.
Motiejus Strijkovskis (1582 m.) raðo, kad lietuviai Joniniø
ðventæ vadino Kupola. Ðiuo vardu Rasos ðventæ vadina ir
Pretorijus (XVII a.). Kupoliavimà mini vyskupas M. Valanèius,
M. Katkus ir kiti, vëlesni tautosakos ðaltiniai.
Neretai kupolëmis yra vadinami þolynai, turintys gydomàjà
galià arba atskiros þolynø rûðys. Pavyzdþiui, K. Milkus ir F.
Kurðaitis kupolëmis vadino jonaþoles, J. Basanavièius – ra-
munes, A. Niemis ir A. Sabaliauskas – mëlynai-geltonai
þydinèias þoles ir panaðiai. Taèiau, apþvelgæ platesnæ medþiagà,
darome tà pat iðvadà, kaip pasakyta ir Lietuviðkoje Postilëje

188
– kupolë yra kiekvienas vasarvidþio, t. y. didþiausià gyvybinæ
galià pasiekæs þolynas.
Paproèiø ir apeigø su þolynais bei vainikais bûta ir prieð
Rasas – Sekminëse bei Devintinëse, nes suveðëjimas ir
þydëjimas prasideda jau prieð vasarvidá. Prieð Sekmines trobas
iðpuoðdavo þalumynais ir berþeliais, piemenys þalumynais
apvainikuodavo galvijus, o jaunimas ir gaspadoriai eidavo
rugeliø lankytø. Jeigu Sekminëse rugelius aplankai, –
sakydavo, – tada javai geriau auga ir gausiau dera.
Parugëse jaunimas dainuodavo, ðokdavo, vaiðindavosi. Bûdin-
ga tai, kad Sekminëse parugëse dainuojamos dainos vadina-

189
mos kupolinëm, o laukø lankymas – kupinës: Kokios èia
kupinës – kas sau; seniau visas kaimas eidavo, alaus
padarydavo, ugnis kûrendavo, jaunimas ðokdavo – tai
bent kupinës (LKÞ). Beje, ðiuolaikiniø mokslininkø ir kitø
tyrinëtojø atlikti augalø sàmoningumo bei telepatijos tyrimai
rodo, jog senoviniai derlingumà skatinantys paproèiai bei
apeiginis bendravimas su augalais nebuvo beprasmis. Ðiuolai-
kiniai prietaisai jau uþregistruoja þmogaus minèiø poveiká au-
galuose vykstanèioms biocheminëms reakcijoms.
Per Devintines berþelius sustatydavo baþnyèioje ir jie ten
bûdavo aðtuonias dienas per visà devintiniø oktavà. Moterys
Devintinëse á baþnyèià neðdavosi po devynis vainikus ir laiky-
davo juos kartu su berþeliais. Namo vainikus parsineðdavo
po paskutiniø miðparø, kai nulauþydavo berþelius. Vëliau neð-
davosi nebe vainikus, o tik þolynø puokðtæ. Devintiniø berþeliø
ðakelës ir vainikai ar þolynai bûdavo vartojami vaistams nuo
ávairiø ligø arba darþuose apsaugai nuo kenkëjø. Kai kuriose
Þemaitijos vietovëse galvijus vainikuodavo per Devintines, ir
tà vakarà vadindavo vainikø vakaru.
Taèiau pagrindinës apeigos su kupolëmis bûdavo per
Rasos ðventæ. Kupoliavimu, t. y. þolynø rinkimu prasidëdavo
ðventës apeigos. Kupoliaudavo bûreliais ar po vienà. Ið surink-
tø þolynø sudarydavo didelæ puokðtæ, kurià pritvirtindavo ir
iðkeldavo ant aukðtos, þalumynais apvainikuotos karties. Tai
– ðventës simbolis, vadinamoji kupolë.
XIX a. Maþojoje Lietuvoje uþraðyti paproèiai rodo, kad tokià
kartá su þolynais puoðdavo ne tik þalumynais, bet ir kaspinais. Jà
puoðdavo ir gale kaimo ðalia rugiø lauko pastatydavo merginos.
Jos iki ðventës pabaigos (dvi naktis ir vienà dienà) ðalia kupolës
dainuodamos bûdavo ir saugodavo nuo vaikinø, kurie stengda-
vosi jà pagrobti. Iðsaugotà kupolæ tarpusavyje pasidalindavo, kaip
ir Devintiniø berþelius, vainikus ar þoles, ir naudodavo tuos þolynus
gydymui bei apsaugai nuo kenkëjø.

190
 Kupolë, marti ir martavimas
Kupolës puoðimo vainikais ir kaspinais bei saugojimo nuo
vaikinø paprotys atskleidþia kupolës ir marèios arba Rasos
ðventës ir vestuviø ryðá. Kaip kupolë yra didþiausià gyvybinæ
galià pasiekæs ir galintis pradëti naujà gyvybæ þolynas, taip
marti yra subrendusi, tinkama tekëti mergina: Kaip mes bu-
vom jaunos marèios (LKÞ). Kita marèios prasmë yra nuo-
taka: Su marèia ðiandien susivenèiavosim (LKÞ). Nuo
suþadëtuviø iki vestuviø marti 2-3 savaites vaikðèiodavo su
vainiku ir palaidais plaukais arba papuoðta kaspinais.
Kupolës saugojimas nuo vaikinø – tai savo jaunystës ir
mergystës saugojimas. Kupolës sunaikinimas – jos iðdrasky-
mas ir pasidalinimas – tai þydëjimo arba martavimo pabaiga.
Þydëjimas – tai augalo vestuvës. Praþydæs þolynas uþmezga
vaisiø, o iðtekëjusi marti baigia martavimà, pagimdydama
kûdiká: Tebeesu marti, neturiu vaikø (LKÞ). Kupolës
saugojimo ir jos sunaikinimo apeigos buvo martavimo (mer-
gystës) ir jo baigimo (tapimo motina) simbolinë iðraiðka ir
metafizinis iðgyvenimas.
Slavø merginos per Trejybës ðventæ (pirmà sekmadiená
po Sekminiø), panaðiai kaip lietuvaitës, puoðdavo ir saugo-
davo ne kupolæ, o berþelá. Pindavo jam kasas, puoðdavo vaini-
kais bei kaspinais. Dainuodamos dainas saugodavo já visà
savaitæ, o po to, suvalgiusios apeiginá valgá – kiauðinienæ, kuris
bûdavo valgomas ir lankant gimdyvæ, berþelá nurengdavo,
nulauþydavo ðakas, skandindavo arba sudegindavo Kupoliø
ðventës lauþe. Gimus naujai gyvybei marti, o ðiuo atveju kupolë
ar berþelis, turi mirti.
Polesëje ir kitose slavø gyvenamose vietovëse gyvavo
laumiø iðvarymo paprotys. Laumës, kurios pasirodydavo
per Sekmines ar per Trejybës ðventæ, po laumiø savaitës ri-
tualiðkai iðvaromos Kupolës ðventës iðvakarëse ar apie Pet-
rines. Laumës gyvendavo rugiuose. Ið pradþiø jos palankiai

191
veikdavo rugiø augimà, t. y. skatindavo veðëjimà, kupëjimà,
bet vëliau jos jau trukdydavo rugiams uþmegzti vaisiø ir su-
bræsti. Tada jas ritualiðkai iðvarydavo. Laume aprëdomà
merginà iðpuoðdavo þalumynais ir vainikais nuo galvos iki kojø
taip, kad drabuþiø nesimatydavo. Kitur „laumë“ bûdavo
apsirëdþiusi kaip nuotaka, tik gausiai papuoðta þalumynais.
Laumes iðvarydavo á kapines arba á rugiø laukà, o daþnai – ir
á kapines, ir á rugiø laukà. Iðvaræ laumæ, jà nurëdydavo, o
þalumynus pasidalydavo tarpusavyje ir naudojo taip pat, kaip
ir lietuvaitës kupolës þolynus – nuo ligø ar darþo kenkëjø.
Gráþdami laumiø iðvarytojai privalëdavo ritualiðkai tris kartus
virsti per galvà kûliavirsèio, taip pat, kaip virsdavo piemenys
ar vaikai, iðgirdæ pirmàjá pavasario griaustiná. Virsmà reiðkiantis
kûliavirstis rodo, jog „laumës iðvarymas“ tëra virsmas, perëji-
mas ið þydëjimo á vaisiø neðantá gyvenimo tarpsná. Lietuviø
patarlë – Laksto, kaip Sekminiø laumë su virtiniais – rodo,
jog anksèiau panaðûs paproèiai su laumëmis galëjæ bûti ir Lie-
tuvoje. Tai patvirtina ir E. Veckenstedto surinktuose þemaièiø
pasakojimuose minima Þolinë, kurià J. Ðliûpas vadina pavasa-
rio ir jaunystës deive. Þolinë, kaip ir slavø laumë, yra jauna ir
graþi mergina. Ji neðioja ant galvos vainikà, nupintà ið þaliø
lapø, o jos drabuþis gëlëmis papuoðtas.
Kupolës puoðimas ir jos saugojimas, Devintiniø berþeliai
Lietuvoje, o slavø kraðtuose berþelio, daþnai vadinto laume,
puoðimas ar laumiø iðvarymas, nors formos poþiûriu yra gana
skirtingi paproèiai, taèiau jø esmë ta pati. Kad þolynas, rugiai
ar mergina galëtø brandinti vaisiø, reikalingas virsmas, o ri-
tualiðkai tai iðreiðkiama kupolës, laumës ar marèios iðvarymu
arba sunaikinimu. Kitaip sakant, reikia, kad veðëjimas ir
þydëjimas per ilgai neuþsitæstø ir pereitø á þiedëjimà, kietëjimà
bei sukreðëjimà á kietà vaisiø.
Kupolës saugojimo ir naikinimo paprotys, tik kitokiu
pavidalu, buvo „atneðtas“ ir á baþnyèias – tai Devintiniø

192
berþeliai, kuriais iðpuoðdavo baþnyèias. Berþeliai stovëdavo
visà Devintiniø oktavà (aðtuondiená), o paskutinájá vakarà, liau-
diðkai vadinamà „Paskutiniai miðparai“, juos sunaikindavo.
Mano vaikystëje (6-tas XX a. deðimtmetis) Ramygalos
baþnyèioje tai bûdavo áspûdingas reginys. Lipdavau „ant viðkø“
paþiûrëti: kunigui nuþengus nuo altoriaus berþeliai staiga vienu
metu palinkdavo, pasigirsdavo ðlamesys ir po keliø akimirkø
likdavo tik pliki stagarai. Taip pat, kaip iðsaugotos kupolës ar
iðvarytos laumës þoles, taip ir berþeliø ðakas þmonës kartu su
paðventintais þolynais neðdavosi á namus ir naudojo pagal jau
minëtus paproèius.
Bet svarbiausia, Paskutiniø miðparø apeigose bûdavo vaikø
laiminimas. Á baþnyèias parapijieèiai ateidavo ne tik su þolynø
puokðtëmis, bet suneðdavo visos apylinkës kûdikius ir atves-
davo maþus vaikus. Prisimenu – pilna baþnyèia kûdikiø alaso
ir vaiko klegesio. Vaikai yra veðëjimo, þydëjimo, martavimo
vaisius. Ir jie laiminami.
Deja, ðis paprotys jau beveik iðnykæs net ir kaimo
baþnyèiose. Nyksta senieji paproèiai – menkëja ir baþnytinës
apeigos. Þolynø ðventinimo bei vaikø laiminimo apeigos nëra
Baþnyèios ásakytos, jos priklauso vietiniams paproèiams, t. y.
toms apeigoms, kurias, vaizdþiai sakant, liaudis „suneðë“ á savo
baþnyèias. Jaunesni kunigai ðiø apeigø jau neþino, o ðiuolaikinës
marèios vis labiau nori tik þydëti ir neskuba naikinti kupolës,
iðvaryti laumës, t. y. vesti vaisiaus.
Mes visi þavimës ir dþiaugiamës, kai kiekvienà pavasará
praþysta gamta – sodai, gëlynai, darþai, javø laukai. Tai
graþiausias metø laikas, taèiau jis trunka neilgai. Þydëjimo metu
uþsimezga vaisius, kuris vëliau brandinamas. Taip subræsta sëkla
naujam þydëjimui ir duona mûsø stalui.
Graþu, kai jaunos merginos praþysta tarsi puikiausi þiedai.
Taèiau jø þydëjimas, kaip ir gamtos, turi peraugti á vaisin-
gumà. Mûsø laikais moterys tà þydëjimà stengiasi dirbtinai

193
palaikyti. Jos þydi ir þydi. O kokios pasekmës? Pagalvokime,
kas nutiktø, jeigu sodai, darþai ir laukai nepaliautø þydëjæ. Bûtø
graþu, bet mes alktume. Kai moterys vis ilgiau þydi ir „neneða
vaisiaus“, mes alkstame motiniðkos ðilumos, meilës ir globos.
Antra vertus, þydëjimas – pats imliausias gyvenimo tarpsnis.
Jam palaikyti reikia daugiausia energijos, kuri gaunama kitø
sàskaita ar net gyvybës kaina.
Ilgas veðëjimas ir þydëjimas nemezgant vaisiaus, kaip ir
ilgas martavimas, yra nenatûralus ir þalingas. Taèiau virsmas ið
þydëjimo á vaisingà gyvenimo tarpsná yra nelengvas, nes tenka
prarasti þiedus, jaunystës groþá. Tam reikia pasiruoðti. Nuo
Sekminiø iki Petriniø jaunimo atliekamos apeigos bei þaidimai
bûtent ir bûdavo pasiruoðimas jø laukianèiam sunkiam ir at-
sakingam gyvenimo virsmui – vestuvëms.

Rasos ðventës vainikai

Vainikai, kaip ir kupolë, – vieni svarbiausiø Rasos ðventës
simboliø. Vainikus pindavo ið surinktø þolynø. Rasos vainikai
pinami ypatingai: tylomis, nevartojant siûlo ir ið devyneriopø
kupoliø. Rasos ðventëje – visi su vainikais, o ypaè jaunimas.
Ðventës vainikas, kaip byloja ði vainikø laiminimo oracija,
ypatingas:
Lylio, vainikai, lylio, þalieji vainikai
Lylio rasa ant vainikø Joniniø vakarà
Lylio, vainikai. Kupolës naktá lylio
Rasa ant vainikø krenta
Sidabro rasa vainikus laimina
Lylio, vainikai, lylio, þalieji vainikai
Lylio, rasoti vainikai, Joniniø vakarà
Vasarovidþio naktá laimina þvaigþdës
Lylio, þaliesiems vainikams, lylio
Lylio, rasotiems vainikams, lylio
Amþinybës vainikams lylio

194
 Joniniø naktá, rasos baltàjà naktá
Rasa ant vainikø krenta
Sidabro rasa vainikus laimina
Lylio, skaistieji vainikai, lylio
Sidabro rasa padabinti... (Albina Þiupsnytë)
Vainikas, kaip ir kiekvienas simbolis, yra nevienaprasmis.
Vainikas be pradþios ir be pabaigos – tai amþinumo, nuolati-
nio pasikartojimo simbolis. Sidabro rasa padabintas vainikas
– skaistos simbolis. Ið kupoliø, brandþiausiø þolynø supintas
vainikas – tai brandos simbolis. Vainikas – pilnametystës,
pakëlimo á marèias þenklas. Vainikø Rasos ðventëje tiek daug,
kad S. Daukantas ðià ðventæ pavadino Vainikø ðvente.
Nors vainikai labai gerbiami ir su jais atliekamos ávairios
apeigos bei bûrimai, vëliau jie sudeginami ðventës lauþe, skan-
dinami arba kitaip sunaikinami. Vainikai yra naikinami kaip
brandos simbolis, t. y. reiðkia marèios arba laumës iðvarymà.
Slavø jaunimas, atlikæs laumës iðvarymo apeigas, savo vai-
nikus sudegindavo lauþo ugnyje. Apie vainikø naikinimà iðliko
nedaug paproèiø ir galbût todël tai Lietuvoje maþiau þinoma.
Toks paprotys uþraðytas Raseiniø apylinkëje: Joniniø naktá
renka gëles ir pina vainikus, paskui sukuria ugná ir ðoka
aplink jà degindami vainikus. Kurie nesudega, tuos ati-
duoda karvëms, kad daugiau pieno duotø.
Taèiau yra uþraðyti ir visiðkai prieðingi paproèiai: Joniniø
vainikus mergaitës pagarbiai saugojo: laikë pakabintus
po sija ties lova, greta ðventøjø paveikslø (Rokiðkio apy-
linkë) ar klëtyje ties lovos galu (Girkalnis).
Toks prieðingas elgesys su vainikais bûtø labai keistas,
jeigu vainiko prasmë bûtø viena. Taèiau Rasos ðventëje, kaip
ir per vestuves, vainikas prarandamas ar apeiginiai sunaikina-
mas kaip brandos ir jaunø dienø simbolis, bet kartu jis ir pa-
garbiai saugomas (panaðiai kaip vestuviniai rûtø vainikai – krai-
tinës skrynios prieskrynëje).

195
 Kadangi Rasos ðventëje vainikus dëvi ir seni, ir jauni, ir
maþi, ir dideli, galima áþvelgti dar vienà vainiko prasmæ. Bran-
dos simbolis tinka jaunimui, taèiau kita prasmë tinka visiems.
Vainikas reiðkia, kad þmogaus kûnas, kaip pasakyta Ðv. Raðte,
panaðus á þolyno: Kiekvienas kûnas – tartum þolynas, ir
visa jo garbë tarsi þolyno þiedas. Þolynas nudþiûsta, ir
þiedas nubyra (1 Pt 1, 24).
Burtai su vainikais daugiausiai bûdavo vedybiniai. Mer-
ginos mesdavo vainikus per galvà atgalia ranka ant medþio
arba ant ðakotos karties. Ið kelinto karto vainikas uþsikabins,
po tiek metø iðtekës. Panevëþio ir Ðvenèioniø apylinkëse
nupintus keturis arba du vainikus merginos ámesdavo á ðuliná.
Jei jie susieidavo, tikëdavosi tais metais iðtekëti. Rytprusiø lie-
tuvës nupintà ið devyneriopø gëliø vainikà mesdavo pro langà
á pirkià, paskui já dëdavo po pagalve, tikëdamosi susapnuoti
skirtàjá. Vainikus plukdydavo tekanèiame vandenyje ir pagal
tai, ar jie susitinkdavo vienas su kitu, spræsdavo, ar ðiais metais
iðtekës. Buriama bûdavo ir ið surinktø þolynø puokðtës –
kupolës.

VASARVIDÞIO NAKTIS
Lauþai ir ugnys
Vietà vakaronei ir ðventimui parinkdavo ant kalneliø ar
piliakalniø, kad toliau bûtø matyti. Lygumø gyventojai ásikur-
davo ir gojeliuose ar kur nors kitur graþioje vietoje, prie upës
ar eþero. Visi rûpindavosi, kad vanduo bûtø netoli. Aikðtelës
viduryje – kad aplinkui bûtø vietos ðokiams ir þaidimams –
sukraudavo aukðtà lauþà. Kartais vietoj lauþo statydavo der-
vos statinæ. Aukðèiausioje vietoje iðkeldavo ilgà kartá su veþimo
ratu, á kurio stebulæ pripildavo dervos ar pridëdavo berþo toðiø.
Keldavo ant karèiø ir ðiaudø kûlius ar dervoje iðmirkytus pa-
kulø kuodelius.

196
 Lauþà uþkurdavo jau sutemus, apie 11-tà valandà vaka-
ro, o vidurnaktá uþdegdavo ir ant karèiø iðkeltas ugnis. Lauþo
ugná áskeldavo titnagu arba senoviniu bûdu – trindami du sau-
sus pagaliukus. Sakralus áþiebimas simbolizuoja naujo pradþià.
Joniniø lauþo ugnis ypatinga – ja atnaujindavo namø þidinio
ugná. Joniniø ugnies parsineðti ypaè stengdavosi jaunavedþiai,
– kad ðeimoje bûtø santarvë ir ramybë. Darydavo taip: senà
þidinio ugná gesindavo ðvariu vandeniu ir ið ðventinio lauþo
kempinëje parsineðta kibirkðtimi áþiebdavo naujà þidinio ugná.
Nuo Joniniø ugnies ákurto lauþo dûmais smilkydavo pastatus
ir á laukà genamus gyvulius, – apsaugai nuo nelaimiø. Ðventi-
nio lauþo pelenus barstë ant laukø. Anglis ir pelenus pasidë-
davo vaistams: sutrynæ duodavo sergantiems nuomariu,
sloguojantys kaitindavo kojas karðtoje Joniniø lauþo pelenø
vonelëje, anglimi apibrëþdavo ðunvotes.
Uþkûrus lauþà, kurá laikà visi tylëdavo, paskui pagyvëda-
vo ir aplink lauþà prasidëdavo rateliai, ðokiai, þaidimai, dai-
nos. Lauþui baigiant degti, per já ðokinëti pirmiausia pradëda-
vo vyrai ir jaunuoliai. Nuo jø neatsilikdavo merginos ir vaikai.
Jeigu vaikinui ir merginai pavyksta perðokti lauþà susikibus
rankomis, tai þenklas, kad tais metais susituoksià. Ugnis visa-
da ðvarina, apvalo, o ypaè – vasarvidþio nakties ugnis. L.
Jucevièius raðë, kad per ugná ðokinëjama, kaip ir maudomasi,
norint apsivalyti nuo nuodëmiø ir visiems ateinantiems metams
apsidrausti nuo visokiø ligø. Ðvarinamoji ugnies galia bûdavo
naudojama ir kaimà uþpuolus epidemijai. Tada per sukurtus
lauþus ðokdavo visi, per juos perneðdavo ligonius ir pervary-
davo gyvulius.
Greta lauþo medþiuose árengdavo supuokles. Supdavosi
jaunimas ir vaikai, o merginas supdavo vyrai. Maþojoje Lie-
tuvoje sûpuoklës – neatskiriama ðventës linksmybiø dalis. Jas
apraðë A. Becenbergeris (A. Bezzenberger): Ið lanksèiø
berþeliø kamienø padaromos sûpuoklës. Tada supasi abie-

197
jø lyèiø asmenys, ir kuo aukðèiau sûpuoklës lekia, tuo
didesnis besisupanèiø ir þiûrovø dþiaugsmas.
Joniniø naktá svarbus vaidmuo tekdavo ir vandeniui. L.
Jucevièius XIX a. viduryje raðë, kad upëse ar eþeruose
maudomasi, norint apsivalyti nuo ligø. Balninkø, Leipalin-
gio ir kitose apylinkëse irstydavosi valtimis ir taðkydavosi,
kitur laistydavosi, kad vanduo suteiktø gyvasties, þvalumo
ir stiprybës. Arnioniø apylinkëje maudydamiesi taðkyda-
vosi, nes vanduo apvalo. Birþø ir Pabirþës apylinkëse
maudydavosi moterys ir merginos. Tai darydavo dël to,
kad ðià naktá ir laumës maudosi, o merginos dar ir tam,
kad iðtekëtø.

Ugnies ir vainikø plukdymas

Apie vidunaktá deganèiais fakelais neðina ir dainuojanti
eisena patraukia prie tekanèio vandens. Prasideda áspûdin-
giausioji ðventës dalis – ugnies ir vainikø plukdymas.
Buvo paprotys vasarvidþio naktá eþeruose ir upëse plaukioti
vainikais ir þolynais iðpuoðtomis valtelëmis, kuriose kûrenda-
vosi ugnis. Tokiø valteliø dar XX a. ketvirtame deðimtmetyje
buvo galima matyti Vilniuje, Neries upëje. Josvainiø apylinkëje
plukdydavo vainikais apipintus veþimø ratus su deganèia der-
va stebulëse. Rokiðkio bei Molëtø apylinkëse plukdydavo
þalumynais papuoðtus plaustelius su lauþeliais. Taèiau
daþniausiai naktá á vandená leisdavo vainikus su prie jø pritvirtin-
tomis deganèiomis þvakelëmis.
XX a. pradþioje Druskininkø jaunimas rinkdavosi á Meilës
salà Nemuno upëje. Èia kurdavo lauþà, ðokdavo ir dainuo-
davo. Dvyliktà valandà nakties merginos eidavo á kairá salos
krantà, o vaikinai – á deðiná. Tada kiekvienas á upæ leisdavo
savo vainikà su deganèia þvakute. Prie vainikø pririðdavo len-
teles su savininko vardu. Salos, kurios ilgis apie pusë kilo-
metro, gale, kur suteka upës srovës, susitikdavo ir vainikai.

198
„Susiporavusius“ vainikus stebëdavo budintieji valtyse ir gar-
siai skelbdavo laimingøjø porø vardus.
Iðorinë, pavirðutinë ugnies ar vainikø su deganèiomis
þvakelëmis plukdymo apeigos prasmë aiðkiai suvokiama ið
Druskininkø jaunimo paproèio. Taèiau, kaip kiekvienas sim-
bolis ar apeiga, taip ir ði, prasmës atþvilgiu yra daugiasluoks-
në. Tai dviejø prieðtarø – ugnies ir vandens – jungtuvës, reið-
kianèios naujo atsiradimà. Nauja visad gimsta prieðtarø
sandûroje. Þemës gyvybë radosi vandenyje suðvitus kosmo-
so ugniai – saulei. Vaizdþiai sakant, gyvybë – tai gaisras pa-
saulio vandenyne. Tad ugnies plukdymas yra kosminis sim-
bolis, reiðkiantis gyvybës, kurià vaizduoja ið kupoliø nupinti
vainikai, atsiradimà, jos pradþià. Èia vël tinka prisiminti S.
Daukantà, kuris apie Rasà raðë, jog ðventino tà ðventæ mi-
navonei ákûrimo arba sutvërimo ðio pasaulio ir visos ðei-
mynos. Taip simboliðkai ugnies plukdymo apeiga iðreiðkia-
mas biologinës arba kûniðkosios gyvybës atsiradimas. Kûnui
jungiantis su dvasia atsirado nauja gyvybës kokybë – þmogus.
Taigi, þmogus yra sunkiai suderinamø prieðtarø – kûno ir
dvasios – junginys. Kûnui ir dvasiai, aistrai ir skaistai suderinti
buvo skirta slëpiningiausioji ðventës apeiga – paparèio þiedo
ieðkojimas.

Skaista ir þmogus
Kaip sutuokti ugná ir vandená – karðtà, kraujo varomà
kûniðkà prigimtá su dieviðkàja ðviesa? Kaip susieiti berneliui ir
mergelei, kad jø santuoka bûtø ne bergþdþias ir griaunantis
energijos eikvojimas, o naujo prasidëjimas, rastis skaistoje,
kad jø meilë bûtø ne karðèiu alsuojanti aistra, bet paparèio
þiedo ugnis – ðvieèianti, bet nedeginanti? Ar apskritai tai áma-
noma? Kaip keièiasi ta pati ðventë, keièiantis jos pavadini-
mui? O gal atvirkðèiai: kaip keièiasi pavadinimas, keièiantis
ðventei?

199
 Ikikrikðèioniðkieji ðios ðventës pavadinimai iðliko tik baltø
ir slavø kraðtuose. Tai Rasa (Rasos), Kupolë (Kupolia, slav.
Êóïàëà) ir slavø ßðûëî (ßðûëà). Pastaràjá, dar neminëtà
pavadinimà Vladimiras Dalis priskiria þodþio ÿðûé prasmi-
niam „krûmui“, kuris reiðkia: ‘ugningas, aistringas, piktas, nesu-
laikomas, karðtas, gaðlus’; ÿðóí – ‘rujojantis gyvulys’. Darome
prielaidà, kad minëti pavadinimai eilës tvarka iðreiðkia ðventàjá,
gamtiná-buitiná ir iðvirkðèià (sakraliná, profaniná ir inversiná) ðios
ðventës lygmenis. Juose atsispindi ir hierarchinë ðventës sàran-
ga, ir jos smukimas iki visiðkos prieðingybës. Natûralu, kad
maþiausiai iðliko sakraliosios Rasos ðventës apeigos.
Ðiuolaikinis, seksualinës revoliucijos stereotipais màstan-
tis þmogus ið paparèio þiedo ieðkojimo slëpinio tik pasiðaipytø.
Taip ið tiesø bûtø juokinga, jei þmogus bûtø tik sàmoningas
gyvûnas. Taèiau þmogus yra tarsi dangø ir þemæ jungiantis til-
tas, – kûno ir dvasios, gyvûniðkos ir dieviðkos prigimèiø jung-
tis. Þmogus yra tiek þmoniðkas, kiek jo kûniðkàjà prigimtá
apðvieèia ir perkeièia dieviðkoji ðviesa. Ir atvirkðèiai. Þmogaus,
susituokusio su dieviðkumu, o simboliðkai sakant, – radusio
paparèio þiedà, meilë yra skaisti. Tai reiðkia, kad gyvybinë
(lytinë) energija yra sulaikoma bei nukreipiama kûrybine link-
me, ir visø pirma naujos gyvybës pradëjimui. Nesant ryðio su
Dievu, þmogus gyvybinæ energijà ðvaisto geiduliø tenkinimui ir
palengva griauna save.
Giliau pamàstæ suprasime, kad dviejø þmoniø – vyro ir
moters – santuokos kokybë priklauso nuo ryðio arba santuo-
kos su dieviðkàja ðviesa. Besituokiantys turëtø þinoti ðità slëpiná,
antraip jø santuoka nesuteiks jiems to, ko jie tikëjosi. Jeigu
vyras ir moteris, kiekvienas savyje, surado dieviðkàjà ðviesà
ar paparèio þiedà, – jø santuoka ir meilë bus palaimos ðaltinis.
Tik per vienybæ su visatos prieþastimi – Dievu, galima pil-
natvë su mylimuoju ar mylimàja.

200
 Kai tuokiamës, paprastai negalvojame, kad pirmiausiai
turëtø ávykti santuoka – vadinkim trumpai ir vienu þodþiu – su
Dievu. Yra pirmesnioji arba aukðtesnioji santuoka, kuri vieno-
dai reikalinga visiems, taèiau daþniausiai ji lieka tik kaip galimy-
bë ir neágyvendinama. Antrosios santuokos – su vyru arba
moterimi – kokybë priklauso nuo pirmosios santuokos ágyven-
dinimo. Apsiniaukusios sàmonës þmogø veiklai skatina santykiai
tarp vyro ir moters, o skaistaus þmogaus veikla kyla ið ryðio su
Dievu. Santuoka su vyru ar moterimi yra sandora su Dievu gyvy-
bei pratæsti, o ryðys su Dievu yra sandora dël kûrybos.
Ið kur tiek daug nuomoniø ir visiðkai prieðingø teorijø apie
meilæ? Þmogus, kaip jau sakyta, yraprieðtarø – dvasios ir
kûno – jungtis. Todël þmogaus meilë reiðkiasi ir kûno, ir dva-
sios lygiuose.
Medþiaginiame arba kûnø pasaulyje vieðpatauja atskiru-
mas. Kiekvienas kûnas (þmogus) yra atskiras. Todël kûniðkos
meilës pagrindinis principas yra atskirtybë, vieninteliðkumas.
Dvasiniame pasaulyje vieðpatauja vienovë. Dvasinës
meilës pagrindinis principas yra visuotinumas. Dvasinëje
meilëje visos ribos nyksta.
Abu ðie meilës principai, galiojantys þmogaus gyvenime,
yra sumaiðomi ið neþinojimo ar sàmoningai, prisitaikant sau,
kaip kam patogu. Kûniðkos meilës principas – atskirtybë –
perkeliamas ir pritaikomas dvasiniame lygyje. Ir atvirkðèiai:
dvasinës meilës principas – visuotinumas – perkeliamas ir
pritaikomas kûniðkos meilës lygyje.
Tada viskas susipainioja. Vieni sako, kad mylëti galima
tik vienà þmogø. Taip kalba tie, kurie kûniðkos meilës prin-
cipà taiko ir dvasinei meilei, tikriausiai to në nesuvokdami.
Kiti sako, kad mylëtis kûniðkai galima su visais ar su visomis.
Taip teigia tie, kurie dvasinës meilës principà perkelia á kûniðkà
meilæ. Ko gero, to nesuvokdami, bet kaþkaip jausdami, kad
meilëje yra ir visuotinumo principas.

201
 Tai du kraðtutinumai. Kraðtutiniais atvejais yra taikomas
tik vienas meilës principas: arba atskirumas, arba visuoti-
numas. Kadangi þmogus yra ir kûnas, ir dvasia, tai jo meilë
turi apimti abu kraðtutinumus – mylëti reikia ir pagal kûniðkos,
ir pagal dvasinës meilës principà. Trumpai sakant, mylëti ir
atskirai, ir visuotinai.
O taip! að vyrø tûkstantá turëjau
kol netikëtai vienà pamilau
ta meile kur uþ atgailà giliau
aukðèiau uþ dangø o atleisk tvërëjau
að atsiduodu tau kaip dulkë – kur bemesi
bet myliu vien tave, o tûkstantis pirmasai
kaip myli visa meile iðmylëjus. (D . Kajokas)
Vydûnas á jaunuolio klausimà: Ar galima mylëti daug
merginø? – atsako, kad ne tik galima, bet ir reikia mylëti ne
tik daug merginø, bet ir apskritai þmoniø. Kaip? Principas la-
bai paprastas: mylëtis galima tik su viena ar su vienu, o
mylëti reikia visus. Be ryðio su Dievu þmogus tam nepajë-
gus. Taigi, simboliðkai sakant, reikia rasti paparèio þiedà. Ry-
ðys su Dievu yra toks nenusakomas ir asmeniðkas, kad pa-
parèio þiedo ieðkoti einama po vienà. Paprotys ieðkoti pa-
parèio þiedo dviese, matyt, yra vëlyvesnis.
Tai, kad lietuviø tautoje lyèiø santykiai ilgiau nei kitose
Europos tautose iðliko skaistûs ir dori, liudija ne tik Rasos
ðventës paproèiai bei apeigos, bet ir tautosaka – joje nëra
erotikos ir palaidø paproèiø, nëra netgi meilës dainø, kurios
kitø tautø tautosakoje sudaro apie treèdalá visø dainø. Apie tai
ne kartà raðë ávairûs autoriai, pavyzdþiui, L. Jucevièius, A. G.
Krause, R. Mackonis, D. Sauka ir kiti. Jø nekartosime. Bene
svariausias árodymas, kurá maþai kas prisimena, yra prûsø-
lietuviø kovos prieð vokieèius, kuriems talkino visa Vakarø
Europa. Per beveik 200 metø trukusá karà mûsø protëviai,
nors pusiau nukraujavæ, ne tik sugebëjo atsilaikyti, bet ir laimëti.

202
Knygoje „Septyni ðimtmeèiai vokieèiø ir lietuviø santykiø“
Vydûnas raðo: Tai turëjo bûti tokie didvyriai, kokiø var-
giai kada maþoje tautoje buvo pasirodæ. Jie turëjo bûti
gimæ ypatingai aukðto dorovingumo ðeimose. Taip sako
ir vokieèiø mokslininkas K. Lohmayeris savo „Rytø ir
Vakarø Prûsijos istorijoje“, p. 49, jog prûsø ir lietuviø
ðeimos santykiai turëjo bûti ypaè dori, kad „galëjo iðugdyti
tokius didvyrius, kurie dar ir ðiandien verti pasigërëji-
mo“. Tai patvirtina ir istorikø paliudytas baltø sveikatingu-
mas, nes niekas þmogaus, o tuo paèiu ir tautos sveikatos ne-
silpnina ir nepakerta taip, kaip santykiø tarp lyèiø palaidumas.

Paparèio þiedas
Vasarvidþio naktis, kaip Kalëdø naktis, yra nepaprasta –
joje „praþysta“ papartis. Paparèio þiedo ieðkojimo prasmë
taip pat yra daugiasluoksnë. Tai, kad paparèio þiedo slëpi-
niui pavaizduoti pasirinktas neþydintis augalas, daugumai
ðiuolaikiniø þmoniø reiðkia, jog tai – tik graþi pasaka. Taèiau,
þvelgiant kitokiu þvilgsniu, niekad neþydinèio paparèio parinki-
mas ðiam slëpiniui iðreikðti sako, jog jame glûdi labai gili, pavir-
ðutiniðkai visai neáþvelgiama prasmë. Jau vis daþniau
pripaþástama, jog pasaulio sudëtingumui atskleisti tinkames-
nis ne mokslinis, bet mitologinis màstymas – naudojant vaiz-
dinius bei simbolius.
Apie paparèio þiedo ieðkojimà, apie galias, kurias gauna
paparèio þiedà radæs þmogus, ir apie jo iðsaugojimà yra daug
padavimø bei pasakojimø. Nors ðie padavimai, uþraðyti ávai-
riose Lietuvos vietose, ðiek tiek skiriasi, taèiau jø esmë ta pati.
Paparèio þiedui rasti bûtina iðpildyti tam tikras sàlygas, kurios
ðiek tiek skiriasi ávairiose legendose, taèiau visos jos byloja
apie þiedo nepaprastumà ir apie piktàsias galias, bauginanèias
paparèio þiedo ieðkotojà, apie tai, kad þiedo radëjas ágyja
visaþinojimà – vydà bei kad labai svarbu ir sunku iðsaugoti

203
surastàjá þiedà, kuris vël galás dingti. Kartu su paparèio þiedu
pradingsta ir ágytasis visaþinojimas.
Pasigilinkime á senus þemaièiø pasakojimus, uþraðytus 1862
m. leidinyje. Ruoðtis paparèio þiedo ieðkoti pradedama ið anks-
to: reikia prieiti iðpaþinties ir nuoðirdþiai melstis, kad ðvaria
sàþine galëtum vienas eiti á tà vietà, kur vasarvidþio naktá
praþystàs Þemaitijoje vadinamas ðvento Jono papartis arba
ugnies papartis. Jau vien tai, kad prieð þiedo ieðkojimà reikia
atlikti iðpaþintá ir ieðkoti þiedo vienam rodo, jog kalbama ne
apie iðorinius, o apie vidinius dalykus. Pavadinimas ugnies
papartis vël simboliðkai kalba apie ugná ir jos perkeièianèiàjà
galià. Paparèio þiedo ieðkotojas jau kûreno Joniniø lauþà ir
per já ðokinëjo, plukdë ugná vandenyje, o dabar eina ieðkoti
ugnies paparèio þiedo. Skirtingose apeigose ugnies prasmë
vis kita. Jeigu lauþo ugnis yra apvalanti, o sujungta su vande-
niu ugnis iðreiðkia gyvybës atsiradimà, tai paparèio þiedo ug-
nis – ypatinga, jau perkeista – ðvieèianti, bet nebedeginan-
ti. Tai ugnis, kuri praþysta þmogaus dvasiniame centre –
ðirdyje.
Ieðkotojas turi eiti á toká papartynà, kuris bûtø taip toli,
kad nesigirdëtø nei þmogaus balsas, nei gaidþio giedojimas ar
ðuns lojimas. Atvykus á vietà, ðermukðnio lazda aplink save
brëþiamas ratas. Rato viduryje tiesiama balta paklodë, stato-
mas indas su ðvæstu vandeniu, dedama maldø knyga bei
uþdegta þvakë, o po paparèiu patiesiama ðilkinë skepetaitë.
Taip pasiruoðæs ieðkotojas skaito knygà, meldþiasi ir laukia,
kada ant patiestos skepetaitës nukris ugnimi ðvieèiantis, bet
nedeginantis, panaðus á deimantà paparèio þiedas. Taèiau be-
laukiant ðios iðkilmingos akimirkos, tenka nugalëti daug sun-
kiø kliûèiø ir pavojø, kuriuos áveikia tik retas þiedo ieðkotojas.
Sukyla visos pragaro ir tamsiosios galios, kurios, pavydëda-
mos ieðkotojui tokios laimës, panaudoja ávairiausias priemo-
nes ir visà iðmonæ, kad ábaugintø ieðkotojà ir priverstø atsi-

204
sakyti sumanymo, kurio ávykdymas suteiktø jam nepaprastà
iðmintá bei visaþinojimà. Tirðtëjant tamsai darosi vis baugiau,
pasirodo baisûs reginiai, malda atrodo nebeveikia. Dingsta
dangaus ðviesuliai, miðkà uþdengia tamsûs debesys, siauèia
audra ir ið visø pusiø, bandydami priversti dràsuolá pabëgti,
pradeda rodytis ávairiausi pavidalai ir baidyklës: tûkstanèiai
gyvaèiø ir kitø ðlykðèiø gyvûnø ðliauþia á já, ásiutæ juodi ðunes,
norëdami já sudraskyti, atakuoja apsibrëþtàjá ratà.
Vienintelis þmogaus iðsigelbëjimas – malda, dràsa ir kantry-
bë. Nekreipdamas dëmesio á jokias pragaro pastangas ábau-
ginti, ieðkotojas privalo tvirtai likti savo vietoje ir, norëdamas
likti gyvas, neperþengti apsibrëþtojo rato ribos. Jei þmogus ir
po tokiø bauginimø nepraranda ryþto ir nenustoja melstis,
ásiutintos tamsiosios galios randa naujø priemoniø: dràsuolá
pradeda gàsdinti audra ir baisiu viesulu. Griaustinio dundëji-
mas ir viesulo sukûriai tarsi galingas milþinas artinasi prie jo,
lauþydamas ir versdamas medþius. Smarkus lietus, kruða,
þaibas po þaibo, sieros ugnis be perstojo trykðta ið debesø
kaip ið ugnikalnio, atrodo, tarsi stojo Paskutiniojo teismo die-
na su mirties nuosprendþiu. Jeigu þmogus, kupinas gilaus tikëji-
mo ir maldos, didvyriðkai atlaiko pragaro jëgø gàsdinimus ir
lieka savo vietoje, tada palengva iðnyksta baisûs vaizdai, nu-
rimsta audra ir ima ðvisti. Taèiau tai netikra auðra, tai nauja
apgaulë, spàstai praþudyti þmogaus sielai. Lengvatikis ieðko-
tojas, manydamas, kad tariama auðra iðgelbëjo já ið pavojø,
norëdamas gráþti á namus, þengia ið rato. Ir tada tuojau pat vël
ûþteli buvusioji audra. Po þmogaus kojomis su trenksmu pra-
siskiria þemë ir praryja já. Taèiau labiau patyræs ir tamsiøjø
galiø klastas suprantantis nesiduoda apgaunamas, lieka savo
ankðtame rate, laukdamas paparèio þiedo. Po kurio laiko vis-
kas pasikeièia: pragaro iðmonës su riksmais ir triukðmu pra-
puola skradþiai þemæ. Ásivieðpatauja ramybë ir tyla, nëra dau-
giau pavojø, baimë nejuèia virsta neapsakomu dþiaugsmu ir

205
susijaudinimu, o maþas, baltas, dieviðkas paparèio þiedas,
spindintis ryðkia ðviesa, nukrenta ant skepetaitës. Jis ieðkoto-
jui atlygina uþ visas pastangas, vargà ir pavojus, padarydamas
já laimingà. Tereikia prisiliesti prie þiedo, kad ágytum turtus,
iðmintá, aiðkiaregystæ, pranaðavimo dovanà. Radëjas gali pa-
tirti kito mintis, þinoti viskà, kas vyksta tolimiausiuose krað-
tuose, atpaþinti ligas ir jas iðgydyti. Jo negali iðtikti jokios ne-
laimës, nuodai, burtai, prakeiksmai bei uþkeikimai jam ne-
kenkia ir neturi praþûtingø pasekmiø. Ar paparèio þiedà turi,
kad viskà taip þinai? – sako þemaièiai.
Taip ieðkotojo laukianèius pavojus bei paparèio þiedo
suteikiamas galias apraðo K. Kosarþevskis (Kc.
Êîññàðæåâñêèé) pagal dar baudþiavos laikais surinktus pasa-
kojimus. Taèiau nepakanka surasti paparèio þiedà, reikia su-
gebëti já dar ir iðsaugoti, kitaip sakant, – þmogus savo dva-
siniu brandumu turi bûti vertas turëti þiedo suteikiamas galias.
Dalis legendø apie paparèio þiedà yra skirtos parodyti þiedo
iðsaugojimo reikðmæ. Jos pasakoja apie tai, jog paparèio þiedas
kartais atsitiktinai ákrenta á drabuþius ar á apavà piemeniui ar
kitam asmeniui, einanèiam per papartynà. Tokiu atveju, pa-
prastas þmogus staiga ima matyti visus þemës lobius ir suþino
visas paslaptis. Sugráþæs á namus, pradeda pasakoti tokius
dalykus, apie kuriuos anksèiau në nenutuokë. Visi stebisi jo
iðmintimi, taèiau nusivelkant drabuþius ar nusiaunant apavà,
iðkrenta paparèio þiedas, kurá tuoj pat pagauna ir nusineða
pro ðalá bëganti pelë ar kas nors kitas, – ir visa jo iðmintis
pranyksta. Þmogus lieka toks pat kaip buvæs.
Todël paparèio þiedo legendos daþnai pabrëþia, jog þinià
apie surastà þiedà reikia laikyti paslaptyje (ne plepëti visiems,
rodant savo iðmintá), o patá þiedà paslëpti saugioje vietoje.
Taèiau padavimai pataria slëpti paparèio þiedà vëlgi fiziðkai
neámanomoje vietoje, kaip raðo minëtas autorius, – giliai
þmogaus kûne. Gal turima omenyje – giliai viduje? Tada visa

206
tai geriausiai galëtø paaiðkinti mistikø patirtis. Latentiðkai esan-
èià vidinæ ðviesà apraðo visi mistikai, taèiau jà uþdegti ir iðlaikyti
ðvieèianèià, kaip ir paparèio þiedo ieðkotojui, reikia labai daug
pastangø.
K. Kosarþevskis mini konkreèius asmenis, kurie tuo metu
gyvenusiø þmoniø nuomone sugebëjo iðsaugoti rastà paparèio
þiedà. Tai paprasti, nemokyti valstieèiai, taèiau apylinkëje ger-
biami ir plaèiai pagarsëjæ. Vienas ið paminëtøjø – tai 1840 m.
miræs Jurgis Adomaitis, kitas – Uogelë, miræs 1835 m. ir
Antanas Blaþys, kuris dar tebegyveno Þemaitijoje, kai ði et-
nografinë medþiaga buvo renkama. Tai þmonës, á kuriuos kreip-
davosi kiti asmenys ligos ar kito svarbaus reikalo atveju.
Tai dar vienas nurodymas, jog ið esmës èia kalbama ne
apie neþydinèio augalo þiedà, bet apie nuostabius pasikeiti-
mus þmoguje. Vienoje legendoje, kilusioje ið baltø þemiø cent-
ro – dabar Baltarusijoje
esanèios Polesës, yra re-
tas nurodymas paparèio
þiedo ieðkotojui. Pra-
þydusá ir nuriedëjusá ant
skepetaitës þiedà reikia
deðine ranka uþsidëti ant
virðugalvio, o kairiàjà
rankà priglausti prie ðir-
dies. Tai ypaè reikðmingas
nurodymas, leidþiantis
þiedo ieðkojimo padavimà
susieti su ðiuolaikinio mok-
slo atradimais ir dar kartà
nurodo, jog paparèio
þiedo suradimas – tai
ávykis þmogaus viduje.
Smegenø tyrëjai atrado,

207
jog tarp smegenø (proto) ir ðirdies (dvasinio centro) yra ry-
ðys. Ðá, anksèiau mokslui neþinomà ryðá jie vaizdþiai pavadino
ðirdies ir smegenø pokalbiu. Taèiau smegenø tyrëjai atrado ir
tai, kad ðitas þmogaus intelekto ir jo dvasinio centro ryðys yra
labai paþeistas arba visai nutrûkæs. Tai visø pirma bûdinga
civilizuotø kraðtø þmonëms. Padavime esantis nurodymas
surastà paparèio þiedà deðine ranka dëti ant virðugalvio, o
kairiàjà rankà spausti prie ðirdies, yra aiðki uþuomina apie
bûtino ir daþnai prarasto ðirdies ir proto ryðio atstatymà arba
patobulinimà.
Protas ar intelektas – tai skaldantysis ir paþinimo centras,
ið kurio kyla negyvos gamtos bei jos apvaldymo ir pavergimo
idëjos. Ðirdis – tai vienijantysis, dvasinis centras, ið kurio kyla
vieningos ir gyvybingos gamtos ir visos Visatos bei jos globoji-
mo bei sergëjimo idëjos.
Pasaulio ir þmogaus kûryba arba tapsmas tebesitæsia.
Mano tëvas, – sakë Kristus, – darbuojasi iki ðiolei, ir að
veikiu. Rasos ðventëje, kaip visa ko Pradþios ðventëje, ugnies
ant vandens plukdymo apeigoje galima vidiniai iðgyventi pa-
saulio ir gyvybës atsiradimà, taip vaizdþiai kiekvienais metais
atsikartojantá gamtoje. O ieðkant paparèio þiedo, galima pa-
tirti þmogaus tapsmà, kitaip sakant, áþiebimà savyje amþinos,
jau negæstanèios ir nedeginanèios paparèio þiedo ugnies, ku-
rios kibirkðtá mes visi neðiojamës. Kliûtys, kurias didþiulëmis
pastangomis reikia áveikti paparèio þiedo ieðkotojui, ir sukilu-
sios, ieðkotojà praþudyti norinèios ðmëklos bei visos pragaro
galybës, iðreiðkia amþinà religinæ-dorinæ tiesà: þmogaus gyve-
nimas yra nuolatinë gërio ir blogio kova, kurios tikroji vieta
yra þmogaus ðirdis.
Paparèio þiedo ugnis, kylanti ið kûno ir dvasios, proto ir
ðirdies jungties, nuskaistina prigimtines kûno aistras bei troðki-
mus, o proto veiklà pajungia meile besivadovaujanèiai ðir-
dies veiklai. Ir tik paparèio þiedo radëjas pilnai ágyvendina

208
Rasos ðventës formulæ: Uþgesinsi senà ugná tyru ðaltinio
vandeniu ir uþdegsi naujà ugná skaisèiu ir ðventu bûdu.
Rasos ðventëje galima iðgyventi ir þmogaus santyká su gam-
ta. Þmogaus santykis su gamta gali bûti dvejopas: uþvaldantis
bei pavergiantis arba globojantis. Paparèio þiedo radëjas, kuris,
pasak padavimø, supranta paukðèiø, þvëriø, medþiø, t. y. gam-
tos kalbà, ið gamtos pavergëjo tampa jos globëju. Naudojant
ðiuolaikines sàvokas, þiedo radëjas gyvena ekologiðkai, t. y.
tampa darniai su gamta sugyvenanèiu þmogumi. Þvelgiant ðia
prasme, paparèio þiedo ieðkojimo iðgyvenimas galëtø bûti vie-
na ið geriausiø ekologinio ugdymo ir ðirdies arba dvasinio centro
paþadinimo priemoniø.
Be viso to, kas pasakyta, paparèio þiedo legendos ið-
reiðkia ir ilgesá tyrø rojininiø laikø, kai þmogus gyveno san-
tarvëje ir su Dievu, ir su gamta. Apie tuos laikus byloja seni
padavimai apie girinius þmones, kuriuos pasak J. Dovydaièio,
pasakodavo vasarvidþio naktá. Vienas ið tokio padavimo va-
riantø yra toks:
Vaþiuoja keliu kunigas ir mato: ðaly kelio per griová
ðokinëja vaikelis. Ðokst á vienà pusæ ir sako: ,,Tai tau,
Dieve“, ðokst á kità pusæ: „Tai man, Dieve“. Taip ðokinë-
ja vaikelis, tai á vienà pusæ, tai á kità pusæ griovio, ir vis
sako: „Tai tau, Dieve, tai man, Dieve; tai, tau, Dieve, tai
man, Dieve“. Kunigas liepë veþëjui sustoti ir klausia:
– Kà tu ten veiki, vaikeli?
– Gi að Dievà garbinu.
– Kas tavo do garbinimas, ðokinëjant per griová.
– Kaip moku, taip ir garbinu.
– Eikð ðen, að tave iðmokysiu poteriø.
Vaikelis eina prie kunigo. Juodu skyrë vanduo. Kuni-
gas mato, kad vaikelis eina virðum vandens, ir labai nuste-
bo. Ëmë mokyti poteriø; mokë, mokë ir iðmokë. Dabar
tas vaikelis eina sau nuo kunigo, o priëjæs vandená, jau

209
nebe virðum eina, bet brenda. Mat uþtatai nepaeina vir-
ðum vandens, kad jis moka dabar grieðnø þmoniø pote-
rius. Dabar kunigas ir sako jam: „Vaikeli, geri ir tavo po-
teriai; kaip garbinsi Dievà, vis priims; tik jei garbintum“.

Paparèio þiedas ir savæs atradimas

Dar ryðkiau paparèio þiedo ieðkojimo, kaip vidinio
þmogaus tapsmo prasmë atsiskleidþia, palyginus já su anali-
tinëje K. G. Jungo psichologijoje apraðytu þmogaus keliu á
savo vidø (individuacija). Individuacija – tai nuolat vykstantis
nesàmoningas procesas, taèiau jis, kaip ir paparèio þiedo
ieðkojimas, gali bûti sàmoningas ir paspartintas. Lyginant ðiuos
kelius ar kelionës bûdus, paaiðkëja ieðkotojà bauginanèiø
tamsiøjø galiø prigimtis. Analitinës psichologijos poþiûriu, tai
kiekviename þmoguje esanti tamsioji pusë arba ðeðëlis.
Nuolatiniai susidûrimai su savo ðeðëliu yra neiðvengiami.
Nusikratyti ðeðëliu ar kaip nors já áveikti neámanoma, nes tai –
neatskiriama þmogaus pusë taip, kaip naktis neatskiriama nuo
dienos ar tarpeklis neatskiriamas nuo kalno. Todël labai
svarbus yra þmogaus santykis su ðeðëliu. Jeigu asmuo su juo
kovoja, bando já paneigti ar nuo jo pabëgti (kaip iðsigandæs
paparèio þiedo ieðkotojas), tada laimi ðeðëlis, ir vidinë kelionë
kaþkuriam laikui nutrûksta arba, pasak padavimo, ieðkotojas
netenka paparèio þiedo. Jeigu þmogus, kaip moko analitinë
psichologija, ðeðëlio neiðsigàsta (kaip ir paparèio þiedo
ieðkotojas já puolanèiø pabaisø bei ðmëklø), tada jis mokosi já
paþinti.Tinkama linkme nukreiptos griaunanèios ðeðëlio galios
tampa kurianèiomis.
Senosios kultûros, pavyzdþiui, Tibeto, atlikdavo susipaþi-
nimo su savo tamsiàja puse arba su piktosiomis dievybëmis
(ðeðëliu) apeigas. Panaðiai, kaip paparèio þiedo ieðkotojas,
Tibeto vienuolis – lama brëþdavo sudëtingà apskritimà, vadi-
namàjà mandalà, kurios centre sësdavosi susipaþástantysis su

210
ž psic ikos gelmėmis. o šio ritualo lama, kaip ir radės
a io ied , įgydavo platesnį savęs pažinimą ir žinojimą.
Senoviniame kiniečių veikale Auksinio žiedo paslaptis gali-
ma rasti sąsajų su mandala ir paparčio žiedo apsauginiu ratu.
Šio kiniečių traktato aptarimą K. . Jungas pradeda svarstymu,
kodėl europiečiui sunku suprasti Rytų kultūrą. Ir mes galime savęs
klausti, kodėl racionaliai mąstančiam lietuviui sunku suprasti savo
prosenių kultūrą Juk civili uotas žmogus, pasak Jungo, bijodamas
gyvo jausminio dalyvavimo, susupo savo širdį į vadinamojo mok-
slinio pažinimo apdarus. aparčio žiedo atitikmuo savęs atradi-
mo kelyje (individuacijos procese) yra savastis. Kaip ir radęs
paparčio žiedą, taip ir atradęs ryšį su savastimi, žmogus įgyja
gilesnį savęs ir pasaulio pažinimą. Nes savastis, pasak analit-
inės psic ologijos, aprėpia visą žmogaus psic iką ir yra
visažinanti, galinti atskleisti daugybę slėpinių, kurių žmogus iki
tolei net nenutuokė.

Vasarvidþio nakties grasa ir chaosas

Vasarvidþio naktis, kaip ir Kalëdø naktis, yra virsmo metas.
Todël visos galios, tamsiosios ir ðviesios, yra sukilusios ir ypaè
veiklios. Virsme visada yra chaoso (sumaiðties), kitaip sakant,
viskas iðjudinta ið savo vietø, nes naujo kûryba yra tik kaþko
seno perkeitimas. Virsmo bûsenos nepastovumas yra palanki
dirva pasireikðti ir gëriui, ir blogiui. Vasarvidþio nakties tamsiøjø
galiø veikla atsispindi legendose apie paparèio þiedo ieðkojimà,
pasakojimuose apie ant aviliø ar piestø skraidanèias raganas,
apie jø susibûrimus tam tikrose vietose. Lietuvoje daþniausiai
minima raganø sambûrio vieta yra Ðatrijos kalnas. Kaip raðë
M. Katkus: Net neþinoma, kurioje Ðatrijos kalnas pusëje,
bet kiekvienas moka apie já ðá tà pasakyti.
B. Buraèas yra apraðæs berno, pabuvojusio raganø su-
sibûrime, nuotykius: Joniniø vakarà bernas iðgirdo savo ðei-
mininko dukteris besitariant lëkti Ðatrijos kalnan Joniniø

211
vakarotø; o tos mergaitës buvo laumës. Nutarë jos joti
ant aviliø, o aviliai seniau bûdavo kelminiai, tuðèiaviduris
medþio stuobrys. Tai iðgirdæs bernas nuëjo sodan ir álindo
á tuðèio avilio vidø. Vakare tos laumës uþsëdo tà avilá ir
skrenda oru staèiai á Ðatrijos kalnà. O lekia smarkiai, net
kibirkðtys eina. Bernà apëmë didþiausia baimë, neiðkentæs
ëmë ir persiþegnojo. Avilys su visais skraidytojais pradë-
jo kristi þemyn. Kai tas bernas ið didelio iðgàsèio nusikeikë
sakydamas: „Tegu velniai tas mergas, per jas ir sprandà
nusisuksiu!“, avilys vël pakilo aukðtyn ir nusileido tik
Ðatrijos kalne. Ten jie visà naktá linksmai ðoko ir gërë, o
paskui tas bernas tik po mënesio raganø nukamuotas
parkiûtino namo.
Virsmo metas yra tinkamas laikas ne tik burtams ir spëji-
mams, bet ir raganavimui, magijai bei kitokiems piktiems dar-
bams. Lietuvoje uþraðyta daug pasakojimø apie raganas ar
raganaujanèias moteris, kurios atimdavusios ið svetimø karviø
pienà. Pasakojama, kad ankstø Joniniø rytà, kol nenukritæ
rasos, burtininkës vaikðèiodavusios po svetimus laukus, brauk-
davusios nuo þolës rasà á savo milþtuves ir sakydavusios: Pijo,
karvute, pijo... arba Èia mano, èia mano. Taip atimdavo ið
kito þmogaus karviø pienà. Todël Joniniø ryte, kol rasa
nenukritusi, negindavo karviø á ganyklà, nes laumës velkanèios
ganykloje virvæ, ir jei jà uþmins karvë, tai ið tos karvës visas
pienas pereisiàs raganø karvëms. Daugelyje Lietuvos vietø,
kad raganos neprieitø ir neatimtø pieno, tvartø arba diendarþiø
duris ir vartus apkaiðydavo ðermukðniø ðakelëmis. Oþkabaliø
apylinkëje sakydavo, kad reikia namuose turëti rimbà ið pleið-
kiø atþagariai nuvytà prie ðermukðnio rimbakoèio – raganos á
tà namà neateisià. O naktigoniai, ðià naktá iðjodami, uþ kepu-
riø uþsikiðdavo ðermukðniø ðakeles.
Savo veikla iðsiskiria tamsiosios galios (chaosas), kurios
nukreiptos prieð paparèio þiedo ieðkotojà. Èia pasireiðkianti

212
virsmo grasa yra nukreipta prieð asmeniná þmogaus augimà ir
jo paties pastangas áveikti virsmà. Tai etinë virsmo grasa, su
kuria susiduria ne tik paparèio þiedo ieðkotojas, bet ir kiek-
vienas þmogus savo gyvenimo virsmuose.
Rasos arba Kupolës ðventëje jaunimas ritualiðkai iðgy-
vendavo vestuviná virsmà, t. y. iðëjimà ið martavimo, kuris Lie-
tuvoje iðreikðtas kupolës puoðimu, saugojimu ir sunaikinimu,
o slavø kraðtuose – berþelio puoðimu, saugojimu ir sunaiki-
nimu arba laumës iðvarymu. Laumës iðvarymo apeigose gra-
sa yra sudëtinë ðios apeigos dalis. Laumæ iðvariusios ir nu-
plëðusios nuo jos þalumynus bei vainikus, merginos greitai bëg-
davo atgal nuo besivejanèios laumës, kuri stengdavosi pa-
gauti sprunkanèias, o vaikinai tamsoje bëganèias merginas gàs-
dindavo ir uþtverdavo joms kelià virvëmis. Suklupusias ant
virviø merginas apliedavo vandeniu. Taip ritualiðkai bûdavo ið-
reikðtos asmeninës pastangos, kuriø reikia martavimui pabaigti.
Buvo ir kitø virsminës sumaiðties (chaoso) apeiginiø ið-
raiðkø. Ritualinë sumaiðtis, anksèiau buvusi ir Lietuvoje, ilgiau
iðliko Polesëje bei kituose slavø kraðtuose. Bûdingiausi ritua-
linës sumaiðties veiksmai buvo tokie: vogë ið kaimynø daik-
tus, tampë po kaimà. Vogdavo ratus, valtis, roges ar juos
apversdavo; iðmëtydavo malkas, kartis, baèkas, kopëèias;
iðardydavo tvoras, ðulinius; nukeldavo vartus; vogtais daik-
tais uþtverdavo kelià, statydavo ið jø barikadas; ant stogø
uþkeldavo ratus, valtis, roges, kopëèias, statines, akëèias, plû-
gus, avilius, vartus; uþkiðdavo kaminus; sunkiais daiktais
uþremdavo duris; mesdavo á ðulinius kalades, duonkubilius,
linø mintuvus, þlugtà, kartis; iðleisdavo ið tvartø gyvulius, nu-
varydavo arklius ir panaðiai.
Dar XX a. septintajame deðimtmetyje Polesëje po Jo-
niniø nakties kaime bûdavo galima pamatyti ið ðulinio iðtrauk-
tà ir vidury gatvës numestà kibirà su grandine, skersai kelio

213
tásanèià kartá, iðtrauktas á kelià valtis, apverstus ratus ar nukeltus
ir á kaimyno darþà ámestus vartus.
Ðià ritualinæ sumaiðtá (chaosà) mes jau galime suprasti tik
dëka ðiuolaikinës chaoso teorijos, kuri kalba apie chaoso vertæ
ir tvirtina, jog chaosas perauga á kûrybà.

SAULËS SUTIKIMAS
Prieð saulës patekëjimà sudeginama ðiaudinë iðkamða, sim-
bolizuojanti senos, atgyvenusios formos sunaikinimà, o nuo
kalno ridenami degantys ratai ar lankai. Saulei tekant visi su-
sirenka ant kalnelio saulës sutikti. Sutinkant saulæ dainuoja-
mos apeiginës dainos.
Kas tar teka per dvarelá?
Saulâ riduolëlâ. Saulalâ! Saulalâ! / Saulalâ riduolëlâ.
Kø tar neða tekëdama?
Saulâ riduolëlâ. Saulalâ! Saulalâ! / Saulalâ riduolëlâ.
Neða rytø tekëdama
Saulâ riduolëlâ. Saulalâ! Saulalâ! / Saulalâ riduolëlâ.
Tà rytà sakydavo, kad saulë rëdosi, keièia spalvas, ðo-
kinëja ar bûna vainikais apratuota. Mikalina Glemþaitë
raðë: Joniniø rytà saulë bûna apsupta vainikais. Tie vai-
nikai apie saulæ sukasi, bëga... Vieni vainikai bûna kaip ir
rausvi, kiti spalvingi, panaðiai kaip laumës juosta. Kaimo
jaunimas laukia saulës patekëjimo, kad pamatytø saulës
vainikus. Paskui giriasi, kad jau kelintà kartà juos mato.
Rytui auðtant ypatingà galià ágyja vasarvidþio nakties rasa.
Rasos gydomosios galios laikytos ypaè reikðmingomis. Mer-
ginos prausdavosi rasa, kad veidai bûtø skaistûs, oda lygi.
Kai kur mergaitës, kad graþesnës bûtø, prausdavosi bijûnø
rasa. Rasomis prausdavosi ir kad pajaunëtø, kad iðnyktø ðla-
kai ar spuogai, kad akys bûtø sveikos. Braidydavo po rasà,
kad bûtø sveika kojø oda ar kad kojos iðgytø nuo reumato.

214
Dràsesnieji, norëdami bûti sveiki, „maudydavosi“ rasose, t. y.
voliodavosi po rasotà þolæ.
Anksèiau jaunimas atskirais susibûrimais, kaip raðo L.
Jucevièius, ðià ðventæ ðvæsdavo iki Petriniø. Susibûrimuose
vyravo rateliai ir þaidimai su vartais, per kuriuos praeidavo
visi dalyviai. Vartai reiðkia virsmà, perëjimà á kità vasaros ar
naujà gyvenimo pusæ.
Ir Rëdos Ratas vël rieda „þemyn“, link rudens...

215
 PRIEDAI VASAROS VIRSMUI

Svarbiausios Rasos ðventës apeigos ir paproèiai

,&!
'. Pievose renkami þolynai – kupolës. Ið jø
pinami vainikai, buriama ateitis. Ateities spëjimui suskinama
atskira puokðtelë ið devyniø þolynø, kurie renkami ið trijø vietø
po tris, þengiant tris þingsnius vis kita kryptimi. Vainikai pi-
nami tylomis. Vainikø gali bûti net trys: vienas ant galvos –
neðiojimui ir saugojimui – skaistos ir amþinybës simbolis; ki-
tas leidimui pavandeniui – brandos simbolis ir treèiasis sude-
ginimui – tai jaunø dienø simbolis.
,&!
(%
. Ant aukðtos, þolynais ir kaspinais
papuoðtos karties iðkeliamas ðventës þenklas – didelë þolynø
puokðtë – kupolë.
. Pastatomi þolynais papuoðti vartai, per kuriuos
áþengiama á ðventës erdvæ. Ritualiðkai þengiantiems pro var-
tus, ant rankø pilamas vanduo apsiplovimui.
&'%(+!2. Vakarëjant dainuojant lankomi rugiai,
àþuolas, ugnis, vanduo. Sakomos rugiams, ugniai, medþiui ir
vandeniui pagerbti skirtos oracijos.
,". Artëjant vidurnakèiui uþdegamas lauþas. Susibûræ
aplink lauþà dalyviai dainuoja, ðoka, o jam baigiant degti ðo-
kinëja per ugná.
$%0 &
,% /. Deglais pasiðviesdama eisena
patraukia link vandens, kur bus plukdomi vainikai su
uþdegtomis þvakelëmis. Ið anksto kiekvienas ðventës daly-
vis turi pasiruoðæs dvi kryþmai sukaltas lenteles, skirtas vainikui
ir þvakelei pritvirtinti. Vainikø plukdymas – bene graþiausias
ðventës reginys, kuomet tamsiu upës ar eþero vandeniu
plaukia mirganèios ðvieselës. Vaikinai èia gali parodyti savo
iðmonæ ir mitrumà, stebëdami ar iðgriebdami ið vandens
nusiþiûrëtus vainikus.

216

&+!"- . Tai pati sakraliausia apeiga, kurios
negalima organizuoti, kadangi paparèio þiedo ieðkoti einama
po vienà. Nors, pasak kai kuriø ðaltiniø, tie, kurie yra numatæ
tuoktis, gali eiti poromis. Galbût galima skirti tam tikrà laikà,
kurá vieni praleistø taip, kaip jiems pasiûlys ðirdis, o kiti su-
sirinkæ prie lauþo pasëdëtø tylioje meditacijoje ar klausydamie-
si giliaprasmiø minèiø bei pasakojimø. Netinka ið ðios apeigos
daryti linksmà pramogà – pavyzdþiui, paslëpti tariamà paparèio
þiedà ir ðûkaujant jo ieðkoti, o kitiems vaizduoti baidykles.
 $-$,2$. Prieð pat saulës patekëjimà tiktø
ritualiðkai iðpildyti Rasos ðventës „formulæ“ – sena ugnis
uþgesinama ðvariu vandeniu ir ðventu bûdu áþiebiama
nauja ugnis – t. y. ðventinis aukuras gesinamas ðaltinio van-
deniu, o po to ugnis vël áþiebiama trinties bûdu arba skiltuvu.
,
,%. Nuo kalno þemyn leidþiamas degan-
tis ratas. Dainuojamos apeiginës dainos.
-$!4!!$%$. Iðkelta ant aukðtos karties
sudeginama (arba skandinama) ðiaudinë iðkamða. Prausiamasi
ryto rasoje.
Po prausimosi ar maudymosi rasoje, prie dar rusenanèio
lauþo gera ramiai iðgerti karðtos arbatos, sutvarkyti aplinkà ir
neskubant dairytis namolio.

Þoliavimas ir vainikø pynimas

Margas þiedø raðtas ir stebuklingas saulës ratas danguje
skelbia metà, kai merginos ir moterys pasklinda po laukus,
þolelë tampa maþu stebuklu. Ðventës iðvakarëse surinkti au-
galai turi magiðkà galià gydyti ligas, atneðti laimæ, iðburti sëk-
mingà gyvenimà.
Pirmiausia ieðkoma dievaièio Perkûno þolës. Perkûnþolë
– tai geltonþiedis barkûnas (perti – perkûnas; barti – barkû-
nas; barti = perti). Tai Perkûno sëta ir auginta þolë, padedanti

217
velnio apsëstiems þmonëms, sergant priepuoliu, malðinant ðir-
dies sopulá. Uþvis labiausiai ji buvo vertinama kaip priemonë,
apsauganti nuo perkûnijos. Pakilus tamsiems debesims, þolæ
mesdavo á ugná, kad griaustinis „praeitø  ðonu“.  Á þoliautojø
prijuostes ar krepðelius pagarbiai gula ir rausvaþiedë ðirdaþolë.
Tai raganø  þolë. Prisiviræ jø koðelës ir pasitepæ paþastis, Kupo-
liniø naktá raganos gebëjo skraidyti ir sutiktuosius girdyti dur-
naropëmis, vilkuogiø nuoviru, kad apkvailintø. Moterø nuskinta
ðirdaþolë gydë nuo „ðirdies sunkumo“. Tiko kupoliavimui ir
pakrûmëse iðsikëtojusi sidabraþolë (dar kitur vadinama degs-
ne, kondrotëliais). Tai ir vaistas ir daþas. Tam paèiam reikalui
rinko ir laibuolæ didþiagalvæ arnikà. Jau vien dël vardo reikëjo
nuskinti keletà kupolio (jonio þolë, kunigaþolë) þiedeliø.  Ið
tolo jo þiedai atrodë margi, taèiau ið tikrøjø jie tamsiai geltoni
su mëlynai rausvomis, balsvomis paþiedëmis, susitelkæ á vie-
naðalæ retaþiedæ kekæ. Ar tik nebus ðis þolynas stebuklingas
kupoliavimo dainø augalas su trimis ðakomis, kuriø viena þydinti
kaip „saulë teka“, antra – kaip „mënulis rieda“, treèia – kaip
„þvaigþdë þiba“?   
Kupoliø puokðtei pagraþinti moterys skynë bièiø mëgstamà
gretenæ, þvaigþdþiø pavidalo baltaþiedæ septynikæ, reikëjo ir
miegaliø, tik pavakary iðskleidþianèiø þiedus – girgþdukø. Tai
vaistaþolë, naudota dar ir vilnø, riebaluotø audiniø plovimui.
Gerai putoja, rankas ir kojas ðveièia rausvai violetinë putokðlë
(gegutës muilas, muilenë). Paupiuose pasiskina balzganos spal-
vos, migdolais kvepianèiø vingiorykðtës ðluoteliø, Trumpiau-
sios nakties puokðtæ gyvina mëlyna gleþnutë veronika,
þvirbliarûtë, ðunlaiðkis. Balkðvi akiðvietës þiedeliai ðutinami nuo
„kûno susilpnëjimo“. Ðiurkðèioji notera, nors ir nepraþydusi
Kupolinëms, vis tiek moterëliø mëgiama dël nervø raminimo,
dël magiðkos galios saugoti þmones nuo „piktos akies“ ir kaip
geras þalias daþas. Nuodingasis eþeinis ðá vakarà randa vietos
kupoliautojø kraitelëj kaip vaistas nuo gyvatës ákandimo.

218
Gerai, jei iðvakarëse uþtinki raibà kaip gegutæ gegûnæ
(geguþraibæ). Tai vienumà mëgstanti gëlë, savo þiedà sukrau-
nanti tik devintuose gyvenimo metuose. Þolë jos neuþgoþia,
gyvuliai ratu apeina. Gal todël þmonës tikëjo, kad ði graþuolë
pilna kerø, paslaptingumo. Vos ne kaip paparèio þiedo kupo-
liautojos ieðkojo  puoðniosios klumpaitës, kuri ûksmingose
giriose Rasoms sukrauna ir iðskleidþia stambius, geltonai raus-
vus neáprastos formos þiedus. Kiekvienà traukë ir miðkinës
lelijos þiedø kekës. Visi þinojo, kad kupoliavimas nebus tikras
be nuo viso pikto sauganèios, 99 ligas gydanèios jonaþolës,
vaistinës ramunës, vësiøjø rasakilø. Sukdamos link namø mo-
terys vantoms berþeliø ðakø pasilauþydavo. Joninëse lauþtos
ðakelës dþiûsta su lapais ir, kiek besivanotum, lapai nenukris.
Nuo trumpiausià naktá ðëlstanèiø raganø gerai gynë kietis, pe-
lynas, ðermukðnis, gailiøjø dilgëliø, ajerø lapai – jais iðkaiðy-
davo namø pastoges, èiukûrus, aukðtinius ir visokius plyðius,
kad, norëdamos pralásti, laumës, raganos ir kitos piktos dva-
sios nagus, kaip nuo ugnies apsviltø. Þolynus dëdavo prie
tvarto slenksèio, uþkiðdavo uþ staktos. Visas þoles reikëdavo
suspëti surinkti iki vidurnakèio. Vëliau rinktos neturi tiek gy-
danèiø bei kerinèiø savybiø.
Po saulëlydþio vienà puokðtelæ suriktø devyneriopø þoliø
moterys tylëdamos meta per galvà ant savo namø stogo, kad
jø pagalba apsaugotø bûstà nuo gaisrø, ligø ir kitø nelaimiø,
kad aplenktø laumës ir raganos. Vaistinguosius ir smilkymui
skirtus augalus dþiauna palëpëje. Devyneriopø lauko þolynø
pluoðtelá suðeria karvëms, kad apsaugotø nuo pakerëjimo, o
likusios dþiovinamos ir laikomos iki Kalëdø – þiemos
saulëgráþos ar Naujøjø metø vidurnakèio – ir tada suðeria
karvëms, kad bûtø pieningos. Ðvieþiai nuskintomis jonaþolëmis
kaiðo ðventøjø paveikslus, balkius, kad namai iðvengtø skaudþiø
nelaimiø, ligø. Jei ðvento Jono þolës ilgai nedþiûsta, o ir sudþiûvæ

219
iðlieka graþiai þalios, namiðkiai tikëjosi tais metais gerø ávykiø.
Jonaþoliø nuoviru plovë karviø spenelius nuo apkerëjimo.
Jaunos mergaitës devyneriopais þolynais turëjo papuoðti
kupolæ, kurià dar apkarstydavo margais kaspiniais. Apsaugai
nuo piktø dvasiø á þolynus ákiðdavo vienà kità dilgëlæ. Kupolæ
átvirtindavo kaimo gale, netoli rugiø lauko, ir dvi naktis ir vienà
dienà merginos jà saugodavo nuo kaimo bernø. Sëkmingai
iðsaugojæ, nuëmæ nuo karties, dainuodamos pasidalindavo
kupolæ ir laikydavo visus metus kaip sëkmës þenklà.
Senas, graþus ir prasmingas ðventës simbolis – margaspal-
viø þiedø vainikas, galintis spëti  ateitá. Já reikia pinti ið devyneriø
rûðiø gëliø, be siûlo, nepratariant në vieno þodþio ir taip pat
tylint mesti ant ðakotesnio medþio. Ið pirmo karto uþkibæs ant
ðakos vainikas reiðkë, kad dar ðiais metais mergaitë iðtekës.
Tà patá vainikëlá pasidëjus po pagalve arba uþsidëjus ant gal-
vos galima susapnuoti savo iðrinktàjá.

Nijolë Marcinkevièienë
„Atspindþiai“,1991, Nr. 10

220
 Dainos

"-%,
,", daulëliu, lëliu,
Aplinkui danguþá, daulëliu.
– Apeiki, sauluþe, daulëliu, lëliu,
Aplinkui oruþá, daulëliu.
Paskaityk, sauluþe, daulëliu, lëliu,
Ar visos þvaigþduþës, daulëliu.
Jau skaitau, neskaitau, daulëliu, lëliu,
Jau vienos ir nëra, daulëliu.
Ðviesiausios þvaigþduþës, daulëliu, lëliu,
Kur anksti patekëjo, daulëliu.
Kur anksti patekëjo, daulëliu, lëliu,
Ir vëlai nusileido, daulëliu.
Uþteka saulutë, daulëli, lëliu,
Aplinkui danguþá, daulëliu.
– Apeiki, motuðe, daulëliu, lëliu,
Aplinkui dvaruþá, daulëliu.
Paskaityk, motuðe, daulëliu, lëliu,
Ar visos dukruþës, daulëliu.
Jau skaitau, neskaitau, daulëliu, lëliu,
Jau vienos ir nëra, daulëliu.
Vyriausios dukruþës, daulëliu, lëliu,
Kur anksti atsikëlë, daulëliu.
Kur anksti atsikëlë, daulëliu, lëliu,
Ir vëlai atsigulë, daulëliu.

221
 "-%-%('-,
-
1
Vai èiûta, èiûta þalia rûtelë (2k.)
Uþtekëdama randa þvaigþdelæ,
Vai èiûta, èiûta þalia rûtelë (2k.)
Ketina laumë alø darytie,
Vai èiûta, èiûta þalia rûtelë (2k.)
Visas þvaigþdeles susipraðytie,
Vai èiûta, èiûta þalia rûtelë (2k.)
Tiktai saulelës nepapraðytie,
Vai èiûta, èiûta þalia rûtelë (2k.)
Palauk, laumele, kerðtà darysiu,
Vai èiûta, èiûta þalia rûtelë (2k.)
Devynis rytus neuþtekësiu,
Vai èiûta, èiûta þalia rûtelë (2k.)
Kitus devynis rasos nekrësiu,
Vai èiûta, èiûta þalia rûtelë (2k.)

,, -
, Plieno dalgelio,
Vai tu rugeli Plieno dalgelio
Þiemkentëli. Jauno brolelio.

Tu nebijojai, Jauno brolelio,

Tu nebijojai Jauno brolelio
Ðaltos þiemelës. Kirtëjëlio.

Tik pabijojai, Jaunos sesulës,

Tik pabijojai Jaunos sesulës
Plieno dalgelio. Grëbëjëlës.

222
 – 1%,&
 ",
Dai kur tu buvai, oi ta ta?
– Oi ta ta, laukely buvau
Rugeliø dabocie, oi ta ta.
– Oi ta ta, dai ko rugeliai
Aþvis graþesni, oi ta ta?
– Oi ta ta, Jono rugeliai
Aþvis graþesni, oi ta ta.
Oi ta ta, muoþna þenytis
Dai Jonukëliui, oi ta ta.
Oi ta ta, muoþna padaryt
Saldaus aluèio, oi ta ta.
Oi ta ta, muoþna pripraðyt
Mielø svetelø, oi ta ta.

Ein saulelë aplink dangø,

Ei kupoliau, kupolëli, (kartojama po kiekvienos eilutës)
Aplink dangø mënulio kelti,
Kelkis mënuli, kelkis ðviesasis,
Jau að ðviesi seniai këliausi,
Ir nuðvieèiau visà svietà,
Senà jaunà, maþà didá.
Ein martelë per didá dvarà,
Per didá dvarà ðeðuro kelti,
Kelkis ðeðure, kelkis tëveli,
Jau að jauna seniai këliau,
Galvijëlius jau privariau,
Didá dvarà jau nuðlaviau,
Baltas skomas uþtaisiau,
Baltà duonà jau padëjau,
Alaus midaus pripildþiau,
Ei kupoliau, kupolëli.

223
 Grafo K. Kyburgo pasakojimas apie Rasos ðventæ
(perpasakotas B. Buraèo)
Pavakare uþsëdome ant þirgø ir nujojome á vietà, kur liau-
dis linksminosi. Ðv. Jono dienoje lietuviai ið senovës amþiø turi
ðventæ, vadinamà Rasa. Rytø link nuo gardo (suprask Vilniaus)
guli kaimas, Juru vadinamas. Uþ jo traukiasi per kalnus, tarp
kuriø slepiasi linksmi kloniai, gëlëtø pievø kilimø pakloti, –
didelë giria. Toje girioje, ant ávairiø sukraipytø kalnø ir klo-
nyse pamatëme daugybæ salaðiø, palapiniø bei besikûrinanèiø
ugniø. Þmoniø ðnektos, dainavimai, ðokiai, muzikaliniø instru-
mentø garsai, gërimai, linksmumas. Toliau, tarp kalnø, atra-
dome labai dailø kloniukà, kurio vidury liepsnojo didelis malkø
lauþas; apie tà lauþà slankiojo grupëmis aukðtesnio luomo
þmonës, vyrai ir moters vaikðtinëjo atskirai, kiti sëdëjo ant
velënos, uþdengtos kilimais. Prie þemø stalø matëme valganèius
ir klausanèius kokiø tai seniø ir bobø dainuojamø pasakø; tar-
nai þibino su vaðkiniais dûliais. Ypatingas, vienintelis reginys.
Vaizdui papildyti dar pasakysiu, kad vienas piramidës pavidalo
ir apaèioje tirðtai krûmais apaugæs kalnas buvo vieta triukð-
mingos muzikos, kuriai protarpiais paliovus grieþti, ant kito
kalno kita atsiliepdavo. Dar kitas kalnas atrodë liepsnojàs
ugnim; smalos statinës ir dervëtos malkos maitino tà ugná,
svaidanèià aukðtai kibirkðtis.

Sakmës ir pasakojimai apie paparèio þiedà

'! "- 
Gyveno du broliai. Vienas sako:
– Pasisodinsiu darþe papartá ir saugosiu, kaip jis praþys.
Saugojo saugojo. Iðsineðë didelá laikrodá ir pasidëjo. Eina
þvërys pulkais. Dvi viðtos didþiausià veþimà ðieno veþa. Jam
nebaisu. Eina vël þvërys, nei vilkai, nei meðkos, dantim
didþiausiais. Eina moteris, neða nei paukðtá, nei þvërá, neða

224
nepaneða. Praëjo. Pamatë – atðliauþia didþiausia gyvatë, ir
dar daugiau prie jos. O papartis þysta. Jis kapt þiedà ir nutvërë.
Gyvatë ðoko ant jo. Jis bëga pirkion. Brolis eina per prie-
menæ, klausia:
– Kà turi rankoj?
– Paparèio þiedà.
Ir praskleidë pirðtus. Brolis kapt nutvërë ir iðbëgo. Eina
pirkion, o brolis guli, klausia:
– Kur dëjai þiedà? Pasakë, jam atidavæs.
– Að guliu,– sako brolis.
Tada jis suprato, kad velnias atëmë þiedà.

$ 5"- 
Ðv. Jono naktá vienas pasitiesë skarà ir lauks, kad jam
atneðtø paparèio þiedà. Reikia nesijuokti, o jeigu susijuoksi,
tai neatneð paparèio þiedo. Pasitiesë jis didelæ skarà, pasiëmë
knygà, þvakæ uþsidegë ir meldþiasi atsiklaupæs. Tiek jis
meldþiasi, kad në akiø nepakelia nuo tos knygos – skaito,
meldþiasi, taip ðèyrai jis meldþiasi. Rëplioja visokie ropliai pro
já, ðliauþia, o jis anei akiø nepakelia, meldþiasi akis ásmeigæs á
knygà. Tik þiûri – atvaþiuoja viðta su ðiaudø veþimu, tiesiai ant
jo, – kad toká didelá veþimà veþa ta viðta, kaip trobà. Pakëlë
akis ir neiðturëjo jis – susijuokë. Kai tik jis susijuokë – ir
praþuvo ir ta viðta su ðiaudø veþimu, ir visi kas tik buvo, ir jis
vienas klûpi. Mat reikia nesijuokti, tai atneð paparèio þiedà.

26!$$0$%7

Jeigu kas Joniniø naktá ant dvylikos valandos esti aikðtëje
girios, tai ateina smarkus vëjas, kuriame yra Viesulas, ir nu-
neða já á urvà, kuriame laikosi vëjai. Ten toks þmogus turi
per metus tarnauti Viesulienei ir su ja vëjuose vaþinëtis. Po
tam pasiima já Viesulas á savo vëjo veþimà ir jis turi taipogi
su Viesulu vaþinëtis vienus metus. Viesulas mokina tais metais

225
viskà apie vëjà. Po tam valia tam þmogui gráþti atgal prie
þmoniø, bet jis dabar gabumà yra ágijæs toká, kad gali vë-
juose vaþinëtis per þemæ.

$,'-
$,
Senovëje skerdþius praganë gyvulius ir nuëjo á krûmus
ieðkoti. Ir staiga jam á vyþà ápuolë paparèio þiedas. Paëjo jis
toliau – kad jau þino, kur tas verðiukas. Atsirado greit ir velnias.
Sako:
– Pamainykim batus á vyþas. Skerdþius sutiko. Nusiavë
tà vyþà, velnias uþ paparèio þiedo, nusijuokë – ir pabëgo su
tuo batu.

-
$!& ,"- 
Vienas þmogus anksti rytà iðëjo prie arkliø. Ir jam reikëjo
eiti per miðkà. O ten ðlapia. Tai jis buvo su dideliais auliniais
batais. Na, dabar jis pareina á namus ir nesiliauna savo kaily:
jis viskà mato, viskà þino! Kà daryti? Bëgs pas kunigà. O
kunigas gudrus buvo, klausia:
– Kur buvai?
– Na, – sako, – kitur niekur nebuvau, tik prie arkliø.
– Iðsiauk kojas. Jis kai avë tas kojas, tas paparèio þiedas
kai riedëjo, tiktai pelë ið urvo capt ir pagavo tà þiedà. Ir nega-
vo tas kunigas. O tas þmogus paliko kaip sapne – nieko
nebeþino.
Jau velniukas pagavo tà þiedà!

-$,, !&&+!"- 

Vienas bernaitis augino savo darþe papartá ir kiekvienà
ðv. Jono naktá saugodavo já praþystant. Bet niekada jam ne-
pasisekdavo nusaugot – velnias vis pirma jo pagriebdavo
þiedà. Viena bobelë jam patarë, kad ið vakaro pasitiestø baltà

226
skarelæ ties paparèiu, uþsidegtø þvakæ ir atsisëdæs niekur dau-
giau neþiûrëtø – kaip tik paparèio virðûnën.
Kai tik atëjo ðv. Jono naktis, bernaitis tuoj uþsidegë po
puodu þvakæ, ties paparèiu pasitiesë baltà skarytæ ir sëdi,
þiûrëdamas á papartá. Papartis buvo visai prie gryèios. Tuoj já
pradëjo baidyti visokios baidyklës: tai ðunys, iðkiðæ dantis,
lenda, tai gyvatës ðliauþia ir visokie drieþai aplink vyniojas.
Tai vël meðka per já maurodama eina! Bet bernaitis, atmin-
damas bobelës patarimà, niekur neþvilgtelëjo, ir baidyklës ma-
tydamos, kad ðis jø nebijo, tuoj tos iðnykdavo ir dar baises-
nës atsirasdavo. Ðtai pamatë, kad didelis juodas katinas nu-
sirepeèkena ið palëpës per sàsparà ir ðoka tiesiai puodan ant
þvakës. Bernaitis uþsimojo ant jo ir suriko:
– Skaè tolyn!
Tuo laiku, kai jis á katinà gráþtelëjo, papartis praþydo ir
þiedas nuriedëjo ant patiestos skarytës, kurá pelëda
priðokus pagriebë ir nusineðë. Tada nusikvatojo visokiais
balsais, nusijuokë visuos kraðtuos, o bernaitis ir vël paliko
be paparèio þiedo.

- ,"&'!
Joniniø naktá ëjo bernas per miðkà. Ëjo uþsigalvojæs.
Ûkininkas ne koks buvo, labai mygo prie darbø, o valgá prastà
duodavo. Tai bernui nelinksma buvo. Nepamatë, kaip pa-
partynan ábrido. O buvo lygiai dvylikta. Tà valandà paparèiai
praþysta ir þiedai tuoj nulekia ir iðnyksta. Tai vienas toks þiedas
ir uþlëkë bernui uþ apivaro. O paparèio þiedas stebuklingas.
Ir pamatë bernas kiaurai þemæ: kur pinigai uþkasti guli, kur
auksas paslëptas, kur kitokie lobiai. Eina per miðkà, o po
vienu kelmu mato pinigus, po kitu akmeniu – auksà ir sidabrà.
Iðkas juos ir bus pats ðeimininku. Bet viskà rytoj padarys, ko
èia skubintis. Pirma ið tarnystës iðeis. Ir kastuvo neturi. Negi
nagais þemæ kasi. Kas paþadëta – neprapuls. Taip galvodamas

227
linksmas parëjo namo. Gultis susiruoðë, apivarus atriðo – þiedas
ir iðsmuko. Iðsmuko ir prapuolë. Ir bernas lobius uþmirðo.
Rytojaus rytà, kaip ir visada, darban iðëjo. O pinigai, auksas
ir sidabras ir dabar tenai guli, jei dar niekas neiðkasë.

,, !&&+!"- 

Ðvento Jono iðvakarëse eidavo ieðkoti paparèio þiedo.
Reikdavo paimti þvakæ, dvi paklodes ir lazdà ðermukðninæ,
nueiti á miðkà, vienà paklodæ pasikloti, su kita paèiam uþsidengti,
su ðermukðnine apsirëþti ratà, kad nieks neprieitø.
Vienà kartà berniukas uþsimanë rasti paparèio þiedà, nes
turintis þiedà þinodavæs viso svieto mandrybæ. Pasiëmæs dro-
bules, þvakæ, ðermukðninæ ir knygà, nuëjæs á miðkà apsibrëþë
su ðermukðnine, pasiklojo drobæ, uþsidegë þvakæ ir pradëjo
skaityti knygà. Apie pusiaunaktá kad pradëjo skambëti, ðnypðti,
jog berniukui net plaukai pasistatë ant galvos. Norëtø bëgt –
bijo, reik kentët, o þiûrët negalima, nes gal palikt nebyliu.
Berniukas skaitë knygà be þiûrëjimo, o ðmëklos stengësi
ábauginti, kad pasiþiûrëtø: tai ðnypðtë, tai kaip þmonës ðnekëjos.
Bet berniukas iðtûrëjo. Po pusiaunakèio gaidþiai uþgiedojo, ir
baidyklës pranyko. Bet berniukas vis sëdëjo ir skaitë knygà.
Diena praauðo, prieð saulës tekëjimà suðniokðtë vëjas, ir
nuskambëjo ant drobulës pilkas þiedelis. Berniukas pasëmë
ir, atpjovæs rankos odà, ádëjo þiedà, uþriðo rankà. Kaip uþgijo,
stojos þinovu visko ant svieto.

&+!"- 

(pasakojo Vytautas Laþinskas)
O kas nenorëtø rasti paparèio þiedà? Daug metø ðiame
pasaulyje gyvenæs galëèiau pasakyti, kaip surasti laimæ. Atei-
nant á ðá pasaulá Dievas kiekvienam þmogui duoda ðià dovanëlæ
– paparèio þiedà.
Þmonës nustebæ suðunka:

228
 – Ar tai tiesa, kad að jau turiu ðità brangenybæ!?
– Taip, taip, jau gimdami ðià dovanà gaunam.
– O kaip ði dovana atrodo ir, galø gale, greièiau kalbëk.
Greièiau pasakok – að noriu pamatyti savo paparèio þiedà.
– Mûsø lyties organai* yra paparèio þiedas!!! Nereikia
paparèio þiedo ieðkoti, bet tik reikia iðsaugoti jo þërëjimà, jo
blizgesá, jo skaistumà. Skaistumà, skaistumà, skaistumà.
Gyvenime galime pastebëti, kokie þmonës yra laimingi.
Kurie skaisèiai gyvena. Visuomet jie gerai nusiteikæ. Veiduo-
se spindi skaistumas, graþumas, linksmumas, visuomet su
ðypsniu...
O kiek pasaulyje þmoniø be laiko nueina. Dël ko jie pa-
siðalina ið ðio pasaulio? O gi dël to, kad buvo nepasiruoðæ
ðiam pasauliui.
Ir va, kada þmonës praranda savo paparèio þiedà – skais-
tumà, per savæs neávertinimà tampa neramûs, nervingi ir blað-
kosi... blaðkosi. Ir galø gale, aptemus protui, netekus sveika-
tos nesugeba iðbristi ið tos padëties.
Kol þmogus ðioje þemëje gyvena, yra galimybë atrasti
paparèio þiedà. Paparèio þiedas gali suþydëti dar graþiau.
Laimingi yra þmonës, kurie moka skaisèiai gyventi: skaisèiai ir
viengungystëje, skaisèiai ir santuokoje.

',
82&&+! -$!
1957 metais italø mokslininkas Andreoli della Porto
atrado, kad kuo didesnis estrogenø kiekis moters kûno
skysèiuose, tuo didesnë NaCl koncentracija seilëse.
Didþiausias jis bûna per ovuliacijà, o sakant suprantamiau, –
tomis dienomis kai moteris gali pastoti. Jei tà dienà uþlaðintume

* Pasakyta teisingai, bet labai tiesmukai. Galima bûtø sakyti lytinë

arba gyvybinë energija. (autoriaus past.)

229
seiliø ant stiklo ir leistume iðdþiûti, tai po mikroskopu matytume
vaizdà, labai primenantá paparèio lapus – taip iðsidësto druskos
kristalai. „Papartis“ atsiranda 3-4 dienos iki ovuliacijos ir
iðnyksta 2-3 dienos po jos. Nevaisingomis dienomis matomi
tik ávairaus dydþio taðkeliai.
Jei moters skonio pojûtis iðlavintas ar nuo gimimo subti-
lus, tai „paparèio“ dienas galima pajusti ir burnoje.
Dar ryðkiau „papartis“ matosi, ant stiklo uþtepus vaisingà-
sias gleives, kurios pasirodo vaisingomis dienomis ir dëka kuriø
apvaisinimas tampa ámanomas (þiûr. pav.). Taip galima nustatyti
vaisingàsias dienas, t.y. tas dienas, kada moteris gali pradëti
gyvybæ. Tuo tikslu yra sukurti specialûs maþi mikroskopiukai,
kuriais siûloma naudotis vaisingoms dienoms nustatyti.
Galima bûtø ðito dalyko ir neminëti, nes jis konkreèiai nieko
neárodo, taèiau per tai atsiskleidþia ðiaip sunkiai pastebimos
sàsajos – Rasa ir pradëjimas (S. Daukantas), paparèio

230
þiedas ir gyvybinë (lytinë) energija (þr. V. Laþinsko pasa-
kojimà), kuri tik skaistos atveju praþysta ðvieèianèia, bet nede-
ginanèia ugnimi.
Gyvybiniø galiø energija yra ta pati, tik vienu atveju ji
naudojama þemøjø instinktø tenkinimui ir tampa griaunanti, o
kitu atveju ji sulaikoma ir nukreipiama kûrybine linkme – ji
jau negriauna, bet kuria. Kaip ir paparèio þiedo ugnis – ðvieèia,
bet nedegina. Kas turi ausis, teklauso.

231
232
 VI dalis

RUDENS VIRSMO ÐVENTËS

233
234
 Nemoku mirties.
Sakau, kad mirties nemoku.
Dabar ir per amþius
nemoku, nesuprantu.
Ðtai: lyg nesuprastà pamokà,
tylëdami, iðneðam þmogø.
O atrodo, kad upæ,
iðëjusià ið krantø. (J. Marcinkevièius)

ÞMOGUS IR ÞVAKË
Rudená, artëjant Ilgëms ir Vëlinëms, nejuèia aplanko mintys
apie mirtá. Gal todël, kad mirðta gamta, persimaino oras, ið-
skrenda paukðèiai. Lygiai taip mainosi ir þmogaus nusiteikimas.
Suvokiame, kad panaðiai kaip ir gamta bei oras, keièiasi ir
þmogaus gyvenimas... Ateis laikas, teks mirti ir labai pasikeisti.
Kitimas niekada nevyksta be kanèios, be skausmo. Su-
prantama, kad kanèios nuojauta neramina þmogø, bet niekas
nauja ir tikrai vertinga negimsta be kanèios.
Mirti nelengva. Tai slëpiningas gyvenimo dësnis, kuriam
paklûsta visa, kas gyva. Bûtent gyvenimo dësnis, nes bûtis
mirtimi nepasibaigia – baigiasi tik þemiðkas jos tarpsnis. Lai-
dojamas vien kûnas, o siela palydima. Ar pavadinimas Ilgës
nereiðkia sielos ilgesio? Gal, artëjant Ilgiø ðventëms, derëtø
màstyti ne tik apie mirtá, bet ir apie naujà gyvenimà. Kokia
mûsø gyvenimo prasmë? Kaip turime gyventi, kad gyvenimas
ið tiesø bûtø vertas þmogaus vardo? Á ðiuos klausimus atsako-
ma ávairiai. Galbût gyvenimas yra mokykla, kurioje mes visi
mokomës? Mokomës svarbiausiojo dalyko – meilës ir at-
sakyti á gyvenimo pateiktus klausimus.
Taigi, tiktø uþdegti þvakæ ne tik mirusiøjø atminimui, bet ir
sau. Tirpstantis vaðkas yra tarsi kûnas, o ðilumà ir ðviesà

235
skleidþianti liepsna – dvasia. Derëtø paklausti savæs: Ar mano
gyvenimo þvakë dega ðviesia ir lygia liepsna? Ar mano
dvasia kyla aukðtyn, ar nesiblaðko á ðalis? Ar moku atskirti,
kas pragaiðta, nuo to, kas amþina? Ar moku mirti praei-
nantiems dalykams ir ásigyti nepranykstanèiø – amþinøjø
– vertybiø? Ar ðvieèia mano gyvenimo ðviesa kitiems
þmonëms? Ar ji ðildo juos? Ar að esu savimi? Jei ðitaip
klausiame, jausdami atsakomybæ prieð save, ir nuoðirdþiai at-
sakydami pasiryþtame iðtaisyti klaidas bei perkainoti gyve-
nimo vertybes, tai reiðkia, kad mokomës mirti ir pradëti gyve-
nimà naujai.
Albina Þiupsnytë

RUDENS VIRSMO LIÛDESYS IR ILGESYS

Skrenda paukðèiai, krinta pageltæ lapai, ðiurena rudens
vëjyje ðalnos pakàsta, apvytusi þolë. Vis ilgëjanèios naktys
dar labiau paryðkina rudeniðkà liûdesio nuotaikà. Visa gamta
iðgyvena ypatingà (kritiná) laikotarpá – perëjimà ið gyvybingos
ir þalios vasaros á baltà þiemos sapnø rimtá.
Jau Vëlinës – / Uþtemo skliautas mëlynas.
Nebemato sielvartinga þemë saulës / Pro mano gedulà,
Pro mano aðaras. (Leonardas Andriekus)
Rudeniniame gamtos virsme ðvenèiame Vëlines. Senes-
niuose ðaltiniuose (P. Ruigio þodynas, 1747; Lexikon Lithua-
nicum, XVII a. ir kt.) randame ir kità ðios ðventës pavadinimà
– Ilgës. Nors Ilgës ir Vëlinës, panaðiai kaip Rasa ir Kupolë,
yra tos paèios ðventës pavadinimai, taèiau jie nëra sinonimai.
Pavadinimai atspindi skirtingus þmogaus gyvumo lygius ir
atitinkamai juose slypintá ðventës sakralumà.
Vëlinës, kaip rodo pavadinimas, yra mirusiøjø (vëliø) pa-
minëjimo ðventë. Ji iðreiðkia þmogaus kûno bei socialinio-
kultûrinio gyvumo lygá. O kà slepia savyje pavadinimas

236
Ilgës? Ásiklausykime á þodþio ilgës skambesá ir pajusime jame
rudeniðkà liûdesá bei mirties nuojautà (lyguma, liga, liegti),
bet kartu ir ilgesá. Ilgu, kas labai tolima ir kartu taip artima.
Lietuvio ðirdyje, pasak Vaiþganto, liûdesys dera su ilgesiu: Iðëjo
Mykoliukas su savo liûdesiu, visame kaime suþadinæs il-
gesá, norà eiti toliau, á gamtà grieþëjëlæ, á gamtà dainuo-
tojà, á gamtà dabità, kur graþu, kur prakilnu, ið kur „tol
matyt“, destis, kas atitinka lietuvio liûdesá ir ilgesá.
Kai iðgirstame iðskrendanèiø paukðèiø balsus ir pakeliame
galvà aukðtyn, jauèiame natûralø liûdesá, taèiau jei atidþiai
ásiklausysime á save, iðgirsime ir ilgesá, kvieèiantá kartu su
paukðèiais kaþkur tolyn.
Ilgesys susijæs su skaistumu. Paþvelkime á giedrà rudens
pradþios dangø – koks jis skaisèiai mëlynas. Taèiau rudens
dangaus mëlynë skiriasi nuo pavasario dangaus þydrumo.
Pavasario dangaus mëlynë yra ðviesi, kaip ir pavasarinë þaluma
ar vaikystë, kuri savaime yra skaisti ir tyra. Vasaros dangus,
kaip ir þaluma, bûna padûmavæs ir papilkëjæs nuo karðèio bei
dulkiø. Atitinkamai, þmogaus skaistumà gyvenimo viduryje
uþgoþia aistros bei rûpesèiai þemiðkais reikalais. Rudeniop
dangus vël skaistëja, taèiau rudens dangaus mëlynës skaistu-
mas yra sodrus, o medþiø lapai spindi auksu ir raudoniu. Taip
ir þmogus á senatvæ turëtø skaistëti ir tapti panaðus á vaikà.
Taèiau tik panaðus, bet ne tapti vaiku. Senatvës skaistumui,
kaip ir rudens dangaus mëlynei, sodrumà suteikia gyvenimo
patirtis.
Vaikystës ir senatvës panaðumà iðreiðkia jau primirðti þodþiai:
skaistaledis – pirmasis ledas, kurio dar nesuterðë sniegas ar
atodrëkiai, ir skaistðilis – senas puðø ðilas, kuriame daug ðvie-
sos. Pradedant sëjà, senu paproèiu pirmàsias saujas iðberdavo
skaistus þmogus: kviesdavo vaikà arba þilà senelá.
Kai þmogus liûdi, jis blausiasi, gæsta, apsineða, traukiasi,
o kai ilgisi – nuðvinta, pleèiasi, kyla. Taèiau ir ilgesys gali þmogø

237
ne tik ðviesinti, skaistinti, bet ir blausinti, niaukti, priklausomai
nuo to, kur krypsta ilgesys. Jei vidinis þvilgsnis ar akys kryps-
ta aukðtyn, á dangø, þmogaus siela erdvëja, pleèiasi, skaistëja,
o jei akys krypsta á þemiðkus dalykus, þmogaus siela blausia-
si, temsta, traukiasi.
Tokia skaudi vidinë bûsena ypaè atsispindi rusiðkame
þodyje òîñêà ‘liûdesys, gëla, nykuma, ilgesys, ilgatvë’. V.
Dalis já sieja su veiksmaþodþiu òåñíèòü ‘spausti, verþti,
gniauþti’, bet su klaustuku. Ið tiesø þmogus liûdëdamas jauèiasi
tarsi suspaustas ankðtumoje. Taèiau yra kitas veiksmaþodis
òóñêíåòü ‘dulsvëti, blaustis, blëstis, blankti’, kuris labai
panaðus á þodá òîñêíóòü, reiðkiantá tà patá, kà ir veiksmaþodis
òîñêîâàòü ‘liûdëti, ilgëtis’.
Òóñêíåòü prasmës ‘dulsvëti, blaustis, blëstis, blankti’ gerai
iðreiðkia tai, kas vyksta þmogaus sieloje, kai jis liûdi arba kai
jo ilgesys krypsta á þemiðkus dalykus. Kai blausiasi þmogaus
siela, paliegsta ir kûnas. Gerai þinoma, kad stiprus ilgesys ar
liûdesys þmogø alina ir susargdina.
Þemyn traukiantis ilgesys, kuris kyla ið jausmø-geismø
gyvybës, siaurina ir skaudina þmogø. Taèiau ilgesys, kurio
pradþia sieloje, yra jo prieðingybë – apvalo þmogø nuo þemiðkø
prisiriðimø, iðpleèia ðirdá ir skaistina sielà: Þvalgysis dangun,
jaus keistà savyje bundantá ilgesá [LKÞ]. Toks keistas il-
gesys, ne ðios þemës sveèias, ið kur ir kas jisai? (A. Pui-
ðytë). Ne veltui pasakyta keistas, ko gero, toks ilgesys kai
kam net neáprastas. Keliantis ir skaistinantis þmogaus sielà il-
gesys yra trumpalaikis ir daþnai silpnas – já reikia pastebëti ir
sàmoningai palaikyti, stiprinti savyje, suvokiant, kad tai tavo
tikrosios esmës virpesys. Tokiam sveèiui mûsø namai –
þmogaus vidus – turi bûti paruoðtas, kitaip jis neuþsibus ar net
neuþeis. Tam ir skirtos Ilgës – apsivalyti nuo þemiðkø prisiri-
ðimø, kad nepaprastajam sveèiui namai bûtø jaukûs.

238
 Beje, ir aukðtyn kelianèiame ilgesyje yra didesnë ar
maþesnë dozë skausmo, priklausomai nuo to, kiek esi laisvas
nuo viso to, kas traukia prie kûno ir þemës. Todël ðviesus
ilgesys ið þmogaus visada atima, já apiplëðia. Panaðiai kaip ir
liga daug kà atima ið þmogaus, já apiplëðdama, taèiau liga,
nelaimë, senatvë ar mirtis yra galimybë ir priemonë ðvarëti,
lengvëti, plëstis ir skaistëti. Liûdesys yra þenklas, kad esi prie
ko nors prisiriðæs.
Ar ne todël i
esys,
ie ti,
i a yra to paties priebalsinio
skeleto þodþiai? Gali pasirodyti nesuprantama: kaip èia dabar
ilgesys, toks graþus þodis, ir ðe tau – liga, liegti. Tai para-
doksai, be kuriø neámanoma suvokti, kas yra gyvenimas pri-
eðtarø pasaulyje. Apiplëðimas yra pilnatvës sàlyga. Vël para-
doksas, nes tik apiplëðtas, apvalytas nuo visø þemiðkø prisi-
riðimø þmogus gali bûti skaistus ir pilnatviðkas. Ðviesëja liû-
desys – gilëja ilgesys. Ne ðio pasaulio (A. Puiðytë).

ILGIØ IR VËLINIØ RYÐYS

Ði saulelë, ði þemelë, / Èion að ateisiu sveèiuotis. / Ana
saulë, ana þemë, / Tai kitam amþeliui. (latviø tautosaka)
Vëlinëse liûdesys yra savaime suprantamas. Rudens me-
tas ir mirusiøjø prisiminimas þmogaus sielà savaime nuteikia
liûdesiui. Atsiradæs liûdesys natûraliai paþadina ir ðirdies il-
gesá. Tai Amþinosios Tëvynës – þmogaus versmës ilgesys. Il-
gesys to, kas sudaro þmogaus esmæ. Ir ið tiesø, ilgesys yra
vienas prasmingiausiø þmogaus vardø. Jei rudens virsmo ir
mirusiøjø paminëjimo ðventëje þmogaus sieloje greta liûdesio
nekyla ilgesys, tai ðventë nepasiekia Ilgiø sakralumo: praran-
dame þmogø, kaip ðeimos ar bendruomenës nará, ir tai mus
tik skaudina, liûdina. Ilgiø pavadinime slypi giliausia rudens
virsmo prasmë – susiliesti su amþinàja esme, siela.
Gerokai nutolome nuo pajautos, kad mirties virsme iðlie-
ka þmogaus esmë – jo siela. Ji tik pereina á kità bûties plotmæ,

239
á dvasinës egzistencijos tarpsná. Þemiðkojo gyvenimo metu
atsiradæs prieraiðumas neturëtø trikdyti velionio labai atsakin-
game vyksme – mirties virsme. Velionio laukia dvasinës bûties
erdvës, jis turi rimti (mirti) þemiðkajam gyvenimui ir, atmesdamas
tai, kas nesiderina su dvasine bûtimi, skaistëdamas artëti á ðvie-
sos karalijà – Amþinàjà savo Tëvynæ. Mirties virsmo formulëje
mr-ti – rm-ti iðlieka esmæ iðreiðkianti balsë . Ji simbolizuoja
tà þmogaus dalá, kurios neáveikia formos virsmas – mirtis.
Senoviniø Ilgiø atitikmuo yra Visø Ðventøjø diena, ðvenèia-
ma lapkrièio 1-àjà. Per Visus Ðventuosius minimi tik tie mi-
rusieji, kurie galëtø bûti mums gyvenimo pavyzdþiu, o Vëlinëse
minimi visi kiti mirusieji. Ðventiesiems nereikia mûsø pagalbos
ar maldø, mes patys kreipiamës á juos su praðymais. Visø
Ðventøjø ðventë skirta ne mirusiøjø paminëjimui, bet tam, kad
ilgëtumës ðventumo, ilgëtumës to skaistaus gyvenimo, kurá
gyveno ðventieji. Todël Visø Ðventøjø dienà á kapines eiti
nereikia ir netinka. Ðventøjø nëra kapinëse, nes ðventieji ne-
turi vëlës, kuri kenèia ir kuriai reikia pagalbos. Vëlë – tai ne-
ðvarûs sielos drabuþiai, kuriuos reikia iðvelëti, nuplauti, nu-
skaistinti tam, kad siela galëtø laisvai kilti á dvasinæ bûtá. Sielos
drabuþiø velëjimas ir skaistinimas yra skaistyklos kanèios arba
vadinamoji antroji mirtis. Ðventieji antràja mirtimi numirë
þemëje ir todël, kaip sako ðv. Pranciðkus Asyþietis, antroji
mirtis jiems nebaisi.
Jeigu per Visus Ðventuosius einame á kapines, praranda-
mos mûsø Ilgës, nyksta ilgëjimasis dvasinio gyvenimo, lau-
kianèio mûsø po mirties. Ðitaip elgdamiesi mes „terðiame“,
sunkiname savo sielos drabuþá – vëlæ, kuriai, kaip ir kûnui,
reikës suirti. Tada ir mûsø paèiø vëlës, nenorëdamos mirti,
norës bûti maitinamos þemiðkais valgiais, kuriuos dëdavo ant
kapø, norës bendrauti su þemëje likusiais artimaisiais. Taèiau
jei vëlë maitinsis þemiðkais áspûdþiais, siela negalës patirti to,
kas jos laukia dvasinëje bûtyje. Turëtume iðmokti atskirti Visø

240
Ðventøjø ðventæ nuo Vëliniø, nes jos abi mums yra reikalin-
gos. Deja, daþniausiai lieka tik viena mirusiøjø paminëjimo
ðventë – Vëlinës, kurioje ðventiesiems ir dvasinio gyvenimo
ilgesiui – Ilgëms beveik nelieka vietos. Dvasinio gyvenimo
vertybes pakeièiame praeinanèiomis vertybëmis. Teoriðkai
Baþnyèia áteisino Visø Ðventøjø pirmumà: ði ðventë yra privalo-
ma, o Vëlinës – ne. Bet gyvenime daþniausiai bûna atvirkð-
èiai. Apie tai, kaip praktiðkai ágyvendinti Visø Ðventøjø arba
Ilgiø ðventës sakralumà, turëtume susimàstyti visi. Juk nuo to,
bent laikinai, priklausys ir mûsø pomirtinë bûsena.
Visø Ðventøjø ðventës nuðventëjimas vyksta sparèiai. XX
a. viduryje ðià dienà þmonës dar neidavo á kapines, bet jau
keli deðimtmeèiai, kai tai yra tapæ visuotiniu reiðkiniu. O da-
bar á Lietuvà jau atkeliavo ir Helovinas (angl. Halloween,
sutrumpëjæs ið sen. angl. (All) Hallow Eve – Visø ðventøjø
iðvakarës). Aèiû Dievui, kad tai tik atveþtinë ðventë, ji dar
neprigijo. Taèiau jei mûsø ðirdyse neatsiras vietos ilgesiui, jei
neðvæsime Visø Ðventøjø ðventës, netrukus jau ir Vëlines pa-
keis Helovinas. Tai tik laiko klausimas.
Helovinas ásigali, kai þmogus visai pamirðta pomirtiná
gyvenimà ir mirtá suvokia kaip visa ko pabaigà. Tada mirtis
tampa prieðu, kurio bijomasi, su kuriuo tenka kovoti, kurá reikia
nuvyti. Taip mirusiøjø paminëjimo ðventëje atsiranda mirtá sim-
bolizuojantys persirengëliai – baugintojai, kuriuos bandoma
nuvyti, ið jø tyèiotis bei ðaipytis.
Ilges, kaip ir kitas didþiàsias ðventes, lydëdavo maþesnës
ðventës. Tai ávedanèios á rudens virsmà ir iðvedanèios ið jo
palydovinës ðventës, kurios kartu su pagrindine ðvente sudary-
davo pilnà ciklà. Rudens ðvenèiø cikle ryðkus ir buitinis lyg-
muo. Tai suprantama, nes, pasak S. Daukanto, tà ðventæ
ðventino, javus nuo lauko nuvokus ir rugius pasëjus, beje:
kaip ðiandien kad sakoma yra, su visu á namus parëjus
arba ant þiemos ásikûrus. Tai Apjaviø ðventë.

241
 Ðiandien visà buvusá rudens ðvenèiø ciklà tenka atðvæsti
per vienà ar dvi dienas. Suprantama, kad tokiu atveju iðkyla
ðventës eigos ir darnos tarp skirtingø jos lygmenø klausimas.
Kaip atðvæsti Ilges, kad ðventëje bûtø vietos ir vaiðëms (vieðë),
ir vëlëms (Vëlinës), ir þmogaus sielai (Ilgës), kad ðventë apimtø
ne tik visus tris lygmenis, bet ir iðlaikytø vyresniðkumui pa-
klûstanèià darnà? Trumpai tariant – kaip ðventëse iðlaikyti
þmogaus sielà skaistinanèià ðventumo nuotaikà?
Vaiðës rudens ðventëse bûdavo gausios. Ðiandien mums
labai svarbu, kad jos nevyrautø. Tai turëtø bûti tik treèiaeilis
rûpestis. Kapø papuoðimas taip pat
neturëtø bûti svarbiausias reikalas. Pir-
menybë turi bûti skirta dvasinës ðven-
tumo nuotaikos kûrimui.
Ðventinë nuotaika kuriama iðëjimu
ið kasdieninës buities ir nusiskaistinimu.
Kasdieninio gyvenimo tëkmës pakei-
timas paþymimas ir iðorinëmis apeigo-
mis. Á sakralià ðventës erdvæ áþengiama
pro vartus, simboliðkai atsiskiriant nuo
áprastinës – kasdienës aplinkos. Kar-
tu atliekamas ir apeiginis apsiplovimas.
Taèiau tai tik simbolinë iðraiðka
vyksmo, kuris turëtø vykti þmogaus
ðirdyje. Senojo Lietuvos kaimo
þmonës kiekvienà didesnæ ðventæ pa-
sitikdavo sukûræ Romuvà savo viduje,
t. y. ðventës iðvakarëse bûdavo praðo-
ma artimøjø ir kaimynø atleidimo, kar-
tu dovanojant skriaudas ir kitiems.
Þmogus gailëdavosi padarytos netei-
sybës ar skriaudos ir tuo skaistindavo
savo sielà.

242
 Gëla (gailestis) gailina þmogaus sielà. Kokia gyvenimo
iðmintis slypi ðiame sakinyje? Yra þodþiai gaila, gailas, gailë,
kurie reiðkia: 1. ‘gailestis, pasigailëjimas’: Gaila mane didi
ima; 2. ‘aðtrus, aitrus, kartus’: Sesë liejo gailias aðaras; 3.
‘atgaila’: Darykite gailæ. Ðarmas taip pat yra gailus: Ðarmas
pirma nebuvo gailus, o dabar jau gailisi (LKÞ).
Gailestis (gaila) ir aðtrumas – koks tarp jø ryðys? Kuo
gailesnis ðarmas, tuo balèiau jis skalbia. Tai patvirtina prûsø
kalbos þodis gailis, kuris reiðkë ‘baltas’. Ði reikðmë patvirti-
na nuojautà, kad þodis gailas reiðkia dar ir baltumà, o gailin-
ti reiðkë ir ‘baltinti, skaistinti’. Taigi gëla (gailestis), gailin-
dama ðirdá, jà baltina, apvalo, t. y. skaistina. Regime, kad sena
kaip þmonija tiesa, jog kanèia skaistina þmogø, áraðyta mûsø
kalboje.
Palyginkime þodþius ilgës, liga su þodþiais gaila, gëla,
gëlas. Visuose juose kartojasi priebalsiai
ir , tik pirmoje
þodþiø grupëje pirma eina
ir po jos , o antroje þodþiø grupëje
– atvirkðèiai. Pirmoje grupëje priebalsis
reiðkiasi per , t. y.
asmeniðkumas reiðkiasi per gamtiðkumà, natûralumà.
Þodþiuose ilgëtis, ilgës, liga asmeniðkumas, asmuo yra pir-
moje vietoje, o tai reiðkia, kad galia kyla ið asmeniðkumo centro
ir veikia atmetanèiai, apvalanèiai. Þmogus, ilgëdamasis ar sirg-
damas, atmeta þemiðkus prisiriðimus, apsivalo ir eina á dvasin-
gumà. O antroje þodþiø grupëje, kurioje reiðkiasi per
, t. y.
gamtiðkumas, natûralumas reiðkiasi per asmeniðkumà, atskir-
tumà, – ið natûralios gamtos atsiranda vis grynesnë medþiaga
ar skaistesnis þmogus. Taigi, þodþiai gaila, gëla, gëlas reiðkia
gryninimà, ðvarinimà, skaistinimà, todël gaila gailina ðirdá, t. y.
apvalo sielà nuo neðvaros, o grynas, bedruskis vanduo vadi-
namas gëlu. Gëlas – tai reiðkia gailintas arba apvalytas, kaip
ir siela, per gailestá.
Mûsø protëviø pasiruoðimas, t. y. nusiskaistinimas prieð
didþiàsias ðventes gerai dera prie krikðèioniðkøjø ðvenèiø ið-

243
vakariø, vadinamøjø vigilijø (lot. vigilia – budëjimas, budru-
mas, naktinës pamaldos).
Ypaè stipriai vidinës ramybës poreikis buvo jauèiamas Il-
giø ðventëje. Tai liudija ir S. Daukanto apraðytoji iðpaþintis
bei atgailos atlikimas Ilgëse: Þyniai tuo tarpu pamokslà sakë
svietui apie dabà (paproèius), bûdà þmoniø, apie reikalus
ûkio ir lëtos, apie narsybæ ir kantrybæ garbingø vyrø, ka-
ruose kritusiø. Paskui taip sugraudinti þmonës nuo
kunigø, koþnas ðnibþdëjo jiems á ausá savo kaltes ir
nuodëmes, kursai pagrobæs já uþ plaukø su lazda aptalþë,
jog jis ne taip elgësi, kaip reikëjo doram þmogui. Koþnas
nukentëjæs taip savo pakûtà, nusiminæs spûdino ðalin. Tà
visiems atlikus, griebë paèiam þyniui uþ èiuprynos ir já
taip pat aptalþë uþ jo nuodëmes, jog ne taip elgësi, kaip
jam priderëjo. Þynys susitvarkæs savo drabuþius sakë
antrà pamokslà moterims, kad ûkio vilkëjomis bûtø, vyrø
savo klausytø, namus gerbtø, doromis motinomis ir doro-
mis gaspadinëmis tapti teiktøsi.
Susitaikymas ir vidinë ramybë bûtina kiekvienos ðventës
sakralumui iðlaikyti. Tik palikæ visas buitinio gyvenimo nuo-
skaudas, su apvalyta ðirdimi bûsime verti áþengti pro vartus á
sakralià ðventës erdvæ, – tà aplinkà ir nuotaikà, kuri sklinda ið
nuskaistëjusiø ðventës dalyviø ðirdþiø. Lietuviðkøjø dainø skam-
bëjimas pripildo erdvæ amþinasties gaivesio, jø minorinë nuo-
taika gerai dera prie ilgesingo rudeniðkojo liûdesio.
Mirðtanèios gamtos nuotaikoje prisimenamos mirusiøjø
vëlës. Lankomi kalneliai – kapinës. Iðlikæ nemaþai uþraðytø
mirusiøjø pagerbimo ir atminimo paproèiø. Taèiau senøjø ðven-
èiø gaivinimo tikslas turëtø bûti ne vien tiksliai kartoti protëviø
paproèius, bet suvokti senuosiuose paproèiuose slypinèià
esmæ ir suteikti jai naujà formà: jau ið mûsø paèiø vidinio gyve-
nimo iðaugusios esmës iðraiðkas – apeigas. Kita vertus, pa-
proèiai buvo uþraðyti senosios religijos irimo (destrukciniame)

244
laikotarpyje. Todël negalima visø paproèiø vertinti vienodai.
Kiekvienà senoviná paprotá turëtume vertinti lietuviðkos pa-
saulëvokos visumoje bei krikðèioniðkos pasaulëþiûros ðviesoje.
Aptarkime daugelyje vietoviø apraðytus vëliø maitinimo
paproèius, kuriuos bandoma atgaivinti, mëgdþiojant senøjø
apeigø apraðymus. Vëliø maitinimo prieþastis – suprantami
sentimentai, o ðiais laikais galbût ir egzotikos troðkimas. Taèiau
ar tai yra gerai? Ðie paproèiai susijæ su senosios pasaulëvo-
kos irimu ir Ilgiø ðventës sakralumo praradimu – su jos slink-
timi á kultûriná-buitiná lygmená. Panaðø vaizdà matome visose
senosiose ðventëse. Kaip Rasos ðventëje á pirmà vietà iðkilo
gamtinis-ûkinis (vaisingumo-derlumo) lygmuo, taip sakralioji
rudens ðvenèiø ciklo dalis – Ilgës uþleido vietà Vëlinëms su
vëliø maitinimo paproèiais.
Mirti reiðkia rimti, t. y. nutolti nuo buvusio gyvenimo. O
vëliø maitinimas kûniðku maistu yra pratæsimas ir gaivinimas
to bûvio, kuriame mirusysis gyveno iki mirties. Taèiau kitas,
reèiau iðlikæs ir galbût senesnis paprotys draudþia tarti miru-
siojo vardà, nes vardo tarimas – tai priminimas jau nugyvento
gyvenimo, kuriam velionis turi rimti ir tolti nuo erdvës bei lai-
ko pasaulio. Todël mirusieji netenka tikrinio vardo ir vadi-
nami bendriniu velionio vardu. Yra iðlikæs dar vienas bendri-
nis visø mirusiøjø pavadinimas – diedas, diedai, kuriuo va-
dindavo visus anapus iðkeliavusiuosius, nepaisant jø amþiaus
ar lyties. Taèiau ðitaip mirusájá vadindavo tik po metiniø, kai jis
nebelaikomas ðeimos nariu ir prijungiamas prie visø Anapilin
iðëjusiøjø. Po metø Dievas duðià aukðèiau pakel, – saky-
davo Maþojoje Lietuvoje.
J. Balys á paproèiø apie laidotuves rinkiná ádëjo keturis
uþraðymus, draudþianèius minëti velionio vardà. Pavyzdþiui,
ðvenèioniðkiai sakydavo: Po smerèiai kai dalijasi turtus,
tai nereikia jo vardas minët, nes jam aname sviete labai
sunku. Pranë Dundulienë „Lietuviø etnografijoje“ raðo: Kad

245
nutrûktø ryðys su mirusiojo vële, ðermenyse ir kurá laikà
po jø buvo vengiama minëti mirusiojo vardà. Iki ðiø dienø
kai kuriose Lietuvos vietovëse, pavyzdþiui, Ramygalos parapi-
joje ðis paprotys iðliko maldø uþ velioná paaukojimo formulëje.
Per budynes, laidotuves ir ketvirtynas melsdamiesi uþ mirusájá,
netaria jo vardo, bet maldas aukoja kreipdamiesi á velionio
ðventàjá globëjà, praðydami globoti mirusájá. Pavyzdþiui, jei
velionio vardas Antanas, baigus maldas giedama: Ðv. Antanai
globëjau, globok sielà jo, / Melskis prie Dievo uþ sielà jo!
XX a. dar buvo þmoniø, prisimenanèiø, kad ant pamink-
linio kryþiaus neraðydavo nei vardo, nei pavardës. Ir per me-
tines, kai maldos skiriamos visai velionio giminei, netariami
mirusiøjø vardai, bet, naudojant minëtà kreipiná á ðventuosius
Globëjus, aukojamos maldos uþ visus giminës mirusiuosius.
Ðá paprotá yra apraðæs ir M. Katkus „Balanos gadynëje“.
Velioniui reikia ne kûniðko maisto, primenanèio jau pasi-
baigusio þemiðkojo gyvenimo áproèius, kurie velioniui ne tik
nereikalingi, bet ir trukdo tolimesnei mirties virsmo eigai. Jam
reikia dvasinio maisto – tokio, kuris þadintø velionio sielà
skrydþiui ðviesos sritin. Senuosiuose paproèiuose regime ir
dvasiná mirusiojo pamaitinimà. Neretai dvasinis ir kûniðkas
velionio pamaitinimas vyksta lygiagreèiai. Pretorijus raðo, kad
mirusiøjø paminëjime pusvalandá sëdi visai tyliai, nekal-
bëdami nei þodþio, tada visi suklaupia ir meldþiasi, kad
Dievas suteiktø vëlei ramybæ. Po to jie vël susëda prie
stalo, pradeda valgyti ir gerti, betgi pirma visa ko, ar tai
bûtø mësa, duona, þuvis, meta jie po stalu vëlëms pirmàjá
kàsná, taip pat nupila po stalu pirmàjá kauðà alaus.
Vëliø maitinimas galbût ir palengvina velionio atsiskyrimà
nuo buvusio gyvenimo áproèiø, nuskaistëjimà ir tuo paèiu
perëjimà á dvasinæ bûtá, taèiau kartu já ir prailgina.
Malda bei velioniui paaukoti ðventieji sakramentai – tai
dvasinis maistas, skaistinantis mirusiojo sielà ir keliantis já arèiau

246
Amþinosios Gyvybës ðalies. Tokiu dvasiniu maistu ir maitinkime
dar neradusias ramybës vëles. Jei neeiname ðventø sakra-
mentø, tai, suþadindami savo ðirdyse ramybës ir tolimojo
skrydþio ilgesá, siøskime vëlëms Amþinybës dvelksmà, – kad
jos sekdamos ðviesà kiltø aukðtyn. Tada jos ið tikrøjø bus
dëkingos ir iðties mums pagalbos rankà, kai ir mes patys
perþengsime Amþinybës slenkstá. Vaiðës turëtø bûti skiriamos
tik jø reikalingiems, t. y. tik gyviesiems. Taèiau ne per gausios,
– kad nenustelbtø mumyse Amþinosios Tëvynës ilgesio.
Smëlio kalneliuose amþiams nurimusios ilsisi mûsø artimøjø
ðirdys. Kapinëse dainuojamos dainos apie siratëlius, atëju-
sius aplankyti tëveliø, gulinèiø aukðtajam kalnely, arba rauda-
mos senosios raudos ypaè iðryðkina liûdesio nuotaikà. Bet ir
èia nuskaistinkime sielà ilgesiu. Tam labai tinka krikðèionið-
kos giesmës, ypaè „Dieve, arèiau tavæs“, kurià giedant siela
tarsi paukðtis kelia sparnus skrydþiui.

ILGËS
Duotø Dievas taip numirti, / Kaip numirë tëvas, motë:
Dainuodamas tëvas mirë, / Dainuodama mirë motë.
(latviø tautosaka)
S. Daukantas Ilgiø ðventës apraðyme pasakoja, kad þyniai
mokydavæ, kaip turëtø gyventi þmogus. Bûdavo sakomas
atskiras pamokslas vyrams – apie paproèius ir reikalus ûkës,
apie narsybæ ir kantrybæ garbingø vyrø karëse kritusiø, ir
atskiras moterims, – kad jos namus gerbtø, doromis moti-
nomis ir geromis gaspadinëmis bûtø. Garbingiausiam as-
meniui pasakojant apie didþius senoliø þygius, apie galingà jø
dvasià ir atliktus þygdarbius, kiekvienas nejuèia pajusdavo savo
gyvenimo netobulumà ir sieloje sukildavo gerumo, labumo
ilgesys. Labumo ilgesys – tai vidinis ilgesys savo tikrojo Að,
kuriam reiðkiantis þmogus vis labiau labëja (gerëja) ir skleidþiasi
jo þmoniðkumas.

247
 Daug ir ávairiø dalykø ilgisi þmogus. Taèiau jis netampa
vertesniu, nelabëja ir neauga jo þmoniðkumas, ilgintis ir kau-
piant vien medþiaginius lobius. Taip gyvendamas þmogus tik
lobëja. Þmogus amþinai pasiliktø vargðas, jeigu neaugtø, ne-
siskleistø jo þmoniðkumas. Tik þmoniðkumas visiems pasaulio
dalykams ir reiðkiniams suteikia vertæ.
Metø pabaiga. Visas þemës uþaugintas derlius (lobiai)
sukrautas svirnuose, darþinëse ir kituose podëliuose. Visus
metus dirbæs lietuvis tikëjosi algos. Dabar jis gali naudotis
savo alga, savo triûso vaisiais. Valgyk, gerk, linksminkis...
Metams baigiantis senieji lietuviai skaièiuodavo ne tik savo
triûso vaisius – derliø, bet apþvelgdavo, ávertindavo ir dvasiná
gyvenimà bei elgesá. Þmogus metø gale gauna savæs vertà at-
lyginimà – algà. Antroji þodþio ilgës prasmë yra ‘duoklë, do-
vanos’: Brolis gyveno ten be jokiø ilgiø (LKÞ). Gaunama
alga parodo, koks þmogus yra. Alga þmogø tarsi ðaukia,
kvieèia á vienokias ar kitokias uþsidirbto gyvenimo sàlygas.
Þodis alga sudarytas ið tø paèiø priebalsiø
# , kaip ir þodis
ilgës. Ilgiø antroji prasmë yra dovanos, kuriø ilgimës, o alga
reiðkia ne tik atlyginimà, bet ir kvietimà, ðauksmà. Ið tiesø,
veiksmaþodis algoti reiðkia ‘vadinti, ðaukti’: Kas esi? Kaip
tave algoja?; Dovydas buvo labai ðventu, o taèiau algo-
josi ðunimi. Antroji ðio þodþio prasmë – ‘dainuoti, ðûkauti’:
Algoji per dienas, kad ir nenusibosta. Ir treèioji – ‘iðmal-
dos praðyti’: Taip moka algoti, kad nebereikia geriau
(LKÞ). Taip pat palyginkime þodþius elga (elgesys) ir alga.
Kokia elga – tokia ir alga: Alga grieko yra smertis; arba
kitaip: Griekas algoja (ðaukia) smertin.
Toks susimàstymas, pasak S. Daukanto, pamokslas apie
savo veiklos iðdavas ið tiesø algoja, kvieèia þmogø ten, kur jis
nusipelnë. Uþtarnautos algos (t. y. savo elgos) menkumo pa-
jutimas yra paskata susimàstyti ir þadinti ðviesesnës bûties il-
gesá. Þadinti ilgesá, brandinantá aðainæ þmogaus sàmonæ.

248
 Dvasià algojanèius protëviø þygdarbius prisimindami, ei-
name á miðko Romuvà prie àþuolo ar á piliakalná. Tokios buvo
senovinës tinkamiausios vietos lietuvio sielai alginti (þadinti).
Dabar Visø Ðventøjø ðventëje einame á baþnyèias.
Prisimename ir mûsø ðventuosius, jø gyvenimo kelià nuðvie-
tusius priesakus: kunigiðkàjá (bramano) ðv. Kazimiero ryþtà –
Geriau mirti, nei susitepti; karþygiðkàjà (kðatrijiðkà) palai-
mintojo Mykolo Giedraièio iðtvermæ – Iðtverti iki galo ir
valstietiðkà palaimintojo Jurgio Matulaièio (vaiðijo) pasiðven-
timà – Sudegti kaip þvakë.

249
 Senuoju paproèiu simboliðkai iðpildome Jono Evangeli-
joje uþraðytus Kristaus þodþius: Jei kvieèiø grûdas nekris á
þemæ ir nemirs, jis pasiliks vienas, o jei mirs, jis duos
gausiø vaisiø (Jn 12, 24).
Bet kodël grûdelis nesibijo —
Argi jam tamsoj nëra baugu?
Á tà paèià ilgo sapno karalijà
Nukeliauja grûdas ir þmogus.
O palaiminta ana sekundë,
Ir be galo ir be kraðto nuostabi,
Kai grûdelis þemëj atsibunda,
Tartum vaikas motinos glëby! (L. Andriekus)
Su deganèiomis þvakëmis rankose beriame á þemæ grûdà,
– kad miræ tam, kas nedora, kaip tas á þemæ kritæs grûdas,
sudaigintume savo sielose ðviesesnës bûties daigus.

VËLINIØ PAPROÈIAI
Myli mane ði saulelë, / Ana saulë taip nemyli: /
Ðità saulæ að paþástu, / Anos saulës nepaþástu.
(latviø tautosaka)
Rudens virsmo nuotaikoje prisimenamos vëlës, lankomi
kapeliai, deginama ugnis. Seniau kurdavo lauþus, vëliau juos
pakeitë þvakiø deginimo paprotys. Kai kuriose Dzûkijos vie-
tovëse lauþai tebedeginami iki ðiolei. Yra surinkta ir uþraðyta
daug mirusiøjø pagerbimo, atminimo ir bendravimo paproèiø.
Daþniausiai minima vëliø vaiðinimas, iðmaldos dalijimas ir mal-
dos uþ mirusiuosius.

Vëliniø vaiðës ir valgiai

Pasak etnografo Antano Maþiulio, XIX a. viduryje Vëlines
kiekvienas sodþius ðventë atskirai. Buvo áprasta visiems, net
ir vaikams, susirinkti sodþiø kapinaitëse. Sakydavo, kad tà

250
naktá ir vëlës susirenkanèios kapuose, paprastai medþiuose
ar kryþiø virðuje. Kapinaitëse, apdalijæ varguomenæ maistu
bei kitokiomis dovanomis, pasimeldæ, pasikvietæ ir neturtin-
guosius, prie ðeimos kapo susëdæ valgydavo. Salako ir Tau-
ragnø apylinkëse XIX a. viduryje buvo paprotys paruoðtà
Vëlinëms maistà Visø Ðventøjø vakare sudëti nakèiai ant kapo.
Já valgydavo ir dalydavo vargðams per Vëlines.
A. Valantinas, remdamasis senøjø pasakojimais, 1938 m.
paskelbë toká Vëliniø vaiðiø apraðymà: Dar praeito ðimtmeèio
viduryje kai kuriose vietose Vëliniø vakarà þmonës ðven-
të savotiðkomis apeigomis. Kapinëse keldavo vaiðes. Su-
sirinkusi giminë eidavo á kapines, vedama seniausio tos
giminës nario, giedodami: „Vieðpatie, didþioj smarkybëj
ir rûstybëje Tavo...“. Kartu su savimi neðdavosi visokiø
valgiø ir gërimø. Kapinëse, prie giminës kapo, vadovas
mojæs pirðtu á visas keturias ðalis, kviesdamas vardais
mirusiuosius gimines iki pat praboèiø, kuriø tik beatminë
vardus. Paskui á visas ðalis laistydavo alø, degtinæ, midø,
pienà. Ant kapo padëdavo duonos, mësos, sûrio ir kito-
kiø valgiø.
1916 m. raðyta, kad iki paskutinio XIX a. ketvirèio Lie-
tuvoje buvo áprasta per Vëlines, be kitø valgiø, ant kapø dëti
kiauðiniø. Nakèia elgetos tuos valgius ðvariai nurinkdavæ ir
kità dienà suvalgydavæ. Kiauðiniai yra gyvybës radimosi,
prisikëlimo simbolis.
B. Buraèas raðë, kad ant kapø valgius dëdavo dar ketvir-
tajame XX a. deðimtmetyje. Jis daþnai matæs kapus, apdëtus
obuoliais, rieðutais, saldainiais, pyragëliais ir kt. Kiti valgius
ant kapø sakësi dëdavæ todël, kad atlëkæ alkani paukðteliai
palestø ir uþ tai mirusiems pagiedotø, juos palinksmintø. Dar
kiti tikëdavæsi, kad ateis alkanas þmogus pasistiprinti valgiais
ir pavalgys uþ numirusájá.

251
 Vaiðës kapinëse ir valgiø dëjimo ant kapø paproèiai nyko
palaipsniui. Varënos ir Salako apylinkëse valgiø dëjimo ant
kapø paprotys iðnyko 1908 m., kitur þymiai vëliau, o pravo-
slavø kapinëse ir ðiandien galima pamatyti stalus ir ant kapø
dedamus valgius, ypaè gërimø taureles.

Vëliø lankymasis
Ne visi po mirties / Randa atilsá dvasiai ir kûnui.
–––
Vëlës vaiduokliø ðnekos prikeltos / Visagalá maldauja,
Kad sudiltø ryðys / Su tikrove. (L. Andriekus)
Per Vëlines laukdavo namuose apsilankanèiø vëliø. Vëles
sutikti ruoðdavosi ávairiai. B. Buraèo tvirtinimu, dar daug kas
ir XX a. ketvirtajame deðimtmetyje tikëjo, kad Vëliniø vakare
ir naktá galima susitikti su mirusiaisiais, pasimatyti ir pasikal-
bëti kaip su gyvais. Vëliniø vakare, laukiant vëliø apsilanky-
mo, pasirûpinama jas tinkamai priimti ir pavaiðinti. Sakmëse
sekama, jog þmonës yra matæ ið kapiniø iðeinanèius vëliø
pulkus, kad netyèia ar sàmoningai patekæ á vëliø miðias, radæ
vëliø pëdas smëliu iðbarstytoje trobø asloje ar panaðiai. Kitur
vakare ant stalo palikdavo indus ir maistà, o seniau – ir atvi-
rus namø langus, duris, kad vëlës galëtø áeiti. A. Maþiulis raðë:
Vëliniø iðvakarëse pakurdavo pirtis (kitur jaujà), kad
gráþusios giminës vëlës galëtø suðilti. Taip pat padëdavo
joms vandens, rankðluostá ir maisto. Pasak þmoniø, vëlës
ateidavusios vidurnaktá ir trumpai jas galima buvo matyti, bet
tik atsitiktinai, ne slapta budint ir jø laukiant. Kupiðkënai ir
panevëþieèiai, – raðë B. Buraèas, – Vëliniø iðvakarëse lauk-
davo atsilankanèiø á namus mirusiø savo artimø vëliø,
paklodavo lovoje baltà ir minkðtà patalà. Uþdegdavo
ðalyse pagalvio po vienà ðventiðkà grabnyèios þvakæ ir
klûpodavo prie lovos laukdami ateinant mirusiojo vëlës.
Jei girdisi lubose ar grindyse braðkant, reiðkia, mirusieji

252
atëjo. Buvo manoma, kad Vëliniø vakare vëlës apsilankyda-
vo kaip nepaþástamas keleivis. Toks keleivis, – raðë B.
Buraèas, – labai nuoðirdþiai priimamas ir geriausiai
pavaiðinamas. Tai vis átaka anksèiau buvusio ásitikinimo,
kad tokie keleiviai – tai vëlës arba vëliø siøsti pasiunti-
niai lankyti gyvøjø ar maloniø kokiø nors praðyti, kad
pagelbëtø vargstantiesiems mirusiems.
Anot A. Valantino, þemaièiai yra ásitikinæ, jog Visø Ðventøjø
naktá, tuojau po pirmøjø gaidþiø visos vëlës yra paleidþiamos
ið skaistyklos, atklaniø ir nebekenèia kanèiø. Tada jos visais
keliais bei takeliais bûriais ir pavieniui traukia melstis á baþnyèias
arba eina á savo namus aplankyti gyvøjø. Pamaèiusios degant
þvakeles, jos ateina ir meldþiasi prie ðventøjø smutkeliø. Maþø
vaikø vëlës, kurios palaidotos dar vystykluose, negalëdamos
paeiti, riedëte rieda baþnyèion.
Labai ádomus ðis A. Valantino pasakojimas: Paþinojau
Þemaitijoje senà varpininkà. Keturiasdeðimt metø garbin-
damas Dievà varpø virve, parapijieèiams „po dûðeles“
zvanijo. Jis irgi buvo „dvasiaregis“, ðiurpius atsitikimus
pasakodavo. Kiekvienà Vëliniø vakarà jis eidavo á ka-
pines maþø, negalinèiø paeiti vaikø vëleliø baþnyèion neðti.
Uþsikabindavo jas uþ juostos, kitos ant peèiø sulipdavo, á
kiekvienà rankà po keturias paimdavo ir neðdavo
baþnyèion. Ið baþnyèios vël á kapus atneðdavo.

Maldos uþ vëles
Per Vëlines bûdavo renkamos piniginës aukos bendroms
miðioms uþ mirusiuosius. Tokias miðias Marcinkoniø parapi-
joje vadino diedais (minëjome, kad mirusieji vadinti bendru
vardu diedai). Buvo sakoma, kad kartà per metus reikia duoti
miðioms uþ neþinomà numirëlá, kuris neturëjo giminiø ir niekas
uþ já miðiø neuþpirko. Meldþiamasi kapinëse ir namuose. B.
Buraèas apraðë retà atvejá, kai turtingesnieji pasamdydavo

253
giedoriø, kad giedotø prie nurodyto kapo mirusiojo atminimui.
Aukðtaièiai ir suvalkieèiai per Vëlines namuose giedodavæ
roþanèiø, o þemaièiai – „Kalnus“. A. Valantinas taip apraðë
„Kalnø“ giedojimo pabaigà: Dabar sukalbëkime penkerius
poterius uþ dûðià Mykolo, ðios sodybos ákûrëjo, kurio ir
kauleliai jau sutrûnijo. „Tëve mûsø...“ Ir taip iðvardijami
ið eilës vardai boèiø ir proboèiø. Paskui meldþiamasi uþ
tuos, kurie nebegráþo ðion pastogën ið tolimø ciesorystës
kraðtø, uþ tuos, kuriø në vardø nebeatmenama, uþ ka-
reivius, mûðio laukuose þuvusius, uþ paskendusius mariø
platybëse, uþ tikëjimo nustojusius, uþ keleivius, ðià naktá
per girias keliaujanèius, ir uþ visus tuos, kuriems mûsø
malda reikalinga.
Tokius mirusiøjø paminëjimus rengdavo visà lapkrièio
mënesá. Kai kur já net Vëliø mënesiu vadindavo. Taip jis vadi-
namas ir senuose latviø kalbos þodynuose. M. Katkus „Ba-
lanos gadynëje“ raðo, kad tà mënesá beveik visose kaimo tro-
bose paeiliui minëdavo mirusiuosius su maldomis, giedojimais
ir vaiðëmis.

Vëliniø iðmalda
Ypaè paplitusi buvo Vëliniø iðmalda. Prie baþnyèiø tà die-
nà susirinkdavo parapijos elgetos. M. Katkus raðë: Visi elge-
tos, kokie tik yra parapijoje, susieina tà dienà sëdëti ant
ðventoriaus. Þmogus, dirbæs per amþiø, pasijutæs senatvëje
pavargæs, jau neiðtenkàs, tà dienà pirmà syká iðtiesia rankà
iðmaldai. Parvaþiavæ ið baþnyèios pasakoja naujienà: „Gi
ir Dileris jau elgeta, sëdi ant ðventoriaus su elgetomis“.
Prisëda elgetø dvi eilës, nuo varteliø ligi baþnyèios durø,
ir visi gauna pilnas terbas. Moterys dalija grieþiniais duonà
ir ragaiðá, vyrai – kapeikomis pinigus. Ir duodantieji, ir
imantieji þino, kokiam reikalui dalijama; þino, kad èia
uþperkamos maldos uþ dûðias èysèiuje kentanèias. M.

254
Katkus èia apraðo senà, XIX a. pabaigoje sunykusá, visuome-
niná pavargëliø ir pasenusiø þmoniø (vadinamøjø kunigø, diedø,
elgetø, ubagø) sluoksnio iðlaikymo paprotá. Pasenæs þmogus
netapdavo iðlaikytiniu (pensininku), kaip kad mes dabar. Jis
tik pereidavo á dvasinës veiklos sritá ir tapdavo senoviniu kunigu,
kuriuos vëliau imta vadinti diedais, ubagais, elgetomis.
Anksèiau mirusiuosius minëdavo ir gausiai iðmaldà elge-
toms, ubagams, diedams, dalindavo keturis kartus metuose.
Tokias diedø apdovanojimo apeigas dzûkai vadino dziedais.
1937 m. uþraðyta: Dziedai buvo per Visus Ðventus, Grab-
nyèias, Sekmines ir Þolines. Per Þolines bûna vadinamie-
ji „naujienø dziedai“ (naujienø todël, kad valgiai daromi
ið naujo derliaus). Per ðiuos „dziedus“ prikepama ir
priverdama ið naujo tø metø derliaus. Þoliniø rytà, viskà
sutvarkius einama pusryèiauti. Viskà, kà paskiria dzie-
dam, sudeda ant stalo: avies ðlaunelë, keli bakanëliai
duonos ir pyrago. Ðeimininkas paëmæs uþdega þvakæ ir
leidþia jà per visø prie stalo esanèiøjø rankas. Leidþiant
þvakæ kalbama Visø ðventøjø litanija. Apëjus þvakei apie
stalà ðeimininkas vël paima þvakæ, apneða triskart apie
tuos valgius, kurie paskirti dziedams. Po to pusryèiauja-
ma. Po pusryèiø vaþiuoja á baþnyèià ir tuos paskirtus val-
gius iðdalina prie baþnyèios sëdintiems dziedams (elge-
toms) arba atiduoda ðpitoliun. Tokios apeigos Varënos
valsèiuje dar bûdavo atliekamos iki Pirmojo pasaulinio karo.
Iðmaldos dalijimas buvo tarsi maldø „pirkimas“: uþ arti-
muosius, uþ gimines, uþ tuos, kuriø niekas neatsimena, ir tuos,
kuriuos susapnuodavo, kad valgyt norá. Áprastinë Vëliniø ið-
malda – duona ir aviena (lapkritis buvo aviø pjovimo metas).
Vëlinëms kepdavo maþus duonos kepalëlius – bandeles. Da-
lydami bandeles elgetoms, pasakydavo giminës mirusiøjø, uþ
kuriuos praðydavo melstis, vardus. Kiti bandeles sieloms „ið-
dalina“ dar prieð jas paðaudami á krosná: pirma – motinai, antra

255
– seneliui ir t. t., galiausiai – tiems, kuriø niekas neatsimena.
Kiti tëvams kepdavo didesná – pailgà – kepaliukà, ant jo ás-
pausdavo kryþelá ir duodavo tam elgetai, kuris pamaldesnis.

Vëliniø lauþai ir þvakës

Iki XIX a. pabaigos þvakiø kapinëse nedegindavo. Anks-
èiau kaimo kapinaitëse bûdavo uþkuriamas bendras lauþas,
kuriame degindavo senus nuvirtusius kryþius. Senø kryþiø
deginimas ir buvo ta paprasèiausia, pirminë seno naikinimo ir
naujo gimimo apeigos forma. Deginant vyksta perkeitimas.
Tai, kas deginama, virsta ðiluma ir ðviesa. Lauþø deginimo
paprotys kai kur Dzûkijoje iðliko iki ðiø dienø. Prie lauþo su-
sirenka viso kaimo gyventojai, bendrauja ir bendrai gieda ar
meldþiasi uþ mirusiuosius.
Pirmà kartà þvakës ant kapø paminëtos apie 1880 m.
Varënos apylinkëse. Baþnyèios ðventoriuje per Vëlines
supildavo simboliná kapà ir jame susmaigstydavo þvakes.
Kunigui jas paðventinus, parapijieèiai neðdavo po þvakæ ant
savo artimøjø kapø. XX a. pradþioje þvakes ant kapø degino
Pandëlio apylinkëje, o 1913 m. þvakës Suvalkijoje jau buvo
paplitusios. XX a. 3-4 deðimtmeèiais þvakiø deginimas dar
labiau paplito, o 7-e deðimtmetyje jis tapo visuotinu. XIX a.
pabaigoje ir XX a. pradþioje þvakës negalëjo bûti paplitæ ir
dël brangumo. Antrajame XX a. ketvirtyje ásigalëjo paprotys
uþdegti þvakæ ir ant kapø tø þmoniø, kuriems jautiesi skolingas.

VËLINIØ RYÐYS SU KRIKÐÈIONYBE

Lietuviø kalendorinës ðventës daþnai yra taip susijæ su
krikðèionybe, kad sunku atskirti kas yra krikðèioniðka ir kas
prosenoviðka. Pirmøjø amþiø krikðèionys ðventë tik dvi me-
tines ðventes: Kristaus prisikëlimà – Velykas ir Ðventosios Dva-
sios atsiuntimà – Sekmines. Visoms kitoms ðventëms atsirasti

256
labai didelæ átakà turëjo senøjø indoeuropietiðkø ðvenèiø ka-
lendorius. Vokieèiø mokslininkas R. Langë (R. Lange) knygoje
„Mano tëviðkës teologija“ apraðo, kaip senosios germanø ðv-
entës tapo ar paveikë krikðèioniðkas apeigas bei ðventes.
Pirmà kartà Visø Ðventøjø ðventë buvo pradëta ðvæsti IV
a. kaip Visø Kankiniø diena. Ið pradþiø tai buvo pavieniø
baþnyèiø, bendruomeniø, bet ne visiems krikðèionims privalo-
ma ðventë. Visø mirusiøjø paminëjimo dienà arba Vëlines Izi-
dorius Sevilietis (VII a.) siûlë ðvæsti pirmà sekmadiená po Sek-
miniø. Anatolijus Macietis IX a. siûlë Vëlines ðvæsti sekanèià
dienà po Visø Ðventøjø, o 998 m. Kliuni vienuolyno abatas
Odilis pradëjo Vëlines ðvæsti lapkrièio 2 d. Pamaþu ði data
iðplito po visas baþnyèias ir vienuolynus. Taèiau tik 1311 m.
Vëliniø ðventë oficialiai ávedama á Romos katalikø liturgijà. Visø
Ðventøjø ðventë áteisinta dar vëliau – 1480 m.
Ið pradþiø krikðèionybëje mirusiøjø paminëjimo ðventë
neturëjo pastovios datos galbût todël, kad mirusieji senoviniu
paproèiu bûdavo minimi keturis kartus metuose – per visas
didþiàsias ðventes: rudená, vidurþiemá, pavasará ir vidurvasará.
Lietuvoje paprotys minëti mirusiuosius keturis kartus per me-
tus jau iðnykæs, taèiau, kaip raðë B. Buraèas, Kauno kapi-
nëse per Velykas dar ir XX a. ketvirtajame deðimtmetyje
daugelis kapø bûdavo apdëti marguèiais, degdavo þvakutës
prie þalumynais apkaiðytø velykiniø avinëliø. Yra iðlikæs pava-
dinimas Vëliø velykëlës, taèiau kaip jos bûdavo ðvenèiamos
þiniø nëra. Pravoslavai ir dabar mirusiuosius mini keturis kar-
tus metuose. Taèiau pagrindinis mirusiøjø paminëjimas bûda-
vo rudená per Vëlines.
Senovinës Vëlinës, kaip ir kitos didþiosios ðventës, tæs-
davosi apie dvi savaites. Viena savaitë buvo spalio, kita lap-
krièio mënesá. Krikðèionybë ðá paprotá pratæsë, ávesdama
Vëliniø oktavà – mirusiøjø minëjimà aðtuonias dienas.

257
 PRIEDAI RUDENS VIRSMUI

Patarlës apie mirtá ir gyvenimà

Graþus karstas – ne numirëliui dþiaugsmas.
Mano amþius praëjo, bet metø skaièius pas Dievà nesumaþëjo.
Tikëkis gyventi, bet mirti ruoðkis.
Gyvenk dvejopai: iki amþiaus galo ir iki vakaro.
Gimsta þmogus mirèiai, o mirs gyvenimui.
Nekaltas þmogus nebijo mirties.
Be laiko siela neiðeis. Kas ádëjo sielà, tas ir iðims.
Kas daþniau mini mirtá, tas maþiau nusideda.
Bijok gyvent, o mirti nebijok. Gyventi baisiau kaip mirti.
Kûnas á ankðtumà, siela á laisvæ.
Gyvenimas jau ant siûlo, o galvoja apie pelnà.
Bëgsi nuo mirties – nepabëgsi.
Nuo mirties ir po akmeniu nepasislëpsi.
Namà statyk, dainas dainuok, bet ðeðias lentas ruoðk.
Gyvenk, pakol Vieðpats nuodëmes pakenèia.
Mirtis be atgailos – ðuns mirtis.
Susiruoðë gyventi – ëmë ir numirë.
Mirtis ne viskà paims, paims tik tai, kas jos (kûnà).
Dievà uþrûstinsi ir mirties nesulauksi.
Kà turi, su savimi nepasiimsi, o kuo nesirûpinai,
tà nusineði su savimi.
Tau, kûne, þemëje gulëti, o man, sielai, stoti prieð teismà.
Piktam – mirtis, geram – prisikëlimas.
Koks gyvenimas, tokia ir mirtis.

Máslës
Lino linojëlis, vaðko sijonëlis, aukso þiedu þydi. (þvakë).
Ateina tylëdama, iðeina giedodama. (mirtis)

258
 Dainos

Oi toli toli
Toli tolumëlëj
Toli mana giminëlës /2k.
Uþ debesëliø /2k.
Siøsèiau paslalá
Ir mielø tarnelá
Kad pribûtø tëvutëlis
Ðá vakarëlá
Nër man paslalio
Nei mielo tëvelio
Nepribuva tëvutëlis
Ðá vakarëlá.
(Toliau daina pradedama nuo pirmo posmo, bet paeiliui
kvieèiama visa giminëlë: motinëlë, seselë, brolelis...)

Ëjau per laukà – Ei, toli toli

þali ruguèiai. mano tëvelis,
Ëjau per antrà – Ei, toli toli
þalia giruþë, – mano senasis, –
Èiulba girios paukðteliai, Ant aukðtojo kalnelio
ramin mano ðirdelæ. /2k. po sieràja þemele.

Èiulbat neèiulbat, Devynias naktis

girios paukðteliai, miego nemigau,
Nenuraminsit Devynias liktis
mano ðirdelës. lig suþibinau
Að neturiu tëvelio, Tëvelio belaukdama,
að neturiu ðirdelës. ðirdelës belaukdama.

259
Auga kieme dagilëlis Kelkis kelkis motinële,
Auga kieme þaliuokëlis, Kelkis kelkis sengalvële,
Kieme kiemely, Mokyk suglausti
Tëvelio dvarely. /2k. Dagilio ðakeles.

Plaèios ðakos dagilëlio, Nesikelsiu dukruþële,

Plaèios ðakos þaliuokëlio, Nesikelsiu jaunuolële,
O dar platesnë Paci suglauski
Paci virðûnëlë. Dagilio ðakeles.

Mirë mano motinëlë, Kelkis rytø kuo anksèiausiai,

Mirë mano sengalvëlë. Eik á darbà kuo pirmiausia.
Nër, kam suglausti Tai ir suglausi
Dagilio ðakeliø. Dagilio ðakeles.

Atein rudenëlis, ðaltoji þiemelë,

Nustojo kukuoti raiboji gegelë.
(Nustojo kukuoti)
Apie Visus Ðvintus reiks mums iðvaþiuoti,
Nustokim broliukai daineles dainuoti.
(Nustokim broliukai)
Veþa tëvas sûnø ðàli pasodinás,
O sûnelis verkia tëvø apskabinás.
(O sûnelis verkia)
Verkia tëvelis, verkia motinëlë,
O labiausiai verkia jauna merguþëlë.
(O labiausiai verkia)
– Cit neverk, mergele, balta lelijële,
Að tau paraðysiu margà gromatëlæ.
(Að tau paraðysiu)
Að tau paraðysiu margà gromatëlæ,
Toje gromatëlëj, vardø pavardëliø.

260
 (Toje gromatëlëj)
– Kas man ið to raðto, vardo pavardëlio,
Kad nëra bernelio, balto dobilëlio.
(Kad nëra bernelio)

Apie atgailaujanèias vëles

1. Þmogus kur grieðino, tai tose pat vietose ir pakûtavoja.
Amþinai vëlëms ant þemës netenka keliauti: kai atpa-
kûtavoja savo metø skaièiø, tai ir baigiasi jos þemës ke-
lionë. (Liðkiava)
2. Sielos, kurios patenka á skaistyklà, klajoja po visà pasaulá:
vienos apsigyvena medyje ar vandenyje, kitos prie namø
arba namø ugnyje. Iðgyvenusios tam tikrà laikà, gráþta á
dangø. (Raseiniai)
3. Kas gyvendamas ant þemës neiðpildo savo pareigø arba
duoto þodþio, to siela po mirties bus nerami, slankios prie
gyvenamøjø namø ir pakûtavos. (Imbradas)
4. Mirusieji gráþta pas gyvuosius savo kanèiø kentëti. Jie vai-
denasi ir praðo maldø. (Raseiniai)
5. Kad vaidentis atstotø, reikia uþ jo vëlæ atlaikyti miðias.
(Salakas)
6. Atgailaujanèioms sieloms galima padëti, iðpildant viskà,
ko jos praðo. (Raseiniai)
7. Kokio daikto èia þemëje bûdamas nekenti, su tokiu po
mirties reiks drauge bûti. (Ðeduva)
8. Kai þmogus mirdamas savo pinigus pakasa þemëje, o nenori
jø palikti vaikams arba giminëms, tai to þmogaus dûðia
negali nueiti nei dangun, nei pragaran, o tûpèioja ant vie-
tos, kol kas nors jo pinigus iðims. (Tvereèius)
9. Kai þmogus uþpykæs duris trenkia, tada reikës tam þmogui
po mirties po slenksèiu pakûtavoti. (Pumpënai)

261
10. Negalima apie numirëlá blogai kalbëti, nes tada jis be galo
sunkiai kenèia. (Noèia)
11. Gyveno dvi marèios. Gerai sugyveno ir kûrendavo vienà
peèiø. Viena mirë, kita kûrendama ugná pamatë jà gale
peèiaus. Ta mirusioji sako: „Tu labai nekûrenk peèiaus, nes
man karðta, ir melskis“. Ði kûrendavo beveik ant prieþdos
ir meldësi. Po kiek laiko vëlë padëkojusi ir balta iðlëkusi.
12. Girgþdant medþiams arba cypiant peèiui, besikûrenant
malkai, sakoma, kad vëlelës kenèia. (Tvereèius)

Dvasregiai apie vëles

1. Dvasregys elgeta Ðimtakojis pasakoja: Daug kà ma-
tau, bet sakyti negaliu. Nevalia, mane dûðelës nubaus... Ge-
rai, kad jûs nieko nematote, o man reikia visiems kelià duo-
ti... Nematote jûs, o ana Kazimieras eina prie kiekvieno ir
suplyðusius marðkinius rodo. Turbût gailëjotës nabaðninkui
uþvilkti naujus, bene neuþdirbo. Dabar turi gëdintis prieð kitas
vëles... Ai kas dedasi ðá (Vëliniø) vakarà keliuose. Vëlës bûriø
bûriais baþnyèion traukia. Vos vos atsigavau lig jûsø. Eidamas
pro kapines maèiau, kaip numirëliai këlësi ið kapø ir grabais
mainë. Tik ásisuko vëliø bûrin velnias ir kai þiebs vienai per
ausá. Nusirito su visu grabu. Turbût gyvas bûdamas bus Ko-
munijà iðspjovæs. Tokiems nevalia Vëliniø naktá baþnyèion eiti.
2. Kaupiðkio parapijos Kumelënø Dambrauskis sako:
Mano paèiai numirus, po ðermenø treèià vakarà, man jau
atsigulus, beprisnûstant jauèiau ðaltà rankà per veidà brau-
kiant, ale akis atmerkæs nieko nemaèiau. Paskui pradëjo pata-
lais nuo kojø galo galvos link lyg su ranka plekðnot, ir susyk
vël apie veidà ðaltà rankà jauèiu. Gerai paþiûrëjæs ir savo paèià
ðalia lovos stovinèià pamatæs, sakiau jai: „Ko tu dabar ðièia
nori? Tu ðièia jau nepriklausai, tavo vieta dabar ne ðièia – eik,
kur tu priklausai!“ Tada ji atsistojus ir daugiau neparëjo.

262
 3. Sokaièiø, Ragainës pavieto, Baèiûnas, gaspadorius, po
palaidojimo vakarais namon pareidavæs su ta paèia lazda,
kokià jis gyvas bûdamas neðiojo. Jo duktë su savo vyru labai
bijodavo, nes jis jiedviem ir patalus nuplëðdavo. Po kiek lai-
ko jie apie tai pasakë savo bernui, þemaièiui. Tasai buvo
nebaugus. Juodu jam degtinës uþdavæ, tai jis su stora lazda
ðalia durø ant sargybos atsistojæs. Kai jau Baèiûno dvasë su
savo lazda atsibaldë, tai þemaitis uþriko ant jos:
– O ko tu èia nori – ar ant kapiniø vietos neturi?
Ir tuomþyg savo lazdà pakëlæs. Dvasë taipogi savo lazdà
pakëlæs tarë:
– Duok man ramybæ.
Tada atstojus ir daugiau neatëjus.
4. Plimbaliø, Ragainës pavieto, mokytojas Kaðierius ma-
tydavæs vëles.
– Mano mylimi, – sakydavæs, – dëkavokit Dievui, jog
jûs nematot, kà að matau, nes ant palydëtuviø yra daugiau
amþinai gyvøjø, negu mûs, mirtinøjø! Nuo kapiniø pargráþta
tikras lavono pavidalas (vëlë), labai atpaþástamas ið veido
bei ákapiø, ir po vakarienës vis apie stalà prie neðikø sukio-
jasi, bet po vakarienës, marginá paðalinus, jis atstoja. Galit
numanyti, jog man labai keista bûti ðermenyse, sëdëti prie
stalo, kai apie tave vaikðto dvasia, o ypaè kai ji yra ðalia
manæs, matyti, kad ji niekas kitas yra, o tik ðeðëlis, kuris,
kaip jau sakyta, tikrai atpaþástamas kaip nabaðninkas. Man
nevalia visko iðpasakoti – pons Dievas apsaugoja kiekvienà
nuo tokiø regëjimø.
5. Nekuri gaspadinë po jos vyro mirties eidavo kas dienà
kelis kartus ant kapiniø prie jo kapo, o jos dvasregë tarnaitë
matydavo, jog kas syká nabaðninko dvasë, savo buvusià paèià
iki vartø palydëdavo ir nusilenkusi vël gráþdavo á kapines. Tai
tarnaitë kartà pasidràsinus jai sakë:

263
 – Gaspadin, geriau bûtø, jog liautumeisi taip daþnai á ka-
pines ëjus, nes per tai tik savo nabaðninko atilsá trikdai, nes jis,
koþnàkart tave iki vartø parlydëdavæs ir nusilenkæs gráþta atgal.

Dar vienas þvilgsnis á Vëlines

Koks amþius buvo, kada jie atëjo?
Ir kas jie patys buvo tuo metu?
Kariai? Medþiokliai? Elgetos aklieji?
Kodël jø pëdas iki ðiol juntu?
Ar buvo èia tada nors rëþis javo?
Ar ðvietë þiburëliai ið trobø?
Ið kur jie spalio ðunkeliais keliavo?
Ið ðventës? Ið nelaisvës? Ið kapø?
Kà sakë jiems tie ûkanoti kloniai?
Kaip jie vadino tas upes, miðkus?
Kà neðësi jie toj sunkioj kelionëj?
Nukautus þvëris? Mirusius vaikus?
Kaip meldës jie? Kaip jie nuo prieðø gynës?
Ar jautë, kur galø gale nueis?
Ar esame mes tos paèios Tëvynës?
Ar galima ðnekëtis mums su jais? (J. Strielkûnas)
Þvelgiame á protëviø gyvenimà. Jie þemdirbiai. Tai þmonës,
ypatingai tampriais saitais susijæ su gamta. Laukai, þemë – tai
ne vien jø darbø erdvë bei priemonë (jie beveik visà laikà
praleisdavo gamtoje), bet ir visø minèiø, siekiø, pasaulëjautos
centras. Su saule keliasi, su saule gula. Todël ir jø poilsis vasarà
bûdavo þymiai trumpesnis negu þiemà, bet kûnas prie to jau
prisitaikæs, nes jis gyvena gamtos ritmu. Darbai ir ðventës
savaime darniai susiklosto, vieni kitus paryðkina, áprasmina.
Vasarà darbas darbà veja. Sukdamas dalgá ar traukdamas
grëblá nepadainuosi. Dainos skambëdavo poilsio minutëmis,
gráþtant namo, vakare.

264
 Atliktiems darbams ávertinti ir naujiems numatyti skirti sek-
madieniai, ðvenèiø dienos. Tada ðeimininkas apvaikðèioja
laukus, ávertina atliktus ir svarsto bûsimus darbus. Paprastom
dienom – tik dirbk. Bet pradunda vasaros darbai, nuimamos
rudens gërybës, ir laukai iðtuðtëja. Medþiai meta lapus. Ið-
skrenda paukðèiai. Padangë papilkëja. Lietus þmonëms nugarà
skalbia.
Liûdi gamta, kaip naðlaitë prie karsto,
Ðypsná motutës praradusi be laiko.
Vëtros sodely lapus tik bevaiko
Graudþios jø aimanos ðirdá tik varsto. (V. Stonis)
Gamta rimsta – ruoðiasi þiemai. Þmogus baigia veikløjá
metø laikotarpá, persikelia po stogu. Ateina Ilgiø metas. Laiko
dabar pakanka, nes vakarai ilgi. Gamta taip pat nuteikia ap-
màstymams. O kas gi Tu, kurs mano sielà pripildai ilgesio
gilaus? – klausia poetas, pagautas rudeniðkos nuotaikos. Ko
gi mes ilgimës? Amþino pavasario, nesibaigianèios vasaros?
Tos rojaus bûsenos? Bet mes juk savo veido prakaitu turime
pelnytis duonà. Taigi suskaièiuojamas derlius, toji alga, kurià
pelnëme per metus. Apsvarstoma tada, kokie buvo praëjusieji
metai, kas gerai augo, kas nederëjo. Kodël? Gal ne taip kaþkà
darëme? O kaip seniau darydavo? Kaip gyvendavo? Ir pasa-
kodavo tada garbingiausias asmuo apie didþius senoliø þygius,
apie galingà jø dvasià, apie skaistø gyvenimà. Ir, klausant jo,
kiekvienas nejuèia pajusdavo savo gyvenimo menkumà, neto-
bulumà. Taip didelis troðkimas pakildavo atsikratyti to blo-
gio, kuris ið vidaus þmogø menkina, silpnina, kad kiekvienas
klausàs vyras eidavo pas sakytojà ir prisipaþindavo, kà blogai
yra padaræs, ir priimdavo smûgius ið sakytojo kaip algà, kad
lengviau bûtø tuo vidiniu blogiu atsikratyti. Pagaliau ir patá gar-
bøjá kalbëtojà iðtikdavo tas pats likimas. Moterø neliesdavo.
(pagal S. Daukanto raðtus)

265
 Pavasario ir rudens ðvenèiø apeigose vienas ið ritualø –
duonos uþkasimas á þemæ. Kà tai reiðkia? Þmogaus bûtis pri-
mena augalà, jo gyvenimà. Maþylis þvelgia tyromis akutëmis,
kuriose spindi noras þinoti, suprasti. Kiek ávairiø galimybiø slypi
ðiame þmogutyje, kiek galiø glûdi! Jis lyg tas þelmenëlis, ið dir-
vos kilæs maþas daigelis. Jam dar reikës ðalnas ir vëjus atlaikyti,
subræsti, sustiprëti ir naujus grûdus varpoje subrandinti.
Auga þmogus, stiprëja, ieðko gyvenimo prasmës, klysta ir
keliasi, derinasi á bendrà darnà bûti su aplinkiniais, ásiklauso á bûties
dësnius ir paklûsta jiems. Jei grûdas nekris á þemæ ir nemirs, jis
pasiliks vienas, o jei mirs, jis duos gausiø vaisiø (Jn 12, 24).
Tai þmogui skirti þodþiai. Grûdas iðsivaduoja ið lukðto, visà ener-
gijà atiduodamas þelmeniui. Þmogus taip pat turi atsisakyti viso,
kas nereikalinga, apmarinti savo egoizmà ir visas jëgas nukreipti
tikslingai – aukðtyn. Tik tada ámanomas dvasinis vaisius.
Tada, kai grûdas perauga save daigu, kai subrandina-
mos pilnos varpos, grûdas atitenka tam, kas já pasëja. Tada,
perëjæs iðbandymà girnomis, vandeniu ir ugnimi, jis tampa
nauja kokybe – duona, kuri sotina, kuria vaiðina, ji dovanoja-
ma ir gali tapti net Dievo kûnu.
Taip ir þmogus, apvaldæs save, atsisakæs þemøjø aistrø,
keièia save, tarsi paðventina ir ramiai priima visus gyvenimo
bandymus kaip priemonæ, padedanèià tapti Þmogumi. Ir tada,
kai bus atlikta uþduotis èia, þemëje, turësime iðkeliauti ana-
pus. Sunkiai neðta gyvenimo naðta, kaip varpa svyranti
prinoko (V. Mykolaitis-Putinas). Tuomet kûnas keliauja at-
gal á þemæ. Ne veltui, iðreikðdami nuolat atsikartojantá gráþimà
á þemæ ir atsinaujinimà, senoliai laidojo duonà ir barstë grûdus
– kaip simbolá áprasminto, tikslingo þmogaus gyvenimo, ið-
reikðdami to stebuklingo vyksmo esmæ ne þodþiais, o veiksmu.
O gal ir nebuvo nei to, anei ðito.
Tik saulës ranka ant akmens paraðyta,
Kad ðièia ilsëjosi tas arba ta,
Gale teáþiûrima paukðèiui data.
266
 Ir niekas tø datø nei þino, nei mini
Tik jauèia, kad akmenio vardas – Tëvynë.
Ateina, pasëdi ant ðito akmens
Ir mirðta. Ir tiki, kad amþiais gyvens. (J. Strielkûnas)
Kaip ðvæsti Ilges mums, jau praradusiems gyvà ryðá su
gamta, bet vël norintiems pajusti pasikartojantá ir slëpiningà
gyvybiniø galiø bangavimà? Gal nebeprisimename ðio vardo,
o gal mûsø ðvenèiø sàraðe nebëra tokio pavadinimo? Taèiau
þinoma labai áprasta ðventë – Vëlinës. Ir Visø Ðventøjø ðven-
të. Taip nesudëtinga, rodos, jà ðvæsti. Lapkrièio pirmàjà nuei-
ti á baþnyèià, sukalbëti poterá ðv. Tëvo intencija, kad pelny-
tume atlaidus, priimti sakramentus. Sekanèià dienà, per
Vëlines, ar kurià kità tos savaitës dienà aplankyti artimøjø
kapus, sukalbëti ten „Vieðpaties angelà“, kapà aptaisyti, gëliø
nuveþti, þvakeles padeginti. Bus atliktos priedermës ir galësime
manyti, kad Vëlines atðventëme. Taèiau – ar tai viskas? Kodël,
vis dëlto, taip, o ne kitaip ðvenèiame? Kas gi tos Vëlinës –
Ilgës? Kà savo giliausia prasme jos sako mums, Lietuvos
þemëje uþaugusiems krikðèionims?
Nuogam lauke þara. „Eime“,–
Mane uþ rankos veda vëjas,
Kur miega kaimas po þeme,
Rankas visiems graþiai sudëjæs.
Tenai paþástami visi
Mane sûpavæ, ugdæ, glostæ.
Kelintà, o kelintàsyk
Að kniaubiuosi á juodà klostæ.
Ir atleidimo to praðau,
Kurio jau niekad neiðgirsiu.
Kaþkà kelionëj pamirðau...
Kaip girnos mala? Svirtys girkði?
Kaþkà, kas jau nebesvarbu,
O gal kaip tik dabar svarbiausia?

267
 Lauke þara, lauke þvarbu
Ir tuðèia. Ir nebepaklausi.
Ar ten ëjai, ar tai darei?
Ko ið tavæs kadais tikëjos.
Tik dega kaimo þiburiai
Ten, kur nebepuèia joks vëjas.
Ir þiûri gulintys ramiai
Á savo amþinàjà ðviesà.
Ir pastovëjæs kur gimei,
Gráþti atgal á þemæ vësià. (J. Strielkûnas).
Taèiau – koks tu gráþti? Ar toks pat, koks iðëjai? Ðventë!
Pats þodis pasako, kad po jos tu turi gráþti ðventesnis, kilnes-
nis, giliau suvokæs bûties prasmæ.
Ar neatskleidþia Visø Ðventøjø ir Vëliniø esmës
ikikrikðèioniðkas ðios ðventës suvokimas? Juk krikðèionybë
neneigia lig tol buvusiø vertybiø, bet jas áprasmina, nuskaisti-
na, perkeièia. Ar ne tas paèias Ilges matome Visø Ðventøjø
ðventëje? Juk èia pirmiausiai pateikiamas sektinas teigiamas
pavyzdys – ðventieji, kurie ið tiesø gyveno giliausiu rojaus bûse-
nos ilgesiu. Geriau mirti, bet nesusitepti (ðv. Kazimieras);
Nerami mano ðirdis, kol neatsilsës Tavyje, Vieðpatie (ðv.
Augustinas) ir panaðiai.
Visø Ðventøjø ðventëje turëtume ásijausti ir pajusti savyje
tà gilø amþinojo gyvenimo ilgesá, ilgesá tø dvasiniø savybiø,
kurios veda aukðtyn. Bet vien ilgëtis nepakanka. Turime to
siekti. Visø Ðventøjø ðventë teigia, kad Baþnyèia neveda neigi-
mo keliu, ásakydama nedaryti to ar kito, nes bûsi nubaustas.
Prieðingai, ji kvieèia veiklai. Baþnyèia parodo teigiamus
pavyzdþius, á kuriuos þvelgiant ir vertinant savo gyvenimà,
galime pastebëti, kiek dar mes esame nuo jø atsilikæ. Kaþkodël
á ðventuosius þiûrime kaip á kaþkà negyvà, dirbtinà, nuobodø,
tolimà. Nepakankamai ásigiliname á jø gyvenimà. O ar prisi-
mename tuos, kurie mus sûpavo, ugdë, glostë? Juk jie labai

268
artimi. Kiek juose buvo kilnumo! Kaip mes atrodome jø
akivaizdoje su savo smulkiais rûpestëliais, ydelëm, niekðy-
bëlëm? Norom nenorom ðià susimàstymo, atsidëjimo dvasiai
dienà privalai, þmogau, perkratyti savo gyvenimà, supurtyti já
didþiøjø vertybiø ir mirties akivaizdoje. Privalai atlikti rekolek-
cijas, kuriø bûtiniausia sàlyga – sustatyti gaires ateièiai, tvirtai
ir aiðkiai pasiryþti keisti savo gyvenimà. Juk tai ir yra pagrindi-
në Atgailos ir susitaikinimo sakramento, o plaèiau – ir visuo-
tiniø atlaidø gavimo sàlyga.
O kaip keistis? Kodël prie kapo kalbame „Vieðpaties
Angelà“? Juk èionai sudëta visa þmogaus gyvenimo esmë ir
programa. Vieðpaties Angelas apreiðkë Marijai: Tu pradë-
si ið Ðventosios Dvasios. Bet ar vien Marijai skirti ðie þodþiai?
O gal visai þmoniø giminei Jos asmenyje? Ar girdime, kà
apreiðkë man? Juk esu þmogus, asmenybë, kuriai Dievas
suteikë dvasià. Turiu susigaudyti savyje, surasti savo gyveni-
mo uþduotá, ásiklausyti á bûties dësnius, á Dievo apreiðkimà.
Privalau suvokti tà giluminá savo Að, atskirti já nuo svetimø
nepriimtinø átakø, nuo þemøjø savo polinkiø ir aistrø. Susi-
vokæs savyje, tariu: Ðtai að, Vieðpaties tarnaitë, teesie man
pagal tavo þodá. Suvokæs bûties prasmingumà, savosios es-
mës Að, turiu ne prieðtarauti, ne prieðintis ir tuo ardyti save,
bet paklusti Amþinajai Kûrybinei Iðminèiai, sàmoningai ásijungti
á Darnos harmonijà, atsiduodant nenusakomam Amþinybës
dvelksmui.
Kaip tai atlikti? Ir Þodis tapo kûnu. Kokie galingi þodþiai!
Nulenkiame galvà prieð juos. Taèiau, vis dëlto, kà jie reiðkia?
Tai tapsmas, kai sujungiamos prieðybës – þodis ir kûnas. Juk
gyvendamas þemëje þmogus bûtent tai ir turi padaryti. Visas
Ðventasis Raðtas, Naujasis Testamentas apie tai kalba. Jau
Simeono pranaðystëje tarta: Jis bus prieðtaravimo þenklas
(Lk 2, 34). Jame susilieja prieðtaravimai, ágydami naujà, ypa-
tingà kokybæ. Taip ir Kristaus teiginiuose. Kad ir prieðø meilë.

269
Privalai mylëti tikrà prieðà ir mylëti ið tiesø. Jei vienà ið ðiø
þodþiø priimsi netikrai, paniekinsi Kristaus mokslà. O pamilti
prieðà reikia labai daug vidiniø pastangø. Taèiau, ið tiesø sten-
giantis, vyksta pasikeitimas þmogaus sieloje. Þvelkime á Ðv.
Raðtà: Að atëjau áþiebti þemëje ugnies... (Lk 12, 49); Duodu
jums savo ramybæ (Jn 14, 27); Palaiminti esate, kai þmonës
jûsø nekenèia, atstumia, niekina ir atmeta kaip blogà jûsø
vardà dël Þmogaus Sûnaus. Dþiaukitës tà dienà ir
linksminkitës... (Lk 6, 22-23); Kas uþgauna tave per vie-
nà skruostà, atsuk ir antràjá; kas atima ið tavæs apsiaustà,
negink ir marðkiniø (Lk 6, 29-30). Taigi visur sutaikinti tas
prieðybes. Ir ne ðiaip sudëti á vienà krûvà, bet sulydyti savyje
á kokybiðkai naujà reiðkiná, kaip kad Þodis tampa kûnu. Taip
mes turime spræsti gyvenimo problemas, nebëgdami nuo jø á
vienà kurià nors – vien tik dvasinæ ar tik medþiaginæ – pusæ,
neiðsisukinëdami. Ir tada, kai visa apsvarstæ, pasisëmæ jëgø ið
kilniøjø asmenø, jau palikusiøjø ðià þemæ, ryðimës eiti ðiuo sun-
kiu, bet kelianèiu ir skaistinanèiu keliu, pelnysime visuotinius
atlaidus, apie kuriuos kalba Baþnyèia. Savo sunkumus, savo
pastangas galësime álieti á bendrà þmonijos lobynà. Tuo
padësime ir mirusiems artimiesiems, kurie to gal nespëjo su-
vokti ir padaryti.
Uþ langø ðeima susëdus.
Saulë – karûna.
Tam, kuriam darbai ir bëdos –
Ðventë amþina.
Ir tegu sugëræs gëlà
Kûnas dar sunkus,
Bet jau lengva skristi sielai
Per ðviesius laukus. (J. Strielkûnas)

Ramunë Butkevièiûtë-Jurkuvienë

270
271
272
 PABAIGOS ÞODIS

Ðioje knygoje apraðytos tik pagrindinës ðventës. Nekëlëme

sau uþdavinio iðsamiai apraðyti visas senàsias ðventes. Mûsø
tikslas buvo ásigilinti ir suvokti ið protëviø paveldëtø ðvenèiø
prasmes ir didþiàjà Kûrëjo nustatytàjà Rëdà, kurià jos ið-
reiðkia. Civilizuotas þmogus menkai tesuvokia esminius bûties
ir gyvybës dësningumus, nebejauèia, kad gyvybës tæstinumas
labai priklauso nuo to, kiek mes laikomës ir gerbiame mums
atitekusá paveldà. Vidinë pajauta dabar silpnesnë, taèiau
stipresnis intelektas, todël pagrindinis dëmesys ðioje knygoje
skirtas pavadinimø, apeigø bei ritualø prasmëms.
Jeigu mes beveik ar visai nebejauèiame prasmiø, kyla
klausimas: ðvæsti senovines ðventes ar ne? O jeigu ðvenèiame,
tai kaip? Vienareikðmis atsakymas á ðá klausimà neaprëptø visø
ðio klausimo aspektø.
Turbût niekam nekyla abejoniø, ar reikia ðvæsti Vëlines
arba Kalëdas. Ðios senovinës ðventës yra labiausiai susijusios
su panaðiomis krikðèioniðkomis ðventëmis ir ðvenèiamos visuo-
tinai. Pavojaus, kad jas nustosime ðvæsti, bent kol kas nema-
tyti. Taèiau yra akivaizdi grësmë, kad materialistinë pasaulë-
voka ir vartotojø kultûra jas visiðkai subanalins ir nustums á
grynai kultûriná – kûno lygmená. Kai þmogus suvokiamas vien
tik kaip kûnas, tai labai akivaizdus ir natûralus pavojus.
Iðnyko sielos ilgesá þadinusios senovinës Ilgës, o krikðèio-
niðkas jø atitikmuo – Visø Ðventøjø ðventë – nors kalendoriuje
ir tebëra, praktiðkai ðvenèiama kaip Vëlinës. Jei gilinamës á tai,
kas vyksta, matome, kaip á mirusiøjø paminëjimo ðventæ ak-
tyviai skverbiasi Helovinas, iðstumdamas gilesnes þmogaus bûties
prasmes. Kas ir kaip sustabdys ðá pasaulëjimo (sekuliarizaci-
jos) vyksmà? Galbût tik asmeninis kiekvieno susivokimas ir
sàmoningas – suvokiant apeigø prasmes – ðvenèiø ðventimas.
273
 Didþiausià grësmæ Kalëdoms kelia vartojimo kultas ir
prekybininkø pastangos, nukreiptos á þemiausius þmogaus
jausmus. Kalëdos sparèiai keièiasi. Kas jø laukia vartotojø
visuomenëje? Kalëdos (turima omenyje komercinës) sunai-
kino adventà, sukramtë ir nurijo já kartu su gardþiais
kalakuto gabaliukais, Velykos (komercinës) uþgoþë
gavënià, Helovinas „nubaidë“ Visus Ðventuosius, Naujieji
Metai „nugirdë“ Tris Karalius, – toks likimas, kaip raðo J.
Botumas (Joseph Bottum), iðtiko ðventes ten, kur gerovë ir
vartojimas yra áprasti dalykai.
Rasos ðventë – Joninës paskelbtos valstybine ðvente. Taip
ir turëtø bûti, taèiau gerai tai ar blogai? Dabar ði ðventë átvirtinta
oficialiai ir formaliai, bet turint mintyje ðliuoþimo pavirðiumi
arba pasaulëjimo tendencijas, akivaizdþios ir neigiamos pasek-
mës: sudarytos sàlygos pasireikðti pavirðutiniðkumui, kuriame
pirmà vietà uþima „estrada“ ir alaus gërimas. Sakraliausios
ðventës akcentu tapo apmokamø atlikëjø ir prekybininkø „pa-
sirodymai“. Rasos ðventës sakralumà, ko gero, gali iðlaikyti
tik nedideli bendraminèiø bûreliai, kuriø branduolá sudarytø
viena ar kelios folkloro grupës.
Uþgavënës liko tarsi naðlaitës – nesutapo su jokia
krikðèioniðka ðvente ir neáteisintos oficialiai. Ðia prasme jos
galbût turi maþiausiai galimybiø iðlikti. Velykos, kuriø prasmë
artima Uþgavënëms, nepadeda joms iðlikti, nes ðias dvi ðven-
tes skiria ilgas gavënios laikotarpis. Uþgavënes vis dar ðven-
èia atskiros bendruomenës, kolektyvai ar mokytojø suorga-
nizuoti vaikai. Nors vaikðto persirengëliai, kaunasi Kanapinis
su Laðininiu, o kai kur veþiojama ir Morë, bet be gilesnës
prasmës. Dabar kaukes dëvintieji tapo þiemos iðvarytojais,
pramogautojais, linksmintojais, o vaikai – praðytojais ir kau-
lytojais. Visai nebeliko esminës jø paskirties. Juk persirengëliai
– tai norintys gimti, dar negimusieji. Tie, kurie tam tikromis

274
apeigomis þadina þmones, – be kuriø pagalbos gimti jie nega-
li, – ir primena visuomenei pareigà pratæsti gyvybæ.
Jei per Vëlines liûdëdami prisimename iðeinanèius, tai per
Uþgavënes dþiaugsmingai sutinkame norinèius ateiti, pasiruoðu-
sius gimti. Tik dëka naujai gimstanèiøjø gyvybës ratas sukasi
toliau, o mûsø kultûra ir visa, kà mes darome, ágyja prasmæ ir
tæstinumà. Uþgavëniø persirengëliai kvieèia iðlyginti Vëlinëse
iðgyvenamà gyvybës praradimà, – ðios dvi, mûsø þvilgsnius
prieðingomis linkmëmis nukreipianèios ðventës, verèia suktis
Rëdos Ratà.
Lietuvos liaudies buities muziejuje iðkilmingai ðvenèiamos
Uþgavënës ne kaþin kuo, – nebent maþesniu spalvingumu,
puoðnumu bei turtingumu, – skiriasi nuo Venecijos karnavalo.
Argi toks karnavalas þadina gyvybës pratæsimo suvokimà?
Uþgavënes, kaip ir kitas ðventes, ðvenèiame ið tradicijos,
daþniausiai visai nesirûpindami gilesniu prasmiø suvokimu. Tai,
kas senose protëviø ðventëse buvo iðreikðta simboliðkai ir glûdë-
jo pasàmoniniame lygyje, kurá geriau jautë ir suvokë praë-
jusiø amþiø þmonës, ðiandien bûtina sàmoningai suprasti, bûti-
na apie tai kalbëti ir raðyti, kad, anot J. V. Gëtës (Goethe),
ásigytume tai, kà esame paveldëjæ. Kitaip sakant, bûtina
ávardinti ir ásisàmoninti prasmes, – kad tûkstantmeèiais krau-
tas protëviø kultûros paveldas bûtø sàmoningai suvokiamas,
kad taptø mûsø dvasinio ir kultûrinio gyvenimo dalimi.

275
 LITERATÛROS SÀRAÐAS

1. Adam A. Berger R. Pastoral-liturgisches handlexikon. –

Herder, 1980.
2. Ambraziejienë R. Þenklai. Ávaizdiniai. Simboliai. – Kaunas,
2000.
3. Balys J. Kalëdø paproèiai ir burtai. // Mûsø tautosaka. I t.
– K., 1930.
4. Balys J. Naujieji metai kaime. // Lietuvos aidas. – 1939,
Nr. 805.
5. Balys J. Mirtis ir laidotuvës. – Èikaga, 1981.
6. Balys J. Lietuviø kalendorinës ðventës. – V., 1993.
7. Balys J. Lietuviø kalendorinës ðventës. – Lietuviø tautosakos
leidykla Silver Spring – Md., 1978.
8. Balys J. Uþburti lobiai. Lietuviø liaudies sakmës. – Nida,
London, 1958.
9. Basanavièius J. Ið gyvenimo vëliø bei velniø. Raðtai, VII T.
– V., 1998.
10. Brastinis E. Dievturiu sielmokslis. – K., 1994.
11. Buraèas B. Kaip pas mus ðvenèiamos Kalëdos. // Mûsø
laikraðtis. – 1938, Nr. 51.
12. Buraèas B. Kalëdø paproèiai Dzûkijoje. // Jaunasis
ûkininkas. – 1938, Nr. 40.
13. Buraèas B. Kupiðkënø kûèios. // Ûkininko patarëjas. –
1936, Nr. 52.
14. Buraèas B. Naujøjø metø sutiktuvës Ðiaulënø apylinkëse.
// Jaunasis ûkininkas. – 1939, Nr. 1.
15. Buraèas B. Lietuvos kaimo paproèiai, – V., 1993.
16. Buraèas B. Joninës // Naujoji Romuva. – 1933, Nr. 130-
1, p. 594-595.

276
17. Buraèas B. Joninës // Gimtasai kraðtas. – 1935, Nr 2 (6).
18. Èilvinaitë M. Sarginimo, marinimo ir laidotuviø paproèiai.
// Gimtasai kraðtas. – Ðiauliai, 1943.
19. Daukantas S. Bûdas senovës lietuviø kalnënø ir þemaièiø.
Raðtai, I t. – V., 1976.
20. Dovydaitis J. Joninës // Gimtasai kraðtas, 1935, Nr. 2(6).
21. Dundulienë P. Lietuviø saulës sugráþimo ðvenèiø apeigos. /
/ Istorija XI t. – V., 1970.
22. Dundulienë P. Lietuviø etnografija. – V., 1982.
23. Dundulienë P. Namø þidinio kultas Lietuvoje. // Istorija.
VI t. – V., 1964.
24. Dundulienë P. Lietuviø kalendoriniai ir agrariniai paproèiai.
– V., 1979.
25. Dundulienë P. Lietuviø ðventës: tradicijos, paproèiai,
apeigos. – V., 1991.
26. Dzûkø melodijos. – V., 1981.
27. Ethos. Baltø kultûra ir lietuviðka savimonë. – K., 1984
savilaida.
28. Greimas A. Apie dievus ir þmones. Lietuviø mitologijos
studijos. – Èikaga, 1979.
29. Jucevièius L. A. Lietuva ir jos senovës paminklai. Bûtis ir
paproèiai (1846), Raðtai. – V., 1955.
30. Juðka A. Lietuviðkos svotbinës dainos T. II. – V., 1955.
31. Juðka A. Lietuviðkos dainos. T. I. – V., 1955.
32. Katkus M. Raðtai. – V., 1965.
33. Kalëdø paproèiai. // Jaunoji Lietuva. – 1936, Nr. 12.
34. Kudirka J. Lietuviðkos Kûèios ir Kalëdos. – V., 1993.
35. Kudirka J. Uþgavënës. – V., 1992.
36. Kudirka J. Velykø ðventës. – V., 1992.
37. Kudirka J. Joninës. – V., 1991.
38. Kupole roþe. Sekminiø-Joniniø paproèiai ir tautosaka,
parengë N. Marcinkevièienë, L. Mukaitë, A. Vakarienë,–
V., 2003.

277
39. Laumiø dovanos, Lietuviø mitologinës sakmës. Paruoðë
N. Vëlius – V., 1979.
40. Lietuvninkai. – V., 1970.
41. Lietuviø enciklopedija. T. XIII – Boston, 1958.
42. Lietuviø enciklopedija. T. X – Boston, 1957.
43. Lietuvos Aidas. – 1930. Nr. 297, p. 6.
44. Lietuviø kalbos þodynas I – XX t. – V., (LKÞ).
45. Lietuviø liaudies melodijos, sudarë J. Èiurlionytë, antrasis
pataisytas ir papildytas leidmas, – V., 1999.
46. Lietuviø liaudies dainynas. Kalendoriniø apeigø dainos.
Advento-Kalëdø dainos, parengë J. Ûsaitytë, – V., 2007.
47. Lietuviø etnografijos bruoþai. – V., 1964.
48. Marcinkevièienë N. Rasos Joninës Kupolës – Vilnius,
1991.
49. Mes sulaukëm velykëliø, sudarë B. Sinkevièiûtë, – V.,
1989.
50. Mitai, pasakos ir padavimai þemaièiø. Surinkti ir iðleisti
per d-ra Edm. Veckenstedta. Lietuviðkai iðguldë J. Ðliûpas,
– Plymouth, 1897.
51. Narbutas T. Lietuviø tautos istorija, T 1 – V., 1992.
52. Patackas A. Þarskus A. Virsmø knyga. – Kaunas, 2002.
53. Patackas A. Rasa. // Vydija Nr. 7, Kauno Sekmadieninës
lietuviø kultûros mokyklos tæstinis leidinys. – K., 1996.
54. Patackas A. Rasa // Krantai – 1990 birþelis, p. 71-80;
liepa-rugpjûtis p. 81-94.
55. Ruzgytë J. Nuo Advento iki Trijø Karaliø. // Gimtasai
Kraðtas. – 1942, V knyga, 30 sàsv.
56. Suþeistas vëjas. Lietuviø mitologinës sakmës. Sudarë N.
Vëlius – V., 1987.
57. Ðliupas J. Lietuviø, latviø bei prûsø arba baltø ir jø proseniø
mythologija. Ðiauliai, 1932. Cit. pagal Dundulienë P.
Lietuviø saulës sugráþimo ðvenèiø apeigos. // Istorija, XI,
– V., 1970.

278
58. Ðv. Teresë Avilietë. Sielos pilis – Kaunas, 2008.
59. Tautosakos darbai. IV t. – Kaunas, 1938.
60. Ulèinskas V. Kûèiø ir Kalëdø paproèiai Dzûkijoje. //
Lietuvos ûkininkas. – 1937, Nr. 51.
61. Vëlius N. Senovës baltø pasaulëþiûra. – V., 1983.
62. Velièka E. Maèiau maèiau kukutá. Graþiausios vaikø dainos,
V., 2005.
63. Vyðniauskaitë A. Mûsø metai ir ðventës. – Kaunas, 1993.
64. Þiemys A. Kalëdiniai paproèiai Didþiojoje Lietuvoje. //
Vakarai. – 1937, Nr. 298.
65. Âèíîãðàäîâà Ë. Í. Ìèôîëîãè÷åñêèé àñïåêò
ïîëåññêîé ðóñàëüíîé òðàäèöèè. // Ñëàâÿíñêèé è
áàëêàíñêèé ôîëêëîð. – Ì., 1986,
66. Äàëü Â. Òîëêîâûé ñëîâàðü æèâîãî âåëèðóññêîãî
ÿçûêà. – Ò. 1-4 Ì., 1955.
67. Äàëü Â. Ïîñëîâèöû ðóññêîãî íàðîäà – Ì., 1994.
68. Êàëåíäàðíûå îáû÷àè è îáðÿäû â ñòðàíàõ
çàðóáåæíîé Åâðîïû. Êîíåö ÕIÕ â. – íà÷àëî ÕÕ â.
Çèìíèå ðïàçäíèêè. – Ì., 1973.
69. Êàëåíäàðíûå îáû÷àè è îáðÿäû â ñòðàíàõ
çàðóáåæíîé Åâðîïû. Êîíåö ÕIÕ â. – íà÷àëî ÕÕ â.
Âåñåííèå ïðàçíèêè. – Ì., 1977.
70. Ïðîïï Â. ß. Ðóñêèå àãðàðíûå ïðàçäíèêè. – Ë., 1963.
71.Ñêàçàíèÿ ðóññêîãî íàðîäà, ñîáðàííûå È.
Ï.Ñàõàðîâûì – Ìîñêâà, 1989.
72. Òîëñòàÿ Î. Í. Ðèòóàëüíûå áåñ÷èíñòâà ìîëîäåæè. /
/ Ñëàâÿíñêèé è áàëêàíñêèé ôîëêëîð. – Ì., 1986.
73. Êîññàðæåâñêèé Êñ. Î öâåòå ïàïîðòíèêà //
Ïàìÿòíàÿ êíèæêà Êîâåíñêîé ãóáåðíèè íà 1862 ãîä.

279
 Þa
ISBN

Rëdos knyga skirta pagrindinëms baltø kalendorinëms

ðventëms. Esminis dëmesys skiriamas paproèiø ir
apeigø prasmëms. Jø ieðkoma þvelgiant á protëviø ðven-
tes kaip á vientisà, senoliø pasaulëvokà iðreiðkianèià
universaliàjà tvarkà – virsmo dësningumams pa-
klûstanèià Bûties Rëdà.

UDK

Aleksandras Þarskus
RËDOS KNYGA. BALTØ KALENDORINËS ÐVENTËS

Tiraþas 1500 egz. Uþsakymas Nr.

280