BIBLIJOS

ENCIKLOPEDIJA
U D K 22(031)
Bi37

THE LIOW

ENCYCLOPEDIA
OF THE
BIBLE
ANGLIŠKOJO Vers ta is" leidinio:
LEIDINIO RENGĖJAI The Lion Encyclopedia of the
Bible, Lion Publishing, 1986.
New revised edition. Oxford,
England. Reprinted 1989.
Kuruojantis redaktorius ISBN 0 7459 1113 7

PAT ALEXANDER,
humanitarinių mokslų bakalauras Vertė
Lina Balčiūtė
Laimantas Jonušys
Konsultantai: Romualdas Petraitis
Kornelijus Platelis
JOHN W. DRANE,
humanitarinių mokslų magistras, Vertimą redagavo
filosofijos daktaras Bronius Kurkulis, Zita Marienė
Sterlingo universiteto religijotyros
dėstytojas Kompiuteriu maketavo
Donatas Juodakis
D A V I D FIELD,
humanitarinių mokslų bakalauras
Londono Ouk Hilo teologijos koledžo
direktoriaus pavaduotojas

A L A N MILLARD, Biblijos enciklopedija = The

humanitarinių mokslų magistras, Lion Encyclopedia of the Bible.
filosofijos daktaras - V.: Alna litera, 1992. 352 p.:
Liverpulio universiteto hebrajų illiustr., žml.
ir senovės semitų kalbų vyresnysis R-klė: p. 346-352.

dėstytojas
Autoriai:
David Clines, John W. Drane,
Margaret Embry, David Gillett,
Ralph Gower, Colin Hemer,
Kenneth Kitchen, Robin Keeley,
Alan Millard, Margaret Moore,
Stephen Parish, John Paterson,
Canon R.W.F. Wootton.
Informacinis leidinys, aiškinantis Biblijos
atsiradimo aplinkybes, turinį, žmogaus
būtį įprasminančias religines idėjas.
Enciklopedijoje pateikiama daug
konkrečių žinių apie Biblijos kraštą -
senovės Artimųjų Rytų pasaulį, vietoves,
to meto žmones ir jų gyvenimą.
© 1986 Lion Publishing
© 1992, vertimas į lietuvių kalbą
L. Balčiūtės, L. Jonužio,
R. Petraičio, K. Platelio
Lietuviškojo leidimo
PRATARMĖ

Biblijos enciklopedija, kuri lietuviškai išleidžiama pirmą kartą,

yra nelyginant vadovas, padedantis dabartiniam skaitytojui
susivokti sudėtingame, laiko ir vietos požiūriu mums tolimame
Biblijos pasaulyje ir tuo būdu žymiai jį priartinti. Tuo pačiu ji
padeda geriau suprasti ir Biblijos idėjas, sužinoti, kodėl
daugelis jų per kelis tūkstančius metų neprarado savo reikš­
mės, kodėl techniškosios civilizacijos ir socialinių revoliucijų
nualintai šių dienų žmogaus dvasiai jos yra ne mažiau svarbios
negu anų tolimų laikų Palestinos žemdirbiui ar piemeniui.
Šioje knygoje skaitytojas ras istorinių žinių apie daugelį
Biblijoje minimų tautų, žmonių ir vietovių, apie tų tautų ir
žmonių gyvenseną, tikėjimą, tarpusavio santykius, apie jų buitį
ir papročius. Jis įsitikins, kad daugelis Biblijos pranašysčių,
sakmių ir legendų nėra vien žmonių vaizduotės žaismas, kad
jos išreiškia senovės tautų mąstyseną, jų pasaulio suvokimą,
viltis ir troškimus. Ne vienas su nuostaba pamatys, kad nors
mūsų protėvių ir Biblijos žmonių gyvenimas labai skyrėsi, jame
galima rasti ir nemažai panašumų: malta tokiomis pat girno­
mis, arta nedaug tesiskiriančiomis žagrėmis, austa panašiomis
staklėmis, vaikų žaista stebėtinai panašiais žaislais... O iš arčiau
įsižiūrėję į anų tolimų dienų gyvenimą, geriau suprasime ir to
meto žmonių dvasią, aiškiau suvoksime, kas sieja visų epochų
žmones, kodėl ir šiandien milijonus Žemės gyventojų domina
žiloje senovėje priimti Biblijos postulatai - tikėjimo pasaulį
sukūrusio Dievo teisingumu ir gerumu, gailestingumo, artimo
meilės ir pan., o tuo pačiu - kodėl žmonijai vis dar tebėra
aktualūs nuo Sinajaus kalno žydų tautai Dievo paskelbti
įsakymai.
Biblijos enciklopedijoje išaiškinta, kaip atsirado, buvo
užrašytos ir paskui sujungtos į vieną veikalą atskiros Biblijos
knygos, kaip buvo nustatytas jų autentiškumas, kaip jos buvo ir
yra verčiamos į kitas kalbas.
Nemažai vietos enciklopedijoje skirta aprašyti senųjų Pales­
tinos ir kaimyninių šalių miestų archeologiniams tyrimams,
kurių rezultatai labai vaizdžiai iliustruoja tas ar kitas Biblijos
laikų gyvenimo sritis.
Dar nėra tvirtos tradicijos, kaip lietuviškai rašyti daugelį
Biblijos asmenvardžių ir vietovardžių, kaip versti žodžius ir
posakius, kuriais reiškiamos mūsų krašte nežinomos ir lietu­
viškai neįvardintos senovės Artimųjų Rytų tautų gyvenimo
realijos ir sąvokos. Jei tie žodžiai ir posakiai minimi Naujojo
Testamento lietuviškame 1988 metų leidime, Biblijos enciklo­
pedijoje jie tokie ir vartojami (su viena kita išimtimi); kitu
atveju jie vartojami dvejopai. Kai arkivyskupo J. Skvirecko
versto Senojo Testamento lietuviškame leidime minimos
tokių vardų formos labai neprieštarauja jų dabartinei var­
tosenai, jos paliekamos ir enciklopedijoje. Kitais atvejais jos
kiek modernizuojamos, laikantis lietuvių informacinėje
literatūroje (enciklopedijose, žodynuose), vadovėliuose
įprastos vartosenos. Ir vienu, ir antru atveju po pirmą kartą
tame skyriuje minimo nevienodai lietuviškai rašomo vardo
pasirinktosios formos dažnai tarp skliaustų pateikiamas
labiausiai žinomas jos variantas, o abėcėliniuose skyriuose iš
tų sinoniminių formų duodamos nuorodos į pagrindines (jei
bent kiek skiriasi jų abėcėlinė vieta).
Būna atvejų, kai enciklopedijoje pavartota Biblijos citata,
paimta iš lietuviško leidinio, tiksliai neperteikia atitinkamos
angliškos citatos prasmės ir tinkamai nepailiustruoja enciklo­
pedijos straipsnio minties. Tokiais atvejais citata verčiama iš
naujo arba koreguojama pagal anglišką ar kitakalbius tos
Biblijos vietos tekstus; retkarčiais pasitenkinama tik citatos
minties atpasakojimu. Gali būti pataisoma iš lietuviškų
vertimų paimtos citatos kalba. Žymesni neatitikimai tarp
enciklopedijoje pateiktos Biblijos citatos ir Biblijos lie­
tuviškų leidimų atitinkamos teksto vietos nurodomi išnašose.
Knygos III skyriuje papildomai pateiktą glausta informacija
apie reikšmingesnius Biblijos vertimus į lietuvių, latvių, estų,
lenkų, rusų, baltarusių kalbas.
Dėkodami Didžiosios Britanijos "Lion" leidyklai už
suteiktą galimybę išleisti Biblijos enciklopediją lietuvių kalba,
leidėjai tikisi, kad prabilusi lietuviškai, ši knyga padės skaity­
tojams įžengti į nuostabų Biblijos pasaulį, geriau suvokti
svarbiausių jos idėjų, kartu ir krikščionių tikėjimo egzisten­
cinę vertę.

"Alna litera" leidykla

BIBLIJOS K N Y G Ų P A V A D I N I M Ų S A N T R U M P O S
A b d — Abdijo pranašystė ( S T )
Ag — Agėjo pranašystė ( S T )
Am — Amoso pranašystė ( S T )
A p d - Apaštalų darbai ( N T )
A p r — Apreiškimas Jonui ( N T )
Bar — Barucho pranašystė ( S T )
D a n — Danieliaus pranašystė ( S T )
Ef — Laiškas efeziečiams ( N T )
Est - Esteros knyga ( S T )
Ez — Ezechieiio pranašystė ( S T )
Ezd — Ezdro knyga ( S T )
Fil — Laiškas filipiečiams ( N T )
Fm - Laiškas Filemonui ( N T )
Gal - Laiškas galatams ( N T )
Gg — Giesmių giesmė ( S T )
H a b — Habakuko pranašystė ( S T )
Įst — Pakartoto Įstatymo knyga ( S T )
Iš - Išėjimo knyga ( S T )
Išm — Išminties knyga ( S T )
Iz — Izaijo pranašystė ( S T )
Jdt - Juditos knyga ( S T )
Jer — Jeremijo pranašystė ( S T )
JI — Joelio pranašystė ( S T )
Jn — Evangelija pagal Joną ( N T )
1 Jn — 1-asis Jono laiškas ( N T )
2 Jn - 2-asis Jono laiškas ( N T )
3 Jn - 3-asis Jono laiškas ( N T )
J o b - J o b o knyga ( S T )
Jok - Jokūbo laiškas ( N T )
Jon — Jonos pranašystė ( S T )
Joz — Jozuės knyga ( S T )
Jud - Judo laiškas ( N T )
1 Kar - 1-oji Karalių knyga ( S T )
2 Kar - 2-oji Karalių knyga ( S T )
Koh - Koheleto knyga ( S T )
Kol — Laiškas Kolosiečiams ( N T )
1 Kor — 1-asis laiškas korintiečiams ( N T )
2 Kor — 2-asis laiškas korintiečiams ( N T )
1 Krn - l-oji Kronikų knyga ( S T )
2 Krn - 2-oji Kronikų knyga ( S T )
Kun - Kunigų knyga ( S T )
Lk — Evangelija pagal Luką ( N T )
1 M a k — l-oji Makabiejų knyga ( S T )
2 M a k — 2-oji Makabiejų knyga ( S T )
M a l — Malachijo pranašystė ( S T )
Mch — Michėjo pranašystė ( S T )
Mk — Evangelija pagal Morkų ( N T )
Mt — Evangelija pagal Matą ( N T )
N a h — Nahumo pranašystė ( S T )
N e h — Nehemijo knyga ( S T )
Oz — Ozėjo pranašystė ( S T )
Pat - Patarlių knyga ( S T )
Pr - Pradžios knyga ( S T )
Ps-Psalmynas (ST)
1 Pt - 1-asis Petro laiškas ( N T )
2 Pt - 2-asis Petro laiškas ( N T )
Rd - Raudų knyga ( S T )
R o m — Laiškas romiečiams ( N T )
Rut - Rūtos knyga ( S T )
1 Sam — l-oji Samuelio knyga ( S T )
2 Sam — 2-oji Samuelio knyga ( S T )
Sir - Siracido knyga ( S T )
Sk - Skaičių knyga ( S T )
Sof — Sofonijo pranašystė ( S T )
1 Tes — 1-asis laiškas tesalonikiečiams ( N T )
2 Tes — 2-asis laiškas tesalonikiečiams ( N T )
1 Tim - 1-asis laiškas Timotiejui ( N T )
2 Tim - 2-asis laiškas Timotiejui ( N T )
Tit - Laiškas Tirui ( N T )
T o b - T o b i j o knyga ( S T )
T S - T e i s ė j ų knyga ( S T )
Zch — Zacharijo knyga ( S T )
Žyd — Laiškas žydams ( N T )
Kai kuriuose Biblijos leidiniuose (tarp jų ir
arkivysk. J. Skvirecko versto ST 1911-1937 m.
leidime) 1,2 Sam vadinamos 1,2 Kar, o 1,2 Kar — 3,4
Kar; Koh vadinama Eklesiastu arba Pamokslininku,
Sir — Eklesine (Ekleziastiku).
Biblijos enciklopedijoje pirmasis skaitmuo po
santrumpos reiškia knygos ar laiško skyrių, skaitme­
nys po kablelio — eilutes. Pritrauktas brūkšnys tarp
skaičių rodo, nuo kurios iki kurios eilutės rašoma ta
pačia tema; atitrauktas brūkšnys tarp skaičių papras­
tai reiškia, kad paminėta tema nurodytoje Biblijos
vietoje rašoma nuo vieno skyriaus iki kito skyriaus
pažymėtų eilučių. Taškas tarp skaičių (ne sakinio
gale) rodo atskiras to skyriaus eilutes, kuriose
rašoma ta pačia tema.
TURINYS

Biblijos kraštas 9

Izraelio geografija 10
Biblijos augalai 14
Medžiai ir krūmai 16
Biblijos žvėrys ir gyvuliai 18
Biblijos paukščiai 20

2 Archeologija ir Biblija 27

Kasinėjimai ieškant praeities 28

Raštai 37
Archeologija ir Senasis Testamentas 41
Archeologija ir Naujasis Testamentas 58

3 Biblijos istorija 67

Kaip Biblija buvo parašyta 68

Vertimai ir vertėjai 72

4 Kaip suprasti Bibliją 85

Kas yra Biblija 86

Biblijos knygos 87
Kaip suprasti Bibliją 108
Biblijos kritika 110

5 Biblijos religinė doktrina ir kultas 113

Izraelio religija 115

Įsakymai 116
Pasninkai ir šventės 119
Maldykla ir šventyklos 123
Kunigai, levitai ir aukojimai 126
Pranašai 128
Tarp abiejų Testamentų 131
Žydų religija Naujojo Testamento laikais 133
Jėzaus mokymas 136
Krikščionių apeigos Naujajame Testamente 138

6 Svarbiausios Biblijos sąvokos 141

Sąvokų žodynas, A - Ž
Namai ir šeimos gyvenimas
Biblijoje 159
Šeimos gyvenimas 161
Ypatingi įvykiai 164
Apranga ir devesena 169
Miestų ir miestelių gyvenimas 174
Gyvenimas kaime 177
Namų statyba 180
Šeimos mityba 184
Viešasis gyvenimas 189
Biblijos veikėjai 193
Veikėjų žodynas, A - Ž
Darbas ir visuomenė
Biblijoje 217
Savamoksliai, meistrai ir vergai 218
Žemdirbystė 219
Statyba, mūrininkai ir dailidės 222
Drabužių audimas 225
Kasyba ir metalo apdirbimas 227
Puodininkystė 229
Kiti verslai 232
Medicina 234
Amatai ir prekyba 237
Pinigai, saikai ir matai 239
Valdžia ir valdymas 242
Švietimas 245
Karyba, ginklai ir kariai 247
Susisiekimas ir transportas 251
10 Biblijos vietovės 253
Vietovardžių žodynas, A - Ž
11 Biblijos tautos 279
Egiptiečiai 280
Kanaaniečiai 284
Filistinai 287
Asirai 287
Babiloniečiai 291
Persai 296
Graikai 298
Romėnai 300
Kitos tautos 305
12 Biblijos istorijos atlasas 311
Pradžia: kūrinija prieš tvaną ir po jo 312
Senojo Testamento pasaulis 314
Patriarchai: nuo Abraomo iki Juozapo 316
Iš Egipto į Pažadėtąją žemę 318
Jozuė, užkariavimas ir teisėjai 320
Pirmieji Izraelio karaliai 322
Dvi karalystes 324
Asirijos iškilimas 326
Babiloniečių įsiveržimas 328
Tremtis 330
Grįžimas į Jeruzalę 332
Graikų imperija ir kultūra 334
Roma ir Naujojo Testamento pasaulis 336
Žydų viltis 338
Jėzaus pėdomis 340
Sekminės ir po jų: krikščionybės plitimas 342
Pauliaus kelionės 344
Neabėcėlinių skyrių vardų rodyklė 346
Judėjos kalvų terasose auga
vynmedžiai Po ilgamečių klajonių
po dykumas Dievas atvedė savo
tautą į derlingą žemę, kurioje gausiai
derėjo vynuogės ir alyvos.
Biblijos kraštas
10 BIBLIJOS KRAŠTAS
TiiiiWli«ii№
Izraelio geografija
Sakoma, kad Biblija įamžino
tai, kaip Dievas konkrečiu metu
ir konkrečioje vietoje apsireiškė
žmogui.
Kadangi Biblijoje aprašomi
įvykiai vyko konkrečioje šalyje,
jie sunkiau suprantami žmo­
nėms, gyvenantiems visiškai
kitoje aplinkoje. Bet galimybė
sieti Biblijos sakmes su realio­
mis vietomis teikia daug
privalumų. Tikrai istorijai
reikia tikros aplinkos. Ji aiškiau
negu žodžiai įrodo, jog Biblija
nėra liaudies mitai, pasako­
jantys apie kokią nors legen­
dinę Šalį. Šalis ir žmonės buvo
tikri, vadinasi, kaip teigia
Biblija, Dievo atėjimas į šį
kraštą irgi buvo tikras.
Kodėl gi Dievas savo "išrink­
tajai tautai" paskyrė Izraelio
žemę? Tai buvo nedidelis mažai
žinomas kraštas, nutįsęs it
koridorius. Šalies sostinė
Jeruzalė buvo nežymus preky­
bos centras, tuo tarpu pasau­
lyje jau garsėjo keletas didžiųjų
miestų. Kadangi per Izraelį
daugelis keliaudavo, bet mažai
kas ilgėliau čia užtrukdavo, jis
tapo idealia vieta, iš kur galėjo
sklisti naujos idėjos ir apreiš­
kimai. Ši.šalis jungė didžiuosius
senojo pasaulio kultūros
centrus — Egiptą ir Mesopota­
miją. Per šį kraštą ėjo didieji
prekybos keliai.
Šalyje susiklostė palanki
dirva sklisti mokslui apie Dievą
Kūrėją ir Globėją. Jis siųsdavo
žemei išganingą lietų, gel­
bėdavo nuo skėrių ir bado.
Gamta tuoj pat atskleisdavo ten
gyvenančių žmonių godumą ir
neprotingas užgaidas. Dirvos
erozija, medžių ir krūmų
nykimas, išsekę šaltiniai,
praradę derlingumą laukai
sakyte sakė, jog tame krašte,
kur turėjo "tekėti pieno ir
medaus upės", žmones perse­
kiojo negandos. Kad ir kokios
būtų Dievo pasirinkimo
priežastys, Izraelio geografija
visada svarbi Biblijos sakmėms,
Kraštovaizdis
Daugelio Biblijos sakmių
veiksmo vieta - nedidelė sritis į
rytus nuo Viduržemio jūros,
kur tarp jūros ir beribių
Arabijos dykumų driekiasi
siauras pakrantės ruožas. Jūros
ir dykumų pasaulius skiria
"derlingasis pusmėnulis". Taip
vadinama drėgnų žemių juosta,
kuri prasideda pietuose, Egipto
žemėje (jo civilizacija sukles­
tėjo prie Nilo upės), ir nusi­
driekia per gamtinių kritulių
zoną rytine Viduržemio jūros
pakrante link dirbtinai drėki­
namų derlingų Mesopotamijos
žemių, kur teka dvi didžiosios
upės - Tigras ir Eufratas.
Šis pusmėnulis - vienas
puikiausių Artimųjų Rytų
rajonų. Jis visada traukė
pietuose gyvenusias dykumų
tautas ir šiaurinių sričių kalnų
gyventojus. Todėl per visą savo
istoriją kraštas buvo nuolat
puldinėjamas, niokojamas, ėjo
iš rankų į rankas. Žydai niekada
netapo jūrininkais - paliko
jūrą finikiečiams. Tuo tarpu
dykuma Biblijos sakmėse
minima dažnai. Izraelio
pietuose ji prasiskverbia į
vakarus beveik iki pat jūros.
• Kalvų šalis
"Pažadėtoji žemė" labai maža.
Iš šiaurės į pietus, Biblijos
žodžiais tariant "nuo Dano iki
Beer Ševos", ji tęsiasi vos 230
km. Šiaurinė Negyvosios jūros
pakrantė tęsiasi nuo jūros tik
80 km (tačiau ji yra 400 m
žemiau jūros lygio). Šis kraštas
primena namo stogą. Nuo
Viduržemio jūros reljefas
pradeda pamažu kilti, kol
pasiekia beveik 1000 m aukštį
virš jūros lygio, paskui stačiu
šlaitu leidžiasi į didžiąją
Jordano slėnio įdubą. Šioje
vietoje žemės paviršius skilo ir
įsmuko, suformuodamas įdubą,
kuri nusidriekia į pietus iki pat
Rytų Afrikos. Į rytus nuo
Jordano ir į šiaurę nuo Gali­
lėjos kalnai darosi aukštesni —
rytiniame dykumos pakraštyje,
Edomo žemėje, jie yra beveik
2000 m aukščio, o šiaurėje
stūksantys Libano ir Hermono
kalnai siekia net 3000 m.
Dėl šių aplinkybių kaimy­
ninės tautos Izraelio gyventojus
laikė kalvų gentimis. "Izraelio
dievai - tai kalnų dievai"
sakydavo karaliaus Benhadado
valdininkai. Izraelio žemių
centriniai rajonai tęsiasi palei
kalnų keteras tarp jūros
pakrantės ir Jordano įdubos.
Kalnuose izraelitai įstengdavo
atremti pakrantėse gyvenusių
filistinų antpuolius. Tačiau
jiems niekada nėra pavykę
užkariauti pakrantės sričių.
Retkarčiais (ypač valdant
karaliui Dovydui) jiems
pasisekdavo išplėsti savo valdas
į Siriją šiaurėje arba į rytus už
Jordano, kur keletą kartų buvo
užkariavę Moabą ir Edomą.
Tačiau Judėjos kalvos buvo jų
pirmoji ir paskutinioji atspara.
• Geologinė sandara
Geologiniu požiūriu dauguma
šių vietų uolienų yra jaunos.
Didelę žemės paviršiaus dalį
sudaro klintys ir kreida.
Paviršiaus sandara mums
svarbi, nes padeda suprasti
Bibliją.
Ten, kur slūgso klintys,
susiformavo būdingas krašto­
vaizdis. Vanduo per jas susi-
 IZRAELIO GEOGRAFIJA 11

geria, todėl žemės paviršius yra 200 m žemiau jūros lygio.

greit išdžiūsta. Tačiau klintyse
telkiasi požeminiai vandenys,
kurie gali būti semiami iškasus
šulinius. Klintyse yra daug
tuštumų. Žemės paviršiuje iš
klinčių dažnai susidaro savo­
tiškas akmenuotas grindinys.
Tai labai apsunkina žemdir­
bystę, įdirbta dirva būna nelygi.
Toks peizažas būdingas Pa­
lestinos kalvoms, kurios
minimos Biblijos sakmėse.
Kraštovaizdį ir jo struktūrą
taip pat veikia ir dykumų
klimatas. Dykumos paviršių,
nesvarbu, kokio tipo uolienos
jame vyrauja, dažniausiai
sudaro smėlis, titnagas arba
druska. Didžioji dalis pietinės
krašto teritorijos yra nuklota
šių nederlingų sąnašų. Vėjas ir
vanduo ardo dykumų uolienas.
Vėjas išskvarbo dykumų uolas,
suteikdamas joms fantastiškus
pavidalus. Dar didesnę galią
turi taip retai čia pasitaikantis
vanduo, kuris išgraužta gilius
slėnius su nukarusiomis
stačiomis uolomis. Atsitiktiniai
trumpalaikiai potvyniai per
kelias minutes gali pripildyti
išdžiūvusį kelių metrų gylio
slėnį vandeniu.
• Įduba
Ilga ir tiesi įduba Jordano
slėnyje, gilėjanti prie Negy­
vosios jūros, yra vienas požy­
mių, liudijančių, kad žemės
paviršius šioje vietoje dar nėra
galutinai susiformavęs. Čia dar
tęsiasi vulkaninė veikla ir vyksta
tektoniniai procesai. Jordano
įduba susidarė tarp dviejų
lygiagrečių sprūdžių ir yra
giliausia natūrali įduba pasau­
lyje. Tiberiados ežero krantas
Nepaisant per tūkstančius metų
Jordano upės suneštų nuosėdų,
giliausia Negyvosios jūros vieta
yra 800 m žemiau jūros lygio.
Karšti šaltiniai ir įdubos šlaitų
mineralai bei uolienos rodo,
kad ši vietovė dar tebėra
tektoniškai aktyvi.
Klimatas
Viduržemio jūros pakrančių
klimatas svyruoja tarp vidutinio
ir tropinio. Žiemos drėgnos, pa­
našios kaip šiauriau esančiuose
kraštuose. Vasaros karštos ir
sausos, veikiamos tropinių
dykumų, besidriekiančių nuo
pietinio jūros pakraščio, klima­
to. Dėl šio sezoninio kontrasto
pakrantės kalnus gali dengti
sniegas, o tuo metu lygumose
noksta tropikų vaisiai.
Skirtinguose Artimųjų Rytų
rajonuose klimatas gerokai
svyruoja. Tačiau yra ir keletas
bendrų požymių.
• Krituliai
Kritulių kiekis paprastai pri­
klauso nuo aukščio virš jūros
lygio. Kalnuose jų iškrinta dau­
giau negu žemumose. Kalnai
sulaiko lietų nešančius vėjus,
neleidžia jiems pasiekti krašto
vidurio. Izraelyje, kaip ir Siri­
joje, daugiau lietaus tenka
aukštiems kalnams, esantiems į'
šiaurę nuo Galilėjos (750-1500
mm per metus), negu Judėjos
kalvoms (500-750 mm). Ei­
nant į pietus, bendras kritulių
kiekis sparčiai mažėja. Beer
Ševos apylinkėse jis sudaro ma­
žiau negu 200 mm. Dar toliau į
pietus iki pat Sinajaus pusiasa­
lio vyrauja dykumų klimatas.
Dar greičiau kritulių kiekis
mažėja, einant į šalies gilumą ar
leidžiantis į Jordano slėnį.
Vidutinis kritulių kiekis
Jeruzalėje sudaro apie 500 mm,
tuo tarpu Jerichui, esančiam už
25 km į rytus, bet 1000 m
žemiau, tenka tik 100 mm.
Rytiniame Jordano krante
kritulių kiekis vėl padidėja, taip
susidaro dykumos ruožas, kuris
nusidriekia į šiaurę nuo Negy­
vosios jūros Jordano upės
slėniu, o greta esantis gerai
drėkinamų kalvų ruožas tęsiasi
palei rytinį Jordano krantą į
pietus nuo Libano iki Edomo.
Nenuostabu, kad iš dvylikos
pirmutinių Izraelio genčių
pustrečios genties žmonės
nutarė šį kraštą esant visai
tinkamą gyvuliams auginti ir
prašė leisti jiems apsigyventi
Čia, o ne už upės, Dievo pažadė­
toje žemėje (Sk 32). Vėlesniais
laikais šis kraštas - Gileado že­
mė - garsėjo savo derlingumu.
12 BIBLIJOS KRAŠTAS
Jos kalvos gaudavo tiek pat
lietaus, kiek ir Judėjos kalvos,
kurios yra arčiau jūros pakran­
tės, bet ne tokios aukštos.
Nors atrodo, kad šiaurinei
Palestinos daliai tenka pakan­
kamai kritulių (panašiai kaip
Britanijos pietuose), jų vidurkis
yra klaidinantis. Iš tikrųjų,
bendras kritulių kiekis kasmet
labai kinta. Jeruzalėje, kur
vidutinis kritulių kiekis sudaro
500 mm, praeitame amžiuje
buvo metų, kada iškrisdavo tik
250 mm arba net 1075 mm. Tai
reiškia, kad dykumos riba nėra
pastovi. Vienais metais ši riba
pasitraukia j rytus ir pietus.
Kitais metais ji apima visą
rajoną, tada prasideda sausros
ir badas. Šie labai drėgni ir labai
sausi metai vaidina svarbų
vaidmenį Biblijos sakmėse. Jie
visada primena Dievo tautai,
kad ši nuo jo priklauso.
• Rasa
Ten, kur maža lietaus, žemei
drėkinti labai svarbi rasa.
Daugiausia jos iškrinta pakran­
tės rajonuose. Vasaros dieno­
mis nuo Viduržemio jūros
atslenka drėgnas oras, kuris
naktį atvėsta ir ant žemės
iškrinta rasa. Kai kuriuose
pakrantes rajonuose rasa gali
iškristi 200 naktų per metus, o
tai sudaro ketvirtį metinio
kritulių kiekio. Todėl nesunku
suvokti, kodėl rasa tokia svarbi
Biblijos tautoms. Pranašas
Elijas, nuspėdamas sausrą, sa­
ko, kad "nebus per šiuos metus
rasos ir lietaus" (1 Kar 17,1).
• Žiemos lietūs
Artimuosiuose Rytuose ir
Šiaurės Afrikoje daugiausia
lietaus tenka žiemos sezonui.
Nuo birželio vidurio iki rugpjū­
čio lietaus beveik nebūna. Oro
sąlygos pastovios ir lengvai
numatomos, vyrauja oro srovės
iš rytų. Pavyzdžiui, pakrantėje
esančiame Tel Avive birželio,
liepos ar rugpjūčio mėnesiais
nė karto per trisdešimt metų
neužregistruota lietaus.
Po tokios sausos vasaros
ateinantys lietūs yra labai
svarbūs Žemdirbiui. Jie praside­
da rugsėjo viduryje, bet lietaus
sezono pradžia kartais užsitęsia.
Tada lieka mažiau laiko žemei
arti, nespėja prisipildyti per
vasarą išsemti šuliniai. Todėl
Biblijos žemdirbys nuolat
laukia lietaus, kad galėtų
pradėti darbus.
Žiemos būna drėgnos, nes
prasideda lietūs. Daugiausia
lyja gruodžio arba sausio
mėnesį. Vėjas atneša lietų nuo
Viduržemio jūros, lyja dvi ar
tris paras, paskui ateina
sausesnes ir giedresnės dienos.
Tai tęsiasi iki kovo pabaigos
arba balandžio pradžios, kol
nusistovi sausesni orai. Sis
metas labai svarbus žemdirbiui. pučia gaivūs brizai, todėl būna
Po žiemos šalčių pradeda kilti ne taip karšta. Žymiai nemalo­
želmenys. Lyja visą pavasarį, tik nesnis chamsinas. Šis sausas
gavę pakankamai lietaus gali deginantis pietų vėjas pučia iš
augti pasėliai. Todėl žemdirbys Arabijos, atnešdamas dykumų
laukia "vėlyvojo" lietaus alsavimą, kuris kartais jaučia­
balandžio mėnesį ir "ankstyvo­ mas net šalia jūros. Izraelio
j o " spalio mėnesį. gyventojai jį gerai žino. Jėzus
sakė: "Pučiant pietų vėjui, jūs
• Temperatūra tvirtinate: "Bus karšta", ir taip
Sezoninių kritulių rajonuose iš tiesų esti" (Lk 12,55).
temperatūros svyravimai dažnai Šių dienų klimatas mažai
būna labai dideli. Būdingi skiriasi nuo tų laikų, kai Izrae­
ryškūs kontrastai: vasaros dieną lio tauta apsigyveno Pažadėtoje
prie Negyvosios jūros tempera­ žemėje, ar kai ten gyveno Jėzus.
tūra pakyla iki 40°C, o drėgną Kraštovaizdis, žinoma, pasi­
žiemos dieną už šimto mylių keitė (žr. žemiau), bet ne dėl
Aukštutinėje Galilėjoje gali klimato pokyčių.
kristi kruša. Kalnų rajonuose
žiemos gali būti labai atšiaurios.
Žiemą Jeruzalėje būna 45-60 Augmenija
lietingų dienų, dažnai sninga. Tokio klimato zonoje, nuo
Paros temperatūros svyravimai dykumos vidurio einant link
nemalonūs ir žemumose. Vidu­ jūros pakrantės ir į kalnus, ran­
tinė sausio mėnesio temperatū­ damos šios augmenijos rūšys:
ra Jeriche siekia 15°C. Tačiau šį dykumų krūmokšniai, krūmais
vidurkį sudaro aukštos dienos ir ir žole apaugusios stepės,
žemos nakties temperatūros. pievos, tarpiniai ir aukštikalnių
Vidutinė vasaros tempera­ miškai. Čia būna daug augalų,
tūra pakrantėje ir kalvotose prisitaikiusių kaupti vandenį
vietose sudaro 20-25°C. per lietingąjį sezoną ir saugoti jį
Dažniausia ji priklauso nuo iki sausros. Tai augalai su
aukščio virš jūros lygio ir žvilgančiais, glotniais, mažai
retkarčiais nuo vėjų. Vasaros drėgmės išgarinančiais lapais.
dieną nuo Viduržemio jūros
tęsinys 22 psL
f,.
22 BIBLIJOS KRAŠTAS
Visos šios augmenijos rūšys
paplitusios Biblijos krašte ir jo
kaimynystėje: miškai — šiaurė­
je, Libane, dykumų krūmokš­
niai — pietuose. Stepė ir pievos
neplačiu žiedu juosia Judėjos
aukštumas ir plyti j rytus nuo
Jordano. Didžioji dalis pakran­
tės šlaituose augusių pievų jau
seniai buvo apartos ir apsėtos.
Romėnų laikais, kaip ir dabar­
tiniame Izraelyje, dirbtinai
drėkinant, buvo įdirbama dalis
dykumos.
• Pasikeitimai
Amžiams bėgant, šiame krašte
įvyko didelių pokyčių. Kai
Izraelio tauta įžengė į Pažadė­
tąją žemę, didžioji kalvotos
teritorijos dalis buvo apaugusi
miškais. Atrodo, kad ir Jėzaus
laikais čia dar augo nemažai
medžių. Senajame Testamente
minima daug rūšių kietmedžių
ir minkštamedienių medžių, o
romėnai buvo užveisė, miškų
plantacijų. Šiais laikais gamto­
vaizdis smarkiai pakito, beveik
visi miškai ir dauguma medžių
išnyko.
Medžiai buvo kertami sta­
tybai, malkoms, ruošiant laukus
žemdirbystei, o tai sukėlė
dirvožemio eroziją. Nauji
medžiai nebegalėjo augti,
miškus pamažu pakeitė spyg­
liuoti krūmokšniai, labai
paplitę seniai apgyvendintose
Viduržemio jūros pakrantėse.
Brūzgynai apraizgo žemę ir
mažai kur gali būti panaudoja­
mi. Brūzgynuose mažai medžių,
vasarą juose greitai gali kilti
gaisrai. Tai viskas, kas šiandien
liko iš kažkada čia augusių
nuostabių miškų. Daug medžių
Izraelyje buvo išnaikinta per
karus, nemažai žalos padarė čia
ganomos ožkos. Toks pat
likimas ištiko ir dabar jau plikas
Moabo kalvas, esančias į rytus
nuo Jordano, kurios kažkada
buvo tankiai apaugusios
miškais.
Medžių naikinimą pradėta
stabdyti tik šio amžiaus pirmoje
pusėje. Dar pavyko išgelbėti
šiek tiek garsiųjų Libano kedrų
ir dalį kalnų miško šalies
šiaurėje. Per šį laikotarpį
kraštovaizdis dar labiau pakito,
nes miškai buvo naikinami daug
sparčiau, nei per visą ankstesnį
laikotarpį. Buvo nusausintos ir
įdirbtos pelkės. Senųjų ąžuoly­
nų vietoje išaugo vaismedžių
giraitės. Pradėta drėkinti
dykumas, kartais net tas pačias
sritis, kur buvo ūkininkaujama
Jėzaus laikais valdant romė­
nams. Gerai žinoma, kad kai
kurie dykumų plotai drėkinami
būna derlingi. Pietiniame šalies
pakraštyje bei žemutinėje
Jordano slėnio dalyje, pavyz­
džiui, Jericho ar Engadės
apylinkėse, žemdirbystė
paplitusi oazėse.
Krašto ištekliai
• Vanduo
Izraelis yra šalia dykumos, todėl
lietus čia lyja tik žiemą. Šiame
krašte vanduo visada buvo
taupomas, kaupiamos jo
atsargos. Vienintelė didesnė
upė yra Jordanas, tačiau daug jo
vandens be naudos nuteka į
Negyvąją jūrą, kurios paviršius
per metus jo išgarina 1500 mm.
Maitinamas Hermono kalnų
sniegynų, Jordanas teka ištisus
metus. Tačiau tai išimtis.
Didžioji dalis upių teka liūčių
metu, per likusius mėnesius jų
vagos išdžiūsta.
Taigi nuo seniausių laikų
Izraelio miestai ir kaimai
vandenį semdavo iš šulinių ir
šaltinių. Teisė prieiti prie
šulinio ir pasisemti vandens
buvo didelė privilegija. Jei dėl
vienokių ar kitokių priežasčių
gyventojai nebegalėdavo iš
šulinio pasisemti vandens, jie
buvo pasmerkti mirti iš trošku­
lio. Augant miestams darėsi vis
sunkiau juos aprūpinti vande­
niu. Jeruzalei, įsikūrusiai ant
akyto kalkakmenio kalvų,
prireikė sudėtingų vandentiekio
įrenginių. Karalius Ezekijas
"padarė tvenkinį ir vandentrau­
kį, ir įvedė vandens į miestą",
kad apsirūpintų vandeniu, jei
miestas būtų apgultas (2 Kar
20,20).
Romėnai išsprendė šią
problemą, įrengę vandentiekius
ir drėkinimo kanalus. Tačiau
jiems palikus šį kraštą, įrengi­
mai sunyko. Tik XX a. jie buvo
atstatyti arba pakeisti naujais.
Dabartinės Izraelio valstybės
nebepatenkina tai, kad svar­
biausias jos vandens šaltinis
Jordanas netrukdomas neša
savo vandenis į Negyvąją jūrą.
Pastaraisiais metais buvo
parengtas projektas Tiberiados
ežero vandeniui panaudoti
kitoms reikmėms. Tai nelengva
padaryti, nes Tiberiados ežeras
ir Jordanas yra žemiau jūros
lygio, todėl norint iškelti •
vandenį iš slėnio ir panaudoti
kitur, jį reikia pumpuoti per
Izraelio kalvų keteras. Dabar
tai jau padaryta — vanduo teka
į pietus pakrantės lyguma
kanalais ir tuneliais, kurie
nutiesti iki Tekumos tvenkinio
netoli Gazos. Kanalais atite­
kančiu vandeniu dabar aprūpi­
nami miestai ir drėkinamos
žemės pietuose, pačiame
dykumos pakraštyje.
• Mineralai
Dievas pažadėjo Izraelio tautai
derlingą žemę. Be to, jos
"akmenys turi geležies, ir iš
kalnų iškasama vario" (Įst 8,9).
Varis kasamas nuo seniausių
laikų. Geležį gauti pradėta
vėliau, po to, kai hetitai išmoko
ją lydyti. Geležies lydymo
paslaptį atnešė filistiečiai.
Tačiau tik Dovydo ir Saliamono
laikais izraelitai patys pradėjo
gaminti geležinius įrankius.
Saliamono laikais visu pajėgu­
mu dirbo vario kasyklos,
esančios į šiaurę nuo Akabos
įlankos.
Kiti svarbūs šalies gamtiniai
ištekliai — tai statybiniai akme­
nys, derva, smėlis, molis, įvai­
rios cheminės druskos, randa-
 IZRAELIO GEOGRAFIJA 23

mos Negyvosios jūros rajone, nei prekiauti, nei žvejoti

kur jos nusėda storais sluoks­
niais išgaravus vandeniui. Šiuo
metu plačiai perdirbami
fosforitai, Negyvojoje jūroje
gaunama kalio druska, bromas
u magnis.
Daugelis kitų medžiagų
įvežamos, bet tai nėra naujiena.
Saliamonas, prekiaudamas su
kaimyninėmis šalimis, susikrovė
milžiniškus turtus. Laivynas
drauge su Tyro laivais)
pargabendavo "aukso, sidabro,
dramblių dantų, beždžionių ir
povų" (1 Kar 10,22). Prieskonių
būdavo vežama iš Arabijos. Ty­
ro karalius Hiramas tiekė pui­
kią medieną ir brangakmenius
šventyklų statybai ir apdailai.
giliuosiuose vandenyse. Jeruza­
lėje parduodamą žuvį atgaben­
davo kitų tautų pirkliai iš Tyro
ar iš kitur.
Kitame didžiuliame Izraelio
vandens telkinyje - Negyvojoje
jūroje - nėra gyvybės. Si žymiai
didesnė už Tiberiados ežerą
vandenvietė galėtų būti gana
judri žūklės vieta, tačiau jos
krantai tušti. Pranašas Ezechi-
elis regėjo žvejus, bedžiaustan-
čius tinklus ant Negyvosios
jūros krantų (Ez 47,10). Tačiau
tai turėjo įvykti kada nors
ateityje, kai atitekės gyvasis
gėlas vanduo, kuris pakeis
negyvąjį sūrųjį vandenį.
Kalvų apsuptas Tiberiados ežeras.

Z Žvejyba Biblijos kraštas ir jo negu pagonių kraštai, esantys

Žvejyba, kuriai daug dėmesio
skiriama Naujojo Testamento
evangelijose, buvo vienas
svarbiausių Izraelio maisto
šaltinių. Daugiausia buvo
žvejojama Tiberiados ežere (jis
dar vadinamas Galilėjos ežeru
arba jūra, Genezareto ežeru).
Šis krašto viduryje esantis gėlo
vandens ežeras yra 20 km ilgio
ir 10 km pločio. Per jį prateka
Jordano upė. Žūklė išmaitin­
davo ištisas pakrantės kaimų
bendruomenes. Būtent čia, tarp
žvejų, Jėzus surado pirmuosius
savo mokinius. Dalis žuvies
buvo sudžiovinama ir laikoma
žiemai.
Keista, bet tai buvo vieninte­
lė žydų žūklės vieta. Jie niekada
iš tikro nevaldė Viduržemio
jūros pakrančių ir, žinoma,
niekada nebuvo išplaukę į jūrą
rajonai
Jėzaus laikais žydai gerai
žinojo, kur prasideda ir kur
baigiasi "jų žemė". Vietovės
buvo skirstomos pagal šventu­
mą. Švenčiausioje vietoje
stovėjo Jeruzalės šventykla, tuo
tarpu buvo tikima, jog net
dulkelė, atnešta iš kitos šalies,
gali sutepti.
Šalies centrinę sritį sudarė į
vakarus nuo Jordano įsikūru­
sios Judėja ir Galilėja, kurias
skyrė Samarija (ji nepriklausė
žydų žemei), o jungė rytiniame
Jordano krante esanti Perėja.
Keliaujant įprastu keliu iš šalies
šiaurės į pietus (aplenkiant
Samariją), reikėdavo du kartus
persikelti per Jordaną.
Centrinę sritį supo kitados
Izraeliui priklausę kraštai. Jie
buvo laikomi mažiau suteptais,
toliau.
Tačiau tradicinė regioninė
geografija dalija šalį į septynis
svarbiausius gamtinius rajonus.
• Centrinės aukštumos
Žydų karalystės buvo įsikūru­
sios "kalvų krašte" išilgai
takoskyros - vienas krašto
šlaitas leidžiasi link jūros
pakraščio, kitas - į Jordano
slėnį. Aukščiausi šios plynaukš-
tės taškai, esantys šalia Hebro­
no, iškyla virš jūros lygio 1000
m. Vakarinis šlaitas yra nuožul­
nus, rytinis — status. Miškai čia
jau seniai išnyko, dabar tai —
plikomis kalkakmenio plokštė­
mis nuklotas nederlingas
rajonas. Žemė dirbama terasose
nedideliais laukeliais; šiame
Samarijos kalvos ir slėniai
24 BIBLIJOS KRAŠTAS
rajone daugiau auginami galvi-
jai.Įtvirtinti šio kalvų krašto
miestai buvo geri atsparos
taškai. Šiame rajone buvo
pietines ir šiaurines karalysčių
(Judėjos ir Izraelio) sostinės.
Izraelio valdovai, prieš įkurda­
mi sostinę Samarijoje, buvo
įsitvirtinę keliose kitose
vietovėse.
Šiauriniame šio rajono pa­
kraštyje už keleto paskirų kalvų
prasideda kaimyninis rajonas,
Esdrelono lyguma. Tuo tarpu
kalvų kraštas tęsiasi toliau į
šiaurės vakarus link jūros
pakraščio, kur iškyla Karmelio
Judėjos kalvų terasose auga vynme­
džiai ir alyvmedžiai. Čia yra daug
žymių Biblijos vietų: Hebronas (pa­
skutiniai Abraomo namai), Betliejus
(Jėzaus gimimo vieta), Jeruzalė
kalnas. Pajūrio žemumą į dvi
dalis dalina 600 m aukščio
kalnagūbris, pažeisdamas ben­
drą rajonų skirstymą į šiauri­
nius ir pietinius. Šiaurinėje
Karmelio papėdėje dabar įsi­
kūręs Haifos uostas.
Iki šių dienų kalvų krašte
nedaug kelių, iš kurių svarbiau­
sias yra Hebrono-Jeruzalės-
Nabulaus (senovės Sichemas)
plentas. Tiek senojo, tiek
naujojo pasaulio svarbiausi
keliai eina šiauriau kalvų arba
palei jas jūros pakraščiu. Taigi,
nors šiame krašte yra Jeruzalė,
keliaujantys per šalį ne kasdien
užsukdavo į šį rajoną.
• Esdrelono lyguma
Kalnų grandinė, šiek tiek
nutolusi nuo Viduržemio jūros
pakraščio, ištisine linija tęsiasi
nuo Libano iki Sinajaus. Tačiau
joje yra viena svarbi atkarpa,
kur dėl uolų sprūdžio dalis
kalnagūbrio nusileido ir yra
žemesnė nei 100 metrų. Si
atkarpa skiria centrines aukštu­
mas nuo Galilėjos ir šiaurinių
kalnų. Ji tęsiasi nuo Haifos
įlankos, esančios į šiaurę nuo
Karmelio kalno, iki Jordano
intako Harodo slėnio. Takosky­
rą kerta Jezrahelio slėnis.
Centrinė lyguma sudaro
trikampį, kurio kiekviena
kraštinė yra maždaug 24 km
ilgio. Slėnio dugnas iš pradžių
buvo pelkėtas. Būtent čia Sisera
prarado kovos vežimus ir turėjo
bėgti pėsčias (Ts 4,15). Vėliau
slėnis buvo nusausintas. Šiuo
metu tai derlingiausias Izraelio
valstybės žemės ūkio rajonas.
Nors lyguma daug šimtmečių
buvo nederlinga, kol 1911 žydų
naujakuriai pradėjo ją melio­
ruoti, ji visais laikais turėjo
didžiulę strateginę reikšmę.
Svarbiausias senojo pasaulio
šiaurės-pietų kelias (kurį
romėnai vadino Via Maris —
"jūros kelias") ėjo iš Egipto į
Pirmajame plane —Negevo dykuma,
Izraelio tautos klajonių vieta.
Išdžiūvusio Arabos slėnio tolumoje
matyti kalnuota Edomo žemė
Galilėja — išdžiūvusių kalvų ir der­
lingų slėnių rajonas į vakarus ir
Šiaure nuo Tiberiados ežero. Gali­
lėjoje, Nazareto mieste, užaugo Jė­
zus. Pradėjęs savo viešąją veiklą, jis
praleido čia daug laiko mokydamas
ir gydydamas. Dauguma jo arti­
miausių draugų užsidirbdavo pragy­
venimui, žvejodami Tiberiados ežere.
Damaską ir Mesopotamiją per
šią lygumą. Juo keliavo prekijai
arba užkariautojai. Todėl šioje
lygumoje vyko tiek daug mūšių,
vieni paskutiniųjų - Izraelio
Nepriklausomybės karo metu
(1948). Vakariniame lygumos
pakraštyje yra Megida, todėl
Megidos kalva, arba Harma-
gedonas, tapo didžiųjų mūšių
simboliu (Apr 16).
• Galilėja
Į šiaurę nuo Esdrelono lygumos
vėl prasideda aukštumos. Jos
nusidriekia į šiaurę, pamažu
kildamos, kol priartėja prie
aukštų Libano kalnų. Jos kyla
pakopomis, statūs šlaitai
dažniausiai atsisukę į pietus
arba pietryčius. Žemesniosios
pakopos buvo ir tebėra
derlingos žemės lopinėliai,
atskirti vienas nuo kito plikų
kalkakmenio keterų. Jėzaus
laikais šios vietos garsėjo
grūdais, vaisiais, alyvomis. Tai
buvo klestintis, tankiai gyvena­
mas kraštas. Aukštesnės
pakopos iškyla į atvirą, vėjo
pustomą aukštumą. Ši vietovė
nederlinga, čia nėra ir miškų,
kurie auga aukštesnių kalnų
šlaituose toliau į šiaurę.
Visa ši teritorija - Galilėjos
rajonas - kartais dalijama į
Žemutinę ir Aukštutinę
Galilėją. Pietinė ir rytinė rajono

ribos aiškiai nubrėžtos, tuo
tarpu šiaurėje jis susilieja su
kalnais. Praeityje būtent šis
šiaurinis pakraštys buvo
labiausiai puldinėjamas svetim­
šalių. Izraelitai tik retkarčiais
valdė šį kraštą. Per j j ėjo didieji
prekybos keliai, kuriais atke­
liaudavo daug svetimtaučių.
Šiame krašte savo vaikystę
praleido Jėzus. Tai buvo judri
vietovė, daug žmonių atvykdavo
ir išvykdavo, gyveno labai mišri
bendruomenė. Prekybos keliai
ją jungė su išoriniu pasauliu ir
sudarė sąlygas sklisti nežydiš-
koms idėjoms. Galilėją maitino
derlingos dirvos ir žvejyba, jos
gy% entojai buvo labiau prisitai-
5 prie Romos imperijos
r - enimo negu nuošaliau
gyvenantys Jeruzalės žydai,
kurie niekino šiaurėje gyvenan-
-_s gentainius dėl to, kad laikė
ns netašytais kaimiečiais, ir
Ui to, kad jie buvo etniškai
maišyti.
• Pajūrio lyguma
Kai Izraelio tauta apsigyveno
Pažadėtojoje žemėje, ji užėmė
centrines aukštumas, o paskui
vis bandė užkariauti Vidurže­
mio jūros pakrantes. Tačiau
šiame krašte gyveno galinga
filistinų tauta. Nors, valdant
Dovydui, Izraelis trumpam
buvo užėmęs šią teritoriją,
filistinai iš savo penkių pajūrio
miestų žymiai dažniau grasin­
davo kalvų rajonams.
Tais laikais pajūris ypatingai
neviliojo. Čia driekėsi smėlio
kopos, kurios rėmėsi į miške­
lius, lagūnas ir pelkes. Į pietus
nuo Karmelio kalno pajūryje
nebuvo didesnių užtakių.
Filistinai nebuvo jūrininkai,
pirmąjį didelį uostą šioje
pakrantėje prie Cezarėjos prieš
pat Jėzaus gimimą įrengė
Erodas Didysis.
Teritorija į pietus nuo
Karmelio kalno buvo vadinama
Filistijos arba Šarono lyguma.
Šiauriau Karmelio ji pereina į
IZRAELIO GEOGRAFIJA 25
Ašeros lygumą. Į šiaurę Filisti­
jos lyguma siaurėja, jūros
pakrantėje ten daugiau užtakių.
Iš čia savo prekybą plėtojo
finikiečių jūrininkai.
• Šefela, arba Priekalnės
Tarp pajūrio ir kalvų krašto
driekiasi ruožas žemų priekal­
nių, kurios kažkada buvo
apaugusios figmedžių giraitė­
mis. Filistinams užpuolus
izraelitus, priekalnės tapdavo
niekieno žeme, kur dažnai
vykdavo kautynės. Kad viena
pusė galėtų pulti kitą, reikėjo
būtinai pereiti Šefelą. Todėl
dauguma ją kertančių kelių
buvo įtvirtinti ir saugomi.
Dabar didžioji šio rajono dalis
yra dirbama žemė.
• Jordano slėnis
Jordano upė prasideda netoli
Hermono kalnų ir teka į pietus
per Hulės ežerą (šiuo metu
didžioji jo dalis nusausinta) į
Tiberiados ežerą. Ištekėjusi iš
ežero pietiniame jo pakraštyje,
upė patenka į gilų al Goro
slėnį. Slėnio šlaitai statūs, upė
jo dugne išgraužė dar vieną
vingiuojantį, uolų apjuostą
"slėnį slėnyje", kuris apaugęs
tankia, panašia į džiunglių,
augmenija. Todėl, kol nebuvo
pastatyti pirmieji šiuolaikiniai
tiltai, per upę būdavo labai
sunku persikelti.
Jordano slėnis yra tektoninė
įduba. Jo šlaitai eina palei
lygiagrečius žemės plutos
sprūdžius. Slėnis driekiasi iki
Negyvosios jūros ir už jos, per
Arabos žemumą, kuri tęsiasi iki
pat Akabos įlankos. Būtent dėl
sprūdžių slėnis toks gilus.
Negyvosios jūros krantai yra
388 metrais žemiau jūros lygio.
Atstumas tarp kalnų krašto
vienoje ir kitoje slėnio pusėje
siekia 15-20 km. Per šį slėnį
neina joks svarbesnis kelias.
Viena priežasčių - Jordano ir
jo intakų labai išraižytas žemės
Judėjos dykuma ir tyrlaukiai, kur bu­
vo gundomas krikštą priėmęs Jėzus.
Archeologija
ir Biblija
26 BIBLIJOS KRAŠTAS

Jordano upė teka tarp tankiais rytus nuo Galilėjos esantys

baliais krūmais apaugusių krantų, kalnai iškyla iki 600-700 metrų
vingiuodama iš Tibenados ežero į aukščio, tuo tarpu j rytus ir
Negyvąją jūrą. Ji minima daugelyje pietus nuo Negyvosios jūros jie
Biblijos pasakojimų, tarp kurių yra siekia beveik 2000 metrų aukštį.
pasakojimai apie Jozuės kelionę į Čia gana gausu kritulių, kurių
Kanaaną, Naamano išgijimą, Jono kiekis didėja, kylant į kalnus;
Krikštytojo, kuris šioje upėje taip tarp išdžiūvusio slėnio ir
pakrikštijo Jėzų, gyvenimą. Arabijos dykumos susidaro
derlingų žemių ruožas.
Kadaise čia buvo derlingos
Basano ir Gileado žemės,
klestėjo Moabo avių augintojai,
puikiai vertėsi Edomo pirkliai,
dėl to šių kraštų žmonės tapo
stipriais vakariniame Jordano
krante gyvenusių izraelitų
varžovais. Gal ir gerai, kad
paviršius. Kita priežastis yra ta, Jordano upė kliudė šio krašto
kad vasarą al Goro slėnyje būna žmonėms susisiekti su Izraeliu.
taip karšta, jog keliautojai nori Jordanas beveik visiškai atskyrė
kuo greičiau iš jo išsprukti. du panašius kraštus, esančius
tik per slėnį nuo vienas kito.
• Jordano rytine pakrantė Toks buvo kraštas, kuriame
(Užjordanė) Dievas apgyvendino savo
Čia, panašiai kaip ir vakarinia­ išrinktąją tautą ir į kurį pasiun­
me upės krante, driekiasi tė savo Sūnų. Šis kraštas
kalvos, bet tik aukštesnės. nebuvo nei labai turtingas, nei
Kadangi žemė gerai drėkinama, labai žymus. Jis išgarsėjo todėl,
čia plyti puikios ganyklos, kur kad jį pasirinko Dievas. Ši maža
Moabo gyventojai ganydavp šalis - nederlingas, erozijos
didžiules avių ir galvijų bandas. nualintas, kalnuotas žemės
Vienu metu Moabo karalius lopinėlis. Tačiau jos buvo
kasmet išmokėdavo Izraeliui trokštama ir dėl jos kovojama
100 000 avių vilnos ir 100 000 labiau negu dėl bet kurio kito
ėriukų duoklę (2 Kar 3,4). Į pasaulio krašto.

1
ST liet. v e r t i m e — visur p a d a n g t ė .
2
ST liet. v e r t i m e — m o r o u o g a s ( A m 7 , 1 4 ) .
3
ST liet. v e r t i m e - j š i l k m e d į (Lk 1 9 , 4 ) .
4
ST liet. v e r t i m e - e g l ė (1 Kar 5 , 8 ; Ez 2 7 , 5 ) .
5
ST liet. v e r t i m e - m e d ž l i e p i s (Pr 3 0 , 3 7 ) .
8
ST liet. v e r t i m e - b r i e d i s , stirna (Įst 1 2 , 1 5 ; Gg 2 , 8 - 9 ) .
7
ST liet. v e r t i m e - triušis, uolų o p š r u s (Pat 3 0 , 2 6 ) .
 28 ARCHEOLOGIJA IR BIBLIJA
Kasinėjimai ieškant
praeities
Biblija yra senovės knygų
rinkinys. Kultūros, subrandi­
nusios tas knygas, seniai išnyko.
Apie Naujojo Testamento
laikus daug žinių išliko graikiš­
kose ir lotyniškose knygose,
kurios per amžius buvo nuolat
perrašinėjamos. Tačiau apie
Senojo Testamento laikus tokių
šaltinių, išskyrus pačią Bibliją,
beveik neturime.
Žinoma, galima skaityti
Bibliją ir suprasti jos idėjas,
visai menkai tepažjstant
pasaulį, kuriame ji buvo
parašyta. Biblija žmonėms
skelbia amžinus dalykus, jos
(h idėjos skirtos visiems. Vis dėlto
Biblija vaizduoja įvykius,
glaudžiai susijusius su to meto
žmonėmis ir vietomis. Didžiu­
ma jos mokymo pagrįsta
konkrečių žmonių, jų tautų
patirtimi ir Dievo vaidmeniu
tuose įvykiuose. Nors Biblija
kai kuo panaši į teologijos kny­
gą, ji gerokai skiriasi nuo dau­
gumos šiuolaikinių teologijos
veikalų. Ji nėra abstrakčių
Dievo sampratų rinkinys. Dievo
ypatybes ji atskleidžia vaizduo­
dama jo veiklą Izraelio istorijo­
je ir pirmųjų krikščionių gyve­
nime. Be to, Biblijoje pateikta
istorija tesudaro dalį tos
istorijos, kurią išgyveno biblinio
pasaulio žmonės. Taigi viskas,
ką galime sužinoti apie Biblijos
pasaulį, mums padės aiškiau
suvokti jos svarbiausias idėjas.
Daugiau sužinoję apie
biblinių laikų gyvenimą, galime
pamatyti, kaip Biblija su juo
susilieja arba kontrastuoja.
Archeologai tyrinėja Laiškų olos
(Judėjos dykuma) radinius.
Atkasdami sugriautus IX a. pr.
Kr. miestus, galime atkurti tokį
namą, kokiame lankėsi prana­
šas Eliziejus, arba žibintą, kokį
šeimininkė galėjo padėti jam
prie guolio (2 Kar 4,8-10).
Retkarčiais radinys gali būti
tiesiogiai susijęs su kuriuo nors
Biblijos skirsniu. Galime aptikti
kokį daiktą ar pastatą, minimą
tekste.
Patys vertingiausi radiniai
yra senovės raštai, minintys
vyrus arba moteris, kurių vardai
užfiksuoti ir Biblijoje, arba
aprašantys tuos pačius įvykius.
Tokie atradimai nėra dažni,
o interpretuoti juos reikia
visada atsargiai. Norėdami
sužinoti ką nors apie Senojo
Testamento ir kuo daugiau apie
Naujojo Testamento pasaulį,
turime imtis archeologijos.
Domėjimasis praeitimi
Žmonės visada smalsiai domė­
josi praeitimi. Dar net Senojo
Testamento laikais Babilono
karaliai pasiimdavo ir išsaugo­
davo senų statulų dalis ir pa­
matų akmenis, rastus jų pačių
statybose. Vėlesniais laikais
pasiturintys romėnai parsiga­
bendavo antikvarines statulas iš
Graikijos, kad papuoštų savo
vilas. Savo ruožtu Renesanso
laikų princai tomis statulomis
gražindavo savo rūmus. Tuomet
atsiradusi mada kolekcionuoti
senovinius meno kūrinius
niekada nebepračjo.
Devynioliktame amžiuje,
palengvčjus keliauti ir išplitus
švietimui, visuomenės domėji­
masis senoviniais ir neįprastais
daiktais sparčiai augo. Ilgą laiką
labiausiai buvo stengiamasi
pripildyti muziejus ir galerijas.
Iš griuvėsių ir kapų vietiniai
žmonės arba lankytojai atkasda­
vo statulas, įnagius, juvelyrinius
ir keraminius dirbinius ir
parduodavo kuo brangiau.
Puikūs šių daiktų piešiniai buvo
publikuojami brangiose
knygose, dažnai su lakios

vaizduotės sukurtais prierašais,
nusakančiais jų spėjamą
reikšmę arba naudojimą.
Galiausiai mokslininkai
suvokė, kad bet kokio senovinio
daikto vertė yra daug didesnė,
jeigu tinkamai aprašoma, kur
jis rastas, kas rasta su juo ir
kitos detalės. Sena vaza atrodys
graži visiems matomoje vitri­
noje, bet ji bus daug prasmin­
gesnė, jeigu užrašas prie jos
galės skelbti ją stovėjus rūmų
miegamajame arba... trobelės
virtuvėje! Vaza, matoma savo
autentiškoje aplinkoje, gali
padėti nustatyti to būsto
naudojimo metą: pastatas
negalėjo būti sugriautas prieš
pagaminant vazą.
Napoleono
ir vėlesni laikai
Pirmi žingsniai į senovės
pasaulio pažinimą buvo žengti
1798, kai, Napoleonui įsiveržus
į Egiptą, susidomėta tenykščiais
paminklais. Šio žygio metu
buvo atrastas Rozetės akmuo.
Tai yra akmens luitas, kuriame
tas pats tekstas išgraviruotas
graikiškais ir egiptietiškais
rašmenimis. Prancūzui Cham-
pollionui tai padėjo pirmą kartą
Charles Warren buvo vienas pirmųjų
archeologų, dirbusių Palestinoje.
Kasinėdamas 1867—70 Jeruzalėje,
čia jis aptiko Erodo Šventyklos
sienos pamatus.
KASINĖJIMAI IEŠKANT PRAEITIES 29
Vienas žymiausių XIX a. archeologų
buvo keliautojas ir politikas Henry
Layard. Jis išgarsėjo kasinėjimais
Irake, ypač Ninevėje. Čia jį matome
vadovaujantį darbams Asirijos
mieste Nimrude (1845—48).
(1824) iššifruoti senovės Egipto
hieroglifus. Po kelerių metų
britų diplomatas Bagdade Clau-
dius James Rich pirmą kartą
kruopščiai išžvalgė senovės
Babilono ir Ninevės vietas. Jis
taip pat surinko pirmą solidžią
Asirijos ir Babilonijos antspau­
dų bei įrašų kolekciją.
Izraelio vietovės buvo geriau
pažįstamos, nes maldininkai jau
ne vieną šimtmetį keliaudavo į
"Šventąją žemę". 1838 ameri­
kietis Edward Robinson,
biblinės literatūros profesorius,
pirmą kartą rūpestingai paty­
rinėjo tą kraštą. Pagal Izraelio
geografiją ir išlikusius senus
vietovardžius jis sugebėjo
identifikuoti daug Biblijoje
minimų miestų. Daugelis jo
išvadų galioja ir šiandien.
• Egiptas ir Asirija
Egipte visą devynioliktą amžių
pro smėlio ir akmenų krūvas
buvo stengiamasi prasikasti prie
kapų ir šventyklų, ir per tą laiką
daug akmeninių skulptūrų buvo
išvežta iš šalies.
Asirijoje kasinėjimai prasi­
dėjo, kai Prancūzijos konsulas
Paul-Emile Botta iškasė
perkasas tarp akmenų krūsnių,
kur kadaise buvo Ninevė. Šis
darbas nebuvo sėkmingas, bet
netoliese jis rado asirų rūmus,
kurių sienos buvo išklotos
raižytomis akmenų plokštėmis
(1842-43).
Anglų keliautojas Henry
Layard tuo irgi domėjosi ir
1845 panašius raižinius jis rado
Ninevėje - ten, kur Botta nie­
ko nepešė. Išraižyti akmenys ir
įspausti molio lentelėse užrašai
iki 1850 buvo iššifruoti. Tai
buvo babiloniškas dantiraštis
(žr. žemiau poskyrį Raštai).
Šiais rašmenimis parašyti
dokumentai pasirodė esą itin
vertingi Biblijos studijoms (žr.
Izraelio ir Judėjos karalių
lentelę, sudarytą pagal asirų
metraščius).
Egipte bei Asirijoje ir
Babilonijoje kasinėjo britų,
prancūzų ir italų ekspedicijos,
30 ARCHEOLOGIJA IR BIBLIJA
prie kurių netrukus prisidėjo
vokiečių ir amerikiečių grupės.
Daugiausia lėšų šiems darbams
būdavo gaunama iš muziejų, ir
kai kam terūpėjo surasti
įspūdingų eksponatų savo
rėmėjams. Kiti rūpestingai
fiksuodavo daugelj detalių,
rinkdavo ir nelabai efektingus
radinius — keramiką, peilius ir
t.t. Jie matuodavo pastatus ir
braižydavo planus, kuriuose
pažymėdavo atkastų objektų
vietas.
Tarptautinės ekspedicijos,
gavusios vietinių paminklosau­
gos departamentų leidimus,
darbuojasi ir dabar. Savo ruožtu
kasinėja Egipto ir Irako
mokslininkai. Jie ypač daug
dėmesio skiria tautinio paveldo
išsaugojimui. Net po pusantro
šimtmečio tyrinėjimų tuose
kraštuose dar tikrai yra ką
atrasti.
• Palestina ir Sirija
Pirmiesiems kasinčtojams
labiausiai rūpėjo surasti
didingų imperinės galios
paminklų, kurie padarytų įspūdį
Vakarų visuomenei, tad
Palestinos ir Sirijos miestai
nepatraukė jų dėmesio. Išskyrus
keletą izoliuotų perkasų Jeriche
ir kitose vietovėse (1866-69),
pirmiausia buvo kasinėjama
Jeruzalėje. Ten Charles Warren
aptiko karaliaus Erodo šventy­
klos sienos pamatus ir patyrinė­
jo kitas išlikusias senienas
(1867-70). Jis skvarbė krūvas
sukritusių akmenų ir nuolaužų
(rausdamas 65 m gylio šachtas
ir skverbdamasis pro gamtines
uolienas), kad parodytų, kaip
miestas kito amžiams bėgant.
Archeologija tampa
mokslu
Artimųjų Rytų archeologija
smarkiai pažengė į priekį, kai
Flinders Petrie ėmė kasinėti Tel
William Flinders Petrie — dar vienas
garsus Biblijos archeologas.
Dirbdamas pietų Izraelyje, jis sukūrė
naują radinių datavimo metodiką.
el Hesyje - pietų Izraelyje, ne­
toli Gazos. Jis suvokė, kad bet
kurioje konkrečioje vietovėje
daiktai, randami tam tikrame
aukštyje virš jūros lygio, skiriasi
nuo daiktų kitame aukštyje.
Tai ypač akivaizdžiai rodė
keramikos šukės. Jas rūpestin­
gai rūšiuodamas pagal klodų
aukščius, jis išskyrė chronolo­
gine seka keletą keramikos
stilių. Tada, lygindamas juos su
ten pat rastais egiptietiškais
daiktais, jis nustatė kiekvieno
stiliaus datą. (Egiptietiškų
daiktų amžius buvo žinomas,
nes panašius daiktus, rastus
Egipte, įrašai susiedavo su
atskirų karalių valdymo laiko­
tarpiais.)
Petrie'o tyrinėjimai tapo visų
archeologinių kasinėjimų
pagrindu. Tačiau kiti Palesti­
noje dirbę archeologai keletą
dešimtmečių nesuvokė jų
svarbos, ir todėl daugelis tų
archeologų išvadų buvo
neteisingos. Tačiau pati idėja
pagal keramikos stilių nustatyti
kitų objektų amžių dabar
pripažįstama visų archeologų,
nors, žinoma, per tą laiką buvo
įdiegta ir daugiau svarbių
naujovių.
Žmonėms vis labiau domin­
tis, daugiausia dėmesio Izraelio
vietovėms ėmė skirti muziejai ir
universitetai. Deja, kasinėjimų
kokybė dažnai būdavo prasta.
Geresnę radinių tyrinėjimo ir
aprašymo metodiką išplėtojo
G-A. Reisner ir C.S. Fisher,
1908-11 kasinėdami Samari-
joje. Pagal Petrie'o pavyzdį
amerikietis W.F. Albright
sukūrė sisteminius Palestinos
keramikos datavimo pagrindus
(Tel Beitmirsime nuo 1926 iki
1936).
Britų archeologija darė
pažangą sukurdama stratigrafiją
- nuodugnų žemės tyrinėjimą
tarp senovės iškasenų ir po
jomis. Palestinos kasinėjimuose
šį metodą pirmą kartą panaudo­
jo Kathleen Kenyon, dirbdama
(1931-35) Samarijoje. Nuo
1952 ji itin sėkmingai vartojo jį
sudėtinguose kasiniuose Jeriche
bei Jeruzalėje. Šis metodas kol
kas nepranoktas, nors kasinė-
tojams jis kelia didesnius
reikalavimus ir kasinėjant, ir
apibūdinant radinius.
Kasinėjimo darbai
Seniausia ir labiausiai paplitusi
statybinė medžiaga Artimuo­
siuose Rytuose buvo dumblas
ar molis. Saulėje išdžiovintų
dumblaplyčių sienos išsilaiko
apie trisdešimt metų, jeigu yra
nuolat aplipdomos, kad
nepasiduotų drėgmei. Krosnyse
degtos plytos senovėje buvo
brangios ir naudojamos tik
svarbesniems pastatams.
Pamatai būdavo mūrijami iš
akmenų (ten, kur jų pakakda­
vo), o labai akmeningose
vietose iš akmenų būdavo
statomas visas namas. Stogai
būdavo dengiami iš medinių
sijų, ant jų klojama plaušai ir
glaistoma dumblu ar moliu.
Dėl aplaidumo, amžiaus,
gaisrų, žemės drebėjimų arba
priešo antpuolių šie pastatai
lengvai griūdavo. Jiems sugriu­
vus, geriausias dalis žmonės vėl
panaudodavo, bet daugumą
palikdavo griuvėsiuose. Ilgai­
niui virš griuvėsių būdavo
statomi nauji namai. Vadinasi,
gatvių lygis vis kito, o per
šimtmečius pakildavo ir viso
miesto pagrindas. Artimuo­
siuose Rytuose apstu šio

proceso pasekmių - griuvėsių
kalvų ("telių").
Ii buvusio miesto, kadaise iš
visų pusių supusio tvirtovę, su
stipriai {tvirtintais rūmais ir
šventyklomis, belieka didelis
kauburiuotas laukas su didoka
kalva, stūksančia tvirtoves
vietoje. Kartais tarsi viena kalva
būna visas miestas. Tokie teliai
siekia 30-40 m aukščio ir turi
500 ir daugiau metrų ilgio.
Vėlyviausios liekanos glūdi
kalvos paviršiuje. Jos nebūtinai
būna paskutiniųjų ten stovėju­
sių pastatų griuvėsiai, kadangi
žiemos vėjai ir lietūs veikiai
sugraužia džiovintų plytų
sienas, kai statiniai ilgai stovi
nenaudojami. Žemiausiai, ant
pirminio žemės paviršiaus,
randami pirmojo miesto
pėdsakai. Senovėje miestai
būdavo apleidžiami dėl daugy­
bės priežasčių. Miestas galėjo
būti susikūręs prie šaltinio ar
šulinio, ties upės brasta arba
kryžkelėje. Išdžiūvus šaltiniui
arba pasikeitus keliams, jis
galėjo sunykti. Miestas galėjo
netekti reikšmės ir nustoti
klestėti dėl politinių įvykių
raidos. Arba kalva pasidaryti
tokia didelė, kad ant jos buvo
nebepatogu gyventi.
Bet tokie miestai kaip
Damaskas arba Jeruzalė
niekada neprarado savo
reikšmingumo ir juos kasinėti
galima tik ten, kur pastatai
nugriaunami arba kur lieka
nenaudojami plotai.
~ Kasinys
Archeologas kasasi į kalvą iš
viršaus arba iš šono. Skverbian­
tis gilyn, skirtingų laikotarpių
Liekanos randamos sugulusios
sluoksniais vienas ant kito -
panašiai kaip per vidurį per­
pjautas tortas. Išjudinus žemę ir
oje glūdinčius daiktus, grąžinti
jų visai į tą pačią vietą nebeįma­
noma. Tad pirmiausia archeo­
logas turi surašyti, kur ir
kokiame žemės sluoksnyje
kiekvienas daiktas buvo rastas.
KASINĖJIMAI IEŠKANT PRAEITIES 31
Vietovės planas parodo, kur
buvo sienos ir kiti objektai.
Tačiau liekanos retai būna
sugulusios visiškai lygiais
sluoksniais. Gatvių būna su
nuokalnėm, pasitaiko, kad
vienur ta pati siena yra kur kas
aukštesnė negu kitur. Labai
dažnai vėliau gyvenę žmonės
būdavo išsikasę duobių maisto
atsargoms arba šiukšlėms, ir jos
siekdavo giliau esančius
ankstesnius griuvėsius. Nusta­
tant daiktų padėtį pagal tą
pačią aukščio skalę (pvz.,
metrais virš jūros lygio), duobės
dugno šiukšlės susimaišo su
ankstesniojo laikotarpio
iškasenomis. Taigi bet kurio
radinio vietos gilumą reikia
susieti su žeme, kurioje jis
rastas.
Iškasus perkasą, aiškiai
matosi vienas virš kito esantys
žemės sluoksniai. Keramika,
rasta ant kambario grindų,
priklausys vėliausiam kambario
naudojimo laikotarpiui.
Dirbiniai, rasti žemiau grindų,
bus senesni už grindis. Archeo­
logas turi atkreipti dėmesį į tai,
kaip grindys jungiasi su siena,
nes vėlesnė siena gali būti
susmegusi į ankstesnes grindis.
To nepastebėjęs archeologas
veikiausiai sudarys neteisingą
pastato planą.
Visose darbų stadijose reikia
spee'alių žinių. Prieš pradedant
kasti, matininkas turi išmatuoti
visą vietovę ir nustatyti taškus,
iš kurių bus galima atlikti kitus
matavimus. Vykstant darbams,
jis pažymės plane perkasų
kraštus ir kitus svarbius ele­
mentus. Reikia ir fotografo, kad
užfiksuotų kasinėjimo stadijas,
nufotografuotų svarbius arba
trapius radinius, tebesančius
žemėje, o vėliau juos ir kitus
daiktus nufotografuotų spaudai.
• Radinių tyrinėjimas
Prie kiekvieno radinio tuoj pat
pritvirtinama kortelė arba
užrašoma tiesiog ant jo, kad
būtų aišku, kur jis rastas.
Auksinė relikvijų skrynia, drauge su
daugybe kitų brangenybių rasta
Egipte, Tutanchamono kape.
Atskiri radiniai — sagės, peiliai,
juvelyriniai dirbiniai (bet ne
keramika, kuri paprastai
randama sudužusi) - surašomi
ir apibūdinami. Keramika
rūšiuojama pagal radimo vietą
ir lygmenį arba sluoksnį. Kas
nors, susipažinęs su visais
radiniais, vėliau atrenka
svarbesnes iškasenas smulkiam
aprašymui.
Kai kuriuos keraminius
dirbinius reikia suklijuoti, o
metalinius, nuvalius rūdis,
apdoroti nuo korozijos. Medžio
dirbinius ir kitus trapius daiktus
būtina stropiai prižiūrėti, kad
nebeirtų. Žinių apie senovę gali
suteikti ir įvairios natūralios
liekanos, todėl rūpestingai
surenkamos kriauklės, kaulai,
žemė su sėklomis.
• Informacijos apie radinius
skelbimas
Galutinę savo darbo ataskaitą
kasinčtojas gali pateikti tik
tada, kai kasinėjimas baigtas ir
visi specialistai paruošė savo
išvadas. Mažoje vietovėje tai
atliekama greitai. Didesnėse
vietovėse, kur darbas užtrunka
keletą metų, galima reziumuoti
kiekvieno sezono darbą. Tai
paskatina universitetus ir
32 ARCHEOLOGIJA IR BIBLIJA
muziejus, skyrusius lesų. Vieni
paruošia smulkią kiekvieno
sezono rezultatų ataskaitą ir
pateikia spaudai, kiti linkę
laukti kasinėjimų pabaigos ir
tada pateikti išsamų aprašymą.
Jeigu darbai didelio masto, toks
aprašymas sudaro keletą tomų.
Informacijos apie radinius
publikavimas yra brangus ir
užima daug laiko. Kasinčtojai
dažniausiai dirba ir kitur -
dėsto universitete arba darbuo­
jasi muziejuje. Taigi tarp
kasinėjimų pabaigos ir galuti­
nio aprašymo pasirodymo
kartais praeina daug metų. Tuo
tarpu gali būti naujų atradimų,
kilti naujų teorijų. Dėl to kai
kurie kasinėjimų rezultatai gali
pasirodyti abejotini.
Visi radiniai priklauso
valstybei, kurioje iškasami.
Svarbiausios iškasenos patenka
į nacionalinius muziejus, kitos
atsiduria vietinėse saugyklose,
netoli radimo vietos. Užsienio
ekspedicijoms gali būti leidžia­
ma parsivežti namo pavyzdžių
cheminiams ir kitokiems
tyrimams. Kai kurios valstybės
leidžia pasiimti būdingų
keramikos ir kitų gausiai
randamų daiktų rinkinių.
Galiausiai juos pasidalina tie,
kas rėmė kasinėjimus.
Ko archeologija negali
Archeologija rūpinasi žmogaus
veiklos pėdsakais. Visame
pasaulyje žmonėms iškildavo
panašių reikmių: rasti maisto ir
pastogę, apsisaugoti nuo žvėrių
ir užpuolikų, pašalinti mirusių­
jų kūnus. Pasirodo, kad šias
problemas visi žmonės spręsda­
vo panašiai. Taigi, remdamasis
vieno regiono radiniais,
archeologas gali numatyti, ko
tikėtis panašiomis aplinkybėmis
kur nors kitur. Pavyzdžiui,
Izraelyje, Karmelio kalne,
archeologai aptiko gyvenus
pirmykštes šeimas, kurios dary­
davosi būstus ir rankiodavo
laukinių augalų sėklas. Vėliau
mokslininkams Artimuosiuose
Rytuose pavyko rasti panašių
primityvių stovyklaviečių ir
kitur, kur sąlygos buvo beveik
tokios pat.
Antra vertus, žmonės ne
visada elgiasi nuosekliai. Tad
neapdairu viską griežtai surū­
šiuoti, nepaliekant vietos
kitiems variantams, arba teigti,
kad visi tikrai elgėsi pagal kurį
nors mums žinomą elgsenos
modelį. Dėl tokio požiūrio
anksčiau ar vėliau gali būti
padaryta abejotinų išvadų; ir
seniau dėl to tyrinėjimų
duomenys būdavo iškraipomi.
Šiaip ar taip, dabar randami
daiktai yra išlikę atsitiktinai.
Savitos geologinės sąlygos
Jeriche leido išlikti mediniams
baldams kapuose, uždarytuose
maždaug 1600 pr. Kr. Buvo
galima atpažinti net mažiausias
smulkmenas. Prieš atkasant
šiuos kapus, mes nežinojome,
kokie ir kokio stiliaus baldai
buvo naudojami viduriniojo
bronzos amžiaus laikais Kana­
ane. Nieko neišmanėme ir apie
dailidžių sugebėjimus.
Jericho kapai yra išimtis.
Daugiau daiktų išlikdavo, kai
miestas būdavo sugriaunamas.
Jei priešas jį padegdavo, karei­
viai tikriausiai grobdavo vertin­
gus daiktus, tačiau daugelis
rakandų būdavo paliekama
namuose. Praėjus šimtmečiams,
archeologai suranda tik tuos
daiktus, kurie atsparūs ugniai,
orų poveikiui ir dūlėjimui
žemėje. Iš medžio dirbinių gali
telikti juodos dėmės arba
trūnėsiai, kurių išsaugoti
neįmanoma.
Miestas sudega vienu metu.
Dėl to visi radiniai būna iš to
paties arba kiek ankstesnio me­
to. Jei nebuvo daugybės griau­
namųjų antpuolių, ten veikiau­
siai bus normaliai gyvenusios
kartų kartos. Gyventojai grei­
čiausiai išsikeldavo iš senų
namų, palikdami juos griūti, o
vėliau ant tų griuvėsių statyda­
vosi naujus. Todėl atrandama
tik nedaug ankstesniųjų kartų
paliktų rakandų. Dažniausiai
dauguma bet kurios vietovės
radinių būna iš paskutinių jos
gyvavimo dešimtmečių. Papras­
tai tą patvirtina ten rasti rašyti­
niai šaltiniai. Dėl šių priežasčių
kasinėjimai negali atskleisti
išsamaus miesto istorijos
vaizdo. Be to, niekas neturi tiek
lėšų, kad galėtų nukasti visą
kalvą, kur būta miesto.
• Nežinia, kur paklius
Kasinčtojai turi įvairių tikslų.
Vienas stengiasi gauti kerami­
kos ir architektūros pavyzdžių
Jos atkastos Sirijoje, Tel Mardiche
(buv. Ebla); iš jų paaiškėjo, kad iš
Biblijos mums žinomi asmenvardžiai
jau buvo paplitę apie 2300 pr. Kr.
Kitas susitelkia į vieną laikotar­
pį, atidengdamas didelį plotą,
kad nustatytų svarbiausių
pastatų ir miesto dalių planus.
Ypač patrauklios būna šven­
tyklos ir rūmai, kur galima
tikėtis gausesnių radinių negu
nuosavuose namuose ir miesto
įtvirtinimuose. Bet ir pastaruo­
sius tyrinėti gali būti ne mažiau
verta. Kai kur buvusius didelius
pastatus lengva aptikti, nes jie
palieka aukštesnį griuvėsių
kauburį. Kartais kasinėtojai
pataiko į juos netyčiom — arba
prašauna. Archeologas niekada
nežino, į ką jis nepataikė!
John Garstang 1928 kasėsi į
senojo Asoro kalvą, į šiaurę
nuo Galilėjos. Jis padarė išvadą,
klestėjusio tarp 3000 ir 1760 pr.
34 ARCHEOLOGIJA IR BIBLIJA
Etyrus rastą Rozetės akmenį, gautas
"raktas" egiptietiškiems hieroglifams
perskaityti Akmenyje perskaityta
padėka Egipto karaliui Ptolemėjui
v, įrašyta graikiškai, taip pat egip­
tiečių demotiniu raštu ir hieroglifais.
Lyginant juos su graikiškais žodžiais
ir pavyko išsiaiškinti hieroglifų
prasmę.
kad didžioji miesto dalis buvo
apleista apie 1400 pr. Kr., nes
neaptiko ne ženklo būdingos
mikėniškos keramikos, kuri po
to buvo įvežama iš Kipro ir
Graikijos. Bet toliau plėsdamas
kasinėjimus po trisdešimties
metų Yigael Yadin rado gausybę
tokios keramikos miesto priei­
gose, ir tikrai paaiškėjo, kad
tarp 1400 ir 1200 pr. Kr. ten yra
gyvenę daug žmonių. Pastarasis
kasinėjimas labai pakeitė mūsų
žinias apie Asoro istoriją.
Kadeše prie Oronto upės
(Sirija) ankstesnė perkasa irgi
šiek tiek nepataikė. 1921-22
ten aktyviai kasinėjo prancūzų
ekspedicija. Vadovas mirė, ir
darbai sustojo. 1975 kasinėji­
mus pratęsė grupelė britų. Jie
pagilino vieną senos perkasos
dalį ir atsirėmė į molio plytų
sienas. Virš jų, pusmetriu
žemiau ankstesniojo kasinio
dugno, slypėjo babiloniško
dantiraščio lentelės. Jos
patvirtina griuvėsių tapatumą ir
mini Kadešo karalių, kurio val­
dymo laikotarpį galima tiksliai
nustatyti, tad mes jau žinome ir
pačių griuvėsių amžių. Ankstes­
nieji kasinčtojai tarp savo radi­
nių iš viso neminėjo lentelių su
užrašais.
Visais senaisiais laikais
dabartinės Sirijos teritorijoje
žmonių gyventa turtingai, būta
svarbių miestų. Damaskas ir
Alepas tebeklesti ir dabar, Pal­
myra — garsūs griuvėsiai, išlikę
iš romėnų laikų. Nuo 1928
pajūryje prie Latakijos kasinė­
jamas didelis miestas, gyvavęs
1800-1200 pr. Kr. Archeologus
jis sudomino, kai ūkininkas
savo žemėje atidengė akmeninį
kapą. Iš tekstų rinkinių molinė­
se lentelėse buvo nustatyta, jog
tai senasis Ugaritas.
Visai kitur, prie Eufrato, irgi
po atsitiktinio atradimo, 1933
viena ekspedicija pradėjo dirbti
šalia miesto, vardu Maris, kles­
tėjusio tarp 3000 ir 1760 pr. Kr.
Didžiulių rūmų (sugriautų apie
1750 pr. Kr. Babilonijos kara­
liaus Hamurabio) kambariuose
buvo rasta apie 25 000 dantiraš­
čio lentelių. Kitas svarbus atra­
dimas, ryškiausias po Negyvo­
sios jūros rankraščių, priklauso
italų grupei, dirbusiai Sirijos
šiaurėje. Jie žvalgė regioną į
pietus nuo Alepo, apžiūrinėda­
mi keletą kalvų, kurių vieną -
Tel Mardichą - nutarė kasinė­
ti. Apie jį nieko nebuvo žino­
ma, bet plačiu žiedu telį juo­
siantis pylimas rodė, jog ten
būta didelio miesto. Iš išsibars­
čiusių keramikos šukių nusta­
tyta miestą gyvavus 2500-1600
pr.Kr.
Dirbti pradėta 1964. Nuo ta­
da iki 1972 atkasti 2000-1600
pr. Kr. laikotarpio pastatai.
1968 rasta statula su įrašu leido
daryti prielaidą, jog Tel Mardi-
chas — tai senoji Ebla. Babilo­
niški įrašai minėjo Eblą kaip
prekybos miestą Sirijoje, bet
niekas nežinojo, kur jis buvo.
Mokslininkai mėgino jo ieškoti
net už 200 km nuo Tel Mar-
dicho!
Nuo 1973 kasinėtojai išvalė
keletą kambarių karaliaus
rūmuose, sudegusiuose apie
2000 pr. Kr. 1974 ten buvo
rastas dantiraščio lentelių rinki­
nėlis, o paskui, 1975, jų rasta
apie 8000 dviejuose kambariuo­
se, kurių vienas yra buvęs
apstatytas medinėmis lentyno­
mis. Tai yra pirmieji tokie seni
mums žinomi dokumentai iš
Sirijos šiaurės. Jie parašyti iki
tol nežinoma kalba, nors ir
gimininga kitoms vakarų semitų
tarmėms. Iš tų tekstų ir kitų
radinių sprendžiama apie labai
didelę Babilonijos įtaką ir
plačius prekybinius ryšius,
siekusius Egiptą (žr. žemiau
poskyrį Abraomas ir jo šeima).
Iš Ebloje rastų dokumentų
matyti, kaip lengva padaryti
klaidingas išvadas. Iš pradžių
mokslininkas, atsakingas už jų
vertimą, teigė, kad juose esą
minima daugybė vietovardžių
nuo pat Persijos iki Viduržemio
jūros, tarp jų Palestinos miestai
Azotas, Asoras ir Megida. Ypač
nuostabus jo tvirtinimas, kad
tose lentelėse minima Sodoma
ir Gomora.
Matyt, naujo atradimo įspū­
dis paskatino jį daryti skubotas
išvadas - vėlesni tyrinėjimai
pakeitė požiūrį. Eblos ir jos
karaliaus ryšiai tesiekė šiaurės
Siriją ir Eufrato upę; Palestinos
miestai lentelėse neminimi.
Turbūt jau aišku, kad
archeologijoje daug lemia
atsitiktinumai. Atradimai būna
atsitiktiniai, ir net kruopščiau­
siai suplanuota ekspedicija
niekada tikrai nežino, ką ras.
Kasinėjimų duomenys retai
kada būna išsamūs. Iškasęs
perkasą, archeologas gal aptiks
tik pusę namo, o jį nuvalius
paaiškės, kad daug kas jau
negrįžtamai suirę ir sunykę.
Asoro pavyzdys rodo, jog
archeologas visada rizikuoja
suklysti. Ebla atskleidžia rašy­
tinių dokumentų vertę. Jie pa­
tvirtina vietą ir amžių, nušviečia
daugelį gyvenimo aspektų ir
paaiškina daug dalykų, kurie
šiaip būtų likę nesuprantami
arba abejotini.

vo mokėti pinigus, ir nesvarbus
tekstai, pvz., trumpi užrašai
arba mokykliniai pratimai, buvo
rašomi ant plokščių akmenų
arba keramikos šukių (vadina­
mų ostraka). Paprastai būdavo
rašoma su nendrių teptukais
juodu rašalu, padarytu iš
suodžių.
Kur tik Egiptas valdė ar
prekiavo, ten plito egiptietiška
rašto sistema. Šio rašto pavyz­
džių randama Palestinoje ir
Sirijoje, taip pat ir toli pietuose
- Sudane.
Kitos sistemos
Antrajame tūkstantmetyje pr.
Kr. įvairiuose Artimųjų Rytų
regionuose buvo vartojami
kitokie rašmenys. Turkijoje
hetitai turėjo savo hieroglifus.
Apie septyniasdešimt ženklų
reiškė paprastus skiemenis (ta,
fa ir t.t.), be to, buvo per šimtą
žodžių Ženklų. Panaši sistema
vartota Kretoje, kur rastos trys
susijusios rašto formos. Pasku­
tinioji, vadinama linijine B,
turėjo apie aštuoniasdešimt
penkis skiemenų ženklus ir šiek
tiek žodžių ženklų. Raižant
molio lentelėse, senovine
graikų tarme jais buvo užrašomi
vyriausybės potvarkiai. Kitos
šios grupės rašto kalbos
vartotos Kipre, jų rašto pavyz­
džių rasta ir Sirijoje.
Visų šių rašymo būdų buvo
sunku išmokti, todėl skaityti ir
rašyti mokėdavo tik nedaugelis
- profesionalūs raštininkai.
Dauguma žmonių, norėdami
išsiųsti laišką, parašyti testa­
mentą arba vesti sąskaitas,
turėdavo kreiptis į mokytą
žmogų. Raštininkų paslaugų
taip pat reikėdavo norint
perskaityti laišką ar teisinį
dokumentą, patikrinti sąskaitas.
Žinoma, kai kurie raštininkai
iškildavo į aukštus postus
karaliaus rūmuose, o kiti
sėdėdavo gatvės kampe,
laukdami klientų.
m
Raidinis raštas
Raštininkų monopolija buvo
palaužta, kai paplito raidinis
raštas. Archeologams pavyko
surasti gana daug ankstyvųjų
abėcėlių pavyzdžių. Tačiau
daugelis raidinio rašto sukūri­
mo aspektų dar nežinomi.
Matyt, vienas Kanaano raštinin­
kas nusprendė, kad rašytinė
kalba gali apsieiti be tokios
gausybės ženklų, kokią turėjo
egiptiečiai ir babiloniečiai. Jis
tyrinėjo savo kalbą ir kiekvie­
nam priebalsiui nupiešė po
vieną ženklą. Juos jis tikriausiai
parinko pagal schemą " d "
reiškia "durys", bet naudojo
juos tik garsams, jokiu būdu ne
žodžių ženklams. Balsiams
atskirų ženklų nebuvo, todėl
hebrajų ir arabų raštą net ir
dabar sunku skaityti.
Ankstyvojo raidinio rašto
pavyzdžių rasta Izraelyje. Tai
labai trumpi, tikriausiai vyrų
vardai, užrašyti ant keramikos,
akmens ir metalo. Egipto
turkio šachtose pietvakarių
Sinajuje dirbę kanaaniečiai
uolose ir akmenyse išraižydavo
maldas. Jie vartojo raidžių
rašmenis ir paliko mums
geriausius senovines abėcėlės
pavyzdžius (apie XV a. pr. Kr.).
Tolesnių penkių šimtų metų
RAŠTAI 39
Seniausias piktografinis raštas ant
Šumero akmens, apie 3500pr. Kr.
rašto raida matoma iš gana retų
pavyzdžių. (Galime tik apgailes­
tauti, kad raštininkai paprastai
rašydavo ant papiruso, kuris
drėgnoje žemėje supūva.) Per tą
laiką raidės įgijo standartinį
pavidalą. Ugarito (Sirija)
raštininkai, mokyti pagal
babiloniškas tradicijas, suprato
raidinio rašto pranašumus. Jie
sukūrė trisdešimties raidžių
dantiraščio abėcėlę ir vartojo ją
rašydami savo kalbas.
Iki XI a. pr. Kr. raidinis
raštas tvirtai įsigalėjo. Sirijoje ir
Kanaane jį prisitaikė ten apsi­
gyvenę aramčjai, izraelitai,
moabitai ir edomitai. Netrukus
po to iš finikiečių jį perėmė
graikai. Jie šį tą pataisė, kad
labiau tiktų jų kalbai, svarbiau­
sia, ėmė vartoti atskirus ženklus
balsiams.
Sirijoje gyvenusios aramėjų
gentys išplito į Asiriją ir Babilo­
niją, daugelis pateko į Asirijos
karalių nelaisvę. Taip jie išpla­
tino ir savo abėcėlę. Ją prisitai­
kė žydų tremtiniai ir išpopulia­
rino Jeruzalėje, išstumdami
senesniąja finikiečių-hebrajų
formą. Ją perėmė ir arabų gen­
tys (nabatčjai) — iš tų rašmenų
kilo šiuolaikinis arabų raštas.
Abėcėlė skaitymą ir rašymą
padarė visiems prieinamą.
 Archeologija ir Senasis
Testamentas
Sukūrimas ir tvanas
Visame pasaulyje paplitusios
sakmes, kuriose pasakojama,
kaip atsirado žmones ir žeme.
Skirtingiausiose vietose esama
labai panašių motyvų.
Pavyzdžiui, ir kinai, ir
hebrajai pasakodavo, kad
žmonės buvo nulipdyti iš žemės
arba molio. Jokios sąsajos tarp
šių tautų nėra; panašių motyvų
galėjo atsirasti savaime — dėl
mirties, laidojimo, puvimo
procesų panašumo.
Taip pat esama sakmių apie
didelį tvaną, iš kurio laivu
išsigelbėjo tik keli žmonės.
Smarkūs potvyniai su dideliais
nuniokojimais ir žmonių
aukomis pasitaiko gana dažnai:
vienintelis išsigelbėjimas būna
bėgti į aukščiausią kalvą arba
lipti į valtį. Tad ir tarp atskirų
tautų sakmių apie tvaną gali
nebūti jokio ryšio.
• Babiloniečių ir asirų
sakmės
Babilonijos ir Asirijos literatū­
roje randame keletą sakmių
apie žmogaus sukūrimą.
Svarbiausia jų mintis yra ta, kad
žmogus buvo sukurtas tarnauti
dievams - aukojimais teikti
jiems valgių ir gėrimų, prižiū­
rėti jų šventyklas.
Viena sakmė beveik tokia
pat kaip Pradžios knygos apie
pasaulio sukūrimą, dėl to
manoma, kad jos yra susijusios.
Ji žinoma "Atrahasio epo"
vardu (žr. 11 sk. skirsnelį Asirų
ir babiloniečių religija). Rasta
rankraščių, parašytų apie 1635
pr. Kr., o vėlesni nuorašai rodo,
kad ir po tūkstančio metų ja dar
buvo-domimasi.
"Atrahasio epo" sakmė apie
kitą svarbųjį žmonijos istorijos
įvykį - tvaną yra panaudota
"Gilgamešo epe" (žr. 11 sk. po­
skyrį Babiloniečiai). Tai yra pir­
moji iš visų žinomų sakmių apie
tvaną, ji dažniausiai ir cituoja­
ma. Išversta iš Asirijos kara­
liaus bibliotekos Ninevėje apie
650 pr. Kr. pasidarytų nuorašų.
Iš kitų rastų dokumentų
paaiškėja, kad babiloniečiai
Žinojo keletą prieš tvaną įkurtų
miestų. Pasakojama, jog
kiekvieno šių miestų karaliai
valdę po tūkstantį metų. Po
tvano, kuris, pasak babilonie­
čių, buvęs svarbiausias istorijos
lūžis, karaliavimo laikotarpiai
greit sutrumpėję ir pasidarę
normalūs.
• Palyginimas su hebrajų
sakmėmis
Hebrajų, kaip ir babiloniečių,
sakmėse pasakojama, kaip
Dievas sukūręs Žmogų iš žemės
ir liepęs jam saugoti sodą. Po
Ūro didžiojo zikurato (bokšto
šventyklos) dalinės rekonstrukcijos
piešinys. Panašiai galėjo atrodyti ir
Babelio bokštas.
Egipte rasta daug praeities lobių. Tai
tik vienas gausios sienų tapybos
pavyzdys. Jame vaizduojama
karalienė Ames Nefertari
sukūrimo Dievas ilsėjęsis.
Žmonių giminė pagausėjusi, jie
prisistatę miestų, o jų elgesys
ėmęs drumsti Dievo ramybę.
Pradžios knygos senieji "tėvai"
gyvendavę labai ilgai. Ilgiausiai
gyvenęs Matuzelis miręs 969
metų amžiaus. Bausdamas
žmones už jų nedorybes, Dievas
sukėlęs tvaną, iš kurio išsigelbė-
jęs tik ištikimasis Nojus, savo
laive priglaudęs šeimą ir gyvū­
nų. Tvano audroms aprimus ir
laivui sustojus ant aukšto kalno,
Nojus siuntęs paukščius ieškoti
augmenijos. Paskui jis išlipęs iš
laivo ir aukojęs Dievui aukas.
Visa tai turi atitikmenis
babiloniečių sakmėje, nors
pastaroji yra sudėtingesnė,
kadangi veikia keletas dievų.
Tačiau žmogaus sukūrimo
tikslas tose dviejose sakmėse
yra ne visai toks pat.
Pradžios knygoje nesakoma,
kad Dievą reikėtų maitinti: jis
sukūręs vyrus ir moteris, kad
turėtų sau draugiją. Abiejose
sakmėse žmogui lemta dirbti
žemę, bet, pasak Pradžios
knygos, iki "nuopolio" tas
darbas nebuvo alinantis. Babi­
loniečių tekstuose nuopolio
nėra. Mes nežinome, kas slypi
už senovės žmonėms priskiria­
mų ilgų karaliavimo ir gyveni­
mo metų. Įdomu, kad ši ypatybė
abiejose sakmėse sutampa su
tuo pačiu žmonijos istorijos
tarpsniu. Akivaizdu, kad ilga­
amžiškumas senovės rašytojams
turėjo ypatingą prasmę.
Tvano priežastis abiem
atvejais aiški: žmogus nusidėjo
Dievui; papiktino dievus.
Babiloniečių sakmėje malonin­
gasis dievas griebėsi gudrybės,
kad įspėtų savo numylėtinį ir
pamokytų jį pasistatyti laivą.
Jam buvo liepta nuslėpti laivo
paskirtį nuo kitų žmonių. Kai
apie šio žmogaus išlikimą
sužinojo tvaną sukėlęs dievas,
dievai susikivirčijo. Maloninga­
sis dievas aiškino, kad kiekvie­
nas žmogus turi būti baudžia­
mas už savo kaltę, o ne visi
vienodai.
"Gilgamešo epe" ieškoti
maisto iš laivo buvo pasiųsti
trys paukščiai: karvelis, kregždė
ir varnas. (Ankstesnio varianto
lentelė ties šia vieta apgadinta,
tad negalima garantuoti, jog ten
buvo šis epizodas.) Nojus
pirmiausia siuntė stipresnįjį
paukštį — varną, o paskui
karvelį. Abiem atvejais, tvanui
nuslūgus, buvo aukojama.
Tokie ryškūs panašumai
rodo glaudžią babiloniečių ir
Pradžios knygos sakmių sąsają.
Visas siužetas — sukūrimas, au­
gimas, tvanas - ir daug bendrų
detalių vargu ar galėjo atsitikti­
nai sutapti. Bet archeologija šio
ryšio negali paaiškinti. Didelio
potvynio atminimas tikrai buvo
giliai įstrigęs į atmintį. Politeis-
tai babiloniečiai ir monoteistai
hebrajai išreiškė jį savaip, ir
keblu yra teigti, kad viena
sakmė yra kilusi iš kitos. Gal jos
abi atsiradusios iš kokios dar
senesnės, bet tai tik spėjimas,
archeologinių duomenų nėra.
• Tvanas Ūre
Kasinėdamas Ūre, Leonard
IVoolley 1929 aptiko 2,4-3,3 m
storio suslūgusio molio sluoks­
nį. Jis buvo įsitikinęs, kad tai
potvynio paliktas dumblas.
Panašių sluoksnių, tik nevieno­
do senumo, rasta ir kitur. Iš šių
radinių matyti, kad praeityje
Babilonijoje būta didelių
potvynių. B tiesų potvyniai
pridarydavo eibių dar ir visai
neseniai, kol Tigro ir Eufrato
upėms reguliuoti nebuvo
pastatyta užtvankų. Negalime
teigti, jog kurį nors iš rastųjų
sluoksnių paliko būtent
sakmėse minimas tvanas, tačiau
tos sakmės taip giliai įsmigusios
į tautų atmintį, kad nėra
abejonės, jog žmonijos istorijos
aušroje Babiloniją buvo ištikęs
katastrofiškas tvanas.
Izraelitai ir jų protėviai
Apie izraelitus ir jų protėvius
iki izraelitams apsigyvenant
Pažadėtojoje žemėje archeolo­
gija nepateikia tiesioginių žinių.
Abraomas, Izaokas, Jokūbas ir
jo sūnūs gyvendavo daugiausia
palapinėse. Nors jie galėjo būti
turtingi ir galingi, toks gyveni­
mo būdas archeologui ne ką
tepalieka.
Abraomas ir jo ankstyvieji
palikuonys turėjo reikalų su
kanaaniečių miestų valdovais ir
Egipto faraonais. Bet būtų
keista, jeigu jų vardus rastume
tų valdovų metraščiuose. Visų
pirma, reiktų atkasti atitinkamų
metų ir vietų archyvus. Antra
vertus, tie ryšiai turėtų būti
buvę labai svarbūs, kad apie
juos tada būtų buvę rašoma.
Tačiau jokio tų laikų Kanaano
dokumentų rinkinio mums nėra
žinoma. Tų laikų Egipto
valdiški raštai jau seniai
pražuvo - jeigu nebuvo tyčia
sunaikinti, tai supuvo drėgnoje
miestų prie Nilo žemėje.
Dažnai stebimasi, kad Egipto
paminklai nieko nepasako apie
Išėjimą. Tačiau, neturint
išsamios ano meto kronikos, to
sunku ir tikėtis. Juk izraelitai
buvo svetimšalių bendruomenė,
naudojama priverstiniams
darbams. Senajame Testamente
sakoma, kad jie pabėgę po to,
kai Egiptą užpuolusios nelai­
mės ir egiptiečių kariuomenė
pražuvusi Raudonojoje jūroje.
Jie nužygiavę į retai apgyventą
sritį, nuošaly nuo Egipto karių
kontroliuojamų svarbiųjų kelių,
ir taip dingę iš egiptiečių
akiračio. Tik pasiekę Kanaaną,
oficialiai buvusį Egipto provin­
cija, jie vėl patraukė Egipto
dėmesį. Kai XIII a. pr. Kr.
pabaigoje faraonas Merenpta
bandė Kanaane atkurti savo
šalies valdžią, izraelitai minimi
kaip viena iš ten nukariautų
tautų.
Vis dėlto archeologijos
atradimai gali suteikti papildo­
mų žinių apie pirmąsias penkias
Biblijos knygas. Jie gali paliudy­
ti apie įvykius, papročius arba
idėjas, padedančius suprasti
Biblijos sakmes.
Jeigu, tarkime, yra aiškių
įrodymų, kad tam tikra veikla,
sakysim, monetų darymas,
prasidėjo tik po 700 metų pr.
Kr., o Abraomas vaizduojamas
mokantis už pirkinį monetomis
tūkstantį ar daugiau metų prieš
tai, galime numanyti, kad toji
sakmė buvo sukurta po 700 pr.
Kr. arba kad po tos datos buvo
pataisyta senesnė sakmė. Bet
darant tokią išvadą, pirma
reikia gerai apsvarstyti visus
šios problemos aspektus.
Dažnai būna, kad tekstą, neva
turintį tokį "anachronizmą",
naujas atradimas arba geresnis
senojo supratimas įrodo esant
teisingą.
Abraomas ir jo šeima
• Chaldėjų miestas Ūras
1
Abraomo gyvensena atitinka
maždaug antrojo tūkstantmečio
pr. Kr. laikus. Tuo metu Ūras,
kur gyveno Abraomo giminė,
jau buvo senas miestas. Leonar­
do Woolley kasinėjimai (1922-
34) parodė, kokių turtingų būta
44 ARCHEOLOGIJA IR BIBLIJA
apie X X I V a. pr.Kr.Ūrą
valdžiusių karalių (žr. 11 sk.
poskyrį Babiloniečiai).
Kai Ūras labiausiai klestėjo
(apie X X I a. pr. Kr.), jo kara­
lius mėnulio dievui, vadinamam
Nanaru arba Sinu, pastatydino
didingą šventyklos bokštą ziku-
ratą (žr. p. 41), kuris ir dabar
dominuoja toje vietovėje. Kitus
du ar tris šimtmečius Ūre gyve­
nę žmonės turėjo gerai pastaty­
tus namus, pritaikytus tenykš­
čiam klimatui, su tinkama kana­
lizacija. Dantiraščio lentelės
pasakoja apie prekybą su toli­
mom vietovėm, apie šeimyni-
Auksinis durklas ir makštis (XXVI a.
pr. Kr.), rasti Ūro karalių kapuose.
nius dalykus ir protinę veiklą.
Karaliai ir kiti žmonės
domėjosi istorija. Jie perrašyda­
vo savo pirmtakų įrašus, o
raštininkai užrašydavo sakmes
apie seniai mirusius didvyrius.
Kai kurioms jų naujųjų žinių
dėka galime suteikti istorinį
foną. Nors joks Gilgamešo
laikų dokumentas jo paties
nemini, galime būti tikri, kad jis
buvo žymus karalius, valdęs
prieš pat 2500 pr. Kr. Kai kurie
sakmėse minimi jo žygiai to
laikotarpio istoriniame fone
irgi atrodo prasmingi.
• "Necivilizuoti barbarai"
Iš šio civilizuoto miesto
Abraomo šeima nukeliavo
šimtus mylių šiaurėn, į Haraną.
Tai irgi buvo mėnulio garbini­
mo centras, ir Abraomo tėvas
Tarė, matyt, turėjo ten ryšių.
Kurį laiką ten pagyvenęs, Abra­
omas pakluso Dievo raginimui
keliauti į vakarus ir į pietus.
Užuot tapęs miestiečiu, jis gy­
vendavo palapinėse ir, ieškoda­
mas ganyklų ir vandens, kraus­
tėsi iš vienos stovyklavietės į
kitą.
Abraomo kelionės ir jo nauja
gyvensena yra suprantami,
žinant amoritų tautos klajones
apie XX a. pr. Kr. (žr. 11 sk.
poskyrį Babiloniečiai). Babilo­
niečių raštininkai niekino žmo­
nes, kurie gyvendavo palapinė­
se, valgydavo žalią mėsą ir
nelaidodavo savo mirusiųjų.
Tokius laikė necivilizuotais
barbarais. Abraomas buvo pa­
šauktas taip gyventi. Amoritai
pamažu apsistojo senuose mies­
tuose ir susimaišė su ankstes­
niais jų gyventojais, o Abrao­
mas ir jo šeima liko klajokliai.
"Patriarchų" (didžiųjų
Izraelio protėvių) vardai
apskritai yra panašūs į tuo metu
tarp amoritų paplitusius vardus.
Kai kurie jų vartoti ir daug
vėliau. Iš pradžių tai buvo
asmenvardžiai, o ne dievų ar
genčių vardai. Pavadinti gentį
realiai egzistavusio protėvio
vardu buvo įprasta — tokių fak­
tų randame ne tik sakmėje apie
Izraelį ir jo dvylika genčių Pra­
džios ir Išėjimo knygose, bet ir
kituose senoviniuose tekstuose.
• Kanaano ir Sirijos miestai
Pasiekę Kanaaną, patriarchai
rado ir didelių, ir mažų miestų,
kiekvieną su savo valdovu.
Daugelis tų miestų buvo įkurti
prieš šimtmečius, paskui
sugriuvę ir vėl atstatyti. Kasinė­
jant aptikta tų senųjų laikų
namų, rūmų, šventyklų ir mies­
tų sienų, bet kol kas nerasta
jokių rašytinių šaltinių apie
gyvenimą juose.
Tačiau šiaurės Sirijoje, Eblos
miesto rūmuose 1975 atkastas
karališkasis archyvas įrodo, kad
ten buvo paplitęs babiloniškas
raštas. Be verslo ir administra­
cinių dokumentų, archyve dar
buvo literatūros kūrinių - iš
Babilonijos, taip pat vietinių.
Jie kalba apie didžiulę dantiraš­
čio sistemos ir su ja susijusios
kultūros įtaką. Ši įtaka buvo
juntama ir antrajame tūkstant­
metyje pr. Kr., kuomet ji maišė­
si su plintančia nuo jūros pa­
krantės Egipto kultūra, ypač
Bible, kur Egiptas pirkdavo
kedro medieną, ir pačiame
Kanaane.
• Visuomenės papročiai
Patriarchai palaikė ryšius su
Haranu, ir atrodo, kad jų
šeimos tvarkydavosi pagal
babiloniečių visuomenės
papročius, kurie šiek tiek
skiriasi nuo vėlesnių izraelietiš-
kų tradicijų. Izmaelį pagimdė
vergė Hagara, nes Abraomo
žmona Sara buvo bevaikė; kai
Hagara šaipėsi iš Saros, Abrao­
mas nenorėjo jos išvaryti;
Jokūbas savo sūnus, sugyventus
su dviem tarnaitėmis, laikė
lygiais su savo dviejų žmonų
sūnumis, - panašių dalykų
randame įvairiuose Babilonijos
dokumentuose X X - X V a. pr.
Kr. Galbūt panašių papročių
laikėsi ir kanaaniečiai, bet jų
raštų neišliko.
Egipte
• Juozapas
Badas išginė Abraomo palikuo­
nis į Egiptą. Iš pietų Kanaano
žmonės nuolat traukdavo į
Egiptą ieškoti maisto ir darbo.
Kai kurie, kaip ir Juozapas,
patekdavo į vergiją, parduoti
vidutiniškai už dvidešimt
sidabro šekelių. Juozapo

iškilimas į aukštą postą irgi turi
paralelių: kiti Juozapo genties
(semitų) žmones tapdavo
viziriais ir net faraonais (Hiksų
dinastija apie 1700 pr. Kr.).
Juozapo padėtis leido jam
susipažinti su Egipto kultūra,
kurios plėtotė jau tada apėmė
1500 m. laikotarpį. Kaip ir
Babilonijoje, čia viską buvo
galima užrašyti ir valdyti šalį
labai efektyviai.
Izraelitai vengė Nilo deltos
miestų ir 2yveno rytinėse jos
dalyse, kur galėjo ganyti savo
bandas. Keletas jų kartų pragy­
veno taikiai, kol į valdžią atėjo
naujos dinastijos faraonas. Jis
privertė juos dirbti savo naujoje
sostinėje — jų gyvenamame
krašte. Jeigu šis karalius buvo
Ramzis II (apie 1279-1213 pr.
Kr.), kaip kad mano daugelis
mokslininkų, tai vertėtų
paminėti kai kuriuos pasakoji­
mus ir kitus jo karaliavimo
laikotarpio tekstus.
• "Apiru"
Įvairių laikų Egipto tekstuose
nurodoma, kiek molio plytų
privalėjo padaryti darbininkų
grupės. Viename Ramzio II
laikų tekste minima apiru grupė
ARCHEOLOGIJA IR SENASIS TESTAMENTAS 45
(babilonietiškai chabirė), vilkusi
akmenis karaliaus pastatui
Memfyje.
Tarp apiru galėjo būti ir
izraelitų. Pats žodis reiškė žmo­
nes be tėvynės ir be nuosavybės.
Tikriausia tai būdavo įvairios
kilmės žmonės - pabėgę skoli­
ninkai ir vergai, taip pat atsidū­
rę tremtyje dėl karo ar bado. Jie
samdydavosi įvairiems darbams,
ir galingam karaliui būdavo
nesunku juos suvaldyti. Tačiau
jie keldavo grėsmę visuomenei,
kurios valdovai buvo silpni.
Visai galimas daiktas, kad
Abraomo šeima, neturėjusi
savo žemės, pasisavino šį vardą,
norėdama parodyti, kad yra
svetimšaliai, ir taip davė mums
žodį "hebrajai".
• Sandora
Mozė nuo Sinajaus kalno pa­
skelbė savo žmonėms įstatymą,
pripažinusį juos Dievo išrinktą­
ja tauta. Jis buvo pateiktas kaip
sandora - sutartis tarp Dievo
(svarbiausio dalyvio) ir Izraelio
(valdinio).
Yra išversta dešimtys seno­
vės sutarčių, daugiausia sudary­
tų II tūkstantmetyje pr. Kr. Išė­
jimo ir Pakartoto Įstatymo kny-
Sprendžiant iš Biblijos aprašymo,
sandoros skrynia', ko gero, buvo
panaši į šią faraono Tutanchamono
kape rastą skrynią su nešimo žiedais
ir rankenomis.
gos - tai ne sutarčių tekstai, o
pasakojimai apie sutartis. Tai,
kas nutiko Sinajuje, buvo
didingas įvykis, turėjęs paveikti
žmones.
Savo turiniu (pavadinimas,
istorinė įžanga, reikalavimai,
nurodymai, kaip saugoti sutar­
ties dokumentą ir skelbti jo
turinį, liudininkai, prakeikimai
ir palaiminimai) ši sutartis yra
labai panaši į sutartis, kurios
1700-1200 pr. Kr. buvo nuolat
sudarinėjamos tarp hetitų ir jų
valdomų tautų.
Visuomenės gyvenimą regu­
liuojančių įstatymų, panašių į
pateikiamus Išėjimo knygoje,
yra Babilono karaliaus Hamu-
rabio teisės kodekse (žr. 11 sk.
poskyrį Babiloniečiai). Tačiau
joks kitas elgesio taisyklių
rinkinys neturi tokio fundamen­
talaus pagrindo kaip Dešimt
Dievo įsakymų.
Pakeliui į Pažadėtąją
žemę
• Maldykla
Sinajaus dykumoje Dievui gar­
binti izraelitai pasidarė sudeda­
mąją maldyklą (padangtę, ta­
bernakulį). Kruopščiai ištyrus
nurodymus kaip ją padaryti,
paaiškėja, kad analogiškų kons­
trukcijų (sujungtų karčių
karkasas, užuolaidos, iš audeklo
bei odų padarytas stogas) būta
ir Egipte.
Gausiai paauksuotų surenka­
mų medinių padangčių rasta
Tutanchamono kape. Jos buvo
skirtos apgaubti karaliaus kars­
tą. Tame pačiame kape rasta
medinė dėžė su medinėmis
nešiojimo rankenomis, kurias,
kai dėžė nenešama, buvo galima
patogiai po ja pakišti. Jos buvo
sudėtingesnės už panašias
nešimo kartis, prakišamas pro
žiedus ant Sandoros skrynios ir
kitų maldyklos baldų.
46 ARCHEOLOGIJA IR BIBLIJA
Paauksuota medinė relikvijų skrynia
su išraižytu soste sėdinčio faraono
Tutanchamono ir jo žmonos
atvaizdu. Tai dalis lobio, rasto šio
faraono kape Egipte.
Maždaug to paties laikotar­
pio Ugarito (Sirija) ir Babiloni­
jos tekstuose, taip pat Turkijoje
rastoje hetitų bibliotekoje ap­
tikta sudėtingų apeigų taisyklių,
panašių j atitinkamas izraelitų
taisykles. N6 viename iš tų cen­
trų neišliko tokio išsamaus tai­
syklių rinkinio kaip Senajame
Testamente.
• Atradimas Amane
Per keturiasdešimt klajonių
metų izraelitai sutiko įvairių
kitų genčių. Kai kurios jų, pvz.,
moabitai, jau turėjo savo mies­
tų arba tvirtovių, tačiau kasinė­
jant kol kas nerasta izraelitų
įsiveržimo pėdsakų. Atradimas
Amano aerouoste gali šį tą
pasakyti apie to meto gyvenimo
sąlygas.
Atkastas mažas kvadratinis
pastatas su kiemeliu centre ir
kambarėliais aplink jį. Visuose
sluoksniuose buvo gausu mikč-
niškos keramikos, įvežtos iš
Kretos ir Kipro, juvelyrinių
dirbinių ir kitų brangenybių.
Kai kurie iš tų daiktų buvo
sudegę kartu su daugybe gyvu­
lių ir žmonių kaulų. Tvirtinama,
kad dauguma žmonių kaulų
buvo vaikų.
Tai galėjo būti šventykla, ku­
rioje būdavo kremuojami nuo
ligų ar bado mirę vaikai (kūdi­
kių mirtingumas, žinoma, buvo
labai didelis). Tiek pat tikėtina,
kad tai buvo vaikų aukojimo
vieta, kur jie rituališkai būdavo
"per ugnį siunčiami Molochui"
- izraelitams tai buvo drau­
džiama (Kun 18,21). Tai yra
pavyzdys, kaip atradimo
neįmanoma vienareikšmiškai
interpretuoti.
Kanaano užkariavimas
Nuo to laiko, kai izraelitai
užvaldė Pažadėtąją žemę (šiek
tiek prieš 1200 pr. Kr.), galėtu­
me tikėtis įrašų ir kitų archeo­
loginių radinių, rodančių, kad
jie ten gyveno. Tačiau iš 1250-
950 pr. Kr. laikotarpio labai
sunku rasti bent kiek daugiau
įrodymų, ir tai sukėlė daug dis­
kusijų bei skirtingiausių nuo­
monių. Nors diskusijos tęsiasi,
iš to gerai matyti, kokie riboti
yra archeologiniai duomenys.
• Rašytiniai dokumentai
Vienintelis turimas paliudiji­
mas yra Egipto faraono Me-
renptos įrašas (ne ankstesnis
kaip 1210 pr. Kr.). Jo žodžiai
aiškiai parodo, kad jo žygių
metu Izraelis jau buvo vakarų
Palestinoje. Kituose Egipto
raštuose tie kraštai minimi re­
tai, o po 1160 pr. Kr. Egiptas
buvo per silpnas, kad rūpintųsi
savo buvusia provincija Ka­
naanu.
Asirijos interesai siekė
Viduržemio jūros pakrantę ties
Finikija, bet ne taip toli į
pietus, kur buvo Izraelis. Apie
1100-900 pr. Kr. Asirija, kaip
ir Egiptas, labai nusilpo.
Turime tik keletą pietų Siri­
joje ir Kanaane rastų dokumen­
tų, bet ne tokių, kurie tikrai
turėtų minėti ten jau esančius
izraelitus. Taigi, išskyrus Senąjį
Testamentą, neturime rašytinių
žinių apie tai, kad izraelitai
užkariavo Kanaaną, ir teturime
vienintelį kitokį šaltinį, patvirti­
nantį, kad jie jau buvo ten prieš
1200 pr. Kr.
• Sugriauti miestai
Užkariavimai paprastai neap­
sieina be plėšikavimo ir nioko­
jimo. Jozuės žygiai dažnai
traktuojami kaip niokojamieji
antpuoliai. Daugybė tyrinėtojų
ieškojo šių ženklų, ypač gaisrų
pėdsakų, vėlyvojo bronzos
amžiaus Kanaano miestų
griuvėsiuose. Keletą metų buvo
manoma, kad kai kur griuvė­
siuose aptiktos gaisrų žymės
buvo apytikriai iš tų laikų ir kad
tai izraelitų darbas. Dabar
aišku, kad kai kur buvo sugriau­
ta ne tuo metu, o kitur galbūt
griovė ne izraelitai, o filistinai ir
jų bendrininkai, maždaug tuo
pat metu bandę įsiveržti į
pakrantės teritorijas. Taip pat
abejojama dėl keramikos
datavimo ir kitų šių kasinėjimų
aspektų, kuriuos būtina iš naujo
kruopščiai ištirti. Šiuo metu
negalime parodyti nė vieno
kanaaniečių pastato ir pasakyti:
"Jį sugriovė izraelitai", nors kai
kur tikriausiai taip ir buvo.
Po užkariavimo izraelitai
apsigyveno savo Pažadėtojoje
žemėje. Jau minėta, kad nėra
žinoma įrašų, kurie būtų susiję
su tuo laikotarpiu ar būtų aiš­
kiai izraelitiški. Bet gal galima
rasti kitokių pėdsakų? Deja, vėl
tenka nusivilti: nieko būdingo
izraelitams nerasta. Tačiau kai
kurie atradimai leidžia manyti,
kad pakito krašto kultūra ir,
matyt, gyventojai.
• Ko reikėtų tikėtis?
Prieš aptariant duomenis, kurie
gali būti susiję su Kanaano
užkariavimu, reikia pakalbėti
apie kitką. Visų pirma, Jozuės
ir Teisėjų knygose pasakojama
apie labai nedaugelio miestų
apiplėšimą (Jericho, Hajo,
Asoro, Hormos). Sugriautų
miestų šalis ateiviams būtų bu­
vusi nenaudinga, ir Teisėjų kny­
goje (1) paaiškinta, kad izraeli­
tai dažnai užimdavo kanaanie­
čių miestus su jų gyventojais.
Tad neturėtume tikėtis dauge­
lyje vietų rasti žiaurių antpuolių
ir sugriovimų žymių.
Na, o tai, kad izraelitai
susimaišė su kanaaniečiais arba
užėmė jų miestus, bus susilpni-

nę būdingus izraelitų kultūros
bruožus. Šiaip ar taip, prieš
įsiverždami, izraelitai miestuose
negyveno, tad nelabai ir galėjo
turėti specifinės nuosavybės, iš
kurios lis tas būtų iki šiol išlikę.
Kanaano užkariavimą galima
palyginti su amoritų įsiskverbi­
mu į Babiloniją (žr. 11 sk. po­
skyrį Babiloniečiai). Amoritų
veržimosi j Babiloniją ir galiau­
siai jos užvaldymo laiką bei eigą
atskleidžia dantiraščio lentelės.
Be jų net ir nežinotume, kad
Babilonijoje būta amoritų. Ne­
turint papildomos rašytinės
informacijos, retai tegalima
nustatyti, kokios būtent senovės
tautos gaminys yra rastasis
daiktas. (Tą patvirtina pavyzdys
iš visai kitų laikų ir kitos šalies:
nėra aiškių archeologinių duo­
menų, jog 1066 Angliją užkaria­
vo normandai.) Taigi nėra
pakankamo pagrindo manyti,
kad archeologinė medžiaga iš
Kanaano po izraelitų užka­
riavimo turėtų aiškiai skirtis.
• Bronza užleidžia vietą
geležiai
Per šimtą metų (1250-1150 pr.
Kr.) Artimųjų Rytų žemėse
įvyko didžiulių permainų. Seno­
sios valstybės žlugo, palengva
kūrėsi, daugiausia kitokiais
pagrindais, naujos. Šiaurėje
subyrėjo didžioji Hetitų impe­
rija. Pietuose Egiptas prarado
valdžią Kanaane. Sirijos bei
Izraelio pakrančių kasinėjimai
aiškiai parodė, jog daug miestų
buvo labai sugriauti kaip tik tuo
metu.
Iš Egipto šaltinių galima
spręsti, jog tai padarė įsiveržė­
liai, išsilaipinę iš jūros, tarp jų
svetimšaliai filistinai, greičiau­
siai kilę iš Kretos (žr. 11 sk.
poskyrį Filistinai). Namuose,
pastatytuose virš sugriautų
miestų, rasta ateiviams būdin­
gos keramikos.
Sirijoje aramėjai užėmė kai
kuriuos senus miestus, tarp jų ir
Damaską. Į rytus nuo Jordano
pradėjo kurtis amonitai, moabi-
tai ir edomitai.
ARCHEOLOGIJA IR SENASIS TESTAMENTAS 47
Ėmus plisti geležies kalimui, žuvimą yra etiologinė — skirta
atsirado stipresnių, efektyves­ paaiškinti, kaip žlugo senasis
nių įrankių, dėl to iš esmės miestelis, kurio belikę tik griu­
keitėsi ūkis. Vėlyvasis bronzos vėsiai. Kiti manė, kad apleisti ir
amžius užleido vietą geležies sudeginti nedegtų plytų pastatai
amžiui. buvo galutinai sunaikinti žie­
Iš kasinėjimų Betelyje, mos vėjų ir liūčių.
Betsame, Asore, Lachiše, Tel Yra duomenų, kad per ilgą
Beitmirsime (kasinčtojas manė, Jericho istoriją senesni pastatai
jog tai Debyras) ir Tel el Hesyje bus sunykę būtent tokiu būdu.
(turbūt Eglonas) paaiškėjo, kad Taip sunyko ir didelė miesto
visi šie miestai buvo sudeginti siena, pastatyta apie 1800 pr.
XIII a. pr. Kr. pabaigoje. Tai Kr., jos likutis yra tik aukščiau­
galėjo būti izraelitų karių dar­ sioje griuvėsių kalvos vietoje.
bas. Ugnis sunaikino ir vėlyvojo Tokio irimo žinoma ir kitose
bronzos amžiaus miestus Azotą senosiose Artimųjų Rytų
ir Askaloną, o ten jau, matyt, vietovėse.
buvo pasidarbuota filistinų.
Tačiau Askalonas buvo vienas • Hajis
iš Merenptos užgrobtų miestų, Vietovėje, pavadintoje Et Telis,
tad čia buvo kalti egiptiečiai. paprastai tapatinamoje su
Vėliau kai kurie miestai vėl Haju, iš 2300-1200 pr. Kr. lai­
buvo apgyventi, nors ne taip kotarpio nerasta jokių pastatų
gausiai, o kiti apleisti. Antra liekanų.
vertus, buvo apgyventi tie Šiuo klausimu irgi yra
miestai (Betsūras, Hajis), kur nuomonių, kad Biblijos pasako­
vėlyvojo bronzos amžiaus pas­ jimas apie du Hajo užpuolimus
tatų nebuvo. Abipus Jordano yra sakmė, kurioje aiškinama,
vietom iškilo naujų gyvenviečių. kokį ryšį didieji griuvėsiai turi
su izraelitų protėviais. Kiti
• Jerichas mano, kad vieta neteisingai
Du miestai Jozučs knygoje kelia identifikuota ir Hajis buvo kur
problemų: Jerichas ir Hajis nors kitur. Trečia hipotezė
(Ajas). 1931 John Garstang
tarėsi atkasęs Jericho sienas,
kurios kadaise sugriuvusios nuo
izraelitų trimitavimo ir šauks­
mų. 1952-58 Kathleen Kenyon
kasinėjimai parodė, kad
Garstangas klydo. <•
Tai išaiškėjo naudojantis
tobulesne sugriuvusių sienų ir
pamatų atskyrimo technologija
ir geriau ištyrus keramikos
stilius. Vėliau kasinėjant aptik­
tas tik mažas fragmentas vėly­
vojo bronzos amžiaus pastato,
bet ir tas, pasak daktarės Ke­
nyon, buvo apleistas maždaug
prieš 1300 pr. Kr. Taigi Jozuės
knygoje minimo miesto griuvė­
sių nėra išlikę.
Kai kurie mokslininkai iškėlė
mintį, kad sakmė apie miesto
Siauros, knibždančios žmonių
prekybinės gatvelės senajame Alepe
(Sirija) vaizdas tarytum grąžina mus
į tolimą praeitį.
48 ARCHEOLOGIJA IR BIBLIJA
teigia, kad ir dabar dar įspū­
dingi senoviniai Et Telio įtvir­
tinimai buvo tvirtove, kurioje
apylinkių gyventojai slėpdavosi
pavojaus metu.
Taigi tik pačioje Biblijoje
aiškiai aprašyta, kaip Izraelis
užkariavo Kanaaną - kitų
pasakojimų neturime. Archeo­
logija pateikė žinių, kurios gali
būti su tuo susijusios, bet šiuo
metu tikrai dar nežinome, kaip
jas interpretuoti.
Dovydas ir Saliamonas
Valdant karaliui Dovydui,
Izraelis galiausiai įsiviešpatavo
visame Kanaane ir kontroliavo
didelius kaimyninių žemių
plotus. Iš mokesčių karalystė
nuolat turtėjo. Plečiantis
prekybai ir ryšiams, radosi
naujų idėjų. Bet neginčijamų
Dovydo veiklos įrodymų iki šiol
dar neturime.
• Trys miestai
Saliamono laikų (apie 970-930
pr. Kr.) miestų sienų ir vartų
liekanų rasta trijuose miestuo­
se: Gazeryje, Asore ir Megido-
je. Saliamono statybų sąraše jie
minimi iš karto po Jeruzalės
(1 Kar 9,15). Kiekvienas iš jų
buvo apsuptas dvigubos sienos
su 2—3 m tarpu. Abi sienas jun­
gė skersinės pertvaros, sudary­
damos kambarius (vad. kazema­
tų sienos). Į miestus būdavo
patenkama pro vartus sienose.
Vartams saugoti buvo po du
kvadratinius bokštelius —
išsikišusius iš sienos (Asore)
arba pačioje sienoje (Gazeryje
ir Megidoje). Už jų į abi puses
tarp sienų buvo po tris kamba­
rius. Įėjimas galėjo turėti
skliautus.
Gazeryje ir Megidoje
išoriniai vartai buvo sienomis
sujungti su pagrindiniais
vartais, kurių atžvilgiu buvo
pastatyti beveik stačiu kampu.
Sios sienos konstrukcijos dėka
užtverti kelią sargybiniai
galėdavo lengviau negu ten, kur
jis eidavo tiesiog į pagrindinius
vartus. Visi treji minėtų miestų
vartai buvo pastatyti pagal
analogiškus projektus, labai
panašūs ir vartų matmenys.
Žinoma, visiškai patikėtume,
jog šie miestai pastatydinti Sa­
liamono, jei turėtume kokį nors
to meto įrašą, rastą ten, kur jis
buvo miesto gyvavimo metais.
Bet griuvėsiuose atkastos kera­
mikos stilius patvirtina, jog
miestai yra tų laikų.
Tėbuose rastas akmuo, kuriame
surašytos faraono Merenptos
pergalės ir aiškiai matyti Izraelio
vardas. Įrašo data —XIII a. pr. Kr.
pabaiga; tai yra seniausias Izraelio
vardo paminėjimas.

• S a l i a m o n o šventykla
Garsiausią Saliamono statinį -
šventyklą sugriovė Nabuchodo-
nosaro kareiviai 586 pr. Kr.
Apie 520 pr. Kr. ji buvo atsta­
tyta. Paskui, praėjus penkiems
šimtmečiams, karalius Erodas
šventyklą vėl atstatė, — dar
didesnę negu Saliamono. 70 po
Kr. pastarąją šventyklą sugriovė
romėnai. Apie 690 po Kr. jos
vietoje musulmonai pastatė
Uolos rūmus, o kiek vėliau -
Aksos mečetę, kuri ir šiandien
ten stovi. Taigi Saliamono
šventyklos nebėra nė ženklo.
Šventykla aprašoma Pirmo­
joje Karalių knygoje ( 6 - 7 ) . Iš
kitų vietų kasinėjimų aiškėja,
kad Saliamono šventyklos
planas (prieangis, vidinė
Šventovė ir šventų švenčiausio­
ji) nebuvo unikalus. Panašūs
yra kanaaniečių šventyklos
Asore ir IX a. pr. Kr. Šventyklos
Tel Tajinate (šiaurės Sirija)
planai.
Prašmatnūs Saliamono
šventyklos pagražinimai irgi
atitiko senovės papročius.
Kedras visada buvo vertinamas
kaip medžiaga sijoms ir apdai­
lai. Egiptiečių ir asirų metraš­
čiuose didžiuojamasi šventyk­
lomis, kurių grindys išklotos
ARCHEOLOGIJA IR SENASIS TESTAMENTAS
Arado šventykla
sidabru, o sienos ir durys
apkaltos aukso lakštais. Kai
kuriuose Egipto pastatuose dar
išliko vinių, laikiusių tuos
lakštus, skylės. Žinoma,
brangieji metalai jau seniai
nulupti, tik retkarčiais šen bei
ten randama plėšikų nepaste­
bėtų jų liekanų.
Varis ir bronza įsibrovėlių
taip neviliodavo, ir vienoje
asirų šventykloje, pastatytoje
šimtmečiu vėliau už Saliamono
šventyklą, iki šiol išliko bronzi­
nių vartų pagražinimų. Didžiau­
sieji vartai turėjo dvi sąvaras
Biblijoje rašoma, kad karalius Salia­
monas atstatė Gazerio, Megidos ir
Asoro miestus. Archeologas Yigael
Yadin ištyrė, kad visi trys miestai
turėjo vienodus vartus ir kazematines
sienas. Jų konstrukcija gerai matyti
Asoro plane ir Megidos nuotraukoje.
49
beveik po 2 m pločio ir 6 m
aukščio. Metalo lakštuose
iškalinėti paveikslai vaizduoja
Asirijos kariuomenės pergalę
valdant šventyklą pastatydinu­
siam karaliui.
• Saliamono rūmai
Savo rūmus Saliamonas statė
ilgiau negu šventyklą. Jis
naudojo kedrą ir kitą gerą
medieną ir taip pat negailėjo
aukso. Karalius liepęs pakabinti
ant sienų auksu apmuštus
skydus (1 Kar 10,16-17). Asirų
karalius, apie 710 pr. Kr.
užgrobęs šventyklą senovės
Uranijoje (dabar Armėnija),
išsinešė ją puošusius aukso
skydus. Ir pastaruosius ištiko
toks pat likimas: jie tapo
įsiveržėlių grobiu, valdant jo
sūnui (1 Kar 14,26-27).
Iškilmingoms progoms
Saliamonas turėjo prašmatnų
sostą. Jis buvo padarytas iš
dramblio kaulo ir aptrauktas
auksu. Atkaltėje buvo išpjaus­
tyta veršiuko galva, iš abiejų šo­
nų - po liūtą, ir po porą liūtų
ant kiekvieno iš šešių laiptelių,
kylančių į sostą. Medinių baldų,
tarp jų ir auksu apkaltas sostas,
buvo rasta Tutanchamono kape
Egipte. Duoklėje, kurią Asirijos
karaliai gaudavo iš Sirijos ir
Palestinos, buvo medinių baldų,
apmuštų dramblio kaulu.
Tūkstančiai jų dalių buvo rasta
karaliaus sandėlyje Nimrude
(senajame Kalache), į pietus
50 ARCHEOLOGIJA IR BIBLIJA
nuo Ninevės. Buvo ten ir
raižytų kėdžių atkalčių rinkinys,
ir liūto letenos formos kėdės
koja.
Kipre viename kape rasta
pakankamai daug nuolaužų, iš
kurių archeologai galėjo atkurti
dramblio kaulo sostą. Dramblio
kaulas dažnai būdavo aptrau­
kiamas aukso folija. Raižytuose
arba graviruotuose paveiks­
luose vaizduojami sostai su
sfinksų laikomais ranktūriais -
tai primena Saliamono sosto
liūtus.
• Faraono Šešonko
įsiveržimas
Saliamonui mirus ir jo karalys­
tei suskilus į dvi mažesnes
valstybes, naujas galingas
Egipto karalius surengė žygį į
šiaurę. Šis karalius, Šešonkas,
pagrobė iš Jeruzalės brangeny­
bes ir savo pajėgas pasiuntė per
visą Judėją ir Izraelį. Dvi eilutės
Pirmojoje Karalių knygoje (14,
25—26) ir kiek ilgesnis tekstas
Antrojoje Kronikų knygoje (12,
1—9) šį įvykį parodo žydų
akimis.
Šešonkas, švęsdamas pergalę,
savo dievų garbei ėmė statydinti
didžiules šventyklas. Karnake
didelio kiemo akmeninėje
sienoje išraižytame paveiksle
karalius nukauna savo priešus.
Greta išvardintos vietovės,
kurias perėjo jo kariuomenė.
Kai kurie vardai nebeįskaitomi,
bet kiti gali suteikti vertingų
žinių apie Izraelio žemės
istorinę geografiją. Kai kurie
miestai, Senajame Testamente
vos paminėti (pvz., Adomas,
Panuelis, Tanachas), tikriausiai
buvo gana svarbūs.
Tokiu tekstu su žinoma data
ir specifinėmis nuorodomis,
archeologas galėjo tvirtai
pasiremti atkuriant keleto
vietovių istoriją. Su Šešonko
kariaunos antpuoliu pavyko
susieti keleto vietų apdegusius
griuvėsius. Reikia pabrėžti, kad
Šešonko įrašas nėra pasakoji­
mas ir mini tik vietovardžius.
Nieko keisto, kad jame nemi­
nimas nei Judėjos karalius
Roboamas, nei Izraelio karalius
Jeroboamas I. Neminimi ir jų
didieji pirmtakai Saliamonas ir
Dovydas.
Izraelio ir Judėjos
karaliai
Po Šešonko įsiveržimo šiaurinė
Izraelio karalystė išsilaikė 200
metų, Judėja — 140 metų ilgiau.
Dovydo ir Saliamono suteiktą
didingos ateities perspektyvą
jos buvo praradusios. Saliamo­
no imperijai subyrėjus, atsirado
nemažai kitų karalių, trokštan­
čių įtvirtinti savo valdžią,
grąžinant Izraeliui "didžiąją
galybę". Nuo tada Izraelio ir
Judėjos istorija - tai daugiau­
sia kovos už nepriklausomybę
— ir nuo kitų valstybių, ir viena
nuo kitos.
• Gynybiniai įtvirtinimai
Karaliai bandė apsisaugoti
statydami kuo tvirtesnes miestų
sienas. Jie taip pat stengėsi
įgyvendinti inžinerinius suma­
nymus tiekti už tų sienų
vandenį. Asore ir Megidoje šie
darbai priskiriami Izraelio
karaliui Achabui.
Judėjoje irgi buvo atkasta
gynybinių įtvirtinimų — Masfo-
je, Tel Beitmirsime ir Tel Beer
Sevoje. Namai už gynybinių
sienų paprastai būna iš esmės
vienodo plano: atviras vidinis
kiemas su kambariais iš vienos,
dviejų arba trijų pusių. Sustatyti
dideli pailgi akmenys žymėjo
kiemų ribas. Ant jų turbūt buvo
dedami mažesni akmenys arba
nedegtos plytos, laikiusios stogą
arba viršutinį aukštą. Kai
kuriuose miestuose palei
gynybinę sieną buvo statoma
namų eilė, ir gatvė juosdavo
visą miestą. Kitos gatvelės iš jos
vesdavo į miesto centrą.
Namie turėti puodai ir
keptuvės, retkarčiais randamos
akmeninės indaujos ir metali­
niai įrankiai padeda susidaryti
kasdienio gyvenimo vaizdą.
Keramikos dirbinius mokėtą

gerai padaryti ant greito
žiedžiamojo rato. Jie būdavo
paprastų, bet dažnai elegantiš­
kų formų, retai kada puošti,
glazūros visai nežinota. Lėkštes
ir ąsotėliai prieš išdegant
dažnai būdavo gludinami, kad
terakota ne taip gertų drėgmę.
fš dramblio kaulo išpjaustytos
veršiukų figūrėlės iš didžiojo asirų
miesto Nimrudo (DC-VIII a. pr. Kr.).
Kai kur yra išlikęs išbrėžtas ant
puodo savininko vardas.
• Sutartiniai saikai ir matai
Kai kurie dideli ąsočiai turi
įspaudus. Jie tikriausiai garan­
tavo, kad indas yra nustatytos
talpos. Įspaudai būdavo arba
privačių asmenų, matyt,
turinčių oficialų įgaliojimą
kontroliuoti saikus ir matus,
arba su valdžios ženklu.
Pastarasis būdavo sukompo­
nuotas su žodžiu "karaliaus"
viršuje ir administracinio
centro pavadinimu apačioje. Jų
rasta apie tūkstantį. Atrodo,
kad tokie saikai galiojo Judė­
joje VII a. pr.Kr. (žr.9sk.
Darbas ir visuomenė poskyrį
Pinigai saikai ir matai).
Svėrimui vartoti maži
akmeniniai svarsčiai, padaryti iš
akmenukų, rūpestingai suma­
žintų iki nustatyto dydžio.
Šekelis buvo lygus vidutiniškai
11,4 gramo. Tokia jo reikšmė
apskaičiuota iš rastų svarsčių
masės, kuri buvo truputį
nevienoda, vidurkio. Svarsčių
būta didesnių ir mažesnių.
Ant kai kurių mažesnių,
dviejų trečdalių šekelio svarsčių
įrašytos raidės "pjm". Pirmo­
joje Samuelio knygoje (13,21),
kalbant apie tai, jog izraelitams
tekdavo eiti pas filistinus, kad
tie pagaląstų jiems geležinius
įrankius, pavartotas žodis
"pajim". Sis žodis buvo nesu­
ARCHEOLOGIJA IR SENASIS TESTAMENTAS 53
prantamas, kol svarsčių tyrinė­
jimai neatskleidė, kad tai yra
filistinų nustatyta kaina - du
trečdaliai šekelio sidabro.
Dabartiniai Senojo Testamento
vertėjai šią teksto vietą gali
prasmingai išversti (to negalėjo
būti Sankcionuotajame
leidime).
• Moabitų akmuo
Izraelio Dievo vardas (JHVH —
manoma, jog buvo tariama
"Jahve") pirmą kartą buvo
paminėtas ne Biblijoje, o
parašytas Moabitų akmenyje,
rastame 1868 Užjordanėje.
Moabo karalius Meša apie 840
pr. Kr. liepė šiame akmenyje
iškalti įrašą ir pastatyti jį prie
Dibono. Jis parašė, kaip
moabitų dievas "Chemošas
supyko ant savo krašto" ir leido
jį engti Izraelio Omriui.
Valdant Mešai, Chemošas
atlėgęs ir leidęs jam atsikovoti
žemių iš izraelitų. Triumfuoda­
mas Meša atgabeno šventyklų
kalinius ir indus, kurie priklau­
sė Jahvei, "iš Nebo pas Che-
mošą". Dievo elgesį su savo
tauta Meša apibūdina panašiai,
kaip ir Biblija Izraelio Dievo,
nors ten Dievo pyktis turėjo
moralinį pagrindą, o Chemošo
pyktis nepaaiškintas.
• Netipiška šventykla
Judėjos tvirtoves Arado
(Heredo) kampe J. Aharonis
kasinėdamas rado statinį, kurį
jis nutarė esant Jahvės šven­
tyklą. Tai yra daugmaž stačia­
kampis kiemas su aukuru, pro
kurį įeinama į siaurą pailgą
kambarį. Kadaise palei šio
kambario sienas stovėta suolų.
Priešais įėjimą ilgojoje sienoje
buvo anga į mažesnį kaip 2 m 2
kambarėlį. Jo grindys buvo
pakeltos, o ant laiptelių stovėjo
du maždaug 0,5 m aukščio
smilkymo aukurčliai. Kambarė­
lyje buvo grįsta aikštelė (ar­
cheologo pavadinta "paaukšti­
nimu") ir apie 1 m aukščio
nugludintas ir raudonai nudažy­
tas akmens stulpelis.
Kitame kambaryje prie šios
šventyklos rasta mažų kerami­
kos nuolaužų, ant kiekvienos jų
buvo užrašyta po vyro vardą.
Du vardai yra kunigų šeimų,
žinomų iš Senojo Testamento
(Meremotas, Pašūras). Matyt,
tos šukės buvo vartojamos
traukiant burtus, lemiančius,
kam budėti.
• Karaliaus rūmai
Samarijoje
1908-1910 Izraelio sostinės
Samarijos vietoje kasinėjo
Harvardo universiteto ekspedi­
cija. Kita ekspedicija, vadovau­
jama Jeruzalės Britų archeolo­
gijos koledžo ir remiama kitų
įstaigų, dirbo ten 1931-1935.
Po didele sugriuvusia šventykla,
kurią karalius Erodas buvo
pastatęs Augusto garbei,
archeologai atkasė karaliaus
rūmų dalis. Į jų sienų liekanas
buvo susmegę vėlesnės šventyk­
los pamatai, bet ir iš to, kas
liko, buvo galima nubraižyti
dalį plano. Tvirtovę juosė
dviguba kazematinč siena (su
kambariais viduje). Rytiniame
gale buvo vartai. Vakarinės
dalies pastatai laikomi Achabo
ir vėlesnių karalių rūmais. Net
ir ten, kur išliko tik pamatai,
galima pamatyti, kad akmens
blokai išpjauti lygiais kubais ir
gerai pritaikyti vienas prie kito.
Vienoje vietoje ant Achabo
rūmų grindų tarp nuolaužų
mėtėsi išraižytas dramblio
kaulo gabalas ir dalis egiptietiš­
kos akmeninės vazos. Ant jos
buvo išlikęs vardas faraono
Osorkono, kuris tą vazą, pilną
kvapnaus aliejaus, buvo
nusiuntęs Achabui ar kuriam
kitam karaliui. Tas įrašas
padėjo nustatyti kai kurių kitų
kartu rastų daiktų amžių
(Osorkonas II valdė maždaug
874-850 pr. Kr.).
Kitoje vietoje buvo rastas
didelis dramblio kaulo raižinių
rinkinys. Apie 200 sudaužytų ir
apdegusių dirbinių buvo
54 ARCHEOLOGIJA IR BIBLIJA
naudoti medinių baldų apdailai
ir inkrustacijoms. Tokie
brangūs daiktai saugomi ilgą
laiką, todėl gali būti, kad kai
kurie priklauso Achabo
"dramblio kaulo rūmui" (1 Kar
22,39), o kai kurie buvo
vėlesni. Praėjus šimtmečiui po
Achabo, Amosas smerkė
didikus, gulinčius brangiose
dramblio kaulo lovose (Am
6,4).
Įvairios kompozicijos - su
lotoso žiedais, egiptietiškais
religiniais motyvais - rodo
Egipto, taip pat Sirijos meno
poveikį. Finikiečių amatininkai
raižydavo dramblio kaulą,
kartais atskiras dalis pažymė­
dami abėcėlės raidėmis, kad
staliai jas teisingai sukompo­
nuotų. Baltas dramblio kaulas
dažnai būdavo inkrustuojamas
mėlynais arba raudonais
stikliukais arba aptraukiamas
aukso folija. Amosas aiškina,
jog dėl tokios prabangos buvo
skriaudžiami vargšai, o rūmai
atveriami nepageidautinai
svetimšalių įtakai.
Tokių pat dramblio kaulo
raižinių gausiai rasta ir Asirijo-
je — matyt, tai buvo Izraelio ir
kaimyninių valstybių duoklė
arba grobis iš jų miestų. Vienas
turi hebrajišką įrašą, taigi
tikriausiai buvo atgabentas iš
Samarijos, kitame įrašytas
Elisiejaus laikų Damasko
karaliaus Hazaelio vardas.
102 keramikos šukės,
naudotos juodraščiui (pstraka),
buvo rastos įmaišytos su
kitomis medžiagomis į vėles­
niojo rūmų pastato grindis. Tai
buvo karaliaus tarnautojų
užrašai hebrajų tarme apie vyno
ir aliejaus tiekimą rūmams iš
karūnos žemių. Maždaug pusė
jų buvo trinti, tad ne ką tegali­
ma perskaityti. Kitos šukės
datuojamos pagal karaliaus
valdymo metus. Deja, raštinin­
kai žinojo, kas karaliauja ir
vardo nerašė, o mes juk neži­
nom. Minima keletas vietovių,
ir tai šį tą pasako apie žemdir­
bystę Samarijos regione.
Žemių prižiūrėtojai minimi
vardais. Jų vardai rodo, kad
dalis Samarijos žmonių tebe­
garbino Izraelio Dievą, nes jie
įtraukdavo jo vardo, Jahvės,
trumpinius: Jurajas ("Dievas -
mano šviesa") arba Jonatas
("Dievas davė"). Tačiau kiti
aiškiai garbino Baalą, ir tarp jų
vardų yra Abibaalas ("Baalas -
mano tėvas"), Meribaalas
("Baalas palaimino", arba
"Baalas - mano šeimininkas").
Ne tokių įtakingų žmonių
namuose teliko visai nedaug
pėdsakų. Asirų įrašai skelbia,
kad, užgrobę miestą, jie išsivarė
apie 27 200 žmonių. Neįmano­
ma nustatyti, kiek šis skaičius
tikslus, ar jis taikomas vien
miestui, ar ir apylinkėms.
Tačiau jis leidžia bent numany­
ti, kiek žmonių ten gyveno po
svetimšalių įsiveržimo (720 pr.
Kr.). Asirai Samariją padarė
savo provincijos sostine. Ten,
kaip ir kitose vietose (tarp jų
Azote), jų karalius Sargonas
pastatė pergalės paminklą, bet
išliko tik kelios jo nuolaužos.
Stipriose tvirtovėse Asore ir
Megidoje turbūt stovėjo asirų
įgulos. Ten rasta ir būdingos
keramikos, visai tokios pat,
kokia dažniausiai randama
Asirijos miestuose Ninevėje ir
Kalache (dabar Nimrudas).
• Judėja ir Jeruzalė
Po Samarijos užgrobimo Judėja
laikėsi dar 140 metų. Daugiau
kaip pusę to laiko ji buvo
Asirijai pavaldi karalystė.
Tačiau į jos vidaus reikalus
asirai nesikišo, tad negalime
tikėtis kultūros pokyčių.
Kai Judėjos karaliui Achazui
grasino Damasko ir Samarijos
karaliai, jis apie 735 pr. Kr.
sudarė sutartį su Asirijos valdo­
vu Tiglatpalasaru III (žr. Iz 7; 2
Kar 16). Asirija pažadėjo sau­
goti Judėją, kol toji nebendra­
darbiaus su Asirijos priešais ir
mokės metinę duoklę. Galiau­
siai ir Damaską, ir Samariją
užgrobė Asirijos kariuomenė,
užėmusi ir kai kuriuos filistinų
miestus (žr. Iz 20).
Judėja būtų nenukentėjusi,
bet kai mūšyje žuvo karalius
Sargonas (705 pr. Kr.), Achazo
sūnus Ezekijas sumanė pasi­
naudoti situacija ir išsiveržti iš
Asirijos įtakos. Jis įkalino
draugišką Asirijai Ekrono
karalių ir priėmė Marduko
Baladano, Asirijai priešiško
babiloniečių vado, pasiuntinius.
Ezekijas pasielgė neapdairiai.
Naujasis Asirijos karalius
Sinacheribas, sutriuškinęs
babiloniečius ir kitus maištinin­
kus, pasuko į vakarus. Jis puolė
"kaip vilkas į avių gardą",
nusiaubė Judėją ir bandė
įtikinti Ezekiją, kad pasiduotų.
Ninevėje aptiktas skulptū­
rinis frizas vaizduoja, kaip buvo
puolamas Lachišas (į pietus
nuo Jeruzalės). Į miestą šaudo
lankininkai, taranai daužo sie­
nas, o drąsesni kareiviai bando
įsiveržti kopėčiomis. Gynėjai
vaizduojami mėtantys į priešus
akmenis ir liepsnojančius
deglus. Miestas buvo užgrobtas,
ir reljefai taip pat vaizduoja ei­
les liūdnų miestiečių, traukian­
čių į tremtį, savo mantą susi­
krovusių į dviračius vežimus.
Sinacheribas teigė ištrėmęs iš
Judėjos 200 150 žmonių. Tai
buvo įprasta maištininkų
bausmė, užfiksuota sąjungų
sutartyse ir galingų karalių
vykdyta dar net senesniais
laikais. Frize pavaizduotas4r
pats Sinacheribas - sėdėdamas
soste, jis klausosi savo karve­
džio pranešimo ir priima
Lachišo vadų kapituliaciją.
Kasinėdami Lachišo griu­
vėsius, archeologai rado asirų
šalmo viršūnę, strėlių antgalių
ir svaidyklių akmenų. Trečiojo
archeologinio sluoksnio
pastatai smarkiai suniokoti —
daugelio mokslininkų nuomo­
ne, tai Sinacheribo sugriautas
miestas. Vadinasi, už miesto
iškilęs nuožulnus žemės ir
akmenų pylimas buvo sukastas

Ąsočio rankena su įspaudu. Matyt,
tai valstybinis ženklas, garantuojan­
tis, kad šis indas yra valdžios
nustatytas saikas.
per apgultį, kad būtų galima
užvežti taranus, kaip vaizduo­
jama Sinacheribo skulptūrose.
• Ezekijo tunelis
Prieš Asirijos galybę atsilaikė
tik Jeruzalė. Galiausiai karalius
Ezekijas nusiuntė Sinacheribui
duoklę, bet tik tada, kai tas
grjžo j Ninevę. Jeruzalės
saugumą sustiprino vandens
tiekimas, kurį Ezekijas buvo
patobulinęs. Gihono šaltinis
(dabar Mergelės versmė) buvo
už miesto sienų. Aišku, kad
priešas, užkirtęs kelią prie
Šaltinio, miestą galėjo greitai
sužlugdyti. Kanaaniečių laikais
iš miesto pro uolienas buvo
prakirsta nelygi, iš dalies
vertikali šachta, bet ja, matyt,
būdavo naudojamasi tik per
apgultį.
Ezekijo darbininkai iškasė
horizontalų tunelį, kad vanduo
iš šaltinio patektų į požeminį
rezervuarą, esantį daugiau kaip
už 500 metrų, priešingame
kalvos šlaite. Buvo prakirsta
keletas vėdinimo šachtų, nes į
paviršių tunelis niekur neiškyla.
Beveik visą tunelį galima
pereiti nepasilenkus. Jis toks
vingiuotas, kad kone dvigubai
ilgesnis už tiesų atstumą.
Galbūt taip buvo padaryta
stengiantis išsaugoti karalių
kapus, nors tikriausiai buvo
tiesiog sekama, kur eina
požeminio vandens gyslos ir yra
uolienų plyšių.
Sėkmingai iškasti tokį tunelį
buvo nemenkas dalykas. Jo ..
planas ir uoloje darbininkų
išraižytas įrašas atskleidžia, kad
ten darbavosi dvi kasėjų grupės,
rausiančios iš priešingų pusių.
ARCHEOLOGIJA IR SENASIS TESTAMENTAS 55
Lemiamą akimirką plyšys
uoloje vienai brigadai leido
išgirsti kitos kirtiklius — jos
pakeitė kryptį ir susitiko. Bet
juk galėjo ir visai nesusitikti!
Gerokai vėliau uolinis rezer­
vuaro stogas sugriuvo. Naujojo
Testamento laikais šį tvenkinį
juosė arkada ir jis buvo vadina­
mas Siloamo tvenkiniu. (Žr.
Jeruzalės iliustracijas 51 psl.)
• Uolų kapai ir sugriautos
sienos
Ezekijo ir vėlesniais laikais
pasiturintys Jeruzalės gyvento­
jai turėdavo prašmatnių
laidojimo patalpų, iškirstų
uolose aplink miestą. Ištašyti
uolose patalpai būdavo pasi­
telkiami mūrininkai, kartais
duryse būdavo išgraviruojami
šeimininkų vardai. Pavyzdžiui:
"Čia yra X-o, karaliaus valdi­
ninko, kapas. Jame nėra nei
aukso, nei sidabro, tik jo ir jo
tarnaitės kaulai. Tebūnie
prakeiktas tas, kas atidarys šį,
kapą".
Kasinėjant Otelio kalvą, kur
buvo senoji Jeruzalė, iš dalies
atkasta siena, stovėjusi ten
Judėjos gyvavimo pabaigoje. Už
jos archeologė daktarė Kenyon
rado krūvas suverstų akmenų.
Įdėmiai patyrinėjusi, ji nustatė,
jog tai buvusios terasos,
įrengtos stačiame kalvos šlaite.
Toliau ten dirbęs Yigael Shiloh
atrado griuvėsius, likusius iš
namų, kurie stovėjo ant terasų
arba jų papėdėje. Rasta daug
buitinių daiktų ir subtilios
keramikos, o viename name -
mažyčių molio gabaliukų,
kadaise naudotų antspauduoti
dokumentams, parašytiems ant
papiruso, kuris jau seniai
sunykęs. Tuose molio gabaliu­
kuose yra įspausti vardai
žmonių, garsėjusių pranašo
Jeremijo laikų Jeruzalėje (plg.
Jer 32,10 ir t.t.).
Kitoje yietoje, į šiaurės
vakarus, N. Avigad atkasė storą
akmeninę sieną ir dalį vartų.
Gretimi pastatai buvo sudegę,
ir tarp nuodėgulių rasta
bronzinių strėlių antgalių.
Archeologo manymu, gaisro
pėdsakai ir strėlės liko iš
Nabuchodonosaro 586 pr. Kr.
antpuolio. Ir kitose vietovėse
archeologai rado tuo metu
smarkiai sugriautų ir apleistų
miestų (Gazerį, Betsamą, Tel
Beitmirsimą). Gaisras sunaiki­
no Lachišo miesto vartus. Ant
sargybos patalpos grindų
pelenų buvo keramikos šukių
su užrašais — matyt, vado
nurodymais. Kai kurios atsiųs­
tos iš kažkur netoliese buvusios
mažesnės įgulos. Tai yra
vadinamieji "Lachišo laiškai" -
juose skelbiami įsakymai ir
kariniai potvarkiai.
Po tremties
538 pr. Kr. Persijos valdovas
Kiras leido visiems norintiems
žydams grįžti į Jeruzalę. Kiro
cilindras (garsus įrašas, dabar
saugomas Londone, Britų
muziejuje) išsako jo pakantu­
mą, leidžiant tremtiniams grįžti
į savo gimtąsias vietas. Grįžu­
sieji į Jeruzalę gyveno pačiame
mieste ir aplinkiniuose kaimuo­
se. Kitus Judėjos miestus buvo
užėmę neištremtų žydų pali­
kuonys ir iš rytų atsikraustę
žmonės. Persų valdymo laiko­
tarpio pėdsakų išliko nedaug.
Kariniai pastatai Lachiše, taip
pat Asore (šiaurėje) greičiausiai
buvo kontrolės punktai. Iš
antspaudų, trupučio išlikusių
monetų galima spręsti, kad
Persijos imperijoje Judėja buvo
atskiras politinis vienetas. Kaip
ir kituose kraštuose, vietiniai
didikai turėjo didžiojo karaliaus
įgaliojimus.
• Antroji šventykla
Vienas akmens mūro fragmen­
tas išlikęs galbūt iš Jeruzalės
šventyklos, atstatytos Zoroba-
belio ir kitų grįžusių iš Babilo­
nijos. Rytinėje didžiulio
aptvaro pusėje aptikta atraminė
Erodo platformos siena, kurios
56 ARCHEOLOGIJA IR BIBLIJA
"Kiro cilindro " įraše pats Kiras II
pasakoja, kaip jis 539 pr. Kr.
užkariavo Babiloną. Tada visiems
karo belaisviams ir tremtiniams
žydams jis leido grįžti namo.
ilgis nuo pietinio kampo į
šiaurę yra apie 30 metrų. Dalis
jos sumūryta iš stambių, per
visą aukštį nulygintų blokų;
likusi sienos dalis pastatyta iš
mažesnių akmenų, nulygintų tik
palei kraštus. Tokio stiliaus
akmeninių statinių persų
laikotarpio Artimuosiuose
Rytuose pasitaiko ir kitur, todėl
veikiausiai tai yra antrosios
šventyklos liekana.
• Samarijos dokumentai
Persijos imperija galiausiai
atiteko Aleksandrui Makedo­
niečiui. 331 pr. Kr. jis puolė
Samariją, nes jos gyventojai
nužudė Aleksandro skirtą
Sirijos valdytoją. Kai kurie
turtingi samariečiai pabėgo ir
pasislėpė Jordano slėnio olose.
Daug jų buvo sučiupta.
1962-64 rasta jų kaulų ir
daiktų. Kartu su brangenybėmis
bėgliai buvo pasiėmę papiruso
dokumentų, kurie sausutėlėje
žemėje išliko iki šiol. Paaiškėjo,
kad tai teisiniai Samarijos aktai.
Juose buvo pažymėtos datos —
maždaug nuo 375 iki 335 pr. Kr.
Raštas aramčjų, bet daugelis
minimų vardų hebrajiški.
Sulankstyti papiruso aktai
aplipdyti molio gabaliukais, kur
jspausti įvairių dalyvių ir
valdytojo antspaudai.
Du antspaudai buvo "valdy­
tojo Sanbalato" sūnaus. Jie
papildė istorijos žinias. Nehe-
mijas su priešo šalies valdytoju,
vardu Sanbalatas, buvo susidū­
ręs apie 444 pr. Kr., o žydų
istorikas Juozapas Flavijus
minėjo kitą Sanbalatą, valdžiusį
šimtmečiu vėliau. Kai kurie
mokslininkai negalėjo patikėti,
kad būta dviejų bendravardžių
valdytojų. Bet šie antspaudai
rodo, kad tarp Nehemijo laiko­
tarpio ir 330 pr. Kr. vienas toks
tikrai buvo, tad visai tikėtina,
jog vėliau buvo dar vienas, ir
jiems abiems duoti senelių
vardai.
• Graikų jtaka
Kasinėjant persiškojo laikotar­
pio Izraelio vietoves, pastebėta
graikų įtaka. Atkasta būdingos
dažytos keramikos ir monetų,
tiesa, nelabai daug. Nuo
Aleksandro laikų graikiški
daiktai ir graikiškas stilius
paplito visur. Graikų įtaka
reiškėsi net po Makabiejų
sukilimo, kai buvo atkurta
Chasmonėjų valdoma žydų
karalystė. II ir I a. pr. Kr. žydų
monetų vienoje pusėje užrašyta
hebrajiškai, kitoje graikiškai.
Nedideli eskizai, vaizduojantys
Jeruzalės gynybinius įtvirtini­
mus, taip pat namus ir citadeles
Betsūre, į pietus nuo Jeruzalės,
byloja apie II ir I a. pr. Kr.
materialinę kultūrą ir žmonių
sugebėjimus. Dabar žinoma,
kad kai kurios karaliaus Erodo
statytos pilys ir rūmai pirmiau­
sia buvo Chasmonėjų pastatai.
58 ARCHEOLOGIJA IR BIBLIJA
Archeologija ir Naujasis
Testamentas
Tarptautinei politikai, karams
ir karaliams Naujajame Testa­
mente skirta mažai vietos. Jame
pasakojama apie paprastus
vyrus ir moteris, kurių gyvenimą
paveikė didysis mokytojas.
Didžiąją Naujojo Testamento
knygų dalį sudaro jo žodžiai, jo
darbų ir jo poveikio aprašymas.
Laikotarpis, apie kurį kalbama
Naujajame Testamente, trunka
mažiau kaip šimtą metų, todėl
žinių apie jį neįmanoma
pailiustruoti ir papildyti
archeologiniais duomenimis
tokiu mastu kaip Senojo
Testamento laikų istorijos. Vis
dėlto atrasta svarbių dalykų.
Erodo Jeruzalė
Karalius Erodas buvo ne žydas.
Jeruzale jis rūpinosi dėl to, kad
savo sostinę norėjo padaryti
kuo puikesnę. Jo galios ir ryšių
su Roma dėka, taip pat dėl savo
religinės svarbos Jeruzalė
klestėjo. Izraelio mokslininkai,
kasinėdami nuo 1967, šiek tiek
atskleidė, kaip prabangiai šis
miestas gyveno Naujojo
Testamento laikais. , valdžia, įdarbindama
• Nuosavi namai
Senajame "Žydų kvartale"
atkasta gerai pastatytų namų.
Tai buvo akmens mūro pastatai
su kambariais iš kiemo pusės.
Visi jie sugriauti 70 po Kr., kai
Jeruzalę užgrobė romėnai.
Apdegusiuose griuvėsiuose
buvo pilna sudaužytų indų ir
Neseni Jeruzalės archeologiniai
radiniai, kurie šį tą pasako apie
gyvenimą turtinguose namuose tuo
metu, kai miestą užgrobė romėnai
(70 po Kr.). Rasta mozaikinių
grindų, akmeninių puodukų ir vazų,
dailios formos raudonų molinių
ąsočių ir puodų.
rakandų - ir vietinės gamybos,
ir įvežtinių. Turtingųjų stalus
puošdavo puikūs stiklo dirbi­
niai, taip pat akmeninės vazos
bei puodukai, kurie vartoti
griežtai nesilaikant ritualinės
švaros taisyklių. Bent vienuose
namuose buvo geriamas vynas,
atgabentas iš Italijos, - tą rodo
keraminiai ąsočiai su lotyniš­
kais užrašais.
Kai kurių kambarių grindys
mozaikinės, iš raudonų, juodų
ir baltų akmenų sukomponuoti
gražūs geometriniai raštai.
Sienų tinkas išdažytas imituo­
jant marmuro apdailą, jį puošia
architektūrinių detalių ir gėlių
piešiniai. Po namais būdavo
požeminės vandens talpyklės -
į jas nuo stogų subėgdavo
lietaus vanduo. Namų
maudyklės kartais būdavo
pritaikytos praustis pagal žydų
apsivalymo taisykles. Viename
name rastas mažas akmeninis
svarstis su įrašu Bar Katros, -
manoma, jog tai buvo namo
savininko vardas. (Iš vėlesnių
šaltinių aiškėja, kad Katroso
šeima piktnaudžiavo savo
giminaičius šventykloje).
Suprantama, kad taip praban­
giai gyveno ir kai kurie Evange­
lijose minimi turtingi žmonės.
• Erodo šventykla
"Čia neliks akmens ant ak­
mens" (Mk 13,2). Šie Jėzaus
žodžiai apie šventyklą išsipildė
70 po Kr., kai romėnai pastatą
padegė. Kad padarytų pakanka­
mai vietos tokiai didžiulei
šventyklai, pietinėje kalvos
pusėje, nuolaidžiame šlaite,
karalius Erodas įrengė plat­
formą. Išorinės atraminės jos
sienos dar tebestovi, nors
nebesiekia kiemo lygio. Verks­
mų siena yra šios platformos
dalis.
Nuo 1967 Izraelio archeolo­
gai atkasė žemesniuosiuose
žemės sluoksniuose per šimt­
mečius ne taip daug nukentėju­
sių statinių. Jie ten rado blokų,
nukritusių iš aukščiau, net nuo
pat sienos viršaus, tarp jų ir
puošniai iškalinėtų. Sienos
apačioje išlikę akmenys siekia
iki 10 metrų ilgio. Šventyklos
teritorijos pietuose akmenimis
grįsta gatvė pro dvigubus vartus
vedė prie laiptų į Pagonių
kiemą.
Vakarų pusėje per didžiulę
arką nuo šventyklos ėjo kelias į
viaduką, nutiestą virš slėnio į
vakarinį Jeruzalės rajoną.
Arkos pamatas šventyklos
sienoje buvo matyti daugelį
metų, o dabar, atradus pirmojo
tauro akmenis, galima apskai­
čiuoti viaduko ilgį. Nuo tauro į
slėnį leidosi laiptai. Šie atradi­
mai padeda tiksliau atkurti
Archeologai rado didelius Naujojo
Testamento miesto Efezo griuvėsius.
Grista gatvė su kolonada ir graži
arka ties įėjimu į šventyklą, pastatytą
imperatoriaus Adriano garbei

išmesti papirusai karštame
sausame ore išdžiūvo ir nesuiro.
XIX a. juos imta atkasinėti ir
pardavinėti muziejams. Nuo
1895 kasinėjant jų rasta
begalės.
• Laiškai ir dokumentai
Tuose papirusuose esama viso­
kiausių raštų - nuo mokesčių
kvitų iki garsių knygų. Didelę
dalį sudaro valdiški popieriai:
oficialūs valdininkų laiškai,
vyresniųjų pareigūnų nurody­
mai, skundai, mokesčių doku­
mentai. Tarp atskirų piliečių
popierių yra laiškų apie privatų
verslą ir šeimos reikalus,
juridinių santuokos, skyrybų ir
kitokių aktų, kvietimų į vestu­
ves. Pristigęs papiruso, rašti­
ninkas kartais rašydavo antroje
seno ritinio pusėje. Taip išliko
vertingų knygų, kurios galėjo
būti prarastos.
Daugiausia rašydavo profe­
sionalūs laiškų rašytojai ir
raštininkai. Mokantys rašyti
žmonės pabaigoje pridurdavo
sveikinimą savo ranka. Oficia­
lus laiškas privalėdavo turėti
tokį siuntėjo prierašą, liudijantį
autentiškumą. Šitaip ir Paulius
"laidavo" kai kuriuos savo
laiškus — 1 Korintiečiams,
Galatams, Kolosiečiams ir 2
Tesalonikiečiams.
• Naujojo Testamento
graikų kalba
Dauguma tų dokumentų
parašyti graikų kalba ir graikiš­
kais rašmenimis. Kai tik buvo
paskelbti pirmieji rinkiniai,
mokslininkai suvokė, kad jų
kalbos stilius yra toks pat, kaip
ir Naujojo Testamento. Jis
skiriasi nuo klasikinio graikiš­
kojo stiliaus, kuriuo rašė
Platonas arba Euripidas.
Rastieji papirusai padėjo daug
geriau suprasti Naujojo Testa­
mento kalbos vartoseną.
Žodžiai ir frazės, Naujajame
Testamente pavartoti tik kartą
kitą, papirusuose randami daug
kartų. Iš dalies kaip tik todėl po
ARCHEOLOGIJA IR NAUJASIS TESTAMENTAS 61
1895 Biblijos vertimai skiriasi
nuo ankstesniųjų, kurių vertėjai
galėjo remtis tik klasikinės grai­
kų kalbos žodžių reikšmėmis.
Vartosena rodo, jog Sankcio­
nuotajame Biblijos leidime
(Žyd 12,2) pavartotą žodį
"autorius" geriau tiktų versti
žodžiu "pradininkas". Valdžios
įsakymuose vietiniams valdinin­
kams liepiama ruoštis apsilan­
kymui. Žodis apsilankymas
(parousia) vartojamas ir Nauja­
jame Testamente, kalbant apie
antrąjį Kristaus atėjimą.
Skaitytojai jį tikriausiai suvok­
davo kaip karaliaus apsilanky­
mo įvaizdį.
• Mokesčiai ir gyventojų
surašymas
Mokesčių rinkėjai Evangelijose
smarkiai peikiami. Žmonės jų
nemėgo, nes teisę rinkti mokes­
čius apskrityje jie įsigydavo už
tam tikrą pinigų sumą. Jų dar­
bas būdavo kartu su mokesčiais
susirinkti tą sumą ir dar išreika­
lauti šiek tiek viršaus. Papirusai
rodo, kaip žmonės nekentė šios
sistemos, ypač dėl tokių
gobšuolių kaip Zachčjus, kuris
nulupdavo kur kas daugiau
negu pridera.
Egipte nuo I a. po Kr. vidu­
rio gyventojai būdavo surašomi
kas keturiolika metų. Specia­
liais skelbimais prieš surašymą
jiems būdavo liepiama sugrįžti į
savo namus. Namų savininkai
turėdavo surašyti visų namo
gyventojų vardus ir amžių ir
pareikšti, kad daugiau name
nieko nėra. Šiuo metu nežino­
ma, ar visai taip pat anksčiau
būdavo daroma Palestinoje,
nors, sprendžiant iš Evangelijų,
Juozapą ir Mariją užklupo pa­
naši akcija, ir dėl to jiems teko
grįžti į Betliejų. Egipto gyven­
tojų surašymo dokumentai
padeda geriau suprasti Luko
pasakojimą apie Jėzaus gimimą.
• Senovės knygos
Tarp papirusų rasta garsių
graikiškų knygų - "Iliada",
"Odisėja", Herodoto "Istorija"
ir kt. Kai kurie egzemplioriai
net tūkstančiu metų senesni už
iki tol žinotus nuorašus.
Aptikta ir kitų knygų, kurios
vėliau nebebuvo perrašinėja­
mos - tarp jų vienas Aristote­
lio veikalas. Kartu rasta ir
Senojo Testamento graikiškųjų
nuorašų (Septuaginta) bei
Naujojo Testamento nuorašų.
Rasta Evangelijos pagal
Joną, perrašytos apie 130 po
Kr., lapo skiautelė. Tai seniau­
sias išlikęs Naujojo Testamento
rankraščio fragmentas. Kiti
turimi Evangelijų egzemplioriai
rašyti apie 200 po Kr., o keleto
kitų Naujojo Testamento knygų
- III a. Tokie seni nuorašai
padeda tyrinėti Naujojo
Testamento teksto istoriją.
Negyvosios
jūros rankraščiai
Įdomiausias radinys iš Naujojo
Testamento laikų yra Negyvo­
sios jūros rankraščiai. Niekas
nesitikėjo, kad Palestinoje gali
išlikti tokių senų raštų, tačiau
1947 Negyvosios jūros šiaurės
vakarų krante piemenėlis
aptiko oloje ąsočius su odos
ritiniais. Jis nežinojo, ką radęs,
ir pardavė juos pusvelčiui.
Galiausiai apie radinį ir jo vietą
išgirdo archeologai. K viso
piemenys ir archeologai surinko
apie 400 ritinių.
Šios knygos priklausė
Kumrano religinės bendruome­
nės, gyvenusios prie Negyvosios
jūros, bibliotekai. Savininkai
juos paslėpė olose, kai 68
metais maištaujančius žydus
puolė romėnų kariuomenė.
Jiems leido išlikti sausi ir karšti
tų vietų orai. Naujojo Testa­
mento tekstui suprasti jie ne
tokie vertingi kaip Egipto
papirusai, tačiau, parašyti
daugiausia hebrajų ir aramėjų
kalbomis, jie teikia daugybę
naujų žinių apie religinį žydų
gyvenimą Naujojo Testamento
laikotarpiu.
62 ARCHEOLOGIJA IR BIBLIJA
ATRADIMAI MASADOJE
Kare su romėnais, per kurį 70
po Kr. buvo sugriauta Jeruzalės
šventykla, žydų patriotai
paskutiniam mūšiui įsitvirtino
Masadoje.
Masada yra gamtos sukurta
tvirtovė, iškilusi apie 2000 m
virš ją supančios Judėjos
dykumos, netoli Negyvosios
jūros. Karalius Erodas ją
pavertė įtvirtintais rūmais su
didžiuliais sandėliais ir
sudėtingais įrengimais kaupti
vandeniui požeminėje talpyklėje.
Nuotraukoje iš aukštai matyti trys
nuostabiosios Erodo "kabančios
vilos" terasos.
Naktį prieš romėnams užimant
tvirtovę beveik visi jos gynėjai —
apie 1000 vyrų, moterų ir vaikų —
nusižudė, kad nepatektų į
nelaisvę.
Išlikę žydų Uoliųjų (zelotų)
kosmetikos šaukšteliai, veidro­
dinis dangtelis, sandalai ir šukos.

ehmhmnmhhmmmhrnhmhhhmmm
Bibliotekoje daugiausia buvo
Senojo Testamento knygų —
jos ten yra visos, išskyrus
Esteros. Dauguma tų nuorašų
rodo, kad tradicinis hebrajiškas
tekstas (iki šio atradimo turėta
tik X a. po Kr. Senojo Testa­
mento nuorašų) buvo paplitęs
jau I a. po Kr. ir anksčiau. Tarp
tų rankraščių yra ir šiek tiek
skirtingų Senojo Testamento
knygų hebrajiškų tekstų, bet jų
nedaug. Kai kurie jų skirtumai
atsispindi graikiškame vertime
(Septuagintoje) ir Naujajame
Testamente (pvz., Žyd 1,6
pateiktos Įst 32,43 eilutės2)).
• Kumrano bendruomenė
Kitose knygose komentuojamos
Senojo Testamento dalys. Se­
nuosius žmonių ir vietų vardus
aiškintojai suderino su savo
meto realijomis — jie manė,
kad pranašai kalbėjo apie juos,
o ne apie savo laikus. Iš šių
pastabų ir kitų raštų sužinome
apie ankstesnįjį bendruomenės
vadovą - Teisingumo Mokyto­
ją. Jis nesutarė su dauguma
žydų dėl svarbiausių švenčių
datų, II a. pr. Kr. pasitraukė iš
Jeruzalės ir prie Negyvosios
jūros subūrė griežtai valdomą
bendruomenę.
Priešai vadinami "tamsos sū­
numis", o bendruomenės žmo-
Seniausias žinomas Naujojo
Testamento fragmentas — Evange­
lijos pagal Joną 18 skyriaus dalis.
ARCHEOLOGIJA IR NAUJASIS TESTAMENTAS 63
Seniausi J ė z a u s ir
krikščionių paminėjimai
"Kadangi žydai, kurstomi
Chrestuso (Kristaus), nuolat
drumstė tvarką, Klaudijus išvarė
juos iš Romos."
Svetonijus. "Cezarių gyvenimai"
(121 m.)
"Kad paskalos nurimtų, kalti­
ninkais Neronas apšaukė ir
rafinuočiausiems kankinimams
atidavė žmones, liaudies
nekenčiamus dėl piktadarysčių ir
vadinamus krikščionimis. To
vardo pradininkas Kristus,
Tiberijui valdant, prokuratoriaus
Pontijaus Piloto buvo pasmerk­
tas mirti; tam kartui išnaikinti šie
pražūtingi prietarai vėl atgijo ir
paplito ne tik Judėjoje, kur šios
piktžolės šaknys, bet ir Romoje,
kur iš visų pusių suplaukia ir
tarpsta visos šlykštynės ir
begėdystės."
Tacitas (51-117). "Analai", 15,44
(citata iš Publijus Kornelijus
Tacitas, Rinktiniai raštai, V.,
1972, p. 2 2 4 - 2 2 5 ) .
nės save laikė "šviesos sūnu­
mis". Jie laukė dienos, kai
Dievo Mesijas nuves juos į di­
džią pergalę prieš jų priešinin­
kus. Tuomet manė galėsią tin­
kamai garbinti Viešpatį šventy­
kloje.
Tos viltys neišsipildė - jų
Mesijas neatėjo, o romėnai
bendruomenę išvaikė. Svarbu
suvokti, kad Kumrano bendruo­
menė labai skyrėsi nuo anksty­
vosios Bažnyčios. Rankraščiai
priklausė vien žydams, kurie
tiesiogiai nebuvo susiję su anks­
tyvąja krikščionybe. Tiesa, yra
panašių sampratų, sakysim,
gėrio ir blogio, šviesos ir tamsos
supriešinimas, bet tai buvo
bendros to meto žydų idėjos. O
kai kurie panašumai (labai pa­
brėžiami pastarojo meto litera­
tūroje) tiesiog stulbina, tuo
labiau, kad nėra žinių apie kitas
to meto žydų bendruomenes.
Patyrinėjus Senąjį Testamentą
iš Kumrano rankraščių, pasida­
rė aiškiau, kaip jį vertino Jėzus
ir jo mokiniai.
Jėzus smerkė žydų vadovus,
kurie griežtai laikėsi Įstatymo
raidės, nesuvokdami tikrosios
jo prasmės. Kumrano rankraš­
čiuose kalbama apie sektą, kuri
gal buvo griežtesnė ir už tuos
vadovus. Tą rodo ir ten rasti
filakterijai - odinės dėžutės su
Šv. Rašto fragmentais, surašy­
tais ant pergamento skiautelių.
Vykdydami Dievo paliepimą
neužmiršti jo įstatymų, žydai,
rengdamiesi melstis, prisitvir­
tindavo juos dirželiais prie
kairės rankos ir kaktos (Iš 13,9
ir 16). Kumrane rasto filakteri-
jaus skiautelė yra 20x13 mm
dydžio. Atlankstytos pergamen­
to skiautelės yra 40x27 mm dy­
džio. Vienoje iš jų 26 eilutėmis
užrašytas Pakartoto Įstatymo
fragmentas (5,22-6,9). Jėzus
kaltino fariziejus ir Įstatymo
mokytojus, kad jie puikuojasi
prieš žmones savo filakterijais
(Mt 23,5).
Naujojo Testamento
laikų kapai
Iki Romos imperatoriui Titui
užgrobiant Jeruzalę (70 po Kr.),
žydai mirusiuosius laidodavo už
miesto sienų. Užuot rausę klin­
tyse atskirus kapus, jie iškirsda-
vo uolose dideles patalpas (lai­
dojimo rūsius), kuriose tilpdavo
daug palaikų. Įėjus, o veikiau
įšliaužus pro žemą angą, paten­
kama į gana erdvią patalpą, kur
galima stovėti. Palei sienas (vi­
sas arba tik kai kurias) uoloje
būdavo iškertamas suolas, aukš­
tumo sulig juosmeniu, o virš jo
- 2 m gylio nišos. Kartais iš
pirmosios patalpos atsiveria
angos į dar vieną ar dvi patal­
pas. Lauke priešais kapus bū­
davo išlyginta aikštelė laido­
tuvių apeigoms ir galbūt sodui.
Įteptas ir suvystytas mirusio­
jo kūnas būdavo paguldomas
ant suolo arba vienoje nišų.
Įėjimo anga būdavo uždaroma

WIIIIIIUMIiWIINIIIlMIIIIHWIOT
akmens luitu, kartais apskritu
dangčiu, ridinėjamu negiliu
grioveliu. (Tvirtai uždaryti
reikdavo apsaugai nuo laukinių
gyvūnų ir valkatų.) Palaikams
suirus, kaulai kai kada būdavo
surenkami į "kaulų d ė ž ę " ir
padedami į nišą. Tokių akme­
ninių dėžių dar dabar randame
kapuose, medinės yra seniai
supuvusios.
Kai, visa tai žinodami,
skaitome apie Kristaus prisikė­
limą, matome, kad viskas
atitinka: įėjimą užtveręs sunkus
akmuo, žema anga', vieta,
ARCHEOLOGIJA IR NAUJASIS TESTAMENTAS 65
kurioje Jėzaus pasekėjai matė
drobules ir angelus.
• Mirusiųjų vardai
Ant urnų giminės paprastai
išraižydavo arba užrašydavo
mirusiųjų vardus. Taigi turi­
me tiesioginių žinių apie I a.
po Kr. Judėjoje paplitusius
vardus. Daugelis jų jau žinomi
iš Naujojo Testamento: Matas,
Judas, Simonas, Elzbieta,
Morta, Salomėja. Tai įprasti
hebrajiški arba aramėjiški
vardai, bet yra ir svetimų, ypač
graikiškų vardų - Andrius,
Tadas (Thaddeus) . Jėzus -
3
gana dažnas vardas. Nauja­
jame Testamente minima
daug to meto Judėjoje įprastų
vardų.
Vardai parašyti hebrajiškai
arba aramėjiškai, kartais
graikiškai. Iš to, kad žydai
vartojo visas tas kalbas, matyti,
kokie mišrūs ten buvo gyven­
tojai. Kai kurie Jėzaus žodžiai
parašyti aramėjiškai, jie
išlaikomi daugelyje angliškų
(ir lietuviškų - Vert.) vertimų:
Biblijos knygos buvo tiksliai
perrašinėjamos ir perduodamos
palikuonims tūkstančius metų.
Biblijos istorija
70 BIBLIJOS ISTORIJA

Į Raštus įeina Išminties

(išmintingų posakių) knygos —
Patarlių, Koheleto (Ekleziasto),
Jobo, kai kurios vėliau parašy­
tos istorijos knygos, tokios kaip
Ezdro, Nehemijo ir Kronikų,
taip pat viena — Danieliaus -
pranašysčių knyga.
Taigi aišku, kad Jėzaus
laikais hebrajų Šventąjį Raštą
sudarė 39 knygos, kurios dabar
žinomos kaip Senasis Testa­
mentas. Daugelis Senojo
Testamento knygų yra cituoja­
mos Naujajame Testamente.
Todėl tikėtina, kad Jėzus ir jo
mokiniai buvo susipažinę su
Senuoju Testamentu taip pat
gerai kaip ir mes.
Be tų 39 Senojo Testamento
knygų, Žydai turėjo ir kitų
šventųjų raštų. Tuose graikiškai
parašytuose raštuose reiškia­
mos tos pačios idėjos kaip ir
kitose Senojo Testamento Daugelyje graikiškų rankraš­ Šv. Kotrynos vienuolynas ant Sina­
knygose. Tačiau tos papildomos čių yra Naujojo Testamento jaus kalno, kur buvo aptiktas Sina­
knygos, vadinamos Apokrifais, tekstų, kurie V a. buvo sunor­ jaus kodeksas — vienas svarbiausių
nelaikomos lygiomis kitoms, Naujojo Testamento rankraščių
minti. Naujojo Testamento graikų kalba.
hebrajiškoms, Senojo Testa­ tekstas graikų kalba pirmą
mento knygoms. kartą buvo išspausdintas 1516 tekstų skiriasi nuo V a. normi­
- toks, kokį jį spaudai parengė nio teksto. Jų nuomone, daug
olandų mokslininkas Erazmas svarbiau ištirti, kokio senumo
Kaip mus pasiekė Nau­ Roterdamietis. Iki šiol niekas yra rankraščiai ir kokios jie
jojo Testamento tekstas nėra suabejojęs dėl jo teksto kokybės, o ne kiek jų nuorašų
Turime gana nedaug liudijimų, tikslumo. panaudota. Kiti mokslininkai
padedančių atkurti Senojo Kai kuriuose per porą pastebėjo, kad rankraščiai gali
Testamento istoriją. O Nauja­ vėlesnių amžių išėjusiuose būti pagal teksto dalių panašu­
jam Testamentui jų vos ne per Biblijos leidiniuose buvo mą sugrupuoti "šeimomis".
daug! Mokslininkai yra susidū­ nurodoma, kuo kiti rankraščiai Dabar žinoma, kad senesniosios
rę su tūkstančiais skirtingų neabejotinai skiriasi nuo tekstų "šeimos", tokios kaip
senovinių Naujojo Testamento norminio Naujojo Testamento Aleksandrijos ir Vakarų, tiks­
rankraščių. Jiems tenka spręsti, teksto. Yra pagarsėjusių liau atitinka originalo variantus
kurie iš jų yra patikimiausi ir Naujojo Testamento variantų, į negu V a. norminis tekstas.
labiausiai atitinka originalą. kuriuos įtrauktas ir Stepono
Naujasis Testamentas buvo tekstas; toks yra Anglijos
parašytas graikų kalba. Moksli­ karaliaus Jokūbo Biblijos Kaip buvo daromi rank­
ninkai turi tūkstančius graikiš­ leidimas (1611), Elzevyrų raščių nuorašai
kų rankraščių, kuriuos jie gali išleistas 1633, Europoje laikytas Kol XV a. Vakaruose nebuvo
svarstyti. Be to, jie turi senų norminiu Naujojo Testamento išrastas knygų spausdinimas,
Naujojo Testamento vertimų — vertimu (jis žinomas ir kaip visi platintini raštai turėjo būti
į lotynų, sirų, egiptiečių (koptų) Priimtasis tekstas, Textus perrašinėjami ranka. Tai
ir kitas kalbas. Jie gali taip pat receptus). paprastai darė grupės perraši­
tyrinėti kai kurių ankstyvosios Bet XVIII ir XIX a. moksli­ nėtojų. Diktuojant grupės
krikščionybės rašytojų ir ninkai ėmė labiau gilintis į vadovui, kiekvienas jų rašydavo
teologų išsirašytas Naujojo Naujojo Testamento teksto savąjį nuorašą. Jei kuris
Testamento citatas (nors jos istoriją ir atrado, kad daugelis perrašinėtojas neatidžiai
būna kartais netikslios). senesniųjų Naujojo Testamento klausydavo arba neįstengdavo

susikaupti, pridarydavo klaidų.
Net pavienis perrašinėtojas,
turintis prieš akis patį rankraš­
čio originalą, kartais neteisingai
perskaitydavo raštą arba
atsitiktinai įveldavo savo paties
klaidų. Nuosavų rankraštinių
knygų galėjo įsigyti tik nedau­
gelis. Perrašinėjimas brangiai
kainuodavo, todėl krikščionių
bažnyčios paprastai pačios
pasidarydavo nuorašų, kuriuos
galėjo dalintis jų nariai.
Iš pradžių Naujojo Testa­
mento knygos buvo papiruso,
odos ar pergamento ritiniai. Bet
maždaug nuo II a. krikščionys,
atrodo, pradėjo daryti dabarti­
nės formos knygas (vad. kodek­
sus). Jos buvo daug patogesnės
negu gremėzdiški ritiniai.
Patikimas Naujojo Tes­
tamento tekstas
Yra dvi svarbiausios Naujojo
Testamento rankraščių grupės:
KAIP B I B L I J A BUVO PARAŠYTA IR TAPO V I E N A KNYGA 71
Bodmero papirusai (vienas jų iš
II a. pabaigos) ir Čester Byčio
(Chester Beach) papirusai
(tikriausiai III a. pradžios).
Tačiau juose yra tik dalis
Naujojo Testamento. Visas jo
tekstas yra Sinajaus kodekse ir
Vatikano kodekse (abu IV a.).
Manoma, jog šiuos abu rankraš­
čius parengė profesionalūs
Aleksandrijos (Egiptas)
perrašinėtojai.
Daugiausia pagal tuodu
rankraščių kodeksus XIX a.
mokslininkai Westcott ir Hort
parengė Naujojo Testamento
graikišką tekstą. Dauguma
mokslininkų sutinka, kad jie yra
tikslesni už V a. norminį tekstą,
kuriam panaudota tiek daug
senųjų variantų.
Pora papirusų rinkinių rasta
jau po Westcotto ir Horto. Jie
irgi praverčia rengiant kuo
tikslesnį Naujojo Testamento
tekstą.
Iki šiol rasta ir daugiau
Sinajaus kodekso puslapis —Evan­
gelijos pagal Joną paskutinis skyrius.
Pirmieji krikščionių raštai buvo
sumšyti papiruso ritiniuose. Tačiau
gana anksti (jau antrame amžiuje)
krikščionys pradėjo vartoti kodeksus
(knygas), su numeruotais puslapiais
ir įrištus, labai panašius į dabartines
knygas. Jais buvo patogiau naudotis
negu dideliais ritiniais.
aiškių, gerai suprantamų
papirusų. Tačiau nėra nė vieno
rankraščio, kuris nekeltų jokių
abejonių. Kiekvieno jų aišku­
mas turi būti kruopščiai ištirtas.
Per 250 pastarųjų metų
daugybė stropių mokslininkų
sunkiai triūsė, kad įsitikintų,
jog mūsų turimas Naujasis
Testamentas yra kuo tiksliau­
siai nurašytas nuo originalo.
Bėra likę tik menkų abejonių
dėl žodžių vartojimo antraeilių
dalykų. Bet nė kiek neabe­
jojama dėl Naujojo Testamento
svarbiausių sąvokų reikšmės.
Kaip Naujojo Testamen­
to knygos buvo surinktos
Nors tiesioginių paliudijimų iš
seniausių laikų mažai teturime,
vis dėlto gerai įsivaizduojame,
kokiu būdu Naujasis Testamen­
tas įgijo dabartinį pavidalą.
Pirmosios krikščionių bendruo­
menės, matyt, sekė žydų
72 BIBLIJOS ISTORIJA
sinagogų praktika ir per savo
susirinkimus reguliariai
skaitydavo Senojo Testamento
ištraukas. O kai krikščionys
pradėjo garbinti Jėzų Kristų,
aišku, kad pradėta pasakoti
apie jo gyvenimą ir mokymą.
Iš pradžių tai turbūt darė tie,
kurie patys pažinojo Jėzų jam
gyvenant žemėje. Bet vėliau, kai
krikščionių pagausėjo, o jį
mačiusių liudininkų ėmė
mažėti, pasidarė būtina užrašyti
tuos pasakojimus. Taip atsirado
keturios Evangelijos (pagal
Matą, Morkų, Luką ir Joną) ir
jos buvo neabejotinai svarbios
ankstyvųjų krikščionių pamal­
doms ir gyvenimui.
Vėliau apaštalai ir kiti
krikščionių vadovai įvairioms
bendruomenėms ir asmenims
parašė daugybę laiškų. Kadangi
juose dažnai būdavo pateikia­
mos krikščionių gyvenimo ir
tikybos gairės, netrukus jie
buvo pripažinti naudingais visai
Bažnyčiai. Buvo pripažinti ir
apaštalų raštai, nes jie pratęsė
Evangelijos pagal Luką pasako­
jimą. Juose išliko vienintelis
išsamus pasakojimas apie
krikščionybės pradžią.
Žinoma, kad iki II a. pabai­
gos Bažnyčioje oficialiai buvo
skaitomos keturios Evangelijos
ir nepripažįstama jokių kitų,
nors fiktyvių pasakojimų apie
Jėzų ir naujų, jau po apaštalų
iškilusių krikščionių vadovų
raštų buvo ir daugiau. Tačiau
pagrindinės krypties bažnyčia
neginčijamu autoritetu Jėzaus
gyvenimo ir mokymo klausi­
mais laikė tik Evangelijas pagal
Matą, Morkų, Luką ir Joną. Iki
tol jau buvo visuotinai pripažin­
ti ir Pauliaus laiškai - kaip ne­
mažiau svarbūs už Evangelijas.
Ir tik vėliau buvo oficialiai
pripažintos kitos Naujojo
Testamento knygos. Pavyzdžiui,
Apreiškimas Jonui neabejotinai
buvo skaitomas II a. Bet iki III
a. jis dar nebuvo plačiai paskli­
dęs. Laiškas žydams buvo
skaitomas I a. pabaigoje, bet
ilgokai truko, kol ji priėmė
Vakarų bažnyčios. Sio laiško
jos visuotinai nepripažino iki
IV a. - iš dalies dėl abejonių,
ar Paulius yra jį parašęs.
Taip pat ilgiau truko, kol
Bažnyčia kanonizavo kaip pa­
grindinius Šventojo Rašto
tekstus 2-jį Petro, 2-jį ir 3-jį
Jono, t.p. Jokūbo ir Judo laiš­
kus. Galimas daiktas, tam truk­
dė tų knygų turinys. Iš pradžių
Naujojo Testamento knygos
buvo skirtos daugiausia viešai
skaityti. Jeigu jos tam netiko, jų
vertė turėjo atrodyti ribota.
Žinoma, ne Bažnyčios Susi­
rinkimų arbitražišku sprendimu
tos, o ne kitos knygos pateko į
Vertimai ir vertėjai
Seniausieji Biblijos
vertimai
Daugelis I a. krikščionių Biblija
laikė Senojo Testamento
vertimą į graikų kalbą (Septua-
gintą), pradėtą versti III a. pr.
Kr. Netrukus po Naujojo Testa­
mento sudarymo imta versti ir
jį. Manoma, kad pirmiausia jis
buvo išverstas į lotynų kalbą.
Mat ji buvo oficiali Romos
imperijos kalba, nors tarp
krikščionių, net Italijoje, kaip
šnekamoji kalba labiau buvo
paplitusi graikų. Iš pradžių
graikų kalbą vartojo ir dauguma
bažnyčių.
• Jeronimas
Nuo II a. atsirado daug vietinių
Biblijos vertimų. Bet žmonės
jautė, kad turėtų būti oficialus
tekstas, kurį kiekvienas galėtų
atpažinti ir juo naudotis. Todėl
apie 384 popiežius Damazas
liepė savo sekretoriui peržiūrėti
Naująjį Testamentą. Veikiau­
siai Bažnyčia po kurio laiko
pastebėjo, jog vieni ar kiti raštai
pelnė aiškų ir visuotinį autori­
tetą ir kad yra naudinga bei
reikalinga jį didinti. Per Laodi-
kėjos (363) ir Kartaginos (397)
Susirinkimus vyskupai sutarė
dėl knygų rinkinio, identiško
dabartiniam Naujajam Testa­
mentui, išskyrus Apreiškimą
Jonui, kurio Laodikčjos
Susirinkimas nepriėmė.
Bažnyčios turėjo visų pirma
įsitikinti, kad dokumentai, ku­
riuos jos įjungė į Naująjį Testa­
mentą, iš tikrųjų yra apaštalų -
žmonių, kurie buvo arčiausiai
Jėzaus — liudijimai ir patirtis.
Naujojo Testamento vertimus į
lotynų kalbą.
Tas sekretorius buvo Jero­
nimas. Jis yra pirmasis žinomas
Naujojo Testamento vertėjas į
lotynų kalbą. (Žinoma už jį
ankstesnių žydų mokslininkų,
kurie tikrino Senojo Testamen­
to vertimą į graikų kalbą.)
Jeronimo vertimą į lotynų
kalbą, arba Vulgatą, Katalikų
bažnyčia tebelaiko oficialiu
(norminiu) Šventojo Rašto
tekstu. Pagal jį parengta
daugybė kitų vertimų, tarp jų ir
pirmasis į anglų kalbą.
Jeronimas buvo tikras
mokslininkas ir savo darbą
gerai padarė. Kad galėtų versti
Senąjį Testamentą, jis hebrajų
kalbos mokėsi daug metų
gyvendamas Betliejuje. Jo
vertimas, persirašytas daugelyje
šalių, skleidė Dievo žodį,
teikiantį viltį ir naują gyvenimą
begalei Žmonių.

• Biblijos vertimai į sirų ir
koptų kalbas
II a. Bibliją pradėta versti j sirų
kalbą; ji yra aramėjų kalbos,
kuria šnekėjo pats Jėzus, tarmė.
Nors senąja sirų kalba dabar
niekas nekalba, IV a. vertimais
(žinomais kaip Pėšita) iki šiol
naudojasi per apeigas nestori-
ninkai ir krikščionys sirai
Sirijoje, Irane, Indijoje ir
kituose kraštuose.
Egipte iš pradžių Bažnyčia
vartojo graikų kalbą. Bet
krikščionybei plintant j pietus,
prireikė vertimo j egiptiečių
(koptų) kalbą. Versti pradėta
III a. Biblija koptų kalba ir da­
bar dar vartojama per apeigas.
• I V - V a. vertimai
Romos imperatoriui Konstan­
tinui 312 perėjus j krikščionybę,
ji ėmė sparčiai plisti, tad
netrukus prireikė naujų Biblijos
vertimų. Gotai, užgrobę iš
Romos imperijos Dunojaus
baseiną, netrukus gavo beveik
visą Bibliją savo kalba; ją
išvertė misionierius Vutfila.
Didelė teksto dalis yra išlikusi,
nors gotų kalba seniai išnyko.
Šv. Mesropas sukūrė armė­
nams, pirmajai pasaulyje
krikščioniškai tautai, abėcėlę ir
V a. išvertė Bibliją į armėnų
kalbą. Tą vertimą armėnų
Grigaliaus bažnyčia Armėnijo­
je, taip pat daugelyje kitų
kraštų, kur armėnai yra išsibars­
tę, tebelaiko oficialiu. Biblijos
gezo ir gruzinų kalbomis, kurias
iki šiol vartoja Etiopijos ir
Gruzijos bažnyčios, irgi, atrodo,
išverstos V a.
• Biblija senąja slavų kalba
Vėlesnis yra Biblijos vertimas į
senąją slavų kalbą, kuria buvo
šnekama Bulgarijoje, Serbijoje
ir pietinėje Rusijoje IX a., kai
slavų gentys Šv. Kirilo nuopel­
nu priėmė krikščionybę. Jis
sukūrė kirilica vadinamą abėcė­
lę, ir ilgainiui į senąją slavų
kalbą buvo išversta visa Biblija.
Rusijos Stačiatikių bažnyčioje
šis vertimas iki šiol laikomas
oficialiu.
Nors daug nuorašų negalėjo
būti padaryta, tie ankstyvieji
Biblijos vertimai buvo plačiai
pasklidę. Vieno nuorašo kaina
visiškai galėjo prilygti keliems
šimtams dab. svarų sterlingų.
Daug nuorašų pridarė vienuo­
liai, darbuodamiesi iš krikščio­
niškosios meilės. Tie nuorašai
daugiausia būdavo vartojami
per viešąsias apeigas, juos
studijuodavo patys krikščionių
vadovai. Išskyrus vertimą į
lotynų kalbą, nedaug tebuvo
Biblijų, kurias plačiai būtų
skaitę eiliniai krikščionys. Kai
kurios jų yra išgarsėjusios,
kadangi iki šiol skaitomos per
apeigas senovinėse Rytų
bažnyčiose. Ir visos jos padeda
sužinoti, koks buvo tas tekstas,
iš kurio jos išverstos.
Be tų bažnytinių vertimų,
žinomas mažiausiai vienas "mi­
sionieriškas", atliktas anksčiau
negu susikūrė toje šalyje baž­
nyčia: grupė siriškai kalbėjusių
misionierių nestorininkų apie
640 išvertė Evangelijas j kinų
kalbą Kinijos imperatoriui
Taidzungui (Tai Tsung).
Viduriniųjų amžių
vertimai
Žlugus vakarinei Romos
imperijai, krikščionybė keletą
amžių sparčiai plito, ypač Euro­
pos šiaurėje ir rytuose. Todėl
atskiros Biblijos dalys buvo
išverstos į daugybę naujų kalbų.
Seniausias žinomas vertimas
j anglų kalbą - tai Aldhelmo
išverstos psalmės. Aldhelmas
apie 700 metus dirbo Šerborne
(pietų Anglija) vyskupu.
Maždaug tuo pat metu šiau­
rės Anglijoje žymus istorikas
Bede nerimavo, kad kunigai,
menkai temokantys arba išvis
nemokantys lotynų kalbos,
negali skaityti Biblijos. Todėl jis
ėmėsi versti Bibliją į anglosaksų
VERTIMAI IR VERTĖJAI 73
Vienos iš Lindisfamo Evangelijų —
Evangelijos pagal MoHcų —pradinis
puslapis. Šią gražią rankraštinę Bib­
liją nurašė keltų krikščionys Lindis­
famo, prie Nortumbrijos (Anglija)
krantų esančios salos, vienuolyne.
Biblija nurašyta apie 700 metus.
kalbą. Bede mirė 735, mirties
patale versdamas Evangeliją
pagal Joną. Deja, nei Bede, nei
Aldhelmo vertimų neišliko.
Anglijos karalius Alfredas
(871-901) buvo ir Biblijos
vertėjas, pateikęs savo valdi­
niams gimtąja jų kalba dalį
Išėjimo knygos, Psalmyno ir
Apaštalų darbų. Išsilavinę
dvasininkai retkarčiais daryda­
vo savus vertimo variantus.
Įvairios Biblijos knygos buvo
išverstos į anglų kalbą po
normanų įsiveržimo, kai kurios
— į vietines tarmes.
Buvo neoficialių vertimų į
kitas kalbas; vertė daugiausia
bažnyčių vadovai, dažnai
eiliuotai. Yra išlikęs Evangeli­
jos pagal Matą 758 vertimas į
frankų (senąją germanų) kalbą.
Seniausias vertimas į prancūzų
kalbą yra iš XII a., į italų - iš
X I V a. Pirmasis Biblijos
vertimas į arabų kalbą pasirodė
veikiausiai VIII a., nors krikš­
čionių Arabijoje buvo jau IV a.
74 BIBLIJOS ISTORIJA

Reformacijos pirmtakai (Vulgatos) vertimas j anglų • Husas

Nemaža naujų Biblijos vertimų
pasirodė vėlyvaisiais viduram­
žiais. Jie buvo skirti skaityti
eiliniams krikščionims, o
vertimo darbą rėmė žmonės,
kritiški Bažnyčios oficialiosios
vadovybės atžvilgiu. Apie 1170
Liono pirkliui Peteriui Waldo
Naujojo Testamento skaitymas
atvėrė naują gyvenimo tikslą.
Jis suorganizavo Biblijos
vertimą j provansalų (pietų
Prancūzija) kalbą. Jo sekėjai
valdensai keletą amžių buvo
nuožmiai persekiojami.
• Viklifas
Beveik po 200 metų Oksfordo
teologas Džonas Viklifas (John
Wycliffe), studijuodamas Bibli­
ją, priėjo išvadą, jog ji yra tokia
svarbi, kad turi būti prieinama
kiekvienam. Šios išvados pasek­
mė buvo lotyniškos Biblijos
kalbą. Tuo metu Bibliją vertė į
anglų kalbą Mykolas Herefor-
dietis (Nicholas of Hereford),
John Purvey ir daugelis kitų. Jie
griežtai laikėsi lotyniško teksto,
netgi labai neangliškos jo
žodžių tvarkos! Purvey'ui 1395
pavyko išversti Bibliją į anglų
kalbą geriau ir aiškiau.
Kai kuriuose nuorašuose
būdavo prirašyta pastabų,
reiškiančių ginčytinas lolardų
(taip vadinti Viklifo sekėjai)
pažiūras. 1408 Oksforde buvo
sušauktas bažnytinis sinodas,
kuris uždraudė tuos angliškus
vertimus nusirašinėti, platinti ir
studijuoti. Tačiau angliškosios
Biblijos patrauklumas buvo
pernelyg didelis. Todėl šimtai
jos nuorašų toliau plito, kol
daugiau kaip po šimtmečio
pasirodė pirmoji spausdinta
Biblijos knyga.
Panašus sąjūdis buvo kilęs Bo­
hemijoje (Čekoslovakija). Jo
vadovui, Prahos universiteto
rektoriui Janui Husui, turėjo
įtakos Viklifo idėjos. Husas
1415 buvo sudegintas ant laužo,
o jo sekėjai ėmėsi versti Bibliją,
ir 1475 išėjo pirmasis NT ver­
timas į čekų kalbą.
Spauda ir Reformacija
Apie 1450 Maince (Vokietija)
Johanas Gutenbergas išrado
knygų spausdinimą renkamo­
mis literomis. Tuo jis pradėjo
naują knygų, taigi ir Biblijos
istorijos erą. Pirmas didesnis
spausdintas veikalas buvo 1456
išleista Biblija lotynų kalba. Po
dešimties metų Strasbūre,
panaudojus nežinomo X I V a.
vertėjo tekstą, Biblija buvo
išleista vokiečių kalba. 1471

Vienuoliai, perrašinėdami Biblijos rankraščius,

kiekvienos knygos pirmąsias raides dažnai
išgražindavo (iliuminuodavo) aukso, sidabro ir
kitomis ryškiomis spalvomis. Čia pavaizduotas
Burgundijos kunigaikščio Pilypo Gerojo sekretorius Jean Mielot, perrdšinėjantis
ir iliuminuojantis rankraštį. Jį matome triūsiantį bibliotekoje maždaug 1430.
76 BIBLIJOS ISTORIJA
"Dievo teisingumas" nuo tol
buvo tokia didele, kokia didelė
iki tol buvo mano neapykanta.
Šia prasme tie Pauliaus žodžiai
buvo iš tikrųjų Rojaus vartai".
Liuteris skaitė paskaitas
Vitenbergo universitete. Jis
skelbė šias mintis, o drauge
kruopščiai studijavo hebrajų
kalba Senąjį Testamentą ir
graikų kalba Erazmo Roterda­
miečio spaudai parengtą
Naująjį Testamentą. Tuomet jis
užsibrėžė sau uždavinį iš naujo
išversti į vokiečių kalbą Bibliją
— ir kuo geriau. Naujasis
Testamentas pasirodė 1522, o
visas darbas buvo padarytas
1532. Liuterio vertimas iki šiol
tebėra populiariausias Biblijos
vertimas į vokiečių kalbą.
Biblija anglų kalba
• Tyndale'io vertimas
Maždaug tuo pat metu Kem-
bridžo mokslininkas William
Tyndale, kuris čia atsirado
netrukus po Erazmo Roterda­
miečio ir buvo veikiamas jo
raštų, ėmėsi versti Naująjį
Testamentą į anglų kalbą.
Kadangi bažnyčios autoritetai
jo nerėmė, darbą baigti jis
išvyko į Vokietiją.
Pirmasis anglų kalba išspaus­
dintas Naujasis Testamentas
išėjo 1526 Vormse. Jo nuorašai
greitai pasiekė Angliją ir buvo
skrupulingai tyrinėjami. Bažny­
čios autoritetai pasmerkė ver­
timą, o Londono vyskupas daug
jo knygų supirko ir sudegino.
Atsakydamas į tai Tyndale
nutarė išleisti geresnį variantą!
Jis porą kartų tobulino vertimą,
ir tas pataisytasis veikalas iki
1566 buvo išspausdintas
keturiasdešimt kartų. Tyndale
rašė ir kitas knygas, vertė dalį
Senojo Testamento, tačiau
Naujojo Testamento vertimas
yra didis jo palikimas angliškai
kalbančiam pasauliui, nes
karaliaus Jokūbo 1611 Sankcio­
nuotasis Biblijos leidimas tėra
labai tikslus jo sekimas.
Džono Viklifo, vieno S Biblijos ver­
timo į anglų k pradininkų, portretas.
• Coverdale'io vertimas
Pirmą kartą visą Bibliją anglų
kalba 1535 išleido Mylės Cover-
dale. Ji buvo išspausdinta užsie­
nyje, tačiau netruko patekti į
Angliją. Kenterberio provinci­
jos dvasininkai 1533 paprašė
karalių Henriką VIII leidimo
oficialiam Biblijos vertimui. Jie
norėjo, kad "žmonės gautų
jiems skirtąjį mokymą". Cover­
dale'io išversta Biblija išėjo su
dedikacija ka-raliui. Atrodo, kai
mokslininkams pavyko įtikinti
karalių, kad joje nėra jokių ere­
zijų, Henrikas leido ją platinti.
Coverdale vertė ne iš grai­
kiško ar hebrajiško originalo.
Jis rėmėsi Tyndale'io, Liuterio
ir lotyniškais vertimais. Cover­
dale'io vertimas vartojamas iki
šiol - jo verstos psalmes iš­
spausdintos šiuolaikinėje mal­
daknygėje. Coverdale pirmasis
įtraukė į Bibliją jos turinio san­
traukų skyrių (tokį, koks yra
karaliaus Jokūbo 1611 Biblijos
leidime) ir pašalino iš ST Apo­
krifus. Senesniuose vertimuose
Apokrifų atsisakyta, sekant
Septuagintos pavyzdžiu.
1537 pirmą kartą Biblija bu­
vo išspausdinta pačioje Angli­
joje. Ją Thomaso Matthew sla­
pyvardžiu pasirašė Tyndale'io
bendradarbis John Roger. Ši
Biblija sudaryta daugiausia iš
Tyndale'io verstų tekstų, įtrau­
kiant ir jo verstas, bet anksčiau
neskelbtas Jozuės ir Kronikų
knygas. Ji gausiai papildyta ro­
dyklėmis ir pastabomis. Tai
buvo pirmoji Biblija, išėjusi "su
karališkosios didenybės malo­
ningu leidimu". Ši privilegija
1537 metais buvo suteikta ir
Coverdale'io išverstai Biblijai.
Didžioji Biblija
1538 karaliaus vardu buvo iš­
leistas įsakymas, liepiantis dva­
sininkijai pasirūpinti, kad "visa
Biblija anglų kalba viena didele
knyga" būtų išsiuntinėta "į tin­
kamiausias vietas, kur jūsų pa­
rapijiečiai galėtų patogiu būdu
dažnai lankytis ir ją skaityti...
Tai yra labai gyvas Dievo žodis,
kurį kiekvienas krikščionis pri­
valo priimti, juo tikėti ir iš jo
mokytis, jeigu nori būti
išganytas".
Kambario (Maincas, Vokietija),
kuriame Gutenbergas atspausdino
pirmąsias knygas, rekonstrukcija.

Knyga, kurią karalius turėjo
galvoje, buvo Didžioji Biblija -
Coverdale'io pataisytas ir
Matthew išleistas vertimas. Jis
išėjo 1539. Antroji jo laida pasi­
rodė su arkivyskupo Cranmerio
pratarme, padrąsinančia
skaitytoją. Joje yra pastaba: "Ši
Biblija skirta bažnyčioms".
Vienas iš dviejų vyskupų, kurių
nuomonės apie šią Bibliją tei­
ravosi karalius, buvo Londono
vuskupas Tonstall, kuris sude­
gino Tyndale'io Naująjį Testa­
mentą. Šįkart visos kritinės
pastabos buvo atmestos.
Iki Henriko VII mirties 1547
Tyndale'io ir Coverdale'io ver­
timai buvo draudžiami ir daug
jų egzempliorių sunaikinta. O
Didžioji Biblija išliko bažny­
čiose per visą Eduardo VI ir net
per katalikės Marijos I vieš­
patavimą (1553*-58), nors
pamaldos jose tuomet vėl vyko
lotynų kalba.
• Ženevos Biblija
Tuo tarpu anglų mokslininkai
emigrantai Ženevoje ruošėsi
išleisti naują Bibliją. Ji pasirodė
1560, dedikuota karalienei
Elžbietai I. Šiame leidinyje
pirmą kartą anglų kalba buvo
paskelbtos iš hebrajų kalbos
išverstos Ezdro ir Michėjo kny­
gos. Hebrajiškoms idiomoms ir
Naujajame, ir Senajame
Testamente rasti pakenčiami
atitikmenys. Apokrifai įdėti
drauge su pastabomis apie jų
vertę. Įdėtos taip pat pastabos,
aiškinančios Biblijos sąvokų
reikšmę. Ši Biblija labai išpo­
puliarėjo. Elžbietos I valdymo
metais Britanijoje ir Ženevoje
ji buvo išspausdinta septynias­
dešimt kartų.
Škotijoje ši Biblija buvo
oficialiai skaitoma bažnyčiose,
ir tai buvo daroma dar kurį lai­
ką po karaliaus Jokūbo Sank­
cionuotojo Biblijos leidimo
pasirodymo. Kartais ji buvo
pašaipiai vadinama Prijuostine
Biblija, kadangi Pradžios
knygos vertime sakoma, jog
Adomas ir Ieva, supratę, kad
yra nuogi, iš figmedžio lapų
pasidarė prijuostes.
• Vyskupų Biblija
Didžioji Biblija buvo tikrinama
ir taisoma. Tą daugiausia darė
arkivyskupo Parkerio vadovau­
jami vyskupai. Todėl naujoji jos
laida, pasirodžiusi 1568, buvo
praminta Vyskupų Biblija.
Taisytojai stengėsi padaryti
tekstą tikslesnį, šiurkščius
posakius pakeisti visuomenei
priimtinesniais, vengti priešta­
ringų pastabų ir aiškinimų. Vis
dėlto jiems nepavyko prilygti
Ženevos Biblijos vertėjams.
Nors skaityta bažnyčiose, bet
tokia populiari, kaip toji,
nebuvo.
• Karaliaus Jokūbo
(Sankcionuotasis) Biblijos
leidimas
Škotijos karalius Jokūbas VI
(nuo 1567), 1603 tapęs Anglijos
karaliumi Jokūbu I, iš karto
davė nurodymą, kad būtų ren­
giama nauja Biblija. Jis pats
dalyvavo organizuojant darbą,
kurį pavedė šešioms mokslinin­
kų grupėms. Kai jos baigė savo
darbą, buvo paimta iš kiekvie­
nos grupės po du mokslininkus,
kurie, prieš atiduodami spau­
dai, visą Bibliją patikrino.
Pagrindu buvo paimta Vys­
kupų Biblija, bet naudotasi ir
originalais hebrajų ir graikų
kalba. Vardai pateikti įprastine
jų vartosena, stengtasi palikti
jau įprastus bažnytinius žodžius
(bažnyčia, vyskupas ir kt.).
Paraštėse aiškinami graikiški ir
hebrajiški žodžiai, duodama jų
atitikmenų iš kitų kalbų.
Žodžiai, papildomai aiškinantys
prasmę, išspausdinti kitokiu
šriftu. Įdėtas ir naujasis san­
traukų skyrius.
Šis įžymusis vertimas - tai
karaliaus Jokūbo I Biblija, arba
1611 Sankcionuotasis leidimas.
Jis išėjo su dedikacija Jokūbui
ir turėjo ilgą pratarmę -
"Vertėjo žodis skaitytojams".
VERTIMAI IR VERTĖJAI 77
Dabar ji retai bespausdinama.
Atsakant galimiems kritikams,
joje nurodoma, kad vertėjai
turėję tikslą "gerą vertimą pa­
daryti dar geresnį". Pabrėžiama,
jog labai rūpestingai domėtasi
kitais vertimais ir atsiliepimais
apie juos. Pareiškiama, kad,
vertėjams abejojant dėl pras­
mės, leistina paraštėse duoti
alternatyvinius vertimus, saky­
sim, tą patį originalo žodį versti
skirtingais angliškais žodžiais.
Daugiau kaip 350 metų šis
vertimas turėjo didžiulį presti­
žą, kurį veikiausiai pelnė gražia
ir ritminga kalba. Visi ankstes­
nieji jo leidimai išeidavo su
Apokrifais. Iki 1640 jie buvo
dedami ir į Ženevos Bibliją ir
dar daug vėliau į Sankcionuo­
tąjį Biblijos leidimą. Nuo pat
pirmosios savo laidos ji pasižy-
Siame Vartburgo (Vokietija) pilies
kambaryje Liuteris vertė Naująjį
Testamentą iŠ graikų į vokiečių
kalbą. Nors jo gyvybei grėsė pavojus,
jis buvo pasiryžęs baigti darbą, kad
Bibliją galėtų skaityti kiekvienas.
mėjo labai naujoviška rašyba,
santraukų skyrius buvo sutrum­
pintas, o pastabos paraštėse
išplėstos. 1701 paraštėje buvo
įrašytos arkivyskupo Ussherio
datos, ir nuo tol tai buvo da­
roma 200 metų.
• Duč vertimas
Vieneriais metais anksčiau už
Sankcionuotąjį Biblijos leidimą
pasirodė katalikų parengtas
vertimas - Duė (Douai)
78 BIBLIJOS ISTORIJA
Sankcionuotosios (karaliaus
Jokūbo) Biblijos pirmojo leidimo
(1611) titulinis puslapis.
Biblija. Ją parengė Gregory
Martin drauge su kitais Duė
(Prancūzija) Anglų koledžo
nariais. Jų Naujasis Testamen­
tas išėjo 1582, kai koledžas dar
buvo Reimse. Leidinio rengėjai
pabandė išversti Vulgatą žodis
žodin, dėl to kartais nusiženg­
dami angliško teksto prasmin­
gumui. Kai kurie pateikti
nebevartojami lotyniški žodžiai
aiškinami žodynėlyje. Gausiose
pastabose aiškinamas tekstas ir
doktrinos esmė.
Duė Biblijos kalba daugeliui
pasirodė sunkiai suprantama,
todėl vyskupas Challoner iki
1772 išleido du pataisytus Se­
nojo Testamento ir penkis Nau­
jojo Testamento leidimus, ku­
riuose daug kas perimta iš
Sankcionuotojo Biblijos leidi­
mo. Galiausiai jis grįžo prie
Duė Biblijos originalo ir išleido
jį kaip oficialią Katalikų Baž­
nyčios Bibliją.
Svarbesnieji šiuolai­
kiniai Biblijos vertimai į
anglų kalbą
Vėlesniais laikais daug kartų
išleistas neoficialiai pakoreguo­
tas Sankcionuotasis leidimas ir
naujų Biblijos vertimų. Kai
kurie iš jų rėmėsi daug senes­
niais ir patikimesniais tekstais
negu "Priimtasis Tekstas" (Tex-
tus Receptus), pagal kurį pa­
rengtas Sankcionuotasis leidi­
mas, rankraščiais graikų kalba.
• Pataisytasis Biblijos
leidimas
Anglikonų bažnyčia 1870 pri­
ėmė istorinį sprendimą - pa­
tikrinti Sankcionuotąjį Biblijos
leidimą ir pataisyti jame tik tai,
kas būtina. Buvo suburtos atski­
ros mokslininkų grupės Sena­
jam ir Naujajam Testamentams
tikrinti, pakviesta prisidėti ir
Škotijos Bažnyčios bei Nepri­
klausomosios Bažnyčios moks­
lininkus. Taisytojai turėjo "kuo
mažiau keisti Sankcionuotojo
leidimo kalbą". Jokie taisymai
pagal graikišką ir hebrajišką
tekstus negalėjo būti priimti be
dviejų trečdalių taisytojų suti­
kimo. Kartu dvi mokslininkų
grupės buvo suburtos JAV, kad
teiktų savo siūlymus ir pastabas.
Pataisytasis Naujojo Testa­
mento vertimas, 1881 išspaus­
dintas ir telegrafu perduotas į
Čikagą, sukėlė didelį susidomė­
jimą. Jis rėmėsi senesniu negu
Sankcionuotasis leidimas grai­
kišku tekstu, daug kur buvo
patikrintas pagal IV a. Vatika­
no ir Sinajaus kodeksus (žr. po­
skyrį Kaip Biblija buvo parašy­
ta). Gausios pastabos paraštėse
nuorodomis susietos su senai­
siais originalo tekstais. Atsisa­
kyta daugybės Sankcionuotaja­
me leidime plačiai vartotų žo­
džių ir posakių, jeigu jų vartose­
nos nebuvo galima pagrįsti
rankraščiu. Dėl to griežtai, nors
nepakankamai argumentuotai
priekaištauta. Vertimas daug
kur yra pernelyg pažodinis arba
pedantiškas. Vis dėlto 1885 išė­
jęs Senojo Testamento vertimas
buvo gerokai pranašesnis už
Sankcionuotąjį Biblijos leidi­
mą. O 1898 leidime, labiau įsi­
gilinus į hebrajišką tekstą, dau­
gelis abejotinų posakių išversti
suprantamiau; poetiniai tekstai

išversti kaip poezija; įsivestos
pastraipos; pradėta naudoti
tinkamą nuorodų sistemą.
• Pataisytasis oficialus
leidimas (amerikietiškoji
Biblija)
Amerikos mokslininkai, kurie
buvo prisidėję prie Sankcionuo­
tojo leidimo taisymo, 1901
išleido oficialią amerikietiškąją
Bibliją. Jų taryba, kuriai pri­
klausė to leidimo autorinės
teisės, 1937 nutarė parengti
naują oficialiosios Biblijos lei­
dimą. 1946 išėjo Naujasis Tes­
tamentas, o 1952 - Senasis
Testamentas. Jų kalba - tai
kompromisas tarp pasenusios,
karaliaus Jokūbo Sankcionuo­
tojo Biblijos leidimo išpopulia­
rintos, ir dabartinės anglų kal­
bos. Palikti ne visi, bet daugu­
ma tos pasenusios kalbos žo­
džių. Tiesioginė kalba išskirta
kabutėmis. Kai kuriose vietose,
kur hebrajiškas tekstas atrodė
aiškiai klaidingas, sekta senovi­
niais vertimais. Pasinaudojus
Negyvosios jūros rankraščiais,
šis tas pakeista Izaijo knygoje.
1973 išėjo naujas leidimas,
žinomas kaip "Bendroji Bibli­
ja". Ją aprobavo Katalikų baž­
nyčios autoritetai ir Pataisytojo
oficialaus leidimo komitetas.
• Nauja angliškoji Biblija
Škotijos bažnyčia 1946 kreipėsi
į daugumą D. Britanijos
bažnyčių, siūlydama imtis rengti
naują Biblijos vertimą. Idėjai
buvo pritarta, ir netrukus trys
mokslininkų grupės jau vertė
Bibliją, o dar viena grupė turėjo
konsultuoti jas stiliaus klausi­
mais. Vadovu buvo paskirtas dr.
C. H. Dodd. 1961 pasirodė
Naujasis Testamentas, 1970 -
Senasis Testamentas. Tai yra
pirmasis D. Britanijoje bendras
oficialus įvairių bažnyčių verti­
mas, kartu jis labiausiai nutolęs
nuo Tyndale'io ir Sankcionuo­
tojo leidimų tradicijos.
Rengiant šį vertimą, buvo
atsižvelgta į visus naujausius
tyrinėjimus. Negyvosios jūros
rankraščiai leido naujai per­
skaityti Senojo Testamento
tekstą. Neseniai rasti dokumen­
tai hebrajų kalbai giminingomis
kalbomis padėjo išsiaiškinti kai
kurių sunkiai suprantamų žo­
džių reikšmę. Todėl ketinta da­
bartinėje anglų kalboje apsieiti
be senovinės, "biblinės", Sank­
cionuotojo leidimo kalbos. Vis
dėlto jos aidas dar dažnai girdė­
ti. Kai kurie žodžiai yra ilgi ir
sunkūs, o jiems pakeisti nerasta
idiomų dabartinėje kalboje.
• Jeruzalės Biblija
Katalikų bažnyčios vertėjai
1966 išleido Jeruzalės Bibliją. Ji
versta tiesiog iš originalo kalbų
ir yra panaši į prancūziškąją
Jeruzalės Bibliją, turi jos pra­
tarmes bei pastabas. Sis verti­
mas plačiai pripažintas ir kata­
likų, ir protestantų. Jo kalba
gyvesnė ir naujoviškesnė negu
Pataisytojo oficialaus leidimo.
Biblijos vertimai j kitas
Europos kalbas
Reformacija paskatino išversti
Bibliją ne tik į vokiečių ir anglų,
bet ir į daugybę kitų kalbų.
• Lenkų
Seniausi NT vertimai į lenkų
kalbą yra liuterono S. Mužy-
novskio (išl. 1551-52) ir kata­
likų anoniminis (1556). Visą
Bibliją katalikai pirmą kartą
VERTIMAI IR VERTĖJAI 79
Šis gražiai iliuminuotas rankraštis
yra Armėnijoje.
išleido 1561 (vertė J. Leopoli-
ta). Pirmą tikrai gerą Biblijos
vertimą parengė kalvinistai -
vadinamąją Bresto, arba Radvi­
lų, Bibliją (1563). Pataisytą jos
variantą, vad. Gdansko Bibliją,
1632 išleido liuteronai. Jos
pagrindu vėliau parengta daug
neokatalikiškų Biblijos leidimų.
1572 išėjo arijono S. Budno
vertimas, vad. Nesvyžiaus Bibli­
ja, o 1574 - tik NT su kritiniais
jo komentarais. 1577 išleistas
kito arijono - M. Čechovico
NT vertimas. Prastą Leopolitos
vertimą X V I a. pabaigoje išstū­
mė puikus renesansinis J. Vuje-
ko vertimas (NT - 1593, visa
Biblija - 1599), vėliau leistas
daugelį kartų. Po to naujų Bib­
lijos vertimų pasirodė tik XX
a.: Evangelijos — 1917 (vertė N.
Ščepanskis,) du NT vertimai —
1946 (E. Dombrovskis) ir 1957
(S. Kovalskis), visos Biblijos -
1965.
• Olandų
Visa Biblija olandų kalba, iš
dalies versta iš Liuterio vokiško
vertimo, pirmąkart išėjo 1525.
Nemaža kitų vertimų į olandų
kalbą buvo išspausdinta X V I I
amžiuje. Tarp jų - 1637 išėjusi
Valstybinė Biblija - oficiali
protestantų Biblija. Ji vartoja­
ma iki šiol, nors savo atskirą
tradiciją turi katalikų Biblija, be
to, yra išleista daugybė šiuolai-
80 BIBLIJOS ISTORIJA
kinių vertimų, tarp jų - į ame­
rikietišką Gerosios Naujienos
Bibliją panašus Naujasis
Testamentas.
• Prancūzų
Prancūzų kalba yra daugybė
Biblijos vertimų. Protestantai
daugiausia naudojasi L. Segon-
d'o suredaguota ir 1880 išleista
Biblija bei 1910 išleista vad. Si­
nodinė Biblija. Katalikų nau­
jausi vertimai yra Jeruzalės Bib­
lija (1956) ir Biblijos ekumeni­
nis vertimas (1967 - 7 6 ) . Popu­
liarus, ypač tarp prancūziškai
kal-bančių afrikiečių, yra ameri­
kietišką Gerosios Naujienos
Bibliją primenantis Naujasis
Testamentas prancūzų kalba.
Panašių žinių būtų galima
suteikti ir apie Biblijos verti­
mus j kitų Europos tautų kal­
bas. Pavyzdžiui, visa Biblija jau
1685-89 buvo išleista latvių
kalba (vertė E. Gliks); nauji NT
vertimai į latvių kalbą išėjo
1933-37 (vertė A. Broks) ir
1949 (vertė V. Strelvičs). Estų
kalba Biblija išleista 1686-89
(vertė J. Fišer), NT 1715 (vertė
H. Gutsleff), o visa Biblija estų
kalba - 1739 (vertė A. Thor
Heile). Naujas Biblijos vertimas
iš originalo kalbų išėjo 1850
(vertė F. Meyer), naujas NT
vertimas - 1904 (vertė J. Berg­
man), NT ir Penkiaknygės -
1938 (H. PBlda). O tose šalys,
kurios pateko j stačiatikybės
įtaką, ilgą laiką buvo tenkina­
masi ankstyvosios krikščionybės
laikų ir viduramžių vertimais.
Rusų kalba pirmasis NT verti­
mas išėjo tik 1860 (vertė M.
Gluchariov). Visa Biblija į rusų
kalbą išversta ir išleista 1876.
Tai yra vad. Švenčiausiojo Sino­
do Biblija; ji išversta iš hebrajų
ir graikų kalbų, į ją įeina ir deu-
terokanoninės knygos (apokri­
fai). 1875 ir 1882 išėjo Biblijos
vertimai Rusijos žydams (vertė
V. Levinson ir D. Chvolson).
1918 išėjo nauja Švč. Sinodo
Biblijos redakcija (pataisyta
kalba); 1950 ji išleista emigraci­
joje, 1956 Maskvoje.
Didelę dalį ST ir NT (Apd,
Laiškų) išvertė ir senąja bažny­
tine slavų kalba su gausiais bal­
tarusių kalbos elementais 1525
Vilniuje išleido baltarusių švie­
tėjas ir spaustuvininkas P. Sko­
rina. Vėlesni Šv. Rašto vertimai
į baltarusių kalbą: 1580 Evan­
gelijos (V. Tiapinski), 1931 NT
ir Ps (D. Malej), 1954 Evange­
lijos ir Apd (P. Tatarinovič).
Dabar didelė dalis visų Bibli­
jos vertimų rengiama Europoje.
Naujas vertimas į lenkų kal­
bą pasirodė 1975. Biblija verčia­
ma į penkias Jugoslavijos tautų
kalbas. 1947 - 6 8 išėjo naujų
Naujojo Testamento arba visos
Biblijos vertimų į ispanų kalbą,
juos parengė daugiausia
katalikai.
• Lietuvių
Pirmieji Biblijos ištraukų į lie­
tuvių kalbą išvertė protestantai
A Kulvietis ir S. Rapolionis;
M. Mažvydas pirmasis dvi jų
verstas psalmes paskelbė savo
Katekizme (1547). Biblijos
ištraukų rinkinį "Evangelijos
bei epistolos" išvertė ir 1579
išspausdino B. Vilentas. 1579-
90 visą Bibliją išvertė J. Bretkū­
nas, remdamasis Liuterio vokiš­
ku vertimu. Vertimas palyginti
sklandus, kalba turtinga. Nedi­
delę vertimo dalį - Dovydo
psalmes - perredagavęs 1625
išleido J. Rėza, psalmių buvo
išspausdinta 1598 M. Petkevi­
čiaus katekizme, sutrumpintų
evangelijų tekstų 1600 J. Mor­
kūno "Postilėje lietuviškoje".
Visą Bibliją iš olandiško ver­
timo išvertė S. B. Chilinskis
(1660 nesėkmingai bandė
išspausdinti Londone). 1701
Karaliaučiuje išėjo S. Bitnerio
iš graikų kalbos išverstas Nau­
jasis Testamentas. P. Ruigys ir
keli liuteronų kunigai parengė
pagal Liuterio vokišką variantą
naują Naujojo Testamento
vertimą, kuris išėjo 1727. Pirmą
kartą visos Biblijos vertimas į
lietuvių kalbą išspausdintas
1735 (pakartotas 1755). Vertė
P. G. Milkus, A F. Šimelpeni-
gis ir kt., vadovavo J. Berentas,
J. J. Kvantas. Katalikai pirmą­
sias Biblijos ištraukas (verstas
protestantų) išspausdino 1599
M. Daukšos Postilėje. 1816
išėjo J. A Giedraičio verstas
Naujasis Testamentas, 1816 ir
1824 L. Rėzos parengti Biblijos
leidimai, 1853 ir 1858 F. Kur­
šaičio leidimai. 1911-37 išėjo
visa Biblija, išversta J. Skvirec­
ko. 1972 Vilniuje išleistas Č.
Kavaliausko iš graikų kalbos
išverstas Naujasis Testamentas
(jo papildytas leidimas išėjo
1988), 1972 D. Britanijoje A
Jurėno, 1979 Romoje L. Tula-
bos vertimai.
Pirmieji Biblijos
vertėjai misionieriai
Kai po viduriniųjų amžių misijų
darbas vėl buvo atnaujintas,
pirmieji Bibliją išvertė katalikų
misionieriai. Jie paprastai

pradėdavo nuo Dešimties Die­
vo įsakymų, Tėve mūsų, parink­
tų vietų iš Evangelijų arba iš
Senojo Testamento istorinių
knygų, taip pat nuo katekizmo.
O 1613 'jėzuitų misionieriai
išleido visą Naująjį Testamentą
japonų kalba.
Pirmasis protestantų Biblijos
vertimas išėjo Malajoje, jį
parengė Olandijos Vestindijos
bendrovės tarnautojai.
Amerikoje visa Biblija pirmą
kartą išleista 1663. Tai buvo
Johno Elioto vertimas į "masa-
čiūsetso" kalbą, t.y. Amerikos
indėnų kalbą, kurios kai kurie
žodžiai susideda iš 15-20
raidžių.
Indijoje stropiai versti Bibli­
ją ėmėsi danų misionieriai liu­
teronai. 1711 tamilų kalba išėjo
Ziegenbalgo išverstas Naujasis
Testamentas, o 1728 jį papildė
Schultzės išverstas Senasis Tes­
tamentas. Naujas etapas prasi­
dėjo 1793, kai į Indiją atvyko
pirmasis anglų misionierius
William Carey. Keturiasdešimt
metų jis darbavosi Serampore
(Bengalija) su dviem savo kole­
gomis ir daugybe pagalbininkų
indų. Kai jis mirė, jo spaustuvė
išspausdino visos Biblijos ar tik
Naujojo Testamento vertimus į
37 Indijos kalbas arba tarmes,
taip pat į birmiečių ir kinų kal­
bas. Be to, jis sudarinėjo grama­
tikas ir žodynus. Padaryta
nepaprastai daug.
Biblijos draugijos
1804 buvo įkurta Britanijos ir
užsienio šalių Biblijos draugija
- "Velsui, karalystei, visam pa­
sauliui". Pirmiausia ji pakarto­
tinai išleido turimus Biblijos
vertimus. Bet netrukus jos na­
riai pareiškė norą rengti naujus.
1812 Draugija išleido vieno
pirmųjų misionierių Henrio
Martyno išverstą į hindustanie-
čių (urdų) kalbą Naująjį Testa­
mentą ir 1816 Siera Leonėje
bulomų kalba — pirmąjį
šiuolaikinį jo vertimą Afrikoje.
Visame pasaulyje Bibliją skaito
jaunas ir senas, ji skaitoma pavieniui
ir grupėmis. Ir vyras, ir moteris randa
jos puslapiuose jiems skirtą Dievo
žodį.
Iki šiol Biblija yra išversta
maždaug į 480 Afrikos kalbų.
Krikščionys pirmieji užrašė šias
kalbas lotyniškais rašmenimis.
Pirmą kartą Afrikoje visas
Naujasis Testamentas išleistas
1829 Etiopijoje amharų kalba,
o visa Biblija - 1835 Malagasi-
joje (dab. Madagaskaras)
malagasių kalba.
Panašus procesas prasidėjo
Ramiojo vandenyno šalyse
(pirmasis vertimas 1818 Tahi-
tyje) ir Lotynų Amerikoje
(1829 Bolivijoje aimarų kalba).
Per tą laiką į Biblijos vertimo
darbą įsitraukė ir kitos draugi­
jos: Olandijos Biblijos draugija,
Amerikos Biblijos draugija,
Škotijos tautinė Biblijos
draugija. Katalikų misionieriai
vertė Bibliją Indijoje, Afrikoje,
arabų šalyse.
Misijų sąjūdis plėtėsi visą
XIX a., ir iki 1939 Biblijos
vertimo darbas toli pažengė.
Jame dalyvavo tiesiog kiekviena
misijų draugija. Pagrindiniai
vertėjai paprastai buvo misio­
nieriai, kuriems dažnai talkin­
davo vietiniai gyventojai. Kai
kurie iš jų buvo net svarbiausi
vertėjai. Pavyzdžiui, iš Nigerijos
kilęs vyskupas Samuel Crow-
ther išvertė Bibliją į jorubų
VERTIMAI IR VERTĖJAI 83
kalbą (Nigerija, 1862), o Pandi­
ta Ramabai - į maratų kalbą
(Indija, 1912). Biblijos draugi­
jos padėdavo vertimus išleisti,
juos platindavo, prireikus, šelp­
davo leidėjus pinigais, padėda­
vo spręsti kitas problemas.
Nyderlandų Biblijos draugija
parengė savų kalbininkų ir
pasiuntė juos dirbti vertėjais.
Dabartiniai misionierių
vertimai
Po II pasaulinio karo Biblijos
vertimo srityje įvyko didelių
permainų.
• Viklifo Biblijos vertėjai
1934 buvo įkurta Viklifo Bib­
lijos vertėjų grupė, užsibrėžusi
uždavinį parūpinti žmonėms
Bibliją gimtąja jų kalba.
Tuomet buvo dar tūkstančiai
kalbų, į kurias Biblija nebuvo
išversta. Šios grupės nariai
dirba didžiausiose misijų drau­
gijose pasklidę po visą pasaulį.
Jai priklauso per 3000 misio­
nierių, kurie vykdo kruopščiai
parengtą programą maždaug
700 kalbų.
Kiekvienas vertėjas pirmiau­
sia mokosi kalbos. Jam papras­
tai tenka kalbą, į kurią jis ruo­
šiasi versti Bibliją, ir užrašyti. O
Vyras, skaitantis Bibliją Tailando
ligoninėje.

84 BIBLIJOS ISTORIJA
Daug kur rašto mokymas ir Biblijos
vertimas artimai susiję. Tikriausiai
pirma knyga, kurią ši brazile įstengia
paskaityti, yra Biblijos ištrauka.
tai nėra lengva, ypač tais atve­
jais, kai susiduriama su garsais,
kurių jokia europietiška kalba
neturi. Tuomet vertėjui tenka
pasirašyti gramatiką ir susidary­
ti vartojamų žodžių sąrašą.
Dažniausiai jam talkina vieti­
niai gyventojai, šiek tiek šne­
kantys kitomis kalbomis, kurias
misionierius moka. Praeina
metų metai, kol jis gali pradėti
net paprasčiausius vertimus. O
tuo tarpu tos genties žmonėms
reikia išmokti skaityti. Verti­
mas visą laiką turi būti tikrina­
mas, norint įsitikinti, ar žmonės
jį supranta.
Daugybė Biblijoje minimų
dalykų gali būti visiškai nežino­
mi kitos kultūros žmonėms.
Todėl vertėjas privalo rasti
tiksliausią atitikmenį arba kaip
kitaip paaiškinti, ką tai reiškia.
Galų gale jis baigia versti vieną
Evangelijų. Ir kai ji išleidžiama,
kaip smagu jam būna matyti, su
kokiu džiaugsmu vertimas skai­
tomas ir studijuojamas! Vienas
Indijos krikščionis, pirmą kartą
skaitydamas Evangeliją, sušuko:
"Juk tai yra tas pat, kas žvelgti į
Viešpaties Jėzaus veidą!"
• Jungtines Biblijos
draugijos
Dar platesnę programą,
apimančią kai kurias didesnią-
sias pasaulio kalbas (hindi,
kinų, arabų), įgyvendino Jung­
tinės Biblijos draugijos. Šiai
i
pasaulinei organizacijai žinovų grupėms, o jos atsiunčia
priklauso apie 60 nacionalinių savo nuomonę. Jei vertėjai su
draugijų. Jose kartu darbuojasi kuo nesutinka, aptaria atsiliepi­
ir katalikai, ir protestantai. mus su minėtais žinovais. Baž­
Vatikano II susirinkimas para­ nyčios vadovai irgi gauna tuos
gino katalikus pasirūpinti, kad juodraščius, kad darbą baigus,
visi Bažnyčios nariai turėtų galėtų jį paremti ir padėtų gauti
Bibliją gimtąja kalba. bažnyčių pritarimą. Biblijos
Būdingas šių dienų Biblijos draugijų vertimų skyriaus parei­
vertėjas - tai ne anų laikų gūnas palaiko ryšį su daugeliu
misionierius, dirbantis primity­ tokių vertėjų grupių. Jis nuolat
viomis sąlygomis su vienu kitu lanko jas, konsultuoja vertėjus,
pagalbininku iš vietinių gyven­ teikia jiems patarimų, kartkar­
tojų. Dabar vertėjas dažniausiai tėmis sprendžia ginčus.
yra vietinis gyventojas, verčian­
tis į gimtąją kalbą. Jis gali • Ateitis
geriau išversti Bibliją į tą kalbą, Dabar verčiama daugiau negu
kuria ji jau yra išspausdinta. kada nors anksčiau. Be Viklifo
Mat ji galėjo būti versta užsie­ Biblijos vertėjų draugijos ir
niečio, todėl tas vertimas nebu­ Jungtinių Biblijos draugijų su
vo tikslus, turtingas idiomų. jų pasaulinio masto programo­
Arba vertimas gali būti perne­ mis, veikia įvairios kitos misio­
lyg literatūriškas, o kalba - nierių vertėjų agentūros.
pasenusi. Gali būti ir taip, kad Vienur kitur pavieniai vertėjai
buvo versta iš teksto, kuris šiuo ir jų grupės daro savo vertimus.
metu, pasitelkus naujausias Tūkstančiai žmonių darbuojasi,
mokslo žinias, jau yra page­ kad Biblija būtų kuo geriau
rintas. suprantama eiliniam skaityto­
Svarstoma, kaip padaryti, jui. Dar vis yra šimtai kalbų,
kad nauji vertimai susilauktų daugiausia nedidelių tautų, į
plataus pritarimo. Juk yra žmo­ kurias Biblija kol kas neverčia­
nių, nepakenčiančių bet kokių ma. Be to, kalbos nuolat kinta.
pakeitimų, padarytų Biblijoje, Jungtinių Biblijos draugijų
prie kurios jie nuo mažens mokslininkai yra apskaičiavę,
pripratę. Į jų nuomonę turi būti kad, norint nuo to kalbų kitimo
atsižvelgta. Kai nutariama neatsilikti, naujus ar bent
daryti naują vertimą, parenkami pataisytus vertimus kiekviena
patyrę ir kvalifikuoti vertėjai. kalba reikėtų leisti kas trisde­
Jie parengia pirmuosius verti­ šimt metų. Tad nėra abejonių,
mo juodraščius, peržiūri vieni jog Biblijos vertėjai dar metų
kitų darbą, surašo savo pasta­ metus turės darbuotis, kad
bas. Po to suderinti juodraščiai kiekvienas susilauktų Dievo
perduodami Biblijos ir kalbos žodžio savo gimtąja kalba.
1
ST liet. v e r t i m e - Esteros.
2
ST liet. v e r t i m e - Išminties k n y g a (žr. k o m e n t a r ą p s l . 4 6 9 - 4 7 0 ) .
3
S T l i e t v e r t i m e — E k l e s i n ė (žr. k o m e n t a r ą p s l . 5 1 9 - 5 2 5 ) .
4
ST liet. v e r t i m e - I j o b o .
5
ST liet. v e r t i m e - J e š a j o .
6
ST liet. v e r t i m e - O š ė j o .
7
ST liet. v e r t i m e - A b a k u k o .
"Tavo žodis yra žibintas, rodantis ir
apšviečiantis man kelią",-sako psal­
mių kūrėjas apie Dievo Įstatymą.
Kaip suprasti
Bibliją
86 KAIP SUPRASTI BIBLIJĄ
Biblijos kritika
Šiaip ar taip žiūrėsime, Biblija yra
tikras šedevras. Tai, kas joje
pasakojama, prasideda akmens
amžiuje ir baigiasi Romos
imperijos pasaulyje. Vėliausiai
parašytos jos dalys yra beveik
2000 metų senumo. Tačiau
milijonai žmonių nuolat ją skaito,
ir kiekvienas pasisemia iš jos
stiprybės kasdieniniam gyveni­
mui. Dažnai žmonės buvo
pasiryžę aukoti dėl jos gyvybę, ir
iki šiol dar krikščionys, kad ir
kurioje pasaulio dalyje gyventų,
stengiasi žūtbūt ją įsigyti.
Kodėl ši tokia senoviška
knyga, kurioje pasakojama apie
tai, kas nutiko tolimoje praeityje
ir mums nepažįstamose vietose,
mus vis dar taip domina? Kodėl
po daugelio amžių žmonės vis
dar nori skaityti knygą, kurios
autoriai nebuvo matę net
dviračio? Kiekvienas Biblijos
skaitytojas savaip atsakys j šj
klausimą. Tačiau yra mažų
mažiausiai trys svarbios prie­
žastys, dėl kurių ji iki šiol
reikšminga.
Biblijos poveikis
Vos pradėjus tyrinėti šiuolaikinę
Vakarų civilizaciją, iš karto
susiduriama su Biblija. Daugelį
šimtmečių ji turėjo lemiamos
įtakos mūsų įstatymams,
švietimo sistemoms ir demo­
kratijos idealams — jau nekalbant
apie mūsų žmogaus teisių
sampratą. Vienaip ar kitaip,
Biblija darė didžiulį poveikį
daugumai žymiausių Europos
politikos, socialinio gyvenimo ir
religijos reformatorių, o per juos
— visoms didžiosioms Vakarų
pasaulio tautoms. Neįmanoma
suprasti šiuolaikinio vakariečių
mentaliteto, jeigu neatsižvelgia­
ma į Biblijos poveikį jam.
Tą pat galima pasakyti apie
daugybę dabartinių permainų
pasaulio kultūroje. Kai bundan­
čių tautų žmonės ieško savojo
kelio, daugelis jų vadovų
pasirenka Bibliją. Savitos jos
idėjos šiais laikais keičia visuo­
menių gyvenseną Pietų Ameri­
koje, Afrikoje ir daug kur Azijoje.
Biblijos poveikis šiandieniniame
plačiajame pasaulyje didžiulis:
milijonai žmonių, skaitydami ją,
išgirsta jos kvietimą ir tampa
krikščionimis. Nesusipažinus su
Biblija, neįmanoma teisingai
įvertinti dabartinio pasaulio
kultūros srovių!
Biblijos idėjos
Biblija yra senovinė knyga,
tačiau ji yra dalis nebaigtos rašyti
istorijos. Joje veikiančių žmonių
gyvensena, be abejo, labai
skiriasi nuo mūsiškės, XX a.
žmonių. Tačiau jų istorija yra
pirmoji mūsų istorijos laida. Jų
pažintis su Dievu buvo tokia pat
kaip mūsų, ir dabartiniai krikš­
čionys, nors praėjo daug amžių,
tiki ta pačia kaip ir jie išganymo
idėja.
Pasak Biblijos, viskas pasau­
lyje prasideda, vyksta ir pasi­
baigs su Dievo palaiminimu. Kad
ir kurią Biblijos vietą skaitytume,
visur iš esmės randame teigiant
tuos pačius dalykus. Ar tai būtų
pasakojama apie pasaulio
sukūrimą, ar apie Senojo
Testamento istorijos didžiuosius
įvykius, apie Jėzaus gyvenimą,
mirtį ir prisikėlimą, Šventosios
Dvasios atsiuntimą per Sekmi­
nes, ar apie ankstyvųjų bažnyčių
gyvenimą, — visur regime Dievą,
globiantį savo meile vyrus ir
moteris, didelius ir mažus,
kviečiantį visus nuoširdžiai jam
pasižadėti. Reikšmingiausias
Biblijoje yra Jėzus. Jis ne tik
skatina mus abejoti mūsų tikė­
jimo ir elgsenos nuostatomis, bet
ir suteikia žmonėms galimybę
mažinti blogį ir įgyti įėgų gyventi
naujai, pagal Dievo nurodymus.
Biblijoje gausu nuostabių ir
vertingų įžvalgų, mokančių, kaip
žmonės gali ir turi atsiliepti į
didelės ir atlaidžios Dievo meilės
ženklus. Abraomas, Amosas,
Izaokas, Paulius, Petras ir kiti —
visi jie yra mūsų amžininkai. Kai
šiandien žmonės pasižada
gyventi Dievui, jie tampa amži­
nais dvasios piligrimais, ir
tuomet jiems prireikia mūsų
protėvių istorijos, kad ji rodytų
kelią ir teiktų drąsos.
Biblijos Dievas
Biblija galėtų būti panaši j bet
kurią kitą didžiųjų religijos
veikėjų gyvenimo ir veiklos
istoriją, jeigu ne vienas dalykas —
teisės, kurių ji reikalauja Dievui ir
Jėzui Kristui. Senasis Testa­
mentas visur pabrėžia, kad
Biblijos Dievo reikalavimai —
ypatingi. Izraelitams yra visiškai
neįmanoma garbinti savo Dievą
greta kanaaniečių dievų.
Kadangi jų Dievas yra tikras, o
anie — netikri.
Jėzus kelia tuos pačius
reikalavimus. Jis skelbia, kad jo
mokymas nėra tik vienas iš
galimų, o yra vienintelis būdas
Dievui pažinti ir iš tikrųjų su juo
suartėti. Pirmieji krikščionys tuo
įtikėjo. Kai kurie iš jų buvo ir iki
tol labai religingi žmonės — kol
dar nebuvo klausęsi Jėzaus. Bet
kai jis tobulai išaiškino Dievo
valią ir žodį, jie netruko pamatyti,
kad jų religingumo nepakanka.
Kad pažintų tikrąjį Dievą, žmogus
privalo pripažinti Jėzų Kristų
vieninteliu Dievo Sūnumi ir būti
pasirengęs atgailavimu ir
pasižadėjimu jam — Viešpačiui ir
Išganytojui — siekti atleidimo už
praeitį.
Tuo, be viso kito, aiškintinas
Biblijos autoritetas šių dienų
krikščionims. Ji yra ypatinga
knyga, kadangi atveria langus,
pro kuriuos galime išvysti
vienintelį, tikrąjį Dievą. Ir ne tik
tuo. Kai ją skaitome atvira
širdimi, vildamiesi iš Dievo
pamokymo, galime iš tikrųjų
tikėtis sužinoti ne tik tai, ką
Dievas yra pasakęs tikėjimo
didvyriams praeityje, bet ir ką jis
mums šiandien byloja.

Biblijos knygos
ĮSTATYMAS
Š i u o v a r d u (hebraiškai Torah) ž y d a i
p a v a d i n o p e n k i a s p i r m ą s i a s Biblijos
k n y g a s - n u o P r a d ž i o s iki P a k a r t o t o
įstatymo. Graikiškai j o s v a d i n a m o s
Pentateuch a r b a " p e n k i a i s ritiniais",
t.y. P e n k i a k n y g e .
įstatymai a r b a k a s d i e n i n i o
g y v e n i m o taisyklės, kurias D i e v a s
d a v ė s a v o t a u t a i , s e n o v ė s Izraeliui,
surašytos d a u g i a u s i a Išėjimo ir
P a k a r t o t o įstatymo k n y g o s e . J o s e
r a n d a m e ir D e š i m t D i e v o į s a k y m ų .
P r a d ž i o s k n y g o j e ( 1 - 1 1 ) atsigrę­
ž i a m a j p a č i ą p r a d ž i ą , kai D i e v a s
s u t v ė r ė m ū s ų p a s a u l j . Likusioje j o s
dalyje p a s a k o j a m a apie A b r a o m o ir
Izraelio t a u t o s protėvių g y v e n i m ą .
N u o Išėjimo iki P a k a r t o t o Įstatymo
k n y g o s d ė m e s i o centre y r a M o z ė ,
pasakojama, kaip Dievas išvadavo
s a v o t a u t ą iš E g i p t o v e r g i j o s ir
keturiasdešimt metų vedžiojo po
d y k u m ą , kol ji p a s i r e n g ė į ž e n g t i j
naują, j a i p a ž a d ė t ą ž e m ę .
Šiose knygose pasakojama apie
Izraelio religiją ir D i e v o g a r b i n i m ą -
k a i p izraelitai turėtų elgtis, b ū d a m i
D i e v o t a u t a . I š a i š k i n a m a didžiųjų
švenčių reikšmė, a p r a š o m a Dievui
skirta m a l d y k l a ( p a d a n g t ė , a r b a
tabernakulis).
Nors visos penkios knygos yra
l a b a i skirtingos, iš tikrųjų j o s e
k a l b a m a a p i e t ą patj. J o s v a i z d u o j a
veikiantį D i e v ą , kuris ne tik kuria m ū s ų
pasaulį, b e t ir kviečia ž m o n e s ir
išrinktąją t a u t ą j a m paklusti, k a d būtų
laiminga visa Žmonija.
• PRADŽIOS KNYGA
Graikiškai ir lotyniškai ši k n y g a
v a d i n a m a Genesis, tai reiškia " k i l m ė " .
Tai pradžių knyga: mūsų pasaulio
pradžios, naujos pradžios po didžiojo
tvano, žydų tautos pradžios.
Turinys
/. Nuo pasaulio sukūrimo iki Nojaus ir
tvano pabaigos, 1 - 1 1 skyriai.
D i e v a s s u k u r i a pasaulį ir v i s k ą j a m e ,
1-2.
Pirmieji ž m o n ė s n e p a k l ū s t a D i e v u i : j
p a s a u l į į ž e n g i a mirtis, 3 .
N u o A d o m o iki N o j a u s , 4 - 5 .
Nojus ir tvanas, 6 - 1 0 .
Babelio (arba Babilono) bokštas, 1 1 .
//. Abraomas ir jo šeima, 12-50.
A b r a o m a s , I z a o k a s , E z a v a s ir
Jokūbas: nauja Dievo šeima, 1 2 - 3 5 .
Ezavo palikuonys, 3 6 .
J u o z a p a s i r j o broliai, 3 7 - 4 5 .
Jokūbas ir jo šeima Egipte, 4 6 - 5 0 .
Pagrindiniai veikėjai
A d o m a s ir I e v a , K a i n a s ir A b e l i s ,
N o j u s , A b r a o m a s ir S a r a , Lotas,
I z a o k a s ir R e b e k a , J o k ū b a s ir E z a v a s ,
R a c h e l ė ir Lija, J u o z a p a s ir jo broliai
( d v y l i k a J o k ū b o - I z r a e l i o s ū n ų , iš kurių
kilo d v y l i k a Izraelio g e n č i ų ) .
Svarbiausi įvykiai
Sukūrimas ir nuopuolis, 1 - 3 .
N o j a u s ir jo š e i m o s i š s i g e l b ė j i m a s ,
6-10.
D i e v a s p a s i r e n k a A b r a o m ą ir suteikia
jam ypatingą pažadą, 12.
Pasakojimai apie A b r a o m o ( 1 2 - 2 5 ) ,
I z a o k o (21 - 2 8 , 3 5 ) , J o k ū b o ( 2 5 - 5 0 ) ,
Juozapo (30, 3 7 - 5 0 ) gyvenimus.
Vyksmo vieta
P r a d ž i o s k n y g o s įvykiai v y k s t a
Artimuosiuose Rytuose: M e s o p o ­
t a m i j o j e (Iranas, Irakas), d a b a r t i n i a m e
Izraelyje, J o r d a n i j o j e , L i b a n e ir E g i p t e .
Laikotarpis
M a ž d a u g n u o 2 0 0 0 iki 1 6 5 0 pr. Kr.
P r a s m ė ir idėjos
Pradžios knyga vaizduoja Dievo
veiklą. Jis y r a m ū s ų p a s a u l i o ir v i s o s
ž m o n i j o s Kūrėjas. Visa, ką jis s u k ū r ė ,
b u v o g e r a . B e t jis s u t e i k ė ž m o n ė m s
laisvę rinktis, ir jie n u t a r ė n e p a k l u s t i
jam. Todėl mes nuo jo nutolome,
p a s a u l i s p a ž i n o k a n č i a s ir mirtį.
T a č i a u D i e v a s n e a p l e i d o m ū s ų . Jis
d a r kartą v i s k ą p r a d ė j o p a s i t e l k ę s
N o j ų . Jis p a s i r i n k o A b r a o m ą ir jo
palikuonis ir ė m ė vykdyti savo
s u m a n y m ą išgelbėti visą ž m o n i j ą .
• IŠĖJIMO KNYGA
Graikiškai ir lotyniškai ji v a d i n a m a
Exodus, t.y. " I š ė j i m a s " . J o j e p a s a k o j a ­
m a , k a i p D i e v a s p e r M o z ę išlaisvina
s a v o t a u t ą iš E g i p t o v e r g i j o s .
Turinys
/. Dievas išlaisvina izraelitus iš Egipto
vergijos, 1 - 1 5 skyriai.
Vergai Egipte, 1.
M o z ė : vaikystės metai, 2 - 4 ; Aaronas
ir Egipto faraonas, 5 - 1 1 .
P a s c h a ir R a u d o n o s i o s j ū r o s
perėjimas, 1 2 - 1 5 .
BIBLIJOS KNYGOS 87
//. Kelionė j Sinajaus kalną, 1 6 - 1 8 .
///. Dievas sudaro sandorą su savo
tauta ir duoda įstatymus, pagal
kuriuos ji turi gyventi, 1 9 - 2 4 .
IV. Dievui skirta maldykla (tabernaku­
lis) ir jo garbinimo nurodymai, 2 5 - 4 0 .
Pagrindiniai veikėjai
M o z ė , j o brolis A a r o n a s i r s e s u o
M a r i j a , E g i p t o karalius F a r a o n a s .
Svarbiausi įvykiai
Kūdikio M o z ė s išgelbėjimas, 2.
Dievas pašaukia M o z ę vadovauti jo
tautai, 3.
Dešimt nelaimių, 7 - 1 2 .
Pirmoji P a s c h a , 1 2 .
Perėjimas per Raudonąją (arba
M e l d ų ) jūrą, 1 4 .
Dievas d u o d a savo tautai Dešimt
įsakymų, 20.
D i e v a s p a ž a d a i z r a e l i t a m s ž e m ę , i r jie
priima jo sąlygas, 2 3 - 2 4 .
P a s a k o j i m a s a p i e a u k s o veršį, 3 2 .
Maldyklos padarymas, 36.
Vyksmo vieta
Išėjimo k n y g o j e a p r a š y t i įvykiai E g i p t e
(Nilo deltoje) ir S i n a j a u s p u s i a s a l y j e .
Laikotarpis
Apie 100 metų, m a ž d a u g 1 3 2 5 - 1 2 2 5
pr. Kr.
Prasmė ir idėjos
Išėjimo k n y g a a t s k l e i d ž i a D i e v o
v e i k i m ą istorijoje. Jis išlaisvina s a v o
t a u t ą iš v e r g i j o s ir i š v e d a į n a u j ą g y ­
v e n i m ą . Jis d u o d a j a i g y v e n i m o taisy­
kles, n u r o d o , k a i p elgtis, k a i p g y v e n t i
d r a u g e ir k a i p d e r a m a i jį g a r b i n t i .
M a l d y k l a , kurią jis l i e p i a p a d a r y t i ,
p a r o d o j o v a l i ą susitapatinti s u s a v o
t a u t a : jis b ū n a j o s s t o v y k l o s v i d u r y j e .
D i e v a s y r a s u s a v o t a u t a . Jis ž i n o
v i s a , k a s v y k s t a . Jis g l o b o j a ir išlaisvi­
n a . Š i o s d i d ž i o s i o s t i e s o s pasitvirtina
šiandien — d a u g kenčiančių
p r i e s p a u d ą tikinčiųjų r a n d a y p a t i n g o s
p a g u o d o s Išėjimo k n y g o j e .
• KUNIGŲ KNYGA
T a i priesakų, kuriuos ant Sinajaus
kalno Dievas per M o z ę paskelbė savo
t a u t a i , k n y g a . G r a i k i š k a s ir lotyniškas
j o s p a v a d i n i m a s Leviticus kilęs iš
L e v i o g i m i n ė s , kuri d r a u g e s u
kunigais v a d o v a v o tautos religiniam
gyvenimui, vardo.
Turinys
A u k o j i m o p r i e s a k a i , 1 —7 skyriai.
Aaronas t a m p a Vyriausiuoju kunigu,
kunigų nuostatai, 8 - 1 0 .
Mitybos taisyklės, priesakai dėl
s e r g a n č i ų j ų ; suteršta — nesuteršta,
11-15.
Permaldavimo diena, 16.
D i e v o į s a k y m a i k a i p g y v e n t i , kokių
laikytis p a p r o č i ų ; š v e n t ė s , 1 7 - 2 7 .
88 KAIP SUPRASTI BIBLIJĄ

Pagrindiniai veikėjai Turinys v a d i n a m a Deuteronomium, t.y.

A a r o n a s , k u n i g a i ir levitai.
Svarbiausi įvykiai
Aarono pašventinimas Vyriausiuoju
kunigu, 8.
D i d ž i o s i o s k a s m e t i n ė s religinės
šventės: Permaldavimo diena,
P a s c h a , D e r l i a u s , P a l a p i n i ų iškilmės,
23.
Vyksmo vieta
S i n a j a u s pusiasalis: D i e v o t a u t a kelyje
iš E g i p t o į P a ž a d ė t ą j ą ž e m ę .
įžymiosios mintys
" M y l ė k s a v o a r t i m ą k a i p pats s a v e "
( 1 9 , 1 8 ) ; šiuos ž o d ž i u s p a k a r t o j o
J ė z u s , k a l b ė d a m a s a p i e įstatymo
esmę.
P r a s m ė ir idėjos
D i e v a s laukia, k a d v i s a j o t a u t a , n e tik
iš s a v o t a r n y s t ė s g y v e n a n t y s k u n i g a i ,
elgtųsi p a g a l j o n u r o d y m u s . N e visi
K u n i g ų k n y g o j e surašyti p r i e s a k a i y r a
duoti v i s i e m s l a i k a m s , nors d a u g e l i s
jų - tai i š m i n t i n g o s s v e i k o g y v e n i m o
ir h i g i e n o s taisyklės. Bet už visų šių
s m u l k m e n ų slypi a m ž i n a tiesa, j o g
D i e v a s — tai t o b u l a s gėris ir skaistu­
m a s . M e s e s a m e užsispyrę ir
nepaklusnūs savanaudžiai. N u o d ė m ė
n e i š v e n g i a m a i atskiria m u s n u o
š v e n č i a u s i o j o D i e v o . M u m s reikia rasti
b ū d ą k a i p s u j u o susivienyti. S e n o j o
Testamento aukojimai nurodo tą
b ū d ą : n u o d ė m ė v e d a į mirtį, g y v u l i o
a u k o j i m a s y r a tarsi u ž u o m i n a a p i e
v i e n i n t e l ę t o b u l ą J ė z a u s a u k ą ateityje,
kurios p a k a k s v i s i e m s l a i k a m s ir kuri
b u s skirta viso p a s a u l i o n u o d ė m ė m s
atpirkti.
• SKAIČIŲ KNYGA
Pasakojimas apie beveik ketu­
r i a s d e š i m t m e t ų t r u k u s i a s izraelitų
klajones Sinajaus pusiasalyje po to,
kai jie p a b ė g o iš Egipto. Knygos
p a v a d i n i m a s kilo n u o d v i e j ų j o j e
e s a n č i ų Izraelio t a u t o s s u r a š y m ų .
Antrosios Išėjimo knygos pusės, Ku­
nigų, Skaičių ir Pakartoto Įstatymo
knygų veiksmas vyksta Sinajaus
dykumoje, po kurią izraelitai klajojo
traukdami į Kanaaną.
/. Sinajaus kalnas, pasirengimas "Antrinis Į s t a t y m a s " . T a i p p a t j o j e y r a
žygiui, 1 - 9 skyriai. p a p i l d o m ų n u r o d y m ų , k a i p turi
gyventi Dievo tauta.
Tautos surašymas, 1.
Izraelio g e n t y s stovykloje, 2 .
Turinys
K u n i g ų ir levitų p a r e i g o s , įvairios
M o z ė p r i s i m e n a įvykius p o t o , kai jie
taisyklės, 3 - 8 .
p a l i k o S i n a j a u s kalną, 1 - 4 skyriai.
Antroji P a s c h a , 9 .
M o z ė p r i m e n a D i e v o tautai įstatymus
//. Nuo Sinajaus kalno iki Moabo,
i r k v i e č i a j i e m s paklusti, 5 - 2 6 .
10-21.
N u r o d y m a i a p i e naująją ž e m ę ;
///. Įvykiai Moabe, Balaamas ir
paklusnumo Dievui svarba, 2 7 - 2 8 .
Balakas, 22-32.
A t n a u j i n a m a s a n d o r a t a r p D i e v o ir jo
IV. Kelionės apžvalga ir nurodymai,
tautos, 2 9 - 3 0 .
kaip elgtis Kanaane, 3 3 - 3 6 .
Mozė perduoda vadovavimą;
Vyksmo vieta paskutinieji n u r o d y m a i , 3 1 - 3 3 .
S i n a j a u s k a l n a s ir S i n a j a u s pusiasalis. M o z ė s mirtis, 3 4 .
Svarbiausi įvykiai Vyksmo vieta
Marijos n u b a u d i m a s , 12. L y g u m a rytiniame J o r d a n o krante.
D v y l i k a pasiuntinių ir jų p r a n e š i m a s ,
Laikas
13.
Prieš p a t į ž e n g i a n t j P a ž a d ė t ą j ą ž e m ę :
M u r m ė j i m a i , n e p a k l u s n u m a s ir D i e v o
a p i e 1 2 3 0 pr. Kr.
n u o s p r e n d i s : 4 0 m e t ų klajonių, 1 4 .
P a s i p r i e š i n i m a s M o z ė s ir A a r o n o Pagrindiniai veikėjai
vadovavimui, 1 6 - 1 7 . M o z ė ir Jozuė.
Ugninių žalčių nelaimė, 2 1 .
B a l a a m a s ir jo asilė, 2 2 . Svarbiausi įvykiai
Jozuė paskiriamas vadovu, 2 7 . D v y l i k o s pasiuntinių a t a s k a i t a , 1 .
Dievo bausmė: metai dykumoje, 2.
Pagrindiniai veikėjai Dešimt Įsakymų, 5.
M o z ė ir A a r o n a s , K a l e b a s ir J o z u ė , Jozuės paskyrimas, 3 1 .
B a l a a m a s ir B a l a k a s . M o z ė s mirtis, 3 4 .
įžymiosios knygos vietos (žymiosios knygos vietos
" T e p a l a i m i n a t a v e v i e š p a t s ir t e s e r g i e "Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa
tave; Viešpats teparodo tau savo s a v o širdimi, v i s a s a v o siela ir v i s o m i s
veidą ir t e b ū n a tau maloningas. savo j ė g o m i s " ( 6 , 5 - 6 ) , šiuos žodžius
V i e š p a t s t e a t g r ę ž i a į t a v e s a v o v e i d ą ir pakartojo Jėzus, kalbėdamas apie
teduoda tau ramybę" ( 6 , 2 4 - 2 6 ) . Tai įstatymo e s m ę .
ž o d ž i a i , kuriais D i e v a s p e r M o z ę liepė "Žmogus yra gyvas ne viena
A a r o n u i ir jo s ū n u m s laiminti tautą. d u o n a , b e t k i e k v i e n u ž o d ž i u , kuris
išeina i š D i e v o b u r n o s " ( 8 , 3 ) . Kai
Prasmė ir idėjos
Š ė t o n a s g u n d ė J ė z ų d y k u m o j e , šis
S k a i č i ų k n y g a p a r o d o D i e v o ištiki­
j a m a t s a k ė šiais ž o d ž i a i s i r d a r d v i e m
m y b ę ir piktinantį jo t a u t o s n e k l u s n u ­
p o s a k i a i s iš Įst 6: " N e g u n d y s i
m ą . D i e v a s b e g a l o kantrus. Jis nesi­
V i e š p a t i e s , s a v o D i e v o " ir "Bijosi
liauja mylėti s a v o tautos, rūpinasi j a ,
Viešpaties, savo Dievo, j a m v i e n a m
teikia maistą. Bet g a l ų g a l e n e k l u s n u ­
tarnausi".
m a s turi būti n u b a u s t a s , k a d t a u t a , kol
d a r n e v ė l u , atsigręžtų į D i e v ą .
P r a s m ė ir idėjos
Nors knygos pavadinimas sako, jog
tai p a k a r t o t a s D i e v o į s t a t y m ų
• PAKARTOTO ĮSTATYMO
užrašymas, pagrindinė jos t e m a —
KNYGA p a k l u s n u m a s . A t m i n k i t e viską, k ą
Š i o j e k n y g o j e surašyti M o z ė s ž o d ž i a i Dievas yra jums padaręs, sako Mozė,
D i e v o tautai p o ilgų klajonių m e t ų , ir elkitės, k a i p jis j u m s liepia.
prieš p a t į ž e n g i a n t į P a ž a d ė t ą j ą ž e m ę . N u s p r ę s d a m i paklusti D i e v u i , j ū s
Graikiškai ir lotyniškai ši k n y g a pasirenkate gyvenimą. Dievas
a t l y g i n a p a k l u s n u m ą , kylantį iš m e i l ė s
j a m , o ne iš b a i m ė s . N e k l u s n u m a s
d a r o m u s n e l a i m i n g u s , priartina
b a u s m ę ir mirtį.
 BIBLIJOS KNYGOS 89

Pagrindinė tema v i e n u , k a s j u o pasikliauja, n e p a i s a n t

ISTORINĖS KNYGOS įsiveržimas į K a n a a n ą , v e d a n t D i e v u i ž m o g a u s tautybės.
ir v a d o v a u j a n t J o z u e i . D i e v a s ištesi
Ši n e m a ž a knygų grupė nuo Jozuės savo pažadą. Jozuės vadovaujama
iki Esteros a p i m a a p i e 8 0 0 ž y d ų t a u t a i m a d a r l a b i a u pasikliauti D i e v u . • SAMUELIO KNYGOS
istorijos m e t ų - m a ž d a u g 1 2 0 0 - 4 0 0 Izraelio istorija n u o p a s k u t i n i o j o
pr. Kr. laikotarpj. J o s e r a š o m a , kas teisėjo iki paskutiniųjų k a r a l i a u s
atsitiko n u o to laiko, kai izraelitai • TEISĖJŲ KNYGA D o v y d o metų.
jsikūrė s a v o n u k a r i a u t o j e ž e m ė j e , a p i e Pasakojimai apie tautos didvyrius
s u m a i š t i e s laikotarpiu n u o izraelitų Turinys
teisėjų ir karalių laikus iki didžiųjų
į s i v e r ž i m o j K a n a a n ą iki pirmųjų Kaip Samuelis t a m p a antruoju po
š i a u r ė s t a u t ų a n t p l ū d ž i o , kurio m e t u
karalių. D i e v o Izraelio v a d u , 1 S a m
D i e v o t a u t a b u v o ištremta j n e l a i s v ę .
Ezdro ir N e h e m i j o knygose rašoma 1 -7 skyriai.
Turinys S a u l i u s t a m p a p i r m u o j u Izraelio
a p i e ž y d ų s u g r į ž i m ą . Esteros k n y g o j e
p a s a k o j a m a , k a i p v i e n a Persų K o v a d ė l K a n a a n o iki J o z u ė s mirties, karaliumi, 8 - 1 0 .
valdovo rūmuose įtakinga žydaitė 1 - 2 skyriai. Pirmieji S a u l i a u s k a r a l i a v i m o m e t a i :
i š g e l b ė j o s a v o tautą. P a s a k o j i m a i a p i e teisėjus, a r b a nepaklusnumas ir atmetimas, 1 1 - 1 5 .
vaduotojus, 2 - 1 6 . Dievas pasirenka Dovydą, 16.
N ė v i e n a istorinė k n y g a n e p a s a k o
Kiti p a s a k o j i m a i iš to laikotarpio, Kova su Galijotu, 17.
v i s k o . Š i ų k n y g ų autoriai t u r ė j o m i n ­
17-21. P a v y d u s i s karalius S a u l i u s ir D o v y d o
t y s e y p a t i n g ą tikslą - p a r o d y t i , k a i p
D i e v o p l a n a i išsipildė t a u t o s g y v e n i ­ persekiojimas, 1 8 - 3 0 .
Žymieji ž m o n ė s ir jų
m e . T a i p pat jose rūpestingai aprašo­ S a u l i a u s i r J o n a t o mirtis, 3 1 ; 2 S a m 1 .
žygdarbiai
m o s n e l a i m ė s , ištinkančios D i e v o t a u ­ D o v y d a s t a m p a Judėjos karaliumi,
Debora ir Barakas, 4 - 5 .
tą, kai š i n u s p r e n d ž i a j a m n e p a k l u s t i . 2-4.
G e d e o n a s ir madianiečiai, 6—8.
I r karaliai b ū n a " g e r i " a r b a " b l o g i " , D o v y d a s t a m p a viso Izraelio karaliu­
Jeftė i r j o d u k t ė , 1 0 - 1 2 .
p a g a l t a i , a r jie p a k l ū s t a D i e v u i , a r mi; Dievo pažadai, 5 - 7 .
S a m s o n a s i r Dalila, 1 3 - 1 6 .
nutaria vaikščioti s a v a i s keliais. D o v y d o karai, 8 - 1 0 .
Laikotarpis D o v y d a s ir Betsabėja; Dievo b a u s m ė ,
M a ž i a u n e g u 150 metų, m a ž d a u g nuo 11-12.
• JOZUĖS KNYGA 1 2 0 0 iki 1 0 7 0 pr. Kr. Šeimyniniai nesutarimai: A b s a l o m o
P a s a k o j i m a s a p i e izraelitų į s i v e r ž i m ą į m a i š t a s i r p o jo, 1 3 - 2 0 .
Kanaaną - Dievo jiems pažadėtą Vyksmo vieta Senatvės metai, 21 —24.
ž e m ę , — vadovaujant M o z ė s įpėdiniui Izraelio ž e m ė K a n a a n a s .
Vyksmo laikas ir vieta
Jozuei.
Pagrindinė t e m a ir idėjos Izraelis j a u y r a įsikūręs s a v o ž e m ė j e ,
Turinys Izraelitai n e į v y k d ė D i e v o į s a k y m o b e t karaliui D o v y d u i t e n k a v i s ą
/. Kanaano užkariavimas, išvaryti v i s a s K a n a a n e g y v e n u s i a s g y v e n i m ą kariauti, k a d p r a p l ė s t ų
1 - 1 2 skyriai. g e n t i s . Kai kurios jų pasiliko. T o d ė l karalystės s i e n a s ir iškovotų taiką.
Jordano upės perėjimas, 1 - 5 . izraelitai p r a d ė j o garbinti vietinius K a l b a m a m a ž d a u g apie šimto metų
J e r i c h a s i r v ė l e s n i įvykiai, 6 - 7 . d i e v u s . J i e t a p o n e v i e n i n g i ir silpni - laikotarpį, apytikriai 1 0 7 5 - 9 7 5 pr. Kr.
Hajis, 8. lengvas grobis įvairiems užpuolikams.
Tikėjimas nebesiejo pavienių genčių. Parašymo laikas
Žygis į pietus, 9 — 1 0 .
T a č i a u nepaisant sulaužytos Istorikas s u r a š ė š i u o s a n a l u s n e t r u k u s
Žygis į šiaurę, 1 1 - 1 2 .
ištikimybės D i e v u i , izraelitams po t o , kai karalystė suskilo į d v i dalis.
//. Žemė padalinama Izraelio gentims,
p a k a k d a v o neviltyje j jį atsigręžti, ir jis Jis g a l ė j o n a u d o t i s S a m u e l i o ir
13-21.
juos gelbėdavo, pasiųsdamas v ė l e s n i ų p r a n a š ų u ž r a š a i s . Jis ž i n o ir
///. Rytuose įsikūrusios giminės ir
teisėjus, kurie j u o s i š v a d u o d a v o . p a t e i k i a kai kurias D o v y d o g i e s m e s .
Jozuės atsisveikinimas, 22-24.
Žymieji ž m o n ė s ir įvykiai
Vyksmo vieta
• RŪTOS KNYGA O n a ir Samuelio gimimas, 1 S a m 1.
L y g u m o s į rytus n u o J o r d a n o u p ė s ir
Helis ir D i e v o ž o d i s S a m u e l i u i , 3.
Kanaanas. Pasakojimas
S a n d o r o s skrynios u ž g r o b i m a s ir
B a d a s išvaro N o e m ę ir j o s š e i m ą iš
Laikotarpis sugrąžinimas, 4 - 6 .
Betliejaus į M o a b ą . T e n miršta j o s
M a ž d a u g 1 2 3 0 - 1 2 0 0 pr. Kr. v y r a s i r d u s ū n ū s . Kai N o e m ė Samuelis p a t e p a D o v y d ą karaliumi,
n u s p r e n d ž i a grįžti, j o s m o a b i t ė marti 16.
Parašymo laikas D o v y d a s ir Galijotas, 1 7 .
R u t a atsisako j ą palikti. R i n k d a m a
Greičiausiai - pranašo Samuelio Dovydas ir Jonatas, 1 8 - 2 0 .
v a r p a s d u o n a i išsikepti, R u t a sutinka
laikais. A m ž i n o s dinastijos p a ž a d a s i r D o v y d o
t o l i m ą giminaitį B o o z ą . J o s ištikimy­
bės N o e m e i sujaudintas Boozas p a d ė k a , 2 S a m 7.
Pagrindiniai veikėjai
ryžtasi ją vesti. Ruta, s v e t i m š a l ė Dovydas ir Betsabėja, 1 1 .
Jozuė, taip pat R a c h a b a ir Kalebas.
m e r g i n a , pasirinkusi N o e m ė s t a u t ą ir
{žymiosios knygos vietos
Svarbiausi įvykiai N o e m ė s Dievą, t a m p a k a r a l i a u s
Onos malda, 1 S a m 2.
Du žvalgai, 2. Dovydo prosenele.
D o v y d a s r a u d a Sauliaus ir Jonato,
Jordano perėjimas, 3.
V y k s m o laikas ir vieta 2 Sam 1.
Mūšis dėl Jericho, 6.
Ši istorija v y k s t a žiauriais teisėjų P a s a k o j i m a s a p i e neturtėlio a v e l ę , 1 2 .
įžymiosios knygos vietos laikais M o a b o ž e m ė j e (į rytus n u o Dovydo pergalės giesmė, 2 2 .
Dievo nurodymai Jozuei ( 1 , 6 - 9 ) : J o r d a n o ) ir Betliejuje.
Pagrindinės t e m o s ir idėjos
" B ū k stiprus ir d r ą s u s . . . " J o z u ė s
Tema B u v o m a n o m a , k a d izraelitams
p a s i r y ž i m a s tarnauti D i e v u i ( 2 4 , 1 5 ) :
T a i p a s a k o j i m a s a p i e m e i l ę ir n e d e r ė t ų turėti kitą karalių, tik D i e v ą .
"Aš g i i r m a n o n a m a i t a r n a u s i m e
S a m u e l i s laikėsi šios n u o m o n ė s ir
Viešpačiui". ištikimybę, D i e v o r ū p i n i m ą s i kiek­
b a n d ė priešintis t a u t o s norui turėti

90 KAIP SUPRASTI BIBLIJĄ
Istorinėse knygose pasakojama, kaip
izraelitai užėmė Kanaano miestus,
tarp jų jebusiečių Jeruzalės tvirtovę,
kuri vėliau tapo Izraelio sostine
karalių, kokius turėjo a p l i n k i n ė s
tautos. Dievas d a v ė jiems trokštamą
karalių, nors ir ž i n o j o , k o k i o s iš to kils
nelaimės.
S a u l i u s , p i r m a s i s karalius, p r a d ė j o
teisingai, bet puikybė paskatino jj nu­
sigręžti n u o D i e v o , ir D i e v a s jj a t m e t ė .
D o v y d a s p a t i k o D i e v u i . Jis nesi­
liovė pasitikėjęs D i e v u , nors d a ž n a i
elgėsi blogai, visada buvo pasirengęs
išpažinti s a v o n u o d ė m e s ir prašyti
D i e v ą atleisti.
Šių k n y g ų e s m ė - tai D i e v o
duotas amžinai gyvuosiančios
dinastijos p a ž a d a s , kuris v ė l i a u b u v o
ištesėtas, g i m u s D o v y d o p a l i k u o n i u i
Jėzui.
• KARAU U KNYGOS
Izraelio istorija n u o k a r a l i a u s D o v y d o
mirties, karalystės p a d a l i n i m a s p o
k a r a l i a u s S a l i a m o n o mirties - iki
b a b i l o n i e č i ų į s i v e r ž i m o į J e r u z a l ę ir
šventyklos sugriovimo.
Turinys
/. Saliamonas pakeičia karalių
Dovydą, 1 Kar 1 - 2 skyriai.
//. Saliamono karaliavimas, 3 — 1 1 .
S a l i a m o n o išmintis, 3 - 4 .
Š v e n t y k l o s s t a t y b a ir p a š v e n t i n i m a s ,
5-8.
D i e v o p a ž a d a s : S a l i a m o n o s t a t y b o s ir
kiti d a r b a i , 9 .
S a b o s karalienės apsilankymas, 10.
S a l i a m o n o n e s ė k m ė s i r mirtis, 1 1 .
///. Padalintos karalystės istorija,
1 Kar 1 2 - 2 Kar 1 7 .
Š i a u r i n i ų g e n č i ų m a i š t a s , 1 Kar
12-14.
Izraelio i r J u d ė j o s karaliai, 1 4 - 1 6 .
P r a n a š a s Elijas ir v a r ž y m a s i s su
Baalu, 1 7 - 1 9 .
Izraelio karalius A c h a b a s , 2 0 - 2 2 .
J u d ė j o s J u o z a p a t a s ir Izraelio
A c h a z i j a s , 1 Kar 22 - 2 Kar 1.
Eliziejus t a m p a D i e v o p r a n a š u , 2 - 8 .
Izraelio i r J u d ė j o s karaliai, 8 - 1 6 .
Izraelio sostinė S a m a r i j a a t i t e n k a
Asirijai, 1 7 .
N. Judėjos karalystė, 18-25.
Karalius E z e k i j a s ir Asirijos g r ė s m ė ,
18-20.
Judėjos Manasas ir Amonas, 2 1 .
Karaliaus Jozijo r e f o r m o s , 2 2 - 2 3 .
Paskutiniai J u d ė j o s karaliai, 2 4 .
Jeruzalė atitenka babiloniečiams,
šventykla sugriaunama, 25.
V y k s m o laikas ir vieta
Saliamono valdymo metai, apie
9 7 0 - 9 3 0 pr. Kr., b u v o Izraelio a u k s o
a m ž i u s . J u d ė j o s ir Izraelio karalysčių
istorija klostėsi d i d ė j a n t iš p r a d ž i ų
Asirijos, p a s k u i B a b i l o n i j o s g a l y b e i .
Karalių k n y g o s e k a l b a m a m a ž d a u g
mm
a p i e 4 0 0 m e t ų laikotarpį, apytikriai
9 7 5 - 5 8 6 pr. Kr. S a m a r i j a ž l u g o 7 2 2 ,
Jeruzalė - 586.
T a s pats laikotarpis a p r a š o m a s
Kronikų k n y g o s e . T a i s laikais v e i k ė
p r a n a š a i : A m o s a s , O z ė j a s , Izaijas,
Michėjas, Nahumas, Habakukas,
S o f o n i j a s ir J e r e m i j a s .
Parašymo laikas
K n y g o s galutinai b u v o s u d a r y t o s B a ­
b i l o n o t r e m t i e s m e t u , greičiausiai a p i e
5 5 0 pr. Kr. Bet s u d a r y t o j a i n a u d o j o
kur kas s e n e s n i u s šaltinius: t e i s m o ir
valdžios užrašus, pasakojimus apie
pranašus.
Žymieji ž m o n ė s ir įvykiai
S a l i a m o n o t e i s m a s , 1 Kar 3.
Šventyklos statyba, 6.
Saliamonas ir S a b o s karalienė, 10.
Elijas ir s a u s r a : n a š l ė iš S a r e p t o s , 1 7 .
Elijas ir B a a l o p r a n a š a i , 1 8 .
Elijas ir " š v e l n u s v ė j e l i o d v e l k s m a s " ,
19.
Naboto vynuogynas, 2 1 .
Elijas ir u g n i n i s v e ž i m a s , 2 Kar 2.
Eliziejus ir moteris iš Š u n e m o , 4.
Naamano pagydymas, 5.
S a m a r i j o s apsiaustis, 6.
K a r a l i e n ė s J e z a b e l ė s mirtis, 9 .
K a r a l i e n ė s Atalijos ž u d y n ė s , 1 1 .
Samarijos žlugimas, 17.
Asirai prie J e r u z a l ė s vartų, 1 8 .
Karalius J o z i j a s s u r a n d a Įstatymo
knygą, 2 2 .
Jeruzalės žlugimas, šventyklos
sugriovimas, 25.
įžymiosios knygų vietos
S a l i a m o n a s m e l d ž i a išminties,
1 Kar 3 .
S a l i a m o n o m a l d a šventinant
šventyklą, 8.
Pagrindinės t e m o s ir idėjos
Šiose knygose kiekvienas valdovas
į v e r t i n a m a s p a g a l jo a t s i d a v i m ą ir
i š t i k i m y b ę D i e v u i . Kai v a l d o v a s ir
t a u t a s t e n g i a s i paklusti D i e v u i , v i s k a s
j i e m s s e k a s i g e r a i . Kai j i e s ą m o n i n g a i
nutaria n e p a k l u s t i , p r a s i d e d a
nelaimės. Tačiau Dievui nemalonu
b a u s t i . Jis nori, k a d ž m o n ė s d ė l s a v o
p a č i ų g e r o v ė s s ą m o n i n g a i paklustų
j a m . D a r ir d a r kartą jis j u o s į s p ė j a
a p i e g r e s i a n č i u s p a v o j u s . Jis s i u n č i a
p r a n a š u s Eliją ir Eliziejų, s a v o
ypatingus žinianešius. Bet ž m o n ė s
atsisako klausyti, ir n e l a i m ė a t e i n a .
Pirmiausia Samarija, paskui Jeruzalė
p a t e n k a į priešų r a n k a s . Š i a u r i n ė j e
Izraelio karalystėje izraelitai išnyksta
visiems laikams. Judėjos ž m o n ė s
ištremiami į n e l a i s v ę .
• KRONIKŲ KNYGOS
Š i o s e k n y g o s e a p r a š o m i tie p a t y s
įvykiai k a i p ir 2 S a m u e l i o ir Karalių
k n y g o s e , tik p a s a k o j i m a s d a u g i a u
s u k a s i a p i e p i e t i n ę J u d ė j ą ir j o s
v a l d o v u s , n e s šios k n y g o s b u v o
skirtos ž m o n ė m s , s u g r į ž u s i e m s į
J e r u z a l ę iš B a b i l o n i j o s t r e m t i e s .
Turinys
/. Sugrįžusių iš Babilonijos žmonių
genealogijos nuo pat Adomo,
1 Krn 1 - 9 skyriai.
//. Karaliaus Dovydo valdymas,
10-29.
Karaliaus S a u l i a u s mirtis, 1 0 .
D o v y d o karaliavimas, 1 1 - 2 1 .

D o v y d o pasiruošimas šventyklos
statybai, 2 2 - 2 9 .
///. Karaliaus Saliamono valdymas,
2 Krn 1 - 9 .
S a l i a m o n o išminties ir turto šaltinis, 1.
Š v e n t y k l o s s t a t y b a ir p a š v e n t i n i m a s ,
2-7.
Pasaulinė Saliamono šlovė, 8 - 9 .
IV. Judėjos karaliai, 1 0 - 3 6 .
Šiaurinių giminių maištas, v a d o v a u j a ­
mas Roboamo, 10.
N u o R o b o a m o iki A s o s , 1 1 - 1 6 .
Karaliaus J o z a p a t o reformos, 1 7 - 2 0 .
N u o J o r a m o iki A c h a z o , 2 1 - 2 8 .
Karaliaus Ezekijo reformos, 2 9 - 3 2 .
Manasas ir Amonas, 33.
Karaliaus J o z i j o r e f o r m o s , 3 4 - 3 5 .
Paskutinieji karaliai, J e r u z a l ė s
žlugimas, 36.
Laikotarpis
Kronikų ir su j o m i s susijusios E z d r o
bei Nehemijo knygos pasakoja Dievo
t a u t o s istoriją n u o k a r a l i a u s S a u l i a u s
mirties iki ž y d ų g r į ž i m o iš t r e m t i e s ir
naujo Judėjos apgyvendinimo.
Kronikų k n y g o s e p a s a k o j a m a a p i e
laikotarpį m a ž d a u g n u o 1 0 0 0 iki 5 8 6
pr. Kr., k u o m e t N a b u c h o d o n o s a r o
kariuomenė nuniokojo Jeruzalę.
Parašymo laikas
Ž y d a m s po tremties sugrįžus į Judėją,
turbūt a p i e 4 0 0 pr. Kr.
Svarbiausi įvykiai
D o v y d a s p e r k e l i a S a n d o r o s skrynią į
J e r u z a l ę , 1 Krn 1 5 - 1 6 .
S a l i a m o n a s pašventina naujai ; .>
pastatytą š v e n t y k l ą , 2 Krn 5 - 7 .
Ezekijas atšventina šventyklą po jos
uždarymo, 29.
{žymiosios knygų vietos
D o v y d o š l o v i n a m o j i g i e s m ė , 1 Krn 1 6 .
Dovydas šlovina Dievą ir p a v e d a j a m
š v e n t y k l o s statytoją S a l i a m o n ą , 2 9 .
Saliamono m a l d a šventinant
šventyklą, 2 Krn 6 - 7 .
Dievo pažadai Saliamonui, 7.
Pagrindinė t e m a ir idėjos
S v a r b i a u s i a s Kronikų a u t o r i a u s tikslas
- įtikinti į t ė v y n ę s u g r į ž u s i u s ž y d u s ,
k a d jie t e b ė r a D i e v u i p a š v ę s t a t a u t a .
J ų karalystės p r a d ž i a d i d i n g a i s
D o v y d o i r S a l i a m o n o laikais b u v o
D i e v o p a l a i m i n t a , o jų religinės
a p e i g o s - tiksli š v e n t y k l o s p a m a l d ų
t v a r k a , k u n i g ų , levitų, g i e s m i n i n k ų
hierarchija — b u v o D i e v o d u o t o s . Jų
i š k r a i p y m a s d ė l d a u g e l i o karalių
nepaklusnumo buvo Jeruzalės
ž l u g i m o , š v e n t y k l o s s u g r i o v i m o ir
tremties priežastis. T a č i a u D i e v o
p a ž a d a i Izraeliui t e b e g a l i o j a . S u g r į ž i ­
m a s j teisingą tikėjimą Jozapato, Eze­
kijo ir J o z i j o v a l d y m o laikais p a d r ą s i ­
n o grįžusius t r e m t i n i u s atnaujinti s a v o
tikėjimą. ( P r a s m ė ta pati k a i p A g ė j o ir
Zacharijo pranašysčių.)
BIBLIJOS KNYGOS 91
• EZDRO KNYGA l a i k o m a s i griežtai, j i e m s t e k o būti
Pasakojimas apie dvi žydų grupes, išskirtine t a u t a .
g r į ž u s i a s iš B a b i l o n o t r e m t i e s į t ė v y n ę .
J i e atstatė š v e n t y k l ą ir E z d r o
v a d o v a u j a m i p r a d ė j o laikytis (statymo • NEHEMIJO KNYGA
nurodymų. Pasakojimas, kaip aukštu valdininku
t a p ę s ž y d ų tremtinys N e h e m i j a s
Turinys vadovavo trečiam sugrįžimo j Jeruza­
/. Pirmasis būrys, vadovaujamas l ę e t a p u i . Jis b u v o p a s k i r t a s J u d ė j o s
Zorobabelio, sugrįžta į Jeruzalę, 1 - 2 . v a l d y t o j u ir v a d o v a v o m i e s t o sienų
skyriai. a t s t a t y m u i . Jo r e l i g i n ė s r e f o r m o s iš
//. Nepaisant pasipriešinimo, dalies sutapo su Ezdro veikla.
šventykla atstatoma, 3-6.
Tauta džiaugsmingai pradeda Turinys
atstatymo darbus, 3. /. Nehemijas sugrįžta į Jeruzalę,
K o v o s su v i e t i n e o p o z i c i j a m e t a i ir atstatomos miesto sienos,
Persų v a l d o v ų parama, 4. 1 - 7 skyriai.
Atstatymas vėl p r a d e d a m a s , N e h e m i j ą p a s i e k i a b l o g o s ž i n i o s , jis
5,1 - 6 , 1 2 . meldžiasi už Jeruzalę, 1.
N e h e m i j a s grįžta, 2 .
Šventykla atšventinama, švenčiama
Pascha, 6,13 - 2 2 . Sienų atstatymas, priešininkų
///. Sugrįžta antras būrys, vadovauja­ a p k a l b o s , 3,1 - 7 , 3 .
mas Ezdro, 7 - 1 0 . Sugrįžusių tremtinių sąrašas, 7 , 4 - 7 3 .
Sugrįžtantieji ir jų k e l i o n ė , 7 — 8 . //. Įstatymas, tikėjimas, atnaujinta
Mišriųjų s a n t u o k ų b y l a , 9 - 1 0 . sandora, 8—10.
E z d r a s skaito įstatymą, ir ž m o n ė s
Vyksmo laikas ir vieta atgailauja, 8.
I š t r e m t i e s ž y d a i g r į ž t a n e v i e n u kartu. M a l d o s i r išpažintys, 9,1 - 3 7 .
V a l d a n t skirtingiems Persijos T a u t a prisiekia laikytis į s t a t y m o , 9 , 3 8
i m p e r a t o r i a m s , g r į ž t a m a p e r kelis - 10,39.
sykius, s u d a u g e l i o m e t ų t a r p a i s . Č i a ///. Taura Ir jos reformatorius bei
a p r a š o m i m a ž d a u g 5 3 8 - 4 2 8 pr. Kr. valdytojas, 11-13.
įvykiai. Grįžtantys tremtiniai r a d o T a u t o s ir j o s k u n i g a i k š č i ų s ą r a š a s ,
ž e m ę , a p g y v e n t ą neišvarytų į 11,1 - 12,26.
B a b i l o n i j ą ž y d ų , susimaišiusių s u Naujų sienų pašventinimas; pagaliau
kitomis, p r i e š i š k o m i s t a u t o m i s . J e r u z a l ė gali gintis, 1 2 , 2 7 - 4 3 .
Jeruzalė buvo nusiaubta, šventykla Nehemijo reformos, 12,44 - 13,31
sugriauta, tautos gyvenimas apmiręs.
V y k s m o laikas ir vieta
Parašymo laikas N e h e m i j a s s u g r į ž o į J e r u z a l ę 4 4 5 pr.
Greičiausiai parašyta, papildant Kr. ir b u v o j o s v a l d y t o j a s d v y l i k a m e t ų
Kronikų k n y g a s , a p i e 4 0 0 pr. Kr. iki 4 3 3 pr. Kr. K a i p šis p a s a k o j i m a s
siejasi s u E z d r o k n y g a , s u j o
Žymieji žmonės
v a d o v a u j a m u grįžusių tremtinių b ū r i u ,
Ezdras, kunigas, Aarono palikuonis,
ne v i s a d a lengva suvokti. N e h e m i j a s
D i e v o įstatymų ž i n o v a s . Z o r o b a b e l i s ,
p a l i k o i š p u o s e l ė t u s P e r s ų karalių
p i r m o j o grįžtančiųjų būrio v a d a s ,
r ū m u s ir a t v y k o į p r a d e d a m ą atstatyti,
ištremto k a r a l i a u s J o a c h i n o vaikaitis.
t a č i a u d a r p i l n ą g r i u v ė s i ų miestą.
Persijos karalius Kiras, n u g a l ė j ę s
G r e i č i a u s i a i a p i e t ą laiką p r a n a š o
b a b i l o n i e č i u s ir s p e c i a l i u į s a k u l e i d ę s
p a r e i g a s ėjo M a l a c h i j a s .
ž y d a m s ir kitų t a u t ų ž m o n ė m s grįžti
n a m o . P r a n a š a s Izaijas š i u o s p a g o n i ų Parašymo laikas
i m p e r a t o r i a u s v e i k s m u s laikė D i e v o Š i s v e i k a l a s g l a u d ž i a i susijęs s u
darbu Kronikų ir E z d r o k n y g o m i s , o tai
liudytų a p i e 4 0 0 pr. Kr., t a č i a u
Svarbiausi įvykiai
p a g r i n d i n ė v e i k a l o dalis - tai
Kiro į s a k y m a s grįžti ir atstatyti, 1.
tikriausiai N e h e m i j o dienoraštis.
Pirmosios Paschos šventimas
atstatytoje š v e n t y k l o j e , 6. Svarbiausi įvykiai
G r į ž t a E z d r a s ir kiti š v e n t y k l o s N e h e m i j o grįžimas į Jeruzalę, 2.
pareigūnų palikuonys, 7 - 8 . Sienų atstatymo p a b a i g a , 6.
Pagrindinė t e m a ir idėjos Įžymiosios knygos vietos
Kronikų k n y g ų autorius, greičiausiai Nehemijo malda, 1.
p a r a š ę s ir šią k n y g ą , tvirtai tikėjo, k a d Didžioji t a u t o s t i k ė j i m o i š p a ž i n i m o
ž y d a i t e b ė r a D i e v o išrinktoji t a u t a , malda, 9.
n e p a i s a n t i š v a r y m o į n e l a i s v ę ir
karalių e p o c h o s p a b a i g o s . E z d r o P r a s m ė ir idėjos
k n y g a p a r o d o , k a i p šis t i k ė j i m a s reiš­ Veiklusis N e h e m i j a s pakėlė nusiminu­
k ė s i : s u g r į ž ę tremtiniai atstatė sios t a u t o s ū p ą , t a p o praktiniu ir
šventyklą, a t n a u j i n o t a u t o s religinį d v a s i n i u j o s v a d o v u , ir ji, n e p a i s a n t
g y v e n i m ą . D i e v o įstatymo t u r ė j o būti stipraus p a s i p r i e š i n i m o , į v y k d ė s u n k i ą
92 KAIP SUPRASTI BIBLIJĄ
užduotį. Jis b u v o p a m a l d u s ž m o g u s ,
visiškai pasikliaujantis D i e v u ir l a b a i
veiklus. J a m valdant ir Ezdrui
p a d e d a n t buvo atnaujintas ž y d ų
religinis g y v e n i m a s .
• ESTEROS KNYGA
Pasakojimas
Estera, g r a ž i ž y d a i t ė , t a p o Persų
k a r a l i a u s A s v e r o (Kserkso) ž m o n a . J i
griebiasi gudrybės, sugalvotos su
s a v o g l o b ė j u M o r d e k a j u m i , i r išardo
s ą m o k s l ą , kurio tikslas b u v o išnaikinti
visus Persų imperijos žydus.
Klostantis į v y k i a m s s ą m o k s l ą r e n g ę s
pirmasis karaliaus patarėjas A m a n a s
n u b a u d ž i a m a s mirtimi, o M o r d e k a j a s
paskiriamas į aukštas pareigas.
Vyksmo vieta
S u z a i , P e r s ų imperijos ž i e m o s
sostinė. V i s a tai v y k s t a praslinkus
k u r i a m laikui po t o , kai ž y d a i grįžo į
J e r u z a l ę po B a b i l o n i j o s tremties, o kai
kurie jų liko g y v e n t i B a b i l o n i j ą
n u g a l ė j u s i o j e Persų imperijoje.
Tema
Š i o j e k n y g o j e n e m i n i m a s D i e v a s , tai
n ė r a g r y n a i religinis p a s a k o j i m a s .
T a č i a u tai p a v y z d y s , k a i p ž y d a i
b ū d a v o a p s a u g o m i didžiųjų p a v o j ų
laikais. Ž y d a i t e b e s k a i t o šią k n y g ą
Purimo šventės metu.
būti p a r a š y t a , nors aiškiai matyti, k a d
IŠMINTIES KNYGOS
j o j e v a i z d u o j a m i patriarchų laikai.
J o b o , Patarlių ir K o h e l e t o (Ekleziasto) (žymiosios knygos vietos
k n y g o s b e n d r a i v a d i n a m o s Išminties H i m n a s išminčiai, 2 8 .
knygomis. Senajame Testamente J o b o tikėjimo Dievo g e r u m u
t o k i o s rūšies tekstų r a n d a m e ir kitur, išreiškimas ( 1 9 , 2 5 ) : " N e s a š ž i n a u ,
y p a č kai kuriose p s a l m ė s e . J ų y r a i r k a d m a n o Atpirkėjas y r a g y v a s . . . "
kai kurių Izraelio k a i m y n ų literatūrose.
P r a s m ė ir idėjos
Patarlių ir K o h e l e t o k n y g o s
J o b o istorija u ž d u o d a k e b l ų k l a u s i m ą :
s i e j a m o s su išmintingojo k a r a l i a u s
j e i g u D i e v a s t e i s i n g a s , k o d ė l teisieji
Saliamono vardu, kaip psalmių
k e n č i a ? J o b a s y r a įsitikinęs, k a d jis
p o e z i j a — su karaliaus D o v y d o v a r d u .
kenčia ne už nuodėmes, tačiau
T r y s Išminties k n y g o s l a b a i skiriasi
n e r a n d a D i e v o , k a d p a t s prieš j j gintų
v i e n a n u o kitos s a v o t e m a t i k a . J o b o
s a v o bylą. T u o m e t D i e v a s pats
k n y g a — tai d i d e l ė p o e m a a p i e
p a s i r o d o J o b u i , ir šis lieka p a t e n k i n ­
k e n t ė j i m o p r a s m ę , K o h e l e t a s svarsto
t a s - ne g i n č u , o t u o , k a d i š v y d o
apie tariamą gyvenimo beprasmiš­
D i e v ą su v i s a jo išmintimi ir g a l y b e .
k u m ą , Patarlės y r a p o s a k i ų rinkinys,
k u r i a m e a i š k i n a m a , k a i p elgtis
kasdieniniame gyvenime.
• PSALMYNAS
Ir vis d ė l t o šios k n y g o s turi d a u g
1 5 0 g i e s m i ų , m a l d ų ir eilėraščių
bendrų bruožų. Kiekvienoje k a l b a m a
rinkinys, k u r i a m e išreiškiami p a t y s
a p i e ž m o g a u s elgesį ir kasdienį
įvairiausi j a u s m a i . P s a l m e s j u n g i a
g y v e n i m ą . D i e v a s y r a visur, šiose
gilus t i k ė j i m a s D i e v u ir m e i l ė j a m . Po
knygose mes regime jį daugiau
Babilono tremties Psalmynas t a p o
žmonių namuose, kasdieniuose
Izraelio g i e s m y n u ir m a l d y n u ; t o k i a jo
darbuose n e g u šventykloje.
paskirtis ir k r i k š č i o n y b ė j e .
Išminties k n y g ų e s m ė - tai
tikėjimas, k a d D i e v a s t a i p s u t v a r k ė - Turinys
g y v e n i m ą , j o g m e s į g y j a m e išminties P s a l m y n a s suskirstytas į p e n k i a s
j a m lenkdamiesi ir vykdydami jo k n y g a s , kurių k i e k v i e n a b a i g i a s i
įstatymus. š l o v i n i m o ž o d ž i a i s (žr. 4 1 , 7 2 , 8 9 - 1 0 6
p s a l m i ų p a b a i g a s ir v i s ą 1 5 0 p s a l m ę ) .
Bet g a l p r a s m i n g i a u p s a l m e s
• JOBO KNYGA
klasifikuoti p a g a l rūšis. S v a r b i a u s i o s
Tai nuostabi draminė p o e m a apie nuo
g r u p ė s būtų:
s e n o mus jaudinantį kančios
giesmės Dievo garbei,
klausimą. J o j e p a s a k o j a m a a p i e
bendruomenės raudos,
teisuolį J o b ą , kuris p r a r a d o viską, b e t
karališkosios p s a l m ė s (susijusios su
n e n u s t o j o tikėti D i e v u .
t a m tikrais k a r a l i a u s g y v e n i m o
Turinys įvykiais),
Prologas: Šėtonui leidžiama išbandyti asmeniškos p a d ė k o s giesmės bei
Jobą, ir šį užgriūna nelaimės, raudos.
1 - 2 skyriai.
Laikotarpis
/. Jobo ginčas su trim draugais, 3 - 3 1 .
P s a l m i ų rinkiniai j a u b u v o s u d a r i n ė ­
J o b a s skundžiasi Dievui, 3.
j a m i k a r a l i a u s D o v y d o laikais, o g a l ir
J o b o draugai teigia, kad jo kančios
a n k s č i a u . Šis d a r b a s b u v o d a r o m a s
y r a pelnytos, bet J o b a s t a m priešta­
k o n e p e r visą Izraelio istoriją ir, kai
rauja; jis k l a u s i n ė j a D i e v ą , 4 - 1 4 .
kurių tyrinėtojų n u o m o n e , p a s i e k ė
J o b a s ir jo d r a u g a i svarsto, ar
kulminaciją, ž y d a m s s u g r į ž u s iš
nedoriems ž m o n ė m s sekasi, ar ne,
B a b i l o n o tremties ir atstačius
15-21.
šventyklą.
D r a u g a i v ė l smerkia Jobą, o šis sakosi
e s ą s nekaltas p r i e š D i e v ą , 2 2 — 3 1 . Kur ir k a d a jos s k a m b ė j o ?
//. Stebėtojas Eljus neteisingai Daugelis psalmių buvo g i e d a m o s
vaizduoja nuo žmonių labai jau š v e n t y k l o j e p e r p a m a l d a s , kitos
nutolusį Dievą, 32-37. aiškiai ataidi iš t r e m t i e s laikų. V i e n o s
///. Dievas atskleidžia savo didybę išreiškia visos Izraelio t a u t o s tikėjimą,
Jobui, 3 8 , 1 - 42,6. kitos y r a l a b a i i n d i v i d u a l i o s ir
Dievo galybė kūrime, 3 8 - 4 1 . asmeniškos.
J o b a s nusižemina prieš Dievą,
Kas jas sukūrė?
42,1-6.
D a u g e l i s skirtingų ž m o n i ų . T r a d i c i n ė s
Epilogas. Jobas iš naujo palai­
7 3 p s a l m i ų a n t r a š t ė s susijusios s u
minamas, 4 2 , 7 - 1 6 ( p r o l o g a s i r
k a r a l i u m i D o v y d u , kai kuriose m i n i m i
e p i l o g a s - vienintelės ne eilėmis
atskiri j o g y v e n i m o įvykiai. Karaliaus
parašytos dalys).
D o v y d o potraukis m u z i k a i ir a p e i ­
Parašymo laikas g o m s neabejotinai p a d a r ė jį pirmuoju
Visiškai n e ž i n o m a s . N ė r a jokių Izraelio p s a l m i ų p u o s e l ė t o j u .
n u o r o d ų , k a d a i r kieno k n y g a g a l ė j o
»
 t

Mėgstamosios psalmės Karaliaus Lamuelio motinos žodžiai, "Išmintis šaukia lauke... miestų
Kiekvienas turi savo m ė g s t a m ą 31. vartų angose ji taria savo žodžius", —
psalmę. Vienos populiariausių yra: Tobula žmona, 3 1 , 1 0 - 3 1 . sako Patarlių autorius. Išminties
"Skelbia dangus Dievo garbę", 18 knygos mus moko, kad išmintingas
Laikotarpis
(19). gy\>enimas prasideda pagarba Dievui
Minimi du Senojo Testamento
" M a n e V i e š p a t s g a n o " , 2 2 (23).
karaliai: Saliamonas, kurio g l o b o j a m a Autorius
"Dievas - prieglauda mūsų, tvirtove",
išmintis suklestėjo pirmiausia, ir "Filosofas" Koheletas yra vadinamas
4 5 (46).
E z e k i j a s , l i e p ę s rinkti i š m i n t i n g u s karaliumi, D o v y d o s ū n u m i . Kad ir kas
" P a s i g a i l ė k m a n ę s , D i e v e " , 5 0 (51).
posakius. Patarlės tikriausiai b u v o jis b ū t ų b u v ę s , K o h e l e t a s k a i p i r v i s i
"Ateikite, linksmai šlovinkim viešpatį",
r e n k a m o s bei klasifikuojamos ir i š m i n č i a i , ž v e l g i a a t g a l į p a t i r t i e s ir
9 4 (95).
vėlesniais laikais, t a d Patarlių k n y g a apmąstymų kupiną gyvenimą.
" T e g u m a n o siela Viešpatį š l o v i n a " ,
supažindina mus su didesnės Senojo
102 (103).
T e s t a m e n t o istorijos dalies išminties Įžymieji žodžiai
" M a n o a k y s p a k e l t o s į šventąjį kalną",
m o k y m u . Daugelis tyrinėtojų " V i s a m k a m y r a s a v o m e t a s " , 3,1 - 8 .
120(121). •
pastebėjo "Trisdešimties išmintingų
"Ištyręs esi m a n e , Dieve, p a ž į s t i " , 138 Tema
posakių" panašumą j vieną Egipto
(139). Kad ir kaip atkakliai ž m o n ė s stengtųsi
tekstą.
siekti išminties, p a s i s e k i m o , t e i s i n g u ­
Prasmė
Įžymiosios eilutės m o , j ų p a s t a n g ų r e z u l t a t a i b u s tik
J a u s m ų g a m a labai plati — n u o
" B a i m ė Viešpaties yra išminties t r u m p a l a i k i a i ir m e n k i . Ieškoti ko nors
d i d ž i a u s i o d ž i a u g s m o iki j u o d ž i a u s i o s
p r a d ž i a " , 1,7 tvaraus gyvenime tėra "vėjo gau­
nevilties. B e n d r i a u s i a p r a s m ė ta, k a d
"Pasitikėk Viešpačiu visa savo dymas".
Dievas yra kiekvienoje mūsų
širdimi", 3 , 5 - 6 . T o k s pesimistinis požiūris kyla iš
g y v e n i m o srityje. Pats realistiškiausias
to, k a i p Koheletas s u p r a n t a Dievą. Jis
ž m o g i š k o s patirties vertinimas susijęs Temos tiki j Dievą, bet m a n o , k a d m u m s
su n e p a j u d i n a m u tikėjimu Dievo Priešingai J o b o k n y g o s kančiai ar n i e k a d a n e b u s d u o t a žinoti tikrųjų j o
meile. Beveik kiekvienas atrandame Koheleto p e s i m i z m u i , Patarlės yra ketinimų. Knygoje a p m ą s t o m a s
psalmėse atsispindinčius savo paties labiau optimistinės. Atsiliepiant į grynai ž m o g i š k ų interesų apriboto
jausmus. Pakartoto (statymo k n y g o s idėjas gyvenimo skurdumas.
tikima, k a d vaikštantis Dievo keliais "Dirbk sunkiai ir džiaukis savo
ž m o g u s bus palaimintas. darbo vaisiais", sako Pamokslininkas,
• PATARLIŲ KNYGA Patarlių f o n a s - n a m a i ir d r a u g y s ­ " n e s tai viskas, ką tu g a l i " .
Izraelio išminties m o k y t o j ų p o s a k i ų tė, d a r b a s ir p r e k y b a , karaliaus ir T a i , k a d ši k n y g a įtraukta į Bibliją,
rinkinys. S v a r b i a u s i a yra atrasti ir paprasto žmogaus gyvenimas. rodo, kad Dievas suranda laiko
vadovautis j Dievą v e d a n č i a išmintim, T e m o s - t a i i š m i n t i s ir k v a i l y b e , žmogui, susidūrusiam su tikėjimo
teisieji ir nedorieji, išmintinga kalba, sunkumais.
remtis ja praktiniame k a s d i e n i a m e
t u r t a s ir s k u r d a s , v i l t i s ir b a i m e
gyvenime.
d ž i a u g s m a s ir liūdesys, pyktis
Turinys s u n k u s d a r b a s ir tinginystė. • GIESMIŲ GIESMĖ
/. Išminties pašlovinimas, Visos išminties p a g r i n d a s - Dievo Giesmės
1 - 9 skyriai. baime (pagarba jam). Kūrinį s u d a r o 6 g i e s m ė s , kurių f o r m a
//. Išmintingi posakiai, 10-29. - tai j a u n i k i o i r n u o t a k o s p o k a l b i s
S a l i a m o n o p a t a r l ė s , 10,1 - 2 2 , 1 6 . apie jų meilę vienas kitam. (Šiuolai­
Trisdešimt išmintingų posakių, • KOHELETO (PAMOKSLININ­ kiniuose vertimuose p a ž y m i m a , kur
22,17 - 2 4 , 2 1 . KO, ARBA EKLEZIASTO) KNYGA kieno žodžiai.) Giesmių fonas - tai
P a p i l d o m o s patarlės, 2 4 , 2 2 - 3 3 . Koheletas kaip ir J o b a s svarsto k a i m a s pavasarį. Išreikšti d i d ž i u l i a m
Ezekijo patarlių rinkinys, 2 5 - 2 9 . amžiną klausimą: kodėl g y v e n i m a s d ž i a u g s m u i , kurį m y l i n t i e s i e m s k e l i a
III. Priedas, 3 0 - 3 1 . atrodo toks beprasmiškas? Tai viena jų jausmai, pasitelkiama daug
Aguro žodžiai, 30. Išminties knygų. kaimiškų įvaizdžių.
94 KAIP SUPRASTI BIBLIJĄ
Autorius
Keletą kartų p a m i n i m a s S a l i a m o n a s ,
b e t ryšys s u j u o n e a i š k u s .
Prasmė
G i e d a m a apie kūniškosios meilės
stebuklą. J i t a i p p a t y r a D i e v o d u o t a ,
i r d e r a , k a d b e n t v i e n a Biblijos k n y g a
b ū t ų skirta j a i . D a ž n a i G i e s m i ų
G i e s m ė b ū d a v o aiškinama kaip
Kristaus ir B a ž n y č i o s m e i l ė s p a v e i k s ­
las, b e t j o j e p a č i o j e n ė r a n i e k o , kas
keltų t o k i a s a s o c i a c i j a s .
PRANAŠŲ KNYGOS
Paskutinis d i d e l i s S e n o j o T e s t a m e n t o
skyrius v a d i n a m a s P r a n a š ų k n y g o ­
m i s . T a i s e p t y n i o l i k a k n y g ų ; šešiolika
iš jų (išskyrus R a u d a s ) p a v a d i n t o s
j o s e a p r a š o m o p r a n a š o v a r d u . Izaijas,
J e r e m i j a s , E z e c h i e l i s ir D a n i e l i u s
v a d i n a m i " d i d ž i a i s i a i s p r a n a š a i s " , kiti
dvylika - "mažaisiais pranašais".
P r a n a š ų Izraelyje b ū t a n u o s e n ų
laikų, p i r m a s i s ir d i d ž i a u s i a s iš jų
b u v o M o z ė . Po to, T e i s ė j ų ir pirmųjų
karalių laikais, a p i e p r a n a š u s n u o l a t
u ž s i m e n a m a įvairiose k n y g o s e - a p i e
v i e n u s p r o b ė g š m a i s , kiti, k a i p Elijas ir
Eliziejus, a p r a š o m i šalia s v a r b i a u s i ų
s a v o m e t o istorijos v e i k ė j ų .
Mes nedaug težinome, ko mokė
senieji p r a n a š a i , išskyrus M o z ę . T i k
VIII a. pr. Kr. p i r m i a u s i a A m o s a s ,
paskui Ozėjas paskelbė pranašystes,
kurios b u v o surašytos j k n y g a s ir
išliko. P o t o d a u g i a u n e g u 3 0 0 m e t ų
t o k i e p r a n a š a i keitė v i e n a s kitą, m o k ė
t a u t ą iki B a b i l o n o tremties, j o s m e t u ir
d a r kurį laiką p o j o s , kai ž y d a i j a u v ė l
b u v o s u g r į ž ę j savąjį kraštą.
Ar visi p r a n a š a i , ar tik kai kurie y r a
s a v o k n y g ų autoriai? O g a l j a s iš
atminties s u r a š ė kiti jų ž o d ž i u s g i r d ė j ę
ž m o n ė s ? T o n i e k a s g e r a i n e ž i n o , nors
tik-riausiai b e n t kai kurios J e r e m i j o
p r a n a š y s t ė s b u v o užrašytos. T a č i a u
pranašystė y p a t i n g a tuo, kad ji
paskelbiama žodžiu.
Pranašai buvo Dievo ž m o n ė s , vei­
k ę k a i p j o ž i n i a n e š i a i , kartais t a i p u ž ­
valdyti j o v a l i o s , j o g tiesiai b y l o d a v o
j o v a r d u - "Aš s a k a u j u m s . . . " J i e
ž i n o j o , k a d b u v o p a š a u k t i D i e v o (žr.
y p a č Iz 6; Jer 1; Ez 1 - 3 ) , įkvėpti jo
D v a s i o s ir ž o d ž i o . S a v o p r a n a š y s t e s
d a ž n a i jie l a b a i g y v a i p a t e i k d a v o ,
pasiteikdami vaizdus, simbolinius
veiksmus, regėjimus.
Žodis "pranašystė" šiandien su­
p r a n t a m a s k a i p ateities n u s a k y m a s .
S e n o j o T e s t a m e n t o p r a n a š a i irgi s u ­
g e b ė j o n e a b e j o t i n a i tiksliai n u m a t y t i
ateitį, y p a č M e s i j o atėjimą. T a č i a u
d a u g i a u s i a i j i e m s r ū p ė j o ne ateitis, o
d a b a r t i s . J ų u ž d u o t i s b u v o šaukti t a u ­
tą grįžti į D i e v o kelią ir pasikliauti j u o
v i e n u . T a d m u m s s v a r b u pažinti p r a ­
n a š o g y v e n i m o laikus, k a d a i š k i a u
suvoktume jų pranašystes, kad
Senojo Testamento pranašų žodžiai
t a p t ų r e i k š m i n g i k i e k v i e n a i e p o c h a i ir
kultūrai.
• IZAIJO PRANAŠYSTĖ
Pranašysčių, apimančių d a u g i a u kaip
2 0 0 metų įvykius, rinkinys. J o s p a d e ­
d a m u m s išvysti l e m t i n g u s Izraelio
istorijos p o s ū k i u s teisiančio, g e l b s t i n -
čio ir g a i v i n a n č i o s a v o tautą D i e v o
šviesoje.
Turinys
/. Asirijos grėsmė, 1 - 3 9 skyriai.
Dievo žodis Judėjai ir Jeruzalei, 1 - 5 .
P r a n a š o vizija, 6 .
Karalystė, d a b a r t i s i r ateitis, 7 - 1 2 .
Tautų teismas, 1 3 - 2 3 .
Paskutinysis D i e v o t e i s m a s ir p e r g a l ė ,
24-27.
Ateities t e i s m ų ir p a l a i m i n i m ų
pažadas, 2 8 - 3 5 .
Sinacheribo užpuolimas, 3 6 - 3 9
(tekstas m a ž d a u g s u t a m p a su 2 Kar
18-20).
//. Izraelio paguodos knyga, 4 0 - 5 5 .
A n t laisvės s l e n k s č i o , 4 0 — 4 8 .
D i e v o t a r n a s ir jo t e i k i a m a s i š g a n y ­
mas, 4 9 - 5 5 .
///. Sugrįžę tremtiniai, 5 6 - 6 6 .
Izraelio k v i e t i m a s atgailauti ir būti
sugrąžintam, 5 6 - 5 9 .
Būsimoji šlovė, 6 0 - 6 2 .
E d o m a s bus teisiamas, 63,1 - 6 .
M a l d a u ž D i e v o tautą, 6 3 , 7 - 6 4 , 1 2 .
Nauji d a n g ū s ir nauja ž e m ė , 6 5 - 6 6 .
Pranašas
Izaijas p r a n a š a v o J e r u z a l ė j e d a u g i a u
kaip keturiasdešimt metų. Pašauktas
būti p r a n a š u tais m e t a i s , kai m i r ė
karalius O z i j a s (žr. 6 skyrių), jis p r a n a -
Ošavo J o a t a m o , A c h a z o i r E z e k i j o v a l ­
d y m o laikais. Jis s u g e b ė d a v o priversti
karalius klausytis jo p r a n a š y s č i ų .
Izaijas s u t e l k ė būrį s a v o m o k i n i ų
( 8 , 1 6 ) , ir kai kas m a n o , k a d p r a n a š y s ­
tes d a r t e b e s a n t i e m s B a b i l o n i j o j e ir
jau sugrįžusiems j Jeruzalę tremti­
n i a m s ( 4 0 - 6 6 ) Izaijo p a v y z d ž i u
s k e l b ė j o s e k ė j a i . T i e s a tai a r n e , b e t
p r a n a š y s č i ų p r a s m ė ir D i e v o
r e g ė j i m a s visoje k n y g o j e y r a v i e n o d i .
Vyksmo laikas ir vieta
Izaijas v e i k ė paskutiniaisiais VIII pr. Kr.
d e š i m t m e č i a i s ir g r e i č i a u s i a i VII a.
pradžioje. Amosas pranašavo
S i a u r i n ė j e karalystėje iki Izaijo, O z ė j a s
- S a m a r i j o j e Izaijo v e i k l o s p r a d ž i o j e .
D i d e s n ę šio laikotarpio dalį J u d ė j a i
g r a s i n o Asirija, o E z e k i j o v a l d y m o
metais Jeruzalė vos n e b u v o užgrobta.
P o t o , 5 8 6 pr. Kr., J e r u z a l ę u ž ė m ė
babiloniečiai ir d a u g u m ą jos žmonių
išvarė į n e l a i s v ę : a p i e tą laikotarpį
k a l b a m a 4 0 - 5 5 s k y r i u o s e . P o kiek
m e t ų tremtiniai s u g r į ž o ir ė m ė s i atkurti
savo tautos g y v e n i m ą ; paskutiniai
k n y g o s skyriai g r e i č i a u s i a i siejasi s u
tuo laikotarpiu.
įžymiosios teksto vietos
Izaijo r e g ė j i m a s ir p a š a u k i m a s , 6.
"Emanuelis", 7 , 1 3 - 1 6 .
" N e s m u m s g i m ė kūdikis", 9 , 2 - 7 .
B ū s i m a s i s karalius: " a t ž a l a iš J e s ė s
kelmo", 1 1 , 2 - 9 .
" M ū s ų stiprybės miestas", 26,1 - 9 .
" D y k u m a d ž i a u g s i s . . . " D i e v o kelias,
1
35.
"Nusiraminkite, nusiraminkite, m a n o
tauta, sako jūsų Dievas", 4 0 , 1 - 3 1 .

"Štai m a n o tarnas", 42,1 - 4 ; 49,1 - 6 ;
5 0 , 4 - 9 ; "skausmo vyras", 52,13 -
53,12.
Laukiamas skelbėjas, 5 2 , 7 - 1 2 .
"Visi, kurie trokštate, ateikite prie v a n ­
denų..." Dievo kvietimas visiems, 55.
Viešpaties išgelbėjimas: "žinia
romiesiems", 61,1 —4.
Nauji d a n g ū s ir nauja ž e m ė ,
65,17-25.
Svarbiausios temos
D i d ž i a j a m e Izaijo D i e v o r e g ė j i m e
( 6 skyrius) s u k a u p t a v i s o s k n y g o s
p r a s m ė . S v a r b i a u s i a t e m a — tai D i e v o
d i d y b ė , š v e n t u m a s . T a u t a privalo j u o
v i e n u pasikliauti. P r a n a š a s turi įspėti
a p i e D i e v o t e i s m ą v i s u s , kurie n u o j o
nusigręžia. T a č i a u Dievas yra
a t l a i d u s , ir k n y g o j e pilna ateisiančio
Mesijo ir būsimos gerovės p a ž a d ų .
• JEREMIJO PRANAŠYSTĖ
Jeremijas pranašavo penkių
paskutinių J u d o karalių v a l d y m o
laikais, k a d J e r u z a l ė n e a t i t e k o
B a b i l o n o karaliui N a b u c h o d o n o s a r u i .
Jautrus ž m o g u s Jeremijas nenorėjo
kalbėti a p i e rūstų D i e v o n u o s p r e n d į .
T a č i a u visa, k ą jis i š p r a n a š a v o , į v y k o .
Turinys
Prologas. Jeremijas pašaukiamas būti
pranašu, 1 skyrius.
/. Pranašystės apie Jeruzalę ir Judėją,
2,1 - 25,14.
Jozijo laikais, 2 - 6 .
J o a k i m o laikais, 7 - 2 0 .
S e d e k i j o laikais, 2 1 , 1 - 25,14.
//. Jeremijo gyvenimas ir jo laikai,
Dievo pažadai, 26-45.
Jeremijo išbandymai, 2 6 - 2 8 .
Laiškai t r e m t i n i a m s j B a b i l o n ą ir
Semėjui, 29.
S u g r į ž i m o iš tremties ir n a u j o s
sandoros pažadas, 3 0 - 3 1 .
Ateities virtis, 3 2 - 3 3 .
Kiti J e r u z a l ė s g y v e n i m o į v y k i a i ,
34-45.
///. Dievas teis tautas, 4 6 - 5 1 (taip pat
25,15-38).
Epilogas. Jeruzalės žlugimas, 52.
( N B . K n y g o s skyriai n ė r a sutvarkyti
p a g a l įvykių c h r o n o l o g i j ą . )
Pranašas
J e r e m i j a s g i m ė A n a t o t e , netoli
J e r u z a l ė s , k u n i g ų š e i m o j e . Jis
p r a d ė j o p r a n a š a u t i 6 2 7 pr. Kr. J o
v e i k l a p r a s i d ė j o J u d ė j a i g e r a i s laikais,
v a l d a n t karaliui J o z i j u i . Bet a u g a n t
B a b i l o n i j o s g a l y b e i ir J u d o k a r a l i a m s
n e p r o t i n g a i tikintis E g i p t o p a r a m o s ,
nelaimė sekė nelaimę. Jeruzalė buvo
paimta, o Jeremiją vienas bėglių
būrys i š s i g a b e n o į Egiptą. P r a n a š a s
nuolat tvirtino, j o g D i e v a s teis tautą,
d ė l t o ž m o n ė s j o n e m ė g o i r patį
g r a u ž ė n e r i m a s . V i e n a s ištikimas j o
draugas buvo Baruchas, užrašęs
daugelį pranašysčių. Jeremijo
a m ž i n i n k a i b u v o Sofonijas ir
E z e c h i e l i s , kuris su p i r m ą j a tremtinių
b a n g a b u v o išvarytas j Babiloniją.
J e r e m i j o p r a n a š y s t ė s išreikštos
įvairiomis f o r m o m i s : kai kurios
e i l ė m i s , kai kurios p r o z a , kitos
a l e g o r i j o m i s ar simboliniais v a i z d a i s .
Visos j o s ryškios ir įsimintinos.
įžymiosios teksto vietos
Jeremijo pašaukimas, 1,1—19.
"Palaimintas žmogus...", 1 7 , 5 - 8 .
N e d o r a ž m o g a u s širdis, 1 7 , 9 .
Jeremijo skundas, 2 0 , 1 7 - 1 8 .
Netikras i r tikras p r a n a š a s , 2 3 , 1 5 - 3 2 .
Nauja sandora, 31,31 - 3 4 .
Svarbiausios temos
S v a r b i a u s i a t e m a — tai artėjančio
t e i s m o g r ė s m ė : n u s i d e d a n t ir
garbinant stabus nėra prasmės
prašyti D i e v ą v y k d y t i s a v o p a ž a d ą
ginti tautą. J e r e m i j a s nuolat s k e l b ė ,
kad Jeruzalė žlugs. Tačiau jo
p r a n a š y s t ė s e e s a m a ir ateities vilčių:
sugrįžti iš tremties ir s u d a r y t i n a u j ą
s a n d o r ą , kurią D i e v a s įrašys t a u t o s
širdyse ir p r o t u o s e . D a u g i a u n e i kuris
kitas p r a n a š a s J e r e m i j a s k a l b a ir a p i e
s a v o paties t i k ė j i m ą b e i atgailą. Iš
Jeremijo maldų jo asmenį pažįstame
g e r i a u n e g u kitus p r a n a š u s .
• RAUDOS
Eilėraščiai
Raudų knygą sudaro penki nežinomo
a u t o r i a u s eilėraščiai. Pirmieji keturi -
a b ė c ė l i n i a i , t.y. akrostichai, kurių
k i e k v i e n a eilutė p r a s i d e d a vis kita iš
eilės h e b r a i š k o s a b ė c ė l ė s r a i d e .
J u o s e r e i š k i a m a s Izraelio t a u t o s
sielvartas d ė l b a b i l o n i e č i ų s u g r i a u t o s
J e r u z a l ė s . J ų autorius, a t r o d o , b u v o
miesto ž l u g i m o 5 8 6 pr. Kr. l i u d i n i n k a s ,
v i e n a s tų, kurie liko n u s k u r d ę t a r p
griuvėsių, tremtinius išvarius į
Babiloniją.
J ų tema
Š i e eilėraščiai - tai r a u d o s . Be g a l o
s k a u d u , k a d J e r u z a l ė i r jos ž m o n ė s
kenčia. T a č i a u dar skaudžiau, kad
D i e v a s a p l e i d o s a v o tautą ir už j o s
n u o d ė m e s p a s m e r k ė kentėti. Vis d ė l t o
vilties s p i n d u l y s blyksteli, kai 3 , 2 1 - 2 7
autorius išreiškia s a v o tikėjimą
begaliniu Dievo gailestingumu.
• EZECHIEUO PRANAŠYSTĖ
P r a n a š o E z e c h i e l i o r e g ė j i m a i ir
p r a n a š y s t ė s B a b i l o n i j o s tremtyje tuoj
p o 5 9 7 pr. Kr.
Turinys
Prologas. Ezechielis regi Dievą, kuris
jį pašaukia būti pranašu, 1 -3 skyriai.
/. Pranašystės apie Jeruzalę, 4 - 2 4 .
Simbolinis Jeruzalės žlugimas, 4 - 5 .
G a l a s atėjo, 6 - 7 .
BIBLIJOS KNYGOS 95
J e r u z a l ė s kaltė, 8 - 1 1 .
Simboliniai veiksmai, alegorijos,
pranašystės, 1 2 - 1 7 .
Asmeninė atsakomybė, 18.
Izraelio n e p a k l u s n u m a s , 1 9 , 1 - 2 0 , 4 4 .
U g n i s ir kalavijas, 2 0 , 4 5 - 2 1 , 3 2 .
Izraelio pražūtis ir J e r u z a l ė s s u g r i o v i ­
mas, 2 2 - 2 4 .
//. Kas laukia kitų tautų, 25-32.
///. Ateities viltis, 3 3 - 3 9 .
P r a n a š a s - tai s a r g y b i n i s , 3 3 , 1 - 2 0 .
Tremtiniai sužino apie Jeruzalės
žlugimą, 33,21 - 3 3 .
Valdovų ir tautos n u o d ė m ė s , 34.
Prieš E d o m ą , 3 5 .
S u g r į ž i m o ir n a u j o s širdies s u t e i k i m o
pažadai, 36.
S u d ž i ū v u s i ų k a u l ų slėnis, 3 7 .
Prieš G o g ą , 3 8 - 3 9 .
IV. Būsimos šventyklos regėjimas,
40-48.
Š v e n t y k l o s a t s t a t y m o ir a p e i g ų p l a n a i ,
40-42.
V i e š p a t i e s š l o v ė s u g r į ž t a į šventyklą,
43,1-12.
N u r o d y m a i š v e n t y k l a i ir k u n i g a m s ,
43,13 - 4 4 , 3 1 .
N u r o d y m a i d ė l ž e m ė s , kunigaikštis ir
šventės, 4 5 - 4 6 .
U p ė , ištekanti i š š v e n t o v ė s , 4 7 , 1 - 1 2 .
Ž e m ė ir g i m i n ė s , 4 7 , 1 3 - 4 8 , 3 5 .
Vyksmo laikas ir vieta
Ezechielis savo knygoje pateikia
k e l e t ą tikslių d a t ų . Jis t a p o p r a n a š u
5 9 2 pr. Kr., p r a ė j u s p e n k e r i e m s
m e t a m s po jo i š t r ė m i m o į Babiloniją.
Jis b u v o j a u n e s n i s J e r e m i j o a m ž i ­
n i n k a s , tik g y v e n o ne J e r u z a l ė j e , o
B a b i l o n i j o j e . Kai J e r u z a l ė ž l u g o ( 5 8 6
pr. Kr.) ir j B a b i l o n i j ą b u v o atitremta
d a u g i a u ž y d ų , jis toliau t ę s ė p r a n a š o
veiklą. Y r a v i e n a mįslė: nors jis b u v o
ištremtas j a u n y s t ė j e , s k a i t o m e d a u g j o
p r a n a š y s č i ų a p i e J e r u z a l ę , r o d a n č i ų jį
g e r a i p a ž i n o j u s tenykštį g y v e n i m ą .
G a l tai d v a s i n ė a i š k i a r e g y s t ė s
d o v a n a , o g a l jis p e r tą laiką lankėsi
t a m e mieste.
Pranašas
E z e c h i e l i s b u v o išvarytas b e l a i s v i u į
B a b i l o n i j ą kartu s u k a r a l i u m i J o a c h i n u
ir p i r m ą j a tremtinių b a n g a (visi jie
b u v o i š J u d ė j o s d i d i k ų š e i m ų ) 5 9 7 pr.
Kr. Jis b u v o iš k u n i g ų š e i m o s , nors
ištrėmimo metu dėl j a u n u m o dar
n e g a l ė j o eiti k u n i g o p a r e i g ų , t a č i a u
y p a t i n g a i d o m ė j o s i a p e i g o m i s ir
ritualine š v a r a . Jis t a i p p a t b u v o linkęs
į r e g ė j i m u s , e k s t a z ę , D i e v o b a l s a s jį
t i e s i o g u ž v a l d y d a v o . Jis p e r t e i k d a v o
pranašystes simboliniais veiksmais,
alegorijomis, regėjimų atpasako­
jimais.
įžymiosios teksto vietos
E z e c h i e l i o p a š a u k i m a s ir D i e v o š l o v ė s
regėjimas, 1 - 3 .
A s m e n i n ė a t s a k o m y b ė : " s i e l a , kuri
n u s i d ė s , pati t u r ė s mirti", 1 8 .
96 KAIP SUPRASTI BIBLIJĄ

P r a n a š a s - tai s a r g y b i n i s , 3 3 , 1 - 2 0 . Danieliaus drąsą išbandymų metais

Dievas - savo tautos ganytojas, į k v e p i a ir v ė l e s n i ų kartų ž m o n e s .
ATEITIES REGĖJIMAI
34,11-16.
N a u j a širdis, 3 6 , 2 2 - 3 2 . įžymiosios teksto vietos
S u d ž i ū v u s i ų kaulų slėnis, 3 7 . ir į v y k i a i
Iš š v e n t y k l o s plūstanti g y v y b ė s u p ė , Nuo Senojo Testamento laikų D e g a n t i krosnis, 3 .
47,1-12. Baltazaro puota, 5.
pabaigos iki Naujojo laikų
D a n i e l i u s išsigelbsti iš liūtų, 6.
pradžios žydų bendruome­ Danieliaus malda, 9 , 1 - 1 9 .
Svarbiausios temos
K n y g a p r a s i d e d a d i d i n g a D i e v o vizija nėje buvo paplitusi vadi­
Babilonijos lygumose. Daugelyje savo namoji "apokaliptinė" (nuo Idėjos
Pasakojimai apie Danielių - neišsen­
ištarmių E z e c h i e l i s s m e r k i a n u o d ė m ę graikiško žodžio apokalypsis
ir s k e l b i a D i e v ą t e i s ė j u . A u k š t i n d a m a s kantis visų už t i k ė j i m ą p e r s e k i o j a m ų
— "apreiškimas") literatūra. teisuolių į k v ė p i m o šaltinis. D i e v a s
D i e v o d i d y b ę , jis t i e s i o g a t m e t a
s u t e p t u m ą ir s t a b m e l d y s t ę . Jis ž i n o ,
Laikai buvo sunkūs, tie raštai visiškai p a t e i s i n o b e k o m p r o m i s i n ę
k a d J e r u z a l e i n e b ė r a jokios vilties, ir turėjo padrąsinti Dievo tautą, D a n i e l i a u s d r ą s ą ir tikėjimą. Ateities
p r a n a š a u j a j o s ž l u g i m ą , kuris kaip tik įtikinti ją, kad Dievas valdo r e g ė j i m a i išreiškia g a l u t i n ę D i e v o
ir į v y k o 5 8 6 pr. Kr. T a č i a u kai tik pergalę.
istorijos vyksmą ir kad jo
miestas buvo sugriautas, Ezechielio
galutinė pergalė neišven­
p r a n a š y s t ė s e p a s i g i r d o tvirta vilties
giama. Tuose tekstuose
gaida. Dievas parodys savo galybę • OZĖJO 2
PRANAŠYSTĖ
p a r v e s d a m a s t a u t ą n a m o , suteik­ aprašyti pilni simbolių ir O z ė j u i p a č i a m t e k o patirti m e i l ę ir
d a m a s jai n a u j ą širdį ir n a u j ą tikėjimą. neįprastų vaizdų regėjimai. kančią, kai ž m o n a jį p a l i k o d ė l kito.
Ezechielio pranašystės dažnai T o d ė l jis m o k ė j o išreikšti šioje
p a s i b a i g i a ž o d ž i a i s : "... t a i p j ū s Tokių vizijų randame puikioje k n y g o j e D i e v o m e i l ę Izraeliui
Žinosite, k a d a š e s u V i e š p a t s " . ir jo liūdesį d ė l t a u t o s n e i š t i k i m y b ė s .
Senojo Testamento pranašų
knygose. Tai Gogo ir Magogo
Turinys
vizijos Ezechielio knygoje. /. Ozėjas liūdi dėl savo žmonos, o
• DANIELIAUS PRANAŠYSTĖ Tokio stiliaus yra antroji Dievas dėl Izraelio, 1 -3 skyriai.
Knyga prasideda pasakojimais apie
Danieliaus knygos dalis. Taip Ozėjo ž m o n a ir vaikai, 1 - 2 , 1 .
Danielių, kuris d a r visai v a i k a s b u v o
pat dalis Zacharijo prana­ Neištikimasis Izraelis, 2 , 2 - 2 3 .
ištremtas į B a b i l o n i j ą ir v i e n tik d r ą s o s
Ozėjas susigrąžina žmoną, 3.
ir pasitikėjimo D i e v u d ė k a n u g a l ė j o šystės. Naujojo Testamento
//. Dievas myli Izraelio teo(ą, tačiau
v i s u s p a v o j u s . Antroje d a l y j e surašyti "Apokalipsės" — Apreiškimo teis ją, 4 - 1 3 .
ateities r e g ė j i m a i ir įsimintina m a l d a . Jonui autorius perkuria ir Epilogas. Pažadas atgaivinti Izraelį,
panaudoja daug Ezechielio, jeigu jis atgailaus, 14.
Turinys
Danieliaus, Zacharijo
/. Danielius Babilonijoje, 1 -6 skyriai. V y k s m o laikas ir vieta
Danielius ir jo draugai N a b u c h o -
simbolių. Tik jo laikais viskas O z ė j o v e i k l o s laikas s u t a p o s u
donosaro dvare, 1. buvo iš esmės pasikeitę: pirmaisiais Izaijo v e i k l o s m e t a i s .
Nabuchodonosaro sapnas, 2. atėjus Kristui, prasidėjo nauja O z ė j a s b u v o kilęs i š š i a u r i n ė s Izraelio
D e g a n t i krosnis, 3 . karalystės. Jis p r a d ė j o p r a n a š a u t i
era.
Nabuchodonosaro pamišimas, 4. valdant paskutiniam iš žymesnių
Baltazaro puota, 5. Izraelio karalių J e r o b o a m u i II ir
Tuos regėjimus kartais
D a n i e l i u s išsigelbsti iš liūtų, 6. pranašavo du spartaus smukimo
//. Danieliaus regėjimai ir malda,
sunku suprasti. Juose turima dešimtmečius, valdant dar šešiems
7-12. galvoje anų laikų skaityto­ Izraelio k a r a l i a m s , iki S a m a r i j a 7 2 1 pr.

Keturių imperijų r e g ė j i m a s , 7 - 8 . jams žinomi įvykiai ir žmonės. Kr. g a l u t i n a i atiteko Asirijai.

D a n i e l i a u s m a l d a ir a t s a k y m a s , 9. Tačiau regėjimai užrašyti Pranašas

Būsimųjų kovų regėjimai, 1 0 - 1 1 . užšifruota kalba, kad juos O z ė j a s b u v o gilių j a u s m ų ž m o g u s ,
P a b a i g o s laikas, 1 2 .
galėtų suprasti tikintieji, o ne kurio i š g y v e n i m u s s u s t i p r i n d a v o
(Dalis k n y g o s , 2 , 4 - 7 , 2 8 , p a r a š y t a
jų persekiotojai. Kai vaizduo­ užuojauta. Jo pranašystėse daugiau­
aramėjiškai, tarptautine to meto kalba.
sia k a l b a m a a p i e t e i s m ą , b e t j o s
V i s a s likęs tekstas p a r a š y t a s jami keisti gyvūnai ar
išreikštos n e b l ė s t a n č i o s m e i l ė s ir
hebraiškai.) fantastiškos žmonių figūros, susirūpinimo kupinais žodžiais.
reikia atminti, jog ir nesitiki­
Vyksmo laikas ir vieta įžymiosios teksto vietos
D a n i e l i u s g y v e n o VI a. pr. Kr., jo
ma, kad kas nors juos
D i e v o m e i l ė Izraeliui, 1 1 , 1 - 4 .
r e g ė j i m a i b u v o užrašyti t u o m e t u palaikys tikroviškais. Visa tai D i e v o p a ž a d a s suteikti p a l a i m ą ,
B a b i l o n i j o j e . T a č i a u j u o s e y r a tiek tik spalvingi simboliai, 14,4-9.
tikslių aliuzijų j II a. pr. Kr. įvykius, j o g nurodantys, kaip blogio jėgos
d a u g kas m a n o D a n i e l i a u s k n y g ą Idėjos
gali užpulti Dievo tautą ir kaip
galutinai susiformavus Senojo T a u t o j e t u o m e t u plito K a n a a n o
T e s t a m e n t o laikotarpio p a b a i g o j e , Dievas galų gale jas įveiks. a g r a r i n ė s religijos b a a l ų ( g a m t o s
kuomet Judėja buvo pavaldi Seleuki- d i e v ų ) kurtai. R e l i g i n i o ir pasaulietinio
dų karaliui A n t i o c h u i IV Ep'rfanui ( a p i e gyvenimo sugedimas neišvengiamai
1 6 5 pr. Kr.). Keturių imperijų r e g ė j i m e artino Izraelio ž l u g i m ą . P r a n a š a s
p a s a k o j i m o k u l m i n a c i j a , matyt, skelbia didžią Dievo meilę ir m a l o n ę
p a r o d o būtent šio v a l d o v o d e s p o t i š ­ n e i š t i k i m a m Izraeliui, j o t r o š k i m ą , k a d
k u m ą . N o r i n t išlikti t e i s i a m prieš D i e v ą išrinktoji t a u t a sugrįžtų p a s jį ir
reikia d r ą s o s ; p a s a k o j i m a i a p i e džiaugtųsi jo palaima.

• JOEUO PRANAŠYSTĖ
V i s k ą naikinantis skėrių a n t p l ū d i s
s u v o k i a m a s k a i p artėjančios
V i e š p a t i e s d i e n o s ( l e m t i n g o meto)
ženklas — Dievo teismas bus dar
p r a g a i š t i n g e s n i s už tą antplūdį. J o e l i s
k v i e č i a t a u t ą atgailauti ir ž v e l g i a j
ateitį, į d o s n i o s p a l a i m o s laikus.
Turinys
S k ė r i ų a n t p l ū d i s , 1 skyrius.
V i e š p a t i e s d i e n a ; k v i e t i m a s atgailauti,
2,1-17.
Ateities derlius; v i s u o t i n ė D v a s i o s
dovana, 2 , 1 8 - 3 2 .
Kas l a u k i a tautų, 3.
Vyksmo laikas
N i e k o n e ž i n o m a a p i e Joelį i r k u r i u o
m e t u jis p r a n a š a v o . V i e n i n t e l ė
u ž u o m i n a y r a 3 , 2 , kur k a l b a m a a p i e
išsklaidytą t a r p t a u t ų Izraelį, t a i g i lyg ir
u ž s i m e n a m a apie Babilono tremties
laikus.
(žymioji vieta
' A š išliesiu s a v o d v a s i ą a n t k i e k v i e n o
kūno...", 2 , 2 8 - 2 9 .
Idėjos
Joelis ragina tautą nedelsiant
atgailauti n e tik d ė l skėrių į s p ė j a m o j o
ž e n k l o , b e t k a d apskritai D i e v a s b a u s
už neapgailėtas nuodėmes.
Eilutę a p i e D i e v o Dvasią, kuri b u s
išlieta a n t k i e k v i e n o , cituoja a p a š t a l a s
Petras, a i š k i n d a m a s S e k m i n i ų d i e n o s
įvykius.
• AMOSO PRANAŠYSTĖ
S v a r b i a u s i a s p r a n a š o rūpestis tiek
klestėjimo, tiek n u o p u o l i o laikais -
socialinis t e i s i n g u m a s . T a i t e m a , prie
kurios p r a n a š a i n u o l a t s u g r į ž d a v o .
Turinys
Kas laukia kitų tautų, 1,1 - 2 , 5 skyriai.
K a s l a u k i a Izraelio, 2 , 6 - 6 , 1 4 .
P e n k i r e g ė j i m a i , 7,1 - 9,10.
Atgimimo pažadas, 9 , 1 1 - 1 5 .
Vyksmo vieta ir laikas
A m o s a s p r a n a š a v o šiaurinėje Izraelio
karalystėje VIII a. pr. Kr. greičiausiai
prieš p a t O z ė j ą ir keletą m e t ų prieš
Izaiją. T a i b u v o Izraelio klestėjimo
laikai; v a l d ė J e r o b o a m a s II, priešai
b u v o nugalėti. Bet A m o s a s j a u regėjo
tuojau prasidėsiančio nuosmukio
ženklus.
Pranašas
Amosas buvo Dievo žodžio įkvėptas
k a i m o p i e m u o . Jis a t k e l i a v o iš
T e k u j o s J u d ė j o s p i e t u o s e j šiaurinę
Izraelio karalystę s u j o s š v e n t o v ė m i s
Betelyje ir G a l g a l o j e . Jo p r a n a š y s t ė s e
besąlygiškai smerkiamas neteisingu­
m a s ir v e i d m a i n y s t ė .
įžymioji teksto vieta
' T e i s ė t u m a s t u r ė s pasireikšti k a i p
I
vanduo...", 5,21 - 2 4 .
Idėjos
A m o s a s puikiai m o k ė j o išsklaidyti
tautai m a l o n i a s iliuzijas. K l a u ­
s y d a m i e s i j o , s k e l b i a n č i o kitų t a u t ų
n u o d ė m e s , ž m o n ė s netikėtai
išgirsdavo: "Izraelio tauta nusidėjo..."
U ž g e s d a v o jų viltys, d e d a m o s į
ateisiančią V i e š p a t i e s d i e n ą , kai
pranašas ją pavaizduodavo ne
Šviesią, o v e i k i a u a p s i n i a u k u s i ą .
N e į m a n o m a b u v o jaustis s a u g i a i , kai
turtas b u v o m a ž u m o s r a n k o s e , o
d a u g u m a n e p r i s i š a u k d a v o teisin­
g u m o . Tai nebuvo Dievo nurodytas
kelias.
• ABDIJO PRANAŠYSTĖ
Trumpiausia Senojo Testamento
knyga — pranašystė apie edomiečių
pražūtį. T a u t a , g y v e n u s i j pietryčius
n u o J u d ė j o s , kur v ė l i a u b u v o pastaty­
t a s Petros m i e s t a s , p a s i n a u d o j o J e r u ­
z a l ė s n e l a i m e ir a p i p l ė š ė ją, v o s tik ši
atiteko b a b i l o n i e č i a m s ( 5 8 6 pr. Kr.).
• JONOS PRANAŠYSTĖ
P a s a k o j i m a s a p i e neklusnųjį D i e v o
pasiuntinį J o n ą ir jo g a u t ą p a m o k ą , iš
kurios jis p a t y r ė , j o g D i e v a s y r a
g a i l e s t i n g a s ne v i e n tik Izraeliui.
Sakmė
Pranašas, vadinamas Jona, pašau­
k i a m a s p r a n a š a u t i N i n e v ė j e , Izraeliui
priešiškos Asirijos sostinėje. Jis
b a n d o išsisukti n u o t o p a š a u k i m o , b e t
D i e v a s s u t r u k d o j a m p a b ė g t i (istorija
a p i e didžiąją ž u v į ) . J o n a i p r a n a š a u ­
jant Ninevėje, jos gyventojai atgailau­
j a , ir D i e v a s jų pasigaili. T a i p r i s l e g i a
p r a n a š ą , kuris s ė d i m i n t y s e p a s k e n ­
dęs po ūksmingu augalu. Augalas
n u o kaitros n u v y s t a , ir J o n a d ė l to
sielvartauja. D i e v a s j a m s a k o , k a d
v e r č i a u j a m reikia gailėtis N i n e v ė s
gyventojų.
Parašymo laikas
J į s u n k u nustatyti. T a i v e i k i a u s a k m ė
apie J o n ą n e g u jo paties pranašystė,
t a d j o s g a l ir nereikėtų priskirti
laikotarpiui, m i n i m a m 2 Kar 1 4 , 2 5 .
L y g i a i t a i p p a t š i k n y g a g a l ė j o būti
p a r a š y t a p o Asirijos ž l u g i m o ,
pasitelkiant a n k s t e s n i ų laikų įvykius
kaip vaizdžią p a m o k ą vėlesnėms
kartoms.
Idėjos
T i e s a , kuriai J o n a t a i p priešinosi,
b u v o ta, kad Dievas gailestingas ne
v i e n Izraeliui, b e t g a l net ir jo
p r i e š a m s . S v a r b i a u s i a šios p a ­
trauklios istorijos i d ė j a - tai viltis, k a d
galų gale bus išgelbėtas visas
p a s a u l i s . Y p a t i n g a s Izraelio p a š a u k i ­
m a s y r a rūpintis n e v i e n p a č i u s a v i m i ,
o būti " ž i b u r i u t a u t o m s " .
BIBLIJOS KNYGOS 97
• MICHĖJO PRANAŠYSTĖ
M i c h ė j a s y r a ketvirtas d i d e l i s VIII a.
p r a n a š a s š a l i a A m o s o , O z ė j o i r Izaijo.
B ū d a m a s k a l n u o t o krašto valstietis jis
iš patirties g e r a i p a ž i n o socialinio
gyvenimo neteisybes.
Turinys
J u d o i r Izraelio n u o d ė m ė , 1 - 3 skyriai.
Atgimimas ir taika, 4 - 5 .
Ko Dievas reikalauja, 6.
T a m s a ir šviesa, 7.
V y k s m o laikas ir vieta
Michėjas pranašavo beveik tuo pačiu
m e t u k a i p O z ė j a s (Izraelyje) ir Izaijas
(Judėjoje). Jo pranašystės buvo
s k i r i a m o s a b i e j o m s k a r a l y s t ė m s , nors
jo v e i k l o s laikotarpiu Izraelis ir jo
sostinė S a m a r i j a atiteko Asirijai. Per tą
laiką Asirija p u o l ė ir J u d ė j ą , b e t
M i c h ė j a s a p i e tai tik t r u m p a i
teužsimena.
įžymiosios vietos
D i e v a s v a l d y s t a i k i a i , 4,1 - 4 (tai
s a k o m a i r Izaijo p r a n a š y s t ė j e , 2,1 - 4 ) .
Karalius i š Betliejaus, 5 , 2 - 4 .
Ko Dievas reikalauja, 6 , 6 - 8 .
Svarbiausios temos
M i c h ė j u i k a i p ir kai k u r i e m s kitiems
p r a n a š a m s kelia pasibjaurėjimą
a u k o s ir a p e i g o s , j e i g u a t n a š a u t o j a m s
s t i n g a d o r o s ir tikro d v a s i n g u m o . Jo
s v a r b i a u s i a s rūpestis - tai socialinis
t e i s i n g u m a s ir tikrasis r e l i g i n g u m a s .
Ateityje jis regi D i e v o p a l a i m i n i m ą ir
taiką.
• NAHUMO PRANAŠYSTĖ
T a i p o e m a a p i e žiaurių i r g a l i n g ų
asirų sostinės N i n e v ė s n u o s m u k į ir
žlugimą. Greičiausiai ji buvo parašyta
a p i e tą laiką, kai šį m i e s t ą u ž ė m ė
b a b i l o n i e č i a i ir m e d a i ( 6 1 2 pr. Kr.). T a i
viena iš nedaugelio pranašų knygų,
kurioje n e r a g i n a m a a t g a i l a u t i . J o s
gilesnė prasmė ta, k a d Dievas yra
t a u t ų ir p a s a u l i o istorijos V i e š p a t s ir
k a d tautų i š d i d u m a s i r g a l y b ė n ė r a
v i e n i n t e l ė s karų ir politikos priežastys.
• HABAKUKO PRANAŠYSTĖ
Šis p r a n a š a s kelia k l a u s i m ą , j a u d i n u s į
ž m o n e s p e r v i s ą istoriją. K a i p D i e v a s
gali leisti n e t e i s i e s i e m s klestėti? Š i u o
atveju, kodėl grobikai babiloniečiai
( a r b a " c h a l d ė j a i " ) d a u g stipresni
n e g u kitos, n e t o k i o s piktos tautos?
Turinys
K o d ė l b l o g i ž m o n ė s klesti? 1 skyrius.
Dievo atsakymas, 2.
Pranašo šlovinamoji giesmė, 3.
Parašymo laikas
Knygos turinys rodo, k a d ji buvo
parašyta Babilonijai pasiekus savo
g a l y b ė s v i r š ū n ę , p o t o , kai 6 1 2 pr. Kr.
ji n u g a l ė j o Asiriją ir 6 0 5 pr. Kr.
98 KAIP SUPRASTI BIBLIJĄ
H M M № -*HnnaiiHmnMHMKMMBHHSMMHMMMMHHMMRRHHaHBMNHm
K a r c h e m i š o k a u t y n ė s e - Egiptą, ir
prieš pirmąjį J e r u z a l ė s p a ė m i m ą 5 9 7
pr. Kr. Išeitų, k a d H a b a k u k a s b u v o J e ­
r e m i j o a m ž i n i n k a s , nors d a u g i a u a p i e
jį n i e k o n e ž i n o m a .
įžymiosios vietos
Nuteisinimas tikėjimu, 2,4 (cituojama
svarbiausioje apaštalo Pauliaus
Laiško romiečiams vietoje, 1,17).
Aukščiausias Dievas: "Viešpats y r a
savo šventame dievnamyje; jo
a k i v a i z d o j e t e g u l tyli v i s a ž e m ė " , 2 , 2 0 .
Idėjos
P r a n a š a s liečia s v a r b ų i r o p ų
k l a u s i m ą , atliepiantį J o b o k n y g o j e ir
Ps 73 keliamai problemai. Atsakymas
n ė r a išprotautas, filosofinis; tai t i e s i o g
užtikrinimas, k a d nesilpstantis
tikėjimas nebus apviltas, nes Dievas
v i s k ą m a t o i r j u o g a l i m a pasikliauti.
• SOFONIJO PRANAŠYSTĖ
Jeruzalei dėl jos ž m o n i ų neklusnumo
S o f o n i j a s p r a n a š a u j a tiktai pražūtį. B e t
k a i p ir jo p i r m t a k a s Izaijas jis tiki, j o g
a p s i v a l i u s i t a u t o s d a l i s išliks ir k a d j o s
l a u k i a d i d e l ė ateitis.
Turinys"
T e i s m o d i e n a , 1 , 1 - 2 , 3 skyriai.
T a u t ų pražūtis, 2 , 4 - 1 5 .
Likusios d a l i e s viltis, 3 , 1 - 1 3 .
Džiaugsmo giesmė, 3,14—20.
Vyksmo laikas
P r a n a š a s v e i k ė pirmaisiais J e r e m i j o
metais. Šios pranašystės greičiausiai
buvo paskelbtos Jozijo karaliavimo
p r a d ž i o j e , kol jis d a r n e b u v o p r a d ė j ę s
religinės r e f o r m o s .
Idėjos
S o f o n i j a s k e l i a ir kelis kitus p r a n a š u s
dominantį klausimą: kaip pranašystės
a p i e t e i s m ą ir Izraelio s u n a i k i n i m ą
d e r i n a s i s u viltingais t o l i m o s ateities
pažadais? Atsakymas tas, kad
teismas apvarys tautą, n u d e g i n s jos
p u i k y b ę ir p a s i t e n k i n i m ą s a v i m i . O
r o m ū s ir n u o l a n k ū s išlikusieji "turės
vilties V i e š p a t i e s v a r d u " ( 3 , 1 2 ) .
• AGĖJO PRANAŠYSTĖ
Trys paskutiniai Senojo Testamento
pranašai veikė po Babilonijos
t r e m t i e s , kai dalis ž y d ų s u g r į ž o j
Judėją. Agėjas kaip ir Zacharijas
r a g i n o t a u t ą pakirti ir atstatyti
šventyklą.
Turinys
P a k l ū s t a m a r a g i n i m a m s atstatyti
šventyklą, 1 skyrius.
Šventyklos grožis, 2,1 - 9 .
Dievo palaima paklusniesiems,
2,10-19.
Ž o d i s valdytojui Zorobabeliui,
2,21 - 2 4 .
Parašymo laikas • MALACHIJO P R A N A Š Y S T Ė
A g ė j a s p a t e i k i a tikslias d a t a s . Jis Malachijas bara tautą už jos nepagar­
p r a n a š a v o 5 2 0 pr. Kr. Jis ir Z a c h a r i j a s
bą Dievui, neištikimybę j a m .
m i n i m i E z d 5,1 - 2 ; 6 , 1 4 , r a g i n a n t y s
t a u t ą atstatyti šventyklą. N a u j a Turinys
š v e n t y k l a b u v o b a i g t a 5 1 6 pr. Kr. D i e v o m e i l ė Izraeliui, 1,1 - 5 skyrius.
B e v e r t ė s a u k o s , 1,6 - 2 , 9 .
(žymioji teksto vieta
Sulaužyti pažadai, 2 , 1 0 - 1 6 .
Ū k i o n u o s m u k i o p a v o j u s , 1,6.
Dievo teismas, 2 , 1 7 - 3,5.
Idėjos Dešimtinės mokėjimas, 3 , 6 - 1 2 .
S u g r į ž ę tremtiniai v a d o v a u j a n t Dievo p a ž a d a s pasigailėti, 3,13 - 4,6.
Z o r o b a b e l i u i p r a d ė j o atstatinėti
Vyksmo laikas
šventyklą, b e t b u v o a t b a i d y t i ir liovėsi.
D a u g u m a mano, kad Malachijas
V i e t o j e š v e n t y k l o s jie pasistatė g e r u s
( v a r d a s reiškia " m a n o ž i n i a n e š y s " )
n a m u s s a u . A g ė j a s m e t ė iššūkį t o k i a m
pranašavo praėjus 80 m. po Agėjo ir
neteisingam pasirinkimui. Ne taip kaip
Z a c h a r i j o , greičiausiai prieš p a t
kitų p r a n a š ų , j o ž o d ž i a i b u v o išgirsti,
Nehemijo paskyrimą Jeruzalės
ir ž m o n ė s įvykdė jo priesakus. Jo
v a l d y t o j u V a. pr. Kr. v i d u r y j e . T a i
p r a n a š y s t ė s visuotinai s v a r b i o s t u o ,
b u v o n e l e n g v i laikai, t a u t o s p a k l u s n u ­
k a d p a r o d o , j o g i š tikrųjų s a u g i a i
mas Dievo įstatymams buvo pradėjęs
g y v e n t i g a l i m a tik t a d a , kai
silpnėti.
pirmučiausia stengiamasi įvykdyti
D i e v o norus. įžymiosios eilutės
Dievo skelbėjas, 3 , 1 .
"Jei aš neatidarysiu d a n g a u s
• ZACHARIJO P R A N A Š Y S T Ė užtvankų...", 3,10.
Regėjimų skelbėjas veikė tuo pačiu "Užtekės teisybės Saulė...", 4,2.
metu kaip ir Agėjas. Jo pranašystės
pateiktos g y v ų ir patrauklių v a i z d ų Idėjos
forma. M a l a c h i j o įsitikinimu, vienintelis
b ū d a s patirti D i e v o p a l a i m ą - tai v i s a
Turinys širdimi laikytis j o įstatymų. S u g r į ž u ­
/. Prasideda nauji laikai, 1 - 8 skyriai. s i e m s t r e m t i n i a m s prireikė d a u g laiko,
įžanga, 1 , 1 - 6 . kol j i e a t k ū r ė t a u t o s g y v e n i m ą , jie
Aštuoni regėjimai, 1 , 7 - 8 , 2 3 . j a u t ė s i vis l a b i a u prislėgti. T a č i a u d ė l
//. Izraelis ir kitos tautos, 9 - 1 4 . t o j i e b u v o p a t y s kalti, n e s d a u g i a u
Pirmoji p r a n a š y s t ė , 9 — 1 1 . p a i s ė s a v o reikalų n e g u D i e v o Valios.
Antroji p r a n a š y s t ė , 1 2 — 1 4 . P r a n a š a s r a g i n o j u o s teikti p i r m e n y b ę
t a m , kas s v a r b i a u s i a , ir d r ą s i n o
Vyksmo laikas ir vieta
ž a d ė d a m a s Dievo palaimą.
Z a c h a r i j o p r a n a š y s t ė s a p i e J e r u z a l ę ir
š v e n t y k l o s a t s t a t y m ą u ž i m a ilgesnį
laikotarpį n e g u A g ė j o - n u o 5 2 0 iki
5 1 8 pr. Kr. Antroji k n y g o s dalis, 9 - 1 4
skyriai, d a u g k u o skiriasi n u o
p i r m o s i o s ; kai k a s m a n o , k a d j ą
p a r a š ė kitas v ė l e s n i ų laikų autorius.
Su 1 —8 skyriais (taip p a t su M a l a c h i j o
k n y g a ) ją sieja p r a n a š y s č i ų t e m a -
nauja palaimos epocha.
įžymiosios eilutės
Pergalė per Dievo Dvasią, 4,6.
Karalius a t e i n a ! 9 , 9 .
Idėjos
N e d i d e l ė grįžusių i š tremties ž y d ų
b e n d r u o m e n ė J e r u z a l ė j e aiškiai j a u t ė
prasidedantį naują gyvenimą. Pradžia
gali būti s u n k i , b e t v i s k a s p r i k l a u s o
nuo Dievo valios. Zacharijas mintyse
regi a t e i s i a n č i u s n a u j u s laikus ne tik
Jeruzalei, bet ir visam pasauliui. T a r p
p r a n a š y s č i ų a p i e n a u j u s laikus į s i p i n a
u ž u o m i n a a p i e " M e s i j ą " , D i e v o siųstą
m e i l ė s ir t e i s i n g u m o karalių. Iš č i a
paaiškėja, kodėl Zacharijas taip
dažnai cituojamas Naujajame Testa­
m e n t e : pirmieji krikščionys tikėjo, k a d
jo m i n i m a s M e s i j a s - tai J ė z u s .

NAUJOJO TESTAMENTO
ISTORIJA
KETURIOS EVANGELIJOS
E v a n g e l i j o s — tai d a u g i a u n e g u
p a p r a s t o s J ė z a u s biografijos. J o s e
labai m a ž a i rašoma apie jo jaunystės
metus ir labai d a u g apie paskutinę
g y v e n i m o s a v a i t ę ir t a i , k a s atsitiko
kelios d i e n o s p o j o mirties. Ž o d i s
" e v a n g e l i j a " ( p a v a r t o t a s M o r k a u s 1,1)
reiškia " g e r o j i n a u j i e n a " ; t a d
Evangelijose dėmesys sutelkiamas j
tai, kokią g e r ą naujieną J ė z u s atnešė j
p a s a u l ' , m o k y d a m a s ir g y d y d a m a s , o
visų p i r m a s a v o mirtimi ir prisikėlimu
išgelbėdamas žmones.
T r i s d e š i m t m e t ų p o J ė z a u s mirties
ir prisikėlimo a p a š t a l a i ž o d ž i u s k e l b ė
a p i e jj g e r ą j ą n a u j i e n ą . Per tą laiką
b u v o surinkti ir jo p o s a k i ų u ž r a š y m a i .
G a l b ū t t o k i e u ž r a š a i ir ž o d ž i u
pasakojami atsiminimai apie J ė z ų
įvairiuose k r i k š č i o n y b ė s c e n t r u o s e ir
b u v o s u g r u p u o t i į keturias E v a n g e l i ­
jas. Jos tapo apaštalų m o k y m o
p a m a t u ir jų s v a r b a , ilgainiui m a ž ė j a n t
g y v ų J ė z a u s g y v e n i m o liudininkų,
tolydžio didėjo.
A p r a š a n t b e t kurio ž m o g a u s
gyvenimą, faktai neišvengiamai
atrenkami. Ypatingus Evangelijų
autorių i n t e r e s u s aiškiai r o d o j ų
pasirinktoji m e d ž i a g a . Pirmosios trys
E v a n g e l i j o s turi d a u g b e n d r y b i ų , t u o
tarpu Evangelija pagal Joną nuo jų
g e r o k a i skiriasi. T a č i a u g a l i m a tik
d ž i a u g t i s , k a d y r a keturios E v a n ­
gelijos, p a t e i k i a n č i o s m u m s kur kas
i š s a m e s n į g y v e n i m o v a i z d ą n e g u tai
galėtų padaryti viena. Kiekvienas
a p r a š y m a s prie v i s u m o s p r i d e d a
kokių nors y p a t i n g ų ir s v a r b i ų detalių.
• EVANGELIJA PAGAL MATĄ
Ji buvo pavadinta "Žydiška evange­
lija", n e s a t s p i n d i y p a t i n g ą s u s i d o m ė ­
j i m ą ž y d ų krikščionių reikalais.
D a u g i a u n e i kitose E v a n g e l i j o s e
akcentuojamos Senojo Testamento
p r a n a š y s t ė s , išsipildančios atėjus į
pasaulį J ė z u i , ž y d ų ilgai l a u k t a m
Mesijui.
Turinys
Prologas. Jėzaus genealogija ir
giminias, 1 —2 skyriai.
/. Naujas gyvenimo kelias, 3-7.
J o n a s pakrikštija J ė z ų ; J ė z a u s
gundymai, 3 - 4 , 1 1 .
J ė z u s p r a d e d a s a v o veiklą, 4 , 1 2 - 2 5 .
Kalno pamokslas, 5—7.
//. Mokiniai, 8 - 1 0 .
Gydymas ir mokymas, 8 - 9 , 3 4 .
Apaštalų siuntimas, 9,35 - 10,42.
///. Dangaus karalystė, 11-13,52.
J ė z u s a t s a k o J o n o Krikštytojo
pasiuntiniams, 1 1 , 1 - 1 9 .
M o k y m a s ir diskusijos su religiniais
vadovais, 11,20 - 12,50.
P a l y g i n i m a i a p i e D i e v o karalystę,
13,1-52.
IV. Bažnyčia - Jėzaus bendruomenė,
13,53 - 18,35.
M o k y m a s ir s t e b u k l a i , 1 3 , 5 3 - 1 6 , 1 2 .
Petro i š p a ž i n i m a s , 1 6 , 1 3 - 2 8 .
A t s i m a i n y m a s ir v ė l e s n i įvykiai, 1 7 .
J ė z a u s ir m o k i n i ų t a r p u s a v i o
santykiai, 18.
V. Lemiamajai valandai artėjant,
19-25.
Mokymas ir gydymas, 1 9 - 2 0 .
Jėzus Jeruzalėje, 2 1 - 2 2 .
J ė z u s į s p ė j a fariziejus, 2 3 .
T a i , k a s netrukus įvyks, 2 4 .
P a l y g i n i m a i a p i e paskutinįjį t e i s m ą ,
25.
Atomazga. Paskutinės dienos, 26-28.
Paskutinė vakarienė, 26,1 - 3 0 .
Jėzaus s u ė m i m a s ir išbandymai,
26,31 - 27,26.
Jėzus nukryžiuojamas, 2 7 , 2 7 - 5 6 .
J ė z a u s p a l a i d o j i m a s ir prisikėlimas,
27,57 - 28,15.
Didysis į p a r e i g o j i m a s , 2 8 , 1 6 - 2 0 .
Parašymo laikas
N e m a n o m a , kad Evangelija pagal
M a t ą y r a s e n i a u s i a . J o s autorius, k a i p
ir L u k a s , v e i k i a u s i a i b u s n a u d o j ę s i s
M o r k a u s ir kitų b e n d r ų šaltinių
medžiaga. Tikėtina parašymo data
d a ž n a i g i n č i j a m a , b e t greičiausiai y r a
t a r p 60 ir 80 m e t ų po Kr. II a. p r a d ž i o s
krikščionys tvirtino, k a d E v a n g e l i j o s
autorius y r a M a t a s , muitininkas,
J ė z a u s p a š a u k t a s būti a p a š t a l u .
Svarbiausi įvykiai
Jėzaus gimimas, 1.
J ė z a u s krikštas, 3 .
Jėzaus gundymas, 4.
Atsimainymas, 17.
Jėzaus įžengimas j Jeruzalę, 2 1 .
Išbandymai ir nukryžiavimas, 2 6 - 2 7 .
J ė z a u s prisikėlimas, 2 8 .
įžymiosios evangelijos vietos
Kalno pamokslas, 5—7.
Palaiminimai, 5 , 3 - 1 2 .
Mylėkite savo priešus, 5 , 4 3 - 4 8 .
Viešpaties m a l d a , 6 , 9 - 1 3 .
Pasitikėjimas A p v a i z d a , 6 , 2 5 - 3 4 .
Prašykite, ieškokite, belskite, 7 , 7 - 1 1 .
Ankšti v a r t a i , 7 , 1 3 - 1 4 .
Du namai, 7 , 2 4 - 2 7 .
"Ateikite p a s m a n e visi, kurie
vargstate", 1 1 , 2 8 - 3 0 .
P a l y g i n i m a s a p i e sėjėją, 1 3 .
P a l y g i n i m a s a p i e D i e v o karalystę, 1 3 .
D i d y s i s Petro i š p a ž i n i m a s , 1 6 , 1 3 - 1 9 .
Palyginimas apie 10 mergaičių, 2 5 .
Paskutinis t e i s m a s , 2 5 , 3 1 - 4 6 .
Didysis į p a r e i g o j i m a s , 2 8 , 1 6 - 2 0 .
Pagrindinės temos
Dėsninga, kad ši Evangelija eina
pirmoji, n e s l a b i a u n e g u kitos s i e j a
Senąjį ir Naująjį T e s t a m e n t ą . J o j e
Jėzus p a r o d o m a s kaip Mesijas,
BIBLIJOS KNYGOS 99
pranašų išpranašautas "Pateptasis".
T a i g a l i būti v i e n a p r i e ž a s č i ų , k o d ė l š i
Evangelija visada buvo tokia
p o p u l i a r i . Kita priežastis t a , k a d j o s
s ą r a n g a g r i e ž t a ir aiški, n u k r e i p i a n t i
dėmesį į Jėzaus mokymo pagrindus.
Būdinga t e m a - Bažnyčia, Jėzaus
p a š a u k t a didžioji j o p a s e k ė j ų
bendruomenė.
• EVANGELIJA PAGAL M O R K Ų
B e v e i k n ė r a a b e j o n i ų , j o g tai s e ­
n i a u s i a iš visų užrašytų E v a n g e l i j ų .
M o r k a u s tekstas lakoniškas, glaustas,
j a m e g a u s u įvykių a p r a š y m ų . G a l i m a s
d a i k t a s , jis p a r a š y t a s , norint p a d ė t i
k r i k š č i o n i m s įtikinti kitus t i e s a a p i e
Jėzų.
Turinys
/. Jėzaus veikla, 1 - 8 , 2 6 skyriai.
Pasirengimas, 1,1—13.
Jėzus p r a d e d a mokyti ir gydyti
Galilėjoje, 1,14 - 3 , 6 .
Tolesnė veikla Galilėjoje, 3,7 - 6,13.
J ė z u s p a l i e k a Galilėją, 6 , 1 4 - 8 , 2 6 .
//. Jeruzalė ir paskutinės dienos, 8 , 2 7
- 16,8.
P a s i r e n g i m a s kentėti ir mirti, 8 , 2 7 -
10,52.
Jėzus m o k o Jeruzalėje, 1 1 - 1 3 .
Jėzus p a t e p a m a s ; Paskutinė
vakarienė, 1 4 , 1 - 3 1 .
Jėzaus s u ė m i m a s ir išbandymai,
14,32-15,15.
Jėzus nukryžiuojamas, 1 5 , 1 6 - 4 1 .
J ė z a u s p a l a i d o j i m a s ir p r i s i k ė l i m a s ,
15,42 - 16,8.
Pabaiga, 1 6 , 9 - 1 9 . (Jos n ė r a
ankstesniuose teksto nuorašuose. Ji
v e i k i a u s i a i b u v o p r i d ė t a v ė l i a u , norint
kad ši Evangelija nesibaigtų taip
staigiai.)
Autorius ir p a r a š y m o laikas
Ankstyvieji aiškintojai s i e j a šią
Evangeliją su Jonu Morkumi,
Apaštalų darbuose minimu Jėzaus
m o k i n i u . Jis v e i k ė J e r u z a l ė j e n u o p a t
p i r m ų j ų B a ž n y č i o s d i e n ų . P a s a k tais
p a s a k o j i m a i s p a r e m t o s tradicijos,
s v a r b i a u s i a s M o r k a u s ž i n i ų šaltinis -
b u v o a p a š t a l a s Petras, o ši E v a n g e l i j a
buvo parašyta Romoje. Iš Morkaus
sėmėsi žinių Matas ir Lukas. Ši
E v a n g e l i j a greičiausiai b u v o p a r a š y t a
tarp 60 ir 70 metų.
Svarbiausi įvykiai
J o n a s Krikštytojas t a i s o kelią, 1 .
J ė z a u s krikštas i r g u n d y m a i , 1 .
Dvylikos pašaukimas, 3.
5 0 0 0 pamaitinimas, 6.
Atsimainymas, 9.
Pergalingas Jėzaus įžengimas į
Jeruzalę, 1 1 .
Paskutinė vakarienė, 14.
J ė z a u s s u ė m i m a s , išbandymai ir
mirtis, 1 4 - 1 5 .
Prisikėlimas, 1 6 .
100 KAIP SUPRASTI BIBLIJĄ
įžymiosios evangelijos vietos
G e r o j i n a u j i e n a keliais ž o d ž i a i s ,
1,14-15.
"Aš p a d a r y s i u j u s ž m o n i ų ž v e j a i s " ,
1,16-20.
N u o d ė m i ų a t l e i d i m a s ; paralitiko
i š g y d y m a s , 2,1 - 1 2 .
Dvylikos pašaukimas, 3 , 1 3 - 1 9 .
"Kuris i š j ų d i d ž i a u s i a s " , 9 , 3 3 - 3 7 .
"Leiskite m a ž u t ė l i a m s ateiti p a s
mane...", 1 0 , 1 3 - 1 6 .
Turtingas jaunuolis, 1 0 , 1 7 - 3 1 .
"Išpirka už daugelį", 1 0 , 4 2 - 4 5 .
P i n i g ų keitėjų i š v a r y m a s , 1 1 , 1 5 — 1 7 .
Didžiausias įsakymas, 1 2 , 2 8 - 3 4 .
Pagrindinės temos
E v a n g e l i j a p a g a l M a t ą J ė z ų laiko
pirmiausia mokytoju, o Morkus
parodo jį kaip veiklos ž m o g ų . Šią
E v a n g e l i j ą s u d a r o n e d i d e l i skyreliai,
kuriuose daugiausia p a s a k o j a m a apie
tai, ką Jėzus padarė. D a ž nai
k a r t o j a m a s p o s a k i s "ir t u o j a u . . . "
Pasak Evangelijos, apaštalai labai
p a m a ž u s u v o k i a , kas y r a J ė z u s (tai
gali būti p a a i š k i n a m a Petro į t a k a
M o r k u i ) . K a d jis y r a M e s i j a s , J ė z u s
rūpestingai slepia nuo tų žmonių,
kurie g a l ė t ų jį n e t e i s i n g a i suprasti. Jis
kaip Danieliaus regėjime dažnai save
vadina "Žmogaus sūnumi". Evangeli­
j o s p a s a k o j i m a s p r a s i d e d a Petro
didžiuoju Jėzaus dievystės pripažini­
mu 8 skyriuje ir greitai artėja prie
J ė z a u s mirties ir prisikėlimo.
Svarbiausia vieta: " Ž m o g a u s sūnus
atėjo (...) s a v o g y v y b ė s atiduoti k a i p
išpirkos u ž d a u g e l į " ( 1 0 , 4 5 ) .
• EVANGELIJA PAGAL L U K Ą
E v a n g e l i j a p a g a l L u k ą ir A p a š t a l ų
d a r b a i — tai d v i v i e n o v e i k a l o d a l y s .
Lukas užsimoja smulkiai papasakoti
"visą t i e s ą " (1,4) a p i e J ė z a u s
g y v e n i m ą ir t a i , kas b u v o po t o ,
n a u d o d a m a s i s pirminiais šaltiniais. J o
E v a n g e l i j a specialiai skirta n e ž y d a m s .
Turinys
Įžanga, 1,1 - 4 skyrius.
/. Jonas Krikštytojas ir Jėzus, 1,5 -
4,13.
J o n o ir J ė z a u s g i m i m a s ir v a i k y s t ė ,
1,5 - 2 , 5 2 .
J o n o Krikštytojo v e i k l a , 3,1 - 2 0 .
J ė z a u s krikštas, g e n e a l o g i j a ir
g u n d y m a i , 3,21 - 4 , 1 3 .
//. Jėzus Galilėjoje, 4 , 1 4 - 9 , 5 0 .
Nazarete ir Kafarnaume, 4 , 1 4 - 4 1
Jėzus moko, g y d o ir pašaukia
mokinius, 4,42 - 6,16.
Pasekėjų mokymas, 6 , 1 7 - 4 9 .
J ė z a u s stebuklai, p a m o k y m a i ir
ė j i m a s su jį s e k u s i a m i n i a , 7,1 - 9 , 2 7 .
Petro i š p a ž i n i m a s ir a t s i m a i n y m a s ,
9,18-50.
///. Pakeliui į Jeruzalę, 9 , 5 1 - 1 9 , 2 7 .
Kelionė prasideda, 9,51 - 6 2 .
J ė z u s išsiunčia s e p t y n i a s d e š i m t d u
m o k i n i u s , 10,1 - 2 4 .
M o k y m a s ir diskusijos, 1 0 , 25 - 1 1 , 5 4
įspėjimai ir įtikinėjimai, 12,1 - 1 3 , 1 7 .
Svarbiausieji palyginimai, 13,18 -
18,14.
Jėzus su ž m o n ė m i s , 18,15 - 19,10.
Minų palyginimas, 1 9 , 1 1 - 2 7 .
N. Jėzus Jeruzalėje, 1 9 , 2 8 - 2 3 , 5 6 .
J ė z u s j ž e n g i a į miestą ir į šventyklą,
19,28-48.
Disputai su religiniais v a d o v a i s , 2 0 , 1
- 21,4.
M o k y m a s a p i e t a i , kas b u s , 2 1 , 5 - 3 8 .
Išdavystė ir P a s k u t i n ė v a k a r i e n ė ,
22,1-38.
J ė z a u s s u ė m i m a s ir i š b a n d y m a i ,
22,39 - 23,25.
J ė z u s n u k r y ž i u o j a m a s ir p a l a i d o ­
jamas, 2 3 , 2 6 - 4 9 .
V. Jėzus prisikelia iš numirusių, 2 4 .
Autorius ir jo tikslas
N u o s e n ų laikų tikėta, k a d E v a n g e l i j o s
p a g a l L u k ą ir A p a š t a l ų d a r b ų autorius
buvo Lukas, nežydas gydytojas,
lydėjęs a p a š t a l ą Paulių d a u g e l y j e j o
kelionių (žr. Apaštalų darbai). Jis rašė
ž m o g u i v a r d u Teofilius ( 1 , 1 ) . A p a š t a l ų
darbų pabaigoje vaizduojamas
Paulius R o m o s k a l ė j i m e , ir kai kas
mano, k a d Evangelija pagal Luką ir
A p a š t a l ų d a r b a i , g a l ė j ę būti p a g r i n d u
a p a š t a l o g y n y b a i k o k i a m e nors
teisme, įvykusiame apie 64 metus.
T a č i a u tai n e į r o d o m a , ir k i e k v i e n a
data tarp 60 ir 85 yra galima.
Svarbiausi įvykiai
Angelo žinia ir Jėzaus gimimas, 1 - 2 .
J ė z a u s krikštas, g u n d y m a s , 3 - 4 .
Atsimainymas, 9 , 2 8 - 3 6 .
Jėzaus įžengimas j Jeruzalę,
20,28-40.
Paskutinė vakarienė, 2 2 , 1 4 - 2 0 .
Išbandymai ir nukryžiavimas, 2 2 - 2 3 .
J ė z a u s prisikėlimas, 2 4 .
(žymiosios evangelijos vietos
Angelo apreiškimas Marijai, 1 , 2 6 - 3 8 .
Marijos g i e s m ė ( M a g n i f i c a t ) , 1 , 4 6 - 5 5 .
Zacharijo giesmė, 1 , 6 8 - 7 9 .
Piemenys ir angelai, 2 , 8 - 2 0 .
S i m e o n o g i e s m ė (Nunc Dimittis),
2,29-32.
Jėzus Nazareto sinagogoje: "Viešpa­
ties D v a s i a a n t m a n ę s " , 4 , 1 6 - 2 1 .
Gailestingojo samariečio palygi­
nimas, 1 0 , 2 5 - 3 7 .
Morta ir Marija, 1 0 , 3 8 - 4 2 .
T u r t i n g o kvailio p a l y g i n i m a s ,
12,13-21.
Didžiosios šventės palyginimas,
14,15-24.
Sūnaus palaidūno palyginimas,
15,11-32.
Fariziejaus ir muitininko p a l y g i n i m a s ,
18,9-14.
Aklas elgeta, 1 8 , 3 5 - 4 3 .
Jėzus irZachiejus, 1 9 , 1 - 1 0 .
Kelionė į Emausą, 2 4 , 1 3 - 3 5 .
Pagrindinės temos
Evangelija pagal Luką p r a s i d e d a ir
baigiasi Jeruzalėje; daugelis jos
garsiausių ir b ū d i n g i a u s i ų p a s a k o j i m ų
s u s i e t a su p a s k u t i n e J ė z a u s k e l i o n e iš
Galilėjos į Jeruzalę. Apaštalų darbai
prasideda ir baigiasi Romoje. T a i p
susiklosto v i e n a s v a r b i a u s i ų L u k o
temų: Jėzus pirmiausia ateina pas
Dievo pažado paveldėtojus žydus, o
š i e m s jį a t s t u m u s , i š g e l b ė j i m a s a t e i n a
visam pasauliui.
Ši E v a n g e l i j a , pilniausiai ir
išsamiausiai p a s a k o j a n t i a p i e J ė z ų ,
turi ir kitų s v a r b i ų t e m ų . J ė z u s
išgelbsti p i r m i a u s i a t u o s , k a m l a b i a u ­
siai to reikia - ligonius, atstumtuo­
sius, p a l a i d ū n u s . J ė z u s susijęs s u
k i e k v i e n u a s m e n i u ; tai Š v e n t o s i o s
Dvasios kupinas maldos žmogus.
Lukas pateikia d a u g nepaprastų
istorijų: a p i e s ū n ų p a l a i d ū n ą , gerąjį
samarietį, fariziejų ir muitininką,
Z a c h i e j ų ir kt.
• EVANGELIJA PAGAL JONĄ
E v a n g e l i j a p a g a l J o n ą l a b a i skiriasi
n u o kitų trijų ir p a t e i k i a s a v o y p a t i n g ą
požiūrį j J ė z ų . A u t o r i u s s k e l b i a , k a d jo
tikslas - p a ž a d i n t i skaitytojo tikėjimą.
J o ž o d ž i a i s , "... k a d t i k ė t u m ė t e , j o g
Jėzus yra Mesijas, Dievo S ū n u s "
(20,31).
Turinys
Prologas. Jėzus - Dievo Žodis,
1 , 1 — 1 8 skyrius.
/. Septyni ženklai, 1,19 - 1 2 , 5 0 .
J o n a s Krikštytojas ir pirmieji J ė z a u s
mokiniai, 1 , 1 9 - 5 1 .
Pirmasis ž e n k l a s : v a n d e n s p a ­
v e r t i m a s v y n u , 2,1 - 1 2 .
Jėzus šventykloje; su N i k o d e m u ,
J ė z u s ir J o n a s , 2 , 1 3 - 3 , 3 6 .
J ė z u s i r s a m a r i e t ė , 4,1 — 4 1 .
Antras ž e n k l a s : g y d y m a s ir v a l d i ­
ninko sūnus, 4 , 4 2 - 5 4 .
Trečias ženklas: g y d y m a s ir tven­
kinys B e t z a t o j e , 5,1 - 9 .
Disputai s u religiniais v a d o v a i s ,
5,10-47.
Ketvirtas ž e n k l a s : 5 0 0 0 p a m a i t i n i m a s ,
6,1-15.
Penktas ženklas: vaikščiojimas
vandeniu, 6 , 1 6 - 2 1 .
Jėzus - gyvenimo duona, 6 , 2 2 - 7 1 .
Jeruzalėje per Palapinių šventę, 7 - 8 .
Šeštas ženklas: neregio išgydymas, 9.
G e r a s i s g a n y t o j a s , 10,1 - 2 1 .
D i s p u t a s su religiniais v a d o v a i s ir
septintasis ž e n k l a s : L o z o r i a u s
prikėlimas, 1 0 , 2 2 - 11,57.
Jėzus patepamas, įžengimas į
Jeruzalę, 12.
//. Aukštutiniame kambaryje ir
Getsemanės sode ,13-17.
3
Kojų p l o v i m a s , 1 3 , 1 - 2 0 .
Jėzus moko savo mokinius, 13,21 -
16,33.
Jėzus meldžiasi j Tėvą, 17.
102 KAIP SUPRASTI BIBLIJĄ
Pagrindinės temos
A p a š t a l ų d a r b u o s e a p r a š o m a pirmieji
k r i k š č i o n y b ė s plitimo ir krikščionių
persekiojimo metai.
N u o l a t k a r t o j a m a mintis, k a d
krikščionybė nėra pavojinga R o m o s
imperijos valdžiai, visus n e r a m u m u s
s u k e l i a j u d ė j a i ar kiti krikščionių
priešininkai. K r i k š č i o n y b ė — tai
nuoseklus j u d a i z m o užbaigimas, ir
r o m ė n a i j ą t a i p turėtų s u p r a s t i .
L u k a s l a b a i aiškiai p a r o d o , k a d
k r i k š č i o n y b e i išplisti p a d ė j o Š v e n t o ­
sios D v a s i o s g a l i a . Pasaulietiniu
požiūriu, svarbiausi veikėjai buvo
Petras ir Paulius. T a i p pat p a r o d o m a ,
k a d misijų j n e ž y d ų t a u t a s b a z ė b u v o
ne J e r u z a l ė s , o Antiochijos b a ž n y č i a .
I š L u k o p a s a k o j i m ų aiškiai m a t o m e ,
k a d J ė z a u s Kristaus E v a n g e l i j a g a l i
pakeisti ž m o n i ų g y v e n i m ą . S a u j e l ė
D v a s i o s į k v ė p t ų p a p r a s t ų v y r ų ir
m o t e r ų p a j ė g i a " a p v e r s t i pasaulį
aukštyn kojomis".
LAIŠKAI
• LAIŠKAS ROMIEČIAMS
M a n o m a , kad iš dvidešimt vieno
N a u j o j o T e s t a m e n t o laiško trylika
p a r a š ė a p a š t a l a s P a u l i u s . Laiškai
l e i d ž i a įsigilinti į pirmaisiais krikščio­
n y b ė s m e t a i s įsikūrusių b a ž n y č i ų
tikėjimą ir g y v e n i m ą . Praeities ir
d a b a r t i e s k r i k š č i o n y b ė s mąstytojus
labiausiai p a v e i k ė P a u l i a u s Laiškas
romiečiams. J a m e Pauliaus skelbiama
E v a n g e l i j a p a g r i n d ž i a m a racionaliai.
Turinys
Prologas. Pasveikinimas, malda
įžanga, 1 1 , 1 - 1 5 skyrius.
/. G e r o s naujienos apie Jėzų Kristų,
1,16-8,39.
Į ž a n g i n ė s mintys, 1 , 1 6 - 1 7 .
Ž m o n i j o s n u s i d ė j i m a s : visi ž m o n ė s
n u o d ė m i n g i , 1,18 - 3 , 2 0 .
Dievo malonė per tikėjimą Jėzumi,
3,21 - 4,25.
N u t e i s i n i m a s t i k ė j i m u , 5.
Mūsų naujas gyvenimas Jėzuje
Kristuje, 6 - 8 .
//. Dievo planai dėl Izraelio, 9-11.
///. Krikščioniškoji dorovė,
12,1 - 1 5 , 1 3 .
Bendrieji n u r o d y m a i krikščionims, 1 2 .
P a r e i g o s v a l s t y b e i ir kitiems ž m o ­
nėms, 13.
Krikščionio s ą ž i n ė , 14,1 - 1 5 , 1 3 .
Epilogas.Pabaigos žodis ir linkėjimai,
15,14 - 16,27.
P a u l i a u s laiško m o t y v a i , 1 5 , 1 4 - 3 3
Linkėjimai i r p a m o k y m a i , 16,1 - 2 4 .
Baigiamoji šlovinimo malda,
16,25-27.
Parašymo laikas ir aplinkybės
P a u l i u s greičiausiai p a r a š ė šį laišką
a p i e 5 7 , antrą kartą l a n k y d a m a s i s
Korinte, Graikijoje. Jis ketino a p l a n k y t i
R o m o s krikščionis ir s u r a š ė p a g r i n ­
d i n e s s a v o t i k ė j i m o tiesas g a l b ū t
n o r ė d a m a s paruošti j u o s š i a m
susitikimui. T a č i a u a p l i n k y b ė s j a m
s u k l i u d ė įvykdyti s a v o k e t i n i m u s , ir
galiausiai jis a t v y k o į R o m ą k a i p
kalinys. Š i s laiškas r o d o , k a d
imperijos sostinėje klestėjo g e r a i
tvarkoma bažnyčia.
(žymiosios teksto vietos
Evangelijos galia, 1 , 1 6 - 1 7 .
Dievo malonė nusidėjėliams,
3,23-24.
Nuteisinti t i k ė j i m u , 5 , 1 .
B a u s m ė už n u o d ė m ę ir gyvenimo
dovana, 6,23.
N a u j a s i s laisvas g y v e n i m a s , 8,1 - 2 .
N i e k a s n e g a l i m ū s ų atskirti n u o D i e v o
m e i l ė s Kristuje, 8 , 3 5 - 3 9 .
P a s i a u k o j i m a s - tikroji a u k a , 12,1 - 2 .
Biblijos t e i k i a m a p a g u o d a , 1 5 , 4 - 6 .
Prasmė ir idėjos
P a u l i u s p a l e n g v a a t s k l e i d ž i a svar­
b i a u s i ą E v a n g e l i j o s mintį: k i e k v i e n a s
ž m o g u s n u s i d e d a , t o d ė l v i s i e m s reikia
Dievo p a g a l b o s ; J ė z u s mirė už m u s
visus; p e r J ė z ų D i e v a s suteikia m u m s
savo malonę - neužtarnautą, vien
tikėjimu p e l n o m ą dovaną. Štai tos
gerosios naujienos, pakeitusios
milijonų ž m o n i ų g y v e n i m ą v i s a m e
p a s a u l y j e . K a i p tikint E v a n g e l i j a
patiriama Dievo malonė, parodyta
p a s k u t i n ė j e P a u l i a u s laiško d a l y j e .
• PIRMASIS LAIŠKAS
KORINTIEČIAMS
B a ž n y č i ą Korinte j s t e i g ė P a u l i u s . Jis
ir n u l i ū d o išgirdęs a p i e s u s i s k a l d y m ą ,
n e s a n t a i k ą i r n e d o r ą elgesį. S a v o
laiške jis a p t a r i a jų p r o b l e m a s ir
paeiliui a t s a k o j k l a u s i m u s .
Turinys
įžanga. Pasveikinimas ir padėka,
1 , 1 - 9 skyrius.
/. Bažnyčios susiskaldymas,
1,10 - 4 , 2 1 .
D i e v o išmintis, 1,10 - 2 , 1 6 .
S t a t y m a s d r a u g e a n t t o paties
pamato, 3.
Tikrieji J ė z a u s Kristaus t a r n a i , 4 .
//. Lytinis padorumas: santuoka ir
susilaikymas, 5-7.
Krikščionių n e d o r u m o p a v o j u s , 5
Krikščionys turi šalintis t e i s m ų ,
6,1-11.
Šlovinkite D i e v ą s a v o k ū n u , 6 , 1 2 - 2 0 .
Apie santuoką, 7.
///. Gyvenimas pagonių visuomenėje,
8,1 - 1 1 , 1 .
A r krikščionis gali v a l g y t i s t a b a m s
paaukotą mėsą? 8.
Paties P a u l i a u s p a v y z d y s , 9 .
E l g e s y s p a g a l krikščionišką s ą ž i n ę ,
10-11,1.
IV. Teisingos krikščioniškos pamal­
dos, 1 1 , 2 - 1 4 , 4 0 .
M o t e r y s b a ž n y č i o j e turi p r i s i d e n g t i
galvas, 1 1 , 2 - 1 6 .
Viešpaties vakarienė, 1 1 , 1 7 - 3 4 .
D v a s i n ė s d o v a n o s krikščioniškoje
bendruomenėje, 12.
H i m n a s meilei, 13.
Dvasinės d o v a n o s per viešąsias
pamaldas, 14.
V. Prisikėlimas — Kristaus ir mūsų, 1 5 .
Pabaiga. Paskutiniai nurodymai, 16.
P i n i g ų r i n k i m a s b r o l i a m s krikščio­
nims, 16,1—4.
P a u l i a u s ateities p l a n a i , 1 6 , 5 - 1 2
S v e i k i n i m a i ir n u r o d y m a i , 1 6 , 1 3 — 2 4 .
Parašymo laikas ir vieta
P a u l i u s b u v o Korinte 5 0 - 5 1 m e t a i s
aštuoniolika mėnesių. T a č i a u vėliau,
tikriausiai n e l e n g v a i g y v e n a n t į E f e z e ,
jį p a s i e k ė žinios, p a s k a t i n u s i o s
parašyti šį laišką. Jis g a l ė j o būti
parašytas tarp 54 ir 5 7 .
įžymiosios teksto vietos
N u k r y ž i u o t o j o Kristaus tiesa,
1,18; 2 3 - 2 5 .

M e s e s a m e Dievo statyba, 3 , 9 - 1 5 .
"Visiems aš t a p a u viskuo", 9 , 1 9 - 2 2 .
' T a i yra m a n o kūnas..."; d u o n a ir
vynas, 1 1 , 2 3 - 2 5 .
" J ū s e s a t e Kristaus k ū n a s ir atskiri jo
nariai...", 1 2 , 2 7 - 3 1 .
" J e i k a l b ė č i a u ž m o n i ų ir a n g e l ų
kalbomis..."; meilė yra didžiausia
dovana, 1 3 , 1 - 1 2 .
Kristaus p r i s i k ė l i m o tiesa, 1 5 , 2 0 - 2 1 .
" K u r g i , mirtie, t a v a s i s g e l u o n i s ? ! "
Mirties n u g a l ė j i m a s , 1 5 , 5 1 - 5 7 .
Pagrindinės temos
Korinto krikščionių b e n d r u o m e n ė
b u v o tautiniu ir socialiniu p o ž i ū r i u
l a b a i mišri. M i e s t a s b u v o įsikūręs prie
p r e k y b o s kelių, j a m e g y v e n o
visokiausių ž m o n i ų . K a i p d a ž n a i b ū n a
t o k i o s e v i e t o s e , d o r o v ė b u v o pašlijusi,
i r t a i v e i k ė kai kuriuos krikščionis. Kai
kurie b u v o p a s i k ė l ę j p u i k y b ę d ė l
s a v o d v a s i n ė s išminties. T a d Pauliui
t e k o patirti, s u kokiais s u n k u m a i s
s u s i d u r i a p a p r a s t i , klystantys ž m o n ė s ,
bandantys d r a u g e pradėti gyventi
n a u j o v i š k a i - j a u k a i p krikščionys.
Kiekvienu atveju savo teisingo
g y v e n i m o n u o s t a t a s jis s u s i d a r o
s e k d a m a s J ė z u m i Kristumi.
• ANTRASIS LAIŠKAS KORIN-
TIEČIAMS
Š i a m e laiške l a b i a u n e g u b e t k u r i a m e
k i t a m e a t v e r i a s a v o širdj P a u l i u s
apaštalas. Laiškas atspindi jo
nuoširdų rūpinimąsi j a u n o m i s
b a ž n y č i o m i s , i š m ė g i n i m u s , kuriuos
pats p a t y r ė b ū d a m a s krikščionis, ir
pasididžiavimo jausmą, kad yra
p a š a u k t a s tarnauti Kristui.
Turinys
įžanga. Pasveikinimai ir pasiaiški­
nimai, 1,1 - 2 , 1 3 skyriai.
P a s v e i k i n i m a i i r p a d ė k a , 1,1 - 7 .
P a u l i a u s k e l i o n ė s p l a n a i , 1,8 - 2 , 4 ;
2,12-13.
Meilė u ž jžeidimą, 2 , 5 - 1 1 .
/. Tarnavimo Jėzui Kristui privalumai,
2,14 - 6,10.
Tikroji d v a s i n ė t a r n y s t ė , 2 , 1 4 — 4 , 1 5 .
G y v e n i m a s a m ž i n y b ė s šviesoje, 4,16
- 5,10.
Kristaus p a s i u n t i n i a i , 5,11 - 2 1 .
Krikščioniškos t a r n y s t ė s k a i n a ,
6,1-10.
//. Apaštalo raginimai korintiečiams,
6,11 - 7,16.
Kreipimasis j bažnyčią, 6,11 — 7 , 1 .
P a u l i a u s p a d r ą s i n i m a s ir jų atsa­
kymas, 7 , 2 - 1 6 .
///. Judėjos krikščionių šelpimas, 8-9.
IV. Pauliaus apaštališka tarnystė, 10,1
- 13,10.
Pabaiga. Paskutiniai pamokymai ir
palaiminimas, 13,11 - 1 3 .
P a r a š y m o vieta ir laikas
Š j laišką P a u l i u s , a t r o d o , b u s p a r a š ę s
t
kur nors M a k e d o n i j o j e , š i a u r i n ė j e
Graikijos d a l y j e , kurios sostinė b u v o
Filipai, v e i k i a u s i a i p o m e t ų a r d v e j ų
n u o P i r m o j o laiško k o r i n t i e č i a m s
parašymo. Atrodo, kad jų bažnyčios
n e p a v e i k ė a n k s t e s n i s a p a š t a l o kreipi­
m a s i s , t a d jis d a r kartą t r u m p a m j u o s
a p l a n k ė ir po to p a s i u n t ė antrą laišką.
Pagaliau Pauliaus draugas Titas
p r a n e š ė j a m , k a d Korinto krikščionys
nuoširdžiai p r i ė m ė j o p a m o k y m u s ,
t a i g i šis P a u l i a u s laiškas y r a m a l o n u s
a t s a k y m a s j i e m s . T a č i a u jis vis d a r
m a n o turjs priminti s a v o t e i s ę
prireikus j u o s p a p e i k t i , t o d ė l 1 0 - 1 3
s k y r i u o s e jis k a l b a a p i e a p a š t a l o
pašaukimą.
(žymiosios teksto vietos
"Raidė užmuša, o dvasia teikia
gyvybę", 3 , 5 - 6 .
A u g i m a s per Jėzų, 3 , 1 7 - 1 8 .
" K a s y r a Kristuje, t a s y r a n a u j a s
kūrinys", 5 , 1 7 - 2 1 .
Pauliaus išbandymai, 6 , 4 - 1 0 .
" D i e v a s myli linksmą d a v ė j ą " ;
krikščioniškas d o s n u m a s , 9 , 6 — 1 0 .
Palaiminimas, 13,13.
Pagrindinės temos
Š i o laiško s v a r b i a u s i a mintis, l e m i a n t i
j o r e i k š m ę krikščionims, y r a P a u l i a u s
m o k y m a s a p i e t a r n a v i m o J ė z u i Kristui
e s m ę . Šis tarnavimas nieko b e n d r a
neturi su ž m o n i ų r a g i n i m u laikytis įsta­
t y m ų . J o rezultatai p r i k l a u s o n u o
Š v e n t o s i o s D v a s i o s , o tikslas — p e r
Kristų sutaikyti ž m o n e s s u D i e v u . Kai
tai įvyksta, vyrai ir m o t e r y s t a m p a
naujais ž m o n ė m i s (5,17), kuriems
Dievas suteikė g a l i m y b ę gyventi
visiškai kitą g y v e n i m ą .
• LAIŠKAS GALATAMS
Š i s laiškas b u v o p a r a š y t a s , norint
nuginčyti v i e n ą d i s k r e d i t u o j a n č i ą
k l a i d i n g ą idėją, kurios laikėsi kai kurie
krikščionys ž y d a i , - k a d i š g a n y t a s
gali būti tik t a s , kuris a p i p j a u s t y t a s ir
laikosi M o z ė s įstatymo. P a u l i u s j ą
laikė g r ė s m e v i s i e m s krikščioniškos
Evengelijos pagrindams.
Turinys
Įžanga. Pasveikinimai; vienintelė
Evangelija, 1,1 - 1 0 skyrius.
/. Pauliaus apologija, 1,11 — 2 , 1 4 .
Pirmieji P a u l i a u s krikščioniški m e t a i ir
p a s k y r i m a s , 1,11 - 2 , 1 0 .
Priekaištas Petrui, 2 , 1 1 - 1 4 .
//. Įstatymas ar tikėjimas? 2 , 1 5 - 4 , 3 1 .
Gyvenimas tikėjimu, 2 , 1 5 - 2 1 .
K o d ė l m ū s ų n e g a l i išgelbėti Įstaty­
mas, 3 , 1 - 1 4 .
Įstatymo g a l i o j i m a s , 3 , 1 5 - 2 5 .
D i e v o v a i k a i Kristuje, 3 , 2 6 — 4 , 7 .
Kreipimasis į g a l a t u s , 4 , 8 — 2 0 .
Laisvės alegorija, 4 , 2 1 — 3 1 .
///. Evangelijos laisvė, 5,1 - 6,10.
T i k ė j i m a s i r m e i l ė , 5,1 - 1 5 .
BIBLIJOS KNYGOS 103
Dvasia ir Įstatymas, 5 , 1 6 - 2 6 .
Praktinis krikščionio g y v e n i m a s ,
6,1-10.
Prierašas. Pauliaus ranka užrašyti
pamokymai, 6 , 1 1 — 1 8 .
Parašymo laikas
P a u l i u s g a l ė j o parašyti šį laišką preiš
p a t J e r u z a l ė s t a r y b o s susirinkimą,
kuriame buvo svarstomas svarbiau­
sias laiške m i n i m a s k l a u s i m a s . T u o
a t v e j u L a i š k a s g a l a t a m s g a l ė j o būti
p a r a š y t a s 4 8 a r 4 9 m e t a i s i r laikytinas
p i r m u o j u P a u l i a u s laišku. T a č i a u t a i p
p a t tikėtina, k a d šis k l a u s i m a s liko
a k t u a l u s i r k a d laiškas b u v o p a r a š y t a s
po kelerių m e t ų , k a i p ir L a i š k a s
romiečiams (kuriame taip pat
u ž s i m e n a m a apie tuos pačius
d a l y k u s ) , t.y. a p i e 5 4 - 5 7 m e t u s .
Galatijos p r o v i n c i j a - tai kraštas
d a b a r t i n ė s T u r k i j o s š i a u r ė j e (ši
a p l i n k y b ė liudytų a p i e v ė l e s n ę d a t ą :
48 metais Paulius t e n nesilankė) ar
kur kas d i d e s n ė šalis su tokiais iš
A p a š t a l ų d a r b ų ž i n o m a i s miestais
k a i p Pisidijos A n t i o c h i j a ir Listra.
įžymiosios teksto vietos
G y v e n i m a s tikėjimu, 2 , 1 9 - 2 1 .
Visi y r a v i e n a J ė z u j e Kristuje, 3 , 2 8 .
D i e v a s atsiuntė s a v o s ū n ų , 4 , 4 - 5 .
Laisvė! 5 , 1 .
Dvasios vaisiai, 5 , 2 2 - 2 3 .
Prasmė ir idėjos
P a u l i u s atkakliai tvirtina, k a d norint
būti i š g a n y t a m , n e b ū t i n a laikytis
M o z ė s Į s t a t y m o . K o d ė l šitai t a i p
pabrėžiama? Todėl, kad mirdamas už
m u s Kristus p a d a r ė viską, k a d
sutaikytų m u s s u D i e v u . P a u l i u s
p a n a u d o j a visą savo apaštalo
autoritetą k o v o d a m a s s u visais
m o k y m a i s , kurie g r i a u n a pasitikėjimą
Kristumi.
• LAIŠKAS EFEZIEČIAMS
Š i a m e laiške r a š o m a a p i e d i d i n g u s
d a l y k u s : D i e v a s k e t i n a "visa... iš
n a u j o suvienyti Kristuje t a r t u m
g a l v o j e " ( 1 , 1 0 ) . Š i o s v i e n y b ė s centras
b ū t ų krikščionių B a ž n y č i a , t o d ė l j o s
bendras gyvenimas yra be galo
svarbus.
Turinys
Įžanga, 1,1 - 2 skyrius.
/. Didysis Dievo suvienijimo planas,
1,3 - 3 , 2 1 .
Kūrinijos v i e n y b ė ir Kristaus pilnatvė,
1,3-23.
G y v e n i m a s Kristuje, 2,1 — 1 0 .
Ž y d ų ir pagonių s a n d e r m ė Dievuje,
2,11-22.
Pauliaus v a i d m u o atskleidžiant Dievo
s u m a n y m ą , 3,1 - 1 3 .
M e l d i m a s suvokti D i e v o m e i l ę ,
3,14-21.
//. Bendras krikščionių gyvenimas, 4,1
- 6,20.
104 KAIP SUPRASTI BIBLIJĄ
V i e n y b ė Kristaus k ū n e , 4,1 — 1 6 .
Praktinis krikščionio g y v e n i m a s , 4 , 1 7
- 5,20.
Vyrai ir ž m o n o s , v a i k a i ir t ė v a i , v e r g a i
ir š e i m i n i n k a i , 5,21 - 6 , 9 .
Dievo ginklai, 6 , 1 0 - 2 0 .
Prierašas. Baigiamieji linkėjimai,
6,21 - 2 4 .
Parašymo laikas ir adresatas
Laiškas e f e z i e č i a m s - tai v i e n a s iš
keturių P a u l i a u s laiškų, rašytų R o m o s
k a l ė j i m e septinto d e š i m t m e č i o
p r a d ž i o j e . (Kiti trys - tai laiškai
f i l i p i e č i a m s , k o l o s i e č i a m s ir F i l o m e ­
nui.) T a i b u v o aplinkraštis, a d r e s u o t a s
k e l i o m s b a ž n y č i o m s E f e z o krašte,
kuris y r a v a k a r i n ė j e d a b a r t i n ė s
Turkijos dalyje.
Įžymiosios t e k s t o v i e t o s
Didysis D i e v o s u m a n y m a s , 1 , 9 - 1 2 .
D i e v o m a l o n e išgelbėti p e r tikėjimą,
2,8-10.
Paulius meldžia meilės, 3 , 1 4 - 2 1 .
A u g i m a s Kristuje, 4 , 1 2 — 1 6 .
P a m o k y m a i sutuoktiniams, 5 , 2 5 - 3 3 .
" A p s i g i n k l u o k i t e visais D i e v o
ginklais", 6 , 1 0 - 1 7 .
P r a s m ė ir idėjos
P a g r i n d i n ė Laiško e f e z i e č i a m s i d ė j a
- v i s o s kūrinijos v i e n y b ė Kristuje -
kituose P a u l i a u s l a i š k u o s e nesikar­
toja. Tikriausiai ji susiklostė b ū n a n t
kalėjime. Apaštalas siekia parodyti,
k o k i a svarbi k i e k v i e n a krikščioniškos
v i e n y b ė s sritis - B a ž n y č i o s v i d u j e ,
t a r p ž y d ų ir p a g o n i ų , s a n t u o k o j e ir
šeimoje, darbe. Tos vienybės d ė k a
b u s į g y v e n d i n t a s visuotinis D i e v o
meilės planas.
• LAIŠKAS FILIPIEČIAMS
P a u l i a u s laiškas Filipų b a ž n y č i a i
k u p i n a s m e i l ė s ir d ž i a u g s m o .
Turinys
Pasveikinimas, p a d ė k a ir malda,
1 , 1 - 1 1 skyrius.
P a u l i a u s b ū k l ė ir viltys, 1 , 1 2 - 2 6 .
G y v e n i m a s s e k a n t J ė z u m i , 1,27 -
2,18.
D u Pauliaus draugai, 2 , 1 9 - 3 0 .
L a i m ė j i m a s ir nuostolis, 3.
N u r o d y m a i ir p a d ė k a už paramą,
4,1-20.
Baigiamieji pasveikinimai, 4,21 - 2 3 .
Parašymo laikas ir adresatas
Filipų b a ž n y č i a b u v o pirmoji P a u l i a u s
įsteigta b a ž n y č i a E u r o p o j e . G y d y t o j a s
L u k a s , l y d ė j ę s a p a š t a l ą ir p a r a š ę s
Evangeliją bei Apaštalų darbus,
a t r o d o , t u r ė j o artimų ryšių su šio
aiškiai r o m ė n i š k o miesto šiaurės
Graikijoje b a ž n y č i a . P a p r a s t a i
m a n o m a , k a d šis P a u l i a u s laiškas -
tai v i e n a s iš keturių laiškų, jo p a r a š y t ų
R o m o s k a l ė j i m e septinto d e š i m t m e č i o
p r a d ž i o j e , t a č i a u kai k a s m a n o j į
b u v u s p a r a š y t ą 5 4 m e t a i s , kai P a u l i u s ,
v e i k i a u s i a i , kalėjo E f e z e .
(žymiosios teksto vietos
Dievas užbaigia tai, ką p r a d e d a ,
1,4-6.
" G y v e n i m a s - tai Kristus", 1 , 2 0 - 2 4 .
J ė z a u s n u s i ž e m i n i m a s ir d i d y b ė ,
2,5-11.
L a i m ė j i m a s i r nuostolis, 3 , 4 - 1 1 .
T i k s l a s i r laimikis, 3 , 1 2 - 1 4 .
Dievo ramybė, 4 , 4 - 7 .
"Kas teisinga...", 4,8.
G a l i n g a s Kristuje, 4 , 1 1 — 1 3 .
Pagrindinės temos
Y p a t i n g o s laiško p a r a š y m o prie­
žastys b u v o filipiečių P a u l i u i atsiųsta
d o v a n a ir n o r a s pagirti j i e m s
Epafroditą. T a č i a u a p a š t a l a s
n a u d o d a m a s i s p r o g a reiškia s a v o
m e i l ę Filipų krikščionims ir d ž i a u g s m ą
dėl jų dvasinės pažangos. Nors
Paulius j a u t ė n e t r u k u s pats galjs mirti,
j o laiške l a b a i d a ž n a i s u t i n k a m e
žodžius " d ž i a u g s m a s " ir "džiaugiuo­
s i " . Mirties a r t u m a s v e r č i a jį rūpintis
svarbiausiais, e s m i n g i a u s i a i s
dalykais.
• LAIŠKAS KOLOSIEČIAMS
P a g r i n d i n ė i d ė j a - J ė z a u s Kristaus
d i d y b ė ir v i r š e n y b ė . Ji p e r s m e l k i a
viską, a p i e ką Paulius rašo.
Turinys
S v e i k i n i m a i i r p a d ė k a , 1,1 - 8 skyrius.
Kristus a u k š č i a u s i a s visatoje, 1,9 -
2,10.
Bažnyčios klaidos, 2,11 - 1 9 .
N a u j a s g y v e n i m a s Kristuje, 2 , 2 0 - 4 , 6
B a i g i a m i e j i linkėjimai, 4 , 7 - 1 8 .
Parašymo laikas ir adresatas
B e v e i k n i e k a s n e a b e j o j a , k a d Laišką
k o l o s i e č i a m s Paulius p a r a š ė R o m o s
k a l ė j i m e septinto d e š i m t m e č i o
p r a d ž i o j e , g r e t a laiškų e f e z i e č i a m s ,
filipiečiams ir F i l e m o n u i . Jis n i e k a d a
n e s i l a n k ė K o l o s u o s e , kurie y r a u ž
keleto mylių į rytus n u o E f e z o v a k a r ų
Turkijoje. N a u j i e n a s jis s u ž i n o j o iš
Kolosų b a ž n y č i o s steigėjo E p a f r o ,
kuris greičiausiai t a p o krikščioniu
Pauliui lankantis E f e z e .
(žymiosios teksto vietos
Kristaus d i d y b ė , 1 , 1 5 - 2 0 .
" E s a t e s u Kristumi prikelti", 3,1 - 4 .
" K ą tik d a r y t u m ė t e , darykite iš
širdies...", 3 , 2 3 - 2 4 .
Pagrindinės temos
Romos kalėjime Paulius d a u g mąstė
a p i e Kristaus d i d y b ę . T a i p a g r i n d i n ė
laiškų e f e z i e č i a m s ir k o l o s i e č i a m s
t e m a . Š i a m e laiške jis a p i e tai k a l b a
d ė l konkrečios priežasties. E p a f r a s
j a m p a p a s a k o j o a p i e Kolosų
krikščionių d a r o m ą d i d e l ę klaidą: jie
tarėsi turį slaptą teoriją - a u k š t e s n ę
filosofiją, kuri n e l a i k ė J ė z a u s
v i e n i n t e l i u t a r p i n i n k u t a r p ž m o n i ų ir
D i e v o , - ir b u v o b e p r a d e d ą darytis
taisyklių ir n u o s t a t ų v e r g a i s . P a u l i u s
nesiginčija d ė l s m u l k m e n ų , o a t s a k o
d o g m a t i š k a i : J ė z a u s Kristaus visiškai
p a k a n k a sutaikyti ž m o n e s s u D i e v u i r
v a d o v a u t i j ų g y v e n i m u i , n e s "Kristuje
kūniškai g y v e n a v i s a d i e v y s t ė s
pilnatvė" (2,9).
• PIRMASIS LAIŠKAS TESALO-
NIKIEČIAMS
P i r m o j o P a u l i a u s laiško T e s a l o n i k o s
krikščionims t o n a s l a b a i
padrąsinantis. Paulius jaučiasi
p a g u o s t a s jų t i k ė j i m o ir nori j u o s
paskatinti.
Turinys
P a s v e i k i n i m a s , 1,1 skyrius.
P a u l i u s giria krikščionis, 1,2 - 3 , 1 3 .
Praktinis krikščionių g y v e n i m a s ,
4,1-12.
K a i p laukti Kristaus atėjimo? 4 , 1 3 -
5,11.
B a i g i a m i e j i n u r o d y m a i ir linkėjimai,
5,12-28.
Parašymo laikas ir adresatas
P a u l i u s , Šilas ir T i m o t i e j u s a p l a n k ė
T e s a l o n i k ą , š i a u r ė s Graikijoje
e s a n č i o s M a k e d o n i j o s provincijos
sostinę, p e r s a v o antrąją misijų
kelionę. Jie ten p a b u v o neilgai, nes
priešiškai nusiteikę ž y d a i j u o s išvarė.
Paulius nieko n e b u v o girdėjęs apie
t u o s , kurie p a s e k ė j o m o k y m u i r t a p o
krikščionimis, kol T i m o t i e j u s , 5 0 a r 5 1
l a n k y d a m a s i s Korinte, n e a t n e š ė j a m
gerų naujienų. Paulius parašė
nedelsdamas. Tai seniausias jo
laiškas, j e i g u n e l a i k y s i m e t e i s i n g a
p i r m o s i o s Laiško g a l a t a m s p a r a š y m o
datos.
(žymiosios teksto vietos
Naujoji ištikimybė, 1 , 9 - 1 0 .
P a ž a d ė t a s Kristaus s u g r į ž i m a s ,
4,15-18.
Palaiminimas, 5 , 2 3 - 2 4 .
Prasmė ir idėjos
Žinia, k a d tesalonikiečiai p a d a r ė tokią
p a ž a n g ą t r u m p a i p a m o k y t i , sustiprina
paties P a u l i a u s t i k ė j i m ą ir p r i p i l d o jį
d ž i a u g s m o . Jis p r i s a k o j i e m s d a r
uoliau tęsti, k ą y r a p r a d ė j ę . S v a r s ­
tomas vienas svarbiausių pirmiesiems
krikščionims k l a u s i m ų : k a i p J ė z u s
sugrįš į pasaulį?
P a u l i u s p a k a r t o j a d a u g paties
J ė z a u s p a m o k y m ų a p i e tai i r a t m e t a
b e p r a s m i u s s a m p r o t a v i m u s . Jis j i e m s
p a t a r i a v e r č i a u išlaikyti " t o b u l ą b e i
n e p e i k t i n ą (...) d v a s i ą , sielą ir k ū n ą
mūsų Viešpaties J ė z a u s atėjimui"
( 5 , 2 3 ) , k a d ir k a d a tai įvyktų.

• ANTRASIS LAIŠKAS TESALO-
NIKIEČIAMS
T e s a l o n i k o s krikščionys n e t e i s i n g a i
s u p r a t o , k ą P a u l i u s rašė s a v o
p i r m a j a m e laiške a p i e antrąjį Kristaus
atėjimą. Šis antrasis laiškas j i e m s
n u o s e k l i a i išaiškina, k a s turi įvykti.
Turinys
P a s v e i k i n i m a s ir krikščionių p a ­
g y r i m a s , 1 skyrius.
Pikto d i e n o s , u ž e i s i a n č i o s prieš antrąjį
Kristaus atėjimą, 2 , 1 - 1 2 .
Paulius r a m i n a krikščionis, 2 , 1 3 - 3 , 5 .
Praktinis krikščionių g y v e n i m a s ,
3,6-15.
P a u l i a u s prierašas, 3 , 1 6 - 1 8 .
P r a s m ė ir idėjos
Tikriausiai P a u l i u s p a r a š ė šį laišką
netrukus po I laiško t e s a l o n i k i e č i a m s
(žr. p a s t a r o j o p a r a š y m o laiką). A t r o d o ,
krikščionys n e s u p r a t o m o k y m o a p i e
antrąjį Kristaus atėjimą, be t o , k a ž k i e k
j u o s s u k l a i d i n o kraštutiniųjų suklasto­
t a s laiškas. J i e m a n o , k a d J ė z u s j a u
sugrjžo, b e t P a u l i u s aiškina, k a d
p i r m i a u turi užeiti pikto d i e n o s (ir
y p a č apsireikšti " n e d o r y b ė s
Ž m o g u s " ) . Jis v ė l p a b r ė ž i a , k a d
antrojo a t ė j i m o l a u k i m a s neturi
iškreipti k a s d i e n i n i o krikščioniško
g y v e n i m o praktikos.
• PIRMASIS LAIŠKAS
TIMOTIEJUI
Droviam jaunuoliui, Pauliaus priimtam
į bendražygius, buvo patikėtos
atsakingos pareigos - vadovauti
Efezo bažnyčiai. Sis j a m skiriamas
laiškas p a t a r i a ir s k a t i n a toliau tarnauti
J ė z u i Kristui.
Turinys
P a s v e i k i n i m a s , 1,1 - 2 skyrius.
Klaidingi m o k y m a i , 1 , 3 - 1 1 .
Paulius i r T i m o t i e j u s , 1 , 1 2 - 2 0 .
Liturginiai n u o s t a t a i , 2 .
Vadovavimas Bažnyčiai, 3.
K a i p atremti k l a i d i n g u s m o k y m u s , 4 .
T a r n a v i m a s v i s o k i e m s ž m o n ė m s , 5,1
- 6,2.
Tikrasis turtas, 6 , 3 - 1 0 .
P a u l i a u s p a m o k y m a i , 6,11 - 2 1 .
Parašymo laikas
A b u laiškai T i m o t i e j u i ir Laiškas Titui
v a d i n a m i pastoraciniais laiškais. J i e
p a n a š ū s stiliumi ir t e m a t i k a . Kai kurie
j u o s e a t s p i n d i n t y s įvykiai n e s i d e r i n a
s u t u o , kas a p i e P a u l i a u s g y v e n i m ą
pasakojama Apaštalų darbuose,
būtent, k a d P a u l i u s b u v o paleistas iš
n a m ų arešto R o m o j e , k a d atliko d a r
v i e n ą k e l i o n ę ir v ė l b u v o u ž d a r y t a s j
kalėjimą (2 T i m a p r a š o m a aplinkybė).
Iš čia a t s i r a d o n u o m o n ė , k a d šių
laiškų autorius n e P a u l i u s , k a d jie
b u v o parašyti v ė l i a u , n a u d o j a n t i s kai
kuriais a p a š t a l o užrašais. J u o s e
atsispindintis m o k y m a s n e a b e j o t i n a i
derinasi s u t u o , k ą s k a i t o m e kituose
P a u l i a u s laiškuose.
įžymiosios teksto vietos
"Kristus J ė z u s atėjo j pasaulį g e l b ė t i
nusidėjėlių", 1 , 1 5 - 1 6 .
" M a l d i n g u m a s y r a d i d e l i s p e l n a s , kai
pasitenkinama tuo, ką turi", 6,6.
"Visų b l o g y b i ų šaknis y r a g o d u l y s t ė " ,
6,10.
Pagrindinės temos
Pastoracinius laiškus visais laikais
y p a t i n g a i v e r t i n a tie, kurie y r a
p a š a u k t i v a d o v a u t i ir tvarkyti
b a ž n y č i a s , š i a m e laiške glaustai,
konkrečiai n u r o d o m a , kokių s a v y b i ų
reikia krikščionių d v a s i n i n k u i ir k a i p
geriausia vadovauti bažnyčiose
skirtingų ž m o n i ų g r u p ė m s . Autorius
p a r o d o , ir k a i p g e r i a u s i a atremti
b a ž n y č i o j e plintančius k l a i d i n g u s
m o k y m u s — r ū p e s t i n g a i ir n u o d u g n i a i
m o k a n t tikrojo krikščioniško tikėjimo.
• ANTRASIS LAIŠKAS
TIMOTIEJUI
K i e k v i e n ą a k i m i r k ą l a u k d a m a s mirties,
savo gyvenimo pavyzdžiu Paulius
s k a t i n a T i m o t i e j ų neatsisakyti
d v a s i n ė s tarnystės. •
Turinys
P a s v e i k i n i m a s , 1,1 - 2 skyrius.
• A š dėkoju Dievui...", 1 , 3 - 1 8 .
Kristaus J ė z a u s karys, 2 .
Ateities p a v o j a i , 3.
Baigiamieji patarimai, 4.
Parašymo laikas
J e i g u tai P a u l i a u s laiškas (žr. 1 T i m ) ,
jis rašytas vėliausiai. A p a š t a l a s y r a
R o m o s k a l ė j i m e , ir tradicija t e i g i a , k a d
jis m i r ė t e n 6 4 , R o m o s i m p e r a t o r i a u s
N e r o n o p e r s e k i o j i m ų laikais.
Įžymiosios teksto vietos
D v a s i a , kurią D i e v a s d a v ė , 1,7.
Įkvėpti Raštai, 3 , 1 5 - 1 7 .
" I š k o v o j a u g e r ą k o v ą . . . " B ė g i m a s ir
vainikas, 4 , 6 - 8 .
P r a s m ė ir idėjos
Pauliui d a u g t e k o kovoti s a v o
krikščioniškos tarnystės m e t a i s , b e t jis
n u m a t ė , k a d jo p a s e k ė j a m s , t a r p jų ir
T i m o t i e j u i , t e k s ištverti d a r s u n k e s n i u s
laikus. Vis dėlto jis nieko nesigaili ir
esti k u p i n a s d ė k i n g u m o D i e v u i . J o
p a t a r i m a s T i m o t i e j u i giliai d v a s i š k a s ir
l a b a i praktiškas.
• LAIŠKAS TITUI
T a i laiškas Kretos b a ž n y č i o s v a d o v u i .
D a u g kas p o a p a š t a l i n i u laikotarpiu
priklausys n u o v a d o v a v i m o š i o m s
j a u n o m s b a ž n y č i o m s , ir Paulius
stengiasi kuo g e r i a u patarti Titui.
BIBLIJOS KNYGOS 105
Turinys
P a s v e i k i n i m a s , 1,1 - 4 skyrius.
Kokio v a d o v o b a ž n y č i a i reikia,
1,5-16.
Ko ir k a i p m o k y t i , 2.
Praktinio krikščionių g y v e n i m o
pagrindai, 3 , 1 — 1 1 .
Baigiamieji nurodymai, 3 , 1 2 - 1 5 .
Parašymo laikas
Laiškas Titui - tai v i e n a s p a s t o ­
racinių laiškų, b e t ne v ė l i a u s i a i iš jų
p a r a š y t a s , (žr. 1 T i m )
įžymi teksto vieta
Mažoji Evangelija, 3 , 4 - 7 .
P r a s m ė ir idėjos
Š i a m e laiške, k a i p ir l a i š k u o s e
Timotiejui, d a u g k a l b a m a apie
krikščionių d v a s i n i n k o s a v y b e s ir
praktinius j ų t a r n y b o s d a l y k u s . T a r p
šių r ū p e s t i n g ų p a m o k y m ų r a n d a m e
v i e n ą aiškiausių ir g r a ž i a u s i ų P a u l i a u s
s k e l b t o s E v a n g e l i j o s teiginių ( 3 , 4 — 7 ) .
• LAIŠKAS FILEMONUI
Š į t r u m p ą p a č i a m F i l e m o n u i skirtą
laišką greičiausiai p a r n e š ė Epafraš',
su Laišku k o l o s i e č i a m s g r į ž d a m a s iš
R o m o s , kur l a n k ė esantį n a m ų arešte
Paulių.
F i l e m o n a s b u v o Kolosų b a ž n y č i o s
vadovas. Vienas jo vergų Onesimas
b u v o p a b ė g ę s į R o m ą , kur sutiko
Paulių ir apsikrikštijo. P a u l i u s
p a s i u n t ė jį a t g a l su š i u o n u o š i r d ž i u ir
taktišku laišku, k a i p brolį krikščionį
p a v e s d a m a s jį š e i m i n i n k o m a l o n e i .
N i e k u r P a u l i a u s l a i š k u o s e tiesiai
n e s m e r k i a m a visoje Romos imperijoje
tada buvusi vergija. Tačiau be
a b e j o n ė s jis j ą g r i a u n a i š v i d a u s , y p a č
š i a m e laiške. Kaip gali v i e n a s
ž m o g u s , j a u n e k a l b a n t a p i e brolius
krikščionis, priklausyti kitam?
• LAIŠKAS ŽYDAMS
P a g r i n d i n ė Laiško ž y d a m s t e m a :
J ė z u s u ž b a i g ė viską, k a s S e n u o j u
Testamentu buvo pradėta. J a m e d a u g
nuorodų j Senojo Testamento knygas.
Turinys
įžanga. Jėzus užbaigė Dievo
apreiškimą, 1,1 - 3 skyrius.
/. Jėzus Kristus didesnis už bet ką, 1,4
- 10,39.
Jėzus didesnis už angelus, 1 , 4 - 1 4 .
J ė z u s a t v ė r ė kelią mūsų išganymui, 2.
J ė z u s d i d e s n i s už M o z ę , 3,1 - 4 , 1 3 .
Jėzus didesnis už vyriausiąjį k u n i g ą ,
4,14 - 7,28.
Jėzus p a d a r ė didesnę sandorą ir
paaukojo didesnę auką, 8 - 1 0 .
//. Tikėjimas ir ištvermė, 1 1 - 1 2 .
Senojo Testamento tikėjimo didvyriai,
11.
Iškęsti D i e v o nustatytą d r a u s m ę ,
12,1-11.
106 KAIP SUPRASTI BIBLIJĄ
Karalystė, kurios n e į m a n o m a
pajudinti, 1 2 , 1 2 - 2 9 .
Pabaiga. Paskutiniai raginimai, malda
ir linkėjimai, 1 3 .
Kas, kam ir kada parašė
šj laišką
Tai paslaptinga Naujojo Testamento
k n y g a . Laiškas a n o n i m i n i s . D a u g e l į
a m ž i ų b u v o m a n o m a , k a d j o autorius
Paulius, tačiau d a b a r niekas taip
n e b e g a l v o j a , n e s jo stilius ir idėjos
g e r o k a i skiriasi n u o a p a š t a l o v e i k a l ų .
N e p a i s a n t įvairių į d o m i ų teorijų, laiško
autorius lieka nežinomas.
L a i š k a s rašytas, b e a b e j o ,
k r i k š č i o n i m s ž y d a m s , t a č i a u kur jie
gyveno? E s a m a pagrindo manyti, jog
tai n e b u v o J e r u z a l ė ; kai k a s n u r o d o
R o m ą , t a č i a u ir tai n ė r a visai tikra.
V i e n a s f a k t a s r o d o laišką b u v u s
parašytą g a n a seniai: nieko nerašoma
apie tai, kad 70 romėnai sugriovė
šventyklą, o tai tikriausiai būtų b u v ę
p a m i n ė t a , j e i g u b ū t ų rašyta p o t o
įvykio. T a i g i laiškas v e i k i a u s i a i b u v o
parašytas anksčiau.
įžymiosios teksto vietos
J ė z u s Kristus — galutinis D i e v o
a p r e i š k i m a s , 1,1 — 3 .
M ū s ų atjaučiantis vyriausiasis
kunigas, 4,14—16.
V i e n i n t e l ė didžioji Kristaus a u k a
visiems laikams, 1 0 , 1 1 - 1 4 .
'Tikėdamas...", 11.
J ė z u s - m ū s ų t i k ė j i m o v a d o v a s ir
tobulintojas, 1 2 , 1 - 3 .
" J ė z u s Kristus y r a t a s p a t s v a k a r ir
š i a n d i e n , t a s pats i r p e r a m ž i u s " , 1 3 , 8 .
Didysis G a n y t o j a s , 1 3 , 2 0 - 2 1 .
Pagrindinės temos
Krikščionys ž y d a i , k u r i e m s b u v o
skirtas šis laiškas, b u v o v e r č i a m i ir
g u n d o m i grįžti a t g a l j j u d a i z m ą .
A u t o r i u s p a s i t e l k i a k e l e t ą stiprių
a r g u m e n t ų , k a d įtikintų j u o s t o
nedaryti. Jėzus didesnis už bet ką
S e n a j a m e T e s t a m e n t e , faktiškai jis
į v y k d ė viską, kas j a m e b u v o
išpranašauta. Senojo Testamento
d i d v y r i a i r o d o kilniausius k e n t ė j i m o
dėl tikėjimo pavyzdžius, bet Jėzus
k e n t ė j o l a b i a u u ž v i s u s . Nusisukti n u o
Kristaus - v a d i n a s i stoti prieš D i e v o
t e i s m ą . Šis d i d i n g a s laiškas riša
Senąjį ir Naująjį T e s t a m e n t ą ir
p r i m e n a m u m s Biblijos v i e n y b ę .
• JOKŪBO LAIŠKAS
T a i l a b a i praktiškas laiškas a p i e g e r o
e l g e s i o s v a r b ą . Jis l a b i a u n e g u kitos
Naujojo Testamento dalys panašus j
K a l n o p a m o k s l ą , o stiliumi - į S e n o j o
T e s t a m e n t o Patarlių k n y g ą .
Turinys
D a r b a i , o ne ž o d ž i a i , 1 skyrius.
N e p a i s y t i socialinių skirtumų, 2 , 1 - 1 3 .
Tikėjimas ir darbai, 2 , 1 4 - 2 6 .
N e p a ž a b o t o liežuvio b l o g y b ė ,
3,1-12.
D a n g i š k o j i išmintis, 3 , 1 3 - 1 8 .
D i e v o kelias - tai ne p a s a u l i o kelias,
4,1 - 5 , 6 .
Kantrumas ir malda, 5 , 7 - 2 0 .
Kas ir k a m parašė šį laišką
Laiškas a d r e s u o t a s " d v y l i k a i g i m i n i ų ,
p a s k l i d u s i ų t a r p kitatikių" ( 1 , 1 ) . Iš to
n e į m a n o m a spręsti, k a m jis b u v o
skirtas. D a u g e l i o n u o m o n e , jis b u v o
p a r a š y t a s g a n a anksti, I a m ž i u j e .
Laiško autorius - J o k ū b a s , t a č i a u
- kuris? D a ž n i a u s i a i m a n o m a , j o g tai
Jėzaus "brolis", minimas Apaštalų
darbuose kaip vienas Jeruzalės
b a ž n y č i o s v a d o v ų ir I laiške Korintie-
čiams - kaip J ė z a u s prisikėlimo
s k e l b ė j a s . T a č i a u t o n e g a l i m a tvirtinti.
įžymiosios teksto vietos
Klausymas ir vykdymas, 1 , 2 2 - 2 5
T i k ė j i m a s ir d a r b a i , 2 , 2 6 .
Išmintis, kuri e i n a i š D i e v o , 3 , 1 7 - 1 8 .
T i k ė j i m o m a l d a ir krikščioniškas
gydymas, 5 , 1 4 - 1 6 .
Pagrindinės temos
Laiške k a l b a m a a p i e d a u g e l į praktinių
krikščioniško g y v e n i m o reikalų. J a m e
pabrėžiama, kad visose g y v e n i m o
srityse s a u reikia kelti v i e n o d u s
r e i k a l a v i m u s . Krikščionis turi v e n g t i
d v i l y p ė s m o r a l ė s ir stengtis, k a d
sutaptų jo d a r b a i ir mintys - melstis,
paklusti Biblijai, o ne v i e n j o s k l a u - • p a m i n ė j i m a s ( 1 , 1 6 - 1 8 ) r o d o , k a d jie
sytis, daryti g e r u s d a r b u s , o ne v i e n
protu tikėti, prilaikyti s a v o liežuvį,
v e n g t i s o c i a l i n ė s ir turtinės
n e t e i s y b ė s . Laiške t a i p p a t y r a
t r u m p a s , b e t į s p ū d i n g a s skyrelis a p i e
krikščionišką g y d y m ą .
• PIRMASIS PETRO LAIŠKAS
Š i s laiškas p a r u o š i a krikščionis
a r t ė j a n t i e m s p e r s e k i o j i m a m s . Petras
y r a tvirtas ir n e n u s t o j a vilties
Turinys 0 s u p a i n i o t i e m s krikščionims. Š i u o
į ž a n g a , 1 , 1 - 2 skyrius.
T i k ė j i m a s , virtis ir t e i s i n g a s g y v e n i ­
m a s , 1,3 - 2 , 3 .
Išrinktoji t a u t a , 2 , 4 - 1 0 .
Kristaus k e n t ė j i m o p a v y z d y s ,
2,11-25.
Ž m o n o s i r v y r a i , 3,1 - 7 .
K e n t ė j i m a i ir geri d a r b a i , 3 , 8 - 4 , 1 9 .
P a t a r i m a i D i e v o ž m o n ė m s , 5,1 - 1 1 .
B a i g i a m i e j i linkėjimai, 5 , 1 2 - 1 4 .
Autorius ir p a r a š y m o laikas
Petras b u v o p i r m a s i s t a r p a p a š t a l ų ir
t a p o pirmųjų krikščionių v a d o v u . S į
laišką jis rašė tikriausiai R o m o j e
( " B a b i l o n e " , 5 , 1 3 ) , turbūt 6 4 , kai
krikščionis p e r s e k i o j o N e r o n a s .
Laiškas a d r e s u o t a s krikščionims,
gyvenusiems dabartinės Turkijos
v a k a r i n ė j e ir šiaurinėje d a l y j e .
Pagrindinės temos
Petro laiškas y r a k u p i n a s d ž i a u g s m o
d ė l p r i k l a u s y m o J ė z u i Kristui, ir to
džiaugsmo negali užtemdyti jokie
k e n t ė j i m a i . P e t r a s y r a įsitikinęs, k a d
Kristus m i r ė už m u s , prisikėlė ir v ė l
sugrįš ateityje, k a d k e n t ė j i m a s g a l i
tapti žaizdru, kuriame g r ū d i n a m a s
t i k ė j i m a s . Jis n e tik r ū p i n a s i , k a d
krikščionys ištvertų k a n č i a s , b e t ir
moko juos tobuliau bendrauti
tarpusavyje.
• ANTRASIS PETRO LAIŠKAS
L a i š k a s p a r a š y t a s atremti t i e m s , kurie
m o k o , k a d krikščionims d o r a neturi
rūpėti ir k a d Kristus n e g r į š .
Turinys
D i e v o p a ž i n i m a s ir jo a p r e i š k i m a s , 1
skyrius.
Netikri m o k y t o j a i , 2 .
Kristus tikrai sugrjš, 3.
Autorius ir parašymo laikas
Autorius save v a d i n a S i m o n u Petru.
T a č i a u kai kas a b e j o j a , ar laiškas iš
tikrųjų rašytas Petro, ir m a n o , k a d jis
g a l ė j o atsirasti Ta. p a b a i g o j e ar kiek
v ė l i a u , n e s jo stilius ir idėjos l a b a i
skiriasi n u o I Petro laiško. Š i s laiškas
nuo seno Bažnyčios pripažįstamas;
a n t r a s j o skyrius b e v e i k visiškai
s u t a m p a s u J u d o laišku. Tik,
pavyzdžiui, Jėzaus atsimainymo
ž y m i a i skiriasi.
P r a s m ė ir idėjos
Susikaupkite tikrajam Dievo paži­
n i m u i ir g y v e n k i t e k a i p tie, kurie laukia
J ė z a u s Kristaus sugrįžtant. T o k į
klaidingo m o k y m o priešnuodį
autorius siūlo krikščionims, k u r i e m s
skirtas šis laiškas.
• PIRMASIS JONO LAIŠKAS
Parašytas klaidingo m o k y m o
laišku s t e n g i a m a s i j u o s įtikinti,
p a t e i k i a n t tris tikro krikščioniško
gyvenimo požymius.
Turinys
T e m o s f o r m u l a v i m a s , 1,1 - 4 skyrius.
Š v i e s a i r t a m s a ; d u pirmieji p o ž y m i a i :
v a i k š č i o j i m a s š v i e s o j e ir a r t i m o m e i l ė ,
1,5-2,17.
T i e s a ir m e l a s ; trečiasis p o ž y m i s :
t i k ė j i m a s , k a d J ė z u s Kristus, D i e v o
S ū n u s , iš tikrųjų g y v e n o , 2 , 1 8 - 4 , 2 1 .
Tikėjimo pergalė, 5 , 1 - 1 2 .
Baigiamieji p a m o k y m a i , 5 , 1 3 - 2 1 .
Autorius ir p a r a š y m o laikas
Idėjos ir d ė s t y m o b ū d a s l a b a i artimi
E v a n g e l i j a i p a g a l J o n ą , t a d šis laiškas
priskiriamas t a m p a č i a m autoriui (žr.
Evangelija pagal Joną). T a č i a u nėra
ž i n o m a , kas b u v o p a r a š y t a p i r m i a u ,

t a i p p a t n e į m a n o m a nustatyti, k u r i e m s
krikščionims šis laiškas b u v o skirtas.
(žymiosios teksto vietos
V a i k š č i o j i m a s šviesoje, 1 , 5 — 1 0 .
Dievo ir mūsų meilė, 4 , 7 - 1 2 .
Gyvenimas per Dievo sūnų, 5 , 1 0 - 1 2 .
Pagrindinės temos
E v a n g e l i j a p a g a l J o n ą t u r ė j o atvesti
ž m o n e s į t i k ė j i m ą (Jn 2 0 , 3 1 ) ; šis
laiškas skirtas sustiprinti jų tikėjimui
(5,13). Klaidingas m o k y m a s visada
a t n e š a sumaištį; autorius trokšta
matyti krikščionį tvirtą b e i tyrą. Jo
nurodyti trys p o ž y m i a i a t s k l e i d ž i a
k l a i d i n g o m o k y m o prigimtį ir lieka
aktualūs visais laikais. Ar tie, kurie
sakosi priklausą Kristui, g y v e n a
nuoširdų ir d o r ą krikščionišką
gyvenimą ( 1 , 5 - 1 0 ) ? Ar juose esama
tikros krikščioniškos m e i l ė s ( 4 , 7 — 1 2 ) ?
Ar jie tiki, k a d J ė z u s b u v o ir D i e v o
S ū n u s , i r realus ž m o g u s ( 4 , 2 - 3 ) ? Š i o
laiško k a i p ir E v a n g e l i j o s p a g a l J o n ą
s ą r a n g a n ė r a l o g i š k a ir aiški; autorius
p i n a s a v o mintis a p l i n k u i tris
p o ž y m i u s , d ė s t y d a m a s ir
p e r g r u p u o d a m a s jas įvairiais b ū d a i s .
• ANTRASIS IR TREČIASIS
JONO LAIŠKAI
Š i e t r u m p i laiškai, t r u m p i a u s i o s
Biblijos k n y g o s , aiškiai rašyti to paties
autoriaus k a i p ir I laiškas. II laiškas
a d r e s u o t a s "išrinktajai p o n i a i ir j o s
v a i k a m s " , kitaip s a k a n t , B a ž n y č i a i ir
jos n a r i a m s . J a m e , k a i p į p r a s t a J o n u i ,
i š k e l i a m a m e i l ė ir m i n i m a s tas pats
k l a i d i n g a s m o k y m a s k a i p ir I laiške. III
laiškas a d r e s u o t a s b a ž n y č i o s v a d o v u i
G a j u i , giria jį ir į s p ė j a d ė l s m u l k a u s
vietinio diktatoriaus. •
• JUDO LAIŠKAS
Š i u o t r u m p u J u d o , J o k ū b o brolio (ir
galbūt Jėzaus "brolio" ar "pusbrolio",
žr. Mk 6 , 3 ir kt.) laišku s i e k i a m a
sustiprinti krikščionis, k a d jie g a l ė t ų
atremti klaidų skleidėjų m o k y m u s . J o
tekstas b e v e i k s u t a m p a su II Petro
laiško antru s k y r i u m i , j a m e d a u g kas
p r i m e n a Senąjį T e s t a m e n t ą ir kitus
ž y d ų raštus. Jis u ž b a i g i a m a s visų
mėgstama šlovinimo m a l d a ( 2 4 - 2 5
eilutės).
• APREIŠKIMAS JONUI
Tai ypatinga Naujojo Testamento
knyga. Joje regėjimų aprašymais
perteikiama žinia apie galutinę Jėzaus
Kristaus p e r g a l ę prieš v i s a s D i e v u i
priešiškas j ė g a s .
Turinys
Įžanga. Kristaus šlovės regėjimas,
1 skyrius.
/. Laiškai septynioms bažnyčioms,
2-3.
BIBLIJOS K N Y G O S 107
//. Teismo ir pergalės regėjimai, 4 - 2 0 .
D a n g i š k a s i s susirinkimas, 4 .
S e p t y n i a n t s p a u d a i , 5,1 - 8 , 1 .
S e p t y n i trimitai, 8 , 2 - 1 1 , 1 9 .
S l i b i n a s i r j o karalystė, 1 2 - 1 3 .
Avinėlis ir jo a t ė j i m a s , 1 4 .
Septynios negandos, 1 5 - 1 6 .
B a b e l ė s n u b a u d i m a s , 17,1 - 1 9 , 4 .
P e r g a l i n g a s i s Kristus, 1 9 , 5 - 2 0 , 1 5 .
///. Dangaus regėjimas, 2 1 , 1 — 2 2 , 5 .
Pabaiga. Ateik, Viešpatie Jėzau!
22,6-21.
Autorius ir parašymo laikas
Apreiškimas Jonui neabejotinai
p a r a š y t a s , kai krikščionys b u v o
p e r s e k i o j a m i , greičiausiai I &
p a b a i g o j e , v a l d a n t imperatoriui
D o m i c i a n u i . Autorius, v a r d u J o n a s ,
g y v e n o ištremtas E g ė j o jūros P a t m o
saloje. Jis d a ž n a i b ū d a v o t a p a t i n a m a s
su E v a n g e l i j o s p a g a l J o n ą ir laiškų
a u t o r i u m i , b e t e s a m a d a u g priežasčių
m a n y t i kitaip.
įžymiosios teksto vietos
Kristaus š l o v ė , 1 , 1 2 - 1 8 .
Kristus prie d u r ų , 3 , 2 0 .
D i e v a s soste, 4 .
Nugalėtojų giesmė, 1 5 , 2 - 4 .
Naujas dangus ir nauja žemė, 2 1 .
"Žėrinti a u š r i n ė ž v a i g ž d ė " , 2 2 , 1 6 - 1 7 .
Pagrindinės temos
Apreiškimas Jonui — "apokaliptinė"
k n y g a (žr. Ateities regėjimai, psl. 9 6 ) .
J o s t e m a l a b i a u ryškėja i š b e n d r o
r e g ė j i m ų i š d ė s t y m o n e g u iš atskirai
paimtų regėjimų. Žinia, kad Dievo
v a l d ž i a y r a a u k š č i a u s i a , p e r visą
istoriją d r ą s i n o ir p a l a i k ė p e r s e k i o ­
j a m u s krikščionis. K a d ir k o k i e g a l i n g i
a t r o d o persekiotojai, j ų d i e n o s g a l ų
gale yra suskaičiuotos. Regėjimai
b a i g i a s i n u g a l ė t o j o Kristaus,
nuteisintų jo ž m o n i ų ir sunaikinto
b l o g i o vizija. K n y g a p r a s i d e d a
septyniais laiškais b a ž n y č i o m s , iš
kurių matyti, k a d Kristus ir toliau
artimai b e n d r a u j a s u s a v o ž m o n ė m i s ,
prabildamas j juos paguodos,
p a š a u k i m o ir priekaišto ž o d ž i a i s .
K n y g a baigiasi p o e t i š k u d a n g a u s
a p r a š y m u , kur D i e v a s y r a t o b u l o j e
v i e n y b ė j e su s a v o ž m o n ė m i s , o
k a n č i a ir b l o g i s - v i s i e m s l a i k a m s
nugalėti.
I
108 KAIP SUPRASTI BIBLIJĄ
Kaip suprasti Bibliją
Kai kurie Evangelijų p a s a k o j i m a i y r a
tokie aiškūs, kad kiekvienas gali j u o s
suprasti. Tačiau ne visų Biblijos dalių
prasmę taip lengva suvokti.
Biblija yra senoviška knyga,
s u s i d e d a n t i iš d a u g y b ė s dalių. Ją
rašė d a u g įvairių autorių, ji skirta
įvairiems ž m o n ė m s , įvairuoja jos
r a š y m o stiliai ir k a l b a .
K a i s k a i t o m e kurį n o r s B i b l i j o s
tekstą, pravartu išsiaiškinti t o k i u s
klausimus:
1. Ką iš tikrųjų tekstas s a k o ?
2. Ką juo norėta pasakyti
pirmiesiems skaitytojams?
3. Ką jis s a k o m u m s š i a n d i e n ?
•
1 . K ą i š tikrųjų t e k s t a s
sako?
Kad suvoktume, ką tekstas sako,
t u r i m e rasti a t s a k y m ą į k e l i s p a p i l ­
domus smulkesnius klausimus.
Pavyzdžiui, s v a r b u išsiaiškinti, k a d a ir
k u r tas tekstas b u v o parašytas:
• A r iki K r i s t a u s g i m i m o , a r p o j o ?
• A r iki i z r a e l i t ų i š t r ė m i m o , a r p o
jo?
• A r k a i Izraelį v a l d ė j o k a r a l i a i , a r
kai v a l d ė romėnai?
Kur tas tekstas b u v o parašytas:
• Babilonijos tremtyje?
• Romos kalėjimo kameroje?
• Karaliaus r ū m u o s e kaip oficialus
dokumentas?
Jeigu mes rasime atsakymus j
š i u o s k l a u s i m u s (žr. Biblijos knygos),
nustatysime teksto vietą istorijoje. O
tai p a d ė s suprasti autoriaus keti­
nimus.
Kitas n a u d i n g a s k l a u s i m a s : k o d ė l
šis tekstas b u v o parašytas? Nustatę
a u t o r i a u s tikslą, g e r i a u s u p r a s i m e kai
kuriuos dalykus, apie kuriuos jis
kalba. Kai kuriuos laiškus Paulius
parašė tam, kad pamokytų klystančias
krikščionių b e n d r u o m e n e s . Jis
atskleidė jų klaidas ir paaiškino, kaip
jie turi elgtis ateityje. Panašiu b ū d u
m e s galime nustatyti, k a d Apreiškimo
J o n u i autorius turėjo tikslą padrąsinti
už tikėjimą persekiojamus savo
skaitytojus.
T a i p a d e d a rasti a t s a k y m ą i r į
bendriausią klausimą: a p i e ką
kalbama tame tekste? Tas atsakymas
leis m u m s t e i s i n g a i s u p r a s t i s k a i t o m ą
tekstą. B e t o , d a r s v a r b u s u ž i n o t i :
• Ar tai y r a p a s a k o j i m a s apie
J ė z a u s g y v e n i m ą ir mirtį?

• Ar tai y r a ž y d ų religinių p a r e i g ų
išvardijimas?
• Ar tai y r a religinės p o e z i j o s
kūrinys?
Kartais s v a r b u išsiaiškinti, ką
reiškia v i e n i ar kiti ž o d ž i a i . Biblijoje
yra specialių terminų, pavyzdžiui,
s u s i t a i k y m a s , n u o d ė m ė ir kt. (žr. 6 sk.
Svarbiausios Biblijos sąvokos). Norint
suprasti a u t o r i a u s mintį, b ū t i n a ž i n o t i ,
k ą t i e s p e c i a l ū s ž o d ž i a i reiškia.
Y p a č s v a r b u nustatyti, kuriai
literatūros rūšiai p r i k l a u s o t e k s t a s .
K o k i a f o r m a jis b u v o parašytas?
• Ar tai istorinė k n y g a ?
• Ar p o e z i j o s kūrinys?
• Ar laiškas?
Kai šitai p a a i š k ė s , g a l ė s i m e ieškoti
atsakymo j klausimą, kodėl buvo
pasirinkta k a i p tik ta literatūros rūšis.
J e i s k a i t o m e istorijos k n y g ą , g a l i
kirti k l a u s i m a s : k a s iš tikrųjų į v y k o ?
Kokių kitų r e i k š m i n g ų įvykių b u v o t u o
m e t u ? K o d ė l autorius p l a č i a u
p a s a k o j a a p i e šiuos įvykius? Ir k o d ė l
jis t a i p , o ne kitaip j u o s p a r o d ė ?
O skaitydami poezijos knygą,
t u r i m e ištirti a u t o r i a u s v a i z d ų kalbą.
Ką jis nori pasakyti s a v o v a i z d a i s ?
K o k i a b u v o šios p o e m o s a r h i m n o
paskirtis religinėse a p e i g o s e ?
S u kai kuriomis Biblijos tekstų
formomis verta plačiau susipažinti.
• ISTORINĖS KNYGOS IR
BIOGRAFIJOS
Senajame Testamente yra daug
istorinių k n y g ų , tokių k a i p S a m u e l i o ,
Karalių, o N a u j a j a m e T e s t a m e n t e
(Evangelijose, Apaštalų darbuose)
istorinių p a s a k o j i m ų . S k a i t y d a m i
istorinius tekstus, t u r i m e išsiaiškinti
a p r a š o m ų įvykių p r i e l a i d a s .
• Kas t u o m e t u dėjosi p l a t e s n i a m e
pasaulyje?
• Kokių d a r r e i k š m i n g ų įvykių
buvo?
P o t o t u r i m e k r u o p š č i a i išnagrinėti
patį s k a i t o m ą tekstą:
• Kas iš tikrųjų įvyko?
• Kurie v e i k ė j a i y r a s v a r b i a u s i ?
• Kur tai įvyko?
KAIP SUPRASTI BIBLIJĄ 109
Kartais istorinės k n y g o s r a š o m o s ,
norint patvirtinti ar įrodyti skirtingą
požiūrį. T o d ė l s v a r b u išsiaiškinti, k ą
autorius s t e n g ė s i įrodyti.
• (STATYMAI
Pagrindinės Senojo Testamento
įstatymų k n y g o s y r a Išėjimo, K u n i g ų ,
P a k a r t o t o (statymo ir S k a i č i ų . T o s e
knygose vietomis plačiai k a l b a m a
a p i e į s t a t y m u s , kurie a p r ė p i a d a u g e l į
įvairių g y v e n i m o a s p e k t ų . P r a v a r t u
- žinoti, kuriai g y v e n i m o sričiai tie ar kiti
į s t a t y m a i , taisyklės y r a skirti.
• Ar tai y r a e l g e s i o t a i s y k l ė s ,
moralės normos?
• Ar tai y r a v a l s t y b i n i a i į s t a t y m a i ,
socialinio g y v e n i m o principai?
• Ar tai y r a h i g i e n o s taisyklės,
šeimyninio gyvenimo normos?
• G a l tai y r a religinės n u o s t a t o s ,
r e g l a m e n t u o j a n č i o s p a m a l d a s , ritualą
ir a u k o j i m ą ?
• O g a l tai ž y d ų religijai b ū d i n g i
p a l a i m i n i m a i ir p r a k e i k i m a i , iškilmingo
ritualo n u r o d y m a i ?
S k a i t a n t tekstus, k u r i u o s e k a l b a m a
a p i e į s t a t y m u s , s v a r b u sieti j u o s s u
Izraelio istorijos laikotarpiais, kuriais
tie įstatymai galiojo. O s k a i t y d a m i
Naująjį T e s t a m e n t ą , t u r i m e s u v o k t i ,
kiek J ė z a u s m o k y m a s p r a n o k o
Senojo Testamento įstatymus.
P a v y z d ž i u i , iš laiškų g a i a t a m s ir
ž y d a m s m a t o m e , jau pirmuosius
krikščionis patikėjus, k a d S e n o j o
T e s t a m e n t o įstatymų k o m p e t e n c i j a
y r a pasikeitusi.
• POEZIJA
Kai kurios S e n o j o T e s t a m e n t o k n y g o s
a r j ų d a l y s y r a p o e z i j o s kūriniai.
Tokios yra J o b o knyga, Psalmynas ir
G i e s m i ų g i e s m ė . Poetinių tekstų y r a ir
Pranašų knygose, o trumpesnių -
Naujajame Testamente, pavyzdžiui,
M a r i j o s g i e s m ė {Magnificat). T a s
Biblijos v i e t a s reikia skaityti k a i p
p o e z i j ą , o ne k a i p p r o z ą . P r a v a r t u
išsiaiškinti:
• G a l ta k n y g a p a r a š y t a kaip
d r a m o s k ū r i n y s , k u r i a m e reiškiasi
v e i k ė j a i ? (Tokiu kūriniu gali būti
laikoma J o b o knyga.)
• O g a l tai y r a paties a u t o r i a u s
i š g y v e n i m a i , kurie g a l i p a v e i k t i ir
m u s ? T o k i ų p a v y z d ž i ų y r a kai kuriose
psalmėse.
• Ar g a u s u t a m e kūrinyje poetinių
įvaizdžių?
Kai kurie S e n o j o T e s t a m e n t o
kūriniai b u v o parašyti oficialioms
šventyklos a p e i g o m s . Pavyzdžiui,
p s a l m ė s b u v o skirtos a p g i e d o t i
d i d ž i u o s i u s Izraelio istorijos įvykius.
110 KAIP SUPRASTI BIBLIJĄ
Kartais s v a r b u žinoti, k o k i e istoriniai
faktai slypi p o e m o j e , pavyzdžiui, Do­
v y d o r a u d o j e , mirus j o d r a u g u i J o n a -
tui. Ž y d ų p o e z i j a turi savitų išraiškos
p r i e m o n i ų . V i e n a s d a ž n i a u s i a i pasitai­
k a n č i ų - to paties d a l y k o n u s a k y m a s
d v i e m kiek skirtingais b ū d a i s
g r e t i m o s e eilutėse.
• IŠMINTINGI POSAKIAI
Kai kurias S e n o j o T e s t a m e n t o k n y g a s
- d a u g i a u s i a Patarlių ir K o h e l e t o -
s u d a r o v a d i n a m i e j i išmintingi p o s a ­
kiai. V i e n i jų pateikti k a i p s a v a r a n k i š k i ,
kiti s u g r u p u o t i p a g a l b e n d r ą t e m ą .
Kartais tai y r a b e n d r o p o b ū d ž i o p a s t a ­
b o s a p i e kasdienį g y v e n i m ą , d a ž n a i
kiek humoristiškos. Kitais atvejais
m ė g i n a m a nustatyti visuotinius
žmonių g y v e n i m o principus. Vienur
k a l b a m a apie g y v e n i m ą be Dievo,
kitur — a p i e tikrosios l a i m ė s šaltinius.
• PRANAŠYSTĖS
Sunkiai suprantama Senojo Testa­
m e n t o dalis y r a " p r a n a š y s č i ų
knygos". T a s pavadinimas nebūtinai
reiškia, k a d j o s e p r a n a š a u j a m a ateitis.
T a s k n y g a s rašiusiems p r a n a š a m s
paprastai rūpėdavo pasmerkti visuo­
m e n ė j e m a t o m ą blogį a r a b e j i n g u m ą
D i e v u i ir jo į s t a t y m a m s . Bet retkarčiais
jie p a ž v e l g d a v o ir p r i e k i n — kas D i e v o
y r a skirta ateičiai.
Skaitydami pranašystes, turime
išsiaiškinti istorinę j ų kilmę. T a m
pravers tokie klausimai:
• Ar autorius v a r t o j a p o e t i n i u s
įvaizdžius?
• Ar t a s t e k s t a s y r a p o e z i j o s
kūrinys?
• Ką jis nori p a s a k y t i s a v o
įvaizdžiais?
• Kokį tikslą t u r ė j o p r a n a š a s , šitaip
kalbėdamas?
• Galbūt Naujojo Testamento auto­
riai s a v a i p s u p r a t o šias p r a n a š y s t e s ?
• PALYGINIMAI
D a u g e l i s J ė z a u s p a l y g i n i m ų užrašyti
Evangelijose. Palyginimų, arba
a l e g o r i n i ų p a s a k o j i m ų , r a n d a m e ir kai
k u r i o s e S e n o j o T e s t a m e n t o istorinėse
ir p r a n a š y s č i ų k n y g o s e . S k a i t y d a m i
p a l y g i n i m ą , p i r m i a u s i a t u r i m e išsiaiš­
kinti, kuri jo mintis y r a s v a r b i a u s i a .
Ar p a l y g i n i m o d e t a l ė s turi kokią
nors s p e c i a l i ą r e i k š m ę , ar j o s skirtos
tik p a s a k o j a m o d a l y k o f o n u i sudaryti?
Daugelį palyginimų Jėzus sako t a m ,
k a d eiliniai ž m o n ė s l e n g v i a u įsivaiz­
d u o t ų , p a v y z d ž i u i , D i e v o karalystę a r
suprastų, k a i p jis žiūri j v y r u s ir
moteris.
• LAIŠKAI
D a u g e l i s vėlesniųjų N a u j o j o T e s t a ­
m e n t o k n y g ų - tai a p a š t a l ų ir kitų
krikščionių laiškai, siuntinėti j įvairias
vietoves. Juos skaitydami, turime
pasidomėti:
• Kas p a r a š ė tą laišką?
• K a m jį p a r a š ė ?
• Kokiu tikslu?
• K o k i a y r a p a g r i n d i n ė laiško
tema?
2. Ką norėta pasakyti
pirmiesiems skaitytojams?
R a d ę a t s a k y m u s j visus a n k s t e s n i u s
k l a u s i m u s ir ž i n o d a m i , ką tekstas s a k o
iš tikrųjų, g a l i m e n e s u n k i a i suvokti, ką
juo n o r ė t a p a s a k y t i p i r m i e s i e m s
skaitytojams — Biblijos laikų
ž m o n ė m s . G a l i m a p a m ė g i n t i išsiaiš­
kinti p a g r i n d i n ę teksto mintį. Ko ji
m o k o ? J e i g u tekste n o r ė t a paaiškinti
kokį nors specifinį k l a u s i m ą ar
situaciją, p a g a l v o k i m e , a r a p r a š o m i
įvykiai neturi ir b e n d r e s n ė s p r a s m ė s .
Ž i n o d a m i , ką tekstas s a k o iš tikrųjų
ir ką j u o n o r ė t a p a s a k y t i Biblijos laikų
ž m o n ė m s , g a l i m e drąsiai kelti
paskutinį s a v o k l a u s i m ą .
Kas yra Bibhja
A p i e ką Biblijoje k a l b a m a ir ką j o j e
n o r ė t a pasakyti?
K a d g e r a i s u p r a s t u m e Bibliją,
p r i v a l o m e atsakyti j t u o s du k l a u s i m u s
ir išsiaiškinti, kas tai per v e i k l a ,
v a d i n a m a "Biblijos kritika".
Ž o d i s "kritika" - slidus, n e p a t i k i ­
m a s . G a n a d a ž n a i jis reiškia p r i e k a b i ų
ieškojimą. Bet juk literatūros kritika -
tai kruopšti kūrinio ar jo d a l i e s
a n a l i z ė , jo k a l b o s , m i n č i ų ir s ą v o k ų
t y r i m a s , stengiantis sužinoti, ką n o r ė t a
kūriniu p a s a k y t i . T o k i a p r a s m e ir č i a
v a r t o j a m a s kritikos t e r m i n a s . Biblijos
kritikai a n a i p t o l n e m ė g i n a d i s k r e d i ­
tuoti j o s turinio, iš tikrųjų jie b a n d o ją
suprasti ir visais į m a n o m a i s b ū d a i s
stengiasi paaiškinti.
A p i e k ą Biblijoje k a l b a m a ?
Š i s k l a u s i m a s gali pasirodyti keistas,
k a d a n g i m u m s , turintiems Bibliją prieš
akis, tai y r a visiškai a i š k u . T a č i a u u ž
3. Ką tekstas sako mums
šiandien?
Ar d a b a r t i n ė situacija p a n a š i į tą,
kurioje b u v o pirmieji t e k s t o skaityto­
jai? K ą a p i e j ą p a s a k y t ų Biblijos t e k s t o
autorius? J e i g u d a b a r situacija
kitokia, a r n ė r a a n o m e t o principų,
kurie iki šiol t e b e g a l i o j a ? Ko y p a t i n g o
m o k o t a s tekstas? ( D a ž n a i y r a
n a u d i n g a p a l y g i n t i jį su kitais Biblijos
tekstais p a n a š i o m i s t e m o m i s . Kartais
jie g a l i p a d ė t i s k a i t o m ą tekstą suprasti
a r b a praplėsti j o p r a s m ę . ) A r y r a k o i š
jo pasimokyti:
• Apie Dievą?
• Apie žmogų?
• A p i e pasaulį?
• Apie Bažnyčią?
• A p i e kitus s p e c i f i n i u s d a l y k u s ?
A r j a m e i š k e l i a m a sektinų
pavyzdžių? Ar yra perspėjimų? Ar
m u m s kas pažadėta? Ar aprašyta
p o e l g i ų , kuriais p a s e k t u m e , p a v e i k t i
t o teksto? A r jis k e l i a m u m s n o r ą
melstis? G a r b i n t i D i e v ą ? A r t i n k a
a u t o r i a u s ž o d ž i a i išreikšti m ū s ų p a č i ų
j a u s m u s Dievui? K a i p šis t e k s t a s
d e r i n a s i s u kitais ž i n o m a i s tekstais
panašiomis temomis?
t a i , k a d Bibliją g a l i m e skaityti g i m t ą j a
k a l b a ir ją s u p r a s t i , t u r i m e būti d ė k i n g i
a n k s t e s n ė m s Biblijos kritikų k a r t o m s .
Kokie čia jų nuopelnai, paaiškės
p a n a g r i n ė j u s keletą s u Biblija
susijusių faktų.
* Biblija b u v o p a r a š y t a m u m s
svetimomis kalbomis: Naujasis
Testamentas — graikų kalba, o
Senasis Testamentas - hebrajų,
išskyrus n e d i d e l ę dalį, p a r a š y t ą
aramėjų kalba. Kad suprastume
Bibliją, p r i v a l o m e g e r a i m o k ė t i t a s
k a l b a s . Išversti š i u o l a i k i n ę k n y g ą ,
s a k y s i m , iš p r a n c ū z ų k a l b o s į a n g l ų
yra g a n a paprasta, kadangi d a u g y b ė
žmonių m o k a tas abi kalbas ir galima
l e n g v a i sužinoti, k ą k o k s p o s a k i s
reiškia. T a č i a u n i e k a s š i a n d i e n
n e b e k a l b a n e i v i e n a iš tų k a l b ų ,
k u r i o m i s p a r a š y t a Biblija.
Kalbos nuolat keičiasi. D a b a r t i n ė s
h e b r a j ų ir g r a i k ų kalbos semantiškai
skiriasi n u o s a v o pirmtakių, vartotų
bibliniais laikais. Naujojo Testamento

graikų k a l b a g e r o k a i skiriasi netgi n u o
tos, kurią v a r t o j o klasikiniai g r a i k ų
mąstytojai, s a k y s i m e , P l a t o n a s ,
g y v e n ę v o s keli a m ž i a i prieš Kristų.
Tiksliai atskleisti Biblijos k a l b ų
žodžių prasmę yra nelengva, tam
reikia tyrinėti istoriją ir kultūrą, atlikti
k r u o p š č i ą lingvistinę a n a l i z ę .
• Reikia taip pat neužmiršti, k a d
j o k s šių l a i k ų ž m o g u s n ė r a m a t ę s
originalių, p a č i ų autorių p a r a š y t ų
Biblijos tekstų. N e t s e n i a u s i j o s tekstai
g r a i k ų ir h e b r a j ų k a l b o m i s t ė r a
nuorašai dar senesnių nuorašų.
Visi s e n i a u s i n u o r a š a i y r a p a d a r y t i
gerokai anksčiau už spaudos
išradimą. Perrašinėtojai r a š y d a v o j u o s
r a n k a , d a ž n a i s u n k i o m i s s ą l y g o m i s , ir
kartkartėmis p a d a r y d a v o klaidų.
D a ž n a i jie p e r r a š i n ė d a v o d i k t u o j a n t ir
kai k a d a ž o d ž i u s i š g i r s d a v o klaidin­
g a i . N e t ir t a d a , kai p e r r a š i n ė t o j a s
t u r ė d a v o prieš akis kitą rankraštį, jo
žvilgsnis retsykiais g a l ė d a v o
atsitiktinai peršokti prie to pties
ž o d ž i o , p a r a š y t o keliomis e i l u t ė m i s
ž e m i a u , i r t u o b ū d u k o k s teksto
g a b a l a s g a l ė j o būti praleistas.
J e i g u ankstesnis rankraščio
skaitytojas b u v o prirašęs p a r a š t ė s e
savo pastabų, perrašinėjant jos
kartais g a l ė j o būti įrašytos į tekstą,
t a r y t u m būtų j o dalis. P o t o d a r k o k i e
taisytojai, s a v a i p s u v o k ę t e k s t o
p r a s m ę , g a l ė j o , p r o g a i pasitaikius,
s ą m o n i n g a i šį tą pakeisti, k a d
p a d a r y t ų tekstą, j ų p a č i ų s u p r a t i m u ,
tokį aiškų, k a i p d e r a Biblijai.
• BIBLIJOS TEKSTAI
V i e n a s Biblijos kritikos u ž d a v i n i ų y r a
atrinkti t u o s " t a i s y m u s " ir k u o tiksliau
nustatyti, k o k i e b u v o tikrieji Biblijos
tekstai ir ką jais n o r ė t a p a s a k y t i . Ši
tyrimų f o r m a d a ž n a i v a d i n a m a "teksto
kritika", k a d a n g i j a i d a u g i a u s i a rūpi
k a i p g a l i m a tiksliau nustatyti Biblijos
teksto a u t e n t i š k u m ą . Kartais ji d a r
v a d i n a m a " ž e m e s n i ą j a kritika", n e s
j o s tyrimų p a g r i n d u g a l i m a ieškoti
Biblijos ištakų ir aiškintis j o s i d ė j a s
(tuo u ž s i i m a "aukštesnioji kritika").
N e p a i s a n t kai kurių p r o b l e m ų ,
g a l i m a tvirtinti, k a d d a b a r t i n i a i Biblijos
v e r t i m a i r e m i a s i h e b r a j i š k a i s ir
graikiškais tekstais, kurie iš e s m ė s
tiksliai p e r t e i k i a originalą. A p i e Bibliją
d a b a r Ž i n o m e d a u g i a u n e g u a p i e kurį
kitą s e n o v ė s tekstą.
Biblijos rankraščių y r a t i e s i o g
t ū k s t a n č i a i , kai kurių n u o r a š ų a m ž i u s
skiriasi n u o o r i g i n a l ų tik v i e n a ar
d v i e m k a r t o m i s . J i e surašyti a n t
įvairiausios m e d ž i a g o s , y r a ir p a v i e n i ų
skiaučių, ir b e v e i k s u k o m p l e k t u o t ų
Biblijų. B e t kai t u o s r a n k r a š č i u s
sulyginame su senoviniais vertimais,
s a k y s i m e , j k o p t ų ar sirų kalbą, o po
t o d a r s u d a u g y b e Biblijos citatų
r
pirmųjų krikščionių raštuose, t u o m e t
m ū s ų Žinios a p i e j o s tekstą t a m p a
išties v i s a p u s i š k o s ir gilios.
Konstantinas v o n T i s c h e n d o r f a s
( 1 8 1 5 - 1 8 7 4 ) v i e n a s pirmųjų s u p r a t o
šitokios t e k s t o a n a l i z ė s s v a r b ą .
Vienuolyne Sinajaus kalno p a p ė d ė j e
jis a p t i k o rankraštį, v a d i n a m ą j į
S i n a j a u s k o d e k s ą , kuris iki šiol
l a i k o m a s v i e n u tiksliausių s e n o v i n i ų
tekstų. T a i y r a a p i e 3 5 0 m e t u s g r a i k ų
k a l b a užrašytas v i s a s N a u j a s i s
T e s t a m e n t a s ir d i d e l ė dalis S e n o j o .
D i r b d a m a s m i n ė t u m e t o d u , jis ir kiti
m o k s l i n i n k a i , t a r p jų B.F. VVestcottas
( 1 8 2 5 - 1 9 0 1 ) ir F.J. A. H o r t a s
( 1 8 2 8 - 1 8 9 2 ) , s u d a r ė taisykles, k a i p
įvertinti tą g a u s y b ę d o k u m e n t ų , ir
nustatė, k o reikia, k a d d a b a r t i n i a i
Biblijų leidimai iš tikrųjų būtų p a r e n g t i
p a g a l patikimiausius tekstus.
• BIBLIJOS KALBA
K a l b a s , kuriomis p a r a š y t a Biblija,
p a d ė j o g e r i a u suprasti ir kiti s v a r b ū s
atradimai.
Ž i n i ų a p i e hebrajiškąjį Senąjį
T e s t a m e n t ą l a b a i p a g a u s ė j o ir j o s
p a s i d a r ė tikresnės, kai b u v o aptikti
N e g y v o s i o s j ū r o s rankraščiai s u
hebrajiškais tekstais, keliais šimt­
m e č i a i s s e n e s n i a i s už iki tol ž i n o t u s .
Jeruzalėje Ezekijo vandentiekyje
rastas įrašas, kiti p a n a š ū s radiniai irgi
l e i d ž i a šį tą sužinoti a p i e k a l b o s var­
t o s e n ą tais laikais, kai b u v o p a r a š y t a
d i d e l ė dalis S e n o j o T e s t a m e n t o .
G e r i a u suprasti d a u g e l j a n k s č i a u
neaiškių h e b r a j i š k ų p o s a k i ų p a d ė j o
R a s Š a m r o s tekstai. N o r s jie surašyti
ugar'rtų k a l b a , b e t juk j i , k a i p ir
h e b r a j ų (taip p a t a r a m ė j ų ir a r a b ų ) ,
y r a v i e n a iš s e m i t ų k a l b ų , ir n u o t a d a ,
kai t u o s e t e k s t u o s e atsirado religinių
temų, daugelis pasakojimų papildė
mūsų žinias apie Senojo Testamento,
y p a č poezijos knygų, pavyzdžiui
P s a l m y n o , h e b r a j ų kalbą.
H e l e n i z m o e p o c h o s graikiški
tekstai p r a v e r t ė aiškinantis N a u j o j o
Testamento knygų pobūdį. Pavyz­
džiui, dabar j a u žinoma, kad Pauliaus
laiškai b u v o ne literatūriniai, o
a s m e n i š k i , rašyti d r a u g a m s . S a v o
k a l b a ir struktūra jie l a b a i p a n a š ū s j
d a u g y b ę kitų laiškų, kuriuos m a ž d a u g
t u o p a t m e t u a n t p a p i r u s o lakštų rašė
eiliniai ž m o n ė s .
V i s a tai p a d ė j o g e r i a u išsiaiškinti
tikrąją Biblijos ž o d ž i ų r e i k š m ę , ir t o d ė l
Biblijos kritikų triūso d ė k a d a b a r d a u g
g e r i a u s u p r a n t a m e j o s turinį.
K ą Biblijoje n o r ė t a
pasakyti?
K a d g a l ė t u m e p a s i s e m t i Biblijos
išminties, t u r i m e atsakyti ir j šį
k l a u s i m ą . A t s a k y m a s į jį gali būti tik
BIBLIJOS KRITIKA 111
apytikris - iš d a l i e s d ė l p a t i e s
k l a u s i m o p o b ū d ž i o . I š tikrųjų č i a y r a
d u k l a u s i m a i : 1 ) K ą Biblija s a k ė
a n u o m e t ? ir 2) ką ji s a k o d a b a r ?
Biblijos kritikai t e o r i š k a i b a n d ė kelti
j u o s atskirai. Bet p a s i r o d ė , k a d tai
nėra paprasta, nes g a n a dažnai
d a b a r t i n i s Biblijos s u p r a t i m a s įtaigoja
n u o m o n ę , kaip ji buvo suprantama
t a d a , kai b u v o p a r a š y t a . V a d i n a m o j i
" a u k š t e s n i o j i " Biblijos kritika
neišvengiamai y r a d a u g subjekty­
v e s n ė u ž " ž e m e s n i ą j ą " kritiką.
Ir vis d ė l t o , norint t e i s i n g a i įvertinti
Biblijos turinį, tie k l a u s i m a i y r a
s v a r b ū s ir n e g a l i būti i g n o r u o j a m i .
Š i a n d i e n k i e k v i e n ą Biblijos dalj
suvokiame kaip m u m s tolimos
kultūros faktą. J u k d a b a r t i n i a i ž m o n ė s
nėra netgi tokie kaip senovės graikai
arba romėnai, jau nekalbant apie
s e n o v ė s k a n a a n i e č i u s ir e g i p t i e č i u s !
K a d Biblijos autorių m ą s t y s e n a ir jų
raštai m u m s d a r y t ų tokį p a t p o v e i k į
k a i p j i e m s , b ū t i n a j o s tekstus
paaiškinti ir pateikti šių laikų ž m o g u i
suprantama kalba.
P a i m k i m e vieną seniausių
krikščionių t i k ė j i m o i š p a ž i n i m ų :
"Jėzus yra Viešpats". Kadangi
"Viešpats" angliškai verčiamas
" L o r d " , š i u o l a i k i n i a m britui t o k s
p a s a k y m a s , a t r o d o , turėtų reikšti, k a d
J ė z u s b u v o kurios nors aristokratų
g i m i n ė s n a r y s . O j u k iš tikrųjų n i e k o
panašaus nebuvo!
Pirmojo krikščionybės amžiaus
graikams ir r o m ė n a m s pasakymas
" J ė z u s y r a V i e š p a t s " g a l ė j o reikšti,
k a d jis y r a v i e n a i š d i e v y b i ų , t a d a
g a r b i n t ų p e r e z o t e r i n e s religines
misterijas - k a i p k o k i a d e i v ė Izidė
arba dievas Serapis.
Antra vertus, "Viešpačiu"
(graikiškai kurios) ž y d a i v a d i n o
S e n o j o Testamento Jahvę - jų
vienintelį, tikrąjį D i e v ą , t o d ė l t o k i a m e
kontekste pasakymas "Jėzus yra
V i e š p a t s " t u r ė j o kerti v i s a i kitokias
asociacijas.
Kuri iš jų t e i s i n g a , v a r g u ar g a l i m a
sužinoti v i e n i š p a č i ų ž o d ž i ų . T a m
reikia išsiaiškinti, ką tie ž o d ž i a i reiškė
įvairiais kultūros istorijos laikotarpiais,
o tai j a u y r a " a u k š t e s n i o s i o s " kritikos
darbas.
Tokiu atveju privalome neužmiršti,
k a d Biblija - tai ne v i e n a k n y g a , o
visa biblioteka. Senasis Testamentas,
b e t o , laikytinas s a v o t i š k u ž y d ų t a u t o s
archyvu. Jo dalys buvo sujungtos ne
v i e n u m e t u ir n e v i e n o d a i s p r i n c i p a i s .
Pavyzdžiui, Psalmyne dažnai mi­
n i m a s karalius, v a l d ę s J e r u z a l ę k a i p
D i e v o atstovas. Iki i š t r ė m i m o ž y d a i
t u r ė j o karalių š l o v i n a n č i ų h i m n ų , kurie
b ū d a v o giedami šventykloje per
p a m a l d a s . V ė l i a u , k a i karalių
n e b e b u v o , h i m n ų paskirtis p a s i k e i t ė ,
ir tą g a l i m a p a s t e b ė t i iš Biblijos.
immmmammmmmmmmmmmmmmmmmmmmtamsam
112 KAIP SUPRASTI BIBLIJĄ
Panašūs pasikeitimai, v y k ę , aišku,
t r u m p e s n į laiką, atsispindi N a u j a j a m e
T e s t a m e n t e . Iš E v a n g e l i j ų s u ž i n o m e
ne tik a p i e J ė z a u s g y v e n i m ą ir
m o k y m ą , b e t šj tą ir a p i e a n k s č i a u s i ų
krikščionių b a ž n y č i ų s k e l b t ą m o k y m ą ,
ir jis n e b ū t i n a i turėjo būti s u v o k i a m a s
visiškai t a i p pat, k a i p J ė z a u s
m o k y m a s Galilėjoje. P a v y z d ž i u i ,
p a l y g i n i m a s a p i e p a k l y d u s i ą avį
N a u j a j a m e T e s t a m e n t e pateiktas
dviem reikšmėm: kaip evangelininko
p a m o k y m a s t i e m s , kurie n e i š p a ž į s t a
j o D i e v o (Lk 15,1 - 7 ) , i r k a i p p a m o ­
k y m a s t i e m s , kurie j a u y r a įtikėję J ė z ų
(Mt 1 8 , 1 0 - 1 4 ) .
• ŠALTINIAI
S u s i d ū r ę su tokiais faktais, Biblijos
kritikai stengiasi išsiaiškinti, k a i p jie
atsirado. K a i p t o s k n y g o s b u v o
parašytos? Kas j a s p a r a š ė ir k o d ė l ?
S u p r a n t a m a , žinoti, kas p a r a š ė , y r a
ne t a s pat, kas žinoti, ką autorius
n o r ė j o p a s a k y t i . Bet ž i n o d a m i , kaip jis
k ū r ė k n y g ą , g a l ė s i m e g e r i a u suprasti
jo ketinimus.
Š i ų laikų autorius, y p a č rašantis
istorinę ar b i o g r a f i n ę k n y g ą , gali
remtis įvairiais šaltiniais, kuriuos jis
s a v a i p interpretuoja ir p a n a u d o j a .
T a i p e l g ė s i ir Biblijos a u t o r i a i . L u k a s
tiesiai p a s a k o , k a i p jis p a r a š ė
E v a n g e l i j ą (Lk 1,1 - 4 ) . S e n a j a m e
T e s t a m e n t e irgi y r a d a u g y b ė n u o r o d ų
į šaltinius, kuriais r e m i a m a s i a r b a
kurie cituojami (Joz 1 0 , 1 3 ; 1 Kar
1 1 , 4 1 ; 1 Kar 1 4 , 1 9 ir U . ) .
Ištirti ir identifikuoti kai kuriuos iš tų
faktų - "šaltinių kritikų" d a r b a s . B . H .
Streeteris 1 9 2 4 p a s k e l b ė s a v o
n u o m o n ę apie tai, kaip b u v o
p a r a š y t o s trys pirmosios E v a n g e l i j o s ,
ir jo požiūris iki šiol p l a č i a i p r i p a ž į s ­
t a m a s . Jis p a r e i š k ė , k a d M a t a s i r
L u k a s b e v e i k p a ž o d ž i u i nusirašė
E v a n g e l i j ą p a g a l M o r k ų ir p a p i l d ė ją
p a r i n k t o m i s v i e t o m i s iš kitų šaltinių
( O , a r b a Quelle — v o k . šaltinis),
k u r i u o s e r a d o žinių a p i e J ė z ų i r j o
m o k y m ą , t a i p p a t kita m e d ž i a g a . J o
teorija a t l a i k ė laiko i š b a n d y m ą
d a u g i a u s i a d ė l t o , k a d , turint
Evangeliją pagal Morkų, galima
patikrinti, kiek ir k a i p M a t a s ir L u k a s ja
pasinaudojo.
Kitų šaltinių kritikų k o n c e p c i j o s
buvo ne tokios ilgaamžės. Pavyzdžiui,
Juliaus Wellhauseno ( 1 8 4 4 - 1 9 1 8 ) ,
kuris į r o d i n ė j o , k a d p e n k i o s pirmosios
Senojo Testamento knygos buvo
s u d a r y t o s iš keturių skirtingų šaltinių,
kurių k i e k v i e n a s t e o l o g i š k a i ir
morališkai y r a n a u j e s n i s u ž s a v o
p i r m t a k ą . Jis p a t e i k ė t o k i a s šaltinių
d a t a s : p i r m o j o Ų, a r b a Jahvisto)
9 5 0 - 8 5 0 prieš Kr., antrojo ( f , a r b a
Elohisto) 8 5 0 - 7 5 0 , trečiojo ( D , a r b a
Deuteronomiumo) 6 2 1 ir ketvirtojo
(P, a r b a Prysterkodekso) 4 5 0 prieš Kr.
W e l l h a u s e n a s b u v o įsitikinęs, k a d
P e n k i a k n y g ė s autorius d a r b a v o s i
žirklėmis ir s t e n g ė s i iš įvairių
d o k u m e n t ų g a b a l ė l i ų sukurti rišlią
visumą.
V ė l i a u , kai d a u g i a u s u ž i n o t a a p i e
s e n o v i n i u s r a š y m o m e t o d u s ir kai
b u v o visiškai a t m e s t a idėja, j o g
ž m o n i j o s istorija - tai kelias n u o
b a r b a r i š k u m o į rafinuotumą,
W e l l h a u s e n o sukurtai S e n o j o
T e s t a m e n t o istorijos rekonstrukcijai
b u v o iškelta rimtų klausimų. Vis dėlto
d a u g u m a Biblijos kritikų y r a tos
n u o m o n ė s , j o g Biblijos šaltinių
t y r i n ė j i m a s y r a v a i s i n g a s b ū d a s jos
turiniui atskleisti.
• KONTEKSTAI
Kai kurios Biblijos k n y g o s , kol n e b u v o
užrašytos, ilgą laiką g y v a v o s a k y t i n e
f o r m a , ir y r a kritikų, b a n d ž i u s i ų tyrinėti
t a s sakytines f o r m a s .
" F o r m o s kritikai" p r a d e d a n u o
f a k t o , k a d s e n o v ė s p a s a u l i o kūrinių
literatūrinė f o r m a d a ž n a i gali p a r o d y t i ,
k o k i a b u v o j ų paskirtis. E i d a m a s šiuo
keliu, H e r m a n n a s G u n k e l i s ir kiti
nustatė, p a v y z d ž i u i , kokią v i e t ą ir
r e i k š m ę Izraelio religinėse a p e i g o s e
turėjo p s a l m ė s . R u d o l f a s B u l t m a n n a s
ir M a r t i n a s Dibelijus t o k i u p a t b ū d u
s u ž i n o j o E v a n g e l i j ų paskirtį pirmųjų
krikščionių b e n d r u o m e n i ų g y v e n i m e .
Šis požiūris d a ž n a i b u v o s i e j a m a s
s u l a b a i s k e p t i š k a n u o m o n e a p i e kai
kurių Biblijos dalių istorinę v e r t ę . T i k
šitokia n u o m o n ė a t s i r a n d a v e i k i a u d ė l
kai kurių f o r m o s kritikų t e o l o g i n i ų
nuostatų, o ne d ė l jų d a r b o m e t o d o .
1
ST l i e t v e r t i m e - t y r u m a (Iz 3 5 , 1 , ir kitur).
2
ST liet. v e r t i m e - O š ė j a s ( O z 1 - 1 4 ) .
3
N T liet. v e r t i m o J n 1 3 - 1 7 tekste šios v i e t o s n e į v a r d y t o s
(plg. M t 2 6 , 3 6 - 5 6 ; M k 1 4 , 1 5 - 3 2 , L k 2 2 , 1 2 - 3 9 ) .
• AUTORIAI
N ė v i e n a s Biblijos užrašinėtojas
n e k a r t o j o v i e n kitų pateiktos m e d ž i a ­
g o s . Visi jie i n t e r p r e t a v o tą m e d ž i a g ą ,
s t e n g d a m i e s i atskleisti s k a i t y t o j a m s
j o s p r a s m ę . Biblijos užrašinėtojai,
k a i p ir visi kiti autoriai, turėjo s a v o
p a ž i ū r a s , ir iš jų p a s a k o j i m o b ū d o
d a ž n a i matyti, kas tai p e r p a ž i ū r o s .
D a b a r t i n i a i šių d a l y k ų t y r i m a i
v a d i n a m i " r e d a g a v i m o kritika".
P a v y z d ž i u i , l y g i n a n t skirtingus
b ū d u s , kuriais keturi E v a n g e l i j ų a u t o ­
riai a p r a š ė J ė z a u s g y v e n i m ą ir m o k y ­
m ą , g a l i m a ' d a u g sužinoti a p i e
ankstyvųjų krikščionių b e n d r u o m e n i ų
g y v e n s e n ą ir g a l v o s e n ą . T a i p a s a k y ­
t i n a ir a p i e Senąjį T e s t a m e n t ą , y p a č
a p i e jo istorines k n y g a s ir
pranašystes.
Biblijos kritika g y v u o j a j a u p o r a
š i m t m e č i ų ir, b e j o k i o s a b e j o n ė s ,
d a u g padarė, kad geriau suprastume
Bibliją ir j o s idėjas. D a u g u m a Biblijos
kritikų d i r b a kruopštų, net v a r g i n a n t į
d a r b ą , n e i š v e n g i a klystkelių b e i
akligatvių. Vis d ė l t o t a s d a r b a s y r a
s v a r b u s Biblijai paaiškinti. Ir kiekvie­
n a s šiuolaikinis j o s skaitytojas, ar jis
sutinka su nuolat kintančiomis žinovų
teorijomis, ar n e , gali d a u g ko iš jų
p a s i s e m t i . G a v ę aiškius a t s a k y m u s į
Biblijos kritikos k e l i a m u s k l a u s i m u s ,
Biblijos s k a i t y m ą g a l ė s i m e g e r i a u
pritaikyti prie m ū s ų p a č i ų g y v e n i m o
patirties.
Šofaru (ragu) skelbiama žydų
religinės Šventės pradžia.
 Biblijos
religinė doktrina
ir kultas
116 RELIGINĖ DOKTRINA IR KULTAS
Ant Sinajaus kalno jis dar
daugiau atsivėrė. Mozei pasakė
esąs "gailestingas ir malonin­
gas, kantrus, geras ir ištikimas
Dievas". Be to, įsakymais
paskelbė išrinktajai tautai savo
valią. Iš jo reikalavimų izraelitai
galėjo spręsti apie jo būdą.
Iš 34,6.
Dovydo ir
Saliamono laikai
Tais laikais Izraelis pirmą kartą
tapo nepriklausoma valstybe.
Karalių prašmatnumas ir
spindesys izraelitus stebino, bet
jie suprato, kad jų žemiškųjų
karalių puikybė tėra Viešpaties,
karalių Karaliaus, didybės
šešėlis.
Naują Dievo didingumo
pajautą liudija Saliamono
Šventykla, jos apeigos ir toje
šventykloje giedotos psalmės,
sveikinančios Dievą, kuris yra
"didis valdovas, ne toks kaip
dievaičiai".
Dievo garbinimas šventy­
kloje būdavo ne tik iškilmingas,
bet ir kupinas džiaugsmo:
"Viešpats - pasaulio
Valdovas: tedžiūgauja žemė,
tekrykštauja salos". Iš daugelio
psalmių matyti, kad pagarba ir
džiugesys ėjo kartu.
Dovydo ir Saliamono laikais
Dievas davė dar vieną pažadą:
Dovydo karalystę jis padarysiąs
ilgaamžę - jo dinastija niekad
nesibaigsianti. Todėl izraelitai
visad buvo ištikimi Dovydo
giminės karaliams, net kai jie
būdavo to nenusipelnę.
Galiausiai subrendo viltis, kad
Dievas atsiųs naują Dovydą —
Dovydo palikuonį, kuris valdys
teisingai. Taigi su šiuo Dovydui
duotu pažadu pradėta laukti
Mesijo.
Ps 95,3; 97,1; 2 Sam 7.
Pranašai
Apie pranašų darbus plačiau
kalbama tam skirtame posky­
ryje. Izraelitų tikėjimui jie
daugiausia nusipelnė ne lėje". Jie suvokė, kad išliks tik
skelbdami naują Dievo žodį, o atsiskyrę nuo kitų tautų ir
iš naujo ragindami būti ištiki­ griežtai laikydamiesi Dievo
miems jau apsireiškusiajam Įstatymo raidės. Tik toks ir
Dievui ir atgailaujant grįžti galėjo būti realistinis požiūris,
Dievop. ir nors ilgainiui dėl to kai kurie
Pranašai be atvangos žydai pasidarė formalistai,
stengėsi visiems įkalti į galvą, tačiau jie išsiugdė labai pagir­
kad tikroji religija - ne tik tiną pamaldumą. Apie Izraelį
apeigos, net ir ne vien tikėji­ po tremties rašoma poskyryje
mas, bet ir deramas elgesys. Jie Tarp abiejų Testamentų.
negailestingai smerkė savo Ezd 1,5.
meto religiją, ne dėl to, kad ji
būtų nuklydusi nuo Įstatymo
knygose (pvz., Kunigų) išdės­
tytų principų, o dėl to, kad ją
lydėjo nederamas elgesys.
Pranašai kreipėsi į Izraelio
sąžinę. Jie įspėjo apie artėjančią
tremties negandą. O kai Izraelį
ištiko Dievo bausmė, jie žadino
naują viltį ir skelbė pievo duotą
naujo rytojaus pažadą.
Am 5,21-24.
Tremtis
Tremtis - ne spraga Izraelio
istorijoje, ne nelaimė, kurią
reikėtų kuo greičiau užmiršti.
Nors daugeliui tūkstančių žydų
ji buvo kančių metas, bet
Izraelio istorijai - vienas iš
kūrybingiausių laikotarpių, nes
Izraelio tauta vėl atrado ir save,
ir savo Dievą. Tremtyje labiau
nei bet kada lig tol ji suvokė
esanti glaudžiai susijusi su
Dievu.
Atplėštas nuo savo lobyno -
Dievo pažinimo - Izraelis
neteko būties pagrindo.
Nelaikydami savęs Dievo tauta,
izraelitai būtų buvę viena iš
daugelio žemės tautų. Istorijos
raida ją galėjo ištrinti iš pasau­
lio žemėlapio.
Daugeliui izraelitų tremtis
buvo tiktai katastrofa. Tačiau
tiems, kurie suvokė, kad Dievas
^šitaip sudraudė savo tautą,
tremtis tapo ir apsivalymo
metais.
Sugrįžę į tėvynę žydai, "kurių
Dievas sužadino dvasią, pakilo,
kad eitų statyti Viešpaties
šventyklos, kuri buvo Jeruza­
t
 ĮSAKYMAI 117

t.y. kitų tokių pat svarbių

įsakymų apskritai nėra.
Dešimt Dievo įsakymų sk'irti

Įsakymai * visai Izraelio tautai, ne tik tam

Pabėgusius iš Egipto vergijos
izraelitus Dievas nuvedė per
dykumą prie Sinajaus kalno. Jie
apsistojo kalno papėdėje, o
Dievas davė M o z e i priesakus,
kurių jo tauta privalėjo laikytis.
Tas pažadas (sandora, arba
sutartis), kurį Dievas anksčiau
buvo davęs pavieniams asme­
nims — Abraomui, Izaokui,
Jokūbui, dabar buvo atnaujin­
tas visai tautai. Tai jo tauta, o
jis - jos Dievas. Jis ją išvadavo
ir tikėjosi, kad atsidėkodama ji
laikysis jo įstatymų. Tai nebuvo
tiktai kulto ar religinių švenčių
taisyklės — jie apėmė visus
gyvenimo aspektus. Juos
apibendrina Dešimt Dievo
įsakymų.
Dešimt Dievo įsakymų
" I r Viešpats bylojo tokiais
žodžiais:
Aš esu Viešpats, tavo Dievas,
išvedęs tave iš Egipto, kur tu
vergavai.
• Negarbink kitų dievų, tiktai
mane vieną.
būsiu rūstus visiems, kas ims
mano vardą be reikalo minėti.
• Laikykis šabo ir jį švęsk.
Šešias dienas dirbk, o septintoji
tebūnie poilsio diena, skirta tik
man. Tą dieną niekas neturi
dirbti — nei tu, nei tavo vaikai,
tavo vergai, tavo gyvuliai, nei
svetimšaliai, gyvenantys tavo
krašte. Nes aš, tavo Viešpats,
per šešias dienas sukūriau
dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas
juose yra, o septintąją dieną
ilsėjausi. Todėl aš, Viešpats,
šabo dieną palaiminau ir
padariau ją šventą.
• Gerbk savo tėvą ir savo
motiną, kad ilgai gyventumei
žemėje, kurią tau duodu.
• Nežudyk.
• Nesvetimoteriauk.
• Nevok.
• Nieko neteisingai neapkal­
tink.
• Negeisk savo artimo namų,
negeisk jo žmonos, jo vergų, jo
galvijų, jo asilų nei jokių kitų
jam priklausančių dalykų". 1
tikram sluoksniui, kaip kunigai,
bet ir atskirai kiekvienam
izraelitui. Vis dėlto, nors šis
Dešimties įsakymų rinkinys yra
unikalus, juos visus galima rasti
ir kituose hebrajų įstatymuose.
Dešimt Dievo įsakymų buvo
užrašyti dviejose akmens
plokštėse. Matyt, buvo du
egzemplioriai; kodėl reikėjo
dviejų, suprasta tik neseniai.
Biblijos pasaulyje, surašius
kokią nors sutartį, abi šalys
turėdavo po egzempliorių.
Jeigu sutartis būdavo sudaroma
tarp dviejų tautų, pvz., hetitų ir
egiptiečių, abu egzemplioriai
būdavo laikomi atskirai, vieno
ir kito krašto dievo šventykloje.
O Izraelyje sutartį sudarė
Dievas ir jo tauta. Abu Dešim­
ties įsakymų egzemplioriai buvo
laikomi Sandoros skrynioje,
kuri buvo Izraelio religinio
gyvenimo centras ir Dievo
buvimo vieta. Todėl Dievo ir
Izraelio egzemplioriai galėjo
būti laikomi drauge.
Taigi Dešimt įsakymų buvo
Dievo sandoros su savo tauta
sąlygos. Atsidėkodama Dievui
už viską, ką jis buvo padaręs jos
labui, Sinajuje Izraelio tauta
šias sąlygas priėmė.
Bausmė už Įsakymų laužymą
neminima. Tačiau, palyginus
juos su panašiais kitais įsaky­

• Nesidaryk stabo ir nė jokio mais, atrodo, kad galėjo būti

atvaizdo, panašaus į tai, kas yra
aukštai danguje ar žemai ant
žemės, arba kas žemiau jos
vandenyse. Nesilenk jiems ir
negarbink jų, nes aš esu Vieš­
pats, tavo Dievas, ir nepakenčiu
varžovų. Tuos, kurie manęs
neapkenčia, baudžiu ligi
trečiosios ir ketvirtosios jų
palikuonių kartos. Bet tiems,
kurie mane myli ir laikosi mano
įstatymų, aš skleidžiu savo
meilę per tūkstančius kartų.
• Netark mano vardo be reika­
lo, nes aš, Viešpats tavo Dievas,
baudžiama mirtimi (plg. Iš
Tai geriausiai žinomas 20,13 su Iš 21,12). Tai nereiškia,
Izraelio įstatymų rinkinys.
kad bausmė visada būdavo
Visiškai aišku, kad jis ypač įvykdoma. •
reikšmingas: Išėjimo knygoje
tai yra pirmasis pluoštas
įstatymų, duotų ant Sinajaus
kalno, o Pakartoto Įstatymo
knygoje po Dešimties Dievo
įsakymų pasakyta: "Šituos
žodžius Viešpats kalbėjo visai
jūsų daugybei [...], nieko dau­
giau nepridedamas" (Įst 5,22),
Tokioje aplinkoje prie Sinajaus
kalno įsikūrusiems izraelitams
Dievas paskelbė savo įsakymus.
118 RELIGINE DOKTRINA IR KULTAS
Kiti įstatymų rinkiniai
Žinoma, kiekvienai visuomenei
būtina turėti daug konkretesnių
taisyklių ir įstatymų. Pagrindi­
nius įstatymus reikia išplėtoti.
Jeigu įsakymas tau liepia
nedirbti šabo dieną, reikia
išsiaiškinti, ką reiškia "tu" ir
kas laikoma "darbu".
Šis paprastas įsakymas
detalizuojamas jau Išėjimo
knygoje (20,10). Aiškiai
pasakoma, kad "tu" - tai ne tik
izraelitų šeimos tėvas, bet ir jo
vaikai, jo vergai, jo gyvuliai, ir
svetimšaliai, gyvenantys jo
krašte (dar plg. Įst 5,14).
(Reikia manyti bei tikėtis, kad
čia įtraukta ir "tavo žmona"!)
Vėliau žydų rabinai ilgai
laužė galvas bandydami api­
brėžti, kas yra "darbas". Kai
kurie smerkė Jėzų už tai, kad jis
ir jo mokiniai šabo dieną gydė
ir skynė varpas (Lk 14,3-4; Mt
12,1-2). Tai prieštaravo
fariziejų "darbo" supratimui.
Dešimt įsakymų yra Dievo ir
Izraelio sandora bei įstatymas.
Be jų, Izraelio įstatymų knygose
(nuo Išėjimo iki Pakartoto
Įstatymo) yra daug "preceden­
tinės teisės" pavyzdžių, neretai
panašių į kitų tautų įstatymus.
Svarbiausi įstatymų rinkiniai
yra trys.
Pirmasis pateikiamas po
Dešimties įsakymų (Iš 21—23);
kartais jis vadinamas "Sandoros
knyga". Tai civiliniai įstatymai,
moralės normos ir religinės
nuostatos. Po kulto taisyklių
sudėti įstatymai dėl vergų
teisių; žmogžudystės ir kūno
sužalojimo; vagystės ir nuosavy­
bei padaryto nuostolio; visuo­
meninių bei religinių pareigų;
teisingumo ir žmogaus teisių.
Pabaigoje liepiama švęsti tris
didžiąsias religines šventes:
Neraugintos duonos, Pirmienų
ir Derliaus (žr. poskyrį Pasnin­
kai ir šventės).
Šie įstatymai rodo Dievo
rūpinimąsi, kad būtų gyvenama
dorai ir teisingai, kad būtų
apsaugotos silpniausiųjų -
vergų, skurdžių, našlių ir
našlaičių, svetimšalių teisės.
Kunigų knygoje (17-26)
pateiktas antrasis įstatymų
rinkinys ("šventumo" įstaty­
mai). Juose daugiausia aiški­
nama tai, kaip izraelitai turi
garbinti Dievą, kokios maldy-
Šiandieninėje žydų sinagogoje
Įstatymo ritinys laikomas labai
pagarbiau
klos apeigos. Tačiau kalbama ir
apie kasdieninį elgesį. To
mokymo esmė yra įsakymas:
"Būkite šventi, nes aš, Viešpats,
jūsų Dievas, esu šventas" (Kun
19,2). Izraelitų tauta turi būti
"šventa", nes ji priklauso
Dievui.
Trečias detalių įstatymų
rinkinys išdėstytas Pakartoto
Įstatymo knygoje (12—25). Čia
kartojama daug dalykų, kurie
suminėti Išėjimo ir Kunigų
knygose, bet jie pateikiami kaip
Mozės pamokslas izraelitams
prieš įžengiant į Pažadėtąją
Žemę. Pamoksle gausu raginimų
laikytis Įstatymo ir įspėjimų dėl
nepaklusnumo. Pakartoto
įstatymo knygoje (17,14-20)
yra vienintelė Įstatymo dalis,
kurioje nurodomos karaliaus
pareigos.
Įsakymų tikslas
Senojo Testamento Įstatymas
turėjo tapti gerų santykių su
Dievu ir kitais žmonėmis
vadovu. Jame Dievas savo
sukurtai ir išgelbėtai tautai
aiškina, kaip ji turėtų gyventi
savo pačios labui ir gerovei.
Hebrajiškas žodis torah,
paprastai verčiamas "įstatymu",
iš tikrųjų reiškia "nurodymą"
arba "pamokymą". Šie įstaty­
mai niekada neturėjo tapti
gyvenimo našta - ilgu drau­
dimų ir pareigų sąrašu.
Įstatymas atspindi Dievo
būdą — jo šventumą, teisin­
gumą, gerumą — ir išreiškia jo
valią. Išrinktajai tautai jis
praktiškai nurodo, kaip vykdyti
jo įsakymą: "Būkite šventi, kaip
aš esu Šventas".
Kiek Senojo Testamento
Įstatymas dar galioja? Ar
šiandien krikščionims tebėra
privalus, kaip Dievo Įstatymas?
Žinoma, visų pirma yra
Jėzaus pamokymai. Jis atėjo ne
tam, kad panaikintų Įstatymą, o
kad jį "įvykdytų" (t.y. padarytų
prasmingesnį). Jėzaus žodžiais,
kol dangus ir žemė nepraeis, nė
mažiausioji dalelė neiŠkris iš
Įstatymo. Kas pažeistų bent
vieną iš mažiausių priesakų, tas
būtų vadinamas mažiausiu
dangaus karalystėje.
Antra vertus, Paulius teigia,
kad Kristus užbaigė Įstatymą.
Pasak jo, Senojo Testamento
Įstatymas buvo įvestas tam tikru
istorijos laikotarpiu ir turėjo
galioti tik iki Kristaus atėjimo.
Kaip šiuodu požiūrius
suderinti?
Kai kas mano, kad šią
problemą galima išspręsti
atskiriant moralės normas,
kurios tebegalioja, nuo tų
Senojo Testamento įstatymų ir
taisyklių, kurie reguliuoja
apeigas, ritualą ir visuomenės
gyvenimą ir yra skirti tik
izraelitams. Tačiau pirmiausia
tų normų ir įstatymų neįma­
noma aiškiai atskirti, be to,
nors Paulius pripažįsta, kad
Dievo duotas Įstatymas yra
"šventas, teisingas ir geras", jis
kalba, kad Jėzaus darbai
"ištrynė" net ir senąsias
moralės normas. Krikščionys
esą "laisvi" ir Įstatymo nesais­
tomi — čia Paulius turi galvoje
įstatymų ir taisyklių visumą, ne
tik moralės normas.
Taigi krikščionims Įstatymą
atstoja Jėzus Kristus. Jis
Įstatymo neatmetė ir nepanei­
gė, o apibendrino. Kai Paulius
sakosi esąs saistomas Kristaus
įstatymo, tai nereiškia, kad jis
pripažino naują įstatymų
kodeksą. Veikiau jis yra
Kristaus mokinys, persiėmęs jo
dvasia. Būdami susiję su
Kristumi, su jo naujuoju
gyvenimu ir jo Šventąja Dvasia,
krikščionys gali sekti jo pavyz­
džiu ir paklusti jo įstatymui.
Kristaus įstatymas nėra toks,
kuris pavergia žmones, nes jie
neįstengia jo laikytis. Jis yra
"tobulasis laisvės įstatymas".
Įst 6,5; Kun 19,18; Mt 5,17-20;
Rom 10,4; 5,20; Gal 3,19; Rom
7,6.12; Kol 2,14; Gal 5,18; 1 Kor
9,21; Gal 6,2; 5,1; Jok 1,25.
Tradicinės maldos baigiantis Sabo
Pasninkai ir šventės
Šabas ir dauguma svarbiausių
religinių švenčių žydų buvo
švenčiamos nuo seniausių Izra­
elio istorijos laikų. Tačiau dvi
čia aprašomos šventės įvestos
daug vėliau — Purimas (Persų
imperijos laikais - V a.pr.Kr.)
ir Pašventinimo (Šviesų) šventė
(Makabiejų laikais - II a.
pr.Kr.).
Svarbiausios Izraelio religi­
nės šventės susijusios su metų
laikais ir žemdirbystės ciklu
Kanaane. Švenčiama būdavo
pavasarį, vasaros pradžioje ir
rudenį. Tada žmonės eidavo į
artimiausią šventyklą ir aukoda­
vo Dievui aukas.
Nuo VII a. pr. Kr. šios šven­
tės vykdavo tik Jeruzalėje. Jė­
zaus laikais Jeruzalės gyventojų
skaičius (apie 40 000 žmonių)
per Paschą, užplūdus maldinin­
kams, padidėdavo iki 150 000.
Per šventes būdavo dėkoja­
ma Dievui už derlių, prisimena­
ma žymūs Izraelio istorijos
įvykiai, taip pat linksminamasi
ir puotaujama.
Pasninkai
Senojo Testamento įstatymuose
tautos pasninkui skirta tik viena
diena per metus. Tai Permalda­
vimo diena, arba septinto mė­
nesio 10-ji diena (rugsėjo pa­
baigoje — spalio pradžioje). Per
Babilonijos tremtį dar būdavo
pasninkaujama penktą ir sep­
tintą mėnesį, gedint dėl šventy­
klos sugriovimo ir Judėjos
valdytojo Godolijo nužudymo.
Po tremties prisidėjo dar du
tradiciniai pasninkai: dešimtą
mėnesį, minint Jeruzalės apgul-
ties pradžią, ir ketvirtą mėnesį,
pažymint visišką Jeruzalės
užgrobimą. Be to, tauta ir
atskiri asmenys pasninkaudavo
dar ir kitais, ypatingais atvejais.
Pasninkas dažniausiai būda­
vo neatskiriamas nuo maldų.
Tai nuoširdžios atgailos ženk­
las. Per pasninką žmonės neval­
gydavo ir negerdavo. Buvo ir ki­
tų papročių - plėšytis drabu­
žius, vilkėti ašutinę, barstytis
galvą dulkėmis ir pelenais, nesi-
šukuoti ir nesiprausti. Bet apaš­
talai ir pats Jėzus aiškiai pasa­
kė, kad šių išorinių pasninkavi­
mo apraiškų neužtenka. Svar­
biausia - dvasinė permaina.
Kun 16,29; Zch 7,5; 8,19;
Ts 20,26; Neh 1; 2 Sam
12,16.20; Est 4,16; Iz 58,3-5;
JI 2,13; Jon 3,5; Mt 6,16-18.
122 RELIGINĖ DOKTRINA IR KULTAS
pradžią. Ta proga būdavo trimi­
tuojama ir aukojama. Jaunaties
atėjimas tarsi primindavo, kad
Dievas sukūrė tvarkingą pasau­
lį. Tą dieną niekas nedirbdavo,
būdavo valgomi tam skirti
valgiai ir mokomasi religijos.
Prl,16; Sk 10,10; 28,11-15;
Ps 104,10; 1 Sam 20,5.24;
2Kar 4,23;
Taip švenčiama Hanuka —Pašven­
tinimo (Šviesų) šventė.
• Šabo metai
Poilsiui buvo skirta ne tik kas
septinta diena, bet ir kas
septinti metai. Tai buvo
Viešpačiui pašvęsti "šabo
metai", kai buvo leidžiama
pailsėti žemei. Aišku, visa žemė
tais pačiais metais negalėjo būti
palikta pūdymuoti. Matyt, kas
septyneri metai po pirmosios
sėjos pūdymu būdavo palieka­
mas kiekvienas laukas paeiliui.
Viską,kas tais metais užaug­
davo, galėdavo veltui imti
beturčiai. Tokia tvarka reiškė,
kad žemė izraelitams nepri­
klauso. Ji "šventa" (t.y. Dievo).
Be to, kas septyneri metai
turėdavo būti paleisti visi vergai
ir panaikintos visos skolos.
Kun 25,1-7; Iš 23,10-11;
21,2-6; Įst 15,1-6.
• Jubiliejiniai metai
Įstatyme pasakyta, kad kas
penkiasdešimt metų (praėjus
metams po septynerių šabo
metų) žemė ir kita nuosavybė
(išskyrus miesto namus)
turėdavo būti grąžinta tikrie­
siems savininkams, izraelitų
vergai paleisti į laisvę, skolos
panaikintos ir žemė palikta
pūdymu. Jubiliejaus įstatymo
laikytis, matyt, buvo pernelyg
sunku, tad buvo manoma, kad
tokius metus tik Dievas galėtų
įvesti. Šiuos metus žadėjo
Izaijas ir skelbė Jėzus.
Kun 25,8-17; 23 -55; Iz
61,1-2; Lk 4,16-21.

kad Dievas globoja svarbiausią
švenčiausiosios vietos daiktą -
Sandoros skrynią (žr. aukščiau).
Patalpų sienos buvo išmuštos
kedru su raižytomis gėlėmis,
palmėmis ir cherubinais,
aptrauktos auksu. Mūro iš
vidaus visai nesimatė. Šventoji
vieta buvo blausiai apšviesta
pro aukštus langus, taip pat
žvakių šviesos. O šventų
švenčiausioji, Dievo buveinė,
langų neturėjo ir buvo visiškai
tamsi.
Padėtinės duonos stalas (maketas).
Smilkoma buvo pačioje
šventykloje, bet aukojama tik
kieme. Į šventyklą galėjo įeiti
tik kunigai ir levitai.
A p i e šventyklos statybą ir
įrengimą nuodugniai papasa­
kota Pirmoje Karalių knygoje,
šventyklos statybai ir puošimui
karalius Saliamonas sutelkė
geriausius meistrus ir visus
turimus išteklius. Tai buvo
Dievo šventykla. Net akmenys
buvo tašomi tik skaldykloje -
šventyklos statyboje nebuvo
girdėti nei plaktuko, nei kirvio,
nei jokio kito geležinio įrankio
sukeliamo garso.
Baigus statybą, Saliamonas
surengė didingas pašventinimo
iškilmes. Jose buvo ir Viešpats
Dievas, debesėlio pavidalu
pripildęs šventyklą, o apeigoms
vadovavo pats Saliamonas:
" T u , Viešpatie, uždegei saulę
danguje, bet pats meilijai
gyventi debesų tamsybėse. Aš
tau pastačiau didingą šventyklą,
kad turėtumei kur gyventi per
amžius". 4
N u o tada žydų religiniu
centru tapo Jeruzalės šventykla,
nors dešimt genčių, vėliau
atsiskyrusios ir šiaurėje
sukūrusios Izraelio karalystę,
pasistatė šventyklas kitose
vietose.
Karaliaus Saliamono
šventyklą galiausiai sugriovė
Babilonijos karalius Nabucho-
donosaras, 587 pr. Kr. užgrobęs
Jeruzalę. Išlikę bronzos, aukso
ir sidabro dirbiniai buvo
išgabenti į Babiloną.
2 Sam 6; 7; 24,18-25; 1 Krn
2 8 , 2 - 3 ; 1 Kar 5 - 8 ; 12; 2 Kar
16,5-9; 2 4 , 1 0 - 1 3 ; 25,8-17.
Zorobabelio šventykla
(antroji šventykla)
Persijos karalius Kiras, 538 pr.
Kr. leidęs žydams grįžti iš
Babilono į Jeruzalę, liepė jiems
atstatyti šventyklą. Jis taip pat
grąžino visus auksinius ir
sidabrinius daiktus, kuriuos iš
Panašus bronzinis stovas, tik su
ratukais, galėjo būti Saliamono
šventykloje. Ant jo buvo statoma
praustuvė su vandeniu.
MALDYKLA IR ŠVENTYKLOS 125
Saliamono šventyklos buvo.
pagrobęs Nabuchodonosaras.
Jie tuoj pat ėmėsi darbo, bet
netrukus nuleido rankas. Tik
praitašams Agėjui ir Zacharijui
paraginus, 515 pr. Kr. šventykla
buvo baigta.
Nors ji išsilaikė 500 metų,
apie šią šventyklą žinome labai
mažai. Beveik nėra abejonės,
kad ji buvo atstatyta pagal
Saliamono šventyklos pavyzdį,
tačiau puošnumu jai anaiptol
neprilygo.
Kai Sirijos valdovas Antio-
chas IV 168 pr. Kr. uždraudė
šventykloje aukoti pagal žydų
papročius ir ją išniekino
pagonišku aukojimu, kilo
maištas (Makabiejų sukilimas).
Po trejų metų šventykla buvo iš
naujo pašventinta, ir tam
įvykiui atminti žydai iki šiol
tebešvenčia Hanuką (žr. poskyrį
Pasninkai ir šventės, str.
Pašventinimo šventė). 63 pr.
Kr. šventyklą sugriovė romėnų
karvedys Pompėjus.
2 Krn 36,22-23; Ezd 1; 3 - 6 .
Erodo šventykla
Karalius Erodas Didysis 19 pr.
Kr. Jeruzalėje pradėjo statyti
naują šventyklą. Šiuo puikiu
statiniu jis norėjo laimėti savo
valdinių palankumą ir nuste­
binti Romos valdomą pasaulį.
Svarbiausias pastatas buvo
baigtas apie 9 pr. Kr., bet po to
dar buvo dirbama daug metų.
Pastatyta pagal Saliamono
šventyklos planą, ši, trečioji,
šventykla buvo kur kas didin­
gesnė. Ji buvo dvigubai aukš­
tesnė už Saliamono šventyklą ir
taip gausiai paauksuota, kad
šviečiant saulei visa žėrėte
žėrėdavo.
Įspūdingiausia buvo didžioji
šventyklos aikštė (vad. Erodo
platforma), išlikusi iki šių
dienų; joje rinkdavosi maldi­
ninkai ir būdavo aukojama. Ji
apėmė nulygintą kalvos šlaitą ir
"Raguotas" aukuras, rastas
Megidoje (Izraelis).

Levitai: Iš 32,25-29; Sk3,
12-13; 18,21-24; 35,2-8.
Kunigai: Iš 28-29; Kun 8-10;
16; 21-22.
Kunigų ir levitų pareigos
Kunigų ir levitų pareigos
daugiausia buvo susijusios su
maldyklos bei šventyklos
aukojimais ir Dievo garbinimu,
tačiau jie turėdavo ir kitokių
pareigų. Visų trijų levitų klanų
vyrai burdavosi j šventyklos
chorą ir galbūt jie sukūrė kai
kurias psalmes (pvz., 85 ir 87).
Kunigai ir levitai taipgi
turėdavo Dievo vardu atsakyti j
klausimus, kurių kitaip nepa­
vykdavo išspręsti (pavyzdžiui, ar
tinkamas laikas eiti į karą).
Kunigai ir levitai, aukojantys
maldyklos kieme (maketas).
Tam tikslui vyriausiasis kunigas
kapšelyje ant krūtinės nešioda­
vosi šventuosius akmenis urimą
ir tumimą. Jeigu kunigas
ištraukdavo urimą, atsakymas
būdavo "ne", o jeigu tumimą -
"taip".
Dar svarbiau, kad jie priva­
lėjo mokyti žmones Dievo
Įstatymo. Laimindamas Izraelio
gentis, Mozė sakė, kad levitai
pirmučiausia mokys izraelitų
vaikus laikytis Įstatymo, be to,
aukos ant Dievo aukuro.
Nehemijo knygoje rašoma, kaip
Ezdras ir levitai visai tautai
skaitė Įstatymą. Pranašas
Malachijas taip apibendrina jų
vaidmenį: "Kunigų pareiga -
> i
mokyti, kaip teisingai pažinti
Dievą. Žmonės tegu eina pas
juos sužinoti mano valios, nes
jie yra Visagalio pasiuntiniai". 5
Deja, pranašams dažnai
tekdavo barti kunigus ir levitus
už šių pareigų nevykdymą.
I K r n 6,31-48; Kun 13; Įst
33,8-11; Neh 8,1-12; Mal 2,7;
Jer 23,11-32; Ez 34.
Aukojimai
Gyvuliai buvo aukojami nuo
seniausių laikų. Pradžios
knygoje (4) pasakojama, kaip
Abelis papjovė vieną iš savo
ėriukų ir jo geriausias dalis
aukojo Dievui. Išsigelbėjęs nuo
tvano, Nojus aukojo gyvulių ir
paukščių. Sandora tarp Dievo ir
Abraomo buvo patvirtinta
aukojimu.
Aukojimai smulkiai aprašyti
Kunigų knygoje. Iš jos suži­
nome svarbiausius dalykus apie
jų prasmę.
• Aukojama visada pačiam
Dievui. Taigi tinka tik pačios
geriausios aukos. Be to, šiuo
būdu žmogus atiduoda Dievui
šį tą iš savo nuosavybės.
• Aukojimas yra paties
Dievo nurodytas būdas. Jis
pats nustatė aukojimo taisykles.
Tai nėra vien žmogaus bandy­
mas įtikti Dievui, bet žmonėms
Dievo nurodytas būdas su juo
susitaikyti. Vis dėlto žmogus
turi pats norėti pasinaudoti
Dievo nustatytu ritualu.
• Aukoja visi. Daugelio
religijų tokios apeigos yra
kunigų paslaptis. Tai, kad jie
vieni žino, kaip kreiptis į dievą,
padeda jiems išlaikyti ben­
druomenėje ypatingą statusą.
Tačiau Izraelyje aukojimo
nuostatai (t.y. Kunigų knyga)
yra visiems skirto Šventojo
Rašto dalis. Tiesą sakant,
Izraelyje aukas dažniausiai ir
aukodavo pats tikintysis, o ne
kunigas.
KUNIGAI, LEVITAI, AUKOJIMAI 127
• Aukojimai ne viską gali.
Dažniausiai aukojimai galėdavo
atpirkti tik atsitiktines, netyčia
padarytas nuodėmes. Sąmonin­
go nepaklusnumo atveju
aukojimas tereikšdavo atgailą.
Nusidėjėlis turįs prašyti
atleidimo patį Dievą. Nau­
jajame Testamente irgi aiškiai
pasakyta, kad jaučių ir ožių
kraujas negalįs panaikinti
nuodėmių.
• Aukojimas kaip pakaita­
las. Kartais aukojamas gyvulys
tarsi atstodavo aukotoją.
Mirtinos nuodėmės aukojimas
negalėdavo atpirkti, bet
žmogus, kuris nusidėjęs
atgailavo ir kuriam Dievas
atleido, neretai aukodavo
išreikšdamas sielvartą dėl
nuodėmės.
Naujajame Testamente
Jėzaus mirtis suprantama kaip
auka, iš tikrųjų atstojanti
nusidėjėlį.
Pr 4; 8,20; 15; Kun 1-7; 16-17;
4,2.13.22.27; Ps 51,16-17; Žyd
10,4; 9,11-12; 10,12.
Aukojimų rūšys
• Deginamosios aukos
Dievui būdavo aukojamas visas
gyvulys, išskyrus odą, kuri
atitekdavo kunigams. Aukoto­
jas uždėdavo ant gyvulio rankas
parodydamas, kad aukoja už
savo ydas. Gyvulys turėdavo
būti be jokios kliaudos (Dievui
tinka tik tai, kas geriausia).
Gyvulio kraujas būdavo
šlakstomas ant aukuro -
ženklas, kad gyvulio gyvybė
paskirta Dievui.
Kun 1.
• Duonos aukos
Būdavo aukojama miltų,
ragaišių arba grynų grūdų,
pridėjus aliejaus ir smilkalų.
Tai dėkojimo auka Dievui.
Viena jo dalis, "atminimas",
būdavo sudeginama ant aukuro:
taip būdavo prašoma Dievo

Karmelio kalno, kur Dievas
ugnimi jrodė, kad "Viešpats yra
Dievas, tik Viešpats yra
Dievas!" Eliziejus tęsė Elijo
misiją: stebuklingai gydydavo, o
vėliau Jehų patepė Izraelio
karaliumi. Jis subūrė mokinių
- "pranašų sūnų", - kurie
išsaugojo jo darbų atminimą.
1 Sam 7,3-17; 9-10; 2 Sam 7;
IKar 1,11-40; 17-19; 2 Kar
1-9.
Vėlesnieji pranašai
Niekas iš senesniųjų pranašų
nepaliko mums savo
pranašysčių knygų, vis dėlto šį
tą žinom apie jų kalbas ir
darbus. Bet "klasikiniu"
pranašavimo laikotarpiu
( V I I I - V a. pr. Kr.) daug
pranašysčių buvo užrašyta ir
sukaupta dabar turimose
Senojo Testamento knygose:
Izaijo, Jeremijo, Ezechielio ir
Dvylikos Pranašų knygoje
("mažesniųjų" pranašų - nuo
Ozėjo iki Malachijo), taip pat
Danieliaus knygoje.
Tais laikais įvyko blogų
politinių permainų: pirmiausia,
721 pr. Kr. užgrobus Izraelio
(šiaurinės karalystės) sostinę
Samariją, buvo ištremti jo
gyventojai, vėliau, 586 pr. Kr.
sugriovus sostinę Jeruzalę, - ir
Pranašas Amosas reikalavo teisin­
gumo —neapgaudinėti neteisingomis
svarstyklėmis.
Jeremijas skelbė Dievo teisę perdaryti
savo pagedusią tautą, kaip puodžius
perdaro žiedžiamą indą.
Judėjos (pietinės karalystės)
žmonės.
Tų pranašų misija susijusi su
tremtimi. Vieni ją nuspėjo, kiti
apmąstė jos prasmę. O vėles­
nieji pranašai ragino tautą po
nelaimių imtis atkuriamojo
darbo.
• Prieš tremtį
Pranašai įspėjo, kad Dievo
teismas neišvengiamai artėja.
Amosas ir Ozėjas šiaurinėje
karalystėje taip kalbėjo VIII a.,
o Jeremijas pietinėje
karalystėje - VII a. pr. Kr.
pabaigoje. Jie ragino žmones
atgailauti: juk Dievas dar galįs
apsigalvoti. Bet pranašai
įsitikino, kad jų tautiečiai
nelinkę atgailauti - jiems buvo
duota daug progų, kuriomis
nepasinaudojo. Ir tada Amosas
prabilo už visus pranašus. Tai
Dievo žodžiai: "Ruoškitės
mano teismui!"
Kuo gi izraelitai taip supykdė
Dievą? Pranašai atskleidė
kiekvienas vis kitokias jų
nuodėmes. Amosas smerkė
socialinę neteisybę, Ozėjas —
neištikimybę Dievui, Michėjas
- Izraelio valdovų nuodėmes,
Jeremijas - netikrų dievų
garbinimą ir baisų moralės
nuosmukį Judėjoje. Dėl šių
nuodėmių teisingasis Dievas
PRANAŠAI 129
Pranašas Joelis, kalbėdamas apie
Dievo teismą, pavartojo skėrių
antplūdžio įvaizdį.
turėjo nubausti savo tautą, nors
tai darė skaudama širdimi.
Am 9,1-4; Oz 11,5-7; Jer
25,8-11; Am 4,6-12; 5,14-15.
• Tremtis ir po jos
Išvaryti į tremtį Izraelio ir
Judėjos gyventojai, bent kai
kurie iš jų, ėmė suvokti
nusipelnę šios bausmės. Nuo
tada pranašai ėmė žadinti viltį.
Ezechielis numatė dieną, kai
tauta, negyva it išdžiūvusių
kaulų krūva, Dievo įkvėpta
prisikels naujam gyvenimui. Jis
tikėjo, kad bus atstatyta
šventykla ir vėl apsigyventa savo
žemėje. Izaijo pranašystės
tautai (Iz 40-55) irgi buvo
viltingos. Dievas parvešiąs
tremtinius per dykumą iš
Babilonijos atgal į Jeruzalę.
Paskui, kai sugrižo pirmieji
tremtiniai ir šventyklos
atstatymo pradžios entuziazmas
išblėso, apatijos ir nusivylimo
krizei įveikti reikėjo naujos
pranašų kartos. Jeigu Agėjas ir
Zacharijas nebūtų raginę
žmonių dirbti, šventykla taip ir
būtų likusi neatstatyta.
Grįžimas iš tremties būtų
nuėjęs perniek, deramai
neatgaivinus Dievo garbinimo.
Ez 37; 40-48; Iz 40,1.9-10.
130 RELIGINĖ DOKTRINA IR KULTAS
Pranašų vaidmuo
Pranašus reikėtų laikyti žinia­
nešiais. Jų kalbos (arba oraku­
lai) dažnai prasideda žodžiais:
"Dievas sako" arba "Dievas
pasakė". Šitaip senovėje
žinianešiai pradėdavo žodžiu
perduodamą žinią. Pranašus
pasišaukdavo Dievas, kad jie
išklausytų jo ketinimų ir jo
nutarimų, paskui siųsdavo juos
skelbti tų žodžių izraelitams ir
kitoms tautoms. Tarpais
pranašai matydavo regėjimus,
kartais sakydavo pamokslus, o
kai kada, kreipdamiesi j žmo­
nes, pasitelkdavo palyginimus,
poeziją arba draminius epizo­
dus. Pranašai mažai tekalbėda­
vo, kaip iš tikrųjų gavo savo
žinias. Tačiau jie šventai tikėda­
vo, kad jų žodžiai eina iš Dievo.
Pranašystės paprastai
kirsdavosi su daugumos
nuomone. Kai viskas tarytum
gerai klodavosi, pranašai
smerkdavo visuomenės ydas ir
pranašaudavo pražūtį. O kai
žmonės būdavo apimti nevilties,
jie žadėdavo geresnius laikus.
Jie skelbdavo nurimti, sutižti
neleidžiančius Dievo žodžius,
nes Dievo šauksmas, įsiveržęs į
jų pačių gyvenimą, būdavo iš
esmės jį pakeitęs.
Pranašai buvo ir mokytojai,
raginantys izraelitus grįžti prie
Dievo įstatymų. Jie neskelbė
naujos religijos, tik Dievo žodį
pritaikė savajam laikui.
Senasis Testamentas didele
dalimi yra pranašų darbas. Ne
tik pranašų knygas, bet ir
daugumą istorinių knygų, ypač
nuo Jozuės iki Antrosios
Karalių, parašė arba pranašai,
arba žmonės, daug ko pasisėmę
iš pranašų mokymo. Jie rašė
istoriją tarsi Dievo akimis.
Jer 23,18.21-22; Am 7,1-2;
Zch 1,7-21; Jer 7; 18; 19; Iz 1;
Ez 5,17; 1 Kar 18,19;
Am 7,14-16; Iz 6; Jer 1.
• Netikri pranašai
Per visą Izraelio istoriją pasitai­
kydavo netikrų pranašų,
nes buvo įsitikinę, kad Dievas
Izraelio neapleis. Tai reiškė,
kad kuriam laikui Izraelis galįs
būti sunaikintas, bet vėliau
būsiąs atkurtas.
Izraelio sunaikinimo ir
atkūrimo laikas kartais vadintas
"Viešpaties Diena". Viltis
"Aš užlipsiu į stebėjimo bokštą, — sulaukti atkuriančio Mesijo turi
sakė pranašas Habakukas, —ir šaknis Senajame Testamente,
žiūrėsiu, ką man Viešpats pasakys"
bet jos svarba išryškėjo tik
(Hab2,l). Sis akmeninis stebėjimo
bokštas stovi Betliejuje. paskutiniais šimtmečiais prieš
Kristų (žr. poskyrį Tarp abiejų
kalbėdavusių neva Dievo vardu. Testamentų). Pranašai skelbė,
Kas kad pranašas pradėdavo
kad Izraelį atkurti padėsiąs
pamokslą žodžiais "Dievas Dievas.
sako", - vis tiek nebuvo
Jer 11,10; Am 9,11-12;
tikrumo, kad tai iš tiesų Dievo
Oz 14,4; Jer 31,31-34; Am 9,9;
žodis. Kiekvienu atveju
Zch 13,8-9; Iz 2,12-17; Sof.
reikėdavo dvasinės įžvalgos,
norint nuspręsti, kas eina iš
Dievo. Pakartotame Įstatyme ši
problema pripažįstama ir
pateikiamos dvi praktiškos
taisyklės. Jeigu tai, ką pranašas
skelbė, neįvyko, vadinasi, jis
buvo netikras. Jeigu jo žodžiai
nukreipia žmones nuo Dievo ir
jo įstatymų, vadinasi, tie žodžiai
— ne Dievo.
1 Kar 22; Jer 28; Mch 3,5-7;
Jer 23,13-32; Įst 13; 18,21-22.
• Ką pranašai skelbė?
Jeremijo supratimu, tremtis
buvo Dievo sandoros su
izraelitais galas: "Izraelio
namai ir Judo namai sulaužė
mano sandorą, kurią esu
padaręs su jų tėvais".
Tačiau pranašai tikėjo, kad
Dievas neapleis Izraelio, nors
šis ir prarado teisę juo remtis.
Todėl net ir tie pranašai, kurie
skelbė tautai šiurpią ateitį,
gebėjo tragedijoje įžvelgti
švintančią viltį. Amoso prana­
šystėje skelbiama, kad Dovydo
giminė būsianti grąžinta į sostą;
Ozėjo - kad Dievas vėl
padarysiąs izraelitus ištikimus;
Jeremijo - kad Dievas atnau­
jinsiąs sandorą.
Taigi pranašai kalbėjo apie
praeitį, ragindami izraelitus vėl
būti paklusnius; apie dabartį,
smerkdami susvyravusį tautos
tikėjimą; taip pat apie ateitį,

Tarp abiejų
Testamentų
Per Babilonijos tremtį tokie
pranašai kaip Ezechielis ir tokie
istorikai kaip nežinomas
Pirmosios ir Antrosios Karalių
knygos autorius įrodė, kad
tremtis buvo Dievo bausmė už
izraelitų nepaklusnumą jam.
Taigi grįžusieji į Izraelį pasiryžo
ateityje nebenukrypti nuo
Dievo Įstatymo.
Jie norėjo ištikimai laikytis
visų jo nurodymų. Karaliaus
izraelitai neturėjo, bet tautos
vadovu savaime tapo vyriau­
siasis kunigas, remiamas naujo
visuomenės sluoksnio —
"Rašto aiškintojų", kurie
mokėjo paaiškinti visus Biblijos
įstatymus. Tremties patirtis
buvo tokia gera pamoka, jog
pranašams nebereikėjo barti
žydų už svetimų dievų garbini­
mą, tiktai teko peikti už
nerangumą atstatant šventyklą
ir nenorą mokėti dešimtinę.
Sugrįžusių iš tremties žydų
bendruomenė buvo maža -
turbūt mažesnė kaip 75 000
žmonių. Jie aiškiai suvokė esą
kitokie nei aplinkinės tautos.
Tuo laiku ypač buvo pabrėžiami
trys šio skirtingumo aspektai:
griežtas šabo laikymasis,
apipjaustymo ritualas ir žydų
mitybos taisyklės.
AgljMal 3,7-ll;Neh
13,15-27; Iz 56,6-7; Pr 17;
Kun 11 (žr.t.p. Dan 1).
Žydų istorija po tremties
• 1 etapas
Pirmuoju etapu po tremties
Žydų valstybė buvo Persijos
imperijos provincija. Ši
imperija susikūrė 539 pr. Kr.,
kai Kiras Didysis užgrobė
Babiloną ir tapo Babilonijos
imperijos bei jos turtingos
civilizacijos paveldėtoju. Ne
taip kaip babiloniečiai, persai
skatino savo valdomų teritorijų
lojalumą ir rėmė tautines
religijas. Jie netgi dosniai šelpė
Jeruzalės šventyklos išlaikymą.
Ezd 1; 6,11-12.
• 2 etapas
Antrasis etapas prasidėjo, kai
Persijos imperiją nugalėjo
Makedonijos (šiaurės Graikija)
karvedys Aleksandras Didysis.
Jis užkariavo Persiją 331 pr.Kr.,
ir tada ėmė pildytis jo svajonė
išplatinti graikų kultūrą ir kalbą
po visą pasaulinę imperiją.
Tačiau to įgyvendinti jam
nepavyko: po kelerių metų jis
mirė, ir imperiją pasidalino jo
karvedžiai.
Palestina ilgus šimtmečius
buvo nesantaikos obuolys. III a.
pr. Kr. iš Aleksandrijos ją valdė
Egipto karaliai - Ptolemėjas ir
jo palikuonys. Tačiau II a.
pr.Kr. jos likimą lėmė jau
Seleukidų karaliai, kurių
sostinė buvo Antiochija
(Sirijoje). Abiem atvejais
rezultatas buvo tas pats: žydų
religija (judaizmas) pateko į
patrauklios graikų kultūros
(helenizmo) įtaką.
II a. pr. Kr. iškilo būtinybė
išversti Senąjį Testamentą į
graikų kalbą, nes dalis žydų,
ypač tų, kurie gyveno ne
Palestinoje, jau kalbėjo tik
graikiškai. Bet su graikų kultūra
atėjo ir graikų religija, kuri
žydų tikybai buvo visiškai
nepriimtina. Taigi susiformavo
dvi žydų grupuotės: vieni rėmė
svetimųjų papročius (helenis-
tai), o kiti, konservatyvūs žydai
(chasidai), buvo įsitikinę, kad
helenizmas nesuderinamas su
judaizmu.
TARP ABIEJŲ TESTAMENTU 131
Konfliktas įsiliepsnojo
valdant Antiochui IV Epifanui.
Palaikomas kai kurių įtakingų
žydų šeimų, Jeruzalę jis pavertė
graikišku miestu. Galop
Antiochas nusprendė su
šaknimis išrauti žydų religiją ir
uždraudė aukoti aukas,
apipjaustyti kūdikius ar skaityti
Įstatymą. Žydams pasipriešinus,
jis žengė paskutinį žingsnį —
Jeruzalės šventykloje pasta­
tydino Dzeuso statulą, o ant
aukuro liepė aukoti kiaules.
Visų pamaldžių žydų požiūriu,
šventykla buvo suteršta ir
nebetiko Dievui garbinti.
• 3 etapas
Trečiasis etapas prasidėjo
sukilimu, kuriam vadovavo
Judas Makabiejus. Po ilgos
kovos jis išvijo Antiocho
šalininkus iš šventyklos, vietoj
suteršto altoriaus pastatė naują
ir 165—64 pr. Kr. iš naujo
pašventino šventyklą (1 Mak
1—4). Nuo tada iki 63 pr. Kr.
Judėja buvo nepriklausoma
valstybė, valdoma karaliais
tapusių kunigų Chasmonėjų
dinastijos.
• 4 etapas
Ketvirtasis žydų istorijos "tarp
abiejų Testamentų" etapas
prasidėjo, kai romėnai nuka­
riavo Seleukidų imperijos
likučius Sirijoje ir Palestinoje.
Romėnų karvedys Pompėjus 63
pr. Kr. užėmė Jeruzalę, ir keletą
Šimtmečių iki Romos imperijos
žlugimo Judėją tiesiogiai ar
netiesiogiai valdė romėnai. •
Vienu svarbiu laikotarpiu
Judėja vėl turėjo savo karalių.
Tai buvo nuo 37 iki 4 pr. Kr.,
kai valdė Erodas Didysis.
Erodą karaliumi paskyrė
Romos senatas, ir jis buvo
pavaldus Romai. Jam mirus, jo
sūnų Archelajų romėnai padarė
etnarchu ("tautos valdovu").
Tačiau 6 po Kr. romėnai jį
pašalino ir Judėja tapo Romos
provincija.
132 RELIGINE DOKTRINA IR KULTAS
Naujos idėjos
Dar svarbiau už istorines ir
politines permainas nuo
tremties pabaigos iki Kristaus
laikų buvo tai, kad keitėsi žydų
tikyba.
• Naujo pasaulio pradžia
Kristaus laikais naujos ateities
viltys buvo labai gyvos. Prieš
keletą amžių pranašai buvo
nuspėję Izraelio valstybės
žlugimą, ir tremtis jų
pranašystes patvirtino. Tačiau
kai kurios iš jų, regis, pranoko
artimiausią ateitį ir siekė
tolimus laikus, kai, pasak
Agėjo, Dievas sudrebinsiąs
dangų ir žemę ir prasidėsianti
visai nauja era.
Nuo II a. pr. Kr. imta rašyti
vadinamuosius "apreiškimus"
(apokalipses). Apokaliptinių
knygų autoriai buvo įsitikinę,
kad artėja pasaulio pabaiga.
Jsikišiąs Dievas, sunaikinsiąs
svetimus valdovus (graikus arba
romėnus) ir pradėsiąs naują
istorijos erą. Viena iš tokių
apokaliptinių bendruomenių ir
paliko Negyvosios jūros
rankraščius (žr. artimiausio
poskyrio str. Esėjai).
• Mesijas
Daug naujosios eros vilčių buvo
siejama su mesiju. Senajame
Testamente hebrajiškas žodis
"mesijas" reiškė tiesiog
"pateptasis" ir juo galėjo būti
vadinami karaliai, kunigai arba
pranašai. Kai kurie pranašai,
pvz., Izaijas, kalbėjo apie
būsimą iš Dovydo kilusį karalių,
kuris valdys teisingai ir ant
kurio nusileis Dievo Dvasia.
Pusantro šimto metų prieš
Kristų daug kas ėmė nekantriai
laukti tokio valdovo. Kumrano
bendruomenė tikėjosi dviejų
"mesijų": kunigo ir karaliaus. I
a. pr. Kr. giesmių rinkinyje,
pavadintame "Saliamono
psalmės", bene pirmą kartą
laukiamasis valdovas nusakytas
žodžiais "Viešpats Kristus"
(t.y. Mesijas) arba "Viešpaties
Kristus" (plg. Lk 2,11).
Daugiausia buvo tikimasi
mesijo karžygio, kuris išva­
duotų žydus nuo neapkenčiamų
svetimų valdovų. Nieko
nuostabaus, kad Jėzus, kurio
karalystė "ne iš šio pasaulio",
nenorėjo būti vadinamas
mesiju: šis žodis kėlė ne tas
asociacijas. Bet mokiniai, kurie
galų gale suprato, koks jis
karalius, dažnai jį taip
vadindavo — "Jėzus Kristus".
Iz 9,1-7; 11,1-9; Jn 18,36; Mk
8,29-30; Lk 22,67.
• Prisikėlimas
Įsižiebė ir kita viltis - kad
žmonės prisikels iš numirusių.
Senojo Testamento laikais
izraelitai, paprastai tikėdavo,
kad po mirties gerur blogi
žmonės patenka į Šeolą. To
požemių pasaulio būtis tebu­
vusi tikrojo gyvenimo šešėlis ir
iš ten niekas negalėdavęs
sugrįžti. Kartais pranašai
kalbėdavo apie visos tautos
prisikėlimą - štai Ezechielio
regėjime griaučiai vėl virto
žmonėmis. Tačiau individo
prisikėlimo viltį Senajame
Testamente galime įžvelgti tik
šiuose Danieliaus pranašystės
(12,2) žodžiuose: "Daugelis tų,
kurie miega žemės dulkėse,
pabus".
Bet Jėzaus laikais dauguma
žydų (išskyrus sadukiejus; žr.
artimiausią poskyrį) turbūt
tikėjo, kad prisikelti gali
kiekvienas žmogus. Teisieji
"prisikels amžinajam gyve­
nimui" ("Saliamono psalmės"
3,16) "gyvenimo sode" arba
"Abraomo prieglobstyje".
Nedorėliai būsią nublokšti į
Geheną — požemių pasaulį,
panašų į Hinomo slėnį, kur
buvo Jeruzalės sąvartynas ir
nuolat degdavo laužai.
Job 7,9-10; Ez37; Dan 12,2;
Lk 16,22.
Laikotarpiu tarp abiejų Testamentų
sustiprėjo pasiryžimas kuo stropiau­
siai laikytis Įstatymo. Raštininkai ne
tik kruopščiai perrašinėdavo
Įstatymą — tai jie daro ir šiandien, —
bet ir aiškindavo jį žmonėms.

• Tikėjimas angelais ir
demonais
Izraelitai Dievą visada
įsivaizduodavo apsuptą angelų,
tarsi karalių su svita. Dievo
sprendimai būdavę priimami jo
tarybos kambaryje, kur pranašai
galėdavę pasiklausyti. Į
"bloguosius" angelus daug
dėmesio nekreipta, o minint
įsivaizduota, kad Dievas juos
tvirtai valdo.
Laikotarpiu tarp Senojo ir
Naujojo Testamentų buvo daug
ginčijamasi dėl angelų bei
demonų vardų ir pareigų.
Blogieji angelai kartais
tapatinti su "Dievo sūnumis",
arba "milžinais", minimais
Pradžios knygoje (6,1-4). Jie ir
jų padėjėjai — demonai, arba
piktosios dvasios, buvo laikomi
kaltais dėl pasaulyje esančio
blogio. Senajame Testamente
Šėtonas buvo "tikrintojas",
ieškantis, už ką apskųsti žmogų
Dievui. Bet vėliau jis jau
laikomas Dievui priešišku
demonų valdovu. Jis taip pat
buvo vadinamas Belialiu ir
Belzebulu.
Job 1-2; Jer 23,18.21-22; 1
Sam 16,14; Dan 10,13; 8,16; Mt
12,24; 1 Pt 5,8.
Be šių tikybos pokyčių,
paskutiniais šimtmečiais prieš
Kristų vyko dar du svarbūs
procesai. Tuo laikotarpiu
Įstatymas buvo studijuojamas ir
detalizuojamas kaip niekad
anksčiau (žr, artimiausio
poskyrio str. Fariziejai). Be to,
atsirado įvairių religinių ir
politinių grupuočių. Kai kurios
iš jų — fariziejai, sadukiejai,
Rašto aiškintojai - minimos
Naujajame Testamente, tačiau
to meto žydų religiniam
gyvenimui turėjo įtakos ir kitos
grupės. Svarbiausias iš jų
apibūdinsime artimiausiuose
puslapiuose.
Žydų religija naujojo
Testamento laikais
Norėdami suprasti Jėzaus laikų
Palestinos religinį gyvenimą,
turime šį tą žinoti apie žydų
religines grupes, arba sektas,
paskutiniais šimtmečiais prieš
Kristų. Kai kurios, bet ne visos,
įvardytos Naujajame
Testamente. Dauguma žydų
nepriklausė jokiai sektai, nors
paprasti žmonės labiausiai
gerbė fariziejus.
Žymesnės grupės
• Chasidai ("pamaldieji")
Tai nebuvo organizuota sekta.
Šiuo vardu vadinami žydai,
kurie priešinosi graikų kultūros
(helenizmo) skverbimuisi į žydų
gyvenimą ir kultūrą. II a. pr. Kr.
kai kurie iš jų kartu su Maka-
biejais ginklu pasipriešino
valdovams graikams (1 Mak
2,42), kiti buvo pacifistai. Visi
jie, žinoma, ištikimai laikėsi
Įstatymo ir daugelis įstojo į
fariziejų ir esėjų sektas.
• Fariziejai
Šis žodis gali reikšti "atsiskyru-
sieji". Fariziejai buvo griežta
religinė sekta, tikriausiai
susikūrusi II a. pr. Kr. Ją
daugiausia sudarė ne kunigai, o
paprasti žydai, kurie stropiai
laikėsi Įstatymo. Dažnai jie taip
išplėšdavo įstatymų taikymą,
kad pasidarė labai sunku jų
laikytis. Kraštutinis pavyzdys
yra draudimas dirbti šabo dieną.
"Dirbti" fariziejams reiškė:
nueiti daugiau kaip kilometrą
nuo savo miesto, bet ką nešti,
užkurti namuose židinį.
Suvaržyti tokių griežtų
taisyklių, žmonės taip rūpinda­
vosi visomis įstatymo smulkme­
nomis, jog nebematydavo jo
ŽYDŲ RELIGIJA 133
"dvasios". Bet pati intencija
buvo gera: fariziejų manymu, jų
taisyklės "aptvėrė Įstatymą
tvora". Jei žmonės laikysis
papildomų taisyklių, bus
mažesnis pavojus, kad jie pažeis
patį Dievo Įstatymą.
Nors Jėzaus laikais fariziejai
buvo didžiausia žydų sekta, jų
buvo tik apie 6000. Dauguma
fariziejų buvo labai dievoti, bet
jie neretai niekindavo tuos,
kurie nenorėjo ar negalėjo
laikytis jų sudėtingų įstatymų, ir
vadindavo juos nusidėjėliais.
Jėzus dažnai ginčydavosi su
fariziejais. Jis smerkė jų
pasipūtimą bei formalizmą ir
užjautė žmones, kuriuos
fariziejai, kaip religiniai
vadovai, buvo atstūmę.
Fariziejus buvo slaptas Jėzaus
šalininkas Nikodemas, taip pat
ir Paulius.
Mt 12,1-42; 22,34 - 23,36;
Mk 7,1-23; Lk 18,9-14;
Jn 18,3; Apd 23,6-10.
• Sadukiejai
Ši grupuotė buvo mažesnė už
fariziejų, bet įtakingesnė.
Dauguma sadukiejų buvo
kunigų šeimų nariai. Jie rėmė
karaliais tapusius aukštuosius
kunigus Chasmonėjus (žr.
poskyrį Tarp abiejų Testa­
mentų), o vėliau — romėnų
valdovus. Turime nedaug
patikimų žinių apie sadukiejus,
nes visos jos gautos iš jų
priešininkų šaltinių. Bet
žinome, kad jie nepripažino
fariziejų išplėstojo įstatymo (t.y.
žodinio įstatymo, tokio nepa­
našaus į Senojo Testamento
rašytinį įstatymą). Todėl jie
negalėjo tikėti prisikėlimu, nes
Senojo Testamento Įstatyme
138 RELIGINE DOKTRINA IR KULTAS
dalijosi su jais savo kentėjimais.
O vėliau jiems teko dalis jo
gyvenimo, jo džiaugsmo ir jo
būsimos šlovės.
Mt 13,16-17; 11,30; 7,13-14;
Mk 8,34; Lk 9,57-62; Mt
10,16-25; Jn 13,4-17; 14-17.
• Dievo garbinimas
Jėzus Dievą vadino Tėvu
kitokia prasme nei bet kas iki
jo. Jis mokė, kad Dievas
ypatingu būdu yra jo paties
Tėvas. Bet jis taip pat mokė
melstis: "Tėve mūsų, kurs esi
danguje". Jis mokė žmones eiti
prie Dievo, kaip prie mylinčio,
atlaidaus ir išmintingo tėvo
eina vaikai. Savo sekėjams jis
"davė galią tapti Dievo
vaikais".
Daugeliui žmonių šis
mokymas atrodė naujas ir
revoliucingas. Juk daug kam
religija buvo sudėtinga taisyklių
ir apeigų sistema. Jėzus parodė,
kad religijos pagrindas yra
abipusė žmogaus ir Dievo
meilė. Dievas Tėvas rūpinasi
visais gyvenimo dalykais, jam
viskas svarbu. Tai pakeitė
žmonių požiūrį į maldą.
Vėliau Jėzaus kalbos ir
darbai atnešė dar didesnių
pokyčių. Kai moteris prie
Šulinio paklausė, kur žmonės
turėtų garbinti Dievą, Jėzus
atsakė: "Ateis valanda, kada
garbinsite tėvą ne ant šio kalno
ir ne Jeruzalėje. [...] Garbintojai
šlovins Tėvą dvasia ir tiesa. Ir
pats Tėvas tokių garbintojų
ieško". Apaštalų darbuose
matome tokio garbinimo
pradžią, kai Geroji naujiena
skelbiama ir žydams, ir
nežydams.
Pats Jėzus nuolat eidavo į
vietos sinagogą ir vykdavo į
šventes Jeruzalėje. Jis nesukūrė
naujos religinių apeigų
sistemos. Jis tikėjosi, kad jo
mokiniai seks jo pavyzdžiu,
rinksis studijuoti Biblijos,
melsis ir pasninkaus. Jis taip
pat liepė jiems krikštyti naujus
tikinčiuosius ir paminėti jo
mirtį dalinantis duoną ir vyną,
kaip kad jis darė su savo
mokiniais per paskutinę
vakarienę.
Mt 6,6-18.31-32; 7,7-11; Jn
1,12-13; Mt 9,14-17; Jn
4,19-24; Mt 28,19; 1 Kor
11,23-25.
Krikščionių apeigos
naujajame Testamente
Judėjiškasis pagrindas
Pirmieji krikščionys buvo žydai,
tad visai natūralu, kad savo
apeigoms daug ką perėmė iš
judėjų tradicijų. Apaštalų
darbuose (2,46) sakoma: "Jie
kasdien sutartinai buvodavo
šventykloje, o savo namuose tai
vienur, tai kitur laužydavo duo­
ną, su džiugia ir tauria širdimi
drauge vaišindavosi". Jie ir
toliau garbindavo Dievą žydų
šventykloje, bet pridėjo tai pro­
gai skirtą krikščionišką valgį.
Tačiau krikščionys suprato,
kad aukoti šventykloje neberei­
kia, nes Jėzaus mirtis buvo ga­
lutinė auka už nuodėmes, galio­
janti visiems laikams. Taigi jie
ėmė vengti šventyklos apeigų,
ypač prasidėjus konfliktams
tarp žydų ir krikščionių. Tačiau
dar keletą dešimtmečių daug
žydų krikščionių tebelankė
sinagogas. Paulius, keliaudamas
po miestus, paprastai pradėda­
vo mokyti sinagogose ir ten
garbindavo Dievą, kol būdavo
išvaromas.
Krikščionių apeigas ypač
paveikė du judaizmo aspektai.
Paschos ritualas atsispindi Ve­
lykų vakarienėje, o sinagogos
pamaldos su Biblijos skaitymu,
Šiame poskyryje sutelkėme
dėmesį į Jėzų, kaip mokytoją,
bet jis buvo ne tik mokytojas.
Jis buvo pranašas, Dievo siųstas
skelbti naujos vilties. Dar
svarbiau, kad jis atėjo gelbėti
pasaulio.
maldomis ir pamokslu tapo
pirmųjų krikščionių pamaldų
modeliu.
Žyd 7,23-27; Apd 17,1-8.
Velykų (Paskutinė)
vakarienė
Šį bendrą valgymą Jėzus įvedė
per Paschą prieš savo mirtį,
paskutinįkart vakarieniaudamas
su mokiniais. Per Paschos
šventę žmonės prisimindavo
praeitį, kai buvo išsivaduota iš
Egipto vergijos, ir pažvelgdavo į
ateitį - į artėjančią Dievo
karalystę. Velykų vakarienė irgi
yra žvilgsnis į praeitį. Duona ir
vynas mums primena Jėzaus
mirtį. Taip pat kviečia laukti to
laiko, kai Jėzus grįš. "Jūs
skelbsite Viešpaties mirtį, kol
jis ateis", - sako Paulius.
Paschos vakarienė
prasidėdavo palaiminimu -
padėka Dievui už duoną. Paskui
duona būdavo apdalijami
svečiai. Krikščionių apeigose
tas veiksmas turėdavo priminti,
kad "už jus atiduodamas"
Jėzaus kūnas. Baigdami
vakarienę, visi iš vienos taurės
atsigerdavo vyno.
Per krikščionių apeigas vynas

Siame sienos piešinyje, rastame III
a. Romos katakomboje, vaizduoja­
mi krikščionys, valgantys duoną per
Velykų vakarienę.
reiškė Kristaus kraują (mirtį).
Jo mirtis buvo auka, patvirti­
nusi naują Dievo ir žmogaus
sandorą, kaip kad senąją
sandorą patvirtino aukojamo
jaučio kraujas (Iš 24,5—8).
Taigi Jėzus sako: " T a i yra
Velykų vakarienės duona ir vynas.
Pirmieji krikščionys juos iš tiesų
valgydavo per bendrą vakarienę.
mano kraujas - naujosios
sandoros kraujas".
T i e , kas dalijasi šiuo
šventu maistu, skelbia savo
paklusnumą Viešpačiui,
sudariusiam naują sandorą.
Be to, vynas primena
būsimą D i e v o karalystę,
įsivaizduojamą kaip puota.
Jėzus pasakė: " A š jau
nebegersiu vynmedžio
vaisiaus iki tos dienos, kada
gersiu jį naują D i e v o
karalystėje".
Apaštalų darbuose Velykų
R o m ė n ų legato Plinijaus
pranešimas apie krikščionių
religiją imperatoriui Trajanui
apie 113 m.
"Jie rinkdavosi nustatytą
dieną prieš švintant, g i e d o d a ­
vo himną Kristui kaip Dievui ir
iškilmingai prisiekdavo n e d a ­
ryti blogų darbų ir susilaikyti
nuo apgavysčių, vagysčių ir
svetimavimo, niekada nelau­
žyti duoto žodžio, neapvilti
pasitikėjimo; po to jie išsiskirs­
tydavo ir vėl susirinkdavo
valgyti - jų maistas b ū d a v o
paprastas ir kuklus."
Plinijus. "Laiškai", X knyga,
96 laiškas.
vakarienė vadinama "duonos
laužymu" (draugystės vaišė­
mis). Taip žydai laimindavo
duoną. Iš pradžių tai iš
tikrųjų buvo vaišės. K o r i n t o
krikščionys tokioms vaišėms
kiekvienas atsinešdavo savo
maisto. Paulius įžvelgė dar
ir kitą duonos dalijimosi
prasmę. Krikščionys dalijasi
Kristumi kaip ir duona, taip
pat "Kristaus kūnu" -
bažnyčia. Bažnyčios skilimas
ir nevieningumas neigia
tiesą, kurią simbolizuoja
neprariektas duonos
kepalėlis.
Ilgainiui Velykų vakarienė iš
atskirų krikščionių namų
persikėlė į specialų pastatą ir
nustojo būti vaišės. Jos apeigos
buvo papildytos krikščioniško­
mis maldomis ir šlovinimais,
atsiradusiais iš sinagogos
pamaldų. Seniausias dabar
KRIKŠČIONIŲ APEIGOS 139
žinomas Velykų vakarienės
(Eucharistijos) maldų variantas
yra Didache ( " M o k y m a s " ) ,
parašytas I a. pabaigoje arba
II a. pradžioje.
M t 2 6 , 2 6 - 3 0 ; M k 14,22-26;
Lk 22,14-20; Apd 2,46; 20,7; 1
K o r 11,20-34; 10,16-17.
Krikštas
Kitos apeigos, kurios Kristaus
nurodymu buvo atliekamos jo
Kaip perPaschą Jėzus vaišino savo
mokinius atminimo vakariene, taip
vėliau imta valgyti Velykų vakarienę.
sekėjų, tai atsivertusiųjų
krikštas. Ir šios apeigos kilo iš
žydų tradicijos. Laikotarpiu
tarp Senojo ir Naujojo Testa­
mentų atsivertę į žydų religiją
žmonės (prozelitai) būdavo
krikštijami - apvalymui
panardinami vandenin, daž­
niausiai į artimiausią upę. Daug
žmonių pakrikštijo Jonas
Krikštytojas. Krikštas reiškė jų
atgailą ir dvasinį apsivalymą.
Tačiau krikščionių krikštas
paprastai nebūdavo laikomas
nuodėmės "nuplovimu".
Paulius aiškina, kad kai
krikštijamas žmogus panyra po
vandeniu ir vėl išnyra, jis
simboliškai išgyvena mirtį,
palaidojimą ir prisikėlimą.
Krikšto veiksmu krikščionys
dalijasi Jėzaus mirtimi ir
prisikėlimu: "Taigi krikštu mes
esame kartu su juo palaidoti
mirtyje, kad kaip Jėzus buvo
prikeltas iš numirusių [...], taip
ir mes pradėtume gyventi
140 • RELIGINĖ DOKTRINA IR KULTAS
atnaujintą gyvenimą".
Naujajame Testamente apie
krikštą išsamiausiai kalbama
pasakojime apie Pilypą ir
etiopą. Apaštalų darbuose
(8,37) pateikiama viena iš
formulių, kurias, matyt, vartojo
pirmieji krikščionys. Dvasinin­
kas sako: "Jei tiki iš visos
širdies, tebusi pakrikštytas".
7
Krikštijamasis atsako: "Tikiu,
kad Jėzus Kristus yra Dievo
Sūnus". Žmonės kartais būda­
vo krikštijami "vardan Jėzaus
Kristaus", kartais "vardan
Dievo Tėvo, Sūnaus ir Švento­
sios Dvasios".
Mt 28,19; Mk 1,4-11; Rom
6,3-4; Apd 8,26-39; 2,38; 19,5.
Malda
Naujajame Testamente dažnai
minimos ne tik atskirų asmenų,
bet ir bendros krikščionių
maldos. Iš pat pradžių krikščio­
nys laikėsi "bendravimo,
duonos laužymo ir maldų". Kai
Žydų taryba uždraudė Petrui ir
Jonui sakyti pamokslus, jie
meldė drąsos. Jie meldėsi už
įkalintą Petrą; už Barnabo ir
Pauliaus misijų darbo sėkmę.
Tos maldos būdavo spontaniš­
kos, bet jose gyva Senojo
Testamento dvasia ir kalba.
Kai kurie konkretūs pirmųjų
krikščionių maldų žodžiai
žinomi ir dabar.
• Maranata (1 Kor 16,22). Tai
dviejų aramėjiŠkų žodžių
junginys, reiškiantis: "Ateik,
mūsų Viešpatie!" Jis skirtas
Jėzui, kuris vadinamas "Vieš­
pačiu", nors žydai šiuo žodžiu
vadindavo tik Dievą. Maranata
pasikartoja paskutinėje Biblijos
maldoje: "Amen. Ateik,
Viešpatie Jėzau!"
• Žodį aba (Mk 14,36) vartojo
pats Jėzus, kreipdamasis į
Dievą. Šis aramėjiškas žodis
reiškia "tėveli" arba "tėti".
Taip vaikas kreipiasi į savo
tėvą. Žydams tai būtų atrodę
nepagarbu. Jie į Dievą kreip­
davosi žodžiu abinu - "mūsų
tėve". Bet Jėzaus ryšys su Dievu
buvo toks artimas, jog jis galėjo
pats vartoti šį šeimyninį žodį ir
savo mokinius ragino. Pauliaus
laiškuose šis žodis paminėtas
dukart: "Gavote įsūnystės
Dvasią, kurioje šaukiame:
"Aba, Tėve!" Ir pati Dvasia
liudija mūsų dvasiai, kad esame
Dievo vaikai". Ir: "O kadangi
esate įsūniai, Dievas atsiuntė į
mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią,
kuri Šaukia: "Aba, Tėve!"
• Amen. Šiuo hebrajišku žo­
džiu šventykloje ir sinagogose
būdavo baigiamos maldos. Jis
reiškia "iš tikrųjų" arba net
"tai neabejotina". Taigi Ap­
reiškime (5) aprašytose dangaus
pamaldose, kai pakiliai skelbia­
ma: "Vertas avinėlis, kuris
buvo užmuštas, imti valdžią ir
lobį, ir išmintį", malda baigia­
ma didingu "Amen!" Šiuo
žodžiu Laiške romiečiams bai­
giama malda (15,33), Dievo pa­
laiminimas (9,5), Laiške gala-
tams - pašlovinimas (1,5) ir
brolių krikščionių palaiminimas
(6,18).
Apd 2,42; 4,24-30; 12,5; 13,3;
Apr 22,20; Rom 8,15-16; Gal
4,6; Apr 5,12-14; 1 Kor 14,16.
Tikėjimo išpažinimai ir
giesmės
Naujojo Testamento bažnyčia
buvo bendruomenė, tikėjusi
tam tikromis esminėmis
tiesomis — "apaštalų mokslu"
arba "tikruoju mokslu", arba
"tikraisiais žodžiais". Šis
tikėjimas išreikštas ne tik
Naujojo Testamento raštuose,
bet ir apeiginėse giesmėse.
Kai kurie pirmųjų krikščio­
nių tikėjimo išpažinimai buvo
labai paprasti, svarbiausias jų
"Jėzus yra Viešpats". Šiuos
žodžius tikriausiai ištardavo
kiekvienas naujas atsivertėlis.
Kai kuriuos tikėjimo išpažini­
mus sudaro du ar trys teiginiai:
"Vienas yra Dievas ir vienas
Dievo ir žmonių tarpininkas -
t
žmogus Kristus Jėzus"; "Vie­
nas Viešpats, vienas tikėjimas,
vienas Kristus".
Kai kur Naujojo Testamento
autoriai aiškiai cituoja pirmųjų
krikščionių tikėjimo išpažini­
mus. Pirmajame laiške Timo­
tiejui (3,16) tikėjimas išpažįs­
tamas giesme (kaip ir Te Deum
vėlesnėse krikščionių apeigose):
"Jis apsireiškė kūne,
buvo Dvasios paliudytas,
pasirodęs angelams,
paskelbtas pagonims,
įtikėtas pasaulyje
ir paimtas į šlovę".
Dar konkrečiau Kristaus as­
muo ir darbai išpažįstami Pau­
liaus Laiške filipiečiams (2,6—
11). Giesmė baigiasi naujo atsi­
vertėlio išpažinimu: "ir kiekvie­
nos lūpos Dievo Tėvo šlovei
išpažintų: JĖZUS KRISTUS
Y R A VIEŠPATS!" Galbūt ji
būdavo giedama per krikšto
apeigas.
Apd 2,42; 1 Tim 4,6; 2 Tim 1,13;
I K o r 12,3; 1 Tim 2,5; Ef4,5.
1
p l g . ST liet. v e r t i m ą Iš 2 0 , 2 - 1 7 .
2
p l g . ST liet. v e r t i m ą Iz 5 8 , 1 3 - 1 4 .
3
p l g . ST liet. v e r t i m ą Iš 2 5 , 2 2 .
p l g . ST liet. v e r t i m ą 1 Kar 8 , 1 2 - 1 3 .
4
5
p l g . ST liet. v e r t i m ą M a l 2 , 7 .
6
p l g . ST liet. v e r t i m ą Įst 6 , 4 - 5 .
7
p l g . N T liet. v e r t i m o A p d 8 , 3 6 - 3 8
komentarą.
Po Wano Dievas pažadėjo Nojui
daugiau niekuomet nebeužtvindyti
žemės. Vaivorykštė yra ženklas, kad
Dievas prisimena savo pažadą.
 Svarbiausios
•

Biblijos sąvokos
142 SVARBIAUSIOS SĄVOKOS
Pastaba: Š i a m e s k y r i u ­
je aiškinamos svarbiausios
B i b l i j o s s ą v o k o s . 5 sk.
Biblijos religinė doktrina ir
kultas d u o t a p a p i l d o m ų
žinių apie judėjų ir
krikščionių tikybas ir y p a č
apie jų religinę praktiką.
A n g e l a s . Šis graikiš­
kos kilmės žodis reiškia
"pasiuntinys". Biblijoje
juo vadinamos antgamti­
nės esybės, s u p a n č i o s
D i e v o sostą. J ė z u s s a k o ,
kad jos drauge su Dievu
" d ž i a u g i a s i (...) d ė l v i e n o
atsivertusio nusidėjėlio".
Angelai dar vadinami
"Dievo sūnumis",
"dangiškosiomis
esybėmis", "dangiško­
siomis galiomis", "Dievo
t a r n a i s " . Jų d a r b a s -
tarnauti Dievui. D a n g u j e jie
g a r b i n a Dievą, o ž e m ė j e
veikia kaip jo pasiuntiniai,
nešdami žmonijai Dievo
žodį. Be to, jie p a d e d a
žmonėms. Angelai
rūpinosi Jėzumi po jo
gundymų, globoja jo
sekėjus.
Žydai tikėjo esant
sudėtingą angelų
hierarchiją ir kiekvieną jų
turint savo vardą. Biblija
aiškiai n e p a r o d o tos
h i e r a r c h i j o s ir į v a r d i j a tik
du a n g e l u s — G a b r i e l i ų ir
Mykolą. Būtent Gabrielius
atnešė žinią apie būsimą
Jėzaus gimimą.
ST dažnai vartojamas
pasakymas "Viešpaties
angelas" nusako būdą,
k u r i u o Dievas kartais apsi­
reiškia ž e m ė j e , k a d per­
duotų ž m o n ė m s kokią nors
y p a t i n g ą žinią. "Viešpaties
angelas" taip pat yra
Dievo teismo vykdytojas.
D a r žr. Dangus.
L k 1 5 , 1 0 ; J o b 1,6; 1
Kar 2 2 , 1 9 ; P s 1 0 3 , 2 0 - 2 1 ;
Dan 12,1, Lk 1 , 2 6 - 3 8 ;
M t 1,20; 4 , 1 1 ; Ž y d 1 , 1 4 ;
Pr 16,7-14; 22,11-12;
31,11;Ts 6 , 1 1 - 2 1 ;
1 3 , 3 - 2 1 i r d a u g kur kitur.
Antrasis Jėzaus
a t ė j i m a s . P i r m ą kartą
JėzUs atėjo į pasaulį tyliai,
gyveno, nuolankiai tarnau­
d a m a s Dievui, ir mirė ant
kryžiaus. Tačiau, gyvenda­
m a s ž e m ė j e , jis p a ž a d ė j o ,
kad, atėjus pasaulio pabai­
gai, sugrjš ir t u o m e t visi
i š v y s j o g a l y b ę i r š l o v ę . Kai
J ė z u s a t ė j o p i r m ą kartą,
daugel žmonių jo nepripa­
ž i n o , bet kai jis sugrjš, nė
vienas nebegalės jo
nepripažinti, ir daugelis
t a d a graušis, nes tai bus
teismo diena. O tiems,
k u r i e jį tiki, m i r u s i e m s ir
g y v i e m s , tai b u s g a l u t i n i o
jų i š g a n y m o v a l a n d a , ir
Jėzus pasiims juos visiems
l a i k a m s j v i s i š k a i iš n a u j o
sukurtą pasaulį.
Niekas negali žinoti,
k a d a ateis ta didžioji die­
na. J ė z u s pasakė, k a d k o l
jis ateis, e v a n g e l i j a p a ­
sieks visas tautas. Kol jis
ateis, n u o d ė m ė iškeros, ir
b u s m e l d ž i a m a s i t a m , kas
neteisėtai skelbsis Dievu.
Tačiau niekas negali pasa­
kyti, k a d a Jėzus ateis, nes
tai b u s " v a l a n d a , kai j ū s
nesitikite j o " . Krikščionis
privalo visada budėti, kad
nebūtų užkluptas ir sugė­
dintas, kai J ė z u s ateis.
M t 2 4 ; 26,64; Mk 13,26;
Jn14;Apd1,11;3,19-21;
Fil 3 , 2 0 ; K o l 3 , 4 ;
1 T e s 1,10; 4 , 1 3 - 5 , 1 1 ;
2 T e s 1,5 - 2 , 1 2 ; 2
P t 3 , 8 - 1 3 ; Apr 1 9 - 2 2 .
A p a š t a l a s . Šis g r a i k i š k o s
kilmės žodis reiškia " p a ­
siųstas a s m u o " - žiniane­
šys arba atstovas. Naujaja­
me Testamente apaštalais
paprastai vadinami dvylika
Jėzaus mokinių, Paulius,
krikščionys misionieriai.
Jėzus išsirinko dvylika
apaštalų, k a d jie būtų
drauge su juo, mokytų ir
gydytų ž m o n e s . Prisikėlęs
iš numirusių, Jėzus liepė
j i e m s eiti i r s k e l b t i v i s a m
pasauliui, ką iš jo išmokę.
Kai a p a š t a l a i d a i r ė s i ,
kuo galėtų pakeisti J u d ą
Iskarijotą, Petras j i e m s
pasakė, k a d reikia rinktis iš
tų, k u r i e b u v o s u J ė z u m i
nuo pat jo veiklos pradžios
ir m a t ė jį p r i s i k ė l u s į iš
numirusių.
Paulius įrodinėjo esąs
apaštalas, nes tikėjo, j o g
tai, kas j a m nutiko kelyje į
Damaską, nebuvo vien
r e g ė j i m a s ir k a d jis b u v o
sutikęs g y v ą Jėzų. Jis esąs
J ė z a u s išsirinktas būti y p a ­
tingu jo pasiuntiniu, ypač
skelbti jo m o k y m ą nežydų
pasauliui (pagonims).
Lk 6,12-16; Apd 1,12-26;
1 4 , 1 - 4 ; 1 Kor 1 5 , 5 - 7 ;
Gal 1,1; 2 , 7 - 8 .
A p i p j a u s t y m a s . Tai yra
nedidelė operacija - apy­
v a r p ė s krašto n u p j o v i m a s .
Ji plačiai praktikuota seno­
vės tautų ir b u v o d a r o m a
k i e k v i e n a m izraelitų ber­
niukui aštuntąją jo
amžiaus dieną.
Kai Dievas p a ž a d ė j o
A b r a o m u i , k a d jis būsiąs
d i d e l ė s t a u t o s - izraelitų
- protėvis, kartu j a m jsa-
kė, k a d visi v y r i š k o s lyties
jo palikuonys būtinai būtų
apipjaustomi. Tai turėjo
būti fizinis jų priklausomy­
bės Dievo tautai požymis.
Ilgainiui šis p o ž y m i s
ė m ė reikšti n e v i e n minėtą
priklausomybę, todėl
pranašai dažnai turėdavo
priminti ž m o n ė m s , kad to
išorinio p o ž y m i o n e p a k a n ­
ka. Be jo, dar reikalinga
mylėti kitus ž m o n e s ir būti
klusniems Dievui.
Panašus teiginys įrodi­
nėjamas Naujajame Testa­
mente. "Tikrasis apipjaus­
tymas", arba priklausymas
Dievo tautai, yra realus
dalykas, pasireiškiantis
tuo, kaip mes tikime ir kaip
elgiamės. Todėl nežydams
(pagonims) t a m p a n t krikš­
čionimis apipjaustymas
nereikalingas. Kartais
krikščionys v a d i n a m i tikrai
apipjaustytais, nes jie
teisingai bendrauja su
Dievu ir yra jo pažadų
paveldėtojai kaip ir Senojo
T e s t a m e n t o laikų tikintieji.
Pr 1 7 ; Lk 2 , 2 1 ; J e r 9 , 2 5 -
26; Rom 2 , 2 5 - 2 9 ; Gal
5 , 2 - 6 ; Fil 3 , 2 - 3 ; K o l
2,11-15.
Apreiškimas. Žmonės
niekuomet nepažintų
Dievo, j e i g u jis n e p a n o r ė t ų
" a p s i r e i k š t i " . Tyras ir
didis, jis " g y v e n a šviesy­
bėje, prie kurios niekas
negali priartėti". Mes
g a l i m e pažinti kai kuriuos
Dievo bruožus iš jo su­
kurto p a s a u l i o (net fa; y r a
a p r e i š k i m a s ) ir iš to, k a i p
patys jį patiriame. Bet mes
nieko kito n e g a l i m e suži­
noti, o tik t a i , ką jis p a t s
m u m s leidžia. Jei Dievas
neapsireikštų, ž m o g u s
pats n i e k u o m e t neįstengtų
jo pamatyti. Tai aiškiai
parodo Mozės susitikimas
su Dievu degančio krūmo
pavidalu.
Izraelio istorijoje Dievas
dažniausiai apsireikšdavo
savo darbais, pavyzdžiui,
tuo, k a d i š v a d a v o savąją
tautą iš Egipto v e r g o v ė s .
T a č i a u izraelitai d a ž n a i
n e p a j ė g d a v o įžiūrėti Dievo
reiškimosi s a v o istorijoje.
Todėl Dievas atsiųsdavo
jiems pranašų, per kuriuos
jis a i š k i n d a v o savajai t a u ­
tai, ką yra padaręs.
" D a u g e l kartų ir įvai­
riais b ū d a i s praeityje Die­
vas yra kalbėjęs mūsų
protėviams per pranašus,
0 galiausiai šiomis dieno­
mis jis prabilo į m u s per
S ū n ų " , - rašo Naujajame
Testamente Laiško žydams
a u t o r i u s . Pats J ė z u s Kris­
tus yra galutinis ir pilnu­
tinis Dievo apsireiškimas.
Jis yra Dievas, pasirodęs
mums suprantamu pavida­
lu - ž e m ė j e g y v e n a n č i u
žmogumi.
Pati B i b l i j a y r a a p r e i š k i ­
mas. Tai dokumentas,
kuriame surašyta, kaip
Dievas savo darbais ir
ž o d ž i a i s apsireiškė istorijo­
je ir p e r J ė z ų Kristų ir ką
apreiškė savajai tautai,
pradedant Abraomo pa­
š a u k i m u ir baigiant Naujo­
jo Testamento apaštalų
veikla. Tas knygas parašė
žmonės, kuriems vadova­
vo pats Dievas.
Koh 5,2; Iz 5 8 , 8 - 9 ;
1 T i m 6 , 1 6 ; Iš 3; 6,7; I z 1 , 3 ;
A m 3,7; Ž y d 1 , 1 - 2 ;
J n 1,1 - 1 4 ; 2 P t 1 , 2 1 ;
2 T i m 3,16; J n 14,26;
16,13.
A t g a i l a . "Gręžkitės į ma­
ne visa savo širdimi, pas­
ninku, v e r k s m u ir raudo­
j i m u " , - pasakė Dievas
per Joelį. - "Perplėškite
savo širdis, ne savo
drabužius".
J ė z u s irgi r a g i n o pasi­
keisti širdyje. A t g a i l a v i m a s
- tai ne vien s a k y m a s "aš
g a i l i u o s i " ar net gailėjima­
sis u ž n u o d ė m ę . A t g a i l a v i ­
m a s - t a i ir p a s i r y ž i m a s
gyventi be nuodėmės.
Jėzaus palyginimas apie
fariziejų ir muitininką rodo,
kokią s v a r b i ą r e i k š m ę jis
teikė pasikeitimui širdyje.
Jėzaus m o k y m a s sieja
atgailą su tikėjimu: "Atsi­
verskite ir tikėkite E v a n g e ­
lija!" Atgaila nėra kažkas,
kas ateina ž m o n ė m s
savaime. Tai yra Dievo
d u o t a m a l o n ė . Bet kai
ž m o n ė s susipažįsta su

J ė z a u s m o k y m u , jie i m a
atgailauti. Kito kelio j D i e v o
karalystę n ė r a . D i e v a s
"skelbia, jog visiems ž m o ­
n ė m s , kur jie b e b ū t ų , reikia
atsiversti".
D a r žr. Atleidimas.
JI 2 , 1 2 - 1 3 ; Lk 1 8 , 9 - 1 4 ;
M k 1 , 1 5 ; Apd 11,18;
Lk 1 9 , 1 - 1 0 ir kitur;
Apd 17,30.
A t g i m i m a s . Dar gerokai
prieš J ė z ų p r a n a š a s J e r e ­
mijas s u v o k ė , k a d j e i g u
ž m o n ė s nori kitoniškai
bendrauti su Dievu, privalo
visiškai pasikeisti s a v o
v i d u m i . T ą p a č i ą mintį p a ­
b r ė ž i a ir J ė z u s , k a l b ė d a ­
masis su fariziejumi, ž y d ų
d i d ž i ū n u N i k o d e m u . Jis
s a k o : " k a s n e a t g i m s (...)
neįeis į D i e v o k a r a l y s t ę " .
Šis e s m i n i s ž m o g a u s
pasikeit'mas įvyksta j a m
t a m p a n t krikščionimi:
" T a i g i kas y r a Kristuje, t a s
y r a n a u j a s kūrinys. Kas
b u v o s e n a — p r a ė j o , štai
a t s i r a d o n a u j a " . Krikštas
y r a išorinis n a u j o j o g y v e ­
nimo požymis. Naujasis
g y v e n i m a s , kurį suteikia
Š v e n t o j i D v a s i a , tai a m ž i ­
n a s g y v e n i m a s D i e v o kara­
lystėje d r a u g e su kitais
B a ž n y č i o s nariais.
D a r žr. Krikštas.
Ps 51,10; J e r 3 1 , 3 1 - 3 4 ;
J n 3 , 1 - 2 1 ; 2 K o r 5,17.
A t l e i d i m a s . Tai yra vienas
nepaprasčiausių dalykų:
D i e v a s myli n u o d ė m i n g u s
ž m o n e s ir d ž i a u g i a s i j i e m s
atleisdamas.
" J e i vis n e d o r y b e s m i ­
nėsi, kas b e g a l ė s išs'rtei-
sint? Betgi tu atleisi kalty­
b e s , ir v ė l t a u t a r n a u s i m " .
Biblijoje n u o p r a d ž i o s
iki p a b a i g o s n u o l a t tvirti­
n a m a : j e i g u a t g a i l a u s i m e ir
a t s i g r ę š i m e iš n u o d ė m i n ­
g o s s a v o praeities į D i e v ą ,
jis atleis m u m s .
Apsikrikštydami įžen­
g i a m e į naująjį g y v e n i m ą ,
t a m p a m e Dievo vaikais,
mums atleidžiamos nuo­
d ė m ė s . Krikščionys privalo
atleisti j a s kitiems, n e s
j i e m s p a t i e m s y r a atleista,
ir nors d a r gali atsitikti, k a d
jie n u s i d ė s , b e t jie turi tik
atsigręžti a t g a i l a u d a m i j
Dievą, ir D i e v a s j i e m s at­
leis ir j u o s a t n a u j i n s .
Dar žr.: Atgaila.
Iš 3 4 , 6 - 7 ; Ps 5 1 ; 1 3 0 , 3 - 4 ;
t z 1,18; 5 5 , 6 - 7 ; O z 1 4 ;
Mt 6,12-15; 26,26-28;
Lk 7 , 3 6 - 5 0 ; A p d 2,38;
Ef 4 , 3 2 ; 1 J n 1,9.
A t p i r k i m a s . Jėzus pasa­
k ė , j o g jis atėjo t a m , k a d
"savo gyvybės kaina d a u ­
g y b ę išpirktų".
Jis k a l b a a p i e "išpirk­
tą" vergą, nes ž m o g u i pa­
s a k y t a , j o g jis y r a " n u o d ė ­
mės vergas". Net jeigu
m e s n o r i m e išsivaduoti iš
nuodėmės, negalime to
padaryti. O Jėzus, kad
mus išvaduotų, sumokėjo
s a v o g y v e n i m u , mirtimi ir
prisikėlimu.
T a i g i krikščionys y r a
" i š p i r k t i e j i " k a i p ir ST
izraelitai, kurie b u v o "iš­
p i r k t i " iš E g i p t o v e r g o v ė s .
D a b a r jie p r i k l a u s o D i e v u i .
P a u l i u s r a g i n a skaitytojus
p a g a l v o t i a p i e kainą, kuri
b u v o s u m o k ė t a u ž j ų atpir­
kimą, ir k u o n u o š i r d ž i a u ­
siai a t s i d a v u s tarnauti D i e ­
v u i . Atpirktas ž m o g u s y r a
ir laisvas ž m o g u s , t o d ė l
P a u l i u s į k a l b i n ė j a skaityto­
jus daugiau nebenusidėti,
0 rūpintis, k a d D i e v a s
apvalytų juos nuo buvusio
vergavimo nuodėmei
ž y m i ų . Bet ir krikščionys iš
karto n e t a p s visiškai laisvi.
T e k s laukti p a s a u l i o p a b a i ­
g o s , kol sugrįš J ė z u s , ir tik
tuo-met Dievo ž m o n ė s pa­
tirs t o b u l ą laisvę - g y v e n i ­
mą Dievo akivaizdoje.
D a r žr. Kryžius, Laisvė.
Mk 1 0 , 4 5 ; Jn 8 , 3 4 ; 1 Pt
1 , 1 8 - 1 9 ; Iš 1 3 , 1 1 - 1 6 ;
1 Kor6,20; Rom 6 , 1 2 - 1 4 ;
8,19-23.
A t s i m a i n y m a s . Jėzaus
atsimainymas įvyko esmi­
niu j o g y v e n i m o m o m e n t u .
P o a t s i m a i n y m o Petras
a t p a ž i n o jį k a i p Mesiją, ir
Jėzus po to pradėjo kalbė­
ti mokiniams apie būsimą
s a v o mirtį.ir prisikėlimą. Jis
p a s i ė m ė Petrą, J o k ū b ą ir
J o n ą ir u ž s i v e d ė j u o s ant
kalno ( p a g a l tradiciją lai­
k o m o H e r m o n o k a l n u ) , kur
jie r e g ė j o J ė z a u s atsimai­
n y m ą - jo d i e v y s t ė s s p i n ­
desį ir su j u o b e s i k a l b a n ­
čius Eliją ir M o z ę . Po to iš
d a n g a u s pasigirdo balsas,
panašus kaip per J ė z a u s
krikštą: "Šitas m a n o
išrinktasis S ū n u s , jo
klausykite!"
M o z ė šiuo atveju sim­
b o l i z u o j a Įstatymą, o Elijas
- Pranašus. Savo dalyva­
ANGELAS — BENDRAVIMAS
v i m u jie p a r o d ė , k a d
v i s k a s išsipildė p e r J ė z ų .
Petras, n o r ė d a m a s įtvirtinti
t a i , kas d ė j o s i j o a k y s e ,
p a s i ū l ė pastatyti tris p a l a ­
p i n e s - J ė z u i , M o z e i ir
Elijui. Jis n e s u p r a t o įvykio
esmės. Atsimainymas pa­
tvirtino, k a d J ė z u s y r a
pasirinkęs t e i s i n g ą kelią,
kuris v e d ė jį į šlovę. Tik
prieš tai jis t u r ė s numirti
ant k r y ž i a u s . J ė z a u s " i š ė ­
j i m a s " ir b u v o s v a r b i a u s i a
jo p o k a l b i o su M o z e ir Eliju
t e m a . T i k kol J ė z u s n e p r i ­
sikėlė, m o k i n i a i t o n e s u ­
prato.
M t 17,1-8; M k 9,2-8;
Lk 9 , 2 8 - 3 6 . • gus buvo sukurtas, k a d
B a ž n y č i a . Bažnyčia yra
visų tikinčių J ė z ų b e n d r u o ­
m e n ė . N T šiuo ž o d ž i u v i ­
suomet vadinami žmonės,
o ne p a s t a t a s , kaip d a ž n a i
d a r o m a d a b a r . M a t kelios
krikščionių kartos nesista-
tydino s u e i g o m s specialių
pastatų.
J ė z u s p a ž a d ė j o Petrui,
k a d šis įkursiąs b a ž n y č i ą ,
ir k a i p tik po P e t r o
pamokslo per S e k m i n e s
b u v o pakrikštyti pirmieji
3 0 0 0 ž m o n i ų , kurie susibū-"
rė į krikščionių b e n d r u o ­
m e n ę . S T D i e v a s išsirinko
s a v ą j a t a u t a izraelitus. N T
s k e l b i a , j o g visi, kurie tiki
J ė z ų , n e s v a r b u , kokios jie
t a u t y b ė s , y r a D i e v o išrink­
toji t a u t a , jo B a ž n y č i a . J i e
r e n g i a m i J ė z a u s sugrįži­
m u i — d i d ž i a j a i J ė z a u s ir
jo žmonių "jungtuvių
dienai".
NT žodžiu "bažnyčia"
v a d i n a m a ir vietinės
krikščionių b e n d r u o m e ­
n ė s , ir viso p a s a u l i o krikš­
čionys. Paulius m o k o , kad
Bažnyčiai vadovauja Jė­
z u s Kristus, k a d n e i v i e n a s
krikščionis n ė r a v i e n i š a s ,
k a d jie y r a dalis v i s u m o s :
" K a i p v i e n a s k ū n a s turi
d a u g narių, o visi nariai,
nežiūrint d a u g u m o , s u d a r o
v i e n ą k ū n ą , t a i p y r a ir su
Kristumi".
N T laikais vietinės b a ž ­
nyčios n e b u v o o r g a n i z u o ­
t o s t a i p kaip d a b a r (žr. 5
sk. Biblijos religinė dok­
trina ir kultas). Kai kurios
b a ž n y č i o s turėjo v a d o v u s ,
kurie kartais b u v o v a d i n a ­
m i vyresniaisiais, a r b a
v y s k u p a i s , ir kurie m o k ė
b e i prižiūrėjo likusius
narius. T a č i a u d a u g e l i s
143
b a ž n y č i ų n e t u r ė j o oficialių
vadovų, todėl pamokslavi­
mo, g y d y m o , globos parei­
g a s , k u r i o m s reikia s p e c i a ­
lių s u g e b ė j i m ų , ėjo įvairūs
jų nariai. K a d a n g i į b a ž n y ­
čias b ū r ė s i v i s o k i a u s i ž m o ­
n ė s , tai ir j o s b u v o n e v i e ­
n o d o s struktūros.
Mt 16,18; Apd 2; 13,1;
1 Kor 1 2 , 1 2 - 2 8 ; R o m
1 2 , 5 ; Kol 1 , 1 8 ; E f 4 , 1 1 - 1 6 ;
1 Kor 1 2 , 1 - 1 1 ; A p d
2 , 4 2 - 4 7 ; 4 , 2 3 - 2 5 ; 1 Kor
11,13-34; 1 Tim2-3;Tit
1 , 5 - 9 ; Apr 1 9 , 5 - 9 .
B e n d r a v i m a s . Bendravi­
mas yra svarbiausias krikš­
čionio išgyvenimas. Ž m o ­
gyventų bendraudamas su
Dievu. Žmonių neklusnu­
mas nutraukė tą bendra­
v i m ą . J ė z u s atėjo, k a d jį
atkurtų n u m i r d a m a s u ž
n u o d ė m e s , atskyrusias
ž m o n e s nuo Dievo.
T a i g i krikščionys g a u n a
galimybę bendrauti su
D i e v u . B ū t e n t t a m jis y r a
s u k ū r ę s k i e k v i e n ą v y r ą ir
moterį. Krikščionis p e r
Jėzų bendrauja su Dievu:
"mūsu bendravimas yra
su T ė v u ir su jo S ū n u m i
J ė z u m i Kristumi". J ė z u s
t a i p n u s a k o tvirtą ryšį t a r p
s a v ę s ir s a v o s e k ė j ų : "Aš
e s u v y n m e d i s , o jūs
šakelės".
Kaip m e s d a l y v a u j a m e
J ė z a u s g y v e n i m e , taip da­
l y v a u j a m e ir kitų krikščio­
nių g y v e n i m e . Krikščionis
šiaip n ė r a atskiras indivi­
d a s , Kristaus s e k ė j a s :
naujasis g y v e n i m a s sieja jį
ir su p a č i u Kristumi, ir su
kitais krikščionimis. " M e s
daugelis esame vienas
k ū n a s Kristuje, o p a v i e n i u i
i m a n t - v i e n i kitų n a r i a i " .
T o k i o krikščionių b e n d r a ­
v i m o išskirtinis p o ž y m i s
yra meilė.
Šis b e n d r a v i m a s ir
m e i l ė , b ū d i n g i krikščionių
B a ž n y č i o s b r u o ž a i , atsi­
s k l e i d ž i a tikinčiųjų p o e l ­
giais. A n k s t y v o s i o s
J e r u z a l ė s b a ž n y č i o s narių
v i e n y b ė reiškėsi t u o , k a d
jie d a l i n d a v o s i t u r i m u tur­
tu. Nežydų bendruomenės
p a r o d ė meilę skurstančiai
Jeruzalės bažnyčiai
p a s i ų s d a m o s jai pinigų.
D a r žr. Bažnyčia,
Kūnas.
1 J n 1,3; J n 1 5 , 1 - 7 ;
Rom 1 2 , 4 - 1 3 ;
144 SVARBIAUSIOS SĄVOKOS
Jn 1 3 , 3 4 - 3 5 ;
Apd 2 , 4 4 - 4 7 ; 4 , 3 2 - 3 4 ;
Rom 1 5 , 2 5 - 2 7 .
D a n g u s . Žydai žodžiu
" d a n g u s " v a d i n a aukšty­
bes viršum žemės. Saky­
dami "dangus ir ž e m ė " ,
jie turi g a l v o j e " p a s a u l į " .
D a n g u s gali t a i p p a t
reikšti vietą, kur y r a
D i e v a s . T o d ė l J ė z u s liepia
s a v o m o k i n i a m s melstis:
" T ė v e m ū s ų , kuris esi
danguje..." Danguje yra
ne vien Dievas. Jį ten s u p a
ir j a m tarnauja " d a n g a u s
a n g e l a i " . Krikščionims yra
p a ž a d ė t a , k a d p o mirties
jie p a t e k s į d a n g ų . J ė z u s
pažadėjo savo mokiniams,
k a d jis n u v y k s paruošti
j i e m s t e n vietos. T a i g i
d a n g u s y r a visų a n g e l ų
b e i visų ž e m ė j e g y v e n u s i ų
tikinčiųjų i š g y v e n i m a s
b e n d r a i g a r b i n a n t Dievą.
Kaip d a n g u s a t r o d o ?
S a k o m a , k a d jis b u s m ū s ų
" n a m a i " , kuriuose laukia
ne tik poilsis, b e t ir d a l y v a ­
vimas Dievo darbuose.
D a n g u j e b ū s i m e s a u g ū s ir
laimingi Dievo akivaizdoje,
tenai niekas nedrums
ramybės. Danguje mes
sutiksime visus, kurie
g y v e n d a m i įtikėjo J ė z ų , ir
a t p a ž i n s i m j u o s kaip J ė ­
z a u s m o k i n i a i a t p a ž i n o jį
p o prisikėlimo. D a n g u s y r a
"lobynas", kuriame esa­
m a d i d e s n i ų vertybių n e g u
pinigai. Danguje nėra
ašarų, s k a u s m o , silpnybių,
n ė r a nakties ir reikalo m i e ­
goti. B u v i m a s šalia D i e v o
kiekvienam yra amžinas
džiaugsmas.
D a r žr. Angelas,
Antrasis Jėzaus atėjimas,
Pomirtinis gyvenimas,
Prisikėlimas.
M t 6 , 9 , N e h 9,6; Mk 13,32;
Lk 6 , 2 1 - 2 3 ; 1 R 1,4;
Jn 14,2; R o m 8; 1 K o r 1 5 ;
Fil 1 , 2 1 - 2 3 ; 3 , 1 2 - 2 1 ;
1 R 1,3-5; Apr4;21-22.
Dešimt Dievo įsakymų,
žr. Įstatymas.
Biblijoje sakoma, kad
Dievas sukūrė pasaulį ir
visa, kas jame yra. Iš
pradžių visa, ką jis
sukūrė, buvo gera.
D i e v a s . Biblijoje D i e v a s
yra visagalė įasmeninta
dvasinė esybė, m u m s
n e p a ž i n i , b e t apsireiškusi
žmonijai kuriamuoju savo
d a r b u ir tebesireiškianti
v e i k l a istorijoje. Jis s u k ū r ė
v i s a , kas g y v a , ir n e l e i d ž i a
gyvybei užgesti. ST regi­
me jj n u o l a t veikiantį -
gelbstintį s a v
tautą, izrae­
o
litus. N T j o v e i k l a l a b i a u ­
siai atsiskleidžia p e r J ė ­
z a u s g y v e n i m ą , mirtį ir
prisikėlimą. Jis reiškiasi ir
atskirų ž m o n i ų - J ė z a u s
sekėjų - g y v e n i m u .
Biblijos autoriai a p i b ū ­
dina Dievą, p a s a k o d a m i
apie jo darbus. Jie nesiima
a b s t r a k č i a i filosofuoti a p i e
Dievo savybes. Tačiau
m u m s a i š k u , k a d jis y r a
v i s a r e g i s , visažinis ir visur
esantis. Jis y r a š v e n t a s ir
t e i s i n g a s , mylintis ir atlei­
džiantis. D i e v o b u v i m ą
Biblija p a t e i k i a k a i p įrody­
mų n e r e i k a l a u j a n t į faktą. Ji
p r a s i d e d a p a p r a s t u teigi­
niu: "Pradžioje Dievas
sukūrė..."
Dievą žmonės visuomet
v a i z d a v o s i l a b a i įvairiai.
Jie g a r b i n o d a u g y b ę d i e ­
v ų . V i e n a s iš S e n o j o T e s t a ­
m e n t o rūpesčių yra paro­
dyti, k a d Jahvė (hebrajiš­
kai D i e v a s ) y r a vienintelis
tikras D i e v a s . Jis y r a v i s a
ko Kūrėjasjr Valdovas,
vienintelė Šviesa, absoliu­
tus Š v e n t u m a s , o d r a u g e
- absoliuti M e i l ė .
ST vartojamas Dievo
a s m e n v a r d i s Jahvė
d a u g e l y j e Biblijos v e r t i m ų
pakeičiamas žodžiu
VIEŠPATS. Hebrajiškas
bendrinis Dievo vardas yra
Elohim. O v a r d a s J a h v ė
reiškia "tas, kuris a m ž i ­
n a s " , nors ž y d a i v i s u o m e t
k r e i p d a v o s i į jį h e b r a j i š k u
ž o d ž i u Adonaj, reiškiančiu
" m a n o Viešpats".
S T D i e v a s kartais
v a d i n a m a s izraelitų t a u t o s
"tėvu". Jėzus tam žodžiui
suteikė naują prasmę.
Dievas sukūrė mus kaip
savo vaikus, o tokią
giminystę su juo padarė
galimą tikėjimas J ė z u m i .
D i e v u i m a l o n u reikštis
ž m o n i ų p a s a u l y j e , n e s jis
juos sukūrė, kad su juo
b e n d r a u t ų . Jis reiškiasi p e r
jų m a l d a s ir p o e l g i u s , k a d
v i s a s p a s a u l i s g a l ė t ų jį
pažinti.

Dar žr. Trejybė ir d a u ­
gelį kitų straipsnių, kuriuo­
se a p r a š o m a Dievo veikla,
Dievo "išskirtinumas",
Amžinoji Dvasia, Kūrėjas:
P r 1 ; |st 3 3 , 2 6 - 2 7 ;
1 Kar 8 , 2 7 ; J o b 38 ir kitos
eilutės; P s 8 ; 1 0 0 ; 1 0 4 ;
Iz 4 0 , 1 2 - 2 8 ; 55,9; Jn
4 , 2 3 - 2 4 ; Rom 1 , 1 9 - 2 0 ;
A p r 1,8; Dievo galybė:
Pr 1 7 , 1 ; Iš 3 2 , 1 1 ; Sk 24,4;
J o b 4 0 - 4 2 , 2 ; Iz 9 , 6 ;
4 5 - 4 6 ; Dan3,17;
Mt 26,53; Jn 1 9 , 1 0 - 1 1 ;
A p d 12; Apr 1 9 , 1 - 1 6 ;
Dievo pažinimas: Pr 4 , 1 0 ;
Job 28; 2 0 - 2 7 ; Ps139,
1 - 6 ; Dan 2 , 1 7 - 2 3 ;
Mt 6 , 7 - 8 ; Jn 2,23-25;
4 , 2 5 - 2 9 ; Ef 1 , 3 - 1 2 .
Dievo visur buvimas:
Pr 2 8 , 1 0 - 1 7 ; Ps
1 3 9 , 7 - 1 2 ; Jer 2 3 , 2 3 - 2 4 ;
A p d 1 7 , 2 6 - 2 8 . D;'evo
savybės - jo šventumas ir
teisingumas: Iš 2 0 ; Kun
1 1 , 4 4 - 4 5 ; Joz 2 4 , 1 9 - 2 8 ;
P s 7 ; 2 5 , 8 - 1 0 ; 9 9 ; I z 1,12
i r kitos eilutės; 6,1 - 5 ;
J n 1 7 , 2 5 - 2 6 ; R o m 1,18 -
3,26; Ef 4 , 1 7 - 2 4 ; Žyd
1 2 , 7 - 1 4 ; 1 Pt 1 , 1 3 - 1 6 ;
1 Jn 1 , 5 - 1 0 ; Dievo meilė
ir gailestingumas:
|st 7 , 6 - 1 3 ; Ps, p v z . , 2 3 ;
25; 3 6 , 5 - 1 2 ; 103;
Iz 4 0 , 1 - 2 . 2 7 - 3 1 ;
4 1 , 8 - 2 0 ; 4 3 ; Jer 3 1 , 2 - 4 ;
Oz6;11;14; Jn 3,16-17;
1 0 , 7 - 1 8 ; 13,1; 1 4 , 1 5 - 3 1 ;
1 5 , 9 , 1 2 ir kitos eilutės;
Rom 8 , 3 5 - 3 8 ; Gal 2,20;
E f 2 , 4 - 1 0 ; 1 Jn 4 , 7 - 2 1 .
Dievas tėvas: 1 Km 2 5 , 1 0 ;
Ps 68,5; 103,13; M t 5 , 4 8 ;
6 , 1 - 1 4 ; 28,19;
Rom 8 , 1 4 - 1 5 .
D i e v o k a r a l y s t ė . Viena iš
nuolatinių S T t e m ų -
" D i e v a s y r a K a r a l i u s " . Ir iš
d a l i e s tai b u v o tiesa, b e t
tik iš d a l i e s , n e s b u v o aiš­
ku, j o g D i e v u i t e k s ryžtin­
g a i veikti, k a d b l o g y b ė s ,
atsiradusios d ė l ž m o n i ų
n u s i d ė j i m ų , būtų p a š a l i n ­
tos. D i e v a s p a ž a d ė j o , k a d
taip bus.
J ė z u s , p r a d ė d a m a s sa­
v o v i e š ą v e i k l ą Galilėjoje,
paskelbė: "Atėjo metas,
prisiartino D i e v o karalystė.
Atsiverskite ir tikėkite
Evangelija!" Dievas pa­
siuntė J ė z ų , k a d į g y v e n ­
dintų naująją j o tvarką, p a ­
darytų g a l ą b l o g i u i ir s u g e ­
d i m u i , j kuriuos pasaulis
y r a n u p u o l ę s , ir d u o t ų p r a ­
džią naujajam gyvenimui.
D i e v o karalystė - tai v e i ­
kiau pats j o v i e š p a t a v i m a s ,
o ne vieta, kur D i e v a s v i e š ­
patauja. Dievo viešpatavi­
mą rodė Jėzaus daromi
stebuklai ir jo g a l i a išvaryti
d e m o n u s . J ė z u s g y d ė fizi­
nę ir d v a s i n ę nesveikatą,
kad parodytų galybę nau­
josios D i e v o karalystės,
kurioje išvis n e b u s b l o g i o .
J ė z a u s m o k y m a s ir
gyvenimas rodo, kad Die­
v o karalystė j a u y r a atėjusi.
Jis mirė už s e n o s i o s , s u g e ­
d u s i o s kūrinijos n u o d ė m e s
ir prisikėlė a m ž i n a m
n a u j o s i o s kūrinijos, D i e v o
karalystės, g y v e n i m u i .
T a č i a u ji d a r n ė r a iki g a l o
sukurta. D a r r e i k a l i n g a
sulaukti J ė z a u s s u g r į ž i m o
šio p a s a u l i o p a b a i g o j e , kai
v i s k a s b u s atnaujinta.
J ė z u s p a l y g i n i m a i s aiš­
kino, kas y r a D i e v o kara­
lystė. Ž y d a i m a n ė , k a d jis
k a l b a a p i e i š s i v a d a v i m ą iš
r o m ė n ų . Bet J ė z u s išaiški­
n o , k a d k a l b a a p i e t a i , kas
p a l e n g v a išsiplėtos ir
galiausiai p a v e i k s visą
pasaulį. T a i y r a v e r t y b ė ,
kurios m e s visi t r o k š t a m e .
Ji y r a ne p a s i p ū t u s i e m s
savanaudžiams, o žmo­
nėms, nusižeminusiems
Dievo akivaizdoje, atgai­
laujantiems nusidėjėliams.
Ž m o n ė s , įtikėję J ė z ų ,
j a u g y v e n a naująjį g y v e ­
nimą. Ateityje, visiškai
į s i v i e š p a t a v u s D i e v o kara­
lystei, jie p a ž i n s " n a u j u s
d a n g u s ir n a u j ą ž e m ę " , jų
kūnai b u s atnaujinti. •
M c h 4 , 6 - 7 , M k 1,15;
Lk 7,18-23; M t 5 , 1 - 2 0 ;
6,10; 13; M k 4 ; 9 , 4 5 - 4 7 ;
Lk8; 14,16-24.
D v a s i o s d o v a n o s . Kai
Kristus p a l i k o ž e m ę , k a d
grįžtų a t g a l p a s T ė v ą , jis
davė savo sekėjams dova­
nų. Š i a s d o v a n a s Š v e n t o j i
D v a s i a dalija k i e k v i e n o s
krikščionių b a ž n y č i o s
n a r i a m s , ir t u o b ū d u j o s
gali tęsti Kristaus d a r b ą .
T o s d o v a n o s liudija, k a d
Bažnyčia yra antgamtiškos
prigimties. B a ž n y č i o s , D i e ­
vo žmonių bendruomenės,
veiklos n e v a r ž o jos narių
įgimti g a b u m a i . D i e v o
Dvasia d u o d a tas dova­
n a s , kurių reikia B a ž n y č i a i
sukurti. Ji j a s d u o d a , kai
m a n o , j o g v e r t a duoti.
DANGUS-GAILESTINGUMAS
Laiško e f e z i e č i a m s 4
skyriuje P a u l i u s išvardija
kai kurias iš tų d o v a n ų .
Jomis apdovanoti žmonės
išsiskiria p a š a u k i m u dirbti
Bažnyčios vadovais —
apaštalais, p r a n a š a i s ,
e v a n g e l i s t a i s , g a n y t o j a i s ir
mokytojais. I Laiško korin-
t i e č i a m s 1 2 skyriuje P a u ­
lius p a t e i k i a kitų p a v y z ­
d ž i ų , šį karta n u r o d y d a ­
m a s tas d o v a n a s , kuriomis
gali būti a p d o v a n o t i kiti
B a ž n y č i o s nariai - išmintį,
žinias, tikėjimą, s u g e b ė j i ­
m ą g y d y t i , daryti s t e b u k ­
lus, sakyti p a m o k s l u s ir
aiškinti D i e v o a p r e i š k i m ą ,
kalbėti s v e t i m o m i s k a l b o ­
mis ir skelbti D i e v o ž o d j .
S k y r i a u s p a b a i g o j e jis d a r
mini t u o s , kurie s u g e b a
teikti p a g a l b ą ir kitiems
v a d o v a u t i . Laiško r o m i e ­
č i a m s 1 2 skyriuje išvardija­
m o s kai kurios kitos d o v a ­
nos: tarnavimo, skatinimo,
šelpimo, gailestingumo.
N e i v i e n a s iš tų s ą r a š ų n e ­
pretenduoja į išsamumą.
P a u l i u s tikėjo, k a d
k i e k v i e n a s b e t kurios b a ž ­
nyčios narys turi teisę p a ­
sinaudoti Dievo j a m duota
d o v a n a dirbti d v a s i n i n k u .
Dvasios dovanos d u o d a ­
m o s ne s a v o m a l o n u m u i , o
visų l a b u i , t o d ė l P a u l i u s
labai, plačiai a p t a r i a sve­
timų k a l b ų v a r t o j i m ą . Jis
pats mokėjo^ s v e t i m ų k a l b ų
ir l a b a i norėjo, k a d ir kiti jų
mokėtų, tačiau primygtinai
reikalavo, k a d k a l b a n t b ū ­
tų a i š k i n a m a . Kitaip n i e k a s
nieko n e s u p r a s , ir b u s kal­
b a m a tuščiai.
R o m 1 2 ; 1 Kor 1 2 ; 1 4 ; Ef 4 .
D ž i a u g s m a s . Biblijoje
d ž i a u g s m a s y r a n e atsitik­
tinis e m o c i n i s i š g y v e n i ­
mas, o esminė žmogaus
bendravimo su Dievu ypa­
t y b ė . Paulius m o k o : "Iš
tiesų D i e v o karalystė n ė r a
valgio ar gėrimo dalykas,
bet t e i s u m a s , j a m y b ė ir
džiaugsmas Šventojoje
Dvasioje".
Žmogaus gyvenimas
su D i e v u mintyse ir širdyje
yra nesibaigiantis džiaugs­
mas. O kadangi tas
džiaugsmas yra Dievo do­
v a n a , krikščionys gali
d ž i a u g t i s net p e r s e k i o j a m i .
" M a n o broliai, d ž i a u k i t ė s
Viešpatyje!" - rašė Pau­
lius s a v o laiške filipiečiams
145
Ps 16,11; 30,5; 43,4;
5 1 , 1 2 ; 1 2 6 , 5 - 6 ; Kori 2 , 2 6 ;
Iz 6 1 , 7 ; J e r 1 5 , 1 6 ; Lk 1 5 , 7 ;
Jn 15,11; 16,22;
Rom 14,17; 15,13;
G a l 5 , 2 2 ; Fil 1,4; 3 , 1 ;
1 T e s 2 , 2 0 ; 3,9; Ž y d 12,2;
J o k 1,2; 1 Pt 1,8; J u d 2 4 .
E v a n g e l i j a . Šis g r a i k i š k o s
k i l m ė s ž o d i s reiškia " g e ­
roji n a u j i e n a " . Biblijos
p o ž i ū r i u geroji n a u j i e n a -
tai ž i n i a , j o g u ž n u o d ė m e s
n e b e b ū s i m e atskirti n u o
D i e v o , n e s J ė z u s atėjo j ų
atpirkti.
Evangelija pagal Morkų
su gerąja naujiena tiesiog
t a p a t i n a J ė z ų Kristų: " J ė ­
z a u s Kristaus, D i e v o S ū ­
naus, gerosios naujienos
p r a d ž i a . . . " ; t a i p p a t r o d o jį
esant evangelijos skelbėją:
" J ė z u s grjžo į Galilėją ir
ė m ė skelbti g e r ą j ą D i e v o
naujieną". Evangelijos
tiesos y r a p a p r a s t o s :
"Kristus n u m i r ė u ž m ū s ų
nuodėmes, kaip skelbė
Raštai; jis b u v o p a l a i d o t a s
ir b u v o prikeltas trečią
dieną, kaip skelbė Raštai".
J ė z a u s mirtis ir prisikėli­
mas pelnė m u m s atleidimą
ir naująjį g y v e n i m ą .
Iš e v a n g e l i j o s p a p r a s t u ­
mo kai kas net š a i p ė s i : jų
m a n y m u , ji turėjo būti ž y ­
miai s u d ė t i n g e s n ė . P a u l i u s
išaiškino, k a d suprasti D i e ­
v ą visai n e s u n k u . J ė z a u s
Kristaus geroji n a u j i e n a
b u v o n e filosofinė s i s t e m a ,
o paties D i e v o p l a n a s .
P a u l i u s s a v o patirtimi
patvirtino, k a d e v a n g e l i j a
"yra Dievo galybė išgelbė­
ti k i e k v i e n a m t i k i n č i a j a m " .
L k 2 , 1 0 - 1 1 ; M k 1,1.14;
L k 4 , 1 8 - 2 1 ; 1 Kor 1 5 , 3 - 4 ;
1 , 1 7 - 2 3 ; Ef 1 , 6 - 1 3 ;
Rom 1 , 1 6 - 1 7 .
G a i l e s t i n g u m a s . Hebra­
jiškas ž o d i s , p a p r a s t a i ver­
čiamas kaip "gailestingu­
m a s " , STkartojasi beveik
2 5 0 kartų. J u o v a d i n a m a
izraelitų t a u t ą m y l i n č i o
Dievo kantrybė, jo geru­
m a s ir a t l a i d u m a s . D i e v a s
s u d a r ė s u izraelitais s a n ­
dorą, ir nors jie d a ž n a i
nesilaikė s a v o į s i p a r e i g o ­
j i m ų D i e v u i , jis izraelitų
neišsižadėjo. Dievas buvo
j i e m s ištikimas ir g a i l e s ­
tingas.
NT žodis "gailestingu­
m a s " reiškia m e i l ę ir
užuojautą tiems, kuriems
146 SVARBIAUSIOS SĄVOKOS
j o s reikia. D i e v a s y r a
" g a i l e s t i n g u m o T ė v a s ir
visokios p a g u o d o s
Dievas". Jo gailestingumo
d ė k a e s a m e išganyti.
J ė z u s irgi d a ž n a i u ž j a u s ­
d a m a s rūpinosi sutiktais
v a r g d i e n i a i s . Iš krikščionių
laukiama tokio pat
g a i l e s t i n g u m o kitiems
ž m o n ė m s , kokj jie p a t y s
y r a p a t y r ę iš D i e v o .
Iš 3 4 , 6 - 7 ; |st7,9; Neh 9,7;
3 1 ; Ps 23,6; 25,6; 40,11;
5 1 , 1 ; 103,4.8; Dan 9,9;
Jon 4,2; M c h 6,8; Mt 5,7;
Lk 6,36; 18,13; Rom 9,15;
12,1;2Kor1,3; Ef2,4.
G y d y m a s . Viena iš blogio
pasekmių pasaulyje yra
ligos. Kai ž m o n i j a " p u o l ė "
ir p a s a u l y j e a t s i r a d o n u o ­
d ė m ė , ž m o n ė s ė m ė sirgti,
senti ir mirti.
Šis p a s a k y m a s nereiš­
kia, k a d kuris nors ž m o g u s
s e r g a t o d ė l , k a d y r a nusi­
dėjęs. T a i p supaprastintai
m ė g i n t a aiškinti šią idėją
J ė z a u s laikais, b e t jis s u
t u o nesutiko.
J ė z u s atėjo, k a d p r a ­
neštų a p i e visiškai n a u j ą
gyvenimą, kuriame nebus
n u o d ė m i ų , ligų ir mirties.
N a u j a s i s g y v e n i m a s prasi­
dėjo su Jėzaus prisikėlimu,
t a č i a u b u s visiškai b a i g t a s
kurti tik ateityje. Jo s u l a u k s
tie, kurie tiki Kristų.
Taigi Jėzaus galia gy­
dyti ligas ir atleisti n u o d ė ­
m e s r o d ė , k o k i a y r a naujoji
D i e v o karalystė ir k a d ji y r a
tikra. J ė z u s pritaikė s a u
Izaijo p r a n a š y s t ę : " V i e š p a ­
ties D v a s i a s u m a n i m , n e s
jis p a t e p ė m a n e , k a d n e š ­
čiau gerą naujieną v a r g ­
d i e n i a m s . P a s i u n t ė skelbti
belaisviams išvadavimo,
akliesiems regėjimo".
Proto ir k ū n o ligų g y d y m a s
buvo jo rodomi būsimojo
gyvenimo pavyzdžiai, jo
pranašavimas.
Kristaus g y d y m o d a r b ą
tęsė jo mokiniai. Paulius
rašo a p i e g y d y m o d o v a n ą ,
duotą kiekvienai bažnyčiai.
Jokūbas mano, jog tinka
pasikviesti B a ž n y č i o s k u n i ­
g u s , k a d jie p a s i m e l s t ų u ž
s e r g a n č i u o s i u s . Jis p a t a r i a
krikščionims: " T a d išpa­
žinkite v i e n i kitiems n u o ­
d ė m e s ir melskitės v i e n i už
kitus, k a d a t g a u t u m ė t e
s v e i k a t ą " . J ė z u s atpirko v i ­
są ž m o g ų - ir sielą, ir k ū n ą
T a č i a u kol v i s k a s atsi­
naujins p a s a u l i o p a b a i g o ­
je, Bažnyčia negali panai­
kinti paties s i r g i m o , s e n ė ­
j i m o ir m i r i m o . Ž m o n ė s ir
ateityje sirgs, s e n s ir mirs,
bet Dievas įpareigojo Baž­
nyčią, k a d k u n i g a i ir toliau
g y d y t ų , kol sugrjš pats J ė ­
z u s . O t u o m e t j a u visiškai
į s i v i e š p a t a u s D i e v o kara­
lystė, ir n e b e b u s d a u g i a u
ašarų, s k a u s m o ir mirties.
Pr 3 , 1 4 - 1 9 ; Apie gydymą
Senajame Testamente:
S k 2 1 , 4 - 9 ; 1 Kar
1 7 , 1 7 - 2 4 ; Įst 7 , 1 2 - 1 5 ;
2 8 , 2 0 - 2 3 ; 2 Kar 2 , 1 8 - 3 7 ;
5. Apie gydymą Naujajame
Testamente: Mt 8 , 5 - 1 3 ;
28-34; 9,32-33;
1 7 , 1 4 - 1 8 ; M k 7,31 - 3 7 ;
1 0 , 4 6 - 5 2 ; Lk 4 , 1 8 - 1 9 ;
7,11-15; 8,41-56;
1 7 , 1 1 - 1 9 ; Jn.9; 1 1 ; A p d
3 , 1 — 1 0 ir kitose v i e t o s e ;
1 Kor 1 5 ; J o k 5 , 1 4 - 1 6 ;
Apr 2 1 , 1 - 5 ; 2 2 , 1 - 2 .
G y v e n i m a s . "Viešpats
D i e v a s (...) į k v ė p ė į jo
v e i d ą g y v y b ė s k v a p ą , ir
ž m o g u s pasidarė gyva
e s y b ė " . D i e v a s reiškiasi
visuose gamtos procesuo­
se, kurių d ė k a e s a m e g y v i ,
ir b ū t e n t jis l e m i a , k a d a
g v e n i m a s turi p a s i b a i g t i .
Gyvybė yra brangiausias
ž m o g a u s turtas, o v i e n a s
d i d ž i a u s i ų ž m o g a u s troški­
mų - k a d D i e v a s laimintų
jį i l g a m g y v e n i m u i .
T a č i a u g y v e n i m a s — ne
v i e n fizinis e g z i s t a v i m a s .
Bendraudamas su Dievu
ž m o g u s g y v e n a aukštesnį
g y v e n i m ą . T a i y r a visokių
gėrybių kupinas gyveni­
m a s , kurį ž m o n ė m s p e l n ė
Jėzus. Tai yra amžinasis
g y v e n i m a s , kurį p e r J ė ­
zaus auką g a u n a m e kaip
n e p e l n y t ą ir n e n y k s t a m ą
dovaną. Amžinasis gyve­
n i m a s — tai n a u j a s , " d i e ­
viškasis g y v e n i m a s " .
" K a s turi S ū n ų , - s a k o
a p a š t a l a s J o n a s , - turi
g y v e n i m ą " . Jis p r a s i d e d a ,
kai ž m o g u s t a m p a krikš­
č i o n i u , ir tęsiasi po mirties.
Tai yra amžinas bendravi­
mas su Dievu.
D a r žr. Mirtis, Prisikė­
limas.
Pr 2,7; Ps 104,29; J o b 2,4;
Ps 9 1 , 1 6 ; Įst 8 , 3 ;
3 0 , 1 5 - 2 0 ; Jn 10,10.28;
1 J n 5 , 1 2 ; Jn 1 1 , 2 5 - 2 6 ;
Rom 6 , 4 - 1 3 ; 2 2 - 2 3 .
G u n d y m a s . Dievas ne­
kliudo, k a d j o ž m o n ė s
būtų g u n d o m i ir b a n d o m i .
Toks išbandymas parodo,
ko verta žmonių meilė
D i e v u i . N u o k i e k v i e n o iš­
m ė g i n i m o ž m o g u s stiprėja
ir t o b u l ė j a .
Žodis " g u n d y m a s "
dažniau vartojamas kal­
bant apie Šėtono veiklą —
a p i e j o p a s t a n g a s įstumti
žmogų į nuodėmę, apie
J ė z a u s g u n d y m ą . Kitas
klasikinis g u n d y m o p a v y z ­
dys yra s a k m ė apie Ado­
mą ir levą. Ž a l č i o g u n d o ­
m a moteris s u a b e j o j a ,
nebepasitiki Dievo valia;
p o t o j i p a m a t o vaisių, s u ­
ž i n o , ko jis v e r t a s , įsigei­
d ž i a j o , s u v o k i a , k ą jis g a ­
lėtų j a i duoti, ir g a l i a u s i a i jį
paima.
Krikščionims l i e p i a m a
vengti pagundų. Be to,
Dievas yra pažadėjęs
neleisti, k a d i š b a n d y m a s
p a s i d a r y t ų p e r s u n k u s . Jis
suteiks j ė g ų jj ištverti.
D a r žr. Nuodėmė,
Šėtonas.
P r 3 ; I š 2 0 , 2 0 ; Įst 8,1 - 6 ;
M t 4 ; 6 , 1 3 ; 1 Kor
1 0 , 1 2 - 1 3 ; Ef 6 , 1 0 - 1 8 ;
Ž y d 2,18; Jok 1 , 1 2 - 1 6 ;
1 R 1,6-9; 4,12-16.
( s t a t y m a s . S T įstatymas,
surašytas p i r m o s i o s e
p e n k i o s e Biblijos k n y g o s e ,
arba Toroje, yra gyvenimo
taisyklės, kurias D i e v a s
d a v ė s a v o tautai, k a d j i
žinotų, k a i p turi g y v e n t i .
T e n yra Dešimt Dievo
į s a k y m ų - svarbiausieji
moraliniai priesakai. Yra
socialinių b e i religinių prie­
sakų, smulkiai a p t a r i a m a
h i g i e n a ir e l g s e n a buityje.
įstatymo principai
labiausiai p a d e d a m u m s
suprasti, k a i p turi būti tvar­
k o m a s ž m o g a u s ir visuo­
m e n ė s g y v e n i m a s . Įstaty­
mas, tarytum "Kūrėjo va­
dovėlis", m o k o mus, kaip
t u r i m e g y v e n t i , k a d įtiktu­
me Dievui. Nebereikalau-
j a m a s m u l k m e n i š k a i laiky­
tis religinių p r i e s a k ų ir
a p e i g ų taisyklių, p a v y z ­
d ž i u i , p o J ė z a u s mirties
d a u g i a u nebereikia aukoti.
T a č i a u principai t e b e ­
galioja
Die\, as p i r m a i š v a d a v o
s a v o t a u t ą iš e g i p t i e č i ų
vergovės, o jau po to d a v ė
jai Įstatymą. P a d a r y t a t a i p ,
o ne atvirkščiai, n e s izrae­
litai t u r ė j o paklusti Įstaty­
m u i n e t a m , k a d b ū t ų išva­
duoti. Bet kai ž y d a i s u g r į ž o
iš B a b i l o n i j o s t r e m t i e s ,
daugelis pradėjo suprasti,
k a d Į s t a t y m a s gali p a d ė t i
išsigelbėti. J e i g u ž m o n ė s
laikytųsi Į s t a t y m o , D i e v a s
juos globotų.
Pats J ė z u s n i e k u o m e t
n e a t m e t ė Į s t a t y m o . B e t jis
visiškai aiškiai p a s a k ė , k a d
Į s t a t y m o laikas p r a ė j o , j o
vietą d a b a r užims paties
Kristaus m o k y m a s , sutei­
kiantis Įstatymui giliausią
p r a s m ę . N T visiškai a t m e t a
k l a i d i n g ą idėją, e s ą ž m o ­
g u s gali pelnyti i š g a n y m ą
l a i k y d a m a s i s b e t kokių
įstatymų. Iš tikrųjų i š g a n y ­
m a s gali būti tik n e p e l n y t a
Dievo dovanota malonė.
Į s t a t y m a s išaiškina, kas y r a
n u o d ė m ė , t a č i a u t u o tik
pabrėžiamas žmogaus
s i l p n u m a s , n e s griežtai
laikytis D i e v o įstatymų m e s
n e į s t e n g i a m e . T o k s teisin­
g a s Įstatymo s u p r a t i m a s
a t v e d a ž m o g ų p a s Kristų,
s k a t i n a priimti j o d o v a n o ­
j a m ą atleidimą.
D a r žr. Laisvė, Malonė,
Nuteisinimas.
Iš 20 ir 2 1 - 3 4 ; Kun;
S k 2 - 9 ; 15; 1 8 - 1 9 ;
2 8 - 3 0 ; Įst; P s 1 ; 9 ; 1 1 9 ;
Mt 5,17-20; 22,36-40;
Lk 1 0 , 2 5 - 2 8 ; Rom 3,31;
8 , 3 - 4 ; Jn 7,19;
Rom 2 , 2 5 - 2 9 ; 3 , 1 9 - 2 1 ;
7 , 7 - 2 5 ; Gal 3,21 - 2 4 ;
Ž y d 7 , 1 8 - 1 9 ; Jok 2 , 8 - 1 2 .
I š g a n y m a s . Tai yra Dievo
v e i k s m a s , kuriuo jis
išgelbsti ž m o n e s , p a d ė d a ­
m a s išsivaduoti iš n u o d ė ­
mių. J u o s išgelbėti gali tik
Dievas.
NT apie "išganymą"
k a l b a m a būtuoju, esa­
m u o j u ir b ū s i m u o j u l a i k u .
Dievas pasiuntė į pasaulį
J ė z ų , kuris " i š g e l b ė s s a v o
tautą iš n u o d ė m i ų " . Jėzus
prisiėmė žmonių nuodė­
m e s ir j a s atpirko s a v o mir­
timi ir p r i s i k ė l i m u . T i k ė d a ­
mi jj ir d a b a r g a l i m e būti
išgelbėti. Ši Dievo d o v a n a
y r a skirta v i s i e m s , nesvar­
b u , kas y r a kokios religi­
j o s , t a u t y b ė s ar s o c i a l i n ė s
k i l m ė s . " K i e k v i e n a s , kuris
šaukiasi Viešpaties vardo,
b u s i š g e l b ė t a s " . Krikščio­
nys j a u y r a išgelbėti, n e s *
j i e m s j a u y r a d u o t a s atlei-

dimas ir naujasis gyveni­
mas. Bet jie nepatirs visos
i š g a n y m o prasmės, kol
neateis pasaulio p a b a i g a ir
nesugrįš J ė z u s Kristus. O
tuo tarpu jie eina išgany­
mo keliu.
ST i š g a n y m a s reiškia
daugiau negu dvasios
išgelbėjimą. Svarbiausias
i š g a n y m o aktas b u v o
izraelitų i š v a d a v i m a s iš
realios E g i p t o vergijos, o
tai ž y d a m s b u v o svarbiau­
sia. N T irgi m o k o , k a d
dieviškasis išganymas pa­
veikia ne vien dvasinį ž m o ­
gaus gyvenimą. Jis a p i m a
visą ž m o g ų . Beveik t r e č d a ­
lis N T m i n i m ų i š g a n y m o
atvejų y r a susiję su išgel­
bėjimu iš tokių specifinių
blogybių kaip įkalinimas,
ligos ir d e m o n ų apsėdi­
m a s . Kai ž m o g u s t a m p a
krikščioniu, Kristaus j a m
dovanotas išganymas
paveikia visą jo gyvenimą
- ir k ū n o , ir d v a s i o s .
Tačiau nei kūnas, nei
dvasia visiškai nepasveiks
iki p a t g a l u t i n i o i š g a n y m o
p e r antrąjį J ė z a u s a t ė j i m ą .
D a r žr. Atpirkimas,
Laisvė, Permaldavimas.
Mt1,21; Ef 2 , 8 - 9 ;
Rom 10,13; 13,11;
1 K o r 1,18; Fil 2 , 1 2 ;
Mt 9 , 2 1 - 2 2 ; Lk 8,36.
Išsirinkimas. " N e j u s
m a n e išsirinkote, bet aš jus
išsirinkau", - pasakė Jė­
zus. Jo žodžiai apibendri­
na Biblijos m o k y m ą apie
išsirinkimą. K a d a n g i Die­
vas yra visagalis Kūrėjas,
būtent jis, o ne ž m o g u s
daro lemiamą sprendimą.
ST aprašo, kaip Dievas
renkasi ž m o n e s . Jis išsi­
r i n k o Abelį, o ne Kainą,
Izaoką, o ne Izmaelį, J o k ū ­
bą, o n e E z a v ą , J u o z a p ą ,
o ne jo brolius. Dievas j u o s
išsirinko ne už jų kilnumą
ar didybę. Mozė sako
izraelitams: "Viešpats su
jumis susijungė ne dėl to,
k a d jūs b ū t u m ė t e viršiję
v i s a s t a u t a s s k a i č i u m i (...),
bet dėl to, k a d Viešpats jus
mylėjo". "Nesakyk savo
širdyje, Viešpats m a n e įve­
dė dėl m a n o teisybės, kad
p a v e l d ė č i a u šią ž e m ę " .
Pasirinkimo priežastis slypi
Dievo mintyse, ir joks ž m o ­
gus negali to suprasti.
Ir vis dėlto aišku, k a d iš
tų, k u r i e s u t i n k a s u D i e v o
išsirinkimu, jis l a u k i a n u o ­
l a n k u m o ir tikisi, k a d jie
visu savo gyvenimu jam
tarnaus. Taip buvo su
A b r a o m u ir Izraelio tauta.
T a i p d a b a r y r a ir su krikš­
čionimis: " J ū s esate
išrinktoji g i m i n ė , karališkoji
kunigystė, šventoji tauta,
įsigytoji liaudis, pašaukta
išgarsinti šlovingus d a r b u s
to, kuris p a š a u k ė jus iš
tamsybių j savo nuostabią
šviesą".
Apie asmenų pasirinki­
m ą žr. Pašaukimas, b e t o ,
d a r Malonė, Sandora.
J n 1 5 , 1 6 ; Įst 7 , 7 - 8 ; 9 , 4 - 5 ;
Rom 9,18-29, 1 Pt2,9.
J ė z u s K r i s t u s . J ė z u s (gr.
lesūs, h e b r . Ješua) y r a a s ­
menvardis, duotas Dievo
Sūnui, tapusiam žmogumi;
jis reiškia: " D i e v a s y r a
išgelbėjimas" arba "Die­
v a s g e l b ė t o j a s " (žr. 8 s k .
Biblijos veikėjai s t r a i p s n į
Jėzus). Ž o d i s K r i s t u s (gr.
Christos, h e b r . Mašiah -
"pateptasis") reiškia pa­
žadėtąjį išgelbėtoją, kurio
žydai ilgai laukė. Tai y r a
veikiau prievardis nei
vardas. Biblijos m o k y m ą
apie Jėzų a p i b e n d r i n a šie
prievardžiai:
Dievo tarnas. Šį J ė z a u s
prievardį, p a i m t ą iš Izaijo
pranašysčių, vartoja
Matas. Jėzus yra tobulas
paveikslas kuklaus, švel­
naus Dievo tarno, atėjusio
įgyvendinti teisingumą. Jė­
z u s p a s a k ė , k a d jis " a t ė j o ,
ne kad j a m būtų tarnauja­
ma, bet k a d pats tarnautų
ir savo gyvybės kaina dau­
g y b ę išpirktų". Jis g y v e n o
ir veikė kaip Dievo Tarnas,
kęsdamas žmonijos nuo­
d ė m i ų naštą, k a i p Izaijas
buvo jam išpranašavęs.
Mt 1 2 , 1 5 - 2 1 ; Iz 42; 1 - 4 ;
5 2 , 1 3 - 5 3 ; 12 ir kitose
vietose; Mk 10,45.
Dovydo Sūnus. A n g e l a s ,
kuris p r a n e š ė Marijai apie
būsimą Jėzaus gimimą,
pasakė jai, kad "Viešpats
Dievas duos j a m jo tėvo
D o v y d o sostą". Taigi iš
žmogaus gimęs Jėzus
buvo karaliaus D o v y d o
palikuonis. Šis prievardis
rodo, kad Jėzus laikomas
ž y d ų tautos vilčių išsipildy­
m u . Jis pavartotas Evan­
gelijos p a g a l Matą, labiau­
siai ž y d i š k o s iš visų e v a n ­
GYDYMAS - KANČIA
gelijų, p i r m a j a m e sakinyje.
Ž y d a i v a r t o j o šį titulą, kai
jie p r i p a ž i n d a v o , kad Jė­
zus - Mesijas: " O s a n a
Dovydo Sūnui! Garbė tam,
kuris ateina Viešpaties var­
d u ! Osana dangaus aukš­
tybėse!"
Lk1,32; Jn7,42; M t 1 , 1 ;
21,9.
Žmogaus Sūnus. Š i s , d a ž ­
niausiai paties J ė z a u s var­
totas prievardis d a u g ką
apie jį p a s a k o . Prievardį
Jėzus pasiskolino iš
Danieliaus regėjimo, kurio
m e t u šis i š v y d o kažką, kas
"atrodė kaip žmogiška
esybė", tačiau turėjo am­
žiną Dievo valdžią. " J o ka­
ralystė, - s a k o Danielius,
- niekuomet nesibaigs".
Biblijoje aiškiai s a k o m a ,
kad Jėzus b u v o realus
ž m o g u s . Jis visiškai susita­
patino su žmonija. Kaip
" Ž m o g a u s S ū n u s " jis atė­
jo tarnauti žmonijai ir ati­
duoti savo gyvybę už jos
išgelbėjimą. " Ž m o g a u s
S ū n u i reikės d a u g kentėti.
J i s b u s (...) n u ž u d y t a s ir
trečią dieną p r i s i k e l s " .
Jėzus, kaip Ž m o g a u s
Sūnus, nugajės nuodėmę
i r mirtį i r s u g r į š " s u d i d ž i a
galybe ir g a r b e " .
Dan 7 , 1 3 - 1 4 ; Mk 10,45;
Lk 9 , 2 1 - 2 2 ; 2 1 , 2 5 - 2 8 .
Dievo Sūnus. P e r J ė z a u s
krikštą J o r d a n o u p ė j e b a l ­
sas iš d a n g a u s p a s k e l b ė :
"Tu mano mylimasis Sū­
nus, tavimi aš gėriuosi".
Jėzui esant ant kalno, kai
vėl b u v o matyti jo dieviš­
k u m a s , tas pats balsas
paskelbė: "Šitas mano
išrinktasis S ū n u s , jo klau­
sykite!" Evangelija pagal
J o n ą aiškina, ką šis saki­
nys reiškia. J ė z u s y r a vien-
gimis Dievo S ū n u s . Visas
jo g y v e n i m a s y r a skirtas
Tėvo darbams užbaigti.
Jėzus sako: "Aš ir Tėvas
esame v i e n a " . Jis b u v o
d r a u g e s u T ė v u iki p a s a u ­
lio s u k ū r i m o . J u o d u y r a
viena amžinai. Kadangi Jė­
zus yra dieviškos prigim­
ties ir n e n u o d ė m i n g a s , jis
galėjo visiškai ir v i s a m lai­
kui atpirkti pasaulio nuo­
d ė m e s . Ir mes d a b a r
" t u r i m e Užtarėją pas Tėvą,
teisųjį J ė z ų Kristų".
M k 1 , 1 1 ; Lk 9 , 3 5 ; J n 1,14;
10,30; 17; R o m 1 , 3 - 4 ;
Ž y d 1 ; 1 J n 1 - 2,2.
147
Viešpats. E v a n g e l i j o s e J ė ­
zus dažnai vadinamas
Viešpačiu, o paprasčiau -
M o k y t o j u . Tačiau j a m prisi­
kėlus žodis "Viešpats"
įgijo naują prasmę. T o m a s ,
išvydęs prisikėlusį Jėzų,
sušuko: "Mano Viešpats ir
mano Dievas!" Dažnai į
Dievą šitaip kreipdavosi
ž y d a i , ir pirmieji krikščio­
nys viešai reikšdavo savo
tikėjimą žodžiais: "Jėzus
Kristus y r a V i e š p a t s " . Pau­
lius s a v o laiške f i l i p i e č i a m s
sako, kad Dievas taip
išaukštino Jėzų už jo nuo­
pelnus žemėje, kad jo
"vardui priklauptų kiekvie­
nas kelis d a n g u j e , ž e m ė j e
ir po ž e m e ir kiekvienos lū­
p o s D i e v o T ė v o š l o v e i iš­
pažintų: " J Ė Z U S KRISTUS
YRA VIEŠPATS!"
Lk 5,8; Jn 20,28;
1 K o r 1 2 , 3 ; Fil 2 , 6 - 1 1 .
D a r žr. Atpirkimas, Die­
vo karalystė, Išganymas,
Mesijas, Nuteisinimas,
Teismas, Trejybė, t a i p p a t
straipsnius apie Jėzaus
Kristaus g y v e n i m o įvykius:
Antrasis Jėzaus atėjimas,
Atsimainymas, Prisikė­
limas.
K a n č i a . Kančia Biblijoje
l a i k o m a n e l a i m e , o j o s at­
siradimo pasaulyje prie­
žastimi - n u o d ė m ė , nuo­
latinė Š ė t o n o veikla. J ė z u s
atėjo į pasaulį, k a d išva­
duotų žmoniją nuo kančių
ir mirties. G y v e n d a m a s
ž e m ė j e , jis p a r o d ė ž m o ­
n ė m s savo meilę ir rūpini­
mąsi jais, d a u g y b ę jų
i š g y d y d a m a s . Danguje ir
atnaujintojoje žemėje kan­
čios nebebus.
Kančia y r a ir v i e n a iš
Biblijoje iškylančių proble­
mų. K a d a n g i viskas pri­
klauso nuo Dievo, kančia
galiausiai turi išnykti. Ta­
čiau kaip mylintis Dievas
gali leisti kentėti nekaltie­
siems? Iš Biblijos l e n g v a
suprasti, k a d kentėti tenka
už n u o d ė m e s - ir ne t i k
vienam kuriam žmogui, o
visai jo giminei. T o d ė l gali
būti, j o g Dievas leidžia
kentėti ir n e k a l t i e s i e m s ,
norėdamas sudrausminti
s a v o v a i k u s . Vis d ė l t o
J o b o knyga yra nuoširdus
m ė g i n i m a s svarstyti nekal­
tų žmonių kančios proble­
mą. J o b a s atmeta visas
jam išsakytas n u o m o n e s ir
148 SVARBIAUSIOS SĄVOKOS
galiausiai susitaiko su sa­
vo kančia. Racionalaus
p a a i š k i n i m o jis n e r a n d a ,
t a č i a u y r a įsitikinęs, k a d
D i e v a s gali išsklaidyti v i s a s
jo d v e j o n e s ir nušluostyti
ašaras.
Kančia yra Jėzaus gy­
v e n i m o ir v e i k l o s s k i r i a m a ­
sis b r u o ž a s . J ė z u s g y v e n a
Izaijo i š p r a n a š a u t ą k e n ­
čiančio tarno gyvenimą.
Jis y r a n e k a l t a s . Kristus
kenčia ne už savo nuodė­
m e s , o už jo n e a p k e n č i a n ­
čius n u s i d ė j ė l i u s ir už t a i ,
kad išgelbėtų juos nuo
n u o d ė m i ų . Biblijoje n e d u o ­
d a m a racionalaus kančios
problemos sprendimo, bet
ji i š s p r e n d ž i a m a praktiškai.
P a a u k o d a m a s mirčiai s a v o
Sūnų, Dievas prisiėmė
a t s a k o m y b ę u ž kančią.
Pr 3 , 1 5 - 1 9 ; 2 Kor 1 2 , 7 ;
Rom 8,21; Apr21,4;
Am 3,6; Ps 3 9 , 1 1 ;
Žyd 1 2 , 3 - 1 1 ; Job; Iz 53.
K r a u j a s . J ė z a u s mirtis N T
d a ž n a i v a d i n a m a "Kris­
taus krauju", "Jėzaus
k r a u j u " . Š i e neįprasti ž o ­
d ž i a i paimti iš S e n o j o T e s ­
t a m e n t o , kur ž o d i s " k r a u ­
j a s " vartojamas tokiais
b ū d i n g a i s atvejais:
• Kai d ė l kraujo p r a l i e j i m o
ž m o g u s miršta: " G y v y b ė
paskandinta kraujuje".
• Gyvybė yra Dievo duota,
todėl niekam nevalia pra­
lieti kito kraujo.
• G y v u l i ų kraujas, pralieja­
m a s a u k a i . Jis s i m b o l i z a v o
gyvulio gyvybę, aukojamą
jj papjaunant. Kadangi
gyvybė yra Dievo dovana,
kraujas (ne tik a u k o j a m o
g y v u l i o , o ir b e t kurio kito)
n e g a l i būti n a u d o j a m a s
maistui.
Taigi NT vartojamas
posakis "Kristaus kraujas"
reiškia Kristaus n u k r y ž i a v i ­
m ą . T o d ė l kai k u r i u o s e
d a b a r t i n i u o s e Biblijos lei­
d i m u o s e šis p o s a k i s ver­
č i a m a s ž o d ž i a i s "Kristaus
mirtis".
D a r žr. Atpirkimas,
Kryžius, Permaldavimas.
P r 9 , 4 - 6 ; Įst 1 2 , 1 5 - 1 6 .
2 3 - 2 7 ; Ef 1,7; 1 Pt
1,18-19; Žyd 10,19-22.
K r i k š t a s . N T laikais ž m o ­
n ė s b ū d a v o "apkrikštija­
m i " , kai jie t a p d a v o krikš­
č i o n i m i s . Jie v i e š a i išpa­
ž i n d a v o naująjį t i k ė j i m ą
nesudėtinga maudymosi
ceremonija. Aiškindamas
krikštą, P a u l i u s s a k o , k a d
tai b u v o krikščionio d a l y ­
v a v i m a s J ė z a u s mirtyje ir
prisikėlimas s u j u o n a u j a m
g y v e n i m u i . Krikštas J ė ­
z a u s g a l i a visiškai nutrau­
kiąs ž m o g a u s ryšį su jo
praeitimi, p a n a i k i n ą s j o
n u o d ė m e s ir leidžiąs pra­
dėti g y v e n t i n a u j ą
gyvenimą.
Keleriais metais a n k s ­
č i a u J o n a s Krikštytojas
ė m ė ruošti ž m o n e s J ė z a u s
a t ė j i m u i . Jis " s k e l b ė atsi­
v e r t i m o krikštą n u o d ė ­
m ė m s atleisti". D a u g e l i s
p a k l a u s ė ir b u v o pakrikš­
tyti J o r d a n o u p ė j e .
Petras per S e k m i n e s
išaiškino, k a d krikščionių *
krikštas y r a d a u g i a u n e g u
ž m o n i ų pasikeitimas savo
širdyje. Jis p a s a k ė : "Atsi­
verskite, ir k i e k v i e n a s t e p a -
sikrikštija v a r d a n J ė z a u s
Kristaus, k a d būtų atleistos
jums_ n u o d ė m ė s , t a d a g a u ­
site Š v e n t o s i o s D v a s i o s
dovaną".
Mk 1,1-8; Mt 2 8 , 1 9 - 2 0 ;
Apd 2 , 3 8 - 4 1 ;
Rom 6 , 4 - 1 1 .
K r y ž i u s . Kryžius t a p o
universaliu k r i k š č i o n y b ė s
s i m b o l i u , k a d a n g i jis pri­
m e n a n u o s t a b i a u s i ą ir
svarbiausią Jėzaus N a z a -
retiečio istorijos įvykį.
Ž m o n e s s t e b i n o tai,
kad Jėzus, būdamas
M e s i j a s ( D i e v o išsirinkta­
sis), b u v o n u b a u s t a s mir­
timi kaip eilinis kriminalinis
nusikaltėlis. Ž y d a m s
atrodė, jog n e į m a n o m a
patikėti, k a d toks ž m o g u s
iš tikrųjų g a l ė t ų būti D i e v o
S ū n u s , t a i p pat d a u g e l i s
paprastų žmonių negalėjo
suprasti, k a i p a s m u o , b a i ­
g ę s g y v e n i m ą tokiu b ū d u ,
g a l ė t ų išgelbėti pasaulį.
Tačiau pirmiesiems
krikščionims kryžius turėjo
gilią p r a s m ę . Jis b u v o v i ­
sų, kuriuos D i e v a s išsirin­
k o s a v o v a i k a i s , širdyje.
P a u l i u s tvirtai tikėjo, j o g
kryžius, k a i p jis rašė laiške
korintiečiams, yra "Dievo
galybė". "Netgi buvau
pasiryžęs Jūsų tarpe neži­
noti n i e k o kito, - rašė jis,
- k a i p tik J ė z ų Kristų, ir tą
nukryžiuotą".
N T aiškiai s a k o , k a d
J ė z u s m i r ė ant kryžiaus n e
už s a v o kaltes (jis b u v o
apkaltintas neteisingai),
b e t u ž visų m ū s ų n u o d ė ­
m e s . Jis pats patyrė atsky­
rimą n u o D i e v o , kurio
buvo nusipelnę žmonės,
t o d ė l v i s i e m s t i e m s , kurie
patikės s a v o g y v e n i m ą J ė ­
z u i , m i r u s i a m už jų kaltes ir
prisikėlusiam iš numirusių,
jis d o v a n o j o a t l e i d i m ą ir
naująjį g y v e n i m ą .
J ė z a u s mirtimi a n t kry­
ž i a u s atsiskleidė v i s a D i e ­
vo meilės didybė. T o d ė l
ž m o n ė s g a l ė j o susitaikyti
su D i e v u ir v i e n i su kitais.
Kryžiumi D i e v a s s u n a i k i n o
visas b l o g i o galias.
Kartu kryžius y r a d r a ­
m a t i š k o krikščionių g y v e ­
nimo simbolis. J ė z u s
p a š a u k ė ž m o n e s "pasiimti
s a v o kryžių" ir eiti p a s k u i
jį. Jis kvietė ž m o n e s a u k o ­
tis. Jie privalo g y v e n t i ne
savanaudišką, o Dievo
jiems duotą naują gyveni­
m ą . Paulius iš s a v o patir­
ties s u p r a t o , ką tai reiškia:
" E s u n u k r y ž i u o t a s kartu
s u Kristumi. A š g y v e n u ,
tačiau nebe aš, o g y v e n a
m a n y j e Kristus".
D a r žr. Atpirkimas, Per­
maldavimas, Susitaikymas.
1 Kor 1,18 - 2 , 5 ;
Rom 5 , 6 - 1 1 ; Ef 2 , 1 6 - 1 8 ;
Kol 2 , 1 4 - 1 5 ; G a l 2 , 2 0 ;
1 Jn 4 , 7 - 1 0 .
K u l t a s . "Aš e s u V i e š p a t s ,
tavo Dievas, - s a k o m a
p i r m a j a m e iš D e š i m t i e s
Dievo įsakymų. - Negar­
bink kitų d i e v ų , tiktai m a n e
v i e n ą " . Kultas y r a d e r a ­
m o s p a g a r b o s Dievui
reiškimas. Izraelitai s a v o
psalmėse garbino Dievą
už t a i , k a d jis y r a ; už tai, ką
jis s u k ū r ė ; už tai, ką jis
p a d a r ė , k a d j u o s atpirktų,
i š g e l b ė t ų ir i š v a d u o t ų ; už
v i s a s g e r a s jo d o v a n a s ir
k i e k v i e n a m ž m o g u i teikia­
mą palaimą.
N T s a k o m a , k a d susiėję
krikščionys r e i k š d a v o s a v o
džiaugsmą garbindami
Dievą. D v a s i o s įkvėpti jie
r a g i n d a v o v i e n i kitus:
"Kalbėkitės psalmių, him­
nų bei dvasinių giesmių
ž o d ž i a i s , g i e d o k i t e ir šlo­
vinkite s a v o širdyse Vieš­
patį". D a l y v a u t i kulto a p e i ­
gose galėjo kiekvienas.
"Kai susirenkate, kiekvie­
n a s turi ar g i e d o j i m o d o v a ­
ną, ar p a m o k y m ą , ar
a p r e i š k i m ą , ar kalbą, ar
aiškinimą".
Jėzus pasakė: "Dievas
y r a d v a s i a , ir jo g a r b i n t o j a i
turi šlovinti jį d v a s i a ir tie­
s a " . D i e v ą g a r b i n t i reikia iš
tikrųjų ir n u o š i r d ž i a i . ST
D i e v a s rūsčiai b a r a u ž gar­
b i n i m ą v i e n tuščiais ž o ­
d ž i a i s . Tikrasis kultas y r a
nuoširdus tarnavimas
Dievui, gyvenant taip, kad
j a m būtų m a l o n u . Kulto
apeigų centre yra Dievas.
J o a p r e i š k i m a s suteikia
a p e i g o m s turinį ir p r a s m ę .
P a u l i u s rašo: "Kristaus
žodis tegyvuoja jumyse
v a i s i n g a i . M o k y k i t e ir
raginkite v i e n i kitus
v i s o k e r i o p a išmintimi; s u
d ė k i n g a širdimi g i e d o k i t e
D i e v u i p s a l m e s , h i m n u s ir
dvasines giesmes".
Kulto a p e i g o s e d a l y ­
vauja ne vien žmonės že­
m ė j e . D a n g u j e D i e v ą gar­
b i n a ir š l o v i n a v i s a kūrinija
- ž m o n ė s ir a n g e l a i .
D a r žr. Malda, Šlovini­
mas ir 5 sk. Biblijos religi­
nė doktrina ir kultas.
Iš 2 0 , 1 - 3 ; Ps 2 9 ;
1 3 6 , 4 - 9 . 1 0 - 3 6 ; 116;
Apd 2 , 4 3 - 4 7 ; Ef 5 , 1 8 - 1 9 ;
1 Kor 1 4 , 2 6 - 4 0 ;
J n 4,21 - 2 4 ; M c h 6 , 6 - 8 ;
Kol 3 , 1 6 ; A p r 4 ; 5 ; 7 ; 1 5 .
K ū n a s . Biblijoje v a r t o j a ­
mas žodis "kūnas" dažnai
reiškia ž m o g ų apskritai.
T o d ė l kartais jis gali būti
verčiamas įvardžiu "pats".
P a v y z d ž i u i , Laiške r o m i e ­
č i a m s p r a š o m a aukoti
s a v o k ū n u s (t.y. p a č i u s
s a v e ) " k a i p g y v ą , šventą,
Dievui patinkančia auką".
N T k a l b a a p i e " k ū n o prisi­
k ė l i m ą " - naująjį p a v i d a ­
lą, kurį į g y s i m e , D i e v o
prikelti iš n u m i r u s i ų . T a i g i
kalbama apie visapusišką
a m ž i n ą viso a s m e n s g y v e ­
n i m ą , o ne tik a p i e b e k ū ­
n ė s sielos e g z i s t a v i m ą .
K ū n o , kurio k i e k v i e n a
dalis turi s a v o paskirtį,
įvaizdžiu Paulius apibūdi­
n a B a ž n y č i ą . Krikščionys
esą tarytum to paties kūno
dalys. Jėzaus vadovauja­
mas, kiekvienas privaląs
dirbti s a v o d a r b ą B a ž ­
nyčioje.
N T t e i k i a d i d e l ę reikš­
mę fiziniam kūnui. J a m e
s a k o m a , k a d "jūsų k ū n a s
yra šventovė jumyse
gyvenančios Šventosios
D v a s i o s " , ir l i e p i a m a
 KRAUJAS - KŪRINIJA 149

šlovinti "Dievą savo " k ū n i š k u m a s " gali būti šiuolaikiniuose Biblijos Ps 7 8 , 3 9 ; Iz 4 0 , 5 ;

kūne". vartojamas ir norint paro­ leidimuose "kūniškumas" Mk 14,38; Rom 7 , 1 3 - 2 5 ;
1 Kor 1 5 , 3 5 - 4 9 ; R o m dyti ž m o g a u s silpnumą - verčiamas žodžiais 8; Gal 5 , 1 5 - 2 4 .
1 2 , 1 ; 1 2 , 4 - 5 ; 1 Kor kaip priešingybę Dievo "žemesnioji prigimtis", Kūrinija. Biblija moko,
12,12-30; Ef 4 , 1 5 - 1 6 ; s t i p r u m u i . Kai J ė z a u s m o ­ "žmogiškoji prigimtis". kad viskas sukurta Dievo.
1 Kor 6 , 1 5 - 2 0 . kiniai u ž m i g o G e t s e m a n ė s Kita vertus, krikščionis Jis b u v o Kūrėjas nuo pat
Kūniškumas. Žodžiai s o d e , jis liepė j i e m s b u d ė t i y r a kartu ir " k ū n a s " , ir pradžios ir tęsia darbą
"kūniškumas", "kūniš­ ir m e l s t i s , k a d n e j p u l t ų j "dvasia". Jame grumiasi g l o b o d a m a s s a v o kūriniją
kas" vartojami Biblijoje pagundą, "nes dvasia įgimtas polinkis j n u o d ė m ę ir retkarčiais ją t a i s y d a m a s .
paprastai tais atvejais, kai žvali, bet kūnas silpnas". ir jo g y v e n i m e pasireiš­ Biblija nieko nesako apie
kalbama apie žmogų kaip Paulius, kalbėdamas kianti Dievo Dvasia, kuri kokias nors kitas p a s a u l i o
fizinę esybę - kaip "mir­ apie nuodėmingą gyveni­ stengiasi padaryti jį k u o a t s i r a d i m o teorijas ir kuri iš
tingą kūną". Tokia prasme mą, j a m a p i b ū d i n t i vartoja p a n a š e s n į į Kristų. Jis n e ­ jų y r a teisingiausia. Ir
tokius posakius: "nuodė­ turi pasiduoti n u o d ė m i n ­ nenuostabu, nes Biblija
Jeruzalė, regėjusi didžiausius m i n g a s k ū n a s " , " g y v e n a giems t r o š k i m a m s , kurie niekuomet nepretendavo
Jėzaus gyvenimo įvykius. kūniškai", "kūnas... marus yra ydingoji jo prigimties būti mokslo knyga. Jos
Čia jis mirė ir čia Dievas dėl n u o d ė m ė s " , "jei gyve­ dalis, o'leisti n u n o k t i s a v o tikslas - kalbėti m u m s
prikėlė jį iš numirusių, kaip nate p a g a l kūną, mirsite" gyvenime Dvasios apie Dievą, jo santykius su
buvo numatę STpranašai. ir p a n . Kai kuriuose "vaisiui". ž m o n i j a ir pasauliu.
150 SVARBIAUSIOS SĄVOKOS
P r a d ž i o s k n y g o j e (1)
sakoma, k a d Dievo sukur­
tas pasaulis b u v o geras.
Dievas sukūrė augalus ir
gyvūnus, leido jiems dau­
gintis. Galiausiai jis sukūrė
vyrą ir moterį, k a d jie rū­
pintųsi visa kūrinija. Pra­
d ž i o s k n y g o j e (2) r a š o m a ,
jog gyventi Dievo sukurta­
me pasaulyje buvo puiku,
ypač todėl, kad vyras ir
ž m o n a laisvai ir nuoširdžiai
bendravo su Dievu.
Dabar kūrinija nebėra
tokia tobula kaip pirma,
nes ž m o n ė s nutarė nepa­
klusti Dievui. Bet ir toliau
Biblijoje k a l b a m a apie Die­
vą, k a i p K ū r ė j ą . J o j e n u o l a t
primenama Dievo didybė
ir ž m o g a u s menkumas.
Bet Dievas g l o b o j a ž m o ­
nes ir rūpinasi visa savo
kūrinija. T o d ė l "tegul visa
ž e m ė bijo Viešpaties, t e g u
jo prisibijo visi pasaulio
g y v e n t o j a i . ^ N e s j i s t a r ė — ir
b u v o p a d a r y t a ; jis p a l i e p ė
— ir a t s i r a d o " .
A p i e naująją kūriniją
kalba ir Paulius. Dievo va­
lia J ė z u s n u m i r ė i r p r i s i k ė ­
lė, k a d ž m o n ė m s b ū t ų at­
leistos jų n u o d ė m ė s ir k a d
jie atsinaujinę galėtų
gyventi naujojoje kūrinijo­
je. Krikščionys jau dabar iš
dalies pažįsta naująją kūri­
niją, o a t e i s d i e n a - t u o ­
met nebebus nuodėmės
sugadinto pasaulio ir visa
a t s i n a u j i n s , - kai jie visiš­
kai susilies su ja, kaip jos
dalis.
Pr 1 - 3 ; J o b 3 8 - 4 2 , 6 ;
Ps 8; 3 3 , 6 - 2 2 ; 104;
I z 40,21 - 2 6 ; M t 6 , 2 5 - 3 3 ;
Apd 14,15-18;
R o m 1,18-23[_ 8 , 1 8 - 2 3 ;
Kol 1 , 1 5 - 2 0 ; Z y d 1 , 1 - 3 ;
Apr21-22.
L a i s v ė . Visuomenėje, ku­
rioje vieni ž m o n ė s žiauriai
v a l d o kitus, labiausiai
t r o k š t a m a fizinės laisvės. Ir
nenuostabu, kad Biblijoje
tokiai laisvei skiriama d a u g
dėmesio. Daugiausia apie
laisvę k a l b a m a ir t o j e Izaijo
knygos vietoje, kurios
žodžiais Jėzus apibūdina
savo paties veiklą: "Vieš­
paties dvasia su m a n i m i
(...) j i s p a s i u n t ė s k e l b t i
belaisviams išvadavimo".
Daugelis tikėjosi, kad
J ė z u s atėjo išlaisvinti
Izraelio iš r o m ė n ų . Bet jis
išaiškino, kad didžiausias
jo rūpestis - panaikinti nors prašome, tikėdami,
dar žiauresnę vergiją. Jis k a d jis išklausys m ū s ų
atėjo, k a d išlaisvintų ž m o ­ maldą. Be to, savo maldo­
nes iš blogio galios, irtai se visuomet dėkojame
parodė išvarydamas iš Dievui.
ž m o n i ų piktąsias dvasias ir P a m a l d u s izraelitas
g y d y d a m a s ligonius. m e l s d a v o s i triskart per die­
Laiškuose romiečiams ną. S a m u e l i s b u v o t v i r t a i
ir galatams Paulius susi­ įsitikinęs, j o g tai y r a jo
jaudinęs rašo, kokia svarbi pareiga, ir laikė n u o d ė m e
y r a toji laisvė. Jis sako, nepasimelsti už savo val­
kad esame išvaduoti nuo dinius. Krikščionims nėra
b a u s m ė s už n u o d ė m e s ir nustatytos tvarkos, vis dėlt-
m u m s nebereikia iš pasku­ o Paulius laiko maldą labai
t i n i ų j ų s t e n g t i s įtikti D i e v u i . svarbia krikščionių ir Baž­
Krikščionis žino, kad jį yra nyčios gyvenime. Ji pride­
išlaisvinusi Dievo rrtaionė, rės a t n a u j i n t i e m s D i e v o ir
0 ne jo paties p a s t a n g o s . jo žmonių santykiams.
Pauliaus nuomone, Melstis privalo visa
brangiąją laisvės d o v a n ą krikščionio šeima. Jėzaus
krikščionys labiausiai pa­ pavyzdinė malda praside­
niekino d v i e m b ū d a i s . Kai da žodžiais: "Tėve mū­
kurie iš jų troško senosios sų..." Pirmieji krikščionys
ž y d ų religijos įstatymų ir bendrai maldai rinkdavosi,
nuostatų. T a i p atsitiko su pavyzdžiui, Jono Morkaus
Galatijos bažnyčia, todėl motinos namuose, kur
Paulius parašė galatams m e l s d a v o s i , k a d Petras
laišką, n o r ė d a m a s p a r o d y ­ būtų paleistas iš kalėjimo.
ti, kad krikščionių tikėjimas Melstis krikščionims p a d e ­
iš e s m ė s skiriasi n u o Se­ da Šventoji Dvasia, vis
nojo Testamento religijos. labiau derindama jų mintis
B u v o ir tokių, kurie m a n ė , su Dievo mintimis. Kaip
kad jeigu Jėzus atnešė rašė Paulius laiške romie­
j i e m s laisvę, tai jie gali čiams, " m e s juk nežino­
elgtis kaip panorėję — net me, ko turėtume deramai
n u s i d ė t i k i e k tik p a t i n k a . melsti, todėl pati Dvasia
Tai b u v o visiškai klaidinga užtaria m u s neišsakomais
n u o m o n ė . Jie b u v o išva­ maldavimais".
duoti iš nuodėmių ne tam, P s 6 2 , 8 ; 1 J n 1,9;
k a d vėl jas darytų, o k a d M k 1 1 , 2 4 ; Fil 4 , 6 ; 1 S a m
su d ž i a u g s m u tarnautų 12,23; Kol 4,2; Jok 1 , 5 - 6 ;
naujam mokytojui - Jėzui A p d 12,12; R o m 8,26.
Kristui. Tikroji laisvė - tai Jėzus moko melstis:
t a r n a v i m a s Dievui ir Mt 6,5-15; 7 , 7 - 1 1 ; 26,41;
kitiems ž m o n ė m s . Mk 1 2 , 3 8 - 4 0 ; 13,33;
Lk4,18; Jn 8,31-36; 14,38; Lk 1 1 , 1 - 1 3 ;
41 - 4 4 ; Mk 3,22-27; 18,1 - 1 4 . Jėzaus maldos:
5,1-13; Lk 13,10-16; Mt 6,9-13; 11,25-26;
Rom 6 , 1 6 - 2 3 ; 8,2.21; 26,36-44; Mk 14,32-39;
Gal 3,28; 5,1.13; R o m 1,1; L k 1 0 - 2 1 ; 1 1 , 2 - 4 ; 22,46;
6 ; M t 1 1 , 2 8 ; J o k 1,25; 2 , 1 2 ; 23,34.46; Jn 1 1 , 4 1 - 4 2 ;
1 2 , 2 7 - 2 8 ; 17'. Kai kurios
1 Pt2,16.
kitos žymiausios Biblijos
M a l d a . Ž m o n ė s sukurti maldos:Jš 1 5 ; 3 2 ; 3 3 ;
gyventi santarvėje su Die­ Įst 3 2 - 3 3 ; J o z 1 7 ; 1 0 ;
v u . Kai jie sutaria, m a l d a T s 5; 6; 1 S a m 1 ; 2; 2
reiškiasi jų n o r m a l ū s S a m 7; 22; 1 K a r 3 ; 8 ; 18;
tarpusavio santykiai, per 1 9 ; 2 K a r 1 9 ; Ezd 9 ; N e h 1 ;
kuriuos Dievas pasiekia 9; J o b 4 2 ; Ps; D a n 2 ; 9;
savo tikslus. K a d a n g i ž m o ­ Jon2; Hab3; Lk 1,46-55;
nės n u s i d e d a ir pasiduo­ 1,68-79; 2,29-35;
da b l o g i u i , šie santykiai Apd 4 , 2 4 - 3 0 ir daugybė
d a ž n a i išyra, todėl ir m a l d a maldų NT laiškuose.
būna nenuoširdi arba
netikra. M a l o n ė . Ir Senasis, ir
Bet tie, kurie tikime Naujasis Testamentas mo­
Dievą, b e n d r a u j a m e s u j u o ko, kad Dievas yra geras ir
m a l d o m i s . J o m i s atveria­ malonus ž m o n ė m s . Dievas
m e j a m s a v o širdį. Atsive­ neprivalo toks būti. Mes
riame Dievui ir išpažinda­ tikrai to n e n u s i p e l n ė m e .
mi n u o d ė m e s . Dievą ko Dievas yra m u m s geras,
nes jis m u s myli — tai ir y r a
Dievo malonė.
ST nuolat primenama
apie Dievo gerumą, ne­
blėstančią jo meilę. Tačiau
Dievo m a l o n ė aiškiausiai
atsiskleidžia Jėzaus
atėjimu. Tuomet "Dievas
m u m s parodė savo meilę
tuo, k a d Kristus nunėrė už
m u s , kai m e s t e b e b u v o m e
nusidėjėliai". Žmonių gi­
minė nenusipelnė išgany­
mo — Dievas d a v ė jį laisva
valia. N T v a d i n a tai " m ū s ų
Viešpaties Jėzaus
malone".
NT kartu primena, k a d
nuo Dievo malonės
priklauso visas krikščionio
gyvenimas — nuo pradžios
iki p a b a i g o s . M e s p a k l ū s ­
tame Dievui iš d ė k i n g u m o
už jo malonę. "Gana tau
m a n o malonės, nes m a n o
g a l y b ė geriausiai pasireiš­
kia s i l p n u m e " , - atsakė
Viešpats Pauliui, m a l d a v u ­
s i a m atitolinti n u o j o
silpnybes. Paulius savo
laiškus dažnai p r a d e d a ir
užbaigia melsdamas Dievo
malonės.
D a r žr. Nuteisinimas,
Sandora.
Įst 7 , 6 - 9 ; P s 2 3 , 6 ;
25,6-10; 51,1;
J e r 3 1 , 2 - 3 ; R o m 5,8;
16,20; 3 , 1 9 - 2 4 ; 6,14;
Ef 2 , 8 - 9 ; 2 Kor 12,9; 1 T i m
1,2; 1 Pt 5 , 5 - 7 ; 2 P t 3 , 1 8 .
M e i l ė . "Dievas yra mei­
lė". Dievas v i s u o m e t šitaip
apibūdinamas. Nereikia
manyti, jog toks apibūdini­
mas netinka Senojo Testa­
m e n t o Dievui. B e n e iškal­
bingiausiai Biblijoje Dievo
meilę išreiškia pranašas
Ozėjas. Būtent iš meilės
Dievas išsirinko ir ė m ė
g l o b o t i Izraelio tautą. Už
tai izraelitai privalėjo mylėti
jį visa savo esybe, taip pat
ir s a v o tautiečius.
NT meilė kartais v a d i ­
n a m a įprastiniu graikišku
ž o d ž i u philia ( i n t y m u s
jausmas), nors d a u g
labiau šiuo atveju tinka
ž o d i s agape. P a s t a r a s i s
nereiškia kūniškosios mei­
lės, n o r s B i b l i j a žiūri į ją la­
bai palankiai. Žodžiu
agapė v a d i n a m a p a s i a u ­
k o j a m a meilė, kuri
labiausiai b ū d i n g a Jėzui
Kristui. T o s meilės
s t i p r u m ą r o d o jo mirtis.
Toji meilė d a u g didės-
 LAISVĖ - NUODĖMĖ 151

nė už žmogiškąją. Jinai s t e n g ė , k a d jis v i e n i n g a i k o m a , k a d mirti teks kiek­ s i n ė s mirties į naująjį g y v e ­

sieja Tėvą ir Sūnų. Tai būtų p r i p a ž i n a s kaltas. v i e n a m . Kita v e r t u s , į mirtį nimą ir laukia šio pasaulio
Dievo meilė pasauliui, per J ė z u s b u v o nuteistas mirti. žiūrima kaip į blogį, apie p a b a i g o s , kai b u s n u g a l ė ­
D i e v o m a l o n ę t a p u s i krikš­ NT nuomone, žydų kurį g a l v o j a m a s u s i a u b u . tas "paskutinis priešas" -
čionių g y v e n i m o dalimi. Ji t e i s m a s p a d a r ė klaidą. Visoje Biblijoje mirtis fizinė mirtis.
iš tikrųjų r o d o , j o g Dievas Jėzus b u v o Mesijas, ir siejama su nuodėme. D a r žr. Antrasis Jėzaus
d a l y v a u j a k i e k v i e n o krikš­ Dievas tą įrodė prikelda­ Mirtis y r a dalis b a u s m ė s , atėjimas, Dangus,
č i o n i o g y v e n i m e . "Iš to v i ­ m a s jį iš numirusių. T o d ė l tekusios Adomui už jo Gyvenimas, Pragaras,
si pažins, - p a s a k ė J ė z u s , Petras Sekminių p a m o k s l e nepaklusnumą. Pauliaus Prisikėlimas, Teismas.
- kad esate m a n o moki­ p a s a k ė : " T a d t e g u tvirtai n u o m o n e , mirtis y r a neiš­ P s 1 4 4 , 4 ; įst 3 0 , 1 5 . 1 9 ;
niai, jei mylėsite v i e n i įsitikina visi Izraelio n a m a i : vengiama nuodėmės eg­ P s 5 5 , 4 ; Pr 3 , 1 9 ; R o m
kitus". Dievas padarė Viešpačiu ir zistavimo pasaulyje pasek­ 6,23; M t 7 , 2 3 ; Ef 2 , 1 ; Ž y d
1 Jn4,8; Oz 11,1-4; 7 - 9 ; M e s i j u tą Jėzų, kurį j ū s mė. Mat Dievas, b ū d a m a s 2 , 1 4 - 1 5 ; 1 Kor 15,21.26;
Įst 7 , 7 - 8 ; 6 , 5 ; K u n 1 9 , 1 8 ; nukryžiavote". šventas, negali taikstytis 2 Kor 5 , 1 - 1 0 .
R o m 5,5; 8; Jn 3,16,35; D a r žr. Jėzus Kristus. s u b l o g i u . Kai m i r š t a m a b e
N u o d ė m ė . Biblijoje nuo­
1 Kor 13; Gal 5,22; Jn Įst 1 8 , 1 5 - 2 2 ; P s 2 ; n u o d ė m i ų atleidimo, mirš­
d ė m ė n u s a k o m a labai įvai­
1 3 , 3 4 - 3 5 ; 14,15; 2 1 - 2 4 ; 4 5 , 6 - 7 ; 72; 110; Iz 9 , 2 - 7 ; t a m a ne v i e n fiziškai, bet ir
riai. P a g a l A d o m o ir Ievos
1 5 , 9 - 1 4 ; 1 Jn 4 , 7 - 5 , 3 . 11; 42,1-9; 49,1-6; d v a s i š k a i : t o k i a mirtis
s a k m ę tai y r a maištas prieš
52,12.13-53; 61,1-3; atskiria ž m o g ų n u o Dievo.
M e s i j a s . Ir hebrajiškas Dievą. T a i g i ž m o n ė s y r a
Jer 2 3 , 5 - 6 ; 3 3 , 1 4 - 1 6 ; Pagal NT n e k r i k š č i o n y s -
ž o d i s Mašiah, ir g r a i k i š k a s Dievo priešininkai. Nuodė­
Ez 3 4 , 2 2 - 2 5 ; Dan 7; Zch tai esybės, g y v o s fiziškai,
Christos r e i š k i a tą p a t j - mė dažnai apibūdinama
9,9-10; Mt 1,18,22-23; bet mirusios dvasiškai:
"pateptasis". kaip " p a k l y d i m a s " arba
16,16.20; 26,68; " s a v o nusikaltimais ir
Per visą neramią izrae­ Dievo nustatytos tvarkos
Mk 8,27-30; 14,61-64; nuodėmėmis".
litu t a u t o s i s t o r i j ą t o l y d ž i o a r d y m a s . Ž m o g u s gali būti
Lk 2,11,26; Jn 4 , 2 5 - 2 6 ; N u m i r d a m a s ant kry­
stiprėjo jų viltis, k a d ateis laikomas nusidėjėliu todėl,
7 , 2 6 - 2 7 . 3 1 . 4 1 - 4 2 ; 9,22; žiaus, Jėzus prisiėmė galu­
diena, kai Dievas atsiųs kad neįstengia padaryti, ko
A p d 2,36; 3 , 2 0 - 2 1 ; tines n u o d ė m ė s pasek­
didį Mesiją Karalių, kuris Dievas reikalauja, ir t o d ė l ,
4 , 2 6 - 2 8 ; 10,38; 18,28; mes. Jo prisikėlimas liudi­
sukurs visuotinę ir amžiną
26,22-23. j a , k a d j i s n u g a l ė j o mirtį. I r "Aš esu \ynmedis, — pa­
Dievo karalystę. Prieš J ė ­
nors žmogiškasis mūsų sakė Jėzus, — o jūs šake­
zaus atėjimą daugelis žy­ Mirtis. " Ž m o g u s yra pa- likimas yra mirtis, t i k ė d a m i lės". Tie, kas jį tiki,
dų troško tos dienos. To­ našus į vėjelio dvelksmą, Kristų, g a l i m e l a i m ė t i " a m ­ gyvens naująjį gyvenimą,
dėl išgirdę apie jo m o k y m ą jo d i e n o s - į p r a e i n a n t į žinąjį g y v e n i m ą " . K r i k š č i o ­ kuriame reikšis pats
ir stebuklus, ė m ė klausinė­ šešėlį". Biblijoje tiesiai sa­ nys jau yra perkelti iš dva­ Dievas.
ti: " A r jis M e s i j a s ? "
NT aiškiai pasakyta,
kad pirmieji krikščionys
pripažino Jėzų Mesiju:
"Kalbama apie Jėzų iš Na­
zareto, kaip Dievas jj pate­
pė Šventąja Dvasia ir
g a l y b e " . Vėliau Jėzus sau
pritaikė Izaijo p r a n a š y s t ę ,
k a d " a t ė j o metas, kai Vieš­
pats išgelbės savo ž m o ­
nes". Šiaip Jėzus v e n g ė
atvirai v a d i n t i s M e s i j u , nes
žmonės suprato šj žodj
politine prasme. Evange­
lijose m i n i m a s tik v i e n a s
atvejis, kai J ė z u s pasisakė
esąs Mesijas - vargšei
nuodėmingai moteriškei
prie šulinio. Kai Petras
p a s a k ė J ė z u i : " T u esi
Mesijas", j a m b u v o liepta
apie tai nekalbėti. Jėzus
norėjo turėti tikrus m o k i ­
nius, o ne m i n i o s kurstyto­
jus, n o r i n č i u s p e r jj iškilti.
T a č i a u kai ž y d ų v a l d ž i a
Jėzų apkaltino, svarbiau­
s i a s k l a u s i m a s , kurį p e r
teismą j a m d a v ė vyriau­
siasis k u n i g a s , b u v o : " A r
tu esi Mesijas, Š l o v i n g o j o
S ū n u s ? " J ė z u s j a m atsa­
kė: "Taip, Aš E s u " . T u o ­
met vyriausiasis kunigas,
įtūžęs d ė l t o k i o J ė z a u s
piktžodžiavimo", pasi­
152 SVARBIAUSIOS SĄVOKOS
kad tyčia nepaklūsta jo
į s a k y m a m s . T a č i a u visų
nuodėmių esmė - Dievo
užrūstinimas. Dėl to ž m o ­
n ė s y r a atskiriami n u o D i e ­
vo ir j i e m s t e n k a patirti jo
rūstybę. Su n u o d ė m e j pa­
saulį atėjo k a n č i a ir mirtis.
Biblija n e m ė g i n a aiš­
kintis b l o g i o k i l m ė s . Ji pri­
i m a blogį kaip faktą. J o
šaltinis y r a Š ė t o n a s , t a č i a u
ž m o n ė m s n e l e i d ž i a m a kal­
tę už savo n u o d ė m e s su­
versti Š ė t o n u i - nors A d o ­
m a s ir I e v a l a b a i s t e n g ė s i
t ą p a d a r y t i . Ž m o n ė s kalti
d ė l s a v o n u o d ė m i ų ir pri­
v a l o u ž jas atsakyti. D i e v a s
išsprendė n u o d ė m ė s pro­
blemą atsiųsdamas Jėzų
Kristų, t o d ė l ateis d i e n a ,
kai n e b e b u s nei n u o d ė ­
mės, nei blogio.
Dar žr. Atleidimas,
Kančia, Mirtis, Nuopuolis,
Pragaras, Teismas.
P r 3 ; Ps 5 1 ; Iz 1 , 1 8 - 2 0 ;
Rom 1,18-2.11; 3 , 9 - 2 6 ;
5 - 8 ; Apr 2 0 - 2 1 .
Nuopuolis. Nuodėmė
atsirado pasaulyje todėl,
k a d ž m o n i j a sukilo prieš
D i e v ą . Išskyrus J ė z ų , n ė r a
buvę žmogaus be nuodė­
m ė s . Biblijoje a t s k l e i d ž i a ­
m o s n u o d ė m ė s priežastys
n u o p a t istorijos p r a d ž i o s .
A d o m o ir Ievos s a k m ė j e
vaizduojamas dramatiškas
žmonių nuopuolis, parodo­
ma, kaip jie neteko aukš­
t o s p a d ė t i e s , kurią turėjo
b ū d a m i Dievo draugai ir
kūrinijos v a i n i k a s .
A d o m a s ir I e v a iš p r a ­
d ž i ų g y v e n o laisvai ir n u o ­
širdžiai b e n d r a u d a m i s u
D i e v u ir v i e n a s su kitu.
T u o m e t dar n e b u v o jų
g y v e n i m ą sugriausiančios
n u o d ė m ė s . J ų būtis b u v o
tokia, kaip Dievas b u v o
s u m a n ę s . Bet iš P r a d ž i o s
k n y g o s (3) s u ž i n o m e , j o g
v i s k a s iš e s m ė s p a s i k e i t ė ,
kai p i r m ų j ų ž m o n i ų p o r a
p a k l a u s ė ž a l č i o ir n u t a r ė
pasipriešinti D i e v u i , d a r y ­
d a m i t a i , k ą jis b u v o u ž ­
d r a u d ę s . Už šj nepaklus­
n u m ą D i e v a s atskyrė A d o ­
mą ir levą n u o s a v ę s .
Jiems buvo pasakyta, kad
n u o tol j ų g y v e n i m a s b u s
sunkus darbas. Jie kentės,
o jų g y v e n i m a s b a i g s i s
mirtimi.
A d o m o ir Ievos m a i š t o
prieš D i e v ą p a s e k m e s p a ­
tiria v i s a kūrinija. " T o d ė l ,
kaip p e r v i e n ą ž m o g ų
n u o d ė m ė atėjo į pasaulį, o
p e r n u o d ė m ę mirtis, t a i p
mirtis p r a s i s k v e r b ė į visus
ž m o n e s , n e s visi nusi­
dėjo".
N u o d ė m ė p a v e i k ė visą
pasaulį - ir ž m o n e s , ir
g a m t ą , kurioje jie g y v e n a .
N o r s s a v o prigimtimi t e b e ­
s a m e b e v e i k tokie pat,
kokius D i e v a s m u s s u k ū r ė ,
ir vis d a r s t e n g i a m ė s jį
pažinti ir prie jo v e r ž i a m ė s ,
vis dėlto t u r i m e į g i m t ą
polinkį į n u o d ė m ę .
D a r žr. Mirtis, Teismas.
P r 1 - 3 ; Rom 1 , 1 8 - 3 2 ;
5,12-19;7,14-25.
Nuteisinimas. Žmogus
pats n i e k o n e g a l i p a d a r y t i ,
k a d susitaikytų s u D i e v u .
N u o d ė m ė atskiria m u s n u o
š v e n č i a u s i o j o D i e v o , ir,
nors ir kaip s t e n g i a m ė s
būti g e r i , n e g a l i m e išsiva­
duoti iš jos g n i a u ž t ų .
O j e i g u ž m o g u s nori
susitaikyti su D i e v u , tai gali
įvykti tik paties D i e v o v a l i a
- jo m a l o n e . T a i y r a nutei­
s i n i m o doktrinos e s m ė .
D i e v a s pripažįsta m u s sa­
vo vaikais, nes Jėzus nu­
mirė už m u s ant kryžiaus.
"Tą, kuris n e p a ž i n o n u o ­
d ė m ė s , jis d ė l m ū s ų p a d a ­
rė nuodėme, kad mes
j a m e taptume Dievo
t e i s u m u " . Kristus p r i s i ė m ė
bausmę už nuodėmes,
k a d m e s b ū t u m e nuteisinti.
T o d ė l D i e v u i krikščionys
y r a " ž m o n ė s Kristuje", t.y.
a t s i n a u j i n ę , nuteisinti J ė ­
z a u s n u o l a n k u m u ir įgiję
j ė g ų p a t y s būti n u o l a n k ū s .
Krikščionys y r a
nuteisinami Dievo malone,
kurią j i e m s p e l n ė J ė z a u s
mirtis. N u t e i s i n i m o jie
susilaukia tikėdami Jėzų.
D a r žr..Malonė, Per­
maldavimas.
2 K o r 5 , 2 1 ; R o m 3,24;
5,1.9.
Palyginimas (parabolė).
T a i d v a s i n i ų tiesų m o k y ­
mas trumpais vaizdingais
pasakojimais.
P a l y g i n i m a i s perteikta
d i d e l ė dalis J ė z a u s
mokymo.
Žr. 5 sk. Biblijos religi­
nė doktrina ir kultas.
P a s a u l i s . Graikiškas ž o ­
dis kosmos, t.y. "pasau­
lis", p a p r a s t a i reiškia fizinį
pasaulį. T o k i a p r a s m e jis
vartojamas NT Dievo su­
kurtam pasauliui pavadinti.
Šis ž o d i s gali reikšti ir
p a s a u l i o b ū s e n ą . Pasaulis
m a i š t a u j a prieš D i e v ą , t o ­
d ė l Š ė t o n a s gali būti v a d i ­
n a m a s to pasaulio kuni­
g a i k š č i u a r b a v a l d o v u ir
s a k o m a , kad visas p a s a u ­
lis y r a jo galioje. T a i g i p a ­
saulis (kartais jis v a d i n a ­
m a s kitu graikišku ž o d ž i u
- aion, t.y. " a m ž i u s " a r b a
" a m ž i a u s dvasia") yra - vi­
s a t a i , kas priešiška D i e v u i .
Pasaulis neapkentė
Kristaus ir r o d ė tokią pat
n e a p y k a n t ą jo s e k ė j a m s . O
D i e v a s m y l ė j o pasaulį.
Krikščionys n e p r i k l a u s o
p a s a u l i u i - jie tik g y v e n a
j a m e . Jie neturi pritarti
p a s a u l i o p a ž i ū r o m s ir
taikstytis su e g o c e n t r i s t i n ė -
mis, materialistinėmis j o
n u o s t a t o m i s . Bet k a d a n g i
D i e v a s krikščionis myli ir
Jėzus yra už juos numiręs,
jie privalo g y v e n t i su tais,
kurie m a i š t a u j a prieš
Dievą.
Jn 1,10; 1 4 , 3 0 ; 1 Jn 5 , 1 9 ;
Jn 15,18-19; 17,16-17;
Rom 12,2; Jn 3 , 1 6 - 2 1 .
P a š a u k i m a s . Biblijos
D i e v a s p a š a u k i a ž m o n e s ir
k a l b a tiesiai j i e m s .
S T p a s a k o j a m a Izraelio
t a u t o s istorija p r a s i d e d a
Abraomo pašaukimu. Ji
p a r o d o , j o g izraelitai t a p o
Dievo tauta ne todėl, kad
to n u s i p e l n ė , o t o d ė l , k a d
D i e v a s nutarė j u o s
pašaukti.
Lygiai t a i p ir N T . J ė z u s
p a š a u - k i a ž m o n e s sekti
j u o , atsiliepti į jo m o k y m ą
a p i e naująją D i e v o
karalystę; tą p a t d a r ė ir
a n k s t y v o s i o s krikščionių
b a ž n y č i o s . Krikščionys y r a
pašaukti išganymui,
a m ž i n a j a m g y v e n i m u i , jie
p a š a u k t i g y v e n t i kantriai,
taikiai, Š v e n t a j a i D v a s i a i
p a d e d a n t pasikeisti.
Ir S e n a j a m e , ir N a u j a ­
jame Testamente dažnai
pabrėžiama, kad Dievas
kreipiasi j atskirus s a v o
t a u t o s a s m e n i s . Jis p a š a u ­
kia ž m o n e s - A b r a o m ą ,
Mozę, Samuelį, Dovydą,
Izaiją, J e r e m i j ą , E z e c h i e l j ir
d a u g e l į kitų t a m t i k r o m s
užduotims. Pasak Naujojo
Testamento, Paulius buvo
" p a š a u k t a s būti a p a š t a l u "
ir k a d visur k e l i a u d a m a s
skelbtų evangeliją.
D a r žr. Išsirinkimas, •
Malonė.
Pr12,1;Oz11,1;
M t 1 1 , 2 8 - 3 0 ; M k 1,20;
2,14; Apd 2,39;
2Tes 2,13-14; 1 Tim6,12;
1 Pt2,21; 1 Kor7,15; 1
T e s 4 , 7 ; Iš 3; 1 S a m 3; 16;
I z 6 ; Jer 1 , 4 - 1 0 ; E z 1 - 3 ;
Rom 1,1; A p d 9; 1 3 , 1 .
P e r m a l d a v i m a s . Biblijos
autoriams viena problema
r ū p ė j o l a b i a u už kitas: kaip
ž m o n ė s gali susigrąžinti
santarvę su Dievu? Būda­
mi už padarytas nuodė­
m e s atskirti n u o D i e v o , jie
labiausiai trokšta v ė l su j u o
susijungti. T a i ir v a d i n a m a
permaldavimu.
K a d ir k a i p ž m o n ė s
s t e n g i a s i , jie n i e k u o m e t
n e g a l i p a t y s pasidaryti
švenčiausiajam Dievui
mieli. J i e n i e k a d n e p a j ė g i a
būti t o k i e , k a i p D i e v a s
reikalauja.
S T laikais, norint k a d
D i e v a s atleistų n u o d ė m e s ,
jam buvo aukojamos
aukos. Tačiau to neužteko.
N e m a ž a S T autorių s u p r a ­
t o , k a d tik D i e v a s gali
išspręsti n u o d ė m ė s pro­
b l e m ą . Izaijas rašė a p i e
D i e v o tarną, kuris ateis ir
tai p a d a r y s : " M e s visi klai­
d ž i o j o m e k a i p a v y s , kiek­
vienas nuklydome savo
keliu, o J a m V i e š p a t s už­
d ė j o visų m ū s ų n u o d ė m e s
(...) O kai Jis p a a u k o s s a v o
g y v y b ę kaip permaldavi­
m o a u k ą (...) V i e š p a t i e s
v a l i a b u s (...) į v y k d y t a " .
NT rašoma, kaip Dievas
atsiuntė J ė z ų , s a v o S ū n ų ,
m ū s ų nuteisinti. J o mirtis
buvo a u k a už visus ž m o ­
n e s . Kai J ė z u s m i r ė ant
k r y ž i a u s , jis m i r ė vietoj
m ū s ų ir k e n t ė j o už m ū s ų
n u o d ė m e s . Nukryžiuotas
Jėzus nepaprastai skaus­
mingai suvokė atskyrimą
nuo Dievo ir sušuko: " M a ­
no Dieve, m a n o Dieve,
kodėl m a n e apleidai?!" Po
to J ė z u s mirė, ir šventyklos
u ž d a n g a perplyšo pusiau
n u o v i r š a u s iki a p a č i o s .
Tas faktas, kad u ž d a n g a
perplyšo pusiau, drama­
tiškai p a s k e l b ė , j o g ž m o ­
n ė m s n e b e r e i k ė s būti at­
skirtiems n u o D i e v o . J ė z u s
p e r m a l d a v o jį už p a s a u l i o
nuodėmes.
 NUOPUOLIS - PRANAŠYSTĖ 153

D a r žr. Atpirkimas,
Kryžius, Susitaikymas.
P r 3 ; Kun 16; I z 5 3 ;
Jn 3 , 1 4 - 1 7 ; Mk 10,45;
1 5 , 3 4 . 3 8 ; 2 Kor 5 , 1 4 - 2 1 ;
Ef2,14; Žyd 7,26-9.28;
10,19-20.

Pomirtinis gyvenimas.
Biblija l a b a i m a ž a i k ą s a k o
a p i e t a i , kas b u s p o mirties
- tik tiek, k a d p e r antrąjį
Jėzaus atėjimą neabejoti­
nai į v y k s visuotinis
teismas.
S T autoriai d a ž n i a u s i a i
t i k ė d a v o , j o g p o mirties
bus g y v e n a m a Šeole. Tai
turėjo būti atilsio ir tylos
vieta, p a s i b a i g u s g y v e ­
n i m o p a l a i m a i . Bet ilgainiui
ž m o n ė s ė m ė vis aiškiau
suvokti, k a d D i e v a s y r a p a ­
r u o š ę s j i e m s puikią ateitį
kažkur už Šeolo. Dievas
nepaliks savo žmonių
Š e o l e , o atves j u o s į g y v e ­
n i m ą ir d ž i a u g s m ą . J o b a s
ir D a n i e l i u s tikėjo ta
ateitimi. J o b a s b u v o tikras,
k a d jis išvys D i e v ą . Ir D a ­
nielius k a l b a a p i e g y v e n i ­
m ą p o mirties.
Naujajame Testamente
Š e o l ą atitinka p r i e š p r a g a -
ris, a r b a p r a g a r a i . P a s a k o ­
d a m a s a p i e J ė z a u s mirtį,
Petras a t k r e i p i a d ė m e s į ,
jog Dovydas "kalbėjo apie
M e s i j o prisikėlimą, k a d jis
neliks mirusiųjų b u v e i n ė j e
ir jo k ū n a s n e s u p u s " ; k a d
1 Kor 1 5 , 2 0 . 3 5 - 5 8 ; Išgydęs nuo gimimo aklą Izraelio istorijos laikų. Jų
Jėzus yra "kūnu numarin­
Lk 2 3 , 4 3 ; 1 Tes 4 , 1 3 - 1 7 ; žmogų, Jėzus liepė jam p a r e i g a b u v o pranešti
tas, o D v a s i a a t g a i v i n t a s .
Apr 20,11 - 22,5. eiti nusiprausti Siloamo D i e v o v a l i ą j o t a u t a i . Jie
N u ž e n g ę s ž e m y n , jis tąja
tvenkinyje. d a ž n a i tai d a r ė s k e l b d a m i
Dvasia skelbė kalėjime P r a g a r a s . J ė z u s aiškiai
ir jos galios e s m i n ė dalis. Dievo nuosprendžius pa­
esančioms dvasioms" - k a l b a a p i e p r a g a r ą , kaip
Juk J ė z u s y r a p e r s p ė j ę s , sauliui, a i š k i n d a m i , k a i p
matyt, n u o J ė z a u s nukry­ amžiną b a u s m ę nusidėjė­
k a d visuotinio t e i s m o d i e ­ D i e v a s sutvarkys e s a m ą ir
ž i a v i m o iki prisikėlimo. liams. P r a g a r ą jis a p i b ū d i ­
ną jis pats s k e l b s n u o ­ būsimą gyvenimą.
Naujajame Testamente na labai vaizdžiai, v a d i n ­
sprendžius, sakydamas: Pranašai kalbėdavo
a p i e mirtį d a ž n a i k a l b a m a d a m a s sąšlavynu, bega­
"Eikite šalin n u o m a n ę s , Dievo v a r d u ir p r a d ė d a v o
kaip a p i e m i e g ą . J e i g u line t a m s a , n e u ž g e s i n a m a
pasmerktieji, į amžinąją reikšti jo v a l i ą ž o d ž i a i s :
m i r š t a m a susitaikius su u g n i m i , ž i o r u o j a n č i a kros­
ugnį, kuri p r i r e n g t a v e l n i u i "Viešpats sako..." Taigi
D i e v u , p o mirties p r a s i d e ­ n i m i , kurioje " b u s v e r k s ­
ir jo a n g e l a m s ! " ž m o n ė s t u r ė j o žinoti, a r tai
da malonus gyvenimas, m a s ir d a n t ų g r i e ž i m a s " ,
y r a iš tikrųjų D i e v o ž o ­
kurį J ė z u s v a d i n a rojumi. vieta, kur D i e v a s n a i k i n a Anglai (pavyzdžiui,
džiais k a l b a n t i s p r a n a š a s ,
M u m s s u n k u įsivaizduoti k ū n ą ir sielą. A p a š t a l ų t i k y b o s išpažini­
ar a p s i š a u k ė l i s . Tikrasis
laiko atžvilgiu n e a p i b r ė ž t ą m e ) ž o d į " p r a g a r a s " kar­
Šios frazės nėra vien pranašas visuomet buvo
egzistenciją, o NT autoriai tais v a r t o j a ir kitokia reikš­
literatūriniai į v a i z d ž i a i . T a i Dievo pašauktasis: "Bet
b u v o įsitikinę, k a d tikintieji me - h e b r a j ų Š e o l o , grai­
yra perspėjimas. Jais pa­ V i e š p a t s p a ė m ė m a n e , kai
krikščionys, m i r ę ar g y v i , k ų H a d o , tai y r a p o m i r t i n ė s
b r ė ž i a m a , k a d D i e v o teis­ ėjau paskui kaimenę, -
susitiks J ė z ų ir į ž e n g s j b u v e i n ė s , o ne a m ž i n o s i o s
m a s y r a absoliutus ir g a l u ­ s a k ė A m o s a s , - ir
d a n g a u s karalystę, b a u s m ė s vietos r e i k š m e .
tinis, t o d ė l būtų klaida V i e š p a t s m a n tarė: Eik,
prisikėlę n e m a r i a i s k ū n a i s . suprasti j u o s tiksliai p a ž o ­ Dar žr. Mirtis, Pomirtinis
p r a n a š a u k m a n o tautai
d ž i u i . Bet k l a i d a būtų ir gyvenimas, Teismas.
D a r žr. Antrasis Jėzaus Izraeliui".
atmesti p r a g a r o v a i z d i n į Mt 1 8 , 8 - 9 ; 3,12; 13,42;
atėjimas, Dangus, Mirtis,
Mk 9,48; Mt 10,38; 2 5 , 4 1 ; P r a n a š a s - tai ž m o ­
Pragaras, Teismas. kaip v i d u r a m ž i š k ą , p a g a l
Apr 2 0 , 1 0 - 1 5 . g u s , k u r i a m D i e v a s atsklei­
Ps 94,17; 1 6 , 9 - 1 1 ; kurį p r a g a r a s - tai v e l ­
dė savo planus. Pranašas,
Job 1 9 , 2 5 - 2 7 ; niūkščiai su š a k ė m i s . Pra­ P r a n a š y s t ė . Pranašai yra kuris atitraukė Izraelio t a u ­
Dan 1 2 , 2 - 3 ; Apd 2,31; g a r a s y r a rūsčių J ė z a u s v i e n i s v a r b i a u s i ų Biblijos tą n u o D i e v o - tai netikras
1 R 3,19-20; Mt9,24; perspėjimų dėl n u o d ė m ė s veikėjų nuo pat seniausių p r a n a š a s ; t a s , kurio p r a n a -

154 SVARBIAUSIOS SĄVOKOS
šystės n e i š s i p i l d ė , - irgi
netikras. T o k i u s p r a n a š u s
b a u s d a v o mirtimi, n e s jie
b u v o p a v o j i n g i Izraelio
tikėjimui ir s a u g u m u i .
Daugumoje pranašys­
čių k a l b a m a a p i e p r a n a š ų
g y v e n a m ą j į metą. T o d ė l
s v a r b u j a s lyginti s u t o
paties laikotarpio istorinė­
mis ž i n i o m i s . L y g i n i m a s
parodo, kaip pranašystės
atitinka ž i n i a s a p i e t o m e t o
g y v e n i m ą , o d a ž n a i ir tai,
a r t e i s i n g a i jos n u m a t ė
ateitį. N T autoriai kai kurias
S T p r a n a š y s t e s pritaikė
Kristui.
Šventajai Dvasiai
išsiliejus a n t visų tikinčiųjų,
k i e k v i e n a s , v y r a s ir m o t e ­
ris, gali skelbti D i e v o ž o d į .
Tačiau, sakoma Naujajame
T e s t a m e n t e , vis tiek reikia
turėti p r a n a š a v i m o d o v a ­
ną. O ji y r a v i e n a iš tų D i e ­
v o d o v a n ų , kurios d u o d a ­
mos Bažnyčios kūrėjams.
Tokios pranašystės
kaip NT Apreiškimas
Jonui, ST Danieliaus
k n y g a y r a s a v o t i š k a s litera­
tūros tipas — vadinamoji
a p o k a l i p t i n ė literatūra. J a i
b ū d i n g a ypatingi įvaizdžiai
ir s i m b o l i a i , k u r i e m s s u ­
prasti b ū t i n a atsižvelgti
p i r m i a u s i a į tų k n y g ų p a r a ­
š y m o laiką.
A m 7 , 1 4 - 1 5 ; 3,7;
|st13,1-5; 18,20-22;
J n 5 , 3 9 ; Apd 2,17;
1 Kor11,5; 14,24.29; Apd
1 1 , 1 7 - 2 8 ; 1 Kor 1 2 , 1 0 . 2 9 ;
daugiausia ST pranašysčių
yra Pranašų knygose (nuo
Izaijo iki M a l a c h i j o ) .
P r i s i k ė l i m a s . Tezė apie
J ė z a u s prisikėlimą iš n u m i ­
rusių y r a s v a r b i a u s i a krikš­
čionių t i k ė j i m o tiesa. P a u ­
lius rašo: " J e i Kristus n e ­
b u v o prikeltas, tai t u š č i a s
m ū s ų s k e l b i m a s ir tuščias
jūsų tikėjimas".
Bent jau apaštalai ne­
a b e j o j o , k a d J ė z u s prisikė­
lė iš numirusių, k a i p b u v o
žadėjęs. Jie buvo matę Jė­
z ų įvairiomis a p l i n k y b ė m i s ,
ir j i e m s tai b u v o p a k a n k a ­
m a s į r o d y m a s . P a u l i u s iš­
v a r d i j a ž m o n e s , kurie m a t ė
Jėzų gyvą. Jo mokiniai po
prisikėlimo p a s i k e i t ė per­
nakt - s i l p n ų ir bailių ž m o ­
nių būrelis virto g r u p e drą­
suolių, kurie m o k ė ir d a r ė
s t e b u k l u s prisikėlusiojo
Viešpaties vardu. Kapas
b u v o tuščias, todėl judėjų
v a l d ž i a n e g a l ė j o pateikti
k ū n o , k a d p a n e i g t ų tvirtini­
m ą , jog Jėzus yra gyvas.
Paulius moko, kad Jė­
z a u s s e k ė j a i turi prisikelti
kaip ir jis. Kai ž m o n ė s
t a m p a krikščionimis, j ų g y ­
v e n i m a s pasikeičia: j a m e
i m a reikštis prisikėlusio
Jėzaus gyvenimas. Todėl
krikščionys gali ž v e l g t i į
ateitį, t i k ė d a m i e s i sulaukti
pasaulio pabaigoje savo
pačių prisikėlimo. Tikintie­
ji, k a i p ir visi kiti, turi n u ­
mirti fizine mirtimi, t a č i a u
j i e m s y r a g a r a n t u o t a ateitis
s u Kristumi naujojoje d v a ­
sinėje būtyje. Krikščionys
tiki ne v i e n sielos nemirtin­
g u m u (tai y r a graikų i d ė j a ) ,
0 viso ž m o g a u s prisikėli­
mu su atsinaujinusiu ir
nuostabesniu kūnu.
D a r žr. Dangus.
M t 2 8 ; M k 1 6 ; L k 2 4 ; Jn 20;
1 Kor 1 5 ; A p d 1,3; 4 , 1 0 ;
R o m 1,4; 6 , 4 - 1 3 .
S a n d o r a . Biblijoje s ą v o ­
kos " s a n d o r a " reikšmė
geriausiai atskleista
J e r e m i j o ž o d ž i a i s : "Aš
b ū s i u jų D i e v a s , o jie b u s
m a n o tauta" (31,33). Die­
vo bendravimas su žmo­
n ė m i s y r a y p a t i n g a s . Jis
į s i p a r e i g o j a globoti s a v o
tautą, o iš j o s r e i k a l a u j a
k l u s n u m o . D a u g u m a Bib­
lijoje m i n i m ų s a n d o r ų (su­
tarčių) - tai s a n d o r o s t a r p
D i e v o i r ž m o g a u s , nors S T
y r a ir ž m o n i ų t a r p u s a v i o
susitarimų.
Biblijoje y r a d v i svar­
biausios s a n d o r o s - S e ­
noji ir N a u j o j i , kurios d a ž ­
niausiai v a d i n a m o s S e ­
nuoju ir N a u j u o j u T e s t a ­
mentu. Senoji sandora yra
toji, kurią D i e v a s s u d a r ė su
M o z e ant Sinajaus kalno,
d u o d a m a s s a v o tautai es­
m i n e s g y v e n i m o taisykles
- Dešimt Dievo įsakymų.
Ši s a n d o r a y r a izraelitų
religijos p a m a t a s . Kai kurie
archeologiniai atradimai
verčia manyti, kad sando­
ros f o r m a g a l ė j o būti nusi­
ž i ū r ė t a iš sutarčių, kurias
t u o m e t u s u d a r i n ė j o Arti­
mųjų Rytų tautos.
Senajame Testamente
y r a ir kitokių s a n d o r ų . Vie­
na iš jų y r a ta, kurią D i e v a s
s u d a r ė s u N o j u m p o tva­
no, p a s i ž a d ė d a m a s nie­
kuomet nebenaikinti že­
-
mės tvanu. Tai yra Dievo
sandora su visa žmonija.
Be to, dar yra s a n d o r a
su A b r a o m u . Joje Dievas
pažadėjo, kad ž e m ė , į ku­
rią D i e v o p a l i e p t a s A b r a o ­
m a s ateis, t a p s j o p a l i k u o ­
nių t ė v y n e , ir p a r a g i n o
jiems tekusią palaimą pasi­
dalinti su kitomis t a u t o m i s .
Tai yra Dievo sandora su
s a v o išrinktąja t a u t a , jo
atnaujinta su M o z e ant
Sinajaus kalno.
N T autoriai p a r o d o , k a d
nauoji D i e v o ir ž m o n i ų
s a n d o r a , kurios tikimasi
S T , remiasi J ė z a u s mirtimi.
J ė z u s pats a p i e tai k a l b ė j o
per P a s k u t i n ę v a k a r i e n ę :
"Ši t a u r ė y r a N a u j o j i
S a n d o r a mano kraujuje".
P a u l i a u s Laiške ž y d a m s
l y g i n a m o s S e n o j i ir N a u j o j i
s a n d o r o s . Naujoji ž a d a tai,
ko Senoji niekuomet
n e g a l ė t ų laiduoti -
n u o d ė m i ų atleidimą,
savanorišką klusnumą
Dievui.
D a r žr. Išsirinkimas.
Iš 1 9 , 3 - 6 ; 20,1 - 1 7 ; Pr
9,1-17; 12,1-3; 15,7-21;
J e r 3 1 , 3 1 - 3 4 ; 1 Kor 1 1 , 2 5 ;
Ž y d 8,13; 10,4.
S i e l a . Biblija laiko ž m o g ų
vientisa esybe. Ji n e k a l b a
a p i e n e m i r t i n g ą sielą, į k a ­
lintą n e t v a r i a m e n u o d ė ­
m i n g a m e k ū n e . T o k i a sie­
los s a m p r a t a atėjo iš g r a i ­
kų, nors š i m t m e č i a i s jos
laikėsi ir d a u g e l i s
krikščionių.
Senajame Testamente
ž o d i s " s i e l a " reiškia visą
ž m o g ų . Kai p s a l m i n i n k a s
s a k o : " Š l o v i n k , m a n o sie­
la, V i e š p a t į " , t u r i m e žinoti,
k a d jis p a s i r y ž ę s visas (su
kūnu) pasišvęsti D i e v u i .
P a n a š i a i - irgi " ž m o ­
g a u s " reikšme - žodis
"siela" vartojamas NT.
Šiuo žodžiu norima pa­
brėžti, k a d ž m o g u s - tai
n e v i e n fizinė e s y b ė , m ė s a
ir k a u l a i , o ir v a l i a b e i
asmenybė. Jėzus sako:
" N e b i j o k i t e tų, kurie ž u d o
kūną, o n e g a l i u ž m u š t i
sielos. V e r č i a u bijokite t o ,
kuris gali p r a ž u d y t i ir sielą,
ir k ū n ą p r a g a r e " .
D a r žr. Kūnas, Kūniš­
kumas.
Ps 103,1 ; M t 1 0 , 2 8 ir kt.
S t e b u k l a i . Vienas nuosta­
biausių J ė z a u s g y v e n i m o
ir v e i k l o s b r u o ž ų y r a jo d a ­
ryti s t e b u k l a i . Su t u o sutin­
k a net j o p r i e š i n i n k a i .
E v a n g e l i j o s e aprašyti J ė ­
zaus stebuklai, pradedant
k ū n o ligų i š g y d y m u , d e ­
m o n ų i š v a r y m u ir b a i g i a n t
audros s u t r a m d y m u bei
mirusiųjų p r i k ė l i m u .
S t e b u k l a i kartais v a d i ­
nami "galios darbais": jie
d a r o m i D i e v o galia. Pats
s v a r b i a u s i a s D i e v o galios
pasireiškimas, didžiausias
stebuklas, yra Jėzaus
prisikėlimas.
J ė z a u s stebuklai dar
vadinami "nuostabiais
įvykiais": juos matančius
ž m o n e s a p i m d a v o nuosta­
ba. Tačiau Jėzus nenorėjo
būti l a i k o m a s v i e n s t e b u k ­
ladariu. T o d ė l velnio gun­
d o m a s jis nesutiko pulti
nuo šventyklos šelmens.
Jėzus nenorėjo, kad ž m o ­
nės sekiotų p a s k u i jį v i e n
s t e b u k l ų pasižiūrėti. T o d ė l
i š g y d y t i e m s l i g o n i a m s jis
dažnai liepdavo nieko apie
tai n e p a s a k o t i .
Evangelija pagal Joną
p a a i š k i n a , k a d J ė z a u s ste­
b u k l a i y r a visų p i r m a " ž e n ­
k l a i " . T a i b u v o ž e n k l a i , ro­
d a n t y s , k a d naujasis g y v e ­
n i m a s , D i e v o karalystė, iš
tikrųjų atėjo. Kai J o n a s
Krikštytojas n o r ė j o s u ž i n o ­
ti, ar J ė z u s iš tikrųjų y r a
Mesijas, j a m buvo papasa­
kota a p i e J ė z a u s s t e b u k l u s
ir palikta p a č i a m p a s i d a r y t i
i š v a d a s . S a v o stebuklais
Jėzus rodė ž m o n ė m s
D i e v o karalystę - n a u j ą
gyvenimą be nuodėmės,
ligų ir mirties.
G a l i ą daryti s t e b u k l u s
Jėzus suteikė savo moki­
n i a m s . Po S e k m i n i ų ir jie
p r a d ė j o gydyti J ė z a u s
v a r d u , ir s t e b u k l a i įsigalėjo
ankstyvosios Bažnyčios
gyvenime. Viena iš Pau­
liaus m i n i m ų D v a s i o s d o ­
vanų yra stebukladarystė,
0 kita - g y d y m a s . T a č i a u
g y d o v i s u o m e t pats Die­
v a s , o ne krikščionis ar
Bažnyčia.
M k 1 0 , 2 7 ; R o m 1,4;
Mt 4,5-7; 11,2-6; 2 0 - 2 1 ;
Lk 9 , 1 ; A p d 3 , 6 ; G a l 3 , 5 ;
1 Kor 1 2 , 9 - 1 0 . Jėzaus
išgydymai: M t 8 , 2 - 3 . 5 -
13.14-15.28-34;
9,2-7.20-22.27-31.
32-33; 12,10-13.22;
15,21 - 2 8 ; 1 7 , 1 4 - 1 8 ;
20,29-34; Mk 1,23-26;

7,31 - 3 7 ; 8 , 2 2 - 2 6 ;
Lk 1 3 , 1 1 - 1 3 ; 1 4 , 1 - 4 ;
17,11-19; 22,50-51;
J n 4 , 4 6 - 5 4 ; 5,1 - 9 ; 9 .
G a m t o s jėgų sutramdy­
mas: M t 8 , 2 3 - 2 7 ;
14,25-33; 15,32-38;
17,24-27; 21,18-22;
Mk 1 1 , 2 2 - 2 6 ; Lk 5 , 1 - 1 1 ;
J n 2,1 — 1 1 ; 2 1 , 1 — 1 1 .
Mirusiųjų prikėlimas:
Mt 9 , 1 8 - 1 9 . 2 3 - 2 5 ;
Lk 7 , 1 1 - 1 5 ; Jn 1 1 , 1 - 4 4 .
Kai kurie Senajame
Testamente aprašyti
stebuklai: Iš 1 4 ; J o z 2 ;
1 Kar 1 7 , 1 7 - 2 4 ; 2 Kar 2;
4 - 5 ; D a n 6 ir daugelyje
kitų vietų.
S u s i t a i k y m a s . Sutaikyti
du ž m o n e s - tai pašalinti
t a r p jų esantį p r i e š i š k u m ą .
P a s a k o t i a p i e ž m o g ų Bib­
lijoje p r a d e d a m a n u o j o
santykių su D i e v u pašliji-
mo. Tuoj po to ž m o g u s pa­
sidaro kito ž m o g a u s prie­
šas ( K a i n a s u ž m u š a A b e l į ) .
Tik susitaikius su D i e v u iš
tikrųjų gali išnykti ž m o n i ų
tarpusavio priešiškumas.
Todėl kiekvienam žmogui
D i e v a s ir siūlo su j u o
susitaikyti.
N ė r a k o stebėtis, k a d
Biblijoje ž m o n ė s ' d a ž n a i
r o d o m i k a i p D i e v o priešai.
Jie priešinasi v i s o m s D i e v o
a p r a i š k o m s ir s i e k i a m s .
Ž m o n i j a y r a atskirta n u o
Dievo už savo nuodėmes.
Pati ji n e g a l i susitaikyti su
Dievu. Paulius paaiškina,
k a d " D i e v a s Kristuje sutai­
kino s u s a v i m i ž m o n e s " .
Tai buvo padaryta
J ė z a u s g y v e n i m u , mirtimi
ir prisikėlimu. T o d ė l ž m o ­
nės d a b a r v ė l gali būti
veikiau Dievo draugais, jo
v a i k a i s n e g u priešais. J ė ­
zus nugalėjo n u o d ė m ę —
p r a d i n i o atsiskyrimo n u o
D i e v o priežastį. T a č i a u s u ­
sitaikymas s a v a i m e
neįvyksta. Jis y r a m u m s
D i e v o d o v a n a , kurią pri­
v a l o m e priimti. Bet tai y r a
dovana visiems, todėl
krikščionys privalo aiškinti
kitatikiams, k a i p j i e m s s u ­
sitaikyti su D i e v u .
S u s i t a i k y m a s y r a ne tik
ž m o n i ų ir D i e v o , bet ir
ž m o n i ų t a r p u s a v i o , vyrų ir
moterų s a n t a r v ė . S u s i t a i k ę
s u D i e v u , b u v ę priešai
tampa vienos šeimos na­
riais. S a n t a i k a s u D i e v u
suvienija ir j u o s p a č i u s , o
PRISIKĖLIMAS — ŠLOVINIMAS 155
t a i , kas j u o s skiria, p a s i d a ­
r o n e b e s v a r b u . N T siūlo
t a i p spręsti patį s k a u s m i n ­
g i a u s i ą tautinį Biblijos
laikų konfliktą - skilimą į
ž y d u s ir n e ž y d u s .
D a r žr. Kryžius,
Permaldavimas, Taika.
Pr 3 ; R o m 5 , 1 0 - 1 1 ; 11,15;
2Kor 5,18-20;
E f 2 , 1 1 - 1 8 ; Kol 1 , 1 9 - 2 2 .
Š ė t o n a s . Hebrajiškas
ž o d i s satan k a i p ir graikiš­
kas diabolos y r a v e l n i o ,
b l o g i o personifikacijos ir
D i e v o priešo, v a r d a s . Bet
šie ž o d ž i a i reiškia ir " k a l ­
tintojas"; taigi, Šėtonas
y r a e s y b ė , b a n d a n t i suklai­
dinti ž m o n e s , k a d p a s k u i
g a l ė t ų apkaltinti j u o s
Dievui.
Tarpusavy kovojančios
g ė r i o ir b l o g i o j ė g o s n ė r a
lygios. D i e v a s y r a visagalis
ir amžinas J i s varžo Šėto­
n o veiklą. Š ė t o n a s n a i k i n a
ir k e n k i a v e i k i a u g u d r u m u
ir klasta, o ne g a l i a . Vis
dėlto p a s a u l y j e jis y r a t o k s
g a l i n g a s , k a d gali būti p a ­
vadintas jo valdovu.
J ė z u s atėjo, " k a d v e l ­
nio d a r b u s s u g r i a u t ų " .
Jėzus buvo prikeltas iš šlovę. " M e s r e g ė j o m e j o
S a v o mirtimi ir prisikėlimu
numirusių. Todėl jo š l o v ę " , - rašo a p a š t a l a s
I š g a n y t o j a s n u g a l ė j o blogį,
sekėjai gali būti tikri, kad J o n a s ( d a r žr. Atsimainy­
Š ė t o n a s b u v o įveiktas.
jie irgi bus prikelti ir mas). J ė z a u s g y v e n s e n a ir
Nors Šėtonas tebesireiškia
gyvens. Mirtis — tai dar jo stebuklai "atskleidė jo
p a s a u l y j e , b e t kai ateis
ne pabaiga. šlovę". Bet labiausiai Die­
vo šlovę p a r o d ė J ė z a u s
p a s a u l i o p a b a i g a , jis b u s
vienatinis n e m i r t i n g a s i s , mirtis ant k r y ž i a u s . J ė z u s
visiškai n u g a l ė t a s .
kuris g y v e n a n e p r i e i n a m o ­ m i r ė ant kryžiaus ne k a i p
K a i p Š ė t o n a s priešinasi je šviesoje, kurios j o k s pralaimėjęs žmogus, o
D i e v u i , aiškiai matyti iš ž m o g u s n e r e g ė j o ir n e g a l i kaip n u o d ė m ę nugalėjęs
J ė z a u s gyvenimo. Velnias regėti". Nors ž m o n ė s p a s a u l i o I š g a n y t o j a s , kurio
g u n d ė Jėzų dykumoje. negali Dievo regėti, jiems prisikėlimas b u v o g y v e n i ­
T a m Šėtonas panaudojo retkarčiais l e i d ž i a m a išvys­ m o p e r g a l ė . " B ū s i m o j i šlo­
net Petrą, ir šis b u v o J ė ­ ti jo š l o v ė s blykstelėjimą. v ė " , s u k u r i a J ė z u s sugrįš
zaus papeiktas. Šėtono
Senajame Testamente į žemę, yra pažadėta
d a r b a s b u v o ir J u d o Iskari-
D i e v o š l o v ė matyti iš isto­ v i s i e m s D i e v o ž m o n ė m s ir
joto i š d a v y s t ė . J ė z u i d a u g
rijos ir g a l l a b i a u s i a i - iš atiteks j i e m s v i s i e m s .
kartų t e k o susidurti su Š ė ­
dviejų d i d ž i a u s i ų įvykių: 1 T i m 6 , 1 5 - 1 6 ; Iš 16,7.10;
t o n o v a l d o m o m i s piktosio­
išėjimo ir i š t r ė m i m o . 24,15-18; 40,34-38;
mis d v a s i o m i s , t a č i a u d a u ­
Izraelitai ėjo p e r d y k u m ą , 2 Km 7 , 1 - 3 ; Ez 1 , 2 6 - 2 8 ir
gybė Jėzaus egzorcizmų
v e d a m i D i e v o š l o v ė s , kuri kitur; L k 2 , 8 - 1 4 ; 9 , 2 8 - 3 6 ;
parodė, kad jo galia yra
jiems pasirodydavo kaip J n 1 , 1 4 ; 2 , 1 1 ; 17; Rom
daug didesnė negu
d e b e s i s a r b a šviesos stul­ 8 , 1 8 - 3 0 ; M k 8 , 3 8 ; 13,26.
Š ė t o n o ir b l o g i o .
p a s . Kai M o z ė u ž k o p ė į S i ­
2 K o r 1 1 , 1 4 ; Ef 6,11; Š l o v i n i m a s . Dievo tauta
n a j a u s k a l n ą g a u t i iš D i e v o
Jn 14,30; 1 Jn 3,8; Jn reiškė s a v o d ž i a u g s m ą šlo­
įstatymų, k a l n ą u ž d e n g ė
1 2 , 3 1 ; 1 P t 5 , 8 ; Apr 2 0 , 1 0 ; v i n d a m a Viešpatį. J i šlovi­
Dievo šlovės debesis. O
M t 4 , 1 - 1 1 ; 16,23; Lk 22,3; n o D i e v ą , k a i p s a v o Kūrėją
p r a n a š a s Ezekielis tremty­
Mt 1 2 , 2 2 - 2 8 . ir Atpirkėją ( I š g a n y t o j ą ) .
je regėjo nepaprastas
Š l o v ė . Kai Biblijoje k a l b a ­ V i e n a s iš S e n o j o T e s t a ­
D i e v o š l o v ė s vizijas.
ma apie ž m o n i ų šlovę, ji m e n t o ž o d ž i ų , reiškiančių
Naujasis Testamentas
p a p r a s t a i b ū n a susijusi s u š l o v i n i m ą , kilęs iš h e b r a ­
p e r š a mintį, k a d J ė z u s
jų turtais ir p a d ė t i m i v i s u o ­ jiško " t r i u k š m a u t i , š ū k a u ­
buvo žemėje regima Dievo
menėje. O "Dievo šlovė" t i " . Iš h e b r a j i š k o š l o v i n a ­
šlovė. J ą p a m a t ė p i e m e ­
- tai y p a t i n g a jo g a l i a ir m o j o š ū k s n i o hallelū—Jah
nys, išgirdę a p i e J ė z a u s
d i d y b ė . Jis y r a "vienintelis ("šlovinkite J a h v ę " ) atsi­
g i m i m ą . Ir tie, kurie m a t ė
V a l d o v a s , karalių Karalius, r a d ę s ir m ū s ų v a r t o j a m a s
Jėzų, atpažino j a m e Dievo
156 SVARBIAUSIOS SĄVOKOS
ž o d i s " a l e l i u j a " . Izraelitai
p e r s a v o religines a p e i g a s
džiaugsmingai šūkaudavo,
g i e d o d a v o ir g r i e ž d a v o
įvairiais m u z i k o s instru­
m e n t a i s . T a i labai d a ž n a i
pasireiškia j ų p s a l m ė s e
(šventyklose g i e d o t o s e
giesmėse).
P a n a š i a i D i e v a s šlovi­
n a m a s krikščionių B a ž n y ­
čioje. D ž i a u g s m i n g i a u s i a i
krikščionys š v e n č i a didįjį
i š g e l b ė j i m ą , kurį s a v o g y ­
v e n i m u , mirtimi ir prisikėli­
m u j i e m s p e l n ė J ė z u s Kris­
tus. J ė z u i g i m u s , g i e d o j o
angelai. Dievas visuomet
š l o v i n a m a s ir krikščionio
m a l d o j e - reiškiant
d ž i a u g s m ą , k o nors
m a l d a u j a n t , d ė k o j a n t . Ir
d a n g u s nuolat šlovina
Viešpatį.
D a r žr. Pamaldos.
Ps 1 3 6 ; 1 3 5 ; 1 5 0 ; 3 4 , 3 ; 3 5 ,
18 ir d a u g e l y j e kitų vietų;
L k 2 , 1 3 - 1 4 ; Fil 4 , 4 - 8 ;
Apr 4 , 6 - 1 1 .
Š v e n t o j i D v a s i a . Dievo
Dvasia yra viena Dievo
T ė v o ir J ė z a u s Kristaus (žr.
Trejybė). Ji reiškiasi p e r
visą D i e v o d a r b ų ir D i e v o
ž m o n i ų istoriją. Bet iki
N a u j o j o T e s t a m e n t o laikų
ir " d v a s i o s a m ž i a u s " j o s
reiškimasis n ė r a t a i p
aiškiai m a t o m a s .
D i e v o D v a s i a kūrė p a ­
saulį. K a i p ir D i e v a s , ji y r a
visur, — j o s p i l n a v i s a k ū ­
rinija. Biblijoje n u o l a t rašo­
m a a p i e Š v e n t ą j ą Dvasią,
teikiančią ž m o n ė m s galios
ypatingoms užduotims
atlikti. D i e v o D v a s i a į k v ė p ė
p r a n a š u s ir į k v ė p t i e m s
perdavė Dievo žodį. ST
n u m a t y t a ir d i e n a , kai
Dievo Dvasia bus "išlieta"
ant visų ž m o n i ų .
Ateidamas žemėn, Jė­
zus g i m ė jš Šventosios
Dvasios. Šventoji Dvasia
n u s i l e i d o a n t jo p e r krikštą
J o r d a n o upėje. Šventoji
D v a s i a n u v e d ė jį į d y k u m ą ,
kur jį g u n d ė Š ė t o n a s . Ir
viešos savo veiklos pra­
džioje Jėzus pareiškė, kad
jis v e i k s D v a s i o s g a l i a .
J o n a s Krikštytojas p a s k e l ­
b ė , k a d J ė z u s krikštys
ž m o n e s Šventąja Dvasia.
Jėzus pažadėjo savo mo­
kiniams, kad, juos palikęs,
atsiųs j i e m s v i s a m laikui
Š v e n t ą j ą Dvasią. J ė z u i grį­
žus pas Tėvą, jo sekėjus
m o k y s ir g l o b o s , teiks
jiems galios Šventoji Dva­
sia. "Ji p a š l o v i n s m a n e , -
s a k ė J ė z u s , — nes ims iš
t o , kas m a n o , ir j u m s tai
paskelbs".
Sekminių dieną, kaip
Jėzus buvo žadėjęs, apaš­
talai b u v o pakrikštyti Š v e n ­
tąja D v a s i a . T a i b u v o iškart
matyti: n a u j a g a i d a
s u s k a m b o j ų m a l d o s , jie
įgiin d r ą s o s , ė m ė kalbėti
s- .imomis k a l b o m i s , jų
' nokslai p a s i d a r ė l a b a i
iigūs. K a i p Petras p a s a -
,ė Sekminių dieną savo
k l a u s y t o j a m s , išsipildė
Joelio pranašystė. Dievas
"išliejo" savosios Dvasios
kiekvienam tikinčiajam.
Per krikštą k i e k v i e n a s
g a u n a m e Šventosios Dva­
sios d o v a n ą . Š v e n t o j i D v a ­
sia g y v e n a krikščionyje,
m o k y d a m a jį ir v a d o v a u ­
d a m a j a m , o jis įtiki iš
tikrųjų e s ą s D i e v o v a i k a s .
Dvasia laiduoja būsimą
gyvenimą danguje su
Dievu.
Šventoji Dvasia p a d e d a
krikščionims suvokti s a v o
v i e n y b ę p e r J ė z ų Kristų. Ji
siekia, k a d k i e k v i e n a s
krikščionis s a v o g y v e n i m e
imtų p a v y z d ž i u J ė z a u s
būdą - meilę, džiaugsmą,
taikingumą, kantrybę, švel­
n u m ą , g e r u m ą , ištikimybę,
nuolankumą, susivaldymą.
Ir ji suteikia krikščionims
galių ir s u g e b ė j i m ų ,
reikalingų tarnauti D i e v u i .
D a r žr. Bažnyčia,
Trejybė.
P r 1,2; P s 1 3 9 , 7 - 1 2 ; T s
3 , 1 0 ; 1 4 , 6 ir d a u g kur kitur;
lz11,1-3;2Sam 23,2-5;
Ez 3 6 , 2 6 - 2 7 ; JI 2 , 2 8 - 2 9 ;
M c h 3 , 8 ; L k 1,35; 3 , 2 2 ;
3,16; 4 , 1 - 1 8 ;
Jn 14,16-17; 16,7-15;
A p d 2 ; Rom8; 1 Kor12;
Gal 5 , 2 2 - 2 3 .
Š v e n t u m a s . Šventas yra
t a s , k a s " p a s k i r t a s (atidė­
tas) D i e v u i " . S T šventais
v a d i n a m i Dievui skirti
d a i k t a i , vietos, ž m o n ė s ir
laikotarpiai. T o d ė l ir
septintoji d i e n a , š a b a s ,
buvo šventadienis.
B ū d i n g i a u s i a s paties
D i e v o b r u o ž a s — jo š v e n ­
tumas. Dievas yra nepa­
p r a s t a s . Jis visiškai skiriasi
n u o s a v o kūrinijos ir n u o
b e t kokio b l o g i o . N i e k a s
n e g a l i j a m prilygti. Tikroji
jo prigimtis y r a kitokia
n e g u m ū s ų : jis y r a š v e n ­
tas. T o d ė l mes privalome jį
g e r b t i . Kai ž m o g u s , k a i p ,
p a v y z d ž i u i , Izaijas, s u v o ­
kia, k o k s š v e n t a s y r a D i e ­
v a s , jis l a b a i stipriai p a j u n ­
ta savo nuodėmingumą,
kuris skiria jį n u o D i e v o .
Iš D i e v o ž m o n i ų v i s u o ­
met buvo tikimasi, kad,
matydami Dievo šventu­
m ą , jie pasikeis. D i e v a s
trokšta, k a d j o ž m o n ė s
t a p t ų " j o š v e n t u m o dali­
ninkais". T o d ė l N a u j a j a m e
T e s t a m e n t e krikščionys
v a d i n a m i šventaisiais. T i k
šiuo a t v e j u ž o d i s " š v e n ­
tieji" n e s a k o , k a d krikščio­
nys p a s i ž y m i d i d e l i u reli­
g i n g u m u . Šventieji y r a tie,
kurie atrinkti ir paskirti
tarnauti D i e v u i . Šventųjų
š v e n t u m a s ir p a n a š u m a s į
D i e v ą turi būti u g d o m a s —
šis p r o c e s a s kartais v a d i ­
namas "šventinimu".
Pr2,3; Iš 20,8; 3 0 , 2 2 - 3 3 ;
Kun 1 9 , 1 ; I Z 6 . 1 - 5 ;
4 0 , 1 8 - 2 8 ; 10,20;
Ps 3 3 , 2 1 ; Iz 8 , 1 3 ; 6;
Žyd 12,10; Ef 5 , 2 5 - 2 7 .
Š v i e s a . Biblijoje, norint
palyginti ir p a r o d y t i a b s o ­
liutų D i e v o ir b l o g i o j ė g ų
skirtumą, d a ž n a i vartoja­
m a s šviesos ir t a m s o s
kontrasto į v a i z d i s . " D i e v a s
ir y r a š v i e s a ir j a m e n ė r a
jokios t a m s y b ė s " , -
rašoma Pirmajame Jono
laiške. D i e v a s y r a n e a p s a ­
komai geras. Jo šventu­
m a s y r a absoliučiai gry­
n a s , jis g y v e n a , kaip rašo­
ma Pirmajame Timotiejaus
laiške, " n e p r i e i n a m o j e
š v i e s o j e " . O D i e v o priešy­
bė, blogio jėgos, vadina­
mos "tamsybių pasaulio
valdovais". Jonas aprašo
dvasinę kovą tarp "švie­
s o s " (DievOj gėrio) ir
"tamsos" (Šėtono,
blogio): "Šviesa spindi
t a m s o j e , ir t a m s a j o s n e u ž ­
gožė". Jėzaus gyvenimas,
mirtis ir prisikėlimas - tai
šviesos p e r g a l ė prieš
tamsą.
Jėzus vadina save "pa­
saulio šviesa" ir ž a d a "gy­
v e n i m o šviesą" visiems,
kurie eis p a s k u i jį. T i e m s
ž m o n ė m s nebereikės
"vaikščioti t a m s y b ė s e " ,
apakusiems nuo nuodė­
mių, n e p a ž i n u s i e m s tiesos,
būti atskirtiems n u o D i e v o .
Jie galės gyventi "šviesoje
k a i p ir jis y r a š v i e s o j e " .
T a p t i krikščioniu - tai p e ­
reiti iš t a m s o s j šviesą. Die­
v o ž m o n ė s — tai " p a s a u l i o
š v i e s a " . J i e privalo skleisti
šviesą kitiems.
O atsinaujinusiame
d a n g u j e ir ž e m ė j e Dievo
buvimo šviesa bus nuola­
t i n ė būtis. T u o m e t n e b e ­
b u s t a m s o s , nakties, ž i b i n ­
tų, n e b e b u s net s a u l ė s
šviesos. Visi D i e v o ž m o n ė s
b u s s u j u o , ir jis b u s jų
šviesa.
1 Jn 1,5; 1 T i m 6 , 1 6 ;
Ef 6,12; Jn 1 , 4 - 9 ; 8,12;
1 J n 1,7; M t 5 , 1 4 - 1 6 ;
Apr 2 1 , 2 3 - 2 4 ; 22,5.
T a i k a . Hebrajiškas žodis,
v e r č i a m a s " t a i k a " , turi la­
b a i d a u g reikšmių. Iš tikrų­
jų jis reiškia " p i l n u m ą " ir
žymi visapusišką gyveni­
m o pilnatvę. T u o ž o d ž i u
gali būti v a d i n a m a fizinė
s v e i k a t a a r b a ilgas g y v e n i ­
m a s , p a s i b a i g i a n t i s natūra­
lia mirtimi. J u o t a i p p a t
v a d i n a m a s s a u g u m o jaus­
m a s , i n d i v i d o ir b e n d r u o ­
menės vidinė darna. Taika
yra vertingiausia d o v a n a , ji
d u o d a m a paties D i e v o .
" V i e š p a t s y r a t a i k a " . Kita
v e r t u s , " n ė r a t a i k o s nusi­
dėjėliams", — sako
Viešpats.
T a i k a viešpataus būsi­
m o j o j e D i e v o karalystėje.
M e s i j a s , atsiųstas sukurti
naujojo gyvenimo, vadina­
m a s "taikos k u n i g a i k š ­
čiu". Naujajame Testa­
mente sakoma, kad Jėzus
" į k ū r ė t a i k ą " . Jis a t ė j o ir
" s k e l b ė t a i k ą j u m s , kurie
b u v o t e toli, ir t i e m s , kurie
b u v o arti" — taiką, pirktą
s a v o mirtimi ant k r y ž i a u s .
Jo dovana kiekvienam
krikščioniui y r a jo sutaiky­
m a s su D i e v u ir su s a v o
a r t i m u . Jis t a i p p a t d o v a ­
nojo gilią ir n e s u d r u m s č i a ­
mą širdies ir proto r a m y b ę .
"Aš j u m s p a l i e k u r a m y b ę ,
— pasakė Jėzus savo
mokiniams per Paskutinę
vakarienę, - duodu jums
savo ramybę. Ne taip aš ją
d u o d u , kaip d u o d a pa­
saulis. T e n e b ū g š t a u j a j ū s ų
širdis i r t e n e l i ū d i " .
D a r žr. Susitaikymas.
Pr 15,15; Ps 4,8; 8 5 , 8 - 1 0 ;
Ts 6,24; Iz 48,22; 2 , 2 - 4 ;
9,6; R o m 5 , 1 ; Ef 2 , 1 4 - 1 8 ;
Jn 1 4 , 2 7 ; 2 Tes 3,16.

Tarpininkas. Juo vadina­
mas tas, kuris suartina
(sutaiko) d u v i e n a s n u o
kito atitolusius ž m o n e s .
Kai A d o m a s p i r m a s i s
nepakluso Dievui, jo nusi­
dėjimas išardė jų draugys­
tę. T o d ė l , s a k o m a Sena­
jame Testamente, žmogui
ir Dievui reikėjo tarpininko.
Senojo Testamento prana­
šai k a l b ė d a v o D i e v o var­
d u , ir Dievas pasidarydavo
klausytojams tikras. Dvasi­
ninkas, a u k o d a v ę s Dievui
aukas, atstovaudavo žmo­
nėms. Darydamas ir viena,
ir kita, M o z ė b u v o Izraelio
ir D i e v o t a r p i n i n k a s .
Vis d ė l t o M o z ė , t e g u ir
labai įžymus, n i e k u o m e t
negalėjo būti idealus Die­
vo ir žmonių tarpininkas,
nes jis, k a i p ir visi ž m o n ė s ,
b u v o n u o d ė m i n g a s . Vie­
nintelis idealus tarpininkas
sudaryti Naujajai sandorai
g a l ė j o b ū t i tik J ė z u s , k u r i s
buvo ir n e n u o d ė m i n g a s
ž m o g u s , ir Dievo Sūnus. Ši
tema yra svarbiausia, nag­
rinėjama Laiške žydams.
D a r žr. Susitaikymas.
Iš 3 2 , 3 0 - 3 2 ; 33,11;
Kun 16; S k 1 2 , 6 - 8 ;
Įst 5 , 4 - 5 ; G a l 3 , 1 9 - 2 0 ;
1 T i m 2,5; Ž y d 7 , 2 4 - 2 5 ;
8,6; 9,15; 1 2 - 2 4 .
T e i s m a s . Kadangi Dievas
y r a Visatos v a l d o v a s , jis
yra ir Teisėjas. V a l d o v a s
kuria ir leidžia įstatymus.
Štai t o k i a p r a s m e t e i s m o
sąvoką vartoja Biblija.
ST sąvoka "teismas"
dažnai reiškia " g e r a
v a l d ž i a " . Kol Izraelis dar
neturėjo karalių, teisėjais
buvo genčių vadai. Dievas
b u v o Vyriausiasis Teisėjas,
viso, kas yra, Valdovas.
Todėl visuotinis (pasku­
tinis) t e i s m a s , a p i e kurį
kalba Jėzus, bus galutinis
gėrio ir b l o g i o atskyrimas.
K a d a n g i Teisėjas bus pats
Dievas, t a m e teisme nega­
lės būti n e t e i s i n g u m o . M e s
galime pasitikėti, kad visos
ž e m ė s Teisėjas teis teisin­
gai. Būti Teisėju Dievas
paskyrė Jėzų.
Kiekvienas b u s teisia­
m a s p a g a l tai, ką jis žino.
Tie, kurie n i e k u o m e t ne­
bus girdėję apie užrašytus
Dievo įstatymus, bus tei­
siami p a g a l tai, ką jie žino
a p i e Dievą iš k ū r i n i j o s ir ką
jų pačių sąžinė sako jiems
apie gera ir bloga. Tačiau
visiškai tikra, k a d m e s ne­
sugebame gyventi pagal
tai, ką ž i n o m e apie Dievą ir
jo reikalavimus, todėl visi
b ū s i m e nuteisti pagal tai,
kaip gyvenome.
Didžiąją t e i s m o dieną
kiekvieno likimas priklau­
sys n u o to, koks b u v o jo
santykis su Kristumi. Tą
yra pasakęs pats Jėzus.
Pirmieji krikščionys b u v o
įsitikinę, j o g b ū t i n a tikėti
Kristų, k a d t e i s m o d i e n ą
nereikėtų baimintis dėl
būsimojo gyvenimo. "Kas
jį t i k i , - r a š o J o n a s , - t a s
n e b u s pasmerktas, o kas
netiki, jau y r a nuteistas už
tai, k a d netiki v i e n g i m i o
Dievo Sūnaus".
D a r žr. Antrasis Jėzaus
atėjimas, Dangus,
Pomirtinis gyvenimas,
Pragaras.
Ps 96,10; Pr 18,25;
R o m 3 , 3 - 4 ; 1,18 - 2 , 1 6 ;
3,9-12; Mt 10,32-33;
J n 3,18; 5 , 2 4 - 3 0 ;
A p d 4 , 1 2 ; 10,42;
2 Kor 3 , 1 0 - 1 5 ; 5,10; 2 Tes
1,5-10; Žyd 12,22-27;
Apr 20,12-15.
T i k ė j i m a s . Paulius rūpes­
tingai aiškina savo laiškuo­
se R o m o s ir Galatijos
krikščionims, kad vieninte­
r
ŠVENTOJI DVASIA - TREJYBĖ
lis t e i s i n g a s s a n t y k i s s u
Dievu yra tikėjimas juo, o
ne gerų darbų d a r y m a s
(kaip ž m o n ė s dažnai
mano).
Tikėjimą reikia suprasti
kaip pasitikėjimą, pasiklio­
v i m ą D i e v u . T a i nėra rizika,
kaip tais atvejais, kai ž m o ­
gus ką nors daro negalvo­
damas. Tai yra įsitikinimas,
kad Dievas vertas pasitikė­
jimo. Taip manantis žmo­
g u s tiki J ė z ų Kristų ir patiki
jam savo gyvenimą. Bū­
dami nuodėmingi, mes pa­
tys visiškai nieko negalime
padaryti, kad išsigelbėtu-
me. Turime visiškai pasi­
kliauti t u o , ką Dievas j a u
yra m u m s padaręs tarpi­
ninkaujant Jėzui.
N u o to turi pradėti tikin­
tysis. Nė v i e n a s negali būti
tikras, kad s a v o paties
jėgomis gyvena teisingai.
B ū t i n a iki g a l o p a s i k l i a u t i
J ė z u m i ir Dvasia, kurią jis
atsiuntė, kad ji padėtų
m u m s gyventi Dievui pa­
tinkamu būdu. Abraomo
pavyzdžiu Paulius parodo,
k a d gyventi pasitikint
D i e v u reiškia tiesiai grįžti į
Dievo ir ž m o g a u s santykių
pradžią.
NT irgi k a l b a m a a p i e
tikėjimą, kaip esminę
157
m o k y m o a p i e J ė z ų dalį,
kuria remiasi mūsų
pasitikėjimas Dievu.
1 J n 5 , 1 - 5 ; J n 1,12; 3 , 1 6 ;
5 , 2 4 ; R o m 1,17; 5 , 1 ;
1 0 , 9 - 1 0 ; Gal 3; Ef 2 , 8 - 9 .
Dar žiūrėk Pr 15,6;
P s 3 7 , 3 - 9 ; Pat 3 , 5 - 6 ;
Jer 1 7 , 7 - 8 ; H a b 2,4; Ž y d
1 ; J o k 2 ; 1 T i m 3,9; 5,8.
T r e j y b ė . Biblijoje šio žo­
džio nėra. J u o b u v o pava­
dinti Bažnyčios pirmųjų
amžių tikėjimo išpažinimo
teiginiai apie Dievą,
aiškinantys, ką reiškia
pasakymas, j o g Dievas yra
Tėvas, S ū n u s ir Šventoji
Dvasia. Tai yra Jėzaus ir
Naujojo Testamento moky­
mo santrauka, nuo seniau­
sių k r i k š č i o n y b ė s l a i k ų
iškilmingai s a k o m a per
krikšto apeigą.
Judaizmas mokė, kad
y r a tik v i e n a s D i e v a s ir nič­
niekas neturi t u o abejoti. O
Naujojo Testamento auto­
riai a i š k i a i n u r o d o , k a d
Viso pasaulio krikščionys
randa Biblijoje
kieh'ienam jų skirtą
Dievo žodį. Joje aprašyti
Dievo apsireiškimai ir
beveik viskas, ką mes
žinome apie Jėzų —Dievo
žodį žmogaus pavidalu.
 158 SVARBIAUSIOS SĄVOKOS
D i e v a s y r a T ė v a s , kuris s a ­
vo m e i l e ir g a l i a v i s k ą
s u k ū r ė ir laiko, S ū n u s ,
kuris atėjo j šj pasaulį, ir
D v a s i a , kuri reiškėsi jų
pačių gyvenime.
P a s i b a i g u s N T laikotar­
piui, B a ž n y č i a nutarė, k a d
Naujojo Testamento
t i e s o m s sutvirtinti ir
apsaugoti nuo klaidingų
aiškinimų reikia k r u o p š č i a i
suformuluoti teiginius apie
tris D i e v o a s m e n i s .
Dar žr. Dievas, Jėzus
Kristus, Šventoji Dvasia.
M t 2 8 , 1 9 ; Jn 5 , 1 9 - 2 9 ; 8,23
- 29.58; 1 4 - 1 7 ;
A p d 2 , 3 2 - 3 3 ; 2 Kor
1 3 — 1 4 ir t.t. Iš 2 0 , 2 - 6 ;
Įst 6 , 4 ; Iz 4 5 , 5 .
V a l d ž i a . Biblijoje neteikia­
m a p i r m e n y b ė s jokiai v a l ­
d y m o kaip v i s u o m e n ė s
o r g a n i z a v i m o f o r m a i , nors
p a r o d o m a jų d a u g ir į v a i ­
rių. V a d i n a m i e j i patriarchai
A b r a o m a s , I z a o k a s ir J o k ū ­
bas gyveno gimininėje
b e n d r u o m e n ė j e . Izraelio
t a u t ą v a l d ė iš p r a d ž i ų
teisėjai, v ė l i a u karaliai. O
N a u j o j o T e s t a m e n t o krikš­
čionys p e r ė m ė j u o s v a l ­
džiusių r o m ė n ų v a l d ž i o s
sistemą.
P r a d i n ę Izraelio v a l ­
d ž i o s f o r m ą reikėtų v a d i n t i
teokratija, n e s izraelitai
s a v o k a r a l i u m i laikė D i e v ą .
T a č i a u netrukus jiems pa­
aiškėjo, k a d v i s u o m e n e i ,
kurią s u d a r o n u o d ė m i n g i
ž m o n ė s , reikia ir ž e m i š k ų
v a l d o v ų , kurie kurtų ir leis­
tų j i e m s į s t a t y m u s . Izraeli­
tai p a d a r ė šį a t r a d i m ą v a l ­
d a n t t e i s ė j a m s , kai p a s i g e ­
do centrinės valdžios.
"Anuo metu nebuvo
Izraelyje karaliaus, b e t
k i e k v i e n a s tai d a r ė , kas
j a m r o d ė s i g e r a " , - šitaip
b a i g i a m a Teisėjų knyga.
Dievas d u o d a valdžiai
galią sergėti teisingumą.
Petras moko: "Kiekvienas
ž m o g u s t e b ū n a klusnus
aukštesnėms valdžioms,
n e s n ė r a v a l d ž i o s , kuri
n e b ū t ų iš D i e v o " . D i e v o
ž m o n ė s turi melstis u ž
v a l d ž i ą ir ją remti, j e i g u ji
s t e n g i a s i valdyti t e i s i n g a i .
Kartu Biblija r o d o , j o g
D i e v a s nori, k a d v a l d o v a i
v y k d y t ų t e i s i n g u m ą , o ne
pažeidinėtų. ST pranašai,
y p a č A m o s a s , atvirai
s m e r k i a d a u g e l i o Izraelio ir
J u d ė j o s karalių d a r o m a s
s k r i a u d a s ir tironišką
v a l d y m ą . Kai v a l d ž i a e n g i a
savo valdinius, Dievo
ž m o n ė s privalo drąsiai
pakilti ir p a s m e r k t i j u o s . O
kai t e n k a aiškiai pasirinkti,
ar klausyti, ką v a l d ž i a
s a k o , a r daryti, k a i p D i e v a s
liepia, krikščionys privalo
paklusti D i e v u i .
Ts21,25; Rom 1 3 , 1 - 7 ;
1 Tim2,2; 1 R 2,11-25;
Iz 5 6 , 9 - 1 2 ; J e r 2 1 , 1 1 -
2 2 , 1 9 ; Dan 3; Am ir
d a u g e l i s kitų vietų iš
pranašysčių; M t 2 2 , 1 5 - 2 1 ;
Apd 5 , 2 7 - 2 9 .
V i l t i s . Krikščionio viltis
pasireiškia t u o , k a d jis su
pasitikėjimu ž v e l g i a j ateitį,
kurią D i e v a s y r a p a ž a d ė j ę s
kitame pasaulyje. T u r ė d a ­
m a s šią viltį, jis į s t e n g i a
d ž i a u g t i s ir v a r g ų
kamuojamas.
Krikščionis y r a s u p r a ­
tęs, k a d D i e v o p a ž a d a i s
g a l i m a pasitikėti, t o d ė l jis
n e s i b a i m i n a d ė l ateities.
"Aš vienintelis ž i n a u , k ą
esu jums numatęs, — sako
Dievas Jeremijui sunkią
tremties v a l a n d ą , — n u m a ­
tęs duoti j u m s g e r o v ę , o
ne v a r g ą , duoti ateitį, ko­
kios jūs v i l i a t ė s " .
Tvirtas p a g r i n d a s krikš­
čionių viltims y r a J ė z a u s
prisikėlimas. D i e v a s "iš
savo didžio gailestingumo
J ė z a u s Kristaus prisikėli­
mu iš n u m i r u s i ų y r a at­
g i m d ę s mus gyvai vilčiai",
— rašo Petras. Viltį sutvir­
tino Š v e n t o s i o s D v a s i o s
d o v a n a , kuri krikščionims
l a i d u o j a j ų pačių b ū s i m ą
prisikėlimą.
D a r žr. Pomirtinis
gyvenimas.
Rom 4,18; 5 , 1 - 5 ;
8 , 2 4 - 2 5 ; 12,12; 15,4;
Jer 2 9 , 1 1 ; 1 Kor 1 5 , 1 9 - 2 0 ;
Kol 1,15; 1 R 1 , 3 - 6 ;
2 Kor 5 , 1 - 5 .
V y r a i ir m o t e r y s . Vyrai ir
m o t e r y s y r a g a m t o s dalis.
Jie y r a g y v ū n a i , t a č i a u ski­
riasi n u o kitų, nes D i e v a s
sukūrė juos "pagal savo
paveikslą", kad džiaugtųsi
bendravimu su juo. Ž m o ­
nės - tai d i d i n g a s visos
ž e m ė s kūrinijos a p v a i ­
nikavimas.
P r a d ž i o s k n y g o j e (2)
p a p a s a k o t a A d o m o ir Ie­
vos s a k m ė parodo vyrų ir
m o t e r ų s v a r b ą D i e v o kūri­
nijoje. A d o m a s a p g y v e n d i ­
n a m a s Rojuje, k a d jį pri­
žiūrėtų ir j a m e d a r b u o t ų s i .
Pats d a r b a s n e b ū t i n a i y r a
b l o g i s : jis — D i e v o p i r m i ­
nio s u m a n y m o dalis. V y r a s
neturėjo g y v e n t i v i e n a s , ir
D i e v a s s u k ū r ė moterį, k a i p
i d e a l ų j o partnerį, k a d
j u o d u d r a u g e g y v e n t ų ir
dirbtų. V y r o ir moters
santykiai, lyčių t a r p u s a v i o
t r a u k a t a i p pat y r a t o b u l o s
D i e v o kūrinijos reiškinys.
Bet kai A d o m a s (vyras)
ir I e v a (moteris) sukilo
prieš D i e v ą , jų nuoširdi
d r a u g y s t ė su D i e v u ir v i e ­
no su kitu iširo. N u s i d ė j i ­
m a s atsiliepė v i s o m s j ų gy­
v e n i m o sritims. Vyrui dar­
bas pasidarė varginantis,
o moteriai santykiai su
v y r u ne tik m a l o n ū s , b e t ir •
skausmingi.
Likusi Biblijos dalis
v a i z d u o j a vyrų ir m o t e r ų
š l o v ę ir n u o p u o l į . J i e y r a
tik antrieji po D i e v o , s p i n ­
dintys šlove. Jie rūpinasi
viskuo, ką Dievas yra
sukūręs, apdovanoti jo
k ū r y b i n g u m u - kuria m e ­
ną ir rūpinasi ž e m ė s ištek­
liais. T a č i a u m a t o m e ir jų
s u g e d i m ą - i š k r y p i m u s ir
y d a s , ž i a u r u m ą ir p i k t u m ą .
NT skelbia naujojo
g y v e n i m o aušrą. Ž m o n i j a ,
A d o m o vaikai, yra tokia
pat kaip visuomet. T a č i a u
ir v y r a i , ir m o t e r y s - visi
y r a " v i e n a Kristuje". J i e
y r a atnaujinti ir k a i p l y g ū s
partneriai g y v e n a
n a u j o j o j e kūrinijoje tokj
g y v e n i m ą , kokį D i e v a s
b u v o iš p r a d ž i ų n u m a t ę s .
Dar žr. Gyvenimas,
Nuopuolis, Pomirtinis
gyvenimas.
P r 1 , 2 6 - 2 8 ; 2 ; 3 ; Įst 5 ; 8 ;
P s 8 ; Rom 1 - 3 ; 5 , 1 2 - 1 9 ;
8 , 1 8 - 2 5 ; 2 Kor 5 , 1 7 ;
6 , 1 6 - 1 8 ; Gal 3,28.
Žengimas j dangų.
Keturiasdešimt dienų po
prisikėlimo J ė z u s d a ž n a i
lankė savo mokinius. Po to
s u g r į ž o į d a n g ų . Jo m o k i ­
niai b u v o kartu su j u o a n t
^ l y v ų k a l n o , kai J ė z u s
paskutinį kartą j i e m s
a p s i r e i š k ė . Jie i š v y d o , k a i p
" J ė z u s p a k i l o a u k š t y n , ir
d e b e s i s jį p a s l ė p ė n u o jų
a k i ų " . T a i ir v a d i n a m a
žengimu į dangų.
Ž e n g i m u į d a n g ų pasi­
b a i g ė J ė z a u s misija ž e m ė ­
j e , b e t ne apskritai. Kol jie
s t e b ė j o J ė z ų , kylantį j d a n ­
gų, pasirodė du vyrai bal­
tais d r a b u ž i a i s ir j u o s p a ­
k l a u s ė : "Vyrai galilėjiečiai,
ko stovite, ž i ū r ė d a m i į d a n ­
gų? T a s a i J ė z u s , p a i m t a s
n u o j ū s ų į d a n g ų , sugrįš
t a i p pat, k a i p e s a t e jį m a t ę
ž e n g i a n t j d a n g ų " . Iš toles­
nės NT dalies paaiškėja,
kad nuo žengimo į dangų
iki s u g r į ž i m o p a s a u l i o p a ­
b a i g o j e J ė z u s y r a s u Die­
vu, savo Tėvu, supamas
d a n g i š k o s šlovės. Jis v a l ­
do visatą. D i e v u i jis užtaria
s a v o s e k ė j u s ir s i u n č i a
jiems padėti Šventąją
Dvasią.
Lk 2 4 , 5 0 - 5 3 ; Apd 1 , 6 - 1 1 ;
Ž y d 1,3; 4 , 1 4 - 1 6 ;
7,24-26; Jn 16,5-15.
Ž o d i s . Biblijoje, k a l b a n t
apie Dievo apsireiškimą
ž m o n ė m s , d a ž n a i vartoja­
mas posakis "Dievo žo­
dis". Kadangi mes geriau­
siai g a l i m e v i e n a s su kitu
susižinoti k a l b ė d a m i e s i , tai
ir D i e v a s atsiskleidžia ne
tik v e i k s m a i s , bet ir
žodžiais.
"Viešpaties žodis" yra
tai, ką Dievas yra pasakęs.
Šis p o s a k i s labai d a ž n a s
pranašų knygose. Dievo
žodis ne visuomet buvo
g i r d i m a s , kartais jis b u v o
r e g i m a s . J ė z u s , galutinis ir
pilnutinis D i e v o apsireiš­
k i m a s , irgi d a ž n a i v a d i n a ­
m a s Ž o d ž i u . J ė z ų , kaip
Dievo žodį, buvo galima
matyti, Ijesti ir girdėti. T a i
y r a tas Ž o d i s , a r b a A p r e i š ­
k i m a s , kurį B a ž n y č i a
privalo skelbti.
D i e v o ž o d i s , jo pilnuti­
nis A p s i r e i š k i m a s išliks
a m ž i n a i . Jis y r a g a l y b ė ir
daro visa, ką j a m Dievas
y r a p a s k y r ę s . Ir n i e k a m
n e v a l i a prie jo ką pridėti ar
atimti.
D a r žr. Apsireiškimas.
Jer 1,4; E z 1 , 3 - 2 8 ;
Jn 1 , 1 - 1 4 ; 1 Jn 1 , 1 - 3 ;
2 T i m 4,2; Iz 40,8;
Apr 2 2 , 1 8 - 1 9 .
Beduinų palapinė ir Bet­
liejaus miestas tolumoje
simbolizuoja Biblijos
laikų žmonių gyvenseną —
ankstyvąją klajoklišką ir
vėlyvesnę sėslią.
 Namai ir
šeimos gyvenimas
Biblijoje
160 NAMAI IR ŠEIMOS GYVENIMAS
Gana sunku įsivaizduoti
prieš penkiasdešimt metų
vykusį gyvenimą. Kaip tad
nelengva atkurti tikrovišką
namų ir šeimos buities vaizdą
Biblijos laikais.
Viena vertus, Biblijos žemė
yra prie Viduržemio jūros,
kitokio klimato juostoje, negu
gyvena daugelis mūsų. Izraelio
vasara karšta ir sausa. Tomis
dienomis, kai dykumos vėjas
sirokas pučia iš Arabijos pusės,
kaitra būna neapsakoma.
Žiemos dažniausiai drėgnos.
Ankstyvieji lietūs spalio ir
lapkričio mėnesiais suminkština
saulės sukepintą žemę, vėlyvieji
— kovą ir balandį - išaugina
derlių.
Šiuolaikinis Izraelis, palygin­
ti su senovės, nėra didelis - tik
240 km iš šiaurės į pietus ir 80
km iš rytų į vakarus. Bet jame
esama ir plačių derlingų
lygumų, ir kalnų (iki 2750 m
aukščio), ir karštos dykumos, ir
390 m žemiau jūros lygio
plytinčio tropikų slėnio. Taigi
Šios šalies klimatas labai nevie­
nodas, o tai veikia jos žmonių
gyvenimą. Žiemą Jeruzalėje gali
snigti, o mažiau negu už
dvidešimties mylių esančiame
Jeriche tuo pat laiku nepaken­
čiamai kepina saulė. Turtingieji
Jeriche dažnai praleisdavo
žiemą, Jeruzalėje palikdami
varganesnius kaimynus. Taip
lemia šeimos gyvenimą turtas ir
visuomeninė padėtis.
Antra vertus, nuo Abraomo
(apie 1900 pr. Kr.) iki paskuti­
niosios Naujojo Testamento
knygos parašymo Biblijos
istorija truko maždaug 2000
metų. Per tą laiką daug kas
pasikeitė. Abraomas gyveno
pusiau klajoklišką gyvenimą. Jo
palikuonys apsistojo Izraelyje
(Kanaane), pasistatė kaimus,
išmoko Kanaano tautelių
amatų.
Nutarus turėti karalių, daug
kas pasikeitė. Šalis suklestėjo,
bet atsirado priverstinis darbas,
mokesčiai, vieni praturtėjo, kiti
nuskurdo. Sukilimas padalino
šalį pusiau. Sirijos, Egipto,
Asirijos ir Babilonijos kariuo­
menių įsiveržimai, 70 metų
tremties, vėliau persų, graikų
bei romėnų valdymas keitė
papročius ir pažiūras.
Visi šie pokyčiai paliko tiek
pėdsakų šeimos gyvenime, jog
dabar sunku kalbėti apie
Biblijos laikų buitį apskritai,
nebent apie tam tikro laikotar­
pio žmonių gyvenimą.
Biblijos pasaulis
Nuo paskutinės Biblijos knygos
parašymo prabėgo maždaug
devyniolika šimtmečių. Dau­
giausia žinių apie Biblijos laikų
gyvenimą pasisemiame iš jos
pačios. Tačiau Biblija buvo
parašyta ne tam, kad mums
perteiktų tas žinias. Ji parašyta
tam, kad paskelbtų Dievo
apreiškimą, išaiškintų, kaip jis
ketina išgelbėti pasiklydusį ir
nelaimingą pasaulį.
Spragas padėjo užpildyti
archeologai. Jie atrado rašytinių
dokumentų, taip pat pastatų,
namų apyvokos daiktų liekanų.
Tačiau dažnai daiktų vardai yra
pasikeitę, pavyzdžiui, muzikos
instrumentų, brangakmenių,
augalų pavadinimai. Neretai
ties kokio nors žodžio reikšme
tegalime padėti didelį
klaustuką.
Suvokti Biblijos laikų pasaulį
nors ir sunku, bet labai svarbu.
Dievas tam tikrais istorijos
laikotarpiais bylojo keleto
skirtingų žmonių lūpomis,
reiškėsi per paprastų žmonių
gyvenimą. Pats Jėzus gimė ne
rūmuose, o niekuo neišsiski­
riančiuose eilinių žmonių
namuose. Kuo arčiau pažįstame
Biblijos žmones, jų buitį, tuo
geriau suvokiame, ką Biblija
mums sako.

Šeimos gyvenimas
Abraomo laikų šeima buvo
tokia, kokią mes, gyvenantys
mažomis šeimomis, pavadin­
tume gimine. Ją sudarė ne tik
tėvai ir vaikai, bet ir seneliai,
tetos, dėdės, pusbroliai, taip pat
tarnai. Ji galėdavo būti labai
didelė. Eidamas vaduoti Loto iš
jį pagrobusių užpuolikų karalių,
Abraomas galėjo pasiimti 318
vyrų (Pr 14,14).
Tokioje šeimoje senelis
turėjo neribotą valdžią ne tik
kasdieniniais, bet ir religijos
klausimais. Kai jis numirdavo,
pagal pirmgimio teisę jį
pakeisdavo vyriausiasis sūnus.
Vado žodis būdavo įstatymas.
Abraomo gentis pripažino, kad
dykumos tyloje jam buvo
apsireiškęs Dievas. Jo Dievas
buvo ir jų Dievas, nors jie tikėjo
ne visai taip kaip Abraomas.
Abraomui Dievas davė
pažadą. Tą patį pažadą jis davė
Abraomo sūnui Izaokui ir
anūkui Jokūbui. Jis žadėjo būti
jų Dievas, juos globoti ir
saugoti. Užtat jie privalėjo
gyventi pagal Dievo įsakymus.
Tie įsakymai buvo diktuote
padiktuoti vėlesnei kartai, kai
Dievas ant Sinajaus kalno davė
Mozei Dešimt įsakymų. Taigi
nuo pat pradžių izraelitų
kasdieninis gyvenimas buvo
susipynęs su religiniu. Jie buvo
neatskiriami ir sudarė vieną
visumą. Visa giminės veikla
buvo grindžiama Dievo įstaty­
mais. Darydami bloga gentai­
niams, jie tuos įstatymus
sulaužydavo. Norėdami susitai­
kyti su Dievu, turėdavo atlyginti
skriaudą ir aukoti auką (Kun
6,1-6).
Moterys renkasi vandens prie šaltinio
Jeriche.
Tėyai ir vaikai
Vaikų auklėjimo srityje religija
taip pat buvo susipynusi su
giminės papročiais. Vaikus
skatindavo klausinėti, aiškintis
savo genties religiją bei istoriją
(Iš 13,14). Vietas, kur Dievas
būdavo ką nors ypatinga
padaręs savo tautai, žydai
pažymėdavo didžiuliais akmeni­
mis. Vaikams paklausus, kam
jie skirti, tėvai išaiškindavo
(Joz 4,5-7).
Reguliari savaitės poilsio
diena (šabas) taip pat buvo
skirta prisiminti ir garbinti
Dievui (Iš 31,15-17). Anksty­
vuoju Senojo Testamento
laikotarpiu tėvai ir vaikai
eidavo į vietinę šventyklą, kur
aukodavo aukas, o"kunigas juos
mokydavo. Naujojo Testamen­
to laikais šabas prasidėdavo
penktadienio vakare geriausia
savaitės vakariene, po kurios
visi eidavo į susirinkimo namus
(sinagogą) klausytis mokytojo
aiškinamų šventraščių.
Tėvai mokydavo savo vaikus
Dievo įstatymų, o vaikai
stengdavosi atmintinai išmokti
ŠEIMOS GYVENIMAS 161
dar ir kitas Biblijos vietas. Ypač
mėgstama buvo didžioji Dovydo
rauda dėl Sauliaus ir Jonato
mirties. Vakarais šeimos nariai
garsiai pasakodavo daugelį
istorijų, kurios dabar surašytos
Biblijoje.
• Šventės
Didžiųjų religinių švenčių
prasmę aiškiai atskleisdavo jų
apeigos. Pavyzdžiui, per Paschą
tėvas klausdavo vyriausiąjį
sūnų: "Kodėl mes atliekame
šias apeigas?" Ir vaikas atsaky­
davo, kaip buvo išmokytas.
Taip pat buvo Permaldavi­
mo diena, po kurios ėjo
Palapinių šventės vynuogių
skynimo pabaigoje, kai iš šakų
visi darydavosi palapines ir jose
gyvendavo, paminėdami savo
protėvių gyvenimą dykumoje.
Vėlesniais laikais per Purimo
šventę vaikai vaidindavo
Esteros istoriją. Visos šventės
būdavo tokios gyvos ir judrios,
jog vaikai labai norėdavo
sužinoti jų prasmę. Tuo būdu
jie mokėsi savo tautos, Dievo
žmonių, istorijos. (Dar žr. 5 sk.
Biblijos religinė doktrina ir
kultas.)
• Mokymas
ST laikais mokyklų šiandienine
prasme nebuvo. Vaikus moky­
davo namie: pirmiausia motina,
paskui tėvas. Be religijos ir
istorijos, kurių buvo mokomasi
162 NAMAI IR ŠEIMOS GYVENIMAS
iš pasakojimų, taip pat klausi­
mų ir atsakymų forma, mergai­
tės iš motinų mokėsi namų
ruošos dalykų: valgių gamini­
mo, verpimo, audimo, o
berniukai iš tėvų — amato.
Žydai turėjo patarlę: "Tas,
kuris nemoko sūnaus naudingo
darbo, daro iš jo vagį". Vaiko
auklėjimui buvo labai svarbūs
tėvo darbas, įrankiai ir (vėles­
niais Senojo Testamento
laikais) jo draugai amatininkai,
priklausę tai pačiai bendrijai.
(Žr. 9 sk. Darbas ir visuomenė
Biblijoje.)
Žemė ir gyvuliai
Kiekvienas turėjo nors kiek
žemės, tad berniukams ir
mergaitėms tekdavo dirbti
lauko darbus. Visada būdavo ką
veikti vynuogyne, reikėdavo
arti, kulti.
Vaikai taip pat prižiūrėdavo
visus šeimos laikomus gyvulius,
dažniausiai avis ir ožkas,
kiekviena šeima, net pati
neturtingiausia, stengdavosi per
Paschą nusipirkti du ėriukus.
Vieną papjaudavo ir suvalgy­
davo, kitą palikdavo vaikams
žaisti ir vilnai. Neturtinguose
namuose nebūdavo atskiros
pastogės gyvuliams, tad ėriukas
dažnai miegodavo su vaikais,
ėsdavo iš tų pačių dubenėlių
(2 Sam 12,3). Baigiantis vasarai,
jis būdavo papjaunamas ir
mėsa laikoma lajuje. Dauguma
šeimų taip pat turėjo mažiausiai
vieną pieningą ožką. Pienas
būdavo ir rauginamas, iš jo
spaudžiami sūriai.
Nors kai kurie šeimininkai
turėdavo šunų, šie nebuvo
paplitę, nes žydai juos laikė
maitėdomis.
Asilas buvo labiausiai
paplitusi transporto priemonė.
Jis nešiodavo sunkius krovinius
ir žmones. Turtingesni ūkinin­
kai laukus dirbdavo jaučiais, o
jodinėdavo kupranugariais.
Klajokliai ir sėsliai
Ankstyvaisiais Senojo Testa­
mento laikais, prieš atsikeldami
į Egiptą, izraelitai gyveno
palapinėse. Paklusdamas Dievo
Šaukimui, Abraomas paliko
sėslų, civilizuotą gyvenimą Ūro
mieste prie Eufrato upės. Visą
likusį gyvenimą, bent jau
kartkartėmis, jis kilnojosi iš
vienos vietos į kitą. Jo sūnus
Izaokas ir vaikaitis Jokūbas taip
pat gyveno palapinėse - kaip
šių dienų beduinai.
Vandens neužtekdavo, ypač
vasarą ar sausros metu, todėl
kanaaniečiai gindavo savo
šulinius nuo klajoklių, kurie
semdavo vandenį ne tik sau, bet
ir savo galvijams. Pavyzdys —
Abraomo ir Abimelecho ginčas
prie Bersabėjos šulinio (Pr
21,25-31).
Nors ir neturėdami nuolati­
nių namų, Abraomas ir jo šeima
gyveno pakankamai sėsliai, kad
galėtų auginti javus. Jie per
daug nenutoldavo nuo tankiai
apgyventų vietų. Po Mozės
Izraelio tauta panoro įsikurti
pastoviau, todėl jai teko keletą
metų kariauti. Kai izraelitai
įsitvirtino Kanaane, kitos
klajoklių gentys taip pat
panorėjo ten apsigyventi.
Izraelitams teko savo ruožtu
išmokti gražiai apsieiti su tais
bežemiais klajokliais, kurie
netrukus tapo juodadarbiais.
Kasdienybė nebuvo labai
įvairi. Šeimos gyvensena per
daugelį amžių iŠ esmės mažai
tepasikeitė. Gyvenimo tėkmę
kartais sudrumsdavo užpuolikų
kariuomenės, bet šiaip ji buvo
rami. Žmonės gyveno žemdir­
bio rūpesčiais. Kiekviena šeima
prižiūrėjo savo ūkelį. Visada
būdavo nors keli galvijai, ku­
riais reikėdavo rūpintis. Be to,
kas dieną tekdavo švarintis, ga­
minti valgį, verpti, austi, dažyti,
taip pat dirbti ūkio darbus.
Šeimos santykiai
Šeimos gyvenimas Izraelio
istorijoje ilgainiui darėsi vis
svarbesnis. Giminėms pradėjus
kurtis nuolatinėse vietose,
šeimos darėsi mažesnės.
• Tėvas
Tokioje mažesnėje šeimoje
tėvas, kaip ir anksčiau, turėjo
Rytų šalyse ir šiais laikais ganyti avis
— vaikų darbas.

visišką valdžią. Panorėjęs net
galėjo parduoti savo dukterį į
vergiją. Ankstyvaisiais Senojo
Testamento laikais tėvas galėjo
nepaklusnų vaiką nubausti
mirtimi. Jis turėjo teisę atleisti
savo žmoną, nieko jai neaiškin­
damas ir jos neaprūpindamas,
taip pat spręsti savo sūnų
vedybų reikalus.
• Moterys
Moteris buvo vyro nuosavybė ir
laikė jį savo šeimininku. Toks
požiūris tebebuvo paplitęs net
Naujojo Testamento laikais.
Nors moterys nudirbdavo daug
sunkių darbų, jų padėtis tiek
visuomenėje, tiek šeimoje buvo
nepavydėtina. Tačiau įstatymas
globojo atleistąją moterį, ir jos
vaikai buvo mokomi ją gerbti.
Jėzaus nuomonė apie
moteris, kurią rodo, sakysim, jo
noras paguosti ir padėti
samarietei (žr. Jn 4), labai
skyrėsi nuo vyraujančio požiū­
rio. Ir krikščioniškasis moky­
mas aiškiai sako: "...nebėra nei
vyro, nei moters: visi jūs esate
viena Kristuje Jėzuje" (Gal
3,28). Kristaus karalystėje nėra
antrarūšių piliečių.
Kai kurios Biblijos ištraukos apie
šeimyninius santykius:
Iš 20,12; 2 1 , 7 - 1 1 ; Įst 2 1 , 1 5 - 2 1 ;
24,1—4 (plg. Mt 1 9 , 8 - 1 2 ) .
Patarlių knyga apie tėvus ir
vaikus: 1,8—9; 4 ir 5; 6,20 ir
toliau; 10,1; 13,1; 13,24; 17,21;
17,25; 19,13; 19,18; 19,27;
20,11; 22,6; 22,15; 2 3 , 1 3 - 1 6 ;
2 3 , 1 9 - 2 8 ; 28,7; 28,24; 29,15;
29,17; 30,11; 30,17.
Naujajame Testamente žr. ypač
Ef 5 , 2 1 - 3 3 ; 6,1—4; Kol 3 , 1 8 - 2 1 .
• Paveldėjimas
Paprastai turtą paveldėdavo tik
sūnūs. Vyriausio sūnaus padėtis
buvo ypatinga - jis turėjo teisę
į dvigubą tėvo palikimo dalį.
Dukterys paveldėdavo tik tada,
kai nebūdavo sūnaus. Jeigu
ŠEIMOS GYVENIMAS 163
šeima iš viso neturėdavo vaikų, pasikeitė. Diena prasidėdavo
palikimas atitekdvo artimiau­ mėnulio patekėjimu (18 vai.) ir
siam vyriškos lyties giminaičiui. apimdavo visą parą. Naktis
buvo padalinta į tris keturių
• Pagarba ir drausmė valandų sargybas.
Apie šeimyninius santykius Romėnai pakeitė šią tvarką
laisviau ir tiesiau nei kurioje nustatydami keturias trijų
kitoje Biblijos dalyje kalbama valandų sargybas. Naujas
Patarlių knygoje. Iš vaikų buvo mėnuo taip pat prasidėdavo
norima, kad jie savo pačių labui jaunatimi. Pirmasis jauno
gerbtų tėvus, klausytų jų mėnulio patekėjimas būdavo
pamokymų ir patarimų. Tėvai, pažymimas ant kalvų uždegtais
iš tikrųjų mylintys savo vaikus, laužais. Mėnesiai teturėdavo
turėjo juos drausminti ir 28—29 dienas. Kai kurių metų
auklėti, ypač kol dar jauni. gale tekdavo pridėti mėnesį,
"Gera pyla juos išmokys, kad toks mėnulio kalendorius
kaip elgtis". "Jei vaikas elgiasi, būtų suderintas su saulės
kaip jam patinka, jo motinai kalendoriumi. Kada šį mėnesį
teks jo gėdytis". pridėti, nuspręsdavo kunigai.
Tėvų ir vaikų laimė susiju­
sios. Visa ko pagrindas yra
pagarba Dievui.
Naujasis Testamentas
remiasi tais pačiais pagrindais.
Krikščioniška vaikų pareiga —
paklusti tėvams, o tėvų —
auklėti vaikus pagal krikščio­
nišką mokymą ir drausmę.
Tačiau tėvų bausmės neturi būti
pernelyg griežtos.
Laikas
Žydų namuose laikas slinko
lėtai. Kol graikai ir romėnai
nebuvo išradę žvakių ir vandens
laikrodžių, mažesni laiko tarpai
buvo matuojami pagal šešėlio
judėjimą (nors egiptiečiai
smėlio laikrodžius pradėjo
vartoti kur kas anksčiau).
Bibliniais laikais, atrodo, buvo
trys laiko matavimo sistemos.
Ankstyvuoju Senojo Testa­
mento laikotarpiu, kai Kanaa-
nui darė įtaką Egiptas, diena
prasidėdavo saulėtekiu. Būda­
vo sudaromas dvylikos mėnesių
(po trisdešimt dienų) kalendo­
rius su penkiomis papildomo­
mis dienomis metų gale.
Mėnesio dienos būdavo
žymimos kišant kaištuką į kaulo
plokštelę, kurioje buvo trys
eilės po dešimt skylučių.
Vėliau, turbūt Babilonijos
įtakoje, kalendorius, atrodo,
164 NAMAI IR ŠEIMOS GYVENIMAS
Ypatingos progos
Visame pasaulyje šeimos
gyvenime būna ypatingų dienų.
Vienos jų džiugios, kitos
liūdnos. Jos ne visiems tos
pačios ir ilgainiui keičiasi.
Bibliniais laikais, pavyzdžiui,
nebuvo pažymimas pasitrau­
kimas iš aktyvios veiklos.
Tačiau visiems buvo ir tebėra
svarbios trys progos: kūdikio
gimimas, vestuvės ir mirtis.
Kūdikio gimimas
"Gausinga šeima — brangus
Dievo dovis,
Vaikais atsilygina už vargą.
Kaip strėlės kovotojų rankoj -
jaunų tėvų sūnūs.
Laimingas žmogus, kam jų
pilnas doklas:
Neteks pralaimėt, susikirtus su
priešais."
Iš šių 127 psalmės žodžių
matome, kaip izraelitai žiūrėjo j
savo vaikus. Didelė šeima buvo
Dievo palaimos ženklas. Jei
šeimai negimdavo vaikų,
žmonės galvodavo, kad ji
užrūstino Dievą, ir tai kartais
būdavo labai sunku pakelti (žr.,
pavyzdžiui, pasakojimą apie
Oną I Samuelio knygoje).
Vaikai buvo reikalingi dėl
daugelio priežasčių. Ypatingai
buvo vertinami berniukai.
Turėti sūnų būdavo taip svarbu,
jog pirmagimiui gimus, net jo
motinos vardas būdavo pakei­
čiamas ir ji yadinama ne savo
vardu, o to sūnaus motina.
Paūgėję berniukai pradėdavo
dirbti ūkio darbus. Mergaitės,
nors ir mažiau vertinamos,
būdavo taip pat naudingos
darbininkės. Už nuotaką
reikėdavo sumokėti išpirką,
kuri tėvams atlygindavo
darbininkės netekimą.
Sūnūs būdavo reikalingi ir
tam, kad neišnyktų giminės
vardas. Žiloje senovėje, kai
žmonės dar netikėjo pomirtiniu
gyvenimu, jiems buvo smagu
manyti, kad toliau gyvensią savo
vaikuose, tad be vaikų jie visai
neįsivaizdavo ateities. Todėl
mirus bevaikiam vyrui, jo
artimiausias giminaitis turėda­
vo vesti jo žmoną. Jų pirmasis
sūnus gaudavo velionio vardą ir
paveldėdavo jo žemę ("Levi-
rato įstatymas", Įst 25,5-6).
• Papročiai
Ką tik gimęs kūdikis būdavo
nuprausiamas ir ištrinamas
druska (manyta, jog tai stiprina
odą), po to suvystomas. Motina
ar jos padėjėja paguldydavo
kūdikį ant drobinio vystyklo,
užlenkdavo jo kampus ant
kūdikio šonų ir kojyčių ir visą
apvyniodavo juostomis (dažnai
siuvinėtomis) taip, kad kūdikio
rankytės būtų prispaustos prie
šonų. Keletą kartų per dieną
juostas atvyniodavo, odą
ištrindavo alyvų aliejumi ir
pabarstydavo sutrintais miros
lapais. Tai trukdavo keletą
mėnesių. Taip suvystytą kūdikį
motinai būdavo patogu nešiotis
vilnoniame "lopšyje" ant
nugaros. Nakčiai tas lopšys
būdavo pakabinamas gyvena­
mojoje patalpoje po sija ar
įtaisomas tarp įsmeigtų dviša­
kių lazdų.
Paprastai kūdikiai būdavo
maitinami krūtimi dvejetą arba
trejetą metų. Tačiau dėl
vargingo daugelio šeimų
gyvenimo jų mirtingumas buvo
didelis.
ST laikais vardas kūdikiui
būdavo duodamas vos gimu­
siam. Vardo prasmė visada
būdavo kaip nors susijusi ar su
kūdikio gimimo aplinkybėmis,
ar ką pasakydavo apie jo būdą,
šeimos jausmus Dievui. Pavyz­
džiui, Jokūbo žmona Rachelė,
taip ilgai laukusi pirmojo sū­
naus, jį pavadino Juozapo
vardu, reiškiančiu "teprideda
Dievas sūnų". Barako vardas
išvertus būtų "žaibas"; Elijas
reiškia "Viešpats yra Dievas";
Izaijas — "Dievas yra išgelbė­
jimas".
Vaikui patogu gulėti šiame hamake,
nors jis ir greitosiomis padarytas.

• Apeigos
NT laikais naujagimiui berniu­
kui vardas būdavo duodamas
tik aštuntą dieną po gimimo. Tą
dieną jis būdavo ir apipjaus-
tomas (nupjaunamas apyvarpio
kraštelis).
Daugelio kitų tautų berniu­
kai būdavo apipjaustomi tada,
kai jie tapdavo pilnamečiais
genties nariais. Tačiau dar
Abraomo laikais Dievas liepė
apipjaustyti naujagimius
aštuntą dieną po gimimo, kad
kūne liktų ženklas pažado, kurį
jis davė Abraomui ir jo pali­
kuonims visiems laikams.
Ši apeiga primindavo, kad
kiekvienas Izraelio kūdikis yra
Dievo tautos narys. Deja,
tikrąją apeigos prasmę žmonės
dažnai pamiršdavo, ir Babilono
tremties laikais apipjaustymas
tebuvo laikomas ženklu, kad esi
žydas.
Kitos dvi apeigos kartais
vykdavo tuo pačiu metu. Jei
berniukas šeimoje būdavo
pirmgimis, jis Dievui priklau­
sydavo ypatingu būdu ir
turėdavo būti iš jo išpirktas
(atpirktas). Taip būdavo
primenama, kad per Išėjimą
Dievas išmarino egiptiečių ir
išgelbėjo izraelitų pirmgimius.
Nuo to laiko pastarieji pri­
klausė jam.
"Kiekvieną gi pirmgimį iš
tavo sūnų išpirksi pinigais".
"Tai bus tarsi ženklas... kadangi
galinga ranka Viešpats mus
išvedė iš Egipto"
(Iš 13,13-16).
Pirmoji karta po Išėjimo
buvo atpirkta paskiriant Levio
giminę tarnauti Dievui. Vėliau
kiekviena šeima, norėdama
išpirkti savo pirmgimj, kunigui
mokėdavo po penkias sidabro
monetas.
Kita apeiga - motinos
aukojama "apvalymo auka"
(žr. Kun 12). Pagal Mozės
Įstatymą, kad galėtų garbinti
Dievą, žmogus turėdavo būti
rituališkai švarus. Dažniausiai
būdavo draudžiama dalyvauti
bendrose pamaldose palietus
numirėlį, suvalgius pavojingo
draudžiamo maisto, o moterims
dar ir po gimdymo.
Norėdama "apsivalyti"
motina pirmiausia turėdavo
paaukoti karvelį, po to ėriuką.
Jeigu šeima būdavo per daug
neturtinga, kad įsigytų ėriuką,
kaip Jėzaus tėvai Juozapas ir
Marija, galėdavo aukoti kitą
karvelį. Naujojo Testamento
laikais pinigai už aukas būdavo
dedami į šventykloje esančias
aukų dėžes, o moterys apeigoms
rinkdavosi ant laiptų netoli
altoriaus.
NT laikais berniukas tapdavo
vyru sulaukęs 13 metų.Tai
būdavo pažymima ypatingomis
pamaldomis, vad. "Bar Micva"
("Įstatymo sūnus"). Keletą
mėnesių prieš gimtadienį
berniukas atmintinai mokyda­
vosi Senojo Testamento
Įstatymo ir Pranašų ištraukas,
kurias tą dieną turėjo padekla­
muoti sinagogoje per pamaldas.
Rabinas kreipdavosi į berniuką
ir prašydavo Dievo palaimos
jam gražiais Biblijos žodžiais
(Sk 6,24-26):
"Viešpats telaimina ir
tesaugo tave;
Tebūnie Viešpats tau geras ir
maloningas.
Tepažvelgia Viešpats į tave
YPATINGOS PROGOS 165
Žydų berniukas per Bar Micvos
pamaldas.
prielankiai ir teduoda tau
ramybę".
Berniukas tapdavo suaugusiu
bendruomenės nariu. Kartais
tėvai vesdavosi jį pasižiūrėti
panašių pamaldų likus metams
iki jo paties tryliktojo
gimtadienio.
Vestuvės ir santuoka
Pradžios knygos (1 ir 2) sakmė­
je apie pasaulio sukūrimą pasa­
kyta, kokia turi būti santuoka.
Kaip nurodė pats Dievas,
vienam vyrui visam gyvenimui
skiriama viena moteris. Tačiau
gan greitai smukus žmonių
,dorovei, prireikė specialių
įstatymų.
• Dorovės normos ir
papročiai
Babilonijos karaliaus Hamura-
bio įstatymų kodekse (apie
1700 pr. Kr.) sakoma:
Vyrui negalima vesti kitos
žmonos, kol pirmoji dar gali
turėti vaikų. Vyrui leidžiama
turėti sugulovę arba žmona gali
dovanoti merginą vergę, kuri
jam gimdytų vaikus. Merginos
vergės vaikų negalima išvaryti.
Iš Abraomo istorijos matyti,
166 NAMAI IR ŠEIMOS GYVENIMAS
Babilonijos karaliaus Hamurabio,
garsiojo įstatymų kodekso autoriaus,
galva (apie 1700 pr. Kr.).
kad jis taip pat laikėsi šių
papročių. Dėl to jis ir buvo toks
nusiminęs, kad Sara reikalavo
išvaryti merginą vergę Hagarą ir
jos sūnų (Pr 16,1-6;
21,10-12).
Jokūbo ir Ezavo laikų
papročiai nebebuvo tokie
griežti ir leido turėti daugiau
negu vieną žmoną. Ši tvarka vis
labiau įsigalėjo, ir teisėjų bei
karalių laikais vyras galėjo
turėti tiek moterų, kiek įstengė
išlaikyti. Bet turint kelias
žmonas kyla visokių rūpesčių.
Vienos iš jų labai lengvai tampa
numylėtinėmis. Matyt, kaip tik
apie tai kalbama Pakartoto
Įstatymo knygoje (21,15), kur
pasakyta, jog vyras negali iš
pirmgimio sūnaus atimti
paveldėjimo teisių ir jų atiduoti
mylimiausios žmonos sūnui.
Turėti daugiau negu vieną
žmoną, be abejo, buvo paranku
pirmiausia dėl ekonominių
priežasčių: daugiau vaikų -
daugiau darbininkų. Bet atėjo
tokie laikai, kada kelioms
žmonoms išlaikyti reikėjo
daugiau išlaidų, nei galima
buvo gauti iš daugiavaikės
šeimos pelno.
Naujojo Testamento laikais
dauguma vyrų vėl turėjo po Kartais sužadėtiniai dovanoda­
vieną žmoną (nors karalius vo vienas kitam žiedą ar
Erodas Didysis turėjo devy­ apyrankę. Sužadėtuvės surišda­
nias). Tad žmonės vėl ėmė vo taip pat tvirtai kaip ir
laikytis Mozės ir pranašų santuoka. Iki vestuvių, kol
priesakų. mergina dar gyvena tėvo
Vyrui buvo labai neįprasta namuose, jaunikis būdavo
likti nevedusiam - hebrajų atleidžiamas nuo karo prievolės
kalboje nėra net žodžio "vien­ (Įst 20,7).
gungis" atitikmens. Izraelyje Merginos tėvui turėdavo būti
žmonės tuokdavosi labai anksti. sumokama tam tikra pinigų
Berniukui buvo leidžiama vesti suma, nuotakos išpirka,
sulaukus trylikos metų, mer­ vadinama moharu. Jos dalį
gaitei tekėti - dvylikos. kartais vyras galėdavo atidirbti.
Tikriausiai todėl, kad jie buvo Tėvas, atrodo, galėdavo naudoti
tokie jauni, vedybų partnerius moharo duodamą pelną, bet
parinkdavo tėvai — Senojo
Testamento laikais dažniausiai
iš tos pačios giminės, geriausia
pirmos eilės pusbrolį ar
pusseserę.
Santuoka su žmogumi iš
kitos tautos, garbinančios kitus
dievus, buvo draudžiama.
Įstatymas taip pat neleido
tuoktis artimiausiems giminai­
čiams (Kun 18,6 ir toliau).
Nors vedybų partnerius
parinkdavo tėvai, jaunas
žmogus nebūtinai neturėjo
jokio balso. Sikemas (Pr 34,4) ir
Samsonas (Ts 14,2) prašė savo
tėvus sutarti dėl vedybų su ,
pačių pasirinktomis mergaitė­
mis. Taip pat buvo leidžiama
vesti vergę ar karo belaisvę.
Dėl tokios partnerių parin­
kimo tvarkos pagal tipiškai
rytietišką paprotį dažnai
pirmiau įvykdavo vedybos,
paskui ateidavo meilė. Rytuose
meilė suprantama labiau kaip
valios dalykas, priešingai negu
Vakaruose, kur dažniau
akcentuojamos emocijos. Todėl
Biblijoje dažnai liepiama mylėti
Dievą, o vakarietiška "meilės
Kristui" sąvoka labai nutolusi
nuo Senojo Testamento
sampratų.
Vedybos buvo veikiau
civilinis negu religinis aktas.
Per sužadėtuves (sužieduotu­
ves) prie dviejų liudininkų
būdavo sudaroma sutartis.
Tradiciškai pasipuošusi Jemeno žydų
nuotaka.

pačios išpirkos neturėjo teisės
išleisti. Mirus tėvams ar vyrui,
moharas dukteriai būdavo
grąžinamas. Jokūbo uošvis
Labanas, atrodo, bus pažeidęs
tą paprotį - išleidęs dukters
išpirką (Pr 31,15).
Nuotakos tėvas savo ruožtu
duodavo jai ar jos vyrui kraitį
(vestuvinę dovaną). Tai galėjo
būti tarnai (kaip Rebekos ir
Lijos atveju), žemė ar turtas.
• Vestuvės
Jos įvykdavo, kai jaunikis būda­
vo įsikūręs naujoje pastogėje.
Vakare jis su draugais ateidavo
į nuotakos namus. Ji laukdavo
apsivilkusi vestuvine suknia,
apsigaubusi šydu ir pasipuošusi
brangenybėmis, kurias buvo
dovanojęs jaunikis. Kartais jis
dovanodavo jai antkaktį iš
monetų. (Veikiausiai tokio
antkakČio moneta minima
Jėzaus pasakytame "pamestos
drachmos" palyginime, Lk
15,8.) Paprastai per apeigą
nuotakai būdavo nugaubiamas
šydas ir uždedamas jaunikiui
ant peties.
Kapo sienos freskoje iš Tėbų (XV ar
XIV a. pr. Kr.) pavaizduotos
profesionalios Egipto raudotojos,
plaukiančios per Nilo upę su
mumija įjos laidojimo vietą.
Tuomet jaunikis, jo "pajau­
nys" (vadinamas palydovu) ir jo
draugai (vadinami vestuvių
kambario sūnumis) gabendavo
nuotaką į jaunikio ar jo tėvų
namus, kur vykdavo vestuvių
puota. Į ją būdavo kviečiami
visi draugai. Jie laukdavo prie
kelio pasipuošę geriausiais
drabužiais, ir vestuvininkų
procesija su fakelais, kartais
grodama ir šokdama, žygiuo­
davo į naujuosius namus.
Mozės Įstatymas nedraudė
vyrui atleisti savo žmoną. Bet
prieš atleisdamas jis turėdavo
surašyti skyrybų raštą, kuriuo
moteriai suteikiama laisvė.
Naujojo Testamento laikais
žydų mokytojai dažnai ginčyda­
vosi, dėl kokios priežasties
galima skirtis. (Fariziejai
uždavė šį klausimą Jėzui, žr. Mt
19.) Vieni leisdavo skirtis dėl
bet kokio vyrui nepatikusio
menkniekio, net dėl nemokė­
YPATINGOS PROGOS 167
jimo pataisyti valgio. Kiti
reikalaudavo skyryboms
tvirtesnio pamato - tokio
dorovinio nusižengimo kaip
neištikimybė. Apskritai moteris
turėjo kur kas mažiau teisių.
Žmona negalėjo savo valia
skirtis su vyru, nors tam
tikromis aplinkybėmis turėjo
teisę reikalauti, kad ją atleistų.
Biblijos ištraukos apie vedybas,
žmonas ir vyrus:
Pr 1 , 2 6 - 3 1 ; 2,7; 2 , 1 8 - 2 5 ;
Įst 2 4 , 1 ^ 1 ir Mt 1 9 , 3 - 1 2 ;
Pat 5 , 1 5 - 2 0 ; 12,4; 18,22;
19,13-14; 21,9; 21,19; 25,24;
3 1 , 1 0 - 3 1 ; 1 Kor7;
Ef 5 , 2 2 - 3 3 ; 1 Pt 3 , 1 - 7 .
Ištraukos, kuriose atsispindi
vedybų papročiai:
Pr 24; 29; Ts 14; Mt 2 2 , 2 - 1 4 ;
2 5 , 1 - 1 2 ; Lk 1 4 , 7 - 1 4 ;
Jn 3 , 1 - 1 0 ; Apr21,2.
Mirtis
Mirties akivaizdoje Pauliui
užteko stiprybes laiške Filipų
krikščionims parašyti: " M a n
gyvenimas - tai Kristus, o
 168 NAMAI IR ŠEIMOS GYVENIMAS
mirtis - tik laimėjimas...
verčiau man mirti ir būti su
Kristumi..." Jis žinojo, kad po
mirties krikščionio laukia
nuostabus gyvenimas, kurį
parengė Jėzaus mirtis ir
prisikėlimas. Tačiau žydų tauta
ne visada tikėjo pomirtiniu
gyvenimu.
• Tikėjimai
Ankstyvaisiais ST laikais
izraelitai tikėjo, kad po mirties
žmogus keliauja į niūrų požemį,
vadinamą Šeolu. Po kiek laiko
žmonėms kilo klausimas: kaip
gali teisingasis Dievas leisti
žmogui šitaip numirti? Tuomet
atsirado idėja, kad Šeolas - dar
ne pati pabaiga. Be abejonės,
žmogus turėtų prisikelti, ir
pomirtinis jo likimas turėtų
priklausyti nuo to, kaip jis
nugyveno šį gyvenimą.
Pranašas Danielius rašo:
"Daugelis tų, kurie miega
žemės dulkėse, pabus: vieni
džiaugsis amžinu gyvenimu, kiti
bus pasmerkti amžinai rūsty­
b e i " ( D a n 12,2).
NT laikais fariziejai tikėjo
prisikėlimu, o sadukiejai jį
neigė. Jėzaus pergalė prieš
mirtį, jo pažadas visus prikelti
naujam gyvenimui galų gale
išlaisvino žmogų iš mirties
siaubingos baimės.
i • Laidotuvių papročiai
'i Visame Senajame Testamente
mirtis laikoma tragedija.
Išpuošta kalkakmenio dėžė, kurioje
būdavo'laikomi mirusiojo kaulai Ji
rasta netoli Jeruzalės, maždaug iš tų
laikų, kai gyveno Jėzus.
Laidojimo tvarka daug kuo
primena šiuolaikinę. Ž m o g u i
mirus, jam būdavo užspaudžia­
mos akys. Kūnas nuplaunamas
ir suvyniojamas į drobules. D ė l
karšto klimato velionį laidoti
tekdavo skubiai. Kūnas nebū­
davo dedamas į karstą, o
nešamas į laidojimo vietą
mediniais neštuvais. Šeima ir
artimieji didžiai gedėdavo:
verkdavo, aimanuodavo,
vilkėdavo nepatogiais drabu­
žiais, vaikščiodavo basi, pele­
nais barstydavosi galvas,
plėšydavosi drabužius ir
skusdavosi barzdas. Kartais
jiems padėti būdavo samdomi
profesionalūs raudotojai.
Paprastai gedulas trukdavo
septynias dienas, bet mirus
svarbiam asmeniui — ir ilgiau
(Juozapo gedėta septyniasde­
šimt dienų, Mozės - trisde­
šimt). Gedint būdavo pasnin­
kaujama. Laidotuvių vaišes
dažniausiai kelta prie kapo.
Kaimyninėse šalyse, ypač
Egipte, kūną balzamuodavo.
T a m tikslui būdavo išimami
viduriai ir smegenys, o jų vieta
užpildoma tąsia pasta.
• Laidojimas
Izraelitai savo mirusiuosius
dažnai laidodavo olose. K a i
kurios olos būdavo tokios
didelės, jog jų pakakdavo visai
šeimai (Pr 50,13), bet prireikus
jos būdavo dar padidinamos
iškalant uolose koridorius su
nišomis palaikams padėti.
Turtingieji turėdavo specialiai
įrengtus kapus su laiptais,
vedančiais pro angą kietoje
uoloje žemyn į laidojimo
kambarį. Įėjimas iš lauko
būdavo uždengiamas akmens
plokšte ir užritinamas dideliu
akmeniu. Naujojo Testamento
laikais uoloje būdavo iškerta­
mas griovelis, kuriuo ridenamas
didžiulis apvalus akmuo
uždarydavo angą. Ž i n o m a , olų,
net ir dirbtinių, visiems neuž­
tekdavo, todėl kaulai dažnai
būdavo išimami ir sukraunami į
medines ar akmenines dėžes,
vadinamas "kaulų dėžėmis".
Neturtingieji laidoti negi­
liuose kapuose, iškastuose
žemėje. Palaikai būdavo
apdedami akmenų vainiku, o į
jo vidurį pripilama smulkesnių
akmenų ir žemių. A n t viršaus
uždedama akmens plokštė.
Kapai būdavo išbaltinami, kad
patrauktų žmonių dėmesį. M a t
jų negalima būdavo liesti -
nors kiek prisilietęs prie
mirusiojo, žmogus tapdavo
rituališkai nešvarus.
Biblijos ištraukų apie mirtį
dar žr. 6 sk. Svarbiausios Biblijos
sąvokos straipsnyje Mirtis.
Ištraukos, kuriose atsispindi
laidotuvių papročiai:
Pr 23; 48,1 - 1 2 ; 49,29 - 50,14;
Įst 3 4 , 5 - 8 ; 1 4 , 1 - 2 ;
2 Sam 1,11-12; 3 , 3 1 - 3 5 ;
Jer 9 , 1 7 - 1 8 ; 1 6 , 5 - 7 ; Mt9,23;
Mk 1 5 , 4 2 - 1 6 , 1 ; Lk 7 , 1 1 - 1 5 ;
Jn 1 1 , 1 7 - 4 4 .

Apranga ir dėvėsena
Biblija apima apie 2000 metų.
Dėl karšto klimato ir nedidelio
audinių pasirinkimo didesnę to
laikotarpio dalį izraelitų
apranga beveik nesikeitė.
Drabužiai
Labiausiai skyrėsi turtingųjų ir
vargšų drabužiai. Neturtingi
kaimiečiai teturėjo vienintelį
avies ar ožkos vilnų drabužį,
kurį visą laiką dėvėjo. Turtingi
žmonės turėjo žieminių ir
vasarinių, darbinių ir išeiginių
drabužių, jie buvo iš įvairesnių
medžiagų — plonos drobės ar
net šilko. Kai kurie žmonės
apsirengimui eikvodavo tiek
laiko ir pinigų, jog prireikė
APRANGA IR DĖVĖSENA 169
šiaip daiktams. Turtingas žmo­
gus juosėdavo odos diržu, už jo
užsikišdavo durklą, prisikabin­
davo iš rago padarytą rašalinę.
Kad dirbant tunika netrukdy­
tų laisvai judėti, vyras ją pasi­
kaišydavo gerokai sutrumpin­
damas. Tai buvo vadinama
"strėnų susijuosimu" ir rodė
Jėzaus priminimo, kas iš tikrųjų pasiruošimą veikti. Moteris taip
svarbu gyvenime. pat galėdavo pasikelti savo ilgo
"Ir kam gi taip rūpinatės rūbo kraštą ir sterblėje nešti
drabužiu?! Pažiūrėkite, kaip grūdus ar panašius dalykus.
auga lauko lelijos... Jeigu Die­ Išeidamas iš namų turtuolis
vas taip aprengia laukų gėlę... ant tunikos apsisiausdavo leng­
tai argi jis dar labiau nepasi­ vą apsiaustą, siekiantį kelius. Jis
rūpins jumis, mažatikiai?" (Mt dažnai būdavo išaustas ryškio­
6,28-30). mis juostomis ar languotas.
Pasikeitus pavadinimams, Turtuoliai ir namuose vilkėda­
mes nebežinome, kokius drabu­ vo lengvais apsiaustais, dažnai
žius reiškia kai kurie hebrajiški pasiūtais iš atvežtinio šilko.
žodžiai, ir dažnai turime Juozapo laikais iš daugybės
atsargiai spėlioti. skiaučių pasiūtu ilgarankoviu
apsiaustu vilkėjo būsimasis
• Vilkėsena giminės vadas (žr. pasakojimą
Pirmasis drabužis, kurį žmogus apie Juozapą Pr 37,3).
apsivilko, buvo strėnų raištis ar Šaltesniu oru būdavo nešio­
trumpas sijonas nuo juosmens jamas storas vilnonis apsiaus­
iki kelių. Tai viskas, ką jis tas, NT laikais vadintas hima-
vilkėjo dirbdamas sunkų darbą.
Viršum tokio sijono buvo
vilkima vilnonė ar drobinė
palaidinė, arba tunika. Tai buvo
nelyginant didelis maišas - ilga
audeklo atraiža, sulenkta per
vidurį, susiūtais kraštais, su sky­
lėmis rankoms iškišti ir iškarpa
galvai sulenkimo gale. Vyro pa­
laidinė būdavo iki pusės blauz-
ų, dažniausiai raudonai, gelto-
ai, juodai dažyta ar dryžuota.
Moters tunika būdavo iki
kulkšnių, dažniausiai mėlynos
spalvos, neretai per liemenį iš­
siuvinėta tam tikru raštu. Kiek­
vienas kaimas turėjo tradicinį
siuvinėjimo raštą. Be šių skiria­
mųjų ženklų moters tunika
būtų buvusi labai panaši į vyro.
Tunika per juosmenį būdavo
susijuosiama diržu arba juosta
- išilgai sulenkta ilga medžia­
gos skiaute, iš kurios pasidary­
davo lyg ir kišenė monetoms ar
Abraomas ir jo giminės žmonės
galbūt vilkėjo kaip šie semitai,
pavaizduoti Beninasano freskoje
(Egiptas, apie 1890 pr. Kr.).
170 NAMAI IR ŠEIMOS GYVENIMAS

cionu. Jis būdavo pasiūtas iš
dviejų audeklo atraižų, neretai
dryžuotų šviesiomis ir tamsiai
rudomis juostomis. Sudėtas
atraižas susiūdavo ties pečiais ir
šonais, palikdami plyšius galvai
bei rankoms.
Piemuo tokio apsiausto
beveik nenusirengdavo. Naktį
miegant lauke jis atstodavo ant­
klodę, sulanksčius iš jo būdavo
galima pasidaryti patogią pasos­
tę. Neturtingam žmogui ap­
siaustas buvo toks reikalingas,
jog jį atidavęs kaip užstatą už
skolą, pagal įstatymą turėdavo
atgauti saulei leidžiantis.
Įdomu, kad nepaisant griežto
draudimo dirbti per šabą, žydų
įstatymai leido žmogui tą dieną
iš degančio namo pasiimti kai
kuriuos drabužius: apatinius,
kaklajuostes, kojines ir kelnes.
Dauguma žmonių turėjo
mažai drabužių, todėl tekdavo
juos labai saugoti. Jie būdavo
rūpestingai skalbiami iš alyvų
aliejaus pagamintu muilu ir
skalaujami srauniame vande­
nyje. Jei kas nors gedėdamas
persiplėšdavo drabužius, tai
reiškė tikrą sielvartą!
Naktinių drabužių nebuvo.
Žmonės guldami nakčiai
paprasčiausiai atpalaiduodavo
dieninius drabužius.
Svarbiausių drabužių stilių
tam tikru mastu veikė kitų
kraštų vilkėsena. Tačiau mados
per daug nesikeitė. Ant kapo
sienos Benihasane išliko freska
(apie 1890 pr. Kr.), vaizduojanti
Egiptą aplankiusius Azijos
klajoklius. Jie apsivilkę dažytos
vilnos apsiaustais žemiau kelių,
vienas kraštas permestas per
petį. Toks greičiausiai buvo
Abraomo drabužis.
Žr. taip pat 9 sk. Darbas ir
visuomenė Biblijoje poskyrį
Drabužių audimas.
Biblijos laikų a p a v a s
Egiptietiškas Babilonietiškas
audeklo atraiža, užsidedama ant
galvos taip, kad dengtų pusę
kaktos. Dažytas vilnonis apgal­
vis audeklą prilaikydvo, o
klostės dengdavo kaklą. Kartais
būdavo dėvimos kepurės ir ant
jų užgobti gražūs vilnoniai ša­
liai (tallith) — tokie galvos
dangalai dažniausiai dėvėti
meldžiantis. Moterys ant galvų
užsidėdavo pagalvėles, kad
lengviau būtų nešioti vandens
ąsočius ir kitus daiktus.
• Apavas
Labiausiai paplitęs apavas buvo
sandalai, nors dauguma netur­
tingų žmonių turbūt vaikščiojo
basi. Paprasčiausi sandalai -
pėdos didumo odos gabalas su
ilgu dirželiu, prakišamu tarp
nykščio ir antrojo piršto ir suri­
šamu aplink riešą. Avint sanda­
lais nekaisdavo kojos, bet pėdos
labai apdulkėdavo. Įeinant į
svetimus namus, sandalai visada
būdavo nusiaunami. Žemiau-
siojo tarno darbas buvo nuauti
svečiui sandalus ir nuplauti jam
kojas. Sandalus būtinai reikėda­
vo nusiauti įžengiant į šventovę.
Pagal paprotį nusiaunant ir
apsiaunant reikėdavo pradėti
nuo dešinės kojos. Žmogus,
parduodantis nuosavybę,
nusiaudavo sandalą ir duodavo
jį pirkėjui kaip ženklą, kad
perleidžia jam savo nuosavybės
teisę (kaip Boozo giminaitis
Rūtos istorijoje — Rut 4,7).
Medžiagos
Palaidinės ir apsiaustai kartais
būdavo siuvami iš gyvulių odos,
tačiau tokiais vilkėdavo tik la­
bai neturtingi žmonės. Pranašai
Asirijos karaliaus Salmanasaro
"Juodajame obeliske"pavaizduoti
izraelitai irsimi. Jie dėvi smailėjan­
čius kepures, avi kurpes, apsivilkę
kutais apsiūtais apsiaustais.

• Galvos dangalai
Izraelyje saulė tokia kaitri, jog
būtina kuo nors pridengti galvą,
kaklą ir akis. Tam tikslui daž­
niausiai būdavo naudojama
kvadratinė įstrižai sulenkta

skirdavosi iš kitų paprastais
šiurkščiais drabužiais. Izraelio
karalius, išgirdęs pavaldinį
pasakojant apie žmogų, vilkintį
gauruotais kailiais, juosintį
šikšniniu diržu, iškart suprato,
jog tai pranašas Elijas (2 Kar
1). Panašiai vilkėjo ir Jonas
Krikštytojas (Mk 1,6).
Izraelitai puikiai mokėjo
austi. Žydams audimas buvo
toks pat svarbus kaip kitoms
tautoms tapyba ar skulptūra.
Nuo žilos senovės medžiagos
drabužiams buvo audžiamos iš
vilnų, dažnai dažytų. Dalį avių
nuo pat gimimo žydai laikydavo
tvartuose, kad jų vilnos būtų
kuo baltesnės. Gerų vilnų dra­
bužiai šeimoje būdavo perduo­
dami iš kartos į kartą. (Achaną
Jeriche taip sugundė gražus
babilonietiškas apsiaustas, jog
jis nepaklausė Dievo įsakymo jį
sunaikinti - Joz 7,21.)
Iš kupranugarių vilnų išeida­
vo šiltas, bet dažniausiai šiurkš­
tus audeklas. Tačiau jį apdoro­
jus, buvo galima pasisiūti leng­
vą apsiaustą. Ožkų vilnos buvo
rudos ar juodos, iš jų austas au­
deklas palapinėms, neturtingieji
siūdavosi apsiaustus. Sumaišius
su kupranugarių vilnomis, iš jų
buvo audžiamos šiurkščios ir
nemalonios vilkėti "ašutinės".
Drobė būdavo audžiama iš li­
ninių siūlų. Egipte, kur linų bu­
vo auginama labai daug, visi vil­
kėjo marškoniais. Egiptiečiai
mokėjo išausti tokią ploną dro­
bę, jog ji būdavo permatoma.
Šukuosenos
ST laikų izraelitai paprastai au­
gindavo ilgus plaukus. (Žr. pa­
sakojimus apie Samsoną,
Absalomą.) Azijos klajokliai,
pavaizduoti Benihasano fresko­
se, yra ilgais plaukais, dengian­
čiais kaktą ir krintančiais iš
šonų, tvarkingai pakirptomis
barzdomis.
Daug vėlesniuose Asirijos
įrašuose taip pat nurodyta iz­
raelitus buvus barzdotus (barz­
das jie nusiskųsdavo dažniausiai
gedėdami). Tačiau NT laikais
graikų bei romėnų pavyzdžiu
daugelis nešiojo trumpus plau­
kus, o barzdas skusdavosi.
Žili plaukai buvo laikomi
garbingu senyvo amžiaus požy­
miu. Ilgaamžis, matyt, pats
Dievas, Danieliaus pranašystėje
vaizduojamas baltais plaukais.
Asirų medžiotojas iš karaliaus
Sargono II rūmų Korsabade
bareljefo (VIIa. pr. Kr.).
APRANGA IR DEVESENA 171
HHMKMMEMMflMI
Egiptietės plonos klostytos drobės
drabužiais, pasipuošusios brange­
nybėmis. Ant jų galvų kūgio formos
kvapnaus tepalo indeliai
Kai kada vyrai pindavosi
plaukus j kasas, kartais juos
kirpdavosi. Bet žandenų
("peisų") kirpti nebuvo galima.
Tai buvo draudžiama
(Kun 19,27) kaip pagoniškas
paprotys, žydų ortodoksai šio
draudimo tebesilaiko.
Moterys taip pat pindavosi
kasas, susirišdavo plaukus kas­
pinu arba garbiniuodavo. Nere­
tai juos prismeigdavo dailiomis
dramblio kaulo šukomis. Ro­
mėnų laikais plaukus sudėdavo
viršugalvyje ir aprišdavo tinkle­
liu. Turtingų moterų tinkleliai
būdavo iš aukso gijų.
Kosmetika
Nuo seniausių laikų moterys
vartojo grožį paryškinančias
priemones. Senovės Palestino­
je, Egipte ir Mesopotamijoje
jos juodai apvedžiodavo akis.
Iš pradžių tuo gal norėta ap­
saugoti akis nuo saulės, bet ne­
trukus tai tapo mada. Pigmentai
piestelėje būdavo sutrinami ir
sumaišomi su aliejumi ar klijais.
Šešėlius aplink akis moterys
tepdavosi pirštais, medinėmis
ar bronzinėmis mentelėmis
arba dailiais šepetėliais.
Pasigrožėti savimi turėdavo
poliruoto metalo veidrodėlius.
Senovėje buvo vartojamas
172 NAMAI IR ŠEIMOS GYVENIMAS
juodas švino sulfidas (galeni­
tas), o vario dihidroksikarbona-
tas (kalnų žalis) suteikdavo
žalią atspalvį. Romos laikais
dažniau vartota stibį.
Egipto moterys turėjo ir lūpų
dažų, pūkučių pudruotis.
Kojų ir rankų nagus dažyda­
vo raudonai iš sutrintų chna la­
pų pagamintais dažais. Raudo­
nu geležies oksidu egiptietės,
atrodo, rausvindavo skruostus.
Aliejumi trindavosi kūną,
kad suminkštintų odą. To labai
reikėdavo gyvenant karšto, sau­
so klimato krašte. Aliejaus
nevartodavo tik gedėdamos.
Tačiau jis, kaip ir akių dažai,
greitai tapo mados dalyku, jį
pradėta maišyti su kvepalais.
Stiprus aromatas padėdavo per­
mušti kūno kvapą, kai trūkdavo
vandens nusiprausti. "Gerasis
aliejus" buvo gaminamas iš
gėlių, sėklų ar vaisių, mirkant
juos alyvų aliejuje ar vandenyje.
Kiti kvepalai būdavo sutaiso­
mi iš dervų bei sakų, jų milte­
lius ištirpinant aliejuje ar su­
maišant, kad išeitų tepalas.
Dauguma kvepalų buvo atvež­
tiniai, todėl tai buvo prabangos
dalykas. Labai brangūs buvo ir
jų buteliukai bei dėžutės.
Vyras ir moteris, apsirengę graikiš­
kais drabužiais.
Juvelyriniai dirbiniai visi auksiniai indai buvo atskirti
Izraelitai nemokėjo daryti tokių kaip dovana Viešpačiui" (Iš
juvelyrinių dirbinių kaip kai 35,20 ir toliau). Nagingi Izrae­
kurie jų kaimynai, ypač egiptie­ lio meistrai auksu ir sidabru pa­
čiai. Tačiau brangių papuošalų puošė maldyklą. Vyriausiojo
jie turėjo nuo seniausių laikų. kunigo krūtinės papuošalas bu­
Grožis grožiu, bet kai dar nebu­ vo inkrustuotas dvylika bran­
vo bankų, vėrinį būdavo leng­ gakmenių - po vieną nuo
viau nešiotis iš vienos vietos į kiekvienos Izraelio giminės.
kitą negu kapšą monetų. Ir,
žinoma, su juo būdavo kur kas
mažiau vargo nei su galvijų ban­
da. Juvelyriniai dirbiniai buvo
turtas, kurį savininkas visada
galėdavo iškeisti į kitus daiktus
ar išsinešti kaip karo grobį.
Papuošalų turėta visokiausių
— apyrankių, vėrinių, karulių,
kojų brasletų, auskarų, į nosį
veriamų ir ant pirštų mūvimų
žiedų. Jie būdavo iš aukso, si­
dabro, kitų metalų, inkrustuoti
brangiais, pusbrangiais akmeni­
mis ar spalvotu stiklu. Akmenys
būdavo šlifuojami ir poliruoja­
mi, raižomi ir kalstomi. Mokėta
gražiai raižyti dramblio kaulą.
Juo būdavo apmušami ir in­
krustuojami baldai, iš jo daro­
mos šukos, sagės, bareljefai,
vazos, flakonai kvepalams.
Ypač puikūs meistrai buvo
Egipto juvelyrai. Gražesnių ir
spalvingesnių papuošalų už jų Antroji graikiško veidrodžio pusė ir
dramblio kaulo šukos.
padarytus pasaulis nebuvo re­
gėjęs. Prie pusbrangių akmenų Graikiškas kvepalų buteliukas ir
- ryškiai mėlyno lazurito, tur­ ąsotėlis, padaryti iš stiklo.
kio, raudonojo karneolio, kvar­
co - vėrinių būdavo prikabina­
mi prašmatnūs karuliai iš
mėlynai ir raudonai spindinčio
stiklo, aptaisyto auksu ir sidab­
ru. Jie turėjo ne tik puošti, bet
ir saugoti nuo piktųjų dvasių.
Iškalti vabalai skarabėjai, amži­
no gyvenimo simboliai, puo-
šiantys egiptietiškus žiedus ir
apyrankes, primena, saulės die­
vą Ra turėjus vabalo pavidalą.
Išeidami iš Egipto izraelitai
pasiėmė aukso ir sidabro dirbi­
nius, taip pat drabužius. Auksi­
nius auskarus jie sulydė į aukso
veršį prie Sinajaus kalno. Ta­
čiau greitai jie pasigailėjo dėl
šios neištikimybės Dievui, ir
"davė vyrai ir moterys: sagtis ir
auskarus, žiedus ir apyrankes;
174 NAMAI IR ŠEIMOS GYVENIMAS
Miestų ir miestelių
gyvenimas
Miestas ar miestelis nuo kaimo
Biblijos laikais skyrėsi ne didu­
mu, o gynybiniais įtvirtinimais.
Kaimais buvo laikomos sieno­
mis neaptvertos gyvenvietės, o
miestai jas turėjo. Pastarieji
gynybiniais sumetimais daž­
niausiai būdavo statomi ant kal­
vų ar ant seniau buvusių miestų
griuvėsių. Miestui būdavo labai
svarbu netoliese turėti gerą
vandens Šaltinį. Megidoje nuo
miesto iki šaltinio buvo iškastas
tunelis, kad per apsiaustį gyven­
tojai galėtų apsirūpinti vande­
niu. Miestai paprastai būdavo
statomi tokiose vietose, kur
gerai derėdavo javai, o žmo­
nėms reikėdavo burtis, kad
galėtų apsiginti nuo užpuolikų.
Neretai juos statydavo ir prie
kryžkelių arba kur susieidavo
prekybos keliai.
Senovės Izraelio miestai
Miestai būdavo labai maži, jų
plotas dažnai neviršydavo 2,5-4
ha - kaip viena šiuolaikinio
miesto aikštė. Tokiame mieste
būdavo apie 150-200 namų ir
apie 1000 gyventojų. Iš tolo Ka­
naano miestai buvo labiau pa­
našūs į pilis. Palapinėse gyve­
nantys izraelitai, pirmą kartą
įžengę į šią šalį, iš savo žvalgų
išgirdo apie "miestus, didelius
ir sustiprintus lig padangių"
(Įst 1,28). Tokias tvirtoves pra­
dėta statyti, kai klajoklių gentys
ėmė gyventi sėsliai. Genties
vadas tapdavo savo teritorijos
"karaliumi". Jokios aukštesnės
valdžios nebūdavo, o skirtingų
miestų karaliai dažnai kivirčy-
davosi ir kovodavo.
Iš pradžių izraelitai užgrob­
tus kanaaniečių namus tik
pataisydavo. Statybos meno
jiems teko mokytis iš kaimynų.
Taikos metu žmonės pasklisda­
vo iš miestų ir stovyklaudavo
atokiau, ganydami gyvulius ir
dirbdami žemę.
Miestuose žmonės gyveno la­
bai ankštai, varganuose, susi­
grūdusiuose nameliuose. Šlait­
uose namai tiesiog lipdavo
vienas ant kito. Tikrų gatvių
nebuvo, tik tarpai tarp namų —
siauri, tiesą sakant, niekur
nevedantys negrįsti takai. Kana­
lizacijos grioviai buvo atviri.
Purvas ir šiukšlės — atmatos,
sudužę puodai, senos nedegtos
plytos - kaupdavosi praėji­
muose, kurių paviršius dažnai
iškildavo aukščiau namų aslos.
Lietus visą tą šiukšlyną pavers­
davo klampyne.
Žiemą žmonės susikimšę
lindėdavo drėgmėje ir nešvaru­
muose. Vasaros saulė viską iš­
džiovindavo, nors smarvė likda­
vo. Tada dauguma žmonių jau
būdavo išsikėlę gyventi ir dirbti
į laukus. Taikos metu kokius
aštuonis mėnesius jie būdavo
kaimiečiai, o keturis - miestie­
čiai.
Svarbiausia daugelio miestų
erdvesnė vieta būdavo aikštelė
prieš sutvirtintus vartus. Dieną
čia būriuodavosi triukšminga
minia, virdavo gyvenimas — at­
vykdavo pirkliai, žmonės pirk­
davo ir parduodavo, miesto
seniūnai rinkdavosi į tarybą, kiti
disputuodavo, nagrinėdavo
bylas. Elgetos, smulkūs prekijai,
darbininkai, raštininkai, svečiai,
pirkliai ir pirkėjai su savo asi­
lais, kupranugariais ir net galvi­
jais rinkdavosi prie miesto
vartų.
Didesniuose miestuose atsi­
rasdavo vietos ir parduotuvėlių
savininkams. Kartais panašio-
Asirų reljefe pavaizduotas Izraelio
miestas ant kalvos, sutvirtintas
dvigubomis sienomis ir bokštais.
mis prekėmis prekiaujantys
pirkliai turėdavo atskirą vietą,
bet tam tyčia pastatytų parduo­
tuvių nebuvo. Kiekvienas preki­
jas išdėstydavo savo prekes ant
prekystalio gatvėje, o nakčiai
nusinešdavo. Miesto vartai nak­
čiai būdavo uždaromi ir
užsklendžiami.
Svarbesni pastatai
Dauguma miestų turėjo vieną
ar du didesnius namus ir kito­
kios paskirties pastatus. Kara­
liui Saliamonui įvedus labiau
centralizuotą valdžią, ėmė didė­
ti miesto, kaip administracinio
centro, reikšmė. Sostinėje
Jeruzalėje Saliamonas turėjo
savo "vyriausybę", kurią sudarė
vyriausybės vadovas - 'Valsty­
bės sekretorius", vyriausiasis
rūmininkas, iždininkas ir vy­
riausiasis priverčiamųjų darbų
tvarkytojas. Karalius suskirstė
Izraelį į dvylika rajonų, iš kurių
rinkdavo duoklę maisto pro­
duktais. Todėl kiekvieno rajono
svarbiausiame mieste prireikė
pastatų, kur galima būtų susi­
dėti šiuos produktus ir apgyven­
dinti karaliaus tarnus bei
pareigūnus.
Izraelyje kai kurie svarbesni
pastatai buvo susiję su religija.
Religinio centro būta ne vien
Jeruzalėje, bet ir Dane, Betely-
je. Dauguma miestų turėjo
nedidukę šventyklą su aukuru,
labai panašią į kanaaniečių
šventyklas ("aukštas vietas"),
kurios turėjo būti sunaikintos.
Kad įvykdytų savo didžiuo-
176 NAMAI IR ŠEIMOS GYVENIMAS
sius planus, Saliamonas staty­
bose įvedė vergų ir priverstinį
darbą. Jeruzalėje jis pasistaty­
dino rūmus sau ir karalienei,
dar du didelius pastatus — vie­
ną greičiausiai ginklams laikyti,
kitą teismui. Tai buvo įspūdingi
akmenų mūro rūmai su kedro
sijomis, iš vidaus išmušti kedro
lentelėmis. Šventykla buvo
puiki, jos alyvmedžio durys,
papuoštos drožiniais, buvo
apkaustytos auksu. Nagingų
Tyro meistrų išmokyti izraelitai
gerokai pasikeitė nuo klajokliš­
ko gyvenimo dykumoje laikų
(nors ir tada jie mokėjo padary­
ti gražių daiktų, tokių kaip
maldykla).
Saliamonas, norėdamas
sustiprinti šalies gynybinę galią,
taip pat atstatė ir sutvirtino
keletą kitų miestų. Trys svar­
biausieji - Gazeris, Megida ir
Asoras. Visų trijų dvigubos sie­
nos ir sunkūs vartai buvo pasta­
tyti pagal tą patį planą. Būta
juose ir sandėlių, arklidžių, rati­
nių kovos vežimams.
Ištremti į Babiloniją žydai
nebegalėjo lankyti Jeruzalės
šventyklos. Tačiau per šabą
(šeštadienį) jie rinkdavosi klau­
sytis Įstatymo ir jo aiškinimų.
Sugrįžę į savo miestus jie tam
tikslui pasistatė susirinkimo na­
mus. Tai buvo pirmosios sina­
gogos (graikiškas žodis synagein
reiškia "susitikti").
Naujojo Testamento
laikai
Graikų ir romėnų laikais mies­
tus pradėta planuoti rūpestin­
giau. Dideli Naujojo Testamen­
to laikotarpio miestai labai sky­
rėsi nuo senovės Izraelio tvirto­
vių. Sirijos Antiochijoje (šiame
mieste buvo Pauliaus misijų
centras) būta plačių gatvių, kai
kurios grįstos marmuru, pirčių,
teatrų, šventyklų, turgaviečių ir
net naktinio apšvietimo. Dau­
gelis miestų turėjo siaurose
gatvelėse pastatytų didelių
keliaaukščių namų.
Karalius Erodas Didysis at­
statė Samariją (pavadino ją Se-
bastija) ir Cezarėją romėnišku
stiliumi — su pagrindine per
miesto centrą einančia gatve,
kurioje rikiavosi parduotuvės,
pirtys ir teatrai. Ją stačiais kam­
pais kirto mažesnės gatvės. Na­
mai būdavo jungiami po ketu­
ris. Romėnai tiesė akvedukus,
Gausių Efezo (šiuolaikinėje
Turkijoje) liekanų vaizdas, rodantis
puikų miestų planavimą graikų bei
romėnų laikais.
kad vamzdžiais vanduo pasiektų
miestą, statė viešas pirtis, kur
kas tobulesnius negu ligi tol
panaudoto vandens ir srutų
nutekėjimo įrenginius. Gyveni­
mas tokiuose miestuose, bent
jau turtuoliams, tapo kur kas
malonesnis negu anksčiau. Ne­
turtinguosius ir miestų pakraš-
čių gyventojus šie pasikeitimai
mažai palietė.
Jėzaus laikais Jeruzalėje
labiausiai savo grožiu spindėjo
didžioji šventykla iš balto
marmuro su paauksuotais sienų
papuošimais, pastatyta Erodų
dinastijos. Šventykla, ypač per
didžiąsias religines šventes,
sutraukdavo piligrimus iš visų
Viduržemio jūros kraštų.
Jeruzalėje tada turėjo gyventi
apie ketvirtį milijono žmonių.
Jos gatvėse vyko gyva prekyba.
Parduotuvėse ir ant prekystalių
buvo visko: nuo kasdieninio
vartojimo dalykų - sandalų,
audinių, mėsos, vaisių ir daržo­
vių - iki prabangos prekių, ku­
rias siūlė auksakaliai, juvelyrai,
šilko, drobės ir kvepalų pirkliai.
Septyniose prekyvietėse būdavo
prekiaujama dvi dienas per
savaitę. Jeruzalėje buvo daug
smuklių, vyninių, kurias
lankydavo paprasti žmonės, taip
pat prašmatnesnių pastatų -
rūmų, romėniškas amfiteatras ir
Antonijos tvirtovė.
Hebrono vaizdas. Taip atrodė
dauguma Biblijos laikų miestų.

Gyvenimas kaime
Senojo Testamento laikų
kaimas — tai paprasčiausia,
siena neaptverta žemdirbių
gyvenvietė. Kaimai įsikurdavo
prie šaltinių ar ištisus metus
neišdžiūstančių upokšnių. Kai
žmonės prisijaukino gyvulių ir
pradėjo auginti javus maistui,
jiems tapo patogiau įsikurti
vienoje vietoje negu kilnotis.
Jau šeštame tūkstantemyje pr.
Kr. Jeriche žmonės dirbo žemę
kapliais, kirviais, mediniais
kastuvais. Tuomet miestų dar iš
viso nebuvo, tik kaimai.
Sąlygos miestams (didelėms
gyvenvietėms) kurtis atsirado su
bronziniu noragu (šiek tiek
vėliau negu 4000 pr. Kr.) ir
padidėjus maisto produktų
gamybai. Sėsliams tekdavo
kovoti su klajokliais dėl savo
vandens telkinių, todėl prireikė
miestų (sutvirtintų kaimų).
GYVENIMAS KAIME 177
Taip pradėjo augti didesni,
saugesni civilizacijos centrai
(žr. Miestų ir miestelių gyve­
nimas). Taikos metu žmonės
gyvendavo kaimuose, bet
gresiant užpuolimui ieškodavo
prieglobsčio mieste. Vasaros
mėnesiais dauguma gyventojų
palikdavo miestus ir vykdavo į
kaimus dirbti lauko darbų.
Šulinys buvo kaimo gyvenimo
centras. Beduinų moteris semia
vandenį iš šulinio, esančio į pietus
nuo Jenizalės.
178 NAMAI IR ŠEIMOS GYVENIMAS
Žemės nuosavybė
Abraomas ir jo šeima gyveno
pusiau klajokliškai, pusiau sės­
liai. Su savo bandomis jie klajo­
davo, bet ir augino javus. Meso­
potamijoje, iš kur Abraomas
atėjo, buvo feodalinė žemės
paskirstymo sistema. Karalius
dovanodavo žemę ("laukus")
už pasižadėjimą jam tarnauti, ir
ši nuosavybė iš tėvo pereidavo
sūnui. Izraelitams užėmus Ka­
naaną, ta pati idėja buvo pritai­
kyta kiek kitu pavidalu. Dievas
buvo jų karalius, jis ir davė
jiems žemės. Kiekviena giminė
gavo burtais skirtą žemės sklypą
(Joz 15), panašiai kaip burtais
būdavo dalijami laukai Meso­
potamijoje.
Žemė priklausė Dievui, todėl
jis nurodė savo tautai, kaip ją
tinkamai naudoti ir kaip pasida­
linti jos dovanas. Žemės sklypas
buvo duotas kiekvienai šeimai
ir, atrodo, ne tik teikė jai mais­
tą, bet ir buvo amžinojo poilsio
vieta, Kiekvienas žmogus žemę
buvo gavęs iš Dievo, todėl nega­
lėjo jos laisvai pirkti ar parduo­
ti (Iz 34,17). Dėl šios priežasties
Nabotas nenorėjo parduoti sa­
vo sklypo karaliui Achabui (1
Kar 21,1-16). Jeigu šeimai užei­
davo sunkūs laikai, artimiausias
giminaitis turėdavo nupirkti jos
žemę, kad ši liktų šeimos nuo­
savybė. Turtą paveldėdavo
vyriausias sūnus, tad labai
svarbu buvo turėti vyriškos
giminės jpėdinj, kuris perimtų
giminės vardą ir nuosavybę.
Avių turgus Jeruzalėje —per amžius
nesikeičiantis įprastas kaimo ir
miesto buities vaizdelis.
Kas penkiasdešimtmetį bū­
davo Jubiliejiniai metai, kai
kiekvienas už skolas užstatytas
žemės sklypas turėdavo būti
grąžintas šeimai. Dėl tokios
tvarkos kiekviena šeima turėjo
maždaug vienodai turto ir
visuomenė ryškiau nesuskilo į
turtingus žemvaldžius ir betur­
čius darbininkus. Be to, tai pa­
brėžė šeimos nuosavybės
svarbą.
Žemė prie pat kaimo buvo
privati nuosavybė, toliau nuo
kaimo - laikyta bendra. Ji buvo
suskirstoma į sklypus, kurie
kasmet burtais išdalinami
šeimoms.
Valdant karaliams, prade­
dant Dovydu ir Saliamomu,
senoji lygybė pradėjo irti. Augo
nauja, turtingų valdytojų ir
pareigūnų klasė. Jie spaudė
beturčius ir supirkinėjo žemes.
Vietoj smulkių ūkelių ėmė
rastis dideli dvarai. Savo žemės
netekę žmonės turėjo samdytis
dvarų darbininkais. Jie buvo
labai neturtingi ir kentė juodą
vargą. Pranašai smerkė šią
neteisybę (Iz 5,8; Mch 2,2).
Žemės nuosavybės pokyčiai
nulėmė namų statybos pasikei­
timus. X a. pr. Kr. visi namai
mieste ar kaime buvo vienodo
dydžio, o nuo VIII a. pr. Kr. kai
kurie iš jų statomi didesni ir
geresni ir grupuojami tam
tikrose miestų dalyse.
Kasdienis darbas
Ankstyvaisiais ST laikais beveik
kiekvienas žmogus kaime dirb­
davo žemę, augindavo viską, kas
buvo reikalinga maistui (žr. 9
sk. Darbas ir visuomenė Bibli­
joje). Žmonės laikė avis, ožkas
ir galvijus, kurie šeimai teikė
maistą, o dirvai - mėšlą.
Metų laikų kaita diktavo
darbų eilę. Per lietaus sezoną
nuo spalio iki balandžio būdavo
ariama ir sėjama (ranka iš
sėtuvės), akėjama bei ravima.
Po to prasidėdavo derliaus
nuėmimas — pirmiausia linų,
paskui miežių (balandis-
gegužė) ir kviečių.
Darbai vynuogyne prasidė­
davo pavasarį, kada reikėdavo
apgenėti vynmedžius. Vėliau
reikėdavo paramstyti ant žemės
nusvirusias šakas. Vynuoges
būdavo galima skinti nuo liepos
iki spalio.
Dauguma žmonių taip pat
turėdavo figmedžių ir alyvme­
džių. Didžioji dalis figų prinok­
davo rugpjūčio-rugsėjo mėnesį.
Alyvos prinokdavo vėliausiai —
spalio-lapkričio mėnesį, jų
derlius būdavo renkamas po
vynuogių.
Kiekvieną dieną moterys
kepdavo duoną. Pirmiausia tek­
davo sunkiai triūsti, kol iš grū­
dų susimaldavo rupių miltų.
Paskui su vandeniu ir druska iš
jų užmaišydavo tešlą. Paprastai
į ją įdėdavo truputį įrūgusios
vakarykštės tešlos ir palikdavo
kilti.
 GYVENIMAS KAIME 179

Kitas svarbus kasdieninis

darbas - iš artimiausio šaltinio
ar šulinio parsinešti vandens.
Tik nedaugelis namų turėjo
savo atskirus šulinius ar
požemines vandens talpyklcs.
Moterys ant galvos ar peties
nešdavo namo sunkius vandens
ąsočius. Darbų pakakdavo nuo
aušros iki tamsos. Reikėdavo
rauginti pieną ir slėgti sūrius,
verpti vilnas ir austi.
N e v i s i lauko darbai būdavo
paliekami vyrams. Kai reikė­
davo suvalyti derlių, spaustuvais
spausti vynuogių sunką ar alyvų
aliejų, darbuodavosi visa šeima.
Darbo diena pasibaigdavo
saulei leidžiantis, kai visi, per
dieną kandę nekandę, susirink­
davo sočiau pavalgyti.

Pažanga ir sunkumai
Kaimo gyvenimas per ilgus
amžius labai mažai tepasikeitė.
Žagrė ir kiti padargai pagerėjo.
Tačiau net Naujojo Testamento
laikais jie tebebuvo primityvūs,
pavyzdžiui, žagre būdavo
išvaroma vaga neapverčiant
žemės. Ilgainiui didžiuosiuose
ūkiuose pradėta šiek liek
specializuotis. Atsirado mokan­
čių gerai genėti vynmedžius,
valdyti į jungą pakinkytus
jaučius, arti. Nieko nemokantys
darbininkai ravėdavo laukus,
kratydavo mėšlą, dirbdavo kitus
nesuskaičiuojamus darbus.
Svarbiausi sunkumai taip pat
liko tie patys. Vanduo buvo
didžiausias rūpestis karšto
klimato šalyje, kur vasarą tris
keturis mėnesius iš viso nelyja.
Kaimo šulinys turėdavo
aprūpinti vandeniu šeimas, jų
gyvulius ir daržus. Kartais
vanduo į viršų būdavo keliamas
tam tikru keltuvu su nenutrūk­
stama odinių kibirų virtine ir
drėkinimo kanalais išvedžioja­
mas po laukus.
Tikra nelaimė buvo skėriai.
Jie galėdavo netikėtai užplūsti
debesimis ir nuėsti kiekvieną
gyvos žalumos lopinėlį. Nami­
nius gyvulius užpuldavo lauki­
niai žvėrys - vilkai, šakalai,
liūtai.
Trečios nelaimės, kuri visiš­
kai paralyžiuodavo kaimo gyve­
nimą, kaltininkas buvo žmogus.
Tarpais grobikų kariuomenės
užpuldavo ar pražygiuodavo per
Metų laikų kaita lemia ūkininko
gyvenseną.
šalį, gaudydamos belaisvius ar į
savo gretas imdamos jaunuo­
lius. Jeigu jos atsibastydavo
liūčių sezono pabaigoje, nutryp­
davo javų želmenis. Jei ateidavo
nuimant derlių, jis tapdavo karo
grobiu arba kariuomenė jį
suvalgydavo. Bet katruo atveju
kaimiečių laukdavo badas.
Piemenys ir bandos prie įėjimo į
tipišką Sirijos kaimą.
180 NAMAI IR ŠEIMOS GYVENIMAS
namų statyba
Biblijos kraštuose visada
būdavo klajoklių - žmonių,
kurie kilnojasi iš vienos vietos į
kitą, - ir sėsliųjų gyventojų.
Gyvenimas palapinėse
K a i Dievas pašaukė Abraomą
palikti savo namus, jis iškeitė
sėslią, civilizuotą buitį Ū r o
mieste, Mesopotamijoje, į
pusiau klajoklišką gyvenseną.
Abraomas gyveno ožkos vilnų
palapinėje kaip ir šių laikų
beduinas. Nukirpus ožkas, iš jų
vilnų čia pat sustatytomis
staklėmis būdavo audžiamas
juodai ir rudai dryžuotas
audeklas. Jo kraštuose ir per
vidurį įsiūdavo medinius Žiedus,
kad juos būtų galima užkabinti
ant devynių stiebų, sustatytų
trimis eilėmis. Vidurinės eilės
stiebai buvo apie 1,8 m aukščio,
šoninių - kiek žemesni.
Palapinė būdavo statoma
stiebais paremiant ilgą maždaug
1,8 m pločio ožkos vilnų
audeklo atraižą, ją įtempiant ir
pririšant prie kuolų virvėmis.
Sis sunkus darbas tekdavo
moterims. Tokiose pastogėse
žmonės ir gyveno.
Palapinės šonus taip pat
uždengdavo ožkavilnių audeklu
arba pindavo iš meldų ir šakų.
Jos erdvė būdavo padalinta į du
"kambarius". Vienas — tai
atviras prieangis, jame priimi­
nėta svečius; kitas, atitvertas
užuolaida, būdavo skirtas mote­
rims. Jame būdavo sudedami
namų apyvokos reikmenys. Šei­
mos galva vienintelis iš suaugu­
sių vyrų galėdavo įžengti į šią
patalpą. Kartais palapinėje ant
žemės būdavo patiesiamas aus­
tas demblis, bet dažniausiai ant
jos nebūdavo nieko. Saugumo
sumetimais palapines statyta
grupėmis. Moterys nuosavą
palapinę turėdavo labai retai —
tik turtingiausių šeimų.
Šimtus metų Abraomo
palikuonys gyveno palapinėse:
pirmiausia Kanaane, paskui
Egipte, dar vėliau dykumoje.
Nugalėję kanaaniečius izraelitai
užėmė jų miestus, atstatė
sugriautus namus ir toliau
kopijavo jų stilių.
Statyba
Neturtingesni žmonės Senojo
Testamento laikais gyveno labai
mažuose namuose - vienas
kvadratinis kambarys ir kiemas.
Namus statydavo susidėję
kaimynai arba keliaujantys
dailidės.
• Statybinės medžiagos
Jei namas būdavo statomas
lygumoje ar slėnyje, jo sienos
būdavo iš molio ar dumblo
plytų. K a i žmonės prasigyveno
ir statytojai labiau įgudo, pra­
dėta statyti daugiau kambarių
ar aukštų. Plytos būdavo daro­
mos medinėse formose, gana
didelės — apie 53x25x10 cm.
Kanaane įsikūrusių izraelitų
tėvai ir seneliai buvo gerai iš­
mokę gaminti plytas vergauda­
mi Egipte. Jie žemėje iškasdavo
duobę, pripildavo vandens, pri­
mesdavo kapotų šiaudų, palmių
plaušų ir kriauklių, medžio
anglių. Darbininkai tol minky­
davo kojomis šį mišinį, kol
pasidarydavo minkšta tąsi tešla.
Dažniausiai plytas palikdavo
lauke, kad jas išdžiovintų kaitri
saulė. Degtos plytos būdavo
tvirtesnės, jas naudodavo
pamatams. T o k i u pat dumblu
plytos būdavo surišamos, juo
apglaistydavo baigtas sienas.
Nenuostabu, kad esant drėg­
nam orui, tokie namai praleis­
davo vandenį. Jie nepasižymė­
davo tvirtumu, į juos nesunkiai
galėdavo įsilaužti vagis, išgrem-
žęs sienoje skylę.
Kalnuose, kur po ranka buvo
kalkakmenio ir bazalto, ar
Abraomas, jo vaikai ir vaikaičiai
gyveno palapinėse, kilnodamiesi iš
vienos vietos į kitą kaip beduinai

TURTUOLIŲ NAMAI
Egiptietiški
Gyvuli
kiem
smiltainio turtingame pajūryje
pamatai būdavo dedami iš gru­
biai tašyto akmens, o ant jų mū­
rijamos apie 90 cm storio neta­
šyto akmens ar plytų sienos.
Tokias storas sienas būdavo
galima išskobti ir jrengti nišas
daiktams susidėti. Senovėje sie­
nas mūrydavo tiesiog iš riedu­
lių, bet atsiradus geležies
įrankiams, pasidarė lengviau
apdirbti akmenis ir juos tašyda­
vo ketvirtainiškai. Langų
palikdavo nedaug, jie būdavo
maži ir aukšti, kad vasarą būtų
vėsu, o žiemą šilta. Langų
nestiklindavo, tik įtaisydavo
grotas nuo plėšikų. Šaltu ir
drėgnu metų laiku ant jų užka­
bindavo žvarbaus oro nepralei­
džiančias storas vilnones užuo­
laidas. Duris pradžioje pindavo
iš šakelių, vėliau, plėtojantis
amatams, jas pradėta daryti iš
medžio ar metalo.
• Stogas
Jis būdavo daromas ant sienų
guldant storas sijas, o skersai jų
— plonesnes kartis. Medienos
rūšis priklausydavo nuo savi­
ninko turtingumo - papras­
tiems namams tekdavo figme­
Graikiški
dis, pasiturintieji pirkdavo ki­
parisą ir kedrą. A n t viršaus klo­
davo sluoksnį žabų, užpildavo
žemių bei molio ir viską
suvoluodavo čia pat ant stogo
laikomu maždaug 60 cm ilgio
akmeniniu volu.
Po lietaus ant stogo neretai
sužaliuodavo žolė, ant jo net
užkeldavo pasiganyti mažesnius
gyvulius! Latakais brangus, bet
nelabai švarus vanduo nutekė­
davo į požeminę talpyklę,
išglaistytą skiediniu iš pelenų,
kalkių, smėlio ir vandens.
Nuosavos vandens atsargos
Senojo Testamento laikais rodė
tam tikrą visuomeninę padėtį,
tačiau sveikatos nepridėdavo.
Stogas buvo labai svarbi
namo vieta. Neturtingieji ant jo
turbūt užlipdavo kopėčiomis,
pasiturintieji sienose įsirengd­
avo laiptus, vedančius iš kiemo.
A n t stogų būdavo džiovinami
vaisiai, grūdai. (Rachaba paslė­
pė žvalgus po linais, džiūstan-
čiais ant jos stogo - Joz 2,6.)
Karštais vasaros vakarais ten
būdavo vėsiau. Kartais žmonės
miegodavo ant stogo, iš šakų
pasidarę palapines.
NAMŲ STATYBA 181
Romėniški
Tobulėjant statybos amatui,
išmokta įsirengti ir imta daž­
niau naudoti antrąjį aukštą.
Turtinga Sunamo moteris ant
stogo įrengė specialų svečių
kambarį pranašui Eliziejui (2
Kar 4,10). Kartais viršum stogo
įtaisydavo pinučius vynuogėms.
Jei namas būdavo pastatytas
prie stataus šlaito, ant stogo
kartais kuldavo javus. Namų
šeimininkai nuo stogų virš
triukšmingų gatvių šaukdavo
vieni kitiems naujienas. Stogas
buvo tokia svarbi šeimos gyve­
nimo vieta, jog saugumo sume­
timais įstatymas reikalavo jį
aptverti (Įst 22,8). Čerpėmis
dengtus nuožulnius stogus pra­
dėta statyti prieš pat Naujojo
Testamento laikus.
• N a m o vidus
Namas, kaip ir klajoklio pala­
pinė, buvo padalintas į dvi dalis.
Į žemesniąją dalį prie durų
žiemą suvarydavo galvijus. Čia
grindys būdavo plūktinės.
Seimą gyvendavo aukštesnėje,
toliau nuo durų esančioje namo
dalyje. Žemesniojoje pusėje
laikydavo rakandus, net mažus
gyvulėlius; aukštesniojoje -
182 NAMAI IR ŠEIMOS GYVENIMAS
valgio gaminimo reikmenis,
drabužius ir patalynę. Kartais į
aslą jplūkdavo akmens skaldos.
Tačiau tik po 300 pr. Kr., nusi­
žiūrėjus j graikus, išmokta dary­
ti mozaikines grindis. D ė l reli­
ginių priežasčių tada j tą meną
dar žiūrėta kreivai. Mozaikinės
grindys biblinių laikų Izraelyje
terastos karaliaus Erodo
Didžiojo rūmuose Masadoje ir
Jeruzalės turtuolių namuose.
Namų gyvenimas
Kaip šeimos gyveno tokiuose
prastuose, mažuose namuose?
Karštą vasarą juose būdavo pil­
na vabzdžių. Vėsiu oru prirūk-
davo dūmų. Židinio su dūm­
traukiu nebūdavo. Ugnis
kūrendavosi plūktinės aslos
duobutėje. Pasiturinti šeima
šildydavosi prie žarijų puodo,
bet židinio neturėdavo.
Ilgai ir smarkiai lyjant, pro
stogą ir sienas pradėdavo
sunktis vanduo. "Lašąs stogas
šalčio dieną ir vaidinga mote­
riškė vienas į kitą panašūs", -
sakoma Senajame Testamente
(Pat 27,15). Žmogus, užrašęs
šią patarlę, gerai pažino tą
vargą. Sąlygų praustis neturėta.
Paprastų Žmonių namuose bū­
davo taip tamsu, jog visą laiką
tekdavo deginti žibintą. Jį tvir­
tindavo ant stovo ar statydavo į
nišą sienoje aukštesniojoje
namo pusėje.
Saliamono laikais pradėjo
rastis turtingų žmonių, kurių
gyvenimas labai skyrėsi. Jų
namų kambariai būdavo
aplinkui kiemą ar sodą, kuris
vasarą teikdavo pavėsį ir gaivų
orą. Žiemą jie galėdavo gyventi
šiltesniuose, saulėtesniuose
kambariuose. Namas būdavo
didelis, su kolonomis, remian­
čiomis stogo sijas. O jei esama
kolonų, galima įrengti priean­
gius ir galerijas. Pranašas A m o -
sas kalba apie turtuolių "žie­
mos namus ir vasarnamius"
( A m 3,15).
Naujojo Testamento laikų turtingo
žydo namo vaizdas.
Laikotarpiu tarp Senojo ir
Naujojo Testamentų turtinges­
ni žmonės išmoko įsirengti spe­
cialius maudymosi kambarius
su grindyse įtaisyta vonia. (Sa­
koma, kad 70 pr. Kr. Sergijus
Orata išrado vonią su centriniu
šildymu ir karštu vandeniu!)
Naujojo Testamento laikais
turtuoliai Palestinoje statėsi
romėniško stiliaus namus su
dviem greta esančiais stačia­
kampiais vidiniais kiemais, apie
kuriuos būdavo įrengiamos
gyvenamosios patalpos.
Baldai
Ir šiandien Rytuose žmonės turi
kur kas mažiau baldų negu dau­
gelis vakariečių. N e t turtuolių
gyvenimo stilius ramus, papras­
tas, santūrus. K e l i kilimėliai ant
grindų, pagalvėlės atsisėsti, ma­
ži staliukai ir koks nors šildytu­
vas žiemą - tai ir visi baldai.
Biblijos laikais neturtingieji
beveik iš viso neturėjo to, ką
galima būtų pavadinti baldais.
Lovą atstojo plonas, vilnų
prikimštas čiužinys, kas vakarą
patiesiamas ant paaukštinimo
aslos. A n t jo miegodavo visa
šeima, apsiklojusi ožkos vilnų
 NAMŲ STATYBA 183

antklodėmis. Rytais čiužinį ir

patalynę susukdavo ir padėdavo
kampe. Baldai, kuriuos suna-
mietė pastatė pranašui Elizie­
jui, buvo geresni už vidutinius:
lova, stalas, kėdė ir žibintas (2
Kar 4,10). Stalą dažniausiai at­
stodavo šiaudinis demblys, pa­
klotas paaukštinimo asloje. K a i
kuriuose namuose, toli gražu ne Tokį paprastą aliejinį žibintą žydai
visuose, būdavo kėdžių. vartojo nuo labai senų laikų.

Kiekvieni namai turėdavo pelio. V i e n u pripylimu toks

akmeninių ar molinių indų, kur
šeima laikydavo maisto atsargas
ir pašarą gyvuliams. Specia­
liuose ąsočiuose laikydavo mil­
tus ir alyvų aliejų, moliniais
ąsočiais nešiodavo ir juose lai­
kydavo vandenį. Taip pat būta
puodų virimui ir dubenėlių
valgymui.
• Maisto gaminimo
reikmenys
Vienas svarbiausių namų apy­
vokos reikmenų buvo girnos.
Jas darydavo iš dviejų apskritų
akmenų. Apatinė, didesnė
girnapusė turėdavo varpstę, ant
kurios laikydavosi viršutinė,
mažesnioji girnapusė. Grūdus
pildavo į prapiestę (skylę viršu­
tinėje girnapusėje); dvi mote­
rys, įsitvėrusios milinio (lazdos
girnoms sukti), sukdavo viršu-
tiniąją girnapusę, ir iš tarpo
tarp girnų byrėdavo miltai. T a i
buvo sunkus darbas!
Ugnis virimui būdavo kuria­
ma tiesiog asloje, kartais moli­
niame katile. Kūrendavo me­
džio anglimis, erškėčiais ar
sausu gyvulių mėšlu. A n t ugnies
dėdavo negilią keptuvę, kaisda­
vo virimo puodą — tai ir visi
svarbiausi maisto gaminimo
reikmenys.
Žibintas degdavo tris keturias
valandas.
Naujojo Testamento laikais
puodžiai išmoko formose daryti
visiškai uždarus žibintus su
anga aliejui įpilti ir snapeliu
dagčiui. Jie būdavo saugesni ir
mažiau išdegindavo aliejaus.
Dagčius darydavo iš audeklo
juostelių ar linų pluošto. Daž­
niausiai degindavo alyvų aliejų
ar gyvulių taukus, kitų daržovių
ar sėklų aliejų pradėta vartoti
Naujojo Testamento laikais.
Žibintas buvo nelabai dide­
lis, kad keleivis galėtų jį neštis
rankoje. Matyt, tokį vaizdą ir
regėjo psalmininkas, sakyda­
mas: "Tavasis žodis yra mano
žingsniams žibintas, šviesa
mano takui" (Ps 118,105).
Šluotas aslai šluoti rišdavo iš
javų stiebelių ir laikydavo su
A liejinis romėnų laikų žibintas.
šeimininko darbo įrankiais.
Dauguma kasdieniniam
vartojimui reikalingų ąsočių ir
dubenų buvo moliniai. Tačiau
turtingesniuose namuose turėta
ir metalinių indų.
NT laikais pradėta vartoti
pūstą Egipto gamybos stiklą. 50
pr. Kr. stiklo pūtimo amatas su­
klestėjo Sirijoje. Nors tai atpi­
gino stiklo dirbinius, daugumai
žmonių jie liko neįperkami. Pa­
prastai žmonės namų nepuoš-
davo jokiais pagražinimais.
Savo meninius sugebėjimus jie
panaudodavo darydami ir dai­
lindami namų apyvokos daiktus
Moliniai puodai iš Palestinos (apie
2000 pr. Kr.).

• Žibintai
Namuose tvyrodavo prieblanda,
todėl vienas iš svarbiausių
namų apyvokos reikmenų buvo
žibintas. Per visą Senojo Testa­
mento laikotarpį žibintą atstojo
paprastas molinis dubenėlis su
snapeliu viename šone. Į dube­
nėlį įpildavo aliejaus, įmerkda­
vo dagtį ir padėdavo ant sna-
184 NAMAI IR ŠEIMOS GYVENIMAS
Romėniškas stiklinis ąsotis.
Turtingieji
Turtuoliai turėjo gerokai
daugiau papildomų patogumų:
aukštas lovas, stalus, kėdes ir
minkštasuolius. Jų baldai
dažnai būdavo padaryti iš gero
medžio, drožinėti, inkrustuoti
paprastu ir dramblio kaulu. Jie
turėdavo pagalvių ir gražių
vilnonių antklodžių. Skryniose
buvo prikrauta puikių drabužių
ir patalynės. Naujojo Testa­
mento laikais turtingieji valgy­
davo romėnų stiliumi pusiau
gulomis ant kušečių iš trijų
kvadratinio stalo pusių (trikli-
niume).
Visų didžiausia prabanga bu­
vo karaliaus dvare - pradedant
Saliamonu, pasistatydinusiu rū­
mus iš dailiai nutašyto akmens,
išmušdinusiu jų sienas kedrinė-
mis lentomis, ir Achabu, kurio
rūmai Samarijoje garsėjo pui­
kiais drožiniais, dramblio kaulo
inkrustacijomis ir brangiais
baldais, baigiant E r o d u
Didžiuoju, turėjusiu prašmatnią
vasaros rezidenciją su puikiais
sodais Jeruzalėje ir žiemos
rūmus Jeriche.
Šeimos mityba
Du didžiausi paprastų žmonių Iš jų, retkarčiais ir iš speltos,
rūpesčiai buvo maistas ir dra­ taip pat kepdavo duoną.
bužiai. Jėzus kalbėjo: " N e p r a ­ Pirmiausia grūdus negilia
dėkite rūpintis, iš kur gauti pintine niekodavo; atskirdavo
valgyti, gerti, kuo apsirengti". juos nuo pelų ir nuodingų
Jis suprato, kaip neramu, kai
gyveni vos sudurdamas galą su
galu. Biblijos laikais taip gyve­
no dauguma Izraelio žmonių.
T a i žinodami priešai visada juos
užpuldavo derliui bręstant. Su­
naikinus derlių tauta negalėda­
vo išgyventi.
Gedeono laikais, "kada tik
Izraelis pasisėdavo javų, atei­
davo Madianas ir Amalekas, ir
kitos Rytų tautos ir... sunaikin­
davo visa, kas žaliuodavo..." (Ts
6,3-4).
D ė l nepastovaus kritulių
kiekio, sausros ir kenkėjų, pa­
vyzdžiui, skėrių, derlius nebū­
davo garantuotas. Badmečio
laukdavo kaip normalaus gyve­
nimo reiškinio. Todėl nenuo­
stabu, kad būsimąjį aukso
amžių izraelitai įsivaizdavo kaip
gausybės ir visuotinio sotumo
laikus.
Moteris, kepanti duonos paplotėlius
Maistas tradicinėje molio krosnyje.
Maisto šaltinių buvo ne vienas,
daugiausia javai, vaisiai ir dar­ augalų sėklų (labai panašios į
žovės. Svarbiausias kiekvieno grūdus buvo piktžolės svidrės
žmogaus valgis buvo duona. sėklos). Po to grūdus maldavo.
Žodis "duona" maldoje "Tėve Senų senovėje tai buvo daroma
mūsų" reiškia maistą apskritai. mažesniu akmeniu trinant juos
Jėzus save vadino "gyvenimo ant didesnio akmens. V ė l i a u
duona", norėdamas pasakyti, malta nedidelėmis girnomis.
kad jis yra tai, kas būtina Apatinė girnapusė būdavo
gyvenimui. nejudamai įtvirtinta, viršutinė
sukdavosi ant jos.
• Duona V i e n a m kepimui ( M t 12,33)
Miežinė duona, kurios penkis būdavo užmaišoma vandenyje
kepaliukus su dviem žuvimis (kartais alyvų aliejuje) keturias­
berniukas padavė Jėzui (Jn 6,9), dešimt litrų miltų ir minkoma
turbūt buvo labiausiai paplitusi. tešla. Žmonės retai turėdavo
Kvietiniai miltai buvo geriausi. ' šviežio raugo, todėl į ją dėdavo

Duonos paplotėliai
išrūgusios praėjusio kepimo
tešlos ir visą tešlą palikdavo
kilti. Prieš kepant duoną, šiek
tiek tešlos palikdavo kitam ke­
pimui užraugti. Duoną kepdavo
plokščiais papločiais. Šviežia ji
būdavo skani, bet greitai sužie-
dėdavo. Paskrudinti, susprogi­
nėję grūdai ar šviežios burbuo­
lės, paspragintos ant metalinės
skardos, buvo mėgstamas duo­
nos pakaitalas. Ypatingomis
progomis kepdavo pyragus.
• Vaisiai ir daržovės
Kita svarbi maisto rūšis buvo
vaisiai. Iš vynuogių ne tik spaus­
davo sultis. K a i jos prisirpdavo,
daug jų būdavo suvalgoma
šviežių, dar daugiau džiovinama
į razinas. Figas taip pat valgyda­
vo žalias, džiovindavo ir dary­
davo figų slėgtinį. Tarp maisto
produktų, kuriuos Abigailė
davė Dovydo kariams, buvo ir
"šimtas ryšelių džiovintų
vynuogių ir du šimtai džiovintų
figų pyragėlių" (1 Sam 25,18).
Jie buvo ypač patogūs imti į ke­
lionę. Pranašas Izaijas skaudan­
čiai karaliaus Ezekijo vočiai
gydyti paskyrė figų tyrelę (Iz
38,21).
Datulės Biblijoje tiesiogiai
neminimos, bet žydai tikrai jas
augindavo. Savaitė prieš Jėzaus
mirtį minia, mojuodama datulių
palmių šakom, sveikino jį,
įžengiantį į Jeruzalę. Datulių
dėdavo į specialų ("juodąjį")
padažą, kuriame visi mirkydavo
duoną per Paschos vakarienę.
Padažą darydavo iš datulių,
Ant medžio nokstančios datulių
kekės.
figų, razinų ir acto.
Alyvas taip pat valgydavo -
žalias (spalio mėnesį) arba
marinuotas sūriame vandenyje.
Svarbiausias alyvų produktas —
aliejus, kurį vartodavo kepimui.
Taip pat valgydavo granatus,
pistacijos riešutus, migdolus.
Naujojo Testamento laikais
pradėta auginti citrusinius
vaisius.
Sezono metu būdavo šviežių
daržovių. Pupas, lęšius bei
žirnius džiovindavo ir pildavo į
ąsočius. Dar augindavo svogū­
nų, porų, melionų ir agurkų. Iš
daržovių virdavo sriubas. Eza-
"įras pardavė savo pirmgimystės
.teisę už dubenį raudonųjų lęšių
sriubos. Sviesto per daug
Žalios figos krepšelyje.
ŠEIMOS MITYBA 185
nevartojo, nes karštame ore jį
sunku išlaikyti, užtat sūrį bei
rūgusį pieną visi mėgo. Naujojo
Testamento laikais žmonės
laikydavo vištų ir alyvų aliejuje
kepdavo kiaušinius.
• Mėsa ir žuvis
Mėsos žydai valgydavo nedaug.
Dažniausiai tai būdavo aviena,
ožkiena ir sugautų paukščių
mėsa. Nors turtingieji net Se­
nojo Testamento laikais valgy­
davo ėrieną, veršieną ir jautie­
ną. Paprastai mėsą virdavo.
Paschos vakarienei keptas
avinėlis buvo išimtis. Paprasti
žmonės valgydavo mėsą tik
ypatingomis progomis - per
iškilmingas puotas, religines
šventes arba aukojant tam tik­
ras aukas vietinėje šventykloje.
Pastarąja proga visa šeima susi­
rinkdavo valgyti gyvulio, kuris
būdavo ką tik paaukotas šven­
tykloje kaip ženklas atnaujintos
jų draugystės su Dievu.
Žuvis, be abejonės, buvo
labai svarbus maistas Naujojo
Testamento laikais. (Mažiausiai
septyni iš dvylikos Jėzaus apaš­
talų buvo žvejai.) Mažas žuvis
sūdydavo, džiovindavo ir valgy­
davo su duona, kaip maitinant
5000 minią. Didesnes kepdavo
ant atviros ugnies ir valgydavo
šviežias, kaip per pusryčius,
kuriuos Jėzus paruošė savo
sekėjams (Jn 21).
Mitybos taisyklės
Senajame Testamente surašytos
griežtos taisyklės, ką galima ir
ko negalima valgyti. Svarbiausia
taisyklė leidžia valgyti gyvulius,
kurie atrajoja ir turi skeltas ka­
nopas. Kiaulė į jų tarpą nepate­
ko. Žuvis leista valgyti, tačiau
tik tas, kurios turi pelekus ir
žvynus. Nevalgomi paskelbti
daugelis paukščių, ypač jeigu jie
maitėdos. Nurodyta ir tai, kad
prieš gaminant valgį iš skerdie­
nos būtina pašalinti kraują, o
mėsiškų ir pieniškų valgių kartu
negalima nei gaminti, nei
valgyti.
186 NAMAI IR ŠEIMOS GYVENIMAS
Šios dvi taisyklės reiškė, kad
žydas negali valgyti nežydo
namuose, kur šie apribojimai
negalioja. D ė l to Naujojo
Testamento laikais krikščionys
suskilo j žydus ir nežydus.
Pauliui teko aiškinti Korinto
krikščionims apie jų laisvę šiuo
požiūriu elgtis kaip tinka­
miems. Be to, Naujojo Testa­
mento laikais fariziejų mokymų
paisančiai šeimai buvo drau­
džiama pirkti ar valgyti pago­
niškoje šventykloje paaukoto
gyvulio mėsą. Tris dienas prieš
šventę iš nežydo jie iš viso
negalėdavo pirkti jokio maisto.
Kodėl šios taisyklės tokios
griežtos, niekad nebuvo
aiškinama. Greičiausiai Dievas
šitaip saugojo savo tautos
sveikatą. O gal jis nenorėjo, kad
žmonės žiauriai elgtųsi su gyvu­
liais, todėl, pavyzdžiui, buvo
draudžiama virti ožiuką jo mo­
tinos piene, reikėdavo nuleisti
papjauto gyvulio kraują (pasta­
rasis saugojo nuo pagundos
atsipjauti gyvo gyvulio mėsos).
K i t i draudimai buvo daugiau
"religinio" pobūdžio. K a i p tik
toks buvo draudimas valgyti
stabui paaukoto gyvulio mėsą.
Ožiuko virimas jo motinos
piene galėjo būti ir koks nors
kanaaniečių religinis ritualas,
kurio izraelitai turėjo vengti.
Kiekvienu atskiru atveju
negalime būti tikri, kuris iš šių
aiškinimų atitinka tikrovę.
Kai kurie Biblijos mitybos
taisyklių tekstai:
Kun 1 1 ; Įst 14,3 ir toliau; 12,15-
24. Taip pat žr. Dan 1,8 ir toliau;
Apd 10,9 ir toliau; 15,28-29;
1 Kor8; 10,18-33.
Saldinimas ir
konservavimas
Izraelitai neturėjo cukraus.
Laukinių bičių medus buvo
vienintelis šaldiklis (žr. pasako­
jimą apie Jonatą, 1 Sam 14,25-
27, ir Samsoną, Ts 14,8). D a r
virdavo medaus pakaitalą —
sirupą iš datulių ir robinijos
sėklų.
Svarbu buvo ir išlaikyti
maisto produktus. Pietvakari­
niame Negyvosios jūros krante
būta daug akmens druskos. Be
to, druskos būdavo gaunama
garinant vandenį. Paviršinis ak­
mens druskos sluoksnis daž­
niausiai būdavo negrynas ir
kietas. Ši medžiaga beveik
neturėjo skonio, drėgnu oru ja
barstydavo šventyklos kiemus,
kad nebūtų slidu.
Druska sūdydavo maistą, kad
jis ilgiau laikytųsi, o svarbiausia
— vartodavo konservavimui.
Magdaloje prie Galilėjos jūros
Naujojo Testamento laikais
žmonės daugiausia vertėsi žuvų
sūdymu. Mėtos, anyžiai, kmynai
(panašūs į mūsų kmynus, bet
sėklos naudotos vietoj pipirų)
maistui suteikdavo aštrų, visų
mėgstamą prieskonį. Tos žolės
paįvairindavo šiaip jau gan vie­
nodą mitybą. Retus, iš Afrikos
ir Azijos įvežamus prieskonius
vartodavo tik turtuoliai.
Gėrimai
Vanduo, daugumos vartotas
valgiui virti, gerti nelabai tiko.
Vietinio šulinio arba šaltinio
vanduo būdavo gana geras. Jis
būdavo laikomas akyto molio
ąsočiuose, pro kurių poras ga­
ruodamas jis išlikdavo vėsus. O
pasemtas iš šeimyninės žemėje
iškastos kūgio pavidalo talpyk-
lės su nelaidžiomis sienelėmis
vanduo buvo visai nekoks. Į tal-
pyklę jis atitekėdavo vamzdžiais
nuo stogo, todėl būdavo nešva­
rus ir pilnas mikrobų. Romos
laikais į miestą akvedukais
(kaip Cezarėjoje ir Betliejuje)
ar vamzdžiais (kaip Jeruzalėje)
tiekiamas vanduo gerti taip pat
dar netiko. Todėl žmonės
mieliau gerdavo kitus skysčius.
Daugelis mėgo pieną, kurio
paprastai duodavo šeimos
laikoma ožka ar atnešdavo
pienininkas. Dažniausiai buvo
geriamas vynas. Prisirpus
vynuogėms gerdavo jų sultis,
kekę išspaudę tiesiog į taurę.
Tačiau norint sultis išlaikyti, jas
reikėdavo fermentuoti. Pirma­
sis metų vynas buvo daromas iš
sulčių, gautų spaudykloje traiš­
kant vynuoges kojomis. Antrąją
partiją darydavo spaustuvu
išsunkę tai, kas dar buvo likę.
Kartais vyną maišydavo su
galu (žr. I sk. poskyrį Biblijos
augalai) ar mira. Šis mišinys
mažindavo skausmą (jo prieš
nukryžiuojant pasiūlyta Jėzui -
Mt 27,34). Vynas būdavo mai­
šomas ir su alyvų aliejumi -
toks tikdavo žaizdoms valyti bei
gydyti. (Gailestingasis samarie­
tis užpylė aliejaus ir vyno ant
sumušto žmogaus žaizdų — Lk
10,34.)
Nors vynas buvo įprastas gė­
rimas ir net pats Jėzus jo parū­
pino vestuvėms Kanoje ir gėrė
tiek, jog fariziejai jį vadino vyn-
gėriu, kai kurie žmonės, davę
įžadus Dievui ar einantys tam
tikras pareigas, jo negerdavo
( K u n 10,9; Sk 6,3). Bet koks
girtumas ar nesaikingumas visa­
da būdavo smerkiamas. Recha-
bitai vengė vyno dėl savo kla­
jokliško gyvenimo. Vynuogių
auginimas ir vyndarystė neabe­
jotinai buvo sėslių gyventojų
užsiėmimas. Naujojo Testa­
mento laikais turtuoliai namuo­
se turėdavo pilnus rūsius pui­
kaus vyno iš visų Viduržemio
jūros kraštų. Jis būdavo supiltas
į amforas smailu dugnu, tad jas
galėdavo giliai įvaryti į žemę ar
smėlį, kad vynas būtų vėsus. T a ­
čiau dažniausiai jis buvo laiko­
mas odiniuose vynmaišiuose.
Valgio taisymas
Paprastai valgis būdavo verda­
mas puode ant ugnies. Šis tas
būdavo verdama aliejuje.
Duoną, žinoma, kepdavo. Būta
kelių duonos kepimo būdų. Pa­
prasčiausias - žemėje iškasti
duobutę, sukurti joje laužą,
paskui išsemti pelenus ir sudėti
tešlos papločius ant duobutės
sienelių. Kartais į ugnį pridėda­
vo akmenų, ir kai paruošdavo
tešlą, karštus akmenis išimdavo
ir paplotėlius dėdavo ant jų. A r -

ba didelį negilų dubenį dėdavo
dugnu aukštyn virš ugnies ir ant
jo lipdydavo bandeles.
Turtingesniuose namuose
turėta molinių krosnių. T a i
buvo avilio pavidalo židinys su
dūmtraukiu. Ugnį užkurdavo
ant pado, o ant sienų viduje iki
viršaus lipdydavo tešlos paplo­
tėlius. I k i romėnų laikų kros­
nies su atskiromis kūrenimo ir
kepimo dalimis nebuvo. Nė
vienas iš minėtų kepimo būdų
nebuvo labai higieniškas.
Daugumą daržovių (tokias
kaip agurkai) valgydavo žalias.
Lęšius ir pupas virdavo vande­
nyje ar aliejuje. Grūdų košę
virdavo pasūdytame vandenyje,
Įdėjus sviesto.
Valgymas
Kaimiečiai valgydavo labai pa­
prastai. Pusryčių iš viso nebū­
davo. Žmonės nebent ką nors
lengvai užkąsdavo eidami į
darbą. Vidudienį daugiausia
valgydavo duonos su alyvomis ir
turbūt vaisių. Vakarienės
patiekalas - daržovių troškinys
ir duonos paplotis, su kurio
gabalu kaip su šaukštu kabinda­
vo iš bendro dubens. Vakarienę
visa šeima valgydavo kartu, o
jeigu užeidavo didelių svečių,
puode atsirasdavo ir mėsos.
Valgyta sėdint ant grindų.
Turtinguose namuose žmo­
nės valgydavo kitaip. Valgiai
būdavo kur kas prašmatnesni,
valgyta daug mėsos. Naujojo
Testamento laikais valgydavo
pusiau gulomis ant kušečių,
sustatytų iš trijų kvadratinio
stalo šonų. Patiekdavo ne vieną,
o daug patiekalų.
Romėnų ar romėniško
stiliaus vaišių tvarka būdavo
tokia: pirmiausia - užkandžiai
ir vynas, sumaišytas su medumi.
Paskui ant padėklų patiekdavo
ŠEIMOS MITYBA 187
tris pagrindinius patiekalus.
Svečiai valgydavo pirštais, nors
sriubą ir panašius dalykus srėb­
davo šaukštais. Po to romėniš­
kos puotos svečiai mesdavo į
ugnį maisto kąsnius kaip sim­
bolinę auką ar tam tikrą padė­
ką. Deserto patiekdavo pyragai­
čių ir vaisių. Viską lydėdavo
gėrimai ir pramogos. V i e n a iš
priežasčių, dėl kurios žydai ne­
galėjo valgyti kartu su kitati­
kiais, buvo religinė — auka die­
vams. Kita priežastis - griežtos
žydų mitybos taisyklės (žr. aukš­
čiau). Tačiau Dievas parodė
Petrui regėjime, kad senąsias
užtvaras tarp žydų ir nežydų bū­
tina sugriauti: visų tautų krikš­
čionys priklauso vienai šeimai.
Palapinėse gyvenantys kla­
jokliai visada mielai priimdavo
keleivį paviešėti tris dienas ir
keturias valandas (!) — tol, kol,
šeimininkų įsitikinimu, svečias
nuo jų maisto sutvirtėdavo.
Daugiausia jį vaišindavo duo­
nos paplotėliais su pienu. Sve­
čias būdavo laikomas šeimos
nariu. Tiek Senasis, tiek N a u ­
jasis Testamentas moko, kaip
svarbu būti svetingam. Laiško
žydams autorius rašo: " N e p a ­
mirškite svetingumo, nes per jį
kai kurie, patys to nežinodami,
buvo priėmę viešnagėn ange­
lus" ( Ž y d 13,2).
Prekyba
Turgus būdavo prie miesto
vartų. Žmonės, parduodantys
panašias prekes, burdavosi į
grupes ir dažniausiai statydavo
savo prekystalius greta. Anksty­
vaisiais bibliniais laikais vyravo
mainų prekyba (vieną daiktą
keisdavo į kitą). Tačiau prade­
dant Abraomo laikais buvo
mokama atsveriant sulygtą
kiekį sidabro, o kartais ir aukso.
Aišku, būtinai reikėjo standar­
tinių svarsčių, kad galima būtų
žinoti tikslią vertę. D ė l to
vėliau pradėta kalti monetas.
Rytietišku papročiu išdėliotos
daržovės Bersabėjos beduinų turguje.
188 NAMAI IR ŠEIMOS GYVENIMAS
• Pinigai
Kiek mums žinoma, Biblijos
kraštuose pinigus pirmiausia
pradėta vartoti Lydijoje (dabar
Turkijos dalis). Senovėje
monetas kaldavo iš elektrono
(aukso ir sidabro lydinio), o
metalo svorį garantuodavo
ženklas monetoje. Nuo tų laikų
žydų valstybė retai kada buvo
nepriklausoma. Žydus trėmė į
Babiloniją, paskui valdė persų,
graikų ir Romos valdovai, tad
žydiškų monetų buvo nukalta
nedaug.
Graikų valdymo laikais
monetos buvo kalamos Ake,
Izraeliui priklausančioje
Viduržemio jūros pakrantėje.
Vėliau, kaip ir visoje Romos
imperijoje, buvo naudojamos
romėniškos monetos. Pirmąsias
mažas bronzines monetas
žydams nusikalti leido tik
Seleukidų (Sirijos imperijos,
susidariusios po Aleksandro
Didžiojo mirties) dinastijos
karaliai. Savo šalies reikmėms
jas kaldino žydų valdovai
(Chasmonėjai). Sukilimo prieš
romėnus metu 66 po Kr. žydai
nusikalė pirmąsias sidabrines
monetas. Apyvartoje buvo tiek
skirtingų monetų, jog pirkėjui
ir pardavėjui nelengvai sekėsi
susigaudyti, kiek kuri verta (žr.
pinigų lentelę 9 sk. Darbas ir
visuomenė Biblijoje).
• Matai apgauti klientus, neretai
Žydai turėjo sutartinių svorio ir naudodavosi dviem svarsčių
ilgio matų, skysčių ir biralų komplektais — vienu parduo­
saikų, bet retas kuris iš jų buvo dami, kitu pirkdami.
tikslus. Sutartiniai ilgio matai "Neturėk maišelyje skirtingų
atsirado iš apytikrio rankos ir svarsčių, didesnio ir mažesnio...
plaštakos dalių ilgio, kuriuo Turėk svarstį teisingą ir tikrą...
nuo seno viskas buvo matuoja­ kad ilgą laiką gyventumei
ma (žr. 9 sk. Darbas ir visuome­ žemėje" (Įst 25,13). "Dvejopi
nė Biblijoje). Atstumas Sena- svarsčiai - papiktinimas Vieš­
pačiui; apgaulingos svarstyklės
- negerai" (Pat 20,23).
Veiksmažodis "sverti" —
hebrajiškai šakai, pagal jį pa­
grindinį svorio vienetą pradėta
vadinti šekeliu.
Is alyvų buvo gaunama aliejaus
maistui ir žibintams.
jame Testamente buvo matuo­
jamas vienos dienos kelionės ar
net lanko šūvio nuotoliu.
Maisto medžiagas dažniau
seikėdavo nei sverdavo. Saikai
pavadinimus gavo iš indų,
kuriuose būdavo laikomas
maistas (žr. 9 sk. Darbas ir
visuomenė Biblijoje). Homeras,
t.y. "asilo nešulys" (apie 200
litrų), buvo didžiausias javų
saikas. Efa buvo indas su
dangčiu, talpinantis maždaug
dešimtąją homero dalį. Batas
buvo tokio pat tūrio kaip efa,
tik vartojamas skysčiams
seikėti. Omeras ("ryšulys") —
saikas, atitikęs kadaise per
dieną surenkamos manos kiekį.
Prekyvietėse vartota ir kitokių
saikų: letekas — pusė homero;
hinas — šešis kartus tiek
skysčio, kiek žmogus išgeria per
dieną; logas — dar vienas
nedidelis skysčio saikas (0,31).
• Svarsčiai
Brangiosios medžiagos ir
metalai būdavo sveriami.
Nedidelius daiktus sverdavo
svirtinėmis svarstyklėmis su
lėkštėmis. Svarsčius laikydavo
maišelyje. Pirkliai, norėdami
Ant vynmedžio nokstančios
vynuogės.
 190 NAMAI IR ŠEIMOS GYVENIMAS
Žaidimų lentos: viršuje — iš karalių
kapų Ūre; dešinėje —faraono
Tutanchamono lenta iš Egipto.
mi išmetus dviejų rūšių kau­
liukus - dvišonius diskus ir ke­
turšones piramides, vadinamas
sukučiais. Dabar vartojamo
šešiasienio kauliuko nežinota.
Į lošimą kauliukais arba
"burtų metimą" žmonės žiūrė­
davo labai rimtai. "Burtai me­
tami j sterblę, - sako Patarlių
autorius, — bet Viešpaties su-
dėstomi" (Pat 16,33). Pats
vyriausiasis kunigas mesdavo
kauliukus, norėdamas sužinoti
Dievo valią. Juos jis turėjo du,
urimą ir tumimą, jie buvo lai­
komi drobiniame, brangakme­
niais išsiuvinėtame maišelyje,
kurį jis nešiodavosi ant krūti­
nės. Prieš mesdamas burtus,
maišelį pakratydavo.
Tyčiodamiesi iš Jėzaus jo
teisme kareiviai taip pat lošė
kauliukais. Mesdami kauliukus
jie varinėjo figūrėlę iš centro į
padėtis, kur ji būdavo "apsiau­
čiama mantija", "karūnuoja­
ma", "apdovanojama skeptru".
Kareivis, kurio ėjimas užbaig­
davo šią "ceremoniją", pasiva-
" dindavo "karaliumi" ir susi-
žerdavo visą užstatą. Šiuo atve­
ju vietoj figūrėlės buvo varinė­
jamas suimtasis (Mt 27,28-29).
Nors žmonės mėgo lošti kau­
liukais, religiniai vadovai smer­
kė azartinius lošimus, o žydų
įstatymai net draudė lošėjui
liudyti teisme.
• Žaidimai su sviediniu ir
mėtymas į taikinį
Egipte buvo mėgstamas žaidi­
mas rutuliais. Juos ridendavo
pro tris angas sienoje, kad nu­
verstų už jų sustatytus kėglius.
Lauke būdavo žaidžiama "kla­
ses", mėtomi odiniai sviediniai.
Buvo mėgstama žongliruoti,
bet, atrodo, nežinota muštukų
nei rakečių. Kartais vaikai var­
žydavosi, iš tam tikro atstumo
mėtydami akmenis į duobutę.
Vaikai ir suaugusieji miklin-
davosi mėtyti akmenis svaidyk-
lėmis. Svaidyklė būdavo vilno­
nio audeklo skiautelė, prie ku­
rios galų pririštos dvi pusmet­
rinės virvutės. Akmenį įdėdavo
į sulenktą per pusę skiautelę ir
už virvučių sukdavo aplink gal­
vą. Metikui vieną virvutę palei­
dus, akmuo lėkdavo į taikinį.
Pramogauta ir šaudant iš lanko
- kas toliau ar į taikinį.
• Imtynės
Imtynės taip pat buvo populia­
rios. Babilonijoje imdavosi įsi­
tvėrę varžovo diržo. Jokūbo
imtynės ir pasakymas "dėjo
blauzdą ant kulšių" (žr. ST liet.
vertimo Ts 15,8 komentarą -
red.), apibūdinantis imtynių
bloškimo veiksmą, rodo, kad šis
sportas buvo mėgstamas ir
Izraelyje.
Viešos pramogos
Ilgainiui atsirado žmonių, besi­
verčiančių kitų linksminimu.
Graikų laikais tapo itin popu­
liari pramogų rūšis, kurią Pau­
lius I Laiške korintiečiams (4,9)
vadina "reginiu". Tai buvo vie­
nas iš tų dalykų, dėl kurių nesu­
tarė taip mėgę reginius sadukie-
jai ir juos smerkę fariziejai.
Karalius Erodas Jeruzalėje
pastatydino stadioną (skirtą
gladiatorių - išmankštintų ka­
ro belaisvių ar nusikaltėlių -
kovoms ir žmonių bei žvėrių
grumtynėms) ir amfiteatrą (ve­
žimų lenktynėms). Taip pat jis
Cezarėjoje ir Sebastijoje pasta­
tydino teatrus, kuriuos galima
pamatyti ir dabar.
Stadionuose ir gimnazionuo-
se graikų pavyzdžiu daryta atle­
tikos pratimai. Graikai tikėjo,
kad tokie pratimai būtini kūno
sveikatai. Bet graikų atletikos
žydai nelabai mėgo. Juos pikti­
no, kad atletai sportuodavo
visiškai nuogi. Kita kliūtis buvo
glaudus atletikos ryšys su graikų
religija.
Visi Pauliaus laiškuose mini­
mi sporto dalykai susiję su grai­
kiškomis žaidynėmis. Pavyz­
džiui, jis rašo apie bėgikus,
rungtyniaujančius dėl laurų, pu­
šies ar alyvmedžio lapų vainiko
(1 Kor 9,24-27). Užsimena ir
apie kumštynes, kai varžovai
kumščius ir rankas apsivynioja
kaustytos odos diržais, tad
verčiau reikia stengtis išvengti
smūgio negu jį atmušti. Laiške
filipiečiams veržimasis į tobulu­
mą perteiktas varžybų įvaizdžiu
(3,13-14), Laiške žydams
(12,1-2) užsimenama apie
lenktynes, kurioms reikia iš
anksto pasiruošti, kad galėtume
įveikti visas kliūtis ir nubėgti
mums skirtą atstumą.
Muzika
Muzika ir šokiai buvo svarbi
visų kultūrų dalis nuo pat
seniausių laikų.
Izraelyje būta trijų rūšių mu­
zikos instrumentų - styginių,
Biblijos žmonės
194 BIBLIJOS VEIKĖJAI

Pastaba: D a u g u m a d a t ų A b e d n e g a s . T u o babilo­ u ž m u š ė brolį. N T aiškina, A b i m e l e c h a s . 1 . Abrao­

gali būti tik a p y t i k r ė s . Kai nišku v a r d u b u v o v a d i n a ­ kad Abelis Dievo prielan­ mas, baimindamasis dėl
kurių karalių v i e š p a t a v i m o m a s v i e n a s iš trijų ž y d ų kumą pelnė tikėjimu. savo gyvybės, apsimetė,
laikas iš d a l i e s s u t a m p a , tremtinių, kuriuos B a b i l o n i ­ P r 4 , 1 - 8 ; Ž y d 11,4. kad Sara j a m ne ž m o n a , o
n e s tai b u v o k o r e g e n c i j o s jos karalius N a b u c h o d o n o - s e s u o . G e r a r o s karalius
A b i a t a r a s . Achimelecho
laikotarpiai. s a r a s išsirinko specialiai A b i m e l e c h a s p a n o r o vesti
s ū n u s , v a l d a n t karaliui
tarnybai. Sekdami Danie­ S a r ą , t a č i a u D i e v a s atsklei­
S a u l i u i - k u n i g a s . Karalius
A a r o n a s . M o z ė s ir Marijos liaus p a v y z d ž i u , Š a d r a c h a s dė j a m tiesą ir sukliudė.
D o v y d a s jį p a a u k š t i n o , ir
j a u n e s n y s i s brolis, g i m ę s (Sidrachas), Mešachas (Mi- Pr 2 0 ; 26 (ši istorija gali
A b i a t a r a s kartu s u S a d o k u
izraelitų v e r g o v ė s E g i p t e s a c h a s ) ir A b e d n e g a s drą­ būti a p i e kitą v a l d o v ą t u o
t a p o vyriausiuoju kunigu.
m e t u . M o z ė b u v o prastos siai atsisakė valgyti kara­ p a t v a r d u , k u r i a m atsitiko
D o v y d u i mirus, A b i a t a r a s
iškalbos, t o d ė l s u E g i p t o liaus r ū m ų v a l g i u s : m a t ir panašiai kaip Izaokui).
b a n d ė vietoj S a l i a m o n o
faraonu už jj kalbėjo Aaro­ s v e t i m a m e krašte jie b u v o 2 . G e d e o n o s ū n u s , kuris
p a s o d i n t i į sostą A d o n i j ą ir
n a s , p r a š y d a m a s paklusti p a s i r y ž ę laikytis D i e v o d u o ­ d ė l k a r a l i a u s sosto n u ž u d ė
už tai b u v o ištremtas.
D i e v o į s a k y m u i ir išleisti tų ž y d ų tautai m i t y b o s įsta­ s a v o brolius.
1 S a m 2 2 , 2 0 ir t o l i a u ;
izraelitus iš n e l a i s v ė s . F a ­ t y m ų . V ė l i a u jie atsisakė, Ts 8 , 3 ir t o l i a u ; 9.
2 S a m 8 , 1 7 ; 15,24 ir toliau;
raonas jo prašymą atmetė, nusilenkti k a r a l i a u s pastaty­ 1 Kar 1 - 2 . Abironas (Abiramas).
ir būtent Aaronas su M o z e t a m stabui ir už tai b u v o
Kartu su Kore ir D a t a n u s u ­
jį p e r s p ė j o , k a d D i e v a s at­ jmesti į l i e p s n o j a n č i ą kros­ A b i g a i l ė . Gražuolė Naba-
kilo prieš M o z ę (žr. Korė 1.)
siųs 10 n e l a i m i ų . Išeinant iš nį. T a č i a u D i e v a s j u o s s a u ­ lio ž m o n a , kurią v ė l i a u
Sk 16.
E g i p t o A a r o n a s b u v o ištiki­ g o j o , ir jie liko sveiki. Kara­ v e d ė D o v y d a s (žr. Nabalis).
mas Mozės pagalbininkas. 1 Sam 25. A b i s a g ė . G r a ž u o l ė mer­
lius d a ž n a i s t e b ė j o s i : " J o k s
0 prie S i n a j a u s k a l n o jis gaitė s u n a m i e t ė , m i e g o d a ­
kitas D i e v a s n e g a l i p a d a r y t i
A b i j a s ( A b i j a ) . Izraelio ka­ v u s i prie n u s e n u s i o kara­
n u s i l e i d o ž m o n i ų reikalavi­ to, ką šis d a r o " .
raliaus J e r o b o a m o I s ū n u s . liaus D o v y d o š o n o ir s a v o
m u i ir p a d i r b d i n o j i e m s Dan 1 - 3 .
Mirė vaikystėje. k ū n u jį š i l d y d a v u s i .
garbinti s t a b ą - a u k s o
A b e l i s . A d o m o i r Ievos 1 Kar 1 4 . 1 Kar 1 ir 2 .
veršį. T a č i a u D i e v a s vis tiek
antrasis s ū n u s , Kaino bro­
j a m atleido ir p a d a r ė jį Abijas ( A b i j a m a s ) . Judė­ A b i s a j i s . Karaliaus Dovy­
lis. A b e l i s u ž a u g ę s t a p o
p i r m u Izraelio v y r i a u s i u o j u jos karaliaus R o b o a m o do s ū n ė n a s . J o a b o brolis ir
p i e m e n i u ir p a a u k o j o D i e ­
k u n i g u . A a r o n a s prižiūrėjo s ū n u s . V a l d ė trejus m e t u s v i e n a s iš k a r a l i a u s k a r v e ­
v u i ėriuką. D i e v u i tai patiko.
t a m tikrą p a m a l d o m s skirtą (apie 9 1 3 - 9 1 1 pr. Kr.). džių.
Tačiau Kainą a p ė m ė pavy­
palapinę - kilnojamąją 1 Kar15;2Krn13. 1 Sam 26,6-12;
das, nes Dievas nepriėmė
maldyklą. Toje palapinėje 2 S a m 1 0 , 9 - 1 0 ; 16,9.
jo a u k o j a m ų vaisių, ir jis Abijus žr. Nadabas.
jis a u k o d a v o D i e v u i a u k a s 1 1 - 1 2 ; 18,2.
už ž m o n i ų n u o d ė m e s ir
m e l s d a v o j a s atleisti. Bet
kartais A a r o n a s p a v y d ė d a ­
v o M o z e i , k a d jis y r a v a ­
das. A a r o n a s mirė anks­
čiau n e g u izraelitai į ž e n g ė į
Kanaano žemę. Po jo
mirties v y r i a u s i u o j u k u n i g u
tapo sūnus Eleazaras.
Iš 4 , 1 4 ; 5 - 1 2 ; 2 8 , 1 ; 3 2 , 1 ;
Sk 2 0 , 2 3 - 2 9 .
Abdenagas žr. Abedne-
gas.
A b d i j a s . 1 . Karaliaus
A c h a b o vyriausiasis r ū m i ­
ninkas. Kai k a r a l i e n ė J e z a -
b e l ė l i e p ė išžudyti D i e v o
p r a n a š u s , šimtą iš jų A b d i ­
j a s p a s l ė p ė o l o s e ir j u o s
maitino, kol p r a ė j o p a v o j u s .
Jis v ė l rizikavo g y v y b e , kai
Elijo p a l i e p t a s r e n g ė j o
susitikimą s u A c h a b u .
1 Kar18.
2 . P r a n a š a s , kilęs, a t r o d o ,
iš J u d ė j o s ir g y v e n ę s VII a.
pr. Kr. Jo p r a n a š y s t ė s
surašytos A b ijo k n y g o j e .
Jis p r a n a š a v o , k a d E d o -
m a s , s u n k i ą v a l a n d ą atsisa­
kęs p a d ė t i D i e v o tautai,
b u s s u n a i k i n t a s . Kai 5 8 6 pr.
Kr. b a b i l o n i e č i a i s u g r i o v ė
J e r u z a l ę , patenkinti e d o m i -
tai įsiveržė į J u d ė j ą . P r a n a ­
š a u d a m a s e d o m i t ų likimą,
A b d i j a s , matyt, t u r ė j o g a l ­
v o j e šį įvykj.
Abd.

A b n e r i s . Karaliaus S a u ­
liaus pusbrolis ir jo kariuo­
m e n ė s v a d a s . Kai S a u l i u s
žuvo, Abneris pasodino
sostan S a u l i a u s s ū n ų
Isbosetą. D ė l to kilo k a r a s
t a r p Isbosetą p r i p a ž i n u s i ų
g e n č i ų ir D o v y d o v a l d o m o s
J u d o g e n t i e s . A b n e r i s , įsi­
ž e i d ę s d ė l Isboseto e l g e s i o
s u j u o , n u t a r ė remti D o v y ­
dą, k a i p viso Izraelio kara­
lių. T a č i a u jį n u ž u d ė v i e n a s
iš D o v y d o k a r i u o m e n ė s
vadų, Joabas, keršydamas
už s a v o brolį, kurį A b n e r i s
buvo nukovęs.
1 S a m 1 4 , 5 0 ; 2 S a m 3.
Abraomas (Abramas).
Abramą Dievas pavadino
A b r a o m u (tautų t ė v u ) , kai
p a ž a d ė j o p a d a r y t i jį h e b r a ­
jų tautos pradininku. Ab­
r a o m a s b u v o kilęs iš turtin­
go ir d i d i n g o m i e s t o O r o ,
įsikūrusio Eufrato p a k r a n ­
tėje. T e n jis g y v e n o d a u g
m e t ų su t ė v u T a r e ir trim
broliais. V e d ė s a v o į s e s e r ę
Sarą. Tarė su visa š e i m a
persikėlė iš Ū r o į H a r a n ą —
m a ž d a u g už šimto mylių į
šiaurės v a k a r u s . T a r ė mirė
Harane, o A b r a o m ą Dievas
p a š a u k ė keliauti j K a n a a n ą .
A b r a o m a s p a k l u s o . Jis
g y v e n o k a i p klajoklis, kelia­
vo iš v i e n o s v i e t o s į kitą su
s a v o avių ir r a g u o č i ų kai­
m e n ė m i s . Kur tik apsisto­
damas, sukraudavo aukurą
ir g a r b i n d a v o D i e v ą . B a d a s
g i n ė jį į pietus, E g i p t o link.
T a č i a u Dievas liepė j a m
grįžti j K a n a a n ą . Tą kraštą
D i e v a s p a ž a d ė j o duoti n a u ­
jajai t a u t a i . A b r a o m a s
p a s e n o , o S a r a vis d a r
neturėjo v a i k ų . K a i p tais
laikais b u v o įprasta, s ū n ų
Abraomui p a g i m d ė Saros
t a r n a i t ė H a g a r a . Bet šis
sūnus, Izmaelis, n e b u v o
Dievo žadėtasis palikuonis.
Kai A b r a o m a s ir S a r a
suseno, Dievas davė juo-
d v i e m s ū n ų Izaoką. Iš jo
t u r ė j o kilti naujoji t a u t a .
Izaokas t e b e b u v o vaikas,
kai D i e v a s y p a t i n g u b ū d u
i š b a n d ė A b r a o m o tikėjimą.
Jis l i e p ė nusivesti I z a o k ą
ant t o l i m o k a l n o ir p a a u k o ­
ti. Prislėgta širdimi A b r a o -
Abraomas buvo pasirįžęs
visiškai paklusti Dievui —
net paaukoti savo vienin­
telį sūnų. Bet paskutinę
išbandymo akimirką
Dievas parūpino aukai
erškėčiuose įstrigusį aviną.
mas pakluso, tikėdamasis,
kad Dievas tesės savo pa­
ž a d ą dėl sūnaus. Izaokas
j a u g u l ė j o surištas a n t a u ­
kuro. Peilis j a u b u v o p a k e l ­
tas s m o g t i , b e t V i e š p a t i e s
a n g e l a s jį s u l a i k ė : " N e k e l k
r a n k o s prieš v a i k ą ir n i e k o
j a m nedaryk; dabar žinau,
k a d bijai D i e v o ir n e p a s i ­
gailėjai s a v o v i a n a t i n i o s ū ­
n a u s " . Vietoj j o b u v o p a a u ­
kotas e r š k ė t y n e įstrigęs a v i ­
nas. Po to Dievas pakartojo
Abraomui visą savo paža­
d ą : "Aš t a v e p a l a i m i n s i u ir
padauginsiu tavo palikuo­
nis k a i p d a n g a u s ž v a i g ž ­
d e s , k a i p smiltis, e s a n č i a s
j ū r o s krante... ir t a v o pali­
kuonyse bus palaimintos
visos ž e m ė s t a u t o s , nes t u
b u v a i klusnus m a n o b a l ­
s u i " . Mirus S a r a i , A b r a o ­
m a s p a s i u n t ė ištikimą t a r n ą
Eliezerį į s a v o gimtąjį
kraštą H a r a n ą , k a d jis t e n
išrinktų I z a o k u i ž m o n ą .
Abraomas yra vienas
ž y m i a u s i ų Biblijos v e i k ė j ų .
D ė l s a v o tikėjimo D i e v u jis
t a p o p a v y z d ž i u v i s i e m s lai­
kams.
P r 1 1 , 3 1 - 3 2 ; 12,1 i r t o l i a u ;
17,1-8; 21,1-3; 22,1-14;
Rom 4 , 1 - 3 ; Žyd 1 1 , 8 - 1 9 ;
Jok 2,21 - 2 3 .
A b s a l o m a s . Karaliaus D o ­
v y d o n u m y l ė t a s s ū n u s . Jis
sukilo prieš tėvą, n o r ė d a ­
m a s p a v e r ž t i iš jo sostą.
Dovydo žmonės sumušė
Absalomo kariuomenę
Efraimo miške. Absalomas
b a n d ė p a s p r u k t i raitas ant
m u l o , bet g a l v a įstrigo t a r p
ą ž u o l o š a k ų , ir jis b u v o su­
čiuptas. D o v y d o k a r v e d y s
Joabas, nepaisydamas
a n k s č i a u d u o t o karaliaus
į s a k y m o palikti A b s a l o m ą
g y v ą , jį n u d ū r ė .
2 Sam 1 5 - 1 9 .
A c h a b a s . S e p t i n t a s i s Iz­
raelio karalius (apie 8 7 4 -
8 5 3 pr. Kr.). V a l d ė iš
sostinės S a m a r i j o s . Triskart
p u o l ė Siriją, ž u v o per tre­
čiąjį karą su j a . V a l d ė
s ė k m i n g a i , t a č i a u S T laiko
jį n e d o r u k a r a l i u m i , kuris
pykino Dievą labiau už
ankstesnius valdovus.
Achabas vedė Sidono
karaliaus dukterį J e z a b e l ę
ir ė m ė garbinti B a a l ą
( M e l k a r t ą ) , jos t a u t o s dievą.
D ė l t o A c h a b a s n e kartą
s u s i p y k o su p r a n a š u Eliju.
A n t K a r m e l i o kalno jis
s t e b ė j o Eliją rungiantis su
B a a l o p r a n a š a i s ir m a t ė ,
k a i p Elijas laimėjo s a v o
AARONAS — AGABAS
D i e v u i d i d e l ę p e r g a l ę . Kai
A c h a b a s n o r ė j o pasisavinti
nužudyto Naboto vynuogy­
ną, Elijas jį p a s m e r k ė .
Achabas žuvo Ramotgilea-
do mūšyje. Tai buvo Dievo
bausmė jam už nuodėmes.
1 Kar 1 6 , 2 9 - 3 4 ; 1 8 ; 2 1 ; 2 2 .
A c h a n a s . Kai izraelitai
nukariavo Jerichą, A c h a n a s
nepakluso Dievo įsakymui
ir p r i s i g r o b ė a u k s o , s i d a b ­
ro, puikių d r a b u ž i ų . Už tai
izraelitai p r a l a i m ė j o kitą
mūšį.
Joz7-8.
A c h a z a s . J u d ė j o s karalius
( a p i e 7 3 2 - 7 1 6 pr. Kr.; n u o
7 3 5 a r b a ir a n k s č i a u — ko-
regentas). (vedė stabmel­
d i š k a s a p e i g a s ir net p a a u ­
kojo s ū n ų . J u d ė j ą u ž p u o l u s
j u n g t i n ė m s Izraelio ir Sirijos
pajėgoms, buvo sumuštas.
N e p a k l a u s ę s p r a n a š o Izaijo
p a t a r i m o , p a p r a š ė Asirijos
karalių T i g l a t p a l a s a r ą III p a ­
g a l b o s , u ž kurią ė m ė j a m
tarnauti.
2 Kar 1 5 , 3 8 ir t o l i a u ;
2 Krn 2 7 , 9 ir t o l i a u ; Iz 7.
Achazijas (Ochozijas).
1. A c h a b o ir Jezabelės sū­
nus, Izraelio karalius. V a l d ė
po A c h a b o , bet trumpai
( a p i e 8 5 3 - 8 5 2 pr. Kr.). S e ­
kė blogu tėvo pavyzdžiu,
g a r b i n o Baalą.
1 Kar 2 2 , 4 0 ir t o l i a u ;
2 Kar 1; 2 Krn 2 0 , 3 5 - 3 7 .
2 . J u d ė j o s karalius (841 pr.
Kr.), J o r a m o ( J e h o r a m o )
s ū n u s . Jj ir jo d ė d ę , Izraelio
karalių J o r a m ą , su kuriuo
jis b u v o s u d a r ę s s ą j u n g ą ,
nužudė Jehus.
2 Kar 8 , 2 4 ir t o l i a u ;
2 Krn 2 2 , 1 - 9 .
A c h i j a s . Silo p r a n a š a s .
Karaliaus J e r o b o a m o I
akivaizdoje sudraskė savo
drabužius į dvylika skiau­
čių, k a d p a r o d y t ų , k a i p
turėtų būti p a d a l i n t a S a l i a ­
m o n o karalystė. J e r o b o a -
m u i I p a t a r ė pasiimti d e š i m t
dalių, nes D i e v a s jį išsirin­
kęs d e š i m t i e s Izraelio g e n ­
čių v a l d o v u .
1 Kar 1 1 , 2 9 ir t o l i a u ; 1 4 .
A c h i m a s . Vyriausiojo k u n i ­
g o S a d o k o s ū n u s . Per A b ­
s a l o m o s ą m o k s l ą rizikavo
gyvybe, šnipinėdamas
D o v y d o labui.
2 S a m 1 7 , 1 7 ir t o l i a u ; 1 8 .
A c h i m e l e c h a s . Drąsus
N o b o kunigas, padėjęs
D o v y d u i , kai šis slapstėsi
n u o karaliaus S a u l i a u s .
D a v ė D o v y d u i šventintos
195
d u o n o s ir Galijoto kalaviją.
Tai sužinojęs Saulius liepė
nužudyti Achimelechą,
kitus N o b o k u n i g u s ir visus
jo gyventojus.
1 S a m 21 - 2 2 .
A c h i s . G a t o karalius. D o ­
vydas buvo dukart pabė­
g ę s p a s jį g e l b ė d a m a s i s
nuo Sauliaus.
1 Sam 2 1 ; 2 7 - 2 9 .
A c h i t o f e l i s . Karaliaus
D o v y d o ištikimas p a t a r ė j a s ,
v ė l i a u t a p ę s i š d a v i k u ir
sąmokslininko Absalomo
bendru. Absalomui
nepaklausius jo patarimo,
Achitofelis n u s i ž u d ė .
2 S a m 15,12 - 17,23.
A d o m a s . Pirmasis ž m o g u s
(adam reiškia " ž m o n i j a " ) ,
kurį D i e v a s s u k ū r ė " p a g a l
savo paveikslą". A d o m a s
b u v o paskirtas v a l d y t i visus
kitus ž e m ė s g y v ū n u s . Jis
turėjo g y v e n t i ir d a r b u o t i s
Dievo užveistame Rojaus
sode, gardžiuotis jo vai­
siais. T i k v i e n o m e d ž i o v a i ­
sius D i e v a s b u v o u ž d r a u ­
dęs: " N u o medžio žinojimo
g e r o ir pikto n e v a l g y k " .
D i e v a s n e k e t i n o palikti
A d o m o v i e n o . Jis s u k ū r ė
j a m levą — moterį, k a d a b u
kartu g y v e n t ų . I e v a , susi­
g u n d ž i u s i tapti i š m i n t i n g a
kaip Dievas, p a ė m ė drau­
d ž i a m ą vaisių, v a l g ė jį ir
Adomui davė. Supratę, kad
p a s i e l g ė b l o g a i , A d o m a s ir
I e v a b a n d ė pasislėpti n u o
Dievo. Jų bendravimas su
Dievu buvo sugadintas.
Kadangi juodu nepakluso
D i e v u i , v i s a kūrinija iki šiol
tebekenčia už jų prasiženg­
imą. Ir k i e k v i e n o g y v e n i ­
m a s b a i g i a s i mirtimi.
A d o m a s ir I e v a b u v o iš­
varyti iš R o j a u s . J u o d u
s u s i l a u k ė v a i k ų . Iš jų p a t y r ė
ir s k a u s m o , ir d ž i a u g s m o .
Pr 1 , 2 6 - 2 7 ; 2 - 5,5.
A d o n i j a s . Ketvirtasis kara­
liaus D o v y d o s ū n u s . Kai
Dovydas nuseno, o vyres­
nieji broliai išmirė, A d o n i j a s
b a n d ė u ž g r o b t i sostą. D o ­
v y d a s b u v o p a ž a d ė j ę s sa­
vo ž m o n a i Betsabėjai, kad
jį p a v e l d ė s j ų d v i e j ų s ū n u s
Saliamonas. Adonijo ban­
dymas nepavyko. Dovydas
j a m atleido, bet Saliamo­
n a s , j a u b ū d a m a s karalius,
n u b a u d ė A d o n i j ą mirties
b a u s m e , kai j a m p a s i r o d ė ,
j o g šis v ė l kėsinasi į sostą.
1 Kar 1 - 2 .
A g a b a s . Krikščionių p r a ­
n a š a s , a t v y k ę s iš J e r u z a l ė s
196 BIBLIJOS VEIKĖJAI
ir skelbęs Antiochijos
b a ž n y č i a i , j o g pasaulį ištiks
didelis b a d a s . Vėliau jis
įspėjo Paulių, k a d bus su­
imtas, jeigu vyks į Jeruzalę.
Apd 11,27-30; 21,7-14.
A g a r a žr. Hagara.
A g ė j a s . Pranašas, turbūt
g r į ž ę s iš B a b i l o n i j o s į J e r u ­
zalę su g r u p e , kuriai v a d o ­
vavo Zorobabelis. Agėjo
knygoje surašytos prana­
š y s t ė s p r i s k i r t i n o s 5 2 0 pr.
Kr. A g ė j a s n e r i m a v o , k a d
žmonės pasistatydino sau
n a m u s ir patogiai gyvena,
o Dievo šventykla tebėra
sugriauta. Jis ragino
ž m o n e s atstatyti šventyklą.
Ag.
A g r i p a žr. Erodas.
Ahasveras (Asveras).
1 . Persijos karaliaus Kserk-
so (taip jį v a d i n o graikai)
vardo hebrajiška forma.
K s e r k s a s I ( 4 8 6 - 4 6 5 pr.
Kr.) a t l e i d o s a v o ž m o n ą
Vastę, k a d vestų ir padary­
t ų k a r a l i e n e ž y d a i t ę Esterą.
Ahasveras m i n i m a s ir
Ezdro knygoje. Krašto
gyventojai skundėsi jam,
kai grįžę iš tremties ž y d a i
ė m ė s i atstatyti J e r u z a l ę .
Est; E z d 4,6.
2. Darijaus M e d o tėvas.
Dan 9,1.
A k v i l a s . Žydų krikščionis,
Pauliaus d r a u g a s . Akvilas ir
j o ž m o n a Priskilė (Priska)
t u r ė j o p a l i k t i Italiją, k a i i m ­
peratorius Klaudijus išvarė
ž y d u s i š R o m o s ( 4 8 m.).
Kaip ir Paulius, j u o d u ver­
t ė s i p a l a p i n i ų a u d i m u . Kurį
laiką Paulius su jais g y v e n o
ir d i r b o Korinte. Kai P a u ­
l i u s i š k e l i a v o į Efezą, A k v i ­
las i r P r i s k i l ė p a t r a u k ė s u
j u o (žr. A p o l a s ) . V ė l i a u A k ­
v i l a s ir P r i s k i l ė g r į ž o į R o ­
mą. J ų n a m u o s e v y k d a v o
krikščionių sueigos.
Apd 18,1-3, 18-26;
R o m 16,3; 1 Kor 16,19;
2 T i m 4,19.
Aleksandras. Naujajame
T e s t a m e n t e y r a keli v y r a i
š i u o v a r d u ( n e b ū t i n a i skir­
tingi):
1 . S i m o n o Kireniečio,
p a d ė j u s i o J ė z u i nešti kry­
žių, s ū n u s .
Mk 15,21.
2. Jeruzalės vyriausiojo
k u n i g o g i m i n a i t i s ir v i e n a s *
iš tautos v a d ų .
A p d 4,6.
3. Žydas, per sidabrakalių
bruzdėjimą Efeze b a n d ę s
k r e i p t i s į m i n i ą ( d a r žr.
Demetrijas).
A p d 19,33.
4. Krikščionis, praradęs
tikėjimą, nors ir laikinai.
1 T i m 1,20.
5. Kalvis, padaręs Pauliui
" d a u g b l o g a " . Paulius
patarė Timotiejui saugotis
jo, " n e s jis labai priešinosi
mūsų žodžiams".
2 T i m 4,14.
Amanas žr. Hamanas.
A m a s a . Karaliaus D o v y d o
sūnėnas, A b s a l o m o paskir­
tas v a d o v a u t i sukilėlių ka­
riuomenei. A b s a l o m u i pra­
laimėjus, Dovydas atleido
A m a s a i ir, n u š a l i n ę s J o a b ą ,
paskyrė jį savo kariuome­
nės v a d u . J o a b a s keršyda­
mas nužudė Amasą.
2 S a m 17,25; 20.
A m a z i j a s . 1 . J u d ė j o s kara­
liaus J o a s o sūnus, karalia­
vęs po tėvo nužudymo.
A m a z i j a s ( 7 9 6 - 7 8 2 pr. Kr.)
b u v o doras ž m o g u s , bet
pergalė prieš E d o m ą susu­
ko j a m galvą. Amazijas me­
tė iššūkį Izraeliui ir pralai­
mėjo. Grąžino iš E d o m o
s t a b u s ir atsisakė klausyti
Dievo pranašų. Tuomet
p r i e š j j b u v o s u r e n g t a s są­
m o k s l a s ; jis p a b ė g o į
Lachišą ir ten buvo nužu­
dytas.
2 Kar 1 2 , 2 1 - 1 4 , 2 1 ; 2 K r n
2 4 , 2 7 ir t o l i a u .
2. Betelio kunigas, priešta­
r a v ę s p r a n a š u i A m o s u i (žr.
Amosas).
Am 7,10 ir toliau.
A m n o n a s . Karaliaus Dovy­
do p i r m a g i m i s sūnus. Jis
išprievartavo savo įseserę
Tamarą, už ką A b s a l o m a s
keršydamas surengė jo
nužudymą.
2 S a m 3,2; 13.
A m o n a s . J u d ė j o s karalius
( 6 4 2 - 6 4 0 pr. Kr.), M a n a s o
sūnus. Atsisakė klausyti
Dievo ir vietoj jo garbino
stabus. Nužudytas savo
rūmų tarnų.
2 Kar 2 1 , 1 8 - 2 6 ;
2 Krn 3 3 , 2 0 - 2 5 .
A m o s a s . Vienas pirmųjų
Dievo pranašų, kurio pra­
n a š y s t ė s ištisai u ž r a š y t o s .
G y v e n o VIII a . pr. Kr. J u d ė ­
joje, kalnų kaimelyje
Tekojoje, kur g a n ė avis ir
augino figmedžius. Tačiau
D i e v a s p a s i u n t ė jį į Š i a u r ę , į
I z r a e l i o m i e s t ą Betelį, k u r
karalius J e r o b o a m a s I b u v o
pastatydinęs stabą — auk­
s o v e r š į . Č i a A m o s a s drą­
siai s k e l b ė , ką Dievas y r a
pasakęs apie teisingumą ir
teismą, ir s m e r k ė p r i e s p a u ­
dą bei g o b š u m ą . S u k č i a u ­
jantys pirkliai negali atsi­
pirkti už savo a p g a u l e s
vien aukodami Dievui au­
kas, sakė A m o s a s .
Betelio kunigas Amazi­
jas, p a s a m d y t a s Izraelio ka­
raliaus, liepė A m o s u i neš­
dintis su savo pranašystė­
mis atgal į Judėją. Tačiau
A m o s a s ir toliau karštai
kalbėjo izraelitams, k a d
jeigu neatgailaus, jų laukia
Dievo b a u s m ė ir tremtis.
A m 1,1; 7 , 1 0 - 1 5 .
A m r i s žr. Omris.
Anameelis žr. Hanamelis.
A n a n i j a s . 1. Ananijas ir jo
ž m o n a Sapfyra, pardavę
žemės sklypą, atidavė
a p a š t a l a m s tik dalį u ž j į
gautų pinigų, nors
apsimetė atiduodą visus.
Dėl šios a p g a u l ė s j u o d u
ištiko mirtis.
Apd 5,1-11.
2. Damaske gyvenęs
krikščionis. Vos Sauliui
(Pauliui) atsivertus, A n a n i -
jui apsireiškė Viešpats ir
l i e p ė eiti į n a m u s , k u r S a u ­
lius b u v o apsistojęs. A n a n i ­
jas grąžino Sauliui regėji­
mą, kurio šis b u v o t r i m
dienom netekęs po Jėzaus
apsireiškimo kelyje į
Damaską.
Apd 9,10-19.
3. Vyriausiasis kunigas,
kuris, Ž y d ų tarybai (Sine­
d r i o n u i ) t a r d a n t Paulių, lie­
pė s a r g y b a i jį mušti. Kai
Paulių tardė Feliksas,
Ananijas b u v o kaltintojas.
Apd 23,2-3; 24,1.
4 . N e t i k r a s p r a n a š a s (žr.
Hananijas).
A n a s . Buvęs vyriausiasis
kunigas. Jis tardė suimtą
Jėzų prieš siunčiant pas
Kajafą.
Lk3,2; Jn 18,13-24.
A n d r i e j u s . Vienas iš dvy­
likos J ė z a u s išsirinktų
apaštalų. Andriejus ir jo
b r o l i s S i m o n a s (Petras) b u ­
vo Betsaidos žvejai, žūkla­
vę Galilėjos ežere. J o n a s
Krikštytojas pasakė Andrie­
jui, kad Jėzus yra "Dievo
Avinėlis". Andriejus atpa­
ž i n o j a m e M e s i j ą (Kristų) i r
n u s i v e d ė s a v o brolį S i m o ­
ną pasiklausyti Jėzaus
m o k y m o . Vėliau, kai j u o d u
žvejojo, Jėzus pašaukė
a b u b r o l i u s eiti s u j u o . A n ­
driejus a t v e d ė Jėzui ber­
niuką su d u o n a ir žuvimis,
kai Jėzus rengėsi p a m a i ­
tinti p e n k i s t ū k s t a n č i u s al­
kanų žmonių. Kada būrelis
graikų, atėję į Jeruzalę
p a s i m e l s t i , p a s a k ė norį
pamatyti Jėzų, A n d r i e j u s ir
Pilypas j a m pranešė apie
juos. Jėzui įžengus į
dangų, Andriejus buvo su
kitais apaštalais Jeruzalėje.
Jn 1,35-42; Mt 4,18-19;
10,2; J n 6 , 6 - 9 ; 12,22;
A p d 1,13.
A n t i p a s žr. Erodas.
Aodas žr. Ehudas.
A p o l a s . Aleksandrijos žy­
das, Pauliui išvykus pa­
mokslavęs Efezo sinagogo­
je. Pauliaus bičiuliai Akvilas
ir Priskilė n u o d u g n i a i išaiš­
kino Apolui Jėzaus moky­
mą. Po to jis n u v y k o į Ko­
rintą i r s u d i d e l i u u ž s i d e g i ­
mu pasakojo žydams apie
Jėzų, kaip Mesiją.
Apd 18,24-28; 19,1;
1 Kor 16,12.
Archelajas žr. Erodas.
A r ė t a s . Arabijos karalius,
j o sostinė b u v o Petrą ( d a b .
J o r d a n a s ) . Kurj laiką Ara­
bijai priklausė ir D a m a s k a s .
Kai j a m e l a n k ė s i P a u l i u s ,
Damasko valdytojas norėjo
jį suimti, bet Paulius p a b ė ­
go, nuleistas pintinėje per
m ū r o sieną.
2 Kor 11,32.
A r e u n a (Omanas). Jeruza­
lės g y v e n t o j a s , p a r d a v ę s
karaliui D o v y d u i savo
klojimą. T u o m e t u už Dovy­
d o n u s i d ė j i m u s Izraelį b u v o
ištikęs Dievo siųstas m a r a s .
P r i s i i m d a m a s kaltę už
nelaimes ir n u s i l e n k d a m a s
Dievui, Dovydas pastatė
j a m aukurą A r e u n o s kloji­
me. Dievas, pamatęs, kad
D o v y d a s gailisi dėl savo
nusidėjimų, sustabdė
marą. Vėliau toje vietoje
buvo pastatyta šventykla.
2Sam 24,16-25;
1 Krn 2 1 , 1 8 - 3 0 .
A r i s t a r c h a s . Makedonietis
krikščionis, Pauliaus paly­
d o v a s ir pagalbininkas. Jis
b u v o su Pauliumi Efeze per
sidabrakalių sukeltą sąmy-
šį. A r i s t a r c h a s l y d ė j o P a u l i ų
į Jeruzalę, o vėliau iškelia­
vo su j u o į Romą. Kai P a u ­
lius R o m o j e b u v o u ž d a r y ­
tas kalėjiman, Aristarchas
liko su j u o .
A p d 19,29 ir toliau; 20,4;
27,2; Kol 4,10.
A r t a k s e r k s a s . Kelių Persi­
jos karalių v a r d a s . Ezdras ir

N e h e m i j a s grįžo iš t r e m t i e s
į Jeruzalę berods valdant
Artakserksui I ( 4 6 4 - 4 2 3 pr.
Kr.).
Ezd 4 , 6 - 7 .
A s a . Trečiasis Judėjos
karalius, A b i j o s ū n u s . V a l d ė
keturiasdešimt vienerius
m e t u s ( a p i e 9 1 1 - 8 7 0 pr.
Kr.). T a p ę s k a r a l i u m i , s t e n ­
g ė s i išnaikinti s t a b m e l d y s ­
tę. Laimėjo didelę pergalę,
kai J u d ė j ą b u v o u ž p u o l u s i
Žaros v e d a m a didelė
Etiopijos k a r i u o m e n ė .
1 Kar 1 5 , 8 ir t o l i a u ;
2 Krn 14,1 ir t o l i a u .
A s a e l i s . Karaliaus D o v y d o
s ū n ė n a s . V i e n a s iš narsiau­
sių jo karių ir k a r v e d y s , v a ­
d o v a v ę s d i d e l e i j o kariuo­
m e n ė s daliai.
2 S a m 2 , 1 8 ir t o l i a u ; 2 3 , 2 4 .
A s a f a s . Karaliaus D o v y d o
laikų levitas c h o r v e d y s . J o
palikuonys giedodavo
šventyklos c h o r e . A s a f a s
sukūrė psalmių.
1 Krn 1 5 , 1 7 ir t o l i a u ; 2 5 , 1 ir
t o l i a u ; 2 Krn 2 9 , 3 0 ; 3 5 , 1 5 .
A s a r h a d o n a s . Asirijos
karalius ( 6 8 0 - 6 6 9 pr. Kr.),
valdęs po tėvo, Senache-
ribo, n u ž u d y m o . J u d ė j o s
karalius M a n a s a s b u v o
v i e n a s iš d a u g e l i o A s a r h a -
donui pavaldžių mažesnių­
jų karalių.
2 Kar 1 9 , 3 7 ; E z d 4 , 2 .
A t a l i j a . V i e n i n t e l ė moteris
- J u d ė j o s v a l d o v ė (841 -
8 3 5 pr. Kr.). K a i p ir j o s m o ­
t i n a J e z a b e l ė , b u v o žiauri ir
p i k t a d a r i š k a k a r a l i e n ė . Ji
i š ž u d ė visus karalaičius,
išskyrus J o a s ą , kurj
p a s l ė p ė j o teta. Kai J o a s a s
buvo septynerių metų,
įvyko perversmas: Joasas
buvo vainikuotas karaliumi,
o Atalija n u ž u d y t a .
2Kar11,1-16;
2 Krn 2 2 , 1 0 - 2 3 ; 1 5 .
A u g u s t a s C e z a r i s . Pirma­
sis R o m o s i m p e r a t o r i u s (31
pr. K r . - 1 4 p o Kr.), Julijaus
C e z a r i o į p ė d i n i s . Išleido
į s a k y m ą surašyti v a l s t y b ė s
gyventojus, todėl Marija su
J u o z a p u iškeliavo j Betlie­
jų, n e s s u r a š i n ė j a n t reikėjo
būti g i m t a j a m e m i e s t e .
Lk2,1.
A z a r i j a s . Iš kelių Biblijos
Azarijų ž i n o m i a u s i a s y r a
J u d ė j o s karalius (791 - 7 4 0
pr. Kr.), d a r v a d i n a m a s O z i -
j u . T a i b u v o d o r a s , griežtas
ir g a l i n g a s v a l d o v a s , ištiki­
m a s D i e v u i . Bet jis n e d r a u ­
d ė s a v o v a l d i n i a m s garbinti
s t a b ų , išpuiko. Vaikščiojo į
š v e n t y k l ą d e g i n t i smilkalų,
0 tai b u v o l e i d ž i a m a tik k u ­
n i g u i . Už tai susirgo r a u p ­
sais, turėjo g y v e n t i atskir­
t a s , o karaliavo s ū n u s J o a -
tamas.
2 Kar 1 4 , 2 1 ir t o l i a u ;
2 Krn 2 6 .
B a a s a . Izraelio karalius
(apie 9 0 9 - 8 8 6 pr. Kr.).
Kilęs iš I s a c h a r o genties,
u ž g r o b ė k a r a l i a u s sostą,
n u ž u d ę s J e r o b o a m o sūnų
Nadabą.
1 Kar 1 5 , 1 6 ir toliau.
B a l a . R a c h e l ė s tarnaitė,
būsimoji D a n o ir Neftalio
motina.
Pr 29,29; 3 0 , 3 - 7 .
B a l a a m a s . Pranašas iš
M e s o p o t a m i j o s , kurį M o a -
b o karalius B a l a k a s p a s i ­
kvietė, k a d šis prakeiktų po
d y k u m ą klajojančius izrae­
litus. Jie b u v o ką tik s u m u ­
šę amoritus, todėl Balakas
bijojo, k a d tas p a t gali
ištikti ir jo kraštą. Iš p r a d ž i ų
B a l a a m a s atsisakė eiti p a s
karalių, bet antrąkart kvie­
č i a m a s sutiko. Kelyje D i e v o
angelas sustabdė Balaamo
asilę ir p e r s p ė j o p r a n a š ą
kalbėti tik tai, ką liepia Die­
vas. T a d Balaamas, užuot
p r a k e i k ę s izraelitus, juos
triskart p a l a i m i n o . K a d
g a u t ų p a ž a d ė t ą atlyginimą,
v ė l i a u jis b a n d ė įstumti iz­
raelitus į n u o d ė m ę , skatin­
d a m a s garbinti Baalą. U ž
tai izraelitai jį n u ž u d ė ,
užpuolę madianiečius.
Sk 2 2 - 2 4 ; 31.
B a l a k a s . M o a b o karalius,
v a l d ę s t u o m e t u , kai
izraelitai r e n g ė s i užkariauti
K a n a a n ą (žr. Balaamas).
B a l t a z a r a s . 1 . Babilonijos
v a l d o v a s , ž u v ę s 5 3 9 pr. Kr.,
kai ją u ž ė m ė m e d a i ir per­
sai. V a l d ė vietoj n e s a n č i o
tėvo Nabonido. Didelės
p u o t o s m e t u jį i š g ą s d i n o
keistas u ž r a š a s , p a s i r o d ę s
ant m e n ė s s i e n o s . P a š a u k ­
tas D a n i e l i u s perskaitė
užrašą ir į s p ė j o Baltazarą,
kad Dievo nuosprendžiu jo
karalystė ž l u g s , o jis pats
ž u s . T ą p a č i ą naktį Persijos
k a r i u o m e n ė netikėtai u ž ė ­
m ė miestą.
D a n 5.
2 . Babilonietiškas v a r d a s ,
kuriuo b u v o p a v a d i n t a s
Danielius (žr. Danielius)
B a l t r a m i e j u s . Vienas iš
dvylikos a p a š t a l ų . B u v o
kartu su kitais, kai J ė z u s
į ž e n g ė į d a n g ų - tai
AGARA - BENJAMINAS
nHHHMHMMnMOMMMmnMMi
v i s k a s , kas a p i e jį ž i n o m a .
G a l i m a s d a l y k a s , k a d jis ir
N a t a n a e l i s y r a t a s pats
a s m u o - vyriškis, kurj
Pilypas p a s i u n t ė pasižiūrėti
J ė z a u s (žr. Natanaelis).
M t 1 0 , 3 ; A p d 1,13.
B a r a b a s . Plėšikas i r ž m o g ­
ž u d y s , u ž m a i š t a v i m ą kalė­
jęs t u o m e t u , kai b u v o s u ­
imtas J ė z u s . R o m o s skirtas
v a l d y t o j a s , Poncijus Pilo­
tas, ž i n o d a m a s , k a d J ė z u s
n ė r a p a d a r ę s jokio nusikal­
t i m o , ir n o r ė d a m a s jį p a ­
leisti, p a s i ū l ė J ė z ų išteisinti.
T a č i a u k u n i g a i sukurstė
m i n i ą reikalauti, k a d būtų
paleistas B a r a b a s . T a i g i
B a r a b a s b u v o išlaisvintas,
o Jėzus nukryžiuotas.
Mt 2 7 , 1 5 - 2 6 .
B a r a k a s . T e i s ė j ų laikų
izraelitas iš Neftalio, kurį
pranašė Debora pasišaukė
v a d o v a u t i mūšiui s u K a n a ­
ano valdovu Jabinu. Bara­
k o v a d o v a u j a m a izraelitų
k a r i u o m e n ė laimėjo d i d e l ę
pergalę, nutraukusią dvide­
šimt metų trukusį k a n a a n i e ­
čių v i e š p a t a v i m ą .
Ts 4 - 5 .
B a r j ė z u s žr. Elimas.
B a r n a b a s . Jeruzalės baž­
nyčiai priklausęs ž y d a s , ki­
lęs iš Kipro, a p a š t a l ų pra­
mintas Barnabu ("Paguo­
dos sūnumi"). B ū d a m a s
kilnus ir geraširdis, p a r d a ­
vė s a v o ž e m ė s s k l y p ą ir
gautus pinigus atidavė
skurstantiems krikščionims.
Kai atsivertęs P a u l i u s atvy­
ko j J e r u z a l ę , krikščionys
vis d a r j u o nepasitikėjo. T i k
B a r n a b a s p r i g l a u d ė jį ir n u ­
sivedė pas apaštalus. Jeru­
zalės bažnyčia pasiuntė
B a r n a b ą į Antiochiją p a d ė t i
ką tik atsivertusiems krikš­
č i o n i m s , kurių d a u g e l i s b u ­
vo nežydai. Vėliau Barna­
b a s susiieškojo T a r s e P a u ­
lių ir pasikvietė b e n d r a m
darbui.
Barnabas su Pauliumi
išvyko iš Antiochijos į pir­
mąją misijų kelionę, p a s i ė ­
mę ir B a r n a b o pusbrolį
Joną Morkų. Sugrįžę apie
savo kelionę papasakojo
dideliam Jeruzalės bažny­
čios v a d o v ų susirinkimui.
Vėliau Barnabas nesutarė
su P a u l i u m i d ė l M o r k a u s -
ar imti jį antrąkart k e l i o n ė n ,
ar n e . B a r n a b a s grįžo su
M o r k u m į Kiprą, o Paulius
iškeliavo į M a ž ą j ą Aziją
( d a b . T u r k i j ą ) . B a r n a b a s ir
P a u l i u s liko geri d r a u g a i , ir
197
Paulius savo laiškuose
B a r n a b ą giria.
A p d 4 , 3 6 ; 9 , 2 7 ; 1 1 , 2 2 ir
t o l i a u ; 1 2 , 2 5 ir t o l i a u ; 15;
1 K o r 9 , 6 ; Gal 2.
B a r t i m i e j u s . J ė z a u s išgy­
dytas neregys.
Mk 10,46-52.
B a r u c h a s . Pranašo Jere­
mijo ištikimas d r a u g a s . Jis
buvo su Jeremiju paskuti­
n ė m i s d i e n o m i s prieš
babiloniečiams užgrobiant
J e r u z a l ę 5 8 6 pr. Kr. U ž r a š ė
Dievo apreiškimą Jeremijui.
Liko s u J e r e m i j u , s u g r i o v u s
J e r u z a l ę , ir net kai p r a n a ­
šas b u v o priverstas išvykti
į Egiptą. V i e n a s iš Apokrifų
(Antrinio k a n o n i z a v i m o
k n y g ų ) y r a p a v a d i n t a s Ba-
rucho knyga.
Jer 3 6 ; 4 3 , 6 .
B e n a j a s . T u o vardu S T yra
keli vyrai, ž i n o m i a u s i a s —
karaliaus D o v y d o a s m e n s
s a r g y b o s viršininkas, likęs
j a m ištikimas, kai A d o n i j a s
m ė g i n o u ž g r o b t i sostą.
Benajas suvaidino lemiamą
vaidmenį paskelbiant
k a r a l i u m i S a l i a m o n ą ir t a p o
jo kariuomenės v a d u . ,
2 S a m 8 , 1 8 ; 1 Kar 1 - 2 .
B e n h a d a d a s . Trijų Sirijos
karalių v a r d a s , reiškiantis,
atrodo, " H a d a d o sūnus"
( H a d a d a s - sirų a u d r o s
dievas). B e n h a d a d a s I
( a p i e 9 0 0 - 8 6 0 pr. Kr.)
r ė m ė J u d ė j o s karalių A s ą j o
k o v o j e s u Izraeliu. B e n h a ­
d a d a s I I (apie 8 6 0 - 8 4 3 pr.
Kr.) b u v o Izraelio k a r a l i a u s
A c h a b o priešas. B e n h a d a ­
d a s III ( a p i e 7 9 6 - 7 7 0 pr.
Kr.) p u o l ė Izraelį p r a n a š o
Elijo laikais. D i e v a s išklau­
sė Elijo m a l d ų ir kelis kar­
t u s i š g e l b ė j o izraelitus n u o
sirų. Jis a p r e i š k ė Elijui, k a d
B e n h a d a d a s mirs, n u ž u d y ­
tas savo tarno Hazaelio.
1 Kar 2 0 ; 2 Kar 6 - 8 .
B e n j a m i n a s . Jokūbo ir
R a c h e l ė s j a u n i a u s i a s sū­
nus. M o t i n a m i r ė jį g i m d y ­
d a m a . Benjaminas ir Juo­
z a p a s buvo mylimiausi Jo­
k ū b o v a i k a i . P a v y d ū s bro­
liai p a r d a v ė J u o z a p ą E g i p ­
to v e r g i j o n . V ė l i a u , kai bro­
liai p a t e k o E g i p t e J u o z a ­
pui j r a n k a s , jis j u o s i š b a n ­
dė norėdamas pamatyti, ar
jie b u s t o k i e p a t n e g a i l e s ­
tingi ir B e n j a m i n u i . T a č i a u
broliai b u v o j a u pasikeitę.
Jie n e p a l i k o B e n j a m i n o
E g i p t e , nors d ė l to rizikavo
s a v o laisve. B e n j a m i n o var­
du buvo pavadinta viena iš
198 BIBLIJOS VEIKĖJAI
dvylikos izraelitų g e n č i ų .
Pr 35,18-20; 4 3 - 4 5 .
B e r e n i k ė . Erodo Agri-
p o s II s e s u o (žr. E r o d a s
A g r i p a II).
A p d 2 5 , 1 3 ir toliau.
B e r z e l a j i s . Karaliaus D o ­
v y d o ištikimas šalininkas.
Per A b s a l o m o maištą M a -
chanaime pamaitino Dovy­
dą ir jo ž m o n e s .
2 S a m 1 7 , 2 7 ir t o l i a u ;
19,31-39.
B e s e l e l i s (Bezalelis).
N a g i n g a s meistras, k u r i a m
izraelitai, k l a j o d a m i p o
dykumą, patikėjo padaryti
maldyklą (tabernakulį).
Iš 3 5 , 3 0 ir t o l i a u .
B e t s a b ė j a . Karaliaus
D o v y d o , o prieš tai hetito
Ūrijo ž m o n a (žr. Dovydas).
2 Sam 1 1 - 1 2 ; 1 K a r 1 - 2 .
Bezalelis žr. Beselelis.
B i l d a d a s . V i e n a s i š trijų
J o b o bičiulių, atėjusių
p a g u o s t i , kai jis kentėjo.
J o b 2,11 ir t o l i a u .
B o o z a s . Turtingas ir dos­
n u s Betliejaus ū k i n i n k a s -
Rūtos v y r a s ir k a r a l i a u s
D o v y d o prosenelis.
Rut2-4.
C e z a r i s . Romos impera­
torių titulas N T laikais.
C e z a r i s A u g u s t a s v a l d ė , kai
gimė Jėzus. Po Augusto
v a l d ė T i b e r i j u s . Petras ir
Paulius buvo nukankinti
berods valdant Neronui.
J ė z u s kartais p a v a r t o d a v o
šį ž o d į v a l d ž i o s r e i k š m e .
1
Mk 1 2 , 1 4 - 1 7 ; Lk 2,1; 3,1;
Apd 25.
C h a m a s . Antrasis N o j a u s
s ū n u s . E g i p t i e č i ų , etiopų,
libiečių ir k a n a a n i e č i ų
protėvis.
P r 5 , 3 2 ; 6,10; 1 0 , 6 - 2 0 .
C h e d o r l a o m e r i s (Chador-
l a o m o r a s ) . E l a m o karalius.
Pr14.
Chusajis žr. Husajas.
D a l i l a . G r a ž u o l ė filistinė,
išdavusi S a m s o n ą (žr.
Samsonas).
Ts 16.
D a n i e l i u s . I š kelių S T
Danielių žinomiausias y r a
a u k š t o s k i l m ė s ž y d a s , atro­
do, paauglys patekęs j ba­
biloniečių n e l a i s v ę . Kara­
liaus N a b u c h o d o n o s a r o
r ū m u o s e D a n i e l i u s ir trys jo
draugai, Šadrachas, Meša-
chas ir A b e d n e g a s , buvo
rengiami karaliaus patarė­
jais. D a n i e l i u s p a s i r y ž o
tarnauti tik D i e v u i . Jis atsi­
s a k ė sočių patiekalų ir m a i ­
tinosi kukliu m a i s t u , griežtai
p r i s i l a i k y d a m a s ž y d ų mity­
b o s įstatymų.
D i e v a s p a d a r ė Danielių
i š m i n č i u m i . D u kartus j a m
p a v y k o išaiškinti keistus
Nabuchodonosaro sapnus.
V ė l i a u D a n i e l i u s perskaitė
Baltazarui (valdžiusiam po
N a b u c h o d o n o s a r o ) užrašą,
pasirodžiusį ant m e n ė s
s i e n o s : karalystei artėja
pražūtis. T ą p a č i ą naktį
Babiloną u ž ė m ė persai, o
Baltazaras buvo nužudytas.
Persai p a d a r ė Danielių
a u k š t u p a r e i g ū n u , bet kiti
vadovai, pavydėdami jam
v a l d ž i o s , s u r e n g ė prieš jį
sąmokslą. Danielius buvo
į m e s t a s į liūtų narvą, b e t
Dievas apsaugojo jo
gyvybę.
Danielius užrašė d a u ­
g y b ę s a v o s a p n ų , kuriuose
D i e v a s j a m atskleidė, k ą
y r a n u m a t ę s ateičiai.
Dan.
D a r i j u s . 1 . Darijus M e d a s ,
k a r a l i a v ę s p o B a l t a z a r o , mi­
nimas Danieliaus knygoje.
A m ž i n i n k ų raštuose kitokių
žinių a p i e jį n ė r a . G a l i m a s
d a l y k a s , k a d Kiras jį p a d a r ė
Babilonijos v a l d o v u , o gal
net ir d a v ė D a r i j a u s v a r d ą .
D a n 5,31 ir toliau.
2. Darijus I, Persijos kara­
lius ( 5 2 2 - 4 8 6 pr. Kr.), p a ­
d ė j ę s ž y d a m s baigti J e r u ­
z a l ė s š v e n t y k l o s atstatymą.
Ezd 4,5; A g 1,1; Z c h 1,1.
3. Darijus II, Persijos kara­
lius ( 4 2 3 - 4 0 8 pr. Kr.), m i n i ­
mas Nehemijo knygoje.
Neh 12,22.
D a t a n a s . S u Kore i r Abiro-
n u (Abiramu) s u k ė l ė maištą
prieš M o z ę . (Žr. Korė. 1.)
S k 16.
D e b o r a . V i e n i n t e l ė moteris
iš Izraelio teisėjų. D e b o r a
liepė karvedžiui Barakui
vesti izraelitų k a r i u o m e n ę
prieš S i s a r o s v a d o v a u j a m ą
K a n a a n o karaliaus J a b i n o
k a r i u o m e n ę . B a r a k o iško­
v o t a p e r g a l ė i š v a d a v o iz­
raelitus iš d v i d e š i m t m e t ų
trukusios k a n a a n i e č i ų
priespaudos.
Ts 4 - 5 .
D e m a s . Krikščionis, b u v ę s
kartu su P a u l i u m i , kai šis
sėdėjo R o m o s kalėjime.
V ė l i a u D e m a s p a l i k o Paulių
ir išvyko į T e s a l o n i k ą .
Kol 4 , 1 4 ; 2 T i m 4 , 1 0 .
D e m e t r i j a s . 1 . Efezietis
sidabrakalys, daręs minia­
tiūras D i a n o s (Artemidės)
šventyklai (žr. Diana). Jis
b a i m i n o s i , k a d prisiklausę
Pauliaus pamokslų šven­
tyklos lankytojai n e b e p i r k s
tų miniatiūrų, t o d ė l sukurs­
tė sidabrakalių bruzdėjimą.
A p d 1 9 , 2 4 ir t o l i a u .
2 . T r e č i a j a m e J o n o laiške
p a m i n ė t a s krikščionis, kurj
visi mini g e r u ž o d ž i u .
3 Jn 12.
D i a n a . Romėnų mėnulio ir
m e d ž i o k l ė s d e i v ė , atitin­
kanti graikų A r t e m i d ę . N u o ­
stabi j o s š v e n t y k l a E f e z e
b u v o v i e n a s iš s e n o v ė s
p a s a u l i o s t e b u k l ų , (žr. 11
sk. Biblijos tautos poskyrį
Graikų ir romėnų religija.)
A p d 19.
D i n a . J o k ū b o i r Lijos d u k ­
tė, kurią išprievartavo hevi-
tų k a r a l i a u s s ū n u s S i k e -
m a s . D i n o s broliai k e r š y d a ­
mi u ž m u š ė S i k e m ą ir išžu­
d ė j o miesto g y v e n t o j u s .
Pr34.
Dionizijus. Areopago,
įtakingos Atėnų tarybos,
įkurtos r e l i g i n i a m s g i n č a m s
spręsti, narys. P o P a u l i a u s
k a l b o s A r e o p a g e Dionizijus
priėmė krikščionybę.
A p d 17,34.
D i o t r e f a s . Išdidus ir n e s u ­
kalbamas Bažnyčios vado-
Šis mažytis Persijos kara­
liaus Darijaus cilindro
formos antspaudas jį
vaizduoja medžiojantį
liūtus.
vas, nepripažinęs Jono
autoriteto.
3 Jn9-10.
D o e g a s . Sauliaus vyriau­
siasis p i e m u o , e d o m i t a s .
Būdamas Nobėje matė,
kaip kunigas Achimelechas
p a m a i t i n o ir p r i g l a u d ė b e s i ­
slapstantį D o v y d ą . D o e g a s
i š d a v ė A c h i m e l e c h ą ir įvyk­
dė Sauliaus j a m paskelbtą
nuosprendį.
1 S a m 2 1 , 7 ; 2 2 , 9 ir t o l i a u .
D o r k a d ė (Tabita). Jopės
krikščionė, kuri š e l p d a v o
neturtėlius, s i ū d a v o j i e m s
d r a b u ž i u s . Kai ji mirė, d r a u ­
g a i p a s i u n t ė pakviesti Pet­
ro, ir šis p r i k ė l ė ją iš n u m i ­
rusių.
Apd 9 , 3 6 - 4 1 .
D o v y d a s . Jauniausias iš
a š t u o n i ų J e s ė s , Betliejaus
ūkininko, sūnų. D o v y d a s
g a n ė avis, kai j Betliejų at­
v y k o D i e v o siųstas p r a n a ­
šas S a m u e l i s , t u r ė j ę s v i e n ą
iš J e s ė s s ū n ų p a t e p t i kara­
liumi vietoj S a u l i a u s . Bro­
lius a p ė m ė p a v y d a s , kai
b u v o pasirinktas D o v y d a s .
Dovydas gražiai skam­
b i n o arfa, t o d ė l b u v o p a i m ­
tas į k a r a l i a u s r ū m u s , k a d
m u z i k a malšintų S a u l i ų iš­
t i n k a n č i u s p a m i š i m o prie­
p u o l i u s . V ė l i a u , kai t ė v a s
pasiuntė D o v y d ą nunešti
kovos lauke esantiems
b r o l i a m s maisto, jis p r i ė m ė
iššūkį kautis su milžinu
filistinu Galijotu ir jį n u k o v ė
svaidykle paleistu a k m e n i u .
Po m ū š i o su filistinais I z r a e ­
lio moterys, pasitikdamos
karalių S a u l i ų , d a i n a v o :
" S a u l i u s u ž m u š ė tūkstantį,
o D o v y d a s d e š i m t tūksta­
nčių". N u o tol S a u l i u s ė m ė

l a b a i p a v y d ė t i D o v y d u i ir
keletą kartų m ė g i n o j j n u ž u ­
dyti. J o n a t a s , S a u l i a u s s ū ­
n u s ir artimas D o v y d o
draugas, patarė j a m bėgti,
ir D o v y d a s , jo p a k l a u s ę s ,
ė m ė slapstytis. S a u l i u s n e ­
gailestingai persekiojo Do­
v y d ą , nors šis d u k a r t d o v a ­
nojo j a m g y v y b ę .
S a u l i u s ir J o n a t a s ž u v o
m ū š y j e su filistinais, ir J u ­
dėjos karaliumi buvo vaini­
k u o t a s D o v y d a s . Tik p o
d v e j ų m e t ų k a r a l i u m i jj pri­
p a ž i n o v i s a s Izraelis. D o v y ­
d a s b u v o n a r s u s karys ir
l a i m ė j o d a u g p e r g a l i ų . Jis
b u v o m ė g s t a m a s tautos, o
j o v a l d y m a s t e i s i n g a s . At­
k o v o j ę s iš j e b u s i e č i ų J e r u ­
z a l ę , p a d a r ė j ą sostine, per­
k ė l ė j ją S a n d o r o s skrynią ir
ketino čia pastatydinti
šventyklą, t a č i a u D i e v a s
uždraudė.
D o v y d a s p a m i l o Betsa-
bėją, v i e n o iš s a v o karių,
Ūrijo, ž m o n ą . Kai B e t s a b ė j a
nuo jo pastojo, D o v y d a s
išsiuntė Ūriją j m ū š j ir p a s i ­
s t e n g ė , k a d jis t e n Žūtų. P o
to Dovydas v e d ė Betsabė­
ja. P r a n a š a s N a t a n a s p a ­
s m e r k ė jo n u o d ė m ę , ir nors
D o v y d a s nuoširdžiai gailė­
josi ir D i e v a s j a m a t l e i d o ,
B e t s a b ė j o s k ū d i k i s mirė.
Antras j ų s ū n u s , S a l i a m o -
nas, tapo D o v y d o įpėdiniu.
Vėliau D o v y d a s turėjo
vargo su sūnumis. Jo nu­
mylėtinis A b s a l o m a s b a n d ė
p a v e r ž t i iš t ė v o sostą. D o ­
v y d a s d ė l t o b u v o privers­
t a s palikti J e r u z a l ę , b e t
A b s a l o m a s p r a l a i m ė j o ir,
didelei Dovydo širdgėlai,
b u v o n u ž u d y t a s . Kai D o v y ­
d a s p a s e n o , kitas s ū n u s ,
A d o n i j a s , irgi r e z g ė
sąmokslą.
D o v y d a s b u v o didis
karalius, d i d i s karys ir didis
poetas, sukūręs d a u g
puikių p s a l m i ų D i e v o gar­
bei. Nors D o v y d a s klysda­
vo ir d a r y d a v o bloga, bet
visuomet dėl to gailėdavosi
ir p r a š y d a v o D i e v ą atleisti.
Biblija jį v a i z d u o j a k a i p
D i e v o m y l i m ą vyrą.
1 S a m 16 ir t o l i a u ; 1 Kar 2;
1 Krn 11 - 2 9 .
D r u z i l ė . Erodo Agripos I
j a u n i a u s i o j i d u k t ė ir Felik­
so, R o m o s skirto J u d ė j o s
valdytojo, ž m o n a .
Apd 24,24.
E b e d m e l e c h a s . Karaliaus
S e d e k i j o (VI a. pr. Kr.) r ū m ų
tarnautojas etiopas. Kadan­
gi E b e d m e l e c h a s išgelbėjo
Jeremijui gyvybę, Dievas
p a ž a d ė j o palikti jį g y v ą p e r
Jeruzalės sugriovimą.
Jer 3 8 ; 3 9 , 1 6 - 1 8 .
E f r a i m a s . Jaunesnysis iš
dviejų J u o z a p o s ū n ų ,
g i m u s i ų E g i p t e . J j įsūnijo j o
senelis J o k ū b a s ir l a i m i n ­
d a m a s pripažino didesniu
už vyresnįjį brolj M a n a s ą ,
sakydamas, kad jo palikuo­
nys b u s į ž y m ū s . P r a n a š a i
Izraelį kartais v a d i n d a v o
Efraimu.
Pr 14,52; 48.
E g l o n a s . M o a b o karalius,
v a l d ę s teisėjų laikais.
S u m u š ė Izraelį, p a ė m ė
J e r i c h ą ir a š t u o n i o l i k a metų
v a l d ė izraelitus, kol jį n u ž u ­
dė Ehudas.
Ts 3,12-26.
E h u d a s ( A o d a s ) . Kairia­
rankis izraelitas, kilęs iš
B e n j a m i n o g e n t i e s . Jis su­
m a n ė g u d r ų ir d r ą s ų p l a n ą ,
k a i p n u ž u d y t i M o a b o kara­
lių E g l o n ą , kuris j a u aštuo­
niolika m e t ų e n g ė dalj
Izraelio ir rytinį jo kraštą,
priklausantį E h u d o g e n č i a i .
E g l o n u i mirus, E h u d a s
surinko k a r i u o m e n ę tautai
išvaduoti iš m o a b i t ų .
Ts 3,15-30.
E l a . S T šiuo v a r d u y r a n e
vienas vyras; žinomiausias
iš jų y r a k a r a l i a u s B a a s o s
s ū n u s . Ela b u v o b l o g a s ka­
ralius, v a l d ė Izraelį m a ž i a u
nei p o r ą m e t ų ( 8 8 6 - 8 8 5
pr. Kr.). G i r t ą j į n u ž u d ė
Z i m r i s ( Ž a m b r i s ) , v i e n a s iš
jo kariuomenės vadų.
1 Kar 1 6 , 8 - 1 4 .
E l e a z a r a s . J ų b u v o keli,
žymiausias - Aarono
trečiasis s ū n u s . K a d a n g i
vyresnieji d u j o broliai b u v o
n u ž u d y t i , A a r o n u i mirus
Eleazaras tapo vyriausiuoju
k u n i g u . Jis v a d o v a v o levi­
t a m s ir prižiūrėjo m a l d y k l ą .
Iš 6 , 2 3 ; K u n 1 0 ; S k 3 ir
t o l i a u ; J o z 14 ir toliau.
E l i a b a s . J e s ė s vyriausiasis
s ū n u s , D o v y d o brolis.
1 S a m 1 6 , 6 ir t o l i a u ;
17,13.28.
E l i a k i m a s . Žymiausias
š i u o v a r d u Biblijos v y r a s
b u v o Helkijo s ū n u s , kara­
liaus E z e k i j o vyriausiasis
r ū m i n i n k a s . Kai Asirijos ka­
raliaus S e n a c h e r i b o kariuo­
m e n ė apgulė Jeruzalę,
Ezekijas pasiuntė Eliakimą
s u S o b n a i r J o a h e išklau­
syti asirų pasiuntinių.
2 Kar 1 8 , 1 8 ir t o l i a u ; I z 3 6
- 37,6.
BERENIKĖ-ELIZIEJUS
E l i a s i b a s . N e h e m i j o laikų
vyriausiasis k u n i g a s ,
p a d ė j ę s atstatyti J e r u z a l ė s
sienas.
Neh3,1; 13,4-9.
E l i e z e r i s . A b r a o m o vyriau­
siasis t a r n a s . Kol A b r a o m a s
neturėjo s ū n a u s , Eliezeris
buvo jo įpėdinis. Atrodo,
k a d j a m b u v o p a t i k ė t a vykti
j M e s o p o t a m i j ą ir išrinkti
Izaokui ž m o n ą .
Pr 1 5 , 2 ; 2 4 .
E l i f a z a s . V i e n a s iš trijų
J o b o bičiulių, atėjusių
paguosti jo kenčiančio.
J o b 2 , 1 1 ir t o l i a u .
E l i h u s . Piktas j a u n u o l i s ,
įrodinėjęs, kad J o b o kančių
priežastis y r a j o paties
nuodėmės.
Job 3 2 - 3 7 .
E l i j a s . Pranašas, gyvenęs
Izraelyje k a r a l i a u s A c h a b o
v a l d y m o m e t a i s . A c h a b a s ir
jo svetimšalė ž m o n a Jeza-
b e l ė n u s i d ė j o D i e v u i , nes
g a r b i n o B a a l ą ir ž u d ė D i e ­
v o p r a n a š u s . T o d ė l Elijas
b u v o pasiųstas p a s a k y t i
A c h a b u i , k a d D i e v a s užleis
sausrą. Po to Elijas pasislė­
pė prie Karito u p o k š n i o ir
mito t u o , k ą j a m a t n e š d a v o
v a r n a i . Kai u p o k š n i s išdžiū­
v o , Elijas n u ė j o į S i d o n ą ir
apsistojo S a r e p t o j e p a s
n a š l ę . Ji p a s i d a l i j o su Eliju
paskutiniu k ą s n i u , b e t Die­
v a s n e l e i d o išsekti jos miltų
ir aliejaus a t s a r g o m s , kol
b a d a s n e s i b a i g ė . Kai mirė
našlės s ū n u s , D i e v a s
išklausė Elijo m a l d ą ir
grąžino mirusiajam gyvybę.
Trečiaisiais s a u s r o s m e ­
tais Elijas grjžo p a s A c h a -
bą. Karalius jį a p k a l t i n o d ė l
Izraelį ištikusių n e l a i m i ų .
Elijas a t s a k ė : " N e a š p a d a ­
riau s u m i š i m ą Izraelyje, b e t
tu ir t a v o t ė v o n a m a i , kurie
n e k l a u s ė V i e š p a t i e s įsaky­
mų ir g a r b i n o B a a l u s " . Jis
l i e p ė A c h a b u i sušaukti
B a a l o ir A š e r o s p r a n a š u s
a n t K a r m e l i o k a l n o . Elijas
p a k v i e t ė j u o s įrodyti, k a d j ų
d i e v a s tikras. J e i g u B a a l a s
pajėgs uždegti jų aukurą,
t u o m e t ž m o n ė s t e g u j į gar­
bina, bet jei Dievas uždegs
Elijo a u k u r ą , tai b u s į r o d y ­
m a s , j o g jis y r a tikrasis
Viešpats. Baalo pranašai vi­
s ą d i e n ą š o k o aplink a u k u ­
rą, m e l d ė s i ir d a r ė s i rituali­
nius į s i p j o v i m u s , t a č i a u nie­
ko n e l a i m ė j o . O kai Elijas
pasimeldė, Dievas pasiuntė
ugnį, ir a u k a s u d e g ė . A p l i n ­
kui b u v ę ž m o n ė s š a u k ė :
199
"Viešpats yra Dievas". Ba­
a l o p r a n a š a i b u v o išžudyti,
ir tą p a č i ą d i e n ą s a u s r a
baigėsi.
Išgirdusi a p i e s a v o p r a ­
našų išžudymą, Jezabelė
įtūžo. Elijas g e l b ė d a m a s i s
p a b ė g o j pietus, į d y k u m a s .
Jis pasijuto v i e n i š a s ir v o s
n e p u o l ė j neviltį. T a č i a u
D i e v a s p r a b i l o j jj ir p a s a k ė ,
k a d jo dar laukia d a r b a s —
p a t e p t i naująjį karalių ir
parengti pranašo darbui
Eliziejų.
V ė l i a u , kai A c h a b a s s u ­
rengė Naboto nužudymą,
k a d pasisavintų j o v y n u o ­
g y n ą , Elijas p e r s p ė j o kara­
lių, j o g D i e v a s n u b a u s visą
jo šeimą. A c h a b a s ž u v o
m ū š y j e . O Eliją D i e v a s glo­
b o j o . Kai p r a n a š a s atliko
v i s a s u ž d u o t i s , D i e v a s jį
pasiėmė į dangų ugnies
vežime.
Pranašas Malachijas
s k e l b ė , j o g Elijas sugrįš, ir
g e r o k a i v ė l i a u jis p a s i r o d ė
kartu su M o z e - kai
apaštalai regėjo J ė z a u s
šlovę (atsimainymą).
1 Kar 1 7 - 2 Kar 2 ; M a l
4 , 5 - 6 ; Lk 9,28 ir toliau.
Elimas (Barjėzus). Žydų
burtininkas ir netikras pra­
našas, Sergijaus Pauliaus,
R o m o s p r o k o n s u l o Kipre,
artimas ž m o g u s . Elimas
( h e b r . " b u r t i n i n k a s " ) bijo­
jo, k a d Sergijui Pauliui
apsikrikštijus, jis n e b e t u r ė s
j a m įtakos, t o d ė l s t e n g ė s i ,
k a d šis netikėtų P a u l i a u s ir
Barnabo skelbiamu Dievo
žodžiu. Paulius, girdėda­
m a s , k a i p E l i m a s iškraipo
D i e v o t i e s a s , n u b a u d ė jį
k u r i a m laikui a p a k i n d a m a s .
Tai išvydęs Sergijus Pau­
lius įtikėjo D i e v ą .
Apd 13,6-12.
E l i r r i e l e c h a s žr. Noemė.
E l i s žr. Helis.
Eliziejus (Elisiejus).
Eliziejus t ę s ė Elijo d a r b ą —
b u v o D i e v o p r a n a š u Izrae­
lyje d a u g i a u k a i p 5 0 m e t ų .
Kol Elijas d a r n e b u v o p a i m ­
t a s į d a n g ų , Eliziejus p a ­
p r a š ė jį pasidalinti s a v o
g a l i a ir p a d a r y t i į p ė d i n i u .
Prašymas buvo patenkin­
t a s . Eliziejus p a d a r ė d a u g
s t e b u k l ų . Jis p r i k ė l ė mirusį
sunamietės sūnų, išgydė
r a u p s a i s sergantį Sirijos
kariuomenės vadą Naama-
ną. Per Eliziejaus g y v e n i m ą
p a s i k e i t ė 6 Izraelio karaliai.
1 Kar19,16irtoliau;2Kar
2 - 9 ; 13,14 ir toliau.
200 BIBLIJOS VEIKĖJAI
E l k a n a . Iš kelių Biblijos v y ­
rų šiuo v a r d u ž i n o m i a u s i a s
Samuelio tėvas, Onos
v y r a s (žr. Ona).
1 Sam 1.
E l z b i e t a . Kunigo Zacharijo
ž m o n a . Elzbieta buvo
nevaisinga, tačiau savo
d ž i a u g s m u i senatvėje ji
susilaukė sūnaus, būsimo­
j o J o n o Krikštytojo. J ė z a u s
motina Marija buvo Elzbie­
tos g i m i n a i t ė ir prieš k ū d i ­
kiui g i m s t a n t a p l a n k ė Elz­
bietą. Toji iš karto s u p r a t o ,
k a d M a r i j o s kūdikis b u s
ilgai lauktasis V i e š p a t s
(Mesijas).
Lk1.
Enokas žr. Henochas.
E p a f r a s . Kolosų krikščio­
nių b a ž n y č i o s įkūrėjas.
Epafras aplankė Romos
k a l ė j i m e P a u l i ų ir p a p a s a ­
kojo j a m a p i e Kolosų krikš­
čionis. P o t o P a u l i u s p a r a ­
š ė Laišką k o l o s i e č i a m s .
Kol 1 , 7 - 8 ; 4 , 1 2 ; F m 2 3 .
E p a f r o d i t a s . Filipų b a ž n ­
y č i o s krikščionis. Pauliui
esant R o m o s kalėjime,
Filipų b a ž n y č i o s nariai
p a s i u n t ė p a s Paulių
Epafroditą su dovanomis.
Fil 2 , 2 5 - 3 0 ; 4 , 1 8 .
E r a s t a s . 1. Pauliaus p a d ė ­
j ė j a s , kartu su T i m o t i e j u m
d i r b ę s misijonieriumi
M a k e d o n i j o j e (Graikija), kai
Paulius buvo Mažojoje
Azijoje.
Apd 19,22; Tim 4,20.
2 . Korinto m i e s t o iždi­
n i n k a s krikščionis. P a u l i u s
Laiške r o m i e č i a m s p e r d u o ­
d a Erasto s v e i k i n i m u s .
Rom 16,23.
E r o d a s . 1 . Erodas Didysis,
A n t i p a t e r o s ū n u s , Julijaus
C e z a r i o 47 pr. Kr. paskirtas
Judėjos prokuratoriumi.
A n t i p a t e r a s p a s k y r ė jį G a l i ­
lėjos v a l d y t o j u . M i r u s t ė v u i
ir J e r u z a l ė s v a l d y t o j u i bro­
liui J u o z a p u i , R o m a s u t e i k ė
Erodui "žydų karaliaus"
titulą. E r o d a s v a l d ė 3 7 - 4
pr. Kr. N o r s n e g a i l ė j o pini­
gų šventyklai, ž y d ų buvo
n e k e n č i a m a s . Kilme jis b u ­
vo n e ž y d a s ir išžudė C h a s -
m o n ė j ų dinastijos kilmin­
g u o s i u s , k u r i u o s laikė
sosto v a r ž o v a i s . Kai a t v y k o
išminčiai pašlovinti ką tik
gimusio kūdikėlio Jėzaus,
jis v ė l p a j u t o p a v o j ų sostui
ir liepė išžudyti visus Betlie­
j a u s b e r n i u k u s iki d v e j ų
metų a m ž i a u s . E r o d u i m i ­
rus, j o karalystė b u v o p a ­
d a l i n t a 3 jo s ū n u m s : A r c h e -
" lajui, Antipui ir Pilypui.
M t 2 ; Lk 1,5.
2. Etnarchas Erodas
Archelajas, Judėjos valdo­
v a s (4 pr. Kr. - 6 p o Kr.).
Kai M a r i j a ir J u o z a p a s ,
grjžę su J ė z u m i iš E g i p t o ,
išgirdo, k a d J u d ė j ą v a l d o
A r c h e l a j a s , jie nutarė a p s i ­
g y v e n t i Galilėjoje. A r c h e l a ­
jas b u v o l a b a i ž i a u r u s ž y ­
d a m s ir s a m a r i e č i a m s , t o ­
d ė l jie p a s i s k u n d ė R o m a i ,
ir ši jį ištrėmė.
Mt 2,22.
3. T e t r a r c h a s E r o d a s
A n t i p a s , Galilėjos v a l d o v a s
(4 pr. Kr. - 3 9 p o Kr.). Jis
s u ė m ė J o n ą Krikštytoją ir,
n e g a l ė d a m a s netesėti
neatsargiai duoto ž m o n a i
p a ž a d o , jį n u k i r s d i n o .
Pilotas n u s i u n t ė J ė z ų p a s
Antipą, nes t e i s i a m a s i s
b u v o galilėjietis. A n t i p a s
išsityčiojo iš J ė z a u s ir
g r ą ž i n o jį a t g a l p a s Pilotą.
M t 1 4 ; M k 6 ; Lk 2 3 , 7 ir
toliau.
4. Karalius E r o d a s A g r i p a I.
Aristobulo s ū n u s ir E r o d o
D i d ž i o j o a n ū k a s . Galilėjos,
J u d ė j o s ir S a m a r i j o s v a l d o ­
v a s . N o r ė d a m a s įsiteikti
ž y d a m s , p e r s e k i o j o krikš­
čionis. N u ž u d ė J o k ū b ą (Jo­
no brolį), į k a l i n o Petrą.
A p a š t a l ų d a r b ų autorius
L u k a s rašo, k a d A g r i p a
mirė 44 po Kr., kirminų
suėstas.
A p d 12.
5. A g r i p a II, A g r i p o s I
sūnus. Lankydamas Ceza-
rėjoje R o m o s i m p e r a t o r i a u s
vietininką Festą, s u s i p a ž i n o
su įkalinto P a u l i a u s b y l a ir
p a r e i š k ė , k a d jį būtų g a l i m a
paleisti, j e i g u n e b ū t ų š a u ­
kęsis i m p e r a t o r i a u s .
Apd 25,13 - 26,32.
E r o d i a d a . Erodo Antipo
ž m o n a . E r o d a s j ą v e d ė , kai
jos p i r m a s i s v y r a s Pilypas
t e b e b u v o dar gyvas.
K a d a n g i J o n a s Krikštytojas
p a s m e r k ė tokias v e d y b a s ,
Erodiada pasistengė, kad
j a m būtų nukirsta g a l v a .
M t 1 4 ; M k 6 ; Lk 3 , 1 9 .
E s a v a s žr. Ezavas.
E s d r a s žr. Ezdras.
E s t e r a . Ž y d a i t ė , tapusi
Persijos k a r a l i e n e . Ją, n a š ­
laitę, pusbrolis M o r d e k a j a s
a t s i v e ž ė į Persijos sostinę
S ū z u s . Kai karalius A h a s v e -
ras (graikai jį v a d i n o Kserk-
su) išsiskyrė su V a s t e , n a u ­
jąja k a r a l i e n e jis išsirinko
Esterą, n u s l ė p u s i ą s a v o
t a u t y b ę . Kai v y r i a u s y b ė s
v a d o v a s H a m a n a s iš
neapykantos Mordekajui
s u m a n ė išžudyti visus
žydus, Estera prisipažino
karaliui esanti ž y d ė , p r a š ė
atleisti ir a t s k l e i d ė j a m są­
m o k s l ą . Ž y d a i b u v o n e tik
išgelbėti, j i e m s b u v o leista
s u s i d o r o t į s u visais s a v o
priešais. Šį įvykį ž y d a i mini
per k a s m e t i n ę s a v o š v e n t ę
Purimą.
Est.
E t a j a s . G a t o miesto g y ­
v e n t o j a s , 6 0 0 filistinų karei­
vių būrio v a d a s . Atsilygin­
d a m a s Etajui u ž j o ištikimy­
b ę , D o v y d a s jį p a s k y r ė
vadovauti trečdaliui savo
kariuomenės.
2 S a m 15; 18.
E u n i k ė . Timotiejaus
motina.
A p d 1 6 , 1 ; 2 T i m 1,5.
E u t i c h a s . Jaunuolis,
atėjęs į T r o a d ą pasiklausyti
Pauliaus pamokslo. Kadan­
g i b u v o v ė l u s m e t a s , Euti­
c h a s giliai u ž m i g o ir iškritęs
p r o l a n g ą iš trečio a u k š t o ,
kur jis s ė d ė j o , u ž s i m u š ė .
P a u l i u s n u l i p o ž e m ė n |r
prikėlė jį iš numirusių.
Apd 2 0 , 7 - 1 3 .
E v i l m a r d u k a s (Evilmero-
d a c h a s ) . Babilonijos
karalius ( 5 6 2 - 5 6 0 pr. Kr.),
( ž e n g ę s j sostą, p a l e i d o iš
k a l ė j i m o J u d ė j o s karalių
Joachiną.
2Kar 25,27-30;
Jer 5 2 , 3 1 - 3 4 .
E z a v a s ( E s a v a s ) . Vyres­
nysis J o k ū b o brolis d v y ­
nys, I z a o k o ir R e b e k o s
s ū n u s . Jis t a p o m e d ž i o t o j u
ir t a i p m e n k a i t e b r a n g i n o
Dievo pažadus, jog vieną
d i e n ą , grįžęs iš m e d ž i o k l ė s
a l k a n a s , u ž d u b e n į lęšie-
nės p a r d a v ė J o k ū b u i p i r m -
g i m i o s ū n a u s teises. Kai
Jokūbas a p g a u l e išgavo
d a r ir I z a o k o p a l a i m i n i m ą ,
E z a v a s įtūžo, t o d ė l J o k ū ­
b a s , p r i s i b i j o d a m a s keršto,
paliko namus.
Kol J o k ū b o n e b u v o ,
E z a v a s įsikūrė S e i r o k a l n o
a p y l i n k ė s e ir praturtėjo.
B r o l i a m s v ė l susitikus, E z a ­
v a s šiltai p a s v e i k i n o J o k ū ­
bą ir p r i ė m ė jo d o v a n o t u s
g y v u l i u s . E z a v a s g r į ž o prie
S e i r o , kur iš jo kilo
edomitai, o Jokūbas
iškeliavo į K a n a a n ą , kur jo
p a l i k u o n i m s t e k o vargti.
Pr 2 5 , 2 1 ir t o l i a u ; 2 7 - 2 8 , 9 ;
3 2 - 3 3 ; Žyd 1 2 , 1 6 - 1 7 .
E z d r a s (Esdras). Ž y d ų
t r e m t i e s m e t u - k u n i g a s ir
Įstatymo m o k y t o j a s . Kara­
lius A r t a k s e r k s a s b u v o j a m
žadėjęs, kad didelei žydų
tremtinių g r u p e i b u s leista
grįžti iš B a b i l o n i j o s į J e r u ­
z a l ę . Kai E z d r a s a t v y k o ,
š v e n t y k l a j a u b u v o atstaty­
t a , b e t jis krimtosi, k a d net
po viso t o , kas atsitiko,
ž m o n ė s nesilaiko D i e v o
įstatymų. D a u g e l i s ž y d ų ,
taip pat dvasininkų, buvo
v e d ę m o t e r i s t ų tautų,
kurios n e g ą r b i n o D i e v o .
E z d r a s u ž d r a u d ė tokias
mišrias v e d y b a s . Jis m o k ė
ž m o n e s D i e v o į s t a t y m ų , ir
jie v ė l s u d ž i a u g s m u
atsigręžė į Dievą.
Ezd 7 - 1 0 ; Neh 8 - 9 .
E z e c h i e l i s . Vienas iš ST
didžiųjų p r a n a š ų . K u n i g o
B u z i o s ū n u s . Iki N a b u c h o -
donosaro įsiveržimo 5 9 7
pr. Kr. g y v e n o J e r u z a l ė j e .
Drauge su karalium Joachi-
nu ir kitais į ž y m i a i s ž m o n ė ­
mis b u v o išvarytas į B a b i l o ­
nijos n e l a i s v ę . Č i a j a m
leista turėti n u o s a v ą n a m ą
ir g y v e n t i ž y d ų tremtinių
kolonijoje T a l a b i b e , C h o b a -
ro upės pakrantėje. M a ž ­
d a u g po 4 m e t ų D i e v a s
p a š a u k ė jį p r a n a š a u t i . Iki
visiško J e r u z a l ė s sugrio­
v i m o 5 8 6 pr. Kr. s a v o
pranašystėmis daugiausia
r a g i n o ž y d u s atgailauti. Ka­
dangi žydai neklausė Die­
v o , jie turį prašyti a t l e i d i m o .
Babiloniečiams sugriovus
Jeruzalę, Ezechielis ė m ė
laukti tos d i e n o s , kai D i e ­
v a s leis ž y d a m s atstatyti
miestą ir šventyklą.
Ez 1,1-3; 20,33-37;
3 6 , 2 6 - 3 3 ; 4 3 , 1 - 5 i r toliau.
E z e k i j a s . J u d ė j o s karalius
( 7 1 6 - 6 8 7 pr. Kr.; n u o 7 2 9
k o r e g e n t a s ) , v a l d ę s p o sa­
vo tėvo, karaliaus Achazo.
Vos į ž e n g ę s į sostą, ė m ė s i
atnaujinti ir tvarkyti š v e n ­
tyklą. Visą t a u t ą įtraukė j
kovą su stabmeldyste. Eze­
kijas p a s i p r i e š i n o a s i r a m s
- atsisakė mokėti jiems
duoklę. Jo v a l d y m o metais
v i s a šiaurinė Izraelio kara­
lystės dalis atiteko Asirijai.
E z e k i j a s s u v o k ė ir jo kraštui
gresiantį p a v o j ų , t o d ė l p r a -
kirsdino u o l o j e tunelį, k a d
apgulties atveju Jeruzalė
g a l ė t ų pasiekti v a n d e n s
šaltinį. Asirijos karalius
S i n a c h e r i b a s u ž ė m ė kelis
J u d ė j o s m i e s t u s ir a p s i a u t ė
J e r u z a l ę . J u d ė j a išsigelbė-

jo, nes n a k č i a išmirė v i s a
asirų k a r i u o m e n ė . T u o j p o
to E z e k i j a s sunkiai susirgo,
bet D i e v a s išklausė j o
m a l d ą ir leido j a m g y v e n t i
dar penkiolika metų.
2 Kar 1 8 - 2 0 ; 2 Krn 2 9 - 3 2 ;
Iz 3 6 - 3 9 .
F a k ė žr. Peka.
F a k ė j a žr. Pekaja.
F a r a o n a s . E g i p t o karalių
titulas. Keli f a r a o n a i minimi
S T , iš jų:
1 . F a r a o n a s , p a s kurj lan­
kėsi A b r a o m a s .
Pr 1 2 , 1 0 ir t o l i a u .
2. Faraonas, paskyręs
Juozapą "Egipto ž e m ė s
viršininku".
Pr 40 ir toliau.
3 . F a r a o n a s , kuris b u v o
priverstas leisti, k a d M o z ė
išsivestų izraelitus iš E g i p t o
- g a l b ū t R a m z i s II, prista­
tęs m i e s t u o s e didelių s a n ­
dėlių.
Iš 5 ir t o l i a u .
4. Faraonas, suteikęs
prieglobstį A d a d u i , kai D o ­
vydas sumušė edomitus.
1 Kar 1 1 .
5 . F a r a o n a s , išleidęs s a v o
dukterį u ž S a l i a m o n o .
1 Kar 9 , 1 6 .
6. Šešonkas (Sesakas),
faraonas, paskatinęs Jero-
b o a m ą vadovauti dešimčiai
g e n č i ų , sukilusių prieš
nepopuliarų Saliamono
s ū n ų R o b o a m ą . V ė l i a u jis
u ž p u o l ė J e r u z a l ę ir
p a g r o b ė š v e n t y k l o s turtus.
1 Kar 1 1 , 4 0 ; 1 4 , 2 5 - 2 6 .
7. Sohas (Suas), farao-nas,
kurj Izraelio karalius O š ė j ą
k a l b i n o vienytis prieš
Asiriją.
2 Kar 1 7 , 4 .
8 . T a r a k a , f a r a o n a s , ka­
raliaus E z e k i j o laikais kare
s u Asirija v a d o v a v ę s e g i p ­
tiečių k a r i u o m e n e i . K a d a n ­
g i a s i r a m s t e k o atremti
e g i p t i e č i u s , jie n e b e p u o l ė
Jeruzalės.
2 Kar 1 9 , 9 ; I z 3 7 , 9 .
9. Nechas (Nechajas),
f a r a o n a s ( 6 1 0 - 5 9 5 pr. Kr.),
M e g i d o kautynėse nukovęs
J u d ė j o s karalių Joziją. Pri­
v e r t ė J u d ė j ą ketverius m e ­
tus m o k ė t i d u o k l ę , kol 6 0 5
pr. Kr. K a r c h e m i š o m ū š y j e
jį s u m u š ė B a b i l o n i j o s kara­
lius N a b u c h o d o n o s a r a s .
Po to Judėja pateko babilo­
niečių v a l d ž i o n . V ė l e s n i u s
savo gyvenimo metus
Nechas praleido g i n d a m a s
E g i p t ą ir s t i p r i n d a m a s s a v o
kraštą.
2 Kar 2 3 , 2 9 ir t o l i a u ; 2 4 , 7 ;
2 Krn 3 5 , 2 0 - 3 6 , 4 .
1 0 . Hofra, f a r a o n a s , v a l ­
d ę s 5 8 7 - 5 7 0 pr. Kr. P a r ė ­
m ė karaliaus S e d e k i j o suki­
limą prieš Babilonijos ka­
ralių N a b u c h o d o n o s a r ą .
J e r 3 7 , 5 ; 4 4 , 3 0 ; Ez 17,15 ir
toliau; 29,2.
F e b ė . Pauliaus pažįstama
krikščionė. K e n c h r ė j o s
(Graikija, netoli Korinto)
bažnyčios diakone.
Rom 1 6 , 1 - 2 .
F e l i k s a s . Romos impera­
toriaus vietininkas J u d ė j o ­
je, teisęs C e z a r ė j o j e Paulių.
Feliksas išlaikė Paulių ka­
lėjime d v e j u s m e t u s , v i l d a ­
m a s i s iš jo gauti kyšį.
A p d 23,24; 24,1 - 2 7 .
F e s t a s . Romos imperato­
riaus vietininkas Palestino­
je, p a k e i t ę s Feliksą. Jis ati­
džiai išklausė Paulių ir p a ­
tarė p a č i a m gintis karaliaus
E r o d o A g r i p o s II ir B e r e n i -
kės a k i v a i z d o j e . Festas su
jais nutarė, k a d P a u l i u s n e ­
p a d a r ę s jokio nusikaltimo.
Bet Paulius r e i k a l a v o , k a d jį
teistų i m p e r a t o r i u s , ir jis
buvo išgabentas j Romą.
Apd 2 5 - 2 6 .
F i l e m o n a s . P a u l i a u s bičiu­
lis krikščionis, g y v e n ę s
Kolosuose. Pabėgusio
vergo O n e s i m o savininkas.
Fm.
F i n ė j a s . 1 .Eleazaro sūnus
ir A a r o n o a n ū k a s . Kai
izraelitai p a l e i s t u v a v o su
m a d i a n i e t ė m i s ir g a r b i n o jų
d i e v u s , Finėjas p e r s m e i g ė
ietimi s a n g u l a u j a n č i u s iz­
raelitus ir m a d i a n i e t ę , ir t u o
b a i g ė s i n u s i d ė j ė l i a m s skirta
D i e v o b a u s m ė , d ė l kurios
jau buvo žuvę 24 0 0 0 žmo­
nių. U ž ištikimybę D i e v u i
Finėjui b u v o p a ž a d ė t a , k a d
jis pats ir jo p a l i k u o n y s
visuomet bus dvasininkai.
Iš 6 , 2 5 ; Sk 2 5 ; 3 1 , 6 ; J o z
2 2 , 1 3 ir t o l i a u ; Ts 2 0 , 2 8 .
2 . V i e n a s i š dviejų H e l i o
s ū n ų (žr. Ofnis n Finėjas).
1 S a m 2 , 1 2 ir t o l i a u ; 4.
G a b r i e l i u s . A n g e l a s , Die­
v o p.asiuntinys. G a b r i e l i u s
b u v o d u k a r t pasiųstas p a s
Danielių: pirmą kartą -
išaiškinti D a n i e l i a u s s a p n o ,
antrą - išpranašauti, kas
nutiks J e r u z a l e i . T a i p p a t
G a b r i e l i u s b u v o pasiųstas
pranešti Z a c h a r i j u i a p i e
J o n o Krikštytojo, o Marijai
- apie Jėzaus būsimą
gimimą.
Dan8,16; 9,21;
Lk 1 , 1 1 - 2 0 , 2 6 - 3 8 .
G a d a s . Septintasis J o k ū b o
s ū n u s , kurio v a r d u b u v o
p a v a d i n t a v i e n a iš dvylikos
izraelitų g e n č i ų .
Sk32.
G a j u s . 1 .Makedonietis
krikščionis, l y d ė j ę s Paulių
trečiojoje misijų k e l i o n ė j e .
Per Efeze kilusį s i d a b r a k a -
lių b r u z d ė j i m ą m i n i o s b u v o
n u t e m p t a s į amfiteatrą (žr.
Demetrijus).
Apd 19,29.
2 . D e r b ė s krikščionis,
d r a u g e s u P a u l i u m keliavęs
į Jeruzalę.
A p d 20,4.
3. Vienas iš nedaugelio
korintiečių, kuriuos pakrikš­
tijo P a u l i u s .
1 Kor1,14.
4. Apaštalo Jono draugas
krikščionis, k u r i a m a d r e ­
suotas III J o n o laiškas.
3 Jn 1.
Šie asmenys nebūtinai
y r a skirtingi ž m o n ė s .
G a l i j o n a s . R o m o s skirtas
Achajos prokonsulas (apie
5 1 - 5 3 m.). G a l i j o n a s b u v o
imperatoriaus Nerono mo­
kytojas ir filosofo S e n e k o s
brolis. Paskirtas p r o k o n s u ­
lu, r e z i d a v o Korinte. Kai čia
lankėsi P a u l i u s , ž y d a i ,
sunerimę dėl jo pamokslų
p a s i s e k i m o , s t e n g ė s i įtikinti
Galijoną, k a d Paulių reikia
nuteisti. Bet G a l i j o n a s atsi­
s a k ė kištis į ž y d ų įstatymus,
t o d ė l Paulius g a l ė j o toliau
tęsti s a v o veiklą.
Apd 18,12-17.
G a l i j o t a s . Trijų metrų ū g i o
milžinas filistinas iš G a t o ,
kurį d v i k o v o j e n u k o v ė D o ­
v y d a s . S v a i d y k l e paleistu
a k m e n i u jis p a r t r e n k ė milži­
ną ir, ištraukęs jo kalaviją,
nukirto galvą. Filistinų ka­
riuomenė pabėgo.
1 S a m 17.
G a m a l i e l i s . į ž y m u s farizie­
jus, P a u l i a u s m o k y t o j a s ir
aukščiausiosios Ž y d ų
t a r y b o s (Sinedriono) narys.
T a r d a n t suimtus a p a š t a l u s ,
kai kurie t a r y b o s nariai rei­
k a l a v o jų mirties. Bet G a ­
malielis p a t a r ė j i e m s būti
a t s a r g i e m s : "Palikite šituos
ž m o n e s r a m y b ė j e , paleiski­
te j u o s , - p a s a k ė jis. - J e i
šis s u s i b ū r i m a s ir ši v e i k l a
iš ž m o n i ų , jie ž l u g s s a v a i ­
m e , o jei jie iš D i e v o , tai j ū s
nepajėgsite jų sunaikinti".
A p d 5 , 3 4 ir t o l i a u ; 2 2 , 3 .
G e d e o n a s . Izraelio t e i s ė ­
jas, nugalėjęs madianie-
čius, kurie t u o m e t u b u v o
••••••••^•••Hmm
ELKANA-GOGAS 201
v i e n i aršiausių izraelitų
priešų. G e d e o n a s s l a p č i a
m a l ė kviečius, kai p a s i r o d ė
Viešpaties pasiųstas a n g e ­
las ir p a š a u k ė jį išvaduoti
Izraelį iš m a d i a n i e č i ų . N o ­
r ė d a m a s įsitikinti, k a d jį iš
tikrųjų š a u k i a D i e v a s , p a ­
p r a š ė į r o d y m o , ir D i e v a s du
kartus d a v ė j a m p r a š o m ą
ženklą.
Iš tūkstančių v y r ų , atsi­
liepusių į jo kvietimą, G e ­
d e o n a s išsirinko 3 0 0 . J u o s
p a d a l i j o j tris būrius, d a v ė
v i s i e m s ąsočių, žibintų ir
trimitų. N a k t j , baisiai r ė k d a ­
mi " V i e š p a t i e s ir G e d e o n o
k a l a v i j a s ! " , jie į s i v e r ž ė į
priešo stovyklą. P e r s i g a n d ę
m a d i a n i e č i ų kariai p u o l ė
v i e n i kitus ir b u v o izraelitų
išblaškyti. P o šios G e d e o ­
no p e r g a l ė s 40 metų, iki
p a t j o mirties, šalyje b u v o
taika.
Ts 6,11-23, 3 6 - 3 9 ;
7,1-23.
G e r s o n a s . Vyriausiasis
Levio s ū n u s . Iš G e r s o n o ir
jo p a l i k u o n i ų kilo v i e n a iš
trijų levitų g r u p i ų .
Iš 6 , 1 6 - 1 7 ; S k 3 , 1 7 ir
toliau.
G e s e m a s (Gosemas).
įtakingas arabas, b a n d ę s
N e h e m i j u i sutrukdyti
J e r u z a l ė s s i e n ų atstatymą.
N e h 2 , 1 9 ; 6,1 ir t o l i a u .
G i e z i s . P r a n a š o Eliziejaus
t a r n a s . Kai N a m a n a s atėjo
p a s Eliziejų, k a d šis i š g y d y ­
tų jį n u o r a u p s ų , G i e z i s p a ­
ė m ė d o v a n a s , kurių p r a n a ­
šas b u v o atsisakęs. Jis
s u m e l a v o Eliziejui ir u ž t a i
pats susirgo r a u p s a i s . Ir po
to likęs Eliziejaus t a r n u , jis
p a p a s a k o j o karaliui J o r a -
m u i a p i e Eliziejaus p a d a r y ­
tus s t e b u k l u s .
2 Kar 4 - 5 ; 8 , 4 ir t o l i a u .
G o d o l i j a s . I š kelių S T vyrų
šiuo v a r d u ž i n o m i a u s i a s
y r a J u d ė j o s v a l d y t o j a s , kurį
po Jeruzalės užkariavimo
šioms pareigoms paskyrė
B a b i l o n i j o s karalius N a b u ­
chodonosaras. Po septynių
m ė n e s i ų jį n u ž u d ė iš kara­
liškosios g i m i n ė s kilęs Iz-
maelis. Judėjoje tebegyve­
nantys žydai p a b ū g o , kad
b a b i l o n i e č i a i šią ž m o g ž u ­
dystę p a l a i k y s m a i š t u , ir
p a b ė g o į Egiptą.
2 Kar 2 5 , 2 2 - 2 6 ; J e r 3 9 , 1 4
- 41,18.
G o g a s . Ezechielio knygoje
jis a p r a š y t a s k a i p M a g o g o
v a l d o v a s ir M e š e c h o b e i
202 BIBLIJOS VEIKĖJAI
T u b a l o kunigaikštis. J o
ž m o n ė s atėjo iš šiaurės
p u s ė s , ir izraelitai k o v o d a ­
m i s u jais l a i m ė j o d i d e l ę
pergalę. Apreiškime Jonui
s a k o m a , j o g pats D i e v a s
visiškai s u n a i k i n o š ė t o n o
tarnus G o g ą ir M a g o g ą .
E z 3 8 - 3 9 ; Apr 2 0 , 7 - 9 .
G o m e r a . Neištikima
p r a n a š o O z ė j o ž m o n a (žr.
Ozėjas).
Oz 1 - 3 .
G o s e m a s žr. Gesemas.
H a b a k u k a s . Judėjos pra­
n a š a s / g y v e n ę s VII a. pr. Kr.
p a b a i g o j e , J e r e m i j o laikais.
T u o laiku c h a l d ė j a i d a r ė s i
vis g a l i n g e s n i , ir H a b a k u -
kui a t r o d ė sunkiai s u p r a n ­
tama, kaip Dievas galėjo su
šios n e d o r o s t a u t o s p a g a l ­
b a bausti s a v o ž m o n e s .
P a g a l i a u jis s u p r a t o , k a d
ateis d i e n a , kai D i e v a s teis
visus p a s i p ū t ė l i u s ir n e d o ­
rėlius, t a r p jų ir J u d ė j o s
priešus.
Hab.
H a d a d e z e r i s (Hadareze-
ris, A d a r e z e r i s ) . S o b o s
ž e m ė s Sirijoje v a l d o v a s .
D o v y d a s tris kartus s u m u š ė
Hadadezerio kariuomenę.
P o trečiosios p e r g a l ė s
s o b i e č i a i virto jo v a l d i n i a i s .
2 S a m 8 - 1 0 ; 1 Krn 1 8 - 1 9 .
H a g a r a (Agara). Saros
tarnaitė. A b r a o m a s p a ė m ė
j ą u ž antrąją ž m o n ą ( s u g u ­
l o v ę ) , n e s s u S a r a jie n e t u ­
rėjo v a i k ų ir d ė l to n e g a l ė j o
išsipildyti D i e v o p a ž a d a s ,
jog iš A b r a o m o palikuonių
kils d i d e l ė t a u t a . H a g a r a ,
t a p u s i n ė š č i a ir d ė l to S a r o s
nekenčiama^ p a b ė g o j
d y k u m ą . A n g e l a s l i e p ė jai
grįžti ir p a ž a d ė j o , k a d j o s
sūnus Izmaelis bus tautos
p r a d i n i n k a s . Kai I z m a e l i u i
b u v o m a ž d a u g keturiolika
metų, S a r a p a g i m d ė sūnų
Izaoką. Kartą, Izmaeliui
p a s i š a i p i u s iš I z a o k o , S a r a
p a p r a š ė A b r a o m ą , k a d jis
H a g a r ą s u s ū n u m i išvarytų.
H a g a r a klaidžiojo p o d y k u ­
m ą , kol pritrūko v a n d e n s .
A t r o d ė , mirtis č i a pat, b e t
a n g e l a s p a r o d ė jai šaltinį ir
pakartojo Dievo p a ž a d ą dėl
izmaelio.
Pr16;21.
H a m a n a s ( A m a n a s ) . Persi­
jos k a r a l i a u s A h a s v e r o (As-
v e r o , Kserkso) a u k š č i a u ­
siasis p a r e i g ū n a s . Jis
nekentė žydo Mordekajo,
nesutikusio j a m nusilenkti,
ir s u m a n ė n u ž u d y t i jį ir v i ­
sus Persijos ž y d u s . Kara­
lienė E s t e r a a t s k l e i d ė
karaliui H a m a n o p i n k l e s , ir
jis b u v o p a k a r t a s .
Est3-9.
H a n a m e l i s (Anameelis).
J e r e m i j o giminaitis. Babilo­
n i e č i a m s rengiantis užimti
J e r u z a l ę , H a n a m e l i s norėjo
p a r d u o t i s a v o ž e m ė s skly­
pą. Jį n u p i r k o J e r e m i j a s ,
k a d p a r o d y t ų , j o g tiki atei­
siant d i e n ą , kai J u d ė j o s n e ­
b e v a l d y s b a b i l o n i e č i a i ir
b u s n a u d i n g a turėti ž e m ė s .
Jer 3 2 .
H a n a n i j a s (Ananijas).
Netikras pranašas, skelbęs
Judėjos žmonėms, kad po
dvejų metų jų nebeengs
babiloniečiai.
Jer 2 8 .
H a n a n i s . Iš kelių Biblijos
Hananių žinomiausias yra
ž m o g u s , atvykęs į Sūzus
papasakoti Jeremijui, kad
Jeruzalė dar tebėra su­
g r i a u t a , nors ž y d ų
tremtiniai j a u grįžę. Atstatęs
Jeruzalę, Nehemijas pasky­
rė H a n a n į jos v a l d y t o j u .
N e h 1,2; 7 , 2 .
H a z a e l i s . B e n h a d a d o II
p a r e i g ū n a s , kurį D i e v a s lie­
pė Elijui p a t e p t i Sirijos ka­
raliumi. Eliziejus a p s i v e r k ė ,
kai D i e v a s j a m p a r o d ė , k ą
H a z a e l i s p a d a r y s izraeli­
t a m s . Jis n u ž u d ė B e n h a d a -
dą ir u ž g r o b ė sostą, s u k ė l ė
karą t a r p Izraelio ir J u d ė j o s .
1 Kar 1 9 , 1 5 - 1 7 ; 2 K a r 8 ir
toliau.
H e l i s (Elis). Izraelio teisė­
jas ir k u n i g a s . S a m u e l i o
m o t i n a (žr. O n a ) a t i d a v ė
j a m auklėti Silo šventykloje
s ū n ų . Pats Helis turėjo d u
s ū n ū s , Finėją ir O f n j , kurie
buvo nedorėliai. J u o d u ne­
k l a u s ė t ė v o , ir D i e v a s per­
s p ė j o Helį, koks baisus li­
k i m a s j ų laukia. V ė l i a u a b u
jie ž u v o m ū š y j e su filisti-
nais, kurie t u o pat m e t u
p a g r o b ė ir S a n d o r o s skry­
nią. T a i s u ž i n o j ę s , Helis
krito ir mirė.
1 Sam 1 - 4 .
H e l k i j a s . Iš kelių Biblijos
Helkijų ž i n o m i a u s i a s y r a
J u d ė j o s karaliaus J o z i j o
laikų vyriausiasis k u n i g a s .
Jis a p t i k o r e m o n t u o j a m o j e
šventykloje D i e v o Įstatymo
ritinį. Sis radinys p a s k a t i n o
s m a r k i a i pakeisti šventyk­
los a p e i g a s .
2 Kar 2 2 - 2 3 ; 2 Krn 3 4 .
H e n o c h a s (Enokas). Ado­
m o s ū n a u s S e t o palikuonis.
Jis b u v o toks artimas D i e ­
v u i , j o g , p a s a k Biblijos, ne­
mirė, o " D i e v a s jį a t s i ė m ė "
P r 5 , 2 2 ; Ž y d 11,5.
H i m e n ė j a s . V y r a s , kurį
P a u l i u s išvarė iš b a ž n y č i o s ,
nes jis k a l b ė j o netiesą ir
silpnino kai kurių krikščio­
nių tikėjimą.
1 T i m 1,20; 2 T i m 2 , 1 7 .
H i r a m a s . 1 . T y r o karalius,
D o v y d o ir S a l i a m o n o d r a u ­
g a s . Jis siųsdino iš L i b a n o į
Jeruzalę kedro medieną
Dovydo rūmams, vėliau -
Saliamono šventyklai
statyti.
2 S a m 5 , 1 1 ; 1 Kar 5; 9 - 1 0 .
2 . M e i s t r a s , kurį karalius
H i r a m a s p a s i u n t ė karaliui
Saliamonui, kad padėtų
j a m statyti r ū m u s ir š v e n ­
tyklą.
1 Kar 7.
H o l d a . Pranašė, gyvenusi
karaliaus J o z i j o laikais. Kai
kunigas Helkijas rado šven­
tykloje s e n ą D i e v o Įstatymo
ritinį, Jozijas k l a u s ė ją p a ­
tarimo.
2 Kar 2 2 , 1 4 ir t o l i a u ; 2 Krn
3 4 , 2 2 ir t o l i a u .
H u s a j a s (Chusajis).
Karaliaus D o v y d o ištikimas
d r a u g a s . Per A b s a l o m o
maištą a p s i m e t ė p e r ė j ę s j o
pusėn. Apgaulingais pata­
rimais A b s a l o m u i ir p r a n e ­
šimais D o v y d o š n i p a m s
apie Absalomo planus
laimėjo D o v y d u i laiko, k a d
šis g a l ė t ų p a b ė g t i .
2 S a m 15,32 - 17,15.
Iditūnas žr. Jedutūnas.
I e v a . Pirmoji moteris, A d o ­
mo ž m o n a . Ji ir A d o m a s
nepakluso Dievo įsakymui
nevalgyti pažinimo m e d ž i o
vaisių. T o d ė l D i e v a s išvarė
j u o s iš R o j a u s ir į p a s a u l į
atėjo mirtis. P r a d ž i o s kny­
g o j e m i n i m i trys Ievos s ū ­
nūs: K a i n a s , A b e l i s ir S e t a s
P r 2 , 1 8 - 4,2; 4,25.
I s a c h a r a s . J o k ū b o ir Lijos
s ū n u s , kurio v a r d u p a v a ­
d i n t a v i e n a iš 12 izraelitų
genčių.
Pr 3 5 , 2 3 .
I s b o s e t a s . V i e n a s i š kara­
liaus S a u l i a u s s ū n ų . Filisti-
n a m s u ž m u š u s Saulių, j o
kariuomenės vadas Abne-
ris v a i n i k a v o k a r a l i u m i Is-
bosetą. Jis v a l d ė Izraelį t u o
m e t u , kai J u d ė j o j e karalia­
vo Dovydas. Dvejus metus
J u d ė j a ir Izraelis kariavo.
P o t o Isbosetą n u ž u d ė d u
jo k a r i u o m e n ė s v a d a i , ir
Dovydas tapo vienvaldžiu
Izraelio ir J u d ė j o s k a r a l i u m i
2 Sam 2 - 4 .
I t a m a r a s . Jauniausias
Aarono sūnus, kunigas. Jo
v a d o v a u j a m i levitai pasista­
tė palapinės pavidalo mal­
dyklą. I t a m a r a s b u v o d v i e j ų
levitų g r u p i ų v a d o v a s ,
v i e n o s iš ž y m i a u s i ų levitų
giminių pradininkas.
1 Krn 2 4 , 1 .
I z a i j a s (Ješajas). Vienas iš
didžiųjų p r a n a š ų , g y v e n ę s
J e r u z a l ė j e , kai j ą v a l d ė
Ozijas, Joatamas, A c h a z a s
ir E z e k i j a s . Kai D i e v a s p a ­
š a u k ė Izaiją p r a n a š a u t i , jis
meldėsi šventykloje. J a m
buvo pasiųstas Dievo,
Vienintelio Š v e n t o j o (žr. S T
liet. v e r t i m o Iz 1,4 k o m e n ­
t a r ą ) , r e g ė j i m a s ir b u v o
atleistos n u o d ė m ė s . N u o
tol jis g a l ė j o skelbti ž m o ­
n ė m s D i e v o ž o d j . Izaijas
v e d ė pranašę ir su ja
susilaukė dviejų sūnų,
kuriuos p a v a d i n o ypatin­
gais vardais, parodančiais,
ko D i e v a s iš jų p a g e i d a u j a .
Izaijo laikais J u d ė j a i
n u o l a t g r a s i n o stipri asirų
k a r i u o m e n ė . Kai j i a p g u l ė
J e r u z a l ę , Izaijas p a r a g i n o
karalių E z e k i j ą pasikliauti
D i e v u ir n e p a s i d u o t i . Po to
Ezekijas sunkiai susirgo.
Izaijas p a s i m e l d ė , ir D i e v a s
davė ženklą, kad Ezekijas
gyvens dar penkiolika
m e t ų . Izaijo p a s k e l b t a ž i n i a
suteikė Judėjos ž m o n ė m s
vilties. J i e n e g a l ė j o išvengti
savo n e p a k l u s n u m o Dievui
padarinių, bet žinojo, kad
ateis laikas, ir D i e v a s s u n a i ­
kins j u o s u ž p u o l u s į priešą,
o j u o s p a č i u s g r ą ž i n s iš
t r e m t i e s . Izaijas i š p r a n a š a ­
v o , k a d a ateis D i e v o t a r n a s
Mesijas.
2 Kar 1 9 - 2 0 ; Iz.
I z a o k a s . Dievo žadėtasis
A b r a o m o ir S a r o s s ū n u s .
Jis g i m ė , kai t ė v a i b u v o j a u
visai s e n i . P r a ė j u s k e l e ­
riems m e t a m s p o I z a o k o
gimimo, Dievas skaudžiai
i š b a n d ė A b r a o m o tikėjimą:
liepė paaukoti savo sūnų.
Kai šis j a u b u v o b e ž u d ą s
Izaoką, a n g e l a s jj s u l a i k ė .
D i e v a s atsilygino A b r a o ­
mui, vėl pakartodamas pa­
žadą, k a d iš jo palikuonių
kils d i d e l ė t a u t a .
S u l a u k ę s 4 0 m e t ų , Izao­
kas v e d ė R e b e k ą , m e r g a i ­
tę, išrinktą j a m iš H a r a n e
gyvenusios Abraomo gimi­
nės. P o d a u g e l i o m e t ų D i e ­
v a s išklausė I z a o k o m a l d ą
duoti j a m s ū n ų , ir g i m ė
d v y n i a i , E z a v a s ir J o k ū b a s .
I z a o k u i D i e v a s d a v ė tokį

pat palaiminimą kaip
Abraomui.
Kai I z a o k a s s u s e n o ir
b e v e i k a p a k o , jis b u v o a p ­
g a u t a s ir vietoj E z a v o , v y ­
resniojo iš d v y n i ų , p a l a i m i ­
no Jokūbą. Po to Jokūbas
p a l i k o n a m u s , b e t p o kurio
laiko t r u m p a m s u g r į ž o ir
s p ė j o prieš t ė v o mirtį su j u o
pasimatyti.
P r 2 1 - 2 2 ; 2 4 - 2 8 , 9 ; 35.
I z m a e l i s (Ismaelis). A b r a o ­
mo ir H a g a r o s (žr. H a g a r a )
sūnus.
Pr16; 21.
I z r a e l i s . Jokūbo pravardė,
D i e v o d u o t a j a m p o t o , kai
jis s a p n e visą naktį g r ū m ė s i
a n t J a b o k o u p ė s kranto s u
k a ž k o k i u v y r u (tai b ū t a D i e ­
v o ) . Izraelis reiškia: "tas,
kuris g r u m i a s i s u D i e v u " .
J o k ū b o p a l i k u o n y s - 12
g e n č i ų - v a d i n a m i izraeli­
tais.
Pr 3 2 , 2 2 ir t o l i a u ; 3 5 , 9 .
J a b i n a s . 1 . A s o r o karalius,
kurį n u g a l ė j o ir n u k o v ė
Jozuė.
Joz 1 1 , 1 - 1 1 .
2 . K a n a a n i e č i ų karalius,
kilęs iš A s o r o ir d v i d e š i m t
m e t ų e n g ę s izraelitus. J o
kariuomenę sumušė Bara­
ko ir D e b o r o s v a d o v a u j a m i
izraelitai.
Ts4.
J a f e t a s . V i e n a s i š trijų N o ­
j a u s s ū n ų . Išlikęs p e r t v a n ą ,
davė pradžią kelioms
tautoms.
P r 5 , 3 2 ; 9,18 ir toliau; 10,9
ir toliau.
J a h e l ė . Klajoklių keniečių
g e n t i e s moteris. K a n a a n i e ­
čių k a r i u o m e n ė s v a d a s
Sisara, pralaimėjęs mūšj su
izraelitais, p a s p r u k o ir p a s i ­
slėpė Jahelės palapinėje.
Ji n u ž u d ė jį m i e g a n t į .
Debora pašlovino Jahelę
savo pergalės himnu.
Ts 4; 5 , 2 4 - 2 7 .
J a j i r a s . K a f a r n a u m o sina­
g o g o s vyresnysis, prašęs
J ė z ų išgydyti j o d v y l i k a m e ­
tę d u k r e l ę . Kol J ė z u s p a s i e ­
k ė Jajiro n a m u s , m e r g a i t ė
mirė. Bet J ė z u s , t ė v ų n u o ­
s t a b a i , g r ą ž i n o jai g y v y b ę .
Mk 5 , 2 2 ir toliau.
GOMERA-JEREMIJAS
J a s o n a s . 1 . Krikščionis,
su kuriuo P a u l i u s ir Šilas,
bedami T e s a l o n i k o j e ( d a b .
S a l o n i k a i ) , kartu g y v e n o .
Apd 1 7 , 5 - 9 .
2 . Pauliaus minimas ap­
sikrikštijęs ž y d a s .
Rom 16,21.
J e d u t ū n a s (Iditūnas).
Levitas, karalių D o v y d o ir
S a l i a m o n o v a l d y m o metais
grojęs š v e n t y k l o j e įvairiais
instrumentais ir v a d o v a v ę s
chorui.
1 Krn 1 6 , 4 1 - 4 2 ; 2 5 ;
2 K r n 5,12.
J e f t ė . S e n o v ė s Izraelio t e i ­
sėjas. R e n g d a m a s i s mūšiui
s u a m o n i t a i s , Jeftė p a ž a d ė ­
j o , jei n u g a l ė s , p a a u k o t i tą,
kas jo grįžusio n a m o išeis
pasitikti. Kai Jeftė g r į ž o , s u ­
m u š ę s a m o n i t u s , jį p a s v e i ­
kino vienturtė d u k t ė . N o r s ir
širdį g e l i a m a s , Jeftė ištesė­
j o p a ž a d ą . Jis b u v o teisėjas
šešerius m e t u s .
Ts 11-12.
Jehoramas žr. Joramas.
J e h o š a f a t a s žr. Joza-
patas.
203
Jehošeba (Jehošabeat)
žr. Josaba.
J e h u d i s ( J u d i s ) . Karaliaus
J o a k i m o p a r e i g ū n a s , per­
skaitęs karaliui J e r e m i j o
ritinį.
Jer 36.
J e h u s . Izraelio k a r a l i a u s
Joramo kariuomenės
v a d a s , 8 4 1 - 8 1 4 pr. Kr. -
karalius. K a r a l i u m i jį p a t e p ė
Eliziejus ir l i e p ė už p i k t a d a ­
r y b e s išnaikinti visus kara­
liaus A c h a b o ir J e z a b e l ė s
p a l i k u o n i s . J e h u s tai ir p a ­
darė. Vėlesniais jo v a l d y m o
m e t a i s į Izraelį į s i b r o v ė Siri­
jos karalius H a z a e l i s . J e h u s
buvo priklausomas nuo
Asirijos k a r a l i a u s S a l m a n a -
saro III, t o d ė l p r a š ė Asiriją
p a d ė t i j a m kariauti s u Sirija.
2Kar9-10.
J e r e m i j a s . Vienas iš
didžiųjų p r a n a š ų , v e i k ę s
Abraomas, Izaokas ir Jo­
kūbas gyveno kaip šie
beduinai —palapinėse,
kraustydamiesi iš vienos
vietos į kitą.
204 BIBLIJOS VEIKĖJAI
J u d ė j o j e a p i e 6 2 5 - 5 8 5 pr.
Kr. Jis b u v o k u n i g o s ū n u s .
Dievas pašaukė Jeremiją
p r a n a š a u t i d a r visai j a u n ą .
Daug metų Judėjos ž m o ­
nės n e b e k l a u s ė D i e v o ir
n e b e p a i s ė j o jstatymų.
J e r e m i j a s b u v o pasiųstas
p e r s p ė t i jų, k a d j e i g u
n e p a s i t a i s y s , jų kraštas ir
miestas b u s užkariauti, o
ž m o n ė s išvaryti j B a b i l o ­
niją. Bet j e i g u jie atsigręš j
Dievą, jis j i e m s atleis ir at­
kurs jų šalj. "Aš s u d a r y s i u
n a u j ą s a n d o r ą s u Izraelio
tauta, - p a s a k ė Dievas. -
A š d u o s i u j i e m s s a v o įsta­
t y m ą ir jį įrašysiu jų širdy­
se". Bet ž m o n ė s nepaklau­
sė. U ž ė m u s J e r u z a l ę , N a -
buchodonosaras Jeremijui
b u v o m a l o n i n g a s ir leido
pasilikti J u d ė j o j e . T a č i a u
kai b u v o n u ž u d y t a s J u d ė ­
jos v a l d y t o j a s , tautiečiai jį
išvarė į Egiptą. Tikriausiai
t e n jis ir mirė.
2 Krn 3 5 , 2 5 ; 3 6 , 1 2 ;
3 6 , 2 1 - 2 2 ; Jer.
J e r o b o a m a s I . Efraimo
g e n t i e s v y r a s , t a p ę s pir­
m u o j u Izraelio k a r a l i u m i
(931 - 9 1 0 pr. Kr.), kai
atsiskyrė šiaurinė karalystė.
Valdant Saliamonui, prana­
šas A c h i j a s s k e l b ė , k a d
J e r o b o a m a s bus dešimties
genčių valdovas. Saliamo­
nui mirus, sostą p a v e l d ė j o
jo sūnus R o b o a m a s , bet
visos g e n t y s , išskyrus
B e n j a m i n o ir J u d o , prieš jį
sukilo ir k a r a l i u m i p a s k e l b ė
J e r o b o a m ą . Jis į v e d ė s t a b ­
m e l d y s t ę ir l i e p ė padirbinti
g a r b i n i m u i d u a u k s o ver­
šius. J u o s p a s t a t y d i n o D a ­
ne ir Betelyje, k a d sulaikytų
savo valdinius, einančius
melstis j J e r u z a l ę . Š i u o blo­
g u p a v y z d ž i u p a s e k ė kiti
Izraelio karaliai, kol g a l i a u ­
siai 7 2 1 pr. Kr. Asirija s u ­
triuškino ir s u s k a l d ė Izraelį.
1 Kar 1 1 , 2 6 - 1 4 , 2 0 .
J e r o b o a m a s I I . Izraelio
karalius, v a l d ę s p o s a v o
tėvo, karaliaus Joaso, 41
m e t u s ( 7 9 3 - 7 5 3 pr. Kr.).
A t k a r i a v o Izraelio prarastas
ž e m e s . J a m v a l d a n t kraštas
suklestėjo, Izraelis p a s i d a r ė
pasitikintis s a v i m i ir n e r ū ­
p e s t i n g a s . N e i karalius, nei
žmonės nekreipė dėmesto į
p r a n a š ų , O z ė j o ir A m o s o ,
p e r s p ė j i m u s . J i e ir toliau
g a r b i n o s t a b u s ir nesilaikė
sandoros su Dievu.
2 Kar 1 4 , 2 3 - 2 9 ; A m 7 .
J e r u b a l i s (Jerobaalis).
Gedeono pravardė.
J e s ė . Rūtos ir B o o z o
a n ū k a s , karaliaus D o v y d o
tėvas. * u ž a u g o ir, a t r o d o , d i r b o
I Sam 1 6 - 1 7 .
J e š a j a s žr. Izaijas.
J e t r a s (Raguelis). Madia-
niečių d v a s i n i n k a s . M o z ė s
uošvis. Kai M o z ė a t v e d ė iz­
raelitus prie S i n a j a u s kalno,
Jetras jį a p l a n k ė d r a u g e su
M o z ė s ž m o n a ir sūnumis.
Jetras p a t a r ė M o z e i išsi­
rinkti s u m a n i ų vyrų ir pasi­
dalinti su jais v a d o v a v i m o
naštą.
Iš 2 , 1 6 ir t o l i a u ; 3 , 1 ;
4 , 1 8 - 1 9 ; 18.
J e z a b e l ė . Sidono prince­
sė, kurią v e d ė Izraelio kara­
lius A c h a b a s . J e z a b e l ė
g a r b i n o orų ir d e r l i n g u m o
d i e v u s B a a l ą ir A š e r ą (žr.
II sk. Biblijos tautos: Ka­
naaniečių dievai). Ji prikal­
bėjo Achabą, o valdinius
privertė priimti j o s religiją,
liepė išžudyti D i e v o p r a n a ­
šus ir j u o s pakeisti B a a l o
p r a n a š a i s . Bet p r a n a š a s
Elijas i š v e n g ė mirties ir a n t
Karmelio kalno nurungė
Baalo pranašus. Po to Je­
z a b e l ė nusprendė jį nužu­
dyti, t o d ė l j a m t e k o slapsty­
tis. J e z a b e l ė mirtinai nusi­
kalto, p r i k a l b i n d a m a A c h a ­
bą nužudyti Nabotą, kad
pasisavintų j o v y n u o g y n ą .
Elijas i š p r a n a š a v o jai baisų
galą, ir po kurio laiko J e -
h a u s į s a k y m u ji b u v o iš­
m e s t a pro viršutinio a u k š t o
langą.
1 Kar 1 6 , 3 1 ; 1 8 , 4 . 1 3 . 1 9 ;
1 9 , 1 - 2 ; 2 1 ; 2 Kar 9 , 3 0 i r
toliau.
J ė z u s . Vardas Jėzus
(hebr. Ješua, Jošua) reiškia
"išgelbėtojas", "Dievas
yra išgelbėjimas". T u o me­
t u , kai J u d ė j ą v a l d ė Ero­
d a s , o visas kraštas b u v o
okupuotas romėnų, ange­
las G a b r i e l i u s a p l a n k ė
Mariją iš N a z a r e t o . V i e š p a t s
j ą išsirinko ž a d ė t o j o M e s i j o
motina. Marijos sužadėti­
niui J u o z a p u i s a p n e b u v o
pasakyta, kad juodu pava­
dintų kūdikį J ė z u m i , " n e s
jis i š g e l b ė s s a v o tautą iš
nuodėmių". Tuo metu vyko
g y v e n t o j ų s u r a š y m a s , ir
M a r i j a s u J u o z a p u privalėjo
vykti į gimtąjį Betliejų. T e n ,
s a v o p r o t ė v i o karaliaus D o ­
v y d o m i e s t e , J ė z u s ir g i m ė .
E r o d a s bijojo, k a d J ė z u s
gali p a v e r ž t i iš jo sostą ir
s u m a n ė jį n u ž u d y t i , bet
Dievas p a m o k ė Jėzaus
t ė v u s p a b ė g t i į Egiptą. Kai
E r o d a s mirė, jie g r į ž o n a ­
mo, į Nazaretą. Čia Jėzus
dailide.
Kai j a m s u k a k o 3 0 m e t ų ,
J o n a s Krikštytojas jį
pakrikštijo J o r d a n o u p ė j e .
J ė z u s išsirinko 1 2 m o k i n i ų ,
artimiausių b e n d r a ž y g i ų .
Trejus m e t u s jis m o k ė
ž m o n e s ir d a r ė s t e b u k l u s
g y d y d a m a s įvairias ligas.
P a s k u i jį sekiojo minios
žmonių. Žydų vyresnybė,
m a t y d a m a J ė z a u s galią ir
g i r d ė d a m a jį skelbiantis
D i e v o S ū n u m i , i š s i g a n d o ir
s u m a n ė jį n u ž u d y t i . V i e n a s
iš dvylikos m o k i n i ų , J u d a s ,
leidosi p a p e r k a m a s ir p a ­
d ė j o J ė z a u s p r i e š a m s slap­
čia n u o ž m o n i ų jį suimti.
Kareiviai s u ė m ė J ė z ų G e t -
s e m a n ė s s o d e , netoli J e r u ­
z a l ė s . Jį t a r d ė ž y d ų t e i s m a s
ir prieš aušrą nuteisė mirti.
R o m o s i m p e r a t o r i a u s vieti­
ninkas Pilotas t u r ė d a v o
tvirtinti visus mirties n u o ­
s p r e n d ž i u s . Jis priėjo
išvadą, k a d J ė z u s nekaltas,
t a č i a u bijojo, k a d jį p a l e i ­
d u s gali kilti m a i š t a s . T a i g i
Jėzus buvo nukryžiuotas.
Jis b u v o p a l a i d o t a s
t u š č i a m e k a p o rūsyje, kuris
priklausė J u o z a p u i A r i m a -
tėjiečiui, v i e n a m iš slaptų
J ė z a u s mokinių.
T r e č i o s d i e n o s rytą p o
J ė z a u s mirties būrelis
m o t e r ų r a d o k a p ą tuščią.
Angelas pasakė joms, kad
J ė z u s prisikėlė. J o m o k i n i a i
ir d a u g y b ė kitų ž m o n i ų re­
g ė j o jį k e t u r i a s d e š i m t d i e ­
nų. D a b a r jie ž i n o j o , k a d jis
iš tikrųjų D i e v o S ū n u s . Po
t o J ė z u s n u o Alyvų k a l n o
grįžo į d a n g ų . Kai jo m o k i ­
niai t e b e l ū k u r i a v o ž v e l g d a ­
mi dangun, angelas jiems
p a s a k ė , k a d ateis d i e n a ,
kai jis sugrįš.
Mt, M k , Lk, J n , A p d 1 , 1 - 1 1
(Dar žr. 6 sk. Svarbiausios
Biblijos sąvokos).
J o a b a s . Karaliaus D o v y d o
giminaitis, j o k a r i u o m e n ė s
v a d a s . Jis b u v o b e b a i m i s ,
b e t karštuolis. J o a b a s p a ­
d ė j o D o v y d u i tapti visų Iz­
raelio g e n č i ų karaliumi. Jis
liko ištikimas D o v y d u i , kai
prieš jį sukilo A b s a l o m a s ,
tačiau į Dovydo v a l d y m o
pabaigą parėmė Adonijo
maištą. Po D o v y d o mirties
karalius S a l i a m o n a s į s a k ė
J o a b ą n u b a u s t i mirtimi u ž
d a l y v a v i m ą m a i š t e ir d v i e j ų
kariuomenės vadų, Abnerio
ir A m a s o s , n u ž u d y m ą .
2 S a m 2 - 3 ; 1 0 - 1 1 ; 14;
1 8 - 2 0 ; 2 4 ; 1 Kar 1 - 2 ; 1
Krn 11 ir t o l i a u .
J o a c h a z a s . 1 . Izraelio
karalius ( 8 1 4 - 7 9 8 pr. Kr.),
valdęs po savo tėvo,
J e h a u s . Jis a t s t ū m ė s a v o
valdinius nuo Dievo, todėl
p r a l a i m ė j o m ū š i u s Sirijos
k a r a l i a m s H a z a e l i u i ir
Benhadadui.
2 Kar 13,1 ir toliau.
2 . J o z i j o s ū n u s (dar v a d .
S e l u m u ) , 6 0 9 pr. Kr. tris
mėnesius karaliavęs J u d ė ­
joje. Faraonas N e c h a s
p a ė m ė jį į n e l a i s v ę ir į k a l i n o
Egipte.
2 Kar 2 3 , 3 1 - 3 4 .
J o a c h i n a s . J u d ė j o s kara­
lius, v a l d ę s tris m ė n e s i u s
5 9 7 pr. Kr. Jį p a ė m ė į n e ­
laisvę B a b i l o n i j o s karalius
Nabuchodonosaras. Po
d a u g e l i o m e t ų kitas kara­
lius jį p a l e i d o iš k a l ė j i m o ir
d a v ė t a r n y b ą » s a v o rū­
muose.
2 Kar 2 4 , 8 - 1 6 ; 2 5 , 2 7 ir
t o l i a u ; 2 Krn 3 6 , 9 - 1 0 ;
Jer 5 2 , 3 ir t o l i a u .
J o a k i m a s . J u d ė j o s kara­
lius ( 6 0 9 - 5 9 7 pr. Kr.), J o z i ­
jo s ū n u s . Jį p a d a r ė karaliu­
mi ir privertė m o k ė t i d u o k l ę
Egiptui faraonas N e c h a s .
J o a k i m a s s u ž l u g d ė visa, k ą
gero buvo nuveikęs jo tė­
v a s , b u v o g o b š u s ir ž i a ­
urus. Jis s u d e g i n o J e r e m i j o
p r a n a š y s č i ų ritinį. Kai J o a ­
k i m a s sukilo prieš B a b i l o n i ­
ją, J u d ė j a b u v o o k u p u o t a .
2 Kar 2 4 , 1 - 7 ;
2 Krn 3 6 , 4 - 8 ; Jer 2 2 , 1 8 ir
toliau; 2 6 ; 36.
J o a n a . Erodo Antipo
p a r e i g ū n o ž m o n a , kurią
Jėzus išgydė. Ji davė Jėzui
ir jo m o k i n i a m s pinigų. Pri­
sikėlimo rytą ji b u v o v i e n a
iš moterų, r a d u s i ų J ė z a u s
k a p ą tuščią.
Lk 8 , 1 - 3 ; 24,10.
J o a n a n a s . Žydų vadas,
pasilikęs J u d ė j o j e , kai B a ­
bilonijos karalius N a b u c h o ­
donosaras užėmė Jeruzalę.
Joananas perspėjo Judėjos
valdovą Godoliją, kad ren­
giamasi jj nužudyti. Vėliau,
neklausydamas Jeremijo,.
jis i š v e d ė ž m o n e s j Egiptą.
Jer 4 0 - 4 3 .
J o a s a s . 1 . Karaliaus A c h a -
zijo s ū n u s , 7 m e t ų a m ž i a u s
tapęs Judėjos karaliumi.
Jo, dar kūdikio, g y v y b ę
išgelbėjo kunigas Jojada.
Keturiasdešimt metų truku­
sio j o v a l d y m o ( 8 3 5 - 7 9 6

pr. Kr.) p r a d ž i o j e J o j a d a
buvo jo patarėjas. Joasas
laikėsi D i e v o įstatymų ir rū­
pinosi š v e n t y k l a . Bet J o j a -
d a i mirus į v e d ė s t a b m e l ­
dystę ir n u ž u d ė jo s ū n ų
Z a c h a r i j ą . Jis a p i p l ė š ė
šventyklą, k a d j o s a u k s u
atsipirktų n u o sirų a n t p u o ­
lio. J o a s ą n u ž u d ė j o p a r e i ­
g ū n a i . (Žr. Jojada.)
2 K a r 1 1 - 1 2 ; 2 K r n 24.
2 . Izraelio karalius, 1 6 metų
( 7 9 8 - 7 8 2 pr. Kr.) v a l d ę s
po savo tėvo, Joachazo.
2Kar13-14.
Joatamas. J u d ė j o s kara­
lius ( 7 5 0 - 7 3 2 pr. Kr.), v a l ­
d ę s p o s a v o t ė v o O z i j o . Jis
p r a d ė j o v a l d y t i , kai t ė v a s
b u v o d a r g y v a s , b e t sirgo
raupsais. J o a t a m a s garbi­
no D i e v ą . Jis sustiprino
Judėją, sumušė amonitus.
2 Kar 1 5 , 3 2 - 3 8 ;
2 K m 27,1 - 6 .
Jobas. J o b o k n y g o s per­
sonažas. Jobas buvo nepa­
prastai d o r a s ž m o g u s . J j
užgriuvo nelaimės: neteko
turtų, d e š i m t i e s v a i k ų ir
s v e i k a t o s . T a č i a u jis n e p a ­
k l a u s ė ž m o n o s ir n e p r a d ė ­
jo keikti D i e v o . T r y s jo bi­
čiuliai, atėję a p l a n k y t i , b u ­
v o įsitikinę, k a d visų n e l a i ­
mių priežastis - jo paties
y d o s . T a č i a u jis ž i n o j o , k a d
tai netiesa. Kitas d r a u g a s
p a s a k ė J o b u i , j o g jis t e g u
v e r č i a u nesitiki perprasti
Dievo s u m a n y m ų . Nors
J o b a s b u v o b e v e i k visiškai
n e t e k ę s vilties ir n e s u p r a t o ,
u ž k ą k e n č i a , D i e v a s leido
j a m kitoniškai suvokti s a v o
v i s a g a l y b ę ir išmintį.
G a l i a u s i a i D i e v a s i š g y d ė jį
ir g r ą ž i n o j a m turtus.
Job.
Jobedas ( O b e d a s ) . Rūtos
ir B o o z o s ū n u s , k a r a l i a u s
D o v y d o senelis.
R u t 4 , 1 3 ir t o l i a u .
Joelis. P r a n a š a s , Petuelio
s ū n u s . S a v o k n y g o j e Joelis
p a s a k o j a a p i e skėrių ant­
plūdį ir baisią sausrą. Jo
p r a n a š y s t ė p e r s p ė j o izrae­
litus. J o e l i s r a g i n o j u o s
atgailauti ir k a l b ė j o a p i e
b ū s i m ą a m ž i ų , kai D i e v a s
p a l a i m i n s t u o s , kurie jį tiki.
JI.
Jojada. įžymiausias vyras
šiuo v a r d u b u v o J e r u z a l ė s
vyriausiasis k u n i g a s kara­
liaus A c h a z i j o , k a r a l i e n ė s
Atalijos ir k a r a l i a u s J o a s o
laikais. J o j a d a b u v o v e d ę s
karaliaus A c h a z i j o seserį
J o s a b ą . A c h a z i j u i mirus,
sostą u ž g r o b ė j o m o t i n a
Atalija, kuri į s a k ė išžudyti
visus karališkosios š e i m o s
narius. T a č i a u J o j a d a p a ­
slėpė savo sūnėną Joasą,
v i e n ą iš A c h a z i j o s ū n ų . Po
6 m e t ų jis p a d a r ė J o a s ą ka­
raliumi, o Atalija b u v o n u ­
ž u d y t a . Kol J o a s a s s u l a u k ė
reikiamo amžiaus, Jojada
kraštą v a l d ė kaip r e g e n t a s .
2 Kar 1 1 - 1 2 ; 2 Krn 2 3 - 2 4 .
Jokūbas. 1 . Izaoko ir Re-
b e k o s s ū n u s , E z a v o brolis
d v y n y s (jaunesnysis). Kai
E z a v a s grįžo iš m e d ž i o k l ė s
a l k a n a s , J o k ū b a s į k a l b ė j o jį
už dubenėlį lęšienės
perleisti j a m p i r m g i m y s t ė s
teisę. V ė l i a u J o k ū b a s , a p s i ­
m e t ę s E z a v u , i š g a v o iš
tėvo ypatingą palaiminimą.
E z a v a s ė m ė jo nekęsti ir
ketino n u ž u d y t i . J o k ū b a s
p a b ė g o j šiaurę, į H a r a n ą ,
p a s d ė d ę L a b a n ą . Kelyje jis
susapnavo d a n g ų siekian­
čias k o p ė č i a s , kuriomis lai­
piojo a n g e l a i . D i e v a s p a ž a ­
d ė j o , k a d kraštas, k u r i a m e
jis m i e g a , atiteks j a m ir jo
p a l i k u o n i m s . "Aš n e a p l e i ­
siu t a v ę s , - p a s a k ė Die­
v a s , — kol n e į v y k d y s i u vis­
ko, k ą t a u e s u p a ž a d ė j ę s " .
20 metų Jokūbas g a n ė
L a b a n o k a i m e n e s . Jis p a ­
milo L a b a n o dukterį R a c h e ­
lę, bet a p g a u l e b u v o
apvesdintas su vyresniąja
jos seserimi Lija. G y v e n d a ­
m a s H a r a n e , J o k ū b a s susi­
l a u k ė v i e n u o l i k o s s ū n ų ir
dukters. Ilgai jis l a u k ė
p i r m o j o s a v o ir R a c h e l ė s
sūnaus Juozapo. Gimdyda­
m a antrąjį s ū n ų , B e n j a m i ­
ną, R a c h e l ė mirė. L a b a n a s
a p g a v o J o k ū b ą , bet g a l i a u ­
siai pats b u v o p e r g u d r a u ­
tas. J o k ū b a s išsiaugino di­
d ž i u l ę avių ir o ž k ų k a i m e n ę
ir išvyko į s a v o kraštą.
P a k e l i u i j a m t e k o visą naktį
s a p n e grumtis s u k a ž k o k i u
v y r u (tai b ū t a D i e v o ) , kurio
tol n e p a l e i d o , kol šis jo n e ­
palaimino. Dievas davė Jo­
k ū b u i n a u j ą v a r d ą - Izrae­
lis, t.y. " t a s , kuris g r ū m ė s i
su Dievu".
Ezavo labai maloniai
sutiktas, J o k ū b a s l e n g v i a u
a t s i k v ė p ė . Bet v ė l i a u jų ke­
liai išsiskyrė. J o k ū b a s gy­
v e n o K a n a a n e , kol J u o z a ­
p a s jį p a k v i e t ė a p s i g y v e n t i
E g i p t e . Prieš m i r d a m a s jis
palaimino savo sūnus -
Izraelio g e n č i ų protėvius.
Pr 25,21-34; 2 7 - 3 5 ; 37,1;
42-49.
•
JEROBOAMAS - JONAS KRIKŠTYTOJAS
2. Jėzaus mokinys, Ze-
b e d ė j a u s s ū n u s . Kaip ir jo
brolis J o n a s , J o k ū b a s b u v o
žvejys. A b u smarkuolius
brolius J ė z u s p r a m i n ė
" g r i a u s t i n i o v a i k a i s " . Kai
J ė z u s p a k v i e t ė J o k ū b ą būti
j o a p a š t a l u , šis n e d v e j o d a ­
m a s sutiko. J o k ū b a s b u v o
šalia J ė z a u s , kai jis g r ą ž i n o
g y v y b ę Jajiro d u k t e r i a i , ir
r e g ė j o J ė z a u s š l o v ę (atsi­
mainymą). Jokūbą už jo
tikėjimą n u ž u d ė E r o d a s
A g r i p a I.
M t 4 , 2 1 ir t o l i a u ; 17,1 ir
toliau; M k 5 , 3 7 ; 10,35 ir
toliau; A p d 12,2.
3. A p a š t a l a s , A l f ė j a u s
s ū n u s . A t r o d o , jis v a d i n t a s
"Jokūbu jaunesniuoju"
Mt 10,3; Mk 15,40;
A p d 1,13.
4. Vienas iš J ė z a u s "bro­
lių" ( p u s b r o l i ų ) . Jis netikė­
jo, kad Jėzus yra Mesijas,
kol jo n e p a m a t ė prisikė­
lusio. Jis t a p o J e r u - z a l ė s
b a ž n y č i o s v a d o v u ir g a l b ū t
y r a J o k ū b o laiško autorius.
Ž y d ų istorikas J u o z a p a s
Flavijus rašo, k a d 62 po Kr.
jis b u v o u ž m u š t a s
akmenimis.
Mt 13,55; A p d 12,17;
1 Kor 1 5 , 7 ; J o k .
Jona. Izraelio p r a n a š a s ,
g y v e n ę s tikriausiai VIII a.
pr. Kr. Jo istorija p a p a s a k o ­
ta Jonos knygoje. Viešpats
l i e p ė j a m keliauti į N i n e v ę
- Izraelio priešo Asirijos
sostinę - ir p a s m e r k t i j o s
žmones už nedorą gyveni­
mą. T a č i a u jis s ė d o į laivą,
plaukiantį p r i e š i n g a krypti­
mi - į Tarsį. P l a u k i a n t už­
k l u p o a u d r a , ir J o n a s u p r a ­
to, k a d d ė l j o kaltės, n e s
n e p a k l a u s ė D i e v o . Jis l i e p ė
j ū r i n i n k a m s išmesti jį už
borto, ir kai jie tai p a d a r ė ,
audra nurimo. J o n a nepa- •
s k e n d o , milžiniška ž u v i s jį
prarijo, o p a s k u i išspjovė į
krantą.
D i e v a s leido J o n a i pasi­
taisyti. Šį sykį jis atėjo į N i ­
n e v ę ir p e r s p ė j o ž m o n e s ,
k a d j i e m s artėja D i e v o teis­
m a s . Visi, p r a d e d a n t kara­
liumi, ė m ė p a s n i n k a u t i ,
melstis, ir D i e v a s p a s i g a i l ė ­
j o miesto. J o n a p y k o , k a m
D i e v a s atleido Izraelio prie­
šui, t o d ė l D i e v a s j a m d a v ė
gerą gailestingumo
pamoką.
Jon.
Jonas žr. Morkus.
Jonas ( a p a š t a l a s ) . K a i p ir
jo t ė v a s Z e b e d ė j u s ir brolis
205
Jokūbas, Jonas buvo
ž v e j y s . A t r o d o , k a d prieš
pašaukiant Jėzui, Jonas
b u v o J o n o Krikštytojo s e k ė ­
jas. J o n ą ir J o k ū b ą Jėzus
p a v a d i n o "griaustinio v a i ­
kais", nes jie buvo ūmaus
būdo.
Petras, J o k ū b a s ir J o ­
nas b u v o artimiausi J ė z u i .
J o n a s b u v o šalia J ė z a u s ,
kai šis g r ą ž i n o Jajiro d u k t e ­
riai g y v y b ę . Jis r e g ė j o J ė ­
zaus šlovę per atsimainy­
mą ir buvo d r a u g e Getse-
m a n ė s s o d e prieš j o mirtį.
Jonas neminimas Evange­
lijoje p a g a l J o n ą , t a č i a u
b e v e i k tikra, k a d jis y r a
a n a s " m o k i n y s , kurj J ė z u s
m y l ė j o " , kuris b u v o g r e t a
J ė z a u s per Paskutinę vaka­
rienę ir j kurį J ė z u s kreipėsi
n u o kryžiaus, p a v e s d a m a s
jo globai savo motiną.
Jėzui įžengus į dangų,
J o n a s s u Petru t a p o J e r u ­
zalės bažnyčios vadovais.
Jonas buvo Jeruzalėje dar
14 metų po P a u l i a u s atsi­
vertimo. Yra tradicinė nuo­
monė, kad Jonas gyveno
E f e z e iki žilos s e n a t v ė s . J e i
tai t a s pats J o n a s , kuris p a ­
rašė A p r e i š k i m ą , v a d i n a s i ,
jis turėjo būti ištremtas į
P a t m o salą. E v a n g e l i j a
pagal Joną buvo parašyta,
k a d ž m o n ė s įtikėtų Kristų.
T r y s N T laiškai v a d i n a m i
J o n o laiškais.
M t 4 , 2 1 ir t o l i a u ; 1 0 , 2 ; 17,1
ir toliau; M k 3 , 1 7 ; 5,37;
1 0 , 3 5 ir t o l i a u ; 1 4 , 3 3 ; Lk
9,49 ir toliau; Jn 1 9 , 2 6 - 2 7 ;
A p d 3 - 4 ; Gal 2,9.
J o n a s K r i k š t y t o j a s . Pra­
n a š a s , kurį D i e v a s p a s i u n t ė
parengti ž m o n e s Jėzaus,
t.y. M e s i j o , a t ė j i m u i . S e n a t ­
v ė s s u l a u k u s i e m s j o tė­
v a m s , Z a c h a r i j u i ir E l z b i e ­
tai, a n g e l a s p r a n e š ė , k a d
jie susilauks n e p a p r a s t o
sūnaus. Jonas buvo Jė­
z a u s giminaitis ir tik keliais
m ė n e s i a i s už jį v y r e s n i s . Jis
gyveno Judėjos dykumoje,
kol D i e v a s p a š a u k ė jį
pranašauti. Minios žmonių
ėjo pasiklausyti jo liepsnin­
g ų p a m o k s l ų . Jis r a g i n o
ž m o n e s atgailauti u ž n u o ­
d ė m e s , krikštytis, ir t u o m e t
D i e v a s j i e m s atleis. N o r s
Jėzus buvo be nuodėmės,
jis p a p r a š ė J o n ą jį pakrikš­
tyti J o r d a n o u p ė j e , k a d
parodytų savo klusnumą
Dievui.
V ė l i a u už g r i e ž t ą netei­
sėtų v e d y b ų p a s m e r k i m ą
karalius E r o d a s J o n ą Krikš-
206 BIBLIJOS VEIKĖJAI
tytoją u ž d a r ė j k a l ė j i m ą . Iš
čia J o n a s p a s i u n t ė p a s
J ė z ų keletą s a v o m o k i n i ų
p a k l a u s t i , ar šis iš tikrųjų
y r a j ų lauktasis a s m u o .
J ė z u s a t s a k ė : " K e l i a u k i t e ir
a p s a k y k i t e J o n u i , k ą čia
girdite ir m a t o t e : aklieji
p r a r e g i , raišieji v a i k š č i o j a ,
raupsuotieji a p v a l o m i , kur­
tieji girdi, mirusieji prikelia­
mi, vargdieniams skelbia­
m a geroji n a u j i e n a " . P o t o
J ė z u s p a s a k ė miniai, k a d
J o n a s Krikštytojas y r a d a u ­
giau negu pranašas: "Tarp
g i m u s i ų iš m o t e r ų n ė r a b u ­
v ę d i d e s n i o u ž J o n ą Krikš­
tytoją". N e t r u k u s E r o d o
ž m o n a apgaule pasiekė,
k a d jis nukirsdintų J o n u i
Krikštytojui g a l v ą .
Lk 1,3; 7 , 1 8 ir t o l i a u ;
Mt 3,11; 1 4 , 1 - 1 2 ; Mt1,6.
J o n a t a s . Karaliaus S a u ­
liaus v y r e s n y s i s s ū n u s ir
didelis D o v y d o d r a u g a s .
Jis b u v o n a r s u s karys, p a ­
sižymėjęs keliuose mūšiuo­
se su filistinais. N o r s J o n a ­
tas ž i n o j o , k a d D o v y d a s
gali vietoj jo tapti k a r a l i u m i ,
jis b u v o j a m ištikimas d r a u ­
g a s ir D o v y d ą i š g e l b ė j o ,
kai j j n o r ė j o n u ž u d y t i S a u ­
lius. J o n a t a s ir S a u l i u s
ž u v o m ū š y j e , kurį izraelitai
p r a l a i m ė j o filistinams. D o ­
v y d a s d i d ž i a i sielvartavo ir
Jonato garbei sukūrė raudą
1 Sam 1 3 - 1 4 ; 1 8 - 2 0 ;
2 3 , 1 6 - 1 8 ; 31,2; 2 S a m 1.
J o r a m a s (Jehoramas).
1 . Achabo sūnus. P o
brolio, k a r a l i a u s A c h a z i j o ,
mirties — Izraelio karalius
( 8 2 5 - 8 4 1 pr. Kr.). Jis
p a n a i k i n o B a a l o kultą, b e t
radikalios r e f o r m o s neįvyk­
d ė , t o d ė l J e h u s jį n u ž u d ė ir
išnaikino v i s u s k a r a l i a u s
A c h a b o palikuonis.
2 Kar 3 ; 8 - 9 .
2. J u d ė j o s karalius
( 8 4 8 - 8 4 1 pr. Kr.; n u o 8 5 3
koregentas), valdęs po
s a v o t ė v o J o z a p a t o . Elijas
p e r s p ė j o , k a d jis mirs n u o
baisios ligos, n e s n u ž u d ė
šešis s a v o brolius ir kurstė
v a l d i n i u s garbinti s t a b u s .
2 Kar 8 , 1 6 ir t o l i a u ;
2Krn 21.
J o s a b a (Jehošeba).
Judėjos karaliaus Achazijo
s e s u o , ištekėjusi už k u n i g o
J o j a d o s (žr. Jojada).
2 Kar 1 1 , 1 - 3 ; 2 Krn
22,11-12.
J o š i j a s žr. Jozijas.
J o š u ė žr. Jozuė.
J o z a p a t a s (Jehošafatas).
Iš Biblijos J o z a p a t ų ž i n o ­
m i a u s i a s y r a karaliaus A s o s
s ū n u s , J u d ė j o s karalius
( 8 7 0 - 8 4 8 ; n u o 8 7 3 pr. Kr.
k o r e g e n t a s ) . Jis b u v o g e ­
ras karalius, naikino s t a b ­
m e l d y s t ę ir s t e n g ė s i , k a d jo
v a l d i n i a i žinotų D i e v o įsta­
tymus. Jozapatas patobuli­
no t e i s i n ę sistemą ir d i d e s ­
niems miestams paskyrė
teisėjus. Bet jis s u k l y d o
s u s i d e d a m a s su karaliumi
A c h a b u ir įsivėlė į Izraelio
karus.
1 Kar22;2Krn17-21,1.
J o z i j a s (Jošijas). J u d ė j o s
karalius. J o z i j a s t a p o kara­
liumi 8 m e t ų , kai 6 4 0 pr. Kr.
buvo nužudytas jo tėvas
Amonas. Užaugęs buvo
g r i e ž t a s , g e r a s karalius,
sutaikė tautą s u D i e v u . J o
jsakymu remontuojamoje
š v e n t y k l o j e b u v o aptiktas
s e n a s ritinys M o z e i D i e v o
d u o t ų įstatymų. J o z i j a s
j u o s i š n a g r i n ė j o ir liepė
perskaityti ž m o n ė m s . Jis
d a u g k ą r e f o r m a v o , t a i p pat
Paschos apeigas. Sulaukęs
39 metų, Jozijas žuvo
m ū š y j e s u egiptiečiais. J o
mirtį a p r a u d o j o p r a n a š a s
Jeremijas.
2 Kar 2 1 , 2 4 - 2 3 , 3 0 ;
2 Krn 3 3 , 2 5 - 3 5 , 2 7 ;
Jer 2 2 , 1 5 - 1 6 .
J o z u ė ( J o š u e ) . 1 . Izraelitų
v a d a s p o M o z ė s mirties.
Šis v a r d a s reiškia " D i e v a s
y r a i š g e l b ė j i m a s " . Izraelitai
J o z u ę išsirinko s a v o v a d u ,
kai klajojo d y k u m o j e . Iš
d v y l i k o s ž v a l g ų , kuriuos
M o z ė p a s i u n t ė apžiūrėti
K a n a a n o , tik J o z u ė ir Kale-
b a s tikėjo, j o g izraelitai
Dievo p a d e d a m i pajėgs
užkariauti tą kraštą. D i e v a s
j i e m s atsilygino už tikėjimą:
iš E g i p t e g i m u s i ų izraelitų
jie b u v o vieninteliai, kurie
įžengė į Kanaaną. Po M o ­
z ė s mirties J o z u ė t e n a t v e ­
d ė izraelitus. N u k a r i a u t ą
kraštą J o z u ė p a d a l i j o d v y l i ­
kai g e n č i ų . Prieš mirtį jis
p a r a g i n o izraelitus mylėti
D i e v ą ir jo klausyti. Ir t a u t a
j a m atsakė: " M e s tarnausi­
m e V i e š p a č i u i , m ū s ų Die­
v u i , ir b ū s i m e klusnūs jo
įsakymams".
Iš 1 7 , 9 ir t o l i a u ; Sk 1 3 - 1 4 .
2. Ž y d ų , ką tik grįžusių iš
Babilonijos tremties,
vyriausiasis k u n i g a s . Jis
ė m ė s i atstatyti šventyklą,
t a č i a u d a r b a i nutrūko. Kai
p r a n a š a i A g ė j a s ir Z a c h a r i ­
j a s į k v ė p ė ž m o n ė m s ryžto,
jis v ė l v a d o v a v o s t a t y b a i . ž m o n a jį apšmeižė skųsda­
A g ; Z c h 3. masi vyrui, neva J u o z a p a s
n o r ė j ę s ją išprievartauti, ir
J u d a s . T u o v a r d u Biblijoje
Putifaras p a s o d i n o jj į kalė­
v a d i n a m a keletas ž m o n i ų .
jimą. Č i a jis s u g e b ė j o E g i p ­
Ž i n o m i a u s i iš jų:
to faraono vyriausiajam
1 . J o k ū b o i r Lijos ketvir-tas
t a u r i n i n k u i ir k e p ė j u i išaiš­
s ū n u s . Jis į k a l b ė j o s a v o
kinti jų s a p n u s . Po d v e j ų
brolius v e r č i a u p a r d u o t i
metų faraonas susapnavo
J u o z a p ą į Egiptą keliaujan­
s a p n ą ir n i e k a i p n e g a l ė j o
t i e m s pirkliams n e g u n u ž u ­
suprasti, ką jis reiškia. T a u ­
dyti. J o k ū b a s prieš mirtį J u ­
rininkas p r i s i m i n ė J u o z a p ą ,
d u i p a ž a d ė j o , k a d jis d u o s
ir f a r a o n a s l i e p ė jį p a k v i e s ­
p r a d ž i ą karalystei.
ti. J u o z a p a s p a s a k ė , k a d
Pr 3 7 , 2 6 - 2 7 ; 38; 4 9 , 9 - 1 0 .
f a r a o n a s ruoštųsi i l g a m
2. V i e n a s iš dvylikos
badui. Faraonas paskyrė
apaštalų, J o k ū b o sūnus.
Juozapą "Egipto ž e m ė s
Jis b u v o su kitais a p a š t a ­
viršininku" ir p a v e d ė j a m
lais J ė z u i ž e n g i a n t į d a n g ų .
ruošti m a i s t o a t s a r g a s .
Lk 6 , 1 6 ; A p d 1,13.
J u o z a p a s v ė l i š v y d o sa­
3. J ė z a u s " b r o l i s " ( p u s ­
v o brolius. V e j a m i b a d o , jie
brolis). Jis netikėjo, k a d
a t v y k o j E g i p t ą pirkti g r ū d ų .
J ė z u s y r a M e s i j a s , kol šis
Jis a p s i m e t ė j u o s laikąs
n e m i r ė ir n e p r i s i k ė l ė .
š n i p a i s ir l i e p ė atsivesti
G a l i m a s d a l y k a s , k a d jis
j a u n i a u s i ą brolį B e n j a m i n ą ,
y r a J u d o laiško autorius.
k a d šis patvirtintų jų ž o ­
M t 1 3 , 5 5 ; J n 7 , 5 ; A p d 1,14.
d ž i u s . Po to jis d a r i š b a n d ė
4 . J u d a s Iskarijotas.
brolius, n o r ė d a m a s įsitikin­
Apaštalas, išdavęs Jėzų
ti, ar jie b u s t o k i e p a t ž i a u ­
ž y d ų v y r e s n y b e i . Jis b u v o
rūs B e n j a m i n u i , k o k i e b u v o
a p a š t a l ų iždo s a u g o t o j a s .
j a m . Kai J u o z a p a s p a m a t ė ,
A t r o d o , J u d a s tikėjosi, k a d
k a d jie n u o š i r d ž i a i rūpinasi
J ė z u s v e s į s u k i l i m ą prieš
B e n j a m i n u , p a s i s a k ė , kas
r o m ė n u s . Kai J ė z u s pasiro­
esąs.
d ė e s ą s visai kitoks v a d a s ,
Juozapas pakvietė tėvą
J u d a s jį pardavė priešams
ir brolių š e i m a s a p s i g y v e n t i
u ž 3 0 sidabrinių. Naktį J u ­
Egipte. J o k ū b a s be galo
d a s a t v e d ė kareivius į G e t -
džiaugėsi vėl matydamas
semanės sodą Jėzaus su­
Juozapą. Jų palikuonys gy­
imti. S u p r a t ę s , kaip b l o g a i
veno Egipte 4 šimtmečius.
pasielgė, grąžino pinigus
Pr 30,24; 3 7 - 5 0 .
k u n i g a m s ir n u s i ž u d ė .
2. M a r i j o s v y r a s ir J ė z a u s
Mt 1 0 , 4 ; 2 6 , 1 4 ir t o l i a u ; 2 7 , 3
įtėvis. J u o z a p a s b u v o n e
ir toliau; Jn 1 2 , 4 - 6 ; 13,
faktiškasis, o įstatyminis
2 1 - 3 0 ; Apd 1,18-19.
J ė z a u s t ė v a s . Prieš J ė z u i
J u d i s žr. Jehudis.
gimstant, angelas j a m pa­
J u l i j u s . R o m ė n ų šimtinin­ s a k ė , k a d M a r i j o s kūdikis
kas, g a b e n ę s Paulių į bus Dievo Sūnus. J u o z a ­
R o m ą , kur jį t u r ė j o teisti p a s i š g a b e n o M a r i j ą ir
imperatorius. kūdikį j Egiptą, n e s s a p n e
Apd 27,1.3.42-44. b u v o į s p ė t a s , j o g karalius
Erodas sumanė Jėzų nužu­
J u o z a p a s . 1 . Ilgai l a u k t a ­
dyti. E r o d u i m i r u s , J u o z a ­
sis J o k ū b o ir R a c h e l ė s
p a s su š e i m a grįžo ir a p s i ­
pirmagimis sūnus. Jokūbas
g y v e n o N a z a r e t e , kur d i r b o
išskyrė J u o z a p ą k a i p myli­
d a i l i d e . Kai J ė z u i s u k a k o
miausią sūnų, p a d o v a n o ­
12 m e t ų , J u o z a p a s ir M a r i j a
d a m a s j a m labai gražų
per P a s c h ą jį n u s i v e d ė į
apsiaustą. J u o z a p o broliai
šventyklą. D a u g i a u a p i e
ė m ė j a m p a v y d ė t i , o kai jis
J u o z a p ą nieko nežinoma.
dar papasakojo susapna­
G a l b ū t jis m i r ė J ė z u i d a r
v ę s , k a d jie visi j a m nusi­
m a ž a m esant.
l e n k ė , broliai n u t a r ė jj
M t 1 - 2 ; Lk 1,27; 2 .
n u ž u d y t i . R u b e n a s brolius
sulaikė, o J u d a s prikalbino 3. J u o z a p a s Arimatėjietis,
v e r č i a u jį p a r d u o t i v e r g i j o n . Ž y d ų tarybos (Sinedriono)
Juozapas buvo išgabentas narys ir s l a p t a s J ė z a u s
į Egiptą, o broliai p a s a k ė mokinys. Jėzų nukryžiavus,
t ė v u i , k a d jį s u d r a s k ė jis p a p r a š ė Pilotą, k a d leis­
žvėrys. tų pasiimti mirusiojo k ū n ą ,
E g i p t e J u o z a p ą nusipir­ ir jį p a l a i d o j o netoliese
ko aukštas pareigūnas į r e n g t a m e k a p o rūsyje, kur
Putifaras ir p a s k y r ė jj s a v o d a r n i e k a s n e b u v o laidotas.
r ū m ų p r i e v a i z d u . Putifaro Lk 2 3 , 5 0 - 5 3 ; Jn 1 9 , 3 8 - 4 2 .

K a a t a s žr. Koatas.
K a i n a s . A d o m o ir Ievos vy­
resnysis s ū n u s , ž e m d i r b y s .
Jo brolis A b e l i s b u v o p i e - .
m u o . K a d a n g i D i e v u i pati­
k o A b e l i o a u k o j a m a s ėriu­
kas, b e t n e K a i n o ž e m ė s
vaisių a u k a , šis jtūžo. Iš
p a v y d o u ž m u š ė A b e i j ir už
tai v i s ą likusį g y v e n i m ą j a m
t e k o klajoti.
Pr4; 1 Jn3,12.
K a j a f a s . Jeruzalės vyriau­
siasis k u n i g a s ( 1 8 - 3 6 p o
Kr.). J ė z a u s t e i s m e jis ir jo
uošvis A n a s p r i p a ž i n o J ė z ų
kartą p i k t ž o d ž i a v i m u prieš
D i e v ą ir n u s i u n t ė p a s
Pilotą, k a d šis patvirtintų jų
nuosprendį. Apaštalų
d a r b u o s e Kajafas m i n i m a s
k a i p vyriausiasis k u n i g a s ,
persekiojęs pirmuosius
krikščionis.
Mt 2 6 , 3 . 5 7 ir t o l i a u ; Lk 3 , 2 ;
Jn 17,13 ir toliau; A p d 5,17.
K a l e b a s . Ž v a l g a s , kurj M o ­
z ė p a s i u n t ė sužinoti v i s k o
a p i e K a n a a n o kraštą ir t e n
gyvenančius ž m o n e s . Iš
dvylikos žvalgų, papasako­
jusių, ką jie m a t ė , tik Kale­
b a s ir J o z u ė tikėjo, k a d su
Dievo pagalba bus galima
tą kraštą nukariauti. Už jų
pasitikėjimą D i e v u K a l e b u i
ir J o z u e i b u v o leista a p s i ­
g y v e n t i K a n a a n e - visi kiti
E g i p t e g i m ę izraelitai išmirė
dykumoje.
S k 1 3 - 1 4 ; J o z 1 4 , 6 i r toliau
K a n a a n a s . C h a m o sūnus.
J o senelis N o j u s u ž n e p a ­
g a r b ų elgesį s u t ė v u
prakeikė C h a m ą ir jo
palikuonis (kanaaniečius).
Pr 9 , 1 8 - 2 7 .
K e f a s . A r a m ė j i š k a s Petro
(žr.) v a r d a s .
K e t u r a . A b r a o m o antroji
žmona.
P r 2 5 , 1 ir t o l i a u .
K i r a s . Persijos karalius,
5 3 9 pr. Kr. n u k a r i a v ę s
Babiloniją. Jis leido j
Babiloniją ištremtiems
ž y d a m s grižti į J e r u z a l ę ir
atstatyti šventyklą. T a i p pat
leido p a r s i g a b e n t i visas
šventyklos brangenybes,
kurias b u v o p a g r o b ę s
N a b u c h o d o n o s a r a s , ir
d a v ė atstatymui d a u g
pinigų. Izaijas p a s k e l b ė ,
k a d pats D i e v a s išrinko
Kirą būti k a r a l i u m i ir
i š v a d u o t i ž y d u s iš nelais­
v ė s . Kiro v i e š p a t a v i m o lai­
kais v y k o ir v ė l e s n i e j i D a ­
nieliaus p a s a k o j i m ų įvykiai.
E z d 1 , 1 - 6 , 1 4 ; Iz 4,28 ir
toliau; Dan 6,28.
K i r e n i j u s žr. Kvirinas.
K i š a s . Benjamino genties
turtuolis, S a u l i a u s , Izraelio
p i r m o j o karaliaus, t ė v a s .
1 S a m 9,1 ir t o l i a u .
K l a u d i j u s . Ketvirtasis R o ­
m o s i m p e r a t o r i u s (41 - 5 4
p o Kr.). T u o laiku siautė b a ­
d a s , kurį i š p r a n a š a v o krikš­
čionių p r a n a š a s A g a b a s .
Savo valdymo pabaigoje
Klaudijus išvarė iš R o m o s
visus ž y d u s .
A p d 11,28; 18,2.
K l a u d i j u s Lisijas. Tribū­
nas, Jeruzalės romėnų įgu­
los viršininkas, i š g e l b ė j ę s
Paulių, kai jį n o r ė j o n u ž u ­
dyti įtūžusi ž y d ų m i n i a .
K l a u d i j u s Lisijas s u ė m ė
Paulių ir leido Ž y d ų t a r y b a i
(Sinedrionui) jį a p k l a u s t i ,
bet posėdis baigėsi sąmy­
šiu. Išgirdęs, j o g r e n g i a m a ­
si Paulių n u ž u d y t i , išsiuntė
jį į C e z a r ė j ą , k a d jį teistų
R o m o s imperatoriaus vie­
tininkas Feliksas.
A p d 21,31 - 23,30.
K l e m e n s a s . Filipietis
krikščionis, P a u l i a u s
bendražygis.
Fil 4 , 3 .
K l e o p a s . T ą d i e n ą , kai
J ė z u s prisikėlė, K l e o p a s s u
d r a u g u ėjo iš J e r u z a l ė s į
E m a u s ą . Jie laikė J ė z ų M e ­
siju ir e i d a m i ginčijosi d ė l
jo mirties ir g a n d ų , k a d jis
vėl gyvas. Tai jiems atrodė
neįtikėtina. Prie jų prisidėjo
vyriškis. Jis u ž d e g ė jų šir­
dis s a v o aiškinimais, kas
S T p a s a k y t a a p i e Mesiją.
E m a u s e K l e o p a s ir jo d r a u ­
gas pakvietė nepažįstamąjį
pasilikti su jais v a k a r i e n ė s .
Jis s u k a l b ė j o p a l a i m i n i m ą ,
l a u ž ė d u o n ą ir d a v ė j i e m s .
T a d a jie s u p r a t o , k a d tas
žmogus - Jėzus. Tuojpat
j u o d u grįžo į J e r u z a l ę , k a d
p a p a s a k o t ų n a u j i e n ą ki­
tiems mokiniams.
Lk 2 4 , 1 3 - 5 3 .
K o a t a s (Kaatas). Levio
s ū n u s , M o z ė s senelis. J o
p a l i k u o n y s , koatitai, b u v o '
v i e n a iš trijų levitų atšakų.
Iš 6 , 1 6 ; Sk 3 , 1 7 ir toliau.
K o r ė . 1 . Levitas, s u k ė l ę s
maištą prieš M o z ę ir A a r o -
ną. Jis n e p r i p a ž i n o juo-
d v i e m teisės būti v a d a i s ir
p y k o , k a d ž m o n ė s t a i p ilgai
n e p a s i e k i a K a n a a n o . Korė
ir kiti maištininkai ž u v o , n e s
n e p r i p a ž i n o D i e v o išrinktų
v a d ų ir sukilo prieš j u o s .
Sk 1 6 .
2 . Levio s ū n u s . J o pali­
kuonys buvo šventyklos
JONATAS — LOZORIUS
giesmininkai.
1 Krn 6 , 3 7 ; P s 4 4 - 4 9 .
K o r n e l i j u s . Cezarėjoje ap­
sistojęs r o m ė n ų k a r i u o m e ­
nės šimtininkas (centurio-
n a s ) . Jis g a r b i n o D i e v ą ir
d o s n i a i š e l p ė v a r g š u s . Kor­
nelijui p r i s i s a p n a v ę s a n g e ­
las l i e p ė j a m parsikviesti iš
J o p ė s ( d a b a r T e l Avivas)
Petrą (žr. Petras). Korneli­
jaus n a m u o s e Petras rado
būrj šimtininko d r a u g ų ir
g i m i n a i č i ų , norinčių j o p a ­
siklausyti. J i e įtikėjo ir b u v o
pakrikštyti. T a i b u v o p i r m i e ­
j i n e ž y d a i , t a p ę krikščio­
nimis.
A p d 10.
K r e s k a s . P a u l i a u s bičiulis.
Jis b u v o d r a u g e s u P a u l i u ­
mi Romos kalėjime, bet v ė ­
liau išvyko į Galatiją.
2Tim4,10.
K r i s p a s . Korinto s i n a g o ­
g o s v y r e s n y s i s . Jį ir jo
š e i m ą atvertė b e i pakrikš­
tijo P a u l i u s .
A p d 18,8; 1 K o r 1 , 1 4 .
Kušanas Rišatajimas
(Kusan Rasataimas). Meso­
p o t a m i j o s karalius, teisėjų
laikais a š t u o n e r i u s m e t u s
v a l d ę s Izraelį.
Ts 3,7-10.
K v i r i n a s (Kirenijus). R o ­
m o s i m p e r a t o r i a u s vietinin­
kas, v a l d ę s Siriją t u o m e t u ,
kai v y k o g y v e n t o j ų surašy­
m a s , d ė l kurio M a r i j a ir
J u o z a p a s turėjo vykti į
Betliejų. 2
Lk 2 , 2 .
L a b a n a s . Izaoko ž m o n o s
R e b e k o s brolis. Jis g y v e n o
H a r a n e ir p r i ė m ė s a v o
giminaitį J o k ū b ą , kai š i a m
t e k o b ė g t i iš n a m ų . L a b a ­
n a s turėjo dvi dukteris, Liją
ir R a c h e l ę . J o k ū b a s sutiko
dirbti L a b a n u i 7 m e t u s , k a d
už jo išleistų R a c h e l ę . Bet
Labanas jį a p g a v o apves­
d i n d a m a s su Lija, ir J o k ū ­
bas dėl Rachelės a p s i ė m ė
dirbti d a r 7 m e t u s . S a v o
ruožtu ir J o k ū b a s a p m u l k i ­
n o L a b a n ą , j o avių b e i o ž k ų
kaimenė pasidarė didesnė
ir s v e i k e s n ė n e g u d ė d ė s .
Sužinojęs, kad Jokūbas
slapta pasitraukė į Kanaa­
ną, L a b a n a s p u o l ė jį vytis.
Bet D i e v a s s a p n e p e r s p ė j o
L a b a n ą neskriausti J o k ū b o .
J u o d u nutarė išsiskirti, ir
L a b a n a s grįžo į H a r a n ą .
Pr 2 4 , 2 9 ir toliau; 2 9 - 3 1 .
L a m e k a s . 1 . K a i n o pali­
kuonis.
Pr 4 , 1 8 ir t o l i a u .
207
2. M a t ū z a l i o s ū n u s ir
Nojaus tėvas.
Pr 5 , 2 8 - 3 1 .
L e v i s . 1 . J o k ū b o i r Lijos
trečiasis s ū n u s . J o p a l i k u o ­
nys, levitai, y r a v i e n a iš
dvylikos izraelitų g e n č i ų .
D i e v a s j u o s išsirinko, k a d
g a r b i n t ų jį iš p r a d ž i ų m a l ­
dykloje, vėliau šventykloje.
Pr 2 9 , 3 4 ; 3 4 , 2 5 ir t o l i a u ;
4 9 , 5 ir toliau; Sk 3 , 5 - 2 0 .
2. Žr. Matas.
L i d i j a . Prekiautoja purpuro
d r a b u ž i a i s , kilusi iš Tiatyrų
m i e s t o (Turkija). P a s i k l a u ­
siusi F i l i p u o s e (Graikija)
Pauliaus pamokslų, priėmė
krikštą.
Apd 16,14-15,40.
L i j a . L a b a n o vyresnioji
d u k t ė , a p g a u l e išleista u ž
Jokūbo. Ji su Jokūbu
turėjo šešis s ū n u s , izraelitų
g e n č i ų protėvius, ir v i e n ą
dukterį.
Pr 2 9 , 1 6 - 3 3 , 7 .
L o t a s . Abraomo sūnėnas.
D r a u g e su A b r a o m u atke­
liavo iš H a r a n o j K a n a a n ą ,
bet, s u s i p y k u s jų ker­
d ž i a m s , j u d v i e j ų keliai išsi­
s k y r ė . Lotas n u ė j o g y v e n t i į
S o d o m ą , kur b u v o d e r l i n ­
gos lygumos. Abraomas
a p g y n ė jį nuo užpuolusių
S e n a a r o (Babilonijos),
P o n t o ir E l a m o karalių. Kai
S o d o m a buvo naikinama
u ž j o s n u o d ė m e s , jis v o s
spėjo pabėgti. Jo žmona,
atsigręžusi pasižiūrėti j ž ū s ­
tantį miestą, virto d r u s k o s
stulpu.
Pr 1 1 , 3 1 - 1 4 , 1 6 ; 1 9 .
L o z o r i u s . 1. Mortos ir M a ­
rijos brolis, g y v e n ę s B e t a n i -
j o s k a i m e . Kai L o z o r i u s s u ­
sirgo, s e s e r y s p a s i u n t ė p a ­
kviesti J ė z a u s . N o r s j u o s v i ­
sus m y l ė j o , J ė z u s u ž g a i š o
ir s u ž i n o j o , k a d Lozorius
mirė (žr. Morta). Atėjęs su
raudančiomis moterimis
prie uoloje iškirsto k a p o , jis
ir pats a p s i v e r k ė . J ė z u s lie­
p ė g r e t a stovintiems ž m o ­
n ė m s nuritinti a k m e n į , k u ­
riuo b u v o u ž d a r y t a a n g a , ir
sušuko: "Lozoriau, išeik!"
Lozorius išėjo, vis d a r į s u p ­
tas įkapių drobulėn. Ž y d ų
v a d o v a i , m a t ę , kas į v y k o ,
įtikėjo J ė z ų . K u n i g a i ir fari­
z i e j a i , išgirdę, k a d J ė z u s
n u g a l ė j o mirtį, i š s i g a n d o ,
kad su juo nenueitų visa
tauta, nutarė juos nužudyti.
Jn 11 - 1 2 , 1 1 .
2. E l g e t a i š ' J ė z a u s p a l y ­
g i n i m o a p i e turtuolį ir
208 BIBLIJOS VEIKĖJAI
e l g e t ą prie jo vartų.
Lk 1 6 , 1 9 - 3 1 .
L u k a s . Graikų kalbą mo­
kantis g y d y t o j a s , E v a n g e l i ­
jos p a g a l L u k ą ir A p a š t a l ų
d a r b ų autorius. Jis b u v o
P a u l i a u s bičiulis, l y d ė j ę s jj
keliose k e l i o n ė s e , t o d ė l
g a l ė j o parašyti a p i e t a i , k ą
p a t s iš P a u l i a u s b u v o gir­
d ė j ę s ir m a t ę s jj d a r a n t . T o ­
se kelionėse Lukas galėjo
t a i p pat d a u g sužinoti a p i e
J ė z a u s g y v e n i m ą ir apie
B a ž n y č i ą , atsiradusią iš
a p a š t a l ų ir pirmųjų krikščio­
nių. Jis a t p l a u k ė su
P a u l i u m j R o m ą ir liko su
j u o , kol P a u l i u s b u v o č i a
kalinamas.
Kol 4 , 1 4 ; 2 T i m 4 , 1 1 ; F m 2 4
M a g o g a s žr. Gogas.
M a l a c h i j a s . Paskutinis S T
p r a n a š a s , g y v e n ę s ir v e i ­
kęs a p i e V a. pr. Kr. vidurį.
S u g r į ž ę iš tremties, ž m o n ė s
atstatė šventyklą, b e t Die­
v u i nuoširdžiai n e t a r n a v o .
"Atsigręžkite, - s a k ė M a l a ­
chijas. - Liaukitės a p g a u ­
dinėti D i e v ą ir atiduokite
tai, kas j a m priklauso. N e ­
bandykite daugiau jo kan­
trybės". Vardas "Malachi­
j a s " reiškia " m a n o p a s i u n ­
tinys". Kaip Dievo pasiunti­
nys, jis k a l b ė j o a p i e D i e v o
a t ė j i m ą ir a p i e d i d ž i ą j ą
D i e v o t e i s i n g u m o ir t e i s m o
dieną.
Mal.
M a n a h e m a s . Vienas
paskutiniųjų Izraelio karalių
( 7 5 2 - 7 4 2 pr. Kr.). Jis n u ž u ­
dė vos mėnesį tepabuvusį
k a r a l i u m i S e l u m ą ir pats
u ž ė m ė sostą. M a n a h e m a s
b u v o ž i a u r u s ir y d i n g a s
valdovas, garbino stabus.
J a m v i e š p a t a u j a n t , Asirijos
karalius T i g l a t p a l a s a r a s III
(Pulas) įsiveržė j Izraelį.
K a d liktų k a r a l i u m i , M a n a ­
h e m a s p a p i r k o asirus d i d e ­
le pinigų s u m a .
2 Kar 1 5 , 1 4 - 2 2 .
M a n a s a s . 1 . J u o z a p o vy­
riausiasis s ū n u s , kurį įsisū­
nijo ir p a l a i m i n o J o k ū b a s .
Jo palikuonys buvo viena
iš izraelitų g e n č i ų .
Pr 4 1 , 5 1 ; 4 8 , 1 ir toliau.
2 . J u d ė j o s karalius, v a l d ę s
5 5 m e t u s ( 6 9 6 - 6 4 2 pr.
Kr.). P a k e i t ė s a v o t ė v ą
karalių Ezekiją. M a n a s a s
n u v e d ė t a u t ą b l o g u keliu,
įvedė visokiausią stabmel­
d y s t ę . Asirai p a ė m ė jį į n e ­
laisvę ir i š s i g a b e n o į B a b i ­
loniją. G r į ž ę s į J e r u z a l ę , jis
ė m ė garbinti D i e v ą ir gy­
venti visai kitaip.
2 Kar 2 1 , 1 ir t o l i a u ; 2 Krn 33
M a n o j a s . S a m s o n o tėvas.
Ts 13; 14,3. •
M a r d o c h a j i s žr. Morde-
kajas.
Mardukas Baladanas
(Merodachas Baladanas).
Babilonijos karalius ( b a b i -
lonietiškai - Mardukapla
iddina II), kuris siuntė
pasiuntinius į J e r u z a l ę p a s
karalių Ezekiją. M a r d u k a s
B a l a d a n a s tikėjosi p a d a r y t i
jį B a b i l o n i j o s s ą j u n g i n i n k u
prieš Asiriją.
Iz39.
M a r i j a . 1 . Jėzaus motina.
Kai ji s u s i ž i e d a v o su d a i l i d e
J u o z a p u , a n g e l a s jai p r a ­
nešė, kad pagimdys Jėzų,
M e s i j ą ir D i e v o S ū n ų . Dar
prieš J ė z a u s g i m i m ą M a r i j a
aplankė savo giminaitę
Elzbietą. Č i a ji g i e d o j o
Dievą šlovinančią giesmę,
vadinamąją Magnificat.
M a r i j a s u J u o z a p ' i keliavo
iš N a z a r e t o į Betliejų užsira­
šyti, n e s t u o m e t u r o m ė n a i
surašinėjo gyventojus. Čia
J ė z u s ir g i m ė . Kai atėję
piemenys papasakojo, ką
giedojo angelai, "Marija
d ė m ė j o s i visus šiuos daly­
kus, svarstė juos s a v o šir­
d y j e " . P o kelių d i e n ų t ė ­
v a m s atnešus Jėzų į šven­
tyklą, S i m e o n a s p a l a i m i n o
j u o s ir p a s a k ė Marijai, k a d
sielvartas pervers jos širdį
lyg aštrus kalavijas. Kai
J ė z u s b u v o d a r kūdikis,
M a r i j a ir J u o z a p a s iškeliavo
su j u o j Egiptą, nes karalius
E r o d a s n o r ė j o n u ž u d y t i sa­
v o v a r ž o v ą . E r o d u i mirus,
jie v ė l s u g r į ž o į N a z a r e t ą .
Kai J ė z u i suėjo 1 2 metų,
t ė v a i per V e l y k a s n u s i v e d ė
jį į šventyklą. T ė v a i labai
sielvartavo m a n y d a m i , k a d
jį p a m e t ė , o iš tikrųjų jis liko
šventykloje pasikalbėti su
mokytojais. M a r i j a b u v o su
J ė z u m i , kai jis p a d a r ė pir­
mąjį s a v o s t e b u k l ą - K a n o ­
je per v e s t u v i ų puotą. N u ­
kryžiuojant jį, stovėjo prie
kryžiaus, ir J ė z u s p a p r a š ė
v i e n ą iš s a v o m o k i n i ų (žr.
Jonas), k a d ją g l o b o t ų .
M a r i j a b u v o s u mokiniais,
kai jie suėjo pasimelsti J ė ­
zui įžengus į dangų.
Mt 1 , 1 8 - 2 5 ; 2 , 1 1 ; 13,55; Lk
1 - 2 ; J n 2 , 1 i r toliau;
19,25-27; Apd1,14.
2 . M o r t o s s e s u o . J i gy­
v e n o Betanijoje s u s a v o
s e s e r i m ir broliu L o z o r i u m i
ir m ė g o klausytis J ė z a u s .
Prieš pat J ė z a u s mirtį ji
p a t e p ė jj b r a n g i a i s t e p a l a i s
ir, n u p l o v u s i kojas, n u ­
šluostė j a s s a v o p l a u k a i s .
(Dar žr. Lozorius, Morta.)
Lk 1 0 , 3 8 - 4 2 ; Jn 1 1 ; 12,3.
3. M a r i j a M a g d a l i e t ė . Kai
Jėzus ją išgydė, ji tapo jo
m o k i n e . Ji pirmoji i š v y d o
prisikėlusį J ė z ų ir n u b ė g o
p a p a s a k o t i a p i e tai a p a š t a ­
lams.
M k 1 6 , 9 ; Lk 8,2; 2 4 , 1 0 ;
Jn 2 0 , 1 ir toliau.
4. Jokūbo ir Juozapo
motina. Ji matė nukryžiavi­
mą ir b a v o v i e n a iš būrelio
moterų, prisikėlimo rytą ra­
dusių J ė z a u s k a p ą tuščią.
Galimas dalykas, kad ši
Marija yra Evangelijoje
p a g a l M a t ą m i n i m a "kita
M a r i j a " ( 2 7 , 6 1 ) , t a i p pat
Marija Klopo ž m o n a .
Mt 27,56,61; 2 8 , 1 ; Jn 19,25.
5. Jono Morkaus motina.
Jos namuose Jeruzalėje
r i n k d a v o s i pirmieji krikš­
čionys.
A p d 12,12.
M a r i j a (Miriam). M o z ė s ir
Aarono sesuo. Ji saugojo
s a v o mažylį brolį M o z ę , p a ­
g u l d y t ą ) pintinę ir p a s l ė p t ą
n e n d r y n e , kol jį t e n a p t i k o
f a r a o n o d u k t ė . Kai izraelitai
p e r ė j o R a u d o n ą j ą jūrą, M a ­
rija v e d ė moterų d ž i a u g s ­
mo d a i n a s ir šokius. V ė l i a u
ji su M o z e susipyko, nes
jam pavydėjo, kad yra va­
d a s . Už tai ji n e t r u k u s susir­
g o raupsais. Bet M o z ė
p a p r a š ė D i e v ą išgydyti ją.
Marija mirė Kadese,
izraelitams d a r n e p a s i e k u s
Kanaano.
Iš 2 , 4 ; 7 - 8; 1 5 , 2 0 - 2 1 ;
Sk 1 2 ; 2 0 , 1 .
M a t a s . Vienas iš 12 apaš­
talų, p a g a l tradiciją laiko­
m a s pirmosios e v a n g e l i j o s ,
Evangelijos pagal Matą,
autoriumi. Matas, dar vadi­
n a m a s Leviu, b u v o muiti­
n i n k a s , kol J ė z u s j a m p a s a ­
kė: "Sek paskui m a n e ! "
M t 9 , 9 ; 10,3; Lk 5 , 2 7 - 3 2 .
M a t ū z a l i s . Kaino ainis,
N o j a u s senelis. Ilgiausiai
g y v e n ę s ž m o g u s : mirė per
tvaną, sulaukęs 9 6 9 metų.
Pr 5 , 2 2 - 2 7 .
M e l c h i z e d e k a s . Salemo
(Jeruzalė) karalius ir v y r i a u ­
siasis k u n i g a s , pasitikęs ir
palaiminęs Abraomą po
m ū š i o . N T Laiške ž y d a m s
Jėzus pavadintas vyriau­
siuoju k u n i g u " p e r a m ž i u s
Melchizedeko b ū d u " . Kaip
M e l c h i z e d e k a s , J ė z u s y r a ir
karalius, ir k u n i g a s - D i e v o
karalystės karalius ir k u n i ­
gas, nes paaukojo savo
paties g y v y b ę .
Pr 1 4 , 1 8 - 2 0 ; Ps 110,4;
Žyd 5 , 6 - 1 0 .
M e r a r i s . V i e n a s i š Levio
s ū n ų . Iš jo p a l i k u o n i ų ,
meraritų, a t s i r a d o v i e n a iš
trijų levitų atšakų.
Iš 6 , 1 6 ir t o l i a u ; Sk 3.
M e r o b ė . Karaliaus S a u ­
liaus d u k t ė . S a u l i u s j ą p a ­
ž a d ė j o D o v y d u i , b e t išleido
už kito v y r o .
1 S a m 1 4 , 4 9 ; 1 8 , 1 7 ir
toliau.
Merodachas Baladanas
žr. Mardukas Baladanas.
M e š a c h a s žr. Abednegas.
M i c h ė j a s . 1 . Pranašas,
g y v e n ę s VII a. pr. Kr. Pra­
našavo tuo pat metu kaip
Izaijas, A m o s a s ir O z ė j a s .
Michėjas gyveno Judėjos
lygumų kaime, o pranaša­
v o S a m a r i j o j e , Izraelio sos­
tinėje, t a i p p a t J e r u z a l ė s
ž m o n ė m s . Jis p a s k e l b ė ,
k a d a b u šie miestai b u s
sugriauti už jų y d a s ir t o d ė l ,
k a d v a l d ž i a leidžia skriausti
vargšus. Šimtmečiu vėliau
Jeremijas priminė
žmonėms pranašo žodžius,
užrašytus M i c h ė j o k n y g o j e .
J e r 2 6 , 1 8 - 1 9 ; Mch.
2. Pranašas, gyvenęs
karaliaus A c h a b o viešpa­
t a v i m o laikais. R e n g d a m a ­
sis mūšiui su sirais, A c h a -
bas klausė daugelį prana­
šų, ar galįs tikėtis p e r g a l ė s .
Keturi šimtai p a ž a d ė j o sėk­
m ę , tik M i c h ė j a s i š p r a n a š a ­
vo pralaimėjimą. Achabas
s u p y k o už tokį a t s a k y m ą ir
į m e t ė M i c h ė j ą j kalėjimą,
bet p r a n a š y s t ė išsipildė.
1 Kar 2 2 .
M i c h o l ė . Karaliaus S a u ­
liaus j a u n e s n i o j i d u k t ė ir
Dovydo žmona. Ji padėjo
Dovydui pasprukti nuo
S a u l i a u s ir i š g e l b ė j o j a m
g y v y b ę , bet vėliau Saulius
ją išleido už kito v y r o .
1 S a m 1 4 , 4 9 ; 1 8 , 2 0 ir
toliau; 2 5 , 4 4 ; 2 S a m
3 , 1 3 - 1 6 ^ 6,16 ir toliau.
M i f i b o s e t a s . Jonato,
Dovydo didelio draugo,
sūnus, karaliaus Sauliaus
vaikaitis. Kai D o v y d a s t a p o
k a r a l i u m i , jis p a s i ė m ė Mifi-
bosetą j savo rūmus, pa­
skyrė t a r n ų j a m p a t a r n a u t i .
2 S a m 4 , 4 ; 9; 16,1 ir t o l i a u ;
1 9 , 2 4 - 3 0 ; 21,7.
M y k o l a s . Arkangelas. Da­
nieliaus k n y g o j e a p r a š y t a s
kaip ž y d ų t a u t o s g l o b ė j a s .

Dan 10,21; 12,1; Jud 9;
Apr12,7.
M i r i a m žr. Marija.
M o a b a s . Loto s ū n u s i r
m o a b i t ų t a u t o s protėvis.
Pr 1 9 , 3 6 - 3 7 .
M o r d e k a j a s (Mardocha-
jis). Esteros d ė d ė ir g l o b ė ­
j a s . M o r d e k a j a s b u v o žy­
das, gyvenęs Sūzuose,
Persijos sostinėje. Išgirdęs
apie rengiamas žydų
ž u d y n e s , į k a l b i n o Persijos
k a r a l i e n ę Esterą m a l d a u t i
karalių A h a s v e r ą j u o s
išgelbėti. Vėliau M o r d e k a ­
jas t a p o k a r a l i a u s p i r m u o j u
patarėju (žr. Estera).
Est.
M o r k u s ( J o n a s ) . Antro­
sios E v a n g e l i j o s ( E v a n g e ­
lijos p a g a l M o r k ų ) autorius.
Jonas Morkus gyveno Je­
ruzalėje. J o m o t i n a M a r i j a
leido p i r m i e s i e m s krikščio­
n i m s rengti s u e i g a s jos
namuose. Vėliau Morkus
d r a u g e su savo pusbroliu
B a r n a b u išvyko j pirmąją
P a u l i a u s misijų k e l i o n ę Kip-
ran. T a č i a u Morkus pusiau­
kelėje juos paliko, todėl
Paulius nesutiko jo imti j
kitą k e l i o n ę , ir M o r k u s su
B a r n a b u g r į ž o į Kiprą.
Vėliau Paulius su M o r k u m
b u v o R o m o j e , ir P a u l i u s ra­
šė a p i e jį k a i p a p i e ištikimą
d r a u g ą ir p a g a l b i n i n k ą .
P i r m a j a m e laiške Petras
Morkų vadina savo sūnumi.
Įsigalėjo n u o m o n ė , k a d
b ū t e n t Petras p a p a s a k o j o
Morkui apie Jėzų daug da­
lykų, kurie y r a E v a n g e l i j o j e
pagal Morkų.
Mk 14,51; Apd 12,12-25;
1 3 , 1 3 ; 1 5 , 3 6 ir t o l i a u ;
Kol 4 , 1 0 ; 2 T i m 4 , 1 1 ; F i l 2 4 ;
1 Pt5,13.
M o r t a . Marijos ir Lozoriaus
sesuo. Jie gyveno Betani-
j o s k a i m e , netoli J e r u z a l ė s .
Jėzus dažnai pas juos
l a n k y d a v o s i . Kai Lozorius
susirgo, s e s e r y s p a s i u n t ė
J ė z a u s . Kol J ė z u s atėjo, j ų
brolis mirė. M o r t a išėjo
pasitikti J ė z a u s ir p a s a k ė :
" V i e š p a t i e , jei b ū t u m čia
b u v ę s , m a n o brolis n e b ū t ų
miręs". Jėzus atsakė: "Aš
e s u prisikėlimas ir g y v e n i ­
m a s . . . Ar tai tiki?" M o r t a
atsakė: "Taip, Viešpatie!"
Ir, d i d e l i a m jos d ž i a u g s m u i ,
J ė z u s prikėlė brolį.
Lk 1 0 , 3 8 - 4 2 ; Jn 11,20.
M o š ė žr. Mozė.
M o t i e j u s . Vienas iš 12
a p a š t a l ų , p o J u d o Iskarijoto
mirties jų išsirinktas vietoj
išdaviko.
Apd 1,21-26.
M o z ė ( M o š ė ) . Didis v a d a s ,
i š v a d a v ę s izraelitus iš E g i p ­
to v e r g o v ė s ir a t v e d ę s j u o s
p e r d y k u m ą iki K a n a a n o
sienos. M o z ė g i m ė Egipte,
jį a u g i n o f a r a o n o d u k t ė ir
išauklėjo k a i p egiptietį.
Kartą, pasipiktinęs žiauriu
e l g e s i u su izraelitais, jis už­
m u š ė v i e n ą prižiūrėtoją
egiptietį. Kai a p i e tai s u ž i ­
nojo f a r a o n a s , M o z e i t e k o
b ė g t i iš E g i p t o . Jis p i e m e ­
n a v o ir v e d ė jį p r i g l a u d u s i o
ž m o g a u s , Jetro, dukterį.
Praėjus 4 0 metų, M o z ė
išvydo d y k u m o j e krūmą,
kuris liepsnojo, b e t n e s u d e ­
g ė , ir jis s u p r a t o , k a d
Dievas j a m kalba iš krūmo.
D i e v a s l i e p ė j a m grįžti į
E g i p t ą ir prašyti f a r a o n ą ,
k a d paleistų iš nelaisvės jo
tautą. F a r a o n a s n e p a l e i d o ,
ir t u o m e t e g i p t i e č i u s ištiko
d e š i m t n e l a i m i ų . Po to jis
n e b e d r a u d ė M o z e i išsivesti
izraelitus iš E g i p t o . Bet n e ­
trukus faraonas apsigalvo­
j o , ir e g i p t i e č i a i vijosi izrae­
litus iki R a u d o n o s i o s jūros.
Bėgliai sėkmingai ją perė­
jo, o faraono kariuomenė
prigėrė.
Po trijų m ė n e s i ų izraeli­
tai p a s i e k ė S i n a j a u s kalną.
Čia M o z ė iš v a d o pasidarė
įstatymų s k e l b ė j u . D i e v a s
d a v ė j a m Dešimt įsakymų ir
p a m o k ė , kaip pastatydinti
maldyklą (tabernakulį). M o ­
zė atvedė ž m o n e s į Kadeso
o a z ę . Iš čia į K a n a a n ą b u v o
pasiųsta dvylika žvalgų.
D e š i m t iš jų grįžo_su šiur­
piomis žiniomis. Ž m o n ė s
ė m ė šaukti ir sukilo prieš
M o z ę , u ž m i r š ę D i e v o galią.
K a d a n g i jie išsižadėjo D i e ­
v o , b u v o p a s m e r k t i klajoti
po d y k u m ą , kol išmirs visi
maištininkai.
M o z ė paskelbė Dievo
įstatymus n a u j a i kartai ir
perdavė vadovavimą
J o z u e i . P a l a i m i n ę s tautą,
M o z ė u ž k o p ė į N e b o kalną,
kad nuo jo galėtų pamatyti
K a n a a n ą - ž e m ę , į kurią
j a m n e b u v o leista įžengti
už seniau padarytas nuo­
d ė m e s . S u l a u k ę s 1 2 0 metų,
M o z ė mirė M o a b o krašte.
A p a š t a l a i , kurie p e r
J ė z a u s atsimainymą regėjo
jo š l o v ę , i š v y d o ir M o z ę su
Eliju, d u d i d ž i a u s i u s S T v a ­
dus, besikalbančius su Jė­
z u m i a p i e artėjančią jo mirtį
Iš 2 - jst 3 4 ; Lk 9 , 2 8 ir
toliau.
LUKAS-NATANAELIS
N a a m a n a s . Sirų karo v a ­
d a s , kurį p r a n a š a s Eliziejus
išgydė nuo raupsų.
2 Kar 5.
N a b a l i s . T u r t i n g a s ūkinin­
kas, g y v e n ę s netoli K a r m e -
lio kalno. Č i a slapstęsis
n u o S a u l i a u s D o v y d a s kar­
tu saugojo Nabalio ž e m ę .
0 kai k e r p a n t N a b a l i o avis
Dovydo ž m o n ė s paprašė jį
maisto, t a s a i j u o s p a v a r ė .
Po to Nabalio ž m o n a Abi-
g a i l ė išgirdo, j o g D o v y d o
vyrai rengiasi j u o s užpulti.
Nieko nesakydama Naba-
liui, ji a t n e š ė D o v y d u i m ė ­
sos ir v y n o ir m e l d ė p a g a i ­
lėti j o s vyro g y v y b ė s .
Dovydas atšaukė antpuolj.
Visatai sužinojęs Nabalis
susirgo ir n e t r u k u s mirė.
1 S a m 25.
N a b o t a s . Vynuogyno Jez-
rahelio slėnyje, g r e t a kara­
liaus A c h a b o r ū m ų , s a v i ­
ninkas. A c h a b a s m ė g i n o
nupirkti iš N a b o t o v y n u o ­
g y n ą , bet šis nesutiko par­
duoti. A c h a b a s supyko. Jo
žmona Jezabelė pasakė,
k a d ji išgausianti j a m
vynuogyną. Ji papirko du
ž m o n e s , kurie paliudijo,
k a d N a b o t a s keikęs D i e v ą
ir karalių. N a b o t a s b u v o
p r i p a ž i n t a s kaltas ir u ž m u š ­
tas a k m e n i m i s , o A c h a b a s
pasisavino jo vynuogyną.
Bet D i e v a s p a s i u n t ė p a s jį
Eliją, k a d p a s a k y t ų , j o g u ž
šią ž m o g ž u d y s t ę b u s
išnaikinta v i s a j o š e i m a .
1 Kar 2 1 .
N a b u c h o d o n o s a r a s . Ba­
bilonijos karalius ( 6 0 5 - 5 6 2
pr. Kr.). Asirijos imperiją
nukariavusio Nabopalasaro
s ū n u s . K a r e su egiptiečiais
Nabuchodonosaras vado­
v a v o t ė v o k a r i u o m e n e i ir
6 0 5 pr. Kr. ties K a r c h e m i š u
iškovojo p e r g a l ę . B a b i l o n i ­
j a ė m ė kontroliuoti šalis,
anksčiau pavaldžias Egip­
tui, taigi ir J u d ė j ą . T r e j u s
metus Judėja mokėjo
Babilonijai d u o k l ę , bet 5 9 7
pr. Kr. karalius J o a k i m a s
pasipriešino. N a b u c h o d o ­
nosaras užpuolė Jeruzalę,
p a ė m ė į n e l a i s v ę naująjį
karalių J o a c h i n ą ir d r a u g ė
su ž y m i a u s i a i s piliečiais
įkalino B a b i l o n i j o j e . Kara­
liumi jis p a d a r ė S e d e k i j ą .
Kai ir S e d e k i j a s sukilo,
Nabuchodonosaras apgulė
J e r u z a l ę . 5 8 6 pr. Kr. m i e s ­
tas b u v o s u g r i a u t a s , o t a u ­
tos v a d a i ištremti į Babilo­
niją. V i e n a m e iš pirmųjų
209
ž y d ų belaisvių būrių b u v o
Danielius, vėliau auklėtas
Nabuchodonosaro dvare.
Kai D a n i e l i u s išaiškino N a -
b u c h o d o n o s a r u i , k ą reiškia
j o s a p n a i , b u v o paskirtas
vyriausiuoju karaliaus pata­
rėju. N a b u c h o d o n o s a r a s
išpuiko n u o p e r g a l i ų :
"Koks didelis y r a Babilo­
n a s , - k a l b ė j o jis. - Aš p a ­
s t a t y d i n a u jį kaip s a v o sos­
tinę, kad parodyčiau savo
j ė g ą ir g a l y b ę " . Bet Dievas
jį n u b a u d ė užleisdamas
keistą b e p r o t y b ę . P a s v e i ­
kęs N a b u c h o d o n o s a r a s
b u v o visai kitoks ž m o g u s .
" D a b a r aš, N a b u c h o d o n o ­
saras, šlovinu ir g a r b i n u
D a n g a u s karalių", — s a k ė
jis.
2 Kar 2 4 - 2 5 ; 2 Krn 3 6 ; Jer
2 1 , 2 - 5 2 , 3 0 ; Ez 26,7; 29,18
ir toliau; 3 0 , 1 0 ; D a n 1 - 4 .
N a b u z a r a d a n a s . Kara­
liaus N a b u c h o d o n o s a r o
s a r g y b o s viršininkas. Kai
Nabuchodonosaras užėmė
Jeruzalę, Nabuzaradanui
b u v o p a v e s t a ištremti žy­
d u s į Babiloniją. Jis s u d e g i ­
no š v e n t y k l ą ir s u g r i o v ė
miestą. V y k d y d a m a s N a b u ­
c h o d o n o s a r o valią, b u v o
p a l a n k u s J e r e m i j u i ir leido
j a m likti J u d ė j o j e .
2 Kar 2 5 ; J e r 39 ir t o l i a u .
N a c h o r a s . 1 . Tarės tėvas,
A b r a o m o senelis.
Pr 1 1 , 2 2 - 2 5 .
2 . A b r a o m o brolis.
Pr 1 1 , 2 6 - 2 9 ; 2 2 , 2 0 ir
t o l i a u ; 2 4 , 1 0 ir toliau.
N a d a b a s . Aarono vyresny­
sis s ū n u s . Jj ir brolį Abiją
Dievas sudegino, kaip
š v e n t y k l o s ritualą p a ž e i d u ­
sius k u n i g u s .
Iš 6 , 2 3 ; Kun 1 0 .
N a h u m a s ( N a u m a s ) . Pra­
n a š a s , kilęs iš E l k a š o (tik­
riausiai J u d ė j o j e ) . J o var­
d a s reiškia " r a m i n t o j a s " .
N a h u m o knygoje aprašytos
jo p r a n a š y s t ė s prieš p a t
babiloniečiams užimant
Asirijos sostinę N i n e v ę ( 6 1 2
pr. Kr.). N a h u m a s s a k ė ,
kad Ninevė bus sugriauta,
D i e v u i b a u d ž i a n t asirus u ž
ž i a u r u m ą kitoms t a u t o m s .
Nah.
Naomi žr. Noemė.
N a t a n a e i i s . Vienas iš 12
J ė z a u s a p a š t a l ų . Jis m i n i ­
m a s tik E v a n g e l i j o j e p a g a l
J o n ą , b e t g a l ė t ų būti ir t a s
J ė z a u s m o k i n y s , kuris iš ki­
t ų e v a n g e l i j ų ž i n o m a s kaip
Baltramiejus. Natanaeiis
210 BIBLIJOS VEIKĖJAI
išgirdo a p i e J ė z ų iš P i l y p o .
Jn 1,45 ir t o l i a u ; 2 1 , 2 .
N a t a n a s . Iš kelių Biblijos
Natanų žinomiausias pra­
n a š a s , g y v e n ę s karaliaus
Dovydo viešpatavimo me­
tais. D o v y d a s p a s i s a k ė N a -
t a n u i , k a d norėtų pastaty­
dinti D i e v u i šventyklą.
Natanas atsakė: "Dievas
sako, k a d ne tu, o tavo sū­
n u s b u s t a s , kuris p a s t a ­
t y s " . Kai D o v y d a s a t ė m ė
B e t s a b ė j ą iš j o s v y r o ir p a ­
s i s t e n g ė , k a d jis žūtų, N a t a ­
nas pasmerkė Dovydą už
j o nusikaltimą. P a s e n ę s D o ­
v y d a s l i e p ė N a t a n u i ir k u n i ­
gui S a d o k u i patepti karaliu­
mi Saliamoną.
2 S a m 7 ; 12; 1 K a r i ;
1 Krn 1 7 .
Naumas žr. Nahumas.
N e c h a s ( N e c h a j a s ) žr. F a ­
raonas. 9.
N e e m i j a s žr. Nehemijas.
N e f t a l i s . J o k ū b o penktasis
s ū n u s . Neftalitų g e n t i e s
protėvis.
Pr 30,8; 4 9 , 2 1 .
N e h e m i j a s (Neemijas).
Persijos k a r a l i a u s Artak-
serkso I t a u r i n i n k a s ž y d a s .
A p i e 4 4 5 pr. Kr. karalius
leido j a m išvykti j J e r u z a l ę
ir atstatyti j o s s i e n a s , kurias
b u v o išgriovęs N a b u c h o -
donosaras. Nors j a m buvo
v i s a i p t r u k d o m a , jis s u g e ­
b ė j o baigti d a r b ą p e r 5 2
dienas. Nehemijas buvo
praktiškas, v e i k l u s , b e t ir
pamaldus žmogus. Grįžda­
m a s į Persiją, v y r i a u s i u o j u
kunigu paliko Ezdrą. Po
kelerių m e t ų v ė l a p s i l a n k ę s
Jeruzalėje, pamatė, kad
žmonės nebepaiso Dievo
įstatymų; v ė l reikėjo j u o s
raginti, k a d klausytų D i e v o .
Neh.
N i k o d e m a s . Sinedriono
narys,fariziejus. Jis atėjo
nakčia pas Jėzų, norėda­
m a s slaptai s u j u o p a s i k a l ­
bėti. " K a s n e a t g i m s iš
a u k š t y b ė s , n e g a l ė s regėti
Dievo karalystės", - pasa­
kė jam Jėzus. Nikodemas
tuomet nesuprato Jėzaus,
b e t v ė l i a u , kai fariziejai n o ­
rėjo J ė z ų suimti, N i k o d e ­
m a s jį u ž t a r ė . J ė z ų nukry­
žiavus, N i k o d e m a s atnešė
kvapiųjų t e p a l ų j o k ū n u i
ištrinti.
J n 3 , 1 - 2 0 ; 7,50 ir toliau;
19,39-42.
N o e m ė ( N a o m i ) . Rūtos
a n y t a . N o e m ė ir j o s v y r a s
E l i m e l e c h a s b u v o kilę iš
Betliejaus. J u o d u t u r ė j o d u
s ū n u s , M a h a l o n ą ir Kelio-
ną. G e l b ė d a m a s i n u o b a ­
d o , š e i m a persikėlė j M o a -
bą. Č i a M a h a l o n a s ir Kelio-
nas v e d ė m o a b i e t e s . Kai
v y r a s ir s ū n ū s mirė, N o e m ė
grįžo į Betliejų, o su ja ir
Ruta. N o e m ė s u g e b ė j o iš­
tekinti Rutą už B o o z o .
J ų d v i e j ų s ū n u s b u v o kara­
liaus D o v y d o senelis. N o e ­
mė jį prižiūrėjo kaip s a v o
vaiką.
Rut.
N o j u s . Doras žmogus,
g y v e n ę s d i d e l i o b l o g i o ir
p a s i l e i d i m o laikais. Ž m o ­
nės b u v o t a i p p a g e d ę , j o g
D i e v a s n e g a l ė j o ilgiau t o
pakęsti ir u ž l e i d o t v a n ą . T i k
Nojui s u š e i m a b u v o leista
išsigelbėti. D i e v o p a m o k y ­
tas, jis p a s i d i r b o didžiulį
laivą — a p i e 1 3 0 m ilgio.
Ž m o n ė s m a t ė jį statantis
laivą, b e t vis tiek n e k l a u s ė
jo į s p ė j i m o . Kai u ž ė j o liūtis,
N o j u s , j o ž m o n a , trys s ū n ū s
s u ž m o n o m i s s u s ė d o lai-
v a n , pasiėmę po porą
k i e k v i e n o s rūšies g y v ū n ų .
Kai v a n d u o n u s e k o , laivas
sustojo kalno v i r š ū n ė j e . Po
tvano Dievas pažadėjo No­
jui d a u g i a u n i e k u o m e t n e -
b e u ž t v i n d y t i ž e m ė s ir n e b e ­
naikinti viso, kas g y v a . T ą
p a ž a d ą primenantis ženk­
las y r a vaivorykštė. N o j u s
s u l a u k ė žilos s e n a t v ė s , o jo
s ū n ū s t a p o d a u g e l i o tautų
protėviais.
P r 6 - 9 ; 1 Pt3,20.
O b e d a s žr. Jobedas.
O b e d e d o m a s . Filistinas,
kurio n a m u o s e p o O z o s
mirties karalius D o v y d a s
laikinai p a l i k o šventąją
S a n d o r o s skrynią.
2 S a m 6 ; 1 Krn 1 3 .
O f n i s ir F i n ė j a s . Helio
s ū n ū s , Silo šventyklos
kunigai. Kadangi juodu
atvirai r o d ė n e p a g a r b ą
D i e v u i , jis p e r s p ė j o Helį d ė l
jų mirties. Ofnis ir Finėjas
a t n e š ė S a n d o r o s skrynią į
m ū š i o su filistinais lauką.
S k r y n i a b u v o priešo
pagrobta, o juodu užmušti.
1 S a m 2 , 1 2 ir t o l i a u ; 4.
O g a s . B a s a n o , šalies į
rytus n u o J o r d a n o u p ė s ,
karalius. M o z ė s v a d o v a u ­
j a m i izraelitai s u m u š ė O g ą
ir p a ė m ė šešis jo įtvirtintus
miestus. B a s a n a s atiteko
pusei M a n a s o genties.
S k 2 1 , 3 2 ; |st 3 ; J o z 2 2 , 7 .
O m r i s (Amris). Izraelio
k a r a l i a u s Elos k a r i u o m e n ė s
v a d a s . Išgirdę, k a d Z i m r i s
n u ž u d ė Elą, O m r i o kariai
p a s k e l b ė j į karaliumi. O m ­
ris b u v o griežtas ir e n e r g i n ­
g a s karalius, v a l d ė 1 2 m e t ų
( 8 8 5 - 8 7 4 pr. Kr.). N a u j ą j a
s a v o sostine jis pasirinko
S a m a r i j ą , p a t o g i a i įsikūru­
sią stačiašlaitės k a l v o s
v i r š ū n ė j e ir l e n g v a i g i n a m ą .
O m r i s b u v o priverstas
atiduoti kai kuriuos s a v o
m i e s t u s Sirijai, b e t
n u k a r i a v o M o a b ą , kuris p o
t o k a s m e t m o k ė j o Izraeliui
didelę duoklę. Omris buvo
stabmeldys, jo pavyzdžiu
p a s e k ė ir s ū n u s A c h a b a s .
1 Kar 1 6 , 1 5 - 2 8 ; 2 0 , 3 4 .
O n a . 1 . Elkanos ž m o n a i r
Samuelio motina. O n a
n i e k a i p n e g a l ė j o susilaukti
v a i k ų . Kartą, p e r kasmetinį
a p s i l a n k y m ą Silo šventyk­
loje, ji p a d a r ė Dievui j ž a d ą :
j e i g u jai g i m t ų s ū n u s , jis
būtų D i e v o t a r n a s (kuni­
g a s ) . Kai jai g i m ę s s ū n u s
S a m u e l i s s u l a u k ė atitinka­
mo amžiaus, O n a nuvedė jj
į Silą ir a t i d a v ė k u n i g u i H e ­
liui, k a d t a r n a u t ų š v e n t y k l o ­
je. Nuostabią Onos padė­
kos g i e s m ę atkartojo
Jėzaus motina Marija savo
Dievą šlovinančia giesme
(Magnificat), kurią ji g i e d o ­
j o prieš J ė z a u s g i m i m ą .
O n a p a g i m d ė d a r tris sū­
nus ir d v i dukteris.
1 Sam 1 - 2 .
2. S e n a pranašė, buvusi
J e r u z a l ė s š v e n t y k l o j e , kai
J u o z a p a s ir M a r i j a atsinešė
t e n kūdikėlį J ė z ų , k a d
p a š v ę s t ų jį V i e š p a č i u i . K a i p
ir Simeonas, O n a atpažino
J ė z ų e s a n t M e s i j ą ir a p i e tai
p a s a k ė kitiems.
Lk 2 , 3 6 - 3 8 .
O n e s i f o r a s . Krikščionis,
d a u g p a s i t a r n a v ę s Pauliui,
kai šis b u v o E f e z e . V ė l i a u
jis d v a s i š k a i stiprino Paulių,
lankydamas j į R o m o s
kalėjime.
2 T i m 1,16 i r t o l i a u ; 4 , 1 9 .
O n e s i m a s . Kolosuose
gyvenęs Pauliaus draugas
krikščionis, F i l e m o n o ver­
g a s . P a u l i u s sutiko O n e s i -
m ą , matyt, R o m o j e , kai šis
buvo p a b ė g ę s nuo savo
pono. Suartėjęs su Pauliu­
mi, O n e s i m a s t a p o krikš­
čioniu. P a u l i u s p a r a š ė
F i l e m o n u i laišką, k u r i a m e
p r a š o atleisti O n e s i m u i ir
laikyti jį broliu krikščioniu.
Onesimas grįžo d r a u g e su
Tichiku, gabenančiu Pau­
liaus Laišką k o l o s i e č i a m s .
Kol 4 , 9 ; Fil.
O r f a . M o a b i e t ė , ištekėjusi
už vieno iš N o e m ė s sūnų.
Rut1.
O m a n a s žr. Areuna.
O š ė j ą . Paskutinis Izraelio
karalius ( 7 3 2 - 7 2 4 pr. Kr.).
S o s t ą u ž ė m ė , n u ž u d ę s ka­
ralių P e k ą . Asirijos karalius
Salmanasaras V sumušė
O š ė j ą ir privertė jj m o k ė t i
d u o k l ę . Kai O š ė j ą p a s i p r i e ­
šino, S a l m a n a s a r a s p a s o d i ­
no jį į k a l ė j i m ą . Po trejų
m e t ų asirai p a ė m ė Izraelio
sostinę S a m a r i j ą , o j o s
g y v e n t o j u s išsivarė į Asiriją.
2 Kar 1 7 .
O š ė j a s žr. Ozėjas.
O t n i e l i s . Pirmasis Izraelio
teisėjas. Jis s u l a i k ė izrae­
litus n u o s t a b m e l d y s t ė s , ir
D i e v a s u ž tai j a m l e i d o iš­
kovoti p e r g a l ę prieš M e s o ­
p o t a m i j o s karalių K u š a n ą
Rišatajimą.
Joz 1 5 , 1 6 - 1 7 ; T s 3 , 7 - 1 1 .
O z a . V y r a s , p a d ė j ę s kara­
liui D o v y d u i v e ž t i S a n d o r o s
skrynią iš Kirjatjarimo į J e ­
ruzalę. J a u č i a m s suklupus,
v e ž i k a s O z a n o r ė j o prilaiky­
ti skrynią, b e t v o s prisilietęs
mirė, D i e v o n u b a u s t a s u ž
tokią š v e n t v a g y s t ę .
2 Sam 6 , 3 - 7 .
O z ė j a s ( O š ė j a s ) . Izraelio
šiaurinės karalystės p r a n a ­
šas, v e i k ę s k a r a l i a u s J e r o -
b o a m o II laikais, prieš p a t
asirams užimant Samariją
7 2 2 pr. Kr. O z ė j a s D i e v o
valia v e d ė paleistuvę, kad
parodytų, kaip g y v e n a Die­
vą paniekinę ž m o n ė s , nes
ji g i m d ė Dievui svetimus
p a l i k u o n i s . Vis dėlto D i e v a s
pažadėjo: "Aš susigrąžin­
siu s a v o ž m o n e s . A š m y l ė ­
siu j u o s v i s a s a v o š i r d i m i " .
Oz.
Ozijas žr. Azarijas.
P a š ū r a s . J e r e m i j o laikų
š v e n t y k l o s vyriausiasis
k u n i g a s . Kai J e r e m i j a s
pasakė, kad Jeruzalė bus
sugriauta, Pašūras
s u k a u s t ė p r a n a š ą trinka.
Jer20,1-6.
P a u l i u s (Saulius). Didysis
a p a š t a l a s ir misionierius,
kurio laiškai s u d a r o d i d e l ę
dalj N T . P a u l i u s b u v o R o ­
m o s p i l i e t y b ę turintis
ž y d a s . Jis g i m ė T a r s e , o jo
mokytoju Jeruzalėje buvo
G a m a l i e l i s . Paulius b u v o
fariziejus, p e r s e k i o j o krikš­
čionis, pritarė, k a d a k m e n i ­
mis būtų u ž m u š t a s S t e p o ­
n a s . Keliaujantį į D a m a s k ą
suimti krikščionių jį nutvie-

Petras, Andriejus, Jokūbas
ir Jonas — visi jie, žvejai,
metė savo darbą Galilėjos
ežere, kad eitų su Jėzumi
s k ė šviesa, ir jis išgirdo J ė ­
zaus žodžius: "Kam mane
persekioji?" Šviesos apa­
kintas, jis b u v o n u v e s t a s j
Damaską. Dievas pasiuntė
A n a n i j ą a p l a n k y t i Paulių ir
grąžinti j a m r e g ė j i m ą , ir
Paulius apsikrikštijo. Ir jis
ė m ė kalbėti D a m a s k o ž m o ­
n ė m s a p i e J ė z ų . Kai ž y d a i
tarėsi Paulių n u ž u d y t i , jis
išėjo j J e r u z a l ę . Vietiniai
krikščionys j o t e b e v e n g ė ,
bet B a r n a b a s n u s i v e d ė jj
p a s a p a š t a l u s . K a d a n g i ir
čia rengtasi Paulių n u ž u ­
dyti, jis grjžo j T a r š ą .
P o kelerių m e t ų B a r n a ­
b a s p a s i ė m ė jj j Siriją, k a d
padėtų Antiochijos bažny­
čiai. Šie vyrai v ė l i a u b u v o
pasiųsti j Kiprą ir j M a ž ą j ą
Aziją (Turkiją), kur d a u g y ­
b e i tautų s k e l b ė D i e v o ž o -
dj. N u o a p s i l a n k y m o Kipre
S a u l i u s p r a d ė t a s vadinti
P a u l i u m i ( m a t Paulius y r a
graikiškas h e b r a j i š k o S a u ­
liaus atitikmuo). Paulius s u ­
grįžo ir Antiochijos b a ž n y ­
čiai p r a n e š ė , ką y r a n u v e i ­
kęs. J e r u z a l ė j e jis p a d ė j o
apsikrikštijusiems ž y d a m s
suprasti, k a d J ė z u s Kristus
b u v o visų tautų, o ne v i e n
ž y d ų Išganytojas.
į antrąją s a v o misijų ke­
lionę Paulius p a s i ė m ė p a ­
g a l b i n i n k u Silą. Jie a p l a n k ė
Galatijos naujakrikštus. Lis-
troje Paulius įsigijo n a u j ą
p a l y d o v ą - T i m o t i e j ų . Iš
T r o a d o s jie a t p l a u k ė į G r a i ­
kiją, kur prie jų prisidėjo
L u k a s , v i e n o s iš E v a n g e l i j ų
ir A p a š t a l ų d a r b ų autorius.
Filipuose jie apkrikštijo b ū ­
relį ž m o n i ų , bet b u v o ž y d ų
nuplakti ir įmesti k a l ė j i m a n .
Išsigelbėję p e r Graikiją ke­
liavo t o l i a u . Paulius m o k ė
Atėnuose, paskui 18 mėne­
sių g y v e n o Korinte. Iš čia
NATANAS - PETRAS
iškeliavo į J e r u z a l ę su
Graikijos ir M a ž o s i o s Azijos
krikščionių d o v a n o m i s
vargšams.
Kurj laiką P a u l i u s užtru­
ko Sirijoje, po to v ė l iškelia­
vo į Efezą. B e v e i k 3 m e t u s
čia jis s a k ė p a m o k s l u s ž y ­
d a m s ir g r a i k a m s . V ė l a p s i ­
l a n k ę s Korinte, per Graikiją
ir M a ž ą j ą Aziją grįžo į
J e r u z a l ę . Č i a Paulius b u v o
s u i m t a s ir i š g a b e n t a s į
C e z a r ė j ą , kur jo bylą turėjo
nagrinėti Feliksas. 2 m e t u s
Paulius i š b u v o k a l ė j i m e
l a u k d a m a s , kol b u s išklau­
sytas. Per t ą laiką R o m o s
i m p e r a t o r i a u s vietininką
Feliksą p a k e i t ė Festas.
Paulius r e i k a l a v o , k a d jį
teistų i m p e r a t o r i u s , t o d ė l
buvo išgabentas į Romą.
P l a u k i a n t P a u l i a u s laivas
ties M a l t a s u d u ž o , b e t nie­
kas n e p a s k e n d o . R o m o j e
Paulius d a u g i a u k a i p p o r a
m e t ų g y v e n o n a m ų arešte.
Atrodo, kad po teismo
211
b u v o paleistas ir, ko g e r o ,
m o k ė Ispanijoje. S u i m t a s
antrą kartą, j a u N e r o n o
įsakymu, maždaug 67 m.
Paulius buvo nužudytas
R o m o j e . Jis išplatino krikš­
čionybę Europoje, paliko
neįkainojamus, nesenstan­
čius raštus B a ž n y č i a i ir iki
g a l o liko ištikimas s a v o
tikėjimui.
A p d 7,58 ir toliau; 9 - 2 8 ;
P a u l i a u s laiškai, p r a d e d a n t
Laišku r o m i e č i a m s ir b a i g ­
iant Laišku F i l e m o n u i .
P e k a ( F a k ė ) . Karaliaus P e -
kajos k a r i u o m e n ė s v a d a s ,
u ž g r o b ę s Izraelio sostą.
V a l d ė 7 4 0 - 7 3 2 pr. Kr. Jis
b u v o b l o g a s karalius,
stabmeldys. Peka sudarė
s ą j u n g ą su Sirijos k a r a l i u m
R a s i n u ir a b u įsiveržė j J u ­
dėją. Kai J u d ė j o s karalius
A c h a z a s p a p r a š ė Asirijos
karalių T i g l a t p a l a s a r ą III
p a g a l b o s , asirai u ž p u o l ė
Izraelį ir u ž ė m ė kelis jo
miestus. N e t r u k u s P e k ą
nužudė Ošėją.
2 K a r 1 5 , 2 5 - 1 6 , 5 ; 2 Krn
28,5-6.
P e k a j a ( F a k ė j a ) . Izraelio
karalius ( 7 4 2 - 7 4 0 pr. Kr.),
valdęs po savo tėvo
M a n a h e m o . Jis n e d r a u d ė
izraelitams garbinti s t a b ų ir
antraisiais v a l d y m o m e t a i s
buvo nužudytas savo
kariuomenės v a d o Pekos.
2 Kar 1 5 , 2 2 - 2 6 .
P e t r a s . A p a š t a l ų ir anksty­
v o s i o s krikščionių B a ž n y ­
čios v a d o v a s . K a i p ir jo
t ė v a s b e i brolis A n d r i e j u s ,
Petras ( S i m o n a s ) b u v o
ž v e j y s . J ė z u s , p a š a u k ę s jį
būti m o k i n i u , vietoj S i m o n o
p a v a d i n o jį Petru ( a r a m ė j i š -
kai K e r a s ) , tai y r a " u o l a " .
V ė l i a u , kai J ė z u s pasiteira­
v o s a v o m o k i n i ų , kuo ž m o ­
n ė s jį laiko, Petras a t s a k ė :
" T u esi M e s i j a s , g y v o j o
Dievo Sūnus!" Jėzus jam
tarė: " T u esi Petras - U o ­
la; ant tos uolos aš p a s t a ­
tysiu s a v o b a ž n y č i ą " . Pet­
ras b u v o v i e n a s iš myli­
miausių J ė z a u s mokinių.
Jis b u v o s u J ė z u m i p e r j o
a t s i m a i n y m ą ir G e t s e m a n ė s
s o d e visai prieš jo mirtį.
J ė z ų s u ė m u s , Petrą a p n i k o
b a i m ė , ir jis tris kartus J ė ­
z a u s išsižadėjo. Bet t u o j a u
ė m ė d ė l t o s k a u d ž i a i sielo­
tis. T a i ž i n o d a m a s J ė z u s
p o prisikėlimo j a m atskirai
p a s i r o d ė . Prie G e n e z a r e t o
e ž e r o jis p a s a k ė Petrui,
l i e p d a m a s rūpintis krikščio­
nimis: " G a n y k m a n o avis".
 Jeruzalėje per Sekmi­
nes Petras drąsiai kalbėjo
miniai apie Jėzų. Tą dieną
a p i e tris t ū k s t a n č i u s
žmonių tapo krikščionimis.
Iš p r a d ž i ų Petras sakė
pamokslus vien žydams.
Tačiau Jopėje Dievas j a m
atsiuntė sapną, kuriuo liepė
skelbti gerąją naujieną ne
tik ž y d a m s . Karalius E r o d a s
s u ė m ė Petrą ir p a s o d i n o j
kalėjimą, bet krikščionys
m e l d ė s i , ir D i e v a s jj išlais­
vino. Petras y r a parašęs du
Naujojo Testamento laiškus
— atrodo, būdamas Romo­
je. Galimas daiktas, Morkus
kai kuriuos s a v o E v a n g e l i ­
joje pateiktus pasakojimus
apie Jėzų yra girdėjęs iš
Petro. M a n o m a , k a d Petras
mirė R o m o j e , kai i m p e r a t o ­
rius N e r o n a s p r a d ė j o per­
sekioti krikščionis: jis, kaip
ir Jėzus, b u v o nukryžiuo­
tas, bet ž e m y n galva.
Mt 4 , 1 8 - 1 9 ; 10,2;
14,28-33; 16,13-23;
1 7 , 1 - 9 ; 26,30 ir toliau;
M k 1 , 1 6 - 1 8 . 2 9 - 3 1 ; 5,37;
Jn 1,40-42; 18,10-11;
20,2-10; 21; Apd 1-15;
G a l 1 - 2 ; 1 ir 2 Pt.

P i l y p a s . 1. Vienas iš dvyli­
kos apaštalų. Jis b u v o kilęs
iš Betsaidos, ežero pakran­
tėje esančio Galilėjos mies­
telio, to paties, kur g y v e n o
ir Petras su A n d r i e j u m i .
Sutikęs Natanaelj, Pilypas
p a s a k ė radęs Mesiją ir
pakvietė pas Jėzų. Matant
5 tūkstančių alkanų žmonių
miniai, J ė z u s i š b a n d ė Pily­
po tikėjimą. " K u r pirksime
duonos jiems pavalgydin­
t i ? " - p a k l a u s ė jis. Pily­
pas stebėjosi, iš kur būtų
g a l i m a imti tiek pinigų. Bet
Jėzus visus pamaitino pen­
kiais d u o n o s kepalėliais ir
d v i e m ž u v i m i s . Kai per
Paskutinę vakarienę Jėzus
pasakė: "Niekas nenueina
p a s T ė v ą kitaip, k a i p tik per
m a n e " , Pilypas paprašė jj
parodyti jiems Tėvą, ir Jė­
zus tarė: " J e i g u pažinsite
m a n e , tai pažinsite ir m a n o
Tėvą. J a u d a b a r jj pažįstate
ir esate m a t ę " .
Mt 10,3; Jn 1 , 4 3 - 4 6 ;
6,5-7; 12,21-22; 14,8-9;
A p d 1,13.
2. Erodo Didžiojo sūnus.
Jo ž m o n a Erodiada paliko
jį, k a d i š t e k ė t ų u ž j o

Pirmą kartą Jokūbas

pamatė Rachelę, kai ji
atėjo prie šaltinio girdyti
savo tėvo avių.

pusbrolio Erodo Antipo. Jo­
n a s Krikštytojas p a s m e r k ė
šias v e d y b a s , ir už tai j a m
b u v o nukirsta g a l v a .
Mk6,17.
3. Kitas E r o d o D i d ž i o j o
s ū n u s , A n t i p o ir A r c h e l a j o
brolis, t a p ę s Kūrėjos v a l d y ­
toju.
Lk 3 , 1 .
4 . Pilypas e v a n g e l i s t a s .
V i e n a s iš s e p t y n i ų v y r ų , k u ­
rie b u v o išrinkti J e r u z a l ė s
bažnyčioje apaštalų pagal­
b i n i n k a i s ( d i a k o n a i s ) . Kai
Jeruzalėje Saulius ė m ė
persekioti krikščionis, Pily­
p a s išvyko j S a m a r i j ą , kur
s a k ė p a m o k s l u s ir i š g y d ė
d a u g y b ę žmonių. Viešpa­
ties a n g e l a s p a s i u n t ė
P i l y p ą pasitikti iš J e r u z a l ė s
j G a z ą k e l i a u j a n č i o Etiopi­
jos k a r a l i a u s dvariškio, ir
P i l y p a s jj pakrikštijo. Po to
Pilypas s k e l b ė E v a n g e l i j ą
v i s u o s e V i d u r ž e m i o jūros
pakrantės miestuose nuo
A z o t o iki C e z a r ė j o s . P i l y p o
keturios d u k t e r y s irgi s k e l ­
bė Dievo žodį. M a ž d a u g po
d v i d e š i m t i e s metų Pilypo
namuose Cezarėjoje buvo
apsistojęs P a u l i u s .
Apd 6 , 1 - 6 ; 8; 2 1 , 8 - 9 .
P i l o t a s . R o m o s skirtas
Judėjos valdytojas ( 2 6 - 3 0
po Kr.). Jis b u v o ž i a u r u s ir
ž y d ų n e m ė g s t a m a s . Kai
J ė z u s b u v o atvestas j a m
teisti, Pilotas p a m a t ė , k a d
jis n e k a l t a s . T a č i a u b i j o d a ­
mas, kad Jėzų paleidus ga­
li kirti riaušės, o t u o m e t i m ­
peratorius jj patj nušalintų,
Pilotas nuteisė J ė z ų mirti.
M t 2 7 ; M k 15; L k 3 , 1 ; 1 3 , 1 ;
23; Jn 1 8 - 1 9 .
P u b l i j u s . M a l t o s salos
vyriausiasis v a l d i n i n k a s ,
p r i g l a u d ę s P a u l i ų ir kitus
plaukiant j R o m ą sudužu­
sio laivo keleivius.
A p d 2 8 , 7 ir toliau.
P u l a s (Fulis) žr. Tiglatpa-
lasaras.
P u t i f a r a s . Egipto faraono
a u k š t a s p a r e i g ū n a s , nusi­
pirkęs J u o z a p ą kaip v e r g ą
(žr. J u o z a p a s ) .
Pr 37,36; 39.
Raaba žr. Rachaba.
Rabsakas, Rabsaris,
T a r t a n a s . Asirijos kara­
liaus S i n a c h e r i b o p a r e i g ū ­
nai, kuriuos jis, a p g u l ę s J e ­
ruzalę, p a s i u n t ė p a s karalių
E z e k i j ą prikalbinti, k a d jis ir
jo valdiniai pasiduotų.
2 K a r 1 8 - 1 9 ; Iz 3 6 - 3 7 .
R a c h a b a ( R a a b a ) . Paleis­
t u v ė , g y v e n u s i n a m e šalia
J e r i c h o s i e n o s . Ji p a s l ė p ė
d u J o z u ė s ž v a l g u s , nes
tikėjo, k a d D i e v o m a l o n e
K a n a a n a s b u s izraelitų.
Ž v a l g a i p r i ž a d ė j o išgelbėti
ją ir j o s š e i m ą , kai tik izrae­
litai p a i m s Jerichą. R a c h a ­
ba minima Evangelijoje pa­
g a l M a t ą pateiktoje J ė z a u s
kilmės knygoje kaip Boozo
motina.
J o z 2 ; 6 ; M t 1,5; Jok 2 , 2 5 .
R a c h e l ė . Gražioji L a b a n o
duktė. J o k ū b a s septynerius
metus be atlyginimo dirbo
L a b a n u i , k a d šis išleistų už
j o m y l i m ą R a c h e l ę ; p o to,
apgaule apvesdintas su
v y r e s n i ą j a d u k t e r i m i Lija, -
dar septynerius. D a u g m e ­
tų R a c h e l ė neturėjo v a i k ų ,
kol jai p a g a l i a u g i m ė J u o ­
zapas. Jokūbui su šeima
išsikraustant, R a c h e l ė pasi­
v o g ė tėvo n a m ų globėjų -
d i e v u k ų statulėles. R a c h e l ė
mirė K a n a a n e , g i m d y d a m a
antrąjį s ū n ų , B e n j a m i n ą .
Pr 2 9 - 3 0 ; 35,18-20.
R a g u e l i s . Antrasis Jetro
(žr.) v a r d a s .
R a s i n a s . Paskutinis Sirijos
karalius. Jis b u v o s u d a r ę s
s ą j u n g ą su Izraelio karaliu­
m i P e k a . Kai j u o d u u ž p u o l ė
J u d ė j ą , jos karalius A c h a -
z a s p a s i p r a š ė Asirijos kara­
lių T i g l a t p a l a s a r ą III p a g a l ­
bos, ir šis u ž ė m ė Sirijos
sostinę D a m a s k ą , o R a s i n ą
nužudė.
2 K a r 1 5 , 3 7 - 1 6 , 9 ; I z 7,1 i r
toliau.
R a z o n a s . Sirijos karalius,
kilęs iš S o b o s . R a z o n a s n e ­
kentė Izraelio ir S a l i a m o n o
v i e š p a t a v i m o metais j a m
p r i d a r ė d a u g skriaudų.
1 Kar 1 1 , 2 3 - 2 5 .
R e b e k a . Izaoko žmona,
E z a v o ir J o k ū b o m o t i n a . Ji
u ž a u g o H a r a n o mieste, kur
gyveno A b r a o m a s , keliau­
d a m a s į Kanaaną. Jos tė­
vas buvo A b r a o m o sūnė­
n a s . Kai A b r a o m a s nutarė,
k a d Izaokui laikas vesti, p a ­
siuntė s a v o vyriausiąjį t a r n ą
Eliezerį į H a r a n ą išrinkti tin­
k a m o s ž m o n o s . Prie šalti­
nio, kur Eliezeris g i r d ė k u p ­
r a n u g a r i u s , pirmoji atėjo
Rebeka. Gavusi šeimos
p a l a i m i n i m ą , ji iškeliavo j
Kanaaną. Izaokas pamilo ją
iš p i r m o ž v i l g s n i o .
20 m e t ų I z a o k a s ir Re­
beka meldė Dievą sūnaus,
ir j i e m s g i m ė d v y n i a i -
PILYPAS — SALIAMONAS 213
E z a v a s ir J o k ū b a s . R e b e -
kos numylėtinis b u v o n a m i ­
sėda Jokūbas, Izaokas
l a b i a u linko prie E z a v o . Kai
I z a o k a s n u s e n o ir b e v e i k
apako, Rebeka padėjo
J o k ū b u i a p g a u l e išgauti iš
tėvo palaiminimą, pagal
p i r m g i m y s t ė s teisę priklau­
santį E z a v u i , v y r e s n i a j a m
dvyniui. G e l b ė d a m a Izaoką
n u o brolio keršto, R e b e k a
išsiuntė jį į H a r a n ą p a s
s a v o brolį L a b a n ą .
P r 2 4 ; 25,19 - 26,16; 27.
R e s f a . Viena iš karaliaus
Sauliaus sugulovių.
2Sam3,7; 21.
R o b o a m a s . Pirmasis
J u d ė j o s karalius ( 9 3 2 - 9 1 5
pr. Kr.), k a r a l i a u s S a l i a m o ­
no s ū n u s . N e p a t e n k i n t i ne­
protingu jo v a l d y m u ž m o ­
nės sukilo. Kaip b u v o
numatęs pranašas Achijas,
d e š i m t atskilusių šiaurinių
g e n č i ų k a r a l i u m i išsirinko
J e r o b o a m ą . Tik J u d a s ir
B e n j a m i n a s liko ištikimi R o -
b o a m u i . N u o t o laiko šiauri­
n ė karalystė ž i n o m a k a i p
Izraelis, o pietinė - k a i p
J u d ė j a . R o b o a m ą , kuris
nuolat k a r i a v o s u J e r o b o a -
m u , sumušė Egiptas.
1 Kar11,43 - 14,31;
2 Krn 9,31 - 1 2 , 1 6 .
R o d ė . Tarnaitė Jono
Morkaus motinos n a m u o s e
J e r u z a l ė j e . Atėjus iš kalėji­
mo išlaisvintam Petrui, ji
priėjo atidaryti d u r ų .
A p d 1 2 , 1 2 ir toliau.
R u b e n a s . J o k ū b o ir Lijos
vyresnysis s ū n u s . Jis
m ė g i n o išgelbėti J u o z a p u i
g y v y b ę , kai broliai b a u d ė s i
jį n u ž u d y t i . V ė l i a u jis atida­
v ė įkaitais d u s a v o s ū n u s ,
k a d užtikrintų B e n j a m i n o
s a u g u m ą . R u b e n a s laiko­
mas genties, pavadintos jo
vardu, protėviu.
Pr 29,32; 3 7 , 2 1 - 2 2 ; 42;
49,3.
R u t a . Mergaitė moabietė,
kurios istorija p a p a s a k o t a
Rūtos k n y g o j e . Ji ištekėjo
už v i e n o iš dviejų N o e m ė s
sūnų, kai ši š e i m a , g e l b ė ­
damas! nuo b a d o , iš
Betliejaus a t v y k o į M o a b ą .
Kai N o e m ė s v y r a s ir s ū n ū s
išmirė, ji n u t a r ė grįžti į Bet­
liejų. R u t a m y l ė j o anytą, t a d
išėjo d r a u g e s u j a . R ū p i n ­
d a m a s i maisto, R u t a r a n ­
kiojo miežių v a r p a s l a u k e ,
kuris priklausė t u r t i n g a m
N o e m ė s giminaičiui
B o o z u i . J a m p a t i k o Ruta,
nes jis žinojo, k o k i a ji g e r a
N o e m e i . R u t a ištekėjo u ž
Boozo. Jų sūnus J o b e d a s
b u v o D o v y d o senelis.
Rut.
S a d o k a s . Sadokas ir Abia-
taras b u v o ž y m i a u s i k u n i ­
g a i k a r a l i a u s D o v y d o vieš­
p a t a v i m o laikais, j D o v y d o
valdymo p a b a i g ą Abiataras
p a r ė m ė Adonijo kėsinimąsi
į sostą. S a d o k a s k a r ū n a v o
naujuoju karaliumi Salia­
m o n ą , o šis atsilygino
p a s k i r d a m a s jj v y r i a u s i u o j u
kunigu.
2 S a m 1 5 , 2 4 ir t o l i a u ;
1 7 , 1 5 ; 1 9 , 1 1 ; 1 Kar 1 , 7 . 3 2 ir
toliau; 2,35.
S a f a n a s . Iš kelių Biblijos
vyrų šiuo v a r d u ž i n o m i a u ­
sias k a r a l i a u s j o z i j o a u k š ­
tas p a r e i g ū n a s , prižiūrėjęs
š v e n t y k l o s r e m o n t ą ir
p r a n e š ę s Jozijui a p i e rastą
D i e v o į s t a t y m ų ritinį.
2 Kar 2 2 ; 2 Krn 3 4 .
S a l i a m o n a s . Karaliaus
D o v y d o ir B e t s a b ė j o s
s ū n u s , g a r s i a u s i a s Izraelio
karalius ( 9 7 2 - 9 3 2 pr. Kr.).
D o v y d a s d a u g k a r i a v o , kol
s u k ū r ė stiprią karalystę; S a ­
l i a m o n a s p a v e l d ė j o taiką.
Jis g y n ė s a v o kraštą laiky­
d a m a s stiprią k a r i u o m e n ę
ir s t a t y d i n d a m a s tvirtoves.
Darė sąjungas su kaimyni­
nių kraštų v a l d o v a i s , i m d a ­
m a s s a u į ž m o n a s jų d u k t e ­
ris. S a l i a m o n o v a l d o m a s
Izraelis p a s i d a r ė turtingas.
Už varį ir ž i r g u s g a u d a v o
d a u g a u k s o ir b r a n g e n y ­
bių. S a l i a m o n ą išgarsino
D i e v o j a m d u o t a išmintis.
Jos išbandyti b u v o atvyku­
si S a b o s (pietvakarių A r a b i ­
ja) k a r a l i e n ė .
Saliamonas pastatydino
Dievui pirmąją J e r u z a l ė s
šventyklą. S t a t y b i n e s
m e d ž i a g a s ir meistrus j a m
t i e k ė T y r o karalius Hira-
m a s , už tai g a u d a m a s kvie­
čių ir aliejaus. T a i b u v o
d i d i n g a s statinys, stovėjęs
4 0 0 m e t ų , kol 5 8 6 pr. Kr. jį
sugriovė Nabuchodonosa-
ras. S a l i a m o n a s t a i p p a t
p a s i s t a t y d i n o r ū m u s s a u ir
f a r a o n o d u k t e r i a i , v i e n a i iš
savo žmonų. Saliamono
viešpatavimą gadino jo
blogas elgesys su valdi­
niais ir g a u s y b ė ž m o n ų . Jis
sukėlė valdinių nepasiten­
kinimą s a v o s t a t y b o m i s ,
nes vertė j o s e dirbti be atly­
g i n i m o ir d a r m o k ė t i d i d e ­
lius m o k e s č i u s . G a l i a u s i a i
p a v e i k t a s kitataučių ž m o ­
nų, S a l i a m o n a s n u s i g r ę ž ė
214 BIBLIJOS VEIKĖJAI
n u o D i e v o ir ė m ė garbinti
jų dievus. Saliamonui mi­
rus, d e š i m t šiaurinių g e n č i ų
sukilo prieš j o s ū n ų R o b o -
a m ą ir k a r a l i u m i p a s k e l b ė
sukilėlių v a d ą J e r o b o a m ą .
2 S a m 12,24; 1 K a r 1 - 1 1 ;
1 K m 2 2 , 5 - 2 3 , 1 ; 1 Krn 2 8
- 2 Krn 9 .
S a l m a n a s a r a s . Kelių Asi-
rijos karalių v a r d a s . S a l m a ­
n a s a r a s V ( 7 2 7 - 7 2 2 pr.
Kr.) s u m u š ė Izraelio karalių
O š ė j ą ir privertė jj k a s m e t
m o k ė t i d u o k l ę . Kai O š ė j ą
t a m pasipriešino, S a l m a n a ­
saras a p g u l ė Izraelio sosti­
n ę S a m a r i j ą . P o trejų m e t ų
ji b u v o p a i m t a , o izraelitai
ištremti j Asiriją.
2Kar17.
S a l o m e . Viena iš moterų,
Galilėjoje lydėjusių J ė z ų ir
apaštalus, jiems patarna­
vusių. S a l o m e m a t ė J ė z a u s
n u k r y ž i a v i m ą . J o prisikė­
limo rytą ji b u v o v i e n a iš tų
moterų, kurjos atėjo prie
kapo su kvepalais Jėzaus
k ū n u i ištrinti. D a u g kas
mano, kad Salome buvo
Z e b e d ė j a u s ž m o n a ir
J o k ū b o bei J o n o motina.
(Mt 2 7 , 5 6 ) , Mk 15,40; 1 6 , 1 .
S a m g a r i s . Izraelio
teisėjas, s u m u š ę s filistinus.
T s 3 , 3 1 ; 5,6.
S a m s o n a s . Izraelio teisė­
jas, p a g a r s ė j ę s stipruolis.
Prieš j a m g i m s t a n t , a n g e l a s
p r a n e š ė m o t i n a i , k a d jis
būsiąs pašvęstas Dievui
k a i p n a z y r a s (vienas iš įža­
d ų b u v o nesikirpti p l a u k ų ) ,
kad j a m bū6ią lemta
išgelbėti Izraelį n u o filistinų.
Kai S a m s o n a s u ž a u g o , v i e ­
nas p u l d a v o filistinus, nors
s a v o t a u t o s t a i p ir n e i š v a ­
davo. Jį pražudė silpnybė
m o t e r i m s : m e r g i n a i filistinei
galų gale atskleidė savo
jėgos paslaptį.'
Samsonas buvo suim­
t a s , p l a u k a i (jo j ė g o s šalti­
nis) nukirpti, a k y s išdurtos,
pats į m e s t a s į kalėjimą.
Plaukams ataugant, ė m ė
grįžti ir j ė g a . Per š v e n t ę
S a m s o n a s b u v o atvestas į
filistinų š v e n t y k l ą miniai
p a l i n k s m i n t i . Jis a p g l ė b ė
d v i š v e n t y k l ą laikiusias
kolonas, paprašė Dievą
p a g a l b o s ir iš visų j ė g ų j a s
supurtė. Pastatas griuvo
palaidodamas Samsoną,
filistinų v a d u s ir ž m o n e s .
Ts 1 3 - 1 6 .
S a m u e l i s . Elkanos ir O n o s
sūnus, paskutinis ž y m u s
Izraelio t e i s ė j a s ir p i r m a s i s
pranašas. Samuelio gimi­
mu D i e v a s atsiliepė j n u o ­
širdžią j o s m a l d ą . Atsilygin­
d a m a ji tesėjo p a ž a d ą Die­
v u i ir a t i d a v ė S a m u e l į į Silo
šventyklą, k a d jį auklėtų
k u n i g a s Helis. Kartą naktį
Dievas pranešė Samueliui,
kad Helio šeima bus nu­
b a u s t a u ž s ū n ų piktadary­
bes.
Kai Helis mirė, S a m u e l i o
reikalai p a b l o g ė j o . Izraelį
b u v o u ž k a r i a v ę filistinai, t o ­
dėl ž m o n ė s nebetikėjo, kad
D i e v a s jais rūpinasi. S a ­
muelis ragino juos sudau­
žyti s a v o s t a b u s ir nusilenk­
ti Dievui. Samuelis v a l d ė
Izraelį visą g y v e n i m ą , ir tais
metais krašte b u v o t a i k a .
Kai S a m u e l i s p a s e n o , jis
p a d a r ė teisėjais s a v o s ū ­
n u s ir p e r d a v ė j i e m s s a v o
d a r b ą . Bet ž m o n ė s nesijau­
tė l a i m i n g i ir reikalavo kara­
liaus. Iš p r a d ž i ų S a m u e l i s
t a m priešinosi, bet D i e v a s
l i e p ė j a m p a t e p t i karaliumi
Saulių. Kai S a u l i u s n e p a ­
kluso D i e v u i , S a m u e l i s
patepė karaliumi Dovydą.
S a m u e l i u i mirus, g e d ė j o
v i s a s Izraelis.
1 S a m 1 - 4 ; 7 - 1 6 ; 1 9 , 1 8 ir
toliau; 2 5 , 1 .
S a n b a l a t a s (Sanabalatas).
Samarijos valdytojas, mėgi­
n ę s sutrukdyti N e h e m i j u i
atstatyti J e r u z a l ė s s i e n a s .
Neh 2,10.19; 4; 6; 13,28.
S a p f y r a žr. Ananijas.
S a r a . Abraomo žmona,
Izaoko motina. A b r a o m a s
v e d ė S a r ą , kai dar g y v e n o
Ūre. Kadangi Sara buvo
g r a ž u o l ė , j a m t e k o d u kar­
tus pristatyti ją kaip seserj,
o ne ž m o n ą , nes bijojo d ė l
s a v o g y v y b ė s . Kai a t r o d ė ,
kad ji jau niekuomet nebe­
turės v a i k ų ir t o d ė l n e g a l ė s
išsipildyti D i e v o p a ž a d a s
d ė l A b r a o m o palikuonių,
S a r a d a v ė A b r a o m u i tar­
naitę H a g a r ą ir ji p a g i m d ė
s ū n ų I z m a e l j . A b r a o m a s ir
S a r a b u v o visai s e n i , kai
angelas pranešė Abraomui,
kad Sara p a g i m d y s sūnų.
Ta žinia iš pradžių Sarą
p r a j u o k i n o , bet atėjo laikas,
ir g i m ė I z a o k a s - A b r a o m o
įpėdinis. Izaokui gimus, Sa­
ra išvarė H a g a r ą ir jos s ū n ų
I z m a e l j . Kai S a r a mirė* A b ­
r a o m a s nusipirko H e b r o n o
a p y l i n k ė s e olą jai p a l a i d o t i .
P r H - 1 2 ; 16 - 18,15;
20-21.
S a s b a s a r a s (Sasabasa-
ras). T a i jis p a r v e d ė ž y d ų
t r e m t i n i u s į J e r u z a l ę , kai
; UMBHiMii
Persijos karalius Kiras leido
j i e m s grįžti ir atstatyti š v e n ­
tyklą. Kiras g r ą ž i n o j i e m s
turtus, kuriuos N a b u c h o d o -
n o s a r a s b u v o p a g r o b ę s iš
J e r u z a l ė s š v e n t y k l o s prieš
ją sugriaudamas. Sasbasa­
ras p a d ė j o naujosios š v e n ­
tyklos p a m a t u s .
E z d 1,8 ir t o l i a u ; 5 , 1 4 .
S a u l i u s . 1 . Pirmasis Izrae­
lio karalius (XI a. pr. Kr.
p a b a i g a ) . Jis b u v o kilęs iš
B e n j a m i n o g e n t i e s , Kišo
s ū n u s . Izraelitai p r a š ė s a v o
teisėją ir p r a n a š ą S a m u e l į
skirti j i e m s karalių, s a k ė
k a d j i e m s , k a i p ir kitoms
t a u t o m s , jo reikia. Tikrasis
j ų karalius b u v o D i e v a s , b e t
jis leido S a m u e l i u i p a d a r y t i
t a i p , kaip jie p r a š ė . D i e v a s
n u r o d ė S a m u e l i u i patepti
k a r a l i u m i Saulių, a u k š č i a u ­
sią ir g r a ž i a u s i ą Izraelio v y ­
rą. S a u l i u s b u v o p a s k e l b ­
tas k a r a l i u m i , kai p a s i ž y m ė ­
jo m ū š y j e .
Iš p r a d ž i ų S a u l i u s b u v o
kuklus, b e t n e t r u k u s
išpuiko ir t y č i a n e b e k l a u s ė
Dievo. Samuelis buvo
pasiųstas pasakyti S a u l i u i ,
k a d D i e v a s išsirinko
k a r a l i u m i kitą vyrą. S a u l i ų
pradėjo kamuoti pamišimo
priepuoliai. Dovydas garsė­
jo k a i p p u i k u s artininkas,
todėl buvo pakviestas m u ­
z i k a raminti karalių.
S a u l i u s sutiko D o v y d ą
maloniai, bet netrukus ė m ė
vis l a b i a u p a v y d ė t i j a m
p o p u l i a r u m o ir m ė g i n o jį
nužudyti. Dovydas buvo
priverstas slapstytis kal­
n u o s e . S a u l i a u s , kaip
v a l d o v o , g a l i a s u m e n k o , ir
jis n e į s t e n g ė įveikti filistinų.
Kai jų k a r i u o m e n ė v ė l
u ž p u o l ė Izraelį, S a u l i u s
p r a š ė p a g a l b o s burtininkę.
M ū š y j e su filistinais S a u l i u s
ir jo s ū n u s J o n a t a s ž u v o .
1 S a m 8 - 3 1 ; 2 S a m 1 ir
toliau.
2. Žr. Paulius.
S e c h e m a s žr. Sikemas.
S e d e k i j a s . 1 . Paskutinis
J u d ė j o s karalius ( 5 9 7 — 5 8 6
pr. Kr.). Jį p a s o d i n o į sostą
kaip s a v o valdinį B a b i l o n i ­
jos karalius N a b u c h o d o n o -
saras. Kai S e d e k i j a s sukilo,
Nabuchodonosaras apgulė
J e r u z a l ę . P o kelių m ė n e s i ų
b a b i l o n i e č i a i miestą p a ė m ė
ir s u g r i o v ė . S e d e k i j u i b u v o
išdurtos a k y s ir jis i š g a b e n ­
tas k a i p belaisvis į
Babiloną.
2 K a r 2 4 - 2 5 ; 2 Krn 3 6 , 1 0 i r
t o l i a u ; Jer 2 1 , 3 2 . 3 4 ; 3 7 - 3 9 .
2 . Netikras pranašas,
g y v e n ę s karaliaus A c h a b o
viešpatavimo metais.
1 K a r 2 2 ; 2 Krn 1 8 .
S e f o r a (Zipora). Mozės
ž m o n a , Jetro, d a v u s i o
M o z e i prieglobstį, kai jis
p a b ė g o iš E g i p t o , d u k t ė . Ji
p a g i m d ė Mozei du sūnus.
Iš 2 , 1 6 - 2 2 ; 4 , 2 4 - 2 6 ;
18,2-4.
S e h o n a s . A m o r i t ų kara­
lius, v a l d ę s kraštą į rytus
nuo Jordano upės. M o z ė
p a p r a š ė S e h o n ą , k a d leistų
izraelitams pereiti jo ž e m e j
K a n a a n ą . S e h o n a s nesuti­
ko ir u ž p u o l ė izraelitus, b e t
buvo jų sumuštas.
Sk21.
S e l u m a s . 1 . Izraelio kara­
lius ( 7 5 2 pr. Kr.), J a b e s o
sūnus. Sostą užgrobė
n u ž u d ę s karalių Z a c h a r i j ą .
V a l d ė v i e n ą m ė n e s į , kol jį
nužudė Manahemas.
2 Kar 1 5 , 1 0 - 1 5 .
2 . Karaliaus Jozijo s ū n u s ,
l a b i a u ž i n o m a s kaip J o a -
c h a z a s (žr. Joachazas 2).
1 Krn 3 , 1 5 ; J e r 2 2 , 1 1 .
S e m a s . Nojaus vyriausia­
sis s ū n u s . Išlikęs p e r t v a n ą ,
t a p o kelių s e m i t ų t a u t ų , k u ­
rioms p r i k l a u s o ir h e b r a j a i ,
protėviu.
Pr6-10.
S e m ė j i s . Benjamino gen­
ties v y r a s , k a r a l i a u s S a u ­
liaus giminaitis. Per A b s a -
l o m o maištą S e m ė j i s p r a ­
keikė D o v y d ą ir a p k a l t i n o jj
Sauliaus nužudymu.
2 S a m 1 6 , 5 ir t o l i a u ;
1 9 , 1 6 - 2 3 ; 1 Krn 2 , 8 - 9 .
S e r g i j u s P a u l i u s . Romos
p r o k o n s u l a s Kipre. Jis d o ­
mėjosi krikščionių t i k ė j i m u
ir b u v o p a k l i u v ę s burtinin­
ko E l i m o (žr.) į t a k o n .
A p d 1 3 , 7 ir t o l i a u .
S e t a s . A d o m o i r Ievos tre­
čiasis s ū n u s , g i m ę s j a u p o
to, kai K a i n a s n u ž u d ė Abelį
P r 4 , 2 5 ir t o l i a u .
S i b a ( Z i b a ) . Karaliaus S a u ­
liaus t a r n a s . Kai S a u l i u s ir
jo sūnus Jonatas žuvo, Si­
b a p r a n e š ė karaliui D o v y ­
d u i , k a d J o n a t o raišasis
sūnus Mifibosetas tebėra
gyvas.
2 S a m 9; 1 6 , 1 - 4 ; 19,17.
S i k e m a s (Sechemas).
Hevitų karaliaus E m o r o
s ū n u s , kuris išprievartavo
J o k ū b o dukterį D i n ą (žr.).
Pr 3 4 .
Š i l a s (Silvanas). Jeruzalės
b a ž n y č i o s v a d o v a s , vietoj
B a r n a b o l y d ė j ę s Paulių
antroje jo misijų k e l i o n ė j e .
F i l i p u o s e ( Š i a u r ė s Graikijo­
je) j u o d u s u P a u l i u m i b u v o
ž y d ų n u p l a k t i ir jmesti j ka­
lėjimą. P o ž e m ė s d r e b ė j i ­
m o , s u g r i o v u s i o kalėjimą,
jie p a p a s a k o j o k a l ė j i m o
s a r g u i a p i e J ė z ų , ir šis pri­
ė m ė krikštą. Š i l a s liko kai­
myniniame Berėjos mieste,
o P a u l i u s p a t r a u k ė j pietus,
j A t ė n u s . Korinte j u o d u v ė l
susitiko. B e v e i k tikra, k a d
Š i l a s - t a s pats krikščionis,
kuris N T l a i š k u o s e v a d i n a ­
mas Silvanu. Silvanas pa­
d ė j o Petrui parašyti Pirmąjį
laišką ir, v i s a i g a l i m a s d a i k ­
t a s , p a d ė j o rašyti laiškus
Pauliui. P a u l i u s a b i e j u o s e
savo laiškuose tesalonikie-
čiams p e r d u o d a Silvanui
sveikinimus.
A p d 15,22 - 17,15; 18,5; 2
Kor1,19; 1 T e s 1 , 1 ; 2 T e s
1,1; 1 Pt5,12.
S i m e o n a s . 1. Jokūbo ir
Lijos antrasis s ū n u s . Kai
S i m e o n a s ir jo broliai
a t v y k o j E g i p t ą pirkti g r ū d ų ,
J u o z a p a s pasiliko jį jkaitu,
n o r ė d a m a s , k a d kitą kartą
broliai tikrai atsivestų
Benjaminą. Simeonas yra
v i e n o s iš d v y l i k o s izraelitų
g e n č i ų protėvis.
Pr 2 9 , 3 3 ; 3 4 , 2 5 ir t o l i a u ;
4 2 , 2 4 ir t o l i a u ; 4 9 , 5 .
2. Senyvas ž m o g u s , ku­
riam Šventoji Dvasia buvo
a p r e i š k u s i , k a d jis n e m i r s ,
kol n e p a m a t y s M e s i j o .
Š v e n t y k l o j e jis p a ė m ė
kūdikėlį J ė z ų a n t r a n k ų ir
pašlovino Dievą žodžiais,
kurie ž i n o m i k a i p S i m e o n o
g i e s m ė (Nunc dimittis).
Lk 2 , 2 2 - 3 5 .
3 . Antiochijos b a ž n y č i o s
m o k y t o j a s . Tikriausiai afri­
kietis; jis g a l ė j o būti ir S i ­
m o n a s Kirėnietis, p a d ė j ę s
J ė z u i nešti kryžių.
Apd 1 3 , 1 - 2 .
S i m o n a s . 1 . Simonas
Petras (žr. Petras).
2. V i e n a s iš 12 a p a š t a l ų ,
dar vadinamas Simonu
U o l i u o j u , n e s , matyt,
p r i k l a u s ė uoliųjų (zelotų)
sektai - ekstremistinei
ž y d ų nacionalistų g r u p u o ­
t e i , norėjusiai atsikratyti
romėnų jungo.
M t 1 0 , 4 ; A p d 1,13.
3 . J ė z a u s brolis.
Mt 13,55.
4 . Betanijos r a u p s u o t a s i s ,
pasikvietęs Jėzų j savo
n a m u s , kur moteris išpylė
j a m a n t g a l v o s indelį a r o ­
matinio aliejaus.
M t 2 6 , 6 ; Mk 14,3.
5 . Fariziejus, p a s i k v i e t ę s
J ė z ų pietų. J a m s v e ­
čiuojantis v i e n a moteris
laistė J ė z a u s kojas a š a r o ­
mis, šluostė j a s s a v o p l a u ­
kais ir t e p ė k v a p n i u t e p a l u .
Lk 7 , 4 0 ir t o l i a u .
6 . S i m o n a s Kirėnietis,
kuriam buvo įsakyta padėti
J ė z u i nešti kryžių.
Mt 27,32.
7 . S i m o n a s Kerėtojas.
G y v e n o S a m a r i j o j e ir
vertėsi m a g i j a . M ė g i n o iš
a p a š t a l ų nusipirkti g a l i ą
teikti Š v e n t ą j ą Dvasią.
Apd 8,9-24.
8. J o p ė s odininkas, pas
kurį b u v o apsistojęs
Paulius.
A p d 9 , 4 3 ir t o l i a u .
S i n a c h e r i b a s . Asirijos
karalius ( 7 0 5 - 6 8 1 pr. Kr.).
S u s t i p r i n o Asirijos imperiją,
karine j ė g a malšindamas
p a v a l d ž i ų t a u t ų sukilimus.
Kai E z e k i j a s atsisakė m o k ė ­
ti d u o k l ę , S i n a c h e r i b a s
u ž p u o l ė J e r u z a l ę . N o r s jis
j a u b u v o p a ė m ę s kelis
J u d ė j o s miestus, Izaijas
j e i g u jie ir toliau l a u ž y s D i e ­ Imperatorius Augustas
drąsino Ezekiją nepasiduo­
vo į s t a t y m u s ir g a r b i n s sta­ valdė Romą tuo metu,kai
ti. Jeruzalė buvo išgelbėta, b u s . Neteisieji b u s n u b a u s ­
Jėzus gimė. Čia pavaizd­
kai iš pietų a t s k u b ė j o jai ti, o tie, kurie grįš p a s D i e ­
uotas Tiberijus buvo
pagalbon Egipto kariuome­ v ą , s u l a u k s šviesios ateities
imperatorius, kai Jėzus
n ė , o naktį asirų kariai Sof.
buvo jau suaugęs.
s t a i g a išmirė. S i n a c h e r i b a s
S o s t e n a s . 1 . Korinto sina­
g r į ž o į N i n e v ę , kur jį n u ž u ­
g o g o s v y r e s n y s i s , paskirtas s u i m t a s ir atvestas į a u k š ­
dė du jo sūnūs.
š i o m s p a r e i g o m s , kai j o čiausiąją Ž y d ų t a r y b ą (Si­
2 K a r 1 8 - 1 9 ; 2 K r n 3 2 ; Iz
p i r m t a k a s Krispas a p s i ­ n e d r i o n ą ) , kur b a i g d a m a s
36-37.
krikštijo. Jis b u v o s u m u š ­ s a v o d r ą s i ą k a l b ą , apkalti­
S i s a r a . Asoro karaliaus t a s , kai g r u p e i ž y d ų n e p a ­ no žydus Dievo Sūnaus
Jabino kariuomenės vadas. v y k o įtikinti A c h a j o s pro­ nužudymu. Steponas buvo
Jis turėjo 9 0 0 g e l e ž i n i ų ko­ konsulo Galijono, kad nu­ užmuštas akmenimis, bet
vos vežimų ir per 20 metų teistų Paulių. J e i g u S o s t e ­ prieš mirtį jis d a r p a p r a š ė
p a d a r ė izraelitų g y v e n i m ą nas v ė l i a u apsikrikštijo, tai D i e v ą atleisti ž u d i k a m s .
n e p a k e n č i a m ą . Sisarą jis g a l ė t ų būti tas, a p i e kurį P a u l i u s , kuris t u o laiku d a r
s u m u š ė D e b o r a ir B a r a k a s . r a š o m a str. S o s f e n a s . 2. p e r s e k i o j o krikščionis,
Jis p a s p r u k o p ė s č i a s , b e t jį Apd 18,17. m a t ė S t e p o n o mirtį.
miegantį n u ž u d ė Jahelė, 2 . Krikščionis, ž i n o m a s A p d 6 ir 7.
kurios p a l a p i n ė j e b u v o kaip Korinto b a ž n y č i o s n a ­
Š e š o n k a s žr. Faraonas. 6.
pasislėpęs. rys. Pirmąjį laišką korintie-
Šadrachas žr. Abednegas.
Ts 4 - 5 . č i a m s siuntė P a u l i u s ir
S o b n a . Vienas iš aukščiau­ Sostenas. Tabita žr. Dorkadė.
1 Kor1,1.
sių k a r a l i a u s E z e k i j o T a m a r a . 1 . J u d o marti i r j o
p a r e i g ū n ų , p a s i ų s t a s vesti dvynių sūnų motina.
S t e p o n a s . 1. Steponas ir
derybų su Sinacheribo Pr 3 8 .
j o š e i m a b u v o pirmieji
pasiuntiniais. 2 . D o v y d o d u k t ė , kurią
pietinės A c h a j o s (Graikija)
2 K a r 1 8 - 1 9 ; Iz 22,15-25; krikščionys, v i e n i iš išprievartavo jos pusbrolis
36-37. n e d a u g e l i o , kuriuos pats Amnonas.
S o f a r a s . V i e n a s iš trijų Paulius apkrikštijo Korinte. 2 S a m 13.
J o b o bičiulių, aiškinęs 1 K o r 1 , 1 6 ; 1 6 , 1 5 ir t o l i a u . T a r a k a s žr. Faraonas. 8.
J o b u i j o k a n č i ų priežastį. 2 . Graikiškai k a l b a n t i s
T a r ė . A b r a o m o t ė v a s . Jis
Jon 2,11. ž y d a s , p i r m a s i s krikščionis,
išėjo su A b r a o m u iš Ū r o ,
S o f o n i j a s . Judėjos prana­ miręs u ž tikėjimą. S t e p o n a s
n o r ė d a m a s pasiekti
šas, g y v e n ę s karaliaus Jo- b u v o v i e n a s iš septynių v y ­
K a n a a n ą , t a č i a u apsistojo
zijo laikais, g a l b ū t k a r a l i a u s rų, kuriuos a p a š t a l a i p a r i n ­
ko Jeruzalės bažnyčios ne­ H a r a n e ir čia m i r ė .
E z e k i j o proprovaikaHis. J o
turtingoms našlėms globo­ Pr 1 1 , 2 7 - 3 2 .
p r a n a š y s t ė s surašytos
S o f o n i j o k n y g o j e . Sofonijas ti. Jis ne tik t v a r k ė buitinius Tartanas žr. Rabsakas.
perspėjo Judėjos ž m o n e s reikalus, b e t ir m o k ė , d a r ė T e o f i l i u s . Asmuo, kuriam
dėl būsimo Dievo teismo, stebuklus. Steponas buvo L u k a s skiria s a v o e v a n g e -
216 BIBLIJOS VEIKĖJAI

liją Ir A p a š t a l ų d a r b u s . Jis p a s i r i n k o jį p a d ė j ė j u , tuonių dienų T o m a s išvydo p a m a t y t i ateinantį J ė z ų ,

šį tą ž i n o j o a p i e krikščio­
n y b ę , b e t L u k a s n o r ė j o kur
kas p l a č i a u j a m išaiškinti.
V a r d a s Teofilius reiškia
"Dievą mylintis".
Lk 1,3; A p d 1 , 1 .
T e u d a s . Keturių šimtų
sukilėlių v a d a s . Kai jis b u v o
u ž m u š t a s , jo šalininkai išsi­
s k l a i d ė , ir sąjūdis u ž g e s o .
G a m a l i e l i s p a t e i k ė šj p a ­
vyzdį apaštalų teisme:
J ė z a u s p r a d ė t a s sąjūdis
irgi išnyks s a v a i m e , j e i g u
jis n ė r a iš D i e v o .
A p d 5,34 ir toliau.
T i b e r i j u s . Romos impera­
torius J ė z u i g y v e n a n t ž e ­
m ė j e , v a l d ę s 1 4 - 3 7 p o Kr.
E v a n g e l i j o s e jis p a p r a s t a i
v a d i n a m a s tiesiog
imperatoriumi . 1
Lk 3 , 1 .
T i c h i k a s . Pauliaus drau­
g a s ir p a g a l b i n i n k a s , atro­
d o , efezietis. B e v e i k tikra,
k a d jis k e l i a v o su P a u l i u m j
Jeruzalę, nes Mažosios Azi­
j o s (Turkija) b a ž n y č i a per­
d a v ė j a m n u g a b e n t i surink­
v y k d a m a s į antrąją misijų
k e l i o n ę . Kai Paulius išvyko
iš T e s a l o n i k o s , T i m o t i e j u s
grįžo a t g a l padrąsinti
p e r s e k i o j a m ų krikščionių.
V ė l i a u Paulius p a s i u n t ė jį iš
E f e z o į Korintą mokyti te­
nykščių krikščionių. T i m o ­
tiejus t a p o E f e z o b a ž n y č i o s
vadovu. Dažnai jam
p r i t r ū k d a v o pasitikėjimo
s a v i m i ir p r i r e i k d a v o
P a u l i a u s paspirties. Bet jis
v i s u o m e t b u v o ištikimas ir
p a s i š v e n t ę s . D u laiškai,
kuriuos P a u l i u s p a r a š ė T i ­
motiejui, y r a kupini išmin­
t i n g ų p a t a r i m ų , kaip v a d o ­
vauti b a ž n y č i a i .
Apd 1 6 , 1 - 3 ; 17,13-15;
1 Kor4,17; 1 T e s 1 , 1 ;
3,1-6; 1 ir2Tim.
T i t a s . Krikščionis n e ž y d a s ,
P a u l i a u s d r a u g a s ir p a g a l ­
b i n i n k a s . Titas b u v o s u
Paulium per vieną jo apsi­
l a n k y m ą J e r u z a l ė j e ir, gali­
mas dalykas, g a n a dažnai
su j u o k e l i a u d a v o . Kurį
laiką Titas d i r b o su Korinto
krikščionimis. Jis š v e l n i n o
Jėzų ir sušuko: " M a n o
V i e š p a t s ir m a n o D i e v a s ! "
įsigalėjo n u o m o n ė , k a d
v ė l i a u T o m a s išvyko misijų
k e l i o n ė n į Indiją.
Jn 11,16; 1 4 , 5 - 7 ; 20,24 ir
toliau; 2 1 , 1 - 1 4 ; A p d
1,12-14.
T r o f i m a s . Efezietis krikš­
čionis, k e l i a v ę s s u P a u l i u m i
po E u r o p ą ir j J e r u z a l ę .
Apd 20,4; 21,29; 2 Tim
4,20.
Ū r i j a s . 1 . Hetitas k a r y s D o ­
v y d o k a r i u o m e n ė j e , Betsa-
b ė j o s v y r a s . P a m i l ę s Betsa-
bėją, D o v y d a s išsiuntė Ūri-
ją j mūšį, k a d jis t e n žūtų.
2 Sam 11.
2 . J e r u z a l ė s k u n i g a s . Jis
pakluso karaliaus A c h a z o
n u r o d y m u i ir p e r t v a r k ė
š v e n t y k l ą asirų p a v y z d ž i u .
2 Kar 1 6 , 1 0 ir toliau.
3 . J e r e m i j o laikų p r a n a š a s .
Jis s m e r k ė J u d ė j o s ž m o ­
nes, už tai karaliaus
Joakimo buvo nužudytas.
Jer 2 6 , 2 0 ir t o l i a u .
V a s t ė . Karaliaus A h a s v e r o
ž m o n a , kurią jis atleido
įlipo į m e d į . P a ž v e l g ę s
aukštyn, J ė z u s p a s a k ė no­
rįs a p s i l a n k y t i jo n a m u o s e .
P o šio susitikimo s u J ė z u m i
Z a c h ė j u s visiškai pasikeitė.
Lk 1 9 , 1 - 1 0 .
Ž a m b r i s žr. Zimris.
Z a r a . Etiopas, vadovavęs
didžiulei kariuomenei kare
su J u d ė j o s karaliumi Asa.
Žaros kariuomenę judėjai
sutriuškino.
2 Krn 1 4 , 9 - 1 4 .
Z e b e d ė j u s . Žvejys, apaš­
talų J o k ū b o ir J o n o t ė v a s .
Mt 4,21 - 2 2 .
Z e l p a . Lijos t a r n a i t ė ir
viena iš J o k ū b o žmonų.
P a g i m d ė dvylika sūnų, be
kitų - G a d ą ir Aserą.
Pr 29,24; 3 0 , 9 - 1 3 .
Z i b a žr. Siba.
Z i m r i s ( Ž a m b r i s ) . Izraelitų
kariuomenės vadas. Nužu­
d ę s karalių Elą, s e p t y n i a s
d i e n a s v a l d ė Izraelį ( 8 8 5 pr.
Kr.). Jį n u v e r t ė O m r i s .
1 Kar 1 6 .
Z i p o r a žr. Sefora.
Z o r o b a b e l i s . Karai 1

tus p i n i g u s s k u r s t a n t i e m s
J u d ė j o s krikščionims. T i c h i ­
kas b u v o s u P a u l i u m , kai
šis s ė d ė j o k a l ė j i m e . P a u l i u s
j u o pasitikėjo ir p a s i u n t ė su
s a v o laiškais j Kolosus, o
v ė l i a u j Efezą. Paskutinį
kartą k a l ė d a m a s R o m o j e ,
Paulius pasiuntė Tichiką į
Efezą, k a d p a d ė t ų t e n y k š ­
č i a m s krikščionims.
A p d 2 0 , 4 ; E f 6 , 2 1 - 2 2 ; Kol
4 , 7 - 9 ; 2 T i m 4 , 1 2 ; Tit 3 , 1 2 .
T i g l a t p a l a s a r a s III (Pulas,
Fulis). Asirijos karalius
( 7 4 5 - 7 2 7 pr. Kr.). P a d a r ė
Asiriją g a l i n g : u ž p u l d i n ė -
d a m a s m a ž e s n e s tautas.
Izraelis b u v o v i e n a s iš tokių
kraštų. J o karalius M a n a h e -
m a s atsipirko s u m o k ė d a ­
m a s d i d e l ę s u m ą "^"'gų,
k a d liktų Izraelio v a l o o v u .
Kai s ą j u n g i n i n k a i , Izraelio
karalius P e k a ir Sirijos
karalius R a s i n a s , u ž p u o l ė
Jeruzalę, Tiglatpalasaras,
karaliui A c h a z u i p a p r a š i u s
p a g a l b o s , u ž ė m ė Sirijos
sostinę D a m a s k ą ir kelis
šiaurinio Izraelio miestus.
Achazas tapo Tiglatpala-
saro v a l d i n i u .
2 Kar 1 5 , 2 9 ; 1 6 , 7 ir t o l i a u ;
2 Krn 2 8 , 1 6 ir t o l i a u .
T i m o t i e j u s . Listros krikš­
čionis, P a u l i a u s d r a u g a s ir
pagalbininkas. Jo motina
b u v o apsikrikštijusi ž y d ė , o
tėvas - graikas. Paulius
n e s u t a r i m u s t a r p Korinto
b a ž n y č i o s ir P a u l i a u s . Vėl
susitikęs Paulių, Titas j a m
p a p a s a k o j o , kiek d a u g
g e r a p a s j u o s atsiradę, ir
Paulius p a r a š ė Antrąjį
laišką korintiečiams. Titas
grįžo su t u o laišku j Korintą
ir p a d ė j o surengti rinkliavą
skurstantiems Judėjos
krikščionims. Kai Paulius
p a s i u n t ė s a v o laišką Titui,
šis d a r b a v o s i Kretoje.
1 Kor 1 6 , 1 0 ; 2 Kor 2 , 1 3 ;
7 , 1 3 ir t o l i a u ; 8; 1 2 , 1 8 ;
G a l 2 ; 2 T i m 4 , 1 0 ; Tit.
T o b i j a s . Amonitas,
m ė g i n ę s priversti N e h e m i j ą
sustabdyti Jeruzalės
atstatymą.
N e h 2 , 1 0 i r t o l i a u ; 4 ; 6 ; 13.
T o m a s . V į e n a s i š dvylikos
a p a š t a l ų . Sis v a r d a s reiškia
" d v y n y s " . J ė z u s ruošėsi
J u d ė j o n , kai išgirdo, k a d
serga Lozorius. T o m a s
žinojo, k a d ž y d ų v a d a i gali
vėl mėginti nužudyti Jėzų,
bet b u v o p a s i r y ž ę s eiti ir
mirti s u j u o . T o m o klausi­
m a s per Paskutinę vakarie­
nę paskatino Jėzų pareikš­
ti: "Aš e s u kelias, t i e s a ir
gyvenimas". Tomo nebuvo
su m o k i n i a i s , kai J ė z u s
j i e m s p a s i r o d ė pirmąją
Velykų dieną. T o m a s sakė
nepatikės, kad Jėzus vėl
g y v a s , kol jo n e p a m a t y s ir
nepalies jo žaizdų. Po aš­
bausdamas už nepaklus­ J o a c h i n o vaikaitis ir * « d ų
numą. tremtinių, 5 3 7 pr. Kr. grįž­
Esti. t a n č i ų iš B a b i l o n i j o s į J u d ė ­
ją, v a d a s . Jis v a l d ė J u d ė j ą
Z a b u l o n a s . J o k ū b o i r Li-
su v y r i a u s i u o j u Kunigu J o -
jos s ū n u s . V i e n o s iš 12
zue. Juodviem vadovau­
izraelitų g e n č i ų protėvis.
jant, b u v o p a d ė t i šventyk­
Pr 3 0 , 1 9 - 2 0 ; 49,13.
los p a m a t a i . D a r b a i b u v o
Z a c h a r i j a s . 1 . Izraelio sustoję, kol p r a n a š a i A g ė -
karalius ( 7 5 2 pr. Kr.), jas ir Z a c h a r i j a s p a r a g i n o
v a l d ę s tik šešis m ė n e s i u s . ž m o n e s juos užbaigti.
Jj nužudė Selumas. Zch4.
2 Kar 1 4 , 2 9 ; 1 5 , 8 - 1 2 .
2. P r a n a š a s ir k u n i g a s ,
gimęs žydų tremtyje Babi­
lonijoje. P i r m ą kartą p r a n a ­
1
NT liet. v e r t i m u o s e -
š a v o 5 2 0 pr. Kr., ir ši jo p r a ­ "ciesorius".
našystė u ž r a š y t a Z a c h a r i j o
2
N T I i e t . vertimo (1988)
knygoje. T u o metu iš trem­ L k 2,1 - 2 k o m e n t a r e
ties grjžę ž y d a i j a u n e b e n o ­ n u r o d y t a , j o g Kvirinas
rėjo atstatyti š v e n t y k l o s , to­ v y k d ė antrąjį Palestinos
dėl Zacharijas ragino juos gyventojų surašymą
toliau d a r b u o t i s , ž a d ė d a ­ ( 6 - 7 p o Kr.).
m a s šviesią ateitį.
Ezd 5 , 1 - 2 ; N e h 1 2 , 1 6 ; Z c h
3 . K u n i g a s , Elzbietos v y r a s
ir J o n o Krikštytojo t ė v a s .
Kartą jis ėjo s a v o p a r e i g a s
J e r u z a l ė s š v e n t y k l o j e , kai
angelas pranešė, kad jam
g i m s s ū n u s , kuris p a r u o š
ž m o n e s Mesijo atėjimui.
Z a c h a r i j a s ir E l z b i e t a b u v o
j a u s e n i , t o d ė l jis n e p a t i ­
kėjo a n g e l u . U ž tai, kol
Jonas gimė, buvo nebylys.
Lk 1 .
Žemės ūkis ir jo produk­
Z a c h ė j u s . Jericho mokes­ cijos pardavimas — bet
čių rinkėjas. Jis b u v o ž e ­ kurios nepramoninės
maūgis, todėl, norėdamas visuomenės pagrindais.
 9

Darbas
ir visuomenė
Biblijoje
218 DARBAS IR VISUOMENĖ
Biblijoje pasakojama apie
daugelio amžių ir daugelio
vietų gyvenimą. Jos žmonių
gyvensena ir sąlygos labai
įvairios: vieni — beveik klajok­
liai (pusiau piemenys, pusiau
žemdirbiai), kiti — sėslūs
miestų ir kaimų gyventojai.
Visa tai savo ruožtu per
šimtmečius keitėsi - vienoks
gyvenimas buvo pirmųjų
Kanaano naujakurių, Izraelio ir
Judėjos karalių laikais, nelais­
vės svetimoje šalyje metais,
kitoks - valdant Graikijai ir
R o m a i . Bet keitėsi ne viskas.
Didžiosios politinės permainos
eilinių žmonių gyvenimą
menkai tepaliesdavo. Izraelio
gamta ir jos įtaka žmonių
buičiai irgi pasiliko tokia pat.
Per amžius išliko ir dar vienas
pastovus veiksnys - Izraelio
religija.
Šio skyriaus temai daug
informacijos teikia pati Biblija.
Bet tai nėra jos svarbiausias
tikslas, todėl esama spragų.
D a u g naudingų žinių duoda
archeologija, ypač apie sta­
tinius, įrankius ir kitokius
daiktus, atrastus Izraelyje ir
kaimyninėse šalyse. Metalas ir
akmuo atsparūs laikui, tačiau
medis ir oda, audinys ir vilna
Artimųjų Rytų klimate greit
sudūla. Y r a piešinių iš Egipto ir
akmens raižinių iš Asirijos,
padedančių įsivaizduoti Senojo
Testamento laikų žmones. O
izraelitai visada vengė juos
vaizduoti, be to, ir skirtingų
tautų papročiai buvo nevienodi.
Iš vėlesnių laikų daug žinome
apie graikų ir romėnų gyvense­
ną, bet nėra visai aišku, kokią ji
darė įtaką Palestinos žydams.
Savamoksliai, meistrai
ir vergai
Per visus Biblijos laikus kai
kuriuos darbus, kuriems dabar
samdomi specialistai, pasidary­
davo kiekviena šeima. Daugu­
ma šeimų turėjo savo žemės ir
ją dirbo, be to, daugelis laikė
avių ir ožkų. Verpdavo ir ausda­
vo namie šeimos moterys. Vyrai
patys statydavosi namus ir šių
įgūdžių turėdavo išmokyti savo
vaikus.
Amatai ir verslai
Senojo Testamento laikais Izra­
elyje beveik nebuvo amatinin­
kų, kurie gamintų dailius daik­
tus tik dėl grožio. N e t kai reikė­
davo įrengti šventyklas, apdailai
reikėdavo kviestis menininkus
iš svetur. Izraelis buvo vargin­
gas kraštas, kur sugebėta pasi­
gaminti tik būtiniausių daiktų.
Tiesa, kai kuriems verslams
reikėjo tam tikrų įgūdžių jau ir
seniausiais laikais. Jais vertėsi
atskiros šeimos, matyt, perduo­
dančios "verslo paslaptis" iš
kartos į kartą.
Tie ar kiti verslai buvo susiję
su konkrečiomis vietovėmis,
greičiausiai dėl to, kad jose čia
pat buvo reikalingų medžiagų,
sakysim, Sokotas išgarsėjo
metalinių rakandų liejimu.
Atrodo, kad gan anksti atsi­
rado savotiškų amatininkų ben­
drijų, ypač miestuose, kur skir­
tingi amatai telkėsi atskiruose
kvartaluose. Biblijoje minimi
dailidžių, drobės audėjų, puo­
džių, auksakalių ir kvepalų
gamintojų kvartalai.
Naujojo Testamento laikais
Romos imperijoje amatininkų
cechai jau buvo plačiai paplitę.
Bet jie privalėdavo gauti
imperatoriaus leidimą, garan­
tuojantį, kad nėra nepageidau­
jamos politinės veiklos prie­
danga.
Tais laikais amatai žydams
buvo itin svarbūs. A m a t i n i n ­
kams buvo leidžiama nesilaikyti
taisyklės, reikalaujančios atsi­
stoti priėjus mokytam žmogui.
Dauguma Rašto aiškintojų,
matyt, irgi vertėsi kokiu nors
amatu. Rabinų raštuose minimi
vinių kalėjai, kepėjai, kurpiai
(darę sandalus), dailidės,
siuvėjai. Tačiau kai kurie verslai
buvo niekinami, pavyzdžiui,
kailiadirbystė, nes buvo "nešva­
r i " ; mokesčių rinkimas, nes
duodavo galimybę sukčiauti;
audimas, nes tai buvo moterų
darbas. Audėjai dirbo viename
iš vargingiausių Jeruzalės
užkampių, prie Mėšlo vartų.
Vergai ir prievartinis
darbas
K a i kuriems projektams, pavyz­
džiui, Senojo Testamento kara­
lių statyboms ir kasybos dar­
bams, Erodo Didžiojo ir jo įpė­
dinių statyboms, reikėdavo dau­
gybės darbininkų. Senojo Testa­
mento laikais vergovė Izraelyje
buvo priimtina, bet mažai pa­
plitusi. Vyrai ir jų šeimos tap­
davo labiau pasiturinčių šeimų
vergais, kai nepajėgdavo grąžin­
ti skolų. Karo belaisviai irgi
tapdavo vergais. Senojo Testa­
mento įstatymai dėl vergų tiems
laikams buvo stebėtinai libera­
lūs, nors žmonės galbūt ne visa­
da idealiai jų laikydavosi. Izrae­
litai niekada neturėjo pamiršti,
kad jie patys kadaise buvo Egip­
to vergai. Todėl jie privalėdavo
paleisti savo vergus laisvėn po
Šešerių metų.
Karalius Dovydas versdavo
dirbti karo belaisvius. O Salia-
ŽEMDIRBYSTĖ 221
222 DARBAS IR VISUOMENĖ
pramone. Gibeone buvo rastos
penkiasdešimt šešių ąsočių ąsos
su įrašytais miestų ir vynuogynų
savininkų vardais, be to,
šešiasdešimt trys karalių laikų
varpo pavidalo kubilai vynui
laikyti, rauginimo kubilai ir
vynuogių spaustuvai.
Gyvuliai
" G a l v i j a i " hebrajų kalboje
reiškia avis, ožkas, jaučius ir
asilus, bet ne kiaules. Asilai
laikyti nešuliams nešti, jaučiai
— arti. T i k ypatingais atvejais
jaučius pjauta mėsai. Avis ir
ožkas visada laikyta kartu. Avys
daugiausia duodavo vilnų
drabužiams. Kartais žmonės
valgydavo ir jų mėsą - Izraelyje
ypatingu skanėstu buvo laiko­
ma jų riebus kurdiukas. Patys
Galvijai, taip pat avys ir ožkos, buvo
gyvybiškai svarbi žemdirbio ūkio
dalis.
neturtingiausi valgydavo varškę
iš rauginto avių pieno. Ožkos
buvo vertinamos dėl pieno ir
mėsos. Iš jų vilnų buvo audžia­
mas šiurkštus audeklas, o iš odų
- daromi vynmaišiai.
Piemens gyvenimas nuo
Abraomo iki Kristaus nedaug
pakito. Piemuo ganydavo savo
avis, kiekvieną pažino ir dieną
naktį jas sergėdavo (žr. Jn 10,
1—6). Nors gyvuliai būdavo iš
akmenų sukrautuose aptvaruo­
se - apluokuose, nuolat reikėjo
bijoti vagių ir plėšriųjų žvėrių:
liūtų, leopardų ir lokių (kol jie
neišnyko), vilkų ir hienų,
šakalų, taip pat gyvačių ir
skorpionų. Piemuo nešiodavosi
ilgą lazdą avims ganyti ir
medinę kuoką. Pavogus avį jis
privalėdavo šeimininkui už ją
atsilyginti. Jei avis užpuldavo
laukiniai žvėrys, jis turėdavo
parnešti įrodymą (žr. Iš 22,
12-13).
Statyba, mūrininkai
ir dailidės
Statybininkų amatas Izraelyje
plėtojosi lėtai. Būdami vergais
Egipte, izraelitai gamino plytas
dideliems statiniams. Bet atvykę
į Kanaaną, menkai domėjosi
statybomis. Žvalgai pranešdavo
apie mūro sienų apsuptus
Kanaano miestus (Sk 13,28).
Izraelitai daugelį jų sugriovė, o
pastatytieji jų vietoje nebuvo
labai įspūdingi.
T i k Dovydo ir Saliamono
laikais ėmė rastis tikrų meistrų,
daugiausia padedant ir pamo­
kant finikiečių mūrininkams bei
dailidėms, atsiųstiems Tyro
karaliaus H i r a m o (žr. 1 K r n
14,1). Vėliau, iširus sąjungai su
Finikija, izraelitų statyti pasta­
tai vėl buvo primityvesni. Pra­
šmatnesniais dar vėlesnių laikų
statiniais smarkiai mėgdžiota
persus, graikus ir romėnus.
Medžiagos
Prieinamos statybinės medžia­
gos buvo molis (ar dumblas),
Naujojo Testamento
laikai
Per visą Biblijos laikotarpį žem­
dirbystė Izraelio krašte mažai
pasikeitė, nors kitose Vidurže­
mio jūros pakrančių šalyse buvo
padaryta geroka pažanga.
Fariziejai neturinčius religinio
išsilavinimo vadindavo "žemės
žmonėmis", o tai greičiausiai
reiškė, jog žemdirbiai nebuvo
labai gerbiami. Tačiau žemės
ūkis jau buvo intensyvesnis nei
anksčiau. Vienas tų laikų auto­
rius rašo, kad Izraelio vaisiai
buvo geresni už bet kurios kitos
šalies. Derlingoji Galilėja augi­
no daugiau linų, atrodo, mėgin­
ta ir drėkinti laukus. T u o laiku
tapo įprasta laikyti naminių
paukščių.
skalda ir akmenys, klintys ir
medis.
K u r stigo akmenų, plačiai
vartota plytas. M o l į (dumblą)
maišyta su šiaudais, rankomis
arba medinėse formose daryta
kvadratines ar stačiakampes
plytas ir jas džiovinta saulėje.
M o l i o ar dumblo skiedinys
buvo vartojamas ir akmeninėms
sienoms mūryti.
Palestinos klintys minkštos ir
lengvai skaldomos, bet papras­
toms statyboms nebuvo plačiai
vartojamos. Y r a atrasta senų
karjerų su kirtiklių žymėmis ak­
menyje ir nebaigtais tašyti lui­
tais. Įrankiai buvo kūjai, pjūk­
lai, kirtikliai ir kirviai. Dides­
niam akmens luitui atkirsti uola
kūju būdavo įskeliama per
esamus įtrūkimus ar plyšius,
sukalami mediniai pleištai ir jie
mirkomi. M e d ž i u i plečiantis
uola skildavo.
Akmenys karjere būdavo ap­
tašomi ir gabenami į statybvietę

apdailinti. Štai iš kur tos krūvos
akmens nuolaužų, kurias
archeologai atkasė prie Lachišo
rūmų ir vėlesnės Jeruzalės tvir­
tovės. Tačiau Saliamono šven­
tyklai, kaip rašoma I Karalių
knygoje (6,7), akmenys buvo
ruošiami karjere, kad šventoje
vietoje nedunksėtų kūjai, kir­
viai ar kiti geležiniai įrankiai.
T u o laiku Izraelyje buvo
daug miškų, ypač Galilėjoje.
Dailidės dirba. Žmogus kairėje gręžia
laukiniu grąžtu; dešinėje skaptuoja.
Guli paruošti- kirvis, kaltas, yla ir
pjūklas. Sie Įrankiai — egiptietiški.
STATYBA, MŪRININKAI IR DAILIDES 223
Statybos reikalams dažnai
naudota spygliuočius.
Bendrieji statybos
darbai
Daugiausia buvo statoma namai
ir miestų sienos, kasama šuli­
niai, talpyklės, tuneliai prieiti
prie vandens ir duobės grū­
dams. Tuos darbus paprastai
dirbdavo pavieniai žmonės arba
kaimo bendruomenė. Nehemijo
pranašystėje ( 3 - 6 ) aprašyta,
kaip jungtinėmis pastangomis
Nehemijui vadovaujant atstaty­
tos Jeruzalės sienos. Negalėjo
būti nė kalbos, kad visus darbus
atliktų vien profesionalūs
statybininkai.
N a m a i buvo statomi ant
akmeninių pamatų, bet sienos
buvo nedegtų plytų, iš abiejų
pusių apglaistytos moliu.
Kartais sutvirtinimui naudota
pailgus akmenis, o medinės
kolonos ant akmens pamatų
leisdavo praplėsti namo erdvę.
Tarp šių kolonų mūryta skaldos
sienas, įrengiant nedidelius
kambarius aplink atvirą kiemą.
Tačiau paprastai namas turėda­
vo tik vieną kambarį. Sienų
perdangos buvo medinių sijų,
stogas dengtas plaušine, ant jos
klota sluoksnis šiaudų, sumaišy­
tų su moliu ir kalkėmis. Šiaip
namai būdavo tik vieno aukšto,
bet pats stogas tapdavo papil­
doma vieta darbui. A n t jo vedė
laiptai iš kiemo arba kopėčios
namo viduje. Saugumo sumeti­
mais stogą juosdavo turėklas.
Miesto sienas mūryta iš skal­
dos ar akmenų, kartais tinkuo­
jant ir sutvirtinant bokštais.
Akmenys išorėje būdavo tik
aplyginami ir rūpestingai pritai­
komi vienas prie kito. Iš vidaus
palei sienas statyta namus, bet
kitokių mėginimų miestą
planuoti beveik nebuvo. Namus
žmonės statydavo ten, kur
rasdavo vietos.
Medinis plaktukas, bronziniai kaltai
ir svambalas iš Egipto. Panašūs
įrankiai buvo nauaojami nuo II
tūkstantmečio pr. Kr.
Ilgainiui po namais pradėta
rengti talpyklės lietaus vande­
niui kaupti. Jas iškirsdavo
kietoje uolienoje ir ištinkuo­
davo, kad nesisunktų vanduo.
Vandens atsargoms uolose daž­
nai būdavo iškertamos duobės,
o keliuose miestuose archeolo­
gai atrado tunelius, iškirstus,
kad vanduo būtų lengviau
pasiekiamas. Tunelis Megidoje
tebėra iš Izraelio laikų.
M ū r i n i n k a i ir dailidės dary­
davo ir namų apyvokos daiktus
- akmeninius dubenis, ąsočius
vandeniui, audimo staklių
pasvarus, girnas, medinius j u n ­
gus, žagres, kūlimo roges,
vežimus ir baldus.
Specialūs statiniai
Iš specialių statinių Biblijos
laikais paminėtini Dovydo
rūmai, Saliamono įtvirtinimai,
šventykla ir ją supantys pastatai
Jeruzalėje, Achabo rūmai Sa-
marijoje, Ezekijo vandens tune­
lis Jeruzalėje; Jeruzalės atstaty­
mas po tremties, vėliau daugybė
Erodo Didžiojo ir jo įpėdinių
pastatų (šventykla, Erodo rū­
mai, Macharuso tvirtovė, Ero-
diumas, Masada ir Cezarėjos
uostas). Valdant Poncijui Pilo­
tui buvo pastatytas akvedukas
vandeniui į Jeruzalę tiekti.
Saliamono pastatyta Jeruza­
lės šventykla buvo įspūdingiau­
sias iš ankstyvųjų statinių.
Kedro medienos jai parūpino
Tyro karalius Hiramas, vienas iš
Saliamono sąjungininkų. H i r a ­
mas taip pat atsiuntė įgudusių
meistrų. Randama ir tašyto
akmens naudojimo statyboje
pavyzdžių - dailios formos
šlifuotų akmenų, išlikusių iš tų
laikų, kai izraelitai pirmąkart
atsikraustė į šitą kraštą. Kampai
gražiai suleisti ir sujungti be
skiedinio, blokai tiksliai pritai­
kyti vienas prie kito, be to, pa­
kaitomis klojant akmenis sker­
sai ir išilgai, kad būtų stipriau.
Saliamono šventyklos sienas
sudarė trys eilės tašytų akmenų,
apmūrytų plytomis, perdangos

o gydytojai neturėjo savo
veiklos srities, jiems nebuvo kur
pasireikšti, nes nematė reikalo
tirti fizines ligų priežastis.
Babilonijos karalius H a m u -
rabis apie 1750 pr. K r . buvo
sudaręs įstatymų kodeksą. Jame
nustatytos gydytojų algos ir
bausmės chirurgams už aplai­
džias operacijas. Egiptiečiai
taip pat darydavo operacijas,
skrosdami lavonus studijavo
anatomiją ir papiruse darydavo
gydymo ir chirurgijos užrašus.
Bet Izraelyje tokie dalykai buvo
neįmanomi. Biblijoje pirmoji
pastaba apie gydytojus yra
kritiška: "Asa buvo taipgi
susirgęs, ...tačiau nei savo ligoje
jis neieškojo Viešpaties, bet
labiau pasitikėjo gydytojų
žiniomis". Tačiau Jobo knyga
ginčija požiūrį, kad liga visada
yra tiesioginis žmogaus nuodė­
mės padarinys.
II a. pr. Kr. gydytojų presti­
žas pakilo. Siracido knygoje
sakoma, kad nors Dievas yra
tikrasis gydytojas, jis davė
žmonėms sugebėjimą gydyti ir
parūpino vaistų nuo ligų. Jėzus
neigė požiūrį, kad ligą visuomet
sukelia tam tikra nuodėmė.
Liga j a m buvo blogio galybės
apraiška visame pasaulyje
apskritai. Gydydamas ligas jis
kovojo su Šėtono karalyste, bet
tuo nepeikė gydytojų darbo.
Tačiau visuomenės pažiūras
buvo sunku pakeisti. T a i matyti
iš kai kurių žydiškų posakių:
"Gydytojau, pats pasigydyk",
"Negyvenk mieste, kurį valdo
medicinos žinovas, nes jis
rūpinsis viešaisiais reikalais ir
apleis savo ligonius", " N e t
geriausieji iš gydytojų nusipelno
Gehenos" (pragaro).
K u n 2 6 , 1 4 - 1 6 ; Įst 7 , 1 2 - 1 5 ;
2 K r n 1 6 , 1 2 ; J n 9 , 3 ; L k 13,16;
M k 2 , 1 7 ; L k 4, 23.
Ligų gydymas
Įdomu pastebėti, kaip Izraelio
įstatymai kompensuoja visuo­
tinį higienos neišmanymą. Šių
įstatymų laikymasis buvo ne tik
izraelitų religinių pareigų dalis,
bet ir neabejotinai padėdavo
išsaugoti sveikatą.
• Pirmiausia kas savaitę buvo
privaloma visiško poilsio diena
fizinei ir dvasinei atgaivai.
• Buvo draudžiama valgyti tam
tikrą maistą, pavyzdžiui,
kiaulieną, kuria subtropiniame
klimate galima greit apsinuo­
dyti. Vanduo turėjo būti
saugomas nuo užkrato.
• Visi vyrai turėjo būti api-
pjaustomi - manyta, jog tai
apsaugo nuo venerinių ligų.
• Vyrams buvo neleidžiama
vesti savo šeimos moterų.
• Buvo privaloma rūpintis kas­
diene asmens higiena ir žiūrėti
švaros lytiškai santykiaujant.
T a i seniausias iš mums žino­
mų ligų profilaktikos nurody­
mų. Kunigai turėjo rūpintis šių
nurodymų vykdymu, o raupsų
atveju galėdavo imtis ypatingų
priemonių (nors galbūt tai
nebūdavo tokie raupsai, kokie
žinomi dabar).
Kartais sveikatos reikalais
rūpindavosi ir pranašai. Elizie­
jus nukenksmino nuodingas žo­
les, išvalė Jericho vandenį, pa­
dėjo išgydyti Naamaną ir šula-
mietės sūnų. II Karalių knygo­
je ( 2 0 , 1 - 7 ) Izaijas pataria Eze-
kijui uždėti ant voties figų k o m ­
presą - tai vienintelis tikras
"receptas" Senajame Testa­
mente.
Asmens higienai buvo varto­
j a m i įvairūs aliejai ir kvepalai —
Hipokratas, kurio principais dar ir
šiandien prisiekia daug gydytojų.
wmmtaaaaaWMM
MEDICINA 235
Aklas arfininkas iš Egipto.
mirtų, kroko, miros ir nardo.
Alyvų aliejus ir "Galaado
balzamas" (aromatinga derva)
buvo geriami arba dedami ant
žaizdų ir skaudulių. Kaip buvo
gydomos žaizdos, matyti iš
Izaijo žodžių apie Judėją: " N u o
kojos pado iki viršugalvio nėra
joje nieko sveiko: žaizdos, ran­
dai ir tinstą skauduliai — nenu­
valyti, neaprišti, nesušvelninti
aliejumi". T a m tikromis žolė­
mis, matyt, būdavo malšinamas
skausmas, pavyzdžiui, nukry­
žiuotam Jėzui buvo pasiūlyta
"mira atmiešto vyno". T i k r i a u ­
siai žinota daug vaistingųjų
augalų, bet sočiai būta ir prie­
tarų. Pavyzdžiui, buvo tvirtai
tikima, kad mandragoros šaknys
padeda moteriai pastoti.
Lūžusios rankos ir kojos bū­
davo stipriai aprišamos, galbūt
naudotasi ir ramentais. Bet
nėra žinių apie chirurgines ope­
racijas Izraelyje Senojo Testa­
mento laikais, išskyrus tris kau­
koles su gręžtinėmis skylėmis iš
aštuntojo amžiaus Lachišo.
Tokios operacijos būdavo daug
kur daromos kraujospūdžiui
mažinti (arba demonams
išleisti).
Ž i n o m a , nuo seniausių laikų
Izraelyje turėta pribuvėjų. D a r
prieš Išėjimą jos, matyt,

valėjo mokėti įnašą šventyklos
iždui, ir tai, žinoma, padėdavo
Jeruzalei susimokėti už įvežtas
prekes.
Žydų rabinai buvo nustatę
griežtas prekybos sandėrių tai­
sykles; prekyviečių prižiūrėtojai
sekdavo, kad jų būtų griežtai
laikomasi. Svarstyklės ir svars­
čiai privalėjo būti reguliariai
valomi. Pirkėjai turėjo teisę
skųstis. Žydams buvo neleidžia­
ma imti palūkanų iš savo tau­
tiečių. Asmeninis turtas galėjo
būti atiduodamas kaip paskolos
užstatas. Tačiau būtiniausi
reikmenys - apsiaustai, žagrės
ir girnos - neišsimokėjus
negalėdavo būti parduodami.
Šių taisyklių šaknys neabejoti­
nai siekia Senojo Testamento
įstatymus, bet jos būdavo ypač
pabrėžiamos Jėzaus laikais.
Lk 10,30-37; Kun 19,35-36;
įst 25,13-16.
• Apmokėjimas
Seniausia prekybos forma buvo
natūriniai mainai. Pradžios kny­
goje (33,19) ir Jozuės knygoje
(24,32) pinigus žymintis žodis iš
tikrųjų reiškia "ėriukai", ir jais,
be abejonės, senovėje buvo
nustatoma prekių kaina. Grei­
tai buvo pradėta vartoti auksą ir
sidabrą, bet monetas - tik V I I
a. pr. Kr. (žr. poskyrį Pinigai).
Šekelis iš pradžių buvo ne mo­
neta, o tam tikras aukso arba
sidabro kiekis. Todėl prekiau­
jant tekdavo gabentis daug
metalo, o pirkliams reikėdavo
lydinius sverti ir tikrinti. Nėra
jokių liudijimų apie kokią nors
bankų sistemą Izraelyje iki
tremties, nors tokios būta
Mesopotamijoje.
Naujojo Testamento laikais
jau būta vietinių valiutų ir
normalios bankų sistemos.
Prekybai tarp šalių su skirtinga
valiuta jau reikėjo pinigų
keitėjų.
Pinigai, matai ir saikai
Daugelį šimtmečių prieš prade­
dant vartoti monetas prekybi­
niai sandėriai senovės Artimųjų
Rytų šalyse vyko natūrinių mai­
nų pagrindu: pirkta ir parduota
keičiantis prekėmis, o ne mo­
kant monetomis ar banknotais.
Keičiamasi būdavo įvairiausiais
daiktais: nuo maisto ir galvijų
iki metalų ir medienos.
Asmens turtą rodė turimų
prekių kiekis. Abraomas buvęs
labai turtingas, turėjęs daug
gyvulių, taip pat aukso ir sidab­
ro. Jobas, neva turtingiausias
Rytų žmogus, turėjęs septynis
tūkstančius avių, tris tūkstan­
čius kupranugarių, penkis
šimtus jungų jaučių ir penkis
šimtus asilų.
Tais senais laikais auksas ir
sidabras buvo ne monetos, o
juvelyriniai dirbiniai - žiedai
bei apyrankės - ir ploni strype­
liai. Abraomo tarnas, tvarkyda­
mas Izaoko vedybų reikalus,
davė Rebekai ir jos šeimai dra­
bužių ir sidabro bei aukso pa­
puošalų. Ilgus amžius tokiomis
gėrybėmis jaunikiai mokėjo
išpirką nuotakos tėvams.
Tačiau natūrinių mainų
sistema turėjo keblumų. Vienas
PINIGAI, MATAI IR SAIKAI 239
iš jų - nepatogu su savim
tampyti šitiek daiktų. Monetos
piniginėje kur kas parankesnės
už avių bandą! Be to, būdavo
sunku nustatyti mainomų daik­
tų vertės santykį.
Pamažu metalas — daugiau­
sia sidabras, bet taip pat varis
bei auksas - pakeitė kitas
prekes kaip mainų "valiuta". Iš
vario daryta skrituliai, sidabras
kapotas gabalėliais, kad juos
būtų patogu nešiotis krepšiuo­
se. Jie būdavo sveriami, susitar­
ta dėl svorio matų - iš pradžių
vienoje vietoje, paskui ir pla­
čiau. " Š e k e l i a i " ir "talentai",
minimi Senajame Testamente,
bent iki V I I a. pr. Kr. buvo
svarsčiai, o ne monetos.
Pirkliai buvo sidabro (ir kitų
metalų) svėrėjai. Kad galėtų
juos bent kiek kontroliuoti, pir­
kėjai dažnai nešiodavosi odinia­
me krepšyje savo paties svars­
čius. Senojo Testamento įstaty­
mai kelia griežtus reikalavimus:
"Tebūna teisingi svarsčiai ir
lygūs svarai, teisinga efa ir lygus
hinas".
Tačiau būta daug nesąžinin-
Asirai, svarstyklėmis s\>eriantys
duoklę (Nimmdas, apie 880—860 pr.
Kr.).

lė: j V m a t y t , turėjo valdytoją,
atsakingą tiesiog karaliui.
2Sam 8,16-18; 20,23-26;
I K a r 4,1-6; Iz 22,15-21;
I K a r 4,7-19.
Monarchijos skilimas
Nors vieninga Izraelio ir Judė­
jos karalystė tvėrė neilgai,
Dovydo ir Saliamono jvesta
administracijos sistema iš esmės'
išliko. Pavyzdžiui, maždaug po
trijų šimtmečių, kaip rašoma
Izaijo pranašystėje, kai Asirijos
karalius Sinacheribas apgulė
Jeruzalę, svarbiausi pareigūnai
tebebuvo vyriausiasis rūminin­
kas, karaliaus raštvedys ir
metraštininkas.
2 K a r 18,18; Iz 36,3.
Po tremties
Po tremties Izraelis buvo poli­
tiškai priklausomas nuo įvairių
svetimų valstybių. Tačiau religi­
jos požiūriu tauta grįžo prie
"Dievo įstatymų". Valdant
svetimiesiems, Izraelis išliko
savita religinė bendruomenė su
savo religiniais įstatymais, kurių
laikymosi žiūrėjo kunigai ir
seniūnai.
Ezd 6,7; 7 , 1 1 - 2 5 .
Kitos šalys
• Egiptas
Izraelio nelaisvės Egipte laikais
karalius (faraonas) buvo
laikomas dievu. Jis buvo visos
žemės savininkas ir ją nuomojo
valdiniams.
Kraštą valdė viziris, vyriau­
siasis faraono pareigūnas. Gali
būti, kad Juozapas buvo paskir­
tas būtent į šį postą. V i z i r i u i
talkino iždininkas ir kitas vizi­
ris, atsakingas už šiaurinę Egip­
to dalį. Buvo maždaug keturias­
dešimt administracinių vienetų,
vadinamų nomais ir valdomų
nomarcho, kuriam padėdavo
teisėjų grupė, o kartais lyg ir
"policijos viršininkas". Visus
oficialius reikalus kruopščiai
užrašydavo karaliaus raštininkai
Egipto imperijos provincijas
valdė vietiniai valdovai, jeigu
tik jie įtikdavo nugalėtojams.
Pr 4 1 , 3 7 - 4 4 .
• Asirija
Tiglatpalasaras I I I , valdęs Asiri­
ja prieš pat asirams užkariau­
jant Izraelį 721 pr. Kr., pertvar­
kė imperijos administraciją. Jis
sudarė provincijas ir paskyrė
joms savo valdytojus. Kovodami
su pavergtų tautų pasipriešini­
m u , asirai nugalėtus pavaldinius
ištremdavo į kitas provincijas.
2 Kar 17,6.
• Babilonija
Babilonijos imperiją valdė
karalius, kuris turėjo absoliučią
valdžią. Babiloniečiai toliau
vykdė asirų politiką: ištremdavo
Antspaudo, priklausiusio karaliaus
Jeroooamo pareigūnui Šernai, lieji­
nys. Antspaudai buvo valdžios ženk­
las, vartotas dokumentams žymėti.
belaisvius į kitas imperijos da­
lis, o jų žemes kolonizuodavo.
Valdytojais paskirti vietiniai
valdovai buvo babiloniečių kon­
troliuojami.
2 Kar 2 5 , 1 8 - 2 2 .
• Persija
Valdant persams, kai kuriems
asirų ir babiloniečių ištrem­
tiems žmonėms buvo leista
grįžti į tėvynę. Viešpataujant
Darijui Didžiajam ( 5 2 2 - 4 8 6
pr. K r . ) , Persijos imperija buvo
padalinta į dvidešimt provincijų
— satrapijų. Kiekvieną iš jų
••••••nHHRHHMMHnH
VALDŽIA IR VALDYMAS 243
valdė pareigūnas, vadinamas
satrapu. Satrapija turėjo savo
raštininką ir kariuomenės
įgulos vadą: abu sekė kits kitą.
Būta ir keliaujančių tikrintojų,
atsiskaitančių pačiam karaliui.
Paprastai persai leisdavo veikti
vietinei administracijai ir ne­
drausdavo tos šalies papročių,
bet viską griežtai kontroliuo­
davo.
2 Krn 36,22-23.
• Graikija
Aleksandro Didžiojo imperija
plytėjo nuo jo gimtosios
Makedonijos (šiaurės Graikija)
iki rytuose esančios Indijos. Jo
svajonė buvo suvienyti pasaulį,
visur paskleisti helenizmo (iš
hellen - graikų) kultūrą. T a i
turėjo būti pasiekta visose
provincijose skatinant mišrias
santuokas, kuriant graikiškus
miestus, skleidžiant graikų
kultūrą ir kalbą.
Po Aleksandro mirties 323
pr. Kr. jo imperiją pasidalijo
karvedžiai. Žydų tautą iš pra­
džių valdė Ptolemėjai, Egipto
faraonai, o 199 pr. Kr. kraštą
užkariavo Sirijos Seleukidų
dinastija. Seleukidai mėgino
žydus "suheleninti", bet
daugelis jų ryžtingai priešinosi,
laikydami graikiškus papročius
nesuderinamus su savo religija.
D ė l to 165 pr. Kr. įvyko M a k a -
biejų sukilimas. Padedant
R o m a i , 143 pr. Kr. buvo įkurta
"nepriklausoma" karalystė,
valdoma žydų chasmonėjų: ji
246 DARBAS IR VISUOMENĖ
statybose. Saulės, M ė n u l i o ir
žvaigždžių judėjimo stebėjimas
padėjo sudaryti kalendorių.
Daugelio šių dalykų būdavo
išmokstama praktinėje veikloje
arba, kitais atvejais, mokymosi
metais.
Taip pat didelis dėmesys
buvo skiriamas vaikų lavinimui.
Tėvų pareiga buvo išlavinti savo
vaikus. Tačiau šio lavinimo
turinys buvo beveik perdėm
religinis.
• Vaikus reikėdavo išmokyti
Dievo ir Izraelio santykių
istorijos.
• Jiems reikėdavo išaiškinti
Dievo įstatymus. Dievas yra
šventas ir jis reikalauja šventu­
mo iš savo tautos. Todėl vaikai
turėjo būti išmokyti neišklysti iš
Viešpaties kelio.
• Jie turėdavo būti mokomi
išmintingai bendrauti. Patarlių
Knygoje gausu sentencijų apie
tai, kaip sugyventi su žmonė­
mis, ir ji parašyta "sūnums".
Tų dalykų Izraelyje mokyta taip •
pat kaip ir kitose šalyse.
Iš 20,4; Pat 1,7; 9,10; Job 28,28;
Įst 4 , 9 - 1 0 ; 6 , 2 0 - 2 1 ; I š 1 3 , 8 - 9 ;
1 2 , 2 6 - 2 7 ; Joz 4 , 2 1 - 2 2 ;
K u n 19,2; Pr 18,19; Pat 1,8; 4 , 1 .
Švietimo raida Izraelyje
Švietimas prasidėdavo namie.
Abraomui buvo liepta mokyti
savo vaikus. Tiesa apie Dievo
darbus, padarytus dėl savo tau­
tos, turėjo būti perduodama iš
tėvo sūnui, iš kartos j kartą. K o l
vaikai maži, prie šito, matyt,
prisidėdavo ir motinos.
Y r a įvairių nuomonių apie
Romėniška plunksna ir rašalinė.
( kaip "teisėjai", "Įstatymo mo­
tai, kiek žmonių mokėjo skai­
tyti ir rašyti Senojo Testamento
laikais. K a i kas mano, kad mo­
kėjo tik kilmingieji. Tačiau, kita
vertus, Jozuė reikalavo Kana­
ano žemės aprašymo; Gedeonas
manė jauną prašalaitį mokant
skaityti; o Ezekijo laikais, ko
gero, darbininkas padarė įrašą
tunelio, iškasto vandeniui į Je­
ruzalę tiekti, sienoje (žr. Specia­
lūs statiniai). Atrasta pakanka­
mai užrašų senąja hebrajų
kalba, rodančių, jog būta daug
raštingų žmonių.
Nėra žinoma, kada pradėta
steigti mokyklas vaikams. Jos
neminimos iki 75 pr. Kr., kai
kraštas pateko graikų įtakon ir
buvo mėginama įvesti privalo­
mą pradinį mokymą. O ligi tol,
matyt, būta savanoriškų moky­
klų. Samuelis dar kūdikis buvo
atiduotas kunigo globai ir, atro­
do, buvo jo mokomas. Galimas
dalykas, taip buvo įprasta. " G a -
zerio kalendorius" (žr. Žemdir­
bystė) rodo, jog būta ir forma­
lesnio švietimo. Ž i n o m a , jauni
vyrai turėjo galimybę tapti
pranašų, galbūt kunigų ir levitų
mokiniais. Izaijas privačiai
mokė grupę mokinių. Eliziejus
labai rūpinosi savo mokinių ir
jų šeimų gerove. Bet tai nebuvo
mokslas šiuolaikine prasme ar
toks, kokį matome Egipte ir se­
novės Babilone. T a i buvo religi­
jos mokymas norint geriau tar­
nauti Dievui.
Žydams grįžus iš tremties, at­
sirado ypatingas Biblijos žinovų
sluoksnis, vadinamieji "Rašto
aiškintojai". Šis terminas anks­
čiau reiškė raštininkus, bet ir
kai kurie levitai buvo raštinin­
kai, o jie dar prieš tremtį jau
buvo laikomi Dievo įstatymų
mokytojais. Pagal žydų tradiciją
tokie raštininkai po tremties
tapo lygūs pranašams ir buvo
vadinami "didžiosios sinagogos
vyrais". Jie dar buvo žinomi
kytojai" ir "rabinai". V i e n i iš
garsiausių buvo Simonas T e i ­
singasis, Samajis, Hilelis ir G a -
malielis. Jie mokė rašytinio
Dievo įstatymo, jį aiškino ir
pritaikė savo meto gyvenimui.
Sis mokslas išaugo į didžiulius
taisyklių sąvadus. Iš pradžių jo
buvo mokoma žodžiu, vėliau jis
buvo užrašytas ir vadinosi Miš-
na (maždaug apie 200 po K r . ) .
Jos autoritetas buvo ne mažes­
nis negu paties ST.
Kaip tik paskutiniaisiais
šimtmečiais prieš Kristų grupė,
vėliau žinoma kaip fariziejai,
matyt, sukūrė savą mokymo sis­
temą. V a i k a i pirmiausia eidavo
į sinagogos mokyklą, į "knygos
namus". Toliau mokydavosi
"mokslo namuose". Daugeliui
jų vadovavo garsūs rabinai.
Galime tik spėti, kokie buvo
mokymo metodai. Izaijas patei­
kia šiek tiek informacijos. Jis
rašo, kad, žmonių manymu, jo
pranašystės tinka tik vaikams:
"Jis nori mus mokyti raidę po
raidės, eilutę po eilutės, pamo­
ką po pamokos". T a i gali būti
mokymo praktikos atspindys,
kai mokoma po truputį, arba
gali reikšti abėcėlės mokymąsi
kartojant raides. Daugiausia
būdavo mokoma žodžiu, viso­
kiais būdais palengvinant įsimi­
nimą. Pats Jėzus vartojo patar­
les, pakartojimus ir palyginimus
Ps 7 8 , 3 - 6 ; Pat 3 1 , 1 ; 1,8; 6,20;
Joz 1 8 , 4 . 8 - 9 ; Ts 8,14; Iz 8,16;
Jer 8,8; Mk 7 , 6 - 9 ; Iz 28,10; Pat
1,8; M k 9 , 4 2 - 5 0 ; M t 6 , 2 - 1 8 .
Suaugusiųjų mokymas
Švietimas Biblijoje neapsiriboja
vaikų mokymu. Abraomui buvo
liepta mokyti visą savo šeimą.
M o z ė mokė Dievo įstatymo visą
Izraelio tautą, o levitams buvo
prisakyta jo mokslą skleisti to­
liau. Karaliai siuntė levitus po
visą kraštą žmonių mokyti, nors
pranašai skundėsi, kad savo už­
duotį levitai dažnai blogai
vykdo, ją paverčia pasipelnymo
priemone. Nuolatinio mokymo­
si paprotys susiklostė, matyt, tik
po tremties.
Ezdras buvo žydų kunigas ir
Rašto aiškintojas, "prityręs ži­
novas Mozės įstatymo". Jis

"buvo prirengęs savo širdį
tyrinėti Viešpaties įstatymą ir
vykdyti bei mokyti jo įsakymų ir
nutarimų Izraelį". Nehemijo
knygos 8 skyriuje rašoma, kad
jis stovi ant medinio paaukštini­
mo ir skaito Įstatymo knygą, o
žmonės susirinkę jo klausosi.
Pr 18,19; K u n 10,11;
2 K r n 1 7 , 7 - 9 ; 35,3; M c h 3,11;
M a l 2 , 7 - 8 ; Ezd 7,6.10.
Graikų švietimas
Jėzaus laikais graikų švietimas
garsėjo visame pasaulyje. G r a i ­
kų supratimu, kūnui, protui ir
sielai reikštis reikalinga erdvė.
Todėl mokymo programoje
buvo atletika, filosofija, poezija,
drama, muzika ir retorika. Ber­
niukai nuo šešerių iki penkioli­
kos metų lankydavo pradinę
mokyklą. Po to pereidavo į vad.
gimnazijoną (gimnazijų proto­
tipas - red.) žinių pagilinti (ne
tik sportuoti). Pašaliniams
žmonėms buvo leidžiama daly­
vauti studentų diskusijose. Jė­
zaus laikais gimnazijų lygis
buvo smukęs, bet šios mokyklos
vis dar atstovavo tam, kas grai­
kų kultūroje geriausia. Jos buvo
steigiamos visur, kur apsigyven­
davo graikų, 167 m. viena įsteig­
ta ir Jeruzalėje.
Dauguma žydų visiškai atme­
tė graikų požiūrį į švietimą.
Gimnazijos buvo smerkiamos
dar ir dėl to, kad graikų atletai
treniruodavosi ir varžydavosi
nuogi. Tačiau į užsieniečius
buvo žiūrima palankiai, o
kadangi gimtasis Pauliaus
miestas Tarsas taip pat garsėjo
gimnazija, galbūt ir Paulius,
buvo joje mokęsis. Savo
laiškuose jis mini graikų sportą.
Iš jų matyti, kad jis išmanė ir
^ graikų kultūrą.
1 Kor 9 , 2 4 - 2 7 .
t
Karyba, ginklai
ir karai
Karas yra viena iš pagrindinių
Senojo Testamento temų, nors
Dievo Įstatymas gina gyvybę ir
griežtai smerkia žmogžudystę.
Priežastis ta, kad Dievas pats
buvo esmingai susijęs su vienos
tautos, Izraelio, likimu. O ši
tauta gyveno neramius laikus.
"Viešpats yra kovotojas", —
giedojo M o z ė išėjęs iš Egipto.
Po to, kai Izraelio tauta susi­
ruošė žygiuoti į Kanaaną, D i e ­
vas pasakė pats kovosiąs:
"Viešpats, jūsų Dievas, yra tarp
jūsų; jis kovos už jus su visais
priešais, kad jus išgelbėtų iš pa­
vojaus". Visi to krašto gyvento­
jai turėjo būti sunaikinti
("paaukoti" D i e v u i ) . T a i buvo
"šventas karas". Tačiau didysis
Izraelio tikslas buvo taika ir ge­
rovė. Jis turi pasikliauti Dievu
ir jo klausyti, kitaip bus priešų
nugalėtas. T a i svarbiausia
Teisėjų knygos idėja.
Pranašai irgi dažnai kalbėda­
vo šia tema. K a i karaliai eidavo
Asirų kariuomenė užima miestą.
Lankininkai saugai gina taraną,
kuriuo griaunamos sienos. Kiti
kariai lipa kopėčiomis (bareljefas iš
Nimrudo, apie 730 pr. Kr.).
į karą dėl politinių priežasčių,
pasikliaudami savo žirgais, karo
vežimais ir raiteliais, pralaimė­
jimas dažnai būdavo suvokia­
mas kaip Dievo bausmė savo
tautai už tikėjimo stoką.
Tačiau po tremties, tautai
grįžus į tėvynę, reikalai pasikei­
tė. Žydai buvo patyrę daugybę
pralaimėjimų, todėl juose bren­
do idėja, kad karas yra veikiau
Šėtono, o ne Dievo darbas. Jie
vylėsi, kad Dievas atsiųs savo
paties karžygį paskutiniam m ū ­
šiui, kuris atneš jo tautai perga­
lę ir taiką arba šiame, arba ana­
me pasaulyje. Šia žydų viltimi ir
rėmėsi jų tikėjimas Mesijo
atėjimu.
Pats Jėzus atmetė tokį Mesi­
jo supratimą. Jis atėjo skelbda­
mas Dievo taiką. Žmonės su­
skils į tikinčiuosius ir netikin­
čiuosius, bet jie neturi būti lai­
komi priešais. T i k Apreiškimo
knygos vizijose Jėzus pasirodo
kaip karžygys, o krikščionys pa­
vaizduoti jo kariais, kovojan­
čiais dvasinį karą su blogiu. Šį
karą jie tikrai laimės, nes Jėzus
savo mirtimi ir prisikėlimu nu­
galėjo Šėtoną. Fiziniai, istori-
248 DARBAS IR VISUOMENĖ
Egiptiečių faraonas, iš savo karo
vežimo šaudantis strėlėmis į priešą.
niai karai yra greitos pasaulio
pabaigos ženklai.
Iš 15,3; Įst 20,4; Iz 3 1 , 1 ;
5 , 2 5 - 3 0 ir daugelis kitų vietų;
A p r 19,11; E f 6 , 1 0 - 1 7 ;
Jn 12,31.
Kariuomenė
N u o seniausių Izraelio istorijos
laikų kiekvienas vyras turėjo
būti karys. Jis galėjo būti pa­
šauktas genties vado, kaip tai
padarė Abraomas, vesdamas vy­
rus vaduoti L o t o iš jo pagrobė­
jų. Kiekviena gentis turėjo už­
kariauti jai skirtą žemę. Kartais
jos viena kitai padėdavo ir, ve­
damos vieno vado, susivieny­
davo prieš kanaaniečius ir filis-
tinus, taip pat drauge gindavosi
nuo dykumų genčių, nuolat pul­
dinėjančių Izraelį. Neatsiliepti į
pagalbos prašymą buvo tolygu
įstatymų laužymui.
Neretai visokie valkatos
susiburdavo į ginkluotus būrius,
plėšdavo, o kartais ir gindavo
vietines bendruomenes. M a i ­
nais už apsaugą jie reikalauda­
vo maisto ir kitko.
Reguliarios kariuomenės
nebuvo iki Sauliaus. Jis sudarė
3000 vyrų nuolatinę kariuome­
nę, vadovaujamą Abnerio, bet
tiesiogiai pavaldžią jam pačiam.
Karalius Dovydas buvo talen­
tingas karys. Joabas, jo kariuo­
menės vyriausiasis vadas, užėmė
Jeruzalę ir išmokė izraelitus
naujų karo būdų. Dovydas pir­
masis iš karalių turėjo asmens
sargybą iš rinktinių karių. Šie
vyrai pasiliko su juo, kai jis
slapstėsi nuo Sauliaus, įrodyda­
mi savo ištikimybę.
Biblijoje kalbama apie
penkiasdešimtines ir šimtines
su savo vadais, tačiau detalesnių
žinių apie kariuomenės struktū­
rą neturime. Ilgą laiką kariuo­
menę sudarė beveik vieni
pėstininkai, kai kurie ginkluoti
lankais ar svaidyklėmis, kiti -
• kertamaisiais ginklais. Kavale­
rija ir karo vežimai, kuriuos
turėjo egiptiečiai, filistinai ir
kanaaniečiai, Izraelyje atsirado
valdant Saliamonui, bet izraeli­
tai daugiausia kovodavo kalvo­
se, kur šios kariuomenės rūšys
netiko. "Kalnų dievai yra jų
dievai", - sakė Sirijos kara­
liaus Benhadado pareigūnai.
Vėlesnieji Judėjos karaliai te-
besisiųsdino karo vežimus ir
raitelius iš Egipto. Tačiau Iz­
raelio karalius Achabas jau pats
turėjo daugybę karo vežimų ir
Megidoje buvo rastos jo
arklidės.
Po tremties Izraelis neturėjo
jokios kariuomenės, išskyrus
trumpą laiko tarpą, kai už algą
buvo samdomi tiek nežydai,
tiek žydai kareiviai. Erodas D i ­
dysis turėjo savo kariuomenę,
kuri veikiausiai buvo sudaryta iš
samdomų užsieniečių ir pavaldi
romėnams.
P r 14; T s l ; 5 , 1 5 - 1 7 ;
l S a m 2 3 , l - 5 ; 25; 1 3 , 1 - 2 ;
17,55; 2 Sam 2 3 , 8 - 3 9 ; 1 Kar
10,26; 2 0 , 2 3 - 2 5 ; 2 Kar 18,24.
Karas Senajame
Testamente
• Puolimas ir gynyba
Kautynėse buvo vartojami trijų
rūšių ginklai. Kirstynėse kautasi
kuokomis, kirviais, trumpais ir
ilgais kardais. M ė t y m u i turėta
ilgas ir trumpas ietis. Buvo daug
svaidomųjų ginklų, pradedant
akmenimis ir baigiant lankais
su strėlėmis.
Karys vilkėdavo šarvus ir ne­
šiodavosi skydą užsidengti. Iz­
raelitai, matyt, turėjo dviejų t i ­
pų skydus. Mažą apskritą neš­
davosi lengvai ginkluoti pėsti­
ninkai, didelis stačiakampis
būdavo parankus priešakinėse
gretose - kad kovos linija
sudarytų vientisą frontą. Skydai
buvo iš pinto arba medinio
pagrindo, aptraukto oda, kurią
reikėdavo nuolat tepti. Iš vidaus
skydas turėjo rankenėlę. M a ž a
žinių apie karių šarvus. Prieš
Dovydo kovą su Galijotu kara­
lius Saulius mėgino jam užmau­
ti šalmą ir apvilkti šarvais. Bet
jie buvo tokie sunkūs, jog tas
negalėjo paeiti! Matyt, būta ir
ilgų šarvų, iki kelių, bei ant-
blauzdžių kojoms apsaugoti.
Kraštui apginti karaliai statė
tvirtoves. Saulius įtvirtino savo
sostinę Gibėją. Dovydas, norė­
damas apsisaugoti nuo filistinų,
be įtvirtinimų Jeruzalėje, pasta­
tė tvirtoves Lebnoje, Lachiše,
Gazeryje ir Bethorone. Salia­
monas įtvirtino daugelį miestų,
ypač Gazerį, Asorą ir Megidą,
apsaugodamas strateginės svar­
bos kelią per Karmelio kalvas.
Karalystei suskilus, pasienio
tvirtovės buvo pastatytos Gebo­
je (Gabėjoje) ir Masfoje.
1 Sam 17.
• Pasirengimas karui
Puolančiai kariuomenei buvo
svarbu turėti greit pasiekiamų
maisto išteklių. T a i buvo viena
iš priežasčių, kodėl būtent pa­
vasarį karaliai paprastai eidavo
į karą. (Savo pačių krašte
kareivius aprūpindavo šeimos
arba vietos bendruomenės.)
Labai svarbu užpulti netikė­
tai, todėl karas retai buvo skel­
biamas. Kartais tautos išprovo­
kuodavo karą keldamos neįvyk­
domus reikalavimus. Kariuo­
menė būdavo sušaukiama
pučiant ragą, signalizuojant nuo
kahaų arba išsiunčiant žiniane­
šius po visą kraštą. Karalius
prašydavo Dievą patarimo,
dažniausiai per pranašus arba
kunigus. Saulius ieškojo patari­
mo sapnuose, o kartą, nepa-
klusdamas net aiškiam Dievo
įsakymui, kreipėsi į Endoro
burtininkę.
Jei atsakymas būdavo palan­
kus, kariuomenė išžygiuodavo
su kunigais, o kai kada pasi­
imdavo ir savo tikėjimo simbo-

lius, pavyzdžiui, daiktų iš mal­
dyklos. Kunigaujant H e l i u i ir
kartą vėliau jie buvo pasiėmę
net pačią Sandoros skrynią.
Prieš prasidedant mūšiui, ku­
nigas paaukodavo auką. Vieną
kartą pa<s karalius Saliamonas
neteisėtai atliko šias apeigas.
Aplinkinių tautų karaliai kar­
tais aukodavo žmones, bet
Izraelyje j tai buvo žiūrima su
siaubu.
Persų ietininkai; rūmų siena
Persepolyje. 2 S a m 11,1; 1 Sam 1 1 , 1 - 1 1 ;
17,20; I K a r 20; 2 Kar 3,11;
Į S a m 2 8 , 6 - 7 ; 4; 2 Sam 11,11;
1 Sam 1 3 , 8 - 1 5 ; 2 Kar 3,27.
• Kovos būdai
Izraelis daug prisikentėjo nuo
dykumų klajoklių antpuolių,
ypač prieš karalių laikus. Jie
užpuldavo greit ir netikėtai.
Dažnai atjodavo ant kupranu­
Skitų lankininkai ant žirgų garių. Jie plėšdavo kaimus,
(bronzinės figūros, apie 500 pr. Kr.).
naikindavo javus, išsivarydavo
Asirų karys su belaisviais izraelitais.
gyvulius ir žmones.
K u r vykdavo atviras mūšis,
trimitas duodavo ženklą pulti.
Kartais būdavo šaukiamas
sutartas karo šūkis. Gedeono
kariai šaukė: "Viešpaties ir
Gedeono kalavijas!". Puolimą
pradėdavo vyrų eilė, ginkluota
stačiakampiais skydais ir ilgo­
mis ietimis, o lankininkai juos
dengdami paleisdavo strėlių
spiečių. Eilėms susitikus, prasi­
dėdavo kirstynės. Kartais ginčas
būdavo sprendžiamas dviejų ar
keleto vadų grumtynėmis. Daž­
nai kariuomenė būdavo padali­
nama į dvi dalis: viena puldavo
Asirų karo vežimas su lankininkais,
pasirengusiais šautu
"iifįiliiįl
•
KARYBA, GINKLAI IR KARAI 249
Bronzinis šalmas iš Korinto (Va. pr.
Kr. pradžia).
priešo sparnus, kita - užnugarį.
Valdant karaliui Dovydui, pra­
dėta sumaniau planuoti atviro
mūšio strategiją ir taktiką.
Miesto puolimas dažnai
prasidėdavo priešaušriu, kad jo
gynėjai būtų užklupti visai neti­
kėtai. Pamėgta klasta būdavo
pulti su puse kariuomenės ir po
to atsitraukti. Gynėjams
džiaugsmingai vejantis bėganč­
ius, kita kariuomenės dalis
įsiverždavo į miestą. Dovydo
laikais izraelitai sužinojo, kas
yra miesto apgultis. Tiesa,
paprastai jie būdavo šio karo
būdo aukos, o ne iniciatoriai.
Šiuo požiūriu tikri meistrai
buvo asirai. Į miestą būdavo pa­
siunčiami šnipai, kad išsiaiškin­
tų silpnas gynybos vietas, o jei
keletas miestų jau būdavo kritę,
į kitus jie pasiųsdavo delegaci­
jas, kad įbaugintų ir pasiūlytų
pasiduoti. Visi keliai būdavo
užkertami, užimami aplinkiniai
vandens telkiniai. Būtent šiam
pavojui pašalinti Judėjos kara­
lius Ezekijas iškasė tunelį van­
deniui į miestą tiekti. Apgulę
miestą, asirai laukdavo, kol
išseks jo gynėjų jėgos, o kad
greičiau jį užimtų, sukasdavo
prie sienų pylimus ir atveždavo
medines apgulties mašinas. Jas
naudota kaip platformas, nuo
kurių gynėjai būdavo apšaudo­
mi strėlėmis, ir kaip taranus.
Kartais apgulėjai mėgindavo
pasikasti po sienomis. Galiau-

Susisiekimas
ir transportas
Biblijoje aprašyta daugybė
kelionių: Abraomo - iš Ū r o j
Kanaaną; Jokūbo - j Egiptą;
izraelitų ėjimas per dykumą;
Sabos karalienės apsilankymas
pas karalių Saliamoną. T a i tik
kelios iš ST paminėtų kelionių.
N T , Apaštalų darbų knygoje,
gana smulkiai aprašytos Pau­
liaus ir kitų krikščionių vadovų
kelionės. Pats Jėzus per savo
veiklos metus yra įveikęs nema­
žus atstumus.
Keliavimas pėsčiomis
Biblijos laikais žmonės dau­
giausia keliaudavo pėsčiomis.
Ne kiekvienas galėdavo išlaikyti
nešulinį gyvulį, ir net jeigu
šeima turėdavo asilą, keliaujant
visiems, kas nors turėdavo eiti
pėsčias.
Transporto gyvuliai
Nors dykumų klajokliai laikė
kupranugarių, svarbiausias
nešulinis gyvulys Biblijos laikais
buvo asilas. Jis prijaukintas
daug anksčiau už arklį ar kupra­
nugarį ir visada buvo populia­
riausia transporto priemonė.
Abraomas turėjo kupranuga­
rių, nors greičiausiai juos įsigijo
išvykęs iš Harano. K a i Jokūbas
apsigyveno Kanaane, kupranu­
gariai, matyt, j a m nebuvo
reikalingi, nes jam išvykstant į
Egiptą neminimi kaip jo turto
dalis. Jo sūnus Juozapas maisto
atsargų kelionei jam pasiuntė
ant asilų. Plėtojantis prekybai
su kitais kraštais, ypač daug
įsivežant prieskonių iš Arabijos,
maždaug nuo I tūkstantmečio .
pr. Kr. Izraelyje vis daugiau
naudotasi kupranugariais.
Arklius paprastai laikyta
karo reikalams. Jų išlaikymas
daug brangesnis negu asilų ar
kupranugarių, o paneša jie ma­
žiau. Bet NT laikais karinį
vežimą pakeitus transportiniu, į
jį jau dažnai kinkydavo arklį.
Karavanai
Kad būtų saugiau ir lengviau
apsiginti nuo vagių, pirkliai ke­
liaudavo karavanais - asilų ir
kupranugarių vilkstinėmis.
Juozapas buvo parduotas vienai
tokiai keliaujančių pirklių
grupei.
Karavanų keliai ėjo per Iz­
raelį visomis kryptimis. V a k a ­
ruose buvo Viduržemio jūra,
o rytuose - Sirijos dykuma,
taigi visas judėjimas tarp
Mesopotamijos ir Arabijos,
Egipto ir kitų Afrikos šalių
vyko siauru, maždaug 120 km
pločio, koridoriumi.
Strateginės svarbos taškuose
prie šių kelių išaugo dideli
miestai. Vienas toks buvo Pal­
myra ("Tadmoras tyruose"),
Saliamono įtvirtintas dykumų
miestas.
Per visus Biblijos laikus asilas
svarbiausia paprastų žmonių
transporto priemonė.
SUSISIEKIMAS IR TRANSPORTAS 251
Vežimai
ST laikais ratai buvo retas daly­
kas. A r k l i ų traukiamais veži­
mais važinėjo kariuomenė ir
kilmingieji - vežimai rodė
asmens aukštą padėtį. (Pavyz­
džiui, Juozapui faraonas davė
karališką vežimą; jo šeima
keliavo į Egiptą dengtu vežimu
ar dviračiu vežimėliu, o turtą
nešė asilai.) Tačiau gerų kelių
nebuvimas labai trukdė naudo­
tis vežimais. Karalius Achabas
turėjo paskubomis grįžti į
Jezrahelį, kol neužėjo lietus ir
keliai nepavirto klampyne.
Asilų ar jaučių traukiami ve­
žimai buvo naudojami ūkiuose.
A t r o d o , jog du kartus net
šventoji Sandoros skrynia buvo
gabenama paprastu ūkiniu ve­
žimu. O pranašas Amosas D i e ­
vui užkrautą Izraelio nuodėmių
naštą lygina su javų prikrautu
braškančiu vežimu. 4
Jaučiai traukia vežėčias su tvirtais
mediniais ratais (iš Romos laikų).
Naujojo Testamento laikais,
romėnams nutiesus puikius
kelius, jau važinėta visokiau­
siais vežimais - pradedant
lengvais lenktynių vežimaičiais
ir baigiant talpiom karietom,
kuriose sėdėdavo bent du
žmonės.
Dauguma miestų gatvių buvo
labai siauros, ir tie, kurių
išgalės leido, keliaudavo
lek'tika. Lektika buvo tokie
neštuvai su baldakimu, kad
nesimatytų keliaujančiojo. Ji
būdavo nešiojama už rankenų,
kartais vežiojama arkliu.
Pr 41,43; 45,19; Iš 1 4 , 2 3 - 2 5 ;
1 Kar 1 8 , 4 4 - 4 5 ; 1 Sam 6 , 7 - 8 ;
buvo
2 Sam 6,3; A m 2,13;
Apd 8 , 2 9 - 3 1 .
252 DARBAS IR VISUOMENE
Romėnų plento pjūvis. Smėlio ar
kalkių skiedinio sluoksnis sudaro
lygų pagrindą. Virš jo klojamas
kietas kalkių ir skaldos betono
sluoksnis. Trečias sluoksnis — kalkių
ir žvyro betonas. Ant viršaus —į be­
toną sukloti akmenų blokai Vanduo
nuteka į drenažo griovius abiejose
kelio pusėse.
Keliai
Grįstų kelių buvo nedaug, kol
romėnai pradėjo tiesti gerus
kelius, jungiančius imperijos
provincijas su R o m a , bet ne
vieną su kita. Iš čia ir posakis
"visi keliai veda į R o m ą " .
I k i Romos laikų kelius tiesta
veikiau užkariavimo negu
prekybos sumetimais. Romėnai
tiesė kelius, kad galėtų laisvai
judėti kariuomenė ir būtų
patogiau gabenti prekes, kad
imperatoriaus įsakymai greitai
pasiektų tolimas vietoves.
Romos keliais pasiuntinys per
dieną įveikdavo apie 120 km.
Romos keliai buvo išties
puikūs, todėl daugelis jų ruožų
išliko net iki mūsų dienų. Jie
buvo grįsti plokščiais akmeni­
mis arba tašytų akmenų blokais,
suklotais ant 2-3 sluoksnių pa­
grindo. Kelių tiesėjai įveikdavo
visas kliūtis. Jie statė tiltus per
upes, pylė pylimus per pelkes,
kirto tunelius. Iš viso romėnai
nutiesė per 80 000 km kelių.
Tiesa, tie keliai ėjo tik ten,
kur norėjo romėnai. Daug
keliautojų vis dar turėjo kratytis
senais, negrįstais ir per šimtme­
čius išmaltais keliais.
Miestų gatvės nepasižymėjo
švara, todėl pėstiesiems romė­
nai buvo iškloję paaukštintus
šaligatvius ir akmenų takelius.
Jūrų transportas
Biblijos laikais kelionė jūra bu­
vo dar sunkesnė už kelionę sau­
suma. Viduržemio jūra plaukti
būdavo saugu tik vasarą. N u o
lapkričio iki kovo laivai į ją
leisdavosi tik blogiausiu atveju.
ST laikais didieji jūreiviai
buvo egiptiečiai ir finikiečiai.
Jie statėsi burinius ir irklinius
karo ir prekybos laivus. V i e n i n ­
telis sėkmingas Izraelio mėgini­
mas sukurti laivyną buvo aukso
amžiuje, valdant Saliamonui,
kai Viduržemio jūroje šeimi­
ninkavo finikiečiai.
Izraelio sienos pietuose siekė
Raudonąją jūrą, o Saliamono
sąjunga su H i r a m u , finikiečių
miesto valstybės Tyro karaliu­
m i , garantavo jam profesionalią
pagalbą statant prekybos laivy­
ną Asiongaberio mieste, prie
Akabos įlankos. Asiongaberis
tapo svarbiu prekybos centru
(žr. Kasyba ir metalo apdirbi­
mas). Iš čia Saliamono laivai
gabeno varį ir geležį į Ofyrą
(galbūt pietų Arabijoje, kitoje
Raudonosios jūros pusėje,
esančią vietovę) ir grįždavo su
prabangos prekėmis. Kelionė
ten ir atgal - apie 4000 km —
trukdavo trejus metus.
Šimtmečiu vėliau, maždaug
850 pr. Kr., karalius Jozapatas
mėgino atgaivinti šią prekybą,
tačiau jo laivynas sudužo per
audrą. Taip baigėsi trumpa
Izraelio jūreivystės istorija.
Evangelijose aprašomi keli
atvejai, kai Jėzus valtimi per­
plaukė Galilėjos ežerą. Plauk­
davo, matyt, žvejų laiveliais, su
kuriais jie žvejodavo šiame
12 km pločio ežere. Pro siaurą
tarpukalnį staiga įsiveržęs vėjas
sukeldavo didžiules audras.
Pauliaus misijų kelionės
vyko tiek jūromis, tiek ilgais
sausumos maršrutais. Jo išvykos
į Romą ataskaitą Apaštalų
darbuose galima skaityti kaip
laivo žurnalą - smulkiai
aprašyti orai ir navigacijos
sąlygos, pateiktas net keleivių
sąrašas. T a i vienas iš gražiausių
jūrų kelionės aprašymų visoje
senovės literatūroje.
Jėzaus laikais Viduržemio
jūrą kontroliavo R o m a . Egipte
auginami ir iš Aleksandrijos
( N i l o deltoje) išvežami grūdai
buvo gyvybiškai svarbūs imperi­
jos ekonomikai. Valstybei
priklausantys laivai, kai kurie
net 60 m ilgio, gabendavo javus
į Italiją. Vasarą vėjai nugindavo
laivus tiesiai per jūrą iš Egipto į
Italiją, bet ne sezono metu sau­
giau būdavo plaukti trumpesnė­
mis atkarpomis, palei pakrantę.
Paulius ir siūlė pasirinkti šitą
saugesnį maršrutą, kai rugsėjo
pabaigoje ar spalio pradžioje
išplaukė javus gabenančiu laivu.
Užklupus audrai pirma už bor­
to buvo išmestas kitas krovinys
ir net laivo takelažas, o tik pas­
kui - ir brangūs grūdai. Laivui
prie Maltos sudužus, Paulius k i ­
tu laivu, plaukusiu iš Aleksan­
drijos, buvo nugabentas į Italiją.
Puteolai Neapolio įlankoje
buvo svarbiausias Romos uos­
tas iki NT laikų, kuomet buvo
išplėsta arčiau Romos esanti
Ostija, ilgainiui tapusi svarbiau­
siu imperijos sostinės uostu.
1 Kar 9 , 2 6 - 2 8 ; 1 0 , 1 1 - 1 2 , 2 2 ;
22,48; M k 4 , 3 5 - 3 9 ;
Apd 27-28,15.
Vidaus vandens keliai
Išskyrus Nilą, Tigrą ir Eufratą,
Biblijos kraštuose buvo nedaug
laivybai tinkamų upių. N i l e bar­
žos (su burėmis) į uostą gaben­
davo grūdus, jokios kitos svar­
besnės laivybos upėmis nebuvo.
Nors Romos imperatoriai
dažnai planavo iškasti kanalus
(pavyzdžiui, Neronas norėjo
sujungti Adrijos ir Egėjo jūras
Korinto kanalu), buvo iškastas
vos vienas kitas.
1
" b e s i ū l ė s " v e i k i a u s i a i reiškė " n e ­
s i ū t a s " , iš v i e n o s a u d e k l o atraižos.
2
ST liet. v e r t i m e (Ez 16,4) - " n e b u v a i
n u p r a u s t a v a n d e n i m i s v e i k a t a i nei
apibarstyta druska".
3
ST liet. v e r t i m e ( O z 12,8) t a i p a p i b ū ­
d i n a m i tik k a n a a n i e č i a i .
4
ST liet. v e r t i m e ( A m 2 , 1 3 ) - š i e n o ;
d a r žr. A m 2 , 1 3 k o m e n t a r ą .
(dešinėje) Jeruzalė —garsiausia
Biblijos vietovė.
Biblijos vietovės
254 BIBLIJOS VIETOVĖS
Pastaba, č i a p a t e i k i a ­
mos reikšmingiausios Bib­
lijos k n y g o s e m i n i m o s vie­
tovės ir svarbiausios teksto
v i e t o s , k u r i o s e a p i e j a s ra­
šoma. Kiekvieno straipsne­
lio g a l e n u r o d o m a , k u r t ą
v i e t o v ę g a l i m a rasti - šio
skyriaus Senojo ar Naujojo
T e s t a m e n t o laikų Izraelio
žemėlapiuose (sutrumpin­
tai ST ž e m i . ir NT ž e m i . ; po
to n u r o d o m a s kvadratas)
a r b a 12 sk. ž e m ė l a p i u o s e .
A b a n a . Dabar vadinama
Barada - "vėsioji". Viena
iš dviejų upių, tekančių per
D a m a s k ą (Sirija). K a i E l i z i e ­
jaus tarnas Sirijos karve­
džiui Naamanui liepė apsi­
plauti J o r d a n e , jei nori pa­
sveikti, pastarasis iš pra­
džių paniekino drumzlinąjį
Jordaną, nes A b a n o s ir
Farparo v a n d e n y s esą
skaidrūs ir sraunūs.
2 Kar5,12.
A b e l b e t m a a c h a (Abela ir
Betmaacha). Miestas
Izraelio šiaurėje, netoli
Hulės ežero, kur J o a b a s
pasivijo Sebą. Ne kartą
buvo užgrobtas Damasko
a r a m ė j ų ir v ė l iš jų atimtas.
2 S a m 2 0 ; 1 Kar 1 5 , 2 0 ;
2 Kar 15,29; ST ž e m i . Cl.
A b e l m e h u l a . į šį miestą
b ė g o G e d e o n o užpulti
madianiečiai. Eliziejaus
gimtinė.
T s 7 , 2 2 ; 1 Kar 19, 16;
ST žemi. C4.
A b i l ė n ė . Sritis j šiaurės v a ­
karus nuo Damasko, valdo­
ma Lisanijo.
Lk 3 , 1 .
Achają. Romos imperijos
provincija šiaurės Graiki­
joje, v a l d o m a iš Korinto.
A p d 18,12 ir toliau;
žemi. 342 psl.
A c h o r a s . " N e l a i m i ų slė­
nis" prie Jericho, kur b u v o
užmuštas Achanas, nepa­
klusęs Dievui.
J o z 7,24.
A d m a (Adama). Vienas iš
penkių miestų, kurių žino­
miausi yra S o d o m a ir
Gomora; dabar tos vietos
tikriausiai N e g y v o s i o s jūros
d u g n e , pietinėje dalyje.
A b r a o m o laikais šių p e n k i ų
m i e s t ų k a r a l i a i s u d a r ė są­
j u n g ą ir sukilo prieš keturis
šiaurės karalius. Mūšyje
buvo paimtas į nelaisvę
A b r a o m o sūnėnas Lotas.
Pr 10,19; 14,2.
A d o m a s . Šioje vietoje
buvo sustabdyta Jordano
u p ė , k a d izraelitai galėtų
pereiti į Pažadėtąją žemę.
T e n pat 1927 m. per ž e m ė s
drebėjimą nuslinko aukšti
molio šlaitai, ir J o r d a n a s
visą parą b u v o užtvenktas.
Joz 3,16; S T ž e m l . C4.
A d r a m i t i j a . Uostas dabar­
tinės Turkijos vakarinėje
pakrantėje, netoli T r o j o s ir
Troados. Gabenami j
R o m ą , P a u l i u s i r kiti k a l i n i a i
pirmiausia išplaukė iš
Adramitijos.
A p d 27,2.
A f e k a s . Filistinai A f e k e įsi­
rengė stovyklą prieš mūšį,
k u r i a m e jie iš izraelitų
p a g r o b ė S a n d o r o s skrynią.
Helio sūnūs skrynią nuga­
b e n o į izraelitų stovyklą.
M ū š y j e a b u jie ž u v o , o He­
lis i š g i r d ę s šią ž i n i ą m i r ė .
Gerokai vėliau Afekas tapo
Antipatride (žr.).
1 S a m 4 , 1 ; S T ž e m l . B4.
A h a v a . K a n a l a s i r sritis
Babilonijoje, kur Ezdras
s u b ū r ė antrą grįžtančių
ž y d ų t r e m t i n i ų būrį. Č i a jie
p a s n i n k a v o ir m e l d ė Dievą,
k a d juos globotų per visą
1450 km kelionę į Jeruzalę.
Ezd 8,15; 8 , 2 1 ; 8,31.
A j a l o n a s . 1 . Amoritų
miestas, teisėtai priklausęs
Dano genčiai, bet atiduotas
levitams. Gerokai vėliau
karalius R o b o a m a s mieste
pastatė įtvirtinimus, ginklų
ir p r o d u k t ų sandėlius.
J o z 1 9 , 4 2 ; 2 1 , 2 4 ; T š 1,35;
2 Krn 11,10; S T ž e m l . B5.
2 . S l ė n i s , p e r kurį ė j o
s v a r b u s p r e k y b o s kelias,
netoli Ajalono miesto.
Šiame slėnyje įvyko didelis
Jozuės mūšis su amoritais,
kai " s a u l ė sustojo".
Joz 10; S T ž e m l . B5.
Akadas. Taip vadinosi
s e n o v ė s B a b i l o n i j o s sritis i r
miestas, įkurtas N e m r o d o .
Ž r . 11 s k . Biblijos tautos:
Babiloniečiai.
Pr 1 0 , 1 0 .
A l e k s a n d r i j a . Didelis
Egipto jūrų uostas Nilo
deltoje, įkurtas Aleksandro
Makedoniečio. Užtakio
prieigose stovėjo garsusis
Faro švyturys. Valdant
Ptolemėjams, Aleksandrija
b u v o Egipto sostinė, ji ir
vėliau išliko ž y m u s švieti­
mo bei p r e k y b o s centras.
R o m ė n ų laikais iš Alek­
sandrijos laivai v e ž d a v o
grūdus, kad Romoje žmo­
nės turėtų pigios d u o n o s .
Mieste b u v o menų ir moks­
lų į s t a i g a - v a d . A l e k s a n ­
drijos muziejus ("muzie-
jonas") ir garsi biblioteka,
kuri turėjo tūkstančius papi­
r u s o ritinių, č i a g y v e n o
stipri ž y d ų b e n d r u o m e n ė , ir
būtent Aleksandrijoje buvo
išverstas j graikų kalbą Se­
nasis Testamentas (Septua-
ginta). Iš Aleksandrijos b u ­
v o kilęs A p o l a s , ž y m u s
ankstyvosios bažnyčios
mokytojas.
A p d 6,9; 18,24; 27,6; 2 8 , 1 1 .
Alyvų kalnas. 830 m
aukščio kalva j rytus n u o
Jeruzalės ir šventyklos
teritorijos, a n a p u s K e d r o n o
slėnio. J ė z a u s laikais ji b u ­
vo apsodinta alyvmedžiais.
Pro jį b ė g o iš J e r u z a l ė s
karalius Dovydas, g e l b ė d a ­
masis nuo A b s a l o m o maiš­
to. Karalius Saliamonas ant
Alyvų kalno pastatė aukurą
stabams. Vėliau, tremties
laikais, pranašas Ezechielis
matė, kaip žėrinti Dievo šlo­
vės šviesa iš Jeruzalės nu­
slinko į Alyvų kalną. Prana­
šas Zacharijas regėjo Die­
vą, T e i s m o d i e n ą stovintį
ant šio kalno, kuris perskil­
siąs p e r p u s .
Jėzus nuo Alyvų kalno
š l o v i n g a i atjojo į Jeruzalę.
Ž v e l g d a m a s n u o jo į
miestą, a p v e r k ė b ū s i m ą
J e r u z a l ė s žūtį. A p s i s t o j ę s
Betanijoje, jis tikriausiai
eidavo j Jeruzalę, lenkda­
m a s A l y v ų k a l n o šlaitą.
Kalno apačioje yra Getse-
m a n ė s sodas, kur jis mel­
dėsi s a v o s u ė m i m o naktį.
Nuo Alyvų kalno Jėzus
buvo paimtas j dangų.
2 S a m 15,30; 2 Kar 2 3 , 1 3 ;
Ez 11,23; Z c h 14,4;
Lk 19,29; 19,37; 1 9 , 4 1 - 4 4 ;
2 1 , 3 7 ; 2 2 , 3 9 ; A p d 1,12 i r
toliau.
A m f i p o l i s . Miestas šiaurės
Graikijoje, buvęs Pauliui
p a k e l i u i p e r jo antrąją misi­
jų kelionę.
A p d 17,1.
A m o n a s . Valstybė rytinia­
me J o r d a n o krante; jos
sostinė b u v o Raba (dab.
A m a n a s ) . Žr. Raba; 11 s k .
Biblijos tautos: Amonitai, t.
p. ž e m ė l a p į .
A n a t o t a s . Miestas 4 km į
šiaurę nuo Jeruzalės, pri­
klausęs levitams. Jeremijo
gimtinė.
Joz 21,18; Jer 1,1;
ST ž e m i . B5.
A n t i o c h i j a (dab. Antakija,
miestas Turkijoje, prie sie­
nos su Sirija; dar v a d i n t a
Sirijos Antiochija). Garsiau­
sias iš šešiolikos šio pava­
d i n i m o miestų, prie Oronto
upės įkurtas vieno iš Alek­
sandro karvedžių savo tėvo
Antiocho garbei; jūrų uos­
tas. Valdant r o m ė n a m s An­
tiochija b u v o Sirijos provin­
cijos sostinė ir trečias pagal
dydį i m p e r i j o s miestas, gar­
sėjęs savo kultūra. J a m e
buvo didelė žydų bendruo­
menė. Po S t e p o n o mirties
persekiojami krikščionys
p a b ė g o iš Jeruzalės j A n ­
tiochija (apie 480 km). Čia
susikūrė v i e n a didžiausių ir
veikliausių pirmųjų krikš­
čionių bažnyčių. Atsivertė
d a u g vietinių žmonių, iš jų
n e m a ž a graikų, ir būtent
čia juos pradėta vadinti
krikščionimis.
Barnabas, pasiųstas iš
Jeruzalės sužinoti, kas čia
d e d a s i , nutarė susirasti
Paulių ir paprašyti, k a d
p a d ė t ų m o k y t i n a u j u s atsi­
vertėlius. Jie drauge m o k ė
Antiochijoje daugiau kaip
metus. Vėliau Antiochijos
b a ž n y č i a išsiuntė Paulių ir
Barnabą mokyti Kipre ir
toliau. Antiochija išliko Pau­
liaus atrama, o jos bažny­
čia ilgą laiką b u v o antra po
Jeruzalės. Senasis miestas
sugriuvo per žemės drebė­
jimą 526 m.
A p d 1 1 , 1 9 - 2 6 ; 1 3 , 1 ; 15,35;
žemi. 345 psl.
A n t i o c h i j a (Pisidijos Antio­
chija). Miestas Mažosios
Azijos gilumoje (dab. Turki­
joje), kur per savo pirmąją
misijų kelionę lankėsi Pau­
lius ir B a r n a b a s . Iš p r a d ž i ų
jie sakė p a m o k s l u s s i n a g o ­
g o j e , bet kai p a g o n y s Pau­
liaus paklausė, ž y d a i pasi­
piktino ir Paulių su Barna­
bu išvijo iš miesto. Po dve­
jų m e t ų Paulius per antrąją
misijų k e į o n ę vėl apsilankė
Antiochijoje, kad padrąsin­
tų naujuosius krikščionis.
Apd 13,14-52;
žemi. 345 psl.
A n t i p a t r i d e . Atstatęs šj
miestą, karalius E r o d a s jį

taip pavadino savo tėvo
Antipaterio g a r b e i . Kai
Pauliaus gyvybei grėsė
p a v o j u s , kareiviai n u g a b e ­
no jj iš J e r u z a l ė s j C e z a r ė -
ją. P a k e l i u i jie p e r n a k v o j o
Antipatridėje.
A p d 2 3 , 3 1 ; ž e m i . 3 3 9 psl.
A r a b ą . G i l u s erozinis Jor­
d a n o u p ė s slėnis, nusidrie­
kęs n u o G a l i l ė j o s e ž e r o
šiaurėje iki N e g y v o s i o s
jūros p i e t u o s e ir toliau - iki
Akabos įlankos. "Arabos
jūra" yra Negyvoji jūra.
A r a d a s (Heredas). Kana­
aniečių m i e s t a s N e g e v e ,
u ž g r o b t a s ir o k u p u o t a s iz­
raelitų. N e s e n i a i T e l A r a d e
atkastos izraelitų šventyk­
los ir tvirtovių l i e k a n o s .
Joz 12,14; S T ž e m l . B6.
Arakas žr. Erekas.
A r a m a s . B e n d r a s įvairių
pietų Sirijos v a l s t y b i ų , y p a č
Damasko, pavadinimas.
Žr. 11 sk. Biblijos tautos:
Aramėjai, t. p. ž e m ė l a p į .
A r a r a t a s . K a l n ų kraštas,
kur, n u s l ū g u s t v a n u i , liko
N o j a u s laivas. V i s a sritis,
asirų į r a š u o s e v a d i n a m a
Urartija, y r a A r m ė n i j a — šių
d i e n ų T u r k i j o s ir Rusijos
p a s i e n y j e . Pats A r a r a t o
kalnas yra beveik 5 2 0 0 m
aukščio užgesęs vulkanas.
Pr8,4; Jer51,27;
ž e m i . 3 1 5 psl.
A r a s . M o a b o sostinė prie
A r n o n o u p ė s . Kai izraelitai,
išėję iš E g i p t o , g y v e n o dy­
k u m o j e , j i e m s b u v o liepta
šj miestą palikti r a m y b ė j e .
D i e v a s j j d a v ė Loto
palikuonims moabitams.
Sk 21,15; |st2,9; Iz 1 5 , 1 ;
ST žemi. C6.
A r e o p a g a s . "Marso
kalva" į šiaurės vakarus
nuo A t ė n ų a k r o p o l i o . J o s
v a r d u p a v a d i n t a ir t a r y b a ,
kuri t e n r i n k d a v o s i .
A p d 17.
A r g o b a s . Dalis B a s a n o
karaliaus O g o v a l d ų į rytus
nuo J o r d a n o . Jis b u v o ati­
duotas pusei M a n a s o g e n ­
ties ir t a p o d e r l i n g u kraštu
su d a u g e l i u stiprių miestų.
|st 3 ; 1 Kar 4.
Arimatėja. Ten gyveno
slaptas J ė z a u s m o k i n y s
J u o z a p a s , kurio n a u j a m e
k a p o rūsyje b u v o p a l a i d o ­
tas n u i m t a s n u o kryžiaus
Jėzus.
Mt 27,57; Mk 15,43.
Armagedonas žr. Megida.
A r n o n a s (dab. Vadi Mudži-
b a s ) . U p ė , iš rytų įtekanti į
N e g y v ą j ą jūrą. J i b u v o sie­
na t a r p a m o r i t ų ir m o a b i t ų .
jsiveržę h e b r a j a i n u k a r i a v o
a m o r i t u s , ir jų ž e m ė j e a p s i ­
g y v e n o R u b e n o gentis.
A r n o n o u p ė t e b e b u v o pie­
tinė s i e n a .
Sk 2 1 , 1 3 ir t o l i a u ; Iz 1 6 , 2 .
A r o e r i s . M i e s t a s šiaurinia­
m e A r n o n o u p ė s krante, į
rytus n u o J o r d a n o . Pietinis
a m o r i t ų karalystės, o v ė l i a u
R u b e n o genties pakraštys.
N u o J ė h a u s iki J e r e m i j o
laikų b u v o v a l d o m a s m o a ­
bitų. Be to, šitaip p a v a d i n ­
tas miestas N e g e v e , į
pietus n u o B e r s a b ė j o s .
Į s t 2 , 3 6 i r t i ; 2 Kar 1 0 , 3 3 ;
ST žemi. C6.
A s a s . Jūrų uostas šiuolai­
kinės Turkijos šiaurės
v a k a r u o s e ; iš jo P a u l i u s
išplaukė į savo paskutinę
kelionę Jeruzalėn.
Apd 20,13.
Asiongaberis žr. Elatas.
A s i r i j a . G a r s i šalis M e s o ­
p o t a m i j o s šiaurėje. N u o IX
iki VII a. pr. Kr. Asirija b u v o
g a l i n g a v a l s t y b ė . Žr. 11 sk.
Biblijos tautos: Asirai.
A s k a l o n a s (Aškelonas).
S e n a s miestas Izraelio
pajūryje t a r p d a b . J a f o s ir
G a z o s . Jis b u v o v i e n a iš
p a g r i n d i n i ų filistinų tvirto­
vių. S a m s o n a s , įsiveržęs j
A s k a l o n ą , u ž m u š ė trisde­
šimt vyrų, k a d g a l ė t ų ati­
duoti l a ž y b ų skolą. Vėles­
niais š i m t m e č i a i s A s k a l o n ą
paeiliui v a l d ė Asirija, B a b i ­
lonija ir T y r a s . A s k a l o n e
g i m ė E r o d a s Didysis,
k a r a l i a v ę s , kai g i m ė J ė z u s .
T s 1,18; 1 4 , 1 9 ; 1 S a m 6 , 1 7 ;
Jer 4 7 , 5 - 7 ir toliau;
ST žemi. A5.
A s o r a s (Chacoras). Kana­
aniečių m i e s t a s šiaurės Iz­
raelyje. A s o r o karalius J a b i -
nas suorganizavo sąjungą
prieš J o z u ę . Bet J a b i n a s
b u v o s u m u š t a s , o miestas
s u d e g i n t a s . Kitą A s o r o ka­
ralių n u g a l ė j o D e b o r a ir B a ­
rakas. Karalius S a l i a m o n a s
A s o r ą atstatė ir sutvirtino,
k a i p ir M e g i d ą b e i G a z e r į .
VIII a. pr.Kr. asi-rai miestą
sugriovė.
Archeologai atkasė
aukštutinį ir ž e m u t i n į mies­
tą, kuris per patj klestėjimą
ABANA-BABILONAS
galėjo turėtiiki 40 0 0 0
g y v e n t o j ų . Ž e m u t i n ė dalis
b u v o s u g r i a u t a XIII a. pr.Kr.
( m a ž d a u g J o z u ė s laikais).
S a l i a m o n o laikų m i e s t o
vartai ir s i e n a y r a t o k i o p a t
t i p o k a i p ir M e g i d o j e b e i
Gazeryje. Asoras minimas
E g i p t o ir B a b i l o n i j o s t e k s ­
tuose, A m a r n o s laiškuose,
t a i p p a t p a č i o j e Biblijoje.
Žr. 2 sk. Archeologija ir
Biblija.
J o z 1 1 ; T š 4 ; 1 Kar 9 , 1 5 ;
2 Kar 1 5 , 2 9 ; S T ž e m l . C 2 .
A s t a r o t a s (Asterotkarnai-
m a s ) . M i e s t a s į rytus n u o
Jordano, pavadintas pagal
k a n a a n i e č i ų d e i v ę motiną.
A b r a o m o laikais jį u ž g r o b ė
Chedorlaomeris, o vėliau
jis t a p o B a s a n o k a r a l i a u s
O g o sostine. V i e n a s iš
miestų, atiduotų levitams.
P r 1 4 , 5 ; Įst 1,4; 1 K r n 6 , 7 1 ;
ST žemi. D2.
Ašdodas žr. Azotas.
Aškelonas žr. Askalonas.
A t a l i j a ( d a b . Antalija).
Pamfilijos uostas (pietinia­
m e Turkijos pajūryje),
k u r i a m e b u v o sustojęs
Paulius per s a v o pirmąją
misijų k e l i o n ę .
A p d 1 4 , 2 5 ; ž e m i . 3 4 4 psl.
A t a r o t a s . M i e s t a s j rytus
nuo Jordano, atiduotas
Rubeno genčiai.
Sk 32,3; 32,34;
STžeml. C5.
A t ė n a i . Dabartinės Graiki­
jos sostinė, p i r m ą kartą
iškilusi VI a. pr.Kr. M i e s t a s
labiausiai suklestėjo V a.
pr.Kr., kai b u v o pastatytas
P a r t e n o n a s ir kiti g a r s i a u s i
pastatai. T u o laiku A t ė n a i
buvo demokratijos pavyz­
d y s ir kultūros centras, s u ­
t r a u k ę s d r a m a t u r g ų , isto­
rikų, filosofų ir m o k s l i n i n k ų
iš visos Graikijos, 86 pr.Kr.
miestą a p g u l ė ir n u n i o k o j o
romėnai.
N o r s p r a r a d ę g a l i ą ir
prekiaujant sukauptus
turtus, A t ė n a i t e b e b u v o
ž y m u s m o k s l o centras, kai
a p i e 50 po Kr. antrą kartą
atvyko Paulius sakyti p a ­
m o k s l ų a p i e J ė z ų ir prisikė­
limą. A t ė n i e č i a i m ė g o dis­
kusijas ir p a k v i e t ė Paulių
kalbėti m i e s t o t a r y b o j e .
Paulius p r a d ė j o k a l b ą n u o
jų aukuro " n e ž i n o m a m
d i e v u i " . Jis k a l b ė j o a p i e
Dievą, sukūrusį pasaulį ir
esantį šalia k i e k v i e n o iš
255
m ū s ų . (Pav. 2 9 9 psl.)
Apd 17,15-34;
ž e m i . 3 4 2 psl.
A z e k a . Iki šio m i e s t o
J o z u ė vijosi a m o r i t u s ;
v ė l i a u tai b u v o įtvirtintas
Judėjos pasienio miestas.
Joz 10,10; Jer 34,7.
A z i j a . Vakarinė Mažosios
Azijos dalis ( d a b . T u r k i j a ) ,
kur b u v o keletas s v a r b i ų
g r a i k ų m i e s t ų valstybių.
V ė l i a u r o m ė n ų įkurta Azijos
p r o v i n c i j a a p ė m ė visą
v a k a r i n ę p a k r a n t ę , kurios
svarbiausias miestas buvo
E f e z a s . Š i a m e krašte d a u g
darbavosi Paulius.
Apd 2,9; 19,10; A p r 1 , 4 ;
1 , 1 1 ; ž e m i . 3 4 3 psl.
A z o t a s (Ašdodas). Viena iš
p e n k i ų filistinų tvirtovių S T
laikais. P a g r o b ę S a n d o r o s
skrynią, filistinai j ą n u g a b e ­
no į s a v o d i e v o D a g o n o
š v e n t y k l ą A z o t e . Kitą rytą
jie r a d o D a g o n o statulą
kniūpsčią, o d a r kitą d i e n ą
- s u d u ž u s i ą . Izaijo laikais
A z o t a s atiteko J u d ė j o s ka­
raliui Clzijui. NT laikais
miestą atstatė karalius
Erodas.
1 S a m 5; 2 Krn 2 6 , 6 ; I z 2 0 , 1
ir toliau; A p d 8,40;
ST žemi. A5.
B a b e l i s (vėliau B a b i l o n a s ) .
Po t v a n o , kai d a r visi kal­
bėjo v i e n a kalba, ž m o n ė s
sumanė Senaaro lygumoje
( Š u m e r e ) , d v i e j ų upių
krašte ( M e s o p o t a m i j o j e ) ,
pastatyti miestą ir bokštą,
kurio v i r š ū n ė siektų d a n g ų .
Dievas p e r m a n ė žmonių
p u i k y b ę ir s u t r u k d ė d a r b ą
s u m a i š y d a m a s j ų kalbą,
k a d n e b e g a l ė t ų v i e n i kitų
suprasti.
Pr10,10; 1 1 , 1 - 9 .
B a b i l o n a s . M i e s t a s prie
Eufrato u p ė s , 8 0 k m į p i e ­
t u s n u o šiuolaikinio B a g d a ­
do. Babiloną įkūrė "smar­
kus m e d ž i o t o j a s " N e m r o -
das. Vėliau miestas t a p o
Babilonijos ir jos imperijos
sostine. A p i e 1 7 5 0 pr.Kr.
H a m u r a b i s , v i e n a s iš
pirmųjų B a b i l o n o karalių,
jrašė a k m e n s steloje d i d e l j
įstatymų k o d e k s ą ( H a m u r a -
bio k o d e k s a s ) , kurj į d o m u
palyginti su v ė l e s n i a i s
M o z ė s įstatymais.
P o p e r g a l ė s prieš Asirija
( 6 1 2 pr.Kr.) B a b i l o n a s t a p o
g a l i n g o s imperijos, nusi­
d r i e k u s i o s n u o Persų į l a n -
 256 BIBLIJOS VIETOVĖS
kos Iki V i d u r ž e m i o jūros,
sostine. 3 9 7 ir 5 8 6 pr.Kr.
karalius N a b u c h o d o n o s a -
ras n u k a r i a v o m a i š t i n g ą j ą
J e r u z a l ę . A b u kartus d a u g
J u d ė j o s ž m o n i ų b u v o išva­
ryta j Babilonijos tremtį, su
jais ir p r a n a š a i E z e c h i e l i s ir
Danielius.
M i e s t a s u ž ė m ė didelį
plotą a b i p u s Eufrato. Ir vidi­
nis, ir išorinis m i e s t a s b u v o
apjuosti d v i g u b a plytų sie­
na ( 3 - 7 m storio). į vidinį
miestą, turėjusį p e n k i a s d e ­
šimt šventyklų, b u v o gali­
m a patekti pro a š t u o n e r i u s
d i d ž i u l i u s vartus. B a b i l o n o
"kabantieji sodai" buvo
v i e n a s iš s e n o v ė s p a s a u l i o
s t e b u k l ų . T a i b u v o įvairia­
m e aukštyje į r e n g t o s tera­
sos, a p s o d i n t o s p a l m ė m i s
ir d a u g y b e kitokių m e d ž i ų
b e i a u g a l ų , k a d nyki l y g u ­
ma t a p t ų s p a l v i n g a ir
ūksminga.
5 3 9 pr.Kr. miestą u ž ė m ė
p e r s a i , v a d o v a u j a m i Kiro.
P a s a k graikų istoriko H e r o -
d o t o , jie n u k r e i p ė Eufrato
tėkmę ir sausa upės v a g a
į ž y g i a v o į miestą. N u o t a d a
B a b i l o n a s ė m ė nykti. D a b a r
jo vietoje telikę p l a č i a i išsi­
barsčiusios kalvos. Žr. 11
sk. Biblijos tautos: Babilo­
niečiai.
Pr 1 0 , 1 0 ; 2 Kar 2 4 , 1 ;
2 5 , 7 - 1 3 ; Iz 1 4 , 1 - 2 3 ;
D a n 1 - 6 ; ž e m i . 3 1 5 psl.
B a s a n a s . D e r l i n g a sritis į
rytus n u o Galilėjos e ž e r o ,
g a r s ė j u s i galvijais, a v i m i s ir
tvirtais ą ž u o l a i s . K r a u s t y d a -
miesi iš E g i p t o , izraelitai
n u g a l ė j o B a s a n o karalių
O g ą ir jo ž e m ę atidavė
M a n a s o genčiai.
Jst 3; Ps 2 2 , 1 2 ; I z 2 , 1 3 ;
ST žemi. C2.
Beer Ševa žr. Bersabėja.
B e r ė j a . M i e s t a s šiaurės
Graikijoje ( M a k e d o n i j o j e ) ,
80 km nuo Tesalonikos.
P a u l i u s čia p a m o k s l a v o per
s a v o antrąją misijų k e l i o n ę .
Berėjiečiai jį p r i ė m ė m a l o ­
niai, nes jie patys n a g r i n ė j o
Raštus. T a č i a u T e s a l o n i k o s
ž y d a i sukurstė prieš j į ž m o ­
n e s , ir jis t u r ė j o išvykti. Bet
Š i l a s su T i m o t i e j u m i pasili­
ko ir toliau aiškino b e r ė j i e -
č i a m s krikščionių tikėjimą.
Apd 1 7 , 1 0 - 1 5 ; 20,4;
ž e m i . 3 4 5 psl.
B e r s a b ė j a (Beer Š e v a ) .
P i e č i a u s i a s izraelitams
priklausęs miestas N e g e v o
Šių laikų piemenėlis gano
avis kalvose už Betliejaus
— miesto, kuriame gimė
Jėzus.
d y k u m o s pakraštyje, prie
p r e k y b o s kelio j Egiptą. Š u ­
linį ( b e ' e r ) , davusį miestui
v a r d ą , iškasė A b r a o m a s .
H a g a r a Bersabėjos dyku­
m o j e v o s n e n u m i r ė . Būtent
iš šios vietos A b r a o m a s
iškeliavo aukoti I z a o k o . O
pats I z a o k a s čia g y v e n o ,
J o k ū b u i išvykus į H a r a n ą .
B e r s a b ė j a t a i p pat susijusi
su Eliju ir A m o s u . P o s a k i s
" n u o D a n o iki B e r s a b ė j o s "
reiškė visą šalj n u o šiaurės
iki pietų. Žr. 2 sk. Archeolo­
gija ir Biblija.
Pr21,14; 2 1 , 3 0 - 3 2 ;
2 6 , 2 3 - 3 3 ; 1 Kar 1 9 , 3 ;
A m 5,5; S T ž e m i . A 6 .
Besūras žr. Betsūras.
B e t a n i j a . Kaimas apie 3
k m n u o J e r u z a l ė s , u ž Alyvų
kalno, p a k e l i u i į Jerichą.
T e n g y v e n o Marija, Morta ir
Lozorius, o J ė z u s , a t v y k ę s į
Jeruzalę, buvo pas juos ap­
sistojęs. Betanijoje jis prikė­
lė Lozorių iš k a p o . Netoli ta
vieta, iš kurios J ė z u s į ž e n ­
gė į d a n g ų .
Mt 2 6 , 6 - 1 3 ; Lk 1 0 , 3 8 - 4 2 ;
24,50; J n U ; 1 2 , 1 - 9 ;
NT ž e m i . B5.
B e t e l i s . V i e t o v ė 19 km į
šiaurę nuo Jeruzalės; ten
Jokūbas sapnavo kopėčias
nuo ž e m ė s į dangų. Dievas
p a ž a d ė j o jį g l o b o t i , o visą
kraštą atiduoti J o k ū b o pali­
k u o n i m s . J o k ū b a s t ą vietą
p a v a d i n o Bateliu ( " D i e v o
namais"). Praėjus šimtme­
č i a m s , jsiveržę j K a n a a n ą
izraelitai u ž ė m ė Betelį ir t e n
apsigyveno.
Kai suskilo J u d ė j o s ir
Izraelio karalystė, Izraelio
karalius J e r o b o a m a s
Betelyje p a s t a t ė a u k u r ą ir
a u k s o veršį, k a d ž m o n ė s
g a r b i n t ų D i e v ą t e n , o ne J e ­
ruzalėje. P r a n a š a i tat s m e r ­
kė, ir kai izraelitai b u v o iš­
t r e m t i , Betelyje įsikūrė asi­
rai. V ė l i a u t e n a p s i g y v e n o ir
kai kurie s u g r į ž ę tremtiniai.
Pr 2 8 , 1 0 - 2 2 ; Ts 1 , 2 2 - 2 6 ;
2 0 , 1 8 ; 1 Kar 1 2 , 2 6 - 3 0 ;
2 Kar 2 ; 1 7 , 2 8 ; N e h 1 1 , 3 1 ;
ST ž e m i . B4.
B e t f a g ė . Kaimas, buvęs
netoli Betanijos, a n t Alyvų
kalno arba jo papėdėje,
rytiniame J e r u z a l ė s p a k r a š ­
tyje. Paskutinį kartą k e l i a u ­
d a m a s j J e r u z a l ę , J ė z u s iš
ten pasiuntė j gretimą
k a i m ą d u m o k i n i u s atvesti
asilaičio, a n t kurio jis v ė l i a u
š l o v i n g a i įjojo į miestą.
M t 2 1 , 1 ; Mk 11,1; Lk 19,29;
NT žemi. B5.
Bethoronas (Aukštutinis
ir Ž e m u t i n i s ) . Šie du
miestai kontroliavo A j a l o n o
slėnį ir p e r jį einantį s e n ą
p r e k y b o s kelią. Biblijos lai­
kais t u o keliu p r a ž y g i a v o
ne viena kariuomenė. Jo-
z u ė čia vijosi amoritų kara­
lius, u ž p u o l u s i u s G i b e o n o
miestą. B ū t a čia irfilistinų,
e g i p t i e č i ų , sirų.
Joz 1 6 , 3 - 5 ; 10,10;
1 S a m 13,18; S T ž e m l . B4.
B e t l i e j u s . D o v y d o miestas
J u d ė j o s k a l v o s e , 8 km į
pietvakarius nuo Jeruzalės.
Netoliese buvo palaidota
Jokūbo ž m o n a Rachelė.
Č i a a p s i g y v e n o R u t a ir N o -
e m ė . Betliejus - D o v y d o
g i m t i n ė , kur S a m u e l i s p a t e ­
pė jį k a r a l i u m i po S a u l i a u s .
Michėjas išpranašavo
Betliejuje g i m s i a n t Mesiją,
nors tai t e b u v o m e n k a s
miestelis.
Praėjus šimtmečiams,
Marijai ir J u o z a p u i t e k o ke­
liauti į Betliejų per r o m ė n ų
surengtą gyventojų surašy­
m ą . P i e m e n y s ir išminčiai
atėję k l a u p ė s i prieš kūdikį
J ė z ų , gimusį tvartelyje,
"Dovydo mieste". Netru­
kus p a v y d u s i s karalius
E r o d a s į s a k ė išžudyti visus
Betliejaus b e r n i u k u s iki
dvejų metų amžiaus.
Pr 3 5 , 1 9 ; Rut; 1 S a m 1 6 ;
M c h 5 , 2 ; M t 2 ; Lk 2 ;
NT ž e m i . B5.
B e t s a i d a . Ž v e j ų miestelis
š i a u r i n i a m e Galilėjos e ž e r o
krante, netoli J o r d a n o
u p ė s . Iš čia b u v o kilę J ė ­
zaus mokiniai Pilypas,
A n d r i e j u s ir Petras. Betsai-
doje Jėzus aklam ž m o g u i
g r ą ž i n o r e g ė j i m ą ir į s p ė j o
ž m o n e s apie Dievo teismą.
N o r s ir m a t y d a m i jo s t e b u k ­
lus, jie n e n o r ė j o pasitaisyti.
J n 1,44; M k 8 , 2 2 ; M t 1 1 , 2 1 ;
NT žemi. C2.
B e t s a m a s (Betšemešas).
K u n i g a m s atiduotas mies­
tas a p i e 19 km į v a k a r u s
n u o J e r u z a l ė s , netoli sie­
nos su filistinais. B e t s a m e
atsidūrė jų grąžinta S a n d o ­
ros skrynia. Bet čia kai k u ­
rie ž m o n ė s b u v o n u b a u s t i
u ž tai, k a d n e r o d ė jai
p a g a r b o s . V ė l i a u šiaurinės
izraelio karalystės v a l d o v a s
Joasas Betsame paėmė į
n e l a i s v ę J u d ė j o s karalių
Amasiją.
Joz 21,16; 1 S a m 6 , 9 - 2 1 ;
1 Kar 4 , 9 ; 2 Kar 14,11 - 1 4 ;
ž e m i . 3 2 5 psl.
B e t s a n a s . Labai senas
m i e s t a s šiaurės Palestinoje,
kur J e z r a h e l i o slėnis lei­
džiasi ž e m y n , vakarinio
J o r d a n o kranto link. Iš šio
r a j o n o izraelitai k a n a a n i e ­
čių išvaryti n e į s t e n g ė . Kai
S a u l i u s ir J o n a t a s ž u v o
k a u d a m i e s i su filistinais
Gilbojos kalne, jų kūnai bu­
v o prismeigti prie B e t s a n o
m i e s t o s i e n o s , bet v ė l i a u

J a b e š o v y r a i j u o s n u ė m ė ir
p a l a i d o j o . N T laikais Betsa-
n a s b u v o ž i n o m a s graikiš­
ku S k i t o p o l i o v a r d u ir b u v o
vienintelis D e k a p o l i o (žr.)
miestas j v a k a r u s n u o Jor­
d a n o . D a b a r t i n i s Beit Š e a -
no miestas yra greta senojo
m i e s t o kalvos.
J o z 1 7 , 1 1 ; 1 7 , 1 6 ; T s 1,27;
1 Sam 3 1 , 1 0 - 1 3 ;
2 S a m 2 1 , 1 2 ; 1 Kar4,12;
ST žemi. C3.
B e t s ū r a s (Besūras). J u d ė ­
jos miestas 6 km j š i a u r ę
nuo H e b r o n o . Betsūre
apsigyveno Kalebo šeima.
V ė l i a u tai b u v o v i e n a s iš
p e n k i o l i k o s miestų, įtvir­
tintų k a r a l i a u s R o b o a m o .
Betsūro v y r a i , v a d o v a u j a m i
N e h e m i j o , p a d ė j o atstatyti
J e r u z a l ę . M i e s t a s stovėjo
ant v i e n o s iš a u k š č i a u s i ų
krašto kalvų; šioje v i e t o v ė j e
per M a k a b i e j ų sukilimą
žydai laimėjo svarbią
pergalę (1 Mak 4, 2 6 - 3 5 ) .
Joz 15,58; 1 Km 2,45;
2Krn11,7; Neh3,16;
ST žemi. B6.
Betšemešas žr. Betsamas.
Betzata. Didelis tvenkinys
J e r u z a l ė j e . J ė z a u s laikais jj
s u p o p e n k i o s s t o g i n ė s ; tai
tikriausiai t a s pats t v e n k i ­
nys s u p e n k i o m s t o g i n ė m ,
kurį a r c h e o l o g a i a t k a s ė
miesto šiaurės rytuose.
T v e n k i n į m a i t i n o šaltinis,
kuris kartkarčiais i m d a v o
kunkuliuoti. T e n s u s i r i n k d a ­
vo d a u g ligonių - kiekvie­
nas tikėdavosi vandeniui
sukunkuliavus pirmas
įbristi į tvenkinį ir pasveikti.
T e n Jėzus išgydė žmogų,
išsirgusį38 m e t u s .
Jn 5,1-15.
Bitinija. R o m o s provincija
M a ž o s i o s Azijos šiaurės
vakaruose (dab. Turkija).
Pauliui Š v e n t o j i D v a s i a
uždraudė ten pamokslauti.
T a č i a u Bitinija n e b u v o už­
miršta. S a v o pirmąjį laišką
Petras p a s i u n t ė Bitinijos
krikščionims. M e s ž i n o m e ,
k a d ši sritis n e t r u k u s t a p o
stipriu k r i k š č i o n y b ė s c e n ­
t r u : II a. p r a d ž i o j e R o m o s
l e g a t a s Plinijus imperatoriui
T r a j a n u i rašė a p i e t e n y k š ­
čius krikščionis (žr. 5 sk.).
A p d 16,7; 1 R 1,1;
ž e m i . 3 4 3 psl.
Bosra. S e n a s miestas
E d o m e , į pietryčius n u o
Negyvosios jūros, apie 130
km į pietus n u o d a b a r t i n i o
A m a n o (Jordanija). Prana­
šai i š p r a n a š a v o , k a d B o s r a
b u s visiškai s u g r i a u t a .
Pr 3 6 , 3 3 ; 1 Krn 1,44;
Iz 34,6; 6 3 , 1 ; Jer 49,13;
4 9 , 2 2 ; A m 1,12.
C e z a r ė j a . Viduržemio jū­
ros uostas, pastatytas Ero­
d o Didžiojo. Jis p a v a d i n o
miestą Piomos i m p e r a t o ­
riaus A u g u s t o C e z a r i o var­
d u . Didžiulėje šventykloje,
pastatytoje i m p e r a t o r i a u s ir
R o m o s g a r b e i , stovėjo j o
statulos. Pro C e z a r ė j ą k e ­
l i a u d a v o pirkliai iš T y r o į
Egiptą. T a i g i ji b u v o ir
s a u s u m o s , ir jūrų p r e k y b o s
centras.
Cezarėjoje gyveno
e v a n g e l i s t a s Pilypas, t a i p
pat r o m ė n ų šimtininkas
Kornelijus, kuris pasikvietė
Petrą, k a d šis j a m išaiškintų
D i e v o ž o d į . Č i a Petras s u ­
v o k ė , kad Dievo per Mesiją
p a s k e l b t a geroji taikos
n a u j i e n a skirta ir ž y d a m s , ir
nežydams.
Paulius kelis kartus
k e l i a v o p e r šį uostą. Būtent
čia, o ne J e r u z a l ė j e p a p r a s ­
tai g y v e n d a v o r o m ė n ų v a l ­
dytojai, t o d ė l ir s u i m t a s
Paulius b u v o n u g a b e n t a s j
Cezarėją teismui. Dvejus
m e t u s jis t e n p r a l e i d o kalė­
j i m e . Paulius š a u k ė s i i m p e ­
ratoriaus, t o d ė l iš C e z a r ė -
jos b u v o i š g a b e n t a s į
Romą.
A p d 8,40; 9,30; 10; 1 1 ;
18,22; 21,8; 23,33 - 26,32;
NT žemi. A3.
C e z a r ė j a (Pilypo C e z a r ė ­
j a ) . M i e s t a s H e r m o n o kalno
p a p ė d ė j e , netoli J o r d a n o
ištakų. E r o d a s Didysis
Augusto Cezario garbei ten
BASANAS - DAMASKAS
pastatė m a r m u r o šventyklą.
O v i e n a s iš jo s ū n ų , Pily­
p a s , ankstesnį p a v a d i n i m ą
Panėjas pakeitė Cezarėja.
K a d būtų a i š k u , j o g tai n e
uostas, j i b u v o v a d i n a m a
Pilypo Cezarėja.
Nusivedęs mokinius j
tas a p y l i n k e s , J ė z u s
paklausė: "Kuo jūs mane
laikote?" Petras atsakė:
" T u esi M e s i j a s , g y v o j o
Dievo Sūnus!"
Mt 16,13-16; NTžeml. C1.
Chacoras žr. Asoras.
C h a l d ė j a . Pietų B a b i l o n i ­
j a ; A b r a o m o t ė v i š k ė . Žr. 1 1
sk. Biblijos tautos: Chaldė-
jai, t.p. ž e m ė l a p į .
C h o b a r a s (Chebaras).
K a n a l a s iš Eufrato u p ė s
Babilonijoje (Pietų Irakas).
Ištremtas su ž y d a i s į B a b i ­
loniją, p r a n a š a s E z e c h i e l i s
prie C h o b a r o r e g ė j o keletą
d i d i n g ų D i e v o vizijų.
E z 1 ; 3; 1 0 ; 4 3 .
C h o r a z i n a s . M i e s t a s neto­
li K a f a r n a u m o , ant k a l v o s ,
n u o kurios matyti Galilėjos
ežeras. Ten Jėzus mokė
ž m o n e s ir sielojosi, k a d
girdėję jo žodžius nenori
atsiversti ir atgailauti.
D a b a r iš C h o r a z i n o likę tik
apleisti g r i u v ė s i a i .
Mt 1 1 , 2 1 ; Lk 10,13;
NT žemi. C2.
Ciklagas žr. Sikelegas.
C i n a s žr. Sinas.
C o a n a s žr. Tanis.
C o r a (Sara). S a m s o n o
gimtinė.
Ts13,2; 16,31;
ST žemi. A5.
Kanoje (Galilėja) Jėzus
nuėjo į vestuves ir pavertė
vandenį vynu.
257
Dailioji prieplauka.
N e d i d e l i s uostas p i e t i n ė j e
Kretos p a k r a n t ė j e . P a k e l i u i
į R o m ą čia buvo užsukęs
Paulių g a b e n ę s laivas.
P a u l i u s tarėsi su šimtininku
J u l i j u m , t a i p p a t laivo savi­
ninku ir v a i r i n i n k u , k u r i e m s
r ū p ė j o priplaukti t i n k a m e s ­
ni užtakį, k a d g a l ė t ų
peržiemoti. Nepaklausę
P a u l i a u s , jie i š p l a u k ė į j ū r ą
ir p a t e k o į a u d r ą , kurios
g e n a m a s laivas g a l i a u s i a i
s u d u ž o prie M a l t o s krantų.
Apd 2 7 , 8 - 1 2 .
D a l m a t i j a . R o m o s provin­
cija rytiniame A d r i j o s j ū r o s
krante, d a b a r t i n ė s J u g o s l a ­
vijos p a k r a n t ė j e . P a u l i u s ,
g y v e n i m o p a b a i g o j e likęs
beveik vienas, Antrajame
laiške T i m o t i e j u i rašo, k a d
j o d r a u g a i d ė l įvairių
p r i e ž a s č i ų išsisklaidė, Titas
iškeliavo į D a l m a t i j a .
2Tim4,10.
Damaskas. Sirijos sostinė
(žr. 11 sk. Biblijos tautos:
Aramėjai ir chaldėjai). Da­
maskas buvo gerai žino­
m a s j a u A b r a o m o laikais,
dažnai minimas Senajame
T e s t a m e n t e . Karalius D o v y ­
d a s šį m i e s t ą b u v o u ž ė ­
m ę s , bet jis greitai v ė l t a p o
nepriklausomas. Damaskie­
tis N a a m a n a s v y k o p a s
p r a n a š ą Eliziejų, k a d būtų
išgydytas. Vėliau pranašas
iškeliavo į D a m a s k ą patarti
karaliui d ė l s v e i k a t o s .
Izaijas i š p r a n a š a v o
D a m a s k o sugriovimą. Po
keleto a n t p u o l i ų 7 3 2 pr.Kr.
asirai u ž g r o b ė miestą, išsi­
g a b e n o j o turtus, i š s i v e d ė
d a u g g y v e n t o j ų , ir miesto
g a l i a s u n y k o . N u o 6 4 pr.Kr.
iki 33 po Kr. D a m a s k a s
258 BIBLIJOS VIETOVĖS
priklausė Romai.
Paulius vyko j D a m a s k ą
persekioti krikščionių, b e t
sutiko patj J ė z ų ir v i s a s jo
g y v e n i m a s pasikeitė. V ė ­
liau, ž y d a m s ė m u s p e r s e ­
kioti jj patj, t u r ė j o b ė g t i iš
miesto.
Pr 1 4 , 1 5 ; 1 5 , 2 ; 2 S a m 8 , 5 ; 1
Kar20,34;2Kar5; 8,7-15;
I z 1 7 ; A p d 9 ; ž e m i . 3 2 9 psl.
D a n a s . D a n o g e n t i e s kraš­
tas ir miestas (Laisas) p a ­
čioje Izraelio šiaurėje.
D a r i a s b u v o šiauriausias
Izraelio m i e s t a s — p o s a k i s
" n u o D a n o iki B e r s a b ė j o s "
reiškė " n u o v i e n o šalies
g a l o iki kito". Kai karalystė
suskilo, J e r o b o a m a s I b a n ­
d ė išlaikyti šiaurės g e n č i ų
lojalumą d u o d a m a s joms
garbinti d u a u k s o veršius
- v i e n a s iš jų b u v o D a n e .
J o z 1 9 , 4 0 - 4 8 ; 1 Kar
1 2 , 2 5 - 3 0 ; ST žemi. C 1 .
D e d a n a s žr. 11 sk. Biblijos
tautos: Dedanas.
D e k a p o l i s (Dešimt
m i e s t ų ) . Šiai sričiai v a r d ą
d a v ė d e š i m t i e s graikų
miestų s ą j u n g a . D e k a p o l i s
b u v o kraštas j pietus n u o
Galilėjos ežero, daugiausia
j rytus n u o J o r d a n o . D a u ­
g u m a jo gyventojų buvo
n e ž y d a i , b e t jie d ė d a v o s i
prie J ė z ų lydinčios m i n i o s .
Prieš karą s u r o m ė n a i s 7 0
m . ž y d a i krikščionys p a b ė ­
go j v i e n ą iš šių miestų -
Pelą.
Mt4,25; M k 5 , 1 - 2 0 ;
7 , 3 1 - 3 7 ; N T ž e m l . C3.
D e r b ė . M i e s t a s Likaonijo-
j e , M a ž o s i o s Azijos p i e t u o ­
se (dab. Turkija). T e n Pau­
lius p a m o k s l a v o per s a v o
pirmąją ir antrąją k e l i o n ę .
Apd 1 4 , 2 0 - 2 1 ; 16,1;
ž e m i . 3 4 5 psl.
D i b o n a s . Moabitų miestas
į rytus n u o N e g y v o s i o s j ū ­
ros, 5 km j š i a u r ę n u o A r n o -
no u p ė s . Izraelitai u ž ė m ė jj
j ž ę n g ę j K a n a a n ą . Jis b u v o
atiduotas G a d o ir R u b e n o
g e n t i m s , b e t p e r s a v o isto­
riją ėjo iš r a n k ų j r a n k a s .
Sk 21,30; 32,34; Iz15,2;
ST žemi. C6.
D i d ž i o j i j ū r a . Biblijoje šiuo
vardu dažnai vadinama
Viduržemio jūra.
D o r a s . Kanaaniečių mies­
t a s . D o r a s prisidėjo prie
šiaurės karalių s ą j u n g o s ,
kuri k o v o j o su J o z u e ir p r a ­
l a i m ė j o . Šis miestas b u v o
atiduotas M a n a s o genčiai,
b e t ji n e s u g e b ė j o išvaryti jo
gyventojų.
Joz11,1-15;Ts1,27;
1 Kar 4 , 1 1 ; S T ž e m i . B 3 .
D o t a n a s . M i e s t a s prie
kelio iš B e t s a n o ir G i l e a d o j
Egiptą. T e n broliai p a r d a v ė
J u o z a p ą pirkliarns i z m a e l i -
t a m s (ar m a d i a n i e č i a m s ) .
D o t a n e Eliziejus b u v o
i š g e l b ė t a s iš Sirijos kariuo­
menės apsupties.
Pr37,17-28;2Kar6;
ST žemi. B3.
E d e n a s (Rojus). P r a d ž i o j e
D i e v o sukurti s o d a i - v i e t a
ž m o n ė m s g y v e n t i . Kai jie
D i e v u i n e p a k l u s o , jis A d o ­
mą ir levą išvarė iš E d e n o .
J a m e t e k ė j o T i g r o ir Eufrato
upės.
Pr 2 , 8 - 1 4 .
E d o m a s . K a l n u o t a s kraš­
tas j pietus n u o N e g y v o s i o s
jūros, kur a p s i g y v e n o E z a -
vo palikuonys.
E d r a j i s . Šioje v i e t o v ė j e
izraelitai sutriuškino Basa-
n o k a r a l i a u s O g o kariuo­
m e n ę , kuri j u o s p u o l ė prieš
jiems įžengiant j Pažadėtą­
j ą ž e m ę . Edrajis y r a
d a b a r t i n ė D e r a prie Sirijos
sienos su Jordanija.
Sk 2 1 , 3 3 ; Įst 1,4; 3 , 1 . 1 0 ;
Joz 12,4; 13,12.31;
ST žemi. D3.
E f e z a s . Svarbiausias
miestas R o m o s v a l d y t o j e
Azijos provincijoje ( d a b .
vakarų Turkija). Efezas bu­
vo tiltas t a r p Rytų ir V a k a r ų .
Jis stovėjo s v a r b a u s Azijos
p r e k y b i n i o k a r a v a n ų kelio
g a l e , prie Kaisterio u p ė s
žiočių. P a u l i a u s laikais
užtakis j a u b u v o p r a d ė j ę s
d u m b l ė t i . T a č i a u pats
miestas b u v o d i d i n g a s -
m a r m u r u grįstos g a t v ė s ,
pirtys, bibliotekos, t u r g u s ir
d a u g i a u kaip 2 5 0 0 0 vietų
teatras. D i a n o s š v e n t y k l a
E f e z e b u v o v i e n a s iš septy­
nių s e n o v ė s p a s a u l i o ste­
buklų, keturis kartus d i d e s ­
nė už Atėnų Partenoną.
Efeze žmonės gyveno
j a u prieš XII a. pr.Kr., o NT
laikais m i e s t a s turėjo a p i e
trečdalį milijono g y v e n t o j ų ,
iš jų d a u g ž y d ų .
N e t r u k u s E f e z a s t a p o ir
s v a r b i u pirmųjų krikščionių
centru. P a u l i u s t e n t r u m p a i
lankėsi p e r s a v o antrąją
misijų k e l i o n ę , o jo d r a u g a i
Akvilas ir P r i s k a t e n pasili­
ko. Per trečiąją k e l i o n ę
Paulius E f e z e p r a l e i d o
d a u g i a u kaip d v e j u s m e t u s ,
ir krikščioniškosios tiesos
išplito po visą provinciją.
P r e k y b a sidabriniais
Dianos atvaizdais smuko,
iškilo g r ė s m ė ž m o n i ų p a j a ­
m o m s , d ė l t o kilo s i d a b r a -
kalių b r u z d ė j i m a s .
Laiškus į Korintą P a u l i u s
rašė E f e z e . Esarr\a n u o m o ­
nių, k a d jo laiškai iš kalėji­
mo (Filipiečiams ir kt.) irgi
b u v o parašyti E f e z e . P a u ­
liui išvykus, p a d ė t i b a ž n y ­
čiai liko T i m o t i e j u s . V ė l i a u
Paulius E f e z o krikščionims
p a r a š ė laišką. A p r e i š k i m e
v i e n a s iš laiškų s e p t y n i o m s
b a ž n y č i o m s irgi j i e m s
skirtas.
Paplitusi t r a d i c i n ė n u o ­
monė, kad Efeze apsigyve­
no apaštalas Jonas.
A p d 18,19; 19; 20,17;
1 Kor 1 5 , 3 2 ; 1 6 , 8 - 9 ; E f 1 , 1 ;
1 T i m 1,3; A p r 2 , 1 - 7 ;
ž e m i . 3 3 7 psl.
E f r a i m a s . Efraimo genčiai
priklausęs kraštas.
Joz 1 6 , 4 - 1 0 i r U ;
ž e m i . 3 2 1 psl.
E f r a t a . Kitas Betliejaus
pavadinimas.
E g i p t a s . Derlingas ir dide­
lės galios kraštas į pietus
n u o Izraelio, r e i k š m i n g a s
per visą STistoriją, y p a č
Išėjimo laikotarpiu. Žr. 11
sk. Biblijos tautos: Egiptie­
čiai.
P r 4 6 ; Iš 1 - 1 4 ; žemi. 314.
E g l o n a s . V i e n a s i š amoritų
miestų, kuriuos n u k a r i a v o
J o z u ė per s a v o p i r m ą
s m a r k ų antpuolį. D a b a r tai
tikriausiai T e l eŲ-lesis
netoli Lachišo, Š e f e l o j e -
ž e m ų kalvų krašte į v a k a r u s
nuo Jeruzalės.
E k r o n a s . Vienas iš penkių
s v a r b i a u s i ų filistinų miestų.
Užkariavimų pradžioje
atiduotas J u d o genčiai,
tačiau pakrantės lygumoje
filistinai b u v o p a k a n k a m a i
stiprūs ir miestą išlaikė. Kai
jie n u g a l ė j o izraelitus ir
p a g r o b ė Sandoros skrynią,
k i e k v i e n ą filistinų miestą, į
kurį ji b ū d a v o n u g a b e n t a ,
u ž p u l d a v o m a r a s . Kai
epidemija pasiekė Ekroną,
filistinai galiausiai n u s p r e n ­
dė grąžinti skrynią izraeli­
tams. E k r o n a s išliko filistinų
miestas. Nusigręžęs nuo
Izraelio D i e v o , karalius
A c h a z i j a s s i u n t ė pasiunti­
nius p a s E k r o n o d i e v ą
B a a l - z e b u b ą . N T laikais jis
buvo vadinamas "Belzebu-
l u " ir l a i k o m a s piktųjų
dvasių v a l d o v u .
Joz 15,11; 1 5 , 4 5 - 4 6 ;
T s 1,18; 1 S a m 5 , 1 0 -
6,17; 7,14; 17,52;
2 Kar 1 , 3 - 6 ; Am 1,8 ir
toliau; S T ž e m i . A5.
E l a m a s . Kraštas į rytus
n u o B a b i l o n i j o s ; sostinė -
S ū z a i . Žr. 11 sk. Biblijos
tautos: Elamitai.
E l a t a s (Asiongaberis).
G y v e n v i e t ė (vėliau miestas)
prie A k a b o s j l a n k o s ( R a u ­
d o n o j i j ū r a ) . Izraelitai t e n
s t o v y k l a v o p a k e l i u i iš E g i p ­
to į K a n a a n ą . Karalius S a ­
l i a m o n a s t e n laikė R a u d o ­
nosios j ū r o s p r e k y b i n į lai­
v y n ą . V ė l i a u t ą uostą b a n d ė
atgaivinti J o z a p a t a s , bet j o
laivai s u d u ž o . G a l i a u s i a i
miestas atiteko e d o m i t a m s .
S k 3 3 , 3 5 - 3 6 ; įst 2 , 8 ;
1 Kar 9 , 2 6 - 2 7 ; 2 2 , 4 8 ;
2 Kar 1 6 , 6 ; ž e m i . 3 2 3 psl.
E m a t a s (Hamatas). Dabar­
tinė H a m a , prie O r o n t o
u p ė s Sirijoje. S e n o j o T e s t a ­
m e n t o laikais E m a t a s b u v o
s v a r b u s m i e s t a s prie preky­
binio kelio iš M a ž o s i o s
Azijos (Turkijos) į Egiptą.
Kiek p i e č i a u esanti E m a t o
p e r ė j a b u v o ideali š i a u r i n ė
Izraelio riba. Karaliaujant
D o v y d u i ir S a l i a m o n u i ,
Izraelis turėjo t a i k o s sutartį
su Emato karaliumi Tojumi.
Kai miestą u ž ė m ė asirai,
daugelis jo gyventojų buvo
iškeldinti į Izraelį. Iš p r a d ž i ų
f a r a o n a s N e c h a s (prieš
Karchemišo mūšį), o vėliau
B a b i l o n i j o s karalius N a b u -
chodonosaras ten turėjo
laikinas b ū s t i n e s .
Joz 13,5; 2 S a m 8 , 9 - 1 1 ;
1 Kar 8 , 6 5 ; 2 Krn 8,4;
2 Kar 1 7 , 2 4 ; 1 8 , 3 4 ir t o l i a u .
E m a u s a s . Kaimas apie 13
k m n u o J e r u z a l ė s . T a i tur­
būt d a b a r t i n ė E I K u b e i b ė .
Prisikėlimo d i e n ą J ė z u s
pasirodė dviem savo moki­
niams, keliaujantiems j
Emausą.
Lk 2 4 , 1 3 .
E n d o r a s . V i e t o v ė šiaurės
Izraelyje, netoli T a b o r o
k a l n o . Karalius S a u l i u s
naktį prieš s a v o paskutinį
mūšį s l a p t a n u k e l i a v o į E n -
dorą. T e n jis, i e š k o d a m a s
 DANAS - EUFRATAS 259

Tiesi gatvė Damaske (kur Naujojo Testamento patarimo, norėjo paprašyti

Paulius vėl praregėjo) laikais Damaskas buvo b u r t i n i n k ą (ar m e d i u m ą ) ,
šiandien abipus apstatyta svarbus miestas bei k a d iškviestų mirusio pra­
krautuvėlėmis, pardavinė­ prekybos centras. n a š o S a m u e l i o d v a s i ą . Kitą
jančiomis visokiausias Viršutinėje iliustracijoje - dieną Saulius ir jo s ū n u s
prekes. Ir Senojo, ir audėjas prie savo staklių. Jonatas žuvo pražūtingame
mūšyje prie Gilbojos kalno.
1 S a m 28; S T ž e m l . B3.

E n g a d ė . Šaltinis j vakarus
nuo N e g y v o s i o s jūros, kur
pasislėpė Dovydas.
J o z 15,62; 1 S a m 24,1 ir
toliau, S T ž e m l . B6.

E n o n a s prie S a l i m o . Šio­
je vietovėje J o n a s Krikšty­
tojas krikštijo savo sekėjus.
Jn 3,23; NT žemi. C3.

E r e k a s (Arakas). Vienas iš
didžiųjų Š u m e r o miestų
pietų Babilonijoje, apie 65
km j šiaurės vakarus n u o
Ūro. Jis m i n i m a s Pradžios
knygoje, tautų sąraše.
Pr 10,10; E z d 4,9.

Eskolis (Neheleskolis —
" V y n u o g i ų slėnis"). Slėnis
netoli H e b r o n o . Mozės pa­
siųsti ž v a l g a i iš šio slėnio
atnešė Pažadėtosios že­
m ė s vaisių, tarp jų ir didelę
kekę vynuogių.
S k 1 3 , 2 3 - 2 4 ; 3 2 , 9 ; Įst 1,24.

Estaolis. Vietovė apie 16

km j vakarus n u o Jeruza­
lės, D a n o g e n t i e s ž e m i ų
pakraštyje. Šis kraštas -
S a m s o n o t ė v i š k ė . T e n jis
u ž a u g o , o D i e v o d v a s i a pir­
mą kartą jj p a s k a t i n o v a k a ­
rų ž e m u m o j e stoti j kovą su
filistinais. K a d ir kokie b u v o
Samsono žygiai, Dano gen­
tainiai taip ir n e b e u ž ė m ė
jiems skirto miesto.
Joz 15,33; 19,41;
Ts 1 3 , 2 4 - 2 5 ; 16,31; 18;
ST ž e m i . B5.

Etiopija. Tai yra Sudanas,

o ne š i u o l a i k i n ė Etiopija;
daugely Senojo Testamen­
to vertimų ji v a d i n a m a
K u š u . Ž r . 11 s k . Biblijos
tautos: Kušas (Sudanas).

Eufratas. Senajame
Testamente ši didinga upė
dažnai vadinama tiesiog
" u p e " . Ji y r a apie 1900 km
i l g i o , t e k a iš r y t ų T u r k i j o s j
p i e t r y č i u s ir įteka Persų
įlankon. Babilonijos lygu­
mose upės v a g a pasislinko
j v a k a r u s , ir d a u g s e n o v ė s
miestų, stovėjusių ant jos
krantų, atsidūrė 5 - 6 km į
rytus. Kelias j Siriją ėjo
p a l e i E u f r a t ą j š i a u r ę iki
Karchemišo, paskui suko j
pietus - D a m a s k o , Izraelio
ir E g i p t o link. Eufratas m i n i -
260 BIBLIJOS VIETOVĖS
mas kaip v i e n a iš keturių
E d e n o upių.
P r 2 , 1 4 ; 15,18 irtoliau; Apr
9,14; 16,12; žemi. 315 psl.
Farparas žr. Abana.
F a s g a (Pisga). Viena iš
N e b o kalno viršūnių.
|st 3 4 , 1 .
F e n i k s a s . Pauliaus kelio­
nę j R o m ą sutrukdė nepa­
l a n k ū s v ė j a i , ir, p a s i b a i g u s
vasaros laivybos sezonui,
l a i v a s b u v o d a r tik p r i e
Kretos pietinio kranto. Per
pasitarimą Dailiojoje prie­
plaukoje d a u g u m a norėjo
plaukti j Feniksą (dab.
Finiką) - ž i e m ą tai b u v o
saugiausias tos pakrantės
užtakis. Paulius prieštara­
vo, bet jie išplaukė, pateko
į s m a r k i ą a u d r ą , ir l a i v a s
sudužo.
A p d 27,12.
F i l a d e l f i j a . Miestas Ro­
mos valdytoje Azijos pro­
vincijoje (dab. Alašechyras
vakarų Turkijoje). Filadelfi­
joje b u v o v i e n a iš septynių
Azijos bažnyčių, kurioms
skirti A p r e i š k i m o laiškai.
Apr 1,11; 3 , 7 - 1 3 .
Efeze (Turkija) romėnų
Arkadijos kelias veda į
teatrą. Mažesnėje
iliustracijoje matome,
kaip atrodydavo teatras
žengiančiam į areną.
Filipai. Miestas Makedoni­
joje (šiaurės Graikija), 12
km j sausumą nuo pakran­
tės miesto N e a p o l i o . T a i p
pavadintas Makedonijos
karaliaus Pilypo garbei.
168 pr.Kr. Filipai b u v o pri­
jungti prie R o m o s imperi­
jos. 42 pr.Kr. t e n į v y k o
garsus mūšis, kuriame
A n t o n i j u s ir O k t a v i a n a s
(Augustas) n u g a l ė j o Brutą
ir Kasijų. Po keleto metų
Oktavianas Filipus paskel­
bė R o m o s kolonija ir jų
g y v e n t o j a i g a v o tas pačias
teises ir p r i v i l e g i j a s k a i p ir
b e t k u r i s Italijos m i e s t a s .
Paulius Filipus aplankė
per s a v o antrąją misijų ke­
lionę, kai regėjime i š v y d o
makedonietį, maldaujantį
pagalbos. Pirmoji Europoje
krikščionių bažnyčia b u v o
įkurta Filipuose. Paulius ir
Šilas ten b u v o neteisėtai
įmesti į kalėjimą, bet vėliau
j u o s paleido it atsiprašė,
kai jie p a s i s a k ė esą R o m o s
piliečiai. Laiškas f i I i pie­
čiams b u v o parašytas
Filipų b a ž n y č i a i .
A p d 1 6 , 6 - 4 0 ; 2 0 , 6 ; Fil 1,1
i r t o l i a u ; 1 Tes 2,2;
žemi. 342 psl.
F i l i s t i j a . Filistinų kraštas
I z r a e l i o p a k r a n t ė j e . Žr. 11
sk. Biblijos tautos: Filistinai,
t. p. ž e m ė l a p į .
F i n i k i j a . Valstybėlė Sirijos
p a k r a n t ė j e , į š i a u r ę n u o Iz­
raelio. J o s svarbiausi mies­
tai b u v o T y r a s , S i d o n a s ir
B i b l a s . Ž r . 11 s k . Biblijos
tautos: Finikiečiai, t. p.
žemėlapį.
F r y g i j a . Kraštas M a ž o s i o s
Azijos viduryje (dabar
Turkijoje). Didžioji jos dalis
priklausė romėnų Azijos
provincijai, bet Paulius lan­
kėsi m a ž e s n i a m e rajone,
priklausiusiame Galatijos
provincijai. Svarbiausi šio
rajono miestai b u v o Pisidi-
jos A n t i o c h i j a ir Ikonija.
Naujajame Testamente
minimi dar trys Frygijos
miestai: Laodikėja, Kolosai
ir H i e r a p o l i s .
A p d 16,6; 18,23; Kol 1,1;
4,13; Apr 3 , 1 4 - 2 2 .
G a b a j a žr. Gibėja.
Gabaonas žr. Gibeonas.
G a b ė j a žr. G e b a .
G a d a s . Kraštas, priklausęs
Gado genčiai; buvusios
amoritų karalystės dalis, į
rytus n u o J o r d a n o (pietų
Gileadas).
Joz 1 3 , 8 - 1 3 ;
ž e m i . 321 psl.
Galaadas žr. Gileadas.
G a l a t i j a . Romos provincija
Mažosios Azijos viduryje.
Jos sostinė b u v o Ankyra
(dab. Ankara, Turkijos sos­
tinė). Pietinėje Galatijos
dalyje b u v o keletas Pau­
liaus a p l a n k y t ų miestų -
Pisidijos Antiochija, Ikonija,
Listra ir t u r b ū t Derbė. P a u ­
liaus L a i š k a s g a l a t a m s tik­
riausiai skirtas tiems mies­
tams. Galatija taip pat b u v o
v i e n a s iš kraštų, kur siųstas
Pirmasis Petro laiškas.
A p d 16,6; 18,23; Gal 1,1; 1
R 1,1; žemi. 337 psl.
G a i g a l ą (Gilgalas). Vietovė
tarp Jericho ir J o r d a n o
u p ė s . Perėję u p ę , izraelitai
Galgaloje įsirengė stovyklą
ir atminimui padėjo akme­
nis. Iš G a l g a l o s jie ž e n g ė
užkariauti Kanaano. Mieste
b u v o svarbi šventovė, čia
lankydavosi teisėjas
Samuelis. Gaigalą minima
p a s a k o j i m u o s e a p i e Eliją i r
Eliziejų, kuris t e n sutaisė
" n u o d i n g ą " viralą. P r a n a ­
šai O z ė j a s ir A m o s a s p a ­
smerkė apeigas Galgaloje
k a i p b e p r a s m i š k ą ritualą.
Joz 4,20; Ts 3,19;
1 S a m 7,16; 10,8 i r t . t ;
2 S a m 1 9 , 1 5 ; 2 Kar 2 , 1 ;
4 , 3 8 - 4 1 ; O z 4,15; A m 4,4,;
ST žemi. C5.
G a l i l ė j a . Krašto ir didelio
ežero šiaurės Izraelyje
pavadinimas. Ten gyveno
J ė z u s ir kai kurie jo
mokiniai. Pradėjęs savo
viešąją veiklą, J ė z u s t e n
praleisdavo n e m a ž a laiko.
G a l i l ė j a m i n i m a ir ST. Iš

trijų pusių ją s u p o kitos t a u ­
tos, d a r i u s i o s g y v e n t o j a m s
n e m e n k ą poveikį. Didžioji
Galilėjos dalis kalvota, b e t
ežeras yra įduboje apie 2 1 0
m ž e m i a u j ū r o s lygio.
J ė z a u s laikais per G a l i ­
lėją ėjo keletas s v a r b i ų Ro­
m o s i m p e r i j o s kelių. G y ­
ventojai d a u g i a u s i a d i r b o
ž e m ę , p r e k i a v o ir ž v e j o j o
ežere. Daugelis evangeli-
j o s e m i n i m ų miestų b u v o
Galilėjoje, iš jų N a z a r e t a s
(kur J ė z u s u ž a u g o ) , Kafar-
n a u m a s , K a n a ir B e t s a i d a .
Evangelijose dažnai
m i n i m a s ir G a l i l ė j o s e ž e r a s ,
k u r i a m e , pro t a r p u k a l n e s
įsiveržus v ė j u i , kyla s m a r ­
kios a u d r o s .
1 Kar 9 , 1 1 ; 2 Kar 1 5 , 2 9 ;
Iz 9 , 1 ; L k 4 , 1 4 ; 5,1 ir t o l i a u ;
8 , 2 2 - 2 6 ; Jn 21 ir toliau;
A p d 9 , 3 1 ; N T ž e m l . B3.
G a r i z i m a s . Dievo palai­
mos kalnas Samarijoje,
priešais H e b a l i o kalną (žr.).
Vėliau G a r i z i m a s t a p o sa­
mariečių š v e n t u o j u k a l n u ,
t e n jie pasistatė šventyklą.
Sama-rietė sakė, kad ant to
kalno jos protėviai g a r b i n ­
davo Dievą. Ant Garizimo
kalno keteros n e s e n i a i
rasta s e n o s i o s s a m a r i e č i ų
šventyklos vieta,
įst 1 1 , 2 9 ; 2 7 ; J o z 8 , 3 3 ;
Jn 4 , 2 0 ; ST ž e m i . B4.
G a t a s . Vienas iš penkių
filistinų įtvirtintų miestų
S e n o j o T e s t a m e n t o laikais.
P a g r o b t ą S a n d o r o s skrynią
filistinai n u g a b e n o į G a t ą ,
bet j u o s u ž p u o l ė m a r a s . Iš
G a t o b u v o kilęs Galijotas ir
kiti " m i l ž i n a i " . S l a p s t y d a ­
masis n u o k a r a l i a u s
Sauliaus, Dovydas p a b ė g o
j Gatą. G a t o kariai j a m
p a d ė j o , kai A b s a l o m a s
prieš jį p a k ė l ė maištą. Kurj
laiką m i e s t a s priklausė
J u d ė j o s karalystei, o VIII a.
pr.Kr. atiteko a s i r a m s . Jo
v i e t a d a r tiksliai n e ž i n o m a .
Joz 11,22; 1 S a m 5 ; 17,4;
21,10 - 2 2 , 1 ; 27;
2 S a m 1 5 , 1 8 ; 2 Kar 1 2 , 1 7 ;
2 K r n 11,8; 26,6.
G a z a . S T laikais - v i e n a s
iš p e n k i ų filistinų įtvirtintų
miestų pajūrio l y g u m o j e .
Jozuė jj buvo užkariavęs,
bet p a s k u i p r a r a d o . Šis
miestas s v a r b u s ir S a m s o ­
no biografijoje — jis t e n
b u v o įkalintas ir g a l i a u s i a i
ž u v o s u g r i a u d a m a s didžiulį
rūmą. G a z a , k a i p ir kiti
filistinų miestai, n u k e n t ė j o
jiems pagrobus Sandoros
skrynią.
G a z a buvo svarbus
miestas prie p r e k y b o s kelio
į Egiptą. Ją b u v o užkaria­
v ę s J u d ė j o s karalius E z e k i -
j a s , v ė l i a u - asirų kariuo­
m e n ė ir E g i p t o f a r a o n a s .
Naujajame Testamente
P i l y p a s , k e l i a u d a m a s iš J e ­
ruzalės j G a z ą , sutiko Etio­
pijos v a l d i n i n k ą ir p r a n e š ė
j a m gerąją n a u j i e n ą a p i e
Jėzų.
Joz 10,41 ; T s 16; 1 S a m
6 , 1 7 ; 2 Kar 8 , 1 8 ; J e r 4 7 ;
A p d 8,26; ST ž e m i . A6.
G a z e r i s . Vienas iš kana­
aniečių miestų, kurj p u l d i ­
nėjo J o z u ė . Jis b u v o t a r p
ž e m ų kalvų, pakeliui iš
J o p ė s (pajūryje) j J e r u z a l ę .
Kurį laiką G a z e r i s priklausė
Egiptui, bet v i e n a s iš
faraonų jj padovanojo savo
dukteriai - karaliaus S a l i a ­
mono žmonai. Saliamonas
miestą įtvirtino, kaip ir A s o -
rą bei M e g i d ą . T e n archeo­
logai r a d o " G a z e r i o k a l e n ­
d o r i ų " (žr. 9 sk. Darbas ir
visuomenė Biblijoje: Žem­
dirbystė).
J o z 1 0 , 3 3 ir t o l i a u ; 1 Kar
9 , 1 5 - 1 7 ; S T ž e m i . A5.
G e b a (Gabėja). Dabartinė
D ž e b a , esanti priešais M a -
c h m ą , 10 km į šiaurę n u o
J e r u z a l ė s . Šis miestas pri­
klausė B e n j a m i n o g e n č i a i .
T e n apsistojo S a u l i a u s ka­
r i u o m e n ė , g i n a n t i sostinę
G i b ė j ą , kai filistinai u ž ė m ė
M a c h m ą . Vėliau G e b a tapo
J u d ė j o s šiaurės p a s i e n i o
miestu ir karalius A s a ją
įtvirtino. Kaip ir M a c h m ą , ją
nuniokojo Jeruzalę puolan­
tys asirai, bet po tremties
buvo vėl apgyvendinta.
Joz 18,24; 21,17; 1 S a m
1 3 , 1 6 ; 1 Kar 1 5 , 2 2 ; 2 Kar
2 3 , 8 ; 1 K r n 6 , 6 0 ; Iz 1 0 , 2 9 ;
Ezd 2,26; Neh 7,30; Zch
14,10; S T ž e m l . B5.
G e b a l i s . Labai senas
finikiečių miestas, taip pat
ž i n o m a s graikišku Biblo
v a r d u . Jis b u v o d a b a r t i n i o
L i b a n o pajūryje, į š i a u r ę
n u o Berito (Beiruto). " L i e ­
k a p l a č i a u s i a ž e m ė , kuri d a r
nepadalinta", - pasakė
Dievas pasenusiam Jozuei.
G e b a l i s b u v o v i e n a iš tokių
p a d a l y t i skirtų ž e m i ų . V ė l i a u
G e b a l i o meistrai p a d ė j o
paruošti m e d i e n ą ir a k m e ­
nis S a l i a m o n o š v e n t y k l a i .
t
FARPARAS-GILBOJA
Ezechielis savo pranašys­
tėje s m e r k ė T y r ą b e i kitus
finikiečių miestus, taip p a t
ir G e b a l į .
J o z 1 3 , 5 ; 1 Kar 5 , 1 8 ;
Ps 8 3 , 9 ; Ez 2 7 , 9 .
Gelbojė žr. Gilboja.
G e n e z a r e t a s . Vietovė va­
kariniame Galilėjos ežero
krante. Kartais šiuo v a r d u
v a d i n a m a s ir pats e ž e r a s .
Žr. t. p. Galilėja, Keneretas.
M k 6 , 5 3 ; Lk 5,1.
G e r a r a s . Vietovė N e g e v e ,
t a r p B e r s a b ė j o s ir G a z o s .
T e n b u v o apsistoję ir
A b r a o m a s , ir I z a o k a s . K a d
būtų s a u g i a u , A b r a o m a s
pasakė, kad jo žmona Sara
yra j a m sesuo. Geraro
karalius A b i m e l e k a s n o r ė j o
paimti S a r ą už ž m o n ą , bet
Dievas j a m neleido.
Pr 20; 26; ST žemi. A6.
G e s e n a s . Derlingas
E g i p t o kraštas Nilo deltos
rytuose. J o k ū b a s s u š e i m a ,
nukeliavęs pas Juozapą,
apsigyveno Gesene. Ten
buvo geros ganyklos,
netoli f a r a o n o r ū m a i . Prieš
i š e i d a m i iš E g i p t o , izraelitai
G e s e n e i š v e n g ė nelaimių,
u ž p u o l u s i ų visą Egiptą.
P r 4 5 , 1 0 ; Iš 8 , 2 2 ir t o l i a u ;
žemi. 318'psl.
G e s ū r a s . Sritis ir miestas
pietų Sirijoje. Karalius D o ­
v y d a s v e d ė G e s ū r o kara­
liaus dukterj. Kai jų s ū n a u s
A b s a l o m o seserį T a m a r ą
išprievartavo jbrolis
A m n o n a s , Absalomas jj
n u ž u d ė ir p a b ė g o j G e s ū r ą .
Joz 12,5; 2 S a m 3,3; 13,38
ir toliau.
G e t h e f e r i s . V i e t o v ė Galilė­
j o j e , Z a b u l o n o ir Neftalio
genčių žemių pasienyje.
T e n gimė pranašas Jona.
G e t h e f e r i s b u v o netoli v ė ­
liau įkurto N a z a r e t o .
J o z 1 9 , 1 3 ; 2 Kar 1 4 , 2 5 ;
ST ž e m i . B2.
G e t s e m a n ė ("aliejaus
spaudykla"). Sodas už
Jeruzalės, anapus Kedrono
slėnio, prie A l y v ų k a l n o . J ė ­
zus ir jo mokiniai ten d a i ­
nai l a n k y d a v o s i , t a d J u d a s
žinojo, kur naktį vesti karei­
v i u s j o suimti.
Mt 26,36-56; Mk 1 4 , 3 2 -
5 1 ; Lk 22,39; Jn 1 8 , 1 - 1 2 .
G i b ė j a (Gabaja). Miestas
ant kalvos, 4 km j šiaurę
nuo Jeruzalės. Pagarsėjo
261
kaip karaliaus S a u l i a u s
miestas ir sostinė. M i e s t a s
b u v o t r a g i š k a i sunaikintas
d ė l jo g y v e n t o j ų nusikalti­
mo, padaryto Teisėjų
laikais. D a b a r t e n yra T e l el
Fulis, n u o kurio matosi
Jeruzalės priemiesčiai.
Ts 1 9 , 1 2 - 2 0 , 4 8 ;
1 S a m 10,26 ir U; Iz 10,29;
S T ž e m l . B5.
G i b e o n a s (Gabaonas).
M i e s t a s a p i e 10 km į š i a u ­
rės v a k a r u s n u o J e r u z a l ė s .
U ž g r o b ę J e r i c h ą ir Hajį,
gibeoniečiai gudrumu
i š g a v o iš J o z u ė s taikos
sutartį, kurią v ė l i a u S a u l i u s
s u l a u ž ė . Prie G i b e o n o
t v e n k i n i o D o v y d o vyrai
susikovė su Sauliaus
s ū n a u s Isboseto šalinin­
kais, k a d nuspręstų, katras
b u s karalius. G i b e o n e b u v o
l a i k o m a m a l d y k l a , kurioje
g a r b i n d a v o D i e v ą karalius
Saliamonas. Gibeono
gyventojai padėjo
N e h e m i j u i atstatyti J e r u z a ­
lės s i e n a s .
Archeologai Gibeone
r a d o d i d e l ę d u o b ę s u laip­
tais, v e d a n č i a i s prie v a n ­
dens. Duobėje buvo dau­
g y b ė ąsų su užrašu "Gi­
b e o n a s " ir ąsočių s a v i n i n ­
kų v a r d a i s . Matyt, VII pr.Kr.
šis m i e s t a s b u v o s v a r b u s
vynininkystės centras.
Joz 9; 2 S a m 2 , 1 2 - 2 9 ;
2 0 , 8 ; 2 1 ; 1 Kar 3 , 4 ;
1 K r n 2 1 , 2 9 ; Neh 3,7;
ST ž e m i . B5.
G i h o n a s . V i e n a i š keturių
upių, t e k ė j u s i ų iš E d e n o
s o d ų . T a i p v a d i n o s i ir šal­
tinis k a l v o s p a p ė d ė j e , prie
p i r m o j o J e r u z a l ė s miesto.
T a d a jo v a n d e n i u apsirū-
p i n - d a v o v i s a s miestas.
Dovydui paliepus, jo sūnus
S a l i a m o n a s prie šio šaltinio
buvo pateptas karaliumi,
k a d sosto n e u ž g r o b t ų var­
žovas Adonijas. Gihono
šaltinio v a n d u o b u v o g y v y ­
biškai s v a r b u s miesto s a u ­
g u m u i , ir v ė l i a u karalius
E z e k i j a s i š k a s d i n o tunelį,
kad v a n d u o pro kalvą
patektų tiesiai į miestą. Šis
tunelis t e b ė r a ir d a b a r .
V a n d u o atiteka į S i l o a m o
tvenkinį (žr. Siloamas).
P r 2 , 1 3 ; 1 Kar 1,38; 1,45;
2 Krn 3 2 , 3 0 ; 3 3 , 1 4 .
G i l b o j a (Gelbojė). Kalnas
ir kalnų virtinė šiaurės
Palestinoje, prie gilaus J e z -
rahelio s l ė n i o , kuris driekia-
262 BIBLIJOS VIETOVĖS
si iki J o r d a n o u p ė s . A n t G i l -
bojos k a l n o karalius S a u ­
lius ir jo kariai stojo j p a s ­
kutinį mūšį su filistinais.
S a u l i u s , J o n a t a s ir kiti du jo
sūnūs žuvo.
1 Sam 28,4; 31,1.8;
2 S a m 1; 2 1 , 1 2 ; 1 Km
10,1.8; S T ž e m l . B3.
G i l e a d a s (Galaadas). Di­
d e l ė sritis j rytus n u o J o r d a ­
no ir j š i a u r ę n u o N e g y v o ­
sios j ū r o s . G i l e a d a s b u v o
p a d a l i n t a s R u b e n o , G a d o ir
Manaso gentims. Ten būta
gerų ganyklų su gausiomis
avių ir galvijų b a n d o m i s .
G a r s ė j o ir d e r v a ar priesko­
niais, v a d i n a m a i s " G i l e a d o
b a l z a m u " . Jį vartota gydyti
ž a i z d o m s , taip pat kosmeti­
kai. Iš G i l e a d o b u v o kilę J a ­
k a s , Jeftė ir p r a n a š a s Elijas
Pr 37,25; Joz 1 7 , 1 ; Ts 10,3;
1 1 ; 1 Kar 1 7 , 1 ; G g 4 , 1 ;
ST žemi. C3.
G i l g a l a s žr. Gaigalą.
G o m o r a . V i e n a s iš 5 m i e s ­
tų, tikriausiai b u v ę s t e n , kur
d a b a r yra Negyvosios jūros
pietinė d a l i s . G o m o r a ir S o ­
d o m a buvo sunaikintos už
t y č i n e s , n u o l a t i n e s ir b j a u ­
rias n u o d ė m e s . Visoje Bib­
lijoje S o d o m a ir G o m o r a
pateikiamos kaip pavyz­
d ž i a i , j s p ė j a n t y s a p i e rūstų
Dievo teismą. Jėzus sako,
k a d b e t k u r i a m miestui,
nepriėmusiam jo apaštalų,
bus blogiau negu Sodomai
ir G o m o r a i .
P r 14; I z 1 , 9 - 1 0 ; M t 1 0 , 1 5 .
G o z a n a s . Belaisvius
izraelitus asirai iš S a m a r i j o s
n u v a r ė į G o z a n ą . D a b a r tai
T e l C h a l a t a s prie C h a b ū r o
u p ė s šiaurės rytų Sirijoje.
2 Kar 1 7 , 6 ; 1 9 , 1 2 .
G r a i k i j a . Po Aleksandro
Makedoniečio užkariavimų
Izraelis (ir kiti rytiniai
V i d u r ž e m i o pajūrio kraštai)
atsidūrė graikų valdžioje.
Paskutiniais š i m t m e č i a i s
prieš Kristų ir NT laikais
b u v o j a u č i a m a stipri graikų
civilizacijos, kultūros ir
minties jtaka. Žr. 11 sk.
Biblijos tautos: Graikai.
Dan 1 1 ; Jn 12,20; Apd 6;
1 7 ; 1 8 ; ž e m i 3 4 2 psl.
H a b o r a s . Dabar Chabūro
u p ė šiaurės rytų Sirijoje,
Eufrato intakas. Prie H a b o -
ro b u v o G o z a n o miestas.
2 Kar 1 7 , 6 .
H a j i s . Šis p a v a d i n i m a s
reiškia " g r i u v ė s i a i " . U ž g r o ­
b ę s J e r i c h ą , prieš g r e t i m ą
Hajį J o z u ė p a s i u n t ė n e g a u ­
sias p a j ė g a s , ir j o s b u v o
s u m u š t o s . T a i p atsitiko to­
dėl, kad Achanas, sulaužy­
d a m a s D i e v o į s a k y m ą , iš
Jericho buvo p a ė m ę s
grobio. N u b a u d ę s Achaną,
J o z u ė v ė l p u o l ė Hajį.
Apsimesdamas, kad bėga,
jis išviliojo H a j o v y r u s ,
t u o m e t p a s i s l ė p ę kariai
j ž e n g ė į miestą ir p a d e g ė
įtvirtinimus. Žr. 2 sk.
Archeologija ir Biblija.
J o z 7 ir 8; ST ž e m i . B 4 .
Hamatas žr. Ematas.
H a r a d a s . Šaltinis, prie
kurio G e d e o n a s pasirinko
k a u t y n ė m s karius s t e b ė d a ­
m a s , kaip jie g e r i a v a n d e n į .
Jis p a s i r i n k o tris šimtus,
kurie p a r o d ė s a v o b u d r u ­
mą p a s i l e n k d a m i ir l a k d a m i
v a n d e n į iš rieškučių. Ši v i e ­
t a b u v o šiaurės Palestinoje,
tikriausiai prie u p e l i o ,
t e k a n č i o J e z r a h e l i o slėniu.
Ts7,1-8.
H a r a n a s (Charanas).
M i e s t a s d a b a r t i n ė s Turkijos
pietryčiuose, prie Eufrato
intako B e l i c h o . Iškeliavęs iš
Ūro, t e n a p s i g y v e n o A b r a o ­
mo tėvas Tarė, ten Jokūbas
dirbo Labanui. Haranas
stovėjo prie s v a r b a u s kelio,
jungiančio Ninevę su Alepu
(Sirija) ir e i n a n č i o toliau j
pietus, į T y r o uostą. Asirai jį
įtvirtino ir p a d a r ė provinci­
j o s sostine, o po N i n e v ė s
ž l u g i m o jis trejus m e t u s
b u v o ir p a č i o s Asirijos
sostinė. 6 0 9 pr. Kr. m i e s t a s
atiteko b a b i l o n i e č i a m s .
Pr 1 1 , 3 1 ; 1 2 , 4 - 5 ; 29,4 ir
t o l i a u ; 2 Kar 1 9 , 1 2 ;
E z 2 7 , 3 3 ; ž e m i . 3 1 6 psl.
H e b a l i s . Uolėtas kalnas
S a m a r i j o j e priešais miškin­
g ą G a r i z i m o kalną, netoli
s e n o j o S i c h e m o ir d a b a r t i ­
nio N a b l u s o . T e n J o z u ė
padarė, kaip buvo M o z ė s
lieptas prieš u ž k a r i a u j a n t
šią ž e m ę : ant H e b a l i o kal­
no p a s t a t ė a u k u r ą ir leido
ž m o n ė m s pasirinkti - p a ­
klusti D i e v u i ir gauti jo p a ­
l a i m i n i m ą a r b a nepaklusti ir
būti n u b a u s t i e m s . Vieni
ž m o n ė s stovėjo ant H e b a ­
lio k a l n o , kurio plika, s a u ­
lės i š d e g i n t a v i r š ū n ė s i m ­
bolizavo Dievo prakeikimą,
o kiti — a n t G a r i z i m o .
Įst 1 1 , 2 9 ; 2 7 ; J o z 8 , 3 0 . 3 3 ;
ST ž e m i . B4.
H e b r o n a s . Miestas aukš­
tose Judėjos kalvose (935
m virš jūros lygio). S e n a s i s
p a v a d i n i m a s b u v o Kirjatar-
bė. A b r a o m a s ir jo š e i m a
d a ž n a i a p s i s t o d a v o prie
H e b r o n o , čia jis iš hetitų
nusipirko olą (žr. Machpe-
la). Į H e b r o n ą v y k o d v y l i k a
M o z ė s ž v a l g ų , v ė l i a u jis b u ­
vo atiduotas Kalebui. H e b ­
ronas p r i g l a u s d a v o p a b ė ­
gėlius ir b u v o v i e n a s iš
levitų miestų. T a i b u v o
D o v y d o sostinė prieš j a m
užimant Jeruzalę. Absalo-
m a s s a v o maištą p r a d ė j o
Hebrone. Gerokai vėliau,
p o tremties, ž y d a i s u g r į ž o
ten gyventi.
Pr 13,18; 23; 35,27; 37,14;
Sk 13,23; Joz 1 4 , 6 - 1 5 ;
2 Sam 2 , 1 - 4 ; 15,9-10;
N e h 11,25; S T ž e m l . B6.
H e l i o p o l i s žr. Onas.
Heredas žr. Aradas.
H e r m o n a s . Kalnas Libano
ir Sirijos p a s i e n y j e , d a u ­
giau kaip 2 8 0 0 m aukščio.
Biblijoje jis v a d i n a m a s ir
Sirionu. Jo viršūnę beveik
visus m e t u s d e n g i a snie­
g a s . Tirpstantis s n i e g a s bei
l e d a s d a u g i a u s i a ir m a i t i n a
Jordano upę. Hermono
k a l n a s y r a netoli Pilypo
C e z a r ė j o s - g a l b ū t tai tas
" a u k š t a s k a l n a s " , ant kurio
Jėzaus mokiniai regėjo jo
šlovę.
J o z 12,1 i r t o l i a u ; P s 4 2 , 6 ;
1 3 3 , 3 ; M t 17,1 i r t o l i a u ;
NT žemi. C 1 .
H e s e b o n a s . M i e s t a s j ry­
tus n u o J o r d a n o , iš p r a d ž i ų
priklausęs M o a b u i , paskui
amoritams, o dar vėliau -
izraelitų R u b e n o ir G a d o
g e n t i m s . Izaijo ir J e r e m i j o
laikais m i e s t a s klestėjo.
Sk 2 1 , 2 5 - 3 0 ; 32,37; Iz
15,4; J e r 4 8 , 2 ; S T ž e m l . C5.
H i e r a p o l i s . Miestas romė­
nų v a l d y t o j e Azijos p r o v i n ­
cijoje ( d a b a r v a k a r ų Tur­
kija). Laiške Kolosų miestui
Paulius m i n i ir netoli e s a n ­
čių L a o d i k ė j o s ir H i e r a p o l i o
krikščionis. Per š i m t m e č i u s
Hierapolio (dab. Pamukalė)
karšto v a n d e n s šaltiniai
" s u a k m e n ė j o " - virto
nuostabiais akmeniniais
kriokliais.
Kol 4 , 1 3 .
H i n o m a s . S l ė n i s pietinia­
me Jeruzalės pakraštyje,
kur b u v o riba t a r p J u d o ir
Benjamino genčių. T e n ka­
raliai A c h a z a s ir M a n a s a s
pastatė š v e n t o v ę d i e v u i
Molochui, kuriam būdavo
a u k o j a m i v a i k a i . J ą sugrio­
vė J o z i j a s , o J e r e m i j a s p a ­
s m e r k ė t o s vietos p i k t a d a ­
rybes. V ė l i a u H i n o m o
slėnyje b ū d a v o d e g i n a m o s
šiukšlės, irjis t a p o p r a g a r o
įvaizdžiu. Žodis G e h e n a
(t.y. " H i n o m o slėnis") ė m ė
reikšti " p r a g a r a s " .
J o z 1 5 , 8 ; 2 Kar 2 3 , 1 0 ; 2 Krn
28,3; 33,6; Jer 7 , 3 1 ; 19,2;
3 2 , 3 5 ; ž e m i . 5 1 psl.
H o r e b a s . Kitas S i n a j a u s
kalno vardas.
H o r m a . Tiksli šio pietų Ka­
n a a n o miesto vieta nežino­
ma. Dėl savo nepaklusnu­
m o izraelitai prie H o r m o s
pralaimėjo kanaaniečiams.
V ė l i a u ji b u v o u ž k a r i a u t a ir
atiduota J u d o genčiai.
Sk 1 4 , 3 9 - 4 5 ; 21,3;
Joz 15,30.
I d u m ė j a . T a i p graikiškai
vadinosi Senojo Testamen­
t o E d o m a s . N T laikais d a u ­
gelis i d u m ė j i e č i ų b u v o a p ­
s i g y v e n ę į v a k a r u s n u o Jor­
d a n o , s a u s a m e pietų P a ­
lestinos krašte. Tada ši sri­
tis ir b u v o p a v a d i n t a
I d u m ė j a . Idumėjietis b u v o
karalius E r o d a s . N e t iš
tokio t o l i m o pietų krašto
ž m o n ė s v y k d a v o į Galilėją,
kad pamatytų Jėzų.
M k 3 , 8 ; N T ž e m l . B7.
I k o n i j a . D a b a r Konija (Tur­
kijoje). Per s a v o pirmąją
misijų k e l i o n ę P a u l i u s
p a m o k s l a v o Ikonijoje, kuri
t u o m e t įėjo į R o m o s v a l d o ­
mą Galatijos provinciją. Jis
s u s i d ū r ė s u d i d e l i u prie­
šiškumu.
Apd 13,51; 1 4 , 1 - 6 . 1 9 - 2 2 ;
2 T i m 3 , 1 1 ; ž e m i . 3 4 5 psl.
Ilirija. Taip romėnai vadino
rytinę A d r i j o s jūros p a k r a n ­
tę. T a i b u v o m a ž d a u g t a
pati teritorija k a i p d a b a r t i n ė
J u g o s l a v i j a . Pietinė jos d a ­
lis b u v o v a d i n a m a D a l m a -
tija (žr.). Laiške r o m i e č i a m s
Paulius sakosi skleidęs
Evangeliją nuo Jeruzalės
iki p a t llirijos v a k a r u o s e .
N i e k u r kitur šio krašto P a u ­
lius n e m i n i .
R o m 1 5 , 1 9 ; ž e m i . 3 4 2 psl.
I s a c h a r a s . Isacharo
g e n t i e s kraštas j pietus n u o
G a l i l ė j o s e ž e r o ir j v a k a r u s
nuo Jordano upės.
Joz 1 9 , 1 7 - 2 3 ;
ž e m i . 3 2 1 psl.
 GILEADAS -1 SAC HARAS 263

B C * tiß D

Izraelis S e n a j a m e T e s t a m e n t e

1
264 BIBLIJOS VIETOVĖS
I t u r ė j a . Š j v a r d ą mini tik
L u k a s , k r u o p š č i a i tikslinda­
m a s laiką, kai s a v o v e i k l ą
p r a d ė j o J o n a s Krikštytojas.
T a d a Kūrėją i r T r a c h o n i t i d ę
v a l d ė E r o d a s P i l y p a s . Iturė-
jiečiai tikriausiai b u v o S T
m i n i m o s Ituro g e n t i e s pali­
k u o n y s . T a i b u v o laukiniai
ž m o n ė s , g y v e n ę kalvose j
vakarus nuo Damasko, j
š i a u r ę n u o J o r d a n o ištakų.
Žr. t. p. Trachonitidė.
L k 3 , 1 ; plg. 1 K r n 5 , 1 9 ;
NT žemi. C2.
I z r a e l i s . Kraštas, kurj b u v o
u ž ė m ę d v y l i k a Izraelio g e n ­
čių. M i r u s karaliui S a l i a m o ­
nui, jo karalystė suskilo, ir
šiuo v a r d u b u v o v a d i n a m a
šiaurinė krašto dalis — be
J u d o ir B e n j a m i n o ž e m i ų .
Žr. 1 sk. Biblijos žemė.
J a b e š g i l e a d a s . Miestas j
rytus n u o J o r d a n o . T e i s ė j ų
laikais, kai B e n j a m i n o
g e n t i e s vyrų ž m o n o s ž u v o
p i l i e t i n i a m e k a r e , jas
pakeitė J a b e š o merginos.
S a u l i u s atsiliepė j p a g a l b o s
š a u k s m ą , kai J a b e š a s b u v o
apgultas amonitų. Vėliau
Jabešo vyrai, rizikuodami
gyvybe, p a ė m ė Sauliaus
p a l a i k u s iš B e t s a n o .
Ts 2 1 ; 1 S a m 1 1 ;
3 1 , 1 1 - 1 3 ; S T ž e m l . C4.
J a b o k a s . Dabartinė Zarka
- u p ė , įtekanti j J o r d a n ą iš
rytų, t a r p N e g y v o s i o s jūros
ir G a l i l ė j o s e ž e r o . Prie J a -
boko Jokūbas grūmėsi su
a n g e l u . T i e s J a b o k o ir Jor­
dano santaka yra Adomas
- v i e t o v ė , kur b u v o
užtvenktas Jordanas, kad
izraelitai pereitų j P a ž a d ė ­
tąją ž e m ę . B e t o , š i u p ė
Biblijoje m i n i m a k a i p
p a s i e n i o riba.
Pr 3 2 , 2 2 - 3 0 ; Sk 21,24;
Įst3,16; Ts 11,13;
ST žemi. C4.
J a v a n a s . Kraštas, priklau­
1
sęs J a v a n o g e n t i m s . J a v a ­
nas b u v o v i e n a s iš J a f e t o
sūnų, m i n i m a s k a i p keleto
g e n č i ų protėvis, turbūt ir tų,
kurios k a d a i s e g y v e n o
Graikijoje b e i M a ž o j o j e A z i ­
joje. Pats v a r d a s g a l b ū t
susijęs su g r a i k ų J o n i j a
(vakarų Turkija). Vėlesnėse
ST knygose Javanu
v a d i n a m a Graikija arba
graikai (jonėnai).
P r 1 0 , 2 ; 1 Krn 1,5; I z 6 6 , 1 9 .
J a z e r i s . A m o r i t ų miestas j
rytus n u o J o r d a n o . J j u ž ė ­
m ę izraelitai a t i d a v ė G a d o
genčiai. Jazeris garsėjo
vynuogynais.
S k 2 1 , 3 2 ; Joz 13,25;
1 Krn 2 6 , 3 1 ; Iz 1 6 , 8 - 9 ;
ST žemi. C4.
J e b l a a m a s . Kanaaniečių
miestas Izraelio šiaurėje,
a p i e 14 km j pietryčius n u o
Megidos. Ten Jėhus užmu­
š ė J u d ė j o s karalių A c h a z i j ą
J o z 1 7 , 1 1 - 1 2 ; 2 Kar 9 , 2 7 ;
ST žemi. B3.
J e b u s a s . Ankstesnis Jeru­
z a l ė s (žr.) p a v a d i n i m a s .
J e r i c h a s (Jerichonas).
M i e s t a s j v a k a r u s n u o Jor­
d a n o , 2 5 0 m ž e m i a u jūros
lygio, a p i e 8 km n u o š i a u ­
rinio N e g y v o s i o s jūros p a ­
kraščio. G ė l o v a n d e n s šal­
tinio d ė k a d y k u m o j e e s a n ­
tis J e r i c h a s t a p o o a z e ,
" p a l m i ų m i e s t u " . Šis m i e s ­
tas s a u g o j o J o r d a n o bras­
tas, p e r kurias J o z u ė siuntė
s a v o ž v a l g u s . J o stiprūs
įtvirtinimai b u v o pirmoji
rimta kliūtis į s i v e r ž u s i e m s
izraelitams. S a v o p i r m ą
p e r g a l ę t a m e krašte J o z u ė
laimėjo į v e i k d a m a s
Jerichą.
T e i s ė j ų laikais J e r i c h e
E h u d a s n u ž u d ė M o a b o ka­
ralių E g l o n ą . Elijo ir Elizie­
j a u s laikais t e n g y v e n o n e ­
m a ž a s b ū r y s p r a n a š ų . Grį­
žę iš t r e m t i e s J e r i c h o vyrai
p a d ė j o atstatyti J e r u z a l ė s
sienas.
N T laikais J e r i c h e J ė z u s
i š g y d ė neregį Bartimiejų, o
Z a c h i e j u s t a p o kitu ž m o g u ­
mi. Istorija su g a i l e s t i n g u o ­
ju s a m a r i e č i u nutiko kelyje
iš J e r u z a l ė s j Jerichą.
J e r i c h a s turi l a b a i ilgą,
t ū k s t a n t m e t ę istoriją. Pir­
moji g y v e n v i e t ė toje v i e t o j e
b u v o p a s t a t y t a VII tūkstant­
metyje pr.Kr. A b r a o m o ,
I z a o k o ir J o k ū b o laikais
Jericho gyvenimas jau
b u v o civilizuotas. M a ž d a u g
XVII a. pr.Kr. k a p u o s e rasta
dailios k e r a m i k o s , m e d i n i ų
b a l d ų , pintų daiktų ir d ė ž u ­
čių su inkrustacijomis. Kiek
v ė l i a u J e r i c h a s b u v o su­
griautas, b e į m a ž a g y v e n ­
v i e t ė išliko. Žr. 2 sk. Ar­
cheologija ir Biblija.
T s 3 , 1 3 ; 2 Kar 2 ; N e h 3 , 2 ;
Mk 10,46; Lk 1 9 , 1 - 1 0 ; 10,
30; ST žemi. C5.
J e r u z a l ė . S e n o v ė s Izraelio
karalių, v ė l i a u J u d ė j o s
karalystės sostinė ir v i e n a s
garsiausių p a s a u l i o miestų.
J e r u z a l ė įsikūrusi a u k š t o s e
Judėjos kalvose (800 m
virš jūros lygio), n e p r i e i n a ­
ma nei iš jūros, nei u p e . Į
v i s a s p u s e s , išskyrus š i a u ­
rę, leidžiasi statūs šlaitai.
R y t u o s e , t a r p J e r u z a l ė s (su
šventykla) ir A l y v ų k a l n o ,
y r a K e d r o n o slėnis. Pietuo­
se ir v a k a r u o s e miestą j u o ­
sia H i n o m o slėnis. T r e č i a ­
sis, vidurinis slėnis, įsirėžęs
į patį miestą, skiria š v e n t y k ­
los teritoriją ir D o v y d o
miestą n u o aukštutinės,
vakarinės dalies.
Kadaise Jeruzalė
tikriausiai v a d i n o s i S a l e m u ,
kurio karalius A b r a o m o lai­
kais b u v o M e l c h i z e d e k a s .
1 8 0 0 pr.Kr. m i e s t a s j a u
tikrai e g z i s t a v o . T a i b u v o
j e b u s i e č i ų tvirtovė ( J e b u ­
sas), j ą karalius D o v y d a s
u ž ė m ė ir p a d a r ė s a v o sosti­
ne. Jis nusipirko ž e m ė s
šventyklai ir a t g a b e n o į
J e r u z a l ę S a n d o r o s skrynią.
J o s ū n u s , karalius S a l i a m o ­
n a s , p a s t a t ė D i e v u i šventy­
klą, ir n u o t a d a J e r u z a l ė -
" š v e n t a s m i e s t a s " , iš
p r a d ž i ų tik j u d ė j ų , o v ė l i a u
ir krikščionių b e i m u s u l m o ­
nų. B e t o , S a l i a m o n a s p a ­
statė dailių r ū m ų ir v i s u o ­
m e n i n i ų pastatų. J e r u z a l ė
b u v o politinis ir religinis
centras, į kurį p e r didžią­
sias m e t i n e s š v e n t e s s u ­
p l a u k d a v o minios ž m o n i ų .
P o S a l i a m o n o , karalys­
tei suskilus, miestas a p n y ­
ko. Karaliaujant Ezekijui
(Izaijo laikais), jį a p g u l ė
asirai. K a d a p r ū p i n t ų
miestą v a n d e n i u , karalius
per uolas iškirto tunelį, ku­
riuo v a n d u o t e k ė j o į S i l p a -
mo tvenkinį (žr. 2 sk. Ar­
cheologija ir Biblija). Keletą
kartų g a l i n g i k a i m y n ų kara­
liai b u v o n u m a l d y t i miesto
ir jo šventyklos lobiais. N e ­
p a i s a n t puikios g y n y b i n ė s
p a d ė t i e s , karaliaus N a b u -
chodonosaro vadovaujama
babiloniečių kariuomenė
5 9 7 pr.Kr. J e r u z a l ę a p g u l ė ,
o 5 8 6 - s u n a i k i n o ir patį
miestą, ir šventyklą. G y v e n ­
tojai b u v o išvaryti j tremtį.
N a b u c h o d o n o s a r o kareiviai
s u g r i o v ė miesto s i e n a s , visi
šventyklos lobiai b u v o
išgabenti. "Kokia apleista
dabar Jeruzalė, kadaise
t a i p p i l n a ž m o n i ų , - rašė
J e r e m i j o r a u d o s autorius.
- Viešpats atstūmė savo
aukurą, prakeikė savo
š v e n t o v ę ; j priešų r a n k a s
jis a t i d a v ė jos r ū m ų sie­
nas". Penkiasdešimt metų
riogsojo m i e s t o griuvėsiai.
5 3 8 pr.Kr. t r e m t i n i a m s
b u v o leista grįžti. V a d o v a u ­
jant Z o r o b a b e l i u i , b u v o at­
statyta š v e n t y k l a , N e h e m i -
jas p a s i r ū p i n o miesto sienų
atstatymu.
1 9 8 pr.Kr. J e r u z a l ė , kaip
G r a i k ų i m p e r i j o s dalis,
p a t e k o j Sirijos S e l e u k i d ų
v a l d ž i ą . V i e n a s iš jų, Antio-
c h a s IV E p i f a n a s , n u n i o k o j o
ir išniekino šventyklą. J u ­
das Makabiejus suorgani­
z a v o ž y d ų sukilimą, ir 1 6 4
pr. Kr. š v e n t y k l a b u v o iš
naujo pašventinta.
Kurj laiką J e r u z a l ė b u v o
laisva. V ė l i a u , I a. pr.Kr.
viduryje, ją u ž ė m ė romėnai.
Jų skirtas karalius E r o d a s
Didysis J e r u z a l ę atstatė.
Iškilo n a u j ų pastatų, t a r p jų
didinga nauja šventykla.
| šią š v e n t y k l ą M a r i j a at­
n e š ė s a v o kūdikį J ė z ų . S u ­
j a u k u s į d v y l i k o s metų t ė v a i
jj a t s i v e d ė į m e t i n ę
Paschos šventę. S u a u g ę s
Jėzus nuolat lankydavosi
J e r u z a l ė j e - a t e i d a v o per
religines š v e n t e s , m o k y d a ­
vo ir g y d y d a v o . J e r u z a l ė j e
jis b u v o s u i m t a s , nuteistas
ir n u k r y ž i u o t a s , t e n pat
prisikėlė iš numirusių.
J ė z a u s m o k i n i a i p o ke­
leto savaičių t e b e b u v o J e ­
r u z a l ė j e , ir S e k m i n i ų d i e n ą
ant jų n u s i l e i d o Š v e n t o j i
D v a s i a , ir jie t a p o kitais
ž m o n ė m i s . T a i g i krikščio­
nių b a ž n y č i a susikūrė
J e r u z a l ė j e , o iš t e n paplito
tolių toliausiai. Iš p r a d ž i ų
J e r u z a l ė s krikščionys
v a d o v a v o visai b a ž n y č i a i .
J e r u z a l ė j e a p a š t a l ų susi­
rinkimas s v a r s t y d a v o
krikščionių n e ž y d ų p a d ė t į .
6 6 m . ž y d a i sukilo prieš
r o m ė n u s , o 70 r o m ė n a i v ė l
a t k a r i a v o J e r u z a l ę . Jie su­
g r i o v ė g y n y b i n i u s įtvirtini­
m u s ir š v e n t y k l ą . IV a., v a l ­
dant Konstantinui, miestas
t a p o krikščioniškas, b u v o
pastatyta d a u g b a ž n y č i ų .
6 3 7 atėjo m u s u l m o n a i ir
v a l d ė J e r u z a l ę b e v e i k iki
pat 1 9 4 8 , kai susikūrė
d a b a r t i n ė Izraelio v a l s t y b ė .
T a d ą Jeruzalė buvo pada­
linta ž y d a m s ir a r a b a m s -
Izraeliui ir J o r d a n i j a i . 1 9 6 7
ž y d a i u ž ė m ė visą miestą.
Žr. t. p. 2 sk. Archeolo­
gija ir Biblija.
266 BIBLIJOS VIETOVĖS

t u n e l i u į S i l o a m o tvenkinį, B a r n a b o t ė v i š k ė . P a u l i u s ir lio k a l n o n u r u n g ę s B a a l o jos tautos: Filistinai.

yra vakariniame Kedrono
slėnio šlaite.
D o v y d a s perėjo Kedro-
ną t r a u k d a m a s i s iš J e r u z a ­
lės p e r A b s a l o m o maištą.
Karaliai A s a , E z e k i j a s ir J o -
zijas, r e f o r m u o d a m i t a u t o s
tikybą, K e d r o n o slėnyje
n a i k i n o s t a b u s . J ė z u s ir jo
mokiniai pakeliui į Getse-
m a n ė s s o d ą šį slėnį p e r ė j o
d a u g kartų.
2 S a m 1 5 , 2 3 ; 1 Kar 1 5 , 1 3 ;
2 K r n 2 9 , 1 6 ; 2 K a r 23,4;
J n 1 8 , 1 ; ž e m i . 5 1 psl.
B a r n a b a s , išvykę skelbti
gerosios naujienos apie
Jėzų nežydų pasauliui,
p i r m i a u s i a a p s i l a n k ė Kipre.
T e n jie sutiko p r o k o n s u l ą
S e r g i j ų P a u l i ų ir jo d r a u g ą
burtininką. V ė l i a u B a r n a b a s
grįžo į Kiprą su M o r k u m .
A p d 4,36; 1 3 , 4 - 1 2 ; 15,39;
2 7 , 4 ; ž e m i . 3 4 3 psl.
Kiras, Kircharešetas
(hebr. Qir-khareseth - e i n a n č i o į rytus iš E f e z o .
" d e g t ų plytų s i e n o s " ) .
N e ž i n o m a vieta, kur b u v o
ištremti s i r a i . 2
p r a n a š u s , prie K i s o n o
upelio juos n u ž u d ė .
T s 4 ; 5 , 2 1 ; 1 Kar 1 8 , 4 0 ;
ST žemi. B2.
K o j a žr. Kuva.
K o l o s a i . M i e s t a s Liko
slėnyje, r o m ė n ų v a l d y t o j e
Azijos provincijoje ( d a b .
p i e t v a k a r i ų T u r k i j a ) . Jis b u ­
v o netoli n u o L a o d i k ė j o s ,
prie p a g r i n d i n i o kelio,
K r i k š č i o n y b ė s idėjos Kolo­
sus p a s i e k ė turbūt P a u l i u i
Pr 10,14; Į s t 2 , 2 3 ; Jer 47,4;
A m 9,7; A p d 2 , 1 1 ;
2 7 , 7 - 1 4 ; Tit 1 , 5 . 1 2 - 1 3 ;
ž e m i . 3 4 3 psl.
K u š a s . Kraštas Afrikoje
(Sudane), pavadintas No­
jaus anūko vardu.
Pr 1 0 , 6 - 8 ; Iz 11,11; 18,11.
K u v a (Koja). Sritis, i š k u ­
rios S a l i a m o n a s g a u d a v o
arklių. Ji b u v o rytinėje
Kilikijos d a l y j e , d a b a r t i n ė s
Turkijos pietuose.
2Krn1,16.

K e i l a . Miestas apie 11 km į
šiaurės vakarus nuo H e b r o ­
no. D o v y d a s i š g e l b ė j o jį
n u o filistinų a n t p u o l i o ir t e n
pasiliko g e l b ė d a m a s i s n u o
Sauliaus.
Joz 15,44; 1 S a m 2 3 ;
N e h 3 , 1 7 - 1 8 ; S T ž e m l . B5.
K e n c h r ė j a . Rytinis Korinto
uostas pietų Graikijoje. Iš
ten Paulius išplaukė į
Efezą.
Apd 18,18; Rom 16,1.
K e n e r e t a s . Taip Senajame
T e s t a m e n t e p a g a l miestą
vakariniame krante vadina­
m a s G a l i l ė j o s e ž e r a s . Šis
vardas vartojamas nusa­
kant ribas t a r p Izraelio g e n ­
čių ir k a i m y n i n i ų karalysčių
ž e m i ų . Žr. Galilėja.
Sk 3 4 , 1 1 ; |st3,17; Joz 11,2
ir t o l i a u ; 1 Kar 1 5 , 2 0 .
K e t i m a s . Vienas iš Javano
sūnų Pradžios knygos
"tautų lentelėje" — taip
b u v o v a d i n a m a s Kipras ir
jo s e n a s i s m i e s t a s Kitionas
( d a b . L a r n a k a ) . Žr. 11 sk.
Biblijos tautos: Kipriečiai.
Pr10,4;1 Krn1,7;lz
23,1.12; Jer2,10; Ez27,6.
K i l i k i j a . Sritis M a ž o s i o s
Azijos p i e t u o s e ( d a b . Tur­
S v a r b u s įtvirtintas
M o a b o miestas.
2 Kar 1 6 , 9 ; A m 1,5;
2 Kar 3 , 2 5 ; Iz 1 6 , 7 - 1 2 ;
ST žemi. C7.
K i r e n ė . G r a i k ų miestas
šiaurinėje Afrikos p a k r a n t ė ­
j e , d a b a r t i n ė j e Libijoje.
Ž m o g u s i š Kirenės, S i m o ­
n a s , b u v o priverstas p a n e š ­
ti J ė z u i kryžių. Kirenės
žydų būta Sekminių dieną
J e r u z a l ė j e . Kiti kireniečiai
prisidėjo prie pirmosios
misijų k e l i o n ė s į Antiochiją,
kur s k e l b ė E v a n g e l i j ą
nežydams.
Mt 27,32; Mk 15,21;
A p d 2,10; 6,9; 11,20; 1 3 , 1 ;
ž e m i . 3 4 2 psl.
K i r j a t a i m a s (Karjataimas).
M i e s t a s į rytus n u o N e g y ­
vosios jūros, atiduotas
R u b e n o g e n č i a i . V ė l i a u jį
u ž ė m ė moabitai.
Joz 13,19; J e r 4 8 , 1 - 2 5 ;
Ez 25,9; ST žemi. C6.
K i r j a t a r b ė (Karjatarbė).
S e n a s i s Hebrono (žr.)
pavadinimas.
K i r j a t j a r i m a s . M i e s t a s kal­
v o s e , į rytus n u o J e r u z a l ė s .
J a m e ir d a r k e l i u o s e m i e s ­
tuose gyveno gibeoniečiai,
i š g a v ę iš J o z u ė s taikos
e s a n t E f e z e , n e s jis pats
L a c h i š a s . S v a r b u s įtvirtin­
t e n n e s i l a n k ė . Kolosiečių
tas miestas apie 50 km į
bažnyčiai Paulius parašė
pietvakarius nuo Jeruzalės.
laišką.
L a c h i š a s turi s e n ą istoriją -
Kol 1,2; ž e m i . 3 4 3 psl.
d a r iki X V I a. pr.Kr. t e n j a u
K o r i n t a s . S e n a s graikų b u v o tvirtovė.
miestas, 1 4 6 pr.Kr. s u g r i a u ­ L a c h i š o karalius susivie­
t a s r o m ė n ų ir š i m t m e č i u nijo su keturiais kitais a m o -
v ė l i a u jų atstatytas. Korin­ ritų karaliais prieš J o z u ę ,
tas b u v o siauroje s ą s m a u ­ bet pralaimėjo. J o z u ė
koje t a r p E g ė j o ir Adrijos staigiu a n t p u o l i u u ž g r o b ė
jūrų, j u n g i a n č i o j e ž e m y n i n ę Lachišą, o visus jo g y v e n ­
Graikijos dalį su pietiniu tojus i š ž u d ė . S a l i a m o n o
pusiasaliu. T a i b u v o p a t o ­ s ū n u s , karalius R o b o a m a s ,
gu prekybai. L a c h i š ą atstatė gintis n u o
M i e s t a s t r a u k ė įvairių filistinų ir e g i p t i e č i ų .
t a u t y b i ų ž m o n e s . Virš m i e s ­ M i e s t a s t u r ė j o 6 m storio
t o b u v o iškilęs " A k r o k o r i n - d v i g u b ą sieną. K a i p ir var­
t a s " - stati uola, ant kurios t a i , ji b u v o sustiprinta
stovėjo a k r o p o l i s ir A f r o d i ­ bokštais. 44 m gylio šulinys
tės ( m e i l ė s d e i v ė s ) š v e n ­
tykla. Š v e n t y k l o s s a k r a l i n ė s
prostitutės ir g a u s y b ė v a l ­
katų a m o r a l i u e l g e s i u
Korintui p e l n ė l a b a i b l o g ą
vardą.
Per s a v o antrąją misijų
k e l i o n ę P a u l i u s Korinte
išbuvo aštuoniolika m ė n e ­
sių. Per tą laiką jis įsteigė
b a ž n y č i ą , kuriai v ė l i a u
parašė mažiausiai du
laiškus, įtrauktus į Naująjį
T e s t a m e n t ą (1 ir 2 Kor).
A p d 1 8 ; ž e m i . 3 4 3 psl.
K r e t a (Kaftoras). Kalnuota 3

kija), t a p u s i R o m o s i m p e ­
rijos p r o v i n c i j a 1 0 3 pr.Kr.
Pauliaus gimtinė Tarsas
b u v o s v a r b i a u s i a s Kilikijos
m i e s t a s . Už jo į šiaurės
rytus d u n k s o j o atšiaurūs
T a u r o k a l n a i , kuriuos kirto
įspūdinga perėja, vadina­
m a Kilikijos v a r t a i s .
Apd 21,39; 22,3; 23,34;
ž e m i . 3 3 7 psl.
K i p r a s . D i d e l ė s a l a Vidur­
ž e m i o j ū r o s rytinėje d a l y j e .
S e n a j a m e T e s t a m e n t e Eli-
s a , matyt, reiškia " K i p r a s " ,
o Ketimas - "Kipro ž m o ­
n ė s " (Ketimo gentis).
Naujajame Testamente
Kipras m i n i m a s k a i p
sutartį. Kirjatjarime d v i d e ­
šimt m e t ų b u v o l a i k o m a
S a n d o r o s skrynia, kol kara­
lius D o v y d a s j ą p a r s i g a ­
beno j Jeruzalę.
Joz 9,17; 1 S a m 6 , 2 1 -
7,2; Jer 2 6 , 2 0 ; N e h 7,29;
ST žemi. B5.
K i s o n a s . Upelis, tekantis
per M e g i d o s (Esdrelono)
slėnį ir į š i a u r ę n u o K a r m e -
lio k a l n o įtekantis į V i d u r ž e ­
m i o jūrą. P a s a k o j i m e a p i e
B a r a k ą upelis n u o liūčių
taip patvino, jog purvyne
įklimpo Sisaros kovos
v e ž i m a i ir Izraelis n u g a l ė j o .
P r a n a š a s Elijas, a n t K a r m e -
s a l a rytinėje V i d u r ž e m i o
jūros dalyje. "Cheretitai"
(kretiečiai), t a r n a v ę kara­
liaus D o v y d o a p s a u g o j e ,
tikriausiai b u v o kilę iš
Kretos. G e r o k a i a n k s č i a u
(prieš 2 0 0 0 pr.Kr. - po
1 4 0 0 pr.Kr.) saloje klestėjo
M i n o civilizacija. Iš t e n
b u v o kilę ir filistinai.
Naujajame Testamente
kretiečiai m i n i m i J e r u z a l ė j e
per S e k m i n e s . Paulių g a b e ­
n ę s laivas b u v o sustojęs
Kretoje p a k e l i u i į R o m ą .
K a ž k a d a Paulius buvo nu­
v y k ę s į Kretą ir t e n p a l i k ę s
Titą, k a d p a d ė t ų n a u j a j a i
b a ž n y č i a i . Žr. 11 sk. Bibli­
V-
268 BIBLIJOS VIETOVĖS
L u z a . S e n e s n i s Betelio
vardas.
M a a c h a . A r a m ė j ų valsty­
b ė l ė į p\e\ry£ius nuo Het-
m o n o kalno. Ji minima pa­
sakojimuose apie Dovydo
ž y g i u s ; iš t e n b u v o kilęs
v i e n a s j o karys.
J o z 1 2 , 5 ; 2 S a m 1 0 ; 23,34;
STžeml. C1.
M a c h a n a i m a s (hebr. mak-
hanaim — " s t o v y k l o s " ) .
V i e t o v ė G i l e a d e , j rytus n u o
J o r d a n o , netoli J a b o k o
u p ė s . J o k ū b a s , prieš susiti­
k d a m a s s u s a v o broliu E z a -
v u , M a c h a n a i m e matė Die­
vo a n g e l u s . Kurį laiką tai
b u v o S a u l i a u s s ū n a u s Isbo-
seto sostinė, p e r A b s a l o m o
maištą — k a r a l i a u s D o v y d o
būstinė. V i e n a s S a l i a m o n o
apskrities viršininkas v a l d ė
iš M a c h a n a i m o .
Pr 32,2; 2 S a m 2 , 8 - 1 0 ;
1 7 , 2 4 - 2 9 ; 1 Kar 4 , 1 4 ;
S T ž e m l . C4.
M a c h m a s . Vietovė apie 11
km j šiaurės rytus n u o J e ­
r u z a l ė s , prie k a i m o , d a b a r
vadinamo Muchmu. Nuo
G e b o s jj s k y r ė gilus slėnis.
T a č i a u p e r l y g e s n ę slėnio
dalj ėjo s v a r b u s kelias -
" M a c h m o perėja". Įsiveržę
j Izraelį filistinai M a c h m e
s u t e l k ė stiprias p a j ė g a s ir
grasino karaliaus Sauliaus
sostinei G i b ė j a i . J o n a t a s ir
jo ginklanešys apstulbino
filistinų į g u l ą s t a č i a u o l a
nusileisdami nuo G e b o s į
slėnį, ir, kilus s u m a i š č i a i ,
S a u l i u s filistinus s u m u š ė .
M a c h m a s b u v o kelyje, ku­
riuo asirai iš š i a u r ė s priėjo
prie J e r u z a l ė s . P o tremties
jis v ė l b u v o a p g y v e n t a s .
1 S a m 1 3 - 1 4 ; Iz 10,28;
Ezd 2,27; Neh 7,31; 11,31;
S T ž e m i . B5.
Machpela (Dvaila ola).
Kai H e b r o n e m i r ė S a r a ,
A b r a o m a s d a r neturėjo ž e ­
m ė s . T a d a jis iš hetito
E f r o n o n u s i p i r k o lauką su
M a c h p e l o s ola. V ė l i a u t e n
b u v o p a l a i d o t a s pats A b ­
r a o m a s , p a s k u i I z a o k a s ir
R e b e k a , taip pat Jokūbas.
D a u g vėliau toje vietoje,
kur, k a i p m a n o m a , b u v o
toji o l a ir k a p a i , E r o d a s
Didysis p a s t a t ė š v e n t y k l ė l ę ,
išlikusią iki šiol.
Pr 23; 25,9; 4 9 , 2 9 - 3 0 .
M a d i a n a s . A r a b i j o s dalis į
rytus n u o A k a b o s į l a n k o s .
Žr. 11 sk. Biblijos t a u t o s :
M a d i a n i e č i a i , t.p. ž e m ė l a p j .
U ž m u š ę s egiptietį prižiūrė­
toją, M o z ė g e l b ė j o s i p a ­
b ė g d a m a s į M a d i a n ą . Jis
v e d ė m a d i a n i e t ę ir liko t e n
g y v e n t i , kol D i e v a s jį par­
siuntė a t g a l j Egiptą, k a d
p a d ė t ų išvaduoti izraelitus.
T e i s ė j ų laikais G e d e o n a s
n u g a l ė j o d i d ž i u l ę kariuo­
m e n ę m a d i a n i e č i ų , kurie
įsiveržė raiti a n t k u p ­
ranugarių.
P r 2 5 , 1 - 6 ; Iš 2 , 1 5 - 2 1 ;
T s 6 ; ž e m i . 3 2 0 psl.
Mahanaimas žr. Macha­
naimas.
M a k e d a . Š į pietinį k a n a ­
aniečių miestą u ž ė m ė
J o z u ė . N e t o l i e s e oloje jis
r a d o s a v o priešus - p e n k i s
amoritų karalius ir u ž m u š ė
juos. Miestas buvo atiduo­
tas J u d o genčiai.
Joz 1 0 , 1 0 . 1 6 - 1 7 ; 15,41;
ST žemi. B5.
M a k e d o n i j a . Sritis šiaurės
Graikijoje s u sostine T e s a -
lonika. R o m ė n ų M a k e d o n i ­
j o s provincijai, b e T e s a l o -
nikos, d a r priklausė Filipai
ir Berėja. P a u l i u s a t p l a u k ė
iš T r o a d o s E g ė j o jūra,
r e g ė j i m e i š v y d ę s prašantį
pagalbos makedonietį.
T a i p gerąją n a u j i e n ą a p i e
J ė z ų p r a d ė t a skelbti E u r o ­
p o j e . T r y s P a u l i a u s laiškai
(Fil, 1 ir 2 Tes) skirti M a k e ­
d o n i j o s krikščionims. J i e
d o s n i a i prisidėjo š e l p i a n t
J u d ė j o s krikščionis, o kai
kurie t a p o j o nuolatiniais
pagalbininkais.
Apd 1 6 , 8 - 1 7 , 1 5 ; 2 0 , 1 - 6 ;
2 K o r 8 , 1 - 5 ; 9 , 1 - 5 ir
t o l i a u ; ž e m i . 3 4 2 psl.
M a l t a . Taip dabar vadinasi
s a l a V i d u r ž e m i o jūros v i d u ­
ryje, t a r p Sicilijos ir šiauri­
nio Afrikos kranto. S e n o v ė ­
j e v a d i n o s i Melite - t e n
s u d u ž t laivas, kuriuo įka­
lintas Paulius b u v o g a b e ­
n a m a s į R o m ą . Visi ž m o n ė s
sėkmingai pasiekė sausu­
mą ir b u v o m a l o n i a i salie-
čių sutikti. Prieš i š p l a u k d a ­
mi į Italiją č i a p e r ž i e m o j o .
Apd 2 8 , 1 - 1 0 .
M a m b r ė ( M a m r ė ) . Vietovė
netoli H e b r o n o . A b r a o m a s ,
o v ė l i a u I z a o k a s prie M a m -
b r ė s ą ž u o l ų d a ž n a i įsireng­
d a v o stovyklą. T e n A b r a o ­
m a s sužinojo, kad paimtas
j n e l a i s v ę Lotas. M a m b r ė j e
D i e v a s p a ž a d ė j o j a m sūnų,
ir jis m a l d a v o D i e v ą , k a d
pagailėtų S o d o m o s .
Pr 13,18; 14,13; 18; 2 3 , 1 7 ;
35,27.
M a n a s a s . K r a š t a s , priklau­
sęs M a n a s o g e n č i a i . V a k a ­
rų M a n a s a s b u v o kalvotoji
S a m a r i j a - iki p a t V i d u r ž e ­
m i o j ū r o s . Rytų M a n a s a s
b u v o ž e m ė į rytus n u o Jor­
dano vidurupio.
Joz 1 3 , 2 9 - 3 1 ; 1 7 , 7 - 1 3 ;
ž e m i . 321 psl.
M a o n a s . Miestas Judėjos
kalvose. T e n gyveno Abi-
gailės vyras Nabalis; j a m e
b u v o d u k a r t apsistojęs ka­
raliaus S a u l i a u s p e r s e k i o ­
jamas Dovydas.
Joz 15,55; 1 S a m
2 3 , 2 4 - 2 5 ; 2 5 ; S T ž e m l . B6.
M a r e s a . Miestas ž e m o s e
k a l v o s e , a p i e 30 km į piet­
v a k a r i u s n u o J e r u z a l ė s . Jį
įtvirtino R o b o a m a s . V ė l i a u
karalius A s a t e n sutriuškino
stambią S u d a n o kariuome­
nę. Pranašas Michėjas
išpranašavo, kad Maresa
žlugs.
Joz 15,44; 2 Km 11,8;
1 4 , 9 - 1 2 ; 20,37; M c h 1 , 1 5 ;
ST žemi. A6.
M a s f a ( M i s p a ) . Keleto skir­
tingų vietovių v a r d a s (reiš­
kiantis " s t e b ė j i m o b o k š ­
t a s " ) . J o k ū b a s ir L a b a n a s ,
sudarę sandorą, vietovę
pavadino Masfa. Gileado
M a s f a (turbūt R a m o t g i l e a -
das) m i n i m a p a s a k o j i m e
a p i e Jeftę (teisėjų laikais).
Svarbiausioji Masfa yra
miestas į š i a u r ę n u o J e r u ­
z a l ė s . Izraelitai t e n r i n k d a ­
vosi S a m u e l i o ir teisėjų
laikais. B ū d a m a s teisėju,
ten nuolat lankydavosi
S a m u e l i s . M a s f o j e jis tautai
paskelbė Saulių karaliumi.
V ė l i a u J u d ė j o s karalius A s a
miestą įtvirtino. Kai J e r u z a ­
lė atiteko b a b i l o n i e č i a m s ,
jų valdytojas Godolijas
gyveno Masfoje.
P r 3 1 , 4 4 - 4 9 ; T s 10,17; 1 1 ;
2 0 , 1 ; 1 Sam 7 , 5 - 1 6 ; 10,17;
1 Kar 1 5 , 2 2 ; 2 Kar 2 5 , 2 3 ;
ST žemi. B5.
M e d i j ą . Šiaurės vakarų
Iranas. M e d i j ą p a t e k o
Asirijos v a l d ž i o n , b e t v ė l i a u
padėjo babiloniečiams nu­
galėti asirus. P a s k u i M e d i -
jos v a l d o v u t a p o Persijos
karalius Kiras. Žr. 11 sk.
Biblijos tautos: Medai, t. p.
žemėlapį.
M e g i d a . Svarbus Senojo
Testamento miestas Jezra-
helio l y g u m o s pakrašty,
s u p a n t i s p a g r i n d i n ę Kar-
m e l i o k a l n ų perėją. A p i e 3 2
km nuo dabartinės Hatfos.
T e n v y k o tiek d a u g mūšių,
j o g N T (Apr 1 6 , 1 6 ) jie
simboliškai apibendrinti
didžiojo paskutinio mūšio
vietos H a r m a g e d o n o , a r b a
M e g i d o s kalvos, vardu.
Izraelitams u ž k a r i a u j a n t
Kanaaną, Jozuė nugalėjo
M e g i d o s karalių. M i e s t a s
buvo atiduotas M a n a s o
g e n č i a i . Izraelitai v e r t ė M e ­
gidos kanaaniečius jiems
dirbti, b e t n e i š v a r ė jų. Kara­
lius S a l i a m o n a s M e g i d ą
kartu su A s o r u ir G a z e r i u
p a d a r ė v i e n a iš svarbiausių
s a v o tvirtovių, kur d i d e l ė s e
arklidėse buvo laikoma
d a u g y b ė arklių ir v e ž i m ų .
S u ž e i s t a s J e h a u s vyrų, M e -
g i d o j e m i r ė J u d ė j o s kara­
lius A c h a z i j a s . T e n m i r ė ir
karalius J o z i j a s , b a n d ę s
sustabdyti Egipto faraono
N e c h o žygį.
Kalvoje, kuri d a b a r sie­
kia 21 m a u k š č i o ir viršuje
užima d a u g i a u kaip 4 ha
plotą, a r c h e o l o g a i a t k a s ė
dvidešimt pagrindinių
g y v e n v i e t ė s sluoksnių.
Seniausios gyvenvietės ten
b ū t a j a u IV t ū k s t a n t m e t y j e
pr.Kr. Be ko kita, a t k a s t a
kanaaniečių "aukšta vieta"
(kulto v i e t a ) ; m i e s t o v a n ­
d e n t i e k i s ; įtvirtinti vartai,
pastatyti p a n a š i a i k a i p
G a z e r y j e ir A s o r e ; g a u s y b ė
d r a m b l i o k a u l o raižinių;
keletas arklidžių (turbūt iš
k a r a l i a u s A c h a b o laikų). Žr.
2 sk. Archeologija ir Biblija,
t. p. 7 sk. Namai ir šeimos
gyvenimas Biblijoje: Miestų
ir miestelių gyvenimas.
Joz 12,21; Ts 1 , 2 7 - 2 8 ;
5 , 1 9 ; 1 Kar 9 , 1 5 ; 2 Kar 9 , 2 7 ;
2 3 , 2 9 ; S T ž e m l . B3.
M e m f i s . S e n o j i E g i p t o sos­
tinė prie Nilo, netoli j pietus
n u o d a b a r t i n i o Kairo. G i z o s
p i r a m i d ė s irgi netoli M e m ­
fio. M i e s t a s išliko s v a r b u s
d a u g e l į š i m t m e č i ų , iki A l e k ­
s a n d r o D i d ž i o j o laikų. Kai
kurie S T p r a n a š a i , s m e r k ­
d a m i Izraelio pasitikėjimą
E g i p t u , mini M e m f į .
I z 1 9 , 1 3 ; Jer 2 , 1 6 ; 4 6 , 1 4 ;
E z 3 0 , 1 3 ; ž e m i . 3 1 7 psl.
M e s o p o t a m i j a . Kraštas
t a r p T i g r o ir Eufrato upių.
Keleto ankstyvųjų civiliza­
cijų ( š u m e r ų , b a b i l o n i e č i ų ,
asirų) c e n t r a s . M e s o p o t a -
LUZA - MESOPOTAMIJA 269
270 BIBLIJOS VIETOVĖS
mijoje b u v o t o k i e g a r s ū s
miestai k a i p Ū r a s , B a b i l o ­
nas ir N i n e v ė ; t e n b u v o
H a r a n a s ir P a d a n a r a m a s ,
kur a p s i g y v e n o kai kurie
A b r a o m o š e i m o s nariai.
T e i s ė j ų laikais M e s o p o t a ­
miją v a l d ė K u š a n a s
R i š a t a i m a s . Iš t e n prakeikti
izraelitų b u v o p a s i ų s t a s
pranašas Balaamas.
Mesopotamijos gyven­
tojų S e k m i n i ų d i e n ą b u v o
J e r u z a l ė j e . J i e g i r d ė j o , kaip
Petras ir a p a š t a l a i kreipiasi
j j u o s jų k a l b o m i s .
Pr 24,10; |st23,4; Sk 22;
Ts 3,8.10; Apd 2,9; žemi.
3 1 5 psl.
M i l e t a s . J ū r ų uostas v a k a ­
rinėje d a b a r t i n ė s T u r k i j o s
pakrantėje. Trečiosios
misijų k e l i o n ė s p a b a i g o j e
Paulius pakeliui j Jeruzalę
b u v o sustojęs M i l e t e . K a d
j a m nereikėtų gaišti, t e n
atvyko Efezo bažnyčios vy­
resnieji ir i š k l a u s ė jo atsi­
s v e i k i n i m o ž o d j . Kita p r o g a
P a u l i u s T i m o t i e j u i rašo, k a d
Milete palikęs savo pagal­
bininką Trofimą, n e š t a s
susirgęs.
Apd 2 0 , 1 5 - 3 8 ; 2 Tim 4,20;
ž e m i . 3 4 3 psl.
M y r a . U o s t a s Likijoje (da­
bartinės T u r k i j o s p i e t v a ­
k a r i u o s e ) , kur P a u l i u s ir jo
bendrakeleiviai, plaukdami
R o m o n , p e r s ė d o j kitą
laivą. M y r o j e s u s t o d a v o
laivai, g a b e n a n t y s g r ū d u s
iš E g i p t o j R o m ą .
Apd 27,5.
M y s i j a . Kraštas M a ž o s i o s
Azijos šiaurės v a k a r u o s e
(dab. Turkija); Romos
Azijos p r o v i n c i j o s dalis. Į
šią sritj P a u l i u s a t v y k o p e r
antrąją misijų kelionę, b e t
D i e v a s s u t r u k d ė j a m pereiti
Azijos ir Bitinijos sieną. Per
Mysiją jis n u ė j o j v a k a r u s ,
p a s i e k ė T r o a d ą , ir tik t e n
p a a i š k ė j o , kur j a m reikia
vykti t o l i a u .
Apd 1 6 , 7 - 8 .
Mispa žr. Masfa.
M i t i l e n ė . Svarbiausias
g r a i k ų L e s b o s a l o s uosta­
miestis netoli v a k a r i n ė s
M a ž o s i o s Azijos p a k r a n t ė s
( d a b . T u r k i j a ) . Per s a v o
paskutinę kelionę j Jeruza­
lę P a u l i u s t e n sustojo per­
nakvoti.
A p d 2 0 , 1 4 ; ž e m i . 3 4 5 psl.
M o a b a s . Kraštas j rytus
nuo Negyvosios jūros. Tai
9 0 0 m aukščio plokščiakal­
nis, išraižytas gilių t a r p e k ­
lių. M o a b a s b u v o Rūtos
t ė v i š k ė . Š i dalis d a ž n a i
k a r i a v o su Izraeliu ir b u v o
nuolat s m e r k i a m a pranašų.
Žr. 11 sk. Biblijos tautos:
Moabitai, t. p. ž e m ė l a p į .
Ts 3,12-30; Rut1;2Sam
8,2;2Kar3;lz15irtoliau;
ST žemi. C6.
M o a b o l y g u m a . Vietovė į
rytus n u o J o r d a n o , priešais
Jerichą, kur izraelitai
susirinko prieš p e r e i d a m i į
Kanaaną.
Sk 2 2 , 1 ; 3 5 , 1 ; Joz 13,32.
M o r ė . K a l v a j šiaurės
v a k a r u s n u o Gilbojos
k a l n o . T e n b u v o susitelkę
m a d i a n i e č i a i prieš
G e d e o n o puolimą.
Ts 7 , 1 ; ST žemi. B3.
M o r e š e t a s (Morešetge-
tas). P r a n a š o M i c h ė j o
g i m t i n ė , tikriausiai netoli
Maresos, žemumoje j
pietvakarius nuo Jeruzalės.
Jer 2 6 , 1 8 ; M c h 1 , 1 . 1 4 - 1 5 .
M o r i j a . K a l n a i , kuriuose
A b r a o m a s turėjo p a a u k o t i
s a v o sūnų Izaoką. Antro­
sios Kronikų k n y g o s a u t o ­
rius s a k o , k a d S a l i a m o n o
šventyklos vieta yra
"Jeruzalėje, Morijos
kalne". (Samariečiai teigė,
kad Abraomas aukodavo
a u k a s ne J e r u z a l ė j e , o
G a r i z i m o kalne.)
P r 2 2 , 2 ; 2 Krn 3 , 1 .
4
N a j i n a s . M i e s t a s Galilė­
joje, netoli N a z a r e t o , kur
J ė z u s prikėlė iš numirusių
našlės s ū n ų .
L k 7 , 1 1 ; N T ž e m l . B3.
N a z a r e t a s . Miestas Gali­
lėjoje, J ė z a u s tėvų, M a r i j o s
ir J u o z a p o , g y v e n a m o j i
vieta. J ė z u s u ž a u g o N a z a ­
rete, bet, p r a d ė j ę s viešąją
veiklą, a p s i g y v e n o Kafar-
naume. Mokydamas Naza­
reto s i n a g o g o j e jis t a i p
užrūstino ž m o n e s , j o g jie
b a n d ė jj nužudyti.
N a z a r e t a s b u v o netoli
s v a r b i ų p r e k y b i n i ų kelių,
taigi turėjo ryšių su
plačiuoju pasauliu.
N a z a r e t e išliko N T laikų
l a i d o j i m o rūsių, p a n a š i ų j
Evangelijoje aprašytą kapo
rūsj, k u r i a m e b u v o p a l a i d o ­
tas Jėzus.
Lk 1,26; Mt 2 , 2 2 - 2 3 ; Lk
2 , 3 9 . 5 1 ; M k 1,9; M t 4 , 1 3 ; L k
4 , 1 6 - 3 0 ; Jn 1 , 4 5 - 4 6 ir
toliau; NT žemi. B2.
N e a p o l i s . Filipų uostas
M a k e d o n i j o j e (Šiaurės
G r a i k i j o j e ) . T e n Paulius pir­
m ą kartą a p s i l a n k ė E u r o ­
p o j e ir atėjo j p a g a l b ą
m a k e d o n i e č i a m s . V ė l i a u jis
iš t e n i š p l a u k ė į s a v o p a s ­
kutinę k e l i o n ę J e r u z a l ė n .
Dabar ten yra Kavalos
miestas.
Apd 16,11; 20,6.
N e b a s . Kalnas M o a b e , j
rytus n u o Šiaurinio N e g y ­
vosios jūros pakraščio.
Prieš m i r d a m a s M o z ė įko­
pė į N e b ą ir p a m a t ė prieš
s a v e plytinčią visą P a ž a d ė ­
tąją ž e m ę . T o k s v a i z d a s
atsiveria n u o D ž e b e l O š o s
( 1 1 2 0 m ) : matyti H e r m o n o
k a l n a s šiaurėje, N e g y v o j i
j ū r a ir N e g e v a s . T a i t u r b ū t
ir y r a N e b o k a l n a s .
Įst 3 2 , 4 8 - 5 2 ; 3 4 , 1 - 5 ;
ST žęml. C5.
N e f t a l i s . Kraštas Galilėjo­
je, p r i k l a u s ę s Neftalio
genčiai.
Joz 1 9 , 3 2 - 3 9 ;
ž e m i . 3 2 1 psl.
N e g e v a s . S a u s a skur­
5
d ž i o s a u g m e n i j o s ir d y k u ­
m ų teritorija p a č i u o s e
Izraelio p i e t u o s e . E g i p t o
p u s ė j e N e g e v a s susilieja
su Sinajaus dykuma.
A b r a o m a s ir I z a o k a s b u v o
apsistoję įvairiose N e g e v o
v i e t o s e . Prieš a p s i g y v e n ­
d a m i K a n a a n e t e n klajojo ir
izraelitai.
Pr 2 0 , 1 ; 24,62; Sk 13,17;
2 1 , 1 ; I z 3 0 , 6 ; ž e m i . 3 1 6 psl.
N e g y v o j i jūra. Senajame
Testamente vadinama Sū­
riąja j ū r a , n e s jos v a n d u o
l a b a i d r u s k i n g a s (žr.
Arabą).
N i l a s . Didžioji E g i p t o u p ė ,
n u o kurios p r i k l a u s ė v i s a s
šalies ūkis. Nilas išteka iš
Viktorijos e ž e r o Afrikos g i ­
l u m o j e ir į t e k a į V i d u r ž e m i o
jūrą. Ilgis a p i e 6 5 0 0 k m .
A b i p u s d e r l i n g o slėnio
(Aukštutiniame Egipte jo
plotis niekur neviršijo 19
km) d r i e k ė s i d y k u m a .
K i e k v i e n ą p a v a s a r j u p ė iš­
s i l i e d a v o iš krantų ir palik­
d a v o derlingo dumblo
sluoksnį. Kur tik p a s i e k d a ­
vo vanduo, a u g d a v o javai.
Per s m a r k u s potvynis v i s k ą
nuniokodavo, per m a ž a s
atnešdavo badą. U p e taip
pat b ū d a v o p a t o g u g a b e n t i
p r e k e s . A p i e 19 km į š i a u r ę
n u o d a b a r t i n i o Kairo Nilas
išsišakoja j v a k a r i n ę ir
rytinę atšaką. T a r p j ų y r a
lygi p e l k ė t a ž e m ė - Delta.
Nilą s a p n a v o f a r a o n a s ,
o jo s a p n u s išaiškino J u o ­
zapas. Mozės gimimo me­
tais f a r a o n a s l i e p ė s a v o
tautai v i s u s v y r i š k o s lyties
hebrajų kūdikius paskan­
dinti N i l e . Pats M o z ė b u v o
p a s l ė p t a s m e l d ų pintinėje,
upės pakraštyje. Nilas mini­
m a s ir p a s a k o j i m e a p i e
D i e v o siųstas n e l a i m e s ,
f a r a o n u i atsisakius paleisti
izraelitus. Jį d a ž n a i mini
pranašai.
P r 4 1 , 1 - 3 6 ; I š 1,22;
2,3-10; 7,17-25; 8,1-15
ir t o l i a u ; Iz 1 8 , 2 ir t o l i a u ;
ž e m i . 3 1 7 psl.
N i n e v ė (Ninevija). Svarbus
Asirijos m i e s t a s , y p a č kara­
liaujant S i n a c h e r i b u i . Bibli­
joje s a k o m a , k a d N i n e v ę
įkūrė medžiotojas N e m r o -
d a s . T o j i v i e t o v ė turi tikrai
l a b a i s e n ą istoriją, s i e k i a n ­
čią V t ū k s t a n t m e č i o pr.Kr.
vidurį. M a ž d a u g n u o 2 3 0 0
pr.Kr. m i e s t e b u v o d e i v ė s
Ištarės š v e n t y k l a .
Ninevės svarba ė m ė
didėti n u o II t ū k s t a n t m e č i o
pr.Kr. p r a d ž i o s , stiprėjant
Asirijai. Keletas Asirijos
karalių t e n turėjo r ū m u s .
S i n a c h e r i b a s uoliai ė m ė s i
a t s t a t y m o ir kitų d a r b ų .
Reljefai j o n a u j ų r ū m ų
sienose vaizduoja jo perga­
les, t a i p p a t J u d ė j o s m i e s t o
L a c h i š o apguitį. Be t o ,
Ninevėje archeologai rado
molio p r i z m ę ( v a d . T a y l o r o
p r i z m ė ) , kurioje a p r a š y t a ,
kaip karalius Ė z e k i j a s b u v o
" u ž d a r y t a s it p a u k š t e l i s "
Jeruzalėje.
Kiek v ė l i a u , k a r a l i a u s
A š u r b a n i p a l o laikais, N i n e ­
v ė d a r l a b i a u suklestėjo. J o
r ū m u o s e ir N a b u šventyk­
loje rasta ištisos b i b l i o t e k o s
s u įrašų l e n t e l ė m i s , t a r p j ų
" G i l g a m e š o e p a s " (su s a k ­
me a p i e t v a n ą ) ir p a s a u l i o
sukūrimo epas ("Enuma
eliš"). 6 1 2 pr.Kr. N i n e v ę
užkariavo babiloniečiai.
Biblijoje J o n a b u v o
pasiųstas gelbėti Ninevės,
o N a h u m a s pranašavo jos
žūtj.
Pr 1 0 , 1 1 ; 2 Kar 1 9 , 3 6 ; J o n
1,2; 3 ; N a h 1 , 1 ; L k 1 1 , 3 0 ;
ž e m i . 3 2 7 psl.
N o b ė . Išvengęs karaliaus
S a u l i a u s kėslų jj n u ž u d y t i ,
D o v y d a s b u v o priglaustas

Nobėje kunigo Achimeleko.
Bet v i e n a s k a r a l i a u s t a r n a s
p r a n e š ė a p i e tai S a u l i u i , ir
šis l i e p ė n u ž u d y t i v i s u s Nio­
b ė s k u n i g u s . Izaijas išpra­
n a š a v o , k a d asirai apsistos
N o b ė j e ir iš č i a ž y g i u o s j
J e r u z a l ę . M a t y t , Niobė b u v o
tvirtovė netoli miesto, g a l ­
būt S k o p o k a l n e , j š i a u r ę
nuo Alyvų kalno. Nehemijui
atstatant J e r u z a l ę , N o b ė
tebebuvo gyvenama.
1 S a m 2 1 - 2 2 ; Iz 10,32;
N e h 11,32; plg. Mt 12,4; Mk
2 , 2 6 ; Lk 6 , 4 .
O d o l a m a s . Bėgdamas
n u o k a r a l i a u s S a u l i a u s ir
bijodamas Gato karaliaus
Achio, D o v y d a s pasislėpė
" o l o j e " (turbūt tvirtovėje)
prie šio miesto. Kartu p a s i ­
slėpė jo š e i m a ir 4 0 0 prasi­
kaltėlių. T e n b ū n a n t trys
narsiausi jo kariai rizikavo
g y v y b e , k a d atneštų j a m
v a n d e n s iš šaltinio Betlieju­
j e , kurj b u v o u ž ė m ę
filistinai.
1 Sam 2 2 , 1 ; 2 S a m 23,13.
O f y r a s . Kraštas, g a r s u s
s a v o a u k s u . Jis g a l ė j o būti
pietų Arabijoje a r b a Rytų
Afrikoje ( S o m a l y j e ) , o g a l
net Indijoje.
1 Kar 9 , 2 8 ir t o l i a u .
O n a s . S e n a s Egipto mies­
tas, garsus saulės dievo Ra
kultu. J u o z a p a s v e d ė O n o
ž y n i o dukterį, ir jie turėjo 2
s ū n u s , E f r a i m ą ir M a n a s ą .
O n ą v ė l i a u mini p r a n a š a i -
kartą g r a i k i š k u H e l i o p o l i o
("saulės miesto") v a r d u .
Pr 41,45.50; 46,20;
E z 3 u , 1 7 ; plg. Iz 19,18;
Jer 43,13.
P a d a n a r a m a s . Teritorija
a p l i n k H a r a n ą šiaurės M e ­
s o p o t a m i j o j e (kai k u r i u o s e
vertimuose neminima). Ab­
r a o m a s siuntė į P a d a n a r a -
m ą s a v o tarną, k a d išrinktų
Izaokui ž m o n ą iš ten gyve­
nančios jų šeimos atšakos.
Vėliau J o k ū b a s b ė g o nuo
E z a v o p a s s a v o d ė d ę La-
baną, gyvenantį P a d a n a -
rame.
Pr 25,20; 28,2; žemi.
3 1 6 psl.
P a f a s . Miestas pietvakarių
Kipre. P a u l i u s lankėsi P a f e
p e r s a v o pirmąją misijų
k e l i o n ę . T e n jis sutiko
burtininką E l i m ą ; o s a l o s
prokonsulas Sergijus
Paulius įtikėjo D i e v o ž o d j .
Apd 1 3 , 4 - 1 3 ;
ž e m i . 3 4 4 psl.
P a m f i l i j a . Sritis d a b a r t i n ė s
Turkijos p i e t v a k a r i ų p a -
Apaštalas Jonas, ištremtas
į Patmo salą, matė vizijas,
aprašytas Apreiškimo
knygoje.
MILETAS-PATMAS 271
krantėje. P a u l i a u s a p l a n k y ­
tas Pergės miestas buvo
Pamfilijoje. S e k m i n i ų d i e n ą
šios srities ž y d ų b u v o J e r u ­
z a l ė j e ir g i r d ė j o k a l b a n t
Paulių b e i j o a p a š t a l u s .
Apd 2,10; 13,13;
ž e m i . 3 4 3 psl.
P a n u e l i s . V i e t o v ė netoli
J a b o k o u p ė s , j rytus n u o
Jordano. T e n Jokūbas
grūmėsi su angelu.
Pr 3 2 , 2 2 - 3 2 ; S T ž e m l . C4.
P a r a n a s . D y k u m ų plotai
netoli K a d e s b a r n ė s , kur
užaugo Hagaros sūnus
I z m a e l i s . Izraelitai j u o s
p e r ė j o iškeliavę iš E g i p t o ,
iš t e n jie siuntė ž v a l g u s j
Kanaaną.
Pr 21,20; Sk 10,12;
1 3 , 1 - 1 6 ir toliau.
P a t m a s . S a l a netoli n u o
dabartinės Turkijos vakarų
pakrantės. T e n Jonas matė
272 BIBLIJOS VIETOVĖS
r e g ė j i m u s , užrašytus
Apreiškimo knygoje.
Apr1,9.
P e r g a m a s . Pirmoji R o m o s
v a l d y t o s Azijos provincijos
( d a b . v a k a r ų Turkija) a d m i ­
nistracinė sostinė. Pirmoji
š v e n t y k l a R o m o s ir i m p e ­
ratoriaus A u g u s t o g a r b e i
P e r g a m e buvo pastatyta 2 9
pr.Kr. P e r g a m a s t a i p p a t
buvo pagoniškųjų Dzeuso,
A t ė n ė s ir D i o n i z o kultų c e n ­
tras. T e n b u v o i r g y d y m o
c e n t r a s , susijęs su A s k l e ­
pijo (ketvirtas ž y m u s
p a g o n i ų kultas) š v e n t y k l a .
Pergamo bažnyčia buvo
v i e n a iš s e p t y n i ų , k u r i o m s
skirti A p r e i š k i m o J o n u i laiš­
kai. F r a z ė " T e n , kur š ė t o n o
sostas" turbūt taikoma
imperatoriaus garbinimui.
Apr 1,11; 2 , 1 2 - 1 6 ;
ž e m i . 3 4 3 psl.
P e r g ė . Pamfilijos m i e s t a s
d a b a r t i n ė s T u r k i j o s pieti­
n ė j e p a k r a n t ė j e , kiek giliau
j s a u s u m ą n u o Antalijos
(būv. Atalija). P a u l i u s l a n ­
kėsi P e r g ė j e , a t v y k ę s iš
Kipro p e r pirmąją misijų
kelionę, o vėliau - grįžda­
m a s j pajūrį.
A p d 13,13; 14,25;
ž e m i . 3 4 4 psl.
P e r s i j a . Š i šalis, n u g a l ė j u s i
M e d i j ą ir sutriuškinusi
Babiloniją, s u k ū r ė imperiją,
g y v a v u s i ą iki A l e k s a n d r o
D i d ž i o j o u ž k a r i a v i m ų . Žr.
11 sk. Biblijos tautos:
Persai, t . p . žemėlapį.
D a n i e l i u s b u v o Babilo­
n e , kai miestą u ž ė m ė m e d ų
ir p e r s ų k a r i u o m e n ė . Persų
karalius Kiras leido ž y d a m s
ir kitiems t r e m t i n i a m s grįžti
į t ė v y n ę . Ž y d a i t ė E s t e r a ta­
po Persijos k a r a l i a u s Kserk-
so I (Ahasvero) ž m o n a .
Dan 5 , 2 8 - 3 0 ; 6; 8,20; 1 0 , 1 ;
E z d 1 , 1 - 1 1 ; Est 1 ir t o l i a u ;
ž e m i . 3 3 2 psl.
P i l y p o C e z a r ė j a žr.
Cezarėja.
P i s g a žr. Fasga.
P i s i d i j a . K a l n u o t a teritorija
dabartinėje vidurio Turkijo­
j e , netoli n u o pietinės
p a k r a n t ė s . Š i ą n u o š a l i ą ir
p a v o j i n g ą sritį P a u l i u s
p e r ė j o per s a v o pirmąją
misijų k e l i o n ę , v y k d a m a s iš
P e r g ė s į Antiochiją.
Apd 13,14; 14,24;
ž e m i . 3 4 3 psl.
P i t o m a s . Vienas iš dviejų
f a r a o n o s a n d ė l i ų miestų,
kuriuos p a s t a t ė v e r g a i
izraelitai. Jis b u v o E g i p t e ,
M i n ė j e Nilo deltos d a l y j e .
Žr. t. p. Ramzis.
Iš 1 1 , 1 ; ž e m i . 3 1 8 psl.
P o n t a s . Senasis Juodo­
sios jūros p a v a d i n i m a s ir
ž e m ė jos p i e t i n i a m e krante.
J i t a p o R o m o s provincija,
kuri n u s i d r i e k ė b e v e i k v i s a
M a ž o s i o s Azijos šiaurinės
d a l i e s ( d a b . Turkija) p a ­
krante. T a i v i e n a s iš kraštų,
k u r i e m s Petras siuntė s a v o
pirmąjį laišką. Krikščiony­
b ė s idėjos P o n t ą g a l ė j o
pasiekti l a b a i anksti, n e s jo
žydų būta Jeruzalėje Sek­
minių d i e n ą .
A p d 2,9; 18,2; 1 R 1,1;
ž e m i . 3 3 7 psl.
P t o i e m a i d ė . T a i p graikai
v a d i n o s e n ą miestą šiaurės
Izraelio p a k r a n t ė j e ; S e n a ­
jame Testamente - Akas.
Paulius per s a v o p a s k u t i n ę
k e l i o n ę į J e r u z a l ę t e n at­
p l a u k ė iš T y r o ir p r a l e i d o
d i e n ą s u krikščionimis.
Miestas dabar vėl vadina­
mas senuoju vardu Akas
(Akrė), b e t jis n e b e toks
s v a r b u s , netoliese i š a u g u s
Haifai.
Ts 1,31; A p d 21,7;
NT žemi. B2.
P u t a s . Afrikos kraštas,
tikriausiai dalis d a b a r t i n ė s
Libijos (taip v a d i n a m a kai
kuriuose n a u j u o s e Biblijos
vertimuose).
P r 1 0 , 6 ; Jer 4 6 , 9 ; E z 2 7 , 1 0
ir t o l i a u .
P u t e o l a i . U o s t a s netoli Ita­
lijos N e a p o l i o , kur įkalintas
P a u l i u s a t p l a u k ė pakeliui į
R o m ą . D a b a r miestas v a d i ­
namas Pocuoliu.
A p d 2 8 , 1 3 ; ž e m i . 3 4 5 psl.
R a b a . A m o n i t ų (žr. Amo-
nas) sostinė, kartais v a d i ­
nama Amono Rabatu.
Izraelitai n u g a l ė j o O g o ka­
ralių B a s a n ą , kurio " g e l e ­
ž i n ė l o v a " ( a r b a karstas)
i š s a u g o t a R a b o j e . Ši teri­
torija į rytus n u o J o r d a n o
buvo atiduota G a d o
g e n č i a i . Bet R a b ą t e b e l a i k ė
a m o n i t a i , kol ją u ž k a r i a v o
Dovydo karvedys Joabas.
S l a p s t y d a m a s i s n u o suki­
lusio s ū n a u s A b s a l o m o ,
D o v y d a s iš R a b o s susilau­
kė pagalbos. Atrodo, kad,
mirus S a l i a m o n u i , A m o n a s
v ė l t a p o n e p r i k l a u s o m a s ir
b u v o n u o ž m u s priešas.
Pranašai smerkia Rabos
n e d o r y b e s ir p r a n a š a u j a
jos žūtį.
Vėliau miestas g a v o
g r a i k i š k ą Filadelfijos v a r d ą
ir t a p o v i e n u iš d e š i m t i e s
D e k a p o l i o (žr.) miestų. D a ­
b a r t i n i a m e miesto p a v a d i ­
n i m e — A m a n a s - išlaiky­
tas s e n o s i o s a m o n i t ų t a u ­
tos v a r d a s . D a b a r A m a n a s
— J o r d a n i j o s sostinė.
Įst 3 , 1 1 ; J o z 1 3 , 2 5 ;
2 S a m 11,1; 1 2 , 2 6 - 3 1 ;
1 7 , 2 7 ; 1 Krn 2 0 , 1 - 3 ;
Jer 49,2; Ez 2 1 , 2 0 ; 25,5;
A m 1,14; ž e m i . 3 2 2 psl.
Rafaimų slėnis. Šiame
slėnyje, į p i e t v a k a r i u s n u o
J e r u z a l ė s , D o v y d a s kovėsi
su filistinais ir j u o s
nugalėjo. Rafaimai buvo
tautelė, gyvenusi K a n a a n e
iki izraelitų u ž k a r i a v i m o .
2 S a m 5 , 1 8 ir toliau.
R a m a . Hebrajiškas žodis,
reiškiantis a u k š t u m ą ; j u o
p a v a d i n t i keletas miestų
k a l v o s e . Du iš jų s v a r b ū s
Senajame Testamente.
V i e n a s jų ( d a b a r er
Ramas) buvo ant kalvos 8
km į š i a u r ę n u o J e r u z a l ė s .
Netoliese gyveno pranašė
D e b o r a . V ė l i a u šis m i e s t a s
atsidūrė prie J u d ė j o s ir
Izraelio s i e n o s . Jį u ž g r o b ė
ir įtvirtino Izraelio karalius
B a a s a , o J u d ė j o s karalius
A s a a t k o v o j o . Izaijas v a i z ­
d u o j a asirus, a r t ė j a n č i u s
prie J e r u z a l ė s pro R a m ą .
Vėliau, kai J e r u z a l ė atiteko
babiloniečiams, Ramoje
J e r e m i j a s b u v o paleistas j
laisvę. P o B a b i l o n o
tremties m i e s t a s v ė l b u v o
apgyventas. Sakoma, kad
netoli R a m o s b u v o R a c h e ­
lės k a p a s , — J e r e m i j a s
p a s a k o j o a p i e ją, r a u d a n č i ą
s a v o vaikų. M a t a s p r i m e n a
šią p r a n a š y s t ę a p i e R a m ą ,
p e r t e i k d a m a s įvykius p o
Jėzaus gimimo.
T s 4 , 5 ; 1 9 , 1 3 ; 1 Kar
1 5 , 1 7 . 2 2 ; 2 Krn 1 6 , 1 . 6 ;
Jer 31,15; 4 0 , 1 ; Iz 10,29;
Ezd 2,26; Neh 11,33;
Mt 2,18; ST ž e m i . B5.
Antroji R a m a ( R a m a t a )
b u v o a p i e 19 km į šiaurės
vakarus nuo pirmosios. Ji,
matyt, b u v o p r a n a š o
S a m u e l i o g i m t i n ė ir t ė v i š k ė ;
g a l b ū t tai y r a N a u j o j o
Testamento Arimatėja. Ji
taip pat buvo v a d i n a m a
Ramataimsofimu.
1 S a m 1 , 1 ; 2 , 1 1 ir t o l i a u ;
ST ž e m i . B4.
R a m o t g i l e a d a s . Pabėgė­
lių m i e s t a s j rytus n u o Jor­
d a n o . K a r u o s e t a r p Izraelio
ir Sirijos jis ėjo iš r a n k ų j
r a n k a s . T a i g a l ė j o būti
G i l e a d o M a s f a , taigi Jeftės
t ė v i š k ė teisėjų laikais. R a -
m o t e b u v o v i e n o i š dvyli­
kos S a l i a m o n o paskirtų sri­
čių v a l d y t o j ų būstinė. Izrae­
lio karalius A c h a b a s t e n
ž u v o m ū š y j e , ir k a r a l i u m i
buvo pateptas Jehus.
J o z 2 0 , 8 ; T s 1 1 ; 1 Kar 4 , 1 3 ;
2 2 ; 2 Kar 9 , 1 - 1 0 ;
ST žemi. D3.
Ramzis (Ramesė).
E g i p t i e č i ų m i e s t a s netoli
p a j ū r i o , rytinėje Nilo deltos
p u s ė j e . F a r a o n a s R a m z i s II
ten turėjo rūmus. Anksčiau
tai b u v o hiksų f a r a o n ų š i a u ­
rinė sostinė Avaris. Išėjimo
k n y g o j e r a š o m a , k a d izrae­
litai p a s t a t ė karaliui s a n d ė ­
lių m i e s t u s P i t o m ą ir R a m z į .
N u o R a m z i o jie p r a d ė j o
išėjimo iš E g i p t o ž y g į .
I š 1 , 1 1 ; ž e m i . 3 1 8 psl.
R a u d o n o j i j ū r a . Hebrajiš­
ko žodžio, verčiamo
" R a u d o n o j i j ū r a " , tikroji
reikšmė yra "meldų jūra".
Išėjimo k n y g o j e t a i p v a d i ­
n a m i e ž e r ų ir pelkių plotai
t a r p S u e c o į l a n k o s g a l o ir
Viduržemio jūros (Sueco
k a n a l o teritorija). K a i p
p a b r ė ž i a m a kai k u r i u o s e
n a u j e s n i u o s e Biblijos verti­
muose, taip buvo vadina­
mos ir S u e c o bei A k a b o s
įlankos (pačios R a u d o n o ­
sios j ū r o s šiaurinės
atšakos).
Iš 13 ir t o l i a u ; Sk 3 3 , 1 0 ;
Įst 1,40; ž e m i . 3 1 5 psl.
R e b l a . M i e s t a s Sirijoje,
prie O r o n t o u p ė s . E g i p t o
faraonas Nechas Rebloje
p a ė m ė į nelaisvę Judėjos
karalių J o a c h a z ą . V ė l i a u
B a b i l o n i j o s karalius N a b u -
chodonosaras ten turėjo
s a v o b ū s t i n ę , ir S e d e k i j a s ,
paskutinis J u d ė j o s karalius,
b u v o n u v e s t a s p a s jį į
R e b l ą išgirsti n u o s p r e n d ž i o
už maištą.
2 Kar 2 3 , 3 3 ; 2 5 , 6 - 7 .
R e g i j u s . Uostamiestis pie­
t i n i a m e Italijos pakraštyje,
prie M e s i n o s sąsiaurio,
priešais Siciliją; d a b a r t i n i s
miestas v a d i n a m a s R e d ž i o
Filipuose Paulius įsteigė
pirmąją Europos
bažnyčią.
PERGAMAS — REGIJUS 273
274 BIBLIJOS VIETOVĖS
di K a l a b r i j a . P a k e l i u i j R o ­
mą čia b u v o užsukęs Pau­
liaus laivas.
A p d 2 8 , 1 3 ; ž e m i . 3 4 5 psl.
R o g e l i s . Šaltinis pietinėje
J e r u z a l ė s p u s ė j e , netoli tos
vietos, kur s u e i n a H i n o m o
ir K e d r o n o s l ė n i a i . V i e n a s iš
karaliaus D o v y d o sūnų,
A d o n i j a s , t e n s k u b i n o s i būti
p a t e p t a s k a r a l i u m i , kol
n e m i r ę s t ė v a s . Jis norėjo,
k a d karalystė atitektų j a m ,
0 ne S a l i a m o n u i .
1 Kar1,9.
R o m a . R o m o s imperijos
sostinė prie T i b r o u p ė s Itali­
joje. Tradiciškai R o m o s
jkūrimo data laikoma 7 5 3
pr.Kr. M i e s t a s stovi a n t s e p ­
tynių kalvų.
N T laikais R o m o j e g y v e ­
n o p e r milijoną ž m o n i ų , s u ­
p l a u k u s i ų iš visų i m p e r i j o s
vietų, — d a u g u m a s u s i g r ū ­
dę daugiaaukščiuose
n a m u o s e . I m p e r a t o r i u s ir jo
valdžia organizuodavo
š a l p ą ir v i e š a s p r a m o g a s ,
k a d liaudis būtų p a t e n k i n ­
t a . M i e s t a s t r a u k ė visos i m ­
perijos turtus ir įvairiausius
g a m i n i u s , viliojo rašytojus
ir d a i l i n i n k u s . | jj v e d ė
didieji R o m o s keliai iš visų
i m p e r i j o s kraštų. Per neto­
l i m ą Ostijos u o s t ą b u v o
energingai prekiaujama
m a i s t o p r o d u k t a i s ir p r a ­
bangos dalykais. Romoje
i m p e r a t o r i a i p a s t a t ė tokių
d i d i n g ų pastatų, kokių retai
kur t e b u v o .
Sekminių dieną Jeruza­
lėje b u v o R o m o s ž y d ų , k u ­
rie klausėsi P e t r o p a m o k s ­
lo. N o r s P a u l i u s j R o m ą
n u v y k o tik p o t o , kai b u v o
įkalintas ir k r e i p ė s i į i m p e ­
ratorių, krikščionių
b e n d r u o m e n ė t e n susikūrė,
matyt, g a n a a n k s t i . Iš R o ­
m o s b u v o a t v y k u s i krikščio­
nių p o r a A k v i l a s ir Priska,
s u kuriais P a u l i u s s u s i p a ž i ­
n o Korinte. Tikriausiai j i e m s
t e k o išsikelti, kai i m p e r a t o ­
rius K l a u d i j u s iš s a v o
sostinės išvijo v i s u s ž y d u s .
Laiške r o m i e č i a m s m i n i m a
n e m a ž a i krikščionių, k u ­
riuos P a u l i u s j a u p a ž i n o j o .
Ir atvykusį iš C e z a r ė j o s t e n
jį sutiko d r a u g a i . R o m o j e jis
buvo kalinamas dvejus
m e t u s ir p e r tą laiką t u r b ū t
p a r a š ė dalį s a v o laiškų kitų
vietovių krikščionims.
Yra tradicinė n u o m o n ė ,
k a d P e t r a s irgi d a r b a v o s i
R o m o j e i r jie a b u t e n b u v o
n u k a n k i n t i . 6 4 p o Kr., kai
i m p e r a t o r i u s N e r o n a s pra­
dėjo žiaurias ž u d y n e s , Ro­
m o j e j a u tikrai b u v o d a u g
krikščionių. R o m o s n e d o r y ­
b ė s ir ištvirkimas m i n i m i
A p r e i š k i m e , kur šis m i e s t a s
("didžioji Babelė") vaiz­
d u o j a m a s k a i p ištvirkėlė,
girta n u o D i e v o ž m o n i ų
kraujo. Žr. 11 sk. Biblijos
tautos: Romėnai.
Apd 2,10; 18,2; 1 9 , 2 1 ;
2 8 , 1 4 - 3 0 ; R o m 1,7.15; 1 6 ;
2 Tim 1 , 1 6 - 1 7 ;
Apr 1 7 , 5 - 1 8 ir toliau;
ž e m i . 3 3 6 psl.
R u b e n a s . Kraštas į rytus
n u o N e g y v o s i o s jūros,
priklausęs R u b e n o genčiai.
Joz 1 3 , 1 5 - 2 3 ; žemi. 321
psl.
S a b a . Kraštas Arabijos
pietvakariuose, dabar Je­
m e n a s . S a b a praturtėjo s u
V i d u r ž e m i o j ū r o s kraštais
p r e k i a u d a m a prieskoniais,
a u k s u ir b r a n g a k m e n i a i s . X
a. pr.Kr. S a b o s k a r a l i e n ė su
kupranugarių karavanu nu­
k e l i a v o d a u g i a u kaip 1 6 0 0
km aplankyti karaliaus
S a l i a m o n o ir patikrinti jo
išminties. Be t o , ji g a l b ū t
norėjo sudaryti prekybinį
sandėrį. Senojoje S a b o s
sostinėje M a r i b e rastos
d i d e l ė s u ž t v a n k o s ir m ė n u ­
lio d i e v o l l u m k u h o šventyk­
los l i e k a n o s .
Ps 72,15; Iz60,6;
1 K a r 1 0 , 1 - 1 0 ; 10,13.
S a l a m i n a s . Prekybos cen­
tras rytinėje Kipro p a k r a n t ė ­
je. T e n buvo ir žydų
b e n d r u o m e n ė : Paulius,
v i e š ė d a m a s šiame mieste,
pamokslavo sinagogose.
A p d 13,5.
Salemas žr. Jeruzalė.
S a m a r i j a . Š i a u r i n ė s Izrae­
lio karalystės sostinė. Ji
b u v o prie p a g r i n d i n i o
p r e k y b o s kelio, e i n a n č i o iš
šiaurės j pietus p e r visą
Izraelį; p a s t a t y t a ant kalvos,
k a d būtų l e n g v i a u a p s i g i n ­
ti. M i e s t ą statyti 8 7 5 pr.Kr.
p r a d ė j o karalius O m r i s . J o
darbą tęsė sūnus Achabas,
jis pastatė n a u j u s r ū m u s .
R ū m a m s papuošti buv6 su­
n a u d o t a tiek d a u g raižyto
dramblio kaulo, jog juos
imta vadinti "dramblio kau­
lo rūmais". R ū m ų griuvė­
siuose archeologai rado
p e r 5 0 0 d r a m b l i o k a u l o dir­
binių, t a r p jų ir p a a u k s u o t ų .
Iš p a t p r a d ž i ų s a m a r i e ­
čiai i š p a ž i n o p a g o n i š k u s
tikėjimus. Keletas S T p r a ­
našų s m e r k ė tokį s t a b ų
g a r b i n i m ą ir į s p ė j o , k a d
miestas b u s s u g r i a u t a s .
Sirijos g y v e n t o j a i d a u g
kartų p u o l ė ir a p g u l ė m i e s ­
tą, b e t jj u ž ė m ė tik asirai
7 2 2 - 2 1 pr.Kr. G y v e n t o j a i
b u v o išvaryti j Siriją, Asiriją
ir Babiloniją. Į jų vietą
atsikėlė kolonistai iš įvairių
Asirijos i m p e r i j o s dalių.
P r a r a d u s i S a m a r i j ą , Izraelio
karalystė liovėsi egzistuoti.
Samarija imta vadinti visą
teritoriją, ne tik patį miestą.
N T laikais E r o d a s D i d y ­
sis S a m a r i j ą atstatė ir g r a i ­
kiškai p a v a d i n o S e b a s t i j a
(atitinka lotynišką Augus­
tus). S a m a r i j o j e d a r b u v o
šiek tiek n e g r y n ų ž y d ų ,
tikėjusių D i e v ą , b e t J u d ė j o s
žydai samariečius niekino
ir jų n e k e n t ė . J ė z u s p a r o d ė
jiems dėmesį keliaudamas
po jų kraštą ir b ū d a m a s su
jais. Po J ė z a u s mirties ir
prisikėlimo skelbti E v a n ­
gelijos j S a m a r i j ą n u v y k o
Pilypas, j o d a r b ą t ę s ė Pet­
ras ir J o n a s .
Š i u o m e t u N a b l u s e ir
Jafoje t e b e g y v e n a s a u j e l ė
s a m a r i e č i ų , kurie g a r b i n a
D i e v ą ant G a r i z i m o k a l n o .
1 Kar 1 6 , 2 4 . 3 2 ; I z 8 , 4 ;
A m 3 , 8 ; 2 Kar 6 , 8 - 7 , 1 7 ;
Lk 17,11; J n 4 , 1 - 4 3 ;
A p d 8 , 5 - 2 5 ; S T ž e m l . B4.
S a r a žr. Cora.
S a r d a i . Miestas Romos
v a l d y t o j e Azijos provincijo­
j e ( d a b . Turkija) prie d v i e j ų
p a g r i n d i n i ų p r e k y b o s kelių
sankirtos. R o m ė n ų laikais
t e n klestėjo d a ž y m a s ir v i i - ,
nonių drabužių audimas.
A p r e i š k i m e J o n u i v i e n a s iš
s e p t y n i ų laiškų Azijos b a ž ­
n y č i o m s skirtas S a r d ų
krikščionims. P a s a k laiško,
Sardų bažnyčia tapusi ne­
veikli. S a r d i e č i a i p a s i k l i o v ę
praeitimi, u ž u o t susitelkę
dabarties d a r b a m s , — toks
požiūris b u v ę s b ū d i n g a s
d a u g u m a i jų. A n k s č i a u Sar­
d a i b u v o Lydijos karalystės
sostinė - k a d a i s e t e n kara­
liavo K r e z a s . J o turtai b u v o
p a s a k i š k i : iš u p ė s netoli
miesto lengvai buvo plau­
n a m a s auksas. Pirmosios
a u k s i n ė s ir s i d a b r i n ė s m o ­
netos n u k a l t o s S a r d u o s e .
Apr 1,11; 3 , 1 - 6 .
S a r e p t a . Miestelis,
priklausęs Sidonui, vėliau
T y r u i . P r a n a š a s Elijas p e r
s a u s r ą t e n b u v o apsistojęs
pas vieną našlę. Vėliau jos
s ū n ų p r i k ė l ė iš numirusių.
1 Kar 1 7 , 8 - 2 4 ; Lk 4 , 2 6 .
S a r o n a s . Izraelio pajūrio
l y g u m a . J i driekiasi a p i e 8 0
k m , n u o J o p ė s iki C e z a r ė ­
jos, ir yra apie 15 km plo­
čio. Š i a n d i e n š i l y g u m a y r a
v i e n a s iš turtingiausių
Izraelio ž e m ė s ūkio rajonų.
Biblijos laikais g y v e n t o j ų
č i a b u v o reta. Ž e m ė
n a u d o t a avių g a n y k l o m s ,
b e t n e m a ž a j o s dalis b u v o
apaugusi tankiais krūmais.
G i e s m i ų g i e s m ė s autorius
m i n i " S a r o n o leliją" - v i e ­
ną iš d a u g e l i o g r a ž i ų gėlių,
augusių toje lygumoje.
1 Krn 2 7 , 2 9 ; G g 2 , 1 ;
ž e m i . 13 psl.
S e b o i m a s . Vienas iš pen­
kių s e n o v ė s miestų, kurių
garsiausi buvo S o d o m a ir
G o m o r a (žr. Adma, Sodo­
ma, Gomora).
Seboimu buvo vadina­
m a s i r slėnis prie M a c h m o ,
d y k u m o j e į š i a u r ė s rytus
nuo Jeruzalės, — Sauliaus
laikais tą kraštą p u o l ė
filistinai.
Pr 1 4 , 2 . 8 ; Įst 2 9 , 2 3 ;
1 S a m 13,18.
S e f a r v a i m a s . Iki šiol n e ž i ­
nomas miestas, užgrobtas
asirų. G y v e n t o j a i b u v o iš­
kelti j S a m a r i j ą , iš jos ištrė­
mus žydus.
2 Kar 1 7 , 2 4 . 3 1 ; 1 8 , 3 4 .
S e g o r a s . V i e n a s iš 5 m i e s ­
tų, tikriausiai atsidūrusių
N e g y v o s i o s j ū r o s pietinės
d a l i e s d u g n e . Kai S o d o m a
ir kiti miestai b u v o s u g r i a u ­
ti, Lotas p a b ė g o į S e g o r ą .
Pr 13,10; 14,2.8; 1 9 , 1 8 - 3 0 .
Seiras. Kitas Edomo
vardas.
S e l a . E d o m o sostinė.
6
Š i u o v a r d u (reiškiančiu
" u o l a " , " s k a r d i s " ) t a s įtvir­
tintas m i e s t a s b u v o p a v a ­
d i n t a s t o d ė l , k a d stovėjo
a u k š t ų E d o m o kalnų u o l ė ­
toje plynaukštėje. Apie 3 0 0
pr. Kr. S e l ą u ž ė m ė n a b a t ė -
jai ir u o l ė t a m e s l ė n y j e , pir­
mosios gyvenvietės papė­
d ė j e , iškirto v i e t ą Petros
(graikiškai "uola") miestui.
2 Kar 1 4 , 7 ; Iz 1 6 , 1 ; 4 2 , 1 1 .
Senoji Roma — imperijos
sostinė.
ROGELIS — SELA 275
276 BIBLIJOS VIETOVĖS
S e l e u k i j a . A n t i o c h i j o s uos­
t a s Sirijoje. Jj p a s t a t ė pir­
m a s i s S e l e u k i d ų karalius,
kurio g a r b e i jis t a i p ir p a v a ­
d i n t a s . P a u l i u s ir B a r n a b a s
p e r pirmąją misijų k e l i o n ę
iš t e n i š p l a u k ė j Kiprą.
Apd13,4.
Senaaras. Kitas Babiloni­
jos pavadinimas.
Pr 1 0 , 1 0 .
S e n i r a s . Kitas Hermono
kalno v a r d a s . J u o taip pat
v a d i n a m a gretima viršūnė,
o kartais ir v i s a kalnų
virtinė.
Setimas žr. Sitimas.
S i c h a r a s . Samariečių
m i e s t a s netoli J o k ū b o šuli­
nio, kur J ė z u s š n e k ė j o s i su
samariete, atėjusia pasi­
semti v a n d e n s . Išgirdę m o ­
ters p a s a k o j i m ą , d a u g e l i s
S i c h a r o g y v e n t o j ų patikėjo,
kad Jėzus yra Mesijas.
Tiksli v i e t a n e ž i n o m a .
Jn4,1-42.
S i c h e m a s (Sikemas).
S e n a s kanaaniečių miestas
E f r a i m o k a l v o s e , netoli G a -
rizimo k a l n o , t a p ę s s v a r b i u
religiniu ir politiniu izraelitų
centru.
Abraomas jame buvo
sustojęs p a k e l i u i iš H a r a n o
j Kanaaną^Ten j a m Dievas
p a s a k ė : "Šitą šalj a š
duosiu tavo palikuonims".
T e n l a n k ė s i ir J o k ū b a s -
jis apsistojo už miesto.
Izraelitams užkariavus
Kanaaną, Jozuė Sicheme
s u b ū r ė v i s a s g e n t i s . T e n jie
iš n a u j o p a s i ž a d ė j o g a r b i n t i
D i e v ą , išgelbėjusį j u o s iš
E g i p t o n e l a i s v ė s , ir netar­
nauti s v e t i m i e m s d i e v a m s .
T a č i a u teisėjų laikais S i c h e ­
me buvo atliekamos kana­
aniečių a p e i g o s . M i e s t o
gyventojai G e d e o n o sūnui
Abimelechui d a v ė pinigų iš
Baalberito šventyklos, kad
jis g a l ė t ų p a s a m d y t i ž m o ­
nes užmušti septyniasde­
š i m č i a i j o brolių. A b i m e l e -
c h a s t a p o S i c h e m o kara­
liumi, b e t ž m o n ė s greit ė m ė
maištauti. Iš keršto jis s u ­
n a i k i n o miestą.
M i r u s karaliui S a l i a m o ­
nui, d e š i m t izraelitų g e n č i ų
Sicheme atstūmė jo sūnų
R o b o a m ą . Pirmasis naujos
š i a u r i n ė s karalystės v a l d o ­
v a s J e r o b o a m a s b a n d ė at­
statyti S i c h e m ą , ir kurj laiką
šis m i e s t a s b u v o j o sostinė.
Ž l u n g a n t Izraeliui, S i ­
c h e m a s išliko. Jis t a p o
svarbiausiu samariečių
m i e s t u , ir jie t e n pasistatė
šventyklą. S a u j e l ė s a m a ­
riečių t e b e g y v e n a N a b l u s e
- dabartiniame mieste,
e s a n č i a m e j šiaurės v a k a ­
rus n u o b u v u s i o S i c h e m o .
Pr 1 2 , 6 - 7 ; 33,18 - 35,4;
3 7 , 1 2 - 1 8 ; Joz 2 4 ; T s 9 ; 1
K a r 1 2 ; S T ž e m l . B4.
Sidimas (Miškų slėnis).
S l ė n i s ( d a b a r tikriausiai
N e g y v o s i o s j ū r o s pietinės
d a l i e s d u g n e ) , kur E l a m o
karalius C h e d o r l a o m e r i s
kovėsi s u P e n t a p o l i o (So­
d o m o s ir kt.) karaliais. K a u ­
t y n ė s e Lotas b u v o p a i m t a s
j n e l a i s v ę , b e t A b r a o m a s jį
išvadavo.
Pr14.
S i d o n a s . Finikiečių ( k a n a ­
aniečių) uostamiestis d a ­
bartinio L i b a n o p a k r a n t ė j e .
Sidone dirbo d a u g į g u d u ­
sių a m a t i n i n k ų . D r a m b l i o
k a u l o raižiniai, a u k s o ir
sidabro papuošalai, puikūs
stiklo indai - tai b u v o p r e ­
kės, i š v e ž a m o s iš S i d o n o .
Visi finikiečių miestai b u v o
beveik nepriklausomi.
Užkariavę Kanaaną,
izraelitai n e į v e i k ė S i d o n o .
T e i s ė j ų laikais s i d o n i e č i a i
p u l d i n ė d a v o ir p e r s e k i o d a ­
v o izraelitus. Kultūros ė m ė
maišytis, ir izraelitai b u v o
apkaltinti, k a d g a r b i n a
S i d o n o d i e v u s - B a a l ą it
Astartę. J e z a b e l ė , skatinusi
Izraelyje B a a l o kultą, b u v o
S i d o n o k a r a l i a u s d u k t ė . Ka­
d a n g i S i d o n a s b u v o prie­
šiškas Izraeliui ir jo D i e v o
garbinimui, ST pranašai
ž a d ė j o šio m i e s t o ž l u g i m ą .
S i d o n ą paeiliui b u v o
u ž ė m ę asirai, b a b i l o n i e č i a i
ir p e r s a i . V ė l i a u jį v a l d ė
g r a i k a i ir r o m ė n a i .
J ė z a u s laikais d a u g u m a
Sidono gyventojų buvo
g r a i k a i , kurių n e m a ž a i v y k ­
d a v o j Galilėją jo p a s i k l a u ­
syti. J ė z u s ir pats b u v o a p ­
s i l a n k ę s S i d o n e b e i šali­
m a i s e s a n č i a m e T y r e . Jis
p a l y g i n o Galilėjos m i e s t u s
- C h o r a z i n ą ir B e t s a i d ą -
su T y r u ir S i d o n u ir s a k ė ,
k a d n e ž y d ų miestai kur kas
g r e i č i a u jo p a k l a u s ę ir
atsivertę. P a k e l i u i j R o m ą
Paulių g a b e n a n t i s laivas
sustojo S i d o n e , ir Paulius
t e n susitiko su d r a u g a i s .
Ts 1,31; 10,6.12;
1 Kar 1 6 , 3 1 ; Iz 2 3 , 1 - 1 2 ;
Ez 2 8 , 2 0 - 2 4 ; Lk6,17;
Mk 7 , 2 4 - 3 1 ; Mt 11,20-22;
A p d 2 7 , 3 ir toliau;
ž e m i . 3 2 9 psl.
S i e n a (Syenė). Vietovė
prie E g i p t o pietinės s i e n o s ;
d a b a r t i n i s A s u a n a s . Izaijas
p a s a k o j a a p i e išsibarsčiu­
sius ž y d u s , g r į ž t a n č i u s į
J e r u z a l ę net i š S i e n o s . T e n
rastuose p a p i r u s u o s e rašo­
m a a p i e atsikėlusių ž y d ų
v e i k l ą a p i e 4 5 0 pr. Kr.
("Elefantinos papirusai").
I z 4 9 , 1 2 ; Ez 29,10; 30,6.
7
S i k e l e g a s (Ciklagas).
M i e s t a s pietų J u d ė j o j e , kurį
u ž ė m ė G a t o filistinai. G a t o
karalius A c h i s jį a t i d a v ė k a ­
raliaus S a u l i a u s p e r s e k i o ­
j a m a m Dovydui. Užpuolę
miestą a m a l e k i t a i išsivarė
d a u g belaisvių, bet D o v y ­
das juos išvadavo.
Joz 15,31 ; 1 S a m 2 7 , 6 ; 3 0 ;
ST žemi. A6.
S i k e m a s žr. Sichemas.
Š i l a s . Miestas, kuriame,
u ž k a r i a v u s K a n a a n ą , buvo.
p a s t a t y t a m a l d y k l a . Šilas
t a p o Izraelio kulto c e n t r u , o
p a l a p i n ę p a k e i t ė tvirtesnis
pastatas. K a s m e t nustatytu
laiku t e n v y k d a v o iškilmės.
O n a ir E l k a n a k e l i a u d a v o j
Silą garbinti D i e v o . Per v i e ­
ną iš tų a p s i l a n k y m ų O n a ,
melsdama sūnaus, pažadė­
j o , k a d j j a t i d u o s tarnauti
Dievui. Gimus Samueliui,
O n a p a ž a d ą ištesėjo. J i n u ­
v e d ė jį j Silą, ir jis u ž a u g o
šventykloje, g l o b o j a m a s
kunigo Helio.
Archeologiniai d u o m e ­
nys r o d o , k a d Šilas b u v o
s u g r i a u t a s a p i e 1 0 5 0 pr.Kr.,
tikriausiai filistinų. P r a n a š a s
Jeremijas įspėjo, jog taip
kaip Silo b u s s u g r i a u t a ir
J e r u z a l ė s š v e n t y k l a . B e t at­
r o d o , k a d Silo vietoje ž m o ­
nių g y v e n t a ir po t o , b e n t
j a u iki t r e m t i e s .
J o z 18,1 ; T s 2 1 , 1 9 ;
1 S a m 1 - 4 ; Jer7,12; 41,5;
ST ž e m i . B4.
S i l o a m a s . Tvenkinys, iš
pradžių buvęs po ž e m e ,
v ė l i a u t a p ę s v i e n u iš svar­
biausių J e r u z a l ė s v a n d e n s
telkinių. V a n d u o j tvenkinį
t e k ė j o t u n e l i u iš G i h o n o
šaltinio už J e r u z a l ė s . Kai
g r ė s ė asirų a p g u l t i s , E z e k i -
jas s u p r a t o , k a d m i e s t a s
gali išsilaikyti tik t u r ė d a m a s
s a v o v a n d e n s , ir l i e p ė kasti
tunelį. Jis y r a d a u g i a u k a i p
5 0 0 m ilgio, iškirstaa^per
v i e n a s uolas.
Čia Jėzus išgydė nuo
g i m i m o aklą ž m o g ų : pate­
pė p u r v u jo akis ir l i e p ė n u ­
siprausti S i l o a m o t v e n k i n y ­
j e . S i l o a m o b o k š t a s , kuris
griūdamas užmušė 18
ž m o n i ų , tikriausiai stovėjo
prie t v e n k i n i o , S i o n o k a l n o
Šlaite.
2 Kar 2 0 , 2 0 ; J n 9 , 1 - 1 2 ; L k
13,4.
S i m e o n a s . Kraštas N e g e -
v e , p i e č i a u s i o j e Izraelio
dalyje, atiduotas S i m e o n o
g e n č i a i . A t r o d ė , k a d šis
plotas b u v o l a i k o m a s
Judėjos dalimi.
Joz 1 9 , 1 - 9 ; plg. Joz
1 5 , 2 0 - 3 2 ; ž e m i . 3 2 1 psl.
S i n a j u s . Kalnas Sinajaus
pusiasalyje ir d y k u m a a p ­
link jį. P r a ė j u s trims m ė n e ­
s i a m s po išėjimo iš E g i p t o ,
izraelitai priėjo k a l n ą ir t e n
apsistojo. A n t S i n a j a u s
kalno Dievas d a v ė M o z e i
D e š i m t į s a k y m ų ir kitus
į s t a t y m u s . Tiksli S i n a j a u s
kalno v i e t a n e ž i n o m a . Tik­
riausiai tai v i e n a iš d v i e j ų
viršūnių p u s i a s a l i o p i e t u o ­
se - Džebel M u s a arba
Ras es Safsafė.
I š 1 9 - 3 2 ; ž e m i . 3 1 8 psl.
S i n a s (Cinas). Dykumų
plotai prie K a d e s b a r n ė s .
T e n izraelitai b u v o apsisto­
ję po Išėjimo.
Sk 13,22; 2 0 , 1 ; 27,14 ir
t o l i a u ; ž e m i . 3 1 8 psl.
S i o n a s . Kalva Jeruzalėje.
D o v y d o laikais j o j e b u v o
j e b u s i e č i ų tvirtovė, kurią jis
u ž ė m ė ir p a d a r ė s a v o sosti­
n e . Šis v a r d a s d a ž n a i m i n i ­
m a s P s a l m y n e ir p r a n a š ų
knygose.
S i r a k ū z a i . Senovės mies­
tas Sicilijoje. P a s k u t i n i a m e
k e l i o n ė s j R o m ą e t a p e (lai­
v u i s u d u ž u s prie Maltos)
ten Paulius išbuvo 3 dienas
A p d 2 8 , 1 2 ; ž e m i . 3 4 5 psl.
S i r i j a . S e n a j a m e Testa­
mente yra aramėjų užimtas
kraštas j š i a u r ę ir š i a u r ė s
rytus n u o Izraelio. Sirijos
sostinė b u v o D a m a s k a s .
Žr. 11 sk. Biblijos tautos:
Aramėjai, t. p. ž e m ė l a p į . NT
Sirija y r a R o m o s p r o v i n c i j a
su sostine A n t i o c h i j a prie
Oronto.
S i t i m a s (Setimas). Vietovė
M o a b o l y g u m o j e , netoli
Jericho, a n a p u s Jordano; ji

b u v o v a d i n a m a ir Abelsiti-
mu - "akacijų l a u k u " .
Izraelitai t e n b u v o apsistoję
prieš p e r e i d a m i p e r J o r d a ­
ną j K a n a a n ą . J i e tikriausiai
b u v o Sitime, kai M o a b o ka­
ralius į k a l b i n ė j o B a l a a m ą ,
kad juos prakeiktų. T e n
buvo ruošiamasi Kanaano
u ž k a r i a v i m u i : suskaičiuoti
v y r a i , galintys kariauti;
J o z u ė išrinktas M o z ė s
j p ė d i n i u ; j J e r i c h ą pasiųsti
du žvalgai.
Sk 25,1; 2 2 - 2 4 ; 26;
27,12-23; Joz2; 3,1;
JI 3,18; ST žemi. C5.
S m i r n a . U o s t a m i e s t i s prie
v i e n o iš s v a r b i a u s i ų A z i j o s
p r e k y b i n i ų kelių. D a b a r tai
I z m y r a s T u r k i j o j e . N T lai­
kais Smirna buvo gražus
miestas s u d a u g e l i u puikių
v i s u o m e n i n i ų pastatų. Vie­
nas iš jų b u v o š v e n t y k l a ,
pastatyta imperatoriaus
T i b e r i j a u s g a r b e i ; joje b u v o
garbinami imperatoriai.
A p r e i š k i m e J o n u i v i e n a s iš
7-ių laiškų b a ž n y č i o m s skir­
tas S m i r n o s krikščionims.
Apr1,11;2,8-11.
S o b a . A r a m ė j ų karalystė,
nukariauta Dovydo. Ji buvo
t a r p D a m a s k o ir E m a t o .
2 S a m 8 , 3 ; 1 0 , 6 ; 1 Kar
11,23.
S o d o m a . Miestas, kuriame
a p s i g y v e n o Lotas ir kuris
pagarsėjo savo nedory­
b ė m . S o d o m a , kaip ir G o -
mora, buvo staiga sunai­
kinta. Lotas, j s p ė t a s a p i e
artėjančią katastrofą, p a b ė ­
go. Buvusi S o d o m o s vieta
tikriausiai y r a N e g y v o s i o s
jūros p i e t i n ė s d a l i e s d u g n e .
Pr 1 3 , 8 - 1 3 ; 14; 19.
S o k o t a s . 1 . Egiptiečių
m i e s t a s . I š e i d a m i iš E g i p t o
izraelitai t e n t u r ė j o p i r m ą
postovj.
Iš 12,37; 13,20; Sk 3 3 , 5 - 6 ;
ž e m i . 3 1 8 psl.
2 . M i e s t a s J o r d a n o slėnyje,
patekęs j G a d o valdas.
Šokote t r u m p a m buvo
apsistojęs J o k ū b a s , p o to,
kai j u o d u s u broliu E z a v u
sutarė eiti katras s a u . T e i ­
sėjų laikais S o k o t o g y v e n ­
tojai a t s i s a k ė duoti m a i s t o
G e d e o n u i ir jo k a r i u o m e ­
nei, k o v o j a n č i a i s u
madianiečiais. Nugalėjęs
G e d e o n a s grjžo ir n u b a u d ė
miesto v a l d i n i n k u s .
Joz 13,24.27; Pr 3 3 , 1 2 - 1 7 ;
Ts 8 , 4 - 1 6 ; ST žemi. C4.
Sunarnąs žr. Šulamas.
S u r a s . D y k u m ų plotai
S i n a j a u s p u s i a s a l i o šiaurės
v a k a r u o s e . Pirkliai " S u r o
keliu" v y k d a v o per d y k u ­
mą j Egiptą. T e n klajojo ir
H a g a r a , nuskriausta Saros.
Kai izraelitai, b ė g d a m i iš
Egipto, perėjo Meldų (Rau­
donąją) jūrą, j i e m s t e k o eiti
p e r šią d y k u m ą , ir jie
a p m a u d ž i a i niurnėjo, k a d
nėra v a n d e n s .
P r 1 6 ; Iš 1 5 , 2 2 - 2 5 .
Sūrioji j ū r a žr. Negyvoji
jūra.
S ū z a i . E l a m o imperijos
sostinė. 6 4 5 pr. Kr. Asirijos
karalius A š u r b a n i p a l a s
miestą s u g r i o v ė , o jo g y ­
v e n t o j u s ištrėmė j S a m a r i j ą .
V a l d o m a s m e d ų ir persų,
miestas v ė l a t g a v o s a v o
r e i k š m ę . Darijus I t e n p a s t a ­
t ė puikius r ū m u s . G r i u v ė ­
siai t e b ė r a d a b . Irane.
Ž y d a i t ė Estera, t a p u s i
Persijos k a r a l i e n e , a p s i g y ­
v e n o karaliaus rūmuose
Sūzuose. O Nehemijas ten
b u v o karaliaus vynininkas.
V ė l i a u miestą u ž ė m ė Alek­
s a n d r a s Didysis.
Ezd 4 , 9 - 1 0 ; Est1,2;
N e h 1 , 1 ; ž e m i . 3 3 2 psl.
Š u l a m a s (Sunarnąs). Vie­
t o v ė šiaurės Izraelyje, J e z -
rahelio slėnyje, dabartinis
S o l e m a s . T e n b u v o apsis­
t o j ę filistinai prieš mūšj ant
G i l b o j o s k a l n o , kur ž u v o
S a u l i u s ir J o n a t a s . Elizie­
jus, lankydamasis pas vie­
ną s u n a m i e t ę , prikėlė iš
numirusių jos sūnų. Jaunoji
Abisagė, tarnavusi pasenu­
s i a m D o v y d u i , irgi b u v o
s u n a m i e t ė . J a u n a moteris,
Giesmių giesmėje vadina­
m a " Š u l a m i e t e " , m a t y t , irgi
b u v o iš t e n kilusi.
Joz 19,18; 1 S a m 28,4;
1 Kar 1 - 2 ; 2 Kar 4 , 8 - 3 7 ;
G g 6,12; S T žemi. B3.
T a b o r a s . 5 5 0 m aukščio
status k a l n a s , iškilęs virš
Jezrahelio dykumos. T e n
T e i s ė j ų laikais B a r a k a s
subūrė savo kariuomenę.
T s 4 ; Ps 89,13; O z 5 , 1 ;
ST žemi. B3.
T a f n ė . E g i p t o miestas ryti­
n ė j e Nilo d e l t o s d a l y j e . Po
Jeruzalės žlugimo j Tafnę
buvo nuvarytas pranašas
J e r e m i j a s , t e n jis turbūt ir
mirė.
Jer 4 3 , 5 - 1 0 ; E z 3 0 , 1 8 .
T a m n a t a žr. Timna.
SELEUKIJA - Tl BERIADA
T a m n a t s a r ė žr. umnat-
sarė.
T a n a c h a s . Kanaaniečių
miestas J e z r a h e l i o s l ė n i o
pakraštyje. Prie T a n a c h o
B a r a k a s kovėsi s u S i s a r a .
Jis t a p o v i e n u iš levitų
miestų.
Joz 1 2 , 2 1 ; 21,25; Ts 5,19;
1 Kar 4 , 1 2 ; S T ž e m l . B 3 .
T a n i s (Coanas). Senas
egiptiečių m i e s t a s Nilo
deltos šiaurės rytuose, a p i e
1 1 0 0 - 6 6 0 pr.Kr. - E g i p t o
sostinė.
S k 1 3 , 2 3 ; Iz 1 9 , 1 1 ir t o l i a u .
8
T a r s a s . M i e s t a s Kilikijos
l y g u m o j e , 1 6 k m n u o pieti­
nio d a b a r t i n ė s Turkijos p a ­
jūrio. N T laikais s v a r b u s
š v i e t i m o centras ir didelis
miestas. T a r s e kryžiavosi
Rytų ir V a k a r ų , graikų ir
rytietiškoji kultūros. Paulius
b u v o g i m ę s T a r s e ir t u o
d i d ž i a v o s i . Jis t e n sugrjžo,
kai tik t a p o krikščionis. Bet
B a r n a b a s jj n u s i v e d ė j A n -
tiochiją, k a d p a d ė t ų mokyti
n a u j u o s i u s krikščionis.
Apd 9 , 1 1 ; 21,39; 22,3; 9,30;
1 1 , 2 5 - 2 6 ; ž e m i . 3 4 3 psl.
T a r s i s . Tolima vietovė, j
kurią i š p l a u k ė J o n a , n e p a ­
klausęs D i e v o l i e p i m o vykti
j Ninevę. T e n būdavo gau­
nami sidabras, alavas, ge­
ležis ir švinas. M a n o m a ,
k a d tai Ispanijos m i e s t a s .
(Kai kuriuose n a u j e s n i u o s e
Biblijos v e r t i m u o s e r a š o m a
"Ispanija".)
J o n 1,3; I z 2 3 , 6 ; J e r 1 0 , 9 ;
Ez 27,12.
T ė b a i . S e n o j i Aukštutinio
E g i p t o sostinė prie Nilo
u p ė s , a p i e 5 3 0 k m j pietus
n u o d a b a r t i n i o Kairo. Gar­
sėjo d v i e m D i e v o A m o n o
š v e n t y k l o m ( K a r n a k u ir
Luksoru). Apie 1 5 0 0 - 1 0 0 0
pr.Kr., kai A m o n a s b u v o
oficialus E g i p t o i m p e r i j o s
d i e v a s , j T ė b u s p l ū d o turtai
ir lobiai. N o r s m i e s t a s b u v o
n u o š a l y , 6 6 3 pr. Kr. jj u ž ė ­
mė Asirijos karalius Ašur­
banipalas. Pranašai Jere­
mijas ir E z e c h i e l i s T ė b a m s
( N o A m o n u i ) ir kitiems
Egipto miestams paskelbė
nuosprendį.
N a h 3 , 8 - 1 0 ; Jer 46,25;
Ez 3 0 , 1 4 - 1 9 .
T e k o j a (Tekuja). Miestas
Judėjos kalvose, apie 10
km į pietus n u o Betliejaus.
I š m i n t i n g a tekojietė m a l d a ­
v o karalių D o v y d ą leisti j o
277
s ū n u i A b s a l o m u i grįžti j
Jeruzalę. Tekojoje gyveno
pranašas Amosas.
2 S a m 1 4 , 2 ir t o l i a u ;
A m 1,1; S T ž e m l . B5.
T e m a n ą s . E d o m o dalis.
Temaniečiai garsėjo
išmintimi. T e m a n ė g y v e n o
J o b o d r a u g a s Elifazas.
Jer 49,7; Job 2 , 1 1 .
T e r e b i n t ų s l ė n i s . Per š į
slėnį (į p i e t v a k a r i u s n u o
J e r u z a l ė s ) ž y g i a v o filistinai,
v e r ž d a m i e s i į Izraelį. D o v y ­
d a s t e n k o v ė s i s u filistinų
galiūnu Galijotu.
1 S a m 17,2.
T e s a l o n i k a . Svarbiausias
M a k e d o n i j o s (šiaurės G r a i ­
kija) m i e s t a s prie E g n a t i j o s
kelio - p a g r i n d i n i o r o m ė n ų
kelio į rytus. T e s a l o n i k a
( d a b . S a l o n i k a i ) iki šiol t e ­
bėra svarbus miestas. P a u ­
lius T e s a l o n i k o j e l a n k ė s i
p e r s a v o antrąją misijų ke­
lionę, b e t d ė l ž y d ų p y k č i o
j a m t e k o vykti t o l i a u , į B e r ė -
ją. N e t r u k u s jis p a r a š ė d u
laiškus T e s a l o n i k o s
krikščionims.
Apd 1 7 , 1 - 1 5 ; 20,4; 27,2;
Fil 4 , 1 6 ; 1 T e s 1 , 1 ; 2
T e s 1 , 1 ir t o l i a u ; 2 T i m 4 , 1 0 ;
ž e m i . 3 4 5 psl.
T e s b ė . M a n o m a , kad iš
t e n kilo " t e s b i e t i s " Elijas.
Ši v i e t o v ė G i l e a d e , į rytus
n u o J o r d a n o , b e t tiksli v i e t a
nežinoma.
1 Kar 1 7 , 1 ir t o l i a u .
T i a t y r a i . Miestas romėnų
v a l d y t o j e Azijos provincijo­
je (dabar Akchisaras vaka­
rų T u r k i j o j e ) . T i a t y r u o s e
klestėjo a m a t a i - a u d i n i ų
d a ž y m a s , d r a b u ž i ų siuvi­
m a s , k e r a m i k a ir v a r k a l y s -
t ė . Tiatyrų pirklė Lidija, p o
susitikimo s u P a u l i u m i
F i l i p u o s e t a p u s i krikščione,
prekiavo "purpuro drabu­
ž i a i s " . V i e n a s iš s e p t y n i ų
A p r e i š k i m o J o n u i laiškų
skirtas Tiatyrų b a ž n y č i a i .
A p d 1 6 , 1 4 - 1 5 ; Apr 1,11;
2,18-29.
T i b e r i a d a . Miestas su mi­
neralinio v a n d e n s šaltiniais
v a k a r i n i a m e Galilėjos ežero
krante. Jį į k ū r ė karalius
E r o d a s A n t i p a s ir p a v a d i n o
Romos imperatoriaus Tibe­
rijaus g a r b e i . T a i b u v o
n e ž y d ų m i e s t a s , ir niekur
neužfiksuota, kad Jėzus
t e n būtų lankęsis. N e t a i p
k a i p kitos E v a n g e l i j o s e m i ­
nimos paežerės vietovės,
278 BIBLIJOS VIETOVĖS
Tiberiada ir d a b a r nemažas
miestas.
Jn 6,23; NT žemi. C2.
Tigras. A n t r a didžioji
Mesopotamijos upė. Tigras
p r a s i d e d a rytų T u r k i j o s
kalnuose ir teka apie 2 3 0 0
k m ; likus 6 5 k m iki ž i o č i ų
P e r s ų į l a n k o j e , susilieja s u
E u f r a t u . P a v a s a r į ir r u d e n į
T i g r a s patvinsta. Didieji
Asirijos miestai N i n e v ė ,
K a l a c h a s ir A š ū r a s b u v o
pastatyti a n t T i g r o krantų.
Biblija jį m i n i k a i p v i e n ą iš
keturių E d e n o u p i ų .
P r 2 , 1 4 ; D a n 10,4;
ž e m i . 3 1 4 psl.
Timna ( T a m n a t a ) . M i e s t a s
šiauriniame Judėjos
p a s i e n y j e , p a t e k ę s j filistinų
rankas. S a m s o n o ž m o n o s
tėviškė.
Ts14;STžeml.A5.
Timnatsarė (Tamnatsarė).
M i e s t a s , kurį J o z u ė g a v o
s a u . V ė l i a u jis t e n b u v o
palaidotas - kalvotame
E f r a i m o krašte, j šiaurės
vakarus nuo Jeruzalės.
Joz 19,50; 24,30; Ts 2,9; ST
žemi. B4.
Tyras. S v a r b u s u o s t a s ir
miestas valstybė Libano
pakrantėje. Tyre buvo du
užtakiai - v i e n a s ž e m y n e ,
kitas g r e t i m o j e saloje. A p i e
1 2 0 0 pr. Kr. filistinai n u n i o ­
kojo kitą s v a r b ų finikiečių
uostamiestį - S i d o n ą ( a p i e
30 km į š i a u r ę ) , ir n u o t a d a
Tyras tapo reikšmingiausiu
miestu.
Tyro aukso amžius buvo
D o v y d o ir S a l i a m o n o lai­
kais. T y r o karalius H i r a m a s
J e r u z a l ė s š v e n t y k l o s staty­
b a i s i u n t ė m e d i e n ą ir
į g u d u s i ų meistrų. Klestėjo
prekyba. Tyro amatininkai
g a r s ė j o stiklo dirbiniais ir
puikiais p u r p u r i n i a i s d a ­
ž a i s , g a m i n a m a i s iš vietinių
jūros sraigių.
Izraelio karalius A c h a -
bas v e d ė Tyro karaliaus
dukterį. M i e s t a s d a ž n a i
minimas Psalmyne, taip pat
S T p r a n a š ų , kurie s m e r k ė
T y r o p u i k y b ę ir p r a b a n g ą .
IX a. pr. Kr. T y r a s p a t e k o į
asirų p r i e s p a u d ą . U ž ribotą
laisvę m i e s t a s m o k ė j o d i ­
d ž i u l ę d u o k l ę . T a i s pačiais
m e t a i s , kuriais ž l u g o S a m a -
rija, Asirijos karalius S a r g o -
nas II u ž g r o b ė Tyrą. Asirijos
galybei sunykus, Tyras vėl
t a p o laisvas ir suklestėjo.
B a b i l o n i j o s karalius N a b u -
c h o d o n o s a r a s trylika m e t ų
( 5 8 7 - 5 7 4 pr. Kr.) miestą
laikė a p g u l ę s . 3 3 2 pr. Kr.
A l e k s a n d r a s Didysis u ž ė m ė
s a l o s uostą, išgrindęs n u o
ž e m y n o j ją kelią.
N T laikais T y r o b e i S i d o -
no a p y l i n k ė s e lankėsi ir
pats J ė z u s , kalbėjosi s u j ų
g y v e n t o j a i s . Žr. t. p. 11 sk.
Biblijos tautos: Finikiečiai.
2 S a m 5 , 1 1 ; 1 Kar5;
9 , 1 0 - 1 4 ; 16,31; Ps 45,13;
Iz23; Ez26; Mt 15,21;
Lk 6 , 1 7 ; A p d 2 1 , 3 ;
STžeml. B1.
T i r s a . Š i a u r ė s Izraelio
miestas, garsėjęs grožiu.
Vienas iš J o z u ė s užgrobtų
miestų. V ė l i a u j a m e g y v e n o
karalius J e r o b o a m a s I, ir
T i r s a t a p o p i r m ą j a šiaurinės
Izraelio karalystės sostine.
P a s k u i karalius O m r i s v a l ­
džios centrą perkėlė į savo
naująjį S a m a r i j o s miestą.
D a b a r tai y r a T e l e l F a r a -
h a s , a p i e 11 km į šiaurės
rytus n u o S i c h e m o
(Nabluso).
J o z 1 2 , 2 4 ; 1 Kar 1 4 - 1 6 ;
2 Kar 1 5 , 1 4 . 1 6 ; Gg 6 , 3 ;
ST ž e m i . B4.
T o b a s . Sritis į pietus n u o
D a m a s k o . T e i s ė j ų laikais
t e n g y v e n o i š n a m ų išvary­
tas Jeftė. T o b o ž m o n ė s
p a d ė j o a m o n i t a m s kariauti
su Dovydu.
Ts11,3;2Sam10,6.
T o f ė t a s . Vietovė H i n o m o
slėnyje, kur b ū d a v o a u k o j a ­
m i v a i k a i . Š v e n t y k l ą sugrio­
vė Jozijas.
2 Kar 2 3 , 1 0 ; J e r 7 , 3 1 ;
19,6.11-14.
T r a c h o n i t i d ė . Rajonas, su
Iturėja (žr.) s u d a r ę s teritori­
ją, kurią J o n o Krikštytojo
veiklos pradžioje valdė
Erodas Pilypas. Trachoniti­
dė b u v o į rytus n u o G a l i l ė ­
j o s ir į pietus n u o D a m a s k o
- uolėti v u l k a n i n i a i plotai,
v a l k a t ų ir plėšikų p r i e b ė g a .
Lk 3 , 1 ; NT žemi. D2.
T r o a d a . Miestas apie 16
km nuo Trojos, dabartinės
Turkijos šiaurės v a k a r u o s e .
P a u l i u s s a v o k e l i o n ė s e šiuo
uostu n a u d o j o s i keletą kar­
tų. T r o a d o j e p e r r e g ė j i m ą
jis m a t ė p a g a l b o s prašantį
m a k e d o n i e t į ir iš t e n i š p l a u ­
kė į s a v o pirmąją misijų
k e l i o n ę po E u r o p ą . Kitą
kartą T r o a d o j e jis prikėlė iš
n u m i r u s i ų Eutichą, kai t a s Ū z a s . J o b o t ė v i š k ė (turbūt
Pauliui k a l b a n t iš aukštai Edome).
iškrito p r o l a n g ą . Job1,1.
Apd 1 6 , 8 - 1 2 ; 2 0 , 5 - 1 2 ;
Z a b u l o n a s . Kraštas G a l i l ė ­
2 K o r 2 , 1 2 ; 2 T i m 4,13;
joje, priklausęs Z a b u l o n o
ž e m i . 3 4 5 psl.
genčiai.
O r a s . G a r s u s m i e s t a s prie Joz 1 9 , 1 0 - 1 6 ;
Eufrato, pietų B a b i l o n i j o j e ž e m i . 321 psl.
( d a b . I r a k e ) . Prieš persikel­
Z i f a s . Miestas kalvose j
dami šiaurėn į Haraną, ten
pietryčius n u o H e b r o n o ,
gyveno A b r a o m a s su šei­
priklausęs J u d o genčiai.
ma. Toje vietovėje ž m o n ė s
D y k u m o j e netoli Zifo D o v y ­
g y v e n o keletą tūkstantme­
d a s slapstėsi n u o S a u l i a u s ,
čių, kol g a l i a u s i a i ją a p l e i ­
o J o n a t a s atėjo t e n jo
d o a p i e 3 0 0 pr. Kr. A t k a s t a
p a d r ą s i n t i . B e t Zifo ž m o n ė s
t ū k s t a n č i a i m o l i o lentelių,
p r a n e š ė S a u l i u i , ir D o v y d a s
kuriose aprašyta miesto
išėjo į M a o n ą ir E n g a d ę .
istorija ir g y v e n i m a s . Kara­
Vėliau Zifas buvo vienas iš
lių k a p u o s e ( a p i e 2 6 0 0 pr.
miestų, k u r i u o s įtvirtino k a ­
Kr.) b u v o g a u s u lobių,
ralius R o b o a m a s . Š i v i e t o ­
dailių dirbinių: a u k s i n i ų
vė t e b e v a d i n a m a Tel Zifu.
ginklų, ž a i d i m ų lentų su
Joz 15,55; 1 S a m 2 3 , 1 4 -
m o z a i k i n ė m i s inkrustaci­
2 4 , 1 ; 2 Krn 1 1 , 8 ;
j o m i s , garsioji m o z a i k a s u
ST žemi. B6.
t a i k o s ir karo v a i z d a i s .
Išliko d i d ž i u l i o laiptuoto
z i k u r a t o g r i u v ė s i a i . Žr. 2 sk.
Archeologija ir Biblija.
Pr 1 1 , 2 8 - 3 1 ir t o l i a u ;
ž e m i . 3 1 6 psl.
1
ST vietovardžiai dažnai s u t a m p a su asmenvardžiais
(paprastai su ten gyvenančios genties protėvio
v a r d u ) : J a v a n a s , J u d a s , Izraelis.
2
ST liet. v e r t i m e kai kur - K i r e n ė .
3
ST liet. v e r t i m e — d a ž n i a u s i a i K a p a d o k i j a .
4
ST liet. v e r t i m e - R e g ė j i m o ž e m ė .
5
ST liet. v e r t i m e d a u g i a u s i a v a d i n a m a s Pietų š a l i m i .
6
ST liet. v e r t i m e - U o l a , a r b a Petrą ( p l g . 2 Kar 1 4 , 7
komentarą).
7
ST liet v e r t i m e (Iz 4 9 , 1 2 ) - Pietų šalis.
8
Žr. ST liet. v e r t i m o Sk 1 3 , 2 3 k o m e n t a r ą .
9
ST liet. v e r t i m e kai kur - Kirenė.
Persų šauliai, pavaizduoti
karaliaus Darijaus Sūzų
rūmų glazūruotose plytose,
yra beveik natūralaus
dydžio.
Biblijos tautos

džiąsias šventes iš vienos šven­
tyklos j kitą procesijos nešdavo
mažesnes dievų statulas. T a i
būdavo dievų "apsilankymai",
dažniausiai pažymint kokius
Egiptietis meldžiasi.
nors įvykius iš pasakojimų apie
dievus. Žmonės tikėjo, kad
dievo dvasia gyvena Šventyklos
statuloje.
Teoriškai aukščiausias visų
dievų žynys buvo pats faraonas.
Bet praktiškai jo atstovai buvo
vyriausieji šventyklų žyniai,
kuriems padėdavo kiti žyniai.
Tiktai valdovas, žyniai ir aukš­
tieji valdininkai turėjo teisę iš
saulės apšviestų pirmųjų rūmų
įeiti į prieblandoje skendinčias
kolonų sales bei vidinės švento­
vės tamsą. Echnatono saulės
dievo religija irgi buvo labai pa­
naši į ankstesnes, bet jo šven­
tyklos buvo po atviru dangum.
Y r a puikus himnas, garbinantis
Atoną - pasaulio kūrėją ir
globėją. Jis kartais lyginamas su
104 psalme. Tačiau ryšio tarp
egiptiečių himno ir psalmės
arba hebrajų vieno Dievo
garbinimo nėra.
• Karaliaus vaidmuo
Faraonas buvo tarpininkas tarp
dievų ir žmonių. Per savo atsto­
vus, žynius, jis aukodavo die­
vams tautos vardu, kad dievai
savo ruožtu apipiltų dovanomis
Egiptą (siųstų didelius N i l o po­
tvynius, gausų derlių). Ž m o ­
nėms faraonas pasirodydavo
kaip dievų atstovas. Jo įsakymu
faraono vardu būdavo statomos
ir prižiūrimos šventyklos.
• Liaudies tikėjimas
Daugybė paprastų žmonių ne­
turėjo teisės įeiti į svarbiausias
valstybines šventyklas. Didžiuo­
sius dievus jie tematydavo tik
per šventes, kai šventųjų laivų
procesijos plukdydavo šydu pri­
dengtas jų statulėles. Paprasti
žmonės dievus garbino nedide­
lėse šventyklose arba maldyklė-
lėse prie žymiųjų šventyklų var­
tų. Garbinimo apeigos susidė­
davo iš aukojimo, kurį lydėdavo
tam tikras ritualas. Per didžią­
sias šventes žmonėms būdavo
leidžiama pasilinksminti. Kar­
tais jie gaudavo progą pagar­
binti ir savąjį dievą ( M o z ė tam
prašė faraono leidimo: Iš 5,1.3).
Jeigu užgriūdavo nelaimės, pa­
vyzdžiui, ligos, egiptiečiai ma­
nydavo, kad tai dievai baudžia
juos už nedorą elgesį. Tuomet
jie išpažindavo nuodėmes ir
melsdavo išgydyti bei pagelbėti.
Jeigu pagydavo, dažnai daryda­
vo trumpus įrašus su padėkos
Mumijos buvo laidojamos su visais
mirusiojo daiktais, kurių jam gali
prireikti pomirtinėje Ozyrio karalys­
tėje.
EGIPTIEČIAI 283
himnu dievui arba deivei.
Kaip dauguma tautų, senovės
egiptiečiai puikiai jautė, kas yra
gera ir kas bloga. Nužudymas ar
vagystė buvo laikoma nedoru
poelgiu, kaip ir dabar. O magija
padėdavo pasitelkti ir antgam­
tines jėgas. Geroji, arba "balto­
j i " , magija padėdavo išvengti
nelaimių. Piktoji, arba "juodo­
j i " , magija buvo nusikaltimas,
už kurį bausdavo. Magija daž­
niausiai remdavosi užkalbėji­
mais, kartais būdavo vartoja­
mos mažos figūrėlės ar pieši­
niai, susiję su būrimo objektu.
Žmonės paprastai nešiodavosi
talismanus arba amuletus.
Labai mėgstamas buvo gyvybės
simbolis — nuolat atgimstantis
vabalas skarabėjus.
• Pomirtinis gyvenimas
Iš pradžių egiptiečiai laidodavo
mirusiuosius dykumų, supančių
N i l o slėnį, pakraščiuose. Negi­
liuose kapuose sausas smėlis,
kaitri saulė kūnus dažniausiai
išdžiovindavo ir užkonservuo­
davo. Egiptiečiai tikėjo, kad
kūnas — tai sielos buveinė ir
kad sielai pomirtiniame gyve­
nime bus reikalingi tie patys da­
lykai kaip ir žemiškajame. T o ­
dėl kai kapus imta kasti didelius
ir gilius ir kūnai juose nebeiš-
džiūdavo, egiptiečiai ėmė patys
juos balzamuoti. Jie panardin­
davo kūną į druską, kad išdžiū­
tų, iškimšdavo ir aptvarstydavo
284 BIBLIJOS TAUTOS
— padarydavo mumiją. Paskui
ją įdėdavo į sarkofagą ir
palaidodavo kape su mirusiojo
daiktais. Juozapas Egipte irgi
buvo šitaip balzamuotas ir
įdėtas į sarkofagą (Pr 50,26).
Dauguma egiptiečių tikėjosi
malonaus pomirtinio gyvenimo
Ozyrio karalystėje. Todėl turė­
davo ištisus papirusų ritinius su
užkalbėjimais, padedančiais
pereiti mirusiųjų teismą. Šitaip
būdavo bandoma palengvinti
sau nuosprendį. Garsiausias už­
kalbėjimų rinkinys yra Mirusių­
jų knyga.
Mirusių faraonų sielos po
mirties atsidurdavo pas saulės
dievą ir dieną kartu su juo ke­
liaudavo per dangų jo stebuk­
linguoju laivu. O naktį jos
nusileisdavo į Ozyrio karalystę,
kad pasirūpintų savo mirusiais
valdiniais. Mumifikacija, magi­
ja, turtingi kapai rodo gana ma­
terialistišką egiptiečių požiūrį į
pomirtinį gyvenimą.
• Egipto religija ir Biblija
Egiptiečių religija labai skyrėsi
nuo žydų. Izraelio Dievas istori­
joje iš tikrųjų bendravo su savo
tauta. Jis reikalavo laikytis jo
įstatymų labiau nei aukojimo
taisyklių ar ritualų (1 Sam
15,22). V i e n apeigos nieko ne­
reiškė - žmogus privalėjo
teisingai gyventi. (Egiptiečiai
kartais irgi tai pripažindavo.)
Izraelio Dievas, ne taip kaip
Egipto dievai, kuriems triskart
per dieną žyniai aukodavo
maistą, nereikalavo valgio ar ko
nors kito, kas žmogaus rankų
gaminta (žr. Ps 5 0 , 1 1 - 1 3 ) .
Egiptiečių ritualai buvo simbo­
liški ir magiški veiksmai. A p e i ­
gos, atliekamos žydų maldyklo­
je ir šventykloje, turėjo atskleis­
ti žmonėms jų Dievo prigimtį ir
taurumą. Egiptiečių apeigos
buvo labai sudėtingos ir skirtos
tik išrinktiesiems. Žydų — kur
kas paprastesnės, jose galėdavo
dalyvauti visi žmonės, ne vien
kunigai.
Kanaaniečiai
Svarbiausias Kanaano paliki­
mas pasauliui, be abejo, yra
abėcėlė, išrasta šiame krašte
tarp 2000 ir 1600 pr. Kr. (žr. 2
sk. Archeologija ir Biblija).
Egiptiečių įtakoje atsirado po­
pierius (papirusas), kuris gerai
tiko rašyti. Bet amžiams bėgant
Kanaane jo neišliko, todėl pir­
mojo rašto pavyzdžių labai ma­
ža. T a i tėra tvarūs pavyzdžiai -
kad ir vardai, išraižyti induose.
A p i e 1300 pr. Kr. Kanaanas
buvo Egipto provincija, api­
manti Libaną, Siriją ir žemes,
vėliau tapusias Izraeliu. Kana­
ano vardu iš pradžių galėjo būti
vadinama jūros pakrantės
žemuma, o vėliau kanaaniečiais
imta vadinti žmones, gyvenusius
miškingose kalvose - amoritus
(žr. Sk 13,29; 35,10; Joz 5,1). Be
jų, tame krašte gyventa ir kitų
tautų. Pakartoto Įstatymo kny­
goje (7,1) minimos dar penkios.
Taigi kanaaniečiais vadintas
daugelio tautų mišinys.
Prekyba
Žmonės, gyvenę jūros pakran­
tėse, vertėsi prekyba. T a i buvo
tokia svarbi kanaaniečių gyve­
nimo dalis, jog net pats žodis
"kanaanietis" hebrajų kalboje
ėmė reikšti pirklį (šia reikšme
jis vartojamas, pavyzdžiui, Pat
31,24). Didžiausi prekybos
uostai buvo Tyras, Sidonas, Bei­
rutas ir Biblas, esantys į šiaurę
nutįsusiame siaurame Kanaano
pakrantės ruože (dabartinė L i ­
bano pakrantė). Iš čia į Egiptą,
Kretą, Graikiją keliaudavo
kedro mediena, ąsočiai aliejaus
ir kitos prekės. Atgal kanaanie­
čiai parsigabendavo egiptietiškų
papuošalų ir rašomojo popie­
riaus, graikiškų vazų ir metalo
dirbinių. Jau ne Kanaane, bet
labai panašus į kanaaniečių
miestus, buvo Ugaritas (netoli
dab. Latakijos, Sirija), taip pat
turtingas prekybos centras.
Kanaanas — tiltas tarp Egip­
to ir Azijos - dėl savo padėties
bei varomos gyvos prekybos ta­
po atviras įvairiausioms kultū­
rinėms įtakoms. Viename mies­
te būdavo statomi egiptietiško
stiliaus rūmai bei šventyklos,
juose gyvendavo valdytojas ir
įgula, kitame klestėjo Sirijos
stilius. Egipto skarabėjai ir
kitokie papuošalai buvo paplitę
kaip ir cilindriniai Babilono
Iš kanaaniečių (finikiečių) laivų
iškraunami rąstai (VIII a. pr. Kr.
reljefas Asirijos karaliaus Sargono
rūmuose Korsabade). Iš Tyro buvo
plukdoma mediena karaliaus
Saliamono šventyklai Jeruzalėje
statyti.

Kanaaniečių vaza iš Jericho (XV a.
pr.Kr.)
antspaudai (voleliai) bei auk­
siniai hetitų dirbiniai iš T u r k i ­
jos. Geriausiai kitų kultūrų
įtakas parodo tai, kad kanaanie­
čiai vartojo abi rašto rūšis -
tiek egiptiečių (hieroglifus),
tiek babiloniečių (dantiraštį).
Miestai ir jų valdytojai
Kanaaniečių miestai buvo
apjuosti gynybinėmis žemės ir
akmenų sienomis, skirtomis
apsisaugoti nuo užpuolikų bei
laukinių žvėrių. Už sienų,
viduje, buvo susigrūdę namai —
panašiai kaip ir dabar senuose
Artimųjų Rytų miestuose. Pa­
prasti žmonės dirbo nedidelius
nuosavos žemės sklypelius,
vertėsi visokiais amatais arba
parsisamdydavo karaliui, žem­
valdžiams ar pirkliams. A p l i n k
miestą buvo išsimėtę žemdirbių
bei gyvulių augintojų kaimeliai.
Miestų valdytojai nuolatos
kivirčydavosi ir kovodavo tar­
pusavyje. O kai kuriuos miestus
dažnai puldinėdavo gaujos plė­
šikų ir valkatų, besislapstančių
miškuose. T a i patvirtina A m a -
rnos įrašai (1360 pr. K r . ) , suras­
ti Egipte. Senojo Testamento
Jozuės ir Teisėjų knygos rodo,
kad lygiai tas pats dėjosi ir po
šimtmečio ar dviejų. T a i palen­
gvino izraelitams užkariauti
Kanaaną. Vieningą kraštą
įveikti jiems būtų buvę daug
sunkiau (žr. karalių sąrašus Joz
10 ir 12).
KANAANIEČIAI 285
Kanaaniečiai ir izraelitai Achabo žmoną, karalienę Jeza-
Kanaaniečių kalba buvo labai belę. Ji buvo kilusi iš kanaanie­
artima hebrajų kalbai, o gal net čių miesto Sidono ir su savim
beveik ta pati. Kanaano valstie­ atsigabeno daugybę Baalo
čių gyvenimas ne ką tesiskyrė žynių.
nuo izraelitų gyvenimo Egipte, Iš 20,3; 2 3 , 2 3 - 2 4 ; 1 Kar 16,29
kol pastarieji dar nebuvo tapę ir tolesni skyriai.
vergais. Todėl izraelitai lengvai
galėjo apsigyventi savo Pažadė­ • Kanaaniečių dievai
tojoje žemėje. Grėsė pavojus ir Kanaaniečių dievai ir deivės bu­
kitaip susimaišyti su kanaanie­ vo sužmogintos gamtos jėgos.
čiais. Tačiau Kanaano religija Baalas, tai reiškia "viešpats",
buvo orų dievo Adado titulas
nė iš tolo nežinojo Dievo
meilės ir paklusnumo aiškiems (jo vardo skambesys tikriausiai
jo moralės įstatymams. Todėl turėjo priminti griaustinį). Jis
valdė lietų, rūką, rasą, taigi nuo
jo priklausė derliaus gausumas
ir kartu - visas kanaaniečių
gyvenimas.
Baalo žmona buvo Astartė,
dar žinoma Anat vardu, meilės
ir karo deivė. Jo tėvas buvo
Elis, vyriausiasis dievas, tačiau
izraelitų atsikraustymo metu jo
reikšmė jau buvo nebeaiški.
E l i o žmona buvo Ašera, dievų
motina bei jūros deivė. Ašera ir
Kanaaniečių aukuras Bible. Astartė dažniausiai būdavo va­
izraelitams buvo uždrausta dinamos tiesiog "valdovėmis"
maišytis su šių tautų žmonėmis. (bacilai).
Visa, kas siejosi su kanaaniečių Kitos svarbiausios dievybės
religija, turėjo būti sunaikinta buvo saulės dievas Šamašas,
(žr.Įst 7; 1 2 , 1 - 3 ) . Kanaaniečių orų dievas Baalas.
Kanaaniečių religija
N u o Sinajaus kalno Dievas įsa­
kė Izraeliui neturėti kitų dievų,
tik jį vieną. Todėl izraelitai
Kanaane privalėjo vengti bet
kokio sąlyčio su kanaaniečių
religija. Tačiau jie, dar prieš at­
kildami į Kanaaną, buvo pradė­
ję garbinti kanaaniečių dievą
Baalą. K a i jie apsigyveno
Pažadėtojoje žemėje, Baalas
tapo rimtu Izraelio Dievo var­
žovu. Teisėjų knygoje rašoma,
kokių nelaimių tai sukėlė ir
kaip žmonės, pavyzdžiui,
Gedeonas, priešinosi Baalo
garbinimui.
Nors iš karaliaus Dovydo ir
karaliaus Saliamono laikų apie
tai tėra nedaug liudijimų, bet
vėliau, kai šiaurės Izraelio ka­
ralystės valdovu tapo Achabas,
Baalas beveik visai išstūmė
Izraelio Dievą. Taip atsitiko per
286 BIBLIJOS TAUTOS
karo ir požeminio pasaulio
dievas Rešefas, javų dievas
Dagonas bei daugybė smulkes­
nių dievų, sudariusių didžiausių
dievų šeimas, arba palydas.
Toks būtų bendras vaizdas;
įvairiose vietose jis šiek tiek
skyrėsi, nes kiekvienas miestas
turėjo savo globėją, arba
labiausiai garbinamą dievą,
dažniausiai vadinamą tos vietos
"viešpačiu" arba "valdove".
• Dievų istorijos
Šių dievų istorijas žinome iš
kanaaniečių (ugaritų) bei kitų
tautų šaltinių. T a i buvo žiaurūs
kraugeriai, mėgę tarpusavio
rietenas bei nevaržomą paleis­
tuvystę. Į žmonių reikalus jie
kišdavosi vien tik tam, kad
patenkintų savo užgaidas, visai
nepaisydami, kokias kančias
sukelia. Bet jie galėdavo kartu
būti ir švelnūs, dosnūs. T a i te­
buvo sudievinti pačių garbinto­
jų atvaizdai.
Aišku, kad šios dievų istori­
jos smarkiai veikė kanaaniečių
tikėjimą. Religinės iškilmės
virsdavo nežabotu gyvuliškosios
žmogaus prigimties siautėjimu.
N e t graikų bei romėnų rašyto­
jus priblokšdavo tai, ką kana-
Kanaaniečių "įžadų statulėlės" iš
Biblo. Jų atnešdavo maldininkai
tik privilegijuotieji.
Kiekvieno karaliaus garbės
reikalas buvo įrengti kuo didin­
gesnę šventyklą, dievų statulas
bei šventovės sienas padengti
brangiaisiais metalais, parūpinti
auksinių indų dievo stalui. Be
dievo arba jį simbolizuojančio
gyvūno statulos (Baalas buvo
vaizduojamas jaučiu, Ašera -
liūte), šventyklose dar būdavo
aukojimo aukuras, smilkymo
aukuras ir turbūt keletas
Kanaaniečių "aukštoji vieta"
akmeninių kolonų. Tikėta, kad
("kauburys") Megidoje.
aniečiai išdarinėdavo tikėjimo
vardu. Todėl visai nenuostabu,
kad Biblijoje visur smerkiamas
jų sugedimas.
Įst 18,9; 1 Kar 1 4 , 2 2 - 2 4 ;
Oz 4,12-14.
• Šventyklos ir žyniai
Svarbiausiems dievams didžiau­
siuose miestuose buvo skirtos
turtingos šventyklos — su žy­
niais, chorais, tarnais. Šventa­
dieniais karaliai su procesijomis
atgabendavo jiems aukų. K a i
kurias jų sudegindavo, kitas
garbintojai pasidalindavo su
dievu. Ypač didelių švenčių
metu turbūt ir paprasti žmonės
prisidėdavo prie procesijų ir iš
pagarbaus nuotolio stebėdavo
apeigas. Šventyklos nebuvo
didelės, todėl įeiti į jas galėdavo
Papuošalas su meilės ir karo deivės
Astartės (Baalo žmonos) galva.
kolonose gyvena dievai arba
dvasios. Akmeninės kolonos,
aukurai ir medinis stulpas arba
medžio kamienas stovėdavo ir
paprastesnėse, lauko šventyk­
lose ("aukštose vietose"), kur
visi žmonės galėdavo ateiti
paaukoti aukos arba pasimelsti.
Kolonos kartais simbolizuoda­
vo Baalą, o stulpas - Ašerą (žr.
Įst 1 2 , 2 - 3 ) .
Baigus aukojimą, žynys pa­
prastai apžiūrėdavo paaukoto
gyvulio vidurius ir iš jų spėdavo
aukotojo ateitį (žr. Asirų ir ba­
biloniečių religija). D a r būdavo
pranašaujama pagal žvaigždes,
atsiklausiant mirusiųjų ar esant
transo būsenoje. Žyniai dar

Bronzinė kanaaniečių dievo
statulėlė. Pakeltoji ranka tikriausiai
buvo užsimojusi ginklu.
privalėjo mokėti maldomis ir
kerais gydyti ligonius.
• Aukojimas
Paprastai dievams būdavo au­
kojami gyvuliai ir maistas. T a i ,
kad Izraeliui buvo įsakyta ne­
aukoti žmonių, taip pat vėlyves­
nės žinios iš graikų bei romėnų
raštų rodo, jog ir tokių aukų,
matyt, pasitaikydavo, tik neaiš­
ku, ar dažnai. Tikriausiai tokios
apeigos būdavo atliekamos tik
ypatingais atvejais, kai, žmonių
manymu, dievų palankumą iš­
maldauti galėjo tik didžiulė au­
ka. Molochas, minimas kalbant
apie tokį aukojimą, atrodo,
buvo požemio dievas.
Kanaaniečių ir hebrajų kal­
bose esama tų pačių žodžių au­
koms, žyniams ir kitiems religi­
niams dalykams pavadinti. Y r a
ir daugiau sutampančių pasaky­
mų, kas rodo juos turėjus
nemažą bendrą žodyną, tačiau
tais žodžiais reiškiamos sąvokos
skyrėsi, nelygu jų vartojimo
vieta ir tikėjimas.
Kun 18,21; Įst 12,31; 2 K a r 3,27.
• Izraelitų ir kanaaniečių
religija
Kanaaniečių ir izraelitų religi­
jos buvo visiškai skirtingos.
Kanaaniečių tikėjime nerasime
nieko panašaus į nustatytas el­
gesio taisykles, tokias kaip D e ­
šimt Dievo įsakymų. Niekur ne­
minima Dievo meilė ir apskritai
nepanašu, kad kanaaniečių t i ­
kėjime būta bent kiek džiaugs­
mo ir laimės. A n t r a vertus, apie
tai turime labai nedaug žinių. Ir
dar reikėtų pabrėžti, jog iš kara­
lių buvo reikalaujama rūpintis
vargšais, našlėmis bei našlai­
čiais.
Atvykėliai izraelitai jautė
didžią pagundą garbinti dievus,
Filistinai
D a r gerokai prieš izraelitams
atsikraustant į Pažadėtąją žemę,
jų protėviai susidūrė su filisti-
nais pietų Kanaane. Daugelis
mokslininkų mano, kad Biblijos
pasakojimai apie filistinus
atsiradę daug vėliau, kai jie ten
įsikūrė X I I I a. pr. Kr. O gal f i ­
listinų vardą į tuos pasakojimus
įrašė koks nors vėlesnių laikų
redaktorius, norėdamas pakeis­
ti senovinį, niekam nebežinomą
vardą. Filistinų teritorijoje
rasta daiktų, rodančių jau X I X
a. pr. Kr. jos gyventojus turėjus
ryšių su graikais. Bet, išskyrus
Senąjį Testamentą, kol kas
nežinoma jokių dokumentų,
kuriuose būtų minimi žmonės,
tuo metu gyvenę šiame regione.
Pr 21,32.34; 26; Ts 16,21 ir
toliau; 1 Sam 5; 1 3 , 1 9 - 2 2 ; 17;
3 1 , 9 - 1 0 ; 1 Kar 1,2.
"Jūros tautos"
Filistinai gyveno penkiuose
miestuose į pietvakarius nuo
Izraelio: Azote, Askalone,
Ekrone, Gate ir Gazoje. Jie
kontroliavo kelią, einantį jūros
pakrante iš Egipto. Tikriausiai
norėdamas, kad izraelitams
netektų su jais susidurti, Dievas
nevedė savo tautos į Pažadėtąją
Fl LISTI NAI 287
jau esančius šiame krašte ir,
vadinasi, besirūpinančius jo
derlingumu. Be to, kanaaniečių
tikėjimas nepasižymėjo tokiu
reiklumu kaip griežti izraelitų
įstatymai ir ritualai. Daugelis
Dievo tautos žmonių pasidavė
šiai pagundai. D ė l to, kaip
pasakojama Karalių knygose,
jie pamažu užsitraukė nelaimę.
Izraelio Dievas reikalavo
visiškos ištikimybes.
žemę per filistinų žemę einan­
čiu keliu, nors jis ir buvo t r u m ­
piausias (Iš 13,17).
Kiekvieną filistinų miestą
valdė "viešpats". Šio žodžio
Filistinai garsėjo labai gražia,
puošnia savito stiliaus keramika.
(seren) nėra semitų kalbose, jis
tikriausiai į jas pateko iš Egėjo
jūros kraštų indoeuropietiškų
kalbų. Žodis šalmas (koba'),
vartojamas pasakojimuose apie
filistinus (pavyzdžiui, apie G a l i ­
jotą 1 Sam 17,5), taip pat G a l i ­
joto ir Achio vardai turbūt irgi
yra iš tos pačios kalbų šeimos.
Šie du žodžiai ir du vardai pa­
kartoti ir Egipto paminkluose.
X I I I - X I I a. pr. Kr. įrašuose yra
aprašyta, kaip faraonai atmušę
288 BIBLIJOS TAUTOS
"jūros tautų" antpuolius. V i e ­
na iš šių tautų buvo filistinai.
Juos sumušę, egiptiečiai kai
kuriuos paėmė kareiviais į
provincijų bei pasienio įtvir­
tinimų įgulas, o kitiems leido
įsikurti Kanaano pakrantėje,
tada priklausiusioje Egiptui.
K o l jūros tautų kariai laivais
plaukė į Egiptą ir jūroje kovėsi
su egiptiečiais, jų šeimos su
namų manta, kaip pasakojama
viename egiptietiškame tekste,
traukė Sirijos bei Kanaano
pakrantėmis. Šie faktai kartu su
kai kuriomis smulkmenomis
egiptiečių piešiniuose, vaizduo­
jančiuose jūros tautų žmones,
rodo, kad Artimuosiuose
Rytuose jie buvo atėjūnai.
Amoso pranašystėje (9,7)
sakoma, kad jie atvykę iš Kretos
(Kaptoro). Pakartoto Įstatymo
knygoje (2,23) irgi minima, kad
būtent iš ten buvo kilę Gazos
gyventojai. Filistiniškoji
keramika, randama Izraelyje,
taip pat paliudija tokią jungtį.
Ši keramika priklauso M i k ė n ų
tipui, žinomam Graikijoje,
Kretoje ir Kipre. Jos randama
1 2 0 0 - 1 1 0 0 pr. K r . kultūriniu­
ose sluoksniuose, kasinėjant
daugiausia pakrantės miestus.
>
•
Filistinų karo laivo modelis (XII a.
pr. Kr.).
Karas su izraelitais
Teisėjų bei Samuelio, Sauliaus
ir Dovydo laikais filistinai
izraelitams kėlė nuolatinę
grėsmę. A b i tautos troško
įsigalėti tose pačiose žemėse.
Amžinas karo pavojus buvo
viena iš priežasčių, dėl kurių
Izraelis pareikalavo savo
karaliaus, kuris vestų juos į karą
(žr. 1 Sam 8 , 1 9 - 2 0 ) .
T i k po nuožmių kautynių
filistinus galų gale įveikė Dovy­
das: kaip sakoma 2 Samuelio
knygoje (5,25), jis juos mušęs
visą kelią nuo Gebos iki
Gazerio. Vis dėlto filistinai
išliko nepriklausomi, todėl ir
vėlesniais laikais jie dažnai
sukeldavo neramumų. Jie plėtė
savo valdžią šiaurinėje pakran­
tėje, o kai galėjo, skverbėsi ir
šalies gilumon. Nors jie niekad
nepajėgė ilgam užvaldyti
didesnės krašto dalies, bet
būtent jų vardu buvo pavadinta
visa šalis į vakarus nuo Jordano
upės - Palestina.
Religija ir kultūra
Senajame Testamente filistinų
dievai vadinami semitiškais
vardais: Dagonas, kurio
šventyklos buvo Gazoje ir
Azote, Belzebubas, garbintas
E k r o n e , ir Astartė (Astartė).
M a ž a i tėra žinoma apie filistinų
miestus, tačiau kasinėjant T e l
Kasilę, netoli T e l Avivo, atrasta
šventyklų su stogą laikančiomis
kolonomis (žr. Ts 16,21 ir to­
liau). Filistinai garsėjo metalo,
ypač geležies, dirbiniais.
Filistinų kariai, Egipto faraono
Ramzio III paimti į nelaisvę. Jie dėvi
šalmus su plunksnomis ir vilki
sijonėlius su kutais.

Asirai
Asirija buvo dabartinio Irako
šiaurinėje dalyje. Jos teritorija
tęsėsi palei Tigro upę ir rytuo­
se siekė Zagro kalnų papėdę.
Žiemą čia gausiai lyja, į Tigrą
teka daug upių, tad vandens
žemdirbystei pakanka. Lygumo­
se auga miežiai ir kviečiai,
kalvose auginamos vynuogės,
alyvos, abrikosai, vyšnios ir k i ­
tokie vaisiai. Žiemą ir pavasarį
čia želia žolė, ne taip kaip į
vakarus nuo Tigro esančiame
krašte. Ten didžiumą žemės
sudaro dykumos, šiaurėje
siekiančios uolėtus miškingus
kalnus, kuriuos žiemą užkloja
sniegas. Asirija labai viliojo
laukines dykumos bei kalnų gy­
ventojų gentis. Todėl jos istori­
ja - tai beveik nuolatiniai karai
su šiais pavydžiais kaimynais.
Asirai savo sostinę, šalį ir
vyriausiąjį dievą vadino taip pat
- Ašūras. Ašūro miestas yra
šalies pietuose, dešiniajame
Tigro krante. Antrasis miestas,
Ninevė, yra kairiajame upės
krante, priešais dabartinį M o -
sulą, 109 km į šiaurę nuo Ašū-
• ro. A b u šie miestai klestėjo jau
2500 pr. Kr., o gal ir seniau.
Asirijos gyventojai
Pirmosios žinios iš Asirijos yra
II tūkstantmečio pr. Kr. pra­
džios. Iš Asirijos karalių sąrašo,
svarbaus vėlyvesnio šaltinio,
matyti, kad asirų šiame krašte
gyventa apie 2300 pr. Kr. Iš
tekstų matyti, jog tai buvo viena
iš semitų tautų. Jos kalba buvo
labai panaši į babiloniečių, šie
tekstai rodo (apie tai galima
spręsti ir iš šalies geo-grafinės
padėties), kad Asirijos gyvento­
j a i buvo labai mišrūs. Iš rytų ir
šiaurės atkeliaudavo daug ne
semitų. Atrodo, kad šis tautų
maišymasis vyko taikiai, o
vėlesniais laikais ne asirų
kilmės žmonės užėmė daug
svarbių valstybės postų.
Asirų valstybė paprastai
įsivaizduojama kaip žiauri
imperija. Toks įspūdis iš dalies
remiasi jų karais su Izraeliu,
apie kuriuos pasakojama ST,
bet reikėtų atsižvelgti ir į
Asirijos geografinę padėtį. N e t
kai jos sienos atrodydavo
saugios, tikrą ar tariamą pavojų
keldavo tolimesnių kraštų
valdovai. A t r e m t i šiuos pavojus
buvo galima tik naujais karo
žygiais. Aišku, sėkmė skatino
kariauti toliau. Tačiau asirai,
kaip ir dauguma tautų, labai
vertino taiką ir gerovę.
Surašomas grobis ir žuvusieji
užimant miestą pietų Babilonijoje.
Frizas iš karaliaus Sinacheribo rūmų
Asirijos sostinėje Ninevėje.
ASIRAI 289
Asirijos imperija
A p i e 1500-1100 pr. Kr. Asirija
tapo stipriausia Artimųjų Rytų
valstybe, ji išplėtė savo valdas į
vakarus ligi Eufrato upės. Jos
karaliai kaip lygūs rašydavo
laiškus Egipto valdovams. Pas­
kui Asirija visiškai nusiaubė iš
dykumų įsiveržę aramėjai. Asi­
rijos nuosmukis truko iki 900
pr. K r .
Po to iškilo stiprių karalių
dinastija, kuri pamažu pradėjo
atsikovoti prarastas žemes. Be
to, jie sėkmingai sumanė, kaip
Asirijos karalius Tiglatpalasaras III
važiuoja savo karališkuoju vežimu.
tas žemes valdyti. Karingi val­
dovai Ašurnasirpalas II (883-
859 pr. K r . ) ir Salmanasaras I I I
(858-824 pr. K r . ) užgrobė daug
miestų, jų valdovus paversdami
savo vasalais. Bet vos tik
Asirijos kariuomenė grįždavo
namo, nugalėti kara-liai
sukeldavo maištus. Tiglat­
palasaras I I I (745-727 pr. K r . )
pirmas sugalvojo patikimą
valdymo būdą — efektyvią
provincijų valdytojų sistemą.
• Trėmimai
Paprasčiausias būdas palaužti
pasipriešinimui buvo įkaitų
ėmimas. Po didesnių sukilimų
daug gyventojų būdavo ištre-
290 BIBLIJOS TAUTOS
Asirijos karalius Ašurbanipalas
medžioja liūtus.
miama į kitas imperijos vietas,
o jų vieton atgabenama kitatau­
čių iš tolimų kraštų. (Taip buvo
ir Izraelyje, asirams užėmus
Samariją - 2 Kar 17,6.24 ir
toliau; 1 8 , 3 1 - 3 2 . ) Tokios
politikos laikėsi visi garsieji
imperatoriai: Sargonas
( 7 2 1 - 7 0 5 pr. K r . ) , Sinacheribas
( 7 0 5 - 6 8 1 pr. K r . ) , Asarhado-
nas ( 6 8 1 - 6 6 9 pr. Kr.) ir
Ašurbanipalas ( 6 6 9 - 6 2 7 pr.
K r . ) . Valdant dviem paskutinie­
siems, imperija pernelyg
išsiplėtė, ji apėmė Egiptą,
Siriją, Izraelio žemę, šiaurės
Arabiją, dalj Mažosios Azijos
(dab. Turkijos) bei Persijos.
Pasidarė nebeįmanoma apsau­
goti visų jos sienų, numalšinti
visų sukilimų. 625 pr. Kr. Babi­
lonija išsikovojo nepriklau­
somybę ir, padedama medų, 612
pr. Kr. sugriovė Ninevę.
• Menas
Milžiniška Asirijos imperija
sukaupė didžiulius turtus. D a l j
jų sudarė mokesčiai, kitą dalį -
pajamos iš prekybos. Karaliai
galėjo statydintis puošnius rū­
mus bei šventyklas, ir kiek­
vienas stengdavosi nustelbti
viską, kas buvo pastatyta iki jo.
Ninevėje, Nimrude (senovės
Kala, apie 20 mylių į pietus) bei
kitose vietose kasinėjant buvo
atkasta dalis šių pastatų ir juose
rasta daug nuostabių meno
kūrinių. Sienos buvo išklotos
akmens plokštėmis su iškaltais
bareljefais, vaizduojančiais
religines, karines, sportines
karaliaus pergales. Baldai
išpuošti raižytomis ar graviruo­
tomis dramblio kaulo, dažnai ir
paauksuotomis plokštelėmis.
Karalius gulėdavo ant minkš­
tasuolio ir gerdavo iš auksinių
taurių, panašių į gyvūnų galvas.
Karalienė sėdėdavo greta.
R ū m ų sandėliuose buvo
laikomos didžiulės ginklų
atsargos.
Šių daiktų apdailoje galima
įžvelgti nemaža įvairių įtakų -
Egipto, Sirijos, Persijos. Tačiau
Asirijos kultūros pagrindas bu­
vo iš pietų Babilonijos atnešta
kultūra (žr. Babiloniečiai). Bene
svarbiausias dalykas, kurį
Asirija perėmė iš Babilonijos,
buvo dantiraštis - rašymas
molinėse lentelėse. Asirijos
miestų griuvėsiuose atrasta
Atstatytos (sumažintos) Asirijos
sostinės Ninevės sienos.
tūkstančiai tokių lentelių.
Vienos jų susijusios su imperi­
jos valdymu, kitos yra diploma­
tiniai dokumentai, trečios -
privatūs teisiniai aktai arba
karalių žygių aprašymai. Pati
garsiausia yra karaliaus Ašurba-
nipalo surinkta biblioteka. Joje
sukaupti visi tuo metu žinomi
literatūros kūriniai ir mokslo
veikalai. 1849 m., suradus šią
biblioteką, ir prasidėjo šiuolai­
kinis Asirijos ir Babilonijos
tyrinėjimas.
Asirai ir Biblijos
pasakojimai
Asirai Biblijos pasakojimuose
pasirodo paskutiniųjų Izraelio
karalių laikais, kai pranašai
Amosas ir Ozėjas skelbė savo
tiesas šiaurėje, o Izaijas buvo
pripažintas Judėjoje. Asirai
buvo galingiausia tauta pasau­
lyje, ir mažesnių valstybių
gyventojai nuolatos bijojo jų
įsiveržimo. "Aš sukelsiu prieš
tave Asirijos karalių", - sako
Izaijas. T a i siaubinga pranašystė
Judėjos karaliui Achazui.
Pastarasis tikėjosi, jog Asirija
padės j a m kovoti su priešais -
Damasko bei Samarijos (Izrae­
lis) valdovais. Ir štai Dievo
pasiuntinys žada j a m , kad ši

didžiausia anų laikų galybė ne­
trukus užgrius jo paties kraštą.
Asirijos karalius buvo Tiglatpa-
lasaras I I I ( 7 4 5 - 7 2 7 pr. K r . ) .
Jis pripažino Achazą ir Judėją
savo vasalu, palengvino jiems
priespaudą, nukariavęs ir paver­
tęs savo imperijos provincijo­
mis Damaską ir didžiąją dalį
Izraelio.
Asirai buvo įpratę sudarinėti
sutartis su pavergtomis aplinki­
nėmis tautomis. Jei tokia tauta
nebesilaikydavo sutarties sąlygų
— kuriais metais nesumokėda­
vo mokesčių ar suartėdavo su
Asirijos priešais, - asirai mė­
gindavo padėtį pataisyti diplo­
matiniais būdais. Jei tai negel­
bėdavo, siųsdavo kariuomenę.
Taip atsitiko ir Judėjai.
Achazas sutarties laikėsi, tačiau
705 pr. Kr. mirus Asirijos kara­
liui Sargonui, Achazo sūnus
Ezekijas susivienijo su Babilo­
nijos karaliumi M a r d u k u Bala-
danu ir sukilo prieš asirus. Eze­
kijas užėmė Asirijai priklausan­
čius filistinų miestus. Naujasis
Asirijos karalius Sinacheribas
maištaujančią Babiloniją su­
triuškino ir, aišku, nusprendė
susidoroti su maištininku Eze-
kiju. Kaip ir buvo išpranašavęs
Izaijas, jo kariuomenė įsiveržė į
Judėją. Sinacheribo metraščiai
byloja: "Aš apsiaučiau ir pa­
ėmiau keturiasdešimt šešis stip­
rius (Ezekijo) miestus, išvariau
iš jų 200 150 žmonių... (Ezeki-
ją) kaip paukštį narve uždariau
jo sostinėje Jeruzalėje... baisi
mano valdžios didybė įveikė jį...
jis atsiuntė į Ninevę... 30 talen­
tų aukso, 300 talentų sidabro".
Tačiau Jeruzalė liko nepaimta.
Asirai jos niekad nebepuolė,
nors Ezekijo sūnus Manasas,
prisidėjęs prie egiptiečių sukel­
to maišto, kurį laiką buvo asirų
nelaisvėje (apie 671 pr. K r . ) . •
Iz 7 , 1 7 - 2 5 ; 2 Kar 15,27 - 16,9;
1 8 , 7 - 8 ; 19; 20,12 ir toliau;
2 K r n 33,11-13.
Asirų religija
žr. poskyrį Babiloniečiai.
Babiloniečiai
Senovės Babilonijos karalystė
•buvo dabartinio Irako pietinėje
dalyje. Babilonija pirmąsyk
pasidarė galinga apie 1850 pr.
Kr. ir tokia išliko per kelių
kartų gyvenimo laikotarpį,
paskui ji vėl iškilo tik po 1200
metų, valdant Nabuchodonosa-
rui, bet klestėjo taip pat
trumpai. Nabuchodonosaro
karalystės šlovė ir išgarsino
Babiloniją pasaulio istorijoje.
Civilizacija Babilonijoje
susikūrė daug anksčiau nei
iškilo pati valstybė. Vos
žmonėms išmokus drėkinti
žemę upių vandeniu, ten ėmė
augti miestai (žr. 2 sk. Archeo­
logija ir Biblija). U r u k e (dab.
Varka, Senajame Testamente
Arakas - Pr 10,10) atkastos
didžiulės šventyklos iš nedegtų
plytų. Jų kolonas puošia
spalvotos mozaikos.
• Raštas
Čia išrastas seniausias raštas -
Babilonijos dantiraštis, kurį
sudaro 800 ar daugiau nesudė­
tingų piešinėlių, reiškiančių ob­
jektus arba idėjas. Tais piešinė­
liais netrukus imta žymėti nebe
objektus, o skiemenis, kreipiant
dėmesį tik į garsinį jų skambesį.
(Pavyzdžiui, jei nupiešta pelė ir
kramtanti burna, tai gali reikšti
"pelė ėda" arba "pelę ėda";
bet šiuos paveikslėlius galima
skaityti ir pagarsiui - "pelė­
da".) Netrukus įsivesta dar pa­
pildomų ženklų žymėti grama­
tinėms kategorijoms: subjektui,
objektui ir t.t.
Pačių seniausių molio lente­
lių perskaityti nepavyko. Bet
vėlyvesnio laikotarpio - apie
3200 pr. Kr. - lentelės aiškiai
parašytos vadinamąja šumerų
kalba. Jose užrašytos žodžių
BABILONIEČIAI 291
grupės (akmenų, gyvūnų, profe­
sijų pavadinimai), pirmieji
menkučiai literatūros kūrinė­
liai, taip pat sąskaitos bei
prekybos sutartys. Ž e n k l a i iš
lengvai atspėjamos prasmės
piešinėlių greit virto brūkšnelių
grupėmis (jas lengviau įrėžti
molyje), atsirado kita dantiraš­
čio forma — kyliaraštis. Žemėje
molio lentelės gerai išsilaikė. Iš
Akmeninėje plokštėje pavaizduotos
figūros turbūt keičiasi nuosavybės
simboliais. Įbrėžti ženklai rodo
babiloniečių rašto raidą nuo
paveikslėlių iki
:i ppusiau fonetinės
rašto sistemos (apie 3000pr. Kr.).
jų apie Babiloniją sužinojome
daugiau nei apie kurią kitą
senovės šalį.
Šumerai ir akadai
Šumerai gal ir nebuvo pirmieji
Babilonijos gyventojai, tačiau
juos pirmuosius galime įvardin­
ti jų paliktų įrašų dėka. Šumerų
kilmė nežinoma, o kalba nėra
gimininga jokiai pasaulio
kalbai. Jų šiauriniai kaimynai
buvo akadų gentys, kalbėjusios
semitų kalba, kuri buvo pir­
mykštė babiloniečių kalbos
forma, gimininga arabų ir heb­
rajų kalboms. Senovės Babilo­
nijos mokslininkai vertė iš
šumerų kalbos į akadų, todėl
šių laikų tyrinėtojai gali
perskaityti šumerų tekstus.
Kad ir kas būtų buvę tie
 r
292 BIBLIJOS TAUTOS

Atstatytas vienas iš didžiųjų
Babilono statinių
šumerai, jiems priklauso genia­
lūs išradimai: raštas, ko gero,
net rato panaudojimas trans­
portui, Babilonijos miestų
statyba. Pasakojimai, užrašyti
apie 2000 pr. Kr., vardija
šumerų didvyrių bei dievų (žr.
toliau) žygdarbius. Garsiausias
iš tų didvyrių buvo Gilgamešas,
valdęs Uruką I I I tūkstantmečio
pr. Kr. pradžioje, nužygiuoda­
vęs j Libano kalnus pargabenti
kedro medienos, o galbūt pa­
siekdavęs ir Mažąją Aziją.
Trokšdamas nemirtingumo, jis
kreipęsis į babiloniškąjį Nojų, ir
šis papasakojęs valdovui, kaip
pats tapęs nemirtingas po
tvano. Gilgamešas dusyk turėjęs
progos pasiekti tą tikslą ir
pasidaryti nemirtingas, bet
abukart nesugebėjęs ir tekę
grįžti namo. Jis nusprendęs, jog
tik išgarsėdamas žmogus galįs
įamžinti savo vardą. Naujausi
tyrinėjimai rodo šiuos pasakoji­
mus turėjus realų pagrindą,
nors juose netrūksta ir mitinių
vaizdų (žr. 2 sk. Archeologija ir
Biblija).
iki šiol dar nėra nustatyta.
Nugalėjęs Eblos karalių, jis
prisijungė ir šiaurės Siriją (žr.
sk. Archeologija ir Biblija). N u o
tol šumerų kalbą ėmė užgožti
akadų kalba. Sargono giminė
valdė savo imperiją apie šimt­
metį, kol jų galią palaužė už­
puolikai iš rytų. Maždaug nuo
2100 iki 2000 pr. Kr. beveik
tokio pat dydžio karalystę buvo
sukūrusi Ū r o karalių dinastija.
• Menas
Trečiojo tūkstantmečio pr. Kr.
amatininkai mokėjo gaminti
puikius papuošalus iš aukso,
sidabro ir pusbrangių akmenų,
kuriuos įsiveždavo iš rytų ir
pietų. Kalviai iš vario ir bron­
zos liejo ginklus ir statulas.
Akmenraižiai kūrė gražiausius
Babilonijos meno kūrinius —
nuo didžiulių paminklų iki
mažyčių, 2—5 cm ilgio volelių
("cilindrinių antspaudų"),
kuriais įspausdavo molyje juose
išraižytus piešinius. Nepaprasti
meno pavyzdžiai yra Ū r o kara­
lių kapai (juose laidota apie
2400 pr. K r . ) . Ū r o valdovai bū­
davo laidojami su savo dvariš­
kiais, aprengti puošniais drabu­
žiais, su karietomis ir vežimais.
• Įrašai
Iš visų įrašų neįdomiausios
atrodo mažytės lentelės su
prekių sąrašais ir sąskaitomis.
Bet jos yra labai vertingos dėl
ten surašytų vardų. Atidžiai
patyrinėjus, galima išskirti
Šumerų, akadų bei kitataučių
vardus. N u o 2400 pr. Kr.
Atstatyti didingieji Ištarės vartai
Babilone..

A p i e 2300 pr. Kr., valdant

karaliui Sargonui, Babilonijoje
įsigalėjo semitai. Sargono
sostinė buvo Akade, jos vieta

padaugėja tokių vardų, kuriuos
vėliau vartojo vakarų semitai
(kanaaniečiai, hebrajai). II
tūkstantmetyje pr. Kr. šie
"vakariečiai" (amoritai)
užplūdo Babiloniją ir užvaldė
senuosius jos miestus.
• Hamurabis
Garsiausias jų karalius buvo
Hamurabis, valdęs Babiloniją
apie 1 7 9 2 - 1 7 5 0 pr. Kr. Jis
sustiprino savo sostinę užkaria­
vimais ir diplomatija. Būdamas
karaliumi pakeitė šalies
įstatymus ir įsakė iškalti juos
akmenyje (žr. 9 sk. Darbas ir
visuomenė Biblijoje: Medicina).
T a i "priežastinė teisė", panaši į
surašytąją Išėjimo knygos 21 ir
22 skyriuose. Tie įstatymai pra­
sideda žodžiais: "Jei žmogus..."
Hamurabio įstatymų draudimai
nesiremia moralės nuostatomis
kaip Dešimtyje Dievo įsakymų.
Nepaisant karaliaus autoriteto,
šie įstatymai greit neteko galios,
nors mokyklose jie buvo perra­
šinėjami dar apie tūkstantį
metų.
Hamurabių dinastija žlugo
1595 pr. Kr., kai į Babiloniją
įsiveržė hetitų kariuomenė.
Tuomet valdovais tapo iš rytų
kilę kasitų karaliai, kurie, nors
ir nebuvo semitai, greitai perė­
mė babiloniečių kultūrą. Salyje
400 metų viešpatavo taika, kol
iškilo vietinių valdovų dinastija.
Nabuchodonosaras ir
imperija
Vakaruose nuolat bruzdėjo
chaldėjai ir aramėjai, kol chal-
dėjų karalius Nabopolasaras
sumušė asirus (612 pr. K r . ) . Jo
naująją imperiją sudarė daugu­
ma Asirijos provincijų, nors
sūnui Nabuchodonosarui
(605 - 5 6 2 pr. K r . ) teko malšinti
sukilimus vakaruose, taip pat ir
Judėjoje. Imperija buvo labai
turtinga, todėl šie du karaliai
galėjo nesivaržyti atstatydami ir
puošdami Babiloną.
Danieliaus knygoje aprašo­
ma, kaip Nabuchodonosaras
buvo nubaustas už puikavimąsi
savo darbais ( D a n 4). Jo sūnų
nužudė karvedys Neriglisaras
(Jer 39,3), o Nabonidas savo
ruožtu nuvertė Neriglisaro
sūnų. Šis karalius buvo labai
dievobaimingas. Jis paliko
Babiloniją valdyti savo sūnui
Baltazarui, o pats dešimt metų
gyveno Arabijoje. Jam grįžus
Babiloną užėmė persų karaliaus
K i r o kariuomenė. Paskutinįsyk
miestas nustojo buvęs pasaulio
istorijos centru.
Pasauliui Babilonija dau­
giausia davė maždaug 3000—
1600 pr. Kr., kai babiloniečių
raštą imta vartoti visuose A r t i ­
muosiuose Rytuose. Kartu su
juo plito astronomijos ir mate­
matikos žinios (pavyzdžiui, apie
apskritimo, valandos, dienos
dalinimą), kurias perėmė grai­
kai. Kitokią Babilonijos įtaką
sunkoka atsekti, bet j i , be abejo,
taip pat buvo nemenka.
Asirų ir babiloniečių
religija
Kaip ir dauguma senovės tautų,
babiloniečiai ir asirai garbino
didžiąsias Visatos jėgas, taip
pat savo dievus ir deives. Jie
turėjo pasakojimų apie dievus,
didelėse šventyklose ir mažose
maldyklose aukojo jiems aukas,
meldėjuos padėti, tikėjo jų
gerumu. Viskas buvo dievų
BABILONIEČIAI 293
valioje, ir niekad negalėjai
įspėti jų ketinimų.
• Dievai
Vyriausiasis dievas buvo Anus,
dangaus valdovas, bet didelės
reikšmės neturėjo. Jo sūnus
Enlilis valdė žemės paviršių ir
buvo laikomas dievų karaliumi.
E n k i , arba E a , globojo gėlą gy­
vybės vandenį. Kiekvienas die­
vas turėjo žmoną ir šeimą. Išta­
rė buvo Anaus žmona, garbina­
ma kur kas labiau negu jos vy­
ras. Ji buvo karo ir meilės deivė.
E n k i turėjo sūnų Marduką, ku­
ris įgijo nepaprastą svarbą.
Mardukas, dar vadinamas tie­
siog Belu - "viešpačiu", buvo
Babilonijos globėjas. Jo kultas
ėmė plisti II tūkstantmetyje pr.
Kr., didėjant Babilonijos galy­
bei. Po kurio laiko jis pradėtas
laikyti visų dievų karaliumi (žr.
toliau). Taip pat iškilo ir M a r -
duko sūnus N a b u , netoli Babi­
lono buvusios Borsipos dievas.
Be minėtųjų, buvo ir daugiau
dievų: saulė Šamašas — teisin­
gumo dievas; mėnulis Sinas,
labiausiai garbintas chaldėjų
mieste Ū r e ir Harane; Adadas,
lietaus ir audros dievas. Doros,
tiesos, teisingumo, laiko idėjos
II tūkstantmečio pr. Kr. pra-
Karalius Ašurbanipalas nupila
aukojamo gėrimo ant sumedžiotų
liūtų Priešais stovi aukojimo stalas
ir smilkytuvas.
294 BIBLIJOS TAUTOS
džioje irgi buvo sudievintos.
Asirai turėjo dar ir savo tautinį
dievą Ašūrą, kurio vardas buvo
toks pat kaip sostinės ir šalies.
Ašūro kilmė nežinoma. Asirijai
sustiprėjus, jos teologai sutapa­
tino jį su Enliliu, dievų kara­
liumi.
• Demonai
Babiloniečių pasaulyje knibž­
dėte knibždėjo šmėklų. Blogio
dvasios ir demonai tykojo
pagriebti visus, ką tik gali. Jie
pralįsdavo pro durų apačią ir
užpuldavo miegantį žmogų,
pačiupdavo kūdikį nuo motinos
kelių, atpūsdavo ligas. Būta
kerėtojų, kurie maldomis bei
užkalbėjimais šaukdavosi dievų
pagalbos ligotam ar sužeistam
žmogui. Kartais, atliekant r i ­
tualą, nelaimė būdavo nukrei­
piama į ožį ar kokį kitą pakai­
talą, kurį paskui užmušdavo ar
sunaikindavo. Žmonės nešiojo
talismanus ir amuletus, apsau­
gančius nuo šių pikto jėgų,
kabindavo juos namų tarpdury,
pakasdavo po slenksčiu. Kar­
tais pakasdavo šunų figūrėles,
pavyzdžiui, su tokiu užrašu:
" K o lauki, kąsk!"
• Apeigos
Svarbiausioje kiekvieno miesto
šventykloje būdavo garbinamas
jo globėjas. Čia žmonės rink­
davosi per didžiąsias šventes -
Naujuosius metus ir tam dievui
skirtą dieną. Jie užplūsdavo
gatves pažiūrėti, kaip procesijos
neša dievų statulas iš vienos
šventyklos į kitą. Atrodo, kad
paprastai žmonės melsdavosi
nedidelėse šventyklėlėse tarp
miesto namų. Čia jie maldau­
davo dievą ar deivę, kad gimtų
sūnus, prašydavo padėti tvarkyti
reikalus, aukodavo padėkos
dovanas ar aukas, kad laimėtų
dievų palankumą, melsdavo
Asirijos dievų atvaizdai. Iš kairės į
dešiną: karalius ir dievas Ašūras,
deivė Ninlilė (jo žmona), Enlilis,
Sinas (mėnulio dievas), Šamašas
(saulės dievas), Adadas (orų dievas,
laikantis žaibą), Ištarė (meilės ir
karo deivė); gale — karalius.
apsaugoti nuo kokios nelaimės.
Žynys atlikdavo apeigas,
sukalbėdavo tam tikras maldas,
priimdavo aukojamus gyvulius
ar kitas gėrybes.
• Ateities spėjimas
Babiloniečių manymu, viskas
buvo dievų valioje, bet šie nie­
kuomet neatskleisdavo ateities.
Žmogus niekuo negalėjo būti
tikras. Todėl babiloniečiai spėjo
ateitį iš tam tikrų ženklų.
Paaukotų gyvulių kepenyse bei
kitose jų kūno dalyse mėgin­
davo įžiūrėti ypatingas žymes,
per kurias dievai jiems "atsiųs­
davo žinią". Šiam tikslui tikda­
vo ir kiti nenuspėjami dalykai
- paukščio skrydis, aliejaus
dėmės ant vandens.
Astrologai įžvelgdavo
"ženklų" žvaigždžių judėjime.
Giedromis naktimis būdavo
lengva stebėti dangų. O kadan­
gi kiekviena žvaigždė buvo
siejama su dievu arba deive, tai
iš jų ir spręsdavo apie dievų
valią. Dalį šių spėjimų perėmė
graikai, o perjuos - ir šių laikų
astrologija. Zodiakas - tik
dalis Babilonijos astrologų
palikimo. Šie žvaigždžių stebė­
tojai pirmieji apskaičiavo ir
360° apskritimą bei 60 minučių
valandą.
Babilonijoje po slenksčiais būdavo
pakasamos molinės šunų figūrėlės su
įrašais: "Kąsk, ko lauki", "Jis
garsiai loja " irpan. Jos turėjo
apsaugoti nuo pikto.
• Mitai
Sakmės apie dievus mums pri­
einamos šumerų ir akadų kal­
bomis (tai seniausios babilonie­
čių kalbos). Y r a sakmių apie
dievų kilmę. Paprastai jose
teigiama, jog pirmiausia buvusi
jūra. Iš jos gimusi sausuma ir
dangus, kurie įgiję dievų pavi­
dalą (dangus - Anaus, žemė —
K i ) , tada sukūrę Enlilį.
Mitas apie pasaulio sukūrimą.
Pasak garsiojo babiloniečių mi­
to apie pasaulio sukūrimą,
"Enuma eliš", atsiradusio I
tūkstantmetyje pr. Kr. (o susiju­
sio su kur kas senesnėmis
sakmėmis), jūra nemėgusi savo
vaikų, nes šie keldavę triukšmą,
neduodavę jai ramybės. Ji
nusprendusi juos sunaikinti. Šie
apie tai sužinoję ir patys ją
užpuolę. Tačiau vienas po kito
pralaimėję, ir tuomet jaunasis
Mardukas pasisiūlęs stoti dievų
pusėn, jei dievai išrinksią jį savo
karalium. Dievai sutikę, ir jis
pasišovęs burtų padedamas
įveikti jūrą Tiamatą.
Jam pasisekę nužudyti T i a -
 BABILONIEČIAI 295

mis progomis. T i k Asirijoje dėl naujo dievų sumanymo -

Demono Pazazu galva, nulipdyta iš
molio. Kaip ir molinės šunų
figūrėlės, ji galėjo būti pakasta po
slenksčiu ar pakabinta namuose ant
sienos, kad sergėtų nuo pikto.
matą. Jos kūną jis perkirtęs
perpus kaip žuvį, vieną dalį
pavertęs žeme, o kitą - dangu­
mi. K jos akių ištekantys Tigras
ir Eufratas. Jos karvedys Kingu
irgi buvęs nužudytas. Mardukas
atėmęs iš jo aukščiausios val­
džios simbolį - Lemties lente­
lę, kurioje surašytas visos
pasaulio kūrinijos likimas. Jis
atidavęs lentelę A n u i . Paskui,
savo tėvo E n k i , arba Ea, patar­
tas, iš Kingu kraujo sukūręs
Mardukas būdavo pakeičiamas
Ašūru.
Atrahasio epas. T a i dar vie­
nas mitas, užrašytas apie 1635
pr. Kr., bet sukurtas turbūt šiek
tiek anksčiau. Jame pasakojama
kiek kitokia žmogaus sukūrimo
istorija, tačiau šis epas neabejo­
tinai buvo vienas iš vėlesnio
babiloniečių mito apie pasaulio
sukūrimą šaltinių. Dievai buvę
jau seniausiais laikais. Dauge­
liui jų tekę dirbti: kasti kanalus,
arti žemę. Darbas buvęs sunkus,
ir dievai ėmę maištauti. Jie
patraukę prie Enlilio namų,
ketindami juos sudeginti.
Asirijos karalius Tukulti Ninurta I
(apie 1200pr. Kr.) meldžiasi ugnies
dievui.
paskandinti žmoniją didžiulia­
me tvane, todėl šiam pavykę
išsigelbėti susodinus savo šeimą
ir gyvulius į didelį laivą. K a i
tvanas baigęsis ir Atrahasis
ėmęs aukoti aukas, išalkę dievai
kaip musės supuolę prie dūmų.
Šis mitas apie tvaną pakartotas
ir Gilgamešo epe, jis artimas
Pradžios knygai.
• Mirtis ir pomirtinis
gyvenimas
Buvo manoma, kad visi miru­
sieji apsigyvena požemių pa­
saulyje. Ten jie skęsta dulkėse ir
minta tuo, ką paaukoja jų
palikuonys. Jeigu aukų nėra,
mirusiųjų šmėklos grįžta atgal į
žemę ir ima persekioti savo
šeimas. Dar vaidenasi ir netin­
kamai palaidotieji. Aišku, nuo­
dėmingiesiems būna blogiau nei
doriesiems, nes požemių .
pasaulyje reikia stoti prieš kai
kurių senovės karalių teismą.
Babiloniečių supratimas apie
pomirtinį pasaulį buvo labai
miglotas ir jiems neteikė jokių
vilčių.

žmogų. Šis padaras turėjęs Enlilis, pamatęsateinančius

dirbti žemę ir tiekti dievams
maistą bei gėrimą, kad jie
galėtų ramiai ilsėtis. Tuomet ir
buvusios pastatytos dievų šven­
tyklos. Mardukas savo šventyk­
loje Babilone buvęs paskelbtas
dievų karaliumi.
Ši poema būdavo deklamuo­
jama Babilonijoje per Naujųjų
metų šventę, o galbūt ir kito­
maištininkus, kreipęsis į dangų
patarimo. Galiausiai buvę
nuspręsta nužudyti jų vadą ir jį
pakeisti kitu darbininku -
žmogumi.
Žmogus buvęs sukurtas iš to
vado kūno ir kraujo, sumaišytų
su moliu. Jis kibęs į darbą, ir
dievai lengviau atsikvėpę. Bet
žmonės ėmę daugintis, o jų
keliamas triukšmas drumstęs
dievų ramybę. Pastarieji mėginę
jį nuslopinti siųsdami marą,
badą, sausras. Galų gale dievai
susirinkę ir nutarę savo kūrinį
visai sunaikinti. Tačiau išmarin­
ti žmonių nepavykę, nes dievas
kūrėjas E n k i pataręs savo nu­
mylėtiniui Atrahasiui, kokiam
dievui melstis ir aukoti, kad
apsisaugotų nuo nelaimių.
E n k i perspėjęs Atrahasį ir
296 BIBLIJOS TAUTOS
Persai
Persai, kaip tauta, pirmąsyk
pasirodo apie 650 pr. Kr., val­
dant K i r u i I. Jie gyveno į rytus
nuo Persijos įlankos, žemėse,
kurios ligi šiol vadinamos
Farsu. Nors nėra žinoma, iš kur
jie atsikraustė, kalba rodo juos
buvus indoeuropiečius. Ji
gimininga graikų, lotynų,
prancūzų, vokiečių ir anglų
kalboms, bet artimiausia
sanskritui.
Kiras Didysis
Persai dramatiškai įsiveržia į
Biblijos istoriją, Kiro anūkui
K i r u i II (Didžiajam) atžygiavus
į Babiloniją.
-550 pr. Kr. Kiras užėmė
Ekbataną, medų sostinę. Jis
nukariavo dabartinę Turkijos
teritoriją ir patraukė toliau į
rytus, į šiaurės vakarų Indiją.
540 pr. Kr. jis jau grasino
galingai Babilonijos imperijai.
Babilonijos žlugimas
" K i r o cilindre", įmūrytame į
pastato pamatus Babilone, yra
paties karaliaus pasakojimas
apie tai, kaip jis paėmęs miestą.
T a i įvyko be mūšio 539 pr. Kr.
Eufrato tėkmė buvo pakreipta į
šalį, ir užpuolikai be vargo
įžengė į miestą sausa upės vaga.
Persijos sostinės Persepolio liekanos
tėra tik buvusios didybės atšvaitas.

Niekas nebuvo sugriauta. Kiras
net atstatė šventyklas ir
pastatus.
Politikos pasikeitimas
Valdant K i r u i , Babilonijoje
surinktos dievų statulos buvo
grąžintos į tuos miestus,
kuriems jos priklausė. Taikios
imperijos politikos dėka 538 pr.
Kr. žydams buvo leista grįžti į
Izraelį. Su savimi jie pasiėmė
lobius, priklausančius Jeruzalės
šventyklai, kurią valdovas leido
atstatyti.
Persijos imperija
Biblijos Ezdro, Nehemijo,
Esteros knygos ir dalis Danie­
liaus knygos vaizduoja Persijos
imperijos laikus, valdant K i r u i
ir po jo buvusiems karaliams.
Persijos karaliai nukariavo
dar didesnes teritorijas nei prieš
juos buvusios imperijos.
Rytuose jų valdos siekė Indiją,
apėmė Egiptą bei Turkiją.
Karalius Darijus I ( 5 2 2 - 4 8 6 pr.
K r . ) , kuris pastatė didingus
rūmus Persepolyje, 513 pr. Kr.
užkariavo Makedoniją šiaurės
Graikijoje. Jam sukliudė pra­
laimėjimas prie Maratono,
tačiau jo sūnus Kserksas I
( 4 8 6 - 4 6 5 pr. Kr.) nužygiavo
net ligi Atėnų, kol buvo sumuš­
tas jūrų mūšyje prie Salamino
(480 pr. K r . ) .
Nepaisant graikų puldinėji­
mų ir sukilimų Egipte, Persijos
imperija išsilaikė 200 metų. Ta­
čiau 333 pr. Kr. per Helespontą
persikėlė Aleksandras, žaibiškai
sutriuškino persus ir nužygiavo
ligi pat Indijos, skleisdamas
graikų kultūrą.
Protingas valdymas
Išmintinga politika ir adminis­
travimas leido Persijai valdyti
net labai tolimas tautas. Kiras
Didysis suskirstė imperiją į
provincijas, kurių kiekviena
turėjo valdytoją — "satrapą".
T a i buvo kilmingi persai arba
medai, tačiau vykdomoji valdžia
buvo pačios tautos atstovų ran­
kose. Įvairios tautos buvo ska­
tinamos laikytis savo papročių
ir tikėjimo, todėl joms nebuvo
reikalo maištauti. Darijus I (žr.
Ezd 6) dar patobulino valdymą.
Jis įvedė pinigų ir teisinę
sistemas, o naujieji pašto ryšiai
labai pagerino susisiekimą.
Imperiją vienijo ir aramėjų
kalbos vartojimas diplomatijo­
je. Aramėjų kalba Judėjoje
mokėta dar nuo Asirijos laikų:
"Kalbėkite su mumis aramėjiš-
kai, - sakė karaliaus Ezekijo
pareigūnai Asirijos pasiunti­
niams, - mes šią kalbą supran­
tame". Persijos imperijoje
karaliaus įsakymai dažnai buvo
rašomi aramėjiškai. T a i matyti
ir iš Ezdro knygoje (4,18 -
6,18) minimų laiškų.
Menas ir kultūra
Imperija sukūrė didžiulius tur­
tus, klestėjo amatai. Iš visų jos
pakraščių buvo telkiami meis­
trai puošti Persepolio, Pasarga-
dų ir Sūzų rūmų. Tų rūmų lie­
kanos ir šiandien liudija
buvusią didybę. Begalė aukso
plokščių ir papuošalų (garsusis
Okso lobis) rodo nepaprastą
amatininkų meistriškumą ir
nuostabų prabangos daiktų
grožį. Į Persijos rūmų prabangą
PERSAI 297
Sis subtilaus darbo kalstinys, vaiz­
duojantis arkliais pakinkytą vežimą,
yra tik vienas Persijos amatininkų
meistriškumo pavyzdžių. Okso lobio
dalis.
probėgšmais žvilgtelėti leidžia
Esteros knyga.
Religija
Senovės persų tikėjimai rėmėsi
piemenų gyvenimu: dievai reiš­
kė to gyvenimo sąvokas ir turė­
jo "dieviškų" ypatybių. T o k i e
buvo, pavyzdžiui, sutarties die­
vas M i t r a , tiesos sakymo dievas
Varūna. Jiems buvo aukojami
gyvuliai, jų garbei geriami
svaiginamieji gėrimai haoma
arba soma. N ė r a žinoma,
kuriais metais rytų Persijoje
pasirodė pranašas Zaratustra
(Zoroastras), skelbęs tikėjimą
svarbiausiąja dievybe - Ahūra
M a z d a , garbinama ugnies pavi­
dalu, su kuria žmonės vis dėlto
galį kalbėtis, taip pat tikėjimą
Gėrio ir Blogio kova, kurioje
dalyvaująs ir žmogus. Zaratus-
tros idėjos padarė įtaką Persijos
karaliams, jos plačiai paplito
paveikdamos net ir žydų
mąstyseną.
298 BIBLIJOS TAUTOS
Graikai
Ligi pat naujųjų laikų Graikijos
iškilimas buvo mįslė. Dviejose
didžiosiose poemose "Iliada" ir
"Odisėja", priskiriamose
aklam graikų dainiui H o m e r u i
ir sukurtose apie V I I I a. pr. Kr.,
pavaizduotas dar ankstesnių
laikų gyvenimas. Šiuolaikiniai
tyrinėjimai pateikia stulbinantį
ankstyvosios civilizacijos vaiz­
dą. D a r seniau Kretoje didžiu­
lius rūmus statė miniečiai ir
prekiavo su Egiptu. Bet staiga
jų imperija žlugo - dėl žemės
drebėjimo ar priešų antpuolių.
Paskutiniai jos valdovai kalbėjo
graikiškai, nes jų rūmuose rasta
lentelių su seniausiais žinomais
graikų kalbos pavyzdžiais.
"Iliadoje" pavaizduoti
dešimtį metų trukusio graikų
karo su Troja įvykiai. Dabar jau
žinoma, kad Troja tikrai egzis­
tavo, o graikų kultūros centras
buvo M i k ė n ų miestas Pelopo­
neso pusiasalyje. Homeras
atkūrė prisiminimus apie labai
senus laikus.
Seniausieji laikai
Graikiškai kalbantys gyventojai
prie Egėjo jūros atsikėlė iš
Šiaurės. Graikija - skurdus ir
uolėtas kraštas. Žmonės gyve­
no nedideliuose miesteliuose
tarp kalnų. Pasibaigus didžiajai
M i k ė n ų epochai, šalis niekada
nebesusivienijo. Miestas ėjo
prieš miestą. Dažnai lengviau
būdavo keliauti jūra nei sausu­
ma. Derlingos žemės stigo, ji
negalėjo visų išmaitinti, tad
graikai pasidarė patrakę jūrei­
viai. Naudodamiesi pastovios
krypties vasaros vėjais bei
užuoglaudomis tarp daugybės
salų, jie leisdavosi per Egėjo
jūrą ligi Azijos (dabartinės
Turkijos) krantų. Iš ten jie ga­
bendavosi maisto, be to, V i d u r ­
žemio jūros pakrantėse, ypač
Mažojoje Azijoje, įkūrė daug
naujų miestų. Biblijos laikais
graiUų gyvenama teritorija buvo
nepalyginti didesnė už dabarti­
nę Graikiją.
Aukso amžius
V a. pr. Kr. žymiausias graikų
miestas buvo Atėnai. Atėniečiai
vadovavo karui su persais ir 490
bei 480 pr. Kr. atmušė du di­
džiuosius jų antpuolius. Miestas
tapo stiprus ir turtingas, buvo
pastatyta daug puikių šventyklų,
tarp jų Partenonas, kuris ir
dabar dar stovi. Atėnai priglau­
dė daug garsių politikų, filoso-
Graikų teatras
fų, rašytojų bei poetų. Ir šian­
dien plačiai žinomi Periklio,
Sokrato, Platono, Sofoklio,
Euripido bei kitų didžiųjų grai­
kų vardai. Šie žmonės padarė
didžiulę įtaką pasaulio kultūrai.
Atėnų miestas buvo tobulas
graikų gyvensenos pavyzdys. Jų
santvarka vadinosi "demokra­
tija". T a i graikiškas žodis, reiš­
kiantis graikams labai būdingą
idėją. Atėniečiams jis reiškė,
jog kiekvienas miesto pilietis
privalo dalyvauti tvarkant
miesto reikalus. T o j i veikla ir
buvo vadinama politika (iš
graikiško polis — miestas
valstybė). Graikai buvo labai
gabūs, protingi ir veiklūs
žmonės, mėgo ginčus, be galo
mylėjo laisvę ir subtiliai jautė
meno bei literatūros grožį. Nors
ir būdami susiskaldę, jie labai
didžiavosi esą graikai. Save jie
laikė visai nepanašiais į kitas
tautas, kurias jie vadino
"barbarais". Kas ketveri metai
pietų Graikijoje, Olimpijos
mieste, vykdavo olimpinės
žaidynės, ir tada visi karai tarp
miestų būdavo nutraukiami.
Aleksandras
Nuolatinės nuožmios tarpusa­
vio kovos skaldė ir silpnino"
Graikiją. 336 pr. Kr. šalį nuka­
riavo Aleksandras Didysis, į
šiaurę esančios Makedonijos
karalius. Aleksandro valdiniai
irgi buvo graikai, bet lig tol jie
niekuo nebuvo pagarsėję. A l e k ­
sandras pasirodė esąs puikus
karys. Jis sutriuškino milžinišką
Persijos imperiją ir nužygiavo į
rytus ligi pat Indijos. Tačiau tai
buvo ne vien užkariautojas. Jis
troško skleisti užimtose žemėse
graikų kultūrą ir kalbą.
Aleksandro svajonėms nebu­
vo lemta išsipildyti - jis mirė
jaunas, jo karvedžiai susivaidijo
dėl valdžios ir pasidalijo impe­
riją. Egiptas atiteko Ptolemė-
j u i , ir jis ten pradėjo graikų ka­
ralių dinastiją. Rytuose bandė
įsiviešpatauti Seleukas, Seleu-
kidų dinastijos sostine tapo

Sirijos miestas Antiochija. Ši
dinastija varžėsi su Ptolemėjais
dėl Palestinos. Vienas iš jos ka­
ralių, vardu Antiochas Epifanas
( 1 7 5 - 1 6 4 pr. K r . ) , buvo piktas
tikratikių žydų priešas. M a ž o ­
joje Azijoje, Makedonijoje ir
Graikijoje situacija buvo
permaininga - karaliai nuolat
kovojo tarpusavyje dėl valdžios.
Graikų įtaka
Graikų civilizacija labiausiai
suklestėjo iki Aleksandro.
Vėlesnis laikotarpis vadinamas
helenizmo amžiumi (nuo hellsn
- "graikas"). T u o metu graikų
kalba tapo tarptautine Vidurže-
Atėnų Partenonas.
mio jūros pakrančių kalba. T a i
buvo prekybos, mokslo ir
literatūros kalba, vartojama net
ir tų, kurie paprastai kalbėdavo
gimtąja kalba. Ji paveikė ir
žydus. II a. pr. Kr. Egipto
mieste Aleksandrijoje į graikų
kalbą buvo išverstas ST, kad juo
galėtų naudotis ten gyvenę
graikiškai kalbantys žydai. Šį ST
vertimą, vadinamą Septuaginta,
geriausiai žinojo krikščionys.
Stiprėjanti R o m a norėjo pri­
sijungti ir Graikiją. 146 pr. Kr.
romėnai sugriovė jiems pasi­
priešinusį Korintą. T a i buvo
Graikijos politinės nepriklau­
somybės pabaiga. Tačiau
užkariautojai romėnai perėmė
graikų mąstyseną. Graikų kalba
tapo oficialiąja rytinės Romos
imperijos dalies kalba. Visai
nenuostabu, kad ir NT parašy­
tas graikiškai.
Naujasis Testamentas
Naujajame Testamente graikai
minimi dažnai. Kartais taip
vadinami visi nežydai (pagonys)
- graikiškai kalbantys Romos
imperijos gyventojai. T i k labai
menka jame aprašomų įvykių
dalis vyksta Graikijos žemėje.
Tačiau Paulius, būdamas tikra­
tikis žydas, rašė graikiškai ir
mąstė kaip graikas. Pavyzdžiui,
j a m buvo žinomas graikų
pomėgis sportuoti, ir krikščio­
nių gyvenimą jis palygino su
lenktynėmis ar kumštynėmis (1
K o r 9 , 2 4 - 2 7 ) . Jis daugiausia
veikė graikiškuose miestuose,
ypač Mažojoje Azijoje, kur tuo
metu buvo įsikūrę didžiausi ir
turtingiausi graikų miestai,
pavyzdžiui, Efezas. Šie miestai
tebeturėjo savo teises, juose
kunkuliavo gyvas visuomeninis
gyvenimas. T e n nuolat vykdavo
susirinkimai, mugės, rinkimai,
disputai, sporto varžybos, teat­
rų spektakliai. Graikų miestuo­
se veikė savotiškos profsąjun­
gos, net vykdavo streikai ir
demonstracijos. Tačiau tikroji
valdžia buvo romėnų vietininko
rankose.
Krikščionio susitikimas
su graikais
Būdingas krikščionio susitiki­
mas su graikais įvyko pačiuose
Atėnuose. T a i tebebuvo univer­
sitetinis miestas, nors gaubia­
mas jau vien tik praeities šlo­
vės. Pauliui jis pasirodė pilnas
religinių vaizdinių. Jis pradėjo
ginčytis su žmonėmis aikštėje ir
GRAIKAI 299
Didžiojo graikų dramaturgo Sofoklio
statula.
buvo pakviestas prie Areopago
rūmų išdėstyti savo pažiūrų.
Paulius kalbėjo taip, kad atė­
niečiai suprastų, citavo jų poe­
tus, rėmėsi stoikų ir epikūriečių
(dvi svarbiausios grailcų filosofų
mokyklos) argumentais. Jis kal­
bėjo rimtai ir turėjo ką pasaky­
t i : nepaisant visos jų mokslinin­
kų išminties, šie žmonės nepa­
žino Dievo. Paulius drąsiai
pareiškė, kad Dievas "negyvena
žmogaus statytose šventyklose"
( A p d 17,24) - tuose puikiuose
statiniuose, kuriuos j i e mato.
Dievas liepia žmonėms gyventi
kitaip. Jėzus, prisikėlęs iš numi­
rusių, ateis jų teisti.
Dauguma atėniečių šio
mokymo nepriėmė. Kaip sakė
Paulius, graikai ieškojo išmin­
ties, o jo žodžiai jiems pasirodė
esą neprotingi (1 K o r 1 , 2 2 - 2 3 ) .
Graikų mąstytojai kitaip įsivaiz­
davo pomirtinį gyvenimą. Jie
buvo pilni puikybės ir nenorėjo
suprasti, koks iššūkis metamas
jų pažiūroms.
Graikų religija
žr. poskyrį Romėnai
300 BIBLIJOS TAUTOS
Romos jkūrimą gaubia legenda.
Pasak jos, miesto pavadinimas
kilęs nuo jo įkūrėjo R o m u l o ,
kurio protėviai pabėgę iš graikų
sugriautos Trojos, vardo. Į k ū ­
rimo data minima 753 pr. Kr.
Šiuos metus romėnai vėliau
laikė ir savo istorijos pradžia.
Seniausieji laikai
Daugelį amžių R o m a buvo ne­
didelis ir nuolat kovojantis
miestas valstybė. Tačiau ji užė­
mė gerą padėtį prie Tibro upės,
Italijos viduryje. Iš pradžių
miestą valdė karaliai, kai kurie
iš jų tikriausiai priklausė pa­
slaptingai, beveik užmirštai
etruskų tautai. Juos nuvertusi,
R o m a tapo respublika, valdoma
dviejų konsulų, renkamų viene­
riems metams, ir tarybos, vadi­
namos Senatu. Po ilgų nesantai­
kos, skurdo ir karų metų ji
pamažu sustiprėjo ir 275 pr. Kr.
j a u valdė visą Italiją.
R o m a stiprėjo iš dalies dėl
užkariavimų, iš dalies — dėl po­
litinių sąjungų. Jas sudarydami,
romėnai garantuodavo sąjun­
gininkams Romos pilietybę ir
kitas teises. Romėnai iš pat
Paukštienos parduotuvė. Romos
parduotuvės atverdavo duris anksti,
vidurdienį būdavo uždaromos, vėliau
vėl atidaromos. Prekyba vykdavo ne
tik parduotuvėse, bet ir gatvėse.
pradžių tvarkėsi puikiai. Jie nu­
tiesė gerus kelius, kurie sujungė
visas Italijos žemes. Romėnų
būdas smarkiai skyrėsi nuo
graikų. Jie nebuvo labai kūry­
bingi, tačiau praktiški, ištikimi
valstybei, darbštūs ir draus­
mingi.
Karai
Neilgai trukus R o m a įsigijo
naują priešą - Kartaginą. T a i
buvo miestas dabartinio Tuniso
pakrantėje, kontroliavęs jūrų
kelius ir visą vakarinės V i d u r ­
žemio jūros dalies prekybą.
Karai su Kartagina truko visą
šimtmetį. Kartaginiečiai turėjo
genialų karvedį, vardu Haniba­
las. Labiausiai jį išgarsino nepa­
prastai drąsus žygis per Alpes
su drambliais. Hanibalas įsiver­
žė į Italiją ir sumušė romėnus jų
pačių žemėje, tačiau negavęs
paspirties galų gale turėjo
trauktis. 146 pr. Kr. romėnai
Kartaginą sugriovė.
T u o metu R o m a įsivėlė ir į
karus Rytuose, kur Hanibalas
sudarė sąjungą su jos priešais.
Romėnai sumušė Sirijos val­
dovą Antiochą I I I , o jo žemes
atidavė savo sąjungininkui,
Pergamo karaliui Eumenui I I .
146 pr. Kr. jie sugriovė Korintą
ir galutinai prisijungė Graikiją.
Romėnai statė akvedukus, kuriais iš
kalnų į miestus atvesdavo vandenį.
Arimas. Žemdirbiai
turėjo išmaitinti
miestų gyventojus.
133 pr. Kr. romėnams atiteko ir
paskutiniojo Pergamo karaliaus
žemės, kurios sudarė jų Azijos
provinciją.
Pasaulinė galia
Taip R o m a tapo galingiausia
pasaulio valstybe. Tačiau ji la­
bai pasikeitė. Savo užkariau­
tojus smarkiai paveikė graikai.
Romėnai ėmė studijuoti graikų
kalbą ir filosofiją, perėmė jų
meno ir literatūros stilių.
Tačiau ne viskas keitėsi į gera.
Azija buvo be galo turtinga, tad
Romos pareigūnai, naudoda­
miesi savo padėtimi, pradėjo
lobti plėsdami pavaldinius. R o ­
mos Senatas nepajėgė jų suval­
dyti. Bet tai dar pusė bėdos.
Milžiniškos imperijos neįma­
noma buvo valdyti kaip kitados
mažo miesto. Reikėjo didžiulės
kariuomenės ir griežtos tvarkos.
Garbėtroškos politikai pradėjo
grumtis dėl valdžios, todėl I a.
pr. Kr. R o m o j e kelis kartus kilo
pilietinis karas.
63 pr. Kr. Romos karvedys
Pompėjus užėmė Jeruzalę. N u o
tada romėnai įsiviešpatavo
Palestinoje. V ė l i a u Pompėjus
tapo respublikonų vadu kovoje
su labai iškilusiu Julijum Ceza­
riu. Tačiau Cezaris nugalėjo
priešininkus ir pasivadino dik­
tatoriumi, sutelkdamas savo
rankose neribotą valdžią. T a i
buvo be galo drąsus ir sumanus
Vežimų lenktynės buvo labai
mėgstama sporto šaka.
 t ROMĖNAI 301

politikas. Tačiau 44 m. jį vyriausiasis karo vadas, be to,

nužudė respublikonai Brutas ir
Kasijus. Cezario draugas A n t o ­
nijus ir įpėdinis Oktavianas 42
m. sutriuškino respublikonus
Makedonijoje, prie Filipų mies­
to, gerai žinomo iš N T . Bet
vėliau nugalėtojai susipyko.
Oktavianas sumušė Antonijų ir
jo sąjungininkę, Egipto kara­
lienę Kleopatrą.
Imperija ir imperatoriai
Nesibaigiantys karai nuvargino
žmones. Oktavianas atnešė
Romos miestas
tapo vienvaldžiu vadinamosios
Imperijos valdytoju (nors pats
šio žodžio niekuomet nevarto­
j o ) . Taikinga jo politika suvie­
nijo visus Viduržemio jūros
kraštus, pasidarė įmanoma
saugiai keliauti jūra ar sausuma
iš vienos šalies į kitą. Visi buvo
Augustui be galo dėkingi. Jis
mirė 14 po Kr.
Jėzus gimė Augusto laikais
( L k 2,1). Jis skelbė savo
mokymą, buvo nukryžiuotas ir
prisikėlė valdant kitam impera­
toriui, Tiberijui ( 1 4 - 3 7 ) .
Paulius keliavo viešpataujant
Klaudijui ( 4 1 - 5 4 ) bei Neronui
( 5 4 - 6 8 ) - "cezariui", į kurį jis
kreipiasi teisme ( A p d 25,11).

jiems taiką. 27 pr. Kr. j a m buvo
suteiktas "Augusto" titulas. Jis
tvirtino atkūręs respubliką ir
skrupulingai slėpė savo tikrąją
valdžią. Oktavianas liko
Romėnų monetos.
Romėnai ir žydai
Jėzaus laikais Palestina buvo
užimta romėnų. Iš pradžių jie
pavedė šalį valdyti Erodo Šei­
mos karaliams. Siam mėginimui
nepavykus, romėnai atsiuntė į
Judėją savo vietininką, vadina­
mąjį prokuratorių. Nors
pirmieji imperatoriai stengėsi
neužgauti savo pavaldinių jaus­
mų, jiems nemaža sunkumų
kėlė žydų religingumas ir
nacionalizmas. Poncijaus Piloto
( 2 6 - 3 6 ) ir jo įpėdinių žiauru­
mas ir nesugebėjimas valdyti
galutinai įsiutino žydus, ir 66 m.
prasidėjo žūtbūtinis jų suki­
limas prieš romėnus. Neronui
mirus, Romos karvedžiai
susigrūmė dėl valdžios. Kovą
laimėjo Sirijos pasienio kariuo­
menės vadas Vespasianas, kuris
ir tapo imperatoriumi ( 6 9 - 7 9 ) .
Paprastų žmonių
gyvenimas sukosi apie
namus ir šeimą.
Romos Koliziejus. Siame amfiteatre
tilpdavo 50 000 žiūrovų.
Jo sūnus Titas numalšino žydų
sukilimą. 70 m. jis sugriovė
Jeruzalės miestą ir šventyklą.
Praeityje R o m a dažnai
gindavo ir globodavo žydus.
Paulius buvo ir žydas, ir Romos
pilietis, todėl nenuostabu, kad
jis tikėjosi iš Romos teisybės
bei užtarimo. Romos dėka jis
galėjo laisvai keliauti ir skleisti
Evangelijos žodį. Jeigu su juo
būdavo elgiamasi neteisingai,
Paulius pasinaudodavo romėno
teise kreiptis į imperatorių. Tuo
metu jis dar galėjo ir nežinoti,
koks pabaisa darėsi Neronas.
Darbininkai tiesia kelius, kuriais
Roma garsėjo visais laikais.
302 BIBLIJOS TAUTOS
Gyvenimas Romoje
R o m a buvo pasaulio centras,
turintis daugiau kaip milijoną
gyventojų. L i k o ryškių jos gyve­
nimo vaizdų: aukšti pastatai ir
siauros sausakimšos gatvelės,
kuriose žmonės nuolat baimi­
nosi gaisro, o amžinas vežimų
bildesys trukdė jiems naktį
užmigti. Imperatoriai ir kilmin­
gieji skendėjo prabangoje, bet
juos irgi persekiojo baimė.
Gatvėse zujo laisvieji piliečiai ir
įvairiausių rasių vergai. Taikai
mieste palaikyti imperatoriai iš
Egipto gabeno grūdus ir rengė
viešus kruvinus vaidinimus, kur
vieni kitus žudydavo žmonės ir
žvėrys. K a i 64 m. R o m o j e kilo
didelis gaisras, Neronas apkal­
tino dėl to krikščionis ir dau­
gybę jų mirtinai nukankino.
Gėris ir blogis
Nepaisant visų romėnų civiliza­
cijos laimėjimų, ji turėjo ir
blogybių. Nesunku įsivaizduoti,
kaip nekentė Romos jos
pavergta Palestina. Vietininkai
Pilotas, Feliksas ir Festas visai
nesirūpino žydų ir krikščionių
tikėjimo reikalais. Vis dėlto
Jėzus pagyrė vieno romėno
pamaldumą ( L k 7,1 ir toliau), o
Petras sutiko dar vieną karštai
tikintį - romėnų šimtininką
Kornelijų ( A p d 10; 11).
Sugriovus Jeruzalę, krikščio­
nis užpuolė naujos nelaimės.
Imperatorius Domicianas
(81—96) reikalavo garbinti jį
kaip dievą. D o r i krikščionys
negalėjo paklusti. R o m a tapo jų
priešu. Apreiškimo knyga tu­
rėjo suteikti krikščionims jėgų,
kad ištvertų romėnų persekio­
jimus. R o m a , stovinti ant
septynių kalvų ( A p r 17,9), buvo
vaizduojama kaip skendinti
prabangoje paleistuvė, panaši į
senovės Babiloną.
Graikų ir romėnų
religija
Romos imperija užėmė didžiulę
teritoriją, joje gyveno tautos,
išpažįstančios įvairiausius
tikėjimus. Krikščionys pirmiau­
sia susidūrė su rytinių imperijos
provincijų gyventojais. Pasta­
rieji buvo veikiami rytų religijų,
pasiekusių juos daug anksčiau
negu graikų civilizacija.
Kretoje gyvenę miniečiai bei
seniausios Graikijos tautos gar­
bino derlingumo deivę. Buvo
tikima, kad ji turi dieviškąjį
vyrą, kuris, kaip ir Baalas
kanaaniečių mituose, miršta ir
prisikelia kartu su metų laikų
kaita. Skirtingose vietose šis
tikėjimas šiek tiek įvairavo, bet
jo esmė buvo žinoma visoje ry­
tinėje Viduržemio jūros pa­
krantėje. Jis ypač klestėjo kai­
mo vietovėse, kur žmonių gy­
venimas visiškai priklausė nuo
gyvulių bandų ir javų derliaus.
• Graikijos ir Romos dievai
Pirmieji atsikėlę graikai atsine­
šė naujus dievus. Vyriausiasis jų
dievas buvo vardu Dzeusas. Jis
buvo visų kitų dievų, gyvenusių
aukščiausiame Graikijos kalne
Olimpe, valdovas. Graikai buvo
labai nuoseklūs žmonės, todėl
jie pasistengė sukurti plačias
dievų kilmės bei giminystės
ryšių istorijas, pritaikydami šiai
sistemai visus senuosius tikėji­
mus ir krašto padavimus. Dievų
paveikslai išėjo gyvi ir ryškūs.
Dievai buvo visai panašūs į
žmones - pavyduliaudavo,
kerštaudavo, nedorai elgdavosi,
bet, aišku, turėjo nepalyginti
didesnę galią..
Romėnų religija buvo visiš­
kai kitokia. Tačiau romėnai,
nukariavę graikus, perėmė visus
jų dievus, tik savaip juos pava­
dino. T a i p Dzeusas pasidarė ro­
mėnų Jupiteris. Jo žmona H e r a
tapo romėnų deive Junona, o
Dzeuso brolis, jūros dievas Po­
seidonas, gavo Neptūno vardą.
Buvo ir daugiau dievų: karo
dievas Arėjas (Marsas); dievų
pasiuntinys Hermis ( M e r k u r i ­
jus); mirusiųjų dievas Hadas
arba Plutonas (Aidas); šlubasis
kalvis Hefaistas (Vulkanas) bei
šviesos, saulės dievas Apolonas.
Moteris aukoja rytmetinę auką
namų židinio dievams.
Plačiausiai žinomos deivės -
tai Artemidė ( D i a n a ) , medžiok­
lės globėja ir A p o l o n o sesuo
dvynė; karo ir išminties deivė
Atėnė ( M i n e r v a ) , globojusi ir
menus; meilės deivė Afroditė
( V e n e r a ) ; žemdirbystės deivė
Demetra (Cerera).
Šių dievų vardai žmonių
atminty išliko dar ilgai, net kai
jau buvo nustota juos garbinti.
K a i kuriais jų ir šiandien
vadinamos planetos.
• Šventės
Graikų religija rėmėsi miesto
gyvenimu. Dievų garbei buvo
rengiamos didžiulės šventės,
kuriose dalyvaudavo visi
gyventojai, o visuomenės įvykiai
taip pat buvo grindžiami
religija. Olimpinės žaidynės irgi
atsirado kaip religinė šventė
Dzeuso garbei. Atėnų teatre
vaidinamos tragedijos ir kome­
dijos buvo dievui Dionizui
skirtos šventės dalis. Visi didie­
ji graikų meno kūriniai yra
susiję su religija.
Tačiau toks tikėjimas žmo­
nių nepatenkino. Jis negalėjo
atsakyti į didžiuosius būties
klausimus — kas yra gėris ir
blogis, gyvenimas ir mirtis.
Žmonėms trūko tikrumo. D i e ­
vai nepajėgė apsaugoti jų
miestų nuo netikėtai užgriū­
vančių nelaimių. Žmonės
troško surasti gyvenimo tikslą.
Kodėl jie turėtų gyventi dorai,
jei patys dievai dažnai elgiasi
neteisingai?

• Filosofai
Mąstantys žmonės susidomėjo
filosofija. Platonas parašė savo
mokytojo Sokrato dialogus apie
tai, kas yra teisingumas, pomir­
tinis gyvenimas, ir sukūrė dar­
nią filosofinę sistemą. V ė l i a u
stoikai ragino žmones labiausiai
gyvenime vertinti saiką. O epi-
kūriečiai aiškino, kad pasaulis
atsiradęs atsitiktinai susidūrus
atomams. Jų manymu, žmogus
turįs gyventi ramiai ir be bai­
mės. D a r kiti kūrė pamokomas
istorijas iš dievų gyvenimo. T a ­
čiau daugelis žmonių atsidūrė
prie nevilties ribos. Jie garbino
Tychę (Atsitiktinumą), tikėda­
miesi palankių atsitiktinumų
gyvenime. Neretai būdavo grie­
biamasi astrologijos ir magijos.
Graikų šventykla Delfuose.
ROMĖNAI 303
• Naujieji tikėjimai
Nemažai žmonių persiėmė nau­
jais tikėjimais, dažnai kilusiais
iš Rytų ir žadančiais jų išpaži­
nėjui išgelbėjimą. Šis dalykas
buvo be galo svarbus, bet ne visi
jį vienodai suprato: vieni tikė­
josi apsisaugosią nuo blogio ir
mirties, kiti - nuo rūpesčių ir
pavojų, treti - sulauksią sėk­
mės. Tais laikais "išgelbėji­
mas" buvo madingas žodis, pa­
našiai kaip dabar dažnai mini­
mas saugumas. Laimėjęs perga­
lę valdovas dažnai būdavo vadi­
namas savo tautos išgelbėtoju. Romėnų šventyklos Baalbeke
Iš jo buvo tikimasi visų troški­ (Sirija) rekonstrukcija.
mų įgyvendinimo. Neilgai tru­ • Romėnai
kus dalis mažamokslių valdinių Mes mažai ką žinome apie se-
imdavo garbinti jį kaip dievą. niausiąjį romėnų tikėjimą, bet
akivaizdu, kad jis labai skyrėsi
nuo graikų. Romos istorijos
304 BIBLIJOS TAUTOS
apyaušriu jos gyventojai jautė
gamtoje egzistuojant dievišką­
sias jėgas (numeri) ir bandė jas
palenkti sau. Kiekviena gyveni­
mo sritis turėjo savo dievą: būta
namų ir jų slenksčio dievų,
laukų dievų ir t.t. Daugelis jų,
regis, gyvavo gana miglotu pa­
vidalu. T i k keletas svarbiausių
valstybės dievų, tokių kaip Ju­
piteris, buvo vaizduojami pana­
šūs j žmones. Vėliau romėnų
tikėjimą smarkiai pakeitė
graikų įtaka, ir senieji Romos
dievai įaugo į graikų religinę
sistemą. Romėnų ir graikų
tikėjimai taip susiliejo, kad
šiandien be galo sunku atskirti
grynai romėniškus bruožus.
• R e l i g i j a ir p a p r a s t i
žmonės
Daugelis dalykų visad buvo bū­
dinga ir graikams, ir romėnams.
A b i tautos garbino daugybę
dievų, tačiau tikėjimas menkai
veikė žmogaus gyvenseną. Iš
viso nelabai tesidomėta žmo­
gaus tikėjimu ir elgesiu. Jis
galėjo garbinti ką tinkamas, j e i
tik vykdė gero piliečio prieder­
mes ir buvo ištikimas valstybei.
Iš religijos nebuvo reikalaujama
atskleisti tiesą, o žyniai tenki­
nosi gana menku vaidmeniu.
Dievai buvo toli. Juos derėjo
gerbti, tačiau žmonių reikalais
jie ne itin domėjosi.
Julijaus Cezario laikais (I a.
pr. K r . ) išsimokslinę romėnai
dažnai visai nepaisydavo dievų.
Jie panaudodavo tikėjimą savo
tikslams - norėdami įgyti
asmeninį pranašumą ar susida­
ryti geresnę politinę padėtį. O
jeigu rimtai susimąstydavo apie
gyvenimą, tai, kaip ir graikai,
griebdavosi filosofijos ar naujų
tikėjimų.
• Impera tonus
Augustas (27 pr. Kr. - 14 po
Kr.) bandė atgaivinti Romos
religiją ir padaryti ją patrauk­
lesnę. Pats pasirinko sau titulą
"Augustas", turintį religinio
pagarbumo atspalvį. Jis stengėsi
panaudoti tikėjimą žmonių
valstybinei ištikimybei sutvirtin­
ti. Rytuose jį dar gyvą garbino
kaip dievą, atnešusį karų nu­
alintam pasauliui taiką ir valsty­
bės tvarką. Pergame (netoli
dabartinės Turkijos vakarų
pakrantės) Romos ir Augusto
Dianos (Artemidės) statula Efeze.
garbei buvo pastatyta didžiulė
šventykla.
• Misterijos
Žmonės, labiau linkę tikėjimą
sieti su savo pačių išgyvenimais,
dalyvaudavo misterijose. T a i
buvo apeigos, suteikiančios
žmogui galimybę žingsnis po
žingsnio skverbtis į paslaptingą
dvasinę tikėjimo esmę. Eleusi-
no misterijos Graikijoje žino­
tos iš seniausių laikų. O I a.
Graikijoje ir R o m o j e atsirado
daug iš svetur atkilusių kultų.
Y p a č daug žynių garbino
Egipto deivę Izidę, jos apeigos
būdavo labai įspūdingos, buvo
manoma, kad ji išklauso žmo­
nių maldas. Persų M i t r a buvo
karių dievas. Jį garbindami
žmonės po truputį vaduodavosi
iš blogio. Kurį laiką mitraizmas
rimtai varžėsi su krikščionybe.
• Roma ir krikščionys
R o m a visiems tiems tikėjimams
plisti paprastai nekliudydavo.
Buvo persekiojamos tik tos
žmonių grupės, kurios kėlė
pavojų valstybei. Palankiai
Žiūrėta į judaizmą, o iš pradžių
- ir į krikščionybę, kuri atrodė
esanti judaizmo atmaina.
Tačiau laikui bėgant romėnai
ėmė tikrinti žmogaus patikimu-

mą pagal jo požiūrį į imperato­
riaus kultą. Imperatorius
Domicianas ( 8 1 - 9 6 ) reikalavo,
kad jį garbintų kaip "dievą ir
viešpatį". Todėl krikščionių pa­
dėtis pakito, jie turėjo būti pasi­
rengę kentėti už savo tikėjimą.
Tokia situacija buvo rašant
Apreiškimo Jonui knygą.
N T minimi daugiausia Ry­
tuose (ypač dab. Turkijos teri­
torijoje) gyvavę tikėjimai.
Listroje Paulius ir Barnabas
buvo palaikyti H e r m i u ir D z e u ­
su ( A p d 1 4 , 1 2 - 1 3 ) . Garsioji
Artemidės šventykla Efeze
buvo vadinama "vienu iš septy­
nių pasaulio stebuklų" ( A p d
19). Artemidė iš tikrųjų buvo
Rytų derlingumo deivė, pava­
dinta graikišku vardu. Listroje
ir Atėnuose Paulius skelbė:
Dievas visus žmones sukūrė, v i ­
sais rūpinasi, visus myli ir teisia
• Gnosticizmas
Dauguma šių tikėjimų lengvai
susiliedavo vienas su kitu. O
maždaug Naujojo Testamento
laikais atsirado pažiūrų sistema,
vadinama "gnosticizmu".
Gnostikai tikėjo, jog dvasia -
tai gėris, o materialūs dalykai -
blogis. Jų idėjos sumišo su
krikščionybės ir kitų tikėjimų
teiginiais. Gnostikai manė, jog
tarp Dievo ir žmogaus egzis­
tuoja kitos būtybės ir šitaip
neigė ypatingą Kristaus vaid­
menį. Gnosticizmas, kaip ir
misterijų apeigos, buvo skirtas
žmonėms, kurie didžiavosi ypa­
tingu esmės pažinimu (gnosis),
laikydami jį pranašesniu už
nesudėtingą krikščionių "tikė­
jimą". T o k i o mąstymo užuo­
mazgoms Paulius prieštaravo
Kolose. II a. tai sudarė bažny­
čiai nemažų sunkumų.
KITOS TAUTOS 305
Kitos tautos
Į ŠIAURĘ N U O Tyras ir Sidonas daugiausia
eksportuodavo Libano kalnų
IZRAELIO
kedrų medieną ir purpurinius
Šiaurės ir rytų pusėje Biblijos dažus. Šių miestų žmonės sukū­
laikais galingiausi buvo asirai ir rė tikrą prekybinę imperiją.
babiloniečiai (žr. 2 8 9 - 2 9 1 psl.). Kaip tarpininkai, jie prekiavo
O artimiausi šiauriniai izraelitų Egipto drobėmis, Ispanijos si­
kaimynai buvo kanaaniečiai. dabru, geležimi bei alavu, Indi­
jos dramblio kaulu ir juodme­
džiu (tai smulkiai aprašyta
Finikiečiai E z 27).
Izraelitai niekuomet neužėmė Jie įkūrė savo kolonijas kita­
visos Dievo jiems pažadėtosios pus Viduržemio jūros, Siaurės
žemės. Ilgus amžius tai buvo Afrikoje, Italijoje ir Ispanijoje,
kanaaniečių kraštas (žr. 284 kur juos vadindavo finikiečiais.
psl.), jie čia ir liko gyventi, ypač Jie kalbėjo kanaaniečių kalbos
Šiaurės vakarų pakrantėje, kurią atmaina, panašia į hebrajų,
daugelio Europos šalių gyven­ tačiau jų literatūra žinoma tik iš
tojai vadino Finikija (dab. Liba­ antrinių šaltinių. Jų religija taip
nas). Viename iš finikiečių pat buvo gimininga kanaaniečių
miestų, senajame Bible, tikriau­ tikėjimui. Į Izraelį jie pateko
siai ir buvo išrastas alfabetas. per karaliaus Achabo vedybas
Šiaip ar taip, graikai, perėmę su Jezabele, Sidono karaliaus
alfabetą, pasiskolino šio miesto dukterimi. Karalius Achabas
pavadinimą ir pavertė jį savo sostinėje pastatė Baalo
bendriniu žodžiu, reiškiančiu
knygą (biblos).
• Prekyba
Vėliausiai nuo X V I I I a. pr. Kr.
Biblas buvo klestintis jūrų pre­
kybos uostas. Tačiau Biblijoje
dažniau minimi du gretimi
miestai - Tyras ir Sidonas. I
tūkstantmetyje pr. Kr. jie taip
iškilo, jog nustelbė Biblą.
Maždaug tuo metu Dovydas ir
Saliamonas sudarė prekybinę
sutartį su Tyro karaliumi H i r a -
m u . Šis parūpino geros medie­
nos ir aukso, atsiuntė įgudusių
meistrų Jeruzalės šventyklai ir
rūmams statyti mainais į dvi­
dešimt Galilėjos miestų (1 Kar
9,10 ir toliau). Saliamonas su
H i r a m u drauge išlaikė ir R a u ­ Bronzinės auksu papuoštos figūrėlės,
donosios jūros laivyną. Laivai tikinčiųjų paliktos kanaaniečių
atgabendavo aukso ir brangak­ šventykloje Bible, XVIII a. pr. Kr.
menių.
306 BIBLIJOS TAUTOS
šventyklą, o Jezabelė su Baalo
žyniais Elijui grasino mirtimi
(1 Kar 18).
Aramėjai ir chaldėjai
Tuo metu, kai Izraelis kraustėsi
j Kanaaną, nuo Finikijos giliau
į žemyną gyveno ir kitų gimi­
niškų (semitų) genčių. Tai bu­
vo aramėjai (kai kuriuose Bib­
lijos vertimuose - sirai), kurių
istoriją šiek tiek žinome iš
hebrajų ir asirų pasakojimų,
taip pat iš nedaugelio išlikusių
aramėjiškų įrašų. Aramėjų bu­
vo keletas genčių, susitelkusių
kiekviena aplink savo miestą.
Jos buvo išsimėčiusios po visą
Siriją, gyveno ir Asirijoje, taip
pat palei Eufrato upę Babiloni­
joje, kur viena jų atšaka virto
chaldėjais. Mažesnių genčių
žemes šiaurės Galilėjoje netru­
kus pasiglemžė Izraelis bei
didžiausia aramėjų karalystė -
Damaskas.
Valdant karaliui Saliamonui,
Damaskas pasidarė nepriklau­
somas nuo Izraelio ir sumanių
valdovų dėka tapo galinga
valstybe (žr. 1 Kar 11,23; 15,18).
732 pr. Kr. Damaską užvaldė
Asirija, bet ligi tol jo karaliai
(tarp jų ir Biblijos pasakoji­
muose minimi Benhadadas ir
Hazaelis) dažnai kariaudavo su
Izraeliu ir Judėja, mėgindami
kontroliuoti kelius į Egiptą ir
Arabiją. Kartkartėmis jie netgi
nustelbdavo kitus aramėjų
valdovus ir įsigalėdavo šiaurėje
bei jūrų uostuose.
• A r a m ė j ų kalba
Kadangi aramėjai buvo taip
plačiai paplitę (o ypač kai daug
jų nukariavo asirai ir perkėlė į
Asiriją bei Persiją), aramėjų
kalba maždaug nuo 750 pr. Kr.
tapo įprasta diplomatų ir pirk­
lių kalba visuose Artimuosiuose
Rytuose. Karaliaus Sinacheribo
pasiuntinius, atvykusius su
grasinimais į Jeruzalę, karaliaus
Ezekijo pareigūnai prašė kalbė­
ti aramėjiškai. Persijos karalių
įsakymai taip pat parašyti ara­
mėjų kalba. Kai krašto žmonės
turėdavo nusiskundimų žydais,
grįžusiais su Zorobabeliu,
karaliui jie rašydavo aramė­
jiškai. Dalis Danieliaus knygos
irgi parašyta aramėjų kalba.
Su Aleksandro užkariavimais
Artimuosiuose Rytuose papli­
tus graikų kalbai, aramėjų kalba
viešajame gyvenime buvo nu­
stumta į antrą vietą. Bet ji tebe­
buvo plačiai vartojama didžiu­
lėje teritorijoje, NT laikais ja
kalbėjo Izraelio žydai. Naujaja­
me Testamente yra keletas ara­
mėjiškų pasakymų, pavyzdžiui:
talita kum (mergaite, kelkis),
abba (tėti, tėveli) ir Eloji, Eloji,
lema sabachtani (Jėzaus žodžiai
ant kryžiaus).
2 Kar 18,26; Ezd 7,12-26; 4,7
- 6,18; Dan 2,4 - 7,28;
Mk 5,41; 14,36; Mt 27,46.
Hetitai
Iki izraelitų ir aramėjų įsigalė­
jimo Siriją iš Mažosios Azijos
valdė hetitai. Tai buvo indoeu­
ropiečiai, apie X V I - X I I I a. pr.
Kr. sukūrę labai galingą impe­
riją. Jų sostinė buvo Chatušas
(dabar Bohazkėjus), netoli
dabartinės Turkijos sostinės
Ankaros. Jo griuvėsiuose rasti
karalių archyvai. Tai babilonie-
tišku dantiraščiu, tačiau hetitų
kalbomis prirašytos molio len­
telės. Tarp svarbių dokumentų
yra ir nemažai sutarčių su
pavaldžiomis valstybėmis. Jos
sudarytos pagal tam tikrą
formą, panašią kaip Išėjimo ir
Pakartoto Įstatymo knygose,
kur Dievas sudarė sandorą su
savąja Izraelio tauta.
Hetitai turėjo ir savitą

Libano miestas Džubeilis — buvęs
finikiečių uostas Biblas.
hieroglifų raštą. 1286 pr. Kr.
Kadešo kautynėse jie susirėmė
su egiptiečiais. N e i vieni, nei
kiti nepajėgė laimėti, todėl .bu­
vo sudaryta sutartis dėl sienų.
Jos nustatyta siena apytikriai
sutapo su šiaurine Izraelio
Pažadėtosios žemės riba (žr. Joz
1,4). X I I a. pr. Kr. hetitų
imperiją sugriovė užpuolusios
"jūros tautos" (žr. Filistinai).
Jų kultūra žlugo, išskyrus kele­
tą vietų — kai kurias Šiaurės
Sirijos vietoves (Karchemišą,
E m a t ą ) , kuriose hetitų palikuo­
nys susimaišė su kitomis
tautomis. Hetitų karaliai ir jų
moterys dar minimi Saliamono
ir net Eliziejaus laikais (1 Kar
10,28 ir toliau; 2 Kar 7,6). H e -
titai, daug anksčiau - Abraomo
laikais (Pr 23) - gyvenę Kana­
ane, galėjo būti ateiviai iš šiau­
rės arba atskira genčių grupė.
Churitai
Į hetitų imperiją įėjo ir churitai.
N u o I I I tūkstantmečio pr. Kr.
vidurio jie minimi gyvenę
Babilonijoje. Tačiau jų kilmė
neaiški, o kalba, užfiksuota
dantiraščių tekstuose, nėra iki
galo suprasta. Dalis jų apsigy­
veno Derlingajame Pusmėnu­
lyje. M i n i m a juos buvus Edome
(choritai — Pr 14,6), Sicheme ir
Galgaloje (hevitai, Pr 34,2; Joz
9 , 3 - 7 ) . Churitų vardų pasitaiko
maždaug 1400 pr. Kr. dantiraš­
čio lentelėse, rastose Kanaane,
o egiptiečių tekstai Kanaaną
vadina " C h ū r u " . Tais laikais
aukštutinėje Mesopotamijoje
gyvavo stipri churitų valstybė
(Mitanija). Jos karaliai rašė
laiškus Egipto faraonams. Be
savo dievų, jie garbino ir M i t r ą
bei kitus dievus, gerai žinomus
Indijoje. Churitai smarkiai
paveikė hetitus. Visur, kur
nusikraustydavo, jie atnešdavo
Babilonijos kultūrą.
Mažesnės valstybės
Žlugus hetitų imperijai, jos
teritorijoje (dab. Turkija ir
Šiaurės Sirija) susikūrė mažes­
nių valstybių.
• Karai
Pietvakariuose buvo Karija.
Karai priklausė indoeuropie­
čiams, bet apie juos beveik
nieko nėra žinoma. N e t nepa­
vyko perskaityti jų rašto. T a i
buvo samdomi kariai Egipte,
kur išliko jų antkapių su įrašais,
ir Judėjoje.
2 Kar 11,19.
• Lydai
Mažosios Azijos vakaruose
gyveno dar viena indoeuropie­
čių tauta - lydai. Jų sostinėje
Sarduose rasta užrašų ir daiktų,
iš kurių galima šį tą sužinoti
apie lydų kultūrą ir istoriją.
Pranašas Ezechielis karalių
Gogą, valdžiusį apie 650 pr. Kr.,
vadina tolimos šalies valdovu.
Abdijas mini Sardus kaip vieną
iš daugelio tremties vietų.
Lydijoje būta didelių aukso
telkinių. T e n pradėtos kaldinti
monetos ir viešpatavo turtinga­
sis Krezas. 546 pr. Kr. jį sumušė
persų karalius Kiras. Ezechielio
knygoje Lydija minima kaip
Tyro ir Egipto sąjungininkė.
N u o 133 pr. Kr. ji buvo romėnų
Azijos provincijos dalis.
Ez 27,10; 30,5; 38,2; A b d 20.
• Frygai
Į rytus nuo Lydijos buvo Fry-
gija, kurioje irgi gyveno indo­
europiečiai. Asirų rašto pamin­
kluose ir Senajame Testamente
KITOS TAUTOS 307
ši šalis vadinama Mešechu.
A n o t Ezechielio, frygai buvusi
karinga tauta, prekiavusi variu
ir vergais. N e t keletas jos
karalių turėjo M i d o vardą (nors
tai galėjo reikšti vien titulą,
panašiai kaip faraonas), jie
palaidoti turtinguose kapuose
aplink neseniai atkastą sostinę
Gordijų. Antrojoje V I I a. pr.
Kr. pusėje Frygija pateko
Lydijos valdžion (tai atsispindi
Ez 38 ir 39). 116 pr. Kr. ji tapo
romėnų Azijos provincijos da­
limi. N u o 25 pr. Kr. rytinis jos
pakraštys priskirtas Galatijai.
Ez 32,26; 3 8 , 2 - 3 ; 3 9 , 1 ; 27,13;
38; 39.
• Urartai
D a r toliau į rytus plytėjo Urar-
tų karalystė. U r a r t a i buvo savita
tauta, galbūt gimininga churi-
tams ir armėnams. Jų vardu
pavadinti to krašto kalnai, iš
kurių aukščiausias yra Araratas.
Prie vienos iš Ararato viršukal­
nių buvo prisiglaudęs Nojaus
laivas. A p i e 7 5 0 - 650 pr. Kr.
galingi Urartijos valdovai
mėgino įsigalėti šiaurinėje
Sirijos dalyje ir sulaikyti asirus.
Jie suteikė prieglobstį karalių
Sinacheribą nužudžiusiems jo
sūnums. U r a r t ų šventyklos ir
rūmai išsiskiria savita apdaila
bei puošyba. Rašydami savo
kalba, jie vartojo dantiraštį.
U r a r t a i garbino dievą Chaldį, o
save vadino Chaldžio vaikais.
Pr 8,4; 2 Kar 19,37.
• Skitai
Skitai (aškuza), garsėję kaip
puikūs raiteliai, V I I pr. Kr. at­
kilo iš Centrinės Azijos. Dalis
skitų buvo įsiveržę į A r t i m u o ­
sius Rytus. Sugriovę Urartiją,
jie sudarė sąjungą su Mediją bei
Babilonija ir užpuolė Asiriją.
V i e n u tarpu jie gausiai samdėsi
į Persijos kariuomenę. Vienas
skitų būrys, peržygiavęs Siriją,
užpuolė Egiptą ir apie 630 pr.
Kr. pasiekė Askaloną.
Jer 51,17.
308 BIBLIJOS TAUTOS
•
ĮRYTUS
Izraelitai žinojo, jog toli į rytus,
už Asirijos ir Babilonijos,
gyvena dar kitos tautos. Bet ligi
pat vėlyvojo savo istorijos
laikotarpio, kol žlugo jų pačių
valstybė, tas tautas jie menkai
tepažino.
Elamitai
Seniausia iš šių tautų - elami­
tai - gyveno labai uždarai.
Svarbiausias jų miestas buvo
Sūzai. Elamitai gyveno savo
žemėje nuo priešistorinių laikų.
Jų, kaip ir šumerų (žr. Babilo­
niečiai), kultūrai priklauso pir­
mieji miestai ir raštas. Elamitų
karalių Chedorlaomerį, užpuo-
lusį Jordano slėnio miestus, su­
mušė Abraomas. Elamitai daž­
niausiai būdavo savo vakarinių
kaimynų valdžioje. Asirai į
Elamą perkėlė dalį Samarijos
gyventojų, o elamitus - jų
vieton į Izraelį. Elamas tapo
Persijos karalystės dalimi.
Iš pusiau nepriklausomos
Elamo karalystės, graikų
vadinamos Elimaisa, Sekminių
dieną į Jeruzalę atkeliavę žydai
klausėsi Petro pamokslo.
Pr 14,1; E z d 4 , 9 ; Iz 11,11; 21,2;
Jer 25,25; A p d 2,9.
Medai
N u o pat IX a. pr. Kr. šiaurės
vakarų Persijoje Asirijos kara­
liai susidurdavo su medų gen­
timis. Porą šimtmečių santykiai
su jomis buvo gana geri, bet
paskui medai, sudarę sąjungą su
skitais ir babiloniečiais,
sugriovė Asiriją (612 pr. K r . ) .
Anksčiau keletą dešimtmečių
medai kentė skitų priespaudą,
tačiau vėliau Medijos karalius
Kiaksaras taip sustiprėjo, jog
pajėgė įsiviešpatauti Mažojoje
Azijoje iki pat Lydijos pasienio
ir į pietus - Persijoje.
Kitą Medijos karalių, Astija-
gą, 549 pr. Kr. nuvertė jo
Barzdotas sfinksas, puošiantis
Persepolio rūmų laiptus (Persija).
žentas, Persijos valdovas Kiras.
Mediją tuomet tapo naujosios
Persijos imperijos dalimi. Ji
suvaidino nemažą vaidmenį
žlungant Babilonijai. Medijos
sostinė Ekbatanas (dabartinis
Hamadanas) tapo Persijos sos­
tine. Medų pareigūnai gavo
aukštas tarnybas Persijos valdo­
vų rūmuose, o persų kalba
perėmė medų kalbos žodžių.
Medų įtaka Persijos imperijoje
buvo tokia stipri, jog dažnai
pasakoma "medai ir persai".
Graikai savo didžiuosius karus
su persais irgi vadino "karais su
medais".
Viena medų gentis, magiai,
turėjo ypatingą dvasininkų
luomą (panašų kaip Izraelio
kunigai - levitai).
Jer 25,25; 51,11.28; D a n 5,28.
ANAPUS JORDANO
K a i Izraelis atsikėlė į savo
žemę, rytuose anapus Jordano
gyveno trejetas tautų. Jų isto­
rija mums žinoma tik iš pami­
nėjimų Senajame Testamente,
Asirijos rašto paminkluose ir iš
archeologinių atradimų.
Amonitai
Į šiaurę nuo Negyvosios jūros,
tarp Arnono ir Jaboko upių,
gyveno amonitai. Per Lotą jie
buvo susigiminiavę su izraeli­
tais, todėl netrukdė šiems keltis
į Pažadėtąją žemę, bet paskui,
teisėjų ir Sauliaus laikais, vis
dėlto juos užpuolė. Karalius
Nahašas buvo su Dovydu
sudaręs taiką, tačiau jo sūnus
įžeidė Dovydo pasiuntinius ir
pasisamdė karių iš Aramo.
Dovydo karvedžiai užėmė jo
sostinę Rabą (dab. Amanas) ir
prisijungė šalį. V ė l i a u , jau
valdant kitiems karaliams,
amonitai ne sykį buvo persikėlę
per Jordaną, tačiau kol Judėja
buvo stipri, ji kiekvienąkart
juos įveikdavo. Po tremties
amonitas Tobijas trukdė
Nehemijui.
Amonitų karalystę nuo ant­
puolių saugojo daug akmeninių
sargybos bokštų. Kasinėjant
buvusį Amoną, rasta pastatų
griuvėsių, kapų, panašios į
izraelitų keramikos, akmens
statulų, antspaudų su įrėžtais
savininkų vardais bei keletas
trumpų įrašų, rodančių amonitų
kalbos panašumą į hebrajų
kalbą. Karalių keliu, kuris ėjo
per amonitų karalystę ir buvo
svarbiausias į rytus nuo Jordano
esančių šalių kelias, traukdavo
pirkliai iš Damasko prie A k a -
bos įlankos. Kartu į amonitų
žemę plaukė turtai, stiprėjo
kultūrinė bei religinė kitų šalių
įtaka.
Pr 19,38; Ts 3,13; 10; 11; Į S a m
1 1 ; 12,12; 14,47; 2 Sam 10;
1 2 , 2 6 - 3 1 ; 2 K r n 2 0 , 1 - 3 0 ; 26,8;
27,5; N e h 2,10.19; 4,3.7.
Moabitai
Į pietus nuo A r n o n o upės buvo
moabitų žemė. Šie žmonės, taip
pat per Lotą susigiminiavę su
Izraeliu ir A m o n u (Pr 19,37),
nenorėjo leisti Izraeliui keliauti
per savo šalį į Kanaaną. Beveik
visą Senojo Testamento laiko­
tarpį jie vis neduodavo izraeli­
tams ramybės. Moabas minimas
tarp šalių, kurias užpuolė
Egipto faraonas Ramzis II (apie
1283 pr. K r . ) . Jis paėmė Dibono
miestą. Čia, praėjus daugeliui
metų, savo triumfą - Izraelio
sutriuškinimą — įamžino kara­
lius Meša garsiajame akmenyje

(žr. 2 sk. Archeologija ir Biblija:
Moabitų akmuo). Įrašo kalba
panaši j hebrajų. IŠ jo matyti,
kad karalius tikėjo, jog moabitų
dievas Chemošas reiškiasi isto­
rijoje - tai buvo labai panašu j
Izraelio tikėjimą.
Sk 2 1 ; Ts 11,17; 3 , 1 2 - 3 0 ; 1 Sam
14,47; 2 Sam 8,2.12; 2 Kar 1,1;
3 , 4 - 2 7 ; 13,20; 24,2.
Edomitai
Trečioji Izraeliui gimininga
tauta, irgi atsisakiusi praleisti
izraelitus per savo žemes, buvo
edomitai. Edomo šalis plytėjo į
pietus nuo Moabo iki Akabos
įlankos. V a l d o m i savo karalių,
edomitai gyveno šiame krašte
nuo seniausių laikų. V i e n i jų
buvo pirkliai, kiti plušo vario
kasyklose arba dirbo žemę.
Kaip ir jų kaimynai, jie buvo
Medas, vedantis skitus (smailomis
kepurėmis), kurie neša aukso apy­
rankes ir audinius (frizas iš senosios
Persijos sostinės Persepolio).
Izraelio priešai, ne sykį nuka­
riauti, bet vis išsivaduodavę. Jų
uostu prie Raudonosios jūros,
Asiongaberiu (Elatu), naudo­
josi Saliamonas ir vėlesni kara­
liai. Daugelis hebrajų pranašų
negailėjo Edomui piktų žodžių.
Edomitai atsigriebė per tremtį,
užimdami didumą pietinės Ju­
dėjos. Šis kraštas, vėliau vadin­
tas Idumėja, buvo valdomas
Erodo šeimos, kuri viešpatavo
Judėjoje N T laikais.
Pr 3 6 , 1 - 1 9 . 3 6 - 3 9 ; 1 Kar 9,26;
22,48; 2 Kar 14,22; Am
1 , 1 1 - 1 2 ; Jer 4 9 , 7 - 2 2 ; A b d .
Amalekitai
Šie žmonės buvo giminingi
Edomui ir Izraeliui (kaip ir
edomitai, jie buvo Ezavo pali­
kuonys). T a i buvo klajoklių
gentis, Išėjimo metu užpuolusi
Izraelį Sinajaus dykumoje ir
toliau į šiaurę. Teisėjų laikais
jie dažnai puldinėjo Izraelį.
Daugelį amžių buvo nuožmūs
izraelitų priešai.
Pr 36,12.16; Iš 1 7 , 8 - 1 3 ;
Sk 14,43.45; Ts 3,13; 6; 7,12;
Įst 25,19; 1 Sam 15; 3 0 , 1 - 2 0 ;
1 K r n 4,43.
Arabijos gentys
Arabijoje gyveno keletas
genčių, trumpai šmėstelėjusių
izraelitų istorijoje.
• Madianiečiai
Madianiečiai gyveno į pietus
nuo Edomo, palei Raudonąją
jūrą, vertėsi prekyba ir raiti ant
kupranugarių užpuldinėdavo
sėslių gyventojų žemes. M o z ė
juos sutiko Sinajaus dykumoje
ir vedė madianietę. Madianie­
čiai buvo Abraomo ir jo
antrosios žmonos Keturos
palikuonys.
P r 2 5 , 1 - 6 ; 37,28; T s 6 - 8 ;
Iš 2,16 ir toliau; 3 , 1 .
KITOS TAUTOS 309
Iždinė Petroje (dab. Jordanijoje).
Petrą — nuostabus uolose iškaltas
miestas, buvusi nabatėjų karalystės
sostinė.
• Dedanas
Vienas iš Madiano miestų,
Dedanas (dabar Al U l a ) , vėliau
smarkiai išaugo. Šį svarbų pre­
kybos centrą žinojo net babilo­
niečiai.
Iz 21,13; Jer25,23; 49,8;
Ez 27,20.
• Nabatėjai
Po Aleksandro Makedoniečio
užkariavimų edomitų ir madia-
niečių žemėse apsigyveno dar
viena arabų gentis - nabatėjai.
Jie sukūrė stiprią valstybę ir
ėmė kontroliuoti prekybos ke­
lius, kuriais iš pietinės Arabijos
per Gazą į Damaską būdavo
gabenami smilkalai. Keletą
metų jie valdė Damaską (2 K o r
11,32), bet 106 juos užkariavo
Romos im-peratorius Trajanas.
Svarbiausias jų miestas buvo
Petrą.
Į PIETUS
Kušas (Sudanas)
Į pietus nuo Egipto driekiasi
Sudanas (Senajame Testamente
- Kušas). Iš Kušo buvo kilęs
310 BIBLIJOS TAUTOS

faraonas Taraka (žr. 8 sk. najame Testamente - K i t i ­

Araratas (rytų Turkija) —aukščiau­
sias senovės Urartų karalystės
kalnas.
Biblijos veikėjai: Faraonas. 8.).
Šiaip ši šalis priklausė Egiptui,
ir kušitai tarnaudavo jo kariuo­
menėje. Sudanietis buvo
Ebedmelechas, išgelbėjęs Jere­
miją. Helenistiniais bei romėnų
laikais Sudane gyvavo nepri­
klausoma karalystė su sostine
Meroje. Dažniausiai ją valdyda­
vo karalienės, vadinamos kan-
dakėmis. Vienos tokios karalie­
nės iždininką, grįžtantį iš
Jeruzalės, susitiko Pilypas.
2 Kar 19,9; Jer 38,7; A p d 8,27.
SALOS
Izraelitai neturėjo gero uosto ir
nedaug teišmanė apie Vidurže­
mio jūrą. Jie tik miglotai nu­
jautė Kipre ir Kretoje gyvenant
žmones.
• Kipriečiai
Kipriečius su Sirija ir Izraeliu
bei Judėja glaudžiai siejo pre­
kyba ("purpuras iš Kipro
salos", Ez 27,7). Senovėje sala
buvo vadinama Elisa ir garsėjo
vario gavyba. Klestinčius mies­
tus - graikų kolonijas - apie
1200 pr. Kr. sugriovė "jūros
tautos" (žr. Filistinai). Vienas
miestas buvo atstatytas — K i -
tionas, dabartinė Larnaka (Se­
mas). Jo vardu kartais būdavo
vadinama visa sala, net prieš ją
esantys krantai. Danieliaus pra­
našystėje (11,30) šios tolimos
vietos vardu pavadinta R o m a .
58 pr. Kr. Kipras pateko Romos
valdžion, nuo 27 pr. Kr. jį valdė
prokonsulas. Saloje būdavo
patogu stabtelėti laivams, plau­
kiantiems iš rytinių Viduržemio
jūros pakrančių į Mažąją Aziją
ar Romą.
• Kretiečiai
Senajame Testamente bei k i ­
tuose senovės tekstuose Kreta
vadinama Kaptoru. N u o I I
tūkstantmečio pr. Kr. čia kles­
tėjo M i n o kultūra, kuri ilgainiui
susiliejo su Mikėnų. Ši kultūra
žlugo X I I a. pr. Kr. Kretoje
egzistavo vietinės rašto formos
- linijinis A ir linijinis B raštas.
Linijinis B raštas buvo pritai­
kytas senovės graikų kalbai.
Kaptoras - viena iš vietovių, iš
kur buvo kilę filistinai. Vėlesni
jo gyventojai turbūt aprūpinda­
vo Dovydą asmens sargybiniais
cheretitais. Vienas Kretos
poetas — Epimenidas — apie
kretiečius yra pasakęs daug
kandžių žodžių. Panašiai kalba­
ma ir krikščionių laiškuose.
Jer 47,4; A p d 18,28; T i t 1,12.

Biblijos tautų istorijos arena — rytinė

Viduržemio jūros pakrantė nuo
Egipto ligi Tigro ir Eufrato upių
baseino.
*
Biblijos istorijos
atlasas
312 BIBLIJOS ATLASAS
Pradžia: kūrinija iki
tvano ir po jo
Vienuolika pirmųjų Pradžios
knygos skyrių pasakoja apie
pasaulio kilmę. Pasaulis ir visa,
kas jame yra, - saulė, mėnulis,
žemė ir vanduo, paukščiai,
gyvuliai ir visi gyvi padarai, -
buvo sukurta Dievo. Visa, ką
Dievas sukūrė, buvo gera.
Tobuliausias Dievo kūrinys -
žmonės, turėję viešpatauti
pasaulyje ir džiaugtis Dievo
draugyste.
D e j a , šis tobulas pasaulis
gyvavo neilgai. Pirmieji žmonės,
piktosios dvasios sugundyti,
išdrįso nepaklusti Dievui.
Nuodėmė, kančia ir mirtis pasi­
darė neatskiriama gyvenimo
dalis. Laisvi ir nuoširdūs
santykiai su Dievu liko praeity.
Reikėjo viską kurti iš naujo.
Blogio apraiškų vis daugėjo,
jos taip aptemdė pasaulį, jog
Dievo teismas tapo neišven­
giamas. Ir Dievas atsiuntė
tvaną. Tačiau jis ne visiškai
apleido savo pasaulį: išgelbėjo
vieną gerą žmogų — Nojų su
šeima bei po porą visų rūšių
paukščių, gyvulių ir roplių.
Dievas liepė N o j u i pasidirb­
dinti didžiulį laivą, kuris plū­
duriuotų kylančiame vandenyje.
Stulbina Biblijos nurodyti laivo
matmenys: apie 137x23x14 m
(daugiau nei pusė šiuolaikinio
Atlanto lainerio ilgio). Laivo
korpusas buvo iš medžio,
išpintas nendrėmis ir storai
išteptas derva.
Penkis mėnesius lijo, vanduo
vis kilo ir apsėmė visą žemę.
Ui
Vienuoliktoje Gilgamešo epo asirų
versijos plytelėje išdėstytas
babiloniečių pasakojimas apie tvaną
(VIIa.pr. Kr.).
Paskui dar prireikė septynių su
puse mėnesio, kol ji išdžiūvo ir
Nojus su šeima galėjo palikti
laivą.
Dievas pažadėjo niekada ne­
besiųsti žemėn tvano, kol joje
kartosis sėja ir pjūtis: vaivo­
rykštė ženklina, kad šio pažado
jis nesulaužys.
• Veiksmo vieta
Žmonijos istorija prasideda
Edene, esančiame kažkur
Mesopotamijoje, kuri (kaip ir
Egiptas) I I I tūkstantmetyje pr.
Kr. tapo vienu iš dviejų didžių­
jų civilizacijos centrų A r t i m u o ­
siuose Rytuose. Sakmėje apie
Nojų irgi minimos šios vietos,
dviejų didžiųjų upių - Tigro ir
Iš pradžių Dievas sukūrė visa, kas yra
pasaulyje, —sakoma Biblijoje, — ir
tai buvo gera.

Senojo Testamento
pasaulis
Svarbiausia ST tema - senovės
Izraelio istorija, kuri prasideda
maždaug prieš du tūkstantme­
čius pr. Kr. Pradžios knygoje
(11 ir iki galo) pasakojama apie
patriarchų gyvenimą nuo
Abraomo iki Juozapo. T a i yra
tautos, tam tikra prasme vadi­
namos Dievo tauta, protėviai.
Išėjimo knygoje Dievas
išgelbsti Mozės vadovaujamą
savo tautą iš Egipto vergijos.
A n t Sinajaus kalno jis paskelbia
jai savo įsakymus ir nustato,
kaip jį garbinti. Melstis imta
maldykloje - tam tikroje
palapinėje.
D ė l neklusnumo žmonėms
tenka keturiasdešimt metų
klajoti po dykumą, kol Dievas
ištesi savo pažadą nuvesti juos į
naująją žemę.
Jozuės knygoje vaizduojama,
kaip ta žemė buvo užkariauta ir
padalyta Izraelio giminėms.
Teisėjų knygoje atsispindi
sunkios tautos gyvenimo

dienos: nepaklusnumas Dievui,
priešų antpuoliai bei Dievo
s i ų s t i gelbėtojai didvyriai.
Pranašas Samuelis skelbia
monarchijos pradžią - pirmieji
Izraelio karaliai buvo Saulius,
Dovydas ir Saliamonas. Pasibai­
gus karaliaus Saliamono aukso
amžiui, kada buvo pastatyta
Jeruzalės šventykla, tauta
suskyla į dvi dalis: atsiskyrusios
šiaurinės gentys sudaro Izraelį,
o dvi pietinės — Judėją su
sostine Jeruzale.
Šiaurėje iškyla galingos
_=ARTAI
Tėbai
senoji aukštutinio
SENOJO TESTAMENTO PASAULIS 315
valstybės: IX a. pr. Kr. -
Asirija, o šimtmečiu vėliau -
Babilonija. Trokšdamos sukurti
imperiją, jos ryte ryja smulkes­
nes tautas. Izraelis atitenka
Asirijai, Judėja — Babilonijai,
Judėjos gyventojai ištremiami.
Taip Dievas nuteisė savo tautą,
kuri nuolat maištavo ir neklau­
sė jo pranašų.
Persijai nukariavus Babilo­
niją, žydai grįžta iš tremties,
atstato Jeruzalės miestą bei
šventyklą ir ima vėl garbinti
Dievą. Čia ir baigiasi Senojo
MEDAI
Egipto sostinė
Testamento pasakojimas -
Ezdro, Nehemijo ir Esteros
knygos.
Stos pusantro tūkstantmečio
apimančios sakmės veiksmas
vyksta rytinėse Viduržemio j ū ­
ros pakrantėse, pietuose apima
Egiptą, rytuose Persiją (Iraną).
D a r žr. 11 sk. žemėlapį
Biblijos tautos (306 psl.).
Ž i n i ų apie šiame žemėlapyje
nurodytas tautas pateikta 11
skyriuje Biblijos tautos.

Šis žodis paprastai reiškia
išvykimą, pasitraukimą iš kur
nors, tačiau išėjimas iš Egipto
buvo įvykis, davęs pradžią visai
Senojo Testamento Izraelio
istorijai. Jį privalėjo atminti
visos būsimos kartos. Kiekvie­
nais metais jo garbei buvo
švenčiamos religinės šventės.
Tėvai turėjo gerai išaiškinti sa­
vo vaikams šio įvykio reikšmę.
Iš 1 - 1 5 .
• Įsakymai nuo Sinajaus
kalno
Po beveik tris mėnesius
trukusios kelionės pabėgėliai
apsistojo prie Sinajaus kalno
pietinėje Sinajaus pusiasalio
dalyje. Šioje vietoje, sukelda­
mas pagarbią baimę, Dievas už­
baigė tai, ką buvo pradėjęs, kai
išgelbėjo tautą iš Egipto. Jis
sudarė su šiais žmonėmis sutar­
tį (sandorą) ir viešai paskelbė,
jog toji buvusių vergų minia yra
jo tauta, Izraelio tauta.
Jų pareiga buvo paklusti
Dievui ir laikytis jo įstatymų,
kurių santrauką - Dešimt
Dievo įsakymų, iškaltų akmens
plokštėse, - jis įdavė M o z e i .
IŠ EGIPTO 319
T a i pagrindiniai principai, ku­ stiprių miestų ir gausingų tautų.
riais turi remtis žmonių gyve­ T a i išgirdę, izraelitai griežtai
nimas. Jų pasižadėjimas pa­ atsisakė paklusti Dievui ir eiti
klusti buvo sutvirtintas iškil­ toliau. Už tai buvo nubausti:
mingomis apeigomis. Aukoja­ keturiasdešimt metų turėjo
mų gyvulių kraujas apšlakstė praleisti atšiaurioje dykumoje.
žmones ir aukurą. Taip buvo Tada jie pasuko rytiniu Arabos
patvirtinta sandora. slėnio pakraščiu, pro Edomą, ir
Tuomet Dievas įsakė jiems stojo į kovą su amoritais ir
pastatyti tam tikrą palapinę moabitais. Izraelitai įsikūrė
(maldyklą), kuri visą tolesnę M o a b o žemumoje anapus Jor­
kelionę būtų ženklas, kad jis yra dano, priešais Jerichą. M o z e i
drauge su tauta. mirus, naujuoju vadu tapo
Ž r . 5 sk. poskyrius: Įsakymai, Jozuė.
Pasninkai ir šventės, Maldykla ir Sk; Įst.
šventyklos.
Iš 1 6 - 4 0 .
• K u r i u o keliu?
Nėra ligi galo aišku, kuriuo
keliu izraelitai ėjo per Sinajaus
dykumą. Skaičių knygoje (33)
išvardinta daug vietovių, kurias
dabar sunku nustatyti. Tikriau­
siai kurį laiką jie keliavo pa­
krante į pietus, o paskui pasuko
gilyn į žemyną - prie Sinajaus
kalno.
Toliau jie traukė į Kadesą ir
pasiuntė žvalgus ištirti Kana­
Judėjos kalvos nuo Moabo plokš­
ano žemės. Šie pranešė: žemė čiakalnio: tai Pažadėtoji žemė, į
naši ir turtinga, bet joje daug kurią nuo Nebo kalno žvelgė Mozė.
 DVI KARALYSTĖS 325

VI
ASIRUOS IŠKILIMAS 3 2 7

• i
330 BIBLIJOS ATLASAS
Tremtis
Du šimtus metų pranašai nuo­
latos įspėdavo tautą, kad ją už­
grius Dievo rūstybė, jeigu žmo­
nės neklausys Dievo ir nesilai­
kys jo įstatymų. V I I I a. pr. Kr.
viduryje Amosas ir Ozėjas pa­
skelbė šiaurinei Izraelio kara­
lystei, kokios kančios jos laukia,
jei nebus laikomasi pažado pa­
klusti Dievui. Žmonės nekreipė
dėmesio į perspėjimus, ir 721
pr. Kr. asirai užėmė jų sostinę
Samariją. Gyventojai buvo
ištremti ir išsklaidyti po kitas
imperijos provincijas, krašte
apgyvendinti svetimšaliai. Jis
tapo asirų Samarijos provincija.
Dešimt Izraelio giminių išnyko
amžinai.
Pavojus grėsė ir Judėjai pie­
tuose, tačiau karalius Ezekijas
tikėjo Dievą ir klausė pranašo
Izaijo, tad Jeruzalė buvo
išgelbėta. Bet Judėjos gyvento­
jai tik iš dalies suprato šią pa­
moką. Jie įtikėjo, jog Jeruzalė
— Dievo miestas, dėl to neįvei­
kiama. O jie esą saugūs kad ir
ką darydami.
K a i kilo naujas - Babiloni­
jos — pavojus, niekas neklausė
Jeremijo perspėjimų. 605 pr.
Kr, babiloniečiams užėmus Si­
riją, Judėjos karalius Joakimas
gavo mokėti duoklę. Babiloni­
jos karalius Nabuchodonosaras
atsiėmė įkaitus.
Sukilimas 597 pr. Kr. baigėsi
Jeruzalės apgultim ir paėmimu.
Karalius ir daugelis žymiausių
žmonių buvo išvaryti į Babilo­
niją. Prasidėjo tremtis.
Po dešimties metų karaliaus
Sedekijo sukilimas pasibaigė
Jeruzalės miesto bei šventyklos
sugriovimu. Kas nežuvo, buvo
ištremtas į Babiloniją, liko tik
saujelė žmonių. Nedaug kas
bepriminė Judėjos karalystę. Į
pietus nuo Hebrono ir Betsūro
jau kūrėsi atsikėlėliai iš Edomo.
Likusiai šalies daliai valdyti N a ­
buchodonosaras paskyrė Babi­
lonijos vietininką Godoliją.
Visą šį siaubą vaizduoja Raudų
knyga. Miestai sugriauti.
Tūkstančiai žmonių ištremti į
Babiloniją, daug žuvę kovoje.
D a r daugiau per apgultį mirę
nuo bado ir ligų. T i k nedaugelis
likę dirbti žemės užpuolikų
nuniokotame krašte.
Godolijas įkūrė savo būstinę
Masfoje ir bandė tapti geru val­
dytoju. Bet vis dar buvo nepa­
tenkintų Babilonijos valdžia.
Jie surengė sąmokslą ir nužudė
Godoliją. Jo šalininkai išsigan­
dę pabėgo į Egiptą, pasiėmę
drauge ir pranašą Jeremiją. 582
pr. Kr. babiloniečiai ištrėmė dar
daugiau žmonių ir prijungė
kraštą prie Samarijos provin­
cijos.
Jer 2 7 - 2 8 ; R d ;
2 Kar 2 5 , 2 2 - 26; Jer 4 0 - 4 3 .
 GR|ZIMAS Į JERUZALĘ 333

( 4 6 4 - 4 2 3 pr. Kr.) į Jeruzalę

atvyko du nauji vadai. Pirmasis
tikriausiai atkeliavo Ezdras. Jis
buvo kunigas. Kartu su juo grį­
žo dar vienas būrys tremtinių.
Ezdras, žinoma, tuoj pat ėmė
rūpintis, kaip laikomasi Dievo
įstatymų. Jis pastebėjo, jog
daugelis žydų, net žymūs žmo­
nės, yra vedę aplinkinių tautų
moteris ir pradėję garbinti jų
dievus. Ezdras ragino juos mes­
ti svetimšales žmonas ir pa­
klusti Viešpačiui, savo Dievui.
Ag; Zch; Ezd.

• Nehemijas atstato miesto

sienas
Netrukus kitas žydas, vardu
Nehemijas, tarnavęs Artakserk-
so vynininku Sūzuose, išgirdo,
kaip klostosi gyvenimas Jeru­
zalėje, ir labai susirūpino. Jis
pasninkavo ir meldėsi prašy­
damas Dievą pagalbos. Paskui
pasikalbėjo su karaliumi, ir šis
leido jam keliauti į Jeruzalę
atstatyti miesto sienų.
Pirma apžiūrėjęs griuvėsius,
Nehemijas ėmėsi vadovauti
statybai. Jis įpareigojo atskiras
šeimas atstatyti po tam tikrą
sienos dalį.
Aplinkiniai Judėjos priešai iš
paskutiniųjų stengėsi sukliudy­
ti: bandė užpulti statybininkus,
mėgino apšmeižti ar net
nužudyti Nehemiją. Tačiau dar­
bai vyko toliau, nuolat budint
ginkluotiems sargybiniams. Po
penkiasdešimt dviejų dienų,
"Dievui padedant", sienos
buvo baigtos ir su dėkingumu
pašventintos.
Dvylika metų Nehemijas
išbuvo persų paskirtu Judėjos
vietininku. Drauge su Ezdru jis
lenkė bendruomenę paklusti
Dievui. Jie daug ką pertvarkė.
Nehemijas uždraudė turtin­
giems žydams plėšti iš vargin­
gesnių kaimynų didžiulius pini­
gus už maistą, nes dėl to šie
būdavo priversti įkeisti žemę ir
parduoti dukteris į vergiją.
nesilaikė. Tautos vardu pasira­
šytame dokumente žydų vado­
vai iškilmingai pasižadėjo
ateityje vykdyti Dievo valią ir
laikytis jo įstatymų.
Neh.
• Diaspora
Didelė žydų dalis negrįžo atgal,
taip ir liko gyventi kituose
persų imperijos pakraščiuose.
Esteros knygoje pasakojama,
jog karalius Kserksas I net
paėmė žydę į žmonas ir padarė
ją karaliene.
Diaspora (taip imta vadinti
kituose kraštuose gyvenančius
PERSIJOS LAIKOTARPIO PRANAŠAI
Agėjas
5 2 0 pr. Kr., p r a ė j u s aštuoniolikai
m e t ų po ž y d ų g r į ž i m o iš
Babilonijos tremties, A g ė j a s r a g i n o
j u o s pamiršti s a v o r ū p e s č i u s ir
baigti atstatyti šventyklą.
Zacharijas
5 2 0 — 5 1 8 pr. Kr. p r a n a š a v o
g r į ž u s i e m s iš tremties ž y d a m s ;
n u m a t ė ateisiant tokį m e t ą , kai
ž y d u s e n g u s i o s t a u t o s ž l u g s ir
ž m o n ė s iš visų p a s a u l i o šalių v y k s
melstis į J e r u z a l ę . ,
Žydai, kurie grįžo į Jeruzalę, pasiryžo
nagrinėti ir vykdyti Dievo įstatymus.
žydus) didžiulę reikšmę įgijo
Naujojo Testamento laikais.
Būdami toli nuo šventyklos, šie
žydai įkūrė vietines sinagogas —
mokymo ir tikėjimo centrus.
Todėl greitai plito ir krikščio­
nių bažnyčios, kurios susifor­
mavo pagal tą patį mod#lį.
Est.
D a r žr. 11 sk. Biblijos tautos:
Persai.
Joelis
I š p r a n a š a v o , k a d krašto laukiąs
n u n i o k o j i m a s , baisus lyg skėrių
a n t p l ū d i s , b e t p a s k u i ateisią
l a i m i n g i laikai.
Malachijas
P r a n a š a s , g y v e n ę s V a. pr. Kr.
T u o m e t u ž y d a i b u v o nusivylę i r
abejingi. Malachijas priminė jiems
D i e v o r e i k a l a v i m u s ir ateisiantį
Mesiją.

Ezdras skaitė ir aiškino žmo­

nėms Dievo įstatymus. Šie
susigraudindavo supratę, kad jų
 3 3 4 BIBLIJOS ATLASAS
Graikų imperija
ir kultūra
Palestina pereina
iš Egipto Sirijai
Aleksandro
Makedoniečio
užkariavimų pradžia
Persijos karalius Darijus I
( 5 2 2 - 4 8 6 pr. K r . ) , pastatęs
didingą naują sostinę Persepolj
ir nukariavęs vakarų Indiją, mė­
gino plėsti imperiją ir j vakarus.
513 pr. Kr. jis užėmė Makedo­
niją ir rengėsi užkariauti visą
Graikiją.
490 pr. Kr. graikai sumušė
persus Maratono kautynėse.
N u o šiojvykio prasidėjo
svarbiausias klasikinės antikos
laikotarpis.
Kserksas I ( 4 8 6 - 4 6 5 pr. Kr.)
įsiveržė į Graikiją, net užėmė
Atėnus, tačiau buvo sumuštas
Salamino jūrų mūšyje. A r t a -
kserksas, Darijus II bei vėlesni
Romėnai paskiria
Erodą Judėjos
Mak abiejų
karaliumi
sukilimas
• lis liko vieningas, jungiamas
karaliai irgi mėgino prisijungti
Graikiją. Persijos ir Graikijos,
Medijos ir Egipto turtai čia
seko, čia gausėjo, kol galų gale,
333 pr. Kr., graikų karvedys
Aleksandras Makedonietis per­
sikėlė per Helespontą ir
pradėjo trumpą lyg meteoro
blyksnis karjerą.
Aleksandrui tebuvo dvide­
šimt dveji, kai jis pradėjo žygį
per visą senovės pasaulį. Jis
"išvadavo" Egiptą nuo persų
(įkūrė ten Aleksandrijos uostą)
ir patraukė į rytus, į Persijos
imperijos širdį. Prasiveržė ligi
pat Indijos, nugalėdamas visus,
kas tik pasimaišė kelyje, ir visur
kūrė graikų miestus valstybes.
Jis tikrai buvo vertas Aleksan­
dro Didžiojo vardo. M i r ė 323
pr. Kr., būdamas vos trisdešimt
trejų.
Po jo mirties didžiulę graikų
imperiją pasidalijo keturi kar­
vedžiai. Palestinoje viešpatavo
Seleukidai, įsikūrę Sirijos
mieste Antiochijoje. Ptolemėjai
iš Aleksandrijos valdė Egiptą.
Tačiau kultūrine prasme grai­
kų, arba "helenistinis", pasau­
graikų kalbos ir to paties civili­
zacijos modelio.
• Graikijos idealai
Aleksandras troško ne vien
užkariavimų. Jis tikėjo graikų
idealais ir norėjo plačiai
paskleisti Graikijos kultūrą ir
filosofiją. Jis skatino patyrusius
karius apsigyventi tolimose
vietose ir ten kurti bendruome­
nes pagal graikų gyvenseną. Tai
jam puikiai pavyko. Graikų kal­
ba pasidarė tarptautinė. D a u ­
giau kaip po trijų šimtų metų,
kai buvo rašomas Naujasis Tes­
tamentas, plačiau buvo papli­
tusi graikų kalba, o ne aramėjų,
kuria kalbėjo Kristus.
Miestai valstybės buvo
statomi ir tvarkomi Graikijos
pavyzdžiu, jie ilgai darė didžiulę
įtaką Sirijai bei Palestinai. Šio-

se šalyse netrūko graikų statytų
miestų (jų įspūdingi griuvėsiai
ir šiandien stūkso A r t i m u o ­
siuose Rytuose — nuo Palmyros
Sirijos dykumoje ligi Efezo va­
karinėje Turkijos pakrantėje).
Kiekviename mieste buvo
turgaus aikštė, visuomeniniai
pastatai, šventykla (ar kelios
Šventyklos) ir teatras, pastatyti
graikų architektūros stiliumi.
Įsiviešpatavę čia romėnai tik
perėmė graikiškus modelius.
Graikų kultūros įtaka buvo
ne mažesnė kaip architektūros.
Teatruose buvo vaidinamos
graikiškos pjesės, susijusios su
graikų religinėmis šventėmis.
Paulius - žydas, gimęs I a. Tar­
šė, pietinėje Turkijos pakran­
tėje, citavo graikų filosofus ir
poetus. Vos už keleto mylių
nuo Betliejaus, kur gimė Jėzus,
plytėjo dešimties miestų šalis,
vadinama Dekapoliu, - tai
buvo graikų miestai valstybės.
Laikotarpiu tarp Senojo ir
Naujojo Testamento graikų
kultūra ir filosofija giliai sulei­
do šaknis žydų visuomenėje,
nors Makabiejų kare ir buvo
laimėta šiokia tokia nepriklau­
GRAIKŲ IMPERIJA 3 3 5
somybė nuo Sirijos valdovų
graikų, valdžiusių šalį. Buvo
kaldinamos monetos su hebra­
jiškais įrašais vienoje pusėje ir
graikiškais - kitoje.
Helenistinė kultūra suvai­
dino esminį vaidmenį vėles­
niuose Naujojo Testamento
įvykiuose.
D a r žr. 11 sk. Biblijos tautos:
Graikai.
Palmyra, graikų miestas Sirijos
dykumoje.
Tesalonika
•