1.

Soc apsaugos teisės samprata ir sudėtinės dalys

Plačiąja prasme socialinė apsauga – tai valstybės veikla, nukreipta aprūpinti visavertės asmenybės
formavimosi ir vystimosi procesą, nustatyti ir šalinti neigiamus veiksnius, veikiančius asmenybę, kurti savęs
įtvirtinimo gyvenime sąlygas.
Siaurąja prasme socialinė apsauga yra nagrinėjama kaip visuma įstatymų, leidžiamosios valdžios įtvirtintų
ekonominių ir teisinių garantijų, užtikrinančių piliečių svarbiausių socialinių teisių laikymąsi ir socialiai priimtino
gyvenimo lygio pasiekimą.
Tai nuolat kintanti teisės šaka, kurios pagr. tikslas – užtikrinti pragyvenimo šaltinį labiausiai pažeidžiamoms
visuomenės grupėms, paskirstyti pajamas taip, kad būtų užtikrinta bent jau minimali soc. lygybė.
Kaip socialinės apsaugos teisės sudėtinės dalys gali būti įvardijami:
1) Santykiai, susiklostantys socialinės apsaugos piniginių išmokų forma srityje;
2) Santykiai, susiformuojantys socialinės apsaugos srityse, išreikštose kitomis formomis;
3) Procedūrinio pobūdžio santykiai, užtikrinantys normalų materialinių santykių funkcionavimą
2. Socialinio draudimo samprata, solidarumas, socialinis teisingumas.

Socialinis draudimas – Socialinės apsaugos sistemos dalis, kurios priemonėmis visiškai ar iš dalies
kompensuojamos apdraustiesiems asmenims ir įstatymų nustatytais atvejais jų šeimų nariams dėl draudiminių
įvykių prarastos darbo pajamos arba apmokamos papildomos išlaidos.
Socialinio draudimo pagrindą sudaro valstybinis socialinis draudimas. Šalia to yra savanoriškas socialinis
draudimas, grindžiamas draudėjo ir draudiko sutartimi, mokant savanoriškąjį (papildomąjį) sveikatos draudimą
vykdančioms draudimo įmonėms. Nuo 2003 m. atsirado privatūs pensijiniai fondai - tam tikras procentas lėšų,
apskaičiuotų nuo draudžiamųjų pajamų, yra pervedama į privačius kaupiamuosius fondus.

Solidarumas - socialinio draudimo atveju, solidarumo sistemų nariai savanoriškai ar paprastai privalomai patys
moka draudiminius įnašus, arba kiti sumoka už juos, taigi tokios solidarumo sistemos nariui patyrus socialinę
riziką (senatvė, nedarbingumas, mirtis ir kt.), jis gauna socialinio draudimo išmoką. Solidarumo principas
suponuoja ir tai, kad VSD įmokas mokantys asmenys turi teisę įstatymo nustatytais atvejais patys gauti
valstybinio socialinio draudimo pensijas ir kitas išmokas, vadinasi, jie įgyja atitinkamą teisėtą ir pagrįstą lūkestį.

Socialinis teisingumas – visuma socialinės apsaugos objektų, norminių teisės aktų nuostatų, kurie apibrėžia
tam tikrus socialinio teisingumo elementus (lygybė (žmogaus teisių, lyčių, socialinių sąlygų), poreikių
patenkinimas dėl socialinės rizikos (sveikatos apsauga, švietimas, aprūpinimas būstu), nuopelnų įtvirtinimas,
kova su privilegijomis).
3. Socialinės paramos sistema, klasifikacija, sudėtinės dalys, samprata.

Socialinė parama – tai socialinės apsaugos dalis, taikant šalies gyventojams piniginę ir nepiniginę paramą,
įskaitant ir socialines paslaugas.

Soc parama taip pat gali būti apibūdinta kaip pašalpa asmenims, kurie negauna valstybinio socialinio draudimo
išmokų ir kurių yra žemas pragyvenimo lygis.

Sociainės paramos schemos finansuojamos vlstybės lėšomis, todėl prieš teikiant socialinę paramą
potencialiam jos gavėjui, pirmiausiai gali būti patikrintos jo turimos pajamos. Sociainė parama gali būti piniginė
arba teikiama natūra.

Piniginės išmokos gai būti fiksuoto dydžio, tačiau gali būti siejamos ir su anksčiau uždirbtomis pajamomis, taip
pat pajamomis, gautomis iš profesinės veiklos. Įmanomas ir minėtų būdų derinimas skiriant piniginę išmoką.

Paprastai socialinės paramos išmokos skiriamos asmenims, kurių resursai nevišija tam tikros sumos. Įmanoma
situacija, kai asmeniui gali būti skiriamos kelios skirtingos sociainės paramos išmokos arba skirtingi asmenys
gali gauti skirtingas tos pačios rūšies socialinės paramos išmokas (paprastai tai siejama su šeimine padėtimi)

Parama gali būti teikiama periodinių arba vienkartinių išmokų forma.

Socialinės paramos rūšys:

Soc paramos schemos gali būti:
• Bendrosios (kiekvienam garantuoja minimalius resursus kukliam pragyvenimui)
• Pagal kategorijas (garantuoja resursus asmenims, papuolusiems į tam tikros soc. Rizikos zoną, normaliam
gyvenimui)
• Specialiosios išmokos (susijusios su asmens neįgalumu)
4 Socialinės rizikos:
Socialinė rizika- tikėtini įvykiai, nuo kurių padarinių yra numatytos socialinės apsaugos priemonės.
Rūšys:
1. Senatvė. socialinė apsauga teikia pajamų kompensavimą tiems, kurie pasiekia tam tikrą amžiaus ribą
(senatvės pensija), arba tiems, kurie nutraukia savo profesinę veiklą sulaukę tam tikro amžiaus (ištarnauto
laiko senatvės pensija). Kartais labiau atsižvelgiama ne į amžių, o į draudimo ar darbo stažą, kai žmogus buvo
apdraustas, dirbo arba mokėjo įmokas. Senatvės rizika paprastai įtraukiama į tris sistemas: 1) privalomą arba
neprivalomą valstybinį draudimą pagal įstatymą; 2) į privalomas (arba ne) pensijų schemas pagal kolektyvines
sutartis; 3) į individualias privačių pensijų schemas. esant mažiau išplėtotai pirmajai sistemai, antroji bei trečioji
sistemos tampa svarbesnės, ir atvirkščiai.
2. Nedarbingumas- dalinis ar visiškas negalėjimas dirbti. Nedarbingumo išmokos- išmokos asmeniui, kuris ilgą
laiką nedarbingas dėl ligos ar sužalojimo. Pradiniame etape-soc pašalpa-ligos pašalpa. Žmogus yra
1
 nedarbingas tam tikrą laiko tarpą, kai tikima, kad jis pasveiks bei vėl grįš prie darbo. Jei nedarbingumo
periodas yra ilgesnis, nedarbingumo pašalpa dažniausiai vadinama neįgalumo pašalpa. Ši pašalpa suteikiama
asmenims, kuriems net ir grįžus prie darbų išlieka tam tikras nedarbingumo lygis. Invalidumas – įgaliotųjų
įstaigų nustatyta asmens būklė, dėl įgimtų ar įgytų fizinių ar psichinių trūkumų neleidžianti šiam visai arba iš
dalies pasirūpinti savo asmeniniu ir socialiniu gyvenimu, įgyvendinti savo teisių ir atlikti pareigų.
3. Nelaimingas atsitikimas darbe ir profesinis susirgimas. Profesinė rizika- tikimybė būti sužalotam dėl
nelaimingo atsitikimo darbe arba susirgti profesine liga. Nelaimingas atsitikimas darbe – tai ūmus darbuotojo
sveikatos pagadinimas dėl trumpalaikio pavojingo, kenksmingo darbo aplinkos poveikio arba neatsargumo, dėl
kurio darbuotojas netenka darbingumo nors vienai dienai arba net miršta. Profesinė liga – įstatymu nustatyta
tvarka pripažintas darbuotojo sveikatos sutrikimas dėl kenksmingų darbo aplinkos veiksnių. Darbuotojo
sveikata gali būti paveikta ir ilgai dirbant kenksmingomis sąlygomis (pavyzdžiui, su tam tikromis medžiagomis
ar spinduliais). Čia žala sveikatai neatsiranda iškart, o gali išryškėti daug vėliau, netgi pasibaigus darbo
sutarties terminui.
Du profesinių susirgimų nustatymo būdai: juos apibrėžiant kaip profesinį susirgimą arba išvardijant kaip
profesinį tuomet, kai toks susirgimas nurodomas sąraše. dabar vis dažniau naudojama mišri sistema: sąrašu
remiamasi kaip pagrindu, tačiau nukentėjusysis turi galimybę pateikti įrodymų, kad jo liga, nors ir neįtraukta į
sąrašą, iš tikrųjų yra kenksmingų darbo sąlygų padarinys.
4. Nedarbas. padėtis, kai asmuo ne savo noru neturi mokamo darbo ir, būdamas darbingas, negali jo rasti.
Bedarbiui mokamos bedarbio pašalpos. Jos būna 2 rūšių: socialinio draudimo ir socialinės paramos.
Paramos suteikimo mechanizmas nedarbo atveju iš esmės nesiskiria nuo socialinės paramos. Tačiau paramos
nedarbo atveju schemos yra šiek tiek palankesnės negu bendrosios paramos schemos. Pašalpos yra didesnės
ir didesnei nedarbinių pajamų daliai nėra taikomas lėšų testas-skatinimas dirbti. Pagrindinė sąlyga į teisę gauti
pašalpą yra ta, jog nedarbas yra nesavanoriškas ir ne paties asmens inicijuotas.
5. Motinystė. nemokamą medicininę priežiūrą nėštumo ir motinystės metu. Motinystės draudimo ypatybė yra ta,
kad padengiant pajamų nuostolius dėl nedarbingumo, remiamasi prielaida, jog nedarbingumas tęsis kelias
savaites prieš ir/ar po gimdymo. Siekiant sudaryti palankesnes sąlygas motinai, skatinama sukurti atskirą
motinystės socialinį draudimą, nors jis gali būti įtrauktas ir į kitas nedarbingumo ar sveikatos priežiūros
draudimo schemas.
6. Vaikų auginimas (šeima). Pagrindinis pašalpų vaikams tikslas yra kompensuoti dalį išlaidų tėvams arba
asmenims, turintiems tokių išlaidų. Šios pašalpos turi sukurti tam tikrą pusiausvyrą tarp bevaikių ir auginančių
vaikus.
Pašalpos paprastai nustatomos neatsižvelgiant į realias vaikų auginimo išlaidas. Periodiškai mokamų vaiko
pašalpų dydis priklauso nuo turinčių teisę į pašalpą vaikų skaičiaus ir jų amžiaus. Pašalpos dydžio keitimas
priklausomai nuo vaiko amžiaus taikomas atsižvelgiant į atitinkamai didesnes vyresnio vaiko auginimo išlaidas.
Dažnai yra reikalaujama, kad asmuo, kuriam mokama pašalpa, ir vaikas, už kurį yra mokama pašalpa, būtų
susiję šeimyniniais ryšiais. Įvaikinimas vaiko pašalpos schemose paprastai prilyginamas vaiko gimimui
šeimoje.
5 Apsauginė – Tai yra pagrindinė funkcija todėl, kad vien SAT pavadinimas jau orientuoja į tai, kad ši teisės šaka
ir jos paskirtis yra apsaugoti labiausiai
pažeidžiamus visuomenės sluoksnius nuo tų socialinių rizikų, kurios jiems gali
nutikti. Tos rizikos įstatymų leidėjo pripažįstamos svarbiomis ir įteisinamos norminiais aktais. Žinoma, čia gali
būti išimčių, kai socialinė apsauga bus taikoma ir stipriesiems, pvz., gali būti turtingų žmonių, kurie gaus
socialinę apsaugą - išmokos vaikams. Bet vis dėlto visa socialinė apsauga orientuoja į silpnesnius. Kalbant
apie apsauginę f-ją, žiūrima kaip ji realizuojama. Pvz.: realizacija gali eiti per poreikių nustatymą. Suprantama
tie poreikiai yra kintantys, t.y. vieni poreikiai atsiranda, kiti - išnyksta. Tai įstatymų leidėjui visada svarbu laiku
juos atspindėti. Kitas dalykas – socialinės apsaugos išmokos turi būti apsaugotos nuo infliacijos.
2. Paskirstymo – ĮL turi apsispręsti kada ir kokiems tikslams naudojamos tos lėšos. Tai gali pasireikšti per
įvairius dalykus. Pirma, kiekvienoje valstybėje, visuomenėje yra daug įvairių socialinių poreikių: švietimas,
socialinė apsauga, kultūra ir pan. Esmė, kad įstatymų leidėjas tinkamai įvertintų tas sritis ir tinkamą lėšų kiekį
pervestų į atitinkamus fondus. Antra pasireiškimo kryptis – įstatymo pagalba reguliuojami poreikiai tam tikroms
lėšoms (esmė tokia: įstatymų leidėjas pvz. gali reguliuoti pensininkų skaičių. Jeigu įvedamas skaičius yra 70
metų, tuomet sumažėja pensininkų). Valstybės biudžeto balanso paieška. Konkrečiuose institutuose: kokią
išmokos dalį turi lemti darbinis indėlis, o kokią poreikiai. Šiuo metu pagrindinė ir papildoma dalis yra iš esmės
lygios. Pensijų kiekis ir jų dydis, kuris priklauso nuo darbinio indėlio (darbinių pensijų dydis ir kiekis) ir kiekis
pensijų, kuriose mokėjimas visiškai nepriklauso nuo darbinio indėlio (šalpos pensijos, visos valstybinės,
profesinės, kaip papildomos ir mažai atsižvelgiama į darbinį indėlį)
3. Bedarbių rėmimo - tai sąlygų nustatymas, t.y. kada asmuo pripažįstamas bedarbiu, kada mokamos išmokos,
koks jų dydis.
4. Demografinė – svarbi išsivysčiusiose šalyse. Aktuali gimstamumo problema, todėl vyriausybė stengiasi
skatinti gimstamumą ir būtent parama skatina gyventojų skaičiaus augimą. Tai matoma analizuojant Lietuvos
vaikų gimimo rodiklius.
5. Fiskalinė / ekonominė. Pinigų surinkimas VSDĮ VMI funkcijos VSD sistemoje. Įmokų
sumokėjimo kontrolė. Tai įmokų surinkimas. Kuo daugiau įmokų – tuo daugiau išmokų. Įgyvendinama dviem
kryptimis: plėsti apdraustųjų ratą, draudžiamų įvairiomis rūšimis, antra – surinkti mokesčius už įvairius
neoficialius darbus.
6 1) Asmens poreikių atspindėjimo principas. Socialinės apsaugos sistema skirta užtikrinti asmens apsaugą nuo
socialinių rizikų. Socialinės apsaugos normos turi būti keičiamos atsižvelgiant į realius asmenų poreikius, kurie
turi būti nuolat analizuojami ir įvertinami. (ne tai kai supermamitės iki krizės šaibas pyzdielino). 2) Moterų ir vyrų
lygybės principas. Nediskriminavimas ir moterų ir vyrų lygybės principas nėra susiję ir veikia atskirai. Moterų ir
vyrų lygybės principas reiškia, kad moterims ir vyrams turi būti užtikrintos lygios galimybės moterims ir vyrams
dalyvauti socialinės apsaugos sistemoje ir gauti vienodas išmokas. Jis yra reikalingas, nes atlyginimai yra
skirtingi. Šita lygybė eina visose srityse, ne tik socialinėje apsaugoje. 3) Nediskriminavimas (principe tas pats,
2
 ką Davulis kalbėjo) – socialinės apsaugos sistemoje negalima diskriminuoti dėl socialinės padėties. Pvz, negali
sakyti, kad žmogus, kuris turi mažiau pajamų, yra pranašesnis už tą, kuris turi daugiau pajamų. 4) Bazinės
apsaugos ir socialinių garantijų principas – turi būti minimali apsauga. Įstatymų leidėjas turi nustatyti socialinės
išmokas ir t.t. (Tutitucijos 52 straipsnis yra esminis socialinės apsaugos teisei). 5) Socialinių išmokų
indeksavimo principas – reiškia, kad socialinės išmokos turi būti indeksuojamos pagal valstybėje nustatytą tam
tikrą mechanizmą, įvertinant infliaciją ir t.t. 6) Universalumo principas – reiškia, kad negali būti suteikiamos
nepagrįstos privilegijos tam tikriems asmenims. 7) Kartų solidarumo principas – vaikai moka įmokas, dirba ir
išlaiko tėvus. 8) Socialinio teisingumo socialinės apsaugos sistemoje principas – visuma socialinės objektų,
tam tikrų teisės aktų nuostatų, kurie apibrėžia socialinės apsaugos koncepciją.
7 Yra išskiriamos dvi tradicijos.
BISMARKO TRADICIJA.
Bismarko iniciatyva 1883 m. ir 1889 m. įstatymų pagrindu buvo pradėta kurti šiuolaikinė socialinės apsaugos
sistema, kuri turėjo apsaugoti dirbančius asmenis nuo socialinių rizikų: ligos, nelaimingųatsitikimų darbe,
neįgalumo ir senatvės. Bismarko socialinės apsaugos tradicijos pagrindinis elementas – priversti skirtingų
socialinių sluoksnių asmenis taupyti savo pačių senatvei.
1. Socialinio draudimo privalomumas
2. Socialinio draudimo įmokos diferencijuojamos pagal įvairias socialines grupes
3. Krizių atveju, galima finansinė valstybės intervencija
4. Valstybė yra pagrindinis žaidėjas socialinės apsaugos sistemoje elementas ir socialinės integracijos
garantas.
5. Minimalių pajamų užtikrinimas
6. Garantuojamas tinkamo gyvenimo lygio palaikymas
7. Išmokos susijusios su mokamoms įmokomis ir priklausymu tam tikrai socialinei grupei.
BEVERIDŽO TRADICIJA
1. Apima visus gyventojus, nepriklausomai nuo mokamų įmokų
2. Išmokos nesiejamos su asmens mokamomis įmokomis ir yra vienodo dydžio
3. Socialinės apsaugos sistema (išskyrus šeimso ir sveikatos sritis) yra finansuojama moeksčių pagridnu
4. Socialinio draudimo įstaigos yra veišojo sektoriaus dalis
5. Išmokos skiriamos pagal pilietybės požymį
6. Individo interesai iškeliami virš valstybės interesų
7. Tenkinami tik baziniai individo poreikiai
8. Administracinių procedūrų paprastumas
SKIRTUMAI
1. Koncepcijos prasme Beveridžo tradicija yra individualaus pobūdžio, kurioje asmens interesai iškeliami virš
valstybės interesų. Priešingai, Bismarko tradicijoje valstybė yra socialinės integracijos garantas.
2. Poreikių tenkinimo prasme Beveridžo tradicijoje tenkinami baziniai asmens poreikiai, tuo tarpu Bismarko
tradicija, asmeniui tapus nedarbingu, garantuoja tinkamo gyvenimo lygio palaikymą.
3. Finansavimo prasme: Beveridžo tradicija garantuoja visiems asmenims vienodas minimalias bazines
pajamas. Bismarkas – priklausomai nuo buvusio atlyginimo, t. y. pajamų lygis priklauso nuo pateis asmens.
4. Išmokų skyrimo prasme Beveridžas išmokos skiriamos pagal pilietybės požymį, Bismarkas – priklauso nuo
to, ar asmuo moka socialinio draudimo įmokas.
5. Valstybės vaidmens prasme Beveridžas – socialinis draudimas yra privati sfera ir tai yra asmenų apsirinkimo
teisė. Bismarko – valstybė imperatyviai nustato socialinio draudimo pareigą. Savanoriškai asmuo gali rinktis tik
papildomą socialinį draudimą (jei tai yra numatyta teisės aktuose).
8 Liberaliam modeliui (anglo-saksų valstybės) yra būdinga:
• labiau skatinti rinką, nei valstybę išmokų mokėjimo prasme;
• socialinės išmokos yra mažos ir išmokų gavimo sąlyga yra tiesiogiai susijusi su asmens turimais resursais;
• valstybė dalyvauja tiek, kiek reikia skatinti rinkos veikimą, kad asmenys, ganantys socialines išmokas kuo
greičiau turėtų darbą;
• valstybinis pensinis aprūpinimas yra minimalus, pagrindinį dėmesį skiriant privačiai asmenų gerovei;
• socialinėms pašalpoms esant mažo lygio, individai priversti dalyvauti privataus socialinio draudimo schemose
arba dalyvauti įmonės socialiniame draudime;
• šiame modelyje socialinės apsaugos sistema ir individai iš esmės priklauso nuo rinkos mechanizmų ir joje
pastebimas ryškus socialinių grupių dualizmas: iš vienos pusės, asmenys tiesiogiai priklausantys nuo mažų
socialinės apsaugos išmokų ir, iš kitos pusės, privilegijuota socialinė grupė, galinti užsitikrinti socialinę apsaugą
priklausomai nuo rinkos.

Socialdemokratinis modelis (Skandinavijos šalys):

• socialinės teisės yra piliečių teisės, socialinės išmokos skiriamos visiems, paprastai yra vienodo dydžio ir
užtikrinamos viešojo sektoriaus;
• valstybės tikslas-užtikrinti lygybę, socialinę integraciją ir socialinių grupių vienodumą, siekiant kad vidutinė
klasė klasė būtų vyraujanti;
• pensijų schemos finansuojamos iš mokesčių;
• šio modelio valstybių vyriausybės turi mažiau stimulo inicijuoti nevalstybinių pensijų schemų kūrimą;
• socialdemokratiniam modeliui priskiriamos valstybės geriausiai užtikrina socialines piliečių teises ir jų
nepriklausomumą nuo rinkos mechanizmų. Socialinių išmokų administravimas yra decentralizuotas;
• valstybė skatina visišką užimtumą, taip pat užimtumą viešojo sektoriaus paslaugų srityje, teikiama daug
nemokamų socialinių paslaugų, o išmokų lygis yra aukštas;
• ypatingas dėmesys socialinės apsaugos sistemoje skiriamas socialiniams partneriams bei kolektyvinėms
sutartims.

Konservatyvus modelis (kontinentinės centrinės Europos šalys-Prancūzija, Vokietija, Nyderlandai, Belgija):

3
 • veikimas organizuojamas profesinių kategorijų pagrindu, todėl jam daugiau būdinga nelygybės mažinimas,
nei pajamų užtikrinimo mechanizmai;
• socialinės apsaugos teisių buvimas siejamas su įmokų mokėjimu ir kiekvieno asmens socialinė apsauga
priklauso nuo jo padėties darbo rinkoje, tačiau pakankamai aukšto lygio socialinės išmokos užtikrina tam tikrą
asmenų nepriklausomumą nuo rinkos mechanizmų ir sumažina socialinę riziką atsidurti ties skurdo riba;
• modelis skatina šeimos narius aktyviai dalyvauti darbo rinkoje ir tuo pačiu užsitikrinti aukštesnį pajamų lygį bei
didesnę pensiją, kadangi pensijos dydis priklauso nuo buvusio atlyginimo dydžio;
• geriausiai atspindi Bismarko tradiciją. Socialinis draudimas yra privalomas visiems, taip pat ir didžiausias
pajamas gaunantiems asmenims, socialinių išmokų dydis tiesiogiai siejamas su gaunamomis pajamomis;
• socialinės apsaugos sistemos finansavimas vykdomas socialinio draudimo įmokų pagrindu, kurias moka tiek
darbdaviai, tiek ir apdraustieji;
• konservatyvaus modelio valstybėse socialinės apsaugos sistemos paprastai valdomos socialinių partnerių;
• tam tikri specifiniai požymiai būdingi Pietų Europos valstybėms (Ispanija, Graikija, Portugalija, Italija) , nors iš
esmės šias valstybes galima priskirti konservatyviam modeliui.
9 2011 m. gegužės 24 d. Seimas patvirtino valstybinio socialinio draudimo ir pensijų sistemos pertvarkos gairės.
Reformas lėmę veiksniai: Visuomenės senėjimas, tradicinės šeimos struktūros pokyčiai, technologinė pažanga,
inovacijos ir globalizacija.
Tikslas ilguoju laikotarpiu – sukurti tvaresnę, skaidresnę ir garantuojančią adekvačias išmokas sistemą,
pertvarkant dabartinį valstybinio socialinio draudimo ir pensijų sistemos modelį.
Reformų pagrindinės kryptys – atskiroms asmenų kategorijoms taikomų specialiųjų pensijų schemų
tobulinimas; valstybinio socialinio draudimo fondo finansavimo ir administravimo gerinimas; Pensijų kaupimo
sistemos tobulinimas.
Padariniai – rengti įstatymų projektai, kuriuose numatyta, kaip užtikrinti pensinių fondų veiklos tęstinumą, gerinti
jų valdymą ir efektyvumą, pradėta struktūrinė „Sodros“ reforma (nuosekliai ilginamas pensinis amžius iki 65
metų, nustatytos lubos motinystės išmokoms ir kt.).
http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=6701&p_d=105843&p_k=1
10 Pagrindiniai siūlomo socialinio draudimo modelio bruožai yra šie:
1. VSD modelis, kurio biudžeto metinės pajamos ir išlaidos paprastai subalansuotos, o ekonominio nuosmukio
sąlygomis deficitas finansuojamas iš rezervo fondo;
2. Išgryninti pagrindiniai valstybinio socialinio draudimo principai atskirose draudimo rūšyse;
3. Pagrindinės pensijos dalies finansavimas perkeltas į valstybės biudžetą, sudarant prielaidas ateityje
sumažinti socialinio draudimo įmokos tarifą;
4. VSD įmokoms nustatytos „lubos“, t. y. pajamų maksimumas, virš kurio įmokos neskaičiuojamos;
5. VSD sukurtas rezervų fondas;
6. Šešėlinė ekonomika sumažinta socialinio draudimo reformos priemonėmis;
7. Panaikintos dalyvavimo VSD išimtys;
8. Sumažintos išimtys, pagal kurias yra numatytos pajamos nuo kurių neskaičiuojamos socialinio draudimo
įmokos ir atvejai, kai socialinio draudimo įmokos nėra mokamos;
9. Padidintas vyresnio amžiaus žmonių dalyvavimas socialiniame draudime;
10. Atsižvelgiant į ilgalaikius demografinių projekcijų neapibrėžtumus, į būsimą gyvenimo trukmę bei siekiant
išvengti didesnių įmokų tarifo pokyčių, pertvarkyta VSD pensijų sistema;
11. Pertvarkytas nedarbo socialinis draudimas, išplėstos teisės į išmokas ir pakoreguotas išmokų dydis;
12. Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokos už tą patį draudžiamąjį įvykį
nedubliuoja pagal Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymą mokamų išmokų.
11 Socialinės apsaugos teisės reguliavimo objektas visada yra materialusis gėris, kuris išreiškiamas piniginių
išmokų, lengvatų, kompensacijų forma
Socialinės apsaugos teisės reguliavimo metodas – visuomeninių santykių, kylančių iš asmenų socialinio
aprūpinimo, teisinio reguliavimo veiksmų, priemonių ir būdų visuma. Socialinės apsaugos teisėje naudojamas ir
dispozityvinis, ir imperatyvinis metodai.
12 Vienas iš subjektų visada yra valstybė arba institucija, kuri yra valstybės įgaliota teikti socialinę paramą. Kitas
subjektas- yra fizinis asmuo arba šeima, kuriai tam tikra socialinė parama yra reikalinga. Pastarieji subjektai
nuolat kinta, priklausomai nuo ekonominio valstybės pajėgumo, vyraujančios socialinio teisingumo sampratos,
lemiančios paramos paskirstymą. Išskirtini „klasikiniai“, labiausiai socialiai pažeidžiami asmenys, gaunantieji
valstybės ar jos įgaliotų institucijų paramą- pagyvenę, neįgalūs, mažamečius vaikus auginantys, našlaičiai,
asmenys sužaloti darbe arba susirgę profesine liga ir kt. Juridinis asmuo socialinės apsaugos teisės subjektu
negali būti.
13 SA teisinių santykių samprata:
Socialinės apsaugos teisiniai santykiai – tai visuomeniniai socialinės apsaugos santykiai, kuriuos reguliuoja
teisės normos, įgauna teisinį pobūdį.

SA teisinių santykių subjektai:

• Valstybės institucija – jai suteikta teisė teikti socialinę paramą;
• Asmuo (šeima) - kuriam reikalinga socialinė parama.

SA teisinių santykių objektas:

Tai visada yra materialusis gėris, kuris gali būti išreikštas tam tikrų piniginių išmokų, lengvatų, kompensacijų
forma.

SA teisinių santykių atsiradimas, pasikeitimas, pasibaigimas:

Šie santykiai atsiranda, pasikeičia, pasibaigia tik esant tam tikriems įstatymų numatytiems juridiniams faktams,
tokioms gyvenimo aplinkybėms, kurias valstybė pripažįsta socialinės rizikos atvejais.

4
 SA teisinių santykių rūšys:
1) Santykiai, susiklostantys socialinės apsaugos piniginių išmokų forma srityje:
a) Santykiai, susiformuojantys pensijų skyrimo ir mokėjimo srityje:
* Valstybinio socialinio draudimo;
* Valstybinės ir šalpos pensijos.
b) Santykiai, susiformuojantys socialinių pašalpų srityje;
c) Santykiai, susiję su žalos atlyginimu.
2) Santykiai, susiformuojantys socialinės apsaugos srityse, išreikštose kitomis formomis;
3) Procedūrinio pobūdžio santykiai, užtikrinantys normalų materialinių santykių funkcionavimą. Pagal objektą:
a) Juridinių faktų nustatymas;
b) Teisės gauti vienokios ar kitokios formos socialinę saugą įgyvendinimas;
c) Pažeistos teisės gynimas.
14 Teisės šaltinis - teisės šaltiniu suprantama teisės forma, t. y. oficialiai pripažįstama teisės normų išraiškos ir
įtvirtinimo forma.
Teisės normų šaltinis – tai žmonių interesai ir tuos interesus teisės normomis paverčiančios teisėkūros
procedūros. Socialinės apsaugos teisės šaltinių rūšys ir ypatybės:

1.Teisės principai( Bendriausia prasme teisės principai yra teisės sistemos pamatinės nuostatos, kuriomis
grindžiamas teisinis reguliavimas ir teisinė praktika, bendrasis ir individualusis teisinis reguliavimas bei teisės
realizavimas. )
2. Įstatymai(pvz. Valstybinio socialinio draudimo įstatymas, Valstybinio socialinio aprūpinimo sistemos pagrindų
įstatymas, Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymas ir pan.)

3.Konstitucija – pagrindinis valstybės įstatymas, kuriame įtvirtintos pagrindinės teisės nuostatos, tarp jų ir
socialinės apsaugos statusas;

4.Konstitucinio Teismo nutarimai – išaiškina ir interpretuoja Konstitucijoje įtvirtintas nuostatas apie socialinę
saugą ir nurodo, kaip jos turi būti taikomos;

5.Europos sąjungos socialinės apsaugos dokumentai ( ES teisės šaltiniai, reglamentuojantys taikytinos teisės
nustatymą pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems bei jų šeimos nariams,
persikeliantiems Bendrijoje

• pirminiai teisės šaltiniai( Europos Bendrijų Steigimo Sutarties 39, 42 (ex 51) straipsniai, reglamentuojantys
laisvą darbuotojų ir savarankiškai dirbančių asmenų judėjimą ir numatantys teisinį koordinavimo pagrindą.

• antriniai teisės šaltiniai(• 2004 m. balandžio 29 d. buvo priimtas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas
Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo, kuris pakeitė Reglamentą Nr. 1408/71.

• 2009 m. rugsėjo 16 d. priimtas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas 987/2009, kuris pakeitė
Reglamentą Nr. 574/72/EEB.

• Reglamentas Nr. 987/2009 yra paskelbtas 2009-10-30 d. Journal Officiel ir nuo 2010 m. gegužės1 d.
įsigaliojo kartu su Reglamentu Nr. 883/2004.

• Įsigaliojus Reglamentams Nr. 883/2004 ir Nr. 987/2009, peržiūrėti ir nacionaliniai teisės aktai, kurių nuostatos
susijusios su minėtų Reglamentų įgyvendinimu.

• Europos Teisingumo teismo sprendimai;

• Europos Komisijos darbuotojų migrantų socialinės apsaugos administracinės komisijos sprendimai ir

rekomendacijos.

• nacionalinių institucijų teisės aktai.)

15 Socialinės apsaugos teisės santykis su kitomis jai artimomis teisės šakomis.
- Socialinės apsaugos ir konstitucinės teisės santykis: ryšys tarp šių teisės šakų pasireiškia tuo, jog
reglamentuojant žmogaus teises, konstitucijoje įtvirtinama teisinių santykių subjektų galimybė reikalauti
socialinės apsaugos.
- Socialinės apsaugos ir darbo teisės santykis: stiprūs saitai, siejantys abi teisės šakas, išryškėja atskleidžiant
tai, kiek jos yra atsakingos už žalos kompensavimą socialinės rizikos atvejais.
- Socialinės apsaugos ir finansų teisės santykis: socialinės apsaugos sistemos biudžetą nustato politinė valdžia
arba institucija, administruojanti tą sistemą.
- Socialinės apsaugos ir civilinės (deliktinės atsakomybės) teisės santykis: nepaisant to, kad kai kurie
socialinės rizikos atvejai dažniausiai traktuojami kaip nenumatyti, kartais susiduriama su “realia” rizika, kurios
sukelėjas gali būti tiksliai nustatytas. Taigi, kartais būna aišku, kad socialinės rizikos nebūtų buvę, jie vienas ar
kitas asmuo nebūtų elgęsis neteisėtai.
- Socialinės apsaugos ir civilinės (šeimos) teisės santykis: šios teisės šakos susiduria tuo atveju, kai socialinės
apsaugos išmokų dydis priklauso nuo lengvatines teises turinčių asmenų gyvenimo sąlygų.
- Socialinės apsaugos ir baudžiamosios teisės santykis: socialinės apsaugos sistema ne tik suteikia teises, bet
ir skiria jas, už kurių nevykdymą gali būti baudžiama – taikomos sankcijos. Tai vyksta arba socialinės apsaugos
sistemos viduje, arba pasitelkus baudžiamąsias sankcijas.
5
 - Socialinės apsaugos ir administracinės teisės santykis: ryšys pasireiškia per socialinės apsaugos
administravimą.
16 (iki 1940 m.) 1926 m. kovo mėn. įsteigta VSDF valdyba prie Vidaus reikalų ministerijos;
1926 m. kovo 23 d. priimtas socialinio draudimo valdybos įstatymas;
1928 m. pab. įvedamas ligos draudimas (suteikė: nemokamą gydymą, ligos, motinystės ir žindymo, laidojimo
pašalpas);
1936 m. priimtas Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų darbe įstatymas;
1937 m. pradeda veikti draudimo nuo nelaimingų atsitikimų darbe kasa – centrinė įstaiga (skyrė ir mokėjo
pašalpas ir pensijas);
1938 m. priimtas nukentėjusių nuo nelaimingų atsitikimų dirbančių žemės ūkiuose aprūpinimo įstatymas
(teikiama: medicininė pagalba, laikino nedarbingumo kt. išmokos)

2. (iki 1990 m. pritaikomas sovietinis socialinio draudimo modelis)

Iki 1990 m. socialines funkcijas Lietuvoje vykdo profesinės sąjungos:
- vykdoma tik valstybės lėšomis
- įmokas moka tik įmonės ir organizacijos, o ne darbuotojai
- socialinio draudimo išmokos mokamos nepriklausomai nuo įmokų mokėjimo fakto
Valstybė išimtinai atsakinga už socialinę apsaugą: kitų socialinės apsaugos instrumentų nebuvo.
Sovietiniu laikotarpiu skiriamos:
- Laikino nedarbingumo pašalpa
- Nėštumo ir gimdymo pašalpa
- Pensijos( visiškai buvo garantuojamos valstybės)
Bedarbystės iš esmės nebuvo, kadangi valstybė garantavo darbo vietas visiems darbingiems asmenims.
Socialinis draudimas buvo vykdomas tik valstybės lėšomis, įmokas mokėjo įmonės ir organizacijos, patys
darbuotojai jokių socialinio draudimo įnašų iš savo atlyginimo nemokėdavo. Socialinio draudimo išmokos
nepriklausė nuo įmokų mokėjimo fakto.
Iki 1990 metų socialinio draudimo funkcijas Lietuvoje vykdė profesinės sąjungos. Jos valdė socialinio draudimo
lėšas, joms priklausančias sanatorijas ir pan.
Lietuva savo atskiro valstybinio socialinio draudimo biudžeto neturėjo.
Pensijos buvo skiriamos senatvės, invalidumo ir maitintojo netekimo atvejais, taip pat asmenims, ėjusiems
nustatytą laiką tam tikrą tarnybą. Senatvės pensijos amžius, kurį vėliau paveldėjo ir naujai sukurta
nepriklausomos Lietuvos socialinio draudimo sistema, buvo 55 metai vyrams ir 50 metų moterims. Senatvės
pensijai gauti buvo nustatytas 25 metų darbo stažas vyrams ir 20 metų moterims.

3. Nuo 1990 iki 1995 m. vykdyti SD funkcijas pavesta VSDF valdybai (registruoja draudėjus; renka įmokas;
organizuoja ir kontroliuoja išmokų operacijas; vykdo SD biudžetą);
1990 10 23 d. priimtas Valstybinio socialinio aprūpinimo sistemos pagrindų įstatymas
- įteisinamas savarankiškas Socialinio draudimo biudžetas.1991 05 mėn. įsigalioja LR Valstybinio socialinio
draudimo įstatymas
- įtvirtina Socialinio draudimo rūšis, finansus bei valdymą.
1995 01 01 įsigalioja VSD pensijų įstatymas
– pakeičia iki tol galiojusį sovietinį skyrimo ir mokėjimo įstatymą
- pradeda veikti pensijų indeksavimo mechanizmai: pensijos didinamos didinant bazinę pensiją bei
draudžiamąsias pajamas
1997 m. prasideda sveikatos reforma
- sveikatos draudimo funkcijos iš ,,Sodros” pereina ligonių kasoms
- įkurtas atskiras Sveikatos draudimo Fondas
1999 m. priimtas Pensijų fondų įstatymas
- sudaromos galimybes pensijų fondų steigimui ir veiklai
2000 m. įteisinta naujo draudimo rūšis – nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų draudimas
2004 01 01 dalį įmokų ,,Sodra” gali nukreipti savarankiškai pensijoms kaupti
2004 m. įteisinamas senatvės pensijų išankstinis mokėjimas
- 5 m. iki pensinio amžiaus, 30 m. draudimo stažas, 12 mėn. registruotas darbo biržoje
17 Apdraustieji asmenys – fiziniai asmenys, kurie įstatymo nustatyta tvarka valstybinio socialinio draudimo įmokas
moka patys ir (arba) už juos šias įmokas moka draudėjai. Draudėjai – visi juridiniai asmenys bei jų filialai ir
atstovybės, taip pat fiziniai asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka privalo mokėti valstybinio socialinio
draudimo įmokas.
18 Privalomojo sveikatos draudimo įmokos. 9 proc. minimalios mėnesinės algos (MMA) dydžio PSD įmoka
savarankiškai dirbantiems asmenims nuo liepos 1 d. yra 29 eurai. Tokio dydžio PSD įmokas moka šie
savarankiškai dirbantys asmenys: individualių įmonių savininkai, tikrųjų ūkinių bendrijų ir komanditinių ūkinių
bendrijų tikrieji nariai, mažųjų bendrijų nariai, asmenys, kurie verčiasi individualia veikla, šeimynos dalyviai,
asmenys, kurie verčiasi individualia žemės ūkio veikla, kurių žemės ūkio valdos ar ūkio ekonominis dydis yra
didesnis kaip 2 ekonominio dydžio vienetai ir jie yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojai, kiti asmenys (pvz.,
įsigyjantys verslo liudijimą arba besidraudžiantys savarankiškai) PSD įmoką privalo mokėti Valstybinei
mokesčių inspekcijai.

Valstybinio socialinio draudimo įmokos.

Asmenų valstybinio socialinio draudimo įmokų dalis mokama iš jų pačių pajamų, kita dalis – iš įmonių, įstaigų
arba organizacijų, kuriose jie dirba, lėšų. Įmokos skaičiuojamos nuo uždarbio ir jam prilygintų su darbo
santykiais susijusių pajamų pagal Valstybinio socialinio draudimo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisykles.
Asmenys (individualių (personalinių) įmonių savininkai, ūkininkai ir pilnamečiai jų šeimos nariai, dirbantys
ūkyje) moka valstybinio socialinio draudimo įmokas nuo jų pačių deklaruotos valstybinio socialinio draudimo
6
 sumos, kuri negali būti mažesnė už Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytą darbo užmokesčio minimumą. Šie
asmenys gali nemokėti valstybinio socialinio draudimo įmokų, jei Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytos jų
apmokestinamosios pajamos yra mažesnės už Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytą darbo užmokesčio
minimumą arba įstatymų nustatyta tvarka nuo apmokestinimo yra atleistos. Laikotarpiai, kuriais asmuo nemoka
valstybinio socialinio draudimo įmokų, neįskaitomi į jo valstybinio socialinio draudimo stažą. Valstybinio
socialinio draudimo įmokų mokėtojas (draudėjas) pats jas apskaičiuoja ir sumoka į valstybinio socialinio
draudimo biudžetą. Draudėjai – įmonės, įstaigos ir organizacijos, kuriose dirba apdraustieji asmenys,
apskaičiuoja, išskaito ir įmoka į valstybinio socialinio draudimo biudžetą iš minėtų apdraustųjų asmenų pajamų
mokamas socialinio draudimo įmokas. Asmenims, kurie verčiasi individualia žemės ūkio veikla, kai jų žemės
ūkio valdos ar ūkio ekonominis dydis yra 4 ekonominio dydžio vienetai arba didesnis, kiekvieną mėnesį nuo
MMA mokamų VSD įmokų dydis yra 92,63 eurai.

Už šeimynos dalyvius kas mėnesį nuo MMA mokamų VSD įmokų dydis yra 92,63 eurai (95,88 eurai, jei asmuo
pensijų kaupime dalyvauja mokėdamas papildomas kaupiamąsias pensijų įmokas savo lėšomis).

Jeigu nuo liepos 1 d. už individualių įmonės savininką, ūkinės bendrijos tikrąjį narį ar mažosios bendrijos narį
turi būti priskaičiuojama VSD įmoka nuo MMA, tai šios VSD įmokos dydis yra 85,48 eurai (88,73 eurai, jei
asmuo pensijų kaupime dalyvauja mokėdamas papildomas kaupiamąsias pensijų įmokas savo lėšomis).

Nuo liepos 1 d. verslo liudijimus turinčių asmenų už visą mėnesį galiojantį verslo liudijimą VSD įmokos dydis
yra 54 eurai.

Už pavėluotai pervestas į valstybinio socialinio draudimo biudžetą įmokų sumas mokami 0,5 procento
delspinigiai už kiekvieną pavėluotą dieną.
19 Aš dėl šito klausimo tokią info buvau radusi: Pagal SDĮ 17 str. 1 d. draudėjai moka 3 procentų dydžio
privalomojo sveikatos draudimo įmokas nuo pajamų, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos, už
asmenis, dirbančius pagal darbo sutartis. Asmenys, dirbantys pagal darbo sutartį, moka 6 procentų dydžio
privalomojo sveikatos draudimo įmokas nuo pajamų (SDĮ 17 str. 2 d.). Fiziniai asmenys, kurie verčiasi 1)
individualia ne žemės ūkio veikla ir 2) individualia žemės ūkio veikla ir yra pridėtinės vertės mokesčio
mokėtojai, moka 9 procentų dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas nuo pajamų.
20 Valstybinis socialinio draudimo fondas – LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBINIO SOCIALINIO DRAUDIMO
įstatymo nustatyta tvarka valdomi centralizuoti tiksliniai finansiniai ir materialiniai ištekliai, kurie yra įtraukiami į
apskaitą nuo valstybės ir savivaldybių biudžetų atskirtame Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžete ir yra
naudojami valstybiniam socialiniam pensijų, ligos ir motinystės, nedarbo bei nelaimingų atsitikimų darbe ir
profesinių ligų draudimui finansuoti, valdyti ir administruoti.

Fondo biudžeto projektą rengia Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir
darbo ministerijos, o Lietuvos Respublikos Seimas tvirtina biudžetą.

Fondo biudžeto projektas sudaromas 3 biudžetiniams metams.

Fondo pajamas sudaro draudėjų ir apdraustųjų socialinio draudimo įmokos, iš jų savarankiškai dirbančių
asmenų socialinio draudimo įmokos, valstybinio savanoriškojo socialinio draudimo įmokos, baudos,
delspinigiai, asignavimai iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, taip pat socialinio draudimo įmokų sumos,
pervestos iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto už valstybės lėšomis apdraustus asmenis, atgautos į
ankstesnių metų Fondo biudžeto išlaidas iškeltos abejotinai atgautinos sumos, Fondo veiklos pajamos ir iš
turimo kapitalo gaunamos pajamos bei asignavimai iš kitų valstybės piniginių išteklių lėšoms, pervedamoms į
pensijų fondus, kompensuoti.
21 Ginčų sprendimas ( Valstybinio Socialinio draudimo Fondo administravimo įstaigų valstybės tarnautojų ir
darbuotojų veiksmų ir sprendimų apskundimas)

1. Draudėjai, apdraustieji asmenys bei kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Fondo administravimo
įstaigų valstybės tarnautojų ir darbuotojų veiksmus irsprendimus. Fondo valdyba yra ikiteisminio nagrinėjimo
institucija.

2. Fondo valdybos ir Fondo valdybos teritorinių skyrių valstybės tarnautojų ar darbuotojų veiksmai ir sprendimai
gali būti skundžiami teismui.
3. Skundai dėl Fondo administravimo įstaigų valstybės tarnautojų ar darbuotojų veiksmų nagrinėjami, jeigu jie
pateikti per 30 kalendorinių dienų, o dėl sprendimų – per 3 metus nuo tos dienos, kurią juridinis ar fizinis asmuo
sužinojo arba turėjo sužinoti apie pažeistą teisę arba priimtą sprendimą. Skundą dėl nepriimto sprendimo
juridiniai ar fiziniai asmenys turi teisę pateikti per 30 kalendorinių dienų nuo tos dienos, kurią baigėsi
sprendimui priimti nustatytas terminas.
4. Šiame straipsnyje nustatytais terminais pateiktą skundą Fondo valdybos teritorinio skyriaus direktorius ar jo
pavaduotojas arba Fondo valdybos direktorius ar jo pavaduotojas pagal savo kompetenciją išnagrinėja ir priima
sprendimą ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo skundo gavimo toje įstaigoje dienos. Šis terminas gali
būti pratęstas iki 60 dienų, jeigu skundui nagrinėti reikia papildomo tyrimo. Apie tai turi būti raštu pranešta
skundą padavusiam asmeniui.
5. Fondo valdybos direktorius ar jo pavaduotojas pagal savo kompetenciją priima vieną iš šių sprendimų:
1) patvirtina Fondo valdybos teritorinio skyriaus direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimą;
2) panaikina Fondo valdybos teritorinio skyriaus direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimą;
3) visiškai ar iš dalies pakeičia Fondo valdybos teritorinio skyriaus direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimą;
4) duoda nurodymą atlikti papildomą patikrinimą ir priimti naują sprendimą.
7
 6. Skundui paduoti nustatytas terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais
dokumentais, gali būti pratęstas Fondo valdybos teritorinio skyriaus direktoriaus ar jo pavaduotojo arba Fondo
valdybos direktoriaus (ar jo pavaduotojo) sprendimu.
7. Draudėjų skundai dėl tikrinant papildomai priskaičiuotų socialinio draudimo įmokų sumų, paskirtų baudų bei
dėl kitų Valstybinės mokesčių inspekcijos pareigūnų veiksmų nagrinėjami Mokesčių administravimo įstatymo
nustatyta tvarka.
8. Ginčus dėl pensijų socialinio draudimo stažo ir dėl draudžiamųjų bei joms prilyginamų pajamų nagrinėja
teismas.
9. Fondo administravimo įstaigos atleidžiamos nuo žyminio mokesčio mokėjimo visais atvejais, kai jos vykdo
įstatymų ir kitų teisės aktų joms priskirtas funkcijas.
22 Socialinio draudimo valdymo sistemą sudaro:
1) Socialinės apsaugos ir darbo ministerija;
2) Valstybinio socialinio draudimo fondo taryba;
3) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
4) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai ir kitos fondo įstaigos.

Socialinio draudimo sistemos dalyviais yra:

1) draudėjai ir apdraustieji;
2) Valstybinė mokesčių inspekcija;
3) Lietuvos darbo birža
4) Valstybinė ligonių kasa;
5) pensijų kaupimo bendrovės.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, vykdydama socialinio draudimo valdymo funkcijas
ir įgyvendindama šioje srityje valstybės politiką:
1) koordinuoja socialinio draudimo bei strateginių jo krypčių plėtojimą;
2) analizuoja, ar socialinio draudimo teikiamos garantijos atitinka valstybės bei apdraustųjų
asmenų ir išmokų gavėjų interesus;
3) rengia ir teikia Vyriausybei teisės aktų projektus, susijusius su socialinio draudimo
politikos vykdymu;
4) nustato perspektyvinius ir artimiausius socialinio draudimo uždavinius;
5) kontroliuoja Fondo valdybos veiklą ir organizuoja šios veiklos patikrinimus;
6) pagal kompetenciją tvirtina Fondo valdybos nuostatus ir kitus teisės aktus;
7) teikia Vyriausybei Fondo biudžeto projektą ir jo įvykdymo ataskaitą.

Fondo taryba
1) nagrinėja bei teikia pasiūlymus ir išvadas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai apie
tai, kaip įgyvendinami socialinį draudimą reglamentuojantys teisės aktai ir kaip vykdoma Fondo
valdybos veikla;
2) teikia pasiūlymus ir išvadas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai dėl socialinį draudimą
reglamentuojančių įstatymų projektų;
3) teikia siūlymus Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai dėl socialinio draudimo įmokų
tarifų, asignavimų iš valstybės biudžeto skyrimo, Fondo rezervo sudarymo;
4) nagrinėja ir teikia pasiūlymus Fondo valdybai dėl draudėjų prašymų atidėti socialinio
draudimo įmokų skolų ar delspinigių, viršijančių 30 tūkst. eur, mokėjimą;
5) svarsto ir pateikia išvadą Fondo valdybai bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai dėl
Fondo biudžeto projekto bei jo įvykdymo ataskaitos;
6) teikia išvadą Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai dėl Fondo biudžeto audito ir Fondo
valdybos veiklos audito rezultatų;
7) pagal savo patvirtintą metodiką tvirtina praeitų metų draudžiamąsias pajamas ir nustato
einamųjų metų draudžiamąsias pajamas; nustatyta tvarka jas tvirtina Vyriausybė;
8) vadovaudamasi Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymu,
tvirtina kiekvieno draudėjo priskyrimą konkrečiai įmokų tarifo grupei;
9) nagrinėja ir sprendžia kitus socialinio draudimo bei turinčius įtakos jo organizavimui ir
veiklos rezultatams klausimus.

Fondo valdyba
1) rengia ir suderinusi su atitinkamomis valstybės institucijomis teikia Socialinės apsaugos
ir darbo ministerijai Fondo biudžeto projektą bei jo įvykdymo ataskaitą kartu su Fondo
tarybos išvada;
2) pagal savo kompetenciją administruoja socialinio draudimo įmokas, užtikrina socialinį
draudimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytų socialinio draudimo išmokų
teisingą apskaičiavimą, skyrimą ir organizuoja socialinio draudimo išmokų mokėjimą laiku;
3) sudaro sutartis su juridiniais ar fiziniais asmenimis dėl socialinio draudimo funkcijų
vykdymo;
4) koordinuoja ir užtikrina Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų įstaigų efektyvų ir
kokybišką darbą bei juos kontroliuoja;
5) tvarko Fondo valdyboje kaupiamą informacinę draudėjų, apdraustųjų asmenų ir socialinio
draudimo išmokų gavėjų duomenų bazę;
8) tvarko apdraustųjų asmenų, dalyvaujančių pensijų kaupime pagal Pensijų kaupimo
įstatymą, ir pensijų kaupimo sutarčių duomenis;
8
 9) tvirtina Fondo lėšų naudojimo tvarką ir apskaitos tvarką;
10) organizuoja ir vykdo laikinojo nedarbingumo, ilgalaikio ir pastovaus darbingumo netekimo
(invalidumo) nustatymo pagrįstumo, teisėtumo ir teisingumo tikrinimus, tais klausimais teikia
metodinę ir praktinę pagalbą Fondo valdybos teritoriniams skyriams;
11) Tarybos reglamento 1408/71/EEB ir Tarybos reglamento 574/72/EEB bei kitais Lietuvos
Respublikos sudarytų tarptautinių sutarčių dėl socialinės apsaugos nustatytais atvejais veikia kaip
kompetentinga įstaiga ir užtikrina šių sutarčių įgyvendinimą;
Fondo valdybos teritoriniai skyriai
1) kontroliuoja priskaičiuotų socialinio draudimo įmokų, baudų, delspinigių sumokėjimą ir
vykdo laiku nesumokėtų socialinio draudimo įmokų, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą;
2) priima prašymus gauti pensiją, pašalpą ar kitą išmoką ir ją skiria;
3) tvarko apdraustųjų asmenų įskaitą ir kontroliuoja duomenų keitimo apdraustųjų asmenų
įskaitoje pagrįstumą bei išduoda asmenims nustatytos formos valstybinio socialinio draudimo
pažymėjimus;
4) priverstine tvarka išieško iš draudėjų lėšas, jų išmokėtas iš Fondo pažeidžiant nustatytą tvarką;
5) įstatymų nustatyta tvarka išieško dėl gavėjų kaltės permokėtas pensijų, pašalpų ir kitų
išmokų sumas;
6) moka pensijas, pašalpas ar kitas išmokas ir tvarko jų apskaitą;
7) pagal susitarimą su savivaldybės valdymo institucijomis moka socialinio pobūdžio išmokas iš
savivaldybių biudžetų;
8) kontroliuoja nedarbingumo pažymėjimų bei nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų
išdavimo ir tęsimo teisėtumą bei pagrįstumą (laikinojo nedarbingumo nustatymo teisėtumą ir pagrįstumą) ir kt.
(VSDĮ 31 STR.)

Valstybinė mokesčių inspekcija

Valstybinė mokesčių inspekcija vykdo šias su socialinio draudimo įmokų
apskaičiavimo kontrole, ginčų nagrinėjimu susijusias funkcijas:
1) registruoja draudėjus ir teikia jiems informaciją apie socialinio draudimo įmokų mokėjimo
prievoles;
2) tikrina draudėjų ir apdraustųjų socialinio draudimo įmokų apskaičiavimą, taip pat šių įmokų
sumokėjimą, kiek tai susiję su tikrinamais draudėjais, skiria baudas už tikrinant nustatytus
pažeidimus;
3) įformina bei patvirtina patikrinimo rezultatus;
4) nagrinėja mokestinius ginčus dėl tikrinant naujai apskaičiuotų socialinio draudimo įmokų
sumų, paskirtų baudų;
5) turi teisę atstovauti Fondo interesams įmonėse, viešosiose įstaigose, kurioms iškeltos bankroto
ar restruktūrizavimo bylos pagal Įmonių bankroto įstatymo ir Įmonių restruktūrizavimo
įstatymo suteiktas kreditoriaus teises Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų
ministerijos ir Fondo valdybos abipusio susitarimo pagrindu;
6) teikia Fondo valdybai ir Fondo valdybos teritoriniams skyriams informaciją, reikalingą
socialiniam draudimui vykdyti.

Lietuvos darbo birža prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos

Lietuvos darbo birža prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos disponuoja įstatymų ir socialinės apsaugos
ir darbo ministro nustatyta tvarka iš Fondo gautomis lėšomis, skirsto jas teritorinėms darbo biržoms darbo
rinkos politikos priemonėms finansuoti ir vykdo jų panaudojimo kontrolę, taip pat įstatymų nustatyta tvarka
skiria ir moka nedarbo socialinio draudimo ir kitas numatytas pinigines išmokas.
Lietuvos darbo birža prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kas ketvirtį teikia Socialinės apsaugos ir
darbo ministerijai Lietuvos darbo biržos veiklos ir nedarbo socialinio draudimo lėšų panaudojimo ataskaitas.

Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos:

1) disponuoja iš Fondo gautomis lėšomis ir įstatymų nustatyta vykdo Privalomojo sveikatos draudimo fondo
biudžetą,
2) rengia privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto projektą ir jo vykdymo metinę apyskaitą,
3) naudoja laikinai laisvas Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšas;
4) prižiūri teritorinių ligonių kasų veiklą
5) vykdo Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą;
6) įstatymų nustatyta tvarka tvarko draudžiamųjų privalomuoju sveikatos draudimu registrą.

Pensijų kaupimo bendrovės:

Teisės aktų nustatyta tvarka sudaro duomenų teikimo sutartį su Fondo valdyba, taip pat įstatymų nustatyta
tvarka sudaro pensijų kaupimo sutartis su asmenimis, pareiškusiais norą ir turinčiais teisę tapti pensijų kaupimo
dalyviais, ir apie sudarytas bei nutrauktas pensijų kaupimo sutartis praneša Fondo administravimo įstaigoms.
Pensijų kaupimo bendrovės ne rečiau kaip kartą per kalendorinius metus praneša kiekvienam pensijų kaupimo
dalyviui apie jo asmeninėje sąskaitoje apskaičiuoto pensijų turto dydį.
23 Socialinės apsaugos srityje veikiančių institucijų kompetencija.

Seimas – Įstatymų leidyba ir valstybės biudžeto tvirtinimas

Vyriausybė – Įstatymų projektų kūrimas, jų vykdymas ir įgyvendinimas, ministerijų bei vyriausybės įstaigų
kordinavimas, biudžeto projekto rengimas ir biudžeto vykdymas

9
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) – Esmė: SADM yra Pagrindinė socialinės apsaugos politikos
formuotoja, rengia ir teikia vyriausybei teisės aktus, vykdo Sodros veiklos kontrolę, organizuoja patikrinimus.
Tvirtina Sodros nuostatus, teikia fondo biudžeto projektą, nustato socialinio draudimo plėtojimo kryptis,
užtikrina piniginės socialinės paramos funkcionavimą.

Savivaldybės – pagrindinės socialinę paramą teikiančios institucijos, atlieka globos ir rūpybos funkcijas,
organizuoja norminiuose aktuose numatytų socialinės paramos priemonių įgyvendinimą

Fondo taryba – Patariamoji SADM ir SoDra institucija. Nagrinėja ir priima sprendimus socialinio draudimo
politikos įgyvendinimo klausimais.Teikia pasiūlymus ir išvadas SADM dėl : socialinį draudimą
reglamentuojančių įstatymų projektų, socialinio draudimo įmokų tarifų, asignavimų iš valstybės biudžeto
skyrimo, Fondo rezervo sudarymo

SoDra –Socialinio draudimo fondą administruojanti centrinė institucija, kuri koordinuoja, metodiškai vadovauja
ir užtikrina jai pavaldžių teritorinių skyrių ir įstaigų efektyvų ir kokybišką darbą bei juos kontroliuoja, pagrindinė
SoDros funkcija – valstybinį socialinį draudimą reglamentuojančių teisės aktų įgyvendinimo užtikrinimas, kuris
pasireiškia per funkcijas: Fondo biudžeto projekto ir Fondo konsoliduotųjų ataskaitų rinkinio kartu su Fondo
tarybos išvada rengimas ir teikimas SADM; socialinio draudimo įmokų administravimas; socialinį draudimą
reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytų socialinio draudimo išmokų teisingo apskaičiavimo, skyrimo
užtikrinimas bei socialinio draudimo išmokų mokėjimo laiku organizavimas;

Teritoriniai SoDra skyriai - renka valstybinio socialinio draudimo įmokas ir vykdo jų išieškojimą, tvarko
apdraustųjų asmenų duomenis, kontroliuoja laikinojo nedarbingumo nustatymo teisėtumą ir pagrįstumą bei
atsako, kad teisingai ir laiku būtų skiriamos ir išmokamos pensijos, pašalpos bei kitos išmokos.

Ginčų komisija prie SADM - nagrinėja ginčus tarp asmens, pensiją ar išmoką mokančios institucijos ir
Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos.

Lietuvos socialinio darbo taryba – patariamoji SADM institucija, konsultuoja strateginiais socialinio darbo
klausimais

Valstybinė darbo inspekcija – Kontroliuoja nelegalų darbą, tiria sunkių ir mirtinų atvejų darbe aplinkybes ir
priežastis, kontroliuoja saugos priemonių efektyvumą.

Darbo ginčų komisijos prie VDI teritorinių skyrių - privalomos ikiteisminio darbo ginčų nagrinėjimo institucijos,
sprendžianti individualius darbo ginčus. Lietuvoje jų yra 13.

Lietuvos darbo birža – veikia užimtumo ir socialinės atskirties mažinimo srityse. Organizuoja profesinio
orientavimo įgyvendinimą. Turi pagalbinę instituciją – Trišalę komisiją kuri teikia pasiūlymus užimtumo ir darbo
rinkos klausimais.

Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba – Nustato ar asmuo gaus ir kokio dydžio išmoką ar profesinės
ligos pašalpą ar netekto darbingumo pensiją

Socialinių paslaugų priežiūros departamentas - dalyvauja įgyvendinant valstybės socialinių paslaugų politiką
bei rengia ir įgyvendina valstybės socialines programas, priemones ir projektus

Neįgaliųjų reikalų departamentas - koordinuoja ir įgyvendina neįgaliųjų socialinės integracijos politikos

priemones

Jaunimo reikalų departamentas - dalyvauja įgyvendinant SADM formuojamą jaunimo politiką.

Lietuvos Respublikos finansų ministerija - formuoja valstybės politiką, organizuoja, koordinuoja ir kontroliuoja
jos įgyvendinimą finansų ministrui pavestose valstybės valdymo srityse.

Valstybinė mokesčių inspekcija – užtikrina skaidrią valstybinio socialinio draudimo įmokų apskaičiavimą ir
išmokų išmokėjimą bei viena pagrindinių už nelegalaus darbo reiškinių prevenciją atsakingų subjektų.

Sveikatos apsaugos ministerija - atsakinga už vienos valstybinio socialinio draudimo rūšies – sveikatos
draudimo politikos formavimą.

Privalomojo sveikatos draudimo taryba – yra kolegiali patariamoji privalomąjį sveikatos draudimą vykdanti ir
koordinuojanti institucija.

Valstybinė ligonių kasa - yra privalomąjį sveikatos draudimą vykdanti Lietuvos Respublikos valstybės valdymo
institucija.

Teritorinės ligonių kasos - disponuoja Valstybinės ligonių kasos perduota Privalomojo sveikatos draudimo
(PSD) fondo lėšų dalimi.

Neįgaliųjų reikalų taryba - nagrinėja svarbiausiuosius neįgaliųjų socialinės integracijos klausimus

10
 Lietuvos Respublikos trišalė taryba bei socialiniai partneriai - turi teisę teikti pasiūlymus dėl darbo ir socialinio
draudimo politikos tobulinimo.

Garantinis fondas – Valstybės išteklių fondas, iš kurio skiriamos tam tikro dydžio išmokos bankrutuojančių ar
bankrutavusių įmonių darbuotojams, nutraukusiems darbo santykius su šiomis įmonėmis

Pensijų kaupimo bendrovės – kaupia valstybinio socialinio pensijų draudimų įmokas pagal sutartis.
24 Socialinė partnerystė - darbuotojų ir darbdavių atstovų bei jų organizacijų, o tam tikrais (įstatymų nustatytais)
atvejais ir valstybės institucijų tarpusavio santykių sistema, kuria siekiama suderinti darbo santykių subjektų
interesus. Socialinės partnerystės šalimis (socialiniais partneriais) yra laikomi darbuotojų ir darbdavių atstovai
bei jų organizacijos. Trišalės socialinės partnerystės atveju lygiais pagrindais šioje partnerystėje kartu su
darbuotojų ir darbdavių atstovais bei jų organizacijomis dalyvauja ir Vyriausybė bei savivaldybių institucijos (LR
DK 41 str.).

Socialinės partnerystės sistemą sudaro Lietuvos Respublikos trišalė taryba; kitos trišalės ir dvišalės tarybos
(komisijos, komitetai), sudaromos įstatymų ar kolektyvinių sutarčių nustatyta tvarka (LR DK 44 str.).

Socialinė partnerystė gali būti vykdoma šiais lygiais: nacionaliniu; šakos (gamybos, paslaugų, profesiniu);
teritoriniu (savivaldybės, apskrities); įmonių, įstaigų ar organizacijų ir jų struktūrinių padalinių (LR DK 42 str.).

Vienas reikšmingiausių dokumentų, kuriuo grindžiamas trišalis bendradarbiavimas – 1976 m. birželio 2 d.

Ženevoje priimta TDO 144 konvencija, kurią 1994 m. birželio 23 d. nutarimu Nr.I-507 ratifikavo Lietuvos
Respublikos Seimas. Konvencijos antrame straipsnyje nurodoma, kad kiekviena TDO narė, kuri ratifikuoja šią
konvenciją, įsipareigoja įgyvendinti procedūras, garantuojančias efektyvias vyriausybės, darbuotojų ir
darbdavių atstovų konsultacijas TDO veiklos klausimais.

Tarptautiniu lygiu socialinę partnerystę taip pat įgyvendina ECOSOC, JT organas koordinuojantis ekonominį ir
socialinį JT organų darbą. ECOSOC rengia kasmetines sesijas kurių metu diskutuojama ekonominių ir soc.
problemų klausimais.

Lietuvos valstybiniu lygiu socialinę partnerystę vykdo Trišalė taryba kuri irgi yra kaip idėjų forumas ir yra
sudaryta iš vienodo skaičiaus socialinės partnerystės narių atstovų. Jos susitarimai tampa LR MP potvarkiais ir
yra viešai skelbiami ir įsigalioja kaip Vyr. nutarimai.
25 VALSTYBINIO SOCIALINIO APRŪPINIMO SISTEMOS PAGRINDŲ ĮSTATYMAS.

Šis įstatymas reguliuoja valstybinio socialinio aprūpinimo santykių pagrindus. Valstybinio socialinio aprūpinimo
sistema yra visuomenės socialinio aprūpinimo pagrindas. Greta šios sistemos valstybėje gali egzistuoti įvairios
visuomenės ir privačios socialinio aprūpinimo sistemos, kurių funkcionavimą reguliuoja įstatymai,
reglamentuojantys tų organizacijų ir įmonių veiklą.
Valstybinis socialinis aprūpinimas – valstybės nustatytų socialinių ekonominių priemonių sistema, teikianti
gyvenimui reikalingų lėšų ir paslaugų Respublikos gyventojams, kurie negali dėl įstatymų numatytų priežasčių
apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti.

VALSTYBINIO SOCIALINIO DRAUDIMO FONDO BIUDŽETO SANDAROS ĮSTATYMAS

1. Šis įstatymas nustato Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo (toliau – Fondas) biudžeto
sudarymo ir vykdymo tvarką bei rodiklius, pagal kuriuos tvirtinamas Fondo biudžetas ir šio biudžeto vykdymo
ataskaitų rinkinys. Fondo biudžeto pajamų ir išlaidų bei piniginių įplaukų ir išlaidų klasifikaciją pagal jų pobūdį ir
paskirtį, Fondo ir Fondo administravimo įstaigų biudžeto vykdymo ataskaitų rinkinio sudėtį nustato Vyriausybės
patvirtintos Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklės.
2. Šio įstatymo tikslas – siekiant ilgalaikės, visapusiškos socialinės Lietuvos Respublikos gyventojų gerovės,
užtikrinti, kad sudarant ir vykdant Fondo biudžetą būtų numatyti pakankami ištekliai Valstybinio socialinio
draudimo įstatymo numatytų rūšių valstybiniam socialiniam draudimui vykdyti ir kad šie ištekliai būtų naudojami
pagal paskirtį teisės aktų nustatyta tvarka.

VALSTYBINIO SOCIALINIO DRAUDIMO ĮSTATYMAS

1. Šis įstatymas nustato valstybinio socialinio draudimo santykių pagrindus: valstybinio socialinio draudimo
rūšis, valstybiniu socialiniu draudimu draudžiamų asmenų kategorijas, valstybinio socialinio draudimo valdymo
sistemos principus bei struktūrą, jos subjektų teises, pareigas ir atsakomybę.
Šis įstatymas reglamentuoja socialinio draudimo įmokas ir išmokas; draudėjų, apdraustųjų asmenų ir socialinio
draudimo išmokų gavėjų teises, pareigas ir atsakomybę; socialinio draudimo finansus ir turtą; socialinio
draudimo valdymo sistemą; fondo adminsitravimo įstaigų teises ir atsakomybę.
26 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. vasario 14 d. nutarimas
DĖL NEDARBO DRAUDIMO IŠMOKOS MOKĖJIMO BŪDO
Buvo tiriama Nedarbo socialinio draudimo išmokų nuostatai, kad nedarbo išmoka buvo pervedama į asmeninę
sąskaitą kaip vienintelis atsiskaitymo būdas.
Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstituciją, jos 52 straipsnį, įstatymų leidėjas, reguliuodamas
vienos iš socialinės paramos rūšių – socialinės paramos nedarbo atveju santykius, turi nustatyti tokį teisinį
reguliavimą, kuriuo būtų užtikrinta, kad asmuo, dėl tam tikrų priežasčių netekęs darbo, gautų atitinkamą
socialinę paramą, turi būti nustatytos ir pakankamos teisės į socialinę paramą nedarbo atveju įgyvendinimo
priemonės. Socialinės paramos nedarbo atveju teisiniu reguliavimu, be kita ko, turi būti sudarytos prielaidos
kiekvienam dėl tam tikrų priežasčių netekusiam darbo visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne
11
 vien pasikliauti valstybės socialine apsauga. Pažymėta ir tai, kad pagal Konstitucijos 52 straipsnį, galima įst
leid. pavesti ir Vyriausybei nustatinėti tvarką. Poįstatyminiu teisės aktu (taigi ir Vyriausybės nutarimu) nustatant
atitinkamos išmokos nedarbo atveju mokėjimo tvarką turi būti paisoma iš Konstitucijos, jos 52 straipsnio,
konstitucinio teisinės valstybės principo, kylančių reikalavimų; šiuo teisiniu reguliavimu negali būti sudarytos
prielaidos neproporcingai pasunkinti teisės gauti socialinę paramą nedarbo atveju įgyvendinimą.
Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Vyriausybė, įgyvendindama jai įstatymų leidėjo suteiktus įgaliojimus
nustatyti nedarbo draudimo išmokos mokėjimo būdą, atsižvelgusi ir į teisės į nedarbo draudimo išmoką
įgyvendinimo specifiką (vertinant teisę įgyvendinantį subjektą, jo galimybes aktyviai veikti įgyvendinant teisę),
galėjo ne tik nustatyti konkrečius nedarbo draudimo išmokos mokėjimo būdus, bet ir pasirinkti, ar nedarbo
draudimo išmoka gali būti mokama vienu, ar keliais mokėjimo būdais. Pažymėta ir tai, kad teisės į nedarbo
draudimo išmoką įgyvendinimas (atsižvelgiant į teisę įgyvendinantį subjektą, jo galimybes aktyviai veikti
įgyvendinant teisę) savo specifika iš esmės skiriasi nuo teisės į ligos pašalpą įgyvendinimo, todėl šioje byloje
ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai tyrimas negali būti grindžiamas Konstitucinio Teismo 2012
m. spalio 31 d. nutarime išdėstyta teisine pozicija (ratio decidendi).
Konstitucinis Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu užtikrinta, kad asmuo, dėl tam
tikrų priežasčių netekęs darbo, gautų jam paskirtą nedarbo draudimo išmoką, ir nesudaryta prielaidų
neproporcingai pasunkinti teisės gauti socialinę paramą nedarbo atveju įgyvendinimą, ginčijamą teisinį
reguliavimą pripažino neprieštaravusiu Konstitucijai.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 7 d. nutarimas

Dėl nedarbo draudimo išmokos dydžio ribojimo.
Tirta Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 15 straipsnio (2007 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame
nustatyta, kad asmenims, gaunantiems valstybinę socialinio draudimo invalidumo (netekto darbingumo)
pensiją, iš nedarbo draudimo lėšų mokama tik nedarbo draudimo išmokos dalis, viršijanti gaunamą pensiją,
atitiktį Konstitucijos 52 straipsnio nuostatai, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti socialinę paramą nedarbo
atveju, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad socialinės paramos santykių teisinio reguliavimo turinį gali lemti įvairūs
veiksniai, tarp jų – valstybės ir visuomenės ištekliai, materialinės ir finansinės galimybės, poreikis užtikrinti
valstybės finansinį stabilumą, ūkio tvarumą ir plėtrą. Įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją pasirinkti ir įstatymu
įtvirtinti socialinės paramos rūšis, taip pat finansinės paramos dydžius nedarbo atveju. Tais atvejais, kai asmuo
pagal įstatymus atitinka reikalavimus, kad gautų kelių rūšių socialinę paramą, įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas
į socialinės paramos paskirtį, valstybės ir visuomenės finansines galimybes, gali nustatyti sąlygas, kuriomis ta
parama bus teikiama.
Pagal Konstituciją įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatymu nustatyti tokius socialinės paramos teikimo pagrindus
ir sąlygas, socialinės paramos rūšis ir dydžius, kad būtų sudarytos prielaidos ir paskatos kiekvienam
visuomenės nariui pagal išgales stengtis pirmiausia pačiam pasirūpinti savo ir savo šeimos gerove, prisidėti
prie visos visuomenės gerovės. Konstitucinis socialinio solidarumo principas suponuoja tai, kad įstatymų
leidėjas, atsižvelgdamas į socialinės paramos nedarbo atveju paskirtį, valstybės ir visuomenės finansines
galimybes, gali nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmenims, gaunantiems kitokį finansine forma valstybės
teikiamą socialinį aprūpinimą (kaip antai invalidumo pensiją), galintį užtikrinti žmogaus orumą atitinkančias
gyvenimo sąlygas, socialinė apsauga nedarbo atveju būtų teikiama ne finansinės paramos, bet kitokia forma.
Atsižvelgdamas į savo argumentus KT pasakė kad nėra pagrindo teigti, kad prieštarauja K ar pažeidžiamos
kažkieno teisės.
27 Pensijų sistema – socialinio teisingumo principu pagrįstas prievartinis būdas perskirstyti lėšas tų, kurie moka
socialinio draudimo įmokas, tiems, kam reikalingos socialinio draudimo išmokos. Tai visuma norminių teisės
aktų, skirtų apsaugoti asmenis nuo senatvės socialinės rizikos, numatant įmokų pensijų socialiniam draudimui
surinkimą, pajamų perskirstymą, sistemos administravimą bei išmokų būdus.
Pensijų sistemos pakopos – pensijų sistemos sudedamosios dalys pagal tikslus arba pagal priemones. Įvairių
autorių nuomonės išsiskiria, tačiau Lietuva remiasi Pasaulio banko organizacijos pasiūlyta klasifikacija:
Pirmoji pakopa – privalomosios pensijos ir privalomosios papildomos pensijos;
Antroji pakopa – profesinės pensijos ir kolektyvinėse sutartyse numatytos pensijų sistemos (kurios gali būti ir
privalomosios, ir savanoriškosios);
Trečioji pakopa – savanoriškosios kaupiamosios pensijos ir individualieji pensijų planai.
Apskritai socialinės apsaugos sistemos gali būti finansuojamos socialinio draudimo įmokomis arba ir socialinio
draudimo įmokomis, ir mokesčiais. Socialinės apsaugos sistema gali būti finansuojama einamųjų išmokų arba
kaupiamuoju principu.
28 Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 4 str.:

Valstybinių socialinio draudimo pensijų rūšys

Nuo 2005 m. liepos 1 d. nustatomos šios valstybinės socialinio draudimo pensijos:
1. SENATVĖS;
Valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos – svarbiausia socialinės apsaugos senatvėje rūšis.

Valstybines socialinio draudimo senatvės pensijas gali gauti asmenys, kai jie tenkina nustatytus amžiaus ir
valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo reikalavimus, tai yra:
1) yra sukakę nustatytą senatvės pensijos amžių; 2016-aisiais senatvės pensijos amžius moterims yra 61
metai 8 mėn., vyrams – 63 metai 4 mėn.
2) turi minimalų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, nustatytą senatvės pensijai (minimalus pensijų
draudimo stažas senatvės pensijai gauti – 15 metų).

Senatvės pensijos dydis priklauso nuo įgyto stažo, turėtų pajamų, LR Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų
draudžiamųjų pajamų dydžio ir bazinės pensijos dydžio.
12
Šiuo metu vidutinė senatvės pensija turint būtinąjį 30 metų stažą yra 250,10 €, vidutinė senatvės pensija
neturint būtinojo stažo – 140,20 €.

Senatvės pensiją sudaro:

1) pagrindinė dalis,
Jei turite 30 metų (būtinąjį) stažą.
2) papildoma dalis,
Papildoma pensijos dalis priklauso nuo turėtų pajamų. Papildoma pensijos dalis apskaičiuojama atsižvelgiant į
visą įgytą stažą.
3) priedas už stažo metus.
Jei įgyta daugiau nei 30 metų stažo, priklauso priedas už stažo metus. Priedas skaičiuojamas už kiekvienus
papildomus pilnus stažo metus virš 30 metų.

Senatvės pensija gali būti skiriama ir mokama nuo to momento, kai sukanka senatvės pensijos amžius iki
gyvos galvos.
2) NETEKTO DARBINGUMO (Valstybinės socialinio draudimo netekto darbingumo (iki 2005 m. liepos 1 d. -
invalidumo) pensijos);

Svarbiausia socialinės apsaugos rūšis neįgalumo atveju.

Netekto darbingumo pensijos skiriamos asmenims, kurie darbingumo lygio nustatymo dieną turi minimalų
valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą netekto darbingumo (dėl ligos ar traumos) pensijai gauti.

Minimalaus ir būtinojo pensijų draudimo stažo reikalavimai netekto darbingumo pensijai gauti priklauso nuo
asmens amžiaus.

Pensija mokama tiek laiko, kokiam terminui nustatytas darbingumo lygis, bet ne ilgiau nei iki senatvės pensijos
amžiaus, tada skiriama senatvės pensija.

Netekto darbingumo pensija skiriama, jei:

1) nuolatinis LR gyventojas;
2) pripažino nedarbingu ar iš dalies darbingu;
3) turimas minimalus stažas netekto darbingumo pensijai;
4) gyvenate užsienyje, ir turite teisę gauti netekto darbingumo pensiją tarptautinių sutarčių arba ES socialinės
apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nustatyta tvarka;
5) gyvenate valstybėje, kurioje netaikomas tarptautinių sutarčių ar ES socialinės apsaugos sistemų
koordinavimo reglamentų nuostatos, bet esate įgijęs ne mažesnį už minimalų stažą netekto darbingumo
pensijai gauti dirbdami LT.
Gaunant netekto darbingumo pensiją – teisė dirbti ir gauti kitų draudžiamųjų pajamų. Dėl to pensijos dydis
nebus mažinamas.
3) NAŠLIŲ IR NAŠLAIČIŲ.
Valstybinės socialinio draudimo našlių ir našlaičių pensijos skiriamos mirusiojo (arba nustatyta tvarka pripažinto
mirusiu ar nežinia kur esančiu) asmens, drausto valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, sutuoktiniui bei
vaikams (įvaikiams), jei miręs asmuo buvo įgijęs įstatymo reikalaujamą valstybinio socialinio pensijų draudimo
stažą valstybinei socialinio draudimo netekto darbingumo (iki 2005 m. liepos 1 d. - invalidumo) arba senatvės
pensijai gauti.

Jei tapote našle ar našliu, sulaukus senatvės pensijos amžiaus ar tapus nedarbingu ar iš dalies darbingu, galite
gauti našlių pensiją;

Našlių pensija mokama iki gyvos galvos arba iki dar kartą susituokiant.

Našlių pensija gali būti paskirta, jei:

1) mirusysis mirties dieną buvo įgijęs teisę gauti arba gavo senatvės arba netekto darbingumo pensiją.
2) minimalų stažą mirusysis įgijo dirbdamas Lietuvos, ES ar Europos ekonominės erdvės susitarimą
pasirašiusių valstybių narėse. Apskaičiuojant stažą atsižvelgiama į mirusiojo amžių mirties dieną, stažas
skaičiuojamas taip pat, kaip netekto darbingumo pensijai skirti. Stažo reikalavimas netekto darbingumo pensijų
gavėjams, senatvės pensijų gavėjams, kuriems ši pensija paskirta pagal iki 1995 m. sausio 1 d. galiojusius
įstatymus, politinius kalinius ir tremtinius, kurie dalį stažo įgijo neteisėto kalinimo metu ar tremtyje.
3) aukščiau nustatytos sąlygos skiriant našlių pensijas netaikomos, jei sutuoktinis mirė iki 1991 m. birželio 1 d.
4) mirusysis buvo nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas.
5) našlys ar našlė yra senatvės pensijos amžiaus (neatsižvelgiant į jų amžių sutuoktinio mirties metu).
6) našlys ar našlė tapę nedarbingais ar iš dalies nedarbingais:
• iki sutuoktinio mirties.
• per 5 metus po sutuoktinio mirties.
• tuo metu, kai slaugė namuose mirusiojo vaikus (įvaikius) iki 18 metų, pripažintus neįgaliaisiais (invalidais),
taip pat mirusiojo vaikus (įvaikius), kuriems nustatyta 75–100 proc. netekto darbingumo (I invalidumo grupė),
jeigu šie vaikai (įvaikiai) buvo pripažinti neįgaliaisiais (invalidais) iki jiems sukankant 18 metų.
7) našlys ar našlė neturėję bendrų vaikų su mirusiu sutuoktiniu, jei nuo santuokos įregistravimo iki sutuoktinio
mirties dienos praėjo ne mažiau kaip 1 metai.
SoDra puslapyje išskirtos:

13
1. IŠANKSTINĖ SENATVĖS PENSIJA
Išankstinių senatvės pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio
draudimo senatvės pensijų išankstinio mokėjimo įstatymas.

Jei iki senatvės pensijos amžiaus likus penkeriems metams neturite jokių darbinių ar kitų draudžiamųjų pajamų
ir nedirbate, tačiau turite 30 metų stažą, galite kreiptis dėl išankstinės senatvės pensijos skyrimo.

Jei išankstinės pensijos mokėjimo metu įsidarbinsite, gausite kitų draudžiamųjų pajamų, pensijų ar pašalpų,
išankstinės senatvės pensijos mokėjimas bus nutrauktas arba sustabdytas.

Išankstinę senatvės pensiją galima gauti, jei:

1) esate nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas;
2) iki senatvės pensijos amžiaus yra likę ne daugiau kaip 5 metai;
3) turite ne mažesnį nei 30 metų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą;
4) 30 metų pensijų stažo reikalavimas netaikomas, jei turite bent 15 metų valstybinio socialinio pensijų
draudimo stažą ir atitinkate bent vieną iš šių sąlygų:
• esate motina, pagimdžiusi ir išauginusi iki 8-erių metų 5 ir daugiau vaikų
• esate tėvai, kurie ne mažiau kaip 15 metų slaugė namuose savo neįgalius (invalidus) vaikus ar vaikus,
pripažintus netekusiais 60 proc. ir daugiau darbingumo (I ar II grupės invalidais nuo vaikystės arba tapusius I ar
II grupes invalidais iki 18 metų);
• ne mažiau kaip 15 metų slaugėte namuose neįgaliuosius, kuriems nustatytas specialusis nuolatinės slaugos
poreikis (visiškos negalios invalidus).
5) negaunate jokių kitų periodinių išmokų:
• valstybinių socialinio draudimo, valstybinių ar šalpos pensijų (išskyrus šalpos pensijas, įstatymu nustatytais
atvejais mokamas namuose invalidus slaugantiems asmenims ir pensijų išmokas, mokamas pagal Pensijų
kaupimo įstatymą);
• užsienio valstybės pensijų (išskyrus ankstyvą senatvės išmoką arba senatvės išmoką, paskirtas
vadovaujantis Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentais ar Lietuvos
Respublikos sudarytų tarptautinių sutarčių dėl pensijų mokėjimo nuostatomis);
• nuolatinių pensinio pobūdžio išmokų už asmens darbo pobūdį (valstybinės signataro rentos, artistų rentos
arba kompensacinės išmokos teatrų ir koncertinių įstaigų kūrybiniams darbuotojams, kompensacijos už
ypatingas darbo sąlygas ir pan.), mokamų iš valstybės biudžeto ar Valstybinio socialinio draudimo fondo
biudžeto;
• pensijų išmokų, gaunamų bet kuriuo Papildomo savanoriško pensijų kaupimo įstatymo nustatytu būdu;
• netekto darbingumo periodinės kompensacijos;
• šalpos kompensacijos;
• nedarbo socialinio draudimo išmokos (bedarbio pašalpos);
• priešpensinės bedarbio išmokos.
6) nedirbate ir negaunate jokių darbinių pajamų:
• pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu;
• savarankiškai vykdomos veiklos (t. y. neturite verslo liudijimo, nesate individualios įmonės savininkas,
advokatas ar jo padėjėjas, notaras, nedirbate pagal autorinę ar atlikėjo sutartį ir pan.);
• iš ūkininko veiklos (nesate ūkininkas ar jo partneris);
• užsienio valstybėje.

Išankstinės senatvės pensijos dydis priklauso nuo įgyto stažo ir turėtų pajamų bei LR Vyriausybės patvirtintų
einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžio.

Išankstinė senatvės pensija apskaičiuojama taip pat, kaip ir senatvės pensija, tačiau mažinama po 0,4 proc. už
kiekvieną pilną mėnesį, likusį iki senatvės pensijos amžiaus.
2. NAŠLAIČIO PENSIJA
Mirus vienam iš tėvų ar abiems tėvams (įtėviams), našlaičiais likusiems vaikams gali būti skirta našlaičių
pensija.

Našlaičių pensiją gali gauti mirusiojo:

1) vaikai ir įvaikiai iki 18 metų.
2) vaikai ir įvaikiai iki 24 metų, jei jie yra dieninių ar nuolatinių studijų programų studentai ar mokosi pagal
švietimo įstaigų bendrojo ugdymo programą ar formaliojo profesinio ugdymo programą.
3) vyresni nei 18 metų vaikai ir įvaikiai, jei jie buvo pripažinti neįgaliaisiais iki 18 metų ir jeigu nuo 18 metų
nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi.
4) vaikai ir įvaikiai, kurie iki 2005-07-01 buvo pripažinti invalidais nuo vaikystės po 18 metų sukakties dienos,
tačiau ne vėliau kaip iki dienos, kurią jiems sukako 24 metai, ir jeigu jie nuo pripažinimo invalidais dienos nuolat
yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai).

Kai miršta senatvės pensijos amžiaus nesulaukęs asmuo, našlaičių pensija yra lygi 50 proc. netekto
darbingumo pensijos, galėjusios priklausyti mirusiajam kaip netekusiam 60–70 proc. darbingumo.
Jei mirusysis jau buvo sukakęs senatvės pensijos amžių, našlaičiui skiriama 50 proc. mirusiajam galėjusios
priklausyti senatvės pensijos.
Jei našlaičių du ir daugiau, jiems mokama vienodo dydžio našlaičių pensija, tačiau bendra jiems mokama
našlaičių pensijų suma negali viršyti 100 proc. mirusiajam apskaičiuotos netekto darbingumo ar senatvės
pensijos dydžio.
Mirus senatvės, netekto darbingumo, invalidumo ar išankstinės senatvės pensijos gavėjui, našlaičio pensija
14
apskaičiuojama pagal mirusiojo gautos pensijos dydį.

Vidutinė našlaičių pensija šiuo metu yra 31,74 €.

Našlaičių pensiją mirusiojo vaikai gali gauti:

1) iki 18 metų.
2) iki 24 metų, jei jie yra dieninių ar nuolatinių studijų programų studentai ar mokosi pagal švietimo įstaigų
bendrojo ugdymo programą ar formaliojo profesinio ugdymo programą.
3) vyresni nei 18 metų vaikai ir įvaikiai, jei jie buvo pripažinti neįgaliaisiais iki 18 metų ir jeigu nuo 18 metų
nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi.
4) vaikai ir įvaikiai, kurie iki 2005-07-01 buvo pripažinti invalidais nuo vaikystės po 18 metų sukakties dienos,
tačiau ne vėliau kaip iki dienos, kurią jiems sukako 24 metai, ir jeigu jie nuo pripažinimo invalidais dienos nuolat
yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai).

Našlaičių pensijos gavėjui mirus, jį laidojusiems asmenims išmokama pensija už mirties mėnesį, jei ji dar
nebuvo išmokėta, ir dar vieno mėnesio pensijos dydžio išmoka.

3. MOKSLININKŲ PENSIJA
Sulaukus senatvės pensijos amžiaus arba netekus 60 proc. ir daugiau darbingumo, nedirbant ir neturint kitų
draudžiamųjų pajamų, galima pateikti prašymą dėl mokslininkų pensijos skyrimo. Prašymą galima pateikti
paštu, atvykus į Sodros skyrių ar internetu.

Ne mažiau nei 10 metų dirbti mokslinį darbą turint mokslo laipsnį ar pedagoginį mokslo vardą. Mokslinio darbo
stažas, už kurį skiriama mokslininkų pensija, skaičiuojamas iki sukaks 65 metai

Mokslininkų pensiją galite gauti, jei:

1) esate nuolatinis Lietuvos Respublikoje gyventojas
2) Jums suteiktas ar nostrifikuotas mokslo laipsnis ar pedagoginis mokslo vardas
3) esate senatvės pensijos amžiaus arba esate pripažintas nedarbingu ar iš dalies darbingu, netekusiu 60 proc.
ir daugiau darbingumo (iki 2005 m. liepos 1 d. pripažinti I ar II grupės invalidais)
4) turite ne mažesnį kaip 10 metų daktaro ar habilituoto daktaro stažą
5) neturite draudžiamųjų pajamų
6) negaunate ligos, motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės), profesinės reabilitacijos pašalpų ar nedarbo
socialinio draudimo išmokų

Mokslininkų pensijos dydžiai:

1) 5,80 € (10 proc. valstybinių pensijų bazės) už kiekvienus visus daktaro stažo metus
2) 8,70 € (15 proc. valstybinių pensijų bazės) už kiekvienus visus habilituoto daktaro stažo metus

Mokslinio darbo stažas, už kurį skiriama pensija, nustojamas skaičiuoti sukakus 65 metus. Tai reiškia, kad
tęsiant mokslinę veiklą vyresniame amžiuje, mokslinio darbo stažas įgytas po 65 metų nebebus įvertinamas
skiriant valstybinę mokslininko pensiją.
Mokslininkų pensija gali būti paskirta ir mokama, tik jei neturite draudžiamųjų pajamų.
Jei Jums buvo paskirta ir mokama mokslininkų pensija, tačiau Jūs įsidarbinote ar pasirašėte autorinę sutartį,
apie tai turite informuoti Sodros skyrių per 10 dienų. Mokslininkų pensijos mokėjimas tokiu atveju
nutraukiamas, nuo tos dienos, kurią turite pajamų.
Atnaujinti mokslininkų pensijos mokėjimą galima pateikus prašymą Sodrai. Toliau bus mokama tokio pat dydžio
mokslininkų pensija, kaip ir iki įsidarbinant.

Įgijus papildomo mokslinio darbo stažo anksčiau paskirta mokslininkų pensija neperskaičiuojama.

Pensijos gavėjui mirus, jį laidojusiems asmenims išmokama pensija už mirties mėnesį, jei ji dar nebuvo
išmokėta, ir dar vieno mėnesio dydžio išmoka.
4. NUKENTĖJUSIŲJŲ ASMENŲ VALSTYBĖS PENSIJA
Jei esate pripažintas nukentėjusiu asmeniu ar esate tokio asmens našlys, našlė ar našlaitis galite kreiptis dėl
nukentėjusių asmenų valstybinės pensijos skyrimo.

Nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją galite gauti, jei:

1) esate Lietuvos Respublikos pilietis nuolat gyvenantis Lietuvoje
2) negaunate panašaus pobūdžio pensijos (išskyrus socialinio draudimo pensiją) ar kitokios nuolatinės
kompensacinės išmokos iš kitos valstybės

Taip pat turite atitikti BENT VIENĄ iš šių sąlygų:

1) buvote sužeistas ar tapote invalidu gindamas Lietuvos Respublikos nepriklausomybę 1991 metų sausio 11–
13 dienomis ir po to vykdytos SSRS agresijos metu
2) buvote politiniu kaliniu, tremtiniu ar beglobiu vaiku
3) buvote pasipriešinimo 1940–1990 metų okupacijoms (rezistencijos) dalyviu – laisvės kovų dalyviu, kuriam
įstatymų nustatyta tvarka yra pripažintas šis statusas
4) Antrojo pasaulinio karo metais buvote išvežtas priverstiniams darbams (taip pat ten gimę ar kartu su jumis
buvę nepilnamečiai šeimos nariai) arba buvote getuose, koncentracijos ar kitokio tipo prievartinėse stovyklose
5) Antrojo pasaulinio karo metais tarnavote antihitlerinės koalicijos valstybių veikiančiose armijose, partizanų
būriuose ar junginiuose
15
6) dalyvavote likviduojant Černobylio atominės elektrinės avarijos padarinius
7) tapote invalidu būtinosios karinės tarnybos ar karinių mokymų sovietinėje armijoje (1945 07 22–1991 12 31)
metu arba vėliau buvote pripažintas nedarbingu ar iš dalies darbingu (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidu) dėl ligų,
susijusių su karine tarnyba
8) būtinosios karinės tarnybos ar karinių mokymų sovietinėje armijoje metu atlikote tarnybą Afganistane
9) pagal Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos 1941 metų sausio 10 d. susitarimą dėl gyventojų mainų
buvote atkeltas į Lietuvą. Daugiau informacijos: Asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų teisinio
statuso įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktas
10) pagal iki 2005 m. liepos 1 d. galiojusius teisės aktus Jums buvo pripažintas I, II ar III grupės invalidumas
nuo vaikystės dėl sužeidimo, kontūzijos arba suluošinimo, susijusių su kovos veiksmais Antrojo pasaulinio karo
metais arba su šio karo padariniais. Daugiau informacijos: Asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų
okupacijų teisinio statuso įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunktis.

Nukentėjusiųjų asmenų valstybines pensijas taip pat gali gauti šių nukentėjusiųjų tėvai, SUTUOKTINIAI IR
VAIKAI:
1) žuvusių dėl 1991 metų sausio 11–13 dienomis vykdytos agresijos ir po to buvusių įvykių
žuvusių pasipriešinimo 1940–1990 metų okupacijoms (rezistencijos) veiksmų metu, taip pat nužudytų ir mirusių
neteisėto kalinimo ar tremties metu.
2) žuvusių ar mirusių dėl Černobylio atominės elektrinės avarijos padarinių likvidavimo
žuvusių ar mirusių būtinosios karinės tarnybos ar karinių mokymų sovietinėje armijoje (1945 07 22 - 1991 12
31) metu arba vėliau mirusių dėl ligų, susijusių su karine tarnyba.

Nukentėjusių asmenų valstybinę našlių pensiją gali gauti TIE NAŠLIAI IR NAŠLĖS, KURIE:
1) sukako senatvės pensijos amžių.
2) buvo pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki sutuoktinio mirties
arba per 5 metus po sutuoktinio mirties.
3) augina šios pensijos gavėjo vaikus (įvaikius) iki 18 metų arba iki 19 metų, jei vaikai mokosi mokykloje ar
profesinio mokymo įstaigoje.
4) slaugo namuose šios pensijos gavėjo vaikus (įvaikius), kuriems nustatyta 75–100 proc. netekto darbingumo
(iki 2005 m. liepos 1 d. – I invalidumo grupė), jeigu jie buvo pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. –
invalidais) iki jiems sukankant 18 metų.
5) sukako senatvės pensijos amžių ar buvo pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais (iki 2005 m. liepos 1
d. – invalidais) tuo metu, kai augino šios pensijos gavėjo vaikus (įvaikius) iki 18 metų arba 19 metų, jei vaikai
mokėsi mokykloje ar profesinio mokymo įstaigoje, arba slaugė namuose sutuoktinio vaikus (įvaikius), kuriems
nustatyta 75–100 proc. netekto darbingumo (iki 2005 m. liepos 1 d. – I invalidumo grupė), jeigu šie vaikai
(įvaikiai) buvo pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki jiems sukankant 18 metų.
6) neturėjo su mirusiu sutuoktiniu vaikų, tačiau nuo santuokos įregistravimo iki sutuoktinio mirties praėjo ne
mažiau kaip 5 metai.
7) nepriklausomai nuo amžiaus, jei nėra sudaryta kita santuoka, žuvusiųjų dėl 1991 metų sausio 11–13
dienomis vykdytos agresijos ir po to buvusių įvykių našlėms.

Nukentėjusių asmenų valstybinę našlaičių pensiją gali gauti mirusio nukentėjusių asmenų pensijos gavėjo:
1) vaikai (įvaikiai) iki 18 metų
2) vyresni kaip 18 metų vaikai ir įvaikiai, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki
18 metų ir visą laiką nuo 18 metų sukakties yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai)
3) vaikai (įvaikiai) iki 24 metų, jei jie yra bendrojo lavinimo bei aukštųjų ir profesinių mokyklų dieninių skyrių
studentai ir moksleiviai

Nukentėjusių asmenų pensija mokama kiekvieną mėnesį iki gyvos galvos.

Nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos mokamos, nepaisant nukentėjusiųjų asmenų kitų pajamų.
Nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos gavėjui, persikėlusiam nuolat gyventi į užsienį, ši pensija
nemokama.
Nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos gavėjui mirus, ši pensija išmokama jį laidojusiems asmenims už
mirties mėnesį, jei ji dar nebuvo išmokėta, ir dar tokio pat dydžio už vieną mėnesį.
Našlei ar našliui, gaunančiam nukentėjusių asmenų valstybinę našlių pensiją, šios pensijos mokėjimas
nutraukiamas dar kartą susituokus.
Našlaičiais likusiems vaikams nukentėjusių asmenų valstybinė našlių pensija mokama iki jiems sukanka 18
arba 24 metai. Pensiją jie gauna ir tokiu atveju, jei juos įvaikina kitas asmuo.
5. ŠALPOS (SOCIALINĖ) PENSIJA
Šalpos (socialinė) pensija - skiriama tiems, kurie sulaukė senatvės pensijos, bet neturi teisės gauti didesnės
pensijos.
Tačiau jie turi būti: ne mažiau 15 m. slaugę savo vaikus ar įvaikius invalidus bei I ir II gr. invalidus nuo vaikystės
ar tapusiais jais iki 18 m. ir motinos, pagimdžiusios 5 ir daugiau vaikų iki 8 m.

Iš konspekto:
Pensijas galima charakterizuoti pagal jų tikslinę paskirtį:
1. pensijos už ypatingus nuopelnus – pirmojo ir antrojo laipsnio valstybinės
pensijos, nukentėjusiųjų asmenų pensijos;
2. pensijos, kurios numatytos tam tikrų pareigybių atstovams. Dėl šių pensijų
reikalingumo kyla daugiausia abejonių

16
 Pensijos trijų rūšių (egz):
1. SODROS pensija- senatvės, neįgalumo pensija, našlių/našlaičių; (privalomos ir savanoriškos)
2. Valstybinės pensijos –privilegijuotos pensijos- teisėjų, už nuopelnus. Tai ne pensijos, nes skiriamos pagal
soc. grupę; Signatarų renta, prezidento našlės/našlio.
3. Šalpos pensijos- 3 metus dirba.

29 PIRMOSIOS PAKOPOS PENSIJŲ RŪŠYS IR JŲ SKYRIMO SĄLYGOS.

RŪŠYS:
1) senatvės;
2) netekto darbingumo;
3) našlių ir našlaičių.
Kol pasibaigs mokėjimo terminas arba kol vietoj jų bus paskirtos valstybinės socialinio draudimo senatvės ar
netekto darbingumo pensijos, toliau mokamos:
1) maitintojo netekimo pensijos, paskirtos už mirusius iki 1995 m. sausio 1 d. asmenis buvusia iki 1995 m.
sausio 1 d. tvarka;
2) ištarnauto laiko pensijos, paskirtos iki 1995 m. sausio 1 d.;
3) invalidumo pensijos, paskirtos iki 2005 m. liepos 1 d.

ŠIŲ PENSIJŲ SKYRIMO SĄLYGOS:

Šios pensijos skiriamos asmenims, jeigu jie atitinka valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo nustatytus
valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo reikalavimus atitinkamai pensijos rūšiai skirti ir sukanka šio
įstatymo nustatytą amžių, pripažįstami nedarbingais arba iš dalies darbingais, o tokiems asmenims mirus, – jų
šeimos nariams.
30 Antros pakopos pensijų kaupimo sistema – tai galimybė kaupti senatvei. Apsisprendusieji dalyvauti pensijų
kaupimo sistemoje dalį socialinio draudimo įmokų, šiuo metu mokamų „Sodrai", nukreipia į savo sąskaitą
pasirinktame pensijų fonde (dalis privalomo socialinio draudimo įmokų pervedama į pensijų fondus, jos
kaupiamos – už jas įsigyjami vertybiniai popieriai ir kitas turtas, gaunamos palūkanos). Sulaukę pensinio
amžiaus, pensijų kaupimo sistemos dalyviai gaus pensiją (kasmėnesinę išmoką – pensiją iki gyvos galvos,
arba kitaip tariant anuitetą) iš dviejų dalių: iš socialinio draudimo ir iš savo sukauptų lėšų.
31 Trečios pakopos pensijų fondai
Trečia pensijų pakopa – tai savarankiškas ilgalaikis kaupimas pensijai. Trečioje pakopoje gali dalyvauti visi
norintys asmenys, įskaitant ir tuos, kurie nemoka mokesčių „Sodrai“ ir nedalyvauja pirmoje ir antroje pakopose.
Įmokas į papildomo savanoriško pensijų kaupimo fondus jų dalyvis moka savarankiškai pagal su valdymo
įmone pasirašytą sutartį – įmokos nėra automatiškai pervedamos. Pensijų kaupimo dalyvio patogumui įmokos į
pasirinktą pensijų fondą gali būti periodinės ir neperiodinės. Be to, įmokas dalyvio vardu gali mokėti ir kiti
asmenys, pavyzdžiui, sutuoktinis arba darbdavys.
Teisę į pensiją šio fondo dalyvis įgyja 5 metais anksčiau nei „Sodros“ nustatytas senatvės pensijos amžius.
Pensijos išmokėjimo būdą dalyvis gali pasirinkti. Be to, iš trečios pakopos galima bet kada pasitraukti. Dalyvis
gali pakeisti fondą, tačiau už tai gali būti imamas mokestis, kurio maksimalus dydis nurodytas fondo taisyklėse.
32 Pensijų kaupimas įmonės darbuotojams – priemonė, stiprinanti socialinę partnerystę ir didinanti darbuotojų
lojalumą. Tokių fondų tikslas – suteikti papildomas socialines garantijas darbuotojams kaupti didesnei pensijai
senatvėje, motyvuoti darbuotojus. Atitinkamai taikomos ir mokesčių lengvatos. Kaupimo būdai gali būti įvairūs:
darbdavys kaupia nustatytą kiekvieno darbuotojo atlyginimo procentą; pensiją kaupia darbdavys ir darbuotojas,
kad bendra darbuotojo pensija sudarytų nustatytą darbo užmokesčio dydį; darbdavys kaupia vienodą lėšų
sumą visiems darbuotojams; darbdavys kaupia vienodą lėšų sumą (arba nustatytą procentą) nuo kiekvieno
darbuotojo atlyginimo.
Skirtingai nei trečiosios pakopos pensijų fonduose, dalyvauti profesiniame pensijų fonde valdant fondą ir
nustatyti pensijų fondo valdymo veiklos sąlygas savo nuožiūra gali patys darbdaviai ir darbuotojai (ar
savarankiškai dirbantys asmenys, susijungę į asociaciją). Taigi socialiniai partneriai gali savarankiškai apibrėžti
dalyvavimo pensijų fonde sąlygas, pasirinkti norimą investicijų valdytoją, nustatyti investavimo strategiją,
galimas pensijų išmokas. Tačiau jei silpna socialinė partnerystė, vyrauja smulkios ar vidutinės įmonės, dideli
mokesčiai, nėra kaupimo tradicijų valstybėje, pakankamai sudėtinga pradėti vystyti profesinius pensijų fondus.
Lietuvoje istoriškai profesiniai pensijų fondai nesusiformavo, nes sovietmečiu pensinį aprūpinimą garantavo
valstybė, o vėliau Lietuvoje ši sistema buvo reformuota į valstybinio socialinio draudimo sistemą, kai teisė į
pensiją įgyjama remiantis socialiniu draudimu, taip pat didelės lėšos buvo skirtos antrosios pakopos privačių
kaupiamųjų pensijų sistemai. Esant tokiai situacijai ir besivystančiai ekonomikai, tiek darbdaviams, tiek
darbuotojams problemiška papildomai skirti lėšų profesinėms pensijoms.
Pagal Profesinių pensijų kaupimo įstatymą, bet koks finansuojančio subjekto įsipareigojimas dėl profesinių
pensijų kaupimo savo darbuotojams gali būti įgyvendinamas arba per pensijų asociaciją, veikiančią pagal šį
įstatymą (arba kitoje ES valstybėje narėje įsteigtą analogišką subjektą), arba sudarant gyvybės draudimo
sutartį, pagal kurią kaupiamos profesinės pensijos gyvybės draudimo įmonėje. Pensijų asociacija gali būti
steigiama tarp darbdavio ir darbuotojų arba jų įgaliotų atstovų, arba tarp savarankiškai dirbančių asmenų.
Numatyta, kad profesinių pensijų fondai gali būti apibrėžtų įmokų (profesinių pensijų fondas, kuriame dalyviams
priklausančių pensijų išmokų dydis priklauso nuo sumokėtų įmokų ir turto vertės pokyčio, o pensijų išmokos
dydis negarantuojamas) ir apibrėžtų išmokų (profesinių pensijų fondas, kurio taisyklėse garantuojama tam tikro
dydžio investicijų grąža arba tam tikro dydžio pensijų išmoka ir kurio pensijų išmokų dydis nėra tiesiogiai
priklausomas nuo sumokėtų įmokų ir turto vertės pokyčio).
Lietuvos Respublikos profesinių pensijų kaupimo įstatyme apibrėžiama, kad profesinės pensijos turi atitikti šias
sąlygas: išmoka fondo dalyviui turi būti numatyta profesinių pensijų fondo taisyklėse; fondo dalyvis privalo būti
sukakęs profesinių pensijų fondo taisyklėse nustatytą senatvės pensijos amžių; fondo dalyvis turi atitikti kitas
profesinių pensijų fondo taisyklėse numatytas sąlygas pensijų išmokai gauti; išmokos, susijusios su dalyvio

17
profesine veikla ir kuri bent iš dalies buvo kaupiama iš finansuojančio subjekto pensijų įmokų.
Profesinis pensijų fondas pensijų asociacijos forma gali būti steigiamas sudarant pensijų asociacijos steigimo
sutartį, joje aptariant įstatyme numatytus klausimus. Pensijų asociacija gali pradėti veiklą tik gavusi priežiūros
institucijos leidimą. Pensijų asociacijos valdymo organai: visuotinis narių susirinkimas; kolegialus organas –
valdyba; vienasmenis organas – administratorius.
Galima įvardyti kelias priežastis, kodėl Lietuvoje neveikia profesiniai fondai: nėra stipraus socialinio dialogo
tradicijos (užsienyje profesiniai pensijų fondai atsiranda būtent iš darbdavių ir darbuotojų atstovų susitarimo),
taip pat egzistuoja kitokios nei Vakarų Europos valstybėse esančios papildomų garantijų ir skatinimo schemos
(pavyzdžiui, Prancūzijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose papildomo pensinio draudimo schemos veikia profesinių
pensijų pagrindu, o Lietuvoje plačiai taikomos investicinio gyvybės draudimo schemos ir antrosios pakopos
pensijų fondai, finansuojami socialinio draudimo įmokų).
Įmokos į profesinius pensijų fondus nėra apmokestinamos jokiais mokesčiais. Neapmokestinamomis
pajamomis natūra laikoma darbuotojo naudai darbdavio mokamų pensijų įmokų į pensijų sąskaitą pensijų
fonde suma, per mokestinį laikotarpį neviršijanti 25 procentų per mokestinį laikotarpį darbuotojui apskaičiuotų
su darbo santykiais susijusių pajamų. Nuo darbuotojų naudai mokamų įmokų neskaičiuojamos ir socialinio
draudimo įmokos.

Pensijų asociacija – asociacija, veikianti pagal šį įstatymą profesinių pensijų kaupimo tikslu, įsteigta atskirai nuo
finansuojančio subjekto (darbdavio) ar savarankiškai dirbančių asmenų interesams atstovaujančios
organizacijos ir kurios tikslas – teikti savo pensijų fondo (fondų) dalyviams pensijų išmokas, susijusias su
profesine veikla, pagal pensijų asociacijos steigimo sutartį.
Pensijų fondo dalyvis (toliau – dalyvis) – pensijų asociacijos narys, pasirinkęs asociacijos profesinių pensijų
fondą, o jo profesinė veikla suteikia ar suteiks teisę jam gauti pensijų išmokas pagal šio profesinių pensijų
fondo taisykles.

Finansuojantis subjektas (įmokų mokėtojas) – bet kuri įmonė, įstaiga ar organizacija, ar fizinis asmuo, veikiantis
kaip darbdavys arba savarankiškai dirbantis asmuo ir mokantis pensijų įmokas į pensijų asociacijos profesinių
pensijų fondą (fondus) arba sudaręs gyvybės draudimo sutartį, pagal kurią kaupiamos profesinės pensijos.
Pensijų įmokos dalyvių vardu gali būti mokamos tik pinigais. Finansuojančio subjekto mokamos įmokos tampa
pensijų fondo dalyvio nuosavybe nuo to momento, kai jos konvertuojamos į pensijų fondo vienetus ir įrašomos į
pensijų sąskaitą, išskyrus atvejus, kai pensijų asociacijos įstatuose ar pensijų fondo taisyklėse yra nustatytas
minimalus dalyvavimo laikotarpis.

Pensijų asociacija negali verstis veikla, nesusijusia su profesinėmis pensijomis.

Pensijų turtas turi būti investuojamas pagal „apdairaus asmens“ taisyklę, ypač laikantis šių reikalavimų:
1) turtas turi būti investuojamas geriausiais dalyvių ir išmokų gavėjų interesais. Galimo interesų konflikto atveju
pensijų fondo valdytojas turi užtikrinti, kad būtų investuojama išimtinai dalyvių ir išmokų gavėjų interesais;
2) turtas turi būti investuojamas taip, kad būtų užtikrintas investicijų portfelio, kaip visumos, saugumas, kokybė,
likvidumas ir pelningumas. Pensijų asociacijos turtas, skirtas techniniams atidėjiniams padengti, investuojamas
atsižvelgiant į numatomų būsimų pensijų išmokų pobūdį ir trukmę;
3) turtas daugiausia turi būti investuojamas reguliuojamose rinkose. Investicijos į turtą, kuriuo negalima
prekiauti reguliuojamoje finansų rinkoje, niekada neturi viršyti atsargumo ribų;
4) investicijos į išvestines finansines priemones galimos tada, jeigu jos padeda sumažinti investavimo riziką
arba padeda veiksmingai valdyti investicijų portfelį. Jos turi būti įvertinamos riziką ribojančiu pagrindu
atsižvelgus į pagrindinį turtą ir įtraukiamos į pensijų turto vertinimą. Turi būti vengiama didesnės rizikos
tikimybės taikant vienos sandorio šalies ir kitų sandorių išvestines finansines priemones;

Sutrumpinta versija, to kas pateikta anksčiau

Profesinių pensijų fondai

Pensijų kaupimas įmonės darbuotojams – priemonė, stiprinanti socialinę partnerystę ir didinanti darbuotojų
lojalumą. Tokių fondų tikslas – suteikti papildomas socialines garantijas darbuotojams kaupti didesnei pensijai
senatvėje, motyvuoti darbuotojus. Atitinkamai taikomos ir mokesčių lengvatos. Kaupimo būdai gali būti įvairūs:
darbdavys kaupia nustatytą kiekvieno darbuotojo atlyginimo procentą; pensiją kaupia darbdavys ir darbuotojas,
kad bendra darbuotojo pensija sudarytų nustatytą darbo užmokesčio dydį; darbdavys kaupia vienodą lėšų
sumą visiems darbuotojams; darbdavys kaupia vienodą lėšų sumą (arba nustatytą procentą) nuo kiekvieno
darbuotojo atlyginimo.

Veikla
Pensijų asociacija negali verstis veikla, nesusijusia su profesinėmis pensijomis. Turto investavimas dalyvių ir
išmokų gavėjų interesais, užtikrinant investicijų portfelio, kaip visumos, saugumą, kokybę, likvidumą ir
pelningumą.

Finansavimas
Įmokas moka bet kuri įmonė, įstaiga ar organizacija, ar fizinis asmuo, veikiantis kaip darbdavys arba
savarankiškai dirbantis asmuo ir mokantis pensijų įmokas į pensijų asociacijos profesinių pensijų fondą
(fondus) arba sudaręs gyvybės draudimo sutartį, pagal kurią kaupiamos profesinės pensijos.
Pensijų įmokos dalyvių vardu gali būti mokamos tik pinigais. Finansuojančio subjekto mokamos įmokos tampa
pensijų fondo dalyvio nuosavybe nuo to momento, kai jos konvertuojamos į pensijų fondo vienetus ir įrašomos į
pensijų sąskaitą, išskyrus atvejus, kai pensijų asociacijos įstatuose ar pensijų fondo taisyklėse yra nustatytas
minimalus dalyvavimo laikotarpis.

18
33 Lietuvos Respublikoje nustatomos šios valstybinės pensijos:
1. Lietuvos Respublikos I ir II laipsnių valstybinės pensijos;
• Teisę gauti I laipsnio valstybinę pensiją turi:
− ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai – kariai savanoriai;
− olimpinių žaidynių čempionai (aukso medalio laimėtojai);
− asmenys, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka paskirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.
• Teisę gauti II laipsnio valstybinę pensiją turi:
− motinos, pagimdžiusios (įvaikinusios) 5 ir daugiau vaikų, išauginusios juos iki 8 metų ir gerai išauklėjusios;
− olimpinių žaidynių prizininkai (sidabro, bronzos medalių laimėtojai), parolimpinių žaidynių čempionai,
olimpinių sporto šakų pasaulio čempionai, olimpinių kurčiųjų žaidynių čempionai;
− asmenys, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka suteiktas garbės donoro vardas
Skiriama (I ir II laipsnio pensija) asmenims, jeigu jie :
a. yra sukakę senatvės pensijos amžių arba
b. pripažinti netekusiais 60 procentų ir daugiau darbingumo
• 2. Nukentėjusiųjų asmenų (nuo karo, jo pasekmių (okupacijos), pvz:
– kurie tapo invalidais dėl 1991 metų sausio 11–13 dienomis vykdytos agresijos
– Politiniai kaliniai, tremtiniai
– pasipriešinimo 1940–1990 metų okupacijoms (rezistencijos) dalyviai – laisvės kovų dalyviai
– kurie dalyvavo likviduojant Černobylio atominės elektrinės avarijos padarinius
– kurie tapo invalidais būtinosios karinės tarnybos ar karinių mokymų sovietinėje armijoje (1945 07 22–1991 12
31) metu

Dydis – priklauso nuo statuso, netekto darbingumo lygio:

Neskiriama: asmenims, kurie nuo 1939 m. kovo 23 d. (Klaipėdos krašto okupacijos) iki 1990 m. kovo 11 d.
tarnavo ar dirbo atitinkamuose padaliniuose, susijusiuose su SSRS

• 3. Pareigūnų ir karių:
− policijos, VSAT ir kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnai
− STT pareigūnai
− profesinės karo tarnybos kariai
− VSD sistemos pareigūnai
− prokuratūros pareigūnai
− Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnai
− muitinės pareigūnai
Sąlygos :
– ištarnavo 20 ir daugiau metų
– ištarnavusiems prokuratūroje 20 ir daugiau metų ir sukakusiems senatvės pensijos amžių
– pripažintiems nedarbingais ar iš dalies darbingais dėl priežasčių, susijusių su tarnyba
– atleistiems dėl sveikatos arba pripažintiems nedarbingais ar iš dalies darbingais dėl priežasčių, nesusijusių
su tarnyba, ir ištarnavusiems 5 ir daugiau metų
– sukakusiems senatvės pensijos amžių ir ištarnavusiems 5 ir daugiau metų
• 4. Teisėjų:
a. Visų teismų teisėjams
b. sukako senatvės pensijos amžius
c. nustojo dirbti teisėjais
d. yra įgiję ne mažesnį kaip 5 metų teisėjo darbo stažą
e. kreipimosi dėl teisėjų valstybinės pensijos skyrimo metu yra Lietuvos Respublikos piliečiai, nuolat
gyvenantys Lietuvos Respublikoje;

• 5. Mokslininkų:
Skiriama:
a. yra sukakę senatvės pensijos amžių arba
b. pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais, pripažinti netekusiais 60 procentų ir daugiau darbingumo
c. turi ne mažesnį kaip 10 metų daktaro ar habilituoto daktaro darbo stažą
34 Specialiųjų profesinių kategorijų valstybinės pensijos:
* Seimo Pirmininkui, Ministrui pirmininkui, LAT pirmininkui ir KT pirmininkui skiriamos pirmo laipsnio valstybinės
pensijos, jeigu jie šias pareigas ėjo bent 2m.
*Teisėjai gali gauti, jeigu turi bent 5m. teisėjo darbo stažą.
*Mokslininkai gali gauti, jeigu turi bent 10m. daktaro ar habilituoto daktaro darbo stažą.
*Pareigūnai ir kariai gali gauti, jeigu yra ištarnavę bent 25 metus (išskyrus pareigūnus, tarnaujančius
prokuratūroje, jiems užtenka 20m.)
*Respublikos Prezidentui renta nemokama tuo atveju jeigu jis buvo pašalintas iš Prezidento pareigų apkaltos
proceso tvarka.
*Signatarui mokama, jeigu neturi draudžiamų pajamų (išskyrus kultūrinę veiklą)
*Renta mokama tik baigusiems karjerą sportininkams ir pasiekusiems karjeroje (pavyzdžiui, laimėjusiems
olimpinių žaidynių auksą, sidabrą, bronzą)
*Konkrečios skyrimo sąlygos yra įstatymuose.
35 Šalpos išmokos - tai periodinės (mėnesinės) piniginės išmokos, skiriamos ir mokamos neįgaliems vaikams,
nedarbingiems ar iš dalies darbingiems asmenims, senatvės pensijos amžių sukakusiems asmenims, vaikams
našlaičiams bei kitiems asmenims.
Valstybinių šalpos išmokų tikslas- suteikti minimalų aprūpinimą nuolat Lietuvoje gyvenantiems asmenims
(nepriklausomai nuo jų pilietybės), kuriems dėl jų neįgalumo, amžiaus ar dėl kitų priežasčių teikiama valstybės
19
 šalpa, kitaip tariant, suteikti tokiems asmenims lėšų gyvybiškai būtiniems poreikiams patenkinti
Pagrindinis teisės aktas, reglamentuojantis valstybinių šalpos išmokų skyrimą ir mokėjimą- Valstybinių šalpos
išmokų įstatymas. Šiuo įstatymu nustatytos šios šalpos išmokų rūšys: 1) šalpos pensijos; 2) šalpos našlaičių
pensijos; 3) slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos; 4) šalpos kompensacijos.
Šalpos išmokos - tai periodinės (mėnesinės) piniginės išmokos, skiriamos ir mokamos neįgaliems vaikams,
nedarbingiems ar iš dalies darbingiems asmenims, senatvės pensijos amžių sukakusiems asmenims, vaikams
našlaičiams bei kitiems asmenims.

Šalpos pensijos. Šalpos pensijomis suteikiamos pensinės garantijos visiems nuolat Lietuvoje gyvenantiems
asmenims, kuriems Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo nustatyta tvarka yra nustatytas neįgalumo ar
darbingumo lygis (jei jie yra netekę 60 procentų ir daugiau darbingumo (iki 2005 m. liepos 1 d. pripažinti I ar II
grupės invalidais)) arba yra sukakę senatvės pensijos amžių ir kurie neturi teisės gauti valstybinės socialinio
draudimo ar valstybinės pensijos, kitų pensijų išmokų (taip pat ir iš užsienio valstybių) (nepaisant, dėl kokių
priežasčių jie neįgijo tokios teisės) arba šios pensijos ar išmokos yra mažesnės už šalpos pensiją. Pažymėtina,
kad palankesnės šalpos pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygos yra nustatytos asmenims, kurie, įstatymo leidėjo
požiūriu, negalėjo įgyti teisės gauti valstybinės socialinio draudimo pensijos dėl objektyvių (pateisinamų)
priežasčių. Šiems asmenims nustatyti didesni šalpos pensijų dydžiai, palankesnės jų skyrimo ir mokėjimo
sąlygos.
Tokiais asmenimis laikomi :
1. neįgalūs vaikai.
2. asmenys, pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais iki jiems sukankant 24 metus (atskirais atvejais - iki
26 metų).
3. asmenys (tėvai (įtėviai), globėjai ar rūpintojai), kurie ne mažiau kaip 15 metų slaugė namuose neįgaliuosius,
kuriems nustatytas specialusis nuolatinės slaugos ar nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis.
4. taip pat motinos, kurios pagimdė ir išaugino 5 ir daugiau vaikų.
36 2012-02-06 KT nutarimas:
Teisės aktų nuostatos, kuriomis buvo sumažintos senatvės ir valstybinės pensijos, o 1995–2002 m. dirbusiems
pensininkams neišmokėtų pensijų dalies išmokėjimas nukeltas iš 2010 m. į 2012 m., neprieštarauja
(neprieštaravo) Konstitucijai. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau –
Laikinasis įstatymas) nuostatos, kuriomis buvo sumažintos pensijos dirbantiems pensininkams, taip pat
Valstybinių pensijų įstatymo nuostata, kuria sumažinta valstybinių pensijų maksimalaus dydžio riba,
prieštarauja Konstitucijai.
Šioje byloje Konstitucinis Teismas rėmėsi iki šios bylos suformuota konstitucine doktrina, kurioje yra atskleisti iš
Konstitucijos kylantys reikalavimai, kurių privalu laikytis koreguojant pensijų teisinį reguliavimą valstybėje
susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai. Nutarime pažymėta, kad valstybėje susidarius ypatingai
situacijai, kai dėl itin sunkios ekonominės, finansinės padėties neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina
pensijoms mokėti, paskirtos ir mokamos pensijos gali būti mažinamos, tačiau tai darant privalu paisyti
konstitucinių lygiateisiškumo, proporcingumo principų, nustatyti tolygų, nediskriminacinį pensijų mažinimo
mastą; sumažintos pensijos gali būti mokamos tik laikinai, numačius dėl pensijų sumažinimo susidariusių
praradimų kompensavimo mechanizmą.

2014-03-07 KT sprendimas:
1. Išaiškinti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo (Žin., 2012, Nr. 109-
5528) motyvuojamosios dalies III skyriaus 6.5 punkto nuostata „praradimai, atsiradę dėl senatvės <...> pensijų
mažinimo, <...> nebelikus minėtos ypatingos situacijos būtų per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti,
įstatymų leidėjas turi nepagrįstai nedelsdamas įstatymu nustatyti esminius sumažintų pensijų kompensavimo
elementus (pagrindus, dydžius ir pan.), kuriais remiantis turėtų būti parengta sumažintų pensijų kompensavimo
tvarka“, motyvuojamosios dalies V skyriaus 5.5 punkto nuostata „šiuos sumažintų pensijų kompensavimo
elementus įstatymu turi nustatyti įstatymų leidėjas; tik taip suprantamas šis teisinis reguliavimas neprieštarauja
Konstitucijai“, motyvuojamosios dalies V skyriaus 19.5 punkto nuostata „praradimai, atsiradę inter alia dėl
senatvės pensijų mažinimo, nebelikus ypatingos situacijos, būtų per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti,
įstatymų leidėjas turi nepagrįstai nedelsdamas įstatymu nustatyti esminius sumažintų pensijų kompensavimo
elementus (pagrindus, dydžius ir pan.), kuriais remiantis turėtų būti parengta sumažintų pensijų kompensavimo
tvarka“ inter alia reiškia, kad, valstybėje nebelikus ypatingos situacijos ir atsiradus prielaidoms pagal
objektyvius duomenis (ekonominius rodiklius, inter alia ekonomikos augimo rodiklius, valstybės sukauptas
lėšas) įvertinti atitinkamas valstybės išgales, visiems asmenims turi būti užtikrintas jų patirtų praradimų,
atsiradusių sumažinus (inter alia įstatymo nuostatomis, pripažintomis prieštaraujančiomis Konstitucijai)
senatvės pensijas, teisingas kompensavimas; tai pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos
imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrinta tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų
kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.
2. Išaiškinti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo (Žin., 2012, Nr. 109-
5528) motyvuojamosios dalies III skyriaus 6.5 punkto, motyvuojamosios dalies V skyriaus 19.5 punkto nuostata
„per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti, įstatymų leidėjas turi nepagrįstai nedelsdamas įstatymu nustatyti
esminius sumažintų pensijų kompensavimo elementus (pagrindus, dydžius ir pan.)“ inter alia reiškia, kad
įstatymų leidėjas turi nustatyti sumažintų (inter alia įstatymo nuostatomis, pripažintomis prieštaraujančiomis
Konstitucijai) senatvės pensijų kompensavimo mechanizmą, inter aliakompensacijų mokėjimo pradžią ir
protingą laikotarpį, per kurį dėl šių pensijų mažinimo atsiradę praradimai bus kompensuoti, atsižvelgdamas į
ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, inter alia įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter
aliasusijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu.
37 KT išaiškino, kad jeigu įstatymų leidėjas, esant būtinumui (pavyzdžiui, kilus ekonomikos krizei), nusprendžia
sumažinti iš dirbančių asmenų pajamų surenkamų lėšų dalį, pervedamą į specialius pensijų fondus ir skirtą
būsimoms senatvės pensijoms kaupti, jis ne tik negali paneigti tokios kaupiamosios pensijos esmės, bet ir turi
20
 siekti, kad ją kaupę asmenys nepatirtų didelių praradimų, o jeigu tokie praradimai neišvengiami, privalo,
atsižvelgdamas inter alia į valstybės finansines, ekonomines galimybes, nustatyti teisingą jų kompensavimą;
gali būti pasirenkami įvairūs tokio kompensavimo būdai. Teisinis reguliavimas, pagal kurį visiems pensijų
kaupimo sistemos dalyviams 2013 metais buvo nustatytas 0,5 procento pajamų didesnis už nustatytąjį iki
sumažinimo kaupiamosios pensijų įmokos dydis, vertintinas kaip 2012 metais sumažintų kaupiamųjų pensijų
įmokų kompensavimas, atitinkantis iš Konstitucijos 52 str., konstitucinio teisinės valstybės principo kylančius
imperatyvus.
38 Lietuvos Respublikos ar Europos Sąjungos valstybės narės nuolatiniai gyventojai, ne jaunesni kaip 16 metų,
jeigu jiems nėra paskirta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija turint būtinąjį valstybinio socialinio
pensijų draudimo stažą, gali savanoriškai draustis pensijų socialiniu draudimu pagrindinei ar pagrindinei ir
papildomai pensijos dalims tuo laiku, kai jie nėra privalomai draudžiami šios rūšies socialiniu draudimu, arba
įstatymų nustatyta tvarka privalomai draudžiami (draudžiasi) pensijų socialiniu draudimu tik pagrindinei
pensijos daliai. Lietuvos Respublikos ar Europos Sąjungos valstybės narės nuolatiniai gyventojai, ne jaunesni
kaip 16 metų, jeigu jie nėra sukakę senatvės pensijos amžiaus arba pripažinti nedarbingais ar iš dalies
darbingais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais), gali savanoriškai draustis ligos ir motinystės socialiniu
draudimu ligos ir motinystės pašalpoms tuo laiku, kai jie nėra privalomai draudžiami šios rūšies socialiniu
draudimu. Socialinio draudimo įmokų mokėjimo ir sutarčių sudarymo tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota
institucija.
39 Ilgas kažkoks gavosi.
Sveikatos draudimo įstatymas numato, kad yra dvi sveikatos draudimo rūšys – privalomasis ir savanoriškasis.
Privalomasis - Privalomojo sveikatos draudimo draudžiamieji įvykiai yra Lietuvos Respublikos sveikatos
draudimo įstatyme nustatyti ir gydytojo diagnozuoti privalomuoju sveikatos draudimu draudžiamų asmenų
sveikatos sutrikimai arba sveikatos būklė, kurie yra pagrindas privalomuoju sveikatos draudimu draudžiamiems
asmenims teikti teisės aktuose nustatytas asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Išlaidos už šias paslaugas
nustatytomis sąlygomis apmokamos iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto.
Privalomuoju sveikatos draudimu yra draudžiami Lietuvos Respublikos piliečiai ir kitų valstybių piliečiai bei
asmenys be pilietybės, nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje, taip pat laikinai Lietuvos Respublikoje
gyvenantys kitų valstybių piliečiai bei asmenys be pilietybės, jeigu teisėtai dirba Lietuvos Respublikoje, ir
nepilnamečiai jų šeimos nariai. Lietuvos Respublikos piliečiai, nuolat arba laikinai gyvenantys šalyse, su
kuriomis Lietuvos Respublika yra sudariusi tarptautines sutartis dėl privalomojo sveikatos draudimo, ir šių šalių
piliečiai, nuolat arba laikinai gyvenantys Lietuvos Respublikoje, draudžiami privalomuoju sveikatos draudimu
šiose sutartyse nustatyta tvarka.
Papildomasis (savanoriškas) sveikatos draudimas – papildomojo sveikatos draudimo sutartyse nustatytos
asmens sveikatos priežiūros paslaugos, atlyginamos pagal šias sutartis po papildomojo sveikatos draudimo
draudžiamojo įvykio. Sveikatos draudimo įstatyme nustatyta, kad papildomasis (savanoriškasis) sveikatos
draudimas grindžiamas draudėjo ir draudiko sutartimis, kurių sudarymo ir vykdymo taisykles nustato
Vyriausybė. Draudėju gali būti juridinis arba fizinis asmuo.
Papildomojo (savanoriškojo) sveikatos draudimo lėšas sudaro savanoriškos (papildomos) juridinių ir fizinių
asmenų piniginės įmokos savanoriškąjį (papildomąjį) sveikatos draudimą vykdančioms draudimo įmonėms.
40 Ligos išmokos (pašalpos)
Reglamentuoja Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas. Pašalpos priklauso draudžiamiems ligos
socialiniu draudimu asmenims dėl jų pačių arba šeimos narių ligos. Išmoka skiriama šiais atvejais:
1. Ligos arba traumos; 2. Šeimos nario ligos, jeigu jį būtina slaugyti; 3. Užkrečiamųjų ligų protrūkių ir epidemijų;
4. Gydymosi proteziniame ir(ar) ortopediniame stacionare ir dėl to prarandama dalis darbo pajamų vaikų
priežiūrai; 5. Vaiko priežiūrai,jeigu asmuo dėl savo ligos ar traumos negali šio vaiko, iki kol jam sukaks 3 metai,
prižiūrėti; 6. asmenims, tapusiems laikinai nedarbingiems dėl audinių, ląstelių ar organų paėmimo
transplantacijai donorystės tikslu.
Ligos pašalpa skiriama, jeigu teisė ją gauti atsirado darbo laikotarpiu, įskaitant bandomąjį laikotarpį, ir atleidimo
iš darbo dieną, išskyrus asmenis, gaunančius pajamas pagal autorines sutartis.
Pagrindas skirti ligos pašalpą yra nedarbingumo pažymėjimas.
Ligos pašalpa nemokama laikinai nedarbingiems asmenims, jeigu jie:
1. Traumą gavo darant nusikalstamą veiką; 2. Sužalojo savo sveikatą arba apsimetė sergančiu; 3.Tapo
nedarbingi dėl neblaivumo (girtumo) ar dėl piktnaudžiavimo psichiką veikiančiomis medžiagomis; 5. Pažeidė
gydytojo nustatytą gydymo ar slaugos režimą, paskirtu laiku be pateisinamos priežasties neatvyko pas gydytoją
ar pasitikrinti darbingumo.
41 Motinystės (tėvystės) socialinės draudimas.

Motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos skiriamos turintiems teisę jas gauti apdraustiesiems
asmenims šiais atvejais:
1) motinystės – moterims nėštumo ir gimdymo atostogų metu;
2) tėvystės – apdraustajam asmeniui tėvystės atostogų metu, kol vaikui sueis vienas mėnuo;
3) motinystės (tėvystės) – apdraustajam asmeniui vaiko priežiūros atostogų, kol vaikui sueis vieni metai, laiku.

Motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo trukmė:

1. Motinystės (tėvystės) pašalpa mokama vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu nuo nėštumo ir gimdymo
atostogų pabaigos iki tol, kol vaikui sukanka vieneri metai.
2. Jeigu motina negavo motinystės pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį, tai motinystės
(tėvystės) pašalpa turintiems teisę ją gauti asmenims skiriama nuo vaiko gimimo dienos.
3. Jeigu motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį gavusi motina mirė, motinystės
(tėvystės) pašalpa turintiems teisę ją gauti asmenims skiriama nuo motinos mirties dienos.
4. Tėvystės atostogų metu tėvui, gaunančiam tėvystės pašalpą, motinystės (tėvystės) pašalpa nemokama.

21
 Motinystės (tėvystės) pašalpos dydis:
1. Motinystės (tėvystės) pašalpos dydis yra 85 procentai pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio.
Nuo 2007 m. liepos 1 d. šios pašalpos dydis nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos, kol vaikui sueis 6
mėnesiai, yra 100 procentų, o likusį laiką – 85 procentai pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio.
2. Apdraustajam, jeigu gimsta du ir daugiau vaikų, esančiam vaiko iki vienų metų priežiūros atostogose,
motinystės (tėvystės) pašalpos dydis yra 100 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio.
3. Motinystės (tėvystės) pašalpa per mėnesį negali būti mažesnė nei vaiko priežiūros atostogų suteikimo
mėnesį galiojusių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų trečdalis. Kai apdraustasis dirba ne vienoje
darbovietėje, motinystės (tėvystės) pašalpa jam apskaičiuojama pagal gautą kompensuojamąjį uždarbį tik tose
darbovietėse, kuriose jis yra išleistas vaiko priežiūros atostogų. Pašalpa apskaičiuojama ir mokama
Vyriausybės tvirtinamų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų nustatyta tvarka.
42 Šeimos išmokos. Išmokas šeimai ir vaikams, priklausomai nuo jų mokėjimo trukmės, galima skirstyti į
periodines ir vienkartines. Periodinės išmokos yra skiriamos tol, kol vaikas sulaukia tam tikro amžiaus. Tokia
amžiaus riba gali būti nustatoma visiems vienoda, tačiau dažnai ji priklauso ir nuo kitų faktorių, pvz., mokymosi
laiko. Vienkartinės išmokos dažniausiai gali būti susijusios su vaiko gimimu, savarankiško gyvenimo pradžia,
mirtimi ir t.t. Įstatymų nustatytais atvejais šeimai yra teikiamos šios išmokos: motinystės pašalpa; vienkartinė
išmoka nėščiai moteriai; vienkartinė išmoka gimus vaikui; išmokos įvaikintam vaikui; išmoka vaikui; išmoka
privalomosios tarnybos kario vaikui; tėvystės pašalpa; motinystės (tėvystės) pašalpa; globos (rūpybos) išmoka;
vienkartinė išmoka būstui įsigyti ar įsikurti; kitos socialinės paramos išmokos, teikiamos mažas pajamas
gaunančioms (nepasiturinčioms) šeimoms.

Motinystės pašalpa- tai socialinio draudimo pašalpa, mokama nėščiai moteriai, apdraustai ligos ir motinystės
socialiniu draudimu. Teisę ją gauti turi apdraustosios moterys, jei yra įgijusios nustatytos trukmės ligos ir
motinystės socialinio draudimo stažą- ne trumpesnį kaip 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius nuo
pirmosios nėštumo ir gimdymo dienos. Motinystės pašalpos mokamos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo
biudžeto lėšų. Jas skiria ir moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai.
Vienkartinė išmoka nėščiai moteriai- tai socialinės paramos išmoka, mokama Lietuvoje nuolat gyvenančiai
nėščiai moteriai, neapdraustai ligos ir motinystės socialiniu draudimu, taip pat apdraustai šiuo draudimu
nėščiajai, kuri neturi teisės gauti socialinio draudimo motinystės pašalpos. Išmoka vienkartinė, mokama
nevertinant nėščiosios ar jos šeimos narių pajamų. išmoką moka savivaldybių administracijos iš valstybės
biudžeto lėšų.
43 Nelaimingi atsitikimai darbe ir profesinės ligos. Jų tyrimas.

Nelaimingas atsitikimas darbe – įvykis darbe, įskaitant eismo įvykį darbo laiku, nustatyta tvarka ištirtas ir
pripažintas nelaimingu atsitikimu darbe, kurio padarinys – darbuotojo trauma (lengva, sunki, mirtina). Įvykis
darbe, kai darbuotojas mirė dėl ligos, nesusijusios su darbu, nepriskiriamas prie nelaimingo atsitikimo darbe.
Nelaimingas atsitikimas pakeliui į darbą ar iš darbo – įvykis, įskaitant eismo įvykį darbuotojui vykstant į darbą ar
iš darbo, įvykęs darbuotojo darbo dienomis kelyje tarp darbovietės ir:
gyvenamosios vietos;
ne darbovietėje esančios vietos, kurioje darbuotojui išmokamas darbo užmokestis;
vietos ne darbovietės teritorijoje, kurioje darbuotojas gali būti pertraukos pailsėti ir pavalgyti metu.
Profesinė liga – ūmus ar lėtinis darbuotojo sveikatos sutrikimas, kurį sukėlė vienas ar daugiau kenksmingų ir
(ar) pavojingų darbo aplinkos veiksnių, nustatyta tvarka pripažintas profesine liga.

Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimas vykdomas vadovaujantis LR Vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus
2014 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. V- 416 patvirtintais Įvykių darbe ir nelaimingų atsitikimų pakeliui į darbą ir iš
darbo pildymo metodiniais nurodymais.
44 Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnį asmenys, dėl kurių kaltės valstybinio socialinio
draudimo įstaigos turėjo išmokėti apdraustiesiems tam tikras išmokas arba kurių kaltais veiksmais buvo
padaryta kitokia žala valstybinio socialinio draudimo turtui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka.

NADPLSDĮ 31 straipsnyje taip pat nustatytas lėšų išieškojimas iš kaltų asmenų: jeigu ištyrus nelaimingą
atsitikimą darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo nustatoma, kad jis įvyko dėl trečiojo asmens kaltės, tai VSDFV
teritorinis skyrius atgręžtinio reikalavimo teise išreikalauja išmokėtas išmokų sumas iš kalto asmens.

Išmokėtų sumų išieškojimo iš kalto asmens tvarka nustatyta CK 6.290 straipsnio 3 dalyje, pagal kurią draudimo
išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus,
kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo.

Toks teisės normų aiškinimas pateiktas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės
teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-166/2006. Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo nutartyje konstatuota, kad pagal CK 6.290 straipsnio l dalį į atlygintiną žalą yra įskaitomos
nukentėjusiajam, kurio sveikata ar gyvybė apdrausta, sveikatos ar gyvybės atėmimo atveju mokamos socialinio
draudimo išmokos (ligos pašalpa, vienkartinė kompensacija, periodinė kompensacija, laidojimo pašalpa ir
pan.).

*NADPLSDĮ - Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas
45 Nedarbo socialinis draudimas. Kova su nedarbu: užimtumo sistema, socialinės garantijos nedirbantiems,
profesinis mokymas, viešieji darbai ir pan.

NSD – socialinio draudimo rūšis, kuri kompensuoja apdraustiesiems asmenims dėl nedarbo negautas pajamas
arba jų dalį. NSD paskirtis – užtikrinti pajamas darbo neturinčiam asmeniui darbo paieškos metu.
22
 Užimtumo sistema. Siekiama visiško gyventojų užimtumo, mažinti jų socialinę atskirtį ir stiprinti socialinę
sanglaudą. Pagr. uždaviniai: derinti darbo pasiūlą ir paklausą, siekiant išlaikyti darbo rinkos pusiausvyrą; didinti
darbo ieškančių darbingo amžiaus asmenų užimtumo galimybes. Reguliuoja LR užimtumo rėmimo įst.
Socialinės garantijos nedirbantiems. Teisiniai, organizaciniai ir ekonominiai mechanizmai, nustatantys
specifines bedarbių teises ir pareigas. Pvz.: nemokamas profesinis mokymas, viešieji darbai, iš Užimtumo
fondo remiami darbai.
Profesinis mokymas. Organizuojamas siekiant suteikti kvalifikaciją arba (ir) įgyti kompetencijų, jei tai reikalinga
įsidarbinant. Vykdomas pagal formaliojo/neformaliojo profesinio mokymo programas. Apmokama taikant
Mokymo lėšų skaičiavimo vienam asmeniui metodiką.
Viešieji darbai. Organizuojami siekiant suteikti galimybę darbo ieškantiems asmenims užsidirbti pragyvenimui/
sudaryti sąlygas laikinam įsidarbinimui. Organizuojami darbo biržoje įsiregistravusiems asmenims: bedarbiams,
įspėtiems apie atleidimą iš darbo darbingo amžiaus asmenims, mokiniams atostogų metu, asmenims,
dirbantiems ne visą darbo laiką. Organizuoja teritorinė darbo birža, savivaldybės ir darbdaviai.
Užimtumo fondo remiami darbai. Organizuojami asmenims, baigusiems profesinį mokymą, kuriems darbo birža
negali pasiūlyti nuolatinio darbo. Organizuoja darbo birža, ne ilgiau kaip 6 mėn.
46 Užimtumo sistema: valstybės užimtumo politika; aktyvios ir pasyvios užimtumo ir darbo rinkos priemonės.

Užimtumo sistema - darbo ieškančių asmenų užimtumui remti taikomų teisinių, ekonominių, socialinių ir
organizacinių priemonių visuma.
Valstybės užimtumo politika - užimtumo rėmimo priemonių, darbo rinkos paslaugų, kitų ekonominių ir socialinių
priemonių taikymas, siekiant didinti darbo ieškančių asmenų užimtumą, mažinti nedarbą, švelninti neigiamas jo
pasekmes.
Aktyvios užimtumo ir darbo rinkos priemonės. Jų pagalba siekiama padėti darbo ieškantiems asmenims
padidinti jų užimtumo galimybes ir derinti darbo pasiūlą ir paklausą. Pvz.: socialiai naudingų (viešųjų) darbų
organizavimas, suaugusiųjų perkvalifikavimo sistemos bei jų finansavimas, įdarbinimo tinklo plėtimas ir kt.
Pasyvios užimtumo ir darbo rinkos priemonės. Finansinės priemonės, kurių pagalba siekiama sušvelninti
pajamų praradimą, atsiradusį dėl nedarbo. Pvz.: bedarbio pašalpa, pašalpos iš soc. rūpybos fondų,
vienkartinės išmokos atleidžiamiems iš darbo ir kt.
47 Socialinė parama – išmokos iš savivaldybių ir valstybės biudžeto. Išmokos vaikams, socialinės paslaugos ir
visa eilė privilegijuotų pensijų. Privilegijuotomis pensijomis laikomos tokios, kurias gauna ne visi žmonės, o tik
tam tikros privilegijuotos grupės. Socialinė parama yra viena pagrindinių socialinių garantų valstybėje, kuri
utžtikrina nepasiturinčių gyventojų ekonominę gerovę. Socialinės paramos rūšys yra: socialinės paslaugos (tai
pagalbos asmenims suteikimas įvairiomis nepiniginėmis formomis) ir piniginė parama šeimai ar asmeniui
daugiausiai teikiama pašalpomis arba kompensuojant tam tikras išlaidas. Įstatyme (LR piniginės socialinės
paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas) įtvirtintos dvi pagrindinės piniginės socialinės paramos
rūšys: socialinė pašalpa ir būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų
kompensacijos. Tačiau konspektuose ir kitose šaltiniuose nurodytos ir kitos rūšys, todėl pateikiu ir jas.
Socialinės paramos išmokų rūšys:
• Universalios išmokos – tai išmokos, kurios mokamos tam tikroms gyventojų kategorijoms, nepriklausomai nuo
jų gaunamų pajamų:
o Šalpos išmokos – mėnesinės piniginės išmokos, skiriamos vaikams invalidams, invalidams, senatvės
pensijos amžiaus sulaukusiems asmenims, vaikams našlaičiams ir t.t. (LR valstybinių šalpos išmokų
įstatymas);
o Laidojimo pašalpa (Lietuvos Respublikos įstatymas dėl paramos mirties atveju);
o Išmokos vaikams (šeimos pašalpos) – (Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymas);
• Testuojamos išmokos – išmokos, kurios mokamos įvertinus asmens pajamas ir turtą:
o Socialinė pašalpa;
o Būsto išlaikymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens bei kitos kompensacijos.
48 Socialinio draudimo ir socialinės paramos išmokų skirtumai.
Jie skiriasi technikomis, kaip surenkamos lėšos į fondus.

Socialinio draudimo atveju lėšos yra surenkamos iš dirbančiųjų ir darbdavių, mokant SD įmokas. SD teisė į
išmokas priklauso nuo dviejų dalykų: ar asmuo buvo apdraustas ir kokį laikotarpį buvo apdraustas.

Socialinės paramos atveju šeimos aprūpinamos iš valstybių ir savivaldybių biudžetų ir tai neturi nieko bendro
su socialiniu draudimu. SP atveju subjektinių teisių įgijimas nepriklauso nuo draudimo, draudiminių įmokų
mokėjimo ir pan. Šiuo atveju įstatymų leidėjas pripažįsta kai kuriuos gyventojų poreikius svarbiais ir numato
tuos poreikius tenkinti iš valstybės arba savivaldybės biudžeto.
49 Penki Europos socialinės politikos plėtros etapai:
pirmame etape (1958–1973 m.), kai tuometinės Europos Ekonominės Bendrijos valstybės išgyveno ekonominę
plėtrą ir sparčiai vyko gerovės valstybės plėtra, Europos socialinės politikos pagrindiniai uždaviniai buvo
migruojančių asmenų socialinė apsauga ir Europos socialinio fondo įsteigimas.
1973–1981 m. paaštrėjo socialiniai konfliktai, todėl antrame Europos socialinės politikos plėtros etape
pagrindinis dėmesys buvo skiriamas sveikatai ir saugai darbe, lyčių lygybei bei darbuotojų teisių apsaugai.
Trečiajame plėtros etape (1981–1989 m.) Europoje prasidėjo viešojo sektoriaus privatizavimo procesai, vystėsi
neoliberalizmas, ekonominė dereguliacija bei sustiprėjo globalizacija, todėl buvo stiprinamas teisinis
reguliavimas sveikatos ir saugos darbe bei lyčių lygybės srityse, taip pat pradėta struktūrinių fondų plėtra.
1989–1997 m. ES valstybės išgyveno ekonominę krizę, todėl ketvirtajame Europos socialinės politikos plėtros
etape priimti teisės aktai, užtikrinantys pagrindines ir minimalias socialines žmogaus teises, skatinamas
socialinių partnerių atstovavimas ES institucijose ir įsteigtas Sanglaudos fondas.
Nuo 1997 m. ES valstybėse išaugo nedarbo lygis, paaštrėjo demografiniai reiškiniai bei pradėtos pensijų
sistemų reformos, todėl daugiausia dėmesio buvo skiriama Europos užimtumo strategijos įgyvendinimui,
23
 antidiskriminacinėms direktyvoms ir socialinio dialogo bei ”atviro koordinavimo“ metodo plėtrai.
1951 m. Europos Anglies ir Plieno Bendrijos steigimo sutartyje numatyta gerinti darbuotojų darbo sąlygas bei
kelti gyvenimo lygį, 1957 m. Europos Ekonominės bendrijos sutartyje numatyta panaikinti kliūtis laisvam
asmenų, prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimui bei užtikrinti migruojančių asmenų teises. Tuometinė ES teisė
didžiausią dėmesį skyrė dirbančių asmenų socialinės apsaugos teisėms, kadangi pagrindinis ES teisinio
reglamentavimo uždavinys – ekonominė plėtra ir dirbančių asmenų teisių garantijos.
50 Europos Sąjungos socialinės politikos uždavinys – derinant ekonominį augimą su socialinės apsaugos teisių
išsaugojimu, skatinti gyvenimo lygio kokybės augimą. Įgyvendinant šį tikslą, ES institucijos koordinuoja
socialinę politiką bei teikia rekomendacijas ES valstybių vykdomoms apsaugos sistemų reformoms. ES
institucijos siekia nustatyti tam tikrus bendrus visoms valstybėms kriterijus, kurie galėtų būti išskiriami kaip
unikalūs Europos Sąjungos socialinio modelio bruožai ir taip būtų nustatytas ES socialinio modelio
išskirtinumas. Tokie požymiai galėtų būti „atviro koordinavimo“ metodas, Lisabonos strategija, socialinis
dialogas, ES plėtra ir Europos Teisingumo teismo jurisprudencija.
51 1992 m. Europos Sąjungos sutartyje nustatyta Europos užimtumo strategija (EES) yra ES užimtumo politikos
kertinis akmuo. Jos pagrindinis tikslas – sukurti daugiau ir geresnių darbo vietų visoje ES.
Ji yra ekonomikos augimo strategijos „Europa 2020“ dalis, įgyvendinama per Europos semestrą – kasmetinę
procedūrą, kuria skatinamas glaudus ES valstybių narių ir ES institucijų politikos koordinavimas.
Europos užimtumo strategijos įgyvendinimas, prie kurio prisideda Užimtumo komitetas, atliekamas keturiais
Europos semestro etapais:
1.Užimtumo gairės – tai bendri užimtumo politikos prioritetai ir tikslai, kuriuos siūlo Komisija, kuriems pritaria
nacionalinės vyriausybės ir kuriuos priima ES Taryba. Šios Gairės atspindi valstybių narių užimtumo politikos
nuostatų bendruosius prioritetus.
2.Bendra užimtumo ataskaita grindžiama: a) užimtumo padėties Europoje vertinimu, b) užimtumo gairių
įgyvendinimu, c) pagrindinių užimtumo ir socialinių rodiklių suvestinės vertinimu. Ją skelbia Komisija, o priima
ES Taryba.
3.Nacionalines reformų programas pateikia nacionalinės vyriausybės, o Komisija analizuoja, ar jos atitinka
strategiją „Europa 2020“. Valstybės narės rengia tam, kad įdiegtų tas Gaires nacionalinėje politikoje. Iki 2005
m. šių programų dalis, susijusi su užimtumu, buvo vadinama Nacionaliniu užimtumo veiksmų planu.
4.Rekomendacijos. Komisijos siūlymu Taryba gali priimti ir rekomendacijas dėl užimtumo politikos konkrečioms
šalims, į kurias valstybės narės privalo atsižvelgti rengdamos nacionalines reformų programas.
52 Europos semestras
Siekiant, kad atskiros visų šalių pastangos įgyvendinant nacionalinius tikslus bei formuojant ekonomikos
augimą bei darbo vietų kūrimą skatinančią politiką būtų koordinuojamos ir kryptingos, Europos Komisija nustatė
metinį ekonominės politikos koordinavimo ciklą, vadinamą Europos semestru. Europos semestro cikle
nustatomi pagrindiniai ES kylantys augimo uždaviniai ir pateikiamos strateginės gairės dėl politikos.
Atsižvelgdamos į šias gaires, valstybės narės Stabilumo ir konvergencijos programose pateikia savo vidutinės
trukmės biudžeto strategijas, o Nacionalinėse reformų programose, išdėstyto veiksmus, kurių buvo ir bus imtasi
prisidedant prie strategijos „Europa 2020“ penkių tikslų įgyvendinimo.

Rekomendacijų svarba
Rekomendacijos nėra privalomos, skiriamos konkrečiai šaliai, kuri yra ES narė. Jos suteikia galimybę
institucijai pranešti savo nuomonę ir pasiūlyti veiksmų kryptį teisiškai neįpareigojant tų, kuriems rekomendacija
skirta. Lietuvai 2012-2013 m buvo teiktos šios rekomendacijos: 2 rekomendacija-nustatyti aiškias pensijų
indeksavimo taisykles ir pagerinti papildomo kaupimo sistemas, pensijų reformą pagrįsti aktyvaus senėjimo
priemonėmis; 3 rekomendacija- spręsti didelio nedarbo, visų pirma jaunimo, žemos kvalifikacijos darbuotojų ir
ilgalaikių bedarbių, problemą, skiriant daugiau išteklių aktyvios darbo rinkos politikos priemonėms ir kartu
gerinant jų veiksmingumą, pakeisti darbo teisės aktus, kiek tai susiję su lanksčiomis sutarčių sąlygomis,
atleidimo nuostatomis ir lanksčia darbo laiko tvarka; 4 rekomendacija- didinti paskatas dirbti ir socialinės
paramos sistemos reformą geriau susieti su aktyvumo skatinimo priemonėmis. Rekomendacijos yra svarbios
todėl, nes valstybėms narėms pataria, kokiomis priemonėmis yra tikslingiausia veikti, siekiant išspręsti šalyje
kilusias problemas (naujų darbo vietų kūrimas, perėjimo iš švietimo sistemos į darbo rinką palengvinimas,
plėtojant kokybiškus mokomosios ir gamybinės praktikos bei dualinio mokymosi modelius, skatinti
tarpvalstybinį darbo jėgos judėjimą ir kt.).
53 Tarptautiniai minimalūs socialinės apsaugos standartai:Europos socialinės apsaugos kodeksas (1964 m.) ir
Europos socialinės apsaugos kodeksas (1990 m.) garantuoja minimalų socialinės apsaugos lygį, t.y. nurodo
minimalius sveikatos priežiūros, ligų, gamybinių traumų, motinystės, nedarbo, invalidumo, maitintojo netekimo
pašalpų ir pensijų standartus. Pirminis Kodeksas buvo priimtas 1964 metais Strasbūre, vėliau siekiant
patobulinti minimaliuosius standartus, 1990 metais buvo išleistas Pataisytas Europos socialinės apsaugos
kodeksas (siekiant patobulinti ir padaryti socialinės apsaugos minimaliuosius standartus lankstesniais).
Europos socialinės apsaugos kodekse yra nustatyti socialinės apsaugos minimalūs standartai, kurių turi laikytis
visos kodeksą ratifikavusios šalys.Minimalūs standartai yra labai svarbūs Europos integracijos procese, taip pat
daro teigiamą įtaką laisvam darbuotojų judėjimui. Pataisytame Europos socialinės apsaugos kodekse yra
nurodomi šių draudiminių įvykių minimalūs standartai: sveikatos priežiūros, ligos, nedarbo, senatvės,
nelaimingų atsitikimų darbe, šeimos, motinystės, invalidumo bei maitintojo netekimo.
54 Deklaratyvūs
Galima išskirti Europos Tarybos dokumentus socialinės saugos teisės srityje ir Europos Sąjungos socialinės
saugos teisės šaltinius.
• Tarptautiniai ir Europos socialinės saugos teisės dokumentai. Teisė į socialinį draudimą minima jau 1919 m.
birželio 28 d. Versalio sutartyje, taip pat įtraukta į Tarptautinės darbo organizacijos statutą ir 1944 m. gegužės
10 d. Filadelfijos Deklaraciją („socialinės saugos priemonių plėtra“, „darbuotojų gyvenimo ir sveikatos apsauga“
ir pan.).
• Teisė į socialinę saugą kaip viena iš žmogaus teisių taip pat įtvirtinta 1948 m. gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų
24
 Visuotinėje Žmogaus teisių deklaracijoje (22 str. ir 25 str.) ir 1966 m. gruodžio 16 d. Jungtinių Tautų
Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte.
• EEB steig. Sutartis.
• 1953 m. Europos socialinės paramos ir medicinos pagalbos konvencija
• 1972 m. Europos socialinės apsaugos konvencija remiasi keturiais pagrindiniais principais: a) lygus elgesys
su visais; b) vienodas įstatymų taikymas; c) teisių išsaugojimas; d) išmokų mokėjimas užsienyje.
• Norminiai

• 1. Tarptautinės Darbo organizacijos norminiai dokumentai. Tarptautinė darbo organizacija konvencijų

(privalomas teisės šaltinis) ir rekomendacijų forma nustato minimalius bazinius darbo teisės standartus:
asociacijų laisvę, teisę jungtis į organizacijas, kolektyvines derybas, priverstinio darbo panaikinimą, lygias
galimybes ir kitus darbo santykių standartus. Tarptautinė darbo organizacija veikia šiose srityse: profesinis
mokymas ir profesinė reabilitacija, užimtumo politika, darbo teisė, darbo santykiai ir darbo sąlygos, socialinė
partnerystė, darbo statistika; darbų sauga ir sveikata. Tarptautinė darbo organizacija valdoma socialinės
partnerystės pagrindais.

• 1944 m. gegužės 10 d. Filadelfijos Deklaracijoje numatyta socialinės saugos priemonių plėtra. Tai yra esminis
Tarptautinės darbo organizacijos tikslas – priimti minimalius standartus tiems atvejams, kai jie yra būti
socialinės saugos teisės plėtrai.

Europoje teisę į socialinę saugą reglamentuoja 1950 m. lapkričio 4 d. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių
laisvių deklaracija, nustatanti ne tik teisę bei pareigą valstybėms užtikrinti socialinį draudimą, bet ir jos
apsaugą.

1964 m. balandžio 16 d. Europos Socialinės apsaugos kodeksas įpareigoja valstybes priimti kuo palankesnius
sprendimus savo piliečių atžvilgiu socialinės apsaugos sistemos tobulinimo procese.

• 1996 m. Europos Tarybos priimtos Socialinės chartijos 13 str. nustato, kad siekdamos užtikrinti, kad būtų
veiksmingai įgyvendinta teisė į socialinę paramą ir medicinos pagalbą, šalys įsipareigoja užtikrinti, kad
kiekvienas asmuo, kuris neturi pakankamų lėšų pragyvenimui, gautų reikiamą paramą, o susirgęs – priežiūrą,
kuri yra būtina pagal jo sveikatos būklę.
55 Taikytinos teises nustatymas

Pagrindine taisykle:
Pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir savarankiškai dirbantiems asmenims taikomi darbo vietos teisės
aktai (lex loci laboris principas);
Išimtis – siuntimas laikinai dirbti į užsienį (posting’as).
PAgrindines taisykles taikymas:
Darbuotojams, kuriems taikomas ES Reglamentai, taikomi tik vienos valstybės teisės aktai (reglamento
nuostatų išimtinis poveikis);
Net jei asmens gyvenamoji vieta ar įmonės buveinė yra kitoje valstybėje, taikomi darbo vietos teisės aktai
Reglamento nuostatos yra privalomo pobūdžio ir neleidžia pasirinkti “geresnės” teisės ar išvengti “blogesnės”.
Lieka galioti valstybės, iš kurios darbuotojas buvo atsiųstas, teisės aktai jei:
darbuotojas siunčiamas dirbti jį siuntusios įmonės naudai;
siuntimo trukmė neviršija 12 mėnesių;
darbuotojas nesiunčiamas pakeisti kito asmens, kurio siuntimo laikas baigėsi.
Siuntimo laikotarpis gali būti pratęstas dar 12 mėnesių, jei dėl to sutinka priimančios valstybės kompetentinga
įstaiga (E 102 LT forma);
Valstybės narės gali tarpusavyje susitarti (paprastai iki 5 metų) dėl darbo užsienyje išimties tvarka;
Lietuvoje pažymą dėl taikytinos teisės (E 101 LT forma) išduoda VSDF valdybos Užsienio išmokų tarnyba.
vienos valstybės narės teritorijoje pagal darbo sutartį dirbančiam asmeniui taikomi tos valstybės teisės aktai net
jeigu jis gyvena kitos valstybės narės teritorijoje arba įmonės, kurioje jis dirba, buveinė juridiškai įregistruota ar
veiklos vieta arba jį nusamdęs asmuo yra kitos valstybės narės teritorijoje;
vienos valstybės narės teritorijoje savarankiškai dirbančiam asmeniui taikomi tos valstybės teisės aktai net ir
tuo atveju, jeigu jis gyvena kitos valstybės narės teritorijoje;
laive, kuris plaukioja su valstybės narės vėliava, pagal darbo sutartį dirbančiam asmeniui taikomi tos valstybės
teisės aktai;
valstybės tarnautojams ir jiems prilygintiems asmenims taikomi tos valstybės narės teisės aktai, kurie galioja
juos į darbą priėmusiai administracijai;
56 Asmenų laikinas komandiravimas pagal ES teisę.

Tai asmenų siuntimas laikinai dirbti į užsienį (posting). Jo esmė – lieka galioti valstybės, iš kurios darbuotojas
buvo atsiųstas, teisės aktai , esant šioms sąlygoms: 1) darbuotojas siunčiamas dirbti jį siuntusios įmonės
naudai; 2) siuntimo trukmė neviršija 12 mėn.; 3) darbuotojas nesiunčiamas pakeisti kito asmens, kurio siuntimo
laikas baigėsi. Tai pagrindinės taikytinos teisės nustatymo taisyklės – lex loci laboris principo – išimtis.
Pavyzdys iš paskaitos: Lietuvos įmonė stato pastatą Belgijoje –> darbuotojui iš Lietuvos galioja Lietuvos
socialinės apsaugos teisė, socialinio draudimo įmokos mokamos Lietuvoje.

Siuntimo laikotarpis gali būti pratęstas dar 12 mėnesių, jei dėl to sutinka priimančios valstybės kompetentinga
įstaiga (e. g., dėl nenumatytų aplinkybių darbas trunka ilgiau). Taip pat valstybės narės gali tarpusavyje
susitarti (papr. iki 5 metų) dėl darbo užsienyje išimties tvarka.

25
 Siuntimas laikinai dirbti į užsienį įforminamas pažyma dėl taikytinos teisės. Lietuvoje pažymą dėl taikytinos
teisės išduoda VSDF valdybos Užsienio išmokų tarnyba (šios pažymos išdavimo Lietuvoje sąlygos: 1) iki
siuntimo laikinai dirbti pradžios asmuo yra apdraustas valstybiniu socialiniu draudimu ES; 2) numatoma darbo
ES valstybėje narėje trukmė neviršija 24 mėn.; 3) darbuotojas nėra siunčiamas pakeisti kitą darbuotoją, kurio
siuntimo laikas baigėsi; 4) siuntimo dirbti laikotarpiu išsaugomas tiesioginis ryšys tarp siunčiamo darbuotojo ir
darbdavio Lietuvoje (lieka galioti Lietuvoje sudaryta darbo sutartis, etc.); 5) siunčiantis darbdavys vykdo didelę
veiklos dalį Lietuvoje).

Komandiravimo metu socialinio draudimo įmokos mokamos nuo viso darbuotojo atlyginimo, kurį jam moka
darbdavys siuntimo dirbti į užsienį metu. Jei darbuotojas dirba pagal darbo sutartį keliose valstybėse, socialinio
draudimo įmokos skaičiuojamos nuo visų gaunamų atlyginimų bendros sumos.
57 Tarptautinės sutartys:

Dvišalės tarptautinės sutartys:

• Tarptautinės sutartys įdarbinimo srityje- dvišalės tarptautinės sutartys įdarbinimo srityje Lietuvai įstojus į ES
nebėra tokios aktualios, nes įdarbinimo klausimus ES, EEE valstybėse narėse reguliuoja ES teisės aktai. ES
valstybių narių piliečiams ir jų šeimos nariams, ketinantiems dirbti LR, nereikia įsigyti leidimo dirbti. Šiuo metu
galioja 2 dvišalės tarptautinės sutartys įdarbinimo srityje su Ukraina ir Rusija.
• Tarptautinės sutartys jaunimo mainų srityje- tokiose sutartyse šalys įsipareigoja bendradarbiauti ir remti
mokinių,studentų,jaunųjų darbuotojų bei asmenų, dirbančių su jaunimu mainus, plėtoti įvairių formų
kontaktus.(Pvz.: Lietuvos sutartys sudarytos su Lenkija, Kanada,Ukraina ir kt.)
• Tarptautinės sutartys socialinės apsaugos srityje – sutartys, kuriose šalys susitaria pvz.: dėl darbo stažo
įskaitymo, kai darbo stažas įgytas SSRS, dėl pensijos išmokų mokėjimo, kai pensija uždirbta kitoje valstybėje
(pvz.: JAV ar Rusijoj), taip pad dėl kitų socialinių apsaugos išmokų.

Daugiašalės tarptautinės sutartys: LT yra ratifikavusi daugybę TDO,JTO, ET konvencijų, socialinės politikos
srityje.
58 Pagrindiniai ES teisės aktai
SA srityje iečia vieną iš keturių Europos Sąjungos vidaus rinkos laisvių – laisvą darbuotojų judėjimą jiems (tiek
dirbantiems individualiai, tiek pagal darbo sutartį), bei jų šeimos nariams. Skirstomi į:
a) Pirminiai.
Europos bendrijų steigimo sutartis, kurios esminiai momentai yra:
• Darbuotojų judėjimo laisvė (39 str. 1d.);
• Vienodas kitų ES šalių darbuotojų vertinimas (39 str. 2d.);
• Draudimo laikotarpių kitose ES valstybėse narėse sumavimas (42 str. a punktas );
• Laisvas išmokų eksportas ES teritorijoje (42 str. b punktas )
Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) straipsniai:
• 2 str., 5 str 2 d., 7 str., 9 str., 121 str., 145 str., 146 str., 147 str., 148 str., 149 str., 150 str.

b) Antrinius
a. 2004 m. balandžio 29 d. buvo priimtas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas Nr. 883/2004 dėl
socialinės apsaugos sistemų koordinavimo, kuris pakeitė Reglamentą Nr. 1408/71.
b. 2009 m. rugsėjo 16 d. priimtas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas 987/2009, kuris pakeitė
Reglamentą Nr. 574/72/EEB.
c. Reglamentas Nr. 987/2009 yra paskelbtas 2009-10-30 d. Journal Officiel ir nuo 2010 m. gegužės1 d.
įsigaliojo kartu su Reglamentu Nr. 883/2004.
d. Įsigaliojus Reglamentams Nr. 883/2004 ir Nr. 987/2009, peržiūrėti ir nacionaliniai teisės aktai, kurių
nuostatos susijusios su minėtų Reglamentų įgyvendinimu.
e. Europos Teisingumo teismo sprendimai;
f. Europos Komisijos darbuotojų migrantų socialinės apsaugos administracinės komisijos sprendimai ir
rekomendacijos. Konkrečiau: komisija gali priimti sprendimus dėl Reglamento interpretavimo, taip pat teikti
rekomendacijas. Tai neoficialus Europos socialinės apsaugos teisės šaltinis. Europos Teisingumo Teismas
nusprendė, kad nėra įmanoma deleguoti teisės aktų kūrimo teisių administracinėms komisijoms, jeigu nėra
konkretaus pagrindo, numatyto pačioje Steigimo Sutartyje. Administracinė komisija priima neprivalomus
sprendimus bei rekomendacijas.
g. nacionalinių institucijų teisės aktai
59 2000 m. Lisabonos ES Vadovų Taryboje buvo pristatytas „atviro koordinavimo“ metodas, t.y., veiksmų planas,
skirtas skatinti ir gerinti bendradarbiavimą tarp valstybių bei formuluoti bendrus tikslus, skirtus pensijų sistemų
reformavimo galimybių analizavimui ir kt.
Kitas „atviro koordinavimo“ metodo tikslas – vienodinti socialinę politiką sekant valstybių narių geriausia
praktika.
Amsterdamo ir Nicos sutartys nustatė, kad Europos Sąjungos uždavinys yra palaikyti ir papildyti valstybių narių
pastangas: kovoti prieš socialinę atskirtį, modernizuoti socialinės saugos sistemas, nustatyti darbuotojų
socialinę saugą ir pan.
ES institucijų sukurtas „atviro koordinavimo“ metodas metodologiškai panašus į „geriausios praktikos“ (angl.
benchmarking) „siekimo“ arba „sugretinimo“ metodą, tačiau „atviro koordinavimo“ metodas pagal ES institucijų
nustatytas rekomendacijas taikomas tik socialinės apsaugos srityje.
„Atviro koordinavimo“ metodas leidžia tarp įvairių struktūrinių valdymo lygmenų ar institucijų identifikuoti
geriausią praktiką, kuria rekomenduojama sekti ir šis metodas gali padėti siekiant pensijų sistemos valdymo
efektyvumo.
„Atviro koordinavimo“ metodo pagrindinis uždavinys yra palyginti valstybių socialinės apsaugos sistemas,
formuluoti bendrus tikslus pensijų sistemų reformavimo galimybių analizei, siekti didesnės valstybių politikos
26
 konvergencijos su bendrais ES tikslais, nustatyti bendrus tikslus ir indikatorius, identifikuoti įvykdytas ar
planuojamas reformas, yra skirtas keistis geriausia praktika ir įgyvendinti ją.
Tai dažniausiai socialinei politikai priskiriamos sritys (užimtumas, socialinė integracija ir pensijos). „Atviro
koordinavimo“ metodo struktūrą sudaro bendri tikslai ir indikatoriai, nacionaliniai veiksmų planai ir nuolatinis
monitoringas.
„Atviro koordinavimo“ metodo stipriosios pusės yra tai, kad socialinės apsaugos srityje (kurioje ES
kompetencija yra apribota), ES institucijos nustato siektinus tikslus, o socialinės apsaugos politiką gali ir toliau
įgyvendinti ES valstybės. „Atviro koordinavimo“ metodo trūkumas gali būti tai, kad šio metodo taikymas nėra
plačiai analizuojamas parlamentiniu lygiu, jį įgyvendina valstybinės valdžios institucijos.
Taip pat, kaip trūkumą galima įvardinti tai, kad šio metodo vykdymas grindžiamas valstybių geranoriškumu
(nėra sankcijų), pagrindinis vaidmuo tenka valstybėms. Tuo tarpu ES teisės normos (reglamentai ir direktyvos)
priimamos pagrindinėse ES institucijose (ES Parlamente, ES Komisijoje ir ES Taryboje), teisės normos
privalomai įgyvendinamos valstybėse ir jų vykdymą kontroliuoja ES Komisija.
Taigi, „atviro koordinavimo“ metodas suteikia valstybėms galimybę palaikyti konstruktyvų dialogą vykdant
bendrus tikslus, gerą praktiką bei valdymą, keistis idėjomis siekiant pakankamų bei finansiškai stabilių pensijų
sistemų, taip pat paskatino valstybes intensyviau kovoti su skurdu bei socialine atskirtimi.
60 Europos Bendrijų Steigimo Sutarties 39, 42 straipsniai, reglamentuojantys laisvą darbuotojų ir savarankiškai
dirbančių asmenų judėjimą ir numatantys teisinį koordinavimo pagrindą( pagr.principai: Darbuotojų judėjimo
laisvė (39 str. 1d.); Vienodas kitų ES šalių darbuotojų vertinimas
(39 str. 2d.); Draudimo laikotarpių kitose ES valstybėse narėse sumavimas (42 str. a punktas ); Laisvas išmokų
eksportas ES teritorijoje (42 str. b punktas );
1971 m. birželio 14 d. Europos Tarybos reglamentas “Dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo
sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimų nariams, persikeliantiems
Bendrijoje
1972 m. kovo 21 d. Europos Tarybos reglamentas Nr. 574/72/EEB, nustatantis Reglamento 1408/71
įgyvendinimo tvarką;
Europos Teisingumo teismo sprendimai;
Europos Komisijos darbuotojų migrantų socialinės apsaugos administracinės komisijos sprendimai ir
rekomendacijos.
VSDF valdybos direktoriaus įsakymas “Dėl E101LT, E102LT, E103LT formų pažymų išdavimo Lietuvos
Respublikoje apdraustiems valstybiniu socialiniu draudimu asmenims tvarkos aprašo patvirtinimo”.
Taikytinos teisės nustatymo tikslai:
nustatyti, kurios valstybės socialinio draudimo teisė turi būti taikoma;
neleisti susidaryti situacijai, kai nebus taikoma nė vienos valstybės socialinio draudimo teisė (t.y. kad nebūtų
soc. draudimo spragų);
neleisti susidaryti situacijai, kai bus taikoma dviejų ar daugiau valstybių soc. draudimo teisė vienu metu (t.y.
kad nesusidarytų dvigubas soc. draudimas).
Taikytinos teisės nustatymo pagrindinė taisyklė- pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir savarankiškai
dirbantiems asmenims taikomi darbo vietos teisės aktai (lex loci laboris principas);
Išimtis – siuntimas laikinai dirbti į užsienį (posting’as).
Pagrindinės taisyklės taikymas
Darbuotojams, kuriems taikomas Reglamentas 1408/71/EEB, taikomi tik vienos valstybės teisės aktai
(reglamento nuostatų išimtinis poveikis);
Net jei asmens gyvenamoji vieta ar įmonės buveinė yra kitoje valstybėje, taikomi darbo vietos teisės aktai
Reglamento nuostatos yra privalomo pobūdžio ir neleidžia pasirinkti “geresnės” teisės ar išvengti “blogesnės”.
Tiesioginis ryšys tarp darbuotojo ir siunčiančios įmonės Lietuvoje
Siuntimo dirbti metu toliau lieka galioti Lietuvoje sudaryta darbo sutartis;
Darbdavys garantuoja darbo sutartyje numatytų įsipareigojimų vykdymą;
Darbdavys turi teisę atleisti darbuotoją iš darbo;
Darbdavys nustato atliekamo darbo pobūdį;
Lietuvos darbdavys moka siunčiamam darbuotojui darbo užmokestį ir/arba moka valstybinio socialinio
draudimo įmokas
Taikytinos teisės nustatymas sudėtingesniais atvejais
jei asmuo dirba pagal darbo sutartį dviejose ar daugiau valstybių narių, taikomi teisės aktai tos valstybės, kur
yra jo gyvenamoji vieta, jei jis dirba iš dalies toje teritorijoje (Reglamento 1408/71 14(2)(b)(i) str.);
jei asmuo dirba pagal darbo sutartį daugiau nei vienoje valstybėje narėje ir nei vienoje iš jų negyvena, taikomi
teisės aktai tos valstybės, kur yra įregistruota įmonės būstinė ar asmeninė darbdavio veiklos vieta. Jei jos
įregistruotos keliose valstybėse, taikoma asmens gyvenamosios vietos teisė (Reglamento 1408/71 14(2)(b)(ii)
str.);
Pavyzdžiai: Ponas J.P. dirba Lietuvoje ir Lenkijoje pagal darbo sutartį. Jo gyvenamoji vieta yra Lietuvoje. Šiuo
atveju būtų taikoma Lietuvos socialinio draudimo teisė.
Ponia L.P. gyvena Lietuvoje, bet dirba pagal darbo sutartį įmonėje Lenkijoje ir taip pat ieško klientų tai įmonei
Latvijoje. Šiuo atveju bus taikoma Lenkijos teisė.
jei asmuo tuo pat metu dirba pagal darbo sutartį vienoje valstybėje narėje ir kaip savarankiškai dirbantis kitoje,
taikomi soc. draudimo teisės aktai tos valstybės narės, kurios teritorijoje dirbama pagal darbo sutartį
(Reglamento 1408/71 14 c (a) str.);
Ponia J.P. turi individualią įmonę Lietuvoje ir dirba pagal darbo sutartį Norvegijoje. Šiuo atveju būtų taikoma
Norvegijos socialinio draudimo teisė.
asmeniui, užsiimančiam savarankiška veikla dviejų ar daugiau valstybių narių teritorijose, taikomi teisės aktai
tos valstybės narės, kurioje asmuo gyvena, jeigu jis atlieka veiklą tos valstybės teritorijoje. Jeigu jis neužsiima
jokia veikla toje valstybėje, kurioje gyvena, jam taikomi teisės aktai tos valstybės, kurioje jis atlieka savo
pagrindinę veiklą.
27
 Ponas A.A. gyvena ir dirba pagal verslo liudijimą Lietuvoje. Jis taip pat nusprendžia užsiimti savarankiška
veikla Latvijoje. Kompetentinga valstybė šiuo atveju būtų Lietuva.
Kiti asmenys.
Reglamentas 1408/71 dar išskiria tam tikras asmenų kategorijas, kuriems taikytinos teisės nustatymas
reglamentuojamas atskiruose straipsniuose, o būtent:
Jūreiviai, tarptautinio transporto darbuotojai, valstybės tarnautojai diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų
darbuotojai
Lieka galioti lex loci laboris principas, bet jau nebeįvardinama “net jei asmens gyvenamoji vieta yra kitoje
valstybėje narėje”
61 Kiekvienoje valstybėje narėje, kurioje asmuo buvo apdraustas, draudimo stažas yra išsaugomas. Kiekviena
šalis, kurioje asmuo buvo apdraustas bent vienerius metus, turės mokėti senatvės pensiją, kai asmuo pasieks
pensinį amžių. Nustatant asmens teisę įsenatvės pensiją, atsižvelgiama į kitoje valstybėje narėje įgytą stažą.
Asmeniui, įgijusiam stažo daugiau nei vienoje valstybėje narėje, kiekviena valstybė skiria ir moka senatvės
pensiją už toje valstybėje įgytą stažą vadovaudamasi savo nacionaline teise, nepaisant to, kurioje valstybėje
narėje tas asmuo gyvena. Pensijų eksporto taisyklė. Invalidumo, senatvės, maitintojo netekimo pensijos, įgytos
pagal vienos ar daugiau valstybių narių teisės aktus, negali būti kaip nors sumažinamos, pakeičiamos,
sustabdomas ir nutraukiamas jų mokėjimas vien dėl to, kad jų gavėjas gyvena (persikelia gyventi) kitoje
valstybėje narėje nei ta, kuri skiria ir moka pensiją.

Reglamentas numato, kad bedarbis, išvykęs ieškoti darbo į kitą valstybę narę, tam tikrą laiką gali gauti nedarbo
išmoką.
Nedarbo draudimo išmokų mokėjimo į kitą valstybę sąlygos:
Asmuo tapęs bedarbiu ir norintis vykti ieškoti darbo kitoje valstybėje turi mažiausiai keturias savaites būti
registruotas teritorinėje darbo biržoje.
Per septynias dienas bedarbis turi užsiregistruoti kitos valstybės narės įdarbinimo tarnybojeNedarbo draudimo
išmoka mokama ilgiausiai tris mėnesius, nuo tos dienos, kai bedarbis nustojo būti savo šalies įdarbinimo
tarnybos žinioje, su sąlyga, kad bendras nedarbo draudimo išmokų mokėjimo laikotarpis neviršytų išmokos
mokėjimo laikotarpį, numatytą mokančios valstybės teisės aktuose.
Sezoninių darbuotojų atveju nedarbo draudimo išmoka mokama iki sezono pabaigos.
Jeigu bedarbis grįžta į savo šalį prieš pasibaigiant 3 mėnesių laikotarpiui, jis ir toliau išsaugo teisę gauti
nedarbo išmoką pagal tos valstybės teisės aktus.
Kitu atveju jis praranda teisę gauti šią išmoką.
Nedarbo išmoka gali būti eksportuojama tik vieną kartą tarp dviejų darbo pagal darbo sutartį laikotarpių.
62 ES sveikatos draudimo išmokų koordinavimas. Sveikatos apsaugos srityje Reglamentas (EB) Nr. 883/2004
taikomas išmokoms natūra (sveikatos priežiūros paslaugoms, suteiktoms dėl ligos, motinystės, nelaimingų
atsitikimų darbe ar profesinių ligų). Tai reiškia, kad vienoje Europos Sąjungos šalyje sveikatos draudimu
apdraustas asmuo turi teisę gauti sveikatos priežiūros paslaugas kitoje Europos Sąjungos šalyje, o šių
paslaugų išlaidas kompensuos šalies, kurioje asmuo yra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu,
kompetentinga sveikatos draudimo įstaiga. Nenumatytas gydymas (Europos sveikatos draudimo kortelė) -
Privalomojo sveikatos draudimo lėšomis kompensuojamosios sveikatos priežiūros paslaugos ES, EEE šalyse
narėse ir Šveicarijoje teikiamos pagal tose šalyse galiojančią valstybinės sveikatos apsaugos sistemos tvarką.
Ši teisė neapima už valstybinės sveikatos sistemos ribų teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų, už kurias
asmenys turi mokėti patys, taip pat paciento priemokų (mokesčių) ir neužtikrina transportavimo išlaidų
kompensavimo, jei dėl nelaimingo atsitikimo ar ligos užsienyje asmeniui teks vykti namo. Galimybė gauti tokias
pat valstybinės sveikatos priežiūros paslaugas: naudotis gydytojo, vaistinės, ligoninės ar sveikatos centro
paslaugomis, kurias gauna tos šalies, kurioje asmuo aikinai apsistoja. Kortelė nepadengia išlaidų už privataus
sektoriaus teikiamas sveikatos priežiūros paslaugas. Kortelė nepadengia sveikatos priežiūros išlaidų kitoje
šalyje, jei asmuo vyksta gydytis prieš kelionę patirtos ligos ar traumos. Būtinoji medicinos pagalba paprastai
teikiama dėl ūmaus susirgimo. Būtinosios pagalbos mastą nustato gydantysis gydytojas. Paslaugos
sergantiesiems lėtinėmis ligomis teikiamos tik išimties atvejais, kai pacientui būtina nuolatinė priežiūra arba dėl
ūmaus skausmo. Planuotas gydymas (išankstinis gydymosi leidimas) - Gydymo ligoninėje atveju sveikatos
draudimo institucija reikalauja, kad asmuo gautų išankstinį leidimą (E112 forma). E 112 formos pažyma – ES
šalies kompetentingosios įstaigos išduota pažyma, suteikianti teisę jos turėtojui gauti planines asmens
sveikatos priežiūros paslaugas kitos ES šalies valstybinei sveikatos sistemai priklausančioje asmens sveikatos
priežiūros įstaigoje.
63 ES fondai - Siekiant padidinti užimtumą, Europos Sąjungoje veikia finansiniai mechanizmai-Europos socialinis
fondas ir Europos prisitaikymo prie globalizacijos pasekmių fondas. Europos socialinis fondas (ESF) – tai
vienas iš ES struktūrinių fondų, įsteigtas siekiant mažinti skirtumus tarp įvairių ES valstybių narių ir regionų,
gerinti gyvenimo kokybės standartus ir skatinti ekonominę ir socialinę sanglaudą. Pagrindinė ESF paskirtis –
užimtumo skatinimas Europos Sąjungoje, strateginių projektų finansavimas, pasirengimas pokyčiams ir jų
valdymas, mokymosi visą gyvenimą programų finansavimas. Finansavimas skirstomas valstybėms narėms ir
regionams, ypač mažiau pažengusiems ekonomiškai. ESF skatina užimtumą daugiausia finansuodamas
iniciatyvas, kad padėtų tobulinti įgūdžius ir darbo perspektyvas ir skiria finansavimą visoje ES, visų pirma
vietovėse, kuriose, palyginti su ES vidurkiu, yra mažas BVP ir kurioms labiausiai reikia pagalbos. ESF biudžetą
ir strategiją tvirtina visos ES valstybės kartu su ES parlamentu ir ES Komisija, veiklos programos rengiamos 7
metams. Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo (EGF) tikslas – padėti rasti naują darbą ir
ugdyti naujus įgūdžius darbuotojams, praradusiems darbą dėl pasaulio prekybos sistemos pokyčių perkeliama
už ES ribų, arba dėl pasaulinės finansų ir ekonomikos krizės. Iš EGF finansuojama: pagalba ieškant darbo;
profesinio orientavimo pagalba; konkretiems poreikiams pritaikytas mokymas ir perkvalifikavimas; kuravimas;
verslumo skatinimas (tačiau lėšos negali būti naudojamos įmonių verslo veiklai palaikyti, padėti jas
modernizuoti ar pertvarkyti jų struktūrą). Taip pat gali būti skiriama ir individuali parama - išmokos ieškantiems
darbo, išmokos judumo išlaidoms padengti, išmokos už dalyvavimą visą gyvenimą trunkančio mokymosi ir
28
profesinio mokymo veikloje. Taigi, darbuotojai dėl ekonominių sukrėtimų netekę darbo, gali kreiptis į EGF
paramos. Taip pat veikia ir kiti ES Sanglaudos fondai: Europos regioninės plėtros fondas (ERPF) prie darbo
vietų kūrimo 2014–2020 m. visų pirma prisidės siūlomu išteklių sutelkimu į mokslinius tyrimus, technologijų
plėtotę ir inovacijas, MVĮ konkurencingumo didinimą, perėjimo prie mažo anglies dioksido kiekio
technologijomis grindžiamos ekonomikos rėmimo, įskaitant atsinaujinančiosios energijos ir energijos vartojimo
efektyvumo skatinimą. ERPF taip pat papildys ESF finansavimą, kuriuo skatinamas užimtumas ir darbo jėgos
judumas, kaip antai švietimo, mokymo ir įdarbinimo paslaugų infrastruktūros finansavimas ar savarankiško
darbo ir įmonių steigimo rėmimas. Iš šio fondo taip pat bus remiamos investicijos į sveikatos priežiūros ir
socialinę infrastruktūrą. Europos mikrofinansų priemonė „Progress“ yra skirta savarankiškai dirbantiems
asmenims ir labai mažoms įmonėms remti – pagal ją visos ES mikrofinansavimo tarpininkams teikiamos
garantijos ir finansuojamos investicijos. Iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) remiamas darbo
vietų įvairinimas, didinant su žemės ūkiu nesusijusių darbo vietų skaičių ir nedidelių kaimo įmonių plėtotę, be
kita ko, investuojant į įgūdžių ugdymą, žinių perdavimą ir pagalbą įmones steigiantiems jauniems ūkininkams.
Europos žuvininkystės fondas, kuris 2014–2020 m. taps Europos jūrų reikalų ir žuvininkystės fondo (EJRŽF)
dalimi, tokiomis priemonėmis kaip mokymas ir nedidelių įmonių rėmimas, skatina perėjimą prie tausiosios
žvejybos bei vietos ekonomikos įvairinimo. Taigi, valstybės gali kurti įvairias aktyvias darbo rinkos priemones,
pasinaudodamos ES Sanglaudos fondais. ES Komisija skatina, kad nacionalinės, regioninės ir vietos valdžios
institucijos kuo aktyviau naudotųsi fondais ir siektų didesnio užimtumo, tuo pačiu pati ES galėtų tapti labiau
konkurencinga.
ES fondai:
1. Europos socialinis fondas (ESF) – tai vienas iš ES struktūrinių fondų, įsteigtas siekiant mažinti skirtumus tarp
įvairių ES valstybių narių ir regionų, gerinti gyvenimo kokybės standartus ir skatinti ekonominę ir socialinę
sanglaudą
2. Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondas. Jo tikslas – padėti rasti naują darbą ir ugdyti
naujus įgūdžius darbuotojams, praradusiems darbą dėl pasaulio prekybos sistemos pokyčių perkeliama už ES
ribų, arba dėl pasaulinės finansų ir ekonomikos krizės.
3. Europos regioninės plėtros fondas ERPF. Pagridinis tikslas - darbo vietų kūrimas.
4. Europos žemės ūkio fondas kaimo plėtrai (EŽŪFKP). Tikslas - darbo vietų įvairinimas, didinant su žemės
ūkiu nesusijusių darbo vietų skaičių ir nedidelių kaimo įmonių plėtotę.
5. Europos žuvininkystės fondas. Tikslas - skatinti perėjimą prie tausiosios žvejybos bei vietos ekonomikos
įvairinimo.

29