Ten, kur gieda vėžiai

DELIA OWENS
Romanas
Iš anglų kalbos vertė
ANITA KAPOČIŪTĖ
Eilėraščius vertė
VIDAS MORKŪNAS
BALTO
Vilnius, 2020

Versta iš:
Delia Owens
Where the Crawdads Sing
G. P. Putnam’s Sons, New York, 2018
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama
Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos
Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).
Šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti,
taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti
ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai
ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama Š į kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų
bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių
studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą
kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
ISBN 978-609-487-010-1
Copyright © 2018 by Delia Owens
Cover images: (person in canoe) Based on original photograph by Andrew
Geiger;
(background) John & Lisa Merrill / Getty Images
Original book design, map and illustrations by Meighan Cavanaugh
All rights reserved including the right of reproduction in whole or in part
in any form.
This edition published by arrangement with G. P . Putnam’ s Sons, an
imprint of Penguin
Publishing Group, a division of Penguin Random House LLC.
© Anita Kapočiūtė, vertimas į lietuvių kalbą, 2020
© Vidas Morkūnas, eilėraščių vertimas į lietuvių kalbą, 2020
© Tadas Šaučiulis, viršelio dizainas
© BALTO leidybos namai, 2020

Amandai, Margaretai ir Barbarai

Sakau tau štai ką
Jeigu nebūčiau tavęs pamačius
Nebūčiau ir tavęs pažinus.
Bet tave pamačiau
Tave pažinau
Tave pamilau
Amžiams
PIRMA DALIS
Pelkės
Prologas
1969 elkė - ne raistas. Pelkę skalauja šviesa, žolės auga vandenyse,
vandenys teka į dangų. Lėti upulėliai vingiuoja, rangosi, su
P savimi nešdamiesi į jūrą ir saulės skridinį, o ilgakojai paukščiai, pa
žiūrėti nė nesukurti skraidyti, suvasnoja sparnais ir netikėtai grakš
čiai pakyla į tūkstančio snieginių žąsų gagenimo užtvindytą dangų.
Vis dėlto šen ten į pelkę prasiskverbia ir raistas, telkiasi žemuose
duburiuose susitvenkusiuose liūnuose, slepiasi pažliugusiuose miš kuose.
Raisto vanduo tykus ir tamsus, dumbluota jo gerklė suryja
šviesą. Jo lindynėse naktiniai gyviai krebžda net ir dienomis. Gar sų,
žinoma, yra ir čia, bet raistas, palyginti su pelke, daug tylesnis, nes irimo
procesai vyksta ląstelėse. Gyvybė pūva ir dvokia, virsdama dūlėsių
paklote - aitriai gailiu mirties, pradedančios naują gyvybę, guoliu.
1969-ųjų spalio 30-osios rytą Čeiso Endriuso lavonas grimzdo raiste,
kuris jį būtų prarijęs taip pat tyliai, kaip prarydavo bet ką.
Būtų paslėpęs visiems laikams. Raistas apie mirtį žino viską ir nebū tinai
laiko tragedija - ir jau tikrai nelaiko nuodėme. Bet tą rytą du kaimo
berniukai važiavo dviračiais iki senojo ugniagesių bokšto ir išnirę iš
trečio staigaus posūkio pastebėjo mirkstantį džinsinį švarką. n

1.
Mama
1952 ytas čirškino rugpjūčio kaitra, drėgni pelkės kvėpsniai kars tė rūko
skraistes ant ąžuolų ir pušų. Palmetinių sabalpalmių lopinėliuose
viešpatavo neįprasta tyla, tik garnys, kylantis nuo la gūnos, neskubiai
suplasnojo sparnais. Ir tada Kaja, anuomet vos
šešerių, išgirdo pokštelint tinkleliu aptrauktas duris. Pasilipusi ant
taburetės ji gremžė puodo dugne priskretusius kukurūzų ko
šės likučius, bet išgirdusi trinktelėjimą metė, ką dariusi, ir nulei do puodą
į išvėsusių pamuilių pilną kriauklę. Nebegirdėjo nieko, tik savo pačios
alsavimą. Kas galėjo išeiti iš pirkelės? Tik jau ne mama. Ji niekad
netrankydavo durų.
Vis dėlto išbėgusi į priemenę kaip tik motiną Kaja ir pamatė: ji tolo
smėlėtu takučiu, žingsniavo apsiavusi aukštakulnius, ilgo rudo sijono
klostės su kiekvienu žingsniu raibuliavo apie čiurnas. Tie bukanosiai
bateliai buvo iš netikros aligatoriaus odos. Vieninteliai mamos išeiginiai
bateliai. Kajai knietėjo riktelėti, bet ji žinojo, kad verčiau nepažadinti
tėtės, tad atidarė duris ir žengusi laukan liko stovėti ant plytomis
paramstytų medinių laiptelių. Iš ten įžiūrėjo, kad mama nešasi mėlynąjį
lagaminėlį. Paprastai šunyčio patiklu mas neleisdavo Kajai suabejoti, kad
motina sugrįš su mėsos gabalu,
13

Delia Owens suvyniotu į rudą taukuotą popierių, ar su višta nukarusia

galva. Bet išeidama motina niekad nesiaudavo aligatoriaus odos
aukštakulnių, neimdavo ir lagaminėlio.
Ten, kur takelis jungėsi su keliu, mama visada sustodavo ir atsi gręždavo,
aukštai iškeldavo vieną ranką, pamodavo, Kaja matydavo
šmėžuojant baltą jos delną. Tik paskui sukdavo į duobėtą kelią, ku ris,
vingiuodamas per didelius miškus, apriesdamas švendrų prižė lusias
lagūnas, kartais - jei būdavo atoslūgis - nuvesdavo į miestelį.
Bet šiandien ji nesustodama plūkė pirmyn, netvirtai klibinkščiuo- dama
provėžomis. Miško properšose kartais dar išnirdavo aukšta jos figūra, o
paskui tarp lapų retkarčiais šmėkštelėdavo jau tik balta skara. Kaja tekina
pasileido į tokią vietą, iš kurios, kaip žinojo, at siveria kelias — juk
mama, žinoma, pamos pasiekusi tą ruožą. Bet
Kaja spėjo pamatyti tik mėlynojo lagaminėlio kampą - spalva, tokia
nederanti prie miško, - ir netgi tas tuojau pradingo. Mergaitė grįžo ant
laiptelių laukti, bet krūtinę spaudė sunkumas, tirštas kaip pate
žusį molinga žemė.
Kaja buvo jauniausia iš penkių vaikų, visi kiti — daug vyresni, nors
vėliau ji nė nebeprisiminė jų amžiaus. Visi jie su mama ir tėte susigrūdę
kaip triušiai narve gyveno negrabiai suręstoje pirkelėje, tinkleliu nuo
vabzdžių užtraukta jos priemenė didžiulėmis akimis stebeilijo iš ąžuolų
paunksnės.
Iš vidaus išniro Kajos brolis Džodis ir parimo greta jos — amžiumi
artimiausias, vis tiek buvo septyneriais metais vyresnis. Tokių pat tamsių
akių ir juodų plaukų kaip ir sesuo, jis išmokė ją skirti paukš
čių balsus, supažindino su žvaigždynais bei jų pavadinimais, parodė, kaip
išvairuoti valtį per šakotųjų ratainyčių sąžalynus.
- Mama sugrįš, - pasakė jis.
- Na, nežinau. Ji apsiavė savo aligatoriaus batus.
- Mamos savo vaikų nepalieka. Jos negali.
- Pats man pasakojai apie lapę, kuri paliko savo lapiukus.
14

Ten, kur gieda vėžiai

- Taip, bet laputė susižalojo koją. Būtų nugaišusi iš bado mė gindama
išpenėti ir save, ir dar mažiukus. Tai jau geriau buvo juos palikti, pačiai
sugyti, o jau paskui atsivesti dar vieną vadą, kai bus pajėgi gerai užauginti
lapiukus. Mama juk nebadauja, ji grįš, - Džo- dis toli gražu nebuvo
įsitikinęs tuo, ką sako, bet norėjo apraminti
Kają.
Užgniaužta gerkle ji sukuždėjo:
- Bet mama nešasi tą mėlynąjį lagaminėlį, lyg susiruošusi kažkur toli.
***
Pirkelė tūnojo užsiglaudusi kitapus sabalpalmių, apaugusių smė lėtas
lygumas iki pat žalių lagūnų vėrinio, vešinčių ir dar toliau, iki pat
pelkynų. Mylių mylias driekėsi aštrios pakrančių žolės plynu mos -
žolynai tokie atsparūs, kad augo ir sūriame vandenyje, tik šen ten iš jų
kyšojo medžiai, visi palinkę ton pusėn, kur juos lenkė vėjas.
Iš kitų šonų pirkelę supo ąžuolynai, jie globė ir artimiausią lagūną, tokią
kupiną gyvybės, kad kunkuliavo paviršius. Pro medžius nuo jūros sunkėsi
sūrumos kvapas ir žuvėdrų krykavimas.
Žemės nuosavybės teisės čia ne kažin kiek pasikeitė nuo šešiolik tojo
amžiaus. Pelkynuose išsibarstę sklypai teisiškai niekaip nebuvo apibrėžti,
čia įsikūrusius persimetėlius tenkino natūralūs riboženk- liai:
vingiuojantis upokšnis šen, išvirtęs senas ąžuolas ten. Žmogus juk neims
ręsti pašiūrių iš sabalpalmių liūgynuose, nebent būtų čia atsidūręs nuo ko
nors bėgdamas arba pasiekęs savo paties kelio galą.
Pelkes sergėjo raižytas, it išskvarbytas krantas, ankstyvųjų tyri nėtojų
pramintas „Atlanto vandenyno kapinėmis“, kadangi aršios potvynių
bangos, tūžmingi vėjai ir akmeningos seklumos sudras kydavo laivus it
popierines kepuraites išilgai visos kranto juostos, vėliau tapsiančios
Šiaurės Karolinos valstijos pakrante. Vienas anų
15
Delia Owens laikų jūrininkas šitaip rašė laivo žurnale: „...klaidžiojome
palei kran to uolas... bet taip ir neaptikome tarpsnio įplaukti... nuožmi
užgriu vo mus audra... ir buvom priversti atsitraukti į atvirą jūrą... idant
save pačius ir laivą dar išgelbėtumėm, ir nešė mus stiprios srovės
greitmė...
Žemė... viena tik pelkė ir liumpsintys raistai, pargrįžome į savo laivą...
Tegul bus atbaidytas kiekvienas tas, kas paskum mus į šias vietas atkaks
panūdęs čion įsikurti.“
Ieškantys padorios žemės skverbdavosi tolyn į žemyną, o liūdnai
pagarsėję pelkynai virto tinklu, sugraibstančiu margos publikos kra tinį:
sumaištavusius jūrininkus, atstumtuosius ar išmestus į krantą,
skolininkus, bėglius, mėginančius išvengti karo prievolės, besislaps-
tančius nuo skolų ar nuo įstatymų, kurių nepasistengė paisyti. Tie, kurių
nepaguldė maliarija ir neprarijo pelkių akivarai, tapo pradinin kais
miškažmonių genties iš bent kelių rasių ir daugelio kultūrų, ir kiekvienas
iš jų gebėjo kirvuku iškirsti nedidelį mišką ar mylių mylias vaikytis
laimikį. Kaip vandeninės žiurkės, kiekvienas turėjo užsiėmęs savą
teritoriją, ir vis dėlto privalėjo įsitalpinti pakraščiuose arba vieną dieną
tiesiog išnykti liūne. Po dviejų šimtų metų prie jų prisidėjo bėg liai
vergai, išsprūdę į pelkes, vadinti maronais, taip pat į laisvę paleisti vergai,
persekiojami, be skatiko kišenėje - šie nusėdo vandenų žemėse, nes
neturėjo iš ko rinktis.
Tegul ir nedraugingas tai buvo kraštas, bet šlykštus nereiškė
šykštus. Vandenyje ir sausumoj knibždėjo klodai gyvasties: smėlyje
rangėsi krabai, dumblynuose rėpliojo vėžiai, gausu buvo vandens
paukščių, žuvų, krevečių, austrių, nusipenėjusių elnių, riebių žąsų.
Tam, kas tik netingi pasikrapštyti ko nors vakarienei, badauti čia niekada
neteks.
Dabar buvo 1952-ieji, tad kai kuriuos pelkynų sklypus jau ištisus keturis
šimtmečius valdė trūkinėjančios kirbinės į jokius sąrašus ne
įtrauktų asmenų. Daugumos istorija siekė laikus prieš Pilietinį karą.
16

Ten, kur gieda vėžiai

Kiti pelkynuose nusėdo dar vėliau, daugiausia po abiejų pasaulinių karų,
kai vyrai grįždavo iš fronto sužlugdyti ir dvasiškai, ir finansiškai.
Pelkės jų neįkalindavo, užtat įkūnydavo, suteikdavo tam tikrą pavi dalą ir,
kaip dauguma šventų žemių, giliai palaidodavo jų paslaptis.
Niekam nerūpėjo, kad jie šiame krašte įsikurdavo, nes niekas kitas čia
leisti šaknų nenorėjo. Šiaip ar taip, tai juk buvo tiktai pažliugę tyrai.
Pelkių gyventojai kūrė ne tik savas viskio klastotes, bet ir savo pačių
įstatymus - ne tokius, kokie išraižomi akmeninėse plokštėse ar surašo mi
dokumentuose, o siekiančius giliau, įspaustus pačiuose jų genuose.
Senovinius, nulemtus pačios gamtos, perimtus iš vanagų ir balandžių.
Užspeistas į kampą, apimtas nevilties ar izoliuotas žmogus grįžta prie
instinktų, nukreiptų į vieną tikslą - išgyventi. Toks žmogus seikėja at-
pildą greitai ir pelnytai. Jis visada bus švietalas, nes tokie genai iš kartos
į kartą perduodami dažniau nei švelnesnieji. Su morale tai niekaip ne-
susiję, tai tik paprastas išskaičiavimas. Balandžiai tarpusavyje kaunasi
taip pat dažnai, kaip ir vanagai.
***
Tą dieną mama negrįžo. Niekas apie tai netarė nė žodžio. O ypač tėtė.
Prašvinkęs žuvimi ir namine, jis ėmė žvanginti puodų dangčius.
- Kas vakarienei?
Nudelbę akis, broliai ir seserys tik sugūžčiojo pečiais. Tėtė išsi- plūdo ir
iššlubčiojęs iš pirkelės nudūlino atgal į mišką. Kivirčų pasi taikydavo ir
anksčiau, kartą ar du mama jau buvo išėjusi, bet visada sugrįždavo ir
apkabindavo visus, kas tilpdavo į jos glėbį.
Dvi vyresniosios seserys paruošė vakarienę iš raudonųjų pupelių ir
kukurūzų duonos, bet niekas nesėdo valgyti prie stalo, kaip būtų sėdę su
mama. Kiekvienas prisigraibstė pupelių iš puodo, nugramz dino jas
nuovire, uždrėbė ant viršaus kukurūzų duonos riekę ir įsi taisė ant savo
čiužinio, patiesto ant grindų, ar ant nublukusios sofos.
17

Delia Owens
Kajai kąsnis strigo burnoj. Atsisėdusi ant verandos laiptelių, ji žvel gė į
taką. Savo amžiui ji buvo aukšta, vien oda aptraukti kaulai, tamsiai
įdegusi, tiesių plaukų, vešlių ir juodų it varnos sparnas.
Kai tamsa užklojo stebyklą, jos žvalgytuvės baigėsi. Įnirtingas var lių
kurkimas būtų užgožęs žingsnių aidą, bet Kaja, įsitaisiusi guolyje
verandoje, vis tiek klausėsi. Dar tą rytą, vos pabudusią, ją pasveikino
riebios nugarinės čirškimas iš geležinės keptuvės ir iš krosnies pliūp-
čiojantis gruzdančių sklindžių kvapas. Rytais Kaja skubiai užsitemp davo
kombinezoną su petnešomis ir puldavo į virtuvę dėlioti lėkščių bei
šakučių. Išrankioti straubliukų iš kukurūzų košės. Dažniausiai auštant
mama pasitikdavo ją plačia šypsena, apkabindavo - Labas ry tas, mano
ypatingoji mergaite! - ir jos abi griebdavosi rytinės ruošos, judėdavo lyg
šokdamos. Kartais mama dainuodavo liaudies dainas ar prisimindavo
kokią vaikišką dainelę: „Kiaulaitė mažoji į turgų žirg- liojo...“ O kartais
pasileisdavo drauge su Kaja trypti greitą šokį, jų kojos tapsėdavo į
klijuotos faneros grindis, kol muzika iš elementais maitinamo radijo
imtuvo imdavo slopti, garso likdavo tik tiek, lyg radijas dainuotų pats sau
statinės dugne. Būdavo ir tokių rytų, kai mama prašnekdavo apie
suaugusiųjų dalykus, kurių Kaja nesuprasda vo, bet manydavo, kad
mamos žodžiams reikia kur nors atsidurti, tad susiurbdavo juos odos
poromis, kimšdama malkas į ūžiančią krosnį.
Ir linksėdama, lyg jai viskas būtų aišku.
O paskui - sambrūzdis, visi keldavosi, sėsdavo valgyti. Visi, išsky rus tėtę.
Tėtės buvo tik du galimi variantai: tylintis ir rėkiantis. Tad būdavo juo
geriau, jeigu jis pusryčius pramiegodavo arba išvis naktį nepareidavo
namo.
Bet šįryt mama buvo tyki, jos šypsena užgesusi, akys paraudusios. Ji
užsirišo baltą skarą piratų stiliumi, taip, kad dengtų kaktą, bet geltonas ir
violetinis kraujosruvos kraštas vis tiek veržėsi iš po skaros briaunos.
Iškart po pusryčių, kol dar net indai buvo nemazgoti, mama susidėjo į
lagaminėlį kelis asmeninius daiktus ir patraukė taku tolyn nuo namų.
18

Ten, kur gieda vėžiai

***
Kitą rytą Kaja vėl sėdo j savo postą ant laiptų, tamsiomis akimis gręžte
gręždama taką, tarsi tunelį - laukdama traukinio. Pelkė tolė liau buvo
aptraukta rūko, tvyrančio taip žemai, kad pūkuota papilve beveik šliaužė
pažliugusia žeme. Basų kojų pirštais Kaja barbeno į pakopą, žolių
stiebeliais šmaukščiojo vėdarėlius, bet šešiametė ilgai išsėdėti vienoje
vietoje negali, tad galiausiai nuslimpino per užlieja mas šlapynes,
dumblas po kojomis gurkčiojo, nenorėdamas paleisti pirštų. Pasiekusi
tyro vandens telkinį, Kaja atsitūpė prie jo, užsižiū rėjo į smulkias žuveles,
šmaižiojančias tarp saulės lopinių ir šešėlių.
Iš sabalpalmių sąvašyno suūbavo Džodis. Kaja įbedė akis į jį: gal būt jis
atneša žinių? Bet matydama jį nerūpestingai vinguriuojant tarp smailių
lapų, vien iš eisenos suprato, kad mama negrįžo.
- Norėtai sužaist tyrinėtojus? - paklausė jis.
- Patsai sakei tu per didelis žaist rynėtojus.
- Ne-a, tik pasakiau taip. Niekad ne per didelis. Lėk, o pagausiu!
Jiedu nutekšleno per šlapynę, paskui - per mišką, paplūdimio pusėn. Kaja
klyktelėjo, kai brolis ją aplenkė, ir prajuko, juokėsi, kol jie pasiekė
milžiną ąžuolą, tiesiantį didžiules gumbuliuotas šakas vir
šų smėlio. Džodis ir jų vyresnėlis brolis Merfas skersai šakų buvo prikalę
kelias lentas, įsitaisę ten žvalgybos bokštą ir medžio tvirtovę.
Lentos jau buvo išklibusios, kai kurios įlūžusios kadaravo ant surū dijusių
vinių.
Jei Kaja išvis būdavo priimama į įgulą, paprastai turėdavo būti mergaitė
vergė ir nešioti broliams šiltus sklindžius, nudžiautus iš ma mos keptuvės.
Bet šiandien Džodis pasakė:
- Tu jeigu nori gali būt kapitonas.
Kaja įsakmiai pakėlė dešinę ranką.
- Išvyt ispanpalaikius!
19

Delia Owens
Išsilaužę po pagaikštį vietoj kardo jie rėkdami puolė krūmų ša bakštynus
kapoti priešo.
Lengvai užėjęs pramanas lengvai ir išgaruoja, Kaja nuėjo prie sa manoto
rąsto, atsisėdo. Džodis tylomis prisėdo šalia. Norėjo ką nors pasakyti,
išblaškyti jos mintis, kad negalvotų apie mamą, bet jokie tinkami žodžiai
neatėjo į galvą, tad jiedu tiesiog stebėjo plūduriuo jančius vandens
čiuožikų šešėlius.
Vėliau Kaja vėl įsitaisė ant verandos laiptelių ir ilgai laukė, bet,
žvelgdama į keliuką, kiek akys aprėpė, taip ir nepravirko. Jos veidas buvo
ramus, sučiauptos lūpos — tik siaura linija po skvarbiomis aki mis. Bet
mama negrįžo ir tą dieną.
20
2.
Džodis
1952
šėjus mamai, per kelias savaites, lyg pasekę jos pavyzdžiu, kaž kur
išklydo ir vyriausias Kajos brolis bei abi seserys. Jie tvėrė
I tėtės įtūžio priepuolius, prasidėdavusius plieskiančiu veido rau doniu ir
riksmais, o paskui pereinančius į niuksus kumščiu ar smūgius atgalia
ranka, kol nebeapsikentę vienas po kito tiesiog išnyko. Šiaip ar taip buvo
jau beveik suaugę. Vėliau, lygiai taip pat, kaip nebegalėjo prisiminti jų
amžiaus, Kaja nebeprisiminė ir jų tikrųjų vardų, tik tuos, kokiais buvo
vadinami namie: Misė,
Merfas ir Mendė. Ant savo čiužinio verandoje Kaja rado nedidelę krūvelę
seserų paliktų kojinių.
Tą rytą, kai iš visų brolių ir seserų jai liko tik Džodis, Kają paža dino
tarškėjimas bildėjimas ir čirškiančių pusryčių riebalų kvapas.
Ji puolė į virtuvę manydama, kad sugrįžusi mama skrudina mėsą tešloje
ar kukurūzinius paplotėlius. Bet virtuvėj buvo tik Džodis, stovėdamas prie
malkinės krosnelės, maišė puode kukurūzų košę.
Slėpdama nusivylimą ji nusišypsojo, o brolis patapšnojo jai viršu galvį,
švelniai ragindamas nekelti triukšmo: jei nepažadinsią tė tės, galėsią
papusryčiauti vieni. Sklindžių kepti Džodis nemokėjo, kumpio namuose
nebuvo nė skivyto, tad jis išvirė kukurūzų košės,
21

Delia Owens ant lydytų taukų pakepė kiaušinienės. Tylomis persimetę

žvilgs niais ir šypsenomis, jiedu sėdo valgyti.
Skubiai suplovę indus jie išpuolė pro duris ir nuskuodė pelkės link,
Džodis - pirma. Bet tą pat akimirksnį išgirdo tėtės riksmą, jis jau
klibikščiavo jiems pavymui. Neįtikėtinai liesas, vieni griaučiai, jis,
rodėsi, kepėstuoja menkai teprilaikomas Žemės traukos jėgos.
Dantys buvo geltoni it seno šuns iltys.
Kaja pakėlė akis į Džodį.
- Galim bėgti. Pasislėpti ten, kur samanota.
- Viskas gerai. Viskas bus gerai, - atsakė jis.
***
Vėliau, artėjant saulėlydžiui, Džodis susirado Kają paplūdimyje,
žiūrinčią į jūrą. Prisiartino jai iš užnugario, o ji neatsisuko, vis dar
žvelgė į siūbuojančias bangas. Vis dėlto, vos broliui prašnekus, iškart
suprato, kad tėtė vožęs jam į dantis.
- Turiu aš eit sau, Kaja. Negaliu ilgiau čia gyventi.
Dar kiek, ir būtų atsigręžusi, vis dėlto neatsigręžė. Norėjo melsti jo
nepalikti jos vienos su tėte, bet žodžiai įstrigo gerklėje.
- Kai dar kiek paūgėsi - suprasi, - tarė jis. Kajai knietėjo užrėkti, kad ji,
nors maža, nėra tokia jau kvaiša. Žinojo, kad tėtė yra priežastis, išginusi
juos visus iš namų, ji tik niekaip negalėjo suprasti, kodėl nė vienas
išeidamas drauge nepasiėmė ir jos. Pagalvojo, kad nešdintis rei kėtų ir jai,
bet eiti neturėjo kur, neturėjo ir pinigų autobuso bilietui.
- Kaja, tu būk atsargi, girdi? Jeigu kas nors pasirodys, į namus nelįsk. Ten
tave suras. Bėk tolyn į pelkes, slėpkis krūmuose. Ir savo pėdsaką visada
užtrink, juk aš tave išmokiau kaip. O nuo tėtės irgi gali slėptis.
Taip ir nesulaukęs iš jos jokio atsako, Džodis atsisveikino ir nu
žingsniavo paplūdimiu miško link. Akimirką prieš jam išnykstant tarp
medžių, ji galų gale atsigręžė ir nulydėjo jį žvilgsniu.
22

Ten, kur gieda vėžiai

- Šita kiaulaitė mažoji pasiliko namie, - pranešė ji bangoms.
Nusipurčiusi sąstingį, Kaja nuskuto atgal į pirkelę. Įpuolusi vidun pašaukė
brolį vardu, bet Džodžio daiktų nebebuvo, patalas - surink tas nuo grindų.
Ji sudribo ant pliko čiužinio ir žiūrėjo, kaip siena žemyn slysta paskutinis
dienos atšvaitas. Po saulėlydžio šviesa iškart dar neišblės- davo, šiek tiek
jos susitelkdavo kambaryje, tad trumputį akimirksnį gumuliuoti patalai ir
krūvomis suversti seni drabužiai atrodė ryškesni ir spalvingesni už
medžius lauke.
Skrandį sugniaužęs alkis - toks kasdieniškas reiškinys - ją nuste bino.
Kaja nužingsniavo iki virtuvės ir sustojo prie durų. Visą jos gyvenimą
virtuvė būdavo prišilusi nuo kepamos duonos, puode kun kuliuojančių
lenktasėklių pupelių, burbuliuojančios žuvienės. Dabar kvapai buvo
išvėsę, viešpatavo tamsa ir tyla.
- O kas gamins valgį? - balsu paklausė Kaja. Taip pat sėkmingai būtų
galėjusi paklausti: O kas šoks?
Ji užsidegė žvakę, pabaksnojo karštus pelenus malkinėje kros nelėje, įdėjo
pakurų. Tampė dumples, kol šoktelėjo liepsnelė, tada
įmetė dar kelias malkas. „Frigidaire“ šaldytuvas jiems atstojo spin telę,
nes elektra iki pirkelės nebuvo atvesta. Durys, mėginant neį sileisti
pelėsio, buvo laikomos atdaros, paremtos musmušiu. Ir vis tiek juosvai
žali pelėsio siūleliai telkėsi kiekviename plyšyje.
Suradusi maisto likučius Kaja pasakė pati sau:
- Sudėsiu kukurūzų košę į lydytus taukus, išmaišysiu ir pasišildysiu.
Kaip tarusi, taip ir padarė, valgė tiesiai iš puodo, pro langą dairy damasi
tėtės. Bet jis neparėjo.
Kai pirkelę galiausiai palietė mėnulio pjautuvo spindulys, Kaja nuropojo į
savo guolį verandoje — ant grindų patiestą gumuliuotą
čiužinį, užklotą tikra balta, smulkiomis mėlynomis rožytėmis mar ginta
patalyne, kurią mama sykį parsivežė iš blusturgio - pirmą kartą gyvenime
naktį likusi viena.
23

Delia Owens
Iš pradžių kas kelios minutės ji sėsdavosi ir įsižiūrėdavo per tin- klelį nuo
vabzdžių. Klausydavosi, ar miške nepasigirs žingsniai.
Atmintinai žinojo visų medžių pavidalus, bet kai kurie, rodėsi, šok
čioja tai šen, tai ten, stumdomi mėnesienos. Kurį laiką Kaja buvo tokia
įsitempusi, kad neįstengė nė seilių nuryti, bet, tarsi kam davus
ženklą, naktį užtvindė pažįstamos medvarlių ir žiogų melodijos. Ra-
minančios labiau už vaikišką dainelę apie tris aklas peles ir fermerio
žmoną su dideliu peiliu. Tamsa buvo prisisunkusi saldaus kvapo, drėgno
alsavimo varlių ir salamandrų, ištvėrusių dar vieną dusnią, smardžią
dieną. Pelkė jaukiai apsikamšė žemai plūduriuojančiu rūku, ir Kaja
užmigo.
***
Tėtė negrįžo namo tris dienas, tad Kaja mamos darželyje pasiska- biusi
ropių lapų virėsi juos pusryčiams, pietums ir vakarienei. Nuėjo
į vištidę pasiieškoti kiaušinių, bet aptvarą rado tuščią: nei kiaušinių, nei
pačių vištų.
- Šiknės vištos! Pulkas šiknių vištų ir tiek! - suriko ji. Prisiminė mamai
išėjus ketinusi jomis pasirūpinti, bet taip nieko ir nenuveikė.
Visas raibas būrys išsprūdo iš aptvaro ir dabar kudakavo kažkur toli, tarp
medžių. Kajai teksią pabarstyti kukurūzų ir žiūrėti, ar pavyks išlaikyti
vištas arčiau savęs.
Ketvirtosios dienos vakarą parsibastė tėtė su buteliu ir iškart išsi- pleikė
savo guolyje.
Kitą rytą atspūdinęs į virtuvę garsiai užriko:
- Ale kur visus nelabas nujojo?
- Nežinau, - atsakė Kaja nežiūrėdama į jį.
- Sarginis šunėkas, ir tas daugiau už tave žino. Naudos ar iš tavęs, ar iš
ožio spenio - tiek pat.
Kaja tylomis išslydo pro verandos duris ir patraukė į pajūrį ieškoti
moliuskų, bet vaikščiodama paplūdimiu netrukus užuodė
24

Ten, kur gieda vėžiai dūmus. Atsigręžusi išvydo juodą stulpą, virstantį į
dangų maždaug iš tos vietos, kur buvo pirkelė. Kiek kojos įkerta pasileido
atgal ir išnirusi pro medžius išvydo kieme liepsnojantį laužą. Tėtė nešė
laukan mamos piešinius, sukneles, knygas ir metė į ugnį.
- Ne! — suklykė Kaja. Tėtė nė nepažvelgė į ją, drėbė į laužą seną,
elementais maitinamą radijo aparatą. Kaja siekė išgriebti iš ugnies
paveikslus, nepaisydama svylančių rankų ir veido, bet kaitra negai-
lestingai ją atstūmė.
Ji tekina puolė prie pirkelės užtverti tėtei kelio, kad jis nepraei tų paimti
dar ko nors. Jiedu susirėmė žvilgsniais. Tėtė iškėlė ranką
šerti Kajai, bet ji nesitraukė. Staiga tėtė apsisuko ir nušlubčiojo prie savo
valties.
Kaja sudribo ant plytomis paramstytų lentinių laiptelių ir žiū rėjo, kaip
mamos akvarele tapyti pelkių vaizdai rūkdami virsta plėnimis. Sėdėjo,
kol nusileido saulė, kol susvilusių suknelių sagos sužioravo it žarijėlės, o
prisiminimai apie šokamą su mama džigą ištirpo liepsnose.
Per kelias artimiausias dienas Kaja iš kitų klaidų, o gal dar labiau — iš
smulkių žuvyčių elgesio išmoko gyventi su juo. Tie siog nesipainiok jam
po kojų, žiūrėk, kad jis tavęs nepamatytų, iš saulės nušviestų lopinių
driuok į šešėlius. Pakilusi ir išsprūdusi iš namų jam dar nepabudus, Kaja
gyveno miškuose ir vandenyje, o vakare partapsėdavo miegoti savo
guolyje verandoje, kiek įmano ma arčiau pelkės.
***
Tėtė per Antrąjį pasaulinį karą kovėsi su vokiečiais, kare skeveldra
pataikė jam į kairę koją ir sutrupino šlaunikaulį - tai ir buvo pasku tinis
jų savigarbos šaltinis. Kas savaitę ateinantys jo nedarbingumo pašalpos
čekiai - vienintelis pajamų šaltinis. Praslinkus savaitei po
25
Delia Owens to, kai išėjo Džodis, „Frigidair“ šaldytuvas stovėjo
tuštutėlis, nebeli ko ir ropių. Tą pirmadienio rytą Kajai įsliūkinus į
virtuvę, tėtė dūrė pirštu į sumaigytą vieno dolerio banknotą ir kelias
smulkias monetas ant stalo.
- Va šitai čia tau už maistą šitai savaitei. Už dyką niekas nedalyj,
šitaip nebūn, - pasakė. - Visa kas kažin kiek kainuoj, ir už šituos va
pinigus turi žiūrėt, kad namai būt kaip prider, krosny malkų užtekt ir
skalbiniai išplauti būt.
Pirmąkart gyvenime Kaja viena išsiruošė į Barkli Kouvo kaimą pirkti
maisto - šita kiaulaitė mažoji į turgų žirgliojo. Plūkė per klam pų smėlį ar
juodą dumblą ištisas keturias mylias, kol pagaliau prieky sublizgo įlanka,
o gyvenvietė glaudėsi jos pakrantėje.
Miestelį iš visų pusių supo pelkėtos žemumos, sūri jų rūkana maišėsi su
migla, kylančia nuo vandenyno, per potvynius iš kitos pusės priartėjančio
prie Pagrindinės gatvės. Pelkė ir jūra bendro mis pastangomis skyrė
kaimą nuo likusio pasaulio, vienintelis saitas buvo vienos eismo juostos
plentas, šlubčiojantis į miestelį sueižėju siu cementu ir gausiomis
išdaužomis.
Gatvės gyvenvietėje buvo dvi: Pagrindinė driekėsi vandenyno pakrante,
joje rikiavosi visa parduotuvių virtinė, „Piggly Wiggly“ maisto prekės -
viename gale, Vakarų autosalonas - kitame, o pačia me viduryje buvo
įsikūrusi užkandinė. Įsimaišiusios tarp jų - pigių smulkmenų „Kresss Five
and Dime“ krautuvėlė, „Penneys“ uni versalinė (tik katalogas), Parkerio
kepyklėlė ir „Buster Brown“ batų parduotuvė. Šalia „Piggly Wiggly“
buvo „Dog-Gone“ aludė, siūlanti užkąsti karštų dešrainių, aštraus
troškinio su raudonaisiais pipirais ar keptų krevečių, patiekiamų
išlankstytuose popieriniuose laiveliuose.
Moterys ir vaikai vidun užeiti negalėjo, tai būtų palaikyta nederamu
elgesiu, užtat sienoje buvo iškirstas langas, tad užsisakyti dešrainių su
„Nehi“ kola jie galėjo iš gatvės. Spalvotiesiems buvo užginta artintis tiek
prie durų, tiek prie lango.
26

Ten, kur gieda vėžiai

Antroji kaimo gatvė - Plačioji - tiesia linija driekėsi nuo senojo plento
vandenyno link ir baigėsi atsirėmusi į Pagrindinę. Tad vienin telė
sankryža ir buvo ten, kur jungėsi Pagrindinė ir Plačioji gatvės bei Atlanto
vandenynas. Parduotuvės ir kitos smulkios verslo įstai gos stovėjo ne
viena šalia kitos kaip daugumoje miestų - jas skyrė nedideli neužstatyti
plotai, apkėsti pajūrinių avižų ir sabalpalmių
šabakštynų, tarsi pernakt čia būtų koją įkėlusi pelkė. Košiantys, sū- rumos
prisisunkę vėjai per daugiau nei du šimtus metų nuzulino kedrų
malksnomis dengtus namukus iki rūdžių rusvumo, o langų rėmai,
dažniausiai nudažyti baltai ar mėlynai, buvo suskeldėję ir ap silaupę.
Atrodė, lyg kaimas būtų pavargęs nuolat kivirčytis su stichi jomis ir
tiesiog suzmekęs.
Kaimo prieplauka, išsikišusi į nedidelę įlankėlę, buvo apraizgyta
apspurusiomis virvėmis, aptūpta senų pelikanų. Tykiu oru įlankė lės
vandenyse atsispindėdavo raudoni ir geltoni krevečių gaudytojų laiveliai.
Į abi puses nuo prekybinio centro driekėsi mažų, iš kedro medienos
suręstų namukų aptūptas gruntkelis: vinguriavo tarp me džių, juosė
lagūnas, glaudėsi prie vandenyno. Barkli Kouvas bemaž tiesiogine prasme
buvo užtakio gyvenvietė, išsibarsčiusi šen ir ten tarp estuarijos nendrynų,
- lyg vėjo išblaškytas garnio lizdas.
Basakojė, apsivilkusi išaugtiniu kombinezonu su petnešomis,
Kaja stovėjo ten, kur pelkių takas jungėsi su keliu. Stovėjo prikan dusi
lūpą ir troško apsisukusi skuosti namo. Nenumanė, ką reikės sakyti
žmonėms, kaip susigaudysianti piniguose, kai reikės mokėti už produktus.
Bet alkis ginė ją pirmyn, tad Kaja įsuko į Pagrindinę gatvę ir panarinusi
galvą nupėdino aptrupėjusiu šaligatviu, šen ten prasimušančiu tarp žolynų
kuokštų, „Piggly Wiggly“ bakalėjos link.
Prisiartinusi prie „Five and Dime“ smulkmenų krautuvėlės, išgir do
bruzdesį už nugaros ir tik tik spėjo atšokti - pro šalį dviračiais prašvilpė
trys gal keleriais metais už ją vyresni berniokai. Tas, kuris važiavo
pirmas, atsigręžęs pažvelgė į ją ir nusijuokė, matyt labai jau
27

Delia Owens linksma buvo vos per plauką išvengus susidūrimo. Ir čia pat
vos ne
įsirėžė į moteriškę, ką tik išėjusią iš krautuvėlės.
- ČEISAI ENDRIUSAI, nagi, tuojau pat grįžk čionai! Čion, bernaičiai,
visi trys!
Berniukai numynė dar kelis jardus, bet tuojau susiprato, kad ne verta, ir
parriedėjo atgal iki moters - panelės Pansės Prais, prekiau jančios
audiniais ir galanterijos smulkmenomis. Jos šeimai kadaise priklausė
didžiausias ūkis pelkynų pakraštyje ir, nors ūkį jau kadai jie buvo
priversti parduoti, ji neatsisakė aristokratiško stambios
žemvaldės vaidmens. Nors išsaugoti jį nebuvo labai lengva, gyve nant
ankštame butelyje viršum užkandinės. Panelė Pansė paprastai nešiodavo
šilkinio turbano pavidalo skrybėlaites, šįryt jos galvos ap dangalas buvo
rausvas, skirtas labiau išryškinti raudonus lūpų dažus ir skruostų
skaistalus.
Ji išbarė berniukus:
- Audžiu šit mintį, gal jūsų mamoms imti ir pasakyti apie šitai.
Ar jūsų tėčiams, dar geriau. Kur matyta, šitaip lakstyti šaligatviu, ar daug
trūko, kad būtutėt mane partrenkę. Ir ką dabar galėt man pasakyti, Čeisai?
Jo dviratis buvo pats gražiausias, žvilgantis, su raudonu balneliu ir
chromuotu vairu į viršų užriestomis rankenomis.
- Atsiprašome, panele Panse, nepastebėjom tamstos, nes antai ta mergiotė
mums pasipynusi užstojo, - Čeisas, įdegęs, tamsiaplaukis, dūrė pirštu į
Kają, kuri atsitraukusi jau vos kyšojo iš mirtų krūmo.
- O jos man verčiau nekiški. Už savas nuodėmes ant kito kad kaltės
nekrautum, net ir ant atmatų iš raisto. Už šitai dabar, bernio kai, jum teks
kokiu geru darbu atlygint. Anava eina panelė Ariel su pirkiniais, žiū kad
man bėgėtumėt padėt jai susinešt viską į mašiną.
Ir susikiškit marškinius į kelnes, kad neplevėsuotų!
- Būtinai, panele, - vienas per kitą sutarškėjo berniukai ir nu mynė link
panelės Ariel, kuri antroje klasėje buvo visų jų mokytoja.
28

Ten, kur gieda vėžiai

Kaja žinojo, kad tamsiaplaukio berniuko tėvai buvo Vakarų au- tosalono
savininkai, dėl to jis ir važinėjo pačiu prašmatniausiu dvira
čiu. Buvo mačiusi jį kraunantį dideles kartonines dėžes iš furgono ir
nešantį vidun, bet niekad nebuvo persimetusi nė žodžiu nei su juo, nei su
kitais.
Kaja palūkėjo kelias minutes ir taip pat panarinusi galvą vėl pa traukė
bakalėjos pusėn. Įžengusi į „Piggly Wiggly“, Kaja apžiūrėjo kruopų
pakuotes ir išsirinko vieno svaro stambiai maltų geltonų kukurūzų
maišelį, kadangi ant jo buvo prikabinta raudona etike tė - šios savaitės
ypatingas pasiūlymas. Taip jai buvo sakiusi mama.
Kaja taip ir trynėsi tarp lentynų, kol prie kasos neliko kitų pirkėjų, tada
prisiartino ir stojo priešais pardavėją, ponią Singeltari, o ši jos paklausė:
- O tava mama kur?
Ponios Singeltari plaukai buvo trumpai pakirpti, susukti stang riomis
garbanėlėmis ir nudažyti violetine spalva lyg saulės apšviestas vilkdalgis.
- Daro namų ruošą, ponia.
- Nagi, o pinigėlio už tuos kukurūzus turbūt turi? Ar neturi?
- Turiu, ponia.
Suskaičiuoti reikiamos sumos ji nemokėjo, tad padėjo ant pre kystalio
visą dolerį.
Ponia Singeltari suabejojo, ar mergaitė geba skirti monetas, tad dėdama
po vieną į ištiestą Kajos delną, lėtai skaičiavo balsu:
- Dvidešimt penki, penkiasdešimt, šešiasdešimt, septyniasde
šimt, aštuoniasdešimt, aštuoniasdešimt penki ir štai dar trys centai.
Šitas kukurūzų miltų maišelis kainuoja dvylika centų.
Kajai sugniaužė skrandį. Ar dabar ir ji turėtų ką nors pardavėjai
suskaičiuoti? Suglumusi įsistebeilijo į monetų galvosūkį delne.
Ponia Singeltari lyg ir sušvelnėjo.
- Na štai, ir gerai. Dabar ir šokuok sau.
29

Delia Owens
Kaja nėrė iš parduotuvės laukan ir kaip įmanydama sparčiau nužingsniavo
atgal, ten, kur keliuko atšaka suko į pelkes. Mama daugybę kartų buvo ją
įspėjusi: „Miestelyje niekad nebėk tekina, nes žmonės pamanys, kad ką
nors pavogei/4 Bet, vos pasiekusi smėlėtą gruntkelį, Kaja pasileido kiek
kojos įkerta, bėgo gerą pus- mylį. Greitu žingsniu sukorė ir likusį kelią iki
namų.
Manydama, kad žino, kaip išsivirti kukurūzų košės, ji iškratė maišelio
turinį į verdantį vandenį, taip, kaip darydavo mama, bet kruopos sulipo į
vieną didelį gungulą, apačia prisvilo, vidurys liko
žalias. Kajai šiaip taip pavyko nuryti vos kelis tąsios masės kąs nelius, tad
dar sykį išnaršė daržą, tarp rykštenių aptiko dar kelis ropių lapus. Tad
išsivirė juos ir surijo visus, iššliurpštė ir žalėsių nuovirą.
Per kelias dienas jai pavyko įgusti virti kukurūzų košę, nors vis tiek
išeidavo kiek gumuliuota, nesvarbu, kaip smarkiai maišydavo.
Kitą savaitę ji nusipirko nugarkaulio kauliukų - irgi su raudonąja etikete,
virėsi juos su kukurūzų miltais ir lapiniais kopūstais, suvi rusios košės
skonis buvo tiesiog puikus.
Kaja dažnai skalbdavo drabužius su mama, tad žinojo, kaip rei kia po
kieme įrengtu čiaupu juos trinti šarminio muilo gabalėliu
į skalbimo lentą. Įmirkęs tėtės kombinezonas buvo toks sunkus, kad ji
savo mažomis rankutėmis niekaip nepajėgė išgręžti, nepasie kė ir virvės
padžiauti, tad padriekdavo šlapią pamiškėje ant sabal- palmių ūglių, kad
nusivarvėtų.
Kaja su tėte taip ir šoko tokį tustepą: gyveno vienoje pirkelė je, bet
atskirai, kartais ištisas dienas nė nesusidurdami akis į akį.
Beveik niekad nesikalbėdavo. Kaja apsikuopdavo tiek paskui save, tiek
paskui jį, lyg tikra mažytė moteris. Virėja ji nė iš tolo nebuvo tokia
patyrusi, kad sugebėtų pagaminti maisto jam - tėtės šiaip ar taip beveik
niekad nebūdavo namie, - bet ji paklodavo jo lovą, dažniausiai ir
susitvarkydavo, išsišluodavo, išplaudavo indus. Ne
30
Ten, kur gieda vėžiai dėl to, kad jai būtų kas liepęs, o vien dėl to, kad tik
šitaip buvo
įmanoma užtikrinti, kad pirkelė bus tvarkinga, kai grįš mama.
***
Mama visada sakydavo, kad pilnatis prieš rudens lygiadienį už teka Kajos
gimimo dienos proga. Tad nors tikrosios savo gimimo datos ir
neprisiminė, vieną vakarą, kai iš lagūnos išniro išpampęs, auksinis
mėnulis, Kaja tarė sau: „Tikriausiai man jau septyneri.“
Tėtė nieko nesakė, savaime aišku, nebuvo ir jokio torto. Tėtė nė puse
žodžio neužsiminė ir apie mokyklą, o Kaja, beveik nieko apie ją ne
žinodama, pernelyg baiminosi net prasižioti.
Mama, savaime aišku, juk turėtų grįžti jos gimtadienio proga, tad kitą
rytą po rudens lygiadienio pilnaties Kaja apsivilko kartūni nę suknutę ir
įsistebeilijo į taką. Ji mintimis ragino mamą pasirody ti, žingsniuoti
pirkelės linkui vis dar su tais pačiais aligatoriaus odos bateliais ir ilgu
sijonu. Taip nieko ir nesulaukusi, pasiėmė puodą kukurūzų košės ir per
mišką nuėjo iki pajūrio. Rankomis apglobusi burną, atlošusi galvą, garsiai
suriko:
- Kyy-ou, kyy-ou, kyy-ou!
Padangėje sumirguliavo sidabro taškeliai, artėjantys iš kairės ir dešinės, ir
iš bangomis vilnijančių tolių.
- Štai jie ir atskrenda. Aš negaliu iki tiek daug suskaičiuoti, kiek yra tų
kirų.
Čerkšdami ir krykaudami paukščiai suko ratus, nardė žemyn, protarpiais
vasnodami sparnais pakibdavo priešais pat jos veidą ir leidosi žemėn lesti
jos drabstomos kukurūzų košės. Galiausiai apri mo, ėmė kutinėtis sutūpę
smėlyje, tarp jų klestelėjo ir Kaja, prisės dama kojas. Vienas stambus
kiras įsitaisė smėlyje visai šalia jos.
- Šiandien mano gimimo diena, - pranešė Kaja paukščiui.
31

3.
Čeisas
1969 enas, apleistas ugniagesių bokštas išsižergęs papuvusiomis kojomis
rėmėsi į liūną, siunčiantį aukštyn nuosavo rūko gi
S jeles. Tą 1969-ųjų spalio trisdešimtosios rytą, kai du berniukai,
Bendžis Meisonas ir Stivas Longas, abu dešimtmečiai, abu švie-
siaplaukiai, bandė užkopti drėgnais bokšto laiptais viršun, miš kas,
rodėsi, lūkestingai pritilo, tik varnos krankė lyg niekur nieko.
- Rudenio metą neturėtų jau būt šitaip karšta! - šūktelėjo Stivas iš paskos
lipančiam Bendžiui.
- Aha, ir kad ne varnos visur būt taip visai tylu.
Stivas dirstelėjo tarp pakopų žemyn ir staiga sustojo.
- Ei. O ten kas?
-Kur?
- Anava ten, žiūrėk. Mėlyni drabužiai, rods, guli kažkas dumblyne.
Bendžis garsiai suriko:
- Ei, tu ten! Ką ten darai?
- Veidą matau, bet nejuda.
Mosuodami rankomis abu protekine pasileido žemyn ir nužlegsė- jo į kitą
bokšto pagrindo pusę, vos atplėšdami kojas nuo kimbančio
32

Ten, kur gieda vėžiai prie batų žalzgano dumblo. Ten aukštielninkas
tysojo žmogus, kai rioji koja nuo kelio groteskiškai atkišta pirmyn. Akys -
plačiai at merktos, burna - plačiai pražiota.
- O Jėzau! - aiktelėjo Bendžis.
- O Dieve, juk tai Čeisas Endriusas.
- Reikia čion tuojau kvies t šerifą.
- Bet mums juk nevalia šičion landžioti.
- Nebesvarbu dabar. O jį ir varnos va tuoj apipuls.
Abu lyg susitarę pasuko galvas krankimo pusėn. Stivas tarė:
- Gal vienam iš mūsų reikėt čia pasilikt ir pavaikyt nuo jo tuos paukščius.
- Tu ką, visai kvankt, manai, aš vienas šičia taip ir pasilikčiau jo saugot?
Galvą dedu, tu irgi nepasitiktum.
Tiek ir buvo tos kalbos, abu berniukai stvėrė dviračius ir kiek
įkabindami numynė klampiu gruntkeliu atgal, Pagrindine gatve perriedėjo
miestelį ir įpuolė į suzmekusį pastatą, kur savo kabinete, apšviestame ant
laido kadaruojančios plikos lemputės, prie darbo stalo sėdėjo šerifas Edas
Džeksonas. Vidutinio ūgio, bet tvirtai su ręstas vyras, rudaplaukis,
blyškiomis strazdanomis nužertu veidu ir rankomis. Jis sklaidė
medžioklės ir žvejybos žurnalą Sports Afield.
Nė nepabeldę berniukai įgriuvo pro atviras duris.
- Šerife...
- Sveiki, Stivai, Bendži. Ar jums, berniukai, kas dega?
- Matėm Čeisą Endriusą, guli pelkėj po ugniagesių bokštu. Atro do
negyvas. Visai nejuda, nė truputėlio.
Nuo pat 1751-ųjų, kai buvo įkurta Barkli Kouvo gyvenvietė, nie kas iš
įstatymo sergėtojų nė nebandė plėsti savo jurisdikcijos toliau
šakotosiomis ratainytėmis užžėlusių lankų. Dvidešimtojo amžiaus
penktajame ir šeštajame dešimtmečiuose keletas šerifų buvo paleidę
skalikus vaikytis iš žemyno gilumos atklydusių ir pelkėse mėginu sių
pasislėpti nusikaltėlių, dėl viso pikto porą šunų policija laikė ir
33

Delia Owens dabar. Tačiau Džeksonas paprastai nekreipdavo dėmesio į

pelkėse vykdomus nusikaltimus. Kuriems galams trukdyti žiurkėms pjauti
žiurkes?
Bet dabar juk kalbama apie Čeisą... Šerifas atsistojo, nusikabino nuo
vagio skrybėlę.
- Parodysit.
Ąžuolų ir laukinių bugienių šakų braižomas policijos furgonas kretėjo
gruntkeliu, šerifas įnirtingai sukiojo Vairą, šalia sėdėjo vie nintelis
miestelio gydytojas Vernas Merfis, liesas, prakaulus, gerokai
žilstelėjęs. Automobiliui linguojant giliomis provėžomis, abu sver dėjo
tuo pačiu ritmu, kartą kitą Vernas vos nesirėžė galva į langą.
Beveik bendraamžiai ir seni bičiuliai, jie kartais kartu žvejodavo ir dažnai
kartu narpliodavo bylą. Dabar abu tylėjo dėl laukiančios ne malonios
perspektyvos patvirtinti, kieno lavonas voliojasi raiste.
Stivas ir Bendžis su visais dviračiais sėdėjo kėbule, kratėsi, kol furgonas
galiausiai sustojo.
- Jis ten, pone Džeksonai. Už antai va tų krūmų.
Edas išlipo iš furgono.
- Jūs, berniukai, laukiat čia.
Tai taręs kartu su daktaru Merfiu nušliumpino per dumblyną ten, kur
gulėjo Čeisas. Atburzgus furgonui, varnos iškriko, bet virš galvų dūzgė
vabzdžiai, suko ratus kiti paukščiai. Nepaliaujamas įžū lios gyvybės
čerškesys.
- Taigi, tikrai, tai Čeisas. Šernas ir Pate Lav šito neatlaikys.
Edriusai Vakarų autosalone darė viską: užsakydavo kiekvieną de gimo
žvakę, sumuodavo kiekvieną sąskaitą, prikabindavo kiekvieną etiketę su
kaina - dėl savo vienturčio sūnaus, dėl Čeiso.
Pritūpęs prie gulinčiojo Vernas stetoskopu bandė išgirsti širdies plakimą,
o neišgirdęs paskelbė Čeisą mirusiu.
- Kaip manytum, seniai? - paklausė Edas.
- Sakyčiau, mažiausiai dešimt valandų. Koroneris pasakys tiksliau.
34

Ten, kur gieda vėžiai

- Vadinasi, užlipo į bokštą praėjusią naktį. Ir nukrito iš paties viršaus.
Vernas skubomis apžiūrėjo negyvėlį jo nejudindamas, paskui at sistojo
šalia Edo. Abu vyrai įsistebeilijo Čeisui į akis, vis dar žvel giančias į
dangų išpurtusiame veide, dirstelėjo į pražiotą burną.
- Kiek kartų kaliau šito miestelio gyventojams į galvas, kad kas nors
panašaus galiausiai būtinai atsitiks, - tarė šerifas.
Čeisą jie pažinojo nuo pat gimimo. Stebėjo, kaip skleidžiasi jo
gyvenimas: nuo meilaus mažylio iki žavingo paauglio, iki geriausio
vietinės komandos įžaidėjo, miestelio žvaigždės, tėvų pagalbinin ko
autosalone. Galiausiai - iki patrauklaus jauno vyriškio, gavu sio į žmonas
pačią dailiausią mergaitę. O dabar jis vienui vienas drybsojo išsipleikęs -
net išnara būtų atrodžiusi oriau. Šiurkščiai jį nusiraškiusi mirtis, kaip
visada ir būna, nupešiojo visas spalvingas plunksnas.
Edas nutraukė tylą:
- Tik štai kas: niekaip negaliu suprasti, kodėl kiti nepuolė jam pagalbon.
Juk visada jie eina čion pulku ar bent jau dviese - būna, atslenka porelė
pasiglamžyt. - Šerifas ir gydytojas susižvalgė ir trum pai, bet supratingai
sulinkčiojo, mat abu žinojo: nors Čeisas buvo vedęs, galėjo slapčia ateiti
prie bokšto su kita mergina.
- Nagi, atsitraukim. Iš tolėliau mėginsim gerai viską apžvelgt, - pasakė
Edas žengdamas atgal, aukščiau nei būtina kilnodamas kojas. - Judu,
berniukai, liekat, kur esat, žiūrėkit, kad daugiau nepripėduotumėt.
Rodydamas pėdsaką, vedantį nuo bokšto laiptų per liūgynę ir nu trūkstantį
per kokias aštuonias pėdas nuo Čeiso, Edas paklausė jų:
- Čia jūsų pritapnota šįryt?
- Taip, pone, tiek mes ir prisiartinom, — patvirtino Bendžis. -
Tik pamatėm, kad čia Čeisas, ir grįžom. Juk matyti, kur sustojom ir
 nebėjom toliau, ėjom atgal.
35
Delia Owens
- Aišku, - Edas atsisuko. - Vernai, kažkas čia ne taip. Prie pat kūno nėra
jokių pėdsakų. Jei jis čia buvo su draugais ar dar kuo nors, juk reikėtų
manyti, kad, vos jam nukritus, kiti turėjo atsku bėti, lankstytis, jį aptūpti.
Žiūrėti, ar gyvas. Tik pažvelk, kaip giliai mūsų pačių įminta šitam
dumblyne, o jokių kitų šviežių pėdsakų nematyti. Nei kieno eita prie
laiptų ar nuo laiptų, niekas nesiartino ir prie kūno.
- Vadinasi, tikriausiai jis atėjo čionai vienas. Tai viską paaiškintų.
- Ne viską, štai pasakysiu tau, ko nepaaiškintų ir tai. O kur jo paties
pėdos? Kaip Čeisas Endriusas sugebėjo ateiti taku, per žliūgę pasiekti
laiptus, kuriais juk turėjo užlipti viršun - ir pats nepalikti jokio pėdsako?
36

4.
Mokykla
1952 raėjus kelioms dienoms po gimtadienio, basa tekšlendama po
dumblyną Kaja pasilenkė apžiūrėti buožgalvio, kuriam
P jau dygo priekinės kojos. Ir staiga išsitiesė. Netoli jų tako galo su
čežėjo gilų smėlį rausiantys automobilio ratai. Niekas, niekad ne-
atvažiuodavo čionai automobiliu. O paskui pro medžius atplaukė
prislopinti balsai - kalbėjosi vyras ir moteris. Kaja pastriuokom nėrė į
brūzgyną - iš ten galėjo matyti, kas ateina, bet prireikus dar galėjo ir
pasprukti. Šito ją išmokė Džodis.
Iš automobilio išlipo aukštaūgė moteris ir sverdėdama žengė kelis
žingsnius - smėlėtame take su aukštakulniais nebuvo lengva išlaikyti
pusiausvyrą, visai kaip išeinančiai mamai. Tikriausiai atvykėliai - iš
našlaičių prieglaudos, atvažiavo jos pasiimti.
Aš už ją greitesnė, tikrai pavyktų pabėgti. Bėgdama su tokiais bateliais ji
tuojau plosis nosim į žemę. Kaja tūnojo krūmuose nekrustelėdama,
stebėjo moterį, kuri prisiartino prie tinklinių verandos durų.
- Ei, ei! Ar yra kas namie? Aš - socialinė darbuotoja, atsakinga už vaikų
lankomumą. Atvykau nuvesti Katrinos Klark į mokyklą.
Tai bent, čia jau rimta. Kaja tylėjo lyg vandens į burną prisisėmusi.
Neabejojo, kad mokyklą jai derėjo pradėti lankyti šešerių. Štai jie ir
prisistatė, metus pavėlavę.
37
Delia Owens
Kaja nenutuokė, kaip reikėtų kalbėtis su kitais vaikais, juo labiau - su
mokytoja, bet norėjo išmokti skaityti ir sužinoti, kas eina po dvi dešimt
devynių.
- Katrina, širdele, jeigu mane girdi, būk gerutė, išlįsk. Įstatymas toks,
mažule, tau reikia lankyti mokyklą. Be to, širduk, mokykloj tau patiks.
Kiekvieną dieną ten gausi karštus pietus, nemokamai. Man- rods, šiandien
kaip sykis bus vištienos pyragėlių su traškia plutele.
O tai jau visai kitas dalykas. Kaja buvo labai alkana. Pusryčiams buvo
išsivirusi kukurūzų košės su sausainėliais, kuriuos įmaišė į viralą, nes
visai neturėjo druskos. O tai kaip tik ir buvo vienas tų dalykų, kuriuos
apie gyvenimą ji jau žinojo: kukurūzų košė be druskos - ne valgoma.
Vištienos pyragėlių jai teko ragauti vos kelis kartus, bet iki
šiol akyse stovėjo paskrudusi rusva plutelė, išorinė jos pusė traški, vi dinė
- minkšta. Jautė ir riebaus padažo skonį, lyg būtų užsilikęs bur noje. Ne
kas kitas, o skrandis savavališkai pastūmėjo Kają išsitiesti tarp
sabalpalmių ūglių.
- Labas, širdele, aš - ponia Kalpeper. Juk tu jau didelė ir pasiren gusi eiti į
mokyklą, ar ne tiesą sakau?
- Taippnia, - panarinusi galvą murmtelėjo Kaja.
- Gali eiti basa, nieko tokio, kiti vaikai irgi ateina basi, bet tu juk
mergaitė, tau reikia dėvėti sijonėlį. Ar turi kokią suknutę, širdele?
- Taippnia.
- Štai ir gerai, eime vidun, apsirengsim.
Ponia Kalpeper nusekė paskui Kają pro verandos duris, jai teko peržengti
eilę paukščių lizdų, kuriuos mergaitė buvo išrikiavusi ant laiptelių lentos.
Kambaryje Kaja susirado ir apsivilko vienintelę su knelę, kuri jai tiko -
languotą sarafaną, viena jo petnešėlė buvo pri tvirtinta žiogeliu.
- Štai ir gerai, širdele, atrodai visai gerai.
Ponia Kalpeper ištiesė jai ranką. Kaja tik įsistebeilijo į tą ranką.
Jau nežinia kiek savaičių nebuvo prisilietusi prie kito žmogaus, o prie
38

Ten, kur gieda vėžiai svetimo - ir išvis niekad. Ir vis tiek įdėjo pirščiukus
moteriai į delną.
Ponia Kalpeper nusivedė ją į „Fordą Crestlinerį“, kur prie vairo laukė
tylus vyriškis su pilka fetrine skrybėle. Atsisėdusi ant užpakalinės sė-
 dynės Kaja nesišypsojo ir nesijautė it vištaitė, prisiglaudusi po motinos
sparnu.
Barkli Kouve buvo viena mokykla baltiesiems vaikams. Visi nuo pirmokų
iki dvyliktokų ėjo į mūrinį dviejų aukštų pastatą, stovintį priešingame
Pagrindinės gatvės gale nei šerifo biuras. Juodaodžiams vaikams buvo
skirta kita mokykla, įsikūrusi vienaaukščiame cemento blokų name šalia
Spalvotųjų miestelio.
Kaja buvo palydėta į mokyklos sekretoriatą, ten dokumentuose pavyko
rasti jos pavardę, bet apygardos gimimų registre jos gimimo data nebuvo
įrašyta, tad ją pasiuntė į antrą klasę, nors lig tol į mokyklą dar niekad nė
kojos nebuvo įkėlusi. Šiaip ar taip, buvo pasakyta jai, pirma klasė jau
perpildyta, o šitiems pelkiniams - koks skirtumas, vis tiek geriausiu
atveju jie palanko mokyklą gal kelis mėnesius ir išnyksta visiems
laikams. Kol direktorius lydėjo ją plačiu koridoriumi, kuriame taip
gaudžiai aidėjo žingsniai, Kaja jautė, kaip prakaitu rasoja kakta.
Direktorius atidarė vienos klasės duris ir stumtelėjo mergaitę vidun.
Languoti marškiniai, ilgi platūs sijonai, daugybė batų, kelios basos pėdos
ir akys - visos subestos į ją. Kaja kaip gyva nebuvo mačiusi tiek daug
žmonių vienoje vietoje. Geras pulkas, gal visi dvylika. Mokytoja, ta pati
ponia Ariel, kuriai pagalbon anądien buvo pasiųsti berniukai su dviračiais,
nuvedė Kają į suolą beveik pačiame gale. Daiktus galinti pasidėti į
spintelę, buvo pasakyta Kajai, bet ji neturėjo jokių daiktų.
Mokytoja nužingsniavo atgal į klasės priekį ir paliepė:
- Katrina, prašyčiau atsistoti ir pasisakyti klasei savo vardą ir pavardę.
Jai sugniaužė skrandį.
- Nagi, širdele, nesidrovėk.
Kaja atsistojo.
39

Delia Owens
- Panelė Katrina Danielė Klark, - prisistatė, mat kartą mama jai buvo
sakiusi, kad dokumentuose jos vardai ir pavardė - tokie.
- O gal galėtum pasakyti mums paraidžiui žodį lapė?
Kaja stovėjo įbedusi žvilgsnį į grindis ir tylėjo. Džodis ir mama buvo
parodę jai kelias raides. Bet jai dar niekad neteko garsiai kam nors
išvardyti visų žodžio raidžių.
Skrandis skausmingai dilgčiojo, bet ji vis dėlto pamėgino:
- P... e... 1... ė.
Eilėmis tarp suolų nusirito juokas.
- Cit! Cit! Nagi, tylos, visi! - sušūkčiojo ponia Ariel. - Mes niekad
nesijuokiam, ar mane girdit, niekad nesijuokiam vieni iš kitų! Visi labai
gerai žinot!
Kaja skubiai klestelėjo į savo suolą klasės gale, mėgino išnykti, kaip
kinivarpa išnyksta susiliejusi su ruplėtu ąžuolo kamienu. Vis dėlto, nors
ir labai susijaudinusi, mokytojai tęsiant pamoką palinko į priekį,
nekantraudama sužinoti, kas seka po dvidešimt devynių. Bet ponia
Ariel vis dar kalbėjo apie kažkokį dalyką, vadinamą fonetiniu metodu, o
mokiniai, lūpas sudėję raide O, paskui ją tarė garsus: a, aa, o, u - visi taip
ir ulbavo lyg balandžiai.
Apie vienuoliktą valandą į klasę pradėjo skverbtis koridoriais paskli dę
šilti skrudančios pyragėlių tešlos ir mielinių bandelių kvapai. Kajai
susigniaužė skrandis, skausmas pervėrė it aštrus dūris, o kai visa klasė
pagaliau išsirikiavo vorele žygiuoti į valgyklą, burna taip ir pritvinko
seilių. Čia ji pasekė kitų pavyzdžiu: pasiėmė padėklą, žalią plastikinę
lėkštę ir stalo įrankius. Didžiulis langas jungė valgyklą su virtuve, pro jį
Kaja tiesiog prieš nosį matė didžiulę emaliuotą skardą su vištienos
pyragu, jo viršuje kryžiavosi platūs įkypi traškios tešlos ruožai, tarpuo se
burbuliavo karštas padažas. Aukšta, besišypsanti juodaodė moteris, kuri į
daugumą kitų vaikų kreipėsi tiesiog vardais, šleptelėjo Kajai į lėkštę
didžiulį pyrago gabalą, šalia įvertė šaukštą rausvųjų pupelių su sviestu,
padėjo mielinę bandelę. Kaja gavo ir bananų pudingo, ant padėklo dar
buvo pastatytas ir visas nedidelis kartoninis pieno pakelis.
40
Ten, kur gieda vėžiai
Su apkrautu padėklu ji atsisuko į valgomąją salę: dauguma stalų jau buvo
apsėsti besijuokiančių, tarpusavyje tarškančių vaikų. Kaja atpažino Čeisą
Endriusą ir jo draugus - tuos pačius berniukus, kurie lėkdami dviračiais
vos neparbloškė jos ant šaligatvio, tad nusigręžė ir atsisėdo prie laisvo
stalo. Tiesa, akys ją išdavė, žvilgsnis keliskart mi triai kryptelėjo
berniukų pusėn - jų veidai čia buvo vieninteliai jai pa
žįstami. Tačiau berniukai, kaip ir visi kiti, nekreipė į ją jokio dėmesio.
Kaja įsistebeilijo į pyragą, prikimštą vištienos, morkų, bulvių, pu pelių.
Viršuje - paskrudusi auksinė plutelė. Jos pusėn pasuko kelios mergaitės,
visos - su ilgais plačiais sijonais, išsipūtusiais nuo kelių kri nolinų
sluoksnių. Viena buvo aukšta, laiba, šviesiaplaukė. Kita - aps kritutė,
putlių skruostų. Kajai parūpo, ar su šitokiais sijonais jos galėtų karstytis
po medžius, bent įlipti į valtį? Štai braidyti ir varliauti - tikrai negalėtų,
juk nematytų net savo pačių pėdų.
Mergaitėms priartėjus, Kaja nudelbė akis į savo lėkštę. Jeigu jos atsisėstų
greta - ką reikėtų joms sakyti? Bet mergaitės, klegėdamos it paukščiukai,
praėjo pro šalį ir susėdo prie kito stalo, kur jau užkan džiavo pulkelis jų
draugių. Nepaisant skrandį graužiančio alkio, Kajai staiga perdžiūvo
burna, sunku buvo nuryti bent trupinį. Įveikusi vos kelis kąsnelius, ji
išgėrė visą pieną ir saugodamasi, kad niekas nepama tytų, ką daro, į jo
pakuotę sukimšo tiek vištienos pyrago, kiek pavyko sutalpinti, tada
drauge su bandele suvyniojo į servetėlę.
Likusią dienos dalį mokykloje ji taip ir nebepravėrė burnos. Sėdėjo ir
tylėjo netgi tada, kai mokytoja kažko jos paklausė. Nutarė, kad čia ji
turėtų mokytis iš jų, o ne jie - iš jos. Kodėl turėčiau ką nors sakyti, kad ir
vėl visi iš manęs juoktųsi, pagalvojo.
Nuaidėjus paskutiniam skambučiui, Kajai buvo pasakyta, kad au tobusas
išleis ją per tris mylias nuo jos tako, nes toliau kelias pernelyg smėlėtas, o
ji kiekvieną rytą turėsianti ateiti į tą pačią vietą. Pakeliui į namus,
autobusui linguojant giliomis provėžomis pro šen ten sužėlu sių spartinu
sąvašynus, iš autobuso priekio staiga atsklido skanduote:
41

Delia Owens
- PANELĖ Katrina Danielė Klark!
O Aukštaliesablondinė ir Apskritutėputliaskruostė atsigręžusios
šūktelėjo jai:
- Pelkių žiurke, kur buvai? Skrybėlę kur palikai?
Autobusas galų gale įdardėjo į mišką, pasiekė neženklintą kryžkelę,
kurioje susibėgo bent keli raizgūs keliukai, ir sustojo. Vairuotojas pra-
vėrė duris, Kaja driuoktelėjo laukan ir gerą pusmylį skuodė kiek {kirs-
dama, paskui, truputį atgavusi kvapą, ristele pasiekė ir į pirkelę vedantį
taką. Bet ir pasiekusi namus nesustojo, bėgo toliau, pro sabalpalmių
sąvašynus iki lagūnos ir iš ten, takučiu tarp tankiai suaugusių kerotų
ąžuolų - iki vandenyno pakrantės. Išpuolė į pliką paplūdimį, sustojo prie
antplūdžio linijos - jūra plačiai išskėtė jai glėbį, vėjas ištaršė kasas.
Kaip ir visą šią dieną, Kaja vos laikėsi nepravirkusi.
Kaja sušuko paukščiams, perrėkdama net krantą talžančių bangų
šniokštimą. Vandenynas traukė melodiją bosu, kirai - sopranu. Kry-
kaudami ir spygaudami paukščiai suko ratus viršum pelkių, viršum pa-
krantės smėlio, o Kaja barstė paskrudusios tešlos ir mielinės bandelės
trupinius. Nukorę kojas, kraipydami galvas, sparnuočiai leidosi žemėn.
Keletas paukščių snapais švelniai kepštelėjo jai kojų tarpupirščius,
kutenama ji susijuokė, juokėsi, kol skruostais pasipylė ašaros, o ga-
liausiai iš to užveržto kamuoliuko kiek žemiau gerklės ištrūko rauda ir
Kaja pravirko pasikūkčiodama. Pieno pakeliui ištuštėjus jai rodėsi, kad
tokio skausmo jau nebeištversianti, apniko kvapą gniaužianti baimė, kad
paukščiai paliks ją taip pat, kaip ir visi kiti. Bet kirai, sutūpę smėly je
aplink ją, ramiai ėmė kutinėtis, švarindami savo pilkus sparnus. Kaja irgi
atsisėdo ir panūdo suglobti visus paukščius, nusinešti į verandą miegoti
drauge. Įsivaizdavo visus juos, sutūpusius jos guolyje, minkštą pūkų
patalą, šiltus plunksnuotus kūnus, iš visų pusių prigludusius prie jos po
antklode.
Po dviejų dienų ji vėl išgirdo „Fordo Crestlinerio“ ratus gremžiant
keliuko smėlį, ir nuskuodė į pelkes. Smėlėtais ruožais žengė lėtai, kuo
42

Ten, kur gieda vėžiai giliau {spausdama pėdas, kad būtų matyti aiškiai
kaip dieną, paskui ant pirštų galiukų nustypčiodavo į vandenį ir
nepalikdama jokio pėdsako grįždavo atgal, tada sukdavo į priešingą pusę.
Dumblyne apibėgdavo kelis ratus, siekdama sugluminti persekiotoją. O
pasiekusi kietą žemę straksėdavo nuo rąstgalio ant rąstgalio ar žolės
kupsto, kad nebūtų matyti nė žymės, jog čia jos eita.
Dar kelias savaites jie vis atvažiuodavo kas dvi ar trys dienos, vyriš kis su
fetrine skrybėle mėgindavo ją sekti ir vaikytis, bet jam nepavyko nė
priartėti. O paskui praėjo ir visa savaitė - jie nebesirodė. Įsiklausiu si Kaja
girdėdavo tik varnų krankimą. Nusvarinusi rankas prie šonų
žvelgdavo į tuščią keliuką.
Į mokyklą Kaja daugiau niekad taip ir nebeįkėlė kojos. Ir vėl ste bėdavo
garnius, rinkdavo kriaukleles, vylėsi šitaip sugebėsianti šio to išmokti.
- Aš jau dabar moku burkuoti kaip karvelis, - tarė ji sau. - Daug geriau
negu jie. Nors jie ir avi visus tuos prašmatnius batus.
***
Praslinkus kelioms savaitės po anos dienos mokykloje, vieną rytą,
danguje pliskinant baltai įkaitusiai saulei, Kaja įsiropštė į savo brolių
pajūrio tvirtovę medyje ir ėmė dairytis toliuose burių su kaukole ir su-
kryžiuotais kaulais. Tarsi įrodydama, kad vienišumas - našiausia dirva
vaizduotei tarpti, garsiai suriko:
- Ei! Ei, piratai!
Sugniaužusi rankoje kalaviją, driuoktelėjo iš medžio jų pulti. Bet staiga
dešinę pėdą pervėrė aštrus skausmas ir lyg skysta liepsna siūbte lėjo
blauzda aukštyn. Surietusi kelius Kaja griuvo ant šono ir suspiegė.
Pamatė iš pado stirksant ilgą surūdijusią vinį.
- Tėte! - suklykė Kaja. Mėgino prisiminti, ar vakar jis išvis grįžo namo. -
Tėte, GELBĖK! - dar suriko, bet niekas neatsiliepė.
43

Delia Owens
Vienu staigiu judesiu ji tiestelėjo ranką ir išrovė giliai susmigusią vinį,
riksmu mėgindama slopinti skausmą.
Kaja gulėjo kūkčiodama, rankomis beprasmiškai braižydama smėlį.
Galiausiai prisivertė atsisėsti, pasižiūrėjo į padą. Kraujas beveik nebė go,
buvo žymu tik nedidelė dėmelė - gilios žaizdos anga. Ir tada Kaja
prisiminė surakintą žandikaulį. Jai sugniaužė skrandį, nusmelkė šaltis.
Džodis kadaise buvo jai pasakojęs apie berniuką, kuris užmynė surūdi-
jusią vinį, bet jo niekas nesusiprato paskiepyti nuo stabligės. Berniukui
sustingo žandikaulis, jį surakino taip stipriai, kad berniukas neįstengė
prasižioti. O paskui jo nugarkaulis išsirietė atgal it lankas, ir jau niekas
nebegalėjo nieko padaryti, visiems liko tiktai stovėti ir žiūrėti, kaip jis
 miršta tąsomas konvulsijų.
Vieną dalyką Džodis jai kalte įkalė į galvą: jei surūdijusia vinimi
persiduri koją, per dvi dienas būtinai privalai pasiskiepyti nuo stabligės,
kitaip tu pasmerktas. Kaja nenumanė, kaip galėtų tą injekciją gauti.
- Reikia dabar pat ką nors daryti. Nes kol sulauksiu tėtės, man tikrai
surakins žandikaulį.
Prakaito karoliukais nusagstytu veidu ji nukepėstavo per paplūdi mį, kol
galiausiai įžengė į pirkelę supančių ąžuolų unksmę.
Mama žaizdas plaudavo sūriu vandeniu, o paskui aplipindavo dum blu,
sumaišytu su visokių žolelių nuoviru. Druskos virtuvėje nebuvo, tad Kaja
nušlubčiojo į mišką, prie telkšančių atsitraukiančio vandeny no klanelių -
per atoslūgį jų vanduo buvo toks sūrus, kad pakraščiai
žaižaravo akinančiai baltais kristalėliais. Kaja atsisėdo ant žemės, įmer kė
pėdą į pelkės sūrymą. Visą laiką nepaliaudama malė burna: prasi
žiodavo, užsičiaupdavo, prasižiodavo, užsičiaupdavo, bandė žiovauti,
judino žandikaulį tarsi kramtydama - darė viską, ką tik sugalvojo, kad tik
jo nesurakintų. Praslinkus beveik valandai, vandenynas jau buvo at-
sitraukęs tiek, kad vietoj balų liko juodo purvo pliurė, joje Kaja išrausė
pirštais duobutę, atsargiai nuleido koją į šilkinį dumblą. Oras čia buvo
vėsus, Kają guodė klykaujantis erelis.
44

Ten, kur gieda vėžiai

Vėlyvą popietę užkamavo alkis, Kaja nusliūkino atgal į pirkelę. Tė tės
kambarėlis tebebuvo tuščias, tikriausiai tėtė negrįš dar ištisas valan das.
Didžioji nakties dalis vyrui praslenka lošiant pokerį ir gurkšnojant viskį.
Kukurūzų kruopų nebebuvo, bet pasiraususi Kaja surado seną taukuotą
„Crisco“ tešlos riebalų skardinę. Išgremžusi mažytį baltų taukų gurvuolį,
aptepliojo juo sausainėlį. Iš pradžių tik paglemžnojo kraštelį, bet paskui
ėmė ir sudorojo dar penkis.
Susirangiusi savo guolyje verandoje klausėsi, ar nesupupsės tėtės valtis.
Artėjanti naktis slinko nelygiai, šokčiodama, miegas tai nu gramzdindavo,
tai vėl išspjaudavo paviršiun, bet į parytį Kaja, reikia manyti, kietai
įmigo, nes pabudus saulė jau plieskė tiesiai į veidą. Mer gaitė paskubomis
išsižiojo: žandikaulis vis dar judėjo. Vėl nušlumšėjo prie sūraus vandens
valkos. Vėl grįžo atgal. Sekdama saulės judėjimą
žinojo, kada praėjo dvi dienos. Prasižiojo. Užsičiaupė. Galbūt jai vis dėlto
pavyko išsikapstyti.
Tą vakarą klostydamasi patalais ant grindų patiestame guolyje, dumblu
aplipintą koją apsukusi skuduru, Kaja susimąstė, ar nepabus kitą rytą jau
mirusi. Vis dėlto - ne, priminė sau. Viskas nebus taip paprasta. Pirmiau jos
nugara turi išsiriesti lanku, rankos ir kojos - pra dėti trūkčioti.
Po kelių minučių smilkelėjo strėnas ir Kaja tučtuojau atsisėdo.
- Oi ne... oi ne... Mama... mamyte...
Jausmas strėnose pasikartojo, ir ji užsičiaupė.
-Juk tai tik niežulys, - burbtelėjo galiausiai.
Galų gale visai išsekusi ji užmigo ir akis praplėšė tik tada, kai ąžuole
užburkavo balandžiai.
Ištisą savaitę ji po dukart per dieną vaikščiojo prie valkos, gyveno vien
sūrymu ir „Crisco“ riebalais, o tėtė visą tą laiką nė akių neparodė
namuose. Aštuntąją dieną Kaja jau galėjo sukioti pėdą, sąstingis atlė- go,
skausmas atsitraukė iš gilumos, susitelkė paviršiuje. Kaja, saugoda ma
koją, ryžosi pašokti kelis džigo žingsnelius, džiugiai spygaudama:
45
Delia Owens
- Pagijau! Pagijau!
Kitą rytą ji vėl patraukė į paplūdimį susitikti su piratais.
- Pirmų pirmiausia as savo įgulai paliepsiu surinkti visas vinis!
***
Kiekvieną ankstyvą rytą, vos pabudusi, Kaja įsiklausydavo, ar ne nugirs
virtuvėje skubraus indų tarškėjimo, liudijančio, kad mama ga mina valgį.
Mėgstamiausi mamos pusryčiai būdavo plakta kiaušinienė iš jos pačios
vištų sudėtų kiaušinių, riekelėmis supjaustyti sunokę raudoni pomidorai ir
kukurūzinės duonos skrebučiai - šiuos mama kepdavo supildama
kukurūzų miltų, sumaišytų su vandeniu ir druska, tyrę į įkaitusius
riebalus, tokius karštus, kad mišinys užburbuliuodavo, kraštai virsdavo
traškiais suskrudusiais nėriniais. Mama vis sakydavo: jei pukšėjimo
negirdėti gretimame kambaryje, nė nesiskaito, kad išvis ką nors skrudini.
Kaja visą gyvenimą pabudusi pirmiausia ir išgirsdavo pukšint kukurūzinę
tešlą, skrundančią karštuose taukuose. Užuosdavo
žydrus karštų kukurūzų dūmus. Bet dabar virtuvė alsuodavo šalčiu ir tyla,
o Kaja, išnirusi iš guolio verandoje, sprukdavo tiesiai prie lagūnos.
Ėjo mėnesiai, užslinko ir žiema, nepastebimai, kaip visada ir už- slenka
žiemos pietuose. Saulė, šilta it antklodė, gobdavo Kajai pečius, viliodavo
gilyn į pelkę. Kartais naktį ją pasiekdavo garsai, kurių ji kaip
neatpažindavo, kartais baugiai šoktelėdavo, per arti trenkus žaibui, bet
kai suklupdavo, ją griūvančią kaskart sugaudavo tik žemė. Kol paga liau,
vieną atminty neįstrigusį akimirksnį, širdperša kažkur suslūgo kaip
vanduo, susigeriantis į smėlį. Nedingo, bet nusėdo giliai giliai.
Kaja priglaudė delną prie alsuojančios, įmirkusios žemės ir pelkė tapo jos
motina.
46

5.
Tyrimas
1969 irš galvos, negailestingai pliskinamos saulės, svirpė cikados.
Visa kita gyvastis gūžėsi slėpdamasi nuo kaitros, iš šabakš
V tynų sklido tik neaiškus dūzgesys.
Šerifas Džeksonas ranka persibraukė išrasojusią kaktą ir tarė:
- Vernai, čia dar reikia šį tą nuveikti, bet graužia toks negeras jausmas.
Čeiso žmona ir tėvai juk dar nežino, kad jo nebėra.
- Važiuoju, pranešiu jiems, - atsakė daktaras Vernas Merfis.
- Būsiu dėkingas. Imk mano furgoną. Atsiųsk čionai greitąją pa galbą
išvežti Čeiso, Džo tegul parveža man furgoną. Bet niekam daugiau
neprasitark nė žodžiu. Nenoriu, kad čionai užgriūtų visas miestelis, o kaip
tik taip ir atsitiks, jeigu bent prasižiosi.
Prieš pasijudindamas Vernas dar ilgą valandėlę žvelgė į Čeisą, lyg būtų
kažką pražiūrėjęs. Jautėsi turįs visa tai užfiksuoti kaip gydyto jas. Tirštas
pelkių oras plūduriavo tarp jų, kantriai laukdamas savo eilės.
Edas grįžtelėjo į berniukus.
- O judu liekat šičion ir kad nė krust. Man visai nereikia, kad kas nors
laidytų gerklę apie tai po visą miestelį. Ir kad man nieko neliestumėt, ir
purvyno iš naujo nebepripėduokit.
47

Delia Owens
- Klausau, pone, - atsakė Bendžis. - Manot pats, kažkas nužudė
Čeisą, ane? Kadangi nėra jokių pėdų. Gal nustūmė nuo bokšto?
- Nieko panašaus aš nesakiau. Mes tiesiog dirbame įprastą poli cijos
darbą. Nagi, vyručiai, o dabar jūs nesipainiojat po kojomis, o ką čia
išgirstat, nebandot kam nors persakyti.
Šerifo padėjėjas Džo Pardju, nedidukas vyriškis vešliomis žan denomis,
atidardėjo patruliniu furgonu nepraėjus nė penkiolikai minučių.
- Niekaip negaliu šito suvirškinti. Čeisas negyvas. Buvo geriau sias
įžaidėjas, kito tokio šitas miestelis nėra matęs. Galvoj netelpa, nors tu ką
nori daryk.
- Tai jau taip. Ką gi, kimbam į darbą.
- Jau ką nors čia pešei?
Edas paėjėjo kiek atokiau nuo berniukų.
- Iš pirmo žvilgsnio, aišku, atrodo kaip nelaimingas atsitikimas: jis
nukrito iš bokšto ir užsimušė. Bet man kol kas taip ir nepavyko rasti jokių
pėdsakų, kur jo eita prie bokšto. Kieno nors kito pėdų irgi nėra. Tad
apsidairykim, gal pamatysim kokį ženklą, ar nebus kas bandęs tų pėdsakų
užtrinti.
Abu pareigūnai geras dešimt minučių šniukštinėjo po apylinkę.
- Tavo tiesa - anei vieno įspaudo, išskyrus berniukų pėdas, - tarė
Džo.
- Taigi, ir jokio ženklo, kad pėdsakus kas nors būtų užtrynęs.
Nesuprantu. Nagi, dabar judinamės. Vėliau pamėginsiu ką nors iš-
siaiškinti, - pasakė Edas.
Jie nufotografavo kūną, jo padėtį laiptų atžvilgiu, stambiu pla nu
užfiksavo žaizdas galvoje, nenormaliai persuktą koją. Edas diktavo, Džo
rašė pastabas. Matuodami atstumą nuo negyvėlio iki tako, vyrai išgirdo
atburzgiant greitosios pagalbos automobilį, tankūs pakelės krūmokšniai
čaižiai brūžino jo šonus. Vairuotojas, juodaodis seniokas, daugybę metų
vežiojęs sužeistuosius, ligonius,
48

Ten, kur gieda vėžiai merdėjančius ir numirėlius, pagarbiai nulenkė galvą,

nuorodas mar mėjo pakuždomis:
- Šitas vat rankas jo negal daug pakišt, tad negal ir ant viršo neš- tuvo
užrist, reiks jį taip vat imt ir kelt, o sunkus bus tai jau. Šerife, ponui, galvą
jo priturėk, vat šitaip vat, gerai. Ojė ojė.
Artėjant vidudieniui maurais apkibęs negyvėlis pagaliau buvo
įgriozdintas į automobilį.
Daktaras Merfis jau turėjo būti pranešęs Čeiso tėvams apie nelai mę, tad
Edas paleido berniukus važiuoti namo, o pats su Džo ėmė kopti įvijais,
sulig kiekvienu bloku vis siaurėjančiais laiptais. Jiems kopiant, apvalaini
pasaulio kampai vis labiau tolo, vis labiau plėtėsi vešlios miškų žalumos
ratas ir vandeningos pelkės.
Pasiekęs viršutinę pakopą, Džeksonas ištiesė rankas aukštyn ir
stumtelėjęs atkėlė geležines groteles. Pro atsivėrusią angą jiedu išlipo
į aikštelę, tada šerifas groteles vėl nuleido - jos buvo sudedamoji grindų
dalis. Aikštelės vidurys buvo medinis, sukaltas iš šerpetotų, nuo amžiaus
spėjusių papilkėti lentų, bet pakraščiu jį juosė vienos
šalia kitų suleistos permatomos keturkampės grotelės, kiekvienas jų buvo
galima pakelti ir vėl nuleisti. Nuleistomis grotelėmis vaikščioti buvo
saugu, bet palikus bent vieną angą atvirą grėstų pavojus įsmuk ti ir kristi
geras šešiasdešimt pėdų iki žemės.
- Nagi, tik pažvelk, - Edas dūrė pirštu į kitą aikštelės pusę, kur vienas
grotelių stačiakampis buvo pakeltas.
- Po šimts, kas čia dabar?.. - pratarė Džo ir abu nužingsniavo prie angos.
Pažvelgę žemyn kaip tik po ja išvydo deformuoto Čeiso kūno atspaudą
dumble. Nuo jo, lyg drėbtelėta dažais, į šonus buvo patiškę gelzganos
pliurės ir plūdenų žalėsių.
- Nesueina galai, - burbtelėjo Edas. - Būna, žmonės pamirš ta nuleisti
groteles virš laiptų. Na, žinai, jau susiruošę lipti žemyn.
Esam kelis kartus radę tą skylę atvirą. Bet kitų beveik niekad niekas
nepalieka atkeltų.
49

Delia Owens
- Kuriems galams Čeisui išvis prisireikė ją atkelti? Arba kam nors kitam?
- Nebent kas nors būtų sumanęs ką nors stumtelėti į angą, kad nukristų ir
užsimuštų, - atsakė Edas.
- Jei taip, kodėl paskui neužvožė angos?
- Todėl, kad Čeisas, jei buvo vienas ir nukrito netyčia, niekaip nebegalėjo
paskui save jos užvožti. Groteles reikėjo palikti atkeltas, kad atrodytų
kaip nelaimingas atsitikimas.
- Tik pažiūrėk į tą atraminę siją tiesiai po anga. Sueižėjusi, lyg būtų
stipriai kuo tvota.
-Taigi, matau. Veikiausiai Ceisas krisdamas bus vožęsis į ją galva.
- Išsiropšiu ten, gal rasiu kraujo ar plaukų. Surinksiu keletą atšaižų.
- Ačiū, Džo. Ir kelios nuotraukos iš arti būtų neprošal. Nueisiu atnešti
virvės, prisiriši. Mums visiškai nereikia šitam dumblyne dvie jų lavonų
per vieną dieną. Dar reikės paimti pirštų atspaudus nuo
šių grotelių ir nuo anų, virš laiptų, nuo aikštelės turėklų, nuo laiptų
turėklų. Ir nuo visur kitur, kur kas nors galėjo prisiliesti. Ir dar mė-
ginsim rasti plaukų pavyzdžių, kokių plaušų ar siūlgalių.
***
Praslinko daugiau nei dvi begalinio lankstymosi ir tūpčiojimo valandos,
tik tada abu vyrai pagaliau galėjo kaip reikiant išsitiesti.
Edas tarė:
- Nesakau, kad čia pasidarbuota kokio piktavalio. Gerokai per anksti ką
nors tvirtinti. Negana to, nenumanau, kas galėjo norėti užmušti Čeisą.
- Na, tokių, sakyčiau, sudarytum visą sąrašą, - atsiliepė pava duotojas.
- Pavyzdžiui, kas? Ką čia kalbi?
50
Ten, kur gieda vėžiai
- Na jau, Edai. Pats gerai žinai, koks buvo tas Čeisas. Palaida bala, rujoti
greitas nelyg bulius iš aptvaro ištrūkęs. Dar iki vestuvių buvo toks, ne
kitoks ir po vestuvių, su vienišom panelėm, su ište- kėjusiom moteriškėm.
Yr man tekę matyt, kad tarp kalių įsisukę gašliausi šunys ir tat geriau
elgiasi.
- Eik jau, nebuvo jis toks jau pagedęs. Tikrai ne. Žinoma, žmo nės
šnekėjo, esą mėgėjas lakstyt paskui sijonus. Bet nemanau, kad
šitam miestely kas nors dėl to imtųsi žudyti.
- Tiktai norėjau pasakyti, kad yra ir tokių, kurie jo nemėgo. At sirastų
koks pavydus sutuoktinis. Kas nors, ką visi mes pažįstam.
Kažin, ar Čeisas būtų lipęs čion su kuo nors svetimu, - pasakė Džo.
- Nebent buvo iki ausų įklimpęs į skolas, sulindęs į kišenę kam nors iš
tolėliau? Gal kas nors tokio, apie ką mes nieko nežinojom? Ir dar,
nepėsčio reiktų vyrioko, kad įstengtų Čeisą Endriusą pastumti.
Užduotis ne iš lengvųjų.
Džo atsakė:
- Manrods, žinau bent kelis tokius vyrukus.
51

6.
Valtis ir berniukas
1952
ieną rytą tėtė, ką tik nusiskutęs, apsivilkęs suglamžytus marškinius su
sagutėmis apykaklės kampuose, įžengė į
V virtuvę ir pranešė Kajai išvažiuojąs „Traihvays“ autobusu į Ašvi- lį
aptarti šiokių tokių armijos reikalų. Mat jo paties nuomone, jam
priklausanti didesnė pašalpa už patirtus sužalojimus, tad ir važiuojąs tuo
pasirūpinti, grįšiąs po kokių trijų ar keturių die nų, ne anksčiau. Iki šiol jis
niekad nesidalydavo su Kaja savo planais, nesakydavo nei kur iškeliaująs,
nei kada grįšiąs, tad ji tik stypsojo su savo išaugtiniu kombinezonu ir
stebeilijo į tėtę praradusi amą.
- A, rods tu kaip visos nuokvakos, kurčia ir dar liežuvį nugur kus, - drėbė
jis ir trinktelėjo paskui save verandos duris.
Kaja akimis lydėjo jį, šliūrinantį takučiu tolyn, eidamas kairę koją jis
mestelėdavo į šoną, paskui - pirmyn. Ji surietė pirštus. Gal būt štai taip
šiuo takučiu ją paliks visut visi, vienas po kito. Bet pasiekęs kelią tėtė
netikėtai atsisuko. Kajos ranka šovė į viršų, ji smarkiai pamojavo. Lyg
būtų sviedusi nematomą lyną tėtei pririšti.
Tėtė kilstelėjo ranką, greitai, atlaidžiai mostelėjo. Bet ir tai jau buvo
šis tas. Daugiau, nei Kaja sulaukė iš mamos.
52

Ten, kur gieda vėžiai

Kaja nuklydo prie lagūnos, ten ankstyvo ryto šviesoje blykčiojo
šimtų laumžirgių sparneliai. Vandenis supo ąžuolai ir tankūs krū-
mokšniai, temdydami jį taip, kad galėjai pasijusti lyg urve. Kaja sustojo
it įbesta, žvilgsnis taip ir prilipo prie tėtės valties, kuri plū duriavo
pririšta virve. Jei Kaja išplauktų į pelkes, o tėtė sužinotų, paimtų diržą.
Arba užplotų irklu, kurį laikė pastatytą prie verandos durų -
„pasisveikinimo kuoka“, kaip jį vadino Džodis.
Galbūt tolių trauka ir pamasino Kają prie valties - išlenkto plokščiadugnio
metalinio luoto, kuriuo tėtė plaukdavo žvejoti.
Kaja ta valtimi plaukiojo visą gyvenimą, paprastai - su Džodžiu.
Kartais jis net leisdavo jai paimti vairą į rankas. Ji net žinojo kelią, kaip
praplaukti sudėtingu kanalų bei estuarijų raizginiu, išvingu riuoti per
vandeniu ir sausuma, sausuma ir vandeniu lopiniuotą kraštą ir galiausiai
pasiekti jūrą. Mat nors vandenynas šniokštė visai
čia pat, už pirkelę supančių medžių, norint pasiekti jį vandens ke liu
išeitis buvo tik viena: plaukti į priešingą pusę, tolyn į sausumą,
įveikti bent kelių mylių lankstą vandentakių labirintu, kol šis galų gale
įsilieja į jūrą.
Vis dėlto Kaja tebuvo septynerių, ir dar mergaitė, tad jai niekad neteko
išplaukti valtimi vienai. Laivelis ramiai plūduriavo vande nyje, pririštas
medvilnine virve prie rąstgalio. Apskretusiame dugne voliojosi nudrengti
drabužiai, sukiužę žvelybos rykai, keletas sumai- gytų alaus skardinių.
Kaja įlipo į valtį ir tarė pati sau:
- Reiki patikrinti, kiek yra degalų, kaip sakė Džodis. Kad tėtė ne-
susigaudytų, jog buvau paėmusi valtį. - Nusilaužusi nendrės stiebą,
įleido į aprūdijusį degalų baką. - Man rodos, trumpam pasiplaukio jimui
užteks.
Kaip bet kuris save gerbiantis plėšikas, pirmiausia ji apsidai rė, paskui
nunėrė virvės kilpą nuo rąstgalio ir vieninteliu irklu at- sistūmė toliau nuo
kranto. Tykus laumžirgių debesis prasiskyrė ją praleisdamas.
53

Delia Owens
Neįstengdama atsispirti, Kaja trūktelėjo užvedimo virvę ir net loštelėjo,
kai variklis iš pirmo karto užsivedė ir springčiodamas ėmė spjaudytis
baltų dūmų pliūpsniais. Sugniaužusi vairalazdę, Kaja per smarkiai
pastūmė droselį, valtis staigiai pasisuko, variklis užkriokė.
Mergaitė tučtuojau atgniaužė pirštus, išskėtė rankas, ir valtis nuri mo,
liko plūduriuoti negarsiai pupsėdama.
Jei ištiks bėday tuoj pat atleisk droselį. Tegul variklis veikia tuščia eiga.
Dabar Kaja pajudėjo iš vietos atsargiau, pamažu didindama greitį
apiplaukė seną išvirtusį kiparisą, pu pu pu, praplaukė bebravietę iš
šūsnies sukrautų pagalių. O paskui, sulaikiusi kvapą, pasuko link la gūnos
angos, beveik visai paslėptos sužėlusių šabakštynų. Pranėrusi po žemai
nulinkusiomis milžinų medžių šakomis, ji lėtai nupūška- vo daugiau nei
šimtą jardų per tirštumą; jai artėjant ant vandenyje mirkstančių rąstų
įsitaisę vėžliukai tuojau čiūžtelėdavo į gelmę. Dėl visą paviršių
apkėtusios plūdenų grienos vanduo buvo toks pat ža lias, kaip ir lapų
stogas virš galvos - tikras smaragdo tunelis. Galų gale medžiai prasiskyrė
ir Kaja išslydo į plataus dangaus ir aukštai išsistiebusių žolynų erdvę,
užlietą paukščių čiauškėjimo. Tai štai ką išvysta viščiukas, pagaliau
prasikalęs iš kiaušinio, pagalvojo ji.
Kaja stūmėsi pirmyn - mergaitė it šapelis valtyje - sukiodamasi
šen ir ten, prieš akis vis išsišakojant ir vėl susipinant begalinėms es-
tuarijoms. Plaukdama tolyn nuo namų., visada suk tik į kairę, mokė ją
Džodis. Droselio ji beveik nelietė, leidosi nešama srovės, kad su keltų kuo
mažiau triukšmo. Praplaukusi giliai į vandenį subridusių nendrių plotą,
Kaja pakrantėje išvydo baltauodegę elnę, kartu su
šiųmetiniu elniuku lapnojančią vandenį. Abu tuojau pat kilstelėjo galvas,
patėkšdami spiečius lašų. Kaja nesustojo, nenorėjo jų pabai dyti - pamoką
buvo išmokusi stebėdama laukinius kalakutus: jeigu elgsies kaip
plėšrūnas, jie elgsis kaip grobis. Tiesiog nekreipk į juos dėmesio, judėk
lėtai. Ji pamažėle praplaukė pro šalį, o elnė stūksojo sustingusi it pušis,
kol Kaja pradingo už skėstašakių žalvių sąžalyno.
54
Ten, kur gieda vėžiai
Ji įplaukė į virtinę tamsių, ąžuolų šešėliais užklotų lagūnų ir prisi minė,
kad anoje pusėje esama kanalo, išvedančio į didžiulę estuariją.
Keliskart nepataikė, vandentakis pasibaigdavo aklakeliu, jai tekdavo
grįžti ir ieškoti kito posūkio. Kaja stengėsi įsiminti visus orientyrus, kad
rastų kelią atgal. Ir pagaliau priešais ją atsivėrė estuarija, vanduo
tyvuliavo išsiliejęs taip plačiai, kad jame tilpo atsispindėti visas dan gus
su visais debesimis.
Buvo prasidėjęs atoslūgis - Kaja suprato tai, pamačiusi išniru sią
paviršiun vandens liniją. Kai vanduo atsitrauks dar labiau, gali būti - netgi
labai greitai, kai kurie kanalai nuseks tiek, kad valtis
įstrigs įklimpusi seklumoje. Kajai reikėjo suskubti pasukti atgal, kol taip
neatsitiko.
Ji apsuko dar vieną aukštos žolės guotą, ir staiga į ją pilku, rūsčiu,
neramiai krūpčiojančiu veidu sužiuro vandenynas. Bangos daužėsi vienos
į kitas, vis apsipildamos baltomis seilėmis, trenkdavosi į kran tą ir
subyrėdavo kurtinamai griaudėdamos - energijos kupinas de santas,
besiveržiantis į pakrantės placdarmą. Ir tuojau tik nulieždavo krantą,
virtusios tykiais putų liežuviais, o krantan jau skubindavosi nauja bangų
virtinė.
Pakrantės mūša erzino Kają, masino ir viliojo rėžtis į tas bangas ir
išplaukti į atvirą vandenyną, tačiau be Džodžio jai pritrūko drą sos. Šiaip
ar taip, metas apsisukti ir plaukti atgal. Vakarų pusėje jau telkėsi juodi
audros debesys tarytum milžiniški, drėgmės perpildyti grybai, grasinantys
pratrūkti per visas siūles.
Plaukiodama Kaja nesutiko nė vieno žmogaus, nematė net valčių
tolumoje, bet vėl įplaukus į didžiąją estuariją, jos laukė staigmena:
žalumos fone, prie pat spartinu sąžalyno, plūduriavo šilto ir šalto mačiusi
valtelė, o joje sėdėjo berniukas su meškere. Plaukdama tuo pačiu kursu,
Kaja atsidurtų vos per kelis metrus nuo jo. O dabar ji jau atrodė kaip
tikras pelkių vaikas: sutaršytais plaukais, vėjo ašarų takeliais išvagotais
skruostais.
55
Delia Owens
Nei senkančios degalų atsargos, nei artėjanti audra nekėlė Kajai tokio
dilginančio jausmo, kaip netoliese pasipainiojęs kitas žmogus, ypač -
berniukas. Mama vis įspėdavo vyresniąsias jos seseris jų sau gotis: jeigu
atrodai gundanti, vyrai virsta tikrais plėšrūnais. Kietai suspaudusi lūpas,
Kaja galvojo: Ir ką man dabar daryti? Teks pra plaukti jam tiesiog
panosėje.
Akies kraštu ji matė, kad berniukas laibas, auksines garbanas su brukęs po
raudona kepuraite su snapeliu. Daug vyresnis už ją, gal vienuolikos ar
dvylikos. Jo veidas atrodė rūstus, bet, Kajai priartėjus, jis nusišypsojo
šilta, atvira šypsena ir palietė kepurės snapelį kaip tikras džentelmenas,
sveikinantis prašmatnią damą su puošnia suk nele ir skrybėlaite. Kaja vos
vos jam linktelėjo, bet tuojau nukreipė
žvilgsnį pirmyn ir stumtelėjusi droselį bei padidinusi greitį nuplaukė pro
šalį.
Dabar ji jau nebegalėjo galvoti apie nieką kita, tik kaip sugrįžti
į pažįstamą teritoriją, bet kažkur, matyt, bus supainiojusi posūkius:
įplaukusi į antrąją lagūnų virtinę niekaip nebegalėjo rasti namo ve dančio
kanalo. Blaškėsi šen ir ten jo ieškodama, šalia kyšančių ga lingų ąžuolų
šaknų, mirtų sąvašynų. Pamažėle ėmė smelktis panika.
Visi orientyrai: žole užžėlę krantai, pakrančių smėlio juostos, krantų
išlinkiai - dabar jai atrodė vienodi. Kaja išjungė variklį ir atsistojo
pačiame valties viduryje, plačiai išžergusi kojas, kad neprarastų pu-
siausvyros. Bandė ką nors įžiūrėti viršum linguojančių nendrių. Ne-
pavyko. Ji atsisėdo. Paklydo. Degalų - vos ant dugno. Artėja audra.
Pasitelkusi tėtės žodžius, ji išplūdo brolį, kam ją palikęs.
- Tegul tave griausmas, Džodi! Pašik liepsnos ir įdribk! Kad tu pašiktum
liepsnos ir į ją įdribtum!
Valtis sulingavo silpnos srovės nešama, ir Kaja kartą kūktelėjo.
Debesys, vis labiau gožiantys saulę, slinko virš galvos išpampę, bet tylūs,
stumdami dangų į šalį, klodami skaidrų vandenį šešėliais. Vėt ra galėjo
įsisiautėti bet kurią akimirką. Vis dėlto dar blogiau, jei Kaja
56

Ten, kur gieda vėžiai klaidžios pernelyg ilgai, tėtė susigaudys, kad ji buvo
paėmusi valtį. Ji pajudėjo pirmyn: galbūt dar pasiseks rasti tą berniuką.
Po kelių minučių upokšnio vaga pasisuko ir srovė išnešė Kają atgal į
didžiąją estuariją, o kitoje jos pusėje berniukas tebesėdėjo valtyje.
Aukštyn švystelėjo pulkas didžiųjų baltųjų garnių - virtinė plazdančių
baltų vėliavų tirštėjančių tamspilkių debesų fone. Kaja
žvilgsniu įsikibo į berniuką. Baiminosi artintis prie jo, baiminosi
nesiartinti. Galų gale pasuko valtį į estuarijos vidurį.
Jai priartėjus, berniukas pakėlė galvą.
- Labas, - tarė.
- Labas.
Ji nukreipė žvilgsnį jam per petį į nendryną.
- Kurgi dabar plauki? - paklausė jis. - Tikiuosi, ne į atvirą van denyną?
Tuoj gali pratrūkti audra.
- Ne, - atsakė ji ir panarinusi galvą įsmeigė akis į vandenį.
- Ar viskas gerai?
Gerklė užsiveržė, joje įstrigo verksmo gumuliukas. Kaja linktelė jo, bet
prašnekti nebeįstengė.
- Pasiklydai?
Ji dar sykį kinktelėjo galvą. Nė už ką neapsiverksianti kaip kokia
mergiotė.
- Ką gi. Aš pats nuolat pasiklystu, - tarė jis ir nusišypsojo. - Ei, bet aš juk
tave pažįstu. Tu - Džodžio Klarko sesė.
- Buvau. Jo nebėra.
- Na, tu vis tiek jo... - jis vis dėlto taip ir nebaigė sakinio.
- Iš kur tu mane pažįsti? - Ji švystelėjo trumpą žvilgsnį tiesiai jam į akis.
- Kartais mes su Džodžiu kartu žvejodavom. Mačiau ir tave porą kartų.
Buvai dar visai mažytė. Tu Kaja, ar ne?
Kai kas žinojo jos vardą. Kaja apstulbo. Pasijuto prie kažko prisi-
tvirtinusi ir tuo pat metu - atsikabinusi nuo kažko kitko.
57

Delia Owens
- Aha. O tu žinai, kur mano namai? Iš čia?
- Man atrodo, žinau. Šiaip ar taip jau metas, - jis kinktelėjo de besų pusėn.
- Sek paskui mane.
Jis susuko meškerės valą, susidėjo žvejybos reikmenis į dėžutę ir užvedė
už borto įtaisytą variklį. Pasuko plaukti skersai estuariją, mos telėjo Kajai
sekti iš paskos. Slinko vandeniu lėtai ir iškart pataikė į reikiamą kanalą,
jo žiotyse grįžtelėjo, įsitikino, kad Kaja irgi pasuko, kur reikia, ir
nuplaukė toliau. Taip pat darydavo sulig kiekvienu po sūkiu iki pat
ąžuolyne telkšančių lagūnų. Jam įplaukus į namų pusėn vedantį tamsų
koridorių, Kaja susigaudę, kur nuklydusi, ir įsiminė orientyrus, kad
daugiau niekad nepadarytų tos pačios klaidos.
Nors ji ir mostelėjo ranka parodydama, kad toliau žino kelią pati, jis
palydėjo ją skersai lagūną iki pat kranto, kur miško paunksnėje gū
žėsi pirkelė. Kaja priplaukė prie seno, pusiau nugrimzdusio vandenyje
pušies rąstgalio, pririšo valtį. Berniuko valtis neskubriai slinko atgal,
siūbuodama į priešingas puses paskui juos nutįsusiuose srautuose.
- Dabar jau viskas gerai?
-Aha.
- Audra tuoj pratrūks, man metas plaukti sau.
Ji sulinksėjo, paskui prisiminė, ko buvo mokiusi mama.
- Tau labai ačiū.
- Na štai, ir gerai. Mano vardas Teitas, jei dar kada susitiktume.
Ji neatsakė, tad jis pridūrė:
- Tai viso.
Jam nuplaukiant reti lietaus lašai ėmė tikšti į lagūnos pakrantę, ir Kaja
tarė:
- Kad paklioks tokiais riebiais lašais, tas berniukas permirks iki siūlo
galo.
Ji palinko prie degalų bako ir vėl įkišo nendrę, rieškučiomis už dengusi
angą, kad neprilytų. Tegul monetų skaičiuoti ji ir nemokėjo, užtat labai
gerai žinojo: nevalia leisti, kad į degalus pakliūtų vandens.
58

Ten, kur gieda vėžiai

Labai smarkiai nusekę, vos ant dugno. Tėtė supras. Reikia būtinai surasti
kanistrą ir suvaikščioti į Sing Oil, pakol tėtė dar negrįžęs.
Kaja žinojo, kad degalinės savininkas, ponas Džonis Leinas, jos
šeimos nė nevadino kitaip, kaip pelkių padugnėm, ir vis dėlto nu sprendė,
kad galynėtis verta su viskuo: juo, audromis, potvyniais - mat galvoti
nebegalėjo apie nieką kita, tik kaip vėl grįžti į tą žolės, dangaus ir
vandens erdvę. Vienai buvo baisu, bet baimė po truputį
ėmė virsti jaudulio virpuliu. Buvo ir dar kai kas. To berniuko ramy bė. Lig
tol jai dar niekad neteko susidurti su kuo nors, kas kalbėtų ir judėtų taip
tvirtai. Atsipalaidavęs, pasitikėdamas savimi. Vien būda ma netoli jo, iš
tiesų netgi ne taip jau arti, ji juto, kaip lėgsta ją pačią kaustanti įtampa.
Pirmąsyk po to, kai ją apleido ir mama, ir Džodis,
Kajai pavyko giliai įkvėpti be tvilkančios gėlos, pirmą kartą pajuto nebe
nuoskaudą, o kažką kita. Jai reikėjo šitos valties ir to berniuko.
***
Tą pačią popietę Teitas Vokeris žingsniavo per miestelį, vesdama sis už
vairo dviratį, pastebėjęs panelę Pansę „Five and Dime“ krautu vėlėje jai
linktelėjo, praėjo Vakarų autosaloną ir pasukęs į miestelio prieplauką
nuėjo į patį jos galą. Žvilgsniu ėmė naršyti vandenis, ieškodamas Vyšnių
pyrago - tėčio laivelio austrėms gaudyti. įžiūrė jo ryškiai raudonuojantį
tolumoje, siūbuojantį bangose, išskėtusį tinklų sparnus. Valtis greitai
plaukė artyn, lydima asmeninio kirų debesies, jai priartėjus, Teitas
pamojo. Tėvas - augalotas vyras kal vas primenančiais pečiais, vešliais
rudais plaukais, barzdotas - iškėlė ranką atsakydamas. Škiperis - taip jį
vadino visas miestelis - metė virvę Teitui, šis pririšo jos galą ir įšoko į
valtį pagelbėti įgulai iškrauti laimikio.
Škiperis pašiaušė Teitui plaukus.
- Kaip laikais, sūnau? Ačiū, kad atėjai.
59

Delia Owens
Teitas nusišypsojo, linktelėjo.
- Kaipgi kitaip.
Tėvas su sūnumi ir visa įgula kibo į darbą: krovė krevetes į dėžes,
šias vilko į krantą, vyrai šūkčiojo vieni kitiems, tarėsi užbaigę išlenkti po
bokalą „Dog-Gone“ aludėje, klausinėjo Teito apie mokyklą. Per delną
augesnis už kitus vyrus, Škiperis suglobdavo tris vielines dėžes vienu
metu, trapo lenta nubildėdavo į krantinę, tuojau grįždavo pa imti dar. Jo
kumščiai buvo lokio letenų dydžio, krumpliai įdiržę, su skeldėję. Vos po
keturiasdešimties minučių denis jau buvo nuplautas
žarna, tinklai surišti, virvės pritvirtintos.
Škiperis pažadėjo įgulai drauge išgersiąs alaus kitą dieną, o kol kas prieš
eidamas namo dar turįs sureguliuoti laivo variklį. Vairinėje ant
pritvirtinto prie stalviršio grotuvo uždėjo 78 sūkių Milizos Kor- jus
plokštelę, iki galo pasuko garso rankenėlę. Abu su Teitu nulipo
žemyn, susigrūdo į ankštą, blausios lemputės apšviestą variklių sky rių:
Teitas padavinėjo tėvui įrankius, o šis tepė alyva sriegęs, stipriau priveržė
varžtus. Jiems dirbant į dangų sklendė skaidrus, šviesus operos
dainininkės balsas.
Škiperio proproprosenelis atplaukė į Ameriką iš Škotijos aštuo niolikto
amžiaus septintajame dešimtmetyje. Jų laivas sudužo netoli
Šiaurės Karolinos pakrantės. Jis vienintelis liko gyvas, plaukte nusi-
kapstė į krantą, atsidūrė vienoje iš Išorinės Rėvos salų. Ten susirado
žmoną, susilaukė trylikos vaikų. Daugybė žmonių galėjo atsekti gi minės
šaknis iki to konkretaus pono Vokerio, bet Škiperis ir Teitas nelabai
stengėsi su kuo nors giminiuotis. Vengė pernelyg dažnai da lyvauti
giminės sekmadienių iškylose su kaugėmis vištienos salotų ir
įdarytų kiaušinių, nesiverždavo į tokius piknikus nė tada, kol Teitas
tebeturėjo motiną ir seserį.
Galų gale, tirštėjant sutemų pilkumai, Škiperis pliaukštelėjo Tei- tui per
pečius.
- Na štai, baigta. Eime namo, sumąstysim ko nors vakarienei.
60
Ten, kur gieda vėžiai
Jiedu nužingsniavo prieplauka, paskui - Pagrindine gatve, iš jos įsuko į
keliuką, vingiuojantį iki jų namo - dar devynioliktame amžiuje statyto
dviaukščio, apkalto jau gerokai vėjų nugairintomis kedro malksnomis.
Balta langų apdaila buvo neseniai perdažyta, be veik iki pat jūros siekianti
veja — dailiai nupjauta. Tačiau azalijų ir rožių krūmai panamėje niauriai
skendėjo žolėse.
Priemenėje nusitraukęs geltonus aulinius, Škiperis paklausė:
- Mėsainiai tau nusibodo?
- Mėsainiai man niekad nenusibosta.
Teitas stojo prie virtuvės stalo, kabino sauja maltos mėsos gumu lus, juos
suplodavo ir plokščius kodetus dėjo į lėkštę. Iš nuotraukos, kabančios prie
lango, jam šypsojosi motina ir sesuo Kariana, abi - su beisbolo
kepuraitėmis. Karianai labai patiko ta „Atlanta Crackers“ klubo kepuraitė,
niekad su ja nesiskirdavo.
Jis nukreipė žvilgsnį nuo portreto ir ėmėsi pjaustyti pomidorus, maišyti
virtas pupeles. Jeigu ne jis, jos dabar būtų čia. Mama laistytų padažu
čirškinamą viščiuką, Kariana kočiotų sausainių tešlą.
Škiperis, kaip visada, kotletus šiek tiek perskrudino, bet viduje jie buvo
sultingi ir stori kaip miesto telefono abonentų knygutė.
Abu gerokai praalkę, valandėlę valgė tylėdami, paskui Škiperis pa klausė
Teito, kaip sekėsi mokykloje.
- Biologija - gerai, man patinka. Bet per anglų dabar skaitome poeziją, o ji
man nelabai. Kiekvienam reikia išmokti po eilėraštį ir padeklamuoti visai
klasei. Tu kadaise skaitydavai mums eilėraščius, bet aš jų nebeprisimenu.
- Pasiūlysiu tau vieną eilėraštį, sūnau, - tarė Škiperis. - Mano
mėgstamiausias - Roberto Serviso „Šerno Makgi kremavimas“. Bū davo,
skaitau jį jums visiems. Tavo mamai irgi labai patikdavo. Man skaitant
visada juokdavosi, jai niekad nenusibosdavo.
Paminėjus mamą, Teitas nudelbė akis ir ėmė stumdyti pupeles lėkštėje.
61

Delia Owens
Škiperis kalbėjo toliau:
- Tik nemanyk, kad poezija skirta vien slapukams. Tiesa, nusal dintų
meilės eilėraščių yra daugel, bet yra ir tokių, kurie juokingi, daugybė yra
apie gamtą, net apie karą. Tam eilėraščiai ir skirti, juos skaitydamas gali
kai ką pajusti.
Tėtis jau daugel kartų buvo sakęs Teitui, kad tikras vyras yra tas, kuris
gali verkti nesigėdydamas, kuris skaito poeziją visa širdimi, ku ris visa
siela gali pajusti operą ir kuris padarys viską, kas būtina, kad apgintų
moterį.
Škiperis nupėdino į svetainę, grįžtelėjęs tarstelėjo per petį:
- Andai bemaž visą mokėjau atmintinai, dabar jau nebe. Bet štai, radau.
Paskaitysiu tau.
Grįžęs vėl atsisėdo prie stalo, pradėjo skaityti. Kai perskaitė posmą:
Krosny jaukiai įsitaisęs, norint kaukė liepsnos baisios,
Šernas slinkosi į kertę; išsišiepęs lig ausų, tarė jis:
„Meldžiu visų
Dureles tuojau užverti.
Šalčio neprileist prašyčiau, aš tikrai jaučiuosi šičia
Kaip namuos.
Kol iš Plamtrio kelią ilgą čion sukoriau, pasiilgau
šilumėlės šilumos.“ abu, ir Škiperis, ir Teitas nusijuokė.
- Tavo mama iš šito visada juokdavosi.
Abu nusišypsojo grimzdami į prisiminimus. Tiesiog pasėdėjo valandėlę.
Paskui Škiperis pasakė suplausiąs indus, kol Teitas ruo-
šiąs pamokas. Savo kambaryje Teitas ėmėsi sklaidyti poezijos knygą,
ieškodamas ko nors, ką norėtų skaityti klasėje, ir akis užkliuvo už
Tomo Mūro eilėraščio:
62

Ten, kur gieda vėžiai

...jinai Niūriosios pelkės ežere
Su jonvabalio lempele žaria
Kanoja balta iriasi per naktį.
Jos žiburėlį greit išvysiu,
Išgirsiu veikiai yrį;
Ir meile, ir gyvenimu su ja dalysiuos,
Paslėpsiu mergę lajoj kipariso,
Užjutęs artimai alsuojant myrį.
Šie žodžiai priminė jam Kają, Džodžio mažąją sesutę. Ji atrodė tokia
mažutė, tokia vieniša neaprėpiamuose pelkių tyruose. Teitas
įsivaizdavo savo sesę, paklydusią liūgynėje. Tėtis sakė tiesą - eilėraš
čiai ir tikrai sukelia jausmus.
63

7.
Žvejybos sezonas
1952
F I ^ os dienos, kai valtelėje žvejojęs berniukas parlydėjo ją per
X pelkynus namo, vakarą Kaja sukryžiavusi kojas sėdėjo savo guolyje
verandoje. Po liūties nuo pelkių kylanti migla smelkėsi pro sulopytą
tinklelį nuo vabzdžių, glostė mergaitei veidą. Kaja galvojo apie tą
berniuką. Jis stiprus ir geros širdies, visai kaip Džodis. Pas taruoju metu
Kaja išvis su niekuo nebesišnekėdavo, tiktai kartais su tėte ir, dar rečiau, -
su „Piggly Wiggly“ pardavėja, ponia Sin- geltari, kuri ne taip seniai
sumanė išmokyti Kają atskirti ketvirčio dolerio monetas nuo dešimties ir
penkių centų. Vieno cento pini gėlį ji jau pažinojo. Tačiau ponia Singeltari
buvo linkusi smalsauti.
- Nagi, sakyk, brangute, o kuo tu vardu? Ir kodėl tavo mama nie kad
nebeateina? Ką ropes nurovėm, po to jos nė akyse nebemačiau.
- Mama namuose turi daug darbų, tai į parduotuvę siunčia mane.
- Taigis taip, brangute, bet tu niekad neperki tiek, kad užtektų išmist visai
šeimai.
- Man jau tikrai reikia eiti, ponia. Mamai tų kruopų reikia tuo jau pat.
Kai tik pasitaikydavo galimybė, Kaja stengdavosi išsisukti ne susidūrusi
su ponia Singeltari, susimokėdavo kitai kasininkei, kuri
64

Ten, kur gieda vėžiai nė nemanė šniukštinėti, tiktai raukydavosi, neva

vaikams nederėtų vaikščioti į parduotuvę basiems. Kajai magėjo leptelėti,
kad neke tinanti kojų pirštais rinktis vynuogių. Šiaip ar taip, kas gali
įpirkti vynuoges?
Kaja kalbėdavosi vis mažiau ir mažiau su bet kuo, išskyrus kirus.
Kartais pasvarstydavo, ar pavyktų suregzti kokį sandėrį su tėte, kad
šis leistų jai skolintis valtį. Išplaukusi į pelkes ji galėtų rinkti plunks nas
ir geldeles, o restykiais galbūt susitiktų tą berniuką. Ji niekad neturėjo
jokio draugo, bet jautė, kad būtų gera turėti, jautė trauką bičiuliautis. Juk
jie galėtų bent šiek tiek drauge paplaukioti po estua- riją, patyrinėti
liūnus. Gal jam ir atrodo, kad ji dar visiška mažė, bet jis pažįsta pelkes,
tad galėtų supažindinti ir ją.
Tėtė neturėjo automobilio. Visur plaukdavo valtimi: į žvejybą, į miestelį
ar per pelkynus išvinguriuodavo iki „Pelkių Ginėjos“ - ap triušusio baro ir
pokerio lošėjų irštvos, kurią su tvirta žeme jungė iš klibęs lentinis takas
per švendryną. Suręsta iš negrabiai nusklembtų lentų, dengta skardiniu
stogu, landynė kepėstavo per maurus aplipinta priestatais skirtingo
aukštumo grindimis - nelygu kiek viršum pelkės buvo iškilusios
kiekvieną prielipą laikančios plytinės „vištos kojelės“.
Išsiruošęs ten ar kur nors kitur, tėtė paprastai plaukdavo valtimi, tik
retsykiais eidavo pėsčias, tad kodėl turėtų skolinti valtį dukteriai?
Vis dėlto Kajos broliams jis leisdavo plaukioti valtimi, kai jos ne-
reikėdavo pačiam, galbūt dėl to, kad jie prigaudydavo žuvų vakarie nei.
Kajos žvejyba nedomino, bet galbūt ji mainais galėtų pasiūlyti ką nors
kitką, jei toks yra vienintelis būdas su tėte sutarti? Galbūt galėtų
pagaminti valgio ar kruopščiau tvarkytis po namus, kol grįš mama?
Lietus liovėsi. Tik protarpiais šen ar ten nutikšdavo lašas, užgau tas
medžio lapas sutrūkčiodavo it paliesta katės ausis. Kaja pašo ko ir kibo į
darbą: išvalė spintelę atstojantį „Frigidaire“ šaldytuvą, išplovė dėmėtas
klijuotinės faneros virtuvės grindis, nuo krosnelės degiklių nugremžė per
mėnesių mėnesius susikaupusius prisvilusius
65
Delia Owens kukurūzų košės gurvuolius. Kitą rytą, anksti pakilusi,
išskalbė tėtės patalus, prašvinkusius prakaitu ir viskiu, padriekė ant
sabalpalmių
ūglių džiūti. Paskui su šluota ir skudurėliu perėjo brolių kambarį, ne ką
didesnį už sandėliuką, iškuopė jį, iššluostė grindis. Spintelės gi lumoje
rado kaugę nešvarių kojinių, prie dviejų ant grindų patiestų purvinų
čiužinių mėtėsi šūsnis komiksų knygelių pageltusiais lapais.
Vaizduotės akimis Kaja bandė dar pamatyti vaikinų veidus, jų kojas tose
kojinėse, bet detalės skydo ir liejosi. Bluko netgi Džodžio vei das:
valandėlę ji dar matė jo akis, o paskui jos užsimerkė ir ištirpo.
Kitą rytą, pasiėmusi galono talpos bakelį, Kaja smėlio vėžėmis patraukė į
miestelį. „Piggly Wiggly“ krautuvėlėje nusipirko degtu kų, nugarkaulio
kaulų ir druskos. Sutaupė dvi dešimties centų mo netas. „Pieno pirkti
negaliu, reikia benzino.“
Ji užsuko į „Sing Oil“ degalinę prie pat Barkli Kouvo ribos, įsikū rusią
pušynėlyje, iš visų pusių apsuptą ant cemento blokų riogsančių
surūdijusių sunkvežimių ir visokių senų kledarų.
Ponas Leinas pastebėjo ateinančią Kają.
- Nagi, spruk iš čia elgetėle patarška. Pelkių mauras, ne kitaip!
- Aš turiu pinigėlių, pone Leinai. Man reikia benzino ir tepalo tėtės
motorinei valčiai.
Ji ištiesė jam dvi dešimties centų monetas, dvi - penkių ir penkis vieno
cento pinigėlius.
- Et, už tokią menką sumą nė vargintis man neverta, bet bala ne matė,
duok šen, - jis ištiesė ranką prie įlenkto keturkampio bakelio.
Ji padėkojo ponui Leinui, o šis tik kažką niurgztelėjo. Produktai ir
benzino bakelis su kiekviena mylia vis labiau svarino rankas, Kaja
užtruko, kol parsikrapštė namo. Galiausiai pasiekusi lagūnos ūksmę,
supylė benziną į valties baką ir kibo skudurėliais bei drėgnu smė liu
vietoj šveitimo miltelių zulinti valties šonus, kol pro nešvarumų sluoksnį
sublizgo metalas.
66

Ten, kur gieda vėžiai

***
Ketvirtąją dieną po tėtės išvykimo Kaja pradėjo budėti. Vėlyvą po pietę
jau ėmė smelkti ledinė baimė, Kaja jautė, kaip skubrėja, seklėja
alsavimas. Štai ji ir vėl rymo prie takučio, dirsčioja kelio pusėn. Kad ir
koks nedoras buvo tėtė, jai buvo reikalingas, ji nekantriai laukė jo
sugrįžtant. Ir pagaliau, jau vakarėjant, jis pasirodė kelyje, neskubriai
žingsniavo smėlio provėžomis. Kaja nubėgo į virtuvę, pastatė ant stalo
garuojantį viralą iš garstyčių žalėsių, nugarkaulio kaulų ir kukurūzų
košės. Užpilo ji nemokėjo paruošti, tad tik supylė nugarkaulio nuo virą su
plūduriuojančiais riebalų gurvuoliais į tuščią šaltienos indą.
Lėkštės buvo {trukusios, nevienodos, bet Kaja padėjo prie jų šakutę iš
kairės ir peilį iš dešinės - taip, kaip mokė mama. Ir tada prisiplojo prie
„Frigidaire“ spintelės laukti - lyg automobilio pritrėkštas gandras.
Atlapojęs laukujės duris jis tvojo jomis į sieną ir trim žingsniais
įveikęs svetainę įgriuvo į savo kambarį, nė nešūktelėjęs Kajai, nepa
žvelgęs virtuvės pusėn. Visa tai buvo įprasta. Ji girdėjo, kaip jis dunks-
telėjo ant grindų kelionkrepšį, kaip trauko stalčius. Jis pastebės švariai
perklotą lovą, pastebės ir išplautas grindis, tai jau tikrai. Net jeigu ir ne
akimis, nosis privers jį pajusti skirtumą.
Po kelių minučių jis išlindo iš savo kambario ir nužirgliojo tiesiai
į virtuvę. Pažvelgė į padengtą stalą, į garuojančio maisto dubenis. Pa matė
ir Kają, prilipusią prie šaldytuvo. Abu įsispitrijo į kits kitą taip, lyg iki
šiol dar niekad nebūtų vienas kito matę.
- O, po šimts pypkių, mergaite, kas gi čia? Bene paėmus būsi ir man
užaugus, ar ką? Mitesio išvirus ir viską.
Jis nesišypsojo, bet veidas buvo ramus. Nesiskutęs, tamsūs rieba luoti
plaukai uždribę ant kairiojo smilkinio. Tačiau buvo blaivus -
Kaja žinojo ženklus.
- Taip, pone. Bandžiau iškept ir kukurūzų duonos, bet nelabai išėjo.
67

Delia Owens
- Nagi tai dėkui. Galingai man gera mergaitė. Nusivaręs esmu nuo
paskutinių kojų, o grobas grobą ryja kaip meitėliui dumblyne.
Jis prisitraukė kėdę ir atsisėdo, tad ir Kaja padarė tą pat. Tylomis abu
prisikrovė lėkštes ir kibo knebinėti gyslotą mėsą nuo šerpetotų kaulų.
Iškėlęs slankstelį tėtė išsiurbė čiulpus, riebus skystis sublizgo ant jo
apšepusių skruostų. Graužė tuos kaulus tol, kol jie liko glot nūs it šilko
kaspinai.
- Šitas čion mitalas kur kas geriau už šaltą sumuštinį su kopūst lapiu, -
pasakė.
- Gaila, kad neišėjo iškepti kukurūzinės duonos. Gal reikėjo dėti daugiau
sodos ir mažiau kiaušinių, — Kaja pati negalėjo patikėti ši taip kalbanti,
bet neįstengė liautis. - Mama iškepdavo tokią gardžią, bet aš turbūt
nepasistengiau prisiminti visų smulkmenų... - čia pat ji pagalvojo, kad
apie mamą užsiminti nereikėtų, ir prikando liežuvį.
Tėtė stumtelėjo savo lėkštę jos pusėn.
- Bus dar ten šiek tiek pakartoti?
-Taip, pone, yra dar iki valiai.
- A, taip, ir dar patrupink tos kukurūzinės duonos tiesiai į viralą.
Įmirkusios ką pakabinsi, pirštus apsilaižysi. Manrods, viskas gerai su ta
duona, tokia minkšta, patežusį kaip pudingas.
Pildydama jam lėkštę, Kaja pati sau nusišypsojo. Ir kas galėjo pama nyti,
kad kukurūzinė duona jiems taps bičiuliškų santykių pagrindu?
Vis dėlto dabar pagalvojusi ji sunerimo: jei paprašysianti pasko linti jai
valtį, jis pamanysiąs, kad ji gamino valgį ir kuopė namus vien dėl atlygio
- ką gi, iš pat pradžių taip ir buvo, bet paskui kažkas pasikeitė. Jai patiko
sėdėti ir valgyti su tėte - tarsi tikra šeima prie bendro stalo. Vis labiau
stiprėjo ir poreikis su kuo nors pasikalbėti.
Tad ji taip ir nepaprašė tiesiog paskolinti jai valtį, sumanė ką kita.
- Gal kada galėčiau plaukti kartu su tamsta žvejoti?
Jis nusijuokė griausmingai, bet nepiktai. Po to, kai juos paliko mama ir
kiti, Kaja pirmą kartą išgirdo tėtę juokiantis.
68

Ten, kur gieda vėžiai

- Nori plaukti žvejoti?
- Taip, pone, noriu.
- Juk tu mergaitė, - tarė jis nudūręs akis į lėkštę, triaukšdamas kaulą.
- Taip, pone, aš tamstos mergaitė.
- U, ką gi, gal kada ir prigriebsiu tave paplaukiot.
Kitą rytą Kaja plačiai išskėtusi rankas, sverdėdama į šalis bėgo smėlėtu
keliuku, lūpomis burbuliuodama drėgnus garsus, net seilės tiško į visas
puses. Netrukus ji atitruksianti nuo žemės, sklęsianti viršum pelkių
dairydamasi lizdų, o paskui suplasnosianti ir skraidy sianti padangėje
sparnas sparnan su ereliais. Jos pirštai virto ilgomis plunksnomis,
išskėstomis dangaus fone, telkiančiomis po savimi vėją. Bet netikėtas
tėtės šūksnis iš valties bloškė ją atgal žemėn. Spar nai nulinko, skrandis
susigniaužė: reikia manyti, tėtė susigaudę, kad ji buvo išplaukusi. Kaja iš
anksto sėdyne ir blauzdomis pajuto irklo plokštumą. Ji mokėjo slapstytis,
žinojo, kad tereikia sulaukti, kol tėtė prisigers, ir jis niekad jos nesuras.
Bet dabar ji buvo nubėgusi takučiu per toli, niekas jos neužstojo, o tėtė,
apsikrovęs kartimis ir meškerėmis, mostu kvietė ją pas save. Kaja
nucimpino pas jį nuty- kusi, išsigandusi. Valties dugnas buvo užkrautas
žvejybos rakandais, iš po tėtės suoliuko kyšojo kukurūzų degtinės
gertuvė.
- Šok čion, - toks ir tebuvo jo kvietimas.
Kaja jau buvo bemėginanti išreikšti džiugesį ar dėkingumą, bet bereikšmė
tėtės veido išraiška privertė susilaikyti, ji tylomis įlipo į valtį ir atsisėdo
ant metalinio suoliuko pirmagalyje veidu į priekį.
Trūktelėjęs virvę tėtė užvedė variklį ir jiedu pajudėjo kanalu; su-
kiodamiesi ten ir atgal vandentakiais, turėdavo pasilenkti, kad galva
nekliudytų žemai nusvirusių šakų. Kaja stengėsi įsiminti kiekvie ną
orientyrą: vėjų nulaužtą medį, stirksantį seną strampgalį. Jiems
įplaukus į užutekį, tėtė išjungė variklį ir pamojo Kajai persėsti ant
vidurinio suoliuko.
69

Delia Owens
- Nagi, imk dabar ir pagremžk kirminų iš skardinės, - paliepė tėtė su
styrančia lūpų kamputyje suktine. Parodė jai, kaip užkabinti jauką, kaip
užmesti, kaip sukti ritę. Judėjo valtyje rangydamasis keistomis pozomis,
kad tik išvengtų neužkliudęs dukters. Kalbėjosi jie tiktai apie žvejybą,
beveik nesišypsodami, nė per žingsnį nenuklysdami į kitas temas, bet ant
bendro pagrindo abu laikėsi tvirtai. Iš pradžių tėtė kartą kitą gurkštelėjo
degtinės, bet paskui įniko į kitą veiklą ir dau giau nebegėrė. Dienai
krypstant vakarop saulė ėmė blaustis, pabluko iki sviesto spalvos, o jiedu,
nors patys veikiausiai nė nepastebėjo, kiek atsipalaidavo: pečiai pasmuko,
atlėgo sprandus kausčiusi įtampa.
Kaja slapčia vylėsi taip ir nesugausianti žuvies, bet staiga pajuto
trūktelėjimą, užkirto ir iškėlė iš vandens riebų karšį, žaižaruojantį
žydruma ir sidabru. Tėtė staigiai palinko į priekį, pakišo po žuvimi
tinklelį, o paskui suskato delnu pliaukšėti sau per kelį džiūgaudamas taip,
kaip Kaja dar niekad nebuvo mačiusi. Ji plačiai išsišiepė, abu pažvelgė
vienas kitam į akis, ratas užsivėrė.
Kol tėtė dar nebuvo pernėręs virvelės karšiui per žiaunas ir paka binęs,
žuvis viksėdama uodega blaškėsi valties dugne, ir Kajai teko nukreipti
žvilgsnį į tolimą pelikanų virtinę, į kuprotus debesų pa vidalus - bet kur,
kad tik nereikėtų žiūrėti į gaištančios žuvies akis, stebeilijančias į
sausumos pasaulį, į plačią burną, siurbiančią bevertį orą. Vis dėlto, kad ir
kiek tai būtų kainavę žuviai ir jai pačiai, kaina nebuvo per didelė už šį
nors ir menką šeimos trupinėlį. Na, žuviai gal ir per didelė, bet vis tiek...
Kitą dieną jie išplaukė vėl, ir tamsių lagūnos vandenų paviršiuje
Kaja pastebėjo plūduriuojant keletą minkštų didžiojo apuoko krū tinės
plunksnų. Užsirietusios abiejuose galuose, jos plaukiojo lyg miniatiūrinės
oranžinės valtelės. Kaja susėmė jas, įsidėjo į kišenę.
Vėliau rado ir apleistą kolibrio lizdelį, suraizgytą ant išsikišusios viršum
vandens šakos. Pasiėmė ir jį, pasidėjo kuo saugiau valties pirmagalyje.
70
Ten, kur gieda vėžiai
Vakarienę tą vakarą ruošė tėtė - iškepė žuvis, apvoliotas kukurū zų
miltuose, apibarstytas smulkintais juodaisiais pipirais, patiekė su
kukurūzų koše ir žalėsiais. Paskui, kai Kaja tvarkėsi po vakarienės, tėtė
grįžo į virtuvę nešinas savo senąja kareiviška kuprine, užsilikusią iš
Antrojo pasaulinio karo laikų. Vos peržengęs virtuvės slenkstį, tėtė drėbė
ją ant kėdės, kuprinė nuslydo ir dusliai dunkstelėjo žemėn -
Kaja vos nešoktelėjo išsigandusi ir atsisuko.
- Va pamaniau, tau gal pravers, sukrautum sau visas tas plunks nas ir
paukščių lizdus, ir dar visą kitą gerą, ką ten renki.
- O, - žioptelėjo Kaja. - O, ačiū.
Bet tėtė jau buvo išėjęs pro verandos duris. Kaja pakėlė apčiuru- sią
kuprinę. Ji buvo iš storos drobės, tokios tvirtos, kad, rodos, nė per visą
gyvenimą nesudėvėtum, visa aplipinta kišenėlėmis ir slaptais skyreliais.
Tvirti užtrauktukai. Kaja pažvelgė pro langą. Iki šiol tėtė ničnieko nebuvo
jai dovanojęs.
***
Kiekvieną šiltesnę žiemos dieną, o pavasarį - ir išvis kasdien tėtė su Kaja
išplaukdavo valtimi, toli nuklysdavo išilgai pakrantės, su stodavo,
užmesdavo meškeres, traukdavo laimikį, susukdavo valą, vėl užmesdavo.
Estuarijoje ir upokšniuose Kaja vis dairydavosi to berniuko valtyje, Teito,
vis vylėsi vėl jį pamatyti. Kartais pagalvoda vo apie jį, būtų norėjusi su
juo susidraugauti, bet nenumanė, kaip tai reikėtų padaryti, nebūtų nė
žinojusi, kaip jį surasti. O paskui, lyg niekur nieko, vieną dieną jiedu su
tėte apiplaukė lankstą - ir štai, jis vėl žvejojo iš savo valties, beveik toje
pat vietoje, kur Kaja matė jį pirmą kartą. Vos ją išvydęs, berniukas
nusišypsojo ir pamojavo. Kaja nespėjo nė susimąstyti - jos ranka šovė
aukštyn atsakyti tuo pačiu, o lūpose virptelėjo bemaž šypsena. Lygiai taip
pat staigiai ji ranką nuleido, vos tėtė nustebęs pažvelgė į ją.
71

Delia Owens
- Džodis draugavo su juo, kol dar nebuvo išėjęs, - paaiškino Kaja.
- O šito jaunimėlio aplinkui tau reikėtų pasisaugot, - tarė tėtė. -
Miškuos baltojo bjauro amžiais pilna. O šelmis jau kone kiekvienas, ir be
galo!
Kaja linktelėjo. Norėjo atsisukti, pasižiūrėti į berniuką, bet neat sisuko.
Paskui sunerimo, kad jis gali pamanyti, jog ji nedraugiška.
Tėtė pelkes pažinojo, kaip erelis pažįsta savo lankas: žinojo, kaip
medžioti, kaip slapstytis, kaip guiti lauk įsibrovėlius. Kaja kamanti nėjo
išputusi akis, ir tai paskatino jį jai išaiškinti žąsų elgseną ir žuvų
įpročius, pamokyti, kaip įspėti orus iš debesų, kaip bangose įžvelgti
prasidedantį potvynį ar atoslūgį.
Būdavo, kokią dieną Kaja įsideda į kuprinę vakarienės laukne
šėlį, ir tada abu susėdę kramsnoja trapią kukurūzinę duoną, kurią ji beveik
įgudo kepti su svogūnų griežinėliais, stebi vakarop viršum pelkių
krypstančią saulę. Pasitaikydavo ir taip, kad tėtė pamiršta savo naminės
gertuvę, tada jie gurkšnodavo arbatą iš stiklainiukų.
- O mano giminė, žinai, ne visada buvo tokie bėdžiai, - nei iš
šio, nei iš to prapliupo tėtė vieną dieną, kai jiedu sėdėjo paunksnėje po
ąžuolais, klojančiais ilgus šešėlius ant rudo lagūnos paviršiaus, kur
dūzgavo miriadai žemai skraidančių vabzdžių. - Turėjo žemės, derlin gos
žemės, augino tabaką ir medvilnę, ir dar kažin ką. Ten vat, netoli
Ašvilio. Tavo senelė iš mano pusės tokias skrybėlaites nešiojo, didu mo
sulig vežimo ratu, ir ilgus sijonus. O namas, kur gyvenom, buvo dviejų
aukštų, su veranda, apjuosusią jį visą. Gražus buvo namas, ojė, koks
gražus.
Senelė. Kaja vos vos prasičiaupė. Kažkur esama, na, tikriausiai kažkur
būta jos senelės. Kur ji dabar? Kaja geidė paklausti, kas ištiko visus. Bet
neišdrįso.
Tėtė neraginamas kalbėjo toliau:
- O paskui viskas ir nuėjo paskliundrom. Aš pats da mažas bu vau, nelabai
ką žinau, bet užgriuvo Didžioji depresija, medvilnę
72

Ten, kur gieda vėžiai straubliukai apniko, aš nežinau, kas da, bet viskas
pražuvo. Visa, kas liko, buvo vienos skolos, ir da didelės, ir da daug.
Kaja labai stengėsi tegul ir iš tokių menkų nuobirų susidėlioti jo praeitį.
Apie mamos istoriją ji ir išvis nieko nežinojo. Tėtė iškart uždūkdavo, jei
kuris iš šeimos bent prasižiodavo apie savo ankstesnį gyvenimą, kai Kaja
dar nebuvo gimusi. Ji žinojo, kad anksčiau, prieš persikraustydama į
pelkynus, šeima gyveno kažkur visai kitur, netoli jos kitų senelių, ir
mama ten vilkėdavo parduotuvėje pirktas sukne les su mažytėmis
perlamutrinėmis sagutėmis ir nėriniais, turėjo atla so kaspinų. Paskui, kai
jau gyveno pirkelėje, mama laikė gražiuosius drabužius lagaminuose, kas
keletą metų tai vieną, tai kitą išsiimda vo, perdarydavo į darbinį palaidinį,
nes nebuvo pinigų nusipirkti ką nors naujo. Dabar visi tie gražumynai
pražuvę kartu su savo istori ja - jie sudegė tėtės lauže, užkurtame po to,
kai išėjo Džodis.
Kaja ir tėtė dar kelissyk užmetė meškeres, valas švilpdamas skrie jo
viršum geltonų žiedadulkių kilimu užkloto tykaus vandens. Kaja manė,
kad viskas baigta, bet tėtė dar pridūrė:
- Vieną dieną nusivešiu tave į Ašvilį, parodysiu tau žemes, katros buvo
mūsų, turėtų būti tavo.
Po valandėlės jis staigiai užkirto.
- Tik pažvelk, širduk! Tai bent dičkis užkibo, kaip nuo čia iki
Alabamos!
Grįžę į pirkelę jie išsikepė laimikį, išsičirškino kukurūzinės duo nos
rutuliukų, „jie riebūs kaip žąsies kiaušiai“. Paskui Kaja ėmėsi tvarkyti
savo rinkinius. Vabzdžius atidžiai prismeigė prie kartono lakštų,
plunksnas sukabino ant galinės kambario sienos - tokia minkšta,
jaudinanti išėjo kompozicija. O dar vėliau, susirangiu si savo guolyje
verandoje, Kaja klausėsi, ką byloja pušys. Užmerkė akis, tuojau plačiai
atmerkė. Tėtė pavadino ją širduku.
73

8.
Neigiami duomenys
1969 pypiete, užbaigę darbus prie ugniagesių bokšto, šerifas Edas
Džeksonas su pavaduotoju Džo Pardju nusivedė Čeiso našlę
A
Perlę ir tėvus, Patę Lav bei Šerną, jo pamatyti. Čeisas, pridengtas
antklode, gulėjo ant plieninio stalo šaltoje klinikos laboratorijoje,
atstojančioje lavoninę. Artimiesiems tai buvo proga atsisveikinti.
Bet ten buvo per šalta bet kuriai motinai, nepakeliama bet kuriai
žmonai. Abi moterys be pagalbos nepajėgė iš ten išeiti.
Jiems grįžus į šerifo kabinetą, Džo tarstelėjo:
-Taigi, blogiau nė nebegalėjo būti...
- Šernas neištarė nė žodžio. Niekad nebuvo didelis šnekovas, bet
šitai galutinai jį pribaigs.
Kai kas tvirtina, esą sūriųjų vandenų pelkė gali suryti cemento bloką
pusryčiams, ir net šerifo nuovada, įkurta kaip tikras bunkeris, neįstengė
kaip reikiant jos pažaboti. Sienomis palei grindis vingu riavo antplūdžių
vandens paliktos žymės, paryškintos baltais drus kų kristalėliais, juodi
pelėsiai lyg kapiliarai šakojosi palubėn. Kertes buvo užtūpę tamsūs
mažyčiai grybai.
Iš apatinio rašomojo stalčiaus šerifas išsitraukė butelį, prikliuki no abiem
po dvigubą į kavos puodelius. Abu su pavaduotoju sėdėjo
74

Ten, kur gieda vėžiai ir gurkšnojo, kol saulė, geltona ir, rodos, tokia pat
tiršta, tąsi kaip jų burbonas, nugrimzdo už horizonto.
***
Po keturių dienų į šerifo kabinetą įžengė Džo, mosuodamas do kumentais
aukštai iškeltoje rankoje.
- Jau turiu pirmuosius rezultatus iš laboratorijos.
- Nagi, pažiūrėkim.
Susėdę abipus šerifo stalo jiedu sužiuro į popierius. Džo protar piais vis
pamėgindavo priploti vienišą musę.
Edas perskaitė balsu:
- Mirties laikas - tarp vidurnakčio ir antros valandos, naktį iš
1969-ųjų spalio 29-osios į 30-ąją. Kaip mes ir manėme.
Dar valandėlę paskaitęs, pridūrė:
- Taigi visa, ką turime, - tik neigiami duomenys.
- Viską nuspėjai teisingai. Neaptikta nė menkiausios smulkme nos, šerife.
- Išskyrus abiejų berniukų, kurie buvo užkopę iki trečio laiptelių maršo,
daugiau nėra jokių pirštų atspaudų: nei ant turėklų, nei ant gro telių,
niekur. Niekieno - nei paties Čeiso, nei kieno kito, - įraudusia- me šerifo
veide jau ryškėjo popietės apšepimas, ypač ties žandenomis.
- Vadinasi, kažkas švariai juos nuvalė. Nuo visko. Kaip kitaip ga lėtų
nebūti jo paties pirštų atspaudų ant turėklo ir grotelių?
- Būtent. Iš pradžių nerandame jokių paliktų pėdų, o dabar - dar ir pirštų
atspaudų. Anei jokio ženklo, kad jo išvis eita per dumblyną iki laiptelių,
kopta jais ar kad jis būtų atkėlęs dvejas groteles viršuje, vienas - pro
kurias išlipo į aikštelę, ir kitas - pro kurias įsmukęs krito
žemyn. Anei jokio ženklo, kad su juo būta ko nors kito. Vis dėlto neigiami
duomenys - irgi duomenys. Kažkas kaip reikiant padirbėjo, kol viską
iškuopė, arba nužudė jį kur nors kitur ir atvilko iki bokšto.
-Jei būtų atitempę iki bokšto negyvą, būtų likusios ratų provėžos.
75
Delia Owens
- Taigi, reikia dar sykį nuvažiuoti ten, apsidairyti, ar nelikę kokių padangų
žymių be mūsų pačių furgono ir greitosios pagalbos. Gal anuomet ką ir
pražiūrėjom.
Dar kokią minutę paskaitęs Edas tarė:
- Šiaip ar taip, dabar jau aš įsitikinęs - tai nebuvo nelaimingas atsitikimas.
Džo atsakė:
- Sutinku, negana to, ne kiekvienas sugebėtų taip švariai nu- gremžti visus
pėdsakus.
- Spėjau išalkti. Eime, pakeliui nusipirksim kokios užkandos.
- Ką gi, būk pasiruošęs pakliūti į tikrą apsiaustį. Visas miestelis sujudęs
sukrutęs. Čeiso Endriuso nužudymas - didžiausias įvykis čia nuo... na,
nežinau, nuo neatmenamų laikų. Gandai sklinda it dūmų signalais
pernešami.
- Užtat ir laikysim ausis ištempę. Gal nugirsim kokią smulkme nėlę ar
dvi. Visokie niekdariai dažniausiai nesugeba išlaikyti liežuvio už dantų.
Visas į uostą atgręžtas Barkli Kouvo užkandinės fasadas žvelgė virtine
langų su langinėmis, skirtomis apsisaugoti nuo uraganų.
Nuo patrešusių kaimo prieplaukos laiptelių 1889-aisiais statytą namą
skyrė tik siaura gatvelė. Po langais prie sienos buvo kaugėmis suversta
tuščių krevečių krepšių, suveltų tinklų. Ant šaligatvio šen ten primėtyta
moliuskų geldelių. Visur, kur pasisuksi: jūros paukš
čių klyksmai, jūros paukščių išmatos. Laimė, prieplaukoje išrikiuotų
žuvų statinių tvaiką stelbė skrudinamų dešrelių ir skrebučių, verdan
čių ropių žalėsių, čirškinamų viščiukų kvapai.
Šerifui atidarius duris, laukan plūstelėjo nestiprus bruzdesys.
Užimtos buvo visos kabinos su krėslais aukštomis atkaltėmis, ap trauktais
raudonais apmušalais, taip pat ir beveik visi staliukai. Pa stebėjęs dvi
laisvas vietas prie baro su sodos vandens fontanėliu, Džo mostelėjo į jas ir
abu vyrai nužingsniavo ten link.
76

Ten, kur gieda vėžiai

Pakeliui išgirdo „Sing Oil“ degalinės savininką poną Leiną aiški nant
savo mechanikui:
- Manau, Lamaro Sandso darbas. Pameni, sykį tas pričiupo savo moterą
išdykaujant su Čeisu tiesiog ant to jo prašmatnaus moto rinio laivelio
denio? Va tau ir motyvas, o Lamaras jau ir anksčiau bėdos su įstatymo
sargais turėjęs.
- Kokios bėdos?
- Taigi buvo susimetęs su ta šaika, kur šerifui padangas suraižė.
- Eik jau, tada vaikigaliai tebuvo.
- Ir dar kažko yra pridirbęs, neatmenu dabar.
Užkandinės savininkas, o kartu ir virėjas Džimas Bo Svinis šok
čiojo už pertvaros nuo vieno darbo prie kito: prie skardos su gruz dančiais
krabų pyragėliais, juos apvertęs - prie burbuliuojančio ant viryklės puodo
su kukurūzais, šiuos pamaišęs - prie gilios keptuvės su vištienos
kulšelėmis, šias pabaksnojęs - atgal prie skardos. Tar puose statė priešais
valgytojus kaupinai prikrautas lėkštes. Žmonės
šnekėjo, kad jis sugebėdavo viena ranka maišyti tešlą sausainiams, o kita
tuo pat metu darinėti šamą. Savo firminio patiekalo - keptos plekšnės,
kimštos krevetėmis, patiekiamos su pipirų, sūrio ir majo nezo užtepėte -
jis pasiūlydavo tik keletą kartų per metus. Nepri- reikdavo jokios
reklamos, žinia kaipmat pasklisdavo.
Vinguriuodami tarp staliukų baro link, šerifas su pavaduotoju iš girdo,
kaip panelė Pansė Prais iš „Kresss Five and Dime“ krautuvėlės porina
bičiulei:
- Gali būti, kad tai toji motera, kur pelkėse gyvena. Kuoktelėjusi visai,
išvežt tokią reikėtų, tik durnynui ir tikusi. Kaip kažin ką, ana tokiems
dalykams dar ir kaip tikusi...
- Ką tai reiškia? O kuo išvis ana čia dėta?
- Nagi, bent kurį laiką ana mažumą prisilipinusi buvo prie...
Šerifas su pavaduotoju pagaliau pasiekė barą, ir Edas tarė:
- Verčiau stveriam po pakuotę išsinešti ir maunam iš čia. Nerei kėtų
leistis įtraukiamiems į visa šitai.
77

9.
Šoklys
1953
ėdėdama pirmgalyje, Kaja stebėjo rūko pirštus, siekiančius jų valties. Iš
pradžių nuo debesų atplėšti skivytai plazdeno jiems
S virš galvų, paskui migla susupstė juos į pilkumą ir nebeliko nieko,
 tiktai tykus valties variklio pupsėjimas. Dar po kelių minučių pil kumoje
netikėtai patiško kelios ryškiaspalvės dėmės: rūke išryškėjo
šilto ir šalto mačiusios prieplaukoje įsikūrusios degalinės siluetas, atrodė,
tai jis plaukia jų link, o ne jie. Tėtė priplaukė artyn, valties
šonas švelniai nubruožė prieplaukos kraštą. Kaja čia buvo buvusi tik vieną
kartą. Degalinės ir krautuvėlės savininkas, nebejaunas juo daodis, iškart
stryktelėjo nuo kėdės jiems padėti - dėl tokio stryk-
čiojimo visi ir pravardžiavo jį Šokliu. Jo platų, malonų veidą su pelėdos
akimis rėmino sidabrinės žandenos ir juodi, bet jau gerokai pasidabravę
plaukai. Aukštaūgis, liesas, jis, rodos, niekad nesiliau davo šnekėti ir
šypsotis ar juoktis, kaip juokdavosi tik jis vienas: atmetęs galvą, kietai
sučiaupęs lūpas. Skirtingai nuo daugumos vietinių darbininkų jis niekad
nevilkėdavo kombinezono, visada būdavo su mėlynais išlygintais
marškiniais, sagomis pritvirtintais apykaklės kampučiais, tamsiomis, per
trumpomis jam kelnėmis ir darbiniais batais. Nedažnai, tik retsykiais,
pačiomis kaitriausiomis vasaros dienomis, užsidėdavo ir apibrizgusią
šiaudinę skrybėlę.
78

Ten, kur gieda vėžiai

Jo „Degalų ir jauko“ krautuvėlė lingavo ant nuosavos išklerusios
prieplaukėlės. Nuo jos per kokių keturiasdešimties pėdų platumo užtakį
driekėsi tvirta virvė, kitas galas buvo pririštas prie artimiausio
ąžuolo, kuris ir laikė statinį visa savo jėga. Prieplauką ir lūšną ant jos iš
kedro lentgalių surentė dar Šoklio prosenelis - neatmenamais laikais,
kažkada dar prieš Pilietinį karą.
Ištisos trys kartos ant lūšnos sienų tvirtino ryškiaspalves meta lines
iškabas: „Nehi Grape Soda“, „Royal Crown Cola“, „Camel
Filters“, o ką ir kalbėti apie per dvidešimt metų surinktus Šiaurės
Karolinos automobilių registracijos numerius, tad dabar lūšna švietė iš
tolo, spalvų pliūpsnis krisdavo į akį atplaukiantiems atvira jūra, praryti jį
galėjo nebent tirščiausias rūkas.
- Labukas, pone Džeikai. Kaip laikomės?
- Nagi, šiandieną būsiu ta koja išlipęs iš lovos, - atsakė tėtė.
Šoklys nusijuokė, tarytum pirmąsyk išgirdęs tą nuvalkiotą frazę.
- O, kaip matau, su savim ir maželę dukterį beturįs. O jau kaip gražu, tai
be galo.
Tėtė linktelėjo. Paskui, lyg susizgribęs, pridūrė:
- Taip, šita mano dukrelė, panelė Kaja Klark.
- Nagi, man išdidumas dideliausias su tavimi susipažinti, panele
Kaja.
Kaja žvilgsniu panaršė apie savo basų kojų pirštus, bet jokių žo džių taip
ir nerado.
Šokliui tai, rodos, buvo nė motais, jis toliau porino, kaip neblo gai
pastaruoju metu einančios žuvys. Paskui paklausė tėtės:
- Tai jau, matyt, pripildyt, ane, pone Džeikai?
- Taip, varyk iki pat viršaus.
Vyrai pasikalbėjo apie orą, apie žvejybą, dar šiek tiek apie orą, ir valties
kuro bakas jau buvo pilnas.
- Geros va jum abiemi dienos, - palinkėjo Šoklys, mesdamas valtin virvę.
79

Delia Owens
Tėtė neskubėdamas išvairavo atgal į žaižaruojančią jūrą - sau lė susiurbė
rūką dargi greičiau, nei Šoklys pripildė degalų baką. Jie nupūškavo
aplinkui pušimis apaugusį pusiasalį ir įveikę kelias my lias pasiekė Barkli
Kouvą, ten tėtė pririšo valtį prie giliai rantuoto miestelio prieplaukos
baslio. Aplinkui bruzdėjo žvejai: krovė žuvis, maizgė lynus.
- O aš manau šit, galėtume nueit van ten į restoraną ko nors per kąst, ane?
- pasiūlė tėtė ir nusivedė Kają molu Barkli Kouvo užkan dinės link. Kaja
kaip gyva nebuvo ragavusi restorano maisto, išvis nebuvo nė kojos įkėlusi
į kokį nors restoraną. Suspurdusia širdimi ji nukrapštė sudžiūvusį dumblą,
apkibusį jos gerokai per trumpą kom binezoną, pamėgino susiglostyti į
visas puses stirksančius plaukus.
Tėtei atvėrus duris, visi lankytojai taip ir sustingo su kąsniu burnoje.
Keletas vyrų nežymiai linktelėjo tėtei, moterys tik susiraukė ir nusi suko
nuo jų. Viena supurkštė:
- Na, žinoma, šitie veikiausiai nemoka perskaityti: Basų ir nevil kinčių
marškinių neaptarnaujame.
Tėtė mostelėjo Kajai sėstis prie mažo staliuko, nuo kurio vėrėsi vaizdas į
prieplauką. Perskaityti, kas surašyta valgiaraštyje, ji negalė jo, bet tėtė
išvardijo jai beveik viską, ir ji užsisakė keptos vištienos su bulvių koše ir
padažu, baltųjų pupelių ir dar pyragaičių, pūkuotų it ką tik išpeštas
medvilnės kuokštas. Tėtė panoro skrudintų krevečių su sūrio garnyru,
keptų okrų ir keptų žaliųjų pomidorų. Padavėja jiems ant stalo padėjo ir
mušto sviesto gumulėlių ant ledo kubelių, kraitelę kukurūzinės duonos bei
sklindžių ir saldžios šaltos arbatos, kurios jie galėjo gerti kiek telpa.
Paskui dar laukė desertas: tešloje
įkeptos gervuogės su ledais. Kaja buvo tokia prisikirtusi, kad baimi nosi,
jog gali supykinti, ir vis tiek nusprendė, kad prisikirsti vertėjo.
Kol tėtė prie kasos mokėjo už pietus, Kaja išslimpino laukan, į
prieplauką; viršum įlankos plūduriavo sodrus žvejybos valčių kvapas.
Rankoje laikė į taukuotą servetėlę suvyniotus vištienos ir sklindžių
80
Ten, kur gieda vėžiai likučius. Kombinezono kišenes buvo prisigrūdusi
supakuotų sūrių sausainėlių - juos padavėja buvo tiesiog palikusi ant
stalo, tik imk ir neškis.
- Labas, - išgirdo Kaja balselį už nugaros ir atsigręžusi išvydo į ją
žiūrinčią šviesiaplaukę garbanotą gal ketverių metų mergytę. Ap vilkta
blyškiai žydra suknute, ji tiesė Kajai ranką. Kaja įsistebeilijo į tą rankutę,
putnią ir minkštą - kaip gyva nebuvo mačiusi tokio šva rumo. Niekad
nezulinta pelenų šarmo muilu, nė kruopelytės mo liuskų dumblo
panagėse. O paskui Kaja pažvelgė jai į akis, kuriose atsispindėjo pati -
tiesiog dar viena mergaitė.
Kaja perėmė ryšulėlį į kairę ranką, o dešinę lėtai ištiesė mergytės pusėn.
- Ei! Nagi, tu! Tik nemėgink artintis! - iš „Buster Brown“ batų
parduotuvės staiga išpuolė ponia Tereza Vait, metodistų pastoriaus
žmona.
Barkli Kouve religija buvo ne šiaip patiekiama - tiesiog sugrū- dama į
gerkles. Mažytis miestelis išlaikė keturias bažnyčias, ir tas pačias - tik
baltiesiems, juodaodžiams buvo skirtos dar trys atskiros.
Žinoma, pastoriai bei kunigai ir jau savaime suprantama - jų
žmonos miestelyje buvo ypač gerbiami ir mėgavosi ypatinga padėti mi,
visada atitinkamai ir rengdavosi bei elgdavosi. Tereza Vait daž niausiai
vilkėdavo baltą palaidinę su pastelinių spalvų sijonu, prie jų derindavo
kurpaites ir rankinę.
Atskubėjusi prie savo dukrelės, nedelsdama pakėlė ją ant rankų.
Pasitraukusi atokiau nuo Kajos, vėl pastatė ant šaligatvio, pritūpė priešais.
- Merile Lin, širdele, nesiartink prie tos mergiotės, girdi, ką sa kau? Ji
nešvari.
Kaja matė, kaip motinos pirštai perbraukia tas garbanas, jai ne- prasprūdo
pro akis, kaip ilgai motina ir duktė buvo susikibusios
žvilgsniais.
81

Delia Owens
Iš „Piggly Wiggly“ iškrypavusi moteris tuojau pasuko prie jų.
- Viskas gerai, Tereza? Kas čia atsitiko? Ar ta mergiotė lindo prie
Merdės Lin?
- Pačiu laiku pastebėjau. Ačiū, Džene. Galėtų tie ypatos ir ne sirodyti
mieste. Tik pažvelk į ją. Visa murzina. Šlykštu ir pažiūrėti.
Jau keli žmonės pasigavo kažkokį bjaurų gripą, o užnešė tai jie, tikrai
žinau. Pernai nuo jų prasidėjo tymų užkratas, o tai jau rimta.
Tai tarusi Tereza nuėjo sau, gniauždama vaiko rankytę.
Kaip tik tada ją pasišaukė tėtė, nešinas popieriniu maišeliu su keliomis
alaus skardinėmis:
- Ką darai? Eik šen, reik nešdintis iš čia. Prasideda atoslūgis.
Kaja apsisuko ir nusekė paskui jį, bet ir tuomet, kai plaukė namo
į pelkes, prieš akis jai tebestovėjo tos šviesios garbanos ir motinos bei
dukters akys.
Tėtė vis dar dingdavo, nesirodydavo namuose po kelias dienas, bet nebe
taip dažnai, kaip anksčiau. O ir sugrįžęs ne krisdavo be nuovokos į guolį,
bet pavalgydavo, šiek tiek pašnekėdavo. Vieną va karą jie lošė ramsą;
Kajai laimėjus, tėtė užbaubė iš juoko, o ji pati gageno delnais prisidengusi
burną kaip pati paprasčiausia mergaitė.
***
Kaskart, lipdama nuo verandos, Kaja vis nužvelgdavo keliuką, vis
pagalvodavo: nors jau blunka laukinė visterija, skelbdama pava sario
pabaigą, o mama išėjo baigiantis praėjusiai vasarai, gal vis dėlto dar
išvysianti ją, parbrendančią per smėlį. Su visais aligatoriaus odos
imitacijos aukštakulniais. Dabar, kai jiedu su tėte drauge žvejoja ir
kalbasi, galbūt jie galėtų dar sykį pamėginti būti šeima. Mušdavo tėtė
juos visus, dažniausiai būdamas girtas. Keletą dienų viskas bū davo gerai,
jie visi drauge valgydavo vištienos troškinį, kartą tėtė su vaikais skraidino
paplūdimyje aitvarą. O paskui: išgertuvės, riksmai,
82

Ten, kur gieda vėžiai smūgiai. Kai kurios tokių jo priepuolių smulkmenos
giliai įsirėžė
Kajai atmintyje. Sykį tėtė bloškė mamą į virtuvės sieną ir daužė tol, kol
mama susmuko ant grindų. Kaja kūkčiodama meldė jo liautis, galiausiai
palietė ranką. Tėtė stvėrė Kają už pečių, užriko nusileisti džinsus ir
apatines kelnaites, tada užgriovė ant virtuvės stalo. Vienu
įgudusiu judesiu išsivėrė iš kelnių diržą ir ją prilupo. Savaime aišku, ji
neužmiršo karšto skausmo kirčių, raižančių nuogą užpakalį, bet kažkodėl
dar ryškiau įsiminė apie liesas blauzdas pūpsantys nuleisti džinsai. Ir
mama, sudribusi kampe prie viryklės, jos riksmas. Kaja nė nežinojo, dėl
ko kilo barnis.
Bet jei mama sugrįžtų dabar, kai tėtė elgiasi visai padoriai, galbūt jiems
pavyktų pradėti viską iš naujo. Kaja niekad nemanė, kad išeis galiausiai
mama, o tėtė liks. Vis dėlto žinojo, kad mama nieku gyvu nepamestų jos
visiems laikams. Jei ji tebėra kur nors šiame pasaulyje, būtinai pas ją
sugrįš. Kaja vaizduotės akimis vis dar regėdavo putlias raudonas mamos
lūpas, kai ji dainuodavo pritardama radijui, išgirs davo ir žodžius:
„Įdėmiai pasiklausyk pono Orsono Velso, jis kalba taisyklingai, kaip ir
dera tikram džentelmenui. Ir niekad nesakyk ane, tokio net žodžio nėra!“
Mama mėgdavo tapyti estuariją bei saulėlydžius akvarele ir alieji niais
dažais, tokie sodrūs būdavo jos paveikslai, tarytum atplėšti nuo
žemės ir perkelti į drobę. Tapybos priemonių ji atsivežė atsikraus- tydama
čionai, retsykiais papildydavo atsargas ko nors nusipirkusi
„Kresss Five and Dime“ krautuvėlėje. Būdavo, mama leidžia Kajai piešti
ir pačiai - ant rudų popierinių „Piggly Wiggly“ maišelių.
***
Baigiantis tai žvejybos vasarai, vieną karščio nublyškintą rug sėjo
pradžios popietę Kaja nužingsniavo iki pašto dėžutės takučio gale.
Sklaidydama reklaminius maisto produktų lankstinukus staiga
83

Delia Owens sustingo: išvydo mėlyną voką, ant kurio adresas buvo
užrašytas dailia mamos rašysena. Platanų lajose šen ten jau švietė tokio
pat geltonu mo lapai, kokie buvo mamai išeinant. Visą tą laiką - nė
menkiau sio ženklo, ir štai dabar - laiškas. Kaja įsistebeilijo į jį, pakėlė
prieš
šviesą, pirštų galiukais perbraukė tobulą, kiek pasvirusį raštą. Širdis
sukūlvirsčiavo krūtinėje.
— Mama gyva. Gyvena kažkur kitur. Kodėl ji negrįžo namo?
Kaja pagalvojo, kad derėtų laišką atplėšti, bet nedvejodama mo kėjo
perskaityti tik vieną žodį - savo pačios vardą, o jo ant voko nebuvo.
Ji tekina nuskubėjo į pirkelę, bet tėtės nerado, jis buvo kažkur išplaukęs
valtimi. Tad Kaja atrėmė laišką į druskinę ant stalo, kad jis būtinai
pamatytų. Ir troškindama kinines pupuoles su svogūnais vis dirsčiojo, ar
laiškas nepradingęs.
Kas kelios akimirkos pripuolusi prie lango įsiklausydavo, ar ne pasigirs
valties variklio pupsėjimas. Ir staiga subildėjo žingsniai: tėtė
 klibinkščiavo laipteliais aukštyn. Kają staiga apleido visa narsa, ji smuko
pro tėtę laukan, sušuko, kad ją prispaudė reikalas, o vaka rienė tuoj
būsianti ant stalo. Pastiro prašvinkusioje lauko išvietė je, o širdis
vartaliodamasi varžėsi su skrandžiu, kuris kurį aplenks.
Pasilipusi ant medinio suolo, pažvelgė pro pusapvalę angą duryse
nenumanydama, ko tikėtis.
Tuojau pokštelėjo verandos durys, Kaja išvydo tėtę, greitu žings niu
šlumščiojantį lagūnos link. Su maišu rankoje jis nudrožė tie siai prie
valties ir nedelsdamas išplaukė. Kaja nubėgo atgal į namus,
įpuolė į virtuvę, bet laiško nebebuvo. Ji atitraukė spintos stalčius, suskato
raustis tarp tėtės drabužių.
- Tas laiškas - ir mano! Tiek pat mano, kiek ir tavo!
Grįžusi į virtuvę ji patikrino šiukšlių dėžę ir ten aptiko sudegusio laiško
pelenus, tebebuvo išlikę mėlyni pakraštėliai. Atsargiai išsėmė juos
šaukštu, papylė ant stalo: apgailėtinai menka juodų ir mėlynų
84

Ten, kur gieda vėžiai likučių krūvelė. Kaja išžarstė juos po kruopelytę, gal
bus apačioje užsilikęs bent vienas kitas žodis. Bet neliko nieko, tik
išdagos, priki busios prie svogūno lukštų.
Pupelėms vis dar dainuojant puode, Kaja sėdėjo prie stalo ir žvel gė į
menką degėsių krūvelę.
- Mama šitai lietė... Gal tėtė dar pasakys man, ką ji rašė. Nagi, nebūk
tokia kvaiša, pirmiau pelkes užsnigs negu taip bus.
Neliko nė pašto spaudo. Dabar ji niekad nebesužinosianti, kur yra mama.
Pelenus Kaja sužėrė į mažą buteliuką ir pasidėjo į dėžutę nuo cigarų prie
lovos.
***
Tėtė nesirodė nei tą vakarą, nei kitą dieną, o kai pagaliau grįžo, pro duris
vidun įkepėstavo senasis girtuoklis. Kai Kaja šiaip taip su telkė drąsos
paklausti apie laišką, jis tik atrėžė:
- Nori žinot, ane? Ne tavo tas yr reikalas!
O po valandėlės pridūrė:
- Tikėjais, grįš, ane? Tai va, negrįš, aišku? Pamiršk.
Nešinas maišu jis nukrypavo į valtį.
- Tai netiesa! — suriko Kaja jam pavymui, spausdama prie šonų
sugniaužtus kumščius. Nulydėjo akimis jį išplaukiantį, tada suriko
 viršum tuščios lagūnos: - Ane - tokio net žodžio nėra!
Vėliau ji susimąstys, kad galbūt reikėjo atplėšti laišką pačiai, ne rodyti
tėtei. Tada žodžiai būtų buvę išsaugoti, galbūt kada nors ji galėtų juos
perskaityti, o tėtė jų verčiau išvis nebūtų sužinojęs.
Tėtė daugiau niekad nebeėmė Kajos į žvejybą. Tos šiltos dienos tebuvo
netikėtas, trumpas tarpusezonis. Lyg žemi debesys būtų pra siskyrę,
valandėlę leidę saulės spinduliams nuskalauti žemę, o paskui vėl
susigniaužę it tamsus ir kietas kumštis.
85
Delia Owens
***
Kaja nebeprisiminė, kaip reikia melstis. Kas iš tikrųjų svarbu: kaip laikai
rankas, kaip smarkiai prisimerkusi šnairuoji?
- Galbūt, jei melsčiausi, mama ir Džodis grįžtų namo. Net su visais
riksmais ir lakstymu gyvenimas vis tiek buvo geresnis už šitą gumuliuotą
kukurūzų košę.
Tegul iškraipydama, ji bandė giedoti giesmių nuotrupas, užsili kusias
atmintyje iš anų laikų, kai mama keliskart buvo ją nusivedusi
į mažytę baltą bažnytėlę - „...ir Jis eina su manim, kol ant rožių dar tviska
rasa...“ Paskutinis kartas buvo Velykų sekmadienį prieš ma mai išeinant,
bet iš visos šventės Kajai įsiminė tik riksmas ir kraujas: kažkas griūva,
jiedvi su mama bėga... Ji pasistengė išmesti prisimi nimą iš galvos.
Pro medžių šakas ji pažvelgė į lysvę, kur mama augindavo ku kurūzus ir
ropes - dabar jau visą apėjusią žolėmis. Savaime aišku - jokių rožių.
- Verčiau išvis užmiršti. Į tokį sodą joks dievas neateis.
86

10.
Tik vėjo plaikstomas žolynas
1969
( " mėlis paslaptis sergsti geriau negu dumblas. Šerifas pastatė savo
J furgoną keliuko, vedančio prie ugniagesių bokso, pradžioje, kad
nepervažiuotų jokių įkalčių, galimai kažkieno paliktų įtariamos
žmogžudystės naktį. Bet jiems einant keliuku, mėginant įžiūrėti dar ir
kokio nors kito, net tik jų pačių, automobilio vėžes, byrančiose smiltyse
su kiekvienu žingsniu likdavo tik beformiai duburėliai.
O paskui priartėjus prie bokštą supančios pelkės ir dumblu žleg- sinčių
plotų, pasimatė su visomis smulkmenomis įrašytos istorijos:
į mauryną aticimpinta meškėnės su keturiais jaunikliais, paskui šei-
mynėlės nuspūdinta kažkur toliau, nėriniuotą pėdsaką paliko pra-
vinguriavusi gyvatė, kurios kelionę sutrikdė prisistatęs lokys, vėsiame
dumble ilsėtasi vėžlio - likusi jo pilvo įspausta nedidelė sekli duobutė.
- Viskas čia aišku kaip dieną, tačiau be mūsų pačių vėžių - ne
žmogaus paliktos žymės.
- Na, nežinau... - atsiliepė Džo. - Pažiūrėk štai čia, kokia tiesi linija. O
paskui - trikampėlis. Gali būtų ir žmogaus bato įminta.
- Ne, manyčiau - tik kalakuto. Pėdsako likusi tik dalis, nes pas kui jį
sumynė elnias, užtat ir atrodo tokios geometrinės formos.
Dar po kokio ketvirčio valandos šerifas pasiūlė:
87

Delia Owens
- Paėjėkim iki antai tos įlankėlės. Pažiūrėsim, ar nebus kas at plaukęs
valtimi, užuot važiavęs automobiliu.
Vis praskleisdami priešais save aitriai kvepiančias mirtas, abu vyrai
nužingsniavo prie siauros įlankėlės. Drėgnas smėlis išsaugo jo daugybę
pėdsakų: krabų, garnių, smulkių paukščiukų. Tik ne
žmonių.
, - Tik pažiūrėk į šitą, - Džo parodė sujaukto smėlio plotą - smil tys buvo
išsiskleidusios beveik taisyklingu puslankiu. - Gali būti ir bukanosės
valties, ištemptos į krantą, įspaudas.
- Ne. Matai tą nulūžusį žolės stiebelį? Vėjas jį blaškė, o galas, liečiantis
smėlį, ir braižė puslankį. Tik vėjo plaikstomo žolyno žymė.
Jiedu stovėjo ir dairėsi. Tolėliau įlankėlės pakrantė buvo nuklota storu
kriauklelių šukių sluoksniu: subyrėjusių vėžiagyvių liekanos, krabų
žnyplės. Kriauklelės - geriausios paslapčių sergėtojos iš visų.
88

11.
Bulviniai maišai - pilni
1956
-ųjų žiemą, kai Kajai buvo dešimt, tėtė į pirkelę
I parklibikščiuodavo vis rečiau ir rečiau. O paskui praslinko ištisos kelios
savaitės be riogsančio ant grindų viskio butelio, be pasliko, ant lovos
išsipleikusio kūno, be pirmadienio pinigų. Kaja vis tikėjosi pro medžius
išvysianti jį paršlubčiojantį su maišu ant peties. Stojo pilnatis, paskui -
kita, o tėtė kaip nesi rodė, taip nesirodė.
Platanai ir karijos tiesė nuogas šakas į blausų dangų, o nemalštantis vėjas
tuojau pat išblaškydavo net tuos menkus džiaugsmo atšvaitus, kuriais
žiemos saulė bandė atmiešti niaurumą. Bevertis džiovinantis vėjas,
košiantis jūrų žemę, kurios neįmanoma išdžiovinti.
Kaja sėdėjo ant verandos laiptelių ir mąstė. Viena ar kita pokerio partija
galėjo baigtis muštynėmis, galėjo atsitikti taip, kad kiti lošėjai tėtę
sumušė ir šaltą, lietingą naktį nudrėbė kur nors pelkėse. Galėjo nutikti ir
taip, kad visiškai nusitašęs jis nusverdėjo kur nors į miškus ir stačia galva
įvirto į kokį užtakio liūną.
- Man atrodo, jis jau nebegrįš.
Ji stipriai prikando lūpą, net smakras nubalo. Tiesa, nepajuto nieko
panašaus į skausmą, nusmelkusį tada, kai išėjo mama - išvis
89

Delia Owens sunku buvo tėtės gedėti. Bet jausmas, kad liko vienui viena,
buvo toks neaprėpiamas, kad net gaudėj valdžios atstovai, savaime aišku,
sužinos, tada prisistatys jos išsivežti. Tad būtina vaidinti, net Šokliui, kad
tėtė tebėra namuose.
Ir dar, nebebus pirmadienio pinigų. Kaja taupė kaip išmanyda ma, už kelis
paskutinius dolerius pratempė kelias savaites, buvo gyva vien kukurūzų
kruopomis ir virtais moliuskais, retsykiais dar pavyk davo rasti vieną kitą
klajojančių vištų kiaušinį. Dabar jau atsargų liko tik keli degtukai, muilo
gabaliukas ir sauja kukurūzų kruopų. Žiemai nė visos saujos „Blue Tips“
degtukų nepakaktų. O be jų neišsivirsi kukurūzų kruopų, kuriomis Kaja
mito pati ir lesino vištas bei kirus.
- Visai nežinau, kaip gyventi be kukurūzų kruopų.
Vis dėlto, galvojo ji, kad ir kur būtų dingęs tėtė šį kartą, išėjo jis pėsčias.
Kajai liko valtis.
Žinoma, jai reikės sugalvoti kokį nors kitą būdą prasimanyti maisto, bet
kol kas ji nugrūdo tą mintį į tolimiausią užkaborį. Po vakarienės, kuriai
pasitiekė virtų moliuskų - išmoko sugrūsti juos
į košę ir ja apsitepti sūrius sausainėlius, ji įniko vartyti mamos nu mylėtas
knygas, apsimesdama, kad skaito pasakas. Net ir sulaukusi dešimties ji
vis dar nemokėjo skaityti.
O paskui žibalinės lempelės liepsnelė sumirgėjo, apsiblausė ir visai
užgeso. Prieš minutę pasaulis dar tilpo švelnios šviesos rate, o dabar
stojo visiška tamsa. Kaja tylutėliai aiktelėjo. Žibalą visada pirkdavo tėtė,
jis ir lempą pripildydavo, tad Kaja apie tai daug nė negalvodavo.
Kol neatsidūrė tamsoje.
Kelias sekundes ji dar sėdėjo mėgindama išspausti bent kiek švie sos iš
likučių, bet lempa visiškai išdžiūvo. Paskui, akims apsipratus, juodumoje
išryškėjo „Frigidaire“ kupra, lango rėmas, o Kaja, slysda ma pirštais
stalviršiu, galiausiai užčiuopė žvakigalį. Norint užsidegti jį, teks
sunaudoti vieną degtuką, o jų likę tik penki. Tačiau tamsa gramzdino ją
dabar.
90
Ten, kur gieda vėžiai
Čirkst! Kaja brūkštelėjo degtuką, užsidegė žvakę, ir tamsa atsi traukė į
pakampes. Bet Kajai užteko ir tiek, kad suprastų: šviesos jai būtinai
reikia, o žibalas kainavo pinigus. Mergaitė prasižiojo gaudy dama kvapą.
- Gal vis dėlto reikia eiti į miestelį ir pasiduoti valdžiai? Jie bent maisto
man duotų ir pasiųstų į mokyklą.
Tačiau dar kokią minutę pagalvojusi tarė sau:
- Ne, negaliu palikti kirų ir garnio. Ir pirkelės. Pelkės - visa mano
šeima, kitos neturiu.
Kol taip sėdėjo, mirgančios greitai tirpstančio žvakigalio liepsne lės
nutvieksta, jai šovė į galvą viena mintis.
Kitą rytą ji pakilo anksčiau nei įprastai, per patį atoslūgį, užsi tempė
kombinezoną ir patraukė laukan nešina kibiru, lenktu peiliu ir tuščiais
pakuliniais maišais. Pritūpusi dumble ėmėsi klampynės pakraščiais rinkti
moliuskus, taip, kaip dar mama buvo išmokiusi.
Per keturias valandas tupinėdama, rėpliodama keliais, pririnko pil nus du
bulvinius maišus.
Per tirštą rūką ji išplaukė į Šoklio „Degalų ir jauko“ krautuvėlę, pakeliui
iš jūros išniro saulė. Šoklys pašoko išvydęs artėjant jos valtį.
- Labukas, panelyte Kaja, norėsi degalų?
Kaja panarino galvą. Po pastarojo žygio į „Piggly Wiggly“ nebu vo nė
žodžiu persimetusi su jokiu žmogum, kalbant jai jau šiek tiek kliuvinėjo
liežuvis.
- Gal ir degalų. Bet dar nežinia. Girdėjau, žmonės kalba, kad superki
moliuskus, o aš va čia jų turiu. Ar galėtum už juos sumokėti pinigų ir
įpilti truputį degalų? - ji parodė maišus.
- Taigi, panelyt, na, parodyk. Švieži?
- Surinkti priešaušriu. Va dabar, ką tik.
- Ką gi, tai gerai. Galiu už vieną sumokėti penkiasdešimt centų, o už kitą
pripilti pilną baką.
Kaja vos vos šyptelėjo. Pati užsidirbo tikrų pinigų!
91

Delia Owens
- Labai ačiū, - tiek tepasakė.
Kol Šoklys pildė jos baką, Kaja įėjo apsidairyti į jo krautuvėlę ten pat,
prieplaukoje. Iki šiol nė nesusimąstydavo apie ją, nes buvo pra tusi
apsipirkti „Piggly Wiggly“, tad tik dabar išvydo, kad be jauko ir tabako
Šoklys prekiauja ir dar daug kuo: čia galėjai įsigyti degtukų, lydytų taukų,
muilo, sardinių, Vienos dešrelių, kukurūzų kruopų, sūrių sausainėlių,
tualetinio popieriaus ir - taip, žibalo. Buvo maž daug visko, ko jai šiam
pasauly galėjo prireikti. O ant prekystalio rikiavosi penki vieno galono
talpos indai, pripildyti ledinukų už centą: „Red Hots“ su cinamonu,
apskritų čiulpinukų, karamelinių
„Sugar Daddy“ saldainių ant pagaliuko... Saldainių atrodė daugiau, nei
gali būti visame pasaulyje.
Už moliuskus gautus pinigus Kaja išleido degtukams, žvakei ir kukurūzų
kruopoms. Zibalui ir muilui teks palaukti, kol ji pripildys dar bent vieną
maišą. Kajai prireikė sutelkti visą stiprybę, kad vietoj
žvakės nenusipirktų karamelinio „Sugar Daddy“.
- Kiek maišų nupirktum per savaitę? - paklausė ji.
- Nagi, nagi, ar tik ne verslo sutartį man siūlai? - pasiteiravo
Šoklys ir nusijuokė - taip, kaip mokėjo tik jis vienas: užsičiaupęs, at-
metęs galvą. - Kas dvi trys dienos superku maždaug po keturiasde
šimt svarų. Tiktai žinok: moliuskų man pristato ir kiti. Jeigu atneši, o aš
jau turėsiu, kiek man reik, iš tavęs nebeimsiu. Kas pirmesnis, tas
gudresnis, aišku? Kitaip niekaip neišeina.
- Gerai. Ačiū, man visai tinka. Sudie, Šokly. - Susizgribusi ji skubiai
pridūrė: - Ak, tiesa, mano tėtė siunčia tau linkėjimus.
-Ak tai šit kaip, tatai gerai. Jei malonėsi, ir pati jam perduok nuo manęs.
Sudievu ir tau, panelyte Kaja.
Plačiai šypsodamasis jis žvilgsniu palydėjo ją nuplaukiančią. Kaja ir pati
beveik šypsojosi. Už savo pinigus nusipirkusi degalų ir na muose būtinų
dalykų galėjo jaustis visai suaugusi. Vėliau, jau pirke lėje, iškraudama
menką maišelį su pirkiniais, dugne aptiko geltonos
92

Ten, kur gieda vėžiai ir raudonos spalvų staigmeną. Ir toli gražu nebuvo
per daug suaugu- si tai „Sugar Daddyu karamelei, kurią nemačiomis jai
įdėjo Šoklys.
Tam, kad aplenktų kitus rinkėjus, Kaja į pelkę išsiruošdavo švie
čiant mėnesienai arba pasišviesdama žvake - jos šešėlis sūkuriuodavo
apie kojas ant blizgančio smėlio - ir pačioj nakties aky ieškodavo
 moliuskų. Prie laimikio pridurdavo austrių, kartais net ir nusnūsda- vo
prie kokios skrodės po žvaigždėmis, kad su pirmąja brėkšma jau būtų pas
Šoklį. Paaiškėjo, kad pinigai už moliuskus - kur kas pati kimesni, nei kada
nors buvo pirmadienio pinigai, ir jai dažniausiai pavykdavo pristatyti
laimikį anksčiau už visus kitus.
Kaja nustojo lankytis „Piggly Wiggly“ krautuvėlėje, ten ponia
Singeltari nuolat priskresdavo kamantinėti, kodėl ji ne mokykloje.
Anksčiau ar vėliau ją būtinai prigriebtų ir uždarytų. Pragyventi jai
visiškai pakako pirkinių iš Šoklio krautuvėlės, o moliuskų pačiai
atlikdavo daugiau, nei įstengdavo suvalgyti. Buvo visai neblogi su mesti į
kukurūzų košę, sumaišyti, neatpažįstami. Jie neturėjo akių, negalėjo
žiūrėti į ją kaip kad žuvys.
93

12.
Centai ir kukuruzų kruopos
1956
ėtei pradingus, Kaja dar ištisas savaites suklusdavo, išgirdu- si garsiai
užkrankiant varnas, pakeldavo akis į dangų: gal paukščiai bus pastebėję jį
šlubčiojantį per mišką. Vos keisčiau ūk telėjus vėjui pakreipdavo galvą,
įsiklausydavo, ar kas neartėja. Bet kas. Net anos ponios, ieškančios
mokyklos nelankančių mokinių, antpuolis būtų nebloga pramoga.
Vis dėlto dažniausiai ji dairydavosi berniuko su meškere. Kelis kartus jo
valtelė sušmėžavo tolumoje, bet su juo pačiu Kaja nesi kalbėjo nuo pat
anos dienos prieš trejus metus, kai buvo septynerių ir kai jis parodė jai
kelią namo per pelkę. Jis buvo vienintelis jos pažįstamas šiame pasaulyje,
neminint Šoklio ir poros damučių iš parduotuvės. Kad ir kur plaukdama
vingiuotais vandentakiais, Kaja vis dairydavosi jo.
Vieną rytą, išnirusi į spartinomis apaugusią estuariją, pamatė jo valtį
nendrių tankumyne. Teitas vėl buvo užsidėjęs kepuraitę su sna peliu, tik
kitą, buvo ir gerokai augesnis, bet net iš penkiasdešimt suvirš jardų
nuotolio ji atpažino šviesias jo garbanas. Kaja išjungė variklį, patyliukais
nuvairavo į aukštas žoles ir sužiuro į jį. Pagal vojo, gal vertėtų priplaukti
arčiau, sukrutino lūpas, mėgindama
94
Ten, kur gieda vėžiai surepetuoti klausimą, pavyzdžiui, ar ką nors
pagavęs. Atrodė, kaip lik šito tėtė ar bet kas kitas ir klausdavo ką nors
sutikę pelkėse: „Na kaip, kimba? Bent imti bandė?“
Bet ji tik tūnojo ir žiūrėjo, nekrustelėdama. Jautė stiprią trauką prie jo ir
tokį pat stiprų atostūmį, šitaip tempiama į priešingas puses ir liko vienoje
vietoje it įbesta. Galiausiai neskubriai pasuko namų pusėn, o širdis,
rodėsi, išsiverš pro šonkaulius laukan.
Ir kaskart, kai tik vaikiną pamatydavo, baigdavosi taip pat: stebė davo jį,
kaip stebėdavo garnius.
Ji teberinko plunksnas ir kriaukleles, bet radinius, aplipusius smėliu ir
druska, palikdavo išblaškytus ant plytomis paramstytų laiptelių lentų.
Kiekvieną dieną vis šiek tiek padykinėdavo, kriauk lėje kaupėsi neplauti
indai, o kuriems galams išvis skalbti kombi nezoną, jeigu tuoj pat vėl
išsidumblina? Ji jau seniai nešiojo kadai prarastų brolių ir sesių
išaugtinius kombinezonus. Jos marškinėliai buvo vienų skylių. Batų Kaja
nebeturėjo išvis.
Vieną vakarą Kaja nuo vielinės pakabos nusikabino žalią, rausvo mis
gėlytėmis išmargintą suknelę, kurią mama kadaise vilkdavosi ei dama į
bažnyčią. Visus tuos metus Kaja pirštų galiukais čiupinėdavo lą grožį -
šios vienintelės suknelės tėtė nespėjo sudeginti, - liesdavo mažytėlaites
rausvas gėlytes. Priekyje suknelė buvo sutepta - pablu kusi ruda dėmė
ryškėjo šiek tiek žemiau petnešėlių. Galbūt kraujo.
Bet dabar ji jau buvo vos įžiūrima, nugremžta kartu su kitais nema loniais
prisiminimais.
Kaja apsivilko suknelę per galvą, apsitampė apie laibą juosmenį.
Suknelės apačia beveik siekė kojų pirštus. Ne, nieko nebus. Kaja suknelę
nusivilko, pakabino atgal palaukti dar kelerius metus. Ap maudu būtų tokį
grožį karpyti ir vilktis einant rinkti moliuskų.
Po kelių dienų Kaja nubirbė su valtele iki Point Byčo - kyšulio,
pasidabinusio baltutėlio smėlio juostele, kelios mylios piečiau Šoklio
krautuvėlės. Laikas, bangos ir vėjai suformavo ištįsusį ragą, jo gale
95
Delia Owens susitelkdavo daugiau kriauklelių nei bet kuriame kitame
pakrantės ruože, čia Kajai kartais pavykdavo aptikti ir retų. Pririšusi valtį
pieti nėje pusėje, ji nužingsniavo į šiaurę, žvilgsniu skvarbydama žemę. Ir
staiga sukluso - vėjas iš tolo atnešė spigių, jaudrių balsų aidą.
Kaja tučtuojau nuskuodė per paplūdimį miško link, ten, kur ligi kelių
įsibridęs į paparčius stūksojo milžinas ąžuolas. Pasislėpusi po medžiu
Kaja stebėjo būrelį smėliu žingsniuojančių vaikiščių, protar piais jie
prisiartindavo prie vandens, atšokdavo plūstelėjus bangai, taškydami
debesis purslų. Vienas vaikinukas bėgo pirmas, kitas mėtė ir gaudė
amerikietiškojo futbolo kamuolį. Balto smėlio fone jų ryš kūs dryžuotos
medvilnės šortai atrodė tarsi spalvingi paukščiai, jie
ženklino metų laikų kaitą. Paplūdimiu Kajos link artėjo vasara.
Jiems prisiartinus ji prisiplojo prie ąžuolo kamieno ir kyštelėjo galvą jų
pusėn pasižiūrėti. Penkios mergaitės, keturi vaikinukai, šiek tiek vyresni
už ją, gal kokių dvylikos. Kaja atpažino Čeisą Endriusą - jis svaidė
kamuolį bičiuliams, su kuriais visada ir laikydavosi drauge.
Mergaitės - Aukštaliesablondinė, Strazdanosirarkliouodega,
Nedidukėjuodaplaukė, Visadasuperlųvėriniu ir Apskritutėputlia- skruostė
- susispietusios pulkeliu ėjo šiek tiek lėčiau, atsilikusios, plepėdamos ir
krizendamos. Jų balsai Kajos ausiai skambėjo it var pelio tilindžiavimas.
Dar per jauna, kad itin domėtųsi berniukais, ji negalėjo atplėšti žvilgsnio
nuo mergaičių. Visos drauge sutūpė pasižiūrėti į skersomis smėliu
rėpliojantį krabą. Juokdamosi rėmėsi viena į kitą pečiais, kol
neišlaikiusios pusiausvyros visos sugriuvo į kudakuojančią krūvą.
Prikandusi apatinę lūpą Kaja stebėjo jas. Svarstė, kaip pasijustų atsidūrusi
tarp jų. Mergaičių džiugesys žaižaravo tarytum pašvaistė, beveik įžiūrima
plika akim tamsėjančio dangaus fone. Mama kažka da buvo sakiusi, kad
vienoms kitų moterims reikia labiau nei vyrų, bet niekad nepatarė, kaip
įsiterpti į jų būrį. Be jokio vargo Kaja nėrė giliau į mišką ir stebėjo
jaunimo pulkelį iš didžiulių paparčių
96

Ten, kur gieda vėžiai priedangos, kol vaikinai ir mergaitės patraukė atgal
ten link, iš kur buvo atėję, kol virto tik mažomis dėmelėmis smėlio ruože.
***
Aušros brėkšma dar tik žioravo po pilkais debesimis, kai Kajos valtelė
priartėjo prie Šoklio prieplaukos. Jis išėjo laukam iš savo krautuvėlės
purtydamas galvą.
- Man taip labai baisiai gaila, panelyte Kaja, - tarė. - Bet kiti tave jau
aplenkė. Moliuskų visos savaitės normą jau turiu, nebeišgaliu nupirkti
daugiau.
Ji išjungė variklį, valtis dunkstelėjo į prieplaukos atramą. Jau ant ra
savaitė kažkas suskubo pristatyti Šokliui moliuskų pirma jos. Pi nigų ji
nebeturėjo, ničnieko negalėjo nusipirkti. Vėl reikės skaičiuoti centus ir
tenkintis kukurūzų koše.
- Panelyte Kaja, prisieitų tau sumąstyt ir kokį kitą būdą, kaip prasimanyt
pinigėlio. Negali viso vaisio rinkt nuo vieno medžio.
Grįžusi namo Kaja vėl prisėdo ant plytų bei lentgalių laiptelių ir
susimąstė. Galiausiai į galvą šovė dar viena mintis. Išplaukusi žve jojo
ištisas aštuonias valandas, paskui dvidešimt sugautų žuvų per naktį mirkė
sūryme. Išaušus sukabino ant virvelės senojoje tėtės rū kykloje - tokio pat
pavidalo, tokio pat dydžio kaip ir lauko išvietė, - užkūrė duobėje ugnį, šiai
įsiliepsnojus įmetė žalių pagaikščių, kad darydavo tėtė. Pliūptelėjo
melzganai pilkšvi dūmai, jie veržėsi tiek pro kaminą, tiek pro kiekvieną
įtrūkį sienose. Prašvinko visa pirkelė.
Kitą rytą Kaja vėl nuplaukė pas Šoklį ir tebestovėdama valtyje pakėlė
kibirą. Apgailėtinai atrodė jos prekė: keli nedideli karpiai ir karšiai
yrančia oda.
- Ar rūkytas žuvis perki, Šokly? Turiu čia kelias.
- Taigis turiu pasakyt, pirkt perku, panelyte Kaja. Vat ką tau pa sakysiu:
imu jas, bet iškart tau neužmoku. Jeigu parduot pavyks,
97

Delia Owens pinigus gausi, o kad nepavyks, vat taip pat ir grąžinsiu, kaip
gavau.
Ar tas tau tinka?
- Sutinku, Šokly, ačiū.
***
Tą vakarą Šoklys žingsniavo smėlėtu takučiu namo į Spalvotųjų
Miestelį - netvarkingą spiečių bet kaip užtakio raistų dumblinose
klampynėse išsibarsčiusių lūšnų, tarp kurių šen ten dunksojo ir vie nas
kitas tikras namelis. Pabira gyvenvietė slėpėsi miško glūdumoje, toliau
nuo jūros, ten neužpūtė nė menkas vėjelis, o „bjaurybių ma
šalų veisias daugiau anei visoj Džordžos valstijoj“.
Sukoręs kokias tris mylias nuo prieplaukos, Šoklys jau užuo dė pro pušis
atvinguriuojančius krosnių dūmus, išgirdo vaikaičių klegesį. Jokių kelių
Spalvotųjų Miestelyje nebuvo, tiktai atsišako- jantys takai sukiojosi per
mišką šen ir ten, galiausiai atvesdami prie vienos ar kitos šeimos būsto.
Jo trobesys buvo tikras namas, pasi statė jį dar su tėvu iš pušinių lentų, o
kietai it asla suplūktą kiemą supo neaptašytų rąstų tvora. Drūtoji Šoklio
žmona Meibelė kiemą išgrandydavo švariai lyg grindis. Jokia gyvatė
nebūtų sugebėjusi prišliaužti arčiau nei per trisdešimt jardų nuo laiptelių,
neparaga vusi jos kauptuko.
Kaip dažną kartą, ji šypsodamasi išėjo iš trobos pasitikti vyro, o
šis padavė jai kibirą su Kajos rūkytomis žuvimis.
- O kas gi čia? - paklausė Šoklio žmona. - Pažiūrėti anei šunies tokiu geru
nepaviliotum.
- Taigi vėl ta mergaitė. Panelė Kaja man jas pristatė. Kartais nesuskumba
su moliuskais pirma, tad va, prirūkė žuvų. Nori, kad parduočiau.
- Dievuliuk, kažką reik su tuo vaiku daryt. Nieks tų žuvų ne pirks, ane,
galiu nebent pati patroškinti. O mūsų bažnyčioj rastųs
98

Ten, kur gieda vėžiai koks rūbas jai ar dar ko. Pasakysim jau, kad yra
šeimų, katros mai nytų megztinius į karpius. Koks gali būt jos dydis?
-Tu manęs klausi, ane? Na, ji liesa. Storumo kaip vėliavos stie bas
drobule apmautas. Manau, prisistatys rytoj iš pat ryto. Išties striuka jai.
***
Pusryčiams pasišildžiusi kukurūzų košės su moliuskais, Kaja sėdo j valtį
ir nubirbė pas Šoklį pažiūrėti, ar už rūkytą žuvį nebus nubyrė ję bent kiek
pinigų. Per visus tuos metus, kiek teko lankytis krautu vėlėje, ten visada
aptikdavo tik patį Šoklį ir dar nebent kokį pirkėją, bet šįsyk lėtai
pukšėdama kranto link, pamatė stambią juodaodę moterį, kuopiančią
prieplauką lyg savo virtuvės grindis. Šoklys sė dėjo ant savo kėdės
atsišliejęs į krautuvėlės sieną ir skaičiais margino sąskaitų knygą. Išvydęs
Kają tuojau stryktelėjo, pamojo.
- Labas rytas, - negarsiai pasisveikino ji ir įgudusia ranka meis triškai
prišvartavo valtį.
- Labukas, panelyte Kaja. Šit čionais kai kas norėtų su tavim susipažinti.
Va ši yra mano žmona Meibelė.
Meibelė jau stovėjo greta Šoklio, tad Kajai išlipus į prieplauką, buvo visai
šalia.
Meibelė ištiesė ranką, švelniai suėmė Kajai pirštus, apglėbė visa sauja ir
tarė:
- Baisiausias džiugesys su tavim susipažinti, panelyte Kaja. Šok lys man
pasakojęs, kokia šauni tu mergaitė. Viena iš geriausių mo liuskų rinkėjų.
Nors Meibelė nuolat darbuodavosi kauptuku sode, kasdien nuo lat
gamindavo valgį, skalbdavo ir lopydavo baltinius, jos ranka buvo putli ir
švelni. Kaja neištraukė pirštų iš tos aksominės pirštinės, bet nesusigaudė,
ką sakyti, tad stovėjo tylėdama.
99

Delia Owens
- Taigis štai taip, panelyte Kaja yra tokia šeima, katra mainys drabužius ir
kitus tau reikalingus daiktus į tavo rūkytą žuvį.
Kaja linktelėjo. Nusišypsojo savo kojų pirštams. Ir paklausė:
- O kaip bus su degalais valčiai?
Meibelė klausiamai dirstelėjo į Šoklį.
- Na tai štai, - atsiliepė jis, - įpilsiu tau šiek bent tiek šiandien, suprantu,
kad tau striuka. O tu, kai tik galėsi, vis pristatai man mo liuskų ir kito
gero.
Meibelė sududeno savo galingu balsu:
- Viešpatėliau, vaike, nagi nekvaršinkim galvos dėl smulkmenų.
Duokš šen man dabar į tave pasižiūrėti. Reik tavo dydį akim prima- tuot,
juk tiems turėsiu pasakyt. — Ji nusivedė mergaitę į krautuvė lę. - Sėdam
dabar mudvi štai čia ir tu man viską susakai, kokių tau reik drabužių ar
kitų dalykų.
Kai aptarė būtiniausių daiktų sąrašą, Meibelė pastatė Kajos koją ant rudo
popierinio maišo, apibrėžė pėdą. Ir pasakė:
- Sugrįžti čionais rytoj ir lauks tavęs kaugė.
- Nuoširdžiausiai dėkoju, Meibele, - tarė Kaja ir patylėjusi ne garsiai
pridūrė: - Ir dar kai kas. Radau šitas senas sėklų pakuotes, bet visai nieko
nežinau, kaip reikėtų ką nors užsiauginti.
- Na jau! - Meibelė loštelėjo, jos įspūdingos krūtinės gelmėse sugaudė
juokas. - Va kaip daržą užveisti tai jau tikrai žinau.
Ji smulkiai nupasakojo kiekvieną žingsnį, o paskui iš indelių, sto vinčių
ant lentynų, pasėmė po saujelę sėklų: cukinijų, pomidorų, moliūgų. Sėklas
ji suvyniojo į atskirus popieriaus lakštus, o išorinėje pusėje nupiešė
atitinkamą daržovę. Kaja nenutuokė, ar Meibelė taip daro, nes žino, kad ji
nemoka skaityti, ar pati nemoka rašyti, bet piešinėlius suprato abi.
Padėkojusi mergaitė įlipo į valtį.
- Malonu tau kiek pagelbėt, panelyte Kaja. O rytoj pargrįžk čio nais
pasiimt kas priklauso, - atsisveikindama tarė Meibelė.
100
Ten, kur gieda vėžiai
Tą pat popietę Kaja įniko kapliuoti vagas tame sklypelyje, kur kadaise
daržą buvo užveisusi mama. Kauptukas dusliai džergžčiojo į
žemę, iš po jo veržėsi dirvos kvapas, rangėsi paviršiun iškelti rauzga- ni
sliekai. O paskui, netikėtai, kauptuko geležtė žvangtelėjo į kažką
atsitrenkusi. Pasilenkusi Kaja sunėrė pirštus į žemę ir užčiuopė seną
mamos plaukų segtuką, metalinį, su plastmasine puošmena. Pakė lusi
švelniai trynė į kombinezoną, kol sužvilgo, kol nubyrėjo visos smiltys. Ir
tarsi nušviestos tos pigios puošmenos atspindžio, Kajai prieš akis stojo
raudonos mamos lūpos, tamsios akys - jau daugelį metų nebuvo mačiusi
jų taip aiškiai. Kaja apsidairė: juk mama kaip tik dabar pareina takučiu,
skubinasi padėti jai skvarbyti šitos žemės.
Pagaliau namie. Šitokia tykumą stodavo nedažnai, nekrankė net var nos,
Kaja girdėjo savo pačios alsavimą.
Nužėrusi į šoną vešlių plaukų kupetą, įsisegė segtuką viršum kai riosios
ausies. Galbūt mama niekada nebegrįš namo. Gal kai ku rioms svajoms
geriau ištirpti toliuose. Ji pakėlė kauptuką ir sutrynė kietą molio grumstą į
smulkiausius gabalėlius.
★**
Kitą rytą atpukšėjusi iki Šoklio prieplaukos, Kaja rado jį vieną.
Galbūt drūtoji jo žmona su visais savo gražiais sumanymais jai tik
prisisapnavo. Tačiau ant prieplaukos riogsojo dvi pritutintos dėžės, o
Šoklys rodė į jas išsišiepęs nuo ausies iki ausies.
- Labas rytas, panelyte Kaja. Štai čia viskas tau.
Kaja iššoko iš valties, įbedė akis į kaupinai prigrūstas dėžes.
- Nagi, pirmyn, - paragino Šoklys. - Kas jose - viskas tavo.
Ji atsargiai ėmė traukti laukan kombinezonus, džinsus, palaidi nukes -
tikras palaidinukes, ne vien marškinėlius. Porą sodriai mėly nų
suvarstomų sportbačių, „Buster Brown“ dvispalvių žemakulnių, tokią
daugybę kartų blizgintų baltu ir rudu tepalu, kad tvaskėjo iš
101

Delia Owens tolo. Kaja pakėlė baltą palaidinukę su nėriniuota apykaklaite

ir po kaklu užrišamu mėlyno atlaso kaspinu. Jos apatinis žandikaulis tru-
pučiuką atkaro.
Kitoje dėžėje buvo degtukų, kukurūzų kuopų, pakuotė marga rino,
pupelių, visa kvorta naminių lydytų taukų. Ant viršaus, suvy niotos į
laikraštį, gulėjo daržovės: šiek tiek šviežių ropių ir žalėsių, griežčių ir
okrų.
- Šokly, - negarsiai tarė ji, - šičia visko daug daugiau, nei kai nuoja tos
žuvys. Tikriausiai už tiek žuvų, kiek pagaučiau per visą mėnesį.
- Nagi sakyk man, o ką žmoneliams daryti su visais tais senais apdarais,
kad nedėvimi voliojasi namuose? Jeigu jiems per daug ir neturi kur dėti, o
tau reikia, ir jeigu tu turi žuvies, o jiems reikia
žuvies, va štai tau ir sandoris. O tau teks dabar pat viską ir pasiimti, nes aš
čionais neturiu vietos visokiam šlamštui laikyti.
Kaja žinojo, kad tai tiesa. Laisvos vietos Šoklys tikrai neturėjo, tad ji
padarysianti jam paslaugą, nukraustydama tas dėžes nuo jo prieplaukos.
- Tada viską paimsiu. Bet pasakysi jiems ačiū nuo manęs, sutar ta? O aš
išrūkysiu daugiau žuvų ir atnešiu, kai tik galėsiu.
- Taip šitaip ir sutariam, panelyte Kaja. Va ir gerai. Kai turėsi
žuvies, atneši čionais.
Kaja nupukšnojo atgal į jūrą. Apsukusi iškyšulį ir išplaukusi į atvirus
vandenis, kur nuo Šoklio krautuvėlės jos nebebuvo matyti, išjungė variklį,
pasirausė dėžėje, išsitraukė palaidinukę su nėrinių apykaklaite. Apsivilko
tiesiog ant sučiurusio kombinezono užlopy tais keliais, susirišo po kaklu
aksominį kaspinėlį. O paskui, viena ranka apgniaužusi vairalazdę, kita
čiuopdama nėrinius, nučiuožė vandenyno bangomis estuarijos link ir -
namo.
102

13.
Plunksnos
I960
šstypusi, bet tvirta ir raumeninga keturiolikmetė Kaja vieną popietę
stovėjo vandenyno pakrantėje ir mėtė trupinius ki
I rams. Vis dar negalėjo jų suskaičiuoti, vis dar nemokėjo skaity ti. Ji jau
nebesvajodavo sklandyti padangėje su ereliais; kai reikia nuolat nagais iš
dumblo krapštytis vakarienę, vaizduotė, ko gero, suplokštėja iki
suaugusiojo lygio. Mamos gėlėtoji vasarinė sukne lė jau dailiai aptempė
Kajai krūtis ir tik vos vos dengė kelius, tad Kaja nutarė ūgiu mamą jau
prisivijusi, o gal ir aplenkusi. Ji nužingsniavo atgal į pirkelę, pasiėmė
meškerės stiebą, valo ritę ir patraukė į kitapus lagūnos žaliuojančią
tankmę žvejoti.
Vos spėjo užmesti, už nugaros trakštelėjo šakelė. Kaja krūptelė jusi
atsigręžė, suskato žvilgsniu skvarbyti aplinką. Krūmyne dunks telėjo -
kažkas žengė žingsnį. Tikrai ne lokys - po šių stambiomis letenomis
nuolaužos žlergžčiodavo. Bet kažkas didelis šabakštyne tvirtai pastatė
koją ant žemės. Sujudo ir varnos. Varnos - tokios pat netikusios paslapčių
sergėtojos kaip ir dumblas: vos pastebėjusios miške ką nors įdomaus,
neiškenčia tuoj pat nepranešusios visiems.
Tas, kuris geba klausytis, nelieka be atlygio: arba būna perspėjamas apie
artėjantį plėšrūną, arba sulaukia žinios, kad netoliese esama maisto. Kaja
iškart suprato, kad kažkas dedasi.
103

Delia Owens
Ištraukusi valą iš vandens, ėmėsi jį vynioti, tuo pat metu tylutė liai
pečiais braudamasi per brūzgyną. Vėl sustojo, įsiklausė. Priešais vėrėsi
tamsi laukymė - viena jos mėgstamiausių vietelių: tarytum urvas po
penkiais ąžuolais, tokiais tankiais, kad per jų lają prasi skverbdavo tik
pasimiglojusios saulėkaitos juostos, pasiekusios žemę jos kliudydavo
žiedais apsipylusių trilijų ir baltųjų žibuoklių skly pus. Kaja žvilgsniu
išnaršė laukymę, bet nieko nepastebėjo.
Staiga tankmėje kitapus progumos sušmėžavo pavidalas, Kajos
žvilgsnis tučtuojau nukrypo ten link. Šešėlis sustojo. Jai širdis supla kė
smarkiau. Pasilenkusi Kaja mitriai, be garso nulėkė į laukymės pakraštį,
nėrė į sąžalynus. Atsigręžusi pro šakas išvydo vyresnį vaiki ną, sparčiai
žingsniuojantį per mišką, tai šen, tai ten šmėkščiojo jo galva. Jo žvilgsnis
užkliuvo už Kajos ir jis sustojo.
Ji šmurkštelėjo už dygliuoto krūmokšnio, ten įsispraudė į triušių takelį,
vingiuojantį per tankų gervuogyną - tikrą tvirtovės sieną. Vis dar
pasilenkusi Kaja kapstėsi pirmyn, spygliuotos šakelės graibstė jai už
rankų, dygliai raižė odą. Pačioje tankumoje ji sustojo, įsiklausė.
Tūnojo pasislėpusi alpinančiame karštyje, gerklė degė nuo troškulio.
Po kokių dešimties minučių, taip nieko ir nesulaukusi, ryžosi rėplio ti iki
upokšnio, išsiliejusio į nedidelį tvenkinėlį samanose. Gėrė kaip elnė.
Svarstė, kas galėjo būti tas vaikinas, ko čia atėjo. Taigi, jai tenka lankytis
pas Šoklį, žmonės ten ją pastebi. Ji, beginklė, krinta į akis kaip
pažeidžiamas dygliakiaulės pilvelis.
Galų gale, tirštėjant apyblandai, bet dar ne visai sutemus, tuo metu, kai
tvyrantys šešėliai būna patys apgaulingiausi, Kaja pro
ąžuolų laukymę patraukė atgal į savo pirkelę.
- Per tą čia šniukštinėjantį vaikiną neprigaudžiau žuvų, neturiu ką rūkyti.
Laukymės viduryje riogsojo sutrešęs kelmas, taip apsamanojęs, kad
atrodė lyg pritūpęs senis, pasislėpęs po apsiaustu su gobtuvu.
Kaja prisiartino prie jo ir staiga sustojo it nudiegta. Įbesta į kelmą
104

Ten, kur gieda vėžiai stirksojo plonytė, gal penkių ar šešių colių ilgumo
juoda plunksna.
Daugeliui ji būtų pasirodžiusi paprasčiausia, galbūt varnos sparno
plunksna. Bet Kaja išsyk sumojo, kokia ji ypatinga, mat tai buvo didžiojo
mėlynojo garnio „antakis“: plunksna, dygstanti viršum akies, lankstu
kylanti aukštyn ir nusvyranti gerokai anapus grakščios paukščio galvos.
Rinktinis pavyzdys, kokių grožybių galima aptikti vietinėse pakrantės
pelkėse. Kaja šitokios plunksnos pati niekad ne buvo radusi, bet iškart ją
atpažino, juk visą gyvenimą nuolat tūno davo akis į akį su mėlynaisiais
garniais.
Didysis mėlynasis garnys yra tokios pat spalvos kaip pilkšvas rū kas,
atsispindintis mėlyname vandenyje. Ir kaip rūkas, jis gali susi lieti su
aplinka, beveik visai išnykti - iš paukščio nelieka nieko, tik koncentriniai
skvarbių, viską pastebinčių akių ratilai. Garnys - vie nišas, kantrus
medžiotojas, gebantis atkakliai stovėti nekrustelėda mas, kol nutaikys
progą pastverti grobį. Arba, nenuleisdamas akių nuo būsimo laimikio,
stypčioja artyn lėtai, po vieną žingsnį tarsi kokia grobuonė pamergė. Vis
dėlto, nors ir retai, didysis mėlynasis garnys medžioja ir iš oro, staigiai
nirdamas žemyn atkišęs snapą it kardą.
- Kaip galėjo nutikti, kad ta plunksna įsmigo tiesiai į kelmą? -
sušnibždėjo Kaja ir apsidairė. - Tikriausiai tas vaikinas bus įbedęs.
Gal netgi dabar mane stebi.
Ji stovėjo apmirusi, tik širdis vėl ėmė daužytis. Paskui atšlijo, pa likusi
plunksną nėrė atgal į tankmę, tekina parbėgo į pirkelę ir užsi rakino
tinklines duris, o to beveik niekad nedarydavo, nes ne kažin kiek tos durys
galėjo apsaugoti.
Vis dėlto, vos tarp medžių įslinkus pirmiesiems brėkšmos atšvai tams,
Kaja pajuto stiprią plunksnos trauką, panūdo bent jau dar sykį pažvelgti į
ją. Sulaukusi saulėtekio, tekina nuskubėjo iki laukymės, pakraštyje
įdėmiai apsidairė, tada nužingsniavo prie kelmo ir paėmė plunksną.
Glotni ir žvilganti ji atrodė beveik aksominė. Grįžusi į
105
Delia Owens pirkelę, Kaja surado jai ypatingą vietą pačiame ant sienos
sukabintos kolekcijos - kurioje buvo visko nuo vos įžiūrimų kolibrių
plunks nelių iki didžiulių erelio uodegos plunksnų - viduryje. Jai parūpo,
kodėl vaikinas sumanė padovanoti jai tą plunksną.
***
Kitą rytą Kajai labai magėjo tučtuojau bėgti prie kelmo pažiūrėti, ar
nebus palikta dar viena plunksna, bet ji prisivertė palaukti. Nieku gyvu
nevalia susidurti su tuo vaikinu. Galų gale, jau gerokai įdieno jus, ji
nužingsniavo į laukymę: artinosi lėtai, ištempusi ausis. Nieko neišgirdo,
nepastebėjo nė gyvos dvasios, tad atsargiai žengė pirmyn ir jos veidą
nušvietė reta, trumpa šypsena, išvydus kelme stirksančią baltą plunksną.
Ji siekė Kajai nuo pirštų galiukų iki alkūnės, grakš
čiai užsirietusi baigėsi plonyte smailuma. Kaja paėmė plunksną ir balsu
nusijuokė. Nuostabi baltauodegio fajetono uodegos plunks na. Šių jūros
paukščių ji išvis niekad nematydavo, tame regione jie negyveno, nebent
tik protarpiais pasirodydavo, atblokšti į sausumą uragano sparnais.
Kajos širdis prisipildė nuostabos: nejaugi kažkas turi tokią nuo stabią retų
plunksnų kolekciją, kad nepagaili jai šitos?
Kadangi negalėjo perskaityti senojo mamos gamtos vadovo, dau gelio
paukščių ar vabzdžių pavadinimų Kaja nežinojo, tad prasima nydavo
savus. Nors nemokėjo rašyti, rado būdą ir kurti etiketes savo
pavyzdžiams. Nuolat ugdydama savo talentą, dabar ji jau galėjo nu piešti
ar nutapyti kone bet ką. Kreidelėmis ar vandeniniais dažais, kurių kartais
įsigydavo „Five and Dime“ krautuvėlėje, ji piešdavo paukščius,
vabzdžius, kriaukleles ant popierinių pakuočių, likusių nuo maisto
produktų, ir kabindavo paveikslėlius prie kolekcijos pavyzdžių.
Tą vakarą ji leido sau paišlaidauti ir užsižiebusi dvi žvakes pa sistatė
lėkštelėse ant virtuvės stalo, norėdama kaip reikiant įžiūrėti
106

Ten, kur gieda vėžiai visus baltumos atspalvius, kad galėtų tiksliai
nupiešti baltauodegio fajetono plunksną.
***
Paskui daugiau nei savaitę naujų plunksnų ant kelmo nebeatsi- rasdavo.
Kaja kasdien bent po kelis kartus eidavo patikrinti, atsargiai dirsčiodavo
pro paparčius, bet taip nieko ir nepamatė.
Vidudienį ji sėdėjo pirkelėje, o taip atsitikdavo nedažnai.
- Reikėjo užsimerkti pupelių vakarienei. Dabar jau per vėlu.
Pakilusi ji perėjo virtuvę, pasirausė spintelėje, pabarbeno pirštais
į stalą. Pasvarstė, gal reikėtų imtis piešti, bet apsigalvojo. Vėl nuėjo
patikrinti kelmo.
Netgi iš tolo įžiūrėjo ilgą dryžuotą laukinio kalakuto uodegos plunksną.
Radinys užklupo ją iš netyčių. Anksčiau kalakutai buvo vieni jos
mėgstamiausių paukščių. Kartą jai teko stebėti, kaip bent dvylika
kalakučiukų mėgino bruktis po motinos sparnais, šiai ra miai krypuojant
savais keliais, keletas išsprūdo nesutilpę ir nudribo
žemėn, bet tuojau pašoko ir nukuduliavo vytis.
Bet kartą, maždaug prieš metus, žingsniuodama per pušynėlį
Kaja išgirdo laibą, kvapą gniaužiantį klyksmą. Visas pulkas lauki nių
kalakutų, gal penkiolika - daugiausia kalakučių, keletas pati nų, tiek
suaugusių, tiek jauniklių - karštligiškai grūdosi krūvon, snapais kapodami
kažką, kas priminė purvyne numestą purviną suglamžytą skudurą. Iš po
maskatuojančių jų kojų pliūpčiojo de besys dulkių, siautė miško paklotę,
kilo aukštyn iki medžių šakų ir ten nusėsdavo. Prislinkusi arčiau Kaja
įžiūrėjo, kad ant žemės mėtosi ne skuduras, o kalakutė - jos pačios
gentainiai gnaibė ją snapais, nagais draskė galvą ir kaklą. Paukštis
galaižin kaip suge bėjo įsipainioti į erškėčius, plunksnos stirksojo į visas
puses, jis nebeįstengė skristi. Kadaise Džodis buvo sakęs, kad paukštis,
107

Delia Owens išsiskiriantis iš viso pulko - išsigimęs ar sužalotas - labiau

pritrau kia grobuonis, tad kiti iš to paties būrio jį užkapojai vis geriau, nei
privilioti erelį, kuris kartu gali nusičiupti ir kurį nors iš sveikųjų.
Stambi patelė grybštelėjo sutaršytą gentainę didelės, stiprios kojos nagais,
pritrėškė ją prie žemės, o kita kalakutė suskato snapu kapoti apnuogintą
kaklą ir galvą. Sužalotoji kvarkdama sukiojosi, paklaikusiomis akimis
dairėsi į ją pribaigti kėslaujančią savo pačios
šeimyną.
Kaja tekina išpuolė į laukymę, sumostagavo rankomis.
- Ei, ką darot? Nešdinkitės iš čia! Liaukitės!
Sparnų maišalynė pažėrė dar tirštesnį debesį dulkių, paukščiai
strimgalviais iškriko į krūmus, du, sunkiai plumpsėdami sparnais,
nuskrido į ąžuolą. Bet Kaja pavėlavo. Kalakutė dryksojo suglebu si,
išsprogusiomis akimis. Kraujo srovelės virvėjo perkreiptu jos kaklu.
- Štiš! Lėkit sau!
Kaja nuvijo šalin paskutinius stambius paukščius. Šie nu-
šlumšėjo į tankmę, jų darbas buvo baigtas. Kaja pritūpė prie negy vos
kalakutės, uždengė atmerktą akį platano lapu.
Tą naktį, prisižiūrėjusi kalakutų, Kaja vakarienei suvalgė iš va karykščios
likusią kukurūzų duoną su pupelėmis, o paskui gulėjo savo guolyje
verandoje stebėdama, kaip mėnulis tiesia taką lagū nos paviršiuje. Ir
staiga išgirdo balsus miške, jie artėjo. Nervingi, spigūs. Berniūkščių, ne
vyrų. Kaja tučtuojau atsisėdo. Kito išėjimo iš pirkelės nebuvo. Arba
reikėjo dingti tuojau pat — arba taip ir sulaukti jų sėdint guolyje.
Tylutėliai lyg peliukė ji pripuolė prie durų, bet iškart pamatė mirgančias
žvakių liepsneles, drignių ap juosti žiburėliai šokčiojo, šmėžavo šen ir
ten. Bėgti jau per vėlu.
Balsai suaidėjo garsiau.
- O štai ir mes, Pelkių Dukra!
- Ei! Tu čia, viduj? Ei, panele Trūkstamoji Grandie!
108

Ten, kur gieda vėžiai

- Nagi parodyk mums savo dantis! Parodyk mums savo liūno
žolelę!
Juoko protrūkis.
Kaja prisiplojo prie grindų už neaukštos verandos sienelės, o at
ėjūnų žingsniai vis artėjo. Liepsnelės sušmaižiojo it paklaikusios ir tuoj
pat visos iškart užgeso, o penketas gal trylikos ar keturiolikos metų
vaikigalių tekini pasileido per kiemą. Nė vienas neberėkaliojo, visi kiek
kojos neša sulėkė prie verandos, kiekvienas pasiženklino,
pliaukštelėdamas delnu į verandos duris.
Ir kiekvienas pliaukštelėjimas smelkė kalakutės širdį lyg dūris.
Nors gaili aimana veržėsi iš krūtinės, susigūžusiai pasienyje Kajai pavyko
sulaikyti kvapą. Vaikigaliai be jokio vargo galėjo įsiveržti vi dun. Pakaktų
kartą stipriau trūktelėti duris, ir jos atsilapotų.
Bet jie atsitraukė. Nusirito laipteliais žemyn ir nėrė atgal į me džių
paunksnę rėkaliodami ir ūbaudami iš palengvėjimo, kad išnešė sveiką
kailį iš Pelkių Dukros, Vilko dukters, mergiotės, nesugeban
čios pasakyti paraidžiui žodžio lapė, valdų. Per mišką iki jos atsklido jų,
nyrančių atgal į saugią naktį, šūksniai ir juokas. Kaja stebėjo tarp medžių
šokčiojančias vėl užžiebtų žvakių liepsneles. O paskui dar ilgai sėdėjo ir
žiūrėjo į stingdančios tylos kupiną tamsą. Susigėdusi.
Tą dieną ir tą naktį Kaja prisimindavo kaskart, vos išvydusi lauki nius
kalakutus, bet šįsyk, pamačiusi kelme smygsančią kalakuto uo degos
plunksną, pajuto malonų virpulį. Vadinasi, žaidimas tęsiasi.
109

14.
Raudoni siūleliai
1969 usnus karštis užtvindė rytą migla, kurioje neliko nei jūros, nei
dangaus. Džo išlindo iš šerifo biuro pasitikti Edo, kaip
D tik lipančio iš patrulinio furgono.
- Eime tenai, šerife. Sulaukėm dar šiokių tokių rezultatų iš la boratorijos
dėl Čeiso Endriuso nužudymo. Viduj karšta kaip šerno ryklėj.
Jis pirma šerifo pasuko prie senolio ąžuolo, kerotos medžio
šaknys brovėsi iš plikos dirvos lyg iš apačios ją pralaužę kumščiai.
Gurgžindamas po kojomis giles Edas nusekė jam iš paskos, abu vyrai
sustojo medžio šešėlyje, atkišę veidus nuo jūros dvelkiančiam vėjeliui.
Džo ėmėsi skaityti balsu:
- „Visas kūnas nusėtas kraujosruvomis, vidaus organų sužaloji mų
pobūdis atitinka traumas, patiriamas nukritus iš didelio aukš
čio.“ Jis iš tikrųjų trenkėsi galva į tą siją - surinkti kraujo ir plaukų
pavyzdžiai patvirtina jo tapatybę. Nuo smūgio buvo stipriai sužalo ta
smegenėlių užpakalinė skiltis, bet tai netapo mirties priežastimi.
Na štai - mirė jis ten, kur buvo surastas, kūnas nejudintas. Tai
įrodo kraujas ir plaukai ant skerssijės. „Mirties priežastis: staigus
110
Ten, kur gieda vėžiai smūgis į smegenėlių žievės užpakalinės dalies
pakaušinę ir viršugal vio sritis, lūžęs stuburas“ - traumos, patirtos
nukritus nuo bokšto.
- Vadinasi, kažkas iš tikrųjų sunaikino visus kojų pėdsakus ir pirštų
atspaudus. Dar kas nors?
- Štai, pasiklausyk. Ant jo striukės aptikta daug neaiškios kil mės siūlelių.
Raudonos vilnos plaušeliai negalėjo atsirasti nė iš vie no jo vilkėtų
drabužių. Pridėtas ir pavyzdys.
Šerifas krestelėjo nedidelį plastikinį maišelį.
Abu vyrai sužiuro į plonyčius, apspurusius raudonus siūlelius, panašius į
prispaustą prie plastiko voratinklį.
- Tyrėjai tvirtina - vilna. Gali būti megztinis, šalikas, kepurė, - tarė Džo.
- Marškiniai, sijonas, kojinės, apsiaustas. Pasiutimas, gali būti bet kas. Ir
mums reikia tai surasti. m

15.
Žaidimas
I960 itą dieną, apie pusiaudienį, Kaja lėtai, delnus prispaudusi
K prie skruostų, bemaž grimzdama į maldą artinosi prie kelmo.
Bet jokios plunksnos nebuvo. Kaja prikando lūpą.
- Na, žinoma. Juk ir as turėčiau ką nors palikti jam.
Iš kišenės ji išsitraukė tą rytą aptiktą dar nesubrendusio baltagalvio
jūrinio erelio uodegos plunksną. Tiktai kas nors, išties nusimanantis apie
paukščius, būtų atpažinęs, kad ta nušiurusi raiba plunksna - ere lio.
Trečiamečio, dar net ne balta galva. Žinoma, ne tokia vertybė, kaip
baltauodegio fajetono uodegos plunksna, bet vis tiek mielas da lykėlis.
Kaja atsargiai padėjo ją ant kelmo, dar prislėgė akmenėliu, kad nenupūstų
vėjas.
Tą naktį, sunėrusi rankas po galva, ji gulėjo savo guolyje verando je, o
lūpose žaidė šypsenėlė. Visi šeimos nariai ją apleido, paliko vieną
išgyventi liūgynuose, bet štai atsirado kažkas, kas pas ją atėjo pats, pa-
liko miške jai dovanų. Abejonės nenorėjo trauktis, bet kuo ilgiau Kaja
galvojo apie tai, tuo labiau įtikėjo, kad vaikinas neturi jokių piktų kėslų.
Juk paukščius mylintis žmogus tikriausiai negali būti bjaurybė.
Kitą rytą pašokusi iš miego Kaja kibo kuoptis - mamos žo džiais tariant,
tai buvo „didysis tvarkymasis“. Atsidariusi mamos
112

Ten, kur gieda vėžiai spintelę, iš pradžių ketino tik baigti išrūšiuoti stalčių
turinio likučius, bet paėmusi plieno ir žalvario mamos žirkles - žiedai
pirštams buvo išpuošti įmantriais lelijų raštais — staiga suglobė į saują
plaukus, per tuos daugiau nei septynerius metus be mamos nė sykio
netrumpintus, ir nusirėžė gerus aštuonis colius. Dabar plaukai pažiro ant
pečių. Kaja pažvelgė į savo atspindį veidrody je, atmetė galvą,
nusišypsojo. Nusišveitė nagus, šukavosi tol, kol plaukai sužvilgo.
Padėjusi į vietą šepetį ir žirkles, Kaja pasirausė tarp senų ma mos
kosmetikos priemonių. Skysta kreminė pudra buvo visai su džiūvusi ir
sutrupėjusi, taip pat ir veido skaistalai, o štai lūpų dažų galiojimo laikas,
ko gero, truko ištisus dešimtmečius, mat atvožus dangtelį pats lūpdažis
Kajai pasirodė visai šviežias. Kol buvo maža mergaitė, ji niekad nebandė
žaisdama puoštis mamos drabužiais, tad dabar pirmą kartą gyvenime
pasidažė lūpas. Sučepsėjo, jos at spindys veidrodyje vėl nusišypsojo. Kaja
nutarė esanti visai nieko.
Ne tokia graži kaip mama, bet gana daili. Sukrizenusi nusišluostė lūpas. Ir
prieš pat uždarydama stalčių dar pastebėjo buteliuką su džiūvusio
„Revlon“ nagų lako - vos vos rausvos spalvos.
Kaja paėmė mažytį indelį į rankas, prisiminė, kaip vieną dieną mama iš
miestelio parsinešė tokį visiškai neįtikėtiną daiktą - nagų lako buteliuką.
Ir pasakė, kad tokia spalva labai tiksianti prie jų rusvos, šiek tiek gelsvo
atspalvio odos. Susodino Kają ir abi jos vyresniąsias seseris ant
nučiurusios sofos ir liepė atkišti basas ko jas, nulakavo kojų, paskui - ir
rankų nagus. Paskui nusilakavo ir sau. Visos juokėsi ir puikiai leido laiką
strapaliodamos po kiemą,
žybčiodamos rausvais nagais. Tėtė buvo kažkur prašapęs, bet val tis -
likusi pririšta lagūnos pakrantėje. Mamai šovė į galvą suma nymas, kad
joms, visoms mergaitėms, reikėtų pasiplaukioti — iki tol dar niekad to
nebuvo dariusios.
113

Delia Owens
Visos susiropštė į senutėlį laivelį, vis dar nestygdamos vietoje, lyg būtų
užmynusios ant kamščio. Prireikė bent keliskart trūktelėti rankeną, bet
pagaliau užbortinis variklis užsivedė, ir jos išplaukė; mama vairavo valtį
per lagūną link kanalo, vedančio į pelkes. Jos skriejo vandentakiais, bet
mama apie juos nutuokė ne kažin ką ir galiausiai vienoje seklioje
lagūnoje valtis įstrigo tąsiame juodame dumble, tirštame it degutas. Jos
bandė mietu atsispirti nuo dugno, stumtelėti valtį į vieną ar į kitą pusę,
bet ši laikėsi įklimpusi ir - nė krust. Neliko kitos išeities, tik pačioms
ropštis per bortą su visais sijonais, išlipusios pačios iki kelių nuklimpo į
tižę.
Mama užriko:
- Tik neapverskit jos, mergaitės, tik neapverskit!
Sukibusios jos siūbavo ir tampė valtį, kol galiausiai pavyko ją išlaisvinti.
Visos dumblinos iki ausų, pratrūko džiugiai spygauti. Įsi ropšti atgal
nebuvo taip paprasta, teko persiristi į bortą ir šleptelėti ant dugno lyg
kokioms ištrauktoms iš vandens žuvims. Užuot susė dusios ant suolų,
visos keturios suvirto greta viena kitos valties dug ne ir iškišo kojas per
bortą, krutindamos į dangų atstatytus pirštus su rausvais, per dumblo
luobą blykčiojančiais nagais.
Įsitaisiusi tarp dukterų, mama tąsyk bylojo joms:
- Dabar paklausykit, štai jums tikro gyvenimo pamoka. Na taip,
įstrigome, bet ką mes, mergaitės, darėme, kai įstrigome? Ogi juokė mės,
pasidarėme iš to pramogą. Štai ką reiškia turėti sesių ir draugių.
Jos visos laikosi kartu, netgi dumble - ypač dumble.
Lako valiklio mama nenupirko, tad kai lakas ėmė luptis ir tru pėti, jų
rankų ir kojų nagus vis dar margino pablukę rausvi dry
žiai, primenantys aną smagiai praleistą dieną ir tikro gyvenimo pamoką.
Žiūrėdama į senąjį buteliuką Kaja mėgino prisiminti seserų vei dus. O
balsu tarė:
- Kur tu dabar, mama? Kodėl nesilaikei su mumis kartu?
114

Ten, kur gieda vėžiai

***
Kitą popietę, vos pasiekus ąžuolų supamą laukymę, Kajos akis iškart
užkliuvo už kažko ryškiaspalvio prislopintų žalių ir rudų miš ko lopinių
fone, visai čia nederančio. Ant kelmo stovėjo nedidelė balta ir raudona
kartoninė pieno pakuotė, šalia jos smygsojo dar vie na plunksna. Rodos,
vaikinas bus padidinęs statymus. Prisiartinusi
Kaja pirmiau paėmė plunksną.
Minkšta, sidabraspalvė - tai buvo naktikovo, vieno iš pelkių gra
žuolio, kuoduko plunksna. Paskui Kaja dirstelėjo į kartoninį pake lį. Jame
buvo keletas kietai susuktų sėklų maišelių: ropių, morkų,
žaliųjų pupelių. Ir dar, suvyniota į rudą popierių - valties variklio
uždegimo žvakė. Kaja nusišypsojo, pasukiojo rankoje aptakų stry pelį. Ji
jau buvo išmokusi išgyventi apsieidama be daugelio būtinų dalykų, bet
naujos uždegimo žvakės jai retsykiais prireikdavo. Šoklys buvo pamokęs
ją, kaip pašalinti kai kuriuos smulkius variklio gedi mus, bet prireikus
kokios atsarginės dalies, visada tekdavo kulniuoti
į miestelį ir mokėti pinigus.
Ir še tau - atsarginė uždegimo žvakė, kurią ji galinti pasidėti ir panaudoti,
kai prireiks. Perteklius. Širdis priplūdo keisto šilto jaus mo. Panašaus į tą,
kuris apninka regint pilną degalų valties baką ar žvelgiant į grimztančią
saulę lyg teptuku nutaškytame dangaus pakrašty. Kaja stovėjo
nekrustelėdama, stengdamasi sugerti į save tą jausmą, tai, ką jis reiškė.
Jai ne kartą teko stebėti paukščių patinus, siekiančius patelių palankumo
visokiomis dovanomis. Bet ji buvo dar labai jauna sukti lizdą.
Pačiame kartoninio pakelio dugne gulėjo raštelis. Kaja išlankstė jį,
pažvelgė į žodžius, išvedžiotus stambia, aiškia rašysena - net vai kas
sugebėtų perskaityti. Kaja atmintinai žinojo, kada kryptį keičia potvyniai
ir atoslūgiai, galėjo rasti kelią namo orientuodamasi pagal
žvaigždes, būtų atpažinusi kiekvieną erelio plunksną, bet, netgi su laukusi
keturiolikos, tų žodžių perskaityti nemokėjo.
115
Delia Owens
Susizgribo užmiršusi atsinešti ką nors, ką galėtų palikti jam. Iš-
krausčiusi kišenes rado tik pačių paprasčiausių plunksnų, kriaukle lių ir
lukštų, tad nuskubėjo atgal į pirkelę ir atsistojusi priešais savąją plunksnų
sieną ėmė dairytis, ką čia išsirinkus. Dailiausios buvo ma
žosios gulbės uodegos plunksnos. Kaja nukabino vieną nuo sienos,
ketindama įbesti į kelmą, kai kitą kartą eisianti pro šalį.
Vakare ji pasiėmė apklotą ir susisupusi į jį įsitaisė miegoti pelkė je, prie
pat skrodės, kupinos mėnesienos ir moliuskų. Auštant du bulviniai maišai
jau buvo pilni. Pinigai degalams. Maišai buvo per sunkūs, panešti abiejų
Kaja nepajėgė, tad nuvilko vieną į lagūnos pakrantę. Nors tai ir nebuvo
trumpiausias kelias, paimti antrojo grįžo pro ąžuolų laukymę, ketindama
palikti gulbės plunksną. Ne apsidairiusi žengė tarp medžių, o laukymėje,
atsišliejęs į kelmą, sto vėjo plunksnas jai nešęs vaikinas. Pamačiusi iš
arti, Kaja jį atpažino:
Teitas, tas pats, kuris kadaise parodė jai kelią į namus per pelkes, kai ji
dar buvo maža mergaitė. Teitas, kurį ji daugelį metų stebėdavo iš tolo, bet
niekad taip ir nesuteikė drąsos prisiartinti. Žinoma, dabar jis buvo gerokai
ūgtelėjęs, subrendęs, gal kokių aštuoniolikos. Iš po kepuraitės veržėsi
auksinės garbanos, stirksojo į visas puses. Veidas
įdegęs, patrauklus. Vaikinas buvo ramus, plati šypsena nušvietė visą
veidą. Bet labiausiai ją sukaustė jo akys: šviesiai rudos, bemaž auksi nės,
su žaliais atšvaitais - ir jos smigo tiesiai Kajai į akis. Visai kaip garnio
akys, smingančios į nusižiūrėtą aukšlę.
Ji pastiro sukrėsta, kad juodviejų nerašytos taisyklės buvo taip netikėtai
sulaužytos. Visas žaidimo smagumas ir buvo tas, kad jie galėjo žaisti
nesikalbėdami, net nematydami vienas kito. Ji pajuto, kaip kaista veidas.
- Labas, Kaja. Prašau... nebėk... tai tik aš... Teitas, - pasakė jis tyliai, lėtai,
lyg ji būtų kokia nevisprotė ar ką. Tikriausiai šitaip apie ją liežuvaudavo
miestelio gyventojai: neva ji beveik nė nebemokanti
žmonių kalbos.
116

Ten, kur gieda vėžiai

Teitas neįstengė atplėšti nuo jos akių. Tikriausiai jai trylika ar ke-
turiolika, pagalvojo. Vis dėlto tokio nepaprasto veido jis kaip gyvas
 nebuvo regėjęs. Jos bruožai atrodė bemaž egzotiški: didžiulės, beveik
juodos akys, siaura nosis, dailios formos lūpos. Pati - aukšta ir laiba,
pažiūrėti tokia trapi ir liauna, lyg būtų nuolat blaškoma vėjo. Ir vis dėlto
po oda ryškėjo jauni, tykią jėgą liudijantys raumenys.
Ją, kaip visada, pirmas impulsas pastūmėjo bėgti. Bet buvo dar ir kažkas
kita, kas sulaikė. Pilnatvė, kokios nejautė jau daugelį metų.
Tarytum tiesiai į širdį būtų įpilta kažko šilto. Kaja pagalvojo apie
plunksnas, apie uždegimo žvakę, apie sėklas. Visa tai gali baigtis, jeigu ji
dabar pabėgs. Netardama nė žodžio Kaja ištiesė vaikino pu sėn ranką,
kurioje laikė gražiąją gulbės plunksną. Lėtai, lyg baimin damasis, kad ji
gali driuoktelėti į šalį kaip išgąsdinta stirnaitė, jis priėjo arčiau, apžiūrėjo
plunksną jos rankoje. Kaja stovėjo tylėdama,
įbedusi žvilgsnį į plunksną, nė nepažvelgdama vaikinui į veidą ir juo
labiau - į akis.
- Mažosios gulbės plunksna? Neįtikėtina, Kaja. Ačiū, - vėl pra kalbo jis.
Buvo daug aukštesnis už ją, vos vos pasilenkė imdamas iš jos rankos
plunksną. Žinoma, dabar ir jai pats laikas padėkoti jam už visas dovanas,
bet ji vis dar neprasižiojo. Norėjo, kad jis eitų sau, kad jie galėtų tęsti
ankstesnį žaidimą.
Siekdamas atmiešti tylą, Teitas pridūrė:
- Tai tėtis išmokė mane pažinti paukščius.
Galų gale ji pažvelgė į jį ir tarė:
- Negalėjau perskaityt tavo laiško.
- Ak taip, žinoma, juk nelankai mokyklos. Aš užmiršau. Neko ypatingo
neparašiau, tik tiek, kad žvejodamas mačiau tave porą kartų ir pagalvojau,
kad tau galbūt praverstų sėklos ir atsarginė už degimo žvakė. Kaip tik
turėjau atliekamą, tai ir pamaniau: kodėl nesutaupius tau vienos kelionės į
miestą. O plunksnos, man atrodė, turėtų tau patikti.
117

Delia Owens
Kaja panarino galvą ir ištarė:
- Ačiū tau už jas, baisiai gražiai sugalvojai.
Teitas atkreipė dėmesį, kad, nors jos veide ir kūne buvo matyti ankstyvi
bręstančios moters iškilumai bei įdubos, kalba ir manieros tebebuvo dar
gana vaikiški. Priešingai nei kaimo mergaičių, kurių elgsena - makiažas,
drabstomos nešvankybės, rūkymas ir saiko stoka visam tam - gerokai
pranoko tuos kauburius.
- Nėra už ką. Na, aš jau trauksiu sau, nenoriu pasivėlinti. Užsuk siu
retsykiais, jei neprieštarauji.
Į tai Kaja nieko neatsakė. Žaidimas, atrodo, baigtas. Sumojęs, kad jokio
kito atsako nebesulauks, Teitas jai linktelėjo, pirštais pa lietė kepuraitę ir
apsisuko eiti sau. Bet prieš palenkdamas galvą ir nerdamas į šabakštynus,
dar stabtelėjo ir atsigręžė.
- Žinai, o aš galėčiau išmokyti tave skaityti.
118

16.
Skaitymas
I960 ažadėjęs išmokyti ją skaityti, Teitas nebesirodė bent kelias dienas.
Iki plunksnų žaidimo vienatvė Kajai buvo tapusi tar si kokia prigimtine
atauga, lyg dar viena ranka. Bet dabar ji leido
šaknis ir slėgė krūtinę.
Vieną vėlyvą popietę Kaja sėdo į valtį ir tarė sau:
- Negaliu visą laiką tik kiurksoti čia ir laukti.
Užuot plaukusi iki Šoklio prieplaukos, kur ją būtinai kas nors pastebėtų,
Kaja paslėpė valtį įlankėlėje vos vos piečiau ir su drobiniu maišu rankoje
patraukė ūksmingu takučiu Spalvotųjų miestelio link.
Didžiąją dienos dalį dulkė smulkus lietutis, ir dabar, saulei slystant
horizonto link, miške telkėsi rūkas ir sklido po drėgmės prisigėrusias
laukymes. Kaja niekad nebuvo įkėlusi kojos į Spalvotųjų miestelį, bet
žinojo, kur jis yra, ir vylėsi, kad sykį atsidūrus ten rasti Šoklio ir
Meibelės namus nebus labai sunku.
Ji mūvėjo džinsus, vilkėjo rausvą palaidinę - drabužiai iš Meibe lės
siųstųjų dėžių. Maiše nešėsi du pintos talpos stiklainius su pačios virta
namine skysta gervuogių uogiene - norėjo lauktuvėmis atsily ginti Šokliui
ir Meibelei už gerumą. Išsiruošti jų aplankyti ją pastū mėjo poreikis būti
su kuo nors, siekis pasišnekučiuoti su draugingai
119

Delia Owens nusiteikusia moterimi. Jei Šoklys dar nebus grįžęs, galbūt ji
galėsian ti tiesiog pasėdėti ir paplepėti su Meibele.
Staiga iš už tako posūkio atsklido balsai. Kaja sustojo, ištempė ausis. Ir
tuojau pat nuo tako šmurkštelėjo į mišką, pasislėpė mirtų tankmėje. Dar
minutė, ir iš už posūkio išniro du baltieji vaikiščiai, apsirengę
sučiurusiais kombinezonais su petnešomis, jie nešėsi meš keres ir ant
virvutės kadaruojantį šamą ilgumo sulig jos ranka. Kaja sustingo
šabakštyne palaukti, kol jie praeis.
Vienas berniokų mostelėjo išilgai tako.
- Ogi tik pažvelk! - šūktelėjo.
-Tai bent nuskilo mums! Atrėplioja va nigeris, ryškiai plumpina
į Nigertauną.
Kaja kryptelėjo galvą. Takučiu po darbo į namus žingsniavo Šo klys. Buvo
jau visai arti, reikia manyti, berniokų šūksnius girdėjo, bet tik panarino
galvą ir pasukęs iš tako, kad nesusidurtų su tais dviem, pėdino sau toliau.
Kas jam yra, kodėl jis nieko nedaroy tylomis nertėjo Kaja. Ji ži nojo, kad
nigeris - labai negeras žodis, žinojo, nes plūsdamasis tą
žodį drėbdavo tėtė. Šoklys galėjo pristverti tuos vaikiščius ir gerai
pamokyti sudauždamas galvomis. Bet nieko panašaus nepadarė, tik
paspartino žingsnį.
- Čia tik senis nigeris į miestą šinkuoja. Pasisaugok, nigeriuk, neužkliūk ir
nepargriūk! - tyčiojosi jie, o Šoklys tik drožė pirmyn
įbedęs žvilgsnį sau į kojų pirštus. Vienas vaikiščių pasilenkė, paėmė
akmenį ir švystelėjo Šokliui į nugarą. Akmuo dunkstelėjo jam žemė liau
mentės. Šoklys vos pastebimai kniūbtelėjo, bet žingsnio nesu lėtino.
Vaikigaliai juoku palydėjo jį, dingstantį už posūkio, paskui sugraibė dar
kelis akmenis ir nusekė jam įkandin.
Kaja suskato brautis per šabakštyną, nenuleisdama akių nuo jų gobtuvų,
šokčiojančių viršum krūmokšnių. Juos aplenkusi pritūpė tankiame
sąžalyne prie pat tako - po kelių akimirkų vaikiščiai turėjo
120
Ten, kur gieda vėžiai praeiti per pėdą nuo jos. Šoklys jau buvo nutolęs, jo
nebesimatė.
Kaja susuko palaidą maišo su uogienės indais galą, užveržė. Ir vos
berniokams priartėjus prie tankaus krūmo, užsimojo sunkiu maišu ir iš
visų spėkų liuobė artimesniajam per pakaušį. Tas kluptelėjo ir vožėsi
nosimi į žemę. Kliegdama ji puolė antrąjį, pasiryžusi sukne
žinti galvą ir jam, bet vaikiščias spėjo pasipustyti padus. Kaja nubė go
kokius penkiasdešimt jardų giliau į mišką ir pasislėpusi stebėjo pirmąjį,
kol šis pagaliau atsikėlė susiėmęs už galvos ir plūsdamasis.
Vilkdama maišą su uogienės indais Kaja apsisuko, nupėdino at gal prie
valties ir išplaukė namo. Pamanė tikriausiai daugiau niekad
neišsiruošianti į svečius.
***
Kitą dieną, išgirdusi kanale pukšint Teito valties motorą, Kaja nubėgo prie
lagūnos ir įsitaisiusi krūmuose stebėjo, kaip jis priplau kia, kelia iš valties
kuprinę. Apsidairęs Teitas ją šūktelėjo ir Kaja lėtai
žengė artyn. Ji mūvėjo aptemptus džinsus, vilkėjo baltą palaidinę su
skirtingomis sagomis.
- Labas, Kaja. Atleisk, kad neatplaukiau anksčiau. Negalėjau, turėjau
padėti tėčiui. Bet mes tuojau pat kibsim į darbą ir tu labai greitai išmoksi
skaityti.
- Labas, Teitai.
- Štai, sėskime čia.
Jis parodė šešėlyje prie pat lagūnos kyšančią storą ąžuolo šaknį. Iš
kuprinės išsitraukė plonytę apčiurusią knygutę ir bloknotą liniuoto
popieriaus. Atidžiai, lėtai tarp linijų įrašė raides a A, b B, tada para gino
pamėginti ir ją. Kantriai stebėjo, kaip ji pūkščia iškišusi liežuvį.
Jai rašant, jis tarė raides balsu. Negarsiai, lėtai.
Kaja prisiminė kai kurias dar mamos ir Džodžio parodytas rai des, bet
visai nenutuokė, kaip iš jų sudėlioti žodžius.
121

Delia Owens
Praslinkus vos kelioms minutėms Teitas tarė:
- Na, matai? Jau moki parašyti ir žodį.
- Ką tu sakai?
- B-a-b-a. Tu parašei žodį baba.
- Kas yra baba? - paklausė ji.
Jis gerai žinojo, kad prunkštelėti nevalia.
- Toks ne visai tikras žodis, jeigu jo nežinai, ir nereikia, nesuk galvos.
Mėginkim toliau. Jau labai greitai parašysi kokį nors žinomą
žodį.
Kiek vėliau jis pasakė:
- Abėcėlės tau dar reikės pasimokyti, iš tikrųjų teks nemažai pa dirbėti.
Siek tiek užtruks, kol įgusi, bet trupučiuką paskaityti gali jau dabar.
Tuojau aš tau parodysiu.
Elementoriaus Teitas neturėjo, tad pirmąja knyga Kajai tapo iš jo tėčio
bibliotekos pasiskolintas Aldo Leopoldo „Smėlynų apygardos
almanachas“. Teitas parodė jai pirmąjį sakinį ir paprašė jį perskaityti.
Sakinio pirmas žodis buvo „Yra“. Kajai teko tikrinti abėcėlę, balsu tar ti
kiekvieną raidę, bet mokytojas buvo kantrus, paaiškino, kad „Y“ - tai „i“,
tik tariama ilgiau, ir galiausiai Kajai pavyko raides sujungti. Ji plačiai
išskėtė rankas ir nusijuokė. Teitas stebėjo ją šypsodamasis.
Lėtai, kliuvinėdama, Kaja vis dėlto iššifravo visus sakinio žodžius:
„Yra tokių, kurie gali gyventi be laukinės gamtos, yra ir tokių, kurie
negali.“
- O... - žioptelėjo ji. - O.
- Na matai, tu jau skaitai, Kaja. Ir dabar jau niekad nebebus taip, kad
nemokėtum skaityti.
- Juk ne vien tai, ane? - ji beveik kuždėjo. - Aš nežinojau, kad
žodžiuose gali tilpti tiek daug. Nežinojau, kad sakinys gali būti toks
kupinas.
Teitas nusišypsojo.
-Tai labai geras sakinys. Bet ne visuose žodžiuose telpa tiek daug.
122

Ten, kur gieda vėžiai

***
Vėliau buvo dar daugybė tokių dienų, kai jiedu sėdėdavo ant
ąžuolo šaknies paunksnėje ar paplūdimyje pačioje saulėkaitoje, ir
Teitas mokė ją skaityti žodžius, apdainuojančius žąsis ir gerves, ku rios
visur aplinkui buvo tikros.
- O kas, jei nebeliks žąsų muzikos?
Teitas talkino savo tėčiui, žaisdavo su draugais beisbolą, bet vis
nutaikydavo progą išsprūsti pas Kają bent kelis kartus per savaitę. Ir
dabar jau, nesvarbu, ką darytų: ravėtų daržą, lesintų vištas, ieškotų
kriauklelių - Kaja visada klausydavosi, ar nesupupsės kanale jo val ties
motoras.
Vieną dieną paplūdimyje paskaičiusi, kuo zylės užkandžiauja
priešpiečiams, Kaja paklausė Teito:
- Tu gyveni su savo šeima Barkli Kouve, ane?
- Gyvenu su tėčiu. Taip, Barkli Kouve.
Kaja nebepaklausė, ar jis anksčiau turėjęs ir daugiau šeimos na rių, kurių
dabar nebelikę. Tikriausiai mama jį apleido, visai kaip ir ją. Kažkas
viduje mygo paliesti jam ranką, noras buvo labai keistas, tik pirštai
atsisakė jį patenkinti. Užtat ji įsiminė melsvų gysliukių, išraizgiusių
vidinę jo riešo pusę raštą, tokį pat sudėtingą, koks būna išpieštas vapsvų
sparneliuose.
***
Vėliais vakarais, įsitaisiusi prie virtuvės stalo, Kaja tęsdavo pa mokas
užsižibinusi žibalinę lempelę, švelni šviesa smelkdavosi pro pirkelės
langus laukan, palytėdavo apatines ąžuolų šakas. Vienintelis
žiburys mylių mylias nusidriekusioje juodybėje, atmieštoje tik blau saus
jonvabalių švytėjimo.
Kaja uoliai rašydavo žodžius, kiekvieną - daugybę kartų, pas kui garsiai
perskaitydavo, ką parašiusi. Teitas įtikino ją, kad ilgi
123

Delia Owens
žodžiai - tas pat, kas ir trumpi, tik sujungti draugėn, tad ilgų žodžių
Kaja nebijojo, kibo į pleistoceną taip pat narsiai, kaip ir j erą. Iki šiol dar
niekas nebuvo jai taip smagu, kaip mokytis skaityti. Bet ji nie kaip
neįstengė perprasti, kodėl Teitas pasisiūlė mokyti tokią varganą baltąją
padugnę kaip ji, kodėl išvis pradėjo ją lankyti, kodėl dova nojo tokias
ypatingas plunksnas. Bet jo šito neklausinėjo. Dar ims ir pats susimąstys
apie tai, o tokios mintys gali jį nubaidyti.
Dabar jau Kaja galėjo surašyti ir deramas etiketes savo brangie siems
pavyzdžiams ženklinti. Senose mamos knygose susirasdavo, kaip rašomas
kiekvienos plunksnos, vabzdžio, kriauklelės, gėlytės pavadinimas, tada
kruopščiai išvedžiodavo raides prie savo piešinių ant rudo pakuočių
popieriaus.
***
- Kas seka po dvidešimt devynių? - vieną dieną paklausė ji Teito.
Jis pažvelgė į ją. Kaja žinojo apie potvynius ir atoslūgius, apie sniegines
žąsis ir erelius, apie žvaigždes daugiau, nei kitam lemta sužinoti per visą
gyvenimą, bet nemokėjo suskaičiuoti iki trisdešim ties. Jis nenorėjo, kad
ji susigėstų, tad pasistengė nuslėpti nuostabą.
Ji nepakenčiamai puikiai gebėjo perprasti, ką byloja akys.
-Trisdešimt, - paprastai atsakė jis. - Eikš, pamokysiu tave rašyti skaičius
ir supažindinsiu su aritmetika. Visai lengva. Kitąkart atne
šiu tau aritmetikos knygų.
Kaja kibo skaityti viską iš eilės: gaminimo instrukcijas ant kuku rūzų
kruopų maišelių, Teito raštelius, pasakų knygas, kurias tiek metų
žaisdavo neva skaitanti. O paskui, vieną vakarą, vogčia atsidūsėjusi
pasiėmė nuo lentynos seną šeimos Bibliją. Atsisėdo prie stalo, ėmė
atsargiai versti plonyčius lapus, kol pasiekė įdėklą su šeimos metraš
čiu. Pačioje apačioje išvydo save: įrašytus vardus, pavardę. O štai ir jos
gimimo diena: Panelė Katrina Danielė Klark, 1945 m. spalio 10 d.
124

Ten, kur gieda vėžiai

O paskui, keliaudama sąrašu iš apačios į viršų, perskaitė ir brolių bei
seserų tikruosius vardus.
Ponaitis Džeremis Endrius Klarkas, 1939 m. sausio 2 d.
- Džeremis, - ištarė ji balsu. - Džodi, niekad nebūčiau nė min tyse
pavadinusi tavęs ponaičiu Džeremiu.
Panelė Amanda Margareta Klark, 1937 m. gegužės 17 d.
Kaja palietė sesers vardą pirštų galiukais. Kelissyk pakartojo.
Paskui skaitė toliau.
Ponaitis Napyras Merfis Klarkas, 1936 m. balandžio 4 d.
Kaja tyliai ištarė:
- Merfai, tavo vardas - Napyras.
Ir pačiame viršuje - vyriausioji sesuo.
Panelė Merė Helena Klark, 1934 m. rugsėjo 19 d.
Ji dar sykį pirštų galiukais perbraukė vardus, ir prieš akis stojo veidai.
Tiesa, išskydę, apsiblausę, bet Kaja įžiūrėjo visus, susigrūdu sius apie
stalą, kemšančius troškinį, laužiančius kukurūzinę duoną, protarpiais net
nusijuokiančius. Kają graužė gėda, kad užmiršo jų vardus, bet dabar juos
suradusi jau niekad nebeleisianti išsprūsti iš atminties.
Viršum vaikų vardų ji perskaitė dar vieną eilutę:
Ponas Džeksonas Henris Klarkas ir panelė Žiuljena Marija Žak su situokė
1933 m. birželio 12 d’
Iki tos akimirkos Kaja nė nežinojo tėvų tikrųjų vardų.
Kaja valandėlę sėdėjo prie stalo priešais atskleistą knygą. Visa jos
šeima jai prieš akis.
Laikas pasirūpina, kad vaikai nepažintų savo tėvų, kol šie dar jauni. Kaja
niekada nepamatys, kaip prašmatnus Džeikas pačio je ketvirtojo
dešimtmečio pradžioje šauniai įžengė į vieną Ašvilio užkandinę ir prie
gaiviųjų gėrimų automato pastebėjo Mariją Žak, juodaplaukę garbanę
gražuolę raudonomis lūpomis, atvykusią į sve
čius iš Naujojo Orleano. Prie pieno kokteilio jis priporino jai apie
125
Delia Owens plantacijas, priklausančias jo tėvams, pasigyrė po vidurinės
moky klos studijuosiąs teisę ir gyvensiąs dvare su kolonomis.
Bet užklupusi Didžioji Depresija vis gilėjo, ir bankai, paskelbę varžytines,
išlupo Klarkams žemę iš po kojų, tėvas atsiėmė Džeiką iš mokyklos.
Jiems teko persikraustyti į mažą pušinę trobelę, kurioje iš tiesų dar ne taip
ir seniai gyveno vergai. Džeikas buvo priverstas triūsti tabako laukuose,
šūsniuoti lapus drauge su juodaodžiais vy rais ir moterimis,
margaspalviais šalikais prisirišusiomis prie nugarų kūdikius.
Praslinkus dvejiems metams, Džeikas apyaušriu, nė neatsisvei kinęs,
išdūmė iš namų, su savimi pasiėmęs tiek gražių drabužių ir
šeimos brangenybių, kiek įstengė pakelti, tarp kitų - ir auksinį pro-
prosenelio laikrodį, ir senelės žiedą su deimantais. Pakeleivingomis
mašinomis nusikrapštęs iki Naujojo Orleano, jis surado Mariją, gy-
venančią su tėvais dailiame name netoli jūros kranto. Jų šeima buvo
prancūzų pirklių palikuonys, dabar - batų fabriko savininkai.
Džeikas nunešė šeimos brangenybes į lombardą ir už gautus pi nigus
vedžiojosi Mariją į prašmatnius restoranus su raudono akso mo
portjeromis, suokė nupirksiąs jai tą dvarą su kolonomis. Kai jis,
priklaupęs po magnolija, paprašė jos rankos, ji sutiko už jo tekėti.
1933-iaisiais jie susituokė nedidelėje bažnytėlėje, jaunosios artimieji tik
stovėjo ir tylomis žiūrėjo.
Pinigai tuo metu jau buvo iššvaistyti, tad Džeikas sutiko įsidar binti
uošvio batų fabrike. Manė iškart gausiąs vadybininko pareigas, tačiau
ponas Žakas, vienas iš tų, kurių plikomis rankomis nepaimsi, primygtinai
pareikalavo, kad Džeikas verslo mokytųsi pradėdamas nuo pačios apačios,
kaip bet kuris kitas darbuotojas. Tad Džeikui teko lieti prakaitą išpjaunant
kulnus.
Jiedu su Marija įsikūrė nedideliame bute viršum garažo, apstaty tame
keliais prabangiais baldais iš jos kraičio pramaišiui su sendaik
čių turgelyje įsigytais stalais bei kėdėmis. Džeikas užsirašė į vakarines
126

Ten, kur gieda vėžiai paskaitas, siekdamas baigti vidurinę mokyklą, bet
dažniausiai, užuot krimtęs mokslus, išsprūsdavo lošti pokerio ir pas
jaunąją žmoną grįždavo vėlyvą naktį, prašvinkęs viskiu. Praėjus vos trims
savaitėms, iš mokyklos buvo išmestas.
Marija meldė jo mesti gerti ir parodyti daugiau entuziazmo dar be, kad
jos tėvas jį paaukštintų. Bet tada vienas po kito pasipylė vaikai, o gertynės
taip ir nesiliovė. Nuo 1934-ųjų iki 1940-ųjų jie spėjo susilaukti keturių
vaikų, o štai paaukštinimo Džeikas sulaukė tik vieno.
Karas su Vokietija sulygino visus. Po tokios pat, kaip ir visų kitų, spalvos
uniforma Džeikas galėjo paslėpti savo gėdą, vėl pasi justi išdidus. Bet
vieną vakarą Prancūzijoje, jiems visiems tūnant dumbliname apkase,
kažkas suriko, kad pašautas jų seržantas baigia nukraujuoti vos už
dvidešimties žingsnių. Dar visai vaikiščiai, jie turėjo sėdėti apkase, laukti
pagalbos ir nervintis, kad neatzvimbtų koks netikėtas sviedinys. Bet kur
tau - visi pašoko ir suskato kepur- nėtis laukan gelbėti sužeistojo. Visi,
išskyrus vieną.
Džeikas tūnojo įsispraudęs į kampą, pastiręs iš siaubo, nepajėg damas nė
krustelėti. Tačiau mortyros sviedinys baltai geltona ugni mi driokstelėjo
ant paties apkaso krašto ir sutrupino Džeikui kairę koją. Kiti, suvirtę į
duobę drauge su sužeistuoju seržantu, nė nesu abejojo, kad Džeikas
nukentėjo, kartu gelbėdamas žygio draugą. Jis buvo paskelbtas didvyriu.
Tiesos taip niekad niekas ir nesužinojo.
Niekas, išskyrus patį Džeiką.
Apdovanotas medaliu jis buvo išsiųstas namo kaip nebetinkamas tarnybai
dėl medicininių priežasčių. Tvirtai apsisprendęs nebegrįžti
į darbą batų fabrike, Džeikas Naujajame Orleane praleido vos kelias
dienas. Marijai tylomis susitaikius, išpardavė visus jos gražiuosius
baldus ir stalo sidabrą, tada susisodino šeimą su visais rakandais į
traukinį ir išdundėjo į Šiaurės Karoliną. Iš seno bičiulio išgirdo, kad abu
jo tėvai jau mirę, ir tai atvėrė jam kelią įgyvendinti planą.
127

Detia Owens
Džeikas sugebėjo įtikinti Mariją, kad gyvenimas pirkelėje, kurią jo tėvas
buvo pasistatęs Siaurės Karolinos pakrantėje kaip žvejybai skirtą
vasarnamį, tapsiąs jiems nauja pradžia. Nereikėsią mokėti nuomos, jis
galėsiąs pagaliau baigti vidurinę mokyklą. Barkli Kouve jis nusipirko
nedidelę motorinę žvejų valtį ir susisodinęs šeimą, iš visų pusių apkrovęs
žmoną ir vaikus manta, ant viršaus užrioglinęs kelias dailias skrybėlaičių
dėžutes, nuplukdė juos mylių mylias iš sirangiusiais pelkių vandentakiais.
Kai pagaliau išniro į lagūną, kai pasimatė po ąžuolais pritūpusi sukiužusi
pirkelė su iškirmijusiais tinkleliais nuo uodų, Marija tik stipriau apglėbė
jauniausią savo vai ką, Džodį, dar mėgindama tramdyti ašaras.
Tėtė bandė ją raminti:
- Tik jau anei dėl ko anei kiek nesijaudink. Tik žybt, ir visą šitą sutvarkau.
Tačiau pirkelės Džeikas taip ir nesuremontavo, taip ir nebaigė vidurinės
mokyklos. Jis įniko girtuokliauti ir lošti pokerį „Pelkių Gi nėjoje“,
mėgindamas taurelės dugne nugramzdinti anuos apkasus.
Marija kaip išmanydama stengėsi susikurti namus. Sendaikčių
išpardavimuose įsigijo patalynės čiužiniams, patiestiems tiesiai ant
grindų, nusipirko atskirą skardinę vonią, skalbdavo naudodama vandenį
iš kieme įtaisyto čiaupo, savarankiškai išmoko užsiveisti daržą, auginti
vištas.
Netrukus po atsikraustymo ji aprengė vaikus geriausiais drabu
žiais ir nuvežusi į Barkli Kouvą užrašė į mokyklą. Džeikas raukėsi
sužinojęs, mintis apie išsilavinimą jam nepatiko, ir veikiau dažniau, nei
rečiau jis vis liepdavo Merfui ir Džodžiui pamokų sąskaita pri- gaudyti
voverių ar prižvejoti žuvų vakarienei.
Tik vieną vienintelį kartą Džeikas pasiėmė Mariją paplaukioti
mėnesienoje, ir to pasiplaukiojimo pasekmė buvo jų jauniausias vai kas -
duktė, kurią pavadino Katrina Daniele, o vėliau praminė Kaja, nes
pirmąsyk paklausta, kuo yra vardu, ji prisistatė kaip tik taip.
128

Ten, kur gieda vėžiai

Kartais, išsiblaivęs, Džeikas dar pasvajodavo baigti mokyklą, su kurti
geresnį gyvenimą jiems visiems, bet netrukus ant smegenų vėl
užslinkdavo apkasų šešėlis. Kadaise toks užtikrintas savimi ir išdidus,
patrauklios išvaizdos ir geros sportinės formos, jis nebeapsikęsdavo
kailyje to žmogaus, kuriuo tapo, ir užsiversdavo nemenką mauką iš
gertuvės. Susilieti su pelkių padugnėmis, girtuokliais, lošėjais ir
keikūnais buvo užvis lengviausia, ką Džeikui kada nors teko daryti.
129

17.
Žengimas per slenkstį
I960 f T^ ą skaitymo vasarą vieną dieną Kajai nuplaukus pas Šoklį, šis
1 perspėjo:
- Nagi, panelyte Kaja, čia yra dar šis tas. Toki vyrai šniukštinėjo
čia aplinkui, kamantinėjo apie tave.
Ji, užuot, kaip visada, žvelgusi kažkur pro šalį, įbedė akis tiesiai
Iii
- Kas tokie? Ko jie norėjo?
- Aš pats tai manau, kad iš socialinės tarnybos būti gali. Visokių ten
dalykų klausinėjo. Ar tavo tėtė su tavim tebegyvena, o mama tavo kur, ar
tu šitą rudenį eini į mokyklą. Ir kada atplauki čionais, va tą jie ypač
norėjo sužinoti, koks būna metas, kai atplauki čionai.
- Ką tu jiems pasakei, Šokly?
- Na, kaip jau gebėjau, taip pasistengiau juos nuo tavęs kitur nusukti.
Pasakiau, kad yra tavo tėtė, va išplaukęs žvejoti ir tik tiek, - jis atmetė
galvą ir nusijuokė. - Ir dar jiems pasakiau, kad niekad nežinosi, kada toji
tavo valtaitė pasirodys. Tai tu tik nurimk, pane lyte Kaja. Kad dar
pasirodys, Šoklys jau pasiųs juos vėjų už uodegos pagriebti.
- Ačiū.
130
Ten, kur gieda vėžiai
Vos sulaukusi, kol bus pripildytas bakas, Kaja išplaukė tiesiai namo.
Dabar teks būti atsargesnei, gal net susirasti kokį užkaborį pelkėse, kur
galėtų pratūnoti, kol jiems pakyrės jos ieškoti.
Tą pat popietę, kai tyliai gurgždindamas smėlį pakrantėje sustojo
Teito laivelis, Kaja nieko nelaukusi tarė:
- Gal galėtumėm susitikt kur kitur, be čionais?
- Sveika, Kaja, džiugu tave matyti, - atsiliepė Teitas, vis dar gniauždamas
vairalazdę.
- Tai kaip manai?
- Reikėtų sakyti ne čia > o ne be čionais, taip pat mandagumas reikalauja
su žmogum pirmiau pasisveikinti, tada prašyti paslaugos.
- Ir pats, būna, pasakai čionais, - ji beveik nusišypsojo.
- Na taigi, mes iš Šiaurės Karolinos šabakštynų ir šiaip jau kal bam kaip
su karšta bulve burnoj, bet kartais galim ir pasistengti.
- Laba diena, pone Teitai, - tarė ji trupučiuką tūptelėdama. Tei tas įžvelgė
kažkur jos esybės gelmėse slypinčio ūmumo, net įžūlumo atošvaitą. - Na
kaip, gal galėtumėm susitikti ne čia, o kitur?
- Na taip, turbūt. O kodėl?
- Šoklys pasakė, kad manęs ieško žmonės iš socialinės tarnybos.
Bijau, kad jie mane pagaus, ištrauks kaip upėtakį iš vandens ir nu- grūs į
kokius globos namus ar panašiai.
- Tada verčiau jau susiraskim kokią vietelę ten, kur gieda vėžiai, ir
pasislėpkim. Man iš anksto gaila tų įtėvių, kurie imtųsi tave glo boti, -
Teitas šypsojosi visu veidu.
- Ką tai reiškia - ten, kur gieda vėžiai? Mano mama kartais taip sakydavo.
Kaja prisiminė, kaip mama visada skatindavo ją tyrinėti pelkes:
„Keliauk kuo toliau, kiek tik gali, į atokiausius užkaborius, ten, kur gieda
vėžiai.“
- Na, tiesiog tai reiškia kur nors toli, nuošaliuose šabakštynuose, kur
visokie gyviai tebėra laukiniai ir elgiasi kaip laukiniai gyviai. Gal turi
kokį sumanymą, kur nuo šiol galėtume susitikti?
131

Delia Owens
- Viena tokia vietelė yra... Aptikau kažkada tokią seną, visai su kiužusią
žvejų lūšną. Kai įsiminsi posūkius, galėsi nuplaukti ten val timi, o aš iš
čia galiu ir nueiti.
- Gerai, tai šok į valtį. Šįsyk man parodysi, o kitą kartą ten ir susitiksim.
- Išeidama ten paliksiu tau ženklą, akmenukų krūvelę štai čia, prie to rąsto
valčiai pririšti, - Kaja dūrė pirštu į lagūnos pakran tę. - O jei akmenukų
nebus, tai reikš, kad aš kažkur čia pat ir išlįsiu išgirdusi tavo valties
motorą.
Jie lėtai nupūškavo per pelkę, paskui atvira jūra nusklendė pie tų pusėn,
tolyn nuo miestelio. Kaja, įsitaisiusi priekyje, šokčiojo su kiekviena
banga, skruostais įžambiai sruvo vėjo spaudžiamos ašaros ir vėsiais lašais
kapsėjo į ausis. Pasiekus nedidelę įlankėlę, ji mostelėjo plaukti toliau gėlo
vandens upokšniu, vos įžiūrimu po nusvirusių krūmokšnių šabakštynais.
Protarpiais pasirodydavo, kad upokšnio vaga jau ir baigiasi tankmėje, bet
Kaja pamodavo, kad galima plaukti toliau, ir valtis sėkmingai
prasibraudavo per dar vieną sąžalyną.
Galų gale tankūs krūmokšniai užleido vietą erdviai pievai, o upe lis
atitekėjo iki senos vieno kambario rąstinės trobelės, viename gale
susmukusios. Rąstai buvo išklibę, kai kurie ir nuvirtę, mėtėsi ant
žemės lyg sunešti malkoms strampai. Stogas dar laikėsi ant pusės sie nos,
tik įžambiai leidosi nuo sveikojo galo iki apgriuvusio it šauniai pakreipta
skrybėlė. Teito valties pirmagalis atsirėmė į kranto dumb lą, ir abu
tylomis nužingsniavo prie atvirų durų.
Viduje buvo tamsu, tvoskė žiurkių šlapimu.
- Tikiuosi, neketini čia ir apsigyventi... šitas laužas gali užgriūti tiesiai tau
ant galvos.
Teitas stumtelėjo sieną. Atrodė pakankamai tvirta.
- Tai tik užuoglauda. Galėčiau pasidėti čia šiek tiek maisto, jeigu tektų
kurį laiką slapstytis.
132

Ten, kur gieda vėžiai

Teitas atsisuko ir žvelgė į ją laukdamas, kol akys apsipras su prietema.
- Kaja, o tu niekad nesvarstei galimybės eiti į mokyklą? Nuo to
nemirštama, o jeigu lankytum mokyklą, galbūt socialinės tarnybos
paliktų tave ramybėj.
-Jie tikriausiai jau suuodė, kad aš likau viena, tad jeigu pasirody siu,
iškart pastvers ir išsiųs į globos namus. Be to, dabar aš jau šiaip ar taip
per sena lankyti mokyklą. Kur jie mane dėtų? Į pirmą klasę?
Jos akys išsiplėtė vien pagalvojus, kad reikėtų sėdėti ant mažytės kėdutės,
apsuptai vaikiukų, gebančių pasakyti žodžius paraidžiui ir suskaičiuoti iki
penkiasdešimties.
- Nejaugi taip visą gyvenimą ir gyvensi pelkėse vienui viena?
- Vis geriau negu globos namuose. Tėtė grasindavo mus ten iš siusiąs, jei
blogai elgsimės. Sakydavo, jie tikri bjaurybės.
- Visai ne. Nebūtinai. Globėjai dažniausiai būna geri žmonės, kurie myli
vaikus, - nesutiko Teitas.
- Nori pasakyti, tu jau verčiau kraustytumeis į globos namus, negu
gyventum pelkėse? - paklausė ji atkišusi smakrą, viena ranka
įsisprendusi į klubą.
Jis valandėlę patylėjo.
- Ką gi, atsinešk čia porą antklodžių, dar gal degtukų, jei pasitai kytų
šaltesnė naktis. Gal dar kelias sardinių skardines. Jos laikosi visą
amžinybę. Bet šviežio maisto ten nepalik. Privilios lokius.
- Manai, bijau lokių, ane? Nebijau.
- Manai, bijau lokių, ar ne?
***
Tą vasarą Kaja su Teitu mokėsi skaityti ir susitikdavo anoje su-
smukusioje lūšnoje. Įpusėjus rugpjūčiui, Kaja baigė skaityti „Smė lynų
apygardos almanachą“, gal ir ne kiekvieną žodį įkando, bet
133

Delia Owens didžiąją dalį suprato. Aldas Leopoldas atskleidė jai, kad
užliejamos pievos yra gyva upių tąsa, kurią upė gali vėl pasiglemžti, kada
tik įsi- geidusi. Apsigyventi šalpoje - tas pat, kas apsigyventi po upės
spar nu. Kaja sužinojo, kur žiemą išskrenda žąsys, ką reiškia jų muzika.
Švelnūs ir tykūs autoriaus žodžiai, skambantys beveik kaip poezija,
bylojo jai, kad dirvoje knibždėte knibžda gyvybės, kad ji - vienas iš
vertingiausių Žemės turtų, kad nusausinus šlapynes išdžiūsta ir mylių
mylios toliau nusidriekusios žemės, kad nusekus vandeniui pražūsta
daugybė augalijos ir gyvūnijos rūšių. O kai kurios sėklos išdžiūvusioje
dirvoje netgi ramybės būklės išgyvena ištisus dešimt mečius, jos laukia, o
kai vanduo pagaliau grįžta namo, prasprogsta, iškiša galvas iš dirvos,
išsiskleidžia. Kaja sužinojo daugel nuostabių dalykų, tikro gyvenimo
išminties - mokykloje šito niekad nebūtų išmokusi. Tas tiesas turėtų žinoti
kiekvienas, ir vis dėlto, nors jos atvirai guli pabirusios visur aplinkui,
kažkodėl jų niekas nepastebi, lyg jos slypėtų giliai dirvoje kaip tos
išdžiūvusios sėklos.
Jiedu susitikdavo rąstų lūšnoje kelis kartus per savaitę, bet nak vodavo
Kaja dažniausiai savo pirkelėje arba paplūdimyje, su kirais.
Iki užslenkant žiemai, jai reikėjo prisirinkti malkų, tad Kaja tos už-
duoties ėmėsi iš peties, vilko glėbius šakų iš arčiau ir iš toliau, krovė
kaip įmanydama tvarkingiau tarp dviejų pušų. Ropės jos darže kėlė
galvas ne ką aukščiau paprastųjų rykštenių, ir vis dėlto daržovių ji
prisiaugino tiek, kad negalėjo įveikti net padedama elnių. Kaja nu
ėmė paskutinį vasaros pabaigos derlių, sukrovė cukinijas ir burokus
šešėlyje po plytų ir lentų laipteliais.
Ir vis dėlto ji be paliovos įtemptai klausėsi, ar nepasigirs keliuke ratų
trinksėjimas ir variklio ūžimas, skelbiantys artėjant automobilį su vyrais,
atvykstančiais jos išvežti. Kartais ji taip įsibaugindavo ir nuvargdavo
klausytis, kad pėdindavo į skaitymo lūšną ir nakvoda vo ten tiesiog ant
grindų, susisupusi į apklotą. Rinkti moliuskus ir rūkyti žuvis stengdavosi
pagal tokį grafiką, kad Šokliui juos nuvežti
134

Ten, kur gieda vėžiai galėtų Teitas, jis parveždavo ir būtinų prekių.
Stengėsi, kad minkštas jos pilvelis suboluotų kiek įmanoma rečiau.
***
- Prisimeni, kaip perskaičiusi pirmąjį sakinį pasakei, kad kai ku- riuose
žodžiuose telpa labai daug? - vieną dieną, sėdėdamas upelio pakrantėje,
paklausė jos Teitas.
- Taip, prisimenu, o ką?
- Tad štai, ypač kupini būna eilėraščiai. Eilėraščių žodžiai ne tik pasako
tau visokius dalykus. Jie sujudina jausmus. O kartais net prajuokina.
- Mama kartais skaitydavo eilėraščius, bet aš nė vieno nebeprisimenu.
- Pasiklausyk šito, jį parašė Edvardas Lyras.
Teitas išsitraukė perlenktą lapą ir ėmė skaityti.
Ūmai ponulis Virpūnėlis
Ir ponia Zirzeklė
Sukrykštę vynbalsiu nukūrė
Prie jūros, į pakrantę seklią;
Laivelis ten tik jų ir laukė,
Rausvai pilkavo burės;
Jie įveikė bangas putotas
Ir toliuos atsidūrė.
Kaja nusišypsojo ir tarė:
- Ritmas toks kaip bangų, dūžtančių į krantą.
Po šito jai pačiai prasidėjo eilėraščių kūrimo etapas, ji rimuodavo
žodžius plaukiodama po pelkę ar ieškodama kriauklelių - paprastu tės
eilės, paikos, monotoniškos. „Mėlyną kėkštę toli sparnai nuneš,
135
Delia Owens jeigu galėčiau, skraidyčiau ir aš.“ Pati balsu juokdavosi iš
savo kūry bos, šitaip užpildydavo kelias ilgos vienišos dienos vienišas
minutes.
Vieną vėlyvą popietę skaitydama virtuvėje prie stalo, prisiminė mamos
poezijos knygą ir rausėsi tol, kol surado. Tomelis buvo toks sučiuręs, kad
viršelių nelikę nė ženklo, puslapius, kad neišsibarstytų, laikė dvi
apspurusios tamprios juostelės. Kaja atsargiai jas nuėmė ir
ėmė sklaidyti puslapius, perskaitydavo šen ten pasitaikančias mamos
pastabas paraštėse. Pačioje pabaigoje rado mamos mėgstamiausių ei-
lėraščių sąrašą pagal puslapių numerius.
Kaja atsivertė Džeimso Raito eilėraštį.
Vieniša, šalta ir liūdna,
Ir kiemas, žinojau, tuščias,
Ir ilgesį skaudų budino
Mintys apie mano vaikutį,
Padūkusį, linksmą šnekutį...
Nei medžių, nei saulės, nieko,
Vien tiktai mudu.
Jo motina andai dainuodavo,
Šildydama mums valgį,
Ji mus mylėjo, ir Dievas tepasakytų,
Kodėl tamsa apklojo žemę šitą.
Ir kitą - Golvėjaus Kinelo.
Man buvo įdomu...
Visas savo mintis išsakiau
Kaip įmanydamas švelniau. O dabar...
Kai baigėsi, prisipažįstu, man palengvėjo:
Gaila tik to noro
Įkvėpti daugiau gyvybės.
...Sudie.
136

Ten, kur gieda vėžiai

Kaja pirštų galiukais palietė žodžius, tarsi jie būtų žinia, tarsi mama
tamtyč ir būtų juos pabraukusi, lyg numanydama, kad duktė kada nors
perskaitys juos pasišviesdama blausia žibaline lempele, perskai tys ir
supras. Ne kažin kas tai buvo, ne ranka rašytas raštelis, užkištas kojinių
stalčiaus dugne, bet vis šis tas. Kaja jautė, kad tuose žodžiuose yra
įsprausta galinga prasmė, bet jos iškrapštyti taip ir nepasisekė. Jei kada
nors pati taptų poete, pasirūpintų, kad eilių prasmė būtų aiški.
***
Rugsėjį pradėjęs lankyti paskutinę klasę, Teitas nebegalėjo taip dažnai
lankyti Kajos, bet atplaukdamas pristatydavo ir jam neberei kalingų
mokyklinių vadovėlių. Nė žodžiu neperspėjo, kad jo biolo gijos knygos jai
dar per sudėtingos, tad Kaja plūkė per skyrius, iki kurių mokykloje būtų
priėjusi tik po ketverių metų.
- Nesikrimsk, - paguosdavo jis. - Kaskart skaitydama iš naujo suprasi vis
trupučiuką daugiau.
Paaiškėjo, kad jo tiesa.
Dienoms vis labiau trumpėjant, jie vėl pradėjo susitikinėti prie pašiūrės,
nes nukakti į skaitymo lūšną nebeužtekdavo dienos šviesos.
Mokydavosi visada lauke, bet vieną rytą, įsišėlus vėtrai, Kaja įkūrė
krosnyje ugnį. Po to, kai daugiau nei prieš ketverius metus pradingo tėtė,
niekas be pačios Kajos neperžengė pirkelės slenksčio. Kajai ne tilpo
galvoj mintis, kad galėtų pasikviesti ką nors užeiti vidun. Bet ką...
išskyrus Teitą.
- Gal norėtum pasėdėti virtuvėj prie krosnies? - paklausė ji, kai jis
užtempė valtį ant lagūnos kranto.
- Žinoma, - lyg niekur nieko atsakė jis: žinojo, kad nevalia paro dyti, koks
reikšmingas yra tas kvietimas.
Vos įkėlęs koją į verandą, Teitas net šūktelėjo sužavėtas, jam prireikė
bemaž dvidešimties minučių, kol apžiūrėjo plunksnas ir
137

Delia Owens kriaukleles, kaulus ir paukščių lizdus. Kai galiausiai susėdo

prie sta lo, Kaja prisitraukė kėdę arčiau jo, taip, kad jie beveik liestųsi
alkū nėmis. Tiesiog norėjo jausti jį visai čia pat.
Teitas dabar buvo labai užsiėmęs, padėdavo savo tėčiui, tad diena
prailgdavo slenkant nuo jos nosies iki uodegos. Vieną vėlyvą vakarą
Kaja pirmąsyk ryžosi pasiimti nuo mamos knygų lentynos roma ną -
Dafnės du Morjė „Rebeką“. Sėdėjo ir skaitė apie meilę. Paskui užvertė
knygą, priėjo prie spintos. Nusikabinusi apsivilko mamos vasarinę
suknelę ir ėmė šytuoti po kambarį, plazdendama sijoną sukiotis priešais
veidrodį. Siūbuodama klubais, kratydama vešlius plaukus, įsivaizdavo,
kaip Teitas kviečia ją šokio. Jo rankas, priglun dančias jai prie juosmens.
Tarsi ji būtų ponia de Vinter.
Staiga atitokusi ji net susirietė krizendama. O paskui išsitiesė ir liko
stovėti nekrustelėdama.
***
- Nagi eikš čionais, vaike, - progiesmiu užtraukė Meibelė vieną popietę. -
Turiu tau šį tą.
Dėžes su visokiu geru Kajai paprastai pristatydavo Šoklys. Jei pa-
sirodydavo ir Meibelė, tai reikšdavo ką nors ypatingo.
- Nagi striuoksėk, pasiimk, kas ten tau paruošta. O aš tuo metu pripildysiu
baką, - paragino Šoklys ir Kaja iššoko iš valties.
- Tik pažvelk, panelyte Kaja, - tarė Meibelė, kilstelėdama persi ko spalvos
suknelę: gėlėmis išmargintą sijoną dengė plonyčio šifono sluoksnis -
tokio dailaus drabužio Kaja kaip gyva nebuvo regėjusi, buvo gražesnis net
už mamos vasarinę suknelę. - Kaip tik pritiks tokiai princesei kaip tu.
Ji pamatavo iš akies, pakėlusi suknelę priešais Kają, o ši pačiupi nėjo
audeklą ir nusišypsojo. Paskui, nusigręžusi nuo Šoklio, Meibelė ne be
vargo susilenkė ir paėmė iš dėžės liemenėlę.
138

Ten, kur gieda vėžiai

Kaja visa iškaito.
- Nagi, panelyte Kaja, tik jau nesidrovėk, širduk. Šito daikčiuko tau
reikės, maždaug, taigi, jau dabar. Ir dar, jei atsitiktų taip, kad tau prireiktų
apie ką nors pasikalbėti, jei ko nors nesuprastum, tuojau pat viską senolei
Meibelei ir pasisakai. Girdi mane?
- Aha, taip. Ačiū, Meibele.
Kaja sugrūdo liemenėlę kuo giliau į dėžę, po džinsais ir marški nėliais,
maišeliu pupelių, konservuotų persikų indu.
Po kelių savaičių Kaja sėdėjo bangų sūpuojamoje valtyje, ste bėdama
jūroje plūduriuojančius, žuvis graibstančius pelikanus, ir staiga ją surietė
netikėtas pilve įsimetęs mėšlungis. Kajos niekad ne kamuodavo jūros
liga, be to, ir skausmas buvo toks, kokio iki šiol nebuvo patyrusi. Ji
nuplaukė iki Point Byčo, ištempė valtį į krantą, pati atsisėdo smėlyje, abi
kojas pakreipusi į vieną pusę lyg sparną.
Maudulys paaštrėjo, Kaja susiraukė, tyliai suaimanavo. Tikriausiai bus
paleidę vidurius.
Staiga ji išgirdo motoro pupsėjimą, tuoj pat išvydo ir Teito valtį,
skrodžiančią purslojančias bangų keteras. Vos pastebėjęs Kają, Teitas
išsyk pasuko kranto pusėn. Ji sau po nosimi burbtelėjo keletą sūres nių
tėtės keiksmų. Šiaip jau visada džiaugdavosi pamačiusi Teitą, tiktai ne
šįsyk, kai bet kurią akimirką gali tekti dumti į ąžuolyną išsitriesti.
Ištraukęs valtį krantan šalia jos valties, Teitas šlumštelėjo į smėlį greta
Kajos.
- Labas, Kaja. Ką čia veiki? Kaip tik plaukiau pas tave.
- Labas, Teitai. Smagu tave matyti, - ji labai stengėsi, kad balsas
skambėtų įprastai, bet skrandis ir vėl susigniaužė.
- Kas tau yra? - paklausė Teitas.
- Kodėl tu klausi?
- Nekaip atrodai. Kas nors negerai?
- Man atrodo, kažkas ne taip su viduriais. Skrandį traukia mėš lungis,
smarkiai.
139

Delia Owens
- Oo... - Teitas nužvelgė jūrą. Basų kojų pirštais įsirausė į smėlį.
- Tikriausiai tau reikėtų plaukti sau, - sumurmėjo ji panarinusi galvą.
- Tikriausiai man reikėtų pabūti su tavim, kol tau pagerės. Pa jėgsi grįžti
namo?
- Man gali prireikti bėgti į mišką. Turbūt vemsiu.
- Gal. Bet nemanau, kad tai padėtų, - negarsiai ištarė jis.
- Ką tu nori pasakyti? Juk net nežinai, kas man yra.
- Gal šitas pilvo skausmas kažkoks kitoks negu būdavo anksčiau?
- Taip.
- Juk tau jau beveik penkiolika, ar ne?
- Taip. O kuo dėtas mano amžius?
Teitas valandėlę patylėjo. Patrynė kulnus į smėlį, giliau įsirausė kojų
pirštais. Galų gale, nukreipęs akis į šalį, prašneko:
- Gali būti, kad... na, žinai. Tai, kas atsitinka tavo amžiaus mer gaitėms.
Prisimeni, prieš kelis mėnesius atnešiau tau lankstinuką apie tokius
dalykus. Kartu su biologijos knygomis.
Teitas, visas išraudęs, skubiai dirstelėjo į ją ir vėl nusisuko.
Kaja panarino akis, jautė, kaip kaista visas kūnas. Žinoma, šalia nebuvo
mamos, kuri viską paaiškintų, bet tasai lapelis, kurį Teitas atnešė jai iš
mokyklos, šį tą atskleidė. Ir štai dabar, kai atėjo jos lai kas, ji sėdi
paplūdimyje ir tampa moterimi tiesiog vaikino akivaiz doje! Gėda
užplūdo ją drauge su panika. Ir ką dabar daryti? Kas konkrečiai atsitiks?
Ar daug bus to kraujo? Kaja įsivaizdavo, kaip kraujo bala geriasi į smėlį
visur aplink ją. Sėdėjo ir tylėjo, o aštrus maudulys varstė juosmenį.
- {stengsi parplaukti namo? - paklausė Teitas vis dar nežiūrėda mas į ją.
- Manau, taip.
- Viskas tau bus gerai, Kaja. Visoms mergaitėms taip atsitinka, ir visos
kuo puikiausiai susidoroja. Keliauk namo. Aš plauksiu iš
140
Ten, kur gieda vėžiai paskos, šiek tiek atsilikęs. Noriu įsitikinti, kad tikrai
sėkmingai pa siekei namus.
- Visai nebūtina...
- Dėl manęs nesuk galvos. O dabar judinkis.
Jis atsistojo ir nudrožė prie savo valties, nė negrįžtelėjęs į ją. Užvedė
motorą, nuplaukė tolokai į jūrą ir ten sulaukė, kol Kaja bemaž pakrante
pajudėjo savo kanalo link. Atsilikęs tiek, kad ji įžiūrėtų tik šipulį tolu-
moje, sekė iš paskos, kol ji įplaukė į lagūną prie namų. Išlipusi į krantą
Kaja trumpai mostelėjo nepakeldama galvos, nežiūrėdama jo pusėn.
Kaip ir daugumą kitų dalykų, Kaja pati daugmaž perprato, kaip tampama
moterimi. Vis dėlto kitą rytą su pirmąja brėkšma ji šoko į val tį ir
nuplaukė pas Šoklį. Blyški saulė kabojo lyg susupstyta rūko patale, kai
Kaja atbirbė prie Šoklio prieplaukos ir ėmė dairytis Meibelės, nors ir
žinojo, kokia menka tikimybė ją čia rasti. Ir iš tiesų, pasisveikinti išniro
tik Šoklys.
- Labas rytelis, panelyte Kaja. Jau pristigusi degalų?
Nelipdama iš valties Kaja tyliai atsakė:
- Man reikia Meibelės.
- Man labai baisiai gaila, vaike, bet Meibelės šiandien čia nėra. Gal aš
galiu kuo padėti?
Dar labiau panarinusi galvą Kaja sukuždėjo:
- Man reikia pasikalbėti su Meibele, labai reikia. Kuo skubiau.
- Ką gi, - Šoklys nužvelgė įlankėlę ir, kiek aprėpė akys, už jos tyvu-
liuojančią jūrą, nepastebėjo atplaukiant nė vienos valties. Kiekvienas,
kam tik prireikdavo degalų, nesvarbu, kokia būtų diena, netgi per Ka-
lėdas, galėdavo tikėtis rasiąs Šoklį čia, per penkiasdešimt metų jis ne-
praleido nė vienos vienintelės dienos, išskyrus tą, kai mirė jų angelėlis,
Deizė. Jis negalėjo palikti posto. - Tuomet tau teks palūkėti čia, pane lyte
Kaja. Aš pabėgėju sau takučiu, pasipins man kas nors, paprašysiu ir
nulėks Meibelės tau atvesti. O tu kad tik pamatai kokią valtį, sakai jiems,
kad aš tik žybt - ir grįžtu.
141

Delia Owens
- Taip ir padarysiu. Ačiū.
Šoklys nuskubėjo į krantą ir tuojau dingo iš akių, o Kaja laukė, kas kelios
akimirkos vis dirsčiodama įlankos pusėn, baimindamasi, kad tik
nepasirodytų dar viena valtis. Bet Šoklys tikrai tik žybt - ir sugrįžo,
pranešė pasiuntęs kažkokius vaikius pakviesti Meibelės. Ka jai tereikią
luktelėti „kokią valandžiukę“.
Šoklys ėmėsi darbo, krovė iš dėžių kramtomojo tabako pakuotes, dėliojo
ant lentynų, kuitėsi po savo krautuvėlę. Kaja sėdėjo valtyje.
Galų gale pasirodė ir Meibelė, atidundėjo prieplaukos lentomis, ku rios
nuo jos žingsnio tirtėjo, lyg prieplauka kas būtų stūmęs nedidelį pianiną.
Nešina popieriniu maišeliu, ji neužbaubė linkėdama labo ryto, kaip būtų
padariusi kitu atveju, o sustojo ties Kajos valtimi ir prašneko negarsiai:
- Labas rytas, panelyte Kaja, ir ką gi visa tai reiškia, vaike? Kas nutiko,
širduk?
Kaja tik dar žemiau panarino galvą ir kažką sulemeno, bet Mei belė
nenugirdo.
- Gali išlipt iš tos savo valties, ar verčiau man įlipt pas tave?
Kaja neatsakė, tad Meibelė visais savo dviem šimtais svarų įriog- lino
vieną koją į mažytę valtelę, paskui - kitą, pasipiktinusi valtelė dukstelėjo
prieplaukos kraštą. Meibelė klestelėjo ant vidurinio suo lo, veidu į
paskuigalyje susigūžusią Kają.
- O dabar, vaike, klok, kas tau nutiko.
Abi palinko viena prie kitos, sukišo galvas, ir Kaja pakuždomis
ėmė berti žodžius. Tada Meibelė prisitraukė ją, apkabino, prispau dusi
prie masyvios krūtinės, ir pradėjo linguoti. Iš pradžių Kaja buvo visa
pastirusi, nepratusi būti glėbesčiuojama, bet Meibelės tai neat baidė, ir
galiausiai Kaja suglebusi nugrimzdo tose jaukiose pagalvė se. Po
valandėlės Meibelė atšlijo ir praskleidė rūdą popierinį maišelį.
-Taigi, aš taip lyg ir įspėjau, kas galėjo tau atsitikti, tad atsinešiau
šiokių tokių dalykėlių.
142

Ten, kur gieda vėžiai

Ten pat, sėdėdama prie Šoklio prieplaukos prigludusioje valtelė je,
Meibelė išaiškino Kajai smulkmenas.
- Taigi, panele Kaja, nėra čia nieko, ko reikėtų gėdytis. Ir anei joks tai ne
prakeiksmas, kaip kiti sako, čia visos gyvasties pradžia, ir duota tai tik
moteriai. Tu dabar - jau moteris, mažute.
***
Kitą popietę išgirdusi Teito valties pupsėjimą, Kaja nėrė į tan kų
šabakštyną slėptis ir stebėjo vaikiną iš ten. Jai rodėsi užtektinai keista,
kad ją išvis kas nors pažįsta, o štai dabar jis žinojo apie patį slapčiausią,
patį asmeniškiausią jos gyvenimo nutikimą. Jai užkaito skruostai vien
pagalvojus apie tai. Kaja nutarė lindėti pasislėpusi tol, kol jis išplauks
sau.
Jis priplaukė iki lagūnos kranto ir išlipo, rankose laikė baltą, vir vele
perrištą dėžutę.
- Ei! Kaja, kur tu?! - sušuko. - Atnešu pyragėlių iš Parkerio cukrainės!
Kaja jau nežinia kiek metų ko nors panašaus į pyragėlį nė burnoj nebuvo
turėjusi. Teitas iš valties iškėlė ir kelias knygas, o Kaja iššlio- pino iš
krūmyno jam už nugaros.
- A, štai kur tu. Tik pažiūrėk.
Jis atvožė dėžutę, o joje, tvarkingai surikiuoti, pūpsojo mažyčiai
pyragaičiai, vos colio platumo kvadratėliai, aptepti vanilės glajumi, su
užtupdytomis ant viršaus rausvomis rožytėmis.
- Nagi, čiupk, - paragino jis.
Vis dar nežiūrėdama į Teitą, Kaja paėmė pyragaitį, suleido dan tis. Ir
tuojau susigrūdo į burną visą. Apsilaižė pirštus.
- Na štai, - Teitas padėjo dėžutę prie jų ąžuolo. - Valgyk kiek telpa. O
dabar - prie darbo. Atsinešiau naują knygą.
Tuo ir baigėsi. Jiedu kibo į pamoką, o apie tą kitą dalyką nebe buvo ištarta
nė žodžio.
143

Delia Owens
***
Artėjo ruduo; visžaliams augalams gal ir buvo nė motais, bet platanai
rudens dvelksmą pastebėjo. Skalūnų pilkumo danguje su tvisko jų lapų
auksas. Vieną vėlyvą popietę, po pamokos, Teitas vis dar delsė, nors jau
turėjo išplaukti. Abu su Kaja sėdėjo ant rąsto miške. Galų gale ji ryžosi
užduoti klausimą, kirbėjusį galvoje ištisus mėnesius.
- Teitai, aš tikrai dėkinga, kad išmokei mane skaityti ir dar davei visokių
dalykų. Bet kodėl užsiimi su manim? Ar neturi merginos, na, ar ko
panašaus?
- Nea... na, kartais. Anksčiau draugavau su viena mergina, bet dabar jau
nebe. Man patinka leisti laiką čia, tykumoje, ir dar man patinka, kad tu
taip domiesi pelkėmis, Kaja. Dauguma žmonių joms išvis neskiria jokio
dėmesio, nebent išplaukia žvejoti. Mano, kad čia tik niekam tikę tyrai,
kuriuos reikėtų nusausinti ir įdirbti
žemę. Nesupranta, kad jūros gyviams, taip pat ir tiems, kuriuos jie valgo,
pelkės būtinos.
Vis dėlto jis nepasakė, kad jam pagailo jos, vienui vienos gyve nančios
brūzgynuose. Neužsiminė žinąs, ką apie ją mano kiti vai kai, kaip kaimo
gyventojai jau daugelį metų vadina ją Pelkių Dukra, plaka liežuviais apie
ją visokius pramanus. Slapčia tykina prie jos trobelės naktį, pribėgę
paliečia ranka - tai netgi tapo tradicija, tarsi kokiu įšventinimo į vyrus
ritualu. Ką gi tai pasako apie vyrus? Kai kurie jų jau lažinosi, kas pirmas
gaus ją nusiraškyti. Tokie bei pana
šūs dalykai jį ir siutino, ir kėlė nerimą.
Bet ir tai nebuvo pagrindinė priežastis, dėl kurios jis palikdavo
Kajai plunksnas miške ir nuolat pas ją lankydavosi. Dar vienas da lykas,
apie kurį Teitas jai neprasitarė, buvo jo paties jausmai, dvi persipynusios
gijos: švelni meilė pražuvusiai sesutei ir kvapą gniau
žianti - mergaitei. Jų išnarplioti nesisekė ir jam pačiam, bet iki šiol
144

Ten, kur gieda vėžiai jo dar niekad nebuvo bloškusi tokio stiprumo banga.
Jausmų galia, ir skausminga, ir saldi.
Žolės stiebeliu baksnodama skruzdėlės urvelį, Kaja paklausė dar kai ko:
- O kur tavo mama?
Tarp medžių plaikstėsi vėjelis, švelniai siūbuodamas šakas. Teitas tylėjo.
- Gali nesisakyti, jeigu nenori.
- Gali nesakyti.
- Gali nesakyti.
- Mano mama ir jaunėlė sesė žuvo per avariją Ašvilyje. Sesės var das
buvo Kariana.
- Oi. Man taip labai baisiai gaila, Teitai. Nė kiek neabejoju, kad tavo
mama buvo tikrai miela ir graži.
- Taip. Jos abi buvo mielos ir gražios, - jis kalbėjo nudūręs akis į
žemę sau tarp kelių. - Iki šiol aš niekad apie tai nekalbėjau. Su niekuo.
Aš irgi, pagalvojo Kaja. O balsu pasakė:
- Mano mama vieną dieną išėjo ir daugiau nebegrįžo. Mama elnė visada
sugrįžta.
- Tu gali bent viltis, kad ims ir kada nors sugrįš. Mano mama tikrai
niekad nebegrįš.
Valandėlę jie sėdėjo tylėdami, paskui Teitas vėl prašneko:
- Man atrodo... - jis užsikirto ir nusigręžė.
Kaja pažvelgė į jį, bet jis įsistebeilijo į žemę. Tylomis.
Prasižiojo ji:
- Kas? Kas tau atrodo? Man tu viską gali pasisakyti.
Jis vis dar tylėjo. Ji nepristigo kantrybės, žinojo, kad reikia tiesiog
sulaukti.
Galų gale jis vėl prašneko, labai tyliai:
- Man atrodo, jos tada važiavo į Ašvilį pirkti man gimtadie nio dovanos.
Aš norėjau tokio dviračio... būtent tokio, trūks plyš
145
Delia Owens norėjau jį turėti. Vakarų autosalone jų nebuvo, tad, man
atrodo, jos ir išvažiavo į Ašvilį ieškoti man būtent tokio dviračio, kokio
norėjau.
- Tai dar visai nereiškia, kad tu kaltas dėl to, kas atsitiko.
- Žinau, bet kažkodėl vis tiek jaučiuosi kaltas, - atsakė Teitas. -
Dabar nė nebeprisimenu, koks turėjo būti tas dviratis.
Kaja palinko arčiau jo, bet ne tiek, kad paliestų. Vis dėlto ją pasiekė
kažkokio jausmo virpesys, tarytum būtų pasislinkęs pačios jų pečius
skiriančios erdvės ruožas. Jai parūpo, ar Teitas irgi tai pajuto. Kajai
magėjo palinkti dar trupučiuką arčiau, tik tiek, kad ranka vos vos glus-
telėtų prie jo rankos. Prisiliesti. Pagalvojo: kažin, ar Teitas pajustų?
Ir kaip tik tą akimirką staiga atūžė vėjo šuoras, tūkstančiai tūks tančių
geltonų platanų lapų atitrūko nuo jų gyvastį palaikančių ša kelių ir
nuplazdėjo į dangų. Rudeniai lapai nekrinta, jie skrenda.
Klajoja, niekur neskubėdami, mėgaudamiesi savo vienintele proga
sklandyti. Žarstydami saulės šviesos atspindžius jie sūkuriavo, pleve no,
suposi vėjo srovėse.
Teitas pašoko nuo rąsto ir sušuko:
- Kiek lapų sugebėsi pagauti dar ore, nenusileidusių ant žemės?
Kaja stryktelėjo ant kojų ir abu suskato puldinėti po plazdan
čią lapų užuolaidą, plačiai išskėtę rankas stvarstyti dar nepasiekusius
žemės. Juokdamasis Teitas šoko prie vieno, kurį nuo žemės skyrė vos keli
coliai, pačiupo, persivertė pats, aukštai iškėlęs laimikį. Kaja mostelėjo
rankomis, atgniaužė kumščius, paleido sugautus lapus at gal į vėją. Kol
bėgo per jų tirštumą, lapai lyg aukso puošmenos kibo jai į plaukus.
Staigiai apsisukusi ji netikėtai atsitrenkė į spėjusį atsistoti Teitą, ir abu
sustingo, žvilgsniu įsisiurbę kits kitam į akis. Abu liovėsi juoktis.
Teitas sugriebė ją už pečių ir, vos akimirką padvejojęs, pabučiavo į lūpas,
o lapai šokio sūkury plazdėjo apie juos, tylūs it snaigės.
Kaja apie bučiavimąsi nieko neišmanė, stovėjo atkraginusi galvą,
įtemptomis lūpomis. Tuojau jie ir atšlijo, sužiuro vienas į kitą - nė
146

Ten, kur gieda vėžiai vienas nenumanė, kaip tai atsitiko ir ką reikėtų
daryti toliau. Tei tas švelniai paėmė jos plaukuose įkibusį lapą, paleido
kristi žemėn.
Kajai širdis daužėsi it padūkusi. Savo pakrikusioje šeimoje ji spėjo
pažinti meilę, tegul nedarnią ir šiurkščią, bet šitokio jausmo kaip dabar
dar niekad nebuvo patyrusi.
- Ar dabar aš tavo mergina? - paklausė ji.
Jis nusišypsojo.
- Norėtum būti mano mergina?
- Taip.
- Galbūt tu dar per jauna.
- Bet aš pažįstu plunksnas. Galvą guldau, kitos mergaitės nepa
žįsta plunksnų.
- Na, tada gerai.
Jis dar sykį ją pabučiavo. Šįsyk ji pakreipė galvą į šoną, lūpos
suminkštėjo. O širdis prisipildė - pirmą kartą gyvenime.
147

18.
Baltoji kanoja
I960 abar jau kiekvienas žodis prasidėdavo džiugiu cyptelėjimu,
kiekvienas sakinys virsdavo lenktynėmis. Teitas stverdavo
Kają, ir abu griūdavo, visai kaip vaikai, bet jau ir nebe kaip vaikai,
į rudenio raudoniu nusidažiusias rūgštynes.
- Surimtėk kokią sekundę, - tarė jis. - Vienintelis būdas išmokti daugybos
lentelę - ją įsiminti.
Pakrantės smėlyje jis parašė 12x12= 144, bet ji prašvilpė pro jį ir puolė į
dūžtančias pakrantės bangas, nunėrė iki tykumos, plaukė tol, kol Teitas
pasivijo ją gelmėje, ten, kur perskrodę ramius vande nis jų kūnus
palytėdavo tik įkypi, pilkšvai melsvi šviesos pluoštai.
Abu glotnūs it delfinai. O paskui, visi druskuoti ir smėlėti, jiedu raičiojosi
paplūdimyje, stipriai apsiviję kits kitą rankomis, bemaž virtę vienu kūnu.
Kitą popietę Teitas atpukšėjo į jos lagūną, bet priplaukęs prie kranto iš
valties nelipo. Prie jo kojų riogsojo didelė pintinė, uždeng ta skepeta
raudonais ir baltais langeliais.
- Kas ten? Ko atneši? - paklausė ji.
- Staigmena. Nagi, šok čion.
Lėtai plaukiančiais kanalais jie išvingiavo į jūrą, tada pasu ko į pietus ir
galiausiai pasiekė mažytę puslankio formos įlankėlę.
148
Ten, kur gieda vėžiai
Vikstelėjęs riešais, Teitas išskleidė ant smėlio paklotą, pastatė ant jo
kraitę ir abiem susėdus pakėlė skepetą.
- Su gimimo diena, Kaja, - tarė. - Tau jau penkiolika.
Pintinėje pūpsojo dviaukštis tortas, aukštumo sulig skrybė laičių dėžute,
išpuoštas rausvo glajaus kriauklelėmis. Ant viršaus glajumi išraitytas
Kajos vardas. O aplink tortą spietėsi dovanos, suvyniotos į spalvotą
popierių, perrištos ryškiomis juostelėmis.
Pritrenkta Kaja įsistebeilijo į visa tai, nejučia prasižiojo. Po to, kai išėjo
mama, niekas nė karto jos nesveikino su gimimo diena.
Niekas niekada nedovanojo jai pirktinio torto ir dar su jos var du. Niekad
nebuvo gavusi ir dovanų tikrose dovanų pakuotėse, su kaspinėliais.
- Iš kur tu sužinojai, kada mano gimimo diena? - Ji neturėjo kalendoriaus
ir nė nenutuokė, kad ta diena - būtent šiandien.
- Perskaičiau įrašą tavo šeimos Biblijoje.
Nepaisydamas jos maldavimų nesugadinti jos vardo, Teitas at pjovė du
milžiniškus torto gabalus, įvertė juos į popierines lėkštes.
Žiūrėdami vienas kitam į akis, jiedu atsignybo po kąsnį, susikimšo
į burnas. Kirto garsiai čepsėdami. Laižėsi pirštus. Juokėsi iki ausų
išsiterlioję glajumi. Valgė tortą taip, kaip turėtų būti valgomas kiekvienas
tortas, kaip visi ir norėtų juos valgyti.
- O dabar gal išpakuosi dovanas? - nusišypsojo jis.
Pirma: didinamasis stiklas. „Kad įžiūrėtum menkiausias vabz džio sparno
smulkmenas.“ Antra: plaukų segtukas, žibantis sidab ru, papuoštas kiru iš
netikro brilianto. „Čia plaukams.“ Šiek tiek negrabiai nužėrė jai kelias
sruogas už ausies, prisegė segtuku. Kaja jį pačiupinėjo. Gražesnis negu
mamos.
Paskutinė dovana buvo kiek didesnėje dėžutėje. Ją atidariusi
Kaja aptiko dešimt indelių aliejinių dažų, akvarelę ir keletą skir tingų
dydžių teptukų. „O čia — tavo paveikslams.“
Kaja pakilnojo kiekvieną dažų indelį, kiekvieną teptuką.
149

Delia Owens
- Kai prireiks, galėsiu pristatyti ir daugiau. Si Oukse gaučiau netgi drobės.
Kaja panarino galvą.
- Ačiū, Teitai.
***
- Tiktai nesikarščiuok, nieko nebus! Dabar lėtai, lėtai, - šūk telėjo
Škiperis Teitui, kuris, apsuptas žvejybos tinklų, tepaluotų skudurų ir
besikutinėjančių pelikanų, reguliavo suktuvą. Vyšnių
Pyrago pirmagalis užčiuožė ant atramos, sutirtėjo ir galiausiai sklandžiai
stojo ant povandeninių bėgių, vedančių į Pito valtinę -
ši pakrypusi prieplauka ir aprūdijusi valčių stoginė buvo vienintelis
Barkli Kouvo elingas.
- Na štai, tvarkelė, varyk ją aukštyn.
Teitas stipriau paleido suktuvą ir valtis ėmė neskubriai šliuož ti bėgiais į
sausąjį doką. Pritvirtinę ją lynais, tėvas ir sūnus įniko gremžti korpuso
šonus aplipusius polipus, o iš grotuvo liejosi kriš tolo tyrumo Milizos
Korjus balsas. Nugrandytas vietas paskui dar reikės nugruntuoti, o tada,
kaip ir kasmet, perdažyti valtį raudonais dažais. Spalvą buvo išrinkusi
Teito mama, ir Škiperis nė už ką nebū tų sutikęs jos keisti. Protarpiais jis
pertraukdavo darbą ir stambiomis rankomis imdavo mosuoti pagal
vinguriuojančią arijos melodiją.
Dabar, artėjant žiemai, tėvas jau mokėdavo Teitui suaugusiojo atlyginimą
už pagalbą po pamokų ir savaitgaliais, bet tai reiškė, kad
Teitas nebegalėjo taip dažnai lankytis pas Kają. Tėčiui jis nieko apie tai
nesakė, išvis apie ją nė neužsiminė.
Jiedu gremžė polipų gliaumą iki sutemų, kol netgi Škiperiui iš nuovargio
ėmė svirti rankos.
- Aš per daug pavargęs ką nors gaminti, tu, ko gero, irgi. Eime, pakeliui
užsuksim į užkandinę paėsti.
150
Ten, kur gieda vėžiai
Linkčiodami visiems iš eilės, mat užkandinėje nebuvo nė vieno jiems
nepažįstamo, tėvas ir sūnus pasuko prie stalo kampe. Abu už sisakė
įprastą vietinį dienos patiekalą: vištienos kepsnį su bulvių koše ir riebiu
padažu, ropių ir kopūstų salotų. Sklindžių. Pekano riešutų pyragaičių su
ledais. Prie gretimo stalo sėdinti keturių asmenų šeima susikibo rankomis
ir nuleido galvas, tėvas garsiai tarė laiminimo žo džius. Jam ištarus
„Amen“, vįsi pasiuntė bučinį oru, spustelėjo vieni kitiems rankas ir ėmė
dalintis kukurūzinę duoną.
Škiperis prašneko:
- Klausyk, sūnau, suprantu, kad per tą darbą tau nebelieka lai ko kitiems
dalykams. Ką gi, taip jau nutinka, bet šį rudenį net nėjai į Sugrįžtuvių
šokius ar dar kur nors. Nenorėčiau, kad taip viską ir pražiopsotum, juk tau
paskutiniai metai mokykloje. Dabar
štai artėja tas didelis šokių vakaras paviljone. Gal pakvietei kokią
mergaitę?
- Ne. Gal aš ir eisiu, dar nežinau. Bet nėra nė vienos, kurią no rėčiau
pakviesti.
- Nė vienos mergaitės mokykloje, su kuria norėtum eiti į šokius?
- Nea.
- Hmm... na, ką gi. - Škiperis atšlijo, nes priėjusi padavėja kaip tik statė
priešais jį lėkštę su maistu. - Ačiū, Bete. Ogi žiūrėk, prikro vei iš peties,
nepagailėjai.
Betė apčiūžino stalą iš kitos pusės ir dunkstelėjo Teitui dar kau- piniau
pridėtą lėkštę.
- Ir kad viską man suvalgytum! - įspėjo. - O paskui dar galėsi pakartot,
yra ir dar. Tad kimšk sau sveikas kiek telpa!
Ji nusišypsojo Teitui ir pabrėžtinai siūbuodama klubais nuplaukė atgal į
virtuvę.
Teitas pasakė:
- Panos mokykloje visiškos kvaišos. Apie nieką daugiau nešneka, tik apie
šukuosenas ir aukštakulnius.
151

Delia Owens
- Nagi, juk apie tai mergaitės ir turi šnekėti. Kartais tenka priim ti dalykus
tokius, kokie jie yra.
- Galbūt.
- Paklausyk, sūnau, aš nekreipiu per daug dėmesio į visokius pliauškalus,
niekad ir nekreipdavau. Bet žmonės kur buvę, kur ne buvo vis paplaka
liežuviais, kad tu įjunkęs bendrauti su ta mergaite pelkėse. - Teitas
skėstelėjo rankomis. - Nagi palauk, palauk, - kalbė jo Škiperis. - Tikrai
netikiu visais tais apie ją riedamais pramanais, tikriausiai ji šauni
mergaitė. Ir vis dėlto pasisaugok, sūnau. Kažin ar norėtum per anksti
įsikinkyti į šeimos gyvenimą. Juk supranti, ką noriu pasakyti, ar ne?
Nekeldamas balso Teitas sušnypštė:
- Pasakai, kad netiki apie ją riečiamais pramanais, ir tuojau pat aiškini,
kad pasisaugodau ir per anksti neapsišeimindau, vadinasi, kaip tik ir tiki,
kad ji tokia. Tai štai ką tau pasakysiu. Visai ji ne tokia. Ji dar visai tyra ir
nekalta, kur kas tyresnė už bet kurią iš tų panelių, kurias norėtum, kad
kviesdau į šokius. Žinai, kai kurios pa nos šitame miestelyje... na,
sakykime, medžioja pulkais ir belaisvių neima. Taigi, taip, aš kartais
aplankau Kają. Nori sužinoti dėl ko?
Ogi mokau ją skaityti, nes šito miestelio žmonės su ja elgiasi taip
bjauriai, kad ji nė negalėjo lankyti mokyklos.
- Gerai, Teitai, gerai. Iš tiesų labai gražiai elgiesi. Bet suprask ir mane:
užsiminti tau apie tokius dalykus - mano pareiga. Gal ir ne malonu
mudviem apie tai kalbėti, bet tėvai privalo savo vaikus per spėti dėl šio ar
to. Tai mano pareiga, tad neturėtum dėl to šiauštis.
- Žinau, žinau, - burbtelėjo Teitas, tepdamas sviestą ant skrebu- do. Jam
net labai norėjosi šiauštis.
- Nagi, gal užsisakykim pakartot dar to paties, o paskui paragau sim tų
pekano riešutų pyragaidų.
Kai jiems atnešė pyragaidus, Škiperis vėl prašneko:
- Jeigu jau prakalbome apie tokius dalykus, apie kuriuos niekad
nešnekam, imsiu ir pasakysiu dar kai ką, apie ką vis galvoju.
152

Ten, kur gieda vėžiai

Teitas tik užvertė akis, apdairiai žvelgdamas į pyragaitį.
Škiperis kalbėjo toliau:
- Noriu, kad žinotum, sūnau, kaip aš tavimi didžiuojuos. Tu sa varankiškai
tyrinėji pelkių gyvenimą, ir mokslai tau gerai sekasi, štai padavei paraišką
į universitetą. Ir buvai priimtas! Sieksi mokslinio laipsnio. Na, aš ne tokio
sukirpimo, kuris daug šnekėtų apie pana
šius dalykus. Tiktai žinok, kad iš tikrųjų galingai tavim didžiuojuos.
Girdi?
- Aha. Girdžiu.
Vėliau, jau savo kambaryje, Teitas padeklamavo pats sau porą ei lučių iš
mėgstamo eilėraščio:
O, kada gi ežerą išvysiu sutemoj
Ir luotą baltąjį brangiosios?
***
Nutaikęs progą ištrūkti iš darbų, Teitas vis skubindavosi pas Kają, bet
niekad negalėdavo užsibūti ilgiau. Kartais sukardavo keturiasde
šimties minučių kelią vien dėl dešimties minučių pasivaikščiojimo
paplūdimyje susikibus už rankų. Jie daug bučiuodavosi. Neiššvais-
rydavo veltui nė akimirkos. O paskui jam tekdavo plaukti atgal. Jis geidė
paliesti jos krūtis, būtų ryžęsis nežinia kam už galimybę vien dirstelėti į
jas. Naktį neprisišaukdamas miego, galvodavo apie jos
šlaunis, kokios minkštos jos turėtų būti, minkštos, bet stangrios.
Mintimis neatsargiai slystelėjęs tomis šlaunimis aukštėliau, dar ilgai
vartydavosi pataluose. Vis dėlto... ji dar tokia jauna, tokia baugšti.
Jei jis padarytų ką nors ne taip, tai ją galbūt paveiktų, ir tuomet jis būtų
dar blogesnis už tuos vaikiščius, kurie tik plakdavo liežuviais, kaip
reikėtų ją užlaužti. Troškimas ją ginti buvo netgi stipresnis už tą kitą
troškimą. Kartais.
153

Delia Owens
***
Kaskart plaukdamas pas Kają Teitas pasiimdavo mokyklinių va dovėlių ar
knygų iš bibliotekos, dažniausiai - biologijos ar apie pel kių gyvūniją. Jos
daroma pažanga tiesiog gniaužė žadą. Teitas pasakė jai, kad dabar galinti
perskaityti viską, o viską, ką galinti perskaityti, galinti ir išmokti. Tai jau
priklauso tik nuo jos pačios.
- Dar niekas nesugebėjo tiek prisikimšti smegenų, kad daugiau nebetilptų,
- pridūrė jis. - Mes - kaip žirafos, kurios nesinaudoja savo ilgais kaklais
aukščiau kabantiems lapams pasiekti.
Vienišas valandų valandas Kaja užsižibinusi lempelę skaityda vo, kaip,
laikui bėgant, augalai ir gyvūnai keičiasi, prisitaiko prie nuolatos
kintančių sąlygų Žemėje, kaip kai kurios ląstelės dalijasi, vystosi
įgaudamos tam tikras ypatybes, virsta plaučiais ar širdimis, o kitos taip ir
lieka kamieninėmis, niekam konkrečiai nepritaikytomis ląstelėmis, jei jų
prireiktų kada nors vėliau. Paukščiai dažniausiai gieda paryčiais, nes
vėsus, drėgnas apyaušrio oras daug toliau nune
ša giesmes ir jų reikšmę. Visą gyvenimą ji šitokius stebuklus regėjo
vykstančius tiesiai jai prieš akis, tad krimsti gamtos mokslus nebuvo
labai sunku.
Visuose biologijos pasauliuose ji vis ieškojo paaiškinimo, dėl ko kios
priežasties motina gali pamesti savo atžalą.
**★
Vieną šaltą dieną, kai visi platanų lapai jau seniai buvo nukritę,
Teitas išlipo iš valties su dovana, suvyniota į raudoną ir žalią popierių.
- O aš nieko tau neturiu, - prisipažino Kaja, kai jis ištiesė jai dovaną. -
Nežinojau, kad jau Kalėdos.
- Dar ne Kalėdos, - atsakė jis. - Kalėdos dar toli, - pamelavo. -
Nagi, pažiūrėk, čia ne kažin kas.
154

Ten, kur gieda vėžiai

Ji atsargiai praskleidė popierių ir surado naudotą „Webster’s“
žodyną.
- Oi, Teitai, kaip ačiū.
- O tu atsiversk.
Atskleidusi knygą, Kaja aptiko tarp lapų įdėtą pelikano plunksną prie
raidės P, džiovintą neužmirštuolės šakelę - suspaustą tarp dviejų
N, sausą grybuką - prie G. Knyga buvo tokia išsipūtusi nuo paslėp tų
lobių, kad dorai nė neužsivertė.
- Pasistengsiu atlėkti pas tave antrą Kalėdų dieną, - pažadėjo
Teitas. - Gal pavyks nutverti kalakutienos pietums.
Jis pabučiavo ją atsisveikindamas. O ji, vos jam išplaukus, balsu
išsiplūdo. Po to, kai išėjo mama, dabar jai pirmą kartą pasitaikė pro ga ką
nors padovanoti mylimam žmogui - o ji tą progą pražiopsojo.
Po kelių dienų, visa virpėdama, sužvarbusi su berankove persikų spalvos
šifono suknele, Kaja lagūnos pakrantėje laukė Teito. Žings niavo šen ir
ten, spausdama prie krūtinės dovaną jam - kardinolo patinėlio kuodo
plunksną, susuktą į tą patį popierių, į kurį dova ną buvo supakavęs Teitas.
Vos jam išlipus iš valties, įbruko pakuotę jam į rankas ir primygtinai
pareikalavo tuojau pažiūrėti. Jis taip ir padarė.
- Labai ačiū, Kaja. Tokios dar neturėjau.
Dabar jos Kalėdoms nebetrūko nieko.
- Lįskim vidun, juk tu su ta suknele visai sustirsi.
Virtuvė buvo įšilusi nuo karščiu alsuojančios krosnies, bet Teitas pasiūlė
Kajai verčiau apsimauti džinsus ir apsivilkti megztinį.
Bendromis pastangomis jie pasišildė jo atneštą maistą: kalaku tienos su
kukurūzų duona ir spanguolių užkulu, saldžiųjų bulvių troškinio, moliūgų
pyrago - visa tai buvo likučiai kalėdinių pietų, kuriais Teitas su savo tėčiu
vaišinosi užkandinėje. Kaja buvo prike pusi sklindžių. Pavalgė jie
virtuvėje prie stalo, kurį ji buvo papuošusi laukinio bugienio šakomis ir
kriauklelėmis.
155
Delia Owens
- Susiplausiu indus, - tarė ji paėmusi virdulį nuo krosnies, pilda ma karštą
vandenį į kriauklę.
- Aš tau padėsiu.
Priėjęs iš užnugario, jis abiem rankomis apglėbė ją per juosme nį. Kaja
atlošė galvą, užsimerkusi atsirėmė pakaušiu jam į krūtinę.
Jo pirštai neskubriai palindo jai po megztiniu, nusliuogė glotniu pilvu
krūtinės link. Kaip visada, liemenėlės ji nedėvėjo, jo pirštai apsuko ratą
apie spenelius. Ten ir užsibuvo, bet jutimo banga plūs telėjo jos kūnu
žemyn, lyg jo rankos būtų nuslydusios tarp kojų.
Kaja jautė pulsuojančią tuštumą, reikalaujančią, kad ją tuoj pat užpildytų.
Bet nežinojo nei ką daryti, nei ką sakyti, tad pabandė atšlyti.
- Viskas gerai, - ištarė Teitas. Taip ir stovėjo ją apkabinęs. Abu giliai
alsavo.
***
Nuožmaus vėjo košiamomis, žvarbaus lietaus merkiamomis die nomis
protarpiais vis dirstelėdavo saulė, vis dar drovi, vis dar nuo lankiai
paklūstanti žiemos {geidžiams. O paskui, vieną popietę, lyg niekur nieko
įsiveržė pavasaris ir jau nebeketino trauktis. Diena stai ga sušilo, dangus
švytėjo lyg nuskalautas. Kaja su Teitu neskubėdami
žingsniavo žole apaugusiu gilaus upokšnio krantu po nusvirusiomis
dervamedžio šakomis, Kaja negarsiai kalbėjo. Staiga Teitas stvėrė ją už
rankos tildydamas. Ji akimis pasekė jo žvilgsnį iki pačios pakran tės ir
išvydo žolėje pritūpusią kokių šešių colių platumo varlę kvar- kuolę.
Reginys nebūtų buvęs niekuo ypatingas, tik štai varlė buvo baltut
baltutėlė, net švietė.
Teitas su Kaja vienas kitam nusišypsojo ir stebėjo gyvį, kol tas vienu tyliu
stiprių kojų atsispyrimu pradingo žolynuose. Be žodžių jie atsitraukė dar
kokius penkis jardus į krūmynus. Kaja sukrizeno
156

Ten, kur gieda vėžiai delnais užsispaudusi burną. Driuoktelėjo šalin kaip
maža mergaitė lik jau nebe mažos mergaitės kūne.
Teitas kokią sekundę dar žvelgė į ją, tik jau nebegalvojo apie var les.
Tikslingai žengė Kajos pusėn. Vos pažvelgusi jam į veidą, ji taip ir
sustingo po galingu ąžuolu. Teitas suėmė ją už pečių, atrėmė į medžio
kamieną. Prispaudęs nuleistas rankas jai prie šonų, lūpomis
įsisiurbė jai į lūpas, tarpkoju mygdamas tarpkojį jai. Nuo pat Kalėdų jiedu
bučiuodavosi nuolat, bet tyrinėjo vienas kito kūną lėtai - ne
šitaip. Teitas visada imdavosi iniciatyvos, bet taip pat visada įdėmiai
stebėdavo Kają, ar neišvysiąs kokių pasipriešinimo ženklų - ne taip, kaip
dabar.
Jis atšlijo, tik gilios aukso rusvumo akys gręžte gręžė jos akis. Lė tai, lėtai
atsagstė jos marškinius, praskleidė apnuogindamas krūtis, nubloškė šalin.
Neskubėdamas tyrinėjo žvilgsniu ir pirštais, sukda mas ratus apie
spenelius. Paskui, atitraukęs užtrauktuką, nusmaukė jos šortus iki pat
žemės. Pirmąsyk beveik visai nuoga jo akivaizdoje, ji krustelėjo rankas,
mėgindama prisidengti. Bet jis švelniai atitrau kė jos rankas į šalį,
mėgavosi tiesiog į ją žiūrėdamas. Jai tvinkčiojo slėpsnos, lyg ten būtų
suplūdęs visas kūno kraujas. Jis nusismaukė ir savo šortus, ir
nenuleisdamas akių prisispaudė styrančiu mietu.
Susidrovėjusi ji nusigręžė, bet jis kilstelėjo jos smakrą ir ištarė:
- Pažiūrėk į mane. Pažiūrėk man į akis, Kaja.
-Teitai, Teitai...
Ji bandė pasistiebti, jį pabučiuoti, bet jis sulaikė, versdamas liesti tik
žvilgsniu. Ji nenutuokė, kad paprastas nuogumas gali sukelti ši tokį
geismą. Jo rankos čiužinėjo vidinėmis jos šlaunų pusėmis, ir ji nejučia
žingtelėjo į šalis, vos vos prasižergė. Jo pirštai nuslydo jai tarp kojų,
glostė tokias kūno vietas, kurių ji ligšiol nė nežinojo turinti. Ji atlošė
galvą ir suunkštė.
Netikėtai jis atsistūmė nuo jos ir žingtelėjo atatupstas.
- O Viešpatie, Kaja... Atleisk, atleisk.
157

Delia Owens
-Teitai, prašau... As pati noriu.
- Tiktai ne šitaip, Kaja.
- Kodėl ne? Kodėl ne šitaip?
Ji siektelėjo jo pečių, bandė vėl prisitraukti jį artyn.
- Kodėl ne? - paklausė dar kartą.
Jis surinko jos drabužius, aprengė ją. Vengdamas prisiliesti ten, kur jai
labiausiai norėjosi, kur vis dar dilgčiojo. Paskui pakėlė ją, nunešė ant
upokšnio kranto. Pasodino, pats atsisėdo greta.
- Kaja, aš trokštu tavęs labiau nei bet ko kito pasaulyje. Trokštu tavęs
amžiams. Bet tu dar per jauna. Tau tik penkiolika.
- Tai kas? O tu — tik ketveriais metais vyresnis. Ir nevaidink čia
suaugusiojo, kuris gerai viską žino.
- Tas tiesa, bet aš juk nėščias netapsiu. Mane tokiais dalykais daug
sunkiau sužeisti. Aš šito nedarysiu, Kaja, kaip tik dėl to, kad myliu tave.
Meilė. Apie tai ji nieko neišmanė.
- Manai, kad aš - vis dar maža mergaitė, - suinkštė ji.
- Kaja, tu išties virsti maža mergaite, labiau ir labiau su kiekviena
sekunde, - vis dėlto tai pasakė šypsodamasis ir prisitraukė ją arčiau
savęs.
- Jei ne dabar, tai kada? Kada jau galėsime?
- Tiesiog dar ne dabar.
Valandėlę jie tylėjo, paskui ji paklausė - vėl susidrovėjusi, pana rinusi
galvą:
- O iš kur tu žinojai, ką reikia daryti?
- Iš ten pat, kaip ir tu.
***
Vieną gegužės popietę, jiems einant nuo lagūnos, Teitas tarė:
- Man jau netrukus reikės išvažiuoti. Į universitetą.
158

Ten, kur gieda vėžiai

Jis jau buvo jai sakęs apie studijas Čapel Hile, bet Kaja prisivertė apie tai
negalvoti manydama, kad bent jau visą vasarą jie dar turi,
- Kada? Juk ne dabar?
- Neilgam. Tik kelioms savaitėms.
- Bet kodėl? Maniau, mokslai universitete prasideda tik rudenį!
- Mane priėmė padirbėti universiteto biologijos laboratorijoje. Ne galiu
praleisti tokios progos. Tad tuojau ir pradėsiu vasaros semestrą.
Iš visų tų, kurie ją paliko, tik Džodis teikėsi bent jau atsisveikinti.
Visi kiti tiesiog ėjo ir išėjo. Bet kažkodėl ji nėmaž nepasijuto geriau.
Krūtinę smelkė gėla.
- Kai tik nutaikysiu progą, būtinai grįšiu. Juk iš tikrųjų ne taip jau toli.
Autobusu kelionė netrunka nė dienos.
Valandėlę ji mąstė tylėdama. Paskui paklausė:
- Kodėl tau reikia išvažiuoti, Teitai? Kodėl negali likti čia, žvejoti austrių
kaip tavo tėtis?
- Kaja, juk pati žinai kodėl. Tiesiog negaliu. Aš noriu tyrinėti pel kes,
noriu tapti tikru biologu, mokslininku...
Jie pasiekė paplūdimį, susėdo smėlyje.
- O kas tada? Čia nėra tokių darbų, kurie tiktų mokslininkams. Tu niekad
nebegrįši namo.
- Grįšiu. Aš nepaliksiu tavęs, Kaja. Pažadu. Aš grįšiu pas tave.
Ji pašoko ant kojų, išgąsdindama jūrinius sėjikus, jie kleketuodami
nuplasnojo sau. Kaja pasileido tekina, nubėgo iš pajūrio į mišką. Teitas
bandė ją vytis, bet pasiekęs pirmuosius medžius sustojo, apsidairė. Ji
buvo spėjusi pradingti.
Dėl viso pikto, jei ji būtų kur nors nulindusi netoliese, pakankamai arti,
kad išgirstų, Teitas šūktelėjo jai pavymui:
- Kaja, negali šitaip sprukti nuo kiekvienos keblumos. Kai kuriuos
dalykus būtina aptarti. Su kai kuriais dalykais tenka stoti akis į akį. - Ir
jau stigdamas kantrybės drėbė: - Velniai rautų, Kaja! Velniai raguoti
rautų!
159

Delia Owens
***
Po savaitės Kaja išgirdo iš lagūnos atsklindant Teito valties bler- bimą ir
šmurkštelėjo slėptis už krūmo. Sumažinęs greitį Teitas ne skubėdamas
plaukė kanalu artyn, lėtais sidabrinių sparnų mostais iš vandens pakilo
garnys. Kajai magėjo sprukti, bet, nepaisydama postūmio pasipustyti
padus, ji nuėjo prie kranto laukti.
- Labas! - šūktelėjo jis. Bent kartą buvo be kepuraitės, neklus nios
šviesios garbanos blaškėsi apie įdegusį veidą. Atrodė, vos per kelis
pastaruosius mėnesius jo pečiai paplatėjo, virto suaugusio vyro pečiais.
- Labas.
Jis išlipo iš valties, paėmė Kają už rankos, nusivedė prie rąsto, ant kurio
sėdėdami jie skaitydavo, pasodino.
- Kaip paaiškėjo, turiu išvykti anksčiau, nei maniau. Net neda lyvausiu
mokyklos išleistuvių iškilmėse, kad galėčiau iš karto pradėti dirbti. Kaja,
atplaukiau atsisveikinti.
Net ir jo balsas skambėjo vyriškai - kaip pasiruošusio žengti į rimtesnį
pasaulį.
Kaja neatsakė, sėdėjo nusigręžusi nuo jo. Jai užveržė gerklę. Tei tas jai
prie kojų padėjo du krepšius mokyklos ir bibliotekos nurašytų knygų,
daugiausia mokslinių ir vadovėlių.
Ji nebuvo tikra, ar gali pasikliauti savo balsu. Troško, kad jis vėl
nusivestų ją ten, kur andai jie matė tą baltą varlę. Jei atsitiktų taip, kad jis
niekada nebegrįš, tegul nusiveda ją ten dabar.
- Pasiilgsiu tavęs, Kaja. Ilgesiuos kasdien, ištisas dienas.
- Tikriausiai mane užmirši. Kai tik pasinersi į visus tuos uni versiteto
reikalus, kai susipažinsi ten su visomis tomis dailiomis panelėmis.
- Niekada tavęs neužmiršiu. Niekad. O tu pasirūpink pelkėmis, kol aš
grįšiu, girdi? Ir būk atsargi.
160
Ten, kur gieda vėžiai
- Būsiu.
- Rimtai kalbu, Kaja. Dairykis, ar kas neslampinėja aplinkui, neprisileisk
jokių nepažįstamų.
- Manau, nuo bet ko galėčiau pabėgti ir pasislėpti.
- Tai jau taip, ir as taip manau. Aš grįšiu namo maždaug po mėnesio,
pažadu. Liepos ketvirtąją minėsiu namie. Nė apsidairyti nespėsi, o aš jau
būsiu grįžęs.
Ji neatsakė. Jis atsistojo, susibruko rankas į džinsų kišenes. Kaja jau
stovėjo šalia, bet abu žvelgė tolyn, į medžius.
Teitas sugriebė ją už pečių, įsisiurbė į lūpas ilgu bučiniu.
- Sudie, Kaja.
Akimirką ji dar žiūrėjo jam per petį į tolį, bet paskui nukreipė
žvilgsnį tiesiai į akis. Į bedugnę, kurią pažinojo iki giliausių gelmių.
- Sudie, Teitai.
Netaręs daugiau nė žodžio, jis įšoko į valtį ir nupukšėjo per lagū ną. Prieš
pat įnerdamas į tankiais šabakštynais užžėlusį kanalą, dar atsisuko ir
pamojo. Kaja iškėlė ranką aukštai virš galvos, o paskui prispaudė prie
širdies.
161

19.
Kažkokia veikla
1969 itą rytą po to, kai buvo perskaityta antroji laboratorijos
K ataskaita, ir aštuntąjį - po to, kai raiste buvo rastas Čeiso
Endriuso lavonas, šerifo padėjėjas Pardju koja stumtelėjo šerifo biuro
duris ir įlingavo vidun. Jis nešė du popierinius puodelius kavos ir maišą
karštų spurgų - ką tik iš krosnies.
- O kad tave, Parkerio kepykla kvepia iš tolo! - įvertino Edas, vos
Džo sudėjus gėrybes ant stalo. Iš rudo popierinio maišo, marguo jančio
riebalų dėmėmis, abu vyrai išsitraukė po įspūdingo dydžio spurgą. Kirto
garsiai čepsėdami, paskui apsilaižė taukuotus pirštus.
Ir tuo pat metu vienas kitam pranešė:
- Taigi, rodos, šį tą turiu.
- Sakyk pirmas, - paragino Edas.
- Bent iš kelių šaltinių sulaukiau žinių, kad Čeisas buvo įjunkęs
į kažkokią veiklą pelkėse.
- Kažkokią veiklą? Ką tai reiškia?
- Gerai nežinau, bet vyrukai „Dog-Gonew aludėje šnekėjo, neva maždaug
prieš ketverius metus pradėjęs labai jau dažnai vienas pats prašapti
pelkėse, ką ten darydavo - nežinia, labai jau slapukaudavo.
Žinoma, išplaukdavo ir su draugais, žvejoti ar šiaip pasiplaukioti, bet kur
buvęs, kur nebuvęs, vis traukdavo ten ir vienas. Net pamaniau,
162

Ten, kur gieda vėžiai galbūt su kokiais narkašomis susidėjęs ar dar

blogiau. Gal pastatė
šerį prieš kokį kvaišalų prekeivį ar dar ką. Jei gulies su šunimis, kelies su
blusomis. Arba, kaip šiuo atveju, - ir išvis nebeatsikeli.
- Na, nežinau... Jis buvo toks sportiškas, sunku įsivaizduoti jį,
įjunkusį į kvaišalus, - suabejojo šerifas.
- Jis buvo jau buvęs sportininkas, - patikslino Džo. - O tarp buvusių
sportininkų - nemaža tokių, kurie įklimpsta. Kai pasibaigia didingos
šlovės dienos, prireikia kitokio svaigulio. Vis dėlto... gal jis ten buvo
įsitaisęs kokią damą?
- Negirdėjau, kad ten gyventų kokia jo skonio dama. Jis pra sidėdavo tik
su vadinamuoju Barkli Kouvo elitu. Ne su kokiomis padugnėmis.
- Ką gi, jei jam pačiam atrodė, kad daužosi po landynes, gal dėl tos
priežasties ir slapukavo.
- Teisybė, - sutiko šerifas. - Šiaip ar taip, kad ir į kokią veiklą jis buvo ten
įnikęs, aišku viena: mums veriasi kita jo gyvenimo pusė, apie kurią nė
nenutuokėme. Taigi, pašniukštinėsim, gal ką nors iš- kapstysim, kokių
turėjęs užmačių.
- Sakei, ir tu turi naujienų?
- Dar nežinau kokių. Skambino Čeiso motina, sakė, turi mums kažkokių
svarbių žinių apie bylą. Kažkas apie kriauklę - pakabutį, kurio Čeisas
neva niekad nenusiimdavęs. Ji neabejoja, kad tai siūlo galas. Nori ateiti
čionai mums apie tai papasakoti.
- Kada ji ateina?
- Šią pat popietę, visai netrukus.
- Būtų išties neblogai galų gale užčiuopti kokį tikrą pėdsaką. Jau negyvai
užkniso vaikštinėti šen ir ten, vis dairantis kokio vyruko, vilkinčio
raudoną vilnonį megztinį su prikabintu motyvu. Jeigu ir būta dar kokių
įkalčių, pelkė visus juos sučiaumojo. Ar mes dar su- skubsim papietauti
iki ateinant Patei Lav?
- Žinoma. Dienos patiekalas šiandien - kiaulienos žlėgtainiai. O dar
gervuogių pyragas...
163

20.
Liepos 4-oji
1961 iepos 4-ąją Kaja, basa, apsivilkusi dabar jau jai per trumpą
-j persikų spalvos šifoninę suknelę, nuėjo prie lagūnos, atsisėdo
L ant skaitymo rąsto. Nuožmi kaitra išblaškė paskutines rūko drais kanas,
oras pritvinko šutros, sunku buvo net kvėpuoti. Protarpiais
Kaja pritūpdavo prie paties lagūnos krašto, apsiliedavo vandeniu kaklą. Ir
visą laiką klausėsi, ar nesupupsės Teito valties motoras.
Laukti nebuvo per daug ilgu, ji skaitė jo atneštąsias knygas.
Diena šliaužė minutė po minutės, saulė laikėsi įstrigusi per vi durį. Rąstas
darėsi vis kietesnis, galiausiai Kaja persikraustė ant že mės, nugara
atsirėmė į medžio kamieną. Ilgainiui išalko, nuskubėjo
į pirkelę, užkrimto dešros ir sklindžių likučių. Rijo stačiais kąsniais,
skubėdama, baimindamasi, kad jis atplauks kaip tik tuo metu, kai ji
palikusi postą.
Troški popietė telkė debesis uodų. Valtis nesirodė, Teitas nesiro dė. Su
pirmosiomis sutemomis Kaja atsistojo, tiesi, sustingusi ir tyli it garnys
žvelgė į tuščios tykumos gaubiamą kanalą. Alsavimas raižė krūtinę. Kaja
nusimetė suknelę, paniro į vandenį ir nuplaukė per tamsią vėsumą,
vanduo slydo jos kūnu, skalaudamas kaitrą iš pačios gilumos. Išlipusi iš
lagūnos ji nuoga atsisėdo ant samanoto kranto
164

Ten, kur gieda vėžiai ruožo, sėdėjo, kol nudžiūvo, kol mėnulis murktelėjo
už žemės kraš- lo. Tada, nešina drabužiais, grįžo į pirkelę.
Ji laukė ir kitą dieną. Ligi vidudienio kiekviena valanda vis labiau
šilo, po vidudienio — svilino, tvinkčiojo po saulėlydžio. Dar vėliau
mėnesiena nutiesė viltį ant vandens, bet pradingo ir ši. Dar vie nas
saulėtekis, dar vienas iki baltumo įkaitęs pusiaudienis. Ir vėl - saulės
laida. Viltis, pagraužta apatijos. Kajos akys vangiai klajojo vandens
paviršiumi ir, nors ji vis dar klausėsi, ar nepasigirs Teito valtis, jau
nebevirpėjo nuo lūkestingos įtampos.
Nuo lagūnos sklido sumišę gyvybės ir mirties kvapai, organinis plakinys
iš pažado ir dūlėjimo. Kurkė varlės. Lyg apdujusi Kaja stebėjo
jonvabalius, šmėkščiojančius naktyje. Ji niekad nerinkdavo tų švytinčių
vabaliukų, nekišdavo į indelius - sužinoti apie da lykus galima kur kas
daugiau, kai jie ne stiklainyje. Dar Džodis buvo sakęs Kajai, kad
jonvabalio patelė blykčioja papilvės šviesele ir šitaip praneša patinėliui,
jog yra pasirengusi poruotis. Kiekvie nos jonvabalių rūšies - sava
blyksnių kalba. Kajai bežiūrint, kai kurios patelės, šmaižiodamos zigzagų
šokį, siuntė signalą: blyksty blykst, blykst, tada - blyyykst, ilgesnis
žybsnis; kitos braižė ore ki tokį šokio ornamentą ir žybčiojo kitokia
tvarka: blyyykst, blyyykst, tada trumpas - blykšti Patinėliai, savaime
aišku, atpažindavo savus
šaukimus ir skrisdavo tik pas atitinkamas pateles. O tada, kaip ka daise tai
įvardijo Džodis, jie, kaip ir dauguma kitų būtybių, trin- davosi
pasturgaliais, kad galėtų susilaukti palikuonių.
Staiga Kaja išsitiesė ir atitoko: viena patelė pakeitė žybsėjimo tvarką. Iš
pradžių siuntė deramą ilgesnių ir trumpesnių blyksnių kodą, prisiviliojo
savos rūšies patinėlį, jie susiporavo. Bet paskui ji
ėmė žybčioti svetimą signalą, ir pas ją atskrido antras, kitos rūšies
patinėlis. Regėdamas jam pažįstamą žybsėjimą, jis buvo įsitikinęs, kad
rado vienišą savos rūšies patelę ir pakibo viršum jos poruotis.
Bet patelė staiga vikstelėjo aukštyn, stvėrė jonvabalį žiauturais ir surijo -
su visomis šešiomis kojomis ir abiem sparnais.
165
Delia Owens
Kaja ėmė stebėti kitas. Patelės gaudavo, ko įsigeidusios: iš pra džių
partnerį, paskui ir užkandos - paprasčiausiai keisdamos blyks nių tvarką.
Kaja gerai žinojo, kad čia nėra ko smerkti. Tai anaiptol nebuvo kokia nors
blogio apraiška, tiesiog pulsuojantis gyvenimas, net jeigu jo tąsa turėjo
vykti kai kurių dalyvių sąskaita. Gėris ir blogis biologi joje - ta pati
spalva, tik skirtingoje šviesoje.
Ji dar valandą palaukė Teito, o paskui nusliūkino pirkelės link.
***
Kitą rytą, keikdama negailestingos vilties draiskanas, Kaja ir vėl nuėjo
prie lagūnos. Atsisėdo prie pat vandens, įsiklausė, ar nesupu- psės valtis
kanale ar atokesnėse estuarijose.
Vidudienį atsistojo ir garsiai suriko:
-TEITAI! TEITAI! NE! NE!
Tada susmuko ant kelių, veidu į purvyną. Jautė stiprią trauką po savim,
lyg kas mėgintų išplėšti iš po jos pagrindą. Taip gerai pažįs tamas
atoslūgis.
166

21.
Kuperio vanagas
1961 jarštas vėjas tarškino sabalpalmių stiebus it sudžiūvusius
I V kaulelius. Galutinai palaidojusi viltį sulaukti Teito, Kaja tris dienas
nesikėlė iš lovos. Apkvaitusi nuo tvankumos ir nevilties, blaškėsi prakaito
pradrėkusiuose pataluose, limpančiuose prie odos. Mėgino siųsti kojų
pirštus į žygį ieškoti bent kiek vėsesnių paklodės vietelių, bet jie tokių
nerasdavo.
Ji nepastebėdavo mėnulio patekėjimo, nematė, kaip didysis apuokas
vidury baltos dienos puolė mėlynąjį kėkštą. Guolyje ją pa siekdavo pelkės
garsai, ji girdėjo juodojo strazdo sparnų vasnojimą, bet nėjo laukan.
Smelkė gėla girdint jūros pakrantėje klykaujančius,
šaukiančius ją kirus. Pirmą kartą gyvenime ji nesiskubino ir pas juos.
Vylėsi, kad skaudulys dėl apleistų kirų užpildys plyšį širdyje, išstums tą
kitą skausmą. Neišstūmė.
Kaja vangiai svarstė, ką ji padarė, kokie jos veiksmai galėjo nu ginti visus
šalin. Mamą. Paskui - seseris. Visą šeimą. Džodį. O štai dabar - ir Teitą.
Labiausiai širdį graužiantys prisiminimai - tos neži nomos datos, kai visi
šeimos nariai vienas po kito nutolo takučiu ir išnyko. Paskutinis baltos
skaros sušmėžavimas lapų properšose. Ant
čiužinio palikta kojinių krūvelė.
167

Delia Owens
Teitas, gyvenimas, meilė - visa tai buvo viena. O dabar Teito neliko.
- Kodėl, Teitai, kodėl? - kuždėjo ji į patalus. - Juk tu turėjai būti kitoks.
Turėjai likti. Sakei, kad myli mane, bet tokio dalyko kaip mei lė išvis
nėra. Siam pasaulyje nėra nieko, į ką būtų galima patikimai atsiremti.
Slapčiausiose esybės gelmėse ji pati sau pasižadėjo daugiau niekuo
nepasitikėti, daugiau nieko nepamilti.
Ji visada surasdavo savy narsos ir stiprybės išsikapanoti iš klampy nės,
visada įstengdavo žengti dar vieną žingsnį, nesvarbu, kad tirtan
čiomis kojomis. Ir kurgi su visa savo tvirtybe nusirito? Ji snūduriavo tai
pabusdama, tai vėl nuplūduriuodama į drumstą pusiaumiegį.
Staiga tiesiai į veidą tvokstelėjo saulė - skaisti, karšta, akinanti. Dar
niekad per visą gyvenimą Kaja nebuvo išmiegojusi iki pusiaudienio.
Išgirdusi neaiškų šnaresį, pasikėlė remdamasi alkūnėmis ir išvydo var no
dydžio Kuperio vanagą, tupintį kitapus pinučių durų ir žvelgiantį vidun. Ir
pagaliau, po visiškos apatijos dienų, pajuto savy krustelint susidomėjimą.
Vanagas sumosavo sparnais ir nuskrido, o Kaja atsikėlė.
Užmaišiusi kukurūzų kruopų su karštu vandeniu, pasigamino pliurės ir
patraukė į paplūdimį šerti kirų. Vos jai išlindus iš tankmės į pakrantę,
paukščiai sūkuriuodami visi lyg vienas nėrė žemyn, o Kaja, susmukusi ant
kelių, suskato saujomis drabstyti košę į smėlį. Kirai tel kėsi aplinkui,
brūkščiodami plunksnomis jai rankas ir šlaunis, ir Kaja užvertė galvą
šypsodamasi kartu su jais. Nors skruostais ir sruvo ašaros.
***
Po lietos 4-osios Kaja ištisą mėnesį nekėlė kojos iš savo teritorijos,
neplaukė nei į pelkes, nei pas Šoklį degalų ar maisto produktų. Mito
džiovinta žuvimi, moliuskais, austrėmis. Kruopomis ir žalėsiais.
Išgrandžiusi paskutinius atsargų likučius, ji vis dėlto sėdo į valtį ir
nubirbė pas Šoklį, bet nesileido į šnekas kaip anksčiau. Tik įsigijo,
168
Ten, kur gieda vėžiai ko jai reikėjo, ir paliko jį stovintį, žvelgiantį jai
pavymui. Jei leisi sau trokšti žmonių draugijos, galų gale teks kentėti.
Dar po kelių dienų iš pat ryto ant pirkelės laiptelių vėl nutūpė
Kuperio vanagas, pažvelgė į Kają pro durų tinklelį. Kaip keista, pa-
galvojo ji ir pakreipusi galvą pati įsižiūrėjo į jį.
- Labas, Kupai.
Pasišokėjęs vanagas pakilo, dar sykį praskriejo pro pirkelę ir nu sklendė
aukštyn, į debesis. Lydėdama jį žvilgsniu Kaja pagaliau tarė sau:
- Reikia grįžti į pelkę.
Ji sėdo į valtį ir lėtai nuplaukė kanalais bei sūkuriuotais upokš niais. Po
to, kai ją paliko Teitas, pirmąsyk vėl leidosi ieškoti paukš
čių lizdų, plunksnų, kriauklelių. Bet minčių apie jį taip ir nepavyko
atsikratyti. Jį bus pasiglemžęs intelektualinis susižavėjimas visomis
tomis dailiomis Čapel Hilo panelėmis. Kaja neįsivaizdavo, kokios galėtų
būti universiteto studentės, bet, kad ir kokios būtų, vis ge resnės už basą,
susivėlusią moliuskų rijikę, gyvenančią sukiužusioje pirkelėje.
Baigiantis rugpjūčiui, Kajos gyvenimas vėl stojo į vėžes: ji plau kiojo,
pildė kolekcijas, tapė. Slinko mėnesiai. Pas Šoklį nuplaukdavo tik tada,
kai primygdavo reikalas visai išsekus maisto bei degalų at sargoms, bet
beveik nesikalbėdavo su juo.
Jos rinkiniai dabar jau buvo daug brandesni, metodiškai suskirs tyti į
kategorijas pagal poklasius, gentis, rūšis; pagal amžių - nelygu kiek
sugurę buvo kaulai; pagal dydį - plunksnas ji išmatuodavo mi limetrų
tikslumu; pagal tiktai vos vos skirtingus žalumos atspalvius.
Mokslas ir menas persipynė, pabrėždami vienas kito stiprybes: spal vos,
šviesa, rūšys, gyvybė - žinių ir grožio samplaikos šedevras, už pildęs
kiekvieną jos pirkelės kertę. Jos pasaulis. Ji augo kartu su savo kūriniais -
it vijoklio stiebas, viena, bet sutelkianti visus stebuklus draugėn.
169

Delia Owens
Tačiau augant jos kolekcijoms, drauge augo ir jos vienatvė. Krū tinėje
apsigyveno skausmo gniutulas, didumo sulig širdimi. Ir nie kas neįstengė
to skausmo nuslopinti. Nei kirai, nei saulėlydžio žaros spalvos, nei pačios
rečiausios kriauklelės.
Mėnesiai virto metais.
Vienatvė išsikerojo plačiau, nei ji įstengė aprėpti. Kaja troško ko nors
šalia: balso, artumo, prisilietimo. Bet dar labiau troško apsau goti savo
širdį.
Slenkantys mėnesiai persirito į kitus metus. Paskui - į dar kitus.
ANTRA DALIS
Raistas

22.
Tas pats atoslūgis
1965 evyniolikmetė, dar ilgesnių kojų, dar didesnių ir, rodos, juodesnių
akių Kaja sėdėjo Point Byče ir stebėjo, kaip smė
D lio krabai atbuli rausiasi į seklumos smėlį. Staiga išgirdo iš pietų pusės
atsklindančius balsus ir tučtuojau pašoko ant kojų. Jos pusėn artėjo
grupelė jaunuolių - tiesa, dabar jau visai suaugu sių, - kuriuos ji per
daugelį metų retsykiais stebėdavo: jie svaidė vienas kitam
amerikietiškojo futbolo kamuolį, vaikėsi bangas, taškydami purslus.
Pabūgusi, kad gali ją pastebėti, Kaja nudūmė
į medžių paunksnę, žerdama į šalis smėlio debesis, ir šmurkšte lėjo už
storo ąžuolo. Pati suprato, koks keistas jos elgesys.
Ne kažin kas pasikeitė, pagalvojo, jiejuokiasi, o as skubu kur nors
įsirausti kaip smėlio krabas. Laukinis padaras, pats susigėdęs savo
nenormalios gyvensenos.
Paplūdimyje siautė krūvon sukibusios Aukštaliesablondinė,
Strazdanosirarkliouodega, Visadasuperlųvėriniu ir Apskritutė-
putliaskruostė — juokėsi ir glėbesčiavosi. Per savo retus žygius į kaimą,
Kaja nugirsdavo jas plakant liežuviais: „Žiū, Pelkių Duk ra, drabužius
gauna iš spalvotųjų, maino moliuskus į kukurūzų kruopas.“
173

Delia Owens
Ir vis dėlto, netgi praslinkus šitiek metų, grupelė merginų tebe buvo
draugės. O tai jau šis tas. Pažiūrėjus iš šalies atrodo paikai, bet, kaip bent
kelis kartus įvertino Meibelė, jos tikrai buvo neišskiriamas būrys.
„Reikėtų tau susirasti draugių, širduk, mat mergaičių draugys tė - visiems
laikams. Ir anei jokių priesaikų nereikia. Grupelė bičiu lių moterų - pati
švelniausia, pati patikimiausia slėptuvė Žemėje.“
Kaja susizgribo, kad ir pati tyliai juokiasi stebėdama jas, kojo mis
taškančias viena kitą sūriu vandeniu. Paskui spygaudamos visos it viena
puolė į atplūstančių didesnę bangą. Kajos šypsena išblėso, kai merginos,
išsiropštusios iš vandens, tradiciškai susimetė į bendrą glėbį.
Nuo jų spygavimo Kajos tyla ėmė gausti dar garsiau. Jų bendrys tė
kukštino jos vienatvę, bet pelkių padugnės etiketė, Kaja žinojo, prilipinta
jai prie kaktos, neleido išlįsti iš ąžuolo užuoglaudos.
Jos žvilgsnis nukrypo į vaikinus, į patį aukščiausią iš jų. Apsitem pęs tik
pilkšvai žaliais šortais, iki pusės nuogas, jis mesčiojo rankose pailgą
kamuolį. Kaja stebėjo, kaip jam ant nugaros po oda slankioja raumenų
virvės. Žvelgė į jo įdegusius pečius. Ji žinojo, kad tas vai kinas - Čeisas
Endriusas; per visus tuos metus, nuo pat anos dienos, kai jis vos neįsirėžė
į ją lėkdamas dviračiu, ji vis matydavo jį su tais pačiais draugais:
paplūdimyje, užkandinėje gurkšnojančius pieno kokteilius, Šoklio
prieplaukoje perkančius degalus.
Dabar, grupelei priartėjus, ji stebėjo vien tik jį. Kitas vaikinas
švystelėjo kamuolį, Čeisas šoko gaudyti ir atsidūrė visai netoli jos
ąžuolo, sustojo, basų kojų kulnais įsispyręs į karštą smėlį. Tuojau pakėlė
ranką sviesti kamuolio atgal, grįžtelėjo ir žvilgsniu susidūrė su
Kajos akimis. Pametėjęs kamuolį, nedavęs jokio ženklo kitiems, dar kartą
atsisuko, įsižiūrėjo Kajai tiesiai į akis. Jo plaukai buvo juodi, kaip ir jos,
bet akys - vaiskiai mėlynos, veidas - dailių, lyg iškaltų bruožų. Jo lūpose
virptelėjo šypsena. Paskui jis apsisuko ir nudrožė pas draugus -
atsipalaidavęs, tiesiais pečiais, užtikrintas savimi.
174

Ten, kur gieda vėžiai

Ir vis dėlto - jis ją pastebėjo. Valandėlę žiūrėjo į ją nenukreip damas
žvilgsnio. Kają užliejo karščio banga, o kvėpsnis užšalo gerklėje.
Žvilgsniu ji lydėjo juos - labiausiai jį, - tolstančius paplūdimiu.
Jos protas žvelgė į vieną pusę, bet geismas - į kitą. Jos kūnas stebėjo
Čeisą Endriusą, ne širdis.
Kitą dieną ji grįžo ten pat - tas pats atoslūgis, tik metas kitas, bet
paplūdimyje nieko nebuvo, išskyrus klegančius krantinius tilvikus ir
seklumos bangelių sūpuojamus smėlio krabus.
Ji bandė prisiversti vengti to paplūdimio, klajoti pelkėse, ieškoti paukščių
lizdų ir plunksnų. Laikytis ten, kur saugu, šerti kirus ku kurūzų koše.
Šiame gyvenime ji spėjo įgusti sugniaužti jausmus iki saugyklon
telpančio dydžio.
Tačiau vienatvė paiso tik savo pačios kompaso. Ir kitą dieną Kaja vėl
patraukė į tą patį paplūdimį dairytis Čeiso. Ir dar kitą.
***
Vieną vėlyvą popietę, jau po anos dienos, kai stebėjo Čeisą En driusą,
Kaja išeina iš savo pirkelės, žingsniuoja prie vandenyno, gulasi ant
paplūdimio ruožo, glotnaus paskutinės bangos nuliežto, blizgančio.
Rankas ji išskečia viršum galvos, bruoždama šlapią smėlį, pražergia kojas
įtemptais pirštais. Užsimerkusi lėtai ritasi jūros pu sėn. Klubai ir alkūnės
žvilgančiame smėlyje palieka nežymias įdubas, kuriose, jai judant,
sublykčioja dugną aptraukusi vandens griena ir tuoj vėl blėsta. Riedėdama
vis arčiau bangų, ji visu kūno ilgiu jaučia vandenyno šniokštimą, į galvą
smelkiasi klausimas: Kada jūra mane palies? Kurią kūno vietą palytės
pirmą?
Į krantą atplūsta putojanti banga, siekia ją lyžtelėti. Jusdama, kaip oda
virpčioja nuo lūkestingo jaudulio, ji giliai alsuoja. Ritasi lėčiau, vis
lėčiau. Ir su kiekvienu apsivertimu, akimirką anksčiau,
175
Delia Owens nei skruostą nubruožia smėlis, ji vos vos kilsteli galvą, giliai
įtraukia saulės įšildytų druskų kvapą. Aš arti, jau visai arti. Ji atplūsta.
Kada pagaliau pajusiu?
Įtampa auga. Vis drėgnesnis smėlis po ja, vis garsėja bangų mūša.
Ji juda dar lėčiau, colis po colio, laukdama pirmojo prisilietimo.
Tuojau, tuojau. Jau beveik jaučia, nors dar nepalytėta.
Jai labai knieti pramerkti akis, dirstelėti, kiek dar liko. Bet atsi spiria
pagundai, dar kiečiau suspaudžia vokus, o švytintis dangus už jų nieko
neišduoda.
Ir staiga ji suspinga, nes galybė plūsteli po ja, myluoja šlaunis,
teliūškuoja tarp kojų, skalauja nugarą, sūkuriuoja po pakaušiu, sū-
puodama plaukų sruogas it rašalo juodumo žolynus. Ji jau greičiau ritasi į
gilėjančią bangą, priešpriešiais plūstančių kriauklelių ir van denyno
dalelyčių srautui, leidžiasi vandens apkabinama. Stipriai pri glunda prie
galingo jūros kūno, ir jūra sugriebia ją, nepaleidžia iš glėbio. Ji jau nebe
viena.
Kaja atsisėda, atsimerkia - aplinką ją putoja vandenynas, raizgy- damas
purius baltus, nuolat besimainančius ornamentus.
***
Po to, kai Čeisas pažvelgė į ją paplūdimyje, Kaja jau antrą kartą per vieną
savaitę nuplaukė į Šoklio prieplauką. Nė pati sau ne prisipažino, kad
viliasi sutiksianti Čeisą ten. Užteko kažkam ją pastebėti, ir tas vienas
žvilgsnis užgavo joje draugijos siekio stygą.
Ji paklausė Šoklio - visai kaip senais laikais:
— O kaipgi laikosi Meibelė? Gal kas nors iš vaikaičių dabar svečiuojasi?
Šoklys pastebėjo permainą, bet žinojo, kad apie tai verčiau neuž siminti.
- Na tataigis, bent keturi dabar laigo pas mus. Pilnas trobesys krykštavimų
ir klegesio, ir dar kažin ten ko!
176

Ten, kur gieda vėžiai

Bet dar po kelių dienų, kai Kaja vėl atpukšėjo į prieplauką, Šo klio niekur
nebuvo matyti. Tik ant baslių sutūpę gunktelėję rudi pelikanai nužiūrinėjo
ją, lyg būtų palikti prižiūrėti krautuvėlės. Kaja nusišypsojo jiems.
Ir kone pašoko, kai kažkas palietė petį.
- Labas.
Atsigręžusi ji išvydo už nugaros stovintį Čeisą. Jos šypsena iškart užgeso.
- Aš - Čeisas Endriusas, - prisistatė jis ir įsisiurbė į ją tomis skaidriai
mėlynomis lyg ledo kubeliai akimis. Atrodė, jam visiškai nebuvo nejauku
į ją žiūrėti.
Kaja nieko nesakė, tik perkėlė kūno svorį ant kitos kojos.
-Vis matydavau tave tai šen, tai ten. Na, žinai, per daugelį metų, pelkėse.
Kuo tu vardu?
Gerą valandėlę jam rodėsi, kad ji taip ir neprasižios. Gal buvo nebylė, o
gal šnekėjo kokia pirmykšte laukinių kalba, kaip tvirtino kai kurie. Kitas,
ne toks savim pasitikintis vyriškis tikriausiai būtų
ėjęs ir nuėjęs sau.
- Kaja.
Reikia manyti, jis nebeprisiminė, kaip kartą dar vaikystėje vos
nesuvažinėjo jos dviračiu. Tikriausiai ir nežinojo jos jokiu kitu var du,
išskyrus Pelkių Dukrą.
- Kaja... negirdėtas vardas. Bet gražus. O gal norėtum traukti į iškylą?
Mano valtimi, šį sekmadienį?
Ji kurį laiką žvelgė jam per petį, neskubėdama, gromuliuodama jo
žodžius, bet taip ir neįžvelgė, kas gali juose slypėti. Tiesiog jai pasitaikė
proga pabūti su kitu žmogumi.
Galų gale atsakė:
- Gerai.
Jis pasakė jai lauksiąs jos vidurdienį, ąžuolais apaugusiame išky
šulyje į šiaurę nuo Point Byčo. Tai taręs įlipo į savo mėlyną ir baltą
177

Delia Owens motorinę valtį su pašliūža, žaižaruojančią metalinėmis

detalėmis nuo kiekvieno įmanomo paviršiaus, ir nušvilpė sau.
Kaja atsigręžė vėl išgirdusi žingsnius. Į prieplauką skubinosi
Šoklys.
- Labas, panele Kaja. Atleisk, reikėjo tuščias dėžes sutempti ana ten. Tau
pripilt?
Kaja linktelėjo.
Pakeliui į namus ji išjungė motorą ir kurį laiką plūduriavo, nepa leisdama
kranto iš akių. Atsišliejusi į senąją kuprinę stebėjo dangų.
Pati sau padeklamavo atmintyje įstrigusių eilėraščių - kartais taip
padarydavo. Vienas jos mėgstamiausiųjų buvo Džono Meisfildo
„Jūros karštinė“:
...daugiau aš nieko neprašau, tiktai dienos vėjuotos, debesų baltų,
Dar kiro riksmo ir vėduokle putotų purslų pažertų.
Kaja prisiminė dar vieną eilėraštį - nelabai žinomos poetės
Amandos Hamilton. Jį neseniai rado išspausdintą vietiniame lai kraštyje,
kurį nusipirko „Piggly Wiggly“ krautuvėlėje.
Meilė yra
Ryjantis save žvėris
Krūtinės narve.
Meilę reikia paleisti klajoti,
Tepasirenka krantą išsilaipinti,
Tegul kvėpuoja.
Prisiminusi šiuos žodžius ji tuojau pagalvojo apie Teitą ir pačiai
užgniaužė kvapą. Užteko jam susirasti kokią geresnę - ir pradingo.
Nė neatsisveikinęs.
178

Ten, kur gieda vėžiai

***
Kaja šito nežinojo, bet Teitas dar buvo pas ją atplaukęs.
Liepos 4-osios išvakarėse, kai jis jau buvo susiruošęs važiuoti au tobusu
namo, j protozoologijos laboratoriją užsuko daktaras Blu- mas, tas pats
profesorius, priėmęs Teitą į darbą. Jis ir paklausė Teito, ar šis nenorėtų
prisidėti prie žinomų ekologų grupės, tą savaitgalį vykstančios stebėti
paukščių.
- Atkreipiau dėmesį, kad domiesi ornitologija, tad ir pagalvojau, gal
norėtum vykti kartu. Studentui turiu tik vieną laisvą vietą, iškart ir
pagalvojau apie tave.
- Taip, žinoma. Būtinai, - iškart sutiko Teitas.
Daktarui Blumui išėjus, Teitas liko stovėti vienas tarp laboratorijos stalų
ir mikroskopų, klausydamasis tykaus autoklavo dūzgimo, svars tydamas,
kaip galėjo nutikti, kad taip greitai leidosi suvystomas. Kaip greitai tapo
svarbu padaryti įspūdį profesoriui. Ir dar tas išskirtinumo jausmas,
pasididžiavimas, kad jį vienintelį pastebėjo ir pakvietė...
Kita proga parvažiuoti namo - ir tik vienai nakčiai - pasitaikė tik po
penkiolikos dienų. Teitas nekantravo atsiprašyti Kajos, neabejo jo, kad ji
supras, vos išgirdusi apie daktaro Blumo pasiūlymą.
Iš jūros įsukęs į kanalą jis sumažino trauką ir neskubėdamas nu slydo tarp
rąstų, iš tolo žvilgančių saulėkaitoje besišildančių vėžlių kiautais. Įveikęs
daugmaž pusę kelio, pastebėjo Kajos valtį, kruopščiai paslėptą aukštų
spartinu sąžalyne. Tuojau pat visai sumažino greitį ir netrukus priekyje
pastebėjo pačią Kają, tupinčią plačioje smėlio juostoje, regis, įdėmiai
stebinčią kažkokius smulkius vėžiagyvius.
Nuleidusi galvą beveik iki pat žemės, ji nepastebėjo jo, neišgir do ir lėtai
slenkančios jo valties. Teitas patyliukais pasuko į nendrių tankumyną.
Daug metų žinojo, kad ji kartais vogčia jį stebi, dirs
čiodama iš brūzgynų užuoglaudos. Impulso pastūmėtas jis nutarė padaryti
tą pat.
179

Delia Owens
Basa, su iki kelių nurėžtais džinsais ir baltais marškinėliais, ji atsistojo,
pasirąžė iškėlusi rankas, pademonstruodama vapsvos lai bumo liemenį.
Paskui vėl pritūpė, pasėmė rieškučias smėlio, leido jam išbyrėti pro
pirštus ir įdėmiai įsižiūrėjo į organizmus, likusius rangytis delne. Teitas
nusišypsojo regėdamas jaunąją biologę tokią susitelkusią, nematančią
nieko aplinkui. Įsivaizdavo ją stovinčią su paukščių stebėtojų grupe, kur
nors visiems už nugarų, mėginančią niekam nekristi į akis. Bet kaip tik ji
pirmoji pastebėtų ir atpažintų kiekvieną paukštį. Droviai, negarsiai, bet
neklysdama tiksliai išvar dytų žolynus, iš kurių nupintas kiekvienas
lizdas. Dienų tikslumu pasakytų jauniklių patelių amžių pagal sparnų
galiukuose ryškėjan-
čias plunksnų spalvas. Menkiausios smulkmenos, pranokstančios bet
kokiame vadovėlyje sutelktas žinias ar garbių biologų išsilavini mą. Vos
pastebimi požymiai, būdingi tik tai vienai rūšiai. Pati esmė.
Staiga Teitas net krūptelėjo, mat Kaja netikėtai pašoko ir sužiuro
į kitą pusę nuo jo, kažkur prieš upokšnio srovę, smėlis pažiro jai pro
pirštus. Įsiklausęs jis išgirdo jų link atpukšintį už valties borto
įtaisytą motorą. Pupsėjo visai tyliai, tikriausiai plaukė koks žvejys ar
pelkių gyventojas, susiruošęs į miestelį. Įprastas, niekuo neypatin gas
garsas, romus kaip balandė. Bet Kaja stvėrė savo kuprinę, tekina nukūrė
per smėlio juostą ir šmurkštelėjo į aukštą žolę. Bemaž prisi plojusi prie
žemės, saujomis sugriebė žoles pažiūrėti, ar jau matyti garso šaltinis, tada
pritūpusi, kaip antis, nulingavo savo valties link.
Keldama kelius beveik iki smakro. Dabar ji priartėjo prie Teito, jis
įžiūrėjo jos akis, tamsias, paklaikusias. Pasiekusi savo valtį, ji susigū
žė prie borto, žemai nuleidusi galvą.
Žvejys - linksmo veido seneliokas su skrybėle - atpupsėjo į re gėjimo
lauką, nepastebėjo nei Kajos, nei Teito, ir tuojau pradingo už posūkio. Bet
Kaja vis dar tūnojo sustingusi, įtemptai klausėsi, kol paskutinė motoro
aimana nutyko tolumoje, tada atsistojo, ranka persibraukė kaktą. Vis dar
tebežiūrėjo ten link, kur nuplaukė valtis,
180
Ten, kur gieda vėžiai panašiai, kaip elnias žvilgsniu skvarbo krūmokšnius,
iš kurių ką tik pasitraukė pantera.
Teoriškai Teitas žinojo, kad ji taip elgiasi, bet nuo pat plunksnų
žaidimo nebuvo matęs tokios grynos, niekuo nepridengtos jos šer dies.
Tokios iškankintos, izoliuotos, keistos.
Universitete jis dar neišbuvo nė dviejų mėnesių, bet jau spėjo
įkelti koją tiesiai į tą pasaulį, kurio troško, tyrinėdamas pribloškian
čią DNR molekulės simetriją jautėsi lyg įžengęs į žaižaruojančią
persipynusių atomų katedrą ir kopiąs begalinėmis susivijusiomis
kopėčiomis: vieną rūgščių pakopą po kitos. Regėjo, kaip visa gy vybė
priklauso nuo to tikslaus ir sudėtingo kodo, įrašyto gležnose organinėse
gijose, kurios tuojau pat žūtų bent šiek tiek karštesnėje ar šiek tiek
šaltesnėje aplinkoje. Galų gale jis atsidūrė ten, kur jį supo neaprėpiami
klausimai, taip pat ir žmonės, kuriems, kaip ir jam, knietėjo rasti
atsakymus, galų gale jis pajudėjo link tikslo tapti biologu tyrinėtoju, kada
nors įkurti savo laboratoriją, bendrauti su kitais mokslininkais.
Kajos protas lengvai galėjo gyventi tokiame pasaulyje, bet pati
Kaja - ne. Sunkiai alsuodamas Teitas žvelgė į ištarmę, slypinčią spar tinu
sąžalyne: Kaja arba visa kita.
- Kaja, Kaja, aš tiesiog negaliu, - sukuždėjo. - Atleisk man.
Jai pasišalinus, jis užkūrė valties motorą ir nuplaukė atgal į van denyną.
Keikdamas pats save už bailumą, nes taip ir nepasiryžo pa sakyti Kajai
sudie.
181

23.
Kriauklelė
1965
H p ą vakarą po susitikimo su Čeisu Endriusu Šoklio prieplau-
L koje Kaja sėdėjo virtuvėje prie stalo, žibalinės lempelės mirksinčios
šviesos rate. Ji vėl buvo pradėjusi gamintis maistą, tad dabar vakarienei
kramsnojo sviestinius sklindžius ir ropių su margosiomis pupelėmis
viralą, valgydama bandė skaityti. Tačiau kiekvieną sakinį jai iš galvos
išpukštydavo mintys apie rytdienos iškylą, o gal pasimatymą su Čeisu.
Kaja atsistojo, išėjo į naktį, į balzganą priešpilnio mėnesieną.
Švelnus pelkių oras it šilkas gobė jai pečius. Mėnulio spindulių pluoštas
pasirinko netikėtą kelią per pušų šakas, margindamas
žemę ritmingais šešėlių ornamentais. Kaja žengė pirmyn it nakvi
ša, o mėnulis, nuogas išniręs iš vandenų, kopė ąžuolų šakomis vis
aukščiau ir aukščiau. Lagūnos pakrantę nuklojęs glotnus dumblas
švytėjo vaiskioje mėnesienoje, miškuose šokčiojo šimtai jonvaba lių
taškelių. Apsivilkusi baltą dėvėtų drabužių dėžėje rastą suknelę su
plazdančiu sijonu, Kaja, lėtai modama rankomis, leidosi šok ti pagal
žiogų ir leopardinių varlių griežiamą muziką. Delnais ji slydo savo
šonais, paskui - kaklu. Braukė šlaunimis, priešais save
įsivaizduodama Čeiso Endriuso veidą. Troško, kad šitaip ją liestų
182

Ten, kur gieda vėžiai jis. Ėmė alsuoti giliau. Niekas nebuvo šitaip žiūrėjęs
į ją, niekad.
Netgi Teitas.
Ji šoko tarp lašalų, blyškiais sparneliais plevenančių viršum švy tinčio
mėnesėto dumblo.
***
Kitą rytą, apsukusi pusiasalį, Kaja pamatė Čeisą-jo valtis plūdu riavo
netoli kranto. Čia, dienos šviesoje, priešais sklandė lūkuriuo janti tikrovė,
ir Kajai išdžiūvo gerklė. Priplaukusi krantą ji išlipo ir užtempė valtį
aukščiau, po kiliu sugurgždėjo smėlis.
Čeiso valtis jau suposi greta.
- Labas.
Grįžtelėjusi per petį Kaja linktelėjo. Čeisas išlipo iš valties, ištiesė ranką
Kajai - ilgi įdegę pirštai, atviras delnas. Ji sudvejojo; ką nors paliesti
reiškė atiduoti dalelę savęs, ir tos dalelės jai niekad nepavyk davo
susigrąžinti.
Vis dėlto ji ištiesė ranką, delnu lengvai bestelėjo jo delną. Jis pri laikė ją,
kad neprarastų pusiausvyros, kol įlipo į valties galą, atsisėdo ant
paminkštinto suolo. Šilta, graži diena skalavo juos saulės spin duliais, o
Kaja, su nukirptais džinsais ir balta medvilnine palaidi ne - apranga,
nusižiūrėta nuo kitų - atrodė visai normaliai. Čeisas atsisėdo šalia jos, ji
pajuto, kaip jo rankovė slysteli jos dilbiu.
Čeisas pasuko valtį į vandenyną. Atviri jūros vandenys svaidė valtį
smarkiau nei tyki pelkė, ir Kaja žinojo: nuolatinis siūbavimas
neišvengiamai privers juos retsykiais susiliesti rankomis. Tokio glus-
 telėjimo lūkestis neleido jai dairytis, Kaja žiūrėjo tiesiai pirmyn, bet
neatsitraukė.
Galų gale juos pakėlė banga, aukštesnė už kitas, paskui val tis murktelėjo
žemyn ir šilta, tvirta Čeiso ranka lyg glamonėdama brūkštelėjo ranką
Kajai. Tuojau atšlijo, bet paskui vėl prisilietė, ir
183

Delia Owens
šitaip tęsėsi su kiekviena įkalne ir nuokalne. O paskui po valtimi
plūstelėjo išties didelė banga, Čeiso šlaunis palietė Kajos šlaunį, ir jai
užgniaužė kvapą.
Jie plaukė išilgai kranto į pietus, be jų šiuose nuošaliuose vande nyse
jokių kitų valčių nebuvo matyti, ir Čeisas padidino greitį. Po kokių
dešimties minučių prieš akis išilgai potvynio linijos nusidriekė kelių
mylių ilgumo baltutėlio smėlio paplūdimys, nuo viso likusio pasaulio
apsaugotas tankaus miško juostos. Tolumoje Point Byčas skleidėsi į
vandenį it akinančiai balta vėduoklė.
Po to, kai pasisveikino, Čeisas daugiau netarė nė žodžio, Kaja ir išvis
nepravėrė burnos. Valties pirmagalis užčiuožė ant kranto,
Čeisas iškėlė krepšį su iškylai paruoštais valgiais, pastatė ant smėlio
valties šešėlyje.
- Norėtum pasivaikščioti? - paklausė.
- Taip.
Jiedu patraukė palei pat vandenį, kojas vis užliedavo smulkios ban gelės,
suverpetuodavo ir jūros tempiamos atgal gramzdino jų pėdas.
Čeisas nepaėmė Kajos už rankos, bet žingsniuojant pirštai pro tarpiais
natūraliai susiliesdavo. Retsykiais abu palinkdavo apžiūrėti kokios
kriauklelės ar perregimos jūržolių gijos, susivijusios į tikrą meno kūrinį.
Mėlynos Čeiso akys žaismingai blykčiojo, jis buvo greitas šypsotis. Jo
oda - taip pat tamsiai įdegusi kaip ir jos. Abu drauge buvo aukšti,
grakštūs, panašūs.
Kaja žinojo, kad Čeisas apsisprendė užuot stojęs į universitetą verčiau
dirbti tėvo autoservise. Jis buvo miestelio pažiba, pats šau niausias
vaikinas. Širdies gilumoje Kaja nuogąstavo, kad ji jam — tik dar vienas
gamtos meno kūrinys, keistenybė, kurią įdomu apžiūrėti, pavartyti
rankose, o paskui galima numesti atgal į smėlį. Bet ji lyg niekur nieko ėjo
paplūdimiu šalia jo. Kartą jau leidusi sau pamilti, dabar tetroško užpildyti
atsivėrusias tuščias ertmes. Aklinai užsklen- dus širdį apmalšinti
vienatvę.
184

Ten, kur gieda vėžiai

Jiems nužingsniavus kokį pusmylį, Čeisas atsigręžė į ją, žemai nusilenkė
ir perdėtai plačiu mostu pakvietė sėstis ant smėlio prie jūros išmesto
rąsto. Abu įsirausė pėdomis į baltas smiltis, patogiai atsirėmė.
Čeisas išsitraukė iš kišenės lūpinę armonikėlę.
- O, - ištarė Kaja. - Tu groji.
Juto, kaip žodžiai it šiurkštūs gurvuoliai ritasi liežuviu.
- Ne kažin koks aš muzikantas. Bet kai turiu klausytoją, atsišlie jusią į
jūros nugludintą rąstą...
Užsimerkęs jis sugrojo seną liaudies dainą „Shenandoah“, jo del nas
plazdėjo viršum instrumento lyg paukštis, plakantis stiklą spar nais. Graži
ir graudi liejosi melodija, lyg iš toliuose likusių namų atsklindanti
giesmė. Staiga vidur dainos jis liovėsi grojęs, pasilenkė ir pakėlė nuo
žemės kriauklelę, gal vos didėlesnę už penkių centų monetą, rausvai
balkšvą, nutaškytą ryškiomis raudonomis ir violeti nėmis dėmelėmis.
- Tik pažiūrėk, - tarė.
- O, tai šukutės, - tarė Kaja. - Ir ne bet kokios, šitos lotyniškai vadinasi
Pecten ornatus. Čia jų pamatysi nedažnai. Šukučių genties moliuskų,
tiesa, pilna, bet būtent ši atmaina gyvena piečiau nuo mūsų platumos, čia
vanduo jai šiek tiek per vėsus.
Čeisas įsistebeilijo į ją. Apie Pelkių Dukrą gandų sklido įvairiau sių, bet
niekas nemalė liežuviais, kad mergina, nesugebanti parai džiui pasakyti
žodžio lapė, žino lotyniškus kriauklelių pavadinimus, dėl Dievo meilės,
žino net kuo vieni moliuskai skiriasi nuo kitų, kur jie gyvena ir kodėl.
- Na, aš apie tai neišmanau, - pasakė jis. - Bet tik pažvelk - ji kreiva.
Mažiukai sparnai, išskėsti abipus sujungimo, ir tikrai buvo iš lenkti, o ties
pagrindu žiojėjo tobulos formos skylutė. Čeisas apvertė kriauklelę delne.
185
Delia Owens
- Tu pasiimk. Juk tu čia kriauklelių žinovė.
- Ačiū, - Kaja įsidėjo ją į kišenę.
Jis pagrojo dar kelias dainas, pabaigai trenkė mišinį iš filmo „Dixie“, o
paskui nužingsniavo atgal ten, kur jų laukė iškylos pintinė. Susė dę ant
languoto patiesalo kirto šaltą keptą vištieną ir sūdytą kumpį su
sklindžiais, bulvių salotas. Saldžiarūgščius marinuotus agurkus su
krapais. Sudorojo po gabalą sluoksniuoto pyrago su bene pusės colio
storumo karameliniu glajumi. Visos gėrybės - naminės, suvyniotos į rudą
popierių. Ceisas atkimšo du butelius „Royal Crown“ kolos, su pylė į
popierinius „Dixie“ puodelius - iki šiol Kaja kaip gyva nebuvo ragavusi
jokio putojančio gaiviojo gėrimo. Gausiai gėrybėmis nukrau tas patiesalas
jai atrodė tiesiog neįtikėtinas: dailiai sudėtos medžiaginės servetėlės,
plastikinės lėkštės ir šakutės. Buvo net miniatiūrinės alavi nės druskinė ir
pipirinė. Tikriausiai jo motina viską sudėjo, pagalvojo
Kaja. Matyt, nežinojo, kad jis ruošiasi iškylauti su Pelkių Dukra.
Kalbėjosi jie negarsiai, apie jūros gyvius - sklandančius pelikanus, oriai
vaikštinėjančius krantinius tilvikus, - nesiliesdami, mažai juok damiesi.
Kajai parodžius nelygią pelikanų virtinę, Čeisas linktelėjo ir tarsi nejučia
pasislinko arčiau jos, jų pečiai susilietė. Kaja pažvelgė į jį, o jis ranka
kilstelėjo jos smakrą ir ją pabučiavo. Jis švelniai perbrau kė jai kaklą, o
paskui, pačiais pirštų galiukais, nutykino per palaidinę krūties link.
Bučiavo ją apglėbęs jau tvirčiau, paskui atsilošė tiek, kad abu išsitiesė ant
patiesalo. Judėdamas lėtai, vos pastebimai, jis užsirito ant jos, įsispraudė
jai tarp kojų, o tada vienu staigiu judesiu pakėlė palaidinukę. Kaja
trūktelėjo galvą į šalį ir išsirangė iš po jo, juodesnės už naktį jos akys
tvieskė. Ji skubiai timptelėjo palaidinukę žemyn.
- Ramiau, ramiau. Viskas gerai.
Ji gulėjo aukštielninka, išdrikusiais ant smėlio plaukais, užkaitusiu veidu,
vos vos pračiauptomis raudonomis lūpomis - pritrenkianti. Jis atsargiai
ištiesė ranką, norėdamas paliesti jai veidą, bet Kaja mitriai it katė atšlijo
ir driuoktelėjo ant kojų.
186

Ten, kur gieda vėžiai

Ji sunkiai gaudė kvapą. Praėjusią naktį, viena šokdama lagūnos
 pakrantėje, siūbuodama su mėnesiena ir naktinėmis plaštakėmis, įsi-
vaizdavo esanti pasiruošusi. Manė, kad stebėdama balandžius sužinojo
apie poravimąsi viską, kas įmanoma. Niekas jai niekad nieko nepasa kojo
apie lytinius santykius, o vienintelė jos patirtis buvo glamonės su
Teitu. Bet visas smulkmenas ji žinojo iš biologijos knygų, o besipo-
ruojančių gyvių buvo prisižiūrėjusi tiek, kiek dažnam netenka per visą
gyvenimą - ir tai anaiptol nebuvo vien tik „trynimasis pasturgaliais“,
kaip kadaise įvardijo Džodis.
Vis dėlto viskas vyko strimgalviais, jai - per staigiai: iškyla, paskui -
susiporuoti su Pelkių Dukra. Net paukščių patinėliai kurį laiką gerina- si
patelėms: puikuojasi ryškiaspalvėmis plunksnomis, ištaiso buduarus,
atlieka įstabius šokius ir meilės dainas. Tiesa, Čeisas surengė iškylą, bet
ji verta daugiau nei gabalas keptos vištienos. O melodijų iš „Dixie“
niekaip neužskaitytum kaip meilės dainų. Ji turėjo žinoti, kad galiau siai
išeis šitaip. Žinduolių patinai slampinėja aplinkui tik rujos metu.
Jie stebeilijo į kits kitą, o tyla tarp juodviejų vis labiau pampo, ją trikdė
tik abiejų alsavimas ir bangų mūša netoliese. Čeisas atsisėdo, bandė
pasiekti Kajos ranką, bet ji atšoko.
- Atsiprašau. Nieko, viskas gerai, - tarė jis stodamasis. Ir tikrai at sivežė
ją čionai ketindamas pasiguldyti, norėjo būti jai pirmas. Bet tos
plieskiančios akys jį surakino.
Pamėgino dar kartą:
- Nagi, nagi, Kaja. Juk aš atsiprašiau. Tiesiog užmirškim. Parpluk- dysiu
tave iki tavo valties.
Tai išgirdusi ji apsisuko ir nudrožė per smėlį miško pusėn. Siūbuo dama
visu ilgu savo kūnu.
- Ką tu darai? Negali iš čia taip imti ir pareiti! Bus bent kelios mylios!
Bet ji jau buvo tarp medžių ir pasileido tekina nosies tiesumu: iš pradžių
tolyn į sausumą, paskui - skersai pusiasalį ten link, kur
187

Delia Owens paliko valtį. Vietovė jai buvo nepažįstama, bet juodieji
strazdai rodė jai kelią per pelkes. Nelėtindama žingsnio ji įveikdavo
klampynes ir skrodes, taškydama purslus brido per upelius, peršokdavo
išgriuvas.
Galiausiai sustojo, susirietė dvilinka ir sunkiai alsuodama su smuko ant
kelių. Pratrūko plūstis senais, nuvalkiotais prakeiksmais.
Riksmas užtvėrė kelią raudai. Bet svilinančios gėdos ir gramzdi nančio
liūdesio negalėjo nuslopinti niekas. Ji nepajėgė atsispirti paprasčiausiai
vilčiai pabūti su kuo nors, pasijusti iš tiesų trokšta mai, pasimėgauti kito
žmogaus prisilietimais. Bet tos paskubomis ją graibstančios rankos tik
ėmė - ne davė, ne dalijosi.
Ji įtempė ausis klausydamasi, ar nepasigirs besivejančio žingsniai.
Pati nežinojo, ar norėtų, kad Čeisas atgrumėtų per šabakštyną, ap glėbtų
melsdamas atleidimo, - ar vis dėlto ne. Dėl šito vėl siūbtelėjo
įniršis. Paskui, iškračiusi iš savęs viską, ji atsistojo ir sukorė likusį kelią
iki valties.
188

24.
Ugniagesių bokštas
1965
|ajai išplaukiant į popiečio jūros vandenis, ties horizontu iV grumdėsi ir
kuprojo lietaus pritvinkę audros debesys. Čeiso ji nebuvo mačiusi nuo pat
anos iškylos paplūdimyje prieš dešimt die nų, bet vis dar jautė tvirtumą ir
formą jo kūno, slegiančio ją į smėlį.
Kiek akys aprėpė, kitų valčių nebuvo matyti, kai Kaja pasuko link siauros
įlankėlės piečiau Point Byčo - ten sykį buvo pastebėjusi neįprastų
drugelių, tokių visiškai baltų, kad galėjo būti ir albinosai.
Bet likus gal keturiasdešimt jardų iki kranto, staigiai išjungė variklį, nes
akis kliudė Čeiso draugus, kraunančius į valtį iškylų kraites ir
ryškiaspalvius rankšluosčius. Kaja skubiai apsuko valtį, ketindama visu
greičiu dumti šalin, bet, nepaisydama ją genančios jėgos, vis tiek
atsigręžė, ėmė žvilgsniu naršyti jo. Pati suvokė, kokia nepagrįsta šita
trauka. Nelogiškas elgesys, pastangos užpildyti tuštumą negali baig tis
išsipildymu. Ką sutiktum paaukoti, idant nugalėtum vienatvę?
Ir štai - beveik toje pat vietoje, kur Čeisas ją bučiavo, jį ir išvy do -
einantį valties link, nešiną meškerėmis. Jam iš paskos turseno
Visadasuperlųvėriniu su indu buteliams atšaldyti glėby.
Staiga Čeisas pasuko galvą ir pažvelgė tiesiai į plūduriuojančio je valtyje
sėdinčią Kają. Ji nenusigręžė, įsistebeilijo jam į akis. Bet
189
Delia Owens galiausiai, kaip visada, nugalėjo drovumas, ji pirma
nukreipė žvilgs nį į šalį ir visu greičiu nušvilpė sau, pasuko į šešėliuotą
įlankėlę. Palū kėsianti ten, kol anie išplauks, tik tada pati išlipsianti
paplūdimyje.
Po kokių dešimties minučių ji vėl išplaukė į jūrą ir priekyje pa matė
Čeisą. Jis sėdėjo valtyje bangų sūpuojamas, vienas. Laukė.
Ir vėl patvino senasis ilgesys. Čeisas vis dar ja domėjosi. Per iškylą jis
išties pasielgė labai agresyviai, tas tiesa, bet juk atstumtas tuojau ir
atlyžo. Atsiprašė. Galbūt reikėtų duoti jam dar vieną šansą.
Jis mostelėjo jai plaukti artyn ir sušuko:
- Labas, Kaja!
Ji nepajudėjo jo pusėn. Bet ir nesišalino. Jis priplaukė arčiau.
- Kaja, atsiprašau už aną kartą. Gerai? Nagi, plaukiam. Noriu parodyti tau
ugniagesių bokštą.
Ji nieko nesakė, bangų sūpuojama valtis slydo arčiau jo - Kaja pati
suprato, kad tai silpnumas.
- Paklausyk. Jei niekad nesi užkopusi į bokštą, žinok, iš ten atsive ria
nuostabus reginys, gali apžvelgti visas pelkes. Plauk paskui mane.
Ji smarkiau užblerbino motorą ir pasuko valtį jo pusėn, žvilgsniu
naršydama jūrą - norėjo įsitikinti, kad jo draugai tikrai pradingę iš
akiračio.
Čeisas pasuko į šiaurę, praplaukė Barkli Kouvą - tykus, marga spalvis
kaimas sumirgėjo tolumoje - ir išsilaipino nedidelės įlankė lės,
įsiskverbusios į tankų mišką, paplūdimyje. Abu pririšo valtis, ir Čeisas
nusivedė Kają užžėlusiu takučiu per tikrųjų vaškuonių ir dygialapių
bugienių brūzgynus. Siame vandeningame, šaknų pririz- gusiame miške
Kaja niekad nebuvo buvusi, mat jis stūksojo kitoje kaimo pusėje, per arti
žmonių. Jiems einant, kojos žlegčiojo, iš po krūmų sunkėsi plonytės
užtakių srovelės, grakščiai primindamos, kad šita žemė priklauso jūrai.
O paskui prasidėjo tikro raisto valdos: nejudančiame, priplė- kusiame ore
tvokstelėjo sudubusios žemės kvapas. Vienu metu ir
190
Ten, kur gieda vėžiai staigus, ir vos juntamas, ir tykus jis skverbėsi į
atsitraukiančio miško progumą.
Kaja išvydo viršum medžių lajos kylančią medinę apleisto ugnia gesių
bokšto viršutinę aikštelę. Dar kelios minutės, ir jie priėjo bokšto pagrindą,
įsispyrusį į žemę išsižergusiomis kojomis iš storų neapdorotų rąstų.
Aplink jas ir po visu pagrindu žliugsėjo juodas dumblas, sijomis aukštyn
slinko drėgnas puvinys. Įviji laiptai vedė į patį bokšto viršų, sulig
kiekviena aikštele bokštas vis siaurėjo.
Įveikę klampų mauryną, jie pradėjo kopti viršun, Čeisas pirmas.
Po penktojo posūkio juos supantys ąžuolynai nusidriekė į vakarus, kiek
tik akys aprėpė. Visomis kitomis kryptimis vešėjo sodri lankų
žaluma, dėmėta lagūnomis ir estuarijomis, išraižyta užtakių ir jūros link
vinguriuojančių upokšnių. Kaja dar niekad nebuvo atsidūrusi
šitaip aukštai viršum pelkės. Dabar visos detalės apačioje buvo iš-
sidėliojusios į vientisą paveikslą. Kaja pirmą kartą išvydo visą savo
draugės veidą.
Užlipęs ant paskutinės pakopos, Čeisas pastūmė į šalį geležines groteles,
dengiančias laiptų angą. Jiems užsiropštus į viršutinę aikš telę, nuleido jas
į vietą. Kaja atsargiai pabaksnojo dangtį kojų pirš tais, tik tada ryžosi ant
jo žengti. Čeisas nerūpestingai nusijuokė.
- Nesijaudink, laiko tvirtai.
Jis nusivedė ją prie turėklo. Parimę abu dairėsi po erdvius tyrus.
Akių lygyje praplasnojo du raudonuodegiai suopiai, genami spar nuose
ūžaujančio vėjo, abu nustebę pasuko galvas pažiūrėti į vaikiną ir merginą,
stovinčius jų oro erdvėje.
Čeisas atsigręžė į Kają ir tarė:
- Ačiū, kad sutikai plaukti drauge, Kaja. Kad davei man dar vie ną progą
atsiprašyti už aną kartą. Aš tada tikrai peržengiau visas ri bas, daugiau
taip neatsitiks.
Ji neatsakė. Kažkokia jos dalelė troško dabar pat jį pabučiuoti, visu kūnu
pajusti jo jėgą.
191

Delia Owens
Kyštelėjusi pirštus į džinsų kišenę tarė:
- Padariau pakabutį iš tos tavo rastos kriauklelės. Gali nenešioti, jeigu
nenori.
Praėjusį vakarą ji buvo pernėrusi žaliaminės odos dirželį per kriauklės
skylutę. Manė nešiosianti pati, bet širdies gilumoje vylė si dar susitikti
Čeisą ir progai pasitaikius padovanoti jam. Bet net gi drąsiausiose svajose
ji neįsivaizdavo juodviejų drauge stovinčių ugniagesių bokšte ir
žvelgiančių į pasaulį. Pačioje viršūnėje.
- Ačiū, Kaja, - padėkojo jis. Apžiūrėjo pakabutį, užsinėrė dirželį per
galvą. Pačiupinėjo kriauklelę, prigludusią jam prie kaklo. - Aiš ku,
nešiosiu.
Neleptelėjo kokios nors banalybės, kad ir: niekada jo nenusiim- siu,
nešiosiu iki mirties.
- Parsivesk mane į namus, - paprašė Čeisas.
Kaja pagalvojo apie susigūžusią po ąžuolais savo pirkelę, apie pil kų lentų
sienas, iškruvintas nuo aprūdijusio stogo varvančios drė gmės. Apie vienų
skylių tinklelius nuo vabzdžių. Jos namai - lopas ant lopo.
- Toli, - ištarė ji.
- Kaja, man nesvarbu nei atstumas, nei kaip jie atrodo. Nagi, plaukiam.
Jei ji atsisakys, proga sulaukti pripažinimo ir bendrystės gali iš sprūsti iš
rankų.
- Gerai.
Jie nusileido iš bokšto, Čeisas nusivedė ją atgal prie įlankos, mos telėjo
plaukti pirmai, rodyti kelią. Ji nuplaukė į pietus, paskui įsuko
į estuarijų labirintą, galiausiai palenkė galvą ir nėrė į augalijos glo biamą
kanalą, vedantį į namus. Čeiso valtis buvo per didelė, dar kiek, ir būtų
neįtilpusi praplaukti per tankius sąžalynus. Ir jau tikrai buvo per balta, per
mėlyna. Vis dėlto galiausiai prasibrovė per kor pusą bruožiančias šakas ir
šaknis.
192

Ten, kur gieda vėžiai

Pagaliau priešais atsivėrė jos lagūna; tamsaus, tykaus vandens pa viršiuje
iki menkiausių smulkmenų atsispindėjo kiekviena samanota
šaka, kiekvienas tviskantis lapas. Į visas puses iškriko šmaižiojantys
laumžirgiai, išvydę nepažįstamą valtį į orą pakilo didieji baltieji gar niai,
bet tuojau pat ir vėl grakščiai nusileido, be garso sklęsdami išskėstais
sparnais. Kaja pririšo valtį, paskui ją į krantą pūškavo ir
Ceisas. Didysis mėlynasis garnys, seniai susitaikęs su tais, šiek tiek
 mažiau iš laukinės gamtos, stovėjo kaip stovėjęs vos už kelių pėdų,
sustingęs kaip moka tik gandrai.
Ant ištemptos virvės plazdėjo jos skalbiniai: nublukę kombine zonai,
apčiurę marškinėliai. Ropės veržėsi į mišką, sunku jau buvo ir atskirti,
kur baigiasi daržas, kur prasideda laukinė gamta.
Žvelgdamas į lopais marguojančias tinklines verandos duris, Čei- sas
paklausė:
- Ilgai čia šitaip gyvenai vienui viena?
- Tiksliai nebeatsimenu, kada išėjo tėtė. Manau, maždaug de
šimt metų.
- Šaunu. Gyveni sau čia be tėvų, kurie nuolat nurodinėtų, ką turi daryti.
Į tai Kaja neatsakė, pratarė tik tiek:
- Viduje nėra į ką žiūrėti.
Bet Čeisas jau kopė lentiniais, plytomis paramstytais laipteliais.
Pirmiausia jo žvilgsnis užkliuvo už jos kolekcijų, išdėliotų ant sava-
darbių lentynų. Kompozicija iš visos tos gyvasties, mirguliuojančios už
tinklinių durų.
- Čia tavo darbas? - paklausė jis.
- Taip.
Jis užmetė akį į kelis drugelius, bet greitai nusibodo. Pagalvojo:
Kuriems galams kaupti visa tai, kas matyti čia pat, pro laukujės duris?
Jos guolis — tik čiužinys ant verandos grindų - buvo užklotas su-
čiurusia lyg senas chalatas antklode, bet nesujauktas. Kelių žingsnių
193

Delia Owens pakako įveikti mažytę svetainę su įdubusia sofa, ir tada

Čeisas kyš telėjo galvą į galinį miegamąjį, kurio sienos buvo nukabinėtos
viso kiausių spalvų, formų, dydžių plunksnomis.
Kaja mostu pakvietė jį į virtuvę sukdama galvą, kuo galėtų pa vaišinti.
Savaime aišku, ji neturėjo kokakolos ar šaltos arbatos, ne turėjo nei
sausainių, netgi nei šaltų sklindžių. Ant krosnies gulėjo kukurūzinės
duonos likučiai greta puodo su išaižytomis kininėmis pupuolėmis,
paruoštomis virti vakarienei. Ničnieko, ką galėtų pa siūlyti svečiui.
Iš įpročio įdėjo kelias pliauskas į pakurą. Pasmaigstė žarstekliu, tuojau
pat šoktelėjo liepsnos.
- Štai taip, - tarė ji nusigręžusi nuo jo, pumpuodama vandens siurblio
rankeną, pakišusi po čiaupu įskilusį virdulį - tikras trečiojo dešimtmečio
vaizdelis, nežinia kaip perkeltas į septintąjį. Namai be vandentiekio, be
elektros, be vonios kambario. Skardinė vonia įlenk tu, aprūdijusiu kraštu
stovėjo virtuvės kampe, pasienyje riogsojo vie niša spintelė su kažkokiais
likučiais, tvarkingai uždengtais virtuviniais
šluostukais, kuprotas šaldytuvas žiopsojo prasižiojęs, su įbruktu ryk lėje
musmušiu. Čeisas kaip gyvas nebuvo matęs ničnieko panašaus.
Jis pats nuspaudė rankeną, stebėjo, kaip ištryškusi vandens čiurkš lė srūva
į emaliuotą dubenį, atstojantį kriauklę. Palietė kruopščiai prie krosnies
sukrautą malkų rietuvę. Vienintelis šviesos šaltinis čia buvo kelios
žibalinės lempos tirštai aprūkusiais gaubtais.
Čeisas buvo pirmas Kajos svečias po Teito, o Teitas, rodėsi, viską priima
natūraliai, kaip čia buvęs, kaip bet kuris kitas pelkių padaras.
Su Čeisu ji jautėsi lyg išversta, tarsi išskrosta žuvis, paruošta išimti
kaulus. Ją vis labiau smaugė gėda. Stengėsi neatsisukti, bet jautė jį judant
po kambarį, jo žingsnius lydėjo pažįstami grindų girgžčio- jimai. Paskui
jis prislinko jai iš užnugario, švelniai apsuko, apka bino - tik vos vos
liesdamas. Jo lūpos atsidūrė prie pat jos plaukų, ausimi ji pajuto jo
kvėpsnį.
194

Ten, kur gieda vėžiai

- Kaja, niekas iš mano pažįstamų nebūtų galėjęs šitaip gyventi
čia vienas pats. Jiems būtų buvę baisu, net ir vaikinams.
Kaja pamanė, kad dabar jis ją pabučiuos, bet jo rankos nusviro, jis pasuko
prie stalo.
- Kodėl tu išvis nori su manim bendrauti? - paklausė ji. - Tik sakyk
teisybę.
- Gerai. Nemeluosiu: tu graži, laisva, nepažabojama kaip vėjo gū sis. Aną
dieną troškau suartėti tiek, kiek tik įmanoma. O kas neno rėtų? Bet taip
negerai. Neturėjau šitaip tavęs užgriūti. Tiesiog noriu pabūti su tavim,
aišku? Kad šiek tiek geriau vienas kitą pažintume.
- O kas tada?
- Na, tada ir suprastume, ką jaučiame. Nedarysiu nieko, kol pati
nepanorėsi. Kaip tau tai skamba?
- Skamba gerai.
- Sakei, čia netoliese yra paplūdimys. Eime prie jūros.
Ji atsipjovė gabalą likusios kukurūzų duonos kirams ir pirma jo patraukė
takučiu, kol šis atsivėrė į švytinčių smėlio bei jūros platu mas. Kajai
negarsiai riktelėjus, tuojau suskrido kirai, ėmė sukti ratus virš galvos, jai
apie pečius. Stambus patinas nutūpė ant smėlio ir nužingsniavo jai per
pėdas į vieną pusę, paskui - į kitą.
Čeisas stovėjo kiek atokiau, stebėjo, kaip Kaja išnyksta paukščių sūkury.
Jis nenumatė, kad širdyje galėtų įsižiebti kokie nors jausmai
šitai keistai, laukinei basakojei merginai, bet regėdamas ją, besisu kančią
smėlyje su paukščių debesiu ties pirštų galiukais, pajuto, kaip jį traukia
tiek jos nepriklausomybė, tiek grožis. Tokios kaip Kaja jam niekad neteko
pažinti, jį apėmė ne vien geismas, bet ir smalsumas.
Kai ji galiausiai prisiartino prie jo, Čeisas pasiteiravo, ar galėtų kitą dieną
apsilankyti ir vėl, pažadėjo nemėginsiąs net paimti jos už ran kos, sakė
tiesiog norįs pabūti šalia jos. Ji tiktai linktelėjo. Po to, kai pradingo
Teitas, jos širdyje pirmą kartą įsižiebė viltis.
195
25.
Patės Lav vizitas
1969
šerifo kabineto duris kažkas nesmarkiai pabarbeno pirštais.
Pakėlę galvas Džo ir Edas per matinį stiklą įžiūrėjo sutrūki
; nėjusį, šešėliuotą Patės Lav Endrius, Čeiso motinos, siluetą. Visgi
atpažįstamą iš juodos suknelės ir tokios pat skrybėlaitės. Atidžiau
pažvelgus išryškėjo žilstelėję rusvi plaukai, susukti į tvarkingą kuodelį.
Prideramai blausus lūpų dažų atspalvis.
Abu vyrai atsistojo, Edas atidarė duris.
- Pate Lav, labas. Užeik, užeik. Sėskis. Gal galėčiau pasiūlyti kavos?
Ji dirstelėjo į du nugertus puodelius apgleizotomis briaunomis.
- Ne, ačiū, Edai. - Jis atsisėdo ant Džo pristumtos kėdės. - Gal jau
užčiuopėt kokį siūlo galą? Yra kokių naujų žinių po tų rezultatų iš
laboratorijos?
- Ne. Kol kas nieko daugiau neturim. Viską šukuojame labai kruopščiai, ir
jei tik kas nors paaiškės, judu su Šernu sužinosit pirmieji.
- Bet tai nebuvo nelaimingas atsitikimas, Edai. Teisingai? Žinau, nebuvo.
Čeisas niekad nebūtų pats nukritęs nuo to bokšto. Juk pats
žinai, koks jis buvo sportiškas. Ir vikrus.
196

Ten, kur gieda vėžiai

- Mūsų nuomonės sutampa: esama užtektinai požymių, lei džiančių įtarti,
kad įvykdytas nusikaltimas. Bet tyrimas dar vyksta, jokių konkrečių
išvadų kol kas nėra. O pati, rodos, tvirtinai, kad turi kažką mums
pasakyti?
- Taip, ir manau, kad tai gali būti svarbu, - Pate Lav nukreipė
žvilgsnį nuo Edo į Džo, paskui - atgal į Edą. - Čeisas visą laiką nešiojo
tokį pakabutį su kriauklele, niekad nenusiimdavo. Turėjo jį bent keletą
metų. Žinau, kad buvo jį pasikabinęs ir aną vakarą, kai kopė į bokštą.
Pavakarieniavo jis kartu su Šernu ir manim, juk prisimeni, sakiau tai -
Perle negalėjo kartu ateiti, buvo kaip tik jos bridžo vakaras. Išeidamas
prie bokšto Čeisas buvo su tuo pakabu
čiu. O paskui, po to, kai jis... na, kai pamatėme jį klinikoje, paka bučio ant
jo kaklo nebebuvo. Maniau, bus nuėmęs koroneris, tad tuo metu nė
neužsiminiau apie tai, o paskui, per laidotuves ir visa kita, tiesiog išrūko
iš galvos. Bet štai anądien nuvažiavau į Si Ouksą, paprašiau koronerio, gal
leistų pamatyti Čeiso asmeninius daiktus.
Na, taip, jie viską pasiliko ten kaip įkalčius, tirti laboratorijoje, bet man
labai norėjosi juos paliesti, pajusti, ką jis vilkėjo tą paskutinį vakarą. Jie
leido man sėsti ten pat prie stalo ir viską peržiūrėti, ir
štai kas, šerife: to pakabučio su kriauklele tarp kitų daiktų nebuvo.
Paklausiau koronerio, ar jį nuėmė, ir koroneris atsakė, kad ne. Sakė išvis
nematęs jokio pakabučio su kriauklele.
- Labai įdomu, - tarė Edas. - O ant ko kriauklelė buvo pakabin ta? Gal
nutrūko jam krintant?
- Pakabutis buvo paprasčiausia kriauklelė su skylute, per ją per vertas
žaliaminės odos dirželis, tik tokio ilgio, kad galėtum užsinerti per galvą.
Nebuvo palaidas, galai surišti tvirtu mazgu. Neįsivaizduo ju, kaip būtų
galėjęs nusinerti.
- Sutinku. Žaliaminė oda stipri, užrišus mazgas būna tvirtas, - tarė Edas. -
O kodėl jis visą laiką tą pakabutį nešiojo? Ar ta kriaukle lė ką nors reiškė?
Kokio nors ypatingo žmogaus dovana?
197

Delia Owens
Pate Lav valandėlę sėdėjo tylėdama, žvelgdama kažkur į šalį pro
šerifo stalo kampą. Baiminosi sakyti ką nors daugiau, nes iki šiol niekad
nebuvo pripažinusi, kad jos sūnus buvo susidėjęs su ta pelkių išpera.
Žinoma, kaime sklandė gandai, kad Čeisas ir Pelkių Dukra artimai
bendravo gerus metus iki jo vestuvių. O gal, kaip įtarė Pate
Lav, ir po vestuvių, bet kai draugai mėgindavo kamantinėti apie to kias
šnekas, ji visada viską neigdavo. Bet dabar buvo kitaip. Dabar jau teks
iškloti viską, mat Patei Lav nuojauta primygtinai tvirtino, kad ta merga
kažkaip susijusi su jos sūnaus žūtimi.
- Taip, žinau, kas Čeisui padarė tą pakabutį. Toji moteris, kuri jau nežinia
kiek metų plaukioja šen ir ten vis ta pačia sukiužusia valtimi. Tai ji užnėrė
kriauklelę ant dirželio ir padovanojo Čeisui anuomet, kai jie kurį laiką
susitikinėjo.
- Kalbi apie tą mergiotę Pelkių Dukrą? - pasitikslino šerifas.
Prabilo Džo:
- O pats matei ją kada pastaruoju metu? Ji jau nebe mergio tė, jau gal
kokių dvidešimt penkerių ar panašiai, o jau graži - akių neatplėši.
- Toji Klark? Tiesiog stengiuosi tiksliai išsiaiškinti, - pridūrė
Edas. Antakiai susimetė tarpuakyje.
Pate Lav atsakė:
- Nežinau jos pavardės. Net nežinau, ar ji turi pavardę. Žmonės ir tikrai
vadina ją Pelkių Dukra. Žinot, ji kažin kiek metų pardavi nėjo Šokliui
moliuskus.
-Taigi. Vadinasi, kalbam apie tą patį asmenį. Na, pasakok toliau.
- Tad štai, buvau išties priblokšta, kai koroneris pasakė, kad Čei sas
nebeturėjo to pakabučio. Ir tada man dingtelėjo, kad jai vie nintelei galėjo
parūpti jį pasiimti. Čeisas nutraukė ryšius su ja ir vedė Perlę. O toji
negalėjo jo gauti, tai galbūt jį nužudė ir nuėmė pakabutį nuo kaklo.
Pate Lav nusipurtė, paskui atsikvėpė.
198

Ten, kur gieda vėžiai

- Suprantu. Ką gi, tai išties labai svarbu, Pate Lav, verta pakaps- tyti
giliau. Bet gal dar nesakykim op, griovio dar neperšokom, - kal bėjo Edas.
- Tikrai žinai, kad tai ji padovanojo jam pakabutį?
- Tikrai. Žinau, nes Čeisas, nors ilgai nenorėjo man sakyti, galų gale
pasisakė.
- Gal žinai daugiau smulkmenų apie tą pakabutį arba apie jų santykius?
- Nežinau beveik nieko. Net nenutuokiu, ar ilgai jie susitikinėjo.
Šito galbūt niekas nežino. Jis slapukaudavo kaip įmanydamas. Kaip jau
minėjau, bent kelis mėnesius nepasisakė nė man. Niekad neži nodavau, ar
jis kur nors išplaukia valtimi su kitais draugais, ar su ja.
- Gerai, mes tuo pasidomėsim. Pažadu.
- Ačiū. Esu tikra, kad tai siūlo galas.
Ji pakilo eiti, Edas atidarė jai duris.
- Gali bet kada užeiti, kai tik norėsi pasikalbėti, Pate Lav.
- Sudie, Edai, Džo.
***
Uždaręs duris Patei Lav pridurmui, Edas vėl atsisėdo, o Džo paklausė:
- Na, ką manai?
- Jei kažkas nuėmė Čeisui pakabutį prie bokšto, tai mažų ma
žiausiai reikštų, kad tas kažkas buvo įvykio vietoje, o aš visai nesun kiai
galėčiau įsivaizduoti pelkių gyventoją įsivėlus į tokius dalykus.
Jie ten laikosi savo pačių įstatymų. Tik štai kelia abejonių, ar moteris
įstengtų į nedidelę skylę įstumti tokį augalotą vyrą kaip Čeisas.
- Ji galėjo nusivilioti jį ten, groteles atkelti iš anksto, kol jo ten nė
nebuvo, o paskui, tamsoje, galėjo stumtelėti, jam nė nespėjus susigaudyti,
kur ji yra, - pasvarstė Džo.
- Sakyčiau, įmanoma. Ne lengva, bet įmanoma. Tik siūlo galas nelabai
koks. Tas pakabutis su kriauklele, kurio nėra, - tarė šerifas.
199

Delia Owens
- Kol kas tai vienintelis mūsų siūlo galas. Na, ir dar tie pirš tų atspaudai
bei pėdsakai, kurių irgi nėra. Ir paslaptingieji raudoni siūleliai.
-Taigi.
- Vieno niekaip nesuprantu, - tarė Džo. - Kam jai būtų prireikę nunerti jam
nuo kaklo tą pakabutį? Gerai, sakykime, nuskriausta moteris ir tikrai
troško jį nugalabyti. Motyvas pritemptas, bet net jei tarsime, kad taip ir
buvo, kuriems galams imti pakabutį, jei tai neabejotinai susietų ją su
nusikaltimu?
- Juk žinai, kaip būna. Rodos, kiekvienoje žmogžudystės bylo je pasitaiko
nelogiškumų. Žmonės susimauna keisčiausiose vietose.
Gal ji buvo priblokšta, gal įniršo pamačiusi, kad jis tebenešioja jos
pakabutį, gal po žmogžudystės neatrodė kažin kas dar ir nutraukti jį nuo
kaklo. Juk ji veikiausiai nė nebūtų žinojusi, kad kas nors gali susieti
pakabutį su ja. Tavo šaltiniai tvirtino, esą Čeisas ten buvo įni kęs į
kažkokią veiklą. Galbūt, kaip pats pirmiau užsiminei, tai buvo visai ne
narkotikai, o moteris. Šita moteris.
Džo atsakė:
- Kitos rūšies narkotikas.
- Neužmiršk, pelkių gyventojai gerai žino, kaip panaikinti pėd sakus, juk
jie tykoja, persekioja, spendžia žabangas ir panašiai. Ką gi, blogiau nebus,
nei nusikapstysim ten su ja pasikalbėti. Paklausim jos, kur buvo aną naktį.
Užsiminsim apie pakabutį ir pažiūrėsim, gal kaip nors sureaguos.
Džo paklausė:
- O tu žinai, kaip rasti jos būstą?
- Valtimi - turbūt ne, bet automobiliu gal ir pavyktų. Reikėtų važiuoti tuo
šunkeliu, vingiuojančiu palei visą lagūnų virtinę. Prieš keletą metų kartą
kitą teko ten važiuoti šnektelėti su jos tėvu. Tas tai išties velnių buvo
priėdęs, bjaurybė.
- Kada važiuojam?
200
Ten, kur gieda vėžiai
- Vos praaušus, žiūrėsim, gal pavyks pričiupti ją nespėjusią kur nors
išsinešdinti. Rytoj. Bet pirmiau dar reikia grįžti prie bokšto ir labai
kruopščiai paieškoti to pakabučio. Galbūt jis visą laiką ten mėtėsi.
- Netelpa galvoj, kaip šitaip galėtų būti. Juk kaip reikiant išnar
šėm visą plotą, ieškodami vėžių, pėdsakų, įkalčių.
- Vis tiek dar reikia paieškoti. Važiuojam.
Vėliau, išgraibstę visą purvyną po bokštu grėbyklėmis ir pirštais, jie
oficialiai pripažino, kad jokio pakabučio su kriauklele ten nėra.
***
Aušra blyškiu švytėjimu dar tik sunkėsi pro žemus, sunkius de besis, o
Edas ir Džo jau vingiavo keliuku per pelkes, vildamiesi už klupti Pelkių
Dukrą nesuskubusią kur nors išplaukti. Bent keliskart suklydo pasukti ir
atsidurdavo aklakelyje, atsiremiančiame į kokią sukiužusią gūžtą. Vienoje
tokių griuvenų kažkas staiga suklykė: „Še rifas!“, ir į visas puses, tiesiai į
šabakštynus, siūbtelėjo lūšnos įnamiai, dauguma - nuogi.
- Supersti narkašai, - mestelėjo šerifas. - Spirito kontrabandi ninkai bent
jau teikiasi nenusirengti.
Galų gale jie pasiekė ilgą taką, vedantį iki Kajos pirkelės.
- Na štai, čia, - tarė Edas.
Jis pasuko savo gremėzdišką furgoną į siaurą keliuką ir lėtai, be veik be
garso nuriedėjo trobelės pusėn. Sustojo likus gal penkias dešimt pėdų iki
durų. Abu vyrai pasistengė išlipti kuo tyliau. Edas pabeldė į medinį
tinklinių durų rėmą.
- Ei! Ar yra kas namie?
Atsako nesulaukė jokio, tad pamėgino dar sykį. Vyrai palūkėjo kokias dvi
tris minutes.
- Eime, - tarė šerifas, - pažiūrėsim, ar yra valtis.
201

Delia Owens
- Ne. Žiūrėk, tas rąstas - sakyčiau, prie jo ji ir riša valtį. Jau iš plaukusi.
Kad ją kur plynios, - nesusilaikė Džo.
-Taigi, išgirdo mus atvažiuojant. Šita tikriausiai ir miegantį triu
šį išgirstų.
Kitą kartą jie atvažiavo dar apyaušriu, furgoną paliko šalikelėje prie
posūkio. Valtį rado pririštą prie rąsto. Bet durų niekas neatidarė.
Džo sukuždėjo:
- Nuojauta byloja, kad ji kažkur visai čia pat, stebi mus. Tau taip
neatrodo? Tupi visai mums po nosimis, prisiplojusi prie žemės kur nors
nelemtų sabalpalmių tankmėj. Ranka pasiekiama. Tiesiog
žinau, kad taip ir yra. - Jis sukiojo galvą, žvilgsniu skvarbydamas
sąvašynus.
- Ką gi, rodos, nieko nebus. Jei atkapstysime dar ką nors, gal pavyks gauti
orderį. O dabar nešdinamės iš čia.
202

26.
Valtis plaukia į krantą
1965 irmąją draugystės savaitę Čeisas bemaž kasdien atplaukda vo į
Kajos lagūną po darbo Vakarų autosalone ir jiedu ty
P rinėdavo atokius, ąžuolais apaugusius kanalus. Šeštadienio rytą jie
išplaukė į tolimą pajūrio krantą — Kaja ten dar niekad nebu vo buvusi,
jos mažytei it skiedra valčiai toks atstumas buvo per didelis. Čia viskas
buvo kitaip negu jos pelkėse: nei estuarijų, nei plačių lankų ruožų, tik
skaidrus vanduo, plačia srove plūs tantis per kiparisų retmiškį, kiek akys
aprėpia. Akinančiai balti garniai ir gandrai stypsojo tarp vandens lelijų ir
plūduriuojan
čių augalų, tokių skaisčiai žalių, kad, rodėsi, švyti. Susirangę ant patogiai
išsikišusių kiparisų šaknų, didumo beveik sulig
šezlongu, jie valgė sumuštinius su sūriu ir saldžiaisiais pipirais,
užsikąsdami džiovintais pomidorais. Neiškentė neišsišiepę, pul keliui
žąsų praplaukus po pat jų kojų pirštais.
Kaip ir dauguma, Čeisas apie pelkes žinojo tik tiek, kad jos skirtos
žmogui naudoti: plaukioti valtimis ir žvejoti, nusausinti ir paversti
dirbama žeme. Tad Kajos žinios apie pelkių gyvius, sroves ir užtakius jį
intrigavo. Vis dėlto jis raukėsi dėl perdėtai atsargios jos elgsenos,
reikalavimo plaukti lėtai, be garso praslysti pro elnią,
203

Delia Owens ant pirštų galiukų prastypčioti pro paukščių lizdus. Pats
nebuvo linkęs pažindintis su kriauklelėmis ar plunksnomis, vis pasmal-
saudavo, kai ji rinkdavo pavyzdžius ar skrebendavo pastabas į dienoraštį.
- Kodėl pieši žolę? — paklausė jis vieną dieną, abiem sėdint jos virtuvėje.
- Piešiu žolynų žiedus.
Jis nusijuokė.
- Eik jau, žolė nežydi.
- Dar ir kaip žydi. Matai tas gėlytes? Visiškai smulkios, bet gražios.
Kiekvienos žolynų rūšies žiedai ar žiedynai — vis kitokie.
- Ką tu su visais tais užrašais darysi?
- Viską užsirašinėju tam, kad kuo daugiau sužinočiau apie pelkes.
- Visai pakanka žinoti, kada ir kur kimba žuvys, o tai galiu tau pasakyti ir
aš, - pareiškė jis.
Norėdama jam įtikti, Kaja nusijuokė, nors paprastai niekad taip
nedarydavo. Paaukojo dar dalelę savęs - vien tam, kad kas nors kitas būtų
šalia.
***
Tą popietę, Čeisui patraukus namo, Kaja išplaukė į pelkę viena.
Bet nesijautė viena. Skrodė vandenį šiek tiek greičiau nei pratusi, ilgi jos
plaukai plazdėjo vėjyje, lūpose šmėkščiojo šypsena. Vien žinoti, kad
netrukus ir vėl jį pamatys, galės būti su kuo nors, užteko pasi justi
pakylėtai į kitą lygmenį.
Ir staiga, apsukusi aukštų nendrių sąžalyną, priekyje ji išvydo Tei tą. Jis
buvo gana toli, už kokių keturiasdešimties jardų, ir jos valties motoro
neišgirdo. Kaja nedelsdama nutraukė degalų padavimą ir išjungė motorą.
S tvėrusi irklą nusistūmė atgal į nendrių tankumyną.
204

Ten, kur gieda vėžiai

- Bus grįžęs namo iš universiteto, - sukuždėjo. Per tuos keletą metų buvo
kartą kitą jį mačiusi, bet niekad - iš taip arti. O štai da bar jis - visai čia
pat, prieš akis, neklusnūs plaukai bando išsibrukti iš po jau kitos raudonos
kepuraitės. Įdegęs veidas.
Teitas, apsiavęs ilgaaulius botus, brido per lagūną, vis pasemda- mas
vandens į mažyčius stiklinius mėgintuvėlius. Ne į stiklainius nuo
uogienės kaip kadaise, kai abu jie dar buvo basakojai vaikiga liai, o į
specialius miniatiūrinius vamzdelius, skimbčiojančius tam- tyč jiems
pritaikytoje nešyklėje po kaklu. Kaip tikras mokslininkas.
Kajai nepasiekiamose aukštybėse.
Ji nesiskubino irkluoti sau, valandėlę dar stebėjo jį galvodama, kad
tikriausiai kiekviena mergaitė prisimena savo pirmąją meilę.
O paskui tyliai atsiduso ir galiausiai nusiyrė atgal ten, iš kur buvo
atplaukusi.
***
Kitą dieną, Čeisui ir Kajai plaukiant išilgai kranto į šiaurę, į jų paliekamą
kilvaterį įplaukė keturi delfinai ir nutarė sekti iš pas kos. Dieną gaubė
pilkas dangus, rūko pirštai valiūkiškai čiupinėjo bangas. Čeisas išjungė
motorą, paleido valtį dreifuoti, o pats išsi traukė lūpinę armonikėlę ir
užgrojo senovinį spiričiuelį „Mykolai, irkluok į krantą“ — ilgesingą,
melodingą dainą, kurią devyniolikto amžiaus septintajame dešimtmetyje
dainuodavo vergai, valtimis irdamiesi iš Pietų Karolinos Jūros salų į
žemyną. O Kajos mama ją dainuodavo kuopdama pirkelę, Kajos atmintyje
užsiliko žodžių nuotrupos. Rodėsi, kad delfinams muzika patinka: jie
priplaukė arčiau, ėmė sukti ratus aplinkui, įdėmiai žvelgdami Kajai į akis.
Paskui du snukiais švelniai bakstelėjo valties šoną, o Kaja, palin kusi prie
pat jų, negarsiai uždainavo:
205
Delia Owens
Išdabink laivelį, sese, aleliuja.
Tu, brolau, padėki uoliai, aleliuja.
Tėve mano, tu prapuolei, aleliuja,
Nežinia kokioj šaly, aleliuja.
Mykolai, irkluok į krantą, aleliuja.
Už gilaus, plataus Jordano
Laukia motušėlė mano, aleliuja.
Žvarbūs vandenys Jordano
Saldo kūną, bet ne sielą, aleliuja.
Delfinai dar valandėlę stebeilijo į Kają, tada apsisuko ir nėrė į gelmę.
Kelias savaites Čeisas su Kaja leisdavo tingius vakarus jos pa plūdimyje
su kirais, drybsodavo ant saulės per dieną įšildyto smė lio. Čeisas
nesivežė jos į miestelį, nekvietė į kiną ar į šokius, jie būdavo vienudu ir
dar pelkė, jūra, dangus. Jis nebandydavo jos bučiuoti, tik paimdavo už
rankos ar vėsumoje lengvai apglėbdavo per pečius.
O paskui vieną vakarą užsibuvo iki vėlumos, jie sėdėjo paplū dimyje po
žvaigždėmis prie mažo lauželio, susiglaudę pečiais, ap sisiautę vienu
apklotu. Liepsnos nušvietė jų veidus ir klojo tamsa paplūdimį jiems už
nugarų, kaip paprastai ir daro stovyklaviečių laužai. Žvelgdamas tiesiai
Kajai į akis Čeisas paklausė:
- Ar galėčiau dabar tave pabučiuoti?
Ji kinktelėjo galvą, ir jis palinko prie jos, pabučiavo - iš pradžių
švelniai, paskui - kaip vyras.
Jiedu sugulė ant apkloto, ir ji prigludo prie jo, susirangiusi kiek
įmanoma arčiau. Mėgavosi jusdama stiprų jo kūną. Jis tvirtai apglė bė ją
abiem rankomis, bet pirštais lietė tik pečius. Daugiau nieko. Ji giliai
alsavo, traukė į save šilumą, jo ir jūros kvapus, bendrystę.
206

Ten, kur gieda vėžiai

***
Praėjus vos kelioms dienoms, Teitas, vis dar atostogaujantis na muose po
bakalauro studijų, skriejo valtimi Kajos pelkių kanalo link - pirmą kartą
per penkerius metus. Vis dar nesugebėjo pats sau paaiškinti, kodėl
neaplankė jos anksčiau. Turbūt labiausiai dėl to, kad buvo bailys,
nepakėlė gėdos. Bet galų gale pasiryžo vėl ją susiras ti, pasakyti, kad
niekad nebuvo nustojęs jos mylėti, melsti atleidimo.
Per tuos ketverius metus universitete jis bandė save įtikinti, kad
Kaja niekaip nepritaptų prie jo išsvajoto akademinio pasaulio. Per visą tą
laiką, kol siekė bakalauro laipsnio, stengėsi ją užmiršti, šiaip ar taip,
Čapel Hile negalėjo skųstis kitų merginų dėmesio stoka.
Net buvo užmezgęs keletą nevienadienių santykių, bet draugystei su Kaja
neprilygo niekas. Kaupdamas žinias apie DNR, izotopus ir pirmuonis, vis
aiškiau suprato ir dar kai ką: be Kajos tiesiog uždu- siąs. Tiesa, Kaja ir
tikrai negalėjo gyventi jo išsvajotame universiteto pasaulyje, bet dabar jis
galėjo persikelti gyventi į jos pasaulį.
Teitas viską buvo apsvarstęs ir suplanavęs. Mokslinio darbo va dovas
buvo sakęs jam, kad daktaro laipsnį galėsiąs įgyti jau po trejų metų,
kadangi medžiagą disertacijai pradėjęs rinkti dar per baka lauro studijas,
tad darbas jau beveik užbaigtas. Ir dar, kaip Teitas neseniai sužinojo,
netoli Si Oukso buvo statoma nauja federalinė mokslinių tyrimų
laboratorija, ir, jei tik jis panorėsiąs, beveik nea bejotinai būsiąs priimtas
ten moksliniu bendradarbiu, šiaip ar taip, niekas šioje žemėje negali būti
tinkamesnis šioms pareigoms eiti:
Teitas juk tyrinėjęs pelkes beveik visą gyvenimą, o netrukus turėsiąs ir
kvalifikaciją patvirtinantį daktaro laipsnį. Vos po keleto trumpų metų jis
galėtų apsigyventi čia, pelkėse, su Kaja, o dirbti laboratori joje. Vesti
Kają. Jeigu tik ji sutiktų už jo eiti.
Sokčiodama per bangas jo valtis artėjo prie kanalo, bet iš šio stai ga
išdūzgė Kajos valtis, ji skriejo statmenai Teito kursui. Paleidęs
207

Delia Owens vairalazdę, Teitas iškėlė abi rankas ir suskato karštligiškai

mosuoti, stengdamasis atkreipti Kajos dėmesį. Pašaukė ją vardu. Bet ji
žval gėsi rytų pusėn. Teitas pats dirstelėjo ten link ir pamatė Čeiso valtį
su pavaža, plačiu lankstu sukančią prie Kajos. Paleidęs savo laivelį
dreifuoti, Teitas žiūrėjo į tuodu, o jie rėžė melzganai pilkus vandenis,
sukdami vienas apie kitą vis siaurėjančiais ratais, tarsi ereliai, šokan tys
piršlybų šokį danguje. Paskui juos šniokštė pašėlusiai urduliuo jantys
kilvaterio srautai.
Teitui bežiūrint, tuodu susitiko, susilietė pirštų galiukais viršum
kunkuliuojančių vandenų. Teitas buvo girdėjęs gandų, paskalomis
 pasidalijo jo senieji bičiuliai iš Barkli Kouvo, bet jis vylėsi, kad tai tik
šnekos, ne tiesa. Nors ir suprato, kuo Kają galėjo patraukti šitoks vyras:
gražus, žinoma, romantiškas, vežiojantis ją prašmatnia savo valtimi,
rengiantis prašmatnias iškylas. Juk ji ničnieko nenutuokia apie jo
gyvenimą miestelyje, apie visas tas jaunas moteris, su kurio mis jis
flirtuoja, kurias mergina Barkli Kouve ir net Si Oukse.
O kas aš toks, pagalvojo Teitas, kad galėčiau ką nors sakyti? Juk pats su ja
pasielgiau nė kiek ne geriau. Sulaužiau pažadą. Ištižėlis, net nesugebėjau
garbingai su ja išsiskirti.
Jis panarino galvą, paskui dar sykį ryžosi pažvelgti jų pusėn - kaip tik kad
spėtų pamatyti, kaip Čeisas pasilenkia jos pabučiuoti.
Kaja, Kajay galvojo jis. Kaip aš galėjau tave palikti? Pamažu didin damas
greitį pasuko atgal į miestelio prieplauką padėti tėčiui sudėti laimikį į
dėžes ir iškrauti į krantą.
***
Kaja niekad nežinodavo, kada Čeisas gali atplaukti, tad po kelių dienų
susizgribo besiklausanti, ar nepasigirs artėjančios valties mo toro ūžesys.
Visai taip pat, kaip klausydavosi laukdama Teito. Ar ra vėtų daržą, ar
kapotų malkas, ar rinktų moliuskus, vos ką įtarusi tuoj
208

Ten, kur gieda vėžiai pakreipdavo galvą, kad geriau girdėtų, ir

įsiklausydavo. „Primerkusi ausis“, kaip kadaise sakydavo Džodis.
Pavargusi nuo mygiančios prie žemės vilties, ji susidėjo į kuprinę
sklindžių, šaltos nugarinės ir sardinių davinį trims dienoms ir pa traukė
pėsčiomis į senąją sukiužusią rąstų lūšną, kurią mintyse vadi no
„skaitymo lūšna“. Čia, išties atokiame užkaboryje, ji buvo laisva daryti ką
nori, klajoti, rinkti pavyzdžius, skaityti žodžius, skaityti laukinę gamtą.
Tai buvo tikras atgajus - nelaukti kieno nors garsų.
Ir stiprybė.
Tankiame ąžuolų jaunuolyne, vos per kelis žingsnius nuo lūšnos, ji rado
mažytėlaitę rudakaklio naro kaklo plunksnelę ir balsu nusi juokė. Kiek
siekė atmintis, visąlaik norėjo tokios plunksnos, bet nie kad negalėjo
rasti, ir štai - guli upokšnio pakrantėje tokiu nuotoliu pasroviui, kiek
nušviestum akmenį.
Vis dėlto daugiausia laiko ji skyrė skaitymui. Po to, kai prieš ke lerius
metus ją paliko Teitas, jai užsivėrė ir prieiga prie knygų, tad vieną rytą,
praplaukusi Point Byčą, ji įveikė dar dešimt mylių iki
Si Oukso — šiek tiek didesnio ir gerokai prašmatnesnio miestelio už
Barkli Kouvą. Šoklys jai buvo sakęs, kad ten bet kas gali ne mokamai
pasiskolinti knygų iš bibliotekos. Kaja abejojo, ar tokia privilegija galioja
ir pelkių gyventojams, bet buvo tvirtai pasiryžusi išsiaiškinti.
Pririšusi valtį miestelio prieplaukoje, ji nudrožė per medžiais ap sodintą
pajūrio aikštę. Jai einant bibliotekos link, niekas nesigręžio- jo, niekas
nesikuždėjo jai už nugaros, niekas neginė šalin nuo savo krautuvėlės
vitrinos. Čia ji nebuvo Pelkių Dukra.
Bibliotekininkei, poniai Hains, Kaja padavė universiteto vado vėlių
sąrašą.
- Gal galėtumėt padėti susirasti Geismano „Organinės chemijos
pagrindus“, Džounso „Pajūrio pelkių bestuburių zoologiją“ ir Oda- mo
„Ekologijos pagrindus“?..
209

Delia Owens
Šitas knygas ji buvo nusižiūrėjusi paskutinių iš Teito gautų knygų
nuorodų sąrašuose.
- O... tai bent. Aišku. Ką gi, šitas knygas mums teks skolintis iš
Čapel Hilo Šiaurės Karolinos universiteto bibliotekos.
Tad dabar, įsitaisiusi lauke prie senosios lūšnos, Kaja atsivertė mokslinių
straipsnių žurnalą. Vienas, apie gyvūnų reprodukciją, vadi nosi „Krušliai
pasalūnai“. Kaja nusijuokė.
Kaip visiems gerai žinoma, prasidėjo straipsnis, dažniausiai gam toje
geriausias teritorijas užima patinai, pasižymintys ryškiausiomis
antraeilėmis seksualinėmis savybėmis, tokiomis kaip didžiausi ragai,
sodriausias balsas, plačiausia krūtinė, vietovės pažinimo pranašumai,
kadangi jie sugeba neprisileisti silpnesnių patinų. Patelės renkasi po-
ruotis su šiais impozantiškais „alfomis“, taigi, būna apvaisinamos
geriausiu apylinkėse esančiu DNR rinkiniu, kuris savo ruožtu perduo-
damas palikuonims - tai vienas labiausiai paplitusių reiškinių, lemian
čių gebėjimą prisitaikyti ir gyvenimo tęstinumą. Negana to, šitaip patelės
užtikrina savo jaunikliams geriausias teritorijas.
Vis dėlto kai kurie nupiepę patinai, nei pakankamai stiprūs, nei išsipuošę,
nei gudrūs, kad įsitaisytų gerose vietose, kartais pasitelkia visą rinkinį
gudrybių patelėms apmulkinti. Jie, nors ir menkesnio sto to,
puikuodamiesi staiposi apie pateles arba čirškia be perstojo, nors ir
spigesniais balsais. Šitaip apsimetinėdami ir siųsdami netikrus signalus,
jie irgi sugeba šen ten nutaikyti progą susiporuoti. Pasak straipsnio au-
toriaus, pintos dydžio varlių kvarkuolių patinai įsitaiso pasislėpę žolėje
kur nors visai šalia stambaus patino, įspūdingu kurkimu šaukiančio
pateles. Kai bent keletas jų vienu metu atskuba priviliotos balsingojo
„alfos“, menkesnis varlius palūkėja, kol stambuolis bus užsiėmęs po-
ruodamasis su viena, tada prišoka prie kurios nors kitos ir skubiai susi-
poruoja. Tokius apsimetėlius autorius ir vadino „krušliais pasalūnais“.
Kaja prisiminė, kaip prieš visus tuos daugelį metų mama jos vy resniąsias
seseris vis perspėdavo neapsalti dėl vaikinų, kurie garsiai
210
Ten, kur gieda vėžiai kriokindavo savo prarūdijusius pikapus ar
lakstydavo aplinkui leisgy viais klerkalais, atsukę radiją visu garsumu.
„Nieko verti vyriokai kelia daugiausia triukšmo“, - tvirtindavo mama.
Vis dėlto buvo šiokios tokios paguodos ir patelėms, ji perskaitė ir apie tai.
Gamta ryžtinga, ji užtikrina, kad patinai, nesąžiningai siun
čiantys signalus ar šokinėjantys nuo vienos patelės prie kitos, beveik
visada galiausiai liktų vieni.
Kitas straipsnis nagrinėjo negailestingą spermatozoidų kon kurenciją.
Daugelio gyvybės rūšių patinai nuožmiai grumiasi tar pusavyje dėl
galimybės apsėklinti pateles. Liūtai, būna, kovoja iki mirties, drambliai
susirakina iltimis, trempdami žemę po kojomis drasko vienas kito kūną.
Nors tokios kovos būna ritualinės, neretai baigiasi suluošinimu.
Siekdami išvengti tokių sužalojimų, kai kurių rūšių apsėklintojai varžosi
ne tokiais nuožmiais, kur kas išradingesniais būdais. Labiau siai
vaizduote apdovanoti vabzdžiai. Tarkime, laumžirgių patinėlio penis
aprūpintas mažyčiu semtuvėliu. Šiuo laumžirgis išsemia anks tesnio
konkurento suleistą spermą ir tik tada įšvirkščia savą.
Kaja numetė žurnalą į skreitą, jos mintys nuplaukė drauge su de besimis.
Kai kurių vabzdžių patelės suryja savo partnerius, neatlai kiusios streso
žinduolių motinos apleidžia savo jauniklius, daugelis patinų rizikingais ar
klastingais metodais stengiasi laimėti spermos varžytuves. Ir niekas
neatrodo nepadoru, kol gyvybės tąsa šuoliais ar
šuoliukais stumiasi pirmyn. Kaja žinojo: tai nėra tamsioji Gamtos pusė,
tik išradingi būdai gyvybei išsilaikyti, kad ir kas atsitiktų. Ži noma,
kalbant apie žmones, šito jau nebepakaktų.
***
Tris dienas iš eilės neradęs Kajos pirkelėje, Čeisas pradėjo tar tis susitikti,
klausdavo, ar galėtų apsilankyti konkrečią dieną, ar ji
211

Delia Owens sutartą valandą atplauktų su juo susitikti į vieną ar kitą

paplūdimį.
Pats visada prisistatydavo laiku. Ji iš tolo pastebėdavo bangas skro-
džiančią jo ryškiai dažytą valtį - lyg paukščių patino, tuoktuvėms
pasipuošusio įmantriomis plunksnomis, - ir žinodavo, kad jis at plaukia
čionai tik dėl jos.
Kaja po truputį pradėjo įsivaizduoti, kaip jis pasikviečia ją į iškylą su
savo draugais. Kaip jie visi juokiasi, bėga pasitikti bangų, taško purslus.
Kaip jis pakelia ją ant rankų, suka ratu. O paskui visi sėdi drauge, dalijasi
sumuštiniais, gurkšnoja gėrimus, atsivežtus specia liuose aušinimo
induose. Pamažėle, pamažėle, nepaisant jos pačios bandymų spyriotis,
ėmė ryškėti santuokos, vaikų vaizdiniai. Turbūt mane stumia tik kokia
nors biologinė paskata daugintis, tikino ji save.
Bet kodėl gi ji, kaip ir visi kiti, negalėtų turėti artimųjų, juos mylėti?
Kodėl gi ne?
Vis dėlto kaskart, kai tik ji žiodavosi klausti, kada jis pagaliau
supažindins ją su savo tėvais ir draugais, žodžiai taip ir įstrigdavo
gerklėje.
Vieną karštą dieną, praslinkus keliems mėnesiams nuo draugys tės
pradžios, jie plūduriavo valtyje netoli kranto. Čeisas pareiškė, kad būtų
nuostabu išsimaudyti.
- Aš nežiūrėsiu, - pažadėjo. - Tu nusirenk ir šok į vandenį, aš
įšoksiu tau iš paskos.
Kaja stovėjo priešais jį, kojomis įsispyrusi į valties dugną, kad išlaikytų
pusiausvyrą, bet, kai per galvą nusitraukė marškinėlius,
Čeisas nenusigręžė. Ištiesė ranką, pirštais švelniai brūkštelėjo stan grias
jos krūtis. Ji nesutrukdė. Prisitraukęs ją arčiau, jis atsegė jos
šortų užtrauktuką, lengvai nusmaukė juos nuo siaurų jos klubų.
Tada pats išsinėrė iš marškinėlių bei šortų ir švelniai nuleido Kają ant
rankšluosčių.
Suklupęs prie jos pėdų, netardamas nė žodžio, lengvai, vos liesda mas
perbraukė pirštais kairę čiurną, nuslydo blauzda aukštyn kelio
212

Ten, kur gieda vėžiai link, dar lėčiau - vidine šlaunies puse. Ji kilstelėjo
išsiriesdama visu kūnu pasitikti jo rankos. Jo pirštai kiek užtruko pasiekę
šlaunies vir
šų, pasitrynė į kelnaites, vėl pajudėjo, nučiuožė pilvu, lengvi kaip mintis.
Ji jautė pilvą liečiančius, krūtinės link judančius jo pirštų galiukus ir
staigiai pasisuko ant šono. Tvirtai stumtelėjęs jis paguldė ją
aukštielninką, pasiekė krūtinę, vienu pirštu ėmė brėžti ratą apie spenelį.
Pažvelgė į ją, be šypsenos, jo ranka nuslydo žemyn, trūktelė jo kelnaites.
Ji troško jo, geidė jo viso, jos kūnas spaudėsi prie jo. Bet jau po kelių
akimirkų ji uždėjo delną jam ant rankos.
- Nagi, Kaja, - ištarė jis. - Nekvailiok. Juk jau laukėme visą am
žinybę. Buvau išties kantrus, ar tau taip neatrodo?
- Čeisai, tu pažadėjai.
-Tai pragaištis, Kaja. Ko gi mes laukiam? - Jis atsisėdo. - Juk jau tikrai
įrodžiau, kaip tu man rūpi, sutinki? Tai kodėl ne?
Ji irgi atsisėdo, apsivilko marškinėlius.
- O kas toliau? Kaip man žinoti, kad manęs nepaliksi?
- Kaip kas nors gali tai žinoti? Bet aš juk niekur neiškeliauju.
Man rodos, pradedu tave pamilti. Noriu visą laiką būti su tavim. Ką dar
turėčiau padaryti, kad tai įrodyčiau?
Iki šiol apie meilę jis nebuvo nė užsiminęs. Kaja žvilgsniu siur bėsi jam į
akis ieškodama tiesos, bet sutiko tik aštrų žvilgsnį. Neper prantamą. Ji
pati nežinojo, ką jaučia Čeisui, bet bent jau nebebuvo vieniša. Atrodė, kad
to ir pakanka.
- Jau greitai, gerai?
Jis prisitraukė ją arčiau savęs.
- Gerai jau, gerai. Eikš čia.
Jis apglėbė ją, abu gulėjo glostomi saulės, plūduriuodami jūroje,
klausydamiesi valties šonus pliuškenančių bangelių.
Diena nusirito vakarop, paskui sunkia skraiste nusileido ir sute mos,
tolimame krante šen ten sublykčiojo kaimo žiburiai. Viršum jų dangumi
apgaubto jūros pasaulio sumirgėjo žvaigždės.
213

Delia Owens
Čeisas paklausė:
- Kažin kodėl žvaigždės mirkčioja?
- Dėl atmosferos trikdžių. Na, žinai, vėjų aukštutiniuose atmo sferos
sluoksniuose.
- Šit kaip?
- Juk žinai, daugumos žvaigždžių mes nė neįžiūrim, jos per toli.
Matome tik jų šviesą, kurią atmosfera gali iškreipti. Bet žvaigždės,
savaime aišku, nekybo vienoje vietoje, jos lekia didžiuliu greičiu.
Kaja buvo skaičiusi Alberto Einšteino knygą, tad žinojo, kad laikas, kaip
ir žvaigždės, nėra nekintamas, įgreitėja ir išsikreivina aplenkdamas
planetas ir žvaigždes, skirtingai slenka kalnuose ir slė niuose, yra vienos
prigimties su erdve, kuri įdumba ir iškyla it jūra.
Objektai, tiek obuoliai, tiek planetos, krinta arba skrieja orbitomis ne dėl
gravitacinės energijos, o dėl to, kad griūva į šilkines erdvėlai kio klostes,
panašias į raibulius tvenkinyje, sukurtas didesnės masės kūnų.
Bet viso šito Kaja nepasakė. Deja, gravitacija nenusveria žmogaus
minties, tad mokykliniai vadovėliai vis dar tvirtina, kad obuoliai krinta
žemėn dėl galingos jėgos, sklindančios iš Žemės.
- Tiesa, žinai ką? - tarė Čeisas. - Manęs paprašė padėti treniruoti
mokyklos amerikietiškojo futbolo komandą.
Kaja nusišypsojo.
Ir pagalvojo: kaip ir viskas visatoje, mes virstakūliuodami lekiame link
didesnės masės kūnų.
***
Kitą rytą, vos išėjusi iš „Piggly Wiggly“ krautuvėlės, kurioje lan kydavosi
labai retai, tik tada, kai prisireikdavo ko nors, ko negalėjo pasiūlyti
Šoklys, Kaja vos nesusidūrė su Čeiso tėvais - Šernu ir Pate
Lav. Jie žinojo, kas ji tokia - žinojo visi.
214

Ten, kur gieda vėžiai

Per daugelį metų Kaja keletą kartų buvo mačiusi juos miestelyje,
dažniausiai - iš tolo. Šernas paprastai stovėdavo už Vakarų autoservi- so
prekystalio, bendraudavo su klientais, atidarydavo ar uždarydavo kasos
aparato stalčių. Kaja prisiminė, kaip kartą, kai buvo dar maža,
Šernas nuginė ją šalin nuo lango, lyg būtų galėjusi nubaidyti kokį tikrą
klientą. Pate Lav autoservise dirbdavo tik dalį dienos, nes jai reikėdavo
skirti laiko zuiti pirmyn atgal gatve dalijant lankstinukus: kvietimus į
Kasmetį dygsniavimo turnyrą ar Mėlynojo krabo šven tę ir karalienės
rinkimus. Visada būdavo išsipusčiusi, su aukštakul nėmis kurpaitėmis,
dailia rankine ir skrybėlaite, viskas pietietišku papročiu suderintų spalvų.
Nesvarbu, kokia būtų pokalbio tema, ji visada sugebėdavo paminėti, kad
tokio puikaus įžaidėjo kaip Čeisas miestelis nematęs per visą istoriją.
Kaja droviai nusišypsojo, žvelgdama Patei Lav tiesiai į akis, vil damasi,
kad jie ją užkalbins, pasakys ką nors asmeniško, galbūt pri sistatys. Gal
net šnektelės kaip su Čeiso mergina. Bet jie abu staiga sustojo it įbesti ir
nepratarė nė žodžio, o vėl pajudėję apsuko ją pla
čiu lankstu - gerokai platesniu, nei buvo būtina. Ir nuėjo.
Tos dienos, kai sutiko jo tėvus, vakarą Kaja su Čeisu leido plū duriuodami
jos valtyje po ąžuolu, tokiu milžinišku, kad po šakni mis, kyšančiomis
virš vandens, formavosi jaukios grotos antims ir
ūdroms. Negarsiai - iš dalies dėl to, kad neišgąsdintų ančių, bet iš dalies ir
dėl to, kad gerklę veržė baimė, Kaja pasakojo Čeisui apie susidūrimą su jo
tėvais ir paklausė, ar jau greitai galėsianti su jais susipažinti.
Čeisas ilgokai patylėjo, ir jai susigniaužė skrandis.
Galiausiai jis atsakė:
- Žinoma, susipažinsi. Greitai. Pažadu.
Bet tai sakydamas nežiūrėjo į ją.
- Juk jie žino apie mane, tiesa? Apie mus? - neatlyžo ji.
- Aišku, žino.
215
Delia Owens
Plūduriuojanti valtis tikriausiai per daug priartėjo prie ąžuolo: nuo šakos
dribtelėjo didysis apuokas, apvalainas, putnus it pūkų pa galvėlė, jis
išskėtė sparnus ir tuojau lengvai, neskubriai nuplasnojo viršum lagūnos,
raibos jo krūtinės plunksnos atsispindėjo lygiame vandens paviršiuje.
Čeisas ištiesė ranką, sugniaužė Kajai pirštus, išsunkdamas iš jų visas
abejones.
Ištisas savaites saulėlydžiai ir mėnulio užtekėjimai sekė Čeiso ir
Kajos nerūpestingas klajones po pelkes. Vis dėlto kaskart, kai tik ji
pamėgindavo priešintis jo siekiams, jis tuojau pat ir liaudavosi. Jai taip ir
nepavyko išmesti iš galvos vaizdinių, kaip elnės ar kalakutės lieka vienos
auginti įnoringų jauniklių, o patinai jau būna seniai iškeliavę pas kitas.
Beveik nuogi jie tysodavo valties dugne - toliau taip ir nebuvo nueita,
nesvarbu, ką plaktų liežuviais miestelio žmonės. Nors Čeisas ir Kaja
laikydavosi vienudu, niekam nelįsdavo į akis, miestelis vis dėlto buvo
mažas, žmonės pastebėdavo juodu jo valtyje ar paplūdi miuose. Austrių
gaudytojai nepratę pražiopsoti, kas vyksta jūroje.
Pasklido kalbos. Paskalos.
216

27.
Prie Hog Mauntain kelio
1966 irkelė tyliai gūžėsi, klausydamasi ankstyvo juodojo strazdo sparnų
plasčiojimo, o nekantrus, pažemiu susitelkęs žiemos rūkas kaupėsi
pasieniuose lyg vatos gniutulai. Kelias savaites tau piusi uždarbį už
moliuskus, Kaja tuos pinigus išleido ypatingiems produktams pirkti, tad
dabar pakepė glaistyto kumpio griežinėlių, patiekė juos su riebiu
raudonuoju padažu, grietininiais sklindžiais ir gervuogių džemu. Čeisas
gėrė tirpią „Maxwell House“ kavą,
Kaja - garuojančią „Tetley“ arbatą. Jie buvo kartu jau beveik me tus, bet
nei vienas, nei kitas apie tai neužsiminė. Čeisas kalbėjo, kaip jam
pasisekė, kad jo tėvas - Vakarų autosalono savininkas.
- Taigi dėl to mudu turėsime galimybę įsitaisyti gražų namelį, kai
susituoksime. Pastatysiu tau tokį dviejų aukštų, paplūdimyje, su veranda
aplink jį visą. Arba kokį kitokį, kokio tik užsinorėsi, Kaja.
Kajai užgniaužė kvapą. Jis troško jos savo gyvenime. Tai jau buvo ne
šiaip kokia užuomina, panašiau į piršlybas. Ji galėtų kai kam pri klausyti.
Galėtų būti viena iš šeimos narių. Ji atsisėdo tiesiau.
Čeisas tęsė šneką:
— Nemanau, kad apsigyventi pačiame miestelyje būtų geras su manymas.
Tokia permaina tau būtų per didelė. Pasistatytume trobe lę kur pakraštyje.
Na, žinai, arčiau pelkių.
217

Delia Owens
Pastaruoju metu miglotos mintys apie santuoką su Čeisu ateida vo į galvą
ir jai, bet Kaja nedrįso per daug galvoti apie tai. Bet štai jis pats tai išsakė.
Kaja alsavo negiliai, vidujai vienu metu ir netikėda ma, ir sijodama
smulkmenas. O juk galėčiau, pagalvojo. Jei gyventu me atokiau nuo
žmonių, gal mums ir išdegtų.
Panarinusi galvą ji paklausė:
- O ką mano tavo tėvai? Tu jiems pasakei?
- Kaja, tau reikėtų šį tą suprasti apie mano gimdytojus. Jie myli mane. Ir
jeigu pasakysiu jiems, kad mano išrinktoji - tu, taip ir bus.
Jie patys tave pamils, kai gaus progą geriau pažinti.
Kaja prikando lūpą. Labai norėjo patikėti.
- Įrengsiu ir studiją visiems tiems tavo rinkiniams, - Čeisas kal bėjo
toliau. - Su dideliais langais, kad įžiūrėtum menkiausias visų tų plunksnų
smulkmenas, kad jas bala.
Kaja ir pati nesuprato, ar jaučia Čeisui tai, ką turėtų jausti žmo na, bet tą
akimirką širdis išsipūtė nuo kažko tarsi ir panašaus į meilę.
Daugiau niekad nebereikėtų rinkti moliuskų.
Ji ištiesė ranką, palietė kriauklelę, kabančią jam po kaklu.
- O, beje, - lyg susizgribo Čeisas. - Po kelių dienų važiuoju į
Ašvilį pasirūpinti šiokiomis tokiomis atsargomis parduotuvei. Štai ir
pagalvojau: o kodėl tau nepasivažinėjus kartu?
Nuleidusi akis ji atsiliepė:
-Juk tai didelis miestas. Ten bus daugybė žmonių. O aš net ne turiu
tinkamų drabužių apsivilkti, nė nežinočiau, kokie tie tinkami drabužiai
turėtų būti, ir...
- Kaja, Kaja, paklausyk. Juk būtum su manim. O aš viską žinau.
Į jokias prašmatnias vietas nė kojos nekelsim. Užtat kiek Šiaurės
Karolinos pamatysi vien kol nuvažiuosim - Pidmonto plynaukštę,
Didžiuosius Dulsvuosius kalnus, kaip kažin ką! O jau ten galėsim
paprasčiausiai prisikirsti mėsainių kokioje užvažiuojamoje užkandi nėje.
Tad vilkėti drąsiai gali ir tai, ką esi apsivilkusi. Jei nenorėsi,
218

Ten, kur gieda vėžiai galėsi išvis su niekuo ir nesikalbėti. Viskuo

pasirūpinsiu aš. Esu dau gybę kartų ten buvęs. Esu traukęs net iki
Atlantos. Ašvilis — dar vieni niekai. Klausyk, jei jau ketinam tuoktis,
galėtum po truputį mėginti apsidairyti ir platesniame pasaulyje. Šiek tiek
plačiau išskleisti savo ilguosius sparnus.
Ji linktelėjo. Jei ir ne dėl kokios kitos priežasties, bent pamaty- sianti
kalnus.
Čeisas dar pridūrė:
- Per dieną neapsisuksim, tad teks sustoti pernakvoti. Kokioje nors
paprastoje vietelėje. Na, žinai, nedideliame motelyje. Tai nieko tokio, juk
mes abu suaugę.
- O... - teištarė ji. Paskui dar sukuždėjo: - Suprantu.
***
Kaja dar niekad nebuvo važiavusi plentu, tad kai jiedu su Čeisu po kelių
dienų pajudėjo jo pikapu iš Barkli Kouvo, įsikibo abiem rankomis į
sėdynę ir užsižiūrėjo pro langą. Kelias vingiavo per mylių mylias
nusidriekusias šakotųjų ratainyčių ir sabalpalmių plynes, jūra tolo
užpakalinio vaizdo veidrodėlyje.
Daugiau nei valandą už pikapo langų slinko pažįstami aukštos
žolės ir vandentakių tyrai. Kaja pastebėdavo pelkių karetaites ir di-
džiuosius baltuosius garnius, ir atpažįstami reginiai ją ramino, tary tum
būtų ne palikusi namus užnugary, o pasiėmusi su savim.
O paskui, staiga, sulig užbrėžta žemėje riba, pelkių lankos baigė si,
priekyje nusidriekė dulkėtos plynumos: šabakštynai išvalyti, ap nuoginta
žemė išraižyta tvoromis, padalyta keturkampiais sklypais, išrausta
tiesiomis vagomis. Vietoj iškirstų miškų plytėjo atviri lau kai,
prismaigstyti užsilikusių bejėgių kerplėšų. Iki pat horizonto žen gė
stulpai, apkarstyti laidais. Savaime aišku, Kaja žinojo, kad pajūrio
pelkynai netelkšo visame Žemės paviršiuje, bet ji niekad nebuvo nė
219
Delia Owens kojos iškėlusi iš jų. Ką žmonės padarė šitai žemei?
Kiekvienas na mukas - tokia pat batų dėžutė, kaip ir gretimas, -
užtupdytas ant nušienautos vejos sklypelio. Pulkas rausvų flamingų
ieškojo lesalo toje žolėje. Apstulbusi Kaja atsigręžė pasižiūrėti įdėmiau,
ir tik tada susigaudę, kad tie flamingai plastikiniai. Cementiniai elniai.
Skren dančios antys - tik nupieštos ant pašto dėžučių.
- Neįtikėtini, ką? - prabilo Čeisas.
-Kas?
- Namai. Juk nieko panašaus į juos dar nesi mačiusi, ar ne?
- Nesu.
Dar po kelių valandų kelionės Pidmonto plynaukštė, galiausiai ties pačiu
horizontu Kaja įžiūrėjo melsvą dantytą Apalačių kalnų li niją. Artėjant
prie jų, iš visų pusių ėmė kilti viršūnės, miškais apaugę
šlaitai kuprojo į tolį, kiek tik Kajos akys aprėpė.
Debesys tingiai plūduriavo kalvų apglėbti, paskui, susitelkę į kaugę,
nusirisdavo tolyn. Atskiros gijos, susirangiusios į glaudžias spirales,
driekėsi į šiltesnius slėnius, visai kaip pelkių rūkas, klojantis drėgme
žlegsinčias klampynes. Tas pats fizikos žaismas, vykstantis kitame
biologijos lauke.
Kaja buvo žemumų vaikas, visą gyvenimą praleidusi plataus ho rizonto
krašte, kur saulė bei mėnulis teka ir leidžiasi laiku. Bet čia, netvarkingoje
topografijos Sangrūdoje, saulė laikydavosi pakibusi ant viršūnių smailių,
nugrimzdavo už kalnagūbrių ir tuojau vėl iš nirdavo, Čeiso pikapui
įveikus dar vieną įkalnę. Kalnuose, pastebėjo
Kaja, saulėlydžio laikas priklauso nuo to, kurioje šlaito vietoje esi.
Ji svarstė, kur galėjo būtų jos senelio žemės. Galbūt jos protė viai augino
kiaules visai tokiuose pat vėjų nugairintuose tvartuose, kokius ji matė
pievomis tekančio upokšnio pakrantėse? Šeima, kuri turėjo būti jos,
kadaise triūsė, verkė ir juokėsi šiame kraštovaizdyje.
Tikriausiai vienas kitas iš giminaičių ir dabar tebegyvena kažkur čia,
išsibarstę po apylinkes. Nežinomi.
220
Ten, kur gieda vėžiai
Plentas virto keturių juostų greitkeliu, Kaja laikėsi tvirtai įsi kibusi, mat
Čeiso pikapas lėkė vos kelių pėdų atstu nuo kitų di džiuliu greičiu
skriejančių automobilių. Galiausiai Čeisas pasuko
į lenktą kelio atšaką, kuri lyg kokiais burtais veržėsi į dangų, o paskui,
užsirietusi, leidosi į miestą.
- „Dobilo lapo“ tipo sankryža, - išdidžiai pranešė Čeisas.
Didžiuliai, aštuonių ar dešimties aukštų pastatai, stūksojo kal nų apybrėžų
fone. Gausybė automobilių šmirinėjo gatvėmis it smėlio krabai, o
šaligatviais plūdo minios žmonių - Kaja veidu prisiplojo prie lango stiklo,
žvilgsniu naršydama jų veidus, įsitiki nusi, kad tarp jų turėtų būti ir mama
bei tėtė. Jos akis užkliuvo už
šaligatviu bėgančio įdegusio, tamsiaplaukio berniuko, jis atrodė visai kaip
Džodis. Atsigręžusi Kaja nulydėjo jį žvilgsniu. Jos brolis, savaime aišku,
dabar jau suaugęs, bet ji sekė akimis bėgantį vaiką, kol jie sankryžoje
pasuko už kampo.
Jie pervažiavo visą miestą ir kitame pakraštyje Čeisas sustojo prie
motelio šalia Hog Mauntain kelio — vienaaukštės, apšiurusios rudai
dažytų kambarių virtinės, apšviestos neoninėmis, tik pama nykit, palmių
pavidalo, lempomis.
Kai Čeisas atrakino jiems skirtojo kambario duris, Kaja žen gė vidun į
patalpą, kuri atrodė gana švari, bet trenkė „Pine-Sol“ valikliu, o
apstatymas - tipišku amerikietišku pigumu: sienos ap muštos medžio
imitacijos plokštėmis, sudubusi lova su nikeliuotu virpesių aparatu.* Ant
stalo riogsojo nespalvotas televizorius, pri tvirtintas įspūdingo dydžio
grandine su pakabinama spyna. Pata lynė buvo žaliosios citrinos spalvos,
kilimas — gauruotas, oranžinis.
* Dvidešimto amžiaus septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose
Jungtinių
Valstijų viešbučiuose buvo labai populiaru lovoje įmontuoti vibruojantį
prietaisą, gavusį „magiškųjų pirštų“ pavadinimą, {metus 25 centų
monetą, prietaisas penkiolika minučių vibruodavo, virpindamas lovos
spyruokles ir padėdamas keliautojui atsipalaiduoti. (Čia ir toliau —
vertėjos pastabos j
221
Delia Owens
Kaja nejučia prisiminė visas tas vietas, kur juodviejų su Čeisu gu lėta
drauge: žaižaruojantį it krištolas smėlį šalia telkšančių potvy nio vandens
tvenkinėlių, mėnesienos užlietą plūduriuojančią valtį.
Čia didžiąją erdvės dalį užėmė masyvi lova, bet kambarys anaiptol
nespinduliavo meile.
Numanydama, kas bus toliau, Kaja sustojo prie durų.
- Ne kažin kas, - tarstelėjo Čeisas, nuleisdamas kelionkrepšį ant kėdės.
Jis žengė arčiau Kajos.
- Jau metas, Kaja, ar nesutinki? Jau metas.
Žinoma, tokie jo ketinimai ir buvo nuo pat pradžių. Bet ir Kaja jautėsi
pasiruošusi. Jos kūnas kentė geidulius jau ištisus mėnesius, o po šnekų
apie santuoką pasidavė ir valia. Ji linktelėjo.
Čeisas lėtai prisiartino, atsagstė palaidinę, paskui, švelniai Kają apsukęs,
atsegė ir liemenėlę. Pirštų galiukais perbraukė krūtis.
Jaudulio karštis plūstelėjo jai nuo krūtinės žemyn, užliejo šlaunis.
Jis parvertė ją ant lovos, nutviekstos pro ploną užuolaidą vidun
prasismelkiančios žalios ir raudonos neoninės šviesos, ir Kaja už-
simerkė. Iki šiol, visus tuos „tik beveik“ kartus, kai ji galiausiai jį
sustabdydavo, klajojančių jo pirštų prisilietimai būdavo stebuk lingi,
sužadinantys gyvybės pliūpsnį tai šen, tai ten, priverčiantys ją išsiriesti
visu kūnu jo linkui, noriai ir lūkestingai. Bet dabar, galų gale sulaukus
leidimo, jį suėmė nekantra, nepaisydamas jos poreikių, jis įnirtingai
veržėsi pirmyn. Pajutusi aštrų, dreskiantį skausmą Kaja suriko, pamanė,
kad kažkas negerai.
- Nieko, nieko. Dabar bus geriau, - žinovo tonu pareiškė jis.
Bet jei ir pagerėjo, tai labai nežymiai, o paskui jis nusirito nuo jos,
sudribo šalia ir išsišiepė.
Čeisas nugrimzdo į miegą, o Kaja gulėjo atmerktomis akimis ir
žiūrėjo į „Vietų yra“ iškabos blyksėjimą.
222

Ten, kur gieda vėžiai

***
Praėjo kelios savaitės. Užvalgę pusryčiams kiaušinienės ir kuku rūzų
košės su kumpiu Kajos pirkelėje, jiedu su Čeisu sėdėjo virtu vėje prie
stalo, Kaja - jaukiai susisupusi į apklotą: jie buvo ką tik pasimylėję, bet
jai nuo ano pirmojo bandymo motelyje ne kažin kas pasikeitė. Kaskart
taip ir likdavo nepasitenkinusi, kažko vis stigdavo, bet ji nenutuokė nė
kaip reikėtų pradėti kalbą tokia tema. Šiaip ar taip, ji nežinojo ir to, kaip
turėtų jaustis. Gal viskas buvo normalu.
Čeisas atsistojo, pirštais kilstelėjo jai smakrą, pabučiavo į lūpas.
Ir tarė:
- Na, tiesą sakant, dabar kelias dienas negalėsiu lankytis, kada panorėjęs,
juk artėja Kalėdos ir visa kita. Daugybė visokių pobūvių ir šiaip visko, ir
dar giminės į svečius atvažiuoja.
Kaja pakėlė į jį akis ir tarė:
- O aš vyliausi, gal galėčiau... na, žinai, nueiti su tavim kur nors... į kokį
vakarėlį ar panašiai. Ar bent papietauti per Kalėdas su tavo šeima.
Čeisas atsilošė kėdėje.
- Klausyk, Kaja, vis norėjau pasikalbėti su tavim apie tai. Galvo jau, gal
reikėtų pasikviesti tave į šokius „Eikš“ klube, na, ar šiaip dar kur nors, bet
juk žinau, kokia tu drovi, juk nė kojos nekeli į miestelį.
Žinau, kad tau tai būtų tikra kankynė. Juk nieko ten nepažįsti, ne turėtum
nė kuo pasipuošti. Kažin, ar tu išvis moki šokti? Visiškai ne tai, ką tu
mėgsti veikti. Juk pati supranti, ar ne?
Ji atsakė nudūrusi žvilgsnį į grindis:
- Taip, ir visa tai tiesa. Bet, na... man juk reikia pradėti pratin tis, kad
prisitaikyčiau prie tavo gyvenimo. Plačiau išskleisti sparnus, kaip pats
sakei. Tikriausiai reikėtų apsirūpinti tinkamais drabužiais, susipažinti su
tavo draugais. - Ji pakėlė galvą. - Galėtum išmokyti mane šokti.
223

Delia Owens
- Žinoma, ir išmokysiu. Bet, žinai, kai galvoju apie mus abu, įsi-
vaizduoju, ką mudu turime čia. Man taip patinka čia su tavim, kur galim
būti vieni, tik tu ir aš. Tiesą sakant, mane jau pradeda varginti tie kvaili
šokiai. Metai po metų vis tas pats ir tas pats. Mokyklos sporto salėje. Ir
vyresni, ir jaunesni, visi drauge. Vis ta pati įgrisusi muzika. Aš pasirengęs
pokyčiams. Na, žinai, kai susituoksim, vis tiek nieko panašaus
nebedarysim, tai kam velti tave į visa tai dabar?
Nėra prasmės. Supranti?
Ji ir vėl nudūrė žvilgsnį į grindis, o jis vėl kilstelėjo jos smakrą, akimis
įsisiurbė jai į akis. O paskui, plačiai išsišiepęs, pridūrė:
- Dievulėliau, o jau tie Kalėdų pietūs su mano šeima... Atva
žiuoja mano perkriošusios tetos iš Floridos. Plepės nesustodamos.
Niekam nenorėčiau užgriozdinti šito ant galvos, o užvis mažiausiai - tau.
Patikėk, nieko neprarasi.
Ji tylėjo.
- Tikrai, Kaja, nenorėčiau jokių nesusipratimų dėl šito. Tai, ką mudu su
tavim turime čia - pats ypatingiausias dalykas, apie kokį tik galima
svajoti. O visa kita, - jis skėstelėjo rankomis, - kvailystės ir tiek.
Jis prisitraukė ją arčiau, pasisodino ant kelių. Ji atrėmė galvą jam
į petį.
- Štai čia yra viskas, kas svarbiausia, Kaja. Ne visi tie kiti daly kai. - Jis
pabučiavo ją. Šiltai, švelniai. Paskui atsistojo. - Na, man metas.
Kaja sutiko Kalėdas viena, tik su kirais, kaip ir kiekvienais metais po to,
kai išėjo mama.
***
Po Kalėdų praėjo jau dvi dienos, o Čeisas vis dar nesirodė. Nepai sydama
sau pačiai duoto pažado daugiau niekada nieko nebelaukti,
224

Ten, kur gieda vėžiai

Kaja vaikštinėjo lagūnos pakrante, plaukus susipynusi į kasą, lūpas
pasidažiusi senuoju mamos lūpdažiu.
Pelkė tolumoje plytėjo apsisiautusi rudais ir pilkais žiemos lopais.
Ištisos mylios nugeibusių žolynų, išbarstę sėklas, lyg pasiduodami
svarino galvas prie vandens. Vėjas blaškėsi, taršė viską savo kelyje,
triukšmingu choru tarškėjo sausi stiebeliai. Kaja staigiu judesiu išsi leido
kasą, skiausčia plaštaka nusibraukė lūpų dažus.
Ketvirtosios dienos rytą Kaja viena sėdėjo virtuvėje prie stalo,
stumdydama lėkštėje kiaušinienę ir sklindžius.
- Ir po visų šnekų štai čia yra viskas, kas svarbiausia, kurgi jis dabar? -
drėbė ji. Vaizduotė bruko reginius, kaip Čeisas žaidžia lies tynių futbolą
su draugais ar šoka pokyliuose. - Taigi, visos tos kvai lystės, kurios jau
pradeda jį varginti.
Ir tada ji pagaliau išgirdo atpukšint jo valtį. Tuoj pat pašoko, už trenkė
pirkelės duris ir tekina nuskuodė prie lagūnos - valtis kaip tik
įplaukė į ją. Tiktai ne Čeiso valtis su pavaža, o valtyje - anaiptol ne
Ceisas, o jaunas vyras aukso geltonumo plaukais, kurie, nors gerokai
 patrumpinti, vis tiek atkakliai veržėsi lauk iš po slidininko kepurės.
Laivelis buvo senas, žvejybinis, o jame, nors judančiame, jau spėjęs
atsistoti - Teitas, visai suaugęs, nebe vaikinas, o vyras. Veidas - nebe
vaikėziškas, subrendęs, gražus. Jo akyse švietė klausimas, lūpose vos vos
virpčiojo drovi šypsena.
Pirmas impulsas pastūmėjo Kają sprukti. Bet visa jos esybė stojo piestu.
NE! Tai mano lagūna, o as visada begu. Šįsyk nebėgsiu! Antra mintis
privertė ją pasilenkti ir pakelti nuo žemės akmenį, atsivedė jusi ji tėškė jį
Teitui į veidą iš dvidešimties pėdų nuotolio. Teitas staigiai tūptelėjo ir
akmuo prazvimbė jam pro pat kaktą.
- O, velnias, Kaja! Ką sau manai? Palauk! - suskato berti jis, nes ji, jau
sugraibiusi antrą akmenį, taikėsi sviesti. Teitas delnais užsi dengė veidą. -
Kaja, dėl Dievo meilės, liaukis! Prašau! Gal galėtume pasikalbėti?
225
Delia Owens
Akmuo smarkiai rėžėsi jam į petį.
-NEŠDINKIS IŠ MANO LAGŪNOS!TU, ŠLYKŠTUS BJAU
RYBE, ŠLIUŽE TU! KAIP TAU TOKS POKALBIS?
Gerklodama kaip turgaus boba ji karštligiškai dairėsi dar vieno akmens.
- Kaja, paklausyk. Žinau, dabar tu draugauji su Čeisu. Aš tai pripažįstu.
Tik noriu su tavim pasikalbėti. Prašau, Kaja.
- Kodėl turėčiau su tavim kalbėtis? Aš nebenoriu tavęs matyti,
NIEKAD! - Sugraibiusi saują smulkesnių akmenukų, žėrė jam tie siai į
veidą.
Jis kryptelėjo į šalį, staigiai palenkė galvą ir stvėrėsi už planšyro, nes
valties pirmagalis užčiuožė ant žemės.
- PASAKIAU, NEŠDINKIS IŠ ČIA! - užriko ji ir pridūrė jau kiek ramiau:
- Taip, aš dabar draugauju su kitu.
Valtis krūptelėjo, įsirėžusi į krantą, betTeitui pavyko išlaikyti pu-
siausvyrą. Jis atsisėdo ant suoliuko pirmagalyje.
- Kaja, prašau, išklausyk. Tau reikėtų kai ką žinoti apie jį.
Plaukdamas čionai nė neketino kalbėti apie Čeisą. Bet šis apsi lankymas
pas Kają, turėjęs būti staigmena, klostėsi visai ne taip, kaip jis tikėjosi.
- Ką čia paistai? Neturi jokios teisės aiškinti man apie mano as meninį
gyvenimą! - tiesiog spjaudydama žodžius ji priėjo artyn, juos beskyrė vos
kokios penkios pėdos.
Teitas tvirtai atsakė:
- Žinau, kad neturiu teisės, ir vis tiek tai darau.
Tai išgirdusi Kaja apsisuko eiti sau, bet Teitas, pakėlęs balsą, kal bėjo jai
pavymui:
- Tu negyveni miestelyje. Nežinai, kad Čeisas laksto paskui kitas moteris.
Aną vakarą mačiau, kaip išvažiavo iš pobūvio, įsisodinęs tokią dailią
blondinę į savo pikapą. Tu tikrai verta geresnio.
Ji sustojo ir atsigręžė.
226

Ten, kur gieda vėžiai

- Taip, žinoma! Juk tai TU palikai mane, TU negrįžai, kada ža dėjęs, išvis
negrįžai! Tu nė laiškelio neparašei, nieko nepaaiškinai, aš nė nežinojau, ar
tu gyvas, ar miręs! Tau neužteko smarvės net garbingai su manim
išsiskirti. Koks tu vyras, jeigu nesugebėjai man visko išsakyti akis į akį?
Dingai ir tiek, skystablauzdi tu. BAILYS
NELAIMINGAS, ZUIKIS TIRTAUODEGIS, TU. O dabar, po ši tiek laiko,
lyg niekur nieko atplauki sau patenkintas... Tu blogesnis už jį. Jis gal ir
netobulas, bet tau dar šimtą metų iki jo šūdu plaukti!
Staiga ji užsikirto ir įsistebeilijo į jį.
Ištiesęs rankas delnais aukštyn, jis dar bandė melsti:
- Tavo tiesa, Kaja. Viskas, ką apie mane sakai - tiesa. Aš ir tikrai zuikis
tirtauodegis. Ir neturiu jokios teisės apšnekėti Čeisą. Tai visai ne mano
reikalas. Daugiau nebedrumsiu tau ramybės. Tiktai norė jau atsiprašyti ir
viską paaiškinti. Graužiausi visus tuo metus. Kaja, prašau.
Ji subliūško it burė, ūmai nutykus vėjui. Teitas jai buvo dau giau nei vien
pirmoji meilė: jis, kaip ir ji, buvo atsidavęs pelkėms, jis išmokė ją
skaityti, jis buvo tegul ir visai menkas, bet vienintelis saitas, jungęs su
pražuvusią šeima. Jis buvo laiko nuoplaiša, lapelis iškarpų albume - nieko
daugiau ji nė neturėjo. Jos įniršis sklaidėsi,
ėmė daužytis širdis.
- Tik pažiūrėsiu į tave... tikra gražuolė. Jau moteris. Kaip tau sekasi? Vis
dar pardavinėji moliuskus?
Jis apstulbo pamatęs, kokia ji pasikeitusi. Veido bruožai sušvel- nėję, bet
įsirėžiantys į atmintį, atsikišę skruostikauliai, putlios lūpos.
- Taip. Taip.
- Žiūrėk, kai ką tau atnešiau.
Ištraukęs iš voko padavė jai mažytėlaitę raudoną auksinio genio skruosto
plunksnelę. Kajai magėjo čia pat mesti ją žemėn, bet pati tokios dar
niekad nebuvo radusi - tad kodėl nepasilaikius? Plunks nelę ji įsidėjo į
kišenę, bet nepadėkojo.
227

Delia Owens
Jis prašneko skubėdamas, berte berdamas žodžius:
- Kaja, palikti tave buvo ne tik nedora — tai buvo blogiausia, ką esu
padaręs per visą gyvenimą, nieko blogiau nė nebegalėčiau padaryti.
Daugelį metų šito gailėjausi ir amžinai gailėsiuos. Kiekvie ną mielą dieną
galvoju apie tave. Iki gyvenimo galo graušiuos, kad tave palikau.
Nuoširdžiai maniau, kad tu nesugebėsi apleisti pelkių ir prisitaikyti prie
gyvenimo platesniame pasaulyje, todėl ir neįžvel giau, kaip mudu
galėtume likti kartu. Bet tai buvo neteisinga, ir jau išvis pašvinkęs
reikalas, kad negrįžau pasikalbėti apie tai su tavim.
Žinojau, kiek artimųjų tave apleido anksčiau. Tad nenorėjau suži noti,
kaip skaudžiai tave užgausiu aš. Buvau tikras skystablauzdis, ne vyras.
Kaip tu ir sakei.
Jis užbaigė kalbą ir įsistebeilijo į Kają.
Galų gale ji paklausė:
- Tai ko tu dabar nori, Teitai?
- Jei gali, kad kaip nors man atleistum, - jis giliai įkvėpė ir su laikė kvapą.
Kaja nudelbė akis į kojų pirštus. Kodėl sužalotasis, vis dar krau juojantis,
turi užsikrauti atleidimo naštą? Ji nieko neatsakė.
- Privalėjau tau visa tai išsakyti, Kaja.
Vis dar nesulaukęs jokio atsako, jis kalbėjo toliau:
- Aš jau pradėjau doktorantūros studijas. Studijuoju zoologiją.
Daugiausia - pirmuonis. Tau tikrai patiktų.
Ji šito negalėjo net įsivaizduoti ir dirstelėjo į lagūną: ar neatplau kia
Čeisas? Teitui jos žvilgsnis neprasprūdo pro akis, jis iškart įspėjo, kad ji
pakrantėje laukia Čeiso.
Vos prieš savaitę Teitui teko stebėti Čeisą šventiniame Kalėdų pobūvyje,
pasipuošusį baltu švarku, šokdinantį vieną merginą po kitos. Šokiai, kaip
ir dauguma kitų Barkli Kouvo iškilmingų ren ginių, vyko mokyklos
sporto salėje. Kol iš per silpnų garsiakalbių,
įtaisytų po krepšinio lankais, klerkė „Wooly Bully“, Čeisas skraidino
228

Ten, kur gieda vėžiai po šokių aikštelę brunetę. Po to prasidėjo „Mr.

Tambourine Man“, ir Čeisas apleido tiek šokių aikštelę, tiek brunetę ir
prisidėjo prie kitų buvusių sportininkų trūktelėti po mauką „Wild Turkey“
bur- bono iš gertuvės su „Tar Heels“ komandos logotipu. Teitas netoliese
šnekučiavosi su dviem savo buvusiomis mokytojomis iš vidurinės
mokyklos, tad nori nenori nugirdo Čeisą giriantis: „Tai jau taip, ji
pašėlusi kaip lapė žabangose. Nieko kito ir nesitikėtum iš pelkių
mergiotės. Verta kiekvieno cento, išleisto už degalus!“
Teitui teko prisiversti sliūkinti šalin.
***
Saitas vėjas blaškėsi viršum lagūnos, šiaušdamas vandenis. Pa maniusi,
kad atplaukia Čeisas, Kaja išpuolė iš pirkelės tik su džin sais ir plonu
nertiniu. Dabar žvarbdama stipriai apsivijo save abiem rankomis.
- Juk tu visai sustirusi, eime vidun, - Teitas mostelėjo pirkelės pusėn, kur
iš aprūdijusio krosnies kamino siūbčiojo dūmai.
- Teitai, manau, tau jau reikėtų plaukti sau.
Ji vogčia vis dirsčiojo j kanalą. O kas, jei atplauks Čeisas ir už klups ją
čia su Teitu?
- Kaja, prašau, tik kelioms minutėms. Labai noriu vėl pamatyti tavo
kolekcijas.
Ji apsisuko ir nubėgo į pirkelę - toks ir tebuvo jos atsakymas.
Teitas nužingsniavo pridurmui. Vos įkėlęs koją į verandą, sustojo it
nudiegtas. Kajos kolekcijos iš vaikiško pomėgio buvo išaugusios į tikrą
pelkių gamtos istorijos muziejų. Teitas paėmė šukučių kriauk lelę, prie jos
buvo pridėta akvarelė, šioje - paplūdimys, kuriame buvo rasta, taip pat -
kelios įklijos, kuriose pavaizduotas jūros gyvis, ryjantis smulkesnius
jūros gyvius. Tokius pat aprašus jis rado ir prie kitų pavyzdžių - šimtų, gal
tūkstančių. Kai kuriuos Teitas jau buvo
229

Delia Owens matęs dar būdamas daug jaunesnis, bet dabar jis, busimasis
zoologi jos mokslų daktaras, žvelgė į visa tai mokslininko akimis.
Jis atsisuko į ją, tebestovinčią tarpduryje.
- Kaja, juk tie darbai nuostabūs... taip smulkiai aprašyti, pavaiz duotos
menkiausios detalės. Reikėtų visa tai paskelbti. Galėtum iš leisti knygą -
ir ne vieną.
- Ne, ne. Visa tai darau tik pati sau. Man tai padeda mokytis, tik tiek.
- Kaja, paklausyk, ką pasakysiu. Juk geriau nei bet kas kitas žinai, kad
informacinių žinynų apie šį regioną beveik išvis nėra. O tavo viskas
tiksliai sužymėta, surašyti duomenys, ir dar tokie puikūs pie
šiniai - tokios knygos visi seniai laukia.
Jis sakė tiesą. Anie senieji, mamos įsigyti regiono kriauklelių, au galų,
paukščių, žinduolių žinynai buvo vienintelės šia tema išleistos knygos, ir
tos pačios - apgailėtinai netikslios su nespalvotomis ilius tracijomis ir
padrika, paviršutiniška informacija.
-Jei leistum man paimti keletą pavyzdžių, parodyčiau leidėjams,
žiūrėtume, ką jie pasakytų.
Kaja išpūtė akis nenumanydama, ką iš tikrųjų tai reiškia. Ar jai reikėtų
kur nors važiuoti, susitikti su žmonėmis? Teitas pastebėjo tokius
klausimus jos veide.
-Tau nereikėtų nė kojos kelti iš namų. Visus pavyzdžius leidėjui galėtum
išsiųsti paštu. Šitaip ir pinigų šiek tiek užsidirbtum. Gal nelabai daug, bet
tau nebereikėtų visą gyvenimą rinkti moliuskų.
Kaja vis dar nieko nesakė. Štai ir vėl Teitas bakština ją pasirūpinti savimi,
ne vien tik siūlosi pasirūpinsiąs ja pats. Tarytum visą gyveni mą būtų
buvęs šalia. O paskui pradingęs.
- Nagi, pamėgink, Kaja. Ką tu prarasi?
Galų gale ji sutiko duoti jam pavyzdžių ir jis išsirinko keletą neryškių
spalvų kriauklelių akvarelių ir didžiojo mėlynojo garnio atvaizdų rinkinį,
nes ji buvo nupiešusi, kaip paukštis atrodo visais
230
Ten, kur gieda vėžiai metų laikais. Dar paėmė kruopščiai aliejiniais dažais
nutapytą ilgą, lenktą antakio plunksną.
Teitas paėmė plunksnos paveikslą - šimtai ploniausių brūkštelė jimų
teptuku, žaižaruojančių spalvomis, užsibaigiančių sodriai juo da, kuri taip
puikiai atspindėjo šviesą, kad, rodėsi, saulės spindulys liečia drobę. Buvo
pavaizduotas netgi vos pastebimas stiebo {trūkis, iš jo abu, tiek Teitas,
tiek Kaja, vienu metu plunksną atpažino: pieši nyje - ta, pati pirmoji,
kurią jis paliko jai dovanų miško laukymėje.
Abu pakėlė galvas nuo piešinio, pažvelgė vienas kitam į akis. Kaja tuoj
pat nusigręžė. Stengėsi prisiversti nieko nejausti. Nė už ką nesi- leisianti
vėl paviliojama to, kuriuo negali pasitikėti.
Teitas priėjo arčiau, palietė jai petį. Švelniai pabandė atgręžti ją
į save.
- Kaja, aš taip gailiuosi, kad tave apleidau. Ar galėsi man atleisti?
Galų gale ji atsisuko, pažvelgė į jį.
- Aš nežinau kaip, Teitai. Juk niekad nebegalėsiu tavim tikėti.
Teitai, prašau. Tau jau reikia eiti.
- Žinau. Ačiū, kad išklausei, kad leidai atsiprašyti.
Jis palūkėjo, bet ji nieko nebesakė. Šiaip ar taip, bent jau išeinąs ne visai
tuščiomis. Jei pavyktų susitarti su leidėju, atsivertų galimybė dar kartą
susitikti ir su Kaja.
- Sudie, Kaja.
Ji tylėjo. Jis ryte rijo ją akimis. Ji pažvelgė jam į akis, bet tuojau nukreipė
žvilgsnį į šalį. Jis išėjo pro duris ir nužingsniavo prie valties.
Ji palaukė, kol jis išnyks iš akiračio, tada atsisėdo į šaltą, drėgną lagūnos
pakrantės smėlį laukti Čeiso. Balsu pakartojo tuos pačius
žodžius, kuriuos sviedė į veidą Teitui:
- Čeisas gal ir netobulas, bet tu blogesnis.
Bet kol šitaip sėdėjo, žvilgsniu klajodama po tamsius vandenis, iš galvos
niekaip nėjo, ką Teitas pasakė apie Čeisą: ...išvažiavo iš pobū vio,
įsisodinęs tokią dailią blondinę į savo pikapą.
231

Delia Owens
***
Čeisas pasirodė tik praėjus visai savaitei po Kalėdų. Vos išlipęs
į lagūnos krantą pranešė pasiliksiąs per naktį ir jie galėsią drauge pasitikti
Naujuosius metus. Susikibę už parankių jie nužingsniavo
į pirkelę, o rūkas, rodėsi, tas pats, klojo ant stogo savo marškas. Pa-
simylėję jie susėdo prie krosnies, jaukiai susisupstę į apklotus. Tirš tame
ore nebetilpo nė kiek papildomos drėgmės, tad vos užvirus vandeniui
virdulyje, ant vėsaus lango stiklo ėmė pampti sunkūs lašai.
Čeisas išsitraukė lūpinę armonikėlę ir užgrojo ilgesingą „Molly
Malone“ melodiją. „Dabar tik šmėkla jos ris vežimaitį gatvėm tom
pačiom, siaurom ir plačiom, ir dainą vėl dainuos: moliuskai, geldu tės,
gyvos gyvutės.“
Kajai atrodė, kad grodamas tas melancholiškas melodijas Čeisas užvis
labiausiai turėjo sielą.
232

28.
Austrių gaudytojas
1969
tėjus alaus metui, „Dog-Gone“ aludėje paskalomis vaišin davo sočiau
negu pietumis. Šerifas su Džo įėjo į ilgą, sausa
\ kimšą salę ir pasuko prie baro iš vientiso pelkinės pušies kamieno, kuris
driekėsi palei kairę patalpos sieną, rodėsi, į kažin kokias to lybes, kol
dingo iš akių prasmegęs prietemoje. Vietiniai gėrovai - vien vyrai, nes
moterims čia buvo užginta ir koją kelti - linksojo užsikvempę prie baro ar
sėdėjo prie netvarkingai sustatytų stalų.
Du aludės darbuotojai kaitino dešrainius, čirškino austres, kreve tes,
kukurūzinės duonos rutuliukus, maišė kukurūzų košę, pilstė alų ir
burboną. Jokios kitos šviesos čia nebuvo, tik blykčiojančios
įvairių alaus rūšių iškabos, it laužo liepsnos gintariniu švytėjimu
liežiančios žandenomis apaugusius veidus. Iš pastato gilumos, kur
stovėjo biliardo stalas, sklido tarkščiojimai ir dunksčiojimai.
Edas ir Džo įsispraudė tarp žvejų, susigrūdusių ties baro viduriu, ir vos
jiems spėjus užsisakyti „Millers“ alaus bei skrudintų austrių, iš abiejų
pusių pasipylė klausimai. Gal esama kokių naujienų? Ar tikrai nerasta
jokių pirštų atspaudų, bent tai - tiesa? O jūs, vyručiai, apie senį Hensoną
pagalvojot? Kvailas kaip bato aulas, tas tiesa, bet, die važi, šitaip galėtų
padaryti: užlipt į bokštą ir nustumt žemyn kiek vieną, kas pasirodys ten
pirmas. Tai bent dalykėliai, sujaukė jums smegenis kaip turi būt, ane?
233

Delia Owens
Džo pasisuko į vieną pusę, Edas - į kitą ir abu stačia galva nėrė į
šaršalą. Atsakinėjo į klausimus, klausėsi, linkčiojo. O paskui jaudrių balsų
gausme šerifo ausį pasiekė vienas kitoks, ramus ir santūrus.
Grįžtelėjęs Edas akis į akį susidūrė su Halu Milerių, vienu iš Timo
O’Nilo austrių gaudytojų įgulos.
- Galėčiau minutę šnektelėt su tavim, šerife? Be liudininkų?
Edas atsitraukė nuo baro.
- Aišku, gali, Halai. Eikš čionai. - Nusivedė jį prie laisvo mažo staliuko
pasienyje, abu susėdo. - Norėtum dar vieno to paties?
- Ne, kol kas užteks. Vis tiek dėkoju.
- Kažkas tave graužia, Halai?
- Tai jau tikrai. Reik man šitai iš savęs išpurtyt. Kažko vis kliūva už
liežuvio galo.
- Nagi, sakyk.
- O, kad tave šimtas... - Halas palingavo galvą. - Nė nežinau.
Gal tatai visai niekis, o jeigu ne, turbūt reikėjo pasakyt tau anksčiau.
Mačiau šį tą ir negaliu išmest iš galvos.
- Tiesiog imk ir pasakyk, Halai. Abu drauge ir nuspręsim, ar tai svarbu, ar
ne.
- Tad štai, čia apie visą tą Čeiso Endriuso bėdą. Buvo ta pati nak tis, kai
jis žuvo. Buvom išplaukę su visa Timo įgula, grįžom įlankon vėlai, jau
gerą galą po vidurnakčio. Tad štai, mudu su Alenu Hantu pastebėjom tą
moterį, na tą, kur žmonės Pelkių Dukra vadina. Kaip tik išbirbė su
motorine iš įlankos.
- Tikrai? O kiek buvo laiko po vidurnakčio?
- Na, gal koks ketvirtis lig antros ryto.
- O kur ji plaukė?
- Na, va tai tas ir yr. Plaukė tiesiog ugniagesių bokšto pusėn. Jei taip ir
nepasuko, tiesia linija būtų atsidūrusi kaip sykis mažoje įlan kėlėje prie
pat bokšto.
Edas giliai atsikvėpė.
234
Ten, kur gieda vėžiai
- Taip, Edai. Tai svarbi žinia. Netgi labai svarbi. Esi tikras, kad tai buvo
ji?
- Na, tai mudu su Alenu iškart tai ir apšnekėjom, sakėm, tikrai ji, maža
abejonių. Noriu pasakyti, abu ir pagalvojom tą patį. Kaži, ką ji ten veikia
taip vėlai, ir dar plaukioja be jokio žiburio. Gerai, kad pastebė jom,
galėjom ir įsirėžt į tą jos skiedrą. O paskui tiesiog išrūko iš galvos.
Tik va paskui, ką sudėjau du ir du, susiprotėjau: ta pati buvo naktis, kai
Ceisas nukrito nuo bokšto. Tada ir pamaniau: verčiau jau tau pasakysiu.
- Dar kas nors iš jūsų laivo ją matė?
- Na, šito tai nežinau. Visi triūsinėjo šen ir ten, jau plaukėm atgal į uostą.
Tad darbo visiems buvo į valias. Bet su kitais aš nekalbėjau apie tai. Na,
supranti, tuo metu anei reikalo apie tai užsimint jokio nebuvo.
O paskiau irgi neklausiau.
- Suprantu. Halai, labai teisingai padarei, kad pasakei man. Va ši taip, ką
pats žinąs, ir mums pasiūlyt - tavo pareiga. Ir dėl nieko nesuk sau galvos.
Tu tik gali papasakoti man, ką matei. Paprašysiu ir tavęs, ir
Aleno pasirašyti oficialų pareiškimą. O dabar gal jau galiu pavaišinti tave
tuo alum?
- Ne, manau, jau brauksiu namų pusėn. Labos nakties.
- Labanakt. Dar kartą ačiū.
Vos Halui atsistojus, Edas mostelėjo Džo, kuris dirsčiojo jų pusėn kas
kelias sekundes, mėgindamas perprasti šerifo veido išraišką. Jie pa lūkėjo
valandėlę, kol Halas su visais atsisveikins ir pasišalins, tada patys išėjo į
gatvę.
Edas perpasakojo Džo, ką buvo matęs Halas.
- O, kad tave, - tarė Džo. - Šito šiaudo mums ir trūko. Ką pats manai?
- Manau, remdamasis šia nauja informacija teisėjas gal ir išrašy tų mums
orderį. Tiesa, nesu tikras, o norėčiau prieš prašydamas būti tikras, kad
gausiu. Turėdami orderį galėtume apieškoti jos būstą, gal rastume kokių
raudonų siūlelių, kurie atitiktų anuos, prikibusius prie
Čeiso drabužių. Reikia išsiaiškinti, ką ji veikė aną naktį.
235
29.
Juržolė
1961 er žiemą Kajos pirkelėje Čeisas lankydavosi dažnai, papras tai kas
savaitgalį praleisdavo su ja vieną dieną ir naktį. Net
P
šaltomis ir drėgnomis dienomis jie plaukiodavo po miglos pri tvinkusius
tankumynus, Kaja rinkdavo pavyzdžius savo kolekcijai,
Čeisas raitydavo melodijas lūpine armonikėle. Natos plūduriuo davo rūke,
sklaidydavosi tamsiuose žemumų miškų užkaboriuose, pelkė jas, rodėsi,
kažin kaip sugeria ir įsimena, mat vėl plaukdama tais pačiais kanalais
Kaja girdėdavo jo muziką.
Vieną rytą kovo pradžioje Kaja viena išplaukė į jūrą ir pasuko kaimo link,
dangus buvo užsimaukšlinęs murkšliną pilkų debesų nertinį. Buvo
likusios dvi dienos iki Čeiso gimtadienio, tad Kaja ke liavo į „Piggly
Wiggly“ pirkti produktų ypatingai vakarienei, kurios svarbiausias
patiekalas turėjo būti pirmas Kajos iškeptas karamelinis tortas.
Vaizduotės akimis ji jau regėjo, kaip priešais jį ant stalo stato tortą su
degančiomis žvakutėmis - tokio įvykio virtuvėje nebūta nuo tų laikų, kai
išėjo mama. Čeisas neseniai kelis kartus buvo jai sakęs, kad taupo pinigus
jų busimajam namui. Kaja ir nutarė, kad vertėtų bent pradėti mokytis
kepti gardėsius.
Pririšusi valtį ji nužingsniavo molu parduotuvių virtinės link ir staiga
molo pradžioje pamatė Čeisą, besišnekučiuojantį su būreliu
236

Ten, kur gieda vėžiai draugų. Jo ranka meiliai globė smulkios

šviesiaplaukės pečius. Kajos mintys susiūbavo, mėgindamos išgliaudyti
kokį nors paaiškinimą, o kojos tarsi savaime nešė pirmyn. Ji niekad
nesiartindavo prie jo, išvy dusi mieste su kitais, bet dabar nebuvo kaip jų
išvengti, nebent šokti
į jūrą.
Čeisas ir jo draugai atsisukę sužiuro į ją, tą pat akimirksnį jo ranka
nuslydo nuo merginos pečių. Kaja mūvėjo baltus nukirptus džinsus,
išryškinančius ilgas jos kojas. Ant abiejų krūtų krito po sunkią juo dą
kasą. Jaunimo pokalbis nutrūko, visi subedė akis į ją. Kaja žinojo
negalinti čia pat bėgti prie Čeiso ir pulti jam į glėbį, ir tai atrodė taip
 neteisinga, kad gildė širdį.
Jai priėjus krantinę, kur baigėsi molas ir buvo susibūrę jie, Čeisas
prasižiojo:
- O, Kaja. Labas.
Ji pažvelgė jį, nukreipė žvilgsnį į kitus ir atsakė:
- Labas, Čeisai.
Ji išgirdo jį kalbant toliau:
- Kaja, juk tu prisimeni Brajeną, Timą, Perlę, Tiną... - jis skubomis išbėrė
dar kelis vardus, kol galiausiai užsikirto. Paskui grįžtelėjęs į Kają pristatė
ir ją: - O tai Kaja Klark.
Savaime aišku, ji jų neprisiminė, niekad neturėjo galimybės su sipažinti.
Pažinojo juos tik savo susigalvotomis pravardėmis: Aukš- taliesablondinė
ir visi kiti. Dabar jautėsi kaip žvejo tempiama, prie meškerės kabliuko
prikibusi jūržolė, bet sugebėjo nusišypsoti ir pa sisveikinti. Šiaip ar taip,
štai ir atsivėrė proga, kurios ji laukė. Sto vėjo tarp draugų, į kurių būrį
troško pakliūti. Mintyse graibstėsi kokių nors žodžių, kuriuos galėtų
pasakyti, ko nors protingo, kas juos galbūt sudomintų. Galiausiai du iš jų
šaltai pasilabino ir skubiai nusisukę patraukė sau, visi kiti nedelsdami
nuskubėjo gatve jiems pridurmui, lyg smulkių žuvelių guotas.
- Na tai štai, — tarstelėjo Čeisas.
237

Delia Owens
- Visai nenorėjau sutrukdyti. Atplaukiau šiokių tokių produktų, tada
keliauju atgal namo.
- Nieko ir nesutrukdei. Aš pats ką tik visai netyčia su jais susidū riau.
Pasirodysiu sekmadienį, kaip ir žadėjau.
Čeisas pamindžiukavo nuo kojos ant kojos, pasičiupinėjo kriaukle lę
pakaklėje.
- Tai iki sekmadienio, - ištarė Kaja, bet jis jau apsisuko vytis drau gų.
Kaja nuskubėjo krautuvėlės link, pakeliui atsargiai lankstu aplen kė ančių
šeimynėlę, krypuojančią Pagrindine gatve, jų kojos blausaus
šaligatvio fone atrodė neįtikėtinai ryškiai oranžinės. „Piggly Wiggly“
krautuvėlėje, vis dar stengdamasi išmesti iš galvos Čeiso, apglėbusio aną
merginą, vaizdinį, ji priėjo duonos skyriaus galą, pasuko į kitą tarpą tarp
lentynų ir tiesiai prieš save išvydo ponią Kalpeper, tą pačią tarnautoją,
kurios darbas - surasti mokyklos nelankančius vaikus. Abi taip ir
sustingo, įsistebeilijo viena į kitą per juos skiriantį kokių keturių pėdų
tarpą, tarsi triušis ir kojotas atsitiktinai atsidūrę tame pačiame kiemo
aptvare. Kaja už tą moterį dabar buvo aukštesnė ir daug labiau
išsilavinusi, nors nei viena, nei kita nebūtų apie tai pagalvojusi. Šitiek
laiko bėgusiai, Kajai ir dabar magėjo mestis į šalį, bet atsispyrė pagun-
dai, nesujudėjo, atlaikė ponios Kalpeper žvilgsnį. Galiausiai moteris vos
vos linktelėjo ir nuėjo sau.
Kaja įsitikino, kad pobūviui skirtiems pirkiniams - sūriui, pran cūziškam
batonui, sudedamosioms dalims tortui - teks išleisti visus ta proga
sutaupytus pinigus. Vis dėlto atrodė, kad kažkieno kito rankos renkasi
produktus, deda juos į krepšelį. Kaja nematė nieko, tik Čeiso ranką,
apglėbusią merginos pečius. Ji nusipirko ir vietinį laikraštį, nes akis
užkliuvo už antraštės: straipsnis apie būsimą jūrų gyvūnijai tyri nėti skirtą
laboratoriją, kurią ketinama įrengti pakrantėje netoliese.
Išsprūdusi laukan ji panarinusi akis nuskubėjo atgal į prieplauką it koks
skanėsį nugvelbęs šeškas. Grįžusi į pirkelę atsisėdo virtuvėje prie stalo
perskaityti straipsnio apie naująją laboratoriją. Na, žinoma:
238

Ten, kur gieda vėžiai prašmatni mokslo įstaiga turėjo atsidaryti

dvidešimties mylių atstumu
į pietus nuo Barkli Kouvo, visai šalia Si Oukso. Mokslininkai tyrinėsią
pelkių ekologiją, mat pelkės vienaip ar kitaip lemiančios beveik pusės
vietinės jūrų faunos išgyvenimą ir...
Straipsnis buvo nukeltas į kitą puslapį. Kaja pervertė lapą ir tiesiai prieš
nosį išvydo didelę Čeiso ir merginos nuotrauką, o po ja buvo pra nešimas
apie sužadėtuves: Endriusas ir Stoun. Srautu pasipylė žodžiai, juos sekė
ašaros, paskui - mėšlungiški raudos tąsomo kūno krūpčioji mai. Kaja
atsistojo, pažvelgė į laikraštį iš toliau. Vėl paėmė, pasižiūrė jo - juk jai tik
pasivaideno, na, žinoma. Bet nuotrauka tebebuvo kur buvusi, du veidai -
susiglaudę, besišypsantys. Mergina, Perle Stoun - graži, pažiūrėti turtinga,
pasipuošusi perlų vėriniu ir nėriniuota palai dine. Ta pati, kurios pečius jis
buvo apglėbęs. Visadasuperlųvėriniu.
Ranka prisilaikydama sienos, Kaja išslinko į verandą, sudribo
į guolį, delnais užsispaudusi pražiotą burną. Ir tada išgirdo pukšint valties
motorą. Akimoju išsitiesė, pažvelgė lagūnos pusėn ir pamatė
Čeisą, traukiantį valtį į krantą.
Mitriai it peliukė, sprunkanti iš neuždengtos dėžutės, Kaja išsprū do pro
verandos duris, Čeisui nespėjus jos pamatyti, ir nuskuto tolyn nuo
lagūnos, į mišką. Pritūpusi sabalpalmių sąžalyne matė, kaip jis eina į
pirkelę, girdėjo, kaip šaukia vardu. Savaime aišku, jis pamatys ant stalo
gulintį atskleistą laikraštį. Po kelių minučių jis vėl pasirodė lauke,
nužingsniavo paplūdimio pusėn, matyt, tikėdamasis rasti ją ten.
Ji tebetūnojo nekrustelėdama ir tada, kai jis sugrįžo, vis dar šaukda mas ją
vardu. Ir tik tada, kai pagaliau išplaukė, Kaja išlindo iš šabakš tyno.
Judėjo lėtai, lyg apdujusi. Pasiėmė maisto kirams ir paskui saulę nuėjo į
pakrantę. Taką košė stiprus jūros vėjas, tad išėjusi į atvirą pa plūdimį ji
bent turėjo į ką atsiremti. Šūktelėjusi kirams, ėmė svaidyti
į orą didelius prancūziško batono gabalus. O paskui išsiplūdo, garsiau ir
nuožmiau net už vėją.
239

30.
Grįžtamoji srovė
1967
š paplūdimio Kaja tekina nukūrė prie savo valties ir išplaukusi
. į jūrą, paleido laivelį skrieti visu greičiu, taikydama tiesiai į
I potvynio bangų grūstį. Atlošusi galvą suklykė:
-Tu, šlykštus, šūdinas NEDORĖLI... KALĖS VAIKE, tu!
Netvarkingai į visas puses besiblaškančios bangos trūkčiojo valtį, tempė į
šoną nepaisydamos vairalazdės. Kaip visada vandenynas at rodė
nuožmesnis už pelkes. Gilesnis, jis turėjo daugiau ką pasakyti.
Kaja jau labai seniai buvo išmokusi perprasti sroves ir potvynio bangas,
mokėjo jas pasikinkiusi lėkti jų nešama, mokėjo ir ištrūkti iš srauto,
pasukusi valtį statmenai tėkmei. Bet iki šiol ji niekad ne buvo plaukusi į
vandeningesnius, čia pat, visai šalia išskėstų Šiaurės
Karolinos rankų garmančius srautus, kuriuos protarpiais bestelė davo
Golfo srovė, kiekvieną sekundę pernešanti keturis milijardus kubinių
pėdų vandens - galia, didesnė už visų Žemės upių, kartu sudėtų. Plūstanti
milžiniška povandeninė upė kuria negailestingas grįžtamąsias sroves,
sugriebiančius ir nepaleidžiančius verpetus, at bulinę cirkuliaciją, drauge
įsukančią ir pakrantės potvynio bangas -
šitas gyvačių lizdas vienas grėsmingiausių pasaulio jūrose. Kaja visą
 gyvenimą vengė tų pavojingų zonų - bet ne dabar. Šįsyk ji nusitaikė
240
Ten, kur gieda vėžiai tiesiai verpetams į gerkles, pasiryžusi bet kam, kad
tik pabėgtų nuo skausmo, nuo pykčio.
Urduliuojantys vandenys grumėjo artyn, išpampo po valties pir magaliu,
trūktelėjo ją dešinėn. Valtis stojo piestu, paskui išsilygino.
Slūgstančios bangos sugriebta, nušvilpė gerokai greičiau. Mėginti išsukti
iš srauto atrodė per daug pavojinga, tad Kaja stengėsi išsilai kyti jame,
akylai žvalgydamasi smėlio sėklių, nuolat sunešamų ir vėl išblaškomų
barjerų, slypinčių po pat paviršiumi. Vos vos bestelėjusi tokią seklumą
valtis galėjo apvirsti.
Dūžtančių bangų purslai bloškėsi jai į nugarą, merkė plaukus.
Tamsūs, greiti debesys skriejo tiesiai jai virš galvos atkirsdami saulės
šviesą, trindami bet kokius požymius, ženklinančius verpetus ar tur-
bulencijas. Siurbdami dienos šilumą.
Tačiau baimės ji vis dar nejautė, nors geidė siaubo, geidė bet ko, kas
išklibintų širdyje smygsantį peilį.
Staiga tamsūs, kunkuliuojantys srovės vandenys pakeitė kryptį, mažutė
valtelė pasviro į dešinę, kone guldama ant šono. Smūgio jėga bloškė Kają
į valties dugną, per kraštą kliūstelėjo banga. Apdujusi ji atsisėdo
vandenyje, įsitempė ruošdamasi sutikti dar vieną bangą.
Žinoma, ji nebuvo nė prisiartinusi prie tikrosios Golfo srovės. Tai buvo
tik treniruočių laukas, tik rimtos jūros žaidimų aikštelė. Bet
Kajai užteko ir to, ji ryžosi įplaukti į nirčius vandenis ir buvo tvirtai
nusiteikusi iš jų išsiveržti. Bent šį tą laimėti. Užmušti skausmą.
Neliko jokios simetrijos, jokios tvarkos, skalūno pilkumo bangos daužėsi
iš visų pusių. Įsikibusi į suolelį Kaja vėl atsisėdo ir sugrie bė vairalazdę,
bet nenutuokė, kur link sukti. Blausi žemės juostelė blaškėsi tolumoje, tik
protarpiais išnirdama tarp putojančių keterų.
Vos Kajos akis užkliūdavo už sausumos ruožo, valtis apsisukdavo ar
pasvirdavo ir žemė prapuldavo iš akiračio. Kaja buvo tokia užtikrin ta,
kad pavyks pasikinkyti srovę, bet ši darėsi pernelyg raumeninga, tempė ją
vis toliau į temstančią pasišiaušusią jūrą. Debesys kaupėsi
241

Delia Owens vis tirštesniais tumulais, vis žemėjo, saulė pro juos išvis
nebeprasi- skverbė. Kaja virpėjo permirkusi iki siūlo galo, jėgos seko,
vairuoti buvo vis sunkiau. Ji nepasirūpino nei apranga, tinkama
subjurusiam orui, nei maistu ar vandeniu.
Galų gale kliūstelėjo ir baimė. Iš bedugnės, gilesnės net už pačią jūrą.
Baimė, gimstanti iš žinojimo, kad ir vėl reikės būti vienai. Galbūt per
amžius. Nuosprendis iki gyvos galvos. Gargždūs, sprangūs garsai sprūdo
jai nuo lūpų, o valtis krypo įstrižai bangoms, kėsinosi pasisukti
šonu. Ir su kiekviena banga grėsmingai susiūbuodavo.
Valties dugne telkšojo jau per gerus šešis colius putojančio vandens, jo
šaltis stingdė basas Kajos pėdas. Kaip greitai jūra ir debesys įveikė
pavasario šilumą. Viena ranka apglėbusi save per krūtinę, kad išsaugo tų
bent trupučiuką šilumos, antrąja Kaja dar bandė vairuoti - silpnai, ne
grumdamasi su vandeniu, tik stengdamasi slysti kartu su juo.
Galų gale vandenys aprimo; nors srovė vis dar nešė Kają kur tinka ma,
vandenynas jau nekunkuliavo, neblaškė jos į visas puses. Priekyje ji
pamatė ilgą ir siaurą smėlio juostelę, gal šimto pėdų ilgumo, žvilgan
čią drėgme, žaižaruojančią šlapiomis kriauklelėmis. Nutaikiusi kaip tik
reikiamą akimirką, Kaja stojo į grumtynes su galinga povandeni ne srove:
staigiai trūktelėjo vairalazdę ir išsprūdo iš srauto. Apiplaukė smėlio
juostelę iš pavėjinės pusės ir nuslydusi tykiu vandeniu pasiekė sausumą -
prisilietimas švelnus kaip pirmasis bučinys. Ji išlipo ant to siauručio
rėžio, sudribo į smėlį. Išsitiesė aukštielninka, visu kūnu jus dama po
savimi tvirtą žemę.
Kaja žinojo ne Čeiso gedinti, o apraudanti visą gyvenimą, sudėtą vien iš
netekčių. Žvelgdama į debesų ir dangaus grumtynes virš galvos ji tarė
balsu:
- Man teks nugyventi gyvenimą vienai. Bet jau seniai žinau, kad
žmonės neužsibūna ilgai.
Anaiptol ne atsitiktinumas lėmė, kad Čeisas, gudriai pakišęs san tuokos
jauką, įsiviliojo ją į lovą, o gavęs ko norėjo išmainė į kitą.
242

Ten, kur gieda vėžiai

Tyrinėdama gamtą Kaja jau kadai patyrė, kad pasitenkinę su viena patele
patinai traukia ieškoti kitos. Tad kodėl pati neatsispyrė šito vyriškio
vilionėms? Juk jo prašmatni valtis su pavaža - ne kas kita, kaip išpūstas
kalakuto gurklys, kaip didžiuliai rujojančio elnio ragai: ataugos, skirtos
atbaidyti kitus patinus ir suvilioti vieną patelę po kitos. Ir vis dėlto ji
įkliuvo į tas pačias žabangas, kaip ir jos mama: kitiems per galvas
šokinėjantys krusliai pasalūnai. Kokias pasakas ma mai rietė tėtė, į kokius
brangius restoranus vedžiojosi, kol išsibaigė pinigai ir jis parsivežė ją į
savo tikrąją teritoriją - pirkelę vidur klam pynių? Galbūt meilę reikėtų
tiesiog palikti, kaip laukas paliekamas pūdymui?
Kaja pati sau padeklamavo Amandos Hamilton eilėraštį:
Reikia paleisti.
Paleisti tave.
Meilė pernelyg dažnai
Užkrauna pareigą pasilikti.
Pernelyg retai ji būna
Priežastis išeiti.
Rašydama
Matau tave nuplūkuriuojantį šalin.
Visada
Manei
Kad ugninė
Mylimosios krūtų srovė
Įtraukė tave į gelmę.
Bet iš tiesų mano širdies potvynis
Iškėlė tave
Ir dabar plūduriuoji
Tarp jūržolių.
243

Delia Owens
Saulė, nors ir nusilpusi, surado properšą tarp storapilvių debesų ir
spindulių pluoštu palietė smėlio juostelę. Kaja apsidairė. Galinga
povandeninė jūros tėkmė ir šis siaurutis smėlio ruoželis susimokę sukūrė
švelnią gaudyklę - visur aplinkui gulėjo gausybė kriauklelių, tokių
nuostabių ir tiek daug, kiek Kaja kaip gyva nebuvo mačiu si. Dėl smėlio
juostelės padėties ir vos pastebimo kranto nuolydžio srovė pavėjinėje
pusėje sutelktas kriaukleles išplovė sausumon švel niai, nesulaužydama.
Kaja pastebėjo kelias itin retas, daugybę - savo mėgstamųjų, sveikutėlių,
perlamutrinių. Vis dar žvilgančių.
Atsargiai stypčiodama tarp jų, ji susirinko pačias vertingiausias, sudėjo į
krūvelę. Pakreipusi valtį išpylė vandenį ir išilgai dugno siūlės išrikiavo
kriaukleles. Tada išsitiesusi ėmėsi įdėmiai žvalgyti vandenis, planuoti
kelionę atgal. Ji skaitė jūros ženklus, o paskui, pasimokiusi iš kriauklelių,
nutarė išplaukti nuo pavėjinės pusės tie siai kranto link. Išvengti
stipriausios srovės.
Atsistumdama nuo mažytės sausumos Kaja žinojo, kad šios smė lio
juostelės daugiau niekas niekada nepamatys. Stichija sukūrė tą siaurą
smėlio šypseną, pakreiptą taip ir ne kitaip. Kitas potvynis, kita srovė
supils kitą smėlio juostą, paskui - dar kitą, bet šitos pa
čios - jau niekad. Jau niekad nebebus smėlio ruožo, sugavusio ją, nešamą į
jūrą. Kai ko ją išmokiusio.
***
Vėliau, klajodama jau savo paplūdimiu, Kaja padeklamavo pati sau
mėgstamiausią Amandos Hamilton eilėraštį:
Blyškus mėnuli, sek
Iš paskos man
Šešėlių nesuraižytoje
244

Ten, kur gieda vėžiai

Pajusk drauge
Su manimi
Vėsius tylos pečius.
Tik tu žinai,
Kaip ištempia akimirksnį
Vienatvė,
Mylių mylios
Nuo vieno krašto iki kito,
Ir kiek dangaus
Būna viename kvėpsnyje,
Kai į smėlį susigėręs laikas
Slenka atgal.
Kas jau kas, o mėnulis tikrai gali suprasti vienatvę.
Nepastebimai nešama atgal į nuspėjamą buožgalvių ciklą ir laumžirgių
šokius, Kaja vis giliau grimzdo į bežodę laukinę esatį.
Gamta, rodos, buvo tas vienintelis akmuo, ant kurio brastoje koja
neslystelės.
245
31.
Knyga
1968 rarūdijusi pašto dėžutė, pritvirtinta prie dar tėtės įbesto kuo lo,
riogsojo bevardžio keliuko gale. Kaja paštu negaudavo
P nieko kitko, tik šūsnis reklaminių bukletų ir panašaus šlamšto, urmu
siuntinėjamo visiems gyventojams. Jokių sąskaitų jai nerei kėjo mokėti, ji
neturėjo ir draugių ar senų tetulių, kurios rašytų jai mielus paikus laiškus.
Išskyrus aną vienintelį mamos laišką, atėjusį prieš daugelį metų, jokios
asmeninės korespondencijos niekad nepasitaikydavo. Kartais pašto
dėžutės Kaja neištuštinda vo ištisas savaites.
Bet dvidešimt antraisiais gyvenimo metais, praėjus daugiau nei metams
po to, kai Ceisas ir Perle paskelbė apie sužieduotuves, ji kiekvieną mielą
dieną pėdindavo taku per mirguliuojantį karštį iki pašto dėžutės ir
pažvelgdavo vidun. Ir pagaliau, vieną rytą, rado joje storą rusvą voką, iš
kurio jai į rankas išslydo signalinis knygos egzempliorius - Katrinos
Danielės Klark „Rytinės pakrantės jūros kriauklelės“. Ji giliai atsikvėpė,
neturėjo kam knygos parodyti.
Įsitaisiusi paplūdimyje Kaja vartė knygą, įdėmiai žiūrinėjo kiek vieną
puslapį. Po to, kai Teitas kreipėsi į leidėjus, Kaja pati jiems pa rašė,
nusiuntė daugiau piešinių, o jie prie atsakomojo laiško pridėjo
246

Ten, kur gieda vėžiai sutartį. Kadangi, kaip tvirtino jos leidėjas ponas
Robertas Fosteris, visi piešiniai ir visi juos lydintys tekstai jau seniai
buvo paruošti ir nieko nereikėjo keisti, knyga turėjo pasirodyti labai
greitai, o netru kus po jos - ir antra, apie paukščius. Kartu su laišku Kaja
gavo ir avansą - penkis tūkstančius dolerių. Tėtė būtų apsivožęs
neišsilaikęs ant luošosios kojos ir išlaistęs savo gėralą.
Ir štai, jos rankose - galutinis variantas, išleista knyga, o joje - kiek vienas
potėpis, kiekvienas kruopščiai atrinktas atspalvis, kiekvienas jos
užrašytas gamtos istorijos žodis. Buvo įdėti ir gyvių kriauklelių vi duje
piešiniai: kaip jie maitinasi, kaip juda, kaip dauginasi. Žmonės dažnai
užmiršta, kad kriauklėse auga gyvi organizmai.
Liesdama puslapius Kaja prisiminė kiekvieną kriauklelę, prisimi nė, kaip
ją rado, kurioje paplūdimio vietoje ji gulėjo, koks buvo metų laikas, koks
saulėtekis. Jos šeimos albumas.
Visai netrukus Šiaurės Karolinos, Pietų Karolinos, Džordžijos,
Virdžinijos, Floridos ir Naujosios Anglijos knygynų ir suvenyrų
parduotuvių languose ar vidaus vitrinose puikuosis jos knyga, ne sitrauks
iš ten ištisus mėnesius. Kajai buvo pažadėta, kad honoraro
čekius gausianti kas šešis mėnesius ir kiekvienas čekis galįs būti bent
kelių tūkstančių dolerių sumai.
***
Įsitaisiusi virtuvėje prie stalo, Kaja rašė padėkos laišką Teitui, bet paskui,
kai perskaitė, širdis taip ir stabtelėjo. Atrodė, kad paprasto laiškelio toli
gražu neužtenka. Vien tik dėl jo gerumo jos meilė pel kėms gali virsti jos
gyvenimo darbu. Pačiu jos gyvenimu. Visomis surinktomis plunksnomis,
kriauklelėmis, vabzdžiais dabar ji gali da lintis su kitais, jai jau
nebereikės knaisiotis po purvyną, kad turėtų ką pasitiekti vakarienei.
Galbūt netgi nebereikės kasdien misti ku kurūzų koše.
247

Delia Owens
Šoklys buvo jai sakęs, kad Teitas dirba ekologu naujajame insti tute ir
laboratorijoje šalia Si Oukso, institutas net skyręs jam praš matnią valtį
pelkių tyrinėjimams. Retsykiais ji net pamatydavo jį tolumoje, bet tuoj
pat sukdavo į šalį.
Vis dėlto prie laiško ji prirašė Post Scriptum\ „Jei kada būsi ne toliese,
užsuk pas mane. Norėčiau padovanoti tau knygą.“ Laišką išsiuntė
laboratorijos adresu.
Kitą savaitę Kaja pasisamdė tokį visų galų meistrą Džerį, ir šis
įvedė jai kanalizaciją, pastatė vandens šildytuvą, įrengė normalų vo nios
kambarį galiniame miegamajame su vonia ant letenų pavidalo kojelių. Į
plytutėmis išklotą spintelės viršų įleido kriauklę, įrengė tualetą su
nuleidžiamu vandeniu. Iki pirkelės buvo atvesta elektra,
Džeris parūpino viryklę ir naują šaldytuvą. Vis dėlto Kaja nė už ką
nesutiko atsisveikinti su malkomis kūrenama krosnimi ir tvarkingai
šalia sukrauta malkų rietuve: iš dalies dėl to, kad puikiai prišildyda- vo
pirkelę, bet dar labiau dėl to, kad minė tūkstančius mamos iškep tų
sklindžių. Kas bus, jeigu mama sugrįš ir neberas savo krosnies? Iš pušinių
lentų Džeris sukalė virtuvės spintelių, įstatė naujas laukujės duris,
pakabino naują tinklelį nuo vabzdžių verandoje. Pasirūpino ir lentynomis
per visą sieną nuo grindų iki lubų - Kajos rinkiniams.
Iš „Sears, Roebuck“ katalogo ji užsisakė sofą, kėdžių, lovą, čiuži nių,
kilimą, bet pasiliko senąjį virtuvės stalą. Dabar ji turėjo ir tikrą spintelę
brangiems niekučiams susidėti - toms kelioms išlikusioms
smulkmenoms, primenančioms išsibarsčiusią šeimą.
Pirkelė taip ir liko iš išorės nedažyta, apkalta šilto ir šalto ma
čiusiomis pušinėmis lentomis, dengta skardiniu stogu, pilku su ryškiomis
rūdžių dėmėmis, apraizgytu tomis pačiomis kedeninė- mis tilandsijomis,
kurios tįso nuo viršum pirkelės šakas svarinančio
ąžuolo. Nebe tokia suklypusi, bet neišsiskirianti iš pelkių audinio.
Kaja ir toliau miegodavo verandoje, visada, išskyrus nebent pačias
šalčiausias žiemos naktis. Bet dabar - jau lovoje.
248

Ten, kur gieda vėžiai

***
Vieną rytą Šoklys papasakojo Kajai, kad į jų kraštus atvyksta statybų
vykdytojai, pasiryžę įgyvendinti didingus planus nusausinti
„žliugsinčias klampynes“ ir pristatyti čia viešbučių. Per pastaruosius
metus Kajai tai šen, tai ten tekdavo pamatyti didžiulius mechaniz mus,
kurie vos per savaitę išguldydavo ištisus ąžuolynus ir išrausdavo kanalus
pelkėms nusausinti. Užbaigę darbus, žlegėdavo kitur, paskui save palikę
troškulio ir sukietėjusio grunto pėdsaką. Reikia manyti,
įsibrovėliai nebuvo skaitę Aldo Leopoldo knygos.
Amanda Hamilton viename savo eilėraštyje tai išsakė labai aiškiai:
Vaikystė vaikystėn
Petys petin
Siela sielon
Augome mes kaip viena.
Sparnas po sparno,
Lapas po lapo
Tu pasitraukei iš šio pasaulio,
Vaikas gyvena, o tavęs nebėra,
Gamta laukine, drauguže gera.
Kaja nežinojo, ar žemė, kurioje gyveno, išties kada nors priklau sė jos
šeimai, ar jie tiesiog įsikūrė valstybinėje žemėje ir tiek, kaip ir dauguma
pelkių gyventojų per keturis šimtmečius. Ieškodama bent menkiausių
užuominų, kur galėtų būti mama, Kaja per dauge lį metų perskaitė
kiekvieną pirkelėje aptiktą popiergalį, bet niekad nerado nieko panašaus į
žemės nuosavybės liudijimą.
Tą dieną, vos grįžusi iš Šoklio, ji suvyniojo į skepetą senąją šeimos
Bibliją ir nusinešė į Barkli Kouvą, į apygardos valdytojo būstinę.
Valdytojas - žilaplaukis žmogelis labai plačia kakta ir labai siaurais
249

Delia Owens pečiais - išsitraukė milžinišką, oda aptrauktą tomą su įrašais,

kelis
žemėlapius ir nuotraukas iš oro, šiuos paklojo ant stalo. Braukdama
žemėlapį pirštu Kaja parodė savo lagūną ir apibrėžė apytikrę terito riją,
kur, kaip manė, galėtų būti jos valdos. Apygardos valdytojas pa sitikrino
koordinates, tada atsidarė seną medinę spintelę, prikimštą dokumentų, ir
ėmėsi ieškoti nuosavybės akto.
- Ogi štai, - tarė galiausiai. - Vietovės nuotraukos ir išmatavimai yra,
sklypą 1897-aisiais nupirkęs ponas Napiras Klarkas.
- Tai mano senelis, — pasakė Kaja. Pervertė kelis plonyčius Šei mos
Biblijos lapus - taip, įrašams skirtame skirsnyje tarp kitų gi musiųjų ir
mirusiųjų, buvo įrašytas ir Napiras Merfis Klarkas. Toks didingas vardas.
Toks pat, kaip ir jos brolio. Kaja pasakė valdininkui, kad jos tėtė miręs -
tikriausiai taip ir buvo.
- Sklypas niekad nebuvęs parduotas. Tad ką, panele ilgakase, ma- nyč,
pačiai ta žemė ir priklauso. Tik va ką baiminuosi pačiai pasa kyti:
mokesčių nesumokėtų prisikaupę ilgiausiai, panele Klark, o va kad žemę
norėsi sau pasilaikyti, ir tuos mokesčius turėsi sumokėti. Iš tiesų tai va
kaip įstatymas reikalauja, panele: jei kas ir visai svetimas ateina, sumoka
visus įsiskolintus mokesčius, tada tam žemė ir perei na, net jeigu jis
neturi nuosavybės įsigijimo akto.
- Kiek?
Kaja nebuvo atsidariusi banko sąskaitos, tad visus po namo re monto jai
likusius pinigus, gal tris tūkstančius dolerių grynaisiais, turėjo su savimi
kuprinėje. Bet mokesčiai nemokėti gal keturiasde
šimt metų, vadinasi, įsiskolinimas gali siekti nežinia kiek tūkstančių.
- Na tai, dabar paimkim ir pažiūrėkim. Sklypas priskirtas „dyk viečių“
katygorijai, o tas turėtų reikšti, kad mokestis už didžiumą tų metų buvęs
koki penki doleriai. Nagi pažiūrom, čia paskaičiuoti man teks.
Jis nuėjo prie gremėzdiškų skaičiuotuvų, subaksnojo skai
čius. Po kiekvieno vis trūktelėdavo sverto rankeną, ir mašinos
250
Ten, kur gieda vėžiai viduriuose kažkas sugurgdavo, lyg ji visus skaičius
būtų iš tikrųjų plakusi draugėn.
- Na, atrodo viso labo bus gal astuoni šimtai dolerių - ir žemė tavo, imkis
sau ir turėkis.
Iš apygardos valdytojo kontoros Kaja išėjo su visiškai teisėtu nuo savybės
dokumentu, išrašytu jos vardu. Jai atiteko trys šimtai akrų vešlių pelkių ir
žaižaruojančių lagūnų, ąžuolynų ir ilgas Siaurės Ka rolinos pajūrio
paplūdimio ruožas. „Dykviečių katygorija. Murkšli- na klampynė.“
Su vakaro prietema įplaukusi į savo lagūną, Kaja šnektelėjo su garniu.
- Na štai, tvarka. Tupėk sau, ta vietelė dabar tavo.
***
Kitą dieną Kaja pašto dėžutėje rado Teito laišką. Atrodė keis ta, kažkaip
labai oficialu, mat iki šiol jis žinutes jai palikdavo tik plunksnomis ant
rąsto. Teitas dėkojo jai už kvietimą užsukti knygos ir žadėjo atplaukti tą
pat pavakarę.
Nešina vienu iš šešių autorinių naujosios knygos egzempliorių, kuriuos
buvo atsiuntę leidėjai, Kaja nuėjo laukti ant senojo skaity mo rąsto. Po
kokių dvidešimties minučių išgirdo kanalu atpukšint
Teito valtį ir atsistojo. Jam išnirus iš po vandentakį gožiančios au galijos,
abu vienas kitam nusišypsojo ir pamojo. Abu kiek susivaržę, atsargūs. Kai
pastarąjį kartą jis buvo čia atplaukęs, ji pasitiko jį svai dydama akmenis į
veidą.
Pririšęs valtį, Teitas žengė artyn.
- Kaja, tavo knyga nuostabi.
Jis vos vos palinko į priekį, lyg norėdamas ją apkabinti, bet su rembėjusi
širdies luoba privertė ją atšlyti.
Tad ji tik padavė jam knygą.
251

Delia Owens
- Prašom, Teitai. Čia tau.
- Ačiū, Kaja, - padėkojo jis. Atsivertė knygą, ėmė sklaidyti. Nė už ką
nebūtų šito prisipažinęs, bet knygą jis jau buvo nusipirkęs Si
Oukso knygyne, jau spėjo pasigėrėti kiekvienu puslapiu. - Iki šiol dar
niekas nieko panašaus nebuvo išleidęs. Neabejoju, kad tau tai - dar tik
pradžia.
Ji tik palenkė galvą ir vos vos šyptelėjo.
Paskui Teitas atsivertė titulinį puslapį, pažvelgė į jį ir tarė:
- Pamiršai ją man užrašyti. Norėčiau tavo knygos su autografu.
Prašau.
Ji staigiai kilstelėjo galvą. Nebuvo nė pagalvojusi apie tai. Kokius
žodžius ji galėtų užrašyti Teitui?
Iš džinsų kišenės jis išsitraukė rašiklį, padavė jai.
Kaja paėmė ir kelias sekundes pamąsčiusi užrašė:
Plunksnų vaikinui
Ačiū tau
Pelkių mergaitė
Teitas perskaitė įrašą, tada nusigręžė, apžvelgė pelkes, nes negalė jo jos
apkabinti. Galiausiai paėmė jos ranką, suspaudė.
- Ačiū, Kaja.
- Tik tavo dėka, Teitai, - atsakė ji ir pagalvojo: juk viskas tik tavo dėka.
Jos širdis prisipildė ilgesio ir tuoj pat prisidengė skydu.
Jis pastovėjo dar valandėlę, bet nesulaukęs, kad ji dar ką nors sakytų,
apsisuko eiti. Vis dėlto įlipęs į valtį dar tarė:
- Kaja, kai pamatysi mane kur nors pelkėse, prašau, nepulk į
žoles slėptis kaip pabaidyta paukštė. Šūktelėk man, mudu galėtume ką
nors patyrinėti drauge. Sutarta?
252

Ten, kur gieda vėžiai

- Gerai.
- Ačiū dar kartą už knygą.
- Sudie, Teitai.
Ji žvelgė jam pavymui, kol jis pradingo brūzgynuose, o tada tarė pati sau:
-Juk galėjau pasikviesti jį arbatos. Nieko baisaus nebūtų atsitikę.
Galėčiau būti jam draugė. - Paskui, apimta retai ją užplūstančio pa-
sididžiavimo, pagalvojo apie savo knygą. - Galėčiau būti jo kolegė.
***
Teitui išplaukus, Kaja palaukė kokią valandą, tada sėdo į valtį pati ir
nubirbė į Šoklio prieplauką, į kuprinę įsidėjusi dar vieną kny gos
egzempliorių. Iš tolo pamatė jį, atsišliejusį į savo aptriušusios krautuvėlės
sieną. Jis atsistojo, pamojo jai, bet ji tuo pačiu neatsakė.
Supratęs, kad šįsyk kažkas kitaip nei visada, jis tylėdamas laukė, kol ji
pririš valtį. Ji prisiartino, paėmė jį už rankos, padėjo jam ant delno knygą.
Iš pradžių jis nesuprato, bet ji bakstelėjo pirštu į savo vardą knygos
viršelyje. Ir tarė:
- Dabar man viskas gerai, Šokly. Labai tau ačiū ir padėkok Mei- belei - už
viską, ką dėl manęs nuveikėte.
Jis įsistebeilijo į ją. Kitais laikais, kitoje vietoje senas juodaodis vyriškis
ir jauna baltoji moteris būtų apsikabinę. Bet ne ten, ne tada.
Ji uždėjo delną jam ant plaštakos, paskui apsisuko ir nuburzgė sau.
Iki šiol dar niekad nebuvo mačiusi Šoklio netekusio žado. Ir toliau
pirkdavo pas jį degalus ir produktus, bet labdaros iš jų nebepriim davo. Ir
kaskart, artėdama prie Šoklio prieplaukos, Kaja krautuvėlės langelyje
matydavo atremtą savo knygą, kad kristų į akis visiems.
Taip, kaip didžiuodamasis savo vaiko knygą visiems rodytų tėvas.
253

32.
Alibi
1969 rT^ amsūs žemi debesys skubinosi viršum plieninės jūros Barkli
JL Kouvo pusėn. Pirmiausia smogė vėjas, sudrebino langus, bloškė
bangas su tokia jėga, kad jos užliejo krantinę. Prieplaukoje pririštos valtys
šokčiojo svaidomos it žaislinės, vyrai su geltonais neperšlampamais
apsiaustais graibstė tai vieną virvės galą, tai kitą, tvirtino mazgus, kad
būtų saugiau. Kaimą skalbiančio įkypo lie taus marška slėpė viską,
pilkumoje retsykiais sušmėžuodavo ne bent vienas kitas geltonas
pavidalas.
Vėjo kauksmas smelkėsi pro langą vidun, šerifui teko pakelti balsą:
- Na kaip, Džo, turi ką pasakyti?
- O kaipgi. Išsiaiškinau, kur panelė Klark tvirtins buvusi tą nak tį, kai
žuvo Čeisas.
- Ką? Tau pagaliau pavyko ją pristverti?
- Gal juokauji? Ji slidesnė už suknistą ungurį! Išgaruoja akimoju, vos
spėju prisiartinti. Tad šįryt nuvažiavau į prieplauką pas Šoklį, maniau,
paklausiu, gal žino, kada ji turėtų pasirodyti. Kaip ir visi kiti, ji kur buvus,
kur nebuvus vis užsuka pas jį degalų, tad va ir pagalvojau sau: ne
anksčiau, tai vėliau, vis tiek ji man pasipainios.
Nepatikėsi, ką išgirdau.
254
Ten, kur gieda vėžiai
- Nagi, rėžk.
- Net du patikimi šaltiniai tvirtina, kad tą naktį ji buvo išvykusi.
- Ką? Kas jau šitaip tvirtina? Ji niekad niekur neišvyksta, o jei kada ir
sumanytų išvykti, iš kur kam nors apie tai žinoti?
- Atmeni tokį Teitą Vokerį? Dabar jau daktaras Vokeris. Dirba naujojoje
ekologijos laboratorijoje.
-Taip, pažįstu jį. Jo tėvas - austrių gaudytojas. Škiperis Vokeris.
- Tad štai, Teitas tvirtina artimai pažinojęs Kają - jis vadina ją
Kaja, - kai jie dar buvo gerokai jaunesni.
- O, šit kaip?
- Na ne, ne taip. Jie buvo dar visai vaikai. Rodos, jis išmokė ją skaityti.
- Pats tau ir pasisakė?
-Taigi. Sutikau jį ten, pas Šoklį. Kaip tik bandžiau Šoklį iškvosti, kada ir
kur galėčiau užduoti Pelkių Dukrai kelis klausimus. O jis atsakė, kad
pasirodyti ji galinti bet kurią minutę, bet jis niekad ne
žinąs kada.
- Šoklys visada su ja sutardavo. Nemanau, kad iš jo ką išpeštum.
- Na, tai aš ir paklausiau jo, gal netyčia žinąs, ką ji veikė Čeiso
žūties naktį. O jis ir sako man išties žinąs, mat ji užsukusi pas jį dar kitą
dieną po Čeiso mirties, iš pat ryto. Kaip tik Šoklys ir pranešęs jai apie
nelaimę. Pasak jo, ji buvusi Grinvilyje, praleidusi ten dvi naktis, taip pat
ir tą, kai žuvo Čeisas.
- Grinvilyje?
- Šitaip jis sakė. O tada įsiterpė Teitas, kuris visą laiką stoviniavo
netoliese, ir patvirtino: taip, ji buvusi Grinvilyje. Jis dar paaiškinęs jai,
kaip nusipirkti autobuso bilietą.
- Tai bent naujiena, - įvertino šerifas Džeksonas. - Ir atsitik tu man: abu
stovi sau ten drauge ir abu pasakoja tą pačią istoriją, kaip patogu. O kas ją
nešė į tą Grinvilį?
255
Delia Owens
- Teitas sakė, kad turėjusi reikalų su leidėjais. Na, juk žinai, ji parašiusi
vieną knygą apie kriaukleles ir kitą - apie paukščius, tad
štai leidėjai kvietę ją susitikti ir apmokėję visas išlaidas.
- Sunku įsivaizduoti, kad žmonės iš prašmatnios leidyklos įsino rėtų
susitikti su ja. Na, bet šitai neturėtų būti sunku patikrinti. O ką ten Teitas
sakė apie jos mokymą skaityti?
- Paklausiau, kaip jie susipažino. Pasakė dažnai žvejodavęs netoli jos
namų, o kai paaiškėjo, kad ji nemoka skaityti, nutarė išmokyti.
- Hmm. Štai kaip?
Džo tarė:
- Šiaip ar taip, tai viską keičia. Ji turi alibi. Solidų. Sakyčiau, išvyka į
Grinvilį - gana tvirtas alibi.
- Taigi. Bent iš pirmo žvilgsnio. Zinai, kas sakoma apie ypač patogius
tvirtus alibi. O štai mes turime aną austrių gaudytoją, kuris liudija matęs
ją plaukiant tiesiog ugniagesių bokšto link ir kaip tik tą naktį, kai Čeisas
nuo jo nukrito.
- Jis galėjo ir apsirikti. Buvo tamsu. Mėnulis patekėjo tik antrą nakties.
Galbūt ji buvo Grinvilyje, o jis matė ką nors kitą, plaukiantį labai panašia
valtimi.
- Na, kaip jau sakiau, tąją buvusią ar nebuvusią kelionę į Grinvilį labai jau
lengva patikrinti.
Audra jau rimo, vėjas dar aimanavo, bet liūtis maišo, virto dulks na. Vis
dėlto abu įstatymo sergėtojai patingėjo žingsniuoti į užkan dinę, paprašė
pasiuntinuko pristatyti jiems išsinešti skirtų vištienos virtinukų, pupelių
su sviestu, indą troškintų moliūgų traiškinio, nendrių sirupo ir sklindžių.
***
Iškart po pietų į šerifo duris kažkas pabeldė. Panelė Pansė Prais jas
atsidarė pati, žengė vidun. Džo ir Edas atsistojo. Turbaną prime nanti jos
skrybėlaitė tviskėjo ryškiu rausvumu.
256

Ten, kur gieda vėžiai

- Laba diena, panele Panse, - sulinkčiojo abu.
- Gera diena, Edai, Džo. Gal galėčiau prisėsti? Ilgai negaišinsiu.
Manau, turiu svarbios informacijos, susijusios su byla.
- Taip, taip, žinoma. Prašom sėstis.
Abu vyrai irgi tuoj vėl susėdo, vos panelė Pansė įsitaisė ant kėdės lyg
stamboka višta, šen ten pasikaišė plunksnas, rankinę pasidėjo ant kelių it
vertingą kiaušinį. Šerifas neįstengė atsispirti pagundai:
- Ir kokia gi byla tai būtų, panele Panse?
- O, dėl Dievo meilės, Edai. Juk puikiai žinai, kokia byla. Kas nužudė
Čeisą Endriusą. Ta byla.
- Mes dar nežinome, ar jis tikrai buvo nužudytas, panele Panse.
Aišku? Nagi, tai kokių žinių atnešat?
- Kaip jums žinoma, aš dirbu „Kresss“, - ji niekad nenužemin davo savo
darbo vietos pridurdama „...Five and Dime“ krautuvėlė je“. Tai tarusi
palūkėjo, kol šerifas patvirtins linktelėdamas galva, nors, kur ji dirba, jie
visi puikiai žinojo dar nuo tų laikų, kai šeri fas, būdamas vaikiščias,
pirkdavo ten žaislinius kareivėlius. Paskui tęsė: - Rodosi man, kad Pelkių
Dukra - jūsų įtariamoji. Tiesa?
- O kas jums taip sakė?
- O, daugybė žmonių laikosi tokios nuomonės, bet Pate Lav - pagrindinis
žinių šaltinis.
- Suprantu.
-Taigi, aš pati ir dar keletas „Kresss“ darbuotojų matėme Pelkių
Dukrą lipant į autobusą, o paskui, kitą dieną, - ir išlipant. Taigi tą naktį,
kai žuvo Čeisas, ji buvo išvažiavusi. Galiu jums pasakyti tiks lias datas ir
laiką.
- Tikrai? - Džo ir Edas susižvalgė. - Ir kokios gi tos datos bei laikas?
Panelė Pansė atsisėdo tiesiau.
-Ji išvažiavo autobusu spalio 28-ąją, 14.30. Grįžo 30-ąją, 13.16.
- Sakėt, ją matė ir kiti?
257

Delia Owens
-Taip. Jeigu norit, galiu pasiūlyti ją mačiusiųjų sąrašą.
- Nebūtinai. Jei mums reikės oficialių liudijimų, patys ateisim į
„Five and Dime“ krautuvėlę. Labai jums ačiū, panele Panse.
Šerifas atsistojo, tad pakilti teko ir panelei Pansei, ir Džo.
Ji pajudėjo durų pusėn.
- Na, dėkoju, kad skyrėte man laiko. Kaip patys sakote, jeigu prireiktų,
žinot, kur mane rasti.
Jie atsisveikino.
Džo klestelėjo atgal ant kėdės.
- Tataigi. Pasitvirtina, ką sakė Teitas ir Šoklys. Ji tą naktį buvo
Grinvilyje ar bent jau įsėdo čia į autobusą ir kažkur išvažiavo.
Šerifas išpūtė gilų atodūsį.
- Taip jau atrodytų. Vis dėlto, manau, tas, kas sėdo į autobusą dieną ir
išvažiavo į Grinvilį, vakare galėjo parvažiuoti atgal. Nuveikti savo
darbelius. Tada naktiniu autobusu vėl grįžti į Grinvilį. Nė lapė nesulotų.
- Na, gal ir taip. Nors, mano galva, turėtų suktis kaip vijurkas.
- Gal subėgiotum parnešti autobusų tvarkaraščio? Pažiūrėtume, kada
tiksliai jie važiuoja. Ar įmanoma per vieną naktį suvažinėti iš
Grinvilio čionai ir atgal.
Džo nespėjus išeiti, Edas vėl prašneko:
- Gali būti ir taip, kad ji norėjo būti pamatyta vidury baltos dienos įlipanti
į autobusą ir paskui iš jo išlipanti. Kai pagalvoji, no rėdama užsitikrinti
alibi, ji ir tikrai turėjo nuveikti ką nors labai ne
įprasto. Jei pasakytų, kad Čeiso žūties naktį, kaip ir kiekvieną kitą naktį,
viena pati miegojo savo pirkelėje, anoks tai būtų ir alibi. Išvis joks. Tad
sukurpia planą - tokį, kad ją pamatytų daugybė žmonių.
Tik pamanykit, susikurti tvirtą alibi visiems tiems žmonėms Pagrin dinėje
gatvėje prieš nosis... Genialu.
- Na, taip, nebloga mintis. Šiaip ar taip, mums jau nebereikės slampinėti
ausis ištempus ir žaisti seklių. Galim ramiai kiurksoti čia,
258

Ten, kur gieda vėžiai kavą gurkšnoti, o miestelio damutės tegul sau
šiūrinėja čionai pa
čios, nešiodamos žinias. Einu, parūpinsiu tuos tvarkaraščius.
Džo grįžo po penkiolikos minučių.
- Ką gi, tavo tiesa, - tarė. - Štai, pažiūrėk. Puikiausiai galima per vieną
naktį atvažiuoti iš Grinvilio į Barkli Kouvą ir grįžti į Grinvilį.
Netgi visai lengva.
- Į valias laiko tarp dviejų autobusų nustumti ką nors nuo ugnia gesių
bokšto. Sakyčiau, jau galime prašyti orderio.
259
33.
Randas
1968 ieną 1968-ųjų žiemos rytą Kaja sėdėjo virtuvėje prie stalo, liedama
ant popieriaus oranžinę ir rausvą akvarelę, steng
V damasi išgauti apvalainą grybo formą. Knygą apie jūrų paukščius jau
buvo užbaigusi ir dabar kūrė grybų vadovą. Buvo numačiusi ir dar vieną
— apie peteliškes ir naktinius drugius.
Sename, įdaužtame puode ant malkomis kūrenamos krosnies kunkuliavo
kininės pupuolės su raudonaisiais svogūnais ir sūdytu kumpiu. Kajai
krosnis vis dar tebebuvo mielesnė už naująją viryklę.
Ypač žiemą. Silpno lietučio lašai barbeno melodiją į skardinį stogą.
Ir staiga nuo keliuko pusės atsklido nelaukti garsai: sunkiai gremž- damas
padangomis smėlį artėjo automobilis. Variklio kriokimas ne trukus
užgožė stogo giesmę. Pajutusi kylant paniką, Kaja prišoko prie lango.
Pažliugusiomis provėžomis pirkelės link krapštėsi raudo nas pikapas.
Pirmoji mintis pastūmėjo Kają bėgti, bet automobilis jau stojo priešais
verandą. Prigludusi prie palangės, kad nesimatytų pačios, ji stebėjo, kaip
atsidaro pikapo durelės, išlipa vyriškis pilkšvai žalia kariška uniforma.
Išlipęs taip ir liko stovėti prie atlapotų durelių,
žvilgsniu klajodamas po mišką, žvelgdamas į takutį, vedantį prie
260
Ten, kur gieda vėžiai lagūnos. Galiausiai jis atsargiai uždarė automobilio
dureles, proteki ne atskubėjo per lietų prie verandos durų ir pabeldė.
Kaja patyliukais išsiplūdo. Vyriškis tikriausiai pasiklydo, turbūt
pasiklaustų kelio ir važiuotų sau, bet ji nenorėjo su juo kalbėtis. Ga lėtų
tūnoti pasislėpusi virtuvėje ir viltis, kad jis netrukus išsinešdins.
Bet jis nesitraukė, ji išgirdo ir jo balsą:
- Ei! Čia yra kas nors? Ei ei!
Suirzusi, bet jusdama kirbant smalsumą, Kaja nupėdino per naujais
baldais apstatytą svetainę į verandą. Aukštas, tamsiaplaukis
nepažįstamasis stovėjo ant viršutinio laiptelio, jau atvėręs tinklines duris
- vos per penkias pėdas nuo jos. Jo uniforma buvo tokia su diržusi, kad,
atrodė, liktų stovėti stačia net be ją vilkinčio žmogaus, tarsi tik ji ir
laikytų jį nesubyrėjusį. Munduro krūtinė - nusagstyta
įvairiaspalviais keturkampiais medaliais. Vis dėlto labiausiai krito į akis
dantytas randas, rėžiantis veidą perpus nuo kairiosios ausies iki viršutinės
lūpos. Kaja aiktelėjo.
Per akimirką ji buvo nublokšta į seną Velykų Sekmadienį, maž daug
pusmetis iki tos dienos, kai mama išėjo visiems laikams. Gie- dodamos
senovinę giesmę „Rock of Ages“, abi su mama susikibusios už parankių
ėjo per svetainę į virtuvę pasiimti kiaušinių, kuriuos vakarykščiai abi
buvo išdažiusios ryškiomis spalvomis. Kiti vaikai buvo išėję žvejoti, tad
jos su mama turėjo į valias laiko išslapstyti kiaušinius ir pašauti vištą bei
sklindžius į krosnį. Broliai ir seserys buvo jau gerokai per daug suaugę
ieškoti paslėptų gardėsių, bet visi vis tiek šmižinės šen ir ten, apsimetinės
nieko nerandantys ir galiau siai kvatodami kels į viršų aptiktus lobius.
Mama ir Kaja kaip tik ėjo iš virtuvės su kraitelėmis, pilnomis kiaušinių
bei šokoladinių zuikučių iš „Five and Dime“, kai iš kori doriaus įžengė
tėtė.
Akimoju nuplėšęs Kajai nuo galvos velykinę kepuraitę, mosuo damas ja
ore tėtė užsipuolė mamą:
261

Delia Owens
- O kur pagriebei pinigo šitiems prašmatnams, a? Skrybėlaitės, a? Blizgūs
odiniai bateliai? Ir da margiai kiaušiai? Ir da zuikiai? Nugi sakyk. Iš kur?
A?
- Liaukis, Džeikai, prašau, nutilk. Juk Velykos, juk tai vaikams.
Jis stipriai pastūmė mamą atbulą.
- Šliudravot buvai, gatves zulint, vat iš kur. Tai šitaip sugraibai pinigo,
taip? Sakyk, tuojau pat!
Sugriebęs mamą už alkūnių, kaip reikiant krestelėjo, rodėsi, suliulėjo
visas jos veidas, tik akys liko nejudrios, plačiai išplėstos.
Kiaušiniai pabiro iš kraitelės, it virpančios pastelinių spalvų dėmės
nusirito grindimis į visas puses.
- Tėtyte, prašau, nereikia! - suspigo Kaja ir apsipylė ašaromis.
Jis pakėlė ranką ir šėrė Kajai per skruostą.
- Nutilk, tu, verksne mažvaike! Ir mesk nuo savęs tą kvailą suk nią ir
blizgančius batus. Su tokiais tik šliudros sau švytruoja!
Susigriebusi už skruosto ji tūptelėjo ant grindų, dar bandė vytis mamos
rankomis išpieštus kiaušinius.
- Su tavim kalbu, motera! A tai iš kur pinigas?
Pasičiupęs kampe stovėjusį geležinį žarsteklį jis žengė prie mamos.
Kaja suklykė iš visų plaučių ir sugriebė tėtei už rankos, o jis at sivedėjęs
kirto žarstekliu mamai per krūtinę. Patiško kraujas, rau donais žirneliais
išmargindamas gėlėtąją vasarinę suknelę. Ir tą pat akimirksnį koridoriuje
šmėkštelėjo kažkas didelis, Kaja spėjo pakelti akis ir pamatyti Džodį: jis
puolė tėtę iš užnugario, ant grindų dre bėsi abu. Brolis įsibruko tarp
mamos ir tėtės, rėkdamas Kajai ir ma mai bėgti - jos taip ir padarė. Tačiau
prieš nusigręždama Kaja dar suskubo pamatyti, kaip tėtė užsimoja
žarstekliu ir kerta Džodžiui per veidą, kaip krypteli brolio žandikaulis,
pakliokia kraujas. Toji scena dabar jai blyksniu iškilo prieš akis ir vėl
pradingo. Brolis, griū vantis ant grindų. Susmukęs paslikas tarp sodriai
raudonų ir rausvų kiaušinių bei zuikučių. Juodvi su mama, skutančios per
sabalpalmių
262

Ten, kur gieda vėžiai sąžalynus, neriančios slėptis į tankmę. Mama

iškruvinta suknele, vis kartojanti, kad viskas gerai, kad kiaušiniai nebus
sudužę, kad jos vis dar galėsiančios iškepti vištą. Kaja nesuprato, kodėl
jos lindi pasislė pusios, nė kiek neabejojo, kad brolis miršta, kad jam
reikia pagalbos, bet buvo tokia persigandusi ir neįstengė nė krustelėti.
Ilgai jos taip tūnojo, o ir paskui, parslinkusios atgal, pirmiausia vogčia
apsižvalgė pro pirkelės langus, kad įsitikintų, jog tėtės ten tikrai nebėra.
Džodis gulėjo be amo kraujo klane, ir Kaja įsisriūbavo pama niusi, kad jis
negyvas. Bet mama jį atgaivino, perkraustė ant sofos ir siuvimo adata bei
siūlu sudaigstė skruostą. Kai viskas nutyko, Kaja pasigriebė ant grindų
numestą kepuraitę, nuskuodė per mišką ir pa siekusi pakrantę iš visų jėgų
tėškė į šakotųjų ratainyčių tankmę.
O dabar pažvelgė verandoje stovinčiam nepažįstamajam į akis ir ištarė:
- Džodi.
Jis nusišypsojo, randas susigarankščiavo. Ir atsakė:
- Kaja, vyliausi rasiąs tave čia.
Jiedu įsistebeilijo į kits kitą, ir vienas, ir kitas bandė įžvelgti an trąjį
gerokai vyresnėse akyse. Džodis negalėjo žinoti visus tuos metus ir buvęs
čia, drauge su ja, daugybę kartų rodęs jai kelią per pelkes, pasakojęs
begalę dalykų apie garnius ir jonvabalius. Labiau už visus kitus Kaja
troško dar kada nors išvysti mamą arba Džodį. Jos širdis nutrynė randą
jam nuo veido, ištirpdė su ta diena susijusį skausmą.
Nenuostabu, kad atmintis nugramzdino tą sceną, nėra ko stebėtis, kad
išėjo mama. Žarstekliu perkirsta krūtine. Kaja ir vėl išvydo krau ją tose
gerokai nuskalbtose, išblukusiose gėlėtos suknelės dėmelėse.
Džodis norėjo ją apkabinti, apglėbti abiem rankomis, prispausti prie
krūtinės, bet, vos jam žingtelėjus jos pusėn, ji susidrovėjusi že mai
panarino galvą ir atšlijo. Tad jis tiesiog įėjo į verandą ir sustojo.
- Eikš, užeik, - pakvietė ji ir nusivedė į nedidelę svetainę, pri kimštą jos
surinktų pavyzdžių.
263

Delia Owens
- O... - tarstelėjo jis. - Vadinasi, tiesa. Mačiau tavo knygą, Kaja.
Nebuvau visai tikras, kad autorė - tu, bet dabar matau, kad tu.
Neįtikėtina.
Jis vaikščiojo po kambarį apžiūrinėdamas jos rinkinius, taip pat ir naujus
baldus, nužvelgė koridorių ir miegamąjį jo gale. Ne šniukš tinėti
norėdamas, tiesiog gerte gėrė viską į save.
- Gal nori kavos, arbatos? - pasiūlė Kaja. Nenumanė, ar jis at važiavo tik į
svečius, ar ketina apsistoti čia ilgam. Ko jam išvis čia prireikė po šitiekos
metų?
- Kavos tikrai neatsisakyčiau. Ačiū.
Virtuvėje jis atpažino senąją malkomis kūrenamą krosnį, riog sančią šalia
naujosios dujinės viryklės ir naujo šaldytuvo. Delnais perbraukė senąjį
virtuvės stalą, kuris tebebuvo, koks buvęs. Apsi laupiusiais dažais, su visa
jame įrašyta istorija. Kaja įpylė į puodelius kavos, jiedu susėdo.
- Tai tu dabar kareivis.
- Dvi misijos Vietname. Dar kelis mėnesius tarnausiu armijo je. Jie buvo
man geri. Apmokėjo mokslus. Džordžijos technologijos institute įgijau
inžinieriaus mechaniko specialybę. Tad atsidėkoda mas dar iškart neišeinu
į atsargą.
Džordžija ne taip jau toli, jis galėjo apsilankyti ir anksčiau. Bet jis čia
dabar.
- Jūs visi išėjot - pasakė Kaja. - Tėtė kurį laiką dar laikėsi, bet paskui
išėjo ir jis. Nežinau kur, nežinau, ar dar gyvas.
- O tu visą laiką ir gyvenai čia viena?
- Taip.
- Kaja, žinau, kad neturėjau palikti tavęs su tuo siaubūnu. Man taip maudė
širdį, daugelį metų jaučiausi siaubingai. Buvau bailys, mulkis ir bailys.
Tie prakeikti medaliai nieko nereiškia, - jis del nu brūkštelėjo sau krūtinę.
- Palikau tave, mažą mergaitę, išgyventi raiste vieną su pamišėliu.
Nesitikiu, kad man kada nors atleisi.
264

Ten, kur gieda vėžiai

- Džodi, viskas visai ne taip. Juk pats buvai dar vaikas. Ką tu galėjai
padaryti?
- Galėjau grįžti, kai buvau šiek tiek vyresnis. Iš pat pradžių tik stengiausi
išgyventi iki kitos dienos Atlantos užkaboriuose. - Jis vyptelėjo. -
Iškeliavau iš čia su septyniasdešimt penkiais centais ki
šenėje. Pavogiau juos iš tėtės virtuvėje paliktų pinigų, pasiėmiau, nors ir
žinojau, kad tu jų pritruksi. Verčiausi visokiais atsitiktiniais darbeliais,
kol galiausiai mane užverbavo į armiją. Po apmokymų metė tiesiai į karą.
Kai sugrįžau namo, buvo praėję jau tiek daug laiko, maniau, tavęs seniai
čia nebėra, pati pasprukusi. Dėl to ir ne rašiau. Turbūt dėl to ir sutikau
vykti į dar vieną misiją - bausdamas pats save. To ir buvau nusipelnęs už
tai, kad tave apleidau. O paskui, prieš porą mėnesių, ką tik baigęs
institutą, pamačiau parduodamą tavo knygą. Katrina Danielė Klark. Man
širdis plyšo ir tuo pat metu sukūlvirsčiavo iš džiaugsmo. Privalėjau tave
susirasti, pamaniau: pradėsiu nuo čia ir kaip nors surasiu siūlo galą.
- Na štai, ir suradai, - ji nusišypsojo - pirmą kartą. Brolio akys buvo
tokios pat, kaip kadaise. Gyvenimo gairinami veidai keičiasi, bet akys
lieka langas, pro kurį gali pažvelgti į tai, kas buvo, ir Kaja pro jas įžiūrėjo
brolį.
- Džodi, kaip gaila, juk visai be reikalo taip nuogąstavai. Aš nie kada
tavęs nekaltinau, kad palikai mane. Ne mūsų juk kaltė, patys buvome
aukos.
Jis nusišypsojo.
- Ačiū, Kaja.
Pajutę tvenkiantis ašaras abu nusigręžė.
Ji sudvejojo, bet vis dėlto ryžosi pasakyti:
- Gal tuo bus sunku patikėti, bet tėtė kurį laiką buvo man geras.
Mažiau gerdavo, išmokė mane žvejoti, mes dažnai išplaukdavome
valtimi, išmaišėme visas pelkes. Bet paskui, žinoma, ir vėl užgėrė, paliko
mane suktis kaip išmanau pati.
265
Delia Owens
Džodis linktelėjo.
- Taip, keletą kartų ir aš esu matęs jį tokį, bet paskui visada vėl
užmindavo ant kamščio. Kartą man prasitarė, kad tai susiję su kaž kuo,
ką jis patyrė per karą. Aš pats buvau kare, prisižiūrėjau tokių dalykų, nuo
kurių ir tikrai gali įjunkti į butelį. Bet joks vyras neturė tų savo bėdų
iškrauti ant žmonos, ant savo paties vaikų kailio.
- O kaip mama ir visi kiti, gal ką nors žinai? - paklausė Kaja. -
Gal sulaukei iš jų kokių žinių? Kur jie atsidūrė?
- Ničnieko nežinau apie Merfą, Mendę ar Misę. Neatpažinčiau jų, net jei
prasilenktume gatvėje. Bet dabar jau, manau, visi bus iš siblaškę pavėjui.
O mama... na, iš tiesų tai dar viena priežastis, dėl kurios norėjau susirasti
tave. Apie ją yra šiokių tokių žinių.
- Yra žinių? Kokių? Sakyk? - Šiurpas perbėgo Kajai rankomis iki pat
pirštų galiukų.
- Kaja, tos žinios liūdnos. Pats sužinojau tik praėjusią savaitę.
Mama mirė prieš dvejus metus.
Kaja susirietė dvilinka, susiėmė rankomis galvą. Iš galugerklio išsprūdo
dusli aimana. Džodis pabandė ją apkabinti, bet ji atšlijo.
Džodis kalbėjo toliau:
- Mama turėjo seserį, Rozmari, kuri, mamai mirus, ir bandė mūsų ieškoti
per Raudonąjį Kryžių. Nerado. Bet prieš porą mėnesių jie per armiją vis
dėlto surado mane ir suvedė su Rozmari.
Kaja kimiai sugergždė:
- Mama mirė prieš dvejus metus, visą tą laiką lig tol buvo gyva.
O aš visus tuos metus laukiau jos pareinant takučiu. - Ji atsistojo,
įsikibo į kriauklę. - Kodėl ji negrįžo? Kodėl niekas man nepranešė, kur ji?
O dabar jau per vėlu.
Džodis priėjo prie jos, ir pagaliau apglėbė abiem rankomis, nors ji ir
bandė išsprūsti.
- Man labai gaila, Kaja. Eikš, sėskis. Papasakosiu tau, ką girdėjau iš
Rozmari.
266

Ten, kur gieda vėžiai

Jis palūkėjo, kol ji atsisės, tada prašneko vėl:
- Mama buvo visiškai palūžusi, kai paliko mus ir iškeliavo į Nau jąjį
Orleaną - ji ten užaugo. Buvo pasiligojusi ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai.
Aš miglotai prisimenu Naująjį Orleaną. Kai iš ten išvyko me, buvau kokių
penkerių. Atmintyje išliko erdvus namas, dideli langai, žvelgiantys į sodą.
Bet kai tik atsikraustėme čionai, tėtė nebe- leisdavo mums kalbėtis nei
apie Naująjį Orleaną, nei apie senelius, nei apie dar ką nors iš tų laikų.
Taip po truputį viskas ir išsitrynė.
Kaja linktelėjo.
- Aš nieko nežinojau.
Džodis kalbėjo toliau:
- Rozmari sakė, kad jų tėvai iš pat pradžių labai priešinosi ma mos
santuokai su tėte, bet mama iškeliavo su vyru į Šiaurės Karoliną visiškai
tuščiomis kišenėmis. Šiek tiek vėliau mama parašė Rozmari,
šį tą papasakojo apie savo padėtį, kad gyvena pelkių trobelėje su gir-
tuokliu, kuris muša ją ir vaikus. O paskui, po kelerių metų, mama
pasirodė ant slenksčio. Avėjo tuos pačius krokodilo odos imitacijos
aukštakulnius, kuriuos taip brangino. Nežinia kiek dienų nesimau- džiusi,
nesišukavusi.
Ištisus mėnesius mama praleido nebyli, neištarė nė žodžio. Tū nojo savo
senajame kambaryje tėvų namuose, badmiriavo. Žinoma, buvo ne kartą
mėginta šauktis gydytojų, bet nė vienas nesugebėjo padėti. Mamos tėvas
kreipėsi į Barkli Kouvo šerifą, bandė išsiaiš kinti, ar mamos vaikams
viskas gerai. Iš šerifo kabineto sulaukė tik tokio atsakymo: jie nebandą nė
kišti nosies žiūrėti, ką savo pelkėse veikia jų gyventojai.
Kaja protarpiais šliurpštelėdavo nosimi.
- Galų gale, praslinkus beveik metams, mamą ištiko isterijos priepuolis, ji
pasisakė Rozmari prisiminusi, kad paliko vaikus. Roz mari padėjo jai
parašyti tėtei laišką, kuriame paklausė, ar galėtų atva
žiuoti pasiimti mūsų gyventi į Naująjį Orleaną. Jis atrašė, kad jeigu
267

Delia Owens ji pasirodytų ar bent pamėgintų susisiekti su kuriuo nors iš

mūsų, jis sudaužytų mus taip, kad pati nebeatpažintų. Mama žinojo, kad
jis gali taip ir padaryti.
Tas laiškas mėlyname voke. Mama norėjo ją pasiimti, juos visus.
Mama norėjo ją pamatyti. Deja, laiško išdava buvo visai kitokia, nei
tikėtasi. Mamos žodžiai įdūkino tėtę, jis ir vėl stvėrėsi butelio. Ga-
 liausiai Kaja prarado ir jį. Ji neprasitarė Džodžiui tebesauganti laiško
pelenus mažyčiame indelyje.
- Rozmari pasakojo, kad mama taip niekad su niekuo ir nesu sidraugavo,
niekad nepietaudavo su kitais šeimos nariais, su niekuo nebendraudavo.
Neleido sau jokio gyvenimo džiaugsmo, jokių ma lonumų. Ilgainiui
pradėjo kalbėti šiek tiek daugiau, bet visos jos
šnekos būdavo tik apie vaikus. Rozmari tvirtino, kad mama visą gy-
venimą mus mylėjo, bet buvo amžiams įstrigusi kažkokioje kraupio je
pusiaukelėje: manė, kad sulauksite žiaurios skriaudos, jei grįšianti, ir kad
būsite apleisti, jei negrįšianti. Ne norėdama pasilinksminti ji mus paliko
ir ne dėl kokio trumpalaikio romano, ją išginė beproty bė, mama išėjo pati
nelabai suvokdama, ką daro.
Kaja paklausė:
- Nuo ko ji mirė?
- Ją pakirto leukemija. Rozmari mano, tikriausiai buvo išgydo ma, bet
mama atsisakė gydytis. Po truputį vis labiau ir labiau silpo, ir prieš dvejus
metus užgeso. Rozmari sakė, kad mirė ji taip pat, kaip ir gyveno.
Tamsoje, tyloje.
Džodis ir Kaja kurį laiką sėdėjo tylėdami. Kaja prisiminė Golvė- jaus
Kinelo eilėraštį, kurį mama buvo pasibraukusi savo rinkinyje:
Kai baigėsi, prisipažįstu, man palengvėjo:
Gaila tik to noro
Įkvėpti daugiau gyvybės.
...Sudie.
268

Ten, kur gieda vėžiai

Džodis atsistojo.
- Eik šen, Kaja. Noriu kai ką tau parodyti.
Jis išsivedė ją laukan, prie savo pikapo, įlipo į kėbulą. Atsargiai pakėlė
brezento skiautę, atvožė didelę kartoninę dėžę ir iš jos vieną po kito ėmė
traukti nesupakuotas aliejiniais dažais tapytas drobes.
Sustatė jas, atremdamas į bortus. Viename paveiksle buvo pavaiz duotos
trys mergaitės - Kaja ir jos seserys, - tupinčios lagūnos pakrantėje,
stebinčios laumžirgius. Kitame - Džodis su broliu, lai kantis ant virvelės
suvertas žuvis.
- Pasiėmiau paveikslus dėl viso pikto, jei rasčiau tave čia. Man juos
atsiuntė Rozmari. Sakė, kad metai iš metų, dieną ir naktį, mama tapydavo
mus.
Vienoje drobėje buvo pavaizduoti visi penki vaikai, tarytum žvel giantys į
dailininkę. Kaja įsistebeilijo broliams ir seserims į akis, šie savo ruožtu
žiūrėjo į ją.
Ji vos girdimai paklausė:
- Kuris yra kuris?
-Ką?
- Niekad neturėjome jokių nuotraukų. Aš jų nepažįstu. Kuris yra kuris?
- A... - jam užgniaužė žadą. Atsikvėpęs ėmė vardyti: - Na, štai
šita - Misė, vyriausia. Čia Merfas. Mendė. Šitas gražuoliukas, žino ma, aš.
O čia tu.
Jis palūkėjo, leisdamas jai atsižiūrėti. Paskui tarė:
- O tu pažiūrėk į šitą.
Aliejiniais dažais tapyta drobė buvo akinančiai spalvinga: žalios
žolės ir laukinių gėlių sūkuryje tupėjo du nedideli vaikiukai. Mer gaitė -
visai mažiukė, gal trejų, jos lygūs juodi plaukai žiro ant pečių.
Šiek tiek augesnis berniukas auksinėmis garbanomis rodė jai drugelį
monarchą, nutūpusį ant saulutės žiedo, išskleidusį sparnus. Berniu ko
delnas gulėjo ant mergaitės dilbio.
269

Delia Owens
- Manau, kad tai Teitas Vokeris, - tarė Džodis. - Ir tu.
- Man rodos, tavo tiesa. Panašu į jį. Kodėl mama sumanė tapyti
Teitą?
-Jis dažnai pas mus lankydavosi, mudu žvejodavome kartu. Am
žiais rodydavo tau visokius vabzdžius ir kitokius gyvius.
- Kodėl aš visiškai to neprisimenu?
- Buvai dar visai mažiukė. Vieną popietę, kai Teitas atplaukė į mūsų
lagūną, tėtė buvo jau gerokai prisisriuobęs ir vis dar gurkšnojo iš savo
gertuvės. Tu braidžiojai palei krantą, o tėtė neva prižiūrė jo tave, kad ko
nenutiktų. Staiga, be jokios priežasties, tėtė stvėrė tave už alkūnių ir
krestelėjo, taip stipriai, kad tau loštelėjo galva.
O paskui bloškė tave į dumblyną ir prapliupo kvatotis. Teitas šoko iš
valties ir nuskuodė prie jo. Buvo vos kokių septynerių ar aštuo- nerių, bet
ėmė rėkti tėtei liautis. Aišku, tėtė jam užvožė ir paleido gerklę, kad
nešdintųsi iš jo žemės ir niekad čia kojos nebekeltų arba nušausiąs. Tuo
metu mes visi jau buvom spėję sulėkti žiūrėti, kas dedasi. Nepaisydamas
siautėjančio, rėkaujančio tėtės, Teitas pakėlė tave, padavė mamai.
Įsitikino, kad tu saugi, tik tada išplaukė sau.
Po to mudu su juo kartais dar žvejodavome kartu, bet pas mus jis daugiau
niekada nesilankė.
Nesilankė iki pat tos dienos, kai aš pirmą kartą išplaukiau valtimi
į pelkes ir paklydau, o jis parlydėjo mane namo, pagalvojo Kaja. Ji
įsižiūrėjo į piešinį, tokį taikų ir spalvingą. Nežinia kaip, bet aptemęs
mamos protas įstengė netgi iš beprotybės išlukštenti grožį. Bet kas
pažiūrėjęs į tuos paveikslus pamanytų, kad juose įamžinta pati lai-
mingiausia šeima, gyvenanti pajūryje, žaidžianti saulės atokaitoje.
Džodis ir Kaja ilgai sėdėjo ant pikapo borto ir tylomis apžiūri nėjo
paveikslus.
Paskui Džodis pasakė:
- Mama buvo izoliuota ir vieniša. O tokiomis aplinkybėmis
žmonės elgiasi kitaip.
270
Ten, kur gieda vėžiai
Kajai išsprūdo slopi aimana.
- Prašau, tik nepasakok man apie izoliaciją. Nėra reikalo man sa kyti, kaip
ji pakeičia žmogų. Aš patyriau ją savo kailiu. Aš pati - įsi kūnijusi
izoliacija, - kuždėjo Kaja kiek suirzusi. - Atleidžiu mamai už tai, kad
išėjo. Bet negaliu suprasti, kodėl negrįžo, kodėl ji mane apleido.
Tikriausiai jau pats nebeprisimeni, bet po to, kai ji išėjo, pa pasakojai
man, kad lapė kartais pameta savo lapiukus, jei tenka ba dauti ar
susiklosto kokios kitokios ekstremalios aplinkybės. Lapiukai nugaišta -
tikriausiai šiaip ar taip nugaištų, su mama ar be mamos, - užtat pati lapė
išgyvena ir aplinkybėms pagerėjus vėl atsiveda lapiukų, kai jau gali
sėkmingai naują vadą užauginti.
Po to aš daug skaičiau apie tai. Gamtoje, ten, kur gieda vėžiai, toks iš
pirmo žvilgsnio negailestingas elgesys iš tiesų tik užtikrina, kad lapė per
gyvenimą atsivestų daugiau lapiukų, ir taip jos genai, dėl vienos
sunkmečiu paliktos lapiukų vados, perduodami naujai kartai. Ir dar kitai,
ir dar kitai. Panašiai nutinka ir žmonėms. Kai ku rie elgesio pavyzdžiai
dabar mums pasirodytų siaubingai šiurkštūs, bet jie užtikrino ankstyvojo
žmogaus išlikimą toje nežinia kokioje klampynėje, kurioje anuomet jis
gyveno. Jeigu ne toks žmonių elge sys anuomet, dabar mūsų išvis nebūtų.
Ankstyvieji instinktai iki šiol glūdi išsaugoti mūsų genuose ir pasireiškia
susiklosčius tam tikroms aplinkybėms. Mumyse išlikusi ta dalis,
atkeliavusi iš praamžių glū dumos, būtina, kad išgyventume. Ta dalimi
mes iki šiol tebesame tie patys, kas buvome kadaise, neatmenamais
laikais.
Galbūt kokios nors primityvios paskatos - kokie nors senoviniai genai,
kurių apraiškos mums jau nebebūdingos, paakino mamą pa likti mus,
nebeištverus nuolatinio streso, siaubo ir visiškai realaus pavojaus
gyvenant su tėte. Bet tai vis tiek neteisinga, ji turėjo ap sispręsti pasilikti.
Bet žinojimas, kad tokie palinkimai yra įspausti pačioje mūsų biologinėje
prigimtyje, gali padėti atleisti net ir ne tikusiai motinai. Tuo būtų galima
paaiškinti, kodėl ji išėjo. Bet vis
271

Delia Owens tiek nesuprantu, kodėl negrįžo. Kodėl net neparašė man. Juk
galėjo rašyti laišką po laiško, metai iš metų, kol galiausiai vienas vis tiek
 būtų mane pasiekęs.
- Man rodos, kai kurių dalykų neįmanoma paaiškinti, galima tik atleisti
arba ne. Aš atsakymo nežinau. Gal jo nė būt nėra. Apgailes tauju, kad man
teko atnešti šią blogą žinią tau.
- Didžiąją gyvenimo dalį aš neturėjau jokios šeimos, jokių žinių apie savo
artimuosius. O dabar per kelias minutes atradau brolį ir praradau mamą.
- Man taip gaila, Kaja.
- Be reikalo. Iš tiesų mamos aš netekau prieš daugelį metų, o tu
štai sugrįžai, Džodi. Negaliu nė apsakyti, kaip karštai troškau dar kada
nors tave išvysti. Si diena - viena laimingiausių mano gyveni me, o
drauge - ir viena liūdniausių.
Ji palietė jam ranką pirštų galiukais, o jis jau spėjo gana ją per prasti, kad
suvoktų, kaip tai reta.
Jiedu grįžo atgal į pirkelę, Džodis dairėsi, apžiūrinėjo naujus daiktus,
šviežiai dažytas sienas, meistro rankomis sukaltas spinteles.
- O kaipgi tu verteisi, Kaja? Kol dar nebuvai išleidusi knygos?
Kur gaudavai pinigų, maisto?
- Et, ilga istorija, ir neįdomi. Dažniausiai parduodavau Šokliui surinktus
moliuskus ir austres, rūkytas žuvis.
Džodis staiga atmetė galvą ir garsiai nusijuokė.
- Šoklys! Daugybę metų jo nė neprisimindavau. Jis vis dar čia?
Kaja nusijuokė.
- Šoklys buvo mano geriausias draugas, daugelį metų - vienin telis
draugas. Vienintelis mano šeimos narys, jei neskaičiuosim kirų.
Džodis surimtėjo.
- Nejaugi su niekuo nedraugavai mokykloje?
- Mokyklą aš lankiau iš viso tik vieną dieną, - ji sukrizeno. - Kiti mokiniai
juokėsi iš manęs, tai daugiau ir nebėjau. Ištisas savaites teko
272

Ten, kur gieda vėžiai nertis iš kailio, kad pergudraučiau pareigūnus,

ieškančius mokyklos nelankančių vaikų. Bet pasinaudojau visais tais
dalykais, kurių mane išmokei tu, tad nebuvo labai sunku.
Džodis apstulbo.
- Tai kaip tu išmokai skaityti? Kaip sugebėjai parašyti knygą?
- Tiesą sakant, skaityti mane išmokė Teitas Vokeris.
- Kada nors dar mataisi su juo?
- Retsykiais. - Ji atsistojo, nusisuko į krosnį. - Dar kavos?
Džodis jautė virtuvėje tvyrantį vienišą gyvenimą. Jį liudijo vos pora
svogūnų galvučių daržovių kraitėje, viena lėkštė ant džiovyklos, kuku-
rūzų duonos luistas, kruopščiai suvyniotas į skepetą, kaip veikiausiai
suvyniotų senolė našlė.
- Jau prisigėriau į valias, ačiū. Gal mudu galėtume paplaukioti po pelkes?
- Žinoma. Nepatikėsi: nors ir įsigijau naują motorą, bet valtis - vis dar ta
pati, senoji.
Pro sudriskusius debesis prasismelkė saulė, skaistūs spinduliai šildė
žiemos dieną. Kaja plukdė valtį siaurais kanalais, veidrodinėmis estua-
rijomis, o Džodis net šūktelėdavo išvydęs kokią kerplėšą - lygiai tokią
pat, kokią prisiminė, ar bebrų užtvanką, lygiai toje pat vietoje kaip ir
anksčiau. Abu prapliupo juoktis išplaukę į lagūną, kurioje kadaise mama,
Kaja ir jos seserys su visa valtimi įstrigo dumblinoje seklumoje.
Sugrįžus į pirkelę Kaja sudėjo užkandos iškylai, ir abu patraukė valgyti į
paplūdimį, pas kirus.
- Buvau dar visai maža, kai visi išsivaikščiojo, - tarė Kaja. - Papa sakok
man apie kitus.
Džodis papasakojo jai apie vyresnėlį brolį Merfą, kuris nešiodavo
Kają po miškus, pasisodinęs ant pečių.
- Tu vis juokdavaisi ir juokdavaisi. Jis tursendavo ristele, sukda vo ratus,
o tu sėdėdavai ten, aukštai. Vieną kartą tiek įsijuokei, kad prišlapinai
kelnes tiesiai jam ant sprando.
273

Delia Owens
- Oi, ne! Negali būti! - suprunkštė Kaja atsilošdama.
- Kaip tik taip ir buvo. Jis tik suspiegė, bet nesustojo, nurisnojo tiesiai
prie lagūnos, brido tol, kol visas paniro po vandeniu, o tu te besėdėjai jam
ant pečių. Mes visi žiūrėjome: mama, Misė, Mendė ir aš - ir raitėmės iš
juoko, kol pasipylė ašaros. Mamai iš to juoko net teko klestelėti ant
žemės.
Kajos vaizduotė piešė istorijoms iliustracijas. Šeimos nuoplaišos ir
šukelės, kurių ji nemanė kada nors turėsianti.
Džodis kalbėjo toliau:
- O maitinti kirus pirmoji pradėjo Misė.
- Ką? Tikrai? Maniau, kad pradėjau pati, jau po to, kai visi buvo išėję.
- Ne, ji maitindavo kirus kiekvieną dieną, kai tik sugebėdavo ką nors
jiems nusukti. Buvo sugalvojusi visiems vardus. Vieną vadino
Raudonuoju Dičkiu, tą tai tikrai prisimenu. Dėl tos raudonos dė melės ant
snapo.
- Paukštis, aišku, ne tas pats - Raudonieji Dičkiai keičiasi iš kar tos į
kartą. Bet štai, žiūrėk, antai tas, kairėje - šiandieninis Raudo nasis Dičkis.
Ji bandė atmintyje prisišaukti seserį, padovanojusią jai kirus, bet matė tik
veidą iš paveikslo. Ir tai buvo daugiau, nei ji turėjo anksčiau.
Kaja žinojo, kad raudona dėmelė ant sidabrinio kiro snapo - anaiptol ne
vien puošmena. Tik tada, kai jaunikliai kirai snapeliais kapteli tą dėmelę,
tėvai įbruka jiems parneštą maistą. Jei dėmelė dėl kokių nors priežasčių
būtų neįžiūrima ir mažyliai jos nekaptelėtų, suaugusieji paukščiukų
nešertų ir šie neišgyventų. Net gamtoje tė vystė laikosi ant plonesnio
siūlelio, nei gali pamanyti.
Valandėlę jie sėdėjo tylėdami, paskui Kaja tarė:
- Apie visa tai aš ne kažin ką teprisimenu.
- Ir gerai, tau pasisekė. Ir neprisimink.
Jie dar ilgai sėdėjo tylėdami. Neprisimindami.
274

Ten, kur gieda vėžiai

***
Kaja pagamino pietietišką vakarienę, kokią būtų paruošusi mama: kininių
pupuolių su raudonaisiais svogūnais, kepto kumpio, kukurūzinės duonos
ir lenktasėklių pupelių, virtų su sviestu ir pie nu. Tešloje įkeptų gervuogių
su tiršta grietinėle ir šlakeliu burbono -
šio atvežė Džodis. Jiems bevalgant, jis pasisakė, kad mielai paviešėtų
kelias dienas, jei ji neprieštarausianti, o ji atsakė, kad galįs likti čia tiek,
kiek panorėsiąs.
- Tai dabar šita žemė tavo, Kaja. Nusipelnei. O mano garnizonas kol kas
dar dislokuotas Fort Beninge, ilgai užsibūti negaliu. Paskui turėčiau gauti
darbą Atlantoje, tad galėsime palaikyti ryšį. Norėčiau matytis su tavim
kuo dažniau, kaskart, kai tik pavyks ištrūkti ir at lėkti čionai. To visada ir
tetroškau: žinoti, kad tau viskas gerai.
- Būtų puiku, Džodi. Prašau, visada ir atvažiuok, kai tik galėsi.
Kitą vakarą, kai jiedu sėdėjo pakrantėje, atkišę bangoms kutenti basų kojų
pirštus, Kaja čiauškėjo nesustodama, o tai jai buvo labai jau neįprasta.
Teitas, rodėsi, išnyra kiekviename jos pasakojimo vin gyje. Buvo taip, kad
jis parlydėjo ją namo, kai ji, dar visai mergai
čiukė, paklydo pelkėse. Buvo pirmas Teito jai perskaitytas eilėraštis.
Ji pasakojo apie plunksnų žaidimą, apie tai, kaip Teitas išmokė ją skaityti,
pasakė, kad dabar jis mokslininkas, dirba naujojoje labora torijoje. Jis
buvo jos pirmoji meilė, bet pametė ją išvykęs studijuoti į universitetą,
paliko bergždžiai laukti lagūnos pakrantėje. Tad viskas baigėsi.
- Kada tai buvo? - paklausė Džodis.
- Manau, prieš kokius septynerius metus. Iškart po to, kai jis pradėjo
studijuoti Čapel Hile.
- O po to dar kada nors jį matei?
- Jis buvo čionai atplaukęs, atsiprašė, sakė, kad vis dar mane tebemyli. Tai
jis pasiūlė sudėti mano darbus į knygą ir pamėginti
275
Delia Owens išleisti. Smagu retkarčiais susitikti jį pelkėse, bet daugiau su
juo ne- prasidėsiu. Juo negalima pasitikėti.
- Kaja, praėjo septyneri metai! Jis buvo dar vaikiščias, pirmą kar tą
išvykęs iš namų, aplink sukiojosi šimtai dailių panelių! Jeigu jis grįžo ir
atsiprašė, jei sako, kad tebemyli tave, gal tau vertėtų būti šiek tik
atlaidesnei.
- Dauguma vyrų keliauja nuo vienos moters prie kitos. Tie, nie ko vertieji,
staiposi aplinkui, vilioja netikrais blizgučiais. Tikriausiai kaip tik šitaip
mama ir susiviliojo tokiu vyru kaip tėtė. Teitas - ne vienintelis vaikinas,
kuris mane paliko. Čeisas Endriusas netgi šne kėjo, kas bus, kai
susituoksim, o paskui vedė kitą. Man net nepasa kė, perskaičiau žinutę
laikraštyje.
- Labai liūdna tai girdėti. Man tikrai labai gaila, Kaja, bet ne tik vaikinai
būna neištikimi. Mane patį bent kelis kartus apvyniojo apie pirštą,
apmulkino, pametė, nuo manęs pabėgo. Tenka pripažinti: net iš didelės
meilės dažnai nieko neišeina. Ir vis dėlto, netgi tada, kai nudegi nagus,
meilė susieja tave su kitais, o galiausiai vien tai ir turi - ryšius su kitais.
Tu tik pažvelk į mus: dabar mes turime vienas kitą, o jeigu aš susilauksiu
vaikų ir tu susilauksi vaikų, tik pagalvok, juk tai jau visai nauja sąsajų
grandinė. Ir tęsiasi ji vis toliau. Kaja, jeigu tu myli Teitą, surizikuok.
Kaja prisiminė mamos piešinį - nutapytus save ir Teitą vaikys tėje,
sukišusius galvas, apsuptus margaspalvių gėlių ir drugelių. Vis dėlto
mama gal ir paliko jai žinią.
***
Trečią Džodžio viešnagės rytą jie iškraustė mamos piešinius - vi sus,
išskyrus vieną, kurį Džodis pasiliko sau, - ir keletą pakabino ant sienų.
Pirkelė staiga prisipildė visai kitokios šviesos, tarytum sienose būtų
atsivėrę daugiau langų. Kaja atsitraukė, įsižiūrėjo į juos - tikras
276

Ten, kur gieda vėžiai stebuklas vėl matyti čia pakabintus mamos
paveikslus. Ištrauktus iš ugnies.
Paskui Kaja palydėjo Džodį iki jo pikapo, įdėjo specialiai kelio nei
suruoštą lauknešėlį su pietumis. Abu žvilgsniais klajojo keliuku, tarp
medžių kamienų, žiūrėjo bet kur, tik ne vienas į kitą.
Galiausiai Džodis tarė:
- Verčiau jau važiuosiu. Bet čia mano adresas ir telefono numeris.
Jis ištiesė jai popieriaus skiautę. Kajai užgniaužė kvapą. Kaire ranka
įsikibusi automobilio borto, kad nesusverdėtų, dešine paėmė lapelį. Toks
visiškai paprastas dalykas: brolio adresas, užrašytas ant popiergalio. Toks
pribloškiantis dalykas: šeimos narys, kurį ji išties gali rasti. Numeris, kurį
gali surinkti telefonu, - ir brolis atsilieptų kitame laido gale. Ji vos
neužspringo, o jis apglėbęs prisitraukė ją prie savęs, ir pagaliau, po
gyvenimo trukmės amžinybės, Kaja sugle bo prigludusi jam prie krūtinės
ir pravirko.
- Aš jau nebetikėjau, kad dar kada nors tave pamatysiu. Maniau, tu
pradingai visiems laikams.
- Aš niekada nebepradingsiu, pažadu. Jeigu teks kraustytis, tuo jau
atsiųsiu naująjį adresą. Jei tik kada tau manęs prireiktų, nevejo- dama
rašyk, skambink, aišku?
- Rašysiu. Skambinsiu. O tu vėl atvažiuok į svečius, kai tik galėsi.
- Kaja, susirask Teitą. Jis geras vyras.
Kol įveikė keliuko ruožą iki posūkio į kelią, Džodis mojavo, iš kišęs
ranką pro atvirą pikapo kangą, o Kaja lydėjo jį žvilgsniu, vienu metu ir
verkdama, ir juokdamasi. O paskui, kai jis pasuko į kelią,
Kaja vis dar matydavo sušmėžuojant raudoną pikapą miško proper
šose, ten pat, kur vis šmėkštelėdavo tolstanti balta skara. Bet iš pika po jai
mojo ilga ranka - tol, kol jis visai pradingo iš akių.
277

34.
Pirkelės krata
1969
ą gi, jos ir vėl čia nėra, - tarė Džo, vis dar belsdamas j Kajos
K tinklinių durų rėmą. Edas stovėjo ant lentinių, plytomis paramstytų
laiptelių ir prispaudęs rieškučias prie tinklelio mėgino
įžiūrėti ką nors viduje. Milžiniškos ąžuolo šakos, tirštai apaugusios
kedeninių tilandsijų garbanomis, klojo šešėlius ant vėjų nugairintų
pirkelės sienų ir smailaus stogo. Vėlyvą lapkričio rytą virš galvos šen ten
švietė tik pilki ūkanoto dangaus lopiniai.
- Aišku, kad jos čia nėra. Ir nesvarbu, juk turime kratos orderį. Eik vidun
ir tiek, galvą guldau - neužrakinta.
Atidaręs duris Džo kyštelėjo galvą vidun ir suriko:
- Ar yra kas namie? Čia šerifas!
Suėję į pirkelę abu vyrai priblokšti įsistebeilijo į lentynas, priglau dusias
Kajos žvėryną.
- Edai, tik pažiūrėk. Ir čia, ir antai tame kambaryje tas pat, ir kori doriuje.
Išties atrodo, kad mergelė visai nusprūdusi nuo koto. Trenkta kaip triakė
žiurkė.
- Gal, bet vis dėlto atrodo, kad ji - tikra pelkių specialistė. Juk
žinai apie jos išleistas knygas. Tad kibkim į darbą. Štai ko turime ieško ti.
- Šerifas ėmėsi balsu skaityti neilgą sąrašą. - Kokio nors drabužio iš
278

Ten, kur gieda vėžiai raudonos vilnos, kurios gijos galėtų atitikti siūlelius,
aptiktus ant Čeiso striukės. Dienoraščio, kalendoriaus, užrašų - ko nors,
kur galimai už fiksuota, kur jos būta: vieta, laikas. Pakabučio su
kriauklele. Naktinio autobuso bilietų šaknelių. Ir nesujaukim visų tujos
dalykėlių. Nėra rei kalo. Juk galim pasižvalgyti po jais ir aplink juos, kam
visa tai suniokoti?
- Taigi, ir aš taip sakau. Beveik kaip kokia šventykla čia. Įspūdinga, taigi,
bet kūnas pagaugais eina, tas irgi tiesa.
- Pavargti teks, niekur nedingsi, - pripažino šerifas, atsargiai dirs
čiodamas už virtine išrikiuotų paukščių lizdų. - Aš pradėsiu ten,
miegamajame.
Vyrai darbavosi tyliai, ieškodami įkalčių rausėsi po stalčiuose sudė tus
drabužius, šniukštinėjo spintelių kertes, kilnojo stiklainius su gyva
čių išnaromis bei ryklių dantimis.
Po kokių dešimties minučių Džo šūktelėjo:
- Eikš, pažiūrėk!
Edui išnirus į verandą, Džo paklausė:
- Žinojai, kad paukščių patelės turi tik vieną kiaušidę?
- Ką čia paistai?
- Pažiūrėk, štai piešiniai ir aprašas, parodyta, kad paukščių patelės turi tik
vieną kiaušidę.
- Kad tave griausmas, Džo, juk ne į biologijos pamoką atsibastėm.
Daryk, ką darai.
- Nagi luktelėk valandėlę! Žiūrėk. Štai povo plunksna, patino.
O tekstas šalia skelbia, kad per ištisus amžius patinai užsiaugindavo vis
stambesnes ir stambesnes plunksnas patelėms vilioti, kol plunksnos tapo
tokios didelės ir sunkios, kad paukštis nebeįstengia pakilti nuo
žemės. Nebegali skraidyti.
- Baigei? Neužmiršk, turime darbo.
- Juk tai labai įdomu.
Edas išplumpino pro duris.
- Gal kibtum vėl į darbą, kad tave.
279

Delia Owens
***
Dar po dešimties minučių Džo vėl šūktelėjo. Išlindęs iš nedidelio
miegamojo, žingsniuodamas svetainės pusėn Edas pareiškė:
- Nagi, leisk man atspėti. Radai triakės pelės iškamšą.
Atsakymo nesulaukė. Bet, vos įžengė į kambarį, Džo atkišo jam raudoną
vilnonę kepurę.
- Kur tu ją radai?
- Nagi štai čia, pakabintą ant vieno iš visos virtinės kabliukų, tarp paltų,
kitų kepurių ir viso kito gero.
- Taip atvirai kabojo ir tiek?
- Na taip, štai čia, kaip ir sakiau.
Edas iš kišenės išsitraukė plastikinį maišelį su keliais raudonais siūleliais,
paimtais nuo Čeiso džinsinės striukės, kurią anas vilkėjo
žūties naktį, pridėjo prie kepurės.
- Atrodo visiškai tokie pat. Sutampa spalva ir siūlo storumas, - pasakė
Džo, abiem vyrams įdėmiai apžiūrėjus ir kepurę, ir įkaltį.
- Taigi. Ir vienas, ir kitas siūlas ne visai raudonas - su pūkuota rusva
gijele, susukta su raudonomis.
- Tai bent, ar tik nebūsim radę, ko reikėjo?
- Kepurę, savaime aišku, reikės siųsti į laboratoriją. Bet jeigu pa aiškės,
kad gijos tikrai sutampa, mergelę išsikviesime apklausti. Kišk tą kepurę į
įkalčių maišą, užrašyk duomenis.
Keturias valandas krėtę pirkelę, galiausiai vyrai susitiko virtuvėje.
Pasirąžęs Edas tarė:
- Manyčiau, jei čia dar būtų ką rasti, jau būtume ir radę. O jeigu kas,
visada galėsim grįžti. Baigiam.
Manevruodamas automobilį giliomis provėžomis išartu keliu at gal į
miestą, Džo tarė:
- Lyg ir reikėtų manyti, kad, jei ji tikrai padariusi nusikaltimą, būtų kur
nors paslėpusi raudonąją kepurę. Ne pakabinusi atvirai prie kitų drabužių
lyg niekur nieko.
280
Ten, kur gieda vėžiai
- Tikriausiai nė nenutuokia, kad kepurės siūlelių galėjo prikib ti prie jo
striukės apykaklės. Ir tikriausiai nežino, kad laboratorija gali tiksliai
nustatyti, ar tie siūleliai sutampa. Iš kur jai žinoti tokius dalykus.
- Na, šito gal ir nežino. Bet visokių kitokių žinių jai nestinga, galvą
guldau. Tie povų patinai, besistaipantys prieš pateles, taip uo liai
besivaržantys dėl sekso, kad nė nebegali skraidyti... Pats gerai nesuprantu,
ką visa tai reiškia, bet kažką juk turėtų reikšti.
281

35.
Kompasas
1969 ieną 1969-ųjų liepos popietę, praėjus daugiau nei septy niems
mėnesiams po Džodžio apsilankymo, į Kajos pašto
V dėžutę įkrito Katrinos Danielės Klark „Rytų pakrantės paukš
čiai“ - jos antroji nepaprasto grožio, detalėmis stulbinanti kny ga. Kaja
pirštais perbraukė akį traukiantį aplanką, kuriam buvo panaudotas
sidabrinį kirą vaizduojantis jos paveikslas. Šyptelėjo ir tarė:
- Nagi, Raudonasis Dički, atsidūrei ant viršelio!
Nešina naująja knyga, Kaja tyliai nužingsniavo į nedidelę lauky mę
ąžuolų paunksnėje netoli pirkelės, čia ėmė dairytis grybų. Pa stebėjusi
pulkelį ryškiai geltonų šungrybių, pasuko prie jų, drėgna miško paklotė
vėsino pėdas. Ir staiga vidur žingsnio Kaja sustojo.
Ant senojo plunksnų kelmo išvydo nedidelę raudoną ir baltą pieno
pakuotę, visai tokią pat, kaip kadaise, jau taip seniai. Pačiai sau ne tikėtai
ji garsiai nusijuokė.
Pakuotėje, susuktas į vyniojamąjį popierių, buvo senas karei viškas
kompasas žalvariniame dėkle, patamsėjusiame nuo amžiaus.
Jį išvydusi Kaja giliai įkvėpė. Iki šiol kompaso jai neprireikdavo, pasaulio
šalys atrodydavo savaime suprantamos. Bet ūkanotomis
282

Ten, kur gieda vėžiai dienomis, saulei neišlindus iš po debesų marškos,

kompasas padėtų jai susigaudyti.
Buvo pridėtas ir laiškelis, išlanksčiusi ji perskaitė:
Brangioji Koja, sis kompasas buvo mano senelio, dar Pirmojo pasau linio
karo laikų. Senelis padovanojo jį man, kai buvau dar visai mažasy bet taip
niekad juo ir nepasinaudojau. Pamaniau, gal tau labiau pra verstų. Myliu,
Teitas. P . S. Džiaugiuosi, kad gali perskaityti šitą laiškutį!
Kaja dar sykį perskaitė žodžius brangioji ir myliu. Teitas. Auksa plaukis
berniukas valtyje, rodantis jai kelią namo prieš pat audrą, smaigstantis į
sutrešusį strampą plunksnas jai dovanų, mokantis ją skaityti, švelnus
paauglys, lydintis per pirmąjį moteriškumo ciklą,
žadinantis pirmuosius moters geidulius, jaunas mokslininkas, skati nantis
ją išleisti knygas.
Nors ir padovanojo jam knygą apie kriaukleles, Kaja, pamačiusi jį
pelkėse, ir toliau slėpdavosi sąžalynuose, nusiirdavo šalin nepa stebėta.
Apgaulingi jonvabalių signalai buvo visa, ką ji išmanė apie meilę.
Net Džodis tikino, kad ji turėtų duoti Teitui antrą progą. Bet kaskart, vos
pagalvojus apie jį, vos jį išvydus, širdis persirisdavo nuo senosios meilės
iki netekties sielvarto. Pati mielai būtų sulaikiusi ją ar vienoje, ar kitoje
pusėje.
Dar po kelių dienų ji plaukė per estuarijas apsigobusi ankstyvo ryto
ūkanomis, o kompasas gulėjo kuprinėje, nors jai vargu ar galėjo jo
prireikti. Kaja taikėsi į miškingą smėlio liežuvį, iškištą tolokai į jūrą,
vildamasi aptikti ten retų laukinių žolynų, bet, pati to beveik nejusdama,
žvilgsniu skvarbė vandentakius, bene išvysianti kur nors
Teito valtį.
To ryto rūko būta atkaklaus, jis nenorėjo sklaidytis, sūkuriuo jantys jo
ūseliai vijosi apie kerplėšas ir šiekštus, žemai svyrančias
šakas. Oras buvo labai tykus, net paukščiai, ir tie tylomis pasitiko
Kają, plaukiančią kanalu. Staiga netoliese nuaidėjo kauksi kaukst
283

Delia Owens kaukst- lėtai judantis irklas subildėjo į planšyrą ir tuojau pat
miglos pilkume išryškėjo vaiduokliškas valties pavidalas.
Blausiame prietėmyje susiliejusios spalvos paliestos šviesos įgi jo formą,
išryškėjo apybrėžos. Auksiniai plaukai, sprūstantys iš po raudonos
kepurės. Tarsi išniręs iš sapno, Teitas stovėjo savo seno sios žvejų valties
gale, vienu irklu stumdamasis kanalu pirmyn. Kaja išjungė variklį ir
nusiyrusį atgal į tankmę stebėjo jį praplaukiantį.
Visada - atgal į tankmę stebėti jo praplaukiančio.
Saulei leidžiantis, jau gerokai aprimusi, jusdama, kaip širdis pla ka savo
vietoje, Kaja stovėdama paplūdimy padeklamavo:
Saulėlydis ne toks jau paprastas dalykas.
Šviesa vakarė lūžta, atsispindi
Bet netikra jinai.
Apyvakaris apgaulus
Klaidina,
Nuslepia melus.
Prieblandos apgaulė
Mums nė motais.
Regime tik įstabias spalvas,
Matydami žarą
Net nenutuokiame
Kad saulė
Jau nusileidusi.
Saulėlydis toks apgaulus,
Jis slepia tiesą ir melus.
A. H.
284

36.
Užspeisti lapę
1969 io įėjo vidun pro atviras šerifo kabineto duris.
- O štai ir ataskaita.
D
- Nagi, pasižiūrim.
Abu vyrai skubriu žvilgsniu perbėgo viską ir sustojo ties paskuti niu
puslapiu. Edas tarė:
- Taigi. Sutampa, visiškai. Siūleliai iš jos kepurės buvo prikibę prie Čeiso
striukės, kai jis jau gulėjo negyvas. - Šerifas pliaukštelėjo ataskaitos
lapais sau per riešą, tada kalbėjo toliau: - Nagi, pažiūrė kim, ką turim.
Pirma: austrių gaudytojas paliudys matęs panelę Klark plaukiančią bokšto
link prieš pat mirtiną Čeiso krytį. Jo liudijimą patvirtins bendradarbis.
Antra: pasak Patės Lav, padovanojo Čeisui pakabutį su kriauklele ir jo
žūties naktį pakabutis dingo. Trečia: jos kepurės siūleliai ant jo striukės.
Ketvirta - motyvas: įskaudinta mote ris. Ir dar alibi, kurį galime paneigti.
Viso šito turėtų pakakti.
- Praverstų geresnis motyvas, - suabejojo Džo. - Jei buvo suviliota ir
pamesta, skamba nelabai rimtai.
-Juk tyrimo mes dar anaiptol nebaigėme, tiesiog turime pakanka mai
įkalčių atvesdinti ją į apklausą. Galbūt jų netgi pakanka pateikti
kaltinimą. Žiūrėsim, kaip viskas klostysis, kai pristatysim ją čionai.
285
Delia Owens
- O čia ir bėda, ar ne? Kaip pristatysi ją čionai? Per šitiek metų ji
išsprūsdavo visiems, kas tik bandė ją gaudyti. Pareigūnai, ieškantys
mokyklos nelankančių vaikų, gyventojų surašinėtojai... na, kas tik nori,
pats žinai - niekas nesugebėjo jos pristverti, ji apmulkindavo visus. Mus -
taip pat. Grūdamės ten, vaikomės ją po pelkių žoles ir liekame kvailiai
per visą pilvą.
- Šito aš nesibaiminu. Jei niekas kitas nesugebėjo jos sugauti, tai dar
nereiškia, kad pasistengę nesugautume mes. Bet tai nebūtų pats
išmintingiausias sprendimas. Sakyčiau, paspęskime jai spąstus.
- O taip, žinoma, - atsiliepė padėjėjas. - Apie spąstus aš šį tą išmanau. Tik
štai kai pabandai spąstais sugauti lapę, tavo spąstai taip ir lieka po lapais.
Ir netikėtumo veiksnio jau nepasitelksi. Braižiojo- mės apie jos duris tiek,
kad pakaktų rudajam lokiui pabaidyti. Ką pasakytum apie šunis? Tai jau
būtų garantija.
Šerifas kelias sekundes patylėjo.
- Na, nežinau. Gal aš jau senstu ir skystėju, gal jau virtęs solidaus
penkiasdešimt vienų metų amžiaus minkštakūniu. Bet vaikytis mo terį,
kurią norime apklausti, su medžiokliniais šunimis man neatro do teisinga.
Jei reikia sugauti pabėgusį nusikaltėlį, kokį bjaurybę, jau nuteistą už
nusikaltimą, tada - taip. Bet ji, kaip ir visi kiti, nekalta tol, kol teisme
neįrodyta jos kaltė, o aš sunkiai įsivaizduoju save, pjudantį šunimis
įtariamąjį, juo labiau - moterį. Gal tai ir tikrai kraštutinė priemonė, bet
kol kas dar jos griebtis mums nereikia.
- Gerai jau. Kokie tie spąstai?
- O tai mums ir reikia sumąstyti.
***
Gruodžio penkioliktąją, Edui ir Džo tariantis, kaip būtų galima pristatyti
Kają į nuovadą, kažkas pabeldė į duris. Už matinio stiklo ryškėjo augaloto
vyriškio apybrėžos.
286

Ten, kur gieda vėžiai

- Užeikit! - šūktelėjo šerifas.
Vyriškiui (spūdinus vidun, Edas kreipėsi į jį:
- Nagi, sveikas, Rodni. Kuo galėtume tau padėti?
Rodnis Hornas, buvęs mechanikas, dabar - jau pensininkas, die nas
dažniausiai leisdavo žvejodamas su bičiuliu Deniu Smitu. Mies telio
gyventojai pažinojo jį kaip tykų, santūrų žmogų, visada vilkintį
kombinezoną su petnešomis. Niekada nepraleidžiantį mišių, bet net ir
jose - su tuo pačiu kombinezonu, tiesa, eidamas į bažnyčią jis ap-
sivilkdavo ir švarius, žmonos Elzės standžiai, iki gurgždesio iškrak-
molytus ir išlygintus marškinius.
Rodnis nusiėmė nuo galvos fetrinę skrybėlę, sugniaužęs abiem rankomis
ja prisidengė pilvą. Edas pasiūlė jam sėstis, bet Rodnis papurtė galvą.
- Ilgai netruksiu, - tarė. - Tik vienas toks dalykėlis, gali būti susijęs su tuo
Čeiso Endriuso reikalu.
- Na, ir ką mums papasakosi?
- Taigis, dabar jau ir laiko bus bent kiek praėję. Mudu su Deniu išplaukėm
pažvejoti, šitų metų rugpjūčio trisdešimtą dieną, ir šį bei tą pamatėm
Kiparisų įlankos pakrantėj. Pamaniau, jum gal pasiro dys įdomu.
- Pasakok, - paragino šerifas. - Tik, Rodni, prašyčiau atsisėsti.
Jeigu sėdėtum, visi patogiau jaustumėmės.
Rodnis pagaliau klestelėjo ant jam pasiūlytos kėdės, o paskui ko kias
penkias minutes dėstė jiems savo istoriją. Jam išėjus, Edas ir
Džo susižvalgė.
Džo tarė:
- Na, štai ir rimtesnis motyvas.
- Taigi, stveriam ją ir tempiam čionai.
287

37.
Pilkieji rykliai
1969 ikus kelioms dienoms iki Kalėdų, ankstyvą rytą, dargi anks
L čiau nei paprastai, Kaja lėtai ir tyliai pūškavo Šoklio prie plaukos link.
Kai šerifas arba jo padėjėjas pradėjo šniukštinėti po jos teritoriją,
mėgindami pričiupti ją namuose - Kaja jų nesėk mingas pastangas
stebėdavo iš sabalpalmių tankmės, - degalų ir maisto produktų ji
išsiruošdavo su pirmąja brėkšma, kai sutikti galėjai nebent į jūrą
išplaukusius žvejus. Žemi debesys skriejo vir
šum pasišiaušusios jūros, o rytų pusėje, ties horizontu, grėsmin gai
siūbavo kietai it rimbas susivijęs škvalas. Kaja žinojo turinti apsisukti pas
Šoklį sparčiai ir suskubti grįžti namo anksčiau, nei viesulas smogs visu
smarkumu. Iš kokio ketvirčio mylios nuoto lio įžiūrėjo Šoklio prieplauką,
tarytum plūduriuojančią tirštame rūke. Kaja dar labiau sumažino greitį ir
apsidairė, mėgindama pritvinkusioje tykumoje įžvelgti, ar netoliese
esama kitų valčių.
Galiausiai, likus gal keturiasdešimčiai jardų, Kaja pro miglas pa matė ir
Šoklio, sėdinčio senojoje kėdėje, atsišliejusio į sieną, siluetą.
Ji pamojo. Jis - ne. Neatsistojo. Vos vos papurtė galvą, toks judesio
kuždesys. Kaja paleido degalų padavimo svertą.
Dar sykį pamojo. Šoklys įsistebeilijo į ją. Nesujudėjo.
288

Ten, kur gieda vėžiai

Staigiu judesiu trūktelėjusi svertą Kaja apgręžė valtį ir šoko atgal, atviros
jūros link. Bet iš rūko jau niro gerokai didesnė valtis, jos pas kuigalyje
stovėjo šerifas. Tuoj pasirodė ir dar dvi, pirmajai iš kraštų.
Jas visas baigė prisivyti škvalas.
Mygdama iš motoro viską, kas įmanoma, Kaja bandė išsprūs ti pro plyšelį
tarp artėjančių valčių lyg pro adatos skylutę, bangos putojo, rėžiamos jos
laivelio. Ji norėjo pranerti jiems po nosimis ir plaukti pelkių link, bet
suvokė nespėsianti: šerifas jau per arti, pasivys.
Jūra jau nevilnijo simetriškomis bangomis, vandenys kaip pa kliuvo
blaškėsi į visas puses. Dar labiau įsišėlo, kai juos kraštu už kliudė audra.
Po akimirkos debesys prakiuro, pasipylė liūtis. Kaja iškart permirko iki
siūlo galo, ilgų plaukų sruogos prilipo prie veido.
Ji pasuko valtį tiesiai prieš vėją, kad neapsiverstų, bet vanduo tuojau
grėsmingai užliejo pirmagalį.
Net ir žinodama, kad jų valtys greitesnės, Kaja stačia galva nėrė pirmyn į
besiblaškantį vėją. Galbūt šitame kunkuliuojančiame virale dar pavyktų
atitrūkti, o gal verčiau nerti į jūrą ir mėginti išplaukti plaukte. Mintyse
sukosi variantas, kaip geriausia iššokti iš valties, toks būdas pasprukti
atrodė labiausiai tikėtinas. Taip arti kranto kur nors čia pat atrastų
priekrantės srovę ar atgalinį srautą, kurie po van deniu ją blokštų pirmyn
daug greičiau, nei, persekiotojų nuomone, ji įstengtų plaukti. Retsykiais
iškišdama galvą iš vandens įkvėpti, ji tikriausiai sėkmingai pasiektų
sausumą, tada patyliukais nuslinktų į pakrantės brūzgynus.
Jų valčių motorai už nugaros kriokė stelbdami net audros šniokš timą. Ir
vis artėjo. Nejaugi reikės imti ir paprasčiausiai sustoti? Iki
šiol ji dar nė karto nepasidavė. Šokti iš valties reikėtų dabar pat. Bet
staiga jie it pilki rykliai sušmėžavo iš visų pusių, jau visai arti. Viena
valtis čiūžtelėjo jai skersai kelią, ir Kajos valtis pirmagaliu rėžėsi į jos
šoną. Smūgio jėga bloškė Kają atatupstą, trūktelėdama kaklą.
289

Delia Owens
Ištiesęs ranką šerifas sugriebė jos valtį už planšyro, visi kiti blaškėsi
kilvateriuose, mėtomi į visas puses. Du vyrai persiropštė pas ją, šeri fo
padėjėjas prašneko:
- Panele Katrina Klark, jūs suimta už pono Čeiso Endriuso nu
žudymą. Turite teisę tylėti...
Toliau ji nebegirdėjo. Pabaigos niekada niekas neišgirsta.
290
38.
Sekmadienio teisingumas
1970 ajos blakstienos suplazdėjo ir vokai tuojau pat užsispaudė,
-sergėdami akis nuo skaisčios šviesos, plūstančios iš lempų
K palubėj ir pro aukštus, lubas siekiančius langus. Ištisus du mė nesius ji
gyveno prietemoje, o dabar, vėl pramerkusi akis, išvy do blausų pelkių
kraštelį lauke. Plačiašakius ąžuolus, globiančius krūmokšnių dydžio
paparčius ir virgininius bugienius. Ji bandė dar akimirką ilgiau laikytis
žvilgsniu įsikibusi gyvybingos žalu mos, bet tvirtos rankos nuvedė ją prie
ilgo stalo, apstatyto kėdė mis, ant vienos kurių jau sėdėjo jos advokatas
Tomas Miltonas.
Priekyje surakintomis rankomis, ji buvo priversta taip ir laikyti jas
nepatogia maldininko poza. Mūvinti plačias juodas kelnes, apsivilkusi
paprastą baltą palaidinę, plaukus susipynusi į vieną kasą, svyrančią ant
nugaros tarp menčių, ji nė negrįžtelėjo, nė ne dirstelėjo į žiūrovus. Vis
dėlto jautė tvoskiantį nuo jų karštį, gir dėjo ūžesį žmonių, susigrūdusių į
teismo salę paspoksoti, kaip ji bus teisiama už žmogžudystę. Jautė, kaip
susibūrusieji perkreipę pečius, ištempę kaklus stengiasi įžiūrėti ją bent
akies kraštu. Pa matyti surakintą antrankiais. Nuo sumišusiu prakaito,
senų rūka lų, pigaus odekolono kvapų ją tik dar labiau kamavo šleikštulys.
291

Delia Owens
Nejaukus kosčiojimas salėje nutrūko, bet klegesys vėl pratrūko jai
artėjant prie kėdės - Kajai visi tie garsai ataidėjo tarytum iš tolo, ji ne
kažin ką girdėjo per viską gožiantį trūksmingą savo pačios alsavimą.
Įbedusi žvilgsnį į grindis - pušinių lentų, nusvidintas iki blizgesio, - ji
palūkėjo, kol bus nuimti antrankiai, tada sun kiai klestelėjo ant kėdės.
Buvo 1970-ųjų vasario dvidešimt penkta diena, 9 valandos 30 minučių.
Tomas palinko arčiau jos ir sukuždėjo, kad viskas bus gerai. Ji nieko
neatsakė, bet įsisiurbė žvilgsniu jam į akis, ieškodama nuo
širdumo, ko nors, į ką galėtų įsikibti. Tikėti juo netikėjo, bet pirmą kartą
gyvenime jai teko visą atsakomybę už save perleisti į kito žmo gaus
rankas. Septyniasdešimt vienų metų, dar visai tiesus, nesusmu kęs, vešlių
baltų plaukų peruką ir senamadišką drobinį kostiumą jis, tegul visai
netyčia, nešiojo pakiliai, kaip ir derėjo stereotipiniam provincijos
valstybininkui. Judėjo jis atsargiai, kalbėjo tykiai, žo džius tardamas pro
malonią šypseną, niekad nenykstančią nuo lūpų.
Teisėjas Simsas panelei Klark buvo paskyręs jauną advokatą, ka dangi ji
nesiėmė jokių veiksmų susirasti advokatą pati, bet apie tai išgirdęs Tomas
Miltonas grįžo iš pensijos ir pareiškė nemokamai ją ginsiąs pats. Kaip ir
visi kiti, buvo girdėjęs įvairių šnekų apie Pel kių Dukrą, per daugelį metų
protarpiais net pamatydavo ją, drauge su srove grakščiai slystančią
vandentakiais ar protekine skubančią iš maisto produktų krautuvėlės -
visai kaip meškėnas, sprunkantis iš atliekų konteinerio.
Prieš du mėnesius, kai pirmą kartą nuėjo aplankyti Kajos ka lėjime, buvo
palydėtas į mažą tamsų kambarėlį, kur rado ją, sė dinčią prie stalo. Ji nė
nepažvelgė į jį. Tomas prisistatė, pasisakė būsiąs jos gynėjas, bet ji
nepakėlė akių, nepratarė nė žodžio. Jį apė mė nenumaldomas noras ištiesti
ranką, patapšnoti jai plaštaką, bet kažkas - gal tiesi jos laikysena, gal
tuščias panarintų akių žvilgsnis - suveikė kaip skydas, sergstintis ją nuo
prisilietimo. Kraipydamas
292

Ten, kur gieda vėžiai galvą, ieškodamas patogiausio kampo pažvelgti jai į
akis, advokatas
ėmėsi aiškinti teismo proceso tvarką ir ko reikėtų tikėtis, paskui pats
uždavė keletą klausimų. Ji nė į vieną neatsakė, nekrustelėjo, taip ir
nepažvelgė į jį. Tik vedama iš kambarėlio pakreipė galvą, dirstelėjo pro
mažą langelį, už kurio buvo matyti dangus. Virš miestelio uosto rykavo
jūrų paukščiai, ir Kaja, rodėsi, stebi jų šūksnius.
Atėjęs kitą kartą Tomas iš rudo popierinio maišelio ištraukė bliz gančią
didelio formato knygą ir pastūmė Kajai. „Rečiausios pasaulio kriauklelės“
- taip vadinosi knyga, kupina natūralaus dydžio alieji niais dažais tapytų
kriauklelių, rastų atokiausiose Žemės pakrantėse.
Vos vos prasižiojusi Kaja lėtai vertė lapus, protarpiais sulinkčioda- ma.
Tomas jos neskubino. Paskui vėl bandė kalbinti, ir šįsyk ji jau pažvelgė
jam į akis. Kantriai, nemygdamas, jis paaiškino jai, kas paprastai vyksta
teisme, netgi nubraižė teismo salės planą: prisie kusiųjų atitvarą, teisėjo
suolą, vietas, kur reikėsią sėdėti prokurorui, advokatui ir jai pačiai. Dar
nubrėžė kelias figūrėles iš pagaliukų: po sėdžių sekretoriaus, teisėjo,
protokolininko, paaiškino kiekvieno iš jų vaidmenį.
Paskui, kaip ir per pirmąjį susitikimą, mėgino išdėstyti surinktus jai
nepalankius įkalčius, išklausinėti, ką veikusi aną naktį, kai žuvo
Ceisas, bet ji sulig pirmosiomis paminėtomis smulkmenomis tuojau pat
vėl nulindo į savo kiaukutą. Vėliau, kai Tomas atsistojo eiti, ji per stalą
pastūmė knygą atgal jam, bet jis pasakė:
- Ne, ne, knygą atnešiau tau. Ji tavo.
Kaja tik prikando lūpą ir sumirksėjo.
★**
O dabar, pirmą kartą atsidūrus teismo salėje, Tomas pasisten gė nukreipti
jos dėmesį nuo sambrūzdžio už nugaros rodydamas atskiras detales
piešinėlyje. Tik bergždžios buvo jo pastangos. Be
293

Delia Owens penkiolikos vienuoliktą galerija jau buvo pilnutėlė,

miestelio gy ventojai sausakimšai užtūpę suolus, visi pakeltais balsais
dalijosi
žiniomis apie įkalčius, apie mirties nuosprendį. Nedideliame bal kone
salės gale buvo dar dvidešimt vietų, ir nors nesimatė jokios tai
skelbiančios iškabos, visi suprato: tos vietos skirtos spalvotiesiems, kurie
neturėjo teisės sėstis niekur kitur. Vis dėlto šįsyk net ir balkone grūdosi
daugiausia baltųjų, tik vienas kitas juodaodis, mat tiek įta riamoji, tiek
auka, abu buvo baltieji. Beveik pačiame priekyje, tam- tyč jiems
atitvertose vietose, sėdėjo Atlanta Constitution ir Raleigh
Herald korespondentai. Tie, kuriems neliko vietų atsisėsti, susigrū do
galiniame pasienyje ir abipus aukštų langų. Laukė nenustygda- mi,
sukiodamiesi, dalydamiesi paskalomis. Pelkių Dukra teisiama už
nužudymą - dar įdomiau būti tiesiog nebegali. Teismo katinas, vardu
Sekmadienio Teisingumas, - juoda nugara, baltu snukučiu su juodais
apvadais apie žalias akis - pasirąžė saulėkaitos klanelyje, išsiliejusiame
ant plačios palangės. Katinas jau daugelį metų buvo nuolatinis teismo
salės įnamis, ir vietą čia pelnė sąžiningu darbu: rūsyje išnaikino žiurkes, o
pačioje teismo salėje - peles.
Kadangi Barkli Kouvas buvo pirma gyvenvietė, įsikūrusi šiame
pelkėtame, siautėjančių stichijų Šiaurės Karolinos pakrantės ruože, dar
Jungtinės Karalystės kolonijinė valdžia paskelbė jį apygardos centru ir
1754-aisiais pastatė pirmąjį teismo rūmų pastatą. Ir net vėliau, nors kiti
miesteliai, pavyzdžiui, tokie kaip Si Ouksas, išaugo didesni ir buvo geriau
išvystyti, oficiali apygardos valdžia taip ir liko
Barkli Kouve.
Į senąjį teismo rūmų pastatą 1912-aisiais trenkė žaibas ir medi nės
konstrukcijos supleškėjo beveik iki pamatų. Kitais metais toje pat aikštėje
Pagrindinės gatvės gale atstatyti teismo rūmai jau buvo mūrinis
dviaukštis pastatas su dvylikos pėdų aukščio granito ap daila įtvirtintais
langais. Iki septintojo dešimtmečio jį spėjo apkėsti iš pelkių atsėlinusios
laukinės žolės ir sabalpalmės, netgi švendrai.
294

Ten, kur gieda vėžiai

Pavasarį teritoriją užliejo lelijomis springstanti lagūna, per daugelį metų
ji spėjo apgraužti ir šaligatvį.
Užtat teismo salė, suprojektuota kuo panašesnė į pirmtakę, buvo
įspūdinga. Teisėjo pakyla iš tamsaus raudonmedžio su spalvinga di džiojo
valstybės antspaudo inkrustacija stūksojo po iškabintomis vėliavomis,
tarp jų - ir Konfederacijos. Prisiekusiųjų ložės priekinė sienelė irgi buvo
iš raudonmedžio, su kedro apdaila, o langų eilė vienoje sienoje rėmino
jūrą.
Į salę susirinkus teismo pareigūnams, Tomas, rodydamas figūrė les
piešinyje, ėmėsi aiškinti Kajai, kas jie tokie.
- Šitas - posėdžių sekretorius Henkas Džounsas, - parodė sa lės priekin
žingsniuojantį liesą, išstypusį šešiasdešimtmetį vyrą. Jo plaukų linija
buvo atsitraukusi už ausų, tad galva atrodė lyg tamtyč praplikusi lygiai
per pusę. Jis vilkėjo pilką uniformą, buvo susijuo sęs plačiu diržu, ant
kurio buvo pakabintas radijo ryšio siųstuvas,
žibintuvėlis, įspūdingas raktų ryšulys ir šešiašūvis „Koltas“ makštyse.
Ponas Džounsas pakeltu balsu kreipėsi į minią:
- Atleiskite, bičiuliai, bet priešgaisrines taisykles žinot visi. Kas neturit
sėdimos vietos, tiems teks išeiti.
- O tai - panelė Henrieta Džouns, posėdžių sekretoriaus duktė,
protokolininkė, - parodė Tomas jauną moterį, tokią pat aukštą, per-
karusią kaip ir jos tėvas. Tylomis įėjusi į salę ji atsisėdo prie rašomojo
staliuko netoli teisėjo pakylos. Prokuroras, ponas Erikas Časteinas, jau
sėdintis savo vietoje, traukė iš portfelio lapelius su užrašais. Eri kas buvo
augalotas vyras, plačios krūtinės, beveik šešių pėdų ūgio rudaplaukis,
visada vilkintis mėlyną kostiumą, prie jo pasirišęs pla tų ryškiaspalvį
kaklaraištį, pirktą „Sears, Roebuck“ parduotuvėje
Ašvilyje.
Vėl prabilo posėdžių sekretorius Džounsas:
- Visiems atsistot! Teismo procesas prasideda. Posėdžiui pirmi ninkauja
gerbiamasis teisėjas Haroldas Simsas.
295
Delia Owens
Akimoju stojo tyla. Salės durys atsivėrė, įžengė teisėjas Simsas, galvos
linktelėjimu leido visiems sėstis, o prokurorą ir advokatą pasi kvietė
prieiti. Stambių kaulų vyras, apskritaveidis, su narsiai želdina momis
visai pražilusiomis žandenomis, jis gyveno Si Oukse, bet jau devynerius
metus pirmininkaudavo teismo posėdžiams Barkli Kou- ve. Visuotine
nuomone, Simsas buvo dalykiškas, santūrus, nepame tantis galvos ir
sąžiningas teisėjas. Jo balsas griaudėjo per visą salę.
- Pone Miltonai, jūsų prašymas perkelti teismo procesą į kitą apygardą,
remiantis prielaida, kad panelė Klark nesulauks teisingo teismo dėl
vietinės bendruomenės išankstinės neigiamos nuomonės
į ją, atmestas. Sutinku, kad jos gyvenimo aplinkybės gana neįprastos ir
kad tam tikra neigiama išankstinė nuomonė galėjo susiformuoti, bet
neturiu jokių įrodymų, kad išankstinio nusistatymo poveikis jai būtų
buvęs didesnis nei daugumai mažuose šios šalies miesteliuose teisiamų
žmonių. Beje, ir dideliuose miestuose - taip pat. Taigi, po sėdį tęsime čia
ir dabar.
Visa salė pritariamai sulinksėjo, prokuroras ir advokatas grįžo į savo
vietas.
Teisėjas kalbėjo toliau:
- Katrina Daniele Klark iš Barklio apygardos Siaurės Karolinos valstijoje,
jūs kaltinama pirmojo laipsnio žmogžudyste, nužudymo auka - Čeisas
Lorensas Endriusas, gyvenęs Barkli Kouve. Pirmojo laipsnio
žmogžudyste vadiname tyčinį, iš anksto apgalvotą nužudy mą, o tokiais
atvejais valstybės kaltintojas turi teisę reikalauti mirties bausmės.
Prokuroras jau paskelbė, kad, jei būsite pripažinta kalta, taip ir darys.
Per salę nusirito murmesys.
Tomas nepastebimai pasislinko vos vos arčiau Kajos, ir ji neban dė vengti
tos mažos paguodos.
- Dabar pradėsime prisiekusiųjų atranką, - teisėjas Simsas nu
žvelgė dviejose pirmosiose eilėse susigrūdusius kandidatus. Jam
296

Ten, kur gieda vėžiai skaitant taisyklių ir sąlygų sąrašą, Sekmadienio

Teisingumas driuok- telėjo nuo savo palangės, dunkstelėjo žemėn ir tuo
pačiu grakščiu ju desiu užšoko ant teisėjo pakylos. Kalbėdamas toliau
teisėjas Simsas lyg nejučia ėmė glostyti katinui galvą.
- Bylose, kuriose nuteistajam gresia mirties bausmė, Siaurės Ka rolinos
valstijos įstatymas leidžia atleisti prisiekusįjį nuo pareigų, jei
šio įsitikinimai prieštarauja mirties bausmei. Prašyčiau pakelti ranką tuos,
kurie nesutiktų arba dėl kokių nors priežasčių negalėtų sutikti su siūloma
mirties bausme, jei įtariamoji būtų pripažinta kalta.
Nepakilo nė viena ranka.
„Mirties bausmė“, - tiek teišgirdo Kaja.
Teisėjas kalbėjo toliau:
- Įstatymas numato dar vieną aplinkybę atleisti asmenį nuo pri siekusiojo
pareigos: jei jūs dabar arba anksčiau buvote artimais ry
šiais susiję su panele Klark arba ponu Endriusu ir tai trukdytų jums
objektyviai vertinti bylos duomenis. Jei manote, kad tai gali būti
pritaikyta jums, prašyčiau iškart man pranešti.
Ranką pakėlė antrosios eilės viduryje įsitaisiusi ponia Selė Kal- peper.
Prisistatė. Žilus plaukus buvo sušukavusi atgal, suveržusi į mažytį
kuodelį. Jos skrybėlaitė, kostiumėlis, bateliai - viskas buvo tos pačios
blausiai rudos spalvos.
- Klausau, Sele, sakykit, kokias kliūtis {žvelgiat, - paragino teisėjas.
- Kaip jums žinoma, aš beveik dvidešimt penkerius metus buvau
Barklio apygardos socialinė darbuotoja, atsakinga už vaikus, nelan-
kančius mokyklos. Vienas tokių vaikų buvo panelė Klark, taigi, tu rėjau
su ja reikalų, ar veikiau bandžiau turėti.
Kajai būtų tekę atsigręžti, kad pamatytų ponią Kalpeper ar bet kurį kitą iš
sėdinčiųjų pagrindinėje galerijoje, o ji, savaime aiš ku, nesigręžiojo. Bet
aiškiai prisiminė pastarąjį kartą, kai vyriškis su fetrine skrybėle bandė
gaudyti bėglę, o ponia Kalpeper laukė
297

Delia Owens automobilyje. Kaja kaip įmanydama pasistengė palengvinti

dėdu lei užduotį, triukšmingai dūmė per šabakštynus, leisdama suprasti,
kur yra, o paskui patyliukais apsisuko ir pasislėpė krūmuose visai prie
pat automobilio. O Skrybėliuočius taip ir nudundėjo priešinga kryptimi,
paplūdimio link.
Susirietusi krūmuose, Kaja pajudino bugienio šakelę, ši brūkš telėjo
automobilio dureles, ir ponia Kalpeper pažvelgė pro lan gą - tiesiai Kajai į
akis. Mergaitei tuomet pasirodė, kad mokyklos nelankančius vaikus
gaudanti socialinė darbuotoja vos vos šyptelėjo.
Šiaip ar taip, nė nebandė išduoti jos sugrįžusiam Skrybėliuočiui, ku ris,
sodriai plūsdamasis, sėdo į automobilį ir nutrinksėjo keliuku - visiems
laikams.
Dabar ponia Kalpeper tarė teisėjui:
-Taigi, kadangi turėjau su ja reikalų, aš nežinau, ar mane reikėtų atleisti
nuo prisiekusiojo pareigos.
Teisėjas Simsas atsakė:
- Ačiū, Sele. Taigi, kai kuriems iš jūsų, reikia manyti, teko su sidurti su
panele Klark: parduotuvėje ar kokiu nors oficialiu pre tekstu, kaip štai
poniai Kalpeper, kuri buvo socialinė darbuotoja.
Klausimas toks: kaip manote, ar sugebėsite išklausyti liudijimų ir nutarti,
ar ji kalta, ar ne, remdamiesi vien tik pateiktais įrodymais, nepaisydami
jokių praeities įvykių ar jausmų?
-Taip, pone, esu tikra, kad sugebėsiu. Gerbiamasis teisėjau.
- Ačiū, Sele, galite likti.
Pusę dvyliktos septynios moterys ir penki vyrai jau sėdėjo pri siekusiųjų
ložėje. Ten Kaja jau galėjo juos matyti ir vogčia dirsčiojo
į veidus. Daugumą atpažino iš matymo, bet pavardžių žinojo tik vieną
kitą. Ponia Kalpeper sėdėjo per patį vidurį, Kają jos buvimas
šiek tiek guodė. Bet šalia jos sėdėjo Tereza Vait, šviesiaplaukė me todistų
pastoriaus žmona, kuri prieš daugybę metų išpuolė iš batų parduotuvės
atitraukti savo dukters nuo Kajos, kuri stoviniavo ant
298

Ten, kur gieda vėžiai

šaligatvio laukdama tėtės, ką tik papietavusi su juo užkandinėje - pirmą ir
paskutinį kartą. Ponia Vait, andai aiškinusi dukrelei, kad
Kaja nešvari, dabar sėdėjo tarp prisiekusiųjų.
Teisėjas Simsas paskelbė pietų pertrauką iki pirmos. Iš užkan dinės turėjo
būti pristatyta tuno, vištienos salotų ir sumuštinių su kumpiu
prisiekusiesiems - valgyti jiems jau teks pasitarimų kam baryje. Kad nė
viena iš dviejų miestelio maitinimo įstaigų neliktų nuskriausta, kas antrą
dieną prisiekusiųjų maistu turėjo rūpintis
„Dog-Gone“ aludė, šie pažadėjo dešrainių, aštraus troškinio su pipi rais ir
krevetėmis įdarytų bandelių. Sis tas visada tekdavo ir katinui.
Sekmadienio Teisingumui labiausiai patiko bandelės su krevetėmis.
299

39.
Čeisas, atsitiktinai
1969 ytinis rūkas jau sklaidėsi, kai Kaja vieną rugpjūčio dieną plaukė į
atokų pusiasalį, vietinių vadinamą Kiparisų prie
R plauka, - ten sykį buvo mačiusi retų šungrybių. Rugpjūtis gry bams -
jau vėlyvas metas, bet Kiparisų prieplaukoje buvo vėsu ir drėgna, tad Kaja
vylėsi, kad gali ir vėl pavykti rasti retųjų šun grybių. Buvo praslinkęs
daugiau nei mėnuo po anos dienos, kai
Teitas paliko jai ant plunksnų kelmo kompasą, ir nors protarpiais ji
pastebėdavo Teitą pelkėse, taip ir nesiryžo priplaukti padėkoti už dovaną.
Pačiu kompasu irgi nė karto nepasinaudojo, nors jis visąlaik saugiai
gulėjo vienoje iš daugybės kuprinės kišenių.
Samanų gijomis apkibę medžiai globė krantą, žemai nusvirusios
šakos atstojo urvo skliautą. Kaja ir plaukė tuo urvu, dairydamasi
tankmėse nedidelių oranžinių grybukų laibais koteliais. Ir paga liau
pamatė - narsiai švytėdami oranžinėmis kepurėlėmis, šungry biai stiebėsi
iš visų pusių apspitę seną kerplėšą. Kaja ištraukė valtį į krantą, atsisėdo
sukryžiavusi kojas prie pat vandens ir ėmėsi piešti grybus.
Staiga miško paklotėje sugurgždėjo žingsniai, tuojau pat atsklido ir
balsas:
300
Ten, kur gieda vėžiai
- Nagi nagi, tik pažiūrėkit, kas čia! Manoji Pelkių Dukra!
Kaja apsisuko, tuo pačiu judesiu pašokdama ant kojų. Ir atsidūrė akis į akį
su Čeisu.
- Labas, Kaja, - tarė jis.
Ji apsižvalgė. Kaip jis čia atsidūrė? Ji negirdėjo valties motoro
pupsėjimo. Čeisas perprato jos klausimą.
- Žvejojau. Pastebėjau tave praplaukiant, tai ir išlipau antai ten, kitoje
pusiasalio pusėje.
- Prašau, tiesiog eik sau, - ištarė ji, paskubomis grūsdama pieši mo
sąsiuvinį ir pieštukus į kuprinę.
Bet jis delnu palietė jai ranką.
- Nagi, Kaja. Atleisk. Apgailestauju, kad viskas išėjo šitaip, - jis palinko
arčiau, iš burnos tvokstelėjo pusryčių burbono kvapas.
- Neliesk manęs!
- Na jau, na jau. Juk sakiau: man labai gaila. Bet ir pati puikiai
žinojai, kad mes negalim tuoktis. Niekad nebūtum galėjusi gyventi
šalia miesto. Bet tu man visada rūpėjai, aš niekad tavęs neapleidau.
- Neapleidai? Ką dar šitai reiškia? Palik mane ramybėj, - pasibru kusi
kuprinę po pažastimi, Kaja buvo bedrožianti valties link, bet jis tvirtai
sugriebė už alkūnės.
- Kaja, kitos tokios kaip tu nėra ir nebus, niekad. O tu juk mane myli, aš
žinau.
Ji išplėšė ranką iš jo gniaužtų.
- Labai klysti! Nežinau, ar išvis kada nors tave mylėjau. Bet tu pats
šnekėjai apie santuoką, ką, jau užmiršai? Šnekėjai, kaip pastatysi namus
mums abiem. Ir ką? Laikraštyje aptinku žinutę apie tavo su
žieduotuves su kita! Kodėl tu taip padarei? Kodėl, Čeisai?
- Atsipeikėk, Kaja. Tai buvo neįmanoma. Jau tada pati žinojai, kad nieko
mums neišeitų. Bet viskas mums buvo gerai taip, kaip buvo, kas tau
nepatiko? Tiesiog susigrąžinkim, ką tada turėjom.
Sugriebęs už pečių jis prisitraukė ją artyn.
301

Delia Owens
- Paleisk mane!
Persikreipusi ji bandė išsprūsti, bet jis įsikibo abiem rankomis, pirštais
skaudžiai mygdamas jai pečius. Prisikišęs prie jos veido, įsi siurbė į
lūpas. Ji staigiai kilstelėjo rankas, nubloškė jo šalin. Šiek tiek atlošė galvą
ir sušnypštė:
- Nedrįsk.
- Štai kur mano lūšiukė! Dar labiau pašėlusi nei anksčiau!
Sugriebęs už pečių jis viena koja apsivijo jos kelius ir trūktelėjo,
stumdamas ją žemėn. Ji griuvo, pakaušiu atsitrenkė į purvyną.
- Žinau, kad nori manęs, - gašliai nusivaipė jis.
- Ne! Liaukis! — suklykė ji. Parklupęs jis įrėmė kelį jai į pilvą, jai net
kvapą užgniaužė, ir atsisegęs nusileido džinsus.
Ji bandė keltis, stumdama jį abiem delnais. Ir staiga jis dešiniu kumščiu
vožė jai į veidą. Galvoje šleikščiai pokštelėjo. Ji visu kūnu aukštielninka
drebėsi ant žemės. Viskas visai kaip tada, kai tėtė smo gė mamai. Kelias
sekundes svilinantis skausmas nustelbė visas min tis, o paskui ji suskato
sukiotis ir rangytis, mėgindama išsikapanoti iš po jo, bet jis buvo per
stiprus. Viena ranka sugniaužęs jos abi iškėlė jai virš galvos, antrąja
trūktelėjo jos šortų užtrauktuką, nu smaukė kelnaites. Ji spardėsi iš visų
jėgų ir klykė, bet nebuvo kam išgirsti. Kulnais trankydama žemę mėgino
išsivaduoti. Sugriebęs už juosmens, jis apvertė ją kniūbsčią. Įmurkdė
degantį veidą į purvyną.
Tada kyštelėjo ranką jai papilvėn ir pats atsiklaupęs jai už nugaros
trūktelėjo jos dubenį savo šlaunimis aukštyn.
- Šįkart jau nesitikėk, kad tave paleisiu. Nori ar nenori, tu - mano.
Nežinia koks pirmykštis instinktas įliejo jai jėgų, bet staiga at sispyrusi į
žemę keliais ir delnais ji stojo piestu ir tuo pat metu atsivedėjusi rėžė
alkūne jam į pasmakrę. Jo galva loštelėjo, o ji, pa sinaudojusi proga, kaip
pašėlusi suskato tvatyti jį kumščiais, kol ne tekęs pusiausvyros jis atbulas
tėškėsi į dumblą. O tada, prisitaikiusi, spyrė jam į kiaušus, taikliai ir
stipriai.
302

Ten, kur gieda vėžiai

Jis dvilinkas virto ant šono ir susigriebęs už tarpukojo ėmė raity tis. Dėl
viso pikto ji dar spyrė jam į nugarą - tiksliai žinojo, kur yra inkstai. Spyrė
kelis kartus. Iš visos sveikatos.
Galiausiai trūktelėjo aukštyn šortus, griebė kuprinę ir nuskuodė
į valtį. Sugriebusi motoro užvedimo virvę atsisuko: remdamasis į
žemę delnais jis aimanuodamas kėlėsi ant kelių. Ji pratrūko plūs tis,
nesiliovė, kol driokstelėjo variklis. Neabejodama, kad bet kurią akimirką
jis gali šokti jos vytis, staigiai patraukė vairalazdę ir visu greičiu nušvilpė
tolyn nuo kranto - Čeisas kaip tik stojosi. Dre bančiomis rankomis ji
užsisegė šortus, viena ranka tvirtai įsikibo, kad nesvirduliuotų.
Paklaikusiomis akimis apžvelgė jūrą ir pamatė netoliese dar vieną bangų
sūpuojamą valtį, du vyrai joje akis išpūtę stebeilijo į ją.
303

40.
Kiparisų prieplauka
1970 o pietų teisėjas Simsas paklausė prokuroro:
- Erikai, jūs pasiruošę kviesti pirmąjį savo liudytoją?
P
- Pasiruošę, gerbiamasis teisėjau.
Žmogžudysčių bylose pirmuoju kaltinimo liudytoju Erikas papras tai
kviesdavo koronerį, kadangi jo liudijimas supažindindavo su me-
džiaginiais įkalčiais, tokiais kaip žmogžudystės įrankis, mirties data ir
laikas, nusikaltimo vietos nuotraukos - visa tai neišvengiamai padary-
davo neišdildomą įspūdį prisiekusiesiems. Bet šiuo atveju žmogžudys tės
įrankio išvis nebuvo, nei pirštų atspaudų, nei pėdsakų. Tad Erikas
nusprendė pradėti nuo motyvo.
- Gerbiamasis teisėjau, valstybės kaltintojas kviečia poną Rodnį
Horną.
Visa salė žiūrėjo, kaip Rodnis užlipa į liudytojų tribūną ir prisie kia sakyti
tiktai tiesą. Kaja atpažino veidą, nors buvo mačiusi jį vos kelias sekundes.
Ir tuojau nusigręžė. Buvęs mechanikas, vienas iš jų, tos padermės, kurie
ištisas dienas žvejoja, medžioja arba pliekia pokerį
„Pelkių Ginėjoje“. Šnabę į save talpina kaip statinė lietaus vandenį.
Šiandien, kaip ir visada, jis vilkėjo džinsinį kombinezoną su petne
šomis ir švarius languotus marškinius, tiek iškrakmolytus, kad apy kaklė
styrojo it rikiuotėje. Žvejo kepurę gniaužė kairėje rankoje, nes
304

Ten, kur gieda vėžiai dešinioji buvo reikalinga laisva duodant priesaiką.
Paskui atsisėdo ant liudytojų suoliuko, kepurę pasidėjo ant vieno kelio.
Erikas nerūpestingai žingtelėjo liudytojų tribūnos pusėn.
- Laba diena, Rodni.,.
- Labukas, Erikai.
-Tad štai, Rodni. Man regis, 1969-ųjų rugpjūčio 30-osios rytą tu kartu su
draugu žvejojai netoli Kiparisų prieplaukos. Tiesa?
- Taip, tas visiška tiesa. Mudu su Deniu buvom išplaukę pažvejoti.
Buvom ten jau apyaušriu.
- Patvirtink protokolui: su draugu Deniu Smitu?
- Taip, mudu abu su Deniu.
- Gerai. O dabar norėčiau, kad teismui papasakotum, ką tą rytą matei.
- Na, kaip jau sakiau, nuplaukėm ten su brėkšma, o tuo metu, manrods,
buvo jau gal kokia vienuolikta, jau kuris laikas nieko nebu vom kandę, tai
ruošėmės vyniot meškeres ir plaukti sau, bet tada išgir dom triukšmą,
sklido iš ten, iš už medžių, kur pusiasalyje. Iš miško.
- O koks tai buvo triukšmas?
- Na, balsai. Sakyč, tokie kaip ir prislopę iš pradžių, paskui - gar sesni.
Vyro ir moters. Jų pačių nematėm, tik girdėjom balsus, lyg ir niovėsi jie
ten.
- O kas nutiko paskui?
- Taigi, paskui moteris kad padūko rėkti, tai mes ir paplaukėm arčiau.
Pažiūrėt, ar nebus papuolus į kokią bėdą.
- Ir ką pamatėt?
- Na, tuo metu, kai priartėjom, pamatėm, kaip ta moteris, stovė dama šalia
vyro, spiria jam tiesiai į... - Rodnis pažvelgė į teisėją.
Teisėjas Simsas paragino:
- Kur ji jam spyrė? Gali pasakyti.
- Spyrė jam tiesiai į kiaušus ir jis nuvirto ant šono, visas dejuoda mas ir
aimanuodamas. Tada ji spyrė jam į nugarą, dar ir dar. Pasiu tusi kaip
mulas bitę perkandęs.
305
Delia Owens
- Gal atpažinai tą moterį? Ar ji šiandien yra teismo salėje?
-Taip, ją atpažinom, ir dar kaip. Taigi va štai ji, ten, kaltinamoji.
Ta, kurią žmonės vadina Pelkių Dukra.
Teisėjas Simsas palinko šiek tiek arčiau liudytojo.
- Pone Hornai, kaltinamosios pavardė yra panelė Klark. Prašau niekaip
kitaip jos nevadinti.
- Na taip, gerai. Tai va ta, kur matėme, buvo panelė Klark.
Erikas klausinėjo toliau:
- O jūs atpažinote tą vyrą, kurį ji spardė?
- Na, tai kad iš karto jo nesužiūrėjom, jis ten rangėsi ir raitėsi ant
žemės. Bet paskui, po kelių minučių, kai atsistojo, pamatėm, kad tai
Čeisas Endriusas, dar prieš keletą metų buvęs komandos įžaidėjas.
- O kas buvo paskui?
- Ji klupinėdama nulėkė prie savo valties, na, buvo beveik išsi rengusi.
Šortai kadaravo ties čiurnom, kelnikės - ties keliais. Ji ban dė vienu metu
ir bėgti, ir užsitempti kelnes. Ir vis nenustodama jam kažką rėkė. Vis dar
tempdama kelnes įsigriovė į valtį ir nušvilpė, net parūko. Lėkdama pro
mus pažiūrėjo man tiesiai į akis. Va kodėl nė kiek neabejoju, kas ji tokia.
- Sakei, kad bėgdama prie valties ji visą laiką šaukė. Gal girdėjai - ką?
- Na taip, gi visai nebetoli buvom, girdėjau kuo aiškiausiai.
- Prašyčiau pasakyti teismui, kokius žodžius girdėjai ją šaukiant.
- Taigi ji spiegė: „Palik mane ramybėj, šikniau tu! Dar kiši prie manęs
nagus - užmušiu!“
Teismo salė sušurmuliavo, murmesys niekaip nenorėjo nurimti.
Teisėjas Simsas kaukštelėjo plaktuku.
- Pakaks! Šito užtenka.
Erikas kreipėsi į savo liudytoją:
- Kol kas tiek, ačiū, Rodni. Daugiau klausimų neturiu. Perlei- džiu
liudytoją gynybai.
306

Ten, kur gieda vėžiai

Tomas prasibrovė pro Eriką, prisiartino prie liudytojo tribūnos.
-Tad štai, Rodni, tu paliudijai, kad iš pat pradžių, kai tik išgirdot tuos lyg
ir slopius, bet vis dėlto garsius balsus, nematėte, kas vyksta tarp panelės
Klark ir pono Endriuso. Tiesa?
- Teisingai. Mes jų nematėm, kol nepriplaukėm kiek arčiau.
- Ir dar sakei, kad moteris, kurią vėliau paliudijai buvus panelę
Klark, garsiai rėkė, lyg būtų pakliuvusi j bėdą. Teisingai?
-Aha.
- Nematei, kad jie būtų bučiavęsi ar kokių kitokių seksualinių veiksmų
tarp dviejų suaugusių ir neprieštaraujančių žmonių apraiš kų. Girdėjai
moterį rėkiant, lyg ją būtų užpuolę, lyg būtų pakliuvusi
į bėdą. Ar ne?
- Na taip.
- Tad ar negali būti, kad panelė Klark, spardydama poną En- driusą, iš
tiesų gynėsi - moteris, viena miške, nuo labai stipraus, sportiško vyro?
Zaidusio amerikietišką futbolą įžaidėjo pozicijoje?
Vyro, kuris ją užpuolė?
- Ta-aip, manau, gali būti.
- Daugiau klausimų neturiu.
- Ar kaltintojas dar norės perimti liudytoją?
- Taip, gerbiamasis teisėjau, - atsakė Erikas, stovėdamas prie prokuroro
stalo.
- Taigi, Rodni, neatsižvelgus į tai, ar tam tikri veiksmai tarp jų vyko
abipusiu sutarimu ar ne, kaip manai, ar galėtume tvirtinti, kad
įtariamoji, panelė Klark, buvo nepaprastai įtūžusi ant žuvusiojo Čei- so
Endriuso?
- Tai jau, dar ir kaip labai įtūžusi.
- Tiek įtūžusi, kad užrėktų, esą jei dar kišiąs nagus prie jos - už- mušianti.
Teisingai?
- Taigi, na juk šitaip ir buvo.
- Daugiau klausimų neturiu, gerbiamasis teisėjau.
307

41.
Nedidukė banda
1969 ankomis maigydama vairalazdę, Kaja vis gręžiojosi atgal, ar
valtimi iš Kiparisų prieplaukos jos neatsiveja Čeisas.
R
Visu greičiu ji įburzgė į savo lagūną, klupinėdama, tinstančiais keliais
nubėgo į pirkelę, {puolusi į virtuvę susmuko ant grin dų ir apsipylė
ašaromis. Pirštų galiukais čiuopė užtinusią akį, spjaudė į burną patekusias
smiltis. Ir tuojau vėl įsiklausė, ar neišgirs jo artėjant.
Ji spėjo pamatyti pakabutį su kriauklele. Čeisas jo taip ir nenusi
ėmė. Kaip šitaip gali būti?
„Tu - mano“, - pasakė jis. Dėl tų spyrių jis bus piktas kaip vel nias. Ir
būtinai atsibastys už juos atsiteisti. Galbūt šiandien pat.
O gal palauks nakties.
Kaja niekam negalėjo apie tai pasisakyti. Šoklys primygtinai rei kalautų
pranešti šerifui, bet prireikus rinktis, kuo tikėti: Pelkių Duk ra ar Čeisu
Endriusu, įstatymas niekad nepasirinks jos. Kaja dorai nežinojo, ką
pamatė du žvejai valtyje, bet nė kiek neabejojo, kad jos jie negins. Sakys,
esą pati prisiprašiusi, juk bent keletą metų glam-
žydavosi su juo, kol tas dar nebuvo jos pametęs. Elgėsi, kaip damai tikrai
nedera. Kaip tikra paleistuvė, štai ką jie pasakys.
308

Ten, kur gieda vėžiai

Lauke stūgavo nuo jūros atūžiantis vėjas, ir Kaja sunerimo per jo
kauksmą neišgirsianti valties motoro pukšėjimo. Tad lėtai, ne rangiai,
kęsdama varstantį skausmą, prisikrovė kuprinę sklindžių, sūrio bei riešutų
ir žemai nuleidusi galvą, kad bent kiek apsisau gotų nuo pašėlusios vėtros,
nuskubėjo spartinomis apaugusiomis kanalų pakrantėmis į skaitymo
lūšną. Kelionė pėsčiomis truko ge ras keturiasdešimt penkias minutes,
sulig kiekvienu įtartinu garsu jos pastiręs, maudulių kamuojamas kūnas
visas sukrūpčiodavo, galva kryptelėdavo į šalį, žvilgsnis nerimastingai
smigdavo į žoles.
Galų gale į jos akiratį įslinko senasis rąstinis namelis, prasmegęs aukštose
žolėse, susigūžęs ant pat upokšnio kranto. Čia vėjas jau taip nebesiblaškė.
Minkštos žolės lankoje buvo beveik tyku. Kaja niekad nebuvo Čeisui
prasitarusi apie savo slėptuvę, bet jis galėjo nutuokti. Kaja nenumanė, ką
jis iš tiesų žino.
Žiurkių išmatų tvaikas čia buvo visai išsivadėjęs. Įsidarbinęs ekologijos
laboratorijoje, Teitas drauge su Škiperiu sutvarkė senąją lūšną, kad jis,
užtrukęs ekspedicijose, galėtų prireikus čia perna kvoti. Jie sutvirtino
sienas ir ištiesino stogą, atgabeno būtiniau sių baldų: nedidelę lovą, kurią
užklojo languota vilnone lovatiese, krosnelę valgiui gaminti, stalą ir kėdę.
Puodus ir keptuves sukabi no ant gegnių. O ant sulankstomo staliuko
stovėjo plastiko lakštu apdengtas čia visai lyg ir nederantis daiktas -
mikroskopas. Kam pe, senoje metalinėje spintelėje, buvo sukrautos
maisto atsargos: skardinės su troškintomis pupelėmis ir sardinėmis.
Nieko, kas pri viliotų lokius.
Tačiau viduje Kaja jautėsi it spąstuose, nes ten nebūtų išgirdu si Čeiso
artėjant, tad įsitaisė ant upokšnio kranto, dešine akimi nužiūrėjo žolėtą
pažliugusią žemę. Kairė akis buvo visai užputusi.
Kiek tolėliau pasroviui palei upelį vaikštinėjo penkios elnių pa telės, jos
skabė lapus nekreipdamos jokio dėmesio į Kają. Jei taip ji galėtų prie jų
prisijungti, jei galėtų tapti viena iš jų draugijos.
309

Delia Owens
Kaja žinojo, kad viena elnė vis dėlto nėra tokia svarbi, jog ją pra radusi
banda liktų nevisavertė, užtat nevisavertė liktų toji elnė be savo bandos.
Viena jų pakėlė galvą, nukreipė tamsių akių žvilgsnį
į medžių tankmę šiaurės pusėje, tada treptelėjo dešine priekine kanopa,
paskui - kaire. Sužiuro ir kitos, nerimastingai subliuvo.
Kaja sveikąja akimi tuojau suskato dairytis miško ženklų, liudi jančių
artėjant Čeisą ar kokį kitą grobuonį. Bet visur buvo tyku ramu. Galbūt
elnes išgąsdino vėjo šuoras. Jos liovėsi trepčioti, vi sos drauge pamažu
atsitraukė į aukštą žolę, palikdamos Kają vieną ir sunerimusią.
Ji dar sykį apžvelgė lanką, ar kur nekrebžda koks įsibrovėlis, bet ausylai
klausydamasi ir akylai dairydamasi išeikvojo paskutinius energijos
likučius, tad grįžo į trobelę. Išsikrapštė iš kuprinės ga balą sušmižusio
sūrio. Sudribusi ant grindų kramtė negalvodama,
čiupinėdama sutinusį skruostą. Jos veidas, rankos ir kojos buvo visi
suraižyti, aplipę kruvinu smėliu. Nubrozdinti keliai pulsavo skausmu.
Kaja sukūkčiojo grumdamasi su gėda, apkramtyto sūrio trupinių čiurkšlė
staiga šovė iš burnos.
Taigi, pati prisiprašė. Susidėjo su vyru be jokios palydos ar prie
žiūros. Natūralus gamtos šauksmas nuviliojo ją, netekėjusią, į pigų
motelį, bet jos poreikis taip ir liko nepatenkintas. Seksas po blyk sinčios
neoninės iškabos atšvaitais, paženklintas tik kraujo dėme ant paklodės,
tarsi sužeisto gyvūno pėdsaku.
Ceisas apie tai tikriausiai gyrėsi visiems iš eilės. Nenuostabu, kad žmonės
jos vengia, ji niekam tikusi, šlykšti.
Kai dangumi greitai skriejančių debesų properšoje kyštelėjo mėnulio
pjautuvas, Kaja pro mažą langelį ėmė dairytis žmogaus pavidalo:
tykojančio, sėlinančio. Galiausiai įsiropštė į Teito lovą ir užmigo po jo
antklode. Miegojo dažnai pabusdama, įsiklausy dama, ar nepasigirs
žingsniai, paskui vėl užsitraukdama minkštą audeklą ant veido.
310
Ten, kur gieda vėžiai
***
Pusryčiams - dar sauja trupančio sūrio. Veidas dabar jau buvo nudažytas
tamsesniais, žaliais ir purpuriniais tonais, akis užtinusi kaip virtas
kiaušinis, kaklas kaip sudaužytas. Viršutinė lūpa grotes kiškai perkreipta.
Visai kaip mama - virtusi pabaisa, bijanti grįžti namo. Staiga Kaja labai
aiškiai suvokė, ką teko ištverti mamai, kodėl ji išėjo.
- Mama, mama, - sukuždėjo ji. - Aš suprantu. Pagaliau supran tu, kodėl
buvai priversta išeiti ir nebegalėjai grįžti. Atleisk, aš neži nojau, aš niekuo
negalėjau tau padėti.
Kaja susigūžė ir apsiverkė. Bet ūmai kilstelėjo galvą ir tarė:
- Aš niekad negyvensiu šitaip - nuolat svarstydama, kada ir iš kurios
pusės kumštis kris kitą kartą.
Tą popietę ji patraukė namo, bet, nors buvo alkana, o atsargos seko, pas
Šoklį neplaukė. Ten ją galėjo pamatyti Čeisas. Be to, ji nenorėjo, kad kas
nors išvystų sudaužytą jos veidą. Ypač - Šoklys.
Užkramčiusi sužiedėjusios duonos su rūkyta žuvim, Kaja atsisė do ant
savo lovos verandoje krašto, užsižiūrėjo pro tinklelį laukan.
Ir kaip tik tada visai netoli savo veido pamatė vabzdžio maldininko
patelę, rėpliojančią šaka. Nariuotomis čiumpamosiomis priekinėmis
kojelėmis vabzdys raškė nuo šakos naktinius drugius ir čia pat juos
dorojo, nepaisydamas vis dar plazdančių sparnų, kyšančių iš žabtų.
Netoliese pasirodė ir vabzdžio maldininko patinas; aukštai iškėlęs galvą,
išdidus jis ėmė merginti patelę. Ši, rodos, susidomėjo, sumo savo ūseliais
it rykštėmis. Kaja nenumanė, šiurkščiai ar švelniai pati nas ją apglėbė,
bet, kol jis baksnojo dauginimosi organu šen ir ten, siekdamas apvaisinti
kiaušinėlius, patelė perkreipė ilgą grakštų kak lą, atsigręžė ir nukando
patinui galvą. Tik šis buvo taip įnikęs krušti patelę, kad nė nepastebėjo.
Linguodamas begalviu kaklu tęsė savo darbą, o patelė čiaumojo jo
krūtinę, paskui - ir sparnus. Galiausiai
311

Delia Owens iš jos nasrų liko kyšoti paskutinė priekinė koja, o begalvė,
beširdė apatinė kūno dalis triūsė toliau, nė ritmas nesutriko.
Jonvabalių patelės prisišaukia svetimus patinus siųsdamos klai dinančius
signalus ir suėda. Vabzdžių maldininkų patelės sudoroja savo pačių
partnerius. Vabzdžių moterys, pagalvojo Kaja, žino, kaip elgtis su savo
meilužiais.
Po kelių dienų ji vėl pradėjo plaukioti į pelkes, tyrinėdavo užka borius,
kurių, kaip vylėsi, Čeisas negalėjo žinoti, bet visąlaik būdavo budri ir
nervinga, o tai trukdė piešti. Viena jos akis tebebuvo siau ras plyšelis vis
dar neatlėgusio tynio kaugėje, šleikščios kraujosruvos spalvos išplito per
pusę veido. Vis dar maudė visą kūną. Užtekdavo spygtelėti burundukui, ir
ji tuoj pat atsigręždavo, įdėmiai įsiklausy davo, ką krankia varnos -
klausydavosi senosios, dar bežodės kalbos iš tų laikų, kai bendravimas
buvo paprastas ir aiškus. Kad ir kur atsidūrusi, mintyse visada
stengdavosi numatyti atsitraukimo kelius.
312

42.
Kamera
1970 ro mažytį Kajos kameros langelį vidun smelkėsi drumzlinos
šviesos pluoštai. Kaja stebėjo šviesoje šokančias dulkelytes,
P kurios tylomis visos sukosi viena kryptimi, lyg sekdamos paskui kokį
užsisvajojusį vadovą. Pasiekusios šešėlio kraštą, dulkelytes iš nykdavo.
Be saulės jos buvo niekas.
Kaja prisitraukė medinę dėžę, atstojančią jai stalą, tiesiai po lan geliu,
kurį nuo grindų skyrė geros septynios pėdos. Apsivilkusi pilką
kombinezoną su užrašu ant nugaros APYGARDOS AREŠTANTASy ji
užsiropštė ant dėžės ir užsižiūrėjo į jūrą, šiek tiek įmatomą pro sto rą
stiklą ir grotas. Baltos keteros putojo, spjaudėsi purslais, o žemai virš
bangų skrido pulkelis pelikanų, pakreipę galvas jie dairėsi žuvų.
Ištempusi kaklą, dešinėje pusėje ji netgi įžiūrėjo tankiais medžiais
apaugusį pelkių pakraštį. Anądien matė, kaip danguje pakibo erelis ir
tuojau nėrė stverti žuvies.
Apygardos kalėjimą sudarė šešios kameros, dvylikos pėdų il gio, dvylikos
pėdų pločio, įrengtos vienaaukščiame cemento blo kų pastate miesto
pakraštyje, už šerifo nuovados. Kameros buvo išrikiuotos viena eile
išilgai visą pastatą, tad sulaikytieji vienas kito nematė. Trys patalpos
sienos buvo drėgni cemento blokai,
313
Delia Owens ketvirtoji, įskaitant ir užrakintas duris, - vien iš grotų.
Kiekvienoje kameroje buvo medinė lova su gumuliuotu čiužiniu,
plunksni ne pagalve, paklode ir pilka vilnone antklode, kriauklė, medinė
dėžė, atstojanti stalą, ir tualetas. Viršum kriauklės vietoj veidro džio —
įrėmintas Jėzaus atvaizdas, padovanotas moterų baptisčių organizacijos.
Kaja - pirmoji areštantė moteris per daugelį metų, neminint tų, kurios čia
atsidurdavo vienai nakčiai, — susilaukė ir
šiokios tokios nuolaidos: galimybės užsitraukti kriauklę ir tualetą pilko
plastiko užuolaida.
Du mėnesius iki teismo ji buvo laikoma uždaryta areštinėje be galimybės
būti paleistai už užstatą - tokią teisę prarado mėgin dama valtimi sprukti
nuo šerifo. Kartais Kaja susimąstydavo, kas pirmas žodį „narvas“ pakeitė
žodžiu „kamera“. Tikriausiai kuriais nors laikais būta aplinkybių, kai
žmonijai prireikė tokios permai nos. Jos rankomis virvėjo raudoni
nukasyti ruožai. Plūstant bega linėms minučių virtinėms, Kaja sėdėdavo
ant lovos, apžiūrinėdavo plaukų sruogas, pašiodavo kaip plunksnas. Visai
kaip kirai.
Stovėdama ant dėžės, perkreipusi kaklą, kad matytų pelkių kraštelį, ji
prisiminė Amandos Hamilton eilėraštį:
Sužeistas kiras Brandono paplūdimyje
Padangėje tu šokai, siela o sparnuota,
Ir gąsdinai šaižiu riksmu tu aušrą ūkanotą.
Tu jūrai iššūkį metei, laivus lydėjai,
Paskui tave man pargrąžino vėjai.
Tau lūžo sparnas, jį tempei kaip naštą,
Pakrantės smėlyje išbrėžei blankų raštą.
Kai plunksnos lūžta, nesvajok nuo žemės atsispirti.
Tik kas nusprendžia, kad jau metas mirti?
314

Ten, kur gieda vėžiai

Nesužinosiu jau, kur išnykai, prapuolei,
Bet raštas smėlyje matyti iki šiolei.
Kai sužeista širdis, nebesvajok nuo žemės atsispirti.
Tik kas nusprendžia, kad jau metas mirti?
Nors suimtieji vienas kito ir negalėjo matyti, dar du areštinės įna miai -
du vyrai, įkurdinti pačiame kamerų eilės gale, - beveik ištisas dienas ir
vakarus maldavo liežuviais. Abu jie sėdo už tą patį: turėjo atlikti
trisdešimties parų bausmę už „Dog-Gone“ aludėje sukeltas muštynes,
pasibaigusias sudaužytais aludės veidrodžiais ir keliais lū
žusiais kaulais, - konfliktas kilęs rungiantis, kam pavyks toliausiai
nuspjauti. Daugiausia tiedu drybsodavo lovose savo gretimose ka merose
ir gerklodavo vienas kitam. Balsai aidėjo lyg iš tuščių metali nių statinių.
Mėgstamiausia jų erzelio tema buvo lankytojų atneštos paskalos apie
Kajos bylą. Ypač jie mėgo aptarinėti mirties bausmės tikimybę.
Apygardoje jau dvidešimt metų niekas nebuvo nuteistas mirties bausme, o
moteris - ir išvis niekad.
Kaja girdėjo kiekvieną jų žodį. Pati mirtis ne itin jai rūpėjo, tiki mybe
užbaigti šitą šešėliuotą gyvenimą jos niekas negalėjo įbauginti.
Užtat apie patį mirties nuo kažkieno kito rankos procesą, apie supla nuotą
ir pagal grafiką įvykdytą nužudymą galvoti buvo taip baisu, kad gniaužė
kvapą.
Miegas jos vengė, gūžinėjo, rodos, čia pat, pakraščiais, o paskui
driuoktelėdavo į šalį. Sąmonė staiga imdavo smegti į gilų miego šu linį -
palaimos akimirksnis, bet kūną nukrėtęs drebulys tuoj pat ją iš ten
išplėšdavo.
Ji nulipo nuo dėžės, atsisėdo ant lovos, keliais pasirėmusi smakrą.
Čia ji buvo atvesta po teismo, vadinasi, dabar gali būti kokios šešios.
Praslinko vos valanda. O gal netgi nė tiek.
315
43.
Mikroskopas
1969 ugsėjo pradžioje - po Čeiso užpuolimo buvo praėjusi kiek daugiau
nei savaitė - Kaja žingsniavo savo paplūdimiu.
R
Smarkaujantis vėjas kėslavo išplėšti jai iš rankų laišką, tad ji laikė jį
prispaustą prie krūtinės. Leidėjas pakvietė ją susitikti Grinvi- lyje: parašė
suprantąs, kad mieste ji pasirodanti nedažnai, bet patikino norįs susitikti,
o leidykla apmokėsianti visas kelionės išlaidas.
Diena buvo giedra ir karšta, tad Kaja nutarė išplaukti į pelkes.
Siauros estuarijos žiotyse ji išniro iš aukšta žole užžėlusio posūkio ir
staiga pamatė Teitą. Tupėdamas ant plačios smėlio juostos, jis sėmė
vandens pavyzdžius į mažyčius stiklinius mėgintuvėlius. Jo didelis
motorlaivis su įrengta laboratorija sūpavosi netoliese: pririštas prie
strampo nuplūduriavo iki kanalo ir jį užtvėrė. Kaja užgulė vairalaz dę.
Jos veido tynis buvo kiek atlėgęs, bet akį vis dar supo bjaurios
žalios ir violetinės dėmės. Kaja puolė į paniką. Negalėjo leisti Teitui
pamatyti sumušto veido, tad pabandė kuo skubiau apsukti valtį.
Bet jis pakėlė galvą ir pamojo.
- Plauk čionai, Kaja! - šūktelėjo. - Noriu parodyt tau savo nau jąjį
mikroskopą.
316

Ten, kur gieda vėžiai

Mikroskopas buvo toks pat veiksmingas burtažodis, kaip ir so cialinės
darbuotojos kadaise paminėtas pyragėlis su vištiena. Kaja pristabdė valtį,
bet neatsakė.
- Eikš gi! Pamatysi, kaip jis išdidina vaizdą - nepatikėsi savo aki mis!
Matyti net amebų pseudopodijos!
Kaja kaip gyva nebuvo mačiusi amebos, ką ir kalbėti apie jų kūno dalis.
Be to, regint Teitą, ją ir vėl užliejo ramybė, apėmė santarvės jausmas.
Nusprendusi, kad kaip nors pavyks laikyti atgręžus į jį sveikąją veido
pusę ir nuslėpti mėlynę, ji užčiuožė ant sausumos ir nubrido per seklumą
prie jo laivo. Mūvėjo nukirptus džinsus, vil kėjo baltus marškinėlius,
plaukai plaikstėsi palaidi. Stovėdamas ant viršutinės laivagalio kopėčių
pakopos, Teitas ištiesė jai ranką ir ji, pakreipusi galvą į šoną, sugriebė jo
pirštus.
Šviesiai rusvos spalvos jo kreiseris susiliejo su pelkių fonu. Kaja dar
niekad nebuvo mačiusi tokios grožybės: tikmedžio denis, žalva rinis
vairaratis.
- Nagi eikš čionai, - pakvietė Teitas lipdamas žemyn, į kaju tę. Kaja
nužvelgė kapitono stalą, virtuvėlę, įrengtą prašmatniau nei jos pačios,
gyvenamąją zoną, pertvarkytą į tikrą laivo laboratoriją:
čia buvo bent keletas mikroskopų, rikiavosi virtinės mėgintuvėlių.
Buvo ir dar kažkokios dūzgiančios, žybčiojančios įrangos.
Teitas pasikrapštė su pačiu didžiausiu mikroskopu, tiksliai į vietą
stumtelėjo objektinį stiklelį.
- Na štai, palūkėk minutę.
Ant objektinio stiklelio nuvarvino lašą pelkių vandens, ant vir
šaus uždėjo kitą stiklelį, suderino okuliarą. Tada išsitiesė.
- Dabar žiūrėk.
Kaja pasilenkė atsargiai, tarsi bučiuoti kūdikio. Mikroskopo
žiburėlis atsispindėjo tamsiuose jos vyzdžiuose. Ji nejučia aštriai
įkvėpė: į jos regėjimo lauką įplaukė tikras Užgavėnių karnavalas,
virtuliuodami sukosi persirengėliai. Neįtikėtinomis šukuosenomis
317

Delia Owens pasipuošę stulbinantys kūnai, tokie godūs gyvybės,

išdaigaujantys taip, lyg būtų susibūrę cirko palapinėje, o ne viename
vandens laše.
Kaja prispaudė delną prie krūtinės.
- Nė nenutuokiau, kad jų tiek daug, kad jie tokie gražūs, - ištarė
neatitraukdama akies nuo okuliaro.
Jis įvardijo jai kai kurias retesnes rūšis, paskui atsitraukęs įsižiūrė jo į ją.
Ji jaučia gyvybės pulsą, pagalvojo, nes jokie pasaliniai sluoksniai neskiria
jos nuo planetos.
Jis parodė jai ir daugiau stiklelių.
Ji sukuždėjo:
-Tarytum niekad nebūčiau mačiusi žvaigždžių... o dabar staiga pamačiusi.
- Gal norėtum kavos? - paklausė jis negarsiai.
Ji kilstelėjo galvą.
- Ne, ne, ačiū.
Ji atšlijo nuo mikroskopo, pasislinko virtuvėlės pusėn. Judėjo ne rangiai,
saugodamasi neatsukti Teitui rudais ir žaliais lopiniais tvies- kiančios
akies.
Teitui nuolatinis Kajos budrumas buvo įprastas, bet ji šalinosi jo labiau
nei bet kada, elgėsi išties keistai. Galvą nuolat laikė pakreipusi nei šiokiu,
nei tokiu kampu.
- Nagi, Kaja. Tik puodelį kavos.
Jis jau buvo virtuvėlėje, jau pylė vandenį į aparatą, iš šio netru kus ėmė
kapsėti stipri kava. Kaja stovėjo prie viršun į denį vedančių kopėčių,
Teitas padavė jai puodelį, mostelėjo lipti aukštyn. Pasiūlė sėstis ant
pagalvėlėmis paminkštinto suolo, bet ji liko stovėti laiva- galyje. Tarsi
katė, nenuleidžianti akių nuo kelio atsitraukti. Švytinti balto smėlio juosta
vingiu driekėsi tolyn nuo jų, kol pradingo po tankiais ąžuolais.
- Kaja... - ištarė Teitas ir užsikirto, nes ji grįžtelėjo ir jis pamatė
blunkančią mėlynę ant skruosto. - Kas atsitiko tavo veidui?
318

Ten, kur gieda vėžiai

Jis priėjo artyn, ištiesė ranką, norėdamas paliesti skruostą. Ji nusisuko.
- Nieko. Vidury nakties dėjausi į duris.
Tai tardama, staigiai kilstelėjo ranką prie veido, ir Teitas suprato: netiesa.
Kažkas jai smogė. Čeisas? Nejaugi ji vis dar susitikinėja su juo, nors jis
dabar vedęs? Teitas sujudino apatinį žandikaulį, bemaž sugriežė dantimis.
Kaja pastatė puodelį, lyg jau susiruošusi eiti sau.
Teitas prisivertė neprarasti savitvardos.
- Pradėjai naują knygą?
- Tą, apie grybus, jau beveik baigiau. Spalio pabaigoje mano lei dėjas
atvažiuoja į Grinvilį, nori ten susitikti. Bet aš dar abejoju, ar važiuosiu.
- Manau, važiuok. Būtų visai neprošal su juo susitikti. Iš Barkli
Kouvo į Grinvilį autobusas važiuoja kasdien, yra ir naktinis. Kelionė
neilga. Trunka gal valandą dvidešimt minučių, maždaug tiek.
- Aš net nežinau, kur nusipirkti bilietą.
- Vairuotojas viską žinos. Tau tik reikia ateiti į autobuso stote lę
Pagrindinėje gatvėje, vairuotojas viską paaiškins, ką daryti toliau.
Man rodos, Šoklys savo krautuvėlėje turi prisismeigęs prie sienos
tvarkaraštį.
Jis jau žiojosi pridurti, kad pats tuo autobusu yra važiavęs daugybę kartų į
Čapel Hilą ir atgal, bet tuojau persigalvojo: verčiau jai nepri minti tų
dienų, to bergždžio laukimo paplūdimyje liepos mėnesį.
Valandėlę abu tylomis gurkšnojo kavą, klausėsi poros vanagų, kly-
kaujančių aukštos debesų sienos papėdėje.
Teitas norėjo pasiūlyti jai dar kavos, bet dvejojo, numanė, kad ji tuo
pasinaudos kaip pretekstu eiti sau. Tad verčiau ėmėsi klausinėti apie jos
grybų knygą, pats papasakojo apie savo tyrinėjamus pirmuo nis. Griebėsi
bet kokio jauko jai dar sulaikyti.
Popietės šviesa blėso, smarkėjo vėsus vėjas. Vėl pastačiusi puodelį
Kaja tarė:
- Man jau metas.
319

Delia Owens
- Pagalvojau, gal vertėtų atsikimšti butelį vyno. Norėtum?
- Ne, ačiū.
- Palauk dar sekundę, dar neik, - paprašė Teitas ir nuskubėjo že myn, į
virtuvėlę. Grįžo su krepšiu duonos ir sklindžių likučių. - Gal perduotum
nuo manęs linkėjimų kirams?
- Ačiū, - padėkojo ji ir nulipo kopėčiomis žemyn.
Jis šūktelėjo jai, einančiai į savo valtį, pavymui:
- Kaja, oras gerokai vėsta, gal norėtum švarkelio ar dar ko?
- Ne, man nieko nereikia.
- Štai, bent mano kepurę paimk.
Jis mestelėjo jai savo raudonąją slidininko kepurę. Ji sugavo ir sviedė
atgal. Jis metė dar kartą, toliau, ir ji, pabėgėjusi smėlio juosta, vienu ju-
desiu žemai pasilenkė ir pastvėrė kepurę nuo žemės. Juokdamasi įšoko
į valtį, užvedė motorą ir plaukdama pro Teito motorlaivį vėl švystelėjo
kepurę jam. Jis išsišiepė, ji sukrizeno. Paskui abu liovėsi juoktis, tiktai
žiūrėjo vienas į kitą, svaidydami kepurę pirmyn atgal, kol Kajos valtis
dingo už posūkio. Kaja klestelėjo valties gale, abiem rankomis užsiden-
gė burną.
- Ne, - ištarė balsu. - Negaliu leistis ir vėl jo prijaukinama. Antrą kartą
manęs šitaip nebeįskaudinsi.
Teitas tebestovėjo savo katerio laivagalyje. Įsivaizduodamas kažką jai
smogiant ir gniauždamas kumščius.
Kaja plaukė į pietus beveik pačiu pakraščiu, tik vos vos atokiau nuo
dūžtančių pakrantės bangų. Plaukdama tokiu maršrutu turėjo pra plaukti
savo paplūdimį, tik tada sukti į kanalą, vedantį į pelkių labi rintą, ir juo
nusigauti iki pirkelės. Paprastai paplūdimyje nesustodavo, pirmiausia
klaidžiais vandentakiais nusigaudavo iki savo lagūnos, o į pajūrį nueidavo
jau iš namų.
Bet šįsyk ją praplaukiančią pastebėjo kirai ir pulku apniko valtį. Rau-
donasis Dičkis nutūpė pirmagalyje kinksėdamas galva. Kaja nusijuokė.
- Gerai jau, gerai, jūs laimėjot.
320
Ten, kur gieda vėžiai
Ji pasuko į mūšą, ištraukė valtį į krantą už tankaus aukštų pajūri nių avižų
sąžalyno ir stovėdama prie pat vandens ėmėsi mėtyti kirams
Teito įdėtuosius maisto gurvuolius.
Saulė skleidė vandens paviršiuje auksinius ir rausvus atšvaitus, o
Kaja sėdėjo smėlyje, iš visų pusių apsiausta kirų. Ir staiga išgiro urz giant
valties motorą. Tuoj pat pamatė ir pačią valtį - Čeiso valtį su pavaža -
skriejančią jos kanalo link. Jos valties, paslėptos aukštos pa jūrinėse
avižose, jis negalėjo pastebėti, užtat ji pati sėdėjo paplūdimyje be jokios
priedangos. Kaja tučtuojau išsitiesė aukštielninka, pasuko galvą į šoną,
kad nepaleistų jo iš akių. Čeisas stovėjo prie vairalazdės, vėjas blaškė
plaukus, veido išraiška buvo bjauri. Bet jos pusėn jis nė nedirstelėjo,
pasuko į kanalą ir nuplaukė pirkelės link.
Vos jam pradingus iš akių, Kaja atsisėdo. Jeigu nebūtų išlipusi į krantą
čia, pas kirus, Čeisas būtų užklupęs ją namuose. Iš tėtės pavyz džio Kaja
ne sykį buvo patyrusi: šitiems vyrams jų smūgis turi būti paskutinis. Kaja
paliko Čeisą kepurnėtis purvyne. Du seniokai žvejai valtyje tikriausiai
matė, kaip ji jį prilupo. Tad dabar, kaip pasakytų tėtė, Kają reikėjo gerai
pamokyti.
Įsitikinęs, kad pirkelėje jos nėra, Čeisas nedelsdamas spūdins jos ieškoti
čionai, į paplūdimį. Kaja strimgalviais puolė į valtį, užkūrė mo torą ir
nuplaukė atgal, ten, kur buvo sutikusi Teitą. Bet ji nenorėjo pasisakyti
Teitui, ką Čeisas jai padarė, gėda nustelbė sveiką protą. Ji sumažino greitį,
galiausiai liko sūpuotis bangose, kol pradingo saulė.
Reikėjo pasislėpti ir palaukti, kol Čeisas išsinešdins. Jeigu nepamaty-
sianti jo išplaukiančio, nežinosianti, kada jau saugu grįžti namo.
Ji įsuko į kanalą svilinama baimės, kad jis bet kurią akimirką gali
atgrumėti jos link. Vos pukšinčiu motoru, kad išgirstų artėjant jį, Kaja
įšliaužė į užžėlusį užutekį, pridengtą krūmokšnių ir virš vandens svy-
rančių medžių šakų. Rankomis skirdama brūzgynus, atbula prasibrovė
kuo toliau į tankmę, kol ją patikimai užklojo bent keli lapų sluoksniai ir
tirštėjančios vakaro sutemos.
321

Delia Owens
Trūksmingai alsuodama klausėsi ištempusi ausis. Galų gale vakaro
 tykumą perskrodė jo motoro riaumojimas. Jam artėjant Kaja susigūžė
staiga sunerimusi, kad jos valties pirmagalis gali kyšoti iš lapijos. Triukš-
mas buvo jau visai čia pat, dar kelios sekundės - ir Čeiso valtis prašvilpė
pro šalį. Kaja dar kokį pusvalandį tūnojo tankmėje, kol kaip reikiant
sutemo, tada vien žvaigždėms šviečiant jai kelią parsikapstė namo.
Suglobusi patalus ji nuėjo į paplūdimį pas kirus. Šie nekreipė į ją
dėmesio, išskleidę sparnus kutinėjosi lyg niekur nieko, o paskui tūpė
į smėlį miegoti lyg kokie plunksnuoti akmenys. Klausydamasi jų girg-
čiojimo, žiūrėdama, kaip ruošiasi snausti pasikišę galvą po sparnu, Kaja
susirangė kaip įmanydama arčiau jų. Bet netgi apsupta jų ramaus ul-
besio ir plunksnų šnarėjimo, negalėjo užmigti. Neramiai vartėsi nuo
vieno šono ant kito, atsisėsdavo kaskart, kai tik vėjas sušiugždėdavo
apsimesdamas žingsniais.
Apyaušrio bangos šniokšdamos dužo į krantą, skruostus tvilkantis vėjas
blaškė purslus. Kaja atsisėdo tarp paukščių, kurie vaikštinėjo šen ir ten,
rąžėsi ir kasėsi. Raudonasis Dičkis - išpūtęs akis, perkreipęs kaklą -
atrodė, rado pasparnėj kažką ypač įdomaus; kitu atveju Kają jo triūsas
būtų prajuokinęs. Bet paukščiai jos nedžiugino.
Ji priėjo prie pat vandens. Čeisas šitaip visko tikrai nepaliks. Būti
izoliuotai - vienas dalykas, gyventi nuolatinėje baimėje - jau visai kas
kita.
Ji įsivaizdavo žingsnis po žingsnio brendanti vis giliau į putojančią jūrą,
grimztanti į tykumą po bangomis: plaukų sruogos lieka draikytis iš
paskos lyg juodos akvarelės tiškalai blyškiai žydroje jūroje, jos rankos su
ilgais pirštais, vandens nešamos, lėtai kyla skaisčiai spindinčio pa-
viršiaus link. Svajos apie išsilaisvinimą, tegul ir per mirtį, visada kelia
į šviesą. Kadaruojantis, tvaskantis ramybės prizas, visai čia pat, beveik
pasiekiamas, bet tik beveik, kol pagaliau jos kūnas nugrimzta į dugną ir
nusėda drumzlinoje tyloje. Saugus.
Tik kas nusprendžia, kadj au metas mirti?
322

44.
Kameros draugas
1970 aja stovėjo vidury kameros. Štai šitaip, ji kalėjime. Jei tie, kuriuos
ji mylėjo, įskaitant Džodį ir Teitą, nebūtų jos aplei
K dę, ji nebūtų čia atsidūrusi. Tik pamėgink į ką nors šlietis, ir liksi
 pakirptais sparnais.
Iki arešto ji retsykiais dar šen ten pastebėdavo šmėkštelint takelį grįžti
pas Teitą, pajusdavo prasiveriant širdį, pajusdavo meilę, tebe rusenančią
po pat paviršiumi. Tačiau kai Teitas bent kelissyk buvo atėjęs jos
aplankyti į kalėjimą, ji kaskart atsisakydavo su juo matytis.
Pati gerai nežinojo, kodėl kalėjimas dar stipriau užtrenkė širdį. Ko dėl ji
nepriėmė paguodos, kurią Teitas galėjo jai įkalintai pasiūlyti.
Tarytum dabar, būdama labiau pažeidžiama nei bet kada, ji tuo nau dotųsi
kaip pretekstu dar labiau nepasikliauti kitais. Siūbuodama pačioje
nepatikimiausioje savo gyvenimo vietoje, ji kabinosi į vie nintelį jai
žinomą tinklą - save.
Įkišus ją už grotų be galimybės išeiti už užstatą, kaip niekad aiš kiai
atsiskleidė jos vienišumas. Šerifas jai pasakė, kad galinti kam nors
paskambinti, ir šis pasiūlymas tiesmukai priminė: skambinti ji neturi
kam. Visam pasaulyje ji žinojo vieną vienintelį telefono numerį -
Džodžio, o negi dabar imsi ir skambinsi broliui pasisakyti,
323

Delia Owens kad esi suimta ir įtariama žmogžudyste? Negi po tokios

daugybės metų užgriozdinsi jam ant galvos savo bėdas? Ne menkesnis
stabdys tikriausiai buvo ir gėda.
Visi jie paliko ją: kad pati išgyventų, kad pati apsigintų. Tad štai ji ir
dabar - viena pati.
Ji dar kartą atskleidė Tomo Miltono padovanotąją nuostabiąją kriauklelių
knygą - taip branginamo leidinio ji dar niekad nebuvo turėjusi. Tiesa, ant
grindų buvo sukrauta šiokia tokia krūvelė bi ologijos tekstų - pasak
prižiūrėtojo, juos atnešęs Teitas, bet Kajai nesisekė suvaldyti žodžių.
Sakiniai nuklajodavo į kelias skirtingas puses vienu metu, apsisukę
grįždavo į pradžią. Tyrinėti kriauklelių paveikslus buvo paprasčiau.
Pigiomis plytelėmis išklotame koridoriuje sutaukšėjo žingsniai ir
netrukus priešais duris išdygo Džeikobas - nedidukas juodaodis vy rukas,
dirbantis kalėjimo prižiūrėtoju. Rankose laikė didelį paketą, suvyniotą į
rudą popierių.
- Apgailestauju tamstą trikdyti, panele Klark, bet pas tamstą lan kytojas.
Tamstai dera dabar eiti su manim.
- Kas ten toks?
-Tai ten tamstos advokatas, ponas Miltonas. - Sužvangėjo meta las į
metalą - Džeikobas atrakino duris, padavė jai paketą. - O šitas
čia tai nuo Šoklio.
Ji padėjo paketą ant lovos ir nusekė koridoriumi paskui Džeiko- bą. Sis
nuvedė ją į mažytį kambarėlį, dar mažesnį net už jos kamerą.
Tomas Miltonas, vos jai įžengus, pakilo nuo kėdės. Kaja linktelėjo jam ir
pažvelgė pro langą, kur danguje pūtėsi milžiniškas kamuolinis debesis
rausvai paspalvintais skruostais.
- Labas vakaras, Kaja.
- Pone Miltonai.
- Kaja, prašyčiau vadinti mane tiesiog Tomu. O kas nutiko tavo rankai?
Pati susižalojai?
324

Ten, kur gieda vėžiai

Ji trūktelėjo ranką, pamėgino pridengti raudonus nukasytus ruožus.
- Manau, tai tik uodų įkandžiai.
- Pasikalbėsiu apie tai su šerifu. Tavo... kambaryje neturėtų būti uodų.
Panarinusi galvą ji atsakė:
- Ne, prašau, nereikia. Nieko tokio. Vabzdžiai man netrukdo.
- Gerai, žinoma, nedarysiu nieko, ko tu nenori. Kaja, atėjau pasi kalbėti
apie galimus variantus.
- Kokius variantus?
-Tuojau viską paaiškinsiu. Šiuo metu labai sunku nuspėti, į kurią pusę
linksta prisiekusieji. Valstybės kaltintojo argumentai rimti. Jo kiu būdu
netvirtinu, kad jie neišklibinami, bet tenka prisiminti, kaip
šio miestelio žmonės laikosi įsikibę išankstinių nuomonių, taigi būk
pasiruošusi: laimėti mums nebus lengva. Bet yra dar vienas variantas:
susitarimas dėl kaltės pripažinimo. Ar žinai, apie ką kalbu?
- Ne visai.
- Savo pareiškime tu tvirtinai, kad esi nekalta dėl pirmojo laipsnio
žmogžudystės. Taigi, ant kortos pastatyta labai daug: jei mes pralai mime,
tau gresia įkalinimas iki gyvos galvos arba, kaip žinai, jie ban dys siekti
mirties bausmės. Bet yra ir kitas variantas. Gali prisipažinti kalta dėl
menkesnio nusikaltimo, tarkime, netyčinės žmogžudystės.
Jeigu norėtum galėtum pasakyti, pavyzdžiui: taip, tą naktį tikrai bu vai
bokšte, tikrai susitikai ten su Ceisu, judu susiginčijote ir kivirčo
įkarštyje įvyko kraupi nelaimė - jis netyčia žingtelėjo atatupstas tiesiai
į grotelėmis nepridengtą angą. Tokiu atveju teismas galbūt pasibaigtų
tuojau pat, nebereikėtų kęsti viso šito vyksmo, o dėl nuosprendžio su
prokuroru galėtume tartis. Kadangi iki šiol niekada dėl nieko nebuvai
apkaltinta, tikriausiai nuteistų tave dešimčiai metų kalėjimo, taigi, į
laisvę galėtum išeiti po kokių šešerių. Suprantu, kaip kraupiai skam ba,
bet vis geriau už visą gyvenimą kalėjime arba už tą kitą.
325
Delia Owens
- Ne, aš nieko panašaus nesakysiu, jokios kaltės nepripažinsiu.
Aš nesėsiu į kalėjimą.
- Kaja, suprantu, bet prašyčiau neskubėti ir gerai pagalvoti. Juk
nenorėtum viso gyvenimo praleisti kalėjime. Nenorėtum ir... to kito.
Kaja vėl pažvelgė pro langą.
- Man nieko nereikia apgalvoti. Aš nesėdėsiu kalėjime.
- Ką gi, galutinai apsispręsti kol kas dar nebūtina. Dar turime
šiek tiek laiko. Žiūrėsim, kaip viskas eisis. O kol aš dar čia, galbūt
norėtum dar ką nors aptarti?
- Prašau, ištraukit mane iš čia. Vienu būdu... ar kitu.
- Padarysiu viską, kas mano galioje, kad tave iš čia ištraukčiau,
Kaja. Bet tu pati nepasiduok. Ir būk gera, padėk man. Pavyzdžiui, kaip jau
minėjau, reikėtų užmegzti ryšį, galėtum bent retsykiais pa
žvelgti į prisiekusiuosius.
Bet Kaja jau apsisuko eiti atgal.
***
Džeikobas parvedė ją į kamerą, ir ji paėmė Šoklio siųstąjį pake tą -
sargybinis jį buvo praplėšęs, paskui kaip papuolė vėl užlipinęs.
Kaja atplėšė atsargiai, nesugadindama vyniojamojo popieriaus. Vi duje
rado krepšelį, jame - kelis mažyčius dažų indelius, teptuką, pluoštą
popieriaus ir popierinį maišelį su Meibelės kukurūzinėmis bandelėmis.
Krepšelio dugnas buvo išklotas pušų spygliais ir ąžuolo lapais, įdėtos
kelios kriauklelės, pluoštas švendrų. Kaja giliai įkvėpė.
Prikando lūpą. Šoklys. Meibelė.
Saulė jau buvo nusileidusi, dulkelyčių šokis šviesos pluošte pasibaigęs.
Vėliau Džeikobas atėjo paimti jos vakarienės padėklo.
- Sakau tamstai, panele Klark, visai ne kažin ką čia suvalgei. Ogi visai
gardus tas žlėgtainis, gardžiau nė nebūna.
326

Ten, kur gieda vėžiai

Ji vos vos jam šyptelėjo, o paskui klausėsi tolyn koridoriumi
šliumpsinčių jo žingsnių. Palūkėjo, kol išgirs storų metalinių durų
trinktelėjimą - lyg kokį gūdų baigiamąjį akordą.
O tada koridoriuje ant grindų kažkas sušmėžavo, visai čia pat, už grotų.
Kajos žvilgsnis kryptelėjo ten link. Prie pat jos kameros durų tupėjo
Sekmadienio Teisingumas ir savo žalioms akimis žvelgė tiesiai
į jos tamsias.
Kajai suspurdėjo širdis. Kelias savaites ji pratūnojo uždaryta čia vienui
viena, o štai dabar tas gyvuliukas gali imti ir įsmukti pro gro tas vidun lyg
koks burtininkas. Pabūti su ja. Sekmadienio Teisingu mas nutraukė akių
kontaktą, pažvelgė koridoriumi tolyn, ten link, kur du susirėkaujantys
vyrai buvo įsitraukę į pokalbį. Kaja pabūgo, kad katinas ją paliks ir
nucimpins pas juos. Bet ne: vėl pažvelgė į ją, deramai pasimarkstė
leisdamas suprasti, kaip jam viskas nusibodo, ir be didesnio vargo
praslydo tarp grotų virbų. Vidun.
Kaja lėtai iškvėpė. Ir sukuždėjo:
- Pasilik... prašau.
Neskubėdamas katinas apsiuostė po kamerą, ištyrinėjo drėgnas
cementines sienas, išorėje kyšančius vamzdžius, kriauklę, visąlaik
pabrėžtinai nekreipdamas jokio dėmesio į kalinę. Labiausiai jį sudomino
nežymus įtrūkis sienoje. Kaja tai suprato, nes katinas mintis reiškė
uodegos mostais. Ekskursiją jis baigė ties jos lova.
O tada lyg niekur nieko driuoktelėjo jai į sterblę ir ėmė suktis,
mėgindamas patogiau susirangyti, baltomis letenėlėmis minkštai
tapšnodamas jai šlaunis. Kaja sėdėjo sustabarėjusi, šiek tiek pa kėlusi
alkūnes, kad netrukdytų jam patogintis. Galiausiai katinas
įsitaisė - lyg čia buvęs, tarsi būtų kiekvieną naktį miegojęs jai ant kelių.
Pasižiūrėjo į ją. Kaja švelniai paglostė jam galvą, pakasė ka klą. Katinas
užmurkė, garsas paplūdo it srovė. Kaja užsimerkė, mė gaudamasi tokiu
lengvai įgytu palankumu. Postovis viso gyvenimo trukmės ilgesio sraute.
327

Delia Owens
Baimindamasi net krustelėti ji sėdėjo pastirusi, kol nutirpo koja, tada vos
vos pakeitė padėtį, kad atsipalaiduotų raumenys.
Sekmadienio Teisingumas neatsimerkdamas nuslydo jai nuo ke lių ir
susirangė prie šono. Kaja atsigulė šalia su visais drabužiais, susirietė į
vieną jaukų kamuolį su katinu. Žiūrėjo į jį miegantį, kol pati pasekė jo
pavyzdžiu. Ir šįsyk tai nebuvo krytis iki miegus išblaškančio krestelėjimo,
ji pagaliau nugrimzdo į ramybę, tvyran
čią tuštumoje.
Naktį ji kartą pramerkė akis ir išvydo jį miegantį aukštielninką, priekines
letenėles ištempusį į vieną pusę, užpakalines - į kitą. O kai pabudo kitą
kartą, auštant, katino nebebuvo. Pajuto, kaip laukan bando veržtis
galugerklyje užsklęsta aimana.
Vėliau prie jos kameros išdygo Džeikobas: viena ranka laikė pa dėklą su
pusryčiais, kita rakino duris.
- Atnešiau tamstai avižinių dribsnių, panele Klark.
Kaja paėmė padėklą ir pasakė:
- Džeikobai, tas juodais ir baltais lopiniais dėmėtas katinas, kuris vis
snūduriuoja teismo salėje. Šiąnakt jis buvo čia.
- O, labai kuo labiausiai atsiprašau. Tai Sekmadienio Teisingu mas.
Kartais jis įsmunka čion su manim, o aš kai apsikrovęs nešu va karienės
padėklus, tai nė nepastebiu. Taip ir uždarau jį čia su jumis visais. - Jis
maloningai nepasakė „užrakinu“.
- Ne, kaip tik gerai. Man patiko būti kartu su juo. Prašau... gal galėtum
įleisti jį čionai, kai pamatysi kada po vakarienės? Ar bet kuriuo kitu metu.
Jis švelniai pažiūrėjo į ją.
- Aišku, kad galėčiau. Aš taip ir padarysiu, panele Klark, būtinai taip ir
padarysiu. Man tas yra visai aišku, kokia gera draugija jis gali būti.
-Ačiū, Džeikobai.
Tą vakarą Džeikobas vėl atėjo su vakarienės padėklu.
328

Ten, kur gieda vėžiai

- O štai dabar ir tamstai valgis, panele Klark. Kepta vištiena su pupelėmis
ir pagardų iš užkandinės. Tai va dabar ir tikiuosi, kad šį pat vakarą ką nors
ir suvalgysi.
Kaja atsistojo, apžvelgė grindis jam apie kojas. Paėmė iš jo padėklą.
- Ačiū, Džeikobai. O katino nematei?
- Ne-a. Visai nė matyt nemačiau. Bet akis atkreipęs žiūrėsiu.
Kaja linktelėjo. Atsisėdusi ant lovos - daugiau ir nebuvo kur sės tis -
įsistebeilijo į lėkštę. Čia, kalėjime, maitintis jai teko geriau nei bet kada
per visą gyvenimą. Ji paknaibė vištieną, pastumdė lėkštėje pupelių
garnyrą. Kai atsirado maisto, skrandis nebenorėjo jo priimti.
Staiga ji išgirdo spynoje pasisukant raktą, virstelint sunkias me talines
duris.
Ir tuojau pat - Džeikobo balsą koridoriaus gale:
- Smuk sau dabar šion, ponaiti Sekmadienio Teisingume.
Sulaikiusi kvapą Kaja įbedė žvilgsnį į grindis anapus kameros durų. Vos
po kelių sekundžių į jos regėjimo lauką įcimpino Sekma dienio
Teisingumas. Juodi apvadai apie akis tuo pat metu atrodė ir labai ryškūs,
ir pablukę. Šįsyk nė nestabtelėjęs, nesudvejojęs kati nas pralindo pro
grotas, prisiartino prie Kajos. Ji padėjo lėkštę ant grindų. Katinas
nedelsdamas suskato vaišintis vištiena, kulšį tuoj pat išsitempė ant
grindų, galiausiai išlaižė padažą. Pupelių nelietė. Kaja stebėjo jį su
šypsena, paskui servetėle iššluostė dėmę ant grindų.
Katinas driuoktelėjo ant lovos, ir saldus miegas apglėbė juos abu.
***
Kitą dieną prie jos durų pasirodęs Džeikobas pranešė:
- Panele Klark, pas tamstą lankytojas, tik jau kitas.
- Kas toks?
- Ir vėl ponas Teitas. Dabar jau bus keli kartai kaip buvo atė jęs, panele
Klark, arba ką norint vis atneša, arba prašo su tamsta
329

Delia Owens pasimatyti. Ar šiandien neisi su juo susitikti, panele Klark?

Šešta dienis, anei teismas dirba, per visą ištisą dieną veikt čionai nėra ką.
- Gerai, einu, Džeikobai.
Džeikobas nuvedė ją į tą patį nykų kambarėlį, kur ji buvo susi tikusi su
Tomu Miltonu. Vos jai įžengus pro duris, Teitas skubiai atsistojo, priėjo
artyn. Vos pastebimai šyptelėjo, bet akys išdavė, kaip jam liūdna matyti ją
čia.
- Kaja, gerai atrodai. Aš taip nerimavau. Ačiū, kad sutikai pasi matyti.
Sėskis.
Jiedu susėdo prie stalo vienas priešais kitą, o Džeikobas, likęs stovėti
kampe, pabrėžtinai įdėmiai įniko į laikraštį.
- Labas, Teitai. Labai ačiū už knygas, - ji elgėsi ramiai, nors širdis trupėjo
į druzgus.
- Ką dar galėčiau tau padaryti?
- Galbūt galėtum pašerti kirus, jei kada nuplauksi mano pusėn?
Teitas nusišypsjo.
- O taip, aš juos pašeriu. Kas antrą dieną ar panašiai, - jis pa sirūpino, kad
nuskambėtų nerūpestingai, bet iš tikrųjų kirų šerti važiuodavo ar
plaukdavo su kiekviena aušra ir kiekvienu saulėlydžiu.
- Ačiū.
- Aš buvau teismo salėje, Kaja, sėdėjau tiesiai tau už nugaros.
Kadangi nė karto neatsigręžei, taip ir nesupratau, ar žinai. Bet aš būsiu ten
kiekvieną dieną.
Ji žiūrėjo pro langą.
- Tomas Miltonas tikrai puikus, Kaja. Turbūt geriausias advoka tas šioje
valstijos dalyje. Jis būtinai ištrauks tave iš čia. Tu tik laikykis.
Vėl nesulaukęs jokio atsako jis kalbėjo toliau:
- O kai tik tu iš čia ištruksi, mudu ir vėl plauksime tyrinėti lagū nų, kaip
anais laikais.
- Teitai, prašau. Privalai mane užmiršti.
- Aš tavęs niekada neužmiršau ir niekad neužmiršiu, Kaja.
330
Ten, kur gieda vėžiai
- Juk žinai, kad aš kitokia. Aš neprisitaikau prie kitų žmonių, aš netinku.
Nesugebu įsilieti į tavo pasaulį. Prašau, pasistenk suprasti, aš bijau dar
sykį mėginti būti kam nors artima. Aš negaliu.
- Nekaltinu tavęs dėl to, Kaja, bet...
- Teitai, paklausyk. Daugybę metų aš troškau būti su žmonėmis.
Iš tiesų tikėjau, kad kas nors liks su manim visam laikui, kad turėsiu
draugų, turėsiu šeimą. Kad priklausysiu kokiai nors grupei. Bet visi mane
apleido, kartu neliko nė vienas. Nei tu, nei kas nors iš mano
šeimos narių. Ir pagaliau aš išmokau su visu tuo galynėtis, išmo kau
apsiginti. Bet kalbėti apie tai dabar negaliu. Dėkinga, kad atėjai
čionai manęs aplankyti, tikrai. Gal kada nors mes ir galėsime būti
draugai, bet galvoti, kas bus - negaliu. Tik ne čia.
- Aišku. Aš suprantu. Tikrai suprantu.
Valandėlę patylėjęs jis dar pasakė:
- Stambieji raguočiai jau kelia triukšmą.
Ji linktelėjo, beveik nusišypsojo.
- Ak, tiesa, ir dar. Vakar, kai buvau prie tavo namų - nepatikėsi: tiesiog ant
priedurio laiptelių nutūpė Kuperio vanagas.
Galų gale ji ir tikrai nusišypsojo, pagalvojusi apie Kūpą. Vienas iš
daugybės jos asmeninių prisiminimų.
- Taip, tikiu.
Po dešimties minučių Džeikobas paskelbė, kad pasimatymo laikas baigėsi
ir Teitui metas eiti. Kaja dar sykį padėkojo jam už apsilankymą.
- Aš ir toliau maitinsiu kirus, Kaja. Ir atnešiu tau knygų.
Ji palingavo galvą ir nusekė paskui Džeikobą.
331

45.
Raudonoji kepurė
1970 irmadienio po Teito apsilankymo rytą posėdžių sekretoriaus vedama
į teismo salę, Kaja, kaip ir anksčiau, suko akis į šalį
P nuo žiūrovų, žvelgė pro langą, į šešėliuotus medžius lauke. Bet
netikėtai išgirdo pažįstamą garsą, gal slopų krenkštelėjimą, ir pa suko
galvą. Pačioje pirmoje žiūrovų eilėje šalia Teito sėdėjo Šoklys ir Meibelė,
ši - pasipuošusi ta pačia skrybėlaite, su kuria eidavo į bažnyčią,
nusagstyta šilkinėmis rožėmis. Susirinkusieji buvo su- bruzdę, kai jiedu
drauge su Teitu įžengė į salę ir atsisėdo apačioje,
„baltųjų zonoje“. Tačiau kai posėdžių sekretorius informavo apie padėtį
teisėją Simsą, dar neišėjusį iš savo kabineto, teisėjas liepė viešai
paskelbti, kad jo teismo salėje kiekvienas, nesvarbu, kokios odos spalvos
ar kokio tikėjimo būtų, galįs sėdėti kur tik panorė jęs, o jei kam nors tai
nepatinka, patiems valia eiti lauk. Iš tiesų jis netgi pasirūpinsiąs, kad kaip
tik taip jie ir padarytų.
Išvydusi Šoklį ir Meibelę, Kaja pajuto lašelį stiprybės, gunktelė jusi jos
nugara vos vos išsitiesė.
Kitas valstybės kaltintojo kviečiamas liudytojas buvo korone ris daktaras
Stiuardas Kounas - akiniuotas vyriškis labai trumpai pakirptais
žilstelėjusiais plaukais. Akiniai jam nuolat nuslysdavo per arti nosies
galo, tad buvo įgijęs įprotį vis kilstelėti galvą, kad
332

Ten, kur gieda vėžiai sėkmingai pažvelgtų pro stiklus. Kol jis atsakinėjo į
Eriko klausi mus, Kajos mintys nuklydo pas kirus. Per visus tuos ilgus
mėnesius kalėjime jai maudė širdį dėl jų, bet, pasirodo, Teitas nuolat juos
šerdavo. Kirai nebuvo apleisti. Ji pagalvojo apie Raudonąjį Dičkį, kuris
buvo įjunkęs krypuoti tiesiai per jos kojų pirštus, kol ji žerda vo trupinius.
Koroneris vėl krestelėjo galvą, pasitaisydamas akinius ant nosies, ir tas
judesys bloškė Kają atgal į teismo salę.
- Taigi, reziumuojant, jūs liudijate, kad Čeisą Endriusą mirtis ištiko 1969
metų spalio mėnesį, naktį iš 29-osios į 30-ąją tarp vi durnakčio ir antros
valandos nakties. Mirties priežastis - sunkūs galvos ir stuburo
sužalojimai, patirti nukritus pro atkeltas groteles nuo ugniagesių bokšto,
kurio aukštis nuo žemės - šešiasdešimt trys pėdos. Krisdamas jis pakaušiu
trenkėsi į siją - šią prielaidą patvirtina nuo sijos surinkti plaukų bei kraujo
pavyzdžiai. Ar jūsų, kaip eksper to, nuomone visi šie teiginiai yra
teisingi?
- Taip.
- Tad štai, daktare Kounai, kyla klausimas, kodėl protingas ir geros fizinės
formos jaunas vyras, toks kaip Čeisas Endriusas, galėjo
žengti į tuščią ertmę ir nukristi? Tam, kad atmestume vieną prie laidą,
atsakykit: gal jo kraujyje aptikta alkoholio ar kokių nors kitų medžiagų,
galėjusių paveikti jo gebėjimą orientuotis tikrovėje?
- Ne, nieko panašaus neaptikta.
- Anksčiau čia demonstruoti įkalčiai mums parodo, kad Čeisas
Endriusas į siją atsitrenkė pakaušiu, o ne kakta. - Erikas atsistojo priešais
prisiekusiuosius ir žengė didelį žingsnį. - Štai - kai žengiu pirmyn, mano
galva atsiduria šiek tiek labiau priekyje nei visas kū nas. Jeigu priešais
žiojėtų atvira anga, į kurią įsmuktų mano koja, dėl inercijos ir galvos
masės visas kūnas pasvirtų dar šiek tiek į priekį.
Teisingai? Taigi, jei Čeisas Endriusas būtų žengęs į priekį, būtų tren- kęsis
į siją kakta, ne pakaušiu. Daktare Kounai, ar nebūtų teisinga
333

Delia Owens manyti, kad turimi duomenys perša išvadą, jog Čeisas į
atvirą angą
įsmuko žengęs atbulas?
- Taip, pagal turimus duomenis tokia išvada būtų teisinga.
- Vadinasi, galime daryti ir dar vieną išvadą: jei Čeisas Endriusas stovėtų
nugara į atvirą angą ir būtų kieno nors pastumtas, jis kristų
aukštielninkas, ne kniūbsčias? - Tomui nespėjus prasižioti priešta rauti,
Erikas paskubomis išbėrė: - Jokiu būdu neprašau jūsų pateikti galutinės
išvados, kad remdamasis duomenimis galite tvirtinti, esą
Čeisas nukrito pastumtas atbulas. Aš tiktai aiškiai parodau, kad, jei kas
nors būtų pastūmęs Čeisą atbulą į atvirą angą, žaizda jo galvoje nuo
smūgio į siją ir būtų kaip tik tokia, kokią radome. Teisingai?
- Taip.
- Gerai. Daktare Kounai, kai jūs spalio trisdešimtąją klinikoje
apžiūrinėjote velionį Čeisą Endriusą, ar jis buvo pasikabinęs po kak lu
pakabutį su kriauklele?
-Ne.
Stengdamasi pažaboti kylantį šleikštulį, Kaja nukreipė žvilgsnį į
Sekmadienio Teisingumą, kuris lyg niekur nieko prausėsi ant palan gės.
Išsirietęs neįtikėtina poza, vieną ištiestą koją atkišęs tiesiai į vir
šų, katinas uoliai laižėsi uodegos galiuko vidinę pusę. Buvo visiškai
susitelkęs į maudynes ir, atrodė, iš tiesų jomis mėgaujasi.
Po kelių minučių kaltintojas klausė:
- Ar tiesa, kad žūties naktį Čeisas Endriusas vilkėjo džinsinę striukę?
- Taip, tas tiesa.
- Pasak oficialios jūsų ataskaitos, daktare Kounai, ant jo striukės jūs
aptikote raudonos vilnos siūlelių, teisingai? Siūlelių, kurie tikrai nebuvo
nė iš vieno kito jo vilkėto drabužio?
- Taip.
Erikas pakėlė permatomą plastikinį maišelį su keliomis raudonos vilnos
gijomis.
334

Ten, kur gieda vėžiai

- Ar tai tie patys siūleliai, kurie buvo rasti ant Čeiso Endriuso striukės?
- Taip.
Erikas paėmė nuo stalo didesnį maišelį.
- Ar tiesa, kad raudoni siūleliai, rasti ant Čeiso Endriuso striukės, visiškai
sutampa su siūlais, iš kurių numegzta ši kepurė?
Jis padavė maišelį liudytojui.
- Taip. Šie pavyzdžiai iš maišelio su mano paties pasirašyta etikete, ir
galiu tvirtinti: siūleliai nuo striukės ir iš kepurės tiksliai sutampa.
- Kur buvo rasta ši kepurė?
- Šerifas rado šią kepurę panelės Klark gyvenamojoje vietoje.
Ši informacija iki šiol nebuvo paviešinta, per žiūrovų eilės nusirito
murmesys.
- Ar esama kokių nors įrodymų, kad šią kepurę ji kada nors nešiojo?
- Taip. Kepurėje aptikta panelės Klark plaukų.
Stebėdama teismo salėje įsitaisiusį Sekmadienio Teisingumą, Kaja
pagalvojo, kad jos šeima niekad nelaikė jokio gyvūno. Nei šuns, nei
katės, nė vieno. Vienintelis padaras, kurį beveik galėjai laikyti įnamiu,
buvo skunkų patelė - grakštus, lipšnus, įžūlus gyvūnėlis, įsikūręs po
pirkele. Mama praminė ją Šanel.
Po keleto beveik taiklių čiurkšlių ir grybšnių visi pasijuto pakanka mai
gerai pažįstami ir Šanel tapo labai mandagi, savo kvapniąją amuni ciją
pliurkštelėdavo tik tada, kai vaikai per daug įsišėldavo. Ji ateidavo ir
išeidavo kada panorėjusi, kartais šmurkštelėdavo beveik pro pat kojas
tam, kuris tuo metu lipdavo plytomis paramstytais lentiniais laipteliais.
Kiekvieną pavasarį skunke išsivesdavo jauniklius medžioklėn į ąžuo-
lynus ir upokšnių pakrantes. Mažyliai tursendavo jai iš paskos vis susi-
durdami, ropšdamiesi vieni per kitus, toks juodų ir baltų dėmių jukinys.
Tėtė, savaime aišku, nuolatos bausdavosi jos atsikratyti, tačiau Džo- dis,
demonstruodamas brandą, gerokai pranokstančią tėvo, visiškai rim tu
veidu atrėždavo: „Juk tuoj pat įsiveistų kita, o aš visada maniau, kad
335
Delia Owens pažįstama skunke - geriau už nepažįstamą.“ Pagalvojusi apie
Džodį Kaja nusišypsojo. Ir tuoj pat susigriebė.
- Taigi, daktare Kounai, Čeisas Endriusas savo žūties naktį krito nuo
bokšto, atbulas įsmukęs į atvirą angą, kurios grotelės buvo atkel tos -
kūno padėtis leidžia spėti, kad jis galėjo būti pastumtas, - o ant jo striukės
rasti siūleliai pateko ten nuo raudonos kepurės, vėliau aptik tos panelės
Klark namuose. Kepurėje rasta pačios panelės Klark plaukų.
Viskas teisingai?
- Taip.
- Ačiū, daktare Kounai. Daugiau klausimų jums neturiu.
Tomas Miltonas užmetė akį į Kają, ši žiūrėjo į dangų. Salė bemaž fiziškai
sviro kaltintojo pusėn, lyg būtų pakrypusios grindys. Ne į naudą buvo ir
tai, kad Kaja sėdėjo pastirusi, atsiribojusi, tiesiog iškalta iš ledo.
Advokatas atmetė žilus plaukus nuo kaktos ir prisiartino prie koronerio
tęsti kryžminės apklausos.
- Labas rytas, daktare Kounai.
- Labas rytas.
- Daktare Kounai, jūs liudijote, kad žaizda Čeiso Endriuso pakau
šyje atitinka tokią, kokią jis patirtų krisdamas atbulas į atvirą angą. Ar ne
tiesa, kad jeigu jis būtų žengęs atbulas pats ir netyčia pataikęs į angą,
sužalojimo pobūdis - smūgis pakaušiu į siją - būtų lygiai toks pat?
- Taip.
- Ar ant jo krūtinės arba rankų aptikote kokių nors kraujosruvų, kurios
liudytų, kad jis buvo paliestas ir stumtas?
- Ne. Savaime aišku, po tokio kryčio visas jo kūnas buvo nusėtas mėlynių.
Daugiausia - nugaros zonoje ir užpakalinėje kojų pusėje. Vis dėlto tokių,
kuriomis remiantis būtų galima neabejotinai tvirtinti, kad į jį buvo
įremtos rankos, kad jį kažkas stūmė - nerasta.
- Iš tikrųjų argi ne tiesa, kad išvis nesama jokių įkalčių, leidžiančių daryti
prielaidą, jog Čeisas Endriusas į angą buvo pastumtas?
- Tiesa. Iš man žinomų įkalčių nė vienas neperša prielaidos, kad Čei sas
Endriusas buvo pastumtas.
336

Ten, kur gieda vėžiai

- Taigi, daktare Kounai, per jūsų profesionalią apžiūrą ant Čeiso
Endriuso kūno neaptikta jokių įrodymų, kad tai buvo žmogžudystė, o ne
nelaimingas atsitikimas?
- Jokių.
Tomas palūkėjo valandėlę, leisdamas prisiekusiesiems sugromu- liuoti
atsakymą, tada vėl prašneko:
- O dabar pasikalbėkime apie tuos raudonos vilnos siūlelius, aptik tus ant
Čeiso striukės. Ar esama kokio nors būdo nustatyti, kiek laiko jie išbuvo
prikibę prie striukės?
- Ne. Galime pasakyti, iš kur tie siūleliai atsirado, bet ne kada.
- Kitais žodžiais tariant, siūleliai galėjo būti prikibę prie striukės ir visus
metus, netgi ketverius metus?
- Tas teisybė.
- Net jeigu striukė buvo skalbiama?
- Taip.
- Vadinasi, nėra jokių įrodymų kad siūleliai ant Čeiso striukės pa teko
būtent jo žūties naktį?
-Ne.
- Kai kurių liudytojų tvirtinimu, kaltinamoji pažinojo Čeisą En- driusą
ketverius metus iki jo mirties. Vadinasi, remdamiesi jūsų žo džiais,
galime tvirtinti, kad per tuos ketverius metus kepurės siūlelių ant striukės
galėjo atsirasti bet kada, kai jie buvo susitikę abu vilkėda mi atitinkamą
drabužį?
- Iš to, ką man teko matyti, - taip.
- Vadinasi, raudonieji siūleliai dar anaiptol neįrodo, kad panelė
Klark buvo su Čeisu Endriusu jo žūties naktį. O gal esama kokių nors kitų
įkalčių, kurie leistų daryti išvadą, kad panelė Klark tą naktį buvo
prisiartinusi prie Čeiso Endriuso? Pavyzdžiui, jos odos skivytų ant jo
kūno, tarkime, panagėse? Jos pirštų atspaudų ant jo striukės sagų ar
spraustukų? Jos plaukų ant jo kūno ar drabužių?
-Ne.
337

Delia Owens
- Vadinasi, kadangi raudonieji siūleliai galėjo būti prikibę prie jo striukės
net ir ketverius metus, nėra išvis jokių įkalčių tvirtinti, kad pane lė Klark
buvo prisiartinusi prie Čeiso Endriuso jo žūties naktį?
- Remdamasis savo tyrimų duomenimis galiu patvirtinti, kad tai tiesa.
- Ačiū. Daugiau klausimų neturiu.
Teisėjas Simsas paskelbė ankstyvą pietų pertrauką.
Tomas švelniai palietė Kajai alkūnę ir sukuždėjo, kad kryžminė ap klausa
praėjo neblogai. Ji vos vos linktelėjo. Žmonės aplink juos stojosi, rąžėsi.
Beveik visi delsė išeiti, visiems knietėjo pamatyti, kaip Kaja sura-
kintomis rankomis bus išvesta iš salės.
Kai parvedusio ją į kamerą Džeikobo žingsniai nutolo koridoriumi,
Kaja sunkiai klestelėjo ant lovos. Uždarydami į areštinę, neštis į kamerą
kuprinės jai neleido, užtat leido persidėti kelis daiktus į rudą popieri nį
maišelį ir pasiimti jį. Kaja pasirausė maišelyje, išsitraukė popieriaus
skiautę su Džodžio telefono numeriu ir adresu. Nuo pat pirmosios ne-
laisvės dienos ji beveik kasdien išsitraukdavo tą lapelį ir pagalvodavo, ar
nevertėtų paskambinti broliui, paprašyti, kad atvažiuotų pabūti su ja.
Neabejojo, kad jis tuojau ir atlėktų, o Džeikobas patikino, jog ji turi teisę
pasinaudoti telefonu ir jam paskambinti. Bet ji taip ir neskambino.
Kaip reikėtų išspausti tokius žodžius: Prašau, atvažiuok, aš kalėjime, mane
kaltina žmogžudyste.
Ji padėjo kruopščiai sulankstytą popieriuką atgal į maišelį ir dabar
išsiėmė Teito padovanotąjį Pirmojo pasaulinio karo laikų kompasą. Ste-
bėjo siūbuojančią rodyklėlę, palūkėjo, kol ji nurims nukrypusi tiesiai į
šiaurę. Tada prispaudė kompasą prie širdies. Kur kitur žmogui gali dar
labiau prireikti kompaso?
O paskui kuždomis tarė Emilės Dikinson žodžius:
Širdis jau iškuopta
Ir Meilė nukišta šalin
Nebeprireiks jos mums
Lig pat Amžinasties.
338

46.
Pasaulio karalius
1969 v velnios saulės glostomi rugsėjo jūra ir dangus tviskėjo blu kia
žydruma, o Kaja savo mažyte valtele pukšėjo pas Šoklį
Š sužinoti autobusų tvarkaraščio. Mintis apie kelionę autobusu su
nepažįstamais žmonėmis į nepažįstamą miestą ją baugino, bet ji norėjo
susipažinti su savo redaktoriumi Robertu Fosteriu. Per tuos daugiau nei
dvejus metus jie nemažai susirašinėjo, apsikeitė ne tik daugybe trumpų
laiškelių, bet ir keliais ilgais laiškais, daž niausiai aptardavo redakcinius
jos tekstų bei piešinių suderinimus ir pakeitimus, bet tas susirašinėjimas,
nors dažniausiai vykdavo biologiniais terminais, kartais nuklysdavo į
poetiškus aprašus, vie na ir kita susiliejo, virto tvirtu juos sujungusiu, iš
kalbos nuaustu saitu. Kajai magėjo akis į akį susitikti tą kitame pašto gale
esantį
žmogų, kuris žinojo, kaip šviesos spindulį suskaido mikroskopi nės
kolibrio plunksnų prizmės, šitaip sukurdamos besimainančių auksinės ir
raudonos spalvų žaižaravimą paukščiuko kakle. Ir ku ris mokėjo išsakyti
tai žodžiais, tokiais pat pribloškiančiais kaip ir tos spalvos.
Vos išlipusią į prieplauką, ją pasveikino Šoklys, paklausė, ar jai reikia
degalų.
339

Delia Owens
- Ne, ačiū, šįkart nereikia. Ko man reikia, tai nusirašyti autobusų
tvarkaraštį. Juk turi?
- O tai kaipgi. Anava, prismeigtas prie sienos į kairę nuo durų.
Rašykis sau į sveikatą.
Jai išnirus iš krautuvėlės su tvarkaraščiu, Šoklys paklausė:
- Ar būsi kur kelionėn išsiruošus, panele Kaja?
- Galbūt. Mano leidėjas atvažiuoja į Grinvilį, kvietė susitikti. Bet aš dar
nenusprendžiau.
- Nagis taip, šaunu tas baisiausiai būtų. Tolis toliausias lig ten, bet tau
visai neprošal būtų pakeliam.
Kaja apsisuko lipti į valtį, bet Šoklys pasilenkė ir įsisiurbė į ją jau
įdėmesniu žvilgsniu.
- Panele Kaja, o kas tau akiai nutiko ir veideliui? Rodosi, lyg mušti būtum
gavus, panele Kaja.
Ji skubomis nusigręžė. Mėlynė nuo Čeiso smūgio buvo jau dau giau nei
mėnesio senumo, tiktai pablukusi gelzgana dėmė apie akį -
Kaja manė, kad niekas nė nepastebės.
- Ne, visai netyčia tamsoje rėžiausi į duris...
- Tik jau dabar neporink man pasakėlių, panele Kaja. Nagi ne vakar aš
gimęs, ką sau manai. Kas tave šitaip išgražino?
Ji stypsojo it liežuvį prarijusi.
- Ar tai ponas Čeisas bus šitaip tau padaręs? Juk žinai, kad man viską gali
pasakyti. Iš tikrųjų va šitaip ir stovėsi čia patol, pakol man pasisakysi.
- Taip, Čeisas, - Kaja pati negalėjo patikėti, kad šie žodžiai iš sprūdo jai iš
burnos. Niekad nemanė, kad vis dėlto yra žmogus, kuriam galėtų
pasisakyti tokius dalykus. Ji nusigręžė, mėgindama tramdyti ašaras.
Visas Šoklio veidas apsiniaukė. Kelias sekundes jis tylėjo. Paskui
paklausė:
- Ką dar jis padarė?
340
Ten, kur gieda vėžiai
- Nieko, prisiekiu. Jis bandė, Šokly, bet aš nepasidaviau.
- Tą vyrutį reikėtų gerai nuplakti botagu, tada išguiti, kad jo nė kojos
nebebūtų šitam miestely.
- Šokly, prašau. Nevalia niekam apie tai prasitarti. Juk žinai, kad negali
pasakyti šerifui ar dar kam nors. Tada jie nutemptų mane į
šerifo nuovadą ir priverstų gaujai vyrų pasakoti, kas atsitiko. Šito aš
neištverčiau, - Kaja užsidengė veidą delnais.
- Nagi, juk ką nors tai reikia daryti. Negal leisti, kad jis vaikšti nėtų sau ir
tokius dalykus dirbtų, o paskui lakstytų patenkintas tuo savo prašmatniu
laivu. Atsirado pasaulio karalius.
- Šokly, juk pats žinai, kas būtų. Visi jie stotų jo pusėn. Sakytų, aš pati
drumsčiu vandenis. Siekiu išpešti pinigų iš jo tėvų ar dar ko nors. Pats
pagalvok, kas būtų, jei kuri nors mergaitė iš Spalvotųjų miestelio
apkaltintų Čeisą užpuolimu ir bandymu išprievartauti. Juk jie nieko
nedarytų. Ničnieko, - Kaja kalbėjo vis spigiau. - Pati mer gaitė įklimptų į
rimtą bėdą. Laikraštis nežinia ko prirašytų. Žmonės ją apkaltintų
kekšiaujant. Tai va, lygiai tas pat būtų ir man, ir pats
žinai. Prašau prižadėti, kad niekam nė žodžiu neprasitarsi! - Galų gale ji
sukūkčiojo.
- Teisybė tas tavo, panele Kaja. Žinau, teisybė. Bet tau nereikia
nuogąstauti, kad aš ko pridirbsiu, kas dar labiau viską pablogintų.
Bet kaip tau dabar žinoti, kada jis užsimanys atsėlinti ir vėl? Kai tu ten
vis vienui viena, be nieko?
- Aš visada pati apsigindavau, tik šį vieną kartą užsižiopsojau, tiesiog
neišgirdau jo atplaukiant. Nieko man nebeatsitiks, Šokly. Jei gu vis dėlto
važiuosiu į Grinvilį, grįžusi galbūt nuspręsiu kurį laiką pagyventi
skaitymo lūšnoje. Man atrodo, Čeisas apie ją nežino.
- Na, tai tada gerai. Bet aš noriu, kad čionai dažnėliau atplauk tum ir man
vis duotum žinot, kaip viskas klojasi. Juk bet kada gali atsikraustyt
pagyvent su mudviem su Meibele, juk žinai.
- Ačiū tau, Šokly. Žinau.
341

Delia Owens
- Kada važiuoji ten į tą Grinvilį?
- Dar nežinau. Leidėjas laiške užsiminė apie spalio pabaigą. Aš dar nieko
nesusitariau, dar nė neatsakiau, ar priimu kvietimą.
Dabar ji žinojo: niekur važiuoti ji negali, nebent sumušimo žy mės
visiškai išnyktų.
- Tai va prisistatai čionai ir kad žinočiau, kada išvažiuoji tenai, ir vėl
prisistatai, kad žinočiau: grįžai. Girdi mane? Jei tu išvažiavus, man
privalu žinoti. Kitaip jeigu nepamatau tavęs kokią dieną ar dvi, pats
keliauju ten pas tave pasižiūrėt. O kad prireiktų, atsivedu ir visą būrį.
- Taip ir padarysiu. Ačiū, Šokly.
342

47.
Ekspertas
1970 rokuroras Erikas Časteinas išklausinėjo šerifą apie du ber niukus,
spalio trisdešimtosios rytą ugniagesių bokšto pa
P pėdėje radusius Čeiso Endriuso lavoną, apie gydytojo apžiūros
duomenis, apie pirminį tyrimą.
Paskui Erikas tęsė apklausą:
- Šerife, prašom mums pasakyti, kas pakišo jums mintį, kad Čei- sas
Endriusas veikiausiai ne atsitiktinai nukrito nuo bokšto? Dėl ko kių
priežasčių įtarėte, kad galėjo būti įvykdytas nusikaltimas?
- Na, visų pirma, atkreipiau dėmesį, kad aplink Čeiso kūną nėra jokių
pėdsakų - netgi jo paties. Išskyrus, žinoma, jį radusių ber niukų pėdas. Tad
ir pamaniau, kad pėdsakus kas nors sunaikino, siekdamas nuslėpti
nusikaltimą.
- Ar ne tiesa, šerife, kad įvykio vietoje nebuvo ir jokių pirštų atspaudų?
Nebuvo ir jokių automobilio vėžių?
- Taip, tai tiesa. Laboratorijos ataskaitoje tvirtinama, kad jokių
šviežių pirštų atspaudų bokšte nebuvo. Net ant grotelių, kurias kaž kas juk
turėjo atkelti. Mudu su padėjėju kruopščiai apžiūrėjome vie tovę
ieškodami automobilio vėžių, bet neradome ir jų. Visa tai perša prielaidą,
kad įkalčius kažkas sunaikino tyčia.
343

Delia Owens
- Vadinasi, kai laboratoriniais tyrimais buvo tiksliai nustatyta, kad ant
Čeiso tą naktį vilkėtų drabužių buvo aptikta raudonų vilno nių siūlelių iš
panelės Klark kepurės, jūs...
- Prieštarauju, gerbiamasis teisėjau, - įsikišo Tomas. - Tyčinis mėginimas
nukreipti liudytoją. Be to, šiame teisme jau nustatyta, kad raudoni
siūleliai nuo panelės Klark drabužių galėjo patekti ant pono Endriuso
drabužių ir gerokai anksčiau negu naktį iš spalio dvi dešimt devintos į
trisdešimtą.
- Prieštaravimą palaikau! - sugriaudėjo teisėjas.
- Daugiau klausimų nebus. Perleidžiu liudytoją jums.
Erikas iš anksto žinojo, kad šerifo kaltinimo liudijimas bus silp nokas: ką
iš tiesų gali išpešti neturėdamas žmogžudystės įrankio, jokių pirštų
atspaudų, jokių įmintų pėdų ar ratų vėžių? Vis dėlto svarumo jame tarsi ir
buvo pakankamai įtikinti prisiekusiuosius, kad kažkas nužudė Čeisą
Endriusą, o įvertinus raudonuosius siūlelius tas kažkas galėjo būti panelė
Klark.
Tomas Miltonas prisiartino prie liudytojo tribūnos.
- Šerife, ar jūs, o gal kas nors kitas kvietėte ekspertą paieško ti įmintų
pėdsakų - arba kokių nors požymių, kad pėdsakai buvo užtrinti?
-To nereikėjo. Ekspertas esu aš. Įmintų pėdsakų tyrimas - oficia li mano
išsilavinimo dalis. Kito eksperto man neprireikė.
- Supratau. Vadinasi, radote kokių nors požymių, kad žemėje
įspausti pėdsakai buvo naikinami? Turiu galvoj, pavyzdžiui, radote
šluotos ar šakų, kuriomis lygintos pėdos, paliktų žymių? Galbūt kur nors
sudžiūvęs dumblas buvo užklotas šviežesnių dumblo sluoksniu?
Turite kokių nors įkalčių, galbūt nuotraukų, liudijančių buvus tokią
veiklą?
- Ne. Esu čia tam, kad paliudyčiau kaip ekspertas, kad po bokštu nebuvo
išvis jokių pėdsakų - išskyrus mūsų pačių ir kūną aptikusių berniukų.
Vadinasi, kažkas turėjo juos panaikinti.
344

Ten, kur gieda vėžiai

- Aišku. Bet, šerife, ar tai nėra žinoma pelkių savybė: sulig jūros
potvyniais ir atoslūgiais gruntinis pelkių vanduo irgi kyla ir leidžia si,
kartais netgi gerokai toliau potvynio ribos? Vandeniui nuslūgus ištisi
plotai virsta sausuma, o paskui, po kelių valandų, vanduo vėl pakyla.
Daugelyje vietų pakilus vandeniui dirva įmirksta ir bet kokie joje buvę
ženklai, pavyzdžiui, įmintos pėdos, išnyksta. Lieka švarus lapas. Argi visa
tai nėra tiesa?
- Na taigi... taip, gali būti ir taip. Bet nesama jokių požymių, kad kaip tik
taip ir būtų atsitikę.
- Štai čia turiu nakties iš spalio dvidešimt devintosios į trisdešim tąją
potvynių ir atoslūgių grafiką. Pažiūrėkite pats, šerife Džekso nai:
labiausiai nuslūgęs vanduo buvo apie vidurnaktį. Vadinasi, tuo metu, kai
Čeisas atvyko prie bokšto ir ėjo prie laiptelių, jis pėdsakus pažliugusioje
dirvoje įmynė. Paskui prasidėjo potvynis, gruntiniai vandenys pakilo ir
nuskalavo jo pėdsakus. Dėl šios priežasties jūs ir berniukai įmynėte gilius
pėdsakus, dėl tos pačios priežasties Čeiso pėdsakų nebeliko. Ar
nesutinkate, kad šitaip galėjo būti?
Kaja vos vos linktelėjo - pirma jos reakcija į kokį nors liudijimą nuo pat
teismo pradžios. Ji buvo daugybę kartų savo akimis mačiusi, kaip pelkių
vandenys praryja vakarykščią istoriją: elnių pėdsakus pa lei upokšnį,
rusvosios lūšies pėdas šalia elniuko gaišenos - lyg nebūta.
Šerifas atsakė:
- Nesu matęs, kad pakilę gruntiniai vandenys šitaip visiškai su naikintų
tokias ženklias žymes kaip pėdų įspaudai, tad atsakymas: nežinau.
- Bet, šerife, juk, kaip pats pripažinote, jūs - ekspertas, apmo kytas tirti
pėdsakus. O dabar tvirtinate nežinąs, ar toks anaiptol ne retas reiškinys
pasireiškė aną naktį, ar ne.
- Ką gi, nebūtų labai sunku įrodyti vienaip ar kitaip, tiesa? Už tektų
nuvykti ten per atoslūgį, pripėduoti, o paskui, po kito potvy nio, pažiūrėti,
ar pėdsakai nuplauti.
345
Delia Owens
- Sutinku, iš tikrųjų būtų visai nesunku įrodyti vienaip ar kitaip, bet kodėl
tuomet nebuvo taip ir padaryta? Mes čia, teisme, o jūs ne turite jokio
įrodymo, ničnieko, kas leistų įtarti, kad prie bokšto būta asmens, kuris
mėgino panaikinti pėdsakus ir šitaip nuslėpti nusikal timą. Kur kas labiau
tikėtina, kad ateidamas Ceisas Endriusas išties
įmynė pėdsakus po bokštu, o paskui pakilę gruntiniai vandenys juos
nuplovė. O jeigu kartu su juo buvo ir draugų, jei visi pramogavo kopdami
į bokštą, vandenys taip pat sėkmingai išnaikino jų visų pėdsakus.
Tokiomis net labai tikėtinomis aplinkybėmis nebelieka jokio pagrindo
manyti, kad išvis įvykdytas nusikaltimas. Ar ne tiesa,
šerife?
Edo akys lakstė į kairę, į dešinę, į kairę, į dešinę, tarsi atsakymas būtų
buvęs užrašytas ant kurios nors sienos. Žiūrovai subruzdo ant savo
suoliukų.
- Šerife?.. - paragino Tomas.
- Mano profesionalia nuomone, labai menkai tikėtina, kad
įprastas gruntinio vandens kilimo ir slūgimo ciklas šiuo atveju taip
nušluotų pėdsakus, kad jie visiškai pradingtų. Vis dėlto, kadangi ne-
aptikta jokių bandymo ką nors nuslėpti požymių, pėdsakų nebuvi mas
pats savaime neįrodo, kad įvykdytas nusikaltimas, Bet...
-Ačiū. - Tomas atsigręžė į prisiekusiuosius ir pakartojo šerifo žo džius: -
„...pėdsakų nebuvimas pats savaime neįrodo, kad įvykdytas
nusikaltimas.“ Nagi, einame toliau, šerife. Ką galėtumėte pasakyti apie
ugniagesių bokšto aikštelės groteles, kurios buvo atkeltos, taigi, anga
palikta atvira? Ieškojote ant jų panelės Klark pirštų atspaudų?
- Žinoma.
- Ar jūs radote panelės Klark pirštų atspaudų ant grotelių ar kur kitur
bokšte?
- Ne. Bet, kadangi neradome ir jokių kitų pirštų atspaudų...
Teisėjas palinko arčiau jo nuo savo pakylos.
- Tiktai atsakinėk tiksliai į klausimus, Edai.
346

Ten, kur gieda vėžiai

- Ką pasakysite apie plaukus? Juodi panelės Klark plaukai ilgi - jei ji
užlipo laiptais į pačią bokšto viršūnę, jei darbavosi aikštelėje, atkėlė
groteles ir panašiai, manyčiau, bent keli plaukai būtinai turėjo kur nors
prikibti. Ar radote bokšte jos plaukų?
- Ne, - šerifo kakta jau spindėjo.
- Koroneris paliudijo, jog apžiūrėjęs Čeiso kūną nerado jokių
įkalčių, kurie leistų įtarti, kad panelė Klark tą naktį išvis buvo prie jo
prisiartinusi. Na taip, buvo tie siūleliai, bet jie galėjo prikibti bet kada per
pastaruosius ketverius metus. O dabar jūs mums sakote, kad nėra visiškai
jokių įkalčių, kurie leistų įtarti panelę Klark tą nak tį išvis buvus bokšte.
Ar pastarasis teiginys teisingas?
- Taip.
- Vadinasi, nėra jokių įkalčių, kurie leistų įtarti panelę Klark bu vus
ugniagesių bokšte tą naktį, kai Čeisas Endriusas nukrito nuo jo ir
užsimušė. Teisingai?
- Juk taip aš ir sakiau.
- Vadinasi, atsakymas: taip.
- Taip, taip, atsakymas: taip.
- Šerife, ar ne tiesa, kad tos grotelės bokšto viršuje lieka atkeltos gana
dažnai? Kad vaikai lipa ten pramogauti, atkelia jas ir palieka nenuleistas?
- Na taip, yra buvę, kad grotelės likdavo nenuleistos. Bet, kaip jau sakiau
anksčiau, paprastai atkeliamos tos, tiesiai virš laiptų, pro kurias reikia
įlipti. Ne kitos.
- Bet argi ne tiesa, kad grotelės virš laiptų, o retkarčiais ir kitos,
paliekamos nenuleistos taip dažnai ir, kaip manoma, kelia tokį rimtą
pavojų, kad jūsų biuras išsiuntė rašytinį prašymą Jungtinių Valstijų
miškų tarnybai su prašymu pagerinti padėtį? - Tomas ištiesė šerifui
dokumentą. - Ar tai yra oficialus prašymas Miškų tarnybai, išsiųstas
praėjusių metų liepos aštuonioliktąją?
Šerifas užmetė akį į popieriaus lapą.
347

Delia Owens
- Taip ir yra.
- Kas rasė šį prašymą?
- Pats parašiau.
- Vadinasi, likus vos trims mėnesiams iki tragiškos Čeiso En- driuso
žūties nukritus nuo ugniagesių bokšto pro atvirą, grotelėmis nepridengtą
angą, jūs išsiuntėte raštą Miškų tarnybai, prašydamas uždaryti bokštą arba
įtvirtinti groteles, kad niekas nesusižalotų. Vis kas teisingai?
- Teisingai.
- Šerife, prašyčiau perskaityti teismo dalyviams paskutinį šio do kumento,
kurį parašėte Miškų tarnybai, sakinį. Tik paskutinį sakinį,
štai čia.
Jis padavė popieriaus lapą šerifui, rodydamas paskutinę eilutę.
Šerifas garsiai perskaitė:
- Esu priverstas pakartoti: tos grotelės yra labai pavojingos ir, jei nebus
imtasi kokių nors veiksmų, anksčiau ar vėliau neišvengsime rimtos
traumos ar net žūties.
- Daugiau klausimų neturiu.
348

48.
Kelionė
1969 spalio dvidešimt aštuntąją Kaja, kaip pažadė-
19<39:ųjų atplaukė iki Šoklio krautuvėlės atsisveikinti, o y y jusi,;
paskui nudūzgė į miestelio prieplauką, kur žvejai ir austrių gaudy tojai
visada pertraukdavo darbą paspoksoti į ją. Nekreipdama į juos dėmesio,
Kaja pririšo valtį ir pasiėmusi nublukusį kartoninį laga miną - seną, dar
mamos, išsitraukė jį iš spintos gelmių - nudrožė
į Pagrindinę gatvę. Rankinės neturėjo, užtat nešėsi senąją kuprinę,
prikimštą knygų ir sklindžių su kumpiu. Buvo įsidėjusi ir nedidelę sumą
grynųjų pinigų, o didžiąją dalį honorarų įdėjusi į skardinę ir užkasusi
netoli lagūnos. Šįsyk ji atrodė visai normaliai: segėjo rudą sijoną iš
„Sears, Roebuck“ katalogo, vilkėjo baltą palaidinę, buvo apsiavusi
žemakulnius batelius. Artimiausių krautuvėlių savininkai triūsinėjo
aplinkui, aptarnavo pirkėjus, šlavė šaligatvį prie durų - ir visi lyg vienas
stebeilijo į ją.
Kaja sustojo po autobuso stotelės ženklu laukti. Galiausiai priva
žiavo „Traihvays“ bendrovės autobusas ir sustojo sužvigdęs stabdžius,
užstodamas vandenyną. Niekas neišlipo, o Kaja nuėjo į priekį, nusi pirko
iš vairuotojo bilietą į Grinvilį. Paklausė, kokiomis dienomis ir
valandomis autobusas važiuoja atgal, ir vairuotojas padavė jai lapelį su
349
Delia Owens atspausdintu tvarkaraščiu, įkėlė jos lagaminą. Stipriai
gniauždama ku prinę, Kaja įlipo. Nespėjus jai nė susimąstyti apie tai,
autobusas, kuris jai atrodė tokio ilgio kaip visas miestelis, išriedėjo iš
Barkli Kouvo.
Po dviejų dienų 13.16 Kaja išlipo iš „Trailways“ autobuso, va
žiuojančio priešinga kryptimi, iš Grinvilio. Šįsyk gatvėje šurmuliavo
netgi dar daugiau miestelio gyventojų, ir visi kuždėdamiesi spok sojo,
kaip ji atmeta per petį ilgus plaukus, kaip ima iš vairuotojo lagaminą.
Perėjusi per gatvę Kaja pasuko į prieplauką, įlipo į valtį ir nudūzgė tiesiai
namo. Norėjo stabtelėti Šoklio prieplaukoje, kaip
žadėjusi, ir pranešti, kad grįžo, bet pamatė bent kelias kitas valtis,
išsirikiavusias laukti degalų, tad nutarė atplauksianti kitą dieną. Be to,
nesustojusi greičiau parsirasianti pas kirus.
Tad kitą dieną, spalio trisdešimt pirmąją, atplaukusi Kaja šūkte lėjo
Šokliui, ir šis išlindo iš savo krautuvėlės.
- Labas, Šokly. Tiesiog norėjau tau pranešti, kad jau namie. Va kar grįžau.
Tylėdamas jis pėdino jos pusėn.
Vos Kajai užkėlus koją ant prieplaukos, prašneko:
- Panele Kaja, aš...
Ji pakreipė galvą.
- Kas yra? Kas atsitiko?
Jis stovėjo ir žiūrėjo į ją.
- Kaja, ar jau girdėjai žinią apie Ceisą?
- Ne. Kokią žinią?
Jis palingavo galvą.
- Čeiso Endriuso nebėra. Žuvo kaip sykis tą naktį, kai buvai išvažiavusi
ten, į Grinvilį.
- Ką? - Šoklys ir Kaja taip ir įsisiurbė į kits kitą akimis.
- Vakar iš ryto surado jį va ten prie to senojo gaisrų bokšto su... na, jie taip
sako, su nusuktu sprandu ir dar perskelta kaukole. Mano, kritęs nuo pačio
viršaus.
350
Ten, kur gieda vėžiai
Kaja taip ir nesusičiaupė.
Šoklys dar pridūrė:
- Visas miestelis sujudęs sukrutęs. Vieni žmoneliai moja, su prask,
nelaimė, bet žodis sklinda, kad šerifas tuo suabejojęs. Čeiso mama visai
sudirgusi, sako, kažkas bus prikišęs nagus. Jukinys jau toks, kad nė
neklausk.
Kaja paklausė:
- O kodėl jie mano, kad kažkas galėjęs prikišti nagus?..
- Vienas iš tų ten kur yra grotelės ant pačio bokšto viršaus, tai va, tos
grotelės buvo atkeltos, skylė plačiausia žiojėjo. O jis įsmuko ir krito
žemyn kaip akmuo. Jiems tai atrodo įtartina. Vieni kai kurie sako, tos ten
grotelės visą laiką pasilieka atkeltos, nes vaikiai ten vis ropščiasi dūkti,
tai ponas Čeisas galėjęs visai netyčia įsmukti. Bet kiti kai kurie šūkauja,
kad žmogžudystė.
Kaja nutylėjo, tad Šoklys pasakojo toliau:
- Viena priežastis tai va tokia: surastas jau negyvėlis ponas Čeisas
nebeturėjo tokio pakabučio su kriauklele, kurį jau kažin kiek metų
nešiojo kiekvieną dieną ir nenusiimdavo, o jo žmona sako, kad buvo
užsikabinęs ir tą patį vakarą, kai išėjo iš namų pas savo gimdytojus
vakarienės. Nešiojo visai visada, taip ji sako.
Paminėjus pakabutį, Kajai išdžiūvo burna.
- O dar tiedu jaunikaičiai, tiedu, kurie atrado Čeisą. Tai va, jie girdėjo,
kaip šerifas sako, kad jokių išvis pėdų toje vietoj. Anei vie nos kojos
pėdsako neįspausta. Lyg kažkas tyčiomis būtų nukrapštęs visus įkalčius.
Tai va tiedu jaunikliai dabar po visą miestelį apie tai skalija.
Šoklys pasakė Kajai, kada bus laidotuvės, nors ir žinojo, kad Kaja jose
nepasirodys. Tai bent būtų spektaklis siuvėjėlėms ir Biblijos stu dijų
grupių narėms. Savaime aišku, spėlionės ir paskalos Kajos ne aplenks.
Dėkavoju Viešpačiui, kadjo žūties metu ji buvo Grinvilyje, o kad ne, jai
visi pleperzos šitą ir prikabintų, pagalvojo Šoklys.
351

Delia Owens
Kaja linktelėjo Šokliui ir nupukšėjo namo. Stovėdama ant pa
žliugusio lagūnos kranto, kuždomis padeklamavo vieną iš Amandos
Hamilton eilėraščių:
Nenuvertink
širdies,
Ji gali iškrėsti
Protu nesuvokiamų eibių.
Įsakymus širdžiai diktuoja jausmai.
Antraip kaip paaiškintum
Mano pasirinktą kelią,
Savo pasirinktą
Ilgą kelią šiuo tarpekliu?
352

49.
Maskuotė
1970 uvo prisaikdintas dar vienas liudytojas: vyriškis žilais garba notais
trumpai kirptais plaukais, vilkintis mėlyną, iki bliz
B gesio nučiurintą pigų kostiumą - jis prisistatė esąs ponas Laris
Praisas, vairuotojas, vežiojantis žmones „Trailways“ vežėjų bend rovės
autobusais įvairiais šios Šiaurės Karolinos dalies maršrutais.
Eriko klausinėjamas, ponas Praisas patvirtino, kad norint visai
įmanoma per vieną naktį suvažinėti autobusu iš Grinvilio į Barkli
Kouvą ir atgal. Dar pasisakė pats vairavęs autobusą, važiuojantį iš
Grinvilio Barkli Kouvo kryptimi Čeiso žūties naktį. Paliudijo, kad nė
vienas iš keleivių nebuvo panašus į panelę Klark.
Erikas tarė:
- Taigi, pone Praisai, šerifui per apklausą jūs sakėte, kad auto busu
važiavo vienas liesas keleivis, kuris iš tiesų galėjo būti aukšta moteris,
persirengusi vyru. Teisingai? Prašyčiau apibūdinti tą keleivį.
- Na taip, teisingai. Jaunas vyras, baltasis. Manyčiau, gal penkių pėdų
dešimties colių ūgio ar panašiai, o jo kelnės kadaravo kaip pa klodės ant
tvoros mieto. Buvo su tokia dideliausia kepure, mėlyna.
Sėdėjo panarinęs galvą, į nieką nesižvalgė.
- Dabar, kai jau esate matęs panelę Klark, kaip jums atrodo: ar įmanoma,
kad tasai liesas vyras autobuse iš tikrųjų buvo vyru
353
Delia Owens persirengusi panelė Klark? Kaip manote, ji galėjo paslėpti
ilgus savo plaukus po ta kepure?
- Taip, manau kad taip.
Erikas paprašė teisėjo leidimo nurodyti Kajai atsistoti. Ji pakluso, ša lia
sėdėjęs Tomas Miltonas irgi pakilo.
- Galite vėl sėstis, panele Klark, - tarė Erikas ir vėl kreipėsi į liudyto ją: -
Ar galėtumėte tvirtinti, kad jaunuolis autobuse buvo tokio pat ūgio ir
kūno sudėjimo kaip ir panelė Klark?
- Sakyčiau, abu visai vienodi, - atsakė ponas Praisas.
- Taigi, viską apsvarstęs galbūt galėtumėte tvirtinti, kad yra tikėtina, jog
liesas vyriškis, praėjusių metų spalio dvidešimt devintosios vakarą
23.50 išvažiavęs autobusu iš Grinvilio į Barkli Kouvą, iš tiesų buvo įta-
riamoji panelė Klark?
- Taip, manau, net labai galėjo taip būti.
- Ačiū, pone Praisai. Daugiau klausimų neturiu. Perleidžiu liudytoją
gynybai.
Atsistojęs priešais liudytojų tribūną Tomas geras penkias minutes
klausinėjo poną Praisą, paskui susumavo:
-Taigi, štai ką jūs mums paliudijote. Viena, autobuse, 1969-ųjų spa lio
dvidešimt devintosios naktį važiavusiame iš Grinvilio į Barkli Kou vą,
nebuvo moters, panašios į mano ginamąją. Antra, autobusu važiavo
aukštas liesas vyras, ir tuo metu, nors matėte jo veidą iš visai arti, ne-
pagalvojote, kad tai galėtų būti vyru apsimetanti moteris. Trečia, pati
mintis apie persirengėlį jums atėjo į galvą tik tada, kai ją pakišo šerifas.
Liudytojui nespėjus prasižioti, Tomas kalbėjo toliau:
- Pone Praisai, sakykite, ar liesasis vyras važiavo 23.50 autobusu ti krai
spalio dvidešimt devintąją? Ar jūs užsirašote, kokie keleiviai kada
važiuoja? Ar negalėjo tasai vyras važiuoti diena anksčiau ar diena vėliau?
Jūs šimtu procentų įsitikinęs, kad tai buvo spalio dvidešimt devintoji?
- Na, suprantu, kur link jūs sukate. Kai šerifas bandė padėti man at-
gaivinti atmintį, atrodė, kad liesasis vyras tikrai važiavo kaip tik tuo auto-
busu. Bet dabar manau, kad šimto procentų garantijos negalėčiau duoti.
354

Ten, kur gieda vėžiai

- Ir dar, pone Praisai, argi nebuvo taip, kad autobusas tą naktį smarkiai
vėlavo? Tiksliau sakant, vėlavo dvidešimt penkias minutes ir
į Barkli Kouvą atvažiavo tik 01.40. Teisingai?
- Taip. - Ponas Praisas dirstelėjo į Eriką. - Aš tiktai stengiuosi pa dėti, kad
viskas būtų teisingai.
Tomas jį nuramino:
- Jūs iš tiesų labai padėjot, pone Praisai. Labai jums ačiū. Daugiau
klausimų neturiu.
***
Erikas iškvietė kitą kaltinimo liudytoją - autobuso, išvažiavusio spalio
trisdešimtosios paryčiais 02.30 iš Barkli Kouvo į Grinvilį, vai ruotoją
poną Džoną Kingą. Jis paliudijo, kad įtariamosios panelės
Klark autobuse nebuvo, bet važiavusi kita, gerokai vyresnė moteris,
„...aukšta kaip ir panelė Klark, trumpomis žilomis garbanomis, at rodė lyg
susidėjusi ilgalaikę šukuoseną kirpykloje.“
- Pone Kingai, pažvelkite į įtariamąją ir pasakykite, kaip manote: ar gali
būti, kad jei panelė Klark mėgintų apsimesti vyresne dama, atrodytų labai
panaši į aną moterį autobuse?
- Na, iš tikrųjų sunku įsivaizduoti. Galbūt.
- Vadinasi, gali būti?
- Manau, taip.
Sulaukęs savo eilės kryžminėje apklausoje, Tomas pareiškė:
- Byloje, kurioje teisiama už žmogžudystę, žodis manau nepri imtinas. Ar
jūs matėte mano ginamąją panelę Klark autobuse, ku ris 1969-ųjų spalio
trisdešimtąją 02.30 išvažiavo iš Barkli Kouvo į
Grinvilį?
- Ne, nemačiau.
- Ar tą naktį iš Barkli Kouvo į Grinvilį važiavo koks nors kitas autobusas?
-Ne.
355
50.
Piešinių knyga
1970 itą dieną atvesta įteismo salę, Kaja pažvelgė į Teitą, Šoklį ir
Meibelę, ir jai užgniaužė kvapą: greta jų išvydo žmogų su
K uniforma ir vos pastebima šypsena randuotame veide. Džodis. Ji
trupučiuką linktelėjo sukdama galvą, kaip jis galėjo sužinoti apie teismą.
Galbūt iš Atlantos laikraščio. Susigėdusi ji panarino galvą.
Erikas atsistojo.
- Gerbiamasis teisėjau, jei teismas neprieštarauja, valstybės kal tintojas
kviečia liudyti ponią Sem Endrius.
Visa salė sutartinai atsidūsėjo, lydėdami akimis Patę Lav, šird gėlos
palaužtą motiną, einančią liudytojų tribūnos link. Stebėdama moterį, kuri,
kaip vylėsi, turėjo vieną dieną tapti jos anyta, Kaja tik dabar suvokė, kaip
absurdiška buvo net pagalvoti apie tai. Net gi šitokiomis niūriomis
aplinkybėmis Pate Lav, šiugždanti prašma tniausiais juodais šilkais,
atrodė ypač susirūpinusi savo išore bei svarba. Atsisėdusi tvarkingai
pasidėjo blizgančią rankinę ant kelių, jos tamsūs plaukai buvo susukti į
tobulą kuodelį, pridengtą kaip tik tiek, tiek reikia, pakreipta skrybėlaite su
juodu tinkleliu, dramatiškai temdančiu akis. Niekad, niekad nebūtų ji savo
marčia pripažinusi basakojės pelkių gyventojos.
356

Ten, kur gieda vėžiai

- Ponia Endrius, suprantu, kaip jums tai sunku, tad pasistengsiu kaip
įmanoma trumpiau. Ar tiesa, kad jūsų sūnus Čeisas Endriusas nešiojo
pakabutį - žaliaminės odos dirželį su kriauklele?
- Taip, tas tiesa.
- Kada jis nešiodavo tą pakabutį? Kokiomis progomis, ar dažnai?
- Visą laiką. Išvis niekad nenusiimdavo. Pastaruosius ketverius me tus
nesyk nesu jo mačiusi be to pakabučio.
Erikas poniai Endrius padavė oda apvilktą žurnalo dydžio knygą.
- Gal galėtumėte pasakyti teismui, kokia čia knyga?
Kaja įbedė žvilgsnį į grindis, sukrutino lūpas, stengdamasi pažaboti
įtūžį dėl tokio šiurkštaus įsiveržimo į jos asmeninę erdvę, o prokuroras
pakėlė knygą, parodė visiems. Jos piešinių knyga, kurią ji padovanojo
Čeisui dar pažinties pradžioje. Bemaž visą gyvenimą iš jos buvo at imtas
džiaugsmas kam nors ką nors dovanoti - šitokią netektį netgi nedaugelis
suprastų. Kruopščiai dirbusi bent kelias dienas ir naktis, ji suvyniojo
baigtą piešinių knygą į rudą popierių, išpuošė nuostabaus
žalumo paparčiais ir dailiausiomis baltomis snieginių žąsų plunksno mis.
Ištiesė ją Čeisui, vos išlipusiam iš valties į jos lagūnos krantą.
- Kas čia?
- Tiesiog kai kas tau nuo manęs, - atsakė ji ir nusišypsojo.
Piešiniais papasakota juodviejų drauge praleisto laiko istorija. Pir mas
piešinys - tušu: jie abu sėdi pusiaugula, atsirėmę į jūros nuska lautą rąstą.
Čeisas groja lūpine armonikėle. Kajos ranka pabarstyti užrašai: pajūrinių
avižų ir kriauklelių lotyniški pavadinimai. Paskui - išsiliejusiais akvarelės
potėpiais pavaizduota Čeiso valtis, plūduriuo janti mėnesienoje. Toliau -
smalsūs delfinai, sukantys ratus apie valtį, o padangėje kartu su debesimis
plaukia žodžiai: „Mykolai, irkluok į krantą“. Dar viename - ji pati,
sūkuriuojanti tarp sidabrinių kirų sida briniame paplūdimyje.
Čeisas neatsistebėdamas vertė vieną lapą po kito. Kai kuriuos piešinius
vos vos bestelėjo pirštų galais, kai kurie jį prajuokino, bet daugiausia jis
tik žiūrėjo tylėdamas, linkčiodamas.
357

Delia Owens
- Niekada neturėjau nieko panašaus, - tarė jis ir palinko arčiau jos
apkabinti. - Ačiū, Kaja.
Po to jie ilgai sėdėjo smėlyje apsigaubę apklotu, kalbėdamiesi, susi kibę
už rankų.
Kaja ir dabar prisiminė, kaip daužėsi jos širdis iš malonumo ką nors
dovanoti. Nė į galvą neatėjo, kad jos piešinių knygą galėtų pamatyti kas
svetimas. Ir jau jokiu būdu - kad ji galėtų tapti įkalčiu byloje, kurioje ji
teisiama už žmogžudystę.
Ji nė nepažvelgė į Patę Lav, kai ši prabilo atsakydama į Eriko klausimą.
- Tai piešinių rinkinys, panelės Klark darbai, skirti Čeisui. Tai buvo jos
dovana jam.
Pate Lav prisiminė, kaip kartą tvarkydama Čeiso kambarį rado pieši nių
knygą po albumų stirta. Reikia manyti, paslėptą nuo jos. Ji prisėdo ant
Čeiso lovos, atvertė storą viršelį. O ten - piešinys tušu, su visomis
smulkmenomis: jos sūnus drybso atsišliejęs į pliauską kartu su ta mer ga.
Pelkių Dukra. Jos sūnus - su šiukšle. Jai užgniaužė kvapą. O kas, jei
žmonės sužinos? ]\ susverdėjo, iš pradžių persmelkė šaltis, paskui išmušė
prakaitas.
- Ponia Endrius, gal malonėtumėt papasakoti, ką matote šiame įta-
riamosios panelės Klark piešinyje?
- Piešinyje pavaizduoti Čeisas ir panelė Klark ugniagesių bokšto
viršūnėje.
Per salę nusirito murmesys.
- O kas dar pavaizduota? Kas vyksta?
- Štai čia... tarp jų rankų... ji duoda jam pakabutį su kriauklele.
Ir jis niekad jo nebenusiėmė, galvojo Pate Lav. O as tikėjau, kad jis
pasisako man viską. Maniau, mane su sūnumi sieja glaudesnis ryšys nei
bet kurią kitą motiną. Štai kuo stengiausi save įtikinti. Bet iš tikrųjų nieko
nežinojau.
- Vadinasi, dėl to, kad jis pats jums pasisakė, ir dėl to, kad pamatėte
piešinius šioje knygoje, jūs žinojote, kad jūsų sūnus susitikinėja su pa-
nele Klark, taip pat žinojote, kad ji padovanojo jam pakabutį?
358

Ten, kur gieda vėžiai

- Taip.
- Spalio dvidešimt devintąją atėjęs pas jus vakarienės Čeisas buvo su
pakabučiu?
- Taip, iš mūsų namų jis išėjo tik po vienuoliktos ir buvo su pakabučiu.
- O kitą dieną, kai nuėjote į kliniką atpažinti Čeiso, ar jis tebetu rėjo
pakabutį?
- Ne, pakabučio ant jo kaklo nebebuvo.
- Galbūt žinote kokią priežastį, dėl kurios kas nors iš jo draugų ar koks
kitas asmuo, neminint panelės Klark, galėtų panorėti nuimti pakabutį?
-Ne.
- Prieštarauju, gerbiamasis teisėjau! - iš vietos paskubomis šūkte lėjo
Tomas. - Nuogirdos. Liudytoja skatinama spėlioti. Juk ji negali pasakyti,
ką kiti žmonės galvoja.
- Prieštaravimą palaikau. Prisiekusieji, privalote neatsižvelgti į pas tarąjį
klausimą ir atsakymą į jį, - įspėjo teisėjas. Tada visai kaip žąsinas ištempė
kaklą, palenkė galvą arčiau prokuroro ir tarė: - Žiūrėk, kur rioglini,
Erikai. Nagi, po šimts! Lyg pats nežinotum.
Erikui teisėjo žodžiai buvo nė motais, lyg niekur nieko jis kalbėjo toliau:
-Taigi, pačios įtariamosios piešiniai mums įrodo, kad panelė Klark
mažiausiai vieną kartą buvo užkopusi į ugniagesių bokštą su Čeisu, taip
pat žinome, kad ji padovanojo jam pakabutį su kriauklele. Po to jis tą
pakabutį nešiojo iki pat mirties. Tada pakabutis dingo. Viskas teisingai?
- Taip.
- Dėkoju. Daugiau klausimų neturiu. Liudytoją perleidžiu gynybai.
- Klausimų neturiu, - tarė Tomas.
359

51.
Dylantis mėnulis
1970
F eismo salės kalba, savaime aišku, nebuvo tokia poetiška kaip
JL pelkių kalba. Vis dėlto esminiuose dalykuose Kaja įžvelgė tam tikrų
panašumų. Teisėjas, akivaizdžiai alfa patinas, dėl savo pozici jos buvo
užtikrintas, tad jo laikysena - imponuojanti, bet drauge jis atsipalaidavęs,
nesmaugiamas nuolatinės grėsmės, visai kaip koks
šernas savo teritorijoje. Tomas Miltonas irgi spinduliavo pasitikėji mu
savimi, savo aukšto rango suvokimu - tai liudijo jo laisvi jude siai,
nesukaustyta poza. Stiprus bandos elnias, kurio galios niekas nebando
ginčyti. O štai prokuroro visuomeninė padėtis buvo pa remta plačiais,
ryškiais kaklaraiščiais ir švarku paplatintais pečiais.
Savo svarumą jis išreikšdavo skėsčiodamas rankomis arba pakelda mas
balsą. Menkesniam patinui tenka šaukti, kad į jį atkreiptų dė mesį. O
posėdžių sekretorius buvo tipiškas žemiausio rango patino pavyzdys, jam
savo poziciją teko ramstyti diržu, apkarstytu žvilgan
čiu pistoletu, žvangančiu raktų ryšuliu ir gremėzdišku radijo ryšio
siųstuvu. Vyraujančios hierarchijos užtikrina bendruomenių stabilu mą
gamtoje, o kartais - ir ne tik gamtoje, pagalvojo Kaja.
Prokuroras, pasirišęs sodriai raudoną kaklaraištį, tvirtai žengė į priekį ir
išsikvietė kitą kaltinimo liudytoją, Halą Milerį - liesą kaip kartis
dvidešimt aštuonerių metų vyrą išsitaršiusiais rudais plaukais.
360
Ten, kur gieda vėžiai
- Pone Mileri, prašyčiau mums pasakyti, kur jūs buvote ir ką ma tėte
1969-ųjų naktį iš spalio dvidešimt devintosios į trisdešimtąją, maždaug
01.45?
- Mudu su Alenu Hantu abu buvome Timo O’Nilo austrių gau dytojų
įgulos nariai, tą naktį vėlai plaukėme namo į Barkli Kouvą ir matėme ją,
panelę Klark, valtyje maždaug per mylią nuo kranto, į rytus nuo įlankos,
plaukiančią šiaurės-šiaurės vakarų kryptimi.
- O plaukdama tokia kryptimi ji atsidurtų - kur?
- Toks kursas veda nosies tiesumu į įlankėlę prie pat ugniagesių bokšto.
Teisėjas Simsas taip vožtelėjo plaktuku, kad smūgio aidas gerą minutę
blaškėsi po salę.
- Nejaugi ji negalėjo plaukti kur nors kitur?
- Na taip, turbūt, manau, galėjo... bet toje pusėje nieko nėra, tik mylių
mylios pelkėtų miškų. Kiek man žinoma, niekur ten nenu plauksi, tik į
ugniagesių bokštą.
Damos gedulingomis vėduoklėmis bandė sklaidyti orą kaistan
čioje, nerimstančioje patalpoje. Sekmadienio Teisingumas, snūdu riavęs
ant palangės, nuslydo žemėn ir nutapsėjo prie Kajos. Nuo pat teismo
pradžios katinas pirmą kartą pasitrynė jai į koją, paskui driuoktelėjo ant
kelių ir susirangė. Erikas užsikirto ir pažvelgė į tei sėją, matyt,
svarstydamas, ar nereikėtų pareikšti protesto dėl šitaip atvirai reiškiamo
šališkumo, bet, regis, nutarė, kad tokiam atvejui nėra teisinio precedento.
- O kodėl jūs taip tvirtai įsitikinęs, kad tai buvo būtent panelė
Klark?
- O, mes visi atpažįstam jos valtį. Ji viena pati plaukioja ta valti mi šen ir
ten jau nežinia kiek metų.
- Ai valties žibintai buvo uždegti?
- Ne, jokių žibintų. Jei nebūtume laiku pastebėję, dar būtume ir įsirėžę į
ją.
361

Delia Owens
- Argi nėra draudžiama sutemus plaukioti be šviesų?
- Na taip, ji turėjo įsijungti žibintus. Bet neįsijungė.
- Vadinasi, tą naktį, kai Čeisas Endriusas žuvo nukritęs nuo bokšto, panelė
Klark plaukė kaip tik bokšto kryptimi vos kelios minutės prieš nustatytą
žuvusiojo mirties laiką. Viskas teisingai?
- Taip, mes kaip tik tai ir matėme.
Erikas atsisėdo.
Dabar prie liudytojo priėjo Tomas.
- Labas rytas, pone Mileri.
- Labas rytas.
- Pone Mileri, kiek laiko jūs dirbate Timo O’Nilo austrių gaudytojų laive?
-Jau treji metai įgulos narys.
- Prašyčiau pasakyti, kokiu metu naktį iš spalio dvidešimt devintosios
į trisdešimtąją patekėjo mėnulis?
- Buvo delčia, o kai užtekėjo, buvome jau prisišvartavę Barkli Kouve.
Tad, sakyčiau, šiek tiek po antros nakties.
- Supratau. Vadinasi, kai pamatėte nedidelę motorinę valtį, tą naktį
praplaukusią netoli Barkli Kouvo, tuo metu mėnulis nebuvo patekėjęs.
Reikia manyti, buvo labai tamsu.
- Taigi. Buvo tamsu. Žvaigždės švietė, bet ne kažin kiek, buvo tikrai
tamsu.
- Prašyčiau, gal pasakytumėt teismui, ką panelė Klark vilkėjo tą naktį, kai
praplaukė pro jūsų laivą?
- Na ne, mes tikrai nebuvome taip arti, kad įžiūrėtume, ką ji vilki.
- O, tikrai? Nebuvote taip arti, kad įžiūrėtumėte jos drabužius? - tai
sakydamas Tomas žiūrėjo į prisiekusiuosius. - Tai koks atstumas jus
skyrė?
- Sakyčiau, geri šešiasdešimt jardų, ne mąžiau.
- Šešiasdešimt jardų, - Tomas vėl pažvelgė į prisiekusiuosius. - Tolo ka,
norint tiksliai atpažinti nedidelę valtį tamsoje. Sakykite, pone Mileri,
kokie ženklai, kokie žmogaus valtyje išvaizdos bruožai leidžia jums ne-
abejotinai tvirtinti, kad tai buvo panelė Klark?
362

Ten, kur gieda vėžiai

- Na, kaip jau sakiau, daugmaž kiekvienas šitame mieste pažįsta jos valtį,
žino, kaip ji atrodo iš arti ir iš toli. Žinome, kokia valties forma, kaip
atrodo ji pati, sėdinti gale - aukšta ir liesa. Toks va pavidalas ir ne kitoks.
- Toks ir ne kitoks. Vadinasi, bet koks panašaus kūno sudėjimo
žmogus, bet koks aukštas ir liesas asmuo, plaukiantis tokios rūšies val-
 timi būtų atrodęs visai kaip panelė Klark. Tiesa?
- Na taip, tikriausiai kas nors kitas galėjo atrodyti visai kaip ji, bet mes
gerai pažįstame čionykštes valtis ir jų savininkus, patys juk visą laiką
jūroje.
- Pone Mileri, norėčiau jums priminti: tai žmogžudystės byla. Dar
rimčiau nė negali būti, o tokiais atvejais nevalia įsileisti nė šešėlio abe-
jonės. Negalime remtis vien kūno sudėjimu ar pavidalu, matytu iš še
šiasdešimties jardų nuotolio tamsoje. Tad prašyčiau: ar galite pareikšti
teismui, kad esate visiškai tikras, jog asmuo, kurį 1969-ųjų naktį iš spalio
dvidešimt devintosios į trisdešimtąją matėte plaukiantį valtimi, buvo
panelė Klark?
- Na, ne. Visiškai tikras būti negaliu. Niekad ir nesakiau, kad esu visiškai
tikras, jog tai buvo ji. Vis dėlto aš...
- Daugiau klausimų jums neturiu, pone Mileri, tai viskas. Ačiū.
Teisėjas Simsas paklausė:
-Ar norėsi dar perimti liudytoją, Erikai?
Erikas nepakildamas iš vietos paklausė:
- Halai, tu liudijai, kad mažiausiai trejus metus nuolat matydavai ir
atpažindavai panelę Klark, plaukiančią valtimi. Sakyk, ar buvo kada taip,
kad iš tolo pamatęs valtį būtum pamanęs, kad ja plaukia panelė
Klark, bet priplaukęs arčiau įsitikinęs, kad suklydai ir tai visai ne pa nelė
Klark? Ar bent vieną kartą taip atsitiko?
- Ne, niekad.
- Nė karto per trejus metus?
- Nė karto per trejus metus.
- Gerbiamasis teisėjau, valstybės kaltintojas apklausą baigė.
363

52.
Motelis „Three Mountains“
1970 eisėjas Simsas įžengė į teismo salę ir linktelėjo gynybos stalo
pusėn.
T
- Pone Miltonai, jūs pasiruošęs kviesti pirmąjį gynybos liudytoją?
- Pasiruošęs, gerbiamasis teisėjau.
- Kvieskite.
Kai liudytoja buvo prisaikdinta ir atsisėdo, Tomas paprašė:
- Malonėkite pasisakyti vardą ir pavardę, ir ką veikiate Barkli
Kouve.
Kaja kilstelėjo galvą - tik trumpam, kad suskubtų pamatyti ma
žaūgę senučiukę, žili jos plaukai, sudėti į tvarkingą ilgalaikę šukuo seną,
švytėjo violetiniu atspalviu. Ta pat moteriškė, prieš daugybę metų
kamantinėdavusi, kodėl Kaja ateina pirkti maisto produktų viena. Gal
dabar ji buvo dar labiau susitraukusi, dar mažesnė, o gar banos - dar
standesnės, bet šiaip jau atrodė nuostabiai nepasikeitusi.
Ponia Singeltari atrodydavo landi ir valdinga, bet tą žiemą, pirmąją po
mamos išėjimo, davė Kajai tinklinę Kalėdų dovanų kojinaitę su mėlynu
švilpuku viduje. Tai ir buvo visos Kajos Kalėdos.
- Aš - Sara Singeltari, „Piggly Wiggly“ parduotuvės Barkli Kou ve
pardavėja.
364

Ten, kur gieda vėžiai

- Sara, ar tiesa, kad iš savo vietos prie kasos „Piggly Wiggly“ par-
duotuvėje jūs matote „Trailways“ autobuso stotelę?
- Taip, stotelė matyti visai aiškiai.
- Ar praėjusių metų spalio dvidešimt aštuntąją jūs matėte mano ginamąją,
panelę Katriną Klark, laukiančią stotelėje 14.30 valandos autobuso?
- Taip, mačiau panelę Klark ten stovinčią.
Tai tarusi Sara dirstelėjo į Kają ir prisiminė tą mažą basakoję mergaitę,
daugelį metų ateidavusią į parduotuvę. Niekas niekad apie tai nesužinos,
bet, kol Kaja dar nemokėjo skaičiuoti, Sara jai atiduo davo šiek tiek per
daug grąžos, paskui tą sumą kasoje padengdavo iš savo kišenės. Žinoma,
Kaja stambiais pinigais niekad nemokėdavo, tad Sara prisidėdavo kokiu
varioku, penkių ar dešimties centų mo neta, bet ir tas pinigėlis vaikui
tikriausiai praversdavo.
- Kiek laiko ji laukė? Ir ar jūs matėte ją iš tiesų įlipant į 14.30 autobusą?
- Man atrodo, ji laukė gal dešimt minučių. Visi matėme, kaip ji perka
bilietą iš vairuotojo, paduoda jam lagaminą, įlipa į autobusą.
Paskui autobusas nuvažiavo, o ji tikrai buvo jame.
- Man regis, jūs matėte ją ir grįžtančią po dviejų dienų, spalio
trisdešimtąją. Ji išlipo iš autobuso 13.16. Ar tai tiesa?
- Taip, po dviejų dienų, buvo šiek tiek daugiau nei ketvirtis po pirmos.
Autobusui sustojus pakėliau galvą ir kaip tik pamačiau pa nelę Klark
išlipančią. Dar parodžiau ją kitoms ponioms prie kasos.
- O ką ji tada darė?
- Nuėjo į prieplauką, įlipo į valtį ir nuplaukė pietų pusėn.
- Dėkoju, Sara. Tuo ir užbaigsime.
Teisėjas Simsas paklausė:
- Turi liudytojai klausimų, Erikai?
- Ne, gerbiamasis teisėjau, šiai liudytojai jokių klausimų neturiu.
Tiesą sakant, iš liudytojų sąrašo matyt, kad gynyba ketina kviesti
365
Delia Owens kelis miestelio gyventojus paliudyti, jog panelė Klark įlipo į
„Trail- ways“ autobusą ir iš jo išlipo kaip tik tomis dienomis ir
valandomis, kokias nurodė ponia Singeltari. Šių liudijimų valstybės
kaltintojas neneigia. Iš tikrųjų, jei panelė Klark važiavo tais autobusais
tomis dienomis ir valandomis, tai nė kiek neprieštarauja kitai byloje su-
rinktai medžiagai. Taigi, jei teismas neprieštarauja, manome, kad nėra
jokio reikalo išklausyti ir kitus liudijimus ta pačia tema.
- Gerai. Ponia Singeltari, jūs galite eiti. Ką pasakysite jūs, pone
Miltonai? Jei valstybės kaltintojas pripažįsta faktą, kad panelė Klark
tikrai įlipo į 14.30 autobusą 1969-ųjų spalio dvidešimt aštuntąją ir
1969-ųjų spalio trisdešimtąją 13.16 iš autobuso išlipo, ar jums vis tiek
reikia kviesti kitus liudytojus tai pačiai informacijai patvirtinti?
- Ne, gerbiamasis teisėjau.
Nors veidas liko visai ramus, tylomis Tomas išsiplūdo. Kajos alibi -
patvirtinta informacija, kad Čeiso žūties metu tikrai buvo išvykusi - buvo
vienas stipriausių jo gynybos svertų. Bet Erikas sė kmingai sumenkino tą
alibi jį paprasčiausiai pripažindamas, netgi pareikšdamas, kad nėra
reikalo liudyti, jog Kaja atitinkamomis die nomis važiavusi į Grinvilį ir
atgal. Jam toks alibi visai netrukdė, mat
Valstybės kaltintojas laikėsi nuomonės, kad Kaja į Barkli Kouvą su grįžo
naktį, tada ir įvykdė žmogžudystę. Tokį pavojų Tomas numa tė, bet, jo
nuomone, prisiekusiesiems turėjo būti lemiamai svarbu išklausyti
liudytojus, įsivaizduoti Kają vidur baltos dienos išvažiuo jančią iš
miestelio ir grįžtančią tik jau po įvykio. O dabar jie manys, kad jos alibi
toks nereikšmingas, jog nė patvirtinti nereikia.
- Bus atsižvelgta. Prašome tęsti ir kviesti kitą gynybos liudytoją.
Apkūnus, pliktelėjęs ponas Lengas Ferlou, kurio užsagstytas švar kas vos
sutalpino pūpsantį pilvą, prisistatė esąs Grinvilio motelio
„Three Mountains“ savininkas ir paliudijo, kad panelė Klark tikrai buvo
apsistojusi motelyje 1969-ųjų spalio dvidešimt aštuntąją-tris- dešimtąją
dienomis.
366

Ten, kur gieda vėžiai

Kajai buvo atkaru klausytis to žmogelio riebaluotais plaukais; manė, kad
jau niekad nebeteks su juo susidurti, bet še tau, dabar jis kalba apie ją,
tarsi jos pačios čia nė būt nebūtų. Papasakojo, kaip pa lydėjo ją į motelio
kambarį, bet užmiršo paminėti, kad užsibuvo per ilgai. Vis rasdavo
priežasčių dar pabūti, kol ji galiausiai pati atidarė duris ir šitaip beveik
tiesmukai išgrūdo jį lauk. Kai Tomas paklausė, kaip jis galįs taip
užtikrintai tvirtinti, kada panelė Klark išėjusi iš motelio ar parėjusi,
žmogėnas sukriuksėjo ir pareiškė, esą ji - iš tų moterų, kokias vyrai
pastebi. Ir dar pridūrė, kokia ji buvusi keista, nemokėjusi naudotis
telefonu, atėjusi iš stoties pėsčia su kartoniniu lagaminu ir atsivežusi savą
lauknešėlį su vakariene.
- Pone Ferlou, kitą naktį - iš spalio dvidešimt devintosios į tris dešimtąją,
tą pačią, kai žuvo Čeisas Endriusas, - jūs per naktį dirbo te registratūroje.
Tiesa?
- Taip.
- Po to, kai panelė Klark, pavakarieniavusi su savo leidėju, de
šimtą valandą vakaro grįžo į savo kambarį, ar matėte ją dar kur nors
išeinant? Bet kuriuo metu vėlyvą spalio dvidešimt devintosios vakarą
arba spalio trisdešimtosios paryčiais, ar matėte ją kur nors išeinančią
arba iš kur nors grįžtančią?
- Ne. Buvau darbo vietoje visą naktį ir nemačiau, kad būtų iškė lusi koją
iš kambario. Kaip jau sakiau, jos numeris - tiesiai priešais registratūrą,
tad jeigu būtų kur ėjusi, būčiau matęs.
- Ačiū, pone Ferlou, tai viskas. Perduodu liudytoją kaltintojui.
Po dar kelių kryžminės apklausos minučių Erikas tęsė:
- Taigi, pone Ferlou, dabar mes žinome, kad jūs dukart buvote apleidęs
registratūrą ir ėjote į savo butą pasinaudoti tualetu, užsi sakėte picą,
mokėjote ją atvežusiam pasiuntinukui, keturi svečiai
įsiregistravo, du išsiregistravo, negana viso šito, užpildėte savo sąs-
kaitybos knygą. Drįsčiau manyti, kad per visą tą sumaištį panelė
Klark netgi ne vieną kartą galėjo nutaikyti progą tyliai išsėlinti iš
367

Delia Owens kambario ir greitai pereiti gatvę, o jūs tikrai nebūtumėt jos
pamatęs.
Ar nesutiktumėt, kad tai netgi labai įmanoma?
- Na, tikriausiai įmanoma. Bet aš nieko nemačiau. Nė vieno kar to
nemačiau, kad tą naktį ji būtų kur išėjusi iš kambario - štai ką jums sakau.
- Suprantu, ką sakote, pone Ferlou. O štai aš sakau: visai įmano ma, kad
panelė Klark išėjo iš kambario, nuėjo į stotį, sėdo į autobu są, nuvažiavo į
Barkli Kouvą, nužudė Čeisą Endriusą ir grįžo į savo kambarį, o jūs
nepastebėjote jos, nes tuo metu dirbote savo darbą.
Daugiau klausimų neturiu.
***
Po pietų pertraukos, kai visi jau buvo įsitaisę savo vietose, atsisė dęs ir
teisėjas, į teismo salę įžengė Škiperis. Grįžtelėjęs Teitas išvydo tėvą, vis
dar su kombinezonu ir geltonais žvejo batais, žingsniuojantį praėjimu tarp
eilių. Iki šiol Škiperis į teismą neidavo, nes buvo užsi vertęs darbais - pats
taip aiškinosi, bet iš tikrųjų jį smarkiai glumino
šitoks sūnaus prisirišimas prie panelės Klark. Atrodė, kad Teitui taip ir
neįsižiebė jausmai jokiai kitai merginai, ir net dabar, būdamas jau
suaugęs, tikras savo srities profesionalas, jis vis dar tebemylėjo tą keistą,
paslaptingą moterį. Moterį, dabar teisiamą už žmogžudystę.
Tačiau tą popietę, stovėdamas savo laivo denyje tarp ištrauktų, dar
nesutvarkytų tinklų, Škiperis nejučia sunkiai atsiduso. Suėmė gėda, net
veidas iškaito nuo staiga siūbtelėjusio suvokimo, kad jis pats, kaip ir kai
kurie paiki kaimiečiai, savaime laiko Kają nieko verta vien dėl to, kad ji
užaugo pelkėse. Prisiminė, koks išdidus buvo
Teitas, kai rodė jam pirmąją Kajos knygą apie kriaukleles. Prisiminė, koks
pats buvo priblokštas jos tiek mokslinės, tiek meninės meist rystės.
Škiperis buvo nusipirkęs po egzempliorių kiekvienos jos kny gos, bet
Teitui apie tai neužsiminė. Kokia nesąmonė.
368

Ten, kur gieda vėžiai

Jis taip didžiavosi savo sūnumi, džiaugėsi, kad šis visada žinojo, ko
trokšta ir kaip to pasiekti. Ką gi, ir Kaja padarė tą pat - tik turė dama
nepalyginamai menkesnes galimybes.
Tad kodėl dabar jis ne ten, kur yra reikalingas Teitui? Kas pasau lyje gali
būti svarbiau nei palaikyti sūnų? Jis paleido iš rankų tinklą kristi prie
kojų, paliko valtį siūbuoti šalia prieplaukos, o pats nudrožė tiesiai į
teismo rūmus.
Jam atėjus iki pirmos eilės, Džodis, Šoklys ir Meibelė atsistojo, kad jis
galėtų prasibrauti iki Teito ir atsisėsti šalia. Tėvas ir sūnus linktelėjo
vienas kitam, Teito akyse ėmė tvenktis ašaros.
Tomas Miltonas palūkėjo, kol Škiperis atsisės ir salėje įsiviešpa taus
visiška tyla, tada tarė:
- Gerbiamasis teisėjau, gynyba kviečia Robertą Fosterį.
Robertas Fosteris, vilkintis tvido švarką ir rusvai žalsvas kelnes, su
kaklaraiščiu, buvo vidutinio ūgio patrauklus, gerų akių vyriškis,
želdino dailiai pakirptą barzdelę. Tomas paprašė jo prisistatyti, pasi-
sakyti, kuo dirbantis.
-Aš - Robertas Fosteris, esu „Harrison Morris Publishing“ leidyklos,
įsikūrusios Bostone, Masačūsetso valstijoje, vyriausiasis redaktorius.
Kaja, prispaudusi delną prie kaktos, stebeilijo į grindis. Jos leidė jas buvo
vienintelis iš jai pažįstamų žmonių, nelaikantis jos Pelkių
Dukra, ją gerbiantis ir netgi, rodos, šiek tiek priblokštas jos žinių bei
talento. O štai dabar jis - teismo salėje, mato ją sėdinčią kaltinamojo
vietoje. Teisiamą už žmogžudystę.
- Jūs - panelės Katrinos Klark knygų leidėjas?
-Taip, mes leidžiame jos knygas. Ji - labai talentinga gamtininke,
menininkė ir rašytoja. Viena mūsų mylimiausių autorių.
- Ar galite patvirtinti, kad 1969-ųjų spalio dvidešimt aštuntą ją buvote
atvažiavęs į Grinvilį Šiaurės Karolinos valstijoje ir kad buvote susitikęs
su panele Klark abi dienas: dvidešimt devintąją ir trisdešimtąją?
369

Delia Owens
- Taip ir buvo. Turėjau dalyvauti ten nedidelėje konferencijoje,
žinojau, kad turėsiu šiek tiek laisvo laiko, nors ir ne tiek, kad spė
čiau pats aplankyti panelę Klark. Tad pakviečiau ją susitikti su manim
Grinvilyje.
- Gal galėtumėte nurodyti tikslų laiką, kada parvežėte ją į motelį
praėjusių metų spalio dvidešimt devintosios vakarą?
- Po susitikimo mes kartu pavakarieniavome viešbutyje, tada aš parvežiau
Kają į jos motelį, buvo 21.55.
Kaja prisiminė, kaip stovėjo restorano salės tarpduryje ir žiūrėjo
į visus tuos staliukus, nutviekstus degančių žvakių po švelnią šviesą
skleidžiančiais sietynais. Į aukštas vyno taures ant baltų staltiesių. Į
stilingai pasipuošusius, negarsiai besišnekučiuojančius restorano sve
čius - ji pati segėjo paprasčiausią sijoną, vilkėjo palaidinę. Jiedu su
Robertu vakarienei valgė Šiaurės Karolinos upėtakį su migdolų plute le,
laukinių ryžių, špinatų su baltu padažu ir mielinių bandelių. Kaja jautėsi
visai jaukiai, nes Robertas be įtampos palaikė pokalbį, laikyda masis jai
artimų gamtos temų.
Dabar, visa tai prisimindama, ji negalėjo atsistebėti, kaip tada viską
sėkmingai ištvėrė. Vis dėlto restoranas su visu savo tvaskesiu didybe nė iš
tolo negalėjo prilygti jų įsimintiniausiai iškylai. Kajai buvo penkiolika;
vieną rytą, dar apyaušriu, atplaukęs Teitas susupo ją
į apklotą ir abu nuplaukė vandentakių labirintu tolyn nuo jūros, kol
pasiekė mišką, kuriame Kaja dar nebuvo buvusi. Paskui žygiavo kokią
mylią pėsti iki pažliugusios pievos, kur iš dumblo skverbėsi šviežia
žolė. Ten Teitas paklojo patiesalą po paparčiais, didumo sulig skėčiais.
- O dabar laukiam, - pareiškė Teitas. Įpylė iš termoso karštos ar batos,
pasiūlė Kajai paragauti „meškėno pautų“ - kepinio iš sklindžių tešlos,
dešrelių ir aštraus čederio sūrio. Pats ta proga ir buvo iškepęs.
Netgi dabar, šaltoje teismo salės aplinkoje, ji tebejautė jo peties, lie
čiančio po apklotu jos petį, šilumą, kai abu kramsnojo ir gurkšnojo
iškylos pusryčius.
370
Ten, kur gieda vėžiai
Laukti neteko labai ilgai. Praėjo vos valandėlė, ir iš šiaurės pusės atsklido
erzelynė, garsumu nenusileidžianti kanonados griausmui.
- Štai ir jos, - tarstelėjo Teitas.
Horizonte pasirodė plonytis juodas debesis, artėdamas prie jų jis
siūbtelėjo aukštyn į dangų. Klegesys vis stiprėjo, vis garsėjo, o de besis
sparčiai užpildė visą padangę, neliko nė menkiausio mėlyno lopinėlio.
Pasaulį uždengė šimtai tūkstančių snieginių žąsų: plasno jančių sparnais,
gagenančių, sklendžiančių. Urduliuojanti paukščių masė suko ratus,
rikiavosi tūpti. Gal pusė milijono baltų sparnų iš siskleidė it vienas,
žemyn nukaro poros rausvai oranžinių kojų, ir paukščių pūga pasiekė
žemę. Visiška, aklina baltuma: kas tik buvo apačioje, arčiau ar toliau,
pranyko. Po vieną, po dešimtį, po šimtą
žąsys tūpė vos per kelis jardus nuo Kajos ir Teito, sėdinčių po pa parčių
stogu. Dangus išsnigo viską ir ištuštėjo, visą pažliugusią pievą nuklojo
pūkuotos pusnys.
Net pati prašmatniausia restorano salė negalėjo su šituo lygintis, o
„meškėno pautai“ buvo sultingesni ir kvapesni už viso pasaulio upėtakius
su migdolų plutele.
- Matėte, kaip panelė Klark įėjo į savo kambarį?
- Žinoma. Pats atidariau jai duris, įsitikinau, kad ji saugi viduje, tada
nuvažiavau sau.
- Ar matėte panelę Klark kitą dieną?
- Buvome sutarę kartu papusryčiauti, tad paėmiau ją iš motelio
07.30. Pavalgėme „Stack ‘Em High“ blyninėje. Parvežiau ją į motelį
09.00. Ir po to daugiau jos nebemačiau - iki šiandien. - Jis dirstelėjo
į Kają, bet ji sėdėjo nudelbusi akis į stalą.
- Ačiū, pone Fosteri, daugiau klausimų neturiu.
Erikas atsistojo ir paklausė:
- Pone Fosteri, štai ko negaliu suprasti: jūs pats apsigyvenote viešbutyje
„Piedmont“, tai yra geriausiame viešbutyje mieste, bet panelei Klark -
tokiai talentingai, vienai, kaip pats sakėte, jūsų
371

Delia Owens mylimiausių autorių - leidykla sutiko apmokėti viešnagę tik

visiškai paprastame motelyje „Three Mountains“?
- Na, mes, savaime aišku, siūlėme, netgi rekomendavome panelei
Klark apsistoti viešbutyje „Piedmont“, bet ji primygtinai pageidavo
nakvoti motelyje.
- O, nejaugi? Ji žinojo netgi motelio pavadinimą? Ar ji konkre
čiai prašė apgyvendinti ją motelyje „Three Mountains“?
- Taip, laiške ji užsiminė, kad norėtų apsistoti būtent „Three
Mountains“.
- Gal paaiškino kodėl?
- Ne, aš nežinau kodėl.
- Ką gi, aš numanau, kaip galima būtų paaiškinti. Štai čia - tu ristinis
Grinvilio miesto planas. - Erikas mosuodamas žemėlapiu
žengė prie liudytojų tribūnos. - Pone Fosteri, kaip matote, viešbu tis
„Piedmont“ - keturių žvaigždučių viešbutis, kuriame apsistoti siūlėte
panelei Klark — yra miesto centre. O štai motelis „Three
Mountains“ — 258-ajame greitkelyje, visai netoli „Traihvays“ auto busų
stoties. Iš tiesų, jei patyrinėtumėte miesto planą taip kruopš
čiai, kaip tyrinėjau aš, įsitikintumėt, kad „Three Mountais“ yra arčiausiai
autobusų stoties įsikūręs motelis.
- Prieštarauju, gerbiamasis teisėjau! - šūktelėjo Tomas. - Po nas Fosteris
nėra kvalifikuotas vertinti, kaip išsidėstęs Grinvilio miestas.
- Ponas Fosteris - ne, bet miesto planas - taip. Suprantu, kur link suki,
Erikai, ir tai leidžiu. Tęsk.
- Pone Fosteri, jeigu kas nors planuotų vidury nakties kuo sku biau
atsidurti autobusų stotyje, būtų visai logiška manyti, kad toks asmuo
verčiau rinktųsi apsistoti motelyje „Three Mountais“, o ne viešbutyje
„Piedmont“. Ypač jei ketintų eiti iki stoties pėsčiomis.
Man iš jūsų tereikia patvirtinimo, kad panelė Klark prašė apgy vendinti ją
ne „Piedmont“, o konkrečiai „Three Mountains“.
372

Ten, kur gieda vėžiai

- Kaip jau sakiau, ji prašė apgyvendinti ją būtent „Three
Mountains“.
- Daugiau klausimų neturiu.
- Norėsit dar perimti liudytoją? - paklausė teisėjas Simsas.
- Taip, gerbiamasis teisėjau, — patvirtino Tomas. - Pone Fosteri, kiek
laiko jūs jau dirbate su panele Klark?
- Trejus metus.
- Ir nors iki apsilankymo Grinvilyje praėjusių metų spalį niekad nebuvote
susitikę akis į akį, ar galėtumėte tvirtinti, kad per tuos trejus metus
spėjote gana artimai panelę Klark pažinti iš laiškų? O jeigu taip, kaip ją
apibūdintumėte?
- Taip, tikrai spėjau ją pažinti. Ji man atrodo drovi ir švelni. La biausiai
mėgsta leisti laiką viena laukinėje gamtoje, man teko šiek tiek pavargti,
kol įtikinau atvažiuoti į Grinvilį. Be jokios abejonės ji vengtų masinių
žmonių susibūrimų vietų.
- Pavyzdžiui, tokių, kaip didelis viešbutis „Piedmont“, kur žmo nių iš
tiesų daug?
- Taip.
- Kaip jums atrodo, pone Fosteri, ar tikrai turėtų stebinti, jei panelė Klark
- kuri mėgsta leisti laiką viena - vietoj didelio, šurmu liuojančio viešbučio
miesto centre verčiau rinktųsi mažą, gana atokų motelį? Argi toks
pasirinkimas neatitiktų jos būdo?
- Sakyčiau, neturėtų stebinti, tai visiškai atitiktų jos būdą.
- Negana to, argi ne logiška manyti, kad panelė Klark, kuri nėra
susipažinusi su viešuoju transportu ir žinojo, kad turės pėsčiomis, ir dar
su lagaminu, eiti iš autobusų stoties bei atgal, dėl šios priežasties ir
rinktųsi viešbutį ar motelį, esantį arčiausiai stoties?
- Taip.
- Ačiū. Tuo ir užbaigsime.
Pasitraukęs iš liudytojų tribūnos, Robertas Fosteris nuėjo atsisėsti prie
Teito, Škiperio, Džodžio, Šoklio ir Meibelės - Kajai už nugaros.
373

Delia Owens
***
Tą popietę Tomas vėl išsikvietė šerifą, šįsyk - kaip gynybos liudytoją.
Iš Tomo sąrašo Kaja žinojo, kad liudytojų liko nebedaug, ir nuo tos
minties ją ėmė pykinti. Po to laukė baigiamosios kalbos ir ga liausiai -
verdiktas. Kol ją palaikė virtinė liudytojų, Kaja galėjo viltis išteisinimo,
blogiausiu atveju — kad apkaltinamasis nuosprendis dar bus šiek tiek
atidėtas. Jeigu teismo procesas vyktų be galo, ištarmė niekad nebūtų
paskelbta. Ji stengėsi paleisti mintis klajoti kur nors kitur, kad ir po
snieginėmis žąsimis užpustytas pievas, kaip darė nuo pat teismo pradžios,
bet dabar į galvą lindo tik kalėjimo vaizdiniai, grotos, drėgnos cementinės
sienos. Protarpiais į tokius reginius įsi brukdavo ir elektros kėdė.
Daugybė dirželių.
Staiga ją ėmė dusinti, ji pajuto nebeįstengsianti išsėdėti čia nė minutės,
galva pasidarė per sunki nulaikyti. Ji vos vos paglebo, nu leido veidą į
rieškučias, ir Tomo dėmesys nukrypo nuo šerifo į ją. Jis tuoj pat atskubėjo
prie jos.
- Gerbiamasis teisėjau, prašau trumpos pertraukėlės. Panelei
Klark reikia atokvėpio.
- Sutinku. Teismas skelbia penkiolikos minučių pertrauką.
Tomas padėjo jai atsistoti ir nusitempė pro šonines salės duris
į nedidelį pasitarimų kambarį, ten ji sudribo ant kėdės. Advokatas
atsisėdo šalia ir paklausė:
- Kas yra? Kaja, kas negerai?
Ji užsidengė veidą rankomis.
- Kaip gali šito klausti? Negi ne savaime aišku? Kaip kas nors išvis gali
šitai ištverti? Man bloga, aš per daug pavargusi ten sėdėti.
Nejaugi būtina? Nejaugi teismas negali vykti toliau be manęs?
Dabar ji nieko kito netroško, jautė, kad nieko kito nė nepajėgtų, tik grįžti į
kamerą ir susirangyti lovoje su Sekmadienio Teisingumu.
374

Ten, kur gieda vėžiai

- Ne, deja ne. Tokioje byloje kaip ši, kur nuosprendis gali būti itin
griežtas, įstatymas reikalauja, kad dalyvautum.
- O kas, jei aš negaliu? Jei atsisakyčiau? Juk nieko baisiau jie ne begali
man padaryti, tik įmesti į kalėjimą.
- Kaja, toks įstatymas. Tavo dalyvavimas privalomas, be to, šiaip ar taip
geriau, jei būtum ten. Kaltinamąjį, kurio teismo salėje nėra,
prisiekusiesiems lengviau pasmerkti. Bet, Kaja, ilgai tai nebetruks.
- Bet man tai nė kiek nepadeda, negi nesupranti! Tai, kas laukia paskui, tik
dar blogiau.
- Šito mes kol kas nežinome. Neužmiršk, jei viskas susiklostys ne mūsų
naudai, dar galėsime pateikti apeliaciją.
Kaja nebeatsakė. Nuo minties apie apeliaciją tik dar smarkiau supykino:
toks pat priverstinis žygis per teismo sales, tik jau kitas, kur nors kitur,
toli nuo pelkių. Galbūt dideliuose miestuose. Be kirų danguje. Tomas
pasišalino, netrukus grįžo nešinas stikline saldžios
šaltos arbatos ir paketėliu sūdytų žemės riešutų. Kaja gurkštelėjo ar batos,
riešutų atsisakė. Dar po kelių minučių į duris pabeldė posė džių
sekretorius ir nusivedė juos atgal į teismo salę. Kajos sąmonė tai
praskaidrėdavo, tai vėl apsiblausdavo, tikrovė, vos išryškėjusi, čia pat vėl
blėsdavo, ji suvokė tik atskiras liudijimų atplaišas.
- Šerife Džeksonai, - kalbėjo Tomas, - valstybės kaltintojas tvir tina, esą
panelė Klark vėlyvą naktį išsėlino iš savo kambario ir nuėjo iš motelio
„Three Mountains” į autobusų stotį - o tai mažiausiai dvidešimties
minučių kelias. Tada ji sėdo į naktinį autobusą, išva
žiuojantį 23.50 iš Grinvilio į Barkli Kouvą, bet autobusas vėlavo,
vadinasi, Barkli Kouve ji galėjo išlipti ne anksčiau kaip 01.40. Jie
tvirtina, kad iš Barkli Kouvo autobuso stotelės ji nuėjo į miestelio
prieplauką - trys-keturios minutės, - tada valtimi nuplaukė į įlan kėlę
netoli ugniagesių bokšto - mažiausiai dvidešimt minučių, - nu
ėjo iki bokšto, dar aštuonios minutės, aklinoje tamsoje užkopė į patį viršų
- sakykime, keturios ar penkios minutės, ne mažiau. Atkėlė
375
Delia Owens groteles - tam sugaišo kelias sekundes, sulaukė Čeiso - kiek
laiko laukė, pasakyti negalime net apytiksliai, o paskui viskas tas pat dar
kartą, tik atvirkščia tvarka.
Taigi, susumavus, visiems šiems veiksmams atlikti jai reikėjo vienos
valandos septynių minučių, ne mažiau, neužmirškit, kad dar
nepriskaičiavome, kiek laiko ji neva laukė Čeiso. Tik štai atgal
į Grinvilį važiuojantis naktinis autobusas, į kurį ji būtinai turėjo suspėti,
išvažiavo praėjus vos penkiasdešimčiai minučių nuo ta riamo jos
atvykimo. Taigi, paprasčiausias faktas: jai niekaip nebū tų pakakę laiko
įvykdyti šį tariamą nusikaltimą. Ar visa tai tiesa,
šerife?
- Laiko jai turėjo būti striuka, tas tiesa. Bet iš valties į bokštą ir atgal ji
galėjo bėgti bėgte, galėjo nuvogti minutę tai šen, tai ten.
- Minutės šen, minutės ten jai nebūtų pakakę. Būtų reikėję dar
dvidešimties minučių. Mažų mažiausiai. Kaip ji galėjo sutaupyti
dvidešimt minučių?
- Na, galbūt ji vis dėlto nė nelipo į valtį. Gal iš autobuso stotelės
Pagrindinėje gatvėje nuėjo ar nubėgo žvyrkeliu iki pat bokšto. Būtų
gerokai greičiau, nei plaukti jūra.
Erikas Časteinas, nepakildamas iš savo vietos, niršiu žvilgsniu nutvilkė
šerifą. Jis jau buvo įtikinęs prisiekusiuosius, kad laiko Kajai buvo į valias
įvykdyti nusikaltimą ir grįžti į autobusą. Nereikėjo nė kažin kiek įtikinėti.
Negana to, jie juk turėjo svarbų liudytoją - aus trių gaudytojų laivo įgulos
narį, - kuris tvirtino matęs panelę Klark, plaukiančią bokšto pusėn
valtimi.
- Ar turite kokių nors įrodymų, kad panelė Klark tikrai ėjo sau suma iki
bokšto, šerife?
- Ne. Bet tai būtų visai pagrįstas spėjimas.
- Pagrįstas spėjimas!-Tomas atsisuko į prisiekusiuosius. - Laikas
pagrįstiems spėjimams buvo anksčiau - prieš suimant panelę Klark, prieš
įkišant ją dviem mėnesiams į areštinę. O štai faktas yra toks: jūs
376

Ten, kur gieda vėžiai negalite įrodyti, kad ji ėjo iki bokšto sausuma, o
nuplaukti iki ten jūra jai nebūtų pakakę laiko. Daugiau klausimų neturiu.
Tęsti kryžminės apklausos priešais šerifą stojo Erikas.
- Šerife, tiesa ar ne, kad jūroje netoli Barkli Kouvo nuolat gausu
povandeninių srovių, priekrantės srovių, grįžtamųjų srautų ir pana
šių reiškinių, kurie gali daryti gana ženklią įtaką valties greičiui?
- Taip, tas tiesa. Visi vietiniai gyventojai tai žino.
- Taigi, kas nors, žinantis, kaip pasikinkyti tokią povandeninę srovę, iš
uosto galėjo labai greitai nuplaukti iki bokšto. Tokiu atveju galėtume
pagrįstai tarti, kad kelionė pirmyn atgal truko dvidešimt minučių
trumpiau. Ar tai tiesa?
Erikas irzo, kad pačiam teko pasitelkti dar vieną spėjimą, bet jam būtinai
reikėjo tikėtinos prielaidos, kurią prisiekusieji galėtų pasi gauti, o tada
juos liktų tik trūktelėti reikiama kryptimi.
- Taip, tas tiesa.
- Ačiū.
Vos Erikui nusigręžus, perimti liudytojo vėl stojo Tomas.
- Šerife, prašyčiau atsakyti taip arba ne: ar turite kokių nors kon krečių
įrodymų, kad naktį iš spalio dvidešimt devintosios į trisde
šimtąją buvo pastebimas koks nors reiškinys, toks kaip povandeninė
srovė, grįžtamasis srautas ar stiprus vėjas, kurie būtų galėję ženkliai
sutrumpinti laiką, būtiną valčiai nuplaukti iš Barkli Kouvo uosto iki
ugniagesių bokšto, arba ar turite kokių nors konkrečių įrodymų, kad
panelė Klark nuėjo iki bokšto sausuma?
- Ne, bet esu tikras, kad...
- Šerife, visiškai nesvarbu, ar jūs dėl ko nors tikras, ar ne. Ar tu rite kokių
nors konkrečių įrodymų, kad 1969-ųjų spalio dvidešimt devintosios naktį
plūdo stiprus povandeninis grįžtamasis srautas?
- Ne, neturiu.
377

53.
Trūkstamoji grandis
1970 itą rytą Tomui bebuvo likęs vos vienas liudytojas. Jo pasku-
. tinis koziris.
K
Jis iškvietė Timą O’Nilą, austrių gaudytoją ir nuosavo laivo sa vininką,
Barkli Kouvo vandenyse laimikį traukiančio jau trisdešimt aštuonerius
metus. Timas, jau beveik šešiasdešimt penkerių, buvo aukštas, apkūnus
vyras, vešliais tamsrudžiais, dar tik vos vos pasida bravusiais plaukais ir
tokia pat vešlia, bet jau visai pražilusia barzda.
Tarp miestelio gyventojų jis buvo žinomas kaip tykus ir rimtas, sąži-
ningas ir malonus, visada atidarantis duris damoms. Tiesiog tobulas
paskutinis liudytojas.
- Timai, ar tiesa, kad praėjusių metų spalio trisdešimtosios pa ryčiais,
maždaug nuo 01.45 iki 02.00 jūsų vedamas laivas plaukė į
Barkli Kouvo uostą?
- Taip.
- Du vyrai iš jūsų įgulos: ponas Halas Mileris, liudijęs šiame teis me, ir
ponas Alenas Hantas, davęs raštišką parodymą su priesaika - abu tvirtino
matę panelę Klark savo motorine valtimi plaukiančią pro uostą šiaurės
pusėn maždaug minėtuoju laiko tarpsniu. Ar jums jų pareiškimai žinomi?
378

Ten, kur gieda vėžiai

- Taip.
- Ar jūs tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje irgi matėte tą pačią motorinę
valtį, kurią matė ponai Mileris ir Hantas?
- Taip, mačiau.
- Ar jūs sutinkate su jų teigimu, kad ta valtis, kurią matėte plau kiančią
šiaurės kryptimi, iš tiesų buvo panelės Klark ir kad pati pa nelė Klark ja
plaukė?
- Ne, nesutinku.
- Kodėl ne?
- Buvo labai tamsu. Tuo metu mėnulis dar nebuvo patekėjęs.
O valtis - per toli, kad būtų galima garantuotai pasakyti, kieno ji.
Aš pažįstu visus, šiose apylinkėse plaukiojančius tokiomis valtimis,
daugybę kartų esu matęs plaukiant ir panelę Klark - ir iškart atpa
žinęs, kad tai ji. Bet aną naktį buvo per tamsu atpažinti tiek pačią valtį,
tiek kas ja plaukia.
- Ačiū, Timai. Daugiau klausimų neturiu.
Erikas priėjo prie pat liudytojų tribūnos.
- Timai, net jeigu negalite garantuotai pasakyti, kokia buvo val tis ir kas
ja plaukė, vis dėlto ar patvirtinsite, kad laivelis, maždaug tokio pat dydžio
ir modelio kaip panelės Klark, plaukė Barkli Kouvo ugniagesių bokšto
kryptimi maždaug 01.45 nakties tą pačią nak tį, kai maždaug tuo pačiu
metu nukritęs nuo bokšto žuvo Ceisas
Endriusas?
- Taip, galiu patvirtinti, kad valtis buvo panašaus dydžio ir mo delio į
panelės Klark.
- Labai jums ačiū.
Vėl sulaukęs savo eilės, Tomas atsistojo ir paklausė iš vietos:
- Timai, dėl visiško aiškumo: jūs liudijote, kad daugybę kartų esate matęs
ir atpažinęs panelę Klark, plaukiančią savo valtimi, bet tą naktį
neįžiūrėjote jokių konkrečių detalių, kurios jums leistų tvirtin ti, kad
valtininkas tikrai buvo panelė Klark, o valtis - jos. Teisingai?
379

Delia Owens
- Teisingai.
- Gal dar galėtumėt mums pasakyti: ar šiame regione vandenimis
plaukioja daug tokio dydžio ir modelio valčių kaip panelės Klark?
- O, taip, jos valtis - dažniausiai pasitaikančio modelio. Tokių valčių kaip
jos šiuose vandenyse plaukioja daugybė.
- Vadinasi, jūsų matytasis valtininkas galėjo būti bet koks kitas
žmogus, plaukiantis panašaus modelio valtimi?
- Be jokios abejonės.
- Ačiū. Gerbiamasis teisėjau, gynyba apklausą baigė.
Teisėjas Simsas tarė:
- Skelbiu dvidešimties minučių pertrauką. Teismo dalyviai, ga lite eiti.
**★
Baigiamajai kalbai sakyti Erikas pasirišo dryžuotą kaklaraištį pla
čiomis aukso ir vyšninės spalvų juostomis. Galerijoje visi pritilę, su
lūkesčiu stebėjo, kaip jis artinasi prie prisiekusiųjų, sustoja prie bar jero,
įdėmiai pažvelgia į akis visiems iš eilės.
- Ponios ir ponai prisiekusieji, jūs esate išdidaus, nepaprasto miestelio
bendruomenės nariai. Praėjusiais metais jums teko išgy venti vieno iš
jūsų sūnų netektį. Jaunas vyras, spindinti žvaigždė, nušvietusi jūsų krašto
padangę, jis tikėjosi ilgai ir laimingai gyventi su savo gražuole...
Kaja beveik negirdėjo, ką jis iš naujo pasakoja, kaip ji nužudė
Čeisą Endriusą. Sėdėjo alkūnėmis atsirėmusi į stalą, paslėpusi veidą
delnuose, nugirstama tik pabirus jo prakalbos trupinius.
- ...du gerai žinomi šios bendruomenės vyrai matė panelę Klark ir Čeisą
miške... girdėjo jos išrėktus žodžius: Aš tave užmušiu!.. ...rau dona
vilnonė kepurė, kurios siūleliai rasti ant jo džinsinės striukės...
Kas kitas galėjo panorėti nuimti tą pakabutį..... kaip žinote, srovės ir vėjas
gali smarkiai padidinti greitį...
380
Ten, kur gieda vėžiai
- Jos gyvenimo būdas nepalieka abejonių, kad ji net labai sugeba plaukioti
valtimi naktį ar visiškoje tamsoje užkopti į bokštą. Visos smulkmenos
gula į savo vietas, tiksliai, kaip laikrodžio mechanizme.
Kiekvienas jos žingsnis aną naktį visiškai aiškus. Jūs galite ir privalo te
nuspręsti, kad įtariamoji yra kalta dėl pirmojo laipsnio žmogžu dystės.
Dėkoju, kad vykdote savo pareigą.
***
Teisėjas Simsas linktelėjo Tomui, ir šis prisiartino prie prisieku siųjų
ložės.
- Ponios ir ponai prisiekusieji, aš pats užaugęs Barkli Kouve.
Kai dar buvau šiek tiek jaunesnis, ir man teko į valias prisiklausyti
neįtikėtinų pasakojimų apie Pelkių Dukrą. Taip, metas ištraukti visa tai į
dienos šviesą. Mes vadinome ją Pelkių Dukra. Daugelis taip tebevadina
iki šiol. Buvo tokių, kurie kuždėjosi, neva ji - pusiau žmogus, pusiau
vilkė, kitiems ji buvo trūkstamoji grandis tarp beždžionės ir žmogaus.
Šnekėta, kad jos akys švyti tamsoje.
Nors iš tikrųjų ji buvo tik apleistas vaikas, maža mergaitė, mė ginanti
viena pati išgyventi pelkėse, alkana ir sušalusi. Ir mes jai nepadėjome.
Išskyrus jos bene vienintelį draugą, Šoklį, niekas iš mūsų bažnyčių ar kitų
bendruomenių grupių nepasiūlė jai mais to ar drabužių. Verčiau klijavome
jai bjaurias etiketes ir ją atstū mėme, nes manėme, kad ji kitokia. Bet,
ponios ir ponai, ar mes nepanorome įsileisti panelės Klark dėl to, kad ji
buvo kitokia, ar ji tapo kitokia dėl to, kad nepanorome jos įsileisti? Jei
būtume priėmę ją kaip saviškę, manau, šiandien ji ir būtų mūsiškė. Jei
būtume pamaitinę ją ir aprengę, jei būtume ją mylėję, pasikvietę
į savo bažnyčias ir savo namus, nebūtume ir iš anksto nusiteikę prieš ją. Ir
šiandien, neabejoju, ji nesėdėtų čia, kaltinama pada riusi nusikaltimą.
381

Delia Owens
Sunki pareiga teisti šią drovią, visų atstumtą jauną moterį už griuvo jūsų
pečius, bet sprendimą jūs privalote grįsti šioje byloje ir šioje teismo
salėje pateiktais faktais, ne gandais, ne pastaruosius dvidešimt ketverius
metus puoselėtais jausmais.
- Ir kokie gi yra tie tvirti, nepajudinami faktai?.. - Kaip ir tada, kai
baigiamąją kalbą sakė prokuroras, Kajos smegenys išsijungė, jas
pasiekdavo tik atskiros nuotrupos. - ...valstybės kaltintojas netgi
nesugebėjo įrodyti, kad šitas įvykis - tikrai žmogžudystė, o ne tra gedija
pasibaigęs nelaimingas atsitikimas. Nužudymo įrankio nėra, ant kūno
nepastebėta jokių žymių, kad būtų stumtas, jokių įvykio liudininkų, jokių
pirštų atspaudų...
Vienas iš svarbiausių, įrodytų faktų yra tas, kad panelė Klark turi tvirtą
alibi. Žinome, kad Čeiso žūties naktį ji buvo Grinvilyje... jo kių įrodymų,
kad ji, persirengusi vyru, būtų važiavusi į Barkli Kou- vą... Iš tiesų
valstybės kaltintojas nesugebėjo įrodyti, kad ji aną naktį išvis buvo Barkli
Kouve, kad ji keliavo prie bokšto. Darsyk kartoju: nėra nė vieno, nė
menkiausio tvirto įkalčio, kuris įrodytų, kad pa nelė Klark buvo
ugniagesių bokšte, buvo Barkli Kouve ar nužudė
Čeisą Endriusą.
- ...o kapitonas, ponas O’Nilas, jau trisdešimt aštuoneri metai
plaukiojantis savo laiku gaudyti austrių, paliudijo, kad garantuotai
atpažinti valtį buvo per tamsu...
- ...siūleliai ant jo striukės galėjo atsirasti bet kada per ketverius metus...
Tokie tatai yra nenuginčijami faktai...
- Nė vienas iš kaltinimo liudytojų nebuvo visai tikras, ką matė.
Nė vienas vienintelis. Užtat visi - visi - gynybos liudytojai gali ga rantuoti
šimtu procentų...
Tomas valandėlę patylėjo, žiūrėdamas į prisiekusiuosius. Paskui vėl
prašneko:
- Daugumą jūsų aš išties gerai pažįstu ir žinau, kad sugebėsite atsiriboti
nuo bet kokių išankstinių neigiamų nuostatų apie panelę
382

Ten, kur gieda vėžiai

Klark, nors iki šiol jų gal ir turėjote. Nors mokyklą ji lankė vos vieną
dieną - nes kiti vaikai iš jos šaipėsi, - vis dėlto sugebėjo išsimoks linti
pati, tapo žinoma gamtininke ir knygų autore. Mes vadinome ją Pelkių
Dukra, o dabar mokslinės institucijos pripažįsta ją Pelkių eksperte.
Tikiu, kad jums pavyks nepaisyti jokių paskalų ir pramanų. Ti kiu, kad
sprendimą priimsite remdamiesi šiame teisme girdėtais fak tais, o ne
melagingais gandais, kurių prisiklausėte per daugelį metų.
Jau laikas Pelkių Dukrai sulaukti iš mūsų teisingumo.
383

54.
Ir atvirkščiai
1970 ostelėjęs į nevienodas mažo pasitarimų kambarėlio kė des, Tomas
pakvietė juos prisėsti: Teitą, Džodį, Škiperį
M ir Robertą Fosterį. Visi įsitaisė apie stačiakampį stalą, išmargintą
rudais apskritimais, likusiais nuo kavos puodelių. Apsilaupiu sios
tinkuotos sienos buvo išdažytos dviem spalvomis: viršutinė pusė - ryškia,
žaliosios citrinos atspalvio, apatinė - tamsiai žalia.
Tvyrojo paplėkęs drėgmės kvapas — tiek sienų, tiek ir pelkių.
- Galite laukti čia, - tarė Tomas uždaręs paskui save duris. - Ko ridoriuje
priešais konsultanto kabinetą yra kavos aparatas, bet juo naudotis
nesiūlyčiau net labiausiai įdiržusiai gerklei. Užkandinėje galima gauti
visai neblogos kavos. Taigi, dabar jau po vienuoliktos.
Šiek tiek vėliau pagalvosim ir apie pietus.
Teitas priėjo prie lango, kryžmai užkalto baltomis grotomis, tarsi grėstų
pavojus, kad čia laukiantieji paskelbiant nuosprendį gali pa bėgti. Jis
paklausė Tomo:
- Kur jie nuvedė Kają? Atgal į kamerą? Ar ji būtinai turi laukti ten viena?
- Taip, ji savo kameroje. Kaip tik pas ją dabar ir eisiu.
- Kaip manote, ar prisiekusieji tarsis ilgai? - paklausė Robertas.
384

Ten, kur gieda vėžiai

- Neįmanoma įspėti. Kai manai, kad ilgai negaišuos, jie už trunka bent
kelias dienas. Ir atvirkščiai. Dauguma jų tikriausiai jau apsisprendę - ir jų
sprendimas Kajai nepalankus. Jei bent keli prisie kusieji dar abejoja ir
pamėgins įtikinti kitus, kad kaltė nėra galutinai
įrodyta, tuomet mes turime šansą.
Visi tylomis sulinkčiojo, žodis galutinai slėgė prie žemės. Tary tum kaltė
jau būtų įrodyta, tik dar ne absoliučiai.
- Na štai, - vėl prašneko Tomas. - Einu, aplankysiu Kają, tada kimbu į
darbą. Turiu paruošti prašymą apeliacijai ir netgi prašymą skelbti teismą
neteisėtu dėl procesinių reikalavimų nesilaikymo, nes nebuvo paisyta
prisiekusiųjų išankstinių nuostatų. Prašyčiau turėti galvoj, kad net jeigu ji
bus pripažinta kalta, tai dar ne pabaiga. Jokiu būdu. O dabar aš protarpiais
vis užsuksiu ir, jei tik bus kokių naujie nų, tučtuojau jums pranešiu.
- Ačiū, - padėkojo Teitas ir pridūrė: - Prašyčiau pasakyti Kajai, kad mes
čia ir, jeigu ji norėtų, pasėdėtume su ja.
Jis neatlyžo, nors Kaja pastarąsias kelias dienas nepageidavo ma tytis su
niekuo, išskyrus Tomą, o ir pastaruosius du mėnesius - be veik su niekuo.
- Žinoma. Būtinai jai pasakysiu.
Tomas pasišalino.
Šoklys su Meibele verdikto turėjo laukti už durų, sabalpal- mių ir
šakotųjų ratainyčių apkėstoje aikštėje, kartu su dar keliais juodaodžiais.
Vos spėjo pasitiesti ant žemės languotas įvairiaspal ves staltieses ir
pradėjo iš popierinių maišelių traukti sklindžius bei dešreles, staiga
prakiuręs dangus privertė stverti visą mantą į glėbį ir bėgti glaustis nuo
lietaus po „Sing Oil“ stogine. Ponas
Leinas suriko jiems nelįsti vidun - jie tai žinojo jau gerą šimt metį - ir
nesipainioti po kojomis klientams. Kai kurie baltieji susigrūdo į
užkandinę ar į „Dog-Gone“ kavos, kiti būriavosi gat vėje po spalvingais
skėčiais. Vaikai džiaugsmingai taškėsi akimoju
385
Delia Owens susitvenkusiose balutėse, ir triauškė „Cracker Jack“
užkandžius, tikėdamiesi sulaukti procesijos.
***
Praleidusi vienumoje milijonus minučių, Kaja manė žinanti vis ką, kas
yra vienatvė. Gyvenimas, žvelgiant į seną virtuvės stalą, į tuš
čią miegamąjį, į begalybėn nusidriekiančias pievų ir jūros plynes. Nė
gyvos dvasios šalia, su kuo galėtum pasidalinti džiaugsmu suradusi
plunksną ar pabaigusi akvarelę. Poezijos skaitymas kirams.
Bet po to, kai gaudžiai žvangtelėjo Džeikobo uždaromų durų grotos, kai
jis pats nutolo koridoriumi ir galiausiai trinktelėjo sun kios durys šio gale,
įsiviešpatavo šalta tyla. Kai esi teisiama už žmog
žudystę, ištarmės laukimas panardina į visai kitokios rūšies vienatvę.
Klausimas, ar jai lemta gyventi, ar mirti, nė neišniro į paviršių, jį užgožė
didesnė baimė - daugybės vienumos metų be pelkių. Be kirų ir be jūros,
tamsiame bežvaigždžiame užkaboryje.
Kiti du įnamiai, erzinę ją šnekomis, jau buvo paleisti. Kaja be veik
ilgėjosi nenutrūkstamo jų balbatavimo, tegul ir tokio žmonių artumo,
nesvarbu, kokio menko. Dabar ji liko vienintelė šito ilgo spynų ir grotų
tunelio gyventoja.
Ji žinojo, kaip priešiškai jos atžvilgiu nusiteikę miestelio žmonės, kokie
stiprūs jų išankstiniai įsitikinimai, žinojo ir tai, kad greitai priimtas
sprendimas reikštų, jog svarstyta neilgai, o tai savo ruožtu reikštų
garantuotą apkaltinamąjį nuosprendį. Šitai lyg mėšlungiškas
žandikaulio sukandimas, dingtelėjo jai. Rėžiantis, kankinantis pa-
smerktojo gyvenimas.
Kaja pagalvojo, kad reikėtų prisistumti dėžę prie sienos po lan gu ir
pasižvalgyti viršum pelkių sklandančių plėšriųjų paukščių. Bet taip ir liko
sėdėti. Tyloje.
386

Ten, kur gieda vėžiai

***
Po dviejų valandų, pirmą dienos, Tomas pravėrė duris į kambarį, kuriame
laukė Teitas, Džodis, Škiperis ir Robertas Fosteris.
- Yra šiokių tokių žinių, - tarė.
- Ką? - Teitas staigiai kilstelėjo galvą. - Negali būti, kad jau verdiktas!
- Ne, ne. Dar ne verdiktas. Vis dėlto manau, kad žinia gera.
Prisiekusieji paprašė teismo leidimo peržiūrėti autobusų vairuotojų
parodymus. O tai mažų mažiausiai reiškia, kad jie vis dėlto svarsto, užuot
iškart priėmę sprendimą be ilgesnių apmąstymų. Autobusų vairuotojai -
itin svarbūs liudytojai, ir jie abu, žinoma, tvirtino esą visiškai tikri, kad
Kajos jų vairuojamuose autobusuose nebuvo, o dėl maskuotės nei vienas,
nei kitas nieko tikro pasakyti negalėjo. Kartais prisiekusiesiems būna
svarbu pamatyti juodu ant balto užrašytą liu dijimą, tada jis jiems atrodo
svariau. Na, pagyvensim - pamatysim, bet vis šiokia tokia vilties
kibirkštėlė.
- Neprašai ir kibirkštėlė, - atsakė Džodis.
- Klausykit, jau pietų metas. Kodėl jums nenuėjus į užkandinę pavalgyti?
Jei kas atsitiktų, tuoj pat jus pasikviesčiau.
- Nemanau, kad mums vertėtų ten eiti, - paprieštaravo Teitas. -
Visi ten susirinkusieji tik ir postringaus, kad ji tikrai kalta.
- Suprantu. Pasiųsiu raštininką, kad parneštų mėsainių. Kaip manot?
- Gerai, ačiū, - atsakė Škiperis ir ištraukė iš piniginės pluoštelį dolerių.
***
Penkiolika minučių po antros vėl atėjo Tomas pranešti jiems, kad
prisiekusieji prašę pateikti jiems koronerio ataskaitą.
387

Delia Owens
- Nežinau, ar mums tai į gera, ar ne, - prisipažino jis.
- Šūdas! - nesusilaikė nekeiktelėjęs Teitas. - Kaip žmonės sugeba tokius
dalykus ištverti?
- Pasistenkite atsipalaiduoti, tai gali trukti ir kelias dienas. Prane
šiu jums visas naujienas.
Apniukęs, be šypsenos Tomas dar kartą pravėrė duris ketvirtą valandą.
- Ką gi, ponai, prisiekusieji jau priėmė sprendimą. Teisėjas įsakė visiems
grįžti į teismo salę.
Teitas atsistojo.
- Ką tai reiškia? Labai jau greitai.
- Raminkis, Teitai, - Džodis palietė jam alkūnę. - Eime.
Išėję į koridorių jie įsiliejo į srautą miestelio gyventojų, kurie pe tys petin
grūdosi iš lauko. Kartu su jais vidun plūdo drėgmė, prisi sunkusi cigarečių
dūmų, šlapių plaukų, sulytų drabužių kvapų.
Nepraėjo nė dvi minutės, o teismo salė jau buvo sausakimša.
Daugeliui nebeužteko vietų atsisėsti, tie grūdosi koridoriuje ir ant laiptų.
16.30 posėdžių sekretorius atvedė Kają, palydėjo iki jos vie tos. Šįsyk,
pirmą kartą, prilaikė ją už parankės, atrodė, kad nepri laikoma ji išties
susmuktų. Nė akimirkai neatitraukė žvilgsnio nuo grindų. Teitas stebėjo
kiekvieną jos veido raumenėlio virptelėjimą.
Pykino širdį, jam prireikė pastangų tiesiog kvėpuoti.
Įėjo panelė Džouns, protokoluotoja, atsisėdo į savo vietą. O paskui lyg
koks laidotuvininkų choras rimtais, iškilmingais veidais
į savo ložę suėjo prisiekusieji. Ponia Kalpeper mestelėjo žvilgsnį į
Kają. Visi kiti žiūrėjo tiesiai į priekį. Tomas stengėsi ką nors išskaity ti jų
veiduose. Galerijoje stojo kurti tyla: nei kokio krenkštelėjimo, nei kojų
šiūravimo.
- Visiems atsistot!
Atsidarė teisėjo Simso durys, jis įžengė į salę, užlipo ant savo pakylos.
388

Ten, kur gieda vėžiai

- Prašom sėstis. Pone prisiekusiųjų seniūne, ar tiesa, kad prisie kusieji jau
priėmė verdiktą?
Pirmoje eilėje atsistojo ponas Tomlinsonas, tykus vyriškis, „Bus ter
Brown£ t batų parduotuvės savininkas.
- Taip, gerbiamasis teisėjau, verdiktas jau priimtas.
Teisėjas Simsas pažvelgė į Kają.
- Kaltinamąją prašyčiau atsistoti išklausyti verdikto.
Tomas palietė Kajai alkūnę, kilstelėjo ją aukštyn. Teitas sugniau
žė turėklą kaip įmanydamas arčiau Kajos. Šoklys paėmė Meibelę už
rankos ir nebepaleido.
Niekas iš susirinkusiųjų salėje iki šiol dar nebuvo patyręs tokio masinio
širdžių spurdėjimo, taip visuotinai gniaužiamo kvapo. Akys lakstė į šalis,
delnai prakaitavo. Halas Mileris iš austrių gaudytojų
įgulos kaip įmanydamas rakė smegenis ieškodamas kokio nors pa-
tvirtinimo, kad aną naktį matytoji valtis tikrai buvo panelės Klark.
O kas, jeigu jis vis dėlto suklydo? Dauguma susirinkusiųjų spoksojo akis
įbedę, tik ne į Kajos pakaušį, o į grindis ar sieną. Atrodė, visas kaimas, ne
Kaja, laukia ištarmės ir tik nedaugelis iš tiesų jautė tą piktdžiugos
malonumą, kurį vylėsi šiomis aplinkybėmis patirsią.
Prisiekusiųjų seniūnas ponas Tomlinsonas padavė popierėlį posė džių
sekretoriui, šis perdavė teisėjui. Teisėjas išlankstė lapelį, perskaitė, jo
veide nebuvo jokios išraiškos. Posėdžių sekretorius vėl paėmė popie rių iš
teisėjo Simso ir dabar perdavė panelei Džouns, protokoluotojai.
- Gal kas nors pagaliau perskaitytų? - neišlaikė Teitas.
Panelė Džouns atsistojo, atsisuko į Kają, vėl išlankstė raštelį ir garsiai
perskaitė:
- Mes, prisiekusieji, priėjome išvados, kad panelė Katrina Danie lė Klark
nekalta dėl pirmojo laipsnio žmogžudystės nužudant poną
Čeisą Endriusą.
Kajai sulinko keliai, ji klestelėjo ant suolo. Jai iš paskos - ir
Tomas.
389

Delia Owens
Teitas suklapsėjo blakstienomis. Džodis su švilpesiu įkvėpė.
Meibelė sukūkčiojo. Žiūrovai galerijoje suakmenėjo. Matyt, jie kažką ne
taip suprato, kitaip tiesiog negali būti. „Ar ji pasakė - nekalta?“ Kuždesių
srutas sparčiai sodrėjo ir garsėjo, virto piktų klausimų pliūpsniais. Ponas
Leinas garsiai suriko:
- Kažkas čia ne taip!
Teisėjas vožtelėjo plaktuku į stalą.
- Tylos! Panele Klark, prisiekusieji nustatė, kad jūs nekalta dėl
nusikaltimo, kurį buvote kaltinama įvykdžiusi. Jūs laisva ir galite eiti,
Valstybės vardu atsiprašau jūsų už tuos du mėnesius, kuriuos turėjote
praleisti kalėjime. Prisiekusieji, dėkojame jums už skirtą laiką ir atliktą
pareigą bendruomenei. Teismo sesiją skelbiu baigtą.
Nedidelis pulkelis žmonių susispietė apie Čeiso tėvus. Pate Lav pravirko.
Sara Singeltari stovėjo apniukusiu veidu kaip ir visi kiti, bet savo pačios
nuostabai pajuto, koks didžiulis akmuo nusirito nuo krūtinės. Panelė
Pansė vylėsi, kad niekas nepastebėjo, kaip atsipalaidavo jos apatinis
žandikaulis. Vieniša ašara keliavo ponios
Kalpeper skruostu, paskui ponia Kalpeper nejučia šyptelėjo: na
štai, jos mažoji pelkių pabėgėlė iš pamokų ir vėl sugebėjo išsprūsti.
Salės gale būriavosi keletas vyrų su kombinezonais.
-Tie prisiekusieji dar turės mums pasiaiškinti!
- Gal Erikas galėtų užginčyti sprendimą, paskelbti, kad teis mas vyko
nesilaikant protokolinių reikalavimų, ir pakartoti viską iš naujo?
- Ne. Jau užmiršai? Teisti dukart už tą pačią žmogžudystę — ne valia. Ji
laisva. Išsisuko nė nekepštelėta.
- Tai šerifas viską Erikui sudirbo. Nesugebėjo pats nuosekliai laikytis
savo pasakojimo. Tik ko prisigalvoja, ir lept. Pagrįstas spė jimas šioks,
pagrįstas spėjimas anoks.
- Meknojo lyg apsiuostęs ko ar kurį galą.
390
Ten, kur gieda vėžiai
Bet ir šis niurneklių būrelis greitai iškriko, dauguma išspūdino laukan
šnekėdamiesi apie suvėlintus darbus ir apie tai, kaip atvėsę po lietaus.
Džodis ir Teitas, išpuolę pro medinius vartelius, nuskubėjo prie gynybos
stalo. Iš paskos atėję Škiperis, Šoklys, Meibelė ir Robertas apsupo Kają iš
visų pusių. Nė vienas jos nelietė, tik stovėjo visai arti, o ji tebesėdėjo
nekrustelėdama.
Prašneko Džodis:
- Kaja, jau gali grįžti namo. Gal norėtum, kad parvežčiau?
- Taip, prašyčiau.
Kaja atsistojo, padėkojo Robertui, kad atvažiavo šitokį kelią iš pat
Bostono. Jis nusišypsojo.
- Tiesiog užmirškit visą šitą siaubingą nesąmonę ir vėl kibkit į savo
nuostabius darbus.
Ji palietė ranką Šokliui, o Meibelė apkabinusi panardino ją savo krūtinės
pagalvėse. Kaja atsisuko į Teitą.
- Ačiū tau už viską, ką man atnešei čionai.
Ji atsigręžė į Tomą ir staiga pritrūko žodžių. Tad jis tik tvirtai ją apkabino.
Paskui pažvelgė į Škiperį. Niekad nebuvo jam pristatyta, bet iš akių
atpažino, kas jis toks. Linktelėjo jam, tylomis dėkoda ma, ir jis gerokai ją
nustebino: uždėjo delną ant peties ir švelniai spustelėjo.
Galiausiai drauge su Džodžiu nusekė paskui posėdžių sekretorių prie
durų, eidama pro palangę ištiesė ranką, palietė Sekmadienio
Teisingumui uodegą. Katinas demonstratyviai ją ignoravo, ir Kają nejučia
sužavėjo toks tobulas apsimetimas, kad nereikia jam jokių atsisveikinimų.
Kai atsilapojo laukujės durys, Kaja visu veidu pajuto jūros kvėpsnį.
391

55.
Žolės žiedai
1970
žodžio pikapas, išsukęs iš pagrindinio kelio, jau dardėjo duobėtu pelkių
keliuku, o Džodis vis švelniai kalbino Kają,
D tikino, kad viskas bus gerai, kad jai tiktai prireiks šiek tiek lai ko.
Kajos žvilgsnis klajojo po šmėžuojančius už lango švendrus, pušis,
vandens telkinėlius, kliudė stypsančius baltuosius garnius.
Perkreipusi kaklą ji valandėlę stebėjo upokšniu besiiriančių bebrų porelę.
Kaip migruojančiai žuvėdrai, įveikusiai dešimt tūkstančių mylių iki
gimtosios pakrantės, ir jai galvoje pulsavo ilgesys bei lū kestis, viltis
tuojau išvysti namus; ji beveik nė negirdėjo Džodžio plepėjimo. Būtų
norėjusi, kad jis užsičiauptų ir įsiklausytų į jame pačiame glūdinčius
laukinius tyrus. Tada tikriausiai suprastų.
Pikapas įveikė paskutinį keliuko vingį, ir Kajai užgniaužė kvapą- prieš
akis išniro senoji pirkelė, kantriai laukianti ąžuolų papėdėje.
Viršum aprūdijusio stogo siūravo vėjelio švelniai šiaušiamos kedeni- nės
tilandsijos, lagūną klojančiuose šešėliuose ant vienos kojos stirk sojo
garnys. Vos Džodžiui sustabdžius pikapą, Kaja iššoko ir tekina puolė į
pirkelę, palietė lovą, stalą, krosnelę. Iš anksto žinodamas, ko ji norės,
Džodis ant stalo buvo palikęs kraitę duonos kriaukšlių. Pa jutusi nežinia iš
kur atplūdusį naują energijos pliūpsnį, Kaja stvėrė
392

Ten, kur gieda vėžiai kraitę ir tekina nubėgo į pajūrį. Skruostais upeliais
pasruvo ašaros, kai iš visų pusių prie jos sulėkė kirai. Raudonasis Dičkis
nutūpė į smėlį ir kinkčiodamas galvą ėmė vaikštinėti šen ir ten.
Susmukusią ant kelių, apsiaustą klegančių paukščių siautulio, ją
ėmė krėsti drebulys.
- Žmonių aš niekada nieko neprašiau. Galbūt dabar jie paliks mane
ramybėj.
Džodis nunešė vidun negausius jos daiktus, senajame arbatinyje užplikė
arbatos. Atsisėdo prie stalo laukti. Pagaliau išgirdo atsive riant verandos
duris. Vos įžengusi į virtuvę Kaja tarė:
- O, tu dar čia.
Žinoma, jis tebebuvo čia - prieduryje stovintis jo pikapas tiesiog badė
akis.
- Prašau, gal prisėstum valandėlę? - tarė Džodis. - Norėčiau pasikalbėti.
Ji nesėdo.
- Viskas man gerai, Džodi. Tikrai.
- Ar tai reiškia, kad norėtum, jog važiuočiau sau? Kaja, tu ištisus du
mėnesius buvai vienui viena uždaryta toje kameroje, manei, kad visas
miestelis nusiteikęs prieš tave. Neprisileisdavai nieko, beveik jokių
lankytojų. Aš visa tai suprantu, patikėk, suprantu, bet nema nau, kad dabar
man reikėtų važiuoti ir palikti tave vieną. Norėčiau paviešėti čia pas tave
kelias dienas. Neprieštarautum?
- Vienui viena aš gyvenau beveik visą gyvenimą, ne du mėnesius!
Ir aš nemaniau, kad visas miestelis nusiteikęs prieš mane. Aš tikrai
žinojau, kad taip ir yra.
- Kaja, neleisk, kad visas šitas siaubas nugintų tave dar toliau nuo žmonių.
Nuo šitokių išgyvenimų bet kam gali siela surem bėti, bet ar nemanai, kad
tai galėtų būti ir nauja pradžia? Galbūt tau palankus verdiktas buvo jų
būdas pasakyti, kad jie priims tave
į savo draugiją?
393

Delia Owens
- Daugumai žmonių neprireikia išteisinimo žmogžudystės bylo je, kad kiti
juos priimtų į savo draugiją.
- Žinau, tas tiesa, ir tu tikrai turi daugybę priežasčių neapkęsti
žmonių. Aš tavęs nekaltinu, bet...
- Štai šito niekas niekad ir nesugeba suprasti! - ji pakėlė bal są. - Aš
niekad nejaučiau žmonėms jokios neapykantos. Tai jie ma nęs neapkentė.
Jie iš manęs juokėsi. Jie mane apleido. Jie prie manęs kabinėjosi.//> mane
puolė. Ką gi, tiesa, aš išmokau gyventi be jų. Be tavęs! Be mamos! Be
nieko!
Jis pabandė ją apkabinti, bet Kaja atšlijo.
- Džodi, galbūt dabar aš tiesiog pavargusi. Tiesą sakant, esu visai išsekusi.
Prašau... man reikia iš viso to išsikapanoti, turiu visa tai - teismą,
kalėjimą, mintis apie mirties bausmę - kaip nors įveikti, ir turiu padaryti
tai viena pati, nes vienai pačiai man ir tekdavo susi doroti visada ir su
viskuo. Aš nemoku būti guodžiama. Aš per daug pavargusi net šitam
pokalbiui. Aš... - jos balsas nutrūko.
Atsakymo ji nebelaukė, išėjusi iš pirkelės patraukė į ąžuolyną.
Žinodamas, kaip tai beviltiška, Džodis nė nebandė sekti iš paskos.
Verčiau palauksiąs. Vos prieš dieną buvo aprūpinęs pirkelę maisto
atsargomis - jei Kaja būtų išteisinta, - tad dabar ėmėsi pjaustyti daržoves
jos mėgstamiausiam patiekalui: naminiam pyragui su viš tiena. Bet saulei
leidžiantis jis sumojo, kad nebeištvers nė minutės neleisdamas jai grįžti į
pirkelę, tad paliko karštą, burbuliuojantį py ragą ant viryklės ir išėjo pro
duris. Kaja buvo apėjusi didelį ratą iki pajūrio ir, vos išgirdusi brolio
mašiną lėtai tolstant keliuku, tekina parbėgo namo.
Pagruzdusios tešlos kvapo prisisunkęs garas buvo užtvindęs pirkelę iki
lubų, bet Kaja vis dar nejautė alkio. Įsitaisė virtuvėje, išsitraukusi dažus,
susimąstė apie naują knygą - ji turėjo būti apie pelkių žoly nus. Žmonės
retai kada atkreipia dėmesį į žolę, ją nebent šienauja, trempia, nuodija.
Kaja patrako makaluoti teptuku drobę, klodama
394

Ten, kur gieda vėžiai veikiau juodą, nei žalią foną. Jame ėmė ryškėti
tamsios dėmės, galbūt mirštančios lankos po audros ląstelėmis. Sunku
buvo ir pasakyti.
Kaja panarino galvą ir sukūkčiojo.
- Kodėl aš dabar taip širstu? Kodėl dabar? Kodėl taip bjauriai pasielgiau
su Džodžiu?
Suglebusi ji nuslydo ant grindų it skudurinė lėlė. Susivijo į ka muoliuką
vis dar verkdama, gailaudama, kad negali jaukiai susiran- gyti kartu su
tuo vieninteliu, kuris priimdavo ją tokią, kokia yra. Bet katinas pasiliko
kalėjime.
Vis labiau tirštėjant vakaro sutemoms, Kaja vėl nuėjo į paplū dimį, kur
kirai kutinėjosi, ruošėsi nakčiai. Ji įbrido į purslojan-
čias pakrantės bangas, kojų pirštus kuteno atgal į jūrą garmančios
kriauklelių nuoskalos, krabų kiaukutų šukės. Kaja pasilenkė, pakėlė dvi
pelikano plunksnas, visai tokias pat kaip toji, kurią Teitas buvo
įdėjęs tarp lapų prie P raidės į žodyną - prieš daugelį metų Kajai skirtą
Kalėdų dovaną.
Kuždomis ji padeklamavo Amandos Hamilton eilėraštį:
Vėl atėjai,
Apakinai mane
Lyg saulė bangose sužaižaravusi.
Kai tik manausi laisvę vėl atgavusi
Lange mėnulis tavo veidą paišo.
Kaskart kai užmirštu tave
Širdis nuo tavo žvilgsnio vėl apkvaišus.
Todėl sakau iki
Kol vėl ateisi,
Kol pagaliau tavęs nepamatysiu.
Kitą rytą, dar apyaušriu, Kaja jau sėdėjo savo lovoje verandoje, giliai, į
pačią širdį kvėpdama sodrius pelkių kvapus. Kai pirmieji
395
Delia Owens brėkšmos atšvaitai prasismelkė į virtuvę, ji pasiruošė
pusryčius: ku kurūzų košės, plaktos kiaušinienės, sklindžių - tokių pat
traškių, tirpte tirpstančių burnoje, kokie būdavo mamos. Sudorojo viską
iki paskutinio trupinio. O paskui, sulaukusi patekant saulės, sėdo į valtį ir
nupukšėjo per lagūną, vienos rankos pirštus įmerkusi į skaidrius, gilius
vandenis.
Teliūškuodama užžėlusį kanalą, ji kalbėjosi su vėžliais, su bal taisiais
garniais. Paskui iškėlė rankas aukštai virš galvos. Pagaliau namie.
- Visą dieną pildysiu kolekcijas, rinksiu, ką tik panorėjusi, - tarė ji. O dar
šiek tiek giliau kirbėjo mintis, kad galbūt pasiseks pama tyti Teitą. Galbūt
jis dirbsiąs kur nors netoliese, ir ji visai netyčia su juo susidursianti. O
tada galėtų pasikviesti į svečius ir abu, susėdę pirkelėje, pasivaišintų
Džodžio iškeptu pyragu su vištiena.
***
Teitas buvo mažiau nei už mylios nuo jos; brisdamas sekliu van deniu,
sėmė vandens pavyzdžius į mažyčius mėgintuvėlius. Po kiek vieno
žingsnio, po kiekvieno mėgintuvėlio murktelėjimo, į šalis pasklisdavo vos
įžiūrimi raibulių ratilai. Teitas buvo nutaręs neatsi traukti toli nuo Kajos
namų. Galbūt ji išplauksianti į pelkes ir jiedu susitiksią. O net jeigu ir ne,
buvo apsisprendęs tą pat vakarą aplanky ti ją pirkelėje. Nebuvo
sugalvojęs, ką sakys, bet mintis įkrėsti jai šiek tiek proto bučiniais atrodė
ne tokia jau prasta.
Iš tolumos staiga atsklido niršus variklio kriokimas, kibesnis ir
nepalyginamai garsesnis už motorinės valties pukšėjimą, stelbiantis visus
prislopintus pelkių triukšmus. Teitas įsiklausė: griausmas artė jo, ir staiga
į jo regėjimo lauką įskriejo gliseris, viena tų naujoviškų plokščiadugnių,
propeleriu varomų valčių - Teitas tokios iki šiol nė akyse nebuvo matęs.
Gliseris išdidžiai slydo vandens paviršiumi,
396

Ten, kur gieda vėžiai netgi viršum žolių, paskui save tėkšdamas įspūdingą
purslų vėduo klę. Ir kriokdamas kaip dešimt sirenų.
Traiškydamas krūmokšnius ir žoles, gliseris pats skynėsi kelią per pelkę,
kol išplaukė į estuariją ir nuskriejo atvirais jos vandenimis. Jį lydėjo
nerimastingas pilkųjų ir didžiųjų baltųjų garnių kleketavi mas. Prie
vairalazdės stovėjo trys vyrai, pastebėję Teitą, iškart pasuko jo pusėn.
Priartėjusius jis juos atpažino: šerifas Džeksonas, jo padė jėjas ir dar
vienas.
Prašmatni jų valtis sumažino greitį, pirmagalis nusileido į van denį, ir
dabar jie jau lėčiau stūmėsi pirmyn. Šerifas kažką suriko
Teitui, bet jis, net saujomis apglėbęs ausis ir palinkęs jų pusėn, per
propelerio grumėjimą nieko negirdėjo. Jie lėtai prislinko dar arčiau,
gliseris jau sūpavosi ant vandens visai prie pat Teito, valties sukeltos
bangelės skalavo jam šlaunis. Šerifas iš gliserio palinko prie jo ir už riko
kiek gerklė nešė.
Kaja, plūduriavusi visai netoliese, irgi išgirdo nepažįstamą triukš mingą
valtį, priartėjusi pamatė ir ją priplaukiant prie Teito. Atsi traukusi į
brūzgynus matė, kaip jis klausosi, ką jam šaukia šerifas.
Pagaliau išgirdęs liko stovėti nekrustelėdamas, panarinęs galvą, pe
čiai smuktelėjo lyg pasiduodant. Net iš nemenko nuotolio ji įžvelgė
neviltingą jo pozą. Šerifas dar kažką suriko, Teitas pagaliau ištiesė ranką,
leidosi šerifo padėjėjo įtempiamas į gliserį. Trečiasis vyras iš
šoko į vandenį, nubrido iki Teito motorlaivio, įlipo į jį. Panarinęs galvą,
nuleidęs akis, Teitas stovėjo tarp dviejų uniformuotų vyrų.
Gliseris nedelsdamas apsisuko ir nuskriejo per pelkes atgal Barkli
Kouvo pusėn, trečiojo vyro valdomas Teito motorlaivis nusekė iš
Kaja stebeilijo jiems pavymui, kol abi valtys pradingo už įsi- bridusio į
vandenį jūrinių andrų sąžalyno smaigalio. Kodėl jie išsi vežė Teitą? Ar tai
kaip nors susiję su Čeiso žūtimi? Ar dabar Teitas suimtas?
397

Delia Owens
Širdgėla draskė ją į gabalus. Rodos, jai prireikė viso gyvenimo, kad
pripažintų: ne kas kita, o tikimybė pamatyti Teitą, viltis išvysti jį už
upokšnio vingio ir stebėti iš kitapus tankaus nendryno, ir buvo tas
masalas, viliojęs ją kasdien plaukti į pelkes nuo pat anų laikų, kai buvo
septynmetė pyplė. Ji žinojo, kokios lagūnos jam labiausiai patinka,
kokiais vandentakiais jis išvingiuoja per klampiausius kū lynus. Visada
sekiodavo jį, atsitraukusi saugiu nuotoliu. Šniukštinė davo, vagiliaudavo
meilės trupinius. Niekad nesidalindavo meile. Jei ką nors myli nuo kito
estuarijos kranto, nerizikuoji likti įskaudinta.
Visus tuos metus, nors atkakliai jį atstumdavo, vien tik žinojimas, kad jis
laukia jos kažkur pelkynuose, palaikė jos gyvastį. O štai da bar, ko gero,
jo ten nebebus.
Kaja dar valandėlę žvelgė ten link, kur nutolo keistos plokščiadu gnės
valties triukšmas. Šoklys visada viską žino... žinos ir kur šerifas nusivežė
Teitą, ir ką ji dar galinti padaryti.
Trūktelėjusi virvę ji užvedė motorą ir pati nušvilpė per pelkes.
398

56.
Naktikovas
1970 arkli Kouvo kapinės buvo išsibarsčiusios tamsiuose, kerotų
ąžuolų apkėstuose tuneliuose. Nuo šakų ilgomis plazdančiomis
B užuolaidomis sviro kedeninės tilandsijos, paversdamos senas kapa-
vietes atskiromis, urvus primenančiomis alkovomis: šeimos palaikai
šen, vienišiaus - ten, be jokios tvarkos. Gumburiuotų šaknų pirštai buvo
iškilnoję, išklaipę antkapius, permainę juos į bevardžius gunk telėjusius
pavidalus. Mirtį ženklinantys akmenys, gyvybės stichijų nugairinti,
paversti apirusiais gūbriais. Iš tolumos ataidinti jūros ir dangaus giesmė
atrodė pernelyg skaidri šiai rimties teritorijai.
Vakar šitos kapinės knibždėjo kaimiečių, ropinėjančių it visur esan
čios skruzdėlės, tarp jų buvo ir visi žvejai, visi krautuvininkai, susirin kę į
paskutinę kelionę palydėti Škiperio. Žmonės spietėsi į nejaukios tylos
gumulus, kai pro šalį eidavo Teitas, kuris lyg apdujęs judėjo tarp
pažįstamų miestelio žmonių ir nepažįstamų giminaičių. Nuo pat tos
akimirkos, kai pelkėse jį suradęs šerifas pranešė, kad mirė tėvas, Tei tas
paprasčiausiai ėjo ten, kur vedamas, darė tai, ką stumtelėtas: kie no nors
delnas, paliečiantis nugarą, kieno nors alkūnė, bakstelinti į
šoną. Visa tai jam išsitrynė iš atminties, tad šiandien jis vėl patraukė
į kapines - atsisveikinti.
399

Delia Owens
Per visus tuos mėnesius, kol mėgino jaukintis Kają, o paskui stengėsi
aplankyti ją kalėjime, Teitas beveik nerasdavo laiko pabūti su Škiperiu. Ir
dabar reikėjo kaip nors nusigremžti jį aplipusią kaltę ir apgailestavimus.
Jei nebūtų įsiklausęs vien tik į savo paties širdį, gal būtų pastebėjęs, kad
silpsta tėvo. Iki arešto tarsi ir pasireikšdavo
ženklų, kad Kaja gali sugrįžti: padovanojo jam savo pirmosios kny gos
egzempliorių, užlipo į jo motorlaivį pasižiūrėti pro teleskopą, juokėsi,
svaidydamasi su juo kepure. Bet prasidėjus teismo procesui užsisklendė
labiau nei bet kada. Kalėjimas kiekvieną gali šitaip pa veikti, galvojo
Teitas.
Netgi dabar, žingsniuodamas naujojo kapo link su ruda plastiko dėžute
rankose, Teitas susizgribo galvojąs apie Kają daugiau nei apie tėtį ir
tylomis keiktelėjo supykęs pats ant savęs. Priėjo šviežių žymių išraižytą
kauburį po ąžuolais, dar tolėliau jau tyvuliavo jūra. Tėvas atgulė šalia
motinos, sesers kapas buvo kitapus jos, visi trys apjuosti neaukšta tvorele,
sumūryta iš netašytų akmenų, skiedinys nusags tytas kriauklelėmis.
Užtektinai vietos likę ir jam pačiam. Kažkodėl visai nebuvo justi, kad
tėtis čia.
- Reikėjo tave kremuoti kaip Šerną Makgi,* - ištarė Teitas beveik
šypsodamasis. Paskui užsižiūrėjo į vandenyną vildamasis, kad Škipe ris,
nesvarbu, kur būtų atsidūręs, laivą ten turi. Raudoną.
Jis pastatė plastiko dėžutę - elementais maitinamą patefoną - ant
žemės prie kapo, uždėjo ant disko 78 sūkių plokštelę. Svirtelė sutir tėjo,
tuojau murktelėjo žemyn, ir viršum medžių nuplaukė sidabri nis Milizos
Korjus balsas. Teitas sėdėjo tarp motinos kapo ir gėlėmis apkrauto
kauburio. Keista, bet sodri šviežiai sujudinta žemė kvepėjo labiau pradžia
nei pabaiga.
Nuleidęs galvą Teitas prašneko, paprašė tėčio atleidimo už tai, kad taip
maža tebūdavo drauge su juo. Suprato, kad Škiperis jam
* Žr. 6 skyriuje.
400
Ten, kur gieda vėžiai atleido. Teitas prisiminė savo tėčio tikro vyro
apibrėžimą: tas, kuris gali verkti nesigėdydamas, kuris širdimi jaučia
operą ir poeziją, kuris padarys viską, kas būtina, kad apgintų moterį.
Škiperis būtų supra tęs meilės sekiojimą po dumblynus. Teitas ilgokai taip
sėdėjo, vieną delną padėjęs ant motinos, kitą - ant tėvo.
Galiausiai jis dar vieną, paskutinį kartą palietė kapą, nužingsnia vo iki
automobilio ir nuvažiavo į miesto uostą, kur jo laukė motor laivis. Tuojau
pat ir grįšiąs prie darbo, pasinersiąs į besirangančių gyvybės formų esatį.
Prieplaukoje jį pasitiko keletas žvejų. Nesma giai stypsodamas jis priėmė
jų užuojautą, išsakytą taip pat nesmagiai.
Nuleidęs galvą, pasiryžęs išplaukti anksčiau, nei spės prisiartin ti dar kas
nors, Teitas užlipo ant galinio motorlaivio denio. Buvo jau besėdąs prie
vairaračio, bet ant sėdynės staiga pastebėjo blausiai rusvą plunksną. Iškart
atpažino: švelni naktikovo patelės krūtinės plunksna. Tas ilgakojis
paukštis - baugštus, tikras slapukas, gyvena vienišas pelkių glūdumose. Ir
štai - jo plunksna, gerokai per arti jūros.
Jis apsidairė. Ne, čia, prie pat miesto, jos tikrai nebus. Jis pasuko
užvedimo raktelį, skrosdamas jūros bangas nuskriejo į pietus, paskui
įplaukė į pelkes.
Kanalais lėkė per greitai, braudamasis pro žemai svyrančias, valtį
plakančias šakas. Į krantą jaudriai plūstelėjo jį atlydėjusi kilvaterio
banga, kai jis staigiai sustabdė motorlaivį Kajos lagūnos pakrantėje ir
pririšo šalia jos valties. Iš pirkelės kamino vinguriavo dūmas ir laisvas
plaikstėsi ore.
- Kaja! - užriko Teitas. - Kaja!
Ji atidarė verandos duris, išėjo laukan, sustojo po ąžuolu. Jos dra bužiai -
ilgas baltas sijonas ir blyškiai žydras megztinis - buvo spar nų spalvų,
plaukai draikėsi ant pečių.
Jis palūkėjo, kol ji prieis artyn, tada sugriebė už pečių, prispaudė prie
krūtinės. Paskui atstūmė.
401

Delia Owens
- Aš myliu tave, Kaja, tu tai žinai. Žinai labai seniai.
- Tu mane palikai kaip ir visi kiti, - atsakė ji.
- Daugiau niekad tavęs nebepaliksiu.
- Žinau, - tarė ji.
- Kaja, ar tu mane myli? Pati man niekad nesakei šių žodžių.
- Aš visada tave mylėjau. Net anuomet, kai dar buvau vaikas, net tais
laikais, kurių nebeprisimenu, mylėjau tave visada.
Ji panarino galvą.
- Pažiūrėk į mane, - švelniai paragino jis. Ji sudvejojo, vis dar nudūrusi
akis į žemę. - Kaja, noriu, kad žinotum: su vangstymusi ir slapstymusi -
baigta. Gali mylėti nebebijodama.
Ji pakėlė galvą, pažvelgė jam tiesiai į akis, o paskui nusivedė jį per mišką
į ąžuolyną, į plunksnų laukymę.
402

57.
Jonvabalis irmąją naktį jie nakvojo paplūdimyje, o kitą dieną jis
atsikraus tė gyventi pas ją į pirkelę. Vienas potvynis ir atoslūgis viskam
P susipakuoti ir išsipakuoti. Taip, kaip daro smėlyje krutanti gyvastis.
Vėlyvą popietę jiems žingsniuojant palei potvynio liniją, jis paėmė ją už
rankos, pažvelgė į akis.
- Ar tekėsi už manęs, Kaja?
- Mes jau susituokę. Kaip žąsys, - atsakė ji.
- Gerai. Tuo aš galiu pasitenkinti.
Kas rytą jie keldavosi vos praaušus; Teitas jungdavo kavos aparatą, o Kaja
čirškindavo kukurūzų kepsnelius su įdaru senojoje geležinėje mamos
keptuvėje - pajuodusioje, išdaužytais kraštais - arba gruzdin davo
kukurūzų košę su kiaušiniene, kol viršum lagūnos kyštelėdavo tekančios
saulės kraštas. Rūke išryškėdavo ant vienos kojos stypsantis didysis
baltasis garnys. Jie plaukiodavo po estuarijas, skindavosi ke lią sekliais
vandentakiais, viguriuodavo siaurais upokšniais, rinkdavo plunksnas ir
amebas. Vakarais plūduriuodavo senojoje jos valtyje iki saulėlydžio, o
paskui plaukiodavo nuogi mėnesienoje arba mylėdavosi vėsių paparčių
guolyje.
Arčbaldo laboratorija pasiūlė Kajai darbą, bet ji atsisakė ir toliau kūrė
knygas. Jiedu su Teitu vėl pasisamdė visų galų meistrą, ir šis už pirkelės
surentė priestatą - iš neapdorotų rąstų, rankomis tašytų
403
Delia Owens statramsčių, dengtą skardiniu stogu, ten Kaja įsirengė
laboratoriją ir darbo kabinetą. Teitas parūpino jai mikroskopą, taip pat
darbo stalų, lentynų, spintelių patogiai susidėti pavyzdžiams. Neužmiršo
ir dėklų su instrumentais, darbo priemonių atsargų. Atnaujino jie ir
pirkelę, įsirengė naują miegamąjį ir vonią, erdvesnę svetainę. Kaja
primygtinai reikalavo, kad virtuvė liktų, kokia buvusi, o išorinės sie nos
— nedažytos, tad jų būstas, nors jau veikiau tikras jaukus namu kas, ne
susmukusi pirkelė, liko visų vėjų nugairintas, tikras.
Kartą Kaja iš Si Oukso paskambino Džodžiui ir pakvietė jį su
žmona Libe į svečius. Visi keturi plaukiojo po pelkes, šiek tiek žve jojo.
Džodžiui ištraukus stambų karšį, Kaja šūktelėjo: „Tik pažiū rėk, tai bent
dičkis užkibo! Kaip nuo čia iki Alabamos!“ Jie išsikepė
žuvį, išsičirškino kukurūzinės duonos rutuliukų, „riebių kaip žąsies
kiaušiai .
Kaja niekad gyvenime nė kojos nebekėlė į Barkli Kouvą, didžią ją laiko
dalį abu su Teitu leido vieni pelkėse. Miestelio gyventojai tik retsykiais
pamatydavo ją tolumoje - išskydusį pavidalą, slystantį per rūką, ir per
daugelį metų jos paslaptingoji istorija virto legenda, nuolat vis
pasakojama užkandinėje prie sviestinių blynelių ir karštų kiaulienos
dešrelių. Spėlionės ir paskalos apie Čeiso Endriuso žūtį taip ir nenutilo.
Laikui bėgant, dauguma sutiko su nuomone, kad šerifas išvis ne turėjo jos
suimti. Šiaip ar taip, nebuvo jokių rimtų ją inkriminuo jančių įkalčių,
nebuvo įrodymų, kad tikrai įvykdytas nusikaltimas.
Išties žiauru buvo šitaip pasielgti su droviu ir baikščių gamtos vaiku.
Protarpiais naujasis šerifas - Džeksonas taip ir nebuvo perrinktas -
atsiversdavo bylą, mėgindavo paieškoti kitų įtariamųjų, bet niekur toli
nenujudėdavo. Metams bėgant, ir pati byla apaugo legendomis.
Ir nors Kaja taip niekad galutinai ir neišgijo nuo visuotinės paniekos bei
įtarimų paliktų žaizdų, jos širdyje galiausiai įsitvirtino tykus pa-
sitenkinimas, beveik laimė.
404

Ten, kur gieda vėžiai

***
Vieną popietę Kaja tysojo ant minkštos miško paklotės lagūnos
pakrantėje, laukdama sugrįžtant pavyzdžių rinkti išplaukusio Teito.
Giliai alsavo žinodama, kad jis visada tikrai grįš, kad pirmąsyk gy venime
nereikia baimintis likti apleistai. Išgirdo kanalu artėjant so drų jo
motorlaivio grumėjimą, pajuto po savimi vos vos virpčiojant
žemę. Pamačiusi iš tankmės išnyrant valtį ir patį Teitą, stovintį prie
vairaračio, atsisėdo, pamojo. Jis atsakė jai mostu, bet šypsenos veide
nebuvo. Kaja atsistojo.
Jis pririšo valtį paties suręstoje nedidelėje prieplaukoje ir prisiar tino prie
Kajos, laukiančios jo ant kranto.
- Kaja, man taip gaila... Turiu liūdnų naujienų. Praeitą naktį nu mirė
Šoklys, miegodamas.
Gėla persmelkė jai širdį. Visi, kurie lig šiol ją paliko, padarė tai savo
valia. Šitai - visai kas kita. Tarytum Kuperio erelis būtų nu skriejęs atgal į
padangę. Kajos skruostais pasruvo ašaros, Teitas ją apkabino.
Į Šoklio laidotuves susirinko beveik visas miestelis, ėjo ir Teitas.
Kaja - ne. Bet po laidotuvių patraukė į Šoklio ir Meibelės namus, nunešė,
tegul ir labai pavėluotai, stiklainį gervuogių uogienės.
Kaja stabtelėjo prie tvoros. Draugai ir giminaičiai būriavosi plūk tame
kieme, iššluotame taip švariai, kad, rodos, nė dulkelės nerasi.
Vieni šnekučiavosi, kiti juokėsi dalindamiesi smagiais prisiminimais apie
Šoklį, dar kiti verkė. Kajai pravėrus vartelius, visi sužiuro į ją, paskui
prasiskyrė, atlaisvindami taką praeiti. Meibelė, stovėjusi ve randoje,
atskubėjo prie jos. Abi stipriai apsikabino ir ėmė linguoti į
šalis, plūsdamos ašaromis.
- Viešpatėliau, juk mylėjo jis tave kaip tikrą savo dukterį, - pa sakė
Meibelė.
- Žinau, - atsakė Kaja. - Ir jis man buvo tikras tėtė.
405
Delia Owens
Vėliau Kaja nuėjo į paplūdimį atsisveikinti su Šokliu: taip, kaip mokėjo,
savais žodžiais, vienumoje.
Kol vaikštinėjo paplūdimiu prisimindama Šoklį, į galvą ėmė skverbtis
mintys apie motiną. Tarsi vėl būtų virtusi ana šešiamete mergaite, Kaja ir
vėl išvydo mamą, einančią keliuku su senaisiais dirb tinės aligatoriaus
odos batais, bandančią išvengti gilių provėžų. Bet
šįkart mama jau sustojo takučio gale, atsisuko ir aukštai iškėlusi ranką
pamojo atsisveikindama. Nusišypsojo Kajai, pasuko į kelią ir dingo
miške. Ir šį kartą, pagaliau, viskas atrodė taip, kaip ir turėtų būti.
Ašaros nesitvenkė, nebuvo ko tramdyti, ir Kaja sukuždėjo:
— Sudie, mama.
Mintyse prašmėžavo ir kiti: tėtė, brolis, seserys. Bet iš šių subyrė jusios
šeimos narių nebebuvo likę tiek, kad būtų su kuo atsisveikinti.
Šita širdgėla irgi po truputį ėmė tirpti, kai keliskart per metus pas Teitą ir
Kają atvažiuojantys Džodis ir Libė pradėjo lankytis su vaikais, Merfu ir
Mindė. Ir vėl pirkelė tarsi išsipūsdavo nuo susi- būrusios apie senąją
krosnelę šeimos, ragaujančios tokius pat kaip mamos kukurūzinius
paplotėlius su įdaru, plaktą kiaušinienę ir po midorų salotas. Tiktai dabar
kartu su jais pirkelė prisipildydavo ir juoko bei meilės.
***
Barkli Kouvas, metams bėgant, smarkiai pasikeitė. Žmogus, at vykęs iš
Rolio, vietoj antrą šimtmetį skaičiuojančios pakrantėje pri lipusios Šoklio
būdelės pastatė prašmatnią valčių prieplauką. Čia po ryškiai mėlynomis
stoginėmis galėjo švartuotis jachtos. Į Barkli
Kouvą užsukę buriuotojai, atplaukę pakrante iš šiaurės ar iš pietų,
mokėdavo po tris su pusę dolerio už puodelį espreso.
Pagrindinėje gatvėje pridygo lauko kavinukių su įvairiaspal viais skėčiais
ir nedidelių meno galerijų. Ponia iš Niujorko atidarė
406

Ten, kur gieda vėžiai suvenyrų krautuvėlę, kurioje prekiavo viskuo, ko

vietiniams nerei kėjo, bet kiekvienas turistas būtinai turėjo įsigyti. Beveik
visur ga lėjai rasti specialų staliuką, skirtą Katrinos Danielės Klark
knygoms pasiūlyti - vietinė autorė, įvairiomis premijomis apdovanota
biologė.
Kukurūzų košė valgiaraščiuose pasipuošė nauju - polentos su grybų
padažu - pavadinimu ir kainavo šešis dolerius. O vieną gražią die ną
kelios moteriškės iš Ohajo įžengė į „Dog-Gone“ aludę nė nenu-
tuokdamos, kad yra pirmos moterys per visą istoriją, peržengusios
šį slenkstį, lyg niekur nieko užsisakė austrių su aštriais prieskoniais
popieriniuose laiveliuose ir alaus, kuris jau buvo pardavinėjamas
pilstomas. Dabar pro tas duris gali įeiti abiejų lyčių ir bet kokios odos
spalvos suaugę asmenys, bet langelis, iškirstas sienoje tamtyč moterims,
kad jos galėtų užsisakyti maisto iš gatvės, tebėra iki šiol.
Teitas tebedirbo laboratorijoje, Kaja išleido dar septynias knygas, pelnė
dar kelis apdovanojimus. Ir nors ne kartą buvo pagerbta, jai netgi siūlytas
Čapel Hilo Šiaurės Karolinos universiteto garbės dak taro vardas, atmetė
visus kvietimus viešai skaityti paskaitas universi tetuose ar muziejuose.
***
Teitas su Kaja vylėsi šeimos pagausėjimo, bet vaiko kaip nebuvo, taip
nebuvo. Nusivylimas tik dar tvirčiau juos susaistė, reta buvo dienų, kai jie
praleisdavo bet kelias valandas atskirai.
Kartais Kaja išeidavo viena pasivaikščioti paplūdimiu ir žvelgda ma į
saulėlydžio nuruožuotą dangų pajusdavo, kaip bangos plaka si jai į širdį.
Pasilenkdavo, paliesdavo smėlį, išsitiesdavo, pakeldavo rankas į debesis.
Ir tada jausdavo saitus. Ne tokius, apie kokius ka daise kalbėjo mama ir
Meibelė - Kaja niekad neturėjo artimų bi
čiulių rato, ir ne tas sąsajas, apie kokias kalbėjo Džodis, nes niekad
neturėjo savo šeimos. Ji žinojo, kad daugelį metų trukęs izoliacijos
407

Delia Owens laikotarpis keitė jos elgesį, kol ji galiausiai tapo kitokia, ne
tokia kaip visi. Bet viena ji buvo ne dėl savo kaltės. Beveik viską, ką
žinojo, buvo išmokusi iš laukinės gamtos. Ne kas kitas, o gamta ugdė ją ir
puoselėjo, lavino ir gynė - šito ji nesulaukė iš nieko kito. Ir jei visas
pasekmes lėmė kitoks nei visų Kajos elgesys, jos irgi buvo esminės
gyvenimo šerdies apraiškos.
Teito atsidavimas ją galiausiai įtikino, kad žmogaus meilė yra šis tas
daugiau nei vien pelkių padarų keistos poravimosi varžytuvės, bet
gyvenimas išmokė ir to, kad senoviniai, išgyvenimą lemiantys genai ne
pačiais maloniausiais pavidalais vis dar atkakliai laikosi
žmogaus genetinio kodo spiralių vingiuose.
Kajai pakako tiesiog būti šios natūralios sekos dalimi - sekos, tokios pat
nekintamos kaip potvyniai ir atoslūgiai. Ji buvo kaip reta kas susisaisčiusi
su savo planeta ir jos gyvybe. Įsišaknijusi šios žemės dirvoje. Gimusi iš
šios motinos.
***
Sulaukusios šešiasdešimt ketverių Kajos ilgi juodi plaukai jau buvo
nubalę kaip pajūrio smėlis. Vieną dieną išplaukusi rinkti pavyz džių,
vakare ji negrįžo namo, tad Teitas sėdo į savo valtį ir nuburzgė į pelkes
ieškoti. Jau slinko sutemos, kai jis, išniręs iš už vingio, pamatė ją,
plūduriuojančią valtyje lagūnoje, apsuptoje dangų remiančių pla tanų. Ji
sėdėjo suglebusi pusiaugula, galvą atrėmusi į senąją kuprinę.
Teitas negarsiai šūktelėjo ją vardu, o jai nesujudėjus pašaukė garsiau,
užriko iš visų plaučių. Prisiyręs prie Kajos valties, nerangiai perlipo
į jos galą. Ištiesęs ilgas rankas sugriebė Kają už pečių, krestelėjo. Jos
galva tik dar labiau pasviro į šoną. Akys žiūrėjo, bet nematė.
- Kaja... Kaja... ne... Ne! - suriko Teitas.
Jos, vis dar jaunos ir tokios gražios, širdis tiesiog tykiai sustojo.
Ji išgyveno taip ilgai, kad sužinotų, jog grįžo baltagalviai jūriniai
408

Ten, kur gieda vėžiai ereliai — Kajai tai buvo pakankamai ilgai.
Glausdamas ją glėby je Teitas raudodamas visu kūnu lingavo pirmyn
atgal. Paskui susupo Kają į antklodę ir pasodinęs senojoje valtyje
nutempė upokšnių ir estuarijų labirintu, paskutinį kartą praplukdė pro
didžiuosius baltuosius garnius, pro elnius.
Paslėpsiu mergę lajoj kipariso,
Užjutęs artimai alsuojant myrį.
Teitas išsirūpino specialų leidimą palaidoti Kają jos žemėje po
plačiašakiu ąžuolu, iš kur vėrėsi vaizdas į jūrą. Į laidotuves susirinko
visas miestelis. Kaja niekad nebūtų patikėjusi, kad ją išlydės šitokios
ilgos lėtai slenkančių gedėtojų eilės. Žinoma, atvažiavo Džodis su šeima,
atvyko ir visi Teito pusbroliai bei pusseserės. Atsliūkino ir vienas kitas
smalsuolis, bet dauguma
žmonių susirinko atiduoti paskutinės pagarbos tai, kuri suge bėjo šitiek
metų vienui viena išgyventi laukiniuose tyruose. Kai kurie dar prisiminė
mažą mergaitę, apsivilkusią nubrizgusiu per dideliu paltu, atplaukiančią į
prieplauką, basą žingsniuojančią
į maisto produktų krautuvėlę pirkti kukurūzų kruopų. Buvo ir tokių, kurie
atvyko atsisveikinti su autore knygų, atvėrusių jiems akis, kaip pelkės
sujungia sausumą ir jūrą, kaip vieni ne gali be kitų apsieiti.
Teitas jau buvo spėjęs suvokti, kad jai prikibdyta pravardė nebuvo
žiaurumo apraiška. Nedaug esti tokių, kurios tampa le genda, tad tokį jis
ir pasirinko įrašą antkapio akmenyje:
KATRINA DANIELĖ KLARK
KAJA
PELKIŲ DUKRA
1945-2009
409

Delia Owens
Vakare po laidotuvių, kai visi pagaliau išsiskirstė, Teitas įžengė
į jos improvizuotą namų laboratoriją. Kajos kruopščiai etiketėmis
suženklinti pavyzdžiai, rinkti daugiau nei penkiasdešimt metų, buvo
tokia kolekcija, kuriai negalėjo prilygti jokia kita iš tos pa
čios srities: nei eksponatų rinkimo trukme, nei išbaigtumu. Kaja buvo
prašiusi viską padovanoti Arčbaldo laboratorijai, ir Teitas neabejojo kada
nors jos norą patenkinsiąs, bet skirtis su rinkiniais tuojau pat buvo tiesiog
neįsivaizduojama.
Įėjęs į pirkelę — Kaja niekad nevadino jos kitaip — Teitas paju to jos
kvėpsniais alsuojančias sienas, išgirdo grindis kuždant jos
žingsnius, ir dar taip aiškiai, kad nesusilaikęs šūktelėjo ją vardu.
O paskui atsišliejo į sieną ir pravirko. Paėmė senąją jos kuprinę,
prispaudė prie krūtinės.
Apygardos pareigūnai buvo prašę Teito paieškoti Kajos testa mento ir
gimimo liudijimo. Teitas išrausė spintą senajame mie gamajame, kuris
kadaise buvo jos tėvų, ir surado dėžes su jos gyvenimu, nugrūstas
pačiame dugne, beveik paslėptas po sulanks tytomis antklodėmis. Iškėlęs
pastatė ant grindų, pats atsisėdo šalia.
Kaip įmanydamas atsargiau atidarė seną cigarų dėžutę, tą pačią, kurioje
prasidėjo visos kolekcijos. Dėžutė vis dar skleidė salsvą tabako ir mažos
mergaitės kvapą. Tarp keleto paukščių plunksnų, vabzdžių sparnelių ir
sėklų čia buvo mažytis stiklinis indelis su jos mamos laiško pelenais ir
buteliukas „Revlon“ nagų lako, „Barely Pink“. Gyvenimo trupinėliai ir
kauleliai. Jos upokš nio akmenukai.
Pačiame dugne gulėjo valdos nuosavybės dokumentai. Kaja buvo
išsirūpinusi, kad jos žemei būtų nustatytas servitutas, ir ši taip
apsaugojusi nuo eksploatacijos. Bent jau šitas pelkių ruožas visada liks
laukiniu lopinėliu. Tačiau jokio testamento ar asme ninių dokumentų
Teitas nerado. Per daug nė nenustebo: ji nie kad nebūtų pagalvojusi apie
tokius dalykus. Teitas ketino jam dar
410
Ten, kur gieda vėžiai likusias dienas nugyventi jos būste: žinojo, kad kaip
tik šito norė tų ji ir kad Džodis neprieštaraus.
Dienai krypstant vakarop, kai saulė jau niro už lagūnos, Teitas,
maišydamas kukurūzų košę kirams, nieko negalvodamas nejučia
dirstelėjo į grindis. Ir staiga nustebo, pakreipęs galvą įsižiūrėjo ati džiau:
tik dabar pastebėjo, kad po senąja krosnele ir malkų krūva
šalia jos nepatiestas linoleumas. Kaja visada, net vasarą, čia sukrau davo
aukštą malkų rietuvę, bet dabar kaugė buvo gerokai suma
žėjusi ir Teitas įžiūrėjo rėžį grindlentėje. Nukraustė į šalį likusias malkas
ir faneroje po jomis aptiko įtaisytas dureles. Pritūpęs lėtai atkėlė dangtį ir
išvydo tarp sienojų įrengtą slėptuvę, o joje, be kitų dalykų — seną
sudulkėjusią kartoninę dėžę. Iškėlė ją, atvožė - dė
žėje buvo mažesnė dėžutė ir bene kelios dešimtys manilinių vokų, visi -
paženklinti inicialais A.H. O iš vokų vieną po kito ėmė trauk ti šūsnis
lapų su eilėraščiais — Amandos Hamilton, vietinės poetės, skelbdavusios
savo paprastus posmus regioniniuose žurnaluose, kū ryba. Teitui Hamilton
poezija atrodė silpnoka, bet Kaja publikacijas visada išsikirpdavo ir
saugojo, o štai čia buvo visa šūsnis vokų su jos posmais. Kai kuriuose
lapuose - užbaigti eilėraščiai, bet daugumo je - tik juodraščiai, tai čia, tai
ten išbrauktos visos eilutės, kai kur - tik atskiri žodžiai, vietoj jų poetės
ranka įrašyti kiti. Kojos rašysena.
Amanda Hamilton buvo Kaja. Kaja buvo poetė.
Teitas suraukė antakius, negalėdamas patikėti savo akimis.
Daugybę metų ji, reikia manyti, dėdavo eilėraščius į aprūdijusią pašto
dėžutę, iš ten jie keliaudavo į apylinkių redakcijas. Saugiai prisidengusi
slapyvardžiu. Galbūt toks buvo jos būdas atsiverti plačiau, išreikšti
jausmus ir dar kam nors, ne tik kirams. Erdvė, į kurią ji galėjo išleisti
savo žodžius.
Teitas perževlgė kelis eilėraščius, dauguma buvo apie gamtą ar meilę.
Rado vieną, tvarkingai įdėtą į atskirą voką. Išsitraukė ir perskaitė:
411

Delia Owens
Jonvabalis
Lengva buvo jį privilioti
Kaip jonvabalį žybsniais.
Bet tarsi jonvabalės žybsniai tie
Slapčia viliojo mirti.
Prisilietimas lemiamas,
Vos vos tik;
Lemtingas žingsnis, spąstai.
Jis krinta, krinta,
Nenuleisdamas nuo manęs akių
Kol išvysta aną pasaulį.
Matau, kaip keičiasi jo žvilgsnis.
Pirmiau klausimas,
Paskui atsakymas,
Ir... galas.
Ir pati meilė virsta
Kuo buvusi prieš prasidėdama.
A. H.
Vis dar suklupęs ant grindų, Teitas perskaitė eilėraštį dar kartą.
Prispaudė popieriaus lapą prie krūtinėje maskatuojančios širdies. Pa
žvelgė pro langą norėdamas įsitikinti, kad niekas neateina takučiu.
Nieko ir nelaukė - kodėl kas nors turėtų ateiti? Bet dėl viso pikto.
O tada atvožė ir mažąją dėžutę, nors jau žinojo, ką joje ras. Dailiai vatos
patale padėtą pakabutį su kriauklele, tą patį, kurį iki pat mir ties nešiojo
Čeisas.
412

Ten, kur gieda vėžiai

Teitas ilgai sėdėjo virtuvėje prie stalo, mėgindamas visa tai ap
žioti, įsivaizduodamas, kaip ji važiuoja naktiniais autobusais, kaip
pasikinko grįžtamąją srovę, iš anksto numačiusi, kad mėnulis nebus
užtekėjęs. Kaip tylutėliai šūkteli Čeisą tamsoje. Kaip stumteli jį at bulą.
O paskui, tupėdama dumble, kilsteli nuo mirties apsunku sią jo galvą,
nuneria pakabutį. Užtriną savo pėdsakus, nepalieka nė
ženklo.
Prismulkinęs skiedrų prakuroms, Teitas užkūrė ugnį senojoje krosnyje ir
vokas po voko sudegino visus eilėraščius. Galbūt nerei kėjo deginti jų
visų, gal būtų pakakę sunaikinti tik tą vieną, bet jam jaukėsi galvoje, jis
neįstengė aiškiai mąstyti. Liepsnos šniokšdamos
šoko per gerą pėdą, apglėbusios senus pageltusius popierius, paskui
 nuslopo, lapai ėmė smilkti. Teitas ištraukė dirželį iš kriauklelės sky lutės,
įmetė į ugnį. Vėl užvožė angą grindyse.
Jau beveik visai sutemus nuėjo į pajūrį, sustojo ant aštraus ki limo,
nuausto iš baltų moliuskų kiaukutų šukių, krabų nuoskalų.
Valandėlę žvelgė į Čeiso kriauklelę delne, paskui numetė ją į smėlį.
Ten ji tuojau ir išnyko, atsidūrusi tarp daugybės kitų, tokių pat.
Buvo prasidėjęs potvynis, atplūdusi banga lyžtelėjo Teitui kojas ir
atsitraukė, grąžindama šimtus kriauklelių vandenynui. Kaja buvo
šios žemės ir šių vandenų, tad dabar jie ją atsiima. Giliai palaidoja jos
paslaptis.
O tada atskrido kirai. Išvydę pakrantėje stovintį Teitą, ėmė sukti ratus jam
virš galvos. Vis šaukdami, šaukdami.
Užslinko naktis, ir Teitas patraukė atgal į pirkelę. Tačiau pasie kęs
lagūnos krantą sustojo po aukštu dangaus skliautu, užsižiūrėjo į
šimtus jonvabalių, masinančių tolyn, į atokiausius pelkių kemsynus.
Į slėpiningus užkaborius, ten, kur gieda vėžiai.

Padėkos
Mano broliui dvyniui Bobby Dykesui - didžiausias dėkui už protu neap-
rėpiamą drąsinimą ir palaikymą, ir taip visą gyvenimą. Dėkoju savo
seseriai
Helen Cooper už tai, kad visada, kai reikdavo, būdavo šalia, savo broliui
Lee
Dykesui už tai, kad manim tikėjo. Iš visos širdies dėkinga savo amžiniems
draugams ir artimiesiems, už besąlyginę paramą, skatinimą, juoką:
Amandai
W alker Hall, M argaret W alker W eatherly, Barbarai Clark Copeland,
Joanne ir Timui Cady, Monai Kim Brown, Bobui Ivey ir Jill Bowmam, M
ary Dykes,
Dougui Kimui Brown, Kenui Eastwellui, Jesse Chastainui, Steve O’Neilui,
Andy Vannui, Napierui M urphy, Lindai Denton (taip pat ir už išvykas
žirgais bei slidėmis), Sabine Dahlmann, Gregui ir Aliciai Johnsonams.
Už tai, kad skaitė rankraštį ir už pastabas dėkoju: Joanne ir Timui Cady
(skaityta ne vieną kartą!), Jill Bowman, Bobui Ivey, Carolyn Testa, Dickui
Burgheimui, Helen Cooper, Peteriui Matsonui, M ary Dykes, Alexandrai
Ful ler, M arkui Owensui, Dickui Houstonui, Janet Gause, Jennifer
Durbin, Joh- nui O’Connorui ir Leslie Anne K eller.
Savo agentui Russellui Galenui dėkoju už supratimą bei meilę K ajai ir
jonvabaliams, už entuziastingą ryžtą, kad ši istorija būtų papasakota.
Ačiū jums, G. P . Putnams Sons, už tai, kad paskelbėte mano žodžius.
Labai dėkinga savo redaktorei Tarai Singh Carlson už padrąsinimą, už
dailų redaga vimą, už mano romano viziją. Ačiū ir Helen Richard, taip pat
iš Putnam, už pagalbą kiekviename žingsnyje.
Ypatingas ačiū Hannah Cady už smagią pagalbą imantis žemiškesnių, tvir-
tesnio nusistatymo reikalaujančių romano kūrimo darbų — pavyzdžiui,
pasiųs ti kai ką į laužą.
415
Delia Owens
TEN, KUR GIEDA VĖŽIAI
Romanas
Iš anglų kalbos vertė Anita Kapočiūtė
Eilėraščius vertė Vidas Morkūnas
Redaktorė Daiva Grikinienė
Korektorė Rūta Šližytė
Viršelio dizaineris Tadas Saučiulis
Tiražas 3000 egz.
BALTO leidybos namai
Vilniaus g. 9, LT-01102 Vilnius www.balto.lt
Spausdino UAB BALTO print
Utenos g. 41 B, LT-08217 Vilnius