2009 CT Bylu Aktualijos

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO 2009 M.
PRAKTIKOS
CIVILINĖSE BYLOSE AKTUALIJOS
BENDROSIOS NUOSTATOS...............................................................................................................................3
SANDORIAI IR SANDORIŲ NEGALIOJIMAS..............................................................................................................4
IEŠKINIO SENATIS..................................................................................................................................................9
ASMENYS..............................................................................................................................................................10
FIZINIAI ASMENYS...............................................................................................................................................10
JURIDINIAI ASMENYS...........................................................................................................................................12
ATSTOVAVIMAS...................................................................................................................................................23
ŠEIMOS TEISĖ.....................................................................................................................................................24
SANTUOKA..........................................................................................................................................................24
SUTUOKTINIŲ TURTINĖS TEISĖS IR PAREIGOS......................................................................................................25
VAIKŲ IR TĖVŲ TARPUSAVIO TEISĖS IR PAREIGOS..............................................................................................30
DAIKTINĖ TEISĖ................................................................................................................................................32
DAIKTAI...............................................................................................................................................................32
NUOSAVYBĖS TEISĖS ĮGIJIMAS............................................................................................................................33
NUOSAVYBĖS TEISIŲ ATKŪRIMAS.......................................................................................................................38
BENDROSIOS NUOSAVYBĖS TEISĖ........................................................................................................................43
NUOSAVYBĖS TEISĖS GYNIMAS...........................................................................................................................48
SERVITUTAI.........................................................................................................................................................52
ĮKEITIMAS............................................................................................................................................................54
HIPOTEKA............................................................................................................................................................55
DAIKTŲ, DAIKTINIŲ TEISIŲ IR JURIDINIŲ FAKTŲ REGISTRAVIMAS......................................................................58
PAVELDĖJIMO TEISĖ.......................................................................................................................................59
PAVELDĖJIMAS PAGAL ĮSTATYMĄ.......................................................................................................................60
PAVELDĖJIMAS PAGAL TESTAMENTĄ..................................................................................................................62
PALIKIMO PRIĖMIMAS IR ATSAKOMYBĖ UŽ PALIKĖJO SKOLAS............................................................................64
PRIEVOLIŲ TEISĖ..............................................................................................................................................69
KREDITORIAUS INTERESŲ GYNIMAS....................................................................................................................71
PRIEVOLIŲ ĮVYKDYMO UŽTIKRINIMAS................................................................................................................72
REIKALAVIMO PERLEIDIMAS...............................................................................................................................75
PRIEVOLIŲ PABAIGA............................................................................................................................................75
RESTITUCIJA........................................................................................................................................................76
KITO ASMENS REIKALŲ TVARKYMAS..................................................................................................................77
NEPAGRĮSTAS PRATURTĖJIMAS...........................................................................................................................77
SUTARČIŲ TEISĖ................................................................................................................................................79
BENDROSIOS NUOSTATOS....................................................................................................................................79
PRELIMINARIOJI SUTARTIS...................................................................................................................................81
ATSKIROS SUTARČIŲ RŪŠYS................................................................................................................................85
PIRKIMAS-PARDAVIMAS......................................................................................................................................85
VARTOJIMO PIRKIMO-PARDAVIMO SUTARTYS.....................................................................................................90
ENERGIJOS PIRKIMAS-PARDAVIMAS....................................................................................................................92
NEKILNOJAMOJO DAIKTO PIRKIMO-PARDAVIMO SUTARTYS...............................................................................93
VIEŠIEJI PIRKIMAI................................................................................................................................................95
DOVANOJIMAS...................................................................................................................................................101
NUOMA..............................................................................................................................................................101
LIZINGAS...........................................................................................................................................................102
GYVENAMOSIOS PATALPOS NUOMA..................................................................................................................102
ŽEMĖS NUOMA..................................................................................................................................................103
RANGA...............................................................................................................................................................106
STATYBOS RANGA.............................................................................................................................................110
PROJEKTAVIMO IŠTYRINĖJIMO DARBŲ RANGA..................................................................................................112
ATLYGINTINŲ PASLAUGŲ TEIKIMAS..................................................................................................................113
DISTRIBUCIJA....................................................................................................................................................114
VEŽIMAS............................................................................................................................................................114
PASKOLA...........................................................................................................................................................118
JUNGTINĖ VEIKLA..............................................................................................................................................119
DRAUDIMAS.......................................................................................................................................................120
DELIKTŲ TEISĖ................................................................................................................................................122
NETURTINĖ ŽALA..............................................................................................................................................133
CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS DRAUDIMAS.............................................................................................................137
INTELEKTINĖS NUOSAVYBĖS TEISĖ........................................................................................................140
DARBO TEISĖ....................................................................................................................................................146
BENDROSIOS NUOSTATOS..................................................................................................................................146
DARBO SUTARTIS..............................................................................................................................................149
DARBO SUTARTIES PASIBAIGIMAS.....................................................................................................................152
DARBO IR POILSIO LAIKAS.................................................................................................................................158
DARBO UŽMOKESTIS.........................................................................................................................................159
DARBO DRAUSMĖ..............................................................................................................................................160
ŽALOS DARBUOTOJUI ATLYGINIMAS.................................................................................................................162
DARBUOTOJO ATSAKOMYBĖ.............................................................................................................................164
INDIVIDUALUS DARBO GINČAS..........................................................................................................................165
KITI DARBO TEISINIAI SANTYKIAI.....................................................................................................................167
PROCESO TEISĖ...............................................................................................................................................168
TEISMINGUMAS.................................................................................................................................................169
PROCESO DALYVIAI...........................................................................................................................................171
TEISMO SUDĖTIS................................................................................................................................................174
PROCESINIAI TERMINAI.....................................................................................................................................175
BYLINĖJIMOSI IŠLAIDOS....................................................................................................................................176
LAIKINOSIOS APSAUGOS PRIEMONĖS.................................................................................................................179
PROCESAS PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISME......................................................................................................180
PROCESAS APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISME..................................................................................................188
PROCESAS KASACINĖS INSTANCIJOS TEISME.....................................................................................................190
PROCESO ATNAUJINIMAS...................................................................................................................................191
ATSKIRŲ KATEGORIJŲ BYLŲ NAGRINĖJIMO YPATUMAI.....................................................................................194
JURIDINIŲ FAKTŲ NUSTATYMAS........................................................................................................................195
BYLOS DĖL ANTSTOLIŲ VEIKSMŲ......................................................................................................................196
VYKDYMAS.......................................................................................................................................................196
TARPTAUTINIS CIVILINIS PROCESAS..................................................................................................................205
Įmonių bankroto teisiniai santykiai...................................................................................................................208
2
BENDROSIOS NUOSTATOS
Dėl precedento
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 6 d.
nutarčiai naikinti nesudaro pagrindo ir kasatoriaus argumentas, kad apeliacinės instancijos
teismas nesilaikė tos pačios pakopos teismų praktikos (Kauno apygardos teismo 2008 m. rugsėjo
10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1504-343/2008). Skundžiamos nutarties teisėtumo
vertinimas nurodytu aspektu iš esmės reiškia vertinimą, ar ji atitinka Lietuvos Respublikos
teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies reikalavimą teismams laikytis savo pačių sukurtų teisės
aiškinimo taisyklių. Šia prasme Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2009 m. vasario 6 d. nutarties teisėtumas patikrinamas instancine tvarka skundžiant
nutartį kasacinei instancijai. Kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus sprendimus ir (ar)
nutartis teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis) ir jo nevaržo žemesniųjų pakopų
teismų suformuota teisės taikymo praktika. Dėl to kasatoriaus argumentas dėl tos pačios pakopos
teismų praktikos nesilaikymo kasacinėje instancijoje nėra reikšmingas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 26 d.
nutartis civilinėje byloje K. J. M. ir kt. v. M. O., bylos Nr. 3K-3-312/2009
Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos sprendžiant klausimus dėl vekselio

negaliojimo pagrindų
Nevienodos teismų praktikos konkurencijos klausimu yra pasisakęs Konstitucinis
Teismas ir konstatavęs, kad teismų suformuotos nevienodos praktikos konkurencijos atveju (t. y.
kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti atsižvelgiama į
teismo suformuluotos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės sukūrimo laiką ir į kitus turinčius
reikšmės veiksnius, kaip antai: į tai, atspindi atitinkamas teismo išaiškinimas susiformavusią
teismų praktiką ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą
priėmusio teismo sudėtį (į tai, priėmė atitinkamą sprendimą vienas teisėjas ar teisėjų kolegija, ar
išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į tai, ar dėl ankstesnio teismo
sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius
(socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo
sprendimą, ir kt. (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas byloje Nr. 26/07; Žin.,
2007, Nr. 111-4549).
Atsižvelgdama į nurodytus išaiškinimus teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje
byloje turi būti vadovaujamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartyje civilinėje byloje J. B. v. G. R., byla Nr.
3K-7-216/2007, suformuluotu išaiškinimu, nes šią nutartį priėmė išplėstinė teisėjų kolegija, ji
atspindi suformuotą teismų praktiką, joje pateikta argumentacija yra įtikinamesnė ir ji priimta
vėliau, negu kita kasatorės nurodyta kasacinio teismo nutartis.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 27
d. nutartis civilinėje byloje S. V. v. V. Š., bylos Nr. 3K-3-61/2009
Dėl Europos Bendrijos teisės taikymo

Nagrinėjamoje byloje kasatorius kelia klausimą dėl Europos Bendrijos teisės taikymo
mokesčių srityje, t. y. dėl 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės
vertės mokesčio bendros sistemos bei dėl ją ir jos pakeistų direktyvų aiškinimo Europos Bendrijų
Teisingumo Teismo praktikoje.
Kasatoriaus skunde nurodomi Europos Bendrijos teisės aktai (direktyvos) nėra tiesioginio
teisės taikymo aktai. Visų pirma direktyvos turi būti laiku ir tinkamai perkeltos į nacionalinę
teisės sistemą. Taigi direktyvų tiesioginio ar netiesioginio veikimo prielaida yra netinkamas ar
pavėluotas direktyvų nuostatų perkėlimas ar jų neperkėlimas į nacionalinę teisės sistemą.
3
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio
9 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Akvakomfortas“ v. UAB „Autopikas“, bylos Nr. 3K-3-
484/2009
Dėl byloje taikytinos teisės

Šalių susitarimas yra vienas iš atvejų, kai bylą nagrinėjantis teismas civiliniams santykiams
taiko užsienio teisę (CK 1.10 straipsnio 1 dalis, CPK 808 straipsnis). Tačiau pagal CPK
808 straipsnio 2 dalį, jeigu užsienio teisės taikymą numato šalių susitarimas, tai visus įrodymus,
susijusius su taikomos užsienio teisės normų turiniu, pagal tos teisės oficialų aiškinimą, jos
taikymo praktiką ir doktriną atitinkamoje užsienio valstybėje pateikia šalis, kuri remiasi užsienio
teise. Kasatoriaus argumentas dėl 2005 m. gruodžio 6 d. ir 2006 m. balandžio 10 d. sutartyse
įrašyto susitarimo dėl Šveicarijos įstatymų taikymo nagrinėjant ginčą yra deklaratyvaus
pobūdžio ir nepagrįstas cituotoje teisės normoje suformuluotų nuostatų įvykdymu. Dėl to byloje
pagrįstai taikoma Lietuvos Respublikos teisė (CPK 808 straipsnio 3 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio
4 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos futbolo federacija v. UAB „Atolas“, bylos Nr. 3K-3-
561/2009
Dėl turtinio komplekso sampratos

Turtinis kompleksas kaip civilinių teisių objektas laikomas bendros ūkinės paskirties
vienijamų daiktų visuma (CK 1.110 straipsnio 2 dalis). Konstatuotina, kad kai turtinį kompleksą
sudarantys daiktai funkciniu ryšiu susiję taip, kad, nesant ar atskyrus kurį nors iš susidedančių
daiktų, normaliai nefunkcionuotų visas kompleksas ar neproporcingai sumažėtų tokio komplekso
vertė, tai tokiu atveju nuosavybės perleidimo objektas tiek pagal sutartį, tiek kitais įstatyme
nustatytais pagrindais gali būti tik turtinis kompleksas kaip savarankiškas civilinių teisių
objektas, bet ne tokio komplekso sudėtinės dalys. Priešingu atveju aptariamo turtinio komplekso
dalinis perleidimas reikštų jo dalinį ar visišką likvidavimą. Nagrinėjamoje byloje tvenkinių
kompleksas yra vientisas, dėl to turto pardavimo be varžytynių akte numatytas komplekso dalį
sudarančių daiktų pardavimas laikytinas neteisėtas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 3 d.
nutartis byloje AB „Išlaužo žuvis“ v. G. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-65/2009
Dėl CK 1.109 straipsnio taikymo

CK 1.109 straipsnyje nustatytas reikalavimas miško plotams – kad jie būtų apibrėžti. Taigi
miškui apibrėžti būtini kriterijai yra jo dislokacija tam tikroje teritorijoje ir dydis. Nagrinėjamos
bylos kontekste tai reiškia tai, kad teismo sprendimui, kuriuo panaikintos administracinio
sprendimo dalis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į valstybinės reikšmės mišką ir atitinkama
paveldėjimo teisės liudijimo dalis bei, taikant restituciją, miškas grąžintas valstybei, įgyvendinti
pakanka teismo sprendime nurodyti abu pirmiau įvardytus miško konkretizavimo kriterijus.
11 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Vilniaus apskrities
viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-559/2009
SANDORIAI IR SANDORIŲ NEGALIOJIMAS

Dėl CK 1.76 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad jeigu fizinis asmuo dėl objektyvių priežasčių pats negali
pasirašyti sandorio ir nepaveda, kad sandorį už jį pasirašytų kitas asmuo, o šis pasirašo sandorį,
būdamas pakviestas kitos sandorio šalies iniciatyva ir prašymu, tai toks sandoris pripažintinas
nepasirašytu ir negali būti notaro tvirtinamas, o patvirtintas tampa niekiniu ir negalioja nuo
4
patvirtinimo momento (CK 1.80 straipsnio 1 dalis) kaip prieštaraujantis imperatyviosioms
įstatymo normoms (CK 1.63 straipsnio 6 dalis, 1.76 straipsnio 1 dalis).
11 d. nutartis civilinėje byloje V. K. v. J. Z., bylos Nr. 3K-3-558/2009
Dėl teisių gynimo būdo pasirinkimo

Vien duomenų, kad kasatoriaus pareiškimas dėl akcijų perleidimo galėjo būti suklastotas,
pateikimas į bylą negali būti pagrindas teismui ex officio konstatuoti akcijų perleidimo sandorį
niekiniu ir negaliojančiu.
Teisės pripažinimas – tai civilinės teisės gynimas ją pripažįstant ir konstatuojant, kad kito
asmens veiksmai, kuriais šis atsisako pripažinti pirmojo asmens teisę, yra neteisėti (CK 1.138
straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kasatorius pasirinko šį gynybos būdą ir, laikydamas save UAB
,,Velidas“ akcijų savininku, atsakovų veiksmus suvaržant jo, kaip akcininko, teises neteisėtais,
prašė pripažinti jo teisę į akcijas. Nors atsakovai pateikė argumentus, kad jo akcijas įgijo pagal
sandorį, kasatorius nekeitė pasirinkto pažeistų teisių gynimo būdo ir nereikalavo pašalinti jo
teisių pažeidimo – pripažinti sandorį negaliojančiu, išreikalauti iš atsakovų šių neteisėtai
valdomą jo turtą (CK 1.138 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Dėl to kasatoriui nepasirinkus tinkamo
teisių gynimo būdo ir nesuformulavus jį atitinkančio reikalavimo, teismai negalėjo aiškintis ir
spręsti, ar atsakovai pažeidė kasatoriaus teises, todėl pagrįstai pareikštą reikalavimą atmetė.
nutartis civilinėje byloje V. M. v. UAB „Velidas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-94/2009
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir sutarties nutraukimo teisinės reikšmės

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad negyvenamųjų patalpų, esančių valstybės
nuosavybe, panaudos sutartis buvo sudaryta pažeidžiant imperatyviąsias įstatymo nuostatas,
savivaldybei pažeidus viešosios teisės principą tvarkant valstybės turtą ir peržengus įstatymo
nustatytas kompetencijos ribas, t. y. veikiant ultra vires. Apeliacinės instancijos teismas
pagrįstai tenkino ieškinį ir konstatavo šios sutarties niekinį pobūdį. Niekinės sutarties
nutraukimas teisine prasme negalimas, nes tokia sutartis negalioja įstatymo pagrindu, todėl tas
faktas, kad ginčo patalpos yra grąžintos savivaldybei ir jų neteisėtas naudojimas nutrūko,
nagrinėjamos bylos atžvilgiu reiškia tik tai, kad restitucijos taikyti teismo sprendimu nereikėjo;
tuo tarpu ieškinio dėl niekinio sandorio negaliojimo dalykas, grąžinus ginčo patalpas, neišnyko,
nežiūrint to, kad ieškovas šioje byloje neprašė taikyti subsidiarių teisių gynimo būdų, ir atmesti
ieškinį dėl šio reikalavimo nėra įstatyme nustatyto pagrindo.
26 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Švenčionių rajono
savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-532/2009
Dėl sandorio kvalifikavimo niekiniu, kai nėra jo dalyko

Pirkimo-pardavimo sutarties dalyko įmanomumas suprantamas kaip fizinės ir teisinės
aplinkybės. Fizinis įmanomumas apibūdinamas faktine padėtimi, kuri nekliudo įvykdyti, o
teisinis – tokia teisine padėtimi, kad nebūtų kliūčių (ribojimų, draudimų ar kitokių suvaržymų)
įvykdyti. Prievolės galiojimui, t. y. nuspręsti, ar ji yra absoliučiai negaliojanti – niekinė, ar
santykiškai negaliojanti – nuginčijama, turi reikšmės neįmanomumo pobūdis. Pagal tai
neįmanomumas gali būti absoliutus (visiškas) ir santykinis.
Sutartis dėl neatitikties įmanomumo reikalavimui yra niekinė, jeigu visiškai, objektyviai
negalima įvykdyti to, dėl ko šalys susitarė. Įvykdyti pirkimo-pardavimo sutartį dėl nekilnojamojo
daikto ar kito turto pardavimo būtų neįmanoma dėl to, kad jis iki sutarties sudarymo būtų
sunykęs, žuvęs ar dėl kitokių priežasčių fiziškai visiškai neegzistuotų (fizinis neįmanomumas),
arba jeigu būtų teisiniai ribojimai jį pirkti ar parduoti (teisinis neįmanomumas)... Jeigu tokios
aplinkybės neįrodytos, pavyzdžiui, daiktas yra sugadintas, pažeistas ar žuvęs iš dalies, bet jo
likusi dalis ir su ja susijusios teisės gali dalyvauti civilinėje apyvartoje, tai sutartis dėl jo
5
pirkimo-pardavimo negali būti laikoma niekine tuo pagrindu, kad neegzistuoja jos dalykas...
Tokiu atveju sudaryta sutartis gali būti vertinama kaip santykiškai negaliojanti, t. y. galiojanti iki
tol, kol ji bus nuginčyta, bet ją ginčyti turi teisę ribotas asmenų ratas.
Dėl daikto kokybės reikalavimų neatitikties jo pirkimo-pardavimo sutarčiai nuginčyti turi
teisę sąžininga sutarties šalis, trečiasis asmuo, kurio naudai sutartis buvo sudaryta, ar asmuo,
kurio teises arba teisėtus reikalavimus ta sutartis pažeidė (CK 6.227 straipsnio 3 dalis). Šiuo
atveju asmens teisės ir teisėti reikalavimai turi būti susiję su tuo, kad jo teisės ir teisėti
reikalavimai yra pažeidžiami dėl netinkamos kokybės daikto pirkimo-pardavimo, o daikto
netinkama kokybė suprantama kaip fiziniai ir teisiniai trūkumai, dėl kurių iš viso neįmanoma
daikto ir su juo susijusių teisių civilinė apyvarta. Pareiškęs reikalavimą asmuo šias aplinkybes
turi įrodyti, kitaip jo reikalavimas atmetamas kaip neįrodytas.
7 d. nutartis civilinėje byloje V. G. v. K. P. ir kt., bylos Nr. 3K-7-540/2009
Dėl niekinio sandorio

Nagrinėjamoje byloje kredito sutartį su atsakove sudarė firma “Ekochron”. Šios firmos
veikla skolinant ir skolinantis pinigus iš fizinių asmenų (kreditavimo veikla) pripažinta neteisėta;
taip pat pripažinta, kad šios firmos savininkas padarė visuomenei pavojingas veikas, numatytas
BK 329 straipsnyje, 274 straipsnio 3 dalyje, 323 straipsnyje. Atliktos veikos inter alia
prieštaravo Pinigų įstatymo, Užsienio valiutos Lietuvos Respublikoje įstatymo, Buhalterinės
apskaitos pagrindų įstatymo nuostatoms.
Bylą nagrinėję teismai turėjo vertinti, jog ieškovui (kasatoriui) negalėjo būti perduoti
reikalavimai, kilę iš niekinių sandorių. Teismui tinkamai neišsprendus dėl tokių niekinių
sandorių fakto ir teisinių padarinių, niekinio sandorio šalis gali nepagrįstai praturtėti, t. y. įgyti
teisę iš neteisės. Likviduojant individualią įmonę, jos savininkui buvo perduoti tik įmonės
skolininkai, nenurodant įmonės kreditorių, t. y. asmenų, iš kurių ieškovas (kasatorius) priiminėjo
pinigus. Tuo tarpu baudžiamojoje byloje šie asmenys – kreditoriai (nukentėjusieji) – pripažinti
civiliniais ieškovais; jų civiliniai ieškiniai buvo palikti nenagrinėti. Ieškovo (kasatoriaus) vien tik
vadinamųjų debitorinių skolų perėmimas - neteisėtas veiksmas, prieštaraujantis tuo metu
galiojusio Įmonių įstatymo 23 straipsniui.
Kartu pažymėtina, kad tiek pinigų skolinimosi, tiek pinigų skolinimo santykiai susiklostė
pažeidžiant imperatyviąsias teises normas, todėl byla negalėjo būti nagrinėjama neinformavus ir
neįtraukus į bylą asmenų, skolinusių pinigus, t.y. ieškovo (kasatoriaus) kreditorių.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio
15 d. nutartis civilinėje byloje R. K. L. v. V. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-265/2009

Kredito unijų įstatymo normų sisteminis, teleologinis aiškinimas ... neleidžia daryti
išvados, kad pagal Kreditų unijų įstatymą nustatytas draudimas kredito unijai perleisti kreditorinį
reikalavimą pagal paskolos kredito unijos nariui sutartį.
Teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant kreditoriaus reikalavimo, atsiradusio paskolos
kredito unijos nariui suteikimo pagrindu, perleidimo sutarčių pripažinimą negaliojančiomis CK
1.80 straipsnio pagrindu, taip pat turi būti vertinama ir jų atitiktis imperatyvioms CK normoms,
reglamentuojančioms reikalavimo perleidimą. Kreditoriaus teisę perduoti savo reikalavimo teisę
kitam asmeniui, t. y. naujajam kreditoriui, pagal reikalavimo teisės perleidimo sutartį,
reglamentuoja CK 6.101-6.110 straipsniai. Tam tikrais atvejais reikalavimo teisė negali būti
perleista. Draudimai perleisti reikalavimo teisę gali būti nustatyti įstatymo arba sutarties. Pagal
CK 6.101 straipsnio 5 dalį be skolininko sutikimo kreditoriui draudžiama perleisti reikalavimą,
jeigu kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminės reikšmės. CK 6.101 straipsnio 5 dalyje
įtvirtintos normos lingvistinis aiškinimas (draudžiama) patvirtina, kad ši teisės norma
imperatyvi.
6
Sprendžiant, ar kredito unijai suteikus savitarpio paskolą savo nariui kreditoriaus asmuo
turi esminės reikšmės, analizuotinos Kredito unijų įstatymo nuostatos... Atsižvelgiant į savitarpio
paskolos pobūdį, kredito unijos ir jos narių statusą, darytina išvada, kad kredito unijai suteikus
paskolą savo nariui yra būtent toks atvejis, kai kreditoriaus asmuo turi skolininkui esminės
reikšmės. Taigi tokio reikalavimo perleidimas be skolininko sutikimo galėtų būti pripažintas
negaliojančiu kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms (CK 6.101 straipsnio 5
daliai). Nagrinėjamoje byloje skolininkas sutiko dėl reikalavimo perleidimo (2005 m. lapkričio
28 d. paskolos sutarties 6.5 punktas), todėl nėra pagrindo pripažinti 2007 m. rugpjūčio 20 d. ir
2007 m. lapkričio 14 d. reikalavimų perleidimo sutartis negaliojančiomis CK 1.80 straipsnio
pagrindu.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 12
d. nutartis civilinėje byloje P. R. v. Nacionalinė kredito unija ir kt., bylos Nr. 3K-3-394/2009
Dėl sandorio teisinio kvalifikavimo ir negaliojimo pagrindų
Pagal 1964 m. CK 40 straipsnį sandoriais laikomi piliečių ir organizacijų veiksmai,
kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas. Šalių 2000 m. sausio
28 d. susitarimo aktas negali būti vertinamas kaip savarankiškas civilines teises ir pareigas
sukuriantis sandoris, nes iš jo turinio negalima nustatyti, kokį savarankišką sandorį (pirkimo-
pardavimo ar pan.) šalys sudarė. Minėta, bylą nagrinėję teismai nustatė, kad 2000 m. sausio 28 d.
susitarimo akte nurodyta atsakovo skola grindžiama šaldytos žuvies, pristatytos pagal anksčiau
šalių sudarytas sutartis, verte. Teismams nustačius, kad, sudarant 2000 m. sausio 28 d. susitarimo
aktą atsakovo prievolė sumokėti 858 685,68 Lt kasatoriui nebeegzistavo, konstatuotina, kad
2000 m. sausio 28 d. susitarimo aktas neatitinka 1964 m. CK 40 straipsnyje pateikiamos sandorio
sampratos, nes iš nieko niekas neatsiranda (ex nihilo nihil fit). Sandoris, neturintis dalyko, yra
savaime negaliojantis (niekinis) kaip neatitinkantis įstatymo reikalavimų (1964 m. CK 47
straipsnis). Tokio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex
officio.
d. nutartis civilinėje byloje gamybinė-prekybinė įmonė „MARTAS import-eksport“ v. UAB
„Okeano žuvis“, bylos Nr. 3K-3-445/2009
Dėl CK 1.81 straipsnio 1 dalies aiškinimo

Kasatorės automobilis buvo paliktas stovėti be priežiūros draudžiamoje vietoje –
(duomenys neskelbtini) sankryžoje. Taigi kasatorė dėl automobilio padarė viešosios teisės
pažeidimą, dėl nesirūpinimo juo – kitiems asmenims išlaidų, susijusių su priverstiniu transporto
priemonės nuvežimu. Policijos pareigūnai pagal ATKP 269 straipsnio 7 dalį turėjo teisę nuvežti
transporto priemonę; ta aplinkybė, kad jie sutartimi perdavė automobilio nuvežimo pareigą UAB
„Autranspa“, o šis priverstinai nuvežė kasatorės automobilį, reiškė kasatorės interesais atliktus
veiksmus, kurie yra CK 6.229 straipsnyje nustatytos prievolės atsiradimo pagrindas; vadinasi,
UAB „Autranspa“, tvarkiusi kasatorės reikalus ir dėl to patyrusi išlaidų, turi teisę į jų atlyginimą
(CK 6.233 straipsnis). Teisėjų kolegija kartu pažymi, kad šios išlaidos nėra sudėtinė
administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo dalis. Kitoks tuo metu galiojusio
įstatymo nustatyto reglamentavimo aiškinimas paneigtų automobilio savininko pareigas laikytis
Kelių eismo taisyklių ir nepažeisti ATPK 124 1 straipsnio 4 dalyje nustatytų reikalavimų, taip pat
reikštų, kad viešosios teisės pažeidėjas neatsako už jo padaryto pažeidimo pasekmių – atsiradusių
išlaidų – šalinimą. Aiškinimas, kad viešosios teisės pažeidėjas neprivalo atlyginti pirmiau nurodytų
išlaidų, prieštarautų CK 1.5 straipsnyje įtvirtintam protingumo principui.
11 d. nutartis civilinėje byloje I. N. v. Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, bylos
Nr. 3K-3-384/2009
Dėl ginčijamo sandorio pripažinimo apsimestiniu dėl jo sudarymo su netikrąja šalimi
7
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo ne dėl sutarties pagrindo, t. y. teisinio rezultato, kurio
siekė šalys, jį abi šalys pripažįsta buvus pirkimo–pardavimo teisiniais santykiais, bet dėl sutarties
šalies, pirkėju sutartyje nurodyto asmens, atitikties tikrajam šio teisinio santykio subjektui, todėl,
vertinant tikrąją ginčo teisinio santykio subjektinę sudėtį, būtina aiškintis, kas faktiškai derėjosi
dėl sutarties sąlygų, įgijo ir vykdė pirkėjo teises bei pareigas (atsiskaitė su pardavėju; priėmė
sutarties objektą, jį valdė, naudojo ir juo disponavo). Sandorio ydingumui dėl jo sudarymo su
netikrąja šalimi (ginčijamu atveju – pirkėju) konstatuoti būtina nustatyti, kad tikroji, o ne
apsimestinė (statytinė) šalis, derėjosi dėl sutarties sąlygų, įgijo bei vykdė pirkėjo teises ir
pareigas pagal ginčijamą sandorį.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m.
birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje V. R. v. M. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-228/2009
Dėl apsimestinio sandorio

Kai tos pačios šalys vienu metu arba per trumpą laiko tarpą sudaro kelis sandorius,
susijusius su tuo pačiu sutarčių dalyku, šie sandoriai aiškintini ne izoliuotai, o kartu, nes tik taip
gali būti atskleista tikroji šalių valia, išreikšta susitarimų visetu. Dėl to nagrinėjamu atveju 1/8
dalies gyvenamojo namo su priklausiniais ir žemės sklypo mainų į automobilį sutartis bei 1/2
dalies gyvenamojo namo su priklausiniais pirkimo–pardavimo sutartis vertintinos kartu,
atsižvelgiant į jų tikslus ir sudarymo aplinkybes.
Minėta, kad mainų sandorio esmė yra šalių siekis ne gauti perleidžiamo daikto vertę
atitinkančią pinigų sumą, bet įgyti individualiais požymiais apibrėžtą kitos šalies turimą daiktą,
išsiskiriantį tam tikromis ypatybėmis, kurios jį įgyjančiai šaliai yra svarbios, reikalingos.
Pažymėtina, kad mainų sutartimi gali būti mainomi ir nelygiaverčiai daiktai, jeigu tokia yra
tikroji tokią sutartį sudarančių asmenų valia ir jeigu tai nepažeidžia įstatymų reikalavimų,
įstatymų saugomų kitų asmenų interesų.
rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje E. M. ir kt. v. G. S. ir kt., bylos Nr. 3K-7-288/2009
Dėl sandorio negaliojimo pagal CK 1.89 straipsnį

CK 1.89 straipsnio taikymo prasme vertinant ginčijamo sandorio turinį neturi būti
apsiribojama tik formaliaisiais tokio sandorio sudarymo teisiniais padariniais, bet juos būtina
įvertinti ir iki sandorio sudarymo bei po jo tarp šalių egzistavusių santykių kontekste.
4 d. nutartis civilinėje byloje B. S. S. v. S. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-421/2009
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu (kai

asmuo dėl susidėjusių sunkių aplinkybių buvo priverstas sudaryti sandorį labai nenaudingomis
sąlygomis)
Konkrečiu atveju, esant esminiam nukrypimui nuo lygių dalių principo turto padalijimo
sutartyje, kai vienam sutuoktiniui tenka absoliučiai didžioji dalis turto, o kitam – labai nedidelė
šio turto dalis, esant šiai šaliai susidėjusioms sunkioms gyvenimo aplinkybėmis, vertintinas kaip
sandorio sudarymas aiškiai nenaudingomis sąlygomis – tai vienas iš požymių, lemiančių tokio
sandorio negaliojimą CK 1.91 straipsnio 1 dalies prasme.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 23
d. nutartis civilinėje byloje D. Ž. v. M. V., bylos Nr. 3K-3-86/2009
Dėl sandorio šalių atstovų piktavališko susitarimo

Atstovas privalo veikti pagal įgaliojimus ir atstovaujamojo interesais. Jeigu sandorį
atstovas sudaro piktavališkai susitarus su kita šalimi (jos atstovu) ir kenkia atstovaujamojo
interesams, toks sandoris pripažįstamas negaliojančiu CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nurodytu
pagrindu. Piktavališkas susitarimas yra tyčinė veika, dėl kurios sudaryto sandorio sąlygos yra
nenaudingos atstovaujamajam. Pažymėtina, kad piktavališko susitarimo atveju yra ir vienos
8
sutarties šalies atstovo ir kitos šalies (jos atstovo) kaltės, todėl nustatant, ar yra pagrindas sandorį
pripažinti negaliojančiu dėl piktavališko susitarimo, reikia konstatuoti vienos sutarties šalies
atstovo ir kitos šalies (jos atstovo) kaltę tyčios forma. Šiame kontekste svarbu akcentuoti, kad
sandorio, atstovo sudaryto nesant jo piktavališko susitarimo su kita šalimi, suklydus ar
neapdairiai, negalima pripažinti negaliojančiu CK 1.91 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo
21 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Vikata ir Ko“ v. UAB „Daisruna ir Ko“, bylos Nr. 3K-3-
361/2009
Dėl CK 1.90, 1.91 straipsnių aiškinimo ir taikymo

Bylos duomenimis, kasatorė yra garbaus amžiaus, pensininkė, neturi išsilavinimo,
neužsiima komerciniais reikalais; ji turėjo tikslą padėti dukteriai, bet nesiekė likti be
gyvenamosios patalpos. Bylą nagrinėję teismai, vertindami kasatorės valios dėl sudarytų
sandorių išraišką, ypač akcentavo kasatorės parodymus šioje ir ikiteisminio tyrimo
baudžiamojoje byloje apie tai, kad ji sutiko padėti dukteriai ir kad notarinės formos sandoriai
reiškė, jog ji suprato sandorių esmę ir prisiėmė riziką dėl padarinių. Teisėjų kolegija laiko
pagrįstais kasacinio skundo argumentus dėl teismų vartojamos frazės, kad kasatorė sutiko padėti
dukteriai, reikšmės ir jos interpretavimo ydingumo, sprendžiant apie kasatorės valią sudaryti
sandorius. Bylą nagrinėję teismai turėjo vertinti, ar kasatorės vienas po kito sudaryti sandoriai,
kuriais ši pardavė jai priklausantį butą, po to jį atpirko, skolinosi lėšų, įkeitė butą, išrašė vekselį,
atsižvelgiant į jos amžių ir išsimokslinimą, vienareikšmiškai suponavo pagrindą išvadai, kad ji
suvokė sudaromų sandorių esmę ir išreiškė savo valią, nepaisant teismų konstatuotos aplinkybės
apie tai, jog notaro kasatorei išaiškinta dėl visų sandorių esmės ir padarinių, sandoriai išversti į
jai suprantamą rusų kalbą. Teisėjų kolegija vertina, kad apeliacinės instancijos teismas
neatskleidė kasatorės tikrosios valios, nes, pripažinęs, jog ji siekia padėti dukteriai, netyrė, ar
būtų sudariusi sandorius, žinodama tikrąją padėtį; galima būtų sutikti, kad pagalba finansinių
problemų turinčiai dukteriai yra svarbi aplinkybė, tačiau šiuo atveju būtina vertinti, kaip kasatorė
ją suvokė; esminis suklydimas konstatuotinas, jeigu šią jai svarbią aplinkybę suvokdama
teisingai, ji sandorių nebūtų sudariusi.
27 d. nutartis civilinėje byloje J. S. v. S. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-531/2009
IEŠKINIO SENATIS
Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių CK normų taikymo
Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pareikštam reikalavimui netaikė CK 1.125
straipsnio 9 dalyje įtvirtinto sutrumpinto penkerių metų ieškinio senaties termino, kuris taikomas
reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų išieškojimo; periodinė išmoka pirmiau
nurodytos teisės normos prasme aiškintina kaip tam tikra konkreti piniginė suma, mokama
konkrečiais terminais; šiuo aspektu laikytinas tinkamas apeliacinės instancijos teismo nutartyje
pateiktas periodinės išmokos pavyzdys, kai atsiskaitoma pagal franšizės sutartį; tuo tarpu
mokesčiai už šilumos energiją nėra pastovūs, priklauso nuo metų laiko sezono, suvartotos
energijos kiekio ir šilumos energijos tiekimo metu galiojančių mokesčių tarifų. Kasaciniame
skunde teigiama, kad įstatymo nustatytas mokesčių už šilumos energiją mokėjimo
reglamentavimas patvirtina jų periodišką pobūdį. Iš tikrųjų, pagal CK 6.584 straipsnio 1 dalį
mokestis už šiluminę energiją mokamas Vyriausybės nustatyta tvarka iki šio kodekso 6.583
straipsnio 2 dalyje nustatyto termino, t. y. mokestis turi būti sumokamas kas mėnesį, ne vėliau
kaip iki kito, po išgyvento, mėnesio dvidešimtos kalendorinės dienos, jeigu šalių susitarimu
nenustatytas kitas terminas; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu
Nr. 876 patvirtintoje Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už
šaltą ir karštą vandens, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas
9
tvarkoje taip pat nustatyta, kad už suvartotą šiluminę energiją turi būti laiku sumokama pagal
šilumos tiekėjo pateiktą sąskaitą. Taigi įstatymo ir poįstatyminių teisės normų nustatytas
reglamentavimas dėl mokesčių už energiją mokėjimo tam tikros tvarkos, teisėjų kolegijos
vertinimu, nepatvirtina jų periodiškumo, nes, minėta, periodinei išmokai pripažinti būtina
konstatuoti kriterijų visumą, t. y. mokesčio konkretų dydį ir mokėjimo konkretų terminą; iš
pirmiau nurodytų teisės normų neišplaukia, kad mokesčiai už energiją atitinka kriterijų visumą.
balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje AB „Kauno energija“ v. V. K., bylos Nr. 3K-3-140/2009
Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taikymo

Sutrumpintas šešerių mėnesių ieškinio senaties terminas taikomas ieškiniams dėl parduotų
daiktų trūkumų (CK 1.125 straipsnio 5 dalies 2 punktas).
Jeigu pardavėjas neneigia daikto kokybės trūkumų, bando juos taisyti pats ar pasitelkdamas
kitus asmenis (rangovus, darbus atlikusius kitus asmenis arba net ir visai pašalinius asmenis), tai
gali būti vertinama kaip ieškinio senaties termino nutraukimas. Tai reiškia, kad po tokių
pardavėjo veiksmų ieškinio senaties terminas neskaičiuojamas iki tol, kol trūkumai arba yra
ištaisomi (pasibaigia prievolė taisyti trūkumus), arba pareiškėjas informuojamas - sužino ar turi
sužinoti, kad jo nurodyti trūkumai netaisomi ar nebus taisomi, ir iš tikrųjų prievolė dėl trūkumų
pašalinimo pardavėjo liks neįvykdyta. Nuo šio momento vėl prasideda ieškinio senaties termino
eiga.
Byloje įrodyta, kad atsakovas po pretenzijos jam pareiškimo ėmėsi priemonių
trūkumams pašalinti pasitelkdamas savo rangovus, o vėliau informavo, kad statybos darbų
trūkumus privalo pašalinti statybos darbams garantijas davę rangovai. Teisiškai šios aplinkybės
gali būti kvalifikuojamos kaip ieškinio senaties termino nutraukimas.
10 d. nutartis civilinėje byloje D. C. v. UAB „Sklypas“, bylos Nr. 3K-3-499/2009
Dėl ieškinio senaties subrogacijos atveju

Dėl to, jog subrogacija yra įstatymo pagrindu įvykstantis asmenų pasikeitimas sutartinėje ar
deliktinėje žalos atlyginimo prievolėje, t. y. subrogacijos atveju žalos atlyginimo prievolė
nepasibaigia, tik pasikeičia šios prievolės šalis, ieškinio senaties terminui ir jo skaičiavimo
tvarkai taikoma CK 1.128 straipsnyje įtvirtinta taisyklė – prievolės asmenų pasikeitimas
nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos. Tai reiškia, kad draudikas, įgijęs
subrogacinio reikalavimo teisę, yra saistomas tų ieškinio senaties terminų, kurie būtų taikomi
draudėjo reikalavimui atlyginti žalą, atsiradusią iš sutarties ar delikto.
Dėl to subrogacijos atveju ieškinio senaties skaičiavimas nesikeičia (CK 1.128 straipsnis) ir
šio termino eiga skaičiuojama nuo tos dienos, kurią žalą patyręs asmuo sužinojo arba turėjo
sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina tai, kad reikia
skirti ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymą, kai reiškiamas subrogacinis
reikalavimas, ir draudiko subrogacijos teisės atsiradimo momentą: minėta, kad ieškinio senaties
termino eigos pradžia nustatoma pagal tai, kada žalą patyręs asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti
apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis); tuo tarpu draudimo išmokos
sumokėjimo faktas reiškia subrogacijos teisės atsiradimą – draudikas subrogacijos teisę įgyja nuo
to momento, kai jis sumoka savo draudėjui draudimo išmoką pagal jų sudarytą draudimo sutartį
(CK 6.1015 straipsnio 1 dalis).
d. nutartis civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. Viešosios policijos apsaugos tarnyba ir
kt., bylos Nr. 3K-3-46/2009

Jeigu, teismui išnagrinėjus bylą ir ieškinį atmetus, yra galimybė reikšti tam pačiam
atsakovui tapatų arba tapačiam prilygintiną reikalavimą, tačiau grindžiant nauju pagrindu (tokiu
10
atveju ieškiniai nebus tapatūs), tai ieškinio senatis prasidės iš naujo nuo teismo sprendimo
įsiteisėjimo dienos.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio
29 d. nutartis civilinėje byloje A. B. V. v. T. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-137/2009
ASMENYS
FIZINIAI ASMENYS
Dėl teismo psichiatrinės ekspertizės išvados, kaip būtino įrodymo bylose dėl fizinio asmens
pripažinimo neveiksniu
CPK 465 straipsnyje nustatyta, kad pareiškime dėl fizinio asmens pripažinimo neveiksniu,
be bendrųjų reikalavimų, keliamų procesinių dokumentų turiniui ir formai, turi būti išdėstytos
aplinkybės, rodančios fizinio asmens psichikos sutrikimą, dėl kurio tas asmuo negali suprasti
savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, taip pat turi būti pateikta gydytojo pažyma bei kiti įrodymai
apie asmens psichinę būseną. Teisėjas gali skirti teismo psichiatrinę ekspertizę tik tada, kai yra
duomenų apie fizinio asmens psichikos sutrikimą (CPK 466 straipsnis). Taigi, pagal įstatymą net
teismo teisė skirti teismo psichiatrinę ekspertizę yra saistoma atitinkamų reikalavimų, nustatytų
CPK 465 straipsnyje.
Minėta, kad pagal CPK 466 ir 469 straipsnių nuostatas asmens psichinei būsenai nustatyti
būtina teismo psichiatrijos eksperto išvada. Šiuo atveju būtinai turi būti taikoma įstatymo
konkrečiai nurodyta privaloma įrodinėjimo priemonė, tačiau tai nedraudžia šių aplinkybių
papildomai įrodinėti dar ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Tačiau nesant teismo psichiatrinės
ekspertizės išvados, teismas neturi teisės, remdamasis papildomomis įrodinėjimo priemonėmis,
kurios išoriškai ir akivaizdžiai lyg ir leistų taikyti medicininį ir teisinį kriterijus, konstatuoti, kad
asmuo yra neveiksnus. Atitinkama fizinio asmens būsena taip pat nesuteikia teismui teisės
konstatuoti, kad asmuo serga psichine liga arba silpnaprotyste ir dėl to negali suprasti savo
veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Susirgimą psichine liga turi teisę diagnozuoti atitinkamos srities
gydytojas remdamasis galiojančia ligų klasifikacija (Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 1
straipsnio 1 dalis).
Teismas, remdamasis CPK 3 straipsnio 7 dalyje nustatyta teise tam tikrus
klausimus spręsti savo nuožiūra, neturi teisės, vadovaudamas teisingumo, protingumo ir
sąžiningumo kriterijais, savavališkai konstatuoti faktų, kuriuos gali konstatuoti tik esant
privalomam įrodymui – teismo psichiatrinės ekspertizei. Pažymėtina, kad šios ekspertizės
išvados teismui nėra privalomos. Teismas gali su ja sutikti ar nesutikti (CPK 185, 218 straipsniai,
468 straipsnio 1 dalis), tačiau, tokios nesant, teismas neturi teisės priimti sprendimą pripažinti
asmenį neveiksniu.
birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjos L. B. pareiškimą dėl asmens
pripažinimo neveiksniu, bylos Nr. 3K-3-311/2009
Dėl viešos vietos, nagrinėjant teisės į atvaizdą pažeidimo bylas, sampratos

Nudistų paplūdimys laikytinas vieta, kuriai pripažintinas nuošalios, ne viešos, vietos
statusas. Dėl nudistų paplūdimio oficialaus įteisinimo reikšmės šios vietos, kaip nuošalios,
kurioje asmuo pagrįstai gali tikėtis privatumo, statusui pripažinti, teisėjų kolegija konstatuoja,
kad nurodytas formalumo aspektas, t. y. faktas, jog nudistų paplūdimio ruožas Nidos
paplūdimyje nebuvo oficialiai įteisintas, esant byloje duomenų (ieškovų paaiškinimai, Neringos
savivaldybės mero pavaduotojo 2007 m. gruodžio 19 d. raštas, Žurnalistų etikos inspektoriaus
2007 m. spalio 24 d. sprendimas Nr. SPR-23, su ieškovais poilsiavusių liudytojų parodymai, taip
pat paties atsakovo išspausdintos ginčo publikacijos nuoroda, kad ieškovai apsinuoginę
maudydavosi ir degindavosi nudistų pliaže), patvirtinančių, jog pagal vietinius papročius Nidoje
11
jau daugelį metų veikia ir ginčo nuotraukų padarymo dieną faktiškai veikė atitinkamais ženklais
pažymėtas nudistų paplūdimys, negali būti vertinamas kaip kliūtis vietai, kurioje buvo
nufotografuoti ieškovai, nedėvintys maudymosi kostiumų, pripažinti nudistų paplūdimio, kuris
laikytina nevieša vieta, statusą.
Bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, jog atsakovas, nufotografuodamas ieškovus
neoficialiai veikiančiame nudistų paplūdimyje, nedėvinčius maudymosi kostiumų, ir be jų
sutikimo išspausdindamas ginčo nuotraukas savo leidžiamame dienraštyje, be kita ko,
komerciniais interesais ir skaitytojų smalsumo patenkinimo tikslais pasitelkdamas etiškumo
reikalavimų neatitinkantį informacijos apie ieškovų privatų gyvenimą paviešinimo būdą (ieškovų
orumą įžeidžiančias, garbę žeminančias antraštes ir nekorektišką kartu su dešimtimi nuotraukų
išspausdintos publikacijos tekstą), pažeidė ieškovų teisę į atvaizdą ir kartu teisę į privataus
gyvenimo neliečiamumą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario
13 d. nutartis civilinėje byloje D. M. ir kt. v. UAB „Ekstra žinios“, bylos Nr. 3K-3-26/2009.
Dėl teisės į atvaizdą ir privatumą ir saviraiškos laisvės santykio

Kišimasis į ieškovų privatų gyvenimą, atsakovui padarant ir išspausdinant ginčo
nuotraukas jo leidžiamame dienraštyje ir internetinėje svetainėje, negali būti pripažintinas
pateisintinu visuomenine svarba ar viešuoju interesu, nes privataus pobūdžio informacijos apie
ieškovus pateikimas tokiu būdu, kaip tai buvo padaryta ginčo atveju, rodo ne atsakovo, kaip
žiniasklaidos priemonės, savo esminės funkcijos – informuoti (apie visuomeninės svarbos
dalykus) bei formuoti viešąją nuomonę – vykdymą, o siekį patenkinti skaitytojų smalsumą, t. y.
paviešinti tam tikras detales apie ieškovų privatų gyvenimą pramogos tikslu, bei gauti iš to
finansinės naudos.
d. nutartis civilinėje byloje D. M. ir kt. v. UAB „Ekstra žinios“, bylos Nr. 3K-3-26/2009
Dėl viešojo asmens garbės ir orumo gynimo

Teisinę atsakomybę už viešojo asmens garbę ir orumą žeminančių žinių apie tokio
asmens privatų gyvenimą paskleidimą sukelia tik toks nesąžiningas žiniasklaidos atstovų
elgesys, kuriuo akivaizdžiai siekiama ne skelbti teisingą ir objektyvią informaciją apie viešojo
asmens privatų gyvenimą, bet pateikti klaidingus duomenis, iš anksto žinant apie jų klaidingumą,
apie viešojo asmens privatų gyvenimą turint tikslą jį įžeisti, pažeminti ar jam pakenkti, kai tokie
duomenys neturi nieko bendra su konkretaus viešojo asmens atliekama vieša veikla.
10 d. nutartis civilinėje byloje R. M. v. UAB „REJSPA“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-51/2009.
Dėl nuomonės ir žinios atribojimo viešosios diskusijos metu

Vykstant diskusijai viešojo intereso klausimais (tokia diskusija vyko taip pat ir
nagrinėjamoje byloje sprendžiamo ginčo atveju), griežtas (siaurinamasis) saviraiškos laisvės
ribojimo aiškinimas taikomas netgi tokiam informacijos ir idėjų skleidimui, kuris gali šokiruoti
ar trikdyti. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, kad žurnalistų saviraiškos laisvė gali
apimti tam tikrą perdėjimą ar provokaciją (žr. Dalban c. Roumanie, no. 28114/95, 49, CEDH
1999-VI). Visuomenėje vykstant diskusijai viešojo intereso klausimais, kai valstybės pareigūnai
ir žurnalistai turėtų naudotis plačia laisve kritikuoti valdžios veiksmus, net kai pateiktiems
teiginiams gali trūkti aiškaus faktinio pagrindo, vis mažiau svarbus tampa faktinių ir vertinamųjų
teiginių (žinios ir nuomonės) skirtumas (žr. Lombardo and Others v. Malta, no. 7333/06, § 60,
2007 balandžio 24 d.; judgment of 24 April 2007; Dyuldin and Kislov v. Russia, no. 25968/02,
judgment of 31 July 2007).
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šios bylos atveju žinios ir nuomonės atribojimas yra
mažiau svarbus, nes vyko gyva viešoji diskusija visuomenei itin aktualiu valstybinės reikšmės
12
klausimu ir joje kasatorius dalyvavo kaip viešasis asmuo. Be to, teiginiams netrūko faktinio
pagrindimo (NSG komiteto išvados).
28 d. nutartis civilinėje byloje D. J. v. UAB „Ekstra žurnalas“, bylos Nr. 3K-3-193/2009
JURIDINIAI ASMENYS
Dėl nuomonės ir duomenų atribojimo

Teisėjų kolegija pažymi, kad, nagrinėjant saviraiškos laisvės apribojimo aspektus,
teismui svarbus paskleistos informacijos pobūdis. Skirtingai negu faktiniai teiginiai, vertinamieji
(nuomonės) negali būti įrodomi, nors šiems taip pat neturi trūkti faktinio pagrindo. Siekiant tam
tikrus teiginius priskirti konkrečiai kategorijai (faktų konstatavimui ar vertinamiesiems
teiginiams), būtina atsižvelgti į bylos kontekstą (teiginių formuluotes, jų pateikimo aplinkybes,
pateiktą realaus elgesio vertinimą ar nuomonės pareiškimą be jokio faktinio pagrindo ir kt.).
Nurodytai pozicijai taip pat pritariama Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje dėl Žmogaus
teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - Konvencija) 10 straipsnio (teisė į
saviraiškos laisvę), kuris aktualus nagrinėjamos bylos atveju, taikymo (žr., pvz., EŽTT
Lingens v. Austria, judgment of 8 July 1986, Series A no. 103, p. 28, § 46, ir Oberschlick v.
Austria (no. 1), judgment of 23 May 1991, Series A no. 204, p. 27-28, § 63 ir kt.). Iš bylos
duomenų (posėdžių protokolų, Klaipėdos apygardos prokuratūros nutarimo, tyrėjos tarnybinio
pranešimo, teismui pateiktų procesinių dokumentų) sprendžiama, kad straipsnio pagrindas - tarp
ūkio subjektų vykę ginčai dėl ūkinės komercinės veiklos. Straipsnis yra susijęs su vieša diskusija
komerciniame kontekste. Teisėjų kolegija, kaip ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, pažymi,
kad tokia diskusija yra svarbi demokratinėje, veikiančioje rinkos ekonomikos sąlygomis,
visuomenėje, kurioje komercinė veikla gali būti vertinama konkurentų, vartotojų ir kitų asmenų,
taip pat ir visuomenės informavimo priemonių (žr., pvz., EŽTT Markt Intern Verlag Gmbh and
Klaus Beermann v. Germany, no. 10572/83, judgment of 1989 November 20). Straipsnyje ir jo
teiginiuose (dėl kurių reikalavimas netenkintas) kritikuojama ieškovo ir jo akcininko I. U.
vykdomos ūkinės veiklos strategija. Be kita ko, civilinėje byloje aptariama vieša diskusija turi
visuomeninę reikšmę dėl to, kad joje aptariami klausimai yra susiję su šaliai strategiškai svarbiu
objektu - jūrų uostu ir jo veikla. Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad išsakyti teiginiai, kurių
pobūdį kasatorius ginčija, vertintini kaip subjektyvi žurnalisto nuomonė.
nutartis civilinėje byloje UAB „Birių krovinių terminalas“ v. UAB „Ekstra“ žurnalas, bylos Nr.
3K-3-100/2009
Dėl juridinio asmens dalykinės reputacijos pažeidimo

Teisėjų kolegija pažymi, kad juridinio asmens dalyvio (akcininko, nario, dalininko ir
pan.) ir juridinio asmens interesai gali nesutapti. Interesų nesutapimas būdingas privatiems
juridiniams asmenims. Privataus juridinio asmens dalyvio tikslas yra tenkinti privatų interesą –
gauti pelno. Juridinis asmuo, kaip savarankiškas teisės subjektas, privalo veikti pagal teisingumo,
protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Siekdamas pelno, turi įvertinti kreditorių, darbuotojų,
vietos bendruomenės, klientų ir kitų asmenų teisėtus interesus.
Iš straipsnyje išsakytų teiginių, ginčijamų kasatoriaus, negalima daryti išvados, kad
juridinio asmens ir jo dalyvio (akcininko) interesai sutaptų ir kad išsakytais teiginiais apie
akcininką būtų pažeista juridinio asmens dalykinė reputacija.
nutartis civilinėje byloje UAB „Birių krovinių terminalas“ v. UAB „Ekstra“ žurnalas, bylos Nr.
3K-3-100/2009
Dėl įstatų keitimo ir įstatinio kapitalo didinimo
13
UAB „Novitum“ turimais 217 balsų, kurie sudaro 0,084 procento, buvo priimtas
sprendimas padidinti AB „Puntukas“ įstatinį kapitalą, nors pagal ABĮ 28 straipsnio 1 dalies 8
punktą tokį sprendimą galėjo priimti kvalifikuota ne mažesnė kaip 2/3 visų susirinkime
dalyvaujančių akcininkų akcijų suteikiamų balsų dauguma. Apeliacinės instancijos teismas
pagrįstai konstatavo, kad UAB „Novitum“ nesąžiningai pasinaudojo susidariusia teisine
situacija, kai kiti akcininkai, tarp jų ir dalyvaujantis susirinkime kontrolinio akcijų paketo
turėtojas asociacija Lietuvos invalidų draugija (iš viso 168 902 arba 65,34 procento balsų)
laikinai negalėjo pasinaudoti sprendimo teise balsuodami. UAB „Novitum“ argumentai, kad jos
217 balsų padidinti bendrovės įstatinį kapitalą reiškia, jog už tai balsuota 100 procentų yra aiškus
nesąžiningas įstatymo aiškinimas, taigi atmestinas. Tokiu balsų skaičiumi priimtas sprendimas
taip pat prieštarauja protingumo ir sąžiningumo principams ir dėl to juridinio asmens organo
sprendimas gali būti pripažintas negaliojančiu (CK 2.82 straipsnio 4 dalis).
d. nutartis civilinėje byloje V. V. ir kt. v. AB „Puntukas“, bylos Nr. 3K-3-10/2009
Dėl teisės normų, reglamentuojančių GNSB narių įmokų indeksavimą, aiškinimo ir

taikymo
Vyriausybės 1993 m. balandžio 23 d. nutarimas Nr. 230, jį keitęs Vyriausybės 1994 m.
gruodžio 23 d. nutarimas Nr. 1299 bei vėlesni šio nutarimo pakeitimai nustatė GNSB nariams,
išstojantiems (pašalintiems) iš bendrijos ir nariams, kurių įmokos bendrijai dalis buvo panaudota
kitų bendrijos narių reikmėms, teisę gauti indeksuotą įmokų ar jų dalies išmoką. Šių teisės normų
tikslas – garantuoti bendrijos narių, kurie išstojo (buvo pašalinti) iš bendrijos arba kurių įnašų
dalimi pasinaudojo kiti bendrijos nariai, patiriančių dėl infliacijos ir rinkos pokyčių nuostolių,
turtinių interesų apsaugą. Teisės normose nustatyta indeksuotų sumų apskaičiavimo tvarka ir
nurodyta, kad pirmu atveju bendrijos nariui išstojus arba jį pašalinus iš bendrijos, indeksuotos
įmokos jam grąžinamos iš į jo vietą priimto naujo nario įmokų, antruoju atveju nario įmokų
dalis, panaudotą kitų narių reikmėms, grąžinama indeksuota iš ją panaudojusių bendrijos narių
lėšų. Šiose normose nenustatyta bendrijos nario įnašų, panaudotų jo reikmėms, indeksavimo, nes
šias lėšas bendrija panaudojo bendrijos nario buto statybai, todėl buvo sukurtas bendrijos nariui
nuosavybės teise perduodamas nekilnojamasis turtas (butas). Dėl to kasatorius pagrįstai nurodo,
kad pareiškėjų įmokos pagal pirmiau nurodytą Vyriausybės nutarimą negali būti indeksuojamos
ir indeksuota suma negali būti atimama iš jiems tenkančios mokėti bankui paskolos dalies.
Pareiškėjų teiginys, jog dėl bendrijos vadovų neūkiškumo ir aplaidaus pinigų panaudojimo
išaugo gyvenamojo namo statybos kaštai, taip pat nesudaro pagrindo mažinti bankui grąžintinos
skolos dydžio. Šie argumentai gali būti reikšmingi sprendžiant bendrijos vadovų civilinės
atsakomybės bendrijos nariams klausimą.
d. nutartis civilinėje byloje A. U. v. AB DnB Nord bankas, bylos Nr. 3K-3-38/2009
Dėl garažų eksploatavimo bendrijos narių teisės balsuoti raštu

Atsižvelgiant į tai, kad Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 21 straipsnio 8
dalis 2001 m. spalio 9 d. įstatymo Nr. IX-532 redakcija buvo pakeista įstatyme įtvirtintą teisinį
reglamentavimą derinant su CK 4.85 straipsnio 5 dalies nuostatomis, t. y. įtvirtinta taisyklė, kad
bendrijos narių sprendimai gali būti priimti balsuojant raštu bendrijos įstatų nustatyta tvarka,
atsakovui atsirado pareiga suderinti įstatuose numatytas bendrijos narių sprendimų priėmimo
formas ir jų įgyvendinimo tvarką su pirmiau nurodytais teisės aktais.
Byloje nustatyta, kad priimant ginčijamus sprendimus atsakovo įstatai nebuvo pakeisti ir
nenumatyta sprendimų priėmimo balsuojant raštu teisė bei šios teisės įgyvendinimo procedūra,
tačiau toks bendrijos narių neveikimas nepaneigia įstatymu suteiktos teisės. Pažymėtina, kad
pagal CK 4.85 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą teisė balsuoti raštu
įgyvendinama nepriklausomai nuo to, nustatyta tokia balsavimo procedūra bendrijos įstatuose ar
ne. Ši teisė suteikta įstatymu, o jos įgyvendinimo tvarka apibrėžiama Vyriausybės įgaliotos
14
institucijos priimtame teisės akte – Daugiabučio namo savininkų bendrijos pavyzdinių įstatų VI
skyriuje, todėl, net ir nepakeitus įstatų, tačiau vykdant balsavimo raštu procedūras laikantis
Daugiabučio namo savininkų bendrijos pavyzdinių įstatų VI skyriuje numatytų reikalavimų, toks
balsavimas ir jo pagrindu priimami sprendimai yra teisėti.
28 d. nutartis civilinėje byloje V. Z. v. garažų eksploatavimo bendrija „Eismas“, bylos Nr. 3K-3-
370/2009
Dėl bylos teisminio nagrinėjimo ribų, kai pašalintas asociacijos narys teisme ginčija jo
pašalinimo iš asociacijos teisėtumą ir pagrįstumą
Juridinių asmenų, kurių teisinė forma yra asociacija (tokių, kaip šios bylos atsakovo),
steigimą, valdymą, veiklą ir pan. reglamentuoja Asociacijų įstatymas (Asociacijų įstatymo
1 straipsnio 1 dalis). Šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas imperatyvus draudimas steigtis
ir veikti asociacijoms, kurių tikslas arba veikimo būdai nurodyti šios teisės normos hipotezėje.
Aptariamo draudimo pažeidimas, kai dėl to į teismą kreipiasi asociacijos dalyvis, valdymo
organas ar viešąjį interesą ginantis prokuroras, gali būti asociacijos steigimo ir veiklos teisminės
teisėtumo kontrolės pagrindas (Asociacijų įstatymo 3, 17 straipsniai, CK 2.106,
2.114 straipsniai), kaip atitinkamai ir Asociacijų įstatymo 11, 16 straipsnių nuostatų pažeidimai,
asociacijos nario CK 2.82 straipsnio 4 dalies pagrindu teisme pareikštas reikalavimas dėl
asociacijos organų sprendimų pripažinimo negaliojančiais. Tai suponuoja išvadą, kad asociacijos
neturi neliečiamumo garantijų (imuniteto) prieš pagal įstatymus veikiančios teisminės valdžios
įsikišimą.
Asociacijų įstatymo 14 straipsnyje, reglamentuojančiame asociacijos veiklos garantijas,
nustatyta, kad valstybės ir savivaldybių institucijoms ir pareigūnams įstatymų nenustatytais
atvejais ir tvarka, politinėms partijoms ir politinėms organizacijoms, kitoms organizacijoms ir
asmenims draudžiama kištis į asociacijos veiklą ir į jos vidaus reikalus. Ši teisės norma skirta
įtvirtinti asociacijų veikimo laisvei, jų autonomiškumui. Aiškindama nurodytą normą sistemiškai
su kitomis teisės normomis ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio
1 dalies ir 35 straipsnio 1 bei 3 dalių, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos
6 straipsnio 1 dalies, CPK 1 ir 2 straipsnių, 5 straipsnio 1 dalies, 13 bei 135 straipsnių
nuostatomis, taip pat atsižvelgdama į jų aiškinimo ir taikymo praktiką, išplėstinė teisėjų kolegija
konstatuoja, kad kai pašalintas asociacijos narys teisme ginčija jo pašalinimo iš asociacijos
teisėtumą ir pagrįstumą, bylos teisminio nagrinėjimo ribos nustatomos pagal bendrąsias civilinio
proceso taisykles, t. y. atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, taip pat į
atsikirtimų pagrindu nurodytas aplinkybes. Bylą nagrinėjantis teismas, esant tam procesiniam
pagrindui, tikrina tiek materialiuosius nario pašalinimo iš asociacijos pagrindus, tiek ir
procedūrinius pašalinimo aspektus, nes galiojančiuose teisės norminiuose aktuose neįtvirtinta
jokių išimčių ar ypatumų, kurie paneigtų ar pakeistų pirmiau nurodytas CPK bendrojo pobūdžio
nuostatas dėl bylos nagrinėjimo ribų.
Kai pašalintas asociacijos narys teisme ginčija jo pašalinimo iš asociacijos teisėtumą ir
pagrįstumą bei šiuo aspektu susiduria konkuruojantys asociacijos ir pašalinto jos nario interesai,
bylą nagrinėjantis teismas, spręsdamas dėl ieškinio tenkinimo, turi, be kita ko, atsižvelgti į
būtinumą kiekvienu atveju nustatyti teisingą ir tinkamą interesų pusiausvyrą, asmeniui, jį
pašalinus iš narių, sukeliamus nepatogumus bei jų ir paties pašalinimo iš narių, kaip pritaikytos
sankcijos, proporcingumą to asmens padarytam pažeidimui.
15 d. nutartis civilinėje byloje V. L. v. Tauragės medžiotojų klubas „Sakalas“, bylos Nr. 3K-7-
470/2009
Dėl ieškovo pašalinimo iš klubo narių procedūros pažeidimų

Asociacijų įstatymo nuostatos tiesiogiai nenustato asociacijos naujų narių priėmimo,
narių išstojimo ir pašalinimo iš asociacijos tvarkos bei sąlygų, taip pat visuotinio narių
15
susirinkimo kompetencijos, sušaukimo tvarkos, sprendimų priėmimo tvarkos. Tai deleguojama
reglamentuoti būtent asociacijos įstatais. Toks asociacijos ir jos narių tam tikrų santykių
įstatyminis reguliavimas (t. y. šį reguliavimą iš esmės deleguojant atlikti asociacijos įstatuose),
išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, reikšmingai skiriasi nuo Akcinių bendrovių įstatyme
įtvirtinto atitinkamų santykių reguliavimo, kuriuo visuotinio akcininkų susirinkimo
kompetencija, sušaukimo tvarka, darbotvarkė, sprendimų priėmimo tvarka yra reglamentuojami
ne tik daug detaliau, bet ir skirtingai, negu atitinkami klausimai reguliuojami Asociacijų
įstatymo. Atsižvelgdama į Asociacijų įstatymo ir į Akcinių bendrovių įstatymo reglamentuojamų
juridinių asmenų specifiką bei šiuose įstatymuose įtvirtintą atitinkamų teisinių santykių
reglamentavimo specifiką, išplėstinė teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais,
kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai taikė įstatymo analogiją ir nagrinėdamas ginčo
santykius nepagrįstai vadovavosi Akcinių bendrovių įstatymo nuostatomis.
Atsižvelgdama į tai, kad teisė laisvai vienytis į asociacijas yra konstitucinė ir konvencinė
žmogaus teisė, taip pat pažymėdama klausimo dėl nario pašalinimo iš asociacijos svarbą bei
individualią (asmeniui, kurio pašalinimo iš asociacijos narių klausimas nagrinėjamas) ir
kolektyvią (visiems asociacijos nariams) reikšmę, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad
asociacijoje, sprendžiant klausimus dėl narių pašalinimo, turi būti sudaromos tinkamiausios ir
priimtiniausios sąlygos (prielaidos) visiems suinteresuotiems asmenims tinkamai pasirengti tokio
svarbaus klausimo nagrinėjimui: pavyzdžiui, turi būti iš anksto ir aiškiai suformuluojami
pašalinimo pagrindai, sudaromos sąlygos (galimybės) surinkti ir pateikti visą šiam klausimui
išspręsti reikšmingą informaciją, susiformuoti narių nuomonei, pasisakyti visiems
suinteresuotiems asmenims, pateikti atsikirtimus ir pan.; tokiais atvejais turi būti užtikrinama,
kad šie reikšmingi klausimai nebūtų nagrinėjami, sprendžiami ir (arba) dėl jų balsuojama iš
esmės nepasirengus. Nors šios garantijos nėra tiesiogiai įtvirtintos norminiuose teisės aktuose,
tačiau, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, jas lemia ne tik narystės asociacijoje, kaip
konstitucinės ir konvencinės žmogaus teisės, reikšmė, bet ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtinti
teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai... Šios garantijos gali būti nustatomos
asociacijos įstatuose, tačiau ir tuo atveju, kai įstatuose jų nenustatyta, aptariamos garantijos turi
būti, vadovaujantis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais, įgyvendinamos
asociacijos atitinkamų organų konkrečiais veiksmais, pavyzdžiui, iš anksto, per protingą iki
visuotinio narių susirinkimo terminą iškeliant klausimą dėl nario pašalinimo, jį iš anksto
įtraukiant į susirinkimo darbotvarkę, suteikiant protingą terminą nariui, kurio pašalinimo
klausimą numatyta nagrinėti, bei kitiems nariams pasirengti šio klausimo nagrinėjimui ir pan.
Esant ginčui teisme, atsižvelgiant į bylos nagrinėjimo ribas, atsakovas, teigiantis, kad nario
pašalinimo procedūra nebuvo pažeista, turi įrodyti aptariamų garantijų įgyvendinimo faktą (CPK
178 straipsnis).
15 d. nutartis civilinėje byloje V. L. v. Tauragės medžiotojų klubas „Sakalas“, bylos Nr. 3K-7-
470/2009
Dėl juridinio asmens dalyvių sprendimo negaliojimo pagal CK 2.82 straipsnio 4 dalies,
2.87 straipsnio normas
CK 2.82 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad juridinių asmenų organų sprendimai gali būti
teismo tvarka pripažinti negaliojančiais, jeigu jie prieštarauja imperatyviosioms įstatymų
normoms, juridinio asmens steigimo dokumentams arba protingumo ar sąžiningumo principams.
CK 2.87 straipsnis nustato juridinio asmens valdymo organo nario teises ir pareigas juridiniam
asmeniui. Teisėjų kolegija sutinka su kasatoriaus argumentu, kad juridinio asmens dalyvio ir
valdymo organo nario priimtų sprendimų teisinis vertinimas yra skirtingas. Juridinio asmens
dalyvių susirinkimas formuoja juridinio asmens valią, kurią įgyvendina per valdymo organus.
Juridinio asmens valdymo organo nariai turi fiduciarines pareigas juridiniam asmeniui, t. y.
pareigas veikti išimtinai juridinio asmens interesais (CK 2.87 straipsnis), ir šių pareigų
nevykdymas ar netinkamas vykdymas lemia valdymo organo nario atsakomybę pagal CK 2.87
16
straipsnio 7 dalį. Tuo tarpu juridinio asmens dalyvio (CK 2.45 straipsnis) interesai ne visada gali
sutapti su paties juridinio asmens interesais, todėl juridinio asmens dalyvio veiksmų vertinimui
netaikomas CK 2.87 straipsnis. Skirtingas dalyvių ir valdymo organų narių statusas lemia ir jų
civilinę atsakomybę skirtingais pagrindais (atitinkamai pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį ir 2.87
straipsnio 7 dalį).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 1
d. nutartis civilinėje byloje UAB „Panevėžio balsas“ v. UAB „Eksena“, bylos Nr. 3K-3-
244/2009
Dėl ŽŪK visuotinio narių susirinkimo nutarimų ginčijimo

Vertinant kooperatinės bendrovės narių susirinkimo sprendimus kaip vieną iš civilinių
teisių ir pareigų atsiradimo pagrindų, konstatuotina, kad tokie kooperatinių bendrovių dalyvių
veiksmai, išreiškiami sprendimo forma, yra specialus ir savarankiškas civilinių teisių ir pareigų
atsiradimo, pasikeitimo ir pasibaigimo pagrindas, kuriam, be bendrųjų sandorio charakteristikų,
būdingi ir privataus juridinio asmens vidaus akto bruožai.
CK nustato savarankiškus juridinių asmenų organų sprendimų pripažinimo
negaliojančiais pagrindus ir tiesiogiai nesieja jų su sandorių negaliojimo pagrindais, o tai reiškia,
kad tais atvejais, kai yra ginčijami juridinių asmenų organų sprendimai, nepriskirtini prie
sandorių, taikytina CK 2.82 straipsnio 4 dalis ir joje įtvirtinti sprendimų pripažinimo
negaliojančiais pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad susirinkimo
kvorumo nebuvimas gali būti pagrindas prašyti jame priimtą sprendimą pripažinti negaliojančiu,
bet ne teismui ex officio spręsti, kad jis yra niekinis... Pažymėtina, kad kooperatyvo narių,
dalyvavusių susirinkime, parašų klastojimas ir susirinkime priimtų sprendimų klastojimas, kuo
savo reikalavimus grindžia ieškovas, patenka tarp pagrindų, išvardytų CK 2.82 straipsnio 4
dalyje, kuriais juridinių asmenų organų sprendimai gali būti teismo tvarka pripažinti
negaliojančiais. Tiek pirmasis, tiek antrasis pagrindai, jei jie būtų įrodyti, civilinių teisių gynimo
aspektu turėtų būti įvertinti kaip prieštaraujantys imperatyviosioms įstatymų normoms ir
juridinio asmens steigimo dokumentams.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kitaip turėtų būti vertinamos teisinės situacijos, jei būtų
įrodyta, jog kooperatyvo narių susirinkimo apskritai nebuvo, o jo protokolas bei sprendimai
suklastoti. Tokiu atveju būtų pagrindas konstatuoti, kad taikyti CK 2.82 straipsnio 4 dalyje
įtvirtintas nuostatas dėl juridinių asmenų organų sprendimų pripažinimo negaliojančiais pagrindų
ir tvarkos teisinio pagrindo nėra, nes nėra veiksmo, vertintino CK 2.82 straipsnio 4 dalyje
nustatytais teisiniais aspektais. Konstatavus tokią teisinę situaciją, kiltų tik civilinių teisinių
pasekmių taikymo klausimai, kurie ir būtų nagrinėjimo dalykas tokioje byloje.
17 d. nutartis civilinėje byloje ŽŪB „AVG Lankesa“ v. M. Š., bylos Nr. 3K-3-513/2009
Dėl kooperatinės bendrovės narių susirinkimo ir valdybos kompetencijos

Kooperatinių bendrovių įstatymo (1993 m. birželio 1 d. įstatymo Nr. I-164 redakcija) 16
straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatyta, kad kooperatinės bendrovės narių susirinkimas priima
sprendimą dėl kooperatinės bendrovės ilgalaikio turto įgijimo, perleidimo, nuomos ar įkeitimo,
ilgalaikių paskolų paėmimo ir suteikimo, laidavimo ar garantavimo už kitų ūkio subjektų
prievoles, jeigu šių sandorių suma viršija 1/10 kooperatinės bendrovės nuosavo kapitalo vertės.
Kooperatinės bendrovės narių susirinkimas gali turėti ir kitų teisių bei įgaliojimų, nustatytų
kooperatinės bendrovės įstatuose (Kooperatinių bendrovių įstatymo 16 straipsnio 2 dalis).
Ieškovo įstatuose, galiojusiuose ginčijamų sprendimų priėmimo metu, buvo nuostata, kad
kooperatinės bendrovės narių susirinkimas sprendžia ir kitus kooperatyvo veiklos klausimus.
Tokia kooperatinės bendrovės narių susirinkimo kompetencijos apibrėžtis reiškė, kad, nustatyta
tvarka pateikus klausimą svarstyti susirinkime, bendrovės narių susirinkimo kompetencija
priimant sprendimą pateiktu svarstyti klausimu turi besąlyginę prioritetinę galią prieš bendrovės
valdymo organų kompetenciją. Dėl to nepagrįsti kasatoriaus argumentai, kad tik valdyba galėjo
17
sudaryti sandorius kooperatyvo vardu, jei sandorio suma neviršijo 1/10 kooperatyvo nuosavo
kapitalo vertės.
17 d. nutartis civilinėje byloje ŽŪB „AVG Lankesa“ v. M. Š., bylos Nr. 3K-3-513/2009
Dėl akcininko teisės reikšti ieškinį

Vertinant tai, ar akcininkas turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu atlyginti bendrovei žalą,
kuri susidarė dėl bendrovės vadovo ir valdybos narių pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo
po to, kai iškelta bankroto byla, būtina atsižvelgti į ABĮ 14 straipsnio 1 dalies normą, kurioje
nustatyta, kad akcininkų teises ir pareigas nustato šis ir kiti įstatymai, taip pat bendrovės įstatai.
Šio ir kitų įstatymų nustatytos akcininkų turtinės ir neturtinės teisės negali būti apribotos,
išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Pagal išdėstytos įstatymo normos nuostatą, kad šio ir kitų
įstatymų nustatytos akcininkų turtinės ir neturtinės teisės negali būti apribotos, išskyrus įstatymų
nustatytus atvejus, akcininko teisė reikšti ABĮ 16 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytus
ieškinius gali būti paneigta tik įstatymu ir tik jame aiškiai (expressis verbis) suformuluotu tokiu
apribojimu. Tokio apribojimo ĮBĮ nėra... Taigi iš išdėstyto teisinio reglamentavimo darytina
išvada, kad akcininko teisė, nustatyta ABĮ 16 straipsnio 1 dalies 5 punkte, nėra paneigta, todėl
darytina išvada, jog akcininkas, gindamas savo turtinį interesą, turi teisę reikšti ieškinį buvusiam
bendrovės vadovui, prašydamas atlyginti žalą, atsiradusią pareigų nevykdymu ar netinkamu jų
vykdymu ir tuo atveju, kai įmonei iškelta bankroto byla.
Akcininkas turi materialinį interesą, kai įmonei iškelta bankroto byla, nes įmonės
likvidavimo atveju jis gali gauti dalį likviduojamos įmonės turto. Šis materialinis interesas
leidžia akcininkui imtis teisinio veiksmo, kuriuo siekiama įmonės bankroto proceso metu
išsaugoti jos turtą, konkrečiai – reikšti ieškinį dėl buvusio įmonės vadovo sudaryto sandorio
pripažinimo negaliojančiu.
17 d. nutartis civilinėje byloje bankrutuojančios UAB „Žaibo ratas“ akcininkė E. D. B. v. V. B.,
bylos Nr. 3K-3-514/2009
Dėl dalyvio prievolės, individualiai įmonei iškėlus bankroto bylą

Kai bankroto byla iškeliama individualiai (personalinei) įmonei, tai visi kreditoriai savo
finansinius reikalavimus turi pareikšti Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka nepriklausomai
nuo to, su kuo – įmone ar jos savininku, kaip privačiu asmeniu, – buvo sudarytas sandoris, iš
kurio kyla reikalavimas. Šiuo aspektu konstatuotina: kadangi už individualios įmonės – neribotos
civilinės atsakomybės juridinio asmens – prievoles atsako ne vien tik įmonė, bet ir jos dalyviai,
tai visos civilinės bylos, kuriose nagrinėjami įmonės dalyviui (dalyviams) pareikšti turtiniai
reikalavimai, turi būti perduodami bankroto bylą nagrinėjančiam teismui (ĮBĮ 15 straipsnio
2 dalis (2002 m. lapkričio 19 d. įstatymo Nr. IX-1200 redakcija), CK 2.50 straipsnio 4 dalis).
ĮBĮ 15 straipsnio 2 dalies, 18 straipsnio 1 dalies, CK 2.50 straipsnio 4 dalies nuostatų
sisteminė-loginė analizė bei šių normų tarpusavio funkcinis ryšys, išplėstinės teisėjų kolegijos
vertinimu, teikia pagrindą konstatuoti, kad tais atvejais, kai turtinio pobūdžio išieškojimas iš
įmonės dalyvio vykdomas vykdymo proceso tvarka, tai tokie vykdomieji dokumentai perduotini
bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, vadovaujantis CPK 626 straipsnio 3 punkto nuostatomis.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės
25 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo R. Z. skundą dėl antstolės veiksmų, bylos Nr. 3K-
7-162/2009
Dėl akcinės bendrovės akcininkų civilinės atsakomybės

Nagrinėjamoje byloje dėl juridinio asmens dalyvių atsakomybės ir galimybės taikyti
CK 2.50 straipsnio 3 dalį konstatuotini teisiškai reikšmingi faktai, ar juridinio asmens dalyviai
laikėsi įstatymais reglamentuotos juridinio asmens dalyvio veiklos tvarkos, kai nelikus
bendrovės vadovo, juridinio asmens dalyviai nesprendė įstatymais priskirtų klausimų dėl
18
bendrovės veiklos. Subsidiarinė juridinio asmens dalyvio atsakomybė pagal CK 2.50 straipsnio 3
dalį taikytina konstatavus konkretaus juridinio asmens dalyvio nesąžiningus veiksmus,
nulėmusius juridinio asmens negalėjimą įvykdyti prievolės.
Sistemiškai taikant Akcinių bendrovių įstatymo 23 straipsnio 1-3 dalis, nebelikus
bendrovės vadovo, pareiga inicijuoti visuotinio akcininkų susirinkimo sušaukimą tenka bet
kuriam akcininkui, kurio turimų akcijų kiekis yra ne mažiau kaip 10 proc. Mirus bendrovės
vadovui, šią įstatyme nustatytą pozityvią pareigą turėjo vykdyti bet kuris iš bendrovės akcininkų,
valdžiusių ne mažesnį kaip 10 proc. bendrovės akcijų paketą... Taigi aptariamo teisinio
reglamentavimo kontekste atsakovai turėjo teisinę pareigą inicijuoti bendrovės visuotinio
akcininkų susirinkimo sušaukimą, kuriame būtų sprendžiama dėl įstatyme nurodytų privalomų
spręsti klausimų (tarp jų - dėl bendrovės vadovo skyrimo, finansinės atskaitomybės tvirtinimo ir
kt.).
Bylą nagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijų procesiniuose sprendimuose
nustatytos aplinkybės apie tai, kad atsakovai neinicijavo visuotinio akcininkų susirinkimo
sušaukimo, toks atsakovų neveikimas vertintinas kaip Akcinių bendrovių įstatyme nurodytų
teisinių pareigų nevykdymas. Tai konstatavus byloje reikia ištirti ir įvertinti faktines aplinkybes
dėl atsakovų teisiškai nepagrįsto neveikimo ir ieškovo nurodytos žalos atsiradimo priežastinio
ryšio, t. y. ar, atsakovams įvykdžius įstatyme nurodytas pozityvias pareigas ir sušaukus visuotinį
akcininkų susirinkimą, kuriame būtų paskirtas bendrovės vadovas (atsakingas už bendrovės turto
išsaugojimą asmuo), tokiais neatliktais atsakovų veiksmais būtų galima išvengti žalos bendrovės
kreditoriams ir jų interesams atstovaujančiam bankrutavusios bendrovės administratoriui
atsiradimo. Byloje reikia atsakyti į klausimą, ar dėl atsakovų neveikimo bendrovė prarado tam
tikrą turtą, ar kitaip pablogėjo bendrovės turtinė padėtis ir ar toks pablogėjimas galėjo nulemti
bendrovės negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais (nemokumą). Taip pat įvertintinas atsakovų
neveikimas sąžiningumo prieš bendrovės kreditorius aspektu, nes nesąžiningų veiksmų
konstatavimas kartu reiškia ir juridinio asmens dalyvio kaltę. Taigi sprendžiant civilinės
atsakomybės iš delikto taikymą reikia nustatyti faktines aplinkybes, patvirtinančias ar
paneigiančias visas būtinas civilinės atsakomybės sąlygas (CK 6.246-6.249 straipsniai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 9
d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Alveronas“ v. I. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-329/2009.
Dėl bankroto administratoriaus teisės reikšti reikalavimą dėl subsidiarios juridinio asmens
dalyvio atsakomybės
Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 14 punkte įtvirtinta, kad įmonės bankroto
administratorius gina visų kreditorių ir bankrutuojančios įmonės teises ir interesus; pagal Įmonių
bankroto įstatymą įmonės bankroto administratorius reiškia ieškinius veikdamas įmonės
kreditorių interesais ir byloje pagal pareikštą ieškinį administratorius prašo priteisti iš atsakovų
žalos atlyginimą, kuris įmonės likvidavimo procese būtų naudojamas tokios įmonės kreditorių
reikalavimams dengti. Taigi galutiniai naudos gavėjai pagal ieškinį yra ne įmonė, o jos
kreditoriai, t. y. tie asmenys, kurių teisių apsaugai skirta CK 2.50 straipsnio 3 dalis.
d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Alveronas“ v. I. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-329/2009.
Dėl atsakomybės pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį

Jeigu bendrovės akcininkas, nors ir neturintis lemiamos įtakos visuotinio akcininkų
susirinkimo sprendimo priėmimui, elgdamasis nesąžiningai, visuotiniame akcininkų susirinkime
balsuoja už jo paties naudai priimamą sprendimą ir realiai pasinaudoja tokio sprendimo
sukurtomis teisinėmis pasekmėmis, tai tokiam akcininkui, esant kitoms būtinoms atsakomybės
sąlygoms, gali būti taikoma CK 2.50 straipsnio 3 dalyje nustatyta subsidiarioji atsakomybė už
juridinio asmens prievoles.
Ieškinio reikalavimo mastui (dydžiui) neturi teisinės reikšmės tai, kokia konkrečiai
ginčijamu sprendimu išmokėta suma teko patiems kasatoriams, nes civilinės atsakomybės
19
aspektu kasatorių nesąžiningi ir neteisėti veiksmai reiškėsi ne tik tam tikrų lėšų realiu gavimu
asmeniškai, bet ir nesąžiningais veiksmais priimant ginčijamą sprendimą, dėl kurio ieškovui
(bendrovei) atsirado pareiga išmokėti atitinkamas sumas, t. y. dėl kurio (sprendimo) sumažėjo
bendrovės turtas, atitinkamai sumažėjo jos mokumas ir tapo negalimas jos prievolių įvykdymas
kitiems kreditoriams. Dėl to šiuo atveju esminę reikšmę turi tai, ar ieškovo reikalaujama priteisti
suma neviršija nesąžiningu sprendimu bendrovei sukurtų teisinių pasekmių, dėl kurių ji negali
įvykdyti prievolių kitiems kreditoriams, dydžio.
9 d. nutartis civilinėje byloje bankrutuojanti UAB „Čeltaura“ v. A. K. Č. ir kt., bylos Nr. 3K-3-
486/2009
Dėl juridinio asmens dalyvio atsakomybės pagal juridinio asmens prievoles, Akcinių
bendrovių įstatymo 60 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintos nemokumo sampratos
Kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų
veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai
(CK 2.50 straipsnio 3 dalis). Ši taisyklė inter alia taikytina ir tais atvejais, kai akcinės bendrovės
visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimu priimamas sprendimas išmokėti dividendus ir šie
išmokami pažeidžiant įstatymo reikalavimus. Akcinių bendrovių įstatymo 60 straipsnio 3 dalies
1 punkte (2003 m. gruodžio 11 d. įstatymo Nr. IX-1889 redakcija) nustatyta, kad visuotinis
akcininkų susirinkimas negali priimti sprendimo skirti ir išmokėti dividendus, jei bendrovė yra
nemoki ar išmokėjusi dividendus taptų nemoki. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje normoje
įtvirtinta nemokumo samprata neturi būti aiškinama analogiškai Įmonių bankroto įstatyme
įtvirtintai įmonės nemokumo sampratai, nes jos tikslai yra kitokie, nei bankrotą
reglamentuojančių teisės normų. Akcinių bendrovių įstatymo 60 straipsnio 3 dalies 1 punkte
vartojama nemokumo sąvoka turi būti aiškinama teikiant prioritetą bendrovės kreditoriaus teisei
gauti savo reikalavimo patenkinimą iš bendrovės prieš bendrovės akcininko turtinę teisę gauti
bendrovės pelno dalį (dividendą). Dėl šios priežasties negali būti pateisinama situacija, kai, esant
neįvykdytiems bendrovės piniginiams įsipareigojimams kitiems kreditoriams pagal prievoles,
kurių įvykdymo terminai suėję, bendrovės akcininkai priima sprendimą išsimokėti ir išsimoka
dividendus, paneigdami prioritetines kreditorių teises. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus,
teisėjų kolegija konstatuoja, kad bendrovės nemokumas Akcinių bendrovių įstatymo 60
straipsnio 3 dalies 1 punkto prasme yra tokia bendrovės būklė, kai ji negali vykdyti piniginių
prievolių, kurių vykdymo terminai yra suėję. Nepaisant to, kokia yra bendrovės finansinėje
atskaitomybėje formaliai deklaruojama įmonės finansinė būklė, vien faktas, kad, priimant
sprendimą išmokėti dividendus, bendrovė turėjo piniginių prievolių, kurių mokėjimo terminai
yra suėję, suponuoja prielaidą, kad bendrovė buvo nemoki. Pareiga paneigti šią prezumpciją
tenka atsakovui (CPK 178 straipsnis).
21 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Panevėžio gelžbetonis“ v. L. G., bylos Nr. 3K-3-576/2009
Dėl uždarosios akcinės bendrovės valdybos nario atsistatydinimo pasekmių ir akcininko

teisių gynimo
Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atsistatydinus bendrovės valdybos
nariui, negali kilti ABĮ 31 straipsnio 11 dalyje nustatytų pasekmių, t. y. bendrovės valdyba dėl
akcininkų, kuriems priklausančios akcijos suteikia ne mažiau kaip 1/10 visų balsų, prieštaravimo
rinkti pavienį valdybos narį nepraranda įgaliojimų ir, jeigu išlieka kvorumas, toliau vykdo savo
funkcijas, o pavienio valdybos nario rinkimo klausimas sprendžiamas ABĮ 31 straipsnio 3 dalies
nustatyta tvarka. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad bendrovės valdybos nario
rinkimo tvarka tais atvejais, kai stebėtojų taryba nesudaroma, yra išsamiai nustatyta ir nėra
teisinio pagrindo konstatuoti, kad egzistuoja teisės spraga, kurią būtina užpildyti taikant įstatymo
analogiją.
20
d. nutartis civilinėje byloje V. V. v. UAB „Senasis lokys“, bylos Nr. 3K-3-139/2009
Dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės

Nagrinėjamu atveju bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė pareiškė ieškinį buvusiam
administracijos vadovui dėl nuostolių atlyginimo, teigdama, kad šie atsirado dėl bendrovės
vadovo vienašališkai pasididinto atlyginimo. Sprendžiant, yra ar ne pagrindas šiuo atveju taikyti
bendrovės vadovui civilinę atsakomybę, turėjo būti nustatytos būtinosios šios atsakomybės
taikymo sąlygos: ar bendrovės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, konkrečiai – ar jis pats
nustatė sau didesnį atlyginimą; ar bendrovė patyrė žalos (nuostolių); priežastinį neteisėtų
bendrovės vadovo veiksmų ir bendrovės patirtos žalos ryšį (CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai);
nustačius šias sąlygas, bendrovės vadovo kaltė būtų preziumuojama (CK 6.248 straipsnio
1 dalis). Ieškovas privalo įrodyti tris būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus
atsakovo veiksmus, bendrovei padarytos žalos faktą ir priežastinį neteisėtų veiksmų bei žalos
ryšį (CPK 178 straipsnis). Konstatavus, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, kurie lėmė
žalos (nuostolių) atsiradimą, kaltė būtų preziumuojama, todėl ieškovas neprivalėtų įrodinėti, kad
bendrovės vadovas kaltas; paneigti nurodytą prezumpciją, siekdamas išvengti civilinės
atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų atsakovas, t. y. bendrovės vadovas (CPK 178
straipsnis, 182 straipsnio 4 dalis).
d. nutartis civilinėje byloje UAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009
Dėl akcinės bendrovės valdymo organų atsakomybės įmonės kreditoriams

Likvidavus skolininką dėl bankroto, kreditoriaus teisės į kaltąjį dėl žalos padarymo asmenį
išsaugojimas reiškia bendrovės kreditoriaus teisių apsaugą, kreditoriaus subjektinių teisių
realumą ir praktinį užtikrinimą. Įmonei (skolininkui) tapus nemokiai ir bankrutavus, vienintelė
galimybė kreditoriui apsaugoti savo interesus (jei jie nebuvo patenkinti bankroto byloje) yra
grindžiama įmonės valdymo organus sudariusių asmenų fiduciarinių pareigų pačiai įmonei, jos
akcininkams ir kreditoriams pažeidimu, nes bendrovė privalo veikti atsižvelgdama į visų
suinteresuotų asmenų, įskaitant ir kreditorius, interesus. Taigi generalinio delikto principo
taikymo galimybė įmonės valdymo organus sudarantiems asmenims atsiranda, jeigu pati įmonė
dėl jos valdymo organus sudarančių asmenų priimamų sprendimų tampa nemoki ir bankrutuoja.
Konkretaus valdymo organą sudariusio asmens atsakomybės klausimas spręstinas individualiai,
priklausomai nuo jo asmeniškai priimtų sprendimų (pvz., balsavimo „už“ arba „prieš“, apskritai
dalyvavimo priimant atitinkamą sprendimą ir pan.).
19 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras v. A. J. V. M. ir
kt., bylos Nr. 3K-3-517/2009
Dėl uždarosios akcinės bendrovės direktoriaus, kaip juridinio asmens valdymo organo,
atsakomybės už juridiniam asmeniui padarytą žalą teisinio reglamentavimo ir pobūdžio
Vadovą ir bendrovę siejančių teisinių santykių ypatumai teikia pagrindą konstatuoti, kad
ABĮ 37 straipsnio 4 dalies nuostatos dėl su vadovu sudaromos darbo sutarties ir galimybės
sudaryti visiškos materialinės atsakomybės sutartį, taip pat ABĮ 37 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos
bendrovės vadovo funkcijos – organizuoti kasdienę bendrovės veiklą, priimti į darbą ir atleisti
darbuotojus, sudaryti ir nutraukti su jais darbo sutartis, skatinti juos ir skirti nuobaudas – viena
vertus, patvirtina bendrovės vadovo, kaip darbo teisinių santykių subjekto, statusą, t. y.
atitinkamai kaip darbuotojo ir kaip darbdavio atstovo (DK 14 straipsnio 2 dalis, 24 straipsnio
1 dalis). Šis bendrovės vadovo, kaip darbo teisinių santykių subjekto, statusas reiškiasi
vadinamuosiuose „vidiniuose“ bendrovės ir vadovo santykiuose. Kita vertus, ABĮ 19 straipsnio
6 dalies nuostatos – bendrovės santykiuose su kitais asmenimis bendrovės vardu vienvaldiškai
veikia bendrovės vadovas – įtvirtina vadovo, kaip juridinio asmens atstovo, statusą „išoriniuose“
21
santykiuose, kuriuose vadovui keliami aukštesni reikalavimai tiesiogiai įtvirtinti civiliniuose
įstatymuose arba išplaukiantys iš šių įstatymų esmės. Taigi egzistuoja (įstatymuose įtvirtinamas)
tam tikras vadovo ir bendrovės santykių dualizmas: „vidiniuose“ santykiuose vadovas vertintinas
kaip darbo teisinių santykių subjektas, o „išoriniuose“ – kaip bendrovės, t. y. juridinio asmens,
valdymo organas (ir atstovas).
Kai uždarosios akcinės bendrovės vadovas padaro bendrovei žalos veikdamas kaip jos
valdymo organas „išoriniuose“ santykiuose, tai jam taikytina civilinė atsakomybė pagal
civilinius įstatymus, o ne materialinė atsakomybė pagal Darbo kodeksą. Civilinei atsakomybei
taikyti pirmiau nurodytomis sąlygomis teisiškai nereikšminga aplinkybė, ar su bendrovės vadovu
yra sudaryta visiškos jo materialinės atsakomybės sutartis.
20 d. nutartis civilinėje byloje bankrutuojanti UAB „Optimalūs finansai“ v. G. P., bylos Nr. 3K-
7-444/2009
Dėl uždarosios akcinės bendrovės vadovo, kaip juridinio asmens valdymo organo,
atsakomybės
Juridinio asmens dalyvių susirinkimas formuoja juridinio asmens valią, kurią įgyvendina
per juridinio asmens valdymo organus, tačiau juridinio asmens dalyvio interesai ne visada gali
sutapti su juridinio asmens interesais, tuo tarpu juridinio asmens valdymo organai, taip pat
juridinio asmens vadovas turi fiduciarinių pareigų juridiniam asmeniui, t. y. pareigų veikti
išimtinai juridinio asmens interesais (CK 2.87 straipsnis). Šių pareigų nevykdymas ar netinkamas
vykdymas lemia valdymo organo atsakomybę pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį... Akcininkų
sprendimas sudaryti bendrovei nuostolingą sandorį (nagrinėjamu atveju išsinuomoti patalpas už
aiškiai padidintą nuomos kainą) nešalina bendrovės vadovo atsakomybės už tokio sandorio
sudarymą, nes bendrovės vadovas yra specialus subjektas, kuriam įstatyme nustatyta išskirtinė
teisė atstovauti bendrovei, veikti jos vardu ir jam taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės
standartai negu juridinio asmens dalyviui ar eiliniam juridinio asmens darbuotojui...
30 d. nutartis civilinėje byloje bankrutuojanti AB „Barklita“ v. G. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-
528/2009
Dėl bendrovės ir jos valdymo organo nario interesų konfliktą reglamentuojančių normų
taikymo ginčijant bendrovės sudarytus sandorius
Nustačius CK 2.87 straipsnyje įtvirtintų bendrovės vadovo fiduciarinių pareigų pažeidimą,
sudaryto sandorio priešingumas atstovaujamojo interesams CK 2.135 straipsnio 1 dalies taikymo
prasme yra preziumuojamas. Paneigti šią prezumpciją privalo bendrovės vadovas kaip juridinio
asmens atstovas (CPK 178 straipsnis).
8 d. nutartis civilinėje byloje AB „Šilutės girnos“ v. R. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-557/2009
Dėl prievolės skelbti oficialų privalomą pasiūlymą supirkti akcinės bendrovės

vertybinius popierius, suteikiančius balsavimo teises
Įstatyme įvardytam asmeniui arba kartu veikiančių asmenų grupei peržengus nustatytą
balsų ribą, šie asmenys turi alternatyvią pareigą perleisti viršijančius nustatytą balsų ribą
vertybinius popierius arba teikti privalomą oficialų pasiūlymą supirkti likusius balsavimo teisę
suteikiančius vertybinius popierius. Atsakovams neįgyvendinus vienos iš alternatyvių pareigų,
ieškovas, kaip smulkusis akcininkas, įgijo teisę reikalauti oficialaus pasiūlymo paskelbimo dėl
likusių AB ,,Panevėžio statybos trestas“ vertybinių popierių, suteikiančių teisę balsuoti,
supirkimo (Vertybinių popierių rinkos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Ieškovas turi
teisę reikalauti tik įpareigojimo pateikti oficialų pasiūlymą.
balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje M. V. v R. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-160/2009
22
Dėl sutarties sudarymo instituto ir ABĮ 47 straipsnio santykio
Sutarties sudarymo ir pirmenybės teisės pirkti akcijas institutų ir juose esančių taisyklių
tapatinti negalima. Šie institutai skiriasi tiek savo tikslais, tiek savo turiniu. Sutarties sudarymo
instituto tikslas - nustatyti sąlygas, kurioms esant šalis pradeda saistyti sutartinės prievolės.
Pirmenybės teisės pirkti akcijas instituto tikslai yra keli. Pirma, akcininko pirmenybės teisės
tinkamu įgyvendinimu sudaroma galimybė sumažinti bendrovės dalyvių skaičių ir taip
sukoncentruoti kapitalą vienose rankose. Dviejų ar daugiau akcininkų galimybės priimti
sprendimus yra apsunkintos, todėl kai vienas iš parduoda savo akcijas kitam akcininkui,
bendrovės strateginis valdymas, kurį įgyvendina bendrovės akcininkai, tampa efektyvesnis ir
patogesnis. Atitinkamai mažėja akcininkų tarpusavio nesutarimų tikimybė. Antra, pirmenybės
teisė pirkti akcijas leidžia uždarosios akcinės bendrovės akcininkų atliekamą strateginį
bendrovės valdymą išlaikyti tarp jau bendrovės kapitale dalyvaujančių ir bendrovės verslą gerai
pažįstančių asmenų. Toks kapitalo uždarumas nuo išorinių subjektų ypač svarbus uždarojo tipo
akcinėse bendrovėse. Siekiant šių tikslų įstatyme nustatyta parduodančio akcininko pareiga
pranešti kitiems akcininkams apie parduodamas akcijas. Ši pareiga esamų akcininkų naudai
sukuria derybinį išimtinumą, kuriuo pasinaudodami šie akcininkai gali įgyti bendrovės akcijų.
Savo teisine prigimtimi ABĮ 47 straipsnyje nustatyta akcininkų pirmenybės teisė pirkti ir
pasitraukiančio iš bendrovės kapitalo akcininko pareiga pasiūlyti ir parduoti bendrovės akcijas
pageidaujančiam pirkti bendrovės akcininkui yra įstatyminė prievolė (lot. lex obligationis),
kurios viena šalis yra pasitraukiantis iš bendrovės kapitalo akcininkas, kita šalis – visi likę
akcininkai. Šios įstatyminės prievolės vykdymas savaime nėra oferta CK 6.167 straipsnio
prasme, o tik siūlymas pasinaudoti pirmenybės teise pirkti ir derėtis. Jis reiškia informaciją
bendraturčiui apie ketinimą parduoti akcijas trečiajam asmeniui. ABĮ 47 straipsnio 5 dalyje
nurodoma, kad kai vienas ar keli uždarosios akcinės bendrovės akcininkai per nustatytą terminą
pareiškė pageidavimą pirkti visas akcininko parduodamas uždarosios akcinės bendrovės akcijas,
akcininkas šias akcijas privalo parduoti pageidavimą pareiškusiems akcininkams (vienam ar
keliems), o pageidavimą pareiškę akcininkai visas šias akcijas už kainą, ne mažesnę, nei buvo
nurodyta pranešime, privalo nupirkti apmokėdami ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo tos dienos,
kurią bendrovė gavo pranešimą apie ketinimą parduoti akcijas, jei su akcijas parduodančiu
akcininku nesusitariama kitaip. Teisėjų kolegija pažymi, kad ši nuostata vertinama kaip siūlymas
pasinaudoti pirmumo teise pirkti akcijas ir pradėti derybas dėl jų pirkimo-pardavimo, o
apsikeitimas šiais pasiūlymais nereiškia pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo. ABĮ 47
straipsnyje nustatyto reikalavimo raštu pranešti apie ketinimą parduoti negalima tapatinti su
oferta, kuri yra konkretus pasiūlymas sudaryti sutartį konkrečiomis sąlygomis. Toks pranešimas
galėtų būti vertinamas kaip oferta, jei jis būtų aiškiai apibrėžtas – pranešime adresatas
(akcininkas) būtų nurodytas kaip pirkėjas, o ne išreikštas ketinimas parduoti akcijas kitam
asmeniui; iš pranešimo turinio būtų galima daryti išvadą, kad tai – oferta akcininkui.
5 d. nutartis civilinėje byloje V. G. v. R. G., bylos Nr. 3K-3-168/2009.
Dėl akcijų pirkimo-pardavimo sutarties esminių sąlygų

ABĮ 46 straipsnio 3 dalyje yra nurodytos esminės akcijų pirkimo-pardavimo sutarties
sąlygos pagal įstatymą. Nors ir detaliai, tačiau šios sąlygos apibūdina tik sutarties dalyką. ABĮ 47
straipsnio 1 dalyje nurodytas reikalavimas siunčiant pranešimą nurodyti ir kainą nereiškia, jog
kaina yra būtina pačios sutarties sąlyga. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai (CK
1.5 straipsnis) reikalauja, kad vėliau šalims sudarius sutartį dėl akcijų pirkimo pardavimo
pasinaudojant pirmenybės teise, jos laikytųsi pranešime ir vėliau sekusiame atsakyme nurodytos
kainos dydžio. Todėl, atsižvelgdama į esamą teisinį reglamentavimą teisėjų kolegija konstatuoja,
jog akcijų pirkimui – pardavimui įstatymas nustato tik vieną privalomą sąlygą – sutarties dalyką.
CK 6.181 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog jei derybų metu viena iš šalių pareiškia, kad
sutarties ji nelaikys sudaryta tol, kol nebus susitarta dėl tam tikrų sąlygų, arba tol, kol susitarimas
23
nebus atitinkamai įformintas, sutartis laikoma nesudaryta tol, kol šalys dėl tų sąlygų nesusitaria
arba savo susitarimo atitinkamai neįformina. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios teisės normos
tikslus, sisteminį sutarčių teisės pobūdį ir konsensualizmo principą, konstatuoja, jog ši teisės
norma taikytina ne tik tais atvejais, kai šalis aiškiai pareiškia, jog ji nesudarys sutarties, jei nebus
susitarta dėl tam tikrų sąlygų, bet ir tais atvejais, kai konkrečios sąlygos svarba, jos esminis
pobūdis šaliai matyti iš jos elgesio faktinių aplinkybių kontekste, pavyzdžiui, šalis vengia
įsipareigoti mokėti visą didelę sandorio kainą iš karto, kaip kad buvo nagrinėjamu atveju. Jei
sutarties sąlyga neesminė – sutartis laikoma sudaryta ir jai taikytinas sutarties spragų užpildymo
institutas, kuris įtvirtintas CK 6.162 straipsnio 2 dalyje. Dėl to CK 6.181 straipsnio 3 dalis
taikytina tiek tais atvejais, kai šalis aiškiai pareiškia, jog nesudarys sutarties jei nebus susitarta
dėl konkrečios sąlygos (kuri iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti neesmine), tiek ir tais atvejais, kai
sutarties sąlygos esminis pobūdis yra numanomas (tačiau sąlyga privalo būti esminė šaliai).
5 d. nutartis civilinėje byloje V. G. v. R. G., bylos Nr. 3K-3-168/2009.
Dėl pranešimą apie ketinimą parduoti akcijas pateikusio asmens netinkamumo

Pranešimą dėl ketinimo parduoti akcijas gali paduoti akcijų savininkas ar jo įgaliotas
asmuo. Sutuoktinio sutikimo parduoti akcijas gali reikėti tik tada, kai, pirma, akcijos yra bendroji
jungtinė sutuoktinių nuosavybė (CK 4.92 straipsnis); antra, kai šiomis akcijomis yra
disponuojama. Pranešimu apie akcijų pardavimą akcijos nėra parduodamos, o tik kviečiama
derėtis. Čia neatliekamas joks disponavimo turtu veiksmas, dėl ko gali reikėti kito sutuoktinio
valios (CK 3.92 straipsnio 1 dalis).
5 d. nutartis civilinėje byloje V. G. v. R. G., bylos Nr. 3K-3-168/2009
Dėl akcininko pirmenybės teisės įsigyti parduodamas akcijas

Pagal galiojančią ABĮ 47 straipsnio 1 dalies formuluotę įstatymo leidėjas nenustatė, jog ši
pirmumo teisė būtų taikoma tik parduodant akcijas tretiesiems asmenims. Dėl to teisėjų kolegija
konstatuoja, kad ši teisė turi būti taikoma ir tuo atveju, kai akcijos yra parduodamos kitiems tos
pačios bendrovės akcininkams... ABĮ 47 straipsnyje nustatytas reguliavimas reiškia, kad
pirmumo teisė taikoma ir santykiuose su kitais akcininkais, t. y. apie ketinimą parduoti akcijas
bendrovės vadovas turi pranešti visiems asmenims, kurie pranešimo apie ketinimą parduoti
akcijas gavimo metu yra bendrovės akcininkai. Jei bendrovės vadovas praneša, kad nė vienas
akcininkas nepageidauja įsigyti akcijų, tada šias akcijas galima parduoti trečiajam asmeniui.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmumo teisė, įtvirtinta ABĮ 47 straipsnio 1 dalyje, negali būti
panaikinta įstatuose (ABĮ 47 straipsnio 2 dalis).
Kasatorės keliamus bendro pobūdžio argumentus dėl neįmanomumo mainyti akcijas
teisėjų kolegija pripažįsta neaktualiais nagrinėjamos bylos kontekste ir pažymi, kad šiuo atveju
galioja bendrojo pobūdžio taisyklė, jog galima viskas, kas nedraudžiama.
22 d. nutartis civilinėje byloje J. N. v. S. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-587/2009
Dėl pasekmių, pažeidus akcininkų pirmumo teisę įsigyti parduodamas akcijas.

Atsižvelgdama į specialųjį uždarosios bendrovės akcininko pirmumo teisės įsigyti
parduodamas akcijas teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad akcininko, kuriam
pasiūlymas įsigyti parduodamas akcijas iš viso nebuvo pateiktas, o akcijos perleidžiamos
trečiajam asmeniui išvengiant perleidimo apribojimų, teisės apginamos pripažinus tokį
perleidimą trečiajam asmeniui negaliojančiu ir taikant restituciją. Tokiu atveju akcininkas,
pažeidęs kitų akcininkų pirmumo teisę, norėdamas perleisti akcijas, privalės tinkamai įvykdyti
įstatymo reikalavimus (CK 1.138 straipsnio 2 punktas, ABĮ 47 straipsnis).
22 d. nutartis civilinėje byloje J. N. v. S. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-587/2009
24
ATSTOVAVIMAS
Dėl atstovo ir atstovaujamojo galimo interesų konflikto
Įgaliojimo, kaip tokio, buvimas nereiškia, kad įgaliotinis juo gali remtis tik formaliai,
vadovaudamasis vien žodiniu tekstu surašytais įgaliojimais. CK 6.760 straipsnio 1 dalyje
nustatyta, jog įgaliotinis privalo įvykdyti jam duotą pavedimą sąžiningai ir rūpestingai, kad
įvykdymas geriausiai atitiktų įgaliotojo interesus, bei vengti savo asmeninių interesų konflikto su
įgaliotojo interesais.
nutartis civilinėje byloje Č. D. ir kt. v. R. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-13/2009
Dėl CK 2.134 ir 2.135 straipsnių taikymo

Tuo atveju, kai įgaliojime atstovaujamasis atstovui pats nurodo sudaryti jo vardu sandorį
su CK 2.134 ir 2.135 straipsniuose nurodytais asmenimis, toks sandoris negali būti vertinamas
kaip pažeidžiantis atstovaujamojo teises. Tokia išvada darytina ir lingvistiškai aiškinant CK
2.134 ir 2.135 straipsnių turinį. Prieštaraujantis imperatyviosioms įstatymo normoms sandoris
yra niekinis ir negalioja nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu (CK
1.78 straipsnio 1 dalis, 1.80 straipsnio 1 dalis). Atstovo atstovaujamojo vardu sudarytas sandoris
su pačiu savimi, asmeniu, kurio atstovas jis tuo metu yra, tai pat su savo sutuoktiniu, tėvais,
vaikais ar kitais artimaisiais giminaičiais gali būti pripažintas negaliojančiu atstovaujamojo
reikalavimu (CK 2.134 straipsnio 1 dalis, 2.135 straipsnio 1 dalis).
4 d. nutartis civilinėje byloje B. S. S. v. S. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-421/2009
Dėl atstovo atsiskaitymo santykio su pakvitavimu

CK 2.150 straipsnyje nustatyta atstovo prievolė atsiskaityti atstovaujamajam. Prievolė
atsiskaityti apima dvi pareigas – pirma, pateikti ataskaitą už savo veiklą (informacinė pareiga),
antra, atsiskaityti atstovaujamajam už viską, ką yra gavęs vykdydamas pavedimą (turto
perdavimo pareiga). Ši teisės norma nereglamentuoja ataskaitos apie savo veiklą formos,
nereikalauja jos rašytinės formos.
CK 6.65 straipsnio formuluotė bei pakvitavimo paskirtis lemia, kad jei išduodamas
pakvitavimas, jis turi būti rašytinis. Ataskaitai pateikti CK tokio reikalavimo nenustatyta. Dėl to
darytina išvada, kad reikalavimo privalomai prievolės įvykdymą patvirtinti rašytine forma nėra.
Tai taikoma tiek visai atstovo pareigai atsiskaityti, tiek ir konkrečiam pareigos atsiskaityti
elementui – pareigai perduoti turtą atstovaujamajam, įskaitant pinigus. Nei prievolių teisės
bendrosiose nuostatose, nei CK 6.929 straipsnyje, specialiai reglamentuojančiame atsiskaitymų
teisinius santykius, nenustatyta, kad piniginis atsiskaitymas turi būti įforminamas ar
patvirtinamas raštu.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad įstatymai,
reglamentuojantys atstovavimo santykius ir atsiskaitymą tarp atstovo ir atstovaujamojo,
nereikalauja rašytinės atsiskaitymo formos.
18 d. nutartis civilinėje byloje Ž. M. v. A. K., bylos Nr. 3K-3-594/2009
ŠEIMOS TEISĖ
SANTUOKA
Dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės
25
Kasatorės nurodytų aplinkybių visuma galėtų būti pagrindas konstatuoti ieškovo kaltę dėl
santuokos iširimo, remiantis viena iš įstatyme nustatytų prezumpcijų – kai sutuoktinis palieka
šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina (CK 3.60 straipsnio 3 dalis). Tačiau
tam, kad būtų galima nurodytu pagrindu preziumuoti kito sutuoktinio kaltę dėl santuokos
iširimo, įstatyme reikalaujama dviejų aplinkybių viseto: pirma, šeimos palikimo, antra, visiško
nesirūpinimo ja daugiau kaip vienerius metus. Šių aplinkybių įrodinėjimo našta tenka šaliai, kuri
jomis grindžia savo atsikirtimą, o šios bylos atveju – ir materialinį reikalavimą (nutraukti
santuoką) (CPK 178 straipsnis). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nustatant, jog sutuoktinis paliko
šeimą, negalima apsiriboti faktu, jog sutuoktinis fiziškai nebūna kartu su kitu sutuoktiniu ir (ar)
kitais šeimos nariais vienoje patalpoje. Šiai aplinkybei nustatyti būtina įvertinti objektyviųjų ir
subjektyviųjų kriterijų visetą: sutuoktinių tarpusavio psichologinius santykius, šių santykių įtaką
ir galimas pasekmes kitiems šeimos nariams, ypač vaikams, sutuoktinio valios dėl gyvenimo (ar
negyvenimo) šeimoje savanoriškumą, patalpos, į kurią persikelia, atitiktį būstui keliamiems
reikalavimams, kokiomis sąlygomis kitoje patalpoje išvykęs sutuoktinis naudojasi ir kt.
Nustatant antrosios sąlygos – visiško nesirūpinimo šeima daugiau kaip vienerius metus –
egzistavimą, svarbu įvertinti šeimą palikusio sutuoktinio objektyvias galimybes rūpintis šeima.
Be to, teismas turi kompleksiškai įvertinti ir kitas aplinkybes: sutuoktinių tarpusavio santykius
iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį ir pastangas santuokai išsaugoti
tarpusavio santykių pablogėjimo metu ir kitas galinčias būti reikšmingas objektyvias ir
subjektyvias aplinkybes.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 18
d. nutartis civilinėje byloje R. Ž. v. D. Ž., bylos Nr. 3K-3-222/2009
Dėl bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka per laikotarpį nuo 1992 m. lapkričio 2 d. iki
2001 m. birželio 30 d. sudarytos santuokos, įtrauktos į apskaitą civilinės metrikacijos įstaigoje
po sutuoktinio mirties, teisinių pasekmių
Nuo Konstitucijos įsigaliojimo iki 2000 m. CK įsigaliojimo valstybėje taip ir nebuvo
nustatyta bažnytinių santuokų perregistravimo civilinės metrikacijos įstaigoje tvarka, kuri būtų
buvusi paskelbta teisės aktams nustatyta paskelbimo tvarka. Juolab nebuvo nustatytos bažnytinių
santuokų, kurios neįtrauktos į oficialią apskaitą, sukeliamos teisinės pasekmės. Įstatymu
neįtvirtinta reikalavimo bažnytines santuokas, sudarytas nuo 1992 m. lapkričio 2 d. iki
2001 m. birželio 30 d., privalomai įtraukti į apskaitą CK 3.304 straipsnio nustatyta tvarka tam,
kad jos sukeltų tokias pat teisines pasekmes kaip ir santuokos, sudarytos civilinės metrikacijos
įstaigoje. Kita vertus, to padaryti savo noru bažnytines santuokas aptariamu laikotarpiu
sudariusiems asmenims irgi nedraudžiama. Tačiau jeigu vienas iš bažnytinę santuoką sudariusių
sutuoktinių yra miręs, kreiptis dėl bažnytinės santuokos įtraukimo į apskaitą apskritai nėra
galimybės. Konstitucinė nuostata, kad valstybė pripažįsta ir bažnytinę santuokos registraciją,
asmenims, sudariusiems tokias santuokas, bet neperregistravusiems jų civilinės metrikacijos
įstaigoje (atitinkamai – tokios santuokos neįtraukus į apskaitą) pagal teisėtų lūkesčių principą
suteikia pagrindą tikėtis, kad jų sudaryta bažnytinė santuoka yra visavertė tiek valstybės bei
visuomenės požiūriu, tiek pagal įstatymus.
Atsižvelgiant į CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 21 straipsnio
nuostatas, pagal kurias 2000 m. CK normos dėl bažnytinių santuokų apskaitos galioja tik po CK
įsigaliojimo sudaromoms bažnytinėms santuokoms, o duomenis apie bažnytinių santuokų
įregistravimą, atliktą per laikotarpį nuo Konstitucijos įsigaliojimo iki CK įsigaliojimo, numatyta
tik perduoti civilinės metrikacijos įstaigoms, yra pagrindas pripažinti, kad aptariamu laikotarpiu
sudarytų bažnytinių santuokų teisines pasekmes, kai vienas iš sutuoktinių jau yra miręs, įgalina
identifikuoti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. 1R-
160 patvirtintos Civilinės metrikacijos taisyklės... Atkurtasis santuokos įrašas yra pakankamas
teisinis pagrindas, patvirtinantis santuokos sukeltų civilinių teisinių pasekmių, prilyginamų
santuokos, sudarytos civilinės metrikacijos įstaigoje, pasekmėms, faktą.
26
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 10 d.
nutartis civilinėje byloje M. S. Č. v. M. O. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-332/2009
SUTUOKTINIŲ TURTINĖS TEISĖS IR PAREIGOS

Dėl iki santuokos įgyto turto pripažinimo bendrąja daline sutuoktinių nuosavybe
Bendrąją dalinę nuosavybę gali sukurti ir ketinantys susituokti asmenys, kurie iki
santuokos kartu negyvena ir bendro ūkio netvarko, tačiau susitaria įsigyti būsimam bendram
gyvenimui reikalingą turtą. Įsigaliojus CK sužadėtuvių, kaip teisines pasekmes turinčio
susitarimo, santykiai sureguliuoti teisiškai; Santuokos ir šeimos kodekse sužadėtuvių instituto
nebuvo, sužadėtiniai buvo buitinė, ne teisinė sąvoka, tačiau jų turtiniai interesai iki santuokos
sudarymo įsigyjant bendrą turtą buvo saugomi bendrosios jungtinės veiklos santykius
reglamentuojančių normų; 1964 m. Civiliniame kodekse (472- 476 straipsniai) jungtinės
veiklos santykiai buvo reglamentuojami liberaliau negu CK - įstatymo nebuvo numatyta
sandorio negaliojimo dėl rašytinės formos nesilaikymo pasekmė. Taigi, kai bendras turtas įgytas
vieno asmens vardu, siekiant jį pripažinti bendrąja daline nuosavybe, turi būti įrodyta buvus
atitinkamą jungtinės veiklos susitarimą; tokiu atveju nepakanka įrodyti vien faktą, kad įsigyjant
turtą buvo panaudotos ir antrojo asmens lėšos, kito asmens lėšų panaudojimas įgyjant turtą gali
reikšti atlygintinę ar neatlygintinę finansinę paramą ar kt.
d. nutartis civilinėje byloje I. Š. v. R. Š., bylos Nr. 3K-3-424/2009.
Dėl santuokoje įgyto turto pripažinimo asmenine sutuoktinių nuosavybe

CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad asmenine sutuoktinių nuosavybe yra
pripažįstamas sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo
asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia
įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Vertinant, ar ginčo turtas atitinka šioje teisės normoje
įtvirtintą sąlygą, kad įgyjant turtą turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą
asmeninėn nuosavybėn, reikšminga yra ir tai, koks atitinkamos valios išreiškimo būdas buvo
pripažįstamas pakankamu (aiškiu) sudarant turto įgijimo sandorį, kokie asmens veiksmai šiuo
atžvilgiu buvo laikomi teisiškai reikšmingais ir garantavo teisėtų interesų apsaugą.
d. nutartis civilinėje byloje I. Š. v. R. Š., bylos Nr. 3K-3-424/2009.
Dėl galimybės sutuoktinio reikalavimą pripažinti turtą jo asmenine nuosavybe

nagrinėti kitoje byloje, esant ginčui dėl sutuoktinių turto padalijimo
Kai teisme iškėlus bylą pagal ieškinį dėl santuokoje įgyto turto pripažinimo vieno iš
sutuoktinio asmenine nuosavybe iškeliama atskira byla dėl santuokos nutraukimo ir to paties
turto padalijimo, teismas, atsižvelgdamas į tai, kad abiejų ieškinių reikalavimai tarpusavyje
susiję taip, kad šių reikalavimų nagrinėti skyrium neįmanoma, turi spręsti klausimą dėl šių bylų
sujungimo CPK 136 straipsnio 4 dalies nustatyta tvarka.
CPK 136 straipsnio, reglamentuojančio bylų sujungimą ir išskyrimą, nuostatos taikytinos
sistemiškai su materialinės teisės normomis, nustatančiomis, kokie klausimai turi būti išspręsti
santuokos nutraukimo bylose (CK 3.59 straipsnis).
Tais atvejais, kai teismas nesilaikė bendrojo CK 3.59 straipsnyje įtvirtino principo, jog
santuokos nutraukimo pasekmių klausimai turi būti sprendžiami vienoje civilinėje byloje, ir
šiuos klausimus išskyrė į atskiras bylas, toks šių klausimų išskyrimas gali būti pagrindas
panaikinti teismo sprendimą dėl materialinės ir proceso teisės normų pažeidimų. CK
3.59 straipsnyje įtvirtinta materialioji teisės norma yra procesinio pobūdžio, kurios turinys
perkeltas į CPK 385 straipsnio 1 dalį, todėl nagrinėjamu atveju šios teisės normos (CK
3.59 straipsnis) pažeidimą reikia sieti su CPK 329 straipsnio 1 dalyje nustatyta sąlyga (teisės
27
normų pažeidimai turėjo įtakos neteisingo sprendimo priėmimui) bei atsižvelgti į tai, ar nebuvo
pažeista teisė į tinkamą teismą.
10 d. nutartis civilinėje byloje G. M. v. R. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-491/2009
Dėl sutuoktinių sudarytų sutarčių su banku ir iš jų atsirandančių prievolių teisinio

kvalifikavimo
Sutarties šalies sutikimas sudaryti sutartį turi būti aiškinamas plačiai. Jis gali būti
išreikštas ne tik viename, bet keliuose dokumentuose. Be to, asmens valią išreiškia ir asmens
elgesys tam tikromis aplinkybėmis ir situacijoje (konkliudentiniai veiksmai) (CK 1.65 straipsnio
2 dalis, 1.67 straipsnis). Kasatorės pasirašytos laidavimo sutartys nagrinėjamo ginčo atveju
neišreiškė jos, kaip laiduotojos, valios, bet išreiškė jos, kaip pagrindinės bendraskolės, valią,
todėl „laidavimo sutartys“ buvo sudėtinė kreditavimo ir vartojimo kredito sutarčių dalis. Taigi
kasatorė savo veiksmais ir elgesiu išreiškė sutikimą ir valią būti ieškovo solidariąja bendraskole
kartu su atsakovu, kaip kredito gavėjai, ir jiems sutarčių sudarymo metu atsirado solidariosios
sutuoktinių prievolės (CK 3.109 straipsnio 1 dalies 6 punktas).
Kasatorė, kaip bendraskolė, negalėjo laiduoti savo kreditoriui už save, nes laidavimo
sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui,
jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės (CK 6.76 straipsnio
1 dalis). Taigi nuo pat pradžių buvo asmenų sutapimas prievolėje, todėl laidavimo objekto
negalėjo būti – negalima laiduoti už patį save savo kreditoriui.
d. nutartis civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. P. B. ir kt., bylos Nr. 3K-7-229/2009
Dėl sutuoktinių prievolių solidarumo

CK 3.109 straipsnio 1 dalis pateikia sąrašą prievolių, kurios vykdomos iš bendro
sutuoktinių turto. Prie šių prievolių yra priskiriamos ir solidariosios sutuoktinių prievolės (CK
3.109 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Kasatorės nurodytoje teisės normoje – CK 3.109 straipsnio
3 dalyje – nustatyta, kada solidarioji sutuoktinių prievolė neatsiranda, nors pagal savo pobūdį tai
galėtų būti tokia prievolė. Taigi, tik nustačius bendruosius solidariosios prievolės atsiradimo
pagrindus, nustatytus CK 6.6 straipsnio 1 dalyje (solidarioji skolininkų prievolė gali atsirasti arba
pagal įstatymą, arba šalių susitarimu, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus), svarstytinas CK
3.109 straipsnio 3 dalyje nurodytų išimčių buvimas, kai, nors esant bendriesiems pagrindams,
solidarioji sutuoktinių prievolė neatsiranda. Remiantis bendrosiomis prievolių teisės
nuostatomis, solidarioji skolininkų pareiga nepreziumuojama, išskyrus įstatymuose nustatytas
išimtis (CK 6.6 straipsnio 1 dalis). Viena tokių išimčių yra įtvirtinta CK 3.109 straipsnio 2
dalyje, iš kurios dispozicijos matyti, kad daugeliui sutuoktinių sudaromų sandorių (jeigu jie
susiję su namų ūkio išlaikymu ir pan.) taikoma solidariosios prievolės atsiradimo prezumpcija.
Ar sandoris yra būtinas ir ar jis atitinka bendrus šeimos poreikius, yra vertinamasis kriterijus,
priklausantis nuo daugelio aplinkybių (šeimos gaunamų pajamų, turtinės bei socialinės padėties
ir kitų veiksnių, lemiančių kiekvienos šeimos poreikius bei jų tenkinimo galimybes).
d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjos antstolės N. Š. pareiškimą dėl teismo procesinio
sprendimo ir jo vykdymo tvarkos išaiškinimo, bylos Nr. 3K-7-242/2009.
Dėl piniginių sumų išieškojimo vykdymo iš sutuoktinių bendro ir asmeninio sutuoktinių

turto
Nagrinėjamos bylos atveju kreditorius prašė priteisti skolą tik iš vieno sutuoktinio, todėl
teismo sprendimo dėl skolos priteisimo rezoliucinėje dalyje yra nurodytas tik vienas kreditoriaus
pasirinktas skolininkas (kasatorės sutuoktinis), tačiau sprendimo vykdymo procese kreditorius
pageidavo, kad prievolę įvykdytų abu solidarieji skolininkai.
28
CPK 116 straipsnio 1 dalyje pateikta teismo procesinių dokumentų sąvoka. Tai teismo
proceso metu priimti dokumentai – sprendimai, įsakymai, nutartys ir kt. Prie vykdytinų
dokumentų pagal CPK VI dalyje išdėstytas taisykles yra priskiriami ne tik teismo sprendimai,
bet ir nutartys civilinėse bylose (CPK 584 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nagrinėjamoje byloje
ginčijami klausimai buvo išspręsti teismo procesiniu dokumentu – nutartimi. Procesinio
dokumento pavadinimas nekeičia juo sukuriamų teisinių padarinių. Išplėstinė teisėjų kolegija
konstatuoja, kad tuo atveju, kai klausimą dėl sutuoktinių prievolės pobūdžio nustatymo bei
išieškojimo nukreipimo į atitinkamo teisinio režimo turtą išsprendė teismas procesiniu
dokumentu – nutartimi, teismo procese dalyvaujant suinteresuotiems asmenims, nėra pagrindo
pripažinti, jog buvo pažeista asmens teisė į teismą. Kartu išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad
teismo sprendimo vykdymo tvarkos išaiškinimo procese, nustatant sutuoktinių prievolės pobūdį,
nesprendžiami teisės į turtą klausimai.
nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjos antstolės N. Š. pareiškimą dėl teismo procesinio
sprendimo ir jo vykdymo tvarkos išaiškinimo, bylos Nr. 3K-7-242/2009
Dėl sutuoktinių prievolės pobūdžio

Jeigu santuokos metu kaip šeimos verslas vykdomai individualios įmonės veikai
perduotos pagal vieno sutuoktinio paskolos sutartį gaunamos lėšos, tai lėšos įgyjamos kaip
bendroji jungtinė nuosavybė ir perduodamos sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės
objektui funkcionuoti. Tuo pagrindu yra taikomas CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktas, kad
sandoris buvo sudarytas šeimos interesais, t. y. šeimos verslui plėtoti. Tokiu atveju nėra pagrindo
spręsti, kad paskola vieno sutuoktinio paimta asmeniškai ir nebuvo būtina šeimos poreikiams
tenkinti.
Byloje įrodyta, kad individuali įmonė buvo įkurta santuokos metu, apie ją žinojo abu
sutuoktiniai, jos veiklos pajamos buvo numatomos naudoti šeimos reikmėms. Esant tokioms
aplinkybėms nėra pagrindo individualios įmonės veiklą vertinti asmeniniu vieno sutuoktinio
verslu, o panaudotų įmonės veiklai vieno sutuoktinio paimtų paskolų kaip jo asmeninių.
Šeimos interesais paimta paskola gali būti pripažinta tokia paskola, kuri panaudota
įmonės veiklai, plėtojamai turint tikslą ir (ar) aprūpinant šeimą – t. y. šeimos interesais, o ne tik
tiesiogiai sutuoktinių ir kitų šeimos narių turto įgijimui, jų poreikių tenkinimui. Prie šeimos
interesų ir poreikių gali būti priskirtos ir sutuoktiniams nuosavybės teise priklausančios
individualios įmonės plėtrai imamos paskolos. Paskola, kuri be kito sutuoktinio gauta ir
panaudota santuokos metu funkcionuojančiai individualiai įmonei kaip šeimos verslui,
pripažįstama bendra, o ne asmenine sutuoktinių paskola. Nors nenurodyta, kad paskolos sutartis
sudaroma šeimos interesais, teismas gali pagal kitas aplinkybes pripažinti tokius interesus buvus.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d.
nutartis civilinėje byloje R. V. v. V. V., bylos Nr. 3K-3-371/2009
Dėl išieškojimo iš asmeninio sutuoktinių turto, antstolio veiksmų teisėtumo ir santykio su

teismų praktika
Antstolio veiklos ribas visų pirma nustato antstoliui pateiktas vykdyti vykdomasis
dokumentas. Vienas iš tokių dokumentų – notarų biuro išduotas vykdomasis įrašas, kuriame, be
kitų rekvizitų, turi būti nurodyti išieškotojas ir skolininkas (CPK 648 straipsnio 1 dalies 7
punktas, 5 dalis). Antstolio patvarkymu vykdomojo dokumento pildymas nauju (papildomu)
skolininku reikštų akivaizdų CPK 586 straipsnio pažeidimą.
23 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjų I. B.-H. ir N. M. H. skundą dėl antstolio veiksmų,
bylos Nr. 3K-3-567/2009
29
Kreditorius, turėdamas informaciją, kad teisme keliamas klausimas dėl sutuoktiniams
bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto padalijimo, turi galimybę nuspręsti, ar
sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės dalijimo procese gali būti pažeidžiamos jo teisės
bei teisėti interesai ir priklausomai nuo to, įgyvendindamas dispozityviškumo principą, turi teisę
įstoti į bylos nagrinėjimą arba tokios teisės neįgyvendinti. Pareiškiant ieškinį teisme dėl
skolininkų (atsakovų šioje byloje) bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės padalijimo
kreditoriui (kasatoriui šioje byloje) CK 3.126 straipsnio nustatyta tvarka buvo pranešta apie
tokios bylos iškėlimą, todėl nėra pagrindo konstatuoti kasatoriaus procesinių teisių pažeidimą.
Sprendimui įgijus res iudicata galią bylinėjimasis laikomas baigtu, o ginčas – išspręstu
galutinai ir negrįžtamai. Galiojant tokiam teismo sprendimui kreditorius neturi teisės reikalauti,
kad vieno ar abiejų sutuoktinių prisiimta prievolė būtų vykdoma iš bendro sutuoktinių turto, nes
tokio turto, turinčio sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės statusą, nebeliko. Įsiteisėjusio
sprendimo res iudicata galia gali būti panaikinta tik naudojantis bylos proceso atnaujinimo
institutu, kada nustatomi bylos proceso atnaujinimo pagrindai (CPK 365 straipsnis).
balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje AB bankas „Hansabankas“ v. Ž. V. ir kt., bylos Nr. 3K-
3-84/2009
Dėl turto padalijimo

Apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas butą natūra atsakovui, kartu įpareigodamas
kompensuoti ieškovei jo dalį pinigais, nesiaiškino, ar nagrinėjamu atveju atsakovas yra
finansiškai pajėgus sumokėti ieškovei iš jo priteistą 101 652 Lt kompensaciją. Šios faktinės
aplinkybės išsiaiškinimas svarbus tuo, kad, priteisus atsakovui butą natūra, o ieškovei iš atsakovo
– nurodyto dydžio piniginę kompensaciją, tačiau paaiškėjus, jog atsakovas finansiškai nepajėgus
ją sumokėti, ieškovė su dukterimi faktiškai liktų be būsto ir be pinigų, t. y. atsidurtų blogesnėje,
negu iki turto padalijimo, padėtyje. Taip būtų pažeista ieškovės teisė gauti jai priklausančią turto
dalį (CK 3.127 straipsnio 3 dalis).
5 d. nutartis civilinėje byloje A. Š. v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-192/2009

CK 3.123 straipsnyje išvardytos sąlygos, kai sutuoktinių turtas gali būti padalytas
nelygiomis dalimis. Minėta, kad šio straipsnio 4 dalyje nustatyti atvejai, kai dėl netinkamo
sutuoktinio elgesio, net ir nepažeidžiant bendro sutuoktinių turto lygių dalių principo, faktinės
sutuoktiniams tenkančios turto dalys gali būti nevienodos. Šios teisės normos taikymui turi būti
nustatytas faktas, kad šeima negavo tam tikrų pajamų dėl vienos iš priežasčių, t. y. arba dėl
sutuoktinio aplaidumo, arba dėl to, kad vienas iš sutuoktinių gautas pajamas nuslėpė ir jas
panaudojo savo asmeniniams poreikiams tenkinti. Taigi vienu atveju šeima gali negauti pajamų
dėl vieno iš sutuoktinių neapdairaus, lengvabūdiško, neapgalvoto elgesio (veiksmų ar
neveikimo), kitu atveju – dėl sutuoktinio apgalvotų, tyčinių savanaudiškų veiksmų. Teisėjų
kolegija pažymi, kad tam, jog vieno iš sutuoktinių dalis iš bendro turto būtų sumažinta CK 3.123
straipsnio 4 dalyje nustatytu pagrindu, reikia nustatyti teisiškai reikšmingų faktų visumą:
konkrečią šeimos negautų pajamų sumą bei vieno iš sutuoktinių kaltus veiksmus arba neveikimą
dėl šių pajamų negavimo.
11 d. nutartis civilinėje byloje D. V. v. D. V., bylos Nr. 3K-3-207/2009.
Dėl dalijamo sutuoktinių turto vertės nustatymo

Tokia situacija, kai teismas sprendime dėl sutuoktinių bendro turto padalijimo remiasi tik
vienos ekspertų išvados duomenimis dėl nurodytos turto vertės, vertintina kaip CK 3.119
straipsnio pažeidimas.
30
Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs dalijamo turto vertę, sutuoktiniams tenkančias
turto dalis ir turtą padalijęs taip, kad vienam iš sutuoktinių priteista kompensacija pinigais,
nepagrįstai neįvertino ir neatsižvelgė į tai, jog dėl neišvengiamo ir spartaus kainų kritimo
nekilnojamojo turto rinkoje per 2008–2009 m. laikotarpį keturių kambarių buto Vilniuje piniginė
vertė gerokai sumažėjo; tai yra objektyvus, nuo šalių valios nepriklausantis veiksnys, kurį
nulėmė valstybėje vykstantys ekonominiai procesai. Nekilnojamojo turto kainų atitinkamu
laikotarpiu kritimas apie 30 proc. pripažintinas visiems žinoma aplinkybe, kurios nereikia
įrodinėti (CPK 182 straipsnio 1 punktas). Vadinasi, tokia situacija suponavo būtinumą
apeliacinės instancijos teismui, sprendžiant dėl dalijamo turto vertės ir turto dalies
kompensacijos, priteistos atsakovui iš kasatorės, dydžio, be ekspertų išvadų, reikšmingų
dalijamo turto vertei ir kompensacijos dydžiui nustatyti, paisyti visiems žinomos aplinkybės –
nekilnojamojo turto kainų kritimo.
d. nutartis civilinėje byloje J. V. v. J. V., bylos Nr. 3K-3-255/2009

Teismas, priimdamas sprendimus šeimos santykių bylose, privalo pirmiausia siekti
apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus. Pažymėtina, kad priteisdamas butą natūra ieškovei ir
įpareigojant ją sumokėti atsakovui kompensaciją už jo dalį pinigais, apeliacinės instancijos
teismas nesiaiškino, ar nagrinėjamu atveju ieškovė yra finansiškai pajėgi sumokėti atsakovui iš
jos priteistą kompensaciją. Šios faktinės aplinkybės išsiaiškinimas svarbus dėl to, kad, priteisus
ieškovei butą natūra, o atsakovui nurodyto dydžio piniginę kompensaciją, tačiau paaiškėjus, jog
ieškovė finansiškai nepajėgi ją sumokėti, ieškovė su nepilnamečiu vaiku liktų be būsto.
1 d. nutartis civilinėje byloje A. D. v. G. D., bylos Nr. 3K-3-251/2009.
Dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimo

Pažymėtina, kad teismas, nagrinėdamas šeimos bylas, turi teisę savo iniciatyva rinkti
įrodymus ir viršyti pareikštus reikalavimus (CPK 376 straipsnio 1, 3 dalys). Tai reiškia, kad,
esant ginčui dėl turto padalijimo, teismas nėra suvaržytas konkrečiais sutuoktinių reikalavimais,
bet turi išspręsti turto padalijimo klausimus tokiu būdu, jog laikantis įstatymų reikalavimų turtas
būtų padalytas atsižvelgiant ne tik į vieno ar kito sutuoktinio norus, bet ir į jų objektyvius
poreikius, kartu stengiantis užtikrinti sutuoktinių individualių poreikių pusiausvyrą bei
maksimaliai eliminuojant galimybę poreikius užtikrinti vienas kito sąskaita.
1 d. nutartis civilinėje byloje A. M. v. I. M., bylos Nr. 3K-3-243/2009.
Dėl dalytino sutuoktinių turto vertės nustatymo

Ne kiekvienu atveju apeliacinės instancijos teisme sutuoktinių turtas turi būti
įvertinamas iš naujo; teismas turi imtis papildomų įrodinėjimo priemonių dalytino turto vertei
apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo metu nustatyti, kai jam kyla pagrįstų
abejonių turto vertės. Šiame kontekste kaip nepagrįstas vertintinas kasacinio skundo argumentas,
kad vien ta aplinkybė, jog apeliacinės instancijos teismas sprendimą grindė pirmosios instancijos
teismo nustatyta ginčo buto verte, pakankama pripažinti, kad skundžiamas sprendimas
prieštarauja teismų praktikai.
Kai turto rinkos vertė nustatyta individualaus vertinimo būdu, teismas turi imtis
papildomų įrodinėjimo veiksmų tuo atveju, jeigu bylos medžiagos duomenys teikia pagrindą
pagrįstai abejoti turto vertinimo išvados teisingumu arba daryti pagrįstą prielaidą, kad turto vertė
galėjo reikšmingai pasikeisti per laiką, praėjusį nuo pradinio vertinimo. Vien byloje
dalyvaujančių asmenų nuomonė, abejonės ar nepasitenkinimas turto įvertinimu, nepagrįsti
objektyviais duomenimis apie turto rinkos padėtį ar dinamiką, nėra pakankamas pagrindas
pripažinti, kad dalytino turto vertė teismo nustatyta neteisingai.
31
d. nutartis civilinėje byloje J. N. v. E. N., bylos Nr. 3K-3-285/2009
Dėl dalijamo santuokoje įgyto turto vertės ir jos nustatymo momento

Dėl dalijamo bendrąja jungtine nuosavybe esančio turto vertės nustatymo momento teisėjų
kolegija pažymi, kad CK 3.119 straipsnyje nurodyta, jog dalijamo bendro turto vertė nustatoma
pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje.
Bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaiga reglamentuojama CK 3.100 straipsnyje.
Nors nagrinėjamoje byloje šalių bendrąja jungtine nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas iki
2002 m. birželio 6 d. (CK 3.67 straipsnio 2 dalis), tačiau bendroji jungtinė nuosavybė į šį turtą
pasibaigia tik nutraukiant santuoką ir padalijus šį turtą teismo sprendimu (CK 3.100 straipsnio 4
ir 6 punktai). Dėl to ginčo turto vertė nustatytina pagal rinkos kainas, kurios galiojo teismo
sprendimo dėl santuokos nutraukimo ir turto padalijimo priėmimo metu.
17 d. nutartis civilinėje byloje A. S. v. K. S., bylos Nr. 3K-3-580/2009
VAIKŲ IR TĖVŲ TARPUSAVIO TEISĖS IR PAREIGOS

Dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo
Darydamas išvadą, kad šalių mažamečio sūnaus R. išreikštas noras gyventi kartu su tėvu
prieštarauja jo interesams, teismas atsižvelgė į mažamečio vaiko nuomonės nepastovumą bei į
tai, kad šio kriterijaus nereikėtų suabsoliutinti. Teismas pagrįstai laikė, kad svarbu atsižvelgti į
nustatytą brolių glaudų ryšį ir galimą emocinę žalą dėl jų išskyrimo, taip pat į atsakovo
nepastovią poziciją vaikų gyvenamosios vietos nustatymo klausimu.
nutartis civilinėje byloje M. P. v. V. P., bylos Nr. 3K-3-49/2009
Dėl pilnamečių vaikų pareigos išlaikyti savo tėvus

CK 3.194 straipsnio 5 dalis taikytina sprendžiant tiek vaikų, tiek tėvų išlaikymo klausimus,
mirus išlaikymą teikusiajam.
Įpėdinis paveldėjimo, t. y. universaliu teisių perėmimo būdu, perimdamas palikėjo turtines
teises, prisiima ir pareigas pagal palikėjo turtines, inter alia išlaikymo, prievoles. Išlaikymo
prievolė atsiranda teismo sprendimo ar susitarimo pagrindu (CK 3.205 straipsnio 2 dalis). Tokiu
pagrindu egzistuojančią išlaikymo prievolę gali patvirtinti faktiškai egzistuojantys išlaikymo
santykiai: kai asmeniui išlaikymas yra reikalingas, jis savo pajamomis ir jam priklausančiu turtu
neturi galimybės patenkinti būtinų savo poreikių, o išlaikymą privalantis teikti asmuo tokius
išlaikomojo poreikius tenkina, teikdamas būtinas lėšas, maistą, būstą ar kitais būdais. Taigi, jei
išlaikomasis turėjo savo pajamų, tačiau jų nebūtų užtekę apsirūpinti būsto nuoma, maistu ir kitų
būtinų poreikių tenkinimu, o išlaikymo pareigą turintis asmuo tenkino bent dalį šių poreikių,
pavyzdžiui, sudarydamas galimybę gyventi jam priklausančiame būste, yra pagrindas konstatuoti
egzistavusius išlaikymo santykius. Konstatavus, kad palikėjas turėjo prievolę teikti išlaikymą, ji
pagal CK 3.194 straipsnio 5 dalies nuostatas pereina įpėdiniui, priėmusiam palikimą. Įpėdinis,
perėmęs palikėjo teises ir pareigas, perimtą išlaikymo prievolę, sutaręs su išlaikomuoju, gali
vykdyti ne būtinai lėšomis, bet ir kitais būdais tenkindamas išlaikomojo poreikius: uzufrukto ar
panaudos pagrindu suteikdamas gyvenamąjį būstą, aprūpindamas maistu ir kt.
14 d. nutartis civilinėje byloje Ž. T. v. S. T., bylos Nr. 3K-3-183/2009
Dėl pilnamečių vaikų išlaikymo

Subjektų, kurių teisėms ginti yra skiriamas CK 3.192 straipsnio 1 ir 2 dalyse bei 3.194
straipsnio 1 dalyje ir 3.194 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas, esminiai
32
skirtumai, nulemti nepilnametystės ir pilnametystės teisinės padėties, bei su tuo susijęs prievolės
pobūdžio iš absoliučios į sąlyginę pasikeitimas suponuoja ir įstatymo analogijos taikymo
ribojimus. Pažymėtina, kad išlaikymo pareigos asmeninis pobūdis ir išlaikymo dydžio
proporcingumo vaiko poreikiams bei tėvų turtinei padėčiai principas yra universalūs vaikų
išlaikymo teisinio reglamentavimo instrumentai ir taikytini sprendžiant dėl visų vaikų: tiek
nepilnamečių, tiek pilnamečių vaikų, nedarbingų dėl invalidumo, kuris jiems nepilnamečiams
nustatytas, bei vaikų, kuriems būtina parama, besimokančių vidurinių, aukštųjų ar profesinių
mokyklų dieniniuose skyriuose, - išlaikymo. Taip pat pažymėtina, kad sprendžiant dėl išlaikymo
pilnamečiam moksleiviui, siekiančiam vidurinio išsilavinimo, priteisimo ir taikant CK 3.4
straipsnio 2 dalyje įtvirtintus teisės principus, itin reikšminga jau pirmiau nurodyta konstituciškai
pagrįsta nuostata, Konstitucinio Teismo apibrėžta formuluote: „atsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje
vidurinis išsilavinimas paprastai įgyjamas moksleiviui jau tapus pilnamečiam (18 metų),
akivaizdu, kad tėvai turi pareigą materialiai išlaikyti vaiką tol, kol baigsis laikas, per kurį
moksleivis, sąžiningai ir pažangiai mokydamasis, gali įgyti vidurinį išsilavinimą, taip pat tokį
vidurinį išsilavinimą, kuris gali būti teikiamas kartu su profesiniu“ (Konstitucinio Teismo 2007
m. birželio 7 d. nutarimas).
Nurodytų argumentų pagrindu kolegija konstatuoja, kad išlaikymas iš tėvų
pilnamečiam ne vyresniam kaip 24 metų vaikui priteisiamas, kai yra visuma iš įstatymo kylančių
sąlygų: vaikas sąžiningai ir pažangiai mokosi vidurinės mokyklos dieniniame skyriuje; vaikui
būtina parama, o tėvai turi galimybę ją teikti.
25 d. nutartis civilinėje byloje I. R. v. J. R., bylos Nr. 3K-7-204/2009.
Dėl išlaikymo priteisimo sąlygų turinio

Paramos reikalingas pilnametis turi teisę į išlaikymą tik tuomet, jei jis mokosi Švietimo
įstatymo 41 straipsnio 7 dalyje nurodytoje mokykloje ir dienine mokymo forma.
Pažangų mokymąsi vidurinėje mokykloje CK 3.194 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų teisių
įgyvendinimo aspektu liudytų mokinio perkėlimas į aukštesnę klasę turint patenkinamus
metinius įvertinimus ar leidimas laikyti brandos egzaminus ir jų išlaikymas.
25 d. nutartis civilinėje byloje I. R. v. J. R., bylos Nr. 3K-7-204/2009.
Dėl išlaikymo dydžio nustatymo kriterijų

Išlaikymo pilnamečiam vidurinės mokyklos dieniniame skyriuje besimokančiam paramos
būtinam vaikui dydžio nustatymui taikytinos sąlygos pagal įstatymo analogiją (CK 3.192
straipsnio 2 dalis), t. y. išlaikymo dydis turi būti proporcingas pilnamečio moksleivio poreikiui
bei tėvų turtinei padėčiai ir turi užtikrinti būtinas sąlygas viduriniam išsilavinimui įgyti.
Pažymėtina, kad pilnamečio moksleivio išlaikymas, kuriuo užtikrinamos būtinos sąlygos
viduriniam išsilavinimui įgyti, negali būti suprastas siaurai, tik kaip garantijų pažangumui
pasiekti suteikimas. Toks išlaikymas apima platų būtinų sąlygų išsilavinimui gauti spektrą. Šis,
kaip ir kiti kriterijai, yra vertinamojo pobūdžio teisinės kategorijos, kurių turinį lemia konkretūs
teisiškai reikšmingi faktai.
d. nutartis civilinėje byloje I. R. v. J. R., bylos Nr. 3K-7-204/2009
Dėl išlaikymo dydžio ir formos pakeitimo (CK 3.201 straipsnis)

Teismas esant būtinybei gali priteisti išlaikymą keliomis CK 3.196 straipsnio 1 dalyje
įtvirtintomis formomis, pavyzdžiui, priteisdamas vaikui periodines išmokas ir perduodamas tam
tikrą turtą ar priteisdamas vienkartinę pinigų sumą.
10 d. nutartis civilinėje byloje I. V. v. D. V., bylos Nr. 3K-3-495/2009
33
Dėl vaiko poreikių
Analizuodami konkretaus vaiko poreikio turinį ir apimtį teismai turi atsižvelgti į teisės
aktuose įtvirtintas vaiko teises, į poreikius būtinoms vaiko vystymosi sąlygoms sudaryti. Taigi
turi būti patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui,
laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui. Atkreiptinas teismų dėmesys į tai, kad vaiko
materialiniai poreikiai taip pat yra būtini užtikrinant vaiko teisę į poilsį ir laisvalaikį (Vaiko
teisių konvencijos 31 straipsnis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 16 straipsnis). Vaikui,
atsižvelgiant į jo gebėjimus ir norus, taip pat turi būti sudarytos materialinės sąlygos dalyvauti
įvairiuose papildomuose užsiėmimuose, sporto, kultūros renginiuose, lankyti teatrus, koncertus,
vaikų atostogų stovyklas, įgyti vaikui reikiamų priemonių jo gabumams lavinti, taip pat
žaidimams ir panašiai. Taigi, sprendžiant dėl vaiko išlaikymo dydžio konkrečiu atveju reikia
atsižvelgti į protingus vaiko poreikius, kuriuos lemia jo gabumai, polinkiai.
10 d. nutartis civilinėje byloje I. V. v. D. V., bylos Nr. 3K-3-495/2009
Dėl išlaikymo dydžio nustatymo ir CPK 736 straipsnio 1 dalies 3 punkto santykio
Pagal CPK 736 straipsnio 1 dalies 1 punktą iš skolininkui priklausančios darbo užmokesčio
ir jam prilygintų išmokų bei davinių dalies, neviršijančių Vyriausybės nustatytos MMA,
išskaitoma pagal vykdomuosius dokumentus, kol bus visiškai padengtos išieškomos sumos:
išieškant, be kita ko, išlaikymą periodinėmis išmokomis – iki 50 proc., jeigu kitaip nenustatyta
vykdomajame rašte arba ko kita nenustato įstatymai ar teismas. Atsiliepime į kasacinį skundą
teisingai nurodoma, kad šioje proceso teisės normoje reglamentuojami išieškojimo veiksmai,
kurie privalomi antstoliui, atliekančiam procesinius sprendimo vykdymo veiksmus, o teismas
priteistino išlaikymo dydį nustato vadovaudamasis materialiosios teisės normomis – CK 3.192,
3.194 straipsniais ir kitomis. Taigi CPK 736 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato tik procesinio
pobūdžio taisyklę ir neturi materialiojo teisinio turinio, todėl jo nuostatos negali būti kriterijus
teismui nustatyti priteistino išlaikymo dydį, sprendžiant materialinį teisinį šalių ginčą, susijusį su
tėvų pareigų nevykdymu.
22 d. nutartis civilinėje byloje I. V. v. A. V., bylos Nr. 3K-3-596/2009
DAIKTINĖ TEISĖ
DAIKTAI
Dėl pagrindinio daikto ir antraeilio daikto (priklausinio) likimo esant pagrindinių daiktų
daugetui
Priklausinio statusą ir paskirtį lemia ne jo įregistravimo faktas, o jo nuolatinis funkcinis
ryšys su vienu arba keliais pagrindiniais daiktais, o likimą nulemia pagrindinio daikto (daiktų)
likimas, jeigu šalys sutartyje nepadaro kitokių išlygų ar įstatyme nėra nustatyta kitaip.
d. nutartis civilinėje byloje G. I. ir kt. v. UAB „Vilga“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-433/2009
NUOSAVYBĖS TEISĖS ĮGIJIMAS

Dėl teisės privatizuoti tarnybinį butą
Iki 2008 m. spalio 18 d. galiojusioje Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo
gyvenamosiomis patalpomis įstatymo pakeitimo įstatymo 12 straipsnio 2 dalies redakcijoje buvo
įtvirtintos nuostatos dėl turto valdytojo teisės parduoti tarnybines gyvenamąsias patalpas
lengvatinėmis sąlygomis. Byloje nustatyta, kad 2007 m. vasario 27 d. raštu Nr. 1B-6.27-2950
Kauno teritorinė muitinė pasiūlė ieškovei privatizuoti arba toliau nuomoti nuomojamas
34
tarnybines gyvenamąsias patalpas. Kasatorius nurodo, kad, pakeitus 12 straipsnio redakciją, po
2008 m. spalio 18 d. neįtvirtinta turto valdytojo teisės parduoti lengvatinėmis sąlygomis
tarnybines gyvenamąsias patalpas.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vieną kartą yra pasisakęs dėl civilinių įstatymų
galiojimo laiko atžvilgiu principo taikymo – civilinius teisinius santykius reglamentuojantys
teisės aktai paprastai negalioja atgaline tvarka, t. y. tiems juridiniams faktams ir šių faktų
pasekmėms, kurie atsirado iki teisės aktų įsigaliojimo. Civilinės teisės ir pareigos, atsiradusios
galiojant ankstesniam teisės aktui, savaime neišnyksta, jos gali būti įgyvendinamos net ir tuo
atveju, kai šis aktas yra panaikinamas vėlesniu teisės aktu, jeigu pastarajame nėra specialiai
nurodyta, kad minėtos teisės ir pareigos išnyko nuo naujojo teisės akto įsigaliojimo... Dėl to
ieškovės teisė privatizuoti nuomojamas tarnybines gyvenamąsias patalpas ir teisinių garantijų
apimtis turi būti nustatoma, vadovaujantis tais teisės aktais, kurie galiojo siūlymo privatizuoti
gyvenamąsias patalpas metu, t. y. 2007 m. vasario 27 d.
nutartis civilinėje byloje J. K. v. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-85/2009.
Dėl Butų privatizavimo įstatymo nuostatų aiškinimo ir taikymo.

Reikalavimas pripažinti pagrindinio nuomininko šeimos nariu (CK 6.588 straipsnis) yra
klasikinis gyvenamųjų patalpų nuomos teisinių santykių sukūrimo institutas ir pripažinimas
šeimos nariu sukuria tokiam asmeniui tokias pat teises ir pareigas į nuomojamą patalpą kaip ir
pagrindiniam nuomininkui (CK 6.589 straipsnis). Tačiau vien tokių teisių pripažinimas
nesukuria šiam asmeniui teisių į gyvenamosios patalpos privatizavimą, nes, minėta, teisė
privatizuoti valstybinį turtą gali atsirasti tik tam tikro teisės akto, nagrinėjamu atveju - Butų
privatizavimo įstatymo pagrindu. Šiame įstatyme nustatyta, kad tuo atveju, kai privatizuotino
buto nuomos teisėmis naudojasi keli asmenys – buto nuomininkas ir jo šeimos nariai, kartu su
prašymu privatizuoti butą privalo būti pateiktas notarine tvarka patvirtintas visų nuomininkų
susitarimas, kieno vardu bus butas privatizuojamas ir kas taps buto savininku. Nesant tokio
susitarimo (sandorio), negalimas buto privatizavimas ir privatizavimo sandorio sudarymas (Butų
privatizavimo įstatymo 5 straipsnis).
nutartis civilinėje byloje G. A. Ž. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-118/2009
Dėl sąlygų buto privatizavimo sutarčiai sudaryti tinkamo įvykdymo

Pagal tuo metu galiojusias Butų privatizavimo įstatymo nuostatas asmuo, ketinantis
privatizuoti nuomojamą butą, turėjo sudaryti notarine tvarka patvirtintą susitarimą su šeimos
nariais dėl to, kieno vardu bus sudaroma pirkimo–pardavimo sutartis ir kas taps perkamo buto
savininku, paduoti pareiškimą butui įsigyti (5 straipsnis), įstatymo nustatyta tvarka atsiskaityti už
perkamą butą (9 straipsnis). Visus šiuos veiksmus kasatorius atliko, tai nustatė tiek pirmosios,
tiek apeliacinės instancijos teismai. Apeliacinės instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad
kasatorius nesudarė buto pirkimo–pardavimo sutarties ir neįregistravo savo nuosavybės teisių
nekilnojamojo turto registre, negali būti pagrindas atmesti ieškinį šioje byloje, nes ieškinio
reikalavimas suformuluotas pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį, t. y. kasatorius būtent ir prašo
teismo, atsižvelgiant į tai, jog jis yra atlikęs visus buto privatizavimo sutarčiai sudaryti būtinus
veiksmus, pripažinti buto pirkimo–pardavimo sutartį galiojančia.
Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą konstatuota teismo
pareiga sprendžiant šalių ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo teisės normas aiškinti ir
taikyti ne formaliai, bet turint galvoje butų privatizavimą reglamentuojančių įstatymų pagrindinį
tikslą – suteikti nuolatiniams gyventojams galimybę vieną kartą lengvatine tvarka įsigyti teisėtai
naudojamas valstybei ar savivaldybei priklausančias patalpas, įvertinant kiekvienos konkrečios
situacijos individualias aplinkybes, taip pat vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo
principais... Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą atnaujinti ieškinio senaties
terminą ir ieškinį patenkinti, pagrįstai atsižvelgė į šioje byloje nustatytų aplinkybių visumą, t. y. į
35
tai, kad kasatorius visiškai atsiskaitė už butą, sąžiningai jį valdė, naudojosi ir išlaikė, buvo
bendrijos nariu, o sužinojęs, jog butas neįregistruotas kaip jo nuosavybė, aktyviai gynė savo
teises, tuo tarpu nei atsakovė, nei trečiasis asmuo daugiau kaip keturiolika metų ginčijamu butu
visiškai nesirūpino ir nesidomėjo, nesiėmė jokių veiksmų, kad šis būtų tinkamai įregistruotas
nekilnojamojo turto registre.
8 d. nutartis civilinėje byloje V. Š. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-548/2009
Dėl privatizuotų patalpų dalies teisinio kvalifikavimo

Patalpos keliems savininkams priklausančiame name gali būti individualaus ir bendrojo
naudojimo. Pagal tai gali būti sprendžiama, ar jos privatizacijos procese buvo privatizuotos kartu
su butu kaip butą įgijusio asmens buto dalis ar priklausinys, ar privatizacijos metu jos
privatizuotos kaip namo dalis ir bendroji dalinė nuosavybė visų (ar kelių) jame butus įgijusių
asmenų. Ar patalpos yra individualaus, ar bendrojo naudojimo sprendžiama pagal tai, ar yra
sprendimas jas suteikti naudotis individualiai, ar jos suprojektuotos ir numatytos taip naudoti, ar
jų suteikimo individualiai naudotis klausimas išspręstas privatizacijos dokumentuose ar
vėlesniuose butų savininkų susitarimuose, taip pat ir pagal kitas aplinkybes. Jeigu patalpas
funkcine paskirtimi galima naudoti buto gyventojų poreikiams patenkinti ir jos fiziškai susijusios
tik su vienu butu, o kitų butų savininkai neturi galimybės jomis naudotis, tai pagal konkrečias
aplinkybes gali būti daroma išvada, kad šis objektas yra ne bendrojo naudojimo ir įgytas
privatizacijos metu ne bendrosios dalinės nuosavybės teise su kitų butų savininkais kaip namo
dalis, bet įgytas butą nuosavybės teise privatizavusių asmenų kartu su butu.
Teismai nustatė aplinkybę, kad ieškovų buto inventorizavimo byloje nurodytas rūsys, o
atsakovų nuosavybės teise dabar turimam butui – palėpė. Ji nenurodoma kaip įrengta namo dalis,
kaip patalpa ar gyvenamoji patalpa, taip pat neįtraukta į buto kvadratūrą. Vien dėl to ji neturi būti
vertinama tik kaip namo dalis ar kaip namo bendrojo naudojimo objektas ir kaip nepriklausanti
šiam butui dalis ar priklausinys. Tam tikros izoliuotos erdvės gyvenamojo namo pastate
priskyrimą prie individualiai naudojamos buto dalies ar priklausinio lemia funkcinis ryšys ar
priskyrimo faktas, bet ne jos įrengimo ar pritaikymo kokiai nors paskirčiai faktas. Neįrengta
palėpė neatitinka gyvenamosioms patalpoms keliamų reikalavimų. Tačiau, jeigu ji priskirta ar
funkciškai susijusi su konkrečiu butu ir nustatyta, kad pagal paskirtį, išdėstymą ar racionalaus
panaudojimo galimybes ji negali būti bendrai naudojama bei taip nebuvo naudojama, tai teismas
gali ją pripažinti privatizuota kaip priklausinį. Tokie pat reikalavimai taikomi kitose gyvenamojo
namo dalyse, pavyzdžiui, rūsyje, esančioms izoliuotoms erdvėms.
7 d. nutartis civilinėje byloje E. Š. ir kt. v. A. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-530/2009
Dėl kasatorių teisės privatizuoti faktiškai naudotą žemę

Nagrinėjamoje byloje teigdami apie esą pažeistą teisę privatizuoti faktiškai naudotą
129 kv. m žemės sklypą, kasatoriai turėjo pateikti, be kita ko, įrodymus (administracinius aktus
ar kt.), patvirtinančius tokio sklypo skyrimą (suteikimą) jiems naudotis... Nėra pagrindo
konstatuoti, kad toks faktinis naudojimasis kasatoriams nustatyta tvarka nesuteikta ginčo žeme
galėtų (turėtų) būti kvalifikuojamas kaip naudojimasis, suteikiantis teisę į naudojamo ginčijamo
sklypo privatizavimą.
18 d. nutartis civilinėje byloje A. E. R. ir kt. v. Kauno miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-
592/2009
Dėl Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto taikymo ir aiškinimo

Istoriniu–archyviniu dokumentu gali būti laikomas iš Nacionalinio dokumentų ar kito
fondo (muziejaus ar kt.) nustatyta tvarka gautas dokumentas, kuriame užfiksuota atitinkamo
istorijos laikotarpio informacija. Tuo atveju, kai buvusios sodybos faktas įrodinėjamas tos
36
teritorijos planais, žemėlapiais ir panašiais dokumentais, teismas turi vertinti pateiktus įrodymus
(istorinius–archyvinius dokumentus bei kitus įrodymus) patikimumo ir pakankamumo aspektais.
Statybos reglamente pateikta sodybos samprata Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio
2 dalies 8 punkto kontekste yra reikšminga ta prasme, kad istoriniais–archyviniais dokumentais
arba teismo sprendimu turi būti įrodytas faktas, jog asmeniui, pretenduojančiam vykdyti statybas
draustinio teritorijoje esančiame ir nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, priklausė
gyvenamasis namas su priklausiniais. Pagrindinis sodybos atitinkamame žemės sklype elementas
yra gyvenamasis pastatas. Nei Saugomų teritorijų įstatyme, nei Labanoro regioninio parko
apsaugos reglamente nenustatyta, kad buvusi sodyba būtinai turėjo priklausyti asmeniui, kuris
yra dabartinio žemės sklypo savininkas.
balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Molėtų
rajono savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-179/2009.
Dėl statybų saugomose teritorijose teisinio reglamentavimo ypatumų

Sprendžiant klausimą dėl statybų regioninio parko teritorijoje teisėtumo, Vyriausybės
1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintos Specialiosios žemės ir miško sąlygos turi
būti taikomos kartu su saugomų teritorijų individuliais apsaugos reglamentais, kaip teisės aktais,
kuriuose nustatyti specialūs statybų tokioje teritorijoje reikalavimai. Nagrinėjamoje byloje
reikšmingas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 419
patvirtintas Labanoro regioninio parko apsaugos reglamentas. Šio Reglamento 23 punkte
nustatyti statinių Labanoro regioniniame parke projektavimo, statymo bei rekonstravimo
reikalavimai, prioritetą suteikiant gamtinio bei istoriškai susiformavusio kraštovaizdžio
išlaikymui, bendros kraštovaizdžio struktūros bei jo estetinės vertės išsaugojimui ir pan.
Reglamento 25 punkte nustatyta, kad, rengiant detalųjį planą arba statybos projektus buvusioms
sodyboms atkurti, vietos pastatams statyti gali būti parinktos kitose vietose nei jie stovėjo
anksčiau, tačiau visais atvejais nepažeidžiant vertingų kraštovaizdžio elementų, taip pat laikantis
23 punkte išdėstytų reikalavimų. Taigi Reglamente suteikiamas prioritetas sodybų atkūrimui jų
buvusiose vietose, tačiau statinių atstumų nuo vandens telkinio kranto linijos bei šlaito briaunos
nereglamentuojamos, todėl taikytinos bendrosios Vyriausybės nutarimu patvirtintos specialiosios
žemės naudojimo sąlygos. Minėta, kad Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 127.9.1.
punkto 2 dalyje nustatyta galimybė statyti statinius esamose sodybose ir mažesniu nei šio punkto
1 dalyje nustatytu atstumu. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kokiu atstumu nuo vandens
telkinio yra išlikę namo bei pirties pamatai, tinkamai taikė Reglamento 25 punkto nuostatas,
suteikiančias prioritetą sodybų atkūrimui jų buvusiose vietose, todėl teisingai sprendė, kad
Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 127.9.1. punkto išlyga dėl mažesnių atstumų
taikytina ne tik esamoms, bet ir atkuriamoms sodyboms.
balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Molėtų
rajono savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-179/2009.
Dėl statytojo teisės įgyvendinimo

Sklypo suteikimo ir naudojimo sąlygos bei aplinkybės lemia, kokia statyba yra galima
konkrečiame sklype, ir jos turi būti patikrinamos išduodant statybos leidimą.
Iškilus ginčui dėl statinio pripažinimo tinkamu naudotis akto teisėtumo ir pagrįstumo turi
būti išsiaiškintos visos statytojo teisės įgyvendinimo aplinkybės, kurias šalis, ginčijanti tokio
akto teisėtumą, nurodo kaip savo reikalavimo pagrindą. Tai reiškia, kad turi būti išsiaiškinta, ar
statytojo teisė buvo įgyvendinta teisės aktų nustatyta tvarka, o ne vien tik patikrinama, ar
formaliai pagal įstatymus veikė pareigūnai ir institucijos, pripažindami statinį tinkamu naudoti.
Ar statomas statinys bus laikinas, sprendžiama pagal statinio paskirtį (kokiai veiklai jis bus
naudojamas), žemės sklypo naudojimo sąlygas, statybos projektą. Jeigu statybos projektas
prieštarauja statinio pobūdžiui ir žemės sklypo naudojimo sąlygoms (statytojui leista statyti tik
37
laikiną statinį, o pagal projektą pastatomas stacionarus statinys), tai turi būti vadovaujamasi
statinio pobūdžio ir sklypo naudojimosi sąlygomis, nes jos lemia statytojo teisės apimtį ir jos
įgyvendinimą. Turi būti išsiaiškinta, ar statytojas, sukūręs statybos būdu stacionarų nekilnojamąjį
daiktą, turėjo teisę jį tokį sukurti ir įregistruoti viešame registre. Jeigu pagal teisės aktus statomas
statinys priskirtinas prie laikinų ir statybos leidime jo pavadinime nurodomas statinio laikinas
pobūdis (pvz., laikina kavinė-baras), tai yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad statytojui
suteikta teisė statyti tik laikiną, o ne stacionarų statinį. Taigi į nurodytas aplinkybes turi
atsižvelgti teismai, spręsdami klausimą, ar statytojas, sukurdamas statybos būdu nekilnojamąjį
daiktą, ir valstybės institucijos, išduodamos statybos leidimą bei pripažindamos statinį tinkamu
naudoti, veikė pagal įstatymus ir kitus teisės aktus, ar jų nepažeidė. Ar statinys sukurtas teisėtai
kaip laikinas ar stacionarus, sprendžiama pagal tai, į kokio statinio statymą statytojas įgijo ar
galėjo įgyti statybos teisę, bet ne pagal tai, kaip jis faktiškai šią teisę įgyvendino. Jeigu statytojas
turėjo teisę statyti tik laikiną statinį, tai tokio statinio pripažinimo tinkamu naudoti akte turi būti
nurodyta data, iki kurios leista jį naudoti (STR 1.11.01:2000 „Statinių pripažinimo tinkamais
naudoti tvarkos“ 31 punktas). Jeigu statytojas netinkamai įgyvendino jam suteiktą teisę, t. y.
vietoje laikino sukūrė stacionarų statinį, tai tokie jo veiksmai laikytini priešingais teisei. Tokia
statyba turi būti pripažinta neteisėta, laikino statinio įregistravimas viešame registre –
negaliojančiu, o jo pripažinimo tinkamumu naudoti aktas atšaukiamas (Nekilnojamojo turto
kadastro įstatymo 5 straipsnis, STR 1.11.01:2000 35 punktas).
Kadangi ieškovas turėjo teisę statyti tik laikiną statinį (prekybos paviljoną), o pagal
projektinę dokumentaciją faktiškai pastatė stacionarų statinį, tai, esant tokiems prieštaravimams,
faktinis nekilnojamojo daikto sukūrimas negali būti teisėtas pagrindas nuosavybės teisei į
nekilnojamąjį daiktą atsirasti ir ją įregistruoti.
27 d. nutartis civilinėje byloje D. P. IĮ „Paukštė ir K“ v. Vilniaus apskrities viršininko
administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-143/2009
Dėl įgyjamąją senatį reglamentuojančių teisės normų taikymo

Iš teismų nustatytų aplinkybių matyti, jog be projektavimo dokumentų ir statybos leidimo
statytą ir nebaigtą statyti pastatą AB ,,Nuklonas“ valdė nuo 1989 m., šis turtas buvo įtrauktas į
bendrovės balansą, tačiau turto registro įmonėje nebuvo registruotas. Likviduojamos AB
,,Nuklonas“ likvidatoriaus teigimu, pastatas nebuvo registruotas dėl avarinės jo būklės. Pagal
pareiškėjo ir AB ,,Nuklonas“ pastato pirkimo-pardavimo ketinimų protokolą pareiškėjas
pageidavo pirkti pastatą nugriauti, nenustatant nugriovimo termino. Tai aiškintina, kad pirkimo-
pardavimo sutartimi pareiškėjas siekė nupirkti ne pastatą kaip pagal paskirtį naudotiną
nekilnojamojo turto objektą, o pastatą nugriauti, t. y. pastato konstrukcijas ir statybines
medžiagas.
Taigi, atsižvelgiant į teismų nustatytas faktinės aplinkybes, pareiškėjo ir likviduojamos
AB ,,Nuklonas“ 2000 m. kovo 8 d. sudaryta sutartis aiškintina kaip sudaryta ne dėl pastato, kurį
ketinta naudoti pagal jo paskirtį, o dėl pastato konstrukcijų ir statybinių medžiagų pirkimo-
pardavimo. Sutartis įsigaliojo perdavus pastatą pareiškėjui ir jis nupirktą daiktą valdė, juo
naudojosi ir disponavo, t. y. šia sutartimi pareiškėjas įgijo išimtinių nuosavybės teisių į nupirktą
daiktą visumą bei tapo šio daikto savininku (1964 m. CK 96, 149 straipsniai, CK 4.37 straipsnis,
4.47 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
d. nutartis civilinėje byloje pagal R. V. įmonės pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-202/2009
Dėl daiktų, kurie gali būti įgyti įgyjamąja senatimi

Nekilnojamuoju daiktu įgyjamosios senaties požiūriu gali būti ir teisiškai nesuformuotas
iš prigimties nekilnojamasis daiktas. Kita vertus, sprendžiant dėl nuosavybės teisės įgijimo
įgyjamąja senatimi, reikia įvertinti tai, ar konkretus materialusis objektas apskritai gali būti
nuosavybės teisės objektas, po to išsiaiškinti, ar tas daiktas gali būti privačios nuosavybės
38
objektas, o kai siekiama nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą, ir tai, ar konkretus daiktas
atitinka CK 1.98, 4.2 straipsniuose nurodytus nekilnojamojo daikto požymius, ar gali būti
teisiškai suformuotas kaip nekilnojamasis daiktas Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo
nustatyta tvarka.
Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad teismai,
spręsdami dėl nuosavybės teisės įgijimo į pareiškėjo išvardytus daiktus, tinkamai neištyrė, ar šie
materialūs objektai apskritai gali būti nuosavybės teisės objektais. Be to, teismai nesiaiškino, ar
nurodyti objektai gali būti privačios nuosavybės objektais, ar atitinka įstatymo
nekilnojamiesiems daiktams nustatytus požymius, ar gali būti teisiškai suformuoti kaip
nekilnojamieji daiktai.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad teismai konstatavo nuosavybės teisės įgijimo pagal
įgyjamąją senatį faktą į pareiškėjo išvardytus statinius, nesiaiškinę ir netyrę, ar visi jie gali būti
atskiri savarankiški nuosavybės teisės objektai, t. y. pagrindiniai daiktai, ar nėra tarp jų antraeilių
daiktų (pvz., priklausinių), kurių teisinę padėtį lemia pagrindinis daiktas (CK 4.12, 4.13–
4.19 straipsniai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 22
d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Narėpų metaliniai garažai“ pareiškimą dėl
nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, bylos Nr. 3K-3-327/2009
Dėl nuosavybės teisės įgijimo pagrindų

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad 1990–1994 metais viešosios nuosavybės, konkrečiai – butų
ar gyvenamųjų namų priklausinių, perleidimas privačion nuosavybėn fiziniam asmeniui galėjo
būti vykdomas 1991 m. gegužės 28 d. Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka sudarant
pirkimo-pardavimo sutartį su kompetentinga institucija, nes garažas galėjo būti priklausinys prie
buto (gyvenamojo namo). Kiti viešosios nuosavybės teisės objektai, ne butų ar gyvenamųjų
namų priklausiniai, fizinio asmens privačion nuosavybėn galėjo būti perleisti pagal 1991 m.
vasario 28 d. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą. Vadovaujantis šio įstatymo
nuostatomis, kompetentinga institucija privalėjo privatizuojamus objektus parengti
privatizavimui, t. y. perkainoti objektą ir įtraukti į privatizavimo sąrašą, paskelbti viešą aukcioną,
įvykus aukcionui – sudaryti su laimėtoju privatizuojamo objekto perleidimo sandorį.
Kasatorius-registro tvarkytojas kasaciniame skunde nurodo, kad nagrinėjimu atveju buvo
pateiktas savivaldos institucijos leidimas rekonstruoti ūkinį pastatą į garažą, todėl sukūrus naują
daiktą atsakovė D. A. įgijo nuosavybės teisę į ginčo dalyką – garažą. Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad, nors į nuosavybės teisės turėtojo (savininko) pasikeitimą registruojančios
institucijos kompetenciją patenka pareiga tirti tokio pasikeitimo teisinį pagrindą ir jo įforminimą,
tačiau ši institucija nekonstatuoja vertinamųjų faktų, nes tai yra teisminio nagrinėjimo dalykas.
Pagal 1964 m. CK 155 straipsnį, kad būtų konstatuotas naujo daikto pagaminimas, kaip
nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas, būtina nustatyti vertinamuosius faktus. Be to,
atkreiptinas dėmesys į tai, kad šis nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas taikytinas privačios
nuosavybės atsiradimui, o ne viešosios nuosavybės perleidimui privačion nuosavybėn, nes tokį
perleidimą reglamentuoja specialieji privatizavimo įstatymai (lex specialis).
d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės taryba v. VĮ Registrų centras ir kt.,
bylos Nr. 3K-3-412/2009
Dėl Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams

modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo sąlygų
Pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams
modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą teisę privatizuoti savivaldybės (valstybės)
gyvenamąsias patalpas laikantis sąlygos, kad jų pardavimo kaina nebūtų didesnė negu kaina
pinigais, kuri Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m.
39
liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją, turi nuomininkai, kurie yra iškeldinti arba dėl
kurių yra priimtas sprendimas iškeldinti iš įrašytų į visuomenės poreikiams paimamų pastatų
sąrašą, ir kurių dėl to negalima buvo privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymą. Šio
gyvenamųjų patalpų privatizavimo pagrindo taikymo sąlygos yra suponuotos gyvenamųjų
patalpų privatizavimo teisinio reglamentavimo tęstinumo poreikių, kai dėl tam tikrų įvykių ar
juridinių faktų nuomininkai neturėjo objektyvių galimybių pasinaudoti Butų privatizavimo
įstatymo suteiktomis teisėmis įgyti būstą lengvatinėmis sąlygomis. Dėl to teisė privatizuoti
savivaldybės (valstybės) gyvenamąsias patalpas laikantis sąlygos, kad jų pardavimo kaina nebūtų
didesnė negu kaina pinigais, kuri Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka galėjo būti
apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją, suteikta: 1)
nuomininkams, iškeldintiems arba kai dėl jų yra priimtas sprendimas iškeldinti iš visuomenės
poreikiams paimamų pastatų, ir 2) būtent dėl nuomojamų patalpų paėmimo visuomenės
poreikiams jų negalima buvo privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymą. Byloje nustatyta, o
kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių
(CPK 353 straipsnio 1 dalis), kad ieškovų ankstesnis butas turėjo tarnybinio buto teisinį statusą,
tokie pagal Butų privatizavimo įstatymo 3 straipsnį buvo priskirti prie neprivatizuojamų butų.
Dėl to jau vien tai, kad ieškovai buvo iškeldinti iš neprivatizuojamo pagal Butų privatizavimo
įstatymą buto, nepriklausomai nuo to, ar iškeldinimo pagrindas buvo tarnybinio buto
panaudojimas kitiems – visuomenės poreikius atitinkantiems tikslams, paneigia jų teisę
privatizuoti butą, dėl kurio privatizavimo sąlygų yra kilęs ginčas šioje byloje, Valstybės paramos
būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1
dalies 3 punkte nustatytu pagrindu, nes, minėta, šio privatizavimo pagrindo taikymo būtina
sąlyga yra ta, kad butas, iš kurio iškeldinami nuomininkai, turėjo būti gyvenamoji patalpa, kuri
buvo privatizavimo objektas pagal Butų privatizavimo įstatymą, tačiau pasinaudoti šia teise
nuomininkai negalėjo dėl tokio objekto panaudojimo visuomenės poreikiams.
4 d. nutartis civilinėje byloje V. R. Ž. ir kt. v. Vilniaus universitetas, bylos Nr. 3K-3-481/2009
NUOSAVYBĖS TEISIŲ ATKŪRIMAS

Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymuose nustatytų teisių
įgijimo
Atkuriant nuosavybės teises pretendentams tenkanti nekilnojamojo turto dalis
nustatoma atsižvelgiant ne į visus įstatyme išvardytus buvusio savininko teisių perėmėjus
(asmenis, turinčius teisę į nuosavybės teisių atkūrimą), o tik į tuos, kurie įstatyme nustatyta
tvarka ir terminais pareiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, t. y. įgyvendino subjektines
teises.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas įstatymo nustatyta tvarka ir terminais
nėra pareiškęs prašymo atkurti nuosavybės teises. Aptartų įstatymo nuostatų kontekste tai
reiškia, kad jis neįgijo subjektinės teisės į nuosavybės atkūrimą. Byloje nustatyta, kad ieškovas
neįgyvendino savo teisių dėl neveikimo, nėra duomenų, kad jam sukliudė neteisėti atsakovės ar
kitų asmenų veiksmai. Nuosavybės teisė į atitinkamą ginčo turto dalį atsakovei atkurta 2004 m.
liepos 7 d. Šiaulių apskrities viršininko administracijos sprendimu. Šis administracinis aktas yra
įstatyme nurodytas nuosavybės įgijimo pagrindas (titulas); kol jo teisėtumas nenuginčytas, negali
būti kvestionuojamos atsakovės teisės į ginčo turtą.
Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo atveju skolininkas negali gintis nuo kreditoriaus
reikalavimų remdamasis savo teisių į turtą įgijimo teisiniu pagrindu (titulu), nes nėra tokio
teisinio pagrindo. Minėta, kad atsakovė nuosavybės teisę į ginčo turtą įgijo Šiaulių apskrities
viršininko administracijos 2004 m. liepos 7 d. sprendimu, šis administracinis aktas yra galiojantis
ir teisėtas nuosavybės teisės įgijimo pagrindas. Dėl to ginčo teisiniai santykiai negali būti
kvalifikuojami kaip nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas.
40
d. nutartis civilinėje byloje K. V. T. v. I. T., bylos Nr. 3K-3-111/2009.
Dėl mieste esančio žemės sklypo priskyrimo laisvos žemės arba valstybės išperkamos
žemės statusui pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą
Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2
dalies 1 punkte nustatyta, kad nuosavybės teisės į žemę iki 1995 m. birželio 1 d. buvusių
miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą)
žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui,
nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamų teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų
ribų žemės sklypą, išskyrus žemę pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nors įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyta, kad teisės į
žemės sklypą atkuriamos grąžinant natūrą laisvą (neužstatytą) žemę, tačiau ši norma aiškintina
ne pažodžiui, o atsižvelgiant į jos sisteminį ryšį su šio įstatymo 12 straipsnio nuostatomis.
Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3
punkte nurodyta, kad prie valstybės išperkamos priskirtina ir žemė, iki 1995 m. birželio 1 d.
buvusi miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka
patvirtintuose detaliuosiuose planuose užimta pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems
ar pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų.
Detalusis planas nesiejamas su konkrečiu žemės sklypo savininku ar savininkais, juo
nustatytos konkretaus žemės sklypo naudojimo sąlygos yra skirtos sklypui, o ne konkrečiam
asmeniui. Remiantis detaliuoju planu yra rengiamas grąžinamo žemės sklypo ribų planas, kuris
pateikiamas grąžinamo sklypo savininkui...
nutartis civilinėje byloje V. Z. v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-
116/2009
Dėl asmens teisės pretenduoti atkurti nuosavybės teises į žemę natūra ar kitu būdu
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žemės, į kurią nuosavybės teisės atkuriamos pagal
Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 4 straipsnį. Dėl to turi būti vadovaujamasi nuostata, kad
žemė gražinama natūra, o kitais atvejais – jei žemė valstybės išperkama, ją atsisakoma imti
natūra arba natūra turėtoje vietoje – taikomi kiti nuosavybės teisių atkūrimo būdai. Jeigu
pretendentas, paduodamas prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į kaimo vietovėje esančią
žemę nenurodė, kad atsisako susigrąžinti žemę natūra, taip pat kitų nuosavybės teisių atkūrimo
būdų, tai tokia kaimo vietovėje esanti žemė negali būti traktuojama kaip laisva valstybinio fondo
žemė. Šiuo atveju valstybės įgaliota institucija pagal įstatymą įpareigota išsiaiškinti tikrąją
pretendento valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo.
balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Z. R. ir kt. v. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir kt.,
bylos Nr. 3K-3-141/2009.
Dėl nuomininkų iškeldinimo valstybei įvykdžius garantiją, nustatytą Kompensacijų

įstatyme
1990 m. vasario 14 d. įstatymo „Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms
bendruomenėms“ nuomininkams nustatyta garantija atitiko garantijos atsakovams įgyvendinimo
metu galiojusios Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo
redakcijos 21 straipsnyje nustatytą garantiją - neatlyginamai suteikti kitas gyvenamąsias
patalpas. Įstatymuose vartojamos sąvokos „kitos tinkamos patalpos“, „kitos gyvenamosios
patalpos“ turėtų būti suprantamos kaip lygiavertės turėtosioms, nepabloginančios jose gyvenusių
asmenų padėties, nes tik taip gali būti realiai užtikrintas nuomininkų teisių gynimas. Nustatant
patalpų lygiavertiškumą svarbu įvertinti ne tik techninius parametrus (gyvenamųjų patalpų
41
plotas, šildymo, apsirūpinimo vandeniu būdai ir kt.), bet ir teisinius aspektus (bendro naudojimo
patalpų buvimas, naudojimosi pagrindas, terminas ir kt.).
Garantijų atsakovams įgyvendinimas buvo sprendžiamas teisminiu būdu ir Vilniaus m.
3-čiojo apylinkės teismo 1999 m. sausio 22 d. sprendimu Vilniaus miesto savivaldybė buvo
įpareigota įvykdyti būtent prieš tai aptartą garantiją – suteikti atsakovams kitą, tinkamai įrengtą
gyvenamąją patalpą. Vykdydama teismo sprendimą Vilniaus miesto savivaldybė 2002 m.
gruodžio 5 d. sprendimu nusprendė vieneriems metams išnuomoti atsakovams butą (duomenys
neskelbiami). Gyvenamosiomis patalpomis religinei bendrijai grąžintame name atsakovai
naudojosi pagal neterminuotą nuomos sutartį, teismo sprendimu Vilniaus miesto savivaldybė
įpareigota suteikti atsakovams kitą tinkamą gyvenamąją patalpą neterminuotai (terminas
nenurodytas), todėl terminuotos gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties sudarymas negali būti
pripažintas nei tinkamu Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 1999 m. sausio 22 d. sprendimo,
nei valstybės garantijos įvykdymu. Be to, visiems piliečiams buvo suteikta teisė pirkti vienintelį
nuomojamą būstą pagal Butų privatizavimo įstatymą, o atsakovai dėl užsitęsusių iškeldinimo ir
kito buto išnuomojimo procedūrų nepasinaudojo Butų privatizavimo įstatyme nustatyta teise
lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti nuomojamą butą. Užtikrinant asmenų lygybės įstatymui
principo įgyvendinimą, šios galimybės praradimą tokiems nuomininkams turėtų kompensuoti
valstybės garantija. Pažymėtina, kad Kompensacijų įstatymo 9 straipsnyje išvardytos garantijos,
nustatančios kitos gyvenamosios patalpos įsigijimą nuosavybėn ar nuomai lengvatinėmis
sąlygomis, ne tik užtikrina nuomininkų aprūpinimą kitu būstu, bet ir nustatytomis įsigijimo
lengvatomis kompensuoja jų prarastą galimybę privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo
įstatymą. Išnuomojant atsakovams butą (duomenys neskelbiami), religinėms bendruomenėms ar
bendrijoms natūra grąžintų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų nuomininkams Kompensacijų
įstatymas jau turėjo būti taikomas (2002 m. liepos 24 d. įsigaliojo 2002 m. liepos 4 d. įstatymas
Nr. IX-1035, kuriuo buvo papildytas Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą
atkūrimo tvarkos įstatymo 11 straipsnis ir nustatyta, kad garantijos tokiems nuomininkams
vykdomos pagal Kompensacijų įstatymą)... Šis butas buvo išnuomotas vietoj turėtojo
(duomenys neskelbiami), nuomos santykiai buvo laikino pobūdžio ir turėjo tęstis iki atsakovų
pasirinktos garantijos įvykdymo.
20 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės administracija v. E. T. ir kt., bylos
Nr. 3K-3-167/2009
Dėl nuosavybės teisių atkūrimo atsakovams teisėtumo

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju sprendžiant, yra ar ne pagrindas
naikinti nuosavybės teisių atkūrimo atsakovams administracinius aktus, kai buvo nesilaikyta
įvardyto poįstatyminių teisės aktų nustatyto šių teisių atkūrimo tvarkos reikalavimo, svarbu
nustatyti, ar dėl nurodyto reikalavimo nesilaikymo buvo pažeistas 1991 m. birželio 18 d.
Įstatymo imperatyvas, jog nuosavybės teisės atkuriamos buvusiam savininkui, o jeigu šis miręs,
– kitiems specialiajame įstatyme įvardytiems asmenims, kurių teisės išvestinės iš savininko.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi kasacinę bylą, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju,
atsižvelgus į konkrečias šioje byloje nustatytas aplinkybes, t. y. kad nuosavybės teisė atkurta į
asmens, iš kurio ji buvo nusavinta, žemę, įvardytas nuosavybės teisių atkūrimo tvarkos
pažeidimas nėra pakankamas pagrindas pripažinti ginčijamus administracinius aktus
negaliojančiais, nes, panaikinus nurodytus administracinius aktus dėl šio pažeidimo ir pakartojus
nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą iš naujo, atsakovams iš naujo būtų atkurtos nuosavybės
teisės į tą pačią žemę.
d. nutartis civilinėje byloje Šiaulių apygardos vyriausiasis prokuroras v. Kauno apskrities
42
Dėl įrodymų leistinumo žemės sklypo valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo bylose,
susijusiose su nuosavybės teisių į tą sklypą atkūrimu.
Lingvistiškai bei sistemiškai aiškinant šias įstatymo nuostatas, darytina išvada, jog tiek
įstatyme, tiek ir Vyriausybės nutarimuose nurodytais dokumentais įrodinėjamas nekilnojamojo
turto valdymo nuosavybės teise faktas, kai nuosavybės teisių atkūrimo klausimas sprendžiamas
administracine tvarka. Tuo tarpu, kai juridiškai reikšmingas valdymo nuosavybės teise faktas yra
nustatinėjamas teismine tvarka, tokio fakto įrodinėjimo procesas vyksta CPK nustatyta tvarka
(CPK 176 straipsnio 2 dalis). CPK 177 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įrodymai civilinėje
byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka
konstatuoja, jog yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių
aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Šie duomenys nustatomi
CPK 178 straipsnio 2-3 dalyse nurodytomis įrodinėjimo priemonėmis. Įrodinėjimo priemonių
leistinumas reiškia įstatymų nustatytą įrodinėjimo priemonių panaudojimo apribojimą. Teisėjų
kolegija pažymi, kad nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise fakto nustatymas
nuosavybės teisių atkūrimo bylose turi ypatumų, kurie sąlygoja ir įrodinėjimo priemonių
leistinumo ypatumus. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį
turtą atkūrimo įstatymo prasme teisiškai reikšmingas yra nekilnojamojo daikto valdymo
nuosavybės teise nacionalizavimo momentu faktas. Šis faktas gali būti nustatomas tiek įrodžius
nuosavybės teisės įgijimo pagrindą, tiek ir patį valdymo nuosavybės teise faktą. Tokia išvada
darytina lingvistiškai bei sistemiškai aiškinant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į
išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 1, 9 straipsnių, taip pat Lietuvos Respublikos
Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057, 1993 m. birželio 10 d. nutarimo Nr. 407
ir 1993 m. gegužės 20 d. nutarimo Nr. 349 nuostatas. Šiuose teisės aktuose išvardytais
dokumentais administracine tvarka įrodinėjamas ne nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, o
valdymo nuosavybės teise nacionalizavimo momentu faktas. Nuosavybės teisės įgijimo pagrindą
patvirtinantys dokumentai dėl įvairių priežasčių gali būti neišlikę, tačiau pats valdymo
nuosavybės teise faktas patvirtintas kitais dokumentais, kurie yra pakankami fakto nustatymui
administracine tvarka. Kai teisės aktuose nurodyti dokumentai neišlikę, ar jų nepakanka
administracine tvarka nustatyti valdymo nuosavybės teise faktui, asmuo gali kreiptis į teismą ir
prašyti šį faktą nustatyti CPK tvarka. Tokiu atveju nėra jokių pateisinamų priežasčių susiaurinti
juridiškai reikšmingo fakto įrodinėjimą iki nuosavybės teisės pagrindo įrodinėjimo. Minėta, kad
valdymo nuosavybės teise faktas gali būti įrodinėjamas visomis CPK nustatytomis įrodinėjimo
priemonėmis, tačiau šių priemonių reikšmę įrodinėjimo procese suponuoja įrodinėjamo fakto
specifika. Nuosavybės teisių nustatymas į nekilnojamąjį daiktą gali sąlygoti ginčą su kitais
asmenimis dėl tų pačių teisių. Dėl to nustatant valdymo nuosavybės teise faktą dėl tų pačių teisių
į tą patį daiktą esant ginčui tarp kelių asmenų turi būti taikomi tuo metu galiojusios materialinės
teisės nustatyti įrodinėjimo priemonių panaudojimo ribojimai, pvz., draudimas remtis liudytojų
parodymais įrodinėjant nuosavybės teisės perleidimą buvo pripažintas iki nacionalizacijos
Vyriausiojo Tribunolo praktikoje taikant didžiojoje Lietuvos dalyje galiojusio Rusijos imperijos
Civilinių įstatymų sąvado 1417 straipsnį.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugpjūčio
24 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. L. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio
fakto nustatymo, bylos Nr. 3K-3-340/2009
Dėl nuosavybės teisių atkūrimo atsakovams teisėtumo

Ieškinys pareikštas tuo pagrindu, kad nuosavybės teisės į dalį sklypo buvo atkurtos
pažeidžiant Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16
straipsnio 7 dalį (1999 m. gegužės 13 d. redakcija), kurioje nustatyta, kad valstybiniuose
parkuose ir valstybiniuose draustiniuose žemė ir miškas grąžinami perduodant nuosavybėn
lygiavertį turėtajam atitinkamai žemės sklypą ar miško plotą tik piliečiams, gyvenantiems tame
43
rajone, kuriame yra valstybinis parkas ar valstybinis draustinis. Pagal šią įstatymo normą
nuosavybės teisė į žemę grąžinant lygiavertį turėtajam atitinkamai žemės sklypą negalėjo būti
atkurta piliečiui, negyvenančiam tame rajone, kuriame yra valstybinis parkas ar valstybinis
draustinis. Teismai konstatavo, kad J. Ž. negyveno Klaipėdos rajone, kuriame yra Pajūrio
regioninis parkas. Taigi, grąžinant J. Ž. žemę buvo pažeista ši imperatyvioji įstatymo norma,
ribojanti nuosavybės teisę į žemės atkūrimą. Tokiu atveju žemės grąžinimas buvo neteisėtas.
d. nutartis civilinėje byloje Klaipėdos apylinkės prokuroro vyriausiasis pavaduotojas v.
Klaipėdos apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-397/2009.
Dėl pretendento atkurti nuosavybės teisę į žemę ir joje esančių statinių savininko teisių į
tą patį žemės sklypą santykio
Bylą nagrinėję teismai padarė išvadą, kad žemė, kurią siekia susigrąžinti natūra, priskirta
valstybės išperkamai žemei, nes sklype esantys pastatai nuosavybės teise priklauso atsakovui G.
D. ir sklypas yra skirtas pastatui eksploatuoti, todėl kasatorė gali pasinaudoti kitais nuosavybės
teisės atkūrimo būdais. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ši teismų išvada yra nepagrįsta, nes
padaryta neatsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes ir žemės reformos ir restitucijos teisinį
reglamentavimą. Teismų procesiniuose sprendimuose neatsižvelgta į tai, kad Atkūrimo įstatyme,
atkuriant nuosavybės teises, pirmenybė buvo teikiama turto grąžinimui natūra... Kasatorės
prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo metu pastatai ginčo žemėje priklausė jai. Prašymo
padavimo ir nagrinėjimo metu ginčo žemė nebuvo priskirta prie valstybės išperkamos žemės
Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatytais atvejais. Minėta, kad apibrėžtas
nekilnojamasis turtas turėjo būti valstybės išperkamas nepriklausomai nuo to, kokiu būdu
pretendentas nori atkurti nuosavybės teisę į šį turtą – natūra ar kitokiu būdu. Darytina išvada, kad
sąlygos nekilnojamajam turtui priskirti prie valstybės išperkamo taip pat turėjo realiai būti ir
pretendento prašymo pateikimo momentu. Dėl to neužbaigus kasatorės nuosavybės teisės
atkūrimo procedūros ir neišsprendus klausimo dėl šios teisės atkūrimo būdo, nebuvo galima
ginčo žemės sklypo parduoti jame esančių statinių savininkui G. D.
d. nutartis civilinėje byloje J. K. v. G. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-414/2009
Dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal Civilinių įstatymų Pabaltijo gubernijoms sąvadą
Palangoje iki 1940 m. birželio 15 d. galiojo Civilinių įstatymų Pabaltijo gubernijoms
sąvadas (toliau – Sąvadas) ir 1936 m. gruodžio 30 d. Ipotekos įstatymas (įsigaliojo nuo 1938 m.
sausio 1 d.), todėl teismai, nustatydami nuosavybės teisės atsiradimo pagrindus, turėjo
vadovautis Sąvadu, kurio esminė nuostata yra ta, kad daikto perdavimas naudotis nesukuria
nuosavybės teisės; nuosavybės teisė atsiranda tik esant daikto įgijimo teisiniam pagrindui ir šį
pagrindą įregistravus teismo knygose – žemės, ipotekos ir kt. (Sąvado 809 straipsnis). 1936 m.
gruodžio 30 d. Ipotekos įstatymo 30 straipsnyje nustatyta analogiškai, t. y. nekilnojamojo turto
nuosavybės teisė, kai ji perleidžiama, įgyjama nuo įgijėjo įrašymo į ipotekos knygas laiko. Pagal
šį įstatymą nekilnojamasis turtas turi būti įrašomas į ipotekos knygas ir tais atvejais, kai
išduodami žemės perleidžiamieji dokumentai, vykdant žemės reformos įstatymą arba kai
išduodami nuosavybės dokumentai, vykdant Žemės tvarkymo įstatymą (Ipotekos įstatymo 2
dalies 5, 6 punktai).
nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjų S. M. ir G. M. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio
fakto nustatymo, praleisto termino atnaujinimo, bylos Nr. 3K-3-367/2009
Dėl Atkūrimo įstatymo 19 straipsnyje ir Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau –

ABTĮ) 33 straipsnyje nustatytų terminų taikymo
Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad bylą nagrinėję teismai
reikalavimams dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. liepos 14 d.
44
įsakymų, kuriais buvo patvirtinti žemės sklypų planai, panaikinimo nepagrįstai taikė Atkūrimo
įstatymo 19 straipsnyje nustatytą trisdešimties dienų terminą, nes šie aktai nėra įstatymo 17
straipsnyje nurodytų institucijų sprendimai atkurti nuosavybės teises į žemę. Tačiau teisėjų
kolegija nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad tokiu atveju turi būti taikomas CK 1.125
straipsnio 1 dalyje nustatytas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas... Ginčijami
savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymai yra administraciniai aktai, kuriuos skundžiant
administraciniam teismui būtų taikomas ABTĮ 33 straipsnyje nustatytas vieno mėnesio
apskundimo terminas, kuris yra ne ieškinio senaties, o procesinis teisės kreiptis į teismą
terminas.
27 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Kauno Naujamiesčio darbo rinkos mokymo centras“ v.
Kauno miesto savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-533/2009
Dėl miesto teritorijoje esančio miško, kaip valstybinės reikšmės miško, ir išimtinės
Lietuvos Respublikos nuosavybės
Žemėtvarkos projekto patvirtinimo metu galiojusios Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo redakcijos 13 straipsnio 1 punkte buvo nustatyta, kad
miškai išperkami valstybės, jeigu jie buvo priskirti valstybinės reikšmės miškams. Tokių miškų
plotus tvirtina Vyriausybė. Ta aplinkybė, kad jų plotai turėjo būti patvirtinti Vyriausybės,
nesudaro pagrindo daryti išvados, jog miškas įgyja valstybinio miško statusą plotų patvirtinimu,
o nepatvirtinus – neįgyja... Atsižvelgus į Konstitucijos 47 straipsnį, konstitucinės
jurisprudencijos nuostatas ir aiškią Miškų įstatymo nuostatą, darytina išvada, kad, nustačius, jog
miškas yra miesto teritorijoje, jis pagal įstatymą yra valstybinės reikšmės miškas, todėl priklauso
Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise. Toks miškas pagal Piliečių nuosavybės teisių į
išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnį yra valstybės išperkamas turtas, į kurį
nuosavybės teisė natūra neatkuriama.
Ar miškas yra valstybinės reikšmės, turėjo būti nusprendžiama pagal tokius požymius: ar
tai yra miškas ir ar jis yra miesto teritorijoje. Įstatymuose nubuvo nustatyta reikalavimo, kad dėl
miestų miškų turėjo būti priimamas aktas priskirti juos prie valstybinės reikšmės miškų.
11 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Vilniaus apskrities
Dėl teisės į valstybės garantiją atsiradimo momento

Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą
atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalį (2003 m. spalio 14 d. įstatymo redakcija), atkuriant
nuosavybės teises į gyvenamąjį namą, jo dalį, butą, savivaldybės vykdomoji institucija kartu su
sprendimu grąžinti piliečiui natūra gyvenamąjį namą, jo dalį, butą privalo juose gyvenantiems
nuomininkams išduoti valstybės garantinį dokumentą dėl nuomininkui suteiktos valstybės
garantijos. Iš šios teisės normos matyti, kad valstybės garantijos suteikimas laiko atžvilgiu
siejamas su sprendimo grąžinti natūra gyvenamąjį namą (jo dalį, butą) priėmimo momentu, nes
kartu su institucijos pareiga išduoti nurodytą garantiją atsiranda ir teisė gauti tokią. Tai leidžia
daryti išvadą, kad teisės į nurodytą garantiją atsiradimo momentas yra tapatus sprendimo grąžinti
natūra gyvenamąjį namą (jo dalį, butą) priėmimo momentui.
21 d. nutartis civilinėje byloje V. S. ir kt. v. Tauragės rajono savivaldybės taryba ir kt., bylos Nr.
3K-3-566/2009
BENDROSIOS NUOSAVYBĖS TEISĖ

Dėl gyvenamojo namo sklypo bendrasavininkiams (bendrosios dalinės nuosavybės
dalyviams) parduodamos namų valdos dalių nustatymo
45
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką... sprendžiant dėl bendrosios dalinės
nuosavybės dalyviams tenkančių namų valdos sklypo dalių dydžio, turi būti įvertinti anksčiau
sudaryti ir įgyvendinti bendrasavininkių susitarimai dėl naudojimosi namų valdos sklypu
tvarkos...
Svarbu yra tai, kokiu tikslu susitarimai dėl žemės sklypo buvo sudaryti, kokią reikšmę
bendrasavininkiai jiems teikė ir kokias teisines pasekmes galėjo ar turėjo numatyti. Jei
bendrasavininkių susitarimas sudarytas iki įstatymų, įteisinančių privačią žemės nuosavybę,
priėmimo, reikšminga tai, kad, sudarydami susitarimą dėl bendro sklypo dalių naudojimo,
bendrasavininkiai negalėjo numatyti, kad toks susitarimas ateityje lems jų nuosavybės teisės į
žemę apimtį.
20 d. nutartis civilinėje byloje R. Z. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos
Nr. 3K-3-59/2009
Dėl bendraturčių dalių pasikeitimo, padidinus bendrą daiktą

Teismo sprendimas, kuriuo bendraturčiui leista rekonstruoti ir padidinti bendrąjį daiktą
be kito bendraturčio sutikimo, atitinka bendraturčio duotą sutikimą padidinti bendrąjį daiktą CK
4.77 straipsnio 1 dalies prasme.
3 d. nutartis civilinėje byloje Z. Č. v. G. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-476/2009
Dėl žemės sklypo, kuris yra bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas, naudojimosi
tvarkos nustatymo principų ir subjektų
Bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimas yra galimas naudojimosi žemės
sklypu klausimą privalomai derinant ne tik su bendraturčiu, bet ir su nuomininku, nes tik taip
įmanoma užtikrinti šių asmenų teisių ir teisėtų interesų apsaugą.
balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje A. K. v. E. T., bylos Nr. 3K-3-96/2009
Dėl alternatyvaus ieškovo reikalavimo (ieškinio dalyko)

Ieškinio dalykas – tai ieškovo per teismą atsakovui pareikštas materialusis teisinis
reikalavimas. Teisės doktrinoje pripažįstama galimybė tame pačiame ieškinyje pareikšti
alternatyvius reikalavimus (ieškinio dalykus). Tokių ieškovo reikalavimų esmė yra ta, kad vienas
ieškinio dalykas pašalina kito galimybę, tačiau bet kuriuo iš jų yra siekiama apginti pažeistas ar
ginčijamas asmens materialines subjektines teises ar įstatymo saugomus interesus. Alternatyvių
ieškovo reikalavimų (ieškinio dalykų) nurodymas reiškia, kad ieškovas, kreipdamasis į teismą
teisminės gynybos, apibrėžia teisme nagrinėtino ginčo ribas tokiu būdu, kad bet kurio iš
pareikštų reikalavimų patenkinimas reikštų kilusio ginčo išsprendimą iš esmės.
Išanalizavus ieškinį bei jo papildymą, konstatuotina, kad ieškovas yra pareiškęs du
alternatyvius reikalavimus. Pirma, nustatyti žemės sklypo valdymo, naudojimosi ir disponavimo
tvarką pagal parengtą žemės sklypo naudojimosi tvarkos tarp bendraturčių planą ir, antra,
atidalyti iš bendrosios nuosavybės ieškovo žemės sklypo dalį ir pripažinti ją asmenine
nuosavybe. Aplinkybė, kad ieškinio pareiškimo ir jo papildymo pavadinimuose reiškiamas
reikalavimas įvardytas dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, nesusiaurina
ieškovo procesiniuose dokumentuose teismui pareikštų reikalavimų apimties.
balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje R. G. v. V. G., bylos Nr. 3K-3-159/2009
Dėl 1964 m. CK 125 straipsnio taikymo ginčo atveju ir pirmenybės teisės pirkti
parduodamas dalis bendrojoje nuosavybėje
Pagal 1964 m. CK 125 straipsnio 1 dalį, jeigu dalis bendrosios nuosavybės teisėje
parduodama pašaliniam asmeniui, tai kiti bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyviai turi
46
pirmenybės teisę pirkti parduodamą dalį ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis
sąlygomis, išskyrus tuos atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytynių... Nėra svarbu, ar
parduodama dalis bendrojoje nuosavybėje buvo pasiūlyta įsigyti vienam bendraturčiui,
priėmusiam pasiūlymą ir įsigijusiam parduodamą turto dalį, ar visiems bendraturčiams, nes tai
neturi reikšmės siekiant minėto tikslo – mažinti bendraturčių skaičių ir užtikrinti ekonomišką
turto valdymą ir disponavimą. Be to, įstatyme nereglamentuota pirmenybės teisės tarp
bendraturčių įsigyti parduodamą dalį bendrojoje nuosavybėje, todėl kasatorių akcentuojama
pardavėjo pareiga pranešti visiems bendraturčiams apie parduodamą turto dalį negali turėti
teisinės reikšmės nagrinėjamos bylos atveju, t. y. kai dalis bendrojoje nuosavybėje parduota ne
pašaliniam asmeniui, o bendraturčiui, nes pardavėjo teisė pasirinkti, kuriam iš bendraturčių
parduoti savo dalį bendrojoje nuosavybėje, įstatyme neribojama.
d. nutartis civilinėje byloje S. P. ir kt. v. S. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-451/2009
Dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismai, spręsdami šalių ginčą dėl turto atidalijimo ir
vertindami, ar vieno iš bendraturčių siūlomas atidalijimo būdas atitinka įstatymų nustatytus
reikalavimus, nuosavybės apsaugos ir proporcingumo principus, turi tam tikrą diskrecijos teisę,
kurią įgyvendindami privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK
1.5 straipsnis).
Teisėjų kolegija pažymi, kad teismai turtą natūra atidalijo, atsižvelgdami į atidalytiną
turtą sudarančių atskirų objektų vertę, taip siekdami kiek galima sumažinti mokėtiną piniginę
kompensaciją.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai, nustatę, jog šalys nesusitarė dėl
bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo turto atidalijimo, laikydamiesi proporcingumo
principo bei siekdami išlaikyti bendraturčių interesų ir nuosavybės teisės apsaugos pusiausvyrą,
tinkamai taikė CK 4.80 straipsnio 2 dalies nuostatas ginčo santykiams atidalijant iš bendrosios
dalinės nuosavybės reguliuoti.
Civilinio proceso įstatymo ir materialiosios teisės normos (CK 4.80 straipsnio 2 dalis)
nenustatyta, jog atidalijant iš bendrosios dalinės nuosavybės atsakovas savo poziciją dėl
atidalijimo ir atidalijimo būdo turėtų išreikšti tik vienu įstatyme įtvirtintu procesiniu dokumentu
– priešieškiniu. Teisėjų kolegija negali sutikti su kasatorės argumentais, kad atsakovas,
nesutikdamas su ieškiniuose nurodytais atidalijimo būdais, turėjo reikšti priešieškinį, o nesant
priešieškinio, teismas, parinkdamas kitą atidalijimo būdą nei nurodyta ieškiniuose, išėjo už
ieškinio reikalavimo ribų.
Teisėjų kolegija negali sutikti su kasacinio skundo argumentais, kad teismas yra
įpareigotas turtą atidalyti remiantis vien tik ieškinyje, atsiliepime į ieškinį ar priešieškinyje
nurodytu būdu. Teisėjų kolegija sutinka su teismų padarytomis išvadomis, kad ginčo dalykas
nagrinėjamu atveju yra turto atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės, o turto atidalijimo
būdas parenkamas remiantis byloje konstatuotais teisiškai reikšmingais faktais ir taikytina
materialiosios teisės norma.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 23
d. nutartis civilinėje byloje E. R. v. B. R., bylos Nr. 3K-3-7/2009
Dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės įgyvendinimo

Bylos nagrinėjimo metu šalys nuosekliai laikėsi savo pozicijų dėl pareikštų reikalavimų
įgyvendinant nuosavybės teises į turtą, t. y. ieškovas siekė nustatyti naudojimosi bendrąja daline
nuosavybe tvarką pagal jo pateiktą projektą, atsakovas reikalavo atidalyti iš bendrosios dalinės
nuosavybės jam priteisiant namų valdą natūra, o ieškovui – išmokant kompensaciją pinigais,
nors kolegija sprendžia, kad šiuo atveju galima rasti racionalaus atidalijimo natūra variantą,
šalims vykdant bendradarbiavimo pareigą. Atsakovo pateiktas gyvenamojo namo apšildymo
47
sistemos rekonstrukcijos projektas, jo įgyvendinimo kaina ir ribotos ieškovo galimybės
kompensuoti nurodomas rekonstrukcijos išlaidas negali visiškai eliminuoti tinkamo savininko
nuosavybės teisių įgyvendinimo - atidalijimo natūra galimybės, nes galimos alternatyvios,
mažiau išlaidų reikalaujančios patalpų apšildymo galimybės, atitinkamai gyvenamųjų patalpų
funkcinio vertingumo suvienodinimas ir pan. Taigi kolegija sprendžia, kad šalys neišnaudojo
visų galimybių racionaliai atidalyti jų dalis iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.75 straipsnio
1 dalis, 4.80 straipsnio 1, 2 dalys).
d. nutartis civilinėje byloje P. M. v. A. M., bylos Nr. 3K-3-21/2009
Dėl dispozityviškumo principo taikymo bylose dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės

nuosavybės (CK 4.80 straipsnis) ir naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarkos nustatymo
(CK 4.75 straipsnio 1 dalis, 4.81 straipsnis)
CK 4.80 straipsnyje reglamentuotas atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra
vienas iš bendrosios nuosavybės įgyvendinimo būdų, leidžiantis visiškai (kai atidalijamos visos
bendrosios dalinės nuosavybės dalys) ar iš dalies (kai po atidalijimo bendrosios nuosavybės teisė
išlieka neatsidalijusiems bendraturčiams) nutraukti bendrosios dalinės nuosavybės teisinius
santykius ir taip išvengti įvairių konfliktų ar apsunkinimų, kurie kyla ar gali kilti bendraturčiams
valdant, naudojantis ar disponuojant dalimi bendrosios nuosavybės teisėje. Savo tikslais į
atidalijimą yra panašus ir naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarkos nustatymo institutas
(CK 4.81 straipsnis). Tačiau tarp jų yra esminis skirtumas. Atidalijus dalį iš bendrosios dalinės
nuosavybės atidalyta dalis tampa savarankišku nuosavybės teisės objektu. Tokį objektą jo
savininkas naudoja, valdo ar disponuoja savo nuožiūra, nepažeisdamas įstatymų ir kitų asmenų
teisių ir interesų. Tuo tarpu nustačius naudojimosi bendru turtu tvarką, bendrosios dalinės
nuosavybės santykiai nenutrūksta. Savo nuožiūra bendraturtis naudojasi tik ta konkrečia dalimi,
kuri jam priskiriama, tam tikros bendro turto dalys ir toliau gali būti naudojamos bendrai.
Nuosavybės teisės forma tokiu atveju nesikeičia, turtas ir toliau bendraturčiams priklauso
bendrosios nuosavybės teise.
Pažymėtina, kad bendraturčių ginčai dėl naudojimosi bendru turtu tvarkos nustatymo yra
specifiniai. Bylos nagrinėjimo metu pateikiami naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarkos
projektai ne visada atitinka abiejų ginčo šalių interesus. Taigi tokiose bylose formalus šalių
pareikštų reikalavimų ribų laikymasis reikštų jų atmetimą net ir tuo atveju, kai galimybė išspręsti
ginčą egzistuoja iš esmės nenukrypstant nuo projektų, kuriais grindžiami šalių reikalavimai. Tuo
tarpu teismo pareiga yra priimti abiem pusėms priimtinausią sprendimą, atsižvelgiant į ginčo
šalių turimas dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje, įvertinant šalių nesutarimo priežastis,
siekiant, kad nustatoma naudojimosi tvarka būtų patogi bendraturčiams, racionali ir tarnautų
geresniam nuosavybės valdymui. Siekdamas šių tikslų teismas turi vadovautis teisingumo,
protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Atkreiptinas dėmesys ir į tai,
kad ir ginčo šalys, įgyvendindamos savo teises ir atlikdamos pareigas, taip pat privalo veikti
pagal tuos pačius principus (CK 1.5 straipsnio 1 dalis).
Spręsdamas bendraturčių ginčą dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir
naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarkos nustatymo teismas turi teisę nukrypti nuo šalių
pareikštų reikalavimų ir priimti sprendimą pagal savo iniciatyva ir neprieštaraujant ginčo šalims
gautą atidalijimo ar naudojimosi tvarkos nustatymo projektą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d.
nutartis civilinėje byloje Z. P. v. D. S. L., bylos Nr. 3K-3-353/2009
Dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės rūšių ir būdų

Žemės sklypai yra atskiri savarankiški nekilnojamojo turto objektai, ir kiekviename iš jų
bendraturčiai turi tam tikras nuosavybės dalis. Dėl to atidalijimą natūra reikštų kiekvieno iš
nurodytų žemės sklypų padalijimas į atskirus žemės sklypus pagal bendraturčiams priklausančias
bendrosios nuosavybės dalis.
48
3 d. nutartis civilinėje byloje Z. L. v. J. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-478/2009
Dėl bendraturčių teisių ir teisėtų interesų apsaugos atidalijant iš bendrosios nuosavybės

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamos bylos atveju, kai bendraturčiai turi
bendrosios nuosavybės teise du atskirus nekilnojamojo turto objektus (žemės sklypus) ir
bendraturtis, siekiantis atidalijimo iš bendrosios nuosavybės, siūlo atidalyti taip, kad jam būtų
paskirtas vienas iš bendrąja nuosavybe esančių žemės sklypų, o kitiems bendraturčiams – kitas,
tačiau kiti bendraturčiai nesutinka su tokiu atidalijimo būdu, šalių ginčas spręstinas laikantis
proporcingumo, bendraturčių interesų pusiausvyros ir nuosavybės teisės apsaugos principų. Toks
atidalijimo iš bendrosios nuosavybės būdas, kai kiti bendraturčiai nesutinka taip atsidalyti, būtų
galimas tik tokiu atveju, jeigu bendrąja nuosavybe esančių atskirų žemės sklypų būtų neįmanoma
padalyti bendraturčiams natūra pagal jų turimas bendrosios nuosavybės dalis be neproporcingos
žalos žemės sklypų paskirčiai, jeigu būtų esminis siūlančio tokį atidalijimo būdą bendraturčio
interesas ir jeigu tai esmingai nepažeistų kito kurio iš bendraturčių interesų. Toks aiškinimas
sietinas su tuo, kad civiliniai santykiai reglamentuojami vadovaujantis nuosavybės neliečiamumo
principu (Konstitucijos 23 straipsnis, CK 1.2 straipsnio 1 dalis), CK 4.93 straipsnyje įtvirtintomis
savininko teisių apsaugos garantijomis, tarp jų ir CK 4.93 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta
taisykle, jog niekas negali paimti turto iš savininko prievarta, išskyrus įstatymų nustatytus
atvejus.
3 d. nutartis civilinėje byloje Z. L. v. J. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-478/2009
Dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimą reglamentuojančių teisės normų

aiškinimo ir taikymo
Bendroji CK 4.80 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta taisyklė yra ta, kad atidalijimo siekiantis
bendraturtis gali reikalauti atskirti jo dalį natūra. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste
pažymėtina tai, kad gyvenamasis namas nėra nedalus daiktas, todėl atidalijimo atveju esminę
reikšmę turi CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nurodytas kriterijus – daikto padalijimas be
neproporcingos žalos jo paskirčiai. Kasatorei teigiant, kad yra tokia galimybė, šiuo aspektu ypač
pažymėtinos savininko teisių garantijos ir nuosavybės neliečiamumas; apie tai taip pat pagrįstai
nurodoma kasaciniame skunde, argumentuojama, kad interesas naudotis bendrąja daline
nuosavybe yra ypač svarbus, nes čia yra kasatorės tėviškė, greta turi dirbamos žemės, kurioje
nėra statinių. Teisėjų kolegija kartu pažymi, kad teismas turi tam tikrą diskrecijos teisę,
vertindamas aplinkybes dėl bendraturčio esminio intereso naudotis bendro daikto dalimi; šią
teisę teismas įgyvendina, vadovaudamasis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo
ir sąžiningumo principais.
5 d. nutartis civilinėje byloje S. K. v. UAB „Mototecha“, bylos Nr. 3K-3-483/2009
Dėl daugiabučių namų gyvenamųjų patalpų paskirties pakeitimo

[Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų] Įstatymo 7 straipsnio 5
dalyje taip pat nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų pertvarkymo ir namo aplinkos pakeitimo
schema turi būti pateikta viešai aptarti. Viešo aptarimo išvados ir pasiūlymai, kurie
neprieštarauja įstatymams bei kitiems teisės aktams, turi būti įrašyti į patalpų paskirties keitimo
projektavimo sąlygas. Teisėjų kolegija sutinka su kasatorių argumentu, kad įstatyme nenustatyta
išimčių, kada namo aplinkos pakeitimo schema gali būti nepateikiama. Atskiro įėjimo iš lauko
įrengimas neišvengiamai keičia gyvenamojo namo aplinką, kuri yra sudėtinė žmonių
gyvenamosios erdvės dalis. Dėl įrengiamų laiptų, priklausomai nuo faktinės situacijos, gali kisti
tiek pėsčiųjų, tiek ir automobilių judėjimo ir stovėjimo zonos. Visa daugiabučio gyvenamojo
namo aplinka (automobilių stovėjimo aikštelės, pėsčiųjų zonos, žaliosios juostos ir pan.) yra
būtina, kad daugiabutis namas būtų tinkamas naudoti pagal jo tiesioginę paskirtį – žmonių
49
gyvenimui jame. Bet kuris įsikišimas į gyvenamąją aplinką tiesiogiai turi įtakos ir daugiabučio
namo gyventojams, tačiau ar pažeidžia gyventojų teises, galima nustatyti tik žinant jo apimtis ir
pobūdį. Būtent tuo tikslu ir gyventojų interesais kartu su gyvenamųjų patalpų pertvarkymo
schema viešam svarstymui turi būti pateikta ir namo aplinkos pakeitimo schema. Kartu namo
aplinkos pakeitimo schema reikalinga teismui siekiant įvertinti gyventojų atsisakymo leisti
pakeisti patalpų paskirtį pagrįstumą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad aplinkybė, jog notarų
biuro darbas lemia didesnį automobilių srautą prie jo nei naudojant patalpas gyvenimui, yra
visiems žinoma, todėl neįrodinėtina (CPK 182 straipsnio 1 punktas). Tai suponuoja išvadą, kad
ieškovai viešo svarstymo metu turi pasiūlyti tokį projekto sprendinį, kuris leistų išvengti
padidėsiančio automobilių srauto vidiniame kieme ir taip nepažeisti gyventojų teisės į
nusistovėjusią gyvenamąją aplinką. Toks sprendinys inter alia turėtų atsispindėti ir viešajam
svarstymui teikiamoje namo aplinkos pakeitimo schemoje. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad
viešam svarstymui teikiama gyvenamųjų patalpų pertvarkymo ir namo aplinkos pakeitimo
schema turi būti tiek išsami ir detali, kiek kiekvienoje konkrečioje situacijoje yra būtina
atliekamos patalpos paskirties pakeitimo įtakai trečiųjų asmenų teisėms įvertinti.
nutartis civilinėje byloje V. V. ir kt. v. G. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-358/2009
Dėl bendrosios dalinės nuosavybės valdymo, narystės daugiabučio namo savininkų

bendrijoje ir teisės ginčyti jos narių susirinkimo nutarimus
Remiantis CK 4.85 straipsnio 1 dalimi kasatorius, kaip gyvenamojo namo (duomenys
neskelbtini), bendrojo naudojimo objektų bendrasavininkis, turi teisę spręsti dėl šių objektų
valdymo, naudojimo ir disponavimo, nors ir nėra šiame name įsteigtos bendrijos narys... Minėta,
kad pagal CK 4.85 straipsnį sprendimai dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo
priimami butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma (jei kitaip nenumatyta butų ir kitų
patalpų savininkų bendrijos įstatuose ar jungtinės veiklos sutartyje) savininkų susirinkime (ar
raštu), kuriame priimti sprendimai galioja visiems butų ir kitų patalpų savininkams. Taigi, butų ir
kitų patalpų savininkai, nesantys gyvenamojo namo bendrijos nariai, negali būti nušalinami
sprendžiant dėl jiems taip pat bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančių bendrojo
naudojimo objektų valdymo ir naudojimo.
nutartis civilinėje byloje R. K. v. 47-oji DNSB, bylos Nr. 3K-3-376/2009
Dėl daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės
nuosavybės teisės ir pareigos proporcingai apmokėti su bendruoju turtu susijusias išlaidas
Įstatymuose, reglamentuojančiuose daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų
savininkų pareigas bendrosios dalinės nuosavybės teisėje, yra įtvirtinta bendroji taisyklė, jog
bendraturtis privalo proporcingai prisidėti prie visų išlaidų, skirtų namui bei bendrosios dalinės
nuosavybės objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jų būtiniems pagerinimams atlikti. Šiai
taisyklei taikyti yra teisiškai nereikšminga atitinkamų bendrosios dalinės nuosavybės objektų, dėl
kurių daromos nurodytos išlaidos, funkcinė paskirtis, taip pat bendraturčio, kuriam ji taikytina,
naudojimosi ar nesinaudojimo tais objektais aplinkybės... Sprendžiant daugiabučio gyvenamojo
namo bendraturčių ginčus, kai pareikštas reikalavimas dėl aptariamų įstatyminių pareigų
vykdymo priteisimo, svarbu atriboti, kurios išlaidos skirtos bendrajam turtui išlaikyti, išsaugoti,
atnaujinti, jo būtiniems pagerinimams atlikti, o kurios – bendraturčio asmeniniams interesams ir
poreikiams tenkinti.
Išlaidas galima atsisakyti mokėti dviem atvejais: 1) kai dėl jų teisės aktų nustatyta tvarka
nėra priimto sprendimo ir 2) kai butų ir kitų patalpų savininkas nėra davęs sutikimo dėl šių
išlaidų. Pastaruoju atveju būtina dar viena sąlyga – išlaidos turi būti nesusijusios su
privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais. Šie reikalavimai nustatyti
Statybos įstatyme, aplinkos ministro 2002 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 351 patvirtintame Statybos
50
techniniame reglamente STR 1.12.05:2002 „Gyvenamųjų namų naudojimo ir priežiūros
privalomieji reikalavimai ir jų įgyvendinimo tvarka“.
CK 4.83 straipsnio 4 dalyje nustatytos išimtys galimos, kai išlaidos yra nesusijusios su
įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros
reikalavimais. Kai bendraturčiai tarpusavyje nesusitaria dėl intervencijos (pertvarkymo, remonto,
pagerinimo ir kt.) ir investicijų į bendrąjį turtą masto, ginčą nagrinėjantis teismas šiuos
klausimus, vadovaujantis solidarumo, lygiateisiškumo, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo
principais, sprendžia pagal vidutinius standartus.
27 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Kaunuva“ v. Smėlynės g. 49-oji DNSB., bylos Nr. 3K-7-
515/2009

Nustatant butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės dalis į
palyginamuosius naudinguosius plotus turi būti įskaičiuojamas ir rūsio patalpų plotas, taip pat ir
bendraturčio, kurio bendrosios dalinės nuosavybės dalis nustatinėjama, atitinkamame
gyvenamajame name faktiškai turimų (užimamų) patalpų naudingasis plotas, nesvarbu, kad šios
patalpos nėra teisiškai įregistruotos bei įteisintos. Šios teisės normos prasme butų ir kitų patalpų
savininkų nuosavybės teise priklausančių patalpų gyvenamajame name naudingasis plotas
suprantamas kaip visas tame name savininko faktiškai turimas (užimamas) plotas. Pažymėtina ir
tai, kad nustatant bendraturčio faktiškai turimą (užimamą) plotą yra teisiškai nereikšminga
atitinkamų patalpų funkcinė bei naudojimo paskirtis, taip pat naudojimosi jomis dažnumas,
intensyvumas ir pan.
27 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Kaunuva“ v. Smėlynės g. 49-oji DNSB., bylos Nr. 3K-7-
515/2009
NUOSAVYBĖS TEISĖS GYNIMAS

Dėl vindikacijos sąlygų
Reiškiant vindikacinį reikalavimą, ieškovas privalo įrodyti šias faktinį ieškinio pagrindą
sudarančias aplinkybes: 1) ieškovas turėjo ir turi nuosavybės (valdymo) teisę į daiktą ieškinio
pareiškimo momentu ir iki daiktą neteisėtai užvaldant atsakovui, iš kurio reikalaujama grąžinti
daiktą; 2) savininkas daikto valdymo teisę prarado be savo valios; 3) daiktą valdo atsakovas; 4)
daiktą atsakovas valdo neteisėtai; 5) daiktas yra natūra; 6) bylos šalių nesiejo ir nesieja
prievoliniai santykiai.
d. nutartis civilinėje byloje J. K. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-44/2009
Dėl ginčo teisinių santykių kvalifikavimo ir atsiskaitymų išreikalavus turtą iš neteisėto

svetimo valdymo
Skirtingai nuo atsiskaitymų nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo atveju, net ir sąžiningas
neteisėtas valdytojas gali reikalauti ne svetimo daikto pagerinimo išlaidų vertės, o tik tos jų
sumos, kuria padidėjo daikto vertė. Tai reiškia, kad esminę reikšmę turi ne tai, kiek lėšų asmuo
įdėjo į svetimą daiktą, o tai, kiek dėl tų įdėjimų geresnis (brangesnis) tapo pats daiktas.
Nagrinėjamu atveju nėra nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo grąžinimo prievolės, nes
tarp ieškovų ir kasatoriaus susiklostė santykiai dėl neteisėto svetimo daikto valdymo ir
atsiskaitymų jį grąžinus savininkui; ieškovų teisės gintinos remiantis daiktinės teisės normomis,
be to, ieškovų, kaip kreditorių, veiksmai negali būti laikomi teisėtais, nes atlikti be savininko
žinios, neteisėtai valdant jo turtą.
51
21 d. nutartis civilinėje byloje E. Ž. ir kt. v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-569/2009
Dėl suinteresuotų asmenų teisių gynimo neteisėtos statybos kaimyniniame žemės sklype
atveju
Pagal CK 4.103 straipsnio nuostatas suinteresuoto asmens teisės ginamos, jeigu jis įrodo,
kad dėl savavališkai arba nors ne savavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar
teisės aktų reikalavimus pastatyto ar statomo statinio (jo dalies) pažeidžiamos jo teisės ir teisėti
interesai (CPK 178 straipsnis). Norminių statybos teisės aktų reikalavimų nesilaikymas savaime
nepatvirtina, kad pažeidžiamos kaimyninio žemės sklypo ar jame esančio statinio savininko
teisės.
Apeliacinės instancijos teismas, gindamas ieškovų teises, taip pat rėmėsi CK 4.98
straipsniu, reglamentuojančiu savininko teisę reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės
pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad tam tikro
daikto savininkas, reikalaudamas pašalinti jo teisės pažeidimus, nesusijusius su daikto valdymo
praradimu, privalo nurodyti, kaip yra pažeidžiamos jo teisės ir įrodyti šių teisių pažeidimą.
15 d. nutartis civilinėje byloje V. Č. ir kt. v. V. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-240/2009.
Dėl neteisėtos statybos fakto konstatavimo

Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio skundo argumentai, jog CK 4.103 straipsnio
nuostatos taikomos tik tada, kai savavališkos statybos faktas yra oficialiai konstatuotas
valstybinę statybų teisėtumo kontrolę vykdančių kompetentingų institucijų, yra teisiškai
nepagrįsti. Neteisėtos statybos faktą gali konstatuoti ir teismas, nustatęs konkrečiu atveju
statybos neatitiktį norminiams statybos teisės aktams.
15 d. nutartis civilinėje byloje V. Č. ir kt. v. V. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-240/2009.
Dėl CK 4.103 straipsnyje nurodytų neteisėtos statybos teisinių pasekmių taikymo

CK 4.103 straipsnyje nustatytų neteisėtos statybos teisinių pasekmių taikymą lemia ne tik
pažeidimo padarymo faktas, bet ir aplinkybės, kurios turi reikšmės taikant atitinkamą sankciją.
Kurią iš įstatymo nurodytų sankcijų taikyti, sprendžia teismas kiekvienu konkrečiu atveju,
priklausomai nuo aplinkybių, kurioms esant padarytas teisės pažeidimas, taip pat pažeidimo
sunkumo, ginamos teisės svarbos ir kitų aplinkybių. Teisminės neteisėtos statybos pasekmės turi
būti taikomos atsižvelgiant į taikomų priemonių proporcingumo siekiamam tikslui principą.
Proporcingumo principas reikalauja surasti ne tik viešojo ir privataus, bet ir privačių interesų
pusiausvyrą. Taigi teismas, spręsdamas dėl neteisėtos statybos civilinių teisinių pasekmių, turi
laikytis ginčo šalių interesų derinimo principo.
d. nutartis civilinėje byloje V. Č. ir kt. v. V. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-240/2009
Dėl poilsio namelių teisinės registracijos

Ginčo poilsio namelių kadastro duomenimis, nameliai pasatyti 1980 metais. Jų statybos
procesą reglamentavo Lietuvos Ministrų Tarybos Valstybinio statybos reikalų komiteto 1970 m.
gruodžio 30 d. įsakymas Nr. 307 „Dėl leidimų statyti, rekonstruoti gyvenamuosius namus,
pramonės, civilinius, žemės ūkio ir kitus objektus įforminimo tvarkos“ ir šiuo įsakymu
patvirtinta Leidimų statyti ir rekonstruoti gyvenamuosius namus, pramonės, civilinius, žemės
ūkio ir kitus objektus įforminimo tvarka, galiojusi iki buvo priimtas Statybos ir urbanistikos
ministerijos 1994 m. gruodžio 22 d. įsakymas Nr. 249 „Dėl leidimų statyti ir griauti statinius
išdavimo taisyklių patvirtinimo“. 1970 m. gruodžio 30 d. įsakyme Nr. 307 buvo nustatyta, kad
leidimus statyti ar rekonstruoti pastatus statytojams galėjo išduoti respublikinio pavaldumo
miestų vykdomųjų komitetų (savivaldybių) ir architektūros valdybų statybos kontrolės
52
inžinieriai, miestų vyriausieji architektai (architektai) ir rajonų architektai inspektoriai; leidimai
galėjo būti išduoti statytojui, be kitų dokumentų, pateikus žemės sklypo skyrimo ir perdavimo
naudotis dokumentus, nustatyta tvarka parengtą, suderintą ir patvirtintą techninį projektą, darbo
brėžinius ir sąmatą. Iš esmės tokie patys reikalavimai išliko ir šį įsakymą pakeitusiu Vyriausybės
1992 m. gruodžio 10 d. nutarimu Nr. 937 patvirtintų Statybos pagrindų laikinųjų nuostatų 17
punkte. Pastačius statinį pagal statybos leidime ir statinio projekte nustatytą tvarką tam skirtame
žemės sklype, taip pat priėmus statinį kaip tinkamą naudoti, buvo laikoma, kad yra įvykdytos
naujai sukurto objekto teisinės registracijos sąlygos. Iš bylos duomenų matyti, kad namelių
statybai nebuvo išskirtas žemės sklypas, nebuvo išduotas jų statybos leidimas ir jie nebuvo
priimti kaip tinkami naudoti. Tokia statyba yra laikoma savavališka ir jos procese pastatyti
objektai neturi būti teisiškai registruojami.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad poilsio nameliai pastatyti savavališkai, jų teisinė
registracija yra neteisėta, nes namelių pirkimo–pardavimo sandoris, sudarytas notarine forma,
negali būti pagrindas teisinei registracijai atlikti. Tolesnė namelių teisinė registracija, atlikta
keičiantis savininkams, netapo teisėta, nes iš neteisės teisė negalėjo atsirasti.
17 d. nutartis civilinėje byloje N. T. v. A. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-236/2009.
Dėl savavališkos statybos fakto įrodinėjimo

Tai, kad statinys ginčo žemės sklype nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre,
neįrodo jo statybos savavališkumo, o tiesiog reiškia, jog kol kas yra nepripažintas tinkamu
naudoti pagal taikytinų teisės aktų reikalavimus.
d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras v. A. G. ir kt.,
bylos Nr. 3K-3-279/2009
Dėl savavališkos statybos ir jos padarinių šalinimo

Nagrinėjamu atveju, net pripažinus, ... kad savavališkos statybos padariniai šalintini pagal
iki 2006 m. spalio 31 d. galiojusio Statybos įstatymo 28 straipsnį (2001 m. lapkričio 8 d.
įstatymo Nr. IX-583 redakcija), pažymėtina, kad ir pagal iki 2006 m. spalio 31 d. galiojusio
Statybos įstatymo 28 straipsnio 2 dalies 2 punktą buvo leidžiama statytojui (užsakovui) parengti
statinio projektą ir gauti statybos leidimą tik tais atvejais, kai statyba gali būti vykdoma.
Nagrinėjamu atveju tokio pobūdžio statyba iš viso draudžiama (Saugomų teritorijų įstatymo 20
d. nutartis civilinėje byloje Šiaulių apskrities viršininko administracija v. M. S. ir kt., bylos Nr.
3K-3-374/2009.
Dėl savavališkos statybos (rekonstrukcijos) pasekmių pašalinimo

Statybos leidimo gavimas nereiškia, kad iki tol atlikta savavališka statyba savaime
įteisinama iki statybos leidime nurodytos statybos darbų atlikimo datos. Kasacinio teismo teisėjų
kolegija pažymi, kad statybos leidimas tik suteikia asmeniui teisę statyti (šiuo atveju –
rekonstruoti) pastatą pagal projekto, kurio pagrindu išduotas leidimas, sprendinius, o leidime
nurodyta data reiškia terminą, iki kurio statybos darbai turi būti užbaigti. Kasacinio skundo
teiginys, kad statybos leidime nurodyta jo galiojimo data reiškia terminą, iki kurio teisės aktų
reikalavimų neatitinkantis statinys turi būti reikiamai pertvarkytas (t. y. terminą, kurio metu
negalima būtų pripažinti statybos savavališka, taip faktiškai ją įteisinant), neturi teisinio
pagrindo. Priešingai, savavališkos statybos padariniai bet kuriuo atveju privalo būti kuo
operatyviau likviduojami.
d. nutartis civilinėje byloje Šiaulių apskrities viršininko administracija v. Radviliškio krašto
žmonių su negalia sąjunga, bylos Nr. 3K-3-386/2009.
53
Dėl nuosavybės teisių pažeidimo
Jeigu sprendžiama, kad daiktas iš savininko gali būti paimtas, tai turi būti nustatomas
terminas aplinkybėms išsiaiškinti ir sprendimui priimti, ar daiktas bus paimamas ir kokie iki to
ribojimai skiriami daikto savininkui. Kitu atveju būtų sudaromos sąlygos nesant svarbių
priežasčių ir be teisinio pagrindo varžyti savininko teises neribotą laiką. Nagrinėjamu atveju, kai
priimamas sprendimas organizuoti žemės sklypų detalųjį planavimą, parengti reikiamus
dokumentus ir atlikti reikiamas procedūras, bet nenurodomi vykdymo terminai, tai gali būti
vertinama kaip savininko teisių pažeidimas, nes stokojama procedūrų aiškumo ir apibrėžtumo.
Kol procedūros nevykdomos, savininkai negali įgyvendinti teisių į kompensaciją, o teisės statyti
yra varžomos tuo pagrindu, kad sklypai bus paimti visuomenės poreikiams.
nutartis civilinėje byloje L. P. ir kt. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-419/2009
Dėl reikalavimo teisės reikšti ieškinį CK 4.105 straipsnio 3 dalies pagrindu

Kauno apskrities viršininkas 2006 m. spalio 11 d. įsakymu netenkino ieškovės prašymo
atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą, kuriame yra kasatorei priklausantis statinys – nebaigtas
statyti gyvenamasis namas (baigtumas – 13 proc.). Tai reiškia, kad apskrities viršininkas,
pripažindamas ieškovės nuosavybės teisių į žemės sklypą atkūrimą, atsisako atkurti nuosavybės
teises dėl to, kad sklype yra kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis statinys. Ieškovė,
manydama, kad kasatorės statinys pastatytas neteisėtai, pažeidžiant jos įstatymo saugomą
interesą, turi CPK 5 straipsnio garantuotą teisę reikalauti pašalinti kliudantį jai įgyvendinti savo
teisę pažeidimą. Taigi, nors ieškovė nėra žemės sklypo savininkė, tačiau jai yra teismo kitoje
byloje pripažinta teisė reikalauti nuosavybės teisių į šį žemės sklypą, t. y. turi teisėtą pagrindą ir
lūkestį atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą, tačiau tam kliudo kasatorės statinys, todėl ji gali
reikalavimą grįsti CK 4.105 straipsnio 3 dalies nuostata, kurioje ginamos žemės savininkų teisės.
10 d. nutartis civilinėje byloje T. N. S. v. V. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-490/2009
Dėl CK 4.105 straipsnio 3 dalyje nustatytų teisės gynimo būdų

CK 4.105 straipsnio 3 dalyje nustatyti alternatyvūs teisės gynimo būdai. Teismas,
kasatorės nuomone, nesiaiškino, ar ieškovės interesai negali būti apginti kitomis įstatymo
nustatytomis priemonėmis, t. y. kasatorė yra teisėto statinio savininkė, todėl turėtų būti
svarstomi kiti būdai jai naudotis žemės sklypu. Teisėjų kolegija atmeta šį kasacinio skundo
argumentą kaip nepagrįstą. Pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorė nepareiškė reikalavimo
dėl servituto nustatymo ar kitokio įstatymu nustatyto būdo naudotis jai nepriklausančia žeme.
Antra, kasatorė nustatyta tvarka gavo statybos leidimą ir jo pagrindu pradėjo statyti, tačiau,
minėta, veikė nesąžiningai ir jos neteisėti veiksmai, įgyjant žemės sklypą, negali sukurti teisėto
rezultato – teisių į žemės sklypą, kuriame stovi statinys.
CK 4.105 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad statinio savininkas, kuris prarado teisę
naudotis žemės sklypu dėl savo kaltės ir jam suteikiama teisė kitu teisėtu būdu naudotis žemės
sklypu, gali statinį nusikelti. Jeigu nukelti statinio neįmanoma, žemės sklypo savininko sutikimu
šis objektas gali būti perleidžiamas trečiajam asmeniui arba žemė sklypo savininko ir statinio
savininko sutikimu gali būti perleidžiamas žemės sklypo savininkui arba nugriaunamas. Taigi,
šioje teisės normoje nustatyta alternatyva, t. y. nenugriaunant statinio perleisti jį kitiems
asmenims arba jį nugriauti, tačiau tai siejama su žemės sklypo savininko valia. Ieškovės, kuri
teisėtai pretenduoja atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą, reikalavimas reiškia, kad ji
nesutinka, jog statinys būtų perleistas trečiajam asmeniui ar jai, t. y. ji pasirinko teisę reikalauti
nugriauti statinį. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovės reikalavimas nugriauti statinį ir šio
54
reikalavimo patenkinimas nevaržo kasatorės teisės, vykdant teismo sprendimą, statinio
konstrukcijas nusikelti.
10 d. nutartis civilinėje byloje T. N. S. v. V. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-490/2009
SERVITUTAI
ėl CK 4.129, 6.249 straipsnių taikymo
Pagal CK 4.129 straipsnį turi būti atlyginti konkretūs nuostoliai, kurie turi būti įrodyti,
taip pat kiti netekimai, kurie atsiranda dėl servituto nustatymo. Teisėtais veiksmais padarytos
žalos ar nuostolių atlyginimas yra vienas iš žalos kompensavimo būdų, bet tai nėra civilinė
atsakomybė. Jų atlyginimas vykdomas tokiomis sąlygomis, kokios yra nustatytos įstatyme, bet
ne civilinės atsakomybės sąlygomis (CK 4.129 straipsnis). Sprendžiant dėl servitutu padarytų
nuostolių atlyginimo gali būti taikomos tos civilinę atsakomybę reglamentuojančios normos,
kurios nustato teisingam žalos kompensavimui svarbias nuostatas. Visų pirma tai yra nuostatos,
reglamentuojančios žalą ir nuostolius bei priežastinį ryšį kaip sąsają tarp servituto nustatymo ir
atsiradusios žalos ar nuostolių, kaip jo nustatymo padarinių. Tuo tarpu nuostatos dėl neteisėtų
veiksmų ir kaltės neturi būti taikomos.
Pagrindai atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl servituto nustatymo, yra nuostolių faktas ir
jų ryšys su servitutu – tarnaujančiojo daikto savininko nuosavybės teisės suvaržymu. Nuostoliai
dėl servituto nustatymo gali pasireikšti kaip daikto nuvertėjimas dėl servituto nustatymo, asmens
išlaidos, padarytos dėl servituto nustatymo, arba būsimos išlaidos, kurias dėl to ateityje būtina
daryti (kaštai). Asmens išlaidos ar kaštai kaip atlygintini dėl servituto nustatymo nuostoliai
nustatomi taikant CK 4.10 ir 6.249 straipsnius, nes juose reglamentuojama, kaip padaryta žala
įvertinama pinigais.
Padarytų dėl servituto nustatymo nuostolių kompensacija, kaip asmens turtinių interesų
gynimo būdas, taikomas tada, kai neįmanoma tiksliai nustatyti tarnaujančiojo daikto savininko
nuostolių arba sunku juos nustatyti. Pagrindas mokėti nuostolių kompensaciją dėl servituto
nustatymo yra su nuosavybės teisės suvaržymu susiję tarnaujančiojo daikto savininko nuostoliai.
Tai turtiniai ar neturtiniai netekimai: galimybės naudotis daikto dalimi netekimas, nepatogumų
atsiradimas dėl bendro naudojimosi daiktu ar jo dalimi ir kita, įvertinta pinigais. Jeigu šios
aplinkybės įrodytos, tai yra pagrindas teismui konstatuoti, kad tarnaujančiojo daikto savininkui
turi būti sumokėta nuostolių kompensacija pagal CK 4.129 straipsnį, jos dydį nustatant pagal CK
6.249 straipsnio 1 dalį.
Teismo sprendime, kuriuo nustatomas servitutas, paprastai turi būti pasisakyta dėl
prievolės mokėti kompensaciją pagal CK 4.129 straipsnį. Servituto pobūdis – nustatomas jis
atlygintinai ar ne - yra viena iš esminių bylos aplinkybių, kuri turi būti ištirta bylos nagrinėjimo
metu. Jeigu ši aplinkybė netirta, tai yra pagrindas bylos įrodymų tyrimą ir vertinimą kvalifikuoti
kaip nevisapusišką (CPK 185 straipsnis). Teismo sprendime turi būti nurodyta, yra servitutas
atlygintinas ar ne, o jeigu prievolė mokėti kompensaciją nustatoma, tai pasisakyta dėl
kompensacijos rūšies, dydžio ir jos mokėjimo sąlygų.
Teismas, nustatydamas dėl servituto nustatymo skiriamos kompensacijos dydį,
vadovaujasi jam suteikta nuožiūros teise, remiasi konkrečiomis bylos aplinkybėmis, nustatyta
teismų praktika. Teismai atsižvelgia į tokias aplinkybes: kokiam daiktui, visam ar jo daliai
nustatomas servitutas; koks servituto turinys, pobūdis ir trukmė; kokio pobūdžio ir apimties
asmeniniai ar veiklos bei kitokio pobūdžio suvaržymai tenka tarnaujančiojo daikto savininkui; ar
jam tenka turtinių nuostolių dėl servituto nustatymo; ar jie atlyginti ir ar galimi visiškai atlyginti;
kokią naudą turėjo ar įgyja viešpataujančiojo daikto savininkas dėl servituto nustatymo; ar teisės
aktuose nereglamentuojamas nuostolių dėl servituto nustatymo apskaičiavimas ir ar juos visus
numatyta kompensuoti; taip pat į kitas svarbias aplinkybes.
55
17 d. nutartis civilinėje byloje V. M. v. S. P., bylos Nr. 3K-3-69/2009
Dėl nuosavybės teisės suvaržymo servitutu ribų

Sprendžiant dėl servitutu suteikiamų ar atimamų teisių apimties būtina įvertinti
viešpataujančiojo daikto tikslinę paskirtį, nes tai lemia faktinius daikto naudojimo poreikius.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje teismai turėjo ištirti ir įvertinti
faktines aplinkybes, susijusias su ginčo pastatų ir statinių tiksline paskirtimi – ar šie pastatai ir
statiniai gali būti naudojami atskirai, ar jie savo funkcine paskirtimi yra susiję taip, kad sudaro
vientisą gamybinį objektą, taip pat pastatų išsidėstymą žemės sklypuose, į kuriuos prašomas
nustatyti servitutas, ir šių aplinkybių pagrindu spręsti, kokia apimtimi tenkintini ieškovų
reikalavimai. Spręsdami dėl konkrečių ieškovams prašomų suteikti teisių, teismai faktinių bylos
aplinkybių pagrindu kiekvieną jų turėjo įvertinti pagal įstatyminius kriterijus: ar šios teisės yra
susijusios su naudojimusi viešpataujančiaisiais daiktais pagal tikslinę paskirtį ir ar egzistuoja
objektyvus ir konkretus jų poreikis.
balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje žemės ūkio kooperatvyvas „Naujieji Berniūnai“ ir kt. v.
J. S., bylos Nr. 3K-3-157/2009.
Dėl servituto atlygintinumo

Teismo sprendimu nustačius servitutą ir neišsprendus jo atlygintinumo klausimo
tarnaujančiojo daikto savininkas nepraranda teisės reikalauti kompensacijos, ši jo teisė gali būti
įgyvendinta šalių tarpusavio susitarimu ar apginta teismo sprendimu atskiroje byloje, tačiau
pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką teismo sprendimu nustatant servitutą tikslinga
išspręsti jo atlygintinumo tarnaujančiojo daikto savininkui klausimą, taip užtikrinant bendrųjų
civilinio proceso ekonomiškumo, koncentruotumo, siekio kuo greičiau atkurti teisinę taiką
principų įgyvendinimą.
balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje žemės ūkio kooperatvyvas „Naujieji Berniūnai“ ir kt. v.
J. S., bylos Nr. 3K-3-157/2009
Dėl servituto paskirties ir turinio; dėl CK 4.129 straipsnio aiškinimo

Servituto turinį nulemia viešpataujančiojo daikto paskirtis ir jo naudojimo pagal paskirtį
poreikiai, kurie dėl viešpataujančiojo daikto fizinių savybių, paskirties pasikeitimo ar kitokių
objektyvių priežasčių gali keistis. Naujai atsiradusios aplinkybės gali mažinti arba didinti
tarnaujančiojo daikto savininko teisių suvaržymą, todėl gali sudaryti pagrindą keisti nuostolių
kompensacinį pobūdį, o esant neatlygintinam servitutui, reikalauti kompensacinių išmokų.
Kasatorė, nereikalaudama keisti servituto turinio dėl, jos manymu, pasikeitusių servituto
aplinkybių, prašo priteisti iš atsakovo kasmėnesines kompensacines išmokas už atsakovo
naudojimąsi servitutu. Tačiau ankstesniam tarnaujančiojo daikto savininkui nustatytos servituto
sąlygos kasatorei privalomos, ir, kol įstatymo nustatyta tvarka jos nepakeistos, viešpataujančiojo
daikto savininkas turi teisę naudotis servitutu neatlygintinai.
Vienkartinės ar periodinės kompensacijos nurodomos servituto turinyje, nustatant
atlygintiną servitutą, o servitute nenusprendus dėl jo atlygintinumo (neatlygintinumo), nuostolių
atlyginimas gali būti nustatytas teismo pagal tarnaujančiojo daikto savininko reikalavimą.
Konkretūs nuostoliai, patirti dėl servituto, priteisiami pagal atskirą tarnaujančiojo daikto
savininko reikalavimą. Pagrindai atlyginti nuostolius, patirtus dėl servituto, yra nuostolių faktas
ir jų ryšys su servitutu. Tokie nuostoliai – tarnaujančiojo daikto būklės pablogėjimas dėl
servituto; išlaidos, susijusios su tarnaujančiojo daikto tinkamos būklės išlaikymu; išlaidos dėl
būklės atkūrimo, valstybės nustatyti mokesčiai; rinkliavos už tarnaujantįjį daiktą ir pan. Šių
nuostolių išieškojimo ypatybė yra tai, kad jie, padaromi nors ir teisėtais servituto turėtojo
56
veiksmais, tačiau tarnaujančiojo daikto savininkui turi būti atlyginti (CK 6.246 straipsnio 3 dalis,
4.129 straipsnis).
d. nutartis civilinėje byloje V. P. v. UAB „Girga“, bylos Nr. 3K-3-420/2009
Dėl reikalavimų apibrėžiant servituto turinį

Tarnaujančiojo daikto apribojimus nusako servituto turinys, kurį reglamentuoja CK 4.112
straipsnis. Servituto turinį konkrečiu atveju lemia viešpataujančiojo daikto poreikiai. Nustatant
servitutą turi būti orientuojamasi į kuo mažesnius tarnaujančiojo daikto savininko teisių
ribojimus. Jeigu tarnaujantysis daiktas yra žemės sklypas, tai būtina tiksliai apibrėžti žemės
sklypo savininko teisių ribojimo turinį ir teritoriją, kurioje ribojimai yra taikomi. Teritorija turi
būti apibrėžta žemės sklypo plane (schemoje), kuriame būtų duomenys apie apribojimų
išsidėstymą sklype, pavyzdžiui, ribojimų ribos, plotas ir kita. Jeigu servitutą daliai žemės sklypo
nustato teismas, tai į bylą turi būti pateiktas planas (schema) su šiais duomenimis, o teismo
sprendimo rezoliucinėje dalyje turi būti nurodyta, kad šis servitutas nustatytas pagal konkretų
planą (schemą), įrašant, kas yra plano (schemos) rengėjas, parengimo ar patvirtinimo data,
numeris ar kiti šio dokumento identifikavimo duomenys. Servituto objektais esantys žemės
sklypai ar jų dalys yra nekilnojamieji daiktai–nekilnojamojo turto kadastro objektai
(Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnis). Dėl to planas (schema) turi būti parengtas
taip, kad pagal jį būtų galima tiksliai nustatyti suvaržymų ar kitokių ribojimų lokalizaciją, plotą,
konfigūraciją ir ribas tarnaujančiojo žemės sklypo teritorijoje ir nebūtų išeita už šio žemės sklypo
išorinių ribų. Toks planas (schema) suderinamas valstybės žemėtvarkos institucijose.
23 d. nutartis civilinėje byloje J. D. v. UAB „Druskininkų vandenys“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-
527/2009
Dėl atlyginimo už servitutą klausimo sprendimo

Siekiant teisinių santykių apibrėžtumo ir stabilumo, servituto atlygintinumo klausimą
racionalu išspręsti nustatant servitutą. Viena vertus tai gali turėti reikšmės sprendžiant dėl
servituto būtinumo, nes atlyginimo dydis ir galimi kitam savininkui daromi nuostoliai dėl
suvaržymų gali būti tokie, kad verstų ieškoti kitų naudojimosi svetimu daiktu būdų (pvz.,
sutarčių sudarymas) ar net visiškai kitų susidariusios situacijos sprendimų (pvz., turto išpirkimas,
mainymas ar nuostolių padengimas kitu turtu, turto paėmimas valstybės ar visuomenės reikalams
teisingai atlyginant), kad iš anksto būtų pasirūpinta galimų savininko nuostolių atlyginimu. Teisė
į nuostolių atlyginimą nustatyta CK 4.129 straipsnyje. Savininko nuostoliai dėl servituto
nustatymo gali būti daikto pertvarkymo išlaidos, veiklos ribojimai bei kt. Nuostolių dydžio
klausimas yra susijęs su servituto turiniu (suvaržymų pobūdžiu, apimtimi ir kt.).
Materialiosios teisės normų pažeidimas nustatant servituto turinį ir nukrypimas nuo
teismų praktikos sprendžiant dėl servituto atlygintinumo yra pagrindas panaikinti teismo
sprendimą bei nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo.
23 d. nutartis civilinėje byloje J. D. v. UAB „Druskininkų vandenys“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-
527/2009
ĮKEITIMAS
Dėl finansinio užtikrinimo susitarimui be nuosavybės teisės perdavimo (finansiniam
užstatui) keliamų reikalavimų bei santykio su bankroto teise
Finansinio užtikrinimo susitarimai apima dvi sandorių rūšis, kurios pagal tai, ar nuosavybės
teisė į finansinį užstatą lieka užstato davėjui, ar perduodama užstato turėtojui, skirstomos į dvi
rūšis: 1) finansinio užtikrinimo susitarimus be nuosavybės teisės perdavimo ir 2) finansinio
57
užtikrinimo susitarimus su nuosavybės teisės perdavimu (FUSĮ 2 straipsnio 8 dalis). Finansinio
užtikrinimo susitarimai gali būti sudaromi kaip atskiros sutartys, arba būti pagrindinės sutarties,
iš kurios atsiranda pagrindinis įsipareigojimas, dalis.
Net ir esant priverstinio vykdymo įvykiui, t. y. skolininkui iškėlus bankroto bylą, užstato
turėtojas turi teisę finansinį užstatą realizuoti vienašališkai, nelaukdamas, kol turtą realizuos
bankroto administratorius (FUSĮ 2 straipsnio 18 dalis, 9 straipsnio 3 dalis, Direktyvos
preambulės 5 konstatuojamoji dalis, 2 straipsnio 1 dalies j punktas, 4 straipsnio 5 dalis).
Finansinio užstato realizavimas net ir iškėlus skolininkui bankroto bylą grindžiamas finansinio
užtikrinimo kaip daiktinės teisės koncepcija, t. y. tuo, kad kreditoriui specialiu įstatymu, darančiu
išimtį iš bankroto teisinių santykių (Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 1 straipsnio 4 dalis),
suteikta prioritetinė daiktinė teisė į konkretų turtą, tam tikslui specialiai išskirtą iš skolininko
turto masės.
Finansinio užtikrinimo susitarimo be nuosavybės teisės perdavimo ir įkeitimo santykis
apibūdinamas taip: kiekvienas finansinio užtikrinimo susitarimas be nuosavybės teisės
perdavimo savo esme yra įkeitimo sutartis, tačiau ne kiekviena įkeitimo sutartis yra finansinio
užtikrinimo susitarimas be nuosavybės teisės perdavimo. Tai leidžia padaryti išvadą, kad šalys
turi aiškiai, nedviprasmiškai susitarti, kad jų sudaryta sutartis dėl finansinio užtikrinimo
susitarimo be nuosavybės teisės perdavimo yra sudaroma pagal FUSĮ ir užstato turėtojas turi
teisę finansinį užstatą vienašališkai realizuoti susitarime nustatytomis sąlygomis net ir esant
priverstinio vykdymo įvykiui, t. y. iškėlus skolininkui bankroto bylą. Nesant tokio šalių
susitarimo, kuris gali būti sudarytas kaip atskira sutartis ar kaip pagrindinės sutarties, iš kurios
atsiranda pagrindinis įsipareigojimas, dalis, šalių sudaryta sutartis gali būti pripažįstama tik kaip
pagal CK ketvirtosios knygos XII skyriaus nuostatas sudaryta įkeitimo sutartis, kuriai taikomos
Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatos, draudžiančios, įsiteisėjus
teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki
bankroto bylos iškėlimo.
d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Varta“ v. AB DnB NORD bankas, bylos Nr. 3K-3-291/2009
HIPOTEKA
Dėl žemės sklypo priklausiniais esančių statinių įkeitimo hipotekos sutartimi
Hipotekos objekto nustatymo taisyklės įtvirtintos CK 4.171 straipsnyje; šio straipsnio 2
dalies norma yra bendrosios pagrindinio daikto ir priklausinio teisinio ryšio taisyklės hipotekos
santykiuose išraiška: kai įkeičiamas pagrindinis daiktas, laikoma, kad yra įkeičiami ir esantys bei
būsimi daikto savininko valia prijungti ar dėl gamtinių įvykių prie pagrindinio daikto prisijungę
priklausiniai; to paties straipsnio 12 dalyje įtvirtinta speciali 2 dalies atžvilgiu teisės norma,
reglamentuojanti žemės sklypo priklausiniais esančių statinių įkeitimą: įkeičiant žemę, kaip
priklausiniai įkeičiami ir joje esantys statiniai, jei hipotekos sutartyje nenustatyta kitaip.
Aptartas įstatymo normas aiškinant bendrųjų civilinių santykių reglamentavimo principų
kontekste darytina išvada, kad sutartinės hipotekos atveju šalys, vadovaudamosi sutarties laisvės
principu, gali laisvai spręsti dėl žemės sklypo ir jo priklausiniais esančių statinių įkeitimo ir
susitarti, kad įkeičiant žemės sklypą jame esantys bei būsimi statiniai neįkeičiami, arba įkeičiami
tik esantys statiniai, arba įkeičiami tik atskiri priklausiniai ir pan.
Hipotekos sutartis sudaroma tam, kad pagrindinės prievolės neįvykdymo atveju
kreditoriaus reikalavimai būtų patenkinti iš įkeisto turto. Pagal CK 4.171 straipsnio 11 dalį
priverstinės hipotekos objektu turi būti parenkamas toks daiktas, kurį pardavus būtų visiškai
patenkinti kreditoriaus reikalavimai, o skolininkas nukentėtų kuo mažiau. Šioje įstatymo
normoje atsispindi bendrieji proporcingumo ir interesų derinimo teisiškai reglamentuojant
civilinius santykius principai. Dėl to viena reikšmingų aplinkybių, aiškinant hipotekos sutarties
sąlygą dėl įkeitimo objekto, yra pagrindinės prievolės - įkaito davėjo skolinio įsipareigojimo -
apimtis; preziumuotina, kad hipotekos sutarties šalys, tardamosi dėl hipotekos objekto,
58
orientuojasi į užtikrinamos prievolės dydį ir parenka tokį turtą, kurio vertės optimaliai pakaktų
skolai padengti.
nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjų R. K., A. F. ir T. G. pakartotinį prašymą dėl priverstinio
skolos išieškojimo iš skolininko R. D., bylos Nr. 3K-3-294/2009
Dėl hipotekos įregistravimo

CK 4.185 straipsnio nustatyta, kad hipoteka yra registruojama. Nors šiame straipsnyje
aiškiais žodžiais (exspressis verbis) neatskirta, kuri hipotekos rūšis registruojama, tačiau iš šio
straipsnio 1-3 dalių nuostatų darytina išvada, kad registruojama tiek priverstinė, tiek sutartinė
hipoteka. Taigi CK 4.187 straipsnyje nustatytas hipotekos įsigaliojimo momentas taikomas
abiem hipotekos rūšims, todėl pagal šią įstatymo normą hipoteka įsigalioja nuo jos įregistravimo
momento nepriklausomai nuo to, priverstinė ji ar sutartinė.
Priverstinės hipotekos nustatymas įstatyme (CK 6.414 straipsnio 2 dalyje) savaime
nesukuria teisinių padarinių. Jos nustatymas įstatyme yra tik prielaida priverstinės hipotekos
lakštui surašyti. Lakštas yra juridinis faktas, registruojamas viešame registre (CK 4.255
straipsnio 9 punktas). Analogiška pozicija dėl lakšto, atliekančio juridinio fakto išreiškimo
funkciją Kad jis sukeltų teisinius padarinius, būtina hipoteką įregistruoti Hipotekos registre.
d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Digmeda“ v. S. T. ir kt., bylos Nr. 3K-3-321/2009.
Dėl hipotekos pabaigos

Vadovaujantis CPK 565 straipsnio 1 dalimi, skolininkas gali raštu reikalauti, kad
hipoteka būtų baigta, jeigu yra CK nustatyti hipotekos pabaigos pagrindai. Pagal CPK 562
straipsnį hipotekos teisėjas priima nutartį baigti hipoteką gavęs turto pardavimo aktą arba
administratoriaus veiklos ataskaitą, patvirtinančią, kad hipotekos kreditoriaus reikalavimai
patenkinti iš įkeisto turto gautų pajamų. Pagal CPK 565 straipsnio 1 dalies nuostatas hipotekos
teisėjas išregistruoja hipoteką iš hipotekos registro gavęs hipotekos lakštą, kuriame pažymėta,
kad visi hipotekos reikalavimai yra įvykdyti arba yra kiti hipotekos pabaigos pagrindai.
Hipotekos pabaigos pagrindai yra įtvirtinti CK 4.197 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalies 1 punkte
yra nustatytas pagrindas baigti hipoteką, kai yra įvykdytas skolinis įsipareigojimas. Iš pirmiau
nurodytų nuostatų išplaukia išvada, kad reikalavimas baigti hipoteką tenkintinas tik pervedus
kreditoriui tenkančias lėšas skolai padengti.
Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai bankroto byla iškeliama
individualiai (personalinei) įmonei, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, tai
visi kreditoriai savo finansinius reikalavimus turi pareikšti Įmonių bankroto įstatymo nustatyta
tvarka nepriklausomai nuo to, su kuo – įmone ar jos savininku (savininkais), kaip privačiu fiziniu
asmeniu (privačiais fiziniais asmenimis) – buvo sudarytas sandoris, iš kurio kyla kreditoriaus
reikalavimas. Šią išvadą, be kita ko, lemia individualios įmonės, kaip civilinių teisinių santykių
subjekto, atsakomybės už prievoles specifika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB bankas
„NORD/LB Lietuva“ v. R. K., bylos Nr. 3K-3-428/2006)... Tačiau tais atvejais, kai kreditoriai,
kurių reikalavimai yra kilę iš sandorių, sudarytų ne su individualia įmone, o su jos savininku,
kaip privačiu fiziniu asmeniu, nepareiškia finansinių reikalavimų bankroto byloje, nereiškia, kad
jų reikalavimo teisės skolininkui pasibaigia... CK 4.197 straipsnio 1 dalyje nustatyta esminė
sąlyga, kad priverstinis įkeisto daikto realizavimas hipotekos kreditoriaus prašymu išlaisvina jį
nuo visų hipotekos. Taigi daiktą nuo hipotekų išlaisvina ne bet koks priverstinis pardavimas, o
tik įvykdytas hipotekos kreditoriaus prašymu... Teisės aktuose nenustatyta, kad individualios
įmonės dalyvių (savininkų), kaip fizinių asmenų kreditoriai, nepareiškę finansinių reikalavimų
bankroto byloje, netenka reikalavimo teisės ir hipoteka jiems garantuojamos apsaugos.
Teisėjų kolegija nesutinka su kasatoriaus argumentais, kad hipotekos kreditorei, kuri nėra
įmonės kreditorė, nepareiškus reikalavimo bankroto byloje, kreditorė netenka teisės gauti savo
59
reikalavimo patenkinimo iš parduoto turto ir gautos lėšos už parduotą turtą padalijamos bendra
Įmonių bankroto įstatyme nustatyta eile ir tvarka. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tuo atveju,
kai individualios įmonės bankroto proceso metu parduodamas įkeistas daiktas, kurio įkeitimu yra
užtikrinti įmonės savininko, kaip privataus fizinio asmens, kreditorių reikalavimai, kurių jie
nepareiškė įmonės bankroto byloje ir dėl šios priežasties iš lėšų, gautų pardavus įkeistą turtą šių
kreditorių reikalavimai nebuvo patenkinti, o kreditoriai hipotekos neatsisako, hipotekos
pasibaigimo pagrindai neatsiranda.
d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo bankrutavusios A. K. įmonės administratoriaus
prašymą dėl hipotekos pabaigos ir arešto panaikinimo, bylos Nr. 3K-3-372/2009.
Dėl priverstinės hipotekos taikymo

CK 4.171 straipsnyje nustatyta, kas gali būti hipotekos objektas. Šio straipsnio 7 dalyje
reglamentuojama statinių įkeitimo taisyklės, nurodant, kad, įkeičiant statinius, kartu turi būti
įkeistas ir žemės sklypas, ant kurio stovi statiniai, arba šio žemės sklypo nuomos (panaudos)
teisė.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytų teisės normų analizė leidžia daryti išvadą, kad
apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą ir
nustatydamas priverstinę hipoteką tik gyvenamajam namui be žemės sklypo, netinkamai taikė
CK 4.171 straipsnio reikalavimus ir netinkamai nustatė hipotekos objektą, todėl apeliacinės
instancijos teismo nutartis dėl hipotekos nustatymo naikintina ir hipoteka nustatytina
gyvenamajam namui ir žemės sklypui.
d. nutartis civilinėje byloje A. S. v. A. G., bylos Nr. 3K-3-460/2009
Dėl priverstinės hipotekos

Priverstinei hipotekai pagal teismo sprendimą patenkintiems turtiniams reikalavimams
užtikrinti (CK 4.175 straipsnio 2 dalies 3 punktas) atsirasti reikalingos šios sąlygos: 1)
priverstine hipoteka užtikrinamas reikalavimas turi būti priteistas teismo sprendimu; 2)
priverstinės hipotekos nustatymo turi reikalauti kreditorius, kurio naudai patenkinamas turtinis
reikalavimas. Nagrinėjamoje byloje ginčo šalių kreditorius trečiasis asmuo D. B. A/S Lietuvos
filialas (buvęs AB „Sampo bankas“) reikalavimo priverstinai įkeisti dviejų kambarių butą
nereiškė, be to, nėra duomenų, kad iš ginčo šalių trečiojo asmens naudai teismo sprendimu būtų
priteistas turtinis reikalavimas. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju apeliacinės
instancijos teismas nepagrįstai nustatė priverstinę hipoteką dviejų kambarių butui.
2 d. nutartis civilinėje byloje K. K. v. A. K., bylos Nr. 3K-3-456/2009
Dėl hipotekos registro duomenų pakeitimo

Po nekilnojamojo turto padalijimo, sujungimo ar perleidimo kito asmens nuosavybėn
visais atvejais hipoteka seka paskui turtą, nepriklausomai nuo sandorio šalių valios, o įkeitimo
teisinio santykio dalyviai atleidžiami nuo pareigos reikšti prašymą dėl hipotekos registro
duomenų pakeitimo – pakeitimai atliekami Nekilnojamojo turto registro duomenų pagrindu...
Padalijus sutuoktinių turtą ir pasikeitus nekilnojamojo turto, kuriam registruota hipoteka,
savininkui, teismas neturėjo pareigos pasisakyti apie hipotekos registro duomenų pasikeitimą,
nes pagal CK 4.171 straipsnio 9 dalį, 4.172, 4.207 straipsnius įkeisto daikto nuosavybės teisei
perėjus iš įkaito davėjo kitam asmeniui įkeitimo teisė lieka galioti, o hipoteka seka paskui daiktą.
2 d. nutartis civilinėje byloje R. B. v. D. B., bylos Nr. 3K-3-462/2009
Dėl procedūrų ne ginčo tvarka išieškant iš įkeisto turto
60
Hipotekos tikslas yra apsaugoti skolinio įsipareigojimo įvykdymą, o jos esmė – turto
įkeitimas bei hipotekinių procedūrų atlikimas... CPK 544 straipsnyje nustatyta, kad nurodytame
skyriuje bylos nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka ir sprendžiamos hipotekos teisėjo
nutartimis, jeigu šiame skyriuje nenustatyta kitaip. Tai reiškia, kad hipotekos teisėjas atlieka tik
procesinius veiksmus, susijusius su hipotekos procedūra, ir nesprendžia kilusių tarp hipotekos
šalių ginčų. Teisėjas reikiamais atvejais atlieka tyrimą, siekdamas išsiaiškinti, ar atitinkamą
procedūrą jam priklauso atlikti, taip pat ar pateikti jai vykdyti būtini dokumentai. Teigiamu
atveju atliekamas prašomas veiksmas, o priešingu atveju, jei pateikti dokumentai neatitinka
įstatymo reikalavimų, nutartimi atsisakoma atlikti prašomą procedūrą.
CPK XXXVI skyriuje nustatytas bylų dėl hipotekos teisinių santykių nagrinėjimo teisinis
reguliavimas yra skirtas sudaryti sąlygas materialiosioms teisėms, kylančioms iš hipotekos
teisinių santykių supaprastinta tvarka, tinkamai įgyvendinti, tačiau nėra skirtas ir pritaikytas
ginčams dėl teisės nagrinėti.
27 d. nutartis civilinėje byloje pagal kreditoriaus AB bankas „Snoras“ prašymą dėl įkeisto turto
areštavimo ir priverstinio skolos išieškojimo, bylos Nr. 3K-3-536/2009
DAIKTŲ, DAIKTINIŲ TEISIŲ IR JURIDINIŲ FAKTŲ REGISTRAVIMAS

Dėl reikalavimų, nustatytų ir privalomų kadastriniams matavimams atlikti
Žemės sklypo ribų paženklinimo–parodymo aktas yra privalomasis kadastrinių matavimų
dokumentas, neatskiriamas nuo žemės sklypo ribų matavimo bylos, t. y. sudėtinė jos dalis.
Tik esant tinkamai surašytam žemės sklypo ribų paženklinimo–parodymo aktui gali būti
rengiamas žemės sklypo geodezinių matavimų planas ir tik tada žemėtvarkos skyrius gali derinti
žemės sklypo planą bei tik tuomet gali būti tikslinami žemės sklypo kadastriniai matavimai
viešajame registre.
29 d. nutartis civilinėje byloje J. M. v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-226/2009.
Dėl žemės sklypo ploto leistinos (ribinės) paklaidos, apskaičiuojamos atliekant sklypo
kadastrinius matavimus
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, esant gretimų sklypų ribų neatitikčiai, kiekvienu atveju
būtina ieškoti sklypų savininkų interesų pusiausvyros, ir negalima ginti išimtinai vieno savininko
teisių kito sklypo savininko interesų sąskaita. Tai prieštarauja teisingumo, protingumo ir
sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Kai atliekant kadastrinius matavimus
nustatoma, kad gretimų sklypų plotas skiriasi nuo Nekilnojamojo turto registre įregistruotų
sklypų ploto arba (neįregistruotiems žemės sklypams) nuo žemėtvarkos projektuose ar kituose
teritorijų planavimo dokumentuose suformuotų sklypų ploto, gretimų sklypų plotas turi būti
apskaičiuojamas ir jų riba privalo būti nustatoma taip, kad vienodai suvaržytų kiekvieno jų
savininkų teises – abiejų sklypų plotas mažintinas po lygiai, t. y. leistina (ribinė) ploto paklaida
taikytina abiem gretimiems sklypams. Toks analizuojamos situacijos aiškinimas atitinka CK 4.45
straipsnio 1 dalį, pagal kurią, jeigu sklypų savininkai nesutaria dėl ginčytinų sklypo ribų ir jos
nėra aiškios iš esamų dokumentų, ribas nustato teismas, atsižvelgdamas į dokumentus, faktiškai
valdomo sklypo ribas bei kitus įrodymus. Jeigu ribų nustatyti neįmanoma, prie kiekvieno žemės
sklypo turi būti prijungtos vienodo dydžio ginčytino ploto dalys, bet nė vienas tokiu būdu naujai
suformuotas sklypas plotu neturi skirtis nuo esamo teisiškai įtvirtinto sklypo.
d. nutartis civilinėje byloje J. M. v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-226/2009
Dėl nekilnojamojo daikto registro duomenų nuginčijimo

Nekilnojamojo turto registro nuostatų 36 punkte minimas nekilnojamojo daikto žuvimo
faktą patvirtinantis dokumentas gali būti vienas iš įrodymų civilinėje byloje, nustatant daikto tam
61
tikru konkrečiu momentu išnykimo faktą, tačiau nelaikytinas vienintele leistina ir privaloma
įrodinėjimo priemone tokios kategorijos bylose, kai yra ginčijami nekilnojamojo turto registre
įrašyti duomenys. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr.
218 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 38 punkte nustatytas kriterijus,
kada statinys laikomas nugriautu, t. y. statinys yra nugriautas, kai išardytos visos konstrukcijos
(tarp jų – ir pamatai), pašalintos medžiagos bei atliekos ir išlygintas žemės paviršius. Tokios
aplinkybės gali būti nustatomos kadastrinių matavimų metu ir įforminamos atitinkamu
dokumentu (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 8 straipsnis), kuris būtų pagrindas atlikti
Nekilnojamojo turto registro nuostatų 36 punkte nustatytus veiksmus. Kolegija sutinka su
kasatorių argumentu, jog nekilnojamojo turto kadastro duomenų byloje užfiksuoti duomenys turi
oficialaus rašytinio įrodymo statusą ir turi didesnę įrodomąją galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis).
Oficialiųjų rašytinių įrodymų pateikimas teisme reiškia įrodinėjimo pareigos šalims
perskirstymą, nes pateiktą oficialųjį rašytinį įrodymą priešinga šalis privalo paneigti. Pagal CPK
197 straipsnio 2 dalį oficialiuosiuose rašytiniuose įrodymuose nurodytas aplinkybes draudžiama
paneigti tik liudytojų parodymais, tačiau nedraudžiama tokį įrodymą paneigti kitais byloje
esančiais įrodymais. Tuo atveju, kai viešame registre įrašytų duomenų teisingumas ginčijamas
civilinio proceso nustatyta tvarka, šių duomenų neteisingumas gali būti įrodinėjamas visomis
leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, remiantis CPK 197 straipsnio 2 dalyje nustatytomis
taisyklėmis, o darant galutinę išvadą, vertinant įrodymus pagal įstatymą, reikia remtis įrodymų
visuma (CPK 185 straipsnis).
d. nutartis civilinėje byloje G. I. ir kt. v. UAB „Vilga“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-433/2009
Dėl teisinės registracijos ginčijimo, kai neginčijamas nuosavybės teisės į įregistruotą

daiktą įgijimo pagrindas
Nėra teisinio pagrindo sutikti su kasatorių argumentais, kad ieškovas, siekdamas ginčo
statinio teisinės registracijos panaikinimo, visų pirma turi nuginčyti kasatorių nuosavybės teisių į
šį statinį įgijimo pagrindus, t. y. varžytynių aktą ir pirkimo-pardavimo sutartį.
Nagrinėjamu atveju ieškovas neginčija varžytynių akto ir pirkimo-pardavimo sutarties,
kurių pagrindu kasatoriai įgijo nuosavybės teises į ginčo statinį, t. y. nekvestionuoja kasatorių
nuosavybės teisių į šį statinį, tik teigia, kad kasatorių įsigytas daiktas yra laikinas statinys, kuris
pagal nustatytą teisinį reglamentavimą neregistruojamas Nekilnojamojo turto registre. Tai
reiškia, kad ieškovas prašo panaikinti ginčo statinio ir kasatorių nuosavybės teisių į jį registraciją
kaip atliktą be teisinio pagrindo, nes įstatymo nustatyta, jog laikini statiniai ir teisės į juos
neregistruojami Nekilnojamojo turto registre (Statybos įstatymo 2 straipsnio 4 dalis).
9 d. nutartis civilinėje byloje Alytaus apskrities viršininko administracija v. VĮ Registrų centras
ir kt., bylos Nr. 3K-3-554/2009
PAVELDĖJIMO TEISĖ
Dėl įstatyme įtvirtinto reikalavimo, kad teismo nustatomas faktas turėtų juridinę reikšmę
Tai, kad teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą tampa palikimo
dalimi ir paveldima bendra tvarka, lemia specifinis nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį
turtą atkūrimo procesas. Nuo prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo iki sprendimo, kuriuo
atkuriamos nuosavybės teisės, priėmimo asmuo, pageidaujantis atkurti nuosavybės teises, privalo
ne kartą išreikšti valią su nuosavybės teisių atkūrimu susijusiais klausimais (dėl nuosavybės
teisių atkūrimo natūra ar lygiaverte natūra, dėl konkrečios žemės sklypo vietos, ribų ir pan.).
Tačiau pretendento mirties atveju už mirusį asmenį valią turi išreikšti kitas asmuo, turintis
daugiausia teisių tai daryti, t. y. asmuo, paveldintis mirusiojo turtą... Taigi paveldėjimo dalykas
tokiu atveju yra ne kasatoriaus akcentuojamas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį
turtą atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka grąžintinas turtas, į kurį palikėjai esant gyvai nebuvo
62
atkurtos nuosavybės teisės, t. y. palikėjai nepriklausė nuosavybės teise jos mirties dieną, todėl ir
negali būti paveldimas CK nustatyta tvarka, o būtent turtinė teisė atkurti nuosavybės teises į
išlikusį nekilnojamąjį turtą.
7 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjos K. D. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio
Dėl subjekto, turinčio teisę ginčyti paveldėjimo teisės liudijimą

CK 5.8 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, pretenduojantis į palikimą, gali ginčyti palikimo
priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, pareikšdamas ieškinį palikimą
priėmusiam asmeniui per vienerius metus nuo palikimo atsiradimo dienos arba nuo tos dienos,
kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie tai, kad palikimą priėmė kitas asmuo. Šioje įstatymo normoje
nustatytas ne tik terminas paveldėjimo teisės liudijimui ginčyti, bet ir nurodytas subjektas,
turintis tokią teisę. Be to, šią įstatymo normą aiškinant su kitomis CK normomis, pvz., 5.1
straipsnio 1 dalimi, 5.2, 5.5, 5.9, 5.17 straipsnio 1 dalimi ir kt., darytina išvada, kad pagal CK 5.8
straipsnį teisę ginčyti išduotą paveldėjimo teisės liudijimą turi teisę tik įpėdinis (tiek pagal
įstatymą, tiek pagal testamentą). Ši įstatymo nuostata negali būti aiškinama taip, jog pagal CK
5.8 straipsnį kitas asmuo (ne įpėdinis) turi teisę reikšti reikalavimą pripažinti išduotą
paveldėjimo teisės liudijimą negaliojančiu.
d. nutartis civilinėje byloje E. S. v. Ž. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-286/2009
Dėl ieškinio senaties termino taikymo, kai paveldėjęs turtą asmuo skundžia notaro
veiksmus dėl paveldėjimo turto apimties ir paveldėjimo teisių įforminimo
Paveldint nuosavybės teisės objektai nekinta, keičiasi nuosavybės teisės subjektai bei
nuosavybės teisės rūšis. Įforminant paveldėjimą, nesikeičia nuosavybės teisės į konkretų objektą
turinys, tų teisių suvaržymai ir kita. Jei, įforminus paveldėjimą, paaiškėja, kad paveldėto turto
teisinis režimas pakito ir dėl to pasikeitė paveldėjimo būdu įgytų teisių turinys, turto sudėtis,
teisinis režimas ar kita, savininkas dėl tokių teisių netinkamo įforminimo skundžia notaro
veiksmus CPK XXXI skyriaus nustatyta tvarka. Jeigu tokia tvarka nebuvo pasinaudota, o pakitęs
paveldėtų teisių turinys pažeidžia savininko teises, tai pažeidimui pašalinti gali būti reiškiamas
ieškinys dėl teisės (CK 1.138 straipsnis).
Apeliacinės instancijos teismas, pirmą kartą nagrinėdamas šią bylą apeliacine instancija,
2007 m. spalio 15 d. nutartimi, kuri yra įsiteisėjusi ir privaloma (CPK 18 straipsnis), šio ginčo
dalyką kvalifikavo kaip ieškinį dėl teisės (CK 1.138 straipsnis). Kai reiškiamas ieškinys dėl
teisės, taikomas bendrasis ieškinio senaties terminas, o ne paveldėjimo teisei nuginčyti CK 5.8
straipsnyje nustatytas sutrumpintas senaties terminas, nes tokiu atveju ginčijama ne paveldėjimo
teisė, o tos teisės įforminimas, po kurio atsiranda atitinkamas paveldėtojo valdymo, naudojimo ir
kitų teisų pasikeitimas, kuris negali atsirasti paveldint turtą. Tačiau pirmosios instancijos
teismas, nagrinėdamas šią bylą iš naujo, neatsižvelgė į pirmiau nurodytoje apeliacinės instancijos
teismo nutartyje pateiktus išaiškinimus, todėl šioje byloje nepagrįstai taikė CK 5.8 straipsnio
nuostatas.
d. nutartis civilinėje byloje R. Ž. įmonė ir kt. v. Radviliškio rajono 1-ojo notarų biuro notarė D.
V., bylos Nr. 3K-3-11/2009
Dėl ieškinio senaties termino

Aiškindamas CK 5.8 straipsnį ir jį taikydamas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo
praktikoje yra nurodęs, kad nuosavybės teisė į paveldėtą turtą įgyjama palikimo priėmimu ir
priklauso įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo momento nepriklausomai nuo to, ar įpėdinis yra
gavęs paveldėjimo teisės liudijimą. Paveldėjimo teisės liudijimas savo teisine reikšme yra tik
63
įpėdinio turimas teises įforminantis dokumentas, todėl jo išdavimas nekeičia nei teisių į
paveldėtą turtą atsiradimo momento, nei šių teisių apimties. Tokie atvejai, kai įpėdiniai įstatymų
nustatyta tvarka įgyvendino paveldėjimo pagrindu atsiradusias teises ir yra įgiję nuosavybės
teises į paliktą turtą, kvalifikuotini kaip ginčas dėl to turto tarp bendraturčių. Jeigu vieni iš jų
ginčija bendraturčių nuosavybės teisių į paveldėtą turtą atsiradimo teisėtumą, tai tokio ginčo
šalys pagal teisinį statusą yra nuosavybės teisinių santykių subjektai (CK 4.47 straipsnio 2
punktas), kurių teisių į teisminę gynybą įgyvendinimui taikytinas bendrasis dešimties metų
ieškinio senaties terminas, kurio pradžia yra diena, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie
savo teisės pažeidimą (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10
straipsnio 1 dalis, CK 1.125 straipsnio 1 dalis, 1.127 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje
T. S. v. P. M., Klaipėdos apskrities viršininko administracija, Klaipėdos miesto savivaldybė,
bylos Nr. 3K-3-627/2008). Ieškovai prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jie priėmė
palikimą pradėdami paveldimą turtą faktiškai valdyti. Toks jų reikalavimas vertintinas kaip
pareiškimas, jog jie tokiu būdu įgijo nuosavybės teisę į paveldėtą turtą.
2 d. nutartis civilinėje byloje S. M. ir kt. v. E. P. ir kt., bylos Nr. 3K-7-468/2009
PAVELDĖJIMAS PAGAL ĮSTATYMĄ

Dėl pergyvenusios sutuoktinio nuosavybės teisės į santuokinio turto dalį įgyvendinimo
Jei mirus vienam sutuoktinių lieka turto, turinčio bendrosios jungtinės sutuoktinių
nuosavybės statusą, pergyvenęs sutuoktinis, kaip ½ turto dalies savininkas, turi teisę gauti
dokumentą, patvirtinantį jo nuosavybės teisę – nuosavybės teisės liudijimą. Pergyvenusio
sutuoktinio, kaip bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės dalyvio ir kaip mirusio
sutuoktinio įpėdinio, teisinis statusas yra savarankiškas. Pergyvenęs sutuoktinis paveldėjimo
teisę gali įgyvendinti laisva valia ir nepriklausomai nuo to, kaip įgyvendina savo kaip turto
bendrasavininkio teises.
Kadangi byloje nustatyta, jog pareiškėja yra mirusiojo turto bendrasavininkė, jos faktinis
gyvenimas bendrąja jungtine nuosavybe buvusiame gyvenamajame name nėra pakankamas
įrodymas spręsti, kad ji priėmė palikimą, pradėjusi faktiškai valdyti turtą.
nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjos M. G. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio juridinio fakto
nustatymo, bylos Nr. 3K-3-328/2009
Dėl įpėdinių teisių įgyvendinimo ir paskesnės eilės įpėdinių teisės paveldėti

Vertinant CK 5.50 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, konstatuotina,
kad, esant faktinei situacijai, kai pirmos-ketvirtos eilės įpėdinių nėra, penktos eilės įpėdiniui teisė
priimti palikimą atsirado palikėjo mirties momentu (CK 5.3 straipsnio 1 dalis) ir palikimą toks
įpėdinis turėjo priimti per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (CK 5.50 straipsnio 1, 3
dalys). Šeštos eilės įpėdiniui – atsakovei ši teisė, vadovaujantis CK 5.50 straipsnio 4 dalimi,
atsirado, kai aukštesnės eilės įpėdinis palikimo nepriėmė per tris mėnesius nuo jo atsiradimo
dienos. Atsakovė, kaip nustatyta byloje, o kasacinis teismas yra saistomas byloje nustatytų
aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis), pareiškimą apie palikimo priėmimą padavė ir tokiu
būdu priėmė palikimą 2006 m. gruodžio 8 d. Palikimo atsiradimo diena yra 2006 m. rugsėjo 9 d.
Taikant nurodytas palikimo priėmimo pagal įpėdinių eilės tvarką taisykles, ieškovei per įstatyme
nustatytą terminą palikimo nepriėmus, pasibaigus trijų mėnesių terminui, šeštos eilės įpėdinei
atsirado teisės, nustatytos CK 5.50 straipsnio 4 dalyje. Tačiau ši paskesnės eilės įpėdinio teisė,
vadovaujantis CK 5.57 straipsniu, nėra absoliuti. Paveldėjimo teisinis reglamentavimas prioritetą
teikia pirmesnės eilės įpėdinių teisių apsaugai, jei teise priimti palikimą per įstatyme nustatytą
terminą toks įpėdinis nepasinaudojo dėl svarbių priežasčių (CK 5.57 straipsnio 1 dalis), o teisę į
nuosavybę riboja tik tokia apimtimi, kiek tai apibrėžta įstatymo (CK 5.57 straipsnio 2 dalis).
64
d. nutartis civilinėje byloje N. V. v. L. K., bylos Nr. 3K-3-441/2009
Dėl paveldėjimo atstovavimo teise

Nuo 1965 m. sausio 1 d. iki 1994 m. birželio 10 d. galiojusio 1964 m. CK 573 straipsnio
4 dalyje palikėjo vaikaičių paveldėjimo teisė buvo reglamentuota nustatant, kad palikėjo
vaikaičiai ir provaikaičiai yra įstatyminiai įpėdiniai, jeigu palikimo atsiradimo metu nebėra gyvo
to iš jų tėvų, kuris būtų buvęs įpėdinis; jie lygiomis paveldi tą dalį, kuri būtų priklausiusi
mirusiajam jų tėvui (motinai) paveldint pagal įstatymą... Lietuvos Respublikos 1994 m. gegužės
17 d. įstatymu Nr. I-459 1964 metų CK 573 straipsnis buvo pakeistas (pakeitimai įsigaliojo 1994
m. birželio 10 d.) mirusiojo asmens vaikaičius priskiriant prie antros eilės įpėdinių pagal
įstatymą, paveldinčių lygiomis dalimis su kitais antros eilės įpėdiniais (1 dalies 2 punktas), bei
nustatant, kad palikėjo vaikaičiai ir provaikaičiai, proseneliai ir prosenelės, sūnėnai ir
dukterėčios bei pusbroliai ir pusseserės paveldi tą dalį, kuri būtų priklausiusi mirusiajam
šaukiamos eilės įpėdiniui paveldint pagal įstatymus (4 dalis). Taigi, nagrinėjamoje byloje
taikytiname palikimo atsiradimo dieną galiojusiame 1964 m. CK 573 straipsnyje buvo nustatytos
dvejopos mirusio asmens vaikaičių paveldėjimo pagal įstatymą taisyklės, tačiau nepanaikintas
paveldėjimas atstovavimo teise, įtvirtintas šio straipsnio 4 dalyje.
Dėl įstatymų, reglamentuojančių pergyvenusio sutuoktinio paveldėjimo teisės praradimą,

aiškinimo
Pagal CK 5.7 straipsnio 2 dalies normą to paties straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose
įtvirtinti paveldėjimo teisės praradimo pagrindai teismo gali būti nustatyti iki palikimo
atsiradimo momento arba jau atsiradus palikimui; dėl CK 5.7 straipsnio 1 dalies 2 punkto
įstatyme analogiškos išlygos nenustatyta, t. y. teismo sprendimas dėl separacijos turi būti
priimtas tik iki palikimo atsiradimo. Sutuoktinių gyvenimas skyrium - separacija - savarankiškas
šeimos teisės institutas, reglamentuotas CK 3.73 – 3.80 straipsnio normų; įstatyme nurodytas
pasekmes sukelia tik teismo sprendimu nustatyta separacija, faktinis sutuoktinių gyvenimas
skyrium neprilyginamas teisinei separacijai ir nesukelia separacijos teisinių pasekmių.
Fizinis asmuo gali išreikšti savo valią dėl paveldėjimo, sudarydamas testamentą, ir
patvarkyti paveldėjimo santykius kitaip, negu nustatyta įstatyme: palikti turtą savo nuožiūra
pasirinktiems įpėdiniams, suteikti teisę paveldėti arba ją atimti (CK 5.19 straipsnis). Jeigu asmuo
nesudaro testamento, preziumuojama, kad jo valią atitinka tokie paveldėjimo santykiai, kokie
nustatyti įstatymo. Sprendžiant ginčus dėl palikimo prioritetas turi būti teikiamas palikėjo, o ne
įpėdinių valiai, palikėjo valia neturi būti paneigta ar iškreipta.
CK 5.7 straipsnio normos yra imperatyvios ir apribojančios civilines teises, todėl teismas
negali jų aiškinti per plačiai ir neturi diskrecijos iš pergyvenusio sutuoktinio paveldėjimo teisę
atimti kitu, įstatyme tiesiogiai nenustatytu, pagrindu.
20 d. nutartis civilinėje byloje J. M. v. I. O., bylos Nr. 3K-3-518/2009
Dėl asmenų, galinčių paveldėti pagal įstatymą

CK 5.11 straipsnyje nustatytas įpėdinių eilės sąrašas yra baigtinis ir negali būti plečiamas,
t. y. įstatymų leidėjo nustatytas giminystės ryšys ir laipsnis negali būti aiškinamas išplečiant
įstatyminių įpėdinių asmenų sąrašą; nesant įstatyminių ar testamentinių paveldėtojų, mirusio
asmens turtą paveldi valstybė.
Kasatorė nurodo, kad CK 5.12 straipsnyje nustatyta teisė paveldėti atstovavimo teise turi
būti taikoma ne tik dėl vaikaičių ir provaikaičių, bet ir dėl kitų įstatyminių įpėdinių – šiuo atveju
dėl palikėjos sūnėno vaikų. Teisėjų kolegija pažymi, kad paveldėjimo atstovavimo teise instituto
tikslas – užtikrinti vaikaičių ir provaikaičių paveldėjimo teises, kai yra aukštesnės eilės
65
paveldėtojų. Žemesnės pagal giminystės laipsnį eilės įpėdiniams įstatymų leidėjas tokios teisės
nenustatė, t. y. įstatymų leidėjas užtikrino aukštesnį giminystės laipsnį turinčių įpėdinių
(vaikaičių ir provaikaičių) teises ir gina jų interesus, tačiau nelaiko prioritetu ginti kitų, žemesnio
giminystės laipsnio, įpėdinių interesų.
1 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjos O. T. skundą suinteresuotam asmeniui notarei G.
P. dėl atsisakymo atlikti notarinį veiksmą, bylos Nr. 3K-3-539/2009
Dėl nepilnamečių antros eilės įpėdinių paveldėjimo teisės

Nepilnamečio įpėdinio teisę kreiptis į notarinę kontorą dėl paveldėjimo privalo
įgyvendinti jo globėjas (rūpintojas) kaip įstatyminis atstovas, tačiau, globėjui (rūpintojui) šių
veiksmų neatlikus, nepilnamečio teisėti interesai neturėtų būti pažeidžiami ir įstatymo nustatyta
tvarka turėtų būti ginami, priklausomai nuo paveldėjimo proceso eigos, stadijos, trukmės nuo
palikimo atsiradimo, paveldimo turto teisinės padėties ir kitų reikšmingų aplinkybių. Šios bylos
kontekste teisėjų kolegija konstatuoja, kad nepilnamečio įpėdinio globėjas (rūpintojas)
neįgyvendino jo teisių į paveldimą turtą, paduodamas įpėdinio vardu pareiškimą notarų biurui
dėl palikimo priėmimo, ir paveldėjimo proceso neužbaigus, tačiau nepilnamečiam įpėdiniui
faktiškai nuo palikimo atsiradimo naudojantis paveldimu turtu, laikytina, kad palikimą jis priėmė
faktiškai pradėjęs turtą valdyti (CK 5.50 straipsnis).
22 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjų V. G., D. G. ir jo įstatyminės atstovės S. G.
pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo bei pagal pareiškėjo A. G. pareiškimą
dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, bylos Nr. 3K-3-600/2009
PAVELDĖJIMAS PAGAL TESTAMENTĄ

Dėl teisės į palikimo privalomąją dalį reglamentavimo
Paveldėjimo pagal įstatymą institute neįtvirtinta palikėjo tėvų teisė į privalomąją palikimo
dalį, analogiška nustatytajai CK 5.20 straipsnyje, kurią palikėjo tėvai turi paveldėjimo pagal
testamentą atveju.
Paveldėjimo pagal įstatymą santykiams negalimas CK 5.20 straipsnio 1 dalies
taikymas pagal analogiją, nes ši norma yra specialioji teisės norma, nustatanti bendrosios normos
išimtį, taikytina paveldėjimo pagal testamentą atveju, kai palikėjas testamente išreikšta valia
nesuteikė paveldėjimo teisės asmeniui, turinčiam teisę į privalomą palikimo dalį. Specialiųjų
teisės normų taikymas pagal analogiją CK 1.8 straipsnio 3 dalyje draudžiamas.
Kolegija atkreipia dėmesį į palikėjo tėvų galimybės tapti privalomaisiais įpėdiniais
reglamentavimą testamentinio paveldėjimo atveju. Pagal CK 5.20 straipsnio 1 dalies nuostatas
joje išvardytiems asmenims paveldėjimo pagal testamentą atveju suteikiama teisė paveldėti dalį
to turto, į kurį jie būtų įgiję teisę nesant testamento – paveldėjimo pagal įstatymą būdu. Taigi
teisė į palikimo privalomąją dalį priklauso nuo būtinos sąlygos – kad, nesant testamento, asmuo
būtų įgijęs teisę paveldėti pagal įstatymą. Palikėjo tėvai (įtėviai), būdami antros eilės įstatyminiai
įpėdiniai, CK 5.20 straipsnio 1 dalies pagrindu teisę pretenduoti į privalomąją palikimo dalį įgytų
tik nesant pirmos eilės įstatyminių įpėdinių, turinčių teisę į privalomąją palikimo dalį, jiems
nepriėmus palikimo, jo atsisakius arba kai teisė paveldėti iš jų atimta.
14 d. nutartis civilinėje byloje Ž. T. v. S. T., bylos Nr. 3K-3-183/2009
Dėl CK 3.194 straipsnio 3 dalies ir 5.20 straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo,

sprendžiant pilnamečio asmens išlaikymo reikalingumo klausimą
Pilnamečių vaikų, besimokančių aukštosios ar profesinės mokyklos dieniniame skyriuje ir
ne vyresnių nei 24 metų (skirtingai nei nepilnamečių vaikų arba pilnamečių, bet dar
besimokančių vidurinėse mokyklose, taip pat nedarbingų dėl invalidumo, kuris jiems
66
nepilnamečiams nustatytas), išlaikymo reikalingumas nepreziumuojamas, taigi tokiu atveju
įrodinėjimo našta, siekiant įrodyti išlaikymo reikalingumą, tenka įpėdiniui, pretenduojančiam į
privalomąją palikimo dalį. Be to, nepakanka įrodyti išlaikymo reikalingumo, nes, vadovaujantis
Konstitucinio Teismo išaiškinimu, paramos reikalingo pilnamečio vaiko išlaikymas nėra
besąlygiška jo tėvo (motinos) pareiga.
Byloje dėl pilnamečio aukštosios ar profesinės mokyklos dieniniame skyriuje
besimokančio vaiko iki 24 metų išlaikymo reikalingumo fakto nustatymo, kai šis faktas
reikalingas teisei į privalomąją tėvo (motinos) palikimo dalį įgyti, sistemiškai aiškinant CK
3.194 straipsnio 3 dalies ir 5.20 straipsnio nuostatas, toks faktas gali būti nustatytas tik tokiu
atveju, jeigu bus konstatuotas ne tik pareiškėjo išlaikymo reikalingumas, buvęs jo tėvo (motinos)
mirties dieną, bet ir tuo momentu egzistavusi pareiškėjo teisė gauti tėvo (motinos) išlaikymą.
5 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjos K. K. pareiškimą dėl išlaikymo fakto nustatymo,
bylos Nr. 3K-3-200/2009.
Dėl CK 5.20 straipsnyje nustatyto išlaikymo reikalingumo aiškinimo

Teisė į privalomąją palikimo dalį įstatymo saistoma ne vienos ar kelių išvardytų
aplinkybių, todėl jų konstatavimas nesuteikia pagrindo išvadai, kad tokiam asmeniui reikalingas
išlaikymas; išlaikymo reikalingumui konstatuoti lemiamos reikšmės neturi, ar kompetentingų
institucijų nustatytas ar ne darbingumo lygis, invalidumo grupė; tokiais atvejais būtina
leistinomis įrodinėjimo priemonėmis įrodyti objektyviai sumažėjusias asmens galimybes
įsidarbinti, kitais būdais gauti pajamų ir kitas faktines aplinkybes, iš kurių visumos galima
padaryti išvadą, kad palikėjo mirties dieną asmuo neturėjo pakankamai pajamų būtinoms
gyvenimo reikmėms ir objektyvios galimybės tokių pajamų gauti, nepretenduodamas į palikimo
dalį. Taigi klausimas dėl išlaikymo reikalingumo sprendžiamas, teismui įvertinus visas palikimo
atsiradimo dieną atitinkamo asmens gautas pajamas, galimybes jų gauti, turėtą turtą ir turtines
teises, taip pat tokio asmens konkrečius poreikius, sudarančius būtinų gyvenimo reikmių visumą.
Vertinant būtina atsižvelgti į tai, kad asmens sveikatos būklė, jo socialinis statusas saistomas tam
tikrų teisių: gauti pašalpą, pensiją, kitą paramą. Teismai, vertindami išlaikymo reikalingumą
pareiškėjui palikimo atsiradimo metu, turi taip pat įvertinti, ar jis išnaudojo visas objektyviai
įgyvendinamas galimybes gauti lėšų, būtinų gyvenimo reikmėms. Sunki materialinė padėtis,
atsiradusi dėl asmens neveikimo, neįgyvendinant savo subjektinių teisių (teisės į valstybės
paramą ir kt.), nevertintina kaip pagrindas išlaikymo reikalingumui konstatuoti, jei palikimo
atsiradimo metu tokią teisę asmuo galėjo įgyvendinti, tačiau neįgyvendino dėl priežasčių, kurios
nepripažintinos svarbiomis. Jei byloje paaiškėja aplinkybių, kad išlaikymo reikalingumą
įrodinėjantis asmuo kaltais veiksmais (dėl piktnaudžiavimo alkoholiu ir pan.) sukūrė sunkią
materialinę padėtį, teismas turi įvertinti šias aplinkybes ir spręsti, ar jos nėra pagrindas netenkinti
ieškinio reikalavimo dėl teisės į privalomąją palikimo dalį pripažinimo.
d. nutartis civilinėje byloje D. V. v. R. G., bylos Nr. 3K-3-173/2009
Dėl teisę į privalomąją palikimo dalį turinčio įpėdinio teisių į palikimą įgyvendinimo
Įpėdinio, paveldinčio teisės į privalomąją palikimo dalį pagrindu, teisinis statusas
paveldėjimo santykiuose yra lygiavertis įpėdiniams pagal testamentą ar įstatyminiams
įpėdiniams. Visi įpėdiniai turi teisę nevaržomai spręsti, ar įgyvendinti paveldėjimo teisę ir
perimti palikimą sudarančias turtines ir neturtines palikėjo teises – per įstatyme įtvirtintus
terminus jie gali priimti palikimą, jo atsisakyti ar nepriimti (CK 5.50, 5.60 straipsniai). Palikimo
priėmimas – tai įpėdinio valios išreiškimas veiksmais, liudijančiais įpėdinio sutikimą įgyti visas
teises į palikimą ir prisiimti visas pareigas, kilusias ar galinčias kilti iš palikimo. Palikimą priimti
galima atliekant vieną iš įstatyme įvardytų teisinių veiksmų: faktiškai pradėjus turtą valdyti,
kreipiantis į palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismą dėl turto apyrašo sudarymo arba
67
paduodant palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą (CK 5.50
11 d. nutartis civilinėje byloje A. K. ir kt. v. P. G., bylos Nr. 3K-3-560/2009
Dėl asmeninio testamento

CK 5.30 straipsnyje nenustatyta, kad asmeniniame testamente privalu nurodyti įpėdinio
asmens kodą, todėl įpėdinio tapatumas nurodytam asmeniui gali būti patikrintas įvertinus byloje
surinktų įrodymų visumą.
nutartis civilinėje byloje V. Š. v. M. L., bylos Nr. 3K-3-310/2009
Dėl mero sekretorės (reikalų tvarkytojos) teisės tvirtinti testamentą

Testamento sudarymo ir patvirtinimo metu galiojo 1974 m. birželio 26 d. Notariato
įstatymo 3 straipsnio 4, 5 dalys. Nurodyto įstatymo 3 straipsnio 5 dalyje buvo nustatyta, kad
notarinius veiksmus miestų, gyvenviečių, apylinkių liaudies deputatų vykdomuosiuose
komitetuose atlieka vykdomojo komiteto pirmininkas, pirmininko pavaduotojas arba sekretorius,
kuriems tarybos vykdomojo komiteto sprendimu pavesta atlikti notarinius veiksmus.
Įstatymų leidėjas, pakeisdamas savivaldos valdymo organo pavadinimus, nesusiaurino
pareigūnų, atliekančių notarinius veiksmus, sąrašo, t. y. notarinių veiksmų funkcijos atlikimas
buvo paliktas tiek merui, tiek jo pavaduotojui ir sekretoriui. Taigi, teisėjų kolegija, remdamasi
suformuota kasacinio teismo praktika, konstatuoja, kad mero pavedimu Vievio miesto mero
sekretorė (reikalų vedėja) turėjo teisę tvirtinti testamentus.
3 d. nutartis civilinėje byloje A. U. ir kt. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-474/2009
PALIKIMO PRIĖMIMAS IR ATSAKOMYBĖ UŽ PALIKĖJO SKOLAS

Dėl CK 5.60 straipsnio aiškinimo ir taikymo
Palikimo atsisakymas kaip sandoris sudaromas vienasmeniu valios išreiškimu. Valia turi
būti išreikšta laisvai, o jos turinį sudaro asmens apsisprendimas atsisakyti įgyti nuosavybės teisę į
palikimą. CK 5.60 straipsnio 3 dalies nuostata reiškia, kad apie asmens valią atsisakyti palikimo
turi būti pranešta konkrečiam notarui – paduodant pareiškimą palikimo atsiradimo vietos notarui,
bet nenustatyta šio sandorio notarinės formos reikalavimo. Notariato įstatymo 28 straipsnio 1
dalyje nustatyta, kad notariniai veiksmai gali būti atliekami pas bet kurį notarą, išskyrus turto
paveldėjimo atvejus. Pagal šią nuostatą turto paveldėjimas yra palikimo priėmimas ir priimto
palikimo įforminimas (paveldėjimo teisės liudijimo išdavimas ir kt.). Įpėdinio atsisakymas nuo
palikimo atliekamas ne notariniu veiksmu, o įpėdinio vienašaliu sandoriu, kuriam įstatymo
nenustatyta privaloma notarinė forma. Tokio pareiškimo pateikimas palikimo atsiradimo vietos
notarui ir jo priėmimas į paveldėjimo bylą yra notaro, tvarkančio paveldėjimo bylą, veiksmas, bet
ne notarinis veiksmas. Tai – organizacinis-tvarkomasis veiksmas, t. y. faktinio, o ne teisinio
pobūdžio veiksmas. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad Notariato įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje taip
pat nenustatyta palikimo atsisakymo pareiškimo privalomos notarinės formos.
Įstatymo nedraudžiama sudaryti sandorį notarine forma, jeigu įstatyme sandoriui
nustatyta paprasta rašytinė forma (CK 1.77 straipsnio 2 dalis). Palikimo atsisakyti galima
paprastu rašytiniu pareiškimu. Šis pareiškimas turi būti pateiktas notarui, tvarkančiam
paveldėjimo bylą. Tai nereiškia, kad pareiškimą paduodantis įpėdinis asmeniškai turi atvykti pas
notarą ir padaryti tokį pareiškimą (čia pat jį surašyti ir pasirašyti). Įpėdinis apie savo valią
atsisakyti palikimo gali pareikšti bet kuriam notarui ar jo funkcijas atliekančiam asmeniui, t. y.
sudaryti šį sandorį pas bet kurį notarą, sudaryti jį paprasta rašytine forma ir asmeniškai pateikti
notarui, tvarkančiam paveldėjimo bylą, taip pat jis gali pasinaudoti teise sudaryti šį sandorį per
atstovą.
68
Pareiškimas atsisakyti palikimo kaip sandoris yra valios išreiškimas nepriimti palikimo ir
apie šią valią informuoti notarą. Tuo tarpu pareiškimo nunešimas, perdavimas ar išsiuntimas,
kitoks jo fizinis pristatymas palikimo atsiradimo vietos notarui yra faktinis veiksmas.
d. nutartis civilinėje byloje E. Z. v. I. S., bylos Nr. 3K-3-47/2009.
Dėl termino palikimui priimti pratęsimo

Pažymėtina, kad termino palikimui priimti pratęsimas teisinių pasekmių aspektu nėra
adekvatus situacijai, kai įpėdinis priima palikimą per įstatyme nustatytą trijų mėnesių terminą.
Kasatorei per įstatyme nustatytą terminą nepriėmus palikimo, termino palikimui priimti
pratęsimas nesukels jai teisinių pasekmių, nes pareiškime nurodytas turtas, galėjęs būti
paveldėjimo objektu, natūra yra valdomas trečiųjų sąžiningų asmenų.
balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjos L. S. pareiškimą dėl termino palikimui
priimti pratęsimo, bylos Nr. 3K-3-134/2009
Dėl pareigos atlyginti palikėjo padarytą žalą paveldėjimo

Nagrinėjamo ginčo atveju palikėjo prievolė atlyginti žalą jos patyrusiems asmenims
atsirado įvykus eismo įvykiui (deliktinė civilinė atsakomybė (CK 6.245 straipsnio 4 dalis, 6.246,
6.247, 6.248, 6.249, 6.250, 6.263, 6.270 straipsniai), t. y. prievolės atsiradimo palikėjui ir jo
mirties momentai sutampa. Kadangi palikėjas eismo įvykio metu žuvo, tai nurodyta prievolė su
visu palikėjo turtu perėjo atsakovei – palikimą priėmusiai įpėdinei (CK 5.1, 5.50, 5.67
straipsniai).
8 d. nutartis civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. D. V., bylos Nr. 3K-7-190/2009.
Dėl palikimo atsisakymo ginčijimo

Palikimo atsisakymo nuginčijimas sukelia sandorio negaliojimo pasekmes. Pagal
Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (toliau- Įgyvendinimo
įstatymas) 9 straipsnio 2 dalį CK nustatytos taisyklės dėl sandorių negaliojimo pasekmių
taikomos sandoriams, pripažintiems negaliojančiais šiam kodeksui įsigaliojus, nepriklausomai
nuo to, kada jie sudaryti. Pripažintas negaliojančiu palikimo atsisakymas laikomas negaliojančiu
ab initio (CK 1.95 straipsnio 1 dalis). Įpėdinio, pretenduojančio į palikimą, palikimo atsisakymo
nuginčijimas (pripažinimas negaliojančiu) neatsiejamas nuo kitų įpėdinių palikimo priėmimo
atitinkamos dalies nuginčijimo. Nuginčijus palikimo atsisakymą, atsiranda CK 5.9 straipsnyje
nustatytos paveldėjimo teisės nuginčijimo pasekmės: asmuo, kurio teisė nuginčyta, laikomas
palikimo nepriėmusiu, o teisę nuginčijęs įpėdinis - priėmusiu palikimą ir įgijusiu nuosavybės
teisę į paveldėtą turtą.
Kai ieškinys dėl atsisakymo nuo palikimo, įvykusio galiojant 1964 m. Civiliniam
kodeksui, yra reiškiamas jau įsigaliojus CK (2001 m. liepos 1 d.), dėl ieškinio senaties termino
turi būti sprendžiama vadovaujantis Įgyvendinimo įstatymu. CK taikymas paveldėjimo
santykiams reglamentuotas Įgyvendinimo įstatymo 38 straipsnyje; pagal 38 straipsnio 2 dalį CK
5.8 straipsnis taikomas, jeigu, įsigaliojus šiam kodeksui, dar nebuvo pasibaigęs šio kodekso 5.8
straipsnyje nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Ši Įgyvendinimo įstatymo norma
turi būti taikoma kartu su to paties įstatymo 10 straipsniu, kuriame įtvirtintos bendrosios ieškinio
senaties terminų taikymo taisyklės įsigaliojus naujajam CK. Taikydamas ieškinio senatį teismas
turi nustatyti termino pradžios momentą, o kai terminas praleistas - įvertinti termino praleidimo
priežasčių svarbumą ir svarstyti jo atnaujinimo klausimą (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).
Sisteminio ir loginio paveldėjimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų
aiškinimo pagrindu darytina išvada, kad CK 5.8 straipsnyje nustatytas vienerių metų ieškinio
senaties terminas taikytinas ir atsisakymui nuo palikimo ginčyti.
69
15 d. nutartis civilinėje byloje R. L. v. V. L., bylos Nr. 3K-3-206/2009.
Dėl termino palikėjo kreditorių reikalavimams pareikšti

Iš pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų matyti, kad teismai
trijų mėnesių termino pradžia laikė pirmosios draudimo išmokos išmokėjimo dieną. Iš CK 5.63
straipsnio formuluotės matyti, kad įstatyme nustatyta palikėjo kreditorių teisė pareikšti
reikalavimus per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Šios teisės normos negalima
aiškinti taip, kad nurodytas terminas būtų skaičiuojamas kokia nors kitokia tvarka. Pagal CK
5.63 straipsnio 4 dalį teismui suteikta diskrecijos teisė pratęsti praleistą trijų mėnesių terminą
palikėjo kreditorių reikalavimams pareikšti, bet ne pakeisti šio termino skaičiavimo pradžią, kuri
aiškiai nustatyta įstatyme (CK 5.63 straipsnio 1 dalyje).
Palikėjo kreditoriaus reikalavimo pareiškimo CK 5.63 straipsnio prasme tikslas yra
suteikti įpėdiniui informaciją apie palikėjo kreditorių turtines pretenzijas į palikėjo turtą, nes
informacija apie palikėjo kreditorius padeda įpėdiniui apsispręsti, ar jam apskritai priimti
palikimą, o jeigu priimti, tai kokiu būdu.
CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytas trijų mėnesių terminas, per kurį draudikas turi
pareikšti atgręžtinį reikalavimą draudėjo, dėl kalto draudžiamojo įvykio, įpėdiniui, turi būti
skaičiuojamas nuo palikimo atsiradimo momento, bet ne nuo draudimo išmokos išmokėjimo
momento. Remdamasi nurodytais argumentais išplėstinė teisėjų kolegija nesivadovauja Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 26 d.
nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB DK „Baltic polis“ v. B. K. ir kt., byla Nr. 3K-3-
300/2006, išdėstytu išaiškinimu, kad draudikui, kaip palikėjo kreditoriui, išmokėjusiam
draudimo išmoką, terminas reikalavimams įpėdiniui pareikšti skaičiuotinas ne nuo palikimo
atsiradimo momento, bet nuo reikalavimo teisės atsiradimo dienos. Dėl nurodytų priežasčių
draudimo bendrovė, gavusi informaciją apie įvykusį draudžiamąjį įvykį ir norėdama pasinaudoti
teise iš žalos padariusio asmens įpėdinių atgauti išmokėtas draudimo išmokas, turi ne vėliau kaip
per tris mėnesius išsiaiškinti kaltojo asmens įpėdinius, testamento vykdytoją arba palikimo
administratorių ir pareikšti jiems pretenzijas, nurodydama, kad turi (ar turės) reikalavimo teises
neviršijant išmokėtų ir ateityje mokėtinų draudimo išmokų ribų. Pažymėtina, kad maksimali
draudimo išmoka negali viršyti draudimo sutartyje nustatytos draudimo sumos (Draudimo
įstatymo 2 straipsnio 21 dalis). Draudimo suma nulemia maksimalias draudimo išmokos ribas,
kurios draudikui yra žinomos draudiminio įvykio atsiradimo momentu, nagrinėjamo ginčo atveju
sutampančiu su palikimo atsiradimo momentu.
d. nutartis civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. D. V., bylos Nr. 3K-7-190/2009
Dėl palikimo priėmimo, pradėjus faktiškai jį valdyti, fakto nustatymo

Tais atvejais, kai palikimą sudaro gyvenamasis namas, faktiškas jo valdymas reiškia
apsigyvenimą name po palikėjo mirties ar tolesnį gyvenimą tame name, jeigu įpėdinis jame
gyveno iki palikėjo mirties; taip pat namo priežiūrą, prievolių, susijusių su namu, vykdymą
(mokesčių, draudimo įmokų mokėjimą ir pan.).
d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjų A. J. ir kt. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio
juridinio fakto nustatymo, bylos Nr. 3K-3-322/2009
Dėl termino palikimui priimti pratęsimo pagrindų ir teisinės reikšmės

Asmuo, pretenduojantis į palikimą (CK 5.8 straipsnį), yra tik tas, kuris įstatymo nustatyta
tvarka įstojo į paveldėjimo santykius (CK 5.50 straipsnio 1, 2 dalys) arba iš jų nėra pasitraukęs
tokiais pagrindais, dėl kurių paveldėjimo santykiai nutrūksta. Dėl to įpėdinis, kuris apie palikimo
teisės atsiradimą nežinojo arba sužinojo vėliau ir praleido terminą palikimui priimti, gali ginčyti
palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, pareikšdamas ieškinį
70
palikimą priėmusiam asmeniui (CK 5.8 straipsnis), jei teismas CK 5.57 straipsnio 1 dalyje
nustatytu pagrindu pratęs tokiam įpėdiniui terminą palikimui priimti. Tokiu atveju, kai ieškinys
dėl termino palikimui priimti pratęsimo (CK 5.57 straipsnio 1 dalis) ir dėl išduoto paveldėjimo
teisės liudijimo ginčijimo (CK 5.8 straipsnis) palikimą priėmusiam asmeniui pareiškiamas
vienoje byloje (kaip šiuo atveju), teismui CK 5.57 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu pratęsus
įpėdiniui terminą palikimui priimti, CK 5.8 straipsnyje nustatyto vienerių metų termino pradžia
yra ta diena, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie tai, kad palikimą priėmė kitas asmuo.
Dėl to net ir tuo atveju, kai teismas CK 5.57 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu pratęsia
įpėdiniui terminą palikimui priimti, nepaneigiama CK 5.8 straipsnyje nustatyto termino reikšmė
nagrinėjant ginčą dėl palikimo priėmimo teisėtumo bei išduoto paveldėjimo teisės liudijimo, nes
nustačius, kad įpėdinis, pareiškęs tokį ieškinį ir kreipęsis dėl termino palikimui priimti
pratęsimo, yra praleidęs CK 5.8 straipsnyje nustatytą vienerių metų terminą savo pažeistai teisei
teisme ginti, ieškinys turi būti atmestas. Toks aiškinimas grindžiamas nuostata, suponuota
termino palikimui priimti pratęsimo teismo tvarka teisinės reikšmės vertinimo – termino
pratęsimas iš esmės reiškia, kad, pasibaigus įstatyme nustatytam terminui palikimui priimti,
paveldėjimo teisiniai santykiai su įpėdiniu, praleidusiu terminą, įstatymo apibrėžtu momentu
nepasibaigė, o yra pratęsti įstatyme nustatytu pagrindu, o tai suponuoja, kad toks įpėdinis yra
įstojęs į paveldėjimo santykius palikimo atsiradimo momentu ir iš jų nebuvo pasitraukęs. Tokia
jo teisinė padėtis sudaro teisines prielaidas palikimo priėmimo teisei įgyvendinti ir lemia, kad jis
laikytinas asmeniu, pretenduojančiu į palikimą ir galinčiu ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą
bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą (CK 5.8 straipsnis). Tačiau tuo pat metu toks asmuo
skatinamas aktyviai veikti, jei terminą palikimui priimti dėl svarbių priežasčių praleidęs įpėdinis
siekia teisme apginti savo pažeistas teises ir paneigti palikimo priėmimo teisėtumą bei panaikinti
išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, nes tokia teisė gintina per sutrumpintą ieškinio senaties
terminą - vienerius metus nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie tai, kad
palikimą priėmė kitas asmuo (CK 5.8 straipsnis).
Dėl CK 5.57 straipsnio 2 dalies taikymo

Įpėdinis, kuris turi teisę paveldėti, šios bylos kontekste yra tik tas, kuriam CK 5.57
straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu pratęstas terminas palikimui priimti. Jei terminas palikimui
priimti pratęsiamas, toks įpėdinis kartu laikomas palikimą priėmusiu pirmesnės eilės įpėdiniu,
kurio teisės gintinos atsižvelgiant į CK 5.57 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą.
CK 5.57 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo aspektu galimos dvi teisinėmis pasekmėmis iš
esmės skirtingos situacijos. Pirma, kai pirmesnės eilės įpėdinis, kuriam terminas palikimui
priimti pratęstas, ginčija paskesnės eilės įpėdinio palikimo priėmimo teisėtumą. Antra, kai
pirmesnės eilės įpėdinis, kuriam terminas palikimui priimti pratęstas, siekia apginti savo teises į
palikimą CK 5.57 straipsnio 2 dalyje nustatytomis ribomis. O šios ribos skiriasi nuo pirmosios
situacijos tiek, kad antruoju atveju neneigiama, jog palikimą priėmęs paskesnės eilės įpėdinis
įgyvendino savo teisę CK 5.50 straipsnio 4 dalyje nustatytu pagrindu, tačiau tai, kad pirmesnės
eilės įpėdinis palikimo nepriėmė per įstatyme nustatytą terminą, pirmesnės eilės įpėdinio teisė
paveldėti nenutrūksta, jei palikimo jis nepriėmė dėl svarbių priežasčių, o teismas terminą
palikimui priimti pratęsė, ir toks įpėdinis įgyja teisę į turtą, kas išlikę natūra, taip pat lėšas,
gautas realizavus jam priklausantį turtą (CK 5.57 straipsnio 2 dalis).
Šie teisiniai argumentai suponuoja tiek ieškinio dalyko apimtį, tiek teisme nagrinėtino
ginčo ribas. Kai įpėdinis siekia įgyvendinti teises, įtvirtintas CK 5.57 straipsnio 2 dalyje, turi būti
reiškiamas reikalavimas dėl jam priklausančio ir pas įpėdinius esančio turto perdavimo natūra, o
tai susiję su nagrinėjamo ginčo ribomis – teismas, nagrinėjantis tokį ginčą, turi nustatyti, koks
turtas natūra, priklausantis ieškovui, yra pas įpėdinius, ir priimti sprendimą dėl jo perdavimo.
Pažymėtina, kad reikalavimų, pareikštų ir nagrinėjamų šioje byloje, patenkinimas nesudaro
sąlygų įgyvendinti įpėdinio teises – įgyti nuosavybės teisę į paveldėtą turtą CK 5 straipsnio 2
71
dalyje nustatyta apimtimi, nes pripažinimas negaliojančiu kitam įpėdiniui išduoto paveldėjimo
teisės liudijimo ir nekilnojamojo turto teisinės registracijos atsakovės vardu panaikinimas
nesuponuoja pas atsakovę natūra esančio ieškovei priklausančio turto perdavimo jai. Šiuo
aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad notaro kompetencija neapima įpėdinio teisių, apibrėžiamų
CK 5. 57 straipsnio 2 dalyje, įgyvendinimo veiksmų.

Spręsdami, ar terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismai visų pirma turi įvertinti
svarbia priežastimi nurodomų aplinkybių pobūdį: tai gali būti tam tikri įvykiai (pvz.,
nenugalimos jėgos aplinkybės, liga ir pan.), kurie nepriklauso nuo asmens valios, trečiųjų
asmenų, susijusių (pvz., giminaičiai, atstovai ir pan.) arba nesusijusių (pvz., teismas, kitos
institucijos ir pan.) su terminą praleidusiu asmeniu, taip pat paties terminą praleidusio asmens
veiksmai ir šių veiksmų nulemtos aplinkybės. Teisėjų kolegija pažymi, kad svarbia įstatyme
nustatyto termino praleidimo priežastimi laikytinos tik termino eigos metu buvusios aplinkybės,
nepriklausančios nuo terminą praleidusio asmens valios ir objektyviai sutrukdžiusios jam laiku
pačiam ar per atstovą atlikti teisinį veiksmą, kuriam nustatytas terminas, pvz., nenugalimos jėgos
aplinkybės, ūmios ligos, teismų ar kitų valstybės institucijų veiksmai. Be to, vertindami termino
praleidimo priežastis, teismai privalo atsižvelgti ir į nustatyto termino tikslus, nes dažnai termino
praleidimas sukelia svarbias teisines pasekmes ne tik jį praleidusiajam, bet ir kitiems asmenims,
kurių elgesį gali lemti terminą praleidusio asmens pasinaudojimas ar nepasinaudojimas įstatymo
suteikiamomis teisėmis.
CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino tikslai suponuoja ir svarbios priežasties kaip
teisinės kategorijos aiškinimą šio straipsnio 4 dalies prasme. Svarbia priežastimi negali būti
pripažintos aplinkybės, kurios priklausė nuo kreditoriaus valios, nes priešingu atveju kreditorius
įgytų nepateisinamą galimybę kontroliuoti savo reikalavimo tenkinimo apimtis, kurias lemia
įpėdinio jau pasirinkto palikimo priėmimo būdas. Tokia situacija neatitiktų vieno iš pamatinių
civilinės teisės principų – subjektų lygiateisiškumo principo (CK 1.2 straipsnis). Teisėjų kolegija
sprendžia, kad bylą nagrinėjusių teismų nurodytos aplinkybės (ieškovo pasamdytos advokatės ir
paties ieškovo veiksmai) neatitinka svarbios aplinkybės reikšmės CK 5.63 straipsnio 4 dalies
taikymo kontekste, nes priklausė nuo ieškovo valios ir buvo jo kontroliuojamos.
d. nutartis civilinėje byloje P. Š. v. A. D., bylos Nr. 3K-3-296/2009
Dėl termino palikimui priimti

Pagal 1964 m. CK 587 straipsnį įgyvendindamas savo teisę į palikimą įpėdinis palikimo
priėmimo veiksmus turi atlikti per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (šiuo metu
galiojančio 2000 m. CK 5.50 straipsnyje nustatytas trijų mėnesių terminas). Praleidus šį terminą
ir jo įstatymo nustatyta tvarka nepratęsus įpėdinis praranda paveldėjimo teisę. Įstatyme nustatytą
terminą palikimui priimti gali pratęsti teismas, jeigu jis pripažįsta, kad terminas praleistas dėl
svarbių priežasčių. Pasibaigus šiam terminui palikimas gali būti priimtas nesikreipiant į teismą
tik tuo atveju, jeigu su tuo sutinka visi kiti priėmę palikimą įpėdiniai (1964 m. CK 588 straipsnis,
2000 m. CK 5.57 straipsnis)... Minėta, terminą palikimui priimti gali pratęsti tik teismas, jeigu
šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Dėl nurodytų priežasčių išplėstinė teisėjų kolegija
sutinka su kasatorių argumentais, kad Ignalinos rajono notarų biuro notarė L. A. pagal 1998 m.
liepos 7 d. atsakovų pareiškimą išduodama paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą į 1997 m.
kovo 12 d. mirusios T. L. turtą ir taip pati pratęsdama terminą pažeidė palikimo atsiradimo metu
galiojusio 1964 m. CK 588 straipsnį.
72
Dėl CK 5.57 straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo
Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog terminas palikimui priimti
pratęstinas, atsižvelgiant į svarbią aplinkybę, kad pareiškėjams nebuvo paskelbta apie pirmąjį
testatorės sudarytą testamentą, taip nepagrįstai apribotos pareiškėjų teisės priimti testamentu
jiems skirtą turto dalį. Tokią apeliacinės instancijos teismo išvadą teisėjų kolegija pripažįsta
pagrįsta; Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vieną kartą yra pažymėjęs, kad, sprendžiant
paveldėjimo klausimus, kai testatoriaus valia išreikšta testamente, ji turi būti gerbiama ir
vykdoma po testatoriaus mirties. Šiuo atveju testatorė J. B. jai priklausantį turtą paskirstė laisva
valia, todėl ši išreikšta valia negali būti paneigta, bet turi būti įgyvendinta, pratęsiant
pareiškėjams terminą palikimui priimti.
2 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjų E. G. ir Ž. P. pareiškimą dėl praleisto termino
palikimui priimti pratęsimo, bylos Nr. 3K-3-553/2009
PRIEVOLIŲ TEISĖ
Dėl prievolės grąžinti kario parengimo išlaidas dalyko
Atsakovas kasaciniame skunde nurodo, kad 2000 m. gegužės 15 d. kario, siunčiamo
mokytis, sutarties 2.5 punkte nustatyta prievolė, pagal kurią atsakovas, negalėdamas dėl
subjektyvių priežasčių ištarnauti nustatyto laiko, turi pareigą atlyginti jo mokymuisi išleistas
lėšas, yra negaliojanti, nes šios prievolės dalykas neatitinka jam keliamų reikalavimų. Su šiais
kasacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Pagal CK 6.3 straipsnį ir 1.5 straipsnyje
įtvirtintą protingumo principą prievolės dalykas turi atitikti keturis reikalavimus: teisėtumą,
apibrėžtumą, įmanomumą ir kreditoriaus (ar trečiojo asmens) interesus. Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad šioje byloje ginčijamos prievolės dalykas atitinka visus nurodytus reikalavimus.
Pirma, prievolės dalykas yra teisėtas, nes įstatymuose neįtvirtinta draudimo iš kario, dėl
subjektyvių priežasčių neištarnavusio nustatyto laiko karo tarnyboje, reikalauti grąžinti jo
parengimo išlaidas. Priešingai, tokia reikalavimo teisė įtvirtinta KASOKTĮ 44 straipsnio 2
dalyje. Taip pat tokio reikalavimo įgyvendinimas neprieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei.
Antra, šalių 2000 m. gegužės 15 d. kario, siunčiamo mokytis, sutarties 2.5 punkte
nustatytos prievolės dalykas yra pakankamai apibrėžtas, nes iš nurodytos sutartinės sąlygos
įmanoma nustatyti, ką skolininkas privalo duoti kreditoriui – atlyginti jo mokymuisi išleistas
lėšas, jeigu jis nebegali dėl subjektyvių priežasčių tikrojoje karo tarnyboje ištarnauti nustatyto
laiko.
Trečia, analizuojamos prievolės dalykas atitinka įmanomumo reikalavimą, nes
objektyviai yra įmanoma atlikti šalių 2000 m. gegužės 15 d. kario, siunčiamo mokytis, sutarties
2.5 punkte sulygtus veiksmus – atlyginti, t. y. sumokėti atsakovo mokymui išleistas lėšas.
Pabrėžtina, kad CK 6.3 straipsnio 4 dalis taikoma ir galioja principas impossibilium nulla
obligatio est („susitarus dėl to, kas neįmanoma, prievolė negalioja) tik tada, kai yra visiškai ir
objektyviai (fiziškai ir (ar) teisiškai) negalima įvykdyti to, dėl ko šalys susitarė.
Ketvirta, nurodytos prievolės dalykas tenkina prievolės kreditoriaus (ieškovo) interesą
atgauti lėšas, investuotas parengti kariui, kuris dėl subjektyvių priežasčių pasišalina iš profesinės
karo tarnybos, nutraukdamas profesinės karo tarnybos sutartį savo iniciatyva.
balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Krašto apsaugos ministerija v. U. V., bylos Nr. 3K-3-
133/2009
Dėl atgręžtinio reikalavimo skolininkų daugeto atveju

Pagal CK 6.9 straipsnio 1 dalį solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso
tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam
pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis. Šiame straipsnyje nurodyti
73
pasyviojo solidarumo teisiniai padariniai bendraskolių tarpusavio santykiams, jo 1 dalyje
įtvirtintas bendrasis principas, kad bendraskolių tarpusavio santykiai yra grindžiami dalinės, bet
ne solidariosios prievolės principais. Vieno solidariojo skolininko įvykdyta visa prievolė
baigiasi tinkamu įvykdymu (CK 6.123 straipsnis). Kartu toks bendraskolis perima kreditoriaus
teises ir įgyja teisę pareikšti regresinį, t. y. atgręžtinį reikalavimą kitiems bendraskoliams.
Bendraskolis regreso teisę įgyja pagal įstatymą (CK 6.114 straipsnio 3 punktas), todėl
nereikalingi papildomi bendraskolių susitarimai.
balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje E. S. ir kt. v. R. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-183/2009.
Dėl teisės sustabdyti prievolės vykdymą tinkamo įgyvendinimo

Tais atvejais, kai viena iš sutarties šalių neįvykdo (netinkamai įvykdo) savo sutartinės
prievolės, kitos šalies prievolės vykdymo sustabdymo, kaip savigynos formos, teisėto
panaudojimo sąlygos yra tokios: 1) sutarties šalių prievolės turi būti priešpriešinės; 2) prievolės
turi būti vykdomos vienu metu arba viena po kitos; 3) prievolės neįvykdo (netinkamai įvykdo)
bet kuri šalis, kai prievolės vykdomos vienu metu, arba pirmiau prievolę turinti įvykdyti šalis,
kai prievolės vykdomos viena po kitos; 4) dėl prievolės neįvykdymo nėra kitos šalies kaltės, taip
pat nėra kitų nuo prievolės neįvykdžiusios šalies nepriklausančių aplinkybių; 5) prievolės
neįvykdžiusi šalis nepateikė adekvataus savo prievolės įvykdymo užtikrinimo; 6) prievolės
vykdymo sustabdymas, kaip savigynos forma, panaudotas protingai ir sąžiningai, neperžengiant
savigynos ribų.
Kasatoriaus teigimu, prievolės vykdymo sustabdymas nebuvo proporcingas, t. y. atsakovai,
siekdami apginti savo 24 701,61 Lt turtinį interesą nesumokėdami beveik visos buto kainos
(376 192 Lt), šia savigynos priemone pasinaudojo peržengdami savigynos ribas, nustatytas CK
6.58 straipsnio 3 dalyje. Šis argumentas atmestinas, nes pagrįstas klaidingu proporcingumo
principo aiškinimu. Proporcingumas reiškia ne matematinę atitiktį, bet – šiuo atveju – taikomos
teisių gynybos priemonės adekvatumą teisės pažeidimui, t. y. asmens, pažeidusio prievolę, teisės,
taikant savigyną kaip teisių gynybos būdą, neturi būti suvaržytos labiau, nei tai objektyviai
būtina. Tai, kad šioje byloje savigynos ribos nebuvo peržengtos, patvirtina tokie argumentai.
Pirma, prievolės netinkamas įvykdymas yra prievolės neįvykdymas (CK 6.205 straipsnis), taigi
darytina išvada, kad kasatorius, perduodamas netinkamos kokybės daiktą, savo prievolės
neįvykdė. Antra, prievolės vykdymo sustabdymo, kaip teisių gynybos būdo, taikymo apimtis
priklauso nuo prievolės (tiek tos, kuri neįvykdyta, tiek tos, kurios vykdymas sustabdomas)
dalyko dalumo. CK 6.58 straipsnio 3 dalies normą galima taikyti tik tuo atveju, kai prievolės
dalykas dalus ir jos vykdymą galima išskaidyti į dalis. Tuo tarpu kai vienos iš priešpriešinių
prievolių dalykas yra nedalus, negalima taikyti reikalavimo sustabdyti prievolės dalies, o ne
visos prievolės vykdymą, nes: 1) kai neįvykdyta prievolė yra nedali, reiškia, neįvykdyta yra visa
prievolė, o ne jos dalis, ir atitinkamai kita šalis turi teisę sustabdyti visos savo priešpriešinės
prievolės vykdymą; 2) kai nedali yra prievolė, kurios vykdymas sustabdomas, tai sustabdoma
visa prievolė, nes sustabdyti nedalios prievolės dalies įvykdymą yra tiesiog neįmanoma. Šiuo
atveju kasatoriaus prievolės dalykas – parduodamas butas – vertintinas kaip nedalus. Netinkamos
kokybės buto perdavimas reiškia, kad prievolė perduoti daiktą nebuvo įvykdyta (CK 6.205
straipsnis).
d. nutartis civilinėje byloje UAB „Danės sala“ v. D. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-413/2009.
Dėl reikalavimo įvykdyti prievolę natūra ir civilinės atsakomybės santykio

Priteisimas įvykdyti pareigą natūra yra atskiras civilinių teisių gynybos būdas ir nelaikomas
civiline atsakomybe, tačiau šie abu būdai gali būti taikomi kartu, išskyrus įstatyme nustatytas
išimtis (CK 6.258 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio
22 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Alrosta“ v. UAB „Immobilitas“, bylos Nr. 3K-3-19/2009
74
Sudarydamos nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį, kuri tvirtinama notaro ir
pagal kurią gali būti vykdomas atsiskaitymas, sandorio šalys turi teisę sutartimi nustatyti
atsiskaitymo tvarką. Tai reiškia, kad jos iki sutarties sudarymo gali pasinaudoti sulygta
atsiskaitymo tvarka. Pagrindinė sutartis šiuo atveju būtų pirkimo-pardavimo sutartis, sudaroma
pas notarą, o iki to įvykusios derybos, siūlymai ir kiti veiksmai būtų ikisutartiniai santykiai. Jų
dalis gali būti ir pinigų perdavimas būsimų mokėjimų sąskaita ar kitoks atsiskaitymas už
perkamą turtą. Toks atsiskaitymas būsimos pirkimo-pardavimo sutarties požiūriu ir šalių
ikisutartinių santykių kontekste vertinamas kaip geranoriškas atsiskaitymas, bet ne prievolės
vykdymas. CK 6.65 straipsnyje reglamentuojamas prievolės įvykdymo patvirtinimas, t. y. kai
atsiskaitymas kilo iš prievolės. Kol nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis nesudaryta,
tol atsiskaitymo prievolės nėra, kaip ir pagrindo kreditoriaus reikalavimui atsirasti, atitinkamai –
priešpriešinės skolininko pareigos vykdyti mokėjimą ar atsiskaitymą. Tai nereiškia, kad asmenys
negali atlikti pinigų perdavimo kaip teisiškai reikšmingų veiksmų. Draudimo juos atlikti įstatyme
nėra, o toks draudimas reikštų asmenų civilinių teisių ir pareigų ribojimą be pagrindo, jeigu
neatitiktų CK 1.2 straipsnyje išdėstytų nuostatų. Sudarydamos nekilnojamojo daikto pirkimo-
pardavimo sutartį pas notarą, sutarties šalys – fiziniai asmenys – nurodydami žodžiu apie įvykusį
atsiskaitymą ir pasirašydami sutarties projektą su įvykusiu atsiskaitymu kaip neginčijamu
juridiniu faktu, patvirtina ikisutartinėje stadijoje pasiektus susitarimus, suderintą valią ir atliktus
juridinę reikšmę turinčius veiksmus. Pagal Notariato įstatymo 1 straipsnį ir jame įtvirtintas
pagrindines notarinių veiksmų atlikimo taisykles bei sandorių tvirtinimo ypatumus tokie šalių
pareiškimai neprieštarauja įstatymui savo forma ir notaro gali būti tvirtinami.
d. nutartis civilinėje byloje R. T. v. V. A. B., bylos Nr. 3K-3-425/2009
KREDITORIAUS INTERESŲ GYNIMAS

Dėl pareigos sudaryti ginčijamus sandorius nebuvimo
Egzistuojanti skolininko piniginė prievolė, kaip tokia, negali būti CK 6.66 straipsnio
nuostatų kontekste vertinama kaip skolininko pareiga sudaryti kokius nors kitokius sandorius
siekiant atsiskaityti su kreditoriumi, pavyzdžiui, parduoti savo turtą, imti paskolą arba kreditoriui
perleisti turtą ar turtines teises.
balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Liūto vaistinė“ v. UAB „Optivita“, bylos Nr.
3K-3-105/2009
Dėl kreditorių teisių pažeidimo

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Laikinąjį mokėjimų eilės tvarkos įstatymą, kurio
nuostatomis vadovautinasi, kai juridinis asmuo ar juridinio asmens teisių neturinti įmonė visiems
atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti vienu metu neturi pakankamai pinigų
(Įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta mokėjimų eilės
tvarka, pagal kurią vykdomi mokėjimai, kai mokėtojas visiems atsiradusiems piniginiams
įsipareigojimams įvykdyti neturi pakankamai pinigų. Pagal pirmiau nurodytą tvarką ieškovo
piniginė prievolė kasatoriui priskirtina ketvirtos eilės mokėjimams (Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies
4 punktas). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad aptariamojo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje
nustatyta, jog, vykdydamas piniginius įsipareigojimus, mokėtojas nustatytos eilės tvarkos laikosi
nepaisydamas, kada piniginiai įsipareigojimai atsirado.
balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Liūto vaistinė“ v. UAB „Optivita“, bylos Nr.
3K-3-105/2009.
75
Dėl trečiojo asmens, sudariusio su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, nesąžiningumo
Vertinant įgijėjo sąžiningumą, pažymėtina, kad sąžiningu gali būti laikomas tas įgijėjas,
kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo neturi
kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai... Protingu ir apdairiu, t. y. sąžiningu,
laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantis
sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Tai suponuoja
reikalavimą turto įgijėjui pagal sandorį domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek
normaliai reikia sandoriui sudaryti, nepažeidžiant įstatymų. Toks elgesys pripažintinas įgijėjo
pareiga, kurią sustiprina šio asmens statusas, pvz., verslininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje UAB ,,Neringos žuvis“ v. A. P. individuali įmonė ,,Altana“, bylos Nr. 3K-3-168/2007).
Šios bylos kontekste pažymėtina, kad turto įgijėjui buvo prieinama informacija apie
skolininką, tačiau nėra įrodymų, kad trečiasis asmuo buvo pakankamai atidus ir domėjosi apie
kitą sutarties šalį, kaip skolininkę, taigi nesielgė apdairiai ir dėl to pripažintinas nesąžiningu turto
įgijėju.
361/2009.
Dėl Laikinojo mokėjimų tvarkos įstatymo pažeidimo ir šio pažeidimo teisinių padarinių
Atsižvelgiant į Laikinojo mokėjimų tvarkos įstatymo paskirtį – valstybiniu reguliavimu
įvesti finansinę drausmę mokėjimų eiliškumo srityje, kai juridinis asmuo ar juridinio asmens
teisių neturinti įmonė visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti vienu metu
neturi pakankamai pinigų (Įstatymo 1 straipsnis), sandoriai (CK 1.63 straipsnio 1 dalis), kurių
pagrindu atliekami mokėjimai, turi būti vykdomi taip pat laikantis Laikinojo mokėjimų tvarkos
įstatymo, nes šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje piniginis įsipareigojimas apibrėžiamas kaip visos
mokėtojo prievolės mokėti. Ginčijamu taikos susitarimu dėl patirtų pirkėjo nuostolių sutarties
šalys sulygo sumažinti pastato pirkimo-pardavimo kainą ir numatyta, kad 70 000 Lt turi būti
sumokėta pirkėjui grynais pinigais ar pavedimu ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo šio
susitarimo sudarymo momento (b. l. 24). Bendrąja Laikinojo mokėjimų tvarkos įstatymo
taikymo prasme toks susitarimas pats savaime neprieštarautų imperatyviosioms įstatymo
normoms, todėl nebūtų niekinis ir negaliojantis (CK 1.78 straipsnio 1, 5 dalys, 1.80 straipsnis).
Prieštaraujantis imperatyviosioms įstatymo normoms yra mokėtojo prievolės mokėti vykdymas,
pažeidžiantis Laikinojo mokėjimų tvarkos įstatymo 3 straipsnyje nustatytą mokėjimų eiliškumo
tvarką. Tačiau teisiškai kitaip vertintini tie atvejai, ir tai aktualu šios bylos kontekste, kai
mokėjimo prievolę pagal sutartį vykdyti privalanti šalis jau sutarties sudarymo metu žino ar turi
žinoti, kad sutartyje sulygtos mokėjimo prievolės ji negalės vykdyti dėl jau sutarties sudarymo
metu egzistuojančių sąlygų, apibrėžtų Laikinojo mokėjimų tvarkos įstatymo 3 straipsnyje, dėl
kurių buvimo bus privaloma mokėti pirmesnės eilės mokėjimus, tačiau nepaisydama to tokią
sutartį sudaro bei prisiima mokėjimo prievolę, kurios vykdymas sulygtais terminais prieštaraus
imperatyviosioms Laikinojo mokėjimų tvarkos įstatymo 3 straipsnio nuostatoms. Ginčijamas
sandoris buvo sudarytas būtent tokiomis sąlygomis, todėl yra niekinis ir negaliojantis CK 1.80
straipsnio pagrindu dėl pardavėjo nesąžiningumo ir sandorio sąlygų prieštaravimo
imperatyviosioms Laikinojo mokėjimų tvarkos įstatymo 3 straipsnio nuostatoms.
361/2009
PRIEVOLIŲ ĮVYKDYMO UŽTIKRINIMAS

Dėl netesybų mažinimo ir jų įskaitymo į nuostolius
76
Pagal CK 6.71 straipsnį netesybomis laikomi tiek delspinigiai, tiek bauda, mokami už
prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. Dėl to vertinant, ar netesybos nėra per didelės
tais atvejais, kai už tos pačios prievolės nevykdymą nustatytos netesybos tiek delspinigių, tiek
baudos forma, turi būti atsižvelgiama į bendrą netesybų dydį. Ta pati taisyklė taikytina ir
nustatant, ar nebus pažeista CK 6.73 straipsnio 2 dalyje nustatyta garantija, kad sumažintos
netesybos negali tapti mažesnės už nuostolius, atsiradusius dėl prievolės neįvykdymo ar
netinkamo vykdymo.
Atliekant netesybų įskaitymą į nuostolius kaip ir prieš tai aptartu netesybų mažinimo
atveju turi būti atsižvelgiama į bendrą netesybų sumą (tiek delspinigių, tiek baudų). Dėl to
negalima situacija, kai į nuostolių sumą pirmiausia įskaitoma viena netesybų rūšis (bauda), o po
to į tą pačią nuostolių sumą- kita netesybų rūšis (delspinigiai) visa apimtimi, nors bendra jų
suma viršija nuostolių sumą.
Atsižvelgdama į tai, kad netesybos atlieka prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės
funkciją, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad rangovo prievolės tinkamą įvykdymą ir
užsakovo teisėtų interesų apsaugą pakankamai užtikrino pirmiau nurodyta rangos sutarties 6.2
punkto nuostata dėl užsakovo teisės sulaikyti didesnę atsiskaitymo už darbus sumą, nei šalintinų
trūkumų kaina.
d. nutartis civilinėje byloje UAB „Atkirtos ranga“ v. UAB „Belvilis“, bylos Nr. 3K-3-36/2009
Dėl reikalavimo priteisti delspinigius

CK 6.213 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu šalis nevykdo savo piniginės prievolės, tai
kita šalis turi teisę reikalauti, jog prievolė būtų įvykdyta natūra. Statybos rangos sutarties atveju
tokia prievolė yra užsakovo pareiga apmokėti rangovui už atliktus statybos darbus sutartyje
nustatytą kainą sutartyje nustatytais terminais ir tvarka (CK 6.687 straipsnio 1 dalis). Įstatyme
nustatyta galimybė kreditoriui (šiuo atveju – rangovui) reikalauti iš skolininko (užsakovo),
praleidusio prievolės įvykdymo terminą, kartu ir netesybų, ir realiai įvykdyti prievolę (CK 6.73
straipsnio 1 dalis). Reikalavimas realiai (natūra) įvykdyti prievolę yra netapatus reikalavimui
atlyginti nuostolius (CK 6.249 straipsnis, 6.245 straipsnio 3 dalis). Taigi tais atvejais, kai
skolininkas praleido prievolės įvykdymo terminą, įstatyme (CK 6.73 straipsnyje) tiesiogiai
nustatyta galimybė reikalauti ir realiai įvykdyti prievolę, ir netesybų. Netesybų įskaitymas į
reikalavimą realiai įvykdyti prievolę (šiuo atveju – apmokėti už atliktus darbus) reikštų sutartinių
netesybų instituto, kaip tokio, paneigimą apskritai.
d. nutartis civilinėje byloje UAB „Ortas“ v. UAB „Solveiga“, bylos Nr. 3K-3-430/2009
Dėl atsakovo – vartotojo teisės apeliaciniame skunde kelti klausimą dėl sutartyje sulygtų
ir pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistų delspinigių aiškiai per didelio dydžio
Ginčas... yra kilęs iš vartojimo sutarties, todėl bylą nagrinėję tiek pirmosios, tiek ir
apeliacinės instancijų teismai turėjo pareigą būti aktyvūs ir, be kita ko, ex officio įvertinti pagal
CK 6.188 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo kriterijus šalių sutarties, iš kurios kilęs ginčas,
sąlygas, taip pat pagal CK 6.73 straipsnio 2 dalies ir 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatas
kontroliuoti delspinigių dydį, nepriteisdami aiškiai per didelių delspinigių. Šios pirmosios
instancijos teismo pareigos egzistavimo nesaistė aplinkybė, kad atsakovas pirmosios instancijos
teisme savo atsikirtimų į ieškinį negrindė argumentais apie šalių sutartyje sulygtų ir ieškovo
reikalaujamų priteisti delspinigių neprotingą (aiškiai per didelį) dydį. Taigi delspinigių dydis ir jo
mažinimas (nemažinimas) buvo šios bylos nagrinėjimo ir įrodinėjimo pirmosios instancijos
teisme dalykas, įėjo į bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribas. Pirmosios instancijos
teismui sprendimu visiškai patenkinus ieškinio reikalavimą dėl delspinigių priteisimo,
atsižvelgiant į buvusias minėtas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribas, atsakovas
turėjo teisę apeliaciniame skunde nurodyti nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimo
dalimi dėl delspinigių priteisimo teisinius argumentus ir, taip elgdamasis, CPK 306 straipsnio
77
2 dalies reikalavimų nepažeidė. Pažymėtina ir tai, kad pirmiau nurodytos apeliacinės instancijos
teismo pareigos būti aktyviam ir ex officio įvertinti tam tikras aplinkybes egzistavimo šios bylos
atveju nesaistė atsakovo apeliacinio skundo argumentai, tokią pat pareigą apeliacinės instancijos
teismas būtų turėjęs ir tuo atveju, jeigu atsakovas apeliaciniame skunde net ir nebūtų nurodęs
jokių argumentų dėl nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl delspinigių
priteisimo.
13 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Vigysta“ v. V. L., bylos Nr. 3K-3-502/2009
Dėl sutartinių netesybų (delspinigių) mažinimo

Teismų išvados dėl priteistinų delspinigių dydžio nėra grindžiamos ieškovo (kreditoriaus)
turėtais nuostoliais, atsiradusiais dėl prievolės neįvykdymo. Teismai neatsižvelgė į tai, kad
ginčas byloje yra kilęs iš vartojimo sutarties, kasatorius, kaip vartotojas, yra silpnesnioji sutarties
šalis, nevertino kasatoriaus galimybės laisva valia pasirinkti sutarties sąlygas, taip pat
neatsižvelgė į tai, kad kasatoriaus skolos faktinio egzistavimo laikotarpis iš dalies užsitęsė ir dėl
ieškovo (kreditoriaus) neveikimo, šiam ilgą laiko tarpą nesikreipus dėl priverstinio skolos kartu
su netesybomis išieškojimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylą nagrinėję teismai, nuspręsdami dėl
priteistino delspinigių dydžio, netinkamai taikė CK 1.5 straipsnio, 6.73 straipsnio 2 dalies,
6.258 straipsnio 3 dalies nuostatas. Konstatuotina, kad pirmiau šioje nutartyje aptartus kriterijus,
šalių interesų pusiausvyrą ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus atitiktų
delspinigių sumažinimas procentine išraiška iki 0,08 proc.
13 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Vigysta“ v. V. L., bylos Nr. 3K-3-502/2009
Dėl laidavimo pabaigos

Kai paskolos ar kreditavimo sutartyje nustatytu terminu prievolė neįvykdyta, o
laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo, tai
CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas. Tokia laidavimo
sutartyje nustatyta sąlyga neprieštarauja CK nuostatoms, yra teisėta, todėl, atsižvelgiant į
sutarties laisvės ir šalių dispozityvumo principą, sutarties šalims sukuria atitinkamas teises ir
pareigas (CK 1.136, 6.3 straipsniai, 6.70 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnio 4, 5 dalys). Be to,
laidavimo galiojimo iki visiško užtikrintos prievolės įvykdymo nustatymas atitinka laidavimo
kaip aksesorinės (papildomos, šalutinės ir nuo pagrindinės prievolės priklausančios) prievolės
pobūdį. Aptariama sutarties sąlyga vertintina kaip įstatymo neuždraustas kitoks šalių susitarimas.
Šiuo atveju CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas prievolės pabaigos terminas nebus taikomas,
bet prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė galios tol, kol bus grąžinta visa paskola, nes
laiduotojas laisva valia siekė tokių teisinių padarinių.
d. nutartis civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. P. B. ir kt., bylos Nr. 3K-7-229/2009
Dėl laidavimo pabaigos

Kasacinis teismas formuoja praktiką, kad kai laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog
laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo, tai CK nustatyti laidavimo pabaigos terminai
netaikomi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos
2009 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje „Swedbank“, AB, (buvęs pavadinimas – AB
bankas „Hansabankas“) v. P. B., D. B., byla Nr. 3K-7-229/2009). Tai reiškia, kad laidavimas
galioja tol, kol bus įvykdyta visa užtikrinta prievolė, nes laiduotojas laisva valia siekė tokių
teisinių padarinių. Tokia sutartyje nustatyta laidavimo sąlyga neprieštarauja CK nuostatoms, yra
teisėta, todėl, atsižvelgiant į sutarties laisvės ir šalių dispozityvumo principą, sutarties šalims
sukuria atitinkamas teises ir pareigas (CK 1.136, 6.3 straipsniai, 6.70 straipsnio 1 dalis, 6.156
straipsnio 4, 5 dalys). Šalių susitarimas, kad laidavimas galioja iki visiško prievolės įvykdymo,
turi būti išreikštas aiškiai ir nedviprasmiškai, nes kiekvienu atveju laiduotojas turi žinoti, kokią
78
atsakomybę jis prisiima suteikdamas kito asmens kreditoriui laidavimą ir užtikrindamas
skolininko prievolę. Atitinkamai ir kreditorius žino, kokia apimtimi ir terminais atsako
laiduotojas.
nutartis civilinėje byloje R. A. v. UAB „Vilsima“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-261/2009
Dėl garantijos
CK 6.90 straipsnyje nenustatyta, kad garantija gali būti užtikrinamos tik piniginės
skolininko prievolės. Skolininko prievolė gali būti nepiniginė, pavyzdžiui, atlikti darbus, suteikti
paslaugas ar perduoti daiktą, bet jos įvykdymui užtikrinti gali būti panaudotas skolininko ar
trečiojo asmens – garanto - įsipareigojimas sumokėti pinigus prievolės neatlikimo atveju.
16 d. nutartis civilinėje byloje pagal bankrutavusios UAB „Dormeka“ prašymą dėl ieškovo
Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos pareikšto finansinio reikalavimo sumažinimo
bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-512/2009
REIKALAVIMO PERLEIDIMAS
Dėl reikalavimo perleidimo įtakos skolininko pareigoms
Tam, kad reikalavimo perleidimas sukeltų teisines pasekmes skolininkui (būtų
panaudotas prieš skolininką), skolininkas turi būti tinkamai, įstatymo nustatytu būdu,
informuotas apie cesijos sutarties sudarymo faktą. Įstatyme reikalavimo perleidimo įsigaliojimo
skolininkui, kurio buvimo vieta žinoma, momentas siejamas su dviem alternatyviais teisiniais
faktais: tai gali būti momentas, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, arba
momentas, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją
arba kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą (CK 6.109 straipsnio 1, 2 dalys). Pranešimu
apie reikalavimo perleidimą laikomas sutarties dėl reikalavimo perleidimo perdavimas naujajam
kreditoriui ir šios sutarties pateikimas skolininkui (CK 6.109 straipsnio 5 dalis). Skolininkas
privalo įvykdyti prievolę naujajam kreditoriui tik tuo atveju, jeigu šis reikalaudamas pateikia ir
reikalavimo perleidimo sutartį; naujojo kreditoriaus pareikštas atsisakymas prievolės arba
reikalavimas ją įvykdyti negalioja, jeigu jie pareikšti nepateikus sutarties apie reikalavimo
perleidimą, išskyrus atvejį, kai apie reikalavimo perleidimą skolininkui raštu praneša pradinis
kreditorius (CK 6.109 straipsnio 7 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad tik esant įstatyme
įtvirtintoms prielaidoms, t. y. skolininkui tinkamai pranešus apie reikalavimo perleidimą ir
pateikus reikiamus perleidimo fakto įrodymus, naujasis kreditorius skolininko atžvilgiu įgyja iš
pradinės prievolės kylančias teises ir gali jomis disponuoti, be kita ko – pasinaudoti tarpusavio
reikalavimų įskaitymo teise.
18 d. nutartis civilinėje byloje dėl kreditorių Šakių rajono Grinaičių žemės ūkio bendrovės ir kt.
finansinių reikalavimų skolininkui BUAB „Astros veterinarija“ tvirtinimo, bylos Nr. 3K-3-
591/2009
PRIEVOLIŲ PABAIGA
Dėl prievolės pasibaigimo
Kasatoriaus, kaip įkaito davėjo pagal 1993 m. lapkričio 3 d. įkeitimo sutartį, atsakomybės
kreditoriui aspektu būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad turto įkeitimas yra daiktinis teisinis
prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, palyginti su pagrindine prievole, suteikiantis papildomą
garantiją kreditoriui, kad jo reikalavimas bus patenkintas. Skolininkui neįvykdžius įkeitimu
užtikrintos prievolės, kreditoriaus turima įkeitimo teisė įgyvendinama realizuojant įkeistą turtą ir
perduodant kreditoriui tam tikrą pinigų sumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje
BUAB „Aukštaitijos statyba“ v. AB bankas „Hansabankas“, bylos Nr. 3K-3-470/2004). Šių
79
išaiškinimų kontekste pripažintini teisiškai ydingi apeliacinės instancijos teismo nutarties
motyvai bei iš esmės analogiški atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai, kad kasatoriaus
skolinis įsipareigojimas (skola) bankui yra asmeninio pobūdžio. Pažymėtina, kad Kretingos
rajono apylinkės teismo 1994 m. rugsėjo 1 d. sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodyta, kad
R. Z. įkeitimo sutartimi garantavęs prievolės įvykdymą su D. Z. atsako įkeistu turtu už D. Z.
prievolių neįvykdymą (CK 208 straipsnis). 1964 m. CK 198 straipsnio 1 dalies, 208 straipsnio
1 dalies nuostatos, kasacinio teismo suformuota šių nuostatų aiškinimo ir taikymo praktika bei
nagrinėjamos bylos duomenys, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, teikia pagrindą
konstatuoti, kad kasatoriaus, kaip įkaito davėjo, prisiimtų įsipareigojimų (atsakomybės) bankui
ribos apibrėžtos būtent įkeistu turtu.
Iš varžytynių pardavus kasatoriaus įkeistą nekilnojamąjį turtą ir nelikus kito turto, į kurį
galėjo būti nukreipiamas išieškojimas, kasatoriaus, kaip įkaito davėjo ir kaip solidaraus
skolininko (Kretingos rajono apylinkės teismas 1994 m. rugsėjo 1 d. sprendimas), prievolė
pasibaigė (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 41 straipsnio
4 dalis, CK 4.197 straipsnio 1 dalis, 6.128 straipsnio 3 dalis).
25 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo R. Z. skundą dėl antstolės veiksmų, bylos Nr. 3K-
7-162/2009
Dėl prievolių mokėjimo pavedimu tinkamo įvykdymo ir prievolių pasibaigimo

Piniginę prievolę vykdant mokėjimo pavedimu, taikomi bendrieji prievolių vykdymui ir
prievolės pasibaigimui teisės normose nustatyti reikalavimai, atsižvelgiant į specialiųjų normų
tokiems atsiskaitymams keliamus reikalavimus.
Teisėjų kolegija pažymi, kad bankų veikla yra išsamiai detalizuota, tam, jog bankų
sistema būtų stabili, patikima, efektyvi ir saugi (Bankų įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Siekiant
šio tikslo, yra nustatyti imperatyvieji reikalavimai teikiamoms finansinėms paslaugoms, tarp jų
ir mokėjimo pavedimams, jų turiniui ir formai (CK 6.932 straipsnio 1 dalis). Pagal Mokėjimų
įstatymo 5 straipsnio 3 dalį mokėjimo nurodyme (pavedime) privalomi šie rekvizitai: pinigų
suma, jos mokėtojas ir gavėjas bei mokėtojo ir gavėjo sąskaitos numeris kredito įstaigoje.
Bankas gali pareikalauti, kad mokėtojas patikslintų mokėjimo pavedimo rekvizitus, jeigu jie
nepakankami ar netikslūs, o mokėtojui nepašalinus trūkumų, turi teisę nevykdyti mokėjimo
pavedimo ir grąžinti jį mokėtojui (CK 6.932 straipsnio 2 dalis). Nurodytos teisės normos ir
aptarti prievolių vykdymo principai suponuoja ne tik mokėjimo pavedimą vykdančio banko, bet
ir mokėtojo, šiuo atveju paskolos gavėjo, pareigą prievolių mokėjimą vykdant pavedimu veikti
itin atidžiai ir bendradarbiauti tiek su pavedimą vykdančiu banku, tiek su paskolos gavėju –
domėtis mokėjimo pavedimo eiga, reikalauti informacijos, ar pinigai pervesti į paskolos gavėjo
sąskaitą ir ar jie įskaityti pagal paskirtį kaip paskolos dengimas, nes paskolos gavėjas yra
labiausiai suinteresuotas tinkamu paskolos prievolės įvykdymu; tik tinkamas prievolės
įvykdymas garantuoja prievolės pasibaigimą (CK 6.123 straipsnio 1 dalis) ir užtikrina paskolos
gavėjo teisių apsaugą prieš paskolos davėją (kreditorių).
21 d. nutartis civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v. UAB „Buona vita“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-
574/2009
RESTITUCIJA
CK 6.147 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad grąžintino turto sunaikinimo ar perleidimo
atveju piniginis ekvivalentas skaičiuojamas atsižvelgiant į laiko kriterijus. Kuris iš trijų variantų
bus pasirinktas, priklauso nuo skolininko sąžiningumo. Jeigu skolininkas yra sąžiningas,
pasirenkamas piniginis ekvivalentas, kuriuo vadovaujantis piniginė kompensacija bus mažiausia.
Ir priešingai, jeigu skolininkas yra nesąžiningas, kompensacija bus didžiausia. Teisėjų kolegija
80
konstatuoja, kad, taikius restituciją natūra, nėra CK 6.147 straipsnio 2 daliai taikyti nustatytų
sąlygų, todėl atsakovų reikalavimas dėl dabartinės žemės sklypų rinkos kainos priteisimo
atmestas pagrįstai.
d. nutartis civilinėje byloje Kauno apskrities viršininko administracija v. Kauno rajono
savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-41/2009
Dėl restitucijos taikymo

Taikydamas restituciją, teismas turi nustatyti, ką kiekviena šalis gavo pagal sandorį, kuris
pripažintinas negaliojančiu... Teismai, nustatę, kad viena šalis gavo nekilnojamąjį turtą, o kita
sandorio šalis gavo išlaikymą (buvo aprūpinta gyvenamąja patalpa, drabužiais, maistu, priežiūra,
apmokėtos laidojimo išlaidos ir kt.), pripažinę sandorį negaliojančiu ir taikydami restituciją,
turėjo grąžinti sandorio šalis į padėtį, buvusią iki sandorio sudarymo. Jeigu išlikęs
nekilnojamasis turtas gali būti grąžinamas natūra, tai nagrinėjamu atveju teiktas išlaikymas
negali būti grąžintas natūra, todėl spręstina, ar restitucijos dalis dėl išlaikymo neturėtų būti
atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. Tam turi būti nustatyta, koks išlaikymas buvo
teikiamas, jo ekvivalentas pinigais.
d. nutartis civilinėje byloje M. A. K. v. V. Z. ir kt., bylos Nr. 3K-3-278/2009
Dėl restitucijos taikymo

CK 1.91 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jeigu sandoris pripažintas negaliojančiu dėl
vienos iš šio straipsnio 1 dalyje nurodytų priežasčių, tai antroji šalis privalo grąžinti
nukentėjusiajam visa, ką ji yra gavusi pagal sandorį, o kai to negalima grąžinti, – atlyginti to
vertę pinigais. Be to, kaltoji šalis turi atlyginti nukentėjusiajam visas turėtas išlaidas. Įstatymų
leidėjas šioje normoje įtvirtino vienašalę restituciją. Nurodytame CK straipsnyje nenustatyta
nukentėjusios šalies pareigos grąžinti kaltajai šaliai visa, ką ji gavo. Tai reiškia, kad nesąžininga
šalis pagal negaliojantį sandorį neturi ko nors gauti. Nukentėjusios šalies negautos pajamos
neatlyginamos, nes jų atlyginimo prievolės nenustatyta įstatyme.
8 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Tefire“ v. UAB „Lakis“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-555/2009
Dėl restitucijos ir CK 4.96 straipsnio taikymo

Sisteminė CK 1.80 straipsnio 2-4 dalių, 6.145 ir 6.153 bei 4.96 straipsnių analizė leidžia
daryti išvadą, kad CK 4.96 straipsnis taikomas tais atvejais, kai ginčo objektu esantis daiktas yra
pagal kitą sandorį perleistas trečiajam asmeniui, kurio su buvusiu daikto savininku nesieja
prievoliniai teisiniai santykiai.
18 d. nutartis civilinėje byloje A. E. R. ir kt. v. Kauno miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-592/2009
KITO ASMENS REIKALŲ TVARKYMAS

Dėl pareigos atlyginti automobilio saugojimo išlaidas
CK 6.229 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio normos netaikomos valstybės ir
savivaldybės institucijų, veikiančių kitų asmenų interesais, veiksmams, jeigu šiuos veiksmus
atlikti yra tų institucijų pareiga. Minėta, kad pagal ATPK 269 straipsnio 7 dalį policijos
pareigūnai turėjo teisę nuvežti transporto priemonę nuo tilto Lietuvos Respublikos Vyriausybės
ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Taigi pagal šią įstatymo normą policijos pareigūnai
turėjo teisę automobilį nuvežti nuo tilto, tačiau transporto priemonės saugojimas neįėjo į jų, kaip
pareigūnų, pareigas. Vien priverstinis automobilio nuvežimas negarantuotų jo išsaugojimo. Tai,
kad policijos pareigūnai pagal sutartį perdavė saugoti atsakovo automobilį ieškovui, o šis atliko
81
veiksmus – automobilį saugojo, atitiko CK 6.229 straipsnyje nustatytą prievolės atsiradimo
pagrindą – kito asmens reikalų tvarkymą.
Ieškovas automobilį išsaugojo ir tokie jo veiksmai atitiko atsakovo interesus. Taigi
ieškovo išlaidos, kurias patyrė veikdamas atsakovo interesais, turi būti atlygintos (CK 6.233
straipsnis). Kitoks tuo metu galiojusio įstatyminio reglamentavimo aiškinimas paneigtų
automobilio savininko pareigą laikytis Kelių eismo taisyklių bei nepažeisti ATPK 124 1
straipsnyje nustatytų reikalavimų ir reikštų, kad viešosios teisės pažeidėjas neatsako už jo
padaryto pažeidimo pasekmių, atsiradusių išlaidų forma, šalinimą. Teisinio reglamentavimo
aiškinimas, kad viešosios teisės pažeidėjas neprivalo atlyginti atitinkamų išlaidų, prieštarautų ir
CK 1.5 straipsnyje įtvirtintam protingumo principui. Teisėjų kolegijos išdėstytas aiškinimas
atitinka ne tik CK įtvirtintas nuostatas dėl kito asmens reikalus tvarkiusio asmens išlaidų
atlyginimo, kai priverstinai buvo nuvežtas automobilis nuo tilto, bet ir vėlesnį įstatyminį
reglamentavimą (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalį, kurioje
nustatyta, kad šias išlaidas ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina
solidariai).
d. nutartis civilinėje byloje UAB „Gloksinija“ v. S. M., bylos Nr. 3K-3-436/2009
NEPAGRĮSTAS PRATURTĖJIMAS
Dėl turto, įgyto esant teisiniam pagrindui ir vėliau šiam pagrindui išnykus, grąžinimo
Kasacinio teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad kai asmuo gauna avansinį mokėjimą,
jį susiejant ir įskaitant į būsimus mokėjimus pagal numatomą sudaryti pirkimo-pardavimo
sutartį, tačiau įsipareigojimai sudaryti tokią sutartį lieka neįvykdyti ar įvykdyti nevisiškai, tai
gautos avansu lėšos (nevisiško įvykdymo atveju – proporcinga lėšų dalis) turi būti grąžintos jas
perdavusiam asmeniui.
28 d. nutartis civilinėje byloje J. P. v. T. K., bylos Nr. 3K-3-362/2009.
Dėl restitucijos ir nepagrįstai gauto turto išreikalavimo taisyklių taikymo

Restitucija – bendrasis prievolių teisės institutas, reglamentuojamas CK šeštosios knygos I
dalies ,,Bendrosios nuostatos“ X skyriaus normų; restitucijos esmė - asmens (asmenų)
grąžinimas į buvusią padėtį; pagal CK 6.145 straipsnio 1 dalies normą restitucijos pagrindu
gali būti skirtingais pagrindais atsiradusios asmens prievolės grąžinti kitam asmeniui turtą:
restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai
arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab
initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos.
Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas - tai savarankiška prievolės rūšis, šie
santykiai reglamentuojami CK šeštosios knygos II dalies ,,Kitais pagrindais atsirandančios
prievolės” XX skyriaus normų. Šiame skyriuje įtvirtintos turto išreikalavimo taisyklės taikomos
tada, kai konstatuojami specialūs prievolės grąžinti turtą atsiradimo pagrindai: turtas gautas be
teisinio pagrindo (CK 6.237 straipsnio 1 dalis), pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau
(CK 6.237 straipsnio 2 dalis), asmuo be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėja (CK 6.242
Tuo atveju, kai reikalavimo dalyku esantis turtas yra gautas sandorio pagrindu, pripažinus
tokį sandorį negaliojančiu (nuginčijus ar konstatavus, kad jis niekinis) ab initio, taikomos CK
šeštosios knygos X skyriuje įtvirtintos restitucijos taisyklės; šios sandorio pripažinimo
negaliojančiu pasekmės tiesiogiai įtvirtintos įstatyme (CK 1.80 straipsnio 2, 3 dalys, 6.145
straipsnio 1 dalis). CK šeštosios knygos XX skyriaus taisyklės, reglamentuojančios be pagrindo
gauto turto ar nepagrįsto praturtėjimo grąžinimą, sandorio negaliojimo atveju gali būti taikomos
tik subsidiariai - jeigu restitucijos nepakanka visiškam pažeistų asmens teisių apgynimui.
82
d. nutartis civilinėje byloje D. V. v. Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“, bylos Nr. 3K-3-
355/2009
Dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo

Turtas pripažįstamas įgytu be pagrindo tada, kai: 1) asmuo įgyja tai, ko jis negalėjo ir
neturėjo gauti; 2) turtas įgyjamas savo veiksmais ar kitokiu būdu; 3) turtas įgyjamas tyčia arba
dėl neatsargumo; 4) turtas įgytas be teisinio pagrindo arba pagrindas, kuriuo įgytas turtas,
išnyksta paskiau (CK 6.237 straipsnio 1, 2 dalys).
Nustatyta, kad ieškovas kasatoriui pervedė ne savo lėšas, bet į ieškovo depozitinę sąskaitą
vykdant trečiojo asmens pavedimą iš UAB „Metalistai“ gautas lėšas. Taigi konstatuotina, kad
kasatorius yra gavęs ne ieškovui, bet savo skolininkui priklausiusias lėšas, o pinigų gavimo
pagrindas – kasatoriaus ir trečiojo asmens statybos darbų rangos sutartis, kuri yra galiojanti bei
trečiojo asmens neginčijama. Rūpintis skolos grąžinimu (apmokėjimu už atliktus statybos
darbus) po to, kai skolininkas pažeidžia pareigą tinkamai vykdyti prievolę – apmokėti už atliktus
darbus, yra natūralus ir normalus apdairiai besielgiančio ir savo pažeistus interesus ginančio
asmens elgesys. Nagrinėjamoje byloje teismai suabsoliutino ieškovo ir trečiojo asmens pavedimo
sutartį, pagal kurios nuostatas ieškovas gautus pinigus turėjo perduoti trečiajam asmeniui, bei
ignoravo kasatoriaus ir ieškovo sudarytos pavedimo sutarties faktą, šios sutarties įtaką ieškovo ir
trečiojo asmens pavedimo sutarčiai atsirasti (sudaryti) bei iš statybos darbų rangos sutarties
kilusią kasatoriaus reikalavimo teisę į trečiąjį asmenį. Vertinant visus šiuos teisiškai reikšmingus
faktus pavieniui (atskirtai) prarandama įvykių sekos logika bei susidaro klaidingas įspūdis apie
atliktų veiksmų teisinę reikšmę, t. y. teismai, vertindami tik dalį vietoje visumos (pars pro toto),
netinkamai kvalifikavo šalių sutartinius santykius, todėl padarė klaidingą išvadą, kad kasatorius
gavo trečiojo asmens pinigus be teisinio pagrindo, o kasatorių, inicijavusį teisėtus veiksmus
išsiieškant neginčijamą skolą, pavertė teisės pažeidėju.
nutartis civilinėje byloje UAB „Gelvora“ v. UAB „Staura“, bylos Nr. 3K-3-351/2009
SUTARČIŲ TEISĖ
Dėl pridėtinės vertės mokesčio
Teisinis reglamentavimas suponuoja, kad kasatorius, išrašydamas PVM sąskaitas-
faktūras ir jose išskirdamas PVM, ir būdamas, minėta, atsakingas ir už teisingą PVM tarifo
taikymą, turi iš mokesčių įstatymo kylančią pareigą teisės aktuose nustatyta tvarka gauti laivo,
kuriam teikiamos paslaugos, teisinį statusą apibrėžiančius duomenis, reikšmingus PVM įstatymo
19 straipsnio 5 dalies ir 43 straipsnio 4 dalies taikymo aspektu. Pažymėtina, kad atsakovo
pareiga teikti duomenis apie jo laivų teisinį statusą, reikšmingą kasatoriui vykdant PVM
skaičiavimo pareigas, kildinama iš apmokestinimo pridėtinės vertės mokesčiu sistemos veikimo
esmės, kurioje labai svarbią vietą užima teisės į pirkimo PVM atskaitą tinkamas įgyvendinimas
(PVM įstatymo VII skyrius).
Laivo nuosavybės teisės liudijimas ar dėl kito laivo vien tik Laivo įregistravimo Lietuvos
Respublikos jūrų laivų registre liudijimas nėra pakankami dokumentai, kuriais remdamiesi
teismai galėjo konstatuoti teisę į 0 PVM tarifo taikymą.
Pažymėtina ir tai, kad net ir nustačius jūrų laivų atitiktį PVM įstatymo 43 straipsnio 4
dalyje nurodytų (išvardyti Įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje) laivų kategorijoms, turi būti nustatyta
ir antroji 0 PVM tarifo taikymo sąlyga – konstatuota, kad suteiktos paslaugos, kurios reikalingos
tokiems laivams ar jų kroviniams tiesiogiai aptarnauti bei tiesioginiams jų poreikiams tenkinti.
83
d. nutartis civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. UAB „Baltijos
žuvys“, bylos Nr. 3K-3-247/2009
Dėl CK 6.183 straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo

CK 6.183 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad rašytinė sutartis, kurioje yra išlyga, jog sutartį
pakeisti ar papildyti arba ją nutraukti galima tik raštu, negali būti pakeista, papildyta ar nutraukta
kitokiu būdu. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta šio straipsnio 1 dalies taisyklės išlyga. Ji leidžia
šalims nepaisyti sutarties sąlygos, reikalaujančios rašytinės formos, tais atvejais, kai iš šalių
konkliudentinių veiksmų galima pagrįstai spręsti, kad tos sąlygos abi šalys yra atsisakiusios.
Apeliacinės instancijos teismas, darydamas tokią išvadą, atsižvelgė ir į tai, kad faktinis
nuomos sutarties šalių elgesys tęsėsi pakankamai ilgai ir negalėjo būti pateisinamas kasatoriaus
neapdairumu ir ta aplinkybe, jog jis apmokėjo nuomotojo siunčiamas sąskaitas–faktūras tuo
laikotarpiu, kai dar nebuvo pasibaigę teisminiai ginčai dėl nuomos sutarties sąlygų pakeitimo
vienos šalies reikalavimu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuomos sutarties šalims nesiėmus
priemonių sutarties pakeitimui, nustatant 35 000 Lt nuomos mokesčio dydį, įforminti, o
kasatoriui laikotarpiu nuo 2006 m. sausio mėnesio iki 2007 m. gegužės mėnesio už patalpų
nuomą mokant ne sutartyje nustatytą 10 000 Lt, bet 35 000 Lt dydžio nuomos mokestį, atsakovas
šioje byloje, remdamasis kasatoriaus elgesiu, galėjo laikyti, jog šis sutiko su pasiūlytu nuomos
mokesčio pakeitimu. Tokiu atveju šalių elgesys yra pakankamas pagrindas išvadai, kad šalys
atsisakė sutarties sąlygos, reikalaujančios sutarties pakeitimus įforminti raštu.
14 d. nutartis civilinėje byloje pagal kreditoriaus UAB „MAXIMA LT“ papilomo finansinio
reikalavimo klausimo IĮ V. ir S. M. prekybos centro bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-82/2009
Dėl sutarties aiškinimo

Tai, kad įstatyme neteikiamas prioritetas pažodiniam sutarties aiškinimui, nereiškia,
kad gali būti ignoruojamas sutarties tekstas ir jos sąlygose vartojamų žodžių ar žodžių
junginių bendrinė, visuomenėje nusistovėjusi reikšmė. Tikrasis sutarties (sutarties sąlygos)
turinys gali nesutapti su pažodine teksto reikšme, jeigu pažodinį tekstą paneigia įstatyme (CK
6.193 straipsnis) įvardytos sutarties aiškinimui reikšmingos aplinkybės (sutarties sąlygų
kontekstas, faktinis šalių elgesys, kt.)... Visuotinai priimtų ir analogiškų šalims protingų
asmenų vienodai suprantamų posakių (terminų) vartojimas sudarant sutartį yra viena
priemonių, užtikrinančių teisinį tikrumą ir sutarties šalių teisėtų lūkesčių apsaugą.
Siurprizinis, priešingas įprastinei prasmei sutarties tekste vartojamų posakių (sąvokų)
aiškinimas, nepagrįstas įstatyminėmis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, teismo sprendime yra
negalimas.
10 d. nutartis civilinėje byloje VĮ „Valstybės turto fondas“ v. E. S. ūkinė-komercinė zoofirma
„Akvariumas“, bylos Nr. 3K-3-22/2009.
Dėl sutarties aiškinimo

Pagal CK 6.193 straipsnio 3 dalį, jei abejojama dėl sąvokų, šioms sąvokoms priskiriama
priimtinausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė. Pažymėtina, kad
sutarties laisvės principas lemia ir tai, kad sutarties šalys gali pačios nustatyti, kokią reikšmę jų
sudarytoje sutartyje turės atitinkamos sąvokos.
d. nutartis civilinėje byloje VĮ „Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija“ v. UAB „Garant“ ir
kt., bylos Nr. 3K-3-42/2009
Dėl sutarčių aiškinimo taisyklių
84
UNIDROIT principų 4.5 straipsnyje nurodyta, kad sutarties sąlygos turi būti aiškinamos
taip, jog neliktų neišaiškinta nė viena sutarties sąlyga ir kiekvienai iš jų būtų suteikta kokia nors
reikšmė. Taigi sutartį būtina aiškinti kaip vientisą dokumentą, o ne vertinti atskiras jos sąlygas.
Apeliacinės instancijos teismas nurodytu aspektu tinkamai aiškino atsakovo ir trečiojo
asmens 2005 m. liepos 11 d. sudarytą Projektavimo ir statybos valdymo sutartį. Teismas
pažymėjo, kad nurodyta sutartis pagal savo turinį įtvirtina mišraus pobūdžio teisinius santykius,
turinčius pavedimo ir rangos sutartims būdingų elementų. Kartu teismas vertino šios sutarties
sąlygas pagal Statybos įstatymo nuostatas ir aiškinosi, kurios sutarties sąlygos turėjo esminę
reikšmę statinio statybos valdytojo ir trečiųjų asmenų, pasitelktų konkretiems statybos darbams
atlikti, teisiniams santykiams. Įvertinęs visas nurodytos sutarties sąlygas, apeliacinės instancijos
teismas padarė pagrįstą išvadą, kad tokios sutarties sąlygų kontekste esminę reikšmę turi
sutarties sąlyga, kuri įtvirtina statinio projektavimo ir statybos valdytojo įsipareigojimus sutartyje
nurodytas prievoles vykdyti statytojo UAB „Energijos taupymo centras“ vardu ir lėšomis. Dėl to
teismas priėjo prie pagrįstos išvados, kad statybos valdytojas santykiuose su trečiaisiais
asmenimis veikė kaip statytojo atstovas pagal pavedimą (CK 6.756 straipsnio 1 dalis).
nutartis civilinėje byloje UAB „Sofratus“ v. UAB „Energijos taupymo centras“, bylos Nr. 3K-3-
15/2009
Dėl sutarties aiškinimo taisyklių taikymo ir sutarties pakeitimo teismo sprendimu (CK
6.223 straipsnio 2 dalis)
2004 m. kovo 1 d. nuomos sutarties 7.4.3 punkte nustatytas privalomas reikalavimas
perskaičiuoti nuomos mokestį indeksuojant bendruoju vartotojų kainų indeksu, išreikštas
žodžiais „turi būti perskaičiuojamas“. Atsižvelgiant į imperatyvų šios sąlygos pobūdį, į tai, kad
šioje sąlygoje aptariamas nuomos mokesčio perskaičiavimas, o pagal įstatymą galima sutarties
šalims nuomos mokestį nustatyti tiek konkrečia pinigų suma, tiek ir kitais mokesčio
apskaičiavimo būdais (CK 6.487 straipsnis), bei į tai, kad perskaičiavimui pasirinkta reikšmė –
bendrasis vartotojų kainų indeksas yra objektyviai nustatoma (tai patvirtina byloje esanti
Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės pažyma, darytina išvada, kad
nuomos sutarties 7.4.3. punkte šalys susitarė, kaip kas dveji metai turi būti apskaičiuojamas
nuomos mokestis, t. y. susitarė dėl nuomos mokesčio apskaičiavimo būdo. Nustačius tikruosius
šalių ketinimus šalių susitarimas tokiu būdu perskaičiuotą nuomos mokestį išdėstyti atskirame
rašytiniame susitarime vertintinas tik kaip gautos naujos nuomos mokesčio reikšmės išdėstymas
tekste, neturintis įtakos šalių teisėms ir pareigoms.
18 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Progresyvus verslas“ v. UAB „Baltisches Haus“, bylos Nr.
3K-3-274/2009
Dėl sutarties nutraukimo

Sutarties nutraukimas, pranešant apie tai ne pačiai sutarties šaliai, o jos atstovui pagal
įgaliojimą, atitinka CK 6.217 straipsnio 1 dalies nuostatas ir nedaro sutarties nutraukimo
neteisėto.
10 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Speisuva“ v.UAB „M-1“, bylos Nr. 3K-3-498/2009
Dėl pranešimo apie vienašališką sutarties nutraukimą ne teismo tvarka

CK 6.218 straipsnyje nedetalizuota pranešimo įteikimo būdų ir tvarkos bei imperatyviai
nenustatyta termino, prieš kurį antroji šalis privalo būti įspėta, todėl dėl šių klausimų šalys gali
susitarti sutartyje. Tačiau šalių susitarimu negali būti pašalintas CK 6.218 straipsnio 1 dalyje
įtvirtintas imperatyvas, jog antrajai sutarties šaliai privaloma iš anksto pranešti apie sutarties
85
nutraukimą (CK 6.157 straipsnio 1dalis). Kasatorius teigia, kad vien pranešimo apie sutarties
nutraukimą išsiuntimas, skaičiuojant sutarties nutraukimo terminą nuo išsiuntimo dienos, atitinka
įstatymo reikalavimus. Teisėjų kolegija su tuo negali sutikti. Kasatorius neatsižvelgia į tai, kad
tokiu atveju tinkamu pranešimu apie sutarties nutraukimą tektų laikyti ir tuos atvejus, kai
pranešimas būtų gautas jau po pranešime nustatytos sutarties nutraukimo datos, ar netgi ir tuos
atvejus, jei antroji sutarties šalis apskritai negautų pranešimo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad
toks aiškinimas prieštarauja CK 6.218 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam imperatyvui, jog antrajai
sutarties šaliai privalo iš anksto būti pranešta apie sutarties nutraukimą. Tai, be kita ko, reiškia,
kad sutarties nutraukimo termino eiga negali būti skaičiuojama nuo pranešimo išsiuntimo dienos.
Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimas, jog apie sutarties nutraukimą būtų iš
anksto pranešta kitai sutarties šaliai, neturi būti aiškinamas tik kaip asmeninis pranešimo
įteikimas. Toks aiškinimas suteiktų sutartį pažeidžiančiai sutarties šaliai nepagrįstą pranašumą ir
galėtų skatinti piktnaudžiavimą savo teisėmis... Atsižvelgiant į tai, Civiliniame kodekse įtvirtinta
prezumpcija, nustatanti, kad pranešimas tapo žinomas adresatui tuo momentu, kai jis pasiekė
adresato gyvenamąją ar verslo vietą (buveinę), išskyrus atvejus, kai adresatas įrodo, kad ne dėl jo
ar ne dėl jo darbuotojų kaltės jam nebuvo įmanoma gauti tokį pranešimą (CK 6.166 straipsnis).
Šiame kontekste pažymėtina, kad kasatorius nepagrįstai nurodo, jog nurodyta žinojimo
prezumpcija yra taikoma tik ikisutartinių santykių metu. CK 6.166 straipsnyje vartojama
formuluotė „oferta, akceptas, jų atšaukimas ar kitoks pranešimas“ nepalieka abejonių, kad ši
prezumpcija gali būti taikoma tiek ikisutartinių, tiek sutartinių santykių metu. Kartu
prezumpcijos taikymas neužkerta kelio įrodyti, kad pranešimas tapo žinomas kitai sutarties šaliai
ir kitu būdu, nei nurodyta CK 6.166 straipsnyje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. A. v.
Vytauto Didžiojo universitetas, bylos Nr. 3K-3-349/2007).
Hipotekos teisėjui tenka pareiga patikrinti, ar prašantis pradėti išieškojimą iš įkeisto turto
asmuo pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad pagrindinė sutartis buvo nutraukta laikantis
įstatymų nustatytos tvarkos.
nutartis civilinėje byloje pagal kreditoriaus AB DnB NORD banko prašymą išieškoti skolą , bylos Nr.
3K-3-241/2009
PRELIMINARIOJI SUTARTIS
Dėl preliminariosios ir pagrindinės sutarčių atribojimo
Įvertinę šalių ketinimus ir jų elgesį tiek iki 2004 m. gruodžio 21 d. sutarties sudarymo,
tiek ir po jos, bylą išnagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nustatė, kad šalys
susitarė dėl pagrindinės, t. y. pirkimo-pardavimo, sutarties sudarymo ateityje (CK 6.165
straipsnio 1 dalis). Tokius ketinimus patvirtina aiškiai išreikšta sutarties sąlyga sudaryti
pagrindinę sutartį ateityje per nurodytą terminą, vien dėl šios priežasties 2004 m. gruodžio 21 d.
sutartis negali būti pripažįstama pagrindine, t. y. pirkimo-pardavimo, sutartimi.
Vien ieškovės apsigyvenimo ir gyvenamosios vietos deklaravimo ginčo name faktas
nesuteikia jai nekilnojamojo daikto savininko valdymo teisių. Nekilnojamojo daikto perdavimas
pirkėjui atliekamas CK 6.398 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, pagal kurią nekilnojamojo
daikto perdavimas ir jo priėmimas turi būti įformintas pardavėjo ir pirkėjo pasirašytu priėmimo-
perdavimo aktu arba kitokiu sutartyje nurodytu dokumentu... Faktinis asmens apsigyvenimas
ginčo name nereiškia, kad toks asmuo įgijo ginčo namo savininkui priklausančias valdymo
teises.
23 d. nutartis civilinėje byloje G. P. v. R. Ž., bylos Nr. 3K-3-18/2009.
Dėl Civilinio kodekso 6.165 straipsnio 4 dalies, 6.251 straipsnio 1 dalies, 6.258
straipsnio 5 dalies taikymo ir aiškinimo
86
Teisėjų kolegija pažymi, kad prarastos galimybės piniginė vertė yra nustatoma,
atsižvelgiant į sutartį pažeidusios šalies sąžiningumo pobūdį... Ieškovai prarastos galimybės
piniginę vertę įrodinėjo, o bylą nagrinėję teismai nustatė ne pagal tuo metu buvusias butų
Klaipėdos miesto centre kainas, o pagal tai, už kokią kainą kasatorius tuo metu siūlė ieškovams
įsigyti butus. Taigi, prarastos galimybės piniginė vertė apskaičiuota, vadovaujantis ne
hipotetinėmis, bet konkrečiomis kasatoriaus ieškovams pasiūlytomis kainomis... Ieškovų
nuostoliai šioje byloje apskaičiuoti vadovaujantis kainų skirtumo principu, paisant pirmiau
nurodyto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos išaiškinimo,
todėl teisėjų kolegija negali sutikti su kasatoriaus teiginiais, kad esą teismai priteisė ne realius ir
ieškovų faktiškai patirtus, o tikėtinus, hipotetinius nuostolius. Šioje byloje nuostoliai buvo
įrodinėjami ir priteisti vadovaujantis visais kriterijais, kurie svarbūs, nustatant ir priteisiant
prarastos galimybės piniginę vertę... Ieškovų nuostoliai buvo apskaičiuoti kaip kainų skirtumas
tarp preliminariosiose sutartyse įtvirtintų kainų ir naujų kainų, kurias kasatorius nurodė savo
rašytuose raštuose ieškovams, taip pat privačių pokalbių su ieškovais metu, ko bylos nagrinėjimo
metu kasatoriaus atstovė nepaneigė, o tik patvirtino, kad ieškovams buvo nurodytos naujos
kainos.
Aplinkybė, jog kasatorius nespėjo parduoti didesne kaina butų tretiesiems asmenims,
negali būti vertinama kaip pagrindas netaikyti CK 6.258 straipsnio 5 dalies nuostatos. Teisėjų
kolegija konstatuoja, kad ieškovai turi teisę į nuostolių prarastos galimybės piniginės vertės
forma atlyginimą, kuri nustatoma, taikant CK 6.258 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą kainų skirtumo
principą. Taigi nagrinėjamoje byloje ieškovų prarastos galimybės piniginę vertę sudarytų kainų
skirtumas, kuris susidaro dėl kasatoriaus kaltės ieškovams praradus galimybes preliminariosiose
sutartyse nustatytomis sąlygomis įsigyti analogiškas techniniais parametrais bei patalpų
dislokacijos vieta gyvenamąsias patalpas Klaipėdos mieste tomis kainomis, kurios buvo
nustatytos preliminariosiose sutartyse ir turėjo būti įtvirtintos pagrindinėse sutartyse, bei tų
kainų, kurios egzistavo ypač dinamiškai besikeičiančioje Klaipėdos miesto nekilnojamojo turto
rinkoje kasatoriaus nemotyvuoto 2007 m. gegužės mėnesio pasiūlymo ieškovams pirkti butus
naujomis, daug didesnėmis nei buvo nustatyta preliminariosiose sutartyse, pateikimo metu.
d. nutartis civilinėje byloje A. J. ir kt. v. UAB „Laivyno inžinerijos centras“, bylos Nr. 3K-3-
40/2009
Dėl prarastos galimybės piniginės vertės kompensavimo kaip nuostolių atlyginimo būdo
Kaip vieną iš prarastos galimybės piniginės vertės nustatymo būdų plenarinė sesija yra
nurodžiusi CK 6.258 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą kainų skirtumo principą. CK 6.258 straipsnio 5
dalyje nustatyta, kad jeigu šalis nutraukė sutartį dėl to, kad kita šalis ją pažeidė, ir per protingą
terminą sudarė nutrauktą sutartį pakeičiančią sutartį, tai ji turi teisę reikalauti iš sutartį
pažeidusios šalies kainų skirtumo. Taigi, sąžininga preliminariosios sutarties šalis, besiremianti
šiuo principu, turi įrodyti, kad dėl derybų su nesąžininga preliminariosios sutarties šalimi ji
prarado galimybę sudaryti pagrindinę sutartį su kitais asmenimis palankesnėmis sąlygomis ir
turėjo sudaryti sutartį su trečiuoju asmeniu blogesnėmis sąlygomis. Kainų skirtumas (t. y.
prarastos konkrečios galimybės piniginė vertė) nustatoma palyginant kainą, kuria pagrindinė
sutartis būtų buvusi sudaryta su trečiaisiais asmenimis, jei nebūtų vykusios derybos su
nesąžininga preliminariosios sutarties šalimi, ir sudarytos pagrindinės sutarties kainą.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, taikant kainų skirtumo principą, sutartis turi būti sudaroma per
protingą terminą ir protingomis sąlygomis, t. y. turi būti įvertintas ir nukentėjusios šalies elgesys
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d.
nutarimas byloje V. Š. v. A. N. ir kt., bylos Nr. 3K-P-382/2006).
Pažymėtina, kad kainų skirtumo principas yra tik vienas, bet ne vienintelis galimų
prarastos galimybės piniginės vertės apskaičiavimo būdų. Ypač tai akivaizdu tais atvejais, kai
sąžininga preliminariosios sutarties šalis nesudaro pagrindinės sutarties su trečiuoju asmeniu –
tokiu atveju kainų skirtumo principas objektyviai negalėtų būti taikomas. Prarasta galimybė,
87
priklausomai nuo situacijos, galėtų būti apskaičiuojama kitais būdais, pvz., palūkanų netekimu
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje E. A. v. B. P.,
bylos Nr. 3K-3-308/2007).
balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje A. S. v UAB „Pajūrio viešbučiai“ , bylos Nr. 3K-3-
126/2009.
Dėl nesąžiningos preliminariosios sutarties šalies gautos naudos pripažinimo kitos šalies
nuostoliais
Plenarinės sesijos nurodyta galimybė sąžiningai šaliai reikalauti pripažinti gautą naudą
nuostoliais turi būti taikoma paisant bendrųjų civilinės atsakomybės tikslų. Galimybė reikalauti
pažeidėjo gautos naudos įtvirtinta CK 6.249 straipsnio 2 dalyje. Tokia galimybė gali būti
taikoma tais atvejais, kai yra sudėtinga įrodyti tikslų nuostolių dydį (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Urticae“ v. Kauno žydų religinė
bendruomenė ir kt., bylos Nr. 3K-3-1054/2003). Tačiau kaip ir bet kuriuo kitu civilinės
atsakomybės atveju turi būti įrodytas žalos faktas, be kurio civilinė atsakomybė apskritai negali
kilti. Nesilaikant šių sąlygų, būtų iškreipta civilinės atsakomybės prigimtis – kompensuoti žalą ją
patyrusiam asmeniui, o žalos nepatyręs asmuo nepagrįstai praturtėtų.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai gali
reikalauti, kad pažeidėjo gautos naudos išieškojimas būtų taikomas ir preliminariosios sutarties
pažeidimo atveju. Tai galėtų būti, pavyzdžiui, tais atvejais, kai sąžininga preliminariosios
sutarties šalis pagerina turtą, kurį tikisi ateityje valdyti ar įgyti nuosavybėn pagrindinės sutarties
pagrindu, o nesąžininga šalis, nepagrįstai atsisakiusi sudaryti sutartį, naudoja ar disponuoja
pagerintu turtą ir gauna (didesnę) naudą. Bet kuriuo atveju pripažinti nesąžiningos
preliminariosios sutarties šalies gautą naudą kitos šalies nuostoliais teismas gali tik nustatęs ryšį
tarp preliminariosios sutarties bei jos pagrindu egzistavusių abiejų šalių santykių ir nesąžiningos
preliminariosios sutarties šalies gautos naudos.
balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje A. S. v UAB „Pajūrio viešbučiai“ , bylos Nr. 3K-3-
126/2009.
Dėl preliminariojoje sutartyje nustatytų netesybų

Kasatoriai (atsakovai) teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sumažino
netesybas, nes jos ieškovo jau buvo atsakovams sumokėtos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis,
6.258 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai
ieškovo sumokėto atsakovams avanso nelaikė geruoju sumokėtomis netesybomis, nes
preliminariosios sutarties 2.2.1 punkte aiškiai nurodyta, kad pirkėjas sumoką pardavėjui
500 000 Lt dydžio „kainos dalį“. Tai patvirtina ir ieškovo veiksmai, kuriais jis, tiek siūlydamas
atsakovams nutraukti preliminariąją sutartį, tiek ją nutraukdamas, reikalavo, kad atsakovai
grąžintų jam sumokėtą sumą. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad tik tuo atveju, kai skolininkas
geruoju sumoka kreditoriui sutartyje nustatytas netesybas, taikomos CK 6.73 straipsnio 2 dalies,
6.258 straipsnio 3 dalies nuostatos dėl to, kad sumokėtos netesybos negali būti mažinamos.
28 d. nutartis civilinėje byloje UAB „ACDC“ v. V. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-122/2009
Dėl iš ikisutartinių buto pirkimo- pardavimo santykių kylančios civilinės atsakomybės

Tam, kad sudaryti sutartį atsisakiusiai šaliai būtų taikoma civilinė atsakomybė, turi būti
konstatuoti CK 6.163 straipsnio 3 dalyje išvardyti pagrindai - kad šalis pradėjo derybas dėl
sutarties sudarymo arba derėjosi nesąžiningai; laikoma, kad derybos pradedamos ar deramasi
nesąžiningai, kai derybų šalis neturi tikslo sudaryti sutartį, taip pat atlieka kitus sąžiningumo
kriterijų neatitinkančius veiksmus. Už įstatyme nustatytos pareigos derėtis sąžiningai nevykdymą
ar netinkamą vykdymą kylanti civilinė atsakomybė savo prigimtimi yra deliktinė (CK 6.245
88
straipsnio 4 dalis), jai atsirasti būtinas sąlygų visetas: žala, priežastinis ryšys, neteisėti veiksmai
ir padariusio žalą asmens kaltė. Asmuo, reikalaujantis taikyti civilinę atsakomybę nesąžiningam
derybų partneriui, turi įrodyti pirmųjų trijų sąlygų buvimą, tarp jų neteisėtus (nesąžiningus)
veiksmus, skolininko kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), tačiau taip pat turi būti
nustatyta. Jeigu derybas šalis nutraukė dėl to, kad negali sudaryti sutarties dėl objektyvių, nuo
jos valios nepriklausančių priežasčių, nėra pagrindo jai taikyti civilinę atsakomybę. Taikant
ikisutartinę atsakomybę siekiama nukentėjusiąją šalį sugrąžinti į tokią padėtį, kurioje ji buvo iki
teisių pažeidimo, t.y. kaip nuostoliai atlyginama tai, ką asmuo prarado dėl nesąžiningų derybų, o
ne tai, ką jis būtų gavęs, jeigu pagrindinė sutartis būtų sudaryta.
29 d. nutartis civilinėje byloje V. P. v. V. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-363/2009
Dėl iš ikisutartinių buto pirkimo- pardavimo santykių kylančios civilinės atsakomybės

Kai iki sutarties patvirtinimo pirkėjas yra perdavęs pardavėjui tam tikrą pinigų sumą,
sprendžiant dėl ikisutartinės civilinės atsakomybės toks lėšų perdavimas turi būti
kvalifikuojamas teisiškai, t. y. turi būti nustatyta, kokiu tikslu lėšos perduotos ir kokias teisines
pasekmes tai sukelia. Įstatyme įtvirtinta prezumpcija, kad pinigų sumos sumokėjimas parduoti
daiktą įsipareigojusiam asmeniui pripažįstamas dalies kainos sumokėjimu (avansu), jeigu šalys
nėra susitarusios kitaip (CK 6.309 straipsnio 2 dalis). Taigi, suinteresuotai ginčo šaliai tenka
pareiga šią prezumpciją paneigti ir leistinomis priemonėmis įrodyti, kad lėšos perduotos
prievolės užtikrinimo tikslu, kaip netesybos, ar kt.
Atsakovai, atsikirsdami, kad, nesudarius sutarties, dėl kasatorės kaltės patyrė nuostolių, turi
pareigą įrodyti nuostolių faktą, dydį, kasatorės neteisėtus (nesąžiningus) veiksmus ir priežastinį
ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių (CPK 178 straipsnis). Ar egzistuoja šalių reikalavimus ir
atsikirtimus sudarančios aplinkybės, teismas privalo spręsti, laikydamasis CPK įtvirtintų
įrodinėjimų taisyklių – visų pirma pakankamų ir leistinų įrodymų pagrindu. Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad apeliacinio teismo sprendimo išvada dėl atsakovų patirtos žalos fakto ir dydžio
nepagrįsta byloje surinktais ir ištirtais įrodymais: byloje iš viso nėra objektyvių duomenų apie
ginčo buto rinkos vertę ir jos pokyčius, atsakovų paaiškinimai dėl nuostolių dydžio nėra
pakankami įrodymai; nekilnojamojo turto rinkos vertės mažėjimas gali būti pripažįstamas
visuotinai žinoma aplinkybe tik kaip rinkos tendencija tam tikru laikotarpiu, tuo tarpu konkretaus
nekilnojamojo turto objekto rinkos vertė priklauso nuo individualių veiksnių ir nėra visuotinai
žinoma aplinkybė CPK 182 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme. Be to, minėta, buto rinkos
vertės sumažėjimas savaime nėra pakankamas pripažinti, kad tokio dydžio nuostolių kreditorius
patyrė dėl nutrūkusių derybų, nes šių dviejų faktų nesieja priežastinis ryšys. Atsakovai turi teisę
reikalauti nuostolių atlyginimo, kuris grąžintų juos į tokią padėtį lyg derybų nebūtų buvę iš viso.
nutartis civilinėje byloje V. P. v. V. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-363/2009
Dėl atsakovės prievolių, kylančių sulygtu terminu neįvykdžius įsipareigojimo sudaryti

pagrindinę sutartį
CK 6.63 straipsnyje yra nustatyti atvejai, kai skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę.
Skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę, kai praleidžia prievolės įvykdymo terminą. Toks
pardavėjo prisiimtos prievolės pažeidimas nagrinėjamos preliminariosios pirkimo-pardavimo
sutarties kontekste reiškia prievolės sudaryti pagrindinę sutartį pasibaigimą (CK 6.165 straipsnio
5 dalis). Šis reglamentavimas suponuoja, kad pardavėjas, pažeidęs preliminariojoje pirkimo-
pardavimo sutartyje prisiimtą prievolę nustatytu terminu sudaryti pagrindinę sutartį, praranda
teisę reikalauti iš pirkėjo sudaryti pagrindinę sutartį, o pirkėjas įgyja teisę reikalauti grąžinti visa,
ką jis įvykdė, taip pat atlyginti dėl sutarties neįvykdymo patirtus nuostolius (CK 6.62 straipsnio 2
dalis). Ieškovui iš atsakovės priteista 43 171,06 Lt išlaidų, susijusių su buto statyba bei įrengimu.
Šis ieškovo reikalavimas patenkintas CK 6.242 straipsnyje nustatytu teisiniu pagrindu. Kasacinis
teismas įvertina tai, kad ieškovas patyrė 43 171,06 Lt išlaidų, susijusių su buto, dėl kurio
89
preliminariąja sutartimi buvo išreikšta šalių valia ateityje sudaryti pagrindinę pirkimo-pardavimo
sutartį, statyba bei įrengimu, t. y. buvo investuojama pirkėjo teisėtų lūkesčių, tiesiogiai
kildinamų iš šalis siejančių ikisutartinių prievolinių teisinių santykių. Nesudarius pagrindinės
sutarties pardavėjui pažeidus prievolės įvykdymo terminą, pirkėjas įgijo teisę reikalauti grąžinti
visa, ką jis įvykdė, taip pat atlyginti dėl sutarties neįvykdymo patirtus nuostolius. Dėl šių
argumentų kasacinis teismas pakeičia teisinį pagrindą, kuriuo remiantis tenkintas ieškovo
reikalavimas dėl 43 171,06 Lt išlaidų, susijusių su buto statyba bei įrengimu, priteisimo ir
remiasi CK 6.62 straipsnio 2 dalimi.
9 d. nutartis civilinėje byloje J. K. v. T. R., bylos Nr. 3K-3-489/2009
ATSKIROS SUTARČIŲ RŪŠYS

PIRKIMAS-PARDAVIMAS
Dėl bendrųjų pirkimo-pardavimo sutarties nuostatų parduodant kilnojamuosius daiktus
Aplinkybė, jog pirkimo-pardavimo sutarties dalyku esantys daiktai nėra pažodžiui
įvardyti sutarties tekste, savaime nereiškia, kad sutartis dėl tų daiktų nesudaryta; sutarties
dalykas gali būti nustatytas sutartį aiškinant. Bylą nagrinėję teismai, aiškindami ginčo sutartį,
nustatė, kad sutarties sudarymo momentu sutarties šalims buvo aišku, kokie kilnojamieji daiktai
yra parduodami: pirkimo-pardavimo sutarties dalykas buvo parduodamose patalpose esantis
inventorius ir įrengimai, nurodyti rengiant sutartį kasatoriaus sudarytame parduodamų daiktų
sąraše ir faktiškai perduoti atsakovui kartu su patalpomis.
d. nutartis civilinėje byloje UAB „Via Unica“ v. UAB „Interselas“, bylos Nr. 3K-3-107/2009
Dėl pirkimo–pardavimo sutarties ir PVM sąskaitos–faktūros santykio

Tuo atveju, kai abi pirkimo–pardavimo sutarties šalys – pardavėjas ir pirkėjas – yra
PVM mokėtojai, tampa aktuali sutarties sąlyga dėl parduodamo turto kainos tuo aspektu, ar ši
kaina yra su PVM, nes pirkėjas, sumokėjęs kainą, į kurią yra įskaičiuotas PVM, įgyja teisę į
PVM atskaitą (PVMĮ 57 straipsnis).
Kai yra galiojanti, nors ir netiksliai bei neaiškiai surašyta rašytinė ginčo šalių sutartis,
šalių sutartinių santykių pobūdis ir sutarties sąlygos turi būti nustatomos vadovaujantis sutarčių
aiškinimo taisyklėmis. Ar šalys patalpų pirkimo pardavimo sutartyje, nustatydamos parduodamo
turtą kainą, susitarė, jog į šią kainą yra įtrauktas PVM, yra fakto klausimas. Toks faktas gali būti
nustatytas aiškinant šalių sudarytos sutarties turinį.
Tuo atveju, kai tarp šalių kyla ginčas dėl PVM sąskaitos–faktūros turinio, atsižvelgiant į
PVM sąskaitos–faktūros civilinę teisinę reikšmę, t. y. pripažinus, jog PVM sąskaita–faktūra yra
buhalterinės apskaitos dokumentas, įforminantis jau įvykusį nekilnojamojo daikto pardavimą, šio
dokumento turinio nustatymas sietinas su sutarties sąlygų aiškinimu... Pažymėtina tai, kad
išvadai, ar šalys į parduodamo daikto kainą įtraukė ir PVM, padaryti gali būti reikšmingas ir
PVMĮ 32 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų sąlygų patikrinimas.
9 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Akvakomfortas“ v. UAB „Autopikas“, bylos Nr. 3K-3-
484/2009
Dėl pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo CK 6.217 straipsnio 1 dalyje nustatytu

pagrindu
Tuo atveju, kai pirkėjas laiku nesumoka už jam perduotus daiktus, pardavėjas turi teisę
reikalauti iš pirkėjo sumokėti kainą bei įstatymuose ar sutartyje nustatytas palūkanas (CK 6.314
straipsnio 5 dalis), t. y. prašyti apginti jo teises CK 1.138 straipsnio 4 ir 6 punktuose nustatytais
būdais. Teisėjų kolegija nurodo, kad ši teisės norma neeliminuoja pardavėjo teisės nutraukti
90
pirkimo–pardavimo sutartį pagal bendrąsias sutarčių nuostatas, jeigu kainos nesumokėjimas bus
pripažintas esminiu sutarties pažeidimu (CK 6.217 straipsnio 1 dalis).
Sutarties nutraukimo galimybių neaptarimas šalių sudarytoje sutartyje būtų reikšmingas
tik tuo atveju, jeigu ieškovas nesiremtų esminiu sutarties pažeidimu. Tai, kad šalys susitarė dėl
delspinigių dydžio sutarties nevykdymo atveju, reiškia šalių susitarimą dėl taikytinos civilinės
atsakomybės dydžio, tačiau toks susitarimas nedraudžia nukentėjusiai šaliai, esant esminiam
sutarties pažeidimui, pasinaudoti CK 6.217 straipsnyje įtvirtintu sutarties nutraukimo institutu.
Tokiu atveju, kai pardavėjas sutartyje nustatytais terminais pardavėjui sumoka tik mažą
kainos dalį, yra pagrindas pripažinti, jog pirkėjas iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, ir
tokios sąlygos nesilaikymas turi esminę reikšmę (CK 6.217 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).
nutartis civilinėje byloje A. R. v. V. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-31/2009.
Dėl pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo pasekmių

CK 6.324 straipsnyje nustatyti teisiniai padariniai, kurie atsiranda, kai pardavėjas
apskritai neįvykdė savo pagrindinės pareigos perduoti daiktus. CK 6.324 straipsnio 1 dalyje
nurodyti du teisių gynimo būdai, kurie gali būti taikomi, kai pardavėjas pažeidžia pareigą
perduoti daiktus pirkėjui. Tokiu atveju pirkėjas įgyja dvi teises: teisę reikalauti nutraukti
(atsisakyti vykdyti) sutartį ir teisę reikalauti atlyginti nuostolius. Nagrinėjamu atveju pirkėja
(ieškovė ir kasatorė) nurodo, kad pardavėja, sudariusi sutartį dėl kirpyklos įrangos, pirktų daiktų
jai nustatyta tvarka neperdavė, prieš perduodama kirpyklos raktą, išsivežė juos. Pirkėja
(ieškovė), kreipdamasi į teismą, nereikalauja įpareigoti perduoti nekilnojamuosius daiktus, tačiau
prašo atlyginti nuostolius kaip neteisėtą praturtėjimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad aptartiems
teisiniams santykiams reglamentuoti taikytini CK 6.324 straipsnio 1 dalyje nurodyti teisių
gynimo būdai, jeigu pagal bylos įrodymus bus konstatuota, kad kilnojamųjų daiktų (kirpyklos
įrangos) pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta ir daiktai pirkėjai neperduoti. Tokiu atveju
ginčo santykiai negali būti kvalifikuojami kaip neteisėtas pardavėjo praturtėjimas.
Konstatavus, kad pirkimo-pardavimo sutartis dėl kilnojamųjų daiktų (kirpyklos įrangos)
buvo sudaryta ir daiktai neperduoti, darytina išvada, kad padarytas esminis pirkimo-pardavimo
sutarties pažeidimas ir sutartis dėl to nutrauktina. Nutraukus sutartį, vadovaujantis CK 6.222
straipsnio 1 dalimi, taikoma restitucija, todėl, jeigu pirkėjas buvo sumokėjęs pardavėjui, šis
privalo grąžinti pirkėjui sumokėtą pinigų sumą. Taip pat pažymėtina, kad sutarties nutraukimas
neatleidžia nuo pareigos atlyginti nuostolius (CK 6.221 straipsnio 2 dalis), pirkėjas gali reikalauti
atlyginti nuostolius (CK 6.63 straipsnio 1 dalis, 6.245 straipsnio 3 dalis, 6.256 straipsnio 2 dalis).
nutartis civilinėje byloje V. S. v. I. S., bylos Nr. 3K-3-30/2009
Dėl pirkėjo pareigos sumokėti kainą ir pardavėjo pareigos parduoti tinkamos kokybės
daiktą santykio
Pirkėjo pareigos sumokėti prekių kainą vykdymas gali priklausyti nuo to, kaip pardavėjas
vykdo pareigą perduoti daiktą; pirkėjas, kuriam pareikštas pardavėjo reikalavimas sumokėti
perduotų daiktų kainą, gali nuo šio reikalavimo gintis tuo, kad perduotas daiktas neatitinka
kokybės reikalavimų.
Pardavėjo sutartinės prievolės perduoti daiktą turinys - įsipareigojimas perduoti tinkamus
daiktus, atitinkančius sutartyje numatytus kokybės, kiekio ir kitus kriterijus, o jei sutartyje
nurodymų nėra, – įprastus reikalavimus (CK 6.327 straipsnio 1 dalis). Pardavėjas atleidžiamas
nuo atsakomybės už pareigos perduoti tinkamą prekę nevykdymo, jeigu įrodo, kad sutarties
sudarymo metu pirkėjas žinojo arba negalėjo nežinoti apie daiktų neatitikimą sutarties ar
įprastiems reikalavimams (CK 6.327 straipsnio 2 dalis). Tam, kad būtų konstatuotas pagrindas
taikyti šią įstatymo normą, turi būti nustatytas didelis pirkėjo nerūpestingumas (neatsargumas), t.
y. daikto trūkumai turi būti akivaizdūs ir pastebimi normaliomis aplinkybėmis. Pažymėtina, kad
dėl pirkimo-pardavimo sutartinių santykių specifikos pirkėjo pareiga elgtis rūpestingai negali
91
būti prilyginta pardavėjo pareigai garantuoti perduodamo daikto tinkamumą - už parduodamo
daikto kokybę yra atsakingas pardavėjas. Pirkėjas netenka teisės remtis daiktų neatitikimu, jeigu
jis per protingą terminą po to, kai pastebėjo ar turėjo pastebėti neatitikimą, apie tai nepraneša
pardavėjui ir nenurodo, kokių reikalavimų daiktas neatitinka; termino atitikimas protingumo
kriterijui yra konkrečios bylos nagrinėjimo dalykas, šiam vertinimui gali turėti įtakos tokios
aplinkybės kaip parduoto daikto rūšis, šalių tarpusavio santykių praktika ir pan. Šioje normoje
nurodytos neigiamos pasekmės pirkėjui atsiranda tik tuo atveju, jeigu pardavėjas įrodo esant CK
6.348 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, be to, jis nežinojo ir neturėjo žinoti, kad
perduodami daiktai neatitinka pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų ( CK 6.348 straipsnio 3 dalis).
d. nutartis civilinėje byloje UAB „Ruukki Lietuva“ v. UAB „Laugina“, bylos Nr. 3K-3-182/2009
Dėl pirkėjo teisių gynimo būdų pardavus netinkamos kokybės daiktą

CK 6.334 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinto pirkėjo teisių gynimo būdo esmė yra ta,
kad pirkėjas gali naudoti daiktus pagal paskirtį, tačiau jų kaina pardavimo metu dėl neaptartų
trūkumų viršijo rinkos vertę; taikant šį teisių gynimo būdą turi būti nustatyta, kokia kaina
pardavimo metu buvo ,,atitinkama“, t. y. adekvati prekių kokybei ir tokios kokybės prekių rinkos
vertei.
Minėta, kad specialūs pirkėjo teisių gynimo būdai gali būti derinami su nuostolių
atlyginimu. Kai pirkėjas reikalauja atlyginti dėl sutarties pažeidimo atsiradusius nuostolius, visų
pirma turi būti nustatytos būtinosios sutartinės civilinės atsakomybės sąlygos, tarp jų - nuostolių
faktas ir dydis (CK 6.249, 6.258 straipsniai), o tik po to sprendžiama dėl atsakomybės mažinimo
pagrindų ir apimties (CK 6.259 straipsnis).
nutartis civilinėje byloje UAB „Ruukki Lietuva“ v. UAB „Laugina“, bylos Nr. 3K-3-182/2009
Dėl parduodamo daikto kokybės garantijos

Pardavėjo suteikiamas parduodamo daikto kokybės patvirtinimas yra garantija. Pagal
pareigos vykdymo intensyvumą yra išskiriamos: prievolės pasiekti tam tikrą rezultatą; prievolė
užtikrinti tam tikrą apdairumo, uolumo, rūpestingumo laipsnį; prievolė ką nors garantuoti.
Lietuvos teismų praktikoje toks skirstymas pripažįstamas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ž.
B. IĮ „Sėkmės sistemos“ v. UAB „Lietuvos telekomo verslo sprendimai“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-
927/2001; 2001 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. M. S. v. Kauno
Raudonojo Kryžiaus ligoninė, bylos Nr. 3K-3-1140/2001). Prievolė garantuoti pasižymi
didžiausiu pareigos įvykdymo privalomumu. Pardavėjo prievolė patvirtinti daikto kokybę yra
garantija pagal įstatymą (CK 6.317 straipsnio 2 dalis), todėl ji pasižymi didžiausiu vykdymo
intensyvumu. Viena vertus, tai reiškia, kad pardavėjas garantuoja, jog parduodamų daiktų
kokybė atitinka reikalavimus daiktui (CK 6.327 straipsnis), o kita vertus pardavėjui atsakomybė
už netinkamą daikto kokybę netaikoma tik įstatyme ar sutartyje aiškiai apibrėžtais pagrindais.
Pagal CK 6.327 straipsnio 3 dalį pardavėjas atsako už bet kokį neatitikimą, kuris buvo
nuosavybės teisės perėjimo momentu, net jeigu tai paaiškėja vėliau. Tai reiškia, kad pagal šią
nuostatą už paslėptus (neakivaizdžius) daikto trūkumus atsakomybė tenka pardavėjui. Pagal CK
6.327 straipsnio 4 dalį pardavėjas atsako už bet kokį neatitikimą, kuris yra bet kokios pardavėjo
prievolės, įskaitant tinkamumą naudoti, pažeidimo pasekmė.
CK 6.333 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pardavėjas atsako už daiktų trūkumus, jeigu
pirkėjas įrodo, kad jie atsirado iki daiktų perdavimo arba dėl priežasčių, atsiradusių iki daiktų
perdavimo. Ši nuostata taikoma, kai sprendžiama dėl pardavėjo atsakomybės už netinkamą
daiktų kokybę ir pirkėjas turi įrodyti neatitikimo kokybės reikalavimams faktą. Ji reglamentuoja
pardavėjo atsakomybės už paslėptus trūkumus atvejį ir negali būti vertinama taip, kad pirkėjas
turi įrodyti buvus tinkamą daikto naudojimą ar eksploatavimą. Daikto naudojimo ir
eksploatavimo taisyklių pažeidimas, padarytas pirkėjo, yra pardavėjo atsakomybę už daikto
92
kokybės trūkumus šalinanti aplinkybė. Pagal CK 6.333 straipsnio 3 dalį ją įrodinėja pardavėjas.
Tai aplinkybės, kurios atsirado dėl pirkėjo kaltės (pažeidus daikto naudojimo ir saugojimo
taisykles).
Pagal CK 6.333 straipsnio 3 dalį trečiųjų asmenų kaltė dėl daikto kokybės yra viena iš
pardavėjo atsakomybę pašalinančių aplinkybių. Ją turi įrodyti pardavėjas. Trečiaisiais asmenimis
yra laikomi asmenys, už kuriuos nei pirkėjas, nei pardavėjas neatsako. Jeigu pardavėjas parduoda
pirkėjui daiktą, kurį pardavėjo užsakymu pagamino asmuo pagal sutartį su pardavėju, tai toks
daikto gamintojas yra asmuo, kuris susijęs su pardavėju ir pagal CK 6.334 straipsnio 3 dalį
nelaikomas trečiuoju asmeniu.
Dėl reikalavimų daikto kokybei

CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad jeigu parduotas daiktas neatitinka
kokybės reikalavimų ir pardavėjas su pirkėju neaptarė jo trūkumų, tai nusipirkęs netinkamos
kokybės daiktą pirkėjas turi teisę pareikalauti – grąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties,
kai netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis sutarties pažeidimas. Pagal šią
įstatymo nuostatą joje nurodytu būdu pirkėjas savo teises gali ginti (nutraukti sutartį) tada, kai
daikto trūkumai yra tokie reikšmingi (esminiai), kad nupirktas daiktas negali būti naudojamas
pagal paskirtį. Pažymėtina, kad ginčą nagrinėjantis teismas, įvertindamas šio pirkėjo teisių
gynimo būdo pasirinkimo pagrįstumą, turi atsižvelgti į konkrečias teisiškai reikšmingas
aplinkybes ir siekti, jog vartotojo teisių gynimo būdas būtų proporcingas prievolių pažeidimo
mastui ir nesukeltų pažeidimui neadekvačių teisinių pasekmių.
Pagal CK 6.333 straipsnio 4 dalį, jeigu daiktų kokybė sutartyje neaptarta,
pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, kad juos būtų galima naudoti tam,
kam jie paprastai naudojami. Tačiau jeigu sutarties sudarymo metu pirkėjas pranešė pardavėjui
apie konkretų tikslą, kuriam jis perka daiktus, tai pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios
kokybės daiktus, kad jie tiktų tam konkrečiam tikslui. Iš šios įstatymo normos turinio darytina
išvada, kad daikto kokybiškumą galima apibūdinti kaip jo tinkamumą panaudoti pagal paskirtį.
Daikto nekokybiškumas savaime nereiškia, kad jis negali būti naudojamas pagal paskirtį.
2 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Artrema“ v. UAB „SDG“, bylos Nr. 3K-3-149/2009
Dėl CK 6.345 straipsnio 1 dalies taikymo vertybinių popierių pirkimo pardavimo

sutarčiai
CK 6.345 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu kilnojamieji daiktai jau perduoti
pirkėjui, o jis kainos nesumokėjo, pardavėjas turi teisę atsisakyti sutarties raštu apie tai
pranešdamas pirkėjui ir išreikalauti daiktus iš pirkėjo... Kasatorius teigia, kad ši teisės norma
taikoma tik kilnojamiesiems daiktams kaip civilinių teisių objektams ir tokią savo poziciją
grindžia bendrosiomis normomis – CK 1.97 straipsnio 1 dalimi, 1.98 straipsnio 1 ir 4 dalimis,
1.102, 4.1 straipsniais, bei specialiosiomis normomis – CK 6.428 straipsniu ir Akcinių bendrovių
įstatymo 46 ir 47 straipsniais. Teisėjų kolegija laiko šiuos kasatoriaus argumentus nepagrįstais...
CK šeštosios knygos XXIII skyriaus CK 6.305 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio skyriaus
normos taikomos vertybinių popierių pirkimui pardavimui, jeigu kiti įstatymai nenustato
specialių jų pirkimo-pardavimo taisyklių. Nei kasatoriaus nurodytas CK 6.428 straipsnis, nei
Akcinių bendrovių įstatymo 46 ir 47 straipsniai nereglamentuoja sutarties nutraukimo esant
sutarties neįvykdymui, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad CK 6.345 straipsnio 1 dalis
taikoma ir vertybinių popierių pirkimo pardavimo sutarčiai.
nutartis civilinėje byloje N. S. v. I. R., bylos Nr. 3K-3-287/2009.
93
Dėl CK 6.345 straipsnio 1 dalies santykio su bendrosiomis sutartinius santykius
reglamentuojančiomis CK šeštosios knygos II dalies normomis
CK 6.345 straipsnio 1 dalyje nustatyta pardavėjo teisė atsisakyti sutarties raštu pranešant
apie tai pirkėjui, jeigu kilnojamieji daiktai jau perduoti pirkėjui, o šis kainos nesumokėjo. Tokiu
atveju pardavėjas taip pat įgyja teisę išreikalauti daiktus iš pirkėjo. Apeliacinės instancijos
teismas CK 6.345 straipsnio 1 dalį laikė specialiąja nuostata CK 6.217–6.220 straipsnių
atžvilgiu, taikytina šiuo konkrečiu atveju. Pripažindamas, kad pirkėjo neatsiskaitymo su
pardavėju teisinės pasekmės nustatytinos remiantis CK 6.314 ir 6.345 straipsnių nuostatomis,
teismas laikė, kad atsakovas turėjo teisę atsisakyti sutarties raštu apie tai pranešdamas pirkėjui.
Tokia teismo išvada iš esmės pripažino teisėtu sutarties nutraukimą nepaliekant pirkėjui
galimybės įvykdyti sutartį gavus pranešimą apie nutraukimą, kai sutartis neįvykdyta dėl termino
kainai sumokėti praleidimo. Su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada teisėjų kolegija
nesutinka.
Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.345 straipsnio 1 dalį. Ši
norma, nors bendrąja prasme sisteminio teisės normų dėstymo CK būdu priskirtina
specialiosioms normoms, įskaitant ir jos santykį su CK 6.217–6.220 straipsniais bei kitomis
bendrosiomis sutarčių nutraukimą reglamentuojančiomis normomis (pvz., CK 6.209 straipsniu),
negali būti aiškinama ir taikoma atskirtai nuo kitų teisės normų ir jose išreikštų sutartinių
santykių reguliavimo principų. CK 6.345 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas atsisakymas nuo sutarties
kreditoriaus teisių gynimo priemonių prasme reiškia sutarties nutraukimą. Sutarties nutraukimas
esant jos neįvykdymui, įskaitant netinkamą įvykdymą ir termino praleidimą, reglamentuojamas
ir CK šeštosios knygos II dalies normų. Būtent šios dalies normų turinio analizė leidžia daryti
išvadą, kad įstatymų leidėjas teikia prioritetą sutarties įvykdymui, o ne jos nutraukimui. Toks
sutartinių santykių reguliavimo būdas yra ne kas kita kaip tarptautinėje sutarčių teisėje
pripažįstamo favor contractus principo (žr., pvz., Bonell M.J. An International Restatement of
Contract Law. The UNIDROIT Principles of International Commercial Contracts. 2nd edition
Transnational Publishers, Incorporated, 1998. P. 117-135.) išraiška. Šiuo principu grindžiamas
teisinis reguliavimas reiškia, kad šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma.
Šioje byloje nagrinėjamas ginčas dėl sutarties nutraukimo sutarties šaliai praleidus prievolės
įvykdymo terminą. Esant tokiam sutarties pažeidimui priklausomai nuo to, ar sutarties
pažeidimas yra esminis ar ne, taikomos skirtingos sutarties nutraukimo taisyklės. Kai termino
praleidimas turi esminio pažeidimo reikšmę, taikomos CK 6.217 straipsnio 1, 2 dalyse bei 6.218
straipsnyje nustatytos taisyklės. Jeigu termino praleidimas neturi esminės reikšmės, tai
nutraukiant sutartį vadovaujamasi CK 6.209 straipsniu, 6.217 straipsnio 3 dalimi, 6.218
straipsniu. Šių taisyklių, nustatančių pranešimo apie nutraukimą terminus, papildomo termino
prievolei įvykdyti nustatymą paskirtis yra išlaikyti tarp šalių susiklosčiusius santykius kartu
nepažeidžiant nukentėjusios šalies interesų, paliekant galimybę jai savo praradimus kompensuoti
kitomis kreditorių teisių gynimo priemonėmis, įskaitant ir nuostolių atlyginimą. Toks teisinis
reguliavimas užtikrina sutartinių santykių tikrumą ir yra civilinių santykių stabilumo garantija.
Šių principų turi būti laikomasi ir aiškinant bei taikant CK 6.345 straipsnio 1 dalį. Vertinant
ieškovo padarytą sutarties pažeidimą darytina išvada, kad kainos sumokėjimo termino
praleidimas neturėjo esminės reikšmės atsakovui.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tuo atveju, kai pirkimo-pardavimo sutarties
pažeidimas nėra esminis ir pasireiškia kainos sumokėjimo termino praleidimu, CK 6.345
straipsnio 1 dalis taikoma laikantis CK 6.209 straipsnyje, 6.217 straipsnio 3 dalyje bei 6.218
straipsnyje nustatytos sutarties nutraukimo tvarkos.
d. nutartis civilinėje byloje N. S. v. I. R., bylos Nr. 3K-3-287/2009
Dėl nuosavybės teisės perėjimo momento

Aiškindamas CK 4.49 straipsnyje įtvirtintas nuostatas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
yra nurodęs: „kai yra šalių susitarimas dėl nuosavybės teisės perėjimo momento, bendroji
94
taisyklė, kad nuosavybės teisė į daiktą pereina nuo daikto perdavimo momento, netaikoma“
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 28 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Kazlų Rūdos metalas“ v. UAB „Deltima“, AB Kredyt
Bank S.A., bylos Nr. 3K-3-535/2004). Tai suponuoja, kad nuosavybės teisės įgijimo momentą
lemia būtent sutarties sąlyga, jog nuosavybės teisė į daiktus pirkėjui pereina sumokėjus
pardavėjui visą sutartyje nustatytą kainą sutartyje nustatyta tvarka, kaip yra šioje byloje.
Nuosavybės teisės įgijimą reglamentuojančių nuostatų kontekste vertintinas ir pirkėjo pareigos
sumokėti kainą neįvykdymo teisinių pasekmių reglamentavimas. CK 6.345 straipsnio 1 dalyje
nustatyta, kad jeigu kilnojamieji daiktai jau perduoti pirkėjui, o jis kainos nesumokėjo,
pardavėjas turi teisę atsisakyti sutarties raštu apie tai pranešdamas pirkėjui ir išreikalauti daiktus
iš pirkėjo. Jeigu nesumokėta tik kainos dalis, pardavėjas gali išreikalauti tik nesumokėtą daikto
kainos dalį, kai daiktas yra dalusis. Vertindamas šį teisinį reglamentavimą kaip nuoseklų ir
sisteminį teisinių santykių sureguliavimo mechanizmą, kasacinis teismas pažymi, kad šios
Civilinio kodekso nuostatos reglamentuoja teisines situacijas, kai turto įgijėjas nuosavybės teisę į
turtą įgyja nuo turto perdavimo momento (CK 4.49 straipsnis), nes tais atvejais, kai pagal sutartį
nuosavybės teisė į daiktus pirkėjui pereina tik sumokėjus pardavėjui visą sutartyje nustatytą
kainą, net ir dalies kainos sumokėjimo atveju, kai daiktas yra dalusis, pardavėjas, kaip daikto
savininkas, pirkėjui pažeidus mokėjimo prievoles, nepraranda teisės išreikalauti visus pagal
sutartį parduodamus daiktus (CK 6.349 straipsnio 2 dalis).
Šiame kontekste pažymėtina, kad iš nuosavybės teisės prigimties kildinami savininko
teisių pirkimo-pardavimo santykiuose apsaugos teisiniai mechanizmai (CK 6.345 straipsnio 1
dalis, 6.349 straipsnio 2 dalis) sistemiškai aiškintini kaip suteikiantys savininkui apsisprendimo
teisę, ar dalies kainos nesumokėjimo atveju, kai pagal sutartį nuosavybės teisė į daiktus pirkėjui
pereina tik sumokėjus pardavėjui visą sutartyje nustatytą kainą, reikalauti visų daiktų grąžinimo
ir prisiimti prievolę grąžinti pirkėjo jau sumokėtą kainos dalį, ar atsisakyti daliųjų daiktų dalies,
už kurią sumokėta, nuosavybės ir išreikalauti tik tą daliųjų daiktų dalį, už kurią pirkėjas
nesumokėjo, ar išreikalauti nesumokėtą daikto kainos dalį, t. y. reikalauti, kad pirkėjas įvykdytų
mokėjimo prievolę.
d. nutartis civilinėje byloje UAB „Metos“ v. BUAB „Modus Vitae“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-
475/2009
VARTOJIMO PIRKIMO-PARDAVIMO SUTARTYS

Dėl vartotojo teisių gynimo būdų pirkimo-pardavimo sutartiniuose santykiuose
Vartojimo sutartys yra sutarčių grupė, apimanti atskiras sutarčių rūšis, kurios dėl
savo prigimties gali būti vartojimo sutartys bei kurios turi požymių, būtinų kvalifikuojant
konkrečią sutartį vartojimo sutartimi. Civilinio kodekso 1.39 straipsnio 1 dalyje vartojimo
sutartis yra apibrėžiama kaip sutartis dėl prekių ar paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo
(vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija
nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti.
Kvalifikuojamieji vartojimo sutarties požymiai yra trys: pirma, prekes ar paslaugas perka
fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ar paslaugas perka savo asmeniniams (ne verslo ar
profesiniams) poreikiams; trečia, prekes ar paslaugas parduoda verslininkas (asmuo,
veikiantis verslo ar profesiniais tikslais). Identifikavus šiuos požymius šalių sudaryta sutartis
šalia kitų kvalifikavimo pagrindų turi būti kvalifikuojama ir kaip vartojimo sutartis, nes tai
lemia atitinkamų materialinės teisės normų, sudarančių vartojimo sutarties institutą, taikymą
ginčo teisiniams santykiams.
nutartis civilinėje byloje N. Č. v. UAB „Makveža“, bylos Nr. 3K-3-256/2009.
Dėl vartotojo teisės į neturtinės žalos atlyginimą
95
Be CK 6.363 straipsnio 4 ir 8 dalyse išvardytų vartotojo teisių gynimo būdų, visais atvejais
vartotojas turi teisę į nuostolių, atsiradusių dėl netinkamos kokybės prekės pardavimo,
atlyginimą (6.363 straipsnio 5 dalis). Įstatymu garantuota vartotojo teisė tiek į turtinės, tiek į
neturtinės žalos, padarytos nekokybiškos prekės pardavimu, atlyginimą. Vartotojo teisė į
neturtinės žalos (nuostolių) atlyginimą įtvirtinta Vartotojų teisių apsaugos įstatymo (2007 m.
sausio 12 d. įstatymo Nr. X-1014 redakcija) 3 straipsnio 1 dalies 5 punkte. Sprendžiant dėl
vartotojo teisės į neturtinės žalos atlyginimą įgyvendinimo taikytinos bendrosios CK normos,
reglamentuojančios civilinę atsakomybę. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai
fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta
pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250
straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio
asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydi bei kitos turinčios reikšmę bylai
aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.
Turtinių teisių pažeidimo atvejais patirtos neturtinės žalos atlyginimui kasacinio teismo
praktikoje priklausomai nuo konkrečios bylos aplinkybių priteisiama 1000- 8000 Lt (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 18 d. nutartis
civilinėje byloje V. J. v. UAB „Plienas“ bylos Nr. 3K-3-386/2007; 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis
civilinėje byloje Z. R. K. v. O. M., bylos Nr.3K-3-423/2008; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis
civilinėje byloje V. B. v. V. R. N., bylos Nr. 3K-3-166/2009).
nutartis civilinėje byloje N. Č. v. UAB „Makveža“, bylos Nr. 3K-3-256/2009.
Dėl įrodymų leistinumo, įrodinėjant vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties faktą

Daiktų grąžinimo ir keitimo taisyklės nereglamentuoja kitų vartojimo pirkimo-pardavimo
sutartinių santykių klausimų ir įrodinėjimo teisme kilus ginčui dėl vartojimo pirkimo-pardavimo
sutarties, jose nėra teisės normų, kurios nustatytų specialias vartojimo pirkimo-pardavimo fakto
įrodinėjimo priemones teisme CPK 177 straipsnio 4 dalies prasme.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad įstatymu nenustatyta, kad vartojimo pirkimo-pardavimo
sutarties faktas teisme gali būti įrodinėjamas tik tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis, todėl ši
aplinkybė byloje gali būti įrodinėjama visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis pagal
bendrąsias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, įtvirtintas CPK II dalies XIII skyriuje, bei
CK ar kitų įstatymų normose įtvirtintus įrodinėjimo ypatumus, nulemtus sandorių rūšies ar
formos (pvz., CK 1.93 straipsnio 2 dalis, kt.).
d. nutartis civilinėje byloje N. Č. v. UAB „Makveža“, bylos Nr. 3K-3-256/2009
Dėl viešojo intereso ginant vartotojų teises

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad atsakovo generalinio direktoriaus 2007 m.
rugpjūčio 2 d. įsakymu Nr. 93 buvo patvirtinta nauja Transporto priemonių draudimo taisyklių
Nr. 030 redakcija. Remdamasis tuo, šis teismas padarė išvadą, kad ieškovo reikalavimas dėl
pripažinimo nesąžiningomis ir įpareigojimo pakeisti jau negaliojančių Taisyklių 3.2.1.6, 6.3,
11.1.1 punktų sąlygas tapo beprasmiškas vartotojų viešojo intereso gynimo požiūriu. Taigi
priimtu sprendimu apeliacinės instancijos teismas nepaneigė Valstybinės vartotojų teisių
apsaugos tarnybos teisės ginti vartotojų viešąjį interesą, o tik konstatavo, kad šiuo atveju nėra
pagrindo pripažinti nesąžiningomis Taisyklių nuostatas, kurios nebegalioja.
Kasatorius teigia, kad, teismui pripažinus nesąžiningomis negaliojančių Taisyklių
nuostatas, jos nebūtų taikomos visiems vartotojams, kuriems gali būti taikomos negaliojančios
Taisyklės. Šis kasatoriaus argumentas yra teisiškas, nes jis atitinka teisės akto galiojimo laike
taikymo principą. Tačiau kasatorius nepateikė įrodymų, kad yra ir kitų vartotojų, kurių teisės
turėtų būti ginamos taikant negaliojančių Taisyklių ginčijamas nuostatas. Tokiu atveju
apeliacinės instancijos teismo išvada, kad vartotojo A. A. interesų gynimas nebeturi viešojo
vartotojų intereso gynimo požymių, yra pagrįsta. Kasacinis teismas sutinka su apeliacinės
96
instancijos teismo konstatavimu, kad atskiras vartotojas (A. A.) teises, kai nebegalioja Taisyklės,
galės ginti kitoje civilinėje byloje pagal jo paties pareikštą ieškinį draudėjui UAB draudimo
bendrovei ,,Ergo Lietuva“ dėl draudimo išmokos priteisimo. Šioje byloje teismai pagrįstai
nesprendė dėl Taisyklių ginčijamų nuostatų pripažinimo negaliojančiomis ir dėl to, kad teismų
konstatuotos aplinkybės turėtų prejudicinę reikšmę nagrinėjant trečiojo asmens A. A. ieškinį
kitoje civilinėje byloje.
d. nutartis civilinėje byloje Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba v. UADB „Ergo
Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-333/2009
Dėl pareigos prižiūrėti energijos apskaitos prietaisus

Teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais kasatoriaus argumentus, kad ginčo sutarties
kvalifikavimas vartojimo sutartimi leistų konstatuoti, jog atsakovas turėjo pareigą savo lėšomis
įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus ir jos nevykdė. 1997 m. gruodžio 31 d. Lietuvos
Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1507 „Dėl dujų, elektros ir šiluminės energijos, šalto bei
karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo ir eksploatavimo“ (toliau – Vyriausybės nutarimas
Nr. 1507) 1.3 punkte nustatyta, kad dujų, elektros ir šiluminės energijos, šalto bei karšto vandens
tiekėjai, kurie su vartotojais yra sudarę dujų, elektros ir šiluminės energijos, šalto bei karšto
vandens tiekimo ir vartojimo sutartis, įrengia jiems šiluminės energijos, dujų, elektros energijos,
šalto bei karšto vandens apskaitos prietaisus. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad ši teisės norma neturi
būti aiškinama plečiamai ir yra taikytina tik tiems atvejams, kai sudaryta tiekėjo ir galutinio
vartotojo tiesioginė šiluminės energijos tiekimo sutartis.
d. nutartis civilinėje byloje 519-oji DNSB v. AB „Vilniaus šilumos tinklai“, bylos Nr. 3K-3-
342/2009
ENERGIJOS PIRKIMAS-PARDAVIMAS
Dėl elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties vartotojo, kai jis yra socialinio būsto
nuomininkas
Elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo teisė iš abonento pusės tiek
CK 6.383 straipsnio 2 dalyje, tiek Elektros energetikos įstatyme kildinama ne nuosavybės teisės į
gyvenamąsias patalpas bei elektros energiją naudojančius įrenginius (reikalavimus atitinkančius
vidaus tinklus), o prekės vartojimo poreikio pagrindu, kai vartojimas atitinka
CK 6.383 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas, t. y. kai asmuo turi (bet kuriais teisėtais
pagrindais) elektros energiją naudojančius įrenginius (vidaus tinklus), prijungtus prie elektros
energijos tiekimo tinklų, ir yra įrengti energijos apskaitos prietaisai.
Administracinių bylų teisenos įstatymo XVI skirsnyje nustatyta tvarka Vyriausiojo
administracinio teismo 2007 m. lapkričio 19 d. sprendimu buvo tiriamas norminio
administracinio akto - ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų Elektros
energijos pirkimo–pardavimo ir naudojimo taisyklių atitinkamų nuostatų teisėtumas; aktas
pripažintas teisėtu, todėl taisyklių 30 punkto nuostata, suteikianti operatoriui ar tiekėjui teisę
atsisakyti sudaryti sutartį su nuomininku, yra galiojanti. Tačiau nėra nekvestionuojamų civilinių
teisių ir tokia, juridinės technikos prasme absoliuti ir išskirtinai tik nuo operatoriaus ar tiekėjo
subjektyvios valios priklausanti nuostata, nors de iure ir galiojanti, negali nemotyvuotai, ne
įstatyme įtvirtintais argumentais, todėl nepagrįstai varžyti vartotojo, kaip silpnesnės šalies, teisės
pirkti iš tiekėjo elektros energiją savo buitinių poreikių tenkinimui. Neneigiant galiojančios
nuostatos teisėtumo, nagrinėjamos bylos kontekste tampa aktualus jos aiškinimas ir taikymas - ji
negali būti traktuojama kaip absoliuti tiekėjo ar operatoriaus teisė nemotyvuotai, nepagrįstai
atsisakyti sutarties su socialinio būsto nuomininku sudarymo ir taip pažeisti jo, kaip prioritetiškai
ginamo vartotojo, kaip sutarties šalies, teises ir teisėtus interesus.
97
14 d. nutartis civilinėje byloje Kaišiadorių rajono vyriausiasis prokuroras v. AB „VST“., bylos
Nr. 3K-3-185/2009
Dėl šilumos energijos pirkimo-pardavimo ir atsiskaitymo tvarkos

Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 31 dalyje šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo
sutartis apibrėžiama kaip šilumos tiekėjo ar gamintojo ir buitinio šilumos vartotojo ar juridinio
asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji
šilumos apskaitos prietaisai, sutartis. Pagal ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-
258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 62 punktą šilumos pirkimo–pardavimo
sutartis sudaroma šilumos tiekėjo ir pastato savininko – šilumos vartotojo; 52.1 punkte nustatyta,
kad šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis sudaroma šilumos tiekėjo ir butų, kitų patalpų
savininkų – buitinių šilumos vartotojų. Pagal ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-
260 patvirtintų Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 8 punktą šilumos
pirkimo–pardavimo sutarčių pagal šias standartines sąlygas šalys yra šilumos tiekėjas ir pastato
savininkas – šilumos vartotojas.
Nurodytų teisės aktų analizė leidžia daryti išvadą, kad šilumos pirkimo-pardavimo
teisinių santykių šalys yra šilumos tiekėjas ir pastato savininkas-šilumos vartotojas ar pastato
butų, kitų patalpų savininkas-buitinis šilumos vartotojas. Aptartas teisinis reglamentavimas lemia
tai, kad, nepaisant to, kas naudojasi pastatu ar patalpomis, kuriems tiekiama šilumos energija,
šilumos pirkimo-pardavimo teisinių santykių dalyvis yra pastato ar pastato patalpų savininkas.
Savivaldybė civiliniuose teisiniuose santykiuose yra šių santykių dalyvė lygiais
pagrindais kaip ir kiti civilinių teisinių santykių dalyviai (CK 2.36 straipsnio 1 dalis) ir negali
vienašališkai perkelti nuostolių atsiradimo rizikos dėl savo kaip patalpų nuomotojos atliktų
veiksmų ūkio subjektams, teikiantiems šilumą savivaldybei nuosavybės teise priklausančioms
gyvenamosioms patalpoms, nes tai prieštarautų aptartiems teisės aktams, reglamentuojantiems
šilumos tiekimo teisinius santykius, taip pat teisingumo, protingumo kriterijams (CK 1.5
nutartis civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-
3-280/2009
Dėl teisės normų, reglamentuojančių šilumos energijos pirkimą-padavimą

Šilumos tiekėjo, patalpų savininko ir nuomininko susitarimas turi būti konkretus; jame
turi būti aiškiai išreikšta, kad nuomininkas taps šilumos energijos tiekimo pirkimo-pardavimo
sutarties šalimi (pirkėju).
4 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr.
3K-3-549/2009
NEKILNOJAMOJO DAIKTO PIRKIMO-PARDAVIMO SUTARTYS

Dėl nuosavybės teisės į žemę atsiradimo momento ir nuosavybės teisės registravimo
reikšmės
Aiškinant ir taikant 1964 m. CK 255 straipsnį, reikia laikytis tos nuostatos, kad ne teisinė
registracija sukuria nuosavybės teisę; nuosavybės teisė atsiranda teisės aktuose nustatytais
pagrindais, o teisine registracija yra tik įregistruojami nuosavybės teisių atsiradimo ir
pasikeitimo juridiniai faktai, tačiau šiuos registruojant būtina laikytis įstatyme nustatytų terminų.
Dėl to nuosavybės teisė į žemės sklypą, atsiradusi pagal sandorį ir neįregistruota įstatyme
nustatytu terminu, gali būti teisine tvarka registruojama, atnaujinus šį terminą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nors sandoris nebuvo įregistruotas, jo sudarymas visiškai
atitiko šalių valią: kasatorė siekė parduoti, o pareiškėjas – pirkti žemės sklypą; kasatorė gavo iš
98
pareiškėjo pageidautą žemės kainą ir jam pretenzijų dėl nuosavybės teisių neturėjo; pareiškėjo
po sandorio sudarymo visą laiką žeme naudojosi kaip savininkas. Dėl to termino atnaujinimas ir
sandorio įregistravimas atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5
straipsnis) ir nepažeidžia kasatorės interesų.
2 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. pareiškimą dėl termino nekilnojamojo turto
sandoriui įregistruoti atnaujinimo, bylos Nr. 3K-3-114/2009
Dėl atsiskaitymo patvirtinimą patvirtinančios sutarties dalies negaliojimo

Nekilnojamojo daikto pirkėjas nuo pardavėjo pretenzijų dėl kainos nesumokėjimo ar
netinkamo sumokėjimo gali apsisaugoti įrašant nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo
sutartyje nuostatą, apie daikto kainos sumokėjimą (sutarties pasirašymo metu arba iki
pasirašymo), o jei kaina sumokėta ne sutarties pasirašymo metu – gaudamas iš pardavėjo
pakvitavimą apie tinkamą šios prievolės įvykdymą (CK 6.65 straipsnio 1 dalis). Be to, pačioje
notarine tvarka tvirtinamoje nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartyje įrašoma sąlyga,
kad pirkėjui visiškai atsiskaičius, pardavėjas privalo patvirtinti šį faktą notariniu liudijimu.
Teisėjų kolegija pažymi, kad aptartu teisiniu reglamentavimu yra nustatyta tvarka dėl
pirkėjo pareigos sumokėti daikto kainą. Tuo atveju, kai šalys šios tvarkos laikosi, sudaryta
nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties dalis dėl kainos sumokėjimo ir pakvitavimo
negali būti pripažįstama niekine ir negaliojančia nuo sandorio sudarymo momento. Niekiniai
sandoriai yra tokie, kurie prieštarauja imperatyvioms teisės normoms, pažeidžia jų reikalavimus,
tokius sandorius draudžia įstatymai ir pan.
nutartis civilinėje byloje V. S. v. I. S., bylos Nr. 3K-3-30/2009
Dėl valstybinės žemės pardavimo privačion nuosavybėn

Naudojami žemės sklypai nuomojami ar parduodami lengvatine (ne aukciono) tvarka,
kurią reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260
,,Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai
(veiklai)“ patvirtinta Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio
paskirčiai (veiklai) tvarka (nagrinėjamu atveju taikytina 2001 m. vasario 20 d. nutarimo Nr. 180
redakcija). Asmens teisė nuomoti ar pirkti naudojamą valstybinės žemės sklypą grindžiama jos
realiu naudojimu atitinkamam tikslui – turimiems nuolatiniams statiniams ar įrenginiams
eksploatuoti (Tvarkos 2.1, 2.5 punktai).
Kai teismo sprendimu yra nustatytas namų valdos dydis, apskrities viršininko
administracija (ar kita kompetentinga institucija) gali papildomai parduoti privačion nuosavybėn
valstybinės žemės tik tuo atveju, jei papildomas plotas yra suformuojamas pagal teisės aktų,
reglamentuojančių teritorijų planavimą, reikalavimus. Nagrinėjamoje byloje Vilniaus apskrities
viršininko administracija pardavė atsakovui A. G. vieną 1301 kv. m ploto valstybinės žemės
sklypą, t. y. papildomas 301 kv. m plotas nebuvo suformuotas pagal teisės aktų reikalavimus.
Atsakovo A. G. namų valdos sklypo ribos galėjo būti keičiamos, tačiau tik atsižvelgiant į jau
galiojančius teisės aktus ir į Vilniaus rajono apylinkės teismo 1995 m. kovo 17 d. sprendimą.
d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras v. A. G. ir kt.,
bylos Nr. 3K-3-279/2009
Dėl valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo

Teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatoriaus nurodytas Šiaulių apskrities viršininko 2006
m. birželio 29 d. įsakymas yra įsakymas dėl valstybinės žemės pardavimo ieškovui. Nors šiuo
įsakymu ieškovui buvo leista pirkti dar neįregistruotus žemės sklypus, nurodant, kad žemės
sklypai bus parduoti, kai bus suformuoti kaip kadastriniai vienetai, t. y. netiksliai laikantis
procedūrų eiliškumo, tačiau pripažintina, kad šalys atliko veiksmus civilinėms teisėms sukurti, t.
99
y. yra parengti ir ieškovo pasirašyti žemės pirkimo sutarčių projektai, nustatyta žemės pardavimo
kaina, priimtas apskrities viršininko sprendimas parduoti žemę, ieškovas yra sumokėjęs už
perkamą žemę. Taigi iki 2006 m. liepos 27 d., kada įsigaliojo Žemės ūkio paskirties žemės
įsigijimo laikinojo įstatymo ir žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo
pakeitimo įstatymo 2006 m. liepos 13 d. pakeitimo įstatymas Nr. X-762, buvo atlikti visi
veiksmai, leidžiantys pripažinti atsiradus valstybinės žemės pirkimo-pardavimo teisinius
santykius... . Teisėjų kolegija konstatuoja, kad iki valstybinės žemės įsigijimo kainos ir
procedūros teisinio reglamentavimo pakeitimo susiformavo teisinių prielaidų valstybės
nuosavybės perleidimui visuma, tačiau šis sandoris nebuvo įformintas įstatymo nustatyta tvarka,
todėl valstybinės žemės įsigijimo procedūra šiuo atveju gali būti baigta pagal ankstesnį
reglamentavimą.
Pirmiau nurodyto įstatymo trečiojo skirsnio 1 straipsnio 1 dalies nuostata, kad iki šio
įstatymo įsigaliojimo pradėtos žemės ūkio paskirties įsigijimo procedūros, kai nesudarytos žemės
sklypų pirkimo-pardavimo sutartys, užbaigiamos pagal naujojo įstatymo nuostatas, apima tuos
atvejus, kai šalys neatliko veiksmų civilinėms teisėms ir pareigoms atsirasti. Jei teisės ir pareigos
atsirado pagal anksčiau galiojusį įstatymą, tačiau sutartis nebuvo įforminta įstatymo nustatyta
tvarka (notariškai pasirašyta), tai tokia asmens įgyta subjektinė teisė gali būti įgyvendinama, t. y.
sutartis pasirašoma ir tvirtinama sutarties projekte nurodytomis sąlygomis. Teisėjų kolegija
sprendžia, kad teisinio reglamentavimo pasikeitimas, nustatęs apribojimą nebaigtoms žemės
įsigijimo procedūroms, ginčo atveju netaikytinos, t. y. ieškovo įgyta subjektinė teisė negali būti
paneigta ir žemės įsigijimo procedūros baigtinos pagal valstybinės žemės pirkimo-pardavimo
sutarties projekte nustatytas sąlygas.
d. nutartis civilinėje byloje A. L. v. Šiaulių apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-
396/2009.
Dėl valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sandorių tvirtinimo teismo sprendimu

Pareikšdamas ieškinį, ieškovas prašė įpareigoti atsakovą pasirašyti žemės pirkimo-
pardavimo sutartis pagal Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2006 m. birželio 29 d.
įsakymą ir šias sutartis per penkias dienas patvirtinti notariškai. Apeliacinės instancijos teismas
nurodė, kad toks ieškovo reikalavimas yra perteklinis, todėl CK 6.309 straipsnio 3 dalies
pagrindu patvirtino šių sutarčių sudarymą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos
teismas netinkamai taikė šią įstatymo nuostatą ginčo teisiniams santykiams.
Valstybinės žemės pardavimą reglamentuojančiose teisės normose ne tik imperatyviai
nustatyta žemės pardavimo tvarka, bet ir tam tikri įpareigojimai bei teisių apribojimai valstybinės
žemės pirkėjui. Jie reikšmingi registruojant žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nekilnojamojo
turto registre. Ieškovui įstatyme nustatyti reikalavimai žinomi, jie įtraukti į sutarčių projektų
sąlygas ir privalo būti perkelti į pasirašomas sutartis. Teismo sprendimu patvirtinus valstybinės
žemės pirkimo-pardavimo sandorius ir jo pagrindu Nekilnojamojo turto registre įregistravus
nuosavybės teises, tokie sandoriai neatitiktų įstatyme nustatytų reikalavimų ir keltų ginčų dėl
įsigytos valstybinės žemės valdymo bei naudojimo sąlygų. Šių reikšmingų, įstatyme
reglamentuotų aplinkybių teismas neįvertino.
CK 1.93 ir 6.309 straipsniuose reglamentuojami atvejai, kai vienai šaliai visiškai ar iš
dalies įvykdžius sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o kitai šaliai vengiant įforminti
sandorį notarine tvarka, šalis turi teisę reikalauti, kad teismas pripažintų sandorį galiojančiu.
Teismui patvirtinus sandorį, nebereikia jo tvirtinti notarui. Kasatorius atsisakė sudaryti žemės
sklypų pardavimo sutartis todėl, kad netinkamai vadovavosi aptartu Žemės ūkio paskirties žemės
įsigijimo laikinuoju įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad kasatorius
netinkamai aiškina įstatymą ir be pagrindo atsisako sudaryti sutartis, privalėjo įpareigoti
atsakovą baigti procedūras pagal specialiųjų valstybinės žemės pardavimą reglamentuojančių
įstatymų nuostatas.
100
d. nutartis civilinėje byloje A. L. v. Šiaulių apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-
396/2009
VIEŠIEJI PIRKIMAI
Dėl teisės ginčyti viešojo pirkimo procedūras
Dėl kasatoriaus argumentų, kad, atmetus UAB „Kauno keliai“ pasiūlymą dėl neatitikties
tiekėjo kvalifikacijos reikalavimams, šiam asmeniui neliko jokio teisėto intereso, dėl kurio
gynimo jis turėtų teisę kreiptis į teismą, pažymėtina, kad viešojo konkurso dalyvis, kurio
pasiūlymas atmestas kaip neatitinkantis tam tikrų kvalifikacijos reikalavimų, gali tikėtis, jog jam
įrodžius, kad ir kitas tiekėjas neatitiko nurodytų kvalifikacijos reikalavimų, perkančioji
organizacija, iš naujo skelbdama viešojo pirkimo konkursą, nustatys tokius kriterijus, kuriuos jis
galėtų atitikti, taigi ir realiai konkuruoti dėl teisės sudaryti viešojo darbų pirkimo sutartį.
d. nutartis civilinėje byloje UAB „Kauno keliai“ v. Klaipėdos miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-
3-25/2009
Dėl viešųjų pirkimų principų

Viešųjų pirkimų principai yra ne tik perkančiųjų organizacijų ir tiekėjų teisių bei pareigų
viešojo pirkimo srityje tiesioginis šaltinis, bet ir tiesiogiai taikytinos teisės normos. Vien viešųjų
pirkimų principų pažeidimo konstatavimas, nesiremiant jokia papildoma norma, yra pakankamas
pagrindas reikalauti teismo pripažinti neteisėtais perkančiosios organizacijos veiksmus.
Lygiateisiškumo principas viešųjų pirkimų srityje reiškia ir perkančiosios organizacijos
pareigą vienodai aiškinti ir taikyti viešųjų pirkimų dokumentų sąlygas visiems konkurso
dalyviams.
Vertinant perkančiosios organizacijos veiksmų ir sprendimų teisėtumą, ypač tais atvejais,
kai nėra aiškių VPĮ nuostatų atitinkamoje srityje, reikėtų atsižvelgti ir į atitinkamų jos veiksmų ar
sprendimų realiai sukeliamas pasekmes. Tam taikytinas tiekėjų nepagrįsto konkurencinio
pranašumo vertinimo kriterijus. Reikia įvertinti tai, kiek perkančiosios organizacijos veiksmai
dėl vieno tiekėjo faktiškai (realiai) paveikė kitus tiekėjus ir ar pirmajam tiekėjui buvo suteikta
daugiau teisių negu kitiems, t. y. ar perkančiosios organizacijos veiksmai dėl vieno tiekėjo
pakeitė šio tiekėjo padėtį ir situaciją kitų tiekėjų nenaudai.
3-25/2009.
Dėl viešųjų pirkimų komisijos sprendimų ir jų pagrindu sudarytų viešųjų pirkimų sandorių
pripažinimo negaliojančiais
Imperatyvaus pobūdžio VPĮ nuostatų, tarp jų ir viešųjų pirkimų principų, pažeidimas yra
pagrindas konstatuoti ne tik konkretaus viešųjų pirkimų komisijos sprendimo, bet ir šio
sprendimo pagrindu sudarytų viešųjų pirkimų sandorių negaliojimą.
3-25/2009
Dėl Viešųjų pirkimų įstatyme nustatytų ikiteisminės ginčo nagrinėjimo stadijos terminų
reikšmės
Su pirkimo sutarties sudarymo momentu įstatymo yra susietas tiekėjo teisės pareikšti
pretenziją galiojimas - pirkimo sutartį sudarius ši tiekėjo teisė išnyksta, ir pasinaudojimas
ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka tampa negalimas. Teisėjų kolegija sutinka su bylą
101
nagrinėjusių teismų vertinimu, kad pirkimo sutarties sudarymas yra įstatymo nustatyto
naikinamojo pretenzijos pateikimo termino pabaigos momentas. Šį terminą nustatančios ir
draudžiančios perkančiajai organizacijai nagrinėti po pirkimo sutarties sudarymo pateiktas
tiekėjų pretenzijas normos yra imperatyvios, todėl jų pažeidimas reiškia, kad ikiteisminė ginčo
nagrinėjimo tvarka yra neteisėta ir nesudaro teisės kreiptis į teismą prielaidos.
Įstatymo redakcijos 121 straipsnio 1 dalyje nustatytas penkių dienų terminas savo teisine
prigimtimi atitinka procedūrinio termino požymius: šis terminas nustatytas pretenzijai
perkančiajai organizacijai pateikti, su šio termino praleidimu įstatyme nesiejamas tiekėjo teisės
pareikšti pretenziją ir perkančiosios organizacijos teisės nagrinėti pretenziją pasibaigimas.
Perkančioji organizacija įstatymo įgaliota nagrinėti tiekėjo pateiktas pretenzijas, iš to išplaukia
jos teisės spręsti, ar tiekėjo pateikta pretenzija atitinka reikalavimus, ar ji priimtina ir ar
nagrinėtina iš esmės, taip pat teisė spręsti dėl pretenzijos pateikimo termino atnaujinimo. Tai,
kad perkančioji organizacija priėmė ir išnagrinėjo tiekėjo pretenziją, kuri jai buvo pateikta
praleidus penkių dienų pretenzijos pateikimo terminą, reiškia ir tai, kad pretenzijos pateikimo
terminą perkančioji organizacija atnaujino. Perkančiosios organizacijos sprendimo priėmimas ir
šiuo atveju reiškia įstatyminę kreipimosi į teismą prielaidą (buv. 120 straipsnio 2 dalis). Teisėjų
kolegija pažymi, kad vien ta aplinkybė, jog perkančioji organizacija priėmė ir išnagrinėjo tiekėjo
skundą, pateiktą pažeidžiant procedūrinį skundo pateikimo (penkių dienų) terminą, tačiau iki
pirkimo sutarties sudarymo, nėra pakankama pripažinti, kad ikiteisminė ginčo nagrinėjimo
stadija yra neteisėta ir nesuteikia tiekėjui teisės kreiptis gynybos į teismą.
Pretenzijos pateikimo termino, kaip procedūrinės tvarkos elemento, pažeidimo pasekmės
teismo turi būti vertinamos pagal tai, kiek toks pažeidimas turėjo įtakos rezultato, kuriam
procedūra nustatyta – perkančiosios organizacijos sprendimo – teisėtumui. Bylą nagrinėjusių
teismų pozicija, kad pažeidus procedūrinį terminą pateiktos teikėjo pretenzijos išnagrinėjimas
perkančiojoje organizacijoje sudaro besąlyginį CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą
pagrindą ieškinį palikti nenagrinėtą, reiškia ir tai, kad nekvestionuojant paties ikiteisminio ginčo
nagrinėjimo rezultato – perkančiosios organizacijos priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo –
yra reikalaujama pakartoti procedūrą. Tokia teisinė situacija prieštarauja civilinio proceso
koncentracijos ir ekonomiškumo principui (CPK 7 straipsnis), pažeidžia viešojo pirkimo
operatyvumo reikalavimus.
Apskundimo procedūros nuostata, pagal kurią perkančioji organizacija negali nagrinėti
tiekėjų pretenzijų, paduotų praleidus penkių dienų terminą, kartu – kad šį terminą praleidę
tiekėjai besąlygiškai netenka teisės į pažeistų interesų gynybą teismine tvarka, per daug
apsunkintų tiekėjų galimybes pasinaudoti Įstatymu suteiktomis teisėmis ir dėl to neatitiktų
peržiūros procedūrų veiksmingumo principo.
Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinės instancijos teismo teiginiu, kad perkančiajai
organizacijai nagrinėjant tiekėjų pretenzijas, pateiktas pažeidus procedūrinius pretenzijų
pateikimo terminus, savaime yra pažeidžiami viešųjų pirkimų dalyvių lygiateisiškumo ir interesų
pusiausvyros principai... Lygiateisiškumo principo reikalavimai taikytini visam viešojo pirkimo
procesui, nagrinėjamo ginčo kontekste jis reiškia ir tai, kad perkančioji organizacija privalo
sudaryti visiems tiekėjams vienodas galimybes dalyvauti pirkimo procedūrose bei pasinaudoti
teise ginčyti perkančiosios organizacijos veiksmus.
d. nutartis civilinėje byloje VŠĮ „Versmė“ v. Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija prie
Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos, bylos Nr. 3K-3-35/2009
Dėl teisės į teisminę gynybą viešųjų pirkimų atveju

Sprendžiant asmenų procesinio subjektiškumo klausimą ne tik subjekto, galinčio
patenkinti perkančiosios organizacijos poreikius, statusas, bet ir jo teisinis suinteresuotumas
viešojo pirkimo sutartimi yra teisiškai reikšmingas. Dėl to teismai, nepriklausomai nuo subjekto
teisinės ir faktinės (pavyzdžiui, iš viešojo pirkimo konkurso pašalintas tiekėjas dėl neatitikties
kokybinės atrankos kriterijams) padėties viešojo pirkimo procedūrose, privalo visada įvertinti, ar
102
toks subjektas yra suinteresuotas skundžiamos viešojo pirkimo sutarties sudarymu, įskaitant ir
tuos atvejus, kai, pripažinus skundžiamą sutartį negaliojančia, jis pagrįstai galėtų tikėtis, kad iš
naujo vykdomos viešojo pirkimo procedūros leis jam konkuruoti su kitais tiekėjais dėl naujos
viešojo pirkimo sutarties sudarymo (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje
UAB „Kauno keliai“ v. Klaipėdos miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-25/2009).
Pagal įstatymuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą teisę ginčyti kasatoriaus ginčijamą
viešąjį pirkimą turi tiekėjai, kurie gali ir teikia Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
nusipirktas paslaugas ir viešojo pirkimo procedūrų apskundimo procese gali įrodyti teisinį
suinteresuotumą dėl viešojo pirkimo sutarties sudarymo.
Kasatorius neturi teisinio subjektiškumo ginčyti viešojo pirkimo procedūras, ne tik
remdamasi viešųjų pirkimų ginčų nagrinėjimo procedūrų teisiniu reglamentavimu (nors šis vienas
pagrindas yra pakankamas), bet ir kasatoriaus tikrąja valia, siekiant pripažinti viešąjį pirkimą
neteisėtu ir negaliojančiu. Pats kasatorius pripažįsta, kad ši byla turi ryšį su kitais šiuo metu
vykstančiais procesais. Bylos duomenys suponuoja išvadą, kad kasatoriaus tikrasis tikslas yra ne
apsaugoti ir ne atkurti neva pažeistą teisinę tvarką, o kvestionuoti ginčijamos viešojo pirkimo
sutarties rezultatą – Statinio ekspertizės akto išvadas. Nors kasatoriui ir svarbus viešojo pirkimo
sutarties rezultatas – Statinio griūties ekspertizė – dėl kurio jam gali kilti civilinė atsakomybė
atlyginti nuostolius, VPĮ V skyriaus nuostatų prasme jis negali būti laikomas suinteresuotu
viešojo pirkimo sutarties sudarymu. Teisinis suinteresuotumas viešojo pirkimo sutarties sudarymu
reiškia tiekėjo suinteresuotumą gauti finansinį atlygį už suteiktas paslaugas, pristatytas prekes ar
atliktus darbus, tačiau nereiškia naudos ar kitokio pobūdžio suinteresuotumo pirkimo rezultatu,
kaip tokiu, ypač nagrinėjamo pobūdžio pirkimo objekto atžvilgiu.
d. nutartis civilinėje byloje AB „If draudimas“ v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr.
3K-3-252/2009
Dėl reikalavimo pateikti matavimo priemonės tipo patvirtinimo sertifikatą ir atitikties

įvertinimo aktą teisinio kvalifikavimo
Reikalavimas teikti paslaugą atitinkamo tipo stacionariais transporto priemonių greičio
matuokliais, įrašytais į Lietuvos matavimo priemonių registrą, kuriems yra atliktas atitikties
metrologiniams reikalavimams įvertinimas, pateikiant perkančiajai organizacijai tai
patvirtinančius įrodymus – matavimo priemonės tipo patvirtinimo sertifikatą ir atitikties
įvertinimo aktą (techninės specifikacijos 25.2 punktas), laikytinas ne tiekėjų kvalifikaciniu
reikalavimu – gebėti teikti paslaugą, kuri atitinka kokybės ir techninius reikalavimus, o kaip
atskiras reikalavimas pirkimo objektui – paslaugai, kurios, minėta, esminės savybės susijusios
su tiekėjų turimomis tam tikromis, pirkimo dokumentuose nurodytomis, specialius kokybės ir
techninius reikalavimus atitinkančiomis techninėmis priemonėmis – greičio matavimo
priemonėmis.
d. nutartis civilinėje byloje UAB „Technologinių paslaugų sprendimai“ v. Lietuvos automobilių
kelių direkcija prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos, bylos Nr. 3K-3-323/2009
Dėl greičio matavimo priemonių lygiavertiškumo sampratos

Pagal Viešųjų pirkimų įstatymo 25 straipsnio 8 dalį, apibūdinant pirkimo objektą,
techninėje specifikacijoje negali būti nurodytas konkretus modelis ar šaltinis, konkretus procesas
ar prekės ženklas, patentas, tipai, konkreti kilmė ar gamyba, dėl kurių tam tikroms įmonėms ar
tam tikriems produktams būtų sudarytos palankesnės sąlygos arba jie būtų atmesti. Toks
nurodymas yra leistinas išimties tvarka, kai pirkimo objekto yra neįmanoma tiksliai ir
suprantamai apibūdinti pagal šio straipsnio 3 ir 4 dalių reikalavimus (nurodyti standarto,
funkcinių reikalavimų ar rezultato nustatymo kriterijų). Šiuo atveju nurodymas pateikiamas
įrašant žodžius „arba lygiavertis“. Europos Bendrijų Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad
103
perkančiosios organizacijos nurodytas prekės ženklas nėra visuotinai tiekėjų pripažįstamas kaip
techninis apibūdinimas, o pripažįstamas kaip konkretus prekės ženklas, todėl žodžių „arba
lygiavertis“ nebuvimas pripažįstamas pažeidimu (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 1995 m.
sausio 24 d. Sprendimas Komisija prieš Nyderlandus, C-359/93, Rink. 1995, p. 1-157). Šio
sprendimo pagrindu darytina išvada, kad tokio žodžio nebuvimas nebus pažeidimas, kai tam
tikras apibūdinimas bus suprantamas ne tik kaip konkretus prekės ženklas, bet ir kaip bendrinis
kriterijus, apibūdinantis visą produktų rūšį arba tipą. Doppler efekto principas nėra konkretus
prekės apibūdinimas Viešųjų pirkimų įstatymo 25 straipsnio 8 dalies prasme, išskiriantis
konkrečią prekę iš kitų. Doppler efekto principas nenurodo konkretaus gamintojo ar tiekėjo,
kuriam būtų sudarytos išskirtinės sąlygos pasiūlymui pateikti. Visi Doppler efekto ar jam
lygiaverčiu principu veikiantys greičio matuokliai, nesvarbu, kas juos gamina ir kas jais
prekiauja, galėjo būti pasiūlyti perkančiajai organizacijai. Doppler efekto principas yra
tikslinantis matavimo priemonės veikimą aukšto dažnio elektromagnetinėmis bangomis, nes šiuo
principu veikiantys greičio matuokliai skleidžia radijo bangas. Dėl to nagrinėjamu atveju
Viešųjų pirkimų įstatymo 25 straipsnio 8 dalis netaikytina.
nutartis civilinėje byloje UAB „Technologinių paslaugų sprendimai“ v. Lietuvos automobilių kelių
direkcija prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos, bylos Nr. 3K-3-323/2009.
Dėl teisinių pasekmių viešojo pirkimo sutartį pripažinus niekine

Reikia atsižvelgti (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 1997 m. gruodžio 18 d.
Sprendimas Inter-Environnement Wallonie / Région wallonne, C-129/96, Rink. 1997, p. I-7411;
2005 m. lapkričio 22 d. Sprendimas Mangold, V-144/04, Rink. 2005, p. I-9981) į
2007 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2007/66/EB, iš dalies
keičiančios Tarybos direktyvas 89/665/EEB ir 92/13/EEB dėl viešųjų sutarčių suteikimo
peržiūros procedūrų veiksmingumo didinimo, 2 d straipsnį, pagal kurį peržiūros institucija gali
nepripažinti sutarties negaliojančia, net jeigu ji buvo suteikta neteisėtai, jei nustatoma, kad dėl
svarbių bendro intereso priežasčių reikėtų išsaugoti sutarties padarinius. Ekonominiai interesai,
sprendžiant sutarties galiojimo klausimą, gali būti laikomi viršenybę turinčia priežastimi tik tuo
atveju, jei išimtinėmis aplinkybėmis jos negaliojimas turėtų neproporcingų padarinių. Tačiau
tiesiogiai su sutartimi susiję ekonominiai interesai (pvz., dėl vėlavimo vykdyti sutartį
susidariusios išlaidos, dėl naujos pirkimų procedūros pradėjimo susidariusios išlaidos, išlaidos,
patirtos keičiant sutartį vykdantį ūkio subjektą ir išlaidos, susidariusios dėl negaliojimo
atsiradusių teisinių pareigų) nelaikomi viršenybę turinčiomis priežastimis, susijusioms su
bendru interesu. Taigi kolegija konstatuoja, kad tokio pobūdžio ekonominiai interesai negali
lemti teismo sprendimo nepripažinti sandorio negaliojančiu.
Kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai ex officio pripažino
kasatoriaus ir trečiojo asmens 2008 m. balandžio 14 d. sudarytą viešojo pirkimo sandorį, pagal
kurį dalis paslaugų jau suteikta ir teisinių padarinių panaikinti negalima, niekiniu ir
negaliojančiu. Tačiau kolegija nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas perkančiosios
organizacijos veiksmų neteisėtumą pripažino ne tik viešojo pirkimo sutarties sudarymo, bet ir
preliminariosios tiekėjų eilės sudarymo procedūrose. Tuo atveju, kai perkančiosios organizacijos
sprendimas paskelbti preliminarią laimėtojų eilę yra pripažįstamas neteisėtu, viešojo pirkimo
teisinių santykių šalys grąžinamos į pirminę padėtį, kurioje pirkimo organizacija, remdamasi
viešuosius pirkimus reglamentuojančiomis teisės normomis ir pirkimo dokumentais, privalo
vykdyti jos kompetencijai priklausančias funkcijas ir pareigas (Viešųjų pirkimų įstatymo 7
straipsnis, 16 straipsnio 3 dalis, 39 straipsnis).
d. nutartis civilinėje byloje UAB „Technologinių paslaugų sprendimai“ v. Lietuvos automobilių
kelių direkcija prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos, bylos Nr. 3K-3-323/2009
Dėl perkančiosios organizacijos veiksmų teisėtumo tikrinimo apimties
104
Sprendžiant tiekėjo ir perkančiosios organizacijos ginčo apimtį svarbūs tiekėjo
pretenzijoje keliami klausimai. Tikslus pretenzijos turinio nustatymas svarbus ir dėl to, kad
ieškovo teisme iškelti perkančiosios organizacijos galimi pažeidimai turėtų sutapti su
iškeltaisiais pretenzijoje, t. y. ieškovas savo reikalavimą teisme galėtų grįsti tik tokiais
pažeidimais, kurie buvo priešpastatyti pretenzijoje ir perkančiosios organizacijos arba
neišnagrinėti, arba išnagrinėti, tačiau pripažinti kaip nepagrįsti.
Priešingas VPĮ nuostatų, ypač V skyriaus aiškinimas, t. y. galimybė skųsti tokius
perkančiosios organizacijos veiksmus (šiuo atveju – pirkimo sąlygas), kurie nebuvo nagrinėjami
privalomoje ikiteisminėje procedūroje, prieštarautų bonus pater familias principui ir lemtų
besąlyginę tiekėjo teisę skųsti konkurso sąlygas po to, kai jo pasiūlymas dėl kvalifikacijos
neatitikties nebuvo vertinamas, arba pasiūlymo vertinimo metu buvo atmestas, arba nebuvo
pripažintas geriausiu. Ieškovo laikomos dviprasmiškomis, nelogiškomis, netiksliomis konkurso
sąlygos tokiomis turėjo būti nuo pat pradžių, o ne tik po to, kai jos buvo pritaikytos. Atkreiptinas
dėmesys į tai, kad Konkurso sąlygų 7.1 ir 7.2 punktuose, atitinkančiuose VPĮ 24 straipsnio 2
dalies 15 punkto, 27 straipsnio 2, 3 dalių nuostatas, įtvirtinta dalyvių teisė kreiptis į kasatorių ir
prašyti paaiškinti konkurso sąlygas, taip pat perkančiosios organizacijos pareiga pateikti
atsakymą į kiekvieną paklausimą.
13 d. nutartis civilinėje byloje IDT Biologika GmbH v. Lietuvos Respublikos valstybinė maisto
ir veterinarijos tarnyba, bylos Nr. 3K-3-506/2009
Dėl galimo racionalaus lėšų panaudojimo, lygiateisiškumo ir skaidrumo principų

pažeidimo ir netinkamo tiekėjų kvalifikacijos vertinimo
Spręsti dėl racionalaus lėšų panaudojimo principo pažeidimo, kai perkančioji
organizacija nusprendžia sutartį sudaryti su ne mažiausią kainą (nustačius tokį sutarties
sudarymo kriterijų) pasiūliusiu tiekėju nevertinant kitų procedūrų teisėtumo, t. y. nesiaiškinant,
kodėl mažiausią kainą pasiūlęs dalyvis nebuvo pripažintas laimėtoju, nėra pagrindo. Priešingu
atveju tiek VPĮ nuostatos, tiek konkurso sąlygos, reglamentuojančios viešojo pirkimo procedūras
iki laimėtojo, pasiūliusio mažiausią kainą, išrinkimo, netektų prasmės.
13 d. nutartis civilinėje byloje IDT Biologika GmbH v. Lietuvos Respublikos valstybinė maisto
ir veterinarijos tarnyba, bylos Nr. 3K-3-506/2009
Dėl Sutarties santykio ir poveikio Rangos sutarčiai

Viešojo pirkimo sutartimi sukuriami nauji perkančiosios organizacijos ir laimėtoju
pripažinto dalyvio santykiai, t. y. laikoma, kad šalys nesaistomos galiojančių sutartinių santykių
dėl to paties dalyko, priešingu atveju jie turėtų būti nutraukti arba laikomi nutrūkusiais.
Iš Sutarties preambulės matyti, kad atsakovai šią sutartį sudarė atsižvelgdami inter alia
į Rangos sutartį, tačiau pripažįstant, jog Sutartis sudaryta remiantis VPĮ reikalavimais, ir siekiant
viešiesiems pirkimams nustatytų tikslų, ji nelaikytina Rangos sutartį modifikuojančia ir
papildančia sutartimi ar kartu su ja egzistuojančia, bet naujus sutartinius santykius sukuriančia
sutartimi, kuri reiškia Rangos sutarties šalių valią laikyti nutrūkusiais sutartinius santykius, net
jeigu ji formaliai nenutraukta. Perkančiosios organizacijos sprendimas vykdyti viešąjį pirkimą
dėl to paties dalyko reiškia jos atsisakymą toliau santykius grįsti Rangos sutartimi; šis de facto
Rangos sutarties atsisakymas siejamas būtent su sprendimu vykdyti viešąjį pirkimą, bet ne su
tuo, kaip nepagrįstai teigia atsakovas UAB „Veikmė“, koks tiekėjas bus išrinktas laimėtoju;
perkančiosios organizacijos valia išreiškiama, pradėjus vykdyti viešojo pirkimo procedūras, bet
ne pasirašant viešojo pirkimo sutartį.
Nepaisant aplinkybės, kodėl sudaromai sutarčiai nereikėjo taikyti viešųjų pirkimų teisės
normų – buvo pasinaudota vidaus sandorių institutu ar viešųjų pirkimų teisė tuo metu apskritai
nebuvo taikoma – bei neatsižvelgiant į tai, ar sutarties šalys iš anksto ketino išvengti viešųjų
pirkimų teisės normų taikymo (bylos Komisija prieš Austriją atvejis), ar tokių ketinimų neturėjo
105
(UAB „Veikmė“ ir UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ atvejis), viešųjų pirkimų teisės taikymo
prasme neleistina, kad privatūs tiekėjai rangovo ar paslaugų teikėjo teises įgyvendintų be
išankstinio varžymosi su visais ūkio subjektais; jei būtų priešingai, valstybė įteisintų tam tikrų
ūkio subjektų pirmenybę kitų atžvilgiu.
13 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras v. Vilniaus
miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-505/2009
Dėl Sutarties teisėtumo VPĮ normų taikymo prasme

Neskelbiamų derybų procedūrų sąlygos aiškinamos ir taikomos kaip išimtinės nuostatos.
Remiantis Europos Komisijos parengtu vadovu dėl Bendrijos taisyklių, taikomų viešojo darbų
pirkimo sutarčių sudarymui, nenumatytais įvykiais reikėtų laikyti tokius įvykius, kurie
neapsakomai viršija įprastines ekonominio ir socialinio gyvenimo ribas, pavyzdžiui, žemės
drebėjimai ar potvyniai. Kita vertus, pabrėžtina, kad derybų procedūra leidžiama tik tiems
darbams, kurie neišvengiamai būtini siekiant nedelsiant reaguoti į šiuos nenumatytus įvykius.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas nelaikytinas šia
privaloma (nenumatytas įvykis) VPĮ 56 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo sąlyga. Vyriausybės
skiriamas finansavimas per se nelaikytinas nenumatomu įvykiu, juolab sukeliančiu ypatingą
skubą. Vyriausybės veikla negali būti prilyginta nenuspėjamiems įvykiams, kurie ypatingai
keistų įprastines viešųjų pirkimų procedūrų taikymo sąlygas. Jei būtų priešingai, įprastinė
Vyriausybės atliekama teisės aktų vykdomoji veikla viešųjų pirkimų teisės prasme taptų
ekstraordinarinė.
Teisėjų kolegija laiko teisiškai nereikšmingais atsakovų argumentus, kad vieno tiekėjo
pakvietimas į neskelbiamas derybas pateisinamas siekiu išvengti sunkumų, nustatant skirtingų
rangovų, stačiusių tą patį objektą, atsakomybę, jeigu atsakovas UAB „Veikmė“ nebūtų
laimėtojas. Pažymėtina tai, kad perkančioji organizacija vykdė neskelbiamas derybas tik pagal
VPĮ 56 straipsnio 1 dalies 4 punktą... Nurodytos priežastys nepakankamos tam, kad viešasis
pirkimas nebūtų vykdomas atviro konkurso būdu, laikantis viešumo imperatyvo (skaidrumo
principo).
Dėl restitucijos netaikymo pripažinus viešųjų pirkimų sutartį negaliojančia

Šiuo atveju, pripažinus 2007 m. spalio 2 d. sudarytą viešojo (darbų) pirkimo sutartį Nr.
92-R niekine ir negaliojančia, restitucija negalima; restitucijos atgal negalimumą sąlygoja
viešojo pirkimo sutarties specifiškumas ir pobūdis bei byloje nustatyta aplinkybė dėl dalies darbų
atlikimo.
Dėl VPĮ 3 straipsnyje įtvirtintų principų taikymo

Atsižvelgiant į iš skaidrumo pareigos išplaukiantį imperatyvą laikytis VPĮ nuostatų ir
pirkimo dokumentų sąlygų, skaidrumo principo pažeidimas galėtų būti pripažintas, jei būtų
nustatyta, kad, to neleidžiant VPĮ ir pirkimo dokumentų sąlygoms, konkursą laimėjusiems
tretiesiems asmenims de facto buvo leista pateikti alternatyvų pasiūlymą. Remiantis bendrąja
lygiateisiškumo principo samprata tapačius reiškinius vertinti vienodai, bet nevertinti vienodai
skirtingų situacijų, lygiateisiškumo principo pažeidimą galėtų lemti tai, kad tik konkursą
laimėjusiems tretiesiems asmenims, neatmetant jų pasiūlymo, buvo suteikta galimybė pateikti
alternatyvų ar kitaip neatitinkantį pasiūlymą, taip pažeidžiant kitų paslaugų teikėjų teises. Dėl to
pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar konkursą laimėjusių trečiųjų asmenų pasiūlymas savo esme, kaip
106
teigia kasatoriai, kartu buvo ir alternatyvus pasiūlymas, kas per se nagrinėjamos bylos atveju
lemtų tiekėjų lygiateisiškumo ir skaidrumo principų pažeidimą, bei tai, ar perkančioji
organizacija pasiūlymų vertinimo procedūroje savo veiksmais ar sprendimais pažeidė viešųjų
pirkimų principus ir kitas imperatyviąsias VPĮ nuostatas.
Tam, kad pasiūlymai galėtų būti kvalifikuojami kaip alternatyvūs, turi būti konstatuota,
jog perkančioji organizacija turėjo teisę pasirinkti, kuria iš dviejų kainų sudaryti sutartį. Kaip
teisingai konstatuota skundžiamuose teismų procesiniuose sprendimuose, remiantis PVMĮ
nuostatomis, nei perkančioji organizacija, nei konkursą laimėję tretieji asmenys neturėjo
pasirinkimo galimybės, o du tos pačios kainos skaičiavimai buvo pateikti siekiant tiek atitikti
pirkimo dokumentų sąlygas, tiek apskaičiuoti ir nurodyti realią viešojo paslaugų pirkimo
sutarties vertę, kurios pagrindu būtų vertinamas pasiūlymas.
17 d. nutartis civilinėje byloje A. M. ir kt. v. Turto valdymo ir ūkio departamentas prie LR vidaus
reikalų ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-3-508/2009
DOVANOJIMAS
Dėl dovanojimo sutarties ir aukos (paramos ar labdaros) sutarties atribojimo ir aukos
(paramos ar labdaros) sutarties formos
Aukos (labdaros ar paramos) sutartys iš kitų dovanojimo sutarčių išskiriamos pagal
specialų sutarties tikslą - pagal CK 6.476 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą įstatyminę apibrėžtį auka
(parama ar labdara) laikomas turto ar turtinės teisės dovanojimas tam tikram naudingam tikslui.
Naudingas tikslas CK 6.476 straipsnio 1 dalies prasme - tai bendra nauda, t. y. padovanotas
turtas ar turtinė teisė yra skiriamas ne asmeniniams apdovanotojo, o visuomenės požiūriu
vertingiems, nesavanaudiškiems poreikiams tenkinti.
CK 6.476 straipsnyje nėra aukos (paramos ar labdaros) sutarties formą nustatančių normų,
todėl turi būti taikomos 6.469 straipsnio ,,Dovanojimo sutarties forma“ normos. Dovanojimo
sutarčiai, kurios dalykas yra didesnė kaip penkių tūkstančių litų suma, įstatymo nustatytas
rašytinės formos reikalavimas; nekilnojamojo daikto dovanojimo sutartis, taip pat dovanojimo
sutartis, kurios suma didesnė kaip penkiasdešimt tūkstančių litų, turi būti notarinės formos (CK
6.469 straipsnio 1, 2 dalys). Tokiu įstatyminiu reglamentavimu siekiama išvengti sutarties šalių
valios iškraipymų po dovanojimo sutarties sudarymo - dovanojimo dalyku esančio turto
perdavimo - tarp jos šalių kilus ginčui. Civilinių santykių dalyviai turi bendrojo pobūdžio pareigą
įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas elgtis protingai, pagal bonus pater familias
elgesio standartus ir rūpintis savo interesų apsauga (CK 1.5 straipsnis). Asmenys, kurie
įgyvendindami savo civilines teises nesilaiko įstatymų nustatytos tvarkos, prisiima riziką, kad jų
interesai nebus ginami teismo, viena iš tokių situacijų – įstatymo nustatytos sandorio formos
reikalavimų ignoravimas. Sandoris, sudarytas pažeidžiant notarinės formos imperatyvą, yra
niekinis, t.y. nesukelia tų teisinių pasekmių, kurių siekė jį sudariusios šalys (CK 1.93, 1.80
straipsniai); tuo atveju, kai sandoris yra dvišalis (sutartis), riziką dėl jo negaliojimo pasekmių
prisiima abi sutarties šalys.
d. nutartis civilinėje byloje D. V. v. Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“, bylos Nr. 3K-3-
355/2009
NUOMA
Dėl teisės į išsinuomoto daikto pagerinimų atlyginimą
Įrašymas į sutartį, kad daikto pagerinimui panaudotos lėšos atlyginamos privatizavimo
atveju, įvertinus tai, kad tokiu atveju išlaidų atlyginimo pareiga tektų ne nuomotojui, negali būti
traktuojamas kaip nustatantis kitokias nei nustatyta CK 6.501 straipsnyje pagerinimų atlyginimo
107
sąlygas santykiuose tarp nuomotojo ir nuomininko ar kaip eliminuojantis ieškovo teisę gauti
atlyginimą už atliktus pagerinimus sutarties nutraukimo atveju.
Patalpų nuomos sutartyje nenustačius kitokių, nei nustatyta CK 6.501 straipsnio 1 dalyje
išsinuomoto daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo sąlygų ir tvarkos, taikytinos įstatyminės
nuostatos, o pareiga atlyginti ieškovės išsinuomoto turto pagerinimų išlaidas tenka atsakovui.
d. nutartis civilinėje byloje R. Č. likviduojama individuali įmonė v. UAB „Bendruva“, bylos Nr.
3K-3-269/2009
LIZINGAS
Dėl daikto perdavimo pagal lizingo sutartį sampratos
Nuomos sutartimi daiktas perduodamas valdyti ir naudotis. Jeigu įgijėjui (nuomininkui)
sudaroma galimybė naudotis daiktu, tai galima daryti išvadą, kad nuomos dalykas perduotas.
Kilnojamojo daikto valdymo atsiradimo pagrindai nustatyti CK 4.28 straipsnyje, o 4.29
straipsnyje nustatytas daikto valdymo atsiradimas per kitą asmenį. Kilnojamojo daikto valdymas
atsiranda įvairiais pagrindais, o ne vien dėl fizinio daikto perdavimo. Atliekant kitus veiksmus,
kurie išreiškia asmens valią užvaldyti daiktą (CK 4.28 straipsnio 8 punktas), gali būti nustatytas
daikto valdymo atsiradimas. Pavyzdžiui, tai gali būti akto apie daikto priėmimą-perdavimą
vykdant lizingo sutartį pasirašymas, nors lizingo dalykas fizine prasme nėra gautas. Akto
pasirašymu gali būti patvirtinama, kad lizingo gavėjui nėra kliūčių arba kad jam sudarytos
galimybės naudotis daiktu. Ar jis pasinaudos sudarytomis galimybėmis ir ar iš tikrųjų naudosis
lizingo dalyku, valdymo atsiradimui nėra svarbu.
nutartis civilinėje byloje UAB „Vakario transportas“ v. UAB „SEB VB Lizingas“, bylos Nr. 3K-
3-125/2009
GYVENAMOSIOS PATALPOS NUOMA

Dėl iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos pagrindų
Gyvenamųjų patalpų nuomą reglamentuojančios teisės normos skiria laikiną išvykimą
(CK 6.591 straipsnis) bei išvykimą gyventi kitur (CK 6.609 straipsnio 3 dalis) ir priklausomai
nuo išvykimo pobūdžio nustato skirtingas pasekmes: laikinai išvykusiems nuomininkui, jo
šeimos nariui ar buvusiam šeimos nariui teisė į valstybės ar savivaldybės gyvenamąją patalpą
paliekama šešiems mėnesiams su sąlyga, jeigu bus mokamas nuomos mokestis ir mokestis už
komunalines paslaugas (CK 6.591 straipsnio 1 dalis), o jei laikinai išvykusįjį, kuris grįžo po
nustatyto termino, pasilikę nuomininkas, pilnamečiai šeimos nariai ir buvę šeimos nariai priima
gyventi nuomojamoje patalpoje, jo prarasta teisė į nuomojamą gyvenamąją patalpą laikoma
atnaujinta (CK 6.591 straipsnio 5 dalis); kai nuomininkas, jo šeimos nariai ir buvę šeimos nariai
išvyksta gyventi kitur, gyvenamosios patalpos nuomos sutartis laikoma nutraukta nuo išvykimo
dienos.
3 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. I. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-473/2009
Dėl nuomos sutarties nutraukimo ir iškeldinimo

Gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nutraukimas reglamentuotas CK 6.611
straipsnyje ir jame nustatytos nuomos sutarties nutraukimo sąlygos... Šioje įstatymo normoje
tiesiogiai nereglamentuota, kaip gali būti nutraukta nuomos sutartis su asmeniu, kuris negyvena
išsinuomotojoje patalpoje, tačiau vykdo visas nuomininko pareigas. Šis CK 6.611 straipsnis
aiškintinas kartu su Įstatymo 11 straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta, kad, asmeniui (šeimai)
nuosavybės teise įgijus būstą, socialinio būsto nuomos sutartis su juo nutraukiama nuomos
sutartyje nustatyta tvarka. Taigi sistemiškai aiškinant šias įstatymų (CK 6.611 straipsnio ir
108
Įstatymo 11 straipsnio 3 dalies) nuostatas darytina išvada, kad socialinio būsto nuomos sutartis
gali būti nutraukiama, o nuomininkas ir jo šeimos nariai gali būti iškeldinami iš nuomojamos
patalpos nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos ir tais atvejais, kai jie negyvena socialiniame
būste ar jį subnuomoja.
16 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. V. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-
501/2009

CK 6.618 straipsnio, reglamentuojančio tarnybinių gyvenamųjų patalpų teisinį statusą,
1 dalyje nustatyta, kad tarnybines gyvenamąsias patalpas darbdavys skiria apgyvendinti
darbuotojams (tarnautojams), atsižvelgdamas į jų darbo (tarnybos) pobūdį ar įstatymų nustatytas
sąlygas, tokiam laikotarpiui, kol nepasikeičia jų darbo (tarnybos) pobūdis arba kol nenutrūksta
darbo (tarnybos) santykiai su darbdaviu, arba kol neišnyksta įstatymų nustatytos sąlygos.
Pagrindiniai tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos požymiai, ją skiriantys nuo
gyvenamosios (ne tarnybinės) patalpos nuomos, yra specifinis sutarties dalykas ir specifinės
sutarties šalys. Tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos santykiams pripažinti būtina nustatyti
abiejų šių požymių egzistavimą. Pažymėtina ir tai, kad tarnybinės gyvenamosios patalpos
nuomos sutartis visais atvejais yra terminuota, jos termino pasibaigimas apibrėžtas CK
6.618 straipsnio 1 dalyje. Šios bylos kontekste konstatuotina, kad jeigu tarnybinę gyvenamąją
patalpą juridinis asmuo suteikia ne savo darbuotojui (t. y. suteikia tokiam asmeniui, kuriam
tarnybinės gyvenamosios patalpos negali būti suteiktos) ir jie sudaro tarnybinės gyvenamosios
patalpos nuomos sutartį, tai atsiradę teisiniai santykiai kvalifikuotini tik kaip gyvenamosios
patalpos nuomos teisiniai santykiai, o ne kaip tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos
teisiniai santykiai.
d. nutartis civilinėje byloje Marijampolės miškų urėdija v. B. P., bylos Nr. 3K-3-215/2009
ŽEMĖS NUOMA
Dėl savivaldybės institucijų teisės numatyti sąlygas valstybinės žemės nuomos sutartyje
Savivaldybės teisė dalyvauti žemės nuomos teisiniuose santykiuose įtvirtinta Žemės
reformos įstatymo (1992 m. gegužės 19 d. redakcija) 14 straipsnio 3 dalyje, kurioje nustatyta,
kad valstybinės žemės fondu disponuoja Vyriausybė, savivaldybės ir kiti valstybės įgaliotieji
organai, kurie tą žemę įstatymų nustatyta tvarka gali išnuomoti, parduoti ar kitaip naudoti.
Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89 patvirtintų Žemės sklypų suteikimo
neatlygintinai, pardavimo ir nuomos ne konkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės
statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklių 2.1 punkte miesto (rajono) valdybai
suteikta teisė atstovauti valstybei parduodant (nuomojant) žemę, o 20 punkte nurodyti duomenys,
kurie turi būti nurodyti žemės nuomos sutartyje. Taisyklių 20.5 punkte nustatyta, kad žemės
sklypo nuomos sutartyje turi būti nurodytos nuomos sąlygos, šios sąlygos Taisyklėse
nedetalizuotos. Dėl to Vilniaus miesto valdybos 1993 m. balandžio 8 d. potvarkyje išdėstytas
įpareigojimas žemės sklypų nuomininkams parduoti 20 proc. gyvenamojo ploto faktine statybos
kaina savivaldybei negalėjo prieštarauti nurodytų Taisyklių nuostatoms, nes jose nebuvo
detalizuotas ir nustatytas baigtinis nuomos sąlygų, privalomų nuomos sutartyse, sąrašas,
priešingai, visų nuomos sąlygų turinys neatskleistas, nurodant, kad konkrečios nuomos sąlygos
įrašomos nuomos sutartyje. Dėl šios priežasties aptariama Vilniaus miesto valdybos 1993 m.
balandžio 8 d. potvarkio Nr. 612V dalis neprieštaravo tuo metu galiojusiems teisės norminiams
aktams, tarp jų Žemės reformos įstatymui ir Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89
patvirtintoms Taisyklėms,
109
d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. AB „Lithun“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-
70/2009
Dėl valstybinės žemės nuomos sutarties tikslinimo ir žemės sklypo naudotojo pareigos
rengti detalųjį planą
Pagal CK 6.394 straipsnio 3 dalį pirkėjui kartu su nuosavybės teise į nekilnojamąjį daiktą
perduodamos ir teisės į tą žemės sklypo dalį, kurią daiktas užima ir kuri būtina jam naudoti pagal
paskirtį. Nesant konkretaus pirkėjo ir pardavėjo susitarimo dėl teisių į pardavėjo perleistą, o
pirkėjo įgytą pastatą, taigi ir atitinkamą žemės sklypo dalį, apimties, ieškovui toliau liekant
žemės sklypo naudotoju, šiam, norint tikslinti valstybinės žemės nuomos sutartį, pagal nurodytus
teisės aktus išliko pareiga rengti išnuomojamo žemės sklypo planą, nes kitu atveju apskrities
viršininko administracijai būtų neįmanoma nustatyti, kokių valstybės žemės sklypo dalių reikėtų
norint išnuomoti jas atskiriems pastatams eksploatuoti.
17 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Švaresta“ v. Marijampolės apskrities viršininko
administracija, bylos Nr. 3K-3-66/2009
Dėl Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos mokesčio

[Lietuvos Respublikos Klaipėdos valstybinio jūrų uosto] įstatymo nustatyta, kad uostas ir
uosto žemė priklauso valstybei, kad uosto žemės nuomos mokesčio dydis nustatomas ne šalių
susitarimu, o teisės aktų nustatyta tvarka (CK 6.552 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad pagal
CK 6.157 straipsnio 1 dalį šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti
imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo.
Uosto direkcija, išnuomojusi valstybinę žemę ne aukciono būdu, įgyja teisę reikalauti
tokio nuomos mokesčio dydžio, koks jis būtų nustatytas pagal teisės aktus. Jeigu netinkamai
taikant teisės aktus buvo nustatytas jų neatitinkantis, o mažesnis valstybinės žemės nuomos
mokestis, tai išreikalaujamas nesumokėto mokesčio skirtumas.
Jeigu sutartyje nurodytas mokesčio dydis skiriasi nuo to, kuris turi būti nustatytas tinkamai
taikant teisės aktus, tai turi būti taikomas teisės aktų nustatytas nuomos mokesčio dydis.
Nesumokėto valstybinės uosto žemės nuomos mokesčio skirtumo apskaičiavimas yra tinkamas
nuomos mokesčio dydžio nustatymas pagal teisės aktus, o ne žemės nuomos mokesčio dydžio
keitimas.
d. nutartis civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. AB „Progresas“,
bylos Nr. 3K-3-81/2009
Dėl pagrindo žemės nuomos sutarčiai prieš terminą nutraukti

Siekiant užtikrinti sutartinių teisinių santykių stabilumą, sutarties šalių įsipareigojimų
vykdymo privalomumas riboja sutarties šalies iniciatyvą nutraukti sutartį. Jeigu žemės
nuomotojas sutarties nutraukimo pagrindu remiasi esminio sutarties pažeidimo kriterijais,
nustatytais CK 6.564 straipsnio 1 dalies 1 punkte, sutarties nutraukimo pagrindai turi būti
nustatomi, atsižvelgiant į individualias sutarties ypatybes, šalių elgesį, šalių susiklosčiusią
sutarties vykdymo praktiką.
Nuomotojas turi teisę CK 6.564 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu nutraukti žemės
nuomos sutartį prieš terminą tik tuo atveju, jeigu nuomininkas naudoja žemę ne pagal sutartį ar
pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį ir jei tokie veiksmai iš esmės pažeidžia sutartį, t. y.
būtina žemės nuomos sutarties nutraukimo sąlyga yra dėl esminio sutarties pažeidimo
atsiradusios neigiamos pasekmės (žala) nuomotojui.
Apeliacinės instancijos teismas sprendime nenurodė aplinkybių, kurios patvirtintų žalos
nuomotojui faktą, tuo tarpu teismas, spręsdamas dėl sutarties nutraukimo prieš terminą klausimą,
110
pirmiausia turėjo nustatyti sutartį pažeidžiančius nuomininko veiksmus ir juos įvertinti, taip pat
nustatyti, ar nuomininko veiksmai leido nuomotojui nesitikėti, kad nuomininkas tinkamai
įvykdys sutartį ateityje.
d. nutartis civilinėje byloje G. Š. ir kt. v. UAB „Karneta“, bylos Nr. 3K-3-227/2009
Dėl kai kurių žemės nuomos teisinio reglamentavimo aspektų; dėl poįstatyminiais aktais
žemės nuomos mokesčio už valstybinę žemę reglamentavimo
Bendriausius valstybinės žemės nuomos santykius reglamentuoja Žemės įstatymas. Tačiau
jame nereglamentuojami valstybinės žemės nuomos mokesčio dydžio klausimai. Žemės
mokesčio dydis tuo atveju, kai valstybinė žemė išnuomojama ne aukciono būdu, reglamentuotas
CK 6.552 straipsnio 2 dalyje. Joje nustatyta, kad valstybinės žemės, nuomojamos ne aukciono
būdu, nuomos mokesčio dydis nustatomas teisės aktų nustatyta tvarka. Ši įstatymo nuostata yra
imperatyvi. Tai reiškia, kad nuomos mokesčių dydis nustatomas teisės aktais, t. y. įstatymais ir
poįstatyminiais aktais. Toks reglamentavimas taip pat reiškia, kad nuo teisės aktuose nustatytų
nuomos mokesčių dydžio šalys negali nukrypti jokiais susitarimais. Pagal šioje įstatymo normoje
nustatytą reglamentavimą šalys sutartyje negali nustatyti kitokio žemės mokesčio dydžio, negu
jis turi būti nustatomas remiantis teisės aktuose nustatytais kriterijais.
Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 (2002 m. spalio 21 d. nutarimo
Nr. 1671 redakcija) ,,Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ patvirtinta Žemės įvertinimo metodika. Šio
Vyriausybės nutarimo 2.1.5 punkte nustatyta, kad šiuo nutarimu patvirtinta Žemės įvertinimo
metodika taikoma „apskaičiuojant privačios žemės sklypų vertę žemės mokesčiui ir žemės
nuomos mokesčiui už valstybinę žemę ir valstybinio vidaus vandenų fondo vandens telkinius
nustatyti“... Taigi poįstatyminiame akte nustatyti žemės nuomos mokesčio už valstybinę žemę
dydžio pagrindai, kuriais remiantis apskaičiuojama išnuomojamos valstybinės žemės vertė ir jos
pagrindu nustatomas nuomos mokesčio dydis. Remiantis kitokiu metodu žemės nuomos
mokesčio dydis už išnuomojamą valstybinę žemę negali būti apskaičiuotas ir nustatytas. Taigi
pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Nekilnojamojo turto registro duomenimis apie
įregistruoto žemės sklypo vertę, nes, minėta, ji apskaičiuojama teisės aktų nustatyta tvarka.
Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimu Nr. 692 (2001 m. vasario 20 d. nutarimo Nr.
179 redakcija) patvirtintos Naujų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio
paskirčiai (veiklai) tvarkos 7.3.2 punkto 2 pastraipoje, be kita ko, nustatyta, kad žemės nuomos
mokestis apskaičiuojamas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą valstybinės žemės
nuomos mokesčio tarifą ir žemės sklypo vertę, kuri apskaičiuojama taip pat, kaip ir žemės sklypo
pradinė pardavimo kaina, t. y. kaip nurodyta šios tvarkos 7.3 punkte. Ši nuostata reiškia, kad,
nustatant nuomojamos valstybinės žemės sklypo vertę, ji apskaičiuojama taip pat kaip ir
parduodamos žemės pradinė vertė.
Apibendrinant išdėstytą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad, nustatant G. M.
išnuomojamo valstybinės žemės sklypo vertę, turėjo būti vadovaujamasi Vyriausybės 1999 m.
vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 (2002 m. spalio 21 d. nutarimo Nr. 1671 redakcija) patvirtinta
Žemės įvertinimo metodika bei Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 (2001 m.
vasario 20 d. nutarimo Nr. 179 redakcija) 7.3 punkto nuostata, kad atsižvelgiama gretimų žemės
sklypų rinkos kainas.
nutartis civilinėje byloje G. M. personalinė įmonė „Mados oazė“ v. Klaipėdos miesto savivaldybė ir kt.,
bylos Nr. 3K-3-270/2009.
Dėl valstybinės žemės nuomos santykius reglamentuojančių teisės normų. Dėl pagrindų
valstybinės žemės nuomos sutarčiai pripažinti sudaryta
Valstybinės žemės nuomos santykiams būdingas teisinis apibrėžtumas, kuris riboja šių
santykių šalių galimybę, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais,
tarpusavio susitarimu nusistatyti kitokias tarpusavio teises ir pareigas, negu tas, kurias įtvirtina
111
atitinkamus santykius reglamentuojančios imperatyviosios įstatymų nuostatos. Dėl to, teisėjų
kolegijos vertinimu, kasaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad valstybinė žemė gali būti
išnuomojama tik griežtai vadovaujantis imperatyviųjų teisės normų nuostatomis ir kad
valstybinės žemės nuomos klausimai turi būti sprendžiami vadovaujantis imperatyviųjų teisės
aktų nuostatomis, įskaitant, tačiau neapsiribojant pirmiau nurodytomis Žemės įstatymo ir
Civilinio kodekso nuostatomis.
Vien ta aplinkybė, jog viena iš santykių šalių (nuomotojas) neginčija kitos šalies
(nuomininko) veiksmų (naudojimosi žeme), savaime negali reikšti nei sutartinių nuomos
santykių atsiradimo ar pripažinimo, nei siekio šiuos santykius palaikyti (CK 1.64 straipsnio
3 dalis, 6.173 straipsnio 1 dalis, 6.547 straipsnio 1 dalis). Toks valstybės ir jos institucijų, kaip
nuomotojo ir jo atstovų, neveikimas, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat negali būti savaime
vertinamas kaip konkliudentiniais veiksmais išreikštas žemės nuomos santykių su ieškovu
palaikymas ir (arba) pripažinimas.
Nuomos mokesčio mokėjimas, kaip toks, nepatvirtina nagrinėjamu atveju egzistuojant
būtent nuomos teisiniams santykiams, nes vadinamasis nuomos mokestis galėjo (ir turėjo) būti
mokamas ne tik už išnuomotą, bet ir kitais teisiniais pagrindais suteiktą žemę.
Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog valstybinės žemės sklypas, kurio
nuomos sutartį ieškovas prašo pripažinti sudaryta, yra suformuotas pagal žemės reformos
žemėtvarkos projektą ir įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas viešame registre. Nesant žemės
sklypo, kaip nuomos santykių objekto, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, kad
nagrinėjamu atveju buvo ir (arba) egzistuoja faktiniai valstybinės žemės nuomos santykiai.
nutartis civilinėje byloje UAB „Kauno rajono veislininkystė“ v. Kauno apskrities viršininko
Dėl pareigos mokėti žemės nuomos mokestį

Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta valstybinės žemės naudotojų
pareiga mokėti žemės nuomos mokestį, išskyrus atvejus, kai žemė naudojama panaudos
pagrindais. Taigi ši įstatymo nuostata leidžia daryti išvadą, kad valstybinės žemės nuomos
mokestis gali būti mokamas ne tik už išnuomotą, bet ir kitais teisiniais pagrindais suteiktą žemę.
Teismų nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad, nutrūkus subnuomos sutarčiai,
kasatorius valstybei žemės sklypo negrąžino, jis buvo užimtas kasatoriui priklausančių statinių, t.
y. kasatorius faktiškai naudojosi žemės sklypu. Tai, kad nebaigti statyti pastatai
neeksploatuojami pagal jų tikslinę paskirtį, nepaneigė kasatoriaus pareigos mokėti nuomos
mokestį už jam priklausančiais statiniais užimtą žemę. Faktinis žemės naudotojas negali įgyti
daugiau privilegijų negu asmuo, su kuriuo yra sudaryta žemės sklypo nuomos sutartis. Tokiu
atveju būtų paneigta valstybės, kaip žemės savininkės, teisė disponuoti žeme taip, kad ji būtų
naudojama racionaliai ir tenkintų viešuosius interesus.
d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. UAB „Saunų rojus“, bylos Nr. 3K-3-
437/2009
Dėl CK normų, reglamentuojančių nuomininkų teisių gynimą, taikymo

Žemės sklypo savininkui pareiškus negatorinį ieškinį ir nepareiškus reikalavimo dėl
žemės sklypo ribų nustatymo, teismas negali spręsti nuosavybės teisių į ginčytiną žemės sklypo
plotą bei nustatinėti kaimyninių žemės sklypų ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje J. S. v. M. B., bylos
Nr. 3K-3-407/2008). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ši taisyklė taikytina ir žemės sklypų
nuomininkams.
22 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Medienos staklės“ v. UAB „Baldai Jums“, bylos Nr. 3K-3-
575/2009
112
RANGA
Dėl užsakovo pareigos perduoti medžiagų atitikties dokumentus ir įrodinėjimo naštos
paskirstymo
CK 6.648 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai darbas atliekamas iš
užsakovo medžiagos, užsakovas, pateikdamas medžiagas rangovui, privalo perduoti rangovui ir
šių medžiagų atitikties dokumentus. Teisėjų kolegija pažymi, kad toks įstatymo nustatytas
reikalavimas pateikti medžiagų atitikties dokumentus turi dvejopą paskirtį. Pirma, juo
įgyvendinimas viešasis interesas, kad gamyboje būtų naudojamos tik saugios, tinkamos naudoti
pagal paskirtį medžiagos, o pagamintas rangos rezultatas nekeltų jokių neleistinų rizikų
aplinkiniams. Antra, reikalavimas pateikti medžiagų atitikties dokumentus nustatytas rangos
sutarties šalių interesais. Pastarasis privataus pobūdžio aspektas ir yra reikšmingas nagrinėjamoje
byloje, todėl teisėjų kolegija dėl jo pasisako. Rangos sutarčiai būdinga tai, kad viena iš šalių –
rangovas – yra profesionalas, tai suponuoja jam pareigą žinoti, kokių savybių medžiagos,
įskaitant ir jų kokybinius rodiklius, turi būti naudojamos, kad galutinis rangos rezultatas atitiktų
sutarties reikalavimus. Apie medžiagų tinkamumą rangovas sprendžia, be kita ko, ir pagal jų
atitikties dokumentus. Dėl to, kai užsakovas nevykdo CK 6.648 straipsnyje įtvirtintos pareigos
perduoti medžiagų atitikties dokumentus, būtinus medžiagos tinkamumui įvertinti, rangovas turi
teisę sustabdyti darbų vykdymą iki tokie dokumentai bus perduoti ar medžiagų tinkamumas bus
patvirtintas kitomis priemonėmis (CK 6.207 straipsnis). Kai užsakovo perduodamų medžiagų
trūkumai yra akivaizdūs, rangovas apie juos privalo informuoti užsakovą. Ši rangovo pareiga
išplaukia iš sutarties šalių bendradarbiavimo principo, kuris statybos rangoje turi ypatingą
reikšmę ir atskirai įtvirtintas CK 6.691 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad jeigu yra kliūčių,
trukdančių tinkamai įvykdyti sutartį, sutarties šalis privalo imtis visų nuo jos priklausančių
protingų priemonių toms kliūtims pašalinti. Rangovo elgesį nustačius medžiagų trūkumus
reglamentuoja ir CK 6.659 straipsnis. Ši norma nustato rangovo pareigą nedelsiant įspėti
užsakovą ir, kol gaus nurodymus, sustabdyti darbus, kai gauta iš užsakovo medžiaga, kitas turtas
ar dokumentai netinkami ar blogos kokybės... Šioje byloje nagrinėjamu atveju rangovas
(kasatorius) ginasi tiek akivaizdžiais medžiagų trūkumais, kurie galėjo būti nustatyti priimant
medžiagas ar jas pradėjus naudoti (granito plokščių skirtingos spalvos; nevienodas granito
plokščių storis), tiek ir paslėptais trūkumais, kurie galėjo būti paneigti ar patvirtinti atitikties
dokumentais (galimai netinkama granito rūšis). Taigi kasatorius akivaizdžius trūkumus turėjo
pastebėti jau priimdamas granito plokštes ar jas pradėjęs naudoti fontano statybai ir apie tai
privalėjo pranešti ieškovui. Kilus abejonių dėl granito rūšies kasatorius turėjo teisę sustabdyti
darbus tol, kol medžiagų tinkamumas nebus patvirtintas atitikties dokumentais. Šių veiksmų
kasatorius neatliko, todėl jam ir tenka rizika dėl netinkamos kokybės darbų rezultato
21 d. nutartis civilinėje byloje UAB „ANGEL STONE“ v. UAB „Ulgis“, bylos Nr. 3K-3-
343/2009.
Dėl atsisakymo priimti įvykžius prievolę atliktą darbą ir reikalauti nuostolių atlyginimo
pagal CK 6.652 straipsnio 4 dalį teisinių pagrindų
Remiantis CK 6.652 straipsnio 4 dalimi, rangovui pažeidus viso darbo atlikimo galutinį
terminą, užsakovas turi teisę atsisakyti priimti įvykdžius prievolę atliktą darbą ir pareikalauti iš
rangovo atlyginti dėl termino praleidimo padarytus nuostolius, jeigu dėl termino praleidimo
prievolės įvykdymas užsakovui prarado prasmę. Toks teisinis reguliavimas suponuoja, kad
užsakovas rangos sutartiniuose santykiuose rangovui praleidus viso darbo galutinį terminą turi
teisę atsisakyti priimti įvykdžius prievolę atliktą darbą ir pareikalauti iš rangovo atlyginti dėl
terminio praleidimo padarytus nuostolius tik tuo atveju, jei darbų įvykdymas tokiomis sąlygomis
užsakovui prarado prasmę.
Pažymėtina, kad, kaip jau buvo minėta pirmiau, užsakovas keisdamas projektinę užduotį
pats inicijavo, o rangovas, vykdydamas projektinės užduoties pakeitimus, su tuo sutiko, pratęsti
113
viso darbo atlikimo galutinį terminą. Šiame kontekste reikšmingas CK 6.183 straipsnyje
įtvirtintas sutarties pakeitimo išlygos teisinis reguliavimas, pagal kurį rašytinė sutartis, kurioje
yra išlyga, kad sutartį pakeisti ar papildyti arba ją nutraukti galima tik raštu, negali būti pakeista,
papildyta ar nutraukta kitokiu būdu. Tačiau, remiantis to paties straipsnio 2 dalimi, viena
sutarties šalis dėl savo elgesio gali prarasti teisę remtis anksčiau nurodyta sutarties pakeitimo
išlyga, jeigu kita sutarties šalis atitinkamai veikė, remdamasi pirmosios elgesiu.
23 d. nutartis civilinėje byloje N. K. v. UAB „Projektuojančių architektų ratas ypatingų žemiškų
idėjų universaliems sprendimams“ bylos Nr. 3K-3-6/2009
Dėl rangos sutartyje nustatytos darbų kainos aiškinimo ir sutartyje nustatytos konkrečios
kainos pakeitimo
Konkrečios kainos keitimas prievolių vykdymo atveju gali būti tik išimtiniais atvejais.
Tokios išimtys nustatytos bendrosiose rangos normose (CK 6.653 straipsnio 6 dalis) bei
specialiosiose statybos rangos sutartis reglamentuojančiose normose – CK 6.684 straipsnio 4
dalyje ir 6.685 straipsnyje. Apeliacinės instancijos teismas, keisdamas pirmosios instancijos
teismo sprendimą, nesiaiškino rangos sutarties sąlygų dėl sutarties kainos turinio ir nenustatė, dėl
kokios kainos – konkrečios (kaip sprendė pirmosios instancijos teismas) ar apytikrės – šalys
susitarė ir savo išvadų CK 6.653 straipsnio 6 dalies, 6.684 straipsnio 4 dalies ir 6.685 straipsnių
nuostatų kontekste nemotyvavo. Šis teismas nurodė, kad sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą
svarbu nustatyti, ar darbai, už kuriuos prašoma priteisti, buvo atlikti vykdant sudarytą rangos
sutartį, t. y. teismas pirmenybę suteikė pačiam darbų atlikimo ar jų neatlikimo faktui,
neatsižvelgdamas į kitas sutarties sąlygas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokia teismo išvada
prieštarauja bendrosioms sutarčių galiojimo nuostatoms, jog teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis
jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), sutarčių aiškinimo taisyklėms (CK
6.193 straipsnis) bei jau minėtoms rangos teisinius santykius reglamentuojančioms teisės
normoms... Apeliacinės instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo spręsti klausimo dėl
užsakovo pareigos apmokėti ženkliai didesnę kainą negu nurodyta sutartyje, prieš tai nenustatęs,
dėl kokios kainos šalys susitarė ir ar buvo sutartyje nustatyti pagrindai šią kainą didinti.
Apeliacinės instancijos teismas nenustatinėjo reikšmingų bylai aplinkybių, ar darbai, kurie buvo
detalizuoti atliktų darbų priėmimo aktuose, faktiškai neįėjo į darbų, tik mažiau detalizuotų,
sudėtį, nurodytą sutarties sudarymo metu buvusioje sąmatoje.
Dėl reikalavimų mokėti už papildomus darbus

CK 6.653 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu būtina atlikti papildomų darbų arba dėl
kitų svarbių priežasčių rangovui tenka didinti kai kurių darbų kainą, jis privalo apie tai laiku
pranešti užsakovui. Jeigu užsakovas nesutinka padidinti kainos, rangovas turi teisę atsisakyti
sutarties. Tokiu atveju rangovas turi teisę reikalauti iš užsakovo sumokėti už atliktus darbus.
Jeigu rangovas laiku neįspėja užsakovo, kad yra būtina didinti darbų kainą, jis privalo įvykdyti
sutartį už joje nustatytą kainą.
Šioje teisės normoje nustatyta bendro pobūdžio rangos teisinių santykių taisyklė, kuria
užsakovas apsaugomas nuo siurprizinių sutarties kainos pasikeitimų, kai rangovas, atlikdamas
pagal sudarytą sutartį sulygtus darbus, nustato poreikį papildomiems darbams. CK 6.653
straipsnio 4 dalyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas nustato rangovo prievolę apie papildomus
darbus laiku pranešti užsakovui, kuris turi absoliučią sprendimo teisę dėl kainos padidinimo.
Pažymėtina, kad reikalavimas laiku pranešti reiškia ne tik rangovo pareigą sudaryti užsakovui
sąlygas per protingą terminą apsispręsti dėl sprendimo ar sutikti su kainos padidėjimu, bet ir tai,
kad pranešama prieš papildomų darbų atlikimą, o ne juos pradėjus atlikti ar jau atlikus.
Inicijuodamas laivo rekonstrukcijos darbų atlikimą pagal kitą bendrojo brėžinio versiją,
užsakovas, kaip atidus ir rūpestingas asmuo, turėjo žinoti apie poreikį papildomiems darbams,
114
rangovas papildomus darbus lėmusius pakeitimus priėmė vykdyti ir juos vykdė, todėl užsakovui,
konkliudentinių veiksmų pagrindu tarp šalių susiformavus rangos teisiniams santykiams
papildomiems darbams atlikti (CK 6.644 straipsnio 1 dalis, 6.645 straipsnio 1 dalis), kyla
prievolė už juos sumokėti. Faktinėje situacijoje, kai pats užsakovas buvo aktyvioji rangos
sutartinių santykių šalis keisdama užduotį rangovui, užsakovo neigimas prievolės apmokėti už
rangovo atliktus papildomus darbus, grindžiamas sutartyje įtvirtintų taisyklių dėl susitarimų
papildomiems darbams sudarymo tvarkos ir formos nesilaikymo, pažeidžia sąžiningumo ir
sąžiningos dalykinės praktikos sutartiniuose santykiuose imperatyvus (CK 6.158 straipsnis).
d. nutartis civilinėje byloje AB „Vakarų laivų gamykla“ v. „Fonnship AS“, bylos Nr. 3K-3-
281/2009
Dėl rangos sutarties nutraukimo pagal CK 6.658 straipsnio 4 dalį teisinių padarinių ir
6.249 straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo
Bylą nagrinėję teismai teisingai taikė CK 6.658 straipsnio 4 dalies nuostatas, spręsdami
dėl kasatoriaus teisės atsisakyti sutarties ir priežasčių sutarčiai nutraukti kvalifikavimo kaip
svarbių. Teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų pozicija, kad, esant finansiniam
nuosmukiui, komercinių bankų atsisakymas finansuoti UAB „GK projektai“ planuojamą plėtoti
projektą, pripažintinas svarbia priežastimi CK 6.658 straipsnio 4 dalyje nustatytos užsakovo
teisės nutraukti sutartį vertinimo aspektu, šios aplinkybės nereikalaujama įrodinėti (CPK 182
straipsnio 1 punktas).
Rangos sutartis pagal CK 6.658 straipsnio 4 dalį nutraukiama, esant tokioms svarbioms
priežastims, kurių paprastai užsakovas negali numatyti, kontroliuoti ir kurios nepriklauso nuo jo
valios; nutraukiant rangos sutartį pirmiau nurodytu atveju žala rangovui atsiranda ne dėl nuo
užsakovo priklausančių aplinkybių ir nesant užsakovo neteisėtų veiksmų, kaltės, kurie yra
privalomos civilinės atsakomybės sąlygos.
3 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Ranga IV investicijos“ v. UAB „Medga“, bylos Nr. 3K-3-
564/2009
Dėl rangovo teisės sustabdyti sutarties vykdymą

Rangą reglamentuojančiose teisės normose nustatytos sutarčių neįvykdymo teisinės
pasekmės ir rangovo teisių gynimo būdai užsakovui nevykdant rangos sutarties sąlygų.
Bendrosios sutarčių neįvykdymo teisines pasekmes nustatančios taisyklės, įtvirtintos CK
šeštosios knygos II dalies XVII skyriuje, taikomos tiek, kiek tam tikros teisinės situacijos
nesureguliuotos specialaus teisinio reglamentavimo.
Darant išvadas, ar rangovas turėjo teisinį pagrindą įgyvendinti CK 6.656 straipsnyje
nurodytas teises, lemiamą reikšmę turi šalių susitarimų dėl mokėjimų, sutartyje vadinamų
įnašais, dalimis pagal atliekamų darbų procentinį baigtumą vertinimas... Esant tokiam prievolių
įvykdymo būdui, kai užsakovas nevykdo prievolės dėl tarpinio mokėjimo, CK 6.656 straipsnyje
įtvirtintų rangovo teisių gynimo mechanizmų taikymui nėra teisinių pagrindų. CK 6.661
straipsnyje nustatyta rangovo teisė sustabdyti pradėtus darbus, jeigu užsakovas neįvykdo rangos
sutartyje nurodytų savo priešpriešinių pareigų, pagal teisines pasekmes yra tapati sutarties
vykdymo sustabdymui. Priešpriešinių pareigų rangos sutartiniuose teisiniuose santykiuose
neįvykdymo atveju taikytinos teisinės pasekmės, nustatytos CK 6.661 straipsnyje, kurios yra
bendrųjų sutartinių prievolių vykdymo pažeidimo teisinių pasekmių (CK 6.207 straipsnio 2
dalis) specialioji išraiška. Dėl to specialiosios nuostatos dėl rangovo teisių gynimo būdų, kai
užsakovas nevykdo savo priešpriešinių pareigų, taikytinos pirmiausia.
d. nutartis civilinėje byloje AB „Vakarų laivų gamykla“ v. „Fonnship AS“, bylos Nr. 3K-3-
281/2009
115
Dėl teisinio pagrindo pašalinti per garantinį terminą nustatytus darbų pagal rangos sutartį
trūkumus
Dispozityvus CK 6.662 straipsnio 3 dalies pobūdis lemia, kad pagal šią teisės normą
užsakovo teisės reikšti pretenzijas dėl rangos darbų trūkumų ribojimas galimas tik tada, kai šalių
sudaryta sutartis nenustato ko kita. Pagal šalių susitartas taikyti Bendrąsias statybos sutarčių
sąlygas, konkrečiai – sąlygų 29 straipsnio 1, 2 dalis rangovas yra prisiėmęs atsakomybę už darbo
atlikimą sutarties sąlygomis per garantinį dvejų metų periodą ir įsipareigojęs savo sąskaita
pašalinti darbų trūkumus, kurie atsiranda per garantinį laikotarpį, jei jis nesugeba įrodyti, kad šie
trūkumai atsirado dėl jo nekontroliuojamų priežasčių. Taigi, esant nurodytai kasacinio teismo
praktikai ir šalių susitarimui dėl rangovo pareigos šalinti per garantinį laikotarpį atsiradusius
darbų trūkumus, net ir tinkamo darbų priėmimo atveju užsakovui nenurodžius trūkumų, jis
nepraranda teisės remtis trūkumų faktu, jeigu trūkumai neakivaizdūs... Akivaizdu, kad rangos
sutarties dalykas – stogo uždengimas, užtikrinant galimybę jį tinkamai naudoti pagal paskirtį –
statinio apsaugai nuo atmosferinių kritulių poveikio, apsunkina galimybę fiksuoti galimus darbų
trūkumus atliktų darbų priėmimo metu, todėl atmosferinių kritulių poveikyje paaiškėję darbų
trūkumai pagrįstai gali būti vertinami kaip nebuvę akivaizdūs darbų atlikimo metu.
d. nutartis civilinėje byloje UAB „Universali arena“ v. UAB „Sofritas“, bylos Nr. 3K-3-
431/2009
Dėl užsakovo teisių gynimo būdų

Pagal CK 6.665 straipsnio 3 dalį užsakovas turi teisę nutraukti sutartį ir reikalauti atlyginti
nuostolius, jeigu rangovas nepašalina trūkumų per protingą terminą arba trūkumai yra esminiai ir
nepašalinami. Taigi nagrinėjamoje byloje visų pirma turėjo būti nustatyta trūkumų pobūdis, jų
ištaisymo galimybė ir tik tada sprendžiama dėl sutarties nutraukimo ir nuostolių atlyginimo.
nutartis civilinėje byloje J. B. v. UAB „Žvyrkelis“, bylos Nr. 3K-3-385/2009
Dėl rangos sutartinių teisinių santykių

Šalių teisių apsaugą turi lemti ne tai, įvyko ar ne darbų priėmimas-perdavimas įstatymų
nustatyta tvarka, bet vertinimai, ar užsakovas tikrai nustatė darbų rezultato trūkumus, tai padarė
per protingą terminą, bet ne ilgesnį kaip dveji metai nuo darbų rezultato faktinio naudojimo
pradžios (CK 6.666 straipsnio 2 dalis), ir ar mokėjimų už atliktus darbus sustabdymas pagal
prigimtį bei apimtis atitinka kurį nors iš CK 6.665 straipsnyje nustatytų rangovo teisių gynimo
būdų. Darbų priėmimo-perdavimo reikšmės mokėjimo prievolei vykdyti suabsoliutinimas
prieštarautų šių procedūrų, įgyvendinamų teisių bei pareigų paskirčiai ir sudarytų prielaidas
nepagrįstam praturtėjimui.
27 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Autokausta“ v. A. V., bylos Nr. 3K-3-535/2009
STATYBOS RANGA
Dėl rangovo civilinės atsakomybės žuvus rangos objektui
Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyse nustatytų pareigų arba
atlikus veiksmus, kuriuos draudžia įstatymas ar sutartis, arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą
elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sužalojus turtą ar jį praradus, už žalos padarymą atsakingiems
asmenims atsiranda prievolė žalą atlyginti. Rangovas privalo imtis visų įmanomų priemonių
užsakovo jam patikėto turto saugumui užtikrinti ir atsako už šio turto praradimą ar sužalojimą
(CK 6.657 straipsnis). Statybos objekto arba jo dalies atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika, kol
jį priims užsakovas, tenka rangovui (CK 6.682 straipsnio 1 dalis). Gaisro įvykio ikiteisminio
tyrimo metu nustatyta, kad labiausiai tikėtina, jog gaisras galėjo kilti dėl pašalinių atviros ugnies
116
šaltinių poveikio. Vadinasi, esant įstatymu ir sutartimi rangovui nustatytai statybos objekto
apsaugos prievolei ir atitinkamai iš šios sutarties sąlygos jam kylančiai statybos objekto
atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizikai, aplinkybė, kad rangovas neužtikrino statybos objekto
apsaugos ir dėl tokio jo nerūpestingumo atsiradus pašalinių atviros ugnies šaltinių poveikio
galimybei, lemia pagrindą taikyti rangovui atsakomybę, t. y. atsiranda rangovo turtinė prievolė
atlyginti užsakovui patirtus tiesioginius nuostolius, nes, minėta, statybos objekto arba jo dalies
atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika, kol jį priims užsakovas, tenka rangovui.
d. nutartis civilinėje byloje A. Č. v. UAB „Molesta“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-338/2009
Dėl atlyginimo rangovui už atliktus pagal statybos rangos sutartį darbus ir atliktų darbų
perdavimo-priėmimo akto
Darbų kaina – tai rangovo turėtų išlaidų kompensavimas ir atlyginimas jam už darbą, t. y.
rangovo pelnas. Darbų kaina gali būti nustatoma keliais būdais: sutartyje nurodant konkrečią
kainą arba sudarant sąmatą arba sutartyje įtvirtinant kainos nustatymo kriterijus ir būdus.
CK 6.653 straipsnio 1-3 dalys – dispozityviosios teisės normos, kuriose nustatyta galimybė
šalims pasirinkti kainos nustatymo būdus. Rangos sutartis galioja ir nenurodžius kainos sutartyje,
tokiu atveju darbų kaina nustatoma CK 6.198 straipsnyje nustatyta tvarka.
Nagrinėjamos bylos kontekste konstatuotina, kad atliktų darbų perdavimo-priėmimo
aktas, tiek pasirašytas abiejų statybos rangos sutarties šalių, tiek ir vienašališkai rangovo, yra
įrodymų šaltinis apie rangovo nurodomą atliktų darbų, panaudotų medžiagų kainą. Esant ginčui
dėl užsakovo prievolės rangovui atsiskaityti už atliktus statybos rangos darbus dydžio, užsakovas
turi teisę ginčyti atliktų darbų perdavimo-priėmimo akte nurodytą kainą, taip pat ir tuo atveju,
kai dėl kainos rangos sutarties šalys nebuvo iš anksto susitarusios ir kaina rangos sutartyje
nenurodyta. Šia teise užsakovas gali naudotis atsikirtimų į ieškinį pareiškimo forma. Tuo atveju,
kai sutarties (atliktų darbų) kainai nustatyti pagal CK 6.653 straipsnio 1 dalį taikomos CK
6.198 straipsnio taisyklės ir statybos rangos sutarties šalių ginčas dėl sutarties (atliktų darbų )
kainos sumokėjimo nagrinėjamas teisme, abi šalys, pagrįsdamos savo reikalavimus ir
atsikirtimus, turi teikti teismui įrodymus dėl, jų nuomone, taikytinos kainos ir jos taikymo
pagrindimo (CPK 178 straipsnis).
Šios bylos šalys yra įmonės, užsiimančios ūkine-komercine veikla, ir jų tikslas – pelno
siekimas, jos veikia savo rizika ir tokiems ūkio subjektams taikomi griežtesni reikalavimai dėl
savo teisių ir pareigų žinojimo, taigi jos žinojo arba privalėjo žinoti, kad, nesant susitarimo dėl
tam tikrų darbų (darbų etapo) kainos, tokių atliktų darbų kainos nustatymui vadovaujantis CK
6.653 straipsnio 1 dalimi taikytinos CK 6.198 straipsnio 1 dalies taisyklės. Esant ginčui dėl jau
atliktų darbų kainos, rangos sutarties šalių bendradarbiavimo pareigos (CK 6.691 straipsnio
1 dalis) vykdymo išraiška yra įprastos kainos nustatymas, o jeigu tokia kaina neegzistuoja –
protingumo kriterijus atitinkančios kainos nustatymas.
Šioje byloje aktuali kaina gali būti nustatoma remiantis CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse
išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis.
d. nutartis civilinėje byloje UAB „Congestum group“ v. UAB „Sermeta“ bylos Nr. 3K-3-
54/2009
Dėl darbų kainos statybos rangos sutartyje pakeitimo esant papildomiems darbams
Bendrovės vadovas parašu patvirtino ieškovo pateiktą komercinį pasiūlymą, kuriame buvo
sienos išramstymo darbų aprašymas, jų pavadinimai, kiekis ir apmokėtinos sumos bei vėliau
pagal jį buvo apmokėta dalis darbų. Tai leidžia daryti išvadą, kad užsakovas sutiko, jog rangovas
atliktų papildomus darbus objekte už papildomą kainą. Teismo manymu, atsakovo bendrovės
vadovo paaiškinimas, kad pasiūlymas neturės teisinės galios, neleidžia daryti išvados, kad
atsakovas, būdamas įmonės direktorius ir jos vardu pasirašęs statybos generalinės rangos sutartį,
galėjo nesuprasti ieškovo raštu pateikto komercinio pasiūlymo.
117
27 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Luidas“ v. UAB „Baltijos laikas“, bylos Nr. 3K-3-
219/2009
Dėl atliktų darbų priėmimo aktų teisinės reikšmės

Statybos darbų perdavimas ir priėmimas įforminamas aktu. Šiuo dokumentu įforminami du
tarpusavyje susiję veiksmai: darbų rezultato pridavimas ir darbų rezultato priėmimas. Šis abiejų
sutarties šalių pasirašomas aktas yra dvišalis sandoris, sukuriantis šalims atitinkamas teises ir
pareigas, todėl turi didelę reikšmę vykdant statybos rangos sutartį: jame fiksuojami nustatyti
darbų trūkumai, o jų nenurodymas akte reiškia trūkumų nekonstatavimą, todėl trūkumų faktu
vėliau remtis negalima (CK 6.662 straipsnio 2 dalis); nuo darbų perdavimo akto pasirašymo
momento užsakovui pereina atsitiktinio darbų rezultato žuvimo ar sugedimo rizika; su darbų
priėmimo faktu susijęs apmokėjimas rangovui už atliktus darbus.
Atliktų darbų priėmimo aktas yra dokumentas, fiksuojantis tam tikrą sutartinių
įsipareigojimų įvykdymo etapą, tačiau tai nėra dokumentas, kuriuo keičiamos sutarties sąlygos,
tarp jų ir sutarties kaina, jeigu rangos sutartyje šalys to nenumatė. Užsakovui priėmus atliktus
darbus, perduotus priėmimo aktu, atsiranda prievolė už juos atsiskaityti sutartyje nustatytomis
sąlygomis ir tvarka... Atliktų darbų priėmimas nėra siejamas su atliktų darbų kaina.
Dėl iš statybos rangos sutarties kilusios rangovo civilinės atsakomybės

Rangovo atsakomybė už darbų kokybę išlieka ir pasibaigus statybos rangos sutarčiai;
įstatyme nustatyta rangovo atliktų darbų kokybės garantija – rangovas, jeigu ko kita nenustato
statybos rangos sutartis, per visą garantinį laiką užtikrina, kad statybos objektas atitinka
normatyvinių statybos dokumentų nustatytus rodiklius ir yra tinkamas naudoti pagal sutartyje
nustatytą paskirtį; rangovas atsako už defektus, nustatytus per garantinį terminą, jeigu neįrodo,
kad jie atsirado dėl objekto ar jo dalių normalaus susidėvėjimo, jo netinkamo naudojimo ar
užsakovo arba jo pasamdytų asmenų netinkamai atlikto remonto arba dėl užsakovo ar jo
pasamdytų asmenų kitokių kaltų veiksmų (CK 6.697 straipsnio 1, 3 dalys). Šios materialinės
teisės normos reiškia specifinį įrodinėjimo naštos pasiskirstymą teisme sprendžiant ginčus dėl
garantiniu laikotarpiu atsiradusių statybos darbų trūkumų. Kasacinis teismo nutartyse
akcentuojama, kad tokio ginčo atveju netaikomos bendrosios procesinės įrodinėjimo naštos
paskirstymo taisyklės; užsakovas privalo įrodyti tik defektų faktą ir neprivalo įrodinėti rangovo
neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos; tuo tarpu rangovas,
siekdamas išvengti atsakomybės, turi įrodyti CPK 6.697 straipsnio 3 dalyje nurodytas, jo
atsakomybę šalinančias, defektų atsiradimo priežastis...
1 d. nutartis civilinėje byloje AB If P&C Insurance AS v. UAB „Įrengimas“, bylos Nr. 3K-3-
516/2009
PROJEKTAVIMO IŠTYRINĖJIMO DARBŲ RANGA

Dėl projektavimo užduoties ir projektavimo darbų rangos sutartinių santykių teisinio
reguliavimo bei ginčo santykių vertinimo
Kad projektuotojas galėtų įvykdyti užsakovui reikalingus projektavimo darbus, jam turi
būti žinoma darbų užduotis, todėl CK 6.701 straipsnyje yra įtvirtinta taisyklė, kad darbai
atliekami pagal užduoties ir kitų pradinių duomenų nustatytus reikalavimus, o nukrypimai nuo jų
yra galimi tik užsakovui sutikus. Pažymėtina, kad užduotį ir kitus pradinius duomenis perduoti
rangovui privalo užsakovas. Tačiau įstatyme nustatyta, kad užduotį ir kitus pradinius duomenis
užsakovo pavedimu gali parengti ir rangovas, o užduotis tokiu atveju tampa privaloma abiem
šalims nuo to momento, kai ją patvirtina užsakovas. Šios teisinio reguliavimo nuostatos leidžia
118
teigti, kad užduoties ir kitų pradinių duomenų, būtinų techniniams dokumentams parengti,
pateikimas rangovui yra privaloma projektavimo darbų rangos sutartinių santykių dalis.
Rangos sutarties šalių bendro pobūdžio pareiga bendradarbiauti, kylanti iš įstatymo (CK
6.702 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 6.704 straipsnio 3 punktas) ir sutarties (sutarties 2.1.4
punktas, 3.6 punktas), glaudžiai siejama su užsakovo teisės bet kuriuo metu tikrinti darbų
atlikimo eigą ir kokybę, nesikišant į rangovo ūkinę komercinę veiklą, įgyvendinimu (CK 6.658
straipsnio 1 dalis), nes šios užsakovo teisės įgyvendinimas taikant bendradarbiavimo standartus,
o ne tiesioginio patikrinimo priemones, labiausiai atitinka sąžiningos dalykinės praktikos
reikalavimus.
idėjų universaliems sprendimams“ bylos Nr. 3K-3-6/2009
Dėl CK 6.665 straipsnio 3 dalyje nustatytos užsakovo teisės nutraukti projektavimo

darbų rangos sutartį ir reikalauti nuostolių atlyginimo įgyvendinimo sąlygų
Pasisakydamas dėl CK 6.665 straipsnio 3 dalyje nustatytos užsakovo teisės nutraukti
projektavimo darbų rangos sutartį ir reikalauti nuostolių atlyginimo įgyvendinimo sąlygų,
kasacinis teismas pažymi, kad tokia užsakovo teisė kyla, kai konstatuojama, jog rangovas
sutarties pažeidimų ar kitokių trūkumų per protingą terminą nepašalino arba trūkumai yra
esminiai ir nepašalinami... Byloje nenustatyta, kad užsakovas būtų rangovui nustatęs protingą
terminą, per kurį turėtų būti pašalinti neatitikimai tarp architektūrinės projekto dalies ir
technologinės projekto dalies, kurioje liko suprojektuotos dvi laiptinės ir nesuprojektuota
penktoji darbo vieta. Dėl to pripažįstama, kad nutraukti sutartį ir reikalauti nuostolių atlyginimo
CK 6.665 straipsnio 3 dalyje nustatytais pagrindais užsakovas neturi pagrindo.
idėjų universaliems sprendimams“ bylos Nr. 3K-3-6/2009.
Dėl statybos rangovo ir projektuotojo atsakomybės

Remiantis CK 6.681 straipsnio 1 dalimi šia sutartimi ieškovas kaip rangovas įsipareigojo
pagal užsakovo užduotį atlikti atitinkamus statybos darbus, o remiantis CK 6.700 straipsniu,
reglamentuojančiu projektavimo ir tyrinėjimo darbų rangos sutarties sampratą, įsipareigojo
atlikti pagal užsakovo užduotį projektavimo darbus, parengti techninį sprendimą ir perduoti jį
užsakovui. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad tam, jog projektuotojas galėtų įvykdyti užsakovui
reikalingus projektavimo darbus, jam turi būti žinoma darbų užduotis, todėl CK 6.701 straipsnyje
įtvirtinta taisyklė, kad darbai atliekami pagal užduoties ir kitų pradinių duomenų nustatytus
reikalavimus, o nukrypimai nuo jų yra galimi tik užsakovui sutikus. Pažymėtina, kad užduotį ir
kitus pradinius duomenis perduoti rangovui privalo užsakovas. Įstatyme taip pat nustatyta, kad
užduotį ir kitus pradinius duomenis užsakovo pavedimu gali parengti ir rangovas, o užduotis
tokiu atveju tampa privaloma abiem šalims nuo to momento, kai ją patvirtina užsakovas. Šios
teisinio reguliavimo nuostatos leidžia teigti, kad užduoties ir kitų pradinių duomenų, būtinų
techniniams dokumentams parengti, pateikimas rangovui yra privaloma projektavimo darbų
rangos sutartinių santykių dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2009 m. sausio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. K. v. UAB „Projektuojančių
architektų ratas ypatingų žemiškų idėjų universaliems sprendimams“, bylos Nr. 3K-3-6/2009).
Taigi tiek pagal statybos rangą, tiek ir pagal projektavimo darbų rangą reglamentuojančias teisės
normas rangovas vykdo savo įsipareigojimus pagal užsakovo užduotį, kuri rangovui yra
privaloma.
Vėdinimo sistemos neefektyvų darbą lėmė tinkamo šilumos šaltinio neįrengimas ir
nebuvimas vėdinimo sistemoje. Tačiau pagal šalių pasirašytą sutartį ir atsakovo pateiktą ieškovui
techninę užduotį atsakovas nebuvo užsakęs įrengti oro tiekimo sistemose pašildymo sistemos.
Šalys pripažino, kad tokia sistema buvo būtina ir ji nebuvo nei užsakyta, nei įrengta. Ieškovas,
119
atlikdamas darbus, nesprendė šilumos šaltinio klausimo. Pažymėtina, kad pagal CK 6.702
straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 6.704 straipsnio 3 punktą tiek rangovas, tiek ir užsakovas yra
įpareigoti bendradarbiauti rangovui atliekant darbus ir derinant parengtus techninius
dokumentus, o CK 6.703 straipsnio 2 dalyje nustatyta rangovo atsakomybė už techninių
dokumentų trūkumus: neatlygintinai ištaisyti techninių dokumentų trūkumus ir atlyginti
nuostolius, jeigu rangos sutartis nenustato ko kita.
nutartis civilinėje byloje UAB „Pineka“ v. UAB „Liuks“, bylos Nr. 3K-3-128/2009
ATLYGINTINŲ PASLAUGŲ TEIKIMAS

Dėl šalių sudarytos teisinių paslaugų sutarties
Šalys susitarė dėl valandinio atlygio ieškovui už jo suteiktas paslaugas. Esant tokiam
susitarimui, ieškovas, pareiškęs ieškinį dėl neišmokėto atlyginimo, turi įrodyti, kokias paslaugas
jis suteikė ir kiek tam sugaišo laiko. Šiuo atveju ieškovo kasatoriui apmokėti išrašytos sąskaitos–
faktūros nėra pakankamas įrodymas, nes tai asmens, reikalaujančio atlygio, vienašališkai
surašytas dokumentas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepagrįstai rėmėsi argumentu,
kad kasatorius nepareiškė pretenzijų ieškovui (advokatui) dėl suteiktų paslaugų kiekio ir
kokybės. Tokia motyvacija teismas perkėlė įrodinėjimo naštą kasatoriui, tuo tarpu šiuo atveju ne
kasatorius turėjo paneigti ieškovo suteiktų paslaugų apimtį, bet ieškovas turėjo įrodyti, kiek ir
kokių paslaugų jis suteikė kasatoriui, t. y. leistinais įrodymais patvirtinti aplinkybes, kuriomis jis
grindė ieškinio reikalavimą priteisti nurodyto dydžio atlygį už paslaugas (CPK 178 straipsnis).
Pagal CK 1.93 straipsnio 2 dalį įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos
nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto,
remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti. Apeliacinės instancijos teismas vadovavosi šia
norma, tačiau neatsižvelgė į tai, kad įstatyme įtvirtinta ir šios taisyklės išimtis (CK 1.93
straipsnio 6 dalis). Pagal CK 1.93 straipsnio 6 dalies 4 punktą teismas gali netaikyti draudimo
remtis liudytojų parodymais, jeigu, atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį
bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų
sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Šioje byloje šalys buvo sudariusios teisinių
paslaugų sutartį, pagal kurią ieškovas įsipareigojo atstovauti kasatoriui teisme nagrinėjamoje
civilinėje byloje. Santykiai iš tokios sutarties yra fiduciarinio (pasitikėjimo) pobūdžio, todėl
apeliacinės instancijos teismas, vertindamas atsiskaitymo pagal nurodytą sutartį aplinkybes,
privalėjo spręsti dėl CK 1.93 straipsnio 6 dalies 4 punkto normos, įgalinančios netaikyti
draudimo remtis liudytojų parodymais, taikymo galimybės.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 3 d. nutartis
civilinėje byloje N. K. v. L. A., bylos Nr. 3K-3-298/2009
Dėl iš atlygintinų paslaugų sutarties kilusios civilinės atsakomybės

Kai sutartis sudaryta dėl paslaugų teikimo, jų teikėjo įsipareigojimų ribos turi būti
apibrėžtos tiek kiekybiniu, tiek kokybiniu aspektu, t. y. nagrinėjant tokį ginčą būtina nustatyti, ką
teikėjas įsipareigojo daryti ir kokius reikalavimus turi atitikti suteikta paslauga. Sprendžiant dėl
sutartinės atsakomybės už netinkamą atlygintinų paslaugų teikimą, turi būti įvertinta, ar paslaugų
teikėjo veiksmai atitinka CK 6.717 straipsnio taisykles, kurios įpareigoja teikėją teikti veikti
sąžiningai, protingai, kad paslaugų teikimas labiausiai atitiktų kliento interesus, atsižvelgiant į
paslaugų rūšį, laikytis nusistovėjusios praktikos ir atitinkamos profesijos standartų, neteikti
paslaugų, jeigu kliento nurodymai prieštarauja įstatymams, nusistovėjusioms profesinės veiklos
ir etikos taisyklėms, standartams, sutarties sąlygoms ir t. t. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad
tokio ginčo atveju teismas faktines bylos aplinkybes turi įvertinti ir pagal CK 6.724 straipsnyje
nustatytas subsidiaraus kitų CK normų, inter alia, bendrųjų rangos sutarties nuostatų, taikymo
paslaugų sutartims taisykles.
120
1 d. nutartis civilinėje byloje AB If P&C Insurance AS v. UAB „Įrengimas“, bylos Nr. 3K-3-
516/2009
DISTRIBUCIJA
Dėl distribucijos sutarties kvalifikavimo
Teisėjų kolegija sutinka su teismų padaryta išvada, kad šalių sudaryta sutartis
kvalifikuotina distribucijos sutartimi ir nėra teisinio pagrindo sutikti su kasatoriaus argumentais,
jog šalių buvo sudaryta didmeninio pirkimo–pardavimo sutartis, kurią reglamentuoja CK 6.371
straipsnio nuostatos. Byloje nekonstatuota, kad pirkėjas įsigydamas prekes iš tiekėjo
(kasatoriaus) būtų siekęs jas turėti nuosavybės ar patikėjimo teise, o turėjo tikslą perparduoti
tretiesiems asmenims, t. y. prekybos tinklams, siekiant gauti atlyginimą už tokį prekių platinimą.
Sutarties Priede Nr. 2 nurodyta tai, jog tiekėjas, siekiant padidinti jo platinamų prekių tiesioginių
pardavimų vartotojui apimtis, taip pat pateikti informaciją apie tiekėją, jo platinamas prekes
mažmeninės prekybos vietose, įsipareigoja mokėti pirkėjui prekių platinimo atlyginimą. Teismai
pagrįstai konstatavo, kad atsakovas (kasatorius), sudarydamas ginčo sutartį su pirkėju, tikėjosi,
kad pirkėjas perparduos prekes tretiesiems asmenims, taip pat užsiims jų platinimu. Tai atitinka
distribucijos sutartį.
nutartis civilinėje byloje UAB „Mineraliniai vandenys“ v. UAB „Ream“, bylos Nr. 3K-3-
148/2009
VEŽIMAS
Dėl CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punkte nustatyto trejų metų ieškinio senaties termino
Konvencijos 32 straipsnio 1 punkto nuostata dėl trejų metų ieškinio senaties termino
taikytina bet kurios iš vežimo sutarties šalių ieškiniui, jeigu konstatuojami atsakovo tyčiniai
veiksmai. Lietuvos Respublikos CK 6.248 straipsnyje, reglamentuojančiame kaltę kaip civilinės
atsakomybės sąlygą, kaltės forma nesiejama su tuo, ar asmens veiksmai pasireiškia veikimu, ar
neveikimu. Lietuvos teisėje pripažįstamas tiek tyčinis veikimas, tiek tyčinis neveikimas (CK
6.246 straipsnis). Taigi CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punkto nuostata dėl trejų metų ieškinio
senaties termino aiškintina kaip taikytina tiek tyčinio neteisėto veikimo, tiek tyčinio neteisėto
neveikimo, pripažįstamų tyčiniais neteisėtais veiksmais pagal CK 6.246 ir 6.248 straipsnius,
atveju. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šalis siejo ilgalaikiai pasitikėjimu pagrįsti sutartiniai
santykiai, kasatorius žinojo apie savo prievolę ir jos dydį, ją pripažino pasirašydamas su ieškovu
tarpusavio skolų suderinimo aktą ir neginčijo, tačiau sąmoningai vengė vykdyti. Bylos
nagrinėjimo metu kasatorius gynėsi tik ieškinio senatimi, tačiau nenurodė jokių aplinkybių,
kurios būtų trukdžiusios jam laiku ir tinkamai įvykdyti prievolę ieškovui. Tokie kasatoriaus
veiksmai – sąmoningas vengimas atsiskaityti – pagal CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punktą
vertintini kaip tyčinis neveikimas ir yra pagrindas taikyti Konvencijoje nustatytą trejų metų
ieškinio senaties terminą. Kasatoriaus tyčinis neveikimas byloje konstatuotas ne dėl to, kad
ieškovas tam tikrą laiką nesikreipė į teismą, o savarankiškai vertinant paties kasatoriaus
veiksmus: prievolės fakto ir dydžio pripažinimą, tačiau vengimą atsiskaityti be jokių konkrečių
priežasčių, motyvuojant vien tik praleistu terminu pareikalauti atsiskaitymo.
d. nutartis civilinėje byloje V. J. įmonė „Vilija“ v. UAB „Krautoma“, bylos Nr. 3K-3-58/2009
Dėl vežėjo atleidimo nuo atsakomybės CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto

c papunkčio pagrindu
Kasatoriaus manymu, jis turi būti atleistas nuo atsakomybės CMR konvencijos
17 straipsnio 4 punkto c papunkčio pagrindu... Ryšį tarp žalos kroviniui ir ypatingos rizikos
121
aplinkybių egzistavimo kasatorius grindžia tuo, kad vežėjo vairuotojai neturėjo galimybės stebėti
krovimo eigos, krovinys nugabentas su nepažeistomis plombomis, transporto priemonė buvo
pakrauta, nepaliekant laisvos vietos, tai, jo manymu, rodo, jog buvo pakrautas mažesnis prekių
kiekis, nei nurodyta važtaraštyje.
Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas atleisti atsakovą nuo atsakomybės, įvertino tai,
kad pats atsakovas nevykdė savo pareigos, nustatytos CMR konvencijos 8 straipsnio 1 ir
2 punktuose, įpareigojančiuose vežėją patikrinti, ar teisingai nurodytas krovinio vietų skaičius, jo
ženklinimas ir numeracija važtaraštyje, bei krovinio ir pakuotės išorinę būklę, o to negalint
padaryti – motyvuotai nurodyti važtaraštyje. Šių veiksmų neatlikus laikoma, kad krovinio vietų
skaičius, jo žymėjimas ir numeracija atitinka važtaraščio įrašus (CMR konvencijos 9 straipsnio
2 punktas)... Šiuo atveju reikšminga yra tai, kad vežėjas galimybę atleisti jį nuo atsakomybės
grindžia ne krovimo defektais, netinkamu krovinio išdėstymu, netinkamo vežamam kroviniui
aplinkos režimo parinkimu ar pan., bet būtent tomis aplinkybėmis, kurias pats privalėjo patikrinti
(krovinio vietų atitiktis nurodytoms važtaraštyje). Teismo nustatyti faktai rodo, kad vežėjo
vairuotojai elgėsi neapdairiai, o vežėjas, žinodamas (turėdamas žinoti), kad jo darbuotojas
neturės realios galimybės suskaičiuoti krovinį, nesiėmė priemonių situacijai pakeisti, ir taip
prisiėmė riziką. Teismas pagrįstai pripažino, kad nagrinėjamu atveju esant paties vežėjo
nerūpestingumui ir jam pačiam neatlikus pareigų, nustatytų CMR konvencijos 8 straipsnio 1 ir
2 punktuose, nėra pakankamo pagrindo pripažinti buvus rizikos faktorių, atleidžiantį vežėją nuo
atsakomybės.
balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje UAB „IF draudimas“ v. UAB „Artūro transportas“ ir
kt., bylos Nr. 3K-3-165/2009.
Dėl CMR konvencijoje numatyto ieškinio senaties termino ir jo atnaujinimo pagrindų

Subrogaciniam reikalavimui taikomos normos, siejančios nukentėjusį ir žalą padariusį
asmenį. Ieškovas reikalavimo teisę perėmė iš UAB „Girteka“, kuri pripažinta vežėju ir yra
atlyginusi nuostolius krovinio gavėjui. Taigi UAB „Girteka“ įgijo regreso teisę kito vežėjo,
vykdžiusio vežimą ir praradusio krovinio dalį, atžvilgiu. Vežėjų tarpusavio regresinių
reikalavimų taisykles nustato CMR konvencijos 39 straipsnis. Šio straipsnio 4 punkte nustatyta,
kad 32 straipsnio nuostatos dėl senaties termino taikomos ir ieškiniams, kuriuos vežėjai pateikia
vieni kitiems. Vadinasi, šiems reikalavimams taip pat taikomas vienerių metų ieškinio senaties
terminas. Tačiau CMR konvencijos 39 straipsnio 4 punkte nustatyta kita senaties termino
pradžia: šis terminas prasideda arba nuo tos dienos, kai buvo paskelbtas galutinis teismo
sprendimas, kuriuo nustatoma būtina sumokėti kompensacinė suma, arba, jeigu tokio sprendimo
nėra,– nuo faktinio atlygio mokėjimo dienos.
Kolegija sutinka su atsakovo argumentais, kad ieškovas yra įmonė, kuri užsiima
draudimo veikla, jos tikslas – pelno siekimas, todėl veikia savo rizika ir jam taikomi griežtesni
reikalavimai dėl savo teisių ir pareigų žinojimo, taip pat griežtesni atsakomybės už savo veiklą
standartai. Tačiau griežtesnių standartų taikymas nereiškia, kad tokiais atvejais termino
atnaujinimas iš viso negalimas. Bylą nagrinėję teismai svarbia termino praleidimo priežastimi
pripažino tą aplinkybę, jog teismuose buvo nagrinėjama kita UAB „Girteka“ ir kasatoriaus byla,
kurioje buvo sprendžiamas ginčas dėl užmokesčio už vežimą.
balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje UAB „IF draudimas“ v. UAB „Artūro transportas“ ir
kt., bylos Nr. 3K-3-165/2009.
Dėl vežėjo civilinės atsakomybės ribojimo

Taikant CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalį kartu su Kelių transporto kodekso 46
straipsnio 5 dalimi vežėjo didelis neatsargumas pagal bylos aplinkybes gali būti prilyginamas
tyčiniams veiksmams. Lietuvos teisėje didelis neatsargumas suprantamas kaip paprasčiausių
atidumo ir rūpestingumo taisyklių nepaisymas. Vežėjo didelis nerūpestingumas tais atvejais, kai
122
krovinys prarandamas dėl vagystės, nustatomas atsižvelgiant į krovinio gabenimo organizavimą
(maršrutą, trukmę, išvykimo laiką ir kt.) ir jo vykdymą (tikslių nurodymų davimą vairuotojui,
bendradarbiavimą su gavėju, t. y. kad krovinys būtų priimtas nustatytoje vietoje ir laiku, kad
nereikėtų daryti pertraukų, sustojimų ar laukimų nesaugioje aplinkoje, gabenimo pertraukų
pasirinkimą ir darymą tik neatidėliotinais ar kitais būtinais atvejais, užtikrinant krovinio
saugumą, ir kt.) tokiu būdu, kad būtų užtikrintas krovinio išsaugojimas. Nesugebėjimas
nugabenti krovinio jo neišsaugojus nesudėtingo vietinio gabenimo atvejais teismo gali būti
pripažintas kaip didelis neatsargumas, prilygintas tyčiniams veiksmams.
14 d. nutartis civilinėje byloje UADB „ERGO Lietuva“ v. UAB „Transtira“, bylos Nr. 3K-3-
172/2009
Dėl CMR konvencijos nuostatų dėl vežėjo atsakomybės

CMR konvencijos 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad visi susitarimai, kuriais tiesiogiai
ar netiesiogiai nukrypstama nuo šios Konvencijos, laikomi negaliojančiais; tokio susitarimo
negaliojimas nesukelia kitų sutarties nuostatų negaliojimo. Taigi, sprendžiant, ar šalys susitarimu
dėl baudų už pavėluotą transporto priemonių pateikimą nustatė kitokią nei CMR konvencijoje
vežėjui atsakomybę, pažymėtina tai, jog pavėluotas transporto priemonės pateikimas ir krovinio
pristatymo termino pažeidimas (viršijimas) yra tiesiogiai susiję. Šalys CMR konvencijos 1
straipsnio 1 punkto prasme susitaria dėl prievolės atlikti pervežimą; CMR konvencijos
reglamentuojama vežėjo atsakomybė už krovinio pristatymą ne laiku suponuoja išvadą, kad
pavėluotas transporto priemonės pateikimas savaime reikšmingas tiek, kiek pavėluota pristatyti
krovinį. Teisėjų kolegija laiko, kad bylą nagrinėję teismai teisingai vertino, jog netesybų už
pavėluotą transporto priemonių pateikimą taikymas gali lemti CMR konvencijoje nenustatytą
dvigubą atsakomybę; susitarimas dėl vežėjo didesnės nei CMR konvencijos nustatytos
atsakomybės neatitinka Konvencijos 23 straipsnyje įtvirtintų taisyklių.
11 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Balthana“ v. UAB „Baltcargo“, bylos Nr. 3K-3-213/2009.
Dėl tarptautinio krovinių vežimo santykių kvalifikavimo

Tarptautinio pervežimo dalyvių sudarytos pagalbinės sutartys kvalifikuojamos autonomiškai,
t. y. pagal jų faktinį turinį; atitinkamai turi būti sprendžiama dėl iš šių sutarčių atsiradusiems
santykiams taikytinos teisės ir jų šalių tarpusavio teisių ir pareigų bei sutartinės atsakomybės.
Asmens statusas sutartyje su vienu pervežimo santykių dalyviu savaime nelemia jo statuso
sutartyje su kitu pervežimo dalyviu. Kai su faktiniu vežėju sutartį sudaro asmuo, kurį su siuntėju
sieja krovinių ekspedicijos sutartis (kaip nagrinėjamu atveju savo statusą įvardija kasatorius),
tokios sutarties turinys nėra iš anksto nulemtas, ji turi būti kvalifikuojama pagal bendrąsias
sutarčių kvalifikavimo taisykles.
Jeigu ekspeditorius savo vardu sudaro vežimo sutartį su vežėju, tai santykiuose su kita
sutarties šalimi jis veikia jau ne kaip ekspeditorius, o kaip siuntėjas (CK 6.808 straipsnio 1 dalis);
tokiai sutarčiai taikoma CMR konvencija, jeigu sutartis atitinka 1 straipsnyje įtvirtintus
požymius: vežama kelių transporto priemone, vežama sausumos keliais, vežama už užmokestį,
krovinio išsiuntimo ir gavimo vietos yra skirtingose valstybėse, krovinio išsiuntimo ir (ar)
gavimo valstybės yra CMR konvencijos narės.
d. nutartis civilinėje byloje UAB „Jutatransa“ v. UAB „Girteka“, bylos Nr. 3K-3-177/2009
Dėl neribotos civilinės atsakomybės taikymo pagal CMR konvencijos 29 straipsnio
1 dalį
Negalima sutikti su kasacinio skundo argumentais, kuriais teigiama, kad, didelį vežėjo
neatsargumą kvalifikuojant pagal CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalį, turi būti, be kita ko,
123
nustatytas subjektyvusis požymis, t. y. kad faktinis vežėjas (jo vairuotojas) turėjo numatyti
galimas tokio nerūpestingo elgesio pasekmes (numatė žalos atsiradimo tikimybę) ir kad faktinis
vežėjas nesistengė tokių pasekmių išvengti, ignoruodamas apsaugos ir atsargumo priemones,
kurios kiekvienam būtų buvusios aiškios. CMR konvencijos nuostatos, be kita ko, išdėstytos ir
autentiškuose konvencijos tekstuose, nepatvirtina tokio kasatoriaus teiginio pagrįstumo. Teisėjų
kolegija sutinka su ieškovo atsiliepimo į kasacinį skundą argumentais, kad toks, kaip kasatoriaus
pateikiamas, aiškinimas suponuoja išvadą apie poreikį nustatyti netiesioginės tyčios kaltės
formą. Kadangi sąvoka „tyčia“ apima tiek tiesioginę (sąmoningas siekimas žalos), tiek ir
netiesioginę (sąmoningas leidimas žalai atsirasti) tyčias, tai pripažintinas pagrįstu ieškovo
atsiliepimo į kasacinį skundą argumentas, jog sąvokos „didelis neatsargumas“ turinio negali
sudaryti tyčiai būdingi kaltės elementai, nes priešingu atveju didelio neatsargumo būtų
neįmanoma atriboti nuo tyčios. Konstatuotina, kad CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalyje
įtvirtinta „kaltė, kuri prilyginama tyčiniams veiksmams“ aiškintina taip, kad žodis prilyginama
nereiškia būtinybės vežėjo, kuriam taikoma atsakomybė, kaltėje nustatyti ne tik objektyvius, bet
ir subjektyvius sąmoningo sutarties pažeidimo bei padarinių numatymo ir nesistengimo jiems
užkirsti kelio elementus. Remiantis išdėstytais argumentais konstatuotina, kad CMR konvencijos
29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąvokos „kaltė, kuri prilyginama tyčiniams veiksmams“ turinį
sudaro bylą nagrinėjančio teismo nacionalinės teisės nuostatos, susijusios su skolininko kaltės
forma ir laipsniu, kuris pagal teisinius padarinius prilyginamas tyčiai. Lietuvos civilinėje teisėje
esant sutartinei civilinei atsakomybei pagal neigiamus teisinius padarinius tyčiai yra
prilyginamas didelis neatsargumas (CK 6.252 straipsnio 1 dalis).
nutartis civilinėje byloje UAB „If draudimas“ v. UAB „DSV Transport“, bylos Nr. 3K-3-318/2009.
Dėl atlyginimo vežėjui, kai dėl vagystės vežimo metu prarandama dalis krovinio
Teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovas įgijo teisę į
visą užmokestį, nes įvykdė sutartinę pareigą pervežti krovinį, padaryta neįvertinus ir
neišanalizavus byloje nustatytų aplinkybių visumos. Pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai
atmetė atsakovo argumentus, kad ieškovas neturi teisės gauti užmokesčio už pervežimą, nes
vežimo metu dėl vagystės prarado krovinio dalį. Be to, pirmosios instancijos teismo išvada, kad,
nepaisant to, jog krovinio dalis pavogta, ieškovas turi teisę gauti užmokestį, nes, po vagystės
nepareikalavęs nutraukti vežimo, bet, priešingai, nurodęs vežėjui papildomai pakrauti krovinio,
kad užpildytų atsiradusias tuščias erdves, atsakovas prisiėmė pareigą sumokėti užmokestį už
vežimą, padaryta nenurodant jokios teisės normos. Pažymėtina, kad nurodyta išvada neatitinka
CMR konvencijos 23 straipsnio 4 dalies, pagal kurią turi būti kompensuojamas visas užmokestis
už vežimą, muitų rinkliavas ir mokesčius bei kitos su krovinio vežimu susijusios išlaidos, jeigu
prarastas visas krovinys, ir proporcingai nuostolio dydžiui, praradus dalį krovinio; kiti nuostoliai
nekompensuojami. Ši taisyklė suponuoja išvadą, kad atsižvelgiant į prarasto krovinio vertę gali
būti mažinamas ir mokėtinas užmokestis už vežimą.
nutartis civilinėje byloje UAB „MS Transport“ v. UAB „Nodora“, bylos Nr. 3K-3-267/2009
Dėl keleivio vežimo sutarties

Viena keleivio vežimo sutarties šalis arba trečiasis asmuo, kurio naudai tokia sutartis
sudaroma (keleivis), visais atvejais yra fizinis asmuo, tai yra vienas iš vartojimo sutarties
požymių.
Vertindama keleivio ir vežėjo sutartinius santykius vartojimo sutarties požymių aspektu,
teisėjų kolegija pažymi, kad keleivio vežimo sutarties dalykas yra specifinė paslauga – keleivio
nugabenimas į paskirties punktą, ir šios paslaugos gavėju (keleiviu), minėta, gali būti tik fizinis
asmuo. Vertinant keleivio vežimo sutartį pagal kitą vartojimo sutarties požymį – sutarties
sudarymo tikslą, būtina skirti vežimo, kaip tokio (nagrinėjamos bylos atveju – skrydžio), ir
asmens kelionės tikslus. Pabrėžtina, kad vežimas, kaip toks (nagrinėjamos bylos atveju –
124
skrydis), yra siauresnė sąvoka nei kelionė ir apima tik kelią nuo išvykimo punkto iki paskirties
punkto. Taigi, keleivio vežimo oru sutarties dalykas yra skrydis, kaip toks; sutartimi tenkinamas
asmeninis keleivio poreikis patekti į paskirties punktą, kuris negali būti laikomas susijusiu su jo
verslu ar profesija, nes asmens kelionės tikslas (t. y. jo veikla atvykus į paskirties punktą) yra už
keleivio vežimo sutarties ribų. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad keleivio
vežimo sutartis laikytina vartojimo sutartimi, kurios silpnesnioji šalis yra keleivis, esantis
akivaizdžiai nelygiavertėje padėtyje su kita sutarties šalimi – vežėju.
1 d. nutartis civilinėje byloje M. L. v. Air Baltic Corporation AS, bylos Nr. 3K-3-541/2009
Dėl keleivio vežimo sutarties sąlygos dėl teismingumo

Nesąžiningų vartojimo sutarčių sąlygų apibrėžtis yra įtvirtinta CK 6.188 straipsnio 1 ir
2 dalyse, kuriose nustatyta, kad negaliojančiomis gali būti pripažintos sąžiningumo kriterijams
prieštaraujančios vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos, jeigu jos
iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus.
Vertindama ginčo sutarties sąlygą dėl teismingumo, teisėjų kolegija pažymi, kad vartojimo
sutarties sąlyga, nustatanti, jog ginčai, kylantys iš tokios sutarties, sprendžiami vežėjo
(stipresniosios sutarties šalies) buveinės valstybės teismuose, apriboja vartotojo pasirinkimą ir
įpareigoja jį bylinėtis paslaugos teikėjo valstybės teisme, ir taip pažeidžia šalių teisių ir interesų
pusiausvyrą vartotojo nenaudai, nepagrįstai suvaržo jo galimybę pareikšti ieškinį, nes gali lemti
neprotingus tokio kreipimosi į teismą kaštus, ypač tais atvejais, kai kreipiamasi dėl palyginti
nedidelės standartinės kompensacijos sumos, kaip nagrinėjamos bylos atveju. Taigi, tokia
vartojimo sutarties sąlyga atitinka CK 6.188 straipsnio 2 dalies 18 punkte nustatytus požymius ir
laikytina nesąžininga.
PASKOLA
Dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta ir apsimestinio sandorio teisinių
pasekmių taikymo
CK 6.193 straipsnio nuostatos taikytinos sprendžiant ne tik dėl tam tikra objektyvia
forma (pavyzdžiui, raštu) užfiksuotos sutarties sąlygų reikšmės, bet ir dėl tokia sutartimi
prisiimtų teisių ir pareigų tikrumo, fiktyvumo ir (arba) apsimestinumo, taip pat nustatant
tikruosius santykio šalių ketinimus, kuriuos dėl tam tikrų priežasčių šalys siekė (tebesiekia)
nuslėpti nuo trečiųjų asmenų.
Paskolos sutarties pripažinimas negaliojančia (niekine) ir paskolos sutarties pripažinimas
nesudaryta yra du skirtingi civilinių teisių gynimo būdai. Atsižvelgiant į paskolą kaip realinę
sutartį (CK 6.870 straipsnio 2 dalis), pinigų arba daiktų perdavimas reikšmingas sandorio
sudarymo faktui konstatuoti, nes toks sandoris pripažįstamas sudarytu tik nuo pinigų arba daiktų
perdavimo momento. Tuo tarpu nesudaryta paskolos sutartis (nesant įvykusio pinigų arba daiktų
perdavimo fakto) nėra sandorio pripažinimo negaliojančiu (niekiniu) objektas.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta (CK
6.875 straipsnio 3 dalis) nagrinėjantis teismas, nustatęs, jog pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo
paskolos gavėjui perduoti dėl to, kad ginčijama paskolos sutartis yra kitam sandoriui pridengti
sudarytas sandoris, pripažindamas ginčijamą sandorį (paskolos sutartį) nesudarytu, turi
sistemiškai taikyti ir CK 1.87 straipsnio 1 dalies nuostatą, jog taikomos sandoriui, kurį šalys iš
tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės.
Sprendžiant dėl CK 1.87 straipsnio 1 dalies nuostatos taikymo, turi būti nustatyta, kokį
sandorį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, kokios to sandorio esminės sąlygos, ar šalys dėl visų tų
esminių sąlygų susitarė, ar tokios sąlygos yra teisėtos (nedraudžiamos įstatymu) ir pan.
125
balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje M. Ž. v. R. P., bylos Nr. 3K-3-156/2009
Dėl paskolos sutarties sudarymo

Nagrinėjamoje byloje, esant pareikštam paskolos davėjo (ieškovo) reikalavimui dėl
10 000 Lt skolos pagal šalių 2006 m. gruodžio 2 d. pasirašytą paskolos raštelį iš paskolos gavėjo
(atsakovo) priteisimo (CK 6.870 straipsnio 1 dalis, 6.873 straipsnio 1 dalis), o ne paskolos
gavėjui ginčijant paskolos sutartį pagal CK 6.875 straipsnio 1 dalį, įrodinėjimo dalykas yra 2006
m. gruodžio 2 d. paskolos sutarties sudarymo, t. y. pinigų sumos, nurodytos ginčo paskolos
raštelyje, perdavimo paskolos gavėjui faktas (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Kadangi byloje
nebuvo pareikšta paskolos gavėjo reikalavimo dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta dėl
to, jog jis negavo pinigų, ir pinigų faktiško negavimo pagal 2006 m. gruodžio 2 d. paskolos
dokumentą aplinkybė nebuvo nagrinėjamos bylos įrodinėjimo dalykas, tai CK 6.875 straipsnio
1 dalies nuostatų, įtvirtinančių paskolos gavėjo pareigą įrodyti šią aplinkybę, taikymo klausimas
nebuvo aktualus. Aplinkybę, kad perdavė pinigus paskolos gavėjui (atsakovui), minėta, privalėjo
įrodyti paskolos davėjas (ieškovas) (CPK 12, 178 straipsnis). Paskolos davėjui neįrodžius, kad
pinigai pagal paskolos sutartį buvo perduoti, pripažintina, jog paskolos gavėjas faktiškai negavo
šių pinigų, nepriklausomai nuo to, rėmėsi paskolos gavėjas pinigų faktiško negavimo aplinkybe
kaip savo atsikirtimų pagrindu ar ne.
balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje G. M. v. V. V., bylos Nr. 3K-3-145/2009
Dėl paskolos teisinių santykių kvalifikavimo

Šioje byloje nustatyta, o kasacinis teismas yra saistomas teismų nustatytų aplinkybių (CPK
353 straipsnio 1 dalis), kad rašytinės formos paskolos sutartis šalių nebuvo sudaryta. Dėl to
kvalifikuojant tarp šalių susiformavusius civilinius teisinius santykius ir vertinant jų pagrindu
kylančias šalių teises bei pareigas, būtina įvertinti faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie
santykių tarp šalių pobūdį, visumą Pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą
liudijantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos
sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės versle,
atsiskaitymų už suteiktas paslaugas ar pateiktas prekes ir t. t. Teismuose ištyrus ir įvertinus
byloje surinktų įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis) nenustatytas kokių nors kitokių nei
paskolos teisinių santykių egzistavimas tarp ginčo šalių, o paneigus kitokių teisinių santykių,
kurie lemia ir prievolių tarp šių santykių šalių pobūdį, buvimą, ieškovo pateikti įrodymai – banko
pavedimai patvirtina 112 900 Lt perdavimą atsakovui paskolos sutartinių teisinių santykių
pagrindu. Šiame kontekste svarbu yra tai, kad abi ginčo šalys įrodinėjo tarp jų esant paskolos
teisinius santykius ir kėlė priešinius reikalavimus dėl paskolos grąžinimo, tačiau ieškovas
nurodytais banko pavedimais įrodė pinigų perdavimo paskolos gavėjui faktą, atsakovas,
priešingai, šio esminio paskolos sutartinių santykių elemento, t. y. kad jis perdavė ieškovui
pinigų paskolai, kuri, atsakovo teigimu, ieškovo banko pavedimais buvo grąžinama, neįrodė.
d. nutartis civilinėje byloje V. K. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-235/2009
JUNGTINĖ VEIKLA
Dėl jungtinės veiklos teisinių santykių tarp nesusituokusių asmenų vertinimo
Sąžiningumo, teisingumo ir protingumo imperatyvai įrodymų leistinumo taisyklių taikymo
aspektu šios kategorijos bylose reiškia, kad teismai turi teisę taikyti minėtą įrodymų leistinumo
taisyklės išimtį, kai yra pagrindas konstatuoti, jog gyvenusių kartu ir tvarkiusių bendrą ūkį
nesusituokusių asmenų turtinės teisės bus neapgintos vien dėl to, kad nėra jungtinę veiklą
patvirtinančio rašytinio susitarimo, nors šalių tarpusavio santykių praktika, susiklosčiusi
126
situacija, šalių ketinimai, jų elgesys siekiant tikslo ir kiti veiksmai leistų teisinius santykius
kvalifikuoti kaip jungtinę veiklą.
Ginčo atveju nuosavybės sukūrimo specifika – ne santuokos metu įgytas turtas, o jungtinės
veiklos padarinys, lemia, kad dėl kiekvieno nuosavybės teisių objekto sukūrimo turėjo būti
pasisakoma atskirai, nustatant bendro sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygas, nustatytas CK
474 straipsnyje – įnašai pinigais, kitu turtu arba dalyvavimas darbu.
d. nutartis civilinėje byloje V. G. v. V. G., bylos Nr. 3K-3-336/2009
Dėl notarine forma sudarytos sutarties aiškinimo, kvalifikuojant ginčo teisinius santykius
jungtinės veiklos sutartimi
Teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą gali įgyti labai įvairūs civiliniai
santykiai – bet kokie įstatymui neprieštaraujantys kelių asmenų tarpusavio įsipareigojimai
kooperuojant turtą ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ar siekti bendro tikslo
(CK 6.969 straipsnis). Esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra kelių asmenų turtinių,
intelektualinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus
išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas - tam tikros veiklos plėtojimas ar
tikslo siekimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003
m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. IĮ J. D. turgus ,,Marmantas”, bylos
Nr. 3K-3-749/2003; 2008 m. kovo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. ir kt. V. Ž. P.,
bylos Nr. 3K-3-181/2008). Konstatavus nurodytus požymius, sutartis kvalifikuojama kaip
jungtinės veiklos sutartis. Skiriamasis šios sutarties bruožas, leidžiantis ją atriboti nuo panašių
sutartinių teisinių santykių, – tai bendri jungtinės veiklos sutarties dalyvių interesai ir bendras jų
tikslas (sutarties dalykas).
Jungtinės veiklos sutarties dalyvių tikslo bendrumas lemia jų tarpusavio teisių ir pareigų
specifiką: nė vienas jungtinės veiklos dalyvis negali reikalauti naudos tik sau pačiam, jungtinės
veiklos partneriai dalijasi tiek gautą pelną, tiek nuostolius ir bendrai atsako pagal iš bendros
veiklos kilusias prievoles (CK 6.974-6.976 straipsniai), nepasibaigus jungtinės veiklos sutarčiai
dalyviai neturi teisinio pagrindo vienas iš kito reikalauti įnašų grąžinimo.
nutartis civilinėje byloje A. K. v. L. L., bylos Nr. 3K-3-392/2009
DRAUDIMAS
Dėl subrogacijos teisės įgyvendinimo taisyklių
Argumentas, kad vien ta aplinkybė, jog ieškovas pažeidė draudimo išmokos savo draudėjui
išmokėjimo terminą, yra savarankiškas jo subrogacijos teisės pasibaigimo pagrindas, yra visiškai
teisiškai nepagrįstas. Tai yra vidiniai draudiko ir draudėjo, iš kurio draudikas įgijo subrogacijos
teisę, santykiai, tuo tarpu minėta, kad subrogacijos teisė įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios
nustato draudėjo ir už žalą atsakingo asmens ar jo civilinės atsakomybės draudiko santykius.
Aplinkybė, kad draudikas, išmokėdamas draudimo išmoką draudėjui, pažeidė šios išmokos
mokėjimo terminą, gali turėti reikšmės tik tuo atveju, jeigu draudikas, uždelsęs išmokėti
draudimo išmoką savo draudėjui, praleidžia ieškinio senaties terminą sutartinėje ar deliktinėje
prievolėje, kurioje jis perėmė iš draudėjo kreditoriaus teises. Tokiu atveju, jeigu asmuo, kuriam
reiškiamas subrogacinis reikalavimas, reikalautų taikyti ieškinio senatį, o teismas neatnaujintų
praleisto termino, ieškinio senaties pasibaigimas būtų pagrindas reikalavimą atmesti
(CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis).
10 d. nutartis civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. Viešosios policijos apsaugos tarnyba
ir kt., bylos Nr. 3K-3-46/2009
127
Dėl draudimo išmokos dydžio nustatymo
Ta aplinkybė, kad ieškovė dar neatliko dėl gaisro sugadinto pastato atkūrimo (remonto)
darbų, nėra pagrindas mažinti jai išmokėtinos draudimo išmokos dydį PVM suma. Minėta, kad
nagrinėjamu atveju turtas buvo apdraustas atkuriamąja verte, kuri pagal Draudimo taisyklių 6.2
punktą apibrėžiama kaip suma, kurią reikia išleisti, norint įsigyti arba iš naujo pasigaminti ar
pastatyti tos pačios rūšies, būklės ir kokybės turtą. Apskaičiuojant atkuriamąją turto vertę,
įskaičiuojamos visos sumos, kurias paprastai reikia išleisti, norint atkurti sugadintą turtą iki
tokios būklės, kokios šis buvo iki draudžiamojo įvykio. Ieškovės kasaciniame skunde teisingai
pažymėta, kad, laikantis apeliacinės instancijos teismo pozicijos, jog, ieškovei neatlikus pastato
atkūrimo darbų, PVM negali būti laikomas ieškovės patirta žala, tektų daryti išvadą, kad ir kitos
sumos, reikalingos sugadintam turtui atkurti, negali būti įskaičiuotos į draudimo išmoką, nes
ieškovė realiai dar nepatyrė apdrausto turto remonto išlaidų. Tai reikštų, kad draudimo išmoka
turėtų būti apskaičiuota tik pagal faktiškai patirtas turto atkūrimo išlaidas, taigi tol, kol dėl
draudžiamojo įvykio sugadintas turtas realiai neatkurtas, draudimo išmoka apskirtai negalėtų būti
išmokėta. Tokia išvada prieštarautų ginčo šalių sudarytai turto draudimo sutarčiai, kurioje
draudimo išmokos dydžio nustatymas ir šios išmokos išmokėjimas nesiejami su faktiškai
atliktais apdrausto turto atkūrimo darbais.
d. nutartis civilinėje byloje O. V. v. UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-12/2009.
Dėl draudiko pareigos mokėti draudimo išmoką atsiradimo momento

Atsakovo kasacinio skundo argumentus, kad tuo atveju, kai šalių ginčas dėl draudimo
išmokos dydžio sprendžiamas teisme, draudiko pareiga išmokėti visą draudimo išmoką atsiranda
įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo nustatomas galutinis ir neginčijamas draudimo išmokos
dydis, teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstus. Ta aplinkybė, kad kyla šalių ginčas dėl
draudžiamojo įvykio padarytos žalos ir draudimo išmokos dydžio, nėra kliūtis draudikui,
remiantis šio įvykio administravimo metu surinktais duomenimis, draudimo išmokai apskaičiuoti
ir išmokėti. Priešingu atveju būtų pažeistos draudėjo teisės kaip įmanoma greičiau gauti dėl
draudžiamojo įvykio patirtos žalos kompensaciją.
d. nutartis civilinėje byloje O. V. v. UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-12/2009.
Dėl teisės reikalauti netesybų už termino draudimo išmokai išmokėti pažeidimą

atsiradimo momento
Dėl atsakovo kasacinio skundo argumentų, kad kai yra šalių ginčas dėl draudimo išmokos
dydžio ir šis klausimas išsprendžiamas galutinai teisme, draudikui neatsiranda atsakomybės už
pavėluotą draudimo išmokos sumokėjimą, teisėjų kolegija pažymi, jog ta aplinkybė, kad šalių
ginčas dėl draudimo išmokos dydžio sprendžiamas teismo, savaime neatleidžia draudiko nuo
draudimo sutartyje nustatytų netesybų (delspinigių) mokėjimo pareigos, jeigu teismas nustato,
jog draudikas apskaičiavo ir išmokėjo mažesnę, negu turėjo sumokėti, draudimo išmoką. Teismo
sprendimas, kuriuo nustatomas didesnis už draudiko išmokėtą draudimo išmokos dydis,
patvirtina faktą, kad draudikas netinkamai įvykdė sutartinę prievolę išmokėti draudimo išmoką
per sutartyje nustatytą terminą. Tai yra pagrindas draudiko sutartinei civilinei atsakomybei
atsirasti (CK 6.256 straipsnio 2 dalis).
nutartis civilinėje byloje O. V. v. UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-12/2009
Dėl ginčo draudimo sutarties sąlygų ir draudimo apsaugos įsigaliojimo

Vertintina, ar ginčo šalys byloje draudimo apsaugos įsigaliojimo laiką nustatė individuliai
aptartomis sąlygomis, ar pagal Sausumos transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 017
128
(toliau – Taisyklės), patvirtintų UAB „BTA Draudimas“ 20007 m. rugpjūčio 14 d. nutarimu Nr.
13, 7.1 punktą (standartinėmis sąlygomis).
Taisyklių 7.1 punkte nustatyta, kad draudimo sutartis įsigalioja polise nurodytą dieną, bet
ne anksčiau kaip sekančią kalendorinę dieną po draudimo įmokos ar pirmos jos dalies įskaitymo
į įmonės sąskaitą. Draudimo polise TPD Nr. 017302 nustatyta draudimo sutarties, kartu ir
draudimo apsaugos, įsigaliojimo data – 2007 m. gruodžio 19 d., 00:00 val. be papildomų sąlygų
ar nuorodų į standartines sąlygas, t. y. kitaip nei aptartas draudimo sutarties įsigaliojimas pagal
Taisyklių 7.1 punktą, todėl konstatuotinas buvimas individualiai šalių aptartos sutarties ir
draudimo apsaugos įsigaliojimo sąlygos, kuriai teikiama pirmenybė pagal CK 6.187 straipsnį.
Pažymėtina, kad draudimo sutarties galiojimui nėra reikšminga aplinkybė, jog ieškovo
atstovas polise pasirašė 2007 m. gruodžio 19 d. jau po draudimo objekto sunaikinimo. CK 6.991
straipsnio 1 dalyje nenustatytas reikalavimas, kad draudimo liudijimą (polisą) pasirašytų
draudėjas (ar jo atstovas), o draudimo sutartis pagal Sausumos transporto priemonių draudimo
taisyklių Nr. 017 1.7 bei 6.1 punktus – tai šios taisyklės, draudėjo raštiškas ar žodinis prašymas
sudaryti draudimo sutartį ir draudimo polisas.
d. nutartis civilinėje byloje UAB „Jujūra“ v. UAB „BTA draudimas“, bylos Nr. 3K-3-263/2009
DELIKTŲ TEISĖ
Dėl ABTĮ, CPK ir CK taikymo priteisiant žalą, atsiradusią dėl reikalavimo užtikrinimo
priemonių taikymo administracinių bylų teisenoje
Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnyje suteikiama teisė pareiškėjui
administracinėje teisenoje naudotis reikalavimo užtikrinimo priemone. Pareiškėjas ar kiti
asmenys (ABTĮ 71 straipsnio 1 dalyje jie vadinami proceso dalyviais) reikalavimo užtikrinimo
priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi naudotis protingai ir sąžiningai, negali ja
piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį. Civilinės atsakomybės prasme tai reiškia, kad
naudodamiesi šia teise proceso dalyviai negali daryti žalos, nes žalos padarymas
piktnaudžiaujant teise yra pagrindas civilinei atsakomybei taikyti (CK 1.137 straipsnio 3 dalis).
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šios bylos ginčo santykių dėl civilinės atsakomybės už
naudojimosi teise pažeidimų ABTĮ nereglamentuoja, o pagal ABTĮ 4 straipsnio 6 dalį CPK
negali būti vertinamas kaip įstatymas, reglamentuojantis ginčo santykį.
Byloje ginčas kilo dėl civilinės atsakomybės taikymo už naudojimosi šia teise
administracinių bylų teisenoje pažeidimą, kai žalingos pasekmės kyla administracinės bylų
teisenos dalyviui – privačiam juridiniam asmeniui. Civilinės atsakomybės taikymo klausimus
reglamentuoja Civilinis kodeksas, kurio 1.137 straipsnyje nustatytas civilinių teisių
įgyvendinimas ir pareigų vykdymas. Šio straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas piktnaudžiauti
teise, taip pat civilinė atsakomybė už žalą, kuri padaroma dėl šio draudimo pažeidimo, t. y. žalos
padarymas piktnaudžiaujant teise yra deliktas, kurio pagrindu kyla deliktinė civilinė atsakomybė.
Nurodyta norma reglamentuoja civilinių teisių ir pareigų įgyvendinimą. Teisė naudotis
reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, nustatyta ABTĮ 71 straipsnyje, yra procesinė subjektinė
teisė, tačiau šios procesinės teisės pažeidimo pasekmė – žala – patenka į civilinės teisės
reglamentavimo sritį. Dėl žalos padarymo atsiranda civilinės teisės ir pareigos (CK 1.136
straipsnio 2 dalies 5 punktas) ir tais atvejais, kai žala padaryta neteisėtai įgyvendinant procesines
teises administracinių bylų teisenoje.
Teisėjų kolegija pažymi, kad asmuo, kuriam padaryta žalos piktnaudžiaujant teise prašyti
taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, nepriklausomai nuo jo procesinės padėties, turi teisę
reikalauti šios žalos atlyginimo iš atsakingo asmens (CK 1.137 straipsnio 3 dalis).
d. nutartis civilinėje byloje UAB „Lit-Invest“ v. UAB „Paribys“, bylos Nr. 3K-3-58/2009.
129
Dėl neteisėtumo ypatumų taikant civilinę atsakomybę asmeniui, kuris administraciniame
procese prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones
Tam tikrais atvejais įstatymas suteikia teisę daryti žalą, bet tokių veiksmų nelaiko
neteisėtais, kol neperžengiamos tam tikros ribos. Jeigu asmeniui suteikiama teisė kreiptis į
teismą, o kreipiantis į teismą, - teisė prašyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tai šių
teisių įgyvendinimas pagrįstai ar nepagrįstai bet kokiu atveju sukelia ekonomiškai, finansiškai ar
kitaip nenaudingas pasekmes kitam ginčo santykių dalyviui. Šios pasekmės gali būti įvertintos
kaip žala ar nuostoliai (išlaidos bylinėjantis, susirašinėjimo su teismu ir proceso dalyviais
sąnaudos, laiko sunaudojimas ir per tai pajamų praradimas ir kt.).
Šie nuostoliai gali būti atlyginami civilinės atsakomybės tvarka, jeigu jie padaryti
neteisėtai. Tuo tarpu teisė į teismą turi būti veiksmingai įgyvendinama. Taisyklės, kad dėl
kreipimosi į teismą teisės įgyvendinimo bet kokiomis sąlygomis padaryti nuostoliai
suinteresuotam asmeniui atlyginami visiškai, nebūtų teisingas, nes tai paneigtų pačią kreipimosi į
teismą teisę ar neužtikrintų jos veiksmingo įgyvendinimo. Kaip pagrindas civilinei atsakomybei,
atsirandančiai įgyvendinant teisę, yra nurodytas žalos padarymas piktnaudžiaujant teise, bet ne
bet koks žalos padarymo faktas.
Vien reikalavimo administracinių bylų teisenoje atmetimas tam tikrais atvejais gali būti
įvertintas kaip piktnaudžiavimas teise, pavyzdžiui, jeigu reikalavimas būtų atmestas kaip aiškiai
nepagrįstas... Gali būti pateisinama ir nelaikoma neteisėtu žalos darymas įgyvendinant šią teisę,
kiek tai yra pagrįsta ir būtina, siekiant užtikrinti asmeniui veiksmingą teisę į teismą – kad
pagrįstai ir sąžiningai iškeltą ginčą dėl teisės išspręstų teismas, o jo sprendimą būtų įmanoma
įgyvendinti. Jeigu šių nuostatų konkrečiu atveju nesilaikoma, tai yra pagrindas vertinti, kad
padaryta žala buvo neteisėta – iš viso nepagrįstai padaryta ar neproporcinga siekiamam tikslui.
Nepiktnaudžiavimas šia procesine teise – tai prašymas užtikrinti reikalavimą, kai jo taikymas yra
būtinas, t. y. neišvengiamas asmens pažeidinėjamoms teisėms ginti ir yra proporcingas
siekiamam tikslui. Asmuo, kuris prašo užtikrinti reikalavimą, turi pasverti, ar jo pažeidžiamoms
ar ginčijamoms teisėms ginti būtina taikyti kito proceso dalyvio teisių apribojimus, kurie reiškia
žalos ar nuostolių tam asmeniui darymą, pavyzdžiui, stabdo ūkinę veiklą, statybas, investicijas,
verslo plėtrą; ar šie apribojimai turi būti taikomi tokiomis priemonėmis, kurios daro žalą ar yra
kitam asmeniui nuostolingos. Asmuo turi įvertinti, ar nėra kitų priemonių, kurios padėtų pasiekti
tą patį tikslą, tačiau nedarytų žalos. Taip pat asmuo turi įvertinti ir pasverti išvengiamą ir daromą
žalą ar nuostolius, t. y. kokias vertybes, kokios svarbos ir apimties savo interesus jis gina,
prašydamas reikalavimo užtikrinimo, ir kokio dydžio žala ar nuostoliai daromi kitam asmeniui
dėl jo veiksmų uždraudimo ar kitokio suvaržymo. Jeigu suvaržymai yra pernelyg dideli,
palyginus su siekiamu tikslu, tai gali būti pagrindas išvadai, kad asmuo piktnaudžiavo teise
prašydamas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Šių priemonių taikymo tikslas yra
laikinai apsaugoti asmens, kuris prašo taikyti reikalavimo užtikrinimą, interesus, o ne apsaugoti
priešingą ginčo šalį nuo rizikingų išlaidų. Statybas vykdantis asmuo pats turi vertinti, ar jis savo
veiksmais nesudarė pagrindo ir neprivertė kito asmens kreiptis į teismą prašyti nutraukti
veiksmus ir tik taip paliko asmeniui galimybę ginti savo teises. Tokie netinkami veiksmai gali
pasireikšti tuo, kad, pavyzdžiui, statytojas neteikė informacijos apie statomą objektą, jo
eksploatavimo sąlygas, būsimos ūkinės veiklos padarinius aplinkai ir gyventojams. Tokiu atveju
statytojas galėtų būti vertinamas kaip rizikuojantis ir nuostolius sau darantis asmuo.
Šios bylos ypatybė yra tai, kad kaip reikalavimo užtikrinimo buvo prašoma sustabdyti
statybos leidimo galiojimą. Jeigu prašoma sustabdyti statybos leidimo galiojimą, tai turi būti
įvertintos tokios aplinkybių grupės. Pirma, kiek žalos pareiškėjo interesams, teisėms ar turtui
padarys statybos leidimo įgyvendinimas, t. y. tolesnis statybos vykdymas. Ta aplinkybė, kad
nestabdant statybos bus pastatyti statiniai, turi būti vertinama dar ir tuo požiūriu, ar būtų
įmanoma išmontuoti statinį statytojo sąskaita, ar nėra kitų pažeistų teisių gynimo būdų
(pavyzdžiui, atlygintino servituto nustatymas, dalies sklypo nuoma, nuostolių atlyginimo, dalies
sklypo nuosavybės teisės perleidimas ir kt.). Antra, kiek žalos ar nuostolių kitam proceso
dalyviui padarys sprendimo vykdymo sustabdymas. Svarstydamas dėl šių aplinkybių ir
130
spręsdamas, kad yra pagrindas prašyti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, asmuo
prisiima riziką. Teismas, spręsdamas dėl civilinės atsakomybės taikymo, pagal konkrečias bylos
aplinkybes turi įvertinti, ar taikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė buvo būtina ir proporcinga,
t. y. ar asmuo sugebėjo tinkamai įvertinti jam tenkančią riziką. Asmens nesugebėjimas tinkamai
pasverti šių aplinkybių teismo gali būti įvertinta kaip jo kaltė, o žalos padarymas, prašant teismo
taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, gali būti įvertintas kaip padarytas neteisėtai –
piktnaudžiaujant teise prašyti konkrečios reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 6 d.
nutartis civilinėje byloje UAB „Lit-Invest“ v. UAB „Paribys“, bylos Nr. 3K-3-58/2009
Dėl žalos, padarytos paėmus vaizdajuostes kaip daiktinius įrodymus ir jų negrąžinus

Kai byloje nustatyta, kad iš UAB „Drevida“ paimtos vaizdajuostės – neteisėtos ir
neteisėtai platintos komerciniais tikslais kūrinių kopijos, nėra teisinio pagrindo konstatuoti
kasatorių teisių pažeidimą dėl šių daiktų negrąžinimo. Teismai pagrįstai nurodė, kad patys
ieškovai (kasatoriai), pažeisdami autorių teises, elgėsi neteisėtai (ATGTĮ 15 straipsnio 2 dalis, 64
straipsnis (1999 m. gegužės 18 d. Nr. VIII-1185 įstatymo redakcija). Pagal visuotinai
pripažįstamus teisės principus niekas negali turėti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (lot. nullus
commodum capere de sua injuria propria), o iš ne teisės negali atsirasti teisė (lot. ex injuria jus
non oritur).
d. nutartis civilinėje byloje M. T. ir kt. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-5/2009.
Dėl žalos, per ilgai vykdžius ikiteisminį tyrimą

Ikiteisminio tyrimo etapas tęsėsi daugiau kaip trejus metus, kompetentingoms valdžios
institucijoms nuolat konstatuojant netinkamą ikiteisminio tyrimo institucijų darbą, dėl ko
neabejotinai užtruko visas procesas. Tokia proceso eiga atskleidžia laikotarpius, kai nebuvo
atliekama bylai svarbių procesinių veiksmų, procesas buvo prastai koordinuojamas jame
dalyvavusių teisėsaugos institucijų ir byla daug kartų buvo grąžinta iš prokuratūros tyrimo
institucijoms papildomam tyrimui atlikti. Tokie ikiteisminio tyrimo stadijos procesiniai
trūkumai, priskirtini valstybės institucijoms, negali būti pateisinami bylos sudėtingumu (žr., pvz.,
Vachev v. Bulgaria, no. 42987/98, judgment of 8 July 2004).
Analizuojant kasatorių (jų gynėjo) elgesį šioje konkrečioje byloje, galima teigti, kad nors
jų byloje pateikti skundai nebuvo tenkinti, taigi proceso daug neprailgino, tačiau šių skundų
pateikimas sukelia tam tikrų abejonių dėl to, ar šie asmenys iš tikrųjų siekė, jog procesas būtų
greitai pabaigtas. Taigi, vertinant kasatorių (jų gynėjo) veiksmus nagrinėjamoje byloje, galima
tvirtinti, kad šie veiksmai šiek tiek užtęsė proceso eigą, tačiau lemiamą reikšmę proceso trukmei
turėjo nekokybiškas valstybės institucijų darbas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinio proceso trukmės atitiktį Konvencijos 6 straipsnio
1 dalies nuostatoms lemia ne laiko, kurį tęsėsi šis procesas, trukmė savaime, t. y. konkretus metų
skaičius, bet neadekvati bylos nagrinėjimo trukmei civilinio proceso eiga, kai procesas buvo
nepagrįstai sustabdytas ar vilkintas, t. y. jeigu procesiniai veiksmai buvo atliekami pažeidžiant
operatyvaus ir koncentruoto civilinio proceso reikalavimus.
Valstybės institucijų veiksmai baudžiamajame procese stokojo operatyvumo, tai
neišvengiamai lėmė ilgesnę civilinės bylos nagrinėjimo trukmę, už kurią atsakomybę turėtų
prisiimti vis dėlto valstybė. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad civilinę bylą nagrinėjęs
teismas atsakingas už šiuos nepateisinamo pobūdžio delsimus: bylos nagrinėjimas iš esmės buvo
pradėtas praėjus aštuoniems mėnesiams po civilinės bylos iškėlimo; pasitaikė bylos nagrinėjimo
atidėjimo atvejų, nenurodant jokių priežasčių; buvo delsiama skiriant teismo posėdžius (pvz.,
2004 m. ir 2006 m. vasaros laikotarpiu byla nebuvo nagrinėjama, nors procesas ir taip jau buvo
užsitęsęs); ne visada pagrįstai buvo tenkinami ieškovų (jų advokato) prašymai atidėti bylos
nagrinėjimą.
131
Teisėjų kolegija, remdamasi nurodytais motyvais, konstatuoja, kad civilinio proceso
pirmosios instancijos teisme metu nustatyta nepagrįstų delsimų, dėl kurių yra atsakingi tiek
ieškovai (jų atstovas), tiek teismas. Tačiau dėl pirmiau nurodytų motyvų, kad procesui vadovauja
ne šalys, o teismas, nagrinėjamu atveju yra pagrindas pripažinti, jog didesnė atsakomybės dėl
nepateisinamai užtrukusio civilinio proceso dalis tenka valstybės institucijai (teismui). Dėl
nurodytų priežasčių kasatorių argumentai dėl per ilgo civilinio proceso pirmosios instancijos
teisme pripažintini iš dalies teisiškai pagrįstais.
d. nutartis civilinėje byloje M. T. ir kt. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-5/2009.
Dėl žalos, padarytos per ilgai vykdžius ikiteisminį tyrimą, dydžio nustatymo
Sprendžiant dėl kasatoriui atlygintinos neturtinės žalos piniginio įvertinimo, būtina
atsižvelgti į šios konkrečios bylos aplinkybes: į tai, kad baudžiamasis persekiojimas buvo
pradėtas dėl kasatorius neteisėto elgesio, t. y. mokesčių policijos pareigūnams patikrinimų metu
nustačius, jog kasatoriaus įmonė platina komerciniais tikslais autorių teisės saugomų kūrinių
kopijas, neturėdama šių kūrinių autorių ar jų turtinių teisių turėtojų leidimo; į tai, kad nors
ikiteisminis tyrimas truko ilgą laiką, tačiau jo metu kasatoriui netaikyta procesinės prievartos
priemonių, nebuvo apribotos jo turtinės teisės, areštuojant turimą turtą ir pan. Dėl to, kad
nagrinėjamu atveju nustatytas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės pažeidimas,
atsižvelgtina į EŽTT praktiką bylose prieš Lietuvą, kuriose buvo konstatuotas proceso trukmės
pažeidimas ir kurios savo aplinkybėmis kiek įmanoma panašios į nagrinėjamą bylą (pvz.,
sprendime byloje Gečas prieš Lietuvą proceso trukmė – penkeri metai ir vienuolika mėnesių;
baudžiamoji byla nutraukta dėl senaties terminų pasibaigimo; lemiami delsimai priskirti
valstybės institucijoms (vienas iš argumentų susijęs su pakartotiniu bylos grąžinimu
ikiteisminiam tyrimui dėl pirmiau atlikto tyrimo trūkumų); konstatavus proceso trukmės
pažeidimą, pareiškėjui priteista 900 eurų neturtinei žalai atlyginti (žr., Gečas v. Lithuania, no.
418/04, judgment of 17 July 2007).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šiuos neturtinės žalos dydžiui šiuo konkrečiu atveju
nustatyti reikšmingus bylos duomenis, priteisia ieškovui (kasatoriui) 3000 Lt neturtinei žalai dėl
per ilgo ikiteisminio tyrimo atlyginti.
d. nutartis civilinėje byloje M. T. ir kt. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-5/2009
Dėl teisinės atsakomybės sąlygų

Galima tokia situacija, kai teisinis vaiko kilmės iš tėvo konstatavimas neatitinka
biologinės vaiko kilmės iš tėvo tikrovės, t. y. vaiko motinos sutuoktinis, vaiko gimimo įraše
įrašytas kaip vaiko tėvas, nėra biologinis šio vaiko tėvas, taigi ir subjektas, kuriam pagal įstatymą
gali atsirasti vaiko kilme grindžiama asmeninė pareiga išlaikyti šį vaiką. Teisėjų kolegija
pažymi, kad šios atitikties buvimas yra susijęs su labai svarbiomis vaiko ir tėvo tarpusavio
asmeninėmis bei turtinėmis teisėmis ir pareigomis, taip pat apima įstatyme nereglamentuojamus
asmeninio pobūdžio psichologinius, socialinius vaiko ir tėvo santykius, todėl atitinkamas vaiko
tėvų elgesys, užtikrinantis šios atitikties egzistavimą, yra būtina tėvų pareigų, be kita ko, ir
pareigos tvarkyti jų nepilnamečių vaikų nuosavybe esantį turtą uzufrukto teise išimtinai vaikų
interesais, tinkamo (sąžiningo, atidaus ir rūpestingo) vykdymo sąlyga.
Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais,
konstatuoja, kad vaiko motinos veiksmai (veikimas ar neveikimas), lėmę jos sutuoktinio,
nesančio biologiniu jos vaiko tėvu, taigi ir prigimtinės (vaiko kilme grindžiamos) pareigos teikti
šiam vaikui išlaikymą turėtoju, įrašymą tėvu vaiko gimimo įraše, taip sudarant sąlygas įpareigoti
tokį asmenį vykdyti pagal įstatymą ne jam, o kitam asmeniui – biologiniam vaiko tėvui –
priklausančią asmeninio pobūdžio prievolę, pripažintini netinkamu (nesąžiningu, neatidžiu ir
nerūpestingu) įstatyme (CK 3.185 straipsnio 1 dalis, 3.186 straipsnio 2 dalis) vaiko motinai, kaip
uzufruktorei, nustatytų su jos vaikui nuosavybės teise priklausančiu turtu, be kita ko, gaunamu ir
132
kaip išlaikymas, tvarkymu susijusių pareigų vykdymu. Minėta, kad tėvų, nevykdančių ar
netinkamai vykdančių savo pareigas vaikams, veiksmai ar neveikimas laikytini priešingais teisei,
t. y. neteisėtais.
d. nutartis civilinėje byloje A. K. v. I. B.-Kuzmina, bylos Nr. 3K-3-239/2009

Tuo atveju, kai žala yra sąlygota pastato defekto bendrojoje dalinėje pastato savininkų
(valdytojų) nuosavybėje (stogas-terasa su inžinerine įranga yra bendra dalinė visų
bendrasavininkių nuosavybė), o ne vieno iš bendrasavininkio asmeninėje nuosavybėje, tai
atsiradusią žalą turi atlyginti kaltas dėl žalos asmuo, remiantis bendraisiais žalos atlyginimo
pagrindais (CK 6.263, 6.246-6.249 straipsniai). Nagrinėjamu atveju tiek asmuo patyręs žalą, ir
gavęs draudimo išmoką (trečiasis asmuo), tiek faktinė terasos, dėl kurios įrangos defektų atsirado
žala, naudotoja (atsakovė) kartu su kitais pastato savininkais (valdytojais) yra pastato
bendrasavininkai ir atsakingi už žalą be kaltės CK 6.266 straipsnio pagrindu tretiesiems
asmenims. Tačiau šiuo atveju, kai žalos padaryta vienam iš bendrasavininkių dėl pastato defekto
bendrojoje dalinėje pastato savininkų (valdytojų) nuosavybėje, CK 6.266 straipsnio nuostatos
netaikytinos. Minėta, tokiu atveju žala atlyginama bendraisiais žalos atlyginimo pagrindais.
Vadovaujantis Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi
bendrija yra ne pelno organizacija, įgyvendinanti šio namo patalpų savininkų bendrąsias teises,
pareigas ir interesus, susijusius su namo bendrojo naudojimo objektų ir įstatymų nustatyta tvarka
namui priskirto žemės sklypo valdymu, naudojimu, priežiūra ir tvarkymu. Namo bendrųjų
inžinerinių konstrukcijų ir kitų bendrojo naudojimo objektų savininkai yra butų savininkai
(valdytojai)... Daugiabučio namo savininkų bendrija negali atsakyti CK 6.266 straipsnio
pagrindu kaip statinių savininkas.
d. nutartis civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. M. K.-D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-
123/2009.
Dėl CK 6.266 straipsnio 1 dalies aiškinimo

Bylą nagrinėję teismai, atmesdami ieškovo reikalavimą, padarė išvadą, kad atsakovui VĮ
„Automagistralė“ nekilo civilinė atsakomybė už ieškovui atsiradusią žalą, nes nėra visų civilinės
atsakomybės sąlygų, o civilinė atsakomybė be kaltės CK 6.266 straipsnio pagrindu negali būti
taikoma, nes akmuo, dėl kurio įvyko eismo įvykis, laikytinas ne kelio trūkumu, bet atsitiktinai
atsiradusia kliūtimi, todėl tai neatitinka nurodytoje teisės normoje nustatytos kelio valdytojo
civilinės atsakomybės sampratos. Teisėjų kolegija su tokiu bylą nagrinėjusių teismų CK 6.266
straipsnio aiškinimu negali sutikti. Ginčo keliui yra nustatytas I aukštos priežiūros lygis turi
užtikrinti gerą techninę ir estetinę kelio būklę bei saugų eismą visą parą visais metų laikais.
Tokie kelio priežiūrai keliami reikalavimai nustatyti atsižvelgiant į jame leistiną maksimalų
važiavimo greitį, intensyvumą ir kelio paskirtį, turint tikslą užtikrinti saugų eismą automobiliais.
Tokiame kelyje bet kokios pašalinės kliūties atsiradimas gali sukelti grėsmę eismo saugumui.
Tačiau ne visos iš kelio priežiūros atsiradusios kliūtys gali būti pripažintos kelio trūkumais.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pašalinės kliūties, kurios pagal paskirtį jo važiuojamojoje
dalyje neturi būti, yra kelio trūkumas CK 6.266 straipsnio 1 dalies prasme. Į kitokių kelio
trūkumų sąvoką gali būti įtraukiami iš kelių priežiūros trūkumų atsiradę rieduliai (akmenys) ar
tam tikrų gabaritų daiktai, kurie kelia grėsmę eismo saugumui ir kurių normaliomis sąlygomis
tokiame kelyje eismo dalyviai negali tikėtis.
Teismai neatkreipė dėmesio į tai, kad CK 6.266 straipsnyje įtvirtintu objektyviosios
civilinės atsakomybės atveju nustatytinos ne keturios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos, o
trys: 1) įstatyme nurodyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktas; 2) –
žalos asmeniui padarymas; 3) įstatyme nurodyto objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų ir
padarytos žalos priežastinis ryšys. Kaltė šiuo atveju yra formaliai pašalinta iš civilinės
133
atsakomybės sąlygų. Veiksmų neteisėtumas nesiejamas su daikto valdytojo veikimu ar
neveikimu ir jo rūpestingumo klausimas nekeliamas, užtenka objektyvaus daikto su trūkumais
valdymo fakto. Teismas, nustatęs civilinės atsakomybės be kaltės sąlygas, turėtų patikrinti, ar
byloje nėra CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatytų atsakovo civilinę atsakomybę šalinančių
aplinkybių. Atsakomybę šalinančių aplinkybių įrodinėjimo pareiga tenka atsakovui (CK 6.266
d. nutartis civilinėje byloje AB „If draudimas“ v. Lietuvos automobilių kelių direkcija prie
Susisiekimo ministerijos, VĮ „Automagistralė“, bylos Nr. 3K-3-62/2009.
Dėl laukinių žvėrių padarytos žalos atlyginimo

CK 6.267 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laukinių žvėrių padaryta žala turi būti
atlyginama įstatymų nustatyta tvarka. Ši įstatymo norma reiškia, kad laukinio žvėries padaryta
žala pagal įstatymą turi būti atlyginama. Joje yra įtvirtintas konstitucinis imperatyvas, kad asmuo
turi teisę reikalauti, kad jam būtų atlyginta žala, ir ši žala jam turi būti atlyginta. Kartu
nurodytoje normoje yra nuostata, kad šis konstitucinis imperatyvas įgyvendinamas įstatymų
nustatyta tvarka. Nesant įstatymo, kuriame būtų nustatyta žalos atlyginimo tvarka, nepaneigiama
asmens teisė į laukinio žvėries padarytą žalos atlyginimą tuo atveju, kai žala atsirado susidūrus
automobiliui su prieš jį į kelią išbėgusiu laukiniu žvėrimi.
Įstatymo arba jo normos, tiesiogiai nustatančios, kad atlyginama laukinio žvėries
padaryta žala ir nustatytas subjektas privalantis ją atlyginti tuo atveju, kai žala padaryta
automobiliui susidūrus su prieš jį išbėgusiu laukiniu žvėriui, nėra. Taigi, CK 6.267 straipsnio 2
dalies nuostata, kuria įstatymų ledėjas prisiėmė pareigą nustatyti laukinio žvėries padarytos žalos
atlyginimo tvarką, neįgyvendinta. Tai reiškia, kad šiuo atveju yra įstatymo spraga, kuri negali
paneigti asmens konstitucinės teisės gauti žalos atlyginimą.
Atsakovo atstovas savo atsikirtimus remia tuo, kad laisvėje gyvena šimtai ar tūkstančiai
gyvūnų rūšių, kurie vienomis ar kitomis sąlygomis gali padaryti ar daro žalą žmogaus sveikatai,
jo turtui, ar net kelia pavojų žmogaus gyvybei. Tarp tokių gyvūnų yra vabzdžiai (erkės, uodai),
vabzdžiai (amarai, kolorado vabalai ir kt.), žinduoliai (kiškiai, kurmiai ir kt.), paukščiai
(varnėnai, žvirbliai ir kt.). Jeigu valstybė jų padarytą žalą turėtų atlyginti visais atvejais, tai
prieštarautų protingumo principui. Vertinant tokius argumentus pažymėtina, kad šioje byloje
sprendžiami ne apskritai gyvūnijos, kaip tokios, galimos žalos sukėlėjo ir atlyginimo už ją
klausimai, bet konkrečiai dėl žalos, atsiradusios susidūrus automobiliui su prieš jį staiga į kelią
išbėgusiu laukiniu žvėrimi atlyginimo klausimas.
Ginčo dėl to, kad briedis yra gyvūnijos dalis, nėra. Taip pat nėra ginčo, kad briedis yra
laukinis žvėris. Išvada, kad briedis yra žvėris, darytina ir iš Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 23
punkto, 18 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktų. Pagal Laukinės gyvūnijos įstatymo 3 straipsnio 1
dalį laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei. Ši įstatymo
nuostata apima visą laukinę gyvūniją. Taigi laisvėje esančių laukinių žvėrių, tarp jų ir briedžių,
įstatymo pagrindu savininkė yra valstybė.
CK 6.267 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamas naminių gyvūnų arba asmens žinioje
esančių laukinių gyvūnų padarytos žalos atlyginimas. Pagal savo pavojingumą aplinkai laisvėje
gyvenantis laukinis žvėris yra ne mažiau pavojingas naminiam gyvūnui arba asmens žinioje
esančiam laukiniam gyvūnui. Taigi šioje įstatymo normoje reglamentuojami panašūs santykiai
kaip ir CK 6.267 straipsnio 2 dalyje. Taigi teismai turėjo pagrindą taikyti CK 6.267 straipsnio 1
dalies analogiją.
Kadangi pagal CK 6.267 straipsnio 1 dalyje nustatytą reglamentavimą atsakomybę šalina
CK 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės, svarstytina, ar atitinkamo kelio ženklo ir kitų
kelio apsaugos priemonių buvimas negali būti vertintinas kaip CK 6.270 straipsnio 1 dalies
nuostatos, atleidžiančios nuo atsakomybės, taikymas.
d. nutartis civilinėje byloje AB „If draudimas“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-138/2009
134
Dėl sunaikinto turto atkuriamosios vertės nustatymo
Pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti yra žalos padarymo faktas, todėl turto
sunaikinimo ar sugadinimo atveju žalą patyręs asmuo turi teisę reikalauti žalos atlyginimo
nepriklausomai nuo to, ar yra turėjęs realių turto atstatymo išlaidų, ir ar iš viso ketina prarastą
turtą atkurti.
Ginčuose dėl žalos atlyginimo, kai įrodinėjimo dalykas yra žalos dydis, teismas
diskrecijos teisę dalyvauti įrodinėjimo procese turi įgyvendinti, atsižvelgdamas į tai, kad
nenustačius tikrojo žalos dydžio negali būti teisingai išspręstas šalių ginčas. CK 6.249 straipsnio,
reglamentuojančio žalos (nuostolių) nustatymą, 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad tais atvejais, kai
šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, jų dydį nustato teismas; tai reiškia, kad tuo atveju,
kai žalos padarymo faktas, kaip pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti, yra įrodytas,
ieškinys dėl žalos atlyginimo negali būti atmestas tik tuo pagrindu, kad suinteresuota šalis
tinkamai neįrodė patirtų nuostolių dydžio. Sprendimą dėl žalos atlyginimo teismas turi priimti tik
tada, kai žalos dydis nustatytas, t.y. pasiekiamas įstatyme įtvirtintas įrodinėjimo tikslas – teismo
įsitikinimas, pagrįstas patikimais, laikantis įrodinėjimo taisyklių ištirtais įrodymais.
balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje V. B. v. V. R. N., bylos Nr. 3K-3-166/2009.
Dėl valstybės pareigos atsakyti pagal deliktinę prievolę atsiradimo

Nustačius, kad TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos respublikinis bankas
nebuvo reorganizuotas, derybų su TSRS banku metu nebuvo perimta Lietuvos Respublikai
tenkanti banko aktyvų, pasyvų, rezervų dalis, 1992 m. kovo 12 d. jo veikla nutraukta, banko
aktyvai ir pasyvai, t. y. banko turtas ir įsipareigojimai, de facto Lietuvos bankui nebuvo perduoti,
o banke buvusių valiutinių indėlių grąžinimo klausimas toliau sprendžiamas Lietuvos
Respublikos ir Rusijos Federacijos tarpvyriausybinės komisijos derybomis, faktas, kad derybų
procese dar nepasiekti pozityvūs besiderančiai šaliai – nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikai
– rezultatai, todėl neišspręstas klausimas dėl valiutinių indėlių grąžinimo, negali būti laikomas
Lietuvos valstybės valdžios institucijų neteisėtu neveikimu, kaip viena iš būtinųjų valstybės
deliktinės atsakomybės sąlygų, nes derybų procese skirtingus tikslus, interesus bei pozicijas
turinčių derybų partnerių nesėkmingos pastangos rasti abi derybų šalis tenkinantį sprendimą
negali būti traktuojamos kaip neteisėtu neveikimu pasireiškiantys ir nagrinėjamos bylos
kontekste Lietuvos valstybės, kaip vienos iš tarpvalstybinių derybų partnerių, civilinę
atsakomybę lemiantys veiksmai.
balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje A. E. F. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-171/2009
Dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo, kai ieškinys pareikštas baudžiamojo
proceso tvarka, o jo dydžio klausimas perduotas spręsti civilinio proceso tvarka
Tais atvejais, kai apkaltinamuoju nuosprendžiu ar nutartimi, kuria toks nuosprendis paliktas
galioti, taikoma BPK 115 straipsnio 2 dalies išimtis, civilinės atsakomybės sąlygas nustato
teismas, priimantis apkaltinamąjį nuosprendį, nes, nesant civilinės atsakomybės sąlygų, ieškinys
turėtų būti atmestas ir nebūtų teisinio pagrindo taikyti išimtį. Jeigu teismas nustato, kad yra
sąlygos taikyti civilinę atsakomybę, pripažįsta civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o
dėl žalos dydžio nustatymo perduoda ieškinį nagrinėti civilinio proceso tvarka esant
įstatyminiams pagrindams (BPK 115 straipsnio 2 dalis), tai ieškinį nagrinėjant civilinio proceso
tvarka nebegalima iš naujo spręsti dėl civilinės atsakomybės sąlygų buvimo ir tuo pagrindu
atmesti ieškinį. Pažymėtina, kad pripažinimas teisės į ieškinio patenkinimą baudžiamajame
procese reiškia, jog ieškinys negali būti atmestas civiliniame procese. Asmenys, nesutinkantys su
apkaltinamajame nuosprendyje civiliniam ieškovui pripažinta teise į ieškinio patenkinimą, gali
skųsti nuosprendį baudžiamojo proceso nustatyta tvarka.
135
26 d. nutartis civilinėje byloje J. G. v. A. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-303/2009.
Dėl asmens, atsakingo už atsiradusią žalą nustatymo

Turto sugadinimo atveju, kai žala padaryta gaisru, asmens neteisėti veiksmai turi būti
patalpų, iš kurių kilo gaisras, savininko nesugebėjimas naudotis savo turtu taip, kad nebūtų
daroma žalos kitiems asmenims. Patalpų savininko veiksmai yra neteisėti, jei nustatomas
pavojingas, gadinantis turtą poveikis iš jo patalpų, o ne iš kitų šaltinių. Dėl kokios priežasties
kilo gaisras atsakovo patalpose, nukentėjęs asmuo neprivalo įrodinėti. Jeigu gaisro kilimo vieta
yra akivaizdi ir aiški, tai teismas turi spręsti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip rūpestingas asmuo,
galimybę numatyti gaisro kilimą ir imtis veiksmų jam išvengti. Esant tokiai situacijai patalpų
savininkas turi įrodyti, kad jis yra nekaltas dėl gaisro kilimo. Tokio elgesio privalo laikytis tiek
turto savininkas, tiek kitas jo valdytojas, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta
eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti atitinkamas patalpas.
Toks asmuo (savininkas, valdytojas, naudotojas), kurio patalpoje kilo gaisras, turėtų
įrodinėti, kad jo kaltės nėra, t. y. kad jis laikėsi visų keliamų reikalavimų, o gaisras kilo dėl
trečiųjų asmenų veiksmų, gamtos jėgų veikimo ar kitokių priežasčių, už kurias jis nėra
atsakingas. Taigi galima konstatuoti, kad gaisro priežastį turi įrodyti asmuo, kurio patalpose kilo
gaisras ir kad ta gaisro priežastis nepriklausė nuo jo elgesio.
d. nutartis civilinėje byloje UAB „If draudimas“ v. AB „Vilniaus grūdai“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-
304/2009
Dėl valstybės institucijų civilinės atsakomybės sąlygų

Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 55 straipsnyje nustatyta, kad asmenys, pažeidę
vaiko teises, įtvirtintas Konstitucijoje, Vaiko teisių apsaugos pagrindų ir kituose įstatymuose bei
teisės aktuose, reglamentuojančiuose vaiko teisių apsaugą, atsako įstatymų nustatyta tvarka.
Byloje teismų priimtuose procesiniuose sprendimuose konstatuota, kad ieškovės iš vaikų globos
namų į JAV išvežtos ir apgyvendintos įvaikinimo tikslu, nors Lietuvoje nebuvo pradėta
įvaikinimo procedūra užsienio piliečiams. Valstybės institucijų veiksmai joms atliekant ieškovių
išvežimą į užsienį teismų įvertinti kaip neteisėti, nes valstybės institucijų pareigūnai neveikė taip,
kaip jie privalėjo veikti pagal įstatymų reikalavimus (įvaikinimą, globą (rūpybą) reglamentavusio
Santuokos ir šeimos kodekse, Vaiko teisių konvencijos 20, 21 straipsniuose, Vaiko teisių
apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintos teisės normos ir kt.), poįstatyminius teisės
aktus, reglamentavusius įvaikinimo procedūrą. Dėl neteisėtų valstybės institucijų veiksmų
ieškovės išvežtos į JAV, jų grąžinimas po devynerių gyvenimo JAV metų į Lietuvos Respubliką
yra neteisėto išvežimo pasekmė, kuri sukėlė ieškovėms dvasinius išgyvenimus, depresiją, jų
paveiktus kitus sveikatos sutrikimus.
Žalos ieškovėms atsiradimą nulėmė ir tai, kad valstybės institucijos, atsakingos už
vaiko apsaugos įstatymų įgyvendinimą, nesilaikė jų reikalavimų ir, sugrąžinusios nepilnametes į
Lietuvą, nesiėmė pakankamų priemonių nepilnamečių vaikų adaptacijai Lietuvoje.
Ieškovių teisių apribojimo situacija, atsižvelgiant į patirtų neigiamų pasekmių pobūdį,
vertintina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio (teisė
į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) kontekste. Bylos duomenys rodo, kad dėl ieškovių
išvežimo į JAV buvo nutraukti joms svarbūs socialiniai ryšiai, o sugrąžinus į Lietuvą jos buvo
grąžintos į visiškai svetimą aplinką. Ieškovių jaunas amžius, kilmės šalies kalbos ir kultūros
nemokėjimas, apsunkino joms tolesnio išsilavinimo tęsimą, bendravimo galimybes, tai pabrėžia
situacijos sudėtingumą. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiame kontekste iškyla ieškovių teisių
ribojimo proporcingumo problema. Valstybės veiksmai dėl būtinybės grąžinti ieškoves po
neteisėto išvežimo galėtų būti pateisinti pagal teisėtumo ir teisėto tikslo kriterijus, tačiau
valstybės pozityviųjų pareigų pagal Konvencijos 8 straipsnį neįvykdymą rodo pakankamų
pastangų integruoti ieškoves (grąžinimo metu – paaugles) į svetimą aplinką stoka. Bylos
136
duomenys neleidžia daryti išvados, kad ieškovėms buvo užtikrinta speciali integravimo į
pasikeitusią kultūrinę, švietimo, socialinę aplinką programa, tai nulėmė ieškovių dvasinius
išgyvenimus, kurie tapo depresijos ir kitokių sveikatos sutrikimų priežastimi.
Be to, Konstitucijoje ir Konvencijoje saugomas žmogaus orumas. Asmens orumą
žeminantis elgesys gali reikštis tokių gyvenimo sąlygų, kurios sukeltų didelį stresą, rimtus
neigiamus psichologinius padarinius, sukūrimu. Ieškovių padėtis tapo pažeidžiama joms
patenkant į aptartą situaciją, tai nulėmė sunkias pasekmes ( ieškovių nesugebėjimas integruotis į
pasikeitusią aplinką ir šiuo aspektu pagalbos stoka, depresija, bandymas nusižudyti ir kt.), kurias
sukėlė valstybės institucijų netinkamas vaiko teisių apsaugą reglamentavusių teisės aktų
įgyvendinimas.
d. nutartis civilinėje byloje S. R. ir kt. v. Lietuvos valstybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-314/2009
Dėl nuostolių atlyginimo už pavėluotą krovinio pristatymą

Nustatant negautą pajamų dalį paprastai reikia laikytis tokių taisyklių: 1) vertinti, kiek
pajamų būtų gauta normaliomis sąlygomis, pvz., sklandžiai vykdant gamybą, realizavimą ar kitą
ūkinę veiklą, iš kurios gaunamas pelnas; 2) vertinti, ar dėl pažeidimo buvo padaryta žala ar
atimta galimybė gauti naudą naudojant pagrindinį objektą, kuris duotų tą naudą (jeigu negauta
pajamų dėl gamybos sutrikdymo, tai turi būti įrodytas gamybos sutrikdymo faktas, jo trukmė ir
pajamų negavimas dėl žaliavų, detalių, komplektavimo medžiagų ar kitokių gamyboje
naudojamų komponentų nepateikimo laiku); 3) turi būti nustatytas priežastinis ryšys tarp
pažeidimo ir pajamų negavimo. Tai reiškia, kad pajamų negavimas turi būti nustatytas kaip
pagrindinė ar viena iš svarbių ir pakankamų priežasčių nuostoliams atsirasti. Jeigu jie atsiranda
dėl krovinio, skirto gamybai, pavėluoto pristatymo, tai reikia įsitikinti, kad pavėluotai pristatytas
krovinys lėmė ar kaip viena iš priežasčių sąlygojo visišką ar dalinį gamybos nutraukimą. Gali
turėti reikšmės, ar tokiu atveju gamintojas iš tikro neturėjo tokių pat atsargų, ar krovinio
vėlavimo pasekmės nebuvo pašalintos kitais tiekimais. Turi būti patikimai nustatyta ir įvertinta,
ar gamintojo gamybinė ar ūkinė veikla buvo organizuota apdairiai, ar buvo dirbama be atsargų,
alternatyvių tiekimų ir kt.; 4) negautos pajamos gali būti tik tos, kurios gaunamos iš teisėtos
veiklos.
Regresinėje prievolėje kreditorius yra asmuo, kuris turi reikalavimo teisę. Tai – asmuo,
kuris yra sumokėjęs kito asmens padarytus nuostolius ir taip įgijęs reikalavimo teisę.
Reikalavimui atsirasti yra svarbios dvi aplinkybės: 1) padaryti nuostoliai (išlaidos, negautos
pajamos ir kt.); 2) jų atlyginimas nukentėjusiajam ar kitam reikalavimo teisę į žalos (nuostolių)
atlyginimą turinčiam asmeniui.
d. nutartis civilinėje byloje UAB „Amber cargo“ v. R. J., bylos Nr. 3K-3-439/2009

Prevencinį ieškinį gali pareikšti asmuo, kuriam gresia žala. Realios grėsmės aplinkybė yra
būtina prevencinio ieškinio tenkinimo sąlyga, tačiau pagal bendrąją taisyklę ji nėra
preziumuojama, todėl turi būti įrodyta ieškovo.
Sanitarinių apsaugos zonų ribos nustatomos siekiant apsaugoti gyvenamąją aplinką ir
žmonių sveikatą nuo taršos, suformuoti sveiką gyvenamąją, darbo ir poilsio aplinką. Taigi, tai,
kad teisės aktu (Taisyklių priedo 25.3 punktu) nustatyta atsakovo veiklai taikytina 50 metrų
sanitarinės apsaugos zonos riba, nurodant, kad tokiu atstumu skleidžiama cheminė ir fizikinė
tarša, viešojo reguliavimo kontekste reiškia, kad šiose ribose dėl vykdomos veiklos skleidžiama
tarša kelia pavojų gyvenamajai aplinkai ir asmens sveikatai. Sanitarinės apsaugos zonų
nustatymą reglamentuojančios viešosios teisės normos tiesiogiai ginčo santykių nereguliuoja,
tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad, teikdamas prevencinį ieškinį, ieškovas gali remtis viešajame
teisiniame reguliavime nustatytu analogiškų ieškovo įrodinėjamoms aplinkybių vertinimu,
įrodinėdamas realią žalos grėsmę kaip prevencinio ieškinio tenkinimo sąlygą. Nagrinėjamu
137
atveju CK 6.255 straipsnio taikymo prasme tai reiškia, kad dėl atsakovo vykdomos veiklos
skleidžiamos taršos egzistuoja reali grėsmė ieškovo gyvenamajai aplinkai ir sveikatai. Tokiu
atveju įrodinėjama realaus žalos pavojaus aplinkybė gali būti paneigta tik kitu sanitarinių
apsaugos zonų ribų nustatymo būdu – atliekamu vykdomos veiklos poveikio visuomenės
sveikatai vertinimu (Taisyklių 6.2 punktas).
d. nutartis civilinėje byloje K. Ž. v. V. B., bylos Nr. 3K-3-415/2009.
Dėl nuomininko neįtraukimo į bylą

Kasaciniame skunde keliamas klausimas, kad kasatorė yra netinkamas subjektas CK 6.266
straipsnyje nustatytai deliktinei civilinei atsakomybei taikyti, nes žalos padarymo metu pastato
valdymo teisė buvo perduota nuomininkui, kuris turėjo būti įtrauktas į bylą trečiuoju asmeniu.
Šiuos kasatorės argumentus teisėjų kolegija laiko nepagrįstais, nes nuomininkas turi pareigą
naudotis išnuomotu daiktu pagal sutartį ir daikto paskirtį (CK 6.489 straipsnio 1 dalis), bet,
neturi daikto savininkui priskirtos pareigos rūpintis, stebėti ir nustatinėti, jog išnuomotame daikte
nebūtų statybinių, konstrukcinių ir kitokių trūkumų, bei juos šalinti... Esant pareikštam
reikalavimui dėl žalos atlyginimo CK 6.266 straipsnio pagrindu, kasatorė, kaip pastato savininkė,
negali prieš žalos patyrusius asmenis gintis dvišaliais nuomos santykiais, t. y. nuomininko
sutartine atsakomybe jai už daikto praradimą.
d. nutartis civilinėje byloje J. B.-W. ir kt. v. A. P., bylos Nr. 3K-3-378/2009.
Dėl Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo teisinės galios sprendžiant reikalavimą
atlyginti žalą pagal CK 6.272 straipsnį
EŽTT nagrinėtos bylos dalykas yra susijęs su Konvencijos nuostatų pažeidimų nustatymu
ir nereiškia nacionaliniame teisme nagrinėtos bylos proceso pratęsimo bei nagrinėto ginčo
perkėlimo nagrinėti į EŽTT, kuris nėra vadinamoji „ketvirtoji“ instancija, skirta peržiūrėti
nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr., pvz., Kemmache v. France, no. 17621/91,
judgment of 24 November 1994, § 44). Tai reiškia, kad EŽTT sprendimas turi res judicata galią
Teismo konstatuotų atitinkamų Konvencijos nuostatų pažeidimo aspektu. Teismo priteistas
teisingas atlyginimas yra „nekvestionuojamas minimumas“, priklausantis asmeniui pagal
Konvenciją. Remiantis EŽTT praktika, valstybės turi teisinę pareigą ne tik sumokėti Teismo
priteistus pinigus, bet taip pat – imtis tam tikrų ir/ar individualiųjų priemonių, kurios padėtų
atstatyti iki pažeidimo buvusią situaciją (restitutio in integrum) (žr., pvz., Scozzari and Giunta v.
Italy (GC), nos. 39221/98, 41963/98, § 249, ECHR 2000-VIII). Valstybė gali laisvai pasirinkti
priemones ar būdus įsipareigojimams pagal Konvencijos 46 straipsnį įvykdyti (žr. ten pat).
Pažymėtina, kad tų pačių faktinių aplinkybių nurodymas kreipiantis į EŽTT ir į
nacionalinį teismą turi visiškai skirtingą paskirtį. Jeigu pirmuoju atveju jomis grindžiamas
Konvencijos nuostatų pažeidimas, tai antruoju – siekiama pagrįsti konkretų materialinį teisinį
reikalavimą ir apginti pažeistą materialinę subjektinę teisę pagal nacionalinę teisę. Taigi tuo
atveju, kai EŽTT byloje nagrinėta situacija gali sukelti Konvencijoje nereglamentuojamus
teisinius padarinius pagal nacionalinę teisę, šie padariniai turi būti įvertinami nacionaliniame
procese.
Pareiškėjos byloje EŽTT netyrė asmens materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo,
todėl šioje byloje aptariamo EŽTT sprendimo byloje B. prieš Lietuvą teiginys, jog Teismas
neįžvelgė jokio priežastinio ryšio tarp nustatyto [Konvencijos] pažeidimo ir pareiškėjos
reikalaujamos turtinės žalos (iš esmės EŽTT to ir negalėjo padaryti esant neišnagrinėto
pareiškėjos civilinio ieškinio situacijai), negali būti ieškinio civilinėje byloje atmetimo pagrindu,
t. y. neturi res judicata galios aptariamu klausimu nagrinėjant civilinę bylą.
d. nutartis civilinėje byloje A. B. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-402/2009
138
Dėl neteisėtų veiksmų pagal CK 6.272 straipsnį nustatymo
Tik faktas, jog procesiniai sprendimai, kuriais ieškovės ieškinys 1996 m. spalio 6 d.
nutartimi buvo perduotas nagrinėti baudžiamojoje byloje, bei 2003 m. sausio 3 d. nuosprendis,
kuriuo ieškovės ieškinys paliktas nenagrinėtas (šis nuosprendis Šiaulių apygardos teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 12 d. nutartimi ir Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 7 d. nutartimi
paliktas nepakeistas), nėra pripažinti neteisėtais, savaime nesuponuoja išvados dėl atitinkamų
atsakingų pareigūnų ir (ar) teismo neteisėtų veiksmų nebuvimo. Taigi pastaroji aplinkybė turi
būti nustatinėjama ne tik atsižvelgiant į instancinį procesinių sprendimų patikrinimo rezultatą,
bet ir visų bylai reikšmingų aplinkybių kontekste, pvz., teisiškai įvertinant aplinkybę dėl
kasatorės ieškinio baudžiamojoje byloje palikimo nenagrinėto po septynerius metus ir penkis
mėnesius trukusio baudžiamosios bylos nagrinėjimo, taip pat įvertinant EŽTT sprendimu
konstatuoto Konvencijos pažeidimo faktinį pagrindą sudariusių aplinkybių visetą; išsiaiškinant
galimybę kasatorei gauti reiškiamo reikalavimo patenkinimą iš tiesiogiai atsakingų asmenų;
nustatant, ar kasatorė apskritai turėjo teisę į pareikšto civilinėje byloje reikalavimo patenkinimą
ir jeigu turėjo, tai kokio dydžio, ir kt. Taigi turi būti išsiaiškinta, ar galimybė išspręsti pirminį
civilinį ieškinį prarasta apskritai ir kokio dydžio žala ieškovei padaryta.
d. nutartis civilinėje byloje A. B. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-402/2009.
Dėl gydytojų civilinės profesinės atsakomybės sąlygų

Be formaliųjų teisinių, gydytojo profesinė atsakomybė turi ir objektyviąsias ribas, jas
nubrėžia objektyvūs žmogaus organizme vykstantys biologiniai procesai bei medicinos mokslo ir
praktikos raidos lygis ir jų galimybių ribos. Medicina, kaip ir visas visuomenės pažinimo
procesas, plėtojasi ir tobulėja, tačiau neišvengiamai tenka susitaikyti su realybės faktu, kad
gydytojas gali apsaugoti ne nuo visų ligų, ir ne visos ligos gali būti išgydytos, gydydamas
pacientą, gydytojas negali padaryti daugiau nei leidžia medicinos galimybės ir ligonio būklė.
Civilinėje atsakomybėje galioja principas impossibilium nulla obligatio est (lot. - iš nieko
negalima reikalauti to, kas neįmanoma), todėl sprendžiant dėl gydytojų atsakomybės už
netinkamą gydymą reikšminga aplinkybė yra ir tai, kokias objektyvias galimybes medicinos
mokslo ir praktikos lygis suteikia gydytojui. Jeigu gydytojas savo darbą atliko rūpestingai,
atidžiai ir taip, kaip yra tikimasi iš kvalifikuoto gydytojo, bet žala vis dėlto atsirado, nuo
atsakomybės gydytojas turi būti atleidžiamas ir žala laikoma atsitiktine.
Priežastinis ryšys, kaip gydytojo profesinės atsakomybės sąlyga, nėra preziumuojamas,
jis turi būti ne paneigiamas, o įrodomas, jį turi įrodyti žalos atlyginimo siekiantis asmuo.
d. nutartis civilinėje byloje D. B. v. VŠĮ Kauno medicinos universiteto klinikos, bylos Nr. 3K-3-
408/2009
Dėl skirtingu pagrindu atsiradusios žalos atlyginimo

Kadangi paslaugų teikimo sutartims subsidiariai taikomos ir bendrosios rangos sutarties
nuostatos, viena iš kurių įpareigoja rangovą imtis visų įmanomų priemonių užsakovo jam
patikėto turto saugumui užtikrinti ir nustato atsakomybę už šio turto praradimą ar sužalojimą, tai
paslaugos teikėjas šiuo atveju yra atsakingas ne tik už tinkamą sutarties įvykdymą (CK 6.200,
6.717 straipsniai), bet ir už kliento daikto, kurio atžvilgiu teikiama paslauga, saugumo
užtikrinimą, praradimą ar sužalojimą (CK 6.724, 6.657 straipsniai).
Tam, kad atsirastų solidarioji atsakomybė, nebūtina, jog visų atsakingų už žalos
atsiradimą asmenų atsakomybės pagrindas būtų toks pats... Aptariamu atveju tam, kad atsirastų
atsakovo ir trečiojo asmens solidarioji atsakomybė, nebūtina, jog baudžiamojoje byloje
priimtame nuosprendyje būtų nustatyta jų bendrininkavimo aplinkybė. Taigi solidarioji
atsakomybė gali būti grindžiama ne tik tuo, kad asmenys žalą nukentėjusiajam padarė tuo pačiu
metu ir bendrai veikdami.
139
Padarytos žalos atžvilgiu bendrumas gali reikštis ir skirtingo pobūdžio bei
savarankiškais ir skirtingu laiku atliktais veiksmais. Tam teismas turi nustatyti faktinį (ar žala
būtų atsiradusi, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, lot. conditio sine qua non) ir teisinį
priežastinį ryšį (ar žala teisiškai nėra pernelyg nutolusi nuo neteisėto veikimo).
19 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Personalo valdymo grupė“ v. UAB „Švaros greitis“, bylos
Nr. 3K-3-543/2009
Dėl gyvūnų padarytos turtinės žalos atlyginimo

CK 6.253 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog nenugalima jėga yra neišvengiamos ir
nekontroliuojamos bei nepašalinamos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti numatytos (CK
6.212 straipsnis)... Atsakovas atsiliepime į kasacinį skundą argumentuoja, kad valstybė neturi
galimybių numatyti, jog laukinis gyvūnas kirs kelią, taip pat negali gyvūnų kontroliuoti. Bylos
duomenimis, kelyje Biržai–Pandėlys–Rokiškis nuo 2004 iki 2007 m. pabaigos įvyko 33 eismo
įvykiai, kurių priežastis – susidūrimas su laukiniais žvėrimis. Teisėjų kolegija vertina, kad
apeliacinės instancijos teismas netinkamai sprendė dėl tam tikrų norminių aktų nustatytų
reikalavimų reikšmės nagrinėjamoje byloje; rūpestingas ir apdairus savininkas turėjo reaguoti į
kelyje vykusius eismo įvykius ir jų skaičių bei imtis priemonių, kad jiems būtų užkirstas kelias.
Byloje teismų nustatytos faktinės aplinkybės suponuoja išvadą, kad valstybė, kaip rūpestinga ir
apdairi savininkė, galėjo ir privalėjo numatyti laukinių gyvūnų išbėgimą į kelią ir turėjo
pakankamų priemonių tai kontroliuoti, statyti specialius kelio ženklus ir užtvarus, taip užkirsti
kelią neigiamoms pasekmėms atsirasti. Dėl to atsakovo nurodytos aplinkybės teisiškai nėra
reikšmingos, nes jos neatitinka force majeure kriterijų visumos (CK 6.253 straipsnio 2 dalis).
Aplinkybė, kuri nebuvo neišvengiama, ją buvo galima numatyti, kontroliuoti ir pašalinti,
nelaikytina nenugalima jėga (CK 6.212 straipsnio 1 dalis) ir nepašalina atsakovo atsakomybės
atlyginti laukinių žvėrių padarytą žalą.
23 d. nutartis civilinėje byloje AB If A&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-
509/2009

CK 6.276 straipsnio 3 dalis kaip materialiosios teisės norma nustato materialiąsias
teisines pasekmes, t. y. su joje nurodytais juridiniais faktais siejamos materialinės teisinės
pasekmės – inter alia ir kasatoriaus civilinės atsakomybės, kaip turtinės prievolės, pabaiga.
Proceso teisės normų paskirtis yra užtikrinti materialiosios teisės normų įgyvendinimą, todėl
procesiniai sprendimai negali nulemti skirtingų CK 6.276 straipsnio 3 dalies taikymo pasekmių.
Ši norma turi būti aiškinama ir taikoma vienodai visais atvejais, nepriklausomai nuo to, kada
priimamas teismo sprendimas – iki žalą padariusio asmens pilnametystės ar jau po jos. CK 6.276
straipsnio 3 dalyje nustatytos materialiosios teisinės pasekmės turi būti konstatuojamos bet
kurioje proceso stadijoje – tiek bylos nagrinėjimo teisme metu, tiek vykdymo procese. Jeigu
nagrinėjant bylą teisme nustatoma, kad subsidiariojo atsakovo prievolė yra pasibaigusi dėl žalą
padariusio asmens pilnametystės, tai teismo procesinio dokumento, kuriuo ginčas išsprendžiamas
iš esmės, rezoliucinėje dalyje turi atsispindėti ir materialiosios CK 6.276 straipsnio 3 dalies
taikymo pasekmės, t. y. ieškinys subsidiariai atsakingiems asmenims turi būti atmestas... Tais
atvejais, kai, priimant teismo sprendimą žalą padaręs asmuo yra dar nepilnametis, CK 6.276
straipsnio 3 dalies nulemtas laikinas subsidiariai atsakingų asmenų civilinės atsakomybės
pobūdis turi atsispindėti ir rezoliucinėje teismo sprendimo dalyje siejant tokių asmenų
atsakomybės pabaigą su CK 6.276 straipsnio 3 dalyje nustatytais pagrindais.
20 d. nutartis civilinėje byloje A. K. v. J. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-497/2009
Dėl CK 6.276 straipsnio 2 dalyje išvardytų subjektų civilinės atsakomybės apimties
140
Nagrinėjamoje byloje kasatoriaus civilinės atsakomybės ypatumas yra tas, kad įstatymo
pagrindu nustatyta jo atsakomybė yra ir subsidiari, t. y. jis atsako už atitinkamą žalos dalį tik tuo
atveju, jeigu žalą padaręs nepilnametis neturi turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai
atlyginti (CK 6.276 straipsnio 2 dalis), be to, atsako tik už jo priežiūroje buvusio nepilnamečio
padarytą žalą. Dėl šios priežasties tuo atveju, kai nukentėjusiajam žalą padaro keli asmenys
bendrais veiksmais, subsidiarus civilinės atsakomybės pobūdis lemia ir tai, kad CK 6.276
straipsnio 2 dalyje išvardyti asmenys atsako pagal dalinės atsakomybės taisykles, t. y. tik ta
dalimi, kuri tenka jų prižiūrimam nepilnamečiui. Ši dalis turi būti nustatoma atsižvelgiant į
kiekvieno iš solidariai atsakingų žalą padariusių asmenų kaltę, išskyrus atvejus, kai įstatymai
numato ką kita (CK 6.279 straipsnio 2 dalis).
20 d. nutartis civilinėje byloje A. K. v. J. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-497/2009
NETURTINĖ ŽALA
Dėl neturtinės žalos, padarytos pažeidus teisę į atvaizdą, atlyginimo dydžio
Civilinėje atsakomybėje, minėta, galioja principas, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė yra
vertybė, tuo stipriau ji ginama. Dėl to, pavyzdžiui, asmens teisės į gyvybę ir sveikatą, kurios
savo esme yra absoliučios teisės, vienos iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų, ne visada
atkuriamų (sveikata) ar neįmanomų atkurti (gyvybė, sveikata) vertybių, ir teisės į privatų
gyvenimą, apimanti ir teisę į atvaizdą, garbę ir orumą, bei kitos asmeninės neturtinės teisės, savo
esme laikytinos santykinėmis teisėmis, dėl kurių pažeidimo patiriami neigiami padariniai nėra
ypač akivaizdaus pobūdžio, negali būti vertinamos vienodai neturtinės žalos atlyginimo taikymo,
apimančio ir piniginės kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio nustatymą, prasme.
Bylose dėl neturtinės žalos, padarytos teisės į atvaizdą ir (ar) teisės į privatų gyvenimą
pažeidimo atveju, atlyginimo kasacinis teismas laikė sąžininga, teisinga ir protinga priteisti
nukentėjusiems asmenims 5000 Lt ... neturtinės žalos atlyginimo. Tuo tarpu byloje priimtais
procesiniais sprendimais ieškovams priteista kiekvienam po 75 000 Lt neturtinės žalos,
atsiradusios dėl nurodytų teisinių vertybių pažeidimo, atlyginimo, kuris dydžiu prilygsta ar net
viršija tokio pobūdžio žalos atlyginimo sumoms, priteistoms ankstesnėse bylose dėl neturtinės
žalos, atsiradusios dėl asmens sveikatos sunkaus sužalojimo ..., todėl negali būti vertinama kaip
nustatyta atsižvelgiant į pirmiau nurodytą neturtinės žalos atlyginimo nustatymo principą –
būtinumą atsižvelgti į šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo
aiškesnė ir svarbesnė yra vertybė, tuo stipriau ji ginama.
Teisėjų kolegija pagal teismų šioje byloje teisiškai reikšmingais pripažintų neturtinės
žalos įvertinimo kriterijų visumą bei pirmiau aptartus materialios kompensacijos už patirtą
neturtinę žalą dydžio nustatymo principus ir ginamos vertybės specifiką, be kita ko,
atsižvelgdama į kompensacinę neturtinės žalos atlyginimo paskirtį bei į tai, kad šioje byloje
nenustatyta aplinkybių, kuriomis remiantis galima būtų teigti, jog, nustačius 15 000 Lt
kiekvienam ieškovui iš atsakovo priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydį, būtų pažeisti CK
1.5 įtvirtinti sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principai, sprendžia, kad ieškovams
priteistinos neturtinės žalos atlyginimo įvertinimas nurodyto dydžio pinigine išraiška atitiks
pirmiau išvardytus principus ir neviršys įprastai teismų praktikoje taikomų nukentėjusiems
asmenims tokiais atvejais priteistinos materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio
ribų.
Nurodyto dydžio piniginės kompensacijos suma vertintina kaip adekvati ieškovų patirtai
neturtinei žalai, pakankama ieškovų teisei į jų privataus gyvenimo neliečiamumą apginti ir kartu
keliui piktnaudžiavimams spaudos (saviraiškos) laisve užkirsti, taigi ir šioje byloje
konkuruojančių lygiaverčių konstitucinių vertybių – teisės į privataus gyvenimo gerbimą bei
teisės skleisti informaciją – protingai ir sąžiningai pusiausvyrai užtikrinti.
141
13 d. nutartis civilinėje byloje D. M. ir kt. v. UAB „Ekstra žinios“, bylos Nr. 3K-3-26/2009.
Dėl negautų pajamų dydžio nustatymo

Kasatoriaus argumentai, kad ieškovas galėjo parduoti turtą didesne, ekspertų nustatytai
rinkos vertei artima, kaina, nepakankami apeliacinės instancijos teismo išvadoms paneigti; turto
pardavimo kainą konkrečiu atveju lemia ne tik rinkos vertė, bet ir sandorio sudarymo metu
buvusių faktinių aplinkybių visuma.
d. nutartis civilinėje byloje M. J. v. AB „DnB Nord bankas“, bylos Nr. 3K-3-74/2009
Dėl paciento sutuoktiniui padarytos neturtinės žalos teikiant sveikatos priežiūros

paslaugas atlyginimo
Paciento sutuoktinis turi įrodyti jam asmeniškai padarytą neturtinę žalą dėl pareigos teikti
pacientui kvalifikuotas sveikatos priežiūros paslaugas pažeidimo ir priežastinį ryšį tarp sveikatos
priežiūros įstaigos gydytojų nerūpestingumo ir padarytos žalos (CPK 178 straipsnis). Jeigu
neturtinė žala atsirado dėl netinkamo sveikatos priežiūros paslaugų teikimo, kuris nesukėlė
paciento mirties, tai mirusiojo paciento sutuoktinis turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą dėl
netinkamo gydymo tik įrodęs, kad jis asmeniškai patyrė nepaprastai didelių išgyvenimų,
susijusių su netinkamu gydymo paslaugų teikimu jo sutuoktiniui – pacientui.
Kai nenustatyta ryšio tarp netinkamo sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir paciento
mirties, nėra teisinio pagrindo konstatuoti paciento sutuoktinio išimtinio pobūdžio išgyvenimų
kaip pagrindo nustatyti priteistiną pinigais neturtinę žalą.
nutartis civilinėje byloje A. D. v. VšĮ Panevėžio apskrities ligoninė, bylos Nr. 3K-3-92/2009.
Dėl neturtinės žalos dydžio

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ginamos vertybės specifiką (asmens teisę į šeimą, kuri
pagal Konstitucijos 38 straipsnį yra valstybės saugoma vertybė), pažymi, kad kasatoriai dėl
sutuoktinio ir tėvo netekties patyrė sunkių išgyvenimų, nes juos siejo glaudūs ryšiai, bylą
nagrinėję teismai nustatė šią aplinkybę, įvertino kitas bylai reikšmingas aplinkybes, kurios buvo
pagrindas priteisti nustatyto dydžio neturtinę žalą.
Teisėjų kolegija nesiremia teismų praktika, suformuota civilinėse bylose, kur neturtinės
žalos dydžiai nustatyti šią priteisiant iš gydymo įstaigų ar nepilnamečiams vaikams ar dėl
nepilnamečių vaikų netekties, nes šios kategorijos bylose keliami specifiniai neturtinės žalos dėl
artimo žmogaus netekties klausimai.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje civilinėse bylose dėl neturtinės žalos
priteisimo gyvybės atėmimo ne gydymo įstaigoje atveju pažymėta, kad: 1) sprendžiant neturtinės
žalos atlyginimo priteisimo pilnamečiams vaikams ir jos dydžio klausimą, reikia atsižvelgti į šių
asmenų santykius su žuvusiuoju; byloje pilnamečiams vaikams dėl tėvo netekties priteista po 15
000 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario
14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. A., G. A. v. N. J., AB ,,Lietuvos draudimas“; bylos Nr.
3K-3-86/2005); 2) teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, turi atsižvelgti į jos pasekmes,
žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias
reikšmės bylai aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus; akcentuota žalą
padariusio asmens kaltė, glaudus ryšys tarp šeimos narių, tėvams už sūnaus netektį buvo priteista
po 70 000 Lt (2008 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. G., V. G. v. AB
„Achema“; bylos Nr. 3K-3-556/2008); 3) asmeniui, padariusiam nusikaltimą, atsiranda pareiga
atlyginti neturtinę žalą, teismas atsižvelgia į visas svarbias aplinkybes ir kriterijus, reikšmingus
įvertinant neturtinės žalos dydį, taip pat į atsakovo turtinę padėtį, jo kaltės pobūdį, laipsnį ir dydį;
neturtinės žalos dydis motinai už sūnaus netektį kompensuotas 7000 Lt (2005 m. balandžio 26 d.
142
nutartis, priimta civilinėje byloje M. J. v. V. Č., UAB „ERGO Lietuva“; bylos Nr. 3K-7-
159/2005).
d. nutartis civilinėje byloje T. N. ir kt. v. UAB „Mentora“ ir Ko, bylos Nr. 3K-3-92/2009.
Dėl neturtinės žalos dydžio

Nagrinėjamoje byloje kasatorė dėl netikėtos ir tragiškos neseniai pilnametystės sulaukusio
vienintelio sūnaus mirties, įvykusios dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų, patyrė didelius
dvasinius išgyvenimus, daug skausmo, pablogėjo jos sveikata. Kiekvieną netektį lydi labai
sudėtingi, gilūs ir sunkūs išgyvenimai. Netekęs artimojo, žmogus netenka ir savo ankstesnių
vaidmenų, kuriais jis buvo susietas su mirusiuoju (tėvo, motinos, vaiko). Netekus vaiko yra
nutraukiamas ryšys, susijęs su tėvų praeitimi, dabartimi ir natūraliai laukiama ateitimi. Vaikai
yra kiekvienų tėvų viso gyvenimo realybės dalis, todėl, kai jos netenkama, tėvų pasaulis
negrįžtamai sukrečiamas ir keičiasi, o tais atvejais, kai ši netektis yra netikėta, dvasinės netekties
skausmas yra ypač didelis ir komplikuotas. Asmens teisės į gyvybę ir sveikatą, kurios savo esme
yra absoliučios teisės, vienos iš svarbiausių, jas pažeidus, ne visada atkuriamos (sveikata) ar
neįmanomos atkurti (gyvybė, sveikata) vertybės. Konstitucijos 19 straipsnyje įtvirtinta viena
svarbiausių žmogaus prigimtinių teisių – teisė į gyvybę. Šiame straipsnyje nurodyta, kad
žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas. Demokratinių šalių teisėje žmogaus gyvybė
pripažįstama aukščiausia vertybe. Dėl tokios vertybės pažeidimo patiriami neigiami padariniai
yra visiškai akivaizdūs, nes, ją sunaikinus, gyvybės atkūrimo procesas nėra įmanomas. Taigi,
nustatant kasatorei atlygintinos neturtinės žalos dydį, pažeistos vertybės (gyvybės)
reikšmingumas turėjo būti vienas iš lemiamų kriterijų. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad dėl
šios vertybės pažeidimo (sūnaus mirtimi) buvo pažeista ir kita vertybė – asmens teisė į šeimą,
kuri pagal Konstitucijos 38 straipsnį yra valstybės saugoma.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas
priteistinos neturtinės žalos dydį, rėmėsi teismų praktika bylose, kurių aplinkybės nėra
analogiškos nagrinėjamai bylai, tačiau nesivadovavo kasacinio teismo nutartimis bylose, iš
esmės panašiose į bylą, kurioje kasacine tvarka skundžiamas teismo sprendimas, pavyzdžiui,
2005 m. spalio 26 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje E. M., I. M. v. AB „Lietuvos
draudimas“; bylos Nr. 3K-3-509/2005, dėl ieškovų dukters žūties (įvykio aplinkybės
analogiškos nagrinėjamai bylai: ieškovų duktė buvo mirtinai sužalota dėl automobilio gedimo –
galinio rato nutrūkimo) buvo priteista 175 148,50 Lt neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegija
turi pagrindą sutikti su kasatorės argumentais, kad bylą nagrinėję teismai, nustatydami neturtinės
žalos dydį, netinkamai taikė CK 6.250 straipsnio nuostatas ir nukrypo nuo formuojamos teismų
praktikos šiuo klausimu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, įvertinus pažeistos vertybės –
gyvybės reikšmingumą, bei tai, kad pažeidimo atveju ši vertybė negali būti atkuriama, tėvų
patirtos dėl vaiko netekties neturtinės žalos dydis paprastai negali būti tapatus žalos, patirtos
pažeidus kitas vertybes (pvz., asmens teisę į atvaizdą; teisę į privatų gyvenimą), dydžiui.
Dėl netinkamo materialinės teisės normų taikymo teismų sprendimai keistini, ir,
atsižvelgiant į CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus kriterijus, kasatorei priteistinos neturtinės žalos
dydis padidintinas iki 100 000 Lt.
d. nutartis civilinėje byloje A. M. v. UAB „Volnata“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-119/2009.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo privalomosios pradinės tarnybos kariui, kuris buvo
sužalotas tarnybos metu
Specialiojo [Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos] įstatymo nustatyta
vienkartinė kompensacija kario sveikatos sutrikimo atveju skirta tiek turtinio, tiek neturtinio
pobūdžio praradimams dėl tarnyboje patirto sveikatos sutrikimo kompensuoti. Kartu pažymėtina,
kad tai, jog specialiajame įstatyme nustatyti konkretūs šio vienkartinės išmokos dydžiai,
nereiškia, kad dėl kario sveikatos sutrikdymo atlygintinos žalos dydis įstatymo a priori
143
ribojamas nustatytu tam tikru dydžiu ir visais atvejais yra pakankamas dėl šio sveikatos
sutrikdymo kario patirtos tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimas. Tais atvejais, kai karys,
kurio sveikata sutrikdyta dėl atliekamos karo tarnybos, mano, kad jam išmokėta įstatymo
nustatyto dydžio vienkartinė išmoka nevisiškai kompensuoja jam padarytą žalą, jis turi teisę
kreiptis į teismą su reikalavimu atlyginti likusią žalos dalį ir įrodinėti patirtos žalos dydį bei kitas
būtinas sąlygas taikyti jo nurodytam atsakingu už žalą asmeniui civilinę atsakomybę.
Teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinės žalos dydį pinigais kiekvienu konkrečiu atveju
nustato teismas, tai – fakto klausimas ir jo iš anksto neįmanoma įtvirtinti įstatyme (CK 6.250
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų sprendimas atmesti kasatoriaus ieškinį remiantis
tik specialiajame įstatyme nustatytos vienkartinės kompensacijos išmokėjimo faktu negali būti
laikomas teisėtu ir pagrįstu. Neįvertinę dėl sveikatos sužalojimo tarnyboje kasatorius patirtų
neturtinio pobūdžio praradimų pinigais, teismai neturėjo pagrindo daryti išvadą, kad pagal
specialųjį įstatymą išmokėta vienkartinė kompensacija visiškai atlygino kasatoriui dėl sveikatos
atliekant privalomąją karo tarnybą sužalojimo patirtą neturtinę žalą. Tokią išvadą teismai būtų
galėję padaryti tik ištyrę kasatoriaus reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrindu nurodytas
aplinkybes, įvertinę jo patirtos neturtinės žalos dydį pinigais ir konstatavę, kad kasatoriaus dėl
sveikatos tarnybos metu sutrikimo patirtos neturtinės ir turtinės žalos suma yra ne didesnė už jam
išmokėtos vienkartinės kompensacijos sumą. Kartu pažymėtina ir tai, kad, sprendžiant, ar yra
pagrindas priteisti ieškovui papildomos žalos, turi būti nustatytos visos Krašto apsaugos
ministerijos civilinės atsakomybės sąlygos.
nutartis civilinėje byloje O. G. v. LR Krašto apsaugos ministerija, bylos Nr. 3K-3-129/2009
Dėl ieškovei priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio

Bylose dėl neturtinės žalos, padarytos teisės į atvaizdą ir (ar) teisės į privatų gyvenimą
pažeidimo atveju, atlyginimo kasacinis teismas laikė sąžininga, teisinga ir protinga priteisti
nukentėjusiems asmenims 5000 Lt (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. K. v. UAB
„Joneda“, bylos Nr. 3K-3-113/2007; 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L.
L., A. L. v. UAB „Roventa“, bylos Nr. 3K-3-394/2008; 2003 m. vasario 24 d. nutartį, priimtą
civilinėje byloje T. G. v. R. Š., UAB “Brolių Tomkų leidyba”, bylos Nr. 3K-3-294/2003), 1500 Lt
(žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. kovo
15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. K. v. UAB “Ieva”, bylos Nr. 3K-3-197/2004) neturtinės
žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami ieškovei priteistino
neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, kaip teisingai nurodo kasatorė, pažeidė CK
6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes neatsižvelgė į tai, kad pažeidimas nesukėlė sunkių
pasekmių, padarytos turtinės žalos dydį (1200 Lt), atsakovės turtinę padėtį (jos paimtas paskolas
dirbtinio apvaisinimo procedūroms atlikti ir šių paskolų dydį, atsakovės nedideles pajamas), taip
pat nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika apie analogiškose bylose
priteistą neturtinės žalos atlyginimo dydį.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, kompensacinę
neturtinės žalos atlyginimo paskirtį, ginamos vertybės specifiką, pažeidimo sunkumą ir ieškovei
priteistos turtinės žalos atlyginimo dydį, daro išvadą, kad šioje byloje nustačius 5000 Lt iš
atsakovės priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydį nebus pažeisti CK 1.5 straipsnyje įtvirtinti
sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principai, nebus viršytos teismų praktikoje taikomos
nukentėjusiems asmenims tokiais atvejais priteistinos materialios kompensacijos už patirtą
neturtinę žalą dydžio ribos, nebus pažeista pusiausvyra tarp iškovei padarytos žalos ir atsakovės
turtinės padėties.
d. nutartis civilinėje byloje R. M. v. I. V., bylos Nr. 3K-3-290/2009
144
Teismo, sprendžiančio nukentėjusiajam padarytos neturtinės žalos įvertinimo pinigais
klausimą, funkcija yra parinkti teisingą, kuo labiau sušvelninančią negatyvius padarinius
piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus bei
praradimus ir taip sudaryti materialias prielaidas kiek įmanoma atkurti tai, ko neturtinės vertybės
pažeidimo atveju sugrąžinti, adekvačiai įvertinti ir atlyginti pinigais iš esmės nėra galimybės. Tai
daroma išsamiai aiškinantis bei vertinant individualias tiek su nukentėjusiojo, tiek su žalą
padariusio asmens situacija susijusias faktines bylos aplinkybes ir dėl konkretaus neturtinės žalos
atlyginimo dydžio sprendžiant pagal teismo reikšmingais pripažintų bei nukentėjusio asmens
pagrįstų šios žalos įvertinimo pinigais kriterijų visumą. Tai reiškia, kad į kitose analogiško
pobūdžio bylose suformuotą teismų praktiką dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio
atsižvelgtina (be kita ko, pažeistos neturtinės vertybės pobūdžio ir svarbos, nulemiančios
atitinkamą jos apsaugos lygį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2006 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje P. D. v. R. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-
394/2006), aspektu) tik kaip į vieną, bet ne lemiamą kriterijų teismui sprendžiant dėl teisingo ir
lygiateisio žalos atlyginimo, t. y. kaip į vieną iš reikšmingų orientyrų, kuriuo remiamasi
parenkant neturtinės žalos atlyginimo dydį konkrečioje byloje, tačiau nevertinant jo kaip
kriterijaus, įpareigojančio teismą priteisti neturtinės žalos kompensaciją būtinai ne didesnę, nei
yra priteisęs kitas tos pačios grandies ar kasacinis teismas analogiško pobūdžio byloje.
22 d. nutartis civilinėje byloje A. A. v. D. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-582/2009
CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS DRAUDIMAS

Dėl subjekto, turinčio atlyginti žalą
Byloje nustatyta, kad žalą nukentėjusiems asmenims atsakovas padarė vairuodamas
transporto priemonę, kuri nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės
atsakomybės privalomuoju draudimu. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės
privalomojo draudimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nukentėjęs trečiasis asmuo
pretenziją dėl padarytos žalos gali pateikti atsakingam už padarytą žalą asmeniui (toliau –
kaltininkas), tiesiogiai Europos Sąjungos valstybės narės ar užsienio valstybės draudimo įmonei,
apdraudusiai kaltininko civilinę atsakomybę (toliau – atsakingas draudikas), atsakingo draudiko
atstovui pretenzijoms nagrinėti arba – šio įstatymo 17 ir 18 straipsniuose nurodytais atvejais –
Biurui ar Biuro atstovui. Šioje Įstatymo normoje įtvirtinta nukentėjusio asmens teisė kreiptis dėl
žalos atlyginimo į bet kurį joje nurodytą subjektą. Eiliškumo, iš ko pirmiausia nukentėjęs asmuo
gali reikalauti žalos atlyginimo, šioje normoje nenustatyta.
Nukentėjęs asmuo ieškinį pareiškė eismo įvykio kaltininkui. Šiuo atveju Įstatymo
13 straipsnio 1 dalies nuostatos „nukentėjęs trečiasis asmuo pretenziją dėl padarytos žalos gali
pateikti atsakingam už padarytą žalą asmeniui (toliau – kaltininkas)“ sąvoka pretenzija aiškintina
kaip nukentėjusio asmens teisė pasirinkti Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nurodytą subjektą, kuris
turi atlyginti žalą.
Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nenurodyta, kad pretenzijos pareiškimas dėl žalos
atlyginimo yra kaip privalomas pretenzijos pareiškimas prieš kreipiantis į teismą. Minėta, kad
Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje sąvokos pretenzija vartojimas negali būti aiškinamas kaip
nukentėjusio asmens pareigos nustatymas dėl žalos atlyginimo kreiptis į draudiką. Ši sąvoka taip
pat negali būti aiškinama ir kaip nustatyta privaloma išankstinė ginčo sprendimo ne teisme
procedūra. Taigi, Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nukentėjusiam asmeniui nustatyta teisė reikšti
pretenziją dėl padarytos žalos pasirinktinai vienam iš joje nurodytam subjektui aiškintina ir kaip
nukentėjusio asmens teisė teisme reikšti ieškinį eismo įvykio kaltininkui dėl žalos atlyginimo.
balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje L. M. ir kt. v. V. M., bylos Nr. 3K-3-155/2009.
145
Dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo
sutarties pasibaigimo pagrindų ir teisinių padarinių
Draudimo įstatymo 135 straipsnio 1 dalyje (2003 m. rugsėjo 18 d. įstatymo Nr. IX-1737
redakcija, galiojusi draudžiamojo įvykio metu) nustatyta, kad, iškėlus draudimo įmonei bankroto
bylą, ne gyvybės draudimo sutartys pasibaigia.
Remiantis šia įstatymo nuostata konstatuotina, kad 2005 m. spalio 24 d. eismo įvykio metu
atsakovo ir DUAB „INGO Baltic“ 2005 m. balandžio 29 d. sudaryta transporto priemonių
valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, turėjusi galioti iki 2006 m.
balandžio 29 d., buvo pasibaigusi, nes 2005 m. rugpjūčio 29 d. įsiteisėjo Vilniaus apygardos
teismo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo DUAB „INGO Baltic“. Byloje nustatyta, kad
atsakovas nebuvo sudaręs naujos privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutarties su kitu
draudiku. Tai reiškia, kad 2005 m. spalio 24 d. eismo įvykio metu atsakovo civilinė atsakomybė
nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu.
Darytina išvada, kad Biuro pareiga dėl Lietuvos Respublikoje įvykusio eismo įvykio
nukentėjusiam trečiajam asmeniui mokėti išmoką kiltų pagal Transporto priemonių valdytojų
civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nes
draudžiamojo įvykio kaltininkas žalos padarymo momentu, pažeisdamas įstatymą, nebuvo
apsidraudęs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu.
balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje VSDFV Kauno skyrius v. V. M., bylos Nr. 3K-3-
198/2009.
Dėl socialinio draudimo įstaigų, išmokėjusių socialinio draudimo išmokas sveikatos

sužalojimo atveju, regreso teisės įgyvendinimo
Teisinio reglamentavimo sisteminis vertinimas leidžia konstatuoti, kad, įgyvendindamas
išmokų mokėjimo eismo įvykių metu nukentėjusiems asmenims pareigą, Biuras vykdo viešąją
socialinės apsaugos funkciją ir šia apimtimi yra horizontalaus funkcinio lygmens socialinės
apsaugos partneris socialinio draudimo įstaigoms. Toks Biuro teisinės padėties vertinimas ir
Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 19
straipsnio 10 dalyje įtvirtintos nuostatos, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos tais
atvejais, kai sužalojama sveikata ar atimama gyvybė, ir įstatymų nustatytais atvejais mokama
laidojimo pašalpa įskaitomos į atlygintinos pagal šį įstatymą žalos dydį, taip pat šioje teisės
normoje įtvirtintos nuostatos, kad draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos
teisės aktų nustatyta tvarka įgyja regreso teisę į atsakingą draudiką, o kai tokio nėra - į žalą
padariusį asmenį, bei nuostata, jog Biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą
asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos
išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą
(Įstatymo 23 straipsnio 1 dalis), suponuoja, kad iš įstatymų kilusi socialinio draudimo įstaigos
regreso teisė neapima atgręžtinio reikalavimo teisės į Biurą.
balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje VSDFV Kauno skyrius v. V. M., bylos Nr. 3K-3-
198/2009
Dėl pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo

įstatymą sudarytą draudimo sutartį atsiradusios draudiko pareigos sumokėti draudimo išmoką,
atlyginant nukentėjusio trečiojo asmens turtui padarytą žalą, tinkamo vykdymo
Teisę į draudimo išmoką, mokamą pagal transporto priemonių valdytojų civilinės
atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, įvykus draudiminiam įvykiui, turi trečiasis
nukentėjęs asmuo, kuriam ši teisė atsiranda specialiojo įstatymo (TPVCAPDĮ) pagrindu.
Įstatyme nukentėjusiu trečiuoju asmeniu įvardytas asmuo, kuriam per eismo įvykį padaryta žala
ir kuris Įstatymo nustatyta tvarka turi teisę kreiptis dėl žalos atlyginimo (2 straipsnio 15 dalis).
146
Įstatyme reglamentuojami tiek turtinės, tiek neturtinės, tiek žalos asmeniui atlyginimo klausimai,
tačiau nagrinėjamoje byloje aktualus tik klausimas dėl žalos, padarytos nukentėjusio trečiojo
asmens turtui, atlyginimo. Įstatyme tiesiogiai neįvardyta, kad draudikas draudimo išmoką, skirtą
žalai nukentėjusio trečiojo asmens turtui atlyginti, moka turto savininkui. Kita vertus, sąvokos
„turto savininkas“ vartojimu Įstatyme objektyviai negali būti apsiribota, nes, minėta, Įstatyme
reglamentuojami ne tik žalos turtui, bet ir žalos asmeniui bei neturtinės žalos atlyginimo
klausimai (pvz., Įstatymo 2 straipsnio 2, 14, 22 dalys, 15 straipsnio 4-7 dalys), taigi asmenys
eismo įvykio metu gali nukentėti tiek valdydami ir naudodami transporto priemonę (nuosavybės
teise ar kitu teisėtu pagrindu), tiek iš viso jos nevaldydami (pvz., pėstieji, keleiviai, nukentėję
eismo įvykio metu). Pagal Įstatyme nustatytą išmokos mokėjimo tvarką draudikui leidžiama
nukentėjusio trečiojo asmens pageidavimu išmoką pervesti tiesiogiai nukentėjusio trečiojo
asmens pasirinktai turtą remontuojančiai įmonei (19 straipsnio 6 dalis). Aptariamos nuostatos bei
galimų situacijų įvairovė įgalina padaryti išvadą, kad TPVCAPDĮ požiūriu, kai susiduriama su
poreikiu atlyginti žalą nukentėjusio trečiojo asmens turtui, nukentėjęs trečiasis asmuo reiškia
asmenį, kuriam turtas priklauso nuosavybės teise, t. y. turto savininką, nebent savininkas su
naudotoju susitaria kitaip. Aplinkybė, kad turtą teisėtai valdo ne savininkas, bet kitas (trečiasis)
asmuo, nereiškia, kad jeigu turtui padaroma žala, tai ir teisė į turtui padarytos žalos atlyginimą
atsiranda trečiajam asmeniui. Tik tuo atveju, jeigu toks asmuo savo sąskaita suremontuotų
teisėtai valdytą, bet ne jam nuosavybės teise priklausiusią transporto priemonę, jis taptų žalą
patyrusiu asmeniu ir galėtų pretenduoti į draudimo išmokos iš draudiko gavimą.
nutartis civilinėje byloje UAB „Hansa lizingas“ v. UADB „Ergo Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-366/2009.
Dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinio

reguliavimo, ginčo teisinių santykių ir ieškinio senaties terminų
Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme
įtvirtinto teisinio reglamentavimo kontekste būtina pažymėti ir tai, kad transporto priemonių
valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo esmė ir tikslai iš principo eliminuoja
draudiko regreso teisę į transporto priemonės valdytojus, dėl kurių kaltės dėl šiuo draudimu
apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjo ir patyrė žalos tretieji
asmenys ir jų patirtus nuostolius įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų
civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma atlygino draudikas. Išimtys, kada draudikas,
sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų
atsakingas už žalos padarymą asmuo, nurodytos Transporto priemonių valdytojų civilinės
atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje ir tokių išimčių sąrašas yra
baigtinis.
Draudikui įvykdžius prievolę atlyginti nukentėjusiesiems nuostolius, patirtus dėl
transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdraustos
transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu, deliktinės civilinės atsakomybės teisiniai
santykiai pasibaigia prievolės įvykdymu (CK 6.123 straipsnio 1 dalis), išskyrus tuos atvejus, kai
draudimo išmoka pilnai nepadengiami nukentėjusiųjų nuostoliai. Šiuo atveju draudiko išmoka
visiškai atlygino nukentėjusiojo nuostolius, todėl deliktinės civilinės atsakomybės teisiniai
santykiai pasibaigė visa apimtimi ir Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės
privalomojo draudimo įstatymo (22 straipsnio 1 dalies 2 punktas) pagrindu atsirado draudiko
teisė regreso tvarka reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už
žalos padarymą asmuo, vairavęs techniškai netvarkingą transporto priemonę, kai ją naudoti
draudžia teisės aktai, ir eismo įvykis įvyko dėl šios priežasties. Toks draudiko reikalavimas
transporto priemonės valdytojui - atsakingam už žalos padarymą asmeniui kildinamas iš
Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinių santykių,
tai suponuoja, kad šiems reikalavimams taikytinas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties
terminas (CK 1.125 straipsnio 7 dalis).
147
nutartis civilinėje byloje UADB „Ergo Lietuva“ v. V. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-382/2009.
Dėl solidariosios atsakomybės

Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo
22 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu draudikas įgyja teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl
padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, vairavęs techniškai
netvarkingą transporto priemonę, kai ją naudoti draudžia teisės aktai, ir eismo įvykis įvyko dėl
šios priežasties.
Ši įstatymo nuostata suponuoja, kad reikalavimas nurodytu pagrindu turi būti reiškiamas
atsakingam už žalos padarymą vairuotojui, vairavusiam techniškai netvarkingą transporto
priemonę, kai ją naudoti draudžia teisės aktai, ir eismo įvykis įvyko dėl šios priežasties. Nei tai,
kad draudėjas - automobilio savininkas, leido atsakingam už žalos padarymą asmeniui naudotis
automobiliu, nei tai, kad draudėją ir atsakingą už žalos padarymą vairuotoją sieja šeimos
santykiai, nėra tos faktinės aplinkybės, kuriomis remiantis būtų teisinis pagrindas konstatuoti,
kad draudikas įgyja regresinio reikalavimo teisę tiek į draudėją, tiek į atsakingą už žalos
padarymą vairuotoją bei taikytina solidarioji jų atsakomybė.
nutartis civilinėje byloje UADB „Ergo Lietuva“ v. V. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-382/2009
Dėl socialinio draudimo išmoką išmokėjusios įstaigos regreso teisės pagal TPVCAPDĮ 19
straipsnio 10 dalį
Nagrinėjamoje byloje ieškovas yra ne nukentėjęs trečiasis asmuo (t. y. asmuo, kuriam
padaryta žala ir kuris Įstatymo nustatyta tvarka turi teisę į išmoką; TPVCAPDĮ 2 straipsnio 16
dalis), bet socialinio draudimo išmoką išmokėjęs subjektas. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl tarnybos nukentėjusiems policijos darbuotojams iš
valstybės lėšų mokamų kompensacijų sistema laikoma valstybės socialinio draudimo rūšimi, nes
policijos įstaigos tam tikra prasme vykdo socialinio draudimo įstaigų funkciją... Socialinio
draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos regreso teisė pagal TPVCAPDĮ 19
straipsnio 10 dalį yra nustatyta taip, kad ši regreso teisė nukreipta į atsakingą draudiką, ir tik kai
atsakingo draudiko nėra, – į žalą padariusį asmenį... Taigi pagal specialųjį reglamentavimą
socialinio draudimo išmoką išmokėjęs subjektas, teisės aktų nustatyta tvarka įgijęs regreso teisę,
šią teisę į žalą padariusį asmenį gali įgyvendinti tik tuo atveju, jeigu nėra atsakingo draudiko...
Pažymėtina, kad tuo atveju, kai žalą padaręs asmuo žalos padarymo metu buvo apsidraudęs
transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, tačiau,
atsakingam draudikui iškėlus bankroto bylą ir priėmus sprendimą dėl įmonės pabaigos bei nesant
galimybės tokio reikalavimo nukreipti į Biurą, regreso teisė į žalą padariusį asmenį gali būti
nukreipta tik laikantis TPVCAPDĮ 22 straipsnio reikalavimų, nes trečiasis asmuo, kuriam
pereina reikalavimo teisė, negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo pradinis kreditorius (CK
6.113 straipsnis).
23 d. nutartis civilinėje byloje Policijos departamentas prie LR vidaus reikalų ministerijos v. M.
L., bylos Nr. 3K-3-584/2009
INTELEKTINĖS NUOSAVYBĖS TEISĖ
Dėl juridinio asmens pavadinimo klaidinančio panašumo

Pavadinimas praktiškai nelaikomas tapačiu, jeigu jis nuo kitų pavadinimų skiriasi bent
viena raide ar skaitmeniu. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas žodį „tapatus“ apibrėžia kaip „toks
pat, identiškas, tolygus“. Tas pats žodynas žodį „panašus“ apibrėžia kaip turintį tų pačių arba
artimų ypatybių. Taigi juridinio asmens pavadinimo panašumui gali turėti įtakos tų pačių žodžių
148
vartojimas pavadinimui sudaryti, nes tų pačių elementų panaudojimas yra viena iš panašumo
apraiškų. Tačiau tam tikras pavadinimo panašumo egzistavimas savaime negali sukelti teisės
subjektui negatyvių pasekmių. Minėta, kad pagrindinė juridinio asmens pavadinimo paskirtis yra
atskirti vieną juridinį asmenį nuo kitų. Įstatyme nenustatyta absoliutaus draudimo skirtingiems
juridiniams asmenims turėti panašius pavadinimus, bet draudžiama tuo pačiu metu veikiantiems
juridiniams asmenims turėti tokius panašius pavadinimus, kad tai klaidintų visuomenę.
Visuomenės klaidinimo įvertinimas pagal savo pobūdį ir esmę apima tiek teisinio, tiek faktinio
pobūdžio veiksmus.
Sprendžiant dėl pavadinimo klaidinančio panašumo, reikia įvertinti visus pavadinimo
elementus. Kai lyginamų juridinių asmenų pavadinimuose, be pasikartojančio bendrinio žodžio,
yra ir kitų, skirtingą reikšmę turinčių žodžių, turi būti įvertinta pavadinimo visuma, t. y. šios
visumos, o ne atskirų elementų panašumas.
11 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Ateities ekologija“ v. UAB „Ekologijos vizija“ ir kt., bylos
Nr. 3K-3-208/2009.
Dėl teisės į juridinio asmens pavadinimą pažeidimo ir nesąžiningos konkurencijos veiksmų

santykio
Teisės į juridinio asmens pavadinimą pažeidimas, nors ir būdamas savarankiškas teisės
pažeidimas, gali įgyti tam tikrą išraiškos formą per nesąžiningos konkurencijos veiksmus. Tačiau
nesąžiningos konkurencijos veiksmų apimtis yra gerokai platesnė. Nesąžiningos konkurencijos
veiksmai gali būti atliekami ir nepažeidžiant kito juridinio asmens teisės į pavadinimą.
Nagrinėjamoje byloje teismai konstatavo atsakovų nesąžiningos konkurencijos veiksmus, t. y.
kad buvo pasinaudota ieškovo įmonėje sukaupta informacija apie klientus, paslaugų kainodarą,
pervilioti darbuotojai, ir, pradėjus veiklą analogiškoje rinkoje, siūloma ieškovo klientams
sudaryti naujas sutartis su atsakovu.
11 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Ateities ekologija“ v. UAB „Ekologijos vizija“ ir kt., bylos
Nr. 3K-3-208/2009

Buvusio padalinio juridinio asmens pavadinimo tolesnis naudojimas negali būti
suprantamas kaip naudojimas savanaudiškais tikslais, turint siekį gauti neteisėtos naudos.
19 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos tautodailininkų sąjunga v. Lietuvos tautodailininkų
sąjungos Vilniaus bendrija, bylos Nr. 3K-3-223/2009
Dėl kūrinio panaudojimo naujai sukurtame kūrinyje

Neturi teisinės reikšmės, atgaminant saugomą kūrinį sukuriamas naujas autorių teisių
objektas (kūrinys) ar ne – abiem atvejais kūrinį atgaminantis asmuo turi gauti autorių teisių
subjekto leidimą. Sisteminė ATGTĮ normų analizė patvirtina, kad ir sukurdamas naują kūrinį,
pavyzdžiui, jį išversdamas ar perdirbdamas, sudarydamas kūrinių rinkinius ir pan., autorius
privalo gauti autorių, kurių kūrinius panaudoja, leidimą (ATGTĮ 4 straipsnio 3, 4 dalys). Tokio
leidimo nereikia tik tuo atveju, kai saugomo kūrinio naudojimas patenka į vieną iš ATGTĮ
nustatytų autorių turtinių teisių apribojimų (ATGTĮ 19-33 straipsniai).
ATGTĮ nustatytas baigtinis autorių teisių apribojimų sąrašas ir nė viename šiuo metu
įstatyme įtvirtintame apribojime nenustatyta, kad autoriaus teisių subjekto leidimo nereikia vien
dėl to, jog atgaminant kūrinį buvo sukurtas naujas kūrinys. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tokio
apribojimo nei kaip privalomo, nei kaip pasirenkamojo nenustatyta ir 2001 m. Europos
Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių
informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo.
149
19 d. nutartis civilinėje byloje M. D. ir kt. v. UAB „Šiaulių kraštas“, bylos Nr. 3K-3-214/2009.
Dėl kūrinio panaudojimo parodijai

ATGTĮ įtvirtintu reglamentavimu siekiama skirtingų asmenų grupių interesų
pusiausvyros. Vienas iš nurodytos pusiausvyros pasiekimo būdų yra autoriaus turtinių teisių
apribojimų nustatymas (ATGTĮ 19-33 straipsniai). Autoriaus turtinių teisių apribojimai skirti
tam, kad užtikrintų taip pat ir konstitucinės teisės laisvai reikšti savo įsitikinimus, gauti ir skleisti
informaciją bei idėjas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 1, 2 dalys)
įgyvendinimą. Šio tikslo siekiama ir ATGTĮ 25 straipsniu, kuriame nustatyta, kad leidžiama be
autoriaus ar kito autorių teisių subjekto leidimo ir be autorinio atlyginimo panaudoti kūrinį
karikatūrai ar parodijai. ATGTĮ neatskleista parodijos sąvoka, todėl jos turinį turi nustatyti
teismas. Dėl nurodytų konstitucinių teisių apsaugos, kuri įgyvendinama taip pat ir ATGTĮ 25
straipsnyje įtvirtintu autoriaus išimtinių turtinių teisių ribojimu, negalima šio straipsnio aiškinti ir
taikyti pernelyg formaliai ir taip siaurai, kad kūrinių naudotojai negalėtų realiai juo pasinaudoti.
ATGTĮ 25 straipsnyje įtvirtinta parodijos sąvoka gali apimti ir nedidelį kūrybinį indėlį
turinčius kūrinius, jei jie atitinka kitus parodijos požymius.
19 d. nutartis civilinėje byloje M. D. ir kt. v. UAB „Šiaulių kraštas“, bylos Nr. 3K-3-214/2009.
Dėl ieškovų, kaip autorių teisių subjektų, pažeistų teisių gynimo

ATGTĮ 83 straipsnio 4 dalies 1 punkte nurodyti kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas,
nustatydamas kompensacijos dydį – pažeidėjo kaltė, jo turtinė padėtis, neteisėtų veiksmų
priežastis ir kitos turinčios reikšmės bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir
protingumo kriterijai. Pažymėtina, kad tokia įstatymo nuostata nustatomos priteistinos
kompensacijos dydžio nesieja su žalos (nuostolių) dydžiu. Dėl to sprendžiant dėl kompensacijos
dydžio teisų pažeidimu padarytos realios žalos (nuostolių) dydis nėra reikšmingas, nes tokiu
atveju netektų prasmės kompensacijos ir žalos (nuostolių) atlyginimo, kaip savarankiškų teisių
gynimo būdų teisinis atribojimas.
d. nutartis civilinėje byloje Microsoft Korporacija ir kt. v. S. U. individuali įmonė „Prepozicija“,
bylos Nr. 3K-3-276/2009
Dėl ieškovo teisės į juridinio asmens pavadinimą gynimo

Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad firmos vardo (juridinio asmens
pavadinimo) ir prekių ženklo paskirtis nėra identiška. Pirmojo funkcija - atskirti juridinį asmenį
nuo kitų juridinių asmenų (1999 m. Firmų vardų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis, CK 2.39 straipsnio
1 dalis), antrojo - atskirti vieno asmens prekes arba paslaugas nuo kito asmens prekių arba
paslaugų (Prekių ženklų įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Tačiau nors kiekvienas iš šių objektų turi
atlikti jam priskirtą funkciją, vis dėlto jų atliekamos funkcijos turi harmoningai tarpusavyje
derėti, nes juridiniai asmenys (turintys tam tikrus pavadinimus) savo gaminamoms prekėms ir
(arba) teikiamoms paslaugoms žymėti paprastai naudoja atitinkamus prekių ženklus, o rinkoje
esantys prekių ženklai yra tam tikrų juridinių (arba fizinių) asmenų nuosavybė. Jeigu šis
harmoningas santykis bus iškreipiamas, atsiras visuomenės suklaidinimo galimybė: tam tikri
prekių ženklai be pagrindo bus siejami su juridiniais asmenimis, kaip ir vice versa juridiniams
asmenims bus priskiriami tam tikri prekių ženklai, su kuriais iš tiesų jie nėra kaip nors susiję.
Kasacinis teismas pažymi, kad ši taisyklė dėl juridinių asmenų pavadinimų ir prekių
ženklų, priklausančių skirtingiems ūkio subjektams, tarpusavio santykio, taikytina taip pat ir tais
atvejais, kai atsakovo naudojamas žymuo nėra teisės aktų nustatyta tvarka įregistruotas kaip
prekių ženklas, tačiau naudojamas ženklo - parduodamų prekių ar teikiamų paslaugų atskyrimo
prasme (t. y. kaip vykdomos ūkinės-komercinės veiklos – verslo – identifikatorius).
150
Kasacinis teismas pažymi, kad kaip ir prekių ženklai, taip ir juridinių asmenų pavadinimai,
priklausomai nuo juos sudarančių elementų ar elementų derinio išskirtinumo (ar atvirkščiai –
neišskirtinumo), gali būti vadinamieji „stiprūs“ bei „silpni“. Tai yra, vienų juridinių asmenų
pavadinimų skiriamoji (identifikacinė) funkcija (CK 2.39 straipsnis) bus „stipresnė“, kitų –
„silpnesnė“. Nuo skiriamosios funkcijos „stiprumo“ be kita ko priklauso kitų prekių ženklų bei
juridinių asmenų pavadinimų panašumo vertinimas, t.y. atitinkamo pramoninės nuosavybės
objekto teisinės apsaugos „ribos“. Vadinamojo „stipraus“ prekių ženklo ar juridinio asmens
pavadinimo (t. y. sudaryto iš išskirtinių elementų ar elementų derinio) atveju, kitų prekių ženklų ar
juridinių asmenų pavadinimų panašumo vertinimas bus griežtesnis, negu prekių ženklų ar juridinių
asmenų pavadinimų, sudarytų iš mažiau išskirtinių elementų ar jų derinio. Tam tikro panašumo
riba, kurią bus leidžiama „peržengti“ kitiems subjektams priklausantiems prekių ženklams ar
juridinių asmenų pavadinimams, savo teises ginančio „stipraus“ bei „silpno“ prekių ženklo ar
juridinio asmens pavadinimo atveju, bus skirtinga.
nutartis civilinėje byloje UAB „Baldų centras“ v. UAB „Neiseris“, bylos Nr. 3K-3-272/2009.
Dėl ieškovo teisės į juridinio asmens pavadinimą pažeidimo naudojant domeno vardą
Domeno vardas be savo tiesioginės techninės funkcijos atlieka ir bendrovės identifikavimo
funkciją bei yra svarbi priemonė, padedanti ūkio subjektui reklamuoti ir realizuoti savo prekes
bei paslaugas.
Asmens teisių į juridinio asmens pavadinimą pažeidimu gali būti pripažinti ir tie atvejai,
kai juridinio asmens pavadinimui tapatus ar panašus domeno vardas yra naudojamas kito asmens
parduodamų prekių ar paslaugų atskyrimo prasme (t. y. kaip vykdomos ūkinės veiklos – verslo –
identifikatorius) (CK 2.42 straipsnio 1 dalis).
Taip pat teisėjų kolegija atmeta kasacinio skundo argumentus, kad žemesnės instancijos
teismų nebuvo įvertinta, jog kasatorius turi teisėtą interesą naudoti domeno vardą
www.balducentras.lt. Teisėto intereso buvimą kasatorius grindžia tuo, jog įregistravo ginčo
domeno vardą ir jį naudojo dvejus metus prieš ieškovui pareiškiant pretenzijas. Teisėjų kolegija
atkreipia dėmesį į tai, kad teisėtu interesu negali būti domeno vardo, kaip tokio, įregistravimo
faktas per se. Domeno vardo įregistravimas gali būti nulemtas tiek teisėtų, tiek neteisėtų interesų.
Pastaruoju atveju, kai yra nustatomas trečiųjų asmenų teisių ir teisėtų interesų pažeidimas (pvz.,
intelektinės nuosavybės teisių ar teisės į fizinio asmens vardą pažeidimas), principas „kas
pirmas, tas laimi“, kuriuo yra grindžiama domenų vardų registracija, negali būti suvokiamas kaip
apskritai užkertantis kelią ginčyti tokio domeno vardo tolimesnį naudojimą. Kartu teisėjų
kolegija pažymi, kad ilgalaikis domeno vardo naudojimas galėtų lemti teisėtą interesą šį vardą ir
toliau vartoti, pvz., jei būtų susiformavusi verslo subjekto klientų grupė, kuri žino ir naudojasi
šiuo domeno vardu bei pagrįstai tikisi juo naudotis ateityje.
d. nutartis civilinėje byloje UAB „Baldų centras“ v. UAB „Neiseris“, bylos Nr. 3K-3-272/2009
Dėl muzikos kūrinių, transliuojamų radijo laidose, teisinės apsaugos

Vien ta aplinkybė, jog naudojami radijo laidos metu transliuojami muzikos kūriniai,
niekaip nedaro įtakos muzikos kūrinio teisinei apsaugai ir atitinkamai autoriaus teisei gauti
atlyginimą už tokį jo sukurto muzikos kūrinio naudojimą. Tokia pati išvada darytina, net ir
pripažinus, kad radijo laidos, kuriose panaudoti muzikos kūriniai, yra savarankiškas autorių
teisės objektas (ATGTĮ 4 straipsnio 4 dalis).
Radijo ar televizijos laida skirtina nuo gretutinių teisių objekto – transliacijos, kaip garsų
arba vaizdų ir garsų arba jų išraiškos viešo perdavimo bevielio ryšio priemonėmis, įskaitant
palydovinį ryšį (ATGTĮ 2 straipsnio 27 dalis). Gretutinės teisės į transliacijas iš tiesų priklauso
transliuojančiosioms organizacijoms (ATGTĮ 56 straipsnis), tačiau gretutinės teisės
įgyvendinamos nepažeidžiant autorių teisių, šiuo atveju – autorių teisių į muzikos kūrinius
(ATGTĮ 51 straipsnio 1 dalis). Transliuojančioji organizacija, norinti transliuoti muzikos ar
151
kitokį kūrinį, turi gauti autoriaus ar jo įgalioto asmens leidimą (ATGTĮ 15 straipsnio 1 dalies 8
punktas), tačiau šis leidimas neapima tolimesnių transliuojamo kūrinio panaudojimo veiksmų.
Taigi transliuojančiųjų organizacijų transliuojami muzikos kūriniai išlieka saugomais autorių
teisių objektais, todėl asmuo, naudojantis transliuojamą muzikos kūrinį vienu iš ATGTĮ 15
straipsnio 1 dalyje nustatytų būdų, privalo gauti autoriaus ar jo įgalioto asmens leidimą.
nutartis civilinėje byloje UAB „Hesona“ v. Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūra, bylos
Nr. 3K-3-302/2009
Dėl muzikos kūrinių viešo atlikimo ir viešo paskelbimo teisių atskyrimo

Byloje esantys įrodymai liudija, kad muzikos kūrinių transliacijos buvo girdimos
techninėmis priemonėmis ieškovo kavinėje ir kitose vietose. Remdamasi pirmiau išdėstytais
argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad transliacijų padarymas viešai girdimomis
techninėmis priemonėmis pagalba patenka į viešo paskelbimo teisės apimtį.
nutartis civilinėje byloje UAB „Hesona“ v. Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūra, bylos
Nr. 3K-3-302/2009
Dėl viešo atlikimo/viešo paskelbimo teisės atskyrimo nuo atgaminimo teisės

Atvejai, kai viešai grojami muzikos kūriniai ar rodomi kino filmai, priklausomai nuo
konkrečių aplinkybių, gali būti kvalifikuojami arba kaip viešas kūrinio atlikimas (ATGTĮ 2
straipsnio 29 dalis, 15 straipsnio 1 dalies 7 punktas), arba kaip viešas paskelbimas (ATGTĮ 2
straipsnio 30 dalis, 15 straipsnio 1 dalies 8 punktas). Šie abu atvejai skiriami nuo kūrinio
atgaminimo, kurio rezultatas yra laikina ar nuolatinė kūrinio kopija (ATGTĮ 2 straipsnio 1 dalis,
15 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
nutartis civilinėje byloje VŠĮ „Hesonos klubas“ v. LATGA-A, bylos Nr. 3K-3-347/2009.
Dėl atsakovo kolektyvinio autorių teisių administravimo asociacijos teisės rinkti

mokesčius už kūrinio viešą atlikimą
Byloje nustatyta, kad atsakovas administruoja tiek nacionalinių autorių teises, tiek
užsienio valstybių autorių teises pagal sutartis, sudarytas su atitinkamomis užsienio šalių autorių
teisių kolektyvinio administravimo organizacijomis. Atsakovas, remdamasis su RAO sudaryta
sutartimi, administruoja Rusijos Federacijos autorių teises (ATGTĮ 69 straipsnis) ir turi teisę
sudaryti sutartis dėl užsienio autorių kūrinių viešo atlikimo. Viešas atlikimas 1994 m. birželio
15d. LATGA-A ir RAO Sutarties 1.3 punkte apibrėžiamas kaip „bet koks kūrinio išklausymas ar
atlikimas bet kokioje teritorijos, įeinančios į kiekvienos susitariančios draugijos veiklos sritį, bet
kokiomis priemonėmis ir bet kokiu būdu įskaitant jau žinomas ir naudojamas priemones ar
priemones, kurios bus atrastos ateityje.“ Tai atitinka Lietuvos autorių teisėje įtvirtintų viešo
atlikimo ir viešo paskelbimo teisių turinį. Darytina išvada, kad atsakovas, kaip nacionalinių ir
užsienio autorių viešo atlikimo ir viešo paskelbimo teises administruojantis subjektas, turėjo
teisę sudaryti ginčijamas sutartis, kuriomis ieškovui leidžiama viešai atlikti LATGA-A ir
užsienio autorių asociacijų, su kuriomis sudarytos sutartys, repertuare esančius kūrinius.
Vienas iš turtinių intelektinės nuosavybės teisių įgyvendinimo rezultatų yra atlyginimo
gavimas už turtinių teisių naudojimą. Taigi kiekviena atskira turtinė intelektinės nuosavybės teisė
sukuria teisę gauti atlyginimą už jos panaudojimą, nepriklausomai nuo kitų panašių teisių buvimo.
Autorių teisėje šis principas išreikštas ATGTĮ 15 straipsnio 3 dalyje, kur nurodoma, kad autorius turi
teisę gauti autorinį atlyginimą už kiekvieną kūrinio naudojimo būdą, susijusį su autorių turtinėmis
teisėmis. Taip pat ir gretutinių teisių turėtojai nepažeisdami autorių teisių gali įgyvendinti savo teises
už gretutinių teisių objektų naudojimą. Dėl to asmuo, savo ūkinėje veikloje naudojantis intelektinės
nuosavybės teises, turi mokėti už kiekvieną įstatymo nustatytą jų panaudojimo būdą. Vienos
152
intelektinės nuosavybės teisės nepaneigia kitų teisių buvimo. Taigi, jei konkrečiu atveju asmuo
naudojasi ir autorių teisių, ir gretutinių teisių objektais, jis turi mokėti už visus naudojamus objektus.
Dėl audiovizualinio kūrinio sudėtinių dalių apsaugos

Kasatorius teigia, kad teisės į audiovizualinį kūrinį neskaidomos ir sudaro vieną saugomą
objektą. Teisės norma šis argumentas nepagrindžiamas. Pagal ATGTĮ 11 straipsnį audiovizualinio
kūrinio muzikos (su tekstu arba be teksto), sukurtos specialiai šiam audiovizualiniam kūriniui,
autorius, anksčiau sukurtų kūrinių, kurie yra perdirbti arba įtraukti į audiovizualinį kūrinį,
autoriai turi autorių teises į savo kūrinius. Pagal anksčiau galiojusio 1964 m. CK 526 straipsnį
kūrinių, sudarančių kino filmo ar televizijos filmo sudėtinę dalį, autoriai išsaugo autorines teises
kiekvienas į savo kūrinį. Dainos iš kino filmų gali būti naudojami kaip savarankiški kūriniai.
Dėl autorių teisių kolektyvinio administravimo asociacijos ir kūrinių naudotojų sudaromų sutarčių
Asmenys, kurie savo veikloje siekia naudoti autorių teisės saugomus kūrinius vienu iš
įstatymuose nustatytų būdų, pavyzdžiui, juos viešai atlikti ar viešai paskelbti, turi gauti autoriaus,
jo teisių perėmėjo ar jo tinkamai įgalioto asmens leidimą (ATGTĮ 15 straipsnio 2 dalis).
Praktikoje įprasta, kad tokį leidimą kūrinių naudotojas gauna, sudarydamas su autorių teisių
kolektyvinio administravimo asociacija sutartį, kurios pagrindu kūrinių naudotojas gauna
neišimtinę licenciją naudoti kūrinius ir moka už tai kolektyvinio administravimo asociacijai
atlyginimą (ATGTĮ 67 straipsnio 1 ir 2 punktai). Įstatymo nedraudžiama ir nedetalizuojama, kad
kūrinių naudotojo ir kolektyvinio administravimo asociacijos sutartis turi būti sudaroma dėl
konkretaus kūrinio panaudojimo, dėl konkrečių kūrinių grupės ar dėl viso kolektyvinio
administravimo asociacijos administruojamų kūrinių repertuaro. Ši, kaip ir kitos sutartis sąlygos,
yra šalių derybų objektas (CK 6.156 straipsnio 1 ir 4 d.). Kūrinių naudotojui ir kolektyvinio
administravimo asociacijai nepavykus pasiekti tarpusavio susitarimo dėl sutarties sudarymo, bet
kuri iš šalių gali kreiptis į tarpininkus ir į teismą (ATGTĮ 68 straipsnio 2 dalis, 71 straipsnio 1
dalies 6 punktas, 72 straipsnio 4 dalies 2 punktas ir 5 d.).
Sudarytos sutarties pagrindu kasatorius įgijo teisę naudoti neapibrėžtą kūrinių repertuarą.
Leidimas buvo visiems administruojamiems kūriniams. Derybos dėl konkrečių kūrinių
apmokestinimo nevyko. Šalys susitarė dėl bendros kainos neapibrėžtam kūrinių sąrašui, todėl
dalies kainos išskirti ir grąžinti nėra teisinio pagrindo. Visi pinigai yra gauti pagal nenuginčytą
sutartį ir, esant neapibrėžtai licencijai, negali būti vertinami kaip gauti be pagrindo (CK 6.237
straipsnis). Esant sudarytai tokiai sutarčiai aplinkybė, kad kai kurie atsakovo viešai atliekami
kūriniai yra nebesaugomi, nesudaro pagrindo skaidyti ir sumažinti sutartimi sutartą mokėti
sumą.
d. nutartis civilinėje byloje VŠĮ „Hesonos klubas“ v. LATGA-A, bylos Nr. 3K-3-347/2009
Dėl prekės ženklo perdavimo

Teisės į prekių ženklą atsiradimo pagrindas yra registracija. Pagal PŽĮ 43 straipsnį teisė į
pareikštą registruoti ar įregistruotą ženklą gali būti perduota pagal sutartį visai ar iš dalies, kartu
su kitomis teisėmis, susijusioms su juridinio asmens veikla, arba atskirai. Teisės į pareikštą
registruoti ar įregistruotą ženklą perdavimas negalioja, jeigu perdavimo duomenys neįrašyti į
Lietuvos Respublikos prekių ženklų registrą; teisės į pareikštą registruoti ar įregistruotą ženklą
perdavimas įsigalioja nuo perdavimo duomenų įrašymo į Lietuvos Respublikos prekių ženklų
registrą dienos; teisės į įregistruotą ženklą perdavimo duomenys skelbiami VPB oficialiame
biuletenyje (PŽĮ 43 straipsnio 5, 6 dalys).
153
Sutartis dėl ženklo perdavimo susaisto sutarties šalis, bet, neįregistravus tokio perdavimo
Prekių ženklų registre, sandorio fakto šalys negali panaudoti prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti
savo teisių prieš trečiuosius asmenis remdamosi kitais įrodymais (CK 1.75 straipsnio 2 dalis).
Teisės į prekių ženklą perdavimo įsigaliojimas nuo įrašymo registre (t. y. nuo tos
teisės perėjimo kitam subjektui išviešinimo) trečiųjų asmenų atžvilgiu būtent ir yra susijęs su
trečiųjų asmenų teisių apsauga. Planuodami savo atitinkamus veiksmus ir siekdami veikti teisėtai
jie turi turėti informaciją, kokie prekių ženklai yra apsaugoti išimtinių teisių pagrindu ir kam tos
teisės priklauso. Prekių ženklų teisės prasme negali būti perduota teisė į prekių ženklą, kurio
registracija pripažinta negaliojančia ir kuris išregistruotas iš Prekių ženklų registro, nes toks
teisės perdavimas negali būti išviešintas, t. y. įrašytas į Prekių ženklų registrą ir atitinkamai –
paskelbtas VPB oficialiame biuletenyje.
nutartis civilinėje byloje Latvijos įmonė SIA Stirolbiofarm Balticum v. AB „Sanitas“ ir kt., bylos
Nr. 3K-3-389/2009
Dėl PŽĮ 7 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos teisės normos aiškinimo ir taikymo

Vien tik žinojimas apie kitą prekių ženklą per se nėra pakankama aplinkybė spręsti dėl
nesąžiningų ketinimų, pareiškiant registruoti ginčijamąjį prekių ženklą.
Nesąžiningų ketinimų negalima apriboti ir vien tik situacijomis, kai pareiškėjas pareiškė
prekių ženklą registruoti, neketindamas jo naudoti, nes tokiu atveju netektų prasmės kitos prekių
ženklų teisėje esančios nuostatos dėl ženklo registracijos panaikinimo dėl ženklo nenaudojimo.
Neketinimas naudoti prekių ženklo gali būti viena iš aplinkybių, sprendžiant dėl pareiškėjo
nesąžiningumo, bet vien ši aplinkybė nėra pakankama nesąžiningiems ketinimams konstatuoti.
Ieškovo prekių ženklo reputacija (ką jis teigė byloje) bylos aplinkybių kontekste galėtų
būti vienu iš indikatorių, sprendžiant dėl nesąžiningų ketinimų, t. y. nustatant ieškovui
priklausančio prekių ženklo teisinės apsaugos laipsnį. Tačiau pagal šioje konkrečioje byloje
susiklosčiusių aplinkybių visumą svarbu yra tai, kad atsakovo ženklas nebuvo naudojamas, jokie
teisei priešingi veiksmai ieškovo atžvilgiu nebuvo atlikti, ženklo registracija jau yra panaikinta
dėl nenaudojimo, taigi nėra net hipotetinės galimybės, jog bus pakenkta ar pasinaudota ieškovo
reputacija, padaryta žala ieškovo prekių ženklui ar atsakovas gaus naudos, naudodamas
atitinkamą prekių ženklą... Taigi atsakovo ženklo galiojimo laikotarpiu nebuvo atlikta jokių
objektyvaus pobūdžio veiksmų, o šiuo metu, minėta, ženklo registracija jau yra panaikinta dėl
nenaudojimo. Tai reiškia, kad plačiai žinomų ar reputaciją turinčių prekių ženklų „platesnė“
apsauga nekvestionuojama, bet ji nėra besąlygiškai „savaiminė“, o priklauso tiek nuo atsakovo
prekių ženklo registracijos ginčijimo pagrindo, tiek ir konkrečios ratione materiae taikymui
reikšmingų faktinių aplinkybių visumos.
17 d. nutartis civilinėje byloje Šveicarijos įmonė ROLEX SA v. Indonezijos įmonė P. T.
PERMONA, bylos Nr. 3K-3-507/2009
Dėl Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 5 punkto aiškinimo ir taikymo

Atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos kontekstą, pažymėtina, kad, pripažįstant veiksmus
nesąžininga konkurencija Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu, turi
būti nustatytos šios aplinkybės: pirma, kito ūkio subjekto gaminio imitavimas ar kopijavimas;
antra, tokie veiksmai gali klaidinti dėl gaminio tapatybės arba, pasinaudojant kito ūkio subjekto
reputacija, šiais veiksmais siekiama gauti nesąžiningos naudos. Teisėjų kolegija pažymi, kad
pagal nurodytą įstatymo nuostatą nesąžininga konkurencija nelaikomas gaminio imitavimas per
se. Gaminio imitavimas per se galėtų būti laikomas neteisėtu tuo atveju, jeigu kasatorius į ginčo
įrenginį būtų įgijęs išimtines intelektinės nuosavybės teises (pvz., ginčo įrenginiui būtų išduotas
patentas, jis būtų įregistruotas kaip pramoninis dizainas ar pan.) ir kasatorius šiomis teisėmis
būtų grindęs savo reikalavimą. Dėl to visais atvejais taikant Konkurencijos įstatymo 16
straipsnio 1 dalies 5 punktą, be gaminio imitavimo ar kopijavimo, turi būti įrodyta ir viena iš
154
dviejų įstatyme nustatytų alternatyvių sąlygų – tokie veiksmai gali klaidinti dėl gaminio
tapatybės arba šiais veiksmais siekiama, pasinaudojant kito ūkio subjekto reputacija, gauti
nesąžiningos naudos.
24 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Traidenis“ v. UAB „Freliksnavis“, bylos Nr. 3K-3-
519/2009
Dėl Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 punkto aiškinimo ir taikymo

Konkurencijos 16 straipsnio 1 punkto taikymui nėra būtina įrodyti pirkėjų suklaidinimo
fakto. Šiuo atveju turi būti nustatyta, kad savavališkai naudojamas žymuo yra panašus į kito ūkio
subjekto pavadinimą ar prekės ženklą, kuris yra žinomas, išskirtinis ar turi tam tikrą vertę, ir
nustatyta viena iš papildomų sąlygų: tokio ženklo naudojimas gali sukelti painiavą arba
sumenkinti (susilpninti) kito ūkio subjekto skiriamąjį požymį, arba, naudojant panašų žymenį,
siekiama pasinaudoti kito ūkio subjekto reputacija... Vien tai, kad sutampa prekės pavadinimo
trys simboliai, neįrodo Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto
pažeidimo: tai, kad šis žymuo turi reputaciją ir pagal ją yra atskiriamas, kad nesąžiningai
siekiama naudotis ženklo ar žymens reputacija arba kad dėl panašaus žymens naudojimo yra
susilpninamas kito ūkio subjekto žymens skiriamasis požymis...
Vien tik pirmesnis žymens naudojimo faktas neleidžia daryti išvados, kad žymuo turi
skiriamąjį požymį. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad žymenų teisinė apsauga yra
reglamentuojama specialiųjų prekių ženklų teisės normų. Neregistruoto žymens teisinė apsauga
yra išimtis ir į šią aplinkybę turi būti atsižvelgiama, sprendžiant dėl Konkurencijos įstatymo 16
straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo.
24 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Traidenis“ v. UAB „Freliksnavis“, bylos Nr. 3K-3-
519/2009
DARBO TEISĖ
Dėl darbo teisių įgyvendinimo ir pareigų vykdymo
Tais atvejais, kai tarp dviejų darbuotojų įmonėje susiklosto konfliktinė situacija,
teisingam teisinių santykių kvalifikavimui yra būtina nustatyti, ar konfliktas yra tik
tarpasmeninio pobūdžio, ar dėl šio konflikto yra trikdomas kitų asmenų darbas bei pakenkiama
tam tikriems darbdavio interesams, ar dėl to sutrikdomos įprastinės kitų darbuotojų darbo
sąlygos. Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad kasatorė nepalaikė dalykinės darbo atmosferos,
nesilaikė reikalavimo vengti triukšmo ir elgtis pagarbiai su kitais asmenimis, todėl pažeidė darbo
drausmę, tačiau nenustatė konkrečių aplinkybių, taip pat nekonstatavo, kada konkrečiai
veiksmai, pripažinti darbo drausmės pažeidimu, buvo atlikti, ar buvo sutrikdyta dalykinė darbo
atmosfera, ar buvo pažeistas reikalavimas vengti triukšmo, ar dėl tokių kasatorės veiksmų buvo
trikdomas įmonės darbas, ar tai turėjo įtakos kitų darbuotojų tinkamam pareigų atlikimui.
d. nutartis civilinėje byloje A. N. v. Valstybinės atominės energetikos saugos inspekcija, bylos
Nr. 3K-3-233/2009
Dėl darbo teisių įgyvendinimo ir pareigų vykdymo

Byloje konstatuota, kad nuo 2006 m. vasaros dėl susiklosčiusių nepalankių ekonominių
sąlygų įmonė nutraukė šaldytos produkcijos gamybą, buvo atleisti darbuotojai. Įmonėje liko
dirbti tik ieškovas ir kaip direktorius šios bylos atsakovo atstovas V. P. Įmonėje susidarė tokia
situacija, kai darbuotojas (ieškovas) negalėjo atlikti pagal darbo sutartį sulygto darbo. Tokia
situacija reiškė faktišką prastovą, kurios metu ieškovas, kaip jis teigia, atliko kai kurias darbo
155
sutartyje nenustatytas funkcijas. Ši darbuotojo ir darbdavio faktinė padėtis savo esme gali būti
prilyginta DK 122 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamai nustatytai prastovai, nors teisiškai
neįformintai, tačiau taikant šio kodekso 195 straipsnyje nustatytą mokėjimą už ją.
Nagrinėjamos bylos aspektu konstatuotina, kad darbdavio atstovas, žinodamas, jog
ieškovas negali atlikti pagal darbo sutartį sulygto darbo, turėjo atitinkamai elgtis ir tai įforminti.
Kita vertus, tokia pat faktinė padėtis – faktinė prastova, jos teisinis neįforminimas, darbo
užmokesčio nemokėjimas, kartu nereiškiant atitinkamų pretenzijų darbdaviui, tenkino ir ieškovą.
Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė jokios darbo veiklos po
gamybos proceso 2006 metais nutraukimo, ir naudojosi atsakovo neūkiškumu įmonės veikloje
savo asmeniniams poreikiams tenkinti. Taigi tokios šio teismo konstatuotos aplinkybės reiškia,
kad ieškovas taip pat nesilaikė DK 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sąžiningumo principo bei
piktnaudžiavo teise. Teisėjų kolegija laiko, kad šiuo atveju taikytina DK 146 straipsnio 3 dalies,
196 ir 197 straipsniuose nustatyto reglamentavimo analogija – kad darbas apmokamas
proporcingai dirbtam laikui arba atliktam darbui.
d. nutartis civilinėje byloje E. M. v. V. P. firma „Kaimynų verslas“, bylos Nr. 3K-3-407/2009
Dėl ieškinio senaties termino kreiptis į teismą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu
Apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė ieškinio senatį reglamentuojančias
teisės normas, nes ieškovės reikalavimą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, pateiktą
praleidus įstatymo nustatytą terminą pažeistoms teisėms teisme ginti, išnagrinėjo neišsprendęs
atsakovo reikalavimo taikyti ieškinio senatį ir praleisto termino atnaujinimo klausimo.
Atsižvelgiant į tai, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo, kai ginčo šalis
reikalauja taikyti ieškinio senatį, yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.126
straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis), esminis nurodytų teisės normų pažeidimas galėjo
turėti įtakos neteisėtam sprendimui priimti ir tai yra pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos
teismo sprendimo dalį dėl ieškovės atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu (CPK 346 straipsnio
2 dalies 1 punktas).
Nors reikalavimas pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir reikalavimas atlyginti dėl
neteisėto atleidimo patirtą neturtinę žalą yra susiję (tiek vienu, tiek kitu atveju ieškovas
(darbuotojas) turi įrodyti atsakovo (darbdavio) veiksmų neteisėtumą nutraukiant darbo sutartį),
tačiau reikalavimo pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu patenkinimas savaime nelemia ir
reikalavimo atlyginti dėl neteisėto atleidimo patirtą neturtinę žalą tenkinimo, ir priešingai –
reikalavimo pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu atmetimas savaime nėra pagrindas atmesti
reikalavimą atlyginti neturtinę žalą. Taigi reikalavimo pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu
atmetimas (pavyzdžiui, dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo) neatima ieškovui
(darbuotojui) teisės įrodinėti, kad darbdavys, atleisdamas jį iš darbo, elgėsi neteisėtai ir kad dėl
jo neteisėtų veiksmų darbuotojas patyrė neturtinę žalą. Pažymėtina, kad reikalavimui atlyginti
neturtinę žalą darbo santykiuose taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas (DK 27
d. nutartis civilinėje byloje B. T. v. BĮ „Ukmergės nestacionarių socialinių paslaugų centras“,
bylos Nr. 3K-3-37/2009
Dėl ieškinio senaties termino taikymo ieškiniui dėl neteisėto atleidimo iš darbo
pareikšti
Ieškinio senaties termino ieškiniui pareikšti teisme pradžia laikytinas momentas, kada
darbuotojas sužino apie atleidimą iš darbo, gaudamas apie tokį faktą išsamią informaciją. Tai
reiškia, kad vien abstraktaus sužinojimo apie įvykusį darbo santykių pasibaigimą nepakanka tam,
kad darbuotojas galėtų ginti savo teises ar teisėtus interesus teisme. Tik atleidimo iš darbo
teisinio pagrindo ir kitų reikšmingų aplinkybių, darbdavio nurodytų įsakyme dėl tokio
156
darbuotojo atleidimo iš darbo, sužinojimas lemia galimybę darbuotojui ginti savo teises
pareiškiant ieškinį teisme.
nutartis civilinėje byloje R. C. v. S. N. individuali įmonė, bylos Nr. 3K-3-115/2009
Dėl ieškinio senaties

DK 220 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išlaidos, susijusios su komandiruote,
darbuotojams mokamos Vyriausybės nustatyta tvarka. Vyriausybės nutarimu Nr. 526 nustatyta,
kad su komandiruojamu darbuotoju gali būti atsiskaitoma dvejopai: 1) išmokant komandiruotės
išlaidų avansą darbdavio įsakymo dėl darbuotojo komandiravimo pagrindu, arba 2)
kompensuojant komandiruotės išlaidas, kai darbuotojas pateikia išlaidas patvirtinančius
įrodymus per tris darbo dienas nuo grįžimo iš komandiruotės, išskyrus dienpinigius, kurių
nereikia patvirtinti įrodymais (5-6 punktai). Teisėjų kolegija pažymi, kad darbo teisinių santykių
pobūdis ir specialusis imperatyvusis teisinis reguliavimas lemia tai, kad nagrinėjamu atveju
subjektyvusis ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo kriterijus sutampa su
objektyviuoju kriterijumi. Darbuotojas turi žinoti, kad jam vykstant į komandiruotę turi būti
išmokėti dienpinigiai pagal Vyriausybės nutarimo Nr. 526 nuostatas, o jei to nežino, būdamas
atidus ir rūpestingas asmuo, jis turi pasidomėti bei pasikonsultuoti su darbdavio atstovais, pvz.,
buhalterija.
d. nutartis civilinėje byloje A. S. v. Koncertinė įstaiga Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras,
bylos Nr. 3K-3-449/2009
Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taikymo darbo ginčuose

Ieškinio senatis pagal CK 1.126 straipsnį civilinėse bylose dėl neteisėto atleidimo iš darbo
drausminės nuobaudos tvarka taikoma tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja. Šios nuostatos
taikymo tvarka yra tokia: senaties termino pasibaigimas yra pagrindas ieškiniui atmesti;
ieškinys dėl senaties termino pasibaigimo gali būti atmestas, jei šalis ginasi senaties termino
suėjimu ir prašo taikyti senatį; jeigu ginamasi senatimi, tai bylos nagrinėjimo dalykas yra
ieškinio senaties praleidimo aplinkybės ir jų įvertinimas svarbos požiūriu. Ginčo šalis, kuri
remiasi senatimi, įrodinėja, kad reikalavimui taikoma senatis, kad senaties terminas suėjo. Įrodęs
šias aplinkybes asmuo, prašydamas taikyti senatį, gali tikėtis, kad teismas taikys senatį kaip
pagrindą ieškiniui atmesti. Asmuo, nesutinkantis su senaties taikymu, gali remtis tuo, kad
teismas neprivalo taikyti senaties net ir tuo atveju, kai yra pagrindas ją taikyti. Šiuo atveju jo
pareiga yra įrodyti, kad senaties terminas yra praleistas dėl svarbių priežasčių (CK 1.131
straipsnio 2 dalis). Ginčo šalis privalo įrodyti faktus, kurie svariai pateisintų ieškinio senaties
termino praleidimą. Konkretūs faktai, dėl kurių ieškinio senatis praleista, ir aplinkybės, kurių
pagrindu teismas gali daryti išvadą dėl termino praleidimo priežasčių reikšmės, turi būti įrodyti
asmens, prieš kurį siekiama pasinaudoti reiškiant prašymą taikyti ieškinio senatį. Pagal įstatymą
yra reiškiamas prašymas taikyti ieškinio senatį, bet įstatymo nereikalaujama reikšti prašymų
atnaujinti praleistą senaties terminą, netaikyti senaties termino, atmesti prašymą dėl senaties
termino ir kt. Įstatymo nedraudžiama to daryti, bet teisėjų kolegija pažymi, kad tokių prašymų
asmuo teismui teikti neprivalo. Pagal CK 1.131 straipsnį teismas, ištyręs ir įvertinęs ieškinio
senaties praleidimo priežastis ir pripažinęs, kad ieškinio senaties praleidimo priežastys yra
svarbios, neturi pagrindo reikalauti prašymo dėl senaties netaikymo, o sprendžia, ar praleistas
terminas atnaujintinas.
d. nutartis civilinėje byloje R. D. v. UAB „Audėjas“ prekybos centras, bylos Nr. 3K-3-450/2009
Dėl ieškinio reikalavimo ir jam taikytino senaties termino

DK 297 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jei darbuotojas nesutinka su būtinųjų darbo
sutarties sąlygų pakeitimu, nušalinimu nuo darbo darbdavio iniciatyva, atleidimu iš darbo, per
157
vieną mėnesį nuo atitinkamo nurodymo (dokumento) gavimo dienos jis turi teisę kreiptis į
teismą.
Nagrinėjamoje byloje ieškovas neginčija darbo sutarties nutraukimo, kaip tokio (t. y.
neteigia, kad darbo santykiai nutraukti nesant jo (ieškovo) valios, taip pat nesiekia tęsti ar
atnaujinti nutrauktų darbo santykių), sutinka su atleidimu iš darbo pagal DK 127 straipsnio 1
dalį, o tik prašo nustatyti, jog darbo sutartis nutraukta nuo 2008 m. sausio 9 d. DK 127 straipsnio
1 dalies pagrindu, bet ne darbdavio vienašališkai dokumentuose nurodytu kitokiu teisiniu
pagrindu ir kitokia data. Teisėjų kolegijos nuomone, toks ieškinio reikalavimas vertintinas kaip
reikalavimas dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo, darbo sutarties nutraukimo laiko bei
teisinio pagrindo nustatymo ir šios kategorijos reikalavimai nepriskirtini DK 297 straipsnio
1 dalyje nustatytoms ginčų kategorijoms, kurioms taikytinas sutrumpintas vieno mėnesio
ieškinio senaties terminas. Įstatymuose neįtvirtinta trumpesnių ieškinio senaties terminų
reikalavimams dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų
kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai dėl aptartos dalies netinkamai kvalifikavo ginčo
pobūdį, taip pat nepagrįstai nustatinėjo ir vertino aplinkybes, susijusias su DK 297 straipsnio
1 dalyje įtvirtinto sutrumpinto vieno mėnesio ieškinio senaties termino taikymu (netaikymu), ir
neatsižvelgė į DK 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą
šioje byloje nagrinėjamiems ieškinio reikalavimams pareikšti.
2 d. nutartis civilinėje byloje M. P. v. UAB „Vevira“, bylos Nr. 3K-3-464/2009
DARBO SUTARTIS
Dėl viešo konkurso organizavimo principų ir jų pažeidimo teisinės reikšmės
Organizuojant viešą konkursą dėl priėmimo į darbą pagal konkurso sąlygas pripažintas jo
nugalėtoju asmuo įgyja specialiąją teisę – teisę sudaryti darbo sutartį. Viešo konkurso sąlygos
turi būti aiškios ir suprantamos, o jų taikymas turi būti toks, kad pagal viešo konkurso sąlygas
rezultatas būtų prognozuojamas (objektyviai nuspėjamas). Tai reiškia, kad viešą konkursą
skelbiant, jį vykdant ir nustatant jo laimėtoją turi būti laikomasi skaidrumo principo. Skaidrumas,
kaip viešo konkurso principas, susideda iš konkurso sąlygų išdėstymo aiškiai ir suprantamai, jų
nekintamumo, taip pat jų laikymosi tokiu būdu, kad pagal deklaruotas sąlygas sprendimai būtų
nuspėjami. Sąlygų nekintamumo principo turi būti laikomasi sąlygas skelbiant, jas keičiant
įstatymo ar konkurso sąlygų nustatyta tvarka (CK 6.948 straipsnis) ir jas taikant pagal paskelbtų
konkurso sąlygų reikalavimus, kad konkurso rengėjo sprendimai ar kiti veiksmai (priimant
dokumentus, nagrinėjant skundus, vertinant darbus ar rezultatus ir kt.) atitiktų deklaruotas
konkurso sąlygas ir juos būtų galimi nuspėti (prognozuoti). Pavyzdžiui, jeigu konkurso sąlygose
nustatyta, kad dokumentai, neatitinkantys konkrečių reikalavimų, nepriimami, tai esant tokioms
aplinkybėms turi būti priimtas konkurso rengėjų sprendimas tokių dokumentų nepriimti.
Priešingu atveju būtų pagrindas išvadai, kad konkursas vyko neskaidriai. Skaidrumo principas
reikalauja, kad būtų užtikrinti: 1) konkurso sąlygų aiškus ir suprantamas išdėstymas, jų
paskelbimas ir taikymas; 2) konkurso sąlygų keitimas įstatymo ar konkurso sąlygų nustatyta
tvarka; 3) vienodas požiūris į konkurso dalyvius.
nutartis civilinėje byloje V. N. v. Plungės rajono savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-
3-83/2009
Dėl darbdavio ir darbuotojo sudarytų sutarčių teisinio kvalifikavimo

Susitarimas dėl aprūpinimo gyvenamosiomis patalpomis nepateko į Darbo sutarties
įstatymo reguliavimo dalyką, taigi negali būti kvalifikuotas kaip darbo teisiniai santykiai šio
darbo teisės akto prasme. Susitarimas dėl aprūpinimo gyvenamosiomis patalpomis darbo
teisiniuose santykiuose priskiriamas prie socialinio pobūdžio garantijų, kuri nėra papildoma
darbo sutarties sąlyga. Papildomos darbo sutarties sąlygos, susijusios su darbo funkcijų
158
vykdymu, yra lengvatinis darbo režimas, darbo laiko nustatymas, papildomi mokėjimai,
išbandymo laikas ir kita. Tuo tarpu darbdavys, suteikdamas reikalingam darbuotojui gyvenamąją
patalpą, galimai išsprendžia konkrečios kvalifikacijos darbuotojo įdarbinimą, tačiau tokie
susitarimai, nors ir susiję su darbuotojo apsisprendimu sudaryti ar nesudaryti konkrečią darbo
sutartį, nėra reguliuojami darbo teisės normų. Tokiu atveju sudaromi susitarimai kvalifikuojami
pagal civilinės teisės normas, o susiklostę civiliniai teisiniai santykiai yra susijęs su darbo
teisiniais santykiais.
balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje V. P. v. BAB „Ekranas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-
169/2009.
Dėl Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje nurodytos sąvokos “darbuotojo

reikalavimai, susiję su darbo santykiais” aiškinimo ir taikymo
Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata dėl darbuotojo
reikalavimų, susijusių su darbo santykiais, kaip pirmąja eile tenkinamų kreditorinių reikalavimų,
aiškintina sistemiškai su Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis (Įmonių bankroto
įstatymo 35 straipsnio 7 dalis). Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnyje nustatyta, kokios su
darbo teisiniais santykiais susijusios ir neišmokėtos išlaidos gali būti atlyginamos iš šio Fondo
lėšų, t. y. tenkinami pirmąja eile pagal Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnio 2 dalies nuostatas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovo panaudos sutarties pagrindu keliamas turtinis
reikalavimas nepatenka į Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnyje išvardytų išmokų sąrašą
(Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis). Taigi panaudos sutarties pagrindu atsiradęs
darbuotojo reikalavimas bankrutuojančiam darbdaviui nepriskirtinas reikalavimams, susijusiems
su darbo santykiais Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnio 2 dalies prasme.
14 d. nutartis civilinėje byloje V. P. v. BAB „Ekranas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-169/2009
Dėl darbuotojo įsipareigojimo darbo sutartyje atlyginti mokymo, kvalifikacijos kėlimo ir

stažuočių išlaidas
Atmestinas kasacinio skundo argumentas, kad darbo sutartyje šalys privalėjo
detalizuoti, kokias konkrečiai ir kokio dydžio mokymo, kvalifikacijos kėlimo, stažuočių išlaidas
atsakovas turės atlyginti darbo sutarties nutraukimo jo pareiškimu be svarbios priežasties atveju.
Įstatymų leidėjas nenustatė tokios pareigos darbo sutartį sudarančioms šalims, tik apribojo
darbdavio turėtą ir darbo sutartyje sulygtą išlaidų išieškojimą konkrečiu vienerių metų terminu.
Įpareigojimas darbdaviui savo lėšomis apmokyti darbuotojus, dirbančius su potencialiai
pavojingais įrenginiais, susijęs su darbdavio įpareigojimu sudaryti darbuotojams saugias ir
sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas, t. y. suteikti darbuotojams, kurių funkcijos susijusios su
potencialiai pavojingų įrenginių naudojimu, žinių būtent darbuotojų saugos ir sveikatos srityje,
bet ne išmokyti tam tikros profesijos ar specialybės.
d. nutartis civilinėje byloje UAB „Panevėžio energija“ v. K. S., bylos Nr. 3K-3-234/2009
Dėl darbo vietos

Darbo kodekse ir kituose darbo santykius reglamentuojančiuose įstatymuose vartojamos
dvi lingvistine prasme panašios sąvokos: darbovietė ir darbo vieta. Teisine prasme darbovietės
sąvoka dažniausiai suprantama kaip darbdavys (įmonė, įstaiga, organizacija ar kita organizacinė
struktūra) (pavyzdžiui, DK 30 straipsnio 1 dalies 3, 4 punktai, 2 dalis, 93 straipsnis 95 straipsnio
1 dalis ir kt.; Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 36 straipsnio 9 dalis; Žalos atlyginimo dėl
nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo 11 straipsnio 3 dalis).
Tuo tarpu darbo vietos sąvoka vartojama dviem reikšmėmis: 1) kaip darbo funkcijų atlikimo
vieta (pavyzdžiui, DK 83 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 143 straipsnio 1 dalies 3 punktas,
158 straipsnio 2 dalis; Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 straipsnio 5, 8 dalys,
159
14 straipsnis ir kt.; Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo
3 straipsnio 5 dalis; Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga
laikinojo įstatymo 2 straipsnio 5 dalis ir kt.); 2) kaip tam tikrų darbinių pareigų vienetas – etatas
(pavyzdžiui, DK 89 straipsnis, 109 straipsnio 4 dalis ir kt.). Taigi šios dvi sąvokos – darbovietė ir
darbo vieta – turi ir panašumų (kai darbo vieta suprantama, kaip tam tikras etatas darbovietės
(darbdavio) organizacinėje struktūroje), ir skirtumų (kai darbo vieta suprantama tik kaip darbo
funkcijų atlikimo vieta).
d. nutartis civilinėje byloje A. B. v. UAB „KRS“, bylos Nr. 3K-3-295/2009
Dėl darbo sutarties kvalifikavimo kaip terminuotos

Darbo vieta gali būti laikino pobūdžio dėl tokių aplinkybių, kaip darbuotojų atostogos
ar liga. Tai aiškiai matyti iš DK 111 straipsnio 3 dalies, kurioje įstatymo leidėjas darbuotojo
buvimą atostogose laiko aplinkybe, dėl kurios pavadavimo tikslu, gali būti sudaryta terminuota
darbo sutartis su kitu darbuotoju. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atostogų
ar ligos pagrindu vienam ar keletui darbuotojų pavaduoti gali būti sudaryta terminuota darbo
sutartis.
Įstatymo reikalaujama, kad terminas būtų nurodytas arba nustatytas tinkamai. Terminas
paprastai apibrėžiamas tam tikra data, tačiau gali būti apibrėžtas ir siejant jį su tam tikrų
aplinkybių atsiradimu, pasikeitimu ir pasibaigimu. Jeigu darbuotojas priimamas dirbti laikinai,
pavyzdžiui, nesančiam darbuotojui pavaduoti, tai terminuotoje darbo sutartyje turi būti nurodytos
aplinkybės, kurios pagrindžia darbo laikinumą ir apibrėžia jo trukmę. Darbo laikinumą ir tam
tikrą trukmę gali pagrįsti darbuotojų buvimo atostogose ar jų ligos faktai. Pavaduojamųjų
darbuotojų nebuvimas darbe pasibaigia išnykus aplinkybėms, dėl kurių jie negali būti darbe, t. y.
pasibaigus atostogoms ar pasveikus. Kartu pasibaigia poreikis pavaduoti nesantį darbe
darbuotoją. Tokiu atveju įvyksta aplinkybė, su kuria buvo siejamas darbo sutarties termino
suėjimas. Tada atsiranda pagrindas nutraukti sutartį pagal DK 126 straipsnio 1 dalį. Termino
suėjimas savaime darbo sutarties nenutraukia, bet suteikia teisę tai padaryti. Vadinasi, visiškam
darbo santykių pasibaigimui reikalingi papildomi veiksmai. Jeigu buvo sudaryta terminuota
darbo sutartis dėl laikinai nesančių darbuotojų pavadavimo, o jiems sugrįžus į darbą
pavaduojantysis darbuotojas ir darbdavys darbo sutarties nenutraukia, tai pagal DK 126
straipsnio 2 dalį terminuota darbo sutartis įstatymo pagrindu tampa neterminuota.
Sutarčiai tapus neterminuota, ji vėliau negali būti nutraukiama pagal DK 126 straipsnio 1
dalį.
nutartis civilinėje byloje A. B. v. UAB „LUKOIL BALTIJA“, bylos Nr. 3K-3-345/2009
Dėl terminuotą darbo sutartį reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo

Tiek teisinis reglamentavimas, tiek teismų praktika nukreipta į tai, jog terminuotos darbo
sutarties sudarymas turi būti pagrindžiamas objektyvia būtinybe patenkinti laikinai padidėjusį
darbo jėgos poreikį, ir darbas, kurį dirbti sudaroma terminuota darbo sutartis, nėra nuolatinis – jo
poreikis ar atlikimas yra objektyviai apribotas laiko (tam tikram laikui arba tam tikrų darbų
atlikimo laikui).
Teisėjų kolegija, remdamasi byloje teismų nustatytomis šios konkrečios bylos
aplinkybėmis, pripažįsta teisėta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad kasatorės darbas
archyvare buvo nenuolatinio pobūdžio, nes priklausė nuo laikino poreikio sutvarkyti tam tikrus
dokumentus, padėti rengti archyvo pažymas laikotarpiu, kai laikinai padidėjo archyvo darbuotojų
darbo krūvis, taip pat kad terminuota darbo sutartis buvo pratęsta kelis kartus dėl kasatorės
atliekamo darbo poreikio konkrečiu laikotarpiu.
10 d. nutartis civilinėje byloje M. P. v. Panevėžio miesto savivaldybės administracija, bylos Nr.
3K-3-494/2009
160
Dėl įpareigojimo sudaryti darbo sutartį
Kasacinio teismo formuojamoje teismų praktikoje pripažįstama, kad organizuojant viešąjį
konkursą dėl priėmimo į darbą pagal konkurso sąlygas pripažintas jo nugalėtoju asmuo įgyja
specialiąją teisę – teisę sudaryti darbo sutartį... Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijai 2006 m. lapkričio 16 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje A. V. v.
Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-612/2006, pripažinus pirminio
viešojo konkurso rezultatus teisėtais, atsakovas, vykdydamas šią nutartį (CPK 18,
362 straipsniai), turėjo sudaryti su kasatoriumi darbo sutartį, t. y. įgyvendinti kasatoriaus
specialiąją teisę, atsiradusią iš pirminio viešojo konkurso rezultatų. Teisėjų kolegija pabrėžia,
kad įgyvendinti šią specialiąją teisę netrukdė nei antrojo viešojo konkurso rezultatai, nei su
trečiuoju asmeniu sudaryta darbo sutartis, nes ginčo darbo sutartis galėjo būti nutraukta atsakovo
iniciatyva nesant darbuotojo kaltės (DK 129 straipsnis).
d. nutartis civilinėje byloje A. V. v. Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-
447/2009
DARBO SUTARTIES PASIBAIGIMAS

Dėl darbo sutarties negaliojimo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje nurodoma, kad CK
1.78–1.96 straipsniuose nustatyti sandorių negaliojimo pagrindai taikomi ir darbo sutarčiai,
atsižvelgiant į šios sutarties specifiką, aiškinant darbo sutarties turinį, sutarties sudarymo
vykdymo ir keitimo tvarką ir sąlygas bei atsižvelgiant į tai, kad darbo teisėje restitucija negalima
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. kovo 26 d.
nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Rokiškio
rajono skyrius v. A. M., bylos Nr. 3K-3-225/2004).
Minėta, kad organizuojant viešąjį konkursą dėl priėmimo į darbą pagal konkurso sąlygas
pripažintas jo nugalėtoju asmuo įgyja specialiąją teisę – teisę sudaryti darbo sutartį, todėl,
panaikinus tokio konkurso rezultatus kaip prieštaraujančius viešajai tvarkai ir gerai moralei,
konkursą laimėjęs asmuo netenka šios specialiosios teisės. Specialiųjų teisės aktų (lex specialis)
imperatyviai nustatyta, kad ligoninės vadovo darbo sutarties sudarymo pagrindas yra viešojo
konkurso rezultatai (1996 m. birželio 6 d. Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 15 straipsnis).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, pripažinus viešojo konkurso rezultatus negaliojančiais, šių
rezultatų pagrindu sudaryta darbo sutartis tampa prieštaraujančia imperatyviosioms įstatymo
nuostatoms, todėl pripažintina negaliojančia (CK 1. 80 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgdama į tai,
kad darbo teisėje restitucija negalima, teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčijama darbo sutartis
pripažintina negaliojančia nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo momento (CK 1.95 straipsnio
2 dalis). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad trečiojo asmens darbo sutarties nutraukimo
priežasties formulavimo aspektu šiuo atveju taikytinas DK 136 straipsnio 1 dalies 1 punktas
(darbo sutarties nutraukimas be įspėjimo įsiteisėjusiu teismo sprendimu).
d. nutartis civilinėje byloje A. V. v. Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-
447/2009
Dėl DK ir aukštųjų mokyklų veiklą reglamentuojančių teisės aktų santykio

DK 124 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad darbo sutartis baigiasi ją nutraukus
DK ir kitų įstatymų nustatytais pagrindais. Aukštųjų mokyklų veiklą reglamentuojantys teisės
aktai: Aukštojo mokslo įstatymas, universiteto ir atitinkamo fakulteto statutai, kiti vidaus teisės
aktai (pvz., reglamentai) nustato specialią darbo sutarčių su viešo konkurso būdu renkamais
fakultetų dekanais sudarymo, pakeitimo ir nutraukimo tvarką. Tai, kad Aukštojo mokslo
įstatyme tiesiogiai neįvardyta, kad aukštosios mokyklos senatas ne tik rektoriaus teikimu tvirtina
161
fakultetų dekanus, tačiau ir atšaukia juos iš einamų pareigų, negali sąlygoti kitokio tarp
universiteto ir fakulteto dekano susiklosčiusių teisinių santykių, kurie pagrįsti pasitikėjimu,
kvalifikavimo ir lemti, kad darbo teisinių santykių pabaiga būtų reglamentuojama pagal DK...
Dėl to, tuo atveju, kai darbo sutartis pasibaigia kito įstatymo (nagrinėjamu atveju Aukštojo
mokslo įstatymo) pagrindu, kuriame įtvirtinta skyrimo, atšaukimo iš einamų pareigų pagrindai ir
tvarka, tai darbo sutarties pabaigai darbo kodekso normos netaikytinos. Darbo kodekso normos
gali būti taikomos sprendžiant dėl darbo sutarties pabaigos teisinių padarinių, kurių
nereglamentuoja Aukštojo mokslo įstatymas ir jo pagrindu priimtas valstybinės aukštosios
mokyklos statutas.
13 d. nutartis civilinėje byloje P. S. v. Vytauto Didžiojo universitetas, bylos Nr. 3K-3-39/2009
Dėl sodininkų bendrijos valdybos pirmininko atleidimo

Valdybos pirmininko laikinasis nedarbingumas negali būti laikomas kliūtimi atšaukti jį iš
bendrijos valdybos pirmininko pareigų, nes DK nuostatų, kuriose įtvirtinti darbo sutarties
nutraukimo ribojimai, taikymas neatitiktų bendrijos narių susirinkimo absoliutaus teisės atšaukti
bendrijos valdybos pirmininką pobūdžio. Teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų
išvada, kad atleidžiant ieškovą iš pareigų DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punktas netaikytinas, o
esant ginčui dėl bendrijos valdybos pirmininko atšaukimo iš pareigų teisėtumo turi būti
patikrinta, ar nepažeistos Sodininkų bendrijos įstatyme reglamentuotos procedūros.
18 d. nutartis civilinėje byloje P. Ž. v. sodininkų bendrija „Rūta“, bylos Nr. 3K-3-88/2009
Dėl viešosios įstaigos savininko (visuotinio dalininkų susirinkimo) procesinės padėties

byloje, kurioje šios įstaigos buvęs vadovas ginčija atleidimą iš darbo
Pagal CPK 45 straipsnio, reglamentuojančio netinkamos šalies pakeitimą tinkama, 1 dalį
teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad ieškinys pareikštas ne tam asmeniui, kuris turi
pagal ieškinį atsakyti, gali vienos iš šalių motyvuotu prašymu, nenutraukdamas bylos, pakeisti
pradinį atsakovą tinkamu atsakovu... Darbo byloms CPK 414 straipsnio 2 dalis nustato
papildomą netinkamo atsakovo pakeitimo tinkamu procedūrą. Jeigu teismas, nagrinėdamas darbo
bylą, nustato, kad ieškinys pareikštas ne tam atsakovui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti, ir jeigu
netinkamo atsakovo pakeisti tinkamu nėra galimybės pagal CPK 45 straipsnio taisykles ieškovo
sutikimu, tai teismas turi teisę savo iniciatyva įtraukti tinkamą atsakovą kaip antrąjį atsakovą ir
tik po to nagrinėti bylą iš esmės. Atitinkamai aptariama specialioji teisės norma taikoma ir tuo
atveju, kai teismas, nagrinėdamas darbo bylą, nustato, kad atitinkama ieškinio dalis pareikšta ne
tam atsakovui, kuris turi atsakyti pagal tą ieškinio dalį. Pažymėtina, kad, skirtingai nuo bendrųjų
netinkamo atsakovo pakeitimo tinkamu taisyklių, antrojo atsakovo įtraukimo dalyvauti darbo
byloje galimybė nesaistoma ieškovo sutikimo, tokiu atveju darbo byloje dalyvauja du atsakovai,
t. y. atsakovo pusėje atsiranda procesinis bendrininkavimas.
Byloje, kurioje darbuotojas (ieškovas) ginčija atleidimo iš darbo teisėtumą ir reiškia
būtent su neteisėtu jo atleidimu iš darbo susijusius reikalavimus, tinkamas atsakovas yra darbo
materialinių teisinių santykių antroji šalis – darbdavys, o ne pastarojo organai, nepriklausomai
nuo jų rūšies, teisinės formos ir pan. Ši taisyklė taikytina nepriklausomai nuo to, kokias pareigas
pagal darbo sutartį ėjo darbuotojas (ieškovas), ginčijantis atleidimo iš darbo teisėtumą. Jeigu
darbdavio organas, priėmęs sprendimą dėl darbuotojo (ieškovo) ginčijamo atleidimo iš darbo,
turi civilinį procesinį subjektiškumą, tai pagal tokio asmens teisinį suinteresuotumą bylos
baigtimi yra pakankamas jo dalyvavimas byloje kaip trečiojo asmens atsakovo pusėje,
nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų. Kita vertus, tokio organo teisinis suinteresuotumas
gali būti pilnai realizuojamas vien tik per darbdavio, kaip atsakovo, dalyvavimą byloje.
5 d. nutartis civilinėje byloje V. G. v. VĮ „Vilniaus butai“, bylos Nr. 3K-7-161/2009.
162
Dėl viešosios įstaigos vadovo atleidimo iš darbo teisinių pagrindų
Tuo atveju, kai kiti specialieji teisės aktai, reglamentuojantys atitinkamus teisinius darbo
santykius tarp darbuotojo ir darbdavio, nenustato specialių darbo sutarties nutraukimo pagrindų,
darbo sutartis gali būti nutraukta tik bendraisiais DK nustatytais darbo sutarties nutraukimo
pagrindais.
Viešųjų įstaigų įstatyme įtvirtintas šiai bylai aktualus teisinis reglamentavimas nėra
diferencijuotas pagal tai, kas yra viešosios įstaigos steigėjas (steigėjai) arba dalininkas
(dalininkai), taip pat pagal tai, kokiu būdu (pavyzdžiui, konkurso būdu) viešosios įstaigos
vadovas buvo paskirtas į pareigas, o yra universalus. Įtvirtintas teisinis reglamentavimas
taikytinas universaliai, nediskriminuojant subjektų dėl viešosios įstaigos dalininkų sudėties,
savininko buvimo viešuoju ar privačiu asmeniu ir pan.
Viešosios įstaigos vadovui, skirtingai nei tokios įstaigos kolegialiems organams arba
akcinės bendrovės vadovui, netaikomas atšaukimo institutas, kurio taikymas darbo teisėje
vertinamas kaip darbo sutarties nutraukimo pagrindas.
Viešosios įstaigos vadovo darbo sutarties nutraukimui taikytini bendrieji DK nustatyti
darbo sutarties nutraukimo pagrindai. Teisės aktai viešosios įstaigos visuotiniam dalininkų
susirinkimui (savininkui) nesuteikia absoliučios teisės nutraukti darbo sutartį su šios įstaigos
vadovu. Pažymėtina ir tai, kad, vadovaujantis DK 9 straipsnio 3 dalimi, neleidžiama taikyti pagal
analogiją specialiųjų teisės normų, nustatančių bendrųjų taisyklių išimtis. Tai reiškia, kad
viešosios įstaigos vadovo atleidimui iš darbo negali būti pagal įstatymo ar teisės analogiją
taikomi kituose įstatymuose nustatyti specialūs darbo sutarties nutraukimo pagrindai
(pavyzdžiui, nustatyti Akcinių bendrovių įstatyme). Viešosios įstaigos ir jos vadovo statuso
teisinis reglamentavimas bei pirmiau išdėstyti motyvai taip pat teikia pagrindą konstatuoti, kad
šioje civilinėje byloje nagrinėjamam ginčui dėl viešosios įstaigos vadovo atleidimo iš darbo
pagrindų netaikytina ta kasacinio teismo praktika, kuri suformuota bylose dėl akcinių bendrovių
(uždarųjų akcinių bendrovių) vadovų atleidimo.
Sprendžiant dėl konkretaus juridinio asmens vadovo atleidimo iš darbo pagrindų, būtina
įvertinti to juridinio asmens teisinį statusą sudarančių ypatumų visumą, bendrųjų ir specialiųjų
teisės aktų nuostatas, susijusias su šio klausimo reglamentavimu.
5 d. nutartis civilinėje byloje V. G. v. VĮ „Vilniaus butai“, bylos Nr. 3K-7-161/2009.
Dėl darbo sutarties nutraukimo pasekmių

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į bendrovės ir jos vadovo teisinių
santykių specifiką bei bendrovės vadovą renkančio ir atšaukiančio organo teisės atšaukti jo
išrinktą vadovą absoliutumą, laikė, kad, atšaukiant kasatorių iš bendrovės vadovo pareigų,
neturėjo būti taikomas DK 130 straipsnyje nustatytas įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą
terminas, taigi neturėjo būti taikomas ir šalių sudarytos darbo sutarties 11 punktas, kuriame
nurodytas DK 130 straipsnis.
Tačiau tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas padarė visiškai neišanalizavęs ginčo
darbo sutarties 11 punkto turinio, neišsiaiškinęs, ką šios darbo sutarties šalys iš tikrųjų turėjo
omenyje, sulygdamos, kad „įspėjimo terminai, kai ši darbo sutartis gali būti nutraukiama
darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, nustatomi pagal Lietuvos Respublikos darbo
kodekso 130 straipsnio nuostatas“, kokiu darbo sutarties pasibaigimo atveju ir kokiomis
sąlygomis šis punktas taikytinas, neapsvarstęs, ar darbo sutarties 11 punkte užfiksuotu
atitinkamu šios sutarties šalių susitarimu buvo sulygta dėl tokių darbo sutarties sąlygų, dėl kurių
darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose arba kolektyvinėje darbo sutartyje nėra
draudimo susitarti, ir ar jos šiuo konkrečiu atveju gali būti pripažintos papildomomis darbo
sutarties sąlygomis (DK 95 straipsnio 4 dalis), kurios, kaip ir būtinosios, darbo sutarties šalims
yra privalomos ir turi būti vykdomos. Neišsiaiškinus ir nenustačius tikrųjų ginčo darbo sutarties
sąlygų ir jomis prisiimtų konkrečių įsipareigojimų, nėra galimybės ginčo šalių teisiniams
santykiams pritaikyti materialinės teisės normas.
163
11 d. nutartis civilinėje byloje J. B. B. v. UAB „Neo Group“, bylos Nr. 3K-3-210/2009
Dėl darbo sutarties nutraukimo darbuotojo pareiškimu (DK 127 straipsnis)

Kai darbo sutartis nutraukiama darbuotojo pareiškimu, darbdavio galimi priimti sprendimai
yra apribojami darbuotojo pasirinktu darbo sutarties nutraukimo pagrindu; darbuotojui išreiškus
savo valią nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu, darbdavys negali savo
iniciatyva priimti sprendimo nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, išskyrus
atvejus, jeigu darbuotojas aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė savo valią dėl darbo sutarties
nutraukimo pagrindo pakeitimo arba sutiko su darbdavio pasiūlymu būti atleistas kitu įstatyme
nustatytu pagrindu.
Teisėjų kolegija pažymi, kad DK 127 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta svarbi darbo sutarties
nutraukimo darbuotojo pareiškimu priežastis-darbuotojo liga ar invalidumas, trukdantys
tinkamai atlikti darbą, nėra tapati DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintam darbo sutarties
nutraukimo be įspėjimo pagrindui – kai darbuotojas pagal medicinos ar Neįgalumo ir
darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išvadą negali eiti
šių pareigų ar dirbti šio darbo. Darbuotojas turi teisę pasinaudoti DK 127 straipsnio 2 dalyje
nustatyta palankesne darbo sutarties nutraukimo tvarka ir tuo atveju, kai jo sveikatos sutrikimas
nėra tokio sunkaus laipsnio, kad būtų nesuderinamas su tolesniu darbu, tačiau jo liga ar
neįgalumas objektyviai apsunkina tinkamą darbo pareigų vykdymą. DK 127 straipsnio 2 dalyje
nenustatyta imperatyvių reikalavimų darbuotojo sveikatos būklę patvirtinantiems įrodymams,
todėl tokiais įrodymais laikytini įvairios formos, leistinumo ir patikimumo kriterijus atitinkantys
duomenys apie darbuotojo sveikatos būklę (išrašai iš ligos istorijos, nedarbingumo pažymėjimai,
gydytojų pažymos, pan.), pakankami pagrįsti faktinei aplinkybei, kad darbuotojas serga ar yra
neįgalus ir tai jam trukdo atlikti savo pareigas pagal darbo sutartį. Vertinimas, ar darbdavys
turėjo pakankamai informacijos, kad įsitikintų darbuotojo nurodytos svarbios priežasties
nutraukti darbo sutartį buvimu, priklauso nuo kiekvienos situacijos konkrečių aplinkybių.
8 d. nutartis civilinėje byloje T. S. v. VĮ Kėdainių miškų urėdija, bylos Nr. 3K-3-547/2009
Dėl šalių darbo santykių pasibaigimo (darbo sutarties nutraukimo) teisinio pagrindo
Nutraukus darbo sutartį pasibaigia ir darbo įstatymuose, darbo sutartyje ir (arba)
vietiniuose (lokaliniuose) norminiuose teisės aktuose įtvirtintos darbuotojo darbo pareigos
(vykdyti darbo funkcijas, laikytis darbo drausmės ir kt.), taip pat pasibaigia ir atitinkama
darbdavio teisė reikalauti iš darbuotojo pirmiau nurodytų pareigų vykdymo ir juolab – taikyti
drausminę atsakomybę už jų nevykdymą ar netinkamą vykdymą. Drausminės atsakomybės
darbuotojui taikymas po to, kai darbo sutartis yra nutraukta ir šalių nebesieja darbo teisiniai
santykiai, yra neteisėtas, nesukeliantis teisinių pasekmių darbo teisinių santykių aspektu, o
darbdavio įsakymai dėl drausminės atsakomybės aptartomis sąlygomis taikymo yra niekiniai.
Pažymėtina ir tai, kad, darbuotojo iniciatyva nutraukus darbo sutartį DK 127 straipsnio 1 dalies
pagrindu, vien tik darbdavio uždelsimas įforminti darbo sutarties nutraukimą savaime nepratęsia
darbo sutarties galiojimo, nes priešingu atveju būtų paneigtas darbo santykių sutartinis pobūdis,
be to, tokių pasekmių įstatyme neįtvirtinta. Darbdavio neįforminimas arba netinkamas
įforminimas darbo sutarties nutraukimo DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu savaime nepaneigia
įvykusio darbo sutarties nutraukimo fakto, jos nutraukimo teisinio pagrindo ir momento. Jeigu
darbdavys, pažeisdamas įstatymų reikalavimus, nevykdo DK 127 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos
pareigos įforminti darbo sutarties nutraukimą, jos nevykdymas gali būti ginčijamas reikalavimu
dėl įpareigojimo atlikti tam tikrus veiksmus.
Dėl darbo sutarties nutraukimo darbuotojo pareiškimu (DK 127 straipsnis)
164
Kai darbdavys neatsisako jo naudai DK 127 straipsnio 1 dalyje nustatyto minimalaus
įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą termino ir neįformina darbo sutarties nutraukimo
darbuotojo pareiškime nurodytą dieną, kuri yra ankstesnė nei įstatyme ar kolektyvinėje sutartyje
nustatytas minimalus įspėjimo terminas, tai darbo santykiai tęsiasi ir darbo sutarties nutraukimo
darbuotojo pareiškimu galimybė kitą, nei darbuotojo pareiškime nurodytą dieną, priklauso nuo
darbuotojo valios, nes, minėta, darbuotojo reiškiama valia dėl darbo sutarties nutraukimo sąlygų,
kurių viena yra darbo sutarties nutraukimo data, turi lemiamą vaidmenį nutraukiant darbo sutartį
darbuotojo pareiškimu. Darbuotojo pareiškimu išreikšta darbuotojo valia nutraukti darbo sutartį
konkrečią pareiškime nurodytą datą gali būti keičiama, ir toks darbuotojo valios pakeitimas dėl
darbo sutarties nutraukimo datos pakeitimo galimas ne tik pateikiant naują pareiškimą, bet tokią
valią galima pareikšti ir kitokia objektyvia forma, kuri nekelia abejonių dėl darbuotojo valios
darbo sutarties nutraukimo sąlygų pakeitimo klausimu, kai darbuotojo valia dėl darbo santykių
nutraukimo su konkrečiu darbdaviu apskritai yra nepakeista, pavyzdžiui, įstatymo nustatyta
tvarka neatšauktas prašymas nutraukti darbo sutartį (DK 127 straipsnio 4 dalis).
Tais atvejais, kai darbuotojo atliekamos pagal darbo sutartį darbdavio naudai darbo
funkcijos tiesiogiai lemia, kad darbuotojas yra atsakingas už atitinkamas veiklos sritis, kurios yra
neatskiriama darbdavio veiklos dalis, darbuotojo naudojimasis turimu patyrimu, kompetencija
toje srityje savo interesais ir atitinkamai nebendradarbiavimas su darbdaviu, sprendžiant
darbuotojo kompetencijai priskirtus klausimus, nesvarbu, kokia forma tai daroma – veikimu, t. y.
sąmoningai ir tikslingai klaidinant darbdavį, ar neveikimu, t. y. nutylint reikšmingas atitinkamam
klausimui spręsti aplinkybes ir neinformuojant apie jas darbdavio arba jo atstovo, reiškia, kad
darbuotojas piktnaudžiauja savo teise, pažeidžia teisingumo ir sąžiningumo principus bei
atitinkamai darbdavio teises.
4 d. nutartis civilinėje byloje I. O. v. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, bylos
Nr. 3K-3-551/2009
Dėl darbdavio pareigos siūlyti atleidžiamam darbuotojui kitą darbą

Kito darbo siūlymas vykdant DK 129 straipsnyje darbdaviui nustatytą pareigą išnaudoti
galimybes perkelti darbuotoją į kitą darbą turi būti aiškinamas pagal DK 35 straipsnyje įtvirtintus
darbo teisių įgyvendinimo ir pareigų vykdymo principus.
Kitas darbas darbuotojui gali būti siūlomas individualiai, bet gali būti siūlomas ir
suteikiant darbuotojui informaciją apie laisvas darbo vietas įmonėje ir sudarant sąlygas įspėtam
apie atleidimą darbuotojui pareikšti norą būti perkeltam, svarstant darbuotojo iniciatyvą dėl
perkėlimo. Darbdavio pareiga perkelti įspėtą apie būsimą atleidimą darbuotoją į kitą darbą
reiškia darbuotojo teisę būti perkeltam į kitą darbą, kurį jis pagal profesiją, specialybę,
kvalifikaciją ir, reikiamais atvejais, sveikatos būklę, gali dirbti. Ši teisė gali būti įgyvendinama ir
darbdavio, ir darbuotojo iniciatyva. Įstatyme nenustatyta, kieno iniciatyva turi vykti perkėlimas į
kitą darbą vykdant DK 129 straipsnio 1 dalies nuostatą dėl perkėlimo į kitą darbą. DK 35
straipsnyje nustatyta, kad darbuotojas turi sąžiningai naudotis savo teisėmis ir vykdyti pareigas.
Šiuo atveju tai reiškia, kad darbuotojas, turėdamas informacijos apie laisvas darbo vietas per
įspėjimo laikotarpį, sąžiningai naudodamasis savo teise dėl perkėlimo į kitą darbą pagal DK 129
straipsnio 1 dalį, turėtų informuoti darbdavį apie savo sutikimą būti perkeltam į kitą konkretų
darbą, o darbdavys privalėtų tai svarstyti. DK 129 straipsnio pažeidimu būtų laikoma, jeigu
darbuotojui nebūtų suteikta visa informacija apie laisvas darbo vietas įmonėje, nebūtų svarstomi
jo pageidavimai dėl perėjimo dirbti į kitą darbą arba be pagrindo jis nebūtų suteiktas ar panašiais
atvejais. Informacija apie turimas laisvas darbo vietas gali būti jam pateikta ne tik individualiai,
bet ir viešo skelbimo būdu. Pastarasis būdas, pvz., paskelbimas darbdavio įmonėje skelbimų
lentoje, jeigu tai įprasta informacijos skelbimo tvarka ir yra prieinama darbuotojui, gali būti
pripažinta teismo kaip tinkamas informavimas apie laisvas darbo vietas, nes tai yra darbdavio
pranešimas apie laisvas darbo vietas ir bet kas gali pretenduoti į jas. Ne visos tinkamos darbo
vietos darbuotojui gali būti individualiai siūlomos tik tokiu atveju, jeigu darbuotojas kitu būdu,
165
pvz., viešu skelbimu, informuojamas apie visas turimas tinkamas darbuotojui laisvas darbo
vietas. Viešas skelbimas apie laisvas darbo vietas gali būti vertinamas kaip neindividualaus
pobūdžio siūlymas dėl darbo sutarties sudarymo, kuriuo gali pasinaudoti ir gavę įspėjimus apie
galimą atleidimą iš darbo darbuotojai. Teismų praktikos nuostata dėl kito darbo siūlymo per visą
įspėjimo laiką turi būti vertinama ir taikoma atsižvelgiant į sąžiningumo ir protingumo
reikalavimus. Jeigu nustatoma, kad per įspėjimo laiką darbuotojas buvo informuojamas apie
darbdavio turimas darbuotojui tinkamas laisvas darbo vietas kitu būdu, pvz., viešu skelbimu, tai
ta aplinkybė, kad kiekviena laisva tinkama darbo vieta įspėtam apie atleidimą iš darbo
darbuotojui nebuvo pasiūlyta individualiai, nevertinama kaip DK 129 straipsnio 1 dalies
pažeidimas.
d. nutartis civilinėje byloje J. S. B. v. Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas, bylos
Nr. 3K-3-102/2009
Dėl terminuotos darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo
kaltės
Atsakovo atliktų struktūrinių pertvarkymų realumas DK 129 straipsnio 2 ir 5 dalių
taikymo prasme nustatytinas pagal tai, ar įsteigus naują skyrių dėl šio naujo padalinio specifikos
kasatorius galėjo atlikti darbo sutartimi prisiimtas funkcijas. Aplinkybę, kad kasatorius dėl
atliktų struktūrinių pertvarkymų negalėjo eiti naujai įsteigto struktūrinio padalinio vadovo
pareigų, privalėjo įrodyti atsakovas (CPK 178 straipsnis).
Darbo sutarties nutraukimo pripažinimas neteisėtu ipso facto reiškia ir darbdavio priimtų
vidinių aktų neteisėtumą, kiek jie yra susiję su individualios darbo sutarties nutraukimu.
10 d. nutartis civilinėje byloje K. V. S. v. Lietuvos žemės ūkio universiteto Žemės ūkio inžinerijos
institutas, bylos Nr. 3K-3-488/2009
Dėl bylos teisminio nagrinėjimo ribų, darbuotojui ginčijant atleidimą iš darbo pagal DK
136 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktus
Nagrinėjamos bylos duomenys bei skundžiamų teismų procesinių sprendimų turinys
teikia pagrindą konstatuoti ir tai, kad bylą nagrinėję teismai, nustatę kasatoriaus neatvykimo į
darbą per visą darbo dieną faktą, iš esmės nevertino kito DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte
įtvirtinto šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo sudėties elemento – priežasčių, dėl kurių kasatorius
nebuvo darbe, svarbos. Iš bylos duomenų matyti, kad kasatorius 2008 m. vasario 28 d.
tarnybiniame rašte nurodė, kad iš jo atimtos darbo priemonės, kad jis visą dieną laukė įmonės
koridoriuje, laiptinėje ir teritorijoje, iš jo buvo atimtas darbuotojo pažymėjimas; iš esmės
analogiški duomenys nurodyti ir kasatoriaus 2008 m. vasario 29 d. tarnybiniame pranešime bei
2008 m. kovo 12 d. skunde; 2008 m. kovo 14 d. tarnybiniame pranešime nurodoma apie
anksčiau pateiktus tarnybinius pranešimus, į kuriuos negauna jokio atsakymo. Taigi bylos
nagrinėjimo metu kasatorius nuosekliai apeliavo į tai, kad atsakovas atėmė iš jo darbo
priemones, nepaskyrė kasatoriui objekto, kuriame šis galėtų dirbti, nesuteikė darbo vietos (darbo
funkcijoms atlikti), nesprendė klausimo dėl kasatoriaus atleidimo iš darbo darbdavio iniciatyva,
darė psichologinį spaudimą išeiti iš darbo savo noru. Teisėjų kolegijos vertinimu, išsamiai
neištyrus ir neįvertinus šių kasatoriaus nurodomų aplinkybių, lieka nepašalintos pagrįstos
abejonės dėl kasatoriaus neatvykimo į darbą priežasčių svarbos, t. y. dėl galimos darbdavio
įtakos kasatoriaus neatvykimui į darbą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priima civilinėje byloje A. A. v. bendra Lietuvos
ir Danijos įmonė UAB „Lautra motors“, bylos Nr. 3K-3-437/2008). Tuo tarpu skundžiamuose
teismų procesiniuose sprendimuose dėl šių kasatoriaus nurodomų aplinkybių iš viso nepasisakyta
ir tai teikia pagrindą sutikti su kasacinio skundo argumentais, kuriais apeliuojama į CPK
185 straipsnio pažeidimą.
166
Tinkamai neištyrus ir neįvertinus šių su darbo drausmės pažeidimų padarymu susijusių
kasatoriaus nurodomų aplinkybių, nėra galimybės patikrinti, ar atsakovas (net ir pasitvirtinus DK
235 straipsnio 2 dalies 9 punkte įtvirtinto šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo abiem sudėties
elementams), skirdamas drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo – laikėsi DK 238 straipsnyje
nustatytų reikalavimų, t. y. ar atsižvelgė į darbo drausmės pažeidimo sunkumą ir sukeltas
pasekmes, darbuotojo kaltę, į aplinkybes, kuriomis šis pažeidimas buvo padarytas.
nutartis civilinėje byloje A. B. v. UAB „KRS“, bylos Nr. 3K-3-295/2009.
Dėl ieškovo atleidimo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktus

Darbdavys įsakyme dėl atleidimo iš darbo nenurodė, kokį konkretų darbo drausmės
pažeidimą padarė ieškovas, prieš skirdamas ieškovui drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo,
raštu nepareikalavo, jog ieškovas raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo, konfliktą
mačiusio kito trenerio paaiškinimą priėmė tik atleidus ieškovą iš darbo, t. y. darbdavys neįrodė,
kad pasirašė įsakymą dėl ieškovo atleidimo iš darbo pagal DK 240 straipsnio reikalavimus. Be
to, teisėjų kolegija, remdamasi teismų nustatytomis aplinkybėmis, kad darbdavys tyrimą pradėjo
tik pagal trenerės R. A. tarnybinį pranešimą, šios veiksmams pagal ieškovo tarnybinį pranešimą
ištirti nebuvo sudaryta komisija, o iš įsiteisėjusio Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendžio
baudžiamojoje byloje matyti, kad konflikto iniciatorius buvo ne tik ieškovas, jo veiksmuose
nebuvo nustatyta jokių smurtinių veiksmų, konstatuoja, jog atsakovas nepagrįstai vertino tik
ieškovo elgesį, visiškai netyrė trenerės R. A. veiksmų atitikties darbo drausmei, t. y. darbdavys,
spręsdamas dviejų kolegų kilusį ginčą, neišliko objektyvus ir nešališkas, vertino tik vieno
darbuotojo nusižengimą. Dėl to teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas, atsižvelgęs tik į
vieno iš konflikto dalyvių – ieškovo – veiksmus, paskyręs jam drausminę nuobaudą – atleidimą
iš darbo – nesant darbuotojo pasiaiškinimo, neatsižvelgė nei į padaryto darbo drausmės
pažeidimo sunkumą, nei į sukeltas pasekmes, darbuotojo kaltę, kitas aplinkybes, neįrodė šio
darbuotojo neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir kaltės, taip pat pažeidė DK 240 straipsnio 1 dalies
reikalavimus, priimdamas įsakymą nesant ieškovo pasiaiškinimo ir nenurodant konkretaus darbo
drausmės pažeidimo, apsiribojant tik tuo, kad per paskutinius dvylika mėnesių šiam darbuotojui
buvo taikyta drausminė nuobauda (DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktas).
d. nutartis civilinėje byloje D. C. v. VŠĮ „Alytaus sporto ir rekreacijos centras“, bylos Nr. 3K-3-
393/2009
Dėl DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punkto aiškinimo ir taikymo

Pagrindas nutraukti darbo sutartį pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punktą yra ne bet
kokia informacija apie darbuotojo sveikatos būklę, o tik medicininės ar invalidumą nustatančios
komisijos išvada, pateikiama specialiųjų teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka. Nagrinėjamu
atveju ieškovas dirbo autobuso vairuotoju. Vairuotojų sveikatos patikrinimas reglamentuojamas
sveikatos apsaugos ministro 2000 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 301 „Dėl profilaktinių sveikatos
tikrinimų sveikatos priežiūros įstaigose“ patvirtintoje Vairuotojų sveikatos tikrinimo tvarkoje...
Kiti dokumentai, raštai, išvados, pažymos ir pan. vertintini tik kaip pagrindai priimti sprendimus
dėl neeilinio vairuotojo sveikatos patikrinimo pagal Vairuotojų sveikatos tikrinimo tvarką, tačiau
negali pakeisti medicininės ar invalidumą nustatančios komisijos išvados DK 136 straipsnio 1
dalies 4 punkto taikymo prasme.
23 d. nutartis civilinėje byloje A. K. v. UAB „Marijampolės autobusų parkas“, bylos Nr. 3K-3-
525/2009
Dėl DK 141 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo

Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė DK 141 straipsnio 3 dalies taikymo
sąlygas, t. y. kad atsakovas ne dėl kasatorės kaltės su ja (kasatore) iki galo neatsiskaitė įstatyme
167
nustatytu laiku. Byloje nustatyta, kad atsakovas įstatyme nustatytu laiku neišmokėjo kasatorei
dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės išmokos, t. y. sumos, didesnės nei
jos (kasatorės) vieno mėnesio darbo užmokestis.
Atsižvelgdama į nustatytas bylos faktines aplinkybes, tarp jų – uždelstos išmokėti
išmokos dydį, DK 141 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą bei nurodytą šios teisės
normos aiškinimo ir taikymo praktiką, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su atsiliepimo į
kasacinį skundą argumentais, kuriais, apeliuojant į atsakovo klaidą nurodant kasatorės atleidimo
iš darbo teisinį pagrindą, atitinkamų išmokų jai (kasatorei) išmokėjimą, kasatorės valią nutraukti
darbo santykius, jos kaltę dėl atsakovo padarytos klaidos, taip pat kasatorės sąmoningą proceso
vilkinimą, teigiama, kad šioje byloje DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta sankcija – vidutinio
darbo užmokesčio priteisimas už uždelsimo atsiskaityti laiką – negali būti taikoma visa apimtimi.
Teismui taikant DK 141 straipsnio 3 dalį, vidutinis darbo užmokestis (vidutinio darbo
užmokesčio dalis, kai atleidžiamam darbuotojui nebuvo išmokėta mažesnė už jo vidutinį darbo
užmokestį suma) darbuotojui priteisiamas už uždelsimo atsiskaityti laiką. Spręsdamas dėl šios
išmokos priteisimo, teismas turi nustatyti faktines aplinkybes, kiek truko uždelsimo atsiskaityti
laikas, už kurį darbuotojui priteistina aptariama išmoka, ar tas laikas yra (nėra) pasibaigęs.
d. nutartis civilinėje byloje D. J. v. UAB „Geotechnikos grupė“, bylos Nr. 3K-3-305/2009
DARBO IR POILSIO LAIKAS

Dėl viršvalandinių darbų kompensavimo tvarką nustatančių kolektyvinės sutarties ir
DK nuostatų taikymo
Kadangi atsakovas yra transporte veikiantis juridinis asmuo, tai jo darbuotojų darbo ir
poilsio laiko režimui reglamentuoti DK 149 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl viršyto darbo laiko
ir nepanaudoto poilsio kompensavimo gali būti netaikomos.
Ieškovų kasaciniame skunde teigiama, kad kolektyvinėje sutartyje nustatytos
priemokos už viršvalandinį darbą mokėjimo sąlygos įtvirtino blogesnę darbuotojų padėtį,
palyginus su ta, kuri nustatyta įstatymuose ir kituose teisės aktuose. Atsakydama į šį kasacinio
skundo argumentą teisėjų kolegija sutinka su tuo, kad kolektyvinės sutarties 5.8 punkte
nurodytas 100 proc. darbuotojo darbo užmokesčio priemokos už viršvalandžius dydis prieštaravo
DK 193 straipsnyje įtvirtintam pusantro darbuotojo darbo užmokesčio dydžiui. Tačiau vien šis
prieštaravimas savaime nereiškia, kad kolektyvinėje sutartyje, įvertinus visas joje išdėstytas
darbuotojų darbo sąlygas ir socialines garantijas, nustatyta blogesnė darbuotojų padėtis,
palyginus su ta padėtimi, kuri įtvirtinta Darbo kodekse ir kituose teisės norminiuose aktuose.
Šiuo atveju nepakanka įvertinti vieną iš kolektyvinėje sutartyje nurodytų darbuotojo darbo
sąlygų, nes išvadą dėl bloginančios darbuotojų padėtį kolektyvinės sutarties galima padaryti tik
įvertinus tokios sutarties sąlygų visumą, t. y. pasvėrus, ar tam tikros darbuotojų padėtį
gerinančios sąlygos kompensuoja kitas sąlygas, taip pat tas, kurios, darbuotojų teigimu, blogina
jų padėtį. Be to, reikšminga įvertinti ir tai, kad derybose dėl kolektyvinės sutarties dalyvauja tiek
darbdavio, tiek darbuotojų kolektyvo atstovai, be kurių abipusio pritarimo negalėtų būti
priimamos kolektyvinė sutartis ir atskiros šios sutarties sąlygos. Be to, DK 4 straipsnio 4 dalyje,
kurioje nustatytas draudimas bloginti darbuotojų padėtį kolektyvinėje sutartyje, nurodyta, kad
kai šis Kodeksas ir kiti įstatymai tiesiogiai nedraudžia darbo teisinių santykių subjektams
patiems susitarimo būdu nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, šie subjektai turi vadovautis
teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.
balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje V. G. ir kt. v. VĮ „Klaipėdos valstybinio jūrų uosto
direkcija“, bylos Nr. 3K-3-150/2009.
Dėl delspinigių už pavėluotai išmokėtą viršvalandinio darbo nepriemoką
168
Apeliacinės instancijos teismo sprendime pagrįstai nurodyta, kad darbdavys nėra kaltas dėl
ieškovams pavėluotai išmokėtos nepriemokos už viršvalandinį darbą, nes kolektyvinės sutarties
nuostatos visoms jos šalims, taigi ir darbdaviui, kol tos nuostatos nepakeistos ar nepapildytos
nustatyta tvarka, turi norminio teisės akto galią, dėl to atsakovas taikė kolektyvinės sutarties
nuostatas.
2 d. nutartis civilinėje byloje V. G. ir kt. v. VĮ „Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija“,
bylos Nr. 3K-3-150/2009
DARBO UŽMOKESTIS
Dėl darbo užmokesčio
Vadovaujantis DK 186 straipsnio 2 dalimi darytina išvada, kad darbo užmokestis apima
ir premijas, kurios numatytos darbo sutartyse už tam tikrų rodiklių įvykdymą, kuriuos įvykdęs
darbuotojas įgyja subjektyvią teisę reikalauti premijos, o darbdavys privalo ją išmokėti. Tokios
premijos nelaikytinos skatinimo priemonėmis DK 233 straipsnio prasme, o yra pagal savo
pobūdį priskirtinos darbo užmokesčiui ir yra darbo užmokesčio sudedamosios dalys.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai remdamiesi kasacinio teismo praktika tam, kad
tinkamai būtų taikomos materialinės teisės normos, turėjo nustatyti, ar premijos buvo mokamos
pagal iš anksto nustatytus rodiklius. Teismai nagrinėjamoje byloje ieškovui mokamas premijas
priskirti ne skatinimo priemonėms DK 233 straipsnio prasme, o darbo užmokesčiui pagal DK
186 straipsnį, galėjo tik nustatę, kad premijos buvo mokamos pagal iš anksto nustatytus
rodiklius, tačiau tokių aplinkybių nenustatinėjo.
d. nutartis civilinėje byloje A. V. v. UAB „Mitnija“, bylos Nr. 3K-3-284/2009
Dėl vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos

Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas skaičiuodami vidutinį darbo
užmokestį pagrįstai įtraukė ir ieškovo gaunamas premijas už atliktą darbą. Tačiau atsakovas
kasaciniame skunde nurodė, kad, apskaičiuojant ieškovo vidutinį darbo užmokestį, buvo pažeisti
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtinto
Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo
(toliau – Aprašas) reikalavimai... Darbuotojo vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas iš
skaičiuojamojo laikotarpio užmokesčio, priskaičiuoto už atliktą darbą ar dirbtą laiką (jeigu
teisės aktuose nenumatyta kitaip), įskaitant visas darbo apmokėjimo rūšis, nurodytas šio
Aprašo 3.1-3.4 punktuose, ir mėnesines premijas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad iš šios
Aprašo normos akivaizdu, kad vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas iš skaičiuojamojo
laikotarpio darbo užmokesčio, priskaičiuoto už atliktą darbą ir mėnesinių premijų, atsakovo
vadovo įsakymais skirtų už skaičiuojamojo laikotarpio darbą. Taigi šiuo atveju svarbu ne kokio
dydžio premijos ieškovui buvo išmokėtos 2007 m. lapkričio, gruodžio ir sausio mėnesiais, o
kokio dydžio premijos buvo skirtos ieškovui už nurodytų mėnesių darbą.
nutartis civilinėje byloje A. V. v. UAB „Mitnija“, bylos Nr. 3K-3-284/2009
Dėl teisės į dienpinigius vykstant į tarnybines komandiruotes

Tarnybinė komandiruotė – tai darbdavio nurodymu darbo sutartimi sulygto darbo
funkcijos atlikimas ne nuolatinėje darbo vietoje. Tarnybine komandiruote nekvalifikuojamas
darbas, atliekamas kitoje vietovėje, negu įsikūręs ar nuolat veikia darbdavys, jeigu darbo
sutartyje sulygta, kad darbo pobūdis bus kilnojamasis. Tokiais atvejais svarbu aiškinti darbo
sutartį t. y. kokios darbo funkcijos ir kokia jų atlikimo vieta nustatyta šalių susitarimu.
Kilnojamojo darbo pobūdis, kaip specifinis ir neretai nuolat išliekantis darbo santykiuose, turi
būti nustatytas darbo sutartimi. Kai lingvistiškai aiškinant darbo sutartį negalima konstatuoti
169
tokio susitarimo buvimo, siekdamas atriboti tarnybinę komandiruotę nuo kilnojamojo darbo
pobūdžio, teismas konkretaus ginčo kontekste turi atsižvelgti į darbo teisinių santykių subjektų
specifiškumą, sulygtų darbo funkcijų pobūdį ir kitas aplinkybes. Aiškindamas darbo sutartį
teismas turi diskreciją vertinti, ar susitarimas atitinka DK 35 straipsnio reikalavimus.
Teismas, nagrinėdamas komandiravimo į užsienio valstybę atvejį, turi ex officio
patikrinti, ar tokiu atveju komandiruoto į užsienį darbuotojo teisių apsaugai taikytinos ES teisės
aktų ir jas įgyvendinančių specialiųjų nacionalinės teisės aktų nuostatos.
d. nutartis civilinėje byloje A. S. v. Koncertinė įstaiga Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras,
bylos Nr. 3K-3-449/2009
Dėl premijos, kaip darbo užmokesčio sudėtinės dalies, skyrimo tvarkos

Premiją, kurią darbdavys gali skirti darbuotojui kaip paskatinimą, reikia skirti nuo
premijų, kurios pagal savo pobūdį yra sudėtinė darbo užmokesčio dalis pagal DK 186 straipsnio
2 dalies prasmę. Premija, kaip sudėtinė darbo užmokesčio dalis, darbuotojui skirtina už tam tikrų
rodiklių įvykdymą, kaip atlyginimas už atliktas darbo funkcijas, ir tokia premijos skyrimo tvarka
turi būti reglamentuota kolektyvinėje ar darbo sutartyje, darbuotojas, įvykdęs nustatytas darbo
normas, įgyja teisę reikalauti premijos, o darbdavys – pareigą ją išmokėti, tuo tarpu premija, kaip
skatinimo priemonė, yra nukreipta į ateitį kaip motyvacinė priemonė darbuotojui ir jis neturi
teisės tokios premijos reikalauti, nes tai yra darbdavio diskrecijos teisė skirti premiją ar ne. Taigi
pagrindinis premijos kaip skatinimo priemonės pagal DK 233 straipsnį ir premijos kaip darbo
užmokesčio sudėtinės dalies pagal DK 186 straipsnį skirtumas yra premijos skyrimo ir
išmokėjimo tvarka.
24 d. nutartis civilinėje byloje E. Z. v. UAB „Mitnija“, bylos Nr. 3K-3-523/2009
DARBO DRAUSMĖ
Dėl drausminių nuobaudų skyrimo
Pagal DK 157 straipsnio 1 punktą pertrauka pavalgyti yra poilsio laikas. DK 158
straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbuotojas pertrauką pailsėti ir pavalgyti naudoja savo
nuožiūra. Pagal DK 156 straipsnį poilsio laikas yra laisvas nuo darbo laikas, todėl konstatavimas,
kad darbas neatliktas tuo metu, kai nesibaigė poilsio laikas (paskutinę poilsio laiko minutę),
reiškia darbdavio pretenzijas darbuotojui dėl neatlikto darbo tuo metu, kai to darbo darbuotojas
neprivalėjo atlikti.
Darbdavio priimtas įsakymas skirti dvi drausmines nuobaudas reiškia, kad darbuotojui
buvo taikyta drausminė nuobauda. Toks įsakymas savaime nėra neteisėtas, jeigu faktiškai buvo
pagrindas skirti drausminę nuobaudą. Teisėjų kolegija laiko, kad tuo atveju, kai vienu įsakymu
(nurodymu) už tą patį darbo drausmės pažeidimą yra paskirtos kelios drausminės nuobaudos, tai
jos vertintinos kaip viena ir laikytina, kad yra paskirta griežtesnė iš jų drausminė nuobauda.
nutartis civilinėje byloje I. T. v. UAB „Šiaulių lyra“, bylos Nr. 3K-3-79/2009
Dėl DK 235 straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo

Nagrinėjamoje byloje darbdavys kasatoriaus smurtą prieš UAB „Rovasta“ direktorę
kvalifikavo kaip šiurkštų darbo pareigų pažeidimą pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 11 punktą.
Nors kasatorius nurodo, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių jo neteisėtus veiksmus, ir kad
apeliacinės instancijos teismas neatskleidė, kokį teisės aktą ar darbo pareigas jis pažeidė, tačiau
teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus laiko nepagrįstais. Nustatytas teisinis
reglamentavimas turi užtikrinti, kad darbo teisės ir pareigos būtų įgyvendinamos sąžiningai,
teisingai ir protingai. Darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai, įgyvendindami savo teises bei
vykdydami pareigas, turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti
170
sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų; draudžiama piktnaudžiauti
savo teise (DK 35 straipsnio 1 dalis).
balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje V. Z. v. UAB „Rovasta“, bylos Nr. 3K-3-144/2009.
Dėl darbo drausmės pažeidimo sudėties

Kasacinio teismo teisėjų kolegija vadovaujasi teismų nustatytomis aplinkybėmis ir šios
bylos aplinkybių kontekste pažymi, kad, net ir esant formaliam darbo tvarkos taisyklių
įpareigojimui darbuotojui kasdien visą darbo dieną dirbti darbovietėje, tačiau atsakovui
pripažinus, kad pagrindinė ieškovo darbo funkcija buvo tik naujų pacientų paieška, ieškovui ir
atsakovo vadovui esant vieninteliais akcijų savininkais (lygiomis dalimis, po 50 proc.), taip pat
ieškovo įsidarbinimo metu jiems buvus sutuoktiniais, lėmė ilgą laiką trukusią padėtį, kai
ieškovui nebuvo taikomas reikalavimas kiekvieną darbo dieną atvykti į darbovietę ir joje dirbti
nustatytą laiką, juolab kad ir ieškovo atliekamo darbo pobūdis nėra susijęs su būtinumu
(poreikiu) darbą dirbti vien klinikos patalpose. Teismams nustačius, kad tomis dienomis, kurias
atsakovas fiksavo ieškovui pravaikštas, ieškovas užsiėmė pacientų paieška bei atsakovui
priklausančio automobilio remontu, konstatuotina, kad ieškovo elgesys, palyginus su prieš tai
buvusiu, atsakovo atžvilgiu liko nepakitęs. Taigi, esant ilgą laiką trukusiam kitokiam, negu
apibrėžta darbo tvarkos taisyklėse, darbuotojo elgesiui, kuris nepaneigia pareigos dirbti
darbdavio interesui, o darbdaviui (vadovui) tai žinant ir toleruojant (ilgą laiką mokant
atlyginimą, skatinant, suteikiant naudotis klinikos automobilį), darytina išvada, kad, nors
formaliai ir pažeidžiama darbovietėje nustatyta darbo tvarka, tačiau atitinkamas esamą padėtį
žinančio atsakovo elgesys, trunkantis ilgą laiką, paveikia darbuotojo ir darbdavio santykius taip,
kad nelieka pagrindo konstatuoti darbuotojo neteisėtą elgesį ir kaltę, t. y. nenustatyta tokių darbo
drausmės pažeidimą sudarančių elementų kaip darbo drausmės pažeidimo objektyvioji ir
subjektyvioji pusės, o nesant pažeidimą sudarančių elementų viseto, negalimas ir darbo drausmės
pažeidimo fakto konstatavimas. Tik darbdaviui iš naujo informavus darbuotoją apie darbo
tvarkos taisyklių tinkamą laikymąsi, ateityje už šios tvarkos pažeidimus būtų galima taikyti
drausminio poveikio priemones (DK 35 straipsnis, 227 straipsnio 2 dalis).
balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje L. V. v. UAB „Žvėryno klinika“, bylos Nr. 3K-3-
153/2009.
Dėl darbuotojo pasiaiškinimo dėl darbo drausmės pažeidimo

Pasiaiškinimo institutu ne tik garantuojama darbuotojo teisė pasiaiškinti, bet taip pat
siekiama maksimaliai užtikrinti, kad ir darbdavys, prieš skirdamas drausminę nuobaudą, žinotų
visas aplinkybes, reikšmingas drausminei atsakomybei taikyti ir drausminei nuobaudai parinkti.
Įstatyme nenustatyta papildomo pasiaiškinimo galimybės, tačiau jeigu darbuotojo pateiktas
pasiaiškinimas tam tikrais aspektais yra neišsamus ir (ar) nepakankamas, kad darbdavys galėtų
maksimaliai objektyviai įvertinti susidariusią situaciją, tai darbdavys turėtų pareikalauti
darbuotoją pateikti trūkstamą būtiną informaciją, aišku, jeigu taip darbdaviui leidžia elgtis DK
241 straipsnyje nustatyti drausminės nuobaudos skyrimo terminai.
27 d. nutartis civilinėje byloje L. V. v. UAB „Žvėryno klinika“, bylos Nr. 3K-3-153/2009
Dėl termino paskirtai nuobaudai ginčyti

Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, atsižvelgdami į atsakovo pareikštą prašymą
ginčo santykiams taikyti ieškinio senatį, sprendė šį klausimą ir nurodė, kad atsakovo nurodytas
trijų mėnesių terminas kreiptis į darbo ginčų komisiją yra ne ieškinio senaties, o procedūrinis
terminas, todėl, sprendžiant paskirtos ieškovui pastabos pagrįstumą, taikytinas DK 27 straipsnio
32 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas.. Bylą nagrinėję teismai,
nagrinėjamu atveju netaikę DK XIX skyriaus normų, pažeidė materialinės teisės normas, nes,
171
tikrindami ieškovui paskirtos nuobaudos – pastabos – pagrįstumą, neatsižvelgė į CK 1.126,
1.128–1.131 straipsniuose nustatytas ieškinio senaties termino skaičiavimo taisykles. Juolab kad,
remiantis DK 243 straipsniu, pagal kurį drausminė nuobauda galioja vienerius metus nuo jos
paskyrimo, netikslinga bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad drausminei nuobaudai apskųsti
taikytinas DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas.
d. nutartis civilinėje byloje D. C. v. VŠĮ „Alytaus sporto ir rekreacijos centras“, bylos Nr. 3K-3-
393/2009.
Dėl drausminės nuobaudos – papeikimo – skyrimo teisėtumo

Pažymėtina, kad darbdavys turi raštu pareikalauti prasižengusį darbuotoją pasiaiškinti, o
teikti pasiaiškinimą yra darbuotojo teisė, bet ne pareiga, tuo tarpu atsakovas ieškovės atsisakymą
rašyti pasiaiškinimą pripažino atskiru darbo drausmės pažeidimu.
d. nutartis civilinėje byloje A. M. v. SB „Volungėlė“, bylos Nr. 3K-3-448/2009
ŽALOS DARBUOTOJUI ATLYGINIMAS

Dėl neturtinės žalos neteisėto atleidimo iš darbo atveju
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog jai padaryta neturtinės
žalos. Tokia išvada yra pagrįsta, nes neteisėto atleidimo iš darbo faktas, kaip toks, savaime
nereiškia, kad darbuotojas patyrė neturtinės žalos.
nutartis civilinėje byloje I. T. v. UAB „Šiaulių lyra“, bylos Nr. 3K-3-79/2009
Dėl darbuotojui, netekusiam dalies darbingumo, atlygintinos turtinės žalos dėl negautų
pajamų
Pagal CK 6.283 straipsnio 2 dalį fiziniam asmeniui sveikatos sužalojimo atveju turi būti
atlyginamos negautos pajamos, kurias jis būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota. Negautos
pajamos apskaičiuojamos kaip pajamų, kurias nukentėjusysis realiai gavo arba realiai galėjo
gauti iki ir po sveikatos sužalojimo, skirtumas. Negautų pajamų dydis, esant ginčui, turi būti
įrodytas. Jo įrodinėjimo pareiga byloje tenka ieškovui (CPK 178 straipsnis). Pagal ieškovės
teisės į žalos atlyginimą atsiradimo metu galiojusio Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo
17 straipsnio 1 dalies 26 punkto redakciją, kuri galiojo iki 2008 m. gruodžio 29 d., sumos
materialinei žalai atlyginti bei teismų priteistos sumos neturtinei žalai atlyginti buvo
neapmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. liepos 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. G.
v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-364/2008, nurodė, kad žalos (kaip negautų pajamų)
atlyginimo suma savo teisine prigimtimi nėra tapati negauto darbo užmokesčio priteisimui.
Nurodytoje byloje kasacinis teismas pažymėjo, kad pajamų bei socialinio draudimo mokesčių
gavėjai pagal įstatymą būtų valstybės ir socialinio draudimo biudžetai, o ne pats ieškovas.
Remdamasi pirmiau nurodytais motyvais, teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo
argumentu, kad, ieškovės naudai priteisdamas negautas pajamas už 2005-2006 m. laikotarpį
neatskaičius mokesčių, apeliacinės instancijos teismas sudarė prielaidas ieškovei gauti daugiau,
negu realiai padaryta žalos... Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija konstatuoja, kad
jeigu sumos turtinei žalai atlyginti už atitinkamą laikotarpį yra pagal įstatymus priskiriamos
neapmokestinamoms pajamoms, tai fizinio asmens sveikatos sužalojimo atveju jo darbo
užmokesčio forma realiai negautos pajamos apskaičiuojamos atsižvelgiant į jo VDU, iš kurio yra
išskaičiuoti privalomi į biudžetą mokesčiai.
Darbuotojo sveikatos sužalojimo atvejais sprendžiant dėl turtinės žalos dėl negautų
pajamų atlyginimo turi būti atsižvelgiama, be kita ko, į darbuotojo netekto darbingumo lygį;
172
negautų pajamų sąvoka turi būti suprantama kaip prarasto darbingumo procento piniginė išraiška
per tam tikrą laikotarpį. Darbuotojo sveikatos sužalojimo atvejais turtinės žalos dėl negautų
pajamų atlyginimo laikotarpį (terminą, už kurį priteisiamas tokios žalos atlyginimas) lemia
sužaloto darbuotojo atitinkamo darbingumo netekimo laikotarpis.
balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje G. Š. v. UAB „Yazaki Wiring Technologies Lietuva“,
bylos Nr. 3K-3-174/2009
Dėl neturtinės žalos atlyginimo darbuotojui, netekusiam dalies darbingumo

Teismų pareiga atsižvelgti į kitose bylose suformuotus precedentus dėl priteistinos
neturtinės žalos dydžio jokiu būdu nepaneigia ir neprieštarauja CK 6.250 straipsnio 2 dalies
nuostatoms bei suformuotai praktikai, kad priteistinos neturtinės žalos dydis nustatomas
kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, t. y. atsižvelgimas ir
(arba) rėmimasis suformuota teismų praktika nepaneigia ir neprieštarauja konkrečios bylos ginčo
santykio bei žalą patyrusio (patiriančio) darbuotojo individualumui.
Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad nagrinėjamu atveju
ieškovei iš kasatoriaus priteistas 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas viršija teismų praktikoje
panašiais atvejais priteisiamas sumas ir neatitinka teisingumo, sąžiningumo bei protingumo
kriterijų. Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios yra išsamiai ir detaliai įvertintos
pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniuose sprendimuose, teisėjų kolegijos
nuomone, yra faktinis ir teisinis pagrindas ieškovei iš kasatoriaus priteisti 50 000 Lt dydžio
neturtinės žalos atlyginimą.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties
rezoliucinės dalys, kuriose nurodyta, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovei iš
kasatoriaus priteistas turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas „padidinamas“ ir „mažinamas“, yra
suformuluotos ydingai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija
2007 m. balandžio 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. L. v. Lietuvos ir Kanados
UAB „Pajūrio mediena“, bylos Nr. 3K-3-157/2007, nurodė, kad iki tol, kol teismas neturtinės
žalos dydžio nenustatė, konkretaus mažintino žalos atlyginimo dydžio nėra.
14 d. nutartis civilinėje byloje G. Š. v. UAB „Yazaki Wiring Technologies Lietuva“, bylos Nr.
3K-3-174/2009
Dėl neturtinės žalos

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjama byla neturtinės žalos atlyginimo
aspektu yra specifiška tuo, jog šalių darbo sutartis nutraukta būtent darbuotojo (ieškovo)
pareiškimu, t. y. jam, o ne darbdaviui (kasatoriui) inicijavus darbo santykių pasibaigimą... Šiuo
aspektu konstatuotina, kad ieškovui neturtinė žala kilo ne dėl neteisėto atleidimo iš darbo DK
136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu, o dėl darbdavio netinkamo darbo sutarties nutraukimo
įforminimo ir su juo (netinkamu įforminimu) susijusių aplinkybių. Atsižvelgdama į tai, kad bylą
nagrinėję teismai, spręsdami dėl ieškovui priteistinos neturtinės žalos dydžio, nepagrįstai rėmėsi
aplinkybe, jog ieškovas yra neteisėtai atleistas iš darbo, taip pat į tai, kad ieškovo pažeistos teisės
yra apginamos ir konstatuojant darbdavio neteisėtus veiksmus – be kita ko, netinkamą darbo
sutarties nutraukimo įforminimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas iš dalies tenkinti
kasacinį skundą ir ieškovui priteistinos neturtinės žalos dydį sumažinti iki 1000 Lt.
Dėl neteisėtu atleidimu iš darbo padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydžio

Nukentėjusiojo pareiga pagrįsti kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos atlyginimo dydžiui
nustatyti reikšmingų kriterijų.
173
Taigi teisingo ir lygiateisio neturtinės žalos atlyginimo dydžio parinkimas apima teismo
pareigą išsamiai įvertinti bylos faktines aplinkybes ir dėl konkretaus materialios kompensacijos
už neturtinę žalą dydžio spręsti pagal reikšmingais pripažintų ir nukentėjusio asmens pagrįstų
šios žalos įvertinimo pinigais kriterijų visumą. Kita vertus, ši pareiga sietina ne su būtinybe
teismui kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgti į visus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje išvardytus bei
teismų praktikoje suformuluotus kriterijus, bet su galimybe, priklausomai nuo konkrečios bylos
aplinkybių, nuspręsti dėl joje teisiškai reikšmingais pripažintinų kriterijų. Taigi dėl to, kurie iš
CK 6.250 straipsnio 2 dalyje išvardytų bei teismų praktikoje suformuluotų ir taikomų neturtinės
žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijų yra reikšmingi, o kurie iš jų neturi teisinės reikšmės
neturtinės žalos atlyginimo dydžiui konkrečioje byloje parinkti, sprendžia teismas, laikydamasis
pirmiau nurodytų materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio nustatymo principų.
Pažymėtina, kad konkrečiu atveju reikšmingais pripažintinų kriterijų visumą sudaro ne tik
nukentėjusiojo išvardyti bei konkrečia pinigų suma įvertinti jo dvasiniai, emociniai išgyvenimai
ir (ar) fiziniai kentėjimai, bet ir tiek su nukentėjusiojo, tiek su žalą padariusio asmens situacija
susijusios faktinės aplinkybės, kurios leistų teismui spręsti, kokia apimtimi tokie subjektyvūs
nukentėjusio asmens vertinimai turi objektyvų pagrindą.
Nagrinėjamoje byloje kasatorei iš atsakovo priteistas 85 000 Lt neturtinės žalos už
neteisėtą atleidimą iš darbo atlyginimas viršija teismų praktikoje panašiais atvejais priteisiamas
sumas.
1 d. nutartis civilinėje byloje D. B. v. AB „Krekenavos agrofirma“, bylos Nr. 3K-3-544/2009
Dėl ieškovės teisės į neturtinės žalos, mokant jai dalį darbo užmokesčio be apskaitos
dokumentų, atlyginimą
Atsižvelgdama į nurodytą CK 6.250 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo praktiką,
teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus dėl netinkamo šios
materialiosios teisės normos skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje taikymo,
kasatorės grindžiamus tuo, kad neturtinės žalos, kai ši padaryta dėl nusikaltimo, atlyginimas,
nustatytas įstatyme, todėl ji neturėjo įrodinėti šios žalos fakto, o tik pagrįsti už šią žalą
reikalaujamos piniginės kompensacijos dydį. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad įsiteisėjusiu
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. baudžiamuoju įsakymu konstatuoti
atsakovo nusikalstami veiksmai, mokant kasatorei ir kitiems darbuotojams dalį atlyginimo be
apskaitos dokumentų, vertintini (tai teisingai nurodo ir atsakovas atsiliepime į kasacinį skundą)
kaip nusižengimas finansų sistemai, o ne kaip nusikaltimas kasatorei, kaip asmeniui, dėl kurio ji,
remdamasi CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, galėtų reikšti atsakovui reikalavimą atlyginti neturtinę
žalą, kaip padarytą dėl nusikaltimo.
Kasatorė, sąmoningai sutikdama su darbo užmokesčio dalies be apskaitos dokumentų
mokėjimu bei priimdama jai tokiu būdu mokamą darbo užmokesčio dalį, konkliudentiniais
veiksmais patvirtino, jog prisiima negatyvių padarinių, galimų patenkant į tokią situaciją, riziką,
todėl padarė teisingą išvadą, kad atsakovo civilinė atsakomybė už ieškovės nurodytus emocinius
išgyvenimus ir nepatogumus, gaunant dalį atlyginimo be apskaitos dokumentų, negali atsirasti.
1 d. nutartis civilinėje byloje D. B. v. AB „Krekenavos agrofirma“, bylos Nr. 3K-3-544/2009
DARBUOTOJO ATSAKOMYBĖ
Dėl akcinės bendrovės filialo vadovo atsakomybės už akcinei bendrovei padarytą žalą
Tais atvejais, kai bendrovės vadovas padaro bendrovei žalos netinkamai organizuodamas
kasdienę bendrovės veiklą, t. y. netinkamai atlikdamas savo kaip vadovo pareigas „vidiniuose“
santykiuose, tai dėl jo atsakomybės spręstina pagal darbo teisės normas.
Atsakovas, kaip filialo vadovas, turi atsakyti už tai, kad jo vadovavimo laikotarpiu filiale
buvo atliekamos neteisėtos finansinės operacijos, neteisėtai mokant už prekes ir paslaugas,
174
kurios filialui apskritai nebuvo reikalingos arba kurios nebuvo gautos ir suteiktos, nes šie faktai
reiškia, jog atsakovas netinkamai, aplaidžiai ėjo savo kaip įmonės filialo vadovo pareigas. Dėl
atsakovo argumentų, kad nenustatyta jo kaltės dėl ieškovo įmonei atsiradusios žalos, pažymėtina,
jog byloje nustatytos aplinkybės, kad šio atsakovo vadovavimo laikotarpiu filiale buvo
klastojami finansiniai dokumentai, patvirtina, jog vadovas nerūpestingai ėjo pareigas (nebuvo
dėmesingas, atidus), o tai reiškia šio atsakovo kaltę neatsargumo forma.
18 d. nutartis civilinėje byloje AB „Mažeikių nafta“ v. I. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-446/2009
Dėl visiškos materialinės atsakomybės pagal DĮK 145 straipsnio 3 punktą

Dėl to, kad visiška materialinė atsakomybė DĮK 145 straipsnio 3 punkte nurodytu
pagrindu taikoma, jeigu nustatoma darbuotojo veiksmuose tam tikrų baudžiamaisiais įstatymais
baudžiamų veikų požymių, be to, nepriklausomai nuo to, buvo dėl konkretaus darbuotojo
inicijuotas baudžiamasis persekiojimas (ikiteisminis tyrimas) ar ne, buvo konkrečiam
darbuotojui taikoma baudžiamoji atsakomybė ar ne, teisėjų kolegija atmeta atsakovų kasacinių
skundų argumentus, jog visiška materialinė atsakomybė aptariamu pagrindu taikoma tik tada, kai
nustatyti visi būtini nusikaltimo sudėties elementai, be to, kai nusikaltimo požymiai ir padaryta
žala konstatuoti baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka.
Visiškos materialinės atsakomybės pagal DĮK 145 straipsnio 3 punktą sąlygos iš esmės
skiriasi nuo nustatytų DK 255 straipsnio 2 punkte: pagal DĮK 145 straipsnio 3 punktą visiška
materialinė atsakomybė taikoma už darbuotojo veiksmais, turinčiais baudžiamaisiais įstatymais
baudžiamų veikų požymių, o pagal DK 255 straipsnio 2 punktą – už nusikalstama veika padarytą
žalą, todėl įstatymų leidėjo ir nustatyta, kad nusikalstama veika turi būti konstatuota
Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka.
Dėl žalos, padarytos kelių darbuotojų kaltais veiksmais, atlyginimo

Ieškovui, t. y. darbdaviui, žala padaryta penkių atsakovų, t. y. darbuotojų, kuriems
taikytina visiška materialinė atsakomybė DĮK 145 straipsnio 3 punkto pagrindu. Dėl to teismai
turėjo nustatyti konkretaus darbuotojo padarytos žalos dalį, kurią jis turi atlyginti visiškai (DĮK
147 straipsnio 1 dalis). Darbuotojo atsakomybės dalis nustatoma atsižvelgiant į jo pareigas,
įgaliojimų apimtį, vykdytų darbo funkcijų svarbą, atliktų veiksmų (neveikimo) įtaką žalai
atsirasti, pažeidimo pobūdį (žala atsirado dėl konkretaus darbuotojo neveikimo, tam tikrų pareigų
neatlikimo, dėl netiesioginių veiksmų ar dėl aktyvių veiksmų, tiesiogiai lėmusių nuostolius ir
pan.), darbo trukmę, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes.
INDIVIDUALUS DARBO GINČAS

Dėl Darbo kodekse nustatytos išankstinės darbo ginčų nagrinėjimo tvarkos reikalavimo
taikymo tuo atveju, kai darbuotojas yra atleidžiamas iš darbo DK 129 straipsnio 1 dalies
pagrindu, nepasibaigus įspėjimo terminui, atleidimo datą perkeliant įspėjimo termino pabaigos
dienai
Nagrinėjamoje byloje susiklostė situacija, kai įsakymas dėl darbuotojos atleidimo iš
darbo buvo priimtas nepasibaigus DK 130 straipsnyje nustatytam įspėjimo terminui, atleidimo
datą nukeliant įspėjimo termino pabaigai. Analogiškose situacijose nagrinėjant ginčus, kilusius
po įsakymo dėl darbuotojo atleidimo iš darbo priėmimo ir darbuotojui ieškinį teismui pateikus
iki įsakyme nurodytos atleidimo iš darbo datos, dėl privalomos išankstinės ginčo nagrinėjimo
tvarkos turi būti sprendžiama pagal tai, ar šiuo laikotarpiu darbuotoją ir darbdavį siejo faktiniai
ryšiai, atitinkantys DK 93 straipsnyje nurodytus darbo sutarties požymius. Jeigu po įsakymo dėl
175
atleidimo iš darbo priėmimo darbuotojas toliau nebedirbo darbdavio suteikto darbo, paklusdamas
darbovietės darbo tvarkai, tai reiškia, kad, nepaisant formalios atleidimo iš darbo datos
nukėlimo, darbo santykiai yra pasibaigę (nutrūkę). Tokiu atveju tarp buvusių darbuotojo ir
darbdavio kilusių darbo ginčų nagrinėjimui turi būti taikoma DK 295 straipsnio 2 dalies 5 punkto
norma, kad tokie ginčai nagrinėjami nesikreipiant į darbo ginčų komisiją, tiesiogiai teismuose.
d. nutartis civilinėje byloje S. P. v. AB „Mažeikių nafta“, bylos Nr. 3K-3-135/2009
Dėl DK 297 straipsnio 4 dalies taikymo

Kasatoriaus nuomone, darbuotojo teisė į išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už
priverstinės pravaikštos laiką bei pačios priverstinės pravaikštos konstatavimas priklauso nuo
aplinkybės, ar darbuotojas po neteisėto atleidimo dirba ir gauna darbo užmokestį kitoje
darbovietėje. Kasacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad aptariamų išmokų
dydžiai ir laikotarpis yra nustatyti įstatyme, kuriame nenurodyta jokios galimybės šias išmokas
mažinti dėl to, jog darbuotojas po neteisėto atleidimo įsidarbino kitoje darbovietėje ir ten gauna
darbo užmokestį.
27 d. nutartis civilinėje byloje L. V. v. UAB „Žvėryno klinika“, bylos Nr. 3K-3-153/2009
Dėl privalomos ikiteisminės darbo ginčo sprendimo tvarkos

Teismai, spręsdami ieškinio priėmimo klausimą, nustatė, kad kasatorius apie darbo
sutarties nutraukimą dėl svarbios priežasties (darbdavio įsipareigojimų, prisiimtų darbo sutartimi,
nevykdymo; DK 127 straipsnio 2 dalis) raštu įspėjo darbdavį daugiau kaip prieš tris dienas,
tačiau darbdavys, nesutikdamas su kasatoriaus darbo sutarties nutraukimo pagrindu, nenutraukė
darbo sutarties ir darbo laiko apskaitos žiniaraštyje žymi, kad kasatorius nuo 2008 m. lapkričio
14 d. neatvyksta į darbą be pateisinamos priežasties. Dėl to teismai padarė išvadą, kad
kasatoriaus ir darbdavio darbo santykiai nenutrūkę, todėl nėra pagrindo taikyti DK 295 straipsnio
2 dalies 5 punktą, pagal kurį darbo ginčas, kai darbdavio ir darbuotojo darbo santykiai yra
nutrūkę, nagrinėtinas tiesiogiai teisme. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad
kasatoriaus ir jo darbdavio ginčui taikytina privaloma išankstinė jo nagrinėjimo ne teisme (darbo
ginčų komisijoje) tvarka. Nustatęs, kad kasatorius, nesilaikydamas privalomos išankstinės ginčo
išnagrinėjimo ne teisme tvarkos, dėl darbo ginčo išsprendimo kreipėsi tiesiogiai į teismą,
apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrindą atsisakyti priimti ieškinį (CPK 137 straipsnio
2 dalies 3 punktas, 412 straipsnio 1 dalis).
d. nutartis civilinėje byloje pagal A. B. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 21 d. nutarties, kuria palikta nepakeista
pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti ieškinį, bylos Nr. 3K-3-170/2009
Dėl darbo ginčų komisijos kompetencijos priimti sprendimą dėl darbo sutarties
nutraukimo šalių susitarimu
Darbo ginčų komisijos kompetenciją lemia pareiškėjo prašyme nurodyti reikalavimai ir
juos pagrindžiančios aplinkybės (DK 290 straipsnis). Tai reiškia, kad darbo ginčų komisija
konkretų ginčą nagrinėja ne bet kaip, o pagal konkrečiame prašyme išdėstytus reikalavimus.
Komisijos sprendimu reikalavimai visiškai ar iš dalies tenkinami arba pripažįstami nepagrįstais ir
atmetami. Nagrinėjamoje byloje darbo ginčų komisijai buvo įteiktas ieškovės prašymas
perskaičiuoti darbo užmokestį, panaikinti drausmines nuobaudas bei įpareigoti darbdavį atleisti
ieškovę iš darbo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį. Darbo ginčų komisija, 2008 m. vasario 15 d.
posėdyje spręsdama ieškovės ir kasatoriaus (darbdavio) darbo ginčą pagal ieškovės prašyme
išdėstytus reikalavimus, priėmė sprendimą nutraukti ieškovės darbo sutartį pagal DK 125
straipsnį, išmokant 1500 Lt bei kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Toks sprendimas
neatitinka jam keliamų reikalavimų dėl kelių priežasčių. Pirma, darbo ginčų komisija turi priimti
176
sprendimą dėl prašyme nurodytų darbuotojo reikalavimų, o reikalavimo nutraukti sutartį šalių
susitarimu nebuvo pareikšta. Antra, darbo sutartis gali būti nutraukiama šalių susitarimu tik
abiem sutarties šalims išreiškus tokią valią, o ne trečiajam asmeniui (šiuo atveju – darbo ginčą
nagrinėjančiam organui) priėmus atitinkamą sprendimą.
nutartis civilinėje byloje I. O. v. UAB „Ost Logistik“, bylos Nr. 3K-3-246/2009.
Dėl ieškinio priėmimo stadijos ir darbo bylų teismingumo

Kasatorė, teikdama Utenos rajono apylinkės teismui ieškinį dėl atleidimo iš darbo
pripažinimo neteisėtu, argumentavo, kad pagal susitarimą su darbdaviu ir faktiškai dirbtą darbą
jos darbo vieta buvo Utenos rajonas. Sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą, šių argumentų
pakanka pripažinti, kad kasatorės pasirinkimu pagal CPK 411 straipsnio 2 dalį ieškinys
teismingas ir gali būti nagrinėjamas Utenos rajono apylinkės teisme. Juolab kasatorė, prašydama
pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, ieškinį grindė minėta aplinkybe, kad jos darbo vieta buvo
Utenos rajonas.
d. nutartis civilinėje byloje R. S. v. UAB „Žalgirio loto“ , bylos Nr. 3K-3-245/2009
Dėl priverstinės pravaikštos

Priverstinė pravaikšta, už kurią mokamas atlyginimas pagal DK 297 straipsnį, yra tas
laiko tarpas, kurį darbuotojas nedirba dėl neteisėto atleidimo iš darbo. Ji yra nuo atleidimo iš
darbo dienos iki darbuotojo grąžinimo į tą patį darbą arba teismo sprendimo įsigaliojimo dienos.
Jeigu darbuotojui nesudaromos galimybės teisminio ginčo metu sugrįžti į tą patį darbą, tai visas
ginčo trukmės laikas gali būti laikomas priverstine pravaikšta. Kitos darbo vietos siūlymas
paprastai yra kito darbo siūlymas. Jo atsisakymas nevertinamas kaip darbuotojo nesąžiningas
elgesys, dėl kurio darbuotojui nebūtų priteisiamas įstatymo nustatytas apmokėjimas už
priverstinės pravaikštos laiką.
nutartis civilinėje byloje A. B. v. UAB „LUKOIL BALTIJA“, bylos Nr. 3K-3-345/2009
KITI DARBO TEISINIAI SANTYKIAI

Dėl nepriekaištingos reputacijos principo pažeidimo
Teistumo už nesunkų tyčinį nusikaltimą išnykimas yra tik viena iš aplinkybių, vertintinų
tikrinant asmens reputaciją (Advokatūros įstatymo (įstatymo Nr. IX-2066. Žin., 2004, Nr. 50-
1632) 8 straipsnio 1 punktas). Pagal Advokatūros įstatymo 8 straipsnio 4 punktą pareiškėjas
nelaikomas esąs nepriekaištingos reputacijos ir negali būti pripažintas advokatu, jeigu jis
neatitinka reikalavimų, kurie yra nustatyti advokatams Lietuvos advokatų etikos kodekse
(priimtas 2005 m. balandžio 8 d. visuotiniame advokatų susirinkime; paskelbtas teisingumo
ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-345) ir kurie būtų taikomi pareiškėjui, jeigu šis
taptų advokatu.
Apeliacinės instancijos teismas teisingai atsisakė pripažinti kasatorę turint nepriekaištingą
reputaciją, nes tikroji jos išbraukimo iš Praktikuojančių advokatų sąrašo priežastis buvo
nusikalstamos veikos padarymas; nusikalstama veika padaryta tiesiogiai vykdant advokato
funkcijas, profesinė veikla buvo nukreipta nusikalstamai veikai vykdyti (nustatyti daugiau kaip
30 nusikalstamos veikos epizodų), nuo nusikalstamos veikos padarymo praėjus ketveriems
metams neįvyko kasatorės, kaip advokatės, reabilitacija. Kasatorė, siekianti grąžinimo į
advokatus, neįrodė nepriekaištingos reputacijos atgavimo, nepateikė aiškių ir įtikinamų įrodymų,
kad ji vykdė visas etikos ir disciplinos taisykles bei neprarado kompetencijos.
23 d. nutartis civilinėje byloje V. R. L. v. Lietuvos advokatūra, bylos Nr. 3K-3-80/2009
177
Dėl advokato teisinio statuso praradimo
Advokatų tarybai ginčijamu sprendimu išbraukus kasatorę iš Praktikuojančių advokatų
sąrašo ir nesant nurodymo ar sprendimo dėl jos pašalinimo iš advokatų apskritai, ji prarado ir
teisę verstis advokato praktika ir advokato teisinį statusą, nes tikroji jos išbraukimo iš
Praktikuojančių advokatų sąrašo priežastis buvo padaryta nusikalstama veika, susijusi
tiesioginėmis advokato funkcijomis – valstybės garantuojamą teisinės pagalbos teikimu, o tai
reiškia, jog išnyko viena esminių prielaidų advokato teisiniam statusui turėti – nepriekaištingas
elgesys (1998 m. Advokatūros įstatymo 5 straipsnio 6 punktas).
Dėl nurodytų priežasčių Lietuvos advokatų tarybai 2003 m. gruodžio 19 d. sprendimu
patenkinus kasatorės prašymą ir išbraukus ją iš Praktikuojančių advokatų sąrašo, ji taip pat
neteko ir advokato teisinio statuso. Atsižvelgiant į kasatorės išbraukimo iš nurodyto sąrašo
priežastį, netenka esminės reikšmės ta aplinkybė, kad sprendime išbraukti iš Praktikuojančių
advokatų sąrašo atskirai nenurodyta, jog kasatorė prarado advokato teisinį statusą.
23 d. nutartis civilinėje byloje V. R. L. v. Lietuvos advokatūra, bylos Nr. 3K-3-80/2009
Dėl asmens pripažinimo advokatu procedūros taikymo

Byloje kilo dar vienas teisės klausimas, ar iš Praktikuojančių advokatų sąrašo 2003 metais
išbrauktai ir dabar (nuo 2007 metų) siekiančiai įgyti teisę verstis advokato praktika ieškovei turi
būti taikoma asmens pripažinimo advokatu procedūra... Nurodyto sprendimo priėmimo metu
pradėjo galioti nauja 2004 m. Advokatūros įstatymo redakcija (2004 m. kovo 18 d. įstatymo Nr.
IX-2066; Žin., 2004, Nr. 50-1632; 2006 m. gruodžio 21 d. įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. X-
1004. Žin. 2007, Nr. 4-156). Šiame įstatyme nenustatyta, ar iki 1998 metų advokatais tapusiems,
bet po to išbrauktiems iš Praktikuojančių advokatų sąrašo asmenims taikoma pripažinimo
advokatu procedūra. Tačiau nurodytas atvejis reglamentuotas 2004 m. Advokatūros įstatymo
įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje, pagal kurią buvę advokatais
asmenys, išbraukti iš Praktikuojančių advokatų sąrašo 1998 m. Advokatūros įstatymo 24
straipsnio 1, 5 ar 6 punktuose nustatytais pagrindais, jeigu nuo išbraukimo praėjo ne daugiau
kaip penkeri metai, pripažįstami advokatais netaikant 2004 m. Advokatūros įstatymo 7 straipsnio
3 punkte nustatytų reikalavimų. Tai reiškia, kad šioje teisės normoje įvardytiems asmenims iš
naujo turi būti taikoma pripažinimo advokatu procedūra ir galioja visi reikalavimai tapti
advokatu siekiančiam asmeniui, išskyrus reikalavimą turėti minimalų teisinio darbo stažą.
d. nutartis civilinėje byloje V. R. L. v. Lietuvos advokatūra, bylos Nr. 3K-3-80/2009
Dėl Respublikos Prezidento dekreto

Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Konstitucinis Teismas, be kita ko,
sprendžia, ar Respublikos Prezidento aktai neprieštarauja Konstitucijai. Ši Konstitucijos nuostata
reiškia, kad tik Konstitucinis Teismas turi kompetenciją spręsti dėl Respublikos Prezidento
dekreto atitikties Konstitucijai ir įstatymams. Tokia išvada darytina iš ir iš Konstitucijos 105
straipsnio 2 dalies 1 punkto, 106 straipsnio 1 ir 2 dalių, 107 straipsnio 1 dalies, Konstitucinio
Teismo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies, 63 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 65 straipsnio 2 punkto ir
kt. nuostatų. Ši Konstitucinio Teismo kompetencija yra reikšminga sprendžiant ieškovės
reikalavimą dėl jos atleidimo iš teisėjo pareigų, nes tuo atveju, kai kyla abejonių dėl Respublikos
Prezidento dekreto turinio teisingumo atitikties Konstitucijai ar įstatymams, teismas negali jo
taikyti kitaip, kol neišspręstas Respublikos Prezidento dekreto konstitucingumo klausimas.
d. nutartis civilinėje byloje S. P. v. Lietuvos valstybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-43/2009
178
PROCESO TEISĖ
Dėl bendrosios kompetencijos teismų kompetencijos panaikinti Lietuvos Respublikos
Vyriausybės nutarimą
Nagrinėjamoje byloje bendrosios kompetencijos teismas nustatė, kad Vyriausybės
nutarimas neatitinka Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo
nuostatų, t. y. darė išvadą ir sprendė Vyriausybės nutarimo atitikties įstatymui klausimą, kuris
priskirtas išimtinei Konstitucinio Teismo kompetencijai. Pagal CPK 3 straipsnio 1 dalį teismai
turi taikyti galiojančią teisę. Ji apima Vyriausybės nutarimus, kurie Konstitucinio Teismo
nutarimu nėra pripažinti neatitinkančiais Konstitucijos ar įstatymų. CPK 3 straipsnyje
nenustatyta, kad, esant prieštaravimams tarp Vyriausybės nutarimo ir įstatymo, turi būti
taikomas aukštesnės galios teisės aktas. Šių teisės aktų prieštaravimo ar neatitikties sprendimo
būdas yra kitas – tai kreipimasis į kompetenciją turintį teismą dėl Vyriausybės akto atitikties
Konstitucijai ar įstatymui nustatymo.
2 d. nutartis civilinėje byloje Z. R. ir kt. v. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir kt., bylos Nr. 3K-
3-141/2009
TEISMINGUMAS
Dėl civilinio ieškinio, nagrinėto baudžiamojoje byloje ir savarankiško ieškinio, nereikšto
baudžiamojoje byloje, bet susijusio su baudžiamąja byla, teritorinio teismingumo
Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad jeigu baudžiamoji byla buvo išnagrinėta
apylinkės teisme, civilinę bylą dėl ieškinio dydžio nustatymo nagrinėja tas pats arba kitas šio
apylinkės teismo teisėjas, o kai baudžiamoji byla išnagrinėta apygardos teisme, kaip pirmosios
instancijos teisme, civilinę bylą dėl ieškinio dydžio nagrinėja to teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjai. Baudžiamąją bylą išnagrinėjus apylinkės teismui, bet remiantis CPK 27 straipsnio 1
punktu (kai ieškinio suma daugiau negu 100 tūkst. Lt) civilinė byla dėl ieškinio dydžio, būdama
teisminga apygardos teismui, yra perduodama jam nagrinėti pagal rūšinį teismingumą ir
nagrinėjama atitinkamo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų.
d. nutartis civilinėje byloje R. S. v. R. L., bylos Nr. 3K-3-112/2009
Dėl priešieškinio rūšinio teismingumo

Nagrinėjamoje byloje atsakovų priešieškiniui priimti nebuvo procesinių prielaidų, nes
egzistavo CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytas pagrindas ieškiniui (priešiniam
ieškiniui) atsisakyti priimti. Tačiau šiuo atveju, kai nurodytas pagrindas paaiškėjo iškėlus bylą
teisme, pirmosios instancijos teismas bylą pagrįstai nutraukė pagal CPK 293 straipsnio 1 punktą.
nutartis civilinėje byloje Kauno miesto savivaldybė v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-28/2009
Dėl reikalavimo pripažinti statytoju įkainojimo

Statytojo teisė turi materialinį turtinį turinį – yra susijusi su turtiniais interesais, tačiau
šios teisės, kaip ieškinio reikalavimo, vertės negalima apskaičiuoti pagal ieškinio sumos
nustatymo taisykles, įtvirtintas CPK 85 straipsnyje. Civilinės procesinės teisės normų prasme
toks reikalavimas laikytinas neįkainojamu, todėl jam negali būti taikoma CPK 27 straipsnio 1
dalies 1 punkte nustatyta rūšinio teismingumo taisyklė.
nutartis civilinėje byloje P. S. v. Z. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-73/2009
Dėl bylos rūšinio teismingumo
179
Kasatorius pareiškė ieškinį atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai, prašė
pripažinti negaliojančiu ir panaikinti šio priimtą įpareigojimą pašalinti savavališkos statybos
padarinius, t. y. nugriauti pirtį ir pavėsinę. Ieškinio priėmimo klausimą nagrinėję pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismai sprendė, kad viešojo administravimo subjekto veiksmų teisėtumo
įvertinimas saistomas jo veiklos viešojo administravimo srityje, šiam įgyvendinant teritorijų
planavimą ir statybos valstybinę priežiūrą, kartu reiškia viešojo administravimo srityje kilusio
ginčo pripažinimą, kuris nagrinėtinas ne bendrosios kompetencijos, bet administraciniame
teisme.
Specialiosios teisėjų kolegijos praktika dėl tokios kategorijos, kaip šiuo atveju, ginčų yra
suformuota, aiški ir nuosekli; joje yra įtvirtinta, kad teisiniai santykiai, susiklostantys dėl
apskrities viršininko administracijos įpareigojimų (reikalavimų) nugriauti ar pertvarkyti statinius,
priimami, įgyvendinant Statybos įstatymo 27, 28 straipsniuose nustatytas funkcijas, susijusias su
statybos taisyklių pažeidimais, savavališkos statybos padarinių šalinimu; tokie viešojo
administravimo subjekto įpareigojimai priimami ne viešojo administravimo srityje, bet
sprendžiant klausimus savininko teisių įgyvendinimo procese ir įgyvendinant teisės normų
priskirtas funkcijas civilinių teisinių santykių srityje. Apskrities viršininko administracijos
įpareigojimai pašalinti statybos taisyklių neatitinkančios statybos padarinius yra civilinio teisinio
pobūdžio įpareigojimai, turintys tiesioginės įtakos galbūt neteisėtai statomo statinio savininko
nuosavybės teisėms (CK 4.103 straipsnis, Statybos įstatymo 27, 28 straipsniai); dėl to ginčai dėl
tokių įpareigojimų turi būti nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme... Teisėjų kolegija
laiko, kad tapatus šioje byloje ginčo subjektų teisinis statusas ir ta pati apskrities viršininko
įpareigojimo prigimtis yra pagrindas išvadai, jog šis ginčas nagrinėtinas bendrosios
kompetencijos, bet ne administraciniame teisme (CPK 1, 22 straipsniai).
d. nutartis civilinėje byloje G. P. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-
232/2009
Dėl ginčo alternatyvaus teritorinio teismingumo

Nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs ne dėl krovinio nepristatymo ar pristatymo ne į
sutartą vietą, bet dėl krovinio dalies praradimo ir sugadinimo. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad,
nors nagrinėjamoje byloje važtaraščiuose krovinio pristatymo vieta yra nurodyta Palangoje,
tačiau pagal CMR konvencijos 12 straipsnio 1 dalies nuostatas krovinio pristatymo vieta gali
būti pakeista siuntėjo reikalavimu, ir toks pakeitimas nebūtinai turi būti pažymėtas važtaraštyje.
Pagal teismingumo taisykles priimtą bylą teismas turi išspręsti iš esmės, nors vėliau ji
taptų teisminga kitam teismui, išskyrus CPK 34 straipsnio 1 dalyje nurodytus atvejus, kai byla
perduotina kitam teismui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu
atveju apie ginčo šalių sudarytos krovinių pervežimo sutarties įvykdymo vietą galima spręsti tik
pagal faktinį sutarties vykdymą, Palangos rajono apylinkės teismas pagrįstai priėmė ir nagrinėjo
kasatoriaus ieškinį. Kadangi ginčo sutarties įvykdymo vieta buvo nustatyta tik bylos nagrinėjimo
metu, tai teisėjų kolegija konstatuoja, kad Palangos rajono apylinkės teismas, išnagrinėdamas
bylą, nepažeidė CPK 34 straipsnio 1 dalies nuostatų. Kasatoriaus ieškinio priėmimo stadijoje
teismingumo taisyklės nebuvo pažeistos, nes teismas šioje stadijoje apie ginčo sutarties
įvykdymo vietą galėjo spręsti tik pagal važtaraštyje nurodytą krovinio pristatymo vietą. Teisėjų
kolegija pabrėžia, kad bylos teismingumo klausimo išsprendimas yra teismo prerogatyva, nes
proceso dalyviams nesuteikta teisė skųsti teismo procesinių sprendimų dėl bylos neperdavimo
kitam teismui (CPK 34 straipsnio 3 dalis). Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad tik rūšinio ir
išimtinio teritorinio teismingumo (CPK 26-28 straipsniai), o ne alternatyvaus teritorinio
teismingumo, taisyklių pažeidimas laikytinas absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu.
d. nutartis civilinėje byloje IĮ „Du broliai“ v. UAB „Baltic express“, bylos Nr. 3K-3-346/2009
Dėl ginčo teismingumo
180
Pagal tai, kad CK 4.45 straipsnis yra Civilinio kodekso ketvirtosios knygos,
reglamentuojančios daiktinę teisę, dalyje, įtvirtinančioje nuosavybės teisės bendrąsias nuostatas,
o nurodytas straipsnis ura dėl savininkų ginčo sprendimo, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ši
norma paprastai taikoma, kai ginčas dėl žemės sklypo ribos siejamas su žemės sklypo savininko
teisių ginčijimu, pažeidimu ar gynimu. Jeigu ginčas dėl žemės sklypo ribos nesusijęs su žemės
sklypo savininko teisių ginčijimu, pažeidimu ar gynimu, tai ši norma tiesiogiai netaikoma. Tai
nepaneigia galimybės šioje normoje esančių nuostatų taikyti nagrinėjant ginčus dėl žemės sklypo
ribos, kilusius ne tarp savininkų, kai yra priimti viešojo administravimo subjektų sprendimai,
patvirtinti žemėtvarkos projektai, teritorinio planavimo dokumentai, pagal kuriuos riba nėra
aiškiai nustatyta ir dėl to kyla ginčas. CK 4.45 straipsnyje nustatyti kriterijai, kuriais remiantis
išsprendžiamas ginčas dėl žemės sklypų ribos nustatymo, todėl šios nuostatos gali būti taikomos
sprendžiant ginčus teisme tarp žemės naudotojų. Žemės sklypus skiriančios ribos buvimo vietos
ir konfigūracijos nustatymas yra teismui įstatymo suteiktos kompetencijos įgyvendinimas ir
neturi būti aiškinamas kaip žemės sklypo formavimas ar suteiktos kompetencijos viršijimas.
Jeigu kilusio teisme ginčo esmė – ginčas dėl žemės sklypo ribų, tai CK 4.45 straipsnyje nustatyti
kriterijai, pagal kuriuos sprendžiama, kur turi būti sklypo riba ir kokia jos konfigūracija, gali būti
taikomi nagrinėjant tokio pobūdžio ginčą dėl teisės Civilinio proceso kodekse ar Administracinių
bylų teisenos įstatyme nustatyta tvarka (CPK 3 straipsnio 6 dalis, Administracinių bylų teisenos
įstatymo 1 straipsnio 2 dalis).
Pagal Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 1 dalį žemės sklypai parduodami pagal žemės
reformos projektus, kitus teritorijų planavimo dokumentus, o pagal 8 straipsnio 2 dalį ne žemės
ūkio paskirties žemė kaimo vietovėse parduodama Vyriausybės nustatyta tvarka. Šiose normose
nėra nuostatų apie tai, pagal kokius kriterijus nustatoma žemės sklypus skirianti riba ar kaip
sprendžiamas ginčas, kuris kyla dėl to, kad viešojo administravimo subjektų priimtuose
dokumentuose ji nustatyta neaiškiai. Pagal Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 5 ir 6 dalis
apskrities viršininko sprendimas patvirtinti asmeninio ūkio žemės suteikimą ir fizinio asmens
naudojamos asmeninio ūkio žemės plotą gali būti skundžiamas Administracinių bylų teisenos
įstatymo nustatyta tvarka, bet taip, esant civilinio pobūdžio ginčui dėl ribų, kai jos nenustatytos ir
neaiškios, taikant absorbcijos principą, nepaneigiama galimybė ginčą nagrinėti bendrosios
kompetencijos teisme. Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 6 dalis nereglamentuoja tokio
pobūdžio ginčo teismingumo klausimo. Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje
nustatyta, kad žemėtvarkos projektų rengimui vadovauja ir jį kontroliuoja Vyriausybės įgaliota
institucija, o 20 straipsnyje nustatyta, kad suderintus žemės reformos žemėtvarkos projektus
tvirtina apskrities viršininkas. Šios nuostatos ir jas įgyvendinančios Žemės reformos projektų
rengimo ir įgyvendinimo metodikos 43, 45, 60 punktų nuostatos patvirtina, kad valstybinės
žemės sklypai formuojami administracine tvarka, kad projektuojamų parduoti valstybinės žemės
sklypų naudotojų ginčas dėl ribų galutinai sprendžiamas apskrities viršininko sprendimu. Bet tai
iš esmės nepaneigia asmens teisės kreiptis į teismą. Šios nuostatos nurodo į administracinį ginčo
dėl teisės pobūdį ir paprastai turi būti taikomos. Kartu turi būti įvertinti ir civiliniai kilusio ginčo
aspektai bei pagal jų visumą sprendžiama, ar kilęs ginčas yra vien administracinio pobūdžio.
d. nutartis civilinėje byloje V. R. ir kt. v. A. S., bylos Nr. 3K-3-457/2009
PROCESO DALYVIAI
Dėl trečiojo asmens procesinės padėties
CPK 47 straipsnio 1 dalyje nustatyta teismo teisė įtraukti asmenį dalyvauti byloje trečiuoju
asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, suponuoja ir teismo teisę panaikinti tokią jo
procesinę padėtį.
Priimant tokį sprendimą būtina atsižvelgti į tai, ar nebus pažeistos tokio asmens teisės į
teisminę gynybą, nes jo, kaip trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų,
181
procesinės padėties panaikinimas reiškia, kad toks asmuo negali byloje pasinaudoti procesinėmis
teisėmis atitinkamos šalies (ieškovo ar atsakovo) pusėje. Tai reiškia ir tai, kad toks asmuo
negalės ateityje pasinaudoti savo teisių ar teisėtų interesų gynimu teisme ir dėl to, kad, jam
nesant dalyvaujančiu byloje asmeniu, gali būti priimtas teismo sprendimas dėl jo teisių ir
pareigų. Teismo nutartis, kuria panaikinama trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų
reikalavimų, procesinė padėtis, reiškia, kad šiam asmeniui procesas užbaigiamas. Taigi, tokia
teismo nutartis gali būti skundžiama atskiruoju skundu (CPK 290 straipsnio 2 dalis, 334
straipsnio 1 dalies 2 punktas).
d. nutartis civilinėje byloje LUAB „Klevo lapas“ v. AB „Mažeikių nafta“, bylos Nr. 3K-3-
50/2009
Dėl atsakovo tinkamumo

Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad šioje byloje atsakovu turėtų būti
valstybė. Tokia išvada yra pagrįsta, nes reikalavimas yra dėl neteisėto procesinės prievartos
priemonių pritaikymo (CK 6.272 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas nesiūlė
ieškovui pakeisti netinkamo atsakovo ir nepaaiškino netinkamos šalies nepakeitimo procesinių
pasekmių. Šį procesinės teisės pažeidimą teisėjų kolegija vertina kaip nulėmusį neteisingą bylos
išnagrinėjimą iš esmės, todėl tai yra pagrindas panaikinti skundžiamus teismų sprendimus (CPK
359 straipsnio 3 dalis, 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
19 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Nordic investicija“ v. Kauno miesto vyriausiasis policijos
komisariatas, bylos Nr. 3K-3-120/2009.
Dėl teisės skųsti teismo sprendimą, kuriuo priteistas išlaikymo įsiskolinimas, vaikui
tapus pilnamečiu
Jeigu pilnamečio asmens veiksnumas neapribotas, tėvai ar kiti asmenys gali būti jo
atstovais teisme tik pavedimo teisinių santykių pagrindu ir tik tuo atveju, kai jie atitinka
įstatyminius reikalavimus atstovams pagal pavedimą (CPK 56 straipsnis). Tai reiškia, kad
pilnamečiu tapęs asmuo savarankiškai įgyvendina ir savo teisę dėl išlaikymo įsiskolinimo
išieškojimo teismine tvarka iš tėvų, nevykdžiusių įstatyminės nepilnamečio vaiko išlaikymo
pareigos; ši taisyklė galioja ir tuo atveju, kai asmuo sulaukia pilnametystės bylai vykstant, be
to, ji taikytina ir teisei apskųsti teismo sprendimą apeliacine ar kasacine tvarka.
nutartis civilinėje byloje J. N. v. E. N., bylos Nr. 3K-3-285/2009
Dėl viešojo intereso

Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju kompetentingos valstybės ir savivaldybės
institucijos nebendradarbiaudamos tarpusavyje, veikė skirtingai, priėmė sprendimus, kurie
besitęsiančio šalių ginčo neišsprendė, prokurorui atsirado pagrindas kreiptis į teismą CPK
49 straipsnio 1 dalies pagrindu, siekiant užtikrinti teisminės gynybos efektyvumą ir pasiekti
teisinę taiką byloje.
nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras v. A. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-
279/2009

Tiek pagal CPK 365 straipsnio 2 dalį, tiek pagal Lietuvos Respublikos prokuratūros
įstatymo 19 straipsnį Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, siekdamas apginti viešąjį
interesą, turi teisę paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo. Viešojo intereso gynimo poreikis
konstatuojamas individualiai kiekvienoje konkrečioje byloje. Nagrinėjamoje byloje viešasis
interesas reikalauja tiek apginti asmenų, siekiančių susigrąžinti nuosavybę, teises, tiek apsaugoti
182
valstybės interesą užtikrinti jos prisiimtų įsipareigojimų nuosavybės atkūrimo srityje
įgyvendinimą.
liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo I. D. pareiškimą dėl juridinę reikšmę
turinčio juridinio fakto nustatymo, bylos Nr. 3K-3-307/2009
Dėl trečiojo asmens neįtraukimo į bylą kaip absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo
pagrindo
Bylą nagrinėję teismai, spręsdami klausimą dėl ginčo šalių nurodytų asmenų, kuriuos
prašoma įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų,
procesinio statuso, turi identifikuoti materialinį teisinį santykį, kuris tuos asmenis galbūt sieja su
ginčo šalimis, ir materialinę teisės normą, kurioje nustatytos galimos teismo sprendimo
pasekmės šių asmenų teisėms ir pareigoms. Kadangi pagal CMR konvencijos 36 straipsnio
nuostatas siuntėjas turi teisę pasirinkti, kuriam iš kelių vežėjų, paeiliui vykdžiusių vežimą pagal
vieningą sutartį, reikšti ieškinį dėl krovinio sugadinimo ar praradimo, o CMR konvencijos
3 straipsnio nuostatos nesuteikia teisės siuntėjui reikšti ieškinį vežėjo agentams, tai teismai
pirmiausia turi nustatyti, kuri CMR konvencijos nuostata taikytina nagrinėjamoje byloje, t. y.
išsiaiškinti faktines aplinkybes, pagal kokią sutartį buvo vykdomas vežimas ir kuris iš vežimo
procese dalyvavusių vežėjų vykdė vežimą tuo metu, kai buvo padaryta žala kroviniui, jei vežama
buvo pagal vieningą sutartį (CMR konvencijos 34 straipsnis). Susitariančiam vežėjui operatyviai
nenurodant visų asmenų, kurių teisėms ir pareigoms gali turėti įtakos teismo sprendimas, teismai
turi atkreipti dėmesį į tai, ar krovinio siuntėjui iš su susitariančiu vežėju sudarytų dokumentų
(važtaraščių) galėjo būti žinoma, kas faktiškai vežė krovinį. Kitaip tariant, būtina nustatyti, kuri
iš ginčo šalių privalo operatyviai informuoti bylą nagrinėjantį teismą apie visus faktinius vežėjus,
dalyvavusius pervežant ginčo krovinį, nes prašymų dėl trečiųjų asmenų įtraukimo į procesą
teikimas negali tapti pagrindu piktnaudžiauti procesu. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad bylose dėl
iš tarptautinio pervežimo keliais pagal vieningą sutartį santykių kylančios atsakomybės
sprendžiant dėl teismo sprendimo galimų pasekmių asmenų, kuriuos prašoma įtraukti į bylą
trečiaisiais asmenimis, teisėms ir pareigoms, atsižvelgtina į CMR konvencijos 39 straipsnio
1 dalies nuostatas. Tai reiškia, kad susitariančiam vežėjui, atlyginusiam nuostolius siuntėjui,
pagal CMR konvencijos 39 straipsnio 1 dalį suteikta garantija, jog, susitariančiam vežėjui
pateikus regresinį ieškinį, kiti vežimo procese dalyvavę vežėjai negalės ginčyti mokėjimo
pagrįstumo, jei šie buvo informuoti ir galėjo dalyvauti teismo procese, neturi būti nepagrįstai
apribota.
nutartis civilinėje byloje IĮ „Du broliai“ v. UAB „Baltic express“, bylos Nr. 3K-3-346/2009.
Dėl viešojo intereso gynimo prokuroro ieškiniu

Teismas spręsdamas klausimą, ar yra viešasis interesas konkrečioje byloje dėl
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, turi analizuoti visas svarbias bylos
aplinkybes. Vien tai, kad pažeista asmens nuosavybės teisė buvo atkurta ar kitaip atstatyta ne
specialiojo įstatymo (t. y. Piliečių nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo)
nustatyta tvarka, savaime nereiškia, kad egzistuoja viešasis interesas, sudarantis pagrindą iš
asmens išreikalauti nekilnojamąjį turtą. Turi būti įrodyta, kad asmuo neteisėtai įgyvendino jam
nepriklausančią teisę. Galimos situacijos, kai nekilnojamąjį turtą nuosavybės teise įgyja asmuo,
pagrįstai pretendavęs atkurti nuosavybės teises, tačiau ne specialiojo įstatymo nustatyta tvarka.
Tokiu atveju bus neteisinga, nepagrįsta, nelogiška ir neracionalu išreikalauti iš asmens turtą
viešojo intereso sumetimais tiesiog tam, kad būtų įvykdytas to paties asmens pažeistų
nuosavybės teisių atkūrimas specialaus įstatymo nustatytu tvarka. Tai aiškintina tuo, kad pats
savaime procedūrų atlikimas pagal Piliečių nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo
įstatymą nėra šio įstatymo tikslas. Jo įstatymo tikslas - atkurti pažeistas asmens nuosavybės
teises, jeigu jos pažeistos ir jokiu kitu būdu neatkurtos.
183
Viešojo intereso gynimo bylose sprendžiant klausimą, ar asmuo yra tinkamas ieškovas,
tinkamų bylos šalių nustatymas apima ir nustatymą, ar prokuroras yra tinkamas ieškovas. Savo
ruožtu, į klausimą ar prokuroras yra tinkamas ieškovas, galima atsakyti tik nustatant, ar byla yra
susijusi su viešuoju interesu. Tai kad byloje yra netinkamas ieškovas, gali paaiškėti ne tik
pradinėse, bet ir vėlesnėse proceso stadijose. Tai reiškia, kad bylą iškėlus dėl viešojo intereso
pažeidimo, teismas turi ex officio patikrinti, ar byloje yra viešasis interesas, ar jo nėra. Tai
nelaikoma bylos nagrinėjimo ribų peržengimu.
nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto vyriausiasis prokuroras v. G. Z. ir kt. , bylos Nr. 3K-3-
306/2009
Dėl Ryšių reguliavimo tarnybos procesinės padėties

Kai yra skundžiamas Ryšių reguliavimo tarnybos sprendimas dėl galutinio paslaugų gavėjo
ir elektroninių ryšių paslaugų teikėjo, skundžiamą sprendimą priėmusi institucija į bylą turi būti
įtraukta atsakovu (CPK 41 straipsnio 1 dalis) (atsakovas yra civilinio proceso šalis, kuriai
reiškiamas atitinkamas reikalavimas). Civilinėse bylose, kuriose Ryšių reguliavimo tarnyba
nenagrinėjo ginčo išankstine sprendimo ne teisme tvarka, teismas ją gali įtraukti proceso dalyviu
arba ši institucija gali įstoti į procesą savo iniciatyva, kad duotų išvadą, siekdama įvykdyti jai
pavestas pareigas (CPK 49 straipsnio 2 dalis).
Pagal CPK 49 straipsnio 2 dalį valstybės ir savivaldybių institucijų dalyvavimas procese,
teikiant išvadą byloje, turi būti susijęs su viešojo intereso gynimu ir yra galimas tik įstatymuose
nustatytais atvejais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad institucijų dalyvavimo byloje tikslas –
pateikti objektyvią ir nešališką kompetentingą nuomonę.
9 d. nutartis civilinėje byloje D. K. v. UAB „Omnitel“, bylos Nr. 3K-3-480/2009
TEISMO SUDĖTIS
Dėl teisėjo nusišalinimo pagrindų
CPK 65 straipsnio 1 dalies 6 punkte, be kita ko, nustatyta, kad teisėjas privalo nusišalinti
nuo bylos nagrinėjimo arba jam gali būti pareikštas nušalinimas, jeigu jis dalyvavo priimant
sprendimą byloje žemesniosios ar aukštesniosios instancijos teisme. Šis nušalinimo
(nusišalinimo) pagrindas neapima atvejų (ir negali būti aiškinamas kaip juos apimantis), kai
apeliacinės instancijos teismo teisėjas dalyvavo atitinkamą bylą nagrinėjant apeliacinės
instancijos teisme ir šio teismo nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo
panaikintas, o byla perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
d. nutartis civilinėje byloje V. R. v. E. I. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-218/2009
Dėl teismo šališkumo

Nesant kitų aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti teismo sprendimą priėmusių teisėjų
šališkumą, būtent išankstinį nusistatymą ar tendencingumą (minėta, teisėjo asmeninis
nešališkumas preziumuojamas) ar keltų pagrįstą abejonę dėl teisėjų šališkumo, kasaciniame
skunde nurodyta aplinkybė dėl ieškovo atstovės mėnesio ir dešimties dienų trukmės praktikos,
atliktos Šiaulių apygardos teisme, prieš metus iki ginčijamo teismo sprendimo priėmimo,
nelaikytina pagrindu suabejoti teismo sprendimą priėmusių teisėjų šališkumu.
nutartis civilinėje byloje R. Š. v. V. Š., bylos Nr. 3K-3-331/2009.
Dėl teisės į nešališką teismą

Pagal iki 2004 m. balandžio 6 d. galiojusio 1998 m. birželio 25 d. Lietuvos Respublikos
advokatūros įstatymo 21 straipsnį advokatas galėjo verstis advokato praktika įsteigęs kontorą
184
arba jau veikiančioje advokatų kontoroje partnerystės sutarties arba sutarties dėl darbo vietos
pagrindu. Nuo 2004 m. balandžio 6 d. galiojusio Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 21
straipsnyje nustatyta, kad advokatai gali veikti trimis veiklos formomis – individualiai;
parterystės pagrindais, neįsteigę juridinio asmens; įsteigdami juridinį asmenį – advokatų
profesinę bendriją. Kauno advokatų kontora nėra advokatų profesinė bendrija, Kauno apylinkės
teismo pirmininko 2008 m. rugsėjo 8 d. nutartimi nustatyta, kad Kauno advokatų kontoros
darbuotojų niekada nesiejo partnerystės ryšiai. Šie faktai leidžia daryti išvadą, kad A. V. bei O.
V. Kauno advokatų kontoroje dirbo individualiai, juos vienijo advokatų kontora kaip teisinė
advokatų veiklos forma, kurios pagrindinė paskirtis – užtikrinti tinkamas advokatų darbo vietos
sąlygas. Esant šioms aplinkybėms bei įvertinus tai, kad nuo teisėjos darbo Kauno advokatų
kontoroje pabaigos (2005 metų sausis) iki bylos nagrinėjimo pradžios (2008 m. balandis) praėjo
daugiau kaip treji metai, nenustatyta kitų faktinių aplinkybių, leidžiančių abejoti teisėjos
nešališkumu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorių teisė į nešališką teismą nebuvo pažeista
(Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis, 109 straipsnis, CPK 21
straipsnis), todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamą teismo nutartį remiantis CPK 360 straipsniu.
nutartis civilinėje byloje V. V. ir kt. v. G. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-358/2009.
Dėl teisėjų kolegijų sudarymą bei bylų skirstymą reglamentuojančių įstatyminių normų
pažeidimo pasekmių
Kasatorių teigimu, CPK ir Teismų įstatymo nustatytos teisėjų kolegijų sudarymo ir bylų
skyrimo nagrinėti tvarkos pažeidimas turi būti laikomas teisėjų nepriklausomumą ir nešališkumą
(CPK 21 straipsnis) reglamentuojančių normų pažeidimu, kuris yra absoliutus teismo sprendimo
negaliojimo pagrindas.
Aiškinamos normos tikslai atskleisti Teismų įstatymo 36 straipsnio 11 dalyje ir
aiškinamajame rašte dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 7, 10, 33, 36, 38, 39, 42, 43, 47,
51, 551, 57, 63, 81 straipsnių, IX skyriaus pavadinimo, 83, 85, 86, 90, 98, 101 straipsnių, XII
skyriaus antrojo skirsnio pavadinimo, 106, 107, 108, 119, 120, 122, 124, 127, 128 ir 129
straipsnių pakeitimo ir papildymo, 109, 110, 111, 112 ir 125 straipsnių pripažinimo netekusiais
galios ir įstatymo papildymo 531, 532 straipsniais ir IX skyriaus trečiuoju skirsniu ir 100 1
įstatymo projekto, kur nustatyta, kad bylų paskirstymo teisėjams ir teisėjų kolegijų sudarymo
taisyklės turi užtikrinti, jog bylos teisėjams būtų paskirstomos atsižvelgiant į teisėjų
specializaciją, darbo krūvio tolygumą, bylų sudėtingumą, teisėjų kolegijų sudėties rotaciją, tos
pačios sudėties teisėjų kolegijos maksimalią veiklos trukmę, įstatymuose numatytus draudimus
teisėjui nagrinėti konkrečią bylą, teisėjų ar teisėjų kolegijos sudėties pakeitimą, teisėjų
nušalinimo ar nusišalinimo aplinkybes, ligos ar komandiruotės atvejus Taigi kompiuterinės
programos naudojimu sudarant teisėjų kolegijas bei skiriant bylas siekiama įvairių tikslų.
Kompiuterinės programos naudojimas yra viena iš papildomų priemonių asmens teisei į
nepriklausomą ir nešališką teismą užtikrinti, nustatyta greta CPK 64, 65, 66 bei kituose
straipsniuose įtvirtintų pagrindinių nešališko teismo garantijų. Ši papildoma (antraeilė) tokios
priemonės reikšmė lemia ir atitinkamą CPK 319 straipsnyje bei Teismų įstatymo 36 straipsnio 10
dalyje nustatyto reikalavimo skirti teisėjų kolegijas bei bylas teisėjams paskirstyti naudojant
kompiuterinę programą pažeidimo reikšmę. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad jokių kitų
aplinkybių, leidžiančių abejoti bylą nagrinėjusių apeliacinės instancijos teismo teisėjų
nešališkumu, kasatorius nenurodo. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija
konstatuoja, kad CPK 319 straipsnio bei Teismų įstatymo 36 straipsnio 10 dalies pažeidimai,
nesant kitų apeliacinės instancijos teismo teisėjų nešališkumu leidžiančių abejoti aplinkybių,
nesudaro pagrindo konstatuoti, kad byla apeliacinėje instancijoje buvo išnagrinėta neteisėtos
sudėties teismo ir buvo pažeisti nešališkumo reikalavimai (Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis). Dėl
nurodytos priežasties kasatorių argumentas dėl CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 360
straipsnio taikymo laikomas nepagrįstu.
185
d. nutartis civilinėje byloje V. V. ir kt. v. G. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-358/2009
Dėl teismo sudėties teisėtumo

CPK 71 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėjas, dalyvavęs nagrinėjant civilinę bylą
pirmosios instancijos teisme, negali dalyvauti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme,
jeigu panaikintas sprendimas buvo priimtas jam dalyvaujant. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad CPK
71 straipsnio 1 dalies nuostata turi būti aiškinama ir taikoma sistemiškai su CPK 296 straipsnio
ir 297 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Kitaip tariant, teisėjas negali nagrinėti bylos iš naujo, kai
bylą nagrinėjant pirmą kartą išreiškė savo nuomonę dėl bylos esmės. Pareiškimo palikimas
nenagrinėto nėra bylos išsprendimas iš esmės, nes byla yra užbaigiama nepriėmus teismo
sprendimo dėl bylos esmės.
23 d. nutartis civilinėje byloje V. P. v. V. Z., bylos Nr. 3K-3-598/2009
PROCESINIAI TERMINAI
Dėl CPK 78 straipsnio 6 dalies aiškinimo ir taikymo
CPK 78 straipsnio, reglamentuojančio procesinių terminų atnaujinimą, 6 dalyje
nustatyta, kad dėl teismo nutarties, kuria atmetamas pareiškimas dėl praleisto procesinio termino
atnaujinimo, gali būti duodamas atskirasis skundas. Tai reiškia, kad asmeniui, kurio pareiškimas
(prašymas) dėl procesinio termino atnaujinimo yra atmestas, įstatymas nustato teisę paduoti
atskirąjį skundą. CPK 334 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo nutartis
galima apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui atskirai nuo teismo sprendimo
šiais atvejais: 1) CPK numatytais atvejais; 2) kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos
eigai. Dėl kitų pirmosios instancijos teismo nutarčių atskirieji skundai negali būti paduodami, bet
motyvai dėl šių nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo gali būti įtraukiami į apeliacinius skundus (CPK
334 straipsnio 3 dalis). CPK nenustatyta, kad atskiruoju skundu gali būti skundžiama teismo
nutartis, kuria atnaujintas praleistas procesinis terminas atskirajam skundui paduoti. Teismo
nutartis, kuria atnaujintas praleistas procesinis terminas atskirajam skundui paduoti, neužkerta
galimybės tolesnei bylos eigai. Dėl to darytina išvada, kad dėl pirmosios instancijos teismo
nutarties, kuria atnaujintas praleistas procesinis terminas atskirajam skundui paduoti,
dalyvaujantys byloje asmenys paduoti atskirąjį skundą teisės neturi.
Analogiška išvada dėl teisės skųsti teismo nutartį, kuria atnaujintas praleistas procesinis
terminas atskirajam skundui paduoti, darytina ir tuo atveju, kai tokia nutartis, apeliacine tvarka
peržiūrėjus pirmosios instancijos teismo priimtą nutartį, yra priimta apeliacinės instancijos
teisme (CPK 3 straipsnio 7 dalis, 78 straipsnio 6 dalis, 334 straipsnio 1 dalis, 340 straipsnio
5 dalis). Sistemiškai aiškinant bylų procesą kasaciniame teisme ir procesinių terminų atnaujinimą
bei atskiruosius skundus reglamentuojančias proceso teisės normas konstatuotina, kad
apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria atnaujintas praleistas procesinis terminas atskirajam
skundui paduoti, atskirai nuo apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties, kuria
užbaigiamas bylos nagrinėjimas) negali būti skundžiama kasacine tvarka, nes tokio apskundimo
atvejo įstatyme nenumatyta ir ji (nutartis) neužkerta galimybės tolesnei bylos eigai.
nutartis byloje E. F. S. pareiškimą dėl termino palikimui priimti atnaujinimo, bylos Nr. 3K-3-
106/2009
BYLINĖJIMOSI IŠLAIDOS
Dėl žyminio mokesčio paskirstymo apeliacinės instancijos teismui nutraukus civilinę
bylą CK 293 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu
186
Žyminis mokestis yra mokestis valstybei už teismo darbą konkrečioje byloje vykdant
teisingumo funkcijas. Dėl to įstatyme įtvirtinta žyminio mokesčio grąžinimo galimybė tam
tikrais atvejais, kai jo sumokėta per daug arba teismas neišsprendžia bylos iš esmės ir savo
sprendimu nesureguliuoja bylos materialinių teisinių santykių (CPK 87 straipsnis). Įstatyme
numatyta žyminio mokesčio grąžinimo galimybė yra teisingumo principo išraiška. Vienas
žyminio mokesčio grąžinimo atvejų nurodytas CPK 87 straipsnio 1 dalies 4 punkte – kai
civilinė byla yra nutraukiama dėl to, kad ieškovas ar pareiškėjas nesilaikė tos kategorijos
byloms nustatytos ginčo išankstinio sprendimo ne teisme tvarkos ir negalima šia tvarka
pasinaudoti (CPK 293 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Išankstinės ginčo sprendimo ne teisme
tvarkos nesilaikymas yra pagrindas atsisakyti ieškinį priimti (CPK 137 straipsnio 2 dalies 3
punktas), kuris gali ir turi būti teismo konstatuojamas ieškinio priėmimo stadijoje; tuo atveju,
kai teismas šio procesinio įstatymo nepagrįstai nepritaiko, dėl proceso baigties vėlesnėse
stadijose negali būti laikomas atsakingu vien bylą inicijavęs asmuo. Principinės žyminio
mokesčio grąžinimo prielaidos (ginčo materialiniai santykiai bylai pasibaigus lieka
nesureguliuoti; dėl to yra kaltas ne tik bylą pradėjęs asmuo) egzistuoja nepriklausomai nuo to,
kokioje proceso stadijoje byla aptariamu pagrindu nutraukiama. CPK XVI skyriaus normos
specialiai nereglamentuoja žyminio mokesčio paskirstymo klausimo apeliacinės instancijos
teismui civilinę bylą nutraukus dėl išankstinio ginčo sprendimo tvarkos nesilaikymo.
Sisteminio nurodytų civilinės procesinės teisės normų aiškinimo pagrindu teisėjų
kolegija daro išvadą, kad tuo atveju, kai apeliacinės instancijos teismas nutraukia civilinę bylą
CK 293 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, yra taikoma CPK 87 straipsnio 1 dalies 4
punkto teisės norma ir žyminis mokestis jį sumokėjusiam asmeniui grąžinamas iš valstybės
biudžeto. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks CPK 87 straipsnio 1 dalies 4 punktas normos
aiškinimas ir taikymas atitinka teisingumo principą.
CPK 93 straipsnio normos nereglamentuoja žyminio mokesčio išlaidų paskirstymo ir
netaikomas tais atvejais, kai civilinė byla yra nutraukiama dėl to, kad ieškovas ar pareiškėjas
nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos ginčo išankstinio sprendimo ne teisme tvarkos ir
negalima šia tvarka pasinaudoti.
nutartis civilinėje byloje S. P. v. AB „Mažeikių nafta“, bylos Nr. 3K-3-135/2009
Dėl ginčo pobūdžio (turtinis ar neturtinis)

Teismų praktika formuojama taip, kad ginčas laikomas turtiniu ir už jį mokamas
proporcinis žyminis mokestis tada, kai sandorio negaliojimas lemia restitucijos taikymą, nes
restitucijos taikymo atveju įmanoma įvertinti priteistiną turtą ar priteistinas lėšas. Paprastasis
žyminis mokestis gali būti nustatomas sprendžiant dėl neįvykdytų ar tariamų sandorių
pripažinimo negaliojančiais, dažniausiai tada nėra taikoma restitucija.
Ginčo šalys sudarė išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, pagal kurią atsakovas (rentos
gavėjas) perdavė kasatorei (rentos mokėtojai) nuosavybės teise 36,80 kv. m butą, (duomenys
neskelbtini), ši įsipareigojo atsakovui teikti išlaikymą iki gyvos galvos (CK 6.460 straipsnio 1
dalis). Gavusi pagal sutartį nekilnojamąjį turtą, kasatorė prisiėmė pareigas, nustatytas CK 6.641
straipsnio 1 dalyje. Sutarties dalykas yra butas, kurį sutarties sudarymo metu šalys įvertino 119
tūkst. Lt. Teisėjų kolegija laiko, kad išlaikymo vertę šalys apibrėžė būtent buto verte (CK 6.461
straipsnio 3 dalis). Iš to darytina išvada, kad kilęs šalių ginčas yra turtinis, ir ieškinio kaina turi
būti nustatoma pagal CPK 85 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punkto nuostatas.
nutartis civilinėje byloje R. J. v. R. V., bylos Nr. 3K-3-334/2009
Dėl turtinio įkainotino reikalavimo ir ieškinio sumos

Kasatorius CK 6.875 straipsnio pagrindu ginčija paskolos sutartį ir išduotą vekselį, t. y.
ginčija atsakovo turtinę teisę gauti iš kasatoriaus paskolos sutartyje nurodytą pinigų sumą,
teigdamas, kad sutartyje nurodytų pinigų negavo, t. y. paskolos sutartis nebuvo sudaryta.
187
Atmetus ieškinį, kasatoriui liktų turtinė pareiga. Ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimu
būtų panaikinta atsakovo turtinio reikalavimo teisė ir dėl to atsakovas patirtų turtinių praradimų.
Taigi kasatoriaus teiginys, kad nagrinėjamu atveju priėmus sprendimą nė viena šalis negaus
turtinės naudos ar nepraras jos, nepagrįstas. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendimas šio ginčo
atveju sukurs turtines pasekmes, nes jos apibrėžtos ieškinio reikalavimais ir įkainotos pagal CPK
85 straipsnio 1 dalies 1 punktą – ieškinio suma bylose dėl pinigų išieškojimo, t. y. esant ginčui
dėl pinigų sumos, nustatoma pagal ieškomą sumą. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad
apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas pareikštą reikalavimą byloje turtiniu ir įkainotinu,
tinkamai taikė proceso normas, reglamentuojančias ieškinio sumos apskaičiavimą bei
teismingumo taisyklių taikymą.
Kasatoriaus argumentas, kad jis pasirinktu pažeistų teisių gynybos būdu neprašo
pripažinti paskolos sutarties negaliojančia, o prašo pripažinti sutartį nesudaryta, nekeičia teisinės
situacijos.
d. nutartis civilinėje byloje K. R. v. V. L., bylos Nr. 3K-3-350/2009
Dėl reikalavimo pripažinti laidavimo sutartis negaliojančiomis pobūdžio

Byloje kilo ginčas, ar reikalavimas pripažinti negaliojančiomis laidavimo sutartis yra
turtinio ar neturtinio pobūdžio. Laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai
įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys
visos ar dalies savo prievolės. Laidavimas yra papildoma (šalutinė) prievolė. Kai pasibaigia
pagrindinė prievolė arba ji pripažįstama negaliojančia, pasibaigia ir laidavimas (CK 6.76
straipsnis). Taigi iš laidavimo sutarties sampratos akivaizdu, kad laiduotojas prisiima turtinius
įsipareigojimus prieš kito asmens kreditorių (kreditorius), jeigu asmuo, už kurį laiduojama,
neįvykdys visos ar dalies savo prievolės.
Konstatavus, kad laidavimo sutarčių pripažinimas negaliojančiomis yra turtinis
reikalavimas, kasatoriams atsiranda procesinė pareiga, vadovaujantis CPK 80 straipsnio 1 dalies
1 punktu, sumokėti žyminį mokestį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek pirmosios instancijos,
tiek apeliacinės instancijos teismai pagrįstai nurodė, kad šiuo atveju ginčijant laidavimo sutartis
toks reikalavimas yra turtinio pobūdžio ir turi būti apmokamas pagal proporcinio žyminio
mokesčio skaičiavimo taisykles.
d. nutartis civilinėje byloje UAB „Parex faktoringas ir lizingas“ v. UAB „Airana“ir kt., bylos
Nr. 3K-3-443/2009.
Dėl CPK 86 straipsnio taikymo ir aiškinimo

CPK 86 straipsnyje reglamentuojami atvejai, kai ieškinio sumą ieškinio pateikimo metu
nustatyti yra sunku. Siekiant neužkirsti kelio civilinio proceso dalyviams pasinaudoti
konstitucine teise į teisminę gynybą, šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškinio sumą
ieškinio pateikimo metu nustatyti yra sunku, žyminio mokesčio dydį preliminariai rašytinio
proceso tvarka nustato teismas, o paskui papildomai sumokamas žyminis mokestis pagal ieškinio
sumą, kurią nustato teismas. Atskiruosiuose skunduose apeliacinės instancijos teismui, kaip ir
kasaciniame skunde, kasatoriai pateikia savo argumentus, kodėl, jų nuomone, sudėtinga
(neįmanoma) nurodyti savo reikalavimų apimtį pinigine išraiška ir prašė apeliacinės instancijos
teismo preliminariai nustatyti žyminio mokesčio dydį. Išnagrinėjęs šį atskirųjų skundų
argumentą, apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą
ir nurodė, kad dėl šios normos taikymo reikia kreiptis į pirmosios instancijos teismą dėl
preliminaraus žyminio mokesčio dydžio nustatymo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės
instancijos teismo nutartis neatitinka civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų
(CPK 7 straipsnis), be to, apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino CPK 86 straipsnio 1
dalį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CPK 86 straipsnį teismas privalo taikyti ex officio.
188
d. nutartis civilinėje byloje UAB „Parex faktoringas ir lizingas“ v. UAB „Airana“ir kt., bylos
Nr. 3K-3-443/2009.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Paskirstant apeliacinės instancijos ar kasaciniame teismuose patirtas bylinėjimosi išlaidas
ir nustatant atlygintiną jų dydį, visada reikia atsižvelgti į kiekvieną proceso stadiją, atskirai
palyginti ankstesnėse stadijose priimtų sprendimų materialinį teisinį turinį ir patirtas bylinėjimosi
išlaidas.
Jeigu išnagrinėjus apeliacinį skundą priimamas galutinis sprendimas dėl bylos esmės, taip
pat ir nutartis atmesti apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas privalo išspręsti
bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims klausimą. Tai reiškia, kad bylinėjimosi išlaidų
paskirstymas turi būti pakeistas atsižvelgiant į tai, kaip išlaidos turėjo būti paskirstytos, jeigu
būtų priimtas toks pirmosios instancijos teismo sprendimas, kokį priėmė apeliacinės instancijos
teismas.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad, sistemiškai aiškinant CPK 93 straipsnyje suformuluotas
bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles, apeliacinės instancijos teismas ex officio turėjo
išspręsti už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio priteisimo klausimą (CPK 93
straipsnio 3 dalis). Tokio klausimo perdavimas spręsti pirmosios instancijos teismui prieštarautų
proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principui (CPK 7 straipsnis). Nurodytas teismo
procesinis veiksmas galimas tik tuo atveju, jeigu nebūtų paskirstytos taip pat ir pirmosios
instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos. Dėl to, apeliacinės instancijos teismui
neišsprendus žyminio mokesčio už apeliacinį skundą paskirstymo klausimo, šis klausimas turėjo
būti išspręstas apeliacinės instancijos teismui priimant papildomą sprendimą (nutartį) (CPK 277
straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2, 3 dalys). Tokiu atveju apeliaciniam procesui taikomos CPK
nuostatos, kuriose reglamentuojamas pirmosios instancijos teismo procesas, kaip
neprieštaraujančios apeliacinio proceso taisyklėms (CPK 302 straipsnis).
d. nutartis civilinėje byloje V. K. v. A. T. įmonė ir kt., bylos Nr. 3K-3-442/2009
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, kai dalis ieškinio reikalavimų nepatenkinta ne dėl
jų teisinio ar faktinio nepagrįstumo
Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog
ieškovas įrodė reikalavimų dėl 717 311,47 Lt žalos atlyginimo teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat
su atsakovams paskirstytos atsakomybės dalimis, tačiau iš jų priteistinos ieškovui atlygintinos
žalos dydį esmingai sumažino atsižvelgęs į kiekvieno iš atsakovų sunkią turtinę padėtį, kitas su
konkrečiu atsakovu susijusias reikšmingas aplinkybes. Kai dalis ieškinio reikalavimų liko
nepatenkinta dėl nurodytos priežasties, priteisimas iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų, apskaičiuotų
pagal sumą, kuria atlygintina žala sumažinta dėl sunkios atsakovų turtinės padėties, kitų
konkrečiam atsakovui reikšmingų aplinkybių, neatitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo
principų (CPK 3 straipsnio 7 dalis)... Nurodytos bylinėjimosi išlaidos lieka neatlygintinos.
Dėl CPK 98 straipsnio aiškinimo ir taikymo

Kasatorius (ieškovas) teigia, kad atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidos jam
turėjo būti priteistos nepaisant to, kad su jam atstovavusia advokate atsiskaitė ne jis pats, o
Lietuvos žurnalistų sąjunga, kuri nėra byloje dalyvaujantis asmuo.
Teisėjų kolegija, sutikdama su šiais kasatoriaus argumentais, pažymi, kad nurodyti
apeliacinės instancijos teismo motyvai, jeigu į bylą pagal CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus
reikalavimus pateikti dokumentai patvirtina, jog mokama advokato teisinė pagalba šaliai ar
189
kitam byloje dalyvaujančiam asmeniui buvo suteikta, negali būti pagrindas atsisakyti atlyginti
šias išlaidas.
Proceso šalių ar kitų byloje dalyvaujančiu asmenų atstovų išlaidos, vadovaujantis tiek
teisės doktrinoje, tiek teismų praktikoje galiojančiu principu „tas, kas veikia per kitą, veikia pats“
(lot. – qui fact per alium, facit per se), laikytinos bylinėjimosi išlaidomis kaip pačių
atstovaujamųjų išlaidos. Šios, byloje dalyvaujančių asmenų atstovų su procesu susijusios
išlaidos, taip pat bylinėjimosi išlaidų apmokėjimo prievolę už byloje dalyvaujantį asmenį, šiam
neprieštaraujant, įvykdžiusių kitų, nors ir nedalyvaujančių byloje, asmenų (CK 6.50 straipsnis)
išlaidos pripažintinos su bylos nagrinėjimu susijusiomis išlaidomis ir dėl jų atlyginimo turi būti
sprendžiama.
Nagrinėjamos bylos kontekste darytina išvada, kad išlaidos, skirtos byloje
dalyvaujančiam asmeniui atstovavusio advokato ar advokato padėjėjo teisinei pagalbai apmokėti,
yra su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos ir, jeigu CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytu
terminu yra pateiktas prašymas (tiek raštu, tiek žodžiu teismo posėdyje; tiek byloje
dalyvaujančio asmens, tiek jo atstovo) dėl atstovavimo išlaidų priteisimo bei šių išlaidų dydį
(realumą) patvirtinantys įrodymai, jų atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas,
nepriklausomai nuo to, kas – byloje dalyvaujantis asmuo, kuriam mokama advokato teisinė
pagalba realiai buvo suteikta, ar už jį kitas, nors ir byloje nedalyvaujantis, asmuo – faktiškai
atsiskaitė su byloje dalyvaujančiam asmeniui atstovavusiu advokatu ar jo padėjėju.
22 d. nutartis civilinėje byloje A. A. v. D. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-582/2009
LAIKINOSIOS APSAUGOS PRIEMONĖS

Dėl baudos skyrimo už laikinųjų apsaugos priemonių pažeidimą
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka
išnagrinėjusi UAB „Kriptonika“ atskirąjį skundą ir 2006 m. gruodžio 6 d. nutartimi taikydama
laikinąją apsaugos priemonę, vadovavosi CPK 145 straipsnio 12, 13 punktais ir nustatė
konkrečius įpareigojimus, nukreiptus konkrečiam asmeniui - UAB „Kriptonika“ administracijos
vadovui. CPK 152 straipsnio 3 dalies pagrindu apie taikomą laikinąją apsaugos priemonę teismas
pranešė ir juridinių asmenų registrui. Taigi apie tokio turinio nutartį ir joje nustatytą įpareigojimą
administruojant UAB „Kriptonika“ veikti kartu su ieškovo UAB „Penkių kontinentų“ bankinės
technologijos“ valdymo organais buvo žinoma UAB „Kriptonika“ administracijos vadovui,
kuriam konkrečiai ir buvo nustatytas įpareigojimas... Pagal nutartimi nustatyto įpareigojimo
turinį neatsirado teismo nutarties dėl laikinosios apsaugos priemonės priverstinio vykdymo, kurį
pagal Antstolių įstatymą turėtų atlikti antstolis, pagrindo, nes, minėta, dėl nutartyje nustatyto
įpareigojimo vykdymo buvo atsakingas pats UAB „Kriptonika“ administracijos vadovas, jam
nustatyta nutarties vykdymo pareiga. Tokiu atveju yra nepagrįsta reikalauti, kad antstolis
surašytų Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos aktą (CPK 771 straipsnis 1 dalis),
kurio pagrindu būtų galima konstatuoti laikinosios apsaugos priemonės pažeidimo faktą ir taikyti
atsakomybę dėl laikinosios apsaugos priemonės pažeidimo. Kadangi, minėta, tam tikrais
atvejais, kurie priklauso nuo teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės pobūdžio, jos
nereikia vykdyti priverstinai, nes teisinį poveikį turi daryti pats priimtas sprendimas, yra aiškus
subjektas, kuriam pavestas nutarties vykdymas, tai laikinosios apsaugos priemonės pažeidimo
faktą gali konstatuoti teismas pagal suinteresuoto asmens pareiškimą ir taikyti atsakomybę už šį
pažeidimą (CPK 149 straipsnis).
13 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Penkių kontinentų“ bankinės technologijos“ v. UAB
„Kriptonika“, bylos Nr. 3K-3-57/2009
Dėl CPK 147 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo
190
Nuostolių faktą bei dydį ieškovas įrodinėjo preliminariąja sutartimi su UAB „Norfos
mažmena“, jo prašoma priteisti suma apskaičiuota už laikotarpį nuo 2005 m. spalio 1 d. (kada
pagal preliminariąją sutartį turėjo būti sudaryta pagrindinė nuomos sutartis) iki 2006 m. lapkričio
15 d. (ieškinio pareiškimo dienos). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad preliminariojoje
sutartyje numatytas pagrindinės nuomos sutarties sudarymo terminas siejamas su sklypo
detaliojo plano patvirtinimu... Byloje nenustatyta, kad detaliojo plano derinimo procedūra
sustabdyta dėl ieškovo atžvilgiu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Taigi, darytina išvada,
kad pagrindinė nuomos sutartis, pagal kurią ieškovas būtų gavęs pajamų, nebuvo sudaryta dėl to,
kad ieškovas laiku neparengė žemės sklypo detaliojo plano, tačiau ieškovo atžvilgiu taikytos
laikinosios apsaugos priemonės neribojo jo teisių rengti šį planą, todėl ieškovo byloje
įrodinėjami nuostoliai (negautos pajamos) negali būti laikomi tiesiogine laikinųjų apsaugos
priemonių taikymo pasekme, priešingai, ieškovas turėjo galimybę, bet nesiėmė jokių veiksmų,
kad sumažintų nuostolius ar jų išvengtų.
3 d. nutartis civilinėje byloje UAB „ACUMEN“ v. UAB „Rovė“, bylos Nr. 3K-3-469/2009
PROCESAS PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISME

Dėl įsiteisėjusių teismų sprendimų prejudicinės galios
Prejudicinę galia turi kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos
aplinkybės (faktai), t. y. tokios aplinkybės, kurias teismas pripažino įrodytomis; ir priešingai –
neturi prejudicinės galios faktai, kurie kitu teismo sprendimu pripažinti nenustatytais dėl
įrodymų stokos. Įsiteisėjusiame teismo sprendime padaryta išvada dėl įrodymų
nepakankamumo ginčo dalyku esantiems faktams nustatyti neužkerta kelio suinteresuotiems
asmenims tą patį faktą įrodinėti kitoje byloje.
nutartis civilinėje byloje P. S. v. Z. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-73/2009
Dėl įrodymų vertinimo juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo bylose

Bylos dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nagrinėjamos ypatingąja teisena
(CPK 442 straipsnio 1 punktas). CPK 443 straipsnyje nustatytos ypatingosios teisenos, tarp jų ir
dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, nagrinėjimo ypatybės. Tačiau bylų nagrinėjimo
procesui ypatingą reikšmę turi šio straipsnio 1 dalis, kad ypatingosios teisenos bylas teismas
nagrinėja pagal šio Kodekso taisykles, su išimtimis ir papildymais, kuriuos nustato šio Kodekso
V dalis ir kiti įstatymai. Taigi bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo su būtinais
(atitinkamais) pakeitimais (mutatis mutandis) taikomos įrodymą reglamentuojančios įstatymo
normos.
CPK 443 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad teismas, nagrinėjantis bylą dėl juridinę
reikšmę turinčio fakto nustatymo, turi imtis visų būtinų priemonių, jog būtų visapusiškai
išaiškintos bylos aplinkybės. Pagal šią įstatymo nuostatą byloje dalyvaujantys asmenys
neatleidžiami nuo pareigos nurodyti faktus ir įrodymus, juos rinkti ir pateikti (CPK 42 straipsnio
4 dalis, 135 straipsnio 2 dalis, 226 straipsnis). Kartu tai reiškia teismo pareigą pasiūlyti byloje
dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustatyti terminą jiems pateikti; kai
yra būtina, išreikalauti tyrimo medžiagą, išvadas, įrodymus ir kt., turinčius reikšmės bylai
teisingai išspręsti.
Bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo yra tam tikri įrodinėjimo
ypatumai. Šių ypatumų reikšmę konstatavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. kovo 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Z. K. v. K. K.,
Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-147/2005. Teisėjų kolegija pabrėžė,
kad įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu
pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam
apskritai nereikėtų kreiptis į teismą (CPK 445 straipsnis). Bylose, kuriose įrodinėjama
191
netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Svarbu, kad viena ar kita
prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, ir atitinkamai būtų
pagrįsta, kad priešingos prielaidos tikimybė yra mažesnė.
nutartis byloje T. M. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-98/2009.
Dėl įsiteisėjusia teismo nutartimi kitoje civilinėje byloje nenagrinėtų aplinkybių

nepripažinimo prejudiciniais faktais
Nagrinėjamo ginčo atveju, kai kasatorius CK 6.280 straipsnio 1 dalies pagrindu pareiškė
atgręžtinį reikalavimą atsakovui, Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gegužės 25 d. nutartimi
kasatoriaus kaltės požiūriu neturi prejudicijos, nes kaltė civilinėje byloje pagal A. S. ieškinį
atsakovui UAB „Fabrikant corporation“ dėl neturtinės žalos atlyginimo nebuvo nustatinėjama, t.
y. nebuvo įrodinėjimo dalykas. Nurodytoje byloje ir nagrinėjamoje byloje įrodinėjimo dalykas
yra skirtingas, nes šiam kasatoriaus ir atsakovo ginčui išspręsti bei kasatoriaus regreso teisės
(atgręžtinio reikalavimo) į žalos padariusį asmenį pagrįstumui patikrinti būtina nustatyti tai, dėl
kieno kaltės – kasatoriaus ar atsakovo – prekystalio kampas buvo sumontuotas blogai ir nuvirto.
nutartis byloje UAB „Fabricant corporation“ v. UAB „Vilniaus ūkas“, bylos Nr. 3K-3-130/2009
Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, tinkamo taikymo

Pagal CPK 179 straipsnio 1 dalį vadinamosiose dispozityviose bylose, t. y. bylose, kuriose
nėra viešojo intereso gynimo poreikio ir kuriose visa apimtimi galioja dispozityvumo, taip pat
rungimosi principai (CPK 12, 13 straipsniai), teismas turėtų pasiūlyti šalims ar kitiems byloje
dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus tais atvejais, kai įrodymų apskritai nėra
arba jų akivaizdžiai neužtenka. Kitais atvejais tai yra teismo teisė, o ne pareiga, ir teismas šią
teisę įgyvendina atsižvelgdamas į įrodinėjimo proceso eigą, tirdamas ir vertindamas pateiktus bei
surinktus įrodymus ir spręsdamas dėl jų pakankamumo.
d. nutartis civilinėje byloje UAB „JG Property developments“ v. V. K., bylos Nr. 3K-3-99/2009
Dėl įrodinėjimo bylose, kuriose yra viešas interesas

Bylose, kuriose turi būti apgintas viešasis interesas, teismas ne tik turi teisę, bet ir privalo
savo iniciatyva rinkti įrodymus, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys tokiose bylose nepateikia
įrodymų, taip pat tais atvejais, kai pateiktų įrodymų nepakanka reikšmingoms bylai aplinkybėms
nustatyti.
balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Innovation Computer Group“ v. UAB
„Regplasta“, bylos Nr. 3K-3-199/2009
Dėl įrodinėjimo civiliniame procese

Prireikus byloje vertinti senus rašytinius įrodymus, jų turiniui ir formai neturėtų būti be
išlygų taikomi šių dienų standartai. Prireikus vertinti daugetą įrodymų bei esant tarp jų
prieštaravimams, turi būti atskleista kiekvieno įrodymo įrodomoji reikšmė (vertė) sprendžiamo
ginčo atžvilgiu. Teismo išvadų negali nulemti mechaninė įrodymų daugumos dominavimo
nuostata.
28 d. nutartis civilinėje byloje M. K. v. Lietuvos stačiatikių arkivyskupija ir kt., bylos Nr. 3K-3-
195/2009
Dėl CPK normų, reglamentuojančių prejudiciją, taikymo

Atsižvelgdama į kasacinio teismo formuojamą praktiką kolegija konstatuoja, kad šioje
byloje netaikytina prejudicija CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Pagal byloje
192
esančius duomenis, Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005 m. balandžio 22 d. sprendimu buvo
nutraukta šalių santuoka, patvirtinant 2005 m. balandžio 20 d. šalių sudarytą sutartį dėl
santuokos nutraukimo pasekmių, kurioje nustatyta, kad šalys neturi santuokoje įgyto
nekilnojamojo turto. Tačiau kolegija nurodo, kad teismo sprendimu tvirtinant šalių sudarytą
sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, aplinkybė, ar šalys turi nekilnojamojo turto, nebuvo
tos bylos įrodinėjimo dalykas ar jo dalis, todėl sutartyje nurodytas faktas negali būti
pripažįstamas prejudiciniu šioje byloje. Dėl to Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005 m.
balandžio 22 d. sprendimu patvirtinta šalių sutartis dėl santuokos pasekmių laikytina oficialiuoju
rašytiniu įrodymu, vertintinu kartu su kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais (CPK 197
nutartis civilinėje byloje R. Š. v. V. Š., bylos Nr. 3K-3-331/2009
Dėl įrodinėjimo baudžiamosiose ir civilinėse bylose skirtumo

Įrodymų pakankamumo, t. y. faktų įrodomumo, problema civilinėje ir baudžiamojoje
bylose sprendžiama skirtingai. Baudžiamojoje byloje faktas gali būti pripažintas įrodytu, kai
tampa akivaizdus. Civilinėje teisėje įrodymų pakankamumo problema spręstina remiantis
tikimybių pusiausvyros principu: faktas gali būti pripažintas įrodytu, jeigu šalies, kuri juo
remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant, negu jo nesant (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje G. Š. v. Knygų prekybos
valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, byla Nr. 3K-3-260/2001; 2008 m. rugsėjo 30 d.
nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjos N. C. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto
nustatymo, byla Nr. 3K-3-439/2008).
d. nutartis civilinėje byloje J. B.-W. ir kt. v. A. P., bylos Nr. 3K-3-378/2009.
Dėl įrodymų vertinimo

CPK 185 straipsnio pažeidimas, pasireiškęs rungtyniškame procese įrodymų vertinimo
pagal visas reikšmingas bylos aplinkybes ir įrodymų pakankamumo principų pažeidimu, gali
būti laikomas pažeidimu, kurį kasacinis teismas gali pašalinti ir priimti naują sprendimą, darant
išvadą, kad tam tikros aplinkybės, sudarančios ieškinio pagrindą, neįrodytos. Jeigu kartu su šiuo
pažeidimu yra nustatytas įrodinėjimo naštos paskirstymo pažeidimas (CPK 178 straipsnis), tai
dėl to byloje dalyvaujantys asmenys gali būti suklaidinti ir nesugebėti pasinaudoti visomis jiems
priklausančiomis teisėmis bei neįvykdyti jiems tenkančių pareigų. Kai dėl tokio pažeidimo
nenustatytos visos svarbios bylai faktinės aplinkybės, tai bylai reikšmingų aplinkybių tyrimas
nevertinamas kaip teisėtas ir užbaigtas. Faktinių aplinkybių kasacinis teismas netiria, apie tai
įrodymų nerenka ir jų nevertina, todėl padaryto pažeidimo ir jo pasekmių pašalinti negali, tai gali
padaryti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai.
d. nutartis civilinėje byloje UAB „Amber cargo“ v. R. J., bylos Nr. 3K-3-439/2009
Dėl fizinių asmenų parodymų civilinėse bylose kvalifikavimo

Sandorio dalyvių, dalyvavusių atsakovais civilinėje byloje dėl sandorio pripažinimo
negaliojančiu, parodymai civilinėje byloje dėl restitucijos taikymo kvalifikuojami kaip šalies
paaiškinimai ir vertinami pagal jiems keliamus reikalavimus. Šių asmenų paaiškinimams
netaikomi CK 1.93 straipsnyje ir CPK 197 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti draudimai, jie atitinka
įrodymų leistinumo reikalavimus. Vertinant šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimus kaip įrodymus
pagal CPK 185 straipsnį, turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Įrodymai, kurie yra
fizinių asmenų – civilinės bylos šalių – paaiškinimuose gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu
jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, duoti gera valia, be pašalinės įtakos, faktinius duomenis gaunant
tiesiogiai (stebint, skaitant, klausant ar kitokiu būdu tiesiogiai surenkant informaciją), turint
normalius gebėjimus rinkti, įsiminti, atgaminti ir perteikti informaciją, sugebant būti pakankamai
193
objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių. Jeigu šių reikalavimų asmens gebėjimai ar
teikiama informacija neatitinka, tai įrodymai vertinami pagal konkrečias aplinkybes kaip mažiau
patikimi, abejotini ar nepatikimi (CPK 185, 186 straipsniai).
d. nutartis civilinėje byloje R. T. v. V. A. B., bylos Nr. 3K-3-425/2009
Dėl eksperto teisės pasisakyti dėl klausimų, kurių jam nebuvo pateikta teismui skiriant
ekspertizę
CPK 216 straipsnio 2 dalies nuostatų aiškinimas ir taikymas tokiu kaip nagrinėjamos
bylos atveju ne tik nepažeidžia civilinio proceso ekonomiškumo principo, kaip teigia kasatorius,
bet priešingai – atitinka nurodytą principą. Tai, kad teismo pavestą ekspertizę dėl apdraustų
patalpų sugadinimo, t. y. žalos atsiradimo, priežasties atlikęs ekspertas, kuris yra kvalifikuotas
statybų srities specialistas, suabejojęs ekspertizei pateiktoje civilinės bylos medžiagoje esančiais
draudiko pridėtais duomenimis dėl sugadintų patalpų remonto darbų apimties ir kaštų, t. y.
patalpoms padarytos žalos dydžio apskaičiavimo, atliko ekspertinį tyrimą nurodytu aspektu,
atitinka tiek civilinio proceso ekonomiškumo, tiek koncentruotumo, operatyvumo principus. Be
to, tokioje kaip nagrinėjama situacija, nurodytas eksperto veiksmų atitikties CPK 216 straipsnio
2 dalies nuostatoms vertinimas atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
16 d. nutartis civilinėje byloje UAB „ERGO Lietuva“ v. H. P. B., bylos Nr. 3K-3-503/2009
Dėl teismo sprendimo priėmimo tvarkos ir išdėstymo
Jeigu priimamas teismo sprendimas, kuriame nėra aprašomosios ir motyvuojamosios
dalių, o jos yra surašomos ir į bylą vėliau įdedamas teismo sprendimas, pagal turinio ir formos
reikalavimus atitinkantis CPK 270 straipsnį, tai procesinis pažeidimas yra padarytas. Jis
pasireiškia CPK 268 straipsnio reikalavimų nesilaikymu. Tuo tarpu pagal CPK 329 straipsnio 2
dalies 4 punktą yra kvalifikuojamas atvejis, kai byloje esantis sprendimas yra be motyvų ir jie
net ir vėliau nėra išdėstyti. Padarius tokio pobūdžio kaip šioje byloje CPK 268 straipsnio
pažeidimą, kaip pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą jis vertinamas
pagal CPK 329 straipsnio 1 dalies reikalavimus, o ne pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4
punktą. Teismas turi įvertinti, ar pažeistos esminės procesinės teisės nuostatos, ar jos sutrukdė
asmeniui pasinaudoti procesinėmis teisėmis, ar padaryto pažeidimo pagrindu galima išvada, kad
pirmosios instancijos teisme iš viso nebuvo asmeniui užtikrinta teisė į teisingą teismą pagal
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį. Teisėjų kolegija
pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime sprendė ir pasisakė dėl CPK
268 straipsnio konstitucingumo. Tai sudaro pagrindą padarytą pažeidimą kvalifikuoti ne kaip
absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą, o kaip procesinės teisės normos pažeidimą,
kurio aplinkybes, reikšmę ir pasekmes kiekvienu atveju vertina teismas ir sprendžia dėl teismo
sprendimo teisėtumo ir teisės į teisingą teismą pažeidimo.
Dėl tapataus ieškinio

Be pagrindo įgyto turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisų gynybos būdais ir CK
6.237 straipsnio normos negali būti taikomos, jeigu įgytą turtą galima išreikalauti kitokiais
pagrindais, t. y. taikant restituciją, įpareigojant prievolę įvykdyti natūra, priteisiant nuostolius ir
kitais civilinių teisių gynimo būdais. Taigi, ieškovui nepavykus atgauti jo sumokėtų 33 705 Lt
kaip prievolės užtikrinimo pagal prievolių teisės normas, jis galėjo pasinaudoti galimybe
reikalauti teismo apginti savo pažeistas teises kitais civilinių teisių gynybos būdais, t. y. šiuo
konkrečiu atveju – išreikalauti be pagrindo įgytą turtą. Dėl to nagrinėjamoje byloje ieškovo
pareikštas ieškinys dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo nelaikytinas tapačiu ieškiniu CPK 137
straipsnio 2 dalies 4, 5 punktų bei 293 straipsnio 3 punkto prasme.
194
29 d. nutartis civilinėje byloje V. S. v. V. T., bylos Nr. 3K-3-253/2009
Dėl ieškinio tapatumo

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo nutartis, kuria buvo patvirtintas kasatoriaus finansinis
reikalavimas individualios įmonės bankroto byloje, yra procesinis teismo sprendimas, priimtas dėl
kreditoriaus (kasatoriaus) ir individualios atsakovo įmonės, kuri bankroto byloje yra atsakovas.
Taigi, bankroto byloje priimta nutartis patvirtinti kasatoriaus finansinį reikalavimą yra priimta dėl
to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, kaip ir teismo įsakymas, tačiau ne tarp tų pačių šalių,
vertinant tai prievolinių teisinių santykių aspektu. Bankroto byloje teisminio nagrinėjimo objektas
buvo įsiteisėjusio teismo įsakymo pagrindu nustatytos fizinio asmens (įmonės savininko) skolos
įtraukimas į bankrutuojančios įmonės turto balansą, t. y. materialinis teisinis santykis tarp
kreditoriaus ir bankrutuojančios neribotos civilinės atsakomybės įmonės. Nagrinėjamoje byloje
reiškiamas ieškinys atsakovui (skolininkui pagal kreditavimo sutartį), kaip fiziniam asmeniui, kuris
nėra įvykdęs sutartinių įsipareigojimų; reikalavimas grindžiamas nauja faktine aplinkybe, t. y.
faktu, jog neribotos civilinės atsakomybės įmonės bankroto procese, pardavus skolininko turtą,
kreditoriaus reikalavimas nebuvo patenkintas. Šios bylos šalys yra kreditorius ir skolininkas
(fizinis asmuo), o bylos teisminio nagrinėjimo objektas – šalių sudarytos kreditavimo sutarties
pagrindu atsiradusių prievolių neįvykdymo bankroto procese pagrindu atsiradę materialiniai
teisiniai santykiai. Šis ginčo materialinis teisinis santykis nebuvo nagrinėjamas bankroto byloje,
nes iki bankroto bylos išnagrinėjimo aplinkybė, susijusi su reikalavimo nepatenkinimu, ir esanti
faktinio šioje byloje reiškiamo reikalavimo pagrindo sudėtine dalimi, neegzistavo.
Teismui patvirtinus kreditoriaus reikalavimą individualios įmonės bankroto byloje, kai
reikalavimas yra kilęs iš sandorio, sudaryto ne su įmone, o su įmonės savininku, kaip fiziniu
asmeniu, ir negavus šio reikalavimo patenkinimo įmonės bankroto procese, įmonės savininko
prievolės kreditoriui savaime nesibaigia. Bendrieji prievolių pasibaigimo pagrindai yra
reglamentuoti CK šeštosios knygos IX skyriaus pirmajame skirsnyje. Prievolės pabaiga yra
paskutinė prievolinio teisinio santykio gyvavimo stadija, kai išnyksta šalis siejantis teisinis
santykis, baigiasi skolininko pareiga ir kreditoriaus reikalavimo teisė. Civilinio kodekso normų
nenustatyta, kad fizinio asmens prievolės baigiasi tokiu atveju, kai likviduojamas juridinis asmuo,
kurio dalyvis jis yra.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nutrauktoje civilinėje byloje, kurioje buvo priimtas
teismo įsakymas pagal kreditoriaus pareiškimą dėl skolos išieškojimo iš atsakovo M. P., ir
nagrinėjamoje byloje kasatoriaus pareikštų reikalavimų pagrindai nėra tapatūs, todėl apeliacinės
instancijos teismas skundžiama nutartimi nesant tam teisinio pagrindo sprendė apie procesinių
kliūčių ieškiniui dėl skolos priteisimo pareikšti egzistavimą ir netinkamai taikė CPK 293
straipsnio 1 dalies 3 punktą.
nutartis civilinėje byloje DnB NORD bankas v. M. P., bylos Nr. 3K-3-357/2009
Dėl priešieškinio priėmimo

Teismas gali atsisakyti priimti priešieškinį esant vienai iš trijų pagrindų grupių: 1) yra
CPK 137 straipsnio 2 dalyje nurodyti pagrindai; 2) priešieškinis pareikštas pažeidžiant CPK 143
straipsnio 1 dalyje nurodytą terminą; 3) priešieškinis neatitinka CPK 143 straipsnio 2 dalyje
nurodytų sąlygų.
d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės administracija v. L. V. B. ir kt., bylos
Nr. 3K-3-16/2009
Dėl procesinių dokumentų įteikimo ir ieškinio trūkumų ištaisymo teisinio reglamentavimo

Pagal CPK 123 straipsnio 1, 3 dalis, fiziniams asmenims adresuoti procesiniai dokumentai
įteikiami jiems asmeniškai gyvenamojoje ar darbo vietoje. Duomenys apie fizinių asmenų
195
gyvenamąją vietą kaupiami viešame Gyventojų registre, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2003 m. lapkričio 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje
byloje S. G. v. V. G., bylos Nr. 3K-3-1042/2003, yra pažymėjusi, kad pagal CK 2.17 straipsnio 1
dalį registro duomenys apie fizinio asmens gyvenamąją vietą yra tik vienas iš kriterijų
gyvenamajai vietai nustatyti. Pagal CK 2.16 straipsnio 1 dalį fizinio asmens gyvenamąja vieta
laikoma ta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena. Taigi ieškovas, pateikdamas ieškinį, turi
nurodyti nebūtinai asmens deklaruotą gyvenamąją vietą, bet tą, kurioje šis faktiškai gyvena ir turi
galimybę gauti jam siunčiamus procesinius dokumentus. Jeigu ieškovas pateikia įrodymus, kad
duomenų apie byloje dalyvaujančio asmens gyvenamąją ar darbo vietą nepavyksta gauti, teismui
yra pagrindas spręsti dėl alternatyvių procesinių dokumentų įteikimo būdų, taikytinų tokiu atveju
(CPK 129, 130 straipsniai).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad, ieškovams pateikus įrodymus, patvirtinančius
nesėkmingus mėginimus sužinoti trečiųjų asmenų gyvenamųjų vietų adresus ir kitus ieškinyje
pateiktinus duomenis, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog ieškovai neįvykdė
įpareigojimų pašalinti ieškinio trūkumus, šios išvados išsamiau neargumentuodamas, taip
pažeisdamas CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimus nutarties turiniui ir 137
straipsnio 3 dalies reikalavimus nurodyti, kaip pašalinti aplinkybes, kliudančias priimti ieškinį.
Teismo motyvas, kad ieškovų nurodomi byloje dalyvaujančių asmenų adresai turi būti
gauti būtent iš Gyventojų registro tarnybos, neatitinka CK 2.16 ir 2.17 straipsnių nuostatų bei
pirmiau šioje nutartyje nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės aiškinimo
ir taikymo praktikos šiuo klausimu.
Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, kad
ieškinio trūkumai nepašalinti, ją grindė kitu motyvu – taisant šiuos trūkumus, ieškovams žinomi
duomenys apie byloje dalyvaujančių asmenų gyvenamąsias vietas ir prašymas dėl procesinių
dokumentų įteikimo būdo turi būti nurodyti ieškinyje, o ne rašytiniuose paaiškinimuose.
Teismas, pagrįsdamas savo nuostatą, kad prašymas dėl procesinių dokumentų įteikimo būdo turi
būti suformuluotas būtent ieškinyje, nepagrįstai rėmėsi CPK 135 straipsnio normomis, nes šio
straipsnio 1 dalies 4 punkte kalbama apie pareigą ieškinyje nurodyti materialinį teisinį ieškovo
reikalavimą (ieškinio dalyką), bet ne apie procesinius reikalavimus, kuriuos šalis, įgyvendindama
savo procesines teises (CPK 42 straipsnio 1 dalis), gali reikšti ne tik ieškinyje, bet ir kituose
procesiniuose dokumentuose.
nutartis civilinėje byloje V. B. ir kt. v. 365-oji garažų statybos ir eksploatavimo bendrija, bylos Nr. 3K-3-
313/2009
Dėl teismo procesinio dokumento – teismo šaukimo – įteikimo kuratoriui

Galimi atvejai, kai nėra žinoma nei šalies gyvenamoji, nei darbo vieta. Tokiu atveju
procesinis dokumentas, sukeliantis būtinumą ginti šios šalies teises, iki jos gyvenamoji ar darbo
vieta paaiškės, gali būti įteiktas kuratoriui. Kuratoriaus instituto paskirtis yra papildomai
apsaugoti asmenų, kurių gyvenamoji ir darbo vieta nežinomos, procesines teises. Bendrosios su
kuratoriaus institutu susijusios nuostatos įtvirtintos CPK 39 straipsnyje. Kuratorius gali būti
paskirtas tik esant tam tikroms sąlygoms: 1) nėra žinoma šalies, kuriai turi būti paskirtas
kuratorius, gyvenamoji ir darbo vieta (pastarąją aplinkybę, vadovaujantis CPK 129 straipsnio 2
dalimi, turi įrodyti suinteresuotas asmuo); 2) būtina skubiai atlikti su šia šalimi susijusius
procesinius veiksmus (vienas iš tokių veiksmų – teismo šaukimo įteikimas); 3) yra
suinteresuotos šalies prašymas skirti kuratorių ir išankstinis apmokėjimas už kuratoriaus
atstovavimą; 4) kuratoriumi gali būti skiriamas tik fizinis asmuo; 5) būtinas kuratoriumi skiriamo
asmens sutikimas; 6) kuratoriumi paskirto asmens interesai neturi būti priešingi atstovaujamos
šalies interesams. CPK 39 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kuratorius konkrečioje byloje veikia
kaip atstovas pagal įstatymą, t. y. turi visas atstovaujamojo teises ir pareigas. Kadangi kuratorius
skiriamas tik priešingos šalies, kuri siekia atlikti skubius procesinius veiksmus, prašymu ir
sąskaita, tai teismas gali tik pasiūlyti šaliai pasinaudoti kuratoriaus institutu, bet neturi teisės
196
skirti jo savo iniciatyva. Jeigu nėra suinteresuoto asmens prašymo ir išankstinio apmokėjimo už
kuratoriaus atstovavimą ar kuratoriumi skiriamo asmens sutikimo, laikytina, kad kuratoriaus
paskyrimas negalimas.
Šiuo atveju taikytina ne CPK 329 straipsnio 1 dalies, bet šio straipsnio 3 dalies 1 punkto
norma. Pagal šią normą, net jei byla ir būtų išnagrinėta pirmosios instancijos teisme
nedalyvaujant kuriam nors iš dalyvaujančių byloje asmenų, kuriam nebuvo pranešta apie teismo
posėdžio laiką ir vietą, tai vien šiuo pagrindu teismo sprendimas galėtų būti pripažintas
negaliojančiu tik tuo atveju, jeigu būtent toks asmuo, remdamasis šia aplinkybe, grįstų savo
apeliacinį skundą (CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Tuo tarpu apeliacinį skundą pateikė
ne teismo posėdyje nedalyvavęs atsakovas, bet ieškovė.
23 d. nutartis civilinėje byloje E. G. R. v. M. R., bylos Nr. 3K-3-603/2009

Procesinės teisės normų, reglamentuojančių teismo posėdžių formą, pažeidimas vertintinas
kaip esminis proceso teisės normų pažeidimas, kuris reiškia asmens teisės į tinkamą teismo
procesą, taigi ir viešojo intereso, pažeidimą.
d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjos antstolės D. S. prašymą dėl baudos už teismo
sprendimo nevykdymą paskyrimo, bylos Nr. 3K-3-454/2009
Dėl viešojo intereso gynimo

Jeigu nuosavybės teisės objektai yra naudojami bendriesiems visuomenės poreikiams
tenkinti, tai konkretus objektas atitinkamomis sąlygomis gali būti paimamas iš asmens ir
perduodamas naudoti visuomenės tikslams. Lietuvos Respublikos Konstitucija kaip labai
svarbius vertina abu šiuos interesus: ir nuosavybės teisės klausimus, ir visuomenės poreikius.
Visuomenės poreikiai gali būti suprantami kaip visos visuomenės interesai ar kaip tam tikros
visuomenės dalies, pavyzdžiui, esančios tam tikroje vietoje, teritorijoje. Atsižvelgdami į šias
nuostatas nagrinėjamose bylose teismai turi vertinti, ar iškeltas klausimas dėl nuosavybės teisės
gynimo negali būti vertinamas kaip viešo intereso gynimas. Jeigu turtas yra perduodamas viešojo
subjekto nuosavybėn, pavyzdžiui, valstybei, savivaldybei ar jų institucijoms, ir naudojamas tam
tikros visuomenės dalies bendriems poreikiams tenkinti (pavyzdžiui, vietos gyventojų
pilietinėms, kultūrinėms, šviečiamosioms, lavinimo, sveikatinimo, laisvalaikio ir poilsio
organizavimo ar panašaus pobūdžio reikmėms), tai yra pagrindas vertinti, kad byla turi viešąjį
interesą ir teismas turi nagrinėti ją į tai atsižvelgdamas. Savaime viešojo intereso konstatavimas
nenulemia to, kad teismas turi patenkinti viešojo asmens reikalavimus, bet nagrinėdamas bylą jis
turi būti aktyvus. Teismų praktika yra suformulavusi nuostatas, kaip tokiu atveju teismas turi
rinkti ir vertinti įrodymus.
Valstybei ar savivaldybei priklausančio turto privatizacija ir atsiskaitymas už jį, turto
panaudojimo ir perleidimo bendrųjų poreikių patenkinimui klausimai yra susiję su viešojo
intereso tenkinimu ir apsauga.
d. nutartis civilinėje byloje Jurbarko rajono savivaldybės administracija v. Jurbarko rajono
žemės ūkio bendrovė, bylos Nr. 3K-3-400/2009
Dėl ieškinio ribų peržengimo

Kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo
teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje
asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas ir byloje pareikštų reikalavimų peržengimas...
Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovų žalos atlyginimą
solidariai pagal CK 6.6 straipsnio nuostatas, yra šio reikalavimo pagrindu nurodytų faktinių
197
aplinkybių teisinė kvalifikacija. Tai yra teisės taikymas, kurį atlieka teismas savo nuožiūra pagal
konstatuotas aplinkybes.
Dėl teisėjo rezoliucija sprendžiamų klausimų (CPK 290 straipsnio 5 dalis)

Teisėjas rezoliucija antstolio S. U. 2008 m. liepos 29 d. išieškotų lėšų paskirstymo
apskaičiavimą patvirtinto 2008 m. rugpjūčio 1 d., t. y. per tris dienas, nors pagal CPK 512
straipsnį skundas dėl antstolio veiksmų gali būti paduotas ne vėliau kaip per dešimt dienų (pagal
2008 m. lapkričio 14 d. įstatymo redakciją – per dvidešimt dienų) nuo tos dienos, kurią skundą
pateikiantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą arba
atsisakymą jį atlikti, bet ne vėliau kaip per trisdešimt (pagal 2008 m. lapkričio 14 d. įstatymo
redakciją – per devyniasdešimt dienų) nuo skundžiamo veiksmo atlikimo. Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad, patvirtinęs antstolio parengtą išieškotų lėšų paskirstymo apskaičiavimą per tris
dienas, teisėjas netinkamai atliko antstolio veiklos kontrolę, nes užkirto kelią suinteresuotam
asmeniui per CPK 512 straipsnyje nustatytą terminą įgyvendinti teisę skųsti tokius antstolio
veiksmus ir atėmė galimybę išieškotojui G. P. prisijungti prie išieškojimo iki to momento, kai
teisėjas patvirtino antstolio patvarkymą dėl išieškotų lėšų paskirstymo išieškotojams.
Nagrinėjamo ginčo atveju teisėjas 2008 m. rugpjūčio 1 d. rezoliucija patvirtinęs antstolio
S. U. 2008 m. liepos 29 d. išieškotų lėšų paskirstymo apskaičiavimą, kaip ir antstolis, pažeidė
CPK 756 straipsnį, nes pagal nurodytą proceso teisės normą patvarkymas dėl lėšų paskirstymo
rengiamas tik tada, kai yra keli išieškotojai, o nurodytame antstolio S. U. apskaičiavime
išieškotojais nurodyti kasatorė ir pats antstolis, kuris pagal CPK 638 straipsnio 1 dalį nelaikomas
išieškotoju.
d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo G. P. skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-3-
216/2009
Dėl CPK 292 straipsnio aiškinimo

CPK 292 straipsnyje nustatyta, kad teismo priimtų nutarčių, kurios civilinio proceso tvarka
gali būti skundžiamos atskiruoju skundu, nuorašai ne vėliau kaip per tris dienas nuo priėmimo
turi būti išsiųsti bylos dalyviams, neatvykusiems į teismo posėdį. Šia civilinio proceso norma
nustatyta teismo pareiga itin reikšminga siunčiant žodinio proceso tvarka priimtų nutarčių
nuorašus, nes šios nutartys atskiruoju skundu skundžiamos per septynias dienas nuo jų priėmimo
ir pavėluotas nutarčių nuorašų išsiuntimas gali pažeisti proceso dalyvių garantiją į apeliaciją bei
suvaržyti teisę įstatymo nustatytu laiku pateikti atskirąjį skundą. Taigi civilinio proceso normos,
įgyvendinant proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principus (CPK 7 straipsnis), ne tik
nustato trumpą terminą atskirajam skundui paduoti, bet ir teismo pareigą operatyviai informuoti
proceso dalyvius apie priimtus sprendimus, kad būtų sudaryta galimybė tinkamai įgyvendinti
teisę į apeliaciją.
nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjos S. V. skundą suinteresuotiems asmenims antstoliui R. V.
ir kt., bylos Nr. 3K-3-297/2009.
Dėl bylos nutraukimo

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutraukė bylą (CPK 293 straipsnio 1 punktas).
Byla nutraukta šiuo pagrindu, nes ieškovas (kasatorius), įgijęs likviduojamos AB „Lietuvos
farmacija“ nekilnojamąjį turtą, sutapo su atsakovu ir dėl to byla tapo nenagrinėtina teisme.
Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas
nepagrįstai taikė bylos nutraukimo pagrindą, nustatytą CPK 293 straipsnio 1 punkte, nes
neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m.
spalio 22 d. nutartyje pateiktą procesinį išaiškinimą, jog byloje išliko kasatoriaus ir trečiojo
198
asmens V. D. ginčas dėl jų materialiųjų teisių. Taigi, esant byloje dalyvaujančių asmenų ginčui,
negalima formaliai remtis CPK 293 straipsnio 1 punkte nustatytu bylos nutraukimo pagrindu.
Teismo pareiga yra teisiškai kvalifikuoti byloje dalyvaujančių asmenų procesinę padėtį pagal
materialinius teisinius santykius. Pirmosios instancijos teismas šios pareigos neįvykdė, nes
pasisakė tik dėl kasatoriaus procesinės padėties, bet neanalizavo ir neišsprendė trečiojo asmens
V. D. procesinės padėties klausimo.
Kasatorius tvirtina, kad bylos nutraukimo institutą galima taikyti bet kurioje civilinio
proceso stadijoje, taip pat proceso atnaujinimo stadijos metu ir nutraukti tik atitinkamą proceso
atnaujinimo dalį. Su šiais kasatoriaus argumentais teisėjų kolegija nesutinka ir konstatuoja, kad
nagrinėjamos bylos kontekste, atnaujinus procesą, negalima bylos nutraukimo instituto taikyti
(net jeigu ir būtų galima jį taikyti) tik proceso atnaujinimo stadijai, nenutraukiant visos bylos,
nes susidarytų teisiškai ydinga ir netoleruotina situacija. Būtų paliktas galioti įsiteisėjęs teismo
sprendimas, kurio pagrindu kasatoriui atiteko likviduojamos įmonės turtas ir, kasatoriaus
teigimu, sutapo ginčo šalys, nors dėl bylos nutraukimo liktų neišspręstas ginčas dėl nurodyto
turto, nepatikrintas nurodyto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas bei neįgyvendintas
proceso atnaujinimo tikslas nagrinėjamoje byloje.
2 d. nutartis civilinėje byloje Laivų krovos AB „Klaipėdos Smeltė“ v. likviduota AB „Lietuvos
farmacija“, bylos Nr. 3K-3-466/2009
PROCESAS APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISME

Dėl asmens teisės į apeliaciją
Iš esmės sąžiningai procesiškai besielgiantis proceso dalyvis, praleidęs terminą
apeliaciniam skundui paduoti, tačiau nurodęs termino praleidimo priežastis ir pateikęs įrodymus,
neturėtų prarasti vienos pagrindinių teisių – teisės apskųsti pirmosios instancijos teismo
sprendimą apeliacine tvarka; kitu atveju tai prieštarautų teisingumo ir protingumo kriterijams
(CPK 3 straipsnio 7 dalis).
28 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo B. V. pareiškimą nustatyti juridinę reikšmę
turintį faktą, bylos Nr. 3K-3-191/2009
Dėl CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo

Teisėjų kolegija, vertindama skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties
motyvus CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo aspektu, sprendžia, kad skundžiamoje
nutartyje apeliacinės instancijos teismo išvada apie tai, kad pirmosios instancijos teismas
netinkamai taikė materialinės teisės normas, yra abstrakti ir nemotyvuota. Apeliacinės
instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendimą jo atitikties CPK
270 straipsnio 4 dalies reikalavimams aspektu, skundžiamoje nutartyje nekonstatavo, kad
pirmosios instancijos teismo sprendimas yra be motyvų, t. y. nenustatė CPK 329 straipsnio
2 dalies 4 punkte įtvirtinto absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo. Tuo tarpu skundžiamoje
nutartyje nurodyti, apeliacinės instancijos teismo vertinimu padaryti CPK 270 straipsnio 4 dalies
pažeidimai bei įrodymų pakankamumo nevertinimas nekvalifikuotini kaip pagrindžiantys išvadą
dėl CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų jo taikymo sąlygų egzistavimo, nes jie
nepatvirtina, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir kad
pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos
teisme. Apeliacinės instancijos teismas, būdamas kompetentingas spręsti byloje tiek fakto, tiek
teisės klausimus, turi pats ištaisyti tokius kaip aptarti, skundžiamoje nutartyje nurodyti pirmosios
instancijos teismo padaryti pažeidimai. Neišsamus ar nepakankamas bylos aplinkybių tyrimas
gali būti vertinamas kaip procesinis pažeidimas, sudarantis pagrindą teismo sprendimui
panaikinti ar pakeisti, bet jis nėra pakankamas perduoti ginčą nagrinėti pirmosios instancijos
teismui, jeigu tai įmanoma padaryti apeliacinės instancijos teisme.
199
20 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Vaivorykštė“ v. UAB „Revinė“, bylos Nr. 3K-3-121/2009
Dėl CPK 185 straipsnio, 263 straipsnio, 270 straipsnio 4 dalies ir 331 straipsnio 4
dalies pažeidimo
Kasatorius apsiribojo abstrakčiu nurodymu, kad apeliacinės instancijos teismas detaliai
neišdėstė ir neanalizavo įrodymų. Jeigu kaip kasacijos pagrindas nurodomi CPK 185 straipsnio,
263 straipsnio, 270 straipsnio 4 dalies ir 331 straipsnio 4 dalies pažeidimai apeliacinės
instancijos teisme (nedetalus įrodymų išdėstymas, faktinio ir teisinio pobūdžio išvadų
neišsamumas, kai pirmosios instancijos teismo sprendime faktinės ir teisinės aplinkybės yra
ištirtos ir aptartos), o apeliacinės instancijos sprendime ar nutartyje pirmosios instancijos teismo
sprendimas paliekamas galioti, nurodant apibendrintus, bet ne detalius argumentus ar motyvus,
bet iš esmės išreiškiant apeliacinės instancijos teismo požiūrį į pateiktus įrodymus bei teisinius ir
faktinius argumentus, tai kasacinio skundo abstraktūs teisiniai argumentai dėl įrodymų ar jų
visumos neištyrimo, nepakankamo, neišsamaus ar visiško teismo sprendimo nemotyvavimo
vertinami kaip kasacijos dalyko nesuformulavimas.
d. nutartis civilinėje byloje UAB „Luidas“ v. UAB „Baltijos laikas“, bylos Nr. 3K-3-219/2009.
Dėl prašymo atidėti apeliacinio skundo nagrinėjimą nepagrįsto atmetimo

Apeliacinės instancijos teismas, nors ir turėjo išsamią informaciją apie tai, kad nuo pat
pirmojo procesinio veiksmo pirmosios instancijos teisme dėl dokumentų įteikimo D. L. buvo
taikomas tik dokumentų įteikimo viešuoju paskelbimu būdas, atmesdamas atsakovo prašymą,
pateiktą likus dienai iki bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka, atidėti bylos nagrinėjimą, kad
galėtų įgyvendinti teisę dalyvauti bylos nagrinėjimo procese pats ar per atstovą, kuriuo raštu
paaiškino tokio prašymo argumentus: jog jis gyvena užsienyje ir dėl to apie bylos nagrinėjimą
apeliaciniame teisme jam iš anksto nebuvo žinoma, - bylą išnagrinėjęs apeliacine tvarka, pažeidė
atsakovo teisę į bylos šalių lygiateisiškumą ir teismo proceso rungtyniškumą (CPK 12, 17
straipsniai).
d. nutartis civilinėje byloje Panevėžio apygardos vyriausiasis prokuroras ir kt. v. A. L. ir kt.,
bylos Nr. 3K-3-211/2009
Dėl apeliacinės instancijos teismo teisės rinkti naujus įrodymus

CPK 314 straipsnyje nustatytas draudimas pateikti apeliacinės instancijos teismui naujus
įrodymus, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tačiau, atsižvelgiant į straipsnyje
įtvirtintą teisės normą, kad įrodymai apeliacinės instancijos teisme gali būti priimti, jei jų
pateikimo būtinybė iškilo vėliau, pripažintina, kad šis draudimas nėra absoliutus. Pagrindinis bet
kurios instancijos teismo tikslas – teisingas bylos išnagrinėjimas, siekiant nustatyti tiesą byloje,
todėl teismo pareiga yra ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 22 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. v. A. T.; bylos Nr. 3K-3-691/2006; 2008 m. liepos 18 d.
nutartims, priimta civilinėje byloje P. R. ir kt. v. A. U., bylos Nr. 3K-3-359/2008). Dėl to
apeliacinės instancijos teismas turi įvertinti CPK 314 straipsnyje nustatytas įrodymų priėmimo
sąlygas, tačiau, net ir nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme,
turi nustatyti, ar nėra sąlygų CPK 314 straipsnyje išvardytoms išimtims taikyti ir šį įrodymą
priimti.
nutartis civilinėje byloje UAB „Kauno rajono veislininkystė“ v. Kauno apskrities viršininko
200
Dėl CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto aiškinimo ir taikymo bei dispozityvumo principo
(CPK 13 straipsnis) pažeidimo
Naikindamas sprendimą ir bylą perduodamas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos
teismui CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu apeliacinės instancijos teismas negali
išeiti už bylos nagrinėjimo ribų, t. y. apeliacinės instancijos teismo nurodomos neatskleistomis
bylos esmę sudarančios pagrindinės faktinės ir teisinės aplinkybės turi būti susijusios su ieškinio
pagrindu ir dalyku.
d. nutartis civilinėje byloje UAB „Panevėžio balsas“ v. UAB „Eksena“, bylos Nr. 3K-3-
244/2009
Dėl apeliacinio proceso nutraukimo

Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas
apeliacinio skundo priėmimo klausimą, nepaskyrė termino trūkumams pašalinti, priima nutartį ir
nustato apeliantui terminą trūkumams pašalinti (CPK 316 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamoje
byloje pirmosios instancijos teismas apeliacinį skundą priėmė, apeliacinės instancijos teismas
taip pat jokių skundo trūkumų nekonstatavo ir nagrinėjo bylą apeliacine tvarka iš esmės, tačiau
nutraukė apeliacinį procesą CPK 315 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu,
konstatavęs, kad skundą padavė asmuo, neturintis teisės jį paduoti. Teisėjų kolegija pažymi, kad
apeliacinį skundą kasatoriaus vardu pateikusios atstovės įgaliojimų laikas buvo apibrėžtas įvykiu
– tol, kol įgaliotas asmuo eis administracijos vadovo pavaduotojo pareigas. Paduodamas
apeliacinį skundą kasatoriaus vardu jį pasirašęs asmuo turėjo pareigą pateikti visus dokumentus,
įrodančius jo teises ir pareigas, taip pat dokumentą, patvirtinantį, kad apeliacinio skundo
padavimo metu ėjo įgaliojime nurodytas pareigas. Nesant tokio dokumento, teismai turėjo
pasinaudoti CPK 316 straipsnyje įtvirtintu apeliacinio skundo trūkumų šalinimo institutu,
nustatydami terminą dokumentams, patvirtinantiems įgalioto asmens teises ir pareigas, pateikti ir
tik po to spręsti apie skundą padavusio asmens teisių apimtį.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CPK normos, nustatančios apeliacinio skundo trūkumų
šalinimo procedūrą, yra viena iš teisiniu reguliavimu įtvirtintų priemonių, užtikrinančių asmens
teisės apskųsti teismo sprendimą aukštesnės instancijos teismui, tinkamą įgyvendinimą. Tais
atvejais, kai kartu su apeliaciniu skundu, paduodamu atstovo, nepateikti visi dokumentai,
patvirtinantys atstovo teisių ir pareigų apimtį, teismas, spręsdamas apeliacinio skundo priėmimo
klausimą, turi pasinaudoti apeliacinio skundo trūkumų šalinimo institutu ir tik po to spręsti apie
atstovo tinkamumą.
d. nutartis civilinėje byloje Pakruojo ūkininkų kredito unija v. A. E. R., bylos Nr. 3K-3-380/2009.
Dėl apeliacinio proceso nutraukimo

Nagrinėjamoje byloje apeliacinis procesas nutrauktas tuo pagrindu, kad apeliacinį skundą
padavęs atsakovas nepateikė teismui apeliacinio skundo vertimo į anglų ar kitą ieškovui ir
tretiesiems asmenims, kurie yra užsienio piliečiai, suprantamą kalbą (CPK 804 straipsnio 2
dalis). Teisėjų kolegija su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada negali sutikti. Tai, kad
atsakovas nepateikė apeliacinio skundo vertimo į anglų ar kitą ieškovu ir tretiesiems asmenims
suprantamą kalbą, nesudaro pagrindo nutraukti apeliacinį procesą, nes CPK 315 straipsnio 2
dalies 1-3 punktuose nenustatyta tokio apeliacinio proceso nutraukimo pagrindo.
Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs apeliacinio skundo trūkumą, kad atsakovo
apeliacinis skundas neišverstas į anglų ar kitą ieškovui ir tretiesiems asmenims, kurie yra
užsienio piliečiai, suprantamą kalbą, t. y. nustatęs, jog atsakovo apeliacinis skundas neatitinka
bendrojo procesiniams dokumentams keliamo reikalavimo dėl kalbos (CPK 113 straipsnio 3
dalis, 306 straipsnis, 804 straipsnio 2 dalis), nesivadovavo imperatyviosiomis apeliacinio skundo
trūkumų šalinimo tvarką reglamentuojančiomis CPK 316 straipsnio 3 dalies nuostatomis, nes
201
nenustatė atsakovui termino nustatytam jo paduoto apeliacinio skundo trūkumui pašalinti, ir
apeliacinį procesą nutraukė neteisėtai.
d. nutartis civilinėje byloje G. P. v. Lietuvos ir Italijos UAB „Lavestina“, bylos Nr. 3K-3-
429/2009
Dėl atskirojo skundo padavimo termino

Apeliacinės instancijos teismas, nutraukdamas apeliacinį procesą pagal suinteresuoto
asmens atskirąjį skundą kaip pateiktą praleidus įstatyme nustatytą atskirųjų skundų padavimo
terminą, nenustatęs reikšmingos faktinės aplinkybės – pirmosios instancijos teismo nutarties
nuorašo įteikimo suinteresuotam asmeniui dienos, – pažeidė procesinių terminų pradžios ir
pabaigos nustatymą reglamentuojančias proceso teisės normas (CPK 74, 335 straipsnius).
nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Agrokoncernas“ pareiškimą dėl priverstinio
skolos išieškojimo, bylos Nr. 3K-3-379/2009
PROCESAS KASACINĖS INSTANCIJOS TEISME

Dėl nukrypimo nuo suformuotos kasacinio teismo praktikos sampratos
Nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo
praktikos yra vienas iš kasacijos pagrindų, nustatytas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte.
Suformuota teisės aiškinimo ir taikymo praktika gali būti išdėstyta vienoje ar keliose kasacinio
teismo nutartyse. Jeigu ji išdėstyta keliose nutartyse, tai gali kilti prieštaravimų ar teismų
praktikos nevienodumo problema. Ar ji iš tikrųjų egzistuoja, patikrinama pagal tai: 1) ar
skirtingose nutartyse pasisakyta dėl tų pačių teisinių nuostatų; 2) ar tos pačios nuostatos
taikomos esant tapačiam ginčo teisinio santykio teisiniam reglamentavimui; 3) ar visos
galiojančios ir teisiškai reikšmingos teisinės nuostatos analizuotos ir taikytos priimant teismo
sprendimą ar nutartį; 4) ar tokios nuostatos išsamiai analizuotos teismo motyvuose; 4) ar tokios
nuostatos tinkamai pagrindžiamos teisės normų, teisės doktrinos ir teismų praktikos argumentais;
5) ar teisinės nuostatos taikytos tokiomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis; 6) ar teismų
sprendimų ar nutarčių teiginiai yra esminės, nusprendžiančios bylos baigtį pagal tas faktines
aplinkybes išvados, ar yra tik motyvai, argumentai arba kitos tik papildomai vartojamos
motyvavimo aplinkybės. Tai – nebaigtinis kriterijų sąrašas, nes gali būti ir kitokių aplinkybių, iš
kurių gali būti sprendžiama, ar atitinkamu klausimu yra suformuota teismų praktika, ar turi būti
remiamasi vienos ar kitos nutarties teiginiais... Pagal šiuos ir kitus kriterijus turi būti atrenkamos
tik tos nutartys, kurios pirmiausia pagal teisines ir faktines aplinkybes gali būti palyginamos.
Tinkamai atrinkus lyginamuosius teismų praktikos pavyzdžius, gali būti daromos išvados, kokia
teismų praktika, kaip aiškiai ji suformuluota, ar ji yra aiški ir dominuoja, kad nukrypimas nuo jos
būtų pagrindas panaikinti ar pakeisti teismo sprendimą (nutartį) kasacine tvarka (CPK 346
straipsnio 2 dalies 2 punktas, 359 straipsnio 3 dalis).
8 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo P. A. skundą dėl notaro veiksmų ir pareiškėjos J.
S. skundą dėl notaro veiksmų, bylos Nr. 3K-3-552/2009
Dėl kasacinės bylos nagrinėjimo sustabdymo

CPK 163, 164 straipsniuose nenustatytas bylos nagrinėjimo sustabdymo pagrindas tuo
atveju, kai yra paduotas prašymas atnaujinti procesą. CPK normose, reglamentuojančiose proceso
atnaujinimą, taip pat nenustatyta, kad gali būti sustabdytas kasacinės bylos nagrinėjimas... Esant
kasacinei bylai, jos nagrinėjimas negali būti sustabdytas remiantis tuo, kad yra pateiktas ir
priimtas prašymas atnaujinti procesą toje pačioje civilinėje byloje.
202
23 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Gabijos investicijos“ v. T. C. ir kt., bylos Nr. 3K-3-
581/2009
PROCESO ATNAUJINIMAS
Dėl procesinių pažeidimų, padarytų nagrinėjant bylą CPK 370 straipsnio 4 dalies
tvarka, vertinimo ypatumų
Atnaujinus bylos nagrinėjimą, teismas bylą nagrinėja pakartotinai pagal bendrąsias CPK
taisykles, tačiau tai - netapatus savo apimtimi nagrinėjimas kaip bendrąja tvarka. CPK 370
straipsnio 4 dalyje nustatyta, kokia tvarka vyksta nagrinėjimas – pagal bendrąsias CPK taisykles,
neperžengiant ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai.
Kasacijos pagrindai dėl teismo sprendimų ir nutarčių, priimtų CPK 371 straipsnio tvarka,
turi būti siejami su proceso atnaujinimo pagrindais. Pagrindas panaikinti teismo sprendimą ar
nutartį, priimtą pagal CPK 371 straipsnį po nagrinėjimo CPK 370 straipsnio 4 dalies nustatyta
tvarka, yra materialinės ir procesinės teisės pažeidimas, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos
neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui tokiu būdu, kad konstatuojamas bent vienas iš proceso
atnaujinimo pagrindų (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis, 366
straipsnis).
d. nutartis civilinėje byloje UAB „Tavilta“ v. AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-
34/2009
Dėl bylos, kurioje atnaujintas procesas, nagrinėjimo ribų

Aukštesnės instancijos teismai, tikrindami teismo priimtų CPK 371 straipsnio 1 dalyje
nurodytų procesinių sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą, nors ir nebegali svarstyti, buvo ar ne
pagrindas procesui atnaujinti, nes šis klausimas jau yra išspręstas įsiteisėjusia teismo nutartimi
dėl proceso atnaujinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2006 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Girtučio kultūros ir sporto
rūmai“ v. R. I. U. IĮ, bylos Nr. 3K-3-187/2006), tačiau turi patikrinti, ar atnaujinus procesą bylą
nagrinėję teismai pagrįstai ir teisėtai priėmė vieną iš CPK 371 straipsnio 1 dalyje nurodytų
procesinių sprendimų.
d. nutartis byloje V. I. v. A. R., bylos Nr. 3K-3-108/2009
Dėl CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktuose įtvirtintų proceso atnaujinimo

pagrindų
Prašyme dėl proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu
nepakanka nurodyti vien procesinio pobūdžio aplinkybes, pareiškėjas turi nurodyti konkrečią
teisę ar įstatymo saugomą interesą, pagrįstus materialine teisės norma, dėl kurių teismas
nusprendė neįtraukęs į procesą, pateikti visus įrodymus ir argumentus, kurie pagrįstų jo
dalyvavimo įtaką šalių susiklosčiusiems materialiniams teisiniams santykiams ir teismo
sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, taip pat nurodyti momentą, kada pareiškėjas sužinojo apie
jo teisėms ir pareigoms turintį įtakos teismo sprendimą. Taigi pagrindas pripažinti, kad
sprendime teismas pasisakė dėl neįtraukto dalyvauti asmens teisių ar pareigų, yra tada, kai:
1) sprendime tiesiogiai pasisakyta dėl pareiškėjo teisių ar jo pareigų, teismo sprendimas sukuria
teisių ar pareigų arba tokiu teismo sprendimu teisės ar įstatymo saugomi interesai pažeisti (CPK
365 straipsnio 1 dalis); 2) teismui įvertinus neįtraukto asmens pateiktus įrodymus, bus
panaikintos ar pakeistos teismo nustatytos teisės ir pareigos.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu
inicijuoti bylos proceso atnaujinimą gali dalyvavęs bylos nagrinėjime asmuo, t. y. proceso
203
dalyvis, kuris dėl objektyvių, nuo jo nepriklausančių priežasčių neturėjo esminės informacijos
apie atitinkamas bylos aplinkybes ir todėl negalėjo jomis remtis, tai nulėmė galbūt neteisingo
sprendimo priėmimą. Šiuo pagrindu taip pat gali remtis Lietuvos Respublikos generalinis
prokuroras, siekdamas apginti viešąjį interesą. Neįtraukti į bylos nagrinėjimą asmenys negali
paduoti prašymo dėl proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.
Viena iš sąlygų procesui atnaujinti – CPK 368 straipsnio 1 dalyje nustatytas trijų mėnesių
terminas, per kurį asmuo gali kreiptis į teismą su prašymu atnaujinti procesą. Siekdamas
užtikrinti teisinių santykių stabilumą, proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principų
laikymąsi, užkirsti kelią piktnaudžiavimui procesinėmis teisėmis, įstatymų leidėjas nustatė, kad,
skaičiuojant termino kreiptis dėl proceso atnaujinimo pradžią, atsižvelgiama ne tik į pareiškėjo
nurodomą sužinojimo momentą, bet įvertinama, kada asmuo objektyviai turėjo sužinoti apie savo
teisių pažeidimą, veikdamas atitinkamoje situacijoje kaip bonus pater familias, t. y. apdairiai ir
rūpestingai, rūpindamasis savo galbūt pažeistų teisių gynyba.
d. nutartis byloje V. I. v. A. R., bylos Nr. 3K-3-108/2009
Dėl proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu

Pažymėtina, kad EŽTT nevertina žmogaus teisių pažeidimo nacionalinės teisės požiūriu.
Klausimas, ar buvo pažeistos valstybės vidaus teisėje nustatytos žmogaus teisių garantijų ribos,
yra nacionalinių teismų kompetencija. Nagrinėjamos bylos atveju matyti, kad EŽTT, sprendime
konstatuodamas pareiškėjos teisių pažeidimą, konkrečiai nenustatė, kad šio pažeidimo priežastis
buvo bylą nagrinėjusių teismų veiksmai. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pažeidimo padarymo
metu nacionalinėje teisėje buvo normos, kurių pagrindu pareiškėjas turėjo galimybę ginti
pažeistas teises, pažeidimu pripažino žalos atlyginimo dydžio įstatyminį ribojimą, kuris lėmė tai,
kad priteistas didžiausias galimas žalos atlyginimas (10 000 Lt) buvo nepakankamas,
neproporcingas asmens patirtai žalai kompensuoti. Nagrinėjamai bylai reikšminga yra tai, ar
EŽTT konstatuotas Konvencijos 8 straipsnio pažeidimas pareiškėjos atžvilgiu yra išlikęs.
Minėta, kad Teismas, konstatavęs, jog pareiškėja patyrė neturtinės žalos, kuri nėra pakankamai
atlyginta, pagal Konvencijos 41 straipsnį skyrė pareiškėjai 6500 eurų sumą bei atmetė kitus
pareiškėjos reikalavimus dėl teisingo atlyginimo (buvo reikalauta 90 000 Lt neturtinei žalai
atlyginti). Konstatuotina, kad EŽTT savo sprendimu pašalino iki tol egzistavusią pareiškėjos
teisių pažeidimo situaciją.
d. nutartis civilinėje byloje L. A. v. UAB „Lietuvos rytas“, bylos Nr. 3K-3-262/2009
Dėl prašymo atnaujinti procesą termino, nustatyto CPK 368 straipsnio 2 dalyje
Nagrinėjamoje byloje susiklosčiusi teisinė situacija vertintina kaip išskirtinė ir
netoleruotina, nes Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2001 m. birželio 25 d. sprendimas,
kuriuo buvo nustatytas juridinis faktas, kad I. D. nuosavybės teise valdo namą, esantį (duomenys
neskelbtini), buvo tapęs nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą patvirtinančiu dokumentu
asmeniui, kurio nuosavybės teisė į šį turtą pagal galiojusias teisės normas buvo pasibaigusi ir su
kuriuo buvo tinkamai atsiskaityta. Šios aplinkybės pareiškėjo I. D. teisių perėmėjas L. D.
proceso atnaujinimo metu nekvestionavo. Konstatuotina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos
teismai tinkamai įvertino byloje susiklosčiusią teisinę situaciją kaip pakankamą pagrindą
atnaujinti bylos nagrinėjimo procesą po to, kai yra suėjęs CPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytas
penkerių metų terminas.
nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo I. D. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo,
bylos Nr. 3K-3-307/2009.
Dėl pagal CPK 371 straipsnio 2 dalį priimto procesinio sprendimo apskundimo tvarkos
204
Nagrinėjamoje byloje teismas priėmė vieną iš CPK 371 straipsnio 1 dalyje nurodytų
procesinių sprendimų: išnagrinėjęs bylą, kurioje atnaujintas procesas, pareiškėjo prašymą dėl
teismo sprendimo panaikinimo atmetė (CPK 371 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Šio straipsnio 2
dalyje nustatyta, kad tokiu atveju priimama teismo nutartis, o tais atvejais, kai teismo sprendimas
pakeičiamas arba jį panaikinus priimamas naujas sprendimas, teismas priima sprendimą.
CPK 371 straipsnis šių procesinių sprendimų apskundimo tvarkos nereglamentuoja. Pagal
bendrąją taisyklę teismo sprendimas yra skundžiamas apeliaciniu, o nutartis atskiruoju skundu.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CPK 371 straipsnio 1 dalyje priimtų procesinių sprendimų
apskundimo tvarka aiškintina sistemiškai su CPK 370 straipsnio 4 dalies nuostatomis,
atsižvelgiant į proceso atnaujinimo instituto vietą ir paskirtį... Tai reiškia, kad teismas bylą
nagrinėja iš esmės, neviršydamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai.
Priimdamas vieną iš CPK 371 straipsnio 1 dalyje nurodytų procesinių sprendimų, teismas
pasisako dėl ginčo baigties. CPK 371 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 2 bei 3 punktuose nurodytų
teismų priimamų procesinių sprendimų skirtumas yra tas, kad pirmuoju atveju teismas galutinai
nusprendžia, jog šalių teisės ir pareigos, nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, neturi būti
keičiamos, o antruoju – šias teises ir pareigas pakeičia. Tai reiškia, kad išnagrinėjus bylą dėl
proceso atnaujinimo priimto teismo sprendimo (kai įsigaliojęs teismo sprendimas pakeičiamas
arba panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas) ir teismo nutarties (kai prašymas dėl
sprendimo panaikinimo atmetamas) procesinė reikšmė yra vienoda ta prasme, kad tai yra
procesiniai sprendimai dėl bylos išnagrinėjimo iš esmės... CPK 334 straipsnyje nustatyta, kad
pirmosios instancijos teismo nutartis gali būti apskųsta atskiruoju skundu apeliacinės instancijos
teismui atskirai nuo teismo sprendimo šio kodekso nustatytais atvejais, taip pat kai teismo
nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. CPK 371 straipsnyje nenustatyta, kad,
vadovaujantis šiuo straipsniu, priimta nutartis atmesti prašymą dėl sprendimo pakeitimo arba
panaikinimo gali būti skundžiama atskiruoju skundu. Atsižvelgiant į nutarties, kuria toks
prašymas atmestas, procesinę reikšmę bei vadovaujantis CPK 301 straipsnio 1 dalyje
suformuluota bendrąja taisykle, tokia pirmosios instancijos teismo nutartis gali būti apskųsta
apeliacinės instancijos teismui ne atskiruoju, o apeliaciniu skundu.
d. nutartis civilinėje byloje V. Š. v. M. L., bylos Nr. 3K-3-310/2009
Dėl civilinės bylos sustabdymo, nagrinėjant prašymą atnaujinti procesą

Nagrinėjamoje byloje dar tik sprendžiamas prašymo atnaujinti procesą klausimas ir tik
teismui priėmus nutartį atnaujinti procesą teismas bylą nagrinės pakartotinai pagal bendrąsias
CPK taisykles, tačiau neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai
(CPK 370 straipsnio 4 dalis). Pagal CPK 163 straipsnio 3 punktą teismas privalo sustabdyti bylą,
kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline,
baudžiamąja ar administracine tvarka. Įstatymų leidėjo įtvirtinta teismo pareiga tokiu atveju
sustabdyti bylą paaiškinama siekiu išvengti prieštaringų sprendimų tarpusavyje susijusiose
bylose, taip pat tuo, kad nereikėtų tų pačių faktų nustatinėti keletą kartų, būtų taupoma tiek
byloje dalyvaujančių asmenų, tiek teismo lėšos ir laikas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad,
atsižvelgiant į nurodytas proceso atnaujinimo stadijų (prašymo priėmimo, prašymo nagrinėjimo,
proceso atnaujinimo ir pakartotinio bylos nagrinėjimo) paskirtis, CPK 163 straipsnio 3 punkto
taikymo tikslus ir sąlygas, pripažintina, jog bylos sustabdymas CPK 163 straipsnio 3 punkto
pagrindu prašymo atnaujinti procesą nagrinėjimo stadijoje, kai dar neatnaujintas procesas,
prieštarauja CPK 163 straipsnio 3 punktui, nedera su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių
apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimais ir juos aiškinančia Europos Žmogaus
Teisių Teismo praktika dėl teismo pareigos užtikrinti spartų procesą (žr., pvz., cituotą sprendimą
Herbst v. Germany, § 78, kt.), neatitinka civilinio proceso tikslo kuo greičiau atkurti teisinę taiką
tarp ginčo šalių (CPK 2 straipsnis), taip pat civilinio proceso koncentruotumo principo (CPK 7
straipsnis).
205
d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo M. L. prašymą dėl proceso atnaujinimo, bylos Nr.
3K-3-418/2009
ATSKIRŲ KATEGORIJŲ BYLŲ NAGRINĖJIMO YPATUMAI

Dėl dokumentinio proceso ypatumų
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, gali priimti tik CPK
326 straipsnyje nustatytus sprendimus. Šioje proceso teisės normoje nenustatyta galimybės
palikti galioti preliminarų teismo sprendimą. Taigi apeliacinės instancijos teismas,
panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo buvo panaikintas preliminarus
sprendimas, priimtas dokumentinio proceso tvarka, ir priimdamas naują sprendimą, kuris iš
esmės yra toks pats, koks buvo priimtas preliminarus sprendimas, ne palieka galioti preliminarų
teismo sprendimą, bet priima savarankišką teismo sprendimą, surašydamas savarankišką
rezoliucinę sprendimo dalį.
nutartis civilinėje byloje N. K. v. L. A., bylos Nr. 3K-3-298/2009
Dėl preliminaraus sprendimo peržiūrėjimo

Nepaisant to, kad preliminarus sprendimas įstatymo nustatyta tvarka nebuvo įteiktas,
teismas, pažeisdamas CPK 428 straipsnio 8 dalies bei 429 straipsnio reikalavimus, 2007 m.
lapkričio 13 d. išdavė vykdomąjį raštą ir nurodė, kad preliminarus teismo sprendimas įsiteisėjo
2007 m. spalio 23 d. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, esant tokiai situacijai, teismas turėjo spręsti
klausimą dėl procesinių dokumentų įteikimo būdo pakeitimo, siekdamas įteikti procesinius
dokumentus, arba dėl preliminaraus teismo sprendimo panaikinimo ir bylos nagrinėjimo ginčo
teisena.
Šioje situacijoje atsakovo prašymas dėl proceso atnaujinimo laikytinas prieštaravimu dėl
preliminaraus teismo sprendimo, nes CPK 115 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog klaidingas
procesinio dokumento pavadinimo nurodymas arba kiti neaiškūs netikslumai nėra kliūtis atlikti
procesinius veiksmus, kurių prašoma pateiktame procesiniame dokumente. Iš nurodyto
procesinio dokumento turinio ir jame suformuluoto prašymo matyti, kad atsakovas prašė
panaikinti neteisėtą ir nepagrįstą preliminarų teismo sprendimą. Formalių procesinio dokumento
turinio pažeidimų, t. y. kad dokumentas pavadintas prašymu dėl proceso atnaujinimo, teismas
nepripažino pagrindu atsisakyti priimti procesinį dokumentą ar nustatyti terminą procesinio
dokumento trūkumams pašalinti, bet nurodytą dokumentą kvalifikavo atsakovo prieštaravimais
dėl preliminaraus teismo sprendimo peržiūrėjimo (CPK 430 straipsnio 1 dalis).
Atsakovo procesiniame dokumente nesuformuluotas prašymas atnaujinti terminą,
praleistą dėl svarbių priežasčių, bet iš nurodyto dokumento, kurį teismas įvardijo kaip
prieštaravimus dėl ieškinio ir preliminaraus sprendimo peržiūrėjimo, turinio matyti, kad
atsakovas, nors ir nesuformulavo prašymo dėl CPK 430 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino
atnaujinimo, bet nurodė priežastis, dėl kurių negalėjo kreiptis į teismą ir ginčyti ieškinio bei
prašyti peržiūrėti preliminarų sprendimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytas CPK
normų pažeidimas nelaikytinas tokiu proceso teisės normų pažeidimu, dėl kurio galėjo būti
neteisingai išspręsta civilinė byla ir kuris galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties)
priėmimui (CPK 329 straipsnio 1 dalis)... Atsižvelgiant į tai, kad proceso koncentracijos
principas, t. y. siekis išspręsti šalių ginčą per kiek įmanomą trumpesnį laiko tarpą,
įgyvendinamas dvejopai – procesinių duomenų koncentracija ir procesinių veiksmų
koncentracija, pažymėtina, jog analizuojamas teismo padarytas formalus proceso teisės normų
pažeidimas atitiko proceso koncentracijos tikslą ir turinį (CPK 7 straipsnis).
206
d. nutartis civilinėje byloje UAB „Palangos statyba“ v. UAB „Ardimas“, bylos Nr. 3K-3-
360/2009
JURIDINIŲ FAKTŲ NUSTATYMAS

Dėl statybų saugomose teritorijose teisinio reglamentavimo
Įstatyme įtvirtinti statybų draudimai draustiniuose turi tam tikrų išlygų statyti pastatams
esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai
sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą) (Saugomų
teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktas). Kadangi veiklą saugomose teritorijose
reglamentuoja ne tik įstatymai, bet ir saugomų teritorijų, jų zonų, teritorijos dalių ar paveldo
objektų tipiniai ir (ar) individualūs apsaugos, taip pat saugomų teritorijų regioniniai
architektūriniai reglamentai, įskaitant laikinus reglamentus (Saugomų teritorijų įstatymo 5
straipsnio 1 dalies 4 punktas), o remiantis Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 4 dalimi juose
gali būti nustatomos leistinos ir rekomenduojamos statinių formos, dydžiai, teritorijos užstatymo
procentas, atstumus nuo vandens telkinių ir šlaitų taip pat juose gali būti sugriežtinti Saugomų
teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardyti reikalavimai bei nustatyti papildomi
reikalavimai, darytina išvada, kad įstatyme nustatytų statybų draudimo išlygos statyti pastatus
esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai
sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą) taikymui
reikšmingas reglamentuose įtvirtintas teisinis reguliavimas.
Gražutės regioninio parko apsaugos reglamento 31 ir 38 punktuose įtvirtintas teisinis
reguliavimas, tarpusavyje konkuruojantis kaip bendrasis ir specialusis, nustato leistinas statinių
formas, dydžius, teritorijos užstatymo procentą, kitus papildomus architektūrinius reikalavimus
bei rekomendacijas, taikomas Gražutės regioniniame parke esančioms ir buvusioms sodyboms.
Šio reguliavimo kontekste sodybos samprata apima tiek jau suformuotas ir plečiamas, tiek
atstatomas buvusias sodybas ar dalį jose buvusių statinių... Išvadą, kad sodybos teisinį statusą,
reikšmingą Reglamento 38.3 punkto taikymo aspektu, turi ir iš dalies suformuotos sodybos,
kuriose atstatomi buvę (visi ar dalis) sodybos statiniai, kurių buvimo faktas įrodytas istoriniais-
archyviniais dokumentais ar teismo sprendimu, suponuoja saugomų gamtos objektų ypatinga
išliekamoji vertė, svarba, būtinybė juos išsaugoti ateities kartoms, o statinių statyba ir
eksploatavimas gali sudaryti prielaidas užteršti gamtinę aplinką ar kitaip pakenkti gamtai, jei
nebus laikomasi įstatymo pagrindu nustatyto specialaus, ypatingo teisinio režimo. Šiems
saugotiniems gėriams vienodą neigiamą įtaką gali padaryti Reglamento 31 ir 38 punktuose
nustatytų statybų draudimų ir ribojimų pažeidimai tiek jau suformuotose ir plečiamose, tiek
buvusiose atkuriamose sodybose. Tai suponuoja, kad užstatymo procento reikalavimai (būtent
šie ribojimai aktualūs nagrinėjamoje byloje) taikomi ir buvusioms iš dalies suformuotoms
sodyboms, kuriose siekiama atstatyti buvusius (visus ar dalį) sodybos statinius.
Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesiniuose sprendimuose nustatytos faktinės
aplinkybės, kuriomis kasacinis teismas yra saistomas remiantis CPK 353 straipsnio 1 dalimi, kad
pareiškėjo sodybos dabartinio užstatymo plotas jau viršija 300 kv. m, yra pagrindas išvadai, jog
pareiškėjo prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas nesukels jokių teisinių padarinių –
netaps pagrindu atsirasti pareiškėjo siekiamoms įgyti teisėms, todėl apeliacinės instancijos
teismo nutartis, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo nutartis civilinę bylą
nutraukti, yra teisėta.
d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo Č. L. B. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio
207
Dėl CPK 445 straipsnio aiškinimo ir taikymo bei įrodinėjimo priemonių leistinumo
nustatant Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymui
taikyti juridiškai reikšmingą pastatų valdymo nuosavybės teise faktą
Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymas nustato
nuosavybės teisės atkūrimo sąlygas ir tvarką bei religinių bendrijų prašymų atkurti nuosavybės
teisę nagrinėjimo administracine tvarka bendruosius principus. Šio įstatymo 7 straipsnio,
reglamentuojančio nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus, 1 dalyje nustatyta, kad
nuosavybės teisę patvirtinančiais dokumentais gali būti turto nacionalizacijos aktai, išrašai iš
hipotekos ir notarų aktų knygų, turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, taip pat valstybinių
archyvų išduoti pažymėjimai, o 2 dalyje nustatyta, kad jeigu nuosavybę patvirtinantys
dokumentai neišliko arba jų nerasta Lietuvos valstybiniame archyve, suinteresuota religinė
bendrija nuosavybės teisę į turtą patvirtinantį faktą gali įrodinėti teisme. Aptariamo įstatymo 7
straipsnio sisteminė analizė patvirtina, kad jis reglamentuoja įrodymų leistinumą tik tais atvejais,
kai nuosavybės teisės atkūrimo klausimas sprendžiamas administracine tvarka, ir nenustato
specialių įrodinėjimo taisyklių teismo procese nagrinėjant ginčus, susijusius su nuosavybės teisės
į turtą fakto nustatymu. Dėl to teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 1, 177, 185 straipsniais,
konstatuoja, kad kai teisme nagrinėjamas religinės bendrijos pareiškimas dėl juridinę reikšmę
turinčio turto (inter alia pastatų) valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo, teismas įrodymus
priima ir vertina pagal CPK nustatytas leistinumo bei įrodymų vertinimo taisykles.
2 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo Kauno žydų religinės bendruomenės pareiškimą
dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, bylos Nr. 3K-3-97/2009
BYLOS DĖL ANTSTOLIŲ VEIKSMŲ

Dėl antstolio veiksmų apskundimo instituto ir jo paskirties
Bylos dėl antstolių procesinių veiksmų nagrinėjamos ypatingąja teisena. Šios teisenos
esminiu bruožu teisės doktrinoje pripažįstama ypatingas valstybės interesas, kai ji (valstybė)
privalo susitapatinti su privačiu asmeniu, kuris yra tam tikrų privataus pobūdžio teisinių santykių
dalyvis, ir viešasis interesas, kad tam tikrų sąlygų egzistavimas prieš priimant vienokį ar kitokį
sprendimą būtų patikrintas itin kruopščiai, o teismo (kuris ir atlieka patikrinimą) teisės nebūtų
varžomos teisinių santykių dalyvių valios. Ši specifika įgalina kasacinio teismo teisėjų kolegiją
nagrinėjamoje byloje peržengti kasacinio skundo ribas (CPK 353 straipsnio 2 dalis).
Pasibaigus vykdymo procesui, baigiasi ir visų proceso dalyvių – antstolio ir vykdymo
proceso šalių – teisinis statusas, susijęs su vykdymo procesu. Pasibaigus vykdymo procesui
antstolis, kurio veiksmų apskundimo tvarka nustatyta CPK 510 straipsnyje, realiai nebegali
ištaisyti trūkumų, todėl šia tvarka paduotą skundą išnagrinėjus nebūtų pasiektas tikslas – apginti
pažeistą teisę. Tai leidžia padaryti išvadą, kad, vykdymo procesui pasibaigus, asmens pažeistos
teisės turėtų būti ginamos ne paduodant skundą dėl antstolio veiksmų, bet pareiškiant ieškinį
ginčo teisenos tvarka.
15 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo J. B. skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-
3-225/2009
VYKDYMAS
Dėl arbitražinio teismo sprendimo vykdymo
Arbitražinio teismo sprendimas pats savaime yra tik vykdytinas dokumentas, bet ne
vykdomasis dokumentas (CPK 584 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 587 straipsnis). Pagal
Komercinio arbitražo įstatymo (toliau – KAĮ) 38 straipsnio 3 dalį, vienai iš šalių atsisakius
vykdyti sprendimą, kita šalis turi teisę kreiptis į arbitražinio teismo vietos apylinkės teismą ir
208
prašyti išduoti vykdomąjį raštą. Arbitražinio teismo sprendimai vykdomi CPK nustatyta tvarka
(KAĮ 38 straipsnio 5 dalis, CPK 1 straipsnio 1 dalis). Vykdomųjų raštų išdavimo tvarka nustatyta
CPK XLIV skyriuje. Tam, kad pagal vykdytiną dokumentą (aptariamu atveju – arbitražinio
teismo sprendimą) būtų išduotas vykdomasis dokumentas – vykdomasis raštas, sprendimas turi
būti dėl priteisimo.
Vykdomojo dokumento turinys reglamentuojamas CPK 648 straipsnyje. Arbitražo
sprendimas, minėta, savaime nėra vykdomasis dokumentas, tačiau jo pagrindu gali būti
išduodamas vykdomasis raštas. CPK 648 straipsnis visų pirma taikytinas vykdomųjų raštų
išdavimui pagal teismų sprendimus... Tuo tarpu arbitražinio teismo sprendimo forma ir turinys
reglamentuojami KAĮ 34 straipsnyje, kuriame nustatyti reikalavimai nėra tapatūs CPK
nustatytiems teismo sprendimui privalomiems reikalavimams. Dėl to arbitražo sprendimo
turiniui negali būti keliamas reikalavimas turėti rezoliucinę dalį, nes tokios sprendimo
struktūrinės dalies nenustatyta KAĮ. Kita vertus, KAĮ 34 straipsnio 2 dalies reikalavimas, pagal
kurį sprendime turi būti nurodoma, tenkinamas ieškinys ar atmetamas, turi būti suprantamas ir
aiškintinas taip, kad sprendimo tekstas sudarytų galimybę atlikti aiškiai ir suprantamai apibrėžtus
vykdymo veiksmus.
Rašant arbitražo sprendimą, gali būti padaroma įvairių netikslumų, taip pat gali
atsirasti formuluočių dviprasmiškumo ar neaiškumo. Dėl to arbitražo veiklą
reglamentuojančiuose aktuose yra nustatyta galimybė ištaisyti arbitražo sprendimo trūkumus.
Taigi prireikus arbitražo sprendimas gali būti tikslinamas, aiškinamas ar netgi priimamas
papildomas sprendimas. Nagrinėjamu atveju buvo priimtas sprendimo išaiškinimas, kurio
priėmimo galimybė įtvirtinta KAĮ 36 straipsnyje bei Jungtinių Tautų tarptautinės prekybos teisės
komisijos (UNCITRAL) arbitražo taisyklių 30 straipsnyje. Pagrindinis tokiam veiksmui
keliamas reikalavimas yra tas, kad aiškinant arbitražinio teismo sprendimą nebūtų keičiama jo
esmė. Teisės doktrinoje vieningai pripažįstama, kad dokumentas, kuriuo buvo išaiškintas
sprendimas, tampa sudedamąja arbitražo sprendimo dalimi. Šia samprata vadovaujasi ir bylą
nagrinėjanti kasacinio teismo teisėjų kolegija. Požiūris į arbitražo sprendimą ir jo išaiškinimą
kaip į vienovę suponuoja būtinybę sprendžiant vykdomojo rašto išdavimo klausimą šį klausimą
spręsti ne formalizuotai ir atskirtai, bet kompleksiškai. KAĮ 38 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad
teismas savo nutartimi gali atsisakyti išduoti vykdomąjį raštą šio įstatymo 40 straipsnyje
nustatytais pagrindais... Konstatuotina, kad arbitražinio teismo sprendimo neaiškumas yra
pagrindas šaliai, kuri kreipėsi su prašymu išduoti vykdomąjį raštą, prašyti išaiškinti arbitražinio
teismo sprendimą. Taigi vykdomojo rašto išdavimo klausimą nagrinėjantis teismas, iškilus
klausimui dėl arbitražinio teismo sprendimo neaiškumo, turi sudaryti galimybę suinteresuotai
šaliai kreiptis dėl jo išaiškinimo, o nustačius viešojo intereso gynimo poreikį – netgi pats
inicijuoti išaiškinimo procedūrą, bet ne atsisakyti išduoti vykdomąjį raštą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio
5 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Garant“ pareiškimą dėl vykdomojo
dokumento išdavimo, bylos Nr. 3K-3-368/2009
Dėl priverstinio išieškojimo pagal notaro vykdomąjį įrašą (1964 m. CPK 372 straipsnio
6 punktas ir CPK 373 straipsnio 4 punktas) santykio
Išieškojimo į ginčo turtą nukreipimo metu (1996 m. gegužės 23 d.) galiojusios Notariato
įstatymo redakcijos 26 straipsnio 13 punkte buvo nustatyta, kad notarai daro vykdomuosius
įrašus pagal notaro patvirtintus skolos dokumentus (ši nuostata ir tokia funkcija daryti
vykdomuosius įrašus panaikinta nuo 1998 m. liepos 1 d. (1998 m. gegužės 14 d. įstatymo Nr.
VII-737 redakcija). Pagal notaro vykdomojo įrašo pateikimo vykdyti teismo antstoliui metu
(1996 m. gegužės 23 d.) galiojusio 1964 m. CPK 372 straipsnio 6 punktą, 373 straipsnio 4
punktą notaro vykdomasis įrašas buvo laikomas tiek vykdytinu, tiek vykdomuoju dokumentu.
Tai reiškia, kad teismo antstolis galėdavo pradėti išieškojimą iš skolininko turto, kai išieškotojas
jam pateikdavo notaro vykdomąjį įrašą, ir vykdymo veiksmams pradėti nereikėjo teismo
sprendimo.
209
d. nutartis civilinėje byloje L. V. ir kt. v. S. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-434/2009
Dėl vykdomojo rašto dublikato išdavimo

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad 1998 m. vasario 10 d. išduotas vykdomasis raštas
byloje Nr. 2-27/1998 antstolės 2005 m. vasario 4 d. patvarkymu buvo pridėtas prie Klaipėdos
apygardos teismo bylos dėl A. S. individualios įmonės „Valburga“ bankroto. Klaipėdos
apygardos teismas 2008 m. balandžio 9 d. sprendimu pripažino, kad A. S. IĮ „Valburga“ veikla
pasibaigė, todėl esant tokioms aplinkybėms byloje bylą nagrinėję teismai turėjo pakankamą
pagrindą išvadai, jog, vadovaujantis CPK 649 straipsnio 1 dalimi, vykdomojo rašto dublikatas
negalėjo būti išduotas, nes vykdomasis raštas nebuvo prarastas, o buvo pridėtas prie bankroto
bylos.
d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjos Z. S. pareiškimą dėl vykdomojo rašto dublikato
atšaukimo, bylos Nr. 3K-3-75/2009
Dėl apkaltinamojo nuosprendžio skirti baudos bausmę vykdymo senaties

Naujojo Baudžiamojo kodekso 96 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktyje nustatyta,
kad apkaltinamasis nuosprendis nevykdomas, jeigu jis nebuvo įvykdytas per trejus metus, kai
paskirta ne laisvės atėmimo bausmė, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apkaltinamojo
nuosprendžio vykdymo senaties terminas skaičiuojamas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki
nuosprendžio vykdymo pradžios. Teisėjo kolegijos vertinimu, šią bylą nagrinėję teismai teisingai
sprendė, kad nagrinėjamu atveju apkaltinamojo nuosprendžio skirti baudą vykdymo senaties
pradžia yra 2001 m. gegužės 8 d., o jo vykdymo senaties termino eiga baigėsi pradėjus
nuosprendį vykdyti 2001 m. birželio 5 d., t. y. iki nuosprendžio vykdymo pradžios naujojo
Baudžiamojo kodekso 96 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktyje nustatytas senaties terminas
nebuvo suėjęs. Iš prie šios civilinės bylos prijungtos vykdomosios bylos Nr. 0062/02/00619
medžiagos matyti, kad vykdomasis raštas dėl baudos išieškojimo iš pareiškėjo A. M., teismo
antstolių kontoroje prie Vilniaus rajono apylinkės teismo gautas 2001 m. birželio 5 d., yra
vykdymo stadijoje, nebuvo grąžintas išieškotojui, jį vykdydamas teismo antstolis 2001 m. liepos
mėnesį siuntė raginimą geruoju sumokėti baudą, rinko iš bankų ir kitų juridinių asmenų
duomenis apie pareiškėjo turtinę padėtį. Esant tokiems duomenims, nėra teisinio pagrindo
spręsti, kad ginčijamas baudos išieškojimas yra negalimas dėl pasibaigusio apkaltinamojo
nuosprendžio vykdymo senaties termino. Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija
šioje byloje nekonstatuoja naujojo Baudžiamojo kodekso 96 straipsnio pažeidimo.
d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-3-
250/2009
Dėl procesinės teisės normų, reglamentuojančių termino vykdomajam dokumentui

pateikti skaičiavimo tvarką, taikymo pagal Civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo
ir įgyvendinimo įstatymą
Galimybė priverstinai įvykdyti vykdomąjį dokumentą yra ribojama tam tikru terminu.
CPK 606 straipsnyje nustatyti terminai, per kuriuos vykdomieji dokumentai gali būti pateikti
vykdyti. Savo esme tai yra procesinis terminas. Procesinis terminas – tai įstatyme arba teismo
nustatytas laikas, per kurį teismas, dalyvaujantys byloje asmenys ar kiti civilinio proceso
dalyviai privalo arba gali atlikti tam tikrus procesinius veiksmus, nagrinėjant civilines bylas ir
priimant teismo sprendimus bei juos vykdant. Procesinių terminų pasibaigimo teisinių padarinių,
skaičiavimo tvarką reglamentuoja CPK. Pasibaigus procesiniam terminui, išnyksta teisė atlikti
procesinį veiksmą, t. y. pasibaigia subjektinės procesinė teisė (CPK 75 straipsnio 1 dalis).
210
nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjos O. A. skundą dėl antstolio A. A. procesinių veiksmų ,
bylos Nr. 3K-3-271/2009
Dėl CPK normų, reglamentuojančių procesinių dokumentų įteikimą vykdymo procese,

aiškinimo
Sprendžiant dėl antstolio prašymo priteisti vykdymo išlaidas esminė aplinkybė yra ta, ar
skolininkas gavo raštišką siūlymą dėl vykdymo išlaidų sumokėjimo. Jeigu ši sąlyga įvykdyta,
teismas turi nagrinėti pareikšto prašymo pagrįstumą.
Nėra pagrindo CPK 604 straipsnio normą nei per se, nei vykdymo procesą
reglamentuojančių normų visumos kontekste aiškinti kaip nustatančią, kad vienintelis leistinas ir
teisėtas procesinių dokumentų įteikimo būdas yra jų siuntimas registruotu laišku, o įteikimas kitu
būdu nesukelia teisinių pasekmių. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CPK 611 straipsnio 1 dalies
reikalavimai nepažeidžiami tuo atveju, kai asmuo gauna antstolio pasiūlymą dėl vykdymo išlaidų
sumokėjimo įteiktą ne registruotu laišku, o kitu būdu, jeigu toks įteikimas leidžia jam susipažinti
su dokumento turiniu ir pasinaudoti įstatymo suteikiamomis galimybėmis ginti savo interesus.
Dėl to byloje, kurioje sprendžiamas klausimas dėl vykdymo išlaidų priteisimo, turi būti
nustatinėjama, ar skolininką pasiekė reikalinga ir būtina informacija, o ne tai, kokiu būdu jis tą
informaciją gavo. Įrodymais, patvirtinančiais, kad skolininkas apie vykdymo išlaidas ir jų dydį
yra informuotas, gali būti ne tik registruotas laiškas, bet ir kiti leistini įrodymai, pvz., skolininko
pareiškimai antstoliui ar teismui ir pan.
d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo antstolio R. V. pareiškimą dėl vykdymo išlaidų
priteisimo, bylos Nr. 3K-3-403/2009
Dėl CPK 611 straipsnio aiškinimo ir taikymo

CPK 611 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl vykdymo išlaidų išieškojimo antstolis
nusiunčia skolininkui raštišką siūlymą, kuriame nurodo išlaidų dydį ir pasiūlo per nustatytą
terminą tą sumą pervesti į antstolio depozitinę sąskaitą. Jeigu skolininkas šių sumų neperveda,
antstolis pareiškimu, nurodydamas apskaičiuotas išieškotinas sumas, kreipiasi į antstolio buvimo
vietos apylinkės teismą prašydamas tas sumas priteisti. Taigi CPK, reglamentuojant vykdymo
išlaidų išieškojimo tvarką, išskiriami trys esminiai reikalavimai: 1) antstolio raštiškas siūlymas
skolininkui pervesti į depozitinę sąskaitą nurodytą sumą; 2) pasiūlymo įgyvendinimas per
antstolio nustatytą protingą terminą; 3) skolininkui neįvykdžius pasiūlymo – kreipiamasi į
teismą.
nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo AB „Linų audiniai“ skundą dėl antstolio veiksmų , bylos
Nr. 3K-3-356/2009.
Dėl antstolio pavadavimo sąvokos

Antstolių įstatymo 36 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pavaduojamasis antstolis jo
pavadavimo laikotarpiu negali atlikti jokių antstolio funkcijų bei teikti kitų šiame įstatyme
numatytų paslaugų, o to paties straipsnio 5 dalyje – kad pavaduojantysis antstolis administruoja
antstolio kontorą, atlieka visas darbdavio bei antstolio funkcijas taip, kaip tai būtų daręs
pavaduojamasis antstolis. Šios dvi normos susietos funkciniu ryšiu – Antstolių įstatymo 36
straipsnio 5 dalies nuostata pašalina antstolio funkcijų (vykdomųjų dokumentų vykdymo ir kt.)
atlikimo sutrikdymo galimybę dėl 3 dalyje nustatyto draudimo. Šios normos sudaro vientisą
sistemą, reglamentuojančią antstolio, dėl kokių nors priežasčių negalinčio atlikti savo funkcijų,
įgaliojimų jas atlikti perleidimą kitam antstoliui.
Antstolio pavadavimui taikomas pavaduojamojo antstolio veiklos tęstinumo principas
reiškia tai, kad yra tęsiama ir vykdoma antstolio kontoros veikla – tęsiami ir atliekami vykdymo
veiksmai jau gautose ir (ar) pradėtose bylose, taip pat priimami vykdyti nauji vykdomieji
211
dokumentai, nes pavaduojantysis antstolis turi toliau atlikti pavaduojamojo antstolio funkcijas.
Šios veiklos vykdymas užtikrinamas toliau veikiant antstolio kontorai, dirbant jos darbuotojams,
naudojant šios kontoros išteklius (sąskaitas ir kt.).
d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo L. M. skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-3-
471/2009
Dėl vykdomojo rašto grąžinimo vykdant nutarimą skirti baudą administracinio teisės
pažeidimo byloje
ATPK 312 straipsnyje reglamentuojama, kad nutarimą skirti baudą vykdo antstolis šio
kodekso ir kitų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. ABTĮ 13 straipsnyje nustatyta,
kad Lietuvos Respublikos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių
teismų praktiką, teisės taikymo išaiškinimai skelbiami biuletenyje Administracinių teismų
praktika. Taigi šis teismas yra išaiškinęs, kad klausimus, susijusius su nutarimo skirti
administracinę nuobaudą vykdymu, sprendžia nutarimą priėmęs organas, jam pavedama ir
nutarimo skirti administracinę nuobaudą vykdymo kontrolė (Administracinių teismų praktika 1,
p. 332–333). Siekiant administracinės nuobaudos veiksmingumo, stiprinant teisėtumą, užkertant
kelią teisės pažeidimams, nutarimą priėmęs organas, jeigu pažeidėjas nesumoka baudos, gali
pakeisti viešaisiais darbais arba administraciniu areštu (ATPK 314 straipsnis). Tuo tarpu CPK
624 straipsnio nuostatos reglamentuoja priverstinio vykdymo priemones, todėl, antstoliui
vykdant nutarimą dėl administracinės nuobaudos, CPK nuostatos turėtų būti taikomos tiek, kiek
atitinkamų teisinių santykių nereglamentuoja ATPK.
Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Valstybinė mokesčių
inspekcija atstovauja valstybei kaip išieškotoja CPK 638 straipsnio prasme. Kadangi pagal
ATPK 309 straipsnį nutarimo skirti administracinę nuobaudą vykdymo kontrolė pavesta
nutarimą priėmusiam organui (pareigūnui), tai darytina išvada, kad įstatymo šiuo konkrečiu
atveju nepavesta Valstybinei mokesčių inspekcijai atlikti kokių nors veiksmų, susijusių su
administracinių baudų išieškojimu.
10 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo Šiaulių apskrities valstybins mokesčių
inspekcijos skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-3-493/2009
Dėl teismo sprendimo vykdymo

Teismo sprendimai, kuriais panaikinami aktai, patys sukelia teisines pasekmes –
panaikina aktų teisinę galią. Vykdydamas teismo sprendimą antstolis vykdo tai, kas yra priteista
vykdyti, yra nurodyta vykdomajame rašte, ir negali elgtis savavališkai. Jeigu teismo sprendimas
neaiškus, nesuprantama, kaip jį vykdyti, tai gali prireikti kreiptis dėl išaiškinimo, klaidų ar
apsirikimų taisymo, papildomo sprendimo priėmimo. Dėl nepareikštų ar naujų reikalavimų
kreipiamasi juos išspręsti.
d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjos O. R. skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-
3-388/2009
Dėl antstolio ir teismo kompetencijos atribojimo

Remiantis CPK 648 straipsnio 1 dalies 4 punktu, į vykdomąjį raštą pažodžiui įrašomos
teismo sprendimo rezoliucinės dalies nuostatos. Taip sprendime išreikšta teismo valia įgauna
praktinį vykdomąjį pobūdį. Pagal įstatymą, kilus neaiškumų, jie vykdymo metu gali būti
išsprendžiami teismo (CPK 589 straipsnis). Tačiau neaiškumų gali būti ir dėl nedidelių, visiškai
smulkmeniškų neatitikimų, kurie nereikalauja teismo įsikišimo. Dėl to dalį neaiškumų gali
pašalinti pats antstolis, nesinaudodamas CPK 589 ir 593 straipsniuose nustatyta tvarka. Tačiau
jeigu vykdymo tvarka yra neaiški dėl teismo sprendime esančių trūkumų (rašymo apsirikimai,
aritmetinės klaidos, išspręsti ne visi reikalavimai, neaiškiai suformuluota rezoliucinė dalis ir
212
pan.) antstolis neturi įgaliojimų keisti, taisyti ar tikslinti teismo sprendimą, kurio pagrindu
atliekamas vykdymas... Jeigu vykdymo tvarka tampa neaiški dėl to, kad po teismo sprendimo
priėmimo ir iki vykdymo įvyko pakeitimų, dėl kurių nebegali būti įvykdytas teismo sprendimas,
tai dėl naujų aplinkybių faktinio konstatavimo ir teisinio įvertinimo galimi dvejopi padariniai.
Pirma, šį klausimą teismas turi išspręsti toje pačioje byloje (CPK 7 straipsnis), savo ar byloje
dalyvaujančių asmenų iniciatyva, išaiškindamas teismo sprendimo vykdymo tvarką ar
spręsdamas dėl įvykdymo tvarkos pakeitimo. Sprendimo vykdymo tvarka ir būdas pagal CPK
589 ir 593 straipsnius gali būti keičiami tol, kol nepakeičiama sprendimo esmė. Antra, jei
iškilusių vykdymo problemų toje pačioje byloje išspręsti nepakeičiant sprendimo esmės
neįmanoma, turi būti iškeliama nauja civilinė byla (CPK 279 straipsnio 4 dalis).
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad antstolis neturi teisės atlikti tokių procesinių vykdymo
veiksmų, kurie pakeistų materialinio civilinio santykio turinį, nustatytų ar pabaigtų ginčo šalių
materialines teises ir pareigas. Kitaip tariant, antstolis negali išspręsti materialinio teisinio
klausimo. Sutarties pakeitimas yra akivaizdus materialinės teisės klausimo išsprendimo atvejis.
16 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus universiteto Eksperimentinės ir
klinikinės medicinos instituto skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-3-500/2009
Dėl antstolio pareigos išsiaiškinti, ar nėra kliūčių vykdomajam dokumentui priimti ir

vykdyti
Dėl kiekvieno pateikto vykdomojo dokumento priėmimo vykdyti antstolis privalo įsitikinti,
ar nėra objektyvių kliūčių vykdomajam dokumentui priimti ir vykdymo veiksmams pradėti, to
nepadaręs antstolis pažeistų CPK 651 straipsnio 2 dalies tvarką. Jeigu, nepatikrinęs vykdomajam
dokumentui vykdyti kliūčių, priimto vykdomojo dokumento pagrindu antstolis atliko vykdymo
veiksmus, kurie, kaip išaiškėja vėliau, negalėjo būti atlikti ir antstoliui tai buvo žinoma arba
turėjo būti žinoma, tai tokie vykdymo veiksmai laikytini atliktais nesant teisinio pagrindo ir
negali sukelti jais siekiamų pasekmių.
Mokesčių administratoriaus sprendimą dėl apskaičiuotos mokestinės nepriemokos
nesumokėjimo antstolis gali priverstinai išieškoti tik suėjus 20 dienų terminui nepriemoką
sumokėti geruoju, nuo kurio pasibaigimo atsiranda teisė į priverstinį išieškojimą pagal Mokesčių
administravimo įstatymo 105 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Antstolis turėjo galimybę ir privalėjo
aiškintis aplinkybes dėl šio termino pasibaigimo, nes tik nustačius tokio termino pasibaigimą,
išnyksta kliūtis vykdomajam dokumentui pradėti vykdyti CPK 651 straipsnio 2 dalies prasme.
17 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo K. M. pareiškimą dėl antstolio I. G. veiksmų,
bylos Nr. 3K-3-68/2009
Dėl CPK 661 straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo

CPK 661 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu įstatymuose ar vykdomajame dokumente
nurodyti įvykdymo terminai, raginimas įvykdyti sprendimą nesiunčiamas ir antstolis, pasibaigus
nurodytam sprendimo įvykdymo terminui, iš karto pradeda priverstinio vykdymo veiksmus.
Pagal CPK 659 straipsnį, jeigu vykdomajame dokumente įvykdymo terminas nenustatytas,
antstolis skolininkui įvykdyti sprendimą paskiria dešimt dienų, skaičiuojant nuo raginimo
įteikimo dienos. Taigi vykdymo procese galimos dvi situacijos - pirmoji, kai raginimas įvykdyti
sprendimą yra privalomas, ir antroji, kai raginimas įvykdyti sprendimą skolininkui nesiunčiamas.
Dėl to nagrinėjant šios kategorijos bylas kiekvienu konkrečiu atveju visų pirma būtina
išsiaiškinti, ar skolininkui turėjo būti siunčiamas raginimas įvykdyti sprendimą geruoju, ar iš
karto buvo galimi sprendimo priverstinio vykdymo veiksmai.
nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo AB „Linų audiniai“ skundą dėl antstolio veiksmų , bylos
Nr. 3K-3-356/2009.
213
Dėl antstolio teisių ir pareigų, taikant CPK 673 straipsnį
Antstolis, vykdydamas teismo įsakymą, taikė CPK 673 straipsnio nuostatą, kad jeigu
individuali (personalinė) įmonė neturi pakankamai lėšų išieškomoms sumoms padengti, antstolis
išieškojimą nukreipia į kitą jos turtą ir savininko turtą. Ši specialioji įstatymo norma reiškia, kad
antstolis negalėjo nukreipti išieškojimo į A. K. priklausantį turtą neišsiaiškinęs, ar išieškojimas
turi būti vykdomas iš sutuoktinių bendro turto, ar iš asmeninio sutuoktinių turto. Teisėjų kolegija
pažymi, kad nustatyti, ar sutuoktiniai privalo kreditoriui atsakyti solidariai pagal pirmiau
nurodytoje vykdomojoje byloje vykdomą išieškojimą, yra teismo, bet ne antstolio prerogatyva,
todėl antstolis CPK 593 straipsnyje nustatyta tvarka turėjo kreiptis į teismą reikšmingoms
vykdomajai bylai aplinkybėms dėl individualios įmonės pripažinimo bendrąja jungtine
sutuoktinių nuosavybe ir prievolių vykdymo iš bendro sutuoktinių turto išaiškinti.
nutartis byloje pagal antstolio D. S. pareiškimą dėl turto perdavimo išieškotojui akto
patvirtinimo, bylos Nr. 3K-3-110/2009
Dėl pažeistų skolininko teisių, jo turtą pardavus iš varžytynių, gynimo pripažįstant turto
pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu bei šio akto pripažinimo negaliojančiu teisinių
pagrindų santykio su bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais
Sandorio pripažinimas negaliojančiu yra vienas iš civilinių teisių gynimo būdų. Teismo
sprendimu sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik įstatymuose įtvirtintais sandorių
pripažinimo negaliojančiais pagrindais. Bendrieji sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindai
įtvirtinti CK pirmosios knygos II dalies „Sandoriai“ IV skyriaus „Negaliojantys sandoriai“
normose. Tuo tarpu turto pardavimo iš varžytynių akto, kaip sandorio, pripažinimo negaliojančiu
pagrindams reglamentuoti specialiai skirtas CPK 602 straipsnis. Pastarosios teisės normos
santykis su CK normomis, įtvirtinančiomis sandorių pripažinimo negaliojančiais bendruosius
pagrindus, vertintinas kaip specialiosios teisės normos santykis su bendrosiomis. Toks turto
pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu teisinis reglamentavimas teisės aktuose
įtvirtintas atsižvelgiant į varžytynių ir antstolio institutų esmę bei specifiką. Varžytynių specifika
reiškiasi tuo, kad jomis siekiama priverstinai įvykdyti teismo sprendimą, užtikrinti skolininko
turto realizavimo visapusišką efektyvumą (vienas iš jo požymių – ekonomiškumas), t. y.
užtikrinti tokį areštuoto turto pardavimą, kuris atitiktų tiek skolininko, tiek išieškotojo interesus.
Varžytynių tikslui pasiekti, be kita ko, būtina, kad varžytynių institutas būtų patrauklus
pirkėjams ir garantuotų jiems minimalią riziką, varžytynės būtų operatyvi priemonė, būtų
garantuojamas varžytynių būdu sudarytų sandorių stabilumas bei sudarytos teisinės garantijos,
kad šie sandoriai nebūtų pripažįstami negaliojančiais įprastiniais pagrindais.
Esant teisės aktų įtvirtintam dvigubam varžytynių teisėtumo kontrolės mechanizmui
(antstolio ir teismo), teismo patvirtintas turto pardavimo iš varžytynių aktas pagal galiojančiuose
teisės aktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą vertintinas kaip teisinis rezultatas, kuris orientuoja į
asmenų veiksmų skundimą bei civilinės atsakomybės taikymą ir kuriam teisės aktai nustato tik
minimalias, specialiųjų teisės normų reglamentuojamas nuginčijimo galimybes. Pagrindas
pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu civilinio proceso teisėje yra tik
imperatyviųjų teisės normų esminiai pažeidimai, varžantys asmenų teises bei teisėtus interesus.
Remdamasi išdėstytais argumentais, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad turto pardavimo
iš varžytynių aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu tik specialiojoje teisės
normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais.
Kiekvienu konkrečiu atveju teismas, vertindamas, ar yra pagrindas pripažinti turto
pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, CPK 602 straipsnio nustatytus akto pripažinimo
negaliojančiu pagrindus turi aiškinti ir taikyti kartu su kitomis CPK nuostatomis (pavyzdžiui,
CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punktas dėl turto pardavimo kainos taikytinas ne tik su CPK
713 straipsnio 4 dalimi, 718 straipsniu ir 722 straipsnio 1 dalimi, bet ir su 681 straipsnyje
nustatyta areštuojamo turto įkainojimo procedūra). Be to, teismas, atsižvelgdamas į būtinumą
siekti užtikrinti konkuruojančių interesų pusiausvyrą, proporcingumo principo reikalavimą
214
taikytinai teisinio poveikio priemonei būti adekvačiai teisės pažeidimui (CK 1.2 straipsnio
1 dalis), gautos turtą pardavus iš varžytynių sumos proporcingumą to turto rinkos vertei, turi
įvertinti, ar turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimas negaliojančiu yra vienintelė ir
tinkamiausia priemonė apginti pažeistas šalių, dalyvavusių vykdymo procese, teises, ar pažeistos
teisės negali būti tinkamai apgintos taikant civilinę atsakomybę.
balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje A. G. ir kt. v. antstolė R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-7-
90/2009.
Dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu CPK 602 straipsnio 6
punkto pagrindu
Nustatęs, kad turtas iš varžytynių yra parduotas už mažesnę negu ji turėjo būti nustatyta
pagal įstatymą kainą, ir spręsdamas dėl CPK 602 straipsnio 6 punkte nustatyto pagrindo
egzistavimo konstatavimo, teismas turi atsižvelgti į kainų skirtumo dydį, įvertinti pažeidimo
esmingumą, gautos už turtą sumos proporcingumą to turto rinkos vertei. Koks konkrečiai kainų
skirtumo dydis laikytinas teikiančiu pagrindą konstatuoti CPK 602 straipsnio 6 punkte nustatyto
pagrindo egzistavimą ir pripažinti varžytynių aktą negaliojančiu, nėra vienareikšmiškai
reglamentuota, tai yra vertinamasis kriterijus. Spręstina, kad pagrindas konstatuoti CPK
602 straipsnio 6 punkte nustatyto pagrindo egzistavimą ir pripažinti varžytynių aktą
negaliojančiu yra tada, kai turto pardavimo iš varžytynių kaina yra esmingai mažesnė už kainą,
kuri turėjo būti nustatyta pagal įstatymą, gauta už turtą suma neproporcinga to turto rinkos vertei
ir tokiu būdu yra neproporcingai apribotos skolininko nuosavybės teisės. Tai, ar kaina yra
„esmingai mažesnė“, taip pat kitos pirmiau nurodytos reikšmingos aplinkybės turėtų būti
nustatoma įvertinus konkrečios bylos duomenis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje
pripažinta, kad turto vertės įkainojimas beveik dvigubai mažesne kaina buvo pagrindas pripažinti
antstolio veiksmus neteisėtais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2007 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Siccum“ v. antstolis L.
G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-211/2007).
90/2009.
Dėl areštuoto turto įkainojimo rinkos kaina ir su tuo susijusių antstolio teisių bei pareigų
vykdymo procese
Turto rinkos kaina bei kainų (ginčijamo pardavimo ir pardavimo įstatymų nustatyta
tvarka) skirtumas teisme nagrinėjant ginčą dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo
negaliojančiu nustatomi teismui paskyrus ekspertizę CPK 212-219 straipsniuose nustatyta
tvarka. Tik žinant turto rinkos kainą turto pardavimo iš varžytynių metu, galima spręsti apie
varžytynių teisėtumą.
CPK 681 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad jeigu skolininkas ar išieškotojas
prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba jei antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės,
antstolis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę, o CPK 682 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata,
kad antstolis ekspertizę turto vertei nustatyti skiria priimdamas patvarkymą. Šios įstatymo
nuostatos aiškintinos sistemiškai su CPK 681 straipsnio 1 dalies nuostata, jog areštuojamas turtas
įkainojamas rinkos kainomis, ir darytina išvada, kad antstolis skiria ekspertizę turto rinkos vertei
nustatyti. Ją skirdamas, antstolis patvarkyme, siekiant užtikrinti šio procesinio dokumento
aiškumą, išvengti dviprasmybių bei garantuoti atsakymo būtent į tą klausimą, dėl kurio skiriama
ekspertizė, gavimą, turi aiškiai nurodyti, kad ekspertizė skiriama būtent turto rinkos vertei
nustatyti. Pažymėtina, kad ekspertizės akte turi būti duodami pagrįsti atsakymai į iškeltus
klausimus, smulkiai aprašomi atlikti tyrimai, jų pagrindu padarytos išvados (CPK 216 straipsnio
1 dalis, 682 straipsnio 6 dalis). Antstoliui patvarkyme tinkamai nesuformulavus ekspertui
adresuojamo klausimo, egzistuoja tikimybė, jog atsakymo būtent į tą klausimą, dėl kurio
215
skiriama ekspertizė, nebus gauta, ir tai gali lemti vykdymo procesą reglamentuojančių teisės
normų pažeidimus. Pažymėtina ir tai, kad ekspertizės aktas, kuriame ekspertas nėra išdėstęs savo
išvados dėl turto rinkos vertės, o yra išdėstęs išvadą dėl kokios nors kitos to turto vertės,
pavyzdžiui, turto rinkos vertės priverstinai parduoti, turi būti vertinamas kaip keliantis abejonių
ir juo remtis, nustatant areštuoto turto rinkos vertę, pagal įstatymą reikšmingą to turto
pardavimui iš varžytynių, negalima.
90/2009.
Dėl restitucijos taikymo pripažinus turto paradavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu

Teismų praktikoje nagrinėjamos kategorijos bylose nuo 1999 metų buvo laikomasi
teisinės pozicijos, suformuotos pagal 1964 m. CK normas, kad, taikant restituciją natūra, tais
atvejais, kai gautos iš pirkėjo už iš varžytynių parduotą turtą lėšos išmokėtos išieškotojams, o
turto pardavimo iš varžytynių aktas pripažintas negaliojančiu dėl antstolio (teismo antstolio)
kaltės, tai pinigai pirkėjui priteistini iš priverstinį turto pardavimą vykdžiusios teismo antstolių
kontoros. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į įvykusius esminius teisinio reguliavimo
pokyčius (įsigaliojo ir galioja nauji Civilinis kodeksas bei Civilinio proceso kodeksas, kurie
esmingai naujai reglamentuoja teisinius santykius, 2002 m. gegužės 9 d. buvo priimtas ir galioja
Antstolių įstatymas, pagal kurio nuostatas antstolio teisinė padėtis yra kitokia, nei buvo
1999 metais, ir kt.), į galiojančiuose teisės aktuose įtvirtiną teisinį reguliavimą, be kita ko, į tai,
kad pagal galiojančius teisės aktus antstolis nėra varžytynių būdu sudaromo sandorio šalis, o
restitucija taikytina tarp pripažinto negaliojančiu sandorio šalių, taip pat atsižvelgdama į
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarime suformuotas teismų
praktikos keitimo sąlygas, sprendžia, kad vienodos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos
formavimo tikslu yra objektyviai būtinas teismų praktikos koregavimas.
Šioje byloje, taikant restituciją, pinigus turto pirkėjai priteisus iš varžytynes vykdžiusios
antstolės, o iš varžytynių parduotą turtą grąžinus ieškovams, pastarieji nepagrįstai praturtėtų
antstolės sąskaita. Restitucija remiasi idėja, pagal kurią turi būti atkuriama neteisėto sandorio
vykdymu sugriauta šalių turtinės padėties pusiausvyra. Pritaikius restituciją, asmuo negali gauti
daugiau, nei turėjo. Antstolis, būdamas tarpininku tarp pirkėjo ir pardavėjo vykdymo procese,
apskritai net nėra sandorio šalis, o restitucija taikytina tarp pripažinto negaliojančiu sandorio
šalių (CK 6.145 straipsnio 1 dalis).
Išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, nagrinėjamos bylos
kontekste konstatuoja, kad, turto pardavimo iš varžytynių aktą pripažinus negaliojančiu ir
restituciją taikant natūra, skolininkui (buvusiam iš varžytynių parduoto turto savininkui)
grąžinamas turtas, o pirkėjui priteisiama jo už tą turtą sumokėta pinigų suma: jeigu ši pinigų
suma yra antstolio žinioje, tai ji visa pirkėjui priteisiama iš antstolio, nepaisant to, ar dalį šios
sumos antstolis ketina panaudoti (panaudojo) vykdymo išlaidoms atlyginti, nes, pripažinus turto
pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, priverstinis skolos išieškojimas iš skolininko lieka
nebaigtas; jeigu iš pirkėjo gauta pinigų suma yra antstolio pervesta Hipotekos skyriui prie
atitinkamo apylinkės teismo ir yra pastarojo sąskaitoje, tai pirkėjui ji priteisiama iš Hipotekos
skyriaus; jeigu iš pirkėjo gauta pinigų suma jau išmokėta išieškotojams, tai pirkėjui, kaip
pasikeitusiam kreditoriui išieškojimo prievolėje, ji priteisiama iš skolininko (buvusio iš
varžytynių parduoto turto savininko).
Kadangi turto pardavimo iš varžytynių aktą pripažinus negaliojančiu ir taikant restituciją
šalys turi būti grąžinamos į iki turto pardavimo iš varžytynių buvusią padėtį, tai turtas asmeniui
turi būti grąžinamas su iki varžytynių buvusiais apsunkinimais (areštas ir kt.).
Varžytynes vykdžiusiam antstoliui gali būti reiškiami reikalavimai dėl civilinės
atsakomybės taikymo.
Pažymėtina, kad vykdymo išlaidos antstoliui už jo atliktus neteisėtus veiksmus
neatlygintinos.
216
23 d. nutartis civilinėje byloje A. G. ir kt. v. antstolė R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-7-90/2009
Dėl neparduoto ar neparduotino iš varžytynių turto pardavimo tvarkos (1964 m. CPK

436 straipsnis) ir turto vertės nustatymo
Nagrinėjamoje byloje varžytynėse neparduoto ginčo namo kaina nustatyta vyresniojo
teismo antstoliui sudarius turto įkainojimo komisiją, kurios nariais paskirti du teismo antstoliai ir
turto vertintojas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokia komisijos sudėtis laikytina netinkama, nes
pažeidžiamas komisijos nešališkumo principas, nes teismo antstolis pagal tuo metu galiojusius
teisės aktus buvo teismo pareigūnas, vykdantis teismų ir kitų institucijų sprendimus (2000 m.
vasario 10 d. Teismų įstatymo 77 straipsnis, 1964 m. CPK 372, 379 straipsniai). Dėl to teismo
antstoliai negalėjo būti įtraukiami į vyresniojo teismo antstolio sudaromą komisiją priverstinai
1964 m. CPK 436 straipsnio nustatyta tvarka be varžytinių parduodamam turtui įvertinti. Dėl to
apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad šioje byloje teismo antstoliai negalėjo
būti įtraukti į vyresniojo teismo antstolio sudarytą komisiją iš varžytynių neparduotam turtui
įkainoti.
d. nutartis civilinėje byloje L. V. ir kt. v. S. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-434/2009
Dėl CPK 771 straipsnio 5 dalyje nustatytos baudos taikymo tvarkos

Teisėjų kolegija pažymi, kad vykdymo procese teismo skiriamos baudos atlieka dvejopą
funkciją. Paprastai tai yra baudinio pobūdžio procesinė teisinė sankcija skiriama už proceso
pažeidimus ir išieškoma į valstybės biudžetą (pvz., CPK 585 straipsnio 2 dalis). Tačiau už
sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymą
CPK 771 straipsnio 5 dalyje nustatyta bauda atlieka kompensacinę funkciją, nes skiriama
išieškotojo naudai kaip satisfakcija dėl laiku neįvykdytos prievolės. Kartu tokia bauda skatina
skolininką įvykdyti prievolę. Skiriasi ir CPK 771 straipsnio 5 dalyje nustatytos baudos skyrimo
tvarka. Pagal CPK 771 straipsnio 1 dalį, jeigu neįvykdytas sprendimas, įpareigojantis skolininką
atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, antstolis apie
tai surašo Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos aktą. CPK 771 straipsnio 5 dalyje
nustatyta, kad kai veiksmus gali atlikti ar nutraukti tik pats skolininkas, surašytą aktą antstolis
perduoda vykdymo vietos apylinkės teismui. Teisėjų kolegija inter alia pažymi, kad tokia
įstatymo formuluotė neapriboja išieškotojo teisės teikti prašymą dėl baudos taikymo (CPK 593
straipsnio 1 dalis, 616 straipsnio 2 dalis). Sprendimo neįvykdymo klausimas išsprendžiamas
teismo posėdyje pranešant apie posėdžio laiką ir vietą išieškotojui ir skolininkui, tačiau jų
neatvykimas nekliudo išnagrinėti klausimą, kodėl neįvykdytas sprendimas. Toks teisinis
reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad pagal CPK 771 straipsnio 5 dalį skiriamos baudos
klausimas pirmosios instancijos teisme turi būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, nes
rašytinio proceso tvarka vykstančiame teismo posėdyje byloje dalyvaujantys asmenys
nedalyvauja (CPK 153 straipsnio 2 dalis).
Teismo sprendimo, kuriuo skolininkas yra įpareigotas atlikti arba nutraukti tam tikrus
veiksmus, neįvykdymas yra tęstinio pobūdžio. Tai reiškia, kad pagrindas taikyti skolininkui CPK
771 straipsnio 5 dalyje nustatytą baudą yra tol, kol sprendimas yra neįvykdytas, todėl šį faktą
teismas turi aiškintis kiekvienu atveju gavęs antstolio ar išieškotojo prašymą dėl baudos taikymo.
d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjos antstolės D. S. prašymą dėl baudos už teismo
sprendimo nevykdymą paskyrimo, bylos Nr. 3K-3-454/2009
TARPTAUTINIS CIVILINIS PROCESAS

Dėl teismingumo nustatymo bylose su tarptautiniu elementu dėl tėvystės nustatymo, kai
spėjamas vaiko tėvas yra miręs ir vaiko tėvai nebuvo santuokoje.
217
Apeliacinės instancijos teismas teisingai nustatė nagrinėjamai bylai taikytiną teisės aktą,
t. y. 1992 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartį dėl teisinės
pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (toliau – Sutartis dėl
teisinės pagalbos). Kad bylos su tarptautiniu elementu teismingumo klausimas būtų teisingai
išspręstas, būtina nustatyti, kokia konkreti teisės norma šiuo atveju turi būti taikoma. Sutarties
dėl teisinės pagalbos 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teismingumo nustatymo taisyklė bylose dėl
vaiko ir jo tėvų tarpusavio teisinių santykių – tokios bylos yra teismingos teismams tos valstybės,
kurios teisė taikytina šiems santykiams. Sutarties dėl teisinės pagalbos 31 straipsnyje nustatyta,
kad vaiko ir jo tėvų, nesančių santuokoje, teisinius santykius reguliuoja įstatymai tos šalies,
kurios pilietis yra vaikas. Tai yra bendroji norma, reglamentuojanti taikytinos teisės nustatymą
visais atvejais, kai sprendžiama byla dėl vaiko ir jo tėvų, nesančių santuokoje, santykių. Sutarties
dėl teisinės pagalbos 29 straipsnyje, kuris reglamentuoja taikytinos teisės nustatymą tėvystės
nustatymo bylose, įtvirtinta, kad tokios bylos sprendžiamos pagal įstatymus tos šalies, kurios
piliečiu vaikas yra pagal gimimą. Ši teisės norma yra specialioji, nes reglamentuoja specifinius
vaiko ir jo tėvų santykius, t. y. inter alia tėvystės nustatymą. Akivaizdu, kad sprendžiant dėl
taikytinos teisės nustatymo Sutartis dėl teisinės pagalbos bylose dėl tėvystės nustatymo įtvirtina
vaiko pilietybės principo taikymą.
nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjos I. T. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto
nustatymo, bylos Nr. 3K-3-275/2009
Dėl teismo diskrecijos pripažįstant užsienio teismų (arbitražų) sprendimus

Baltarusijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių
santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 59 straipsnyje nustatyti pagrindai, kuriais
remiantis gali būti atsisakyta pripažinti teismo sprendimą ar leisti jį vykdyti; nagrinėjimu atveju
aktualus šio straipsnio 1 dalies 2 punktas, kuriuo skundžiamą nutartį grindė teismas - jeigu
padavęs prašymą asmuo arba atsakovas nedalyvavo procese dėl to, kad jiems arba jų
įgaliotiniams (atstovams) nebuvo laiku ir nustatyta forma įteiktas šaukimas į teismą, arba dėl
to, kad šaukimas buvo įvykdytas tik viešai paskelbiant arba būdu, neatitinkančiu šios Sutarties
nuostatų. Kasacinio teismo praktikoje dėl šios teisės normos taikymo yra konstatuota, kad jos
turinys turi būti aiškinamas kitų Sutarties normų, inter alia, Sutarties 55 straipsnio, nustatančio
prašymo leisti vykdyti sprendimą nagrinėjimo būtinąsias prielaidas, kontekste; vienas būtinųjų
prašymo priedų, nurodytas 55 straipsnio 1 dalies 2 punkte, apibrėžiamas kaip dokumentas,
patvirtinantis, kad atsakovui, nedalyvavusiam procese, buvo laiku ir nustatyta forma bent vieną
kartą įteiktas šaukimas į teismą; tokia formuluotė duoda pagrindą išvadai, kad teismo šaukimo
įteikimo sąlyga yra svarbi ne tuo, kad asmuo informuojamas apie kiekvieną posėdį, o tuo, kad
jam pranešama apie vykstantį prieš jį procesą, todėl taikant šį atsisakymo pripažinti užsienio
teismo sprendimą pagrindą būtina išsiaiškinti, ar asmuo žinojo apie vykstantį teismo procesą ir ar
nepranešimas arba netinkamas pranešimas užkirto kelią dalyvauti byloje ir iš esmės pažeidė jo
teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. rugsėjo
13 d. nutartis civilinėje byloje AB „Belmedpreparaty” v. A. P. IĮ „Radida”, bylos Nr. 3K–3–
410/2000). Tokią praktiką kasacinis teismas formuoja ir dėl analogiškų Lietuvos Respublikos ir
Ukrainos Respublikos dvišalės sutarties nuostatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Ukrainos įmonė ,,Poligrafsnab” v. AB
,,Klaipėdos Rytas”, bylos Nr. 3K-3-1118/2001). Teismas, spręsdamas užsienio teismo sprendimo
pripažinimo ir leidimo vykdyti klausimą, ex officio privalo taikyti tarptautinių sutarčių
nuostatas ir, nepaisant to, kuo savo poziciją grindžia suinteresuotos šalys, patikrinti, ar nėra
atsisakymo sprendimą pripažinti pagrindų. Atsisakymo sprendimą pripažinti pagrindai yra
įtvirtinti ne tik Baltarusijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir
teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylos 59 straipsnyje, bet ir Bendrųjų
nuostatų 19 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad teisinė pagalba, aptarta sutartyje, neteikiama,
jeigu jos teikimas gali pakenkti Susitariančiosios Šalies, kuriai pateikiamas prašymas,
218
suverenitetui ar saugumui, piliečių teisėms ir teisėtiems interesams, arba prieštarauja
pagrindiniams jos įstatymų principams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Baltarusijos Respublikos
valstybinė gamybos ir prekybos unitarinė įmonė „Belaja Rus“ v. Britų Virginijos salų įmonė
Westintorg Corp., bylos Nr. 3K-3-127/2008).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad prašymą dėl Baltarusijos teismo (arbitražo) sprendimo
pripažinimo ir vykdymo nagrinėjantis teismas jį atmesti Baltarusijos Respublikos ir Lietuvos
Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir
baudžiamosiose bylose 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu gali tada, kai yra nustatyta, kad
asmuo dėl netinkamo informavimo iš viso nedalyvavo teismo procese. Jeigu, bylos duomenimis,
asmuo žinojo apie teismo procesą ir jame dalyvavo, aptariamu pagrindu atsisakyti pripažinti
teismo sprendimą negalima. Prašymą dėl pripažinimo nagrinėjantis teismas neturi diskrecijos jį
atmesti dėl to, kad asmuo nedalyvavo viename iš teismo posėdžių; pasitikėjimo kitos
Susitariančiosios valstybės teismų institucijomis principas šiuo atveju reiškiasi tuo, kad jų priimti
sprendimai dėl bylos nagrinėjimo į teismo posėdį neatvykus asmeniui yra teisėti, kadangi
užsienio valstybės sprendimo pripažinimas neapima jo teisėtumo kontrolės. Asmuo, kuris žino
apie užsienio valstybėje vykstantį teismo procesą ir yra į jį įtrauktas, turi galimybę pasinaudoti
tos valstybės procesiniuose įstatymuose įtvirtintomis teisių gynybos priemonėmis, tarp jų -
apskųsti teismo sprendimą, priimtą jam nedalyvaujant teismo posėdyje, ir taip siekti jo
peržiūrėjimo.
nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo Baltarusijos Respublikos ribotos civilinės
atsakomybės bendrovės „Torgovyj dom Konstantinovskogo metalurgičeskogo zavoda“ prašymą
pripažinti ir leisti vykdyti teismo sprendimą , bylos Nr. 3K-3-375/2009
Dėl teisės normų, nustatančių išimtinį teismingumą

Pareiškėjas prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jo tėvas tam tikru
laikotarpiu turėjo daiktinę teisę į kitoje valstybėje esantį nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad tokiu atveju, kai ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjama civilinė
byla dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, jog asmeniui nuosavybės teise priklausė kitoje
valstybėje esantis žemės sklypas, nustatymo, byla laikytina turinčia tarptautinį elementą, ir jos
teismingumas nustatomas pagal tarptautinio civilinio proceso normas. Teismas ex officio nustato,
ar ji priklauso Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai (CPK 782 straipsnis).
Kadangi Lietuvos Respublika ir Lenkijos Respublika yra Europos Sąjungos valstybės
narės, tai nagrinėjamoje byloje aktualus yra Reglamento normų, nustatančių jurisdikcijos
taisykles, taikymas. Nagrinėjamu atveju reikšmingos yra Reglamento 6 skirsnyje nustatytos
išimtinės jurisdikcijos taisyklės. Pagal šio skirsnio 22 straipsnio 1 dalį, neatsižvelgiant į
nuolatinę gyvenamąją vietą teismo procesuose, kurių objektas yra daiktinės (in rem) teisės į
nekilnojamąjį turtą arba nekilnojamojo turto nuoma, išimtinę jurisdikciją turi valstybės narės,
kurioje yra turtas, teismas. Pareiškėjo reikalavimas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą yra
susijęs su daiktinės (nuosavybės) teisės į nekilnojamąjį turtą pripažinimu, todėl teisėjų kolegija
konstatuoja, kad šio proceso objektas yra daiktinė teisė į nekilnojamąjį turtą, ir, vadovaujantis
Reglamento 22 straipsnio 1 dalimi ir 25 straipsniu, Lietuvos Respublikos teismai neturi
jurisdikcijos nagrinėti pareiškimo.
9 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo F. K. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio
Dėl bylos teismingumo pagal Reglamentą Nr. 44/2001
Be bendrosios, Reglamente Nr. 44/2001 nustatytos ir alternatyviosios jurisdikcijos

taisyklės, pagal kurias ieškovas gali rinktis, į kurios valstybės narės teismą kreiptis. Viena
219
svarbiausių alternatyviosios jurisdikcijos taisyklių įtvirtinta Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio
1 punkte ir taikoma byloms, kylančioms iš sutartinių santykių. Pagal šią taisyklę byla gali būti
iškelta atitinkamos sutartinės prievolės vykdymo vietos teismuose. Vežimo oru atveju prievolės
vykdymo (paslaugos suteikimo) vieta turi būti laikoma tiek lėktuvo išvykimo, tiek atvykimo
vieta. Kiekviena iš šių dviejų vietų yra pakankamai susijusi su bylos materialiaisiais elementais
ir todėl užtikrina glaudų ryšį tarp sutarties ir jurisdikciją turinčio teismo, kurio siekiama
Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkte nustatytomis taisyklėmis... Teisėjų kolegija taip
pat pažymi, kad pagal Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 3 dalį vežimo sutarčiai, kitai, nei
sutartis, kurioje už įskaitytą kainą numatyta kelionė ir nakvynė, netaikomos Reglamento Nr.
44/2001 nuostatos dėl jurisdikcijos, susijusios su vartotojų sutartimis. Taigi, ieškovas,
vadovaudamasis Reglamento Nr. 44/2001 2 straipsniu bei 5 straipsnio 1 punktu, turi teisę savo
pasirinkimu kreiptis dėl kompensacijos pagal Reglamentą Nr. 261/2004 priteisimo į atsakovo
buveinės, centrinės administracijos arba pagrindinės verslo vietos, lėktuvo išvykimo arba
atvykimo vietos valstybės narės teismą.
Dėl reikalavimo ištaisyti civilinės būklės akto, išduoto užsienio valstybėje, įrašą
teismingumo
Pagal CPK 789 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas civilinės būklės aktų ištaisymo bylos,
kaip bylos, nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka, nepriskirtos išimtinei Lietuvos
Respublikos teismų jurisdikcijai.
Teisėjų kolegija pažymi, kad jurisdikcijos taisyklės turi būti taikomos atsižvelgiant į
tarptautinį bylos pobūdį ir bylų su užsienio (tarptautiniu) elementu specifiką. Civilinės bylos
užsienio (tarptautinis) elementas lemia, kad byla priklauso Lietuvos teismų jurisdikcijai, jeigu
yra tam tikras šalių ginčo (reikalavimo) ryšys su Lietuva. Teismas, spręsdamas dėl tarptautinės
jurisdikcijos (išskyrus Europos Sąjungos) turi atsižvelgti į šalių, įrodymų buvimo vietą, juridinių
faktų, sudarančių reikalavimo pagrindą, įvykimo ar atsiradimo vietą, kitas aplinkybes, iš kurių
nustatoma, ar byla turi ryšį su teismo vietos valstybe. Jeigu asmuo, kuriam reiškiamas
reikalavimas, ir dauguma įrodymų, susijusių su reikalavimu yra užsienio valstybėje, su kuria
Lietuva nesudariusi dvišalės teisinės pagalbos sutarties, tokią bylą būtų labai sudėtinga
išnagrinėti Lietuvos teisme. Be to, teismas, spręsdamas, ar byla, turinti užsienio (tarptautinį)
elementą, priklauso Lietuvos teismų kompetencijai, turi apsvarstyti tai, ar priimtas byloje
sprendimas būtų pripažįstamas ir vykdomas užsienio valstybėje. Jeigu byla būtų išnagrinėta
Lietuvos teismo ir jo priimtą sprendimą tektų pripažinti ir vykdyti užsienio valstybėje, su kuria
nėra sudarytos dvišalės teisinės pagalbos sutarties, Lietuvos teismo sprendimas gali likti
neįvykdytas. Dėl nurodytų priežasčių teismas, išsiaiškinęs, kad byloje pareikštas reikalavimas
pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso normas nepriskirtas išimtinei Lietuvos teismų
jurisdikcijai ir kad toks reikalavimas priklauso ir atitinkamos užsienio valstybės teismo
jurisdikcijai, gali atsisakyti priimti pareiškimą bei pasiūlyti ieškovui (pareiškėjui) kreiptis į
užsienio valstybės, su kuria labiau susijęs pareikštas reikalavimas ir kurioje reikės vykdyti
būsimą teismo sprendimą, teismą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad aptariamu atveju teismas atsisakė priimti pareiškėjos
pareiškimą ne dėl to, jog pareikštas reikalavimas nenagrinėtinas teisme (CPK 137 straipsnio 2
dalies 1 punktas), o dėl to, kad reikalavimas dėl civilinės būklės akto įrašo, padaryto užsienio
valstybės institucijos, ištaisymo neteismingas Lietuvos teismui (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2
punktas), nes neturi tam tikro objektyvaus ryšio su teismo, į kurį kreipėsi pareiškėja, valstybe, t.
y. Lietuva.
11 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjos N. P. pareiškimą dėl civilinės būklės akto įrašo
ištaisymo, bylos Nr. 3K-3-562/2009
220
ĮMONIŲ BANKROTO TEISINIAI SANTYKIAI
Dėl Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo
ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje nustatyti apribojimai turi būti taikomi nuo pareiškimo dėl
bankroto bylos iškėlimo priėmimo. Pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo priimamas teisėjo
rezoliucija (CPK 137 straipsnio 1 dalis), todėl būtent rezoliucijos užrašymo data ir turi būti
laikoma pareiškimo priėmimo diena.
Turto realizavimas esant ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje nustatytoms sąlygoms turi būti stabdomas
bet kurioje šio proceso stadijoje: tiek antstoliui atliekant realizavimo procedūras, tiek ir po akto
perdavimo tvirtinti teisėjui. Dėl to sprendžiant, ar teisėjas galėjo tvirtinti antstolio pateiktą turto
pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą, esminę reikšmę turi ne tai, ar ĮBĮ 9 straipsnio 3
dalyje nustatyti draudimai galiojo antstoliui surašant šį aktą, bet ar minėti draudimai galiojo turto
pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto tvirtinimo metu.
Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad teisėjui nagrinėjant prašymą patvirtinti turto
pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą, buvo ne tik priimtas pareiškimas iškelti bankroto
bylą, įsiteisėjusi teismo nutartis areštuoti UAB „Suvalkijos agrocentras“ turtą, turto arešto aktas
įregistruotas viešame registre, bet ir įsiteisėjusia teismo nutartimi UAB „Suvalkijos agrocentras“
iškelta bankroto byla. Akto patvirtinimas, kai yra duomenų apie pareiškimo iškelti bankroto bylą
priėmimą, teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir įsiteisėjusią teismo nutartį
iškelti bankroto bylą reikštų neteisėtus, prieštaraujančius ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punktui ir
3 daliai, veiksmus.
13 d. nutartis civilinėje byloje pagal suinteresuoto asmens UAB „Joniškio agrochemija“ skundą
dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-3-17/2009.
Dėl ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies ir CPK 626 straipsnio 1 dalies 3 punkto santykio
Antstolis A. B. atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalis
prieštarauja CPK 626 straipsnio 1 dalies 3 punktui, kad pagrindas sustabdyti vykdomąją bylą
yra bankroto bylos iškėlimas, o ne pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimas, kaip tai
nustatyta ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje. Kolegijos nuomone, prieštaravimo tarp šių teisės normų
nėra. ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje nustatytas turto realizavimo ir (ar) išieškojimo pagal teismų ir
kitų institucijų sprendimų pagrindu išduotus vykdomuosius dokumentus sustabdymas ir CPK
626 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas vykdomosios bylos sustabdymas, vertinant juos
bankroto procedūrų atžvilgiu, yra nuosekliai vienas paskui kitą einantys procesiniai veiksmai.
Turto realizavimo ir (ar) išieškojimo sustabdymas taikomas pasirengimo bankroto bylos
nagrinėjimui stadijoje, teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, ir tęsiasi iki
sprendimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo. Atsisakius iškelti bankroto bylą turto
realizavimas ir (ar) išieškojimas atnaujinamas, taikytos laikinosios apsaugos priemonės
panaikinamos (ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalis), o iškėlus bankroto bylą turi būti taikomas CPK
626 straipsnio 1 dalies 3 punktas, vykdomoji byla sustabdoma ir vykdomasis dokumentas
persiunčiamas bankroto bylą iškėlusiam teismui.
d. nutartis civilinėje byloje pagal suinteresuoto asmens UAB „Joniškio agrochemija“ skundą dėl
antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-3-17/2009
Dėl kreditorių nuosavybės teisės įgyvendinimo bankroto byloje

Bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto norma negali būti aiškinama kaip
ribojanti kreditorių ar trečiųjų asmenų teisę susigrąžinti (išsireikalauti) jiems nuosavybės teise
priklausantį turtą iš bankrutuojančios įmonės valdymo... Kitiems asmenims nuosavybės teise
priklausantis turtas negali būti panaudotas bankrutuojančios įmonės prievolių vykdymui, šio
turto grąžinimas savininkams nepadidina įmonės skolų (kreditorių reikalavimų), priešingai –
bankrutuojančiai įmonei negrąžinus svetimo turto atsirastų prievolė atlyginti to turto vertę,
221
atitinkamai padidėtų bendra įmonės skolų suma, o parduoto likviduojamos įmonės turto
nepakankant visiems kreditorių reikalavimams patenkinti – ir sumažėtų kiekvieno kreditoriaus
patenkintų reikalavimų dalis.
nutartis UAB „Daisotra“ bankroto byloje dėl kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo, bylos Nr.
3K-3-91/2009.
Dėl procesinės teisės normų, nustatančių kreditoriaus neatvykimo į teismo posėdį bankroto
byloje pasekmes
Bankroto byloje ieškovas yra pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo padavęs
asmuo (Bankroto įstatymo 5 straipsnio 1 dalis), atsakovas – bankrutuojanti įmonė. Kreditoriaus,
nepareiškusio ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo, teisinis ryšys su ginčo dalyku atitinka
trečiojo asmens, nepareiškusio savarankiškų reikalavimų, procesinį statusą – jis nereiškia
reikalavimo dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau yra susijęs materialiniais teisiniais santykiais su
bankrutuojančia įmone taip, kad priimtas teismo sprendimas daro įtaką jo turtinių teisių apimčiai,
todėl įstoja į jau pradėtą bankroto procesą (CPK 47 straipsnis).
Įstatymo nereikalaujama, kad kreditorius pats pateiktų finansinį reikalavimą teismui –
pagal Bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 10 punktą bankroto administratorius pagal
kreditorių pareikštus reikalavimus, patikslintus pagal įmonės finansinės apskaitos dokumentus,
sudaro visų įmonės kreditorių bei jų reikalavimų sąrašą ir pateikia jį teismui tvirtinti. Taigi,
pagal įstatymą kreditoriaus reikalavimas gali būti patvirtintas kreditoriui nedalyvaujant teismo
posėdyje.
Sisteminio aptartų įstatymų normų aiškinimo pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą,
kad kreditoriaus, bankroto byloje dalyvaujančio trečiuoju suinteresuotu asmeniu be savarankiškų
reikalavimų, neatvykimas į teismo posėdį, kuriame svarstomas jo reikalavimo tvirtinimas, nėra
pagrindas pareikštą kreditoriaus reikalavimą palikti nenagrinėtą.
nutartis UAB „Daisotra“ bankroto byloje dėl kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo, bylos Nr.
3K-3-91/2009
Dėl ieškovo reikalaujamų nuostolių priskyrimo prie bankroto administravimo išlaidų

Tuo atveju, kai iškėlus bankroto bylą įmonė, atstovaujama profesionalaus bankroto
administratoriaus, toliau vykdo ar sudaro naujus sandorius, reikalingus bankroto procedūroms
vykdyti (ĮBĮ 17 straipsnis), tokių sandorių šalys laikytinos lygiateisėmis. Tai reiškia, kad
bankrutuojančiai įmonei, atstovaujamai profesionalaus bankroto administratoriaus veikiančio
inter alia kreditorių interesais, negali būti sudarytos palankesnės sandorio vykdymo sąlygos nei
kitai sandorio šaliai. Priešingu atveju bankrutuojančios įmonės kontrahentas nepagrįstai turėtų
prisiimti tokių sandorių neįvykdymo riziką, o bankrutuojanti įmonė turėtų nepateisinamą
galimybę piktnaudžiauti savo padėtimi nevykdant ar netinkamai vykdant savo įsipareigojimus.
Dėl to tokių sandorių šalies padėtis negali būti tokia pati, kaip kreditorių, kurių reikalavimai
atsirado iki bankroto bylos iškėlimo, ir bankrutuojančios įmonės išlaidos tokių sandorių
vykdymui yra laikytinos administravimo išlaidomis ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalies prasme. Teisėjų
kolegija konstatuoja, kad kitoks ĮBĮ 36 straipsnio nuostatų aiškinimas neatitiktų teisingumo,
protingumo ir sąžiningumo principų.
nutartis civilinėje byloje VĮ „Valstybės turto fondas“ v. LUAB „Čiaupas“, bylos Nr. 3K-3-301/2009.
Dėl procesinių palūkanų

Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatas nutraukiamas procesinių palūkanų
skaičiavimas už prievoles, atsiradusias ir neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, nes
222
skolininkui esant nemokiam procesinės palūkanos nepasiekia savo tikslo, t. y. neskatina
skolininko greičiau įvykdyti prievolę, nes tai yra objektyviai neįmanoma.
Tačiau ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatos netaikytinos prievolėms,
atsiradusioms po bankroto bylos iškėlimo ir susijusioms su bankroto procedūrų vykdymu.
Minėta, kad bankrutuojančiai įmonei, atstovaujamai profesionalaus bankroto administratoriaus,
negali būti sudarytos palankesnės sąlygos po bankroto bylos iškėlimo sudarytiems sandoriams
vykdyti. Bankrutuojančios įmonės statusas tokiu atveju nepanaikina ir neriboja bankrutuojančios
įmonės civilinės atsakomybės pagal prievoles, atsiradusias po bankroto bylos iškėlimo, todėl
tokiu atveju nėra pagrindo netaikyti ir minimalių nuostolių prezumpcijos (CK 6.261 straipsnis).
Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad bankrutuojanti įmonė, vykdydama anksčiau ar
naujai sudarytas sutartis, reikalingas bankroto procedūroms užbaigti, privalo savo prievoles
vykdyti laiku ir tinkamai, o šių nevykdant – atlyginti ir kreditoriaus minimalius nuostolius, t. y.
sumokėti reikalaujamas procesines palūkanas.
nutartis civilinėje byloje VĮ „Valstybės turto fondas“ v. LUAB „Čiaupas“, bylos Nr. 3K-3-301/2009.
Dėl savivaldybės atsakomybės pagal savivaldybės įmonės prievoles bankroto procese

CPK 674 straipsnis yra vykdymo procesą reglamentuojančioje CPK VI dalyje. Pagal šioje
dalyje nustatytas taisykles vykdomi teismo ir arbitražo sprendimai, nutarimai ir įsakymai
civilinėse bylose, taip pat kiti CPK 584 straipsnyje nurodyti vykdomieji dokumentai. Vykdomųjų
dokumentų vykdymo funkcijas valstybė suteikė antstoliui (Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1
dalis). CPK reglamentuotas vykdymo procesas yra savarankiškas nuo bankroto proceso. Įmonių
bankroto procesą reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ, 1 straipsnio 1 dalis),
kurio 2 straipsnio 2 dalyje bankroto procesas apibrėžiamas kaip teismo arba ne teismo tvarka
vykdomų įmonės bankroto procedūrų visuma.
Likviduojant bankrutavusią įmonę, administratorius organizuoja turto pardavimą ir jį
parduoda ar perduoda kreditoriams ĮBĮ nustatyta tvarka (ĮBĮ 31 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Įmonės turto pardavimo ir kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarka bankroto proceso metu
reglamentuota ĮBĮ aštuntajame skirsnyje. Šios bylos kontekste reikšmingi yra ĮBĮ 33 straipsnio,
taikytino ir ribotos civilinės atsakomybės įmonėms, 1 dalies 2 ir 3 punktai... Išplėstinė teisėjų
kolegija konstatuoja, kad ĮBĮ nustato išbaigtą, funkcionuojančią savarankiškai nuo CPK
reglamentuoto vykdymo proceso, bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo ir
kreditorių reikalavimų tenkinimo sistemą, kurioje šio įstatymo priskiriamas funkcijas atlieka
įmonės administratorius.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad CPK 674
straipsnis netaikomas tenkinant bankrutavusios savivaldybės įmonės kreditorių reikalavimus.
Tokiu atveju bankrutavusios įmonės turtas parduodamas ir kreditorių reikalavimai tenkinami ĮBĮ
aštuntajame skirsnyje (33–36 straipsniai) reglamentuota tvarka.
nutartis civilinėje byloje pagal bankrutavusios Kauno savivaldybės įmonės „Namų priežiūra“
administratoriaus prašymą, bylos Nr. 3K-7-259/2009
Dėl hipotekos kreditoriaus, įkaito turėtojo teisinės pareigos atlyginti iš bankrutuojančios

įmonės įkeisto turto vertės bankroto administravimo išlaidas
Pagal ĮBĮ nustatytą teisinį reglamentavimą atlyginamos ne visos bankroto
administratoriaus nurodomos išlaidos, o tik faktiškai bankrutavusios įmonės administravimo
veikloje turėtos išlaidos, kurios atitinka ĮBĮ nurodytą paskirtį ir rūšis bei dėl kurių buvo susitarta
tvirtinant sąmatą. Administravimo išlaidų sąmata reiškia išlaidų ribas, kurios turės būti
apmokamos iš bankrutavusios įmonės turto vertės (parduoto arba perduoto kreditoriams).
Administratorius negali pagrįstai tikėtis gauti administravimo išlaidų padengimo didesne
apimtimi, nei kreditorių patvirtinta sąmata. Administratorius, veikdamas bankrutuojančios
įmonės ir kreditorių interesais, turi efektyviai naudoti išlaidas pagal jų paskirtį. Nesutinkantis su
223
kreditorių susirinkimo ar jo įgalioto kreditorių komiteto patvirtinta administravimo išlaidų
sąmata administratorius turi teisę ginčyti nutarimą, kuriuo patvirtinta tokia sąmata.
Bankrutuojančioje įmonėje nesant kito turto ar lėšų administravimo išlaidoms padengti,
hipotekos kreditorius, gavęs finansinio reikalavimo patenkinimą, privalo dalyvauti atlyginant
administravimo išlaidas. Jeigu gautų lėšų pardavus įkeistą turtą suma arba perdavus neparduotą
įkeistą turtą šio turto vertė yra pakankama administravimo išlaidoms padengti, šios išlaidos turi
būti atlyginamos. ĮBĮ 34 straipsnio nuostata, kad iš lėšų, gautų pardavus įkeistą įmonės turtą arba
perduodant įkeistą turtą, pirmiausia (be eilės) tenkinami įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrinti
kreditoriaus reikalavimai, nereiškia, kad toks kreditorius gali būti atleidžiamas nuo pareigos
atlyginti administravimo išlaidas.
nutartis civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB „Strauja“ ieškinį atsakovui AB „Swedbank“, bylos
Nr. 3K-3-354/2009.
Dėl teismo aktyvumo įrodinėjimo procese bankroto byloje

Bankroto bylą nagrinėjantis teismas tik tada tvirtina kreditoriaus pareikštą reikalavimą,
jeigu iš byloje esančių duomenų gali padaryti išvadą, kad toks reikalavimas yra pagrįstas
įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai. Tuo atveju, jeigu byloje nėra pakankamai duomenų
išvadai dėl kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumo padaryti, teismas turi imtis priemonių
išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes tam, kad teisingai išspręstų nagrinėjamą klausimą.
Tačiau aktyvus teismo vaidmuo neturi pažeisti civiliniame procese vyraujančio rungimosi
principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo
reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus tuos atvejus, kai šių aplinkybių nereikia įrodinėti
pagal įstatymą (CPK 12, 178 straipsniai).
nutartis civilinėje byloje dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m.
kovo 10 d. nutarties, priimtos dėl kreditoriaus AB DnB NORD banko finansinio reikalavimo patvirtinimo
UAB ,,Vaiba“ bankroto byloje, iškeltoje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos
Panevėžio skyriaus ieškinį, peržiūrėjimo, bylos Nr. 3K-3-369/2009
Dėl nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo momento, kai dėl jos paduotas atskirasis
skundas grąžinamas nepašalinus skundo trūkumų, ir procesinių įsakymo įteikimo taisyklių
prasidėjus teisės į apeliaciją įgyvendinimui bankroto byloje
Visiškai formalus teisės taikymas galėtų suformuoti nuomonę, kad, neįvykus apeliacinei
procedūrai visa apimtimi, nebuvo pagrindo taikyti kitokį nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo
įsiteisėjimo skaičiavimo mechanizmą kaip tik taisyklę, kad tokia nutartis įsiteisėja po dešimties
dienų nuo jos priėmimo dienos. Tačiau nuoseklus procesinių nuostatų aiškinimas paneigia tokią
išvadą. Visiškai akivaizdu, kad, padavus atskirąjį skundą dėl tokios nutarties ir dar neišsprendus
jo priėmimo klausimo, skundžiama nutartis taip pat yra neįsiteisėjusi (CPK 334 straipsnis). Ji
neįsiteisėja ir laikotarpiu, kai CPK nustatyta tvarka sprendžiamas trūkumų šalinimo klausimas
(CPK 316 straipsnis). Taigi nusprendus grąžinti atskirąjį skundą CPK 316 straipsnio 2 dalyje
nustatytu pagrindu, nėra teisės normomis pagrįstos argumentacijos, kuria remiantis būtų
pagrindas teigti, kad tuo paneigiamas atskiruoju skundu apskųstos nutarties neįsiteisėjimo faktas
laikotarpiu, kai skundas buvo paduotas, tačiau jo dar nepriėmus CPK nustatyta tvarka buvo
sprendžiamas trūkumų šalinimo klausimas, ir nutartis įsiteisėja retroaktyviai pagal bendrąją
nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo, priimtos rašytinio proceso tvarka, įsiteisėjimo taisyklę - po
dešimties dienų nuo jos priėmimo dienos. Šios teisinės situacijos teisės aiškinimo pagrindu
leidžia daryti išvadą, kad atskiruoju skundu apskųstos nutarties įsiteisėjimas sustabdomas tol, kol
teismas nepriima nutarties tokiu procesiniu teisiniu pagrindu, dėl kurio teisės į apeliaciją
įgyvendinimas nutraukiamas (pasibaigia).
Prieštaravimai dėl kreditoriaus pateikto reikalavimo per CPK 437 straipsnio 2 dalies 1
punkte nustatytą terminą nei bendrovės valdymo organo, nei bankroto administratoriaus nebuvo
pateikti, todėl jis įsiteisėjo ir įgijo privalomo bei vykdytino procesinio dokumento teisinę galią
224
(CPK 18 straipsnis). Tokia įsakymo teisinė reikšmė išlieka ir bankroto procedūrose, kai
tvirtinami kreditorių reikalavimai ĮBĮ 26 straipsnyje nustatyta tvarka, todėl nepagrįsti yra
kasatoriaus argumentai, kad, nepaisant įsiteisėjusio ir vykdytino teismo įsakymo, priimto
civilinėje byloje Nr. L2-1370-343/2008 dėl išieškotinų sumų iš UAB „Gertauta“ kreditoriaus
BUAB „Šalčininkų valda“ naudai, bankroto santykių kontekste, teismas, tvirtindamas BUAB
„Šalčininkų valda“ finansinį reikalavimą, turėjo papildomai patikrinti tokio reikalavimo
pagrįstumą.
d. nutartis civilinėje byloje pagal kreditorių prašymus patvirtinti jų finansinius reikalavimus
BUAB „Gertauta“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-417/2009.
Dėl kasatoriaus finansinio reikalavimo tenkinimo eilės

Įmonių bankroto įstatymo 33-36 straipsniuose reglamentuojama kreditorių reikalavimų
tenkinimo tvarka bankroto administratoriui yra privaloma, todėl teismui priimant nutartį dėl
kreditorių reikalavimų tvirtinimo paprastai nėra teisinių pagrindų pasisakyti dėl kreditorių, kurių
reikalavimai yra užtikrinti hipoteka, reikalavimų tenkinimo tvarkos, t. y. pakartoti įstatyme
nustatytus imperatyvus. Kita vertus, tokia galimybė negali būti paneigta apskritai. Tai turi būti
siejama su konkrečiu ir teisiškai gintinu kreditoriaus interesu, individualiai apibrėžiamu
kiekvienu konkrečiu atveju.
d. nutartis civilinėje byloje pagal kreditorių prašymus patvirtinti jų finansinius reikalavimus
BUAB „Gertauta“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-417/2009.
Dėl kreditoriaus teisės ginčyti kreditorių susirinkimo nutarimus

Pagal Įmonių bankroto įstatymo 22 straipsnio 3 dalį kreditorius, kurio (kurių) reikalavimų
suma vertine išraiška sudaro ne mažiau kaip 10 procentų šio įstatymo nustatyta tvarka teismo
patvirtintų visų kreditorių reikalavimų sumos, turi teisę tik reikalauti sušaukti kreditorių
susirinkimą, tačiau kreditorių susirinkimus šaukia teismas, administratorius arba kreditorių
susirinkimo pirmininkas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nagrinėjant šios kategorijos bylas,
nėra svarbu, kas inicijavo kreditorių susirinkimo sušaukimą: įmonės administratorius ar tokią
teisę turintis kreditorius (kreditoriai). Bet kuriuo iš šių atveju sprendimą dėl kreditorių
susirinkimo sušaukimo priima įmonės administratorius, kuris šaukdamas kreditorių susirinkimą
privalo vadovautis kreditorių susirinkimo patvirtinta kreditorių susirinkimo sušaukimo tvarka...
Kreditoriui (kreditoriams) skundžiant kreditoriaus susirinkimo nutarimus dėl netinkamo
kreditorių susirinkimo sušaukimo ir pravedimo, byloje dalyvaujantys asmenys yra pareiškėjas
(kreditorius) ir bankrutuojanti (bankrutavusi) įmonė, atstovaujama įmonės administratoriaus.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bet kuris kitas kreditorius, nors ir būdamas kreditorių
susirinkimo sušaukimo iniciatorius, nėra byloje dėl kreditorių susirinkimo nutarimų pripažinimo
negaliojančiais dalyvaujantis asmuo ir negali kasacine tvarka ginčyti apeliacinės instancijos
teismo nutarties, priimtos tokiu klausimu, nes pagal CPK 342 straipsnį kasacinį skundą gali
paduoti tik byloje dalyvaujantys asmenys.
d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjų (kreditorių) UAB „Eurazijos logistika“ ir UAB
„Cargo via“ skundus dėl bankrutavusios UAB „Daisotra“ kreditorių susirinkime priimtų
nutarimų pripažinimo negaliojančiais, bylos Nr. 3K-3-409/2009.
Dėl Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo

Teisėjui rezoliucija priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos skolininkui UAB „Bajorkiemis“
iškėlimo ir taip atsiradus teisinėms prielaidoms taikyti Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3
dalies nuostatas, turto realizavimas turėjo būti stabdomas bet kurioje vykdymo proceso stadijoje
tiek antstoliui atliekant realizavimo procedūras, tiek ir po akto perdavimo tvirtinti teisėjui
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 13 d.
225
nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Joniškio agrochemija“ v. UAB „Best Fert“, bylos Nr.
3K-3-17/2009). Minėta, kad nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, jog, teisėjui nagrinėjant
prašymą patvirtinti turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą, teisme jau buvo
priimtas pareiškimas iškelti bankroto bylą ir 2008 m. birželio 5 d. iškelta bankroto byla, nors dar
teismo nutartis neįsiteisėjusi (įsiteisėjo 2008 m. rugpjūčio 11 d.). Akto patvirtinimas, kai yra
duomenų apie pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimą ir 2008 m. birželio 5 d. priimtą teismo
nutartį iškelti bankroto bylą (nors ji įsiteisėjo tik 2008 m. rugpjūčio 11 d.), reikštų neteisėtus,
prieštaraujančius Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punktui, 3 daliai, veiksmus.
Vienas iš atvejų, kada vykdymo procedūros baigiamos, yra visiškas vykdomojo dokumento
įvykdymas (CPK 632 straipsnio 1 punktas). Dėl to vykdymo proceso stadija, kai iš skolininko
jau yra išieškotos lėšos, tačiau jos dar neišmokėtos išieškotojams ir yra antstolio depozitinėje
sąskaitoje, arba, pavyzdžiui, areštuotos lėšos yra paties skolininko sąskaitoje, dar nėra vykdymo
procedūrų pabaiga ir tokios lėšos dėl teisės normose nustatytų draudimų (vienas jų nurodytas
Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje) negali būti išmokamos išieškotojams. Skolininko
turto pardavimo varžytynėse faktas ir gautų už parduotą turtą pinigų pervedimo į antstolio
depozitinę sąskaitą faktas dar nepakeičia nuosavybės teisių turinio, pasikeičia tik turto
materialioji išraiška, nes tiek daiktai, tiek pinigai yra civilinių teisių objektai, tik skirtingų rūšių
(CK 1.97 straipsnis) ir yra skolininko nuosavybė, kuri vykdymo procese turi būti panaudota jo
prisiimtiems, bet neįvykdytiems įsipareigojimams patenkinti. Kadangi, minėta, bankroto proceso
tikslas yra tenkinti kreditorių reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės turto, tuo pačiu metu
įmonei – skolininkei likviduojant skolų naštą, taip apsaugant kreditorius nuo dar ilgesnio
bankrutuojančios įmonės atsiskaitymų uždelsimo, tai skolininkui priklausiusių, antstolio
depozitinėje sąskaitoje buvusių lėšų perdavimas bankrutuojančios įmonės administratoriaus
dispozicijon šį tikslą atitinka, nes sudaro galimybę iš šių lėšų tenkinti ir kitų kreditorių
finansinius reikalavimus, o ne prioritetiškai išskirti ir tenkinti reikalavimus tų kreditorių, kurių
ieškiniai buvo patenkinti iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo teisme.
d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Kauno vaisių ir daržovių prekyba“ skundą
dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-3-438/2009
Dėl pardavėjo teisės išreikalauti daiktus iš bankrutuojančio pirkėjo, kai pagal sutartį
nuosavybės teisė į daiktus pirkėjui pereina tik sumokėjus pardavėjui visą sutartyje nustatytą
kainą
Kai yra uždraudžiamas visų finansinių prievolių vykdymas dėl bankroto bylos iškėlimo,
daiktų, sutarties pagrindu (teisėtai) valdomų ir naudojamų bankrutuojančios įmonės,
savininkui tenka pasirinkimo teisė ar išsireikalauti visus daiktus ir pardavėjui grąžinti jo
sumokėtą kainos dalį, ar reikalauti grąžinti tik tą daliųjų daiktų dalį, už kurią pirkėjas
nesumokėjo, ar pareikšti pirkėjo nesumokėtos kainos dalies dydžio finansinį reikalavimą
bankroto procedūrose. Atsakovo bankrutuojančios įmonės administratorius teisme paaiškino, kad
ieškovas pareiškė 21 716 Lt reikalavimą bankroto byloje ir bankroto bylą nagrinėjantis teismas šį
kreditoriaus reikalavimą patvirtino. Tokia situacija kvalifikuotina kaip savininko valios išraiška
dėl būdo, kuriuo siekiama ginti savo kaip pardavėjo teises, būtent - pareiškiant pirkėjo
nesumokėtos kainos dalies dydžio finansinį reikalavimą bankroto procedūrose. Pasirinkus šį
pardavėjo teisių gynimo būdą ir bankroto bylą nagrinėjančiam teismui nutartimi patvirtinus tokį
pardavėjo finansinį reikalavimą, pardavėjas įgyja kreditoriaus bankroto procedūrose teisinį
statusą ir šios teisinės padėties nulemtas teises bei pareigas.
d. nutartis civilinėje byloje UAB „Metos“ v. BUAB „Modus Vitae“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-
475/2009
Dėl ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies taikymo tvarkos
226
Jeigu pareiškimas teismui buvo paduotas, bet jis nėra priimtas rezoliucija ar nutartimi ir
byloje nepriimta nutartis dėl trūkumų šalinimo bei nepašalinus trūkumų, nepriimta nutartis dėl
pareiškimo grąžinimo jį pavadavusiam asmeniui, arba nepriimta nutartis, kuria atsisakyta priimti
pareiškimą, o pradėtas pasirengimas civilinės bylos nagrinėjimui teisme, tai yra pagrindas
vertinti, kad pareiškimas yra priimtas ir atsiranda procesinės teisinės pasekmės, kildinamos iš
pareiškimo priėmimo... ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje nenustatyta mechanizmo, kaip yra pateikiama
teismo informacija apie priimtus pareiškimus dėl bankroto bylos iškėlimo. Jeigu įstatyme
nenustatyta, kokia tvarka informacija paskleidžiama, tai teismas, vadovaudamasis teisingumo,
protingumo ir sąžiningumo principais, šį klausimą išsprendžia (CPK 3 straipsnio 7 dalis).
Vadovaudamasi šiomis nuostatomis teisėjų kolegija išaiškina, kad pagal ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalį
informaciją apie priimtą pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo pateikia teismas nedelsdamas ir
viešai. Šią informaciją turi pareigą pateikti teismas, nes tai susiję su teismo veiksmais, kuris
kontroliuoja bankroto bylos eigą ir privalo užtikrinti visų bankroto procedūrą užtikrinančių
įstatymų nuostatų įgyvendinimą, o jos gali turėti įtakos išieškotojų, skolininkų, kreditorių,
antstolių ir kitų asmenų teisėms ir pareigoms. Informacija turi būti skelbiama nedelsiant po
teisėjo rezoliucijos (nutarties) priimti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Ji skelbiama viešai
apygardos teismo internetiniame puslapyje. Suinteresuotiems asmenims (pvz., skolininkui,
išieškotojui, antstoliui, kreditoriui) gali būti išduodamas teismo atitinkamo procesinio
dokumento nuorašas.
9 d. nutartis civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios Joniškio rajono Satkūnų žemės ūkio
bendrovės ieškinį atsakovei L. A., bylos Nr. 3K-3-485/2009
Dėl išieškojimo ir realizavimo teisinio vertinimo

Jeigu pagal CPK 632 straipsnyje nustatytus pagrindus nėra užbaigta vykdomoji byla, tai
lėšų pervedimas išieškotojui pagal antstolio patvarkymą, kai jį priimant ar jau jį priėmus
prasidėjo išieškojimo ir (ar) turto realizavimo sustabdymas pagal ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalį, yra
negalimas, o jų gavimas pažeidžiant ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalį traktuojamas kaip neteisėtas. Jeigu
asmuo, kuriam pervestos lėšos, žinojo ar galėjo žinoti apie vykdymo sustabdymą dėl pareiškimo
padavimo iškelti bankroto bylą, tai jis vertinamas kaip nesąžiningas lėšų įgijėjas ir iš jo gautos
lėšos gali būti išieškotos.
9 d. nutartis civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios Joniškio rajono Satkūnų žemės ūkio
bendrovės ieškinį atsakovei L. A., bylos Nr. 3K-3-485/2009
Dėl įmonių restruktūrizavimo prielaidų

Įmonių restruktūrizavimo procesas gali būti pradėtas, jeigu yra ĮRĮ 3 straipsnyje nustatytos
sąlygos. Šiame straipsnyje nustatyta, kad įmonės restruktūrizavimo procesas gali būti pradėtas,
jeigu:
1) įmonė neatsiskaito su kreditoriumi (kreditoriais) daugiau kaip tris mėnesius po
termino, nustatyto įstatymų, kitų teisės aktų, taip pat kreditoriaus ir įmonės sutartyse įmonės
įsipareigojimams įvykdyti, arba praėjus tokiam pat terminui po kreditoriaus (kreditorių) raštiško
reikalavimo įvykdyti įsipareigojimus, jeigu sutartyse terminas nebuvo nustatytas;
2) įmonė nėra nutraukusi ūkinės komercinės veiklos;
3) įmonei neiškelta bankroto byla ar nepradėtas bankroto procesas ne teismo tvarka.
Pagal šią įstatymo normą vienas reikalavimų, kad restruktūrizavimo bylą galima iškelti
tuo atveju, jeigu įmonės finansiniai sunkumai yra laikini, reiškia, kad restruktūrizavimo procesas
taikomas įmonėms, kurių finansiniai sunkumai yra laikini, o ne ilgai besitęsiantys, nuolatinio
pobūdžio. Finansinių sunkumų laikinumas nereiškia, kad jis turi būti apibrėžtas konkrečiu
terminu; ĮRĮ 3 straipsnyje nustatytas trijų mėnesių terminas yra minimalus. Jo nustatymas
nereiškia, kad, šiam terminui suėjus, turi būti keliama restruktūrizavimo byla, jeigu įmonė
227
neatsiskaito su kreditoriumi (kreditoriais). Iš esmės svarbus yra pats faktas, kad, šiam terminui
suėjus, neatsiskaitymai su kreditoriumi (kreditoriais) yra laikini ar nuolatinio pobūdžio.
Kitas būtinas pagrindas restruktūrizavimo bylai iškelti yra tas, kad įmonė nėra nutraukusi
ūkinės komercinės veiklos. Finansinių sunkumų laikinumas taip pat reiškia, kad įmonė nėra
nutraukusi ūkinės komercinės veiklos ir ją galima išsaugoti. ĮRĮ nustatytas reikalavimas, kad
įmonė vykdytų ūkinę komercinę veiklą, reiškia siekį išsaugoti įmonę ne kaip formalų ūkinį
vienetą, bet kaip tokį, kuris realiai vysto ar gali vystyti atitinkamą veiklą. Tik tokia įmonė iš savo
resursų gali atsiskaityti su kreditoriais, atkurti mokumą.
Bankroto byla ar nepradėtas bankroto procesas ne teismo tvarka. Įmonių bankroto įstatymo
4 straipsnyje nustatyta, kokiais atvejais taikomos neteisminės bankroto procedūros, t. y. kada
skolininkas arba kreditoriai gali nesikreipti į teismą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo. Šiame
Įmonių bankroto įstatymo 4 straipsnyje nustatytu atveju iškėlus bankroto bylą, negalima iškelti ir
restruktūrizavimo bylos. Tuo atveju, kai bankroto byla dar tik keliama teisme, tai gali būti iškelta
ir restruktūrizavimo byla. Tačiau, kai teismas įmonei iškelia bankroto bylą, tai tokiu atveju
restruktūrizavimo byla jau negali būti iškelta. Tokia išvada grindžiama ir ĮRĮ 8 straipsnio norma,
kurioje nustatyta, kad jeigu pareiškimas iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą yra pateikiamas
tuo metu, kai teisme nagrinėjamas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau teismo
nutartis iškelti bankroto bylą dar nepriimta, pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nagrinėjimas
sustabdomas iki tol, kol bus priimta nutartis iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą ar atsisakyti ją
iškelti. Šioje ĮRĮ normoje imperatyviai nustatytas atvejis, kada pareiškimo dėl bankroto bylos
iškėlimo nagrinėjimas yra sustabdomas. Taigi tuo atveju, kai teisme dar nepriimta nutartis iškelti
įmonei bankroto bylą, pirmiau turi būti išspręstas pareikštas reikalavimas dėl įmonės
restruktūrizavimo, o tik po dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo. Toks reglamentavimas reiškia,
kad, esant vienu metu neišnagrinėtiems reikalavimams, pirmenybė yra teikiama įmonės
restruktūrizavimo bylos iškėlimui, o tik po to iškeliama bankroto byla, jeigu yra Įmonių bankroto
įstatyme nustatytos sąlygos.
30 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Baltijos žuvys“ direktorius A. Ž. v. UAB „Baltijos žuvys“,
bylos Nr. 3K-3-496/2009
228

2009 CT Bylu Aktualijos

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

2009 CT Bylu Aktualijos

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO 2009 M.

Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos sprendžiant klausimus dėl vekselio

Dėl Europos Bendrijos teisės taikymo

Dėl byloje taikytinos teisės

Dėl turtinio komplekso sampratos

Dėl CK 1.109 straipsnio taikymo

SANDORIAI IR SANDORIŲ NEGALIOJIMAS

Dėl teisių gynimo būdo pasirinkimo

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir sutarties nutraukimo teisinės reikšmės

Dėl sandorio kvalifikavimo niekiniu, kai nėra jo dalyko

Dėl niekinio sandorio

Dėl CK 1.80 straipsnio taikymo

Dėl CK 1.81 straipsnio 1 dalies aiškinimo

Dėl ginčijamo sandorio pripažinimo apsimestiniu dėl jo sudarymo su netikrąja šalimi

Dėl apsimestinio sandorio

Dėl sandorio negaliojimo pagal CK 1.89 straipsnį

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu (kai

Dėl sandorio šalių atstovų piktavališko susitarimo

Dėl CK 1.90, 1.91 straipsnių aiškinimo ir taikymo

Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taikymo

Dėl ieškinio senaties subrogacijos atveju

Dėl CK 1.130 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo

Dėl viešos vietos, nagrinėjant teisės į atvaizdą pažeidimo bylas, sampratos

Dėl teisės į atvaizdą ir privatumą ir saviraiškos laisvės santykio

Dėl viešojo asmens garbės ir orumo gynimo

Dėl nuomonės ir žinios atribojimo viešosios diskusijos metu

Dėl nuomonės ir duomenų atribojimo

Dėl juridinio asmens dalykinės reputacijos pažeidimo

Dėl įstatų keitimo ir įstatinio kapitalo didinimo

Dėl teisės normų, reglamentuojančių GNSB narių įmokų indeksavimą, aiškinimo ir

Dėl garažų eksploatavimo bendrijos narių teisės balsuoti raštu

Dėl ieškovo pašalinimo iš klubo narių procedūros pažeidimų

Dėl ŽŪK visuotinio narių susirinkimo nutarimų ginčijimo

Dėl kooperatinės bendrovės narių susirinkimo ir valdybos kompetencijos

Dėl akcininko teisės reikšti ieškinį

Dėl dalyvio prievolės, individualiai įmonei iškėlus bankroto bylą

Dėl akcinės bendrovės akcininkų civilinės atsakomybės

Dėl atsakomybės pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį

Dėl uždarosios akcinės bendrovės valdybos nario atsistatydinimo pasekmių ir akcininko

Dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės

Dėl akcinės bendrovės valdymo organų atsakomybės įmonės kreditoriams

Dėl prievolės skelbti oficialų privalomą pasiūlymą supirkti akcinės bendrovės

Dėl akcijų pirkimo-pardavimo sutarties esminių sąlygų

Dėl pranešimą apie ketinimą parduoti akcijas pateikusio asmens netinkamumo

Dėl akcininko pirmenybės teisės įsigyti parduodamas akcijas

Dėl pasekmių, pažeidus akcininkų pirmumo teisę įsigyti parduodamas akcijas.

Dėl CK 2.134 ir 2.135 straipsnių taikymo

Dėl atstovo atsiskaitymo santykio su pakvitavimu

SUTUOKTINIŲ TURTINĖS TEISĖS IR PAREIGOS

Dėl santuokoje įgyto turto pripažinimo asmenine sutuoktinių nuosavybe

Dėl galimybės sutuoktinio reikalavimą pripažinti turtą jo asmenine nuosavybe

Dėl sutuoktinių sudarytų sutarčių su banku ir iš jų atsirandančių prievolių teisinio

Dėl sutuoktinių prievolių solidarumo

Dėl piniginių sumų išieškojimo vykdymo iš sutuoktinių bendro ir asmeninio sutuoktinių

Dėl sutuoktinių prievolės pobūdžio

Dėl išieškojimo iš asmeninio sutuoktinių turto, antstolio veiksmų teisėtumo ir santykio su

Dėl CK 3.126 straipsnio taikymo

Dėl turto padalijimo

Dėl turto padalijimo

Dėl dalijamo sutuoktinių turto vertės nustatymo

Dėl turto padalijimo

Dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimo

Dėl dalytino sutuoktinių turto vertės nustatymo