Emocinė refleksija Mark Haddon „Tas keistaa nutikimas šuniui naktį“

Marko Hadono kūrinyje – Tas keistas nutikimas šuniui naktį – man buvo netikėta jog
Kristoferio tėtis privertė jį pasižadeti dėl penkių dalykų:
1. Neminėti pono Šierso pavardės mūsų namuose .
2. Neklausinėti ponios Šiers, kas nudobė tą šunpalaikį .
3. Neklausinėti nė vieno žmogaus, kas užmušė tą šunpalaikį.
4. Nešniukštinėti kitų žmonių soduose.
5. Užbaigti šį juokingą niekam tikusį detektyvinį žaidimą.
Labai sujaudino, kad jis nesupranta kitų žmonių nuotaikų, savijautų, neperpranta paprasčiausių
metaforų arba elipsių, tačiau laiko save protingu. Negalėjau net suprasti kaip galima gyventi be
emocjų ir jausmų: nei gali išsireikšti savęs, nei jausti ką kiti jaučia. Ir dar nustebino – jis niekada
nemeluoja.
Išgyvenau kartu su Kristoferiu mamos mirtį, žinia, kas vis dėlto užmušė šunį. Nors vis dėl to
jo mama gyvena su vyru londone ir, kad pudelio žudikas yra jo tėtis. Kelionė į Londoną yra ne
vien tolesnė detektyvo dalis ir ne vien veikėjo suartėjimas su jam svetimu pasauliu. Tai tarsi
uždaro, hermetiško Kristoferio pasaulio griūtis. Jis yra priverstas iš naujo įvertinti kai kuriuos
dalykus, kuriuos gana ilgai laikė savaime suprantamais. Jis tarsi išplėšiamas iš rutinos, kurią
buvo susikūręs pats sau.