Versta iš:

Pamela Druckerman, BRINGING UP BÉBÉ, The Penguin Press, 2012

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, be kūrinio autoriaus ar kito šio
kūrinio autorių teisių subjekto leidimo ir be autorinio atlyginimo draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais
atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 9786090111901

Copyright © Pamela Druckerman, 2012

Visos teisės saugomos.
Viršelio iliustracijos:
© Shutterstock. com / Tupungato
© Shutterstock. com / svinka
© Vertimas į lietuvių kalbą, Margarita Bautrėnienė, 2013
© Leidykla „Alma littera“, 2013

Iš anglų kalbos vertė Margarita Bautrėnienė

Redaktorė Vilma Zenevičienė
Korektorė Rasa Mielkuvienė
Viršelio dailininkas Agnius Tarabilda
E. knygą maketavo Albertas Rinkevičius
 Skiriu Saimonui,
be kurio nieko nebūtų
 Pastaba:

Kad būtų apsaugotas minimų asmenų privatumas, kai kurie vardai

ir tapatybę išduodančios detalės pakeistos.
 Le petits poissons dans l’eau
Nagent aussi bien que les gros.

Ir kilbukai vandeny
moka plaukt kaip dideli.

Prancūzų vaikiška dainelė

 Prancūziškų vaiko auginimo terminų žodynėlis

attend – pala, stok. Prancūzo ar prancūzės komanda savo vaikui. „Palauk“ reiškia ir tai, kad vaikui nedera ko nors
reikalauti tuojau pat ir kad jis gali pats rasti, kuo užsiimti.
au revoir – iki pasimatymo. Tai privalo pasakyti prancūzų vaikas palikdamas pažįstamų suaugusiųjų draugiją. Tai
vienas iš keturių vaikams privalomų prancūziškų „stebuklingų žodžių“. Žr. bonjour.
autonomie – savarankiškumas. Nepriklausomybės ir pasitikėjimo savimi derinys, prancūzų tėvų diegiamas
vaikams nuo mažų dienų.
bêtise – nedidelė išdaiga. Tėvams lengviau reaguoti santūriai, kai nusižengimas priskiriamas bêtise kategorijai.
bonjour – sveiki, laba diena. Tai vaikas privalo pasakyti sutiktam pažįstamam suaugusiajam.
caca boudin – pažodžiui „kakos dešrelė“. Vien prancūzų ikimokyklinukų vartojamas keiksmažodis.
cadre – rėmai, ribos. Vaizdingas žodis, apibūdinantis prancūzų vaikų auginimo idealą: nustatyti aiškias ribas ir
neleidžiant peržengti jų suteikti vaikams didžiulę laisvę.
caprice – kaprizas, impulsyvus vaiko įgeidis, įnoris ar reikalavimas, dažnai lydimas verkšlenimo arba ašarojimo.
Anot prancūzų gimdytojų, nusileisti kaprizams yra kenksminga.
classe verte – „žalioji klasė“. Kasmetinė (maždaug nuo pirmos klasės) klasės išvyka – moksleiviai apie savaitę
praleidžia gamtos prieglobstyje, prižiūrimi auklėtojos ir dar keleto suaugusiųjų.
colonie de vacances – poilsio stovykla. Viena iš daugelio vasaros stovyklų vaikams nuo ketverių metų. Be tėvelių,
dažniausiai kaime.
complicité – bendrininkavimas. Tarpusavio supratimas vaikui gimus, puoselėjamas prancūzų tėvų ir globėjų.
Complicité implikuoja mintį, kad net maži kūdikiai yra protingos būtybės, su kuriomis suaugusieji gali
palaikyti abipusius, pagarbius santykius.
crèche – visą dieną veikiantis prancūzų vaikų darželis, dotuojamas ir reguliuojamas valstybės. Vidurinės klasės
prancūzų tėvai vaikų darželį renkasi dažniau negu aukles ar vaikų grupes privačiuose namuose.
doucement – ramiai; atsargiai. Tėvai ir globėjai dažnai šį žodį sako mažiems vaikams. Tai reiškia, kad vaikai geba
tvardytis, būti atidūs.
doudou – privalomas nusiraminimo objektas mažiems vaikams, paprastai medžiaginis žvėrelis glebiu kūneliu.
école maternelle – nemokamas valstybinis vaikų darželis Prancūzijoje. Vaikas priimamas nuo rugsėjo mėnesio tų
metų, kuriais jam sukanka treji.
éducation – auklėjimas, ugdymas, mokymas. Būdas, kuriuo prancūzų tėvai augina savo vaikus.
enfant roi – vaikas karalius. Pernelyg reiklus vaikas, nuolat esantis tėvų dėmesio centre ir negalintis susitaikyti su
nesėkme.
équilibre – pusiausvyra. Neleisti nė vienai gyvenimo sričiai, taip pat ir tėvystei, užgožti kitų sričių.
éveillé/e – aktyvus, žvalus, sužadintas. Tai viena iš prancūzų siekiamybių, kad tokie būtų vaikai. Kitas idealas – būti
sage.
gourmand/e – tas, kuris valgo per greitai, per daug vienodo ar pernelyg daug visokio maisto.
goûter – pavakariai vaikams, valgomi apie pusę penkių. Goûter – vienintelis dienos užkandis. Tai gali reikšti ir
veiksmažodį „užkąsti“.
les gros yeux – didelės akys. Žvilgsnis, kuriuo suaugusieji prancūzai įspėja vaikus, kad liautųsi išdykavę.
maman-taxi – mama taksi. Moteris, kuri didžiąją laisvalaikio dalį praleidžia vežiodama savo vaiką po būrelius. Tai
laikoma nusižengimu, nes sutrikdoma mamos pusiausvyra.
n’importe quoi – bet kas; kas tik į galvą šauna. Vaikas, kuris daro n’importe quoi, nejaučia saiko ir neatsižvelgia į kitus.
non – ne; nieku gyvu.
profiter – mėgautis esama akimirka ir ja naudotis.
punir – bausti. Būti nubaustam (puni) – rimta ir reikšminga.
rapporter – apkalbėti; skųsti. Prancūzų vaikai ir suaugusieji mano, kad taip elgtis yra labai blogai.
sage – išmintingas ir ramus. Tai apibūdina vaiką, kuris geba susitvardyti arba įninka į kokį nors užsiėmimą. Užuot
sakę „būk geras“, prancūzai tėvai sako „būk sage“.
tétine – žindukas. Neretai žindukus galima pamatyti trimečių ir keturmečių prancūzų burnelėse.
 Prancūzų vaikai nemėto maisto

Mūsų dukrai – pusantrų, ir mudu su vyru sugalvojame pasiimti ją drauge paatostogauti. Išsirenkame pajūrio
miestelį, už keleto valandų kelio traukiniu nuo Paryžiaus, kur gyvename (aš – amerikietė, vyras – britas), ir
užsisakome viešbučio kambarį su vaikiška lovele. Kol kas auginam tik vieną vaiką, bet, dovanokit, neturim
supratimo, kas mūsų laukia.
Pusryčiaujame viešbutyje. Tačiau pietų ir vakarienės tenka eiti į jūrų gėrybių restoranėlius seno uosto rajone.
Netrukus paaiškėja: du apsilankymai per dieną restorane su kūdikiu – tai atskiras pragaro ratas. Maistu – rieke
duonos, kepsneliu – Pupa domisi trumpai. Po poros minučių ji jau beria druską lauk iš druskinių ir bando
iškrapštyti iš pakelių cukrų. Netrukus pareikalauja iškelti ją iš vaikiškos kėdutės. Pavaikštinėja po restoraną ir tuoj
pasileidžia tekina į nesaugią krantinę.
Mūsų taktika – kuo skubiau sugurgti maistą. Vos susėdę prie staliuko užsisakom valgius ir maldaujam padavėją
nedelsiant pristatyti nors kriaukšlį duonos, tada vienu kartu sunešti visus patiekalus – užkandžius, pirmą, antrą
ir desertą. Kol vyras bando užkąsti žuvies, aš budžiu, kad Pupa neišverstų iš kojų padavėjo ir nenuskęstų jūroje.
Tada pasikeičiame. Atsiprašome už kalną sudraskytų servetėlių, plačiai išdrabstytus kalmarus ir paliekame krūvą
arbatpinigių.
Pakeliui į viešbutį dievagojamės: daugiau jokių kelionių, jokių malonumų, jokių vaikų. Atostogos patvirtina
karčią tiesą – nebematysime daugiau gyvenimo, jis pražuvo prieš pusantrų metų. Nė nežinau, kodėl mus tai
stebina.
Kelintą kartą būdama restorane pastebiu, kad aplinkiniai prancūzai su vaikais visai neatrodo lyg būtų patekę į
pragarą. Keista, bet jie primena vasarotojus. Pupos bendraamžiai patenkinti sėdi aukštose kėdutėse laukdami
savo porcijų, o sulaukę šveičia žuvį ir net daržoves. Nei klykia, nei verkšlena. Patiekalai valgomi derama tvarka.
Ant stalų nepaliekama šiukšlių.
Negaliu to paaiškinti, nors Prancūzijoje gyvenu jau nebe pirmus metus. Paryžiaus restoranuose vaikų pasitaiko
retai. Na, gal akis neužkliūdavo. Kol pati netapau mama, į svetimus vaikus nekreipdavau dėmesio. O ir dabar
dažniausiai nenuleidžiu akių nuo savosios. Įklimpusi į savo vargą akies krašteliu pastebiu, kad galima gyventi ir
kitaip. Bet kaip? Gal prancūzų vaikai genetiškai ramesni už mūsiškius? Gal jie verčiami paklusti pyragu ir botagu?
Gal čia tebegyva prieštvaninė auklėjimo filosofija, draudžianti vaikams išsižioti suaugusiųjų akivaizdoje?
Betgi nieko panašaus. Netoliese sėdintys prancūzų vaikai neatrodo įbauginti. Linksmai sau čiauška, smalsauja.
Tėvai jiems švelnūs ir atidūs. Prie stalo juos valdo kažin kokia neregima civilizacijos dvasia, deja, aplenkusi mūsų
stalą. Pradedu įtarti, kad ji mus aplenkė ne tik prie stalo, bet ir visur kitur.
Kuo daugiau galvoju apie vaikų auklėjimo skirtumus, tuo aiškiau darosi, kad prancūzų atžalos kitoniškai ne tik
valgo. Staiga mane apninka daugybė klausimų. Kodėl, pavyzdžiui, per daugybę valandų, praleistų prancūziškose
žaidimų aikštelėse, nemačiau nė vieno vaiko, išskyrus savąjį, kuris įsižliumbtų iš piktumo? Kodėl mano draugių
prancūzių vaikai niekada nieko neįsigeidžia tuo metu, kai mamos šneka telefonu? Kodėl jų svetainės
neužgriozdintos palapinėmis ir barbių virtuvėlėmis kaip mūsiškė?
Ir dar: kodėl tiek daug pažįstamų amerikiečių vaikų minta vien makaronais, ryžiais ar itin menko asortimento
vaikišku maisteliu, o dukters draugai prancūzai valgo žuvį, daržoves, na, faktiškai viską? Kaipgi čia yra, kad
prancūzų vaikai nieko nekramsnoja tarp valgymų ir užkandžiauja tik kartą per dieną, nustatytą pavakarių
valandą?
Niekada nesu pagalvojusi, kad kada nors galėčiau susižavėti prancūzišku auklėjimu. Niekam jis nė motais. Kas
kita – prancūzų mada ir sūriai. Tėvai nevažiuoja į Paryžių pasisemti išminties, kaip įgyti autoritetą ir nesijausti
kaltiems. Net priešingai. Pažįstamos amerikietės mamos Paryžiuje baisisi prancūzėmis, kad tos beveik nemaitina
krūtimi ir nesistengia atpratinti nuo žinduko net keturmečių.
Tai kodėl niekas nekalba apie tai, kad daugybė prancūzų kūdikių jau nuo poros ar trijų mėnesių leidžia tėvams
ramiai miegoti visą naktį? Kodėl niekas neužsimena apie tai, kad prancūzų vaikai nereikalauja nuolatinio
suaugusiųjų dėmesio ir, išgirdę žodį „ne“, nekrinta aukštielninki ir nemaskatuoja kojomis?
Niekas apie tai netrimituoja ir dėl to neaikčioja. O man darosi vis aiškiau: visi prancūzai be triukšmo pasiekia
ypatingų rezultatų, kuriančių visai kitokią šeimos gyvenimo atmosferą. Kai pas mus svečiuojasi amerikiečių
šeimos, tėveliai paprastai būna užsiėmę: gesina vaikų kivirčus, vedžioja pradedančius vaikščioti mažylius aplink
virtuvės stalą ar sėdasi greta jų ant grindų ir stato iš lego kubelių miestą. Niekaip neapsieinama be kelių
įsiverkimo ir raminimo scenų. Į svečius užsukus bičiuliams prancūzams, mes, suaugusieji, geriame kavą, o vaikai
patenkinti žaidžia.
 Prancūzams labai rūpi jų mažyliai.1 Jie žino apie pedofilus, alergijas, užspringimo pavojų ir imasi atsargumo
priemonių. Tačiau jie nepuola į paniką dėl vaiko savijautos. Ramesnis požiūris padeda jiems lengviau nubrėžti
tinkamas elgesio ribas ir suteikti vaikams daugiau savarankiškumo.
Vargu ar aš pirmoji atkreipiu dėmesį į vidurinei amerikiečių klasei iškilusią vaikų auklėjimo problemą.
Daugybėje knygų ir straipsnių ji išsamiai aptarinėjama, kritikuojama ir įvairiai vadinama: perdėta globa,
nereikalingas tūpčiojimas. Man labiausiai patinka terminas „vaikmeldystė“. Pasak vieno rašytojo, vaikų ugdymas
taip sureikšminamas, kad ima kenkti patiems vaikams.2 Kita autorė Džudit Vorner tai vadina totalinės
motinystės kultūra. (Tiesą sakant, problemą ji apčiuopė tik grįžusi iš Prancūzijos.) Nepermaldaujamai liūdna
amerikiečių vaikų augintojų dalia, regis, nepatinka niekam, o ypač patiems tėvams.
Tai kodėl mes taip elgiamės? Kodėl amerikietiška tėvystė įaugo mūsų kartai į kraują, net ir gyvenantiems
svečioje šalyje, tokiems kaip aš? Tai prasidėjo XX a. devintajame dešimtmetyje, kai buvo plačiai skelbiami ir
aptarinėjami tyrimai apie neturtingų šeimų vaikų prastą mokymąsi dėl tėvų dėmesio stokos kūdikystėje.
Vidurinės klasės tėvai pagalvojo, kad ir jų vaikams neprošal būtų susilaukti daugiau dėmesio.3
Maždaug tuo pačiu metu gerokai padidėja atotrūkis tarp turtingųjų ir skurdžių. Vidurinės klasės amerikiečiai
netikėtai užsimoja tapti naujojo elito tėvais. Tereikia vaikus nuo mažumės auginti taisyklingai, stengtis, kad jie
pralenktų savo bendraamžius.
Tėvai pradėjo varžytis tarpusavyje. Be to, stiprėjo įsitikinimas, kad vaikai yra psichologiškai pažeidžiami.
Jaunieji šiandienos tėvai, paveikti psichoanalizės, įsikalė sau į galvas, kad vaikus gali sužeisti net menkiausias
tėvų pasirinkimas. Ir mūsų kartai dar teko išgyventi devintojo dešimtmečio skyrybų bumą, todėl esame pasiryžę
aukotis labiau negu mūsų tėvai.
Nors dešimtojo dešimtmečio pradžioje buvęs didelis nusikalstamumas Jungtinėse Valstijose sumažėjo4, žinių
laidų pranešimai kuria įspūdį, kad vaikams, kaip niekada anksčiau, gresia baisus fizinis pavojus. Mums atrodo,
kad privalome nė akimirką neprarasti budrumo, nes mūsų vaikai auga labai pavojingame pasaulyje.
Dėl to radosi kupinas stresų ir nepaprastai sekinantis vaikų auginimo stilius. Ir štai Prancūzijoje staiga
suprantu, kad galimas ir kitoks variantas. Mane, nusiplūkusią motiną, pagavo žurnalistinis smalsumas.
Baigiantis katastrofiškoms pajūrio atostogoms nusprendžiau išsiaiškinti, ką prancūzų tėveliai daro kitaip.
Patyrinėsiu prancūzų auklybą. Kodėl jų vaikai nemėto maisto? Kodėl tėvai nekelia balso? Kokia neregima jėga juos
verčia elgtis padoriai? Ar aš galiu pasikeisti ir šitaip auginti savo atžalą?
Suprantu, kad einu teisinga kryptimi, kai perskaitau Prinstono universiteto ekonomisto tyrimo medžiagą.5
Pasirodo, motinoms iš Kolambuso (Ohajo valstija) auginti vaikus yra dukart nemalonesnis užsiėmimas negu
motinoms iš Reno Prancūzijoje. Tai, ką pastebėjau Paryžiuje ir per apsilankymus gimtinėje, neleidžia abejoti, kad
prancūzai tėvai kažką daro kitaip, nes mažiau pavargsta ir patiria daugiau malonumo.
Esu tikra, kad prancūziško auklėjimo paslaptys – kažkur panosėj. Tik niekam iš šono jos anksčiau neparūpo. Į
sauskelnių krepšį įsimetu užrašų knygelę. Progų stebėti prancūzų tėvų veiksmus ir aiškintis jų nerašytas taisykles
turiu apsčiai: kaskart lankydamasi pas gydytoją, per vakarienę pas draugus, prie smėlio dėžės ar lėlių teatre.
Iš pradžių nelabai susigaudau. Vieni prancūzų tėvai nepaprastai griežti, kiti stulbinamai nuolaidūs. Nieko
nepešu ir pamėginusi juos paklausinėti. Didžiuma atkakliai tvirtina, kad nieko ypatingo nedaro. Priešingai, jie
įsitikinę, kad Prancūziją apniko „vaiko karaliaus“ sindromas, ir gimdytojai prarado autoritetą. (Į tai atsakau:
„Malonėkite nuvažiuoti į Niujorką ir pamatysite tikrą „vaiką karalių“.)
Paryžiuje atidžiai dairausi kelerius metus, susilaukiu dar dviejų vaikų, ir palengva paslaptys ima aiškėti.
Sužinau, kad Prancūzija turi savą daktarę Spok. Jos vardas žinomas kiekvienuose namuose, bet nė viena knyga
neišleista angliškai. Skaitau tos moters knygas ir daug kitų knygų. Užduodu klausimus daugybei tėvelių ir
ekspertų. Begėdiškai klausausi svetimų pokalbių, kai atvežu vaikus į darželį, apsipirkinėju prekybos centre.
Galiausiai, regis, imu suprasti, ką prancūzai tėveliai daro kitaip.
Žinoma, aš labai apibendrinu, kai sakau „prancūzai tėveliai“. Visi žmonės skirtingi. Didžiuma mano
sutinkamų prancūzų gyvena Paryžiuje ir priemiesčiuose. Dažnas yra baigęs universitetą, turi profesiją ir gauna
didesnį negu vidutinį atlyginimą. Jie – ne turtuoliai, ne žiniasklaidos žvaigždės, o išsilavinę vidurinės ir
aukštesnės klasės atstovai. Lyginu juos su to paties sluoksnio amerikiečiais.
Vis dėlto važinėdama po Prancūziją matau, kad vidurinės klasės paryžiečių vaikų auklėjimo metodai būdingi ir
darbininkų klasei priklausančioms mamoms iš provincijos. Tikrai negaliu atsistebėti tuo, kad prancūzai, nors ir
nemoka tiksliai pasakyti, kaip auklėja vaikus, visi tai daro daugmaž vienodai. Pasiturintys teisininkai, vaikų
darželių auklėtojos, mokyklų mokytojai ir senyvos ponios, paprotinančios mane parke, – visi laikosi tų pačių
pagrindinių principų. Apie juos perskaityti galima kone kiekvienoje vaikų priežiūros knygoje ir kiekviename
mamyčių žurnale. Netrukus paaiškėja, kad Prancūzijoje, gimus vaikui, nebūtina rinktis specialios auklėjimo
filosofijos. Tiesiog visi laikosi savaime suprantamų taisyklių. Jau vien tai sužinojus praskaidrėja nuotaika.
 Kodėl Prancūzija? Nesu pakvaišusi dėl Prancūzijos. Nė nežinau, ar man patinka čia gyventi. Ir, žinoma, nė kiek
netrokštu, kad mano vaikai virstų pasipūtusiais paryžiečiais. Kad ir kokie būtų trūkumai, Prancūzija puikiai
išryškina dabartines amerikiečių vaikų auginimo problemas. Viena vertus, man itin artimos vidurinės klasės
prancūzų tėvų vertybės. Paryžiečiai labai stengiasi kuo daugiau bendrauti su savo vaikais, pabūti gamtoje,
skaityti jiems knygeles. Jie vežioja vaikus į teniso treniruotes, piešimo būrelius, interaktyvius mokslo muziejus.
Kita vertus, prancūzai sugeba dalyvauti vaikų gyvenime nepamesdami galvos. Anot jų, net ir geri tėveliai
neprivalo nuolat tarnauti vaikams, ir dėl to nėra ko jaustis kaltiems.
– Mano supratimu, vakaras yra suaugusiųjų metas, – sako paryžietė. – Dukra, jei nori, gali būti šalia, bet tai
suaugusiųjų laikas.
Prancūzai nori dėmesio savo vaikams, bet ne nuolatinio. Amerikoje dar sunkiai stovintys mažyliai jau mokomi
privačių mokytojų, atvykstančių į namus, ir vežiojami po mokyklėles, o Prancūzijoje tokie pypliai tapinėja sau dyki.
Ir gimdyti prancūzės tikrai nevengia. Kaimyninėse šalyse gyventojų mažėja, o prancūzai gimstamumu
nesiskundžia. Europos Sąjungoje gimstančių vaikų skaičiumi Prancūziją lenkia tik Airija.6
Prancūzijoje veikia socialinio palaikymo sistema, akivaizdžiai palengvinanti ir pamaloninanti šeimos
gyvenimą. Tėvams nereikia mokėti už darželius, sukti galvos dėl sveikatos draudimo ar taupyti universitetui.
Dažnam vien už vaikų turėjimą tiesiai į banko sąskaitą pervedama pašalpa.
Tačiau socialinė sistema nepaaiškina skirtumų, badančių man akis. Atrodo, kad prancūzai vaikus augina pagal
visai kitokią sistemą. Kai paklausiu, kaip juos drausmina, jie ne išsyk supranta, ko klausiu.
– A, turite omeny, kaip mes juos ugdome? – perklausia jie.
Netrukus susigaudau, kad „drausminimas“ yra siauras, retai vartojamas terminas, siejamas su bausme. O
ugdymą (nieko bendro neturintį su mokykla) jie supranta kaip nuolatinį savo užsiėmimą.
Jau ne vienus metus nuogąstaujama, kad dabartinė amerikiečių vaikų auginimo sistema žlunga. Daugybėje
knygų amerikiečiams siūlomos naudingos teorijos, kaip kitoniškai auginti vaikus.
Aš teorijos neturiu, bet man prieš akis – visa šalis, kurios mažieji piliečiai gerai miega, viską valgo, o
suaugusieji nepameta galvos. Matydama tokią padėtį bandau išsiaiškinti, kaip prancūzai tą pasiekia. Pasirodo,
tėvystę padaryti kitokią gali ne kokia nors vaikų auklėjimo filosofija, o kitoks požiūris į vaiką.
 PIRMAS SKYRIUS

Laukiate vaiko?

Dešimtą ryto mane išsikviečia vyriausiasis redaktorius ir pataria pasidaryti dantų higienos procedūrą. Pasirodo,
stomatologo paslaugų draudimas baigsis paskutinę mano darbo redakcijoje dieną. O atleista būsiu po penkių
savaičių.
Tą dieną mūsų atleidžiama daugiau kaip du šimtai. Naujienos trumpam kilsteli laikraštį leidžiančios bendrovės
akcijų kainas. Svarstau: gal parduoti ir man nedidelę dalį? Pralobti nepralobčiau, bet kaip ironiška būtų
pasipelnyti iš savo atleidimo.
Užuot to ėmusis, klaidžioju pastėrusi po Manhataną. Lyja, kaip ir pridera tokią dieną. Stabteliu po atbraila ir
paskambinu vyrui, su kuriuo turėjau eiti vakarienės.
– Mane ką tik atleido, – sakau.
– Labai nusiminei? – paklausia jis. – Gal tau nebesinori vakarieniauti?
Tiesą sakant, man tik palengvėjo. Pagaliau atsikračiau darbo, kurio beveik šešerius metus neužteko kvapo
mesti. Niujorke dirbau užsienio naujienų skyriaus reportere, rašiau apie rinkimus ir finansines krizes Lotynų
Amerikoje. Dažnai apie komandiruotę sužinodavau likus porai valandų iki išvykimo, tada savaičių savaites
gyvendavau viešbučiuose. Vienu metu viršininkai dėjo į mane daug vilčių. Kalbėjo apie redaktorės pareigas. Net
apmokėjo portugalų kalbos kursus.
Paskui netikėtai prarado susidomėjimą manimi. Keista, bet aš tik lengviau atsikvėpiau. Man tikrai patikdavo
filmai apie užsienio korespondentus, bet tikrovė skyrėsi nuo filmų. Dažniausiai tūnodavau visiškai viena,
įkinkyta į nesibaigiantį reportažų rašymą, nuolat atakuojama redaktorių skambučių, reikalaujančių daugiau.
Naujienos man kartais primindavo mechaninį rodeo jautį. Tuo pačiu ritmu dirbantys vyrai įsigudrindavo vesti
kostarikietes ar kolumbietes, ir žmonos lydėdavo juos kelionėse. Vakare vos gyvi parsivilkę namo jie bent jau
rasdavo vakarienę ant stalo. Mano sutikti vyrai nebuvo tokie tinkami vežiotis. Šiaip ar taip, retai kada
užsibūdavau viename mieste tiek, kad galėčiau nueiti į trečią pasimatymą.
Nors palikdama laikraščio redakciją jaučiu palengvėjimą, raupsuotosios vaidmuo mane užklumpa
nepasirengusią. Praėjus kokiai savaitei, kai man buvo pranešta, kad mane atleis, tebevaikštau į darbą, bet kolegos
šalinasi manęs it kokio užkrato. Tiek metų drauge dirbantys žmonės neprataria man nė žodžio, mano stalą
aplenkia dar iš tolo. Bendradarbė pasikviečia mane atsisveikinimo pietų, bet atgal į biurą nori grįžti atskirai, kad
mūsų nepamatytų drauge. Jau senokai esu susirinkusi daiktus nuo stalo, ir štai redaktorius, kurio, šienaujant
galvas, nebuvo mieste, primygtinai išsikviečia žeminančiam pokalbiui. Jis pasiūlo man rašyti straipsnį už
mažesnį atlygį ir pats tuoj išlekia pietauti.
Staiga man pasidaro visiškai aišku: apie politiką ir pinigus daugiau rašyti nebenoriu. Noriu vaikino. Stoviu
trijų pėdų pločio virtuvėlėje, svarstau, ką daryti su savo gyvenimu, ir paskambina Saimonas. Mudu susipažinome
prieš pusmetį Buenos Airių bare, kai bendras pažįstamas atsivedė jį į užsienio korespondentų vakarėlį. Saimonas,
britų žurnalistas, buvo keletui dienų atskridęs į Argentiną rašyti straipsnio apie futbolą. Aš ten rašiau apie šalies
ekonominę krizę. Pasirodo, iš Niujorko skridome tuo pačiu lėktuvu. Jis įsiminė mane kaip merginą, užlaikiusią
skrydį, nes jau lipdama į lėktuvą prisiminiau išvykimo salėje palikusi krepšį su neapmuitintų prekių parduotuvės
pirkiniais ir išsireikalavau, kad leistų grįžti ir pasiimti. (Tuo metu dažniausiai apsipirkdavau oro uostuose.)
Saimonas buvo kaip tik mano skonio: juodbruvas, kresnas ir sumanus. (Nors jis vidutinio ūgio, bet pats galvoja,
kad yra žemas, mat užaugo Olandijoje tarp milžinų blondinų.) Per kelias to vakarėlio valandas supratau, kad
„meilė iš pirmo žvilgsnio“ – tai šalia to žmogaus akimirksniu pasijusti labai ramiai. Anuomet tepasakiau: „Mums
tikrai nereikia kartu miegoti.“
Buvau įsimylėjusi, bet prisibijojau. Saimonas ką tik iš Londono persikraustė į Paryžiuje įsigytą pigų butelį. Aš
vis zujau tarp Pietų Amerikos ir Niujorko. Palaikyti santykius su žmogumi kitoje pasaulio pusėje atrodė tuščias
reikalas. Po susitikimo Argentinoje kartkartėmis apsikeisdavome elektroniniais laiškais. Neleidau sau pernelyg
įsijausti. Vyliausi, kad ir mano laiko juostoje esama juodbruvų sumanuolių.
Prabėgo septyni mėnesiai. Ir štai visai netikėtai paskambina Saimonas. Pasiguodžiu, kad mane ką tik išmetė iš
darbo, o jis nei susijausmina, nei atšlyja it nuo sugadintos prekės. Priešingai, atrodo patenkintas, kad staiga turiu
laisvo laiko. Anot jo, mes nebaigėm kalbėti, ir jis norėtų apsilankyti Niujorke.
– Netikusi mintis, – atsakau.
Kokia prasmė? Jis negali atsikraustyti į Ameriką, nes rašo apie europietišką futbolą. Aš nekalbu prancūziškai, ir
niekada negalvojau gyventi Paryžiuje. Nors ir esu visiškai laisva. Bijau, kad manęs, dar nespėjusios grįžti į vėžes,
neįsuktų svetima orbita.
Į mano buto duris Niujorke Saimonas pasibeldžia vilkėdamas patrintu odiniu švarku, tuo pačiu kaip
Argentinoje, ir nešinas sumuštiniu su rūkyta lašiša iš gretimos krautuvėlės. Praėjus mėnesiui susipažįstu su jo
tėvais Londone. Po pusmečio išparduodu didžiumą daiktų, o likusius išsiunčiu į Prancūziją. Draugai vienas per
kitą kartoja, kad elgiuosi neapgalvotai. Neklausau jų. Apmokėjusi visas sąskaitas išeinu iš niujorkietiško vieno
kambario buto, nešina trimis milžiniškais lagaminais ir dėžute su Pietų Amerikos monetomis. Ją atiduodu
pakistaniečiui taksistui, vežančiam mane į oro uostą.
Žybt, ir aš jau paryžietė. Atsikraustau į viengungišką Saimono butą – du kambarius buvusiame dailidžių
kvartale rytiniame Paryžiuje. Belaukdama išeitinės kompensacijos numoju ranka į finansinę žurnalistiką ir
pradedu rinkti medžiagą knygai. Per dieną mes su Saimonu dirbame namie, atskiruose kambariuose.
Romantiniai kerai išgaruoja kone išsyk, daugiausia dėl skirtingo požiūrio į interjero dizainą. Knygoje apie
fengšui esu skaičiusi, kad krūvos daiktų ant grindų – depresijos ženklas. Saimono atveju – tai tik pasibjaurėjimo
lentynomis ženklas. Jis protingai investuoja į milžinišką grubiai apdorotą medinį stalą, užgriozdinusį svetainę, ir
į senovišką dujinio šildymo sistemą, nebūtinai pakaitinančią vandenį. Mane ypač erzina jo įprotis barstyti
smulkias monetas iš kišenių ant grindų, kur jos nežinia kodėl susimeta į visus abiejų kambarių kampus.
– Atsikratyk tų monetų, – maldauju.
Nedaug paguodos randu ir už mūsų buto sienų. Nors gyvenu pasaulio kulinarijos sostinėje, niekaip
neperprantu, ką čia valgyti. Atvykstu į Paryžių būdama kraštutinių pažiūrų mitybos klausimais, kaip daugelis
amerikiečių moterų. (Esu vegetarė, prijaučianti Atkinso dietai.) Kur pasisukčiau, visur akis bado kepiniai ir
mėsiški restoranų valgiaraščiai. Kurį laiką maitinuosi vien omletais ir ožkų sūrio salotomis. Kai paprašau
padavėjų padažą patiekti atskirai, jie pažiūri į mane kaip į kuoktelėjusią. Nesuprantu, kodėl prancūzų prekybos
centrai prekiauja visais amerikietiškais dribsniais, išskyrus mano mėgstamiausius „Grape-Nuts“, ir kodėl
kavinėse neįmanoma užsisakyti lieso pieno.
Žinau, skamba nemaloniai, bet aš neleipstu nuo Paryžiaus. Gal man nei šis, nei tas alpti nuo miesto vien dėl to,
kad jis toks gražus. Mano širdis labiau prisirišdavo prie šiek tiek, na, „tamsesnio veido“ miestų: San Paulo,
Meksiko, Niujorko. Prie tokių, kurie nedrybso atsilošę laukdami susižavėjimo šūksnių.
Mūsų rajonas nėra gražus. Kasdienis gyvenimas kupinas mažų nusivylimų. Niekas neužsimena, kad pavasaris
Paryžiuje toks garsus dėl to, kad prieš tai septynis mėnesius būna apsiniaukę ir šalta. (Atvykstu kaip tik vos
prasidėjus tam septynių mėnesių laikotarpiui.) Nors tariuosi atsimenanti prancūziškai nuo aštuntos klasės,
paryžiečiams kažkodėl atrodo, kad kalbu ispaniškai.
Paryžiuje gausu ir patrauklių dalykų. Tarkim, metro durys atidaromos likus kelioms sekundėms iki sustos
traukinys, todėl galima spėti, kad miestelėnai laikomi suaugusiais žmonėmis. Dar man patinka, kad per pusmetį,
kai atsikrausčiau, mus aplanko vos ne visi mano pažįstami iš Amerikos, net tie, kuriuos priskirčiau prie feisbuko
draugų. Galiausiai mudu su Saimonu įvedame griežtą priėmimų tvarką ir svečių vertinimo sistemą: viešėjusieji
savaitę privalo palikti dovaną.
Man nė motais garsusis paryžiečių šiurkštumas. Vis šioks toks bendravimas. Mane erzina abejingumas.
Atrodo, niekam, išskyrus Saimoną, nerūpi, kad esu čia. Jo irgi dažnai nebūna namie – išeina puoselėti savos
paryžietiškos svajonės. Ji tokia paprasta, kad, regis, negali sudužti. Kiek žinau, Saimonas nėra įkėlęs kojos nė į
vieną muziejų. Tačiau skaitydamas laikraštį kavinėje išgyvena kone transcendentinę patirtį. Vieną vakarą
kaimyniniame restoranėlyje jam ekstazę sukelia padavėjo atnešta lėkštė sūrio.
– Štai dėl ko aš gyvenu Paryžiuje! – sušunka jis.
Suprantu, kad mano mylimasis negali be sūrio, todėl privalau gyventi Paryžiuje ir dėl šios dvokiančios lėkštės
sūrio.
Tiesą sakant, pradedu galvoti, kad mano bėda – ne Paryžius, o aš pati. Niujorke priimta moterims elgtis šiek
tiek neurotiškai. Jos skatinamos savo aplinkoje kelti nekvailų, žavių konfliktėlių triukšmelį, panašiai kaip Meg
Rajan filme „Kai Haris sutiko Salę“ ar Dajana Kyton juostoje „Anė Hol“. Mano draugės Niujorke daugiau pinigų
išleidžia psichologams negu buto nuomai, nors rimtesnių bėdų už nesusipratimus su vaikinais neturi.
Paryžiuje tokia persona atrodo šiaip sau. Prancūzams patinka Vudžio Aleno filmai, bet gyvenime tobula
paryžietė yra rami, taktiška, nelabai prieinama ir nepaprastai ryžtinga. Valgius restorane ji užsisakinėja pati.
Nepaisto niekų apie savo vaikystę ir dietą. Niujorkietė vis neatranda savęs, kapstydamasi po ankstesnes
nesėkmes ir paikystes, o paryžietė dėl nieko neapgailestauja, bent jau viešai. Prancūzijoje „neurotikė“ – psichinė
diagnozė, o ne saviironiška pagyra.
Net Saimoną, britą, glumina mano nepasitikėjimas savimi ir dažnas poreikis aptarinėti mūsų santykius.
– Apie ką tu galvoji? – vis paklausiu jo dažniausiai tada, kai jis skaito laikraštį.
– Apie olandų futbolą, – visada atsako jis.
 Nesu tikra, ar jis kalba rimtai. Matau, kad Saimonas niekada iki galo nesurimtėja. Viską, kad ir ką sakytų, net
„aš tave myliu“, jis taria su ironijos gaidele. Vis dėlto beveik niekada nesijuokia, net kai mėginu pajuokauti. (Kai
kurie artimi draugai nė neįtaria, kad jo skruostai su duobutėmis.) Anot Saimono, britai šypsotis nelinkę. Bet aš
tikrai esu mačiusi besijuokiančių anglų. Šiaip ar taip, man darosi liūdna, nes kai pagaliau pasitaiko proga su kuo
nors pasikalbėti angliškai, neatrodo, kad tas kas nors mane girdi.
Saimono nejukumas gilina tarp mūsų kultūrinę prarają. Man, amerikietei, reikia viską pasakyti labai aiškiai. Po
savaitgalio pas Saimono tėvus traukinyje į Paryžių paklausiu, ar aš jiems patikau.
– Žinoma, kad patikai, negi nesupratai?
– Jie tau taip sakė? – man vis dar neaišku.
Ieškodama, su kuo dar galėčiau pabendrauti, lakstau po visą miestą, skiriu aklus pasimatymus pažįstamų
pažįstamiems. Didžiuma jų tokie pat išeiviai iš Amerikos. Nė vienas, regis, nedega baisiu noru susipažinti su dar
sunkiai mieste besigaudančia atvykėle. Dažnas jų patį gyvenimą šiame mieste prilygina darbui ir paklaustas, kuo
užsiima, atsako: „Gyvenu Paryžiuje.“ Daug kas vėluoja į susitikimus – suprask, jau nesiskiria nuo vietinių. (Vėliau
išsiaiškinu, kad prancūzai į asmeninius susitikimus paprastai nevėluoja. Jie turi madą vėluoti į grupinius
renginius, taip pat ir vaikų gimtadienius.)
Dar nesėkmingesni mano pirmieji mėginimai susidraugauti su prancūzais. Per vieną vakarėlį pavyksta
susipažinti su maždaug mano metų meno istorike, puikiai kalbančia angliškai. Tačiau kai vėl susitinkame – šįkart
jos namuose prie arbatos puodelio, paaiškėja, kad moterišką bendravimą suprantame labai skirtingai. Esu
pasirengusi amerikietiškiems išsipasakojimams ir paguodoms, pritariamiems palingavimams „ir man taip buvo“.
O ji elegantiškai kąsnoja pyragaitį ir postringauja apie meno teorijas. Namo išeinu alkana, net nesužinojusi, ar ji
turi vaikiną.
Paguodžia mane tik Edmundas Vaitas, amerikiečių rašytojas, devintajame dešimtmetyje gyvenęs Paryžiuje.
Tai pirmas žmogus, kuris pripažįsta, kad gyvenant Paryžiuje visai normalu jaustis prislėgtam ir likimo kaži kur
nešamam. Savo knygoje jis rašo: „Įsivaizduokite, kad mirėte ir dėkingi patenkate į rojų. Ir štai vieną dieną (ar
šimtmetį) staiga jums dingteli, kad visą laiką liūdėjote, nors buvote tikri, jog laimė – čia pat, už kampo. Tarsi ilgus
metus, net dešimtmečius gyvenate Paryžiuje. Šis švelnus pragaras – toks patogus, kad primena rojų.“

Nors vis dar yra abejonių dėl Paryžiaus, iki šiol neabejoju dėl Saimono. Net susitaikiau su tuo, kad „juodbruvas“
neatsiejamas nuo „netvarkingo“. Be to, įgudau suprasti vos pastebimas jo veido išraiškas. Virptelėjęs lūpų
kamputis reiškia, kad juokelį jis įvertino. Retas išsišiepimas – aukščiausia pagyra. Kartais jam net išsprūsta žodis
„juokinga“, aišku, tariamas monotoniškai.
Dar džiaugiuosi, kad toks šykštus jausmų Saimonas turi daug ištikimų senų bičiulių. Gal dėl to, kad ironijos
šarvai slepia žavų bejėgį. Jis nevairuoja automobilio, nemoka pripūsti baliono nei susilankstyti drabužių
neprilaikydamas jų dantimis. Neatidarytus konservus sukrauna į šaldytuvą. Viską kepa ant kaitriausios ugnies,
nes mano, kad taip praktiškiausia. (Vėliau jo bendramoksliai papasakoja, kad jis išgarsėjo keptomis kulšelėmis –
odelė apanglėjusi, vidus suledėjęs.) Rodau jam, kaip pasidaryti salotų padažą iš aliejaus ir acto. Jis užsirašo receptą
ir išsitraukia jį kaskart, kai ruošia vakarienę, net ir po daugelio metų.
Kitas Saimono privalumas – Prancūzijoje jo niekas neerzina. Svetimtaučio kailyje jis jaučiasi kaip žuvis
vandenyje. Jo tėvai antropologai vežiojosi jį po visą pasaulį ir nuo mažų dienų mokė žavėtis vietiniais papročiais.
Iki dešimto gimtadienio jis spėjo pagyventi šešiose šalyse (metus prabuvo ir Jungtinėse Valstijose). Kalbas jis
išmoksta taip lengvai, kaip aš perku batelius.
Apsisprendžiu, kad dėl Saimono suteiksiu Prancūzijai progą. Mudu susituokiame už Paryžiaus, XIII a. pilyje,
kurią juosia griovys. (Į simbolius nekreipiu dėmesio.) Kad tik būtų santuokinė harmonija, išsinuomojame didesnį
butą. Užsisakau knygų lentynų iš „Ikea“ prekybos centro ir kiekviename kambaryje padedu po dubenėlį
monetoms. Stengiuosi prastumti į priekį vidinę pragmatikę, kad nelįstų lauk vidinė neurotikė. Restoranuose imu
užsisakinėti tiesiai iš valgiaraščio, kartais net nuryju kąsnelį žąsų kepenėlių pašteto. Mano šneka jau skamba nebe
kaip sklandi ispanų, o kaip labai prasta prancūzų kalba. Netrukus beveik apsiprantu: dirbu namie, pasirašiau
sutartį išleisti knygą, net įsigijau kelis naujus draugus.
Su Saimonu pasikalbame apie vaikus. Vieno norime abu. Tiesą sakant, aš noriu trijų. Man patinka mintis, kad
jie gims Paryžiuje, be vargo išmoks dvi kalbas ir bus kosmopolitai. Net ir moksliukas, užsiminęs, kad augo
Paryžiuje, kaipmat pasidaro kietesnis.
Nerimauju, ar galėsiu pastoti. Visą gyvenimą stengiausi nepastoti ir man puikiai sekėsi, todėl neturiu
supratimo, ar pavyks atvirkščiai. Nespėju nė įsijausti, kaip ir į romaną su Saimonu. Vieną dieną internete ieškau
atsakymo į klausimą „kaip pastoti?“, kitą dieną jau matau dvi rausvas prancūziško testo nėštumui nustatyti
juosteles.
Puolu į ekstazę. Užlieja džiugesys, bet iš paskos atslenka ir nerimas. Netrukus subyra mano pasiryžimas būti
panašesnei į Katriną Deniov negu į Kerę Bredšou iš „Sekso ir miesto“. Atrodo, dabar netinkamas metas
prancūzėti. Mane užvaldo mintis idealiai išnešioti kūdikį. Pranešu Saimonui džiugią žinią ir nieko nelaukdama
įninku naršyti po amerikietiškus nėščiųjų tinklalapius, skubiai įsigyju kelis nėštumo vadovus angliškame knygyne
šalia Luvro. Noriu suprantama anglų kalba išsiaiškinti, dėl ko konkrečiai turėčiau nerimauti.
Praėjus keletui dienų jau geriu vitaminus nėščiosioms ir esu priklausoma nuo internetinės svetainės Babycenter
skyrelio „Ar saugu?“ Ar saugu nėščiajai valgyti neekologiškus produktus? Ar saugu visą dieną sėdėti prie
kompiuterio? Ar saugu avėti aukštakulnius, šlamšti saldainius per Heloviną, atostogauti kalnuose?
Nuo skyrelio „Ar saugu?“ neįmanoma atsiplėšti, nes jis sukelia naujų baimių („Ar saugu daryti fotokopijas? Ar
saugu ryti spermą?“) ir nenuramina paprastais „taip“ arba „ne“ atsakymais. Užuot nuraminę, ekspertai
atsakinėja neaiškiai ir nesutaria tarpusavyje. „Ar saugu darytis manikiūrą, jei esu nėščia?“ Na, taip, bet lako ir
valiklių garai salonuose neprideda jums sveikatos. „Ar saugu žaisti boulingą?“ Ir taip, ir ne.
Pažįstami amerikiečiai mano, kad nėštumui, o vėliau ir motinystei, būtina kruopščiai pasiruošti. Pirmiausia
reikia išsirinkti vieną iš galybės vaiko auginimo teorijų. Kiekvienas, su kuo pasitariu, remiasi vis kita knyga.
Susiperku jas beveik visas. Tik nepasijuntu geriau pasirengusi. Prisiskaitau prieštaringų patarimų, ir jau atrodo,
kad kūdikiai – tai kaži kokios paslaptingos, nesuprantamos būtybės. Kas jie tokie ir ko jiems reikia, regis, priklauso
nuo skaitomos knygos.
Užtat sužinau viską, kas gali būti blogai. Paryžiuje mane aplankiusi būsima mama iš Niujorko per pietus
pareiškia, kad penki iš tūkstančio kūdikių gimsta negyvi. Esą ji žino, kad kalbėti apie tai baisu ir beprasmiška, bet
negi nutylėsi. Kita draugė, savo nelaimei įgijusi medicinos daktaro laipsnį, pirmus tris nėštumo mėnesius
aiškinasi kiekvienos įmanomos ligos grėsmės tikimybę būsimam kūdikiui.
Kai nuvažiuojame pas Saimono tėvus į Londoną (nusprendžiau patikėti, kad uošviai mane dievina), pamatau,
kad šis nerimas nesvetimas ir britėms. Sėdžiu kavinėje, ir staiga gerai apsirengusi moteris pradeda man aiškinti
apie naują tyrimą, rodantį, kad didelis kofeino kiekis didina persileidimo grėsmę. Dar priduria esanti gydytojo
žmona, kad nesugalvočiau abejoti jos žodžiais. Man mažiausiai rūpi jos vyro profesija. Tik erzina jos įsitikinimas,
kad nesu skaičiusi apie tą tyrimą. Aišku, skaičiau, todėl stengiuosi tenkintis vienu puodeliu per savaitę.
Nėštumas vis labiau primena etatinį darbą: tiek daug ką tenka išsiaiškinti, o paskui dar ir panuogąstauti. Vis
mažiau ir mažiau laiko lieka knygai, kurios rankraštį reikėtų atiduoti iki gimdymo. Užuot ją rašiusi, susirašinėju
pokalbių svetainėse su kitomis besilaukiančiomis amerikietėmis. Šios moterys, kaip ir aš, įpratusios kontroliuoti
menkiausias smulkmenas iki menkiausio sojų pieno šlakelio kavos puodelyje. Ir man, ir joms labai nejauku, kad
primityvaus, žinduoliško proceso kūne neįmanoma valdyti. Nuogąstaudamos įsivaizduojame, kad kažką suimame
į savo rankas, tarsi įsitveriame sėdynės porankių lėktuve per audrą.
Šį nerimą uoliai palaiko amerikietiški leidiniai apie nėštumą, lengvai prieinami Paryžiuje. Daugiausia dėmesio
skiriama valgiui – dalykui, kurį nėščioji neabejotinai gali kontroliuoti. „Pakėlusi šakutę prie burnos pagalvokite:
„Ar šis kąsnelis bus naudingas mano vaikeliui?“ Jei manote, kad naudingas, suvalgykite…“ – aiškina puikiai
nerimą žadinančio amerikietiško bestselerio nėščiosioms „Ko tikėtis, kai laukiesi “ („What to Expect When You’re
Expecting“) autoriai.
Žinau, ne visi draudimai iš knygų vienodai svarbūs. Aišku, kad tikrai kenkia cigaretės ir alkoholis, bet
vėžiagyviai, mėsos užkandžiai, žali kiaušiniai ir nepasterizuotas sūris pavojingi tik užkrėsti kokiomis retomis
listerijomis ar salmonelėmis. Dėl saugumo laikausi kiekvieno draudimo. Nevalgyti austrių ir žąsų kepenėlių visai
nesunku. Tačiau esu Prancūzijoje, todėl panikuoju dėl sūrio.
– Ar parmezanas, kuriuo apibarstyti mano makaronai, iš pasterizuoto pieno? – stulbinu padavėjus.
Pagrindinį mano baimių smūgį tenka atlaikyti Saimonui. Ar nušveitei pjaustymo lentelę supjaustęs žalią
vištieną? Ar tikrai myli negimusį mūsų kūdikį?
„Ko tikėtis…“ siūlo vadinamąją nėštumo dietą, pasak autorių, gerinančią vaisiaus smegenų vystymąsi,
mažinančią apsigimimų riziką ir padedančią vaikui užaugti sveikesniu žmogumi. Atrodo, kad kiekvienas kąsnelis
gali prisidėti prie būsimo moksleivio balų. Apie alkį – jokių kalbų: jei vakare man dar trūksta baltymų porcijos,
pagal nėščiųjų dietą prieš miegą derėtų sukirsti salotų su kiaušiniais.
Užkimbu už žodžio „dieta“. Tiek metų laikiausi lieknėjimo dietos, kad dabar visai malonu jos laikytis norint
pastorėti. Tarsi apdovanojimas už visus liesus metus, kad nusičiupčiau vyrą. Mano lankomuose forumuose gausu
moterų, viršijusių rekomenduojamą svorio normą dvidešimčia ar daugiau kilogramų. Žinoma, mes visos
neprieštaraujame būti panašios į nėščias įžymybes ir modelius mažais pilvukais, aptemptais dizainerių
suknelėmis, ant „FitPregnancy“ viršelio. Kelioms mano pažįstamoms tai pavyksta. Tačiau bendra amerikietiška
nuostata skelbia: niekuo savęs neribokite. „Nesivaržykite ir VALGYKITE, – ragina drauginga knygos „Geriausių
draugių nėštumo vadovas“ („Best Friends’ Guide to Pregnancy“), kurią apsikabinusi guluosi į lovą, autorė. – Kokie
dar gyvenimo džiaugsmai belieka nėščiajai?“
Nėščiųjų dieta leidžia kartkartėmis nusižengti ir suvalgyti sūrainį iš greitojo maisto krautuvėlės ar glajumi
aplietą spurgą. Tiesą sakant, amerikietiškas nėštumas primena didelį mitybinį nusižengimą. Nėščiajai norisi to,
ko moterys neleidžia sau valgyti nuo pat paauglystės: sūrio pyragų, pieno kokteilių, makaronų su sūriu,
grietininių ledų. Man norisi viską valgyti su citrina ir su ilgais prancūziškais batonais.
Pasakojama, kad britų aktorė ir modelis Džeinė Birkin, gyvenusi Paryžiuje ir ištekėjusi už legendinio prancūzų
dainininko Seržo Genzburo, niekaip neįsimindavo, kurios giminės yra prancūziškas batonas: vyriškosios (un
baguette) ar moteriškosios (une baguette), todėl visada prašydavo dviejų batonų (deux baguettes). Nerandu patikimų
šaltinių, kurie patvirtintų, ar iš tikrųjų taip buvo. Tačiau užėjusi į duonos krautuvę visada perku du batonus. Tada,
priešingai nei nendrelė Birkin, abu juos suvalgau.

Man neberūpi ne tik figūra. Neberūpi vakarienės restorane, palestiniečių bėdos. Kiekvieną laisvą minutę
apžiūrinėju naujausius vežimėlių modelius ir stengiuosi įsiminti galimas pilvo dieglių priežastis. Atrodo, kad
„moteris“ manyje neišvengiamai virsta „mama“. Amerikietiško nėščiųjų žurnalo, kurį nusiperku pakeliui namo,
mados skiltyje puikuojasi didžiapilvės moterys plačiomis palaidinėmis ir kelnėmis, panašiomis į vyrišką pižamą, o
užrašas teigia, kad tokie apdarai tinkami vilkėti visur. Tikriausiai norėdama nusikratyti rūpesčio dėl nebaigtos
knygos, įsisvajoju, kad mesiu žurnalistiką ir mokysiuosi akušerės amato.
Paskutinis griūvantis bastionas – lytinis gyvenimas. Nors teoriškai jis nedraudžiamas, bet tokios knygos kaip
„Ko tikėtis…“ įspėja: seksas nėščiajai gali pakenkti. „Tai, dėl ko atsidūrėte tokioje padėtyje, dabar pasidaro
didžiausia jūsų bėda“, – apgailestauja autoriai. Toliau jie aprašo aštuoniolika dalykų, sulaikančių nuo lytinio
gyvenimo, tarp jų – baimė, kad su varpa gali patekti į makštį kokių nors ligų sukėlėjų. Jei vis dėlto moteris mylisi,
jie rekomenduoja nemalonią situaciją išnaudoti ir atlikti naudingus Kėgelio pratimus – gimdymo takams
stiprinti.
Nesu tikra, kad kas nors laikosi visų šių patarimų. Tikriausiai didžiuma, kaip ir aš, tiesiog persiima
nerimastingu tonu ir baiminga psichikos būsena. Nerimas užkrečiamas net ir svečioje šalyje. Esu tokia jautri, kad
gal ir gerai, jog Amerika toli. Galbūt atstumas leis kitaip žiūrėti į motinystę.
Man jau kyla įtarimas, kad auginti vaiką Prancūzijoje teks gerokai kitaip. Sėdžiu Paryžiaus kavinėje, įrėmusi
pilvą į staliuką, ir niekas neprišoka prie manęs įspėti apie kofeino žalą. Net priešingai – visai šalia sėdintieji
prisidega cigaretes. Pastebėję pūpsantį mano pilvą nepažįstamieji užduoda vienintelį klausimą: „Laukiate vaiko?“
Ne iškart suprantu, kad jie klausia ne apie kokį nors atbėgsiantį papietauti su manimi pirmoką, o turi omenyje:
„Ar jūs nėščia?“
Taigi laukiuosi vaiko. Matyt, tai svarbiausias mano gyvenime dalykas. Nors nealpstu iš meilės Paryžiui, vis
dėlto gera būti nėščiai ten, kur esu apsaugota nuo kitų žmonių nuomonės. Nors Paryžius yra vienas
kosmopolitiškiausių pasaulio miestų, jaučiuosi „išjungta iš tinklo“. Prancūziškai nesuprantu užuominų į pažintis
su įžymybėmis, į išsilavinimą ir kitų reikšmingų smulkmenų, prancūzams nurodančių socialinę žmogaus padėtį
ir svarbą. Esu svetimšalė ir nė nežinau, koks tas mano statusas.
Kai kroviausi lagaminus važiuoti į Paryžių, nė minties neturėjau, kad kraustausi visam laikui. Dabar pradedu
nerimauti, kad Saimonui pernelyg patinka būti svetimšaliu. Jam ši būsena natūrali, juk yra gyvenęs daugelyje
šalių. Sakosi jaučiantis ryšį su galybe žmonių ir miestų, ir nuolatinės gyvenamosios vietos jam visai nereikia.
Londono sujungtų namų pavyzdžiu tokį gyvenimo būdą jis vadina „turėti bendrą sieną“.
Keli anglakalbiai bičiuliai jau išvyko iš Prancūzijos, nes pakeitė darbą. Savo darbus mes galime dirbti bet kur.
Čia gyvename be jokių priežasčių, išskyrus lėkštę sūrio. Man pradeda atrodyti, kad „jokių priežasčių“ ir dar
kūdikis – visai svari priežastis.
 ANTRAS SKYRIUS

Gimdyti Paryžiuje

Mūsų naujas butas – anaiptol ne toks kaip Paryžiaus atvirukuose. Namas stovi prie siauro šaligatvio kiniškų
drabužių prekybos kvartale, kur nuolat stumdosi žmonės, tempiantys pigių drabužių prigrūstus šiukšlių maišus.
Čia niekas neprimena, kad esame tame pačiame mieste, kur kyla Eifelio bokštas, stūgso Dievo Motinos katedra ir
elegantiškai vinguriuoja Sena.
Tačiau kažkodėl naujasis rajonas mums patinka. Netoliese abu su Saimonu susirandame po atskirą kavinę, kur
kasryt apsilankome pasidžiaugti vienuma. Čia bendraujama pagal keistas taisykles. Paplepėti su barmenu galima,
bet su kitais lankytojais – nelabai (nebent jie būtų prie baro ir taip pat kalbėtųsi su barmenu). Nors ir „išjungta iš
tinklo“, aš negaliu nebendrauti su žmonėmis. Vieną rytą mėginu užkalbinti nuolatinį lankytoją – jau kelis
mėnesius matau jį kasdien čia ateinant. Sakau jam nemeluodama, kad jis man primena vieną pažįstamą
amerikietį.
– Džordžą Klunį? – kandžiai pasiteirauja jis.
Noras kalbėti praeina.
Su naujais kaimynais santykiai susiklosto palankiau. Iš perpildyto šaligatvio priešais mūsų namą galima
pasukti į grįstą kiemelį – į jį išeina vienaaukščių ir daugiaaukščių namų langai. Čia gyvena menininkai, jauni
specialistai, paslaptingai išsisukantys nuo darbo, ir senutės, netvirtomis kojomis tipenančios nelygiu grindiniu.
Gyvename taip arti vieni kitų, kad tiesiog neįmanoma mūsų nepastebėti, bet kai kurie kaimynai tai sugeba.
Laimė, greta gyvenanti architektė Ana irgi laukiasi. Ji gimdys pora mėnesių anksčiau už mane. Nors sukuosi
amerikietiškame valgymo ir nerimavimo verpete, negaliu nepastebėti, kad Ana ir kitos nėščios prancūzės į savo
nėštumą žiūri visai kitaip.
Pirmiausia, savo nėštumo jos nelaiko mokslinių tyrimų objektu. Prancūziškų knygų, žurnalų ir internetinių
svetainių apie vaikų auginimą – kiek širdis geidžia. Tik nebūtina jų visų skaityti. Atrodo, kad niekas ir nepuola be
atodairos to daryti. Nė viena mano sutikta prancūzė nesuka galvos dėl skirtingų auklėjimo metodų, net išvardyti
jų nesugebėtų. Nėra ir tokios knygos, kurią būtų privaloma perskaityti, o ir specialistų autoritetas tėveliams
nedaro tokio didelio įspūdžio.
– Tos knygos gali praversti žmonėms, kuriems trūksta pasitikėjimo savimi, bet nemanau, kad galima užauginti
vaiką pagal knygą. Reikia vadovautis nuojauta, – sako paryžietė mama.
Sutinkamos prancūzės tikrai nėra abejingos motinystei ir savo kūdikių gerovei. Besiartinanti milžiniška
gyvenimo permaina kelia joms pagarbią baimę ir rūpestį. Tik jos kitaip į tą jaudulį reaguoja. Mes, amerikietės,
savo atsidavimą, net ir per nėštumą, paprastai rodome nerimavimu ir noru aukotis, o prancūzės išlieka ramios ir
didžiuojasi, kad neatsisako malonumų.
Žiūrinėju žurnalo „Devyni mėnesiai“ („Neuf Mois“) atvartą: paskutinį mėnesį nėščia brunetė nėriniuotais
drabužiais smaguriauja pyragaičiu – laižo nuo pirštelio džemą. Kitame straipsnyje rašoma: „Per nėštumą būtina
puoselėti moteriškumą. Svarbiausia – atsispirti norui įlįsti į vyro marškinius.“ Būsimoms mamytėms vardijami
afrodiziakai: šokoladas, imbieras, cinamonas ir, esant Prancūzijoje, garstyčios.
Eilinės prancūzės į šį reikalą žiūri rimtai. Tai suprantu, kai turinti vaikų kaimynė Samija pakviečia mane
apžiūrėti savo buto. Ji gimė išeivių iš Alžyro šeimoje, užaugo Šartre. Žaviuosi aukštomis buto lubomis ir sietynais,
o ji nuo židinio atbrailos paima pluoštelį nuotraukų.
– Čia aš nėščia, čia irgi. Ak, žiūrėkit, koks pilvas! – sučiulba ji ir paduoda man kelias nuotraukas. Tikrai,
nuotraukose ji atrodo tuoj gimdysianti. Be to, iki pusės nuoga.
Aš sukrėsta. Pirmiausia, mes dar kreipiamės viena į kitą „jūs“, o ji jau nesidrovi man rodyti savo nuogybės. Dar
mane pribloškia stulbinamas nuotraukų žavumas. Samija – neprastesnė už apatinį trikotažą demonstruojančius
modelius iš žurnalų, tik to trikotažo ne kaži kiek matyti.
Tiesą sakant, Samija visada stengiasi padaryti įspūdį. Dažnai dvimetį vaiką į darželį pristato atrodydama lyg
juodojo kino herojė: smėlio spalvos lietpaltis, persmaugtas per liemenį, juodai apvestos akys ir ką tik padažytos
žvilgios raudonos lūpos. Ji vienintelė pažįstama prancūzė, nešiojanti beretę.
Samija visiškai pritaria Prancūzijoje paplitusiai nuomonei: keturiasdešimties savaičių virsmas į motiną
moteriškumo neatima. Prancūziški nėščiųjų žurnalai ne tik nedraudžia besilaukiančiai moteriai užsiimti seksu,
bet ir išsamiai paaiškina, kaip tai daryti. „Devyni mėnesiai“ siūlo dešimt skirtingų mylėjimosi pozų, kaip antai
„jojikas“, „atbulas jojikas“, „kurtas“ (šios vadinamos „tikra klasika“) ir „kėdė“. „Irkluotojo“ pozos, susidedančios iš
šešių pakopų, aprašymas baigiamas žodžiais: „Siūbuodama pirmyn ir atgal madam susižadina, ir ją užplūsta
nuostabūs potyriai…“
Tame pačiame žurnale net svarstoma, kokie sekso žaislai labiau tinka nėščiosioms (tinka „geišos kamuoliukai“,
netinka vibratoriai ir kitokie elektriniai prietaisai). Tekstas paaiškina: „Nesivaržykite! Seksas į naudą visiems,
net vaisiui. Per orgazmą mažylis patiria sūkurinės vonios efektą, tarsi būtų masažuojamas vandenyje.“ Vienas
paryžietis tėvas įspėja mano vyrą, kad nedalyvautų man gimdant ir taip išsaugotų mano moterišką
paslaptingumą.
Būsimieji tėveliai prancūzai ramiau žiūri ne tik į seksą. Jie ramiau žiūri ir į maistą. Samijos pasakojimas apie
pokalbį su ginekologu primena vodevilio kupletus:
Sakau jam: „Gydytojau, aš nėščia, bet dievinu austres. Ką man daryti?“
Jis atsako: „Valgykite austres!“ ir paaiškina: „Jūs gi protinga moteris. Gerai jas nuplaukite. Jei mėgstate sušius,
eikite į patikimą vietą.“
Stereotipas, kad nėščios prancūzės rūko ir geria, labai pasenęs. Didžiuma mano sutinkamų moterų
prisipažįsta kelis kartus paragavusios šampano arba visai atsisakiusios alkoholio. Tik kartą gatvėje mačiau
rūkančią pilvotą moterį, bet veikiausiai ta cigaretė jai buvo vienintelė per mėnesį.
Nėščioms prancūzėms rūpi ne tai, kad viskas galima. Jos nori išsaugoti ramybę ir vadovautis sveiku protu.
Prancūzės mamos, kitaip nei aš, tikrai žalingus dalykus atskiria nuo šiaip jau nežalingų, nebent būtų užkrėsti.
Kita mano kaimynė fizioterapeutė Karolina yra septintą mėnesį nėščia. Anot jos, gydytojas jai nesako, ko
nereikėtų valgyti, o ji nieko ir neklausia.
– Geriau nežinoti! – atrėžia ji ir prisipažįsta valganti totorišką kepsnį, o per Kalėdas, žinoma, su visais ragauja
šviežių kepenėlių. Renkasi valgyti gerame restorane arba namie. Laikosi tik vienos atsargumo priemonės: prieš
valgydama nepasterizuoto pieno sūrį nupjauna žievelę.
Nesu mačiusi nė vienos austres valgančios nėščiosios. Jei būčiau pamačiusi, būčiau šokusi su visu pilvu ir ją
sulaikiusi. Ji neabejotinai būtų nustebusi. Suprantama, kodėl prancūzai padavėjai sutrinka, kai pareikalauju
išvardyti visas sudėtines patiekalo dalis. Prancūzės paprastai dėl to nesuka galvos.
Prancūzų žurnalai nėščiosioms negvildena mažai tikėtinų blogiausių atvejų. Priešingai, būsimoms mamytėms
daugiausia rašoma apie ramybę. „Devyni mėnesiai SPA“ – skelbia prancūziško žurnalo antraštė. Nemokamas
bukletas „Būsimų mamų vadovas“, išleistas Prancūzijos sveikatos ministerijos, pataria, kaip maitintis, kad vaisius
vystytųsi nepriekaištingai, ir skatina moteris mėgautis skonių įvairove. Jame rašoma: „Nėštumas – pats
laimingiausias laikas!“
Ar visa tai saugu? Regis, taip. Prancūzija lenkia Jungtines Valstijas beveik visais motinos ir vaiko sveikatos
rodikliais. Kūdikių mirtingumas Prancūzijoje – 57 proc. mažesnis negu Amerikoje. Jungtinių Tautų vaikų fondo
duomenimis, per mažo svorio gimsta apie 6,6 proc. prancūzų kūdikių ir maždaug 8 proc. amerikiečių naujagimių.
Amerikietės mirties tikimybė nėštumo ar gimdymo metu – 1 iš 4800, o prancūzės – 1 iš 6900.1
Prancūzų mintį apie tai, kad nėštumu dera mėgautis, man geriausiai patvirtina ne statistika ir ne sutinkamos
besilaukiančios moterys, o… katinga katė. Grakšti pilkaakė iš mūsų kiemo netrukus kačiuosis. Jos šeimininkė,
graži keturiasdešimtmetė dailininkė, sako ketinanti augintinę sterilizuoti, bet nori, kad ši nors kartą atsivestų
kačiukų: „Negaliu iš jos atimti tokios patirties.“

Būsimos mamos prancūzės ne tik ramesnės už amerikietes. Jos ir lieknesnės, kaip toji katė. Nutunka tik viena kita.
Apskritai atrodo, kad kuo toliau nuo Paryžiaus centro moteris gyvena, tuo ji apkūnesnė. Tačiau visos vidurinės
klasės paryžietės, kurias tik pastebiu aplinkui, atrodo pavydėtinai, it amerikiečių kino žvaigždės,
žingsniuojančios raudonu kilimu. Dailios kojos, grakštūs klubai, laibos rankos ir kamuolio dydžio iškilumas su
kūdikėliu. Iš nugaros nė nepasakysi, kad jos laukiasi.
Grakščių nėščiųjų čia gana daug, ir man jau reikėtų liautis kaskart sustoti ir išsižioti, kai su tokia prasilenkiu
ant šaligatvio ar prekybos centre. Prancūzių svoris griežtai ribojamas. Pagal amerikietiškas normas mano ūgio ir
sudėjimo moteris per nėštumą gali priaugti iki šešiolikos kilogramų. Prancūziški skaičiavimai man leidžia ne
daugiau negu dvylika. (Kai apie tai sužinau, šaukštai jau būna popiet.)
Kaip prancūzės įsigudrina neviršyti normos? Padeda aplinkos spaudimas. Draugės, seserys ir anytos atvirai
primena, kad nėštumas – ne proga apsiryti. (Visa laimė, kad mano vyro giminės yra ne prancūzai.) Štai ką trijų
vaikų mama žurnalistė Odrė pasakoja apie savo brolienę vokietę, iki nėštumo buvusią aukštą ir liekną:
– Vos pastojusi ji į visas šalis išpliuro. Pamačiau ir pasibaisėjau, o ji man atšovė: „Kas čia tokio? Man reikia
atsipalaiduoti. Turiu teisę pastorėti. Nieko baisaus.“ Prancūzėms tokie žodžiai būtų košmaras. Jos niekada taip
nepasakytų.
Tada prisidengusi sociologija dar įgelia:
– Manau, kitų Europos šalių moterims ir amerikietėms grožis rūpi kur kas mažiau nei mums.
 Čia savaime suprantama, kad nėščioji turi nertis iš kailio norėdama išsaugoti figūrą. Mano pedikiūrininkė,
lakuodama man kojų nagus, netikėtai pataria teptis pilvą saldžiųjų migdolų aliejumi, kad neatsirastų strijų.
(Klusniai laikausi jos patarimo ir neturiu nė vienos strijos.) Mamų žurnaluose gausu apmąstymų, kaip sumažinti
žalingą nėštumo poveikį krūtų grožiui. („Nepriaukite per daug svorio, kasdien masažuokite krūtis šaltu dušu.“)
Prancūzų gydytojams leistina nėščiųjų svorio riba – šventas priesakas. Anglakalbės Paryžiuje piktinasi, kai
ginekologai jas bara dėl keleto nereikalingų kilogramų.
– Tiesiog prancūzams rūpi, kad jų moterys būtų lieknos, – murma už prancūzo ištekėjusi britė, prisiminusi
vizitus pas ginekologą Paryžiuje.
Pediatrai nesidrovi pasakyti pastabų dėl per didelio pilvo, kai motina atneša kūdikį į apžiūrą. (Maniškis tik
perveria mano juosmenį susirūpinusiu žvilgsniu.)
Štai dėl ko prancūzės netunka: jos labai stengiasi nepersivalgyti. Prancūzių nėštumo vadovuose nerasi
kiaušinių salotų naktipiečiams nei nurodymų valgyti tiek, kiek lenda, kad mažylis būtų sotus. Laukianti vaiko
moteris turi maitintis taip pat subalansuotai, kaip ir bet kuris sveikas suaugęs žmogus. Viename vadove rašoma,
kad jei moteris vis jaučiasi alkana, jai reikėtų papildomai užkąsti per pavakarius, pavyzdžiui, suvalgyti šeštadalį
prancūziško batono su gabalėliu sūrio ir užgerti stikline vandens.
Prancūzų supratimu, su nėščiosios mitybiniais įgeidžiais reikia kovoti. Prancūzės nesiteisina, kaip girdėjau
darant amerikietes, neva mažyliui norisi varškės pyrago. Prancūziškoje knygoje apie nėštumą „Būsimųjų motinų
vadovas“ teigiama, kad užuot pasidavusios įgeidžiams moterys turėtų nukreipti savo dėmesį suvalgydamos obuolį
ar šviežią morką.
Ne viskas taip griežta, kaip gali pasirodyti. Nėščios prancūzės nepersivalgo iš dalies dėl to, kad visą gyvenimą
nedraudžia sau valgyti to, kas joms skanu, taip pat nešlamščia skanėstų slapčia. „Amerikietės pernelyg dažnai
skanėstus valgo patykomis, todėl jaučia ne tiek malonumą, kiek kaltę, – aiškina Mirelė Giljano protingoje knygoje
„Kodėl prancūzės nestorėja“. – Apsimetinėdamos, kad tokių skanėstų nėra, ir stengdamosi juos ilgesniam laikui
išbraukti iš savo raciono, veikiausiai tik priaugsite svorio.“

Įpusėjus nėštumui sužinau, kad Paryžiuje veikia anglakalbių tėvelių tarpusavio paramos grupė. Tuoj pasijuntu tarp
saviškių. Grupės, vadinamos „Message“, nariai tau gali patarti, kur rasti angliškai suprantantį gydytoją, kur
įsigyti automobilį su automatine pavarų dėže, kur dirba mėsininkas, galintis iškepti Padėkos dienai kalakutą (į
prancūzišką orkaitę paukštis netelpa). Norite sužinoti, kaip parsigabenti „Kraft“ makaronų su sūriu grįžtant iš
kelionės į Ameriką? Išmeskite iš lagamino makaronus ragelius ir susikraukite „Kraft“ dėžutes.
Grupės nariams Prancūzijoje daug kas patinka. Internetiniuose forumuose jie žavisi šviežia duona, pigiais
receptiniais vaistais ir tuo, kad jų mažyliai pavalgę jau prašo kamambero. Viena narė kikena, kad jos penkiametis
su „Playmobil“ figūrėlėmis žaidžia darbuotojų streiką.
Tačiau grupė kartu pridengia niūresnius prancūziško vaikų auginimo Prancūzijoje aspektus. Narės keičiasi
angliškai kalbančių doulų (gimdymo seserų) mobiliaisiais, viena kitai parduoda žindymo pagalves, užjaučia viena
kitą dėl prancūzų mediko polinkio skirti vaikams žvakutes. Pažįstama narė taip nenorėjo leisti dukrytės į
prancūzų valstybinį darželį, kad užrašė ją į ką tik atidarytą Montesori darželį, ir jame mažylė ilgą laiką buvo
vienintelis vaikas.
Šios moterys, kaip ir aš, nėštumu teisina norą bendrauti, nerimauti, apsipirkinėti ir valgyti. Visuomenės
spaudžiamos mesti nereikalingus kilogramus, jos palaiko viena kitą. „Aš kaip nors išsisuksiu, – rašo jauna mama. –
Neketinu gaišti brangaus laiko ir sverti salotų lapus.“
Pagrindinė nėščių „Message“ narių ir kitų anglakalbių dilema – kaip gimdyti. Romoje mano sutikta amerikietė
gimdė itališko vyno statinėje (pripiltoje vandens – ne „Pinot Grigio“). Draugė iš Majamio kažkur perskaitė, kad
gimdymo skausmas tėra kultūrinis pramanas, todėl mokėsi jogos kvėpavimo, kad neskaudėtų gimdant dvynius.
Viena moteris iš „Message“ grupės organizuotos besilaukiančių šeimų mokyklėlės planuoja skristi namo į Sidnėjų
ir gimdyti pagal australiečių tradicijas.
Gimdymą, kaip ir visa kita, mes stengiamės užtempti ant savo kurpalio. Mano ginekologė papasakojo, kad kartą
iš pacientės amerikietės gavo keturių puslapių gimdymo instrukciją, kurioje buvo nurodyta, kad vos tik
pagimdžiusiai moteriai reikia masažuoti klitorį. Orgazmo sukelti gimdos susitraukimai turėtų greičiau išstumti
placentą. Įdomu, kad pagal instrukciją reikėjo į gimdymo palatą įleisti abu gimdyvės tėvus. („Atsakiau, kad nieku
gyvu neleisianti jų. Nenorėjau būti areštuota“, – prisimena gydytoja.)
Nesu girdėjusi, kad kas kalbėdamas apie gimdymą būtų užsiminęs, jog pagal naujausius Pasaulio sveikatos
organizacijos duomenis Prancūzijos nacionalinės sveikatos apsaugos sistema užima 1 vietą pasaulyje, o Amerikos
– 37-ąją. O mes, anglakalbiai, kritikuojame prancūzų sistemą už perdėtą mediciniškumą ir priešiškumą
natūralumui. Nėščios „Message“ grupės narės nerimauja, kad prancūzų gydytojai dirbtinai skatins gimdymą,
primygtinai siūlys epiduralinę nejautrą, tada slapta maitins naujagimius iš buteliuko, kad jie nebeimtų krūties.
Visos esame prisiskaičiusios angliškų leidinių apie nėštumą, kur smulkiai aprašomi epiduralinio nuskausminimo
pavojai. Tos, kurioms pavyko pagimdyti natūraliai, vaikšto išdidžiai, it karo didvyrės.
Dabar Prancūzijoje nepaprastai paplitusi epiduralinė anestezija, nors šioje šalyje gimė ir dr. Fernanas
Lamazas (garsus psichoprofilaktinio gimdymo nuskausminimo šalininkas – vert. past.). Geriausiuose Paryžiaus
gimdymo namuose ir klinikose ši anestezija taikoma vidutiniškai 87 proc. moterų2 (neskaitant cezario pjūvių), kai
kuriose ligoninėse – net iki 99 proc.
Tik reta prancūzė dėl to suka galvą. Dažna manęs klausia, kur planuoju gimdyti, bet nė viena neklausia, kaip.
Neatrodo, kad joms tai rūpėtų. Iš gimdymo būdo čia nesprendžiama apie gimdyvės vertybių sistemą ar
pasirengimą motinystei. Prancūzėms gimdymas – tiesiog saugus būdas kūdikį iš gimdos paimti į savo glėbį.
Prancūzijoje gimdymas be epiduralinio nuskausminimo vadinamas ne natūraliu, o gimdymu be epiduralinio
nuskausminimo (accouchement sans péridurale). Kai kur ligoninėse ir gimdymo namuose įrengta gimdymo baseinų,
yra ir milžiniškų guminių kamuolių, patogių sėdėti gimdyvėms. Tik prancūzės jais beveik nesinaudoja. Sužinau,
kad Paryžiuje be anestezijos gimdo 1–2 proc. moterų – tokios pamišėlės amerikietės kaip aš ir nespėjusios laiku
prisistatyti į ligoninę prancūzės.
Iš visų pažįstamų prancūzių didžiausia natūralumo entuziastė – Elen. Tris savo vaikus ji vežiojasi į iškylas
gamtoje su nakvynėmis, visus tris maitino krūtimi daugiau negu po dvejus metus. Vaikus Elen gimdė taikant
epiduralinį nuskausminimą. Ji čia nemato jokio prieštaravimo. Kartais jai smagu, kai viskas vyksta natūraliai (au
naturel), kartais nieko baisaus ir arkliška anestetikų dozė.

Kuo Prancūzija skiriasi nuo Amerikos, man galutinai paaiškėja tada, kai per bendrus draugus susipažįstu su
Dženifere ir Eriku, trisdešimtmečių pora. Ji – amerikietė, dirbanti tarptautinėje bendrovėje Paryžiuje. Jis –
prancūzas, užsiimantis reklamos verslu. Pora su dviem dukromis gyvena Paryžiaus apylinkėse. Kai Dženiferė
pirmą kartą pasijuto nėščia, Erikas pagalvojo, kad dabar tereikia susirasti gydytoją, išsirinkti ligoninę, ir gims
vaikelis. Tačiau Dženiferė parvilko namo šūsnį knygų apie nėštumą ir vertė Eriką drauge jas skaityti.
Iki šiol Erikui netelpa galvoje, kad Dženiferė norėjo parašyti gimdymo scenarijų.
– Ji norėjo gimdyti ant kamuolio, gimdyti vonioje, – prisimena jis. – Gydytojas jai ir sako: „Čia jums ne
zoologijos sodas ir ne cirkas. Gimdysite kaip visos – ant nugaros ir išskėtusi kojas. Kodėl? Todėl, kad galėčiau
padėti, jei kiltų sunkumų.“
Dar Dženifer norėjo gimdyti be anestezijos, tada pajaustų gimdymo skonį.
– Nebuvau girdėjęs, jog moteris taip trokštų kentėti per gimdymą, – stebisi Erikas.
Labiausiai man įsiminė Eriko ir Dženiferės „raguolio istorija“.
Dženiferei prasidėjo sąrėmiai, ir paaiškėjo, kad visi jos gimdymo scenarijai nuėjo vėjais. Jai reikėjo daryti
cezario pjūvį. Eriką gydytojas išprašė į laukiamąjį. Pagaliau Dženiferei gimė sveika dukrytė. Vėliau pooperacinėje
palatoje Erikas žmonai prasitarė, kad neseniai suvalgė raguolį.
Ir po trejų metų Dženiferei užverda kraujas, kai tik ji pagalvoja apie raguolį:
– Visą tą laiką Eriko nė arti [laukiamajame] nebuvo. Išėjo, mat, raguolių pirkti! Mane veža į operacinę, o jis sau
keliauja iš klinikų, žingsniuoja gatve, užsuka į kepyklėlę ir perkasi raguolį. Tada grįžta ir suvalgo jį!
Ne tokį scenarijų buvo numačiusi Dženiferė.
– Mano vyras privalo sėdėti čia pat, kramtyti nagus ir laužyti galvą: „Berniukas ar mergaitė?“ – Tada dar
priduria: – Beje, prie laukiamojo buvo užkandžių automatas. Jis galėjo nusipirkti pakelį žemės riešutų.
Erikas, pasakodamas savo „raguolio istorijos“ versiją, irgi siunta. Taip, ten buvo automatas.
– Nervai buvo pertempti, man reikėjo ko nors saldaus, – pasakoja jis. – Buvau tikras, kad kepyklėlė čia pat, už
kampo, bet ji pasirodė esanti tolėliau. Dženiferę išvežė septintą. Žinojau, kad apie valandą ruoš operacijai, kažką
ten darys… ir parvežė, atrodo, vienuoliktą. Per visą tą laiką, taip, manęs nebuvo gal tik penkiolika minučių, kai ėjau
nusipirkti užkąsti.
Iš pradžių „raguolio istorija“ man tik dar kartą patvirtina, kad vyrai yra kilę iš Marso. Tačiau po kurio laiko
suprantu, kad ji iliustruoja prancūzų ir amerikiečių suvokimo skirtumą. Savanaudiškas Eriko siekis gauti raguolį
Dženiferei reiškė, jog dėl šeimos, dėl naujagimio jos vyras savo patogumo neaukos. Ji nerimavo, kad jam
nepakankamai rūpi tėvystė.
Erikui ši istorija nieko panašaus nereiškė. Jis jautėsi visiškai pasirengęs vaiko gimimui ir būsimai tėvystei.
Tačiau tuo pat metu išliko ramus, nepametęs galvos ir nepamiršęs asmeninių poreikių, todėl ir suvaikščiojo
raguolio. Jam norėjosi būti tėčiu, bet raguolio irgi norėjosi.
– Būdamas Amerikoje kartais pagalvoju, kad jūs tikriausiai prastai jaučiatės, jei kas nors einasi nesunkiai, –
apibendrina jis.

Norėtųsi manyti, kad esu tokia žmona, kuri nedaužo galvos į sieną dėl raguolio, ar bent jau, kad Saimonas – toks
vyras, kuris susipranta nusivalyti trupinius. Sudarau nuosaikų gimdymo planą ir įtraukiu į jį pageidavimą, kad
Saimonui nieku gyvu nebūtų leidžiama kirpti bambagyslės. Vis dėlto nesijaučiu stipria kandidate į natūraliai
gimdančiųjų gretas, nes neištveriu neklykusi ir depiliuojant vašku kojas. Įtariu, kad man būtų sunku skausmą
konvertuoti į kultūrinį pramaną.
Man svarbiau nepavėluoti į ligoninę. Paklausiusi draugės patarimo užsirašau gimdyti į klinikas kitame miesto
gale. Bet gali kilti sunkumų, jei vaikas užsimanytų pamatyti pasaulį per patį piką. Na, tuo atveju, jei prisikviesčiau
taksi. Tarp Paryžiaus anglakalbių (kurie neturi automobilių, nes gyvena mieste laikinai) sklando gandas, neva
prancūzų taksistai atsisako vežti nėščiąsias į gimdymo namus baimindamiesi, kad paskui netektų gramdyti
placentos nuo užpakalinės sėdynės. Nedegu noru gimdyti ant jos dėl kitų priežasčių. Saimonas bijo net skaityti
patarimus, ką daryti prasidėjus gimdymui namie, iš knygos „Ko tikėtis…“
Sąrėmiai prasideda apie aštuntą vakaro. Nėra kada valgyti ką tik nusipirkto garuojančio tailandietiško maisto.
(Apie ryžių makaronus su krevetėmis svajosiu ligoninės lovoje.) Bent jau gatvėse nėra spūsčių. Saimonas iškviečia
taksi, įsėdu tylėdama. Tegu aiškinasi, jei nori, pats vairuotojas, penkiasdešimtmetis ūsočius.
Nerimauju be reikalo. Vos išvažiuojam į gatvę, suaimanuoju nuo užpakalinės sėdynės, ir vairuotoją pagauna
ekstazė. Prisipažįsta, kad dirbdamas vairuotoju jis laukė nesulaukė tokio tik kine matyto nutikimo.
Tamsoje važiuojame per Paryžių, atsisegu saugos diržą ir nuslystu ant taksi grindų, vaitodama iš stiprėjančio
skausmo. Ne, čia ne kojų depiliavimas. Subyra fantazijos apie natūralų gimdymą. Saimonas atidaro langus, kad
turėčiau kuo kvėpuoti, o gal, kad nesigirdėtų, kaip stenu.
Tuo tarpu vairuotojas spaudžia greičio pedalą. Virš galvos matau prašvilpiančius gatvės žibintus. Jis garsiai
pasakoja, kaip prieš dvidešimt penkerius metus gimė jo sūnus.
– Gal galima lėčiau?! – maldauju nuo grindų, įkvėpdama tarp sąrėmių.
Perbalęs Saimonas tyli ir žiūri tiesiai priešais save.
– Apie ką galvoji? – klausiu.
– Apie olandų futbolą, – atsako.
Įvažiuojame į ligoninės kiemą, vairuotojas sustoja prie Skubiosios pagalbos skyriaus, iššoka iš automobilio ir
nulekia į vidų. Atrodo, tikisi dalyvauti man gimdant. Po kelių akimirkų grįžta apsipylęs prakaitu ir sunkiai
šnopuodamas:
– Jūsų laukia!
Nusvirduliuoju į pastatą. Tegu Saimonas sumoka taksistui ir įkalba jį važiuoti sau.
Tik pamatau akušerę ir išdrožiu raiškia prancūzų kalba:
– Je voudrais une péridurale! (Noriu epiduralinio nuskausminimo!)
Jei tik turėčiau, pamojuočiau jai banknotais.
Paaiškėja, kad aistringi anestezijos šalininkai prancūzai anaiptol nepuola jos daryti vos paprašius. Akušerė
nuveda mane į apžiūros kabinetą patikrinti gimdos kaklelio. Apžiūri mane droviai šypsodamasi. Kaklelis
prasivėręs vos du centimetrus, o reikia dešimties.
– Paprastai moterys taip anksti nuskausminamųjų neprašo, – sako ji.
Dėl tiek ji neatitrauks anestezuotojos nuo tailandietiškų makaronų.
Ji įjungia tokią raminamą muziką, kokios dar nesu girdėjusi, panašią į tibetietišką lopšinę, ir padaro lašelinę,
kad sušvelnintų skausmą. Pagaliau netekusi jėgų užsnūstu.
Nepasakosiu jums labai malonaus, ypač nuskausminto gimdymo smulkmenų. Epiduralinė anestezija leidžia
išstumti kūdikį be bjaurių pojūčių ir tiksliai, lyg atliekant jogos pratimus. Esu tokia susikaupusi, kad net
nepastebiu ginekologės paauglės dukros, kai man pagimdžius ji užbėga paprašyti iš mamos pinigų. Pasirodo, jos
gyvena už kampo.
Mane supa moterys: anestezuotoja, akušerė ir gydytoja. (Saimonas irgi čia, tik kitoje pusėje, o ne ten, kur vyksta
veiksmas.) Kūdikis gimsta tekant saulei.
Skaičiau, jog vos gimę kūdikiai būna panašūs į tėčius, kad šie neabejotų savo autoryste ir skubėtų šeimai ką
nors sumedžioti ar investuoti. Pamačiusi mūsų dukrą pagalvoju, kad ji – tikra tėvo kopija.
Minutėlę pabūnam prisiglaudę naujagimę. Tada ją aprengia santūriai elegantiškais prancūziškais
drabužėliais, išduotais ligoninės, ir net užmaukšlina ant galvos apskritą kepuraitę. Davėme jai normalų vardą.
Tačiau dėl tos kepuraitės dažniausiai ją vadinam Pupa.
Ligoninėje praleidžiu, kaip priimta Prancūzijoje, šešias dienas. Nematau priežasties čia nebūti. Per kiekvieną
valgymą gaunu ir šviežutėlės duonos (nereikia vaikščioti raguolio). Slapta išslenku pasivaikščioti po saulėtą
kiemelį. Ilgame palatoje iškabintame vynų sąraše yra ir šampano. Trečią dieną negaliu liautis kartojusi Pupai:
– Juk ne vakar gimei!
Saimonas net neapsimeta, kad jam juokinga.
Prancūzijoje naujagimio susilaukusiems tėvams įteikiamos instrukcijos, tarsi patvirtinančios, kad šalyje galioja
universalūs vaikų auginimo principai. Vaikas gauna knygelę minkštais viršeliais (carnet de santé) ir turi ją iki
aštuoniolikos metų. Knygelėje gydytojai rašo visus sveikatos patikrinimų ir skiepų duomenis, žymi vaiko ūgį,
svorį, galvos apimtį. Joje pateikiama svarbiausia informacija apie tai, kaip maitinti, maudyti kūdikį, kada eiti pas
pediatrą, kaip pastebėti sveikatos sutrikimus.
Knygelė manęs neįspėja, kad Pupa keisis. Maždaug mėnesį ji atrodo visai kaip Saimonas: akys tamsiai rudos,
tokie pat ir plaukai. Ir duobutės skruostuose kaip jo. Abejonių gali kilti nebent dėl motinos. Atrodo, kad per šį
pirmą kėlinį šviesieji mano genai pralaimėjo Viduržemio jūros regiono tamsiesiems.
Tačiau Pupai sueina maždaug du mėnesiai, ir įvyksta metamorfozė. Plaukai pasidaro geltoni, rudos akys
neįtikėtinai pamėlynuoja. Mūsų Viduržemio jūros regiono mažylė tampa panaši į švedę.
Formaliai Pupa – amerikietė. (Paaugusi ji gali pareikalauti Prancūzijos pilietybės.) Bet manau, kad po kelių
mėnesių ji prancūziškai kalbės geriau už mane. Nežinia, kokią mergytę mums auginti – amerikietę ar prancūzę?
Nors pasirinkimo gali ir nebūti.
 TREČIAS SKYRIUS

Naktimis ji miega

Parsivežame Pupą namo, ir praėjus keletui savaičių kaimynai kieme pradeda klausinėti: „Ar ji miega naktimis?“
Iš pradžių klausimas mane guodžia. Jei klausia, vadinasi, gali ir miegoti.
Tačiau netrukus suirztu. Aišku, kad nemiega. Jai tik du mėnesiai (tik trys, tik keturi…). Visi žino, kad
naujagimiai naktinėja. Pažįstu kelis amerikiečius, tuos laiminguosius, kurių tokio amžiaus atžalos užmiega
devintą vakaro ir prabunda septintą ryto. Bet didžiuma mano pažįstamų tėvų neišsimiega, kol vaikams nesueina
bent jau metai. Po galais, žinau ir keturmečių, nakčia vis dar atšlepsinčių į tėvų miegamąjį.
Anglakalbiai bičiuliai ir giminaičiai supratingesni. Jie klausia švelniau: „Kaip ji miega?“ Nors atsakymas
niekam nerūpi, klausimas pervargusiems tėvams leidžia pasidalyti našta.
Mes savaime susiejame kūdikius ir miego stygių. Britų „Daily Mail“ antraštė, cituodama lovų gamintojų
bendrovės užsakytos apklausos išvadą, skelbia: „Per pirmus porą metų naujagimių tėvams pritrūksta ŠEŠIŲ
MĖNESIŲ miego.“ Straipsnis skaitytojams atrodo įtikimas. „Deja, tai tiesa, – rašoma viename atsiliepime. – Mūsų
dukrytei – jau metukai, o ji per dvylika mėnesių nė vienos nakties nebuvo rami. Laimė, jei pavyksta išmiegoti
keturias valandas.“ JAV Nacionalinio miego fondo apklausa rodo, kad kartą per naktį pabunda 46 proc.
pradedančių vaikščioti kūdikių, bet tik 11 proc. tėvų mano, kad vaiko miegas sutrikęs. Fort Loderdeilyje esu
mačiusi ant mažo vaiko marškinėlių tokį užrašą: „Pobūvis šiąnakt 3.00 mano lovelėj.“ Anglakalbių mano bičiulių
nuomone, vaikų miego poreikiai yra ypatingi, ir prie jų tenka taikytis. Vieną dieną su drauge brite vaikštinėjam
po Paryžių, ir štai jos mažylis pasiprašo ant rankų, pakiša rankutę po mamos palaidinuke, susiranda krūtį ir tuoj
užmiega. Draugei akivaizdžiai nepatogu, kad pamačiau šį ritualą, bet ji man šnabžda, kad tik taip jis užsnūsta
pokaičio. Šitaip įsitaisiusį mama jį pranešioja keturiasdešimt penkias minutes.
Mudu su Saimonu, žinoma, pasirenkame savą miego reguliavimo metodą. Grindžiame jį prielaida, kad
svarbiausia neleisti kūdikiui numigti pavalgius. Gimus Pupai kaip įmanydami stengiamės jo laikytis. Metodas
nepasiteisina.
Atmetame jį ir bandome kitus. Visą dieną Pupą laikome dienos šviesoje, visą naktį – tamsoje. Kiekvieną vakarą
maudome ją tuo pačiu metu ir stengiamės pailginti pertraukas tarp maitinimų. Kažkam pasakius, kad riebus
maistas tirština motinos pieną, kelias dienas valgau tik traškučius su bri. Viena niujorkietė papasakoja skaičiusi,
kad reikia garsiai mėgdžioti gimdos šniokštimą. Klusniai šniokščiame valandų valandas.
Regis, niekas nepadeda. Trijų mėnesių Pupa vis dar prabunda kiekvieną naktį po kelis kartus. Kaskart laukia
ilgas ritualas: žindau ją, kol vėl užmiega, tada dar penkiolika minučių sūpuoju ant rankų, kad nenubustų guldoma į
lovelę.
Saimonui pakiša koją toliaregiškas jo žvilgsnis į ateitį: kasnakt jis puola į neviltį, įsitikinęs, jog tai niekada
nesibaigs. Netikėtai man praverčia nesižvalgymas į ateitį. Gyvenu ta naktimi ir negalvoju, kad tai truks dar pusę
metų (pasirodo, truks).
To ir reikėjo tikėtis, tai irgi guodžia. Naujagimių tėvams miego nenumatoma. Beveik visi pažįstami
amerikiečiai ir britai sako, kad jų vaikai pernakt pradėjo miegoti nuo aštuonių devynių mėnesių ar net vėliau.
– Mūsiškis pradėjo tikrai anksti, – giriasi Saimono draugas iš Vermonto, perklausdamas žmonos, kada sūnus
liovėsi juos žadinęs trečią nakties. – Kada tai buvo, ar ne nuo metų?
Paryžiuje gyvenanti advokatė Kristina iš Anglijos pasakoja, kad jos metų ir keturių mėnesių dukrytė išmiega
visą naktį. Tada priduria:
– Na, tiesą sakant, ji porą kartų prabunda, bet vos penkioms minutėms.
Aprimstu išgirdusi, kad kiti tėvai vargsta daug labiau negu mes. Tokių vargdienių rasti nesunku. Mano
pusseserė, mieganti kartu su dešimties mėnesių sūneliu, negrįžta mokytojauti iš dalies dėl to, kad kone kiaurą
naktį žindo kūdikį. Dažnai jai paskambinu ir pasiteirauju:
– Kaip jis miega?
Šiurpiausią pasakojimą išgirstu iš Elison. Ji mano draugės draugė iš Vašingtono. Elison sūneliui dabar septyni
mėnesiai. Bet pusę metų ji maitindavo jį kas dvi valandas kiaurą parą. Ir tik sulaukęs septynių mėnesių kūdikis
kartais jau pamiega nenubudęs keturias valandas. Rinkodaros specialistė, turinti prestižinio universiteto
diplomą, numoja ranka į nuovargį ir karjeros pertrauką. Anot jos, pasirinkimo nėra. Nors jėgos senka, reikia
taikytis prie ypatingo jo miego režimo.
Bemiegių naktų alternatyva – pratinimas miegoti. Šio metodo šalininkai palieka kūdikius vienus išsirėkti. Esu
apie jį skaičiusi. Regis, jis taikytinas kūdikiui sulaukus bent jau šešių septynių mėnesių. Elison vieną naktį
pabandė, bet metodas jai pasirodė per žiaurus. Internetinės diskusijos apie pratinimą miegoti kaipmat perauga į
virtualias muštynes. Metodo priešininkai jį vadina geriausiu atveju savanaudiškumu, o blogiausiu – prievarta
prieš vaikus. „Pratinimas miegoti – pasibjaurėtinas“, – babble.com svetainėje piktinasi viena mamytė. Kita rašo:
„Jei norite miegoti naktį, negimdyk. Įsivaikinkite trimetį.“
Nors pratinimas miegoti iš šalies atrodo žiaurus, mes su Saimonu teoriškai jį palaikome. Tik manome, kad
kariniam muštrui Pupa dar per maža. Kaip ir mūsų draugai bei artimieji, galvojame, kad naktį Pupa prabunda ne
šiaip sau: išalksta, jai kažko reikia… pagaliau taip elgiasi visi kūdikiai. Ji juk mažulytė. Negi jai nenusileisi?

Apie miegą teiraujuosi ir vaikų turinčių prancūzų. Taip pat kaimynų, bendradarbių, draugų draugų. Visi kaip vienas
tvirtina, kad jų vaikai daug anksčiau pradėjo miegoti pernakt. Samija pasakoja, kad jos dukrytė, kuriai dabar dveji,
naktį nuo dienos skiria jau nuo šešių savaičių; kaimynė specialiai užsirašė tikslią datą. Liesutė Stefani, mokesčių
inspektorė iš mūsų kiemo, susigėsta, kai paklausiu, kada jos sūnus Nino pradėjo miegoti naktimis.
– Labai labai vėlai! – rausta Stefani. – Jis nustojo prabusti lapkritį, taigi jam buvo… keturi mėnesiai! Manau,
labai vėlai.
Kartais prancūzų pasakojimai apie miegą primena pasakas. Pasak Aleksandros, kuri gyvena Paryžiaus
priemiestyje ir dirba vaikų darželyje, abi jos dukros beveik nuo pat gimimo naktimis miega kaip užmuštos.
– Jau gimdymo namuose jos prabusdavo apie šešias ryto, kai atnešdavo buteliukus.
Didžiuma šių kūdikių maitinami vien iš buteliuko arba motinos pienu ir mišiniais. Bet, matyt, lemiamą įtaką
daro ne maitinimas. Anksti miegoti naktimis pradeda ir natūraliai maitinami prancūzų kūdikiai. Kelios mamos
pasakojo, kad žindė krūtimi tris mėnesius, o tada grįžo į darbą. Tokio amžiaus jų atžalos jau išmiegodavo visą
naktį.
Pamanau, kad man tiesiog sekasi sutikti tokių laimingų mamų. Tačiau greit jų priskaičiuoju pribloškiančią
daugybę. Pasirodo, visą naktį išmiegantis kūdikis (vos ne nuo gimimo) – tipiškas reiškinys Prancūzijoje.
Amerikiečiams įprasta skųstis nakvišiukais, o prancūzai giriasi miegaliukais. Nebegaliu niršti ant kaimynų. Jie
nesišaipo. Jie nuoširdžiai tiki, kad dviejų mėnesių mažylė jau turėtų nepainioti nakties su diena.
Prancūzai nesitiki, kad naujagimiai gerai miegos vos užgimę. Tačiau nemigos naktys nespėja įsipykti iki gyvo
kaulo ir baigiasi maždaug per du tris mėnesius. Anot prancūzų, prabudimai naktį – ne chroniška bėda, o
trumpalaikis nemalonumas. Visi mano šnekinti prancūzai įsitikinę, kad vaikai gali ir pradeda gerai miegoti
naktimis maždaug per pusmetį, dažnai daug greičiau. „Kai kurie naujagimiai miega jau nuo šešių savaičių, kiti
prisitaiko prie ritmo per keturis mėnesius“, – rašoma žurnalo „Mama!“ („Maman!“) straipsnyje. Populiarios vaikų
miegą nagrinėjančios knygos „Miegas, sapnai ir vaikas“ („Le Sommeil, le rêve et l’enfant“) autorės teigia, kad
„jūsų 3–6 mėnesių vaikas miegos visą naktį, mažiausiai 8–9 valandas. Tėvai pagaliau vėl panirs į nepertraukiamo
miego malonumą“.
Žinoma, būna išimčių. Dėl to Prancūzijoje rašomos knygos apie vaikų miegą ir dirba vaikų miego specialistai.
Kai kurie kūdikiai gerai miega nuo dviejų mėnesių, bet dar po kelių mėnesių ima nubusti. Esu girdėjusi ir apie
tokius prancūzų vaikus, kurie normaliai miegoti pradeda tik nuo metukų. Deja, per daugybę metų Prancūzijoje
nesu nė girdėjusi apie bent vieną tokį. Marion, Pupos geriausios draugės mama, sako, kad jos sūnelis pradėjo
miegoti nuo pusės metų. Tai rekordas. Visi kiti mano paryžiečiai draugai ir pažįstami panašūs į architektą Polį,
teigiantį, kad jo trijų su puse mėnesio sūnelis pučia į akį dvylika valandų – nuo aštuonių vakaro iki aštuonių ryto.
Prancūzai mane varo iš proto: jie tiksliai žino, nuo kada jų vaikai pradėjo miegoti per visą naktį, bet negali
paaiškinti, kaip tai nutiko. Niekas nemini nei pratinimo miegoti metodo, nei Ferberio miego technikos (sukurtos
dr. Richardo Ferberio), nei jokio kito firminio būdo. Dar jie tvirtina, kad niekada neleidžia kūdikiams ilgesnį laiką
rėkti. Tiesą sakant, kai užsimenu apie šią praktiką, didžiuma prancūzų pasijunta kažkaip nesmagiai.
Nieko nepešu ir kalbėdamasi su vyresniais tėvais. Į šeštą dešimtį įkopusi prancūzų žurnalistė, vaikštanti į
darbą pasipuošusi siaurais sijonėliais ir aukštakulniais, apstulbsta sužinojusi, kad mano kūdikis prastai miega.
– Negi negalima jai duoti ko nors, kad miegotų? Na, kokių nors vaistų? – klausia ji. Dar pataria kam nors palikti
mažylę ir bent jau savaitėlę ar dvi pailsėti SPA kurorte.
Nė vienas iš mano sutiktų jaunesnių prancūzų nebruka vaikams migdomųjų ir nesislapsto saunoje. Didžiuma
atkakliai tvirtina, kad kūdikiai savaime pradėjo miegoti ilgiau. Mokesčių inspektorė Stefani teigia niekuo prie to
neprisidėjusi.
– Man atrodo, vaikas pats nusprendžia, – sako ji.
Tą pačią mintį esu girdėjusi iš Fani, žurnalų apie finansus leidėjos. Anot trisdešimt trejų Fani, jos sūnelis
Antuanas, būdamas maždaug trijų mėnesių, savaime nustojo valgyti trečią nakties ir pradėjo miegoti naktį
nenubusdamas.
– Pats sugalvojo miegoti, – aiškina Fani. – Nė kiek neverčiau. Maitinau, kada prašydavo. Jis pats perėjo prie
tokio ritmo.
Mūsų pokalbį nugirdęs Fani vyras Vensenas priduria, kad būtent po trijų mėnesių Fani grįžo į darbą. Jis, kaip
ir kiti prancūzai, teigia, kad toks režimas atsiranda neatsitiktinai. Pasak jo, Antuanas jautė, jog motinai reikia
anksti keltis ir eiti į biurą. Vensenas tai palygino su skruzdžių susižinojimu antenomis, skleidžiant ir priimant
chemines bangas.
– Mes labai tikime nuojauta, – sako Vensenas. – Mums atrodo, kad vaikai viską supranta.
Pavyksta nugirsti kelias prancūzų užuominas apie vaikų miegą. Beveik visi sako, kad pirmaisiais mėnesiais
kūdikius dieną netgi migdydavo šviesoje, o naktį turėdavo būti tamsu. Dar vos ne visi teigia, kad savo atžalėles
nuo gimimo atidžiai stebėdavo ir prisitaikydavo prie jų ritmo. Galima pagalvoti, kad prancūzai ne vaikus augina, o
roko grupes buria, tiek jau daug jie kalba apie ritmą.
– Pirmą pusmetį geriausia atsižvelgti į vaiko miego ritmą, – aiškina Aleksandra, beveik nuo pat gimimo
naktimis puikiai miegančių vaikų motina.
Aš irgi stebiu Pupą, dažnai net trečią nakties. Tai kodėl mūsų namuose nėra jokio ritmo? Jei miegas visą naktį
ateina savaime, kodėl jis neateina pas mus?
Išlieju suirzusią širdį Gabrielei, naujai pažįstamai prancūzei, ir ji man pasiūlo perskaityti knygą „Vaikas ir
miegas“, kurią parašė Elen de Lersnyder – garsi Paryžiaus pediatrė, vaikų miego specialistė.
Knyga mane suglumina. Esu pripratusi prie tiesmukų amerikietiškų savigalbos knygų apie vaikų auginimą.
Autorė iš pradžių cituoja Marselį Prustą, tada pereina prie odės miegui.
„Miegas atveria vaiko ir šeimos gyvenimo gelmę, – rašoma knygoje. – Atsigulti ir užmigti, keletai valandų
atsiskirti nuo gimdytojų… Vaikui tenka pasitikėti kūnu, kad šis išsaugos gyvastį net būdamas jam nepavaldus. Ir
dar jam reikia nemažai romumo, kad nesibaimintų keistųjų nakties minčių (pensée de la nuit).“
Knygoje „Miegas, sapnai ir vaikas“ taip pat pripažįstama, kad gerai miegoti vaikas gali tik tada, kai priima savo
atskirumą: „Ramios, ilgos ir tylios naktys ir susitaikymas su vienatve. Argi tai ne ženklas, kad vaikas pranoko
sielvartą ir atrado vidinę ramybę?“
Net moksliniams tyrimams skirti skyreliai šiose knygose skamba egzistenciškai. Tai, ką mes vadiname aktyviu
miegu, prancūzai vadina paradoksaliu miegu (sommeil paradoxal), nes tuo metu kūnas nejuda, o smegenys
nepaprastai aktyvios. „Išmokti miegoti, išmokti gyventi – argi tai ne sinonimai?“ – klausia de Lersnyder.
Vis dar nežinau, ką man veikti su šia informacija. Neieškau metateorijos apie Pupos naktų apmąstymo
principus. Tenoriu, kad ji miegotų. Kaip man sužinoti, kodėl prancūzų kūdikiai taip gerai miega, jei jų tėvai to
negali paaiškinti, o prancūziškos knygos apie miegą primena slėpiningą poeziją? Ką motina turėtų padaryti, kad
naktimis galėtų ilsėtis?

Keista, bet apreiškimas apie prancūziškas miego taisykles mane aplanko, kai viešiu Niujorke. Kuriam laikui
apsistoju Traibekoje, Žemutinio Manhatano rajone, kur pramoniniai pastatai buvo paversti prašmatniais
gyvenamaisiais loftais. Dažnai leidžiu laiką vietinėje vaikų aikštelėje, šnekučiuoju su kitomis mamomis.
Galvojau, kad išmanau, ką amerikiečiai rašo apie vaikų auginimą. Tačiau šalia šių mamyčių pasijuntu
apgailėtina diletante. Jos ne tik viską perskaičiusios, bet remdamosi skirtingais miego, drausmės ir mitybos
žinovais yra susikūrusios asmeninius vaikų auklėjimo metodus, panašiai kaip iš skirtingų dizainerių drabužių
sukuriamas vienas aprangos stilius. Kai naiviai užsimenu apie prieraišiąją tėvystę, viena Traibekos mama tuojau
mane pataiso:
– Šitas terminas man nepatinka, nes kas gi nėra prisirišęs prie savo vaiko?
Išėjus kalbai apie naktinį miegą, tikiuosi, kad moterys pažers krūvą teorijų ir pasigirs įprasti amerikietiški
skundai apie metinukų kėlimąsi kasnakt po du kartus. Nieko panašaus. Sužinau, kad daugybė Traibekos rajono
kūdikių prancūziška maniera nebesikelia naktį maždaug nuo dviejų mėnesių. Iš vienos mamytės, profesionalios
fotografės, sužinau, kad ji ir daug kitų mamų savo mažylius veda pas vietos pediatrą Mišelį Koeną. Gydytojo vardą
ji ištaria tarsi dainuodama grupės „The Beatles“ dainą: „Mi-šel.“
– Jis prancūzas? – surizikuoju.
– Taip, – atsako ji.
– Prancūzas iš Prancūzijos? – pasitikslinu.
– Prancūzas iš Prancūzijos, – patvirtina ji.
Negaišdama susitariu dėl susitikimo su Koenu. Jo laukiamajame nepasijuntu it Paryžiuje, akivaizdu, kad čia
Traibeka. Firminis garsių dizainerių krėslas, aštuntojo dešimtmečio stiliaus retro tapetai ir mama lesbietė su
fetrine skrybėle. Registratorė juodais berankoviais marškinėliais pacientus užeiti kviečia vardais:
– Ela? Bendžaminai?
Pasirodo Koenas, ir iškart suprantu, kodėl mamytės dėl jo alpsta. Sutaršyti kaštoniniai plaukai, stirnino akys ir
tamsus įdegis. Firminiai marškiniai, užleisti ant puskelnių, sandalai. Du dešimtmečiai Jungtinėse Valstijose
neištrynė žavaus prancūziško akcento ir manieros („Tėvams patariù…“). Priėmimas baigtas, taigi jis pasiūlo
pasėdėti kavinėje netoliese. Mielai sutinku.
Akivaizdu, kad Amerika Koenui patinka iš dalies dėl to, kad čia pagarbiai žiūrima į kitamanius ir verslininkus.
Šalyje, kurios sveikatos apsaugos sistema griežtai sutvarkyta, jis tapo apylinkės gydytoju. (Kol siurbčiojame alų, jis
pavadina vardu ir palabina daugybę praeivių.) Jo gydymo įmonė „Tribeca Pediatrics“ dabar jau turi penkis filialus.
Dar jis išleido turiningą knygą apie vaikų auginimą „Nauji pagrindai“ su savo nuotrauka ant viršelio.
Koenas neskuba pripažinti, kad į Žemutinį Manhataną jo atvežtos naujovės kilusios iš Prancūzijos. Iš gimtinės
jis išvyko devintojo dešimtmečio pabaigoje ir prisimena ją kaip šalį, kur naujagimiai ligoninėse paliekami
išsirėkti. Pasak jo, net dabar atėjęs į parką visada pamatysi mušamą vaiką. (Gal kada nors taip ir buvo. Tačiau
pastaruoju metu daugybę laiko praleidau Paryžiaus parkuose ir tik kartą mačiau pliaukštelint vaikui per užpakalį.)
Tačiau kai kurie Koeno patarimai visiškai atitinka šiandienos paryžiečių elgesio su vaikais principus. Jis, kaip
visi prancūzai, kūdikius primaitinti siūlo ne prėskomis košėmis, o daržovėmis ir vaisiais. Alergijos jis
nesureikšmina. Kalba apie ritmą ir vaikų mokymą įveikti nusivylimą. Vertina ramybę. Įtikinamai argumentuoja,
kad tėvai privalo rūpintis ir savo gyvenimo kokybe, ne vien vaiko gerove.
Tad kaipgi Koenas priverčia Traibekos kūdikius miegoti naktimis?
– Naujagimio tėvams pirmiausia patariu naktį nešokti prie kūdikio, vos jam pravirkus, – sako pediatras. –
Duokite jam progą nusiraminti, nereaguokite automatiškai net pirmomis dienomis.
Gal kaltas alus (ar stirnino akys), bet šitie jo žodžiai mane švelniai papurto. Taip, esu mačiusi, kad prancūzės
mamos ir auklės prieš pasilenkdamos prie pravirkusio vaiko kaip tik mažumėlę padelsia. Man į galvą neatėjo, kad
jos sąmoningai taip elgiasi, kad tai, matyt, prasminga. Tiesą sakant, mane šitai erzino. Nemaniau, kad reikia
versti kūdikius laukti. Negi tuo galima paaiškinti, kodėl prancūzų kūdikiai anksti pradeda miegoti naktimis ir dar
beveik be ašarų?
Koeno patarimas mažumėlę padelsti ir kūdikio stebėjimas tarsi natūraliai siejasi. Juk motina nestebi kūdikio,
jei jį, vos patempusį lūpą, pašokusi griebia.
Koenui ši pauzė (taip ir maga rašyti la pause) – lemiama. Anot jo, tokios pauzės nuo pat gimimo daro didžiulę
įtaką kūdikių miegui. „Tėvų, kurie ramiau reaguoja į naktinius virktelėjimus, vaikai visada miega gerai, o tų, kurie
pašoka nuo kiekvieno garselio, atžalos prabunda naktimis vis dažniau, kol galiausiai tai pasidaro
nebepakenčiama“, – rašo jis savo knygoje. Didžiuma kūdikių, su kuriais susiduria Koenas, yra maitinami krūtimi.
Regis, tai nedaro įtakos miegui.
Verta išlaikyti pauzę vien dėl to, kad žindukliai per miegus dažnai bruzda ir skleidžia įvairius garsus. Tai
normalu ir gerai. Bet kartais tėvai pažadina kūdikį, jei vos išgirdę knirktelėjimą čiumpa jį ant rankų.
Yra ir kita priežastis luktelėti. Tarp miego ciklų, trunkančių maždaug po porą valandų, kūdikiai prabunda. Kol
jie mokosi tuos ciklus sujungti, nieko baisaus ir leisti jiems šiek tiek nuverkti. Jei tokius nuverkimus tėvai
automatiškai prilygina alkio ar skausmo išraiškai ir puola mažylio raminti, jam bus sunku išmokti pačiam sujungti
miego ciklus. Pasibaigus ciklui jis negalės užmigti, kol suaugusysis jo nenuramins.
Paprastai naujagimiai patys nemoka sujungti miego ciklų. Tačiau po dviejų trijų mėnesių dažniausiai išmoksta,
jei jiems suteikiama tokia galimybė. Pasak Koeno, miego ciklų jungimas primena mokymąsi važiuoti dviračiu: jei
kūdikiui pavyksta nors kartą pačiam vėl užmigti, kitą kartą jam tai padaryti jau būna lengviau. (Tarp miego ciklų
prabunda ir suaugusieji, tik paprastai to neprisimena, nes yra išmokę išsyk panirti į kitą miego ciklą.)
Koenas mano, kad kartais kūdikiai išties praalksta ar užsinori ant rankų. Tačiau tuo tikri galime būti tik
išlaikydami pauzę ir juos stebėdami. „Žinoma, jei kūdikis reikalauja vis atkakliau, reikia jį pamaitinti, – rašo
Koenas. – Nesakau, kad reikia palikti vaiką išsiklykti.“ Pediatras tik ragina suteikti kūdikiui galimybę išmokti
miegoti.
Ne pirmą kartą girdžiu šią mintį. Kažką panašaus esu skaičiusi amerikietiškose knygose apie miegą. Tik
dažniausiai ta mintis prapuola tarp daugybės kitų patarimų. Kartą ar porą net bandžiau šį metodą taikyti Pupai,
bet pristigau užsispyrimo. Niekas niekada man nesakė, kad šis metodas yra svarbiausias, lemiamas ir jį būtina
taikyti.
Vienintelis Koeno pamokymas gali atskleisti paslaptį, kodėl prancūzų kūdikiai ilgam neįsirėkia. Jei pirmus du
mėnesius tėvai laikosi pauzės metodo, tai prabudę naujagimiai patys išmoksta vėl užmigti, todėl vėliau tėvams
nebereikia jų palikti išsirėkti.
Pauzės metodas neturi brutalaus pratinimo miegoti prieskonio. Jis labiau primena mokymą miegoti. Tačiau
šiam mokymui skirta visai nedaug laiko. Anot Koeno, tai įmanoma padaryti tik iki kūdikiui sukaks keturi
mėnesiai. Vėliau susiformuoja blogi miegojimo įpročiai.
Koenui nesunku taikyti savąjį miego metodą Traibekoje, mat čionykščiai tėvai visada siekia greitų rezultatų.
Kituose rajonuose, pasak gydytojo, mamas tenka įkalbinėti ilgiau. Jos baisisi mintimi leisti mažutėliui paknerkti
net menką minutėlę. Vis dėlto pediatrui galiausiai pavyksta įkalbėti visų jo globojamų naujagimių tėvelius
išmėginti jo metodą.
– Stengiuosi jiems išaiškinti reikalo esmę, – teigia jis.
Kitaip tariant, jis moko juos miego pagrindų.

Grįžusi į Paryžių tučtuojau puolu klausinėti prancūzių mamų, ar jos taiko pauzės metodą. Visos sako taikančios. Joms
tai taip akivaizdu, kad nėra ko apie tai kalbėti. Didžiuma teigia pradėjusios išlaikyti pauzę praėjus keletai savaičių
po vaiko gimimo.
Aleksandra, kurios dukros pernakt miega nuo pat gimimo, pasakoja tikrai nepuldavusi prie jų tą akimirką, kai
jos suknerkdavo. Kartais ji palaukdavo penkias ar dešimt minučių ir tik tada imdavo ant rankų. Norėdavo
įsitikinti, ar jos tik mėgina vėl užmigti tarp miego ciklų, ar apniko koks rūpestėlis: norisi valgyti, sušlapo vystyklas
ar šiaip pasidarė neramu.
Aleksandra, susirišusi šviesius garbanotus plaukus į uodegą, vienu metu primena ir Deivę Motiną, ir
universiteto komandos striksę. Ji nepaprastai nuoširdi. Aleksandra neignoravo savo naujagimių. Priešingai,
atidžiai jas stebėjo. Buvo tikra, kad verkdamos jos kažką bando sakyti. Per pauzę ji stebėdavo ir klausydavo. (Be to,
priduria ir kitą pauzės priežastį: „Reikia mokyti jas kantrybės.“)
Prancūzai pauzės nelaiko metodu, o tiesiog mano, kad taip elgtis protinga. (Čia manyje tūnanti amerikietė
reikalauja viską tiksliai įvardyti.) Tačiau jie visi taip elgiasi ir primena vienas kitam, jog tai svarbu. Kaip paprasta!
Man dingteli, kad prancūzų išmonę slepia ne originalus, pritrenkiantis miego metodas. Jie tiesiog nelenda į
prieštaringų patarimų brūzgyną ir sutelkia dėmesį į vieną išties veiksmingą dalyką.
Apsipratusi su mintimi apie pauzę, imu pastebėti, kad prancūzai ją dažnai mini. „Prieš atsakant protinga
išklausyti, ko klausiama, – rašoma populiarios prancūzų internetinės svetainės Doctissimo straipsnyje. – Lygiai taip
pat reikia elgtis su verkiančiu vaiku: pirmiausia jį išklausyti.“
Prasibrovusi pro filosofinius knygos „Miegas, sapnai ir vaikas“ įžangas perskaitau, kad kišimasis tarp miego
ciklų neginčijamai veda prie miego sutrikimų: kūdikis pabunda ir nebeužmiega po kiekvieno pusantros ar dviejų
valandų ciklo.
Staiga man galvoje nušvinta: Elison, rinkodaros specialistei, niekas neįteikė sūnaus su keistais miego
poreikiais, kurį jau pusę metų reikia maitinti kas dvi valandas. Ji pati netyčiomis jį įpratino valgyti po kiekvieno
dviejų valandų miego ciklo. Kupina geriausių ketinimų Elison ne tiek tenkino ypatingus sūnaus poreikius, kiek
pati savo elgesiu tą ypatingumą ir provokavo.
Nesu girdėjusi, kad kas nors panašaus kada būtų buvę Prancūzijoje. Prancūzams pauzės metodas – pagrindinis
miego reikalų sprendimas, ir taikyti jis pradedamas vos kūdikiui sulaukus kelių savaičių. Žurnalo „Mama!“
straipsnyje nurodoma, kad pirmą pusmetį 50–60 proc. kūdikio miego sudaro neramus miegas (sommeil agité). Taip
miegodamas mažylis žiovauja, rąžosi, kartais net atsimerkia ir užsimerkia. „Jei galvosite, kad taip vaikas jus
kviečia, ir paimsite jį ant rankų, padarysite klaidą, nes nuversite miego traukinį nuo bėgių“, – rašoma straipsnyje.
Pauzės metodas nėra vienintelis dalykas, kurį taiko prancūzų tėvai. Tačiau jis nepaprastai svarbus. Kai
apsilankau pas Elen de Lersnyder, Prustą cituojančią vaikų miego specialistę, ji užsimena apie pauzės metodą
man nespėjus net paklausti.
– Kartais per miegus kūdikiai varto akis, leidžia garsus, čiulpsi ir kruta. Tačiau iš tikrųjų jie miega. Todėl
negalima nuolat prie jų lįsti ir trukdyti miegoti. Reikia suprasti, kaip kūdikis miega.
– O jei jis atsibunda? – paklausiu.
– Jei visiškai nubunda, tada, žinoma, imkite ant rankų.
Amerikiečiai retai kada leidžiasi į kalbas apie mokslinius įrodymus. Susidūrę su daugybe skirtingų miego
rekomendacijų galų gale jie, regis, atsirenka tai, kas kam labiau prie širdies. Tačiau prancūzų pašnekesiuose
dažnai skamba tokios sąvokos kaip miego ciklai, cirkadiniai ritmai ir paradoksalusis miegas. Jie žino, kad naktį
vaikai gali verkti atsidūrę tarp dviejų miego ciklų ar per neramaus miego tarpsnį. Sakydami, kad stebi savo
kūdikius, prancūzai turi omenyje, jog patys mokosi atpažinti mažylių miego stadijas. Pauzės metodo prancūzai
laikosi sistemingai ir ryžtingai. Jie išsiaiškina, kaip kūdikis miega, ir priima žinojimu pagrįstą sprendimą.
Čia esama reikšmingo filosofinio skirtumo. Prancūzai mano, kad jų pareiga – švelniai išmokyti kūdikius gerai
miegoti, lygiai kaip vėliau reikės juos mokyti tinkamai laikytis higienos, subalansuotai maitintis ir važiuoti
dviračiu. Pusės nakties nemigos su aštuonių mėnesių bambliu jie nelaiko tėvų atsidavimo ženklu. Jų galva, tai
ženklas, kad vaikas turi miego problemų, o visa šeima pavojingai prarado pusiausvyrą. Kai prancūzėms
papasakoju Elison atvejį, jos sako, kad jis nepakenčiamas – nei vaikui, nei motinai.
Prancūzai, kaip ir mes, galvoja, kad jų vaikai gražūs ir ypatingi. Tačiau jie dar ir supranta, kad kai kurie dalykai
yra grynai biologiniai. Prieš darant išvadą, kad mūsų vaikai miega ne taip, kaip visi kiti, gal, ko gero, verta
daugiau pagalvoti apie biologiją.
Apsiginklavusi atskleista pauzės metodo paslaptimi nutariu pavartyti mokslinę literatūrą apie kūdikius ir miegą. Tai,
ką sužinau, mane pribloškia: amerikiečiai tėvai galbūt ir grumiasi su kūdikių miego malūnais, bet amerikiečiai
miego tyrėjai – anaiptol. Didžiuma mokslininkų sutaria dėl geriausio būdo išmokyti vaikus miegoti. Visos jų
rekomendacijos itin panašios į prancūziškas.
Miego tyrėjai, kaip ir prancūzų tėvai, mano, kad gimdytojai turėtų nuo mažų dienų aktyviai mokyti kūdikius
gerai miegoti. Pasak jų, sveiką mažylį įmanoma pradėti mokyti miegoti pernakt jam vos sulaukus kelių savaičių ir
apsieiti be rikdymo.
Daugybės mokslinių straipsnių apie miegą apžvalgoje1 iškeliama lemiama vadinamojo prevencinio tėvų
švietimo svarba. Nėščiąsias ir naujagimių tėvus būtina supažindinti su miego mokslu ir išmokyti pagrindinių
miego taisyklių. Tėvams siūloma šių taisyklių laikytis nuo pat vaiko gimimo arba praėjus vos keletui savaičių.
Kokios gi tos taisyklės? Apžvalgos autoriai atkreipia dėmesį į straipsnį apie nėščiųjų, planavusių maitinti
krūtimi, stebėjimus.2 Kai kurios moterys gavo po du puslapius instrukcijų. Viena iš ten įrašytų taisyklių reikalavo
vakarais nemigdyti kūdikio nešiojant, supant ar žindant, kad jis išmoktų skirti dieną nuo nakties. Kitos taisyklės
reikėjo laikytis nuo antros savaitės: pravirkusį naktį (nuo vidurnakčio iki penkių ryto) kūdikį rekomenduojama
pervystyti, paglostyti, pakeisti jam sauskelnes, panešioti, bet nesiūlyti krūties, nebent kūdikis nesiliautų verkęs.
Motinoms papildomai buvo nurodoma vaikui gimus mokytis atskirti verksmą nuo knirksėjimo per miegus.
Kitaip tariant, prieš imdama bruzdantį kūdikį ant rankų motina privalo luktelėti ir įsitikinti, kad jis atsibudo.
Tyrėjai paaiškino mokslinį šių instrukcijų pagrindą. Krūtimi maitinančios motinos iš kontrolinės grupės
negavo jokių instrukcijų. Rezultatai buvo įstabūs: visų kūdikių (instrukcijų besilaikančiųjų ir kontrolinės grupės
motinų), kurių amžius iki trijų savaičių, miego pobūdis buvo beveik toks pat. Tačiau, sulaukę keturių savaičių, visą
naktį miegojo 38 proc. instrukcijų besilaikančių motinų kūdikių ir tik 7 proc. kontrolinės grupės kūdikių. Nuo
aštuntos savaitės naktimis gerai miegojo visi pirmosios grupės vaikai ir tik 23 proc. kontrolinės grupės vaikų.
Tyrėjai padarė sensacingą išvadą: „Maitinimo krūtimi nereikia sieti su naktiniais prabudimais.“
Taigi pauzės metodas nėra tik prancūzų liaudies išmintis. Kaip ir įsitikinimas, kad kiekvienam į naudą kuo
anksčiau pradėti gerai miegoti. „Apskritai naktiniai prabudimai laikytini vaikiškos nemigos simptomais“, –
aiškinama tyrimų apžvalgoje.
Dar apžvalgoje aptariami vis gausėjantys moksliniai įrodymai, kad nepakankamai arba neramiai miegančius
mažus vaikus gali varginti irzlumas, agresyvumas, hiperaktyvumas ir nevaldomas impulsyvumas, jiems gali būti
sunku mokytis ir įsiminti. Jie dažniau susižeidžia, silpniau veikia jų medžiagų apykaitos ir imuniteto funkcijos,
prastėja bendra gyvenimo kokybė. Be to, vaikystėje prasidėję miego sutrikimai gali nesiliauti daug metų. Krūtimi
žindančių motinų tyrimo metu stebėti kūdikiai iš instrukcijomis besivadovaujančios grupės vėliau buvo įvertinti
kaip ramesni, labiau nuspėjami ir ne tokie aikštingi.
Mano perskaitytuose tyrimuose nurodoma, kad prastas vaikų miegas veikia visą šeimą: motiną gali apimti
depresija, net pakrikti bendras šeimos gyvenimas. Ir, atvirkščiai, geresnis kūdikių miegas, anot tėvų atsiliepimų,
stiprina santuokas, leidžia tėvams būti geresniems, mažiau įsitempusiems.

Žinoma, Prancūzijoje pasitaiko kūdikių, kurie per keturis mėnesius nespėja išmokti gerai miegoti. Tokiu atveju
prancūzų ekspertai paprastai rekomenduoja tam tikrą metodo „palikti vaiką išsirėkti“ variantą.
Šiuo klausimu miego specialistai laikosi vienos nuomonės. Mokslinių straipsnių apžvalgoje rašoma: paliktas
išsirėkti vaikas išmoksta miegoti arba iškart (tai vadinama netikusiu moksliniu terminu „išnykimas“), arba keliais
etapais („dalinis išnykimas“). Paprastai šitai trunka vos kelias dienas. „Didžiausia „išnykimo“ kliūtis – tėvų
nenuoseklumas“, – rašoma apžvalgoje.
Mišelis Koenas, prancūzų gydytojas Traibekoje, siūlo per keturis mėnesius neišmokytiems miegoti vaikams
taikyti gana ekstremalų šio metodo variantą. Pasak jo, kūdikis turi jaustis jaukiai, kaip kiekvieną vakarą po
maudynių ir dainelių. Jį reikia paguldyti deramu laiku, geriausia dar nemiegantį, ir vėl prieiti prie lovelės tik
septintą ryto.
Paryžiuje „išsirėkimas“ turi prancūzišką prieskonį. Pradedu jį suprasti, kai susitinku Loransą, auklę iš
Normandijos, dirbančią prancūzų šeimoje Monparnase. Jau du dešimtmečius Loransa prižiūri kūdikius. Ji sako,
kad, prieš paliekant išsiverkti, mažyliui būtina paaiškinti, ką ketinate daryti.
– Vakare su vaiku pasikalbu. Sakau jam: jeigu atsibusi, žinduką paduosiu tik vieną kartą, daugiau nebesikelsiu.
Metas miegoti. Būsiu netoliese, bet nuraminti ateisiu tik vieną kartą. Visą naktį nešokinėsiu.
Auklė priduria, kad nepaprastai svarbu tikėti, jog bet kokio amžiaus kūdikis mokomas išmoks miegoti naktį.
– Jei tuo netiki, nieko neišeis, – teigia ji. – Aš visada manau, kad kitą naktį vaikas miegos geriau. Visada
išsaugau viltį, net jei po trijų valandų jis atsibunda. Būtina tikėti.
Visai gali būti, kad prancūzų kūdikiai augdami pateisina tėvų ir globėjų lūkesčius. Gal mūsų vaikai miega taip,
kaip mes iš jų tikimės. Tereikia patikėti paprasta tiesa, kad ir kūdikiai gali laikytis deramo ritmo, ir bus lengviau tą
ritmą nustatyti.
Pauzės ir vyresnio kūdikio išsirėkimo metodai veikia tuomet, kai tikime, jog kūdikis – tai žmogus, pajėgiantis
mokytis (šiuo atveju – kaip miegoti) ir įveikti nusivylimą. Šia prancūziška idėja Koenas įtikinėja tėvus
negailėdamas laiko. Atsiliepdamas į dažną nuogąstavimą, kad keturių mėnesių žmogeliukas naktį būna alkanas,
jis rašo: „Taip, jis alkanas. Tik jam nebūtina valgyti. Vidurnaktį jūs irgi alkani, bet esate išmokę nevalgyti, nes
skrandžiui sveika pailsėti. Kūdikio skrandžiui taip pat sveika pailsėti.“
Prancūzai nemano, kad kūdikiams reikėtų siųsti biblinio masto išbandymus. Tačiau šiek tiek nuvilti vaikai
nesugniuždomi. Net priešingai – tik sustiprinami. Knygoje „Miegas, sapnai ir vaikas“ rašoma: „Visų vaiko
reikalavimų vykdymas ir jokių draudimų netaikymas trukdo formuotis asmenybei. Kadangi nėra pasipriešinimo,
vaikas nežino, ko iš jo tikimasi.“
Mažo kūdikio mokymas miegoti prancūzams nereiškia egoistinės tingių tėvų strategijos. Jų supratimu, tai
vaikams svarbi pirmoji pamoka apie savarankiškumą ir malonumą būti pačiam su savimi. Žurnalo „Mama!“
straipsnyje cituojamas psichologas teigia, kad kūdikiai, kurie išmoksta patys sau žaisti dieną (net pirmaisiais
mėnesiais), mažiau nerimauja, kai paliekami lovelėse vieni naktį.
De Lersnyder rašo, kad net kūdikiams reikia šiokio tokio privatumo: „Mažas kūdikis lovelėje sužino, kad
kartkartėmis gali likti vienas – nealkti, netrokšti, nemiegoti, tiesiog ramiai sau būdrauti. Nuo labai mažų dienų
jam reikia nors truputėlį pabūti be mamos prieš užmiegant ir tik prabudus.“
Dalį savo knygos autorė specialiai skiria klausimui, ką derėtų motinai veikti, kol kūdikis miega: „Ji pamiršta
apie kūdikį, galvoja apie save. Dabar ji išsimaudo, pasipuošia, pasidažo, pagražėja savo pačios, vyro ir aplinkinių
džiaugsmui. Atėjus vakarui ruošiasi nakčiai, ruošiasi meilei.“
Aš, amerikietė mama, tokią sceną – juodai apvestos akys, šilko kojinės – galiu įsivaizduoti tik kine. Mudu su
Saimonu tiesiog esam nutarę kuriam laikui savo gyvenimą priderinti prie Pupos užgaidų.
Prancūzai anaiptol negalvoja, kad tokia mūsų nutartis būtų nors vienam naudinga. Anot jų, mokydamasis
miegoti kūdikis mokosi būti šeimos dalimi ir prisitaikyti prie kitų šeimos narių poreikių. De Lersnyder man
aiškina:
– Jei kūdikis per naktį pabunda dešimt kartų, kitą rytą [motina] negali eiti į darbą. Ir taip jis supranta, kad –
voilà – negalima naktį atsibusti dešimt kartų.
– Kūdikis tai supranta? – klausiu.
– Žinoma, – atsako ji.
– Kaip?
– Kūdikiai viską supranta.

Prancūzams pauzės metodas atrodo būtinas, bet jie nelaiko jo panacėja. Jie nestokoja įvairiausių kitų gudrybių,
kurios, jei pritaikomos kantriai ir su meile, nuteikia kūdikius gerai miegoti. Pauzės metodas iš dalies paveikus dėl
tėvų įsitikinimo, kad jų mažutėliai – ne bejėgės lėliukės. Jie gali daug ko išmokti. Ir pamokėlės jiems nekenkia, jei
vyksta iš lengvo ir neskubant. Net, priešingai, tėvai mano, kad jos stiprina mažylių pasitikėjimą savimi ir
ramumą, padeda jiems suprasti kitus žmones. Ir taip pradeda megztis pagarbūs tėvų ir vaikų santykiai,
stebinantys mane šioje šalyje.
O, kad būčiau apie tai žinojusi, kai gimė Pupa!
Mes akivaizdžiai pražiopsojome keturis pirmuosius mėnesius, kada buvo galima be vargo išmokyti ją miegoti
visą naktį. Dabar jai devyni mėnesiai ir ji vis dar kasnakt pabunda apie antrą. Taigi sukandame dantis ir
leidžiame jai išsirėkti. Pirmą naktį ji praverkia dvylika minučių. (Verkiu ir aš, įsikibusi į Saimoną.) Tada užmiega.
Kitą naktį paverkia penkias minutes.
Trečią naktį antrą valandą abu su Saimonu atsimerkiame tyloje.
– Manau, ji pabusdavo dėl mūsų, – sušnibžda Saimonas. – Galvojo, kad mums to reikia.
Ir mudu grįžtame į sapnų karalystę. Nuo tada Pupa gerai miega naktimis.
 KETVIRTAS SKYRIUS

Palauk!

Vis labiau priprantu prie gyvenimo Prancūzijoje. Vieną rytą pasivaikščiojusi po vietos parkus pareiškiu
Saimonui, kad pagaliau mes – pasaulio elitas.
– Gal ir pasaulio, bet tik jau ne elitas, – atsako jis.
Nors ir apsipratau Prancūzijoje, Jungtinių Valstijų pasiilgstu. Ten galima su sportinėmis kelnėmis eiti į maisto
parduotuvę, šypsotis praeiviams, juokauti. Labiausiai ilgiuosi tėvų. Negaliu patikėti, kad anūkė auga už 7 000 km
nuo senelių.
Negali tuo patikėti ir mano mama. Kai mane augino, ji labiausiai bijojo, kad užaugusi sutiksiu dailų užsienietį
ir ištekėsiu už jo. Ji taip dažnai man kalbėdavo apie savo baimę, kad tikriausiai pati ir įkalė man tokią mintį. Per
vieną viešnagę Paryžiuje ji nusiveda mane su Saimonu vakarienės ir prie stalo apsiašaroja.
– Kas gi čia yra tokio, ko nėra Amerikoje? – teiraujasi ji.
(Jei būtų valgiusi sraiges, būčiau bakstelėjusi pirštu į jos lėkštę. Bet ji užsisakė vištienos.)
Nors gyvenimas Prancūzijoje lengvėja, prisitaikyti man nepavyksta. Net priešingai – susilaukusi kūdikio ir
pramokusi prancūziškai tik dar geriau suprantu, kokia esu svetimšalė. Kai Pupa išmoksta neprabusti visą naktį,
netrukus pirmą kartą atvykstame į prancūzišką valstybinį lopšelį, vadinamą crèche. Per priėmimo pokalbį
atsakinėjame į klausimus: ar ji čiulpia žinduką, kokia poza mėgsta miegoti?.. Rodome skiepų įrašus, užrašome
telefono numerius, kur skambinti, jei kas atsitiktų. Tačiau suglumstame išgirdę vieną klausimą: kada ji geria
pieną?
Kūdikių maitinimo laiko klausimas amerikiečius dalija į priešingas stovyklas. Galima tai vadinti maisto kova:
vieni mano, kad kūdikius reikia maitinti nustatytomis valandomis, o kiti pasisako už maitinimą tada, kada
kūdikiai atrodo alkani. Amerikiečių internetinėje svetainėje BabyCenter pateikiami aštuoni 5 ir 6 mėnesių kūdikių
maitinimo tvarkaraščiai, juose po dešimt maitinimų per dieną.
Mes laikomės mišraus varianto. Pupa gauna pieno atsibudusi ir prieš miegą. Kitu metu maitiname ją tada, kai
atrodo alkana. Anot Saimono, nėra problemos, kurios neišspręstų buteliukas arba papas. Abudu neriamės iš kailio,
kad tik ji neklyktų.
Paaiškinu lopšelio auklėtojai, kaip mes maitiname savo dukrą, o ji žiūri į mane taip, tarsi būčiau pasakiusi, kad
leidžiam jai vairuoti šeimos automobilį. Nežinome, kada mūsų vaikas valgo? Šią problemą ji netrukus sutvarkys. Iš
jos žvilgsnio galime suprasti: nors gyvename Paryžiuje, dukrą auklėjame taip, kad ji valgo, miega ir, ko gero,
kakoja amerikietiškai.
Dar auklėtojos žvilgsnis atskleidžia, kad Prancūzijoje nėra priešingų stovyklų. Tėvai nelaužo galvos dėl to, kiek
kartų kūdikis turėtų valgyti. Maždaug nuo keturių mėnesių didžiuma prancūzų mažylių valgo nustatytu metu.
Kaip ir mokyti miegoti, reguliariai valgyti prancūzams – tiesiog protingas elgesys, o ne kokia nors vaikų auklėjimo
filosofija.
Dar keisčiau, kad visi prancūzų kūdikiai valgo maždaug tomis pačiomis valandomis. Iš motinų sužinau, kad jų
mažyliai valgo apie aštuntą, dvyliktą, šešioliktą ir dvidešimtą valandą. Pripažintame prancūzų tėvų žinyne „Jūsų
vaikas“ 4 ir 5 mėnesių kūdikiams pateikiamas tik vienas pavyzdinis valgiaraštis ta pačia maitinimų eilės tvarka.
Prancūzai net nevadina to maitinimais, juk ne karvėms šieno numeta. Jie sako „valgymai“. Ir tų valgymų
tvarka gerai žinoma: pusryčiai, pietūs, pavakarių užkandis, vakarienė. Kitaip tariant, maždaug nuo keturių
mėnesių prancūzų kūdikiai jau valgo tokiu pačiu ritmu, kaip valgys visą likusį gyvenimą (pavakarių suaugusieji
paprastai nevalgo).
Atrodytų, nacionalinis kūdikių valgymo planas turėtų būti akivaizdus. Vis dėlto jis labiau primena valstybinę
paslaptį. Prancūzai, jei tik pasiteirauji, ar jų mažyliai valgo pagal grafiką, beveik visada purto galvas. Kaip ir
paklausti apie miegą, jie tvirtina tik besilaikantys kūdikio ritmo. Kai atkreipiu dėmesį, kad visi prancūzų kūdikiai,
regis, valgo tomis pačiomis valandomis, tėvai tik numoja ranka, suprask, grynas atsitiktinumas.
Man sunkiau įminti mįslę, kaip prancūzų kūdikiai sugeba išlaukti keturias valandas tarp valgymų. Pupa,
priversta lukterėti maisto nors porą minučių, jau nerimsta. Mus irgi išpila prakaitas. O aplinkui vis dažniau
pastebiu, kad prancūzai tik laukia ir laukia. Iš pradžių sužinau apie pauzės metodą – tėvai lūkuriuoja kūdikiams
prabudus. Dabar štai kūdikių valgymo tvarkaraštis, verčiantis laukti marias laiko nuo vieno maitinimo iki kito. Na
ir, žinoma, tie patenkinti metinukai, laukiantys restoranuose, kol padavėjai atneš jiems patiekalus.
Atrodo, prancūzai daro kolektyvinį stebuklą – išmoko naujagimius ir metinukus ne tik laukti, bet laukti noriai.
Gal šis gebėjimas ir skiria prancūzų ir amerikiečių vaikus?

Ieškodama atsakymų į panašius klausimus rašau elektroninį laišką aštuoniasdešimtmečiui Kolumbijos universiteto
psichologijos profesoriui Volteriui Mišeliui, pasaulinio garso ekspertui vaikų kantrybės klausimais. Esu viską apie
jį perskaičiusi, susipažinusi ir su daugeliu jo publikacijų šia tema. Laiške paaiškinu, kad gyvenu Paryžiuje ir
tyrinėju prancūzų vaikų auklėjimo metodus. Paklausiu, ar negalėtume pasišnekėti telefonu.
Praėjus keletui valandų gaunu atsakymą. Mano nuostabai, jis rašo, kad irgi yra Paryžiuje. Ar nenorėčiau
užsukti puodelio kavos? Po kelių dienų jau sėdime jo draugės buto virtuvėje, Lotynų kvartale, netoliese ant kalvos
Panteonas.
Mišeliui neduotum nė septyniasdešimties, apie aštuoniasdešimt nėra nė kalbos. Skusta galva, kunkuliuojanti
boksininko energija, bet veidas – malonus pažiūrėti, beveik vaikiškas. Nesunku įsivaizduoti, kaip atrodė
aštuonmetis Vienos gyventojas, su tėvais pabėgęs iš Austrijos, kai šalį neteisėtai prisijungė fašistinė Vokietija.
Galiausiai šeima apsistojo Brukline. Devynmetis Volteris buvo užrašytas į valstybinę mokyklą ir nusiųstas pas
mažiukus mokytis anglų kalbos.
– Kai mūsų klasė žingsniuodavo koridoriais, aš stengdavausi eiti klūpom, kad neišsiskirčiau iš penkiamečių, –
prisimena jis.
Mišelio tėvai, Vienoje buvę kultūringi patogios vidurinės klasės atstovais, atidarė kuklią pigių prekių
krautuvėlę. Motiną Austrijoje vargino lengva depresija, bet Amerikoje ji įgijo jėgų. Tačiau tėvas, atsidūręs ant
žemesnio socialinio laiptelio, taip ir neatsigavo.
Vaikystėje patirta autsaiderio dalia paskatino iškelti tokius klausimus, į kuriuos atsakymų jis ieško visą
profesinį savo gyvenimą. Įžengęs į ketvirtą dešimtį jis sudrumstė nusistovėjusius asmenybės psichologijos
vandenis įrodinėdamas, kad žmonių būdo bruožai kinta; jie priklauso nuo konteksto. Nors vedė amerikietę ir
Kalifornijoje augino tris dukras, kasmet apsilankydavo Paryžiuje.
– Visada jaučiausi europiečiu, o Paryžius man yra Europos sostinė, – pasakoja jis.
(1996 m. Mišelis išsiskyrė su žmona ir paskutinį dešimtmetį gyvena su prancūze. Dalį laiko jie praleidžia
Niujorke, dalį – Paryžiuje.)
Labiausiai Mišelį išgarsino zefyrų testas, atliktas septintojo dešimtmečio pabaigoje, kai jis dirbo Stanforde. Per
tyrimą eksperimentatorius įveda keturmetį arba penkiametį į kambarį, kur ant stalo padėtas zefyras. Tyrėjas
pasako vaikui, kad trumpam išeis iš kambario. Jei iki jam grįžtant vaikas nesuvalgys zefyro, bus apdovanotas
dviem zefyrais. Jei vaikas jį suvalgys, jam teks juo vienu ir pasitenkinti.
Šis testas labai sunkus. Iš 653 vaikų, jame dalyvavusių iki aštuntojo dešimtmečio ir vėliau, tik vienas iš trijų
pajėgdavo atsilaikyti nesuvalgęs zefyro ketvirtį valandos, kol eksperimentatoriaus nebūdavo. Kai kurie vaikai
prarydavo zefyrą iškart, vos likę vieni. Didžiuma sugebėdavo palaukti maždaug pusę minutės.1
Devintojo dešimtmečio viduryje psichologas su kolegomis aplankė zefyrų eksperimento dalyvius norėdamas
sužinoti, ar skiriasi kantrių ir nekantrių vaikų gyvenimas paauglystės metais. Buvo pastebėta aiški koreliacija:
kuo ilgiau vaikai, būdami ketverių, atsispyrė norui suvalgyti zefyrą, tuo geriau jiems sekėsi paauglystės metais.
Psichologai pastebėjo, kad kantrieji pranašesni įvairiose srityse, ypač išsiskiria mokėjimu susikaupti ir protauti.
„Stresinėse situacijose jie nėra linkę prarasti savitvardos“, – rašoma 1988 m. išleistoje Mišelio ir kolegų ataskaitoje.
Ar gali būti, kad verčiami laukti pasitenkinimo vidurinės klasės prancūzų vaikai darosi ramesni ir atsparesni
stresui, o šios klasės amerikiečių vaikai, labiau pratę išsyk gauti, ko panorėję, stresinėje situacijoje paleidžia
dūdas? Negi ir vėl prancūzų tėvai (tradiciškai ar instinktyviai) elgiasi taip, kaip pataria Mišelis ir kiti
mokslininkai?
Pupa, paprastai tuoj pat gaunanti, ko panorėjusi, isteriją moka sukelti akimirksniu. Ir lankydamasi Amerikoje
matau, kad klykiantys maži nelaimėliai, reikalaujantys iškelti juos iš vežimėlių ar griūvantys parėkti ant
šaligatvio, neatsiejami nuo tenykštės kasdienybės.
Paryžiuje tokias scenas pastebiu retai. Prancūzų kūdikiai ir mažamečiai, pripratę laukti ilgėliau, demonstruoja
tiesiog olimpinę ramybę, jei ko nors panorėję negauna tuoj pat. Svečiuodamasi pas prancūzus visada atkreipiu
dėmesį, kad jų vaikai neverkšlena ir nesiskundžia. Dažnai, na, bent jau dažniau negu mūsų namuose, kiekvienas
ramiai susikaupęs užsiima savo reikalais.
Prancūzijoje nuolat matau tiesiog stebuklingą vaizdą: namuose, kur yra mažų vaikų, suaugusieji ramiai
siurbčioja kavą ir nepertraukiamai šnekasi rūpimais klausimais. Laukimas yra įtrauktas į prancūzų tėvų žodyną.
Užuot įsišėlusiam vaikui liepę nurimti arba liautis, jie griežtai nukerta: „Palauk!“
Mišelis zefyro testu netikrino nė vieno prancūzų vaiko. (Ko gero, būtų tekę zefyrą pakeisti bandele su
šokoladu.) Tačiau ilgus metus stebėdamas prancūzų vaikus jis neatsistebi jų ir amerikiečių vaikų skirtumu.
–Tikrai susidaro įspūdis, kad amerikiečių vaikams tvardytis darosi vis sunkiau, – sako jis.
Kartais taip elgiasi ir jo paties anūkai.
 – Man nepatinka, kai dukra, paskambinus jai, sako negalinti dabar su manim kalbėti, nes anūkas tempia ją už
sijono. Ji jam nepaaiškina: „Palauk, dabar aš kalbu su seneliu.“2
Šeimos gyvenimas malonesnis, kai vaikai sugeba palaukti.
– Prancūzijoje vaikai atrodo drausmingesni ir yra auklėjami panašiai, kaip aš buvau auklėjamas, – sako Mišelis.
– Net jei į svečius prancūzai atsiveda mažų vaikų, vis tiek galima valgyti tradicinę prancūzišką vakarienę… Iš
vaikų tikimasi, kad jie elgsis, kaip dera svečiuose, netriukšmaus ir valgys su malonumu.
Čia labai svarbus žodis „malonumas“. Prancūzai nesiekia, kad jų mažyliai būtų nebylūs, bedžiaugsmiai
klusnučiai, bet ir neįsivaizduoja, kaip vaikai galėtų džiaugtis gyvenimu, jei nemokėtų tvardytis.
Dažnai prancūzai savo atžaloms liepia būti išmintingiems (sois sage). Šis paliepimas šiek tiek primena
pasakymą „būk geras“, bet jo reikšmė daug platesnė. Kai prie svečių namų slenksčio liepiu Pupai būti gerai, tai
tarsi prilyginu ją laukiniam žvėreliui, kuris valandėlę privalo elgtis it prijaukintas, tačiau bet kurią akimirką gali
vėl sužvėrėti. Tarsi norėčiau pasakyti, kad geras elgesys prieštarauja tikrajai jos prigimčiai.
Sakydamas Pupai „būk išmintinga“, taip pat liepiu jai elgtis tinkamai. Vis dėlto prašau jos klausyti proto balso ir
gerbti aplinkinius. Tuo pasakau, jog ji moka išmintingai pažvelgti į situaciją ir kontroliuoti savo elgesį. Dar turiu
mintyje, kad aš ja pasitikiu.
Būti išmintingam nereiškia nuobodžiauti. Mano pažįstami prancūzų vaikai moka linksmintis. Savaitgaliais
Pupa ir jos draugai krykšdami laksto po parką ištisas valandas. Per pertrauką darželyje, o vėliau ir mokykloje
visiems leidžiama atsipūsti. Paryžiuje gausu ir organizuotų pramogų, kaip antai vaikų kino festivaliai, teatrai ir
kulinarijos pamokos, reikalaujančios kantrybės ir dėmesio. Pažįstami prancūzai nori, kad jų mažyliai domėtųsi
įvairiausiais dalykais, susipažintų su daile ir muzika.
Tėvai tiesiog neįsivaizduoja, kaip vaikai visu tuo galėtų mėgautis, jei neturėtų kantrybės. Anot prancūzų,
vaikams iš tiesų gali būti linksma tik tada, kai savitvarda jiems leidžia visur dalyvauti ramiai: nesinervinti,
nesierzinti ir nereikalauti perdėto dėmesio.
Prancūzai tėvai ir globėjai anaiptol negalvoja, kad vaikų kantrybė yra begalinė. Jie nesitiki, kad metinukas
ramiai išsėdės per visą simfoninį koncertą ar oficialų pobūvį. Paprastai vaikams tenka palaukti keletą minučių ar
sekundžių.
Tačiau ir toks trumpas delsimas labai keičia gyvenimą. Dabar jau esu tikra: vaikai čia retai (bent jau rečiau
negu Amerikoje) verkšlena ar griūva ant žemės iš įniršio, nes turi sukaupę vidinių jėgų, padedančių įveikti
nusivylimą. Jie nesitiki tuoj pat gauti, ko užsimanę. Kai prancūzai kalba apie vaikų auklėjimą, pirmiausia turi
omenyje mokymą nepraryti zefyro tą pačią akimirką.

Kaipgi prancūzai eilinius vaikus paverčia kantrybės įsikūnijimais? Ar įmanoma ir Pupą išmokyti laukti?
Volteris Mišelis peržiūrėjo šimtus vaizdajuosčių, kuriose nufilmuota, kaip keturmečiai nekantrauja suvalgyti
zefyrą. Galiausiai jis nustatė dėsningumą: nekantrieji dalyviai nenuleido nuo zefyro akių, o kantrieji stengėsi
nukreipti dėmesį kur nors kitur.
– Vaikai, kuriems lengvai sekasi laukti, belaukdami prasimano žaidimų: niūniuoja daineles sau po nosimi,
įdomiai timpčioja ausis, krutina kojų pirštus, – pasakoja man psichologas.
Tie vaikai, kurie nežinojo, kuo užsiimti, ir tik spoksojo į zefyrą, neištverdavo jo nesuvalgę.3
Mišelis padarė tokią išvadą: turėti valios laukti – anaiptol ne stojiška. Tai reiškia išmonę, kaip padaryti laukimą
malonesnį.
– Galima tą daryti įvairiai, bet lengviausia ir tiesiausia – nukreipti savo dėmesį kur nors kitur, – sako jis.
Tėvams nereikia savo vaikų specialiai mokyti dėmesio nukreipimo technikų. Pasak Mišelio, vaikai patys gali to
išmokti, jei tik tėvai jiems leidžia pasipratinti laukti.
– Manau, dažnai tėvai nė nenutuokia, kokių neįtikėtinų kognityvinių gebėjimų turi visai maži vaikai. Tereikia
suteikti jiems progą pasireikšti, – teigia profesorius.
Kaip tik taip ir elgiasi prancūzai tėvai. Jie lyg ir nemoko vaikų konkrečių dėmesio nukreipimo technikų. Tiesiog
suteikia jiems aibę progų pasimokyti laukti.
Vieną niūrią šeštadienio popietę sėdu į priemiestinį traukinį ir važiuoju į rytinį Paryžiaus priemiestį Fontene
su Bua. Draugė man suorganizavo susitikimą su ten gyvenančia šeima. Mama, vardu Martina, – daili darbo teisės
specialistė, maždaug trisdešimt penkerių. Su vyru, greitosios pagalbos gydytoju, ir dviem vaikais ji gyvena
moderniame mažaaukščiame name. Aplinkui nestinga žalumos.
Vos įėjusi nustembu – Martinos butas nepaprastai primena mūsiškį. Svetainė, kurios pasieniuose primėtyta
žaislų, sujungta su atvira virtuve (prancūzai tokią virtuvę vadina amerikietiška). Net mūsų buitiniai prietaisai
vienodi – plieno spalvos.
Tačiau panašumai tuo ir baigiasi. Nors Martinos namuose – du maži vaikai, čia viešpatauja tiesiog pavydėtina
ramybė. Kai užeinu į svečius, vyras dirba svetainėje nešiojamuoju kompiuteriu, greta snaudžia metinukas
Ogiustas. Trimetė Poletė trumpai kirptais plaukais sėdi prie virtuvės stalo ir pilsto tešlą į keksiukų formeles.
Pripylusi pilną formelę, paviršių apibarsto spalvotais barstukais ir šviežiais raudonais agrastais.
Mudvi su Martina prisėdame pašnekučiuoti kitame stalo gale. Man nepavyksta atplėšti akių nuo mažosios
Poletės ir jos keksiukų. Mergaitė visiškai panirusi į savo užsiėmimą. Jai kažkaip pavyksta atsispirti pagundai
paragauti tešlos. Baigusi darbą ji prašo mamos, kad leistų nulaižyti šaukštą.
– Ne, bet gali suvalgyti barstukų, – sako mama, ir Poletė tuoj išberia kelis šaukštus barstukų ant stalo.
Mano dukra Pupa – Poletės bendraamžė, bet man į galvą neateitų leisti jai vienai dirbti tokį sudėtingą darbą.
Būčiau stovėjusi jai už nugaros, o ji būtų bandžiusi mane nustumti. Būtų daug įtampos ir niurzgėjimo (mano ir
jos). Kaskart vos man nusisukus, Pupa, ko gero, grūstų į burną ir tešlą, ir uogas, ir barstukus. Jau su svečiu tai
tikrai negalėčiau ramiai pašnekėti.
Man tikrai nesinorėtų to spektaklio kartoti kitą savaitgalį. Tačiau Prancūzijoj pyrago kepimas, regis, yra
kassavaitinis ritualas. Kai svečiuojuosi pas prancūzų šeimą savaitgalį, namiškiai arba kepa pyragą, arba siūlo man
paragauti ką tik iškepto.
Pirma maniau, kad jie taip stengiasi dėl manęs. Bet netrukus supratau, kad pyragas ir aš visai nesusiję.
Paryžiuje kiekvieną savaitgalį vyksta nacionalinis pyragų kepimas. Nuo tada, kai vaikai išmoksta sėdėti, mamos
įtraukia juos į savaitinį ar dvisavaitinį pyragų kepimą. Vaikai ne tik paberia miltų ar trina bananus. Jie muša
kiaušinius, beria cukrų, maišo tešlą ir viską daro nepaprastai užtikrintai. Galima sakyti, jie ir iškepa pyragą.
Dažnas prancūzų vaikas pirmiausia išmoksta kepti jogurtinį pyragą, o produktus matuoja tuščiu jogurto
indeliu. Šį lengvą, nelabai saldų pyragą galima gardinti uogomis, šokolado gabalėliais, citrina ar šaukštu romo.
Sugadinti jį gana sunku.
Kepimo pamokos ne tik puikus būdas aprūpinti šeimą pyragais. Dar per jas vaikai mokosi savitvardos. Tai ir
puikios kantrybės pamokos: juk produktus reikia kruopščiai matuoti ir maišyti ne bet kaip, o derama tvarka. Su
kantrybe siejamas ir faktas, kad prancūzų šeimose pyragas nesuryjamas vos ištrauktas iš orkaitės (kitaip negu pas
mus). Pyragai ir keksiukai paprastai iškepami ryte arba ankstyvą popietę. Po geros pertraukos jie tampa
prancūziškų pavakarių užkandžiu.
Man sunku įsivaizduoti pasaulį, kuriame mamos rankinėse nesinešioja traškučių ir trapučių neišvengiamiems
nerimo paūmėjimams maldyti. Dženiferė, mama ir „New York Times“ reporterė, skundžiasi, kad dabar į
kiekvieną užsiėmimą ar renginį, nesvarbu, kiek jis trunka ir kuriuo dienos metu, jos dukra turi neštis užkandžių.4
„Atrodo, lyg kolektyviai būtume apsisprendę dėl naujo principo: vaikai negali užsiimti jokia veikla, jei tuo pat metu
nekramsnoja kokio skanėsto“, – rašo ji.
Prancūzijoje pavakariai – oficialus ir vienintelis metas užkąsti. Paprastai jie valgomi apie pusę penkių vakaro,
kada vaikai grįžta iš mokyklos. Pavakarių valanda, kaip ir kitas nustatytas laikas valgyti, galioja ir mažyliams.
Prancūziškais pavakariais bandau paaiškinti ir tai, kodėl prancūzų vaikai taip gerai valgo restorane: jie būna
gerokai alkani, juk kiaurą dieną neužkandžiauja. (Suaugusieji per pavakarius išgeria kavos, bet užkandžiauja
retai. Bičiulis, viešėjęs Prancūzijoje, skundėsi, kad ilgai vargo, kol rado užkandžių suaugusiesiems.)
Martina, mama iš Paryžiaus priemiesčio, sako, kad savo vaikų kantrybės specialiai nemoko. Tačiau kasdieniai
jos šeimos ritualai, kuriuos matau ir daugelyje kitų vidurinės klasės prancūzų namuose, – tai nuolatinis
pratinimas palaukti to, ko norisi.
Anot Martinos, ji dažnai perka Poletei ledinukų. (Daugumos duonos krautuvėlių vitrinose būna saldainių.)
Tačiau valgyti juos dukrai ji leidžia tik per pavakarius, net jei tai reiškia, kad reikės laukti daug valandų. Poletė
susitaikė su tokia sąlyga. Kartais Martinai taisyklę tenka priminti, bet mergaitė neprieštarauja.
Net ir per pavakarius negali prisikirsti, kiek lenda. „Buvo nuostabu, nes valgydavome pyragą, – prisimena
prancūzų kulinarijos knygų autorė Klotilda Diusoljė. – Bet buvo ir kita medalio pusė: mamos tariamas „pakaks!“
Tas „pakaks!“ mokė vaikus saiko.“ Klotilda, kuriai dabar trisdešimt su trupučiu, sako, kad vaikystėje beveik
kiekvieną savaitgalį ji su mama kepdavo pyragą.
Kantrybės pamokėles prie stalo sudaro ne tik tai, ką ir kada prancūzų šeimos valgo, bet ir kaip valgo bei su kuo.
Nuo mažų dienų prancūzų vaikai perpiet ir per vakarienę įpranta valgyti kelis patiekalus – bent jau užkandį,
pagrindinį patiekalą ir desertą. Be to, jie įpranta valgyti su tėvais, o tai geriausia kantrybės mokykla. Anot JT vaikų
fondo, kelis kartus per savaitę kartu su tėvais pietauja arba vakarieniauja 90 proc. prancūzų penkiolikmečių.
Jungtinėse Valstijose ir Didžiojoje Britanijoje šis skaičius siekia apie 67 proc.
Tie pietūs ir vakarienės nevalgomos paskubomis. Minėtas tyrimas, atliktas Ohajyje (JAV) ir Rene (Prancūzijoje)
atskleidė, kad prancūzės kasdien valgymui skiria dvigubai daugiau laiko negu amerikietės. Valgant neskubėti jos,
žinoma, moko ir savo vaikus.
Laimė, keksiukai Martinos virtuvėje ištraukiami iš orkaitės kaip tik per pavakarius. Patenkinta Poletė sušveičia
du. Tačiau Martina nė neparagauja. Lyg būtų įsikalbėjusi, neva keksiukai – vaikiškas maistas, kad tik pati jų
nevalgytų. (Deja, jai atrodo, kad ir aš taip galvoju, nes pasiūlymo vaišintis neišgirstu.)
 Yra ir dar vienas būdas, kaip prancūzai moko vaikus savitvardos. Pavyzdžiui, šeimoje, kur motina nevalgo
keksiukų, užaugusios mergaitės veikiausiai irgi jų nevalgys. (Mano mama – nuostabi moteris, bet keksiuko
niekada neatsisako.)
Dar man dingteli, kad Martina nereikalauja iš dukros tobulos kantrybės. Supranta, kad kartkartėmis Poletė ką
nors ne tą nugriebia ir suklysta. Tačiau motina į tas klaidas nereaguoja perdėtai, kaip kartais aš.
Kitaip tariant, ir mokydama kantrybės Martina būna kantri.
Kai Poletė pamėgina pertraukti mūsų pokalbį, Martina jai sako:
– Palūkėk, mažute, porą minučių. Aš kalbuosi.
Motinos žodžiai skamba labai mandagiai ir tvirtai. Mane stulbina jos meilumas ir įsitikinimas, kad Poletė jos
paklausys.
Kantrybės savo vaikus Martina mokina nuo mažų dienų. Ji, dukrai kūdikystėje pravirkdavus, paprastai
palaukdavo penkias minutes ir tik tada imdavo mažylę ant rankų (ir, žinoma, Poletė, įpusėjus vos trečią mėnesį,
jau nepainiojo nakties su diena).
Martina savo vaikus moko ir kito reikalingo gebėjimo – savarankiškai žaisti.
– Svarbiausia, kad jis išmoktų tenkintis ir savo paties draugija, – kalba ji apie sūnų Ogiustą.
Gebėjimą savarankiškai žaisti vaikas gali pasitelkti, kada mama šneka telefonu. Šitą vaikų gebėjimą prancūzės
mamos stengiasi lavinti kur kas uoliau negu amerikietės. Tyrimas Amerikoje ir Prancūzijoje, kuriame dalyvavo
universitetinį išsilavinimą turinčios motinos, parodė, kad amerikietėms vaiko skatinimas žaisti vienam –
vidutinės svarbos dalykas. Tačiau prancūzėms jis labai svarbus.5
Šį gebėjimą vertinantys tėvai gali dažniau kuriam laikui palikti vaiką vieną, kai jis užsižaidžia. Kai prancūzės
sako, kad svarbu pastebėti vaiko ritmo ženklus, iš dalies turi omenyje, jog įnikusį į žaidimą vaiką jos palieka
ramybėje.
Regis, tai dar vienas pavyzdys, kaip prancūzės mamos ir globėjos intuityviai vadovaujasi geriausiu mokslu.
Anot Volterio Mišelio, blogiausia 1,5–2 metų vaikui būna tada, kai „jis patenkintas žaidžia savo žaidimą, bet štai
pasirodo motina ir nutaiko į jį kaupiną šakutę špinatų… Motina tikrai viską sugadina, jei ateina tada, kada vaikas
užsiėmęs ir jam jos nereikia, bet nepasirodo, kai jam jos reikia. Nepaprastai svarbu išmokti atpažinti vaiko
poreikius“.
Platus vaikų auklėjimo padarinių tyrimas JAV6 parodė, kad viską lemia motinų ir globėjų jautrumas – gebėjimas
prisiderinti prie vaiko pasaulio. „Jautri motina suvokia vaiko poreikius, nuotaikas, interesus ir gebėjimus, –
aiškinama neoficialiame pareiškime žiniasklaidai. – Ji vadovaujasi šiuo supratimu bendraudama su vaiku.“ Ir,
atvirkščiai: labai blogai, jei motiną vargina depresija, nes tuomet ji nepajėgia prisiderinti prie vaiko.
Neabejoti jautrumo svarba Mišeliui leidžia ne vien moksliniai įrodymai. Mat vaikystėje motina tai perdėtai dėl
jo nerimaudavo, tai visai nusišalindavo. Mišelis iki šiol nemoka važiuoti dviračiu, nes ji baisiausiai bijojo, kad
sūnelis neprasiskeltų galvos, todėl neleido jam mokytis. O pasiklausyti jo atsisveikinimo kalbos per diplomų
įteikimą universitete nesugalvojo ateiti nė vienas iš tėvų.

Amerikiečiai, be abejo, nori, kad jų vaikai būtų kantrūs. Mums kantrybė yra dorybė. Mes skatiname vaikus dalytis,
nelįsti be eilės, padengti stalą, skambinti pianinu. Tačiau taip stropiai kaip prancūzai neugdome gebėjimo būti
kantriems. Mums atrodo, kad vaiko kantrumas, kaip ir miegas naktį nenubundant, labiau priklauso nuo jo
temperamento. Mūsų požiūriu, tėvams arba pasiseka susilaukti kantraus vaiko, arba ne.
Prancūzams tėvams ir globėjams sunku patikėti, kad mes taip aplaidžiai žiūrime į šį lemiamą gebėjimą. Jie
mano, kad gyvenimas darosi nepakenčiamas, jei tavo vaikas visko reikalauja tučtuojau. Kai per vakarėlį Paryžiuje
užsimenu apie šios knygos temą, namų šeimininkas, prancūzų žurnalistas, puola pasakoti istoriją, nutikusią, kai
jis metus gyveno šiaurės Kalifornijoje. Kartą jis ir žmona (ji dirba teisėja) susipažino su amerikiečių pora ir
sugalvojo drauge praleisti savaitgalį Santa Barbaroje. Tada pirmą kartą abi šeimos susitiko su vaikais. Jų amžius
buvo nuo 7 iki 15 metų.
Vakarėlio šeimininko požiūriu, savaitgalis vos jų neišvarė iš proto. Praėjo daug metų, bet jis negali pamiršti,
kaip amerikiečių vaikai dažnai pertraukinėjo suaugusiuosius vidury sakinio. Nebuvo nustatytų valgymo valandų;
amerikiečių vaikai tiesiog imdavo iš šaldytuvo ką panorėję.
Prancūzų porai atrodė, kad amerikiečių šeimoje visa valdžia vaikų rankose.
– Mus stulbino ir piktino tėvų požiūris – jie nė karto vaikams nepasakė „ne“, – kalbėjo žurnalistas.
– Vaikai darė n’importe quoi, – papildė vyrą žmona.
Toks elgesys buvo užkrečiamas.
– Blogiausia, kad ir mūsų vaikai pradėjo daryti n’importe quoi, – pridūrė ji.
Klausiausi ir galvojau, kad prancūzai, apibūdindami amerikiečių vaikų elgesį, niekaip neapsieina be žodžių
n’importe quoi, reiškiančių „kas tik šauna į galvą“. Suprask: amerikiečiai savo atžaloms neapibrėžia griežtų ribų –
vaikams viskas galima, tėvai jiems ne autoritetas. Tai visiškai priešinga cadre (rėmų) idealui, kurį puoselėja
prancūzai. Cadre reiškia, kad vaikams nustatomos labai griežtos ribos, rėmai, ir tėvai uoliai prižiūri, kad jie nebūtų
peržengiami. Tačiau šiapus ribų vaikai turi daug laisvės.
Žinoma, ir amerikiečiai savo vaikus apriboja. Tik dažnai tai daro kitaip nei prancūzai. Tiesą sakant,
amerikietiški apribojimai prancūzus šokiruoja. Loransa, auklė iš Normandijos, prisipažįsta, kad daugiau niekada
nesutiktų dirbti amerikiečių šeimose, nedirbtų ir kitos jos pažįstamos auklės. Ji pasakoja, kad paskutinį kartą iš
darbo amerikiečių šeimoje išėjo vos po kelių mėnesių ir iš esmės dėl tų rėmų.
– Buvo sunku, nes dėjosi n’importe quoi – vaikas darė ką panorėjęs ir kada panorėjęs, – teigia Loransa.
Aukšta trumpaplaukė Loransa – maloni ir dalykiška moteris. Ji nė negalvoja manęs užgauti. Tik sako, kad,
palyginti su prancūzų šeimomis, kuriose yra dirbusi, amerikiečių namuose verksmai ir verkšlenimai kur kas
dažnesni. (Tada pirmą kartą išgirstu prancūzišką garsažodį chouiner, reiškiantį „verkšlenti“.)
Amerikiečių šeimoje, kurioje ji paskutinįkart dirbo, buvo trys vaikai: aštuonerių, penkerių ir pusantrų metų.
Mėgstamiausias penkiametės mergaitės užsiėmimas būdavo verkšlenti. Ji visą laiką verkšlendavo, ašarą
sugebėdavo išspausti bet kurią akimirką. Loransai atrodė, jog geriausia į tai nekreipti dėmesio, kad mergaitės
užgaidos nesustiprėtų. Tačiau motina, dažnai būdavusi namie, kitame kambaryje, tuoj pat atskubėdavo prie
dukrelės ir vykdydavo visus jos pageidavimus.
Su aštuonmečiu sūnumi, pasak Loransos, buvo dar sunkiau, nes jis kaskart užsimanydavo vis daugiau ir
daugiau. Kai jo sparčiai didėjantys reikalavimai nebūdavo tenkinami, berniukas imdavo kelti isterijas.
Loransa daro išvadą:
– Kai taip yra, vaikas nebūna labai laimingas. Jis jaučiasi šiek tiek sutrikęs… Daug ramiau gyventi darnesnėje
šeimoje, ne griežtoje, bet besilaikančioje aiškesnių taisyklių.
Jos kantrybės taurę perpildęs lašas buvo motinos prašymas vyresnius vaikus maitinti dietiškai. Loransa
nesutiko ir pasakė, kad maitins juos subalansuotai. Ir štai ką ji sužinojo: kai apie pusę devynių vakaro ji
paguldydavo vaikus nakčiai ir išeidavo, motina jiems atnešdavo sausainių ir pyragų.
– Jie buvo putnūs, – sako Loransa apie visus tris vaikus.
– Putnūs? – perklausiu.
– „Putnūs“ man skamba geriau negu „nutukę“, – paaiškina ji.
Labai nenorėčiau šios istorijos laikyti stereotipiška. Aišku, kad šitaip elgiasi ne visi amerikiečių vaikai. O ir
prancūzų vaikai neretai krečia n’importe quoi. Vėliau net Pupa bars aštuonių mėnesių broliuką mokytojos žodžiais:
„Negalima elgtis, kaip šauna į galvą.“ (Tu ne peux pas faire n’importe quoi.)
Tačiau namuose savo kailiu patiriu: amerikiečių vaikai labai dažnai elgiasi taip, kaip jiems šauna į galvą.7 Kai
pas mus atvažiuoja amerikiečių šeimų, suaugusieji tik ir persekioja savo atžalas, visaip juos popina.
– Gal po kokių penkerių metų ir galėsime pasikalbėti, – juokauja draugė iš Kalifornijos, viešinti Paryžiuje su
vyru ir dviem dukterimis – septynmete ir keturmete.
Mes jau beveik valandą mėginame išgerti po puodelį arbatos.
Prieš užvažiuodama pas mus draugė su šeima visą dieną praleido mieste, kur jaunėlė Reičelė ištaisė ne vieną
įspūdingą klyksmų sceną. Dar nebaigiu ruošti vakarienės, o abu tėvai įsiveržia į virtuvę ir pareiškia, kad
mergaitės ilgiau laukti nebegali. Kai pagaliau susėdame prie stalo, jie leidžia Reičelei landžioti po juo, nors visi kiti
(taip pat ir Pupa) tuo metu vakarieniauja. Tėvai paaiškina, kad Reičelė pavargo, todėl nebesivaldo. Tada pragysta
apie jos neeilinius skaitymo gebėjimus ir galimybę lankyti gabių vaikų darželį.
Bekramtydama pajuntu, kad kažkas glaustosi man prie pėdos.
– Reičelė mane kutena, – nervingai pasiskundžiu tėvams.
Po akimirkos spygteliu. Gabus vaikas man įkando.

Prancūzai, žinoma, ne pirmi sugalvojo apibrėžti vaikams ribas. Daugybei amerikiečių tėvų ir ekspertų ribos taip pat
atrodo labai svarbios. Tačiau Jungtinėse Valstijose apribojimų nauda rungiasi su vaikų saviraiškos būtinybe.
Kartais man atrodo, kad Pupos norų aruodas – gerti ne vandenį, o obuolių sultis, į parką pasipuošti princesės
suknele, sėdėti ne vežimėlyje, o man ant rankų – niekada neišseks. Ne visus juos tenkinu. Tačiau visiškai jų
nepaisyti man atrodo neteisinga, o gal ir žalinga.
Dar man sunku įsivaizduoti Pupą, tyliai sėdinčią per visą keturių patiekalų vakarienę ar ramiai žaidžiančią, kai
kalbu telefonu. Nė nesu tikra, ar noriu, kad ji taip elgtųsi. Ar tai nepalaužtų jos dvasios? Ar neužslopintų jos
saviraiškos ir galimybės ateityje sukurti naują socialinę svetainę? Mane taip apninka dvejonės, kad dažnai
pasiduodu.
Ne aš viena tokia. Į ketvirtą Pupos gimtadienį jos draugas ateina su dviem supakuotomis dovanomis. Vieną
įteikia jai, kitą pasilieka. Pasak svečio mamos, žaislų parduotuvėje jis labai nuliūdo, kad dovana perkama ne jam.
Mano bičiulė Nensė pasakojo apie naują vaikų auklėjimo filosofiją, šalinančią šią norų kovą: nesakykite savo vaikui
žodžio „ne“, kad neišgirstumėte to paties iš jo.
Prancūzijoje dėl žodžio „ne“ tokių abejonių nekyla. Tėvai žino pagrindinę taisyklę: „Reikia išmokyti vaikus
įveikti nusivylimą.“ Zoji, mano mėgstamos prancūziškos vaikiškos knygelės „Tobula princesė“ herojė, viename
paveikslėlyje nupiešta tempianti mamą prie prancūziškų blynelių prekystalio. Po paveikslėliu parašyta: „Beeinant
pro prekystalį Zoji labai užsimanė blynelių. Norėjo su gervuogių uogiene. Mama nesutiko, nes jos buvo ką tik
papietavusios.“
Kito puslapio paveikslėlyje Zoji kepyklėlėje pasirodo pasipuošusi Tobulos princesės suknele. Šįkart ji
prisidengia akis, kad nematytų daugybės šviežių bandelių. Ji elgiasi išmintingai. Tekste rašoma: „Zoji žino, kaip
atsispirti vilionei. Ji nusigręžia.“
Pirmame paveikslėlyje Zoji verkia, kai negauna, ko nori. Tačiau antrame paveikslėlyje ji šypsosi, nusigręžusi į
kitą pusę. Vaikams leidžiama suprasti, kad visada norisi tenkinti savo įgeidžius, bet daugiau laimės suteiks
išmintingas elgesys ir savitvarda. (Dar svarbu, kad paryžietės neleidžia savo dukrelėms vaikščioti po parduotuves
princesių suknelėmis. Jos vilkimos tik per vakarėlius ir namie.)
Knygoje „Laimingas vaikas“ („Happy Child“) prancūzų psichologas Didjė Plio (Didier Pleux) įrodinėja, kad
geriausias būdas padaryti vaiką laimingą – leisti jam kuo dažniau nusivilti. „Nereiškia, kad reikia drausti jam
žaisti ar vengti jo apkabinti, – rašo psichologas. – Būtina gerbti jo skonį, ritmą ir asmenybę. Tik vaikas privalo nuo
labai mažų dienų suprasti du dalykus: jis pasaulyje – ne vienas ir viskam yra savas laikas.“
Kitoniški prancūzų lūkesčiai mane nustebina per tas atostogas pajūryje, kada stebėjausi ir patenkintais
mažaisiais restorano lankytojais. Su Pupa užeinu į krautuvėlę, pilną tvarkingai išdėliotų ryškiaspalvių dryžuotų
marškinėlių. Ji tuoj pat ima traukti marškinėlius nuo lentynų ir nelabai paiso mano pabarimų.
Man atrodo, kad Pupos išsidirbinėjimas – ne naujiena, kad taip elgiasi tokio amžiaus vaikas. Todėl labai
nustembu, kai pardavėja be jokio piktumo sako:
– Pirmąkart matau, kad vaikas taip elgtųsi.
Atsiprašau ir patraukiu prie durų.
Volteris Mišelis teigia, kad nuolaidžiavimas vaikams įsuka pavojingą ratą: „Jei vaikai, kuriems liepiama
palaukti, iš patirties sužino, kad pradėjus klykti atbėga mamytė ir laukti nebereikia, tai jie labai greitai išmoksta
nelaukti. Šiuo atveju jie skatinami nelaukti, klykti, verkšlenti ir nesiliauti.“
Prancūzai džiaugiasi savitu kiekvieno vaiko temperamentu. Bet jiems savaime suprantama, kad kiekvienas
sveikas vaikas gali neverkšlenti, negriūti aukštielninkas išgirdęs žodį „ne“ ir apskritai neįkyrėti ir negriebti
visko, kas papuola po ranka.
Jie labiau linkę neapgalvotus vaikų reikalavimus laikyti kaprizais, impulsyviomis užgaidomis. Todėl
nedvejodami atsisako tuos įgeidžius tenkinti.
– Manau, prancūzės anksčiau už amerikietes supranta, kad vaikai gali įsigeisti ir neįgyvendinamų dalykų, –
dalijasi mintimis su manimi pediatras, gydantis prancūzų ir amerikiečių vaikus.
Štai ką rašo prancūzų psichologė Kristina Briunė apie kaprizus. Jei, tarkim, vaikas parduotuvėje staiga
įsigeidžia žaislo, motina turėtų išlikti visiškai rami ir švelniai paaiškinti, kad tos dienos planuose pirkti žaislą
nenumatyta. Tada reikėtų pamėginti apeiti kaprizą, nukreipiant vaiko dėmesį kitur, pavyzdžiui, papasakoti
nutikimą iš savo gyvenimo. „Vaikams visada įdomu klausytis pasakojimų iš tėvų gyvenimo“, – rašo psichologė.8
(Perskaičiusi šį patarimą, dabar per kiekvieną krizę šaukiu Saimonui: „Papasakok istoriją iš savo gyvenimo!“)
Pasak psichologės, tokiomis akimirkomis motina turi išlaikyti artimą ryšį su vaiku, jį apkabinti, žiūrėti į akis,
tačiau taip pat leisti jam suprasti, kad jis negali tuoj pat gauti tai, ko nori. Būtina užkirsti kelią vaiko mintims apie
visagalybę, neleisti jam galvoti, kad jis gali bet ką daryti ir viską gauti.
Prancūzai nemano, kad tokie nusivylimai kenkia jų vaikams. Jie galvoja, jog vaikams veikiau kenksminga
nemokėti įveikti nusivylimo. Susidorojimą su nusivylimu jie taip pat laiko svarbiu gebėjimu. Vaikams tiesiog
būtina to išmokti. To neišmoko tik aplaidūs tėvai.
– Jei vaikas užsimano ant rankų tuo metu, kai verdu valgyti, pasakau, kad negaliu dabar jo paimti, ir paaiškinu
kodėl, – teigia auklė Loransa.
Auklės globotiniai ne visada būna patenkinti, bet ji lieka nepalenkiama ir leidžia vaikui išreikšti nusivylimą.
– Nepalieku jo raudoti aštuonias valandas, bet šiek tiek paverkti leidžiu, – sako ji. – Paaiškinu, kad kitaip daryti
negaliu.
Taip dažnai nutinka, kai vienu metu ji prižiūri keletą vaikų.
– Užsiimate su vienu vaiku, o kitas prašosi ant rankų… Paimkite jį, jei tik galite. Bet jei negalite, tegu šiek tiek
paverkia.
Prancūzų įsitikinimo, kad net maži vaikai sugeba palaukti, ištakos siekia niūresnius laikus, kai vaikai
privalėdavo būti tylūs ir klusnūs. Be to, galvojama, kad kūdikiai turi proto ir geba mokytis. Taip manant, mūsų
skubėjimas pamaitinti Pupą kiekvieną kartą, kai ji suknerkia, reikštų, jog laikome ją priklausoma. O jei galvotume,
kad ji turi kantrybės, tai būtų pagarbos jai ženklas.
Vaiko mokymą susigyventi su atsisakymu, kaip ir mokymą miegoti, prancūzų ekspertai laiko lemiamu vaiko
raidos žingsniu. Taip vaikai verčiami suprasti, kad pasaulyje esama ir kitų žmonių su tokiais pat stipriais
poreikiais. Prancūzų psichiatrė siūlo pradėti to mokyti kūdikį maždaug nuo trečio, vėliausiai nuo šešto mėnesio.
„Kartkartėmis motina verčia kūdikį minutėlę palaukti, taip jam skiepijamas suvokimas apie laiką. Kasdieniai maži
tėvų sukeliami nusivylimai drauge su rodoma meile vaiką stiprina, o sulaukusiam 2–4 metų padeda atsikratyti
iliuzijos apie savo visagalybę ir virsti žmogumi. Šis virsmas – būtinas, nors ne visada aiškiai pastebimas.“ 9
Prancūzų požiūriu, tenkindama Pupos užgaidas aš jai darau meškos paslaugą. Ekspertai ir tėvai šioje šalyje
mano, kad girdėdami „ne“ vaikai vaduojasi iš savo įgeidžių tironijos.
– Mažiems vaikams nuolat ko nors reikia, jie amžinai ko nors nori. Tai labai natūralus procesas. Jį stabdyti
tenka tėvams, todėl ir kyla frustracija, – sako šeimos psichologė Karolina Tompson, dirbanti Paryžiuje ir teikianti
paslaugas dviem kalbomis.
Tompson, užaugusi prancūzės ir anglo šeimoje, atkreipia dėmesį, kad dažnai vaikai labai supyksta, kai tėvai
jiems nenusileidžia. Anot jos, anglakalbiams tėvams neretai atrodo, kad vaikų pyktis reiškia, jog tėvai kažką daro
negerai. Tačiau psichologė įspėja nedaryti tokios klaidos. Viskas yra priešingai.
– Nepajėgdami susitaikyti su neapykantos protrūkiais, tėvai nuolaidžiauja ir stumia vaiką į situaciją, kurioje jis
tampa savo tironijos objektu. Jį ima taršyti jo paties godumas ir nenumaldomi norai. Jei tėvai jo nestabdo, jis tik
pats gali save sustabdyti arba leisti sau veikti, o tokia padėtis kelia kur kas didesnį nerimą.
Tompson požiūris atspindi bendrą prancūzų nuomonę: susidurdami su apribojimais ir įveikinėdami
frustraciją vaikai užauga laimingesni ir atsparesnės psichikos. Vienas iš pagrindinių būdų provokuoti nedidelius
susierzinimus kasdienybėje – versti vaikus palūkėti. Šio būdo prancūzai uoliai laikosi, kaip ir pauzės metodo
mokydami vaikus miegoti. Mokėjimą laukti jie laiko kertiniu vaikų auklėjimo akmeniu, o ne tik svarbiu gebėjimu.

Mane vis dar glumina tautinis prancūzų vaikų maitinimo režimas. Kaip visi kūdikiai galų gale ima valgyti tomis
pačiomis valandomis, jei motinos neverčia jų taip daryti? Kai to klausiu mamų, jos ir toliau postringauja apie
ritmus ir lankstumą, apie kiekvieno vaiko skirtingumą.
Po kurio laiko suprantu, kad jos vis dėlto laikosi tam tikrų principų, nors apie juos ir neužsimena. Čia jie –
savaime suprantami. Štai pirmasis: po kelių gyvenimo mėnesių kūdikis turėtų pradėti valgyti maždaug tomis
pačiomis valandomis kiekvieną dieną. Antrasis skamba taip: kūdikiai turėtų valgyti retai, bet sočiai, o ne dažnai ir
po mažai. O trečiasis principas teigia, kad kūdikis turėtų prisitaikyti prie šeimos ritmo.
Taigi, motinos tikrai prievarta neprimeta kūdikiams režimo. Tačiau palengva prie jo pripratina laikydamosi
visų trijų principų. Knygoje „Jūsų vaikas“ rašoma, kad pirmus mėnesius labai gerai žindyti kūdikį tada, kada jis
prašo, o vėliau palengva ir lanksčiai pereiti prie reguliarių valandų, labiau derančių prie kasdienio šeimos
gyvenimo.
Jei kūdikis pabunda septintą aštuntą ryto ir tėvai, besilaikantys minėtų principų, mano, kad jam reikėtų
palaukti keturias valandas iki pietų, kol vėl gaus valgyti, tai jis palengva pereis prie nacionalinio valgymo režimo.
Jis valgys ryte. Vėl gaus maisto apie pusiaudienį. Pavakariai ateis apie keturias. Tada vakarieniaus apie aštuonias
vakaro, prieš nakties miegą. Kai kūdikis pravirksta apie pusę vienuoliktos ryto, tėvai daro prielaidą, kad jam
geriausia palaukti iki pietų ir paskui sočiai pavalgyti. Kūdikis taip greit prie tokio ritmo neprisitaikys. Tėvai
kūdikius prie tokios dienotvarkės pratina po truputį, ne staiga. Galiausiai kūdikis prie jos pripranta taip pat kaip
suaugusieji. Jo tėvai irgi priprato. Tai leidžia visai šeimai valgyti kartu.
Martina pirmus kelis mėnesius Poletę maitino pagal pareikalavimą. Maždaug nuo trečio mėnesio tarp
maitinimų pradėjo daryti trijų valandų pertrauką: veždavosi dukrą į lauką arba nešiodavosi vaikjuostėje, kur
Poletė greitai nustodavo verkti. Tą patį Martina darė ir tada, kai pertrauką tarp maitinimų ilgino iki keturių
valandų. Nė vienam savo vaikui ji neleisdavo įsiverkti ilgam. Palengva jie tiesiog prisitaikė prie režimo ir pradėjo
valgyti keturis kartus per dieną.
– Tikrai buvau labai lanksti. Toks jau aš žmogus, – sako ji.
Kūdikis turi savo ritmą, bet būtina neužmiršti, kad savo ritmą turi ir šeima, ir tėvai. Prancūzų siekiamybė –
rasti pusiausvyrą tarp šių ritmų. Knygoje „Jūsų vaikas“ aiškinama: „Savas teises turi kūdikis, savas teises turite ir
jūs. Kiekvienas sprendimas – tai kompromisas.“
Pupos pediatras nieko man nebuvo sakęs apie keturis valgymus per dieną. Per vieną Pupos sveikatos
patikrinimą, kai pediatras kažkur buvo išvykęs, jį pavaduoja jauna prancūzė, turinti panašaus amžiaus dukrą.
Paklausta apie maitinimų režimą, gydytoja atsako, kad Pupa būtinai turėtų valgyti keturis kartus per dieną. Tada
paima lapelį ir surašo maitinimų laiką. Ir vėl nieko naujo: rytas, vidurdienis, ketvirta popiet ir aštunta vakare. Kai
vėliau Pupos gydytojo paklausiu, kodėl jis niekada apie tai neužsiminė, jis atsako, kad nesiūlo režimo
amerikiečiams tėvams, nes šie linkę aklai jo laikytis.
 Per keletą savaičių palengva pripratiname Pupą prie režimo. Pasirodo, ji sugeba laukti. Reikėjo tik šiek tiek
pasistengti.

Jogurtinis pyragas
(Gâteau au yaourt)

2 indeliai (po 170 g) riebaus natūralaus jogurto (tuščius indelius panaudokite kitiems
produktams matuoti)
2 kiaušiniai
2 indeliai cukraus (arba vienas, jei mėgstate ne taip saldžiai)
1 šaukštelis vanilinio cukraus
artipilnis indelis aliejaus
4 indeliai miltų
1,5 šaukštelio kepimo miltelių
grietinėlės (nebūtinai)

Įkaitinkite orkaitę iki 190 °C temperatūros.

Aliejumi ištepkite apskritą maždaug 23 cm skersmens pyrago arba keturkampę duonos kepimo
formą.
Palengva sumaišykite jogurtą, kiaušinius, cukrų, vanilinį cukrų ir aliejų. Atskirame dubenyje
sumaišykite miltus su kepimo milteliais. Sausus produktus suberkite į skystus atsargiai maišydami
(nepermaišykite). Į tešlą galite įdėti 2 indelius šaldytų uogų, indelį šokolado gabaliukų arba kito
mėgstamo priedo. Kepkite 35 minutes. Pabadykite pyragą peiliu ir, jei ašmenys aplimpa, kepkite dar
penkias minutes. Pyrago plutelė turi būti beveik traški, o vidus minkštas. Atvėsinkite. Pyragą su
dribsniu plaktos grietinėlės gardu patiekti prie arbatos.
 PENKTAS SKYRIUS

Maži žmogeliukai

Kai Pupai sueina pusantrų metų, užrašome ją į „Ankstyvojo prisitaikymo prie vandens“ centrą, dar vadinamą
„Kūdikiai vandenyje“. Mokamas savaitines plaukimo pamokėles organizuoja miesto savivaldybė. Jos vyksta
šeštadieniais viešajame baseine, netoli mūsų namų.
Likus mėnesiui iki pirmos plaukimo pamokos, organizatoriai sukviečia tėvus į informacinį susirinkimą. Tėvai
atrodo labai panašūs į mus: su aukštuoju išsilavinimu ir pasirengę stumti vežimėlį žvarbų šeštadienio rytą, kad
išmokytų savo atžalas plaukti. Šeimoms pranešama, kad užsiėmimui skiriamos keturiasdešimt penkios minutės,
ir primenama, jog į viešuosius baseinus vyrai įleidžiami tik su maudymosi glaudėmis, o ne su šortais. (Matyt,
higienos sumetimais. Su šortais vyrai vaikšto visur, todėl į vandenį gali patekti nešvarumų.)
Visi trys atkeliaujame į baseiną. Bendroje persirengimo patalpoje, stengdamiesi neatkreipti dėmesio,
nusimetame drabužius ir užsitempiame maudymosi kostiumus. Tada sulipam į vandenį drauge su kitais tėvais ir
vaikais. Pupa žaidžia plastikiniais kamuoliais, leidžiasi čiuožykla, šokinėja nuo plaustelio. Prie mūsų priplaukia
instruktorius, prisistato ir nuplaukia. Nespėjam pajusti, kaip baigiasi mūsų laikas. Į baseiną jau lipa kita tėvų ir
vaikų pamaina.
Pagalvoju, kad šis kartas tikriausiai yra įžanga, ir pamokos prasidės kitą savaitę. Tačiau per kitą pamoką niekas
nesikeičia: visi teškenasi, kaip išmano, vaikai nemokomi atsispirti, iškvėpti į vandenį, žodžiu, plaukti. Regis, jokiu
organizuotu mokymu čia nekvepia. Kartkartėmis priplaukia tas pats instruktorius pasižiūrėti, ar mes patenkinti.
Šįkart priremiu instruktorių prie baseino sienos ir klausiu:
– Kada pradėsite mokyti mano dukrą plaukti?
– Centre „Kūdikiai vandenyje“ vaikai nemokomi plaukti, – atsako jis, lyg tai būtų savaime suprantama.
(Vėliau sužinau, kad paryžiečiai vaikus pradeda mokyti plaukti tik nuo šešerių.)
Tai kuo gi mes čia užsiimame? Jis paaiškina, kad užsiėmimų tikslas – leisti vaikui atrasti vandenį ir pažadinti
buvimo vandenyje pojūčius.
Ką? Pupa jau atrado vandenį vonioje. Noriu, kad ji išmoktų plaukti! Noriu, kad išmoktų plaukti kuo anksčiau,
pageidautina, iki sueis dveji. Dėl to ir moku pinigus, dėl to ir verčiu šeimą iš lovos ledinį šeštadienio rytą.
Apsižvalgau, ir staiga topteli, kad kiti tėvai jau per informacinį susirinkimą žinojo, jog čia jų vaikai ne plaukti
mokysis, o tik atras vandenį ir žadins savo pojūčius. Gal jų vaikai ir pianiną atranda, o ne mokosi juo skambinti?
Negaliu atsistebėti: prancūzai ne tik kiek kitaip auklėja vaikus, bet ir visiškai kitaip žiūri į vaikų mokymosi
būdą, į pačius vaikus. Regis, susidūriau ir su plaukimo pamokų bėda; man iškilo tiesiog filosofinė problema.

Septintajame dešimtmetyje šveicarų psichologas Žanas Pjažė atvyko į Ameriką pasidalyti teorijomis apie vaikų raidos
pakopas. Po kiekvienos paskaitos kas nors iš klausytojų būtinai užduodavo jam klausimą: „Kaip paspartinti vaiko
raidą?“ Jis ėmė vadinti jį amerikietišku.
Pjažė atsakymas skambėjo taip: „Kam jums to reikia?“ Jo galva, versti vaiką mokytis per anksti –
nepageidautina, o ir neįmanoma. Vaikas, varomas vidinio variklio, visas pakopas pereina savu greičiu.
Amerikietiškas klausimas atspindi svarbiausią prancūzų ir amerikiečių tėvų skirtumą. Mes, amerikiečiai,
įsivaizduojame, kad privalome stumti, skatinti, kelti savo vaikus nuo vienos raidos pakopos ant kitos. Mums
atrodo, kad kuo sparčiau mūsų vaikai vystosi, tuo geresni tėvai esame. Angliškoje žaidimų grupėje Paryžiuje kai
kurios motinos giriasi, kad dar leidžia vaikus į muzikos pamokas ar papildomai jie lanko portugališką grupę.
Tačiau tos pačios motinos vengia apie tai kalbėti konkrečiau, kad niekas kitas negalėtų ten užrašyti savo vaikų.
Žinoma, jos nieku gyvu neprisipažintų siekiančios pirmauti, bet yra nusiteikusios kaip prieš lenktynes, tai tiesiog
akivaizdu.
O prancūzams, regis, ankstyvas vaikų pranašumas nelabai rūpi. Jie neskubina jų mokytis skaityti, plaukti ar
skaičiuoti anksčiau, negu priimta. Nesistengia jų paversti vunderkindais. Prancūzijoje manęs neapima jausmas,
kad visi – vogčiomis ar atvirai – varžosi dėl kažkokio neįvardyto prizo. Tėvai užrašo vaikus į teniso, fechtavimo ir
anglų kalbos pamokas, bet nesigiria tuo ir nemano, kad tai nepriekaištingos tėvystės įrodymai. Nė nesistengia
nuslėpti informacijos apie užsiėmimus, nelaiko jų kaži kokiais slaptais ginklais. Šioje šalyje vaikas lanko
šeštadienines muzikos pamokas ne tam, kad būtų sužadintos tam tikros neuronų grandinės, o dėl smagumo.
Prancūzai tėvai, kaip tas plaukimo instruktorius, tiki, kad tai sužadina pojūčius ir skatina pažinimą.
Tiesą sakant, čia tėvai kitaip žiūri į vaiko prigimtį. Pradėjusi gilintis į šį požiūrį susiduriu su dviem
asmenybėmis, kurias skiria du šimtmečiai: filosofu Žanu Žaku Ruso ir man nežinoma prancūze Fransuaza Dolto.
Jų idėjos, suformavusios pagrindinę prancūziško vaikų auklėjimo kryptį, ir šiandien Prancūzijoje labai aktualios.
Šiuolaikinė prancūzų idėja apie vaikų auklėjimą prasidėjo nuo Ruso. Filosofas nebuvo geras tėvas (jis ne
prancūzas, taip pat kaip ir Pjažė). Gimė 1712 m. Ženevoje. Gražios vaikystės neturėjo. Motinos neteko vos sulaukęs
dešimties dienų. Vienintelis vyresnis jo brolis pabėgo iš namų. Vėliau tėvas, laikrodininkas, dėl lemtingo kivirčo
spruko iš Ženevos ir paliko Žaką su dėde. Galiausiai Ruso apsigyveno Paryžiuje. Savo gimusius vaikus atiduodavo į
prieglaudas. Teisinosi taip norintis apsaugoti gerą vardą vaikų motinos, buvusios siuvėjos, dirbusios pas jį
tarnaite.
Visa tai jam nesukliudė 1762 m. išleisti veikalo „Emilis, arba apie auklėjimą“. Knygoje pasakojama apie
pramanyto berniuko Emilio auklėjimą (sulaukęs lytinės brandos jis sutinka žavingą ir taip pat pramanytą Sofi).
Vėliau vokiečių filosofas Imanuelis Kantas knygos svarbą palygino su Prancūzijos revoliucija. Mano bičiuliai
prancūzai pasakojo šią knygą skaitę vyresnėse klasėse. Veikalas buvo toks paveikus, kad šio filosofo mintys bei
posakiai įsitvirtinę ir šiuolaikinių tėvų žodyne, kaip antai apie pojūčių sužadinimo svarbumą. Iki šiol jo
pamokymus prancūzai priima už gryną pinigą.
„Emilis“ buvo publikuotas tais laikais, kai vaikų auklėjimas Prancūzijoje buvo apverktinas. Paryžiaus policijos
duomenimis, 1780 m. iš 21 000 mieste gimusių kūdikių 19 000 buvo išsiųsti gyventi pas žindyves į Normandiją ir
Burgundiją.1 Ne vienas iš tų naujagimių pakeliui mirė, užkratytas šaltame vežime. Kiti paliko šį pasaulį prastai
prižiūrimi menkai apmokamų ir persitempusių žindyvių, nes jos prisiimdavo per daug kūdikių ir ilgai juos
palikdavo kietai suvystytus, neva kad nesusižeistų.
Dirbančioms šeimoms pasisamdyti žindyvę būdavo pigiau negu žmogų dirbti šeimos krautuvėlėje vietoj
motinos.2 Tačiau aristokratės žindyves rinkdavosi dėl savo gyvenimo būdo. Jos jautė aplinkos spaudimą
nevaržomai mėgautis rafinuotu aukštuomenės gyvenimu. Vaikas „trukdo ne tik motinos santuokiniam
gyvenimui, bet ir jos malonumams, – rašo prancūzų socialinės istorijos specialistė. – Prižiūrėti vaiką – nei smagu,
nei elegantiška.“3
Ruso pamėgino įveikti tokį požiūrį. „Emilyje“ jis ragino motinas pačioms žindyti savo kūdikius. Smerkė vaikų
saugumą užtikrinančias priemones: vystymą, storas kepurytes ir perjuostes. „Visai nesistengiu Emilio saugoti
nuo susižeidimų, ir nepaprastai sieločiausi, jei jis niekada nesusižeistų ir užaugtų nežinodamas, kas yra
skausmas, – rašo filosofas. – Jei sugriebs peilį, vargu ar labai spaus ašmenis, todėl giliai neįsipjaus.“
Anot Ruso, vaikams būtina erdvė, kad jie galėtų natūraliai vystytis. Emilį reikėtų kasdien nuvesti į lauko vidurį,
tegu jis ten laksto ir strikinėja, tegu pargriūva nors šimtą sykių per dieną. Knygos herojus gali nevaržomai
tyrinėti ir pažinti pasaulį, leisti savo juslėms palengva pabusti. „Visais metų laikais leiskite Emiliui pabėgioti ryte
basam“, – rašė jis. Emiliui jis duoda perskaityti tik vieną knygą – „Robinzoną Kruzą“.
Kol nebuvau skaičiusi „Emilio“, negalėdavau suprasti, ką ten prancūzai tėvai ir auklėtojai šneka, kad vaikams
reikia leisti pabusti ir atrasti. Per tėvų susirinkimą Pupos auklėtoja karštai pasakojo, kaip ketvirtadienio rytą
vaikai vedami į sporto salę ne pasimankštinti, o susipažinti su savo kūnais. Vaikų darželio misija: „Pasaulį vaikai
turi tyrinėti maloniai ir linksmai…“ Kitas vaikų darželis, esantis netoliese, pavadintas tiesiai šviesiai: „Vaikystė ir
atradimas“ (Enfance et découverte). Prancūzijoje pavadinti kūdikį „pabudusiu, aktyviu“ (éveillée) – didžiausias
komplimentas. Kitaip negu Amerikoje, „aktyvus“ nėra laikomas žodžio „bjaurus“ eufemizmu.
Pabudimas – vaiko susipažinimas su savo juslėmis, taip pat ir skonio. Tėvams ne visada būtina aktyviai
dalyvauti šiame procese. Patirtis ateina bežiūrint į dangų, beuostant ruošiamos vakarienės kvapus ar vienam
žaidžiant ant apkloto. Aštrėjant jutimams vaikas ruošiasi atpažinti skirtingas patirtis. Tai pirmas žingsnis į
mokymąsi būti kultūringu žmogumi, žinančiu, kaip mėgautis gyvenimu. Žadinimas – tai tam tikras vaiko
mokymas panirti į akimirkos malonumą ir pilnatvę.
Šiam žadinimui, žinoma, pritariu. Kas gi nepritartų? Mane tik glumina toks sureikšminimas. Mes,
amerikiečiai, kaip pastebėjo Pjažė, labiau sukame galvas, kaip išugdyti vaikui konkrečius gebėjimus, kad jis
pereitų į kitą raidos pakopą.
Mums atrodo, kad nuo mūsų, tėvų, pastangų priklauso vaiko pažangos kokybė ir sparta. Todėl nepaprastai
svarbu tėvų pasirinkimas ir dalyvavimas. Šitaip mąstant, suprantama, gyvybiškai svarbu išmokyti kūdikį gestų
kalbos, pasistengti, kad kuo anksčiau vaikas pradėtų skaityti, pasirinktų tinkamiausius ikimokyklinius
užsiėmimus. Taip amerikiečiai įsisuka į nesibaigiantį auklėjimo ekspertų ir patarimų paieškos ratą.
Šis kultūrinis skirtumas akis bado net mūsų paryžietiškame namo kiemelyje. Pupos kambarys užverstas
nespalvotomis kūdikio ženklų kalbos kortelėmis, vaikiškais kubeliais su abėcėlės raidėmis ir „Mažojo Einšteino“
(„Baby Einstein“) filmukų (dabar jau jų veiksmingumu suabejota) vaizdadiskiais. Visas šias dovanas džiugiai
priėmėme iš draugų amerikiečių ir giminaičių. Mūsų namuose dažnai skambantis Mocartas skatina Pupos
pažintinę raidą.
O kaimynė prancūzė Ana, architektė, nėra net girdėjusi apie „Mažąjį Einšteiną“. Mėginu papasakoti, bet jai
visai neįdomu. Anai patinka, kai jos mažylė žaidžia su senais žaislais, įsigytais per išpardavimus, arba vaikštinėja
dyka po mūsų kiemą.
Vėliau užsimenu Anai, kad vietos mokyklėlėje atsirado laisva vieta. Pupa galėtų pradėti mokytis metais
anksčiau, nes darželyje ji viena vyriausių. Reikėtų atsiimti ją iš darželio, nes, bijau, jai ten nėra kas veikti.
– Kam to reikia? – klausia Ana. – Juk vaikystė ir šiaip labai trumpa.
Teksaso universiteto tyrimas parodė, kad žadinimais prancūzės nesistengia skatinti vaikų pažintinės raidos
nei siekia jų pažangos mokykloje. Veikiau jos mano, kad juslių ir pojūčių žadinimas padeda vaikams įgyti vidinių
savybių, tokių kaip pasitikėjimas savimi ir pakantumas kitoniškumui. Kitos pažindina vaikus su skonių, spalvų ir
reginių įvairove, nes tai teikia vaikams malonumą.4
Pasak vienos motinos, šis malonumas – tai gyvenimo motyvas. Jei nepatirtume malonumo, neturėtume dėl ko
gyventi.

XXI a. tėvų ir vaikų Paryžiuje, kuriame gyvenu, Ruso palikimas įgijo du akivaizdžiai prieštaringus pavidalus. Viena
vertus, vaikai išdykauja laukuose ar baseine. Kita vertus, laikomasi griežtokos drausmės. Anot Ruso, vaiko laisvę
reikia tiksliai apibrėžti ir turi būti svarbus tėvų autoritetas.
„Ar žinote tikriausią būdą padaryti vaiką nelaimingą? – rašo jis. – Įpratinkite jį viską gauti. Kadangi jo norai
auga nepaliaujamai, nes tenkinami labai lengvai, tai anksčiau ar vėliau pasijusite bejėgiai ir atmesite jo prašymą,
kad ir kaip to nesinorėtų. O dėl šio neįprasto atmetimo vaikas sielvartaus daug labiau, negu netekęs to, ko
geidžia.“
Pasak filosofo, tėvai įpuola į didžiausią auklėjimo vilkduobę, jei galvoja, kad vaiko argumentai yra ne mažiau
svarūs už jų, juk jis puikiai moka ginčytis. Nėra blogiau, nei leisti vaikui nuolat blaškytis tarp savo ir jūsų valios, be
galo ginčytis, kas čia šeimininkas.
Ruso neabejoja, kad vieninteliai galimi šeimininkai yra tėvai. Jis dažnai kalba apie rėmus (cadre), tapusius
auklėjimo principu šiandienos prancūzams. Šio principo idealas – tėvų griežtumas dėl tam tikrų svarbiausių
dalykų ir labai ramus požiūris į visa kita.
Fani, leidėja, dviejų vaikučių mama, pasakoja, kad kartą, dar neturėdama vaikų, klausėsi radijo. Žinomas
prancūzų aktorius kalbėjo apie tai, ką reiškia būti tėvu. Jis tiksliai įvardijo jos supratimą apie rėmus, patirtus
vaikystėje.
– Jis sakė: „Auklėjimas – tai griežti rėmai ir laisvė jų neperžengiant.“ Man tikrai patinka ši mintis. Manau,
vaikas jaučiasi ramus. Žino, kad gali daryti, ką nori, bet yra nustatytos ribos.
Beveik visi mano sutinkami prancūzai tėvai sako esantys griežti. Jie, aišku, ne kokie baisūnai, o tiesiog, kaip
Fani, labai griežtai laikosi keleto svarbiausių dalykų. Jie ir sudaro rėmų pagrindą.
– Kelių taisyklių reikalauju laikytis be kalbų, – sako Fani. – Žinau, jei pažiūrėsiu pro pirštus, teks porą žingsnių
grįžti. Tai pasitaiko retai.
Fani nustačiusi valgymo, miegojimo ir televizoriaus žiūrėjimo taisykles.
– Visa kita ji gali daryti taip, kaip nori, – sako ji apie dukrą Liusi.
Net ir taisyklių ribojamose srityse Fani stengiasi suteikti Liusi šiek tiek laisvės ir pasirinkimo.
Televizoriaus žiūrėti negalima, bet leidžiu žiūrėti filmukus iš vaizdadiskių. Kuriuos žiūrėti, renkasi pati Liusi.
– Panašiai stengiuosi elgtis visur… Dėl drabužių ryte sakau: „Namie gali būti apsirengusi, kaip nori. Jei nori
žiemą vilkėti vasarinę palaidinę, vilkėk. Tačiau kai einame į lauką, sprendžiu aš.“ Kol kas ji klauso. Žiūrėsim, kas
bus, kai jai sueis trylika.
Rėmai skirti ne vaikui įsprausti. Jie padeda kurti jam nuspėjamą ir suprantamą aplinką.
– Rėmų reikia, antraip, manau, prapultum, – sako Fani. – Jie teikia pasitikėjimo. Vaikas jaučia, kai juo
pasitikima.
Rėmai vaikus informuoja ir suteikia teisių. Tačiau Ruso palikimas turi ir tamsesnę pusę. Pirmą kartą atneštą
paskiepyti Pupą sūpuoju ant rankų ir iš anksto atsiprašau jos už skausmą, kurį teks iškentėti. Prancūzas pediatras
mane subara.
– Neatsiprašinėkit, – sako jis. – Skiepai yra gyvenimo dalis. Nereikia dėl to atsiprašinėti.
Jis tarsi atkartoja Ruso žodžius: „Jei perdėta globa saugote juos nuo kiekvieno nepatogumo, ruošiate juos
didžiam sielvartui.“ (Neaišku, ką filosofas galvojo apie žvakutes.)
Ruso požiūris į vaiką nebuvo sentimentalus. Jam norėjosi iš minkšto molio gumulo nulipdyti gerą pilietį. Daug
šimtmečių nemažai mąstytojų kūdikis buvo tabula rasa – „švari lenta“. XIX a. pabaigoje amerikiečių psichologas ir
filosofas Viljamas Džeimsas teigė, kad kūdikiui pasaulis tėra „didžiulė marga ir gaudžianti painiava“. Dar ir XX a.
laikyta savaime suprantama, kad vaikai labai lėtai pradeda suvokti pasaulį ir savo buvimą jame.
Prancūzijoje iki septintojo dešimtmečio gyvavo idėja, kad vaikas – dar ne žmogus ir juo tampa tik palengva. Kai
kuriems mano sutiktiems keturiasdešimtmečiams prancūzams vaikystėje nebuvo galima kalbėti prie stalo per
vakarienę, nebent juos užkalbindavo suaugusieji. Dažnai iš vaikų buvo tikimasi, kad jie būtų „ramūs kaip
paveiksliuke“ (sage comme une image), kaip sako senas anglų posakis: „Vaikai turi matytis, bet jų nesigirdėti.“
Tik septintojo dešimtmečio pabaigoje Prancūzijoje tokia samprata pradėjo keistis. 1968 m. kovo mėnesį
Paryžiaus universitete, Nantere, vykęs studentų protestas sukėlė studentų ir darbininkų maištų bangą visoje
šalyje. Po dviejų mėnesių streiką paskelbė 11 mln. prancūzų darbininkų, ir prezidentas Šarlis de Golis paleido
Nacionalinį Susirinkimą.
Nors protestuotojai kėlė ir konkrečių finansinių reikalavimų, daugelis tikrai troško, kad iš esmės pasikeistų
gyvenimo būdas. Ilgus amžius gyvavusi religinga, konservatyvi, vyrų valdoma prancūzų visuomenė staiga
pasirodė pasenusi. Protestuotojai svajojo apie asmens laisvę, kitokius moterų gyvenimo pasirinkimus, lankstesnę
klasių hierarchiją ir įvairesnę kasdienybę, susidedančią ne vien iš „metro, darbo ir miego“ (métro, boulot, dodo). Galų
gale valdžia protestus numalšino, nevengdama ir smurtinių priemonių. Tačiau maištas labai paveikė prancūzų
visuomenę. (Pavyzdžiui, dabar Prancūzija yra viena iš nelabai religingų Europos šalių.)
1968-aisiais nukentėjo ir autoritarinis vaikų auklėjimo modelis. Jei visi yra lygūs, tai kodėl vaikai negali kalbėti
per vakarienę? Naujos emancipuotos visuomenės nebetenkino Ruso sukurtas vaikų – „švarių lentų“ – auklėjimo
modelis. Ir prancūzai susižavėjo psichoanalize. Staiga paaiškėjo, kad tėvai užčiaupdami savo vaikus gali ir
sugadinti.
Prancūzai ir toliau reikalavo, kad vaikai gerai elgtųsi ir mokėtų tvardytis, bet po 1968-ųjų palengva ėmė skatinti
ir jų saviraišką. Jauni mano pažįstami vaikų turintys prancūzai žodį sage („išmintingas, klusnus“) dažnai vartoja
turėdami omenyje ne tik savitvardą, bet ir noringą įsitraukimą į kokį nors susigalvotą užsiėmimą. „Anksčiau
buvęs tykus it paveiksliukas dabar tapo patenkintas ir veiklus“, – aiškina prancūzų psichologė ir rašytoja Marisė
Vajan, priklausanti garsiajai 1968-ųjų kartai.
Į šią kartų perversmo sceną įžengė dar viena prancūzų vaikų auklėjimo filosofijos milžinė – Fransuaza Dolto.
Prancūzai, su kuriais bendrauju, net tie, kurie neturi vaikų, negali patikėti, kad amerikiečiai nėra apie ją girdėję ir
kad tik viena jos knyga tebuvo išversta į anglų kalbą (ir kaži kada išparduota).
Prancūzijoje Dolto žinoma kiekvienai šeimai, kaip dr. Bendžaminas Spokas Jungtinėse Valstijose. Per
šimtąsias jos gimimo metines 2008 m. pasipylė galybė straipsnių, minėjimų, buvo pastatytas TV filmas apie jos
gyvenimą. Paryžiuje UNESCO surengė trijų dienų konferenciją apie Dolto. Jos knygomis prekiaujama beveik
kiekviename prancūzų knygyne.
Aštuntojo dešimtmečio viduryje garsiausiai Prancūzijos pediatrei ir psichoanalitikei Dolto buvo arti
septyniasdešimties. 1976 m. prancūzų radijo stotis pradėjo transliuoti kasdienę dvidešimties minučių trukmės
programą ir pakvietė į ją Dolto atsakyti į klausytojų laiškuose užduodamus klausimus apie vaikų auklėjimą.
„Niekas neįsivaizdavo, kad programa išpopuliarės taip staiga ir ilgam“, – prisiminė anuometinis laidos vedėjas
Žakas Pradelis (jam tada buvo dvidešimt septyneri). Dolto atsakymai į skaitytojų klausimus jam atrodė kone
aiškiaregiški. „Neįsivaizduoju, iš kur ji tuos atsakymus ir traukdavo“, – stebėjosi jis.5
Žiūriu to laikotarpio filmuotą medžiagą apie Dolto ir suprantu, kodėl ji buvo tokia patraukli susirūpinusiems
tėvams. Stori akiniai, matronos drabužiai ir išmintingos senelės laikysena. (Iš garsenybių ji panašiausia į Goldą
Meir.) Dolto, kaip ir amerikietis dr. Spokas, turėjo talentą kiekvieną mintį, net ir labiausiai šokiruojančią, pateikti
taip, tarsi ji būtų labai išmintinga.
Dolto išoriškai panėšėjo į paprastą senelę, bet jos patarimai apie vaikų auklėjimą buvo itin radikalūs ir atitiko
naujų laikų dvasią. Jos mintys apie tai, kad net naujagimiai yra protingi ir tik gimę tuojau ima suprasti, kas jiems
sakoma, buvo savotiška kūdikių emancipacija. Tokia žinia buvo intuityvi, kone mistinė. Tačiau prancūzai iki šiol ja
tiki, nors ne kiekvienas jai išreikšti randa tikslių žodžių. Skaitydama Dolto knygas suprantu, kad būtent ji
sugalvojo daugybę keisčiausių teiginių, kuriuos dažnai girdžiu iš prancūzų tėvų lūpų, kaip antai „reikia
pasikalbėti su kūdikiais apie jų miego bėdas“.
Radijo laidos padarė Dolto kone mitine figūra Prancūzijoje. Devintajame dešimtmetyje šalies prekybos centrų
lentynose visada būdavo knygų su jos laidų ir kitų pokalbių tekstais. Ištisa vaikų karta buvo vadinama Dolto karta
(Génération Dolto). Specialiame 2008 m. žurnalo „Télérama“ numeryje, skirtame Dolto, vienas psichoanalitikas
prisiminė jį vežusį taksi vairuotoją, nepraleisdavusį nė vienos jos radijo laidos. Apstulbęs taksistas jam sakė: „Ji su
vaikais kalba taip, lyg jie būtų žmonės!“
Pagrindinė Dolto idėja – ne vaikų auklėjimo filosofija. Ji nepateikia daugybės konkrečių nurodymų. Tačiau jei
pritariate pirmam principui, kad vaikai yra protingi (prancūzų visuomenė jam pritaria), tada daug kas ima
keistis. Jeigu kūdikiai supranta, kas jiems sakoma, tai juos galima daug ko išmokyti net pirmaisiais metais.
Pavyzdžiui, kaip valgyti restorane.

Fransuaza Maret, būsimoji Fransuaza Dolto, gimė 1908 m. daugiavaikėje pasiturinčių katalikų šeimoje Paryžiuje. Iš
pirmo žvilgsnio atrodė, kad ji gimusi po laiminga žvaigžde: smuiko pamokos, virėjas virtuvėje ir povai, išdidžiai
vaikštinėjantys po kiemą. Ji buvo rengiama sėkmingai santuokai.
Tačiau Fransuaza nuvylė tėvus, nes nebuvo apdairi ir klusni dukra. Nebuvo ji tyki it paveikslėlis. Užsispyrusi,
tiesmuka mergaitė ugningai domėjosi aplinkiniais žmonėmis. Ankstyvuosiuose laiškuose jaunoji Dolto
atskleidžia nevaikišką suvokimą apie nerimą keliantį nesusikalbėjimą su tėvais. Būdama aštuonerių ji
nusprendžia tapti auklėjimo daktare ir tarpininkauti tarp vaikų ir suaugusiųjų. Tokios specialybės anuomet dar
nebuvo, bet vėliau ji ją sukūrė.6
Tuo metu prancūzėms netikėtai atsivėrė galimybė įgyti profesiją. Fransuaza, kaip ir Simona de Bovuar, irgi
gimusi 1908 m., priklausė pirmai merginų kartai, gavusiai leidimą laikyti mokyklos baigiamąjį egzaminą,
suteikiantį teisę stoti į universitetą.
Išlaikiusi egzaminą Dolto, tėvų spaudžiama, nuėjo mokytis slaugos. Tik kada jos jaunesnis brolis Filipas pradėjo
studijuoti mediciną, tėvai leido ten pat studijuoti ir jai, brolio prižiūrimai. Papildomai ji lankė psichoanalizės, tuo
metu dar labai neįprasto mokslo, kursą. Atrodo, tėvai tikėjosi, kad tai atgrasys Dolto nuo nemoteriškų ambicijų.
1934 m. rašytame laiške7 tėvas jai išreiškė viltį, kad „gal psichoanalizė padės tau pasikeisti ir tapti, taip sakant,
tikra moterimi. Ir dar sustiprins kitų tavo savybių žavesį…“
Tačiau būtent psichoanalizė, dėstoma Renė Laforgo, pirmojo Prancūzijoje psichoanalizės instituto steigėjo,
galų gale leido Dolto tapti auklėjimo daktare. Ji baigė ir psichoanalizės, ir pediatrijos mokslus, stažavosi įvairiose
Prancūzijos ligoninėse.
Nors auklėjimo ekspertams tai neįprasta, bet Dolto buvo puiki trijų vaikų motina. Jos dukra Katrina apie savo
tėvus rašo: „Jie niekada mūsų nevertė ruošti namų darbų. Tačiau gaudavome pylos, kaip ir kiekvienas, kai
parnešdavome prastą pažymį. Kiekvieną ketvirtadienį mane palikdavo po pamokų už nepavyzdingą elgesį. Mama
man pasakė: „Pati kalta, kad sėdi po pamokų. Kai nusibos ten sėdėti, išmoksi prikąsti liežuvį.“
Visą gyvenimą Dolto išsaugojo neįprastai ryškius prisiminimus apie tai, kaip ji suprato pasaulį vaikystėje. Ji
nesutiko su vyraujančiu požiūriu, kad vaikams reikia gydyti tik fizinius simptomus. (Tais laikais besišlapinantieji
į lovą dar vis būdavo gydomi „pipi-stop“ prietaisais, skleidžiančiais elektros srovę.) Ji verčiau kalbėdavosi su
vaikais apie jų gyvenimą ir manė, kad daugelį fizinių simptomų sukelia psichologinės priežastys. „O tu, ką tu
galvoji apie tai?“ – klausdavo ji mažųjų savo pacientų.8
Dolto garsėjo reikalavimu, kad vyresni vaikai už kiekvieną gydymo seansą jai „sumokėtų“ – duotų kokį daiktelį,
pavyzdžiui, akmenėlį, taip ji pabrėždavo vaikų nepriklausomybę ir atsakingumą. Dolto pagarba vaikui darė
didžiulį įspūdį jos studentams. „Ji viską pakeitė, o mums, studentams, ir norėjosi permainų“, – prisimena
psichoanalitikė Miriam Šejer.
Dolto gerbdavo net kūdikius. Buvęs studentas apibūdino, kaip ji elgėsi su verkiančiu keleto mėnesių mažyliu:
„Ji visą dėmesį sutelkė į kūdikio jai žadinamas emocijas. Ne tiek norėdama nuraminti [kūdikį], kiek suprasti, ką jis
jai sako, o tiksliau, ką kūdikis mato.“ Sklando legendos, kad Dolto ligoninėje prieidavo prie užsirėkusių kūdikių,
paaiškindavo jiems, kodėl jie čia, kur dabar jų tėvai, ir mažyliai kaipmat nurimdavo.
Tai ne amerikietiškas būdas kalbėtis su kūdikiais įsivaizduojant, kad jie atpažįsta motinos balsą ir nurimsta
nuo raminamo garso. Neprimena tai ir ankstyvo mokymo kalbėti metodo, rengiančio kūdikį būsimai populiaraus
rašytojo karjerai.
Dolto buvo įsitikinusi, kad nepaprastai didelę reikšmę turi vaikui sakomų žodžių prasmė. Anot jos, tėvai privalo
kūdikiams sakyti tiesą ir šitaip ramiai patvirtinti tai, ką kūdikiai jau žino.
Tiesą sakant, ji manė, kad dar įsčiose mažyliai pradeda slapta klausytis suaugusiųjų pokalbių ir intuityviai
suvokti aplink kylančias problemas ir konfliktus. Ji įsivaizdavo (tais laikais, kai dar nebuvo ultragarso aparatų) tokį
motinos ir tik išvydusio pasaulį naujagimio pokalbį: „Matai, mes tavęs laukėm. Tu – mažas berniukas. Gal girdėjai
mus sakant, kad norim mergaitės… bet mes labai džiaugiamės susilaukę berniuko.“
Dolto rašė, kad į pokalbius apie tėvų skyrybas vaiką reikėtų įtraukti jau nuo pusės metų amžiaus. Net mažas
vaikas turėtų bent trumpai pabūti senelio laidotuvėse: „Kuris nors šeimos narys tegu jį atsiveda ir pasako: „Tai
tavo senelio laidotuvės. Taip žmonėms būna.“ Dolto knygos „Kai tėvai skiriasi“ („When Parents Separate“)
įžangoje Masačusetso technologijos instituto sociologė Šeri Terkl rašo: „Dolto įsitikinusi, kad vaikui
naudingiausia racionaliai suprasti, kas dedasi, nors tai ir ne visada jį džiugina.“ Ta pati autorė priduria, kad, anot
Dolto, įgijęs struktūrą vidinis gyvenimas skatina savarankiškumą ir tolesnę raidą.
Iš užsienio psichoanalitikų Dolto sulaukdavo kritikos dėl perdėto kliovimosi nuojauta. Tačiau Prancūzijos
mamoms ir tėčiams jos vaizduotės polėkiai, regis, teikdavo ne tik intelektinį, bet ir estetinį malonumą.
Anglakalbiams tėvams Dolto idėjos, jei kada nors būtų juos pasiekusios, tikriausiai atrodytų keistos.
Amerikiečiams įtaką darė dr. Spokas, gimęs penkeriais metais anksčiau už Dolto ir taip pat studijavęs
psichoanalizę. Dr. Spokas rašė, kad tik įpusėjęs antrus metus vaikas jau pajėgia suprasti, jog turės mažą broliuką
ar sesutę. Daktaro pranašumą sudarė atidumas tėvams, ne kūdikiams. „Pasitikėkite savimi. Jūs žinote daugiau,
negu jums atrodo“, – tokiais garsiais žodžiais pradeda jis savo knygą „Vaikas ir jo priežiūra“ („Baby and Child
Care“).
Dolto teigė, kad vaikai žino daugiau, negu suaugusiesiems atrodo. Net būdama senyvo amžiaus ir prijungta
prie deguonies aparato ji sėsdavosi ant grindų šalia mažųjų pacientų, kad žiūrėtų į pasaulį jų akimis. Ir jos
žvilgsnis iš apačios buvo žaviai tiesmukas.
„Jei gimus kūdikiui nekyla pavydas… tai labai blogas ženklas. Vyresnis vaikas turi pavydėti, nes jam tai yra
problema – jis pirmą kartą pajaučia, kad visi žavisi nebe juo, o mažesniu už jį“, – sakė ji.
Dolto tvirtino, kad visų vaiko veiksmų motyvai racionalūs, net jei patys veiksmai tokie nėra, ir ragino tėvus
įsiklausyti ir suprasti tuos motyvus. „Neįprastai reaguojantis vaikas visada turi priežastį taip elgtis… Mūsų
užduotis – suprasti, kas atsitiko“, – sako ji.
Ji pateikia pavyzdį, kai gatvėje mažas vaikas staiga sustoja ir atsisako toliau eiti. Gimdytojui atrodo, kad vaikas
tiesiog užsiožiavo. Bet mažylis turi savo priežastį. Dolto sako: „Mums reikia pasistengti jį suprasti. Turi būti
priežastis. Kol kas nesuprantu, kokia ji, bet reikia pagalvoti. Svarbiausia nepulti dramatizuoti situacijos.“
Viename jubiliejiniame straipsnyje prancūzų psichologė Dolto mokymą apibūdina tokiais žodžiais: „Žmonės
kalbasi. Kas kad vieni – dideli, kiti – maži. Tačiau jie bendrauja.“9
Milžiniškoje Spoko knygoje „Vaikas ir jo priežiūra“, regis, aprašoma kiekviena įmanoma su vaiku susijusi
situacija – nuo ašarų latakų užsikimšimo iki gėjų tėvystės (leidimuose po autoriaus mirties). O Dolto knygos –
kišeninio dydžio. Vietoj galybės konkrečių nurodymų ji vis grįžta prie kelių pagrindinių principų, lyg ir
tikėdamasi, kad tėvai juos permąstys ir prisitaikys.
Dalyvauti radijo laidose Dolto sutiko su sąlyga, kad atsakinės ne į telefonu užduodamus, o į laiškuose surašytus
klausimus. Jos manymu, vien rašydami apie savo problemas tėvai jau ims suprasti, kaip jas spręsti. Laidos vedėjas
Pradelis prisimena ją sakius, kad vieną dieną redakcija sulauks laiško su prierašu: „Siunčiu jums šiuos lapus, nors
galvoju, kad jau ir taip supratau.“ Ir jie gavo kaip tik tokį laišką, kokį ji buvo numačiusi.
Dolto Prancūzijoje, kaip Spokas Jungtinėse Valstijose, buvo kaltinama sukėlusi pernelyg atlaidaus dorovės
klausimais auklėjimo bangą. Ypač aštuntąjį ir devintąjį dešimtmečius. Nesunku suprasti, kodėl jos patarimai
galėjo būti šitaip interpretuojami. Neabejotinai radosi tėvų, galvojančių maždaug taip: jei klausomės, ką vaikas
sako, tai turime ir daryti, ką jis sako.
Dolto mąstė kitaip. Anot jos, tėvams reikia atidžiai klausyti, ką sako vaikai, ir aiškinti jiems aplinkinį pasaulį.
Tačiau šiame pasaulyje būtinai esama daug apribojimų, ir vaikas, būdamas protingas, turi suvokti tas ribas ir jų
paisyti. Dolto norėjo ne panaikinti Ruso skelbtą rėmų modelį, o išsaugoti. Tik papildė jį milžiniška doze empatijos
ir pagarbos vaikui, ko tikrai stigo Prancūzijoje iki 1968-ųjų.
Šiandien Paryžiuje sutinkami tėvai tikrai atrodo radę pusiausvyrą tarp įsiklausymo į vaikus ir neginčijamos
tėvų valdžios (net jei kartais apie tai turi patys sau priminti). Prancūzai visada klausosi savo vaikų. Tik jei mažoji
Agata prašo pietų bandelės su šokoladu, tai tikrai negaus.

Prancūzų tėvams Dolto, kaip ir Ruso, yra neginčijamas vaikų auklėjimo autoritetas.
– Kai kūdikiui prisisapnuoja košmaras, reikia su juo pasikalbėti, ir jis nurimsta, – aiškina Aleksandra, dirbanti
Paryžiaus vaikų lopšelyje. – Aš visa širdimi pritariu minčiai, kad su vaikais, net su naujagimiais, reikia kalbėtis. Jie
supranta. Man atrodo, kad supranta.
Prancūziškame žurnale „Tėvai“ („Parents“) rašoma, kad jei kūdikis bijo svetimų žmonių, motina jį turi įspėti
apie netrukus ateisiantį svečią. Suskambėjus durų skambučiui „praneškite vaikui, kad svečias jau čia, lukterėkite
kelias sekundes ir tada atidarykite duris… jei išvydęs nepažįstamąjį vaikas nepravirksta, neužmirškite mažylio
pagirti“.
Girdėjau kelis pasakojimus, kad iš gimdymo namų parsivežtam naujagimiui tėvai aprodo namus.10 Prancūzai
dažnai kūdikiams aiškina, ką daro: „imu tave ant rankų“, „keičiu sauskelnes“, „tuoj tave maudysiu“. Tie žodžiai –
ne šiaip raminami garsai, o naudinga informacija. Kadangi kūdikis yra toks pat žmogus, tėvai paprastai su juo
elgiasi mandagiai. (Be to, diegti geras manieras lyg ir niekada ne per anksti.)
Jei tikėsime, kad kūdikis supranta, ką jam sakome, ir gali į tai atsižvelgti, galėsime jį anksti išmokyti miegoti
visą naktį, nesiveržti kas rytą į tėvų miegamąjį, deramai sėdėti prie stalo, valgyti tik nustatytomis valandomis ir
netrukdyti tėvų. Iš vaiko galima tikėtis, kad jis prisiderins, bent jau šiek tiek, ir prie tėvų poreikių.
Patiriu tai savo kailiu, kai Pupai sueina dešimt. Svetainėje ji jau stojasi, įsikabinusi į knygų spintą, traukia iš
lentynų knygas, kiek tik pasiekia, ir meta ant grindų.
Aišku, tai mane erzina, bet vargu ar galiu ją sustabdyti. Tiesiog surenku knygas ir sukaišau atgal į lentynas.
Tačiau vieną rytą apsilanko Saimono bičiulė prancūzė Lara. Pamačiusi, kad Pupa mėto knygas, ji tuoj pat
priklaupia prie jos ir kantriai, bet tvirtai jai pasako:
– Taip daryti negalima.
Tada parodo Pupai, kaip sudėti knygas atgal į lentyną, ir liepia jas ten palikti. Lara vis kartoja žodį „atsargiai“
(doucement). (Vėliau pastebiu, kad prancūzai vaikams visą laiką kartoja „atsargiai“.) Didžiausiai mano nuostabai,
Pupa klauso Laros ir paklūsta.
Šis nutikimas atskleidžia milžinišką kultūrinę prarają tarp Laros ir mūsų supratimo apie vaikų auklėjimą. Man
atrodė, kad Pupa – labai miela, pašėlusi būtybė, turinti didžiulį potencialą, bet beveik jokios savitvardos. Jei
kartais ir elgiasi gerai, tai tik instinktyviai ir atsitiktinai. Juk ji dar nemoka kalbėti, net plaukų ant galvelės nėra.
Tačiau Larai (tuo metu ji dar neturėjo vaikų, bet dabar jau augina dvi nepriekaištingai besielgiančias dukras)
atrodė, kad net dešimties mėnesių Pupa gali suprasti kalbą ir išmokti savitvardos. Ji tikėjo, kad Pupa, jei tik nori,
gali elgtis atsargiai. Pasirodo, tikrai gali.

Dolto mirė 1988 m. Vėliau buvo patvirtinti kai kurie intuityvūs jos spėjimai. Mokslininkai nustatė, kad matuojant ir
lyginant laiką, kuriam vaiko žvilgsnis stabteli prie skirtingų dalykų, galima išsiaiškinti, kas vaikui yra žinoma.
Kūdikiai, kaip ir suaugusieji, ilgiau žiūri į tuos dalykus, kurie juos stebina. Nuo dešimtojo dešimtmečio pradžios
pradėtas tyrimas, kuriam buvo pasitelktas šis metodas, parodė, kad „kūdikiai geba spręsti nesudėtingas
matematines užduotis su daiktais“ ir „tikrai jiems nesvetimas minčių pasaulis: jie šiek tiek nutuokia, ką žmonės
galvoja ir kodėl elgiasi taip, kaip elgiasi“, – rašo Jeilio universiteto psichologas Polas Blumas.11 Britų Kolumbijos
universiteto tyrimas atskleidė, kad aštuonių mėnesių kūdikiai supranta tikimybes.12
Dar esama įrodymų, kad kūdikiai turi moralės jausmą. Blumas su kolegomis šešių ir dešimties mėnesių
kūdikiams rodė tokį lėlių vaidinimą: ratukas ritosi į kalniuką, „padėjėjas“ stengėsi padėti jam užsiristi, o
„trukdytojas“ mėgino nustumti žemyn. Po vaidinimo kiekvienam kūdikiui buvo siūlomas padėklas su „padėjėjo“ ir
„trukdytojo“ figūrėlėmis. Beveik visi tiesė rankutę į „padėjėją“. „Geradaris kūdikius traukia, o blogadaris
atstumia“, – aiškina Blumas.
Žinoma, šie eksperimentai neįrodo Dolto teiginio, kad kūdikiai supranta kalbą, tačiau patvirtina jos nuomonę,
jog ir jie yra protingi. Jų protai nėra „marga ir gaudžianti painiava“. Mums bent jau reikėtų galvoti, ką jiems
sakome.
 ŠEŠTAS SKYRIUS

Vaikų lopšelis?

Paskambinu mamai ir sakau, kad Pupą priėmė į vaikų lopšelį, priklausantį Paryžiaus savivaldybei, bet kitame
laido gale tyla.
– Į lopšelį? – pagaliau pasigirsta mamos balsas.
Skeptiškai reaguoja ir draugės Amerikoje.
– Tikrai nenorėčiau, kad maniškis ten patektų, – purkšteli draugė, kurios sūnui devyni mėnesiai, maždaug tiek
pat, kiek sueis Pupai, kai ji pradės lankyti lopšelį. – Norėčiau, kad jis gautų daugiau dėmesio.
Tik kai prancūzėms kaimynėms pasakau, kad Pupą vesim į lopšelį, jos puola mane sveikinti ir vos neiššauna
šampano.
Tokio ryškaus skirtumo tarp šalių iki šiol dar nesu patyrusi. Jungtinėse Valstijoje vidurinės klasės motinos labai
kreivai žiūri į lopšelius. Pats žodis „lopšelis“ joms asocijuojasi su pedofilais ir rėkiančiais kūdikiais purvinose,
tamsiose patalpose. „Norėčiau, kad jis gautų daugiau dėmesio“ iš tikrųjų tėra eufemizmas, reiškiantis: „Aš,
skirtingai nei tu, myliu savo vaiką ir neatiduosiu jo į neaiškią įstaigą.“ Amerikiečiai, kurie tik įstengia, lopšelinio
amžiaus vaikams samdo aukles visai darbo dienai, o nuo dvejų trejų metų pradeda juos leisti į darželį. Tuos,
kuriuos aplinkybės verčia atiduoti vaikus į lopšelį, dažnai kamuoja nerimas ir kaltės jausmas.
Vidurinės klasės prancūzai – architektai, gydytojai, kolegos žurnalistai – pasirengę kibti vieni kitiems į atlapus,
kad tik gautų vietą artimiausiame vaikų lopšelyje, dirbančiame penkias dienas per savaitę, paprastai nuo
aštuonių ryto iki šešių vakaro. Motinos užsiregistruoja dar būdamos nėščios, o atėjus laikui dėl tos vietos neriasi iš
kailio: priekaištauja, meilikauja, maldauja. Lopšelius remia valstybė, todėl mokestis priklauso nuo tėvų pajamų.
– Manau, sistema – nuostabi, absoliučiai tobula, – karštai giria lopšelį prancūzė Estera, mano bičiulė advokatė.
Jos dukra pradėjo jį lankyti nuo devynių mėnesių.
Net nedirbančios mano pažįstamos stengiasi įtaisyti vaikus į lopšelį. Kur kas rečiau svarstoma galimybė ten
palikti vaikus pusei dienos arba samdyti aukles, beje, irgi iš dalies remiamas valstybės. (Visus pasirinkimus
galima rasti valstybinėje internetinėje svetainėje.)
Nuo kultūrinio skirtumo man darosi bloga. Ar lopšelyje mano mažylė pasidarys agresyvi, bus apleista,
pavojingai prieraiši, kaip baugina amerikietiškos spaudos antraštės? O gal išmoks bendrauti, bus pažadinta ir
profesionaliai prižiūrima, kaip tikina pažįstami prancūzai?
Pirmą kartą imu nerimauti, ar ne per toli mes nuėjome su savo tarpkultūriniu eksperimentu. Išmokti laikyti
šakutę kaire ranka ir abejingai žiūrėti į nepažįstamuosius – tai viena. Bet gležnoje vaikystėje stumti vaiką į
nenormalią, žalojančią patirtį – visai kas kita. Ar ne per daug suprancūzėjome? Žąsų kepenėlių paštetas Pupai
nepakenks, bet ar nepakenks lopšelis?

Nusprendžiu pasiskaityti apie juokingai vadinamus prancūziškus vaikų lopšelius. Kodėl lopšelis vadinamas prakartėle
(crèche)? Maniau, kad taip vadinama tik kalėdinė scena.
Pasirodo, XIX a. penktajame dešimtmetyje prancūzų vaikų lopšelio istoriją pradėjo ambicingas jaunas
teisininkas Žanas Batistas Fermenas Marbo, pirmosios Paryžiaus apskrities mero pavaduotojas, ieškantis, kur
galėtų pasireikšti. Buvo įpusėjusi pramonės revoliucija, ir į Paryžių, kaip ir į kitus miestus, iš provincijos plūdo
moterys dirbti siuvėjomis ir darbininkėmis fabrikuose. Marbo gavo užduotį aprašyti nemokamus darželius (salles
d’asile) vaikams nuo dvejų iki šešerių.
Darželiai jį sužavėjo. „Kaip dėmesingai visuomenė prižiūri neturtingųjų vaikus!“ – rašė jis.
Tik jam kilo klausimas, kas prižiūri neturtingų dirbančių motinų vaikus nuo gimimo iki dvejų metų. Jis
patikrino apskrities neturtingųjų sąrašą ir susiruošė aplankyti kelias motinas. „Purvino kiemo už namo gilumoje
pašaukiu skalbėją madam Žerar. Ji nusileidžia į kiemą, kad neužeičiau į jos namus, pernelyg nešvarius mano
akims (čia jos žodžiai). Ant vienos rankos ji nešasi naujagimį, kita vedasi pusantrų metų mažylį.“
Marbo sužinojo, kad madam Žerar, išeidama skalbti, palieka vaikus su aukle. Šiai už dieną moka
septyniasdešimt santimų – maždaug trečdalį savo dienos uždarbio. Auklė irgi varginga moteris. Ją Marbo aptiko
kaip tik darbo vietoje – ji prižiūrėjo tris mažus vaikus ant aptriušusio kambario grindų.
Tų laikų vargšams tokia vaikų priežiūra buvo nebloga išeitis. Kitos motinos iki vakaro užrakindavo vaikus
vienus bute ar net pririšdavo prie lovos kojos. Kol motinos dirbdavo, broliukus ir sesutes dažnai prižiūrėdavo šiek
tiek vyresni vaikai. Daug naujagimių tebegyveno žindyvių namuose, kur sąlygos kartais būdavo pavojingos
gyvybei.
Marbo šovė mintis įsteigti vaikų lopšelį – „prakartėlę“! (Pavadinimas turėjo asocijuotis su jaukia kalėdine
prakartėle.) Jame visą dieną būtų rūpinamasi vargšų vaikais (nuo pačių mažiausių iki dvimečių). Išsilaikyti būtų
galima turtingų žmonių suaukotomis lėšomis. Kai kurie rėmėjai galėtų prižiūrėti „prakartėlių“ veiklą. Marbo
įsivaizdavo kuklias, bet švarutėles patalpas, kur auklėmis vadinamos moterys rūpintųsi mažyliais ir konsultuotų
motinas higienos ir dorovės klausimais. Motinos mokėtų penkiasdešimt santimų už dieną. Nenujunkytų kūdikių
motinos du kartus per dieną ateitų jų pažindyti.
Marbo idėja sukėlė atgarsį. Netrukus pasiūlymui išnagrinėti buvo sudaryta „prakartėlės“ komisija. Idėjos
autorius ėmėsi įkalbinėti potencialius aukotojus. Būdamas sumanus lėšų rinkėjas jis apeliavo ne tik į labdaros
jausmą, bet ir į ekonominę naudą.
„Šie vaikai – jūsų bendrapiliečiai, jūsų broliai. Jie neturtingi, nelaimingi ir silpni. Išgelbėkite juos, – rašė jis
1845 m. „prakartėlės“ statute. – Galite išgelbėti 10 000 vaikų gyvybes, todėl paskubėkite: 20 000 papildomų rankų
per metus tikrai pravers. Rankos daro darbą, o darbas kuria turtą.“ Be to, nuvedusios vaikus į lopšelį motinos
galėtų dėl jų nebesijaudinti ir ramia sąžine atsiduoti darbui.
Statute Marbo nurodo lopšelių darbo valandas, ilgesnes už tipišką darbininkės darbo dieną: nuo pusės šešių
ryto iki pusės devynių vakaro. Jo aprašytas motinų gyvenimas nelabai kuo skiriasi nuo dabartinių dirbančių mano
pažįstamų gyvenimo: „Ji keliasi prieš penkias, aprengia vaiką, šiek tiek apsiruošia, bėga į lopšelį, tada į darbą…
aštuntą vakaro skuba atgalios, parsineša vaiką ir purvinus vystyklus, tuoj guldo vargšą mažylį į lovą, skalbia
vystyklus, kad išdžiūtų iki rytojaus, o kitą dieną viskas vėl kartojasi!.. Kaip, po galais, ji viską spėja?“
Marbo įtikinėjimai pasiekė tikslą. Paryžiaus Riu de Šajo gatvėje, rėmėjų parūpintose patalpose, buvo atidarytas
pirmasis vaikų lopšelis. Po dvejų metų dirbo jau trylika lopšelių. Jų nuolat daugėjo, ypač Paryžiuje.
Po Antrojo pasaulinio karo Prancūzijos valdžia perdavė lopšelius naujai įsteigtai Motinos ir vaiko apsaugos
tarnybai (Protection maternelle et infantile, PMI) ir sukūrė oficialią lopšelio auklėtojos (puéricultrice) mokymo programą,
mokančią dirbti su naujagimiais ir mažais vaikais.
Nuo XX a. septintojo dešimtmečio pradžios prancūzų neturtėlių padėtis pagerėjo ir jų sumažėjo. Tačiau vis
daugiau vidurinės klasės motinų pradėjo dirbti, todėl lopšeliai ėmė dominti ir šios klasės šeimas. Per dešimt metų
vietų beveik padvigubėjo ir 1971 m. jų buvo 32 000. Dabar vidurinės klasės motinos jau buvo labai nepatenkintos,
jei negaudavo vietos lopšelyje, mat tai jau tapo dirbančių motinų teise.
Pradėjo rastis įvairių – ne visą dieną dirbančių, šeiminių (tėvų organizuojamų) ir įmonių (darbuotojų vaikams)
– lopšelių. Dolto įsitikinimas, kad ir kūdikiai yra žmonės, suformavo naują požiūrį į vaikų priežiūrą. Dabar tai jau
nebuvo vien pastangos apsaugoti mažylius nuo ligų ar užkirsti kelią potencialiam nusikalstamumui. Netrukus
lopšelius pasiekė vidurinės klasės vertybės, tokios kaip socializacija ir žadinimas.

Būdama nėščia pirmą kartą apie lopšelį išgirstu iš draugės Ditlindos. Ji čikagietė, bet gyvena Europoje nuo tada, kai
baigė koledžą. (Paryžiuje gyvuoja grupė „semestro užsienyje“ emigrančių, ištekėjusių už bendramokslių ir
niekaip neprisiruošusių išvykti.) Ditlinda nuoširdi, laisvai šneka prancūziškai ir vis dar žaviai vadina save
feministe. Ji yra viena iš nedaugelio mano pažįstamų, tikrai trokštančių padaryti pasaulį geresnį. Vienintelis
Ditlindos trūkumas – ji nesugeba gaminti. Jos šeima gyva vien maistu iš „Picard“ (prancūzų šaldyto maisto
prekybos tinklo). Kartą ji mėgino mane vaišinti atšildytais sušiais, ryžiais ir pan.
Nepaisant to, Ditlinda yra pavyzdinė motina. Todėl suklūstu, kai ji pasakoja leidusi abu sūnus (penkių ir
aštuonių mėnesių) į lopšelį prie pat mūsų namų. Pasak jos, lopšelis buvo puikus. Net ir praėjus ne vieniems
metams ji maloniai sveikinasi su direktore ir buvusiomis sūnų auklėtojomis. Su džiugia nostalgija apie lopšelio
laikus kalba ir berniukai. Mylimiausia auklytė pati juos apkirpdavo.
Ditlinda net siūlosi geru žodeliu mane užtarti direktorei. Ji vis kartoja, kad tas lopšelis nėra prašmatnus.
Nelabai suprantu, ką tai reiškia. Negi ji galvoja, kad mano vaikui būtinai reikia garsaus dizainerio kurto
aptvarėlio? O gal „nėra prašmatnus“ reiškia „purviną“?
Nors bendraudama su savo mama deduosi narsia kosmopolite, iš tikrųjų abejonės neaplenkia ir manęs.
Lopšelis priklauso miesto savivaldybei – tai bauginantis faktas. Palikti jame kūdikį būtų tas pats, kas palikti jį
pašto skyriuje ar transporto departamente. Vaizduotėje iškyla beveidžiai biurokratai, aplenkiantys lovelę su
raudančia Pupa. Gal aš noriu prašmatnaus, kad ir ką tai reikštų? Gal tiesiog noriu pati prižiūrėti Pupą?
Deja, negaliu. Įpusėjau rašyti knygą, nors baigti ją turėjau dar iki gims Pupa. Pagimdžiusi turėjau kelis
mėnesius laisvus. O dabar atidavimo terminas (kartą jau pratęstas) grėsmingai lipa ant kulnų. Pasamdžiau mielą
auklę filipinietę Adeliną. Ji ateina ryte ir visą dieną prižiūri Pupą. Bėda ta, kad dirbu namie, baldais atitvertame
darbo kampelyje. Neatsispiriu pagundai jas pareguliuoti, ir dėl to visos tik suirztame.
Atrodo, Pupa pradeda suprasti tagalogiškai (pagrindinę Filipinų kalbą). Tik įtariu, kad tagalogiškai Adelina su
ja dažniausiai šnekasi vietiniame „McDonald’s“, nes kaskart, kai einame pro restoraną, Pupa šaukdama rodo į jį
pirštu. Gal tada jau geriau neprašmatnus lopšelis.
Pati stebiuosi, kad, padedant Ditlindai, mums kur nors vis ką nors žada. Šiaip jau negyvenu vienu ritmu su šia
šalimi. Kartais apie nacionalinę šventę sužinau tik išėjusi į gatvę ir pamačiusi, kad visos parduotuvės nedirba. Gal
ryšys bus stipresnis su Prancūzija, kai Pupa lankys lopšelį?
Lopšelis – viliojantis patogumas. Vienas stovi tik per gatvę nuo mūsų namo. Iki Ditlindos siūlomo – penkios
minutės pėsčiomis. Galėčiau užbėgti Pupos pažindyti ir snarglio nušluostyti, kaip tos XIX a. skalbėjos.
Tačiau sunkiausia atsispirti baisiam pažįstamų prancūzų spaudimui. (Dar džiaugiuosi, kad jie nemėgina
priversti manęs rūkyti.) Ana ir kitos mamytės mūsų kieme irgi giria stebuklinguosius lopšelius. Mudu su Saimonu
pagalvojame, kad nors mums ir pažadėta vieta, bet tikimybė ją gauti yra maža. Todėl nueiname į savivaldybę ir
parašome prašymą dėl lopšelio.

Kodėl vidurinės klasės amerikiečiai taip skeptiškai vertina lopšelį? Atsakymo šaknys taip pat siekia XIX a. Maždaug
amžiaus viduryje žinios apie Marbo lopšelius pasiekė Ameriką, kur taip pat nestigo siaubo istorijų apie vargšų
vaikus, rišamus prie lovos kojų. Smalsūs filantropai ir visuomenės aktyvistai atkeliavo į Paryžių. Jie neteko žado.
Per ateinančius dešimtmečius labdaros finansuojami lopšeliai neturtingų dirbančių motinų vaikams buvo
atidaryti Bostone, Niujorke, Filadelfijoje ir Bafale. Keli buvo pavadinti prancūzišku pavadinimu, bet diduma –
dienos lopšeliais. Iki amžiaus dešimtojo dešimtmečio Amerikoje jau veikė 90 lopšelių. Į daugumą jų savo vaikus
vedė neseniai atvykę imigrantai. Taip stengtasi apsaugoti vaikus nuo gatvės ir paversti amerikiečiais.1
XX a. pradžioje Amerikoje kilo judėjimas už privačių darželių vaikams nuo dvejų iki šešerių metų amžiaus
kūrimą. Judėjimas sukėlė idėjos apie ankstyvo mokymosi ir vaikų socialinės ir emocinės raidos skatinimo svarbą.
Iš pat pradžių darželiai buvo orientuoti į vidurinės ir pasiturinčiųjų klasės amerikiečius.
Skirtinga lopšelių ir darželių kilmė leidžia suprasti, kodėl daugiau negu po šimto metų lopšeliai Amerikoje vis
dar skirti darbininkų vaikams, o vidurinės klasės tėvai turi labai stengtis, kad įtaisytų savo dvimečius į darželius.
Be to, tai paaiškina, kodėl dabartiniai amerikietiški darželiai dažnai dirba tik kelias valandas per dieną; priimta
manyti, kad darželinukų motinoms nereikia dirbti arba jos išgali samdytis aukles.2
Vienai Amerikos visuomenės daliai abejonių dėl vaikų darželių nekyla. Tai kariškiai. Gynybos departamentui
priklauso didžiausias darželių tinklas – apie 800 vaiko raidos centrų (CDC) kariuomenės buvimo vietose visame
pasaulyje. Centrai paprastai dirba nuo šešių ryto iki pusės septynių vakaro ir priima vaikus nuo pusės metų
amžiaus.3
Amerikos kariuomenės vaikų priežiūros sistema nepaprastai panaši į prancūziškų lopšelių. Darbo valandos
pritaikytos prie kitų įstaigų darbo laiko. Mokesčio dydis priklauso nuo tėvų bendrų pajamų. Maždaug pusę kainos
padengia valstybė. Kariuomenės darželiai, kaip ir prancūzų lopšeliai, yra tokie populiarūs, kad dažniausiai vietos
reikia ilgai laukti eilėje.
Tačiau nesusijusius su kariuomene vidutinių pajamų amerikiečius plėšo abejonės dėl darželių.4 Iš dalies čia
terminų klausimas. „Jei darželiai vadintųsi Ankstyvojo ugdymo centrais vaikams nuo kūdikystės iki penkerių
metų, tada tėvams jie atrodytų tinkami“, – sako Šeila Kamerman, Kolumbijos universiteto profesorė, kelis
dešimtmečius tirianti ikimokyklinių įstaigų veiklą. Šiuo metu jie paprasčiausiai vadinami Vaiko priežiūros
centrais.
Amerikiečius jaudina klausimas, kaip net ir normalūs darželiai veikia trapią vaiko psichiką. Laikraščiuose
svarstoma, ar neatsilieka darželius lankančių vaikų raida, ar netampa jie agresyvesni, ar neatitolsta nuo motinų.
Pažįstu amerikiečių mamų, atsisakančių darbo, kad tik nereikėtų vaikų kamuoti darželiuose.
Neretai jos jaudinasi ne be pagrindo, nes darželių kokybė Amerikoje labai nevienoda. Nėra jokių bendrų šaliai
normų. Kai kuriose valstijose auklėtojoms nereikia išsilavinimo. JAV Darbo departamento duomenimis, vaikų
darželių darbuotojai uždirba mažiau už sargus, ir daug kas išeina iš darbo dėl prasto draudimo, menkų
atlyginimų ir stresinių darbo sąlygų. Metinė kadrų kaita daug kur net 35 proc.
Aišku, esama ir gerų darželių. Tik jie gali būti nepaprastai brangūs arba skirti tik tam tikrų bendrovių
darbuotojų vaikams. O blogų darželių – kiek tik nori, ypač prastai prižiūrimi vargingų šeimų vaikai. Kitose
ikimokyklinėse įstaigose, paprastai brangiose, į vaikus žiūrima it į parengiamojo kurso studentus. Gal norėdama
nuraminti įsitempusius tėvelius, viena Kolorade įsikūrusi bendrovė giriasi, kad jos lopšeliuose kūdikiai iki metų
mokomi rašto.

Prancūzės mamos įsitikinusios, kad jų vaikams lopšelis tinka. Paryžiuje apie trečdalis vaikų iki trejų metų amžiaus
lanko valdiškus lopšelius, o pusė vaikų – privačius. (Valdiškų lopšelių priemiesčiuose nepakanka.) Prancūzės
nerimauja dėl pedofilų, bet tik ne lopšelyje. Jos mano, kad vaikams saugiau būti aplinkoje, kur jais rūpinasi
kvalifikuoti suaugusieji, negu likti „vienam su nepažįstamu žmogumi“, kaip rašoma Nacionalinės tėvų gynėjų
grupės ataskaitoje.
 – Jeigu reikės su kuo nors per dieną jai būti tik dviese, tai norėčiau, kad ji būtų su manimi, – sako pusantrų
metų mažylės mama Pupos lopšelyje ir priduria, kad būtų tikrai išėjusi iš darbo, jei nebūtų gavusi vietos.
Prancūzės pasakoja, kaip joms skaudu pirmą kartą palikti vaiką lopšelyje. Tik tą skausmą jos laiko savo pačių
atsiskyrimo bėda.
– Prancūzijoje tėvai nebijo vaikų leisti į lopšelius, – aiškina Mari Virink, Prancūzijos darbo ministerijos
sociologė. – Priešingai, jie bijo, kad vaikui ko nors trūks, jei jie neras vietos lopšelyje.
Lopšelyje vaikai nesimoko skaityti. Nesimoko raidžių nei jokių kitų ankstyvojo raštingumo įgūdžių. Jie
bendrauja su kitais vaikais. Amerikoje labai nedaug tėvų nurodo bendravimą kaip lopšelio privalumą. O
prancūzams tai privalumas.
– Žinojau, kad lopšelyje bus labai gerai, juk ten išmokstama bendrauti, – sako mano bičiulė teisininkė Estera;
jos dukra lopšelį lanko nuo devynių mėnesių.
Prancūzams savaime suprantama, kad visi lopšeliai yra itin kokybiški, kad ten dirba rūpestingi ir labai
kvalifikuoti darbuotojai. Ieškojau skundų dėl lopšelių prancūziškose pokalbių apie vaikų auklėjimą svetainėse.
Rimčiausiai skundėsi viena mamytė. Ji piktinosi, kad jos mažyliui itališki virtinukai buvo patiekti drauge su
graikišku baklažanų apkepu, tokiu pat sunkiu valgiu. „Nusiunčiau laišką į lopšelį, ir jie atsakė, kad etatinės virėjos
šiandien nebuvo, – paaiškina ji ir niūriai priduria: – Žiūrėsim, kas bus ryt ir poryt.“
Tikrumas lopšelio nauda vaikui apsaugo motiną nuo kaltės jausmo ir abejonių. Mano draugė inžinierė Elena,
gimus jauniausiai dukrai, kelerius metus nedirbo. Tačiau lengva širdimi leisdavo mažylę į lopšelį penkias dienas
per savaitę. Viena vertus, jai norėjosi turėti laiko sau, antra vertus, jai rūpėjo, kad dukra įgytų bendravimo
patirties.
Pagrindinis klausimas, kylantis prancūzams dėl lopšelių, – kaip padidinti jų skaičių. Dabar šalyje jaučiamas
gimstamumo bumas, todėl jokie politikai – nei dešinieji, nei kairieji – negali pretenduoti į aukštus postus, jei
nežada statyti naujų lopšelių ir plėsti senųjų. Esu skaičiusi apie ketinimus nenaudojamas bagažo patalpas
traukinių stotyse paversti lopšeliais tų tėvų vaikams, kurie traukiniais važiuoja į darbą (didžiąją statybų kainos
dalį sudarytų išlaidos garso izoliacijai).
Dėl esamų vietų lopšeliuose, pasak pačių prancūzų, vyksta įnirtinga kova. Kiekvienoje iš dvidešimties
Paryžiaus apygardų esamas vietas lopšeliuose skirsto specialiai tam šaukiamas valdininkų ir lopšelių direktorių
komitetas. Pasiturinčioje 16-oje apygardoje į 500 vietų pretenduoja 4 000 norinčiųjų. Galimybė gauti vietą ne
tokiame prakilniame mūsų rajone – viena iš trijų.
Grumtynės dėl vietos lopšelyje prasideda jau vos užsimezgus naujai gyvybei. Paryžiuje oficialius moterų
prašymus savivaldybė priima nuo šešto nėštumo mėnesio. Tačiau moterų žurnalai ragina jas kreiptis į
nusižiūrėto lopšelio direktorių vos išvydus teigiamą nėštumo testą.
Pirmenybė teikiama vienišų tėvų vaikams, dvynukams, trynukams, įsūnytiems mažyliams, daugiavaikėms
šeimoms, su ypatingais sunkumais susiduriančioms šeimoms. Kaip įsisprausti į šią paskutinę miglotą kategoriją,
karštai svarstoma internetiniuose forumuose. Viena mama pataria rašyti savivaldybės pareigūnams, kad
privalote skubiai grįžti į darbą, bet niekaip nerandate jokių kitų vaiko priežiūros variantų, kad ir kaip
stengtumėtės. Laiško kopiją ji siūlo persiųsti regiono valdytojui ir Prancūzijos prezidentui, tada užsirašyti į
privačią audienciją pas rajono merą. „Eikite pas merą su kūdikiu ant rankų nevilties perkreiptu veidu ir
perpasakokite tą patį, ką rašėte laiške, – moko ji. – Pamatysite, tai suveiks.“
Mudu su Saimonu nutariame pasinaudoti vieninteliu savo išskirtinumu: mes – užsieniečiai. Laiške, pridėtame
prie prašymo priimti į lopšelį, suokiame apie besiskleidžiančią Pupos daugiakalbystę (nors kalbėti ji dar
nepradėjo) ir įtikinėjame, kad jos britiška ir amerikietiška kilmė praturtins lopšelio kultūrinę aplinką. Ditlinda
tesi pažadą ir pasišneka su darželio, kurį lankė jos sūnūs, direktore. Susitikusi su ta moterimi mėginu vienu kartu
ir sugraudinti, ir sužavėti jos širdį. Kartą per mėnesį skambinu į savivaldybę (kažkodėl, kaip ir prancūzų šeimose,
lopšeliu tenka rūpintis man, o ne vyrui) priminti, kad „mums nepaprastai reikia tos vietos“. Nesu prancūzė,
negaliu balsuoti, tai nutariu prezidento negaišinti.
Nuostabu, kad pastangos pakurstyti proceso eigą pasiteisina. Iš savivaldybės ateina sveikinimo laiškas,
informuojantis, kad nuo rugsėjo mėnesio vidurio Pupai, kai sueis devyni mėnesiai, skiriama vieta lopšelyje.
Triumfuodama skambinu Saimonui: mes, užsieniečiai, nugalėjome vietinius jų pačių aikštėje! Pergalė mus
stebina ir svaigina. Tačiau neapleidžia jausmas, kad laimėjome nelabai pelnytą ir kaži ar tikrai trokštamą prizą.

Pirmą dieną vedu Pupą į lopšelį ir vis neatsikratau dvejonių. Pats aklagatvio galas, trijų aukštų betoninis namas,
priešais – kiemelis su dirbtine veja. Primena amerikietišką mokyklą, tik mažesnę. Atpažįstu kelis vaikiškus baldus
iš „Ikea“ katalogo. Ne prašmatnu, bet šviesu ir švaru.
Vaikai pagal amžių suskirstomi į grupes: jaunesniojo amžiaus, vidutinio ir vyresniojo. Pupos grupės kambarys
– saulėtas, su žaislinėmis virtuvėlėmis, mažulyčiais baldais, pilnomis lentynomis jos amžiui tinkamų žaislų.
Gretimoje patalpoje, už stiklo pertvaros, – miegamasis. Kiekvienam vaikui – atskira lovelė. Ant lovelių padėta po
žinduką ir minkštą žaisliuką (doudou).
Mus pasitinka Ana Mari, pagrindinė Pupos auklėtoja. (Ta pati ponia, kuri apkirpdavo Ditlindos sūnus.) Ana
Mari – močiutė, įkopusi į septintą dešimtį, trumpais šviesiais plaukais, vilkinti vis kitus marškinėlius su
paveikslėliais, parvežtus iš įvairių vietų jos auklėtinių. (Vėliau ir mes jai dovanosim marškinėlius su meilės
prisipažinimu Bruklinui.) Lopšelio darbuotojai čia dirba vidutiniškai po trylika metų. Ana Mari – kur kas ilgiau. Ji
ir didžiuma kitų auklėtų – kvalifikuotos vaikų priežiūros specialistės (auxiliaires de puériculture).
Kartą per savaitę lopšelyje lankosi pediatras ir psichologas. Auklėtojos kasdien registruoja, kiek kartų Pupa
tuštinasi, kada ir kiek miega, praneša man apie dukros apetitą. Pupos amžiaus vaikus jos maitina po vieną,
laikydamos ant kelių arba pasodinusios į kūdikio kėdutę. Miegoti vaikus guldo kasdien maždaug tuo pačiu metu ir
sako, kad jų nežadina. Ana Mari prašo atnešti kokią nors palaidinę, kurią būčiau vilkėjusi, kad Pupa su ja galėtų
miegoti adaptacijos laikotarpiu. Man tai primena šunyčių raminimo būdą, bet prašymą įvykdau.
Stebiuosi Anos Mari ir kitų auklėtojų pasitikėjimu. Jos tiksliai žino kiekvienos amžiaus grupės vaikų poreikius
ir nė kiek neabejoja savo gebėjimu juos tenkinti. Jos ne pasipūtusios, kantrios. Mano ausiai kliūva tik vienas
dalykas: Ana Mari mane vadina ne Pamela, o Pupos mama; pasak jos, jai per sunku įsiminti visų tėvelių vardus.
Kiek abejodami dėl lopšelio, kompromisiškai užrašome Pupą tik keturioms dienoms per savaitę, nuo pusės
dešimtos ryto iki pusės keturių popiet. Daug jos grupės draugų lopšelį lanko penkias dienas per savaitę ir per
dieną išbūna daug ilgiau. (Lopšelis dirba nuo pusės aštuonių ryto iki šešių vakaro.)
Kaip ir Marbo laikais, lopšelyje Pupa privalo pasirodyti sausa ir švari. Šiuo klausimu tarp mūsų su Saimonu kyla
kone talmudinis ginčas. Ką reiškia „pasirodyti“? Jei Pupa pridirba į sauskelnes tarpduryje arba mums
atsisveikinant, kas jas turi keisti? Mes ar auklėtojos?
Adaptacinis laikotarpis trunka dvi savaites. Dukrytė lopšelyje pratinasi pabūti vis ilgiau (su manim ir viena).
Kaskart man išeinant ji šiek tiek nuverkia, bet, anot Anos Mari, greitai nurimsta. Dažnai viena iš auklėtojų
prineša ją prie lango, išeinančio į gatvę, taigi išėjusi galiu jai pamojuoti.
Ar darželis Pupai yra blogai? Vargu. Netrukus jau atnešame ją patenkintą ir linksmą pasiimame. Po kurio laiko
pastebiu, kad lopšelis – prancūziško vaikų auklėjimo miniatiūra. Pasitaiko ir nemalonių smulkmenų. Ana Marija ir
kitos auklėtojos kraipo galvas, kad tebemaitinu Pupą krūtimi, nors jai jau devyni mėnesiai, ypač jas trikdau, kai
žindau ją lopšelyje. Mano trumpalaikis sumanymas kasdien priešpiet užnešti nutraukto pieno jų nesužavi, bet
atkalbėti jos manęs nemėgina.
Tačiau akivaizdžios yra ir visos didžiosios prancūziško auklėjimo idėjos. Kadangi prancūzai labai sutaria dėl
bendrų auklėjimo nuostatų, tai tėveliams nėra ko jaudintis, kad auklėtojos nesilaikys jų asmeninės auklėjimo
filosofijos. Dažniausiai jos tik įtvirtina tėvų pasirinktą dienotvarkę ir lavinamus įpročius.
Pavyzdžiui, auklėtojos visą laiką lopšelyje kalbasi net su mažiausiais globotiniais, taip patvirtindamos nuostatą,
kad vaikai supranta.5 Daug kalbama apie rėmus. Per tėvelių susirinkimą viena auklėtoja apie tai pasakoja labai
įkvėptai:
– Viskas pas mus tvirtai „įrėminta“ (encadré), pavyzdžiui, nesikeičia atėjimo ir išėjimo valandos. Tačiau net ir
neperžengdamos ribų stengiamės ir vaikams, ir sau kurti lanksčią, lengvą, savaiminę atmosferą.
Beveik visą dieną Pupa tiesiog vaikštinėja po grupę ir žaidžia su kuo panorėjusi. Man darosi neramu. Kurgi
muzikos pamokėlės ir organizuoti užsiėmimai? Netrukus suprantu, kad visa ši laisvė – ne šiaip sau. Tai irgi
prancūziškas rėmų modelis: vaikams nustačius griežtas ribas duodama daug laisvės. Jiems sudaromos sąlygos
mokytis įveikti nuobodulį ir žaisti savarankiškai.
– Žaisdamas vaikas ugdosi, – sako man Silvi, kita Pupos auklėtoja.
Mero ataskaitoje apie Paryžiaus lopšelius kalbama apie aktyvaus atradimo aplinką, kurioje vaikai „gali
nevaržomai atrasti penkias savo jusles, raumenų jėgą, pojūčius ir fizinę erdvę“. Paūgėjusiems vaikams siūlomi ir
organizuoti užsiėmimai, bet nė vienas nėra verčiamas juose dalyvauti.
– Mes siūlome, bet neverčiame, – aiškina viena auklėtoja.
Užmigti vaikams padeda lengva foninė muzika ir krūvelė knygų, skirtų pavartyti lovoje. Prieš pavakarius
vaikai pabunda patys, ne vienu metu. Lopšelis vis dėlto nepanašus į kokį transporto departamentą. Jis labiau
primena kurortinę vilą.
Lauko žaidimų aikštelėje irgi galioja nedaug taisyklių. Stengiamasi vaikams suteikti kiek įmanoma daugiau
laisvės.
– Išvedusios vaikus į lauką mes stengiamės jiems netrukdyti, – sako Meri, dar viena Pupos auklėtoja. – Jei visą
laiką kištumės, jie pakvaištų.
Lopšelyje vaikai mokomi ir kantrybės. Matau, kaip viena dvimetė prašosi Meri ant rankų. Bet auklėtoja šluosto
stalą, nes vaikai ką tik papietavo.
– Dabar aš užsiėmusi. Luktelėk, – švelniai sako ji mažylei. Tada atsigręžia į mane ir paaiškina: – Stengiamės
juos išmokyti palaukti. Tai labai svarbu. Negalima visko gauti tuoj pat.
Auklėtojos su vaikais kalba ramiai ir pagarbiai, vis minėdamos teises: turite teisę tai daryti, neturite teisės to
daryti. Jos tai sako su tokiu pat absoliučiu tikrumu, kokį esu girdėjusi ir iš prancūzų tėvų. Visi neabejoja, kad ribos
nekinta tik taikomos nuosekliai.
– Draudimai turi būti nuoseklūs, ir mes visada paaiškiname, kodėl neleidžiame tam tikrų dalykų, – teigia Silvi.
Apie tai, kas konkrečiai draudžiama lopšelyje, sužinau po kurio laiko, kai Pupa pradeda kartoti išmoktas frazes.
Tie žodžiai tikrai lopšeliniai, nes prancūziškai Pupa girdi tik iš auklėtojų. Atrodo, lyg ji visą dieną būtų vaikščiojusi
su diktofonu, o parėjusi namo leistų įrašą. Dažniausiai Pupa kartoja paliepimus, kaip antai on va pas crier! („mes
nerėksim!“). Labiausiai man patinka besirimuojantys couche-toi! („gulk miegoti!“) ir mouche-toi! („išsišnypšk!“),
sakomi pridėjus nosinę vaikui prie nosies. Šias komandas tuojau pritaikau ir namie.
Kurį laiką prancūziškai Pupa sako tik tai, ką reikia daryti, kas galima ir ko negalima. Namie žaisdama auklėtoją
ji atsistoja ant kėdės, graso piršteliu ir garsiai nurodinėja įsivaizduojamiems vaikams, o kartais ir apstulbusiems
svečiams, atėjusiems pietų.
Netrukus komandas papildo ir parsineštos iš lopšelio dainelės. Dažnai ji dainuoja kažkokią tomola tomola, vatovi!
Kiekvieną eilutę ji rėkia vis garsiau ir tuo pat metu suka rankas ratu. Tik vėliau sužinau, kad tai viena
populiariausių vaikiškų dainelių (ton moulin, ton moulin va trop vite) apie besisukantį per greitai vėjo malūną.

Labiausiai mane paperka lopšelio maistas, o tiksliau – pats valgymo būdas. Kiekvieną pirmadienį prie įėjimo į lopšelį
milžiniškoje baltoje lentoje iškabinamas savaitės valgiaraštis.
Kartais nufotografuoju tuos valgiaraščius ir nusiunčiu elektroniniu paštu mamai. Jie labai panašūs į kreida
rašytus paryžietiškų barų meniu. Patiekiami keturi pietų patiekalai: šaltas daržovių užkandis, pagrindinis
patiekalas su kruopų ar keptų daržovių garnyru, kasdien vis kitas sūris ir desertas – švieži vaisiai arba jų tyrė.
Kiekvienai amžiaus grupei maistas ruošiamas šiek tiek kitaip; mažiausieji gauna beveik tą patį maistą, tik trintą.
Pirmiausia valgomos palmių šerdys ir pomidorų salotos. Tada pjaustyta kalakutiena su bazilikais, ryžiais ir
baltuoju provansišku padažu. Trečiasis patiekalas – „Saint Nectaire“ sūris su šviežio batono riekele. Desertas –
šviežias kivis.
Kiekvieno lopšelio virtuvėje kasdien ruošiami visi patiekalai. Kelis kartus per savaitę sunkvežimis atveža
šviežių, sezoninių, kartais net ekologiškų produktų. Jokių konservų nei pusfabrikačių, išskyrus vieną kitą
pomidorų tyrės skardinę. Kartais pristatoma šaldytų daržovių, tik ne konservuotų.
Man galvoje netelpa, kad dvimečiai galėtų išsėdėti tokias vaišes, todėl vieną trečiadienį, kai Pupa lieka namie
su aukle, man leidžiama pabūti lopšelyje per pietus. Sėdžiu tyliai su reporterės užrašų knygele, o Pupos grupės
draugai po keturis susėda prie kvadratinių vaikiškų staliukų. Viena auklėtoja atstumia vežimėlį, apkrautą
uždengtomis serviravimo lėkštėmis ir duona, suvyniota į plėvelę, kad neapdžiūtų. Prie kiekvieno staliuko stovi po
auklėtoją.
Iš pradžių auklėtoja atidengia ir parodo kiekvieną patiekalą. Užkandžiui – ryškiai raudonų pomidorų salotos.
– Paskui valgysim žuvį, – sako ji ir alkanoms akutėms parodo baltos žuvies porciją su šviesiu sviestiniu padažu
ir žirnių, morkų bei svogūnų garnyru.
Tada pristato sūrio patiekalą.
– Šiandien valgysim le bleu, – ir rodo vaikams trupų pelėsinį sūrį.
Galiausiai parodo desertą – obuolius. Juos ji supjaustys prie stalo.
Maistas atrodo paprastas, šviežias ir apetitiškas. Jei ne plastikinės lėkštės, kąsnio dydžio gabalėliai ir būtinybė
tai vieną, tai kitą valgytoją bakstelėti, kad pasakytų merci, pagalvočiau, kad patekau į aukštos klasės restoraną.

Taigi, kas tie žmonės, kurie prižiūri Pupą? Norėdama išsiaiškinti, vėjuotą rudens rytą pasirodau vienoje vaikų lopšelio
darbuotojų mokykloje „ABC Puériculture“, kur vyksta stojamasis egzaminas. Daugybė susijaudinusių moterų ir
keletas vyrų, perkopę dvidešimtmetį, nedrąsiai žvilgčioja vieni į kitus ar bando baigti paskutines praktines storų
vadovėlių užduotis.
Jų jaudulį galima suprasti. Iš daugiau kaip pusės tūkstančio norinčiųjų mokytis bus priimta tik trisdešimt
žmonių. Per egzaminą reikia atsakyti į loginio mąstymo, teksto suvokimo, matematikos ir žmogaus biologijos
klausimus. Patekusieji į antrą turą turės laikyti psichologijos egzaminą, prisistatyti žodžiu ir atsakyti į ekspertų
grupės klausimus.
Trisdešimt nugalėtojų metus mokosi ir atlieka praktiką pagal valstybinę mokymo programą. Jie studijuoja vaiko
mitybos, miego, higienos pagrindus, mokosi ruošti vaikiškus mišinėlius ir keisti sauskelnes. Vėliau per visą
karjerą nuolat kelia kvalifikaciją savaitės trukmės kursuose.
Prancūzijoje darbas vaikų lopšelyje – tai karjera. Visoje šalyje veikia mokyklos, į kurias patekti tikrai nelengva,
bet jose išugdoma daugybė kvalifikuotų specialistų. Pusė lopšelyje dirbančių auklėtojų yra įgiję auxiliaires laipsnį ar
panašią vaikų priežiūros specialisto kvalifikaciją. Ketvirtadalis darbuotojų turi būti diplomuoti sveikatos
priežiūros, laisvalaikio organizavimo ar socialinio darbo specialistai. Ketvirtadalis gali neturėti specialios
kvalifikacijos, bet tada apmokomi vietoje.6 Trylika iš šešiolikos Pupos lopšelio auklėtojų turi auxiliaires ar panašią
kvalifikaciją.
Į Aną Mari ir kitas Pupos auklėtojas pradedu žiūrėti kaip į Rodso stipendininkes kūdikių priežiūros srityje.
Dabar suprantu, kodėl jos taip pasitiki savimi. Tai tikros savo srities žinovės, pelniusios tėvelių pagarbą. Ir aš joms
skolinga. Per maždaug trejus metus jos įpratino Pupą naudotis naktipuodžiu, įdiegė geras manieras prie stalo ir
panardino į prancūzų kalbą.
Trečiais metais man ima rodytis, kad Pupai lopšelyje darosi nuobodoka ir trūksta prasmingų užsiėmimų. Esu
pasirengusi perkelti ją į darželį. Tačiau Pupai vis dar patinka lopšelis. Ji nuolat čiauška apie geriausias savo
drauges – Maki ir Lilą. (Įdomu, kad ją traukia užsieniečių vaikai: Lilos tėvai iš Maroko ir Japonijos, o Maki tėtis iš
Senegalo.) Ji neabejotinai išmoko bendrauti. Kai mes su Saimonu pasiimame Pupą ilgam savaitgaliui į Barseloną,
ji vis klausinėja, kur kiti vaikai.
Pupos grupės vaikai daug laiko pralaksto rėkaudami kieme su dirbtine veja. Ten galima pasivažinėti vaikiškais
paspirtukais ir mašinėlėmis. Kai ateinu Pupos pasiimti, ji dažniausiai būna kieme. Vos mane pamačiusi atlekia
paknopstom ir džiaugsmingai puola man į glėbį, šaukdama dienos naujienas.
Paskutinę dieną lopšelyje, kai baigiasi atsisveikinimo vaišės, Pupa, išsiėmusi savo daiktus iš spintelės, stipriai
apkabina ir pabučiuoja Silvi, pagrindinę savo auklėtoją. Visus metus Silvi demonstravo nepriekaištingą
profesionalumą, bet Pupos apkabinta apsiašaroja. Apsiašaroju ir aš.

Pasibaigus lopšelio metams mes su Saimonu suprantame, kad Pupa įgijo puikios patirties. Nors dažnai jausdavomės
kalti, palikdami ją ten kiekvieną dieną. Negalėjome nepastebėti ir bauginančių amerikietiškos spaudos antraščių
apie lopšelio įtaką vaikams.
Europiečiams tokių klausimų jau nebekyla. Pasak Kamerman iš Kolumbijos, europiečiams jau darosi savaime
suprantama, kad geras lopšelis su mažomis grupėmis ir maloniomis, kvalifikuotomis auklėtojomis, kurios
didžiuojasi savo darbu, vaikams daro gerą įtaką. Ir, priešingai, blogi lopšeliai vaikams kenkia.
Tačiau amerikiečius vis dar kamuoja pernelyg daug blogų nuojautų dėl lopšelių. Todėl JAV vyriausybė finansavo
didžiulį tyrimą, skirtą išsiaiškinti, kaip ankstyvosios vaikų priežiūros įstaigų lankymas veikia vėlesnę vaikų raidą
ir elgseną.7
Šis milžiniškas tyrimas atskleidė, kad daugybė amerikietiškų antraščių apie lopšelius gerokai pasenusios. Štai
vienas pagrindinių atradimų: nėra labai svarbu, kas vaiką prižiūri ankstyvojoje vaikystėje. „Vaiko raidai kur kas
svarbiau auklėjimas šeimoje negu dieninės priežiūros tipas, kiekybė ar kokybė“, – aiškinama neoficialiame
pareiškime žiniasklaidai. Geriau einasi vaikams, jei jų tėvai – labiau išsilavinę ir turtingesni, jei namuose yra
daug knygų, žaidimų ir jei vaikai lavinami, pavyzdžiui, su jais lankomasi bibliotekoje. Jokio skirtumo, ar vaikas po
trisdešimt ar daugiau valandų per savaitę praleisdavo lopšelyje, ar būdavo namie su nedirbančia motina.
Minėjau mokslininkų atradimą, kad daug lemia motinos jautrumas, gebėjimas prisiderinti prie vaiko pasaulio.
Tai galioja ir kalbant apie dieninę priežiūrą. Vienas iš tyrėjų rašo, kad vaikai labai kokybiškai prižiūrimi, kai
prižiūrėtojas „jaučia vaiko poreikius, reaguoja į jo žodinius ir nežodinius signalus bei ženklus, skatina jo
smalsumą ir troškimą sužinoti apie pasaulį, jį palaiko, elgiasi su juo maloniai ir rūpestingai.“8
Geriau sekasi vaikams, kuriuos prižiūrėjo jautrus suaugusysis, nesvarbu, tai auklė, senelė ar lopšelio auklėtoja.
„Užėjus į klasę ir neturint papildomos informacijos neįmanoma atskirti lopšelį lankiusių vaikų nuo jo
nelankiusiųjų“, – rašo tyrėjas.
Suprantu, kad mums, amerikiečiams, reikėtų nervintis ne galvojant, kad blogi lopšeliai daro vaikams blogą
įtaką (aišku, kad daro), o kad blogame lopšelyje vaikams nemalonu būti. Mes taip rūpinamės pažintine raida, jog
pamirštame paklausti, ar vaikams patinka lopšelyje, ar jiems ten gera. Prancūzams tėveliams tik tai ir rūpi.

Net mano mama susitaiko su mintimi apie lopšelį ir ima jį vadinti prancūziškai. Gal tai jai ir padeda. Lopšelis tikrai
mums naudingas. Jaučiamės labiau prigiję Prancūzijoje, na, bent jau savo rajone. Laimė, kuriam laikui
pertraukėme ilgą ginčą – gyventi ar negyventi Paryžiuje. Juk sunku įsivaizduoti, kad reikėtų keltis gyventi kitur ir
vėl vargti ieškant tinkamos ir įperkamos vaiko priežiūros. Mus Prancūzijoje laiko ir galimybė lankyti nemokamą
valstybinį vaikų darželį. Darželiuose vietų pakanka visiems norintiesiems.
Prancūziškas lopšelis labiausiai mums patinka dėl to, kad jis patinka Pupai. Ji valgo pelėsinį sūrį, dalijasi savo
žaislais ir žaidžia žaidimą „Pomidoras, kečupas“ (prancūzišką žaidimo „Antis, antis, žąsis“ atitikmenį). Be to,
dukrelė puikiai išmoko prancūziškai įsakinėti. Dar ji pasidarė agresyvoka – mėgsta įspirti man į blauzdą. Tik
manau, kad toks karštakošiškumas paveldėtas iš tėvo. Dėl dukters ydų nekaltinu lopšelio.
Maki ir Lila tebėra geriausios Pupos draugės. Retsykiais su dukra nueiname prie lopšelio, ir ji pro tvorą žiūri į
kieme žaidžiančius vaikus. Būna, kad Pupa nei iš šio, nei iš to atsigręžia į mane ir sako:
– O Silvi verkė…
Lopšelis buvo vieta, kur Pupa jautėsi svarbi.
 SEPTINTAS SKYRIUS

Žindymas

„Susidraugauti“ su lopšeliu pasirodė nesunku. Daug sunkiau susidraugavau su kitomis mamytėmis.

Prancūzijoje moterys nesusibičiuliauja taip greitai kaip Amerikoje. Girdėjau, kad čia moterų pažintys mezgasi
lėtai ir į draugystę perauga per keletą metų. (Tačiau jei jau galų gale susidraugauji su prancūze, manoma, kad būsi
jai artima visą gyvenimą. Amerikietiškos greitos draugystės gali netekti bet kurią akimirką.)
Gyvendama Paryžiuje susidraugavau su keliomis prancūzėmis, bet jos arba neturi vaikų, arba gyvena kitame
miesto gale. Tikėjausi, kad ir kaimynystėje sutiksiu mamyčių su Pupos amžiaus vaikais. Vaizdavausi, kaip mes
dalijamės receptais, rengiame iškylas ir skundžiamės vyrais. Taip ir būna Amerikoje. Mano mama iki šiol artimai
bendrauja su moterimis, sutiktomis vaikų aikštelėje, kai aš buvau maža.
Todėl sutrinku, kai lopšelyje sutinkamos mamos, gyvenančios mūsų rajone ir turinčios tokio pat amžiaus vaikų,
visiškai nekreipia į mane dėmesio. Jos sveikinasi vos puse lūpų, kada ryte sodiname mažylius vieną šalia kito.
Pagaliau įsimenu beveik visų Pupos grupės vaikų vardus. Tik nemanau, kad Pupos vardą žino nors viena kita
mama net praėjus metams ir vėliau. Aišku, nežino ir manojo.
Tokia pradžia neprimena draugystės užuomazgos. Keletą kartų per savaitę lopšelyje sutinkamos mamos
neatpažįsta manęs, kai prasilenkiame prekybos centre. Turbūt, kaip rašoma knygoje apie kultūrų skirtumus, jos
gerbia asmeninį mano gyvenimą; kalbėtis reikštų užmegzti santykius, taigi įsipareigoti. O gal paprasčiausiai
riečia nosį?
Tas pats dedasi ir žaidimų aikštelėje. Kartais sutinkamos ten kanadietės ir australietės mamos žaidimų
aikštelę supranta taip kaip aš: tai vieta pabūti su žmonėmis ir galbūt susidraugauti visam gyvenimui. Vos
susipažinusios pasakome, iš kur kilusios, aptariame šeiminę padėtį ir požiūrį į dvikalbes mokyklas. Netrukus jau
čiauškam kaip senos bičiulės:
– Dribsnių eini į „Konkordą“? Aš irgi!
Bet paprastai būnu viena su prancūzėmis. O jos nekartoja: „Aš irgi!“ Tiesą sakant, jos retai kada teikiasi į mane
pažiūrėti, net tada, kai mūsų vaikai susipeša dėl žaislų smėlio dėžėje. Kai pamėginu pralaužti ledus,
pasiteiraudama apie atžalos amžių, jos paprastai sumurma skaičių ir perlieja mane tokiu žvilgsniu, lyg būčiau
įkyri persekiotoja. Jos savo ruožtu nieko neklausia. Jei kuri ir paklausia, tai paaiškėja, kad italė.
Reikia pripažinti, kad esu viename nedraugiškiausių pasaulio miestų – Paryžiuje. Ko gero, tai pašaipa. Mat net
kitų Prancūzijos vietų gyventojai pripažįsta, kad paryžiečiai yra šalti ir nedėmesingi.
Gal vertėtų tiesiog nekreipti dėmesio į tas moteris, bet negaliu – jos mane intriguoja. Pirmiausia, daugelis jų
atrodo daug geriau už amerikietiškas mamytes. Pupą į darželį atvedu susirišusi plaukus į uodegą ir apsirengusi
šalia lovos nuo grindų sugraibytomis drapanomis. O jos pasirodo su dailiomis šukuosenomis ir pasikvėpinusios.
Man jau net nebenukara žandikaulis, kai į parką išdidžiai įžengia prancūzė su aukštakulniais ir aptemptais
džinsais, stumdama vežimėlį su mažulyčiu naujagimiu. (Tiesa, tolstant nuo Paryžiaus centro vis dažniau galima
išvysti pilnesnių mamyčių.)
Tos motinos ne tik pritrenkiamai atrodo; jos dar ir stebėtinai ramios. Nė viena nešaukia savo vaiko per visą
parką ir netempia pro vartus bliaunančio neklaužados. Jų laikysena puiki. Jos neskleidžia nuovargio, nerimo ir
artėjančio nervų priepuolio signalų, kuriuos siunčia dažna amerikietė mama (taip pat ir aš). Jei ne vaikai, nė
neįtartum, kad jos yra motinos.
Dalis manęs trokšta jėga sumaitinti toms moterims kelis šaukštus riebiausio pašteto. Tačiau kita mano dalis
net cypia, kaip nori sužinoti jų paslaptį. Žinoma, gerai miegantys, mokantys laukti ir nezirziantys vaikai padeda
išsaugoti tokią ramybę. Tik turi būti dar kažkas. Gal jos slapčia su kuo nors grumiasi? Kur jų pilvo riebalai? Ar
prancūzų motinos iš tikrųjų tobulos? Jei taip, ar jos laimingos?

Kūdikiui gimus išryškėja vienas akivaizdus prancūzių ir amerikiečių skirtumas – požiūris į maitinimą krūtimi.
Anglakalbėms mamytėms žindymo laikotarpio ilgumas prilygsta sukaupto kapitalo dydžiui ir tampa šaunumo
matu. Angliškoje žaidimų grupėje viena buvusi verslininkė kaskart prisigretina prie manęs ir lyg tarp kitko
paklausia:
– Ar dar pati maitinate?
Klausia ji ne šiaip sau, juk visos žinome, kad stengiamės nurungti viena kitą žindymo mėnesių skaičiumi.
Motinos pasiekimų rezultatas sumenksta, jei ji primaitina mišinėliu ar pernelyg dažnai pieną nutraukinėja.
Reitingui kenkia ir per ilgai užtrukęs žindymas, nes tuomet gresia nusmukti į kvaištelėjusių hipių kategoriją.
Jungtinėse Valstijose daug vidurinės klasės motinų dirbtinius mišinėlius prilygina smurtui prieš vaikus.
Maitinimas krūtimi reikalauja ištvermės, sukelia nepatogumų, o kartais ir fizinį skausmą, bet tai tik sustiprina
tokių motinų reputaciją.
Papildomų taškų amerikietės mamytės skiria už žindymą Prancūzijoje, kur neskatinama maitinti krūtimi ir
daugelį žmonių trikdo maitinančios mamos vaizdas. „Į maitinančią motiną čia žiūrima ne kaip į įdomią keistybę,
o kaip į nereikalingą žygdarbį“, – rašoma vaikų auklėjimo vadove; šią knygą išleido Paryžiuje gyvenančių
anglakalbių motinų organizacija „Message“.
Mes, emigrantės, pasakojame viena kitai baisias istorijas apie prancūzų gydytojus. Vos pamatę spenelio
įtrūkimą ar užakusį pieno lataką jie atsainiai liepia mamoms pereiti prie mišinėlių. Kovodama su tokiu atsainumu
organizacija „Message“ subūrė savanorių maitinimo krūtimi rėmėjų būrį. Prieš važiuojant gimdyti Pupos viena
savanorė mane įspėjo nieku gyvu prieš miegą neatiduoti naujagimės ligoninės personalui, nes ten niekas
nepaisys mano nurodymų ir mažylę maitins iš buteliuko, kai tik ji pravirks. Iš tos moters lūpų pasakymas
„nenoras žįsti krūties“ skamba klaikiau negu žodis „autizmas“.
Tokia nepalanki padėtis Paryžiuje užsienietes mamas verčia jaustis žindančiomis didvyrėmis,
besigrumiančiomis su piktais gydytojais ir pašaliečiais, tykančiais iš jų kūdikių nukniaukti antikūnų. Pokalbių
svetainėse tokios mamos vardija keisčiausias vietas, kur yra žindžiusios Paryžiuje: Švč. Jėzaus Širdies bazilikoje,
ant antkapio Per Lašezo kapinėse ir per kokteilių vakarėlį Jurgio V viešbutyje. Viena mama giriasi, kad Šarlio de
Golio oro uoste pasiguldė kūdikį tiesiai ant oro linijų bendrovės „easyJet“ stalo ir maitino krūtimi, reikšdama
nepasitenkinimą bendrovės darbu. Man gaila vargšo tarnautojo.
Karštai gindamos natūralų maitinimą mes negalime suprasti, kodėl prancūzės beveik nemaitina krūtimi. Savo
naujagimius pažindo apie 63 proc. prancūzių.1 Grįžusios iš gimdymo namų pačios dar maitina vos daugiau negu
pusė motinų, bet didžiuma netrukus nustoja tai dariusios. Labai retai pasitaiko ilgalaikio žindymo atvejų.
Jungtinėse Valstijose 74 proc. moterų bent jau šiek tiek pamaitina naujagimį krūtimi, o trečdalis tebemaitina
vaikus ir praėjus keturiems mėnesiams.2
Vis dėlto mums, svetimšalėms, sunkiau suprasti, kodėl ilgiau nemaitina krūtimi net tam tikro tipo vidurinės
klasės prancūzės (septynių mėnesių mažyliams jos verda garuose ir trina ekologiškus porus, o trimečius vedžioja į
tas pačias afrikietiško būgnijimo pamokėles, kaip ir mes).
– Gal jų nepasiekia ta medicininė informacija, kuri pasiekia mus? – stebisi viena amerikietė mama.
Į klausimą, kodėl prancūzės nemaitina krūtimi, anglakalbės mamos dažniausiai atsako taip: joms nesinori;
joms labiau rūpi jų papai negu kūdikiai (nors krūtys nutįsta ne nuo žindymo, o nuo nėštumo); arba jos tiesiog
nežino, kaip tai svarbu.
Vietos gyventojai man pasakoja, kad žindymas krūtimi vis dar turi prasčiokiškumo, užsilikusio iš tų laikų, kai
kūdikiai būdavo išvežami žindyvėms į kaimą. Kiti sako, kad dirbtinių pieno mišinių gamintojai moka ligoninėms,
dalija nemokamus pavyzdžius gimdymų skyriams ir negailestingai visur bruka savo reklamą. Olivjė, mano
draugės žurnalistės Kristinos vyras, mano, kad maitinimas krūtimi sunaikina viliojamą moters krūtinės
paslaptingumą – pernelyg jau tai praktiška, net gyvuliška. Kaip prancūzai tėveliai strategiškai vengia stebėti
gimdymą iš priekio, taip jie stengiasi nematyti ir moters krūtinės, kai ji naudojama neseksualiniais tikslais.
Prancūzijoje esama mažų maitinimo krūtimi entuziasčių grupelių. Tačiau aplinka ilgalaikio žindymo, galima
sakyti, nepalaiko. Kai mano bičiulė britė Alison (anglų kalbos dėstytoja Paryžiuje), maitinanti vaiką krūtimi ilgiau
negu metus, apie tai pasakė savo gydytojui, šis paklausė:
– O ką sako jūsų vyras? O psichiatras?
Populiariausiame iliustruotame prancūziškame žurnale „Vaikas“ („Enfant“) rašoma: „Aplinkiniams
nepriimtina, jei moteris maitina kūdikį krūtimi ilgiau negu tris mėnesius.“
Dviejų mergaičių mama Aleksandra, dirbanti lopšelyje, pasakoja nė vienai dukrai nedavusi nė lašo savo pieno.
Ji nei teisinasi, nei jaučiasi kalta. Ją labai pradžiugino vyro, dirbančio gaisrininku, noras padėti prižiūrėti
mergaites, o maitinimas iš buteliuko tapo jam puikia proga prisidėti. Anot Aleksandros, dabar abi jos mergaitės
sveikutėlės.
– Tėveliui buvo puikus užsiėmimas maitinti mergaites iš buteliuko naktimis. O aš galėdavau išsimiegoti ir
išgerti vyno restorane. Visai neblogai jaunai mamytei.
Pasak prancūzų pediatro ir ilgamečio maitinimo krūtimi propaguotojo Pjero Bituno, daug prancūzių mamų
galvoja turinčios per mažai pieno. Taip yra dėl to, kad prancūzų gimdymo namuose motinos retai kada
skatinamos maitinti naujagimius kas keletą valandų. Pirmomis dienomis tai būtina, kad gamintųsi pakankamai
pieno. Jei nuo pat pradžių nežindoma dažnai, tai tikrai pieno nepakankama ir neišvengiamai tenka primaitinti
kūdikį dirbtinai.
– Per tris dienas naujagimis netenka 200 g svorio, ir jie sako: „Ak, neturite pakankamai pieno, duokite vaikui
mišinėlio, juk jis alkanas.“ Štai kas darosi. Tiesiog kvailystė.
Dr. Bitunas dažnai skaito paskaitas Prancūzijos ligoninėse, aiškindamas mokslinį požiūrį į maitinimą krūtimi
ir jo naudą.
– Tačiau mokslo įtaką nurungia kultūros įtaka, – apgailestauja jis. – Trys ketvirtadaliai žmonių, su kuriais dirbu
ligoninėse, netiki, kad motinos pienas sveikesnis už mišinėlius. Jie nemato jokio skirtumo. Jiems atrodo, kad
dirbtinis pienas – puikus pasirinkimas, na, bent jau taip jie sako, kad motinų neapniktų kaltės jausmas.
Tiesą sakant, nors ir suvalgantys daug dirbtinio maisto, prancūzų vaikai nurungia amerikiečių vaikus pagal
visus sveikatos rodiklius. JT vaikų fondo duomenimis, Prancūzija šešiais balais viršija išsivysčiusios šalies bendro
sveikatos ir saugumo vertinimo vidurkį, apimantį kūdikių mirtingumą, vaikų iki dvejų metų skiepijimo mastą ir
žūtis nuo nelaimingų atsitikimų bei sužeidimų iki devyniolikos metų amžiaus. Jungtinės Valstijos maždaug
aštuoniolika balų atsilieka nuo šio vidurkio.
Susilaukę vaikų prancūzai nemato priežasčių baidytis pieno mišinėlių ar garbinti maitinimą krūtimi. Anot jų,
motinos pieno kur kas labiau reikia Užsachario Afrikoje gimusiam kūdikiui negu neskurstančių paryžiečių
atžalai.
– Apsidairom ir matom – visi mišinėlius geriantys kūdikiai puikiai auga, – sako žurnalistė Kristina, turinti du
mažus vaikus. – Mus visus taip maitino.
Manęs tai anaiptol nenuramina. Tiesą sakant, pokalbis su maitinimo krūtimi konsultante mane taip įbaugina,
kad pagimdžiusi ligoninėje reikalauju Pupą palikti su manimi palatoje kiaurą parą. Prabundu kaskart, kai tik ji
knerkteli, ir visiškai užvargstu be poilsio.
Man ši kančia ir pasiaukojimas atrodo visai natūralu. Tačiau praėjus keletai dienų suprantu, kad gimdymo
namuose, ko gero, esu vienintelė motina, pasmerkianti save tokiai kankynei. Kitos, net ir tos, kurios žindo
krūtimi, nakčiai atiduoda mažylius į kūdikių palatą tame pačiame koridoriuje. Jos mano, kad turi teisę kelias
valandas pamiegoti.
Galiausiai taip nusikamuoju, kad irgi atiduodu Pupą sesutėms, nors ir manau, kad tai baisus išlepimas.
Akimirksniu sistema pavergia mano širdį, o ir Pupa neatrodo nelaiminga. Ir gandai nepasitvirtina: sesutės ir
auklytės mielai atveža man Pupą į palatą kaskart, kai tik ją reikia pažindyti, o paskui vėl išsiveža.
Tikriausiai Prancūzija niekada netaps maitinimo krūtimi centru. Tačiau šalyje veikia Motinos ir vaiko gynimo
tarnyba (MVGT), ta pati institucija, kuri prižiūri vaikų lopšelius. Ši valstybinė sveikatos apsaugos tarnyba visame
Paryžiuje turi klinikų, kur nemokamai tikrinami ir skiepijami visi, net nelegalų, vaikai iki šešerių metų. Vidurinės
klasės tėvai retai kada naudojasi MVGT paslaugomis, nes valstybinis draudimas padengia didžiąją dalį privačių
pediatrų kainos. (Prancūzijoje pagrindinis draudikas yra valstybė, bet dauguma gydytojų verčiasi privačia
praktika.)
Į valstybinę kliniką užsirašyti neskubu. Gal ten labai valdiški gydytojai? Gal ten nešvaru? Vienas svarbus
veiksnys mane įtikina – ten už nieką nereikia mokėti. Nuo mūsų namų iki artimiausios MVGT klinikos – vos
dešimt minučių pėsčiomis. Pasirodo, galime kiekvieną kartą eiti pas tą patį gydytoją. Viduje, nepriekaištingame
laukiamajame, įrengta didžiulė žaidimų vieta. Sugrįžusią iš gimdymo namų mamą ir naujagimį aplanko MVGT
siųsta vaikų priežiūros specialistė ir patikrina jų sveikatą. Depresijos po gimdymo varginamoms motinoms
padeda psichiatras. Irgi nemokamai. Tai su kaupu kompensuoja motinos pieno šlakelio naudą.
Neketinu trauktis iš maitinimo krūtimi fronto. Amerikos pediatrų akademija rekomenduoja žindyti iki metų,
tai aš taip ir darau. Paskutinę atsisveikinamąją mano pieno porciją Pupa gauna per pirmąjį savo gimtadienį.
Kartais man tai patinka. Vis dėlto dažniau susierzinu, kai tenka viską mesti ir bėgti namo maitinti Pupos arba (vis
dažniau) trauktis su elektriniu pientraukiu kur nuošaliau. Nemetu šio užsiėmimo daugiausia dėl naudos
sveikatai, apie kurią tiek prisiskaičiau, ir dėl noro nušluostyti nosį tai poniutei iš angliškos žaidimų grupės.
Amerikos visuomenės spaudimas maitinti krūtimi prisidėjo prie tautos sveikatos gerinimo, juk mūsų kūdikių
burnas pasiekia motinų pienas. Tačiau kita vertus, dėl to šiek tiek šlyja mūsų psichika. Prancūzės tą triuškinančią
nerimo ir kaltės bangą pastebi iš tolo ir bent jau stengiasi jai pasipriešinti.
Per ilgus kovos už maitinimą krūtimi metus dr. Bitunas pastebėjo, kad prancūzių neįtikina medicininiai
argumentai, tokie kaip intelekto koeficiento balai ir sekrecinis imunoglobulinas. Maitinti krūtimi jas galima
įkalbėti tik aiškinant, kad tai bus malonu ir joms, ir kūdikiams.
– Jau žinome, kad jų nuomonę galima paveikti tik malonumo argumentu, – sako gydytojas.
Daug prancūzių tikrai norėtų žindyti savo kūdikius ilgėliau. Tačiau jos nenori to daryti spaudžiamos moralinės
prievartos ar vien tam, kad turėtų kuo pasipuikuoti per antrąjį savo atžalų gimtadienį. Gal pieno milteliai ir ne
tokie sveiki kūdikiams, bet jie neabejotinai labai palengvina pirmuosius motinystės mėnesius prancūzų
mamytėms.

Prancūzės nesijaudina dėl to, kad nemaitina krūtimi, bet joms nepaprastai rūpi po gimdymo susigrąžinti figūrą.
Išsižioju, kai sužinau, kad kavinėje, kur beveik kasdien ateinu rašyti, dirbanti liesutė padavėja turi šešiametį
vaiką. Laikiau ją kokių dvidešimt trejų metų hipstere.
Papasakoju apie MILF (angliško posakio, reiškiančio „mamytė, su kuria norėčiau pasidulkinti“, santrumpą). Jis
jai pasirodo labai linksmas. Prancūzų kalboje nėra tokio atitikmens. Prancūzijoje nėra jokios apriorinės
priežasties moteriai būti neseksualiai vien dėl to, kad ji turi vaikų. Neretai galima išgirsti prancūzą sakant, kad
motinystė moteriai suteikia pilnatvės (laimės ir brandos) žavesio.
Žinoma, kai kurios amerikietės mamos irgi sparčiai numeta per nėštumą priaugtą svorį. Betgi lengva rasti ir
kitos krypties sektinų pavyzdžių. Žurnalo „Amerikiečių kūdikiai“ („American Baby“) jaunų mamyčių madų atvarte
droviai šypsosi trys putnokos moterys duksliais apdarais. Mažylius jos tikslingai pasisodinusios ant kelių. Tekste
dėl nieko neapgailestaujama. „Gimdymas keičia jūsų kūną, o motinystė – jūsų gyvenimą“, – rašoma įžangoje, o
paskui pereinama prie liaupsių plačioms kelnėms su virvele užrišamu juosmeniu.
Kai kurios amerikietės mamos pasijunta teisuolėmis, nepagailėjusios kūno motinystei. Tai lyg pasiaukojimas
dėl aukštesnio tikslo.
Šešių mėnesių vaikelio motina, sporto rinkodaros konsultantė iš Konektikuto, pasakoja, kad neseniai jos
žaidimų grupėje pasirodė prancūzė ir tuoj su žaviu prancūzišku akcentu paklausė: „Na ir kaip sekasi lieknėti?“
Anot konsultantės, ji ir kitos amerikietės mamos neteko žado. Aišku, norėtųsi spragtelėti pirštais ir nukratyti
dešimt kilogramų. Tik tas svoris nelabai krinta. O vogti iš kūdikio laiką ir skirti jį savo riebalams – net apie tai
daug kalbėti yra gryniausias egoizmas.
Paryžiuje jaunoms mamoms niekada neatima žado klausimas apie lieknėjimą. Aplinkiniai nepaprastai
spaudžia moteris ne tik nepriaugti pernelyg daug svorio per nėštumą, bet ir kuo greičiau sulieknėti po gimdymo.
Mano draugė amerikietė Nensė, sporto rinkodaros konsultantės sesuo, gyvena Paryžiuje ir su vaikinu
prancūzu turi sūnų. Dvi seserys, kurios net atrodo vienodai, – puiki socialinio eksperimento iliustracija. Dėl
gyvenamosios vietos ir gyvenimo partnerių tautybės jos patiria priešingus socialinius spaudimus. Nensė, sesuo
Paryžiuje, pasakoja, kad prabėgus vos keliems mėnesiams po gimdymo kūdikio tėvas prancūzas pradėjo ją
įkalbinėti nebevaikščioti treninginėmis kelnėmis ir atsikratyti „gelbėjimo rato“ nuo juosmens. Kad tam
paskatintų, jis pasisiūlė nupirkti jai naujų drabužių.
Nensę tai ir stebino, ir skaudino. Ji vaizdavosi patekusi į neliečiamą mamų zoną (kaip sesuo Konektikute), kur
leidžiama kurį laiką apleisti savo išvaizdą ir pasinerti į kūdikio priežiūrą. Tačiau jos prancūzas galvojo visiškai
kitaip. Jis nenustojo jos laikęs tikra moterimi ir jautėsi turįs teisę į estetinius privalumus. Nensės nenoras
pasitempti jį lygiai taip pat stebino ir neramino.
Prancūzijoje stebuklingas terminas yra „trys mėnesiai“: per tokį laiką prancūzės po gimdymo atgauna figūrą.
Prancūzė žurnalistė Odrė prie kavos puodelio man papasakojo, kad susigrąžino buvusias formas netrukus po
nėštumų (antrą kartą ji pagimdė dvynius).
– Aišku, o kaip kitaip, – sako ji. – Juk ir tu sulieknėjai, ar ne?
(Kai ji atėjo į kavinę, aš jau sėdėjau.)
Būdama užsienietė, neištekėjusi už prancūzo, leidau sau nepaisyti trijų mėnesių taisyklės. Net nesu tikra, ar
buvau apie ją girdėjusi iki Pupai suėjo pusė metų. Mano kūnas žaviai nusprendė atsidėti papildomų atsargų ant
pilvo ir klubų, todėl atrodžiau lyg ne viską pagimdžiusi, na, bent jau placentą pasilikusi.
Be abejo, būčiau kur kas liesesnė, jei turėčiau prancūzus giminaičius ir jie man nuolat prikaišiotų. Atrodo, kad
ne tik nutukimas, bet ir liesumas plinta socialiniais tinklais. Jei visi aplinkui galvoja, kad atsikratys papildomų
kilogramų, tai ir tau bus lengviau tai padaryti. (Be to, lieknėti daug lengviau, jei pernelyg nepapilnėji per
nėštumą.)
Mesdamos svorį po gimdymo prancūzės daro tą patį, ką ir visada, tik labiau stengiasi.
– Atidžiai žiūriu, ką valgau, – aiškina per pietus mano bičiulė Virdžini, gracinga trijų vaikų motina, o aš tuo
metu iš didžiulio dubens srebiu kambodžietišką makaronų sriubą. (Paryžiuje apstu pigių etninių restoranėlių,
atstovaujančių puikioms buvusių prancūzų kolonijų virtuvėms.)
Virdžini teigia niekada nesilaikanti dietos, prancūziškai vadinamos régime. Ji tik kartais atidžiau renkasi, ką
valgyti.
– Ką turi omeny? – klausiu Virdžini tarp dviejų srėbtelėjimų.
– Nevalgau duonos, – atsako ji.
– Nevalgai duonos? – perklausiu nustebusi.
– Nevalgau, – pakartoja ji tvirtai ir ramiai.
Virdžini taip sakydama turi omeny, kad nevalgo duonos šiokiadieniais, nuo pirmadienio iki penktadienio.
Savaitgaliais ir per kokią proginę vakarienę ji valgo ką tik nori.
– Ką tik nori, bet saikingai? – paklausiu.
– Ne, kiek tik noriu, – atsako ji taip pat tvirtai.
 Primena Mirelės Giljano pasiūlymus knygoje „Kodėl prancūzės nestorėja“. (Giljano siūlo daryti vieną iškrovos
dieną, bet nepersistengti.) Išties įkvepia susitikimas su tikrai sėkmingai nestorėjančia prancūze.
Atidžiai žiūrėdamos, ką valgo, prancūzės intuityviai vadovaujasi geriausiomis mokslininkų rekomendacijomis.
Tyrėjai išsiaiškino, kad geriausias būdas numesti ir nebepriaugti svorio – atidžiai save stebėti, pavyzdžiui,
kasdien užsirašyti, ką valgai ir kiek sveri.3 Dar jie pastebėjo, kad žmonės turi stipresnę valią ne tada, kada visai
atsisako tam tikrų produktų, o kai pasilieka galimybę pasimėgauti jais kitą kartą4 (tarkim, savaitgalį).
Neutrali pragmatiška prancūziška formuluotė „atidžiai rinktis, ką valgyti“ man patinka kur kas labiau negu
amerikietiška vertinanti frazė „tinkamai maitintis“ (ir kaltinantys bei liūdinantys jos antonimai: „sukčiauti“,
„netinkamai maitintis“). Jei pyrago gabalą sušveiti per neapsižiūrėjimą, tai kažkaip lengviau sau atleisti ir kitą
kartą rinktis atidžiau.
Pasak Virdžini, toks valgymo būdas – visoms paryžietėms žinomas dalykas.
– Visos lieknos moterys, – ji grakščiai brūkšteli sau per liauną šoną, – labai prisižiūri.
Virdžini, kai jai ima atrodyti, kad priaugo kelis kilogramus, darosi atidesnė. (Vėliau šią dietą labai glaustai
apibendrino mano draugė prancūzė žurnalistė Kristina: „Paryžietės daug nevalgo.“)
Per pietus Virdžini nužvelgia mane nuo galvos iki kojų ir akivaizdžiai nusprendžia, kad aš nelabai galvoju, ką
dedu į burną.
– Ar tik negeri kavos su pienu? – klausia ji.
Paryžiečiai tokią kavą – puodeliu verdančio pieno užpilamas šlakelis espreso (nuo kapučino skiriasi tik tuo, kad
nėra putos) – vadina café crème.
– Geriu, bet su liesu pienu, – išlemenu.
Tokią kavą geriu namie. Tačiau, anot Virdžini, net liesą pieną sunku virškinti. Ji geria café allongé – verdančiu
vandeniu skiestą kapučiną. (Tinka ir filtruota amerikietiška kava arba arbata.) Skubiai užsirašau Virdžini
patarimus lyg kokį apreiškimą: gerti daugiau vandens, lipti laiptais, eiti pasivaikščioti…
Šiaip jau aš nestora. Tik šiek tiek motiniška, kaip ir mano draugė Nensė. Pupai negresia užsigauti į mano
klubakaulį, kai šokinėja man ant kelių. Vis dėlto man norisi būti liesutei. Pasižadu, kad negalvosiu apie kitą
nėštumą tol, kol nebaigsiu rašyti knygos ir negrįšiu prie trokštamo svorio. (Po metų, praleistų Paryžiuje, vis dar
nežinau, ar vilktis megztinį, kai išgirstu, kokia oro temperatūra celsijais. Nenumanau, ir kokio aukštumo žmogus,
kai pasako jo ūgį centimetrais. Tačiau pamačiusi, kiek sveriu, iškart žinau, tilpsiu į džinsus ar ne.)

Žinoma, prancūzės mamos skiriasi ne tik liesumu. Beje, ne visos jos liesos. Sutinku ir amerikiečių, kurios praėjus trims
mėnesiams jau įlenda į mūvėtus prieš nėštumą džinsus. Tačiau tas amerikietes parke jau iš tolo išduoda jų kūno
kalba. Jos, kaip ir aš, tūpčioja aplink savo vaikus, dėlioja žaislus ant žolės ir žvalgosi, ar aplinkui nėra ko nors, kuo
būtų galima paspringti. Jos akivaizdžios savo vaikų tarnaitės.
Prancūzės skiriasi tuo, kad pagimdžiusios greitai susigrąžina ankstesnę savo asmenybę. Pirmiausia jos atrodo
mažiau prilipusios prie savo vaikų. Niekada nesu mačiusi, kad prancūzė laipiotų su vaiku karstynėmis, leistųsi
čiuožykla ar suptųsi sūpynėmis, nors amerikietėms tiek savo šalyje, tiek ir Prancūzijoje tai įprastas užsiėmimas.
Prancūzės, išskyrus pradedančių vaikščioti mažylių mamas, dažniausiai susėda aikštelės pakraštyje ar prie smėlio
dėžės ir šnekučiuojasi tarpusavyje (bet ne su manimi).
Amerikiečių kambariai gali būti pilni žaislų. Vienuose namuose šeimininkai net išėmė knygas iš svetainės
lentynų ir vietoj jų sukrovė galybę vaikų žaislų bei žaidimų.
Kai kurie prancūzai laiko žaislus svetainėje, bet didžiuma – ne. Tose šeimose vaikai tikrai nestokoja žaislų, bet
jie neužgriozdina bendrų kambarių ir bent jau nakčiai būtinai iš ten yra išnešami. Taip tėvai stengiasi sveikai
atitolti ir suteikti sau galimybę pailsinti galvas, vaikams sugulus miegoti. Mano kaimynė Samija, kuri visą dieną iš
širdies rūpinasi savo dvimete, sako:
– Dukrai užmigus nenoriu matyti jokio žaislo… Jos pasaulis – jos kambaryje.
Prancūzijoje kitaip atrodo ne tik kambariai. Dar mane stulbina kone visuotinis įsitikinimas, kad net geros
motinos neprivalo be paliovos tarnauti savo vaikams ir dėl to nėra ko nepatogiai jaustis.5
Amerikietiškos knygos apie vaikų auklėjimą paprastai motinoms primena, kad jos neužmirštų savo pačių
gyvenimo. Tačiau dažnai girdžiu namuose šeimininkaujančias amerikietes sakant, kad vaikų priežiūra – vien jų
darbas, todėl jos niekada nesinaudoja auklių paslaugomis.
Paryžiuje net nedirbančios mamos nedvejodamos ir nė kiek nesigrauždamos leidžia vaikus į darželį arba
kviečiasi aukles, kad turėtų laiko sau. Jos lanko jogos užsiėmimus ir dailina šukuosenas kirpykloje. Todėl net
baisiausiai nusiplūkusios namų šeimininkės nesirodo parke nusmurgusios ir susivėlusios it kokios be tabu
genties atstovės.
Prancūzės sau leidžia ne tik fizinį laisvalaikį, bet ir pasistengia pailsinti nuo vaikų protą. Jei Holivudo filmo
herojė turi vaikų, tai aišku iš karto. Dažnai apie tai ir sukasi filmo siužetas. Tačiau prancūzų romantinėse dramose
ir komedijose, kurias kartais įsigudrinu pasižiūrėti, su filmo siužetu retai kada susiejama tai, kad pagrindinė
herojė turi vaikų. Tipiškame prancūzų filme „Apgailestavimai“ („Les Regrets“) mažo miestelio mokytoja atgaivina
romaną su buvusiu vaikinu, grįžusiu į miestelį dėl motinos ligos. Žiūrovui leidžiama suprasti, kad mokytoja turi
dukrą, bet mergaitė pasirodo labai epizodiškai. Tai meilės istorija su ugningomis sekso scenomis. Nenorima
pasakyti, kad pagrindinė herojė – prasta motina; tiesiog filme pasakojama ne apie jos motinystę.
Prancūzų visuomenėje vyrauja nuomonė, kad motinystė, nors ir labai svarbi, neturi nustelbti visų kitų moters
vaidmenų. Mano pažįstamos paryžietės šią mintį išreiškia taip: motinos neturėtų vergauti savo vaikams. Kai
gimė Pupa, vienas iš pagrindinių televizijos kanalų dažną rytmetį rodydavo pokalbių šou „Motinystė“ („Les
Maternelles“). Laidoje tėvai ir ekspertai smulkiai nagrinėjo visus vaikų auklėjimo aspektus. Netrukus po laidos
prasidėdavo kita programa „Ne tik tėvai“, pasakojanti apie darbą, seksą, laisvalaikio užsiėmimus ir savitarpio
santykius.
Žinoma, paskęsti motinystėje gali ne tik amerikietės, bet ir kai kurios vidurinės klasės prancūzės. Tačiau
Amerikoje ir Prancūzijoje labai skirtingai suprantamas motinystės idealas. Mane apstulbino mamyčių žurnalo
atvartas prancūzų aktorei Žeraldinai Pelas.6 Nuotraukose trisdešimt devynerių metų garsenybė (pati turinti du
vaikus) įkūnija skirtingus mamų tipus. Vienoje ji rūko cigaretę, stumia vežimėlį ir žvelgia į tolį. Kitoje užsidėjusi
šviesų peruką skaito Ivo Sent Lorano biografiją. Trečioje vilki juodą vakarinę suknelę, avi plunksnomis puoštus
batelius su klaikaus aukštumo kulniukais ir stumia senovišką vežimėlį.
Straipsnyje Pelas pristatoma kaip ideali prancūzė motina: „Ji tiesiog įkūnija moters laisvę: džiaugiasi
motinyste, trokšta naujų išgyvenimų ir juos patiria, nesutrinka krizinėse situacijose, visada būna dėmesinga savo
vaikams, ir jos nekausto tobulos motinos idėja, nes, pasak jos, tobulų mamų nebūna.“
Kažkas tame straipsnyje ir aktorės laikysena man primena tas prancūzes mamytes, kurios į mane nekreipia
dėmesio parke. Tikrovėje jos rečiau pasirodo su Kristijano Lubuteno aukštakulniais, bet, kaip ir Žeraldina Pelas,
savo povyza leidžia suprasti, kad būdamos atsidavusiomis motinomis galvoja ir apie kitus dalykus, neturinčius
nieko bendra su vaikais, ir mėgaujasi laisve be jokių sąžinės priekaištų.
Antsvorio, priaugto per nėštumą, Pelas, žinoma, atsikratė labai greitai po to, kai jos vaikai išvydo pasaulį.
Tačiau tokia viliojanti ji neatrodytų ir taip nesijaustų, jei neturėtų vidinio gyvenimo.7 Tą gyvenimą galima
atpažinti nuotraukose, juo spinduliuoja ir prancūzų mamytės, su kuriomis prasilenkiu lopšelyje ir parke. Pelas
anaiptol neprimena karikatūriškos MILF pupytės. Ji panaši į patrauklią, neįsitempusią moterį. Neįsivaizduoju jos
sakančios, kad laimė priklauso tik nuo vaikų laimės.
Šiuo klausimu šnekteliu su savo drauge Šeron, literatūros agente iš prancūziškosios Belgijos dalies. Su
gražuoliu vyru prancūzu ir dviem vaikais ji nuolat keliauja po pasaulį. Šeron tuoj atkreipia dėmesį į kitą dalyką,
pastebimą Pelas nuotraukose ir būdingą visoms paryžietėms.
– Amerikietės labai atskiria ir suabsoliutina mamos vaidmenį, – sako Šeron. – Įsijautusios į jį būna tik mamos.
Vaidindamos seksualias, vien tik tokios ir būna. Bet vaikai atpažįsta ir „mamą“.
Prancūzijoje (regis, ir Belgijoje) mama kartu yra moteris ir atvirkščiai. Tai neatskiriama.
 AŠTUNTAS SKYRIUS

Tobulų motinų nebūna

Turbūt nežinote, kad sėdėjimas prie kompiuterio po dvylika valandų ir įtampos mažinimas šokoladiniais
saldainiukais nepadeda numesti svorio.
Tačiau tai padeda užbaigti knygą. Ir vien tos knygos pasirodymas amazon.com svetainėje pažadina mane kaip
moterį. Taip pat ir knygos pristatymo išvyka. Keliauju į Niujorką be vyro ir vaiko, pasakoju apie knygą visiems,
kurie klauso, ir grožiuosi ja knygynų lentynose. Vienas pardavėjas, matyt, jau atpažįsta tokį elgesį. Jis prieina ir
paklausia:
– Jūs ją parašėte?
Tikrąją savo permainą pajuntu tada, kai knyga pasirodo prancūzų kalba. Po tiek anoniminių metų Paryžiuje
staiga įsiterpiu į nacionalinio masto svarstymus. Mano knyga – tai žurnalistinis tyrimas apie skirtingų kultūrų
požiūrius į neištikimybę. (Ši tema man leido gerokai atitrūkti nuo rašymo finansiniais klausimais ir atrodė labai
aktuali Prancūzijai.) Amerikiečiams knyga padarė rimtos moralinės studijos įspūdį. Prancūzams atrodo, kad tai
turėtų būti linksmas skaitalas.
Mane pakviečia dalyvauti tiesioginėje pokalbių laidoje „Le Grand Journal“ ir prancūziškai papasakoti apie
knygą. Regis, ši laida transliuojama šiokiadienių vakarais 19.05. Mano prancūzė leidėja, į šeštą dešimtį įkopusi
sudžiūvusi moteris su vizitinių kortelių laikikliu iš gryno aukso, paaiškina, kad laida – prancūzų televizijos perlas.
Ją veda legendinis žurnalistas Mišelis Denizo. Jis ir dar keli klausinėtojai „paspirgina“ kiekvieną svečią. Visi labai
šmaikštūs ir nelabai gailestingi. Primena prancūzų aukštuomenės vakarėlį, tik tiesiogiai transliuojamą per
televiziją.
Leidėja džiūgauja dėl tokios reklamos, bet klaiksta pagalvojusi apie mano prancūzų kalbą. Todėl suorganizuoja
man praktinius mokymus – priverčia pažįstamą verslininką valandų valandas man uždavinėti prancūziškus
klausimus. Jis, regis, jaudinasi ne mažiau už mane. Nuolat man primena, kad nesantuokinius meilės ryšius reikia
vadinti aventure arba liaison.
Ateina transliacijos vakaras, ir aš jaučiuosi pasirengusi. Išgeriu tris puodelius espreso, mane sušukuoja,
nugrimuoja. Ir staiga atsiduriu prie dviejų milžiniškų uždangų. Mišelis Denizo ištaria mano vardą, ir uždangos
atsiveria. Nusileidžiu spindinčiais baltais laiptais, it kokia mis Amerika, ir prieinu prie didelio stalo, kur manęs
laukia Denizo ir dar trys dalyviai.
Taip stipriai stengiuosi suprasti klausimus, kad net nesinervinu. Laimė, daugelį atsakymų jau esu apgalvojusi
iš anksto. Kaip kilo knygos idėja? Kuo Prancūzija skiriasi nuo Amerikos? Kai vienas dalyvis paklausia, ar rašydama
knygą pati neapgaudinėdavau savo vyro, koketiškai mirkteliu ir atsakau, kad esu žurnalistė, todėl, žinoma,
elgiausi labai profesionaliai (très professionnelle). Atsakymas patinka klausinėtojams ir studijoje susirinkusiems
žiūrovams.
Šia linksma nata Denizo nutaria baigti interviu. Regis, jis sako kažkokius apibendrinančius žodžius. Mano
dėmesys atbunka. Pasak brolio, kuris žiūrėjo laidos įrašą internete, tuo metu atrodau taip, tarsi man palengvėjo.
Tada netikėtai vėl išgirstu savo vardą. Denizo užduoda man dar vieną klausimą. Negali palikti manęs
ramybėje. Klausia kažko apie Mozę ir blogą. Mozė rašė blogą? Anot brolio, kai kamera vėl pasisuka į mane, atrodau
apstulbusi. Nesuprantu, ko manęs klausia.
Staiga dingteli: Denizo sako ne blog, o blague, ir prancūziškai tas žodis reiškia „juoką“. Jis nori, kad
perpasakočiau juoką iš savo knygos. Tą apie Mozę, nusileidžiantį nuo kalno ir tariantį: „Turiu gerą ir blogą žinią.
Gera žinia: įsakymų pavyko sumažinti iki dešimties. Bloga žinia: svetimavimas neišbrauktas.“
Atsakyti į šitą klausimą iš anksto nepasimokiau. Dabar net tiksliai nepamenu, kaip jis skamba, juolab
prancūziškai. Kaip pasakyti „kalnas“? Kaip prancūziškai „įsakymas“? Pavyksta tik išpyškinti: „Svetimavimas
neišbrauktas!“ Pasigirsta žiūrovų juokas. Laimė, jie vis dar linksmai nusiteikę. Denizo supratingas, tad ima
kalbinti kitą laidos svečią.
Nepaisydama nesklandumų, džiaugiuosi grįžusi į dirbančių žmonių pasaulį. Taip prisiderinu prie prancūzų
visuomenės. Juk prancūzės mamos, begėdiškai nemaitinusios krūtimi, atgavusios buvusį grakštumą ir
nusiteikimą, netrunka grįžti į darbą. Gimus vaikams išsilavinusios motinos retai kada ilgesniam ar visam laikui
apleidžia profesinę veiklą. Kai pasakau, kad turiu vaiką, amerikiečiai paprastai klausia: „Ar dirbate?“, o prancūzai
domisi: „Kuo dirbate?“
Jungtinėse Valstijose pažįstu daugybę moterų, išėjusių iš darbo auginti vaikų. Prancūzijoje tokią žinau tik
vieną. Kuo virstų mano gyvenimas, jei Prancūzijoje būčiau tik namie besisukiojančia mama, pamatau vieną rytą,
kai metusi darbą išsivedu Pupą į parką. Šis parkas atsirado XIX a. tamplierių rūmų vietoje (še tau, Centrini parke).
Galima pagalvoti apie Da Vinčio kodą, bet tikrovė didelių paslapčių nesiūlo. Didesnė tikimybė čia iškapstyti ne
viduramžių reliktą, o neseniai pamestą žinduką. Parke yra ežeriukas, kaldintos geležies pavėsinė ir žaidimų
aikštelė, kur, pasibaigus pamokoms, sulekia pulkas vaikų.
Sėdim su Pupa pavėsinėje, ir štai ausį pasiekia amerikietiška šneka. Kalba mama su dviem mažyliais. Netrukus
mudvi jau pasakojame viena kitai apie savo gyvenimus. Ji metė redaktorės darbą ir kartu su vyru metams atvyko į
Paryžių. Sutarė, kad vyras dirbs mokslinį darbą, o ji pasimėgaus miestu ir prižiūrės vaikus.
Praleidusi devynis mėnesius Paryžiuje ji anaiptol neatrodo kaip gyvenimu Šviesos mieste besidžiaugianti
moteris. Primena mamą, kasdien tempiančią du bamblius į parką ir atgal. Ji net žodžius painioja, tada
atsiprašinėja aiškindama, kad nedažnai tenka kalbėtis su suaugusiaisiais. Apie anglakalbių mamų
organizuojamas žaidimų grupes ji girdėjo, bet sako nenorinti gaišti brangaus laiko Prancūzijoje su
amerikietėmis. (Stengiuosi šių žodžių nepriimti asmeniškai.) Ji puikiai moka prancūziškai ir tikėjosi sutikti
prancūzių mamų ir su jomis padraugauti.
– Kur visos motinos? – klausia ji.
Atsakymas aiškus: darbe. Prancūzės grįžta į darbą iš dalies todėl, kad gali. Palankias sąlygas eiti į darbą sudaro
kokybiški vaikų lopšeliai, valstybės iš dalies apmokamos auklės ir kitos vaikų priežiūros galimybės. Neatsitiktinai
prancūzėms reikia atgauti buvusią figūrą per tris mėnesius. Maždaug tuo metu jos ir grįžta į darbą.
Į darbą prancūzės grįžta dar ir todėl, kad nori. 2010 m. „Pew“ tyrimų centro atlikta apklausa parodė: 91 proc.
suaugusių prancūzų didžiausią pasitenkinimą teikia dirbančio vyro ir dirbančios moters santuoka. (Taip mano tik
71 proc. amerikiečių ir britų.)1
Kelios pažįstamos universitetą baigusios moterys dirba ne visą savaitę ir būna namie su vaikais trečiadieniais,
kai nėra užsiėmimų nei darželyje, nei pradinėje mokykloje. Tačiau, anot mano sutinkamų moterų, vargu ar kuri
nors renkasi visą laiką būti namie.
– Pažįstu vieną tokią, bet ji jau ketina skirtis, – sako mano draugė teisininkė Estera.
Estera pasakoja tos moters gyvenimą it pamokomą istoriją. Ji metė pardavėjos darbą, kad galėtų būti su vaikais.
Tačiau tapo finansiškai priklausoma nuo vyro, todėl sumažėjo jos galimybės reikšti savo nuomonę.
– Savo jausmus ir nepasitenkinimą ji slėpdavo. Po kurio laiko ėmė kilti vis didesni nesusipratimai tarp jos ir
vyro, – aiškina Estera.
Pasak teisininkės, esama aplinkybių, kada motinos tikrai negali dirbti, pavyzdžiui, gimus trečiam vaikui.
Tačiau ji įsitikinusi, kad atotrūkis nuo darbo turi trukti ribotą laiką, tarkim, kol jauniausiam vaikui sueis dveji.
Anot turinčių specialybę prancūzių, net išėjimas iš darbo vos keleriems metams – rizikingas pasirinkimas.
– Rytoj vyras gali netekti darbo, ir ką tada darysite? – klausia bičiulė Danielė.
Inžinierė ir trijų vaikų mama Elena sako, kad tikrai norėtų nedirbti ir gyventi vien iš vyro algos. Tačiau mesti
darbo neketina.
– Vyrai gali dingti, – paaiškina ji.
Prancūzės dirba ne vien dėl finansinio saugumo, bet ir dėl reputacijos. Namuose vaikus auginančios mamos
nelabai įdomios aplinkiniams, bent jau Paryžiuje. Prancūzai dažnai įsivaizduoja namų šeimininkę niūriai
sėdinčią per vakarėlį, nes niekas nenori su ja kalbėti.
– Dvi mano draugės nedirba. Jaučiu, kad jos niekam neįdomios, – pasakoja Danielė, penkiasdešimtmetį
atšventusi žurnalistė, turinti paauglę dukrą. – Kai vaikai užaugę, kokia tada nauda iš nedirbančios moters?
Be to, prancūzės atvirai abejoja, ar jų gyvenimas būtų kokybiškas, jei jos visą dieną prižiūrėtų vaikus. Spauda
šaltakraujiškai ir be užuolankų aprašinėja įvairias tokios patirties puses. Viename straipsnyje perskaitau:
„Nedirbančios motinos mato, kaip auga jų vaikai, ir tai didelis pranašumas, tačiau neidamos į darbą nesutinka
kitų žmonių ir kenčia nuo vienatvės.“
Paryžiuje reta vidurinės klasės motina neina į darbą, todėl mieste darbo dienomis nėra daug žaidimų grupių,
pasakų valandėlių ar užsiėmimų kartu su mamyte. Keletas tokių grupelių organizuojamos daugiausia anglakalbių
ir anglakalbiams. Mūsų rajono žaidimų grupę lanko vienas tikras prancūziukas, bet jis ateina su aukle. Matyt,
berniuko motina, teisininkė, nori, kad jis susipažintų su anglų kalba. (Kol kas nesu girdėjusi, kad jis kalbėtų
angliškai.) Motina pasirodo tik kartą, kai ateina jos eilė priimti grupelę. Ji atlekia iš biuro kaukšėdama
aukštakulniais ir vilkėdama dalykinį kostiumėlį. Į mus, amerikietes mamas su sportbačiais ir išsipūtusiais nuo
sauskelnių krepšiais, ji žiūri taip, lyg būtume egzotiniai gyvūnai.

Amerikietiškas vaikų auklėjimo stilius ir jo atributai – kūdikių ženklų kalbos kortelės ir besivaržantys ankstyvosios
vaiko raidos centrai – dabar jau nieko nestebina. Jau būta priešiškos reakcijos, būta ir priešiškos reakcijos į
priešišką reakciją. Todėl mane apstulbina tai, ką pamatau vienoje Niujorko vaikų aikštelėje. Specialiai mažiems
vaikams skirtą aikštelę su žema čiuožykla ir keliais pripučiamais gyvūnais nuo viso parko skiria aukšti metaliniai
vartai. Aikštelė įrengta taip, kad mažyliai galėtų saugiai laipioti ir griuvinėti. Pakraščiuose ant suolelių sėdi kelios
auklės ir šnekučiuodamos visai kaip prancūzės stebi žaidžiančius globotinius.
Tada pasirodo pasiturinti baltoji moteris su savo atžala. Vaikas susipažįsta su miniatiūrine aikštelės įranga, o
motina eina iš paskos ir beria klausimus vieną po kito.
– Nori užlipti ant varlytės, Kalebai? Nori atsisėsti ant sūpuoklių?
Kalebui tie klausimai nė motais. Matyt, jam norisi šiaip sau pasitrankyti. Tačiau motina jį sekioja ir komentuoja
kiekvieną judesėlį. Staiga ji šūkteli:
– Kalebai, tu lipi!
Manau, Kalebui tiesiog teko nepaprastai uoli motina. Tačiau pro vartus įžengia kita pasiturinti moteris,
stumdama priešais save mažą blondiną juodais marškinėliais. Ir ji tuojau ima komentuoti kiekvieną savo vaiko
veiksmą. Kai berniukas nukėblina prie vartų paspoksoti į pievelę, motina, matyt, nusprendžia, kad toks
užsiėmimas ne itin skatina jo raidą. Ji pasičiumpa vaiką, apverčia žemyn galva ir šaukia:
– Tu kabi aukštyn kojom!
Dar po kelių minučių ji pakelia palaidinę ir pasiūlo sūneliui pienuko.
– Mes atėjome į parką! Mes atėjome į parką! – čiulba ji, kol berniukas žinda.
Ta pati scena kartojasi, keičiasi tik mamos ir vaikai. Maždaug po valandos įsigudrinu vien iš motinos rankinės
kainos visiškai tiksliai prognozuoti, ar bus žaidimas su komentarais. Labiausiai mane stebina tai, kad tos motinos
nesigėdija atrodyti trenktos. Komentarus jos ne sau po nosimi šnabžda, o taria garsiai ir raiškiai.
Kai papasakoju apie tokią sceną Mišeliui Koenui, prancūzų pediatrui Niujorke, jis tuoj susigaudo, ką turiu
omeny. Anot jo, tos motinos garsiai kalba stengdamosi pasipuikuoti, kad yra geros mamos. Žaidimas su
komentarais – toks dažnas reiškinys, kad Koenas į savo knygą apie vaikų auklėjimą įtraukė atskirą skyrių
„Stimuliavimas“, kuriame primygtinai pataria motinoms jo atsisakyti. „Žaidimas ir juokas turi natūraliai
kaitaliotis su tyla ir ramybe, – rašo Koenas. – Nereikia be paliovos vaikui kalbėti, dainuoti ar kitaip jį linksminti.“
Kad ir ką galvotume apie rūpestingos priežiūros naudą vaikams, atrodo, malonumo būti motina ji
nesustiprina.2 Vargina vien tos priežiūros stebėjimas. Be to, ji pastebima ir ne vaikų aikštelėje. „Gal naktimis mes
ir nebesukame galvos, kaip sugrąžinti skalbiniams akinamą baltumą, bet tikrai išlaksto miegai, kai susimąstome,
kodėl mažasis Džasperas vis dar nesiprašo ant puoduko“, – rašo Keiti Elison Gronžiu internetinėje svetainėje
babble.com. Ji pasakoja apie savo pažįstamą mamą, biologijos magistrę, praeitą savaitę – visą savaitę – mokiusią
savo vaiką valgyti su šaukštu.
Tai biologei tikriausiai kilo abejonių ir dėl savo normalumo. Mes, amerikietės mamos, žinome, kad toks
rūpestingas vaikų auklėjimas turi savo kainą. Mes, kaip tie tėvai, uždavę Žanui Pjažė amerikietišką klausimą (kaip
galėtume paspartinti vaiko kognityvinę raidą?), manome, kad vaikų pažangos tempas priklauso nuo mūsų
pasirinkimų ir aktyvių veiksmų. Todėl atrodo, kad nuostoliai bus nepriimtinai dideli, jei nemokysime savo vaiko
valgyti šaukštu, jei balsiai neįvardysime kiekvieno nusileidimo nuo čiuožyklos, ypač kai tą daro visi aplinkiniai
tėvai.
Atrodo, kad padidėjo normos, kiek vidurinės klasės motinos turėtų užsiimti su savo vaikais. Žaidimas su
komentarais ir įtemptas mokymas naudotis šaukštu – tai ankstyvojo ugdymo išraiškos. Šį reiškinį, plintantį tarp
baltųjų ir afroamerikiečių tėvų, pastebėjo sociologė Anetė Laro.3
„Tokie tėvai į savo vaikus žiūri kaip į projektą, – aiškina Laro. – Jie stengiasi ugdyti vaikų talentus ir gebėjimus
įvairiais organizuotais užsiėmimais, intensyviai lavindami mąstymą ir kalbą, akylai sekdami jų veiklą mokykloje.“
Ko gero, mano sprendimas gyventi Prancūzijoje – didis ankstyvojo ugdymo aktas. Projekto tikslas – užauginti
dvikalbius pasaulio piliečius, gero sūrio mėgėjus. Tačiau Prancūzijoje susiduriu su kitais sektinais pavyzdžiais ir
nerandu darželių talentingiems vaikams. Amerikoje užsiimti ankstyvuoju ugdymu – joks pasirinkimas.
Priešingai, reikalavimai gimdytojams tik didėja. Mano draugė, dirbanti visą darbo dieną, skundėsi, kad jai reikia
dalyvauti ne tik dukters futbolo varžybose, bet privalu lankyti ir treniruotes.4
Brukline gyvenanti prancūzė Elizabeta labai stebisi, kad amerikiečiai tėvai taip sureikšmina vaikų sportinius
laimėjimus. Ji rašo, kad jau keletą kartų keitė sūnaus dešimtmečio vakarėlio dieną ir laiką, nes derinosi prie jo
draugų amerikiečių varžybų tvarkaraščio. Kiekviena amerikietė mama įsitikinusi, kad jos vaikas varžybose
tiesiog nepakeičiamas, kad be jo komanda gali pralaimėti!5
Amerikiečiai dažnai pradeda siekti savo vaikų pranašumo, dar jiems nė vaikščioti nepradėjus. Esu girdėjusi
apie vieną niujorkietę, kuri samdė savo metinukui prancūzų, ispanų ir literatūrinės kinų kalbos mokytojus,
ateinančius į namus. Kai vaikui sukako dveji, motina atsisakė prancūzų pamokų, bet papildė mažylio tvarkaraštį
dailės, muzikos, plaukimo ir kažko panašaus į matematiką užsiėmimais. Pati mama metė vadybos konsultantės
darbą ir didžiąją laiko dalį skyrė nesuskaičiuojamų ankstyvojo ugdymo įstaigų paieškai.
Ši istorija – ne kokia nors keista niujorkietiška išimtis. Viešėdama Majamyje pietauju su pažįstama ypač sveiko
proto amerikiete Daniele. Mano galva, jei kas ir galėtų atsispirti karštligiškos šeimos vilionėms, tai būtų ji. Rami,
maloni ir sąmoningai nevergaujanti daiktams, nors ir gyvena mieste, kur kruopščiai laikomasi net papuošalų
madų. Dalį vaikystės ji praleido Italijoje, moka tris kalbas ir apskritai neturi kompleksų. Baigė verslo
magistrantūros studijas ir turi įspūdingą profesinę patirtį.
Danielei nepatinka perdėtas rūpinimasis vaikais. Ji šiurpsta nuo kaimynės, leidžiančios ketverių metų sūnų į
teniso, futbolo, prancūzų kalbos ir fortepijono pamokas. Toji motina, anot Danielės, – tikra fanatikė, vien jos
buvimas šalia visiems kelia nerimą.
– Pradedi galvoti: šitas vaikas tiek mokosi… Kaip mano vaikui jį pasivyti? Bet paskui susigriebi ir sakai sau:
nesvarbu. Mes nenorim, kad jis ką nors vytųsi.
Vis dėlto Danielė ir pati, turėdama keturis vaikus (jaunėliai – dvynukai), įsisuko į nesustojantį užsiėmimų ratą.
Štai kaip atrodo tipiška septynmetės jos dukros Džulianos savaitė: antradienio ir ketvirtadienio popietę –
futbolas, trečiadienį – katechezės pamokėlė, kas antrą ketvirtadienį (po futbolo) – skaučių susitikimas ir
penktadienį – žaidimų grupė. Grįžusi namo mergaitė dar dvi valandas ruošia pamokas.
– Vakar vakare jai reikėjo parašyti pasaką, tada rašinėlį apie tai, kaip Martinas Liuteris Kingas pakeitė
Ameriką, ir dar pasiruošti ispanų kalbos testui. Neseniai Džuliana prisipažino, kad nori lankyti ir užklasines
keramikos pamokas. Ir aš, jausdamasi kalta, kad mokykloje nėra dailės pamokų, sutikau. Tegu bus keramika.
Pirmadienis jai buvo vienintelė laisva diena.
Dabar visos mergaitės dienos užimtos. O juk Danielė turi dar tris vaikus.
– Jei ne įgūdžiai, įgyti per operacijų valdymo kursą verslo mokykloje, kaži ar sugebėčiau taip suktis, kad
kiekvienas atsidurtų ten, kur reikia, ir tada, kada reikia, – sako ji.
Danielė pripažįsta, kad galėtų paprasčiausiai nutraukti visus tuos užsiėmimus, išskyrus futbolą (jos vyras dirba
treneriu). Tik ką tuomet vaikai veiktų namie? Aplinkui nėra kitų vaikų, nes visi lanko būrelius.
Todėl Danielei taip ir nepavyko grįžti į darbą.
– Visada galvojau, kad vaikams pradėjus eiti į mokyklą galėsiu vėl dirbti visą dieną, – baigia kalbą ji, atsiprašo ir
lekia prie savo automobilio.

Prancūzijoje valstybės remiami lopšeliai ir darželiai tikrai palengvina motinoms gyvenimą. Tačiau grįžusi į
Prancūziją pastebiu, kad ir pačios mamytės gerokai jį pasilengvina. Čia priimta, kad galiu užvežti Pupą pas jos
draugę pažaisti, o pati važiuoti sau. (Anglakalbės pažįstamos mamos tokiu atveju manytų, kad ir aš turėčiau
pasilikti.) Prancūzai nešalti – jie praktiški. Jie teisingai galvoja, kad turiu kitų reikalų. Kartais, grįždama pasiimti
dukros, užeinu puodelio kavos.
Tas pats su gimtadieniais. Amerikietės ir britės mamos tikisi, kad pasiliksiu ir bendrausime, dažnai net keletą
valandų. Nė viena niekada to nesako, bet, manau, iš dalies pasiliekame tam, kad tik mūsų vaikams būtų ramu ir
nieko nenutiktų.
Prancūzų vaikų gimtadieniuose, pradedant nuo trečiojo, tėvams dalyvauti nebereikia. Tenka pasitikėti, kad
vaikams nieko bloga nenutiks ir be mūsų. Šventei baigiantis atvykę pasiimti savo atžalų gimdytojai paprastai
pakviečiami užeiti. Jie išgeria po stiklą šampano ir persimeta žodeliu su kitais tėveliais ir mamytėmis. Mes su
Saimonu neatsidžiaugiame, kai tik gauname kvietimą į tokį renginį: juk tai nemokama vaikų priežiūra,
vainikuojama kokteilių vakarėlio.
Prancūzijoje motinos, visą savo laisvalaikį skiriančios vaikams vežioti po būrelius, vadinamos maman-taxi. Ir tai
joks komplimentas. Natali, paryžietė architektė, šeštadienį specialiai samdo auklę, kad ši išvežiotų jos tris vaikus į
užsiėmimus. O pati su vyru eina į miestą pietauti.
– Būdama su vaikais skiriu jiems visą dėmesį, bet kai išeinu, esu nepasiekiama, – sako ji.
Virdžini, apšvietusi mane mitybos klausimais, dažną rytą susitinka su mamytėmis, kurių vaikai lanko tą pačią
pradinę mokyklą kaip ir jos sūnus. Vieną rytą prie jų prisidedu ir aš. Kai tik užsimenu apie popamokinę veiklą,
atmosfera prie stalo tuoj įkaista. Virdžini išsitiesia ir prabyla grupės vardu:
– Vaikus reikia palikti vienus namie, kad šiek tiek panuobodžiautų, turėtų laiko pažaisti.
Nei Virdžini, nei jos draugės nedykinėja. Jos turi aukštojo mokslo diplomus ir puikius CV. Yra atsidavusios
mamos. Jų namuose – daugybė knygų. Vaikai lanko fechtavimą, gitaros, fortepijono pamokas, tenisą, imtynes,
tačiau dažniausiai pasirinkę po vieną popamokinį užsiėmimą.
Kavinėje viena mamytė, daili, apvalių formų žurnalistė (besistengianti, kaip ir aš, atidžiai žiūrėti, ką valgo),
sako paliovusi vežioti vaikus į teniso treniruotes ir kitus būrelius, nes tie būreliai labai varžo.
– Ką varžo? – klausiu.
– Mane varžo, – atsako ji ir paaiškina: – Nuvežu, tada po valandos grįžtu pasiimti. Jei mokosi muzikos, vakarais
reikia versti groti… Man tai laiko gaišinimas. Ir vaikams to nereikia. Daug pamokų užduoda ruošti, yra namai,
veiklos yra ir čia, juolab jie dviese, taigi negali nuobodžiauti būdami drauge. Be to, kiekvieną savaitgalį kur nors
važiuojam.
Neatsistebiu, kaip tam tikri pasirinkimai ir kitoks supratimas prancūzių kasdienybę daro visai kitokią.
Turėdamos laisvą minutę prancūzės sugeba atsitraukti nuo rūpesčių, atsipalaiduoti ir tuo didžiuojasi. Kirpykloje
įninku į straipsnį iš prancūziško žurnalo „Elle“. Jame viena mama pasakoja, kad mielai vedasi abu savo berniukus į
senovišką karuselę prie Eifelio bokšto.
„Kol Oskaras ir Leonas gaudo medinius savo žiedus… aš pusę valandos ilsiuosi. Belaukdama vaikų išjungiu
mobilųjį ir mėgaujuosi palaima… prabangi vaikų priežiūra!“ Puikiai žinau tą karuselę. Paprastai prastoviu prie jos
pusę valandos, pamojuodama kaskart Pupai skriejant pro šalį.

Prancūzijoje daugelis motinų taip auklėja vaikus neatsitiktinai. Principas „nepristokite prie vaikų“ tiesiogiai siejamas
su Fransuaza Dolto, šventąja prancūzų vaikų auklėjimo globėja. Ji labai aiškiai įtikinėjo leisti vaikui vienam pabūti
saugioje aplinkoje, pasiterlioti, pačiam išsiaiškinti.
„Kodėl motina viską daro už vaiką? – klausia Dolto knygoje „Pagrindiniai vaikystės tarpsniai“. – Jam taip
patinka pačiam viską išsiaiškinti, ryte pačiam apsirengti, apsiauti, taip smagu atbulai apsivilkti megztinį,
susipainioti kelnėse, žaisti, knaisiotis savo kampe. Jis neina su motina į turgų? Tuo blogiau jam, o gal net geriau!“
Bastilijos dieną nusivedu Pupą į pievelę gretimame parke. Čia prigužėję tėvų su mažais vaikais. Pupos žaidimo
aš nekomentuoju, bet tikrai nesitikiu, kad pavyks paskaitinėti trijų savaičių senumo žurnalą, atsineštą drauge su
milžinišku krepšiu Pupos knygelių ir žaislų. Didžiąją dienos dalį padedu dukrai žaisti su žaislais ir skaitau jai.
Ant gretimo užtiesalo sėdi prancūzė mama – liesa moteris kaštoniniais plaukais. Ji šnekučiuoja su bičiule, o jos
metinukė dukrytė žaidžia su, na, su ne kaži kuo. Atrodo, kad motina atsinešė tik vieną kamuolį. Jos papietauja, o
tada mergaitė krapštinėja žolę, voliojasi ir dairosi. Tuo tarpu motina nesiblaškydama kalbasi su drauge apie
suaugusiųjų reikalus.
Šviečia ta pati saulė, žaliuoja ta pati žolė. Tačiau aš iškylauju amerikietiškai, o ji – voilà – prancūziškai. Kaip ir tos
niujorkietės mamos, stengiuosi pastūmėti Pupą kuo sparčiau pasiekti kitą raidos pakopą. Dėl to noriai atsisakau
savo malonumų. Prancūzė mamytė, kuri iš pažiūros įpirktų prašmatnią rankinę, regis, neprieštarauja, kad
dukrytė „pabustų“ pati sau. Matyt, taip nori ir mažoji mergaitė.

Visa tai daugmaž paaiškina paslaptingai ramią prancūzių mamų, kurias matau aplinkui, laikyseną. Tik suprantu dar
ne viską. Trūksta vieno dėlionės gabalėlio. Manau, kad prancūziškos motinystės mįslė – kaži kaip įveiktas kaltės
jausmas.
Šiandien amerikietės vaikams skiria daugiau laiko negu mamos 1965 m.6 Tai jos daro atsisakydamos trupučio
namų ruošos, poilsio ir miego. Vis dėlto šiandienos tėvams atrodo, kad vaikams skiriama nepakankamai laiko.
Dėl to kyla baisus kaltės jausmas. Tuo įsitikinu svečiuose pas Emili, kuri gyvena Atlantoje su vyru ir pusantrų
metukų dukryte. Praleidžiu su Emili keletą valandų, ir man dingteli, kad per tą laiką ji kokius septynis kartus
pakartojo: „Aš bloga motina.“ Šiuos žodžius ji sako, kai dukra pareikalauja dar pieno ir pristinga laiko paskaityti
daugiau, nors dvi knygeles mažylei ką tik perskaitė. Taip pat ji save kaltina laiku guldydama mergaitę miegoti ir
teisindamasi, kodėl kartais naktį leidžia jai šiek tiek paverkti.
Girdžiu ir kitas amerikietes sakant: „Aš bloga motina.“ Šie žodžiai jau primena kažkokį žodinį tiką. Emili taip
dažnai kartoja „aš bloga motina“, tarsi šie žodžiai ją ramintų, nors ir skamba neigiamai.
Kaltės jausmas amerikietėms motinoms tampa emociniu mokesčiu, kurį mokame, jei einame į darbą,
neperkame ekologiškų daržovių, sodiname vaikus priešais televizorių, norėdamos ramiai panaršyti internete ar
paruošti vakarienę. Mums lengviau tai daryti, jei jaučiamės kaltos. Tuomet mes jau nevisiškos savanaudės. Juk
susimokame už savo klaidas.
Šiuo atžvilgiu prancūzės elgiasi kitaip. Žinoma, jų neaplenkia pagunda pasiduoti kaltės jausmui. Jas, kaip ir
amerikietes, kartais užplūsta jausmas, kad pervargo, nesugeba visko padaryti. Pagaliau juk jos ne tik augina
vaikus, bet ir eina į darbą. Joms irgi gali atrodyti, kad neatitinka visų darbuotojoms ir motinoms keliamų
reikalavimų.
Prancūzės skiriasi tuo, kad šios kaltės nevertina. Atvirkščiai, ją laiko nesveika, nemalonia ir stengiasi to
atsikratyti.
– Kaltė – tai spąstai, – sako mano bičiulė Šaron, literatūros agentė. Kai ji susitinka su draugėmis prancūzėmis
išgerti po stiklą vyno, jos viena kitą paguodžia prisimindamos, kad tobulų motinų nebūna…
Prancūzėms mamoms keliami didžiuliai reikalavimai. Jos turi būti seksualios, sėkmingai dirbti darbe, kas
vakarą patiekti karštą vakarienę. Šios naštos jos nesistengia apsunkinti dar ir kaltės jausmu. Mano draugė
Danielė, prancūzė žurnalistė, bendradarbiavo rašydama knygą „Tobula motina – tai jūs“ („La mère parfaite, c’est
vous“).
Danielė negali pamiršti, kad leido dukrą į lopšelį nuo penkių mėnesių.
 – Palikdavau mažylę lopšelyje skaudama širdimi, bet nebūtų buvę geriau, jei būčiau nėjusi į darbą, tik sėdėjusi
su ja, – aiškina ji.
Ji prisivertė nuryti kaltės piliulę ir tai pamiršti tardama sau: „Iškęskime kaltę ir gyvenkime toliau.“ Kad ir kaip
ten būtų, ji priduria ramindama save ir mane:
– Tobulų motinų nėra.
Nepasiduoti kaltės jausmui prancūzėms labai padeda įsitikinimas, kad motinoms ir vaikams nesveika visą laiką
leisti kartu. Kyla pavojus „užsmaugti“ vaikus dėmesiu ir nerimu arba įklimpti į bauginančius santykius
(prancūziškai vadinamus relation fusionnelle), kai motinos ir vaiko poreikiai pernelyg susipina. Vaikams, net visai
mažiems, reikia gyventi ir vidinį gyvenimą, nepasiekiamą nuolatiniam motinos kišimuisi.
– Jei vaikas yra vienintelis jūsų gyvenimo tikslas, tai nėra gerai vaikui, – sako Danielė. – Kaip tam vaikui
gyventi, jei jis – vienintelė motinos viltis? Manau, taip pasakytų kiekvienas psichoanalitikas.
Pasitaiko ir kraštutinių motinos ir vaiko atsiskyrimo pavyzdžių. Kai Prancūzijos teisingumo ministrė Rašida
Dati pagimdžiusi dukrą Zorą šeštą dieną grįžo į darbą, visa spauda aiktelėjo. 42 proc. prancūziško „Elle“ žurnalo
apklausos respondentų Dati pavadino perdėta karjeriste. (Mažesnę viešą reakciją sukėlė faktas, kad
keturiasdešimt trejų metų ministrė – vieniša motina, nesakanti, kas vaiko tėvas.)
Darbo ir gyvenimo pusiausvyrą mes, amerikiečiai, suprantame kaip tam tikrą žongliravimą, pastangas
palaikyti visų gyvenimo dalių judėjimą, pernelyg negadinant nė vienos iš jų.
Prancūzai irgi kalba apie pusiausvyrą (l’équilibre), bet turi omenyje ką kita. Jiems pusiausvyra reiškia neleisti
kuriai nors vienai gyvenimo daliai, taip pat ir tėvystei, užgožti kitų dalių. Tai panašiau į subalansuotą mitybą –
tinkamą baltymų, angliavandenių, vaisių, daržovių ir saldumynų derinį. Šia prasme karjeristė Dati susidūrė su ta
pačia problema kaip ir nedirbančios mamos: vienas gyvenimo aspektas pernelyg nusvėrė visus kitus.
Žinoma, kai kurioms prancūzėms mamoms pusiausvyra yra idealas. Bet bent jau raminamas idealas. Kai
bičiulės paryžietės Esteros, visą darbo dieną dirbančios advokatės, paprašau įvertinti save kaip motiną, man net
žadą atima jos žodžių paprastumas ir neįtikėtinas ramumas.
– Paprastai neabejoju, kad esu gera mama, nes tikrai taip galvoju.

Ines de la Fresanž – neeilinė prancūzė. Devintajame dešimtmetyje ji buvo Karlo Lagerfeldo mūza ir pagrindinis
„Chanel“ modelis. Tada ji gavo kvietimą tapti nauju Marianos veidu. Mariana – tai Prancūzijos respublikos
simbolis, atpažįstamas pašto ženkluose, jos biustai stovi miestų rotušėse. Anksčiau šiam biustui yra pozavusios
Bridžita Bordo ir Katrin Deniov. Kai de la Fresanž priėmė kvietimą, jos ir Lagerfeldo keliai išsiskyrė. Jis neva
pasakė nenorintis „rengti paminklo“.
Dabar, įžengusi į šeštą dešimtį, de la Fresanž – vis dar grakšti brunetė stirnos akimis, ilgoms jos kojoms, regis,
maža vietos po staliuku kavinėje. Ji sukūrė savo vardo mados liniją ir kartais pati pasirodo ant podiumo. 2009 m.
„Madame Figaro“ skaitytojai ją išrinko metų paryžiete.
Be to, de la Fresanž turi vaikų. Dvi ilgakojės fotogeniškos dukros – paauglė Nina ir vyrėlesnė Violeta – jau pačios
pradėjo reikštis mados ir manekenių pasaulyje. De la Fresanž juokais savo žavesį vadina juodbruva nendrele. Dar
ji sako, kad nėra tobula motina. „Apie rytinę jogą pamirštu, lūpas ir blakstienas visada dažausi žiūrėdama į
automobilio veidrodėlį. Svarbu atsikratyti kaltės jausmo, kad nesi tobula.“
Aišku, de la Fresanž nėra tipiška moteris. Tačiau ji įkūnija prancūzų pusiausvyros idealą. Interviu „Paris
Match“ ji pasakoja, kad praėjus trejiems metams po vyro mirties ji sutiko kitą vyrą Prancūzijos Alpių slidinėjimo
kurorte, kur atostogavo su dukromis. Taip jau nutiko, kad tas vyras pasirodė vadovaujantis vienam įtakingiausių
prancūzų žurnalų ir turintis Garbės legiono ordiną. (Ji pati taip pat ne už ačiū buvo Lagerfeldo mūza.)
De la Fresanž paprašė gerbėją keletą mėnesių palaukti paaiškindama, kad dar nėra pasirengusi. Tačiau, kaip
išsitarė „Paris Match“, galiausiai pati jam paskambino ir pasakė: „Na gerai, esu motina, dirbu, bet dar esu ir
moteris.“ Anot jos, mergaitėms tik į naudą įsimylėjusi mama.
 DEVINTAS SKYRIUS

Kakos dešrelė!

Šį žodžių junginį, niekada anksčiau mano negirdėtą, Pupa pradeda vartoti maždaug trejų. Iš pradžių man
pasigirsta caca buddha, tai lyg ir galėtų būti įžeidimas mano draugams budistams (nes ir angliškai caca reiškia
„kaką“). Tačiau netrukus susigaudau, kad ji sako caca boudin. Žodis boudin prancūziškai reiškia „dešrelę“. Taigi dukra
vaikštinėja šūkaudama (atleiskite už mano prancūzų kalbą) „kakos dešrelė“.
Tai universalus žodžių junginys, kaip ir visi vykę keiksmažodžiai. Pupa džiugiai jį šūkalioja bėgiodama po
namus su draugais. Be to, „kakos dešrelė“ Pupa sako vietoj „na ir kas“, „atstok“ ir „ne tavo reikalas“. Taigi tai
universali replika.
Aš:
– Ką šiandien darėt daržely?
Pupa purkšteli:
– Kakos dešrelę.
Aš:
– Gal dar nori brokolių?
Pupa prapliumpa juokais:
– Kakos dešrelė!
Mudu su Saimonu nelabai numanome, ką daryti su ta „kakos dešrele“. Ar ji nepadori, ar miela? Ar mums pykti,
ar juoktis? Mes nesuprantame socialinio konteksto, neturime prancūziškos vaikystės patirties, kuria galėtume
pasiremti. Dėl visa ko liepiame jai liautis. Pupa eina į kompromisą: keiktis nesiliauja, bet nusikeikusi kaskart
priduria:
– Negalima sakyti „kakos dešrelė“. Negražu.
Besiskleidžianti Pupos prancūzų kalba turi ir šviesių pusių. Kai per Kalėdas parvykstame į Ameriką, mano
mamos draugai vis prašo, kad Pupa paryžietiškai ištartų savo kirpėjo Žano Pjero vardą. (Žanas Pjeras apkirpo ją
taip stilingai, kad visi svaigsta: ak, kaip prancūziška.) Paprašyta Pupa mielai padainuoja kokią prancūzišką dainelę
iš plataus darželinio repertuaro. Nustembu, kai ji atvyniojusi dovaną pirmą kartą spontaniškai sušunka:
– Oh la la!
Tačiau palengva aiškėja, kad dvikalbystė – tai ne šiaip pokštas svečiams pralinksminti, ne šiaip neutralus
gebėjimas. Kai prancūziškai pradeda kalbėti geriau, Pupa parneša namo ne tik nežinomų posakių, bet ir naujų
minčių bei taisyklių. Jos nauja kalba ją daro ne tik prancūziškai kalbančia mergaite, ji ją daro prancūze. Kaži ar
man tai patinka. Kaži ar išvis žinau, ką reiškia būti prancūze.

Prancūzija skverbiasi į mūsų namus daugiausia per darželį. Pupa pradeda lankyti nemokamą valstybinį vaikų darželį.
Ji ten būna visą dieną, keturis kartus per savaitę, išskyrus trečiadienį. Darželio lankyti neprivaloma, vaikai ten
gali būti ir ne visą dieną. Tačiau Prancūzijoje beveik visi trimečiai vedami į darželį, būna ten visą dieną ir įgyja
panašią patirtį. Taip auginami prancūzai.
Vaikų darželiuose siekiama didingų tikslų. Tiesą sakant, tai nacionalinis projektas aplinkinių nepaisantiems
trimečiams paversti civilizuotais ir empatiškais žmonėmis. Švietimo ministerijos išleistoje brošiūroje tėvams
aiškinama, kad darželyje vaikai „suvokia grupės, kuriai jie priklauso, turtingumą ir apribojimus. Jiems būna
malonu, kai juos priima ir pripažįsta. Palengva jie mokosi taip bendrauti su kitais vaikais“.
Šarlotė, kuri trisdešimt metų dirba darželyje (vaikai iki šiol ją vadina žaviu žodžiu maîtresse, reiškiančiu
„mokytoją“, o tiksliau „šeimininkę“), pasakoja, kad pirmaisiais metais vaikams dar labai rūpi tik jie patys.
– Jie nesupranta, kad auklėtoja yra dėl kiekvieno, – sako ji.
Vaikai tik palengva ima suprasti, kad jei auklėtoja kalba grupei, tai jos žodžiai skiriami ir kiekvienam iš jų
asmeniškai. Paprastai vaikai renkasi žaisti po tris keturis prie atskirų staliukų arba skirtingose grupės vietose.
Man darželis primena dailės mokyklą mažiems žmonėms. Pirmaisiais metais Pupos grupės sienos greitai
apklijuojamos vaikų piešiniais ir tapybos darbeliais. Prie darželio tikslų priskiriama ir galimybė suvokti, jausti,
įsivaizduoti ir kurti. Vaikai mokosi kelti rankas prancūziškai – vieną pirštą nukreipdami į viršų.
Rašydama Pupą į darželį nerimavau. Lopšelis priminė didelę vaikiškos TV laidelės studiją. O darželis
panašesnis į mokyklą. Grupės didelės. Mane įspėja, kad tėvai labai mažai informuojami apie tai, kas ten vyksta.
Viena amerikietė pasakoja, kad nustojo klausinėjusi darželyje apie dukterį po tokio auklėtojos pareiškimo:
 – Jei nieko nesakau, vadinasi, jūsų mergaitei viskas gerai.
Pirmaisiais metais Pupos grupę auklėja nešneki moteris. Per visus metus iš jos lūpų išgirstu vienintelį Pupos
apibūdinimą: „Ji labai rami.“ (Pupa dievina šią auklėtoją ir myli savo grupės draugus.)
Net per piešimo pamokėles vaikai uoliai mokomi laikytis nurodymų. Pirmaisiais metais man keistoka tai, kad
visų grupės vaikų prašoma piešti tą patį. Vieną rytą pamatau grupės sienas nuklijuotas dvidešimt penkiais
vienodais piešiniais – kiekviename vaizduojamas tas pats geltonas žmogeliukas žaliomis akimis. Aš suprantu
apribojimų naudą, nes pati negaliu nieko parašyti, jei nėra nustatyto galutinio termino (arba dviejų). Vis dėlto
visų tų kone identiškų piešinių vaizdas mane išmuša iš vėžių. (Antraisiais metais meninė Pupos veikla įgyja
laisvumo.)
Po kurio laiko pastebiu, kad pirmuosius metus Pupos grupėje ant sienos kabo vien tik piešiniai, nėra net
abėcėlės. Per tėvelių susirinkimą niekas neužsimena apie skaitymą. Kur kas labiau tėveliams rūpi, ar maitinti
salotomis grupės akvariume auginamas sraigutes (žinoma, ne tas valgomąsias).
Sužinau, kad darželyje, kurį vaikai lanko iki šešerių, skaityti nemokoma. Vaikai tik supažindinami su raidėmis,
garsais ir išmokomi parašyti savo vardą. Girdžiu sakant, kad kai kurie vaikai patys išmoksta skaityti, tik nežinau
kurie, mat tėveliai apie tai neužsimena. Prancūzijoje mokymas skaityti įtraukiamas tik į pirmos klasės planus, kai
vaikams sukanka septyneri.
Toks neskubėjimas prieštarauja svarbiam amerikietiškam mano įsitikinimui: kuo anksčiau, tuo geriau. Tačiau
net ir einantys aukštesnes pareigas Pupos grupės draugų tėveliai nė kiek neskuba.
– Nenoriu, kad jie dabar mokytųsi skaityti, – sako man Marion, nors pati dirba žurnaliste.
Anot jos ir jos vyro, šiuo laikotarpiu vaikams daug svarbiau išmokti bendrauti, aiškiai reikšti mintis ir gerai
kalbėti.
Jiems sekasi. Darželyje skaityti nemokoma, bet tikrai mokoma kalbėti. Pasirodo, pagrindinis darželio tikslas –
tobulinti vaikų (visų socialinių sluoksnių) šnekamąją prancūzų kalbą. Ministerijos išleistoje brošiūroje tėvams
rašoma, kad vaikai mokomi kalbėti turtinga, gyva ir kitiems suprantama prancūzų kalba (taigi jie turėtų šnekėti
geriau už mane). Auklėtoja Šarlotė man pasakoja, kad imigrantų vaikai paprastai ateina į darželį rugsėjį visai
nemokėdami prancūziškai ar žinodami kelis žodžius. Iki kovo jie jau susišneka, o kartais ir laisvai kalba
prancūziškai.
Prancūzų logika tokia: jei vaikai gali aiškiai kalbėti, tai gali ir aiškiai mąstyti. Be to, brošiūroje rašoma, kad
tobulindamas šnekamąją kalbą prancūzų vaikas išmoksta pasakyti, paklausti ir jo klausimai darosi vis
racionalesni. Jis išmoksta priimti kito nuomonę, kuri skiriasi nuo jo nuomonės, ir susidurdamas su loginiu
mąstymu pats mokosi mąstyti. Jis mokosi skaičiuoti, klasifikuoti ir apibūdinti… Atrodo, visi tie filosofai ir
intelektualai, kurie postringauja vakarinėse prancūzų televizijos laidose, analitinio mąstymo pradmenis gavo
darželyje.
Negaliu atsidžiaugti darželiu. Juk žinau, kad mano draugės Jungtinėse Valstijose, net ir neperkančios kūdikio
raštingumo vaizdadiskių, ilgai vargsta norėdamos įtaisyti vaikus į privačius darželius, o vos pusdienis tokiame
darželyje per metus gali kainuoti net 12 000 dolerių. Naujajame Džersyje pažįstu mamą, kuri beveik valandą veža
savo dvynukes į darželį. Grįžus namo vos spėja išsimaudyti, sumesti skalbinius į skalbyklę ir jau reikia važiuoti
pasiimti vaikų. Ne tik pasiturintieji daug moka už vaikų priežiūrą. Du vaikus turinčių amerikiečių porų apklausa
rodo, kad didžiausia būtinam pragyvenimui skirtų lėšų dalis išleidžiama vaikų priežiūrai.1
Prancūzų darželiai toli gražu nėra tobuli. Auklėtojos, tiek geros, tiek ir blogos, dirba pagal neterminuotą darbo
sutartį. Nuolat kyla finansavimo bėdų, kartais pristingama vietų visiems norintiesiems. Pupos grupėje –
dvidešimt penki vaikai, tai atrodo daug, bet būna ir didesnių grupių. (Auklėtojos padėjėja rūpinasi, kad grupei
nieko netrūktų, padeda vaikams susitvarkyti tualeto reikalus, užbėga už akių kivirčams.)
Prie pliusų reikia paminėti, kad reguliariai moku tik už darželio pietus. (Kaina priklauso nuo tėvelių pajamų ir
svyruoja nuo trylikos centų iki penkių eurų per dieną.) Nuo namo iki darželio – septynios minutės pėsčiomis.
Sudaromos visos sąlygos mamoms dirbti. Darželis dirba keturias dienas per savaitę nuo 8.00 iki 16.20. Už nedidelį
mokestį čia pat galima lankyti Laisvalaikio centrą, kuriame vaikai prižiūrimi iki vakaro ir visą trečiadienį.
Laisvalaikio centras atidarytas ir per daugelį mokyklinių atostogų, taip pat vasarą, tada vaikai vedžiojami į parkus
ir muziejus.
Darželis tikrai labai padeda mažajai mano amerikietei virsti prancūzaite. Net mane jis suprancūzina. Čia,
kitaip negu lopšelyje, tėveliai tuoj ima domėtis Pupa, o per ją ir manimi. Dabar, atrodo, jie mūsų šeimą priskiria
saviškių būriui, keliaujančiam drauge ne vienus metus (išėjus iš lopšelio vaikai išsibarstė po skirtingus darželius).
Pupos grupėje kelios mamytės turi mažų vaikų ir yra išėjusios motinystės atostogų. Pasiimtą iš darželio Pupą
dažnai veduosi į parką kitoje gatvės pusėje. Ten visad sutinku kurią nors iš tų moterų ir pabendrauju, kol vaikai
žaidžia. Po kiek laiko mus net ima kviesti į svečius – tai į gimtadienį, tai pavakarių, tai vakarienės.
Darželis mus vis giliau nardina į prancūzų gyvenimą ir padeda suprasti, kad prancūzų šeimos laikosi tokių
bendravimo taisyklių, kokių mes nesilaikome. Po vakarienės svečiuose pas bičiulę Esterą ir jos vyrą, turinčius
Pupos metų dukrytę, šeimininkė labai sunerimsta, nes mergaitė neina iš kambario su mumis atsisveikinti.
Netekusi kantrybės Estera pati užeina į mažosios kambarį ir ištempia ją į prieškambarį.
– Iki pasimatymo, – droviai sumurma keturmetė. Estera nurimsta.
Žinoma, aš mokau Pupą sakyti stebuklingus žodžius „prašau“ ir „ačiū“. Tik, pasirodo, prancūzų kalboje yra
keturi stebuklingi žodžiai: „prašau“ (s’il vous plaît), „ačiū“ (merci), „labą dieną“ (bonjour) ir „iki pasimatymo“ (au revoir).
„Prašau“ ir „ačiū“ – būtini, bet anaiptol jų nepakanka. Neįmanoma apsieiti be „labos dienos“ ir „iki pasimatymo“,
ypač be „labos dienos“. Iki šiol nežinojau, kad niekaip nepritapsi prie prancūzų tol, kol neišmoksi su jais sveikintis.
– Man pats svarbiausias dalykas – įpratinti vaikus sakyti „ačiū“, „labą dieną“ ir „labą dieną, ponia“, – teigia
Odrė Gutar, prancūzė žurnalistė, trijų vaikų mama. – Gal ir sunku patikėti, bet nuo pirmų metų kasdien jiems tai
kartoju po penkiolika kartų per dieną.
Kai kuriems prancūzams tėveliams nepakanka vien paprasto „labą dieną“.
– Jie turi sveikintis įtikinamai, juk taip užmezgami santykiai, – įsitikinusi lieknoji Virdžini, auginanti vaikus
namie. Ji skatina savo atžalas sveikintis ypač mandagiai, pridedant kreipinį „labą dieną, pone“ ar „labą dieną,
ponia“.
Mano draugė Estera dukros mokymąsi spartina nuobaudomis.
– Jei ji nepasisveikina, liepiu jai sėdėti savo kambary ir neleidžiu vakarieniauti su svečiais, – aiškina Estera. –
Todėl ji jau labinasi. Kol kas dar nelabai širdingai, bet, viliuosi, pasitaisys.
Dviejų vaikų tėvas profesorius Benua pasakoja, kaip kartą, nuvežęs vaikus paviešėti pas senelius, sukėlė šeimos
krizę. Trimetė jo dukrytė atsibusdavo irzli ir nenorėdavo sveikintis su seneliu tol, kol negaudavo pusryčių.
Galiausiai ji šiek tiek nusileido ir rytais, sėsdama prie pusryčių stalo, burbtelėdavo: „Nelabą rytą, seneli (pas bonjour,
papi).“
– Senelis džiaugdavosi girdėdamas bent tiek. Vis šioks toks pripažinimas, – aiškina Benua.
Suaugusiesiems, be abejo, irgi dera labintis vieniems su kitais. Manau, Paryžiaus kavinėse ir parduotuvėse
turistai būtų sutinkami daug šilčiau, jei užėję bent jau pasisveikintų prancūziškai, net jei paskui ir pereitų prie
anglų kalbos. Labinti būtina vairuotoją sėdant į taksi, padavėją, pirmą kartą priėjusį prie staliuko restorane,
pardavėją, prieš prašant atnešti reikiamo dydžio kelnes. Palabinimu pripažįstamas kito žmogaus orumas.
Sveikindamiesi parodome, kad kitą laikome žmogumi, o ne šiaip kokiu tarnu. Neatsistebiu, kad žmonės tiesiog
akyse atsipalaiduoja, kai gražiai ir tvirtai jiems ištariu: „Labą dieną.“ Pasveikinimas juos užtikrina, kad su manimi
galės bendrauti civilizuotai, nepaisant keisto mano akcento.
Jungtinėse Valstijose keturmečiui nebūtina sveikintis, kai jis ateina pas mane į svečius. Kol tėvai sveikinasi, jis
tik pašnairuoja į mano pusę. Amerikietišku supratimu, man nėra ko užsigauti. Nėra ko tikėtis pripažinimo iš
vaiko, nes jis dar nelaikomas tikru žmogumi, dar priskiriamas vaikų pasauliui. Galiu prisiklausyti pasakojimų apie
vaiko talentus, bet iš jo paties neišgirsti nė žodžio.
Pietaudama su giminaičiais Amerikoje stebiuosi, kad jaunesnieji pusbroliai ir pusseserės (nuo penkerių iki
keturiolikos) prie stalo su manim nekalba, nebent pati prikimbu. Į mano klausimus išspaudžia vos po vieną
atsakymo žodį. Net paaugliai nėra pratę laisvai bendrauti su nelabai pažįstamais suaugusiaisiais.
Prancūzų manija sveikintis liudija, kad Prancūzijoje vaikai nenustumiami į šešėlinę pašalę. Vaikas sveikinasi,
taigi jis egzistuoja. Lygiai kaip kiekvienas suaugusysis, kuris užeina į mano namus, privalo mane pastebėti, taip ir
bet kuris atėjęs vaikas privalo su manimi pasisveikinti.
– Pasveikinimu iš esmės pripažįstame kitą asmenį, – sako profesorius Benua. – Žmonės jaučiasi įskaudinti, jei
vaikai su jais nesisveikina.
Sveikinimasis – ne tik socialinis paprotys, bet ir nacionalinis projektas. Per tėvelių susirinkimą Pupos darželyje
auklėtoja praneša, kad vienas iš darželio tikslų – pratinti vaikus įsiminti suaugusiųjų vardus (Pupa auklėtojas
vadina vardais) ir mokyti sakyti „labą dieną“, „iki pasimatymo“ ir „ačiū“. Valdiškoje brošiūroje rašoma, kad
darželyje vaikai mokomi paslaugumo ir mandagumo, sveikintis su auklėtoja ryte ir atsisveikinti vakare, atsakyti į
klausimus, dėkoti savo pagalbininkui, nepertraukinėti kalbėtojo.
Ne visada pasisveikina ir prancūzų vaikai. Dažnai įvyksta nedidelė suirutė – gimdytojas spaudžia atžalą
sveikintis (sakyk „labas“). Tuo tarpu vaikas deramą minutę lukteri, tada draugingai paprašo tėvelį ar mamytę
nebesijaudinti, ir šitaip, regis, pareiga laikoma atlikta.
Vaikų pratinimas sveikintis naudingas ne tik suaugusiesiems. Tai vaikams padeda susivokti, kad ne jie
vieninteliai turi jausmų ir poreikių.
– Taip naikinamas egoizmas, – sako Estera, kuri ištempė iš kambario savo numylėtą vienturtę atsisveikinti su
manim. – Jei vaikai nekreipia dėmesio į suaugusiuosius, nei sveikinasi, nei atsisveikina, tai niekada neišlenda iš
savo kiauto. Tėvai jau savaime būna jiems atsidavę… Kaip tada vaikams suprasti, kad gyvenime reikia ne tik gauti,
bet ir duoti?
Sakydamas „ačiū“ ir „prašau“ vaikas tarsi žeminasi, prašo, kai suaugusysis ką nors dėl jo padaro arba yra
prašomas šį bei tą padaryti. Tačiau žodžiai „labą dieną“ ir „iki pasimatymo“ vaiką pakylėja arčiau suaugusiojo,
bent jau tą akimirką. Taip šaknijasi supratimas, kad vaikai – visateisiai žmonės.
Man vis neduoda ramybės mintis, kad leisdama mažajai amerikietei įsmukti pro duris nepasilabinus sukėliau
grandininę reakciją: netrukus ji jau šokinėja ant mano sofos, atstumia visus valgius, išskyrus grynus makaronus,
ir per vakarienę kanda man į koją. Jei ji atleidžiama nuo pirmosios mandagumo taisyklės, tai netrukus ji (ir visi
kiti) ima galvoti, kad jai negalioja ir daug kitų taisyklių arba kad ji nesugeba jų laikytis. Pasisveikinimas vaikui ir
visiems kitiems duoda ženklą, kad vaikas sugeba gerai elgtis. Jis duoda toną visam suaugusiųjų ir vaikų
bendravimui.
Tėvai pripažįsta, kad sveikinimasis su žmogumi – tam tikra prasme suaugusiųjų veiksmas.
– Nemanau, kad sveikintis lengva, – sako medicinos etikos specialistė Denisė, turinti dvi dukras (septynerių ir
devynerių).
Tačiau, anot jos, vaikai tvirčiau jaučiasi žinodami, kad suaugusieji labai vertina jų pasisveikinimą. Ji paaiškina:
– Manau, kad vaikas, kuris nesilabina, negali visiškai pasitikėti savimi.
Negali ir vaiko tėvai. Todėl pasisveikinimas „labą dieną“ pirmiausia reiškia auklėjimą. Vaikams, kurie nesako
stebuklingųjų prancūziškų žodžių, gresia sulaukti gėdingo įvertinimo: „neišauklėtas“ (mal élevé).
Jaunesnioji Denisės duktė turėjo draugą, kuris daug rėkaudavo ir kartą juokais pavadino Denisę brangiąja
(chérie).
– Pasakiau vyrui, kad daugiau to berniuko nebekviesiu, – pasakoja Denisė. – Nenoriu, kad mano dukra žaistų su
neišauklėtais vaikais.
Žurnalistė Odrė Gutar knygoje, kurią pavadino „Didžiąja šeimos knyga“ („Le Grand Livre de la Famille“),
mėgina apversti aukštyn kojomis kai kuriuos prancūziškus vaikų auklėjimo ypatumus. Tačiau net ji nedrįsta
ginčyti labinimosi svarbos.
– Iš tikrųjų Prancūzijoje kreivai žiūrima į vaiką, kuris atėjęs į svečius nesisveikina, – sako man Odrė. – Jei
ateinu pas draugę, o jos šešiametis neatplėšia akių nuo televizoriaus ir nė nemano sveikintis, tai… turiu
pripažinti, kad jis prastai išauklėtas. Nemanau, kad tai normalu. Mūsų visuomenėje galioja daug elgesio normų.
Tos normos, jei jų nesilaikai, tave išstumia iš visuomenės. Taip, skamba kvailokai. Tačiau neišmokytiems
mandagumo vaikams būna sunkiau įsilieti į visuomenę, sunkiau bendrauti su žmonėmis. Knygoje rašau, kad labai
padėsite savo vaikams, jei išmokysite juos elgesio normų.
Oi! Lyg ir pastebėjau, kad prancūzų vaikai sveikinasi. Tik nepagalvojau apie lemiamą visuomeninę šio veiksmo
reikšmę. Prancūzui sveikintis – beveik tas pats, kas amerikiečiui turėti gražius dantis. Tardamas „labą dieną“
parodai, kad kažkas pasistengė tave išauklėti ir tu ketini laikytis pagrindinių visuomenėje priimtų taisyklių. Į
Pupos bendraamžių galveles jau ne pirmus metus kalamos „labos dienos“. O Pupos mandagumo aruode – tik
„prašau“ ir „ačiū“. Vos 50 proc. Ji jau galėjo įgyti baisiąją „neišauklėto vaiko“ dėmę.
Bandau pažadinti Pupą kaip antropologę: įtikinėju, kad vietos gyventojai įpratę sveikintis, ir tokį elgesį derėtų
gerbti.
– Mes gyvename Prancūzijoje, o prancūzams labai svarbu sveikintis. Todėl ir mes privalome sakyti „labą
dieną“, – sakau jai.
Mokau ją lifte, pakeliui į gimtadienį ar į svečius pas prancūzus.
– Ką sakysim, kai įeisim pro duris? – klausiu nerimaudama.
– Kakos dešrelė, – atsako ji.
Dažniausiai, kai įeiname pro duris, ji visai nieko nesako. Todėl kuo garsiau imu reikalauti, kad ji pasisveikintų.
Pati stengiuosi laikytis vietos elgesio taisyklių. Gal ir jai pavyks šį tą įdiegti.
Vieną dieną vedu Pupą į darželį, o ji netikėtai atsigręžia ir išpyškina:
– Net jei man gėda, vis tiek turiu sakyti „labą dieną“.
Gal darželyje nugirdo tokius žodžius? Bet jie teisingi. Gerai, jog ji tai žino. Tik man neramu, kad ji pernelyg
nepersiimtų vietinėmis taisyklėmis. Dėtis prancūze – tai viena, bet iš tikrųjų virsti prancūze – visai kas kita.

Nors nesu tikra, ar noriu, kad Pupa užaugusi būtų prancūzė, bet man labai patinka, kad ji auga dviejų kalbų supama.
Saimonas ir aš su ja kalbame tik angliškai. Darželyje ji bendrauja tik prancūziškai. Kartais negaliu atsistebėti, kad
pagimdžiau vaiką, kuris gali be vargo ištarti tokias frazes kaip carottes rapées (tarkuotos morkos) ir confiture sur le
beurre (uogienė ant sviesto).
Galvojau, kad maži vaikai kalbas išmoksta tiesiog savaime. Pasirodo, tai ilgas bandymų ir klaidų kelias. Keletas
žmonių man sakė, kad Pupos prancūzų kalba persmelkta amerikietiško sniaukrojimo. Taigi mūsų dėka Pupa
neabejotinai skleidžia šiokį tokį amerikietiškumą, nors niekada nėra gyvenusi anapus Paryžiaus aplinkkelio.
Vieną trečiadienio rytą nuvedu ją į muzikos pamoką (paprastai ją veda auklė) ir pastebiu, kad mokytoja su Pupa
šneka negryna anglų kalba, nors su visais kitais vaikais kalba prancūziškai. Vėliau per šokių pamoką mokytoja
prancūziškai paprašo mergaičių išsitiesti ant grindų ir prisiploti it blynui. Tada pasisuka į Pupą ir pakartoja
palyginimą, tik šįkart „blynas“ iš prancūziško crêpe virsta anglišku pancake.
Iš pradžių net aš girdžiu, kad Pupa prancūziškai kalba su daugybe klaidų, keistai jungia žodžius. Vietoj
prancūziško pour, reiškiančio „dėl“, ji dažnai vartoja anglišką atitikmenį for. Žodžių ji moka tiek, kiek išmoksta
darželyje, todėl apie automobilius ar vakarienę pasisako skurdokai. Vieną dieną netikėtai paklausia:
– Ar avion – tai tas pats kas „lėktuvas“?
Ji pati ima gaudytis.
Nežinau, kurias klaidas jis daro dėl dvikalbystės ir kurias dėl to, kad jai tik treji. Kartą metro Pupa prikiša prie
manęs nosį ir sako:
– Kvepi kaip vėmela.
Pasirodo, tai „vėmalų“ ir „Pamelos“ junginys.
Po minutės ji vėl mane uostinėja.
– O dabar kuo kvepiu? – klausiu.
– Koledžu, – atsako ji.
Namie kai kurie prancūziški posakiai išstumia angliškus. Kutendami ją mes jau sakome nebe „kuti kuti“, o guili-
guili. Pupa žaidžia nebe slėpynes, o cache-cache. Šiukšles metame į poubelle. Čiulptuką vadiname tétine. Namie
niekam nebeišsprūsta „pirst“, nebent kas netyčia paleidžia prout (rimuojasi su „rūta“).
Pirmųjų metų darželyje draugai man pavasarį sako, kad Pupa atsikratė amerikietiško sniaukrojimo. Dabar jos
tarsena grynai paryžietiška. Kalbant prancūziškai jai jau nebekliūva liežuvis. Net nugirstu, kaip ji juokauja su
draugėmis prancūziškai mėgdžiodama perdėtą amerikietišką akcentą (tikriausiai mano). Jai patinka specialiai
painioti akcentus ir kurti prancūziškus angliškų žodžių atitikmenis.
– Kaip angliškai d’accord? – klausiu.
– Taigi žinai! Da-h-ko-ord (alabamietiška tarme).
Mano tėvą žavi mintis, kad jo anūkė – „prancūzė“. Jis prašosi vadinamas grand-père. Pupa nesileidžia
įkalbinėjama. Ji puikiai žino, kad jis ne prancūzas. Todėl vadina jį tiesiog seneliu.
Vakare mudvi su pupa vartome iliustruotą knygelę. Ji džiaugsmingai ir su palengvėjimu atsikvepia, kai randa
patvirtinimą, kad kai kurie žodžiai prancūziškai ir angliškai reiškia tą patį. Kai skaitome garsiąją repliką iš
Madlinos nuotykių „Kažkas ne taip!“, ji tuoj išverčia ją į šnekamąją prancūzų kalbą: Quelque chose ne va pas!
Nors Saimonas turi britišką akcentą, Pupos anglų kalba skamba amerikietiškiau. Nežinau, kieno čia nuopelnas
– mano ar Elmo iš TV lėlių šou. Kiti pažįstamų anglakalbių vaikai Paryžiuje kalba įvairiausiais akcentais. Pupos
draugė, kurios tėtis kilęs iš Naujosios Zelandijos, o mama pusiau airė, kalba kaip tikra britė. Paryžietės ir
kaliforniečio sūnus šneka it prancūzų virėjas iš aštuntojo dešimtmečio amerikiečių serialo. Kaimynystėje
gyvenančio berniuko, kurio tėtis iranietis, o mama australietė, kalba primena girdimą per Mapetų šou.
Kalbėdama angliškai Pupa kartais nukelia kirtį į paskutinį skiemenį, sudėlioja žodžius į sakinį taip, kaip daro
prancūzai, arba pažodžiui išverčia sakinį iš prancūzų į anglų. Pasitaiko, kad supainioja panašių žodžių reikšmes.
Kartais Pupa tiesiog nežino, kaip vieną ar kitą mintį pasakytų tikras anglas ar amerikietis. Norėdama
išsiaiškinti, ar jai tinka koks nors drabužėlis, ji skolinasi Disnėjaus filmukų princesių žodžius ir paprasčiausiai
klausia:
– Ar aš pasaulyje gražiausia?
Tai tik smulkmenos. Visas jas gali ištaisyti viena vasaros stovykla Amerikoje.
Į mūsų anglišką žodyną įsimeta dar vienas prancūziškas žodis bétise (tariamas „betyz“). Jis reiškia mažą
išdaigą. Kai Pupa prie stalo pašoka ir čiumpa draudžiamą saldainį ar sviedžia žirnelius ant grindų, mes sakome,
kad ji daro bétise. Taigi bétises – tai smulkios paikystės. Nieko gero, bet ir ne tragedija. Bausmės prašosi didelė jų
sankaupa, bet viena bétise – nieko tokio.
Mes skolinamės prancūzišką žodį, nes anglų kalboje nėra gero bétise atitikmens. Angliškai nepasakysi vaikui,
kad jis padarė mažą išdaigą. Veikiau jau sakysime, jog vaikas neklusnus, blogai elgiasi arba apskritai yra blogas.
Šie pasakymai iš tikrųjų neatspindi nusižengimo rimtumo. Žinoma, aš žinau, kuo anglų kalboje skiriasi „mušti
įvartį“ nuo „mušti žmogų“. Tačiau galimybė nusižengimą priskirti prie „smulkiųjų“, pavadinti jį tik maža išdaiga,
leidžia man, mamai, tinkamai reaguoti. Nebereikia susinervinti ir imtis griežtų priemonių kaskart, kai Pupa
padaro ką ne taip ar bando nepaisyti mano paliepimo. Kartais tai tik bétise. Specialus žodis man padeda išlikti
ramiai.

Daug naujų prancūziškų žodžių sužinau ne tik iš Pupos, bet ir iš daugybės vaikiškų knygelių, vienaip ar kitaip
atsidūrusių mūsų namuose: dovanotų per gimtadienius, neapgalvotai nupirktų knygynuose ar pigiai įsigytų per
išpardavimus kaimynų garažuose. Vengiu prancūziškai skaityti Pupai, jei netoliese yra koks prancūzas. Pati
girdžiu amerikietišką savo akcentą ir kaip kliūvu už keistesnio žodžio. Paprastai taip stengiuosi kiekvieną žodį
tarti kuo taisyklingiau, kad siužetą pagaunu tik skaitydama trečią kartą.
Netrukus pastebiu, kad vaikiškos prancūzų ir anglų knygos ir dainos skiriasi ne tik kalba. Dažnai jos labai
skiriasi siužetais ir doroviniais pamokymais. Amerikiečiai paprastai aprašo problemą, kovą su ja ir laimingą
pabaigą. Šaukštas trokšta būti šakute arba peiliu, bet po kurio laiko sužino, kaip nuostabu būti šaukštu. Nenorintis
į smėlio dėžę priimti kitų vaikų berniukas pats išstumiamas lauk ir pagaliau supranta, kad visi vaikai turėtų žaisti
drauge. Pamoka išmokstama, ir gyvenimas pagerėja.
Ir tai atsispindi ne tik knygose. Pati stebiuosi, kokius viltingus kliedesius dainuoju Pupai apie tai, kad reikia
ploti katučių, jei jautiesi laiminga, arba apie rytoj pakilsiančią saulelę iš miuziklo „Enė“. Angliškai kalbančiame
pasaulyje, regis, kiekviena problema išsprendžiama, o sėkmė laukia čia pat, už kampo.
Prancūziškos knygelės, kurias skaitau Pupai, prasideda panašiai. Pristatoma problema, veikėjai su ja kovoja.
Tačiau sėkmė retai kada trunka ilgėliau. Dažnai knygos pabaigoje pagrindinis veikėjas vėl turi tą pačią problemą.
Retai kada aprašoma asmens transformacija, retai kada visi pasimoko ir paprotingėja.
Pupai labai patinka prancūziška knygelė apie dvi dailias mergaites – pusseseres ir drauges. Eljetė (rudaplaukė)
visada įsakinėja Alisai (brunetei). Kartą Alisa neapsikenčia ir nusprendžia daugiau nebežaisti su Eljete. Stoja ilga,
šalta vienatvė. Galiausiai Eljetė ateina pas Alisą namo, meldžia jos atleisti ir pasižada keistis. Alisa priima
atsiprašymą. Kitame puslapyje mergaitės žaidžia gydytoją, ir Eljetė nusitaiko į Alisą švirkštu. Niekas nepasikeitė.
Pabaiga.
Taip baigiasi ne visos, bet daug prancūziškų knygų vaikams. Perteikiama mintis, kad laiminga pabaiga
nebūtinai turi būti nepriekaištinga. Gyvenimas – sudėtingas ir nevienareikšmis. Šią tiesą žino visi europiečiai, ją
atskleidžia ir Pupos prancūziškų knygelių moralas. Nėra blogulių ir gerulių. Kiekvienas esame ir toks, ir anoks.
Eljetė mėgsta nurodinėti, bet su ja ir labai smagu. Alisa nukenčia, bet juk ji pati nusileidžia. Vėliau grįžta ir prašo
dar.
Galima numanyti, kad šiek tiek ydingas Eljetės ir Alisos draugystės ratas nenustos suktis, nes kitokia ir nebūna
dviejų mergaičių draugystė. Man būtų pravertusios tokios žinios, kai buvau ketverių, bet, deja, tai išsiaiškinau tik
sulaukusi trisdešimties. Rašytoja Debra Olivjė atkreipia dėmesį, kad amerikietės merginos skabo ramunės
žiedlapius tardamos: „Myli, nemyli.“ O prancūzaitės skiria subtilesnes meilės atmainas tardamos: „Truputį myli,
labai myli, aistringai myli, beprotiškai myli, visai nemyli.“ 2 Prancūziškų knygų vaikams veikėjai gali turėti
prieštaringų savybių. Vienoje Pupos knygoje apie tobulą princesę Zojė išvynioja dovaną ir pareiškia, kad ji jai
nepatinka. Tačiau kitame puslapyje ji jau – tobula princesė, šokinėjanti iš džiaugsmo ir dėkojanti dovanos teikėjui.
Jei būtų amerikietiškas šios knygutės variantas, tai Zojė, ko gero, įveiktų blogus savo įpročius ir galutinai taptų
tobula princese. Prancūziška knyga kalba apie tikresnį gyvenimą: Zojė toliau kovoja su abiem savo asmenybės
pusėmis. Knyga ragina elgtis taip, kaip elgiasi princesė (knygos gale net yra diplomėlis už gerą elgesį), bet
neginčija ir įgimto vaikų potraukio krėsti išdaigas.
Prancūziškose knygelėse keturmečiams apstu ir nuogybės bei meilės. Pupa turi knygelę apie berniuką, kuris
netyčia ateina į mokyklą nuogas. Kitoje knygelėje pasakojama berniuko ir mergaitės meilės istorija: berniukas
prisišlapina į kelnes, mergaitė paskolina jam savąsias, o pati pasidaro sijonėlį iš skarelės. Į darželinukų meiles šių
knygelių autoriai ir mano pažįstami tėveliai prancūzai žiūri rimtai.

Pažįstu kelis Prancūzijoje užaugusius žmones, kurių tėvai amerikiečiai. Kai klausiu, kuo jie jaučiasi – prancūzais ar
amerikiečiais, beveik visi sako, kad tai priklauso nuo konteksto. Prancūzijoje jie jaučiasi amerikiečiais, o Amerikoje
– prancūzais.
Atrodo, kad tas pats laukia ir Pupos. Be didelių pastangų sugebu perduoti jai keletą amerikietiškų bruožų, kaip
antai verkšlenimą ir prastą miegą. Dėl kitų tenka paplušėti. Iš pradžių atsirenku amerikietiškas šventes,
atsižvelgdama į būtinų šventinių patiekalų skaičių. Helovinas tinka. Padėkos dieną atmetu. Liepos 4-oji visai
netoli nuo Bastilijos dienos (liepos 14-osios), todėl jaučiuosi švenčianti abi šventes. Tiksliai nežinau, kurie valgiai
laikomi grynai amerikietiškais, bet esu keistai įsitikinusi, jog Pupa turėtų pamėgti karštus sumuštinius su tunu.
Visai nelengva priversti Pupą jaustis šiek tiek amerikiete. Ir dar norėčiau, kad ji jaustųsi žyde. Darželyje ją
įrašau į kiaulienos nevalgančiųjų sąrašą, bet to, matyt, negana religinei tapatybei įtvirtinti. Ji vis laužo galvą, kas
čia per keistybė, nepripažįstanti net Kalėdų Senio, ir kaip nuo jos išsisukti.
– Nenoriu būti žydė, noriu būti britė, – pareiškia ji gruodžio pradžioje.
Kol kas nenoriu užsiminti apie Dievą. Baiminuosi, kad jos neišgąsdintų žinia apie Visagalį, esantį visur, ko
gero, ir jos kambaryje. (Ji jau bijo raganų ir vilkų.) Pavasarį suruošiu elegantišką Paschos vakarienę. Įpusėjus
pirmai laiminimo maldai, Pupa prašyte prašosi leisti jai eiti nuo stalo. Gale stalo sėdi Saimonas rūškanu žvilgsniu,
reiškiančiu: „Aš tau sakiau.“ Išsrebiame macų miltų kukulių sriubą, tada įsijungiam olandų futbolo rungtynes.
 Kur kas geriau einasi per Chanuką. Tikriausiai dėl to, kad Pupa jau pusmečiu vyresnė. Dar prisideda žvakės ir
dovanos. Pupa tirpte tirpsta, kai svetainėje dainuojame ir šokame horą, o paskui apsvaigę nuo ratelio sudrimbame
ant grindų.
Vis dėlto aštuoni tokie vakarai ir aštuonios rinktinės dovanos nesunaikina skeptiško nusiteikimo.
– Chanuka baigėsi, ir mes jau nebe žydai, – taria ji man.
Jai maga sužinoti, ar į mūsų namus ateis darželyje vis minimas Kalėdų Senis – Père Noël. Kalėdų išvakarėse
Saimonas primygtinai siūlo sudėti dovanas į batus ir pastatyti prie židinio. Sako, kad jis daugmaž laikosi olandų
kultūrinės (ne religinės) tradicijos (olandai batus su dovanomis išstato gruodžio penktąją). Pabudusią ir išvydusią
batus Pupą pagauna ekstazė, nors dovanų randa tik pigų „jojo“ ir plastikines žirklutes.
– Pas žydų vaikus Kalėdų Senis neina, bet šiemet pas mane atėjo! – spygauja ji.
Po šio nutikimo mūsų pokalbiai pakeliui namo iš darželio skamba maždaug taip:
– Ką šiandien veikei daržely?
– Valgiau kiaulieną.
Esam užsieniečiai, bet neblogai, kad mūsų gimtoji kalba yra anglų. Prancūzijoje, žinoma, tai labiausiai
paplitusi užsienio kalba. Angliškai susišneka, bent jau pusėtinai, beveik visi jauni (iki keturiasdešimties)
paryžiečiai. Pupos auklėtoja kviečia mane ir kanadietį tėvelį kurį nors rytą ateiti į grupę ir garsiai paskaityti
vaikams angliškų knygelių. Keli Pupos draugai lanko anglų kalbos pamokėles. Jų tėveliai nepaliauja ulbėti apie
neįtikėtiną Pupos dvikalbystės laimę.
Tačiau tėvai užsieniečiai sukelia ir nepatogumų. Saimonas nuolat man primena, kad, būdamas vaikas,
Olandijoje gūždavosi iš gėdos, kai jo tėvai viešumoje prabildavo olandiškai. Primena man ir tada, kai per metų
pabaigos koncertą Pupos darželyje tėveliai kviečiami kartu padainuoti kelias daineles. Didžiuma tėvelių moka
dainelių žodžius. Aš bandau žiopčioti vildamasi, kad Pupa nepastebi.
Akivaizdu, kad man teks eiti į kompromisus – trokštu perduoti Pupai amerikietišką tapatybę, bet ją vis labiau
skiedžia sparčiai sugeriamas prancūziškumas. Priprantu, kad Pelenę ji vadina Cendrillon, o Snieguolę – Blanche-
Neige. Prunkščiu, kai ji pasakoja apie darželio draugą, kuriam patinka ne Žmogus Voras, o Žmogus Vorrras (su
gomurine „r“). Tačiau užsikemšu ausis, kai ji pareiškia, kad septyni nykštukai dainuoja „Hey ho“, kaip įgarsinta
prancūziškai. Kai kurie dalykai yra neliečiami.
Laimė, kai kurioms anglakalbių kultūros dalelėms atsispirti neįmanoma.
Vieną rytą vedu Pupą į darželį puikiomis viduramžių gatvelėmis, ir staiga ji užtraukia „Rytoj patekės saulelė“.
Visą kelią pradainuojame kartu. Mano daug žadanti mažoji amerikietė dar niekur nedingo.

Pagaliau ryžtuosi apie tą paslaptingą frazę „kakos dešrelė“ paklausinėti suaugusių prancūzų. Rimtas mano požiūris į
„kaką“ juos pralinksmina. Pasirodo, kad tai mažų vaikų keiksmažodis. Jie pasigauna jį vieni iš kitų maždaug tuo
metu, kai pradeda patys vaikščioti į tualetą.
Sakyti „kakos dešrelė“ prilyginama nedidelei išdaigai. Tėvai supranta, kokia ji smagi. Tai vaikų būdas rodyti
ilgas nosis pasauliui ir peržengti ribas. Mano kalbinti suaugusieji pripažįsta, kad vaikai privalo laikytis daugybės
taisyklių ir apribojimų, todėl jiems reikia ir truputėlio laisvės. Vaikams „kakos dešrelė“ teikia jėgos ir
savarankiškumo. Buvusi Pupos auklėtoja Ana Mari, paklausta apie „kakos dešrelę“, atlaidžiai nusišypso.
– Tai ateina iš aplinkos, – paaiškina ji. – Mes irgi taip kalbėjom, kai buvome maži.
Tai nereiškia, kad vaikai gali sakyti „kakos dešrelė“ kada panorėję. Knygoje apie vaikų auklėjimą „Jūsų vaikas“
siūloma pasakyti vaikams, kad negražius žodžius gali burbėti būdami tualete. Keli tėvai užsimena, jog draudžia
tokius žodžius tarti prie vakarienės stalo. Jie neužgina vaikams riebių žodelių apskritai, bet moko sakyti juos
deramoje vietoje.
Kartą Bretanėje, svečiuose pas prancūzų šeimą, Pupa su šeimininkų dukryte Leoni iškiša liežuvius mergaitės
senelei. Šioji nieko nelaukdama pasisodina išdykėles ir paaiškina, kada galima tokiais niekais užsiimti.
– Galima, kai kambaryje daugiau nieko nėra. Galima vienoms tualete… Galima vaikščioti basomis, kaišioti
liežuvį, baksnoti pirštu, sakyti „kakos dešrelė“. Visa tai galima daryti, kai esate vienos. Tačiau negalima darželyje.
Negalima prie stalo. Negalima, kai būnate su mamyte ir tėveliu. Negalima gatvėje. C’est la vie. Toks gyvenimas.
Reikia suprasti skirtumą.
Visa tai išsiaiškinę mudu su Saimonu nusprendžiame atšaukti „kakos dešrelės“ moratoriumą. Pasakome Pupai,
kad ji gali taip keiktis, bet ne per dažnai. Patinka šio keiksmažodžio potekstė, todėl ir mums jis kartais išsprūsta.
Vaikų keiksmažodis – kaip žavu! Kaip prancūziška!
Vis dėlto, manau, mums per sunku užčiuopti visas šio keiksmažodžio vartojimo subtilybes. Vieną sekmadienio
popietę pas mus užvažiuoja vienas tėvelis pasiimti su Pupa žaidusios dukrelės ir išgirsta, kaip Pupa, skuosdama
koridoriumi, šaukia: „Kakos dešrelė!“ Tėvelis, bankininkas, neramiai dėbteli į mane. Esu tikra, kad jis tai pasakė
žmonai. Nuo tos dienos jo dukrelė mūsų namuose nebesirodo.
 DEŠIMTAS SKYRIUS

Dar du

Taigi baigiau knygą. Vieną rytą apie ketvirtį šlovingos valandos iki pusryčių sveriu tiek, kiek norėjau, na kokio
šimto gramų tikslumu. Esu pasirengusi vėl pastoti.
Ir vis dar nepastoju.
Aplinkui visos pastojo. Mano draugėms, priartėjusioms prie keturiasdešimties, kaip ir man, – tai paskutinis
vaisingumo pasispardymas. Pirmas pastojimas, kai užsimezgė Pupa, buvo kaip picos užsakymas. Užsimanai,
paskambini ir atveža! Pavyko iš pirmo karto.
Tačiau šįkart – jokios picos. Slenka mėnesiai, jaučiu, kaip didėja amžiaus skirtumas tarp Pupos ir jos teoriškai
įmanomo, bet faktiškai gal ir neįmanomo broliuko ar sesutės. Nesijaučiu turinti didelę mėnesių atsargą. Jei
antras kūdikis greitai neatsiras, trečiajam nebebus fizinių galimybių.
Pasak gydytojos, mano ciklas per ilgas. Kiaušialąstė negali per ilgai dykinėti iki puldama į išrinktojo glėbį.
Gydytoja išrašo klomifeno preparato; jis skatina kiaušialąsčių susidarymą ir didina tikimybę, kad viena iš jų bus
pakankamai gyvybinga. Tuo tarpu dar kelios draugės paskambina ir praneša nuostabią žinią: jos laukiasi!
Džiaugiuosi jų laime. Tikrai.
Maždaug po aštuonių mėnesių sužinau akupunktūros specialistės pavardę. Ji gydo nuo nevaisingumo. Jos
plaukai ilgi ir juodi, o kabinetukas prastame Paryžiaus rajone. (Šiaip jau didmiesčiuose būna po vieną kinų
kvartalą, o Paryžiuje jų penki ar šeši.) Ji apžiūri mano liežuvį, į rankas įbeda kelias adatas ir teiraujasi apie ciklo
trukmę.
– Per ilgas, – konstatuoja ir paaiškina, kad kiaušialąstė dykinėdama džiūsta.
Išrašo receptą skysčiui, skoniu primenančiam medžio žievę. Pareigingai išgeriu. Nepastoju.
Saimonas sako, kad visai gana ir vieno vaiko. Iš pagarbos jam svarstau šį variantą beveik keturias sekundes.
Mane valdo kažkoks pirmykštis troškimas. Lyg ir ne išlikimo. Panašiau į angliavandenių alkį. Taip, noriu dar picos.
Grįžtu pas savo gydytoją ir pareiškiu, kad esu pasirengusi didinti statomą sumą. Ką dar būtų galima padaryti?
Ji nemano, kad reikia pulti prie dirbtinio apvaisinimo. (Prancūzijoje nacionalinis draudimas apmoka iki šešių
dirbtinio apvaisinimo bandymų moterims, kurioms dar nėra keturiasdešimt trejų.) Ji verčiau pamoko mane
susileisti į klubą vaistų, ankstinančių ovuliaciją, kad kiaušialąstė nespėtų sudžiūti. Tai daryti būtina tiksliai
keturioliką ciklo dieną. Ir dar viena paprasta gudrybė: iš karto po injekcijos turiu pasimylėti.
Pasirodo, kitą keturioliktą dieną Saimonui darbo reikalais reikia būti Amsterdame. Nė nemanau dar mėnesį
laukti. Užsakau Pupai auklę ir susitariu su Saimonu susitikti Briuselyje, maždaug pusiaukelėje tarp Paryžiaus ir
Amsterdamo. Planuojame neskubėdami pavakarieniauti ir užsidaryti viešbučio kambaryje. Bent jau maloniai
prasiblaškysim. Kitą rytą jis grįš į Amsterdamą.
Keturioliktą dieną vakarų Olandijoje kilo didžiulė audra ir traukinių eismą sutrikdė neįprasti gedimai. Apie
šeštą vakaro atvykstu į Briuselio traukinių stotį, ir iškart skambina Saimonas pranešti, kad jo traukinys stovi
Roterdame. Neaišku, kuris traukinys galės išvažiuoti, gal ir nė vienas. Šįvakar Briuselio jis gali ir nepasiekti. Jis
man perskambins. Ima lyti tarsi paliepus.
Švirkštą su vaistais vežuosi įsidėjusi į šaltkrepšį, bet ledas jame po kelių valandų ištirps. Ką reikės daryti, jei
įstrigsiu karštame traukinyje? Lekiu į pusgaminių parduotuvę stotyje, nusiperku pakuotę šaldytų žirnelių ir
įbruku į šaltkrepšį.
Saimonas perskambina pasakyti, kad yra traukinys iš Roterdamo į Antverpeną. Galiu atvažiuoti į Antverpeną?
Užverčiu galvą ir milžiniškoje švieslentėje perskaitau, kad traukinys iš Briuselio į Antverpeną išvažiuoja po kelių
minučių. Čiumpu žirnelių vėsinamą švirkštą ir pasileidžiu platforma. Scena lyg iš filmo „Bornas: sunaikinta
tapatybė“ arba „Seksas ir miestas“.
Merkia lietus. Lipant į Antverpeno traukinį vėl skambina Saimonas.
– Nevažiuok! – šaukia jis.
Jis jau traukinyje pakeliui į Briuselį.
Sėdu į taksi ir lekiu į viešbutį, jaukų, šiltą, papuoštą milžiniška Kalėdų egle. Turėčiau jausti dėkingumą jau vien
čia atsidūrusi, bet pirmasis numeris, į kurį mane atveda viešbučio tarnautojas, ne visai pateisina romantinius
mano lūkesčius. Veda jis mane ir į kitą numerį nuožulniomis lubomis viršutiniame aukšte. Šitoje vietoje, regis,
sutikčiau pratęsti giminę.
Belaukdama Saimono išsimaudau, užsimetu chalatą ir ramiai susileidžiu vaistus. Manau, būčiau nebloga
narkomanė. Turiu vilties būti dar geresne dviejų vaikų mama.

Po kelių savaičių darbo reikalais esu Londone. Vaistinėje įsigyju nėštumo testą. Kulinarijos parduotuvėje nusiperku
riestainį vien tam, kad galėčiau patekti į aprūkusį tualetą rūsyje ir pasidaryti testą. (Gerai jau, riestainį irgi
suvalgau.) Negaliu atsistebėti – testas teigiamas. Skambinu Saimonui tempdama savo lagaminėlį į susitikimą. Jis
tuoj ima siūlyti pravardes. Vaiką pradėjom Briuselyje. Gal pavadinkim Briuseliniu kopūstėliu?
Po mėnesio Saimonas eina su manimi į tyrimą ultragarsu. Guliu ir spoksau į ekraną. Kūdikis atrodo nuostabiai:
plakanti širdelė, galva, kojytės. Tada šalimais pastebiu tamsią dėmę.
– Kas čia? – klausiu gydytojos.
Ji šiek tiek paslenka zondą, ir ekrane pasirodo dar vienas kūnelis, dar viena plakanti širdelė, galva ir kojytės.
– Dvynukai, – atsako ji.
Tai viena nuostabiausių mano gyvenimo akimirkų. Jaučiuosi gavusi milžinišką dovaną – dvi picas. Labai
veiksmingas giminės pratęsimo būdas moteriai, priartėjusiai prie keturiasdešimties.
Pasisuku į Saimoną ir suprantu, kad geriausia mano gyvenimo akimirka jam gali būti blogiausia. Jis šokiruotas.
Iš pradžių nė nenoriu žinoti, ką jis galvoja. Svaigstu nuo minties apie dvynukus. Jį pribloškė akimirkos didybė.
– Daugiau nebegalėsiu nueiti į kavinę, – pralemena nujausdamas artėjančią laisvalaikio baigtį.
– Įsigykite kavos virimo aparatą, – pataria gydytoja.
Su gera žinia mus sveikina prancūzai draugai ir kaimynai. Nė vienas nebando aiškintis, kodėl laukiuosi
dvynukų. Smalsumą sunkiau tramdyti pažįstamoms anglakalbėms.
– Nustebote? – klausia mama iš žaidimų grupės, išgirdusi naujieną.
Išgirdusi mano sausą „taip“, mėgina darsyk:
– Na, o gydytoja nustebo?
Esu pernelyg užsiėmusi, kad susierzinčiau. Su Saimonu nutariame, kad mums labiau reikia ne geresnės
kavavirės, o didesnio buto. (Dabartiniame tėra du maži miegamieji.) Reikalas darosi dar skubesnis, kai sužinome,
kad dvynukai – abu berniukai.
Apžiūriu kelis tuzinus butų, bet visi jie arba per tamsūs, arba per brangūs, arba su ilgais baugiais koridoriais,
vedančiais į mažas virtuvėles. (Matyt, XIX a. nebuvo mados kambariuose uosti tarnų gaminamo maisto aromatą.)
Nekilnojamojo turto agentai, vesdami mane apžiūrėti naujos vietos, visada pabrėžia, kad butas labai ramus.
Atrodo, tokia yra vertingiausia prancūzų butų ir prancūzų vaikų savybė.
Visą dėmesį sutelkusi į nekilnojamąjį turtą neturiu kada pernelyg jaudintis dėl nėštumo. Manau, persiėmiau ir
prancūziška idėja, kad nėra reikalo akylai stebėti, ar tinkamai prasikala vaisiaus antakiai. (Nors antakių manyje
kalasi nemažai, ir tikrai būtų dėl ko jaudintis.) Trumpam sunerimstu dėl vienos su dvyniais siejamos bėdos –
priešlaikinio gimdymo grėsmės. Tačiau šiaip jau vietoj manęs jaudinasi sveikatos apsaugos sistema. Kadangi
laukiuosi dvynių, galiu dažniau lankytis pas gydytoją ar tirtis ultragarsu. Per kiekvieną apsilankymą gražuolis
radiologas man ekrane parodo A kūdikį ir B kūdikį, tada nevykusiai pajuokauja, kad neprivalau šiais vardais jų
pavadinti. Kaskart apdovanoju jį žaviausia šypsenėle.
Šįkart nerimauja Saimonas – ne dėl kūdikių, dėl savęs. Kiekvieną sūrių porciją jis valgo taip, lyg ji būtų
paskutinė. O aš mėgaujuosi visų dėmesiu. Nors Paryžiuje dirbtinis apvaisinimas – nemokamas, bet dvyniai – vis
dar retenybė. (Esu girdėjusi, kad gydytojai dažnai įsodina tik vieną arba du embrionus.) Praėjus keletui savaičių
mano nėštumas išryškėja. Šešių mėnesių atrodau lyg tuoj gimdysianti. Jau ir nėščiosios apdarai darosi ankštoki.
Netrukus ir mažam vaikui jau aišku, kad mano pilve auga ne vienas kūdikis.
Pasidomiu vietine terminija. Prancūzai dvynius vadina ne identiškais ar neidentiškais, o tikrais ir netikrais –
vrais ir faux. Įprantu žmonėms sakyti, kad laukiuosi netikrų dvynių berniukų.
Be reikalo jaudinausi, kad mano netikri berniukai nepasirodytų per anksti. Devintą nėštumo mėnesį manyje
pūpso du normalaus dydžio kūdikiai, sveriantys beveik po tiek pat, kiek svėrė Pupa. Kavinėje į mane rodo pirštais
prie staliukų sėdintys žmonės. Nebepajėgiu lipti laiptais.
– Jei nori buto, eik ir surask, – sakau Saimonui.
Ir suranda. Greičiau negu per savaitę. Tą vienintelį, kurį apžiūri. Butas senas, net Paryžiuje. Jame nėra
koridorių. Priešais namą – triskart nei įprastai platesnis šaligatvis. Butas prašosi kapitalinio remonto.
Nusiperkame. Gimdymo išvakarėse susitinku su architektu aptarti atnaujinimo darbų.

Privati ligoninė, kurioje gimdžiau Pupą, buvo nedidukė, nepriekaištingai švari, su visą parą dirbančiomis kūdikių
slaugutėmis, nesibaigiančiais švariais rankšluosčiais, kepsniais ir žąsų kepenėlių paštetu palatos valgiaraštyje.
Pačiai net nereikėjo keisti sauskelnių.
Mane įspėjo, kad valdiški gimdymo namai, kuriuose ketinau gimdyti dvynius, nesuteiks tokių išskirtinių
patogumų. Valdiškose prancūzų ligoninėse medikai labai puikūs, bet sąlygos paprastos. Gimdyvės gauna sąrašą
daiktų, kuriuos privalo turėti ligoninėje, tarp jų yra ir sauskelnės. Nėra asmeninių gimdymo planų, nėra vonių nei
epidūrinio nuskausminimo su galimybe vaikščioti. Naujagimiui neužmaunama prabangi kepurėlė. Veiksmingą,
bet valdišką ligoninės darbą žmonės vadina konvejeriu.
Renkuosi Armano Truso ligoninę, nes iki jos nuo namų taksi nuveža per dešimt minučių ir ten yra visa įranga,
reikalinga dvynių gimdymo komplikacijoms įveikti. (Vėliau sužinau, kad ji sujungta su vaikų ligonine, kurią kas
savaitę lankydavo Fransuaza Dolto.) Šiaip ar taip, nenoriu gimdyti vonioje. Dar manau, prireikus mane gelbės
niujorkietiškas akiplėšiškumas. Saimonui sakau, kad jau sužaidėme su masto ekonomija – gimdysiu du kūdikius už
vieno kainą.
Kai prasideda sąrėmiai, epidūrinį nuskausminimą man taiko neatsiklausę. Gydytojas paguldo mane į sterilią
operacinę, kad esant būtinybei išsyk galėtų atlikti cezario pjūvį. Guliu ant nugaros, kojos surakintos prieš
pusšimtį metų gamintuose laikikliuose, aplinkui zuja nepažįstamieji su maudymosi kepuraitėmis ir
chirurginėmis kaukėmis. Kelis kartus prašau, kad man po nugara pakištų pagalvėlių ir galėčiau matyti, kas vyksta.
Niekas nereaguoja. Pagaliau kažkas teikėsi pabrukti po manim sulankstytą paklodę, bet nuo to man dar
nepatogiau.
Kai suima stiprūs sąrėmiai, prancūzų kalba išgaruoja. Nesuprantu nė žodžio, ką sako gydytojas, ir įstengiu
kalbėti tik angliškai. Matyt, taip nutinka nebe pirmą kartą, nes akušerė tuoj imasi versti mano ir gydytojo šneką.
Gal ji apibendrina ar nelabai daug angliškų žodžių žino, bet iš jos girdžiu tik „stanginkitės“ ir „nesistanginkite“.
Kai pasirodo pirmas kūdikis, akušerė paduoda jį man. Aš sužavėta. Pagaliau A kūdikis! Vos pradedam
pažindintis, akušerė tapšnoja man per petį.
– Atsiprašau, bet jums reikia gimdyti antrąjį, – sako ji ir išsineša A kūdikį nežinia kur.
Kaip tik tada suprantu, kad turėti dvynius nebus paprasta.
Po devynių minučių pasirodo B kūdikis. Vos spėju pasilabinti, jį taip pat pasičiumpa ir išsineša. Tiesą sakant,
netrukus beveik visi prapuola: Saimonas, naujagimiai ir didžioji dalis milžiniškos medikų komandos. Tebeguliu
ant nugaros, paralyžiuota nuo juosmens žemyn. Kojos vis dar plačiai išskėstos ir įtvirtintos laikikliuose. Priešais
mane ant plieninio stalo pūpso dvi raudonos placentos, abi žmogaus galvos didumo. Kažkam prireikė atitraukti
užuolaidas, atstojusias mano palatos sienas, taigi kiekvienas, kas tik eina pro šalį, gali netrukdomas apžiūrėti
mano tarpkojį, prieš penkias minutes atsikračiusį dvynių.
Su manim lieka tik anestezijos slaugytoja, irgi nesidžiaugianti, kad ją paliko. Susierzinimą ji mėgina nuslėpti
plepėjimu:
– Iš kur jūs? Jums patinka Paryžius?
– Kur mano vaikai? Kada galėsiu juos pamatyti? – klausiu. (Vėl prašnenku prancūziškai.)
Ji nežino. Jai nevalia manęs palikti, todėl negali nueiti ir sužinoti.
Praslenka dvidešimt minučių. Niekas neateina. Man dėl to nei šilta, nei šalta. Gal taip veikia hormonai?
Jaučiuosi dėkinga, kai pagaliau slaugė mano gėdą pridengia kuklia skepetaite – chirurginiu pleistru priklijuoja ją
prie kelių. Po to plepėti jai nebesinori.
– Nekenčiu savo darbo, – sušnypščia ji.
Galiausiai kažkas mane nuveža į pooperacinę palatą. Vėl pamatau Saimoną ir naujagimius. Fotografuojamės.
Pirmą ir vienintelį kartą mėginu pažindyti abu berniukus iš karto.
Sanitaras nuveža mus į palatą, kur su mažyliais praleisime kelias dienas. Ne, prabangaus viešbučio neprimena.
Panašiau į pigų motelį. Vos kelios slaugės ir vaikų palata, dirbanti nuo pirmos nakties iki keturių ryto. Mane
palieka tvarkytis savarankiškai, mat jau esu gimdžiusi, taigi, anot jų, neturėčiau prapulti. Atėjus metui valgyti,
kažkas atneša plastikinį padėklą su ligoninės maisto parodija: sutižusios keptos bulvytės, vištienos gabaliukai ir
kakava. Tik po keleto dienų susigaudau, kad kitos mamos valdiško maisto nevalgo. Koridoriuje stovinčiame
bendrame šaldytuve jos laiko savo produktus.
Saimonas namuose prižiūri Pupą, todėl didžiąją laiko dalį leidžiu viena su berniukais, o šie bliauna
neperstodami. Kol vieną mėginu pažindyti, kitą tuo tarpu stengiuosi paliūliuoti ant kelių. Dėl nepaliaujamo
triukšmo ir prieš akis mirgančių kūno dalių ima rodytis, kad vaikų ne du, o daugiau. Kai po ilgų valandų knerzimo
ir čiulpimo pavyksta abu užmigdyti, pasirodo Saimonas.
– Kaip čia ramu, – sako jis.
Stumiu iš galvos mintis apie savo pilvą, primenantį milžinišką kūno spalvos drebučių kalną.
Sukantis rūpesčių verpetui, dar reikia sugalvoti berniukams vardus. (Paryžiuje tam skiriamos trys paros, bet
jau antrą dieną į palatą įžengia piktas biurokratas su segtuvu rankoje.) Saimono pageidavimų sąraše yra tik
„Nelsonas“ jo didvyrio Nelsono Mandelos garbei. Jam labiau rūpi parinkti tobulas pravardes. Vieną berniuką jis
nori praminti Gonzo, o kitą – Pirmininku. Mane traukia prie dvigarsių ir norisi abu vadinti Rauliais.
Sutariame, kad vienas bus Džoelis (vėliau vadiname jį Džojum), o kitas – Leo. Antrasis nesiduoda niekaip
pravardžiuojamas. Dar nesu mačiusi tokių neidentiškų dvynių. Džojus panašus į mane, tik labai šviesus
blondinas. Leo – juodbruvas Viduržemio jūros regiono vyrukas. Jei ne vienodas ūgis ir buvimas visada drauge, nė
neįtartum, kad jie giminės. Vėliau lengvai atskiriu, kurie žmonės visai nesidomi kūdikiais. Jie išsiduoda klausimu:
„Ar berniukai identiški?“

Praslinkus ilgoms keturioms dienoms, mus išleidžia iš ligoninės. Namuose su berniukais – ne ką lengviau.
Pavakarėmis jie pratisai klykia. Abu nubunda naktimis. Eidami gulti su Saimonu pasidalijame dvyniais ir visą
naktį kiekvienas rūpinasi saviškiu. Abu taikomės į geresnį vaiką, bet sunku nuspėti, katras tąnakt bus geresnis.
Tačiau visi miegam viename kambaryje, nes į didesnį butą dar nepersikraustėme. Prabudęs vienas kūdikis
pažadina visus namiškius.
Man vis dar atrodo, kad jų ne du, o daugiau. Niekada negalvojau, kad dvynius galėčiau rengti vienodais
drabužėliais, bet netikėtai man norisi taip daryti vien tam, kad rastųsi nors truputėlis tvarkos, nors dėl akių,
panašiai kaip griežtoje mokykloje, kur vaikai verčiami vilkėti uniformas.
Stebėtina, bet randu laiko ir pasinervinti. Mane apninka mintis, kad davėm berniukams ne tuos vardus, tad
turėčiau eiti į savivaldybę ir juos pakeisti. Ši mintis man neduoda ramybės kiekvieną laisvą minutę.
Tada ateina apipjaustymo reikaliuko eilė. Prancūzai savo berniukų neapipjausto. Dažniausiai tai daro žydai ir
musulmonai. Paryžiuje – rugpjūtis, todėl atostogauja net moheliai, ritualinio apipjaustymo specialistai. Laukiame,
kada sugrįš vienas mums rekomenduotas mohelis (raminamai nuteikia žinojimas, kad tas vyras – dar ir
pediatras).
Kitaip nei gimdymo, apipjaustymo paslaugų kainos sumažinti nepavyksta. Jokių didmeninių nuolaidų. Prieš
nedidelę ceremoniją prisipažįstu moheliui nuogąstaujanti, kad daviau berniukams netinkamus vardus, ir, ko
gero, reikės juos keisti. Jis neduoda jokio dvasinio patarimo. Kaip prancūzas, jis paaiškina, kad norėdama tai
padaryti susidursiu su pinklia ir varginančia biurokratija. Ši informacija ir dar apipjaustymo pašventinimas
kažkaip ištrina visas abejones. Po apeigų daugiau nė kiek nebesuku galvos dėl vardų.
Laimė, iš Majamio atvyksta mano mama. Beveik visą laiką ji, Saimonas ir aš praleidžiame svetainėje nešiodami
berniukus. Vieną dieną į duris paskambina moteris. Prisistato esanti psichologė iš mūsų apylinkės Motinos ir
vaiko apsaugos centro. Sako, neva lankanti visas dvynių mamas, nors, mano galva, mandagiais žodžiais ji dangsto
norą patikrinti, ar man nepakriko nervai. Po kelių dienų užeina akušerė iš to paties centro. Ji stovi šalia, kai keičiu
Džojui sauskelnes. Sauskelnių turinys, anot jos, išties puikus. Priimu jos įvertinimą kaip oficialią Prancūzijos
valstybės nuomonę.

Šį tą jau žinome apie prancūzišką pedagogiką, todėl auklėdami berniukus žinias galime pritaikyti. Palengva
pratiname juos prie prancūziško mitybos režimo, prie keturių valgymų per dieną. Jau nuo keleto pirmųjų mėnesių
jie užkandžiauja tik per pavakarius.
Deja, negalime išmėginti pauzės metodo. Labai sunku ką nors bandyti su dviem naujagimiais, juk jie neturi
kiekvienas atskiro kambario, be to, čia pat miega vos vyresnė sesė.
Taigi ir vėl tos pačios kančios. Kokį mėnesį beveik nesudėję bluosto mudu su Saimonu virstame zombiais. Vėl
stveriamės auklės filipinietės ir jos pusseserių bei draugių. Po kurio laiko mums padeda keturios moterys,
pamainomis dirbančios beveik dvidešimt keturias valandas per parą. Pinigai tirpte tirpsta, tačiau bent jau
truputį pamiegam. Daugiavaikės motinos man jau primena tibetiečius – persekiojamą mažumą.
Berniukams prastai sekasi žįsti krūtį. Aibę valandų praleidžiu miegamajame viršuje bendraudama su
elektriniu pientraukiu. Pupa netrukus sumeta, kad gali su manim sėdėti, kol aš nutraukinėju pieną. Ji išmoksta
įstatyti buteliukus ir pientraukio lizdus it surinkinėti šautuvą. Dar ji puikiai mėgdžioja pientraukio šliurpsėjimą.
Labai primenu pritrenktą gyvūną. Nusileidžiu žemyn atiduoti pieno buteliukų arba nusiunčiu Pupą jų nunešti
ir vėl smingu miegoti. Aplinkui zuja tiek daug auklių, kad jaučiuosi antraeilio vaidmens atlikėja, o ne pagrindine
aktore. Esu tikra, kad berniukai nežino, kuri iš visų tų moterų yra jų motina. Matyt, atrodau gerokai atitrūkusi nuo
pasaulio, nes staiga draugė čiumpa mane už pečių, įremia žvilgsnį tiesiai į akis ir klausia, ar man viskas gerai. Jai
tai padaryti nėra lengva, nes ji daug žemesnė už mane.
– Viskas gerai, tik pinigai baigiasi, – atsakau.
Taip dažnai berniukams dainuoju „Tyliąją naktį“ (panašesnę į įsakymą, o ne į lopšinę), kad auklė pasiteirauja, ar
kartais netapau katalike.
Tuo tarpu naujas butas remontuojamas. Per pertraukas tarp pieno nutraukimų nubėgu patikrinti. Susitinku su
namo bendrijos pirmininku, šešiasdešimtmečiu ekonomistu, pasitarti, ar galėtume kaskart palikti dvynukų
vežimėlį laiptinės apačioje. Jis nenori imtis atsakomybės.
– Ankstesni savininkai buvo puikūs kaimynai, – sako jis.
– Kaip puikūs? – klausiu.
– Labai kuklūs, – atsako jis.
 Pačiame bute baisi netvarka. Remonto darbų planą patvirtinau tą vakarą, kai berniukams buvo užėję baisūs
pilvo diegliai. Staiga suprantu, kad jo nė neperskaičiau. Buvo išneštos dviejų šimtmečių senumo durys ir
nugriautos visai man tikusios sienos. Jas pakeitė naujos kartoninės. Tik kai baigiamas remontas ir įsikraustome,
aš suprantu, kad XIX a. paryžietišką butą paverčiau Majamio kooperatiniu. Koks gražus senasis Paryžius (su
masyviomis durimis ir įmantria lipdyba), supratau tik sugriovusi jo dalelę ir dar už klaikią sumą.
Dabar dėl to labai graužiuosi.
– Atsimeni, Edita Piaf dainavo: „Dėl nieko nesigailiu“ (Je ne regrette rien)? – klausiu Saimono. – Na, aš tai
dainuočiau: „Gailiuosi dėl visko“ (Je regrette tout).“
Kartais mūsų brangiai kainuojantis ir sekinantis gyvenimas virsta tiesiog siurrealistiniu. Vieną vakarą, kai
berniukai jau šiek tiek paūgėję, pas mus prieš pat miegą užsuka netekėjusi mano draugė. Prieš jos akis berniukai
su naktiniais kombinezonais tylomis lipinėja baldais aukštyn žemyn, tarsi šoktų kokį dadaistų šokį. Vėliau
pasirodo su iškeltais dantų šepetėliais it talismanais ir tylomis sutartinai žygiuoja po kambarį. Saimonas stebi
vyksmą ir dedasi komentatoriumi:
– Šių berniukų gentyje dantų šepetėliai simbolizuoja socialinę padėtį.
Dažniausiai naujame mūsų gyvenime vyrauja kraštutinės emocijos. Saimonas niūrinėja nusiplūkęs, nusiminęs
ir baksnoja mane savo nepasitenkinimo dygliukais:
– Gal po aštuoniolikos metų ir galėsiu išgerti puodelį kavos.
Jis pasakoja, koks siaubas jį supurto, kai grįždamas namo klyksmus išgirsta dar kieme. Trys dar nė trejų
nesulaukę kūdikiai – daugoka net ir labai vaisingai aplinkai.
Tarp verksmų ir skundų pasitaiko ir šviesių akimirkų. Vieną popietę man tiesiog nuotaika pasitaiso, nes kone
penkias minutes Leo išbūna linksmas ir ramus. Pirmą naktį netrukdomai išmiegojęs net septynias valandas
Saimonas strapinėja po namus traukdamas Frenko Zapos dainą „Papai ir alus“.
Nepaisant nieko, vis dar jaučiuosi kaip per berniukų gimimą – beviltiškai nemoku paskirstyti dėmesio. Klausiu
draugės Elenos, irgi turinčios dvynius ir dar vieną vaiką, ar ji galvojanti dar gimdyti.
– Ne. Jaučiuosi pasiekusi ribą, – atsako ji.
Gerai suprantu, ką ji turi omenyje. Tik bijau, kad aš savo ribą jau peržengiau. Net mano mama, kuri tiek metų
maldavo anūkų, liepia man daugiau nebegimdyti.
Vieną dieną Pupa išblaško dvejones dėl mano padėties, kai grįžusi iš darželio pareiškia, kad aš esu maman crotte
de nez. Tuoj pripuolu prie naršyklės vertėjo, surenku tekstą ir sužinau, kad ji mane pavadino mama maumu. Labai
geras apibūdinimas, atsižvelgiant į aplinkybes.
 VIENUOLIKTAS SKYRIUS

Kaip aš mėgstu šitą batoną!..

P asak draugų, dvynių tėvai labai dažnai skiriasi. Nesu tikra, kad tokia ir yra statistika, bet tikrai suprantu, kas
paskatina tokias kalbas.
Gimus dvyniams slenka mėnesiai, o mes su Saimonu be paliovos baramės. Per vieną ginčą jis man sako, kad aš
grasi. Ir šitą žodį pasižiūriu žodyne. Ten parašyta „šlykšti, atstumianti, nemaloni“. Žygiuoju atgal pas Saimoną.
– Šlykšti ir atstumianti? – klausiu. Net dabartinėje mūsų situacijoje tai jau smūgis žemiau juostos.
– Na gerai, tiesiog esi nemaloni, – atsako jis.
Po visą butą iškabinu raštelius su užrašu „Nerėkti ant Saimono“, taip primindama sau apie mandagumą. Vieną
priklijuoju prie vonios veidrodžio nepagalvojusi, kad ir auklės matys. Mes su Saimonu pernelyg pavargę, kad
suprastume, jog pešamės iš nuovargio. Man jau neberūpi, apie ką jis galvoja, nors tikriausiai vis dar apie olandų
futbolą.
Retą laisvą minutę Saimonui patinka įsitaisyti lovoje su žurnalu. Jei drįstu įsiterpti, jis burbteli:
– Šis straipsnis „Niujorkietyje“ vis tiek įdomesnis už viską, ką norėtum man pasakyti.
Vieną dieną man nušvinta galvoje.
– Manau, kad iš tikrųjų mes puiki pora, – sakau jam. – Tu irzlus, o aš erzinanti.
Matyt, mes skleidžiam bauginančius fluidus. Keturias dienas paviešėjusi mūsų namuose, pažįstama bevaikė
pora iš Čikagos padaro išvadą, kad vaikų jiems visiškai nesinori. Po vieno mūsų šeimos savaitgalio Pupa
apsisprendžia, kad ir jai nesinori.
– Vaikai – per sunku, – pareiškia mažoji.
Mūsų santykiuose pasitaiko ir mažorinių gaidelių: abiem berniukams gauname vietas lopšelyje (tai išgirdusi
net mano mama lengviau atsidūsta). Prancūzijoje dvyniai – vis dar retenybė, todėl mūsų prašymams buvo
suteikta pirmenybė. Lopšelių komiteto nariams taip mūsų pagailsta, kad jie berniukus įrašo į mažytį lopšelį vos už
dviejų kvartalų nuo naujųjų mūsų namų, nors anksčiau man buvo pasakyta, kad ten vietų nėra.
Lopšelis teikia vilties. Tačiau kol kas, dar kelis mėnesius, kol atiduosime dvynius į lopšelį (nutariame juos
prižiūrėti namuose iki metų), kaip nors reikia išlikti šeima ir, kas turbūt dar kebliau, išlikti pora.
Anaiptol ne visada atrodo, kad mudu su Saimonu tiek ištempsime. Regis, neatsitiktinai tyrimai rodo, kad nuo
tada, kai tikruoju vidurinės klasės amerikiečių vaikų auklėjimo metodu tapo ankstyvasis ugdymas, santuokinis
pasitenkinimas sumažėjo1, ir motinoms pasidarė maloniau užsiimti namų ruoša, negu prižiūrėti savo vaikus.2
Dabar amerikiečių sociologai jau beveik įsitikinę, kad šiandienos gimdytojai nelaimingesni už bevaikius
sutuoktinius. Tyrimai rodo, kad vaikų turintys žmonės dažniau serga depresija ir kiekvienas naujagimis tik
didina jų nelaimę3 (Saimonui užteko vien būsimų naujagimių vaizdo ultragarso aparato ekrane).
Gal mums tereikia vieną vakarą susitikti ne namie ir pabūti dviese? Kol gyvename Prancūzijoje, tokie
pasimatymai Šiaurės Amerikoje tapo „penicilinu“, gydančiu vaikus auginančių porų nesantaikos ligas.
Nekenčiate vienas kito? Eikite į pasimatymą! Norisi pasmaugti savo vaikus? Eikite pavakarieniauti į restoraną!
Net Obamos eina pabūti dviese vakarais. Dabar gydomuosius pasimatymus tiria sociologai. Straipsnyje apie
vidurinės klasės kanadiečius4 rašoma, kad laisvalaikio leidimas dviese nepaprastai padeda porai atsigauti ir įgyti
naujų jėgų būti tėvais. Tačiau tyrime dalyvavusios poros retai kada randa tam laiko. „Daug dalyvių jaučiasi
spaudžiami kultūrinės aplinkos, vaikų poreikius visada keliančios aukščiau partnerystės poreikių, – daro išvadą
autoriai. Vienas vyras pasakoja, kad jo ir žmonos pokalbį vaikai pertraukinėja kas minutę.
Tai, žinoma, dar viena ankstyvojo ugdymo pasekmė. Vaikų vežiojimas po pamokėles suryja visą laisvalaikį ir
daro vaiko raidos skatinimą neginčijamu šeimos prioritetu. Akis bado daugybė pavyzdžių, kai lankausi Jungtinėse
Valstijose ir Didžiojoje Britanijoje. Mano amerikietės pusseserės, medicinos sesers, keturių vaikų mamos,
giminaičiai gyvena netoliese ir mielai sutinka pabūti auklėmis. Tačiau ji su vyru, kuris dirba policininku naktinėje
pamainoje, nė nepagalvoja kur nors nueiti dviese, nes visą savaitę tik ir vežioja vaikus į pamokėles, sporto
būrelius, varžybas ir bažnyčią. Jie pernelyg nusiplūkia. Mokytoja iš Mančesterio Anglijoje pasakoja, kad į savo
medaus mėnesio kelionę vežėsi vos pradedantį vaikščioti kūdikį, nors jos motina siūlėsi anūką pažiūrėti.
– Jei būčiau jį palikusi, būčiau susigraužusi, – paaiškina ji.
Kiekviena mano kalbinta anglakalbė mama gali papasakoti pamokomą istoriją apie kokią nors pažįstamą
motiną, niekam niekada nepaliekančią savo vaiko. Tokios mamos – ne miesto legendos. Dažnai pati su jomis
susiduriu. Per vienas vestuves sėdžiu prie nedirbančios mamytės iš Kolorado, ir ji man pasakoja, kad samdo auklę
visai dienai, bet niekada nepalieka jos vienos su trimis vaikais. (Dabar visus prižiūri vyras, todėl vestuvėse jo
nėra.)
Dailininkė iš Mičigano pasakoja, kad visus pirmus metus negalėjo prisiversti palikti sūnelio auklei.
– Jis atrodė toks mažutis, mano pirmagimis. Aš tikrai labai jautri. Vien nuo minties jį su kuo nors palikti…
Kai kurie amerikiečiai tėveliai taip neįprastai vaikus maitina ir auklėja, kad kam nors kitam, net ir vaikų
seneliams, būna sunku juos pakeisti ir nenusižengti visoms taisyklėms. Pasak senelio iš Virdžinijos, jo dukra
mirtinai išbalo, kai jis netaisyklingai stūmė vežimėlį per kupstą. Kūdikio mamytė buvo skaičiusi apie nedidelę
tikimybę, kad galima pažeisti kūdikio smegenis, jei vežimėlis per nelygumus stumiamas atbulas.
Akivaizdu, kad mes su Saimonu nesame nusistatę prieš aukles. Šiuo metu mums dirba pusė Filipinų. Tačiau
gimus berniukams iš namų išeinu neilgam, daugių daugiausia kelioms valandoms. Dažniausiai elgiuosi kaip ta
motina iš Kolorado: auklė dirba padėjėja – keičia sauskelnes, skalbia, o aš paprastai būnu šalia.
Tokia tvarka vienu metu eikvoja mūsų santaupas ir griauna mudviejų santykius. Didžiąją laiko dalį jaučiuosi
nemaloni. Kad palengva kraustausi iš proto, suprantu tada, kai pypteli mano telefonas likus penkiolikai minučių
iki sutarto su aukle laiko. Apima panika, išsigąstu, kad auklė vėluoja. Tačiau žinutė ateina iš užsiprenumeruotos
naujienų tarnybos ir praneša man, kad Pietų Amerikoje įvyko žemės drebėjimas ir nusinešė ne vieną gyvybę.
Akimirką pajuntu palengvėjimą.

Žinoma, lengviau sutarti su sutuoktiniu, jei kūdikis jau nuo trijų mėnesių ramiai miega naktimis, jei vaikai patys sau
žaidžia ir nereikia nuolat keisti vieno užsiėmimo kitu. Be to, Prancūzijoje porų neslegia tokie baisūs finansiniai
rūpesčiai kaip didelės darželių, auklių, sveikatos priežiūros ir mokslo kainos.
Tačiau labiausiai praverčia tai, kad prancūzų poros, net ir turinčios vaikų, visai kitaip žiūri į intymius
santykius. Pradedu tai nujausti, kai ginekologė man prirašo dešimt tarpvietės raumenų mankštos (rééducation
périnéale) seansų. Pirmą kartą man ją skiria pagimdžius Pupą ir dabar vėl, gimus berniukams.
Iki pirmosios mankštos menkai nutuokiau turinti tarpvietę, bent jau tiksliai nežinojau, kas tai yra. Pasirodo, tai
dubens dugno raumenų sritis, primenanti hamaką ir dažnai nutįstanti per nėštumą ir gimdymą. Raumenims
nutįsus atsipalaiduoja gimdymo kanalas, dėl to mamos, užėjus čiauduliui ar kosuliui, gali šiek tiek nelaikyti
šlapimo.
Jungtinėse Valstijose gydytojai kartais pataria moterims pamankštinti tarpvietes Kėgelio pratimais. Tačiau
dažniau jie nieko nepataria. Glebumas ir šlapumas – tai tiesiog retai kada minima amerikietiškos mamos likimo
dalis.
Prancūzijoje su tokiomis bėdomis nesitaikstoma. Pasak draugių, prancūzų ginekologai, norėdami sužinoti, ar
nereikėtų pacientei skirti tarpvietės mankštos, užduoda klausimą: „Ar mesjė patenkintas?“
Manau, mano mesjė būtų patenkintas, jei rastų nors kokią prieigą prie mano tarpvietės. Nepasakyčiau, kad
kokius metus po berniukų gimimo tie arimai pūdymuotų. Vis dėlto nualinimas jiems taip pat nė iš tolo negresia.
Kurį laiką, vos Saimonas prisiartindavo prie mano krūtų, tuoj imdavo trykšti pieno čiurkšlės, it suveikus
priešgaisrinei signalizacijai. Šiaip ar taip, pamiegoti mums norėjosi labiau. Nors dabar visi trys vaikai išmoko
miegoti naktimis, man niekaip nepavyksta išmiegoti ilgiau negu šešias septynias valandas iš eilės.
Mane sudomina tarpvietės raumenų mankšta, todėl nutariu pamėginti. Pirmoji mano gydomosios mankštos
specialistė – liekna ispanė, vardu Monika. Jos kabinetas yra Marė rajone. Per pirmą susitikimą ji keturiasdešimt
penkias minutes manęs klausinėja apie prausimosi įpročius ir lytinį gyvenimą.
Tada nusirengiu iki pusės, apsinuogindama nuo juosmens iki pėdų, ir atsigulu ant minkšto stalo, užtiesto
glamžinu popieriumi. Monika užsimauna chirurgines pirštines ir vadovauja mankštai, kurią tiksliausiai
pavadinčiau tarpkojo atsilenkimais. Vieną pratimą reikia kartoti penkiolika kartų („įtempiam… ir
atpalaiduojam…“). Primena Pilateso mankštą strėnų apačiai.
Paskui Monika man parodytą laibą baltą burtų lazdelę panaudoja per kitą mankštos etapą. Primena prietaisą,
pardavinėjamą suaugusiųjų parduotuvėse. Lazdelė šiokius tokius mano atsilenkimus praturtina
elektrostimuliacija. Dešimtą užsiėmimą laukia savotiškas vaizdo žaidimas: jutikliai man ant paslėpsnių matuoja,
ar pakankamai sutraukiu raumenis, kad išsilaikyčiau virš oranžinės linijos, judančios kompiuterio ekrane.
Tarpvietės raumenų mankšta – nepaprastai intymus dalykas, bet keistai neprimena nieko kito kaip tik
medicininę procedūrą. Per mankštą mes su Monika kreipiamės viena į kitą oficialia daugiskaita. Tačiau ji prašo
užsimerkti, kad tiksliau pajausčiau tuos raumenis, kuriuos ji liečia.
Gydytoja mane siunčia ir į pilvo preso mankštą. Jai nepraslysta pro akis, kad praėjus metams, kai pagimdžiau
dvynius, mano juosmenį vis dar juosia „gelbėjimo ratas“ iš riebalų, pertemptų audinių ir nežinia ko. Atvirai
kalbant, nenutuokiu, iš ko tas ratas. Imtis priemonių apsisprendžiu tą akimirką, kai Paryžiaus metro nukaršusi
senutė man užleidžia vietą. Pagalvoja, kad laukiuosi.
Gydomąją mankštą po gimdymo lanko ne visos prancūzės, bet dauguma lanko. Kodėl gi ne? Prancūzų
valstybinis draudimas padengia bemaž visą kainą, net baltos burtų lazdelės. Valstybė padeda apmokėti net
plastines pilvo operacijas, jei motinos pilvas nukara žemiau gaktos arba kai trukdo lytiniam gyvenimui.
Žinoma, visos šios procedūros tik sugrąžina motinas prie starto linijos. Ką gi daro prancūzės, atgavusios pilvo
ir dubens dugno stangrumą?
Kai kurios visą dėmesį sutelkia tik į vaikus. Tačiau kultūrinė aplinka tokio elgesio neskatina ir už jį negiria.
Prancūzų supratimu, dėl vaikų aukoti lytinį gyvenimą – baisiai nesveika; taip pažeidžiama šeimos pusiausvyra.
Prancūzai žino, kad kūdikis keičia gyvenimą, ypač iš pradžių. Gimus naujagimiui, pora paprastai išgyvena labai
įtemptą laikotarpį visas jėgas atiduodama kūdikiui. Tada motina ir tėvas palengva vėl stengiasi susigrąžinti poros
pusiausvyrą.
„Prancūzai tvirtai tiki, kad kiekvienam žmogui būdingas geismas. Jis niekada labai ilgam neprapuola. Jei
prapuola, vadinasi, žmogų apėmė depresija ir jį reikia gydyti“, – aiškina Teksaso universiteto sociologė Mari Ana
Suizo, tyrinėjusi prancūzų ir amerikiečių motinas.
Mano šnekintos prancūzės mamos apie poros gyvenimą kalba visiškai kitaip negu pažįstamos amerikietės.
– Mano galva, pirmiausia pora, tada vaikai, – sako Virdžini, namuose šeimininkaujanti mamytė, mokiusi mane
kreipti dėmesį į tai, ką valgau.
Virdžini – principinga, sumani ir atsidavusi motina. Ji vienintelė pažįstama paryžietė, praktikuojanti katalikų
tikėjimą. Tačiau vien dėl to, kad turi tris vaikus, ji nė nemano varžyti savo intymiojo gyvenimo.
– Pora yra svarbiausia. Tai vienintelis dalykas, kurį gyvenime renkuosi. Vaikų juk nesirenku. Renkuosi vyrą.
Ketinu su juo kurti gyvenimą. Taigi man rūpi, kad tas gyvenimas būtų geras. Visada noriu sutarti su vyru, ypač
tada, kai vaikai išeina iš namų. Man tai svarbiausia.
Ne visi vaikų turintys prancūzai sutiktų su Virdžini vertinimu. Bet tėvai neabejotinai grįžta prie ankstesnio
intymiojo gyvenimo ritmo, tai tik laiko klausimas. „Jokia ideologija negali nustatyti valandos, kada gimdytojai
pasijus visiškai pasirengę vėl atrasti vienas kitą, – teigia prancūzų socialinės psichologijos specialistas Žanas
Epšteinas. – Kai tik sąlygos leidžia ir jaučiasi pasirengę, tėvai suranda vaikui deramą vietą, nesikertančią su jų
santuokiniu ryšiu.“
Kartais amerikiečių ekspertai užsimena, kad tėvams reikia rasti laiko ir sau. Dr. Spoko knygoje „Vaikas ir jo
priežiūra“ (ją man perleidžia draugė Ditlinda, išvykdama iš Paryžiaus) yra net dviejų paragrafų skyrelis
„Bereikalingas aukojimasis ir perdėtas rūpinimasis“. Jame rašoma, kad šių laikų jaunieji tėvai dažnai atsisako
visos laisvės ir visų ankstesnių malonumų ne praktiniais sumetimais, bet iš principo. Net jei tokie tėvai retsykiais
vogčiomis pabūna dviese, tai negali patirti visiško malonumo, nes jaučiasi labai kalti. Autorius skatina tėvelius
rasti laiko pabūti tik dviese, bet tik po to, kai vaikams atiduoda visą laiko ir pastangų duoklę.
Prancūzų ekspertai tikro pabuvimo dviese nelaiko tuo, kas bus vėliau; šiuo klausimu jie nepalenkiami ir
neabejojantys. Galbūt dėl to, kad labai optimistiški ir atvirai kalba apie tai, kaip kūdikiai gali apsunkinti santuoką.
„Neatsitiktinai tiek daug porų išsiskiria per pirmuosius kelerius metus arba net mėnesius po kūdikio atsiradimo.
Juk viskas pasikeičia“, – rašoma viename straipsnyje.
Prancūziškose knygose apie vaikų auklėjimą, kurias skaitau, svarbiausiu ir lemiamu klausimu laikomi poros
santykiai. Jauniems tėveliams skirtuose prancūzų tinklalapiuose straipsnių apie poros tarpusavio santykius
kartais būna ne mažiau negu straipsnių apie nėštumą. „Vaikas negali užgrobti viso tėvų pasaulio… norint išlaikyti
šeimos pusiausvyrą, tėvams irgi reikia asmeninės erdvės, – rašo pediatrė Elen de Lersnyder. – Dar visai mažas
vaikas gana lengvai supranta, kad tėveliams reikia laiko sau, nesusijusio su darbu, namais, krautuvėmis ir
vaikais.“
Vos tik išsivadavę iš pradinių tėvystės lėliukės gniaužtų, prancūzai rimtai imasi poros atkuriamųjų darbų.
Prancūzijoje iš tikrųjų paroje esama tokių valandų, kurios vadinamos suaugusiųjų laiku arba tėvelių laiku. Tos
valandos prasideda tada, kai suminga vaikai. Dabar galima lengviau suprasti, kodėl pasekę pasaką ir sudainavę
lopšinę prancūzai vaikams griežtai liepia miegoti: juk jie nekantriai laukia suaugusiųjų valandos. Šį savo laiką
tėveliai laiko ne atsitiktine, sunkiai iškovota privilegija, o būtinu žmogišku poreikiu. Meno istorikė Džudit visus
tris savo vaikus užmigdo apie aštuntą ar pusę devynių vakaro.
– Man reikia pagyventi ir savo pasaulyje, – paaiškina ji.
Prancūzai nuoširdžiai tiki, kad toks laiko paskirstymas naudingas ne tik tėveliams, bet ir vaikams, mat mažieji
privalo suprasti, kad tėvai turi ir savų pramogų. Prancūziškame vaikų auklėjimo vadove „Jūsų vaikas“ rašoma:
„Taip vaikas ima suvokti, kad jis nėra pasaulio bamba, o tai labai svarbu jo raidai.“
Prancūzai dviese leidžia ne tik naktis. Pupa pradeda lankyti mokyklą, ir mus užklumpa, regis, nesibaigiančios
semestro vidurio atostogos, trunkančios dvi savaites. Per tas atostogas jai net nėra su kuo pažaisti. Didžiuma
dukros draugų išvežami pas senelius į kaimą ar priemiesčius. Jų tėvai tuo metu dirba, keliauja, mylisi ar šiaip
būna dviese.
Virdžini kasmet dešimt dienų atostogauja su vyru dviese. Dėl to nekyla jokių klausimų. Vaikai (nuo ketverių iki
keturiolikos metų amžiaus) pasilieka su jos tėvais kaime maždaug už dviejų valandų kelio traukiniu nuo Paryžiaus.
Pasak Virdžini, atostogų netrikdo joks kaltės jausmas.
– Vaikams tik į gera, kad mūsų su vyru santykiai per tas dešimt dienų atsigauna. Be to, jiems irgi reikia pabūti
atskirai nuo mūsų. Kaip mes džiaugiamės, kai po kelionės vėl visi susitinkame.
Prancūzai, kuriuos sutinku, naudojasi kiekviena įmanoma suaugusiųjų valandėle. Kineziterapeutė Karolina be
jokio kaltės šešėlio pasakoja, kad penktadienio popietę trimetį sūnų iš lopšelio pasiima jos mama ir prižiūri vaiką
iki sekmadienio vakaro. Taigi per savaitgalį jiedu su vyru išsimiega į valias ir nueina į kiną.
Prancūzai nugriebia valandėlę sau net tada, kai vaikai namie. Pasak keturiasdešimt dvejų Florensos, turinčios
tris vaikus (nuo trejų iki šešerių), savaitgalio rytais vaikai neturi teisės įeiti į mūsų miegamąjį, kol mes patys
neatidarome durų. Draudimui įsigaliojus vaikai stebuklingai išmoksta žaisti patys sau. (Įkvėpti jos pasakojimo
pabandome ir mes su Saimonu. Mūsų nuostabai, triukas beveik pavyksta. Na, tik instruktažą vaikams tenka
kartoti kas porą savaičių.)
Man nelengva išaiškinti kolegoms prancūzams sutuoktinių pasimatymo koncepcijos esmę. Visų pirma,
Prancūzijoje niekas nesusitikinėja. Jei pradedama drauge vaikščioti, automatiškai tai laikoma išskirtiniais
santykiais. Prancūzijoje „susitikimas, pasimatymas“ skamba pernelyg neapibrėžtai, neromantiškai, primena
pokalbį dėl darbo. Tas pats galioja ir kartu gyvenančiai porai. Naktinis pasimatymas, reiškiantis ir staigų
peršokimą nuo treningų prie aukštakulnių, mano draugams prancūzams skamba dirbtinai. Tuomet peršasi
išvada, kad tikras gyvenimas – neįdomus ir sekinantis, o romantiškam vakarui reikia užsirašyti iš anksto, it pas
stomatologą.
Kai amerikietiškas filmas „Naktinis pasimatymas“ pasiekia Prancūzijos ekranus, pervadinamas „Pašėlusia
naktimi“. Filmo herojai – tipiška Amerikos priemiesčio gyventojų pora su vaikais. Naujienų agentūros „Associated
Press“ apžvalgininkas šią porą apibūdina taip: „Eiliniai, pavargę, bet šiaip jau patenkinti žmonės.“ Įžanginė filmo
scena – rytą tėvus pažadina vaikas, staiga užšokdamas ant jų lovos. „Le Figaro“ apžvalgininkas filme rodomus
vaikus vadina nepakenčiamais.

Nors prancūzių vaikai nešokinėja ant jų rytais, jos, atrodytų, turėtų gerokai daugiau dėl ko skųstis nei amerikietės. Be
to, jos atsilieka nuo amerikiečių lyčių lygybės srityje, pavyzdžiui, daug mažiau prancūzių yra valdžios struktūrose
ir didelių bendrovių vadovų postuose. Taip pat atotrūkis tarp moterų ir vyrų uždarbio Prancūzijoje yra kur kas
didesnis negu Amerikoje.5
Ypač ryški prancūzų nelygybė namie. Prancūzės namų ruošai ir vaikų priežiūrai skiria 86 proc. daugiau laiko
negu jų vyrai.6 Jungtinėse Valstijose moterys namų ruošai skiria 31 proc. daugiau laiko, o vaikų priežiūrai – 25
proc. daugiau nei vyrai.7
Tačiau vis tiek atrodo, kad ant savo vyrų ir partnerių kur kas labiau pyksta vaikų turinčios pažįstamos
amerikietės (ir britės), o ne prancūzės.
„Man pikta, kad jis nė nesistengia gerai padaryti tų darbelių, kuriuos prašau jį padaryti, – elektroniniame
laiške skundžiasi vyru mano draugė Ania. – Per jį pasidariau barninga ragana. Kai įsiuntu, man labai sunku
liautis.“ 8
Per vakarėlius dažna draugė (ar vos pažįstama) amerikietė vis tempiasi mane į šalį išlieti nepasitenkinimo
savo vyru, neseniai kuo nors prasižengusiu. Taip skundžiamasi per visą pietų laiką. Jos vis aikčioja, kad be jų
namuose nebūtų nė švaraus rankšluosčio, nenuvytusio augalo ar dviejų vienodų kojinių.
Saimonas šiuo atžvilgiu irgi nėra tobulas. Štai vieną šeštadienį jis narsiai vežasi Pupą į miestą fotografuotis
amerikietiškam pasui. Tik maža smulkmenėlė: parneštose nuotraukose Pupa primena nuo vakar nesišukavusią
penkiametę psichopatę.
Gimus berniukams Saimono nesugebėjimai jau nebe taip maloniai kutena širdį. Man jau nebesąla širdis dėl jo
nepaaiškinamų keistybių – vis nulaužia sekundines rankinių laikrodžių rodykles ar skaito dušinėje brangius
angliškus žurnalus. Kartais rytais man atrodo, kad mūsų santuoka jau kabo ant plauko, nes pila apelsinų sultis į
stiklinę nesuplaktas.
Kažkodėl daugiausia baramės dėl maisto. (Virtuvėje pasikabinu užrašą „Nerėkti ant Saimono“.) Mėgstamus
savo sūrius šaldytuve jis laiko nesuvyniotus, tad jie greitai sudžiūsta. Kartą suskamba Saimono telefonas tuo
metu, kai jis paūgėjusiems berniukams padeda valytis dantis. Pakeičiu jį. Ir ką gi matau? Nesukramtytą džiovintą
abrikosą Leo burnoje. Pareiškiu nepasitenkinimą, o Saimonas atsikerta, kad jam jau bloga nuo sudėtingų mano
taisyklių.
Per kiekvieną anglakalbių draugių susitikimą anksčiau ar vėliau imame dalytis panašiomis nuoskaudomis.
Vakarieniaudamos Paryžiuje trys iš šešių moterų sužino („ir man“ rikošetu), kad visų vyrai pernelyg užsibūna
vonioje kaip tik tada, kai ateina laikas guldyti vaikus miegoti. Moterų skundai tiesiog drasko širdį, ir man tenka
sau priminti, kad jų santuokos tvirtos ir skyrybomis nė nekvepia.
Per susitikimus su prancūzėmis tokių skundų neišgirsi. Klausinėjamos pripažįsta, kad kartais joms tenka
paraginti vyrus daugiau padėti namie. Didžiumai pasitaiko niūrių akimirkų, kai atrodo, jog vienos laiko visus
keturis namų kampus, o vyrai tik gulinėja sau ant sofos.
Vis dėlto Prancūzijoje ši pusiausvyros stoka nesukelia reiškinio, kurį perkamiausios amerikiečių antologijos
„Kalė namuose“ („The Bitch in the House“) sudarytoja vadina klaikiu slaptu visų atvejų, kada jis padėjo ir kada
nepadėjo, skaičiavimu, kaupimu ir įsiminimu. Prancūzės, be abejo, nuvargsta, nes vienu metu turi būti ir mamos,
ir žmonos, ir darbuotojos. Tik dėl to jos savo vyrų nekaltina, na, bent jau nedaro to su tokia pagieža kaip
amerikietės.
Galbūt prancūzės tiesiog uždaresnės. Tačiau net tos mamos, kurias gerai pažįstu, visai neatrodo slapta
kunkuliuojančios įsitikinimu, neva jos vertos geresnio gyvenimo. Kad ir kiek kapstyčiau, niekaip nerandu kokio
nors niršto.
Iš dalies taip yra dėl to, kad prancūzės iš vyrų nesitiki visiškos lygybės. Juos laiko atskira rūšimi, iš prigimties
neapdovanota gebėjimu užsakyti gerą auklę, nupirkti dailią staltiesę, atsiminti, kad reikia vaiką užrašyti pas
pediatrą. „Manau, moterys labiau susitaiko su lyčių skirtumais, – teigia knygos „Ką žino prancūzės“ autorė Debra
Olivjė. – Kaži ar jos tikisi, kad vyrai pasiraitos rankoves ir viską atliks taip dėmesingai ir neatidėliodami, kaip tą
daro jos.“
Apie silpnesnes partnerio puses pažįstamos prancūzės užsimena nebent norėdamos pasijuokti iš žavaus vyrų
negrabumo.
– Jiems viskas iš rankų krenta. Tai ne mes! – juokauja Virdžini, o jos draugės irgi kikena.
Kita mama leipsta juokais pasakodama, kaip vyras karštu oru išdžiovina nešukuotus dukrytės plaukus, ir
mergaitė eina į mokyklą pasišiaušusi kaip Donas Kingas.
Toks požiūris padeda sveikiau bendrauti. Prancūzės neėda vyrų dėl jų trūkumų ar klaidų. Nežlugdo jų
morališkai. Vyrai kilniadvasiškiau žvelgia į žmonas, liaupsina jų gebėjimus tvarkytis, rūpintis daugybe namų
reikalų. Šios liaupsės (vietoj įtampos ir apgailestavimų anglakalbių šeimose), regis, padeda lengviau susitaikyti su
nelygybe.
– Vyras sako: „Man taip neišeina kaip tau“, – išdidžiai porina draugėms Kamilė, dar viena paryžietė mama.
Visa tai toli gražu ne amerikietiško feminizmo scenarijus. Tačiau gyvenimas, atrodo, klostosi gerokai
sklandžiau.
Pažįstamos paryžietės nė nemano vadovautis auksine visiškos lyčių lygybės taisykle. Gal kada nors ir bus
kitaip, bet dabar mano sutinkamoms mamytėms labiau rūpi rasti deramą pusiausvyrą. Vadybos konsultantės
Loransos, turinčios tris vaikus, vyras visą savaitę dirba po daugybę valandų. (Ji pradėjo dirbti po pusę dienos.) Ne
vieną savaitgalį pora prasibarė nesutardami, kas ką privalo daryti. Pastaruoju metu Loransa ragina vyrą
šeštadienio rytais eiti į aikido treniruotę, nes po jos jis būna kur kas ramesnis. Ji sutinka pati padaryti daugiau
ruošos darbų mainais į linksmą ir ramų vyrą.
Prancūzėms mamoms lengviau nusileisti ir sumažinti savo reikalavimus, jei mainais gauna daugiau laisvo
laiko ir patiria mažiau įtampos.
– Tau tereikia galvoti, kad grįžus rasi viena savaitine skalbinių krūva daugiau, – moko mane Virdžini, kai
prasitariu, kad savaitei vežuosi Pupą į Jungtines Valstijas, o Saimonas su berniukais lieka Paryžiuje.9
Ramesnis prancūzių nusiteikimas (palyginti su amerikiečių) turi ir apčiuopiamesnių priežasčių. Kasmet jos
atostogauja maždaug 21 diena ilgiau.10 Prancūzijoje mažiau feministinės retorikos, bet daugiau įstaigų,
sudarančių sąlygas moterims dirbti. Valstybė apmoka motinystės atostogas (JAV neapmoka), padengia dalį išlaidų
auklėms ir lopšeliams, nuo trejų metų visi vaikai gali lankyti nemokamą darželį, už vaikus suteikiama galybė
mokesčių lengvatų ir išmokų. Visa tai neužtikrina vyrų ir moterų lygybės. Tai prancūzėms užtikrina galimybę
dirbti ir auginti vaikus.
Atmetus absoliučios lygybės iliuzijas darosi lengviau džiaugtis tuo, kad miestuose gyvenantys prancūzai vyrai
padeda prižiūrėti kūdikį, ruošti valgį ir plauti indus. 2006 m. atliktas tyrimas11 parodė, kad lygiai perpus su žmona
vaikų priežiūros našta dalijasi tik 15 proc. vyrų, o didesnę atsakomybės dalį prisiima 11 proc. vyrų. Tačiau labai
aktyviai moterims padeda 44 proc. vyrų. Šeštadienio rytais parke galima pamatyti tokių žaviai nesišukavusių
tėvelių: iš pradžių jie stumdo vežimėlius po parką, o paskui tempia pilnus produktų krepšius namo.
Pastaroji tėvelių kategorija ypač dažnai perima dalį ruošos darbų ir padeda virtuvėje. Pasak prancūzių mamų,
vyrai namie turi specifinių pareigų, kaip antai žiūrėti, ar paruoštos pamokos, sutvarkyti virtuvę po vakarienės.
Galbūt atsakymą slepia aiškus darbų pasiskirstymas? O gal tiesiog fatališkesnis požiūris į santuoką?
„Vienas puikiausių poros patiriamų jausmų santuokoje – dėkingumas, kad vienas kito nepalieka“, – sako
populiarios vakaro naujienų programos vedėja Loransa Ferari. Ši daili keturiasdešimt ketverių metų blondinė –
šeštą mėnesį nėščia nuo antro savo vyro. Ji kalbina vulgaroką ir mėgstantį provokuoti filosofą Paskalį Bruknė.
Jiedu aptarinėja temą „Ar meilė ir santuoka dera?“
Ferari ir Bruknė priklauso prancūzų elitui – rinktiniam žurnalistų, politikų, akademikų ir verslininkų ratui. Jie
bendrauja ir tuokiasi su savo sluoksnio atstovais. Jų požiūriai atspindi eilinių prancūzų mąstymą, tik šiek tiek
perdėtu, prestižiniu pavidalu.
– Šiandien santuoka nebeturi miesčioniško atspalvio. Priešingai, mano galva, tai bravūriškas veiksmas, –
pradeda Ferari.
– Santuoka – pavojingas nuotykis, – sako Bruknė. – Meilės jausmo sutramdyti neįmanoma. Meilės tragedija –
jos keitimasis, ir mums tas keitimasis nepavaldus.
– Todėl visada sakau: santuoka iš meilės – milžiniška rizika, – pritaria Ferari.

Kad mes su Saimonu susigyvenome su vietiniais, paaiškėja vieną savaitgalį, kai esame kviečiami su vaikais
pasisvečiuoti mano draugės prancūzės Elen ir jos vyro Viljamo užmiesčio viloje. Jie taip pat turi tris vaikus, iš
kurių du yra dvyniai. Aukšta, plačiaskruostė Elen dangaus žydrumo akimis užaugo Reimse, Šampanės regiono
sostinėje. Šeimos vasarnamis stovi netoliese, Ardėnuose, pačiame Belgijos pasienyje.
Ardėnuose per Pirmąjį pasaulinį karą vyko daug mūšių. Ketverius metus prancūzų ir vokiečių kareiviai kasė
apkasus abipus siauro žemės ruožo, vadinamosios niekieno žemės, ir vieni kitus apšaudydavo iš kulkosvaidžių ir
automatų. Abi pusės kaip kaimynai žinojo vieni kitų dienotvarkes ir įpročius. Kartais iškeldavo ranka rašytus
užrašus, kad kita pusė galėtų perskaityti.
Elen ir Viljamas per visą dieną kuo uoliausiai rūpinasi vaikais. Tačiau kiekvieną mūsų viešnagės vakarą, kai
suguldo vaikus, tuoj ištraukia cigarečių, atkemša vyno, įjungia radiją ir panyra į neabejotinai suaugusiųjų
gyvenimą. Jiems norisi mėgautis kiekviena šilto vasaros vakaro akimirka ir gera draugija. (Elen stengiasi
nepraleisti nė vienos malonios progos. Vieną popietę ji pasuka automobilį, kuriuo veža mus su vaikais, į šalikelę, iš
bagažinės ištraukia apklotą, pyragą ir surengia pavakarius. Mus supa tiesiog rojaus vaizdai, iš malonumo man net
gerklę gniaužia.)
Savaitgaliais Viljamas keliasi anksti, kartu su vaikais. Vieną rytą, palikęs Saimoną prižiūrėti vaikų, Viljamas
sulaksto nupirkti šviežių bandelių su šokoladu ir traškaus batono. Pagaliau iš antro aukšto nusileidžia žaviai
susivėlusi Elen su pižama ir klesteli prie pusryčių stalo.
– Kaip aš mėgstu šitą batoną! (J’adore cette baguette!) – šūkteli ji Viljamui, vos pamačiusi, kokios duonos jis nupirko.
Tokie paprasti, mieli, nuoširdūs žodžiai… O man net sunku įsivaizduoti save, ką nors panašaus sakančią
Saimonui. Paprastai jam priekaištauju, kad nupirko ne tą batoną ar pritrupino ir paliko man valyti. Dažnai
atsibundu nejausdama jam didelio palankumo. Jis neįžiebia man susižavėjimo kibirkštėlės, bent jau ryte. Deja,
tarp mūsų jau nebekyla grynai mergiško malonumo (kaip aš mėgstu šitą batoną!) bangelių.
Papasakoju Saimonui apie batoną, kai važiuojame namo iš Ardėnų pro geltonai žydinčius laukus, čia vienur, čia
kitur išnyrančius akmeninius karo paminklus.
– Vien batono mums jau nebeužteks, – burbteli Saimonas.
Jis teisus. Tikrai nebeužteks.
 DVYLIKTAS SKYRIUS

Reikia tik paragauti

Dažniausiai apie dvynius klausiama, kuo jie vienas nuo kito skiriasi (jei praleisime klausimą „kaip jie pradėti?“).
Kai kurios dvynių motinos turi numačiusios atsakymą.
– Viena davikė, kita ėmikė, – suulba dvimečių dukryčių mama, sutikta Majamio parke. – Jos puikiai sutaria!
Leo ir Džojaus bendrystė ne taip glosto širdį. Jie tarsi seni sutuoktiniai – neišskiriami, bet barasi be paliovos.
(Ko gero, išmoko iš manęs ir Saimono.) Jų tarpusavio skirtumai ima labiau ryškėti, kai jie pradeda kalbėti.
Juodbruvas Leo keletą mėnesių sako tik pavienius žodžius. Tada kartą per vakarienę netikėtai atsigręžia į mane ir
kažkokiu metaliniu balsu taria:
– Dabar aš valgau.
Neatsitiktinai jis vartoja esamąjį laiką. Jis gyvena esamuoju laiku. Nuolat, sparčiai juda. Ne vaikšto, o bėgioja. Iš
žingsnių greitumo atskiriu, katras artėja.
Džojus pirmenybę teikia savybiniams įvardžiams: mano triušis, mano mamytė. Jis juda lėtai, lyg senukas, nes
visada nešiojasi visą brangiausią turtą. Mėgstamiausi daiktai keičiasi, bet jų visada būna daug (kurį laiką jis miega
su virtuviniu plaktuvu). Galų gale jis viską susideda į du lagaminėlius ir tampo juos iš kambario į kambarį. Leo
patinka nukniaukti lagaminėlius ir pabėgti. Jei man reikėtų trumpai apibūdinti berniukus, sakyčiau, kad vienas –
ėmikas, kitas – kaupikas.
Pupa vis dar labiausiai mėgsta liepiamąją nuosaką. Nebegalime dėl to kaltinti darželio auklėtojų; akivaizdu, kad
įsakinėti – jos stichija. Ji nuolat kovoja dėl kokio nors reikalo. Dažniausiai dėl savo. Saimonas ją praminė
profsąjungos atstove. Galima išgirsti jį sakant:
– Profsąjungos atstovė vakarienės norėtų spagečių.
Gana sunku buvo diegti prancūziškus įpročius Pupai, kai ji buvo vienturtė. Dabar namuose trys vaikai (o mūsų
tik du), todėl dar sunkiau išlaikyti nors šiokius tokius prancūziškus rėmus. Sunkiau, bet tiesiog būtina. Jei
nesuvaldysime vaikų, jie ims mus valdyti.
Vienoje srityje mums sekasi – nekyla bėdų su maistu. Žinoma, prancūzams maistas – nacionalinis
pasididžiavimas, ir jie labai mėgsta apie jį šnekėti. Mano kolegos prancūzai biure, kur nuomoju darbo stalą, beveik
visą pietų laiką aptarinėja, ką valgė per vakarienę. Anot Saimono, kai po varžybų su savo prancūzų futbolo
komanda nueina išgerti alaus, jie plepa ne apie merginas, o apie maistą.
Prancūziški mūsų vaikų valgymo įpročiai išryškėja per viešnagę Amerikoje. Mano mama džiaugsmingai
pasiūlo Pupai paragauti klasikinio amerikiečių valgio – makaronų su sūriu iš skardinės. Pupa nuryja vos kelis
kąsnelius.
– Čia ne sūris, – purkšteli ji. (Ar tik nebūsiu išgirdusi iš jos pirmą pašaipią gaidelę?)
Dabar mums atostogos, todėl dažnai valgome mieste. Amerikietiškų restoranų pranašumas – jie daug geriau
pritaikyti vaikams. Apie tokius patogumus prancūzai nėra girdėję: aukštos vaikiškos kėdės, spalvoti pieštukai ir
vystymo stalai tualetuose. (Paryžiuje kartais galima aptikti kurį nors vieną iš patogumų, bet niekada nebūna visų
trijų vienoje vietoje.)
Tačiau man šiurpą kelia kiekviename amerikietiškame restorane siūlomi atseit vaikiški valgiaraščiai.
Nesvarbu, koks restoranas (jūrų gėrybių, italų ar kubiečių), vaikams siūlomi vienodi patiekalai: mėsainiai,
gruzdinti vištienos piršteliai (švelniai vadinami vištienos minkštučiais), paprasta pica ir gal dar spagečiai. Be
keptų bulvyčių ir bulvių traškučių, beveik niekada nebūna jokių kitų daržovių. Vaisių pasitaiko retai. Vaikų net
neklausiama, kiek apkeptos mėsos jiems norėtųsi. Visiems mėsainiams įdaras kepamas tol, kol pasidaro liūdnai
pilko atspalvio. Galbūt taip apsidraudžiama nuo teisminių ieškinių.
Ne tik restoranų virėjai mano, kad vaikų skonio receptoriai iki galo neišsivystę. Kartą viešėdama gimtinėje
užrašau Pupą į kelių dienų teniso stovyklą, kur duodami pietūs. Pasirodo, pietūs dešimčiai vaikų – tai krepšys
baltos duonos ir dvi pakuotės amerikietiško sūrio. Nustemba net Pupa, nors šiaip jau, jei tik leisčiau, ji mielai
šveistų makaronus ir mėsainius po tris kartus per dieną.
– Rytoj bus pica! – džiugiai suspinga viena trenerė.
Regis, Amerikoje vyrauja požiūris, kad vaikai pernelyg išrankūs maistui ir riboti, o tėvai, kurie drįsta juos
maitinti ne vien sūrainiais, neva rizikuoja. Kuo tikima, tuo ir gyvenama. Amerikoje daug maistui pernelyg
išrankių ir šiuo atžvilgiu ribotų vaikų. Neretai jie visus metus minta vos keliais produktais. Atlantoje gyvenančios
draugės sūnus valgo tik tai, kas balta, – ryžius ir makaronus. Antras jos sūnus valgo tik mėsą. Bostone gyvenančios
draugės sūnėnas apie Kalėdas buvo pradėtas pratinti prie kieto maisto. Bet mažylis nepanoro kramtyti nieko kito
kaip tik šokoladinius Kalėdų Senelius su folijos apdarais, todėl tėvai pripirko krepšius tų Senelių, kad kartais po
švenčių nepristigtų.
Prižiūrėti išrankius maistui vaikus – ne juokas. Pažįstama mama iš Long Ailando kasryt ruošia penkis
skirtingus pusryčius – atskirai keturiems vaikams ir vyrui. Vienas amerikietis tėvelis, su šeima viešintis
Paryžiuje, pagarbiu tonu pasakoja man, kad jo septynmetis itin jautrus produktų trapumui. Sūris ir tortilijos
atskirai berniukui patinka, bet jis atsisako valgyti tortiliją, užkeptą su sūriu, nes paplotėlis darosi – žiūrėdamas į
sūnų jis baigia sakinį šnabždėdamas – jam pernelyg traškus.
Užuot kovoję su vaikų išrankumu, amerikiečiai sudeda ginklus. Knygoje „Ko tikėtis iš vaiko?“ („What to Expect:
The Toddler Years“) rašoma: „Leisti vaikui mėnesių mėnesius maitintis vien dribsniais, pienu ir makaronais arba
duona ir sūriu (pridedant atsvarai rinktinių vaisių ir/arba daržovių) – joks nuolaidžiavimas išrankumui, o visai
priimtinas sprendimas. Tiesą sakant, kažkaip nedora versti vaikus valgyti tai, kas jiems padėta, kai suaugusieji
tuo metu prie stalo turi kur kas didesnę pasirinkimo laisvę.“
Ir dar tos užkandėlės. Kai Amerikoje susitinku su draugėmis ir jų vaikais, visą laiką tarp valgymų viena po kitos
traukiamos mažytės traškučių ir sausainėlių pakuotės. Niujorke gyvenanti prancūzė Dominika iš pradžių buvo
sukrėsta, kai sužinojo, kad darželyje, kurį pradėjo lankyti jos dukra, vaikai maitinami kas valandą. Dar ji negalėjo
atsistebėti, jog žaidimų aikštelėje tėvai visą dieną kaišioja vaikams užkandžius.
– Jei mažylis ima ožiuotis, jie kyšteli jam sausainiuką, kad nurimtų. Maistu jie glaisto kiekvieną nemalonumą, –
sako ji.
Prancūzijoje nieko panašaus nepamatysi. Paryžiuje dažnai apsiperku vietiniame prekybos centre. Tačiau, nors
mūsų pajamos vidutinės, mano vaikai nėra ragavę fruktozės pertekusio kukurūzų sirupo ar negendančios duonos.
Vietoj vaisinių saldainių jie valgo vaisius. Jie taip priprato prie šviežio maisto, kad pernelyg perdirbtų produktų
skonis jiems atrodo keistas.
Jau minėjau, kad prancūzų vaikai paprastai valgo pusryčius, pietus, pavakarius ir vakarienę. Parke niekada
nesu mačiusi mažylio, 10 valandą ryto kremtančio sausainiukus ar dar ką nors. Kai kur, dažniausiai užkandinėse
ir picerijose, yra vaikiškas valgiaraštis. Ir jame ne visada rasi aukštosios virtuvės patiekalų. Dažnai siūlomas
kepsnys su keptomis bulvytėmis.
– Namie mes niekad nekepam bulvyčių; mano vaikai žino, kad jų gali gauti tik restorane, – sako mano draugė
Kristina.
Tačiau visur kitur įprasta valgius vaikams užsakyti iš normalaus valgiaraščio. Kai dailiame italų restorane
prašau Pupai spagečių su pomidorų padažu, padavėja prancūzė labai mandagiai pataria užsakyti jai ką nors
įdomesnio, tarkim, makaronų ir baklažanais.
Prancūzijoje klesti „McDonald’s“ verslas, ir panorėjus greitojo maisto galima gauti tuoj pat. Tačiau valstybinės
įmonės raginimas suvalgyti bent jau penkis vaisius ir daržoves per dieną įstrigo į atmintį kiekvienam prancūzui.
Populiarus pietų restoranas Paryžiuje buvo pavadintas „5 Fruits et Légumes Chaque Jour“ („Penki vaisiai ir
daržovės kiekvieną dieną“).
Nors prancūzų vaikai kartais valgo mėsainius ir keptas bulvytes, niekada čia nesu susidūrusi su vaiku,
valgančiu tik vienokį maistą, nei sutikusi gimdytojo, nuolaidžiaujančio tokiam atžalos įnoriui. Nenoriu pasakyti,
kad prancūzų vaikai alpsta daugiau daržovių. Žinoma, vienus valgius jie mėgsta labiau, kitus mažiau. Prancūzijoje
pilna ir išrankių maistui trimečių. Tačiau mažyliams neleidžiama atsisakyti visų tam tikro trapumo, tirštumo ar
spalvos produktų vien dėl to, kad jiems taip norisi. Kraštutinį vaikų išrankumą maistui, visai priimtiną Amerikoje
ir Didžiojoje Britanijoje, prancūzai laiko pavojingu valgymo sutrikimu, o geriausiu atveju – siaubingai blogu
įpročiu.
Šie skirtumai lemia reikšmingus padarinius. Prancūzijoje antsvorio turi vos 3,1 proc. penkiamečių ir
šešiamečių.1 Amerikoje aptukusių dvimečių–penkiamečių yra 10,4 proc.2 Šis prancūzų ir amerikiečių vaikų svorio
skirtumas tuo didesnis, kuo vyresni vaikai. Net turtinguose Amerikos rajonuose pilna storų vaikų. Tačiau
besisukiodama prancūziškose vaikų aikštelėse per penkerius metus mačiau vienintelę mergaitę, kurią būtų
galima pavadinti aptukusia (įtariu, kad ji čia tik svečiavosi).
Kai susimąstau apie vaikų mitybą, kaip ir apie daugelį kitų prancūziško auklėjimo aspektų, man neduoda
ramybės tas pats klausimas: „Kaip prancūzams tai pavyksta?“ Kaip jie įsigudrina savo vaikus paversti mažais
gurmanais? Ir dar: „Kodėl jų vaikai netunka?“ Puikūs rezultatai man tiesiog bado akis, bet kaip prancūzų vaikai
išmoksta tobulai maitintis?

Įtariu, kad viskas prasideda kūdikystėje. Kai Pupai sueina maždaug pusė metų, jau ketinu ją primaitinti kietu
maistu. Staiga sužinau, kad prancūzų prekybos centrai neprekiauja ryžių miltais, o būtent iš jų išvirti pirmąją
košelę man primygtinai pataria mama ir visos anglakalbės draugės. Tenka aplakstyti sveiko maisto krautuves, kol
vienoje po sauskelnėmis iš perdirbtų medžiagų randu brangių, ekologiškų kruopų, atvežtų iš Vokietijos.
Pasirodo, prancūzai kūdikiams pirmiausia duoda ne beskonių, bespalvių kruopų, o kvapių ir skoningų
daržovių. Kūdikiai maitinami garuose virtomis ir trintomis ankštinėmis pupelėmis, morkomis, cukinijomis be
odelės, špinatais ir porais (baltąja dalimi).
Amerikiečių kūdikiai irgi valgo daržovių, kartais net nuo pat pradžių. Tačiau mes, anglakalbiai, daržoves
dažnai laikome privalomomis vitaminų porcijomis ir mintyse priskiriame jas prie neįdomaus skonio valgių. Nors
esame pasiryžę viskam, kad tik vaikai valgytų daržoves, bet ne visada tikimės, jog jie tai darys. Populiarios receptų
knygos moko tėvus, kaip slėpti daržoves mėsos kukuliuose, žuvų piršteliuose, makaronuose su sūriu, kad vaikai
nepastebėtų. Kartą pati mačiau, kaip po vakarienės mano bičiuliai spėriai kaišiojo vaikams į burnas jogurtu
uždarytas daržoves, kol tie spoksojo televizorių ir nekreipė dėmesio į tai, ką valgė.
– Kaži, kiek dar mums padės tokie triukai?.. – atsiduso šeimininkė.
Prancūzai į daržoves žiūri visiškai kitomis akimis. Jie moka apsakyti kiekvienos daržovės gardumą, o pirmąjį
vaiko susidūrimą su salieru ar poru prilygina draugystės visam gyvenimui pradžiai.
– Norėjau, kad dukra pajustų gryną morkos skonį. Paskui norėjau supažindinti su cukinijos skoniu, – alpėja
Samija, ta pati mamytė, kuri man rodė apsinuoginusios savęs nuotraukas.
Samija, kaip ir kiti mano kalbinti prancūzai tėvai, pažintį su daržovėmis ir vaisiais laiko kulinarinio
išsilavinimo pagrindais, padedančiais jos dukrelei įžengti į skonių karalystę.
Amerikietiškose knygose apie kūdikius pripažįstama, kad kai kurie valgiai pamėgstami ne iš karto. Jose
rašoma: „Jei kūdikis atstumia valgį, tėveliams reikėtų palaukti kelias dienas ir tada vėl pasiūlyti to paties.“ Mes su
draugėmis taip ir elgiamės. Tačiau po trijų nesėkmingų bandymų darome išvadą, kad avokadai, batatai ar
špinatai mūsų kūdikiams tiesiog nepatinka.
Prancūzijoje tas pats patarimas pakartotinai siūlyti kūdikiams valgius pakeliamas į misijos aukštybes. Tėvai
neabejoja savitu kiekvienos daržovės skonio puikumu ir įdomumu, nors ir žino, kad vaikams ne visos daržovės
patiks vienodai. Tėvai laiko pareiga išmokyti vaiką įvertinti kiekvieną skonį. Jie mano, kad privalo išmokyti vaikus
valgyti, lygiai kaip moko juos miegoti, kantriai laukti ir sveikintis.
Niekur nesakoma, kad pripratinti vaikus prie visų valgių bus lengva. Valstybės iniciatyva išleistoje
nemokamoje knygelėje apie vaikų maitinimą rašoma, kad visi kūdikiai yra skirtingi: „Vieniems patinka ragauti
naujus valgius. Kiti tai daro nenorom ir prie naujo maisto pripranta šiek tiek lėčiau.“ Tačiau tėvai skatinami
atkakliai siūlyti vaikams naujus valgius ir nenuleisti rankų net tada, jei vaikas nusisuka nuo jų tris ar daugiau
kartų.
Prancūzai tėveliai į priekį žengia mažais žingsneliais. „Pasiūlykite vaikui paragauti nors vieną kąsnelį, tada
pereikite prie kito patiekalo“, – patariama knygelėje. Autoriai priduria, kad tėvams niekada nederėtų vietoj
atsisakyto valgio vaikui siūlyti kito. Be to, jei jis ko nors nevalgo, tėvai neturėtų rodyti jokios reakcijos. „Jei
pernelyg nereaguosite į vaiko atsisakymą, jis tikrai nustos taip elgtis, – prognozuoja autoriai. – Nepulkite į paniką.
Galite duoti jam dar pieno, kad neliktų alkanas.“
Ilgalaikis požiūris į vaiko skonio ugdymą randa atgarsį ir legendinėje Loransos Perno knygoje „Aš auginu savo
vaiką“. Skyrelis apie kūdikių primaitinimą kitokiu maistu pavadintas „Kaip palengva vaikas išmoksta valgyti viską
“.
„Jis nenori valgyti artišokų? – rašo Perno. – Palūkėkite. Po kelių dienų pamėginkite šiek tiek artišokų įmaišyti į
kitą košę, pavyzdžiui, bulvių.“
Valstybinis mitybos žinynas tėveliams siūlo tuos pačius produktus ruošti skirtingais būdais: „Pamėginkite
virti garuose, kepti orkaitėje uždengus ar ant grotelių, patiekti be nieko, su padažu ar su prieskoniais. Tuomet
jūsų vaikas susipažins su spalvų, tekstūrų ir kvapų įvairove.“
Dar žinyne patariama Dolto pavyzdžiu kalbėtis su vaiku: „Svarbu vaiką nuraminti, papasakoti jam apie naują
valgį.“ Pokalbis apie maistą neturėtų apsiriboti vien „patinka“ ar „nepatinka“. Siūloma parodyti vaikui daržovę ir
klausti: „Kaip manai, ar ji traški, ar gurgždės, kai ją kąsi? Ką tau šis skonis primena? Ką jauti burnoje?“ Patariama
žaisti skonių žaidimą, tarkim, duoti vaikui paragauti skirtingų veislių obuolių ir liepti jam nuspręsti, kuris
saldžiausias ir kuris rūgščiausias. Arba užrišti vaikui akis, duoti ragauti žinomų valgių ir leisti atspėti, ką ragauja.
Visos mano skaitytos prancūziškos knygos apie kūdikių priežiūrą primygtinai ragina tėvus maitinant atžalą
neprarasti savitvardos ir gero ūpo, o svarbiausia nenuleisti rankų, net jei vaikas nenuryja nė vieno kąsnelio.
„Prievarta neverskite valgyti, bet nepasiduokite ir vėliau vėl pasiūlykite to paties, – aiškinama valstybiniame
žinyne. – Palengva vaikas apsipras, paragaus… ir galų gale būtinai pamėgs.“

Norėdama geriau suprasti, kodėl prancūzų vaikai taip gerai valgo, nueinu į Valgiaraščių komisiją (Commission Menus)
Paryžiuje. Kaip tik čia galutinai tvirtinamas tas rafinuotas valgiaraštis, kuris kiekvieną pirmadienį iškabinamas
Pupos lopšelyje. Komisija sprendžia, kokie pietų patiekalai ateinančius du mėnesius bus tiekiami Paryžiaus
lopšeliuose.
Esu, ko gero, pirmoji užsienietė, dalyvaujanti Komisijos posėdyje. Jis vyksta belangės konferencijų salėje,
savivaldybės pastate prie Senos. Posėdžiui vadovauja vyriausioji Paryžiaus lopšelių mitybos specialistė Sandra
Merlė. Dar dalyvauja jos pavaduotojai ir pustuzinis virėjų, dirbančių lopšeliuose.
Komisija įgyvendina prancūzų norus, ką turėtų valgyti vaikai. Pirmiausia sužinau, kad apie vaikišką maistą čia
niekas nekalba. Dietologė skaito siūlomus valgiaraščius – po keturis patiekalus kiekvieniems pietums – taip, lyg jie
bus įrašyti į oficialų protokolą. Nesigirdi jokių keptų bulvyčių, vištienos pirštelių, picų, net kečupo. Vienam
penktadieniui siūloma raudonųjų gūžinių kopūstų ir šviežio sūrio salotų. Antrą patiekalą sudaro jūrinė lydeka su
krapų padažu ir virtomis ekologiškomis bulvėmis. Iš sūrių rekomenduojamas kulomjeras (minkštas sūris, panašus
į bri). Desertas – keptas ekologiškas obuolys. Atsižvelgiant į vaikų amžių, kiekvienas patiekalas supjaustomas arba
sutrinamas.
Dar per posėdį sužinau apie įvairovės svarbą. Kai vienas dalyvis pastebi, kad ankstesnės savaitės valgiaraštyje
jau būta porų sriubos, ji išbraukiama iš kitos savaitės pasiūlymų. Po kitos pastabos apie pasikartojimą dietologė
atsisako baigiantis gruodžiui planuoto pomidorų patiekalo ir pakeičia jį virtų burokėlių salotomis.
Be to, Sandra Merlė pabrėžia vaizdinę ir tekstūrinę valgių įvairovę. Jei kurią dieną visi valgiai būna vienos
spalvos, ji neišvengiamai sulaukia lopšelių vedėjų skundų. Mitybos specialistė primena virėjams: jei vyresni
lopšelinukai (dvimečiai ir trimečiai) garnyrui gauna trintų daržovių, tai desertui jiems reikėtų duoti nesmulkintų
vaisių. Mat vaikams gali pasirodyti, kad jie jau per dideli valgyti kūdikiškas tyres.
Virėjai puikuojasi naujausiais savo laimėjimais.
– Patiekiau sardinių putėsių su trupučiu grietinėlės, – giriasi virėjas garbanotais juodais plaukais. – Mažyliams
labai patiko. Tepėsi ant duonos.
Daug liaupsių sulaukia sriuba.
– Vaikai mėgsta sriubą. Nesvarbu, pupelių ar kitų daržovių, – dėsto kitas virėjas.
– Porų sriuba su kokosų pienų jiems tikrai patinka, – pritaria trečiasis.
Kažkas pamini fagots de haricots verts, ir visi ima juoktis. Praeitais metais šį tradicinį Kalėdų patiekalą buvo
numatyta patiekti visuose lopšeliuose. Jis ruošiamas iš šparaginių pupelių: jas reikia apvirti, sudėti po kelias,
apvynioti rūkytos šoninės bryzeliais, sutvirtinti dantų krapštukais ir iškepti ant grotelių. Matyt, to jau buvo per
daug net grožiui neabejingiems lopšelių virėjams (nors jie nesispyrioja, kai tenka kivius pjaustyti gėlytėmis).
Valgiaraščių komisija laikėsi dar vieno svarbaus principo: jei vaikams koks valgis nepatinka, reikia vis mėginti
jį pasiūlyti vėliau. Dietologė primena virėjams, kad prie naujų valgių pereitų palengva ir maistą ruoštų kuo
įvairiau. Ji pataria pirmą kartą siūlomas uogas patiekti trintas, nes vaikams jau būtų pažįstamas toks pavidalas.
Vėliau virėjai jau gali siūlyti pjaustytų uogų.
Vienas virėjas klausia, ką daryti su greipfrutais. Merlė siūlo pirma juos paduoti plonais griežinėliais,
apibarstytais cukrumi, tada palengva cukraus atsisakyti. Tas pats su špinatais.
– Mūsų vaikai visai nevalgo špinatų. Viską tenka išmesti, – skundžiasi viena virėja.
Mitybos specialistė jai liepia sumaišyti špinatus su ryžiais, kad būtų apetitiškesni. Pažada atsiųsti instrukciją,
kaip tai daryti.
– Visus metus siūlykite vis kitaip paruoštų špinatų. Galiausiai vaikai juos pamėgs, – tikina ji. – Jei špinatus
pradės valgyti vienas vaikas, jo pavyzdys užkrės ir kitus. Toks taisyklingos mitybos ugdymo principas.
Posėdžio dalyviams labai rūpi daržovių klausimas. Viena virėja nerimauja, kad jos vaikai šparagines pupeles
valgo tik gausiai aplietas šviežio sūrio ar bešamelio padažu.
– Ieškokite pusiausvyros: vieną kartą patiekite su padažu, kitą – be jo, – pataria dietologė.
Tada ilgai aptarinėjami rabarbarai.
Po dienos šviesos lempomis prasėdėjusi geras dvi valandas šiek tiek apgeibstu. Norėčiau grįžti namo ir
pavakarieniauti. Tačiau komisija dar neprisikasė net iki būsimų Kalėdų valgių.
– Gal užkandžiui žąsų kepenėlių pašteto? – siūlo vienas virėjas.
Kitam norėtųsi antienos putėsių. Iš pradžių pamanau, kad juokauja, bet niekas nesijuokia. Tada susirinkusieji
ginčijasi, ar pagrindiniam patiekalui labiau tiktų lašiša, ar tunas (iš pradžių siūlyta velniažuvė mitybos
specialistei pasirodo per brangi).
O kokį pasiūlyti sūrį? Merlė vetuoja ožkų sūrį su žolelėmis, nes vaikai valgė ožkų sūrį per rudens iškylą. Pagaliau
apsistojama prie žuvies, brokolių putėsių ir dviejų rūšių karvių pieno sūrių. Desertui – obuolių pyragas su
cinamonu, jogurtinis pyragas su morkomis, tradicinis kalėdinis pyragas su kriaušėmis ir šokoladu. (Kažkas
pastebi: „Negalime per daug nutolti nuo tradicijos. Tėveliai norės Kalėdų pyrago.“) Dietologė nuogąstauja, kad tos
dienos pavakariams putėsiai iš masinės gamybos šokolado bus pernelyg kasdieniški. Sutariama dėl šventiškesnio
chocolat liégeois – atvėsintų šokoladinių putėsių stiklinaitėse su plakta grietinėle.
Nė vienam posėdžiautojui neatrodo, kad maisto skonis vaikui gali būti per stiprus ar per įmantrus. Nė vienas iš
siūlomų valgių nėra nežmoniškai aštrus – juose daug žolelių, bet nėra garstyčių, marinuotų daržovių ar alyvuogių.
Tačiau pievagrybių, salierų ir visų kitų daržovių – tikra gausybė. Niekas nemano, kad valgiai patiks visiems
vaikams. Siekiama kiekvienam suteikti progą paragauti kiekvieno patiekalo.

Netrukus po to pasisėdėjimo Valgiaraščių komisijos posėdyje draugė paskolina man knygą „Žmogus, kuris valgė viską“,
parašytą amerikiečių maisto žinovo Džefrio Staingarteno.
Staingartenas rašo, kad pradėjęs „Vogue“ žurnale rašyti kritinius straipsnius apie kulinariją pagalvojo, kad
asmeniniai maisto pomėgiai daro jį nederamai šališką. „Bijojau, kad galiu būti ne ką objektyvesnis už dailės
kritiką, besišlykštintį geltona spalva“, – rašo jis. Norėdamas išvengti šališkumo jis sumano, kaip pamėgti tuos
valgius, kurių negali pakęsti.
Tarp nekenčiamų kritiko produktų buvo kimči (marinuoti kopūstai, korėjiečių nacionalinis valgis), kardžuvė,
ančiuviai, krapai, moliuskai, kiauliniai taukai ir indų restoranuose patiekiami desertai, pasak jo, skoniu ir
tirštumu primenantys veido kremą. Jis ima gilintis į mokslą apie skonį ir padaro išvadą, kad pagrindinė dar
nežinomų produktų bėda – naujumas. Taigi dažnas jų ragavimas turėtų sumažinti vidinį valgytojo
pasipriešinimą.
Staingartenas drąsiai apsisprendžia kasdien valgyti po vieną nemėgstamą valgį. Be to, stengiasi ragauti
puikiausius tų valgių variantus, pavyzdžiui, smulkintus ančiuvius su česnakiniu padažu šiaurės Italijoje, tobulai
paruoštus „angelo plaukus“ su baltuoju moliuskų padažu Long Ailando restorane. Visą popietę sugaišta ruošdamas
sau patiekalą su kiauliniais taukais, o kimči dešimt kartų valgydamas dešimtyje skirtingų korėjietiškų restoranų.
Po pusmečio Staingartenas vis dar negali pakęsti indiškų desertų. („Ne visi indiški desertai skoniu ir tirštumu
primena veido kremą. Kai kurių tekstūra ir skonis artimesnis teniso kamuoliukams.“) Tačiau beveik visus kitus
valgius, kurie anksčiau jam buvo atgrasūs, jis pamėgsta ir jam vis dažniau jų norisi. Bevalgant dešimtą porciją,
pasak maisto kritiko, kimči tapo ir jo pamėgta marinuota daržove. Jis padaro tokią išvadą: „Nėra iš esmės atgrasių
kvapų ar skonių, o ankstesnius pomėgius įmanoma pamiršti.“
Staingarteno eksperimentas apibendrina prancūzų požiūrį į vaikų mitybą: jei daug kartų ragauji, tai galų gale
pamėgsti beveik viską. Staingartenas tai sužinojo iš mokslinių straipsnių apie skonį. Tačiau atrodo, jog vidurinės
klasės prancūzai tėveliai tai žino intuityviai ir daro automatiškai. Prancūzų noras vaiko racioną papildyti
įvairiausiomis daržovėmis ir kitokiais produktais – ne atsitiktinė idėja, o vyraujantis kulinarinis principas.
Paprasti vidurinės klasės prancūzai, kuriuos sutinku, šventai tiki nuostabiausia skonių įvairove ir būtinybe su ja
supažindinti savo vaikus ir išmokyti ją vertinti.
Tai neteorinė siekiamybė, įmanoma nebent kontroliuojamoje lopšelio aplinkoje. Šio principo tikrai laikomasi
eilinių prancūzų šeimų virtuvėse ir valgomuosiuose. Pati tuo įsitikinu svečiuose pas leidėją Fani. Jos šeima – vyras
Vensanas, keturmetė Liusi ir trijų mėnesių Antuanas – gyvena rytiniame Paryžiuje, bute su aukštomis lubomis.
Fani – dailaus apskrito veido ir mįslingo žvilgsnio. Paprastai ji grįžta iš darbo namo apie šešias ir pusę septynių
patiekia vakarienę dukrelei, o mažylis savo krėsliuke vakarieniauja iš buteliuko. Šiokiadienių vakarais Fani ir
Vensanas valgo drauge, kai vaikai suminga.
Anot Fani, ji retai kada ruošia sudėtingus, dažnai lopšelyje siūlomus, patiekalus, kaip antai troškintas
trūkažoles ir burokėlius. Tačiau ji stengiasi per kiekvieną vakarienę prisidėti prie mergaitės kulinarinio ugdymo.
Jei Liusi suvalgo ne viską, kas padėta, Fani dėl to nesuka galvos. Tik pasirūpina, kad dukra paragautų nors po
kąsnelį kiekvieno lėkštėje esančio produkto.
– Ji privalo visko paragauti, – sako Fani, pritardama taisyklei, girdėtai beveik iš kiekvienos mano kalbintos
prancūzės mamos.
Ragavimo principą papildo kita taisyklė – visi prie stalo valgo tą patį. Nėra pasirinkimo nei pakaitalų.
– Niekada neklausiu, ko ji norėtų. Patiekiu, ir tiek, – pasakoja Fani. – Jei ji nebaigia patiekalo, nieko baisaus, bet
visi valgome tą patį.
Amerikiečiai čia galėtų įžiūrėti visišką nesiskaitymą su bejėge mergaite. Fani galva, tuo ji tik stiprina Liusi
orumą.
– Valgydama viską, – ne tiek pat, bet tą patį, ką ir mes, – ji jaučiasi didelė, – paaiškina Fani. – Svečiai iš
Amerikos, pamatę Liusi prie stalo, visada stebisi ir klausia: „Kaip tokiai mažai mergaitei pavyksta atskirti
kamamberą nuo griujerio ir ožkų sūrio?“
Be to, Fani stengiasi parodyti dukrai, kaip smagu gaminti valgį. Liusi jau moka kepti pyragus, nes kartu su
mama juos kepa dažną savaitgalį. Fani įtraukia Liusi ir į vakarienės ruošą. Mažoji padeda gaminti valgį ir
padengti stalą.
– Mes jai padedam ir viską darom žaismingai. Kiekvieną dieną.
Atėjus metui valgyti, Fani rūsčiai negraso Liusi pirštu ir neliepia ragauti. Jos kalbasi apie maistą. Dažnai
aptarinėja skirtingų sūrių skonius. Padėdama ruošti valgį Liusi prisideda prie rezultato. Jos gamina drauge. O jei
kuris valgis nenusiseka?
– Drauge iš to pasijuokiam, – šypsosi Fani.
Nuotaika prie stalo nesubjūra ir dėl to, kad valgymas neprailgsta. Kai Liusi visko paragauja, jai leidžiama eiti
nuo stalo. Knygoje „Jūsų vaikas“ rašoma, kad mažų vaikų vakarienė neturėtų trukti ilgiau negu pusvalandį. Ilgiau
sėdėti užstalėje prancūzų vaikai išmoksta paūgėję. Kai jau eina miegoti vėliau, vaikai šiokiadieniais dažniau
vakarieniauja su tėvais.
Vakarienės valgiaraščio planavimas – mitybos balansavimo užduotis. Neatsistebiu prancūzių, taip pat ir Fani,
gebėjimu išlaikyti galvoje visos dienos kulinarinį tvarkaraštį. Mamos žino, kad per pietus vaikai gauna didelę
baltyminio maisto porciją. Taigi vakarienės dažniausiai patiekia valgį iš angliavandenių, kaip antai makaronų su
daržovėmis.
Nors Fani ką tik parlėkė iš darbo, bet ramiai patiekia atskirus vakarienės patiekalus, panašiai kaip lopšelyje. Ji
duoda Liusi šaltą daržovių užkandį, pavyzdžiui, tarkuotų morkų su uždaru. Tada atneša pagrindinį patiekalą,
paprastai makaronų arba ryžių su daržovėmis. Kartais ji paruošia šiek tiek žuvies ar mėsos, bet šiaip jau turi
omeny, kad Liusi jau gavo pakankamai baltymų per pietus.
– Vakare baltymų stengiuosi vengti. Per dieną gana vieno karto. Mane taip auklėjo. Reikia daugiau daržovių.
Kai kurie tėvai pasakoja, kad žiemą dažnai vakare patiekia sriubos su batonu ar trupučiu makaronų. Sotu, be to,
vyrauja kruopos ir daržovės. Dažnai verdamos trintos sriubos. Tokia būna vakarienė. Sulčių vaikai gali išgerti per
pusryčius arba pavakarius. Tačiau per pietus ir vakarienę jie geria vandenį, kambario temperatūros arba šiek tiek
atvėsintą.
Savaitgaliais šeima valgo kartu. Beveik visose prancūzų šeimose šeštadienį ir sekmadienį rengiami didieji
šeiminiai pietūs. Vaikai dalyvauja ruošiant ir serviruojant valgius.
– Savaitgaliais mes kepame ir verdame. Vaikai turi savo kulinarijos knygų, savų receptų, – pasakoja Denizė,
medicinos etikos specialistė ir dviejų mergaičių mama.
Po ilgų pasiruošimų visi susėda valgyti. Anot prancūzų sociologų Klodo Fišlerio ir Estelės Mason, knygos
„Maistas“ („Manger“) autorių, jei prancūzas perpiet greitomis sukerta sumuštinį, tai nereiškia, kad jis valgo.
Prancūzui valgyti reiškia sėdėti prie stalo su kitais žmonėmis, neskubant skanauti valgius ir daugiau niekuo kitu
tuo metu neužsiimti. O amerikiečiams pagrindinė valgymo priežastis yra sveikata.3
Per penktąjį Pupos gimtadienio vakarėlį paskelbiu, kad atėjo laikas valgyti tortą. Staiga vaikai, iki tol
triukšmingai žaidę, vorele patraukia į svetainę ir ramiai susėda prie stalo. Akimirksniu visi darosi išmintingi.
Pupa sėdasi galustalėje ir paduoda visiems lėkštes, šaukštelius, servetėles. Man nieko nereikia daryti, tik uždegti
žvakutes ir atnešti tortą. Iki penkerių metų prancūzų vaikams suformuojamas stiprus refleksas ramiai susėsti
prie stalo kiekvieną kartą, kai tik ateina metas ką nors valgyti. Niekam į galvą nešauna valgyti ant sofos, priešais
televizorių ar kompiuterio ekraną.
Žinoma, namie nustatytų ribų privalumas – galimybė kartais jas peržengti nenuogąstaujant, kad viskas žlugs.
Denizė teigia, kad kartą per savaitę ji leidžia savo mergaitėms (septynmetei ir devynmetei) vakarieniauti priešais
televizorių.
Savaitgaliais ir per tas begalines mokyklines atostogas prancūzai atlaidžiau žiūri į vaikų valgymo ir miego
reguliarumą. Jie tiki, kad taisyklės vėl įsigalios, kai tik jų prireiks. Žurnaluose spausdinami straipsniai apie tai,
kaip po atostogų grąžinti ankstesnį vaiko režimą.
Per viešnagę pas Elen ir Viljamą man darosi neramu, kai ateina pusė antros, o Viljamas vis negrįžta su
pirkiniais pietums. Elenai atrodo kitaip: vaikai prisitaikys. Ji atplėšia bulvių traškučių pakuotę ir jų patriaukšti
prie virtuvės stalo susirenka visi šeši vaikai. Tada dar iškrinka pažaisti laukan, iki bus padaryti pietūs. Nieko
baisaus nenutinka. Visi ištveria. Po valandėlės jau neskubėdami mėgaujamės pietumis prie stalo, padengto
medžio paunksmėje.

Jei egzistuotų „tėvų-malūnsparnių“ bendrovė, tai Park Slopo rajonas Brukline tikrai būtų jos centras. Susidaro
įspūdis, kad čia gimsta ir įgyja pagreitį kiekviena nauja vaikų auklėjimo mada, kiekvienas produktas. Čia įsikūręs
pirmasis Niujorke butikas nešiojančioms kūdikius nešioklėse ir maitinančioms motinoms, veikia 15 000 dolerių
per metus kainuojantis vaikų darželis, aktyviai besipriešinantis superherojų žaidimams. Jei gyvenate šiame
rajone, bendrovė „Vaikų apsaugininkai“ už 600 dolerių padarys jūsų namus saugius vaikams. (Bendrovės įkūrėja
sako: „Kai pagimdžiau sūnų ir jis tapo išorinio pasaulio dalimi, mane užvaldė baimė ir nerimas.“)
Nors rajonas garsėja perdėtai rūpestingais tėveliais, bet scena, kurią išvystu saulėtą sekmadienio rytą žaidimų
aikštelėje, mane pribloškia. Iš pradžių man atrodo, kad tėvas ir sūnus labai energingai žaidžia žaidimą su
komentarais. Berniukui iš pažiūros – maždaug šešeri. Paskui jį iki pat karstynių viršaus ropščiasi tėvelis (brangūs
džinsai, stilinga kelių dienų barzdelė). Jis be pertrūkių komentuoja sūnaus veiklą net dviem kalbomis – angliškai
ir, atrodo, vokiškai, tik su dideliu amerikietišku akcentu.
 Sūnui, regis, jau nė motais, kad tėvas laipioja ir čiuožia jam iš paskos. Paskui viskas vyksta ant sūpynių. Tėvas
supa sūnų ir tęsia dvikalbį monologą. Visa tai dar kažkaip suvirškinu, nes esu mačiusi panašių vaizdų. Tačiau štai
pasirodo mama. Perdžiūvusi brunetė (taip pat su brangiais džinsais) atsineša krepšį produktų iš gretimo
ūkininkų turgaus.
– Štai ir petražolių užkandėlė! Nori pakramtyti petražolių? – ir ji džiugiai įteikia vaikui žalumynų kuokštelį.
Petražolės? Užkandėlė? Manau, tėvų ketinimą galima suprasti – jie nori, kad sūnus nenutuktų. Nori jam kuo
įvairesnio maisto. Jie sau atrodo kaip originaliai mąstantys žmonės, siūlantys vaikui neįprastų patirčių. Vokiečių
kalba ir petražolės – tik smulkūs pavyzdėliai. Be to, turiu pripažinti, kad petražolės nekelia grėsmės jų sūnaus –
nei kieno nors kito – apetitui.
Tačiau petražolėms būti užkandžiu neleidžia viena priežastis. Jos yra prieskoniai. Vienas jas valgyti neskanu.
Jaučiu, kad šie tėvai stengiasi ištrinti sūnaus supratimą apie tai, kas apskritai žmogui yra skanu. Galiu tik
numanyti, kiek tai reikalauja pastangų. O kas bus, kai vaikas sužinos, kad yra sausainių?
Amerikiečių tėvų nenustebinu, kai užsimenu apie petražolių užkandėlę. Jie pripažįsta, kad petražolės nėra
užkandis. Tačiau žavisi mėginimu jų duoti vaikams. Juk vaikai tokie imlūs, kodėl gi jiems neparagavus petražolių?
Park Slopo šiltadaržio aplinkoje kai kurie tėvai pranoksta ir amerikietišką klausimą: „Kaip paspartinti vaiko raidos
pakopas?“ Dabar jie nori sužinoti, kaip jiems reguliuoti fundamentalias jutimines vaiko patirtis.
Suvokiu, kad ir pati esu prikišusi prie to nagus, kai nusivedu dvimetę Pupą į pirmąjį Helovino vakarėlį. Ši
šventė nėra labai paplitusi Prancūzijoje. (Einame į suaugusiųjų Heloviną: visos moterys persirengusios
seksualiomis raganomis, o didžiuma vyrų – drakulomis.) Todėl kasmet Paryžiuje anglakalbių mamų grupelė
išsinuomoja viršutinį „Starbucks“ kavinės aukštą prie Bastilijos ir įrengia ten šventinius saldainių dalijimo
punktus.
Vos tik Pupa susigaudo, kad visi šitie žmonės jai duoda saldainių, ima juos valgyti. Stengiasi praryti ne po
vieną, o iš karto visus, kiek tik turi savo krepšelyje. Atsisėda kavinės kampe ir kemša į burną rausvus, geltonus,
žalius lipnius saldėsius. Tenka įsikišti ir pristabdyti procesą.
Man dingteli, kad būsiu padariusi klaidą dėl saldumynų. Iki šio Helovino Pupa, galima sakyti, nebuvo ragavusi
rafinuoto cukraus. Kiek žinau, neturėjo burnoje nė vieno guminuko. Aš, kaip ir tie „petražoliniai“ tėveliai,
bandžiau apsimesti, kad tokių dalykų pasaulyje nėra.
Esu mačiusi, kaip kiti anglakalbiai tėveliai kankinasi neapsispręsdami, ar duoti vaikams saldumynų. Vieną
popietę pažįstama britė man pareiškia, kad jos mažoji dukrelė negali valgyti sausainio, nors visi vaikai aplinkui
valgo.
– Jai nėra reikalo žinoti, kas tai, – paaiškina ji.
Kita mama, diplomuota psichologė, neranda sau vietos neapsispręsdama, ar leisti savo pusantrų metų pypliui
valgyti vaisinius ledus, nors vasaros pavakarė alsi, ir visi mūsų vaikai žaidžia lauke. (Galiausiai ji nusileidžia.)
Matau ir gimdytojų (baigusių tris aukštuosius), nervingai bediskutuojančių, ar keturmetei atžalai galima čiulpti
ledinuką ant pagaliuko, ar negalima.
Tačiau cukrus egzistuoja. Vaikų turintys prancūzai tai žino ir nesistengia išbraukti visų saldumynų iš mažųjų
raciono. Tiesiog jie nustato saldumynų vartojimo ribas. Prancūzų vaikai saldėsių gauna gana reguliariai, todėl vos
pamatę nepuola jų ryti it išbadėję belaisviai. Paprastai vaikai mėgaujasi saldumynais per gimtadienius, darželio
šventes ir kitas progines vaišes. Tuomet jiems leidžiama jų valgyti iki soties. Kai per Kalėdų šventę lopšelyje
mėginu gelbėti savo berniukus nuo persivalgymo saldainiais ir šokoladiniu tortu, įsikiša auklėtoja. Ji man sako,
kad turėčiau leisti jiems laisvai pasimėgauti švente. Prisimenu liesąją bičiulę Virdžini, kuri griežtai žiūri, ką valgo
šiokiadieniais, o savaitgaliais šveičia viską, ko užsimano. Vaikams irgi reikia akimirkų, kai negalioja įprastos
taisyklės.
Tačiau kai tos akimirkos ateina, sprendžia tėvai. Kartą nuvedu Pupą į Abigailės, mažos mergaitės iš mūsų
namo, gimtadienį. Pasirodo, Pupa – pirma viešnia. (Tuomet dar nežinojau, kad į vaikų gimtadienius priimta
vėluoti.) Abigailės mama ką tik padėjo ant stalo lėkštę su sausainiais ir saldainiais. Dukra klausia mamos, ar
negalėtų paimti saldainių. Mama neleidžia ir paaiškina, kad dar ne laikas juos valgyti. Mano akyse įvyksta mažas
stebuklas: Abigailė ilgesingai nužvelgia saldainius ir nubėga su Pupa į kitą kambarį žaisti.
Šokoladas prancūzų vaikus džiugina reguliariau. Vidurinės klasės tėveliai apie jį kalba it apie įprastų, nors ir
saikingai vartojamų, produktų grupę. Kartą Fani papasakoja, ką Liusi valgo paprastą dieną. Valgiaraštyje yra keli
sausainiai arba gabalėlis pyrago.
– Ir, žinoma, jai norisi šokoladinio gėrimo, – priduria Fani.
Elen saviškiams duoda karšto šokoladinio gėrimo, kai lauke šalta. Vaikai jį geria per pusryčius, užkąsdami rieke
batono, arba per pavakarius su keliais sausainiais. Mano vaikams patinka skaityti knygas apie Čiupį, prancūziškų
knygelių herojų pingvinuką. Kai jis sunegaluoja, mama leidžia jam likti namie ir gerti karštą šokoladinį gėrimą.
Veduosi vaikus į netoliese esantį teatrą žiūrėti „Auksaplaukės ir trijų lokių“. Spektaklyje lokiai avižų košės neėda.
Jie ėda bouillie au chocolat (karštą šokoladinį gėrimą, sutirštintą miltais).
– Šokoladas sušvelnina nenorą eiti į mokyklą ir, manau, suteikia šiokios tokios energijos, – aiškina medicinos
etikos specialistė Denizė. Ji vengia „McDonald’s“ ir pati ruošia dukroms vakarienę iš šviežių produktų. Tačiau per
pusryčius abiem mergaitėms duoda ne tik duonos, truputį vaisių, bet ir po šokoladuką.
Prancūzų vaikai gauna ne kalną šokolado, o tik šokoladuką, puodelį karšto šokoladinio gėrimo arba bandelę su
šokolado gabaliukais. Jie patenkinti tai sušveičia ir nesitiki antros porcijos. Tačiau jiems šokoladas yra dažnas
valgis – ne uždraustas malonumas. Kartą Pupa grįžta namo iš vasaros mokinių stovyklos su šokoladiniu
sumuštiniu (batonas su šokolado juostele viduje). Taip nustembu, kad įamžinu vaizdą nuotraukoje. (Vėliau
sužinau, kad šokoladinis sumuštinis – dažniausiai su juodu šokoladu – klasikinis prancūzų pavakarių užkandis.)
Saldainių klausimu taip pat svarbiausia yra ribos. Prancūzai nebijo duoti vaikams saldaus maisto. Pyrago ar
sausainių paprastai būna ant pietų ir pavakarių stalo. Tačiau per vakarienę šokolado ar sotaus deserto vaikai
negauna.
– Ką suvalgai vakare, nešiojiesi ilgus metus, – paaiškina Fani.
Po vakarienės Fani dažniausiai patiekia šviežių vaisių arba vaisių mišinio (compote). Pastarasis desertas – tai
populiari obuolių tyrė su kitais trintais vaisiais. (Gali būti saldinta ir nesaldinta.) Prancūzų prekybos centruose
yra specialus šių vaisinių desertų skyrius. Dar Fani perka įvairių rūšių natūralų jogurtą ir duoda dukrytei su
uogiene.
Prie stalo, kaip ir kitose srityse, prancūzai suteikia vaikams laisvę, bet jie negali peržengti nustatytų ribų.
– Prie stalo reikia paragauti visų valgių, – dalijasi mintimis Fani. – Neliepiu suvalgyti iki paskutinio trupinėlio,
prašau tik visko paragauti ir pasėdėti su mumis.

Tiksliai nepamenu, kada pradėjau vaikams duoti po kelis patiekalus. Tačiau dabar tai darau per kiekvieną valgymą.
Genialus prancūzų sumanymas! Pradedame nuo pusryčių. Kai vaikai susėda, ant stalo padedu lėkštes su
pjaustytais vaisiais. Kol jie kramsnoja, paskrudinu duonos arba išverdu košės. Per pusryčius galima išgerti sulčių,
bet vaikai žino, kad per pietus ir vakarienę mes geriame vandenį. Net „profsąjungos aktyvistė“ nesiskundžia. Mes
aptarinėjame gryno vandens skonį.
Per pietus ir vakarienę pirmiausia, kai vaikai dar labai alkani, patiekiu daržovių. Nepereiname prie
pagrindinio patiekalo tol, kol jie nenuryja bent po kąsnelį užkandos. Paprastai jie daržoves suvalgo. Ragavimo
taisyklės griebiuosi retai, nebent siūlydama ką nors naujo. Leo, jei ir nevalgo pirmą kartą patiekto maisto, tai
dažnai sutinka bent jau pauostyti jį, o netrukus, žiū, jau ir ima kąsnelį.
Pupa kartais piktnaudžiauja ragavimu: suvalgo vieną cukinijos griežinėlį ir jau atkakliai tvirtina atlikusi
pareigą. Neseniai ji pareiškė, kad ragaus visko, išskyrus salotų, turėdama omenyje žalius salotų lapus. Vis dėlto
dažniausiai jai patinka mano ruošiami užkandžiai. Pavyzdžiui, avokadų griežinėliai, pomidorai su salotų uždaru
arba garuose virti brokoliai su šlakeliu sojų padažo. Visi pakrizename, kai nešu į stalą tarkuotų morkų salotas –
carottes rapées, mat mėginu tai ištarti prancūziškai.
Mano vaikai neužkandžiauja, tad sėda prie stalo alkani, išskyrus pavakarius. Labai padeda aplinka: kiti vaikai
taip pat neužkandžiauja. Tačiau tokiam rezultatui pasiekti prireikė geležinės valios. Tiesiog nenusileisdavau
prašymams duoti riekę duonos ar bananą, jei ne valgio metas. Vaikai paūgėjo ir beveik liovėsi prašinėję. Jeigu
neiškenčia nepaprašę, tiesiog pasakau: „Ne, po pusvalandžio bus vakarienė.“ Paprastai jie sutinka, nebent būna
labai pavargę. Kartą prekybos centre Leo parodo į sausainių dėžutę ir išpyškina: „Pavakariai.“ Pasijuntu pakylėta.
Pasiekiau nemažai.
Nesistengiu šioje srityje perlenkti lazdos (arba, pasak Saimono, prancūziškumu perspjauti prancūzų). Kai
ruošiu vakarienę, kartais duodu vaikams po griežinėlį pomidoro ar po kelis avinžirnius. Ketindama pristatyti
kedrines pinijas ar kitus nė sykio neragautus valgius, pasiūlau keletą sukramtyti iš anksto, kad mažieji nusiteiktų
naujovei. Duodu ir petražolės šakelę (tik nevadinu jos užkandėle). Be abejo, vandens jie gali gerti kada panorėję.
Kartais besistengdama, kad vaikai neperžengtų nustatytų kulinarinių rėmų, labai nusiplūkiu. Ypač tada, kai
Saimonas kur nors išvažiuoja, man kyla pagunda apeiti daržovių užkandą, pastatyti dubenį makaronų vaikams
panosėj ir pavadinti juos vakariene. Kartais taip ir padarau, o jie sušlamščia viską čepsėdami. Nereikalauja nei
salotų, nei daržovių.
Tačiau vaikai neturi pasirinkimo. Prancūzų mamų pavyzdžiu prisiėmiau pareigą išmokyti juos džiaugtis
skonių įvairove ir maitintis subalansuotai. Dar stengiuosi laikyti galvoje subalansuotą visos dienos valgiaraštį.
Dažniausiai laikomės prancūzų formulės: sotūs, baltymingi pietūs ir lengvesnė vakarienė su daržovėmis. Vaikai
valgo daug makaronų, tik padažą stengiuosi ruošti kuo įvairesnį. Kai turiu laiko, išverdu didelį puodą sriubos
(nors neprisiverčiu jos sutrinti) ir patiekiu su ryžiais arba duona.
Nenuostabu, kad valgis vaikams kelia kur kas didesnį apetitą, kai paruoštas iš šviežių produktų ir gražiai
atrodo. Nenumoju ranka į spalvinę kompoziciją lėkštėse ir kartais pridedu kokį pomidoro ar avokado griežinėlį, jei
vakarienė atrodo nuobodokai. Turime spalvingų plastikinių lėkščių kolekciją. Tačiau vakarienę tiekiu baltose, kad
išryškėtų maisto spalvos. Ir vaikai jaučiasi suaugesni.
Noriu, kad prie stalo jie, kiek įmanoma, apsitarnautų patys. Jau nuo pat berniukų mažumės dienų, kai
vakarienės išverdu makaronų, paleidžiu dubenį su tarkuotu parmezanu aplink stalą, kad kiekvienas pasibarstytų.
Vaikai patys įsiberia cukraus į karštą šokoladinį gėrimą ir jogurtą. Pavalgiusi Pupa dažnai prašo gabalėlio
kamambero ar kokio nors kito turimo sūrio. Pyragų ir ledų vakarais mes nevalgome, išskyrus ypatingas progas.
Vis dar neduodu vaikams ir šokoladinių sumuštinių.
Visa tai mums tapo įprasta toli gražu ne iš karto. Pasisekė, kad mano vaikai, ypač berniukai, tikrai mėgsta
pavalgyti. Viena lopšelio auklėtoja juos vadina gurmanais. Tai mandagi nuoroda į pašėlusį apetitą. Pasak jos,
mėgstamiausias dvynių žodis – „dar“ (encore). Jie turi erzinantį įprotį, ko gero, įgytą lopšelyje: išvalgytas lėkštes
iškelia į viršų rodydami, kad jau baigė. Ant stalo pasipila padažo ar sriubos likučiai. (Manau, lopšelyje jie išdažo
skystimą batono gabaliukais.)
Mūsų namuose jau atšauktas draudimas saldumynams. Saikingai duodame jų vaikams, ir Pupa nebekemša
kiekvieno saldainio į gerklę taip, lyg jis būtų paskutinis. Kai už lango tikrai atšąla, rytais ruošiu karštą šokoladinį
gėrimą. Patiekiu jį su vakarykščiu batonu, vos paminkštintu mikrobangų krosnelėje, ir obuolių griežinėliais. Juos
vaikai pamirko į gėrimą. Pusryčiai išeina labai prancūziški.

Elen karšto šokoladinio gėrimo receptas

(chocolat chaud)
(maždaug 6 puodeliai)

1–2 arbatiniai šaukšteliai natūralios kakavos

1 litras lieso pieno
cukraus pagal skonį

Prikaistuvyje gerai sumaišykite du kaupinus arbatinius šaukštelius nesaldintos kakavos su šlakeliu

šalto arba kambario temperatūros pieno, kad susidarytų tiršta masė. Po truputį pilkite likusį pieną ir
maišykite, kol neliks kakavos gumuliukų. Kaitinkite ant vidutinės ugnies, kol mišinys užvirs. Karštam
šokoladui pravėsus, nugriebkite susidariusią plėvelę ir supilstykite gėrimą į puodelius. Cukraus tegu
įsiberia patys vaikai prie stalo.

Greiti pusryčiai
Į didelį puodelį įberkite 1 arbatinį šaukštelį natūralios kakavos ir įpilkite šlakelį pieno. Sumaišykite
tirštą masę. Įpilkite dar pieno ir vėl sumaišykite. Šildykite mišinį mikrobangų krosnelėje dvi minutes.
Turi būti labai karštas. Įmaišykite šaukštelį cukraus. Išpilstykite šį karštą kakavos koncentratą į kelis
mažesnius puodelius ir atskieskite šaltu arba kambario temperatūros pienu. Patiekite su traškiu
batonu ar kitokia skrudinta duona.
 TRYLIKTAS SKYRIUS

Sprendžiu aš

Leo, mūsų juodbruvas dvynukas, viską daro greitai. Kalbu ne apie jo gabumus, o apie tai, kad jis juda dvigubai
greičiau už eilinius žmones. Nuo lakstymo iš kambario į kambarį dvimečio stotas kaip lengvaatlečio. Jis net kalba
greitai. Artėja Pupos gimtadienis – visą „Sugimimodienaaa!“ jis išspiegia per kelias sekundes.
Suganyti mažąjį tornadą – grynas vargas. Man jau sunku jį pavyti. Nusivedusi vaikus į parką, neturiu kada nė
atsikvėpti. Leo logika paprasta: pamatei žaidimų aikštelėje vartus, spruk laukan.
Negaliu atsižavėti viena, ko gero, sunkiausiai pasiekiama prancūziško auklėjimo ypatybe – neginčijamu tėvų
autoritetu. Daug sutiktų prancūzų savo vaikams vadovauja taip natūraliai ir ramiai, kad man belieka tik pavydėti.
Ir vaikai tikrai klauso. Jie nesistengia nuo tėvų pabėgti, neatsikirtinėja ir nesivelia į ilgas derybas. Kaip prancūzai
įsigudrina tokie būti? Kaip man įgyti tokią stebuklingą valdžią?
Vieną sekmadienio rytą kaimynė Frederika, su kuria atsivedame vaikus į parką, mato mano pastangas
susitvarkyti su Leo. Frederika – kelionių agentė iš Burgundijos. Įpusėjusi penktą dešimtį, bendrauja dalykiškai,
gergždžiančiu balsu. Po ilgų biurokratinių vilkinimų ji įsidukrino Tiną, gražutę rudaplaukę trimetę rusę iš vaikų
namų. Frederikos motinystei – vos trys mėnesiai.
Tačiau ji jau turi ko mane pamokyti apie vaikų auklėjimą. Jau vien dėl to, kad yra prancūzė, ji visai kitaip
supranta, kas galima ir ko negalima. Viskas paaiškėja smėlio dėžėje. Mudvi su Frederika sėdim ant dėžės krašto ir
mėginame pasikalbėti. Tačiau Leo vos apsisukęs vis dumia lauk iš aikštelės. Kaskart išlėkusį puolu vytis, sučiuptą
baru ir klykiantį tempiu atgalios. Mane tai erzina ir sekina.
Iš pradžių Frederika tyliai stebi mūsų ritualą. Tada visai neglobėjišku tonu pareiškia, kad mudvi negalėsim
ramiai pasėdėti ir paplepėti, jei aš kaskart gaudysiu Leo.
– Aha, – sakau, – o ką man daryti?
Frederika pataria būti griežtesnei su Leo, kad jis suprastų: negalima bėgti iš smėlio dėžės.
– Antraip bėgiosi paskui jį visą laiką ir nieko nepeši, – teigia ji.
Man atrodo, lakstymo paskui vaiką neįmanoma išvengti, o ji mano, kad įmanoma.
Abejoju Frederikos patarimo veiksmingumu. Primenu jai, kad jau dvidešimt minučių drausminu Leo. Ji
šypsosi. Turėčiau drausminti tvirčiau ir pati tuo neabejoti.
Kai Leo vėl mėgina išbėgti už vartelių, mano „ne“ suskamba griežčiau nei visada. Jis vis tiek pasprunka.
Nuseku iš paskos ir parsitempiu jį.
– Matai? – sakau Frederikai. – Neįmanoma.
Frederika vėl nusišypso ir pataria „ne“ tarti įtikimiau. Anot jos, aš pati netikiu, kad jis manęs paklausys. Siūlo
ne rėkti, o kalbėti tvirtu balsu.
Baiminuosi, kad jis išsigąs.
– Nebijok, – drąsina Frederika.
Leo nepaklauso ir kitą kartą. Po kurio laiko pati jaučiu, kad mano „ne“ įgyja prasmę. Nebekeliu balso, bet jis
skamba vis tvirčiau. Jaučiuosi persikūnijanti į kitokią mamą.
Jau neabejodama bandau ketvirtą kartą. Leo artėja prie vartelių ir… įvyksta stebuklas! Vaikas sustoja, atsigręžia
ir atsargiai dėbteli į mane. Įsmeigiu į jį rūstų žvilgsnį, stengiuosi atrodyti nepermaldaujama.
Po kokių dešimties minučių sūnus pamiršęs vartelius ramiai sau žaidžia smėlio dėžėje su Tina, Džojum ir Pupa.
O mes su Frederika šnekučiuojamės ištiesusios kojas.
Jaučiuosi priblokšta, kad staiga Leo pripažįsta mano autoritetą.
– Matai, – taria Frederika be jokios piktdžiugos, – svarbiausia yra tinkamas balso tonas.
Ir priduria, kad berniukas visai neatrodo išsigandęs.
Tą akimirką, ko gero, pirmąkart gyvenime, Leo primena prancūzų vaiką. Smėlio dėžėje ramiai kapstosi jau trys
išmintingi mažyliai. Pamažėl atslūgsta sprando įtampa. Anksčiau parke atsipalaiduoti nesugebėdavau. Nejau
virstu prancūziška mama?
Niekas manęs nebeslegia, bet jaučiuosi kvailokai. Viskas taip paprasta, kodėl gi anksčiau nesusiprotėjau? Juk
tvirtas „ne“ – ne pats naujausias pedagoginis atradimas. Frederika mane pamoko nepasiduoti prieštaringiems
jausmams ir neabejoti savo valdžia. Taip elgėsi jos tėvai, taip elgtis jai savaime suprantama. Ko čia nesuprasti?
Dar Frederika neabejoja: kas maloniausia tėvams (ramiai paplepėti parke, kol vaikai žaidžia), tas ir vaikams
geriausia. Regis, ir tai tiesa. Leo – kur kas mažiau įsitempęs negu prieš pusvalandį. Žaidžia su vaikais
patenkintas, ištrūkęs iš užburto pabėgimų ir įkalinimų rato.
Jau ketinu skelbti pasauliui naują „neabejotino NE“ metodą. Tik Frederika ima ir perspėja: nėra stebuklingos
lazdelės, priverčiančios vaiką tave gerbti. Tenka nuolat sukti galvą.
– Nėra griežtų taisyklių, – sako ji. – Veikti reikia vis kitaip.
Še tau kad nori. Tai kokios dar gudrybės taip iškelia prancūzus jų vaikų akyse? Kaip kiekvieną dieną ir per
kiekvieną vakarienę prancūzams pavyksta turėti autoritetą? Kaipgi man prisijaukinti saviškį?

Kolegė prancūzė pataria pasikalbėti su jos pussesere Dominyka, jei noriu daugiau sužinoti apie autoritetą. Sako, kad
Niujorke gyvenanti prancūzė Dominyka, dainininkė, trijų vaikų mama, yra neoficiali prancūzų ir amerikiečių
tėvų skirtumų ekspertė.
Keturiasdešimt trejų Dominyka primena prancūzų „naujosios bangos“ kino filmo heroję. Tamsiaplaukė,
švelnių bruožų, raiškaus gazelės žvilgsnio. Jei būčiau lieknesnė, dailesnė ir mokėčiau dainuoti, sakyčiau, kad
mūsų gyvenimai atspindi vienas kitą: ji, paryžietė, augina vaikus Niujorke; aš, buvusi niujorkietė, auginu vaikus
Paryžiuje. Gyvendama Prancūzijoje pasidariau ramesnė, nebe tokia neurotiška. O Dominyka, nepaisant
nepadoriai geros išvaizdos, neatsilaikė prieš Manhatano gyventojų užkratą – daugiažodę savianalizę. Angliškus
žodžius ji beria kaip žirnius, pagardintus prancūzišku akcentu, vis įterpdama „taip sakant“ ir „o Dieve“.
Į Niujorką Dominyka atvyko dar studentė, būdama dvidešimt dvejų. Ketino pusmetį pasimokyti anglų kalbos ir
grįžti namo. Tačiau netrukus pasijuto Niujorke it namie.
– Jaučiausi puikiai, buvau įkvėpta, kupina jėgų. Paryžiuje jau seniai taip nesijaučiau“, – sako ji.
Dominyka ištekėjo už amerikiečio muzikanto. Jau belaukdama pirmagimio susižavėjo amerikietišku požiūriu į
vaikų auginimą.
– Čia pajutau tokį bendruomeniškumą, kokio Prancūzijoje nėra… Patinka joga? Laukiesi vaikelio? Sveika
atvykusi į nėščiųjų jogos grupę!
Dar ji ėmė pastebėti amerikiečių požiūrį į vaikus. Per Padėkos dieną su vyro artimaisiais ją pribloškė svečių
elgesys, atvykus giminaičiams su trimete dukrele, – visi dvidešimt suaugusiųjų užstalėje liovėsi šnekėję ir visą
dėmesį skyrė vaikui.
– Tada pagalvojau: neįtikėtina, ak, kokia kultūra. Vaikai čia dievinami. Pasaka. Nenuostabu, taip sakant, kad
amerikiečiai tokie pasitikintys savimi ir laimingi, o prancūzai vis prislėgti. Tik pažiūrėkit, kiek dėmesio!
Tačiau laikui bėgant tokiu dėmesiu Dominyka pradėjo abejoti. Jos akyse ta pati trimetė, nutraukusi užstalės
kalbas per Padėkos dieną, palengva pūtėsi iš perdėto susireikšminimo.
– Pasakiau sau: „Gana, mane tas vaikas jau siutina.“ Kad ir kur būtų, visada įsivaizduoja, kad aplinkiniai turi
viską mesti ir žiūrėti tik į ją.
Abejonės sustiprėjo, kai vaikų darželyje (dabar jos vaikams – vienuolika, aštuoneri ir dveji) ji nugirdo kitų
darželinukų replikas į auklėtojos nurodymus: „Tu man ne bosas.“ (Anot Dominykos, Prancūzijoje niekada nieko
panašaus neišgirsi, niekada.) Kai bičiuliai amerikiečiai, turintys mažamečių, pasikviesdavo ją su vyru į svečius,
vakarienę dažnai tekdavo ruošti viešniai, nes šeimininkai būdavo užsiėmę: migdydavo vaikus.
– Užuot griežtai pasakę: „Gana, vaikams metas į lovas, dabar suaugusiųjų laikas, mes turime svečių, o jūs eikit
miegoti“, jie tyli. Nežinau kodėl. Nepajėgia. Ir toliau klusniai vykdo vaikų užgaidas. Žiūriu ir tiesiog šiurpstu.
Dominyka vis dar dievina Niujorką ir amerikietiškos mokyklos jai atrodo pranašesnės už prancūziškas. Tačiau
vaikų auklėjimo klausimais ji vis labiau linksta prie prancūziškų principų su griežtomis taisyklėmis ir
apribojimais.
– Prancūzų metodai kartais per griežti. Manau, tėvai galėtų truputį švelniau ir draugiškiau elgtis su vaikais, –
svarsto ji. – Bet, mano galva, amerikiečiai stipriai perlenkia augindami vaikus it kokius pasaulio valdovus.
Man sunku ginčytis su tokia pačia kaip aš. Puikiai įsivaizduoju, kas dedasi per tuos vakarėlius, apie kuriuos ji
pasakoja. Amerikiečiai tėvai (ir aš pati) kažkodėl sutrinka, kai reikia parodyti tvirtą charakterį. Teoriškai
suprantame, kad vaikams reikia nustatyti ribas. Visi tėvai apie tai papostringauja. Tačiau kasdienybėje
nebežinome, kur tos ribos, arba tiesiog mums nemalonu jas brėžti.
– Ne taip jau man ir pikta… Jei pratrūkčiau, jausčiausi dėl to siaubingai kaltas, – teisina blogą trimetės dukrelės
elgesį Saimono bendrakursis.
Viena draugė prisipažįsta, kad trimetis sūnelis jai įkando. Tik jai buvę nepatogu riktelėti ant jo, nes jis tikrai
būtų pravirkęs. Taip ir nutylėjo.
Anglakalbiai tėvai nerimauja, kad per didelis griežtumas nepalaužtų kūrybiškos atžalų dvasios. Pas mus
Paryžiuje viešėjusi amerikietė mama pasipiktina išvydusi kambaryje vaiko maniežą. Pasirodo, dabar gimtinėje
net maniežai varžo vaikus. (Nežinojome. Paryžiuje visi juos turi.)
Mama iš Long Ailando pasakoja apie neklaužadą sūnėną, kuriam tėvai, anot jos, pavojingai nuolaidžiaudavo.
Vis dėlto sūnėnas, nors vaikystėje buvo nepakenčiamas, užaugo ir tapo stambios Amerikos ligoninės Onkologijos
skyriaus vadovu.
– Manau, labai protingus ir per daug nedrausminamus vaikus sunku auginti, bet vėliau gerokai laisviau
skleidžiasi jų kūrybiškumas, – sako ji.
Labai sunku susigaudyti, kur tinkamos ribos. Versdama Leo žaisti manieže ar smėlio dėžėje ištrinu iš jo
gyvenimo galimybę kada nors gydyti vėžį? Kur baigiasi laisva saviraiška ir prasideda bukas chuliganizmas? Ar
vaikai, jei žingsniuodama šaligatviu leidžiu jiems sustoti prie kiekvieno kanalizacijos dangčio ir pažiūrėti pro
skylutę į šulinį, seka savo laimės žvaigždę, ar virsta gatvinukais?
Daug mano pažįstamų anglakalbių tėvų įstrigo kažkur per vidurį, mėgindami savo vaikams būti ir diktatoriais,
ir mūzomis. Dėl to jie įkliūva į nesibaigiančias derybas. Pirmą kartą to paragauju Pupai sulaukus maždaug trejų.
Mūsų namuose galioja nauja taisyklė: jai leidžiama žiūrėti televizorių keturiasdešimt penkias minutes per dieną.
Kartą ji užsimano papildomų minučių.
– Ne. Šiandien jau pažiūrėjai, gana, – atsakau.
– Bet kai buvau maža, visai nežiūrėdavau televizoriaus, – neatlyžta ji.
Dažnoje anglakalbių, kaip ir mūsų, šeimoje galioja bent jau keli draudimai. Vis dėlto auklėjimo teorijų tiek daug
ir jos tokios skirtingos, kad pasitaiko savo valdžios atsisakančių tėvų. Vieną iš jų sutinku trumpam parvykusi į
Ameriką.
Dizainerė Liza, įpusėjusi ketvirtą dešimtį, augina penkiametę Rubę. Ji tuoj įvardija jos auklėjimo pažiūras
paveikusias asmenybes: pediatrą V. Sirsą, rašytoją E. Koną ir bihevioristą B. F. Skinerį.
Kai Rubė darkosi, Liza su vyru stengiasi paaiškinti mergaitei, kad ji elgiasi neetiškai.
– Mes norim išgyvendinti nederamą elgesį nesinaudodami savo pranašumu, – pasakoja Liza. – Stengiuosi jos
nestabdyti jėga vien dėl to, kad esu didesnė ir stipresnė. Panašiai vengiu naudotis pinigine viršenybe ir nesakau:
„Šitą tau nupirksiu, o ano nepirksiu.“
Mane nustebina atkaklios Lizos pastangos susikurti savą auklėjimo sistemą. Ji ne aklai perėmė kažkieno
taisykles, o atidžiai išstudijavo kelių mąstytojų darbus ir rūpestingai sudėliojo hibridinę teoriją. Pasak jos, naujasis
auklėjimo būdas neturi nieko bendro su tuo, kaip ją augino tėvai.
Bet už viską tenka mokėti. Anot Lizos, dėl eklektinio metodo ir nenoro klausytis kritikos ji atitolo nuo daugelio
kaimynų, bendraamžių ir net savo tėvų. Senelius išmuša iš vėžių jos elgesys su Rube, ir jie atvirai jam nepritaria,
todėl ji daugiau su jais apie tai nebekalba. Jiems atėjus į svečius kyla įtampa, ypač kai Rubė ima išsidarinėti.
Vis dėlto Liza su vyru tvirtai nusistatę nesinaudoti savo autoritetu. Pastaruoju metu Rubė pradėjo juos abu
mušti. Kaskart jie mušeiką pasisodina ir bando paaiškinti, kodėl negalima muštis. Geranoriškos šnekos nepadeda.
– Ji vis dar mus muša, – prisipažįsta Liza.

Prancūzija šiuo atžvilgiu primena kitą planetą. Net bohemiškiausi tėvai puikuojasi griežtumu ir nė kiek neabejoja
savo vieta šeimos hierarchijos viršūnėje. Atrodo, kad šalyje, kuriai nesvetima revoliucija ir barikados, prie šeimos
vakarienės stalo anarchistai nesėdi.
– Paradoksas, – sutinka Džudita, meno istorikė ir trijų vaikų mama iš Bretanės.
Džudita politikoje autoritetų nepripažįsta, bet vaikams vadovauja ji, ir jokių čia kalbų.
– Pirma tėvai, tada vaikai, – pristato ji šeimos hierarchiją. – Prancūzijoje niekas su vaiku valdžia nesidalija.
Prancūzų žiniasklaida ir vyresnės kartos atstovai dažnai aptarinėja „vaiko karaliaus“ sindromo grėsmę. Tačiau
bendraudama su tėveliais Paryžiuje visą laiką girdžiu: „Sprendžiu aš. (C’est moi qui décide.)“ Pasitaiko ir kariškesnis
variantas: „Įsakinėju aš. (C’est moi qui commande.)“ Šiais žodžiais tėvai primena vaikams ir patys sau, kieno žodis
lemiamas.
Amerikiečiams tokia hierarchija gali pasirodyti tironiška. Amerikietė Robina su vyru prancūzu ir dviem vaikais
– Adrienu ir Lėja – gyvena Paryžiaus priemiestyje. Per šeimos vakarienę savo bute ji pradeda pasakoti apie vieną
vizitą pas pediatrą.
Adrienas verkė ir niekaip nelipo ant svarstyklių. Robina pritūpė prie jo ir ėmė įkalbinėti.
Čia įsikišo gydytojas:
– Nereikia jam nieko aiškinti. Sakykit: „Lipk ant svarstyklių ir viskas. Jokių kalbų.“
Robinai tiesiog atėmė žadą. Pediatras atrodė toks rūstus, kad ji veikiai susirado kitą.
Pasakojimą girdi ir Markas, Robinos vyras.
– Visai ne, ne taip jis sakė! – pertraukia Markas žmoną. Jis profesionalus golfo žaidėjas, užaugęs Paryžiuje, ir
yra iš tų prancūzų tėvų, kurių autoritetas lyg ir savaime neginčijamas. Matau, kaip vaikai gaudo kiekvieną jo žodį
ir tučtuojau paklūsta.
Pasak Marko, gydytojas visai nedemonstravo savo valdžios. Priešingai, jis padėjo paprotinti Adrieną. Įvykį
Markas prisimena visiškai kitaip:
– Jis sakė, kad pati nesiblaškytum, imtum vaiką ir užkeltum ant svarstyklių… Jei vaikui duodi, iš ko rinktis, jis
sutrinka… Turi jam parodyti, ką reikia daryti, ir tai nei blogai, nei gerai, tiesiog taip reikia.
Ir dar priduria:
– Viskas prasideda nuo paprasto parodymo. Kai kurių dalykų neverta aiškinti. Jei reikia pasverti vaiką, imi už
pažastų ir užkeli ant svarstyklių. Be jokių kalbų!
Nemalonus išgyvenimas Adrienui – gyvenimo pamoka.
– Kartais tenka daryti ir tai, kas tau tikrai ne prie širdies, – tęsia Markas. – Gyvenimas susideda ne vien iš
malonumų ir įdomumų.
Paklausiu Marko, kaip jis sugeba pelnyti tokį autoritetą vaikų akyse. Paaiškėja, kad anaiptol ne savaime. Tokie
santykiai su vaikais reikalauja milžiniškų pastangų. Jis visada rimtai apgalvoja, kaip užsitarnauti vaikų pagarbą,
laiko tėvišką autoritetą svarbiausiu dalyku. Stengtis jį įkvepia įsitikinimas, kad vaikams ramiau, kai tėvas pasitiki
savimi.
– Manau, geriau turėti kelią rodantį vadovą, – svarsto jis. – Vaikas turi jausti, kad mamos ir tėčio niekas
neišmuš iš vėžių.
– Neišmes iš balno, – įkiša savo trigrašį Adrienas, jau sulaukęs devynerių.
– Geras palyginimas! – pritaria Robina.
– Prancūzai turi patarlę: „Lengviau atsukti varžtą negu prisukti.“ Ji reiškia, kad reikia laikytis labai tvirtai. Jei
per stipriai tai darai, gali šiek tiek atsileisti, bet jei vis nuolaidžiauji… pamiršk apie tvirtumą.
Markas kalba apie ribas, kurias prancūzai savo vaikui nubrėžia dar kūdikystėje. Ir brėždami tas ribas pasilieka
teisę kartais liepti: „Lipk ant svarstyklių, be kalbų.“
Amerikiečiams, kaip ir man, atrodo neišvengiama visą popietę vaikytis vaikus po parką ir pusę vakaro juos
migdyti, palikus svečius vienus. Gadina kraują, bet ką padarysi.
Prancūzai gyvenimą su „vaiku karaliumi“ laiko tikra beprotybe, kenksminga visai šeimai. Anot jų, taip ir tėvai,
ir vaikai netenka kasdienio gyvenimo džiaugsmo. Jie žino, kad riboms apibrėžti reikia milžiniškų pastangų, bet
neabejoja, jog alternatyva nepriimtina. Prancūzai supranta: nuo dvi valandas suryjančių „labanaktukų“ juos skiria
tik aiškūs apribojimai.
– Gal Amerikoje ir priimta nebeturėti laiko sau, kai gimsta vaikai, – sako man Markas, – bet, manau, vaikai turi
suprasti: jie nėra dėmesio centras, ne aplink juos sukasi pasaulis.
Kaipgi tėvai nustato tas ribas (cadre)? Kartais procesas rėžia ausį. Bet tai ne vien tik „ne“ ir „sprendžiu aš“.
Ribas prancūzų tėvai ir auklėtojai brėžia ir nuolat apie jas kalbėdami. Negailėdami laiko jie aiškina vaikams, kas
galima ir ko negalima. Įkalti į galvas apribojimai darosi veiksmingi, įgyja kone fizinį pavidalą, labai panašiai geras
mimas įtikina žiūrovus, kad nematoma siena yra tikra.
Ne vieną kartą tėvai ypač mandagiai primena vaikams apie elgesio ribas. Vaikai, net kūdikiai, dažnokai girdi
žodelį „prašau“. (Su kūdikiais irgi reikia kalbėti mandagiai, juk jie supranta, kas sakoma.) Nustatydami ribas
vaikams prancūzai nuolat kalba apie teises. Užuot sakę: „Nemušk Žiulio“, jie paaiškina: „Tu neturi teisės mušti
Žiulio.“ Skirtumas ne vien semantinis. Antrasis draudimas visai kitaip skamba. Darosi aišku, kad esama
nekintamos, nuoseklios teisinės sistemos, galiojančios vaikams ir suaugusiesiems. Be to, darosi aišku, kad vaikas
turi teisę daryti kitus dalykus.
Vaikai nusičiumpa posakį „neturi teisės“ ir drausmina vienas kitą. Vaikiškoje dainelėje yra net tokie žodžiai: „O
lia lia, mažyti, neturi teisės taip daryti!“ (Oh la la, on a pas le droit de faire ça!) Dar tėvai vaikams dažnai kartoja žodžius
„nesutinku“, kaip antai: „Nesutinku, kad mėtytum žirnius ant grindų.“ Tai sakoma rimtai, žiūrint vaikui tiesiai į
akis. „Nesutinku“ pranoksta paprastą „ne“. Taip tėvai pareiškia nuomonę; į ją vaikas privalo atsižvelgti. Vaikui
leidžiama savaip suprasti žirnių paskirtį, nors tam supratimui ir nepritariama. Mėtyti žirnius jis nusprendė savo
galva, todėl pats gali apsigalvoti ir nebemėtyti.
Gal dėl to Prancūzijoje prie stalo nėra įtampos. Užuot laukę išpuolių ir tobulinę paveikių nuobaudų planus, tėvai
ir auklėtojai nuolat mandagiai užsimena, kaip nenukrypti nuo visiems priimtų elgesio normų, atkreipdami
dėmesį į reikšmingas smulkmenas.
Darželyje, pusantrų metų amžiaus vaikų grupėje, per karališkus keturių patiekalų pietus aplink keturkampį
stalą sėdi šeši mažyliai su rausvais frotiniais seilinukais. Pietaujančiuosius prižiūri Ana Marija. Neįtikėtinai rami
atmosfera. Ana Marija pristato vaikams kiekvieną patiekalą ir praneša, kas bus valgoma paskui. Matau, kad pro jos
akis nepraslysta nė vienas auklėtinių veiksmas. Nekeldama balso ji komentuoja smulkius pažeidimus.
– Atsargiai, mes su šaukštu taip nedarom, – sako ji berniukui, pradėjusiam barškinti šaukštu į stalą.
– Ne, ne, ne, neliečiam sūrio, jį valgysim vėliau, – įspėja kitą.
Kalbėdama ji būtinai žiūri tiesiai vaikui į akis.
Ne visada prancūzų tėvai ir globėjai taip kruopščiai vadovauja. Dažniau jie taip elgiasi valgydami. Prie stalo
galioja daug taisyklių, reikia atlikti įvairių judesėlių, o suklydus gresia didesnė sumaištis. Visą pusvalandį prie
stalo Ana Marija kalbasi su vaikais ir neužmiršta jų pataisyti. Papietavusių vaikų veidai išterlioti maistu, bet
pastalėje – vos keli trupiniai.
Markas, Ana Marija ir kiti mano sutikti prancūzų tėvai ir auklėtojai kelia pagarbą ir neatrodo panašūs į
diktatorius. Jie nesiekia užauginti klusnių robotų. Priešingai, visada įsiklauso į savo vaikus ir su jais kalbasi. Visi
mano pažįstami autoritetingiausi tėvai su vaikais kalba ne viršininko tonu, o kaip lygus su lygiu. Ana Marija sako:
– Jei ką nors draudi, visada reikia paaiškinti kodėl.
Kai prancūzų klausiu, ko jie labiausiai trokšta savo vaikams, atsakymai skamba maždaug taip: „Kad patogiai
jaustųsi savo kailyje“ ir „rastų savo kelią pasaulyje“. Jie nori, kad jų mažyliai išsiugdytų skonį ir nuomonę. Tiesą
sakant, perdėtai klusnūs vaikai prancūzams kelia nerimą. Jiems svarbu, kad vaikas turėtų charakterį.
Tačiau tą, anot jų, vaikai gali pasiekti tik gerbdami ribas ir mokėdami susitvardyti. Taigi charakteris
neatsiejamas nuo apribojimų.

Nelengva, kai aplinkui tiek daug gerai besielgiančių vaikų ir didelius lūkesčius puoselėjančių tėvelių. Diena iš dienos
man baisiai nesmagu darosi, kai kieme, pakeliui nuo vartų iki lifto, berniukai ima garsiai šūkauti ar žliumbti,
šitaip daugybei kaimynų, kurių langai išeina į kiemą, pranešdami: „Amerikiečiai grįžta!“
Kartą per Kalėdų atostogas su Pupa gauname kvietimą užeiti pas jos darželio draugę pavakarių. Vaikams
patiekiama karšto šokoladinio gėrimo ir sausainių (man pasiūloma arbatos). Visiems susėdus prie stalo Pupa
sugalvoja, kad metas labai tinkamas paišdykauti. Ji sriūbtelėja šokoladinio gėrimo ir spjauna atgal į puodelį.
Neturiu kur akių dėti iš gėdos. Duočiau niuksą į koją po stalu, bet kaip man žinoti, ar jai pataikysiu. Šnipšteliu
liautis. Nenoriu kelti triukšmo ir gadinti pavakarių. Tuo tarpu trys šeimininkės dukros romiai sėdi už stalo ir
kramsnoja sausainius.
Suprantu, kaip prancūzai apibrėžia vaikams ribas. Bet man neaišku, kaip jie sugeba šaltakraujiškai vaikams
neleisti jų peržengti. Iškart į galvą lenda posakis: „Jei nori laikyti žmogų griovyje, pats turi leistis su juo į griovį.“
Šiek tiek primena mūsų namus. Jei liepiu Pupai pabūti savo kambaryje, pati turiu su ja ten sėdėti, antraip ji tikrai
išspruks.
Įkvėpta stebuklo su Leo parke, stengiuosi visą laiką būti reikli. Tik ne visada tai padeda. Nelabai žinau, kada
reikėtų priveržti, o kada atleisti veržlę.
Noriu šiokių tokių gairių, tad pakviečiu pietų prancūzę Madleną, prižiūrėjusią Robinos ir Marko vaikus. Ji
gyvena vakarų Prancūzijoje, mažame Bretanės miestelyje, bet šiuo metu dirba naktine naujagimio aukle
Paryžiuje. (Anot jos, mažylis dar tik mokosi miegoti naktimis.)
Trijų berniukų mama šešiasdešimt trejų Madlena, trumpai apsikirpusi žilstanti brunetė su malonia šypsena,
spinduliuoja tą patį nepalaužiamą tvirtumą, kuris būdingas Frederikai ir kitiems mano sutinkamiems vietiniams
tėveliams. Visi jie – visiškai ramūs dėl savo auklėjimo metodų.
– Kuo labiau išlepintas vaikas, tuo jis nelaimingesnis, – pradeda ji, vos mums susėdus.
Tai kaip ji priverčia savo globotinius jos klausyti?
– Didelėmis akimis (les gros yeux), – atsako ji.
Ir čia pat, prie stalo, ji man tai pademonstruoja: išpučia akis ir iš geraširdės moteriškės rausvu megztuku ir
priderintu šalikėliu virsta šiurpoka pelėda. Nors ji tik apsimeta, bet metamorfozė labai įtikinama.
Aš irgi noriu mokėti taip išversti akis. Kai atneša salotų, pradedu mokytis. Iš pradžių man sunku būti pelėda ir
neprunkšti. Tačiau po kurio laiko, kaip ir su Frederika parke, iš tikrųjų pavyksta patikėti savimi, ir pajuntu
skirtumą. Tada ir prunkšti nebesinori.
Pasak Madlenos, ji nesistengia vaikų valdyti gąsdinimais. Didelės akys labiausiai padeda tada, kai su vaiku
užsimezga stiprus ryšys ir abipusė pagarba. Didžiausią pasitenkinimą auklės darbas jai teikia tada, kai pavyksta
tapti vaiko bendrininke, tarsi pradėti matyti pasaulį vaiko akimis. Tuomet galima nujausti beveik kiekvieną
būsimą vaiko žingsnį. To siekdama ji atidžiai stebi vaiką, kalbasi su juo ir patiki jam tam tikrų laisvių.
Kuriant tokius santykius, kurie vaiką daro jautrų didelėms akims, griežtumą būtina derinti su lankstumu,
neužmiršti vaiko savarankiškumo ir pasirinkimų.
– Manau, reikia vaikams duoti šiek tiek laisvės, palikti vietos saviraiškai, – aiškina ji.
Madlena neįžiūri jokio prieštaravimo tarp stipraus abipusio ryšio ir griežtumo. Atrodo, kad jos autoritetas kyla
iš pačių santykių su vaikais, o ne primetamas iš viršaus. Ji geba rasti pusiausvyrą tarp bendrininkavimo ir
autoriteto.
– Reikia įsiklausyti į vaiką, bet ribas nustatyti pačiai, – sako ji.
Prancūzijoje didelės akys – tikrai ne naujiena. Pupa jomis gąsdinama lopšelyje. Daug suaugusių prancūzų iki
šiol prisimena tas akimirkas, kai būdavo drausminami didelėmis akimis ir panašiomis grimasomis.
– Ji mokėdavo taip pažiūrėti, – pasakoja kulinarinių knygų autorė, paryžietė Klotilda Diusoljė apie savo motiną.
– Abu tėvai pasinaudodavo ypatinga intonacija vos pajutę, kad peržengiau ribą. Pasidarydavo rūstūs, suirzę,
nepatenkinti. Ir pasigirsdavo: „Ne, daugiau taip nekalbėsi.“ Pasijausdavau nubausta, šiek tiek pažeminta. Bet
greitai viskas praeidavo.
Įdomu, kad dideles akis ir ribas, kurias primeta ši mina, Klotilda prisimena su nepaprastu švelnumu.
– Ji visada labai aiškiai leisdavo suprasti, kas gerai ir kas negerai, – kalba ji apie savo mamą. – Sugebėdavo būti
ir meili, ir valdinga niekada nekeldama balso.

Dabar apie pakeltą balsą. Regis, keliu jį dažnokai. Rėkimas kartais priverčia vaikus išsivalyti dantis ar nusiplauti
rankas prieš vakarienę, tačiau atima iš manęs jėgas ir kuria bjaurią atmosferą. Kuo garsiau rėkiu, tuo prasčiau
paskui jaučiuosi ir labiau pavargstu.
Prancūzai moka su vaikais pakalbėti griežtai. Tačiau renkasi taškinį, o ne nuolatinį kiliminį bombardavimą.
Rėkiama tik tada, kai be to tikrai sunku išsiversti. Jei parke arba namie, kai svečiuojasi prancūzų, paleidžiu gerklę
ant vaikų, vietiniai tėveliai sunerimsta, ar nebus įvykdytas rimtas nusikaltimas.
Amerikiečiai, kaip ir aš, savo valdžią vaikams sieja su drausme ir bausmėmis. Prancūzai apie tokius dalykus
daug nešneka. Verčiau jie kalba apie vaikų mokymą, švietimą, apie tai, kaip palengva vaikus išmokyti skirti tai, kas
priimtina ir kas ne.
Prancūzijoje intonaciją labai sušvelnina pati mintis, kad tėvai vaikus moko, o ne kontroliuoja. Kai per vakarienę
Leo atsisako naudotis stalo įrankiais, pasistengiu įsivaizduoti, kad mokau jį valgyti šakute, panašiai kaip mokyčiau
abėcėlės raidžių. Tai man padeda likti kantriai ir ramiai. Jau nebesijaučiu negerbiama ir pikta, kai Leo išsyk
nepaklūsta. Atlėgus įtampai jis noriau sutinka pabandyti. Nebeplyšauju, ir vakarieniauti visiems darosi daug
maloniau.
Ne iš karto supranti, kad prancūzų ir amerikiečių tėveliai gana skirtingai vartoja žodį „griežtas“. Sakydami,
kad žmogus yra griežtas, amerikiečiai paprastai turi omenyje, kad jis turi absoliučią valdžią. Prieš akis iškyla
rūstaus, nelinksmo mokytojo paveikslas. Save tuo žodžiu apibūdina tikrai retas vaikų turintis amerikietis. Tačiau
beveik visi pažįstami prancūzai sako, kad jie yra griežti.
Vis dėlto prancūzai, save vadindami griežtais, turi galvoje šiek tiek kitokius dalykus. Jie nori pasakyti, kad labai
griežtai žiūri į keletą dalykų, o į visa kita – gana laisvai. Toks jų rėmų modelis: tvirtos ribos ir daug laisvės
neperžengiant jų.
„Vaikui reikėtų suteikti kuo daugiau laisvės, neprimesti jam nereikalingų taisyklių, – rašo Fransuaza Dolto
knygoje „Pagrindiniai vaikystės tarpsniai“. – Reikėtų palikti tik taisyklių rėmus, būtinus dėl vaiko saugumo. Apie
jų būtinumą jis susivoks iš patirties, kai pamėgins juos peržengti. Supras ir tai, kad nieko nedarome vien tam, kad
jam trukdytume.“ Kitaip sakant, griežtai žiūrėdami tik į svarbiausius dalykus tėvai atrodo protingesni, ir vaikams
labiau norisi jų klausyti.
Atsiliepdami į Dolto raginimą vidurinės klasės paryžiečiai man pasakoja, kad dėl mažų išdaigų dažniausiai
nepyksta. Tokie jau tie vaikai – negali neišdykauti.
– Man atrodo, jei vienodai barsim už visus nusižengimus, tai kaip vaikai supras, kurie iš jų rimti? – svarsto
bičiulė Estera.
Tie patys tėveliai teigia į tam tikrus nusižengimus reaguojantys tuoj pat ir rūsčiai. Netoleruotini dalykai gali
būti įvairūs, bet kone visi tėvai pripažįsta, kad nesitaiksto su jokiomis nepagarbos kitiems apraiškomis. Jie turi
omenyje ne tik visus pasisveikinimus, atsisveikinimus, padėkojimus, bet ir pagarbų kalbėjimą su tėvais ir kitais
suaugusiaisiais.
Kita draudžiama sritis – fizinė agresija. Amerikiečių vaikai dažnai nebaudžiami muša savo tėvus, nors žino,
kad to daryti negalima. Prancūzai tokio elgesio netoleruoja. Kartą Pupa man trinkteli matant kaimynui Paskaliui,
bohemiškam penkiasdešimtmečiui viengungiui. Ir štai Paskalis, visada toks nerūpestingas, staiga išdrožia rūstų
pamokslą apie „to daryti nevalia“. Netikėta jo nuomonė man sukelia pagarbią baimę. Matau, kad ne mažiau
priblokšta ir Pupa.
Prancūzų balansavimą tarp nepalenkiamo griežtumo ir visiško atsipalaidavimo gerai iliustruoja vaikų gulimo
metas. Keli tėvai man sako, kad atėjus laikui miegoti jų vaikai privalo būti savo kambariuose. Ten jie gali daryti, ką
nori.
Pritaikau šią taisyklę Pupai, ir ji jai labai patinka. Ji nekreipia dėmesio į būtinybę apsiriboti savo kambario
erdve ir išdidžiai kartoja:
– Galiu daryti, ką noriu.
Šiek tiek pažaidusi ar paskaičiusi ji pati atsigula į lovą.
Kai berniukai, būdami maždaug dvejų, pereina iš savo lovelių miegoti į didesnes lovas, tą pačią taisyklę
pritaikau ir jiems. Abu miega viename kambaryje, todėl, kol užmiega, šiek tiek patriukšmauja. Vis girdžiu, kaip jie
barškina lego kaladėles. Pasakiusi „labanakt“ į jų kambarį nebekeliu kojos, nebent triukšmai darosi pavojingi
gyvybei. Kartais, kai jau vėlu, o jie vis nerimsta, užeinu pranešti, kad metas miegoti, ir išjungiu šviesą.
Naktibaldoms, regis, nebeatrodo, kad pažeidžiu „galiu daryti, ką noriu“ taisyklę. Gerokai išvargę jie ropščiasi į
lovas.

Bandydama atsiriboti nuo kategoriško požiūrio į autoritetą apsilankau pas Danielį Marselį. Jis vadovauja didelės
Puatjė ligoninės Vaikų psichiatrijos skyriui. Be to, yra parašęs keliolika knygų. Neseniai pasirodžiusi vadinasi
„Leidžiama paklusti“. Knygoje tėvams mąstoma apie tėvų autoriteto esmę. Savo požiūrį autorius dėsto labai
plačiai, cituoja Haną Arent, žavisi paradoksais.
Štai jo mėgstamas paradoksas: tėvai autoritetą įgyja tik tada, jei beveik visada savo vaikams sako „taip“.
– Jei visada draudi, esi diktatorius, – aiškina Marselis, gurkšnodamas kavą ir užkąsdamas šokoladiniais
saldainiais.
Tėviško autoriteto esmė – leisti vaikams veikti, o ne trukdyti. Psichiatro pavyzdys: vaikas nori apelsino,
stiklinės vandens arba pažaisti kompiuteriu. Pagal dabartinio prancūziško liberalaus auklėjimo nuostatas, vaikas,
prieš liesdamas ar imdamas tokius dalykus, turėtų atsiklausti tėvų. Marselis pritaria tokiai nuostatai, bet teigia,
kad tėvų atsakymas beveik visada turi būti teigiamas.
– Drausti galima tik retsykiais… dėl to, kas trapu arba pavojinga. Tačiau iš esmės tėvų darbas yra išmokyti vaiką
atsiklausti prieš imant, – sako Marselis.
Tokiu mokymu siekiama ilgalaikiškumo. Čia vėl išnyra paradoksas: jei vaikas visada elgiasi tinkamai, tai
galiausiai prieina tokį metą, kada gali pasirinkti ir neklausyti.
– Sėkmingo auklėjimo ženklas – mokyti vaiką klausyti, iki jis įgis laisvę leisti sau kartais nepaklusti. Juk argi gali
išmokti nepaklusti tam tikriems įsakymams tas, kuris neišmoko klausyti? Nuolankumas žemina, – aiškina
Marselis. – O mokėjimas klausyti padeda vaikui augti.
(Dar jis pataria leisti vaikams saikingai žiūrėti televizorių, kad jie turėtų bendrų kultūrinių interesų su kitais
vaikais.)
Norint iki galo suvokti Marselio mintis apie autoritetą, neprošal užaugti Prancūzijoje, kur filosofijos mokoma
jau vidurinėje mokykloje. Aš tik suprantu, jog griežtos ribos vaikams nubrėžiamos iš dalies tam, kad kartais jie
galėtų jas peržengti, o paskui grįžtų ir rastų jas niekur neprapuolusias.
Marselis kartoja vieną mintį, kurią dažnai girdžiu šioje šalyje: jei nebūtų apribojimų, vaikai paskęstų savo
noruose.
– Iš prigimties žmogus nežino ribų, – sako Marselis.
Prancūzai pabrėžia rėmų reikalingumą, nes be jų vaikus įveiktų troškimai. Rėmai padeda nuraminti vidinį
sąmyšį.
Tuo galima paaiškinti, kodėl Paryžiaus parke tik mano vaikus, vienintelius, ištinka susierzinimo priepuoliai.
Toks priepuolis užeina tada, kai vaiką užklumpa tokia galybė norų, kad jis nebežino, kaip save sustabdyti. Kiti
vaikai pripratę girdėti žodį „ne“ ir jį priimti. Tik ne manieji. Mano „ne“ jiems atrodo atsitiktinis ir silpnas. Jis
nenutraukia įgeidžių grandinės.
Anot Marselio, rėmai nė kiek netrikdo vaikų kūrybiškumo ir atbudimo, būsenos, kurią prancūzai tėveliai dar
vadina sužydėjimu. Tėvų siekiamybė – skatinti vaiko žydėjimą neleidžiant jam peržengti rėmų. Vienas kitas
prancūzų tėvelis mano, kad vaikams reikia vien tik žydėti, ir nenustato jiems jokių apribojimų. Nesunku atspėti,
ką apie tokius tėvelius galvoja Marselis:
– Jų vaikams einasi anaiptol ne gerai, jie viskuo nusivilia.

Šis naujas požiūris man visai patinka. Nusprendžiu nuo šiol būti autoritetinga, bet ne diktatore. Vieną vakarą
guldydama Pupą į lovą pasakau jai, kad suprantu jos poreikį kartais paišdykauti. Atrodo, jai palengvėja. Tai
susimokymo akimirka.
– Gali ir tėtei pasakyti? – prašo ji.
Pupa drausmės klausimais gaudosi geriau už mane, juk ji leidžia dienas prancūziškame darželyje. Vieną rytą
stoviu mūsų daugiabučio prieangyje. Saimonas komandiruotėje. Aš viena su vaikais, ir mes vėluojame. Berniukus
reikia susodinti į vežimėlį, kad spėčiau palydėti Pupą į darželį ir pristatyti dvynius į lopšelį. Berniukai atsisako
lipti į dvigubą vežimėlį. Pageidauja eiti pėsčiomis, o tai užtruktų ilgiau. Ir dar: mes – namo kieme, taigi kaimynai
mus girdi ir net gali stebėti derybas. Sutelkiu visą autoritetą, kokį tik įmanoma sugraibyti dar nė kavos neišgėrus,
ir primygtinai reikalauju sėsti į vežimėlį. Nesuveikia.
Nuo manęs nenuleidžia akių ir Pupa. Be abejo, ji galvoja, kad man derėtų susitvarkyti su dviem mažais
berniukais.
– Sakyk „vienas, du, trys…“ – irzlokai pataria ji.
Matyt, taip sako auklėtojos, kai verčia paklusti užsiožiavusį vaiką.
Skaičiuoti „vienas, du, trys…“ – lyg ir ne kosminė inžinerija. Turėtų ir Amerikoje būti taip sakančių tėvų. Tačiau
šio metodo logika labai jau prancūziška.
 „Taip vaikui duodama šiek tiek laiko, parodomas pagarbumas“, – teigia Danielis Marselis.1 Paklusti vaikas turi
aktyviai, todėl jam reikia duoti laiko sureaguoti.
Knygoje „Leidžiama paklusti“ Marselis pateikia pavyzdį apie vaiką, sugriebusį aštrų peilį. „Motina šaltu veidu,
šiek tiek suraukusi antakius, žiūri į jį ir tvirtu, neutraliu balsu sako: „Padėk peilį!“ Vaikas žiūri į motiną, bet – nė
krust. Praėjus penkiolikai sekundžių motina vėl sako, tik jau griežčiau: „Padėk peilį į vietą“, o dar po dešimties
sekundžių: „Ar supratai?“
Marselio pasakojime berniukas galų gale padeda peilį ant stalo. „Motinos veidas sušvelnėja, ir ji jau malonesniu
balsu sūnui sako: „Gerai.“ Tada paaiškina jam, kad peilis pavojingas, nes juo galima įsipjauti.“
Anot autoriaus, vaikas, nors galų gale ir paklūsta, taip pat yra aktyvus dalyvis. Esama abipusės pagarbos.
„Paklususiam vaikui motina santūriai padėkoja, o vaikas pripažįsta jos autoritetą… Tokiam rezultatui pasiekti
būtini žodžiai, laikas, kantrybė ir abipusis pripažinimas. Jei motina būtų puolusi prie vaiko ir išplėšusi peilį jam iš
rankų, jis būtų nieko nesupratęs.“
Nelengva išlaikyti pusiausvyrą: vadovauti vaikui ir pagarbiai jį išklausyti. Vieną popietę lopšelyje rengiu Džojų
eiti namo, o jis netikėtai puola į ašaras. Tuo metu jau esu ryžtingai perėjusi į naująjį „mano žodis yra lemiamas“
režimą. Mano entuziazmas – it naujatikio įkarštis. Situacija man primena Adrieno svėrimą pas gydytoją: tuoj
priversiu jį apsirengti.
Tačiau erzelį išgirsta mylimiausia Džojaus auklėtoja Fatima ir atėjusi į rūbinę imasi priešingos taktikos. Namie
Džojaus ožiai – įprastas dalykas, bet lopšelyje jie reti. Fatima pasilenkia prie berniuko ir ima glostyti jam kaktą.
– Kas nutiko? – klausia švelniai.
Šitas ašaras ji palaiko ne nepakenčiamo dvimečio kaprizu, o labai mažo protingo blondino noru kažką pasakyti.
Po minutės dviejų Džojus šiek tiek aprimsta ir jau geba žodžiais bei gestais paaiškinti, kad nori paimti iš savo
spintelės kepuraitę. Štai dėl ko kilo scena. (Prisimenu, kad jis juk mėgino kepurę sugriebti.) Fatima nukelia jį nuo
vystymo stalo ir nulydi akimis iki spintelės, kol jis atsidaro dureles ir pasiima kepuraitę. Tada jis kaipmat nustoja
verkęs ir jau nori eiti namo.
Fatima – anaiptol ne bestuburė. Vaikams ji yra didelis autoritetas. Ji nemano, kad kantriai klausydama Džojaus
jam nuolaidžiauja. Tik nuramino vaiką ir leido jam parodyti, ko jis nori.
Deja, situacijų įvairovė begalinė, ir nėra vienos visiems atvejams tinkamos taisyklės. Prancūzai vadovaujasi
galybe prieštaringų principų ir keliomis griežtomis taisyklėmis. Kartais reikia vaiką atidžiai išklausyti. Kartais
tiesiog užkelti ant svarstyklių. Kalba eina ne tik apie ribų brėžimą, bet ir apie vaiko stebėjimą, bendros kalbos su
juo radimą ir prisitaikymą prie situacijos.
Galbūt visa tai kai kuriems tėvams išeina savaime. Man kol kas dar neaišku, ar kada nors pavyks natūraliai
išlaikyti tokią pusiausvyrą. Jaučiuosi lyg pirmą kartą salsą šokanti trisdešimtmetė. Aplinkui kraiposi salsos
mokovai, pradėję šokti dar vaikystėje su tėvais, o aš tebeskaičiuoju žingsnelius ir mindau kitiems kojas.

Esu viešėjusi amerikiečių šeimose, kur beveik per kiekvieną vakarienę vaikas nuvaromas nuo stalo į savo kambarį.
Prancūzijoje vaikams labai dažnai primenama, kaip dera elgtis, bet baudžiama tik tada, kai tikrai yra už ką.
Nubaustą vaiką tėvai dažnai siunčia į jo kambarį arba stato į kampą. Kartais ir pliaukšteli. Pati tik kelis kartus
mačiau, kaip vaikas gavo per užpakalį viešoje vietoje, nors mano draugės Paryžiuje sakosi tai pastebinčios
dažniau. Per spektaklį „Auksaplaukė ir trys lokiai“ meškienę vaidinanti aktorė klausia salėje sėdinčių vaikų, kas
laukia neklaužados meškiuko.
– Beržinė košė! – vienu balsu atsiliepia mažieji žiūrovai.
Nacionalinė apklausa2 rodo, kad 19 proc. prancūzų tėvų prisipažįsta vaikams sudrožiantys kartkartėmis, 46
proc. – retai, o 2 proc. – dažnai. 33 proc. tėvų teigia niekada nemušantys vaikų.3
Praeityje vaikų auklėjimo ir tėvų valdžios užtikrinimo srityse beržinė košė, ko gero, buvo daug svarbesnė.
Dabar viskas keičiasi. Tam priešinasi visi mano skaityti prancūzų vaikų ugdymo žinovai.4 Vietoj beržinės košės jie
tėvams pataria išmokti sakyti „ne“. Čia jų nuomonė sutampa su Marselio: „ne“ sakyti retai, tačiau tais retais
atvejais tai daryti tvirtai.
Mintis nenauja. Tiesą sakant, ji ateina iš Ruso. „Leiskite noriai, neleiskite nenoriai, – rašo jis „Emilyje“. – Tik
jūsų sprendimas ko nors neleisti turi būti neatšaukiamas. Nesiduokite permaldaujami. Tegu jūsų ištartas „ne“
tampa varine užtvara. Vaikas penkis šešis kartus mėgins ją nugriauti, bet paskui pavargs ir apsigalvos. Taip jį
padarysite kantrų, pusiausvirą, ramų ir paklusnų net tuomet, kai jis gaus ne viską, ko nori.“

Leo gimė ne tik su spartaus judėjimo, bet ir su ardomosios veiklos genu.

– Noriu vandens, – pareiškia jis kartą per vakarienę.
– O koks tas stebuklingas žodelis? – maloniai pasiteirauju.
 – Vanduo! – atšauna išsiviepęs. (Keista, bet Leo ne tik atrodo lyg Saimonui iš akies luptas, bet ir kalba su
britišku akcentu. Džojaus ir Pupos šneka ausiai skamba amerikietiškai.)
Nustatyti vaikams ribas – tikrai ne juokų darbas. Pirmaisiais metais tai reikalauja nuolatinio kartojimo ir
dėmesingumo. Tačiau kai tik ribos nusistovi, gyvenimas darosi daug lengvesnis ir ramesnis (ar bent jau toks
atrodo). Beviltiškomis akimirkomis rėžiu vaikams prancūziškai:
– C’est moi qui décide! (Sprendžiu aš!)
Vien tardama šį sakinį keistai sutvirtėju. Net nugara mažumėlę atsitiesia.
Prancūziškas auklėjimas pagrįstas kitokiu požiūriu į pasaulį. Esu įpratusi galvoti, kad viskas sukasi aplink
vaikus, o prancūzėjimas reikalauja perstumti svorio centrą arčiau savo pačios poreikių, kad ir jie galėtų šiek tiek
išsiskleisti.
Jausmas, kad valdžia yra mano rankose, padeda daug geriau tvarkytis su trimis vaikais. Vieną pavasario
savaitgalį, kai Saimonas komandiruotėje, leidžiu vaikams išsitempti kilimus ir apklotus į balkoną ir pasistatyti
marokietišką palapinę. Atnešu jiems karšto šokoladinio gėrimo. Jie susėda ir gurkšnoja.
Vėliau apie tai papasakoju Saimonui ir jis tuoj klausia:
– Tai baisiai prisinervinai?
Dar prieš keletą savaičių, ko gero, taip ir būtų buvę. Nerimas, kad ko baisaus nenutiktų, mane būtų užgraužęs,
o apie malonias akimirkas nebūtų buvę nė kalbos. Skambėtų klyksmai, girdėtų kaimynai, mat balkonas išeina į
kiemą.
Tačiau dabar sprendžiu aš, na, bent jau šiek tiek, ir trys vaikai balkone su karštu šokoladiniu gėrimu manęs
nebeišmuša iš vėžių. Net prisėdu šalia jų ir išgeriu kavos.
Vieną rytą pati vedu Leo į lopšelį. (Rytinius darbus mes su Saimonu pasidalijome.) Leidžiuosi su Leo liftu ir
jaučiu, kaip mane kausto baimė. Nusprendžiu griežtai jam pasakyti, kad kieme nebus jokių riksmų. Pristatau jam
naują taisyklę taip, tarsi ji visada būtų galiojusi. Aiškinu tvirtu balsu, žiūriu tiesiai į akis. Paklausiu, ar jis mane
supranta. Tada padarau pauzę, duodama jam progą atsakyti. Jis pamintija minutėlę ir atsako teigiamai.
Atidarome stiklines duris ir žengiame į kiemą. Tylu. Jokio riksmo, jokio zirzimo. Tik mane už rankos tempia
labai greitas mažas berniukas.
 KETURIOLIKTAS SKYRIUS

Leisti gyventi savo gyvenimą

Vieną dieną Pupos darželyje iškabinamas skelbimas. Tėveliai kviečiami registruoti savo vaikus (nuo ketverių iki
vienuolikos metų amžiaus) vasaros išvykai į Aukštutinius Vogėzus, į kaimo rajoną. Iki ten iš Paryžiaus automobilis
važiuoja apie penkias valandas. Išvyka be tėvų truks aštuonias dienas.
Neįsivaizduoju, kad galėčiau išleisti penkiametę Pupą aštuonioms dienoms paatostogauti. Ji nėra viena
nakvojusi ilgiau negu naktį net mano mamos namuose. Aš pati pirmąkart išvažiavau į ekskursiją su nakvyne (į
jūrų žinduolių parką) tik būdama vyresniųjų klasių mokinė. Ši kelionė man dar sykį primena, kad nors jau vartoju
prancūzišką tariamąją nuosaką ir net priverčiu vaikus manęs klausyti, niekada netapsiu tikra prancūze. Būti
prancūze – tai perskaityti tokį skelbimą ir lygiai kaip greta stovinti penkiamečio mamytė apgailestauti:
– Kaip apmaudu. Mes tą savaitę jau susiplanavę.
Nė vienos prancūzės negąsdina mintis išsiųsti keturmetę ar penkiametę atžalą savaitę pagyventi
bendrabutyje su bendromis dušinėmis ir miegamaisiais.
Netrukus suprantu, kad ši kelionė – tik pradžia. Aš nesu važiavusi į jokią stovyklą, kol man nesuėjo dešimt ar
vienuolika. Tačiau Prancūzijoje rengiama daugybė įvairių vasaros stovyklų (colonies de vacances) vaikams jau nuo
ketverių metų amžiaus. Mažesni paprastai savaitei vežami į kaimą, kur jodinėja poniais, šeria ožkas, mokosi
dainelių ir tyrinėja gamtą. Vyresnių vaikų laukia specializuotos stovyklos: teatro, irklavimo ar astronomijos.
Akivaizdu, kad prancūziškas auklėjimas neatsiejamas nuo vidinio atsparumo ir pasitikėjimo savimi ugdymo,
taip vaikams suteikiama savarankiškumo. Prancūzai tai vadina autonomija (autonomie). Jie apskritai stengiasi, kad
vaikai jos turėtų tiek, kiek gali priimti. Tai ir fizinis savarankiškumas, kaip antai darželio išvykos, ir emocinis
atsiskyrimas, leidžiantis vaikams patiems patikėti savo jėgomis, nepriklausomai nuo tėvų ar kitų suaugusiųjų
pagyrimų.
Žaviuosi daugeliu prancūziško auklėjimo aspektų. Stengiuosi perimti prancūziškus valgymo įpročius,
stiprinuosi autoritetą ir mokau savo vaikus žaisti savarankiškai. Pradėjau daugiau kalbėtis su kūdikiais ir leidžiu
vaikams patiems tyrinėti pasaulį, užuot per anksti brukusi jiems visokius mokslus. Krizių ir sutrikimo
akimirkomis dažnai savęs klausiu: ką darytų prancūzė mama?
Kur kas sunkiau priimti tam tikras prancūziškas savarankiškumo apraiškas, kaip antai darželio išvykas.
Žinoma, visai nenoriu, kad vaikai pernelyg priklausytų nuo manęs. Tik kam taip skubėti? Negi būtina
savarankiškumą skiepyti nuo tokios mažumės? Ar tik prancūzai čia šiek tiek nepersistengia? Tam tikrais
aspektais skubėjimas padaryti vaikus nepriklausomus kertasi su stipriausiais mano instinktais apsaugoti juos ir
stengtis, kad jie gerai jaustųsi.
Amerikiečiai visai kitaip moko vaikus būti nepriklausomus. Tik ištekėjusi už europiečio Saimono imu suprasti,
kad didžiąją vaikystės dalį praleidau mokydamasi, kaip išlikti. Gal iš pirmo žvilgsnio ir neįtartum, bet aš moku
šaudyti strėlėmis iš lanko, atversti apvirtusią baidarę, saugiai užkurti laužą žmogui ant pilvo ir vandenyje iš
džinsų pasidaryti gelbėjimo liemenę.
Saimonas europietis, tad vaikystėje neįgijo išlikimo įgūdžių. Jis nesimokė nei palapinės statyti, nei baidarės
irkluoti. Vargu ar jis žino, kuriuo galu lįsti į miegmaišį. Tad laukinėje gamtoje jis gal ir išgyventų penkiolika
minučių, bet tik tuo atveju, jei turėtų knygą.
Ironiška, bet visų šitų išlikimo gudrybių išmokau įtemptos dienotvarkės vasaros stovyklose tik mano tėvams
pasirašius teisininkų sudarytas pretenzijų atsisakymo sutartis, jei kartais nuskęsčiau. Ir tais laikais klasėse dar
nebūdavo internetinių vaizdo kamerų, o gimtadieniams niekas nekepdavo veganiškų tortų be riešutų.
Visi žino, kad, nepaisant skautų ženklelių ir taiklių smūgių atgalia ranka, vidurinės klasės amerikiečių vaikai
auga beveik šiltnamio sąlygomis. „Dabartinio auklėjimo tendencija – apsaugoti vaikus nuo emocinio ir fizinio
diskomforto“, – rašo amerikiečių psichologė Vendi Mogel knygoje „Nubrozdinto kelio palaiminimas“. Užuot davę
vaikams laisvę, pasiturintys tėvai, Mogel klientai, „stengiasi juos apšarvuoti storu įgūdžių šarvu, mokydami
galybės dalykų ir versdami varžytis, pralenkti kitus“.
Amerikiečiai ne tik neakcentuoja savarankiškumo, bet netgi abejoja jo nauda. Mūsų supratimu, tėvams reikia
kuo daugiau laiko būti su vaikais, juos saugoti nuo pavojų ir glaistyti visus emocinius neramumus. Gimus Pupai
mudu su Saimonu juokaujame, kad su ja kartu ir koledžą lankysime. Tada perskaitau straipsnį apie kai kuriuose
koledžuose rengiamas atsisveikinimo ceremonijas, primenančias fuksų tėveliams, kad vaikams dera išvažiuoti.
Prancūzų, regis, nevargina iliuzija, neva jie viską kontroliuoja. Jie nori apsaugoti savo vaikus, bet neina iš proto
stengdamiesi užkirsti kelią visiems įmanomiems ir neįmanomiems pavojams. Išvykusi į komandiruotę prancūzė
nesiuntinėja (o aš siuntinėju) kasdien vyrui priminimų užsklęsti laukujes duris ir nuleisti tualeto dangtį, kad
vaikas neįkristų.
Prancūzijoje visuomenės nuomonė tėvus kreipia priešinga linkme. Jei gimdytojai pernelyg kišasi į vaiko
gyvenimą, būtinai kas nors iš artimųjų juos paragina liautis. Mano draugė Šaron, literatūros agentė, aiškina:
– Perdėtas tėvų kišimasis čia nepalaikomas. Kiekvienas pasakys: „Privalu leisti vaikams gyventi savo
gyvenimą.“
Prancūzų dėmesį į savarankiškumą atkreipė Fransuaza Dolto. „Svarbiausia, kad vaikas kuo anksčiau
pasidarytų savarankiškas, tik būtina pasirūpinti to savarankiškumo saugumu, – rašo Dolto knygoje „Pagrindiniai
vaikystės tarpsniai“. – Tėvų santykių su vaiku spąstai – nepripažinti tikrųjų vaiko poreikių. Vienas iš poreikių –
laisvė… Vaikui reikia žinoti, kad jis mylimas toks, koks tampa, ir reikia pačiam orientuotis erdvėje, diena iš dienos
vis laisviau pažinti aplinką, įgyti asmeninės patirties ir bendrauti su bendraamžiais.“
Dolto iš dalies kalba apie būtinybę palikti vaiką vieną saugioje aplinkoje, kad jis savo reikalus spręstų pats. Be
to, ji turi omenyje pagarbą vaikui, kaip atskiram žmogui, gebančiam įveikti sunkumus. Anot Dolto, iki šešerių
metų vaikas turėtų išmokti tvarkyti visus jį liečiančius reikalus namie ir visuomenėje.1
Tokį prancūzų požiūrį labai sunku priimti amerikiečiams, net ir pripratusiems prie šios šalies. Daugiau kaip
dvidešimt metų Paryžiuje gyvenanti bičiulė dailininkė Endė prisimena, kaip sužinojo apie artėjančią šešiamečio
vyresnėlio klasės išvyką.
– Visi tau sako, kaip puiku, kad balandį organizuojama classe verte (pažodžiui „žalios klasės“) kelionė. O tu savęs
klausi: „Hmmm, kas per „žalia klasė“? Ak, klasės išvyka į gamtą. Savaitei? Ką? Visai savaitei?“
Atsisakyti kelionės jos sūnaus mokykloje leidžiama tik pirmais metais. Vėliau kiekvieną pavasarį visi dvidešimt
penki klasės moksleiviai su mokytoja išvažiuoja savaitei į gamtą.
Pasak Endės, pagal amerikiečių standartus ji nėra per stipriai prilipusi prie savo vaikų. Bet buvo labai sunku
susitaikyti su mintimi apie „žalios klasės“ išvyką, rengiamą kaži kur prie druskingų pelkių, netoli vakarinio
Prancūzijos pajūrio. Jos sūnus nė karto niekur nebuvo važiavęs su nakvyne. Kas vakarą jį reikėdavo varu nuvaryti
po dušu. Endė neįsivaizdavo, kaipgi jis užmigs jos neapkamšytas. Jai patiko klasės mokytoja, bet ji nepažinojo kitų
suaugusiųjų, važiuosiančių kartu. Vienas jų – mokytojos sūnėnas. Kitas – žaidimų aikštelės prižiūrėtojas. Trečias,
prisimena Endė, – kažkokia auklėtojos pažįstama.
Apie išvyką Endė pranešė trims savo seserims Amerikoje, ir šios tiesiog paklaiko. Puolė atkalbinėti („neprivalai
to daryti!“). Sesuo teisininkė teiravosi, ar Endė pasirašė kokius nors dokumentus. Labiausiai jos baiminosi
pedofilų.
Per tėvelių susirinkimą dėl išvykos amerikietė mama paklausė mokytojos, kaip ši elgtųsi, jei į vandenį netyčia
įkritus elektros laidui įbristų vaikas. Pasak Endės, prancūzai ėmė prunkšti. Ji lengviau atsikvėpė, kad pati
neuždavė panašaus klausimo. Tačiau pripažino slapta bijanti to paties.
Labiausiai Endei rūpėjo (per susirinkimą to sakyti neišdrįso), kas bus, jei per išvyką sūnelis nuliūs ar
susierzins. Kai taip nutikdavo namie, ji padėdavo jam išsiaiškinti kilusius jausmus. Jei jis pravirkdavo nežinia dėl
ko, puldavo klausinėti: „Tu išsigandai, susierzinai ar supykai?“ Tarusi: „Gerai jau, mes abu tai išsiaiškinsim“,
stengdavosi pagelbėti sūnui pagal savo supratimą.
Prancūzų noras ugdyti vaikų savarankiškumą vien mokyklinėmis išvykomis neapsiriboja. Kai einu savo rajono
gatve, dažnai širdis puola į kulnus, nes vietiniai tėvai mažiems vaikams neretai leidžia lakstyti pirma jų
šaligatviu. Jie įsitikinę, kad vaikai prie kampo sustos ir jų palauks. Stebėti tokį vaizdą ypač baugu, kai vaikai lekia
su paspirtukais.
Visada įsivaizduoju, kas blogiausia galėtų nutikti. Kai gatvėje susiduriu su bičiule Elen ir mudvi stabtelime
pašnekėti, ji nedraudžia trims savo mažylėms eiti iki pat šaligatvio krašto. Taip pat nemano, kad jos staiga puls į
gatvę. Pupa, ko gero, irgi nepultų po automobiliu, bet dėl visa ko laikau ją už rankos. Saimonas man vis primena,
kad kartą neleidau Pupai sėdėti tribūnoje ir žiūrėti, kaip jis žaidžia futbolą – juk gali pataikyti atskriejęs kamuolys.
Prancūzijoje dažnai pasitaiko akimirkų, kada man norėtųsi vaikams padėti, bet jie tai turi išgyventi patys.
Neretai gatvėje matau lopšelio, kurį lanko mano berniukai, auklėtojas, vedančias mažylius į duonos parduotuvę
pirkti šviežių batonų. Tai ne oficiali iškyla, o tik pasivaikščiojimas su keliais vaikais. Pupa su lopšelio grupe lankosi
zoologijos sode ir dideliame parke Paryžiaus pakraštyje, o aš apie tai sužinau jau po keleto savaičių ir visai
atsitiktinai (kai veduosi ją į tą patį zoologijos sodą). Manęs retai kada prašo pasirašyti atsisakymo dokumentus.
Regis, prancūzams neatrodo, kad per tas ekskursijas galėtų nutikti kas nors blogo.
Per Pupos šokių būrelio pasirodymą man net neleidžiama nueiti į užkulisius. Pasirūpinu tik baltomis timpėmis
– tai vienintelis nurodymas tėveliams. Niekada nesu kalbėjusi su šokių mokytoja. Ji bendrauja su Pupa, bet ne su
manimi. Ateiname į teatrą, perduodu Pupą mokytojos padėjėjai, o ši jau nusiveda į užkulisius.
Prieš tai kelias savaites Pupa man vis kartoja: „Nenoriu būti marionetė.“ Nelabai suprantu, ką ji turi omenyje,
bet viskas paaiškėja vos pakilus uždangai. Scenoje pasirodo tuzinas kostiumuotų ir nugrimuotų mergaičių (tarp jų
ir Pupa) ir ima lėtai kilnoti rankas bei kojas pagal dainą „Marionetė“. Mažylėms nelabai sekasi judėti
sinchroniškai. Jos tikrai primena marionetes, pabėgusias iš teatro ir prisisiurbusias konjako.
Tačiau akivaizdu, kad Pupa išmoko visą dešimties minučių šokį ir be mano pagalbos. Kai pasibaigus
pasirodymui ji ateina iš užkulisių, puolu liaupsinti nuostabų jos darbą, o ji atrodo nusivylusi.
– Pamiršau nebūti marionete, – pasiskundžia ji.
Prancūzų vaikai labiau nepriklausomi ne tik užsiimdami popamokine veikla. Jie savarankiškiau sprendžia ir
tarpusavio santykių sunkumus. Tėvai neskuba kištis į vaikų ginčus žaidimų aikštelėje ar tarpininkauti tarp vaikų
šeimoje. Tokius reikalus jie palieka tvarkyti patiems mažyliams. Prancūzų darželių kiemai garsėja peštynėmis;
auklėtojai dažniausiai stebi iš šalies.
Vieną popietę ateinu pasiimti Pupos, o ji ką tik grįžusi iš kiemo su kruvina žaizdele ant skruosto. Įbrėžimas
negilus, bet sunkiasi kraujas. Pupa nenori sakyti, kas atsitiko (atrodo, jai nė motais ir neskauda). Auklėtoja teigia
nieko apie tai nežinanti. Jau beveik ašarodama klausinėju direktorę, bet ir ši nieko apie tai negirdėjo. Dargi abi
stebisi, ko taip nervinuosi.
Tuo metu pas mus viešinti mano mama negali patikėti tokiu abejingumu. Anot jos, Amerikoje dėl tokio
sužalojimo būtų atliktas oficialus tyrimas, būtų paskambinta tėvams ir viskas išsamiai paaiškinta.
Prancūzams toks įvykis nemalonus, bet tikrai ne Šekspyro tragedija.
– Mums patinka, kad vaikai pasipeša, – pasakoja man žurnalistė ir rašytoja Odrė Gutar. – Toks jau mūsų
prancūziškas, viduržemiškas būdas. Patinka, kad mūsų vaikai moka ginti savo teritoriją ir pasiginčyti su kitais
vaikais… Šiek tiek chuliganiškų nesutarimų tarp vaikų mūsų netrikdo.
Pupos nenoras pasakyti, kas ją užgavo, atspindi dar vieną savarankiškumo moralės aspektą. Išduoti (rapporter
contre) kitą vaiką reiškia labai nusižengti. Pasak prancūzų, toks požiūris susiformavo per Antrąjį pasaulinį karą dėl
mirtį lėmusių kaimynų išdavysčių. Per metinį mūsų daugiabučio bendrijos (nemažai bendrijos narių per karą jau
buvo gimę) susirinkimą pasiteirauju, ar niekas nežino, kas vis nugriauna mūsų vežimėlį koridoriuje.
– Mes neišduodam kaimynų, – atsako pagyvenusi moteris.
Visi juokiasi.
Amerikiečiai irgi nemėgsta skundikų. Tačiau Prancūzijoje net vaikai kupini ryžto laikyti liežuvį už dantų, net
jei gresia kelios mėlynės. Toks gebėjimas laikomas būtinu gyvenime. Netgi šeimoje kiekvienas turi teisę turėti
paslapčių.
– Su sūnumi turim paslapčių, kurių jis negali išduoti mamai, – prisipažįsta golfo žaidėjas Markas.
Prancūziškame filme pasakojama, kaip ekonomistas pasiima paauglę dukrą iš Paryžiaus policijos nuovados, kur
ji pateko už vagystę iš parduotuvės ir marihuanos laikymą. Vežama namo ji teisinasi sakydama, kad bent jau
neišdavė su ja buvusios draugės.
Vaikai, augdami aplinkoje, kurioje nepriimta skųsti, darosi solidarūs. Jie išmoksta kliautis vienas kitu ir savimi,
užuot bėgę ieškoti užtarimo pas tėvus ar mokytojus. Žūtbūt vilkti tiesą į dienos šviesą niekas nereikalauja. Markas
ir jo amerikietė žmona Robina pasakoja, kad neseniai jų dešimtmetis sūnus Adrienas matė moksleivį, mokykloje
sprogdinusį fejerverkus. Įvykis buvo tiriamas. Robina ragino Adrieną pranešti mokyklos vyresnybei apie tai, ką
matė. Markas sūnui patarė atsižvelgti į nusižengėlio populiarumą ir į tikimybę gauti nuo jo lupti.
– Būtina apskaičiuoti riziką, – sako Markas. – Jei labiau apsimoka nieko nedaryti, tai ir nereikia nieko daryti.
Noriu, kad sūnus analizuotų situacijas.
Su požiūriu, kad vaikai turi viską patirti savo kailiu, susiduriu, kai remontuojame butą. Man, kaip ir kitiems
mano pažįstamiems amerikiečiams, būtinai norisi sukurti vaikams visiškai nepavojingą aplinką. Vaikų vonios
grindims renkuosi guminę dangą, kad mažyliai nepaslystų kaip ant šlapių plytelių. Reikalauju visus elektros
prietaisus apsaugoti nuo vaikų, o orkaitę nupirkti su nekaistančiomis durelėmis.
Darbų vykdytojas Režis, praktiškas, neskrupulingas vyrukas iš Burgundijos, galvoja, kad man ne visi namie.
Pasak jo, orkaitės durelės pasidarys nepavojingos vaikams, jei vieną kartą leisiu jas paliesti ir įsitikinti, kad labai
karšta. Režis atsisako vonioje kloti gumines grindis teigdamas, kad atrodys baisiai. Nusileidžiu tik tada, kai jis
užsimena apie buto perpardavimo vertę. Dėl orkaitės nenusileidžiu.

Tą dieną, kada skaitysiu anglišką knygelę Pupos darželio grupėje, auklėtoja prieš tai surengia trumpą anglų kalbos
pamokėlę. Ji rodo į rašiklį ir prašo vaikų pasakyti angliškai, kokios jis spalvos. Vienas keturmetis sušneka kažką
apie savo batus.
– Aš visai ne to klausiu, – sako jam auklėtoja.
Tokia reakcija mane pribloškia. Mano galva, auklėtoja turėtų pasakyti ką nors gero, nesvarbu, kad vaiko
atsakymas nelabai siejasi su klausimu. Kaip sako sociologė Anetė Laro, remiuosi amerikietiška tradicija kiekvieną
vaiko mintį laikyti ypatingu indėliu.2 Priimdami net niekam tikusius vaikų atsakymus mes stengiamės stiprinti jų
pasitikėjimą savimi ir savivertę.
 Prancūzijoje tokia auklėjimo pozicija atrodo keistokai. Tuo įsitikinu, kai vedu vaikus pašokinėti ant batutų
Tiuilri sode, šalia Luvro. Kiekvienas vaikas šokinėja ant atskiro batuto aptvertoje teritorijoje, o tėvai juos stebi nuo
suolelių iš išorės. Tik viena mama įsineša kėdutę pro vartelius ir atsisėda tiesiai priešais savo sūnaus batutą. Visus
sūnaus šuolius ji palydi šūksniu „oho!“ Dar nė nepriartėjusi tiek, kad nugirsčiau kokį žodį, jau esu tikra, kad ji
mano tėvynainė.
Esu įsitikinusi, nes ir pati neištveriu nešaukusi „oho!“ kaskart, kai tik mano vaikas čiuožia nuo čiuožyklos (nors
prie batutų ir pavyksta suimti save į rankas). Tas „oho!“ reiškia: „Matau, kaip tu tai darai! Nuostabu! Šaunuolis!“
Panašiai giriu net labiausiai nevykusius jų piešinius ir darbelius. Manau, jog privalau stiprinti jų savigarbą.
Prancūzai irgi nori, kad vaikai gerai apie save galvotų ir patogiai jaustųsi savo kailyje (bien dans leur peau). Tačiau
tam pasitelkia kitokią taktiką. Tam tikra prasme atvirkščią amerikietiškajai. Jiems neatrodo, kad girti visada
naudinga.
Prancūzai mano, kad vaikai jaučia pasitikėjimą savimi tada, kada sugeba šį bei tą daryti ir tai daro gerai. Kai
vaikas pradeda kalbėti, tėvai jo negiria už bet kokį šnekėjimą. Giria jį tik tuomet, jei pasako ką įdomaus ir ištaria
taisyklingai. Sociologė Reimond Kerol teigia, kad prancūzai nori išmokyti savo vaikus gerai apsiginti žodžiu. Ji
cituoja vieną informantą, teigiantį, kad „Prancūzijoje, kai vaikas ką nors sako, kiti jo klausosi. Tačiau vaikui
neleidžiama to daryti pernelyg ilgai, tad jei jo kalba užstringa, kas nors iš šeimos narių sakinį pabaigia. Vaikas
šitaip pripratinamas apgalvoti, ką sakys, dar prieš prasižiodamas. Taip išmokstama kalbėti greitai ir įdomiai.“
Net tada, kai vaikai kalba įstabiai (ar teisingai atsako į klausimą), prancūzai reaguoja labai santūriai. Jie
nesielgia taip, lyg kiekvienas gerai padarytas darbas – tai proga pasakyti „puiku!“ Kartą nuvedu Pupą pas pediatrą
į nemokamą kliniką. Per apžiūrą gydytojas duoda jai sudėlioti medinę dėlionę. Pupa sudėlioja. Pediatras žvilgteli į
baigtą dėlionę ir elgiasi taip, kaip aš niekada nepasielgčiau – niekaip. Burbteli „gerai“ (tik tas „gerai“ labiau
primena „einam toliau“) ir tęsia apžiūrą.
Prancūzijoje auklėtojai ir kiti autoritetingi asmenys ne tik nedalija pagyrų patiems vaikams, bet, didžiam
mano nusivylimui, negiria jų ir tėvams. Anksčiau vyliausi, kad tai tik pirmosios Pupos auklėtojos, rūstokos
moteriškės, keistybė. Kitais metais ji būna pakaitomis su dar dviem auklėtojomis. Viena jų, energinga, labai
maloni jauna moteris, vardu Marina, puikiai sutaria su Pupa. Tačiau kai pasiteirauju Marinos apie Pupą, išgirstu
atsakymą: „Très compétente (labai gabi).“ (Namie surenku prancūziškus žodžius elektroninės vertimo programos
langelyje vildamasi, kad gal nežinau kokių reikšmės atspalvių, gal compétente reiškia ir „talentą“. Pasirodo, ne. Gabi,
ir tiek.)
Laimė, per daug nieko nesitikiu eidama su Saimonu į semestro vidurio susitikimą su Agnese, kita Pupos
auklėtoja. Ji taip pat maloni ir atidi. Vis dėlto nedega noru apibendrinti Pupos laimėjimų, ją įvertinti. Tik tarsteli:
„Viskas gerai.“ Tada parodo lapą (vieną iš daugelio) su užduotimi, kurios Pupai nepavyko užbaigti. Išeinu iš
susitikimo neturėdama jokio supratimo, kaip Pupai sekasi, palyginti su bendraamžiais.
Po susitikimo supykstu, kad Agnesė nepasakė ničnieko apie tai, ką Pupa atlieka gerai. Anot Saimono,
Prancūzijoje auklėtojoms to daryti nepriklauso. Agnesės užduotis – atskleisti trūkumus. Jei vaikui sunkiai sekasi,
tėvai turi sužinoti. Jei vaikas susitvarko, nėra ko aušinti burnos.
Prancūzų ugdymo įstaigose nesistengiama kelti vaikų (ir tėvų) dvasios teigiamais pastebėjimais, o vietoj to
dėmesys telkiamas į silpnąsias auklėtinių puses. Ši žinoma pedagoginė nuostata dažnai kritikuojama.
Prancūzijoje per baigiamuosius vidurinės mokyklos egzaminus beveik neįmanoma gauti aukščiausio balo. Puikiu
laikomas 14 balų rezultatas, o 16 balų iš 20 galimų jau kone aukščiausias įvertinimas.3
Draugai supažindina mane su Benua, dviejų vaikų tėvu, profesoriaujančiu viename iš geriausių Prancūzijos
universitetų. Jis pasakoja, kad jo sūnus puikiai mokosi paskutinėse klasėse. Tačiau didžiausias mokytojo
pagyrimas per visą mokymosi laiką yra pastaba po rašiniu: des qualités („yra gerų vietų“). Pasak Benua, mokytojai
čia moksleivius vertina ne pagal bendrą klasės pasiekimų lygį, o orientuodamiesi į beveik nepasiekiamą idealą.4
Net geriausias moksleivio darbas prancūziška maniera vertinamas maždaug taip: „Teisingai, ne taip jau ir blogai,
bet negerai va čia, čia, čia ir dar čia.“
Be to, vyresnėse klasėse nevertinama moksleivių reiškiama nuomonė ar jausmai.
– Jei pasakysi, kad tau patinka šis eilėraštis, nes primena tam tikras tavo patirtis, tai bus neteisingas
atsakymas… Vyresnėse klasėse mokoma logiškai mąstyti. Kūrybinių išvedžiojimų niekam nereikia. Vertinama
aiški minčių raiška.
Benua kurį laiką dėstė Prinstono universitete ir ten negalėjo atsistebėti, kodėl jo vertinimai studentams atrodo
per griežti.
– Sužinojau, kad net apie blogiausius rašinius priimta pasakyti ką nors gera, – prisimena jis.
Per vieną incidentą jam teko teisintis, kodėl vienam studentui parašė patenkinamą balą. Kita vertus, esu
girdėjusi apie amerikietę, mokytojavusią prancūzų mokykloje ir sulaukusią tėvų skundų dėl to, kad rašo per
aukštus balus (18 ar 20 iš 20-ies). Tėvams atrodė, kad užduotys per lengvos, tad ir vertinimas niekų vertas.
 Toks kritiškumas gali įbauginti vaikus. Mano draugė, mokyklą lankiusi Prancūzijoje, o pabaigusi Čikagoje,
prisimena, kaip ją sukrėtė amerikiečių moksleivių drąsa atsakinėjant per pamokas. Prancūziškoje mokykloje vos
suklydę ar uždavę kvailą klausimą moksleiviai tuoj sulauktų kritikos. Kita draugė, prancūzė gydytoja iš Paryžiaus,
įkvėptai pasakoja apie jogos užsiėmimus su nauja amerikiete mokytoja.
– Ji man vis sako, kaip puikiai atlieku pratimus ir kokia aš graži! – neatsidžiaugia ji savo mokytoja.
Matyt, per daugybę metų prancūziškose mokymo įstaigose mano draugė pagyrimo nėra girdėjusi.

Šiaip jau pažįstami prancūzai savo vaikus palaiko kur kas dažniau negu auklėtojai ir mokytojai. Pagiria juos ir
sustiprina geru žodžiu. Vis dėlto nežarsto liaupsių be saiko kaip mes, amerikiečiai.
Imu įtarti, kad nepergirdami savo vaikų prancūzai elgiasi teisingai. Tikriausiai supranta, kad per dažni
malonumo pliūpsniai, užliejantys kaskart suaugusiajam ištarus „šaunuolis“, gali padaryti vaiką liguistai
priklausomą nuo teigiamos reakcijos. Po kurio laiko jis jau ima nepasitikėti savimi, kai kažkas kitas jam nepritaria.
Be to, už bet ką giriamas vaikas nebemato reikalo stengtis. Juk vis tiek pagirs.
Esu amerikietė, todėl mane galutinai įtikina tik moksliniai tyrimai. Pasirodo, ir pagyrimų srityje prancūzų
tradicinis ar intuityvus elgesys neprieštarauja naujausių mokslinių tyrimų išvadoms.
2009 m. išleistoje knygoje „Auklėjimo šokas“ Po Bronsonas ir Ešli Merimen rašo, kad nauji tyrimai nuvainikavo
seną įprastą mintį, neva pagyrimai, savigarba ir veikla kyla ir leidžiasi kartu. Pasirodo, kad „perdėtas gyrimas…
iškraipo vaikų motyvaciją; jie pradeda veikti vien tam, kad išgirstų pagyrimą, ir praranda vidinį malonumą,
kylantį iš pačios veiklos“.
Bronsonas ir Merimen atkreipia dėmesį į tyrimą, atskleidusį, kad pergirti moksleiviai, tapę koledžo studentais,
„bėga nuo rizikos ir stokoja savarankiškumo. Jie dažnai meta kursą, kad tik nebūtų įvertinti vidutiniškai, ir jiems
sunku išsirinkti pagrindinį specializacijos dalyką. Jie bijo apsispręsti. O ką, jeigu nepasiseks?“ 5
Dar šis tyrimas paneigia įprastą amerikietišką požiūrį: kai vaikams nepasiseka, tėvai turėtų sušvelninti smūgį
teigiama savo reakcija. Geriausia taktika – ramiai panagrinėti, kodėl kas nors nepavyko, ir taip suteikti vaikams
pasitikėjimo ir progą pasitaisyti. Prancūzų pedagogika gal ir griežtoka, ypač vyresnėse klasėse. Tačiau būtent taip
elgiasi Pupos auklėtojos. Tai atspindi ir bendrą prancūzų tėvų nuostatą.
Regis, prancūzai į auklėjimą žiūri labai moksliškai: patys tikrina, kuri taktika pasiteisina, o kuri ne. Apskritai jie
nesivaiko veiksmingumo idėjų, bet laikosi veiksmingos praktikos. Jie daro išvadą, kad vaikui naudinga išgirsti
šiek tiek pagyrimų, bet pergirtas vaikas neišmoksta gyventi savo gyvenimo.
Per žiemos atostogas nusivežu Pupą į Jungtines Valstijas. Ji surengia per šeimos susitikimą monospektaklį:
vaizduoja auklėtoją, žarstančią paliepimus suaugusiesiems. Miela, bet, atvirai kalbant, ne kaži kas. Tačiau visi
suaugusieji vienas po kito garsiai pasigroži Pupos žavesiu. (Ji gudriai įterpia prancūziškų frazių ir dainelių,
žinodama, kad šis triukas visada daro įspūdį.)
Baigusi pasirodymą Pupa spindi iš pasitenkinimo, paliaupsinta visų aplinkinių. Manau, jai ši viešnagės
akimirka – ryškiausia. Pasitenkinimas užplūsta ir mane. Pagyrimai kutena ir mano širdį. Kaip man jų stinga
Prancūzijoje! Per vakarienę visi arčiau mūsų sėdintys giminaičiai nepaliauja girti stulbinamo Pupos pasirodymo.
Visa tai puiku per atostogas. Tik nesu tikra, ar norėčiau, kad Pupa nuolat girdėtų besąlygiškas liaupses. Tai
malonu, bet yra ir kita medalio pusė, kaip antai iš perdėto susireikšminimo kylantis dažnas noras pertraukti
suaugusiuosius. Be to, Pupa gali klaidingai įsivaizduoti, kas iš tiesų aplinkiniams yra linksma ir įdomu.

Susitaikiau su mintimi, kad gyvendami Prancūzijoje mano vaikai, ko gero, neišmoks šaudyti iš lanko. (Viliuosi, jų
neužpuls XVIII a. indėnai.) Man net pavyksta juos santūriau girti. Tačiau kur kas sunkiau priderinti prie bendro
prancūziško požiūrio į savarankiškumą. Aišku, žinau, kad mano vaikai gyvena savo emocinį gyvenimą, kad
negaliu amžinai jų sergėti nuo atstūmimo ir nusivylimo. Vis dėlto emocinio mano pasaulio neatspindi mintis, jog
jie gyvena savo gyvenimą, o aš – savo. Galbūt ji tiesiog neatitinka emocinių mano poreikių.
Tenka pripažinti, kad vaikai atrodo laimingesni tada, kai patikiu jiems ką nors atlikti savarankiškai. Neduodu
jiems peilių ir neliepiu pjaustyti arbūzo. Jie jau suvokia, kurie darbai jiems dar per sunkūs. Tačiau mažumėlę
prasimankštinti vaikams leidžiu, tarkim, nunešti dužią lėkštę ant vakarienės stalo. Atlikę ką nors atsakingo, jie
aprimsta ir jaučiasi patenkinti. Tikriausiai Dolto teisi sakydama, kad savarankiškumas – vienas pagrindinių vaiko
poreikių.
Galbūt ji neklysta ir teigdama, kad šešti vaiko gyvenimo metai – tai savotiškas slenkstis. Vieną vakarą, kai sergu
gripu, be paliovos kosėdama vis pažadinu Saimoną. Vidury nakties persikraustau ant sofos. Apie pusę septynių į
svetainę sueina vaikai, o aš neturiu jėgų nė pajudėti. Nepadengiu ir pusryčių stalo, nors iki tol kiekvieną rytą
dengdavau.
Užtat stalą padengia Pupa. Guliu ant sofos net nenusiėmusi miego akinių. Girdžiu, kaip ji atidarinėja stalčius,
dengia stalą, atneša pieno ir dribsnių. Jai penkeri su puse. Ir ji perėmė mano darbą. Net įpareigojo Džojų išdėlioti
stalo įrankius.
Po kelių minučių Pupa prieina prie mano sofos.
– Pusryčiai ant stalo, bet tau teks išvirti kavos, – praneša dukra.
Ji rami ir labai patenkinta. Kokią laimę ir ramybę, dingteli man, suteikia savarankiškumas. Juk aš jos nei
gyriau, nei raginau. Ką tik, man girdint, ji pati padarė šį bei tą naujo ir dėl to jaučiasi nepakartojamai.
Kokia patraukli Dolto mintis: jei pasitikime savo vaikais ir juos gerbiame, jie irgi pasitiki mumis ir mus gerbia.
Tai tikra paguoda. Tarpusavio priklausomybės ir nerimo gniaužtai, dažnai siejantys amerikiečius su savo vaikais,
kartais atrodo neišvengiami, bet niekada nebūna malonūs. Geriausio auklėjimo pagrindu jų irgi nepavadinsi.
Leisti vaikams gyventi savo gyvenimą – tai ne išleisti juos atgal į gamtą ar pamesti (nors prancūzų darželių
išvykos man primena būtent tai). Būtina pripažinti, kad vaikai – ne tėvų ambicijų įkūnijimai, ne nuolat
tobulinami gimdytojų projektai, o savarankiški, gabūs žmonės su savo skoniais, malonumais ir pasaulio
patyrimais. Jie net turi savų paslapčių.
Galų gale bičiulė Endė išleido savo vyresnėlį į druskingas pelkes. Pasak jos, jis grįžo labai patenkintas. Atrodo,
jam pavykdavo kas vakarą užmigti ir neapkamšytam. Matyt, to labiau reikėjo ne jam, o Endei. Jaunesnį sūnų,
atėjus laikui, ji išleido į išvyką be kalbų.
Galbūt priprasiu prie šitų kelionių, nors dar neužrašiau Pupos niekur. Mano draugė Estera siūlo kitą vasarą
abiejų mūsų dukras siųsti į vasaros stovyklą. Tada joms bus jau po šešerius. Kol kas apie tai negaliu nė pagalvoti.
Noriu, kad vaikai pasitikėtų savo jėgomis, mokėtų nenusiminti ir būtų laimingi. Tik nesinori, kad jie paleistų
mano ranką.
 Prancūziška ateitis

Galiausiai mano mama susitaikė su tuo, kad gyvename atskirtos vandenyno. Ji net mokosi prancūzų, nors
mokslas į galvą lenda ne taip lengvai, kaip norėtųsi. Jos draugė amerikietė, gyvenusi Panamoje, bet menkai
pramokusi ispaniškai, pataria jai kalbėti taip: sakinį sakyti esamuoju laiku, o tada riktelėti reikiamo laiko
pavadinimą. „Einu į parduotuvę… pasado!“ reiškia, kad ji nuėjo į parduotuvę. „Einu į parduotuvę… futuro!“ reiškia,
kad į parduotuvę eis vėliau.
Uždraudžiu jai taip kalbėti, kai atvažiuos mūsų aplankyti. Pati stebiuosi, bet dabar jau turiu reputaciją, kurią
reikia saugoti. Mano trys vaikai vaikšto į vietos darželį, gerai sutariu su rajono žuvų pardavėju, siuvėjais ir kavinės
savininkais. Pagaliau Paryžiui parūpo, kad esu čia.
Dėl miesto vis dar neleipstu. Vargina prievolė nuolat keistis mandagybėmis ir į visus, išskyrus kolegas ir
šeimos narius, kreiptis oficialia daugiskaita. Gyvenimas Prancūzijoje atrodo pernelyg taisyklingas ir neleidžia
pasireikšti laisvamėgei mano pusei. Kaip aš pasikeičiau, sužinau vieną rytą važiuodama metro. Instinktyviai
atsitraukiu nuo vyro, sėdinčio šalia vienintelės laisvos vietos, nes jis man atrodo pamišęs. Geriau pagalvojusi
suprantu vienintelį jo pamišimo įrodymą: jis mūvi šortus.
Vis dėlto Paryžiuje jaučiuosi kaip namie. Prancūzai pasakytų, kad radau savo vietą. Man pavyko susidraugauti
su nuostabiais žmonėmis. Pasirodo, už ledinių fasadų paryžietės slepia artimos draugystės ir atjautos poreikį.
Slepia jos ir šiokį tokį celiulitą. Šios draugystės pralaužė visus kalbos barjerus. Dažnai per vidurį pokalbio pati
nustembu iš savo lūpų išgirdusi rišlius prancūziškus sakinius.
Be to, smagu stebėti, kaip mano vaikai darosi dvikalbiai. Vieną rytą man rengiantis Leo parodo į mano
liemenėlę.
– Kas čia? – klausia jis.
– Bra, – atsakau jam angliškai.
Jis tuoj baksteli sau į ranką. Ne iš karto susigaudau, kad prancūziškas žodis bras („s“ netariama) reiškia „ranką“.
Tikriausiai išmoko lopšelyje. Paklausinėju jį. Pasirodo, kad jis žino, kaip prancūziškai vadinamos ir kitos
pagrindinės kūno dalys.
Tikrą ryšį su Prancūzija pajutau tik atradusi prancūziško auklėjimo išmintį. Jei būčiau likusi Amerikoje,
niekada nebūčiau sužinojusi, kad vaikai geba būti tokie savarankiški ir taip protingai elgtis. Dabar tai žinau ir
niekada nepamiršiu, net jei ir persikeltume gyventi kur nors kitur.
Žinoma, kai kuriuos prancūziškus principus lengviau taikyti gyvenant Prancūzijos žemėje. Jei vidurdienį
žaidimų aikštelėje kiti vaikai neužkandžiauja, tai daug lengviau ir savo vaikui neduoti nieko užkąsti. Taip pat
lengviau versti jį laikytis tam tikrų elgesio taisyklių, jei tai daro visi aplinkui (neretai klausiu Pupos: „Ar darželyje
leidžia taip daryti?“).
Vis dėlto didelė prancūziško auklėjimo dalis nepriklauso nuo gyvenamosios vietos ar galimybės nusipirkti tam
tikrų rūšių sūrio. Klivlande ji prieinama tiek pat, kiek ir Kanuose. Tiesiog tėvams reikia pakeisti savo supratimą
apie santykius su vaikais ir peržiūrėti lūkesčius vaikų atžvilgiu.
Draugai dažnai klausia, ar auginu labiau prancūzus, ar labiau amerikiečius. Kai būnu su vaikais viešumoje,
dažniausiai galvoju, kad jie yra per vidurį: palyginti su prancūzų vaikais, maniškiai elgiasi prastai, bet, palyginti
su amerikiečiais, visai gerai.
„Labas“ ir „viso gero“ jie sako anaiptol ne visuomet, bet žino, kad turėtų tai daryti. Visada jiems apie tai
primenu kaip tikra prancūzė. Tai ilgai trunkantis ugdymas, palengva mokantis kantrybės ir pagarbos kitiems.
Atrodo, kad pamažėl mano auklyba prisibeldžia iki jų galvelių.
Vis dar siekiu prancūzų idealo: įsiklausyti į savo vaikus ir nepasiduoti palenkiamai jų valios.1 Krizių
akimirkomis vis dar pareiškiu, kad „sprendžiu aš“. Taip visiems primenu, kas čia vadovauja. Laikau pareiga
neleisti vaikams prapulti savo pačių noruose. Tačiau visada, kai tik įmanoma, stengiuosi sakyti „taip“.
Liovėmės su Saimonu ginčytis, liksim gyventi Prancūzijoje ar ne. Jei liksim, nežinau, kas mūsų laukia vaikams
paūgėjus. Prancūzai paaugliams duoda gana daug laisvės, be emocijų reaguoja į tai, kad vaikai gyvena savo
gyvenimą, net lytinį. Galbūt dėl to paaugliai turi mažiau priežasčių maištauti.
Prancūzų paaugliai lengviau susitaiko su mintimi, kad maman su papa irgi turi savo gyvenimą. Pagaliau juk tėvai
to niekada neslėpė. Jų gyvenimas nesisuko vien tik aplink vaikus. Anksčiau ar vėliau vaikai planuoja palikti tėvų
namus. Tik jei dvidešimtmetis prancūzas vis dar gyvena su tėvais, tai neužtraukia jam jokios gėdos kaip
Amerikoje. Čia žmonės vieni kitiems leidžia gyventi savo gyvenimą.
Vasarą, prieš pradedant Pupai eiti į darželį, suprantu, kad tikrai persiėmiau prancūziško auklėjimo dvasia. Beveik
visos jos draugės prancūzaitės kelioms savaitėms važiuoja paatostogauti pas senelius. Sugalvoju, kad ir mums
reikėtų išsiųsti Pupą į Majamį, pas mano mamą. Ji žada apsilankyti Paryžiuje, tad paskui Pupa galės parskristi
drauge su ja.
Saimonas prieštarauja. O ką, jei Pupa labai ilgėsis namų, o mes būsime anapus vandenyno? Randu jai dieninę
stovyklą su kasdieniais plaukimo užsiėmimais. Bet ji galės pradėti juos lankyti tik nuo vidurio. Ar jai nebus sunku
susirasti draugų? Tėvelis siūlo dar metus palaukti, kol mergaitė paūgės.
Tačiau Pupai mintis apie kelionę padaro įspūdį. Anot jos, bus labai gera vienai su senele ir į stovyklą labai
norisi. Pagaliau Saimonas nusileidžia galbūt paskaičiavęs, kad dukrai išvykus turės daugiau laiko lankytis
kavinėse. Paskui skrisiu į Majamį jos parsivežti.
Mamai pasakau tik porą nurodymų: jokios kiaulienos ir daug kremo nuo saulės. Abi su Pupa visą savaitę
deriname, ką dėti į rankinį bagažą. Pažadu skambinti kasdien, tada minutėlę pasigraudiname.
Pažadą tesiu. Vos atvykusią į Majamį Pupą įtraukia nuotykių verpetas ir prie telefono ji nebeištveria ilgiau nei
minutės ar dviejų. Tenkinuosi mamos ir jos draugių pranešimais. Viena iš jų parašo man elektroninį laišką:
„Šįvakar ji valgė sušius, mokė mus prancūzų kalbos, pasakojo svarbius reikalus, susijusius su darželio draugėmis,
ir nuėjo gulti šypsodamasi.“
Praėjus vos keletui dienų, Pupos anglų kalba, buvus neapčiuopiamai britiškai amerikietiška, įgijo neabejotinai
amerikietišką skambesį. Jau aiškiai girdėti, kad ji netaria priebalsės žodžių gale. Kad ir kaip ten būtų,
ekspatriantės statusu ji irgi nepraleidžia progos pasinaudoti. Pasak mamos, automobilyje skambant jos prancūzų
pamokos įrašui Pupa pareiškė: „Tas žmogus nemoka prancūziškai.“
Pupa mėgina išsiaiškinti, kas vyksta Paryžiuje, kol jos nėra. „Ar tėtis pastorėjo? Ar mamytė paseno?“ –
klausinėja ji mūsų maždaug po savaitės. Ji visiems praneša, kada aš atskrisiu į Majamį, kiek pabūsiu ir kur
keliausime po to. Kaip ir numatė Fransuaza Dolto, Pupai reikia ir savarankiškumo, ir racionalaus pasaulio
supratimo.
Kai pasakoju draugėms apie Pupos kelionę, jų reakcijos pasiskirsto tiksliai pagal tautybę. Amerikietės sako, kad
Pupa drąsi, ir klausia, kaip ji ištvėrė išsiskyrimą. Nė viena iš jų nesiunčia tokio amžiaus vaikų dešimčiai dienų pas
senelius, juolab už vandenyno. Tačiau prancūzės mano, kad kiekvienam sveika šiek tiek pabūti atskirai. Jos
neabejoja, jog Pupai buvo smagu pabūti vienai, o aš džiaugiausi pelnyta pertraukėle.
Vaikai darosi savarankiškesni, ir mes su Saimonu imame geriau sutarti. Jis vis dar irzlus, aš taip pat erzinanti.
Bet jis nusprendžia, kad retkarčiais neprošal pabūti linksmam ir pripažinti, kad mano draugija – visai nieko.
Kartais Saimonas net nusijuokia iš mano sąmojo. Be to, nors ir keista, susižavi Pupos humoro jausmu.
– Kai gimei, maniau, kad tu beždžionėlė, – žaismingai taria jis Pupai vieną rytą.
– Na, kai gimei, maniau, kad tu kakas, – atsiliepia dukrelė.
Saimonas užsikvatoja kone iki ašarų. Pasirodo, mano juokeliai tiesiog prasilenkia su jo mėgstamiausia humoro
rūšimi – koprologiniu siurrealizmu.
Prie fekalinių pokštų aš nepereinu, bet keliose vietose nusileisti sutinku. Stengiuosi sakyti mažiau pastabų
Saimonui, net rytais, kai matau jį pilstantį vaikams nesuplaktas apelsinų sultis. Jau suprantu, kad jis, kaip ir
vaikai, trokšta savarankiškumo. Jei tai reiškia, kad mano stiklinė bus pilna tirščių, ką gi, ištversiu. Daugiau
nebeklausinėju, apie ką jis galvoja. Išmokstu įsileisti į santuoką šiek tiek paslapties ir tai vertinu.
Praeitą vasarą vėl nuvykstam į pajūrio miestelį, kur pirmą kartą pastebėjau prancūzų vaikus, ramiai valgančius
restorane. Šįkart su mumis jau ne vienas, o trys vaikai. Užuot vargę viešbutyje, mes protingai išsinuomojame
namelį su virtuve.
Vieną popietę nusivedame vaikus į restoraną prie uosto. Idiliškos prancūziškos vasaros saulėje švyti baltai
dažyti miestelio namai. Kad ir kaip būtų keista, džiaugtis idilija sugebame visi penki. Ramiai ir tvarkingai
užsisakome patiekalus. Vaikai sėdi savo vietose ir noriai valgo, kas padėta, net žuvį ir daržoves. Niekas nebyra ant
grindų. Švelniai juos pareguliuoju. Gal ir neatsipalaiduoju tiek, kiek per vakarienę dviese su Saimonu, bet
neapleidžia malonus jausmas, kad atostogaujame. Pavalgę net išgeriame kavos.
 Padėka

Širdingai dėkoju savo agentei Suzanne’ai Gluck, taip pat Annai Godoff ir Virginijai Smith iš „Penguin Press“.
Už kruopštų rankraščio perskaitymą labai dėkoju Sapnai Guptai. Adamas Kuperis patardavo man ir
padrąsindavo mane, kai to labiausiai reikėdavo. Pauline Harris teikė profesionalią pagalbą, susijusią su tyrimais.
Kenas Druckermanas ne tik pakomentavo pirmuosius skyrius, bet ir mano vardu priimdavo siuntinius.
Merci mano knygos skaitytojoms mamytėms: Christine’ai Tacconet, Brooke Pallot, Dietlindai Lerner, Amelijai
Relles, Sharon Galant ir narsiajai Hannah’i Kuper, skaičiusiai skyrius apie nėštumą kenčiant sąrėmius.
Man daug pagelbėjo, dažnai maistu ar pastoge, Scottas Wengeris, Joanne Feld, Adamas Ellickas, Jeffrey
Sumberis, Kari Snick, Patrickas Weilas, Lythe Sebesta, Adelyn Escobar, Shana Druckerman, Marsha Druckerman,
Steve’as Fleischeris, Nancy ir Ronaldas Gellesai. Ačiū kolegoms iš „Rue Bleue“ už bičiulystę, patarimus auklėjimo
klausimais ir pamokymus, kaip mėgautis pietumis.
Esu dėkinga prancūzų šeimoms, leidusioms man paviešėti jų namuose, o mane su jomis supažindino Valerie
Picard, Cécile Agon, Hélène Toussaint, Williamas Oiry, Véronique Bouruet-Aubertot, Gail Negbaur, Lucie
Porcher, Emilie Walmsley, Andrea Ipaktchi, Jonathanas Rossas, Robynne Pendariès, Benjaminas Benita ir
Laurence’as Kalmansonas. Ačiū lopšelių „Cour Debille“ ir „Enfance et Découverte“ darbuotojams, ypač Marie-
Christine Barison, Anne-Marie Legendre, Sylvie Metay, Didier Trillot, Alexandrai Van-Kersschaver ir Fatimai
Abdullarif. Atskirai dėkoju Fanny Gerbet šeimai.
Knygą apie auklėjimą daug lengviau rašyti tiems, kuriems nusišypsojo laimė turėti nuostabius tėvus. Man
pavyko, nes mane augino Bonnie Green ir Henry Druckermanas. Gavau ir dar vieną dovaną – ištekėjau už
žmogaus, geriau už mane išmanančio mano darbą. Nebūčiau šios knygos parašiusi be savo vyro Simono Kuperio
palaikymo ir pakantumo. Jis kritikavo visus mano juodraščius ir privertė mane rašyti geriau.
Galiausiai dėkoju Leo, Džoeliui ir Leilai. Štai ką mamytė veikė savo biure. Viliuosi, kada nors pagalvosite, kad tai
dariau ne veltui.
 Paaiškinimai

Pirmas skyrius: „Prancūzų vaikai nemėto maisto“

1 Per 2002 m. vykusią Tarptautinių socialinių tyrimų apklausą 90 proc. suaugusių prancūzų prie teiginio
„Stebėti, kaip auga vaikai, – didžiausias gyvenimo džiaugsmas“ pažymėjo atsakymus „sutinku“ arba „visiškai
sutinku“. JAV tokių atsakymų buvo 85,5 proc., Didžiojoje Britanijoje – 81,1 proc.
2 Joseph Epstein, „The Kindergarchy: Every Child a Dauphin“, Weekly Standard, 2008, birželio 9. Epsteinas yra
žodžio „vaikmeldystė“ (kindergarchy) sumanytojas.
3 Apie tai savo kalba knygoje rašo Judith Warner („Perfect Madness: Motherhood in the Age of Anxiety“, New
York: Riverhead Books, 2005).
4 FTB duomenimis, 1991–2009 m. smurtinių nusikaltimų JAV sumažėjo 43 proc.
5 Alan B. Krueger, Daniel Kahneman, Claude Fischler, David Schkade, Norbert Schwarz ir Arthur A. Stone,
„Time Use and Subjective Well-Being in France and in U. S.“, Social Indicators Research 93 (2009): 7–18.
6 2009 m. EBPO duomenimis, gimstamumo rodiklis Prancūzijoje – 1,99 vaiko 1 moteriai, Belgijoje – 1,83, Italijoje –
1,41, Ispanijoje – 1,4, Vokietijoje – 1,36.

Antras skyrius: „Gimdyti Paryžiuje“

1 Duomenys iš 2010 m. ataskaitos: „Women of the Front Lines of Health Care: State of the World’s Mothers
2010“, išleista Save the Children, 2010. Skaičiai iš ataskaitos priedo „The Complete Mothers’ Index 2010.“
2 „Top des Maternités“, www.maman.fr/top_des_maternites-1-1.html.

Trečias skyrius: „Naktimis ji miega“

1 Jodi Mindell ir kt., „Behavioral Treatment of Bedtime Problems and Night Wakings in Young Children: An
American Academy of Sleep Medicine Review“, Sleep 29 (2006): 1263–1276.
2 Teresa Pinella ir Leann L. Birch, „Help Me Make It Through the Night: Behavioral Entrainment of Breast Fed
Infants’ Sleep Patterns“, Pediatrics 91, 2 (1993): 436–443.

Ketvirtas skyrius: „Palauk!“

1 Apie Walterio Mischelio eksperimentus papasakojo Jonasas Lehreras: The New Yorker, 2009, gegužės 18.
2 Mischelis įspėja: net jei vaikystės prancūzų vaikai moka laukti, tai dar nereiškia, kad jiems seksis gyvenime
suaugus. Čia veikia ir daug kitų veiksnių. Ir nors amerikiečiai nelinkę reikalauti iš mažų vaikų didelės
kantrybės, tiki, kad tie patys vaikai kaip nors vėliau išmoks kantrybės. „Manau, kad nedrausmingas vaikas nėra
pasmerktas tapti nesitvardančiu suaugusiuoju, – sako profesorius. – Jei septynerių ar aštuonerių metų vaikas
restorane pridrabsto maisto, dar nereiškia, kad po kokios penkiolikos metų jis netaps puikiu verslininku,
mokslininku ar mokytoju.
3 Mischelis pastebėjo, kad vaikai gali lengvai išmokti save išblaškyti. Per paskesnį zefyro testą tyrėjai paragino
vaikus galvoti ne apie zefyrą, o apie kokį nors kitą malonų dalyką, pavyzdžiui, kaip mama juos supa sūpynėse,
arba apsimesti, kad čia tik zefyro nuotrauka. Laikantis šių instrukcijų bendras laukimo laikas įspūdingai
pailgėjo. Vaikai išlaukdavo ilgiau net ir žinodami, kad save taip tik stengiasi apgauti. Kai tik
eksperimentatorius grįždavo į kambarį, vaikai, penkiolika minučių nukreipinėję savo dėmesį kitur, tučtuojau
sušlamšdavo zefyrą.
4 Jennifer Steinhauer, „Snack Time Never Ends“, New York Times, 2010, sausio 20.
5 Marie-Anne Suizzo, „French and American Mothers’ Childrearing Beliefs: Stimulating, Responding, and
Long-Term Goals“, Journal of Cross-Cultural Psychology 35, 5 (2004, rugsėjis): 606–626.
6 National Institute of Child Health & Human Development (NICHD), Study of Early Child Care and Youth
Development, 1991–2007, www.nichd.nig.gov/research/supported/seccyd/overview.cfm#initiating.
7 2006 m. atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo vidurinės klasės baltaodžių kanadiečių poros, parodė, kad vaikams
esant šalia, o taip būna dažnai, tėvai neįstengia normaliai bendrauti tarpusavyje. Vienas dalyvis prisipažino,
kad jų pokalbį su žmona vaikai pertraukinėja kas minutę. Autoriai daro išvadą: „Didžiuma sutuoktinių,
norėdami pabūti drauge, tiesiog turi pabėgti nuo savo vaikų.“ Vera Dyck ir Kerry Daly, „Rising to the
Challenge: Fathers’ Role in the Negotiation of Couple Time“, Leisure Studies 25, 2 (2006): 201–217.
8 Minima psichologė Christine Brunet, cituojama Journal des Femmes, 2005, vasario 11.
9 Anne-Catherine Pernot-Masson, cituojama knygoje „Votre Enfant“.

Penktas skyrius: „Maži žmogeliukai“

1 Elisabeth Badinter, „L’Amour en plus: Histoire de l’amour maternel“, Paris: Flammarion, 1980, 56–63.
2 Ten pat.
3 Ten pat.
4 Marie-Anne Suizzo, „French and American Mothers’ Childrearing Beliefs: Stimulating, Responding, and
Long-Term Goals“, Journal of Cross-Cultural Psychology 35, 5 (2004, spalis): 606–626.
5 „Dolto: Une vie pour l’enfance, Télérama hors série“, 2008.
6 Daryti karjerą Fransuaza Dolto nusprendė po to, kai į jos mokyklą prašyti išmaldos užėjo rajono moterys,
anksčiau gyvenusios pasiturimai, bet per Pirmąjį pasaulinį karą netekusios vyrų. „Pamačiau, kokios bejėgės
miestietės našlės, neturinčios profesijos“, – paaiškino ji.
7 Iš 1934 m. rašyto laiško. Françoise Dolto, „Lettres de jeunesse: Correspondance 1913–1938“, Paris: Gallimard,
2003.
8 Psichoanalitiko Alaino Vanier’o atsiminimai iš „Dolto: Une vie pour l’enfance, Télérama hors série“, 2008.
9 Psichologę Muriel Djéribi-Valentin klausinėjo Jacqueline Sellem straipsnyje „Françoise Dolto: An Analyst Who
Listened to Children“, l’Humanité anglų kalba (vert. Kieran O’Meara),
www.humaniteinenglish.com/article1071.htm.
10 Marie-Anne Suizzo apskaičiavo, kad 86 proc. jos klausinėtų paryžiečių motinų bendrauja su vaikais
kalbėdamos. Marie-Anne Suizzo, „Mother-Child Relationships in France: Balancing Autonomy and Affiliation
in Everyday Interactions“, Ethos 32, 3 (2004): 292–323.
11 Paul Bloom, „Moral Life of Babies“, New York Times Magazine, 2010, gegužės 3.
12 Anot Alison Gopnik, šie nauji tyrimai rodo, kad kūdikiai ir maži vaikai žino, stebi, tiria, įsivaizduoja ir
išmoksta daugiau, negu, atrodytų, įmanoma. Psichologė Gopnik dirba Kalifornijos universitete Berklyje,
parašė knygą „Filosofinis kūdikis“ („The Philosophical Baby“).

Šeštas skyrius: „Vaikų lopšelis?“

1 Abby J. Cohen, „A Brief History of Federal Financing for Child Care in the United States“, The Future of Children:
Financing Child Care 6 (1996).
2 Galiausiai paskutinės darželių grupės asimiliavosi su amerikietiška nemokamų valstybinių mokyklų sistema,
bet darželiai išliko privatūs. Vidurinės klasės tėvai ir ekspertai manė, kad mažus vaikus turėtų prižiūrėti
motinos. Valstybė neketina kištis į šį šeimos gyvenimo tarpsnį, išskyrus tuos atvejus, kai šeimą ar pačią
valstybę ištinka krizė, – rašo Abby Cohen.
 Viena iš tokių krizų buvo Didžioji depresija. 1933 m. Amerikos vyriausybė įsteigė avarinių darželių, bet tai
darė tik tam, kad sukurtų darbo vietų. Cohen pastebi, kad 1930 m. Baltųjų rūmų konferencijos apie vaikus
ataskaitoje rašoma: „Nereikia galvoti, kad kūdikį migdys dėdė Semas.“ Praėjus sunkiausiems Depresijos
metams didžiuma tokių darželių buvo uždaryti.
Kita darželių krizė kilo, kai Jungtinės Valstijos įsitraukė į Antrąjį pasaulinį karą. Kas prižiūrės Rouzės
kniedytojos kūdikius? 1942–1946 m. federalinė valdžia pastatė priežiūros centrų vaikams, kurių motinos dirbo
gynybos pramonės įmonėse. Daugiausia jų buvo Kalifornijoje, kur buvo gaminama didžioji dalis karinės
produkcijos. Iš pradžių diena centre kainuodavo vos penkiasdešimt centų.
Pasibaigus karui vyriausybė paskelbė uždaranti vaikų priežiūros centrus, tad motinos gali grįžti prižiūrėti
namų. Kai kurios jų ėmė protestuoti. Pirmoji šalies ponia Eleanor Roosevelt rašė: „Daug kas galvojo, kad centrai
buvo tik būtinoji priemonė karo metu. Nedaug kas iš mūsų įtarė, kad galbūt mums jų reikia nuolat, nors
anksčiau tuo nesirūpinome.“ Keli centrai gavo finansavimą dar keleriems metams, bet didžiuma galiausiai
buvo uždaryti.
Septintajame dešimtmetyje JAV vyriausybė vėl išgirdo raginimą padėti tėvams mokėti už vaiko priežiūrą,
nors truputį ja pasirūpinti. Mat kilusi naujų mokslinių tyrimų banga atskleidė, kaip nepalankios sąlygos
ankstyvoje vaikystėje blogai veikia vyresnius vaikus. Buvo sukurta „Head Start“ programa trejų–penkerių metų
vaikams iš labai neturtingų šeimų.
Žinoma, vidurinės klasės motinos norėjo, kad ir jų vaikai turėtų palankias ankstyvojo ugdymo sąlygas. Dirbo
vis daugiau motinų, ir vaiko priežiūra darėsi didelė problema. 1971 m. Kongresui buvo pateiktas Visapusiškos
vaiko raidos aktas. Jame buvo kalbama apie vaikų priežiūros darbuotojų kvalifikacijos kėlimą, daugybės naujų
darželių steigimą ir rūpinimąsi vaiko priežiūros kokybe ir prieinama kaina. Prezidentas Nixonas aktą vetavo
pareikšdamas (veto parašė jo patarėjas Patas Buchananas), kad jame „bendruomeninis požiūris į vaikų
auklėjimą menkina šeimos reikšmę“. Buvo kalbama apie šaltojo karo keliamas komunizmo baimes ir seną idėją,
kad motinos privalo pačios prižiūrėti savo vaikus.
Devintajame dešimtmetyje šis prieštaringumas dėl darželių įgijo naują pavidalą: įvairias vaikų priežiūros
įstaigas – namuose ir centruose – tariamai apniko lytinio piktnaudžiavimo tinklas. Populiarioje žiniasklaidoje
darželių savininkai ir darbuotojai buvo skandalingai kaltinami pedofilija, kartais net satanizmu ir kelionėmis į
požemio labirintus. Daugeliu atvejų kaltinimai pasirodė iš piršto laužti, bet visuomenės nuomonė buvo
paveikta, nes pernelyg uolūs kaltintojai spaudė liudyti ir vaikus. Žurnalistė Margareta Talbot rašė, kad
devintojo dešimtmečio pradžioje net siaubingiausi kaltinimai atrodydavo įtikimi, nes amerikiečiai nervinosi
dėl mažų vaikų motinų ėjimo į darbą: „Atrodė, tarsi būtų kažkaip juodai, destruktyviai malonu menkas
kasdienes abejones iškeisti į baisiausias savo baimes – prilyginti monstrams paprastus žmones, kurie su mūsų
vaikais elgiasi ne taip, kaip norėtume; įžiūrėti tokią siaubingą ir keistą lemtį, kokios negali sustabdyti joks
gimdytojas, net ir pats apdairiausias.“
3 Devintajame dešimtmetyje kelis Vaiko raidos centrus apkaltinus seksualiniu piktnaudžiavimu, buvo atliktas
oficialus visos sistemos patikrinimas. Rasta keletas problemų, susijusių su privačiais darželiais: didelė kadrų
kaita, maži atlyginimai, kartais nesami patikrinimai (pagal Gail L. Zellman ir Anne Johansen, „Examining the
Implementation and Outcomes of the Military Child Care Act of 1989“). Reaguodamas Kongresas 1989 m.
priėmė aktą dėl kariškių vaikų priežiūros. Jame buvo surašytos tokios taisyklės, kokių triukšmingai reikalavo
amerikietiškų darželių advokatai: specializuotas auklėtojų apmokymas, kvalifikuota kiekvieno Centro
priežiūra, nepastebimi patikrinimai keturis kartus per metus.
4 2003 m. 72 proc. amerikiečių sutiko, kad šiais laikais pernelyg daug vaikų auginami darželiuose. 1987 m. tokį
atsakymą pateikė 68 proc. (pagal „Pew Research Center“).
5 2009 m. Paryžiaus merijos ataskaitoje sakoma, kad auklėtojoms nederėtų blogai kalbėti apie vaiko tėvus, kilmę
ar išvaizdą, net jei vaikas dar kūdikis ir pastaba sakoma kam nors kitam. „Vaikai visada intuityviai pagauna
paslėptą tokio pobūdžio žinią. Kuo jie mažesni, tuo geriau supranta, kas glūdi tarp žodžių“, – teigiama
ataskaitoje.
6 OECD, „Starting Strong II: Early Childhood Education and Care“, 2006.
7 NICHD Study of Early Child Care and Youth Development.
8 Jay Elsky, „Effects of Child Care on Child Development: Give Parents Real Choice“.

Septintas skyrius: „Žindymas“

1 OECD, „France Country Highlights, Doing Better for Children“, 2009.
2 WHO Global Data Bank on Infant and Young Child Feeding, 2007–2008.
3 „Kuo atidžiau ir dažniau save stebėsite, tuo geriau save kontroliuosite“, – rašoma knygoje apie valios jėgą. Roy
F. Baumeister, John Tierney, „Willpower: Rediscovering the Greatest Human Strength“, New York: The
Penguin Press, 2011.
4 Ten pat.
5 2004 m. tyrimo metu prancūzės ir amerikietės motinos vertino balais, kiek svarbu visada kūdikio poreikius
iškelti aukščiau savųjų. Amerikiečių vertinimas buvo 2,89 iš 5, prancūzių – 1,26 iš 5. Marie-Anne Suizzo, „French
and American Mothers’ Childrearing Beliefs: Stimulating Responding, and Long-Term Goals“, Journal of Cross-
Cultural Psychology 35, 5 (2004, rugsėjis): 606–626.
6 Violane Belle-Croix, „Géraldine Pailhas, des visages, des figures“, Milk Magazine, 2010, rugsėjo 13.
7 „Prancūzė žino, kad vidinis gyvenimas – jaudinantis dalykas. Jį reikia puoselėti, ugdyti, lepinti…“, – rašo Debra
Ollivier savo knygoje („What French Women Know: About Love, Sex, and Other Matters of the Heart and
Mind“, New York: G. P. Putnam’s Sons, 2009).

Aštuntas skyrius: „Tobulų motinų nėra“

1 Atsižvelgdama į gimstamumo bumą ir vietų stygių lopšeliuose Prancūzijos vyriausybė kai kurioms motinoms
moka po 500 eurų kas mėnesį, kad jos prižiūrėtų savo vaikus iki jauniausiajam sueis treji. Be to, pirmuosius
trejus metus motinos gali dirbti ne visą darbo dieną.
2 Amerikietėms motinoms vaiko priežiūra – dvigubai nemalonesnis užsiėmimas negu prancūzėms. Alan B.
Krueger, Daniel Kahneman, Claude Fischler, David Schkade, Norbert Schwarz ir Arthur A. Stone, „Time Use
and Subjective Well-Being in France and the U. S.“, Social Indicators Research 93 (2009): 7–18.
3 Annette Lareau, „Unequal Childhoods: Class, Race and Family Life“, Berkeley: University of California Press,
2003.
4 Annette Lareau rašo, kad didžiuma jos stebėtų vidurinės klasės šeimų yra pašėlusiai užsiėmusios: tėvai dirba
visą darbo dieną, tada lekia į parduotuvę, gamina vakarienę, prižiūri, kaip vaikai maudosi, ruošia pamokas,
vežioja vaikus į būrelius ir atgal. „Veikla tokia karštligiška, kad namai kartais atrodo it neproduktyvaus
pabuvimo vieta tarp naudingų užsiėmimų“, – rašo ji. „Questions and Answers: Annette Lareau, Unequal
Childhoods: Class, Race and Family Life“,
http://sociology.sas.upenn.edu/sites/sociology.sas.upenn.edu/files/Lareau_Question&Answers.pdf.
5 Elisabeth Guédel Treussard, „Pourquoi les mères françaises sont supérieures“, French Morning, 2011, sausio 24.
6 Robert Pear, „Married and Single Parents Spending More Time with Children, Study Finds“, New York Times,
2006, spalio 17.

Devintas skyrius: „Kakos dešrelė!“

1 „The Basic Economic Security Tables for the United States 2010“, išleista Wider Opportunities for Women, 2010,
www.wowonline.org/documents?BESTIndexforTheUnitedStates2010.pdf.
2 Debra Ollivier, „What French Women Know About Love, Sex, and Other Matters of Heart and Mind“, New
York: G. P. Putnam’s Sons, 2009.

Vienuoliktas skyrius: „Kaip aš mėgstu šitą batoną!..“

1 Jean M. Twenge, W. Keith Campbell ir Craig A. Foster, „Parenthood and Marital Satisfaction: A Meta-Analytic
Review“, Journal of Marriage and Family 65, 3 (2003 rugpjūtis): 574–583.
2 Anot plačiai žinomo tyrimo (2004), dirbančios motinos Teksase teigia, kad vaikų priežiūra – vienas iš
nemaloniausių kasdienių užsiėmimų. Joms labiau patinka namų ruoša. Daniel Kahneman ir kt., „A Survey
Method for Characterizing Daily Life Experience: The Day Reconstruction Method“, Science, 2004, gruodžio 4.
3 Jean M. Twenge ir kt., „Parenthood and Marital Satisfaction“.
4 Vera Dyck ir Kerry Daly, „Rising to the Challenge: Fathers’ Role in the Negotiation of Couple Time“, Leisure
Studies 25, 2 (2006): 201–217.
5 Visuotinėje 2010 m. atotrūkio tarp lyčių rodyklėje, kurią sudarė Pasaulio ekonomikos forumas, JAV užima 19-ą
vietą, o Prancūzija – 46-ą.
6 Institut National de la statistique et des études économiques (INSEE) duomenimis.
7 Remiantis 2010 m. birželio 22 d. JAV Darbo statistikos biuro naujienomis: „American Time Use Survey – 2009
Results“, www.bls.gov/news.release/archives/atus_06222010.pdf.
8 2008 m. tyrimas rodo: 49 proc. dirbančių amerikiečių vyrų teigia vaiko priežiūros darbų atlikę lygiai tiek kiek jų
partnerės ar dar daugiau. Tačiau taip mano tik 31 proc. moterų. Ellen Galinsky, Kerstin Aumann ir James T.
Bond, „Times Are Changing: Gender and Generation at Work and at Home“.
9 Alan B. Krueger ir kt., „Time Use and Subjective Well-Being in France and the U. S.“ Prancūzės namų ruošai
skiria apie 15 proc. mažiau laiko negu amerikietės.
10 Ten pat.
11 Denise Bauer, Études et Résultats, „Le temps des parents après une naissance“, Direction de la recherche, des
études, de l’évaluation et des statistiques (DREES), 2006, balandis, www.sante.gouv.fr/IMG/pdf/er737.pdf.

Dvyliktas skyrius: „Reikia tik paragauti“

1 Nathalie Guignon, Marc Collet, Lucie Gonzalez, „La Santé des enfants en grande section de maternelle en
2005–2006“, Drees études et resultats, 2010, spalis.
2 Centers for Disease Control and Prevention, „Prevalence of Obesity Among Children and Adolescents: United
States, Trends 1963–1965 Through 2007–2008“.
3 Lemangeur-ocha.com, „France, Europe, the United States: What Eating Means to Us: Interview with Claude
Fischler and Estelle Masson“, paskelbta 2008, sausio 16.

Tryliktas skyrius: „Sprendžiu aš“

1 Iš interviu su Danieliu Marcelli žurnale Enfant, „Comment réussir à se faire obéir?“, 2009, spalis: 78–82.
2 Apklausą („Les Français et la fesée“) atliko agentūra TNS Sofres/Logica žurnalui Dimanche Ouest France, 2009,
lapkričio 11.
3 55 proc. taip pat teigė, kad nepritaria mušimui.
4 Garsus vaikų psichiatras Marcelis Rufo, dirbantis Marselyje, teigia: „Dabar gyvena dvi tėvų kartos…
Vakarykščiai tėvai, kuriuos vaikystėje lupdavo ir kurie sako: „Mūsų tai netraumavo“, ir šiandienos tėvai, mano
galva, daug geresni, kurie labiau stengiasi vaiką suprasti, o ne viską jam drausti. Tėvų vaidmuo – perteikti
vaikui savo požiūrį į pasaulį, paaiškinti, kas vaikui neaišku. Vaikas tai priima.“ Le Figaro Magazine, 2009, lapkričio
20, www.lefigaro.fr/actualite-france/2009/11/20/01016-20091120ARTFIG00670-deux-claques-pour-la-loi-
antifessee-.php.

Keturioliktas skyrius: „Leisti gyventi savo gyvenimą“

1 Prancūzių ir amerikiečių motinų buvo paprašyta įvertinti teiginio „neleisti vaikui pasidaryti pernelyg
 priklausomam nuo motinos“ svarbą. Amerikietės tai įvertino 0,93 balo (iš 5 galimų), prancūzės – 3,36 balo.
Marie-Anne Suizzo, „French and American Mothers’ Childrearing Beliefs: Stimulating, Responding, and
Long-Term Goals“, Journal of Cross-Cultural Psychology 35, 5 (2004, rugsėjis): 606–626.
2 „Amerikiečiai tėvai kiek įmanydami vengia savo vaikus kritikuoti, šaipytis iš jų skonio ar nurodinėti, kaip ką
daryti“ (cituojama iš: Raymonde Carrol, „Cultural Misunderstandings“).
3 „Gauti 16 balų iš 20 – retas ir iškilus pasiekimas“, – rašoma Kembridžo universiteto egzaminų komisijos DB
universitetams ataskaitoje. Paskelbta: „A Chorus of Disapproval“, Economist, 2010, rugsėjo 30,
www.economist.com/node/17155766.
4 Tai sukelia sunkumų sociologams, kai jie mėgina lyginti gyvenimą JAV ir Prancūzijoje. „Amerikietės savo
gerovę vertina kategoriškiau“, – teigia moterų iš Ohajo ir Reno tyrimo autoriai. Jos dažniau renkasi
kraštutinius vertinimus, kaip antai „labai tenkina“ ir „visai netenkina“, o prancūzės to vengia. Dėl to
ataskaitoje tyrėjams teko tuos vertinimus pakoreguoti.
5 Po Bronson ir Ashley Merryman, „NurtureShock: New Thinking About Children“, New York: Twelve, 2009,
http://abcnews.go.com/GMA/Books/story?id=8433586&page=7.

Prancūziška ateitis
1 „Françoise Dolto noro nelaikė poreikiu ir nemanė, kad norą būtina tenkinti, bet jį būtina išklausyti ir apie jį
pasikalbėti“, – rašo Muriel Djéribi-Valentin savo straipsnyje „Françoise Dolto: An Analyst Who Listened to
Children“, L’Humanité (anglų k.).
 Bibliografija

ABCs of Parenting in Paris. 5th edition. Emily James, managing ed. Paris: MESSAGE Mother Support Group, 2006.
www.messageparis.org.
Antier, Edwige. „Plus on lève la main sur un enfant, plus il devient agressif“. Le Parisien. 2009 lapkričio 15.
Auffret-Pericone, Marie. „Comment réussir à se faire obéir?“ Enfant. 2009, spalis, 91–96.
Badinter, Elisabeth. L’Amour en Plus: Histoire de l’amour maternel. Paris: Flammarion Lettres, 1980.
Badinter, Elisabeth. Le Conflit: la femme et la mere. Paris: Flammarion Lettres, 2010.
Belsky, Jay. „Effects of Child Care on Child Development: Give Parents Real Choice“. 2009, kovas. Kalbos, skaitytos
per Europos šeimos reikalų ministrų konferenciją, tekstas. Praha, 2009, vasaris.
Bennhold, Katrin. „Where Having It All Doesn’t Mean Having Equality“. New York Times, 2010, spalio 11.
Bloom, Paul. „Moral Life of Babies“. New York Times, 2010, gegužės 3.
www.nytimes.com/2010/05/09/magazine/09babies-t.html?pagewanted=all.
Bornstein, Marc H., Catherine S. Tamis-LeMonda, Marie-Germaine Pecheux, Charles W. Rahn. „Mother and
Infant Activity and Interaction in France and in the United States: A Comparative Study“. International Journal
of Behavioral Development (1991): 21–43.
Bronson, Po, Ashley Merryman. NurtureShock: New Thinking About Children. New York: Twelve, 2009.
Calhoun, Ada. „The Battle over ‘Cry It Out’ Sleep Training“. Salon.com, 2010, kovo 17.
Carroll, Raymonde. Cultural Misunderstandings: The French-American Experience. Chicago: University of Chicago Press,
1990.
CIA. The World Factbook. https://www.cia.gov/library/publications/the-world-factbook/.
Cimpian, Andrei, Holly-Marie C. Arce, Ellen M. Markman, Carol S. Dweck. „Subtle Linguistic Cues Affect
Children’s Motivation“. Association for Psychological Science 18, 4 (2007).
Cohen, Abby J. „A Brief History of Federal Financing for Child Care in the United States“. The Future of Children:
Financing Child Care 6 (1996): 26–40.
Cohen, Michel. The New Basics. New York: Harper Paperbacks, 2004.
Clerget, Stéphane, Danièle Laufer. La mère parfaite, c’est vous. Paris: Hachette Littératures, 2008.
Dolto, Françoise. Les étapes majeures de l’enfance. Paris: Gallimard, 1994.
Dolto, Françoise. Lettres de jeunesse: Correspondance 1913–1938. Paris: Gallimard, 2003.
Dolto, Françoise, Danielle Marie Lévy. Parler juste aux enfants. Paris: Gallimard, 2002.
Delahaye, Marie-Claude. Livre de bord de la future maman. Paris: Marabout, 2007.
De Leersnyder, Hélène. L’enfant et son sommeil. Paris: Robert Laffont, 1998.
Direction de la recherche, des études, de l’évaluation et des statistiques (DREES). Le temps des parents après une
naissance. 2006, balandis.
Dyck, Vera, Kerry Daly. „Rising to the Challenge: Fathers’ Role in the Negotiation of Couple Time“. Leisure Studies
25, 2 (2006): 201–217.
Eisenberg, Arlene, Heidi E. Murkoff, Sandee Hathaway. What to Expect: The Toddler Years. London: Simon and
Schuster, 1996.
Epstein, Jean. „Parents, faites-vous confiance!“ Interview. www.aufeminin.com. 2009, spalio 7.
Franrenet, Sandra. „Quelles punitions pour nos fripons?“ http://madame.lefi garo.fr/societe/quelles-punitions-
 pour-nos-fripons-280211-13725. 2011, vasario 28.
Galinsky, Ellen, Kerstin Aumann, James T. Bond pranešimas. Times Are Changing: Gender and Generation at Work and at
Home. New York: Families and Work Institute, 2009.
Gerkens, Danièle. „Comment rendre son enfant heureux?“ Interviu su Aldo Naori. Elle, 2010, vasario 26.
Girard, Isabelle, „Pascal Bruckner at Laurence Ferrari: Le mariage? Un acte de bravoure“. Le Figaro–Madame, 2010,
rugsėjo 11.
Guiliano, Mireille. French Women Don’t Get Fat. New York: Alfred A. Knopf, 2005.
Hausmann, Ricardo, Laura D. Tyson, Saadia Zahidi. „The Global Gender Gap Report 2010“. Geneva, Switzerland:
World Economic Forum, 2010.
Hulbert, Ann. Raising America: Experts, Parents, and a Century of Advice About Children. New York: Vintage Books, 2004.
Institute National de la statistique et des études économiques (INSEE). Evolution des temps sociaux au cours
d’une journée moyenne, 1986 ir 1999. www.insee.fr/fr/themes/tableau.aspref_id=natccf05519.
Kahneman, Daniel, Alan B. Krueger. „Developments in the Measurement of Subjective Well-Being“. Journal of
Economic Perspectives 20, 1 (2006): 3–24.
Kamerman, Sheila. „Early Childhood Education and Care: International Perspectives“. Testimony prepared for
the United States Senate Committee on Health, Education, Labor, and Pensions, Washington, D. C., 2001
kovo 27.
Kamerman, Sheila. „A Global History of Early Childhood Education and Care“. Background paper. Unesco, 2006.
Krueger, Alan B., Daniel Kahneman, Claude Fischler, David Schkade, Norbert Schwarz, Arthur A. Stone. „Time
Use and Subjective Well-Being in France and the U. S.“ Social Indicators Research 93 (2009): 7–18.
Krueger, Alan B., ed. Measuring the Subjective Well-being of Nations: National Accounts of Time Use and Well-being. Chicago:
University of Chicago Press, 2009.
Lareau, Annette. Unequal Childhoods: Class, Race and Family Life. Berkeley: University of California Press, 2003.
Lareau, Annette. „Questions and Answers About Unequal Childhoods“. http://sociology.sas.upenn.edu/a_lareau2.
Lemangeur-ocha.com. „France, Europe, the United States : What Eating Means to Us: Interview with Claude
Fischler and Estelle Masson“, paskelbta tinklalapyje 2008, sausio 16.
Marbeau, J. B. F. The Crèche or a Way to Reduce Poverty by Increasing the Population. Vert. Vanessa Nicolai. Montreal, 1994
(originalas išleistas 1845). Vertimą PDF formatu pateikė Larry Prochner iš Albertos universiteto.
Marcelli, Daniel. Il est permis d’obéir. Paris: Albin Michel, 2009.
Marie de Paris. „Mission d’information et d’evaluation sur l’engagement de la collectivité parisienne auprès des
familles en matiere d’accuil des jeunes enfants de moins de trois ans“. 2009, birželio 15.
Melmed, Matthew. Statement submitted to the Committee on Education and Labor, U.S. House of
Representatives, Hearing on Investing in Early Education: Improving Children’s Success. Washington, D.
C., 2008, sausio 23.
Military.com. „Military Child Care“. www.military.com/benefi ts/resources/family-support/child-care.
Mindell, Jodi, et al., „Behavioral Treatment of Bedtime Problems and Night Wakings in Young Children: AASM
Standards of Practice“. Sleep 29 (2006): 1263–1276.
Mischel, Walter. A History of Psychology in Autobiography. Ed. G. Lindzey and W. M. Runyan. Washington, D. C.:
American Psychological Association, 2007.
Mogel, Wendy. The Blessing of a Skinned Knee. New York: Scribner, 2001.
Murkoff, Heidi, Arlene Eisenberg, and Sandee Hathaway. What to Expect When You’re Expecting. New York: Pocket
Books, 2002.
National Institutes of Health. „Child Care Linked to Assertive, Noncompliant, and Aggressive Behaviors; Vast
 Majority of Children Within Normal Range“. 2003, liepos 16.
Organisation for Economic Co-operation and Development. „Éducation et Accueil des Jeunes Enfants“. 2003,
gegužė.
Ollivier, Debra. What French Women Know: About Love, Sex, and Other Matters of the Heart and Mind. New York: G. P.
Putnam’s Sons, 2009.
Parker, Kim. „The Harried Life of the Working Mother“. Pew Research Center. 2009 spalio 1.
http://pewresearch.org/pubs/1360/working-women-confl icted-but-few-favor-return-to-traditional-roles.
Pernoud, Laurence. J’élève mon enfant. Paris: Editions Horay, 2007.
Pew Global Attitudes Project. „Men’s Lives Often Seen as Better: Gender Equality Universally Embraced, but
Inequalities Acknowledged“. 2010, liepos 1.
Pinella, Teresa, Leann L. Birch. „Help Me Make It Through the Night: Behavioral Entrainment of Breast Fed
Infants Sleep Patterns“. Pediatrics 91, 2 (1993): 436–443.
Prochner, Larry. „The American Creche: ‘Let’s Do What the French Do, but Do It Our Way’“. Contemporary Issues in
Early Childhood 4, 3 (2003): 267–285.
Richardin, Sophie. „Surfez sur les vagues du désir!“ Neuf Mois, 2009, vasaris, 49–53.
Rossant, Lyonel, Jacqueline Rossant-Lumbroso. Votre Enfant: Guide à l’usage des parents. Paris: Robert Laffont, 2006.
Rousseau, Jean-Jacques. Émile, or On Education. Vert. Allan Bloom. New York: Basic Books, 1979.
Rousseau, Jean-Jacques. Émile, or On Education. Sioux Falls, S. D.: NuVision Publications LLC, 2007.
www.nuvisionpublications.com/Print_Books.asp?ISBN=159547840X.
Sawica, Leslie, koord. Le guide des nouvelles mamans. Nemokama brošiūra, parengta remiant Prancūzijos sveikatos
ministerijai, 2009.
Senior, Jennifer. „All Joy and No Fun“. New York, 2010, liepos 12.
Sethi, Anita, Walter Mischel, J. Lawrence Aber, Yuichi Shoda, Monica Larrea Rodriguez. „The Role of Strategic
Attention Deployment in Development of Self-regulation: Predicting Preschoolers’ Delay of Gratifi cation
from Mother-Toddler Interactions“. Developmental Psychology 36, 6 (2000, lapkritis): 767–777.
Skenazy, Lenore. Free-Range Kids. San Francisco: Jossey-Bass, 2009.
Steingarten, Jeffrey. The Man Who Ate Everything. New York: Vintage Books, 1997.
Suizzo, Marie-Anne. „French and American Mothers’ Childrearing Beliefs: Stimulating, Responding, and Long-
Term Goals“. Journal of Cross-Cultural Psychology 35, 5 (2004, rugsėjis): 606–626.
Suizzo, Marie-Anne. „French Parents’ Cultural Models and Childrearing Beliefs“. International Journal of Behavioral
Development 26, 4 (2002): 297–307.
Suizzo, Marie-Anne. „Mother-Child Relationships in France: Balancing Autonomy and Affi- liation in Everyday
Interactions“. Ethos 32, 3 (2004): 292–323.
Suizzo, Marie-Anne, Marc H. Bornstein. „French and European American Child-Mother Play: Culture and Gender
Considerations“. International Journal of Behavioral Development 30, 6 (2006): 498–508.
Talbot, Margaret. „The Devil in the Nursery“. New York Times Magazine, 2001, sausio 7.
Thirion, Marie, and Marie-Josèphe Challamel. Le sommeil, le rève et l’enfant: De la naissance à l’adolescence. Paris: Albin
Michel, 2002.
Turkle, Sherry. Psychoanalytic Politics: Jacques Lacan and Freud’s French Revolution. New York: The Guilford Press, 1992.
Turkle, Sherry. „Tough Love“. Įžanga. In Françoise Dolto, When Parents Separate. Boston: David R. Godine, 1995.
Twenge, Jean M., W. Keith Campbell, and Craig A. Foster. „Parenthood and Marital Satisfaction: A Meta-Analytic
Review“. Journal of Marriage and Family 65, 3 (2003, rugpjūtis): 574–583.
Unicef. „Child Poverty in Perspective: An Overview of Childhood Well-being in Rich Countries“. Innocenti Report
 Card 7, 2007. UNICEF Innocenti Research Center, Florence, Italy.
U. S. Bureau of Labor Statistics. American Time-Use Survey Summary, 2009 duomenys.
Warner, Judith. Perfect Madness: Motherhood in the Age of Anxiety. New York: Riverhead Books, 2005.
Zellman, Gail L., and Anne Johansen. „Examining the Implementation and Outcomes of the Military Child Care
Act of 1989“. Užsakomasis tyrimas. Santa Monica, Calif.: Rand Corporation, 1998.
Zigler, Edward, Katherine Marsland, and Heather Lord. The Tragedy of Child Care in America. New Haven and
London: Yale University Press, 2009.