Laikinumo tema - visiška žmogaus priklausomybė nuo dieviškos tvarkos ir

laiko. Žmogus, stebėdamas aplinką, turėtų suprasti, kad viskas greitai praeina,
todėl neprotinga pasitikėti laikina šlove, turtais, jaunyste, negali remtis likimu,
nes jis ir duoda, ir atima.

Lemties tema - Vieni žmonės tiki likimu ir pasiduoda lemčiai, kiti stipruoliai,
bando įrodinėti, kad lemtis, tai tik bevalių sielų pasiteisinimas. Žmogaus
dvasinis pasaulis sustiprėja tik tuomet, jeigu pats žmogus suvokia, kad negali
valdyti lemties, ir susitaiko su likimu.

Religingumo tema - Dievas pasirodo ne tik kaip žmogaus elgesio moralinis

vertintojas, bet ir kaip Visatos likimo lėmėjas: „Valandoms visoms šio pasaulio
Viešpats / Uždeda sparnus per visatą skristi...“. Žmogus nesupranta
dieviškosios tvarkos, tačiau turi ja pasitikėti, jei nori išsaugoti dvasios ramybę.
Jis nebijo Dievo rūstybės, negalvoja apie Paskutinį teismą. Poetas liepsnoja
meile Dievui ir Švč. Mergelei.

Visatos tema - Sarbievijaus nebaugina kosmoso platybės. Kaip tik, jo

mėgstamiausias teminis motyvas yra vaizduotės skrydis, sklendimas mintimis
virš miestų, kalnų ir jūrų.

M. Sarbievijaus lyrikoje gamtos grožis - žmogaus įkvėpimo šaltinis. Todėl

peizažas šviesus, ramus, harmoningas. Dominuoja kultūrinė erdvė, kurios
grožį puoselėja žmogaus rankos. Jam laukinė, neaprėpiama gamta yra
svetima.