Vienaaukščiai gamybin÷s paskirties pastatai iš metalinių elementų

Aptarsime vienaaukščio gamybin÷s paskirties pastato iš metalinių elementų architektūrinę-planinę ir

konstrukcinę sandarą. 2.1 pav. matomas pastato aksonometrinis atvaizdas. Kadangi sienin÷s plokšt÷s
skirtingai nei g/b vienaaukščiame gamybin÷s paskirties pastate čia yra išd÷liotos vertikaliai, galima
teigti, kad šio pastato konstrukcijos yra iš metalinių elementų. O šiaip konfigūracija yra labai panaši į
pastatą, kuris yra pastatytas g/b pagrindu.

Kaip ir bet kokio kito karkasinio pastato atveju architektūrinę-planinę sandarą nusako kolonų tinklas
išilgine kryptimi ir skersine pastato kryptimis, plius aukštis nuo grindų iki gegninio (arba apatinio)
elemento apačios. Šiuo atveju (2.1 pav.) šis aukštis yra 7,2 m., o kolonų tinklas – 12×18 m. Be to
pastatas yra dvinavis, matomos dvi angos po 18 m, o stogas yra šlaitinis.

2.1 pav.

2.2 pav. matomas kitas gamybin÷s paskirties pastatas. Kaip ir g/b karkaso atveju, tokiame pastate būna
įvairiausi įrengimai. 2.2 pav. matome tiltinį kraną, dvišakes kolonas (visi metaliniai laikantys
elementai yra spragoti), denginį laikantį gegninį elementą ir išilgine kryptimi (kaip ir g/b karkaso
atveju) įrengtus stoglangius. Jų paskirtis yra aeracin÷: taip suteikiama galimyb÷ natūraliam
apšvietimui patekti į pastatą. Matomi kai kurie matmenys (nors tarpsnis ir nepažym÷tas): yra svarbus h
atstumas, nes jis priklauso nuo technologinio proceso, vykstančio pastate.

1
2.2 pav.

Apie šių pastatų pamatus bus rašoma toliau aptarus kolonų sud÷tį. Kolonos (2.3 pav.) mažai kuo
skiriasi nuo g/b kolonų (bet geometrija kitokia, daugiau elementų). Tarp šių kolonų n÷ra kolonos
atvejo be gembių (kaip g/b kolonų atveju), nes metalin÷s kolonos yra naudojamos ten, kur yra didel÷s
apkrovos, kur didesn÷s keliamosios galios tiltiniai kranai, be to šios kolonos yra gana aukštos.

Skirtumas tarp skirtingų metalinių kolonų yra toks: pirmosios dvi kolonos yra vientiso skerspjūvio,
pjūvyje 1-1 matomas jų skerspjūvis - dvit÷jis. Šis skerspjūvis yra arba karštai valcuotas profilis, arba
suvirintas iš lakštų. Kitos kolonos yra spragotos, nevientiso skerspjūvio, kitokios. Tarp jų yra aiškiai
matomos kraštin÷s eil÷s kolonos. Viršutin÷ kolonos dalis perima denginio apkrovas, o konsol÷ perima
apkrovas nuo denginio ir tiltinio krano. 2.3 pav. matote tiltinio krano apkrovoms perimti atsiranda kita
kolonos šaka. Kolona sukonstruota taip, kad tai būtų vienas kartu dirbantis elementas. 2-2 pjūvyje
skerspjūvis yra vientisas. Kituose (3-3, 4-4, 5-5 pjūviuose) jau yra spragotos ir praktiškai dirbančios
atskirai dvi kolonų šakos. Kolonos šakos apačioje dirba atskirai, bet abi krūvį gauna nuo viršutin÷s
dalies. N÷ra taip, kad viena kolonos dalis perima krūvį nuo tiltinio krano, o kita nuo denginio. Per
standžią jungtį krūvis nuo krano ir nuo denginio paskirstomas abiem kolonos šakoms. 2.3 pav. matome
dvi kraštin÷s eil÷s kolonas ir vieną vidurin÷s eil÷s.

Kuo ypatingos metalin÷s konstrukcijos plačiąja prasme? Tose vietose, kur yra sutelkta koncentruota
j÷ga (ten kur remiasi sija ar santvara), atramin÷ reakcija be abejo yra labai didel÷. Tod÷l atsiranda
standumo briaunos, o kolonų konsol÷se yra apkrova nuo pokranin÷s sijos, tod÷l irgi yra standumo
briauna. Metalinių konstrukcijų elementai paprastai yra valcuoti profiliai arba iš lakštin÷s medžiagos
suformuotos lentynos, kurios n÷ra labai storos. Ir tam, kad šios sienel÷s neprarastų stabilumo,
nekluptų, visur, kur yra sutelktos j÷gos, papildomai dedamos pakankamai storos plokšt÷s ir dar
sutvirtinama standumo briaunomis.

2
2.3 pav.

3
Toliau nagrin÷sime min÷tųjų metalinių kolonų apačią (2.4 pav.). Kaip min÷ta, g/b kolonoms
montuojami tauriniai pamatai, į juos įstatoma kolona, sureguliuojama abiem pastato kryptimis: ir
pastato ašių (skersinių ir išilginių) atžvilgiu, ir vertikalioje plokštumoje – taip užtvirtinama ir
užbetonuojama galutinai. Metalinių kolonų atveju kolonos su pamatu jungiasi per apatinę dalį, kuri
vadinasi baze. Baz÷ priklausomai nuo kolonos laikomosios galios gali būti daugiau ar mažiau
sud÷tinga. Paprasčiausiu atveju – apačioje yra lakštas. Kad kolona gerai prigultų prie šios plokšt÷s, jos
galai yra frezuoti. Pastačius koloną į projektinę pad÷tį, ji tur÷tų pakankamai gerai priglusti visu savo
skerspjūvio plotu ir tada privirinama. O pati plokšt÷ arba turi pailgas įpjovas, arba skyles, kuriomis
remiasi į pagrindą. Tagi, metalin÷s kolonos pamatas yra labai panašus į g/b kolonos pamatą, bet jis
n÷ra taurinis. Ties metalinių kolonų baz÷mis pamate iš anksto įbetonuojami inkariniai strypai su
sriegiais. Toliau jungti koloną su pamatu yra labai paprasta – užsimauna atramin÷ plokšt÷ ir veržle
kolona priveržiama prie pamato. Atrodytų, kad jungtis yra žymiai paprastesn÷ nei g/b kolonos atveju,
bet yra labai svarbu tai kaip šios vietos paruoštos: kruopščiai sutvarkyti paviršiai. Jei pamato viršutin÷
plokštuma nebus horizontali, tai kuo ilgesn÷ kolona, tuo jos viršus pakryps toliau nuo nužym÷jimo
ašių. Gal ir galima būtų ką nors pad÷ti po baze (tarp baz÷s ir pamato), bet poveikiai persiduos pamatui
ne visu plotu ir atsirandančios j÷gos gali suskaldyti pamatą. Be abejo ši jungtis niekuomet neatliekama
sausai, dedamas skiedinys arba sm÷lis, tam, kad paskirstytų įtempius ir tuo pačiu būtų galima palyginti
ir pareguliuoti kolonas vertikalioje plokštumoje.

Priklausomai nuo kolonos laikomosios galios, yra konstruojami skirtingi pamatai: jei kolona spragota
– kiekviena šaka turi savo bazę ir tada atsiranda ne 2 ar 4, o net 8 inkariniai varžtai. Be abejo kolonos
nepad÷si, neužmausi, nepritvirtinsi, jeigu šie varžtai bus ne vietoje. Betonuojant reikia tur÷ti trafaretą ir
naudoti kitas priemones (nes tiksliai kiekvieną varžtą ranka neprivirinsi), kad varžtai tiksliai būtų savo
vietose, kitaip v÷liau bus keblumų. Atsiradus atitinkamoms galimyb÷ms, dabar vis dažniau inkariniai
varžtai įrengiami kolonų montavimo metu.

Toliau pastato montavimas panašus kaip ir g/b karkaso atveju: įrengiama pamatin÷ sija, atsiranda
pirma eil÷ sieninių plokščių ir t. t. Bet taip yra jei sienos yra iš gelžbetonio. 2.4 pav. matomos ir
altitud÷s: pamato viršus – - 0,15, pirmo aukšto grindys (kaip ir visų pastatų – santykin÷, o ne absoliuti)
– ±0,00.

2.4 pav.

4
2.5 pav. vaizduojami elementai, kurie sudaro metalinio karkasinio pastato struktūrą. Čia kaip pavyzdys
yra paimtas metalinis r÷mas, prie jo jungiasi horizontalūs elementai – karkasas sienai tvirtinti. Šie
horizontalius elementai sutvirtina ir patį karkasą, nors karkaso stabilumui užtikrinti yra ryšiai. Kaip ir
g/b karkaso atveju, taip ir metalinio karkaso atveju vieno temperatūrinio bloko ribose vertikalūs ryšiai
turi būti, tačiau metaliniame karkase dvejose vietose. Metaliniame karkase jie dažniausiai būna prie
temperatūrinio bloko kraštų. Prie horizontalių elementų tvirtinasi vertikaliai išd÷lioti sienų elementai
(“sumuštinio” tipo plokšt÷s, t. y. sienos atvežamos į statybvietę su visais sumontuotais sluoksniais).
Ilginiai išd÷stomi išilgai pastato tam tikrais atstumais, jie remiasi į rygelį (į pastato skersinio r÷mo
viršutinę dalį), o jau į šiuos ilginius remiama pati danga. Ir kita kryptimi atsiranda vertikalūs elementai,
prie kurių tvirtinasi arba gatavi “sumuštiniai”, arba “sumuštiniai” sumontuoti statybviet÷je. Jei projekte
numatyta, atsiranda stoglangis.

2.5 pav.

2.5 pav. buvo matomi visi karkaso elementai, o štai 2.6 pav. ilginių n÷ra, nes tarp karkaso r÷mų yra
toks atstumas, kad “sumuštinius” galima iš karto tvirtinti prie karkaso r÷mo rygelių. Kiti elementai čia
kartojasi kaip ir 2.5 pav.: vertikalūs ryšiai, sienin÷s plokšt÷s.

2.6 pav.
5
2.7 pav. jau matomos metalinio karkaso elementų skerspjūviai. Matome r÷mą, statramstį, galimus
kolonų variantus – B-B pjūviai. O pjūviai A-A yra rygelių galimi jų skerspjūviai. Rygeliais gali būti:
ištisin÷ santvara, santvara iš kelių elementų, dvišlaitis arba vienšlaitis strypas, horizontalus elementas.
O statramsčiai (kolonos) gali būti ir spragoti, ir vientisi, 2.7 pav. ir pavaizduoti įvairūs variantai.
Rygelio jungtis su kolona gali būti standi arba lankstin÷ (šarnyrin÷), be abejo ji atitinkamai turi būti ir
sukonstruota. 1, 3 – standžios jungtys, 2,4 – lanksčios. Tokios (lanksčios arba standžios) jungtys yra ir
pamatuose (kolonų ir statramsčių su pamatais).

Metalin÷s gegnin÷s santvaros yra labai panašios į g/b spyrines. Bespyrinių metalinių santvarų niekas
nenaudoja, nes tuo atveju būtų labai sud÷tingi elementų tarpusavio mazgai. Metalinių gegninių
santvarų geometrija yra labai paprasta: apatin÷ juosta (nebūtinai tiesialinijin÷), viršutin÷ juosta, kuri
gali būti, gali ir nebūti lygiagreti apatinei juostai, be to ji gali būti ir tiesialinijin÷ ir laužyta. Pagal
viršutin÷s juostos geometriją atitinkamai gaunama stogo konfigūracija. Tam tikrais atstumais išd÷lioti
statramsčiai ir spyriai, net kartais gali būti ir keliais aukštais: jei tarpsnis yra didelis, aukšta santvara,
tuomet atsiranda tarpiniai elementai. Aišku spyriai reikalingi ne tam, kad užgriozdinti tarpsantvarinę
erdvę – o tam, kad sumažinti kitų spyriukų laisvąjį ilgį, kad jie nekluptų. Sumažinus laisvąjį ilgį, jie
gali būti daromi mažesnio skerspjūvio. Nors atrodytų, kad santvaroje yra daugiau elementų, bet sumoje
santvarai gali reik÷ti mažiau metalo.

2 3
1 4

2.7 pav.

6
Metalin÷se santvarose yra svarbu tai, kad apkrova būtų perduodama į santvaros mazgus (2.8 pav.
ilginiai, į kuriuos remsis stogas, yra išd÷lioti mazguose). N÷ra nei vieno ilginio, kad jis būtų
neremiamas į mazgą. Kod÷l? Jei mes ilginį išd÷liosime tarpuose tarp mazgų, tai tas santvaros
elementas tur÷s vietinį lenkimą, tod÷l įražos teks tik tam elementui, ir jo skerspjūvis jau tur÷tų būti
didesnis. O kai apkrovos perteikiamos ties mazgais – tai apkrova pasiskirsto keliems santvaros
elementams. Taip pat yra ir su pakabinamu krūviu: įvairiais vamzdynais ir pan. – kabinama tik prie
mazgų.

2.8 pav. tam tikrose vietose lyg ir ne mazge prid÷ta apkrova, bet brūkšnine linija parodyta, kad
atsiranda papildomas spyriukas. Tai daroma tam, kad apkrova tektų ne vien apatinei juostai, bet ir
kraiginiam mazgui. Taigi, kabinti ne mazguose nieko negalima.

2.8 pav.

Metalinių santvarų geometrijos įvairov÷ yra žymiai platesn÷ nei g/b. Santvaras gaminti iš metalo yra
daug paprasčiau: nereikia daryti formų, visai kita gamybos technologija, ir tod÷l metalinių santvarų yra
įvairesnių.

2.9 pav. matome santvaras ne tik su horizontalia apatine juosta, bet ir su laužyta. Kartais taip
projektuojamos metalin÷s santvaros. Kod÷l kartais apatin÷ metalinių santvarų juosta daroma laužyta?
Kadangi metalas yra stipresnis už betoną, tai metalinių elementų skerspjūvis yra mažesnis ir tuo pačiu
jie yra lengvesni nei gelžbetoniniai. Palyginus tūrio mases – metalas yra trigubai sunkesnis, bet n kartų
stipresnis. Tiesa, yra labai įvairių metalų, tod÷l kiek kartų stipresnis priklauso nuo metalo klas÷s.
Metalin÷s konstrukcijos gaminamos daug mažesnio skerspjūvio ir tod÷l jos yra lengvesn÷s, bet jos
linksta labiau nei g/b elementai. Kaip ir g/b, taip ir metalin÷s konstrukcijos turi tam tikrus leistinus
įlinkius (normose nurodyta). Bet su metalu dar yra taip: jie gali pralinkti ir daugiau nei, sakykim,
leidžia normos ir patikimai dirbti. Laikomoji galia (pirmoji ribinių būvių riba) n÷ra peržengiama, bet
vis vien reikia atsižvelgti į normose nurodytas leistinas įlinkių ribas. Šias ribas daugeliu atveju diktuoja
estetiniai sumetimai. Pavyzdžiui, jei perdangų plokšt÷s virš patalpų būtų labai stipriai pralinkusios,
būtų nejauku būti toje patalpoje. Lubos visuomet atrodo horizontalios, nors jos žinoma yra kiek

7
pralinkusios, bet pralinkusios tiek, kad mes beveik to nematome. Jei metalui leisti linkti tiek, kiek jis iš
tikrųjų gali (neprarasdamas savo laikomosios galios), bus psichologiškas diskomfortas. Ir tod÷l
konstruktoriai imasi štai tokių gudrybių: padaro metalinių didelių tarpsnių elementus su tam tikra
pakyla – apatin÷ juosta padaroma laužyta. Tą pakyla yra apskaičiuojama ir konstruojama tokio aukščio
kiek v÷liau apkrovus šita santvara ji links. Kai ji pralinks, užims horizontalią pad÷tį, ir žmon÷s
nejaučia jokio diskomforto. O ji gali pralinkti 15-20 cm, ir jei tai būtų nuo horizontalios pad÷ties, iš
tikrųjų būtų nejauku tokioje patalpoje.

2.9 pav.

2.10 pav. matosi kaip tvarkomi metalinių virintinų santvarų mazgai – viskas virinama per mazginius
lakštus (elementų šonai yra privirinami prie mazginio lakšto). Yra svarbu, kad visų elementų svorio
centro ašys sueitų į vieną tašką. Kitaip, elementams reik÷s daugiau metalo.

2.10 pav.

8
Metalin÷s konstrukcijos yra liaunos ir tod÷l yra pavojus prarasti pastatui visomis kryptimis stabilumą,
jei nebus imtasi papildomų priemonių. Nors metalin÷s konstrukcijos yra lengvesn÷s, bet metaliniam
karkasui d÷l nemažo įvairių ryšių įrengimo būtinumo metalo reikia daug.

2.11-2.13 pav. matote, kad ryšiai yra

temperatūrinio bloko ribose vertikalioje ir
horizontalioje plokštumose. Ryšių yra įrengiama
metalo konstrukcijose žymiai daugiau nei g/b
karkaso atveju.
Suskaičiavus pagrindinių laikančių elementų ryšių
(ir horizontalių, ir vertikalių) svorį metalo išeiga
yra didel÷. Taigi, užtikrinant metalinio karkaso
stabilumą, į ryšius kreipiamas ypač didelis
d÷mesys.

2.11 pav.

2.12 pav.

9
2.13 pav.

2.14 pav. parodyta, kad metalinių santvarų elementus galima projektuoti iš įvairaus skerspjūvio
profilio. Ir jei pirmosios metalin÷s santvaros buvo daromos iš kampuočių, tik kartais iš vamzdinių
profilių, tai v÷liau atsiradus įvairesnio skerspjūvio elementams, metalo santvaroms reikia gerokai
mažiau.

Ir dabar įvairiuose pramogų verslo ir prekybos pastatuose matysite, kad iš kampuočių santvarų
praktiškai neb÷ra, nes jos dabar daromos racionalesn÷s – d÷žinio skerspjūvio, kai elementų jungtys jau
yra galimos be mazginių lakštų. Kai virinami elementas prie elemento, įranga irgi reikalinga kitokia.
Reikia išpjauti elemento galą, kad jis prigultų prie juostos elemento skerspjūvio (jei stačiakampio
skerspjūvio, reikia pagauti ir nupjovimo kampą).

2.14 pav.

10
2.15 pav. yra parodyta kaip gan mažo aukščio dvit÷jo skerspjūvio galima padidinti laikomąją galią.O
juk laikomoji galia did÷ja did÷jant skerspjūvio aukščiui. Mažo aukščio dvit÷jis yra pjaustomas tokiu
būdu – išilgai per sienelę, taip supjausčius atsiranda dantukas ir tada dedama dantis ant danties, ir
susidaro kiaurym÷s. Elemento aukštis padid÷ja nepaisant to, kad jis supjaustytas ir jo laikomoji galia
padid÷ja. Norint galima tai padaryti iš viso be atliekų – nieko neišmetus: likusias detalytes sud÷ti tarp
dantuku, suvirinti ir taip dar daugiau padidinti aukštį. Tarybiniais laikais metalas buvo deficitas, ir
kartais šiuo būdu buvo naudojamasi, bet įrangos geros nebuvo, tai visa tai darydavo rankiniu būdu –
žmogus atsistodavo ir pjaustydavo, tod÷l darbo našumas buvo labai nedidelis. Dabar yra įranga, kuri
pjausto tuos elementus po 4-6 m per minutę, po to atitinami automatai suvirina.

2.15 pav.

11
2.16 pav. pavaizduoti tradiciniai mazgai iš kampuočių. Matosi, kad sukonstruoti ir pagaminti mazgus
galima ne vien virinimo būdu, galima ir knied÷mis, ir varžtais. Matome dvit÷jinio skerspjūvio juostą ir
prie jo jungiasi spyriukai ir statramsčiai.

2.16 pav.

12