Botanika

Gemaliniams augalams būdinga heteromorfinė kartų kaita. Visi jie turi etapą, kai iš
diploidinių ląstelių, mejozės pasekoje susidaro keturios haploidinės sporos, kurios
priskiriamos prie lytinės kartos. Gametofifas formuoja gametas. Visada bus kiaušialąstės ir
vyriškos gametos. Vyriškose gametose įvyksta pokyčiai, o kiaušialąstė nesikeičia. 

Bryophytes -samanos:
 Dominuoja gametofito karta
 Ramstinę funkciją atlieka nelignifijuotos ląstelės. 
 Beindžiai (be tracheidžių) augalai. 
 Primityvesni - gniužuliški, bet dauguma - stuomeniniai. 
 Sporofito karta – sporogonas, kuris yra nešakotas.
 Sporogonas tik su viena sporange. Budinga visų samanų sporofito kartai.
 Sporogonas visą laiką gyvena ir yra maitinamas motininio gametofito. Jis yra
priklausomas organizmas nuo gametofito, savo gyvenimo cikle trumpiau
funkcionuojantis/gyvenantis.

Gyvenimo cikle dominuoja lytinė karta. Prasideda nuo sporų, kurios yra išbarstomos.
Sporogonas (sporofito karta samanose, 2n) mažiau reikšminga gyvenimo cikle.
Protonema - gali sujungti keletą gametofitų tarpusavyje. 
Sąmanos turi primityvius dvižiužius spermatozoidus.
Samanos - daugiamečiai augalai, neaukšti, nedideli augalai. Išmatuoti amžiaus, kai kurių
samanų beveik neįmanoma. 
Fontinalis antipyretica - stambiausia samana Lietuvoje, gali turėti ilgus stiebus, ji buvo
vieno mokslininko išrauta ir pavirinta keletą valandų, vėliau ji sugebėjo atsigauti ir vėl augti.
Šita samana buvo naudojama gaisrų gesinime, buvo ištraukiamos iš upės ir metamos ant
ugnies.
Samanos tai paralelinės šakos visiems kitiems induočiams augalams. 
Polytrichum commune L. - centre esančios ląstelės - hidroidai ir leptoidai. (Laidesnės
ląstelės sudaro stuktūras centre). Hidroidais vyksta vandens judejimas iš kauloido apatinės
dalies į viršutinę. Jie yra vandens indų analogai sudėtingiausios anatomijos samanose.
Leptoidais juda fotosintezės produktai, abejomis kryptimis. Jie yra karnienos indų analogai
sudetingiausios anatomijos samanose.
Samanas tiksliau galime vadinti Beindžiais.
Epidermio lastelės geba sekretuoti, išskirti išoriskai kutiną, kuris gali suformuoti kutikulą.
Kutino sintezė yra anksčiau atsiradęs sintezės kelias. Samanos geba sintetinti kutiną, tačiau
jis nėra toks tobulas, kaip pažangesnių augalų tokių, kaip induočių augalų. 
Samanos tai yra ta filogenetinė grupė, kurioje atsiranda žiotelės (ne iš karto!)
Specifinis samanų vandens režimas – epidermis, jeigu ir sekretuoja kutiną, tai epidermio
kutikula yra labai plona.
Samanos - jų gametofitai yra poikilohidriniai augalai, jie negeba išlaikyti pastovaus
kiekio vandens savyje. Gemaliniai augalai vėliau išmoksta laikyti vandenį savyje. Geba
apmirti.
Kriptobiozė arba anabiozė - procesas, kai nepalankiose aplinkos salygose praktiškai
sustoja visi medziagų apykaitos procesai. Anhidrobiozė - apmirimas išdžiūstant.
Analoginiai organai - skirtingos kilmės, tik atlieka panašią funkciją. Tačiau susidarymo
mechanizmas kitoks. 
 Filoidai - plokšti, fotosintetinantys samanų gametofitų kartos dariniai (tuo issiskiria nuo
kitų). Filoidus rasime tik ant gametofito. Nebus jokių žiotelių, trachėjų, tracheidžių.
Lapsamanės - jos filoido centre matoma gysla. 
Kauloidas - stuomeninių samanų stiebų pavidalo ašinė struktūra. (Stiebo analogija)
Stiebas - iš bamblių ir tarpubamblių susidariusi ašinė ūglio dalis.
Sporofito kartoje seta yra homologas. 
35000 samanų rūšių pasaulyje
Kerpsamanės (Marchantiophyta) dažnai siejamos su kepenimis. Buvo manoma, kad
kerpsamanės pritaikytos gydyti kepenų ligas. (Tačiau netiesa, kad gydo kepenis)
Merchantiophyta sinonimas yra Hepatophyta, taip pavadinta, nes kerpsamanių forma panaši į
kepenis. Kerpsamanė, kuri yra vyriška, gali prigaminti milijonus spermatozoidų.
Spermatozoidai aktyviai juda vandens plėvele. Su spermatozoidais išskiriami lipidai, kurie
(kažką daro su vandeniu). 
Išbarstymui sporofituose randamos ne tik haploidinės sporos, bet ir elateros (siūliškos
ląstelės. kurios turi nevienodai sustorėjusias sieneles, jos sugeba sukelti slėgį ir
išbarstyti/iššauti sporas-sporinė dėžutė suplyšta).
Stuomeninės kerpsamanės - jie dorzomembraninės simetrijos, su gruntu sąveikaujanti
kauloido pusė, filoidai išsidėstę ne spirališkai, o dviem eilėmis. 
Organizmų evoliucija turėtų būti siejama su ekosistemos evoliucija. Organizmai
egzistuoja sąveikoje.
Olėtosios ričijos (Riccia cavernosa) - gniužulai ant drėgno smėlio.

Kauloidas, Filoidai, Rizoidai (panašumas į šaknis, stiebus ir lapus) funkciją atlieka tą pačią,
bet nėra tokių sudėtingų struktūrų, jie - analogai.

Iš balanos medienos imama sula. 

Senstant medžiui branduolio mediena gali sunykti. 

Antrinių šoninių meeistemų dėka storėja ašiniai organai ir susidaro antriniai

audiniai:
Antrinė ksilema
Antrinė floema
Felomas

Indų brazdas formuoja antrinius apytakinius audinius. Apytakiniai audiniai -

antrinė ksilema, antrinė floema.

Kamštinis brazdas formuoja kamštinį audinį - floemą

Lignophytes būdingas brazdas yra dvipusis

Antrinė ksilema (mediena) susidaro į stiebo vidų (nuo brazdo)

Antrinė floema susiformuoja į išorę nuo brazdo

Balanos mediena - vykdo H2O apykaitą.

Branduolio mediena - sandelinė funkcija

Eustelė yra sunkiai atpažįstama dėl antrinio storėjimo.

Pradžioje medį dengia Epidermis—> augalaspradeda storėti, pasikeičia indų
kuleliai—>vyksta storėjimas, kuris vyksta ne tik dėl brazdo, bet ir dėl kamščio
formavimosi.
Kamščio ląstelėms būdingas suberimas, daug gausiau sintetinamas ir
susidaro felomija. Epidermis suyra ir į jo vietą atsiranda felomas.
Andodermis

Eustelė (medėjant virsta pseudo sifonostele) - plikasėkliams ir daugumai

gaubtasėklių.
Periderma - antrinis dengiamasis kompleksinis audinys. Į išorę yra felomas,
kurio ląstelės suberinizuotos (nzn ar gerai sita zodi isgirdau xdd), tuomet
felogenas, feloderma ir žemiausiai žievės perocherma (?)

Visi sėkliniai augalai - heterosporiniai augalai.

Sėkliniai augalai - plikasėkliai (cycadopsida ir pinopsida atstovus mokėti) ir
gaubtasėkliai (magnoliophyta)

Sėklinių augalų dauginimosi biologinės ypatybės:

1. Heterosporija
2. Endosporija
3. Makrosporų redukcija iki vienos
4. Moteriškasis gametofitas visada lieka sporofite, nebūna savarankiškas
organizmas. Sporofito karta visada buvo ant moteriško gametofito
5. Papildomi dangalai dengia makrosporangę - susiformuoja sėklapradis
(ovulum). Pro mikropilę patenka vyriškasis gametofitas.
Makrosporangė vadinama nucellus, joje iš makrosporos susidaro
moteriškasis gametofitas. 
6. Dauginimasis - vyrauja sifnogamija (dulkiadaikis ir nejudrūs spermiai),
tačiau primityvesni sėkliniai augalai dar turi daugiažiužius
spermatozoidus, vyksta zoidogamija. 
7. Vyriškas gametofitas vystosi mikrosporoje (endosporija), stipriai
redukuotas, dulkiškas (pollen) - neformuoja anteridžių. 
8. Iš sėklapradžių formuojasi sėklos - plitimo funkcija. 
Plikos sėklos reiškia, kad plikasėklių augalų sėklapradžiai nėra niekuom
apsaugoti, t.y su vienu dangalu.
Gaubtasėkliai formuoja mezginę. 
 Sėkla susidaro iš sėklapradžio. Sėklos luobelė yra diploidinė (susidaro iš
inegumentum), iš motininio sporofito. Iš gametų susiliejimo susidaro gemalas,
dalyvauja ir vyriškas ir moteriškas sporofitai. Atsarginės maisto medžiagos
(nespejau uzsirasyt apie jas) Peristermas iš makrosporangės.

Cikainiai auga atogrązų ir paatogrąžių miškuose, krūmunuose, savanose,

sausesnėse vietose. Dažniausiai........
Cycas revoluta - pušies artimas giminaitis. Kai kurių augalų jaunos lapų
viršūnės sraigiškai susisukusios.
Cikainiai augalai yra svarbus maisto šaltinis. Širdues jr žievės
parenchiminiame audinyje yra kaupiamas krakmolas(60-70%),
gaminamos sago kruopos (panšios į manų). 
Vienanamiai augalai, viename sporofite rasime ir vyriškus ir moteriškus
gametofitus. 
Moteriškas gametofitas sudaro pirminį endorspermą (n)
Melsvabakterės padeda sintezuoti azotą ir jo daugiau pasisavinti.
Neurotoksinas manoma, kad jis susikoncentravo šikšnosparniuose,
skraidančiose lapėse (wtf XD)
Reikšmingiausi ekonominiu požiūriu yra pušainių klasė. 

Šoninis šakojimasis - stuomuo turi ištisinę ašį, kuri funkcionuoja visą laiką

Monopodinis - viena išilginė ašis (būdinga pušims)

Visada viršutinė meristema yra aktyvi, neperima šoninės meristemos

GAUBTASĖKLIAI
Archaefructus - vienas seniausių iškastinių žiedinių augalų. Jo amžius
datuojamas apie 125mln metų (kreidos periodo pradžia)

Čarlzas Darvinas : Gaubtasėklių augalų liekanų staigų padidėjimą mezozojaus

eros kreidos periodo vidurio paleobotaniniuose mėginiuos pavadibo
"nepakenčiama paslaptimi" (abominable mistery)

Skyrius magnoliophyta - magnolijūnai

Gigantopteridales - Pasižymi stambiais lapais su kelis kartus šakotomis
gyslomis. 20-50cm aukščio stiebe rasti tikrieji vandens indai. 
Oleananas - magnolijūnams būdingas triterpenas.

Magnolijūnų evoliucinės sėkmės priežastys:

• Žolinė gyvenimo forma: greita branda (neotenijos reiškinys).
• Ekologinis plastiškumas: pakenčia klimatinių sąlygų fliuktuacijas.
• Apsauga nuo žolėdžių: antrinių metabolitų įvairovė.
• Žiedų apdulkinimas gyvūnų pagalba: vabzdžiai, rečiau šikšnosparniai ir
paukščiai.

Greita branda leidžia išnaudoti sąlygas, nepakenkia drąstiški pokyčiai

Dabartiniu metu vyraujanti gaubtasėklių gyvenimo forma - daugiametės žolės

(70%)

Trachėjos - tikrieji vandens indai

Ataktostelė budinga tik vienskilčiams (monocots)

Eustelė (medėjant virsta pseudo sifonostele) - kitiems magnolijūnams.

Lianų atsiradimas siejamas su šviesos trūkumu.

Vabzdžiaėdžiai augalai atsirado dėl azoto trūkumo.

Drosera rotundifolia - apskritalapė saulašarė.

Tarp magnolijūnų atsirado parazitai. Jie atsirado dėl sudėtingų augalų

tarpusavio santykių.

Valgomasis krienas (Armoracia rusticana) - turi aštrų skonį, jam būdinga

mirozilinės ląstelės, kurias suardžius mechaniškai, fermentas mirozinazė
saveikauja su kažkuo ir išsiskiria aštrų kvapą ir skonį, atbaido gyvūnus.

Mutualistinė koevoliucija - žiedų apdulkinimas ir vaisių platinimas.

Žiedų apdulkinimas gyvūnų pagalba - zoofilija

Pirminiai (tikrieji) atrakantai - medžiagos, kurias gyvūnai naudoja kaip maistą.

Antriniai atraktantai - žiedų spalva, kvapas, forma.
Tulpės naudoja šiuos atraktantus dėl apdulkinimo. 

Vokietijoje (panašu ir Lietuvoje)

70% žiedinių augalų yra entomofilai,
15-20% anemofilai
0,5% hidrofilai
3% pereinami
5% neaiškaus apdulkinimo

Staminodžiai - kuokelius be dulkinių, kurių koteliuose daug maiatinių

medžiagų (aliejų), kurias mėgsta vabalai.

Nektaro neišskiriantys augalai gali turi elajoforus (Tai liaukos, išskiriančios

riebalinius aliejus)

Lytiniai atraktantai - privilioja įvairių vabzdžių (bičių, vapsvų, musių) patinėlius.

Žiedų forma (mimikrija), kartais net kvapas (feromonai) primena pateles ir
patinai bando atlikti lytinį aktą.
Būdingi gegužraibinių (Orchidaceae) šeimos augalams.

Zoochorija - gyvūnų platinami vaisiai ar sėklos:

• Epizoochorija -pasyvus, maistui nenaudojamų augalų vaisių ar sėklų
platinimas (pvz varnalėšos(arctium) prikimba prie gyvūno kailio).
• Endozoochorijos atvėju augalų vaisiai ir sėklos suėdami, pereina virškinimo
traktą ir platinami kartu su ekskrementais (Vaisiai maistingi, sultingi,
ryškiaspalviai).
• Sinzoochorijos būdu plinta zadyno riešutai ir ąžuolo gilės (nešk mane, bet
tau nebus patogu ir tu pamesi, prisiminti Ice age voveriuką, gerai paaiškiną
šitą).

Palei J.V Goethe - visos žiedo dalys yra pakitę lapai.

Dabar manoma, kad Žiedas -  specializuotas, nešakotas, riboto augimo,

pakitęs, sutrumpėjusia ašimi ūglis.
Pagrindiniai žieduose vykstantys procesai:
1) sporogenezė - mikrosporų ir makroaporų susidarymas.
2) gametogenezė - redukuoto vyriškojo gametofito (žiedadulkės) ir moteriškojo
gametofito funkcijas atliekančio gemalinio maišelio susidarymas.
3) Apdulkinimas ir apvaisinimas.
4) Gemalo susidarymas.
5) Vaisiaus ir sėklų susidarymas.

Sėklapradis - tai pakitusi makrospangė  su integumentu.

Integumentas - apsauginis darinys, ištisai gaubiantis  visą makrosporangę

(nucellus), išskyrus mikropilę.

Gaubtasėklių gametofitai neturi gametangių!!

Dvigubas apvaisinimas: vienas spermis susilieja su kiaušialąste, kitas - su

centrinės ląstelės branduoliais.

Po apvaisinimo iš mezginės ir joje esančių sėklapradžių atsiranda vaisius su

sėklomis

Autogamija - savidulka

Alogamija - apdulkinimas žiedadulkėmis nuo kito žiedo:

Žiedas ant kito augalo - kryžminis apdulkinimas (ksenogamija)

Žiedas ant to paties augalo - savidulkos variantas (geitonogamija).

Anemofilija - apdulkinimas vėjo pagalba

Žiedai smulkūs, sutelkti žiedynuise, neryškūs, nekvapūs.

Purkos stambios, dažnai šakotos, su plunksniškomis išaugomis, išsikišusios.

Ilgai gyvybingos.

Mezginėje dažnai tik 1 sėklapradis, todėl apvaisinimui užtenka tik vienos

žiedadulkės.

Po dvigubo apvaisinimo iš sėklapradžių išsivysto sėklos, o iš piestelės

mezginės išauga vaisius (tikrasis)

Vaisiai:
1. Paprasti
TIKRIEJI - vaisiaus suaidaryme dalyvauja tik mezginė.
NETIKRIEJI - vaisiaus susidaryme dalyvauja kitos struktūros, ne tik mezginė.
2. Atsidarantys - iš monokarpinio ar cenokarpinio veislapyno.
3. Skeltavaisiai (šizokarpiai) - netikrieji ar tikrieji. (Žirniai)
4. Sutelktiniai (iš vieno žiedo apokarpinio vaislapyno) - netikrieji ar tikrieji.
(Braškės)
5. Sudėtiniai (iš kelių žiedų) - vaisynai. (Kukurūzas)

Perikarpis (apyvaisis) - susidaro iš mezginės sienelės.

 Išskiriami sluoksniai - endokarpis, mezokarpis ir egzokarpis.

Daugumoje 19-20 a. augalų klasifikacijos sistemų magnolijūnai skirstomi į dvi

klases:
• Magnolijainiai - Magnoliopsida. Dicotyledones
• Lelijainiai - Liliopsida. Monocotyledones

Amborellaceae būdingos šios evoliuciškai semesmės žiedų savybės: 

• Spirališki žiedai su paprastu apyžiedžiu, nepibrėžtas žiedo narių skaičius.
• Lapiški kuokeliai.

Ascidinės piestelės viršuje nesuaugusios (patekimą į mezginę blokuoja tik

išskiriamo skysčio lašelis)
Rametas - vegetatyvinės  kilmės ūglis, klono funkcinis elementas.