Istorija- „mūsų darbų lobynas, praeities liudytoja, pavyzdys ir pamokymas dabarčiai, įspėjimas ateičiai“, taip teigė

garsusis Ispanų rašytojas Migelis de Servantesas. Tai pat labai svarbus yra žymaus Senovės Romos retoriko bei filosofo
Cicerono pasakymas: istorija yra „gyvenimo mokytoja“. Šio didžiojo pasaulio mąstytojo idėja susiklostė tame, kad
kiekvienas individas, kuris nežino ir neįsigilina į istorinius įvykius kartoja savo protėviu klaidas, kurie neleidžia jam
tobulėti, bei mokytis iš praties ir daryti sau tinkamas išvadas.

Istorija -yra vienas iš seniausių mokslų, lydėjusių žmoniją nuo jos lopšio iki šių dienų. Jos vaidmuo nuolat keitėsi ir
keičiasi. Šiame moksle slypi didžiulės galios. Istorijos pagalba galima kurti, ugdyti, tačiau ir griauti bei niekinti, net
žiauriai žudyti. Mano galva, iš visų mokslu žmogus gali semtis patirties ir atsakomybes jausmo. Istorija visų pirma
moko drąsumo bei patriotiškumo. Pavyzdžiui galima prisiminti Lietuvos nepriklausomybės kovu laikotarpį (1918-1920).
Lietuviai kovoja dėl laisves sieke išvyti iš šalies rusu, bei lenku kariuomene. Tūkstantis savanoriu ėjo i mūšio lauka,
nebijojo ginti savo tėvyne ir net atiduoti už jos laisve savo brangiausią turtą- gyvenimą. Mūsų laikais dauguma jaunųjų
žmonių, nesuvokia patriotiškumo šūkio jiems tikrai yra ko pasisemti iš istoriniu veikalu, bei šaltinių. Istorinė atmintis
suteikia mūsų gyvenimui kilnumo. Veikiami praeities žmonės supranta aukojimo kitam individui prasmę. Žinoma,
istorijoje buvo daug visokių karų iš kurių šiandiena žmonės daro išvadas kaip elgtis ,kad nekiltu tokiu konfliktu. Anot
filosofo Naglio Kardelio, kiekvienos epochos žmogui, įskaitant ir mus pačius, istorija – ne tik mokytoja, neleidžianti
kartoti klaidų, bet ir įkvėpimo šaltinis, padedantis kurti ateitį. Iš istorijos mes lavinamės , bet ne ką svarbiau ne tik
mokytis iš praeities, jos klaidų ir niuansų, tačiau tuo pačiu metu išmokti interpretuoti ją, įsigilinti ir atrasti atsakymus
keliamiems uždaviniams.

Visi žmonės veikiami praeities, ji daro didžiule įtaką naujajai kartai. Mūsų gyvenimas bei būtis negali būti
atskiras nuo istorijos mums sunku, negalvoti apie jos dėsnius, nebandyti atsakyti į rūpinčius klausymui, bei rasti
atsakymus. Visi individai iš esmės yra istorija. Istorijos tyrinėtojai , nagrinėdami praeitį, daugiau nei tūkstantį metų
atliko keletą funkcijų: rūpinosi žmogaus dvasiniu tobulėjimu; įgalino juos pasisemti gyvenimo išminties ir mokė
šaunumo. Istorijos mokslas geba suteikti žmogui vertingų pamokų, pavyzdžiui galima prisiminti Antrąjį pasaulini karą,
ji sukėlė revanšistine Vokietijos nuotaika po pralaimėto pirmojo pasaulinio karo. Hitleris sieke užvaldyti visą pasaulį
žudydamas kitus žmones. Adolfas Hitleris buvo nacių partijos vadas ir Vokietijos kancleris Iš jo elgesio šiandien žmonija
turi išmokti gerbti kitus ir dėl savo tikslu išsipildymo ne griauti kitu gyvenimus. Šitas karas moko individus, kaip netapti
laukinėmis žvėrimis, praradusius visus instinktus būdingus visuomenei, gailestingumo bei dorumo jausmą.

Žinoma, visi gali suprasti praeities įvykius, prisiminti jos, bet mums visada yra sunku naudotis praeities
„įrankiais“ ir objektyviai įvertinti istorinius faktus kurios savaip interpretuojant šiandien, modernaus žmogaus akimis.
Dabartiniais laikais neretai iškyla klausimas ar istoriniai faktai gali būti interpretuojami ir pritaikomi šiandiena ir ar iš
jų galima objektyviai pasimokyti? Mano atžvilgiu visi žmonės privalo domėtis istorija, netgi jeigu nežino ko iš jos
galima pasisemti. Dar noriu pridurti, kad istorijos mokslas moko išminties. Skaitant žymu istorikų mintys žmonės plečia
savo akiratį. Anglų filosofas Jonas Solsberietis teigė, kad praeitis mus padeda suvokti Dievo planus ir ketinimus.
Pagonių rašytojai teigė, kad svetimas gyvenimas yra kitų gyvenimo mokytojas, kas nepažįsta praeities, bus tarsi aklas
tarp savo meto įvykiu. Kita vertus, kronikininkų užrašai padeda įtvirtinti naujus nutarimus ir panaikinti senus. Aš
visiškai sutinku su pagonių rašytojais, kurie laikė svetimą gyvenimą kitu individų mokytoju. Galiu pristatyti pavyzdį,
Vincą Kudirka Lietuvos visuomenes veikėją, kuris žadino tautinį žmonių savimonę Lietuviškos spaudos draudimo
metais leisdamas savo laikraštį „Varpas“. Šitas žmogus tikrai yra autoritetas iš kuriuo gali mokytis jaunoji žmonių karta.
Iš istorijos galim išmokti ką daryti nesėkmių metu, kaip stoiškai laikytis visose situacijose neprarasti tikėjimo ir vilties.
Noriu duoti pavyzdį, kai carinės Rusijos viešpatavimo metais VU studentai buriasi į slaptas draugijas tokios kaip
Filomatai, Filaretai ir Šubravcai ir kure planus kaip išsivaduoti iš šios priespaudos. Tai rodo, kad žmonės moka kovoti
už idėja ir nebijoti pasekmių. Istorija gali išmokti kovoti už savo teises ir niekada nepasiduoti, net jeigu ir bus labai
sunku. Patirtos nesėkmes išmoko nebijoti ir kovoti taikiais būdais. Mūsų gyvenimas yra tarsi rungtynes, visi žmones
turi kovoti už savo laimę. Istorijos veikaluose jie gali rasti kitu žmonių gyvenimo pavyzdžius. Labai svarbu paminėti,
kad šiandiena istorijos palikimas labai reikšmingas, žmonės intensyviai naudoja istoriją mokyklose, universitetuose ir
kitose institucijose.

Taigi, baigdama aptarinėti istorijos funkcijas bei pamokas noriu apibendrinant pasakyti, kad be istorijos žmogus
neturės galimybių padaryti tam tikru išvadų, kurie padės išvengti galimu klaidu ir patobulins gyvenimą. Esu tikra, kad
nėra kitos patirties, kuri labiau ir stipriau negu istorija vienytų ne tik bendruomenę ir tautą, bet net ir visą žmoniją.
Nors istorijoje buvo ir visokių įvairiausių konfliktų bei ginčių ir karų, tačiau ji ir toliau vienija visą pasaulį.