Professional Documents
Culture Documents
Marriage Games
EverAfter Romance, 2016
ISBN 978-609-8184-15-0
Pirmieji kartai.
Pirmas kartas, kai ją pamačiau.
Buvau galingas. Turėjau rankoje visas kortas. Jos tėvų
sukurta leidybos imperija byrėjo drauge su visa indus
trija. Jie turėjo vienintelį geranorišką pirkėją - mane. Ji
įžengė į pasitarimų kambarį paskui tėvą Džoną Barnesą,
kuris paliko savo ego už durų drauge su deguonies ba
lionėliu.
Erdvė aplink ją susitraukė.
Pirmą kartą ją išvydęs, turėjau sulaikyti kvapą.
Pirmą kartą jai prabilus, iškvėpiau.
- Pone Steinbekai, - pradėjo ji sėsdama tarp teisinin
kų ir atsakingų pareigūnų. Mano pavardė buvo ištarta su
didesne pagarba, nei buvau nusipelnęs. Ji buvo knygų
kūdikis. Buvo pratusi tarti Steinbekas pagarbiai.
CD REISS
BrangusAdamai,
Nežinau, kaip taipasakyti. Betprivalau.
Nebegaliu būti tavo žmona.
- As ją vesiu.
Bičiulis papurtė galvą tapšnodamas savo aborigenišką
lazdelę. Jis buvo karo veteranas, bebaigiąs penktąją de
šimtį. Jeigu žinotumėte istoriją ir išgirstumėte jo akcentą,
jums galbūt kiltų noras paklausti jo, kokiame paskutinia
me kare kariavo Australija. Jis jums atsakytų: „Tokiame,
kuris buvo nupirktas ir apmokėtas“, o tada perklaustų, ar
norite pamatyti jo karo žaizdas.
Geriausia atsisakyti.
Čarlis pirmasis išgirdo apie ją prieš vienuolika mėne
sių. Pirmasis suabejojo mano instinktais.
- Kaip tu gali būti su klasikine? - pasiteiravo jis kitą
dieną po mūsų pirmojo karto. Mes sukome ratą Centri
niame parke beveik dešimties kilometrų ilgio taku, o dvi
račių detalės barškėjo ir tiksėjo atsiliepdamos į sunkų
mudviejų alsavimą. Jis važiavo lėtai, nes skaudėjo koją.
- Tu negali prasidėti su nuoboda. Tai nenatūralu.
- O kas čia tokio?
- Su ja miegosi kaip šuo su kate. Ji turi būti nuolan
kioji. Nors ir nežino to, bet turi būti.
- Radau jos buvusį sužadėtinį prabangiame Volstrito
bare. Nugirdžiau jį ir uždaviau kelis aiškius klausimus.
- Kaip tau pavyko?
- „Na, sveikas, nepažįstamas bice prie baro. Mane ką
tik paliko mergina, kukt kūkt, ar tu buvai kada paliktas,
tikra kankynė... Mano mergina lovoje norėjo to ir ano, ar
19
CD REISS
- Ne, bet...
-Argi ne tu turėtum tai žinoti? - paklausė Žakas (ma
nieringai, turėčiau pridurti).
- Gyvendamas santuokoje aiškiaregiu netampi.
Pasidėjau rankinę ant žmonos biuro kėdės, nes galėjau
tą padaryti.
- Tikrai gražus kostiumas, Steinbekai.
- Ko tu vėl nori, Žakai?
- Ar leisite man baigti? - paklausė Keitė.
- Ne, - nukirto Žakas.
- Taip, - iškart atsakiau.
Keitė netruko atsitokėti.
- Diana sakė, kad niekas nežino. Šiuos kelis žodžius
prašė perduoti jums. Niekas nežino. Bet daugiau nepasa
kė. Taigi aš nežinau, ką ji turėjo galvoje. Ar man paskam
binti jai ir sužinoti?
- Aš paskambinsiu, - tariau. - Ačiū, Keite.
Ji linktelėjo ir išėjo uždarydama paskui save duris.
- Ar ko norėjai? - paklausiau.
Žakas iš švarko kišenės išsitraukė voką.
- Norėjau jį pristatyti asmeniškai vienam iš jūsų. Ačiū
už galimybę dirbti McNeill-Barnes. Dalyvaudamas šioje
pertvarkoje daug išmokau. Įteikiu atsistatydinimo prašy
mą.
Laiško neatplėšiau. Tą rytą jau buvau gavęs vienu at
sisveikinimo rašteliu per daug.
24
S A N T U O K O S ŽAI DI MAI
- Taip ir maniau.
- Jūros parkas, Bruklinas. Elektrikų šeima. Abu tėvai
žuvo automobilio avarijoje, kai buvote penkerių. Užjau
čiu.
- Dėkui.
- Pirmasis iš savo šeimos lankėte koledžą. Tikra sava
rankiško iškilimo istorija. Niekur negalėjau gauti pini
gų... Ir štai pasirodėte jūs.
Jai purtant galvą, mane tarsi grąžtas kiaurai perkerda
vo, kaip niekad lėtai. Ji galėjo išgręžti viską, ko tik būtų
panorėjusi.
- Jeigu visai atvirai - savarankiškas iškilimas nebuvo
be dėmelės. Mano seneliai paskolino man pinigų pirma
jai įmokai grynaisiais.
- Ir jūs vis dar vienišas būdamas trisdešimt vienų. Jūsų
niekad nematė su moterimi.
-Aš čia, su jumis.
- Tai verslas.
- Tikrai?
Ji pirštu baksnojo perlų vėrinį, nagas stiprokai stuksė
jo į perlus. Staltiesė kilnojosi, kai jos dešinysis kelis suposi
pirmyn ir atgal. Kiekviena moteris kaip nors išsiduoda-
vo, kad nori dulkintis. Diana tam turėjo dešimt skirtingų
ženklų, ir aš visus juos sužinojau.
-Jūs manote, kad aš per senas būti vienišas? - paklau
siau.
30
S A N T U O K O S ŽAI DI MAI
lai buvo tiesa, bet man dar reikėjo sukurpti keletą sce-
narijų prieš mums pradedant. Aš norėjau jaustis taip, lyg
bučiau suplanavęs ir kontroliavęs net patį paprasčiausią
•iivcjį.
Nusirišau kaklaraištį nenuleisdamas akių nuo jos.
Švarkas. Marškiniai. Segiausi diržą, kai ji vėl mane pake
lė, ir aš vėl sučiupau ją už riešo. Ji sustingo. Ji neturėjo
manęs liesti nepaprašiusi, bet vis dėlto ji galėjo daryti ką
panorėjusi, o aš reagavau per daug audringai.
Pabučiavau jos rankos vidinę pusę ir ji atsipalaidavo.
- Atsinešiau prezervatyvų, - pasakė.
Atsiklaupk. Ištrauk mano varpą. Sudėk rankas už nuga
ros ir išsižioky kad atsidurčiau tavo gerklėje. Kvėpuosi taday
kai norėsiu, kad ištartum mano vardą.
- Gerai, - apsidžiaugiau bučiuodamas jos petį, kaklą,
ausį ir galiausiai pirmą sykį pabučiavau ją į lūpas.
Ji buvo švelni ir nusileido pakankamai. Šiuo bučiniu
paragavau jos vyno, jos vandens, jos ambicijų ir ištikimy
bės.
Aš žuvęs.
11 skyrius
ESAMASIS LAIKAS
- Puikiai.
Pro kambario langus buvo matyti blogoji rajono pusė.
Langai buvo sutvarkyti taip, kad mes galėtume žiūrėti
į lauką, bet niekas negalėtų pažvelgti vidun. Taip buvo
tik geriau, nes valstijos senatorė klūpojo keturpėsčia, pa
nirusi toje atsidavimo erdvėje, kur hormonai siautėjo,
o skausmas liejosi su malonumu. Ji buvo devintame dan
guje. Pavydėjau jos valdovui. Gauti čia paklusnią vergę
buvo tolygu stipriausiam narkotikui.
- Kaip dama? - paklausiau Nortono.
- Padykusi, - jis kilstelėjo antakius. Jiedu su žmona
bare dirbo kartu. Ji nešiojo jo antkaklį ir vadino jį šeimi
ninku šveisdama grindis ir valydama prekystalį, kai jai
liepdavo.
-Kur ji?
- Įsidarbino grafikos dizainere. Uždirba daugiau negu
aš.
- Šaunuolė. - Pažvelgiau į sofas. Eilių eilės sofų ir sta
lų. Nenorėjau kalbėtis apie tobulai iškrypėlišką Nortono
santuoką, kur jo atsiduodanti žmona galėjo daryti ką pa
norėjusi. Per daug priminė mano paties norus. - Ar matei
Čarlį?
-Taip. Jis ketvirtame reabilitaciniame.
- Ačiū.
Pasiėmiau gėrimą ir pasukau link poilsio kambarių.
Pakeliui buvau pasveikintas, mane kelis kartus apkabino
50
S A N T U O K O S ŽAI DI MAI
Aš labai nelaiminga.
Turiu tai užbaigti, kol nepradėjau tavęs nekęsti.
Ką jis darė?
Pabėgau, kol jis vėl manęs nepalietė.
Pauzė.
Mano putės.
Vadink tai lytimi. - Ji atrodė šokiruota. Nuo to mano
vaipa sustandėjo. - Putės silpnos. Lytys galingos. Tai, ką tu
mi i, yra galinga. Dabar pabaik.
Maniau, kad esu pamišusi arba sergu. Taigi paieškojau
Imemete.
(,ia ji baigė. Visa kita jau žinoma. Ji sutiko pažįstamus,
lunie pažinojo kitus žmones, ir susirado Čarlį, kuris varto
ju Jodį putė kaip keiksmažodį. Jis ją paruošė, bet negalėjo
ilulkinti. Ji tebebuvo nekalta. Man teko darbas ir malonu
mas išlaisvinti ją nuo nekaltybės. Turėjau tam trisdešimt
illrnų ir tikėjausi išnaudoti dvidešimt devynias vien todėl,
Liti galėjau.
Tu esi pamišusi ir sergi, bet neprivalai būti apgailėtina.
Taip, pone.
Ar turi saugų žodį?
Montana.
Kokia priežastis?
Nekenčiu jos.
Niekad ten nebuvau.
- Visiška skylė.
Šyptelėjau. Man patiko nuolankioji, neieškanti žodžio
kišenėje.
67
CD REISS
Aš saugi.
I)abar aš neatsakiau. Leidau, kad tyla kalbėtų už mane.
Irld.iu, kad šlapdriba plaktų balkono turėklus tarsi mažo
mis šlapiomis karūnėlėmis, kurios pakildavo ir išnykdavo.
Norėjau išgirsti jos foninį triukšmą, bet buvo tylu.
|i pirma prabilo:
Turiu kur nors apsigyventi.
Svaru. Jos teiginys buvo svarus.
lain svorio suteikė dalykai, kurių maniškė nenorėjo
nukyli, ir dalykai, kuriuos pasakė. Susirasti butą Niujor
ke nebuvo vienos nakties nuotykis. Bet ji nepasakė, kur,
kaip ir ar ilgam planuoja išsikraustyti. Išmaniau šitą rin
ki; tai turėjo būti daugiau negu trys dienos. Tai reiškė,
kati ji ruošėsi tai padaryti, ir vis tiek leidosi dulkinama
antradienį.
- Ar mes aną naktį pasidulkinom atsisveikindami?
- Nekalbėk taip bjauriai.
- Tu vis aiškini man, ko nedaryti.
- Atsiprašau. Aš... - ji rijo orą. - Tai taip sunku.
- Turiu tau kai ką pasakyti. Ar galima?
- Taip.
Persisvėriau per balkono kraštą, kol pasiekiau juodus
turėklus. Ant galvos kapsėjo lietus ir man tai visai nerū
pėjo. Nebuvau atsipalaidavęs.
- Nežinau, kas tau darosi. Nežinau, ar tai dėl kūdikio,
d.irbo, ar to, jog turi kitą.
73
CD REISS
Pirmieji kartai.
Pirmą kartą, kai bandžiau užmigti mūsų lovoje žino
jimas, kad ji manęs nebemyli, neužmigau. As vos judė-
j.m. Krosbio gatvėje dundėjo, pypsėjo, šaukė, taukšėjo vis
nu/iau ir mažiau, kol mėnesiena iš vienos mūsų miega
mojo pusės persivertė į kitą. Trečią valandą ryto išgirdau,
kaip kitoje gatvės pusėje ant stogo burkuoja ir plaka spar
nais balandžiai, stingdančiame šaltyje žvangindami savo
vaikišką vielinį narvelį.
Išsitiesiau lovoje. Ar tai vis dar mūsų lova? Aj*nuosa
vybė perėjo man, kai maniškė nebeguli šalia manęs?
Pirmąsyk, kai suabejojau savo sprendimu ją vesti, aš
nebuvau tikras, sapnuoju ar ne. Kaip aš pražiopsojau to
kią manipuliaciją? Tokį apskaičiavimą? Jai reikėjo manęs,
81
CD REISS
Pirmieji kartai.
Kai pirmą kartą išvydau savo žmonos veidą jai mane
Į m Ii Iuis, ji atrodė kitaip. Maniau, galbūt ji pasikeitė, bet
J!nujau, kad tai aš pasikeitęs. Ne tiek, kad nustočiau ją
mylėjęs, bet tiek, kad galėčiau stebėti iš toli.
Vos išvydęs šaltį jos akyse žinojau, kad tai plonas lukš-
l. is, kuriuo užsidengė tam, kad galėtų pabaigti darbą.
Pirmąkart ji atrodė man svetima, bet žinojau, jog tai
neliesa. Ji nebuvo svetima. Mano Diana. Mano medžio-
mj.i. Ji tebebuvo mano.
Kai pažvelgiau tiesiai į ją ir ji nuleido akis, atpažinau
j.ii būdingą gestą. Labai būdingą. Bet aš pasikeičiau ir ne-
m. ičiau to, ką norėjau matyti. Mačiau tai, kas visad buvo.
89
20 skyrius
ESAMASIS LAIKAS
// tino.
Automobilis, detektyvas, išsiskyrimo sąlygos, —visa tai
iii.inr sukrėtė, bet man išėjus iš ketvirtosios konferencijų
s galvoje švietė vienintelė mintis: Diana žino, kad aš
buvau Rūsyje.
Kva matė mane koridoriuje, einantį į savo kabinetą.
Spėk, ką dabar mačiau tualete, - sušnibždėjo ji. -
l'ilslėgtą.
Kristianą Grėjų.
Ką?
Atsitiktiniai klausimai - atsitiktiniai atsakymai.
Oficialiai tavęs nepalaikau dėl to, kad eini į moterų
m.ilctą.
Tu tikras riešutėlis, Eva.
- Žinau, - ji praėjo pro mane ir neatsisuko.
95
CD REISS
96
S A N T U O K O S ŽAI DI MAI
As tokiapavargusi, brangusis.
Ji pavargusi. Tai ne gudrybė. Rankomis perbraukiu |.il
per vidinę šlaunų pusę, ir kai mano pirštai paliečia jo*,
skylutę, pajuntu, kad skylutė drėgna. Ji sudejuoja.
Sulenkiu jos kojas ir praskečiu kelius. Ji maloniai p.i
klūsta.
Negaliupajudėti. Aš tokiapavargusi. Mes turėsime kchi\
po keturių valandų.
Ji vos pajėgia tarti žodžius.
Tada nejudėk.
Negaliu.
Tiesiogleisk man tavepaimti.
Gerai.
Dulkinu ją. Kai sujuda, prašau gulėti ramiai. Kai jos
antakiai įsitempia ir burna prasiveria, aš ją nutildau.
Nejudėk. Būk visiškai rami.
Adamai. Adamai...
Sa. Daugiau nė žodžio.
Myliu tave.
Galiu pasakyti, kad ji patyrė orgazmą, kai jaučiu jos
raumenis įsitempiant ir atsipalaiduojant. O patyręs or
gazmą jos gelmėse, aš valdau pasaulį.
26 skyrius
ESAMASIS LAIKAS
„Ar tu Rūsyje?"
„Diana ten."
„Ačiū."
- Ko bijai?
- Kad atstūmiau tave ir kad prisitraukiau tave arčiau.
Ir to, ir to. Nei to, nei to. Viskas pasikeitė. Mes nebe tie,
kokie buvome.
- Nepažįstu tavęs, - atsiliepė ji. - Mes niekad nebu
vome savimi.
Sugriebiau pirštais savo nosį ir suspaudžiau šnerves.
Šaltis jas glostė.
-Tai mano kaltė. Kad tu išėjai. Aš prisiimu tai sau.
- Daugybę kaltinimų teks atremti, - ji iškvėpė dar vie
ną baltą debesėlį. - Nebūčiau atėjusi čia vien todėl, kad
buvo smalsu. Tai visiškai nereikalinga ir nieko nepakeis.
Mes turime tik nukirsti saitus, susigyventi su skausmu ir
judėti toliau.
- Leisk iškviesti tau taksi.
- Jau turiu.
Ji žengtelėjo į gatvę ir atriedėjo taksi. Atidariau jai
galines dureles. Ji įsmuko ir atsilošė ant galinės sėdynės.
Buvo vieniša tamsioje galinėje sėdynėje, su rankine ant
kelių, paraudusia nuo sausio speigo nosimi.
- Man reikės grįžti į mūsų butą ir pasiimti kelis daik
tus, - kalbėjo ji.
- Tau reikia pasirodyti kontoroje, - atsakiau. - Aš ne-
sikandžioju.
- Pirmiau turėsi mane surišti, - ji kvailai išsišiepė.
136
S A N T U OKOS ŽAI DI MAI
- Užsičiaupk.
- Man reikia žinoti.
- Argi tai tavo reikalas?
- Argi ne? - atrėmiau.
- Ar tu masturbavaisi?
- Ne. As išėjau.
-Kur?
Velnias. Buvau išmuštas iš vėžių. Kaip jai pavyko?
Tiesiog ji buvo Diana.
- Susitikau su Serena ir Čarliu, vyruku su lazda. Iš
baro, - atsilošiau, pokalbis pakrypo kita linkme. - Prieš
daug metų jis treniravo Sereną, o tada atsiuntė ją man.
- Visai prieš mums susitinkant.
- Maždaug penkiomis savaitėmis anksčiau.
- Atsiuntė ją tau? Ką tai reiškia?
- Ar tu lietei save grįžusi namo? Po paklodėmis? Sto
vėdama virš tualeto? Keturpėsčia?
Stojo ilga pauzė. Ji išsiblaškiusi braukė pirštu per ap-
spaustą savo rankogalio kraštą.
- Kas, jeigu visai ne?
- Būčiau priblokštas.
Ji trumpai sukikeno, pažvelgė žemyn. Viešpatėliau.
Nuostabu, ko vyras nepamato, kai nenori pamatyti. Ar
ji buvo diplomuota nuolankioji? Ar tik turėjo tam polin
kių? Kaip aš šito nežinojau?
Atsiliepė Čarlio balsas.
150
S A N T U O K O S ŽAI DI MAI
-Oho.
- Oho?
- Tai... Turiu galvoje, visas tas dalykas. Vaje, aš tik no-
lėj.tu pasiimti savo daiktus. Norėjau savo mamos vestuvi
nės suknelės ir praeitą savaitę nusipirktų apatinių, kurių
i.iip ir nebuvau apsivilkusi. Dar norėjau pasiimti mėlyną
sultinio puodą. Tą Le Creuset. Mintyse jau buvau parašiusi
i.mraštelį, kurį ruošiausi palikti ant geltonojo padėkliuko.
Norėjau tau pasiūlyti įsigyti naują, nors tu niekad nega
mini maisto, o dabar aš tik... - ji nutilo; stovėjo vienomis
kojinaitėmis.
- Aš visa tai padarysiu. Tuojau pat susirinksiu daik
tus. Nežinau, koks tavo planas, Adamai, bet jis nesuveiks.
Sujaudinti mane iki paskutinio plaukelio praėjusį vakarą
ir priversti pavyduliauti šiandien? Suprantu. Bet būti su
sijaudinusiai ir pavydžiai nėra meilė. Tai paauglystė, - ji
Jrngė link miegamojo.
- Tu pavyduliauji?
- Ne! Suriškją ir dulkink kad ir visą naktį. Man nerūpi.
Ji apsisuko ant kojinaitės kulno ir dingo už kampo.
Miegamojo durys užsitrenkė.
Diana niekad nepavyduliaudavo. Tiesiog to nedaryda
vo. Nei Evai. Nei moterims, kurios su manim flirtuodavo,
ji niekad nesijaudindavo, kad mes atskirai. Nesugebėjo.
Neskubėdamas nupėdinau į virtuvę, paėmiau iš
spintelės mėlyną Le Creuset sultinio puodą ir nunešiau
153
CD REISS
- Suauk pagaliau.
Ji pajudėjo tiesiai link manęs abiem rankomis laikyda
ma lagaminą, perkėlusi ant kojos dalį jo svorio.
Paėmiau už rankenos.
- Laikau, —suniurnėjo ji.
- Leisk man tau padėti.
- Pasitrauk nuo manęs, - ji atrodė pasirengusi perrėžti
man gerklę.
- Tau dar reikia susipakuoti kelioninį krepšį.
- Noriu išeiti. Ar galima?
-Taip. Galima, - bet nesijudinau. Tik parodžiau, kad
nelaikau jos spąstuose. Uždėjau ranką ant jos rankos ir
perėmiau didžiąją dalį lagamino svorio. - Dabar paleisk
rankeną.
Ji paleido ir mano ranka veikiant traukos jėgai išsitiesė
žemyn.
- Tavo apatiniai sunkiausi visame mieste.
Ji nusišypsojo pati sau.
- Eik velniop.
- Esu tikras, kad taip ir bus.
Ji sukryžiavo rankas:
- Tu nepasitrauki iš kelio.
- Noriu tau kai ką pasakyti.
-Jeigu pasakysi, ar galėsiu eiti? Ne teoriškai, o iš tikrųjų?
Pakeičiau ranką. Norėjau dešiniąja laikyti jos veidą,
kad parodyčiau savo žodžių svorį.
156
S A N T U O K O S ŽAI DI MAI
Kuryra meilė?
- Kas čia?
Diana stovėjo prie mano stalo su dokumentu, spaus
dintu ant mano advokato firminio blanko. Pažvelgiau
į jį, tada vėl grįžau prie inventoriaus ataskaitų.
- Įspėjimas.
- Negali taip elgtis.
- Galiu.
- Mes išeiname su tuo turtu, su kuriuo atėjome. Aš
atėjau su šia kompanija. Mes galime kovoti dėl akcijų,
bet ji mano.
Padėjau rašiklį ir pasitraukiau nuo stalo.
- Aš atėjau su didžiąja turto dalimi, kuri tolygi nuosa
vybės teisei didžiojoje Niujorko valstijoje. Matai, apibrė
žimai susipainioja. Leiskime advokatams juos išnarplioti.
Atsistojau ir užsimečiau ant pečių švarką.
162
S A N T U O K O S ŽAI DI MAI
- Prašau.
Serena pirmoji iš savo šeimos ėmė lankyti koledžą. Ji
buvo sulipdyta iš pusėtino išsilavinimo ir vidurinės klasės
vertybių, bet peržengė ir tą, ir tą. Kai atsidavė man, ji
buvo atleista nuo įsipareigojimo mokytis ir rūpintis savo
šeima. Aš buvau jos atostogos.
Ji buvo sumani ir greitai išmoko rafinuotumo taisy
klių. Už scenos ribų ji buvo aštraus proto, jai nebuvo
būdingas nei žiaurumas, nei kandumas. Ji galėjo rinktis
savo ateitį, nors įpusėjus mūsų viešnagei Montoko name
ji tesvarstė apie tai, ką veiksime po valandos.
- Turiu grįžti į miestą, katyte. Susitiksim vakare.
Ji dėvėjo tik savo baltą permatomą suknelę ir antkaklį.
Norėjau jai palikti polo marškinėlius, bet ji atsisakė. Gu
lėjo man ant kojos.
164
S A N T U O K O S ŽAI DI MAI
- Prašau.
Jos rudos akys buvo lėkštės didumo, šviesiai rudų
blakstienų galiukai užriesti. Lūpos pravertos. Kai ji išsi
žiojo, kad galėčiau leisti sėklą jai į burną, stengiausi patai
kyti ant jos putlios apatinės lūpos.
Nemylėjau jos. Niekad nebuvau įsimylėjęs, taigi ne
žinojau, ką tai reiškia. Nejaučiau nieko nei Serenai, nei
jokiai kitai nuolankiajai.
Bet su Serena du dalykai atrodė kitaip.
Pirma, aš neatėmiau jos nekaltybės nei pirmąją, nei
antrąją savaitę.
Antra, greitai tapo akivaizdu, kad aš leidžiu jai kažko
kiu būdu puoselėti jausmus man. Ji daug nekalbėjo, bet
as pažinojau moteris ir netyčia prisirišau prie jos.
- Paimsiu tave, kai tiks man. Ne tau, - paglosčiau jai
skruostą.
Ji pasisuko ir lūpomis perbraukė man per delną. Mur
mėjoprašau, prašau, prašau man į delną. Mačiau savo lai
krodį prie jos lūpų. Mudu turėjome laiko.
- Jeigu vėl paprašysi, - dar prieš man baigiant jos vei
dą užliejo palengvėjimas, - galiu išprievartauti tave taip,
kaip tau nepatiks.
Pasakiau tai žinodamas, kad jai patiks. Mintis, kad aš
galiu ir noriu padaryti dalykus, peržengiančius jos ribas,
mane žavėjo.
- Prašau, paimk mane.
165
CD REISS
- Aišku.
- Nesakyk per trisdešimt dienų.
- Per trisdešimt dienų.
- Būk tu prakeiktas!
- Sustabdysime naujo verslo plėtrą trisdešimčiai die
nų, kol viską išsiaiškinsime, - nusispyriau batus ir užsiki-
šau pirštus už juosmens. - Priėjimas prie atsiskaitomosios
sąskaitos, esamos padėties bei esamos produkcijos išlaiky
mas ir ribotos teisės trečiajai šaliai.
- Mes net negalime to daryti.
- Galbūt, - išsinėriau iš savo sportinių kelnių ir stovė
jau nuogas priešais ją. - Mano advokatas sako, kad tarp
įprastinių aktyvų ir kompanijos aktyvų prireiks bylinė
tis bent dvejus metus, taigi tos trisdešimt dienų gali būti
pratęstos.
Apsivyniojau strėnas rankšluosčiu ir pasičiupau muilą.
- Aš ilgų nuotolių bėgikas.
Dušai buvo už trumpo koridoriuko ir kambario, pilno
pertvarų bei pisuarų. Ji visą kelią sekė man iš paskos.
- Ar tai pagieža? Pagieža. Žinau, kad taip ir yra.
- Vadink, kaip nori.
Vyrukas, stovintis prie pisuaro, išvydo Dianą ir pasisu
ko, kad ji nematytų jo šlapinantis.
- Ei! Jai čia negalima.
- Negalima, - sustojau prie įėjimo į dušus. - Diana,
brangioji, tau reikia nešdintis.
170
S A N T U O K O S ŽAI DI MAI
—Argi ne akivaizdu?
-Ne.
—Mes susituokę jau ketverius metus.
Juk tai ir buvo bėda, ar ne? Mes dalijomės lova ir kū
nais taip ilgai, o aš nežinojau, ką ji turėjo galvoje sakyda
majokio sekso.
—Nesistengiu tavęs sujaudinti. Bandau pasikalbėti, -
aiškinau žengdamas nuo priekinės pastato dalies ant ša
ligatvio bortelio ir mirtinai nustebindamas durininką. -
Apibrėžk, kaip tu supranti seksą. Ar tai kalbos apie seksą?
Aiškinimas, kaip labai tavęs geidžiu? Ar tai seksas? Ar kai
aš tave liečiu? Kai tu lieti save? Ar tai bučiniai? Jeigu aš
užuodžiu tavo lytinį susijaudinimą, ar tai yra seksas? Jei
gu aš tavęs ragauju? Ar kai jaučiu, kad tu prasižergi kiek
plačiau po stalu? Kas tai? O jeigu tai verčia mano varpą
sustangrėti, ar tai seksas? Apibūdink. Nubrėžk savo liniją,
ir aš jos neperžengsiu.
Prie šaligatvio krašto subėgo ištirpusio sniego bala.
Vanduo pasiekė šaligatvio aukštį ir daugiau nebekilo. Po
saulėlydžio krito temperatūra ir balos viršus apsitraukė
ledu. Daužiau jį koja laukdamas, kol man atsakys. Mano
pirštai išmušė duobutę lede, bet jo nesuskaldė.
—Nežinau, —pasakė ji.
—Tada kaip aš galėčiau žinoti?
—Jaučiuosi taip, lyg tuoj kam nors pasakyčiau ne. Sa
kau taip viskam kitkam. Ir aš tik... - ji giliai įkvėpė. —
Tiesiog noriu sugrįžti į savo namus.
175
CD REISS
- Jau sakiau.
-Trisdešimt dienų dėl kompanijos ir valandos dėl ko
operatinio buto?
- Panašiai. Klausyk, aš nesistengsiu tavęs išdulkinti.
-Tai ką bandysi padaryti? - ji įgrūdo šaliką su paukš
čiukais į kišenę ir atsisagstė palto sagas. Priėjau jai iš nu
garos paimti palto. - Be to, kad esi pašlemėkas, koks at
rodei sporto salėje.
- Parodyti tau, kad gali būti visai smagu mėnesį stu
dijuoti vyruką, už kurio ištekėjai. Tą, apie kurį tau mela
vau, - pakabinau jos paltą. - Noriu viską pakeisti.
- Nesiruošiu vėl tavęs įsimylėti.
Kada tai nustos skaudinti?
- Žinau. Bet tu smalsauji.
- Suprantama. Skaitau Knygą, Kurios Nevalia Minėti,
aišku. Ir po to, kai buvome Rūsyje, aš panaršiau interne
te, - kalbėjo ji.
- Kokie įspūdžiai?
- Kartais traukia. Kartais baisu.
- Gali patenkinti savo smalsumą su manimi. Per va
landą.
Ištraukiau jos kėdę. Ji nėjo atsisėsti.
Laukiau.
-Turiu tokį pasirinkimą, - tęsėji, žiūrėdama į kėdę. - Tu
turi tai, ko aš noriu, ir tu man tai atiduosi, jeigu padarysiu,
179
CD REISS
Nusipurtyk.
Paėmiau kąsnį antienos. Visai nebloga.
- As tave maitinsiu. Tu valgysi ir manęs klausysi.
Ji linktelėjo. Rankas tebebuvo pasikišusi. Turėjo nu
tirpti.
- Padėk rankas ant stalo.
Ji padėjo delnais žemyn. Žiedas vėl buvo dingęs. Pa
smeigiau jai šakutę daržovių.
- Kadangi mes teturime valandą ir aš nenoriu, kad
duotum man tai, kam nesi pasirengusi, pasakysiu, ko tau
nedarysiu ir ko neprašysiu tavęs daryti.
Dar nespėjusiai išsižioti įgrūdau jai kąsnį antienos.
- Neprašysiu tavęs nusirengti stovint priešais langą. Lė
tai ir tikslingai, iki nuogumo. Tavo speneliai bus sustandė-
ję, skruostai nuraudę, bet aš neprašysiu tavęs stovėti ramiai
priešais mane, jausdamas, kokia tu nuoga ir pažeidžiama,
kol aš sėdžiu čia apsirengęs ir spoksau, kokia tu nuostabi.
Neprašysiu tavęs apsigręžti, pasilenkti, atstatyti man savo
užpakalį ir strėnas. Tikriausiai reikės tavęs paprašyti prasi
žergti. Tai tam, kad galėčiau tave patikrinti. Perbrauksiu
pirštais tau per lytines lūpas norėdamas įsitikinti, kad tu
sudrėkusi, bet ne šįvakar. Ir nesušlapinsiu savo pirštų, kad
galėčiau įkišti tau į užpakalį.
Ji staigiai, stipriai iškvėpė. Nuvaliau jos lūpų kampu
čius servetėle ir pridėjau stiklinę vandens. Ji atsigėrė.
184
S A N T U O K O S ŽAI DI MAI
Naktis.
Svirpliai.
Jos veidas tamsoje.
Pagalvė vėsina mano skruostą.
Vėjyje barška žaliuzės.
Jos akys spindi iš mėnulio.
Mūsų kojos susipynusios drauge.
Kaip mesją pavadinsime?
Tu dar net nesilauki.
Bet lauksiuosi.
Bandai užbėgti sau už akių.
Lenora.
Ne.
Tai mano močiutės vardas.
Ar tavopromočiutė skaitė daug Po kūrinių?
CD REISS
Galbūt.
Nori, kad būrys varnų sukiotųsi aplinkpastatą?
Man įžnybia į ranką.
As virš jos.
Jos burna prasiveria tamsoje.
Svirpliai girdi jos dejonę.
Pasiūlau vardą.
Man patinka Olivija.
Tai beveik spalva.
O berniukas galės būti Oliveris.
Drėgni bučiniai. Oda sopanti, bet pasiruošusi.
Mano kūnas sutramdo jos kūną.
Ji šnibžda.
Prašau, dar.
39 skyrius
ESAMASIS LAIKAS
195
CD REISS
Ji linktelėjo.
—Leisk palydėti tave iki automobilio.
Ji pasuko į pietus. Likau jai iš dešinės, taigi būčiau ap
taškytas, jei pravažiuotų kitas taksi. Nė negalvojau, kodėl
aš toje pusėje, tiesiog ten ėjau. Mudu nesikalbėjome. Pri
siminiau stebėjęsis, kaip mes eisime su vaikišku vežimėliu
gatve tą vakarą, kai veš šiukšles, kai netgi dviej\\Michelin
žvaigždučių viešbutis Krosbio gatvėje prikrauna šiukšlių
maišų. Teko matyti porų, kurių vežimėlių ratai apsisuk
davo plastikiniais maišeliais. Kai kurie juokėsi. Kitiems
tekdavo praktiškai iškelti vaiką ir išpainioti vežimėlį. Nu
sprendėme pirkti nedidelę nešyklę, kuri leistų kūdikiui
ilsėtis ant motinos krūtinės. Kūdikiui su stuburu, kuris
gali sėdėti. Ne taip, kaip mūsų mažylė.
Kitoje akmeninio grindinio pusėje išvydome jaguarą.
- Ačiū, - padėkojo ji. - Kad mane palydėjai.
Žengiau per gatvę.
- Dar nebaigiau. Aš užbaigėjas. Eikš.
Ji sekė iš paskos, ir aš atidariau dureles vairuotojo pu
sėje.
Ji pastatė koją ant krašto, bet sustingo prieš atsisėsda
ma vidun.
- Visą kelią klausiau savęs, ar tavimi pasitikiu.
—Ar atsakei?
—Taip. Mane kamuoja prieštaringi jausmai dėl tavęs ir
šio sandėrio. Manau, jog tai neįprasta, bet tau tikriausiai
200
S A N T U O K O S ŽAI DI MAI
—Tikrai.
Paėmiau nuo sienos minkštą mentelę. Nenorėjau jos
smarkiai mušti. Tada būtų reikėję laukti, kol ji pasveiks,
kad galėčiau paliesti, ir peržengti ribas su Serena nebuvo
taip smagu, kaip laikyti ją arti ribos. Ji per daug troško
peržengti savo pačios ribas.
- Tu ja dalijiesi? - paklausė Stefanas sėdėdamas ant
kėdės priešais veidrodinį langą, ištiesęs kojas ir trindamas
smakrą. Jis buvo metro devyniasdešimt trijų. Šiaurietis.
Tamsiai mėlynos akys, didelė nosis, kuria naudodavosi
savo tikslams pasiekti, ir giedra šypsena, kuri slėpė velniš
ką ir nepermaldaujamą sadizmą.
Džiaugiausi, jog ji nenori būti skolinama. Nenorėjau,
kad jis prie jos prisiliestų. Be jokios priežasties. Tiesiog
norėjau jos sau visas trisdešimt dienų.
- Ji tai išbraukė.
Jis pamojavo ranka. Buvo išvykęs kelioms dienoms
susitikti su architektu, kad paverstų studiją atskiru vieno
kambario butu su virtuve, o jis galėtų ten gyventi ir tapyti
nesezono mėnesiais.
—Turi peržengti ribas, Adamai. Jos čia tam, kad būtų
peržengiamos. Negali leisti joms gadinti malonumą.
—Ačiū už patarimą, —baigiau su jojiko botagėliu.
Šiurkštokas įnagis, palyginti su mano rankomis, bet šiek
tiek įvairumo visiems tik į naudą.
- Ji vis dar nekalta?
204
S A N T U O K O S ŽAI DI MAI
-Ne.
- Prisiminiau, - ji vėl nusišypsojo, išimdama iš dėžės
juodą lazdą. - Ne tavo daiktas. Dar mes turime guminius
botagus. Sis vientisas, kad nesulūžtų, o rankenos pusė irgi
palieka gražią žymę.
Pasilenkiau į priekį baksnodamas pirštų galiukus, o ji
ištraukė rotango lazdeles ir daugiau mentelių, įvairiausių
dydžių ir spalvų. Nepasakiau nieko. Sidabrinė buvo rami.
Bet ar Diana nustėrs? Reikia vertinti šiuos daiktus jos
akimis. Ji naršė internete ir buvo mačiusi aibes tokių, bet
jeigu atsineščiau šiuos ir norėčiau panaudoti su ja, buvau
tikras, išsigąstų. Labiausiai nenorėjau jos išgąsdinti.
- Ar atnešti pančius? - paklausė Sidabrinė.
- Taip, prašyčiau.
Ji paliko įrankius ant stalo ir išėjo pro duris į galinį
kambarį. Žinojau, kaip naudoti viską, ką ji man atnešė.
Žinojau, kaip mušti per odą jos nesužeidžiant. Trenkda
vau stipriai, tiksliai, saugiai. Priversdavau jas maldauti
daugiau, nes užtikrindavau, kad kuo daugiau skausmo
jos patirs, tuo daugiau malonumo pajus paskui. Galiau
siai viskas buvo dėl malonumo ir laisvės. Bet viskas, kas
ant stalo, Dianos buvo išbraukta. Ar aš priimsiu jos sąly
gas? Ar nutrinsiu jos liniją smėlyje ir nubrėšiu savąją?
- Ką atsiveši? - paklausė Čarlis. - Jeigu aš ją pažįstu,
padėsiu tau išsirinkti.
212
S A N T U O K O S ŽAI DI MAI
- Taip.
Ji nusišypsojo ir pažvelgė į aukštas lubas.
—Aš tokia laiminga.
- Kodėl gi? - apkabinau ją per juosmenį ir prisitrau
kiau arčiau.
Jos akys šviesiame kambaryje atrodė blausios ir tyros.
Jos lūpos atspindėjo visą šilumą ir išraiškingumą. Ji ne
galėtų meluoti.
- Nori ilgos istorijos ar trumpos istorijos? Pasirink il-
- Patarnauti tau?
- Galim vadinti, kaip tu panorėsi.
Aš visą laiką taip darydavau. Buvau atsivežęs tuziną
nuolankiųjų trisdešimties dienų įkalinimui, jos paprastai
būdavo susijaudinusios ir virpėdavo. Paprastai jos imda
vo čiulpti mano varpą dar prieš išgirdusios, kur bus jų
kambarys.
- Ar galiu paklausti? - tarė ji.
- Gali.
- Neišbraukiau punkto, kad tu manim dalysiesi.
-Tai ne klausimas. Tai teiginys.
- Neišbraukiau jo, nes nemaniau, kad tu kam nors
kitam leisi užsiimti seksu su manimi.
- Kokia strategija!
- Ar aš klydau?
- Tu galėjai klysti.
Jos veidas persikreipė. Ji apsiskaičiavo. Nenorėjau jos
įskaudinti ir tikrai nenorėjau ja dalytis su kitais, bet ji tu
rėjo paisyti taisyklių. Turėjo jas įvykdyti šimtu procentų,
jeigu tai suveiks.
Paklausiau savęs, ar man patinka ją skaudinti, ir tuo
pat metu atsakiau taip ir ne. Tada paklausiau savęs, ar
bandau ją išgąsdinti, ir atsakymas buvo toks pat. Mano
atsakymai buvo susipynę vienas su kitu.
- Eik į savo kambarį ir persirenk. Ten yra laikrodis.
Žadintuvas nustatytas penktai valandai popiet. Būk laip
tų apačioje jam dar skambant.
240
S A N T U OKOS ŽAI DI MAI
Ji nesujudėjo.
- Kas? - paklausiau.
Jokio atsakymo. Paėmiau pluoštą laiškų nuo šoninio
stalelio, peržiūrėjau ir išėjau iš kambario. Ji vis dar neju
dėjo.
- Ar nori važiuoti namo? Neklausinėsiu tavęs ištisai.
Tai priklauso nuo tavęs. Arba aš galiu susierzinti ir viską
atšaukti.
Ji užlipo laiptais nuleidusi galvą, išraiška buvo rami.
Jai einant nužvelgiau jos užpakalį. Neištvers nė savaitės.
Tačiau ji tik atrodė išsigandusi, kai aš buvau per daug
atžarus.
Kuo labiau aš priėmiau tai, kas esu - kas buvau iš es
mės, tuo daugiau mačiau nuolankumo ženklų. Nuleistas
žvilgsnis, nejudrios rankos, dėmesys man kalbant domi
nanto balsu.
Perverčiau laiškus, apibėgau namo kampus ir pašalius
lyg katinas, tikrinantis teritoriją. Nesilankiau čia metų
metus, bet mokėjau už priežiūrą kaip ir kiti du dalinin
kai. Nedaug kas pasikeitė. Atrodė kaip normalus namas.
Tamsia mediena mušta biblioteka su rietuvėmis knygų
kietais viršeliais. Fortepijonas kampe. Rytietiškas kilimas.
Paslėpti kabliai grindyse ir lubose. Sofa ir ilgas stalas, iš
einantis į vandenyną atvirame kambaryje. Televizoriaus
kambarys su kaimiškais baldais. Ir virėjams įrengta virtu
vė su pjaustymo stalu, šešių skylių virykle, griliu. Kai čia
241
CD REISS
dirbo savo darbą, jis spaudė mane, kol mano plaučiai ne
begalėjo išsiplėsti. Rasos lašeliai ant mano stiklinės rie
dėjo žemyn vertikaliomis linijomis, kurios priminė ka
lėjimo grotas, kol du, trys, dešimt lašelių susiliedavo ir...
Beldimas į nedailias duris.
Spaudimas dingo, lyg atsivėrus vožtuvui.
Serena norėjo atsikelti, bet aš padėjau ranką jai ant
peties ir perėjau per studiją prie didžiųjų durų. Ne sezono
metu sala buvo lyg išmirusi, Stefanas nesibelstų, o Diana
nepėdintų per kiemą susitikti su Serena. Galėjo būti Vila
arbaTjeris. Arba kas nors iš kitos viaduko pusės, pastebė
jęs, jog Stefanas paliko savo gražiąją merginą vieną.
Per penkias minutes, kurias praleidau studijoje, vi
siškai sutemo, todėl man atidarius duris į šviesų baltą
kambarį Diana prisimerkė. Nuoširdžiai nustebo mane
išvydusi.
Taigi, kad nepėdintų per kiemą.
- O. Adamai. Labas. Aš...
- Į šį pastatą tau negalima.
Ji sumirksėjo nuo šviesos. Į studiją įsiveržė šaltas oro
gūsis.
Serena plačiai atidarė duris, taigi stovėjo tarpduryje su
manimi.
- Užeikite! Lauke šalta!
Serena ir Diana tame pačiame kambaryje. Ne papras
tame, o galiniame Montoko komplekso name. Bet kurią
257
CD REISS
- Mačiau.
- Norėjau pažiūrėti, ar ji gerai jaučiasi.
Stengiausi sulaikyti šypseną. Mudu pajutome tą patį
impulsą. Bet jos impulsas atsirado iš nežinojimo.
- Taigi tu žinai, kad ne tavo valia domėtis, ką jai daro
jos dominantas.
- O kieno valia?
Iš tiesų, niekieno.
- Mano. Todėl ir buvau ten.
Ji šyptelėjo ir nusigręžė vis dar sukryžiavusi rankas, be
veik juokdamasi. Plaukai nuslydo jai nuo veido ir atiden
gė jos aukštą kaktą. Jau ilgą laiką nepastebėdavau, kokia
ji aukšta ir kokia graži jos plaukų linija.
- Kas? - paklausiau.
- Nesuprantu šio tavo pasaulio.
- Kaip tai?
- Nežinojau, kad tu esi ten, bet kai tave pamačiau,
maniau, jog tu nuėjai ten su ja pasidulkinti.
- Aš vis dar tavo vyras.
Ji gūžtelėjo pečiais. Ar pavydi? Negalėjai pasakyti. Ji ti
kėjo, kad esujai ištikimas, ir aš niekad nebuvau jos išdavęs.
Ar keičiantis taisyklėms aš tuoj pamatysiu kitą jos pusę?
- Supratau, kad ji daro tai, ko aš nedarau, —Diana
leido vėjui kedenti jos plaukus į šoną. —Tai, ko tau reikia.
- Eikš į vidų, - pakviečiau. - Vila paruošė mums va
karienę, esu tikras, kad jau šalta.
259
CD REISS
- Stokis.
Ji atsistojo, aš likau jai už nugaros. Jos rankos, nuleis
tos prie šonų, drebėjo.
Niekaip kitaip negalėjai sužinoti, ar ji seksualiai susi
jaudinusi, tik iš jos laikysenos, kvapo, raudonio ant jos
strėnų, kuris leidosi iki pat užpakalio. Ji galėjo ir nesu
prasti, kodėl jai šis žaidimas patinka net labiau negu man,
bet suprato.
- Nusimauk kelnes.
- Adamai?
- Tu ištarei mano vardą.
Ilga pauzė. Ji nė nenumanė, kokia šventa mano kan
trybė.
Užuot atsakiusi, ji atsisegė sagą. Užtrauktuką. Užkišo
nykščius už kelnių juosmens ir nusmaukė jas iki pusės
šlaunų.
- Pasilenk per juosmenį. Padėk alkūnes ant stalo.
Jos pečiai pakilo: ji giliai įkvėpė, tada pasilenkė.
- Mano pasaulyje, - aiškinau, - eidama per kiemą
į kito dominanto erdvę be leidimo nusipelnytum mano
diržo. Tau skaudėtų, bet tu patirtum pasitenkinimą. Jaus
tumeisi gerai žinodama, kad aš už tai atsakingas. Jaustum
pasitenkinimą žinodama, kad aš buvau čia ir atleidau tave
nuo atsakomybės.
Uždėjau ranką jai ant užpakalio ir lėtai nubraukiau iki
šlaunies.
263
CD REISS
-Ne.
- Ar tu tikras?
Nusisukdamas nuo lango bandžiau įžiūrėti jos lūpas,
bet buvo tamsu ir jaučiausi visiškai vienas.
- Kodėl klausi?
Sukryžiavusi rankas ant krūtinės, basomis kojomis ji
žengė du žingsnius į kambarį.
- Manau, tu ne visada žinai, ką jauti. Manau, kad
jausmai priverčia tave jaustis nepatogiai.
- Manęs analizuoti nereikia, dėkoju.
- Kodėl tu žiūri į jos langą?
- Nes ką tik grįžo Stefanas.
Tamsoje, kur buvo matyti tik jos siluetas, nutviekstas
melsvos mėnesienos, ji pakeitė pozą, nuleido rankas, at
palaidavo klubus.
- Ir ką?
- Serena labai tikra dėl to, ko jai reikia, ir ji žino, kad
jis peržengia ribas. Niekas su juo neprasideda to nežino
damas. Bet ji žinojo, kad aš ribų neperžengiu, ir prieš
penkerius metus pasiprašė manęs. Taigi? - parodžiau lan
gą ir pastatą už jo. - Aš tiesiog noriu žiūrėti.
- Kiek ilgai jiedu kartu?
- Pakankamai ilgai, kad tai nebūtų mano reikalas, -
nusijuokiau pats sau. —Pakankamai ilgai, kad jiedu nusi
bostų vienas kitam, Čarlio žodžiais tariant.
Ne taip ilgai, kaip mudu su tavimi, irjiemsjau atsibo
do. Ką tai sako apie mus?
270
S A N T U O K O S ŽAI DI MAI
- Tu geras žmogus.
Ji melavo, kad mane nuramintų. Bet aš buvau atsparus
kaitinimams dėl teisuoliškumo, ypač iš moters, kuriai me
luodamas jaučiau tokį skausmą.
- Nepainiok manęs su tuo vyru, kuris sakiausi tau esąs.
- Nesuprantu tavęs. Nesuprantu viso šito. Kodėl tau
reikia valdyti moteris? Ne, aš to nesuprantu. Nė to, kodėl
kam nors priimtina kelti skausmą. Bet kai stumtelėjimas
tampa postūmiu, Adamai, tu visad elgiesi taip, kaip yra
teisinga, o ne taip, kaip lengva.
- Tu nežinai, apie ką kalbi. Ypač kai turim omeny šią
merginą, - vėl parodžiau į Serenos langą ir lyg įvykus ste
buklui šviesos užgeso, o mudu su Diana panirome į mė
nesieną.
Jos tylėjimas nebuvo erdvė. Ji nelaukė, kol aš pabaig
siu. Negalvojo, ką pasakyti toliau. Savo tylėjimu ji kaltino
mane, kad esu geras žmogus, o aš nenorėjau stovėti tam
soje ir nesigindamas klausytis šio tylaus kaltinimo.
- Ją treniravo Čarlis, ir ji atėjo pas mane trisdešimčiai
dienų, kad prarastų nekaltybę. Jai buvo devyniolika. No
riu, kad tai prisimintum, kai pasakosiu tau šią istoriją.
Tyla. Žvarbus žiemos vėjas lauke. Mano akys prisitaikė
prie menko apšvietimo, tad mačiau jos veido ovalą, krūtų
formą iš po naktinių. Kaip man grafiškai pateikti tiesą,
kas įvyko? Nes ji išgirs būtent taip. Ją turėjo iš koto išvers
ti mintis, kad palieka gerą vyrą su iškrypėliškais įpročiais.
271
CD REISS
Taip sakant.
Stefanas nesužinojo... Nieko.
- Jis jaučiasi apkvailintas, bičiuli, - kalbėjo Čarlis,
čiupinėdamas paprastą gipsinę plokštę naujoje žaislų par
duotuvėje. Toje pačioje, kurią aš aplankysiu po kelerių
metų išrinkti daiktų Dianai.
- Jeigu jis nori šlapinimosi varžybų, mes galim iš ti
krųjų surengti.
- Nėra reikalo. Judu abu šlapinatės skirtingomis kryp
timis. Bet nuo šiol šlapinkitės tolyn vienas nuo kito.
Jis perlenkė pritaikęs šią metaforą, bet esmę supratau:
nelįsk prie Stefano. Aš bandžiau. Kitus kelerius metus
praleidau bandydamas ir susimaudamas. Jis ėjo ten, kur
ėjau aš, vijosi mane kaip iškrypęs dominuojantis šuo, o aš
tiesiog dariau tai, ką privalėjau daryti, ir nesižvalgiau at
gal, kol jis neprimindavo mano uodegos.
50 skyrius
ESAMASIS LAIKAS: ANTROJI DIENA
Žinoma.
Bet ne. As nustūmiau jos ranką šalin.
- Žakas neišėjo kartu su tavimi?
Ji žengtelėjo atgal taip, lyg būčiau apipiltas rūgštimi.
-Ką?
- Judu taip žiūrite vienas į kitą...
- Negaliu net...
- Mane nuo to pykina, - suniurnėjau. Norėjau ją nu
stumti. Norėjau patraukti velniop sau iš akių.
-Jis nežiūri į mane, Adamai. Sis pavydas labai keistas.
- Velniop, nežiūri, - apsisukau ir priėjau prie kriau
klės. - Velniop ir tave.
- Mane ką?
Išploviau stiklinę.
- Mane ką? - ji spaudė pabrėždama antrąjį žodį.
Padėjau stiklinę į lentyną.
- Tave. Štai ir viskas.
Atsitraukiau nuo stalo ir priėjau prie durų, pasičiupau
švarką, raktus, savo sumautą išdidumą ir rūpestingai už
dariau duris sau už nugaros.
Valandų valandas vaikštinėjau po miestą. Kai grįžau, ji
buvo pabudusi, gulėjo lovoje su knyga ant kelių, virš jos
degė lempa.
Ji užvertė knygą.
- Ar gerai jautiesi?
Klaupkis ant kelių. Rankas sudėk už nugaros. Štai taip.
288
S A N T U O K O S ŽAI DI MAI
- Kodėl?
- Nes aš taip pasakiau.
Ji sugrūdo rankas į kišenes, pažiūrėjo į parduotuvę,
tada atgal į namą. Nejudėjo.
- Kas? - paklausiau.
- Arba tu įsileisk mane vidun, arba neleisk. Arba pa
pasakok man apie šį kitokį gyvenimą, arba nepasakok.
Negali pasirinkti abiejų kelių.
- O jeigu įsileisiu? Kas tada? Stebuklingas pagijimas ir
džiaugsminga santuoka? Ar tu šitą pažadi?
Ji iškvėpė ilgą prieštaravimų debesį. Įleisk ir neįleisk.
Geismas ir pasibjaurėjimas. Mintys ir jausmai. Taip ir ne.
Nenorėjau, kad ji atsakytų. Abu variantai man suteik
tų skausmo.
Ne, aš nebenoriu mūsų santuokos.
Taip, aš jos tikrai noriu.
Vienas variantas buvo peilis, kitas —viltis, kuria aš ne
tikėjau, nemaniau, kad tai nugalėtų jos smalsumą.
- Eikš, - pasakiau linkteldamas parduotuvės pusėn. -
Man reikia nupirkti dujų generatoriui. Per audrą visada
dingsta elektra.
- Manau, aš kaip tik susiruošiau atgal.
Leidau jai manyti, kad atgal eina viena, bet sekiau no
rėdamas įsitikinti, kad jai nieko nenutiks.
54 skyrius
ESAMASIS LAIKAS: KETVIRTOJI DIENA
- Labas.
Jos balsas atsklido man iš už nugaros tuoj po septynių.
Pro langą mačiau, kaip studijoje įsižiebė šviesos; jame at
sispindėjo ir Dianos atvaizdas tarpduryje.
- Tu neklūpi ant kelių, - pasakiau neatsisukdamas.
- Tiesiog norėjau sužinoti, ar man ruošti mudviem
vakarienę.
Nebuvau valgęs net pietų, bet neatsiliepiau. Nenorė
jau atsiliepti, kol ji padarys tai, ką turėjo padaryti. Visa
scena turėjo pasisukti dešimčia laipsnių. Ji turėjo išvykti.
Turėjo maldauti mane išleisti ją iš šio namo.
- Adamai?
- Trečią kartą ištarei mano vardą, —neįsivaizduojamai
greitai surinkau visišką nesąmonę nešiojamajame kom
piuteryje. - Dabar gali nusirengti ir klauptis. Vėl pavė
luok ir pravirksi man dar neatsikėlus nuo šios kėdės.
314
S A N T U O K O S ŽAI DI MAI
Užverčiau dienoraštį.
- Nusirenk drabužius. Striptizo nešok. Tiesiog nusi
renk nuogai.
Vėl atsisėdau nugara į ją ir apsimečiau dirbąs. Mano
pirštai virpėjo. Mano širdis jautėsi kaip žadintuvas, nu
statytas aliarmui, kuris tuoj tuoj suskambės. Buvau užpil
dęs jos spintą drabužių, kuriuos lengvai galėjau nuvilkti,
apatinių su juostelėmis ir kabliukais. Ji nusitraukė per
galvą marškinėlius. Išsilaisvino iš liemenėlės. Iš sijono.
- Keliaraiščius palik, - pasakiau nežiūrėdamas į ją.
Ji baigė rengtis ir stovėjo tiesiai, beveik nuoga. Atsisu
kau. Tik tada ji prisiminė, kad reikia atsiklaupti.
Kas toliau?
Padaryk, kadji trokštų išvykti.
Užtrenkiau nešiojamąjį kompiuterį ir atsistojau prie
šais ją.
- Rankas už nugaros.
Ji taip ir padarė, didelės sudužusio stiklo spalvos akys
nukrypo į manąsias. Blakstienos juodos kaip melas. Lū
pos raudonos ir putlios, šiek tiek pravertos.
Bėk šalin, medžiotoja.
Buvau sustandėjęs, o mano varpą nuo jos lūpų teskyrė
vienas colis ir du sluoksniai medžiagos.
Ji pažvelgė viršun į mane ir išsižiojo. Darė tai, ko, jos
manymu, aš tikėjausi. Norėjau. Troškau. Ir ji buvo tei
si. Ji įteikė man savo nuolankumo dovaną, kaip pati tai
316
S A N T U O K O S ŽAI DI MAI
D.,
Pardavimo specialistai nori žinoti, kodėl jie negali
siekti didesnio pelno?Loidas vis kalba apie dabarti
nępadėtį. Jie visi kalba: jūs skiriatės, o as manau...
343
CD REISS
K,
Mudu skiriamės. Draugiškai, bet mums reikia išsiaiš
kinti kelis dalykus. Nepanikuok. Niekam nepasakok.
Tegul gandai bent kol kas lieka gandais. Grįšiu po
kelių savaičių.
- Tu nori žinoti?
-Taip, - žodis įstrigo man gerklėje.
- Būčiau nutraukęs tau kelnes lauke jiems stebint.
Būčiau privertęs tave pasirinkti tarp dvidešimties smūgių
ranka arba dešimties diržu.
Jo balsas sklido trimis matmenimis ir sugrąžino mane
į sceną. Šaltis. Stebinčios akys. Noras prieš savo pačios
valią vykdyti jo paliepimą.
- Tavo ranka. Išbraukiau viską, išskyrus tavo ranką.
- Dvidešimt trunka ilgiau. Jie spoksotų į tave ilgiau.
Stebėtų, kaip baudžiu tave lyg vaiką. Matytų tavo skaus
mą ir tai, kaip jis tau patinka, - jis perbraukė lūpomis
man per skruostą. - Per tuos dvidešimt kirčių jie supras
tų, kad tu viską padarytum dėl manęs. Dešimt kirčių tau
per užpakalį ir dešimt per šlaunų viršutinę dalį. Tada aš
priversčiau tave patirti orgazmą.
Supratau, kad judinu klubus, nes mano klitoris trynė
si į džinsus. Pirštai įsirėmė į grindis, lyg būčiau galėjusi
jas pajudinti.
Ir vis dėlto jis kalbėjo toliau.
- Rankos vis dar ant automobilio. Sėdynė pakelta
į šaltį. Baigęs įkiščiau tau pirštą. Tu patirtum orgazmą dėl
manęs, ir jie pamatytų, kam priklausai. Taigi. Dvidešimt
rankomis ar dešimt diržu?
- Rankomis. Vis dar rankomis.
Ir norėjau to, ir nenorėjau. Liudininkai padėjo man
susijaudinti, ir tuo pačiu metu išgąsdino mane, nes
354
S A N T U O K O S ŽAI DIMAI
Ir?..
Jaudinantis. Keistai. Po perkūnėliais!
- Labas rytas, - atsakiau. Nenorėjau, kad jis žinotų
mane supykus. Man neturėjo rūpėti, ir aš nesiruošiau su
teikti jam savo pavydo galios.
Jis perbraukė pirštais per paklodes, tikrindamas kam
pelį po kampelio. Pripažinsiu, man buvo smalsu, ką jis
daro, bet buvau per daug susierzinusi, kad klausčiau.
Adamas perėjo į kitą lovos pusę ir sustojo prie kojūga
lio. Palietė jo paviršių piršto galiuku. Stebėdamas mane,
įsikišo nykštį į burną, ištraukė pokštelėdamas lūpomis ir
perbraukė šlapiu nykščiu tą vietą, kur aš naktį jojau.
Vėl įsikišo nykštį į burną.
-Tu tebeturi skaniausią lytį, kokią esu ragavęs.
Turėjau susigėsti dėl to, kaip jis elgėsi su manimi. Dėl
to, kaip jis mane tikrino. Dėl to, ką leidau jam daryti su
savo kūnu. Bet mano gėda kilo tik iš vienos vietos. Aš su-
simoviau. Buvau silpna ir nuvyliau jį. Buvau sakiusi, kad
darysiu, ką jis lieps, trisdešimt dienų. Tai buvo sandėris,
ir aš sutikau jame dalyvauti mainais į lengvas skyrybas. Aš
netesėjau savo pažado. Ir vėl.
Jis atsisėdo gale lovos, iš akių tryško nusivylimas.
Taigi turėjau savo priežastį imtis sunkiosios artilerijos.
- Koks Serenos skonis?
Jis atsakė ne iš karto. Atrišo mano kairiąją pusę. Sulen
kiau ranką. Ištiesiau. Vėl sulenkiau.
379
CD REISS
- Ačiū, - padėkojau.
- As vis dar turiu tave nubausti, kad nepaklusai man.
Žiūrėjau į grindis susigėdusi ir susinervinusi tuo pačiu
metu.
- Kalbėk, - sukomandavo jis.
- Skamba siaubingai. Nepaklusau tau.
- Ar as esu tau kada įsakinėjęs prieš mums čia atvyks
tant?
-Ne.
- Miegamojo žaidimai. Štai kas čia yra. Bet jie rimti,
ir, kai žaidžiame teisingai, kiekvienas laimi, - jis paėmė
mane už smakro ir privertė pažvelgti jam į akis. - Aš ilgą
laiką nesijaučiau teisus. Man reikia nors šį kampelį savo
pasaulio turėti valdomą. Tu esi vienintelė didžioji mano
gyvenimo meilė, bet tau šito nereikia. Tau gali tai patikti,
bet tau to nereikia. Man reikia.
Linktelėjau, o jo ranka spaudė man smakrą.
- Dabar gali sprukti, išsidžiovinti, pasirūpinti savo rei
kalais. Būk apačioje su naktiniais, ten aš tave nubausiu.
Supratai?
- Taip.
Jis nuleido ranką ir pasuko lauk. Prie durų sustojo ir
atsigręžė.
- Tau gali tai patikti.
-Taip, - pakartojau. Beveik pasakiaupone, bet prarijau
šį žodį. Sutartyje numačiau, kad jo nevadinsiu nei ponu,
nei šeimininku. Nemaniau pasiduoti, jei liežuvis susipins.
66 skyrius
ESAMASIS LAIKAS: VIENUOLIKTOJI DIENA
- Adamai?
-Ką?
Ko aš norėjau iš jo? Negalėjau sudėlioti atsakymo. Jis
atsakė man lyg skaitydamas mano mintis, o veide nušvito
visažinio šypsena.
- Aš vis dar baudžiu... Sonda! Labas, mes tiesiog žiū
rėjome į šią kainą ir...
Jis tęsė kaip normalus žmogus. Nusipurčiau nuolan
kumą, kurį buvau prisiėmusi, ir kibau į telefoną. Galėsiu
pratęsti vėliau.
Tik po pusvalandžio supratau, kad ištariau jo vardą, ir
jis sureagavo ramiai.
67 skyrius
BŪTASIS ATLIKTINIS LAIKAS
metus, kai esame kartu, jis kada nors žiūrėjo į mane ši
taip? Žiūrėjo lyg norėdamas mane gyvą suvalgyti, žiūrėjo
lyg trokšdamas manęs, bet dabar turėjo pranašumą, ir tas
pranašumas slopino mano pačios geismą atverdamas jį
lyg žaizdą.
- Vakar vakare, - jis pasitraukė iš tarpdurio. - Tu pasi
ėmei tai, kas buvo mano. Aš pasitikėjau tavimi, o tu dul
kinai kojūgalį.
Jis įėjo ir pakišo ranką po lempos gaubtu, paspaudė
vieną, du, tris kartus, kol apšvietimas tapo minimalus.
Tada atsistojo už manęs. Jaučiau, kad jis ten stebi, pla
nuoja. Ėjo aplink mane, stovėjo priešais mane ir virš ma
nęs. Jo tyla buvo kaip plėšrūno. Laikysena laukinė, bet
visiškai valdoma.
Nė neįsivaizdavau, už ko esu ištekėjusi. Ar buvau kvai
la ir naivi, ar įžvalgi?
-Tu sunkiai alsuoji, - jis atgalia ranka perbraukė man
per raktikaulį, krūtinę, sustandėjusį spenelį iki pilvo. Jo
elgesys nežadėjo nieko gero, bet tik tiek, kad leistų suvok
ti aplinką odos paviršiumi. - Rankas prie šonų. Kojas pe
čių plotyje. Nežiūrėk į mane, kol tau neliepsiu. Nesistenk
manęs paliesti, kol nepasakysiu.
Nuleidau žvilgsnį į jo batus. Nežiūrėti į jį reiškė, kad
aš nematysiu, ką jis daro, ir nežinosiu, ką jaučia. Tai kėlė
nerimą, o nežinomybė žadino jausmus. Aš paklusau. Jau
čiau, kaip juda oras. Sutelkiau daugiau dėmesio.
396
S A N T U O K O S ŽAI DI MAI
Ji nuleido akis.
Žiūrėk į jį. Tu, sumauta kale, žiūrėk į jį. Nenusileisk
jam.
- Atsiprašau, - tarė Serena, rankas nuleidusi prie
šonų. Jų padėtis mane neapsakomai siutino. Nebuvau
pavyduolė, ypač dėl vyro, kurį tuoj paliksiu, bet jos lai
kysena vertė mano kraują kunkuliuoti. Net jos balsas,
kuris nebuvo silpnas ar giedantis, tik nuolankus, vertė
mane jai užvožti. - Pro orlaidę sklinda šaltis.
Adamo pečiai nusileido pusę centimetro. Mano kū
nas sureagavo švelniai atsiremdamas ant vieno klubo.
Suspaudžiau kumščius.
- Palauk apačioje.
Ji apsisuko ir dingo.
Adamas nuėmė rankas nuo durų staktos ir atsisuko.
- Šiąnakt šals.
- Jai reikia pataisyti sumautą židinį, - atsiliepiau.
Jis trumpai sukikeno.
- Jos motina irgi buvo vienintelė moteris santechni
ke trijose valstijose. Tik pagalvok!
- Taip. Tik pagalvok.
Jis padėjo rankas ant mano bicepsų ir patraukė že
myn atgniauždamas mano pirštus, kad sukabintų su sa
vaisiais.
- Duok man minutėlę. Gali tekti pradėti iš naujo.
Jis apglėbė mane savo rankomis, o manąsias sunėrė
man už nugaros, kūnu spausdamasis vis glaudžiau.
399
CD REISS
Nekvėpuok.
Girdi, kaip šūkauja naktinės paukštytės.
Jo veidas, mėlynai apšviestas gatvės šviesų.
Jo kojos šildo tavąsias.
Lengvas vėjelis judina žaliuzes.
Automobilio signalizacija už milijono kvartalų.
Jo ranka ant tavo skruosto.
Kaip mesją pavadinsime?
Tu dar nesi nėščia.
Bet būsiu.
Bandai užbėgti sau už akių.
Lenora.
Ne.
Tai mano močiutės vardas.
Ar tavoprosenelė skaitė daug Po kūrybos?
407
CD REISS
Tikriausiai.
Ar nori, kad būrys varnų suktųsi aplinkpastatą?
Tau nerūpi.
Tu nori susilaukti vaikų, kol tavo viduriai nepavir
to į vėžį.
Jis įžnyba tau į ranką.
Tau tai patinka.
Tau patinka, kai jis viršuje.
Tavo burna tamsoje atsipalaiduoja.
Naktinės paukštytės nutyla, ir jis vėl pradeda.
Man patinka Olivija.
Tai spalva*.
O berniukasgalės būti Oliveris.
Tu sutiksi su viskuo.
Jis vėl įsiskverbia į tave. Tau skauda.
Tau tai patinka.
Tu šnibždi.
Prašau dar.
428
S A N T U O K O S ŽAI DI MAI
- Rūpinosi?
- Kodėl tu mane tikrini? Kas nutiko?
- As? Kas nutiko? Tu ir aš, mudu buvome tokie artimi
aną naktį, o dabar tu išsijungęs. Tu slepi kažkokius daly
kus. Tai ir yra bėda, Adamai, visada buvo bėda. Tu turi
paslapčių nuo manęs.
- Ne, bėda buvo, kai tu palikai man raštelį ant virtu
vės stalo.
Dieve, norėjau trenkti jam į veidą. Aš išėjau. Ar ban
džiau tai padaryti. Jis sugriebė mane už rankos.
- Paleisk mane.
- Tu nori žinoti, apie ką mudu kalbėjomės?
Trūktelėjau ranką šalin.
- Jis norėjo mane nubausti per tave. Tada norėjo nu
bausti ją. Jis norėjo dalytis tavimi, kad mane nubaustų,
o tada daužyti tave mentele man stebint. Vėliau jis norė
jo, kad tu patarnautum jam, kol Serena stebi.
- Patarnaučiau jam?
- Vaje, tu tokia smalsutė, - jis ištarė taip, lyg tai būtų
moralinis žlugimas.
- Tu atsivežei mane čia, - buvau kieta kaip lenta, pirš
tu rodžiau į viršų ir suspaudusi žandikaulį košiau pro
dantis:
- Tu laikei mano gyvenimą man virš galvos. Tu kė
lei pavojų mano šeimos kompanijai. Tu įsisodinai mane
į automobilį - net nežinojau, kad jį turi, - ir atsivežei čia.
444
S A N T U O K O S ŽAI DI MAI
AŠ ATSIPRAŠAUDI
Stefanas vis dar žiūrėjo aukštyn į mus. Serena pažvelgė
aukštyn, kai galėjo atitraukti žvilgsnį nuo savo kojų. Ar ji
mato mane? Tikėjausi, kad taip. Norėjau, kad ji žinotų,
jog Adamas mane pasiima.
- Kuo tu vardu? - paklausė Adamas kirsdamas ir
plekšnodamas man per užpakalį.
- Ai-a-a.
Kitas smūgis pasiekė mane kaip litavimo lempa, suri
kau jausdama savo syvų skonį, susukdama kojas. Jis mane
ištiesino, patapšnojo ir vėl trenkė.
AŠ ATSIPRAŠAUDIA
Jis kirto seriją smūgių į mano užpakalį ir šlaunų vir
šų, pirma vienoje pusėje, tada kitoje ir abiejose. Liepsna
ant liepsnos. Jis akimirką liovėsi, kad mane paliestų, su
čiupdamas pliką odą. Sudejavau visa esybe, o jis vėl man
trenkė mentele.
Taip, aš verkiau. Mano veidas buvo slidus nuo ašarų.
Palengvėjimo ašarų. Priėmiau mintį, kad man kažko iš šio
pasaulio reikia. Kažkokio atsipalaidavimo, kurio troški
mas kaupėsi visą mano gyvenimą. Perkrovimo mygtuko.
Pradinės įkrovos. Vietos, kur man tereikėjo nusilenkti.
Aš buvau nuolankioji.
AŠ ATSIPRAŠAUDIAN
451
CD REISS
457
CD REISS
459
CD REISS
BrangusAdamai,
Po visko, ką mudu kartupatyrėme, man nelengva tau
taipasakytu Taigi tiesiogišspjausiu.
Aš tave myliu.
BrangusAdamai,
Po visko, ką mudu kartupatyrėme, man nelengva tau
taipasakyti. Taigi tiesiog išspjausiu.
Aš tave myliu.
Nemaniau, jog kada norspasakysiu tai vėl. Patikėk,
jei būčiau maniusi, kad mudu dar turime galimybę,
nebūčiau tau palikusi to kito raštelio. Bet tu pasiūlei
tą galimybę. Tu tai padarei. Parodei man savo vidų
ir mano vidų.
BrangusAdamai,
Po visko, ką mudu kartupatyrėme, man nelengva tau
taipasakyti. Taigi tiesiog išspjausiu.
As tave myliu.
Nemaniau, jog kada norspasakysiu tai vėl. Patikėk,
jei būčiau maniusi, kad mudu dar turime galimybę,
nebūčiau tau palikusi to kito raštelio. Bet tu pasiūlei
tą galimybę. Tu tai padarei. Parodei man savo vidų
ir mano vidų.
Dieve mano. Mespraradome tiek daug laiko.
Pakeiskime tai. Grįžkime namo ir pabandykime is
naujo. Aš būsiu viskas, ko tau reikia, o tu būsi viskas,
ko man reikėjo šito nežinant. Mes vėl atgaivinsime
kompaniją. Būsimepartneriai taryboje, o miegama
jame tu liepsi man atsiklaupti kada panorėjęs. Būsi
mano Šeimininkas.
480
S A N T U O K O S ŽAI DI MAI
D.
Mudviem reikiapasikalbėti.
S.
- Gerai. Ir ką?
- Šiandien nusprendžiau, kad galiu tai padaryti. Tu
esi nuolankioji. Įrodei tai vakar, ir aš vis dar tave mylė
jau. Man nepavyko nustoti tave mylėti, o aš nekenčiu
susimauti. Bet aš galėčiau gauti kai ką geresnio. Tave.
Galėčiau gyventi be melo, ir tu būtum mano. Galėtum
neįmanomus dalykus paversti įmanomais.
- Tu mane erzini. Kaip tai susiję su mano rašteliu?
- Jeigu nepertraukinėsi, sužinosi.
Atvėsau. Jo tonas nebuvo valdantis tikintis paklusnu
mo, bet nurodinėjantis savo nusivylimu. Klūpojau ant
kelių. Ropojau. Siūliau jam savo kūną kaip objektą, skir
tą naudoti, bet jis niekad nevertė manęs jaustis niekam
tikusia.
Namie jis nebūtų pasiekęs manęs. Bet tame kabine
te, ankstyvo ryto tamsoje, aš buvau praverta, palaužta,
483
CD REISS
LAUKITE TĘSINIO...
Padėka
Ilgai galvojau apie šią knygą. Daugiau nei prieš metus,
sėdėdama priekinėje savo automobilio sėdynėje Starbucks
stovėjimo aikštelėje, pradėjau rašyti istoriją su Lorena
Bleikli (Lauren Blakely). Praėjo tiek daug dienų, ir isto
rija tapo visiškai kitokia, bet nepradėjusi rašyti su Lorena
apskritai niekad nebūčiau pradėjusi rašyti.
Taigi, pirmiausia ačiū Lorenai, kad tada buvo su ma
nimi.
Įteikiau Santuokos žaidim us Merei Kamings (Mary
Cummings) bare prie baseino Havajuose. (Iš tiesų istorija
nebuvo tokia žavinga. Bet argi neskamba maloniai? Pa
daviau istoriją bare p rie baseino Havajuose. Iš šio sakinio
494
S A N T U O K O S ŽAI DIMAI