Professional Documents
Culture Documents
LIŪTAI NE AVYS
Vilnius, 2020
Versta iš Bessel van der Kolk.
Body Keeps The Score.
PROLOGAS
AKISTATA SU TRAUMA
PIRMOJI DALIS
TRAUMŲ ATSINAUJINIMAS
19
1 SKYRIUS
VIETNAMO KARO VETERANŲ PAMOKOS
APATIJA
SUVOKIMO PERTVARKYMAS
metų nuo tos akimirkos, kai laikė ant rankų sprogimo sužalotą
mirštantį vaiką, Bilas dar kartą išgyveno traumą, reaguodamas į
paprastą rašalo dėmę.
Pirmą kartą kabinete pamatęs, kaip atrodo atgiję Bilo
atsiminimai, supratau, kokia agonija nuolat aplanko veteranus,
kuriuos mėginau gydyti. Šis supratimas padėjo man dar kartą
pripažinti, kaip svarbu buvo rasti sprendimą. Pats trauminis įvykis,
kad ir koks baisus būtų, turėjo pradžią, vidurį ir pabaigą, bet dabar
pamačiau, kad atsiminimai apie jį gali būti dar baisesni.
Neįmanoma nuspėti, kada jie vėl užpuls, ir neįmanoma pasakyti,
kada visa tai baigsis. Man prireikė daugelio metų, kol išmokau
efektyviai gydyti atsiminimus, ir Bilas šiame procese buvo vienas
iš svarbiausių mano mentorių.
Kai padalijome Roršacho testo korteles kitiems dvidešimt
vienam veteranui, reakcija buvo labai panaši: šešiolika jų, vos
pamatę antrąją kortelę, sureagavo taip, kaip reagavo į karo
traumą. Antroji Roršacho testo kortelė yra pirmoji kortelė su
spalvomis, todėl atsakomoji reakcija dažnai sukelia vadinamąjį
spalvų šoką. Veteranai apibūdindavo šią kortelę maždaug taip:
„Tai mano draugo Džimo žarnos, kai mina jį perplėšė per pusę.“
Arba: „Tai mano draugo Denio kaklas, kai mina nutraukė jam
galvą, mums valgant pietus.“ Nė vienas tyrimo dalyvis nepaminėjo
šokančių vienuolių, plazdančių drugelių, vyrų ant motociklų ar
kitokių paprastų, o kartais mįslingų vaizdų.
Nors didžioji dalis veteranų labai nusivylė savo įžiūrėtais
vaizdais, likusių penkių reakcija kėlė daugiau nerimo: jie neįžiūrėjo
nieko. „Ten nieko nėra, – pareiškė vienas, – tik rašalo bala.“
Žinoma, jie buvo teisūs, bet normali žmogaus reakcija į
nevienareikšmišką objektą pasireiškia tuo, kad žmogus pasitelkia
vaizduotę, stengdamasis kažką jame pamatyti.
34
ĮSTRIGĘ TRAUMOJE
NAUJAS SUPRATIMAS
2 SKYRIUS
VISIŠKAI KITOKS SUVOKIMAS APIE
PROTĄ IR SMEGENIS
išžaginti, arba savo akimis matė smurtą savo šeimose. Bet šie
išgyvenimai per vizitacijas būdavo neaktualūs ir neaptarinėjami.
Mane dažnai stebindavo, kaip šaltakraujiškai būdavo
diskutuojama apie pacientų simptomus ir kiek daug laiko buvo
skiriama mėginant suvaldyti jų mintis apie savižudybę ir savęs
žalojimą, užuot pamėginus suprasti galimas jų sielvarto, nevilties
ir bejėgiškumo priežastis. Taip pat mane labai nustebino, kiek
mažai dėmesio buvo skiriama jų laimėjimams ir troškimams, tam,
kas jiems rūpėjo, ką jie mylėjo ir ko nekentė, kas juos motyvavo ir
įtraukė, kas laikė ir kas leido jiems pajusti taiką ir ramybę, – jų
gyvenimo ekologijai.
Praėjus keleriems metams, aš, jau būdamas jaunas
gydytojas, susidūriau su ypač ryškiu veikiančio medicinos modelio
pavyzdžiu. Tuo metu neoficialiai papildomai dirbau Katalikų
ligoninėje – atlikinėjau moterų, kurioms buvo skirtas depresijos
gydymas elektrošoku, medicininę apžiūrą. Būdamas smalsus
atvykėlis nukreipiau savo žvilgsnį nuo jų ligų istorijų ir pasiteiravau
apie realius gyvenimus. Daugelis jų pasipasakojo apie
skausmingas santuokas, sunkaus būdo vaikus ir kaltę dėl abortų.
Kalbėdamos jos aiškiai nušvisdavo ir dažnai padėkodavo vien tik
už tai, kad jas išklausiau. Kai kurios nusistebėdavo, ar joms tikrai
būtinas elektrošokas po to, kai nuo jų krūtinės tarsi akmuo nusirito.
Šių susitikimų pabaigoje mane visada apimdavo liūdesys žinant,
kad gydymas, kuris bus paskirtas kitą rytą, ištrins visus
atsiminimus apie mūsų pokalbį. Tame darbe ilgai neužsilaikiau.
Dirbdamas MPSC, poilsio dienomis dažnai traukdavau į
Countway medicinos biblioteką, norėdamas daugiau sužinoti apie
ligonius, kuriems norėjau padėti. Vieną šeštadienio popietę radau
traktatą, kuris tebėra garbinamas ir šiandien: Eugeno Bleulerio
1911 metų vadovėlis Dementia Praecox. Bleulerio pastebėjimai
buvo tiesiog užburiantys:
46
NEIŠVENGIAMAS ŠOKAS
SMEGENŲ NURAMINIMAS
FARMAKOLOGIJOS TRIUMFAS
PRISITAIKYMAS AR LIGA?
3 SKYRIUS
ŽVILGSNIS Į SMEGENIS:
NEUROMOKSLO REVOLIUCIJA
BEŽADIS SIAUBAS
ANTROJI DALIS
TRAUMĄ PATIRIA NE
KAS KITAS, O JŪSŲ
SMEGENYS
82
4 SKYRIUS
GELBĖKITĖS IR SPRUKITE, KAS GALITE:
IŠLIKIMO ANATOMIJA
PASIRUOŠIMAS IŠGYVENTI
yra linkę „tęsti veiksmą ar, tiksliau pasakius, (tuščiai) bandyti daryti
tai, ką pradėjo daryti, kai viskas įvyko“. Gebėjimas judėti į priekį ir
daryti kažką, kas padėtų apsisaugoti, – labai svarbus veiksnys,
nulemsiantis, ar baisūs išgyvenimai paliks gilius randus, ar ne.
Šiame skyriuje pamėginsiu išsamiai papasakoti, kaip
smegenys reaguoja į traumą. Kuo daugiau neuromokslas sužino
apie smegenis, tuo labiau mums tampa aišku, kad tai yra
milžiniškas tarpusavyje sujungtų dalių tinklas, sutvarkytas taip, kad
padėtų mums išgyventi ir džiaugtis gyvenimu. Būtina žinoti, kaip
šios dalys veikia kartu, jeigu norime suprasti, kokį poveikį trauma
turi kiekvienai žmogaus organizmo daliai. Be to, šios žinios gali
tapti nepakeičiamu vadovu sprendžiant potrauminio streso
klausimus.
RAITELIS IR ŽIRGAS
pasileisti šuoliais – tada raiteliui teks melstis, kad jis išliktų gyvas.
Panašiai elgiasi ir žmonės: pajutę, kad jų gyvybė pakibo ant
plauko, arba kai juos užvaldo įniršis, ilgesys, baimė ar lytiniai
troškimai, jie nebesiklauso proto balso, ir tada su jais yra
beprasmiška ginčytis. Kai tik limbinė sistema nusprendžia, kad ji
susidūrė su gyvybės ar mirties klausimu, keliai tarp kaktinių
smegenų skilčių ir limbinės sistemos tampa praktiškai
nepastebimi.
Psichologai mėgina pagelbėti žmonėms valdyti savo elgesį,
pasinaudojant įžvalga ir supratimu. Tačiau neuromokslo tyrimai
rodo, kad supratimo trūkumai nulemia vos keletą psichologinių
problemų – didžioji dalis jų atsiranda darant spaudimą gilesnėms
smegenų sritims, kurios skatina mūsų suvokimą ir dėmesį. Kai
emocinėse smegenyse suskamba pavojaus skambutis,
pranešantis, kad atsidūrėte pavojuje, jokios įžvalgos jo nenutildys.
Man tai primena komediją, kurioje septynis kartus teistas
recidyvistas pykčio valdymo programos metu negali atsidžiaugti
išmoktos metodikos privalumais: „Ji puiki ir nuostabiai veikia tol,
kol aš kaip reikiant supykstu.“
Kai mūsų emocinės ir protingosios smegenys nesutaria (kai
esame labai supykę ant mylimojo, išgąsdinti kažko, nuo ko esame
priklausomi, ar labai geidžiame nepasiekiamo žmogaus),
prasideda „virvės traukimo“ varžybos. Jos vyksta vidinių potyrių
„stadione“ – jūsų žarnyne, širdyje, plaučiuose, ir baigiasi fiziniu
diskomfortu bei psichologine kančia. 6 skyriuje aptarsiu, kaip
smegenys ir vidaus organai sąveikauja tarpusavyje, esant
saugioms arba pavojingoms sąlygoms, – tai labai svarbu, norint
suprasti daugelį fizinio traumos pasireiškimo formų.
Šį skyrių noriu užbaigti panagrinėdamas dar dvi skenerio
padarytas smegenų nuotraukas, kuriose atvaizduotos kelios
pagrindinės potrauminio streso savybės: nepavaldus laikui
103
Taip, jums reikia pastebėti, jeigu kas nors nepritaria jums, tačiau
jeigu jūsų migdolinis kūnas „perlenks lazdą“, galite pradėti
chroniškai baimintis, kad žmonės jūsų nemėgsta, arba jums gali
atrodyti, kad jie rezga planus, kaip jums pakenkti.
5 SKYRIUS
KŪNO IR SMEGENŲ RYŠIAI
Jūs pats galite labai paprastai išbandyti, kaip veikia šios abi
sistemos. Kai giliai įkvepiate, įjungiate SNS. Išsiskyrusio
adrenalino pliūpsnis priverčia greičiau plakti jūsų širdį – dabar
aišku, kodėl daugelis sportininkų prieš varžybas kelis kartus
trumpai, giliai įkvepia. Iškvėpimas įjungia PNS, kuri sulėtina širdies
plakimą. Jeigu lankote jogos ar meditacijos užsiėmimus,
instruktorius tikriausiai paragins jus skirti ypatingą dėmesį
iškvėpimui, nes gilūs, ilgi įkvėpimai padeda jums nusiraminti.
Kvėpuodami mes nuolat tai paspartiname, tai sulėtiname širdies
plakimą, ir būtent dėl to intervalas tarp dviejų paskesnių širdies
dūžių niekada nebūna tiksliai toks pats. Šios sistemos lankstumą
iliustruoja rodiklis, kuris vadinasi širdies ritmo kaita (ŠRK). Geroji
ŠRK – kuo didesnis nepastovumas, tuo geriau – vadinasi, jūsų
emocinio susijaudinimo sistemos stabdžiai ir akceleratorius veikia
nepriekaištingai ir subalansuotai. Įgijus priemonę ŠRK matuoti,
mums pavyko pasiekti puikių laimėjimų, taigi 16 skyriuje
papasakosiu, kaip galima panaudoti ŠRK potrauminio streso
sutrikimui gydyti.
padėtų gyventi kaip genties nariams. Esame tos genties dalis, net
kai būname patys savimi, klausomės muzikos (kurią sukūrė kiti
žmonės), stebime per televiziją krepšinio rungtynes (kai žaidėjai
bėga ir pašoka, įsitempia mūsų pačių raumenys) arba ruošdami
pardavimo rodiklių skaičiuoklę posėdžiui (numatydami savo
viršininko reakcijas). Didžioji dalis mūsų energijos yra skirta
bendrauti su kitais.
Jeigu pažvelgsime plačiau, o ne tik į konkrečių simptomų,
kurie sukelia patvirtintas psichiatrines diagnozes, sąrašą,
pamatysime, kad beveik visos psichinės kančios yra susijusios
arba su sunkumais užmezgant veiksmingus ir pasitenkinimą
teikiančius santykius, arba su sunkumais reguliuojant emocinį
susijaudinimą (kaip tuo atveju, kai žmogus supyksta, užsisklendžia
savyje, pernelyg susijaudina ar visiškai sutrinka). Dažniausiai tai
būna abiejų derinys. Standartinės medicinos pastangos pamėginti
atrasti tinkamus vaistus, kuriais būtų galima išgydyti konkretų
„sutrikimą“, paprastai nukreipia mūsų dėmesį kitur ir neleidžia
pamatyti, kaip egzistuojančios problemos trikdo mūsų, genties
narių, gyvenimą.
GINTI AR ATSIPALAIDUOTI?
6 SKYRIUS
PRARASDAMI SAVO KŪNĄ,
PRARANDAME SAVE
tam tikrus ženklus. Ji man sakė: „Žinai, man atrodo, tau ne vieta
mūsų šeimoje. Turbūt jie sumaišė kūdikius.“ Šiuos žodžius ji
ištardavo su šypsena veide. Žinoma, žmonės gi dažnai apsimeta
juokaujantys, kai sako ką nors rimto.“
Per daugelį metų mūsų tyrimų komanda ne kartą įsitikino, kad
ilgalaikis emocinis smurtas ir ignoravimas gali būti toks pats
žudantis, kaip ir fizinis smurtas ar lytinis priekabiavimas. Šerė
pasirodė esanti gyvas šių išvadų pavyzdys: būti nematomam,
negirdimam ir neturėti nieko, kas suteiktų saugumo jausmą, yra
baisus dalykas bet kokiame amžiuje, bet ypač baisus mažiems
vaikams, kurie tebeieško savo vietos pasaulyje.
Šerė baigė koledžą, tuo metu dirbo nuobodų kanceliarinį
darbą, gyveno viena su savo katėmis ir neturėjo nė vieno artimo
draugo. Paklausta apie vyrus, atsakė, kad vieninteliai jos
„santykiai“ buvo su vyru, kuris pagrobė ją, dar koledžo studentę,
kai ji atostogavo Floridoje. Jis laikė ją nelaisvėje ir penkias dienas
iš eilės žagino. Šerė atsimena, kaip beveik visą laiką pragulėjo
susirietusi, siaubingai išsigandusi ir apmirusi, kol galiausiai
suvokė, kad reikia bėgti. Jai pavyko pasprukti tiesiog išėjus pro
duris, kol smurtautojas buvo vonioje. Šerė puolė skambinti motinai,
ketindama paprašyti pagalbos, tačiau ši neatsiliepė. Pagaliau
merginai namo grįžti padėjo smurto artimoje aplinkoje prieglaudos
darbuotojai.
Šerė pasakė pradėjusi draskytis odą, nes šis įprotis padėjo jai
bent truputį išsivaduoti iš apatijos. Fiziniai pojūčiai leido suprasti,
kad ji gyva, bet ją užplūdo didžiulis gėdos jausmas, nes mergina
suprato, kad tapo priklausoma nuo šių veiksmų, tačiau negalėjo
sustoti. Iki manęs ji konsultavosi su daugeliu psichikos sveikatos
specialistų, kurie kaskart puldavo ją klausinėti apie „savižudišką
elgesį“. Vienas psichoterapeutas atsisakė gydyti Šerę tol, kol ji
prižadės daugiau nežaloti savęs, ir priverstinai paguldė ją į
138
stiprių emocijų ir kūno sąsają: „Man nuo tavęs bloga“, „Mano oda
pašiurpo, tai pamačius“, „Aš netekau žado“, „Mano širdis nusirito į
kulnus“, „Nuo jo man plaukai pasišiaušė“.
Kai žmonės susiduria su sunaikinimo grėsme, sukeliančia
didžiulį baimės jausmą, lydimą intensyvaus psichologinio
susijaudinimo, stipriai sužadinama pradinė savasties sistema,
glūdinti smegenų kamiene ir limbinėje sistemoje. Iš naujo
išgyvenantiems traumos potyrius žmonėms niekas nebesvarbu: jie
yra atsidūrę tarp gyvenimo ir mirties, o tokia būsena skatina baimę
ar aklą įniršį. Protas ir kūnas yra nuolatinio pasirengimo būsenoje,
tarsi jiems grėstų neišvengiamas pavojus. Šie žmonės krūpčioja
nuo menkiausio triukšmo ir jaučiasi sugniuždyti menkiausių
susierzinimų. Jų miegas nuolat trikdomas, o maistas dažniausiai
neteikia jokio jutiminio malonumo. Galiausiai tokia situacija gali
paskatinti pabandyti nuslopinti šiuos jausmus sąstingiu ir
atsiskyrimu.
Kaip žmonėms pavyksta atgauti kontrolę, kai jų gyvuliškos
smegenys, siekdamos išlikti gyvos, „užstringa“ kovos būsenoje?
Jeigu mūsų savijauta priklauso nuo to, kas vyksta kažkur giliai
mūsų gyvuliškose smegenyse, ir jeigu mūsų kūno pojūčiams
„diriguoja“ požievinės (pasąmonės) smegenų sritys, kokiu mastu
mes galime jas faktiškai kontroliuoti?
DEPERSONALIZACIJA
TREČIOJI DALIS
VAIKŲ PSICHIKA
162
7 SKYRIUS
KAIP PAGAUTI TOKĮ PATĮ BANGOS ILGĮ:
PRIERAIŠUMAS IR EMOCINIS
NUSITEIKIMAS
VYRAI BE MOTINŲ
TVIRTAS PAGRINDAS
Vaikai prisiriša prie bet ko, kas atlieka jų pirminio globėjo funkcijas.
Tačiau šio prieraišumo pobūdis – saugus jis ar ne – turi didžiulės
reikšmės visam vaiko gyvenimui. Saugus prieraišumas
sukuriamas tada, kai vaiko globojimas apima ir emocinį
nusiteikimą. Palankus emocinis nusiteikimas gimsta pačiuose
subtiliausiuose fiziniuose sąveikos tarp kūdikių ir jų globėjų
lygmenyse ir suteikia kūdikiams jausmą, kad jais pasirūpinta ir jų
poreikiai suprasti. Edinburge dirbantis prieraišumo teorijos
tyrinėtojas Colwynas Trevarthenas sako štai ką: „Smegenys
koordinuoja ritmiškus kūno judesius ir vadovauja jiems, kad kūnas
veiktų panašiai su kitų žmonių smegenimis. Kūdikiai girdi ir mokosi
muzikalumo iš savo motinos kalbos dar iki gimimo.“
172
vaikus. Nors visiems tėvams reikia įvairios pagalbos, kurią jie gali
gauti, kad užaugintų saugius vaikus, traumuotiems tėvams reikia
pagalbos, kad galėtų įsiklausyti į savo vaikų poreikius.
Globėjai dažnai nesupranta, kad nėra „ant vienos bangos“ su
vaikais. Puikiai prisimenu vaizdajuostę, kurią man parodė Beatrice
Beebe. Joje buvo nufilmuota jauna mama, žaidžianti su savo trijų
mėnesių kūdikiu. Viskas vyko sklandžiai, kol kūdikis neatsistūmė
nuo mamos ir nepasuko galvytės į šoną, taip parodydamas, kad
nori pertraukėlės. Bet mama šio signalo nesuprato. Ji ėmė dar
intensyviau su juo bendrauti, kišdama veidą artyn ir garsiau
kalbėdama. Kai kūdikis dar labiau atšlijo, ji toliau jį šokdino ir
baksnojo. Galiausiai jis pradėjo spiegti. Tada mama paguldė jį ir
nusiminusi pasitraukė į šalį. Buvo akivaizdu, kad ji jaučiasi
siaubingai, tačiau ji tiesiog nepastebėjo tam tikrų signalų. Lengva
įsivaizduoti, kad toks besikartojantis neįsiklausymas ir
nesusiderinimas gali baigtis visišku ryšio nutrūkimu (bet kas, kas
augino pilvo dieglių kamuojamą ar hiperaktyvų kūdikį, žino, kaip
greitai užvaldo panika, kai, atrodo, niekas nebepadeda). Kai
motinai nuolat nepavyksta nuraminti kūdikio ir užmegzti
džiaugsmingo ryšio bei veidų kontakto, ji pradeda į kūdikį žiūrėti
kaip į sunkų vaiką, kuris verčia ją jaustis nevykėle. Motina
pasiduoda ir nebemėgina raminti vaiko.
Praktikoje labai sunku atskirti problemas, kurias sukelia
dezorganizuotas prieraišumas, nuo tų, kurios atsiranda dėl
traumos, – jos dažniausiai būna susijusios. Mano kolegė Rachelė
Yehuda tyrinėjo PTSS mastą tarp suaugusių niujorkiečių, kurie
buvo užpulti arba išžaginti. Tie, kurių motinos išliko gyvos per
holokaustą ir sirgo PTSS, daug labiau rizikavo, kad jiems po savųjų
trauminių potyrių atsiras rimtų psichologinių problemų.
Logiškiausias paaiškinimas toks: jų auklėjimas suformavo
pažeidžiamą fiziologiją, apsunkinusią galimybę atgauti
183
kitų žmonių. Jūs tikriausiai nusipelnėte šito, todėl vis tiek nieko
nebepakeisite. Šitaip galvodami apie save išsiderinę žmonės
užsiprogramuoja nuolankiai priimti gyvenime patirtų traumų
pasekmes.
8 SKYRIUS
ĮSTRIGĘ SANTYKIUOSE: SMURTO IR
IGNORAVIMO KAINA
„Kelionė naktine jūra“ – tai kelionė į jūsų pačių dalis, kurios yra
atskirtos, išsižadėtos, nežinomos, nenorimos, išmestos ir
ištremtos į įvairiausius požeminius sąmonės pasaulius... Šios
kelionės tikslas – susijungti su savimi. Toks sugrįžimas namo gali
būti netikėtai skausmingas, net žiaurus. Kad galėtume pasiryžti tai
padaryti, pirmiausia privalome pažadėti, kad nieko neištremsime.
- Stephen Cope
BAIMĖ IR APATIJA
Kaip žmonės sužino, kas yra saugu, o kas ne, kas yra viduje, o kas
išorėje, kam reikėtų atsispirti, o ką drąsiai ir saugiai priimti?
Geriausias būdas, kaip galime suprasti vaikų patirto smurto ir
ignoravimo įtaką – tai įsiklausyti, ko mus gali išmokyti tokie žmonės
kaip Merilina. Vienas dalykas, ką supratau, geriau pažinęs
Meriliną, – kad ji turėjo savo unikalų požiūrį į pasaulio
funkcionavimą.
Būdami vaikai, gyvenimo kelią pradedame nuo savo visatos
centro, kuriame į viską, kas vyksta, žiūrime per egocentriškumo
prizmę. Jeigu mūsų tėvai ir seneliai nepaliauja kartoję, kad esame
mieliausi sutvėrimai pasaulyje, mes neginčijame jų nuomonės –
privalome būtent tokie ir būti. Ir nesvarbu, ką sužinotume apie
save, giliai širdyje visada nešiosimės tą jausmą, kad mes – tiesiog
nuostabūs. Ir todėl vėliau, sutikę kažką, kas su mumis elgsis
blogai, mes nepaprastai įsižeisime. Jausmas nekoks – jis bus
197
Vaikai neturi galimybės pasirinkti tėvų. Jie taip pat negali suprasti,
kad tėvai gali būti tiesiog pernelyg prislėgti, įpykę ar atitrūkę, kad
aukotų savo gyvenimą vaikams, arba kad tėvų elgesys turi mažai
ką bendro su jais. Vaikai neturi kitos išeities, kaip tik susidėlioti
savo pasaulį taip, kad išgyventų tokiose šeimose, kokias turi. Kitaip
negu suaugusieji, vaikai neturi galių kreiptis pagalbos – tėvai yra
jų galia. Vaikai negali išsinuomoti buto ar persikraustyti pas kažką
– jų išlikimas tvirtai susietas su jų globėjais.
Nors ir nesusidūrę su atvira grėsme, vaikai jaučia, kad jeigu
mokytojams papasakos apie tai, kad namuose yra mušami ir
tvirkinami, jie sulauks bausmės. Todėl jie sutelkia visą savo
energiją tam, kad nebegalvotų apie tai, kas įvyko, nejaustų baimės
ir panikos likučių savo kūnuose. Kadangi jie negali ištverti žinojimo,
205
ką patyrė, taip pat negali suprasti, kad su šiais potyriais yra susijęs
jų pyktis, baimė ar kolapsas. Jie nekalba – gyvena ir tvarkosi su
savo jausmais, būdami supykę, užsisklendę savyje, paklusnūs ar,
priešingai, maištaujantys.
Vaikai taip pat užprogramuoti būti iš esmės ištikimi savo
globėjams, nors šie ir smurtauja prieš vaikus. Baimė sustiprina
prieraišumo poreikį, nors paguodos šaltinis tampa baimės šaltiniu.
Man niekada neteko matyti jaunesnio kaip dešimties metų vaiko,
kuris kankinamas namuose (tą rodo sulaužyti kaulai ir nudeginta
oda), bet kuris, jeigu turėtų galimybę, pasirinktų vaikų namus, o ne
pasiliktų namuose su šeima. Aišku, prisirišimas prie smurtautojo
vaikystėje nėra išskirtinis dalykas. Įkaitai sumoka išpirkas savo
pagrobėjams, pareiškia norą su jais susituokti arba turi su jais
lytinių santykių. Smurto artimoje aplinkoje aukos dažnai slepia
savo skriaudėjus. Teisėjai man dažnai skundžiasi, kokie pažeminti
jie jaučiasi, kai, mėgindami apsaugoti smurto artimoje aplinkoje
aukas, išduoda skriaudikams draudžiančius artintis prie aukų
orderius, o po to sužino, kad daugelis nukentėjusiųjų slapta leido
savo smurtaujantiems partneriams sugrįžti.
Merilinai prireikė daug laiko, kol ji galiausiai buvo pasiruošusi
kalbėtis apie savo išnaudojimą. Ji nebuvo pasirengusi paminti
savo ištikimybės šeimai – giliai širdyje jautė, kad jai reikia šeimos,
kad ši apsaugotų ją nuo jos pačios baimių. Šios ištikimybės kaina
– tai nepakeliami vienatvės, nevilties ir neišvengiamo pykčio dėl
savo bejėgiškumo jausmai. Pyktis niekur nedingsta – jis atsisuka
prieš jūsų savastį, įgaudamas depresijos, neapykantos sau ir
savęs žalojimo formą. Viena mano pacientė pasakė: „Tai panašu į
jausmą, kai nekenti savo namų, savo virtuvės, puodų ir keptuvių,
savo lovos, kėdžių, stalo ir kilimėlių. Joks daiktas neatrodo saugus,
o mažiausiai saugus atrodo jūsų paties kūnas.
206
9 SKYRIUS
KĄ TAI TURI BENDRO SU MEILE?
Kai vaikai iki širdies gelmių jaučiasi pikti ar kalti, arba kai yra
nuolat gąsdinami ar paliekami, jie nuoširdžiai susigyvena su šiais
jausmais, nes tokia jų patirtis. Kai, pavyzdžiui, vaikai bijo būti
atstumti ir palikti, tai nėra atoveikis jų vidiniams savižudybės
akstinams – greičiau taip yra todėl, kad jie buvo apleisti fiziškai ar
psichologiškai, arba buvo nuolat gąsdinami, kad bus apleisti. Jeigu
vaikus yra užvaldęs pyktis, to priežastis – atstūmimas ar žiaurus
elgesys. Kai vaikai išgyvena stiprų vidinį konfliktą, susijusį su jų
pykčio jausmais, taip yra todėl, kad šiuos jausmus išreikšti galbūt
draudžiama ar net pavojinga.
Bowlby pastebėjo, kad, kai vaikai turi išsižadėti galingų,
kadaise išgyventų potyrių, tada atsiranda rimtų problemų, tokių
kaip „nuolatinis nepasitikėjimas kitais žmonėmis, smalsumo
slopinimas, nepasitikėjimas savo paties pojūčiais ir polinkis viską
matyti netikroviškai“. Kaip pamatysime toliau, šios problemos turi
rimtų pasekmių gydymo procesui.
Mūsų tyrimas praplėtė mąstymą už konkrečių siaubingų įvykių
poveikio ribų, privertė negalvoti vien tik apie PTSS diagnozę, bet
pažvelgti į ilgalaikius paniekinimo ir ignoravimo globos santykiuose
padarinius. Jis iškėlė dar vieną svarbų klausimą: koks terapinis
gydymas būtų veiksmingas smurtą išgyvenusiems žmonėms, o
ypač tiems, kurie jaučia nuolatinį polinkį į savižudybę ir tyčia žaloja
save?
SAVĘS ŽALOJIMAS
DIAGNOZĖS GALIA
PASLĖPTA EPIDEMIJA
kodėl jis patikėjo tokiais pacientais? Ar jis suprato, kad jie galėjo
išsigalvoti bet kokius paaiškinimus apie savo nenusisekusį
gyvenimą? Tačiau Ligų kontrolės ir prevencijos centro (LKPC)
epidemiologas patarė Felitti atlikti gerokai didesnės apimties
tyrimą, įtraukiant eilinius gyventojus, ir pakvietė ji į LKPC susitikti
su nedidele tyrėjų grupe. Šio susitikimo rezultatas – didžiulis
tyrimas apie Nepalankias vaikystės patirtis (angl. Adverse
Childhood Experiences, dabar žinomas kaip ACE tyrimas), kurį
atliko LKPC kartu su sveikatos priežiūros įstaigų tinklu „Kaiser
Permanente“. Pagrindiniai tyrėjai buvo gydytojai Robertas Anda ir
Vincentas Felitti.
Daugiau kaip 50 000 „Kaiser Permanente“ pacientų, atvykę į
Prevencinės medicinos departamentą išsamiai pasitikrinti kaip
kasmet, užpildė didelį klausimyną. Felitti ir Anda daugiau negu
metus kūrė dešimt naujų klausimų, apimančių kruopščiai
apibrėžtas nepalankių vaikystės patirčių kategorijas, įskaitant
fizinę ir lytinę prievartą, fizinį ir emocinį ignoravimą, taip pat šeimos
asocialumo aspektus, pavyzdžiui, išsiskyrusius, psichiškai
nesveikus, nuo vaistų ar narkotikų priklausomus arba kalinčius
tėvus. Tada tyrėjai pasiteiravo 25000 pacientų, ar jie norėtų pateikti
informaciją apie savo vaikystės įvykius. 17421 sutiko. Jų
atsakymai buvo sulyginti su išsamiais duomenimis apie sveikatos
būklę, kuriuos „Kaiser Permanente“ ligoninės turėjo sukaupusios
apie visus savo pacientus.
ACE tyrimas atskleidė, kad traumų atvejai vaikystės ir
paauglystės metu yra kur kas dažnesni, negu manyta. Tyrimo
dalyviai (respondentai) daugiausia buvo baltieji, viduriniosios
klasės, vidutinio amžiaus, išsilavinę ir pakankamai finansiškai
apsirūpinę, kad galėtų įsigyti gerą sveikatos draudimą, žmonės,
bet tik trečdalis jų nurodė nepatyrę jokių nepalankių vaikystės
išgyvenimų.
223
10 SKYRIUS
RAIDOS LAIKOTARPIU PATIRTOS
TRAUMOS - PASLĖPTA EPIDEMIJA
BLOGI GENAI?
DIAGNOZĖS GALIA
didžiąją laiko dalį), jie negalėdavo nei nusiraminti, nei nusakyti to,
ką jaučia.
Biologinė sistema, kuri nuolat pumpuoja streso hormonus,
kad galėtų įveikti tikras ar tariamas grėsmes, sukelia fizinių
problemų: miego sutrikimus, galvos skausmus, nepaaiškinamą
skausmą, padidėjusį jautrumą prisilietimui ar garsui. Kai vaikai
būna tokie susijaudinę arba užsisklendę savyje, jie nebegali
sukaupti dėmesio ir susikoncentruoti. Norėdami sumažinti įtampą,
jie įninka masturbuotis, linguoti arba griebiasi save žalojančių
veiksmų (kandžiojasi, pjaustosi, degina ir muša save, raunasi
plaukus, iki kraujo draskosi odą). Taip pat atsiranda sunkumų su
kalbos apdorojimu ir smulkiosios motorikos koordinacija. Visą savo
energiją skiria savikontrolei, todėl dažnai nesugeba atkreipti
dėmesio į dalykus, kurie nėra tiesiogiai susiję su išlikimu,
pavyzdžiui, į pamokų ruošimą, o būdami pernelyg susijaudinę, jie
lengvai išsiblaško.
Kadangi buvo dažnai ignoruojami ar palikti, šie vaikai pernelyg
įsikimba ir reikalauja daugiau dėmesio netgi iš juos skriaudusių
žmonių. Buvę nuolat mušami, tvirkinami ir kitaip žeminami, jie
nepajėgia pasipriešinti, o save sąžiningai laiko silpnais ir niekam
tikusiais bei nuoširdžiai bjaurisi savimi. Argi keista, kad jie niekuo
nepasitiki? Galiausiai, kai jautiesi absoliučiai nepakenčiamas ir
pernelyg audringai reaguoji į menkiausius nesklandumus, sunku
susirasti draugų.
Paskelbėme pirmuosius straipsnius apie savo išvadas,
sukūrėme patvirtintą vertinimo skalę ir surinkome duomenis apie
350 vaikų ir jų tėvus arba globėjus, norėdami pagrįsti, kad ši viena
diagnozė Sutrikimas dėl raidos laikotarpiu patirtų traumų atspindi
visą spektrą to, kas su šiais vaikais yra blogai. Kitokia situacija
leistų mums suteikti vaikams vieną vienintelę diagnozę vietoje
245
KETVIRTOJI DALIS
TRAUMŲ PĖDSAKAI
262
11 SKYRIUS
PASLAPČIŲ ATSKLEIDIMAS: TRAUMINĖS
ATMINTIES PROBLEMA
kada nors buvo įsiskverbęs į jį varpa, bet yra įsitikinęs, kad kunigas
ne vieną kartą kišo jam pirštus.
Išskyrus tai, jo atsiminimai buvo pakankamai nenuoseklūs ir
fragmentiški. Džuliano atmintyje šmėkščiojo Shanley veidas ir
pavienių įvykių vaizdai: Shanley stovi vonios kambario tarpduryje;
Shanley parpuola ant kelių ir liežuviu judina „tai“. Džulianas
nepamena, kiek metų jam buvo, kai visa tai nutiko. Atsiminė, kad
kunigas pasakojo jam, kaip atlikti oralinį lytinį aktą, bet jis
neprisimena, ar iš tiesų tą darė. Prisiminė, kaip dalijo lankstinukus
bažnyčioje, tada tėvas Shanley sėdėjo šalia jo klaupte,
glostydamas Džulianą viena ranka, o kita laikydamas jo ranką ant
savęs. Jis pamena, kad kai paaugo, tėvas Shanley nutaikęs progą
prisėsdavo šalia ir glamonėdavo jo varpą. Džulianui tai nepatiko,
bet jis nežinojo, ką daryti, kad viskas liautųsi. Baigęs pasakoti, jis
pasakė: „Tėvas Shanley buvo arčiausiai Dievo esantis dalykas
mano gyvenamajame rajone.“
Be šių atsiminimų nuotrupų, aiškiai atgimė ir pradėjo „groti“
vaikino lytinio išnaudojimo pėdsakai. Kartais, kai jis mylėdavosi su
savo mergina, kunigo vaizdas iššokdavo jo galvoje ir, kaip
Džulianas pasakė, jam „pavažiuodavo stogas“. Savaitę iki mūsų
pokalbio jo mergina įkišo pirštą jam į burną ir žaismingai pasakė:
„Oralinis buvo puikus“. Džulianas pašoko ir užrėkė: „Jeigu dar
kartą šitaip pasakysi, aš, po velnių, tave užmušiu!“ Tada išsigandę
abu pradėjo verkti. Po to Džulianą ištiko vienas iš tų „epilepsijos
priepuolių“, jis susirietė į vaisiaus pozą, drebėdamas ir
verkšlendamas lyg kūdikis. Pasakodamas visa tai man, vaikinas
atrodė nepaprastai mažas ir labai išsigandęs.
Džuliano jausmai keitėsi nuo užuojautos garbaus amžiaus
vyriškiui, kokiu tapo tėvas Shanley, iki primityvaus noro „nusivesti
jį kur nors į kambarį ir nudėti“. Džulianas ne kartą kartojo, kokią
gėdą jis jautė, kaip sunku jam buvo suprasti, kad jis negali
267
likusius traumos pėdsakus bei jų izoliaciją. Taip pat jis spėjo, kad
šie su traumomis susiję atsiminimai yra didžiulė našta žmonėms.
Vėliau jis rašė, kad kai ligoniai atsieja savo trauminius
išgyvenimus, jie „tampa pririšti prie nenugalimos kliūties“:
„[...]negalėdami integruoti savo trauminių potyrių, jie dažniausiai
praranda gebėjimą suvokti ir naujus potyrius. Tarsi jų asmenybė
būtų sustojusi tam tikrame taške ir nebegali aprėpti jokių naujų
elementų, pasipildydama jais arba juos suvokdama.“ Jis spėjo, kad
kol žmonės nesužinos apie atskilusius elementus ir neintegruos jų
į savo istoriją, kuri nutiko praeityje, bet dabar jau baigėsi, tol jie po
truputį degraduos asmeninėse ir profesinėse srityse. Šis reiškinys
dabar jau neabejotinai įrodytas šiuolaikiniais tyrimais.
Janet atrado, kad nors žmonėms įprasta kaitalioti ir iškraipyti
atsiminimus, sergantys PTSS nesugeba praeityje palikti faktinio
įvykio, šių atsiminimų šaltinio. Disociacija neleidžia integruoti
traumos į nuolat kintančias autobiografinės atminties talpyklas,
taip iš esmės sukurdama dvigubos atminties sistemą. Normali
atmintis sudėtingo asociacijos proceso metu sujungia kiekvieno
potyrio elementus į nenutrūkstantį nuosavos patirties srautą. Šis
procesas primena tankų, bet lankstų tinklą, kuriame kiekvienas
elementas daro vos pastebimą įtaką daugeliui kitų elementų. Bet
Džuliano atveju traumos pojūčiai, mintys ir emocijos buvo saugomi
atskirai, tapę sustingusiais, sunkiai suvokiamais fragmentais.
Jeigu su PTSS susijusi problema yra disociacija, tai gydymo tikslas
bus asociacija – integruoti atskilusius traumos elementus į tolesnio
gyvenimo istoriją taip, kad smegenys galėtų atpažinti, jog „tai buvo
tada, o tai yra dabar“.
277
12 SKYRIUS
NEPAKELIAMAS PRISIMINIMO
SUNKUMAS
žvilgsnių). Tęsėme toliau: „Ar kada nors esate labai aiškiai ir tiksliai
prisiminę, ką jūs, tas geriausias absolventas, kalbėjote mokyklos
išleistuvių ceremonijoje?“ „Ar jums kada nors kyla intensyvių
pojūčių, prisiminus savo pirmojo vaiko gimimą?“ Visi atsakymai
buvo neigiami.
Po to paklausėme apie traumas, kurios ir paskatino
savanorius ateiti į šį tyrimą. Daugiausia tai buvo išžaginimai. Mūsų
užduoti klausimai „Ar kada nors netikėtai prisiminėte, kaip kvepėjo
jūsų žagintojas?“ ir „Ar kada nors pajutote tuos pačius fizinius
pojūčius, kuriuos jutote, kai jus žagino?“ sukėlė tikrą emocingų
atsakymų audrą: „Būtent todėl nebegaliu vaikščioti į vakarėlius,
nes vos pajuntu nuo ko nors sklindantį alkoholio tvaiką, pasijuntu
taip, lyg vėl būčiau žaginama...“ arba „Nebegaliu mylėtis su savo
vyru, nes tam tikri jo prisilietimai man sukelia jausmą, lyg mane
žagintų.“
Buvo du dideli skirtumai tarp to, ką žmonės kalbėjo apie
teigiamus ir neigiamus atsiminimus keliančius potyrius: 1)
atsiminimų struktūrizacija (dėlionė) ir 2) žmonių fizinė reakcija į
juos. Vestuvės, vaikų gimimas ir mokyklos baigimo ceremonijos
prisiminti kaip praeities įvykiai, istorijos, turinčios pradžią, vidurį ir
pabaigą. Niekas iš tyrimo dalyvių nepaminėjo, kad gyvenime buvo
tokių laikotarpių, kuomet šie įvykiai buvo visiškai užmiršti.
Ir priešingai, su traumomis susiję atsiminimai buvo padriki.
Mūsų tiriamieji kai kurias detales prisiminė pernelyg aiškiai (pvz.,
nuo žagintojo sklindantis tvaikas, gili kirstinė žaizda negyvo vaiko
kaktoje), bet negalėjo prisiminti įvykių eiliškumo ar kitų labai
svarbių detalių (pvz., kas buvo pirmasis į pagalbą atskubėjęs
žmogus, kas juos nugabeno į ligoninę – greitoji medicinos pagalba
ar policija).
297
NENSĖS ISTORIJA
PENKTOJI DALIS
KELIAI Į PASVEIKIMĄ
307
13 SKYRIUS
TRAUMOS IŠSIGYDYMAS:
KAIP VĖL PRIKLAUSYTI SAU PAČIAM
3. SANTYKIAI
buvo tokie, ir prisimena kai kuriuos vaizdus apie tai, kokie jie turėjo
būti, kol jų kažkas nenuskriaudė.
Bet yra žmonių, kurie neatsimena nieko, su kuo būtų jautęsi
saugūs. Jie sako, kad bendravimas su žirgais ir šunimis gali būti
gerokai saugesnis negu bendravimas su žmonėmis. Šį principą
pastaruoju metu labai veiksmingai naudoja daug terapinių
programų įvairiausiose vietose, pavyzdžiui, kalėjimuose,
psichiatrinio gydymo programose ir veteranų reabilitacijos
centruose. Pirmojo Van der Kolko centro baigiamosios klasės
moksleivė Dženiferė, kuri, tada dar uždara keturiolikmetė, buvo
įtraukta į programą dėl nevaldomo elgesio, per baigimo ceremoniją
pasakė, kad tik atsakomybė už žirgo priežiūrą buvo svarbiausias
pirmasis jos žingsnis. Vis stiprėjantis ryšys su žirgu padėjo jai
pasijusti pakankamai saugiai, kad ryžtųsi bendrauti su centro
darbuotojais, o vėliau – skirti visą dėmesį mokslui, išlaikyti
akademinių žinių įvertinimo testą ir įstoti į koledžą.
5. FIZINIS KONTAKTAS
vieta, kurią paliečiu – tai delnas ir dilbis, nes tai yra saugiausios
vietos liesti, jomis žmogus gali atsakyti tuo pačiu.
Reikia aptikti paciento pasipriešinimo tašką - vietą, kurioje
jaučiama didžiausia įtampa, bet jame panaudoti atitinkamą kiekį
energijos. Taip atpalaiduosime sustingimą ir įtampą. Negalima
dvejoti, nes dvejonė reiškia nepakankamą pasitikėjimą savimi.
Lėtas judesys, atsargus prisiderinimas prie paciento – visai kas
kita negu dvejojimas. Į pacientus reikia žiūrėti su nepaprastu
pasitikėjimu ir empatija, leisti prisilietimo jėgai atsverti tą įtampą,
kuri slypi jų kūnuose.“
Ką duoda kūno terapija žmogui? Licia atsako: „Taip, kaip
būnate ištroškę gerti, galite būti ištroškę prisilietimų. Nepaprastai
malonu jausti, kad tai priima konfidencialiai, nuoširdžiai, tvirtai,
švelniai, atsakingai. Rūpestingas prisilietimas ir judesys suteikia
pagrindą po kojomis ir leidžia žmonėms atrasti tuos įtampos
taškus, kuriuos taip ilgai laikė užslėpę, kad net ir pamiršo apie juos.
Kai jus paliečia, paliestoji kūno dalis nubunda.
Kūnas, kurio viduje glūdi supainioti jausmai, yra fiziškai
suvaržytas. Žmonių pečiai įsitempę, įtempti ir veido raumenys.
Jiems reikia nežmoniškų pastangų sulaikyti ašaras, aimanas ar
kokį nors judesį, kuris išduotų jų vidinę būseną. Kai fizinė įtampa
atpalaiduojama, galima paleisti ir jausmus. Judėjimas padeda
pagilinti kvėpavimą, o kai kūnas atsipalaiduoja, pasigirsta
ekspresyvūs garsai. Kūnas tampa laisvesnis – jis laisviau
kvėpuoja, atsigauna. Prisilietimu galima gyventi kūne, kuris,
reaguodamas į paskatinimą, gali išsijudinti.
Įbaugintiems žmonėms reikia patirti tą jausmą, kad jų kūnai
yra erdvėje ir nėra varžomi jokių ribų. Tvirtas ir padrąsinantis
prisilietimas leidžia jiems žinoti, kur yra šios ribos: kas už jų, kur
baigiasi jų kūniška erdvė. Jie supranta, kad neturi nuolat jaudintis
328
dėl to, kur ir kas jie yra. Jie pamato, kad kūnas – tvirta ir vientisa
masė, ir kad jiems nereikia nuolat atidžiai jo sekti. Prisilietimas
leidžia žinoti, kad jie yra saugūs.“
JAUTRUMO SUMAŽINIMAS
14 SKYRIUS
KALBA: STEBUKLAS IR TIRONIŠKUMAS
Jeigu slepiate nuo savęs faktą, kad jus, kai buvote mažas,
tvirkino dėdė, jūs galite labai jautriai reaguoti į dirgiklius – tarsi
gyvūnas, išgirdęs perkūniją ir visu kūnu sureaguodamas į
hormonus, skelbiančius „pavojų“. Be kalbos ir konteksto jūsų
suvokimas gali apsiriboti tik žinia „Man baisu“. Bet jeigu pasiryšite
išlaikyti kontrolę, tikėtina, išvengsite žmonių ir dalykų, kurie net ir
miglotai primins jūsų traumą. Taip pat gali svyruoti jūsų nuotaika,
iš nuslopintos ar sunerimusios virsti ūmia ar užvaldyta pykčio
priepuolių – ir jūs nežinosite, kodėl taip yra.
Kol saugosite paslaptis ir slėpsite informaciją, tol kariausite
didžiulį karą su pačiu savimi. Stipriausių jausmų slėpimas
reikalauja milžiniškos energijos, silpnina motyvaciją siekti
prasmingų tikslų ir priverčia jausti nuobodulį bei užsisklęsti savyje.
O tuo metu jūsų organizme toliau kunkuliuoja streso hormonai,
sukeldami galvos, raumenų skausmus, problemas su žarnynu ar
lytinėmis funkcijomis – ir nelogišką jūsų elgesį, kuris gali sudaryti
keblumų jums pačiam ir įžeisti, įskaudinti šalia jūsų esančius
žmones. Tik nustatę šių reakcijų šaltinį, galėsite pradėti naudoti
savo jausmus kaip signalus, pranešančius apie problemas,
kurioms reikia skubaus dėmesio.
Vidinės tikrovės ignoravimas taip pat sunaikina jūsų savasties
jausmą, tapatumą, identitetą bei tikslą. Klinikinė psichologė Edna
Foa su kolegomis parengė Potrauminių pažintinių gebėjimų
aprašą, kuris turėjo padėti įvertinti, ką ligoniai galvoja apie save.
PTSS simptomus dažniausiai išreiškė tokie teiginiai kaip „Viduje
jaučiuosi miręs“, „Niekada nebesugebėsiu patirti normalių
emocijų“, „Visam laikui pasikeičiau į blogąją pusę“, „Jaučiuosi lyg
būčiau daiktas, o ne žmogus“, „Nematau ateities“ ir „Jaučiuosi taip,
lyg nebepažinočiau savęs“.
Svarbiausias dalykas – leisti sau žinoti tai, ką žinote. Tam
reikia neįsivaizduojamos drąsos. Knygoje What It Is Like to Go to
352
RAŠYMAS SAU
Yra ir kitų būdų prisiliesti prie savo vidinio jausmų pasaulio. Vienas
iš efektyviausių – rašymas. Dauguma mūsų esame išlieję savo
širdis piktuose, kaltinančiuose, graudžiuose ar liūdnuose
laiškuose, kai žmonės mus išdavė ar atstūmė. Po to pasijutome
geriau, nors tų laiškų niekada neišsiuntėme. Kai rašote sau, jums
nereikia jaudintis, ką pagalvos kiti, – jūs tiesiog klausotės savų
minčių ir leidžiate joms laisvai lietis. Vėliau, kai pakartotinai
perskaitote tai, ką parašėte, dažnai pamatote, kad surašėte
stulbinančiai teisingus dalykus.
Mes, aktyvūs visuomenės nariai, turime išlikti šaltakraujiški
bendraudami kasdien ir, atlikdami pavestas užduotis, nustumti į
antrą planą savo jausmus. Kai kalbame su kuo nors, su kuo
nesijaučiame absoliučiai saugūs, mūsų socialinis „redaktorius“
pašoka iki aukščiausio kovinės parengties lygio, o apsauga
užsiima gynybinę padėtį. Rašant viskas yra kitaip. Jeigu
paprašysite „redaktoriaus“ kurį laiką palikti jus vieną, aplankys
tokios mintys, kad net nenutuokėte, jog galite tokių turėti. Dabar
laisvai galite nugrimzti į tam tikrą transo būseną, kurioje jūsų
rašiklis (ar klaviatūra) perteikia viską, kas kunkuliuoja jūsų viduje.
Galite sujungti savo smegenų savistabos ir pasakojamąsias dalis
nesijaudindami apie tai, kokio priėmimo sulauksite.
360
KALBOS RIBOS
15 SKYRIUS
KAIP ATSISVEIKINTI SU PRAEITIMI:
EMDR
kančia baigėsi. Kaip aš galėjau žinoti, kokią kančią jis įveikė arba
ne, jeigu jis nepanoro sesijos metu man pasakyti, kas nutiko?
Geraldas nusišypsojo ir paklausė manęs, galbūt aš tapau
psichikos sveikatos specialistu ne šiaip sau, o norėdamas išspręsti
tam tikras asmenines problemas? Aš patvirtinau, kad dauguma
mane pažįstančių žmonių galvoja, kad būtent taip ir yra. Tada jis
paklausė, ar man atrodo prasminga, kad žmonės pasakoja man
savo traumų istorijas. Aš patvirtinau, kad taip. Tada jis pasakė:
„Žinai, Besseli, galbūt tau reikėtų išmokti valdyti savo vojeristinius
polinkius. Jeigu tau taip rūpi išgirsti traumų istorijas, tuomet keliauk
į barą, tėkšk ant stalo porą dolerių ir pasakyk savo kaimynui:
„Nupirksiu tau išgerti, jeigu papasakosi man savo traumos istoriją.“
Bet tau iš tikrųjų reikia žinoti skirtumą tarp savojo noro išgirsti
istorijas ir tavo paciento vidinio gijimo proceso.“ Įsidėmėjau šį
Geraldo perspėjimą ir nuo to laiko mėgdavau jį kartoti savo
studentams.
Kai baigiau EMDR mokymus, mane užvaldė trys dalykai, kurie
žavi iki šiol:
EMDR TYRINĖJIMAS
ASOCIACIJA IR INTEGRACIJA
16 SKYRIUS
KAIP IŠMOKTI APSIGYVENTI SAVO
KŪNE: JOGA
VIDINIS APMIRIMAS
justi ryšį tarp savo emocijų ir kūno – pavyzdžiui, kaip nerimas dėl
vienos ar kitos pozos iš tikrųjų išmuša jus iš vėžių. Pradedate
eksperimentuoti, mėgindamas pakeisti tai, kaip jaučiatės. Ar giliai
įkvėpus dings ta įtampa petyje? Ar, susikoncentravę į iškvėpimus,
pajusite ramybę?
Paprasčiausias stebėjimas, ką jaučiate, ugdo emocinį
reguliavimą ir padeda sustabdyti mėginimus nepaisyti to, kas
vyksta jūsų viduje. Aš dažnai sakau savo mokiniams, kad dvi
svarbiausios frazės terapijoje, kaip ir jogoje, yra „Atkreipkite į tai
dėmesį“ ir „Kas bus toliau?“ Kai pradedate žiūrėti į savo kūną su
smalsumu, o ne su baime, viskas pasikeičia.
Kūno suvokimas taip pat pakeičia laiko pojūtį. Trauma verčia
jus jaustis taip, lyg būtumėte amžinai įstrigę bejėgiškoje siaubo
būsenoje. Joga jums parodo, kad pojūčiai sukyla iki aukščiausio
taško ir tada krenta. Pavyzdžiui, jeigu jogos instruktorius paragina
jus padaryti ypač sudėtingą pozą, jūs pirmiausia pajusite
bejėgiškumo ar pasipriešinimo jausmą, sakantį, kad neištversite
tos pozos sukeltų jausmų. Geras jogos mokytojas padrąsins jus,
liepdamas tiesiog atkreipti dėmesį į tempimą ir nustatydamas jūsų
pojūčio laiką pagal kvėpavimą: „Išbūsime šioje padėtyje dešimt
įkvėpimų.“ Šitaip jūs žinosite diskomfortiško pojūčio pabaigą ir
stiprinsite savo gebėjimą susidoroti su fiziniu ir emociniu krūviu.
Suvokimas, kad visi potyriai yra laikini, pakeičia jūsų žvilgsnį į
save.
Nenoriu pasakyti, kad iš naujo atradę interocepciją, nepatirsite
nusivylimo. Kas nutinka, kai jūsų krūtinėje gimę nauji jausmai
pasirodo yra pyktis, baimė arba nerimas? Mūsų pirmajame jogos
tyrime 50 proc. dalyvių paliko tyrimą – tai buvo didžiausias
iškritusių dalyvių skaičius mūsų darytuose tyrimuose. Pasikalbėję
su pasitraukusiomis dalyvėmis, sužinojome, kad joms jogos
programa pasirodė pernelyg intensyvi: bet kuri poza, susijusi su
413
MOKYMASIS BENDRAUTI
17 SKYRIUS
KAIP SUDĖLIOTI ŠIPULIUS Į VISUMĄ:
VADOVAVIMAS SAU
šypsena. „Jūs turbūt esate daktaras van der Kolkas, – tarė ji. –
Mano vardas Džeinė, ir aš atėjau jus įspėti, kad netikėtumėte nė
vienu žodžiu, ką jums sako Merė. Ar galiu užeiti ir papasakoti apie
ją?“ Buvau apstulbęs, bet, laimei, susitvardžiau ir neįžiebiau
konflikto, o kaip tik leidau jai išsikalbėti. Mūsų pokalbio metu
susipažinau ne tik su Džeine, bet ir su nuskriausta maža mergaite,
ir piktu paaugliu. Tai buvo ilgo ir rezultatyvaus gydymo pradžia.
Merė buvo mano pirmasis susidūrimas su disociatyviu
tapatybės sutrikimu (DTS), kuris tuo metu buvo vadinamas kelių
asmenybių sutrikimu. DTS, pasireiškiantis vidiniu asmenybės
skilimu ir skirtingų tapatybių atsiradimu, yra dramatiškas, kaip ir jo
simptomai, tačiau atspindi tik kraštutinę psichinio gyvenimo
spektro ribą. Jausmas, kad mumyse gyvena nuolat tarpusavyje
kovojantys impulsai ar dalys, būdingas mums visiems, bet ypač –
traumuotiems žmonėms, kurie turi griebtis kraštutinių priemonių,
norėdami išgyventi. Šių dalių ištyrimas ir galbūt susidraugavimas
su jomis – svarbi gijimo proceso dalis.
Visi žinome, kas atsitinka, kai jaučiamės pažeminti: tada visą savo
energiją skiriame gynybai bei įvairiausioms, kokioms tik galime,
išlikimo strategijoms kurti. Galime slopinti savo jausmus, galime
įniršę planuoti keršyti. Arba galime nuspręsti tapti tokiais galingais
ir sėkmingais, kad niekam nepavyktų dar kartą mūsų įskaudinti.
Daug elgsenos modelių, kurie priskiriami psichinėms problemoms,
įskaitant tam tikras manijas, neįveikiamus potraukius ir panikos
priepuolius, taip pat ir dauguma savęs žalojimo veiksmų gimė
pirmiausia siekiant apsiginti pačiam. Prisitaikymas prie traumos
taip sutrikdo gyvybines funkcijas, kad sveikatos priežiūros
specialistai ir patys ligoniai dažnai pradeda manyti, kad visiškai
418
Visi mes turime kažkokių pusių (arba galime jas vadinti dalimis).
Štai dabar viena mano puselė norėtų pasnausti, o kita nori rašyti
toliau. Viena mano pusė, vis dar jausdamasi įžeista užgaulaus
elektroninio laiško, nori spustelėti „Atsakyti“ ir greitai surinkti kandų
ir žeminantį atsakymą, o kita pusė nenori nieko apie tai girdėti.
Dauguma mane pažįstančių žmonių matė mano stiprias,
nuoširdžias ir irzlias puses, o kai kuriems netgi teko susidurti su
tuo mažu urzgiančiu šuneliu, gyvenančiu manyje. Mano vaikai
prisimena, kaip vyko atostogauti su mano žaismingomis ir į riziką
linkusiomis pusėmis.
Kai rytą įžengiate į darbo kabinetą ir pamatote virš savo
vadovo galvos susitvenkusius audros debesis, jau žinote, kas jūsų
laukia. Ta piktoji pusė turi jai būdingą balso toną, žodyną ir
laikyseną – viskas vyksta visiškai kitaip negu vakar, kai rodėte
vieni kitiems vaikų nuotraukas. Pusės – tai ne tik jausmai, bet ir
skirtingi egzistavimo būdai, su savo įsitikinimais, darbotvarkėmis ir
vaidmenimis bendroje mūsų gyvenimų ekologijoje.
Kaip mums pavyks sutarti su savimi pačiais, daugiausia
priklauso nuo mūsų vidinių vadovavimo įgūdžių – kaip mokėsime
įsiklausyti į savo skirtingas puses, užtikrinsime, kad jos jaustų
mūsų rūpinimąsi, ir neleisime viena kitai kenkti. Pusės dažniausiai
įsivaizduoja esančios absoliučios, nors iš tikrųjų jos tėra tik vienas
elementas sudėtingoje minčių, emocijų ir pojūčių plejadoje. Jeigu
Margaretė vidury ginčo pradeda šaukti „Aš tavęs nekenčiu!“, Džo
greičiausiai pagalvos, kad ji jo nekenčia, – ir tą akimirką Margaretė
421
turbūt sutiks, kad taip ir yra. Bet iš tiesų tik dalis jos yra pikta – ir ta
dalis laikinai užtemdo jos kilnius ir švelnius jausmus, kurie turbūt
sugrįš, kai ji pamatys priblokštą Džo veidą.
Kiekviena didesnė psichologijos mokykla pripažįsta, kad
žmonės turi papildomų asmenybių, ir suteikia joms skirtingus
vardus. 1890 metais Williamas Jamesas rašė: „Reikia pripažinti,
kad [...] visa įmanoma sąmonė gali būti suskaidyta į dalis, kurios
egzistuoja kartu, bet viena kitą ignoruoja, tačiau dalijasi
tarpusavyje žinių objektais.“ Karlas Jungas rašė: „Psichika yra
savireguliacijos sistema, kuri išlaiko savo pusiausvyrą taip, kaip ją
išlaiko kūnas“, „Natūrali žmogaus psichikos būsena – tai visų jos
sudedamųjų dalių, kurios visos elgiasi priešingai, stumdymasis“ ir
„Šių priešingybių sutaikinimas – didelė problema. Priešininkas čia
yra ne kas kitas, o „kitas aš.““
Šiuolaikinis neuromokslas pripažino šią proto ypatybę tam
tikros bendruomenės rūšimi. Michaelis Gazzaniga, kuris atliko
novatorišką suskaidytų smegenų tyrimą, padarė išvadą, kad protą
sudaro pusiau savarankiški funkcionuojantys moduliai, kurių
kiekvienas atlieka konkretų vaidmenį. Savo knygoje The Social
Brain (liet. Bendruomeninės smegenys) (1985 m.) jis rašė štai ką:
„O ką tada reiškia mintis, kad savastis nėra susivienijusi būtybė, ir
kad mumyse gali egzistuoti kelios sąmoningumo sritys? [...] Iš
mūsų [suskaidytų smegenų] tyrimų išplaukia nauja mintis, kad
tikrąja to žodžio prasme egzistuoja kelios savastys – kelios
asmenybės, ir jos nebūtinai viduje bendrauja viena su kita.“
Masačiusetso technologijos instituto mokslininkas, dirbtinio
intelekto pradininkas Marvinas Minsky teigė: „Legenda apie
vienintelę savastį gali tik nukreipti mus nuo šio tyrimo tikslo [...]
Būtų logiškiau galvoti, kad jūsų smegenyse egzistuoja skirtingų
protų bendruomenė. Skirtingi protai gali veikti kartu, lyg šeimos
422
VADOVAVIMAS SAU
SUSIPAŽINKITE SU VADOVAIS
NUODINGUMO NAŠTA
dar buvo kitų epizodų, pavyzdžiui, kai jis bėga prie durų
norėdamas apsikabinti tėvą, bet gauna antausį, kad neklausė
mamos.
Kartkartėmis Piteris pertraukdavo užsiėmimą paaiškindamas,
kodėl jo tėvai negalėjo elgtis geriau, nes jie išgyveno Holokaustą,
ir taip toliau, ir panašiai. Aš vėl pasiūliau jam surasti apsaugines
dalis, kurios pertraukė skaudžią berniuko išpažintį, ir laikinai
išprašyti jas į kitą kambarį. Kaskart jam pavykdavo vėl sugrįžti prie
savo sielvarto.
Paprašiau, kad Piteris pasakytų berniukui, jog jis galiausiai
suprato, kokia bloga ši gyvenimo patirtis. Jis ilgai sėdėjo
paskendęs liūdnoje tyloje. Tada paprašiau parodyti berniukui, kad
jis juo rūpinasi. Po šiokių tokių įkalbinėjimų jis apkabino berniuką.
Buvau nustebęs, kad šis iš pažiūros griežtas ir bejausmis vyras
puikiai žinojo, kaip juo pasirūpinti.
Šiek tiek palaukęs, paraginau Piterį sugrįžti į epizodą ir
pasiimti berniuką su savimi. Piterio vaizduotė iškart sukūrė
epizodą, kaip jis, suaugęs vyriškis, susiremia su savo tėvu ir jam
sako: „Jeigu dar kartą bent pirštu paliesi tą berniuką, aš ateisiu ir
tave nudėsiu.“ Tada vaizduotėje jis išsiveža berniuką į nuostabų
jam žinomą kempingą, kuriame vaikas žaidžia ir išdykauja su
poniais, o Piteris jį prižiūri.
Mūsų darbas tuo nesibaigė. Kai žmona atsiėmė skyrybų
pareiškimą, kai kurie senieji Piterio įpročiai sugrįžo, ir mums
tekdavo kartkartėmis aplankyti tą atskirtąjį berniuką, kad
įsitikintume, jog pasirūpinta sužeistomis Piterio dalimis, ypač kai jis
pasijusdavo įskaudintas kažko, kas įvyko namuose arba darbe. Šį
etapą VSŠ vadina „naštos nuėmimu“ – tai atitinka ištremtųjų dalių
slaugymą, kol jos pasveiks. Kaskart po naujo naštos nuėmimo
veiksmo kadaise buvęs piktas ir kandus Piterio kritikas vis labiau
445
18 SKYRIUS
KAIP UŽPILDYTI TUŠTUMĄ:
STRUKTŪRŲ KŪRIMAS
mergina, ir nors jie keletą kartų karštai ginčijosi apie naujus planus,
jam pavyko sutikti su jos nuomone, nepuolant gintis, nesigriebiant
savo ankstesnio pykčio ar baimės, ir negalvojant, kad ši mergina
tiesiog nori apvynioti jį aplink pirštą. Jis buvo sužavėtas, kad puikiai
jaučiasi ir tada, kai nesutinka su ja, ir kad gali pakovoti už save.
Galiausiai Markas paprašė manęs parekomenduoti
psichoterapeutą jo bendruomenėje, kuris galėtų padėti susitvarkyti
su tais didžiuliais pokyčiais, vykstančiais jo gyvenime, ir, laimei, aš
turėjau tokį kolegą.
19 SKYRIUS
SMEGENŲ PERPROGRAMAVIMAS:
NERVINIS GRĮŽTAMASIS RYŠYS
tokius dalykus kaip mano vaikystė. Pirmą kartą man pavyko imtis
terapijos. Iki tol nemokėjau išlaikyti pakankamo atstumo ir
negalėjau nusiraminti. Kol dar tebesi ten, sunku kalbėti. Aš
nesugebėjau prisirišti taip, kaip reikėtų prisirišti, ir atsiverti taip,
kaip reikėtų atsiverti, kad su psichoterapeutu užmegzčiau tam
tikrus santykius.“ Tai buvo stulbinantis atradimas: tiek daug ligonių
ateina gydytis ir po to atsisako gydymo, nes nesugeba sukurti
prasmingo ryšio, kadangi jie vis dar „istrigę ten“. Žinoma, kai
žmonės sužino, kas esantys, jie tikriausiai negali matyti juos
supančių žmonių tikrovės.
Liza pasakojo toliau: „Prieraišumas buvo susijęs su didžiuliu
nerimu. Įeidavau į kabinetą ir stengdavausi įsiminti visus
įmanomus išėjimo kelius, menkiausias detales apie žmogų.
Desperatiškai stengiausi stebėti viską, kas galėtų mane įskaudinti.
Dabar žiūriu į žmones kitaip. Tai nėra susiję su jų atsiminimu iš
baimės. Kai nebijai, jog tave įskaudins, nuskriaus, gali žiūrėti į
žmones visiškai kitaip.“
Ši aiškiai ir suprantamai samprotaujanti mergina pakilo iš
nevilties ir chaoso gelmių su tokia minčių blaivumo ir susitelkimo
jėga, kokios dar nebuvau matęs. Tapo aišku, kad Traumų centre
turime išanalizuoti nervinio grįžtamojo ryšio galimybes.
ALFA-TETA TRENIRAVIMAS
20 SKYRIUS
SAVOJO BALSO IEŠKANT:
BENDRUOMENINIAI RITMAI IR
TEATRAS
KARO TEATRAS
Keista, kad tėra tiek mažai mokslinių tyrimų apie tai, kaip
kolektyvinės apeigos veikia protą ir smegenis, ir kaip jos gali
užkirsti kelią traumai arba ją palengvinti. Vis dėlto per pastaruosius
dešimt metų turėjau progą stebėti ir analizuoti tris skirtingas
programas, skirtas traumoms gydyti pasitelkiant teatrą: Urban
Improv Bostone ir jos įkvėpta Trauma Drama programa Bostono
valstybinėse mokyklose bei mūsų psichiatrinėse ligoninėse,
Galimybių projektas Niujorke, vadovaujamas Paulo Griffino, ir
Shakespeare & Company teatro Lenokse, Masačiusetso valstijoje,
programa nepilnamečiams teisės pažeidėjams, kuri vadinasi
Shakespeare in the Courts (liet. Šekspyras teisme). Šiame skyriuje
išsamiau pakalbėsiu apie šias tris programų grupes, tačiau
Jungtinėse Amerikos Valstijose ir užsienyje yra daugybė puikių
terapinių programų, kurios leidžia plačiajai visuomenei išmėginti
teatrą gydant traumas ir jų pasekmes.
Nepaisant skirtumų, visas šias programas sieja tas pats
pagrindas: akistata su skausminga gyvenimo tikrove ir simboliška
transformacija pasitelkiant kolektyvinę veiklą. Meilė ir neapykanta,
agresija ir pasidavimas, lojalumas ir išdavystė – visa tai yra ir
teatro, ir traumos atributai. Mes, kaip kultūra, esame išmokyti
atsiskirti nuo tiesos apie tai, ką jaučiame. Pasak Shakespeare &
Company teatro charizmatiškosios įkūrėjos Tinos Packer, „aktorių
mokymasis vaidinti reiškia žmonių mokymą pasipriešinti šiai
508
kuriems reikia šiek tiek pabūti vieniems, nes šių ryšių pajutimas
jiems sukelia pernelyg daug emocijų.
Traumuoti vaikai ir veteranai, su kuriais dirbame, gėdijasi būti
matomi, bijo pripažinti, ką jie jaučia, ir laikosi atokiau vieni nuo kitų.
Režisieriaus, kaip ir psichoterapeuto, darbas – neskubinti įvykių,
kad aktoriai galėtų susikurti ryšį su savimi, su savo kūnais. Teatras
– tai unikalus būdas prisiliesti prie viso spektro jausmų ir fizinių
pojūčių, kurie ne tik leidžia pajusti įprastinę savojo kūno
„komplektaciją“, bet ir išbandyti alternatyvius būdus, kaip rasti
bendrą kalbą su gyvenimu.
URBAN IMPROV
Mano sūnui labai patiko teatro grupė, kurią jis lankė. Ši grupė
priklausė ilgametei Bostono meno organizacijai Urban Improv (UI).
Sūnus lankė grupės užsiėmimus mokydamasis gimnazijoje, o
vasarą, baigęs pirmąjį koledžo kursą, įsidarbino šioje
organizacijoje savanoriu. Tada jis sužinojo, kad UI smurto
prevencijos programai, kuri buvo vykdoma nuo 1992 metų vietos
mokyklose, organizuojant šimtus praktinių užsiėmimų, buvo skirta
lėšų efektyvumo tyrimui atlikti, ir kad organizacija ieško žmogaus,
galinčio vadovauti šiam tyrimui. Nikas parekomendavo
direktorėms Kippy Dewey ir Cissai Campion šiam darbui idealiai
tinkantį žmogų – savo tėtį. Mano džiaugsmui, jos sutiko.
Pradėjome lankytis mokyklose kartu su UI kelių meno sričių
atstovų grupe, kurią sudarė režisierius, keturi profesionalūs
aktoriai-pedagogai ir muzikantas. Urban Improv kuria pagal
scenarijų parengtus skečus, vaizduojančius problemas, su
kuriomis kiekvieną dieną susiduria moksleiviai: atskirtį nuo
bendraamžių grupių, pavydą, konkurenciją ir pyktį, šeimos
512
GALIMYBIŲ PROJEKTAS
TERAPIJA IR TEATRAS
EPILOGAS
SPRENDIMAI, KURIUOS TEKS PRIIMTI
kūne ir kaip jie gali perteikti savo jausmus aplinkiniams. Jie sužino,
kad veido raumenys teikia užuominas apie tai, ką jie jaučia, o tada
eksperimentuoja, kaip jų veido išraiškos veikia kitus žmones.
Mes taip pat stipriname smegenų „sargybos bokštą“,
mokydami vaikus atpažinti ir įvardyti savo fizinius pojūčius.
Pavyzdžiui, įtampa krūtinėje greičiausiai reiškia, kad jie nervinasi,
kai kvėpavimas tampa paviršutiniškas, jie jaučiasi sunerimę. Į ką
panašus pyktis ir ką jie gali padaryti, kad pakeistų šiuos pojūčius
savo kūne? Kas nutiks, jeigu jie giliai įkvėps arba kelias minutes
pašokinės per virvutę ar padaužys bokso kriaušę? Ar padeda
akupresūros taškų tapšnojimas (taškinis masažas)? Mes
stengiamės suteikti vaikams, mokytojams ir kitiems juos
prižiūrintiems žmonėms priemones, kurios padėtų išsiugdyti
atsakomybę už savo emocines reakcijas.
Skatindami tarpusavio sąveiką, mes naudojame kitus
atspindėjimo pratimus, kurie yra saugaus tarpasmeninio
bendravimo pagrindas. Vaikai mokosi pamėgdžioti vieni kitų veido
išraiškas, toliau jie mėgdžioja gestus ir garsus, o tada atsistoja ir
pradeda sinchroniškai judėti. Norėdami teisingai tą padaryti, jie turi
iš tikrųjų matyti ir girdėti vienas kitą. Tokie žaidimai, kaip Saimonas
sako (angl. Simon Says), sukelia daug prunkštimo ir kikenimo –
saugumo ir atsipalaidavimo ženklų. Kai paaugliai atsisako žaisti
šituos „kvailus žaidimus“, mes supratingai linktelime galva ir
paprašome jų parodyti mažiems vaikams, kuriems „reikia jų
pagalbos“, kokių nors žaidimų, taip užtikrindami bendrus
veiksmus.
Mokytojai ir vadovai žino, kad toks paprastas žaidimas kaip
mėginimas kuo ilgiau ore išlaikyti paplūdimio kamuolį padeda
grupėms tapti dėmesingesnėms, artimesnėms ir linksmesnėms.
Tai – pigios intervencinės priemonės. Kai kuriose mokyklose
vyresniojo amžiaus vaikams yra įrengtos 200 dolerių vertės
539
PADĖKA