Mezopotamijos civilizacijos

Mesopotamija – teritorija tarp dviejų upių – Tigro ir Eufrato. Šiandien ši teritorija priklauso
Irakui.
Pirmasis Mesopotamijos tyrinėtojas - Neapolio pirklys Pjetras de la Valė.
1802 vokietis Georgas Frydrichas Grotefendas pirmasis iššifravo dantiraštį (skyliaraštį).
Upių civilizacijos – Egiptas, Mesopotamija, Indija, Kinija.
Politinė Mesopotamijos civilizacijų raida:
I Šumero – Akado etapas (3500 – 2000 m. pr Kr.)
Šumerų genezė:
 Miestų – valstybių susikūrimas;
 Sistemingos drėkinimo sistemos sukūrimas;
 Tvirta valdžia;
 Išorės priešų grėsmė;
 Nelygybės atsiradimas;
 Vidaus ir užsienio prekybos atsiradimas.
Akadai 2300 – 2200 m. pr Kr. Sargonas I. Dezintegracija:
 Dažni tarpusavio karai tarp šumerų ir arkadų;
 Religinė reforma (tradicijų laužymas, nes vienas Sargono (keturių pasaulio šalių
valdovo) įpėdinių Naramsinas sumanė tapti dievu);
 Užplūdo gutų gentys, po to laikinai XXI a. pr Kr. atsikuria (Urnamu), tačiau šimtmečio
sausra alina šumerus;
 Toliau puola elamitai, vakarų semitai;
 Kyla badas;
 Kraštas virsta mažų miestų – valstybių konglamentaru;
 Iškyla amonitų genčių dinastijos, galutinai sužlugdo viena kitą, pradeda kitą etapą.
II Antrasis suvienijimo etapas 1800 – 1600 m. pr. Kr. Babilono miestas (ant Eufrato upės).
 Hamurabio dinastija, jis valdė XVIII a. pr Kr. “Įstatymų kodeksas”;
 Babilonas – “dievo vartai”;
 Galybę palaužė asirai, jų sukurta Asirijos imp.
III Asirijos imp. 700 – 612 m. pr. Kr.
 Sostinės: Ašuras (senoji sostinė), vėliau Ninevija (nuo deivės Nin vardo);
 Garsėjo žiaurumu, Asirija – “liūto guolis”, sostinė “kraujo miestas”. Tai galingiausia
tarpupio valstybė.
 Ašurbanipalas – jam priklauso anglų archeologo Lėjerdo atrasta dantiraščių
biblioteka (apie 25000 plokštelių).
IV Babilono karalystė 612 – 539 m. pr. Kr.
 Valdė Chaldėjų dinastija;
 Nemažai žydų paėmė į nelaisvę;
 Dinastijos pradininkas Nabapolosaras;
 Labiausiai suklesti Nabuchodonosoro laikais;
 Baigėsi Nabunido laikais;
 Du pasaulio stebuklai: kabantys sodai, Babelio bokštas.
 Šumero – Akado civilizacija

Aplinkybės lėmusios civilizacijos susikūrimą:

 Gamtos sąlygos;
 Būtinumas reguliuoti tigro ir Eufrato vandenis, tinkamai juos panaudoti;
 Perėjimas prie sistemingo drėkinimo;
Požymiai:
 Miestai – valstybės (Urukas – pirmas politinis centras; Niūras – seniausias šumerų
kultūros centras);
 Šventyklos zikuratai (vyriausiojo dievo Enlilio šventykla Nipūre, vyriausios deivės
Inanos šventykla Uruke);
 Raštas – dantiraštis ( 1. piktogramos – “daiktų paveikslėliai”; 2. ideogramos – ženklo
reikšmė neatitiko reikšmei; 3. fonetinis raštas – ženklai reiškė kalbos garsus);
 Literatūra (sukurta seniausia pasauly epinė poema “Gilgamešas”);
 Teisė (sukurta seniausia pasauly rašytinė teisė – “Teisingumo atkūrimo įsakai”,
sudaryti valdant Urnamu; Urukaginos “Reformos”, netaikė Talijono principo, žala
įvertinama pinigais).
Laimėjimai:
 Pirmoji rašto sistema (mokyklos vadinamos “lentelių namais”);
 Pirmoji teisės sistema;
 Šešiasdešimtainė skaičiavimo sistema;
 Kanalų panaudojimas irigacijai;
 Stiklo gamyba;
 Drabužių balinimas ir dažymas;
 Metalų liejimas;
 Litavimas, kniedėjimas ir raižymas;
 Ratas;
 Burlaivis.
Nuosmukio priežastys:
 Valdžios užgrabinėjimas;
 Svetimšalių įsigalėjimas;
 Susiskaldymas į mažas valstybes;
 Ilga sausra, badas.
Dievai:
 Garbino apie 3000 dievų, iš jų vyriausias buvo Anus – dangaus dievas, jo sūnus –
Enlilis, debesų ir vėjo, pastarojo sūnus – Enkis, vandens gelmių.
 Babilonas

Žodis “babilu”, išverstas iš arkadų kalbos, reiškia :Dievo vartai”. Babilonas du kartus pasiekė
galybės viršūnę ir du kartus suvienijo Mesopotamiją.

Politinė Babilono raida:

1. Senoji Babilono karalystė XIX – XVII a. pr. Kr., jai būdinga: valdė 12 Hamurabio
dinastijos valdovų; plėsta valstybės teritorija; stiprinta valdovų politinė galia;
2. “Tamsusis laikotarpis” XVI – XII a. pr. Kr., būdinga: Įsibrovė hetitai; valdė kasitų
gentys; buvo užkariavę elamitai;
3. Vidurinioji Babilono karalystė XI – VII a. pr. Kr., būdinga: karalius
Nabuchodonosoras I nugalėjo elamitus; Nabopalasaras sugriovė Asirijos sostinę
Nineviją (689 m. pr. Kr. Asirijos karalius Sinaheribas nusiaubė Babiloną);
4. Naujoji Babilono karalystė VII – VI a. pr. Kr., būdinga: buvo užkariautos žemės iki
persų įlankos, pastatytas Babelio bokštas (dar kitaip vadinamas Etamenankiu) ir
karaliaus rūmai su “kabančiais sodais”.
Laimėjimai:
 Religija: Mardukas – vyriausias dievas (jo šventykla – Esangila); turėjo dievų trejybę
(Ea – vandens gelmių, Ištarė – meilės); dievams suteikė žmogiškąjį pavidalą;
 Monumentalioji architektūra: dievų šventyklos (Babelio bokštas – Marduko
šventykloj), “kabantieji sodai”;
 Teisė: turėjo daug įstatymų; Hamurabio įstatymas (XVIII a. pr. Kr.) iškaltas 2.5 m
aukščio diorito steloje; galiojo taliono principas;
 Raštas: dantiraštis naudotas 5 tikslams: 1. religinių tekstų surašymui; 2.
administracijos nurodymų fiksavimui; 3. įstatymų kodifikacijai; 4. metraščių rašymui;
5. mokslo reikalams;
 Mokslas: astronomija (žvaigždynai, Zodiako ženklai, kalendorius); matematika (tūrio
ir ploto apskaičiavimas); astrologija (sukūrė šį pranašysčių mokslą).
Hamurabis ir jo įstatymai:
 Pirmasis atskirus 282 įstatymus sujungė į vieną didelį sąvadą ir paskelbė jį viešai;
 Įstatymų sąvadui būdinga: gynė privatinę nuosavybę, lygybės neužtikrino, palankus
didikams, o ne paprastiems žmonėms ar vergams, vienodą padėtį užimantiems
žmonėms taikytas teisingumo (Talijono) principas – akis už akį, dantis už dantį,
gyvybė už gyvybę; civilinė, baudžiamoji, šeimos, santuokos;
 1901 m. rasti šie įstatymai Sirijoje, 1939 m. išspausdinti Lietuvoje.
 Asirija

Kelis šimtus metų Artimuosiuose Rytuose viešpatavo Asirija. Asirai – karinga tauta.
Užgrobdami naujus kraštus, sugriaudama jų miestus, be gailesčio plėšdami ir žudydami, jie
kėlė siaubą ne vien Mesopotamijos tautoms. Dėl tokio elgesio Biblijoje asirai vadinami “ Dievo
rykšte”. Asirijos pavadinimas kilo nuo Ašūro miesto pavadinimo. Asirija dar buvo vadinama
“liūto guoliu”, o jos sostinė – “kraujo miestu”. 612 m. pr. Kr. babiloniečių ir medų kariuomenės
sutriuškino Asiriją.

Kariniai laimėjimai:
 taranai – specialūs įrenginiai sienoms griauti;
 svaidymo mašinos;
 mokėjo įsirengt stovyklas su įtvirtinimais, nutiesti tiltus;
 kariuomenes lydėdavo vedliai;
Dievai:
 Ašuras – vyriausias dievas, Ištara – aušrinės ir vakarinės žvaigždžių, Sinas –
mėnulio, Šamanas – saulės.
XIX a. vid. Archeologas A. H. Leijardas atkasęs Asirijos Karaliaus rūmų griuvėsius Ninevijoj
rado biblioteką, kurią sudarė 2500 molio lentelių, t. y. tuometinių knygų. Biblioteką surinko
karalius Ašurbanipalas. Bibliotekoje buvo karalių sąrašų, istorinių užrašų, pastabų apie politinį
dvaro gyvenimą, tuometinių tautų mokslo laimėjimus, surasta mitinių pasakojimų, giesmių,
himnų. Rastas ir reikšmingiausias Mesopotamijos kūrinys – padavimas apie Gilgamešą.
 Egipto civilizacija

Egipto valsybei prie Nilo atsirasti padėjo:

 Pasikeitusios gamtos sąlygos, žmogaus mokėjimas jas įvaldyti;
 Turtinės nelygybės atsiradimas spartino perėjimą prie valstybės;
 Būtinumas reguliuoti Nilo potvynius, paskirstytu jo vandenis po visą Egiptą;
 Padėjo susivienyti mažiems valstybės dariniams:
 Atsirado karaliaus valdžia (faraono), kuris organizuotai nuteikė vidinį žmogaus
agresyvumą, jį panaudojo šaliai ginti, teritorijai plėsti.
Politinė raida:
1. Seniausioji karalystė 3000 – 2800 m. pr. Kr.:
 Karalius Menas suvienija Egiptą.
 Pirmoji sostinė Tisas.
 Plėtojamas žemės ūkis, sodininkystė, daržininkystė.
 Faraonai laidojami mastabose.
2. Senoji karalystė 2800 – 2250 m. pr. Kr. :
 Sostinė Merfis.
 Senosios karalystės įkūrėjas Džoseris (jo laiptuotoji piramidė).
 Susiformuoja valstybės valdymo sistema (žmonių piramidė).
 Piramidžių statyba (Gizos piramidės: Mikerino, Chefreno, Cheopso).
 Sukurta irigacinė sistema.
 Mokslo suklestėjimas.
 Faraonų galybės laikai.
 Amonas Ra – karalystės dievas.
3. Pirmoji suirutė 2250 – 2050 m. pr. Kr.
4. Vidurinioji karalystė 2050 – 1750 m. pr. Kr. :
 Sostinė Tėbai.
 Užkariaujamieji žygiai iki antro slenksčio.
 Prasideda centrinės valdžios silpnėjimas.
 Provincijų valdytojams leista kurti savas kariuomenes.
 Į Egiptą įsiveržia hiksai.
5. Antroji suirutė 1750 – 1580 m. pr. Kr. sostinė Avaris.
6. Naujoji karalystė 1580 – 1085 m. pr. Kr.:
 Sostinė Achetotonas.
 Pasiekiamas karinės šlovės zenitas.
 Naujoji karalystė – imperijos amžius.
 Žymiausias karalystės valdovas – Ramais II (kariavo su hetitais).
 Imperijos silpnėjimas.
 Echnatono religinė reforma (faraonas Amenchotepas IV, pasivadinęs Echnatonu, t.
y. “nuolankiu Atonui”, įvykdė religinę reformą, kurios tikslas – politeizmą pakeisti
vieno Saulės dievo Atono kultu. Taip pat buvo siekiama susilpnint Amono
žynius.Echnatoną palaikė jo žmona Nefertitė. Reforma nepavyko).
 7. nuosmukis:
 tarpusavyje besivaidančios kunigaikštystės 1085 – 715 m. pr. Kr.
 susivienijimas 715 – 525 m. pr. Kr.
 Aleksandro Makedoniečio nukariavimas 332 – 30 m. pr. Kr.
 Nuo 30 m. pr. Kr. Egiptas tapo Romos imperijos provincija.
Rašto sukūrimas 3500 m. pr. Kr.:
 Egiptiečių raštas – hieroglifai. Jie skirstomi į 3 dalis: ideagramos – vaizduojamieji
daiktų ar sąvokų piešiniai; fonogramos, arba ženklai – garsai; determinatyvai, arba
žymieji ženklai.
 Rašto rūšių naudojimas: demotinis – liaudies raštas; heratinis – žynių raštas;
hieroglifai – šventi raštai.
 Rašė ant papiruso.
 Mirusiųjų knyga – maldų užkeikimų rinkinys.
 Didžiausia egiptiečių knyga, išlikusi iki mūsų dienų – “Hariso Didysis papirusas”.
 Ritinių knygų saugykla – Tėvuose. Sakoma, kad ją XIII a. pr. Kr. įsteigė faraonas
Ramsesas II. Ant ritinių knygų saugyklos durų buvo parašyta: “Dvasios gydykla”.
V a. Herodotas aprašo kelionę po Egiptą.
1798 m. Napoleonas atranda “Rozetės akmenį”. Hieroglifus iššifravo 1822 m. prancūzas Žanas
Fransua Šampoljonas (pagal šiuos žodžiu: Kleopatra ir Ptolemėjas buvo iššifruoti hieroglifai).
1922m. atrastas nepaliestas Tutanchamono kapas.
Egiptiečių religija – politeistinė, būdingas antropomorfizmas, zoomorfizmas, praktiškumas. Jų
dievai: Ozyris (Iridės vyras, sielų teisėjas), Izidė (gamtos, vaisingumo, Ozyrio žmona, Jų sunus
Horas), Horas (faraono globėjas), Anužis (mirusiųjų dievas), Totas (išminties), Ra (saulės),
Amonas (Tėbų dievas), Setas (audros, karo, blogio dievas), Hatora (menų, meilės, linksmybių
deivė, vaizduojama kaip karvė).
Mastaba – kapas žemėje.
Hipogėjas – kapas uoloje.
Piramidė – kapas ant žemės.
Mumija – išbalzamuotas kūnas.
Irigacija – drėkinimo sistema.
Šadufas – įrenginys vandeniui pakelti.
Nomas – administracinis vienetas.
Nomarchas – nomo valdytojas.
Abu Simbelas – šventykla, kuri buvo supjaustyta ir perkelta į kitą vietą.
“Gyvi užmuštieji” – vergai.
“Akmeninių pairusų giraitė” – Luksoro šventykla.
Karnako šventykla – pati brangiausia, tai “akmeninis archyvas”, nes ten buvo visas kompleksas
šventyklų, tai daugelio šventyklų miestas.
Pirmoji pasuly taikos sutartis – Kadešo, ją pasirašė Ramais II su hetitais.
Valdant Tutmoziui II buvo didžiausia teritorija.
Egipto civilizacijos nuosmukio požymiai:
 Egiptas suskyla į daugumą besivaidančių kunigaikštysčių;
 Į valdžią ateina kariai, žyniai pažeidę tradicijas, nelieka jokio dieviškumo;
  Svetimšalių nukariavimai (persai VI a. pr. Kr., Makedonietis).
Egiptiečių laimėjimai:
 Piramidžių statyba;
 Balzamavimas;
 Pirmieji nustatė širdies reikšmę kraujo apytakos sistemoje;
 Panaudojo 4 matematikos veiksmus;
 Geometrijos pradininkai;
 Pagamino papirusą;
 Mokėjo skaičiuot trupmenom;
 Medicinos specializacija;
 Naujo tipo raštas – hieroglifai.
 Astronomija (dangaus kūnų ir reiškinių stebėjimas, pranašystės, kalendorius).
 Sirijos civilizacija ir Finikija

Istorinė Sirija apėmė dabartinių valstybių teritoriją – Sirijos, Libano, Izraelio, Jordanijos dalį bei
Š. Arabiją.
Kultūra:
 Jerichono X – II tūkst.. pr. Kr., būdinga: statyti pirmieji istorijoje stačiakampiai namai
( nuo VII tūkst.. pr. Kr.); gerbti mirusieji, jų palaikai – konservuojami;
 Ugarito IV – II tūkst.. pr. Kr., būdinga: miestas – valstybė Ugaritas buvo stambus
prekybos centras; egzistavo karalių archyvai;
 Eblas III – II tūkst.. pr. Kr., būdinga: Ebla buvo miestas megapolis (30000 gyv.);
miestą juosė masyvi siena; buvo šventyklų, vandentiekis; rašė dantiraščiu ant
molinių lentelių.

Finikija XIII – V a. pr. Kr.

Laimėjimai:
 Abėcėlė (įtvirtinta Sirijos civilizacijos pab.);
 Pirmasis agronomijos traktatas;
 Kolonijų kūrimas;
 Galeros (laivai);
 Plaukiojimas naktimis (orientacija pagal žvaigždes);
 Afrikos apiplaukimas.
Verslai:
 Žemdirbystė, sodininkystė, amatai, prekyba.
Žymiausia kolonija – Kartagina.
Finikiečių abėcėlė – senovės armėnų raštas – indų, persų, arabų, žydų, graikų.
I abėcėlė 1300 – 1000 m. pr. Kr. Bible;
II abėcėlė 1400 m. pr. Kr. garite;
III abėcėlė I tūkst.. pr. Kr. Bible.
Sidonas – amatų ir prekybos miestas (centras).
 Indijos ir Kinijos civilizacijos

Indo civilizacija
Senųjų Indo kultūrų bruožai III – II tūkst. pr. Kr.:
 Mohendžo Daro – buvo apie 100 tūkst. gyv., statyti 2-3 aukštų namai, veikė
kanalizacija, vartotas raštas, turėti akmeniniai antspaudai;
 Harapos – rastos molio plytelės su vaizdais, daryti puodai, plėtota žemdirbystė,
gyvulininkystė, laivininkystė, turėjo uostus, gyventojai vadinami dravidais.
Indo civilizacija išskirtinė:
 Sukūrė nepakartojamą senąją kultūrą, perdavė ją aplinkiniams kraštams, išlaikė ją
pati išlikdama iki šiol.
Žlugo:
 I hipotezė – dėl gamtos išdaigų (žemės drebėjimų ar anomalijų);
 II hipotezė – sunaikino ateivių arijų gentys.
Arijų protėvynė:
 Vienų teigimu, tai Dunojaus žemupys, Juodosios j. Š. Pakrantė, kitų teigimu –
Artimieji Rytai (Iranas, Irakas), arba net teritorija tarp balkanų ir Artimųjų Rytų. Arijai
atsikraustė į Indiją 1500 – 500 m. pr. Kr.
Vedos – išminties giesmių rinkiniai (arijų kūriniai):
 Rigveda – 1028 giesmės, skirtos seniesiems indo – airiškiems dievams garbinti;
 Jadžurveda – giesmių rinkinys proza su religinių apeigų reikšmės paaiškinimais;
 Samaveda – aukojimo ritualui skirti himnai;
 Atarvaveda – giesmės, kerėjimo formulės, skirtos eiliniams tikintiesiems;
Indų religija (brahmanizmas arba kitaip sakant induizmas):
 2 aukščiausios trejybės: 1. senesnioji (iki Kr. g.), tai Agnus – žemės ir ugnies, Indra –
oro ir audros dievas, varuna – dangaus ir šviesos; 2. vėlesnioji (po Kr. g.), tai Brahma
– kūrėjas, Višnus – statytojas, Šyva – griovėjas.
4 kastos: brahmanų (iš žmogaus burnos) – žydų bei išminčių; kšatrijų (iš rankų) – karių; vaišijų
(iš šlaunų) – pirklių, amatininkų, žemdirbių; šudrų (iš pėdų) – paprastų darbininkų.
Čandraguptos ir Ašokos valdymas:
 Čandraguptos – išstūmė iš Indijos graikus, 322 m. pr. Kr. įkūrė pirmąją Indijos
imperiją, pavadintą Maurja. Tai buvo universali valstybė – įrengtas plataus masto
dirbtinis drėkinimas, amatininkų gaminiai ėmė keliauti į Pietryčių Azijos šalis.
 Ašokos (Čandraguptos anūko 273 – 236 m. pr. Kr.) – darbais siekė įgyvendint
karaliaus priesaikos formulę, tai vienas teisingiausių valdovų. Pergalė prieš pietinės
Kaligos valstybę. Negailėjo pinigų pavaldinių gyvenimui palengvinti. Tiesiami nauji
keliai, kasami šuliniai, statomos nemokamos ligoninės keleiviams, užeigos namai.
Atsisakė brangiai kainuojančių ceremonijų rūmuose, prabangių medžioklių, aukų
dievams. Nuo III a. pr Kr. Indijoje pradėta pereiti prie vegetariško maisto. Rūpinosi
teisingumu.
Indijos sostinė – Pataliputra.
Budizmas – seniausia pasaulio religija, atsiradusi VI – V a. pr. Kr. Š. Indijoje. Budizmo
pradininkas – Sidarta (Gautama) – pusiau legendinis indų princas, nusivykęs gyvenimu ir laisva
valia išsižadėjęs karališkų rūmų prabangos bei malonumų. Jis gyvenęs gango upės slėnyje ir
gavęs “apšviestojo” arba Budos vardą. Budizmui būdinga:
 Nepripažįsta uždaros kastų sistemos bei aukojimų;
 Nežinoma Dievo samprata;
 Gautama pirmą pamokslą pasakė Benarese;
 Pagrindinės budizmo nuostatos išdėstytos triptikoje – Pali Kanone (seniausias
istorinis dokumentas, bet nepatikimas);
 Karaliaus Ašokos ediktai (Ašokos epochoje budizmas tapo valstybine religija):
garbinti gyvenimą, jį keisti, tobulinti;
 Budistai išpažino Budos skelbtas 4 tauriąsias tiesas;
 Bodhistavos – tai žmonės, pasiekę nirvaną, bet ryžęsi pasilikti žemėje ir gelbėti kitus;
 “Mahajana” (doktrina Š. Indijoje, skelbianti, kad norint sulaukti iš bodhistavų
pagalbos, reikia juos gerbti). Išplito Azijos srityse, pvz.: Kinijoje.
4 tauriosios Budos tiesos:
 gyvenimas yra kančia; kentėjimo priežastis – žūtbūtinis žmogaus prisirišimas prie
gyvenimo; iš kančios galima išsivaduoti; aštuonlypis kelias veda į kančios nugalėjimą
(teisingas tikėjimas ir žinojimas, sumanymas ir ryžtas; teisinga kalba; elgesys;
užsiėmimas; pastangos; galvojimas; susikaupimas).
Budizmo neįsitvirtinimo priežastys:
 žeidė Indo civilizacijos religines bei kultūrines tradicijas;
 neigė įprastinius indų dievus, susiformavusią kastos sistemą.
Ašokos sūnus Kudabas ir anūkas Sampadis išpažino džainizmą (džainizmas turėjo bendrų
bruožų su budizmu: išpažinėjai troško pakeisti nusitovėjusią tradiciją, panašus religijų likimas).
Ašoka – paskutinis žymus Maurjos imperijos valdovas.
Indo civilizacis ir Maurjos imperijos žlugimo priežastys:
 visuomenės religinės vienybės stoka;
 svetimų tautų įsiveržimai;
Pasiekimai:
 senoji miestų kultūra;
 dvi naujos religijos – induizmas ir budizmas;
 literatūriniai kūriniai – 4 Vedos, poemos “Ramajana” ir “Mahabharata” (parašyta
sanskritu);
 nulio įvedimas į skaičiavimą;
 šachmatai.
 Senoji Kinijos civilizacija

Senovės Kinijos civilizacijos periodizacija:

 3500 – 2200 m. pr. Kr. – neolitas. 3500 m. pr. Kr. pelei geltonosios upės
(Chvangchės) vidurupį įsikuria pirmieji žemdirbiai; 2200 m. pr. Kr. Ju Didysis pirmasis
Kiniją suvienijęs valdovas;
 2200 – 1700 m. pr. Kr. – Sia dinastija;
 1700 – 1100 m. pr. Kr. – Šangų dinastija;
 1100 – 800 m. pr. Kr. Džou dinastija, aukso amžius;
 800 – 221 m. pr. Kr. – besivaidijančios kunigaikštystės, priešiškos karalystės,
Konfucijaus gyvenimo metai, aukso amžius;
 221 – 1911 – Kinų imperija (Cin Ši Chvang – di laikai).
Kinijos civilizacijos dinastijų periodizacija:
 Sia dinastija – Ju Didysis pirmasis Kiniją suvienijęs valdovas.
 Šangų dinastija XVII – XII a. pr. Kr. – pirmieji valstybingumo daigai; kanalų kasimas ir
laukų drėkinimas; miestų statyba; bronzos naudojimas; rašto (hieroglifų) tobulinimas;
šilko gamyba; puodų žiedimas; akmens skulptūrų darymas; totemizmo atsiradimas.
 Džou dinastija XI – III a. pr. Kr. – sujungtos Chvangchės upės tautos; Šan Jango
reformos, sustiprinusios valdžią; prekybos išaugimas (didžiojo šilko kelio pradžia);
klasikiniai literatūros veikalai (knygos pradėtos spausdint IX a.); teisinės sistemos
susiformavimas; religinių ir moralinių doktrinų, konfucianizmo bei legizmo (legizmas
– “įstatymai”, tai tokia filosofijos mokykla, kuri aukščiau kėlė valdžią, valdžios
institucijas, įstatymus) atsiradimas.
 Ciniu dinastija III a. pr. kr. – amfiteatro statyba; didžiosios kinų sienos statyba;
biurokratinės imperijos įkūrimas.
 Chanų dinastija II a. pr. Kr. – III a. – konfucianizmas paverstas valstybine religija;
išlaikyta ir tobulinta biurokratija; išrastas popierius, leistos knygos; užmegzti santykiai
su Roma; kariauta su hunais, totoriais, mongolais.
Genezė (2200 – 1100 m. pr. Kr.):
1. bendruomenių jungimasis;
2. gamtos sąlygos (vandens trūkumas nulėmė griežtos centralizacijos kelią);
3. dirbtinė drėkinimo sistema;
4. suintensyvėjęs žemės ūkis;
5. stipri monarcho valdžia.
XI – VIII a. pr. Kr. sukurta “Tianminio” teorija. “Tian” – reiškė “dangus”. Tian tapo aukščiausiu
proto, teisingumo, gerumo įsikūnijimu. Pabrėždami giminystės ryšius su Tian, Džou valdovai
savo valstybę ėmė vadinti “Padangių šalimi”, o save – “dangaus sūnumis”. Valdovui tesanti
suteikta laikinoji dangiškoji valdžia žemėje su sąlyga, kad jis tinkamai rūpinsis savo tauta.
Senovės Kinijos išminčiai:
 Konfucijus 551 – 479 m. pr. Kr. Jo mokymo esmė: sukūrė dorovės sistemą asmeniui,
šeimai, valstybei; propagavo žmonių santykių harmoniją, besąlygišką pagarbą
protėvių papročiams, nuolankumą politinei valdžiai;
  Mencijus 372 – 289 m. pr. Kr. Mokymo esmė: skelbė konservatyvųjį moralės mokslą;
mokė humaniškumo, padoraus. Tautos poreikius atitinkančio valdymo; tikėjo
žmogaus prigimties gerumu; skelbė taikos ir darnos tarp žmonių idėjas. Artimas Ž. Ž.
Ruso filosofinėms idėjoms.

CIN Ši Chvang – di (“visų pirmojo Cino imperatoriaus”; tokiu vardu pasivadino Džengas)
valdymo laikai 221 m. pr. Kr. – 911m.:
 Jam pirmajam buvo pavaldi visa imperija;
 Naujoji imperija – biurokratinė (vietoj aristokratų ją valdė imperatoriaus skiriami
valdininkai);
 Amfiteatro statyba;
 Didžiosios kinų sienos statyba (beprasmiškiausias statinys);
 Jo sukurta valstybė taip imponavo kaimynams, kad ją imta vadinti šios dinastijos
vardu – Kinija;
 213 m. pr. Kr. imperatoriaus paliepimu į sostinę buvo atgabentos knygos, liudijančios
tautos senovę ir sudegintos, išskyrus medicinos, žemdirbystės, burtų bei Cino
dinastijos istorijos knygas. Chvang – di norėjo likti “visų pirmu” imperatoriumi kinų
istorijos.
 911 m. revoliucija Kinijoje, po kurios ji paskelbiama respublika. Nankinas – pirmoji
sostinė, vėliau Pekinas.
Senovės Kinijos pasiekimai:
 raštas – hieroglifai 2 tūkst. pr. Kr;
 popierius 100 m. pr. Kr.( pateko į Europą);
 žemėlapiai;
 kompasas;
 parakas;
 seismografas;
 karutis;
 šilkas (pateko į Europą);
 konfucionizmas;
 Artimųjų Rytų civilizacijos

Hetitai

Hetitų civilizacija – palydovinė, jos raidai įtakos turėjo Babilono kultūra: seniausi hetitų raštai
parašyti hieroglifais, vėlesni – uš Mesopotamojis tautų perimtu dantiraščiu. Juose parašyta
daug Šumero, Babilono kūrinių, išverstų į hetitų kalbą.
Politinė hetitų raida:
 Senoji karalystė XVIII – XVI a. pr. Kr., jai būdinga: valdovai Anita ir tabarna prijungė
Kapadokijos sritis; valdovo žinioje buvo valstybės taryba; valdovas Telepinas 1525
m. pr. Kr. įvedė sostinės paveldėjimo tvarką; valdovai rūpinosi sostinėmis Nešu ir
Hatušu.
 Naujoji karalystė XIV – XIII a. pr. Kr., būdinga: imperija tapo valstybe; buvo užgrobta
Mažosios Azijos centrinė ir vakarinė dalys; prasidėjo kovos su Egiptu dėl Sirijos;
Tabarna – karaliaus titulas;
Politinę hetitų galią sunaikino: susikirtę interesai su Egiptu dėl Sirijos, Asirijos iškilimas, “jūrų
tautų” antplūdis (1200 m. pr. Kr.).
Hetitų vardas kildinamas iš žodžio “Chati”, taip savo šalį vadino vietiniai Anatolijaus gyventojai.
Chatušas – hetitų tauta.
1280 m. pr. Kr. Kadeto mūšis, galutinai nubrėžęs ribas tarp hetitų ir egiptiečių.
Nuo XV a iki Mikėnų kultūros žlugimo – hetitų klestėjimas.
Laimėjimai:
 2000 m. pr. Kr. pradėjo lydyti geležį, ją pritaikė praktiniams tikslams (ratas, dvikinkis
kovos vežimas);
 XV – XIV a. pr. kr. teisynas su naujovėmis; objektyvi istorinė literatūra;
Viljamas Raitas (anglų misionierisu) – moksliškai atrado hetitus XIX a. pab.
Bedražichas Hrozas (čekų mokslininkas) – 1915 m. iššifravo hetitų kalbą.
 Senovės žydai – Pažadėtosios žemės tauta

II ankan.. pr. Kr. Artimuosiuose Rytuose, tarp viduržemio jūros ir Jordano upės, apsigyveno
semitų gentys. Matyt todėl, kad semitai persikėlė per Eufrato upę, juos imta vadinti hebrajais,
kas reiškia anapus. Vėliau jie buvo pavadinti žydais.
Periodizacija:
 1850 – 1700 m. pr. Kr. – kraustymasis ir įsikūrimas. 1850 m. pr. Kr. kai kurios gentys,
atsiskyrusios nuo kitų semitų genčių, gyvenančių P. Mesopotamijoje, vedamos
Abraomo apsigyvena ankane žemėje, Palestinoje, virsta sėsliais žemdirbiais.
 1700 – 1280 m. pr. Kr. – bėgimas į Egiptą, vergija. 1700 m. pr. Kr. dalis genčių
spiriamos bado nusidangina iki Nilo deltos – pasitraukia į Egiptą, kur vienas iš
Jokūbo sūnų – Juozapas buvo faraono ministras. Po kiek laiko žydai patenka į Egipto
vergiją.
 1280 – 1240 m. pr. Kr. – išsikraustymas į Pažadėtąją žemę. 1280 m. pr. Kr. Mozė
žydus išveda iš vergijos į Pažadėtąją žemę, skatinamas dievo Jahvės. Apsireiškęs
Jahvė duoda Mozei 10 įsakymų, nuo kurių religija tampa monoteistine.
 1240 – 1040 m. pr. Kr. – dvylika genčių. Hebrajai (žydai) įsikuria Palestinoje, buvę
klajokliai pasidalina į 12 genčių ir tampa žemdirbiais ir miestiečiais, taipogi kariauja
su kitais šio krašto gyventojais kanaaniečiais bei kaimynais filistinais (dėl išsilaikymo
ankane).
 1040 – 930 m. pr. Kr. – Izraelio karalystė. 1040 m. pr. Kr. žydų gentys susivienija.
Išrenkamas pirmasis karalius Saulius. Jo įpėdinis Dovydas nugalėjęs filistinus įkuria
Jeruzalės miestą, kuris tampa Izraelio karalystės sostine. Dovydo sūnus Saliamonas
vykdo prekybą su kitais kraštais, Jeruzalėje pastato keletą rūmų ir dievo Jahvės
šventyklą, didina mokesčius. Jo valdymo metais pradėta rašyti Biblija. X a. pr. Kr.
suklestėjus gerovei, kartu atsiranda ir sunkumų.
 930 – 721 m. pr. Kr. – skilimas, dvi karalystės: Izraelis ir Judėja. 930 m. pr. Kr.
valstybė suskyla į šiaurinėje dalyje esantį Izraelį, su sostine Samarija bei į pietinėje
dalyje esančią Judėją, su sostine Jeruzalėje. Suyra politinė hebrajų vienybė.
 721 – 587 m. pr. Kr. – Asirų viešpatavimas. 721 m. pr. Kr. naująją Izraelio karalystę
užima asirai, valdant Sargonui. Sunaikinama Samarija, gyventojai išvaromi į vergiją.
 587 – 539 m. pr. Kr. – babiloniečių viešpatavimas. 587 m. pr. Kr. Babilonijos karalius
Nabuchodonosoras nusiaubia Judėją, sunaikina sostinę, šventyklą, paima į nelaisvę
karalių, dalį žydų ištremia į Babilona. Prasideda didžioji “Babilono vergija”.
 539 – 63 m. pr. Kr. – persų, graikų, egiptiečių viešpatavimas. 538 m. pr. Kyras leido
žydams sugrįžti į Jeruzalę, prasideda “Antrosios bažnyčios” laikotarpis. Persų
remiami žydai grįžo į tėvynę, atstatė Jeruzalės šventyklč, V a. pr. Kr. atstatė Judėją.
Makedonijos karaliui Aleksandrui didžiajam nukariavus persus. 332 m. pr. kr.
Palestina patenka į jo rankas. Vykdoma helenizacija (prievarta), įsiliepsnoja skilimas
(helenizaciją vykdant Sirijos valdovams Sdeukidams). 168 m. pr. Kr. žydai atkuria
savo karalystę.
 63 m. pr. Kr. – I a. – romėnų viešpatavimas. 63 m. pr. Kr. nauja pasaulinė Romos
imperija užima Palestiną.

1. Izraelio tautos istorija prasideda nuo Abraomo anūko Jokūbo (Izraelio – “kovojusio su
dievu) ir jo 12 sūnų, iš kurių kilo 12 genčių.
2. judaizmo pradžia – kai viešpats tarė Abraomui: “išeik iš savo žemės ir eik į žemę,
kurią tau parodysiu. Aš iš tavęs padarysiu didelę tautą ir tavo tautą palaiminsiu..”
1850 m. pr. Kr. judaizmo pradžia.
3. judaizmas – seniausioji iš 3 didžiųjų pasaulio monoteistinių religijų, krikščionybės ir
islamo pamotė.
4. judaizmas (Jachvė) – krikščionybė (Dievas) – islamas (Alachas 622 m. pr. Kr.).
5. judaizmo esmė: tikėjimas į vienatinį dievą. Žydų maldos namai – sinagoga.
Musulmonų maldos namai – mečetė, krikščionių – bažnyčia, budistų – pagoda.
6. Biblija – šventasis raštas XIII a. pr. Kr. – II a., sudaryta iš:
 Senojo testamento – 39 knygos, pirmosios vadinamos Tora arba penkiaknyge.
Parašyta hebrajų ir aramėjų kalbomis, autoriai: Mozė, teisėjai, karaliai, pranašai.
Pripažįsta ir judaistai, ir krikščionys.
 Naujojo testamento – 27 knygos, parašytos graikų kalba, rašė Kristaus mokslo
sekėjai. Pripažįsta tik krikščionys.
7. judaizmo įtaka krikščionybei. Krikščionybė perėmė vieno dievo sampratą, jo
prigimties, įstatymų, santykių su žmonėmis nuostatas, reikalaujamas žmogaus
elgesio normas, terminus (amen, aleliuja, šėtonas, šabas – žydų šventė – mesijas,
rojus, jubiliejus), žydų sinagogos pavyzdžiu atsirado krikščionių bažnyčios, mišios,
smilkalai, psalmių giedojimas, krikšto apeigos, eucharistija (paskutinė vakarienė),
viešpaties malda, bažnyčios organizavimas.
8. judaizmo įtaka islamui. Korane dažnai minima Abraomo, Mozės ir kitų Biblijos veilėjų
vardai. Daugelis islamo įstatymų kilę iš judaizmo. Griežtas islamo monoteizmas, jo
priešiškumas stabmeldystei, paprotys meldžiantis atsisukti į Mekos pusę, reguliarus
pasnikas, draudimas valgyti kiaulieną, šv. Dienos savaitėje šventims.
9. svarbiausias judaizmo simbolis – menora – septynakė žvakidė, naudojama
sinagogose ir žydų namuose ritualiniais tikslais, “negęstanti šviesa”.
 Persijos imperija VI a. pr. Kr. – 330 m.

Persijos iškilimas:
 II tūkst.. pr. Kr. į rytus nuo Mesopotamijos apsigyveno indoeuropiečiai arijai. Nuo
žodžio arijai kilo krašto pavadinimas – Iranas. Šiaurinėje Irano plokščiakalnio dalyje
įsikūrė medų gentys, pietinėje – persų. Svarbiausias verslas – gyvulininkystė,
atsirado miestų, gentys jungėsi į smulkias karalystes. Vėliau išaugo dvi stambios
karalystės – Persų ir Medų.
 VII a. pr. kr. Medų karalystė buvo stipresnė. Ji prisijungė Persiją.
 VI a. pr. Kr. viduryje Persija iškilo.
Valdovai:
 Kyras 558 – 529 m. pr. Kr. Jo nuopelnai: kilnumas buvo viena iš jo karinių pergalių
priežasčių; nukariavo medus, Lidiją (iš ten atėjo posakis – “turtingas kaip Krezas”,
nes Lidijos karalius turėjo labai daug turtų), užėmė graikų kolonijas Mažojoje Azijoje,
Babiloną (539 m. pr. Kr.), išleido žydus iš nelaisvės, grąžino iš jų šventyklos
Jeruzalėje pagrobtus daiktus.
 Kambizas 529 – 522 m. pr. Kr. nukariavo Tyrą, Kiprą, Egiptą (525 m. pr. Kr.)
 Darijus I 522 – 485 m. pr. Kr. Nukariavo Makedoniją, Trakiją, valstybę dalijo į
satrapijas, įvedė bendrą pinigą valstybėje (dariką), matus, darnią pašto organizaciją,
rūpinosi krašto ir kelių saugumu, įvedė mokesčius.
Persija turėjo 4 sostines – Babilonas, Sūzai, Ekbatanai, Persepolis.
Irano religija – zoroastrizmas (supriešinami dieviškieji pradai). Viena religinės doktrinos dalis
skirta šviesos jėgoms (Ahūra Mazda), kita – tamsos jėgoms (Angra Mainjus). Pranašas
Zaratustra. Šventa knyga “Avesta”. Šio tikėjimo pasekėjų yra Azijos žemyne, Irane, Indijoje.
Valdanti dinastija – Achemidų imperija.
Persų imperija – pirmoji visuotinė ir teokratiškoji imperija:
 Vertinama užkariautų tautų kultūra;
 Pavergtos tautos ir toliau laisvai galėjo išpažinti savo tikybą, vartoti kalbą, raštą,
laikytis politinių tradicijų;
 Persai garbino ne tik savus, bet ir kitų tautų dievus;
 Finikijos miestai išlaikė prekybos laisvę, žydams buvo palikta jų teokratinė santvarka.
Pirmoji valstybė pasiekusi Indo upės baseiną, apjungusi tiek daug tautų.
VI a. pr. Kr. artimuosiuose Rytuose gyvavo 4 stambios valstybės: Medija, Lidija, Babilonas,
Egiptas.

Egėjo civilizacija

Kretos kultūra XXV – XV a. pr. Kr.:

 XVI a. pr. Kr. labiausiai klestėjo. Būdinga: daug rūmų be didesnių gynybinių
kompleksų; labirintas – 16000 m2 ploto statinių kompleksas; vartotas 2 rūšių raštas –
piktografinis ir linijinas A. Išnykimo versijos – stichinė nelaimė (ugnikalnio
išsiveržimas); achajų įsiveržimas; Atlantidos mitas;
 Motina – didžioji deivė – vyriausioji dievybė Kretos civilizacijoj.
 Kretos civilizacija – prekyba, religija, raštas (neperskaitytas).
 Achajai – dorėnai – jonėtai – veržėsi į Graikiją.
 Šlymanas atkasė Troją 1870 m.
 Telosokratinė jūrų valstybė.
Mikėnų kultūra XVI – XII a. pr. Kr.
 Būdinga: Mikėnai – politinis centras; gyvavo rūmų civilizacija (rūmai – karinės
citadelės); žymiausi rūmai – Tirinto; kultūros centras – Argolidė; kultūros kūrėjai buvo
achajai. Išnykimo versija – XIII a. pr. Kr. dorėnų įsiveržimas.
 Mikėnų civilizacija - Linijinis B raštas ( jį perskaito anglas Ventris), aukštas amatū
išsivystymas, bronziniai ginklai, valdymo forma – miestai valstybės, juos valdę
valdovai – vanakos, tai teokratinė valstybė.
 Heleninės civilizacijos
Senovės Graikija

Graikų istorijos chronologija:

 Mino arba Kretos epocha 3000 – 1450 m. pr. Kr.;
 Achajų arba Mikėnų epocha 1600 – 1100 m. pr. Kr. (1100 m. pr. Kr. nukariauja
dorėnai);
 Tamsieji šimtmečiai (graikų viduramžiai) 1100 – 800 m. pr. Kr. Būdinga: Homeras
(VIII a. pr. Kr.), jo kūriniai: “Iliada” ir “Odisėja”; mirusieji deginami; sukuriamas raštas;
 Archajinė epocha 800 – 500 m. pr. Kr. Būdinga: kolonizacija, ima kurtis miestai
Viduržemio ir juodosios jūros pakrantėse; prekybiniai mainai; monarchija; polių
nesutarimai;
 Klasikinė epocha 500 – 338 m. pr. Kr. būdinga: 500 – 404 m. pr. Kr. Atėnų
viešpatavimas. Delo sąjunga su graikų miestais; tampa Egėjo jūros salų ir pakrantės
imperijos centru; nuo 510 m. pr. Kr. Atėnai kuria savo demokratiją; klesti
intelektualinis gyvenimas. 404 – 338 m. pr. Kr. Spartos viešpatavimas. 404 m. pr. Kr.
užgulti Atėnai kapituliuoja.
 Helenistinė epocha 338 – 30 m. pr. Kr. Būdinga: 323 m. pr. Kr. miršta Aleksandras;
162 m. pr. Kr. Graikiją nukariauja romėnai; 30 m. pr. Kr. Graikija tapo Romos
sudedamąja dalim.
Helenistinės civilizacijos raidą lėmė:
 Ribotas tinkamos dirbti žemės plotas;
 Palankios sąlygos jūrų komunikacijoms;
 Smarkūs sezoniniai klimato svyravimai;
Graikų poliai:
 Žlugus Egėjo civilizacijai, prasidėjo politinis anarchizmas, genčių migracija
žemyninėje Graikijoje;
 Sinoikizmo atsiradimas, t. y. kelių savarankiškų bendruomenių, gyvenviečių arba
miestų jungimasis į vieną polį (jį vykdęs Atėnų valdovas Tesėjas);
  Graikų polis – tai miestas valstybė arba nedidelė (nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių)
piliečių bendruomenė, sujungta bendros valdžios rezidencijos vietos ir bendro
religinio centro. Polio funkcijos: žemės ir gyventojų gynimas nuo kaimynų;
bendruomenės vidaus santykių reguliavimas.
 Nuo VIII a. pr. Kr. Graikija tapo šimtų polių pasauliu; poliuose piliečiai bendrai valdė
žemę, šeima buvo pagrindinis struktūrinis vienetas, svarbiausia vertybė – tradicija ir
pats polis, garbingas užsiėmimas - žemdirbystė.
 Iki VI a. pr. Kr. poliai pasižymėjo valdymo formų įvairove (demokratinės ir
aristokratinės respublikos, oligarchijos, tironijos, monarchijos), tačiau visos jos
vienaip ar kitaip gynė piliečių teises; polio trūkumas – ribotas piliečių ratas (vergai,
moterys, užsieniečiai neturėjo politinių teisių ir negalėjo dalyvaut polio politiniame
gyvenime).
Didžioji graikų kolonizacija nuo XVIII a. pr. Kr.:
 Priežastys: dirbamos žemės trūkumas; prekybos sumetimais; dėl politinių
nesutarimų;
 Pobūdis: vidinė (Sparta užvaldė gretimas Mesenijos ir Lakonijos sritis) ir išorinė
(išvykimas iš Graikijos ir kolonijų kūrimas svetur);
 Kryptys: vakarų (Sicilija, P. Italija, P. Prancūzija, R. Ispanija); šiaurės (Rgėjo jūros
vakarinė pakrantė, sąsiaurių sritis); pietryčių (Š. Afrikos pakrantė, Levanto šalys);
 Padariniai: išplito heleninė kultūra; skatinta tolesnė amatų plėtotė; gyvenimo lygio
kilimas, gyventojų skaičiaus augimas pačioje Graikijoje.
Atėnų polis V – IV a. pr. Kr.:
1. Atėnų polis sustiprėjo graikų – persų karų metu. Spartus ūkio vystymasis buvo ir
politinio Atėnų iškilimo priežastis. Tapo prekybos, amatų, meno bei mokslo centru.
2. V a. pr. Kr. įsigalėjo demokratija. 478 m. pr. Kr. Atėnai su visais poliais sudarė karinę
sutartį (Delo sąjungą).
3. pertvarkymai Atėnuose VI – V a. pr. Kr. :
 Solono 594 m. pr. Kr. – pakirsta aristokratų politinė galia; politinių teisių apimtis ėmė
priklausyti ne nuo kilmės, o nuo turto; piliečiai buvo suskirstyti į 4 rangus; įkurta bulė
(taryba); padidintas tautos susirinkimo vaidmuo; prasiskolinę valstiečiai atgavo
žemės nuosavybę; uždrausta atėniečius už skolas versti vergais; pertvarkyta
kariuomenė;
 Peisistrato 560 m. pr. Kr. – žemė dalyta neturtingiems; teiktas lengvatinis valstybės
kreditas valstiečiams, amatininkams; statytos šventyklos; įvestas vandentiekis;
išplėstas Pirėjo uostas; pradėta agoros statyba; suredaguotos Homero poemos;
 Klistenio 509 m. pr. Kr. – panaikinti visi skirtumai tarp piliečių turto ir kilmės; pakeista
Antikos teritorijos dalijimo sistema;
 Periklio V a. pr. Kr. – pradėjo mokėt pinigus piliečių renkamiems pareigūnams –
tarybos, heliėjos nariams, strategams, archontams (taip garbingas pareigas galėjo
užimti ir neturtingas pilietis).
4. pagrindiniai demokratijos bruožai:
 piliečių dalyvavimas valdyme. Aukščiausias valdžios organas – piliečių (tautos)
susirinkimas. Patys, o ne per atstovus , jame dalyvaudami piliečiai garantuodavo
savo teisių saugumą;
  valdžios suskirstymas į įstatymų leidžiamąją (tautos susirinkimas), įstatymų
vykdomąją (400-ų taryba, vėliau 500-ų taryba) ir teisminę (heliėją);
 buvo sudaryti kolegialūs, piliečiams atsakingi ir reguliariai keičiami valdžios organai;
 piliečiai turėjo tvirta, materialiai garantuotas teises (už politinę veiklą gaudavo
atlyginimą);
 veikė paprastas ir efektyvus pajamų paskirstymo principas – liturgijos (tai turtingų
piliečių prievolės tautai – išlaikyti gimnazijas, našlaičių ir invalidų prieglaudas, statyti
karo laivus ir t. t.);
5. demokratijos trūkumai:
 Atėnų demokratija – tai vergų ir moterų išlaikomas klubas vyrams;
 Vergai, moterys, smulkūs valstiečiai atlikdavo pagrindinius darbus, todėl daugelis
laisvųjų piliečių visą laiką galėjo skirti politikai;
 Balsavimo teisės neturėjo moterys, vergai, svetimšaliai;
 Demokratija buvo įmanoma tik todėl, kad egzistavo vergovė;

Sparta:
1. politinėje santvarkoje egzistavo 2 pradai – monarchijos ir demokratijos: spartiečiai rinko
2 karalius (bailėjus), kurie vadovavo kariuomenei, aukščiausias organas – tautos susirinkimas
(apela), seniūnų taryba (gerusija), 5 prižiūrėtojų (eforų) kolegija;
2. visi piliečiai buvo kariai; už karinę tarnybą gaudavo žemės sklypą (klerą) iki gyvos
galvos iš valstybės;
3. piliečių lygybei palaikyti Spartoje buvo susiformavusi rūsti auklėjimo sistema ir griežta
gyvenimo reglamentacija (nuolatinės karinės stovyklos, riboti kontaktai su užsieniu, draudimas
verstis amatais, žemdirbyste, prekyba ir kt.);
5. Spartos militarizacija – tai vidinės kolonizacijos padarinys, o jo padarinys – kultūros
sunykimas.
Spartos ir Atėnų palyginimas V. a. pr. Kr.:
 Valdymas: 1) Sparta – “lygiųjų bendruomenė” (pusiausvyra tarp monarchijos ir
demokratijos); 2) Atėnai – demokratija;
 Aukščiausios valdžios įstaigos: 1) Sparta – 2 karaliai (bailėjai), apela (tautos
susirinkimas), gerusija (seniūnų taryba), eforų kolegija (5 prižiūrėtojai); 2) Atėnai –
eklezija (tautos susirinkimas), bulė (piliečių taryba), heliėja (teisminė valdžia);
 Visuomenės bruožai: 1)Sparta – visi piliečiai – kariai, rūsti auklėjimo sistema, greižta
piliečių gyvenimo reglamentacija, riboti kontaktai su užsieniu (autarkija), kultūros
stagnacija; 2) Atėnai – visi piliečiai dalyvavo valdyme, už politinę veiklą piliečiai
gaudavo atlyginimą, pajamų paskirstymas liturgijų pavidalu, buvo sudaromi
kolegialūs, piliečiams atskaitingi ir reguliariai keičiami valdžios organai;
Graikų ir persų karai V a. pr. Kr.:
1. Priežastys: graikų miestų vakarinėje Mažosios Azijos pakrantėje sukilimai prieš persus;
Balkanų Graikijos pagalba sukilėliams;
2. Mūšiai:
 Maratono 490 m. pr. Kr. – atėniečiai, vadovaujami Miltiado, laimėjo. Nuo šio įvykio
maratono bėgimas;
  Termofilų 480 m. pr. Kr. – spartiečiai, vadovaujami karaliaus Leonido, sulaikė prsus,
leido atsitraukti daliai kariuomenės, bet pralaimėjo;
 Salamino 480 m. pr. Kr. – persai triuškinamai pralaimėjo jūrų mūšį prie Salamino
salos. Graikams vadovavo Temistoklis;
 Platėjos 479 m. pr. Kr. – graikai laimėjo prieš persus, vadovaujamus Mardonijaus,
išvijo juos iš Graikijos. Graikams vadovavo Fidipas.
 Mikelės 479 m. pr. Kr. – graikų laivynas sudegino persų laivyną. Graikams vadovavo
Temistoklis.
3. Rezultatai: buvo apginta Graikijos laisvė ir nepriklausomybė; pripažinta graikų
miestų Egėjo jūros salose ir Mažosios Azijos pakrantėse nepriklausomybė (449 m.
pr. Kr. Kalijo taika); persų laivynui uždrausta plaukioti Egėjo jūroje; graikai pateko į
dvasinę krizę;
Peloponeso karai 431 – 355 m. pr. Kr.:
1. priežastys: nesutarimai tarp Atėnų ir Spartos, taip pat ir tarp Delo bei Peloponeso
sąjungų (pastarajai vadovavo Sparta);
2. karų laikotarpiai:
 Archidano karas 431 – 421 m. pr. Kr. – Atėnai atsilaikė prieš Spartą, išlaikė savo
sąjungininkus ir jūrų galybę;
 Dekelėjos karas 421 – 404 m. pr. Kr. – Atėnai patyrė pralaimėjimą, buvo likviduota
Delo sąjunga, sugriauti gynybiniai įrengimai, iš Atėnų atimtos visos užsienio valdos;
 III-iasis karas 404 – 355 m. pr. Kr. – subyrėjo visos graikų sąjungos;
3. rezultatai: Peloponeso karai neatnešė sėkmės nė vienam iš polių: IV a. pr. Kr. vid.
Subyrėjo visos sąjungos ir nė vienas polis nebegalėjo pretenduoti į hegemonus.
Universalios valstybės kūrimas:
 337 m. pr. Kr. sudaryta Korinto lyga (Graikijos sąjunga, vadovaujama Makedonijos
karaliaus) ir paskelbta visuotinė taika (uždrausti karai tarp polių);
 Aleksandras Makedonietis (336 – 323 m. pr. Kr.), Pilypo II sūnus, valdęs Graikiją 12
metų, pradėjo žygį į Aziją, 334 – 325 m. pr. Kr. žygių rezultatas – imperija, jungianti
Balkanų pusiasalį, Mažąją Aziją, Egiptą, visą priešakinę Aziją, pietinius Vidurinės
Azijos rajonus ir dali Centrinės Azijos iki Indo žemupio;
 Aleksandro Makedoniečio žygiai helenizavo Rytų pasaulį, tačiau iš kitos pusės –
helenistinis pasaulis orientalizavosi ir subarbarėjo; didžiulė imperija neišlaikė
išbandymų ir subyrėjo;
 Po Aleksandro didžiojo mirties prasidėjo diadochų (pasekėjų) laikotarpis, t. y. valdžią
ir imperiją pasidalijo Aleksandro karvedžiai: Makedoniją valdė Antigonidų dinastija
(įkūrėjas Makedoniečio kariuomenės strategas Antigonas Vienaakis), Egiptą –
Ptolomėjai, Siriją ir Mesopotamiją (vėliau – Palestiną ir Mažąją Aziją) – Seleukidai,
Pergamą – Atalidai, Viduriniąją Aziją – Bakterija, Juodosios jūros pietinę pakrantę –
Kapadokija, Pontas;
 Graikijos poliai liko nepriklausomi nuo Makedonijos (tik Atėnai ir Korintas išlaikė
didesnę nepriklausomybę).
Senovės graikų kultūra:
1. Filosofija: graikų filosofai ieškojo bendrų Visatos pradų, kūrė pasaulio pažinimo teoriją,
sukūrė logikos ir etikos mokslų pagrindus, stengėsi sukurti teisingos valstybinės santvarkos
koncepciją. Filosofijos kryptys: 1) epikūrizmas – materialinė ir ateistinė Epikūro filosofija ir
etika, aukščiausiu tikslu laikanti protingą žmogaus siekimą laimės; 2)stoicizmas – antikinės
filosofijos srovė, pagrindiniu tyrimo objektu laikiusi etiketą, pagal kurį aukščiausias gėris eanti
dora, suvokiama kaip gyvenimas, atitinkantis proto reikalavimus, laimės ir laisvės sąlyga –
mokėjimas save valdyti. Jos pradininkas – Zenonas. Žymiausi filosofai:
 Talis iš Mileto (apie 625 – 547 m. pr. Kr.) – Mileto mokyklos įkūrėjas (jo pasekėjai
Anaksimandras ir Anaksimenas); filosofijos tikslas – nustatyti, kas yra pasaulis ir
kokia jo buvo pradžia; padarė prielaidą, kad viskas susideda iš vieningos medžiagos
(vandens) ir visa susiję tarpusavy;
 Herakleitas iš Efeso (apie VI a. pr. Kr. II p.) – pasaulis amžinas, tačiau jis visą laiką
kinta; pasaulio pagrindas – ugnis; visą pasaulio kitimą tvarko logas;
 Demokratas (apie 460 – 370 m. pr. Kr.) – vienas iš pagrindinių materialistinės
filosofijos kūrėjų; atomistinės koncepcijos pagrindu aiškino viso, kas egzistuoja
pasauly, prigimtį (net ir sielos);
 Sokratas ( apie 470 – 399 m. pr. Kr.) – kritikavo tironiją, demokratiją, pasisakė už
išmintingą ir pasiruošusią valdyti valdžią, visapusiškai nagrinėjo žmogaus elgesio
motyvus ir principus, smerkė pinigų, malonumų, tuščios šlovės garbinimą; smerkė
prigimtinę teisę, pripažįstančią vaikus tėvo nuosavybe;
 Platonas (428 – 348 m. pr. Kr.) – sukūrė objektyviojo idealizmo sistemą filosofijoje;
nagrinėjo grožio paskirtį; sukūrė idealios valstybės modelį; parašė knygą “Valdovas”;
įkūrė mokyklą – Akademiją (savo mirusio draugo garbei);
 Aristotelis (348 – 322 m. pr. Kr.) – savo pirmtakų ieškojimus ir laimėjimus sujungė į
vieną filosofinę sistemą; prisidėjo prie gamtos mokslų, istorijos, teisės plėtotės,
sukūrė sociologijos ir literatūros pagrindus; parengė formalios logikos teoriją; parašė
knygą “Politika”; žmogų laikė didžiausia vertybe, protingiausia būtybe;
1. Matematika VII – VI a. pr. Kr. atstovai:
 Pitagoras VI – V a. pr. Kr. – pradų pradu laikė skaičių; iracionalaus skaičiaus
pradininkas;
 Talis iš Mileto – ieškojo bendrų Visatos pradų;
 Anaksimandras – sukonstravo saulės laikrodį, sudarė žemėlapį;
1. Fizika:
 Demokratas – manė, kad pasaulis sudarytas iš mažų dalelyčių – atomų;
2. Istorija:
 Herodotas – parašė knygą “Istorija” (aprašė graikų – persų karus), keliavo po Egiptą,
Mesopotamiją;
3. Architektūra: žymiausi architektūros paminklai: Akropolis, Partenonas, Dzeuso
šventykla Olimpijoje, deivės Nikės šventykla. Išskiriami 3 stiliai:
 Dorėninis VIII a. pr. Kr. – kolona pastatyta ant stačiakampio pagrindo, papuošta
vertikaliais grioveliais, kitų puošybos elementų nėra. Statiniai simbolizavo galią, jie
buvo paplitę Balkanuose;
 Jonėninis VII – VI a. pr. Kr. – kolonų viršus baigiasi riestomis voliutomis. Tokie
statiniai su grakščiomis kolonomis, paprastai daugiausia statyti Mažojoje Azijoje ir
salose;
 Korintinis VI – V a. pr. Kr. – kolona turi sudėtingą pagrindą, kolonos viršus baigiasi
akinto lapų puošybos elementais, ji puošnesnė, grakštesnė.
4. Skulptūra – autoriai stengėsi parodyti organišką žmogaus sandarą, veržlumą.
Žymiausi kūriniai: Fidijo “Atėnė”, “Dzeusas”; Mirono “Disko metikas”.
5. Keramika: 1) VIII a. pr. Kr. – geometrinės figūros; 2) VI a. pr. Kr. – juodafigūrės
vazos; 3) V a. pr. Kr. – raudonfigūrės vazos;
6. Teatras: sukurtas apie VI a. pr. Kr., susiformavo pagrindiniai dramos žanrai: tragedija
(žodis reiškė “ožkų daina”; atsirado iš dievo Dioniso švenčių apeigų) ir komedija;
7. Literatūra:
 graikai patobulino fininkiečių alfabetą, ir jų sukurta abėcėlė tapo vėlesnių Europos
tautų raidynų pagrindu;
 Homero poemos “Iliada” ir “Odisėja” – seniausias literatūros kūrinys ir istorinis
šaltinis;
 Heziodas – vienas žymiausių graikų poetų;
8. Religija: graikų religija buvo politeistinė, būdingas antropomiorfizmas. Graikų dievai
gyveno Olimpo kalne; buvo nustatyta tam tikra dievų hierarchija, dievai globojo tam
tikras gamtos stichijas ir žmogaus veiklos sritis:
Dzeusas – vyriausias Olimpo dievas, perkūnų ir žaibų valdovas, saugojo visuomenines
teises;
Hera – Dzeuso žmona, vedybų globėja;
Hadas – požemio karalystės dievas;
Persefonė – žemės derlingumo ir požemio pasaulio deivė;
Demetra – derlingumo ir žemdirbystės deivė;
Poseidonas – jūrų dievas;
Hermis – keliautojų, diplomatų, pirklių ir vagių dievas;
Afroditė meilės ir grožio deivė;
Apolonas – mūzų valdovas, menų globėjas;
Atėnė – išminties, taikos ir karo deivė, globojo audėjus ir alyvų augintojus;
Artemidė – miškų deivė, gyvūnų ir medžioklės globėja
Hefaistas – ugnies dievas, kalvystės globėjas;
Laimėjimai:
 Sukūrė teatrą (tragediją ir komediją);
 Vienas graikų mokslininkas pareiškė mintį, kad Žemė sukasi aplink savo ašį ir
aplink Saulę, tačiau jis to nepajėgė įrodyti ir didis atradimas buvo ilgam
pamirštas;
 Graikų raidyną perėmė daugelis tautų. Daugybė graikiškų žodžių dabar
vartojami kaip tarptautiniai;
 Senovės graikų architektūra ir skulptūra buvo pavyzdžiu, iš kurio mokėsi
vėlesnių įvairių tautų skulptoriai ir architektai;
 Graikijoje pradėtos rengti Olimpinės žaidynės, gyvuojančios iki mūsų dienų;
 Didelę reikšmę Vakarų kultūrai turėjo graikų filosofija;
 Gydytojo Hipokrato sukurta diagnostikos sistema viso pasaulio gydytojai
naudojasi ir iki šiol;
 Visų laikų menininkai plačiai naudoja graikų mitologijos siužetus savo kūryboje;
  Graikai paliko tautos demokratijos modelį, mokymo ir auklėjimo sistemą,
žmogaus laisvės idealus;

Senovės Roma

Romos valstybės istorijos periodizacija:

1. Karalių epocha 753 – 509 m. pr. Kr.
2. Romos respublika 509 – 27 m. pr. Kr.
 Ankstyvoji respublika 509 m. pr. Kr.
 Vėlyvoji respublika 27 m. pr. Kr.
3. Romos imperija 27 m. pr. Kr. – 476 m.
 Principatas 27 m. pr. Kr. – 193 m.
 Krizė 193 – 284 m.
 Dominatas 284 – 476 m.
Karalių epocha – seniausias Romos istorijos laikotarpis:
 Seniausi gyventojai: italikai, indoeuropiečių gentys atsikėlė II tūkst.. pr. Kr. į Apeninų
pusiasalį iš Mažosios Azijos; etruskai gyveno I tūkst. pr. Kr. Apeninų pusiasalyje,
buvo įkūrę daug miestų, bet vieningos valstybės nebuvo; graikai pradėjo VIII a. pr.
Kr. nuoseklią Apeninų pusiasalio kolonizaciją, kūrė miestus, platino heleninę kultūrą;
 753 m. pr. Kr. įkurtas Romos miestas (įkūrėjas – legendinis Romulas – pirmais
Romos valdovas;
 753 m. pr. Kr. – 509 m. pr. Kr. Romą valdė 7 karaliai:
Romulas, ko kilmė – lotynas; įkūrė Romos miestą;
Numa Pompijus, sabinas, sukūrė žynių kolegijas, vietoj 10 mėnesių kalendoriaus įvedė 12
mėnesių kalendorių;
Tulijus Hostilijus, lotynas, kariavo su sabinais dėl Albos miesto;
Ankas Marcijus, sabinas, Ostijoje įkūrė Romos uostą;
Tarkvinijus Priskas, etruskas, surengė pirmąsias viešas žaidynes, įrengė nutekamųjų
vandenų tinklą;
 Servijus Tulijus, etruskas, pertvarkė kariuomenę, sulygino patricijų ir plebėjų teises, Romą
apjuosė siena;
Tarkvinijus Išdidusis, etruskas, ant Kapitolijaus kalvos pastatė šventyklą etruskų dievų
triadai, buvo išvytas iš Romos;
 senovės valdžios kaitos schema: karalių valdžia – tironija – aristokratija – oligarchija
– ochlokratija – tironija;
 Romos visuomenės struktūra: patriarchai (kilmingieji, laikomi pirmaisiais Romos
gyventojais) ir plebėjai (laisvi piliečiai, tačiau jų protėviai vėliau persikėlė į Apeninus);
 Sergijaus Julijaus cezo reforma stengėsi sulyginti plebėjų ir patricijų teises (pastarieji
jungėsi į kurijas, o kurijų atstovai sudarė tautos susirinkimą – kuriatinę komisiją, kuri
veikė šalia karaliaus ir senato): suskirstė Romos piliečius pagal turtą (55 klases nuo
turtingiausių iki vargingiausių), kiekviena klesė sudarydavo tam tikrą centurijų skaičių
kariuomenėje, o pagal jų skaičių turėdavo tiek balsų naujame tautos susirinkime –
centrinėse komisijose;
 509 m. pr. Kr. romėnai išvijo paskutinį monarchą – Tarkvinijų Išdidųjį.

Respublikos laikotarpis:
1. Romos respublikos valdymas:
1.1 Aukščiausią vykdomąją valdžią turėjo valdininkai – magistratai (jie buvo renkami,
pareigos neapmokamos); cenzoriai prižiūrėjo mokesčių paskirstymą; pretoriai – rūpinosi
teisingumu; edilai – atliko policines funkcijas; kvestoriai – tvarkė iždą;
1.2 Imperiumą (aukščiausią civilinę ir karinę valdžią) turėjo konsulai;
1.3 Konsulai sudarė senatą – aukščiausią įstatymų leidžiamąjį organą (nariais galėjo tapti
asmenys, atlikę karinę prievolę, turintys tam tikrą turtą, ne jaunesni kaip 45 m. ir anksčiau buvę
magistratais);
1.4 Senato nutarimams turėjo pritarti centurijų komisijos (romėnų teisės aktai buvo
leidžiami senato ir tautos vardu);
2. Respublikos raida:
2.1 Respublikos pradžioje senatas – aristokratų organas;
2.2 Iki III a. pr. Kr. Roma tapo demokratine respublika:
 Senatas išplėtė plebėjų teises (plebėjai apsiėjo be didesnių socialinių sukrėtimų, jų
spaudimo priemone tapo sececijos – pasitraukimas į Šventąjį kalną, kai reikėjo ginti
Romą);
 Plebėjai išsireikalavo specialų valdininką – tautos tribūną, kuris rūpinosi tik jų
reikalais;
 Romoje atsirado trečiojo susirinkimo rūšis – tributinės komisijos (pradžioje rūpinosi tik
plebėjų reikalais, vėliau įgavo įstatymų leidimo teises);
 IV a. pr. Kr. plebėjai gavo teisę rinkti vieną konsulą, teisę tapti vyriausiais
dvarininkais;
2.3 palaipsniui klasikinė demokratija pradėjo virsti oligarchija – valdžią gavo nedidelė
turtingų naujųjų aristokratų (nobilių) grupė, nustūmusi kilminguosius aristokratus;
3. romėnų užkariavimai (universalios valstybės kūrimo pradžia).
3.1 Romos nukariavimai iki III a. pr. Kr.:
 V a. pr. Kr. užkariavo etruskus;
 IV a. pr. Kr. užkariavo galus, iš ten atėjo posakis: “Žąsys išgelbėjo Romą”;
 IV – III a. pr. Kr. užkariavo lotynus, samnitus, atėjo posakis: “Skaldyk ir valdyk” (tai
reiškia išskaidyti priešo jėgas ir mušti po vieną);
 III a. pr. Kr. užkariavo lukenus, posakis: “Pyro pergalė” (pergalė su dideliais
nuostoliais);
3.2 Pūnų karai (karai su Kartagina, kurios viešpatavimas Viduržemio jūroje trukdė tiek
romėnams, tiek graikams):
 I (264 – 241 m. pr. Kr.) – romėnai įgijo pranašumą jūroje ir išstūmė kartaginiečius iš
Sicilijos;
 II (218 – 201 m. pr. Kr.) svarbiausi mūšiai: Kanų (216 m. pr. Kr.) – Hanibalo
vadovaujami kartaginiečiai laimėjo; Zamos (202 m. pr. Kr.) – romėnai atėmė visas
Kartaginos žemes;
 III (149 – 146 m. pr. Kr.) – graikų maištas prieš Romą buvo numalšintas, Graikija
prijungta prie Romos, Kartaginos miestas sunaikintas.
3.3 II a. pr. Kr. pab. Romai pakluso beveik visos prie Viduržemio jūros esančios
teritorijos: Ispanija, Š. Afrikos dalis, Korsika, Sardinija, Sicilija, visa Italija, Graikija,
Makedonija, Romos sąjungininkais tapo Egiptas, Pergamas, Bitinija, Numidija.
4. Klasiniai karai (146 – 31 m. pr. Kr.):
4.1 Klasinių karų priežastys:
 Užgrobti Graikijos, Rytų šalių dvasiniai bei materialiniai turtai ištvirkino romėnus,
pasėjo vidinę nesantaiką, prasidėjo tarpusavio karai; užkariavimai panaikino įprastinę
teisę bei nuosavybę, dėl to kilo mažiau pasiturinčių žmonių nepasitenkinimas ir
pavydas;
 Nukariavimai padidino romėnų visuomenės nelygybę;
 Atsirado nesutarimai valdančiuose sluoksniuose: dalis aristokratų (populiarai) norėjo
išdalyti žemę vargšams, kad šie turėtų kokio darbo, o kiti (optimatai) norėjo išlaikyti
esamą padėtį;
4.2 Kovos dėl valdžios Romos viršūnėse:
 Tiberijaus Grakcho ir Gajaus Grakcho žemės reforma: pasiūlė žemes išdalyti
neturtingiems, suteikti daugiau teisių provincijų gyventojams;
 Kornelijaus Sulos diktatūra: šis konsulas, remiamas optimalų pirmasis panaudojo
kariuomenę savo tikslams (užėmė Romą ir įvedė diktatūrą neribotam laikui);
 Romos triumviratas (59 – 48 m. pr. Kr.): karvedžiai Gnėjus Pompėjus, Licinijus
Krasas, Julijus Cezaris sudarė tarybą ir pasidalijo visą valdžią Romoje;
 Cezario diktatūra (48 – 44 m. pr. Kr): Krasui mirus, Julijus Cezaris sutriuškino
Pompėjų ir tapo diktatoriumu iki gyvos galvos (triumviratas iširo), pasiskelbė konsulu,
tribūnu, vyriausiuoju žyniu, imperatoriumi (nuo Cezario laikų šis titulas suteikiamas
ypač pasižymėjusiems karvedžiams, įgijo politinę prasmę);
4.3 Neramumai Romos valstybėje:
 91 – 88 m. pr. Kr. Apeninų pusiasalyje sukilo italų tautelės, reikalaudamos Romos
piliečių teisių; romėnai numalšino sukilėlius, bet buvo priversti patenkinti
reikalavimus;
  73 – 71 m. pr. Kr. kilo didžiulis vergų sukilimas, vadovaujamas Spartako;
Romos imperijos laikotarpis:
1. respublikos pabaiga (arba Oktavianas Augustas).
1.1 44 m. pr. Kr. Gajus Julijus Cezaris sudarė antrąjį triumviratą su Cezario šalininkais
Marku Antonijumi ir Emiliu Lepidu, tačiau greitai tapo vienvaldžiu valdovu (31 m. pr.
Kr.);
1.2 Oktavianas pradėjo formuoti naują politinę sistemą – principatą:
 Aukščiausią valdžią gavo senatorius principas (pirmas tarp lygiųjų): jam atiteko ir
karinė (imperiumo), ir dvasinė (vyriausiojo pontifiko), ir pilietinė (tribūno) valdžia iki
gyvos galvos;
 Formaliai išliko visos respublikos institucijos, bet jų funkcijos susiaurėjo;
 27 m. pr. Kr. senatas suteikė Oktavianui Augustui imperatoriaus titulą; jis pradėjo
Julijų – Klaudijų dinastiją;
1.3 Oktaviano Augusto politikos bruožai:
 stengėsi išlaikyti taiką, nes kariuomenė brangiai kainavo;
 apribojo vergų paleidimą į laisvę;
 stengėsi išlaikyti natūralų gyventojų prieaugį ir pakelti smukusią moralę, nes smarkiai
sumažėjo gimstamumas, santuokinių šeimų skaičius;
 rūpinosi Romos vidaus reikalais: papuošė imperatoriaus rūmus, rūpinosi kitais
statiniais, provincijose įkūrė naujus miestus, tiesė kelius, išvedė vandentiekio
sistemą;
2. Romos principatas (iki 180 m.):
2.1 Romos imperiją valdė 3 dinastijos: Julijai – Klaudijai, Flavijai, Antonijai:
2.2 Visų dinastijų valdovai laikėsi tos pačios strategijos:
 Stengėsi išlaikyti imperijos stabilumą, derindami miestų autonomiją su imperine
centralizacija;
 Stengėsi neleisti imperijai sumažėti ir, be to, plėsti Helados ribas;
3. Romos imperijos krizė ( III a.):
3.1 imperija pradėjo byrėti valdant paskutiniajam Antonijų dinastijos atstovui Komodai, kuris
buvo nužudytas 193 m. pr.;
3.2 krizės požymiai:
 po Komodos mirties imperatoriaus titulą imta pardavinėti;
 daugėjo nuskurdusių romėnų;
 stiprėjo provincijų plėšimas, o atsaku tapo sukilimai;
 stiprėjo išorinis pavojus (kariuomenė buvo nepajėgi atsispirti, dėl to populiarus tapo
papirkinėjimas);
 stiprėjo kova tarp senato ir imperatorių;
 gilėjo finansinė krizė;
 stiprėjo provincijų separatizmas; romėnų šviesuomenė ėmė ieškoti naujos
pasaulėžiūros (paplito naujos filosofinės sistemos, ypač neopitagorizmas);
 pagoniškieji dievai prarado religinę ir moralinę reikšmę, romėnų liaudis krikščionėjo.
4. Romos imperijos atsikūrimas (284 – 378 m.):
4.1 paskutinis bandymas atkuri Romos imperiją baigėsi dominato įvedimu (dominato laikų
Romos imperijos bruožai: turėjo imperatorių, jos valdiniai buvo Romos piliečiai, ji turėjo
savo sienas);
4.2 dominatas prasidėjo nuo Diokletiano reformų (jų tikslas – priartinti Romą prie
absoliutinės monarchijos):
 sustiprinta kariuomenė;;
 sugriežtinta mokesčių politika;
 ekonominio gyvenimo kontrolė pavesta biurokratams;
 iškeliama rūmų apeigų tradicija;
 įvestas naujas administracinis ir teritorinis valdžios padalinys – tetrarchija (ją sudarė
2 augustai – Diokletianas ir Maksimilianas bei 2 cezariai – Galerijus ir Konstancijos I);
 Italija prarado turėtas privilegijas, o Egiptas – išskirtinę padėtį (visa imperija
susilygino).
4.3 305 m. tetrarchijų sistema pradėjo byrėti, o 323 m. Konstantinas tapo vienvaldžiu
valdovu:
 tęsė Diokletiano reformų politiką;
 atėmė iš piliečių teisę laisvai tvarkyti savo likimą ( jų užsiėmimus padarė paveldimus
ir tuo žengė žingsnį į luominį visuomenės suskistymą);
 326 m. imperijos sostinę perkėlė į Bizantiją (nuo 330 m. pr. Kr. – Konstantinopolis).
4.4 iki 378 m. Romos imperiją valdę imperatoriai bandė tęsti dominato pirmų valdovų
politiką – išlaikyti politinį ir socialinį stabilumą, tačiau veltui, nes heleninę civilizaciją
toliau griovė barbarai (iš išorės) ir krikščionybė (iš vidaus).
5. Galutinis imperijos suirimas (V a.):
5.1 nuo 375 m. prasidėjo “tautų kraustymosi” laikotarpis, ir germanų, hunų, alanų,
vėliau ir slavų gentys ėmė sėkmingai atakuoti nusilpusią Romos imperiją:
5.2 imperatorius Teodosijus I Didysis bandė apsaugoti imperiją, ją padalydamas į
Vakarų ir Rytų (395 m.), kurias valdyti po Teodosijaus mirties ėmė jo sūnūs;
5.3 476 m. barbarų kunigaikštis Odoakras nuvertė paskutinį Vakarų Romos
imperatorių Romulą Augustą (tai laikoma Vakarų Romos imperijos pabaiga);
5.4 Romos imperijos žlugimo priežastys:
 Imperijos despotizmas;
 Finansinė priespauda;
 Biurokratijos savivalė;
 Krikščionybės poveikis;
 Moralinis nuosmukis;
Romos respublikos aukščiausieji valdymo organai:
 Senatas – sudarė 300, vėliau 900 žmonių iš patricijų; posėdžiai vykdavo nustatytomis
dienomis; pirmiausia svarstomi religiniai klausimai; balsuodavo priėjimu prie to
žmogaus, kurio pasiūlymui pritardavo; nutarimas įsigaliodavo, jeigu neprotestuodavo
liaudies tribūnas (iš plebėjų);
 Tautos susirinkimas – priimdavo arba atmesdavo siūlomus įstatymus; rinkdavo
aukščiausius pareigūnus; skelbdavo karą;
  Magistratai – jie negaudavo atlyginimo; pareigūnai renkami vieniems metams;
savarankiškai leido potvarkius; svarbiausi magistrai buvo: konsulai, pretoriai,
cenzoriai, edilai, kvestoriai, augūnai.
Atėnų ir Romos respublikinio valdymo skirtumai:
 Įstatymų siūlymas: 1) Atėnuose – bet kuris pilietis galėjo pasiūlyti įstatymą; 2)
Romoje – įstatymus galėjo siūlyti tik konsulai, pareigūnai, liaudies tribunolai;
 Įstatymų priėmimas: 1) Atėnuose – tik apsvarsčius priimdavo ar nepriimdavo; 2)
Romoje – balsuodavo be svarstymo;
 Mokestis už einamas pareigas: 1) Atėnuose – už valstybinių pareigų ėjimą buvo
mokamą; 2) Romoje – pareigūnams atlyginimo nemokėjo;
 Atleidimas iš pareigų: 1) Atėnuose – pareigų neatliekantis pilietis buvo atleidžiamas;
2) Romoje – iš pareigų atleisdavo tik pasibaigus terminui;
 Senato vaidmuo: 1) Atėnuose – nebuvo Senato; 2) Romoje – svarbus valdžios
organas;
Romėniškos civilizacijos kultūra:
1. Mokslininkai:
 Liucijus Anėjus Seneka – kvietė atsisakyti turtų, nes tai yra nerimo ir nelygybės
šaltinis; imperatoriaus Nerono mokytojas, tapo konsulu; nuolat mąstė apie tobulą
visuomenę, geriausia valdymo forma – respublika; manė, kad išmintis gali paveikti
žmogų, o ne imperatorius legionai (už tai buvo Nerono pasmerktas);
 Markas Aurelijus – imperatoriaus filosofas; teigė, kad žmogus gimsta darbui ir veiklai;
parašė apmąstymų knygelę “Sau pačiam”; teigė, kad mirtis visus sulygina;
 Klaudijus Ptolemajas – matematikas, geografas, astronomas; apibendrino senovės
pasaulio geografines ir astronomines žinias;
 Parengė visatos modelį, pagal kurį Saulė yra Visatos centras;
 Plinijus Vyresnysis – parašė 37 knygų veikalą “Gamtos mokslas”, kuriame išdėstė
mintis apie pasaulio atsiradimą, astronomiją, augalus, gyvūnus, žemdirbystę (žuvo
prie Vezuvijaus ugnikalnio);
 Titas Livijus – parašė kelių dalių knygą “Romos istorija nuo miesto įkūrimo”; stengėsi
išaukštinti romėnus;
2. Literatūra: perėmė graikų žanrus, formas, siužetus, vertė ir perdirbinėjo graikų autorių
veikalus.
 Livijus Andronikas – išvertė Homero “Odisėją”;
 Nevijus – tautinės romėnų poezijos pradininkas, parašė “Pūnų karas”;
 Kvintas Enijus – nuosekliai išdėstė Romos istoriją, rašė hegzametru, “Analai”;
 Vergilijus – aprašydamas Romos istoriją, sąmoningai orientavosi į Homerą, “Eneida”,
“Bukolikos”, “Georgikos”;
 Kvintas Horacijus Flakas – iškėlė graikų pavyzdį poezijai, “Poezijos menas”;
 Ovidijus – poetiškai perteikė liaudies padavimus, “Metamorfozės”;
 Titas Lukrecijus Karas – išdėstė Epikūro atomistinę teoriją, “Apie daiktų prigimtį”;
 Ciceronas – rašė filosofinius, politinius, istorinius veikalus, “Brutas”, “Apie valstybę”,
“Apie oratorių”;
3. religija: - perėmė graikų dievų kultą:
Jupiteris (Dzeusas)
 Junona (Hera)
Minerva (Atėnė)
Apolonas (Apolonas)
Diana (Artemidė)
Venera (Afroditė)
Marsas (Arėjas)
Neptūnas (Poseidonas)
Cerera (Demetra)
Merkurijus (Hermis)
Vesteta (Hestija)
4. architektūra ir menas:
 atrado naujas statybines konstrukcijas – arką ir kupolą;
 žymiausi architektūros paminklai – Panteonas, Koliziejus;
 akvedukai – romėnų tiltai vandentiekio sistemai nutiesti;
 plačiai paplitusios termos – šeimyninės ir viešosios pirtys, kuriose buvo įrengti poilsio
bei pokalbių kambariai;
 rūpinosi kelių statyba bei priežiūra;
 įvairioms pergalėms pažymėti pradėjo statyti triumfo arkas;
 skulptūroje kopijavo graikus, tačiau atrado ir ištobulino portreto žanrą;

5. Romėnų teisė:
 “Dvylikos lentelių įstatymai” (V a. pr. Kr. vid.) tapo teisės raidos pagrindu;
 ilgainiui išsirutuliojo 2 romėnų teisės šakos: civilinė ir tautų teisė;
Heleninė civilizacijos žūtis V a.:
1. nusilpimo priežastys:
 vergovės egzistavimas; provincijų sukilimai dėl vis didesnio jų plėšikavimo,
separatizmas; barbarų veržimasis; kariuomenės ir Senato remiamų imperatorių
tarpusavio kovos; gili finansinė krizė; destruktyvi krikščionių veikla;
1. suirimo priežastys:
 tarptautiniai ir pilietiniai karai, siaubę imperiją apie 400 m.; klajoklių spaudimas,
niokojimas dėl “tautų kraustymosi”; romėnų nesugebėjimas išlaikyti pusiausvyrą su
gamta, ekosistemos ardymas; romėnų genetinio fondo irimas dėl vandentiekio
sistemoje naudoto švino; imperatorių despotizmas; finansinė gyventojų priespauda;
biurokratinė savivalė; destruktyvus krikščionybės poveikis;
Romėnai paliko:
 monarchijos, respublikos, imperijos teigiamas ir neigiamas puses;
 griežtas ir tikslias teisės normas;
 vienų laisvo gyvenimo malonumus kitų nelaisvės kaina;
 ginklo jėga ir prievarta pagrįstą taiką bei ramybę;
 amžiną vertybių ieškojimą ir jų įkūnijimą krikščionybėje;
 romėniškus skaitmenis, lotynišką abėcėlę, mėnesių pavadinimus;
 stiklo langus, kupolus, betoną, centrinį šildymą, pirtis, ligonines, pašto tarnybas;
 mokslininkai bei jų darbai;
 lotyniškus žodžius tapusius bendriniais;
  romėnų kultūra atgimė Renesanso epochoje;

Krikščionybė

Krikščionybės susiformavimas ir paplitimas Romos imperijoje:

1. krikščionybės pagrindas – esėjų (judaistinės sektos) religinė doktrina: išpažino vieną
dievą, tikėjimą pasaulio pabaiga ir ateisiančiu išganytoju.
2. I a. (valdant imperatoriui Tiberijui) Judėjoje atsirado didis mokytojas – Jėzus iš
Nazareto, kuris pradėjo platinti naująjį tikėjimą, padariusį perversmą žmonijos
istorijoje;
3. “Jėzus” – tai asmens vardas, kuris reiškė: “Dievas yra išgelbėjimas”. “Kristus” –
nėra asmenvardis, o pašaukimas ar pareigos įvardinimas. Jis reiškia dievo
pašventintą ir vykdantį dievo užmojus asmenį (pateptasis).
4. Jėzus gimė 4 m. pr. Kr. prieš pat Judėjos karaliaus Erodo Didžiojo mirtį, gimė
Judėjoje, karaliaus Dovydo mieste Betliejuje, jo vaikystė prabėgo Egipte, viešąją
veiklą pradėjo Galilėjoje.
5. INRI – Jėzus Nazarietis, žydų karalius.
6. svarbiausi Jėzaus religinio mokymo teiginiai:
 Dangaus Karalystės doktrina (Dangaus Karalystėje nėra išrinktųjų);
 Dievas – visos gyvybės tėvas, skleidžiantis savo meilę visiems be išimties.
7. pirmaisiais dviem amžiais krikščionybė paplito visoje Romos imperijoje – apaštalų
amžius, nes krikščionybę platino Jėzaus mokiniai – apaštalai, kuriems padėjo
misionieriai ir dvasininkai.
 Apaštalas – pasiuntinys: skelbė Evangeliją ir teikė sakramentus: krikštijo, atleisdavo
nuodėmės, kartojo Paskutinės vakarinės, t. y. Eucharistijos paslaptį.
 Bažnyčios hierarchiją apibrėžė 3 apaštalų įvesti dvasininkijos laipsniai: diakonai,
presbiteriai, vyskupai;
  Dvasininkai – kulto tarnai, jie gyvendavo nuolatinėje vietoje, o ne keliaudavo iš
vienos vietos į kitą, kaip apaštalai.
8. 313 m. imperatorius Konstantinas suteikė Romos imperijos gyventojams tikėjimo
laisvę (t.y. krikščionybė tapo oficialiai pripažinta religija);
9. 325 m. krikščionių Bažnyčios konsiliumas (Nikėjos bažnytinis susirinkimas) paskelbė
trinitorių išpažįstamą Jėzaus Kristaus dieviškumą (trinitoriai skelbė šventą trejybę);
10. imperatorius Teodozijus I uždraudė arijonų krikščionių sektas (tai Arijaus pasekėjai,
kurie mokė, kad Kristus yra mažiau negu Dievas), visas bažnyčias perdavė
trinitoriams, uždraudė pagoniškus kultus ir pagoniškas tradicijas (net Olimpines
žaidynes).
11. 392 m. krikščionybė tampa valstybine religija valdant Teodozijui I (beje, pirmasis
krikščionių žudynes organizavo Neronas 64 m., be jo krikščionis persekiojo Titas,
Domicianas, o Deokletianas tai darė sistemingai).
Pagoniškų Europos tautų krikštas:
 germanų gentys – gotai ir vandalai IV a.
 frankai 496 m. (Karolinių laikais įkuriama popiežiaus sritis);
 anglai VI a. iš Romos
 lenkai X a. iš Romos
 skandinavai IX – XII a. ir Romos
 lietuviai XIV a. iš Romos
 vengrai IX – XII a. iš Romos
 rusai 988 m. iš Konstantinopolio
krikščionybės plitimo Europoje priežastys:
 išplitimą lėmė jos unikalumas, dvasinė galia, sugebėjimas prisitaikyti prie įvairiausių
aplinkybių, universalumas;

krikščionybės vaidmuo Europos tautų gyvenime viduramžiais:

 krikščionybė – vienintelė gija, siejanti Europos kultūrą su Antika;
 tik dvasininkai buvo raštingi;
 bažnyčia, vienuolynai steigė, išlaikė pirmąsias viduramžių mokyklas;
 vienuolynuose perrašinėjamos ir platinamos knygos;
 krikščionybės galia vienyti visuomenę tiek idėjiškai, tiek praktiniame gyvenime;
 jungiamoji grandis, vienijanti politiškai susiskaldžiusią Europą;
 centralizuota religinė institucija – Krikščionių Bažnyčia. Jai vadovavo Romos
vyskupas nuo V a. vadinamas popiežiumi;
 Pipinas Trumpasis dovanojo popiežiui iš longobardų atkovotas žemes Vidurio
Italijoje. Jose 756 m. įkurta Popiežiaus valstybė, gyvavusi iki 1870 m.
 Be pajamų iš savo žemių, Bažnyčia turėjo teisę imti tam tikrą mokestį, vadinamą
dešimtine;
Krikščionių bažnyčios skilimas: 1054 m. suskilo į Rytų (stačiatikių) ir Vakarų (katalikų). Skilimo
priežastys:
 395 m. suskilus Romos imperijai į Rytų ir Vakarų, klostėsi nevienodos sąlygos
krikščionių bažnyčiai vystytis;
 VII a. pradėjo ryškėti teologiniai, organizaciniai ir apeigų skirtumai;
  Romos ir Konstantinopolio interesai ypač susikirto platinant krikščionybę Rytų ir
Vidurio Europoje;
Bažnyčios ydos:
 Tapo stambiu feodalu;
 Darėsi vis labiau priklausoma nuo pasaulietinės valdžios;
 Stiprėjo Bažnyčios ir popiežiaus galia bei autoritetas;
Kliuni reforma 1059 m., kurią įtvirtino popiežius Grigalijus VII:
 Nustatyta, kad popiežių renka nuo pasaulietinės valdžios nepriklausoma kardinolų
kolegija;
 Popiežius perėmė iš pasaulietinių valdovų vyskupų skyrimo teisę (investitūra);
 Įvestas griežtas celibatas;
 Sukurta ir įgyvendinta teokratinė teorija;
Reformos reikšmė:
 Katalikiškoji Bažnyčia tapo nepriklausoma nuo pasaulietinės valdžios;
 Katalikiškoji Bažnyčia tapo centralizuota, ekonomiškai ir politiškai stipri institucija;
Krikščionybei būdingos sąvokos:
 Anatema – atskyrimas nuo bažnyčios (Henrikas IV XI a.)
 Enciklika – popiežiaus kreipimasis į jam pavaldžias bažnyčias;
 Konkordatas – sutartis tarp popiežiaus ir jam pavaldžių sričių;
 Celibatas – kunigų viengungystė;
 Legatas – popiežiaus diplomatinis atstovas kitose valstybėse iki XVI a.;
 Kanonizacija – bažnyčios paskelbimas šventuoju;
 Indulgencija – raštas atleidžiantis nuodėmes;
 Simfonija – pareigų pirkimas ir pardavimas (bažnytinių);
 Regula – krikščionių vienuolių ordino taisyklės;
 Shizma – skilimas;
 Kanonas – religinių taisyklių visuma;
 Investitūra – įgaliojimų suteikimas (religinė valdžia – iš popiežiaus žiedas ir lazda;
pasaulietinė valdžia – iš imperatoriaus spektras);
 Teokratinė teorija – aukščiausia valdžia – bažnytinė;
 Kardinolas – rangu žemesnis už popiežių;
 Hierarchija – pareigų seka nuo žemiausių iki aukščiausių;
 Bazilika – aukščiausio rango katalikų bažnyčia katedra);
 Erezija – religinės srovės prieštaraujančios oficialiai bažnyčiai;
 inkvizicija – bažnytinis teismas;
 konsiliumas – bažnytinis susirinkimas;
 “Ėjimas į Kanosą” – nusižeminimas prieš priešą;
 Avinjono nelaisvė – laikotarpis XIV a. kai popiežius rezidavo Avinjone;
 1122 Vorsmo konkordatas (vyskupus skiria dvasininkai);
 1202 m. Livonijos ordino įkūrimas (gyvavo iki 1561 m.);
 1230 m. Kryžiuočių (teutonų) ordino įkūrimas (1525 m.);
 1237 m. ordinų susijungimas;
 1215 m. – Laterno bažnyčios susirinkimas patvirtino Inkvizicijos teismą;
 1236 m. Saulės mūšis – pirmas kryžiaus žygis į Lietuvą
Kryžiaus žygiai 1095 – 1270 m.:
Kryžiaus žygiai – tai Vakarų Europos riterių žygiai į Artimuosius Rytus. Pretekstas – ginti
krikščionių šventas vietas. 1095 m. popiežius Urbonas II Klermone (Š. Prancūzijoje)
paskelbė Kryžiaus žygių pradžią.
1. Priežastys:
 siekimas išvaduoti iš musulmonų šv. Krikščionių žemes;
 geresnio gyvenimo, turtų siekimas;
 žemių trūkumas Europoje;
 bežemių riterių atsiradimas;
 valstiečių siekimas išsivaduoti iš baudžiavos;
 siekimas neutralizuoti normanų įsiveržimus;
 jėgų santykio tarp Rytų ir Vakarų pasikeitimas Rytų nenaudai;
2. Kryžiaus žygių etapai:
 I etapas 1095 1099 m.: dalyvavo Prancūzijos, Italijos riteriai. Užimta Jeruzalė,
įkurtos 4 krikščionių valstybės rytinėje Viduržemio jūros pakrantėje: Jeruzalės
karalystė, Antiochijos kunigaikštystė, Edesos grafystė, Tripolio grafystė;
 II etapas 1147 – 1149 m.: dalyvavo daugiausia italų riteriai. Nepavyko
susigrąžinti prarastos Edesos (užėmė turkai seldžiūkai);
 III etapas 1189 – 1192 m.: dalyvavo vokiečių riteriai. Nepavyko atgaut
prarastos Jeruzalės;
 IV etapas 1202 – 1204 m.: kryžiuočiai užėmė krikščioniškąjį miestą
Konstantinopolį, sugriovė Bizantijos valstybę, įkūrė Lotynų imperiją;
 V etapas XIII a. pr.: žygis baigėsi nesėkme;
 VI etapas 1228 – 1229 m.: žygis į Tripolį nepavyko;
 VII etapas 1248 – 1254 m.: planuotas žygis į Egiptą nepasisekė, o be to, dar
kilo maras;
 VIII etapas 1270 m.: žygis baigėsi nesėkme prie Tuniso; šio žygio metu mirė
Prancūzijos karalius Liudvikas Šventasis.
3. Padariniai:
 Ekonominiai: paspartėjo prekyba Viduržemio jūroje, prekybines pozicija Rytuose
ypač sustiprino Š. Italijos miestai, Europoje pradėtos auginti naujos žemės ūkio
kultūros (ryžiai, citrinos, abrikosai), išmokta gaminti šilkinius audinius,
veidrodžius;
 Socialiniai: prasidėjo baudžiavos irimas Europoje, feodalai dėl darbo jėgos
trūkumo darė nuolaidas valstiečiams, dar labiau sustiprėjo ir praturtėjo stambieji
feodalai;
 Kultūriniai: Europoje ėmė plisti švara, tvarka, atsirado pirtys, barzdų skutimas,
rankų plovimas prieš valgį, ėmė keistis dorovinės vertybės ir idealai (atsirado
damos kultas).
 Bizantija

395 m. Romos imperija suskilo į 2 dalis: Vakarų Romos imperiją ir Rytų Romos Imperiją. Rytų
Romos imperija kitaip dar vadinama Bizantija.
 Imperijos sostinė – Konstantinopolis, vadinamas “pasaulio miestu” ir “antrąja Roma”.
 Imperiją valdė imperatorius, jam pavaldus buvo ir Stačiatikių bažnyčios galva –
patriarchas;
 Konstantinopolyje kryžiavosi svarbiausi prekybos keliai;
 Bizantijos galią lėmė klestinti prekyba, amatai, žemės ūkis, patogi geografinė padėtis,
aukšta kultūra;
 I tūkst. pab. karinė imperijos galia pradėjo silpti;
 Imperatorius Justinianas VI a. mėgino atkurti Romos imperiją, bet nesėkmingai;
 Kariavo su persais, arabais, slavais, normanais, turkais Osmanais;
 1453 m. Bizantijos žlugimas – nukariavo turkai;
 Viduramžiai

Viduramžiai skirstomi:
 Ankstyvieji 500 – 1000 m.;
 Brandieji 1000 – 1300 m.;
 Vėlyvieji 1300 – 1500 m.;

Magdeburgo teisė – tai XII – XIII a. vokiečių prekybos centro Magdeburgo teisė, leidusi turėti
savo savivaldą (iždą, teismą, tvarkyti prekybą, amatus);
Katedra – pagrindinė bažnyčia, pagrindinė tvirtovė;
Skriptoriai – knygų perrašinėtojai (vienuoliai);
Vienuolynai – mokslo židinys;
Du pirmieji fakultetai – teologijos ir filosofijos;
Išsiskyrė 3 luomai: 1) dvasininkija; 2) bajorai; 3) valstiečiai. Privilegijuoti buvo tik du pirmieji
luomai. Trečiasis luomas vadinamas luomu nuo tada, kai į jį įeina miestiečiai;

Viduramžių miestai:
1. Miestų atsiradimo vietos:
 Senovės Romos miestų vietoje (Londonas, Paryžius, Orleanas, Florencija);
 Prie pilių (Magdeburgas, Ausburgas, Strasburgas);
 Prie vienuolynų (Kelnas, Tryras, Maincas);
 Šalia patogių prieplaukų (Marselis, Venecija);
 Prie upių perkėlų ir brastų (Oksfordas, Frankfurtas, Briugė);
 Prekybos kelių susikirtimo vietose (Hamburgas, Liubekas, Lionas);
2. Miestų savivaldos organai:
 Magistratas (miesto taryba);
 Meras (burmistras);
 Teismas;
 Iždas;
 Kariuomenė;

Pirmieji Europos universitetai:

 Parmos 1065 m. Italija
 Oksfordo 1167 m. Anglija
 Kembridžo 1209 m. Anglija
 Paryžiaus 1215 m. Prancūzija
 Salamankos 1222 m. Ispanija
 Monpeljė 1289 m. Prancūzija
 Romos 1303 m. Italija
 Prahos 1348 m. Čekija
 Vienos 1365 m. Austrija
 Heidelbergo 1389 m. Vokietija
 Krokuvos 1544 m. Lenkija
  Vilniaus 1579 m. Lietuva;
Vėlyviesiems viduramžiams būdinga:
 Techninė pažanga (pradėtas naudoti vandentiekis, atrandamas kompasas, statomos
karavelės, Gutenbergas sukuria spausdinimo mašiną, nupiešiamas pirmasis jūrų
žemėlapis);
 Keičiasi politinis Europos žemėlapis (Šventosios Romos imperijos nusilpimas,
susikuria atskira Prancūzijos valstybė, Italija padalinama į dvi feodalines valstybes:
Savojos grafystę šiaurėje ir Neapilio karalystę pietuose);
 XV – XVI a. technikos išradimai ir atradimai, vis didėjantis darbo pasidalijimas padėjo
atsirasti stambiosioms to meto įmonėms – manufaktūroms. Atsirado naujos klasės –
buržuazija ir samdomieji darbininkai;
 XV – XVI a. Europoje prasideda didžiųjų geografinių atradimų laikotarpis;

Datos:
476 m. Vakarų Romos imperijos žlugimas;
486 m. Frankų valstybės įkūrimas (Suasono mūšis);
622 m. islamo atsiradimas;
732 m. mūšis prie Puatjė;
756 m. Popiežiaus valstybės įkūrimas; (1870 m.);
VIII a. vid. Vikingų antpuolių Vakarų Europoje pradžia;
800 m. Frankų imperijos įkūrimas;
843 m. Verdeno sutartis, Karolio Didžiojo imperijos padalijimas;
962 m. Vokiečių Šventosios Romos imperijos įkūrimas;
988 m. Rusios krikštas;
1054 m. Krikščionių bažnyčios skilimas;
1059 m. Kliuni reforma;
1096 m. Kryžiaus žygių pradžia;
1122 m. Vorsmo konkordatas;
1202 m. Livonijos ordino įkūrimas;
1215 m. laisvių chartija;
1223 m. Kolkos mūšis;
1230 m. kryžiuočių ordino įkūrimas;
1237 m. ordinų susijungimas;
1237 – 1240 m. mongolai nukariavo Rusia;
1270 m. Kryžiaus žygių pabaiga;
1302 m. sušaukti generaliniai luomai Prancūzijoje;
1337 – 1453 m. Šimtametis karas;
1380 m. Kulikovo mūšis;
1399 m. Vorsklos mūšis;
1445 m. Gutenbergas išranda knygų spausdinimą;
1453 m. Bizantijos žlugimas;
1492 m. Amerikos atradimas;
1498 m. jūrų kelio į Indiją atradimas;
1519 – 1522 m. pirmoji kelionė aplink pasaulį;
1517 m. reformacijos pradžia;
Žymesnės asmenybės:
Šv. Benediktas (480 – 547) – vienuolis, įkūrė vienuolyną, suformulavo griežtas taisykles, jos
numatė bandomąjį laikotarpį, asketišką gyvenimą, besąlygišką paklusnumą abatui. Šios
taisyklės – Benedikto regula tapo pavyzdžiu kitiems vienuolynams.
Grigalius I Didysis (540 – 604 ) – įkūrė 7 vienuolynus Italijoj. 590 m. išrinktas Romos vyskupu.
Jam vadovaujant krikščionybė stipriai išplito Europos Vakaruose ir Šiaurėje. Sukūrė pasaulinę
Romos valdžią. Jis buvo pirmas vienuolis ir pirmas rašytojas Romos soste. Su jo vardu siejama
pamaldų tvarka ir bažnytinio giedojimo forma.
Mahometas ( 570 – 632) – islamo religijos įkūrėjas, musulmonų pranašas, politinis veikėjas.
Karolis Didysis (742 – 814) – Frankų karalystės valdovas, imperatorius. Jo valdymo laikai
vadinami Karolinių atgimimu – oficialiai atkurta Romos imperija, atgaivinta klasikinė lotynų
kalba, skatino švietimą.
Grigalius VII (1020 – 1085) – popiežius 1073 – 1085 m., stiprino Bažnyčios ir popiežiaus
nepriklausomybę nuo pasaulietinės valdžios, rėmė Kliuni reformą. Stojo prieš simfoniją. Tapęs
popiežiumi paskelbė dekretus apie dvasininkų celibatą, pasaulietinės investitūros panaikinimą.
Ypač įspūdingas buvo jo susidūrimas su imperatoriumi Henriku IV, kurį ekskomunikavo, o
vėliau Kanosoje privertė melsti atleidimo. Paskelbtas šventuoju.
Pranciškus Asyžietis (1181 – 1226) – savo noru pasirinko klajojančio pamokslininko gyvenimą.
Visus ragino atgailauti. Grįžti prie paprastos apaštalų gyvensenos. Sulaukė daug pasekėjų,
sukūrė tvirtą ordiną, pavadintą Mažesniaisiais broliais.
Tomas Akvinietis (1225 – 1274) – dėstė Paryžiaus universitete, dirbo Italijos domininkonų
mokyklose, parašė “Teologijos sąvadą”, kuriame į tikėjimą ir protą žiūri kaip į vienas kitą
patvirtinančią vienybę. Po mirties paskelbtas šventuoju, jam suteiktas Bažnyčios mokytojo
vardas.
Žana D’Ark (1412 – 1431) – šimtamečio karo tarp Prancūzijos ir Anglijos dalyvė, vadinama
Orleano mergele. Pasirodžiusi anglų apgultame Orleane ir vadovaudama išlaisvinant mistą
pelnė karinę šlovę. Patekusi į anglų nelaisvę, buvo pakaltinta erezija ir sudeginta ant laužo.
I
storijos periodizacija:
 Priešistorė – nuo žmogaus atsiradimo iki IV tūkst. pr. Kr..;
 Senovės istorija – IV tūkst.. pr. Kr. – V a.;
 Viduramžiai – V – XV a.;
 Naujieji laikai – XVI a. pr. – 1918 m.;
 Naujausieji laikai – XX a. pr. – iki dabar.;

Priešistorė skirstoma:
 Akmens amžių (paleolitas – senasis akmens amžius; IV mln. m. – IV tūkst.. pr. Kr.;
mezolitas – vidurinysis akmens amžius; neolitas – naujasis akmens amžius)
 Žalvario amžius;
 Geležies amžius;

Istorijos matmenys
Matmuo Matavimo esmė Matavimo pavyzdžiai
Chronologinis Istorija į ilgį Priešistorė;
Antika;
Viduramžiai;
Naujieji laikai;
Naujausieji laikai;
Erdvinis Istorija į plotį Pasaulio istorija, Europos istorija, Lietuvos
istorija ir t.t.
Teminis Istorija į gylį Politinės, ekonominės, socialinės, kultūrinės
temos (pvz.: Vakarų Europos kultūros istorija ir
t.t.)

Laiko skaičiavimas istorijoje

Skaičiavimo Nuo kurių metų skaičiuojama Nuo kokio įvykio
pavadinimas skaičiuojama
Hebrajiškas 3750 m. pr. Kr. Pasaulio sukūrimo
Graikiškas 776 m. pr. Kr. Olimpinių žaidynių pradžios
Romėniškas 754 m. pr. Kr. Romos miesto įkūrimo
Krikščioniškas 0 Kristaus gimimo
Musulmoniškas 622 m. Islamo atsiradimo

Civilizacijų tipai
Pirminės Egipto, Šumero – Akado, Indo, Kinijos,
Majų;
Antrinės Sirijos, heleninė, indiškoji;
Tretinės Vakarų krikščioniškoji, Rytų krikščioniškoji,
islamo;
Palydovinės Hetitų, Irano, Misisipės, Rusijos;
4 didžiosios dabarties civilizacijos: Vakarų krikščioniškoji, arabų islamiškoji, Indijos budistinė,
Kinijos konfucinė.
Civilizacijos požymiai:
 Raštas;
 Miestų atsiradimas, valstybės
 Monumentalioji architektūra;
 Arabai ir islamas

Ikiislamistinė arabų visuomenė iki VII a.

Arabai – semitų grupių tauta. Pirmąkart minimi VIII a. pr. Kr. Babilono ir asirų metraščiuose. Jų
tėvynė – Arabijos pusiasalis.
Islamas – pasaulinė monoteistinė religija, susiformavusi VII a. Arabijoje, pradininkas –
pranašas Muchamedas (570 – 632 m.)
Pranašo Muchamedo gyvenimas ir mokymas:
 gimė 570 m. Mekoje, neturtingoje, bet kilmingoje šeimoje, jį iš skurdo ištraukė
turtingo pirklio našlė Chladidža. Po to jis tapo pirkliu, daug keliavo, o sulaukus 40
metų jam pasirodė arkangelas Gabrielius ir pavedė skelbti naują tikėjimą.
Pagrindiniai islamo teiginiai:
 pripažįsta tik viena dievą – Alachą (neigia šv. Trejybę), bet neneigia Kristaus buvimo;
 tiki amžinu gyvenimu bei sielos išganymu;
 kiekvienas žmogus atsako tik už save, bet Dievas iš anksto nulėmęs jo likimą;
 leidžia turėti vienu metu 4 žmonas ir neribotą skaičių meilužių, tačiau draudžia turėti
nesantuokinių ryšių;
 kiekvienas musulmonas turi atlikti 5 priedermes: tikėti vieną Dievą – Alachą, 5 kartus
per dieną melstis; aukoti dalį pinigų ir derliaus savo bendruomenės vargšams; per
ramadano mėnesį turėjo pasnikauti nuo aušros iki sutemų; bent kartą gyvenime
aplankyti Meką;
 draudžia valgyt kiaulieną;
Muchamedo nuopelnai:
 622 m. liepos 16 d. Muchamedas persikėlė į Mediną. Ši data – naujos eros pradžia;
 Medinoje jis tampa politiniu valdovu, vadovauja religinei bendruomenei, be to, yra
vyriausias teisėjas ir karo vadas;
 Įsigalėjęs Medinoje jis pradeda kovą su Meka, kuri nugalėta priima islamą bei
pripažįsta Muchamedą Arabijos politiniu valdovu;
 Po jo mirties islamas išplinta beveik visoje Arabijoje ir susikuria Arabų valstybė,
vadovaujama jo įpėdinių – kalifų;
Arabų užkariavimai:
 I etapas (VII a. – VII a. vid.) – pirmieji kalifai Abu Bekras, Omaras, Osmanas atplėšė
nuo Bizantijos Siriją ir Palestiną, užėmė Iraną, užkariavo Egiptą, didelę dalį
Armėnijos ir Gruzijos;
 II etapas (VII a. pab. – VIII a. pr.) – užkariavo visą Š. Afriką, Pirėnų pusiasalį,
Vidurinę Aziją, Užkaukazę, Afganistaną, Š. V. Indiją; tik frankai 732 m. mūšyje prie
Puatjė sustabdė veržimąsi į Europą;
Užkariavimų pasisekimų priežastys:
 Bizantija ir Iranas buvo susilpnėję nuo tarpusavio kovų;
 Sėkmę lėmė islamiškas fanatizmas;
 Arabų karių materialinis suinteresuotumas;
 Užkariavimai baigėsi ne dėl Frankų ir kitų valstybių pasipriešinimo, bet dėl pačios
arabų centrinės valdžios nesuinteresuotumo;
Kalifato suirimas VIII a. II p. – XIII a.:
 Apie 756 m. nuo kalifato atskilo Pirėnų pusiasalis ir susikūrė savarankiška vakstybė –
Kordobos kalifatas;
 VIII a. pab. nepriklausoma tapo Š. Afrika – įsikūrė Idrisų ir Aglabidų valstybės, taip
pat rytinės kalifato žemės – atsirado Tachiridų valstybė;
 Centriniam kalifatui beliko Arabija, Sirija, Palestina, Egiptas – Bagdado kalifatas;
 XI a. turkų gentys – turkai seldžiūkai užkariavo Iraną ir dalį Mažosios Azijos, o XIV a.
turkai, vadovaujami Osmano, įkūrė savo valstybė;
Arabų kultūra:
 Filosofija – vertė senovės graikų filosofų ir rašytojų kūrinius, Averojus sukūrė
filosofinę kryptį;
 Matematika – sukūrė algebrą, patobulino indų skaitmenis;
 Astronomija – sukonstravo astroliabiją, aprašė matomų žvaigždžių padėtį, apytiksliai
apskaičiavo Žemės rutulio dydį, statė observatorijas; al Birunijus spėjo, kad Žemė
sukasi aplie Saulę;
 Geografija – sudarė žinomų šalių ir jūrų žemėlapius;
 Medicina – Avicena parašė per 100 medicinos mokslo veikalų; arabai mokėjo
nuskausminti žaizdas, perrišti arterijas, operuoti apendicitą, akis;
 Chemija – išmoko gaminti sieros rūgštį, amoniaką, salietrą, išrado paraką;
 Architektūra – perėmė iš nukariautų tautų kupolą, arkas; naudojo arabeskas,
ornamentus;
 Literatūra – kūrė poeziją, pasakas (“Tūkstantis ir viena naktis”);
Sąvokos:
Džihadas – religinis, šventasis musulmonų karas su kitatikiais;
Koranas – šventa musulmonų knyga, kurioje surašyti visi draudimai, reikalavimai ir islamo
tikėjimo pagrindai. Koranas surašytas po Muchamedo mirties, apie VII a. vid. Šią knygą sudaro
114 skyrių, kurie surikiuoti pagal ilgumą. I skyrius turi 284 poskyrius, o II – 3. Koraną papildo
suna, kurioje surašyti pranašo darbai ir žodžiai;
Hidžra – “išsikėlimas iš Mekos”, laikomas islamo religijos pradžia;
Rekonkista – kovos tarp musulmonų ir krikščionių Italijoj;
 Frankų karalystė ir imperija

1. 486 m. Frankų valstybės įkūrimas, Suasono mūšis. Įkūrėjas – Merovingų dinastijos

karalius Chlodvigas.
2. 496 m. Chlodvigas priėmė krikščionybę:
 tikėjosi vietinių gyventojų paramos;
 tikėjosi įtakingų Galijos dvasininkų paramos;
 ruošėsi kovai su vestgotais ir burgundais, kurie buvo priėmę krikščionybę arijoniška
forma;
3. “Salijų teisynas” – frankų genčių (salijų) teisinių papročių ir karaliaus įstatymų
rinkinys, sudarytas Chlodvigo laikais (V. a. pab.); VII – VIII a. jis buvo papildytas
naujais karaliaus įstatymais, todėl jame atsispindi Frankų valstybės visuomeninės
santvarkos evoliucija.
4. VII a. Frankų valstybėje valdžią iš karaliaus perėmė majordomai (vyriausieji karaliaus
rūmų valdytojai), kurie sukaupė savo rankose daug žemių ir ėmė vadovauti
žemvaldžių aristokratijai. Pipinas Heristalietis tapo Karolinių dinastijos pradininku
5. 732 m. mūšis prie Puatjė. Karolis Martelis sustabdė arabų veržimąsi į Frankų
valstybę;
6. 800 m. Karolis Didysis tapo imperatoriumi, o Frankų karalystė - Imperija.
7. Karolingų Renesansas: tai Karolio Didžiojo valdymo metais prasidėjęs kultūros
pagyvėjimas;
8. Feodalizmo bruožai: imunitetinės teisės, vasaliniai ryšiai, valstiečių įbaudžiavinimas,
stambios feodalinės žemėvaldos susidarymas;
9. 843 m. Verdeno sutartis – Frankų imperijos suirimas. Šią sutartį pasirašė 3 Karolio
Didžiojo anūkai Karolis Plikagalvis, Liudvikas Vokietis ir Notaras, kurie pasidalino
žemes. Jos teritorijoje pradėjo formuotis 3 valstybės: Prancūzija, Vokietija, Italija;
10. Frankų imperijos suirimopriežastys:
 Feodai ir imunitetinės teisės susilpnino vertikalius vasaliniu ryšius ir feodalų
priklausomybę nuo karaliaus;
 Karolio Didžiojo laikais prasidėjęs feodalinis susiskaldymas silpnino centrinę
imperijos valdžią;
 Frankų imperija sukurta nukariaujant skirtingas savo išsivystymo lygiu kaimynines
tauteles; daugiatautės imperijos nesiejo glaudūs ekonominiai, kultūriniai ryšiai;
 po Karolio Didžiojo mirties prasidėję vaidai tarp jo sūnaus ir anūkų dėl imperatoriaus
titulo ir paveldimų žemių tik dar labiau paspartino valstybės irimo procesą;
11. Sąvokos:
Natūralinis ūkis – visa, ko reik pragyvenimui auginama dvare, išskyrus geležį ir druską;
Senjoras – stambus žemvaldys
Vasalas – pavaldinys, gavęs žemės iš vasalo;
Feodas – paveldima žemė;
Alodas – privati žemės valda;
Beneficija – žemė duodama už karinę tarnybą;
Imunitetas – senjoro privilegijos;
Prekariumas – prašymas pagalbos turtingojo;
 Kijevo Rusia, Mongolų užkariavimai, Maskvos iškilimas

1. IX a. pab. susikuria Rytų slavų valstybė – Kijevo Rusia. (882 n. Variagų kunigaikščio
vaivada Olegas pasiskelbė didžiuoju kunigaikščiu);
2. 988 m. Kijevo Rusios krikštas (didysis kunigaikštis Vladimiras I apsikrikštijo pats ir
vertė krikštytis visus šalies gyventojus).
3. Krikšto priežastys:
 Vidinės: krikščionybė stiprino didžiojo kunigaikščio valdžią ir valstybę;
 Išorinės: Kijevo Rusią supo krikščioniškos Rytų ir Vakarų valstybės; didėjo
ideologinė, politinė, kultūrinė Bizantijos įtaka;
4. krikšto padariniai:
 įstatymais ir teismu Bažnyčia aktyviai įsijungė į pasaulietinį gyvenimą, reguliuodama
žmonių dorovines normas;
 vienuolynai tapo Kijevo Rusios švietimo, mokslo ir meno centru;
 perėmė gausų Bizantijos kultūrinį, dvasinį, politinį palikimą;
 stačiatikių Bažnyčia tapo vienu iš svarbiausių feodalų;
 stačiatikių Bažnyčia padėjo įtvirtint šalies valstybingumą, sustiprino tarptautinę įtaką;
 krikštas pakėlė Kijevo Rusią į naują civilizacijos lygį;
5. XI a. pradėta sudarinėti “Rusų tiesa” – pirmasis Kijevo Rusios rašytinės teisės
dokumentas;
6. Kijevo Rusios suklestėjimas siejamas su Jeroslavu Išmintinguoju;
7. XII a. Kijevo Rusios ekonominis ir politinis suskilimas. Priežastys:
 Feodaliniai santykiai ir natūrinis ūkis lėmė Kijevo Rusios žemių netolygią ekonominę
raidą, skatino jų izoliuotumą;
 Atskirų žemių kunigaikščiai stiprino savo ekonominę ir karinę galią, kad galėtų
apsiginti nuo išorės priešų, o tai skatino jų politinio savarankiškumo siekimą;
8. svarbiausios žemės, iškilusios po Kijevo Rusios susiskaldymo:
 Vladimiro – Suzdalės: garsėjo dirbamomis žemėmis, miestais.
 Novgorodo – Pskovo: Novgorodas iškilo kaip amatų ir prekybos centras slavų žemių
šiaurės vakaruose. XII a. I p. Miestiečiai išvijo Kijevo vietininką; valdžia atiteko
bajorinams ir pirkliams. Aukščiausias organas – miestiečių susirinkimas (večė), kuris
rinkdavo posadniką, tūkstantininką;
 Haličo – Volinės: užėmė patogią geografinę padėtį ūkinei, prekybinei, politinei veikai
plėtoti;
9. XIII a. pr. – mongolų – totorių valstybės susikūrimas. Čingischanas – I didysis
chanas.
10. svarbiausi mongolų totorių valdovai:
 Čingischanas – XIII a. pr.: suvienijo mongolų gentis, užkariavo Kiniją, Vidurinę Aziją,
Kaukazą;
 Batijus – XIII a. vid.: užkariavo P. Rusią, padegė Maskvą, sugriovė Kijevą, įsiveržė į
Lenkiją, Vengriją;
  Timoras – XIV a. vid.: buvo Vidurinės Azijos karvedys, fanatikas musulmonas;
žudikas, plėšikautojas; didelis meno ir literatūros žinovas; nusiaubė teritoriją nuo
Indijos iki Egėjo jūros;
11. Mongolų totorių užkariavimai Čingischano laikais:
 Kinija, P. Sibiras, Pauralio tautos, Vidurinė Azija, Š. Iranas, Užkaukazė, Pakaspijys.
 1236 m. žygis į Rusią – užkariavo visą Š.R. Rusią (Riazanę, Vladimiro – Suzdalės
kunigaikštystę), išskyrus Novgorodą;
 1237 – 1240 m. Rusia buvo užkariauta. Po to nusiaubė Haličo – Volinės žemes,
Lenkiją, Vengriją, Čekiją, pasiekė Balkanų šalis, šiaurines Italijos sienas, Voena, bet
sumažėjsu jėgosm pasuko atgal;
 1243 m. įkurta Aukso Orda, į ją neįėjo Rusų kunigaikštystė;
11. XIV a. pr. – XV a. – Maskvos kunigaikštystės stiprėjimas ir centralizuotos valdžios
kūrimas.
12. Rusų žemių jungimas prie Maskvos:
 XIV a. pab. Dmitrijus – Sudalė, Nižnij Novgorodas;
 XV a. Vasilijus I – Jaroslavlis, Rostovas;
 1478 m. Ivanas III – Novgorodas;
 1485 m. Ivanas III – Tvernė;
 1510 m. Vasilijus III – Pskovas;
 1514 m. Vasilijus III – Smolenskas;
 1521 m. Vasilijus III – Riazanė;
13. sudarytas teisynas, kuris įvedė visoje Rusijos teritorijoje vienodus administracinius ir
teisinius įstatymus, be to Jurijaus dieną (lapkričio 26 d.), kuri pradėjo teisinį valstiečių
įbaudžiavinimą;
14. kuriantis valstybei išaugo Bojarinų dūma, pradėjo formuotis centrinės valdžios
organai – prikazai, vietininkai;
 Centralizuotų Anglijos ir Prancūzijos valstybių iškilimas

Anglijos ir Prancūzijos valstybės susidarė IX a.

Feodalinis susiskaldymas – tai laikotarpis, kada savarankiškos valstybės suskyla į stambias
feodalines valdas, o šios į daugybę smulkių.
XIV – XV a. susidarė palankios prielaidos kurtis centralizuotoms valstybėms.
Centralizacijos prielaidos:
1. valstybių centralizaciją skatino ekonominiai veiksniai:
 didėjantis darbo našumas žemės ūkyje skatino amatų atsiskyrimą nuo žemės ūkio;
 ūkio specializacija skatino miestų kūrimą, kurie tapo stipriausia centralizacijos jėga;
 plintant amatams ir augant miestams iro natūrinis ūkis, plėtėsi sričių specializacija –
tai spartino vidaus bei užsienio prekybą, prekinių – piniginių santykių vystymąsi;
2. karalių rėmė įvairūs visuomenės sluoksniai:
 smulkūs ir vidutiniai feodalai, kurie kentėjo nuo stambių feodalų;
 valstiečiai, kurie kentėjo nuo feodalų savivalės;
 bažnyčia, kuriai buvo paranku tartis su vienu valdovu;
 amatininkai ir pirkliai, kurie buvo suinteresuoti amatų ir prekybinių santykių plėtojimu;
3. centralizacijos procesą skatino etniniai procesai, tautybių susidarymas (XIV – XV a.
susiformavo anglų ir prancūzų tautybės, anglų ir prancūzų bendrinės kalbos);
Luomai – socialinė grupės, turinčios paveldimas, įstatymų ar papročių nustatytas teises,
privilegijas ir pareigas. Anglijos ir Prancūzijos valstybėse buvo skiriami 3 luomai: bajorai,
dvasininkai ir miestiečiai. Prancūzijos luomai buvo uždaresni negu Anglijos. Visi luomai norėjo
įsitvirtinti iš išplėsti savo teises, siekė politinės valdžios.
1215 m. Anglijos karalius Jonas Bežemis paskelbė didžiųjų laisvių chartiją, kuri patenkino kai
kurių luomų interesus ir skelbė konstitucinių teisių pradmenis.
Luominė monarchija – tai tokia monarchijos forma, kai karaliaus valdžia nebuvo absoliuti, ją
ribojo luomų atstovų susirinkimas. Šis valdymas būdingas XIV – XV a. Anglijai ir Prancūzijai.
Anglijos parlamentas 1265 m.:
 sudarė 2 rūmai: Lordų rūmai (vyskupai, abatai, kilmingieji feodalai) ir Bendruomenių
rūmai (riteriai, miestiečiai);
 politiniame gyvenime turėjo labai didelę reikšmę;
 jis nuolat veikė, tvirtindavo mokesčius, priimdavo įstatymus;
Prancūzijos generaliniai luomai 1302 m.:
 sudarė 3 rūmai: dvasininkų, bajorų, miestiečių;
 didelės politinės įtakos neturėjo, nes dažnai tarp luomų kildavo nesutarimų, kuriuos
karalius panaudodavo savo interesams;
 juos karalius sušaukdavo esant reikalui;
Anglijos parlamentui ir Prancūzijos generaliniams luomams bendra:
 sudarė 3 luomų atstovai: dvasininkai, bajorai, miestiečiai;
 ribojo karaliaus valdžią, stambiųjų feodalų savivalę;
 dalį atstovų į juos skirdavo karaliai, dalį rinkdavo gyventojai;
 prisidėjo prie šalies suvienijimo;
Šimtametis karas (1337 – 1453 m.):
1. priežastys: nesutarimai tarp Anglijos ir Prancūzijos dėl Anglijos valdomų Prancūzijos
žemių: Normandijos, Flandrijos, Anžu, Akvitanijos;
1. pretekstas: Anglijos karaliaus Eduardo III pretenzijos į Prancūzijos sostą;
2. etapai:
 I etapas 1337 – 1360 m. – sėkmingas anglams; Prancūzija buvo priversta pasirašyti
taikos sutartį; Anglija atsisakė pretenzijų į Prancūzijos sostą, bet pasiliko 1/3 jos
žemių. Svarbiausi įvykiai: 1346 m. mūšis prie Kresi; 1356 m. mūšis prie Puatjė
(Prancūzijos karalius pateko į nelaisvę); 1358 m. žakerija – valstiečių karas; pirmą
kartą panaudotos patrankos; 1360 m. taikos sutartis;
 II etapas 1360 – 1415 m. – prancūzai atėmė iš anglų 200 tvirtovių ie sudarė su jais
naujas paliaubas 1396 m.
 III etapas 1415 – 1420 m. – Prancūzija pralaimėjo; 1415 m. mūšis prie Azenkūros;
Burgundijos kunigaikščio perėjimas į Anglijos pusę; 1418 m. anglai užgrobė Paryžių;
1420 m. Trua taikos sutartis, kuria Prancūzija prarado nepriklausomybę (turėjo
susijungti su Anglija į vieną valstybę, kurios valdovu turėjo tapti Anglijos karalius);
sutarties Prancūzija nesilaikė;
 IV etapas 1420 – 1453 m. – Anglija apsupo Orleano tvirtovę (čia buvo sprendžiamas
Prancūzijos likimas) 1428 m.; anglų išvijimas iš Orleano per 10 d., vadovaujant Žanai
d’Ark; Prancūzijos karalius vainikuotas; prancūzai pradėjo puolimą ir Anglijoskaralius
buvo priverstas prašyti taikos (anglams liko tik Kalė uostas);
3. reikšmė:
 Prancūzija atgavo savo žemes po karo;
 Karas paspartino galutinę Prancūzijos centralizaciją, nes: 1) karo metais karalius
sustiprino savo valdžią ir autoritetą; 2) daugelis karaliaus priešininkų – stambių
feodalų – susikompromitavo bendradarbiaudami su okupantais;
Galutinis Prancūzijos suvienijimas XV a. pab.: daugiausia nusipelnė Liudvikas XI, kuris
baigė centralizacijos procesą. Jo sūnus Karolis VIII prijungė Bretanę – paskutinę
savarankišką sritį ir XVI a. pr. Prancūzija tapo galingiausia centralizuota Europos valstybė;
Rožių karas 1455 – 1485 m. – tai karas tarp 2-ų Anglijos aristokratų grupuočių – Jorkų
(Baltoji rožė) ir Lankasterių (Raudonoji rožė) dėl sosto. Laimėjo Lankasteriai, kurie į
karaliaus sostą iškėlė Henriką Tiudorą, kuris pradėjo Tiudorų dinastiją, pasivadinęs
Henriku VII.
Anglijos centralizuotos valstybės sukūrimas XV a. pab.: po Rožių karo vienyti šalį baigė
Henrikas VII, kuris susitaikė su Jorkais (vedė jų kunigaikščio dukterį) ir jėga susidorojo su
nepaklusniais kunigaikščiais.
 Didieji geografiniai atradimai

Didžiaisiais geografiniais atradimais laikomi 3 reikšmingi įvykiai: Amerikos atradimas, jūrų

kelio į Indiją atradimas bei pirmoji kelionė aplink pasaulį (XV a. pab. – XVI a. pr.).
Priežastys:
 Reikėjo rasti jūrų kelią į turtingas Rytų šalis, nes sausumos kelias buvo
nesaugus;
 Trūko aukso ie sidabro Europoje (ypač pinigų kalimui);
 Siekta rasti krikščioniškąją šalį Rytuose, valdomą vyskupo Jono;
Prielaidos:
 Naujų laivų – karavelių statyba;
 Kompaso naudojimas Europoje;
 Geografinių žinių plitimas dėl knygų spausdinimo;
 Šaunamojo ginklo sukūrimas Europoje;
 Portolandas, astroliabija;
1497 – 1498 m. Vasko da Gama (portugalas) atrado vandens kelią į Indiją, apiplaukęs
Afrikos žemyną.
1492 m. Kristupas Kolumbas (italas) atrado Ameriką (San Salvadoro, Kubos, Haičio
salas);
1519 – 1521 m. Fernandas Magelanas (portugalas) plaukdamas iš Europos į vakarus,
apiplaukė P. Amerikos žemyną ir atrado Ramųjį vandenyną. Apiplaukė Žemę, įrodė, kad ji
apvali.
Padariniai ir reikšmė:
1. Geografiniai atradimai smarkiai pakeitė ūkinį Europos gyvenimą:
 Krito pinigų vertė, nes buvo atrasta P. Ir C. Amerikoje daug aukso ir sidabro;
 Iškilo valstybės prie Atlanto vandenyno: Ispanija, Portugalija, nuo XVII a. –
Nyderlandai, Anglija, Prancūzija;
 Smarkiai sumažėjo Viduržemio jūros prekybos centrų – Venecijos, Genujos ir kt.
reikšmė;
2. iš Amerikos į Europą buvo atvežtos naujos žemės ūkio kultūros (bulvės, kukurūzai,
cukranendrės, tabakas, kakava), o į Ameriką atkeliavo naminiai gyvuliai (arkliai, avys,
kiaulės ir kt.);
3. spartėjo geografijos ir kt. mokslų raida, prasidėjo aktyvesnis tautų ir kultūrų
bendradarbiavimas, kuris plėtė dvasinio gyvenimo akiratį;
4. C. ir P. Amerikos bei Afrikos kolonizavimas padarė žalą vietiniams gyventojams:
 Buvo sunaikintos ikikolumbinės Amerikos civilizacijos (majų, actekų, inkų);
 Daug gyventojų buvo išžudyta arba išvežta į vergiją;
5. sudarė palankias sąlygas plisti krikščionybei ir Europos kultūrai;
 Renesanso kultūra

Renesansas (Atgimimas) – pereinamasis etapas nuo viduramžių iki naujųjų laikų kultūros.
Susijęs su naujos klasės – buržuazijos atsiradimu.
Renesansas – tautinių kalbų ir kultūrų suklestėjimo laikotarpis.
Renesanso tėvynė – Š. Italija.
Skiriami 3 Renesanso laikotarpiai:
 ankstyvasis XIV a. vid. – XV a.;
 brandusis XVI a. I trečdalis;
 vėlyvasis XVI a. II trečdalis – XVII a. pr.
Renesanso kultūros atsiradimo istorinės prielaidos:
 politinė. Viduramžių Italija buvo vadinama miestų šalimi. XI – XII a. miestai
išsikovojo nepriklausomybę ir tapo laisvaisiais miestais – komunomis. Š. Italijoje
ėmė kurtis miestai – valstybės. Jie turėjo respublikinę valdymo formą
(Florencija, Milanas, Venecija, Genuja);
 ekonominė. Nuo XII a. pab. Š. Italijos ir Toskanos miestuose sparčiai augo
amatai ir prekyba. Kryžiaus karų laikotarpiu miestai tapo visos Europos
prekybos ir finansų centrais. Auga italų prekių paklausa, amatininkai pradeda
gaminti rinkai, tobulėja gamyba. Kuriasi kapitalistiniai santykiai;
 socialinė. Kokybiniai ir ekonominiai pokyčiai pakeitė Italijos miestų socialinę
struktūrą ir politinių jėgų santykį. Sumažėjo feodalų, padidėjo vidutiniųjų
sluoksnių įtaka (samdomieji darbininkai, buržuazija, inteligentija – atsiranda);
 psichologinė. Politinis Italijos susiskaldymas sudarė palankias sąlygas dvasinei
veiklai. Italijos miestai buvo nedideli, XIV – XV a. juose dar nebuvo biurokratinio
aparato, luominio uždarumo, todėl valstybins pareigas galėjo užimti įvairių
sluoksnių atstovai. Į kovą dėl valdžios įsitraukė daug žmonių. Tai keitės
visuomenės sąmonę – formavo energingo žmogaus tipą;
 kultūrinė. Renesanso atsiradimą lėmė ir kultūros veiksniai. Plėtojosi švietimas.
Be to Italija turėjo didesnių pažinimo galimybių – į Florenciją, Veneciją, Genują,
Romą dėl palankios ekonominės ir politinės padėties plaukė žinios iš viso
pasaulio. Be to, pačioje Italijoje buvo išlikę daug Romos civilizacijos paminklų,
kurie kėlė didelį susidomėjimą visa Helenų civilizacija;
Svarbiausias Renesanso bruožas – dėmesys žemiškajam gyvenimui, pagarba žmogui, jo
galių aukštinimas.
Pagrindinė ideologija – humanizmas.
Humanizmas – Renesanso pasaulėžiūra, iškėlusi žmogų, kaip didžiausią vertybę.
Humanizmui būdinga: pasaulietiškumas, proto kultas, tikėjimas žmogaus jėgomis,
asmenybės laisvės ir nepriklausomybės skelbimas.
XVI – XVII a. pr. humanistinė mintis plėtojosi 3 pagrindinėm kryptim:
 kuriamos utopinės idealių valstybių teorijos (T. Kampanela, T. Moras);
 plečiamos politinės teorijos ir mokymas apie valstybę (N. Makiavelis, F.
Gvičardinis);
 formuojasi gamtos filosofija, iš esmės nagrinėjanti būties problemas (G.
Galilėjus, M. Kopernikas. Dž. Brunas);
žymiausi Renesanso atstovai:
1. literatūra:
 Petrarka (1304 – 1374) – rašė meilės sonetus Laurai, padėjo pagrindus
humanistinei literatūrai;
 Bokalas (1313 – 1375) – parašė 100 novelių Florencijos miesto gyvenimo
temomis – “Dekameroną”, tikroviškai parodė to meto visuomenę;
 Saliutatis (1331 – 1406) – savo traktatuose, laiškuose, kalbose gvildeno aukštos
dorovės ir išsilavinusio žmogaus ugdymo klausimus;
 Brunis (1369 – 1444) – padėjo pagrindus Renesanso istorijos mokslui;
 Makiavelis (1469 – 1527) – parašė veikalus “Valdovas”, “Florencijos istorija”,
sukūrė absoliutizmo teoriją;
 Moras (1478 – 1535) – knygoje “Utopija” sukūrė idealios valstybės viziją;
 Šekspyras (1564 – 1616) – savo dramos kūriniuose visapusiškai pavaizdavo tų
laikų visuomenę (“Otelas”, “Karalius Lyras”);
 Rablė (1494 – 1553) – romane “Gargantiua irPantagriuelis” išjuokė feodalinę
visuomenę;
1. architektūra:
 Bruneleskis (1377 – 1446) – Renesanso architektūrinio stiliaus pagrindėjas;
 Albertis (1404 – 1472) – pagrindė mokymą apie proporcijas, suformulavo
tapybos meno teoriją;
2. menas:
 Leonardas da Vinčis (1452 – 1519) – nutapė apie 15 paveikslų (“Mona Liza”),
sukūrė dvasiškai ir fiziškai tobulo Renesanso žmogaus idealą.
 Rafaelės (1483 – 1520) – kūrė amžininkų portretus ir madonų su kūdikiais
paveikslus (“Siksto madona”), projektavo bažnyčias, rūmus;
 Mikelandželas (1475 – 1564) – kūrė galingas, titaniškas skulptūras (“Dovydas”),
freskas (“Paskutinė vakarienė”), sukūrė naują šv. Petro bazilikos projektą;
3. mokslas:
 Leonardas da Vinčis – iškėlė idėją apie pasaulio pažinimą protu ir pojūčiais,
hipotezę, kad Žemė nėra Visatos centras;
 Kopernikas (1473 – 1543) – įrodė, kad Žemė sukasi palink savo ašį ir kartu su
kitom planetom skrieja aplink saulę;
 Brunas (1548 – 1600) – tvirtino, kad Visata beribė, Saulė nėra jos centras, tarp
daugybės pasaulių yra ir planetų, kur gali būt gyvybė;
 Galilėjus (1564 – 1642) – savo pagamintu teleskopu atrado Mėnulio kalnus,
lygumas, Jupiterio palydovus, ištyrė vizinių kūnų judėjimo dėsnius ir suformulavo
mokslinės mechanikos pradmenis;
Renesanso kultūros ypatybės:
 Literatūros – literatūra tapo ne tik dvasinio, bet ir politinio poveikio priemone;
tautinės literatūros atradimas; realus žmogaus ir gyvenimo vaizdavimas;
 Meno – jis tapo individualus, realistiškas; dėmesys konkrečiam žmogui (tapyti
portretai); naudotos antikiniams statiniams būdingos detalės;
 Mokslo – nesidomėta daiktų esme; tyrinėta gamta, jos reiškiniai; svarbiausiu
pažinimo būdu laikytas patyrimas;
Humanizmo centras – Florencija, humanistų karalius – Erazmas Roterdamietis
“Pagiriamasis žodis kvailybei”.
 Reformacija ir kontrreformacija Europoje

Reformacija (lot. reformato – pertvarkymas) – visuomeninis, politinis ir ideologinis

judėjimas dėl religijos atnaujinimo ir Katalikų bažnyčios pertvarkymo, vykęs daugelyje
Europos šalių XVI a. Šis judėjimas prasidėjo Vokietijoje, pradininkas ir iniciatorius –
vienuolis Martynas Liuteris.
Reformacijos priežastys Vokietijoje:
 Dėl imperatoriaus valdžios silpnumo ir Vokietijos susiskaldymo privilegijuotą ir
reikšmingą padėtį šalies ekonomikoje ir politikoje užėmė Katalikų bažnyčia;
 Į labai turtingą, nepriklausomą ir glaudžiai su Roma susijusią katalikų
dvasininkiją, priešiškai žiūrėjo visi visuomenės sluoksniai: kunigaikščiai, riteriai,
stambūs ir vidutiniai feodalai buvo pasipiktinę didžiuliais mokesčiais ir Bažnyčios
turtais, žemės valdomis, taip pat ir valstiečiai, kurie turėjo mokėti Bažnyčiai
įvairius mokesčius: dešimtinę, piniginę rentą;
 Vokietija palaikė glaudžius ryšius su Italija, iš kur pradėjo plisti humanistinės
idėjos. Tačiau skirtingai nuo italų, vokiečių humanistai skyrė daugiausia dėmesio
ne antikos, bet Senojo ir Naujojo testamento tyrinėjimams (Erazmas
Roterdamietis, Johanas Reichlinas);
Reformacijos atsiradimo priežastys:
 Žmonių netenkino aklas tikėjimas Bažnyčia ir jos mokymu. Atsiranda kritiškas
požiūris į Bibliją, nesitenkinama oficialiais teologų aiškinimais;
 Vis labiau smunka Bažnyčios autoritetas ir jos, kaip krikščioniškos Europos
sostinės, įtaka;
 Žmones apima nepasitenkinimas dėl nuolat didėjančių mokesčių, pinigų rinkimo
bažnyčių ar rūmų statybai. Dvasininkų gyvenimas toli gražu neatitiko
evangelijoje skelbiamo taikstymosi su neturtu;
Kunigaikščiai ir riteriai svajojo apie bažnytinių žemių sekuliaeuzaciją – bažnyčiai
priklausančios žemės perdavimą valstybei. Miestiečiai, suinteresuoti “pigios Bažnyčios”
sukūrimu, kovojo, kad būtų nutraukti varginantys mokėjimai Romai. Valstiečius slėgė
mokesčiai feodalams ir dešimtinė bažnyčiai;
Martynas Liuteris ir jo idėjos:
 1517 m. spalio 31 d. Martynas Liuteris prie Vitenbergo bažnyčios durų prikalė
“95 tezes”, kuriose pasmerkė Maico arkivyskupo begėdišką prekybą
indulgencijomis. Kvietė ginčytis visus, kurie su juo nesutinka.
1519 m. M. Liuteris paskelbė pagrindinius savo mokymo teiginius:
 jis neigė dvasininkijos kaip tarpininko tarp dievo ir žmogaus vaidmenį: žmogus
gali išganyti savo sielą tikėjimu, kurį jam tiesiogiai dovanoja Dievas;
 skelbė visų tikinčiųjų lygybę prieš Dievą ir reikalavo panaikinti katalikų
hierarchiją, nepripažinti Popiežiaus dukterų bei laiškų, Bažnyčios susirinkimų;
 teigė, kad vienintelis tikėjimo šaltinis – Šventasis Raštas, kurį kiekvienas
tikintysis turi aiškintis pats.
1520 m. popiežius savo bule atskyrė M. Liuterį nuo bažnyčios, tačiau pastarasis kreipėsi į
Vokietijos imperatorių, siūlydamas sekuliarizuoti Bažnyčios žemes Vokietijoje;
1521 m. Liuterio šalininkai, vadovaujami Saksonijos kunigaikščio, inscenizavo
profesoriaus pagrobimą. “Pagrobėjai” Liuterį paslėpė Vartburgo pilyje. Čia jis gyveno
svetimu vardu ir į vokiečių kalbą vertė Šventąjį raštą.
M. Liuterio idėjų reikšmė:
 M. Liuterio mokymas darė religiją pasaulietiškesne;
 Atmesdamas Bažnyčios hierarchiją, M. Liuteris pasisakė už pigią Bažnyčią;
 M. Liuterio idėjos atitiko daugumos Vokietijos visuomenės interesus, aplink jį
ėmė burtis valstiečiai, plebėjai, biurgeriai, dalis bajorų ir kunigaikščių: prasidėjo
platus judėjimas prieš Katalikų Bažnyčią Vokietijoj, kuris vėliau išplito beveik
visoje Europoje;
Svarbiausi reformacijos srovių bruožai:
 Liuteronų – Vokietijos Bažnyčia atskirta nu popiežiaus; neigtas dvasininkijos,
kaip tarpininko tarp Dievo ir žmogaus vaidmuo; vieninteliu tikėjimo šaltiniu
laikytas Šventasis raštas; paskelbta visų tikinčiųjų lygybė prieš Dievą; Bažnyčia
tapo pigia, buvo panaikinta jos hierarchija;
 Kalvinistų – atsisakyta šventųjų paveikslų ir apeigų; pripažinta, kad svarbiausia
per mišias – Biblijos skaitymas, komentavimas, psalmių giedojimas; panaikinta
bažnytinė hierarchija; numatyta, kad tikinčiųjų bendruomenei turi vadovauti
pamokslininkai ir iš pasauliečių renkami seniūnai (presbiteriai);
 Anglikonų – popiežiaus vietą užėmė karalius; panaikinti vienuolynai,
konfiskuotas jų turtas ir žemės; Bažnyčia paskelbta valstybine; atmestas
indulgencijų pardavinėjimas, šventųjų paveikslų garbinimas; išsaugotos
katalikiškos liturgijos;
Reformacijos srovės Vokietijoje:
 Nuosaikioji biurgerių kunigaikščių reformacijos srovė pasisakė už taikią
bažnyčios reformą, atstovavo kunigaikščių ir biurgerių interesams (vadovavo M.
Liuteris);
 Valstietiška plebėjiška reformacijos srovė (radikalioji): pasisakė ne tik prieš
katalikų Bažnyčią, bet ir prieš stambius feodalus, turtuolius, svarbiausiu tikėjimo
šaltiniu laikė ne Bibliją, o gyvąjį apreiškimą – t. y. žmogaus protą. Atstovavo
valstiečių ir plebėjų interesams. Šiai srovei vadovavo Tomas Miunceris.
Kontrreformacija XVI a. I p. Prasidėjusi aktyvi Katalikų Bažnyčios kova prieš reformaciją.
Iniciatorius – vyskupas Džovanis Moronė.
Priemonės: įsteigtas vyriausias inkvizicijos tribunolas 1542 m.; įkurtas Jėzuitų ordinas
1540 m. (įkūrėjas ispanų bajoras Lojola); visi protestantai paskelbti eretikais,
aukščiausiuoju autoritetu tikėjimo dalykuose paskelbtas popiežius; įvesta griežta
bažnytinė cenzūra; kurtos dvasininkų seminarijos;
Reformacijos reikšmė:
 Dėl reformacijos XVI a. II p. – XVII a. I p. Susidarė palankios sąlygos plėtotis
švietimui, mokslui, filosofijai ir menui V. Europos šalyse;
 Reformacija padėjo vystytis nacionalinėms kalboms ir ne tik Bažnyčioje, bet ir
kultūriniame bei visuomeniniame gyvenime;
 Kapitalistinių santykių atsiradimas

Prielaidos:
 Ekonominės – technikos laimėjimai (cechus keičia manufaktūros); visuomenės
materialinių poreikių padidėjimas; prekybos išaugimas;
 Socialinės – laisvųjų žmonių atsiradimas dėl: 1) baudžiavos panaikinimo; 2)
amatininkų nusigyvenimo; pirklių lėšų investavimas į gamybą;
Feodalizmo ir kapitalizmo bruožai:
 Feodalizmo – pagrindinė gamybos priemonė – žemė priklauso feodalams;
pagrindinės klasės – feodalai ir valstiečiai; valstiečiai priklauso nuo feodalų;
valstiečiams skirta žemė, jie turis savo darbo įrankius, gyvulių, namus; feodalai jėga
verčia valstiečius jiems dirbti arba atsiduoti dalį produktų; vyrauja natūrinis ūkis;
 Kapitalizmo – visos gamybos priemonės priklauso kapitalistams; pagrindinės klasės
– kapitalistai ir samdomieji darbininkai; darbininkai yra asmeniškai laisvi; darbininkai
gamybos priemonių neturi; darbas yra samdomas, gamybą skatina siekimas
išgyventi, praturtėti, pasitenkinimas atliekamu darbu; viešpatauja prekiniai – piniginiai
santykiai;
Skirtumai tarp amatininkų dirbtuvių ir manufaktūrų:
 Amatininkų dirbtuvės – privačios įmonės, kurios turėjo paklusti cechų reikalavimams,
atsirado viduramžiais; nėra darbo pasidalijimo; dirbo meistrai, pameistriai, mokiniai;
veikla reglamentuota griežčiausiomis taisyklėmis;
 Manufaktūros – kapitalistinės privačios įmonės atsirado mezgantis kapitalistiniams
santykiams; yra darbo pasidalijimas; dirbo samdomieji darbininkai; veikla
nereglamentuota, taikytos naujovės;
Pradinio kapitalo kaupimo būdai:
 Anglijoje – aptvėrimai, prekyba, prekyba vergais, piratavimas, kolonijų plėšimas,
manufaktūrų pelnas;
 Prancūzijoje – įmonių pelnas, prekyba, atlyginimas už pelningas pareigas, rinkliavos
(atpirkos), paskolos, gyventojų kyšiai;
 Nyderlandų revoliucija

Nyderlandų padėties XVI a. ypatumai:

 Politinė padėtis – valdė Ispanija; ji paralyžiavo Generalinių luomų ir vietinių luomų
susirinkimų tvarką; XVI a. vid. Pavedė valdyti savo vietininkei Margaritai Parmietei;
 Ūkinė padėtis – labai sparčiai formavosi kapitalistiniai santykiai; Ispanija žlugdė
pramonę ir prekybą nepakeliamais mokesčiais, įvairiais suvaržymais, draudimais;
Revoliucijos priežastys:
 Ispanijos viešpatavimas;
 Feodalinė santvarka, kurią paveikė Ispanija;
 Katalikų bažnyčios kova su reformacija;
Revoliucijos eiga:
 Į kovą prieš ispanus pirmiausia pakilo Nyderlandų aristokratai;
 1566 m. prasidėjo bažnyčių pogromai, kuriuose dalyvavo valstiečiai, amatininkai,
darbininkai; pakurstyti kalvinistų dvasininkų 1567 m. jie nuslopo, bet Ispanijos
karalius nusiuntė kunigaikščio Albos vadovaujamą baudžiamąją ekspediciją
susidorojimui su riaušininkais. Alba ėmėsi jėga ir ekonominėmis sankcijomis
susidoroti su nepaklusniais Nyderlandų gyventojais;
 Nyderlandų patriotiškai nusiteikusi visuomenė pradėjo partizaninį karą prieš ispanus.
Dalis Flandrijos gyventojų patraukė į miškus (pasivadino gezais), o jūreiviai (jūrų
gezai) pradėjo kovą su ispanais jūroje;
 1572 m. balandžio 1 d. prasideda sukilimas prieš ispanus, apėmęs visą Nyderlandų
šiaurinę dalį. Sukilimui vadovavo grįžęs princas Vilhelmas Oranietis;
 1579 m. buvo paskelbta Utrechto sąjunga: pagal ją 7 šiaurės provincijos susijungė į
vieną valstybę – Olandiją. Nauja valstybė tapo respublika.
 Ispanija Olandijos nepriklausomybę pripažino tik 1609 m.
 1648 m. Vesfalijos sutartis, pagal kurią Ispanija patvirtino Olandijos nepriklausomybę;
revoliucijos rezultatai:
 Nyderlandų šiaurėje buvo panaikintas Ispanijos viešpatavimas;
 Įsikūrė nepriklausoma Olandijos respublika 1579 m.;
 Pradėjo sparčiau augt ekonomika ir kultūra: išaugo gelumbės, šilko, linų, laivų
statybos pramonė; Amsterdamas tapo pasaulinės prekybos ir finalų centru; Olandija
tapo galingiausia jūrų valstybe; ji užgrobė daug kolonijų;
Sąvokos:
Gezai – sukilėliai, “driskiai”, partizanai;
“geriau užtvindyti žemę, nei jos netekti” – Leideno miesto gynimo posakis;
buržuazija – kapitalistinės visuomenės socialinė grupė;
merkantilizmas – ekonominė politika, kuria siekia, kad prekių išvežimas būtų didesnis už
įvežimą;
 Rusija XVI – XVIII a.
Rusija XVI a.: pavaldinė monarchija; vykdyta centralizacija; valdym, teisės ir karinės reformos;
zemskinių susirinkimų atsiradima sir išnykimas; bažnyčia buvo centralizuota ir tapo caro
ramsčiu; stiprinta patvaldystė;
1547 m. Ivanas IV buvo vainikuotas Rusijos caru.
1549 m. paskelbta caro reformų programa.
Ivano IV reformos:
1. karinės reformos;
2. teisinė reforma:
 1550 m. sudarytas naujas Teisynas (tikslas – tolesnė valdžios centralizacija bei
valdančiosios klasės teisių, nuosavybės apsauga) – pvz.: patvirtinta Jurijaus diena.
 1551 m. vyko bažnyčios susirinkimas (sustiprinta jos centralizacija);
 1581 m. caro įsakas dėl Jurijaus dienos uždraudimo;
 1597 m. caro įsakas dėl terminuoto pabėgusio valstiečio gaudymo laiko;
3. valdymo reformos (plečiama prikazų sistema);
4. opričnina 1565 m.:
 tikslai – panaikinti dalines kunigaikštystes kaip feodalinio susiskaldymo liekanas;
sukurti centralizuotą valstybę; sustiprinti patvaldystę;
 esmė – visa žemė buvo padalinta į opričniną ir zemščiną; žiauriai susidorota su
centralizacijos priešininkais opričninoje;
 įtariamieji buvo baudžiami mirtimi ar trėmimu į zemščiną; žemės opričninoje
dalinamos jos vykdytojams;
 padariniai – šalis buvo suskaldyta ir nusiaubta; pablogėjo gyventojų padėtis; kilo
stichinės nelaimės, badas, maras; prasidėjo gyventojų bėgimas į šalies pakraščius;
 1572 m. opričnina buvo atšaukta;
užsienio politika (grobikiška): žygiai į pietus (užima Kazanės chanatą, Astrachanės...), šiaurės
vakarų kryptis (norėjo Baltijos jūros),
1649 m. Soboro teisynas įteisino neribotą caro valdžią;
Petro I reformos: įvedė naują mokesčių sistemą, manufaktūrų steigimas, bajorų ir Bojarinų
teisių sulyginimas, graždankos abėcėlės įvedimas, Jurijaus kalendorius (metus pradėjo
skaičiuot kaip ir europiečiai), barzdų kirpimas, vietoj prikazų – kolegijų steigimas, gubernijų
kūrimas, bažnyčia – Petro I rankose, sostinė iš Maskvos perkelta į Peterburgą, įtvirtinamas
absoliutizmas. Jo reformos – pirmoji pertvarka Rusijoje (II-oji perestroika Gorbačiovo laikais).
Užsienio politika: šiaurės kryptis (Šiaurės karas su ATR ir Švedija); dėl išėjimo į Juodąją jūrą
pradėjo karą su Turkija; rusų žemių plėtimas vakarų kryptimi;
Jekaterina II XVIII a. II p. – tikra despotė, sustiprino patvaldystę ir įgijo populiarumą tarp rusų
bajorijos, įtvirtino baudžiavą (tapo dar sunkesnė), suvalstybino bažnyčios žemes, to pasekoje
valstiečių sukilimas, vadovaujamas Pugačiovo (buvo nimašintas).
Užsienio politika – 1768 – 1774 m. laimėjo karą prieš Turkiją, gavo žemių Š. Kaukaze, aplink
Azovo jūrą ir prie Juodosios jūros. 1783 m. prijungtas Krymas, vykdė ATR padalijimus;
Sąvokos:
Patvaldystė – absoliutizmas (patvaldystė – valdymo būda Rusijoje);
Prikazas – valdžios institucija, vadovaujama diagrų;
Bojarinai – kilmingesni bajorai, senoji kilmingoji diduomenė;
Bajorai – didikai gavę žemės;
Absoliutinė monarchija Prancūzijoje

Absoliutizmas – tai valstybės valdymo forma, kai visa aukščiausia valdžia priklauso monarchui.
Absoliutizmo susiformavimo Prancūzijoje socialinės – ekonominės prielaidos:
 XV – XVII a. Prancūzijoje formavosi kapitalistiniai santykiai, tačiau šis procesas vyko
lėtai ir persipynęs su įvairiom feodalinėm liekanom;
 Prancūzijos karalius rėmė pramoninkus ir prekybininkus: steigė manufaktūras,
didino įvežamų prekių muitus, nes gaudavo iš to didelį pelną;
 Karalius ypatingą dėmesį skyrė bajorijai (ji darėsi ekonomiškai priklausoma nuo
karaliaus, feodalų hierarchija darėsi labiau centralizuota, karalius parduodavo bajorų
titulus);
 Valdyti visuomenę, kurios įvairūs sluoksniai turėjo labai skirtingus, dažnai priešingus
interesus, galėjo tik stipri valdžia;
 Sudėtinga tarptautinė padėtis ir nuolatiniai karai taip pat stiprino karaliaus valdžią;
Prancūzijos absoliutizmo vystymosi etapai:
1. Pradėjo formuotis XV a. vid.: karalius finansiškai tapo nepriklausomu nuo luomų,
galėjo pats samdyti kariuomenę, uždraudė bajorams turėti kariuomenę. Pamažu
nustojo šaukti Generalinius luomus;
2. Henrikas IV (1589 – 1610) toliau tvirtino absoliutizmą;
3. kardinolo Rišeljė (Liudviko XIII pirmojo ministro) veikla, stiprinant centrinę valdžią
(1624 – 1642):
 teoriškai suformulavo ir praktiškai įgyvendino neribotos monarchijos įtvirtinimo
programą;
 visiškai nustojo šaukti Generalinius luomus;
 rėmėsi intendantais (provincijos valdytojais, kurie rūpinosi policija, teismais ir
finansais): jie buvo centrinės valdžios atstovai provincijoje ir ten perėmė valdžią;
 susidorojo karine jėga su hugenotų politine autonomija;
 griežtai draudė Katalikų bažnyčiai ir popiežiui kištis į vidaus reikalus;
 rėmė pramonę ir prekybą, tuo ekonomiškai stiprindamas šalį;
 vykdė aktyvią kolonijinę politiką;
 tvarkė ir kontroliavo visas visuomenės gyvenimo sritis;
 Rišeljė valdymas – tai absoliutizmo triumfo pradžia;
4. Prancūzijos absoliutizmo triumfas valdant Liudvikui XIV:
 Paryžiaus parlamentas neteko bet kokios įtakos, visa valstybinė valdžia atsidūrė
karaliaus rankose (Liudviko XIV posakis: “Valstybė – tai aš”;
 Karaliaus valdžia buvo labai išaukštinta, net sudievinta;
 Hugenotai buvo jėga verčiami grįžti į katalikybę;
 Laikė 0.5 mln. kariuomenę ir nuolat kariavo, todėl XVII a. II p. Prancūzija buvo
įtakingiausia Vakarų Europos valstybė;
 Liudviko XIV valdymo padariniai buvo liūdni – visiškai suiro finansai;
5. Absoliutizmo reikšmė:
  Iki XVII a. pab. absoliutizmas turėjo teigiamą reikšmę (skatino ūkio pažangą,
kapitalistinių santykių raidą, stiprino tautinę valstybę);
 Liudviko XIV valdymo pabaigoje absoliutizmas tapo ekonominės ir visuomeninės
raidos stabdžiu, mėgindamas išlaikyti feodalinę santvarką, ir tuo paspartino
Prancūzijos revoliuciją;
Fronda – sukilimas Prancūzijoje prieš absoliutizmą;
 Anglijos revoliucija

XVII Anglijai būdinga:

 Baudžiavos nebuvimas;
 Aptvėrimai;
 Bajorų bendravimas su miestiečiais ir atvirkščiai;
 Karalius valdo su Parlementu. Jo valdžia buvo silpnesnė nei kt. Europos valstybėse;
 Problemos su Airija, Škotija;
Anglijos revoliucija XVII a. (1640 – 1688 m.):
1. priežastys:
 Absoliutinė karaliaus valdžia;
 Feodalinė santvarka;
 Anglikonų bažnyčios viešpatavimas;
2. 1640 m. sušauktas Parlamentas, posėdžiavęs 13 m., todėl pramintas Ilguoju. Šio
parlamento sušaukimas tapo revoliucijos pradžia;
3. Pilietinis karas 1642 – 1649 m.:
 Karaliaus šalininkai (kavalieriai) – š. Ir v. grafysčių bajorai, anglikonai ir katalikai, tų
grafysčių valstiečiai;
 Parlamento šalininkai – r. Ir p. Grafysčių naujieji bajorai; puritoniška buržuazija;
miestiečiai ir dalis valstiečių;
 Pirmaisiais metais nei viena pusė nepasiekė persvaros: parlamentas turėjo daugiau
lėšų ir gausesnę armiją, o kavalieriai buvo labiau patyrę kariai;
 O. Kromvelis (Bendruomenių rūmų deputatas) sudarė naujo tipo kariuomenę iš
puritonų ir paskelbė Šventąjį karą prieš anglikonus – kare įvyksta persilaužimas;
 1645 m. karaliaus armija patyrė sutriuškinimą;
 parlamentas įvykdė daug svarbių reformų (nusavino anglikonų Bažnyčiai
priklaususias žemes, bajorai nustojo buvę karaliaus vasalais);
 1649 m. Kromvelis su savo šalininkais pašalino iš Parlamento savo priešininkus,
nukirsdino Karolį I, panaikino Lordų rūmus ir Angliją paskelbė respublika.
4. Kromvelio vidaus ir užsienio politika 1649 – 1658 m.:
 vidaus: išvaikė Ilgąjį parlementą ir pasiskelbė lordu protektoriumi (įvedė karinę
diktatūrą); didino mokesčius, o tai smukdė šalies ūkį ir didino Kromvelio šalininkų
nepasitenkinimą; griežtos puritoniškos tvarkos, papročių įvedimas;
 užsienio: stengėsi paverst Angliją galingiausia valstybe; 1652 – 1654 m. karas tarp
Olandijos ir Anglijos, po kurio Anglija įsiviešpatavo pasaulinėj prekyboj; kariavo su
Ispanija (atėmė Jamaiką);
5. Monarchijos atkūrimas 1660 – 1688 m.:
 protektorato žlugimas;
 1660 m. į sostą pakviečiamas Stiuartų dinastijos princas Karolis II;
 Karolio II valdymas kėlė visuomenės nepasitenkinimą;
6. 1688 m. perversmas:
  Stiuartų dinastijos nuvertimas (turtingi miestiečiai ir bajorai protestantai pasikvietė
Olandijos valdytoją Vilhelmą Iranietį “atkurti laisvę”, ginti protestantizmą; karalius
Jokūbas II pabėgo į Prancūziją);
 Konstitucinės monarchijos sukūrimas: parlamentas pasiūlė sostą Vilhelmui;
Vilhelmas patvirtino Teisių bilį (jis draudė didint mokesčius, stabdyti karaliui
įstatymus, rinkti kariuomenę be parlamento sutikimo); Teisių bilis buvo įžengimo į
sostą sąlyga, tai reiškė, kad karaliui valdžią duoda tauta, su kuria jis sudaro sutartį;
7. Anglijos revoliucijos rezultatai:
 Anglija tapo konstitucine monarchija;
 Buvo paspartintas senos luominės santvarkos irimas ir naujos – demokratinės
formavimas;
8. Anglijos politinė raida XVII a.:
 1603 m. Jokūbas I;
 1625 m. Karolis I;
 1640 m. revoliucija;
 1649 m. respublika;
 1660 m. monarchijos atkūrimas;
 1688 m. perversmas;
Sąvokos:
Aptvėrimai – valstiečių nuvarymas nuo žemės;
Naujieji bajorai – naujai auganti buržuazija, ėmę ūkininkaut naujoviškai;
Senieji bajorai – seni feodalai;
Protektoratas – karinė diktatūra;
Džentelmenai – stambūs žemvaldžiai;
Kavalieriai – karaliaus šalininkai;
Apskritagalviai – parlamento šalininkai;

1649 – 1653 m. Anglijos respublika

1653 – 1658 m. Kromvelio protektoratas
1660 m. Stiuartų dinastijos restauracija
1688 m. valstybinis perversmas, parlamentinės monarchijos įsigalėjimas

Lygintojų sąjūdis Anglijoje XVII a.:

 Lygintojai – leveleriai, jiems vadovavo Libertas. Reikalavo visų žmonių lygybės,
respublikos Anglijoje įkūrimo, gynė privatinę nuosavybę;
 Tikrieji lygintojai – digeriai - kasėjai (turtingi miestiečiai), vadovaujami Vinstenlio
pasisakė už politinių teisių sulyginimą, turto lygybę, privatinės nuosavybės
panaikinimą, monarchijos išlikimą.
 Šiaurės Amerikos Nepriklausomybės karas ir Jungtinių Amerikos Valstijų susikūrimas

Šiaurės Amerikos kolonizavimas:

 Pirmosios kolonijos rytinėje Š. Amerikos pakrantėje atsirado XVII a. pr. (1607 m.
anglai įkūrė Virdžinijos koloniją);
 Kolonijas turėjo – anglai, švedai, olandai, prancūzai;
 Tarpusavio kovos dėl įtakos zonų;
 Šiaurės kolonijose (Naujojoje Anglijoje) buvo plėtojama žemdirbystė ir gyvulininkystė,
vyravo vidutinio dydžio ūkiai (fermos), kuriuos fermeriai nuomojo iš stambių
žemvaldžių; tačiau taip pat plėtojosi laivininkystė, prekyba, pramonė;
 Pietinėse kolonijose pramonė beveik nesivystė, vyravo stambus plantacinis ūkis,
kuris buvo paremtas juodaodžių vergų darbu;
 Anglijos kolonijų politinė ir visuomeninė padėtis: kiekviena iš 13 kolonijų turėjo plačią
savivaldą, Anglijos karaliaus paskirti gubernatoriai valdė remdamiesi kolonijų
konstitucijomis; buvo gana raštingi;
Nepriklausomybės karas 1775 – 1783 m.:
1. Priežastys:
 Anglijos uždraudimas kolonistams be leidimo keltis į Vakarus už Apalačų kalnų;
 Žyminės rinkliavos įstatymo išleidimas;
 Kolonijų pramonės ir prekybos plėtros apribojimai;
 Naujų idėjų, kad valdžią vyriausybei turi suteikti tauta, plitimas;
1. Nepriklausomybės karo pradžia:
 1774 m. Anglijos valdžia panaikino Masačūsetso savivaldą, uždraudė prekybą per
Bostono uostą ir pasiuntė į kolonijas papildomus kariuomenės dalinius;
 1775 m. Masačūsetse prasidėjo karo veiksmai: kolonistai, supratę, kad susitarti su
metropolija nepavyks ir atsiskyrimas nuo Anglijos neišvengiamas, nutarė sudaryti
reguliarią armiją; jos vyriausiuoju vadu kolonijų atstovų kongresas paskyrė Dž.
Vašingtoną;
2. Nepriklausomybės deklaracija 1776 m. liepos 4 d. (ją parengė Dž. Vašingtonas):
 Paskelbė, kad 13 kolonijų atsiskiria nuo Anglijos ir sukuria savarankišką valstybę;
 Nustatė naujos valstybės santvarkos pagrindus (valstybėje turėtų būt užtikrintos visų
piliečių lygybės ir prigimtinės teisės, o jas turi garantuoti valdžia, kurios šaltinis –
valdomųjų sutikimas; pirmoji JAV sostinė – Filadelfija);
 Deklaracijos mintys apibendrino XVIII a. Europos švietėjų idėjas, o tai rodo, kad kovai
su Anglija paskatino kolonijas ne tik ekonominės ir politinės priežastys, bet ir naujos
pažangios idėjos;
3. Nepriklausomybės karo eiga:
 Pradiniame karo etape geriau sekėsi Anglijos kariuomenei, nes ji buvo geriau
apmokyta.
 Amerikiečiai gavo paramą iš Prancūzijos, Olandijos, Ispanijos. 1778 m. JAV su
Prancūzija pasirašė karinės pagalbos sutartį;
 1781 m. jungtinė JAV ir Prancūzijos kariuomenė prie Jorktauno (Virdžinija) apsupo
Anglijos jėgas ir privertė pasiduoti. Anglija pradėjo taikos derybas;
 1783 m. karas baigėsi Versalio taikos sutartimi, kuria Anglija pripažino JAV
nepriklausomybę;
4. Nepriklausomybės karo reikšmė:
 Anglija pripažino JAV nepriklausomybę;
 Susikūrė pirma savarankiška respublika Amerikoje;
 Buvo nuversta kolonijinė Anglijos valdžia;
 Panaikinti feodalizmo elementai, apribojimai kolonijų ūkinei veiklai;
 Visi gyventojai, išskyrus negrus ir vergus, tapo lygūs prieš įstatymus;
 Šiaurėje buvo panaikinta vergija;
1787 m. priimta JAV konstitucija, nustačiusi valstybės santvarką:
1. JAV buvo paskelbta federacine respublika;
2. Respublikos valdžia priklausė prezidentui (renkamas 4 metams), kuris kartu buvo
vyriausias ginkluotų pajėgų vadas. Prezidentas turėjo teisę:
 Tvirtinti arba atmesti kongreso nutarimus;
 Skirti ministrus ir kitus aukštus pareigūnus;
 Sudaryti sutartis su užsienio valstybėmis;
4. Įstatymų leidimo valdžia priklausė Kongresui, kurį sudarė 2 rūmai: Senatas
(kiekviena valstija į jį siunčia po 2 atstovus) ir Atstovų rūmai (renkami iš kiekvienos
valstijos pagal gyventojų skaičių);
5. aukščiausioji teisminė valdžia priklausė Aukščiausiajam teismui, kurio narius skirdavo
prezidentas (iki gyvos galvos) ir, kuris sprendė, ar neprieštarauja konstitucijai vienas
ar kitas įstatymas;
6. kiekviena valstija turėjo savo įstatymų leidimo susirinkimus;
7. rinkimų teisę iš pradžių turėjo tik baltieji suaugę vyrai (vėliau – visi suaugę JAV
piliečiai);
1791 m. priimtos Konstitucijos pataisos –Teisių bilis, kuris suteikė JAV piliečiams
pagrindines žmogaus laisves (spaudos, susirinkimų, tikėjimo, sąžinės, žodžio), leido
kiekvienam piliečiui turėti ginklą bei numatė priemones, apsaugančias nuo neteisėtų
suėmimų ir bausmių;
1787 m. Konstitucija ir Teisių bilis įtvirtino demokratinę santvarką – JAV tapo pažangiausia
ir demokratiškiausia to meto valstybe;

1607 m. pirmoji anglų kolonija Virdžinijoje;

1608 m. prancūzai šv. Lauryno upės žiotyse įkuria Kvebeką (Kanados kolonijos pradžia);
1619 m. į Virdžiniją atgabenami pirmieji juodaodžiai vergai;
1620 m. Masačūsetse pirmąją koloniją įkuria dėl religijos Anglijoje persekiojami puritonai;
1756 – 1763 m. septynerių metų karas. Prancūzija šiaurės Amerikoje praranda Kanadą ir
Luizianą;
1763 m. Anglijos parlamente priimamas įstatymas, draudžiantis kolonistams keltis į
vakarus;
1765 m. žyminės rinkliavos įstatymas;
1773 m. Bostono darbininkai, persirengę indėnais, išmeta į jūrą anglų apmuitintą arbatą
(Bostono arbatėlė);
1775 m. Nepriklausomybės karo pradžia;
1776 m. liepos 4 d. nepriklausomybės deklaracijos priėmimas;
1778 m. JAV sąjunga su Prancūzija;
1783 m Nepriklausomybės karo pabaiga. Versalio taikos sutartis
1787 m. . JAV Konstitucijos priėmimas;
1789 m. Dž. Vašingtonas išrenkamas pirmuoju šalies prezidentu;
1789 m. Priimamas teisių bilis. Įsigalėjo 1791 m.
 Švietimo epocha

Šveitimo epocha – XVIII a. Europos valstybėse bei Š. Afrikoje pasireiškęs intelektualinis

pakilimas. Švietėjais vadinami rašytoja, filosofai, ekonomistai kritikavo to meto valstybinę bei
visuomeninę santvarką, siūlė būdus jai patobulinti. Šio laikotarpi itin susidomėta mokslo bei
švietimo pasiekimais, jų vaidmeniu žmonijos istorijoje. Buvo tikima, kad mokslas bei šveitimas
leis visuomenei pasiekti geresnę, protingesnę santvarką, svarstomi įvairūs valstybės ir
visuomenės pertvarkymo projektai.
Pagrindinės epochos idėjos:
 pasaulietiškumas;
 laisvamanystė;
 domėjimasis visuomenės problemomis;
 geresnės valstybinės santvarkos projektai;
 smerkimas prietarų, religinio nepakantumo, žmonių išnaudojimo, neteisingų įstatymų;
 kosmopolitizmas;
monarchų veiksmai veikiant švietėjų idėjoms:
 administracijos centralizavimas;
 baudžiamųjų įstatymų švelninimas;
 pramonės prekybos, žemdirbystės rėmimas;
 lėšų taupymas;
 švietimo plėtojimas;
 religinio pakantumo įstatymų priėmimas;
mokslo atradimai ir išradimai:
 matematikai dar kartą patvirtino Niutono atrastą visuotinės traukos dėsnį;
 fizikai, tyrinėdami dujas ir šilumą, padarė išvadą, kad galima pakilti virš Žemės
paviršiaus (oro balionų skrydžiai). (Mogodfjė);
 amerikietis Franklinas išrado žaibolaidį, škotas Dž. Vatas - garo mašiną;
žymiausi anglų, prancūzų, vokiečių švietėjai:
 Dž. Lokas (anglosaksų demokratijos pagrindėjas) – pirmasis iškėlė “visuomenės
sutarties” teoriją, siūlė atskirti įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją valdžią, pasisakė už
sąžinės laisvę, tautos suvereniteto idėja. Kūriniai: “Du traktatai apie visuomenės
sudėtį”
 Š. Monteskjė – kritikavo Prancūzijos absoliutizmą, nesibaigiančius karus, aiškino
teisės kilmę, išskyrė 3 valdžios rūšis: įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę.
“Apie įstatymų dvasią”;
 Volteras – smerkė ir išjuokė piktnaudžiavimą kilme, savivalę, žiaurius įstatymus ir
kankinimus, religinį nepakantumą, ragino sudaryti karalių ir filosofų sąjungą prieš
Katalikų bažnyčią, jo mintis: “Jei nebūtų dievo, jį reiktų sugalvoti”.
 Ž. Ž. Ruso –respublikinės santvarkos kūrėjas, smerkė teisinę ir turtinę nelygybę, siūlė
riboti privačią nuosavybę, manė, kad valdžia turi priklausyti tautai, siūlė panaikinti
monarchiją, stambiąją feodalinę žemėvaldą. “Apie visuomenės sutartį”.
 Ž. Meljė – anarchizmo pradininkas, siūlė panaikinti privačią nuosavybę, atiduoti žemę
visiems bendrai naudotis, panaikinti luomus ir valstybę. “Testamentas”;
 G. Mabli – žmonijos nelaimių priežastimi laikė privačią nuosavybę, manė, kad
blogybes galima sušvelninti įvedant gerus įstatymus;
 D. Didro – kritikavo Prancūzijos valstybinę santvarką, luominę nelygybę, Katalikų
bažnyčią. “Enciklopedija” 28 tomai;
 J. G. Fichtė – kėlė kosmopolitines vieningos žmonijos, pasaulinės pilietybės idėjas,
propagavo taiką.
 Kantas – mintis: “Būk drąsus naudotis savo protu”, palaidotas Karaliaučiuje;
“Apšviestasis absoliutizmas – nuo XVIII a. vid. Daugelio Europos valstybių monarchai
vykdė pertvarkymus, kuriais siekė sutvirtinti savo valdžią. Šiuos pertvarkymus palaikė ir
skatino švietėjai. Apšviestojo absoliutizmo reformos buvo vykdomos daugelyje Europos
valstybių: Austrijoje, Prūsijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Danijoje, Švedijoje ir kt. Rusijos
imperatorė Jekaterina II susirašinėjo su Volteru, tačiau Rusijoje “apšviestojo absoliutizmo”
reformos buvo labai paviršutiniškos;
“Sostų ir filosofų” sąjunga truko iki Didžiosios Prancūzijos revoliucijos, kuri smarkiai
išgąsdino monarchus. Po to jiems švietėjai su savo idėjomis atrodė pavojingi;
 Didžioji Prancūzijos revoliucija

Prancūzija prieš revoliuciją:

 feodaliniai bruožai: feodalinės valstiečių prievolės; mokesčiai žemvaldžiams ir
valstybei; dešimtinė Bažnyčiai; cechai; vidaus muitai; visuomenės skirstymas
luomais; absoliuti karaliaus valdžia; senjorų teismas;
 gamybinių jėgų ir kapitalistinių santykių raida: valstiečių sluoksniavimasis: išsiskiria
turtingieji, kurie samdomąjį darbą; daugybė valstiečių gamina amatininkus dirbinius
pirkliams supirkėjams; daugybė manufaktūrų; pradėtos naudoti mašinos; susiformavo
turtinga ir ekonomiškai įtakinga buržuazija;
Prancūzijos priežastys:
 absoliutinė karaliaus valdžia;
 feodalinė santvarka;
 luominė santvarka;
 švietėjų mintys apie santvarkos pakeitimo būtinumą;
Prancūzijos revoliucijos etapai:
I etapas 1789 05 050 – 1792 08 20. Valdžioje buvo konstitucinės monarchijos šalininkai.
Svarbiausi įvykiai:
 1789 05 05 Generalinių luomų sušaukimas, revoliucijos pradžia;
 1789 07 14 Bastilijos šturmas;
 1789 08 skirstymo į luomus ir valstiečių feodalinių prievolių panaikinimas;
 1789 08 26 priimta “Žmogaus ir piliečių teisių deklaracija”;
 1791 09 priimta Konstitucija;
II etapas 1792 08 20 – 1793 06 02. valdžioje buvo žirondistai (nuosaikieji respublikonai).
Svarbiausi įvykiai:
 1792 08 20 sukilimas Paryžiuje;
 1792 09 22 Prancūzijos respublikos paskelbimas;
 1793 01 21 karaliaus giljotinavimas;
 1793 m. pavasarį – Vadėjos kontrrevoliucinis liaudies sukilimas;
 1793 05 31 – 06 02 Paryžiaus sukilimas;
III etapas 1793 06 02 – 1794 07 27. valdžioje buvo jakobinai. Svarbiausia įvykiai:
 1793 06 Konstitucijos priėmimas, diktatūros įvedimas;
 1793 m. vasara – feodalų teisių panaikinimas galutinai ir be išpirkos, kainų
maksimumo įvedimas;
 1794 m. pr. visuotinės karo prievolės įvedimas;
 1794 m. pavasarį – priešų išvijimas ir dar didesnis maištas Vandėjoje;
IV etapas 1794 07 28 – 1799 11 09. valdžioje buvo nuosaikieji respublikonai. Svarbiausi
įvykiai:
 1794 07 28 valstybinis perversmas, jakobinų diktatūros nuvertimas;
  1795 10 naujos Konstitucijos priėmimas;
 1795 – 1799 m. Prancūziją valdė Direktorija;
 1799 11 09 valstybinis perversmas (Termidoro), konsulato įvedimas;
1789 08 26 Steigiamasis seimas priėmė “Žmogaus ir piliečių teisių deklaraciją”:
 aukščiausias valdžios šaltinis – tauta;
 žmonės gimsta ir lieka laisvi bei lygiateisiai;
 kiekvienos valstybės tikslas – garantuoti prigimtines ir neatimamas žmogaus teises –
laivę, nuosavybę, saugumą;
 suteikiamos žodžio, spaudos, tikėjimo laisvės;
 tolygus mokesčių pasiskirstymas visiems gyventojams pagal jų turto dydį;
 asmens laisvės garantija. Piliečius galima apkaltinti, suimti ir įkalinti tik remiantis
įstatymais, priimtais ir viešai paskelbtais iki nusikaltimo įvykdymo momento;
 privatinė nuosavybė yra šventa ir neliečiama; jos negalima atimti be teismo
sprendimo ar tinkamai neatlyginant;
 pareigybės užimamos ne pagal turtinę padėtį, o pagal gabumus;
Jakobinų diktatūra:
1. jakobinai – radialinė politinė grupuotė, kuri siekė įgyvendinti savąjį visuomenės
projektą, paremtą Ž. Ž. Ruso idėjomis: siekė sumažinti turtinę nelygybę, pasisakė už
visuotinę rinkimų teisę. Jie neturėjo Konverte daugumos, bet juo rėmė sankiuliotai –
galinga ginkluot jėga. Jakobinų vadai – Maratas, Robespjeras, A. Sen – Žiustas.
Robespjero šūkis: “liaudis niekada neklysta”, jakobinų diktatūros apibūdinimas –
“revoliucija ryja savo vaikus”.
2. Žirondistai – nuosaikiųjų respublikonų grupuotė: stengėsi išvengti pilietinio karo,
bijojo, kad mirties baimė karaliui sukels Europos monarchų pasipiktinimą, nenorėjo
jakobinų sustiprėjimo, pasisakė prieš senjorų žemių nusavinimą, kainų kontrolę;
3. jakobinų mėginimas įgyvendint savo idealus:
1. Konvertas patvirtino respublikos konstituciją (pirmą kartą istorijoje valstybė
žadėjo imtis atsakomybės už savo piliečių gyvenimo sąlygas);
2. Rinkimų teisę gavo visi vyrai nuo 21 m. amžiaus nepriklausomai nuo turto ir
išsilavinimo;
3. Visus įstatymus privalėjo įtvirtint referendumas;
4. Mažai rūpinosi valdymo mechanizmo veiklai;
5. Visą valdžią turėjo Konvertas ir jo skiriamas Visuomenės gelbėjimo
komitetas;
6. Įvedė diktatūrą, politinę policiją, visuotinę mobilizaciją;
7. Prieš maištininkus griebėsi žiauraus teroro, savo politiką laikydami gėrio
kova su blogiu;
8. Nuo 1793 m. Robespjeras reikalavo vykdyt mirties bausmę;
9. Persekiojo Katalikų bažnyčią už priešiškumą revoliucijai;
10. Įvedė tvirtas kainas būtiniausioms prekėms;
11. Griežtomis priemonėmis buvo sutelktos jėgos kovai su išorės priešais.
12. Robespjeras 1794 06 įvedė Aukščiausios būtybės kultą;
Prancūzijos revoliucijos rezultatai:
 Panaikinta absoliutinė monarchija;
  Panaikinta feodalinė santvarka;
 Panaikinta luomų santvarka;
 Paspartintas feodalinės santvarkos irimas visoje Europoje;
 Atvertos galimybės verslų plėtrai;

Sąvokos:
Liudvikas XIV – “Valstybė – tai aš”;
Liudvikas XV – “Po manęs nors ir tvanas”;
Liudvikas XVI – “Bet juk tai ne maištas”;
Lenkuras – “Tai ne maištas, jūsų didenybe, tai revoliucija”;
Barnabas – “Revoliuciją jau dabar reik baigti, ji priėjo ribą”;
Vernjo – “Revoliucija, kaip Saturnas graikų mituose ryja ne tik savo vaikus, bet ir tėvus”;
Robespjeras – “Nebaisu mirt už kilnų tikslą, prigimtines ir neatimamas žmogaus teises, kurių
svarbiausioji – laisvė.”;
Dantonas – “Parodysi mano galvą žmonėms, ji to verta”;
Jakobinai – bolševikų mokytojai;
 Kapitalizmo raida Europoje XIX a.

Pramonės perversmas – tai perėjimas nuo rankų darbo prie mašinų, nuo manufaktūrinės
gamybos prie fabrikinės. Pramoninis perversmas prasidėjo XVIII a. 7 deš. Iki XIX a. I p. Išplito
visoje Europoje. Pramonės perversmas visiškai pakeitė pagrindines to meto pramonės šakas –
metalurgiją, energetiką ir tekstilę.
Pramonės perversmo pusės:
 Techninė – naujų mašinų ir patobulinimų sukūrimas ir jų panaudojimas gamyboje;
 Visuomeninė – naujų visuomenės klasių - kapitalistinių ir samdomųjų darbininkų
atsiradimas;
1767 m. verpimo mašinos išradimas;
1769 m. Vatas išrado garo mašiną;
1796 m. skiepų išradimas;
1825 m. nutiesta pirmoji geležinkelio linija;
1841 m. narkozės išradimas;
1861 – 1862 m. per Lietuvą nutiesta geležinkelio linija Sankt Peterburgas – Varšuva;
1861 m. panaikinta baudžiava Rusijoje;
1867 m. Nobelis išrado dinamitą;
1882 – 1896 m. nutiestos pirmosios telefono linijos Lietuvoje;
1889 m. pastatytas Eifelio bokštas;
1903 m. broliai Raitai atliko pirmą skrydį pilotuojamu motoriniu lėktuvu;
1905 m. Einšteino reliatyvumo teorija;
pramonės perversmo padariniai:
1. pritaikius mašinas gamyboje, pardėjo smarkai vystytis pramonė ir prekyba, o tuo
pačiu sparčiai augo seni ir kūrėsi naujieji miestai;
2. augant gamybai, smarkai praturtėjo fabrikų ir įmonių savininkai, didėjo jų vaidmuo
gyvenime - pramonės buržuazija tapo nauju įtakingu visuomenės sluoksniu;
3. vykstant pramonės perversmui gausėjo samdomųjų darbininkų, kurių padėtis žymiai
pablogėjo:
 labai paplito moterų ir vaikų darbas, o dėl to padidėjo nedarbas suaugusiųjų vyrų
tarpe;
 darbo laikas buvo neribojamas jokiais darbo įstatymais, didėjo darbo įtampa,
trumpėjo pertraukos;
 niekas nesirūpino darbo apsauga ir higiena;
 įmonių savininkai savavaliaudavo skirdami darbininkams įvairias baudas ir
išmokėdami atlyginimą;
 Napoleono epocha Europoje

Napoleonas Bonapartas (1769 – 1821) – prancūzų generolas, kuris 1799 m. įvykdęs valstybės
perversmą, įvedė karinę diktatūrą, panaikino piliečių politines teises bei laisves, o 1804 m.
karūnavosi Prancūzijos imperatoriumi. Jo nesibaigiantys karai tęsėsi iki 1815 m.
1. Napoleono atėjimas į valdžią:
 Nuo 1785 m. tarnavo Prancūzijos kariuomenėje, 1794 m. jam suteiktas generolo
laipsnis;
 Po Termidoro 9-osios perversmo pasižymėjo slopinant monarchistų maištą;
 1798 m. bandė užimti Egiptą, tačiau nesėkmingai;
 1799 m. lapkričio 9 d. (Briumerio 18)valstybės perversmą (išvaikė Direktoriją ir
Konvertą) – valdžia atiteko 3 konsulams, iš kurių vienas buvo Napoleonas.
Prancūzija liko respublika, bet faktiškai įsigalėjo Bonaparto diktatūra.
2. perversmo prielaidos:
 karinės nesėkmės;
 vidaus politikos sunkumai;
 Napoleono, kaip generolo populiarumas;
 Napoleono siekius užimti valdžią rėmė žymūs politikai bei finansininkai;
3. 1804 m. Prancūzija skelbiama imperija, o Napoleonas – jos imperatoriumi, visa
valdžia atiteko jam.
4. Napoleono kodeksai:
 1804 m. priimtas civilinis kodeksas, kuris: 1) garantavo teisę į privatinę nuosavybę; 2)
garantavo visiems vienodas politines teises;
 1808 m. įsigaliojo prekybos kodeksas;
 1811 m. įsigaliojo baudžiamasis kodeksas;
 kodeksų reikšmė: 1) teisiškai įtvirtino pergalę prieš feodalinę santvarką; 2) turėjo
didžiulės įtakos tolesniam civilinės ir baudžiamosios teisės formavimuisi; 3) kodeksai
įsigaliojo ir Napoleono užkariautose šalyse, tuo padėdami kapitalistinių santykių
raidai;
5. Napoleono karai 1799 - 1815:
 Priežastys: Amjeno taika (sudaryta su D. Britanija) nepanaikino prieštaravimų tarp
stipriausių Europos valstybių – D. Britanijos ir Prancūzijos; Napoleonas siekė
ekonominės ir politinės hegemonijos Europoje, o to labiausiai bijojo D. Britanija bei
kitos stambios valstybės (Rusija, Austrija);
 1800 m. karas su Austrija;
 1800 m. konkordatas su popiežiumi Pijumi VII (katalikybė pripažinta valstybine
religija);
  1801 m. taikos sutartis su Austrija: ši atsisakė savo valdų Š. Italijoje, Belgijoje,
kairiajame Reino krante, pripažino Prancūzijos sukurtas vasalines Olandijos ir
Švedijos respublikas;
 1805 m. Austrijos, D. Britanijos, Rusijos sudaryta koalicija prieš Prancūziją;
 1805 m. spalio mėn. Jūrų mūšis prie Trafalgaro. Britai laimėjo, jiems vadovavo
Nelsonas.
 1805 m. gruodžio mėn. Austerlico (Trijų imperatorių mūšis). Napoleonas sumušė
jungtinę Austrijos ir Rusijos kariuomenę (vadovavo Kutūzovas);
 1805 m. taikos sutartis su Austrija. Panaikinta Šventoji Romos imperija. 1806 m.
Pranciškus II atsisakė imperatoriaus titulo;
 1806 m. įkurta Reino Sąjunga, į kurią Napoleonas I sujungė 14 vokiečių
kunigaikštysčių, pripažįstančių imperatoriaus viršenybę ir atidavusią jam savo
kariuomenę.
 1806 m. D. Britanija, Prūsija ir Rusija sudarė Prancūziją nukreiptą koaliciją;
 1806 m. Prūsijos sutriuškinimas;
 1806 m. pab. D. Britanijos kontinentinės blokados pradžia;
 1807 m. Tilžės taika, kurią pasirašė Aleksandras I ir Napoleonas I. Europa padalyta į
įtakos sferas: Vakarų – Napoleono I, Rytų – Aleksandro I. Iš Lenkijos žemių ir
Lietuvos Užnemunės, buvusių Prūsijos valdžioje, Napoleonas I sudarė vasalinę
Varšuvos kunigaikštystę;
 1810 m. Rusija ėmė nepaisyti kontinentinės blokados;
 1812 m. birželio 24 d. – gruodžio pabaiga Borodino mūšis, Napoleono I nesėkmingas
žygis į Rusiją. Rusams vadovavo Aleksandras I ir Kutūzovas. Prancūzai buvo
sumušti keliantis per Berezinos upę;
 1813 m. sukurta galinga antiprancūziška sąjunga: Austrija, Rusija, D. Britanija,
Prūsija, Švedija ir kai kurios vokiečių valstybėlės;
 1813 m. Leipcigo mūšis (Tautų mūšis). Prancūzai pralaimėjo;
 1814 m. sąjungininkai įsiveržė į Prancūziją, užėmė Paryžių. Napoleonas I, atsisakęs
sosto, buvo ištremtas į Elbos salą. Burbonai atėjo į valdžią – Liudvikas XVIII;
 1815 kovo 1 – birželio 22 d. šimto dienų Napoleono valdymo laikotarpis;
 1815 m. Vaterlo mūšis (Belgijoj). Napoleonas I pralaimėjo;
 1815 m. Napoleonas I buvo ištremtas į Šv. Elenos salą, kurioje ir mirė;
6. Karų reikšmė: Napoleono karai buvo užkariaujamieji, tačiau jie suardė pasenusią
feodalinę absoliutinę Europos sistemą.
Vienos kongresas 1814 – 1815 m.:
1. Tikslas – sureguliuoti Didžiosios Prancūzijos revoliucijos ir Napoleono karų politinius
padarinius ir teritorinius klausimus;
2. lemiamą vaidmenį turėjo: Austrija, D. Britanija, Prūsija, Rusija;
3. nutarimai:
 Prancūzija neteko visų užkariautų teritorijų;
 Baigiamasis aktas numatė sukurti tvirtą barjerą prieš naują Prancūzijos agresiją (tuo
turėjo tapti Prūsija, Austrija bei į Nyderlandų karalystę sujungtos Belgija ir Olandija);
 Iš Vokietijos valstybių dalies Austrijos žemių sukurta Vokietijos sąjunga;
 Norvegija buvo atskirta nuo Danijos ir prievarta sujungta su Švedija;
  Valstybės nugalėtojos gavo šias teritorijas: Rusijai atiteko diduma Varšuvos
kunigaikštystės; D. Britanijai atiteko kolonijos, atkariautos iš Olandijos ir Prancūzijos;
Prūsija gavo dalį Saksonijos, Vestfaliją, Reino provinciją; Austrijai atiteko Lombardija
ir Venecija;
 Šveicarija buvo paskelbta neutralia valstybe;
4. reikšmė: kongreso nutarimai laikinai sustiprino feodalinės Europos monarchijas ir
įtvirtino naują jėgų santykį (D. Britanija ir Rusija tapo įtakingiausiomis valstybėmis);
Šventoji sąjunga 1815 m.: Rusijos ir Austrijos imperatoriai bei Prūsijos karalius pasirašė aktą,
kurio tikslas – išsaugoti Europos valstybių sienas ir ginti absoliutines monarchijas. Sąjungos
narės slopino tautinio išsivadavimo ir revoliucinius sąjūdžius. Ji iširo XIX a. 4 deš.
 Pagrindinės politinės doktrinos

XIX a. ekonomikos plėtra ir pramonės darbininkų klasės augimas lėmė naujų ideologijų –
socializmo, liberalizmo, konservatizmo atsiradimą.

Liberalizmas - tai politinė doktrina, pasisakanti už asmens laisvės principą. Kiekvienas asmuo
turi teisę laisvai naudotis visomis teisėmis, planuoti savo gyvenimą, susirast gyvenimo šaltinį.
Valstybės paskirtis – sudaryti sąlygas, užtikrinančias visiems žmonėms laivę, saugančias nuo
laisvės suvaržymų, kurie gali kilti tiek iš kitų asmenų, tiek ir iš vyriausybės.
Susiformavo V. Europoje XVII – XVIII a.
Liberalai pasisakė už: žodžio ir spaudos laisvę; bažnyčios atskyrimą nuo valstybės; rinkimų
teisės išplėtimą.
Pradininkai: Dž. Lokas, Monteskjė, Volteras, vėliau Smitas, Rikardas.
Absoliutinės vertybės – žmogaus laisvės ir teisės.
Pagrindiniai teiginiai:
 visi žmonės yra lygūs ir laisvi;
 skelbė, kad žmogus turi turėti galimybę naudotis visomis laisvėmis ir intelektualine
(žodžio, spaudos) ir nevaržoma ūkine veikla;
 valstybei nedera kištis į visuomenės ūkinį gyvenimą;
 geriausia valdymo forma – demokratija;
Didžiausią įtaką įgijo JAV ir D. Britanijoj.
Liberalizmą lėmė viduriniosios klasės atstovai – mokslininkai, verslininkai, tarnautojai;

Konservatizmas – politinė doktrina, pasisakanti už senų tradicijų laikymąsi, už nusistovėjusių

žmonių tarpusavio ryšių išsaugojimą ir puoselėjimą, už atsargų ir pamatuotą reformų
įgyvendinimą.
Formavosi XVIII – XIX a. Tėvynė – Anglija.
Atstovai: Berkas, Ž. de Mestras, A. de Tokvilis, Izraelis, Bismarkas, Buržetas.
vertybė – autoritetas, lojalumas, hierarchija ir tvarka.
Teiginiai:
 moralinis absoliutizmas;
 netikėjimas pažangos neišvengiamumu;
 politinis realizmas;
 žmogaus netobulumo idėja;
 pagarba valdžiai;
 pagarba istorijai, praeičiai, tradicijoms;
 religijos bei religinių institucijų vertinimas;
 privatinės nuosavybės gynimas;
Socializmas – politinė doktrina, teigianti, kad visuomenė sudaryta iš 2 pagrindinių socialinių
grupių – klasių, kurios skiriasi ekonomine padėtim, t. y. iš buržuazijos ir samdomųjų darbininkų,
ir pasisakanti už socialinę lygybę ir teisingumą – šių dviejų klasių padėties sulyginimą,
visuomeninio turto perskirstymą neturtingosios klasės naudai.
Formavosi XIX a. 2 pusėj V. Europoje. Vėliau išplito Š. Korėjoj, Kuboj, Indijoj, Vokietijoj, Kinijoj.
Pradininkai – K. A. sen – Simonas, Furje, Prudonas, Blanki, Marksas, Engelsas.
Vertybė - socialinė lygybė ir teisingumas.
 Teiginiai:
socialinės lygybės bei teisingumo įgyvendinimas yra pagrindinė sąlyga, siekianti
tikros asmens laisvės ir visuotinės gerovės;
 Žmonijos raidą lemia ekonominiai veiksniai, nuo kurių priklauso gamybos būdų kaita
(vergovinis, feodalinis ir kapitalistinis);
 Visi ligtoliniai gamybos būdai buvo paremti dirbančiųjų išnaudojimu;
 Kapitalizmas sukūrė tokias gamybines jėgas, kad atsirado galimybė iš esmės
pagerinti dirbančiųjų padėtį – dėl to darbininkai (proletariatai) turi nuversti kapitalistų
valdžią ir sukurti komunistinę santvarką.
Gynė darbininkų interesus.
XX a. pr. iš socialistų išsiskyrė komunistai, kurie teigė, kad darbininkų klasė turi
revoliuciniu keliu paimti valdžią (Leninas).
Komunizmas – agresyvioji socializmo politinės doktrinos atšaka, kurios šalininkai siekė
įgyvendinti socialinę lygybę prievartiniu, revoliuciniu būdu nušalindami demokratinę
vyriausybę ir suteikdami valdžios įgaliojimus Komunistų partijai. Remiasi vargingiausiais
socialiniais sluoksniais, vykdo soc. Reformas: nacionalizuoja ūkį, įveda centralizuotą
planavimą.

Nacionalizmas – politinė doktrina, pasisakanti už kiekvienos tautos apsisprendimo ir

savarankiškos valstybės įkūrimo teisę.
Raidos etapai:
 Vokietijos ir Italijos suvienijimo laikotarpis, kai nacionalizmas, kaip cementas
padėjo susikurti valstybėms;
 Vilsonas 14 punktų, įteisinusių tautų apsisprendimo teisę, kai susikūrė
nepriklausomos Baltijos valstybės (nuo I pas. Karo pabaigos iki II pas.
Pradžios);
 Nacionalizmo pakilimas susijęs su Azijos, Afrikos šalių išsivadavimo judėjimu po
II pasaulinio karo;
 Šiandieninis nacionalizmo pakilimas susijęs su postkomunistinių šalių
nacionalinio išsivadavimo judėjimu;
 Neigiamas vaidmuo – Italijoj, Vokietijoj pasireiškė kraštutinėmis formomis
(šovinizmu, antisemitizmu, rasizmu);

Anarchizmas – politinė srovė, neigianti valstybę, privatinę nuosavybę, tvarką visuomenėj

palaikyti – remiasi moralinėm formom (Bakuninas).
 Vokietijos suvienijimas

Vokietijos kunigaikštystės po Vienos kongreso:

 Vokietijos sąjungą sudarė 35 kunigaikštystės ir 4 laisvieji imperijos miestai;
 Centrinis valdymo organas – kunigaikščių ir karalių paskirtų atstovų susirinkimas –
Bundestagas;
 1834 m. įkurta bendra Vokietijos muitų sąjunga, į kurią neįėjo Austrija;
 1848 m. gegužės 12 d. Nacionaliniame susirinkime svarstyta suvienyt Vokietiją ir
Sukurt Vokietijos imperiją, bet tik iš vokiškos Austrijos žemės;
 vėliau buvo pasirinktas “mažosios Vokietijos” suvienijimo kelias, vadovaujant Prūsijai;
Vokietijos vienijimosi prielaidos:
 ekonominės: nuo XIX a. pr. vokiečių žemėse ėmėsi sparčiau vystytus pramonė,
plėtojosi geležinkelių tinklas, formavosi vienoda muitų sistema;
 politinės: valstybės kūrimosi procesą skatino vokiečių tautinis sąjūdis, prasidėjęs
1848 m. revoliucinių įvykių įtakoje, ir atsiradęs vokiečių supratimas, kad reikia
vienytis ir kurti vieningą valstybę, sustiprėjęs 6 deš. Pab. vykstant pergalingam
Italijos nacionalinio išsivadavimo karui;
O. Bismarkas ir jo politika:
Otas fon Bismarkas (1815 – 1898) – Prūsijos vadovas, ypatingai daug nuveikęs vienijant
Vokietiją.
 1862 m. Bismarkas tapo Prūsijos ministru pirmininku ir užsienio reikalų ministru;
 Bismarko politika pasižymėjo: konservatizmu, politiniu realizmu ir tvirtos rankos
principu vienijant vokiečių žemes;
 Bismarkas buvo puikus diplomatas: mokėjo puikiai maskuoti tikruosius savo
užsienio politikos tikslus (sugebėjo Austriją padaryt savo sąjungininke kovoje su
Danija dėl Šlėzvigo ir Holšteino kunigaikštysčių);
Karas su Danija 1864 m. vasario mėn. – Prūsija iš Danijos gavo Holšteiną ir Šlėzvigą;
Prūsijos-Austrijos karas 1866 m. vasarą – buvo paleista vokiečių sąjunga, Austrija prarado
vadovavimą vokiečiams;
Šiaurės Vokietijos sąjunga 1867 m.: Bismarkas, prie Prūsijos prisijungęs kai kuris teritorijas, su
kitomis vokiečių valstybėlėmis į šiaurę nuo Maino upės sukūrė Šiaurės Vokietijos sąjungą
(Bismarkas tapo kancleriu, Prūsijos karalius – prezidentu). Tai buvo nauja vokiečių valstybių
sąjunga, kur vadovavimas atiteko Prūsijai. Šios sąjungos pagrindu kūrėsi suvienyta Vokietija
(neįėjo Bavarija, Viutembergas ir dar kelios pietinės vokiečių valstybėlės);
Prūsijos-Prancūzijos karas 1870 m. liepos mėn. Iki 1871 m. pr. – iš Prancūzijos Vokietija atėmė
Elzasą ir Lotaringiją, buvo įkurta Vokietijos imperija;
Pietinės vokiečių valstybės (Bavarija, Badenas, Viutembergas, Hasenas sutiko prisijungti prie
bendros Vokietijos valstybės.
Vokietijos imperijos paskelbimas: 1871 m. sausio 18 d. Versalyje Prūsijos karalius Vilhelmas I
buvo paskelbtas “vokiečių kaizeriu” (t. y. imperatoriumi). Oficialiai vokiečių jungtinė valstybė
buvo pavadinta Vokietijos reichu (arba imperija). Tai buvo antras reichas.
Vokietijos imperijos bruožai:
 nebuvo federalinė valstybė;
 nebuvo grynai tautinė valstybė;
 buvo suvienyta “iš viršaus” (tai didino jos militarizmą);
 buvo autoritarinė valstybė su daugybe atgyvenų, stabdžiusių demokratinio
parlamentarizmo plėtotę;
 Italijos suvienijimas

Politinis Apeninų pusiasalio žemėlapis:

 Apeninų pusiasalis buvo suskaldytas į keletą valstybių: pietuose – Burbonų valdoma
Neapolio ir Sicilijos karalystė; centre – Popiežiaus valstybė su sostine Roma; šiaurėj
– Modenos, Parmos, Toskanos hercogystės (valdomos Habsvurgų dinastijos);
šiaurės vakaruose – Pjemonto-Sardinijos karalystė
 Austrijai priklausė Lombardijos ir Venecijos provincijos;
Nacionalinio judėjimo pradžia:
 Nacionalinio judėjimo idėjos pradėjo plist po Vienos kongreso;
 Skatino: prancūzmečio patyrimas; neapykanta Austrijai;
 Priežastys: tik suvienijus Italiją galima sukurti liberalią, turinčią pažangius įstatymus
valstybę;
Madzinis ir “Jaunoji Italija”:
 Svarbiausia pasipriešinimo austrams jėga buvo slaptos karbonų (“medžio anglies
degintojų”) organizacijos. Siekė išvyti austrus iš Italijos, labai aktyviai veikė
parsidėjus 1820 – 1821 ir 1831 m. revoliucijoms. Tačiau šios organizacijos buvo
prastai organizuotos, greit suirdavo;
 1831 m. iš Genujos kilęs Madzinis įkūrė naują organizaciją “Jaunoji Italija” – bendra
nacionalinė revoliucionierių sąjunga;
 tikslas: pakelti į kovą visus italus, išvijus austrus sukurti laivą, nepriklastomą Italijos
respubliką;
 1849 m. vasario mėn. Roma paskelbta respublika (Pijus IX pabėgo iš Romos kilus
neramumas), o jai vadovauti pakviestas Madzinis;
 po popiežiaus pabėgimo į Italiją karinę ekspediciją pasiuntė Prancūzija ir pardėjo
karo veiksmus;
 nuo balandžio iki birželio mėn. Garibaldžio susirnktiems savanoriams pavyko atmušt
Romą nuo puolančių prancūzų, vėliau padėčiai tapus beviltiška jo būriai pasitraukė į
Š. Italijos kalnus. Garibaldis pasitraukė į užsienį;
Pjemonto iškilimas:
 1848 m. pralaimėjus revoliucijai, sumažėjo Madzinio šalininkų. Nacionalinio judėjimo
šalininkai viltis siejo su Pjemonto-Sardinijos karalyste, kuri atkakaliai kovojo prieš
austrus;
 Karalius Viktoras Emanuelis II turėjo patarėją – Pjemonto ministrą pirmininką grafą
Kavūrą. Kajūras pertvarkė Pjemonto-Sardinijos valdymą, įgyvendino reformas,
Pjemontas tapo viena pažangiausių to meto valstybių;
Karas prieš Austriją:
  Ieškodamas paramos su užsieniu, Kavūras suartėjo su Prancūzija. 1858 m.
Plombiere slaptas susitarimas tarp kajūro ir Napoleono III (Prancūzija įsipareigojo
suteikt karinę pagalbą kare prieš Austriją);
 1858 m. pab. Austrija Lombardijoj ir Venecijoj paskelbė jaunuolių šaukimą į austrų
kariuomenę. Tai sukėlė nepasitenkinimą. Italai bėgo į Pjemontą (tai buvo pretekstas
Kavūrui rengtis karui) ;
 1859 m. karas tarp Pjemonto ir Austrijos. Austrai buvo sumušti. Lombardija ir Milanas
išvaduoti;
 1859 m.Toskaną, Modeną, Parmą nutarta prijungt prie Pjemonto;
 įvykiai šiaurėj paskatino judėjimą Italijos pietuose. 1860 m. Garibaldis užėmė Siciliją
ir Neapolį.
 1861 m. pirmasis Italijos parlamentas turine, kuriame nebuvo Romos ir Venecijos
atstovų. Viktoras Emanuelis II paskelbtas Italijos karaliumi, o sostine iki 1870 m. tapo
Florencija;
 Roma prie Italijos prijungta 1870 m. per Prancūzijos ir Prūsijos karą.
1870 m. rugsėjo 20 d. Italijos kariuomenė užėmė Popiežiaus sritį, įžengė į Romą. Italijos
vienijimo pabaiga.
 Pirmasis pasaulinis karas
Priežastys:
 Ekonomikos plėtros netolygumas;
 Kapitalistinių valstybių prieštaravimų paaštrėjimas;
 Paspartėja ginklavimasis. Daugelyje šalių, išskyrus JAV ir Angliją, įvedama visuotinė
karinė prievolė;
 Karinių politinių blokų susidarymas Europoje ir jų kova. 1882 m. susidarė Trilypė
sąjunga (Vokietija, Austrija – Vengrija, Italija); 1907. – Antantė (Rusija, Prancūzija, D.
Britanija);
 XIX a. pab. už Europos ribų iškilo dvi naujos galingos valstybės – Japonija ir JAV.
JAV įsitvirtina Centrinėje Amerikoje ir Ramiajame vandenyne, Japonija siekia įsigalėti
Tolimuosiuose Rytuose;
 Kapitalistinėse šalyse gausėja vidinių problemų, todėl mėginama dėmesį nukreipti į
užsienio reikalus;
Karo pobūdis – totalinis, pasaulinis, imperialistinis.
Karui rengėsi visos didžiosios valstybės:
 Vokietija – tikėjosi atimti kolonijas iš Prancūzijos ir D. Britanijos, susilpninti Prancūziją
ir Rusiją, įsiviešpatauji pasauly;
 D. Britanija – siekė sutriuškinti Vokietiją, užgrobti jos kolonijas bei Osmanų imperijos
valdas: Palestiną ir Mesopotamiją;
 Prancūzija – tikėjosi susigrąžinti Elzasą ir Lotaringiją, užgrobti Saro anglies baseiną,
dalį Reino srities, užimti Vokietijos kolonijas Afrikoje;
 Rusija – siekė įsiviešpatauji Balkanuose, gauti išėjimą į Viduržemio jūrą, susilpninti
Vokietiją;
 Austrija – Vengrija – siekė įsiviešpatauji Balkanuose;
 Italija – siekė užgrobti Balkanų tautas, prisijungti Graikiją ir Rumuniją;
 Japonija – siekė užgrobti Vokietijos kolonijas Okeanijoje ir įsigyti įtakos sričių Kinijoje;
 JAV – turėjo tikslą praturtėti iš karo ir išstumti iš Lotynų Amerikos rinkos Europos
valstybes;
Pretekstas: Austrijos – Vengrijos ir Serbijos konfliktas. 1914 06 28 serbų nacionalistai nužudė
Austrijos – Vengrijos sosto įpėdinį Pranciškų Ferdinandą ir jo žmoną. Austrija – Vengrija,
kurstoma Vokietijos, 1914 07 28 paskelbė Serbijai karą. Šios ginti stojo Rusija, atmetusi
Vokietijos reikalavimą sustabdyti mobilizaciją. 1914 m. 08 01 Vokietija paskelbė karą Rusijai ir
pradėjo karo veiksmus prieš Prancūziją. Į karą įsitraukė D. Britanija. Po dviejų dienų į du blokus
susivienijusios valstybės, išskyrus Italiją, jau kariavo viena su kita.
Buvo planuojamas trumpas manevrinis karas (Vokietijos karo plano pavadinimas “Šlifeno
planas”).
Karo eiga:
 1. karo veiksmai 1914 m.:
 karo veiksmai prasidėjo 1914 m. rugpjūčio 3-4 d., kai Vokietijos kariuomenė įžengė į
Belgiją;
 08 20 vokiečiai užėmė Briuselį ir įžengė į Prancūzijos teritoriją;
 rugsėjo 6-9 d. pralaimėjusi mūšį prie Marmos, Vokietijos kariuomenė atsitraukė:
manevrinis karas virto poziciniu;
 rugsėjo mėn. Prasidėjo karas jūroj tarp Vokietijos ir D. Britanijos;
 Rusijos puolimą Vokietija atrėmė, ir fronto linija tarp šių valstybių nusitovėjo ties
Nemuno ir Narvos upėmis;
 Rusijai geriau sekėsi kariauti su Austrija – Vengrija (Alicijoj pasiekta žymi pergalė);
 Austrijai – Vengrijai nepavyko sutriuškint Serbijos, todėl gruodžio vidury abi šalys
įsitvirtino pasieny;
Nei viena iš kariaujančių pusių nepasiekė persvaros;
2. karo eiga 1915 – 1917 m.:
 1915 m. pavasarį Trilypės sąjungos valstybės pradėjo puolimą Rytų fronte, kur Rusija
patyrė didelių nuostolių ir buvo priversta atsitraukti: iki spalio mėn. Rytų frontas
nusistovėjo ties Rygos, Dauguvos upėmis, Daugpilio, Smurgainių, Baranovičių,
Dubno, Strypos upės riba (karas vėl virto poziciniu);
 1915 m. lapkričio mėn. Austrija – Vengrija, Vokietija ir Bulgarija (įstojo į karą 1915 m.
lapkričio mėn.) pradėjo pulti Serbiją: Serbijos armija ir vyriausybė persikėlė į Korfu
salą;
 1916 m. Rusija pradėjo didelį puolimą prieš Austrijos - Vengrijos kariuomenę: užėmė
Bukoviną ir dalį Alicijos;
 1915 m. Vakarų fronte vyko lokaliniai mūšiai, bet 1916 m. vasario mėn. Vokietija
atnaujino puolimą: kovos prie Verdeno tvirtovės truko beveik metus, bet vokiečiai
nepajėgė palaužti prancūzų gynybos linijos;
 1915 m. gegužės mėn. į karą Antantės pusėje įstojo Italija;
 1916 m. vasaros pab. į karą Antantės pusėje įstojo Rumunija;
 1916 m. gegužės 31-birželio 1 d. prie Jutlandijos įvyko didžiausias jūrų mūšis:
Vokietijos viltys pralaužti D. Britanijos ir jos sąjungininkų organizuotą jūros blokadą
žlugo;
 iki 1917 m. išryškėjo Antantės strateginė iniciatyva: Trilypė sąjungos valstybės turėjo
gintis visuose frontuose;
 1917 m. balandžio mėn. į karą Antantės pusėje įstojo JAV;
 1917 m. pavasarį Vokietija pradėjo povandeninį karą, tačiau nesėkmingai;
1917 m. daugelyje Europos šalių dėl karo prasidėjo ūkinė-ekonominė suirutė ir aktyvus
antikarinis judėjimas, privertęs vyriausybes siekti paliaubų.
3. karo pabaiga 1918 m.:
 1917 m. lapkričio mėn. Rusijoje valdžią užgrobę bolševikai pradėjo vesti derybas su
Vokietija bei Austrija – Vengrija dėl paliaubų ir separatinės taikos. 1918 m. kovo pr.
buvo pasirašyta Brest – Litovsko taikos sutartis (tarp Rusijos ir Vokietijos bei
Austrijos – Vengrijos): Rusija atsisakė pretenzijų į žemes, kurias prarado karo metu;
 suirus Rytų frontui, Vokietija galėjo visas jėgas sutelkti Vakarų fronte, tačiau
nesėkmingai: 1918 m. rugsėjo mėn. prasidėjo bendras Antantės pajėgų puolimas
 400 km ruože, ir Trilypė sąjunga ėmė irti (iki lapkričio pr. paliaubas pasirašė
Bulgarija, Turkija, Austrija – Vengrija);
 1918 m. lapkričio 9 d. Vokietijoje įvyko revoliucija, ir imperatoriaus Vilhelmo valdžia
buvo nuversta. Antantės valstybės 1918 m. lapkričio 11 d. Kompjene pasirašė
paliaubas su Vokietija: karo veiksmai baigėsi; Vokietija prisipažino nugalėta ir
pasižadėjo išvesti kariuomenę iš okupuotų Prancūzijos, Belgijos ir Liuksemburgo
teritorijų bei kairiojo Reino kranto, tačiau Vokietija paliko savo kariuomenę Rytų
fronte, kaip užtvarą bolševikams;
Paryžiaus taikos konferencija 1919 – 1920 m. parengė sutartis su nugalėtomis valstybėmis:
1. Versalio rūmuose 1919 m. birželio 18 d. sutartis su Vokietija:
 Vokietija nebuvo suskaldyta. Ji prarado Elzasą ir Lotaringiją. Prancūzija taip pat gavo
Saro akmens anglių kasyklas (jos buvo atskirtos nuo Vokietijos 15 m. ir perduotos
valdyti TS);
 Dauguma lenkų žemių, Prūsijos užgrobtų padalijimų metais XVIII a. pab., perėmė
Lenkijos valstybė; ji gavo ir siaurą išėjimą į Baltijos jūrą. Gdanskas tapo laisvuoju
miestu, globojamu TS. Rytprūsius koridorius atkirto nuo likusios Vokietijos dalies;
 Vokietija neteko kolonijų;
 Vokietija įsipareigojo sumokėti reparacijas;
 Apribotas Vokietijos karinis pajėgumas. Uždrausta turėti jūrų ir karo laivyną, o
samdomojoje savanorių kariuomenėje negalėjo tarnauti daugiau nei 10000 žmonių.
Kairysis Reinas paskelbtas demilitarizuota zona;
2. Sen Hermeno sutartis su Austrija 1919 m. rugsėjo mėn. (privalėjo sumokėti
reparacijas, Bohemija ir Moravija atiteko naujai susikūrusiai Čekoslovakijai. Bosnija ir
Hercegovina atiteko Jugoslavijai, Alicija – Lenkijai, Pietų Triolis Ir Istrija – Italijai);
3. Neji sutartis 1919 m. lapkričio mėn. su Bulgarija (privalėjo sumokėti reparacijas, dalis
Bulgarijos teritorijų atiduota Jugoslavijai, o Vakarų Trakija atiteko Graikijai);
4. Truanono sutartis 1920 m. birželio mėn. su Vengrija (privalėjo sumokėti reparacijas,
privalėjo išduoti karo nusikaltėlius, Transilvanija atiteko Rumunijai, Užkarpatė ir
Slovakija – Čekoslovakijai, Kroatija ir Slovėnija – Jugoslavijai);
5. Sevro sutaris 1920 m. rugpjūčio mėn. su Turkija (Graikijai atiteko Rytų Trakija ir
Smirna, tačiau kilus naujam Graikijos – Turkijos karui 1923 m. Lozanos sutartimi
Smirna grąžinta Turkijai); (turkai vykdė armėnų genocidą);
Vašingtono konferencija 1921 – 1922 m. galutinai nustatė naują pokario tvarką. (1918 m.
sausio mėn. Vilsono 14 punktų programa karui baigti).

Pirmojo pasaulinio karo padariniai:

 Vokietija nebuvo suskaldyta, tačiau ji neteko kolonijų, prarado Elzasą ir Lotaringiją,
Saro akmens anglių baseiną 15-ai metų, turėjo mokėti reparacijas. Buvo apribotas
karinis Vokietijos pajėgumas;
 Suiro Austrijos – Vengrijos imperija. Susikūrė Austrijos, Vengrijos, Čekoslovakijos,
Jugoslavijos valstybės;
 Suiro Osmanų imperija. Albanija atgavo nepriklausomybę. Sirija ir Libanas buvo
perduoti Prancūzijai; Irakas, Jordanija ir Palestina – Anglijai;
 Susikūrė Lenkijos, Suomijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos valstybės;
  Įkurta Tautų Sąjunga 1920 m.;

1905 – 1907 m. Rusijos revoliucija

Priežastys:
 Feodalinių liekanų (patvaldystės, dvarininkų žemėvaldos, kaimo bendruomenės)
egzistavimas;
 Blogos darbininkų darbo ir gyvenimo sąlygos;
 Tautinė ir kultūrinė nerusų tautų priespauda;
 Nesėkmingas karas su Japonija;

Socialistų revoliucionierių (arba eserų) partija susikūrė 1901 m. tikslas – nuversti patvaldystę,
įvesti demokratinę respubliką; orientavosi į gausiausią Rusijos ž valstiečių – klasę; pagrindine
kovos priemone laikė terorą;

RSDDP (Rusijos socialdemokratų darbininkų partija) susikūrė 1903 m. ir iškart suskilo į

menševikus ir bolševikus; ši partija rėmėsi marksizmo teorija; orientavosi į darbininkų klasę;
tikslas – socializmas. Tačiau menševikai teigė, kad Rusijoje nėra galimybės sukurt socializmą,
todėl orientavosi į buržuazinę demokratinę revoliuciją, kuri padėtų sukurti šalyje demokratinę
parlamentinę sistemą. Bolševikai teigė, kad artėjanti buržuazinė demokratinė revoliucija
Rusijoje bus I socialistinė revoliucijos etapas, ir rengėsi paimti visą valdžią.

Zemskininkų–konstitucininkų sąjunga susikūrė 1903 m.: tai buvo liberaliosios inteligentijos

organizacija, siekusi reformomis apriboti patvaldystę ir įvesti Rusijoje konstitucinę monarchiją.

Išlaisvinimo sąjunga įsikūrė 1904 m.: tai iš zemstvų liberalų išsiskyrusi radikali grupuotė,
siekusi suvienyti visas šalies jėgas kovai dėl politinės laisvės ir norėjusi priversti vyriausybę
imtis radikalesnių reformų.

Revoliucijos eiga:
1. revoliucijos pradžia 1905 m. sausis – rugpjūtis:
 revoliucija prasidėjo “Kruvinuoju sekmadieniu” (1905 m. sausio 9 d.), kai caro
vyriausybės paliepimu buvo sušaudyta taiki demonstracija, nešusi peticiją carui dėl
darbininkų padėties pagerinimo, dėl Steigiamojo susirinkimo sušaukimo ir politinių
kalinių amnestijos. Po šio įvykio per Rusiją nusirito galinga darbininkų streikų banga;
 caras nenorėdamas daryti nuolaidų apsiribojo pažadais, o tai kėlė darbininkų
nepasitenkinimą;
 1905 m. birželio mėn. visuotinis streikas peraugo į ginkluotą sukilimą;
  1905 m. rugpjūčio mėn. caras paskelbė manifestą, kuriame žadėjo sušaukti žmonių
renkamą Valstybės dūmą;

2. Aukščiausias revoliucijos pakilimas 1905 m. spalis – gruodis:

 Spalio mėn. pr. Maskvoje prasidėjęs geležinkelininkų streikas peraugo į visos Rusijos
politinį streiką;
 Spalio 17 (30) d. caras paskelbė manifestą “Apie valstybės santvarkos tobulinimą”,
kuriame žadėjo įvesti pagrindines politines laisves ir teises, išplėsti rinkimų teises,
sušaukti Valstybės dūmą kaip įstatymų leidimo organą;
 Pasinaudojus paskelbtomis laisvėmis toliau kūrėsi politinės partijos;
3. revoliucijos pabaiga 1906 – 1907 m.:
 1906 m. kovo mėn. įvyko rinkimai į valstybės dūmą;
 1906 m. liepos mėn. caras I Valstybės dūmą paleido. Tai sukėlė naują
nepasitenkinimo bangą. Vyriausybė griebėsi represijų;
 1907 m. pr. įvyko rinkimai į II Valstybės dūmą;
 1907 m. II Valstybės dūma išvaikyta – tai laikoma revoliucijos pabaiga.
Padariniai:
 Rusijos politinė santvarka priartėjo prie Europos valstybių santvarkos;
 Pagyvėjo visuomeninis – politinis, kultūrinis gyvenimas;
 Sumažėjo tautinė priespauda;
 Vasario revoliucija Rusijoje

Priežastys:
 Caro bandymai Rusiją pertvarkyti iš pavaldinės į konstitucinę nepasiteisino;
 Užsitęsęs karas, pralaimėjimai frontuose, ekonominė suirutė didino įvairių gyventojų
sluoksnių nepasitenkinimą;
 1916 m. pagilėjo vyriausybės krizė;
 karo metais labai išaugo stambiųjų Rusijos verslininkų ekonominė ir politinė reikšmė;
Revoliucijos eiga:
1. revoliucijos pradžia 1917 m. sausio 9 d. – vasario 25 d.:
 kruvinojo sekmadienio metinių proga Rusijoje prasidėjo didžiulis streikas.
2. sukilimas Petrograde 1917 m. vasario 26-28 d.;
3. Petrogrado deputatų ir kareivių deputatų tarybos veikla 1917 vasario 27 d. – kovo 1
d.;
4. laikinosios vyriausybės sudarymas 1917 m. kovo 3 d.;
5. dvivaldystė 1917 m. kovo 3 d – liepos 3 d.:
 laimėjus revoliucijai Rusijoje susidarė dvivaldystė: Laikinoji vyriausybė
turėjo valdžią, bet reali jėga (kariuomenė, milicija, darbininkų draugovės) buvo darbininkų
ir kareivių deputatų tarybų rankose.
 1917 m. balandžio 4 (17) d. Leninas išdėstė planą, kaip taikiai paimti
valdžią (“Balandžio tezės”);
6. dvivaldystės pabaiga 1917 m. liepos 4 d.:
 bolševikai nutarė liepos 4 d. surengti taikią demonstraciją Petrograde,
tačiau vyriausybei ištikimi daliniai pradėjo šaudyti į demonstraciją. Dauguma tarybų
pasmerkė Petrogrado darbininkų ir kareivių veiksmus. Laikinajai vyriausybei tarybos
suteikė plačius įgaliojimus – ji buvo pavadinta revoliucijos gelbėjimo vyriausybe. Valdžią
perėmė Laikinoji vyriausybė.
Spalio ginkluotas perversmas Rusijoje. Bolševikų įsitvirtinimas valdžioje
1917 – 1924 m.

Spalio ginkluotas sukilimas Petrograde 1917 m. spalio 24-25 d.:

1. Po 1917 m. liepos ir rugpjūčio mėn. įvykių bolševikai pakeitė taktiką ir ėmė ruoštis
ginklu paimti valdžią;
2. 1917 m. spalio 24-25 d. bolševikų pajėgos užėmė svarbiausius Petrogrado objektus.
Ginkluotam perversmui vadovavo Karinis revoliucinis komitetas ir jo biuras.
3. 1917 m. spalio 25 d. vakare įvykęs II Tarybų suvažiavimas paskelbė, kad Laikinoji
vyriausybė netenka savo galios, ir visa valdžia perduodama Darbininkų ir kareivių
deputatų taryboms. Buvo priimti su dekretai: dėl taikos ir dėl žemės; suvažiavime
patvirtinta vyriausybė – Liaudies komisarų taryba (ją sudarė tik bolševikai);
4. kadangi rinkimų rezultatai į Steigiamąjį susirinkimą susiklostė bolševikų nenaudai,
1918 m. sausio 6 d. Liaudies komisarų taryba uždraudė jo tolesnę veiklą – tai
akivaizdžiai parodė, kad bolševikų valdžia pasuko ne demokratijos keliu;
Pilietinis karas Rusijoje 1918 – 1920 m:
Priežastys:
 bolševizmo įsigalėjimo baimė;
 bolševikų vykdyta nacionalizacija;
 teroras;
 uždraudimas išvykti į užsienį;
 siekimas atkurti Rusijos respubliką;
kariaujančios pusės:
 “raudonieji” (Tarybų valdžios, bolševikų šalininkai – vadovaujami Trockio);
 “baltieji” (bolševikų priešininkai – vadovaujami Kolčiako);
karo etapai
Etapai laikotarpiai Su kuo kovojo Kur vyko kovos
bolševikai
I 1918 n. Pav. – 1919 m. pav. Su Kolčiaku Rusijos rytuose, nuo
Uralo
II 1919 m. pav. – 1920 m. pav. Su Denikinu Pietuose (Ukrainoje)
III 1920 m. vasara Su Judeničiumi Prie Peterburgo
IV 1920 05 – 12 Su Vrangeliu Šalies pietuose,
 Kryme

Rezultatai:
 baltagvardiečiai pralaimėjo;
 įsigalėjo bolševikų diktatūra;
 pramonėje kilo suirutė;
 buvo nualintas žemės ūkis;
 kilo badas;
 10% sumažėjo gyventojų skaičius;

Bolševizmo politika
“Karinis komunizmas” 1918 m. pav. – 1921 Nepas 1921 03 – 1927 m.:
m. pr.:
 valstiečiams įvestas maisto  Valstiečiams įvestas mokestis
produktų nusavinimas; maisto produktais;
 uždrausta žemę pirkti, parduoti,  Leista žemę nuomoti;
nuomoti;  Leistas samdomasis darbas;
 uždraustas samdomasis darbas;  Panaikinta darbo prievolė,
 įvesta darbo prievolė; atsirado darbo biržos;
 uždrausta prekyba;  Leista prekyba;
 darbo užmokestis lygiavos  Atlyginimas mokamas pinigais
principu, mokama natūra; pagal darbą;
 panaikintas mokestis už  Įvestas mokestis už komunalines
komunalinius patarnavimus, paslaugas, transportą, spaudą;
transportą, spaudą;  Nacionalizuota tik stambioji
 nacionalizuota vidutinė ir smulkioji pramonė;
pramonė;  Sumažėjo ūkio valdymo
 įkurta ALŪT, skirsčiusi visas centralizacija;
materialines vertybes;

NEPAS Rusijoje 1921 1927 m.

Įvedimo priežastys Panaikinimo priežastys
 Rusijos ūkio, transporto suirutė;  Partinė vadovybė nepą laikė
 Infliacija; laikinu atsitraukimu nuo
 Nesuinteresuotumas dirbti; bolševizmo;
 Valstiečių, darbininkų ir jūreivių  Dauguma darbininkų reikalavo
maištai, kėlę grėsmę bolševikų nors mažo, bet garantuoto darbo
valdžiai; mokesčio;
 Valstiečiai buvo nepatenkinti
pakilusiomis pramonės gaminių
kainomis;
1922 m. gruodžio 30 d. Tarybų Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos ir Užkaukazės respublikų
atstovai pasirašė SSRS sudarymo Deklaraciją.

Komunistinės diktatūros raida

Stalininės teroro sistemos formavimasis:
 1922 m. RKP (b) CK generaliniu sekretoriu paskelbtas Stalinas;
 nuo 1924 m. (po Lenino mirties) iki 1929 m. Stalinas sugebėjo susidoroti su savo
pagrindiniais politiniais oponentais: Troškiu, Zinovjevu, Kamenevu, Bucharinu;
 1928 – 1931 m. Stalinas galutinai įsitvirtino valdžioje: pradedamas jo garbinimas,
falsifikuojama istorija, kovai su politiniais priešininkais imamasi represijų;
 šalyje įsitvirtino baimės ir nepasitikėjimo atmosfera;
 nuo 1934 m. prasidėjo naujas teroro etapas: sušaudyti, ištremti ir pasodinti į
kalėjimus žymiausi partiniai, kultūros veikėjai, daug karininkų;
 didžiulę įtaką šalyje įgavo Valstybinė politinė valdyba (GPU), kuri 1934 m. pertvarkyta
į Vidaus reikalų liaudies komisariatą (NKVD0;
 1930 m. sudaryta lagerių valdyba, o iki 1932 m. galutinai susiformavo lagerių
sistema;
 4 deš. Vid. Galutinai susiformavo represijų aparatas su bausmių ir prievartos
sistema, kuris sudarė sąlygas Stalinui įvesti asmens diktatūrą;
Industrializavimas:
1. kuo pasireiškė:
 3-ojo deš. vid. pramonė buvo atkurta (pasiekė ikikarinį lygį);
 1925 m. XIV VKP (b) suvažiavime iškelta industrializavimo ir “pirmaeilio” gamybos
priemonių gamybos plėtojimo idėja. Ekonomikoje turėjo išlikti tik socialistinis
sektorius, todėl 3 –ojo deš. pab. atsisakyta nepo;
 1926 m. iškeltas šūkis “Pavyti ir pralenkti kapitalistines šalis”;
 1928 – 1932 m. I penkmetis. Nors ir kaip stengtasi, penkmečio planas nebuvo
įvykdytas. Avantiūristiškos Stalino užmačios sukėlė valdymo ir planavimo sistemos
suirutę. Blogėjo įmonių aprūpinimas, sutriko tiekimas. Atsirado socialistinis
lenktyniavimas;
 1933 m. prasidėjo II penkmetis. Jis buvo sėkmingesnis dėl geresnio planavimo ir
naudojimosi užsienio šalių patirtimi;
2. padariniai:
 smarkiai išplėsta ir rekonstruota gamybos priemonių gamyba;
 sukurta karinė pramonė;
  sukurtos naujos šakos;
 pasikeitė gyventojų socialinė sudėtis, likviduotas nedarbas;
 tačiau pragyvenimo lygis pradėjo smukti;
Kolektyvizavimas 1929 m.:
1. masinę kolektyvizaciją sudarė du etapai:
 I buožių likvidavimas (1929-30 m. buvo išbuožinta 320 tūkst. valstiečių ūkių, 15%
kaimo gyventojų ištremta);
 II kolūkių kūrimas (iki 1932 m. per prievartą dauguma valstiečių suvaryti į kolūkius,
nors kolektyvizuoti galutinai baigta iki 1937 m.);

2. padariniai:
 Sužlugdytas žemės ūkis. Čia įsigalėjo direktyvinis planavimas, biurokratinis
vadovavimas;
 Kaimo žmonių diskriminavimas. 1932 m. įvedus pasus, kolūkiečiai jų negavo ir liko
“pritvirtinti” prie kolūkių;
 Daug valstiečių ištremta į Sibirą, uždaryti lageriuose, nuteisti sušaudyti;
 Vienkiemių naikinimas;
Kultūros pertvarka:
 1930 m. įvestas visuotinis privalomas pradinis (4 metų) mokslas;
 vienus mokslininkus ištrėmus, kitiems netekus laisvės laisvai dėstyti savo pažiūras,
tęsti tiriamąjį darbą, mokslas ilgai neatsigavo;
 1932 m. priimtu sprendimu visi rašytojai turėjo pritarti idėjinei – politinei socializmo
krypčiai;
 Totalitarizmas Vakarų Europoje

Sąvoka ”fašizmas” kilusi iš žodžio fascio – virbų ryšulys. Tai buvęs romėnų valdininkų valdžios
simbolis.
Fašizmo idėjos:
 visų negerovių pradžia – demokratija;
 siekė įvesti tvarką ir drausmę;
 visos visuomenės jėgos turi susitelkti bendriems tikslams ir nesiginčyti tarpusavyje;
 valstybę iškėlė virš asmens;
 išaukštino savo tautą;
 autoritarizmas – tikėjimas vadu ir besąlygiškas paklusnumas jam;
fašistų simbolis – svastika.
Fašizmo pradininkai: Musolinis, Danunsijus.

Fašistinė diktatūra Italijoje. 1922 m. perversmo būdu į valdžią ateina Musolinis:

1. Vidaus politika:
 apribotos parlamento teisės;
 dučei (Musoliniui) suteikta teisė leisti įstatymus;
 uždraustos kitos partijos;
 1934 m. vietoj profsąjungų pradėtos steigti kai kurių pramonės šąkų korporacijos;
 įkurta nacionalinė korporacijų taryba;
 įkurta Didžioji fašistų taryba (vyriausybė);
 uždrausti streikai;
 apribotos savivaldybių teisės;
 įsteigtas Ypatingasis teismas valstybei ginti;
 juodmarškiniai virto valstybės milicija;
 režimo priešininkai buvo sodinami į kalėjimus arba tremiami;
 kurtos fašistinės vaikų ir jaunimo organizacijos;
 įvestas naujas kalendorius;
 nutrauktos subsidijos nerentabilioms įmonėms;
 vyriausybė rėmė didžiuosius verslininkus;
  vyriausybės pastangomis buvo įgyvendinami didelės apimties ir reikšmės projektai;
 daug lėšų skirta karinei pramonei;
 valstybė rėmė daugiavaikes šeimas;
2. Užsienio politika:
 3 deš. Italija laikėsi savarankiškos taikingos užsienio politikos. Rėmė Austrijos
nepriklausomybę, kartu su Prancūzija ir Anglija pasmerkė Vokietiją, kai ši užėmė
demilitarizuotą Reino zoną;
 4 deš. Italijos politika agresyvėjo. Musolinis siekė sukurti Romos imperiją, sominuoti
Viduržemio jūroje. 1935 m. Italija užėmė Etiopiją. Vykdydamas agresyvią užsienio
politiką, Musolinis kartu su Hitleriu, pasiuntė savo dalinių į Ispaniją ir rėmė Franko
šalininkus;

Totalitarizmas Vokietijoje. Demokratiniu būdu 1933 m. į valdžią ateina Hitleris.

1. vidaus politika:
 išplėsti kanclerio įgaliojimai (Hitleris uzurpavo ir prezidento postą 1934 m.);
 Hitleris tapo ir armijos vadu;
 1933 04 07 priimtas sprendiams dėl visų valstybės tarnautojų žydų ir politiškai
nepatikimų atleidimo iš darbo;
 panaikintos profsąjungos;
 panaikintos kitos partijos, visuomeninės organizacijos;
 kurtos nacionalistinės organizacijos;
 1933 07 tarnautojams įvestas nacistų sveikinimas;
 uždrausta nefašistinė spauda;
 griežtai kontroliuotos masinės informacijos priemonės;
 degintos knygos;
 sukurta slaptoji vyriausybės policija – gestapas ir valstybės saugumo tarnyba – SD;
 teismai ir teisėjai tapo priklausomi nuo valdžios valios;
 vykdytas antisemitizmas, nežabotas teroras, savivaliavimas, savo gretų valymas
(1934 06 30 – “Ilgųjų peilių naktis”);
2. Agresyvi politika:
 1933 m. išstojo iš Tautų Sąjungos;
 1935 m. sugrąžino visuotinę karinę prievolę, atkūrė karinę aviaciją;
 1936 03 užėmė demilitarizuotą Reino zoną;
 sparčiai ginklavosi;
 aktyviai veikė tarp vokiečių, gyvenusių kitose šalyse;
 1938 03 prisijungė Austriją;
 1938 09 užėmė Čekoslovakijos Sudetų sritį;
 1939 03 užėmė Čekoslovakiją, Lietuvos Klaipėdos kraštą;

Sąvokos, pavardės:
Artimiausi fiurerio bendražygiai – Gėbelsas, Hermanas, Gėringas, Heinrichas, Hitleris;
Autokratas – despotas, diktatorius;
“Vėžinės ląstelės, kurias reikia naikinti” – taip Hitleris įvardijo demokratiją;
SA – smogikų būrys;
SS – specialūs gynybos būriai;
SD – saugumo tarybos;
Gestapas – Vokietijos slaptoji valstybinė policija;
Reichas – imperija; (I reichas – Šv. Romos imperija; II reichas – Bismarkas, III reichas –
Hitleris)
Abvertas – fašist. Vokietijos karinės žvalgybos ir kontržvalgybos organas;
Varmachtas – fašist. Vokietijos ginkluotosios pajėgos;
Liuftvafė – karinės pajėgos;
Pučas – bandymas padaryti perversmą;
VNSDP – Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partija;
“Ilgųjų peilių naktis” – 1934 06 30 naktį Hitlerio pavedimu SS būriai išžudė SA vadus, kurie net
neįtarė, už ką yra šaudomi;
Niurnbergo įstatymai – 1935 m. žydų persekiojimo įstatymai;
“Krištolo naktis” – 1938 11 09 taip pavadinta todėl, nes tą naktį visos žydų krautuvių
veidrodinės vitrinos buvo išdaužytos, apie 35000 žydų pateko į koncentracijos stovyklas;
 Antrasis pasaulinis karas 1939 09 01 – 1945 09 02

Priežastys:
 Versalio sistemos netobulumas;
 Vokietijos siekimas nugriauti šią sistemą ir jos agresyvūs veiksmai;
 Agresyvaus bloko Vokietija – Italija – Japonija susidarymas (1936 m. Berlyno –
Romos – Tokijo ašis);
 Anglijos ir Prancūzijos nuolaidžiavimai Vokietijai;
 Nesėkmingos SSRS ir Vakarų šalių derybos;
 Hitlerio įsitikinimas, kad frontas nevyks dviem frontais;
 Ginklavimosi varžybos;
 SSRS, naudodamasi palankiom aplinkybėm, stengėsi išplėsti įtakos sritis ir atkurti
buvusios Rusijos imperijos sienas;
 Dviejų ideologijų – fašizmo ir komunizmo – kova;
Pretekstas: Gleivico radijo stoties užėmimas.
Antrojo pasaulinio karo pradžia – 1939 09 01 Vokietija užpuolė Lenkiją, rugsėjo 3 d. D.
Britanija ir Prancūzija, vykdydamos savo įsipareigojimus, paskelbė karą Vokietijai.
1. I karo etapas 1939 09 01 – 1941 06 22 (iki tol, kol Vokietija užpuolė SSRS):
 1939 m. spalio pr. Lenkijos kariuomenės priešinimasis Vokietijos kariuomenei
baigėsi;
 užgrobęs Lenkiją, Hitleris pasiūlė Prancūzijai ir D. Britanijai taiką: valstybės nepriėmė
šio pasiūlymo, bet sausumoje karinių veiksmų nevedė (todėl šis karo etapas gavo
“keistojo karo” pavadinimą);
 1940 m. birželio mėn. Vokietija užpuolė ir užėmė Daniją bei Norvegiją;
 1940 m. gegužės 10 d. Hitlerio kariuomenė įsiveržė ir per 2 savaites okupavo
Olandiją, Belgiją, Liuksemburgą;
 1940 m. birželio pr. Vokietija pradėjo puolimą į Prancūzijos gilumą ir birželio 14 d. be
mūšio užėmė Paryžių: birželio 22 d. buvo pasirašyta Prancūzijos kapituliacija:
1940 m. rugpjūčio mėn. Prasidėjo “mūšis dėl Anglijos” (intensyvus D. Britanijos
 pramonės centrų ir miestų bombardavimas), tačiau jis vyko nesėkmingai ir 1941 m.
pavasarį buvo nutrauktas;
 1941 m. balandžio mėn. Vokiečių bei italų kariuomenė įsiveržė į Balkanus –
Jugoslaviją ir Graikiją, kurios buvo okupuotos iki vasaros pradžios;
2. SSRS užsienio politika Antro pasaulinio karo pradžioje (1939 rugsėjis – 1941
birželis):
 1939 09 17 Raudonoji armija įsiveržė į Lenkijos teritoriją (“norėdama apsaugoti
ukrainiečius ir baltarusius nuo vokiečių agresijos” nes buvo paskelbta, kad Lenkijos
valstybė nustojo egzistavusi) ir rugsėjo 28 d. pasirašė su Vokietija “Draugystės ir
sienų sutartį” (dalis Lenkijos teritorijos – Bialystokas, Lomža, Lvovas – atiteko SSRS,
o Lietuva pateko į SSRS įtakos sferą);
 1939 m. rugsėjo – spalio mėn. Baltijos valstybės buvo priverstos pasirašyti
tarpusavio paramos sutartis su SSRS (pastaroji gavo teisę dislokuoti kariuomenę
Lietuvos, Lenkijos ir Estijos teritorijose). 1940 m. birželio vid. Baltijos valstybėms
buvo įteiktas ultimatumai dėl papildomų kariuomenės dalinių dislokavimo ir prasidėjo
šių valstybių okupacija (okupacija buvo maskuojama “liaudies vyriausybių sudarymu”
ir “savanorišku įstojimu į SSRS”);
 1939 m. lapkričio pab. – 1940 m. kovo mėn. Vyko SSRS karas su Suomija “Žiemos
karas” (dėl Suomijos teritorijų, kurios buvo reikalingos SSRS karinėms bazėms kurti):
1940 m. kovo 12 d. buvo pasirašyta taikos sutartis, kurios sąlygos Suomijai buvo
gana sunkios (SSRS gavo Karelijos sąsmauką ir Vyborgo miestą, keletą salų
Suomijos įlankoje ir dar kelias teritorijas, bet Suomija išlaikė savo valstybingumą);
 1940 m. liepos mėn. SSRS įteikė ultimatumą Rumunijai dėl Besarabijos prijungimo
(pastaroji buvo prijungta prie Moldavijos autonominės respublikos – sudaryta
Moldavijos SSR);
3. SSRS – Vokietijos santykiai 1940 – 1941 m.:
 abi valstybės turėjo grobikiškų tikslų;
 SSRS, didėjant Vokietijos grėsmei, ėmėsi rengtis karui, bet pramonės ir kariuomenės
modernizavimą galėjo baigti ne anksčiau kaip 1942 m. ir todėl siekė atitolinti karą;
 1940 m. gruodžio 18 d. Hitleris patvirtino karo su SSRS planą (“Barbarosos” planas)
ir pradėjo ieškoti sąjungininkų: 1940 m. pab. susitarė su Suomija, 1941 m. sausio
mėn. Vengrija pažadėjo remti Vokietiją; į karą taip pat pažadėjo įstoti Rumunija;
materialiais ištekliais paremti – Ispanija, Bulgarija, Turkija;
 1940 m. rudenį ryšių su SSRS pradėjo ieškoti D. Britanija, tačiau SSRS nesiryžo
pagerinti santykių (bijojo Vokietijos priešiškumo);
 1941 m. balandžio 13 d. buvo pasirašyta SSRS – Japonijos neutralumo sutartis 5
metams (vėliau ji įgalino išvengti karo dviem frontais);
4. Vokietijos ir SSRS užgrobimai 1939 – 1941 m.:
 Vokietijos: 1939 09 – Lenkija; 1940 04 – Norvegija, Danija; 1940 05 – Olandija,
Belgija, Liuksemburgas; 1940 06 – 3/5 Prancūzijos; 1941 04 – Jugoslavija, Graikija;
 Rusijos: 1939 09 – rytinė Lenkija; 1940 03 – 1/10 Suomijos; 1940 06 – Lietuva,
Latvija, Estija; 1940 07 – Besarabija;
Antrojo pasaulinio karo eiga 1941 vasara – 1944 m. pavasaris:
1. karas su SSRS prasidėjo 1941 m. birželio 22 d. ir vyko labai greitai: iki rudens pab.
Vokietijos kariuomenė užėmė Smolenską, Kijevą, apsupo Leningradą ir priartėjo prie
Maskvos;
2. SSRS nesėkmių priežastys:
 Vokietija turėjo kovos patirtį, visu pajėgumu veikiančią karo pramonę ir visų okupuotų
kraštų materialiniai ištekliai priklausė jai;
 SSRS buvo nepasiruošusi karui: Stalinas nenorėjo tikėti pranešimais apie Vokietijos
ruošiamą užpuolimą, jauni karininkai neturėjo patirties, žinių; nebuvo baigta
reorganizuoti kariuomenė ir karo pramonė;
 Svarbių ekonominių sričių žaibiška okupacija (Ukrainos ir kt.), trukdė Raudonosios
armijos aprūpinimui ginklais, technika ir maistu;
3. 1941 m. gruodžio mėn. Įvyko didžiulis mūšis prie Maskvos: raudonoji armija pasiekė
pirmą pergalę kare ir Vokietijos kariuomenė buvo priversta atsitraukti. Tai reiškė
“žaibiško karo” planų žlugimą;
4. vykstant mūšiams prie Maskvos, karo veiksmai įšsiplėtė ir Azijoje. 1941 m. pab.
Japonija užpuolė amerikiečių laivyną Perl Harbore, Havajuose, įsiveržė į Olandijos,
Prancūzijos, D. Britanijos kolonijas Pietryčių Azijoje, grasino Australijai;
5. 1942 m. po sėkmingo puolimo Kryme vokiečiai užėmė Kerčės pusiasalį,
Sevastopolį.
6. Persilaužimas II Pasauliniam kare 1943 m. vasaris – liepa:
 1943 m. vasario 2 d. po įnirtingų mūšių Raudonoji armija apsupo ir sutriuškino 32
vokiečių divizijas prie Stalingrado. 1943 m. vasario pr. Vokietijoje paskelbtas 4 dienų
gedulas pagerbti karius, kritusius prie Stalingrado; o po kelių dienų vokiečių
propagandos ministras Gebelsas paskelbė: “Mes turime dvi galimybes: kapituliuoti
arba pradėti totalų karą”;
 1943 m. Kursko mūšyje (didžiausias tankų mūšis) vokiečių kariuomenė taip pat
pralaimėjo;
 iki 1943 m. pab. vokiečiai buvo išstumti iš kairiakrantės Ukrainos, o Raudonosios
armijos puolimas visu frontu tęsėsi iki 1944 m. pusėje (nuo Baltijos iki Juodosios
jūros);
 japonai po Perl Harboro užpuolimo plėtė karo veiksmus Azijos žemyne. Iki 1942 m.
gegužės mėn. Į japonų valdžią pateko Malaja, Birma, Filipinai, Indonezija bei
daugybė salų ramiajame vandenyne. Japonijos šūkis: “Azija – azijiečiams”.
 1942 m. pavasarį japonai pralaimėjo lemiamą mūšį su JAV prie Midvėjaus.
7. Karo veiksmai Europoje:
 1943 m. rugpjūčio 25 d. Musolinis buvo suimtas ir nušalintas nuo valdžios, o naujajai
vyriausybei pasirašius paliaubas su sąjungininkais, Vokietijos kariuomenė okupavo
didžiąją Italijos dalį ir atkūrė fašistinę tvarką. Italijoje prasidėjo galingas
pasipriešinimo judėjimas. Sąjungininkų kariuomenė puolė lėtai: Roma buvo išvaduota
tik 1944 m. birželio pr.;
 1943 m. sąjungininkų laivynas toliau kovėsi Atlanto ir Arktikos vandenynuose su
vokiečių povandeniniais laivais, o aviacija bombardavo ne tik karinius, bet ir civilius
objektus Vokietijoje;
  mūšiai Rytų fronte neleido Hitlerio kariuomenės vadovybei skirti ganėtinai jėgų su
amerikiečiais ir anglais. Šie iki 1943 m. gegužės mėn. Visiškai išstūmė italus ir
vokiečius (vadovavo Romelis) iš Š. Afrikos. Vasarą buvo užimta Sicilija;
 1943 – 1944 m. amerikiečiai Ramiajame vandenyne laikėsi vadinamos “šokinėjimo
per salas” taktikos, darydami japonams didelių nuostolių;

Antihitlerinės koalicijos sudarymas:

1. 1941 m. rugpjūčio 14 d. JAV ir D. Britanija pasirašė Atlanto chartiją: dokumente buvo
išreikštas šalių požiūris į pokario pasaulį ir suformuluoti valstybių tarpusavio principai. Prie
jos prisijungė vėliau kitos valstybės, ir po karo šios chartijos pagrindu buvo sukurta JTO;
2. 1941 m. liepos 12 d. SSRS ir D. Britanija pasirašė susitarimą dėl bendrų veiksmų
prieš Vokietiją;
3. 1941 m. lapkričio 30 d. JAV pradėjo taikyti lendizmo įstatymą SSRS: JAV pradėjo
tiekti ginklus, šaudmenis, transporto priemones, maistą SSRS;
4. 1942 m. sausio 1 d. Vašingtone 26 valstybės (JAV, SSRS, D. Britanija, Kinija,
Kanada, Australija, emigracinės Europos šalių vyriausybės) pasirašė Jungtinių tautų
deklaraciją – taip buvo baigtas antihitlerinės koalicijos sudarymas;
5. Teherano konferencija 1943 11 28 – 12 01: trijų didžiųjų koalicijos valstybių vadovai
(Stalinas, Ruzveltas, Čerčilis) tarėsi dėl II fronto atidarymo, ir buvo nuspręsta jį
sukurti Vakarų Europoje 1944 m. gegužės mėn.;
Baigiamasis Antrojo pasaulinio karo etapas:
1. 1944 m. birželio 6 d. buvo atidarytas II frontas: amerikiečių ir britų kariuomenė,
vadovaujama generolo Eiznhauerio, išsikėlė Prancūzijos šiaurės vakarų pakrantėje;
2. 1944 m. rugpjūčio mėn. Viduržemio jūros pakrantėje išsikėlė amerikiečių ir generolo
de Golio vadovaujami prancūzų kariuomenės daliniai;
3. puolimą prieš okupantus pradėjo Prancūzijos pasipriešinimo jėgos. 1944 m. vasarą
buvo išvaduota Prancūzija, rugsėjo mėn. – Belgija;
4. 1944 m. spalio pab. sąjungininkų armijos peržengė Vokietijos sieną: Vokietijos
pralaimėjimas tapo neišvengiamas;
5. 1944 m. II pusėje Raudonoji armija privertė nutraukti karą Vokietijos sąjungininkes:
Suomiją, Rumuniją, Bulgariją, o 1945 m. pr. išvadavo Vengriją, Lenkiją ir keliomis
kryptimis įsiveržė į Vokietijos teritoriją. 1945 m. gegužės 2 d. sovietų kariuomenė
užėmė Berlyną (1940 04 30 Hitleris nusižudė-;
6. 1945 m. gegužės 8-9 d. naktį vokiečių kariuomenės vadovybės įgaliotiniai pasirašė
besąlyginės kapituliacijos aktą. SSRS ir Vokietijos karas baigėsi;
 Krymo konferencija 1945 m. vasaris: JAV, SSRS ir D. Britanija svarstė išvaduotų iš
vokiečių okupacijos šalių ir Vokietijos vidaus santvarkos principus:
 nutarė sunaikinti nacizmą: okupuoti ir nuginkluoti Vokietiją, likviduoti jos karo
pramonę, nubausti karinius nusikaltėlius;
 buvo susitarta dėl Vokietijos okupacinių zonų; numatyta suteikti atskirą okupacinę
zoną Prancūzijai;
 svarstant Lenkijos sienų klausimą, D. Britanija ir JAV sutiko, kad V. Ukraina ir V.
Baltarusija būtų įjungtos į SSRS sudėtį; o Lenkijai kaip atlyginimas turėtų atitekti
didelė dalis Rytprūsių ir dalis teritorijos į vakarus nuo prieškario sienos su Vokietija;
 vietoje iširusios TS nutarta įsteigti naują tarptautinę organizaciją, kuri rūpintųsi taika ir
saugumu pasauly;
 buvo pasirašyta trijų valstybių susitarimas dėl SSRS įsijungimo į karą prieš Japoniją
praėjus 2-3 mėn. Po Vokietijos sutriuškinimo;
Potsdamo konferencija 1945 m. liepos 17 – rugpjūčio 2 d.:
 galutinai suderintos okupacinių Vokietijos zonų ribos;
 Lenkijos sienos nustatytos pagal Oderio bei Neisės upes;
 Karaliaučiau su aplinkine Rytprūsių teritorija perduotos SSRS;
 Sudarytas tarptautinis karinis tribunolas (1945 m. rugsėjo mėn. Niurnberge prasidėjo
tarptautinis karo nusikaltėlių teismas. Niurnberge vyko todėl, kadangi šis miestas
buvo fašistų “siela”, jame vykdavo kasmetiniai nacių suvažiavimai);
Japonijos sutriuškinimas:
1. Po Vokietijos kapituliacijos Ramiajame vandenyne karas tęsėsi dar toliau. 1944 m.
rudenį amerikiečiai iškėlė desantą Filipinų salose, anglai išvijo japonus iš dalies Birmos;
1. 1945 m. rugpjūčio 6 d. JAV aviacija numetė atominę bombą ant Japonijos miesto
Hirosimos, o rugpjūčio 9 d. – ant Nagasakio;
2. 1945 m. rugpjūčio 9 d. SSRS įstojo į karą su Japonija. Sovietų pajėgos sumušė
japonus Mandžiūrijoje ir Korėjoje.
3. 1945 m. rugsėjo 2 d. Japonija kapituliavo. Antrasis pasaulinis karas baigėsi.

Antrojo pasaulinio karo padariniai:

 Vokietija padalyta į Okupacines zonas. Šalyje vykdoma denacifikavimo,
demilitarizavimo ir demokratizavimo politika;
 SSRS buvo paliktos 1939 – 1940 m. užgrobtos teritorijos. Be to, jos įtakos sričiai
buvo pripažinta Lenkia, Bulgarija, Rumunija, Vengrija, Čekoslovakija, Jugoslavija;
 Sustiprėja JAV;
 Žlunga kolonijinės imperijos;
 1945 m. įkurta JTO;
 atsiranda ir kitų sąjungų: NATO, Varšuvos sutarties organizacija, EEBO (Europos
ekonominio bendradarbiavimo organizacija), ESPT ir kt.;
 plečiasi ginklavimasis (prasideda šaltasis karas);
Sąvokos,pavardės:
koloborantas – bendradarbiaujantis su savo šalies priešais, išdavikas (Petenas);
“Geltonasis lapas” – Prancūzijos planas;
“Jūrų liūtas” – Hitlerio planas kovai su D. Britanija;
Katynė – simbolis, kur buvo sušaudyta daug lenkų karių;
Aneksija – svetimos valstybės teritorijos prisijungimas;
Okupacija – laikinas kitos valstybės teritorijos užėmimas ir faktinis jos valdymas;
Deportacija – sociališkai pavojingų asmenų išsiuntimas į naują gyvenamąją vietą, suvaržant
kilnojimosi laisvę;
Dislokacija – kariuomenės dalinių paskirstymas į įvairias vietas;
Mobilizacija – priėmimas į kariuomenę tinkamų vyrų karo reikalui;
Aneksija – svetimos valstybės teritorijos prisijungimas;
Nota – valstybės kreipimasis į kitą valstybę informuojant arba reiškiant nuomonę;
Ultimatumas – reikalavimas;
Totalinis karas – karas, kai kovojama sutelkus visas jėgas ir nebekreipiant dėmesio į
tarptautinės karo teisės normas;
Getas – miesto dalis, skirta tam tikrai rasei, tautinei arba religinei grupei prievarta apgyvendinti;
Holokaustas – visiškas sunaikinimas;
“Barbaros” – Vokietijos planas užpulti SSRS 1940 m. pr.;
holokaustas – žydų naikinimas Antro pasaulinio karo metais;
kamikadzės – kariai savižudžiai;
Hortis – Vengrijos valstybės galva, regentas;
Harisas – anglų maršalas;
Eizenhaueris – amerikiečių generolas;
Štaufanbergas – Vokietijos pulkininkas, bandęs nužudyti Hitlerį;
Perl Harboras – Havajų s., didžiausia amerikiečių karinė bazė Ramiajame vandenyne;
“Šokinėjimas per salas” – JAV ir Japonijos karo Ramiajame vandenyne apibūdinimas – 1943 –
1944 m. pr.;
Stalinas – Tautų tėvas;
Hitleris – Fiureris;
Musolinis – dučė;
Smetona – Tautos vadas;
Frankas – kaudiljo;
 Pirmoji Lietuvos sovietinė okupacija 1940 - 1941

Lietuvos užsienio politika prasidėjus Antram pasauliniam karui:

 paskelbė savo neutralumą 1939 m. rugsėjo 1 d.;
 Smetona, norėdamas išvengti bet kokių karo veiksmų, kurie komplikuotų Lietuvos
tarptautinę padėtį, priešinosi mobilizacijai;
 Atsisakė Vokietijos pasiūlymo jėga susigrąžint Vilniaus kraštą;
 Suteikė pagalbą Lenkijai;
1939 m. rugsėjo 28 d. pasirašyta Vokietijos ir SSRS sienų nustatymo ir draugystės sutartis . Ji
numatė naują ribą tarp Vokietijos ir SSRS užimtų Lenkijos teritorijų dalių. Prie šios sutarties
buvo pridėti 3 protokolai: vienas konfidencialus ir du slapti.
Konfidencialus protokolas buvo susijęs su SSRS interesų sferoje gyvenančių iš Vokietijos
kilusių gyventojų perkėlimu į tėvynę.
I slaptas protokolas – Lietuva atiduota SSRS;
II slaptas protokolas skelbė – SSRS ir Vokietija neleis savo teritorijoje Lenkijos agitacijos prieš
antrąją iš susitariančių šalių;
Savitarpio pagalbos sutartys:
 SSRS – Estija 1939 09 28;
 SSRS – Latvija 1939 10 05;
 SSRS – Lietuva 1939 10 10 pasirašė Vilniaus ir Vilniaus krašto perdavimo Lietuvos
Respublikai ir Lietuvos – SSRS savitarpio pagalbos sutartį;
Pasirašius savitarpio pagalbos sutartį:
 Lietuvoje būtų įkurdinta 50 tūkst. Raudonosios armijos karių;
 SSRS žadėjo nesikišt į Lietuvos suverenumą;
 Perduoti buvusias Lenkijos okupuotas R. Lietuvos žemes;
 Vietoj atplėštos Klaipėdos padėti įrengti Šventosios uostą;
Pagal 1939 10 10 sutartį:
 Abi valstybės įsipareigojo teikti viena kitai visokeriopą pagalbą;
  Nesudaryti viena prieš kitą jokių sąjungų;
 Nedalyvauti jokiose koalicijose prieš kurią nors iš jų;
Raudonarmiečiai buvo įkurdinti: Alytuje, Prienuose, Gaidžiūnuose, Naujojoje Vilnioje;
1939 m. rugsėjo 19 d. Raudonoji armija užima Vilnių ir Vilniaus kraštą, jis laikomas Vakarų
Gudijos dalimi;
1939 m. spalio 27 d. įžengė į Vilniaus kraštą;
1939 m. spalio 28 d. Lietuvis kariuomenė įžengė į Vilnių;
1939 m. spalio 29 d. Gedimino kalne iškelta Lietuvos trispalvė;
1939 m. lapkričio 21 d. ministru pirmininku tapo A. Merkys;
Lietuvos ekonominė padėtis:
 Mažėjo importas ir eksportas;
 Sutriko finansų sistema;
 Sutriko pramonės gamyba, augo kainos;
1940 m. gegužės 25 d. Lietuvai įteikta nota dėl raudonarmiečių Butajevo, Pisarevo,
Šmavgonocevo, Šutovo “dingimo”.
1940 m. birželio 14 d. SSRS Lietuvai įteikė ultimatumą.
1. Reikalavo:
 Kad vidaus reikalų ministras Skučas ir saugumo departamento direktorius Povilaitis
būtų atiduoti teismui kaip provokacijų prieš sovietines įgulas tiesiogiai kaltininkai;
 Kad Lietuvoje tučtuojau būtų sudaryta vyriausybė, sugebanti ir norint užtikrinti SSRS
ir Lietuvos savitarpio pagalbos vykdymą;
 Kad tučtuojau į lietuvio teritoriją būtų įleisti SSRS kariuomenės dalinius;
2. Kaltinimai:
 Lietuvos vyriausybė organizuojanti SSRS karių užgrobimą;
 Lietuva siunčianti į koncentracijos stovyklas SSRS karinius dalinius aptarnaujančius
žmones;
 Lietuva sudariusi karinę antisovietinę sutartį su Latvija ir Estija;
 Ji rengianti sovietinių įgulų užpuolimą;

1940 m. birželio 15 d. priimtas ultimatumas;

1940 m. birželio 15 d. sušauktas paskutinis Nepriklausimos Lietuvos vyriausybės posėdis
(Bilevičius, Raštikis, Jokantas, Musteikis, Pundzevičius, Vitkauskas, Audėnas, Tamošaitis,
Vasiliūnas, Merkys);
SSRS armijos įžengimo į Lietuvą tvarka:
 Sovietų kariuomenė pereis valstybinę sieną 15 d. 15 h Eišiškių – Druskininkų,
Gudagojaus – Šalčininkų, Dūkšto – Pabradės ruožuose;
 Perėjusios sieną, įžengs į Vilnių, Kauną, Raseinius, Panevėžį, Šiaulius;
 Dėl tolimesnio dislokavimo vietų susitars generolai Pavlovas ir Vitkauskas;
 Įsakyta netrukdyti rusų daliniams įžengti į Lietuvą;
1941 m. sausio 10 d. SSRS iš Vokietijos nusipirko Užnemunę;
1940 m. birželio 16 d. paskelbiamas valstybės gynimo metas Lietuvoje;
1940 m. birželio 17 d. ministru pirmininku paskirtas Paleckis, tą pačią dieną patvirtintas naujas
ministrų kabinetas;
Naujos vyriausybės veikla:
  Kova su Katalikų bažnyčia;
 Perimtos masinės informacijos priemonės;
 Uždaromas Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultetas;
 Nutraukti santykiai su Vatikanu;
 Perimtos vienuolynų mokyklos;
 Siekė sukurti daug profesinių sąjungų;
 Atimti iš savininkų žemę, gyvąjį ir negyvąjį inventorių;
 Aprūpinti darbu bedarbius;
 Panaikinti Lietuvos konstituciją;
 Suimti “liaudies priešus”;
 Atlikti “valymą”;
1940 m. birželio 28 d. legalizuota Lietuvos komunistinė jaunimo sąjunga;
1940 m. liepos 5 d. komunistai visiškai perėmė valdžią;
1940 m. liepos 1 d. paleistas Seimas;
LKP liepos 5 d. persivadino į Lietuvos darbo liaudis sąjungą;
1940 m. liepos 21 d. Kaune, Valstybės teatre, prasidėjo pirmoji “Liaudies seimo” sesija. 4
klausimai įtraukti į darbotvarkę:
 Dėl valstybės santvarkos;
 Apie Lietuvos įstojimą į SSRS;
 Dėl žemės;
 Dėl bankų bei stambiosios pramonės nacionalizavimo;
Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika.
1940 m. liepos 22 d. “Liaudies seimas” paskelbė žemę valstybės nuosavybe.
Įgaliotąją komisiją sudarė: Nėris, Cvirka, Petrauskas, Gira ir kt.
1940 m. rugpjūčio 25 d. priimta nauja konstitucija;
Sovietizacija Lietuvoje:
 1940 m. liepos 26 d. sudaryta Valstybinė žemės ūkio komisija;
 1940 m. rugpjūčio 5 d. priimtas Valstybinis žemės fondo;
 stengėsi, naujakurių sodybos būtų kuriamos grupėmis;
 sovietinės žemės reformos įgyvendinimas (maksimali žemės norma – 30 ha);
 padidėjo žemės mokesčiai;
 sovietinė agrarinė politika sparčiai siaurino privačią individualią gamybą ir rinką;
 liepos 23 d. priimta Bankų ir stambiosios pramonės nacionalizacijos deklaracija;
 finansų sistemos reforma (litai pakeisti į rublius santykiu 1 Lt : 90 kap.);
 Lietuvos kariuomenės sugriovimas;
 Kariuomenės “kadrų valymas”;
 1940 07 11 panaikinta Šiaulių sąjunga;
 Stengėsi sugniuždyti Lietuvos kariuomenės dvasią;
 Liepos 3 d. Lietuvos kariuomenės pertvarkymo įstatymas; Lietuvos kariuomenę įjungt
į Raudonosios armijos sudėtį;
 Liepos 11 d. Pabaltijo karinė apygarda;
 Liepos 29 d. panaikinta policija;
  1940 m. rugsėjo 26 d. sudaryta Liaudies komisarų taryba, pradėjo veikti nauji
komisarai;
 1940 m. rudenį sovietų valdžia likvidavo Lietuvos teisių sistemą;
 1940 m. gruodžio 1 d. įsigaliojo sovietiniai įstatymai;
 represijos, teroras, smurtas, deportacijos);
Červenėje buvo nužudyta daug politinių kalinių (vykdė NKVD);
Rainių miškelyje Telšių politiniai kaliniai buvo žiauriai nukankinti;
Žiauriai politinius kalinius žudė: Petrašiūnuose, Kretingoje, Raseiniuose, Zarasuose, Rokiškyje,
Ukmergėje, Panevėžyje, Pravieniškėse.
1941 m. gegužės 23 d. Kaune buvo sudarytas 7 asmenų Respublikinis trėmimo štabas,
vadovavo Bykovas.
Trėmimo akcija Lietuvoje prasidėjo 1941 m. birželio 14 d., truko oficialiai iki 18 d. (iš tikrųjų iki
22 d.).
Trėmimo vietos: Karelija – Suomija, Krasnojarskas, Norilskas, Voruta, Altajaus kraštas,
Novosibirskas, Tomskas, Omskas.

Priešinimasis sovietizacijai:
 pasyvus (boikotai, nepaisymas įvairių draudimų, šventimas religinių švenčių,
ignoravimas rinkimų į Sovietų Sąjungos Aukščiausiąją tarybą);
 aktyvus (pogrindinės rezistencijos grupės, įkurta pasipriešinimo organizacija LLKS
(Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga), užmegzti ryšiai su Berlyne veikusiu Lietuvos
aktyvistų fronto (LAF) štabu, pradėjo veikt antisovietiniai, antikomunistiniai būreliai;
Lietuvos diplomatai Vokietijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, D.
Britanijoje, JAV, Argentinoje atsisakė grįžt į Lietuvą);
Užsienyje veikusios organizacijos: “Amerikos lietuvių taryba”, “Lietuvos tautinis komitetas” –
Romoje.
1940 m. lapkričio 17 d. Berlyne įkurtas LAF’as.

Žymsnės šio laikotarpio pavardės:

Pozdniakovas – SSRS pasiuntinys Lietuvoje;
Natkevičius – Lietuvos pasiuntinys Maskvoje;
Škvarcevas – SSRS ambasadorius Vokietijoje;
Šulenbergas – Vokietijos pasiuntinys SSRS;
Dekanozovas – ypatingasis SSRS vyriausybės įgaliotasis užsienio reikalų liaudies komisaro
pavaduotojas;
Višinskis – SSRS pasiuntinys Latvijoje;
Ždanovas – SSRS pasiuntinys Estijoje;
Cechlinas – Vokietijos atstovas Lietuvoje;
Chorvatas – Lenkijos atstovas Lietuvoje;
Škirpa – Lietuvos atstovas Lenkijoje;
Urbšys – paskutinis užsienio reikalų ministras;
Vitkauskas – generolas, vadovavęs žygiui į Vilnių;
 Lietuva vokiečių okupacijos metais 1941 06 22- 1944 m. pab.

Birželio 23 d. sukilimas. Prasidėjo Vilniuje.

1. Sukilimo reikšmė:
 paspartino Sovietų armijos traukimąsi;
 išgelbėjo nemažai tremtinių ir politinių kalinių;
 atkreipė pasaulio dėmesį, kad Lietuva ne savo noru įstojo į SSRS;
 sukilėlių krauju buvo nuplauta 1940 m. užtraukta gėda, kai tauta negynė savo
nepriklausomybės;
 tauta atgavo pasitikėjimą savimi;
2. Tokiu būdu lietuviai tikėjosi susigrąžint nepriklausomybę. Ji nebuvo iškovota, tačiau
tiesioginis sukilimo tikslas buvo pasiektas – sudaryta Laikinoji vyriausybė,
vadovaujama J. Ambrazevičiaus. Laikinosios vyriausybės veikla:
 Atkūrė nepriklausomybės laikų administraciją: nušalino sovietinius pareigūnus, atkūrė
savivaldybes, suorganizavo policiją;
 Panaikino Sovietų valdžios įvestus SSRS įstatymus ir atkūrė Lietuvos Respublikoje
veikusią teisę;
 Panaikino sovietinius ir grąžino iki 1940 m. birželio 15 d. galiojusius mokesčius;
 Nuo birželio 26 d. Lietuva grįžo prie Vidurio Europos laiko;
 Atkūrė privačią nuosavybę;
 Atkūrė nepriklausomybės laikų švietimo sistemą;
1941 m. rugpjūčio 5 d. vokiečiai paleido Laikinąją vyriausybę. Ji dirbo tik 6 sav., nes Lietuvos
vyriausybė vokiečiams buvo labai nepageidautina, juolab, kad nei latviai, nei estai savo
vyriausybių neturėjo.
Hitlerinės okupacijos režimas:
 Lietuva tapo Rytų krašto (Ostlando) sudėtine dalimi, kurios generalinę sritį valdė
diktatorių teises turėję vokiečių komisarai;
  Lietuva tapo generaline sritim, kuri buvo padalyta į 6 apygardas;
 Vietinės valdžios pareigūnai provincijoje buvo lietuviai;
 Greta civilinės administracijos veikė vokiečių saugumo tarnyba (SD), gestapas ir kt.;
 Okupacinė valdžia grąžino Lietuvos Laikinosios vyriausybės panaikintą sovietinę
teisę, nes šioji jai naudinga. Panaikino Laikinosios vyriausybės priimtus
denacionalizacijos įstatymus ir autonomiškai tapo “teisėtais” Sovietų nacionalizuoto
turto paveldėtojais;
 Birželio pab. uždrausta be vokiečių leidimo kabinti lietuviškas vėliavas, neleidžiama
veikti partijoms ir organizacijoms;
 Siekė slopinti antihitlerinį judėjimą, aprūpinti Reichą darbo jėga, plėšti Lietuvos
gyventojus, kolonizuoti kraštą, padaryti jį Vokietijos dalimi;
Nacių teroras:
 Didžiausias ir šiurpiausias vokiečių nusikaltimas Lietuvoje – masinės žydų žudynės;
 1941 m. birželio 25 d. buvo surengtos pirmasis žydų pogromas. Karo išvakarėse
Lietuvoje gyveno apie 215000 žydų, 90% jų buvo sunaikinta. Antisemitinėje kovoje
dalyvavo ir kai kurie lietuviai, ypač voldemarininkai. Be to, tai buvo visuomenės
padugnės, fanatikai, kiti buvo priversti tai daryti prieš savo valią. Iš viso buvo
sušaudyta apie 170-200 tūkst. Lietuvos žydų;
 vokiečiai represavo ne tik politiškai nepatikimus gyventojus, bet ir ūkininkus,
neatidavusius pyliavų (1942 m. 200 Suvalkijos ūkininkų buvo išvežta į koncentracijos
stovyklas). Buvo imtasi represijų prieš inteligentiją (1943 m. daug jų buvo ištremta į
Štutgofo koncentracijos stovyklą). Taipogi buvo represuojami žmonės, padedantys
žydams, protestuojantys prieš nekaltų žmonių žudymą ar smerkiantys nacių politiką
Lietuvoje. Buvo naikinami ir taikūs gyventoja (1944 m. sudeginta 119 Pirčiupių kaimo
gyventojų ) dėl rusų partizanų veiksmų);
 vokiečių okupacijos metais žuvo apie 200 tūkst. žydų, 15 tūkst. lietuvių, 15-20 tūkst.
kitų tautybių Lietuvos gyventojų;
Lietuvių požiūris į vokiečius karo metais: 1941 m. vasarą lietuviai vokiečius sutiko su gėlėmis.
Pačiomis pirmosiomis karo dienomis lietuviai juos rėmė, išvijus komunistinius okupantus. Bet
naciams atsisakius pripažinti nors ir ribotą Lietuvos savarankiškumą, į juos pradėta žiūrėt kaip į
priešus.
Lietuvos rezistentų padėtį karo metais sunkino 3 Lietuvos teritorijoje veikusios antihitlerinės
jėgos:
 patriotinis lietuvių sąjūdis;
 sovietiniai partizanai;
 Armija Krajova;
Pasyvioji lietuvių rezistencija reiškėsi taip:
 Vokiečių organizuojamų Lietuvoje kariuomenės dalinių boikotavimas;
 Slapstymasis nuo išvežimo darbams į Reichą;
 Žemės ūkio prievolių nevykdymas;
 Sabotažas pramonėje ir transporte;
 Kultūros, švietimo įstaigų išsaugojimas;
 Nacių persekiojamų žmonių – žydų, sovietinių karo belaisvių, lietuvių karo
prievolininkų slėpimas, šelpimas;
  Vokiečių talkininkų r tautos išdavikų demaskavimas;
 Stiprinamas lietuvių solidarumas;
Svarbiausias rezistencinės veiklos metodas – antinacinė propaganda, varoma per nelegalią
spaudą.
Lietuvių dalyvavimas sovietų ir nacių kariuomenėse:
 1941 m. karo pradžioje, didžioji lietuvių karių dalis pasidavė vokiečiams, ir iš jų
vokiečiai suformavo karinius junginius – Lietuvos savisaugos batalionus;
 1944 m. pr. vokiečiai leido gen. P. Plechavičiui kurti iš lietuvių savanorių karines
pajėgas – Vietinę rinktinę; vokiečiams panorus perimti vadovavimą, rinktinės
vadovybė (kartu su P. Plechavičium) buvo išsiųsta į Salaspilio koncentracijos
stovyklą, o kariai išsiskirstė arba buvo išsiųsti tarnaut į Vokietiją priešlėktuviniuose
daliniuose, dalis karių net suimta ir sušaudyta;
 karo pabaigoje (1944 m. vasarą) buvo suformuota Tėvynės apsaugos rinktinės
savanorių divizija, kuri kovėsi su puolančia Raudonąją armija, o paskui pasitraukė
kartu su vokiečiais ir toliau kovojo jų daliniuose;
 Lietuviai tarnavo ir Raudonojoje armijoje (6.5 tūkst.);
 1944 m. Raudonajai armijai užėmus Lietuvą, buvo mobilizuota 82 tūkst. lietuvių, kurie
buvo išsiųsti į frontą;

Sąvokos ir pavardės:
Prapuolenis, Ambrazevičius, Lansbergis-Žemkalnis – birželio sukilimo dalyviai;
LAF - Berlyne veikęs Lietuvos aktyvistų fronto štabas, įkurtas 1940 m.
LAF’as – organizavo birželio sukilimą;
LAF’o ginkluoti būriai – “baltataisčiai”
TDA – Tautinė darbo apsauga
 Nacistinės Vokietijos politika okupuotuose kraštuose

Nacių okupacinė politika Lenkijoje:

 dalis Lenkijos prijungiama prie Vokietijos, kita, su Varšuva ir Krokuva, paverčiama
kolonija – Generaline gubernija;
 naciai norėjo, kad ji visiems laikams išnyktų kaip valstybė, o lenkų tauta būtų
iškeldinta iš savo tėvynės, o jos aktyviausioji dalis sunaikinta;
 okupantai, to pasekoje, uždarė visas lenkų kultūros įstaigas, aukštąsias ir vidurines
mokyklas, persekiojo katalikų dvasininkiją;
 1939 m. lapkričio mėnesį buvo suimti ir į koncentracines stovyklas uždaryti Krokuvos
universiteto profesoriai;
nacių okupacinė politika Jugoslavijoje:
 šiauriniai pakraščiai atiteko Vokietijai, Italijai, Vengrijai;
 centrinėje ir pietinėje dalyje sukuriamos priklausomos valstybėlės;
 viena iš jų – Kroatija, kur valdžią turėjo kroatų fašistai-ustašiai. Jie vykdė masines
žydų ir serbų žudynes;
nacių okupacinė politika V. Europoje:
 V. Europoje naciai valstybių neskaidė;
 Norvegijai, Nyderlandams, Belgijai nebuvo grąžinama;
 Antraeilės valstybės vaidmuo turėjo atitekti Prancūzijai;
 V. Europoje nacistai iš pradžių saikingai taikė terorą, stengėsi gyventojus patraukti į
savo pusę apgaulinga propaganda, kai tuo tarpu Lenkijoje, Jugoslavijoje ar
okupuotose SSRS teritorijose buvo žiauriai slopinamas bet koks nepaklusnumas;
Holokaustas – žydų tautos genocidas Antro pasaulinio karo metais.
Valstybės, geriausiai apgynusios žydus: Olandija, Danija, Suomija;
Daugiausia žydų sunaikinta: Lenkijoje, Baltijos šalyse, Vokietijoje, Austrijoje, Slovakijoje ... 90%
“Mirties fabrikai” Europoje: Osvencimas, Treblinkas, Maidanekas, Belžecas, Sobiboras,
Dachau (pirmoji koncentracijos stovykla);
Stipriausi pasipriešinimai nacizmui buvo: Balkanuose – Jugoslavijoje, Graikijoje, Albanijoje; V.
Europoje – Prancūzijoje, Italijoje;
Pasipriešinimui Jugoslavijoje vadovavo komunistų partijos generalinis sekretorius Brozas
(slapyvardžiu Titas);
Prancūzijos pasipriešinimui vadovavo generolas Š. de Galis bei komunistų partijos;
Didžiausią mastą partizanų judėjimas įgavo okupuotoje SSRS dalyje (Baltarusijoje);
1933 m. sausio mėnesį pradėtos kurti pirmosios koncentracijos stovyklos;
1935 m. Niurmergo įstatymai;
antžmogio teorija - Nyšė, chopenhaueris;
Žiauriausi žydų pogromai Lietuvoje: Vilijampolėje, “Lietūkio” garaže, Kauno fortuose, Vidzgirio
miške, Paneriuose;
Rugsėjo 23 d. – žydų genocido diena ( 1943 09 23 buvo sunaikintas Vilniaus žydų getas);

Antroji sovietinė okupacija 1944 – 1953 m.

Pokario sovietizacija:
1. 1944 m. vasarą RA įsiveržė į Lietuvą ir liepos 13 d. užėmė Vilnių. Smarkūs mūšiai vyko dėl
Šiaulių. Ši operacija buvo labai reikšminga užimant Lietuvą, Latviją, Estiją.
1944 m. rudenį RA pradėjo puolimą Klaipėdos krašte. 1945 m. sausio 28 d. ji įsitvirtino
Klaipėdoje, o sausio 30 d. sunaikino kariuomenės likučius Kuršių nerijoje.
2. Pokyčiai RA užėmus Lietuvą:
 Paskelbta mobilizacija, vyrai į kariuomenę šaukiami naudojant žiaurias represijas;
 Į Lietuvą atsiųsta per 6 tūkst. “kadrų” iš Rusijos’
 Represinio pobūdžio institucijose vadovaujančiose pareigose lietuvių beveik nebuvo;
 Svarbiausi sprendimai priimami Kremliuje;
 Lietuvių valdžios ir partinių institucijų paskirtis – vykdyti nurodymus, gaunamus iš
Maskvos;
 Demokratijos užgniaužimas visuomeniniame gyvenime;
 Teroras prieš Katalikų bažnyčią;
 Pradėta vykdyti sovietizacija;
3. Sovietizacija:
 Iki 1948 m. nacionalizuotos visos privačios įmonės;
 Kolektyvizacija (išbuožinimas, kolūkių kūrimas – 1947 m. įkurtas pirmasis kolūkis
Kėdainių raj. “M. Melnikaitės kolūkis”;
 ūkininkų žlugdymas ekonomiškai, nustatant didelius mokesčius, įvairius apribojimus;
 norimas rezultatas pasiektas remiantis teroru, trėmimais, mokesčių didinimu;
 iš kaimo gyventojų atimamas turtas, jie paverčiami beteisiais darbininkais;
 atkurtos aukštosios mokyklos;
 išplėstas bendrojo lavinimo mokyklų tinklas;
4. Siekdami įtvirtinti sovietinį režimą, stalininė SSRS vykdė masines represijas prieš Lietuvos
gyventojus ir deportuodavo juos į SSRS Sibiro ir Šiaurinius raj. Tuo siekta įtvirtinti tarybų
valdžią, įbauginti Lietuvos gyventojus, kad lengviau būtų vykdyti kolektyvizaciją ir
industrializaciją. Trėmimus vykdė: MGB, NKVD, NKGB, stribai.1945 m. liepa – 1953 m.
masinės deportacijos:
 I 1948 m. gegužės trėmimas – didžiausias Lietuvos istorijoje. Buvo tremiamos
žuvusių ar nuteistų rezistentų šeimos, atskirai gyvenantys nariai. Ištremta apie 40
tūkst. žmonių. Priežastis – kurti kolūkius;
 II 1949 m. kovo trėmimas – remiantis SSRS MT 1949 01 29 nutarimu “Dėl buožių su
šeimomis, banditų ir nacionalistų šeimų iškeldinimo iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos
SSRS”. Į Rytus išvežta apie 33 tūkst. žmonių. Priežastis – paspartinti kolektyvizaciją;
 III 1951 m. spalio 2-3 d. – remtasi SSRS MT 1951 09 05 nutarimu “Dėl buožių su
šeimomis iškeldinimo visam laikui iš Lietuvos SSRS”. Išvežta apie 16 tūkst. žmonių.
Priežastis – tremti kolūkiečius;
4. Pasipriešinimo sąjūdis. Priežastys lėmusios ginkluotą pasipriešinimą:
 Patriotizmas, įprasminęs priešinimąsi ginklu;
 Siekis parodyti Vakarams, kad 1940 m. Lietuva ne savo noru įstojo į SSRS;
 Esminis veiksnys buvo 1944 m. mobilizacija;
6. Tautos pasipriešinimo formos:
 Dvasinė rezistencija. Tai bene svarbiausia pasipriešinimo forma;
 Mobilizacija į RA boikotas;
 Rinkimų boikotas;
 Valstiečių priešinimasis kolektyvizacijai;
 Demonstratyvus Bažnyčios lankymas ir religinių švenčių kūrimas;
 Partizaninių dainų kūrimas ir dainavimas;
 Pogrindinė kova;
 Ginkluota kova;
7. Partizaninis judėjimas:
 Priežastys: patriotizmas, “Atlanto chartija” – tikėtasi pagalbos iš Vakarų, mobilizacija į
RA;
 Tikslas – atkurti Lietuvos nepriklausomybę;
 Etapai:
I 1944 m. ruduo – 1946 pavasaris. Sudėtingiausias laikotarpis. Tai pasyvus judėjimas,
mažas mastas, būriai veikė savo nuožiūra. Išsiskyrė 3 partizanų grupės: veikiantieji,
pasyvieji (turėjo ginklą, bet gyveno namie), prijaučiantieji (ryšininkai ir rėmėjai);
II 1946 m. vasara – 1948 m. pabaiga. Pakito partizanų taktika. Mėginio vienyti jėgas.
1946 m. vasarą pirmasis Lietuvos partizanų vadų susirinkimas. Kuriamos struktūros:
apygardos, rinktinės, tėvonijos, grupės.
III 1948 m. pab. – 1952 m. pab. tai ginkluotos kovos laikotarpis , kariškai organizuotas,
užsitęsęs ilgiausiai, stengtasi palaikyt ryšius su užsieniu. 1949 m. pr. įvyko partizanų vadų
suvažiavimas. Jo tikslas – atkurti Lietuvos parlamentinę respubliką. Nutrata Bendrojo
demokratinio judėjimo sąjūdį (įkurtas 1946 06 06) pavadinti Lietuvos laisvės kovų
sąjūdžiu. Tarybos pirmininkas ir ginkluotųjų pajėgų vadas – J. Žemaitis-Vytautas.
 Žymiausi partizanų vadai:
Jonas Žemaitis-Vytautas – visų partizanų vadas 1948 – 1951 m., generalinio štabo kapitonas;
Juozas Vitkus-Kazimieraitis – pirmasis Pietų Lietuvos srities vadas, atsargos pulkininkas, dalį
jaunystės praleidęs Anglijoj;
Adolfas Ramanauskas-Vanagas – paskutinis partizanų vadas, buvęs mokytojų seminarijos
dėstytojas, baigęs ir karo mokyklą;

Sąvokos ir kt. pavardės:

Markulis – apsimetėlis sovietas partizanas;
Partizaninis karas, nes – Lietuva buvo okupuota, nelygios jėgos, įsikišo trečia, svetima jėga.

Tarptautiniai santykiai pirmaisiais pokario metais

JAV ir SSRS tapimo supervalstybėmis po Antro pasaulinio karo priežastys:

 SSRS – milžiniška karinė galia; kariuomenė nebuvo pilnai demobilizuota,
stovėjo Rytų Europos ir Azijos šalyse; 1949 m. sukūrė atominį ginklą; gamino
daug gerų ginklų; 1953 m. sukūrė vandenilinę bombą;
 JAV – beveik visiškai nenukentėjo nuo karo; karo metu padidino gamybą ir
eksportą; nusilpo senieji jos konkurentai; turėjo dideles aukso atsargas; tapo
finansiniu pasaulio centru (Niujorkas); aukščiausias technikos lygis; 1946 m.
sukurtas kompiuteris; didelė karinė galia (galingiausias laivynas, aviacija, daug
karinių bazių); 1952 m. vandenilinė bomba;
Taikos sutartys po Antrojo pasaulinio karo:
 1947 m. Paryžiuje pasirašyta su Italija, Rumunija, Vengrija, Suomija, Bulgarija –
atkurtos ikikarinės Vengrijos ir Suomijos sienos, pripažinti Bulgarijos ir Rumunijos
sienos pakitimai 1940 m., Jugoslavijai duota žemių iš Italijos, numatyti ginklavimosi
apribojimai (kurių vėliau laikėsi tik Suomija);
 1951 m. San Franciske pasirašyta su Japonija – Japonija pripažino Korėjos
nepriklausomybę, atsisakė visų teisių į Taivanio ir Kurilų salas bei pietinę Sachalinos
s. Dalį, buvo numatyti apribojimai Japonijos ginklavimuisi;
 1954 m. Paryžiuje pasirašyta su Vokietija – Nutraukta Vokietijos okupacija,
numatytas įstojimas į NATO;
 1955 m. Paryžiuje pasirašyta su Austrija – baigta Austrijos okupacija, ji paskelbta
neutralia valstybe;
Šaltasis karas 1946 – 1989 m.:
1. Šaltasis karas – tai įtampa ir nepasitenkinimas išaugęs tarp JAV ir SSRS. Vyko
propagandos, politikos ir ekonomikos kova, varžytasi dėl įtakos sričių tam tikrose pasaulio
dalyse.
3. Veiksniai nulėmę šaltąjį karą:
 dvi valstybės, vykdančios visiškai skirtingą vidaus ir užsienio politiką, tampa
lyderėmis;
 plečiasi ginklavimasis;
 skirtingi JAV ir SSRS požiūriai į įvairius tarptautinius klausimus ir dėl to kylantys
prieštaravimai;
4. 1946 m. Čerčilio kalba – šaltojo karo pradžia;
5. 1947 m. Vokietija suskilo į Vokietijos Demokratinę Respubliką (sostinė Berlynas) ir į
Vokietijos Federacinę Respubliką (sostinė Bona);
6. 1947 m. Trumeno doktrina – kovos su komunizmu programa (pagalba Graikijai)
7. 1947 m. Maršalo planas – ekonominės pagalbos Europai atkurti ir sustiprinti planas;
8. 1949 m. NATO (Šiaurinė Atlanto sąjunga) įkūrimas. Tikslas – bendrai gintis nuo
galimo sovietinės armijos puolimo. Generalinis sekretorius – Robertsonas. Ją sudaro
19 narių: JAV, Kanada, D. Britanija, Prancūzija, Portugalija, Italija, Belgija,
Nyderlandai, Liuksemburgas, Norvegija, Islandija, Danija, Graikija (1952), Turkija
(1952), Lenkija (1999), Čekija (1999), Vengrija (1999).
9. 1955 m. Varšuvos sutarties organizacijos įkūrimas. Ją sudarė: SSRS, Lenkija,
Čekoslovakija, Vengrija, Rumunija, Bulgarija, Albanija, VDR.
10. 1957 m. EEB (Europos ekonominės bendrijos) įkūrimas.
 Tikslai: sukurti bendrą rinką tarp V. Europos valstybių; darniai plėtot EEB narių
ekonomiką; savitarpio ryšių stiprinimas; gyvenimo lygio kėlimas; muitų sąjunga;
 Vadovaujamas organas – Asamblėja (arba Europos parlamentas), kuri posėdžiauja
Strasbūre. Kiti du organai – Europos Taryba ir Europos Komisija posėdžiauja
Briusely;
 Narės: Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija, Vokietija, Airija,
Danija, D. Britanija, Graikija, Ispanija, Portugalija, Austrija, Suomija, Švedija;
11. 1989 11 11 sugriaunama Berlyno siena – šaltojo karo simbolis. Komunistų partijos
prarado monopolį R. Europoje, Vokietija vėl tapo viena valstybe, JAV ir SSRS
pasirašė svarbių nusiginklavimo sutarčių, suiro SSRS;
12. neutralios valstybės: Airija, Šveicarija, Austrija, Švedija, Suomija;
13. ES narės: Airija, Austrija, Belgija, Danija, D. Britanija, Graikija, Ispanija, Italija,
Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Suomija, Švedija, Vokietija.
14. šaltojo karo padariniai:
 karas truko 45 metus. JAV iš esmės sustiprėjo, o SSRS suiro;
 pralaimėjo abi valstybės. Ekonomikos ir žmonių resursai panaudoti ginklavimuisi,
atidėliojamos socialinės programos;
 žlugo komunizmas;
 šaltasis karas pasauliui davė tam tikrą stabilumą: priešininkai pripažino vienas kito
įtakos sritis, ginklavimosi varžybose būta tam tikro balanso. Nuo 1990 m. stabilumą
pakeitė regioninių konfliktų, ypač R. Europoje, buvusioje SSRS;
 po šaltojo karo imta varžytis JAV, Europa ir Japonija. Kol būta komunizmo grėsmės,
JAV galėjo nustatinėti prekybos sąlygas ir V. Europai, ir Japonijai; dabar JAV iš
dalies prarado savo politinę įtaką, o Vakarų Europa ir Japonija pasijuto laisvesnės ir
nesuvaržytos;
  šaltojo karo baigtis sukėlė rūpestį dėl ateities saugumo ir nepasitikėjimą NATO bei
EEB;
 sustiprėjo JT reikšmė kolektyviniam saugumui. Šiai organizacijai suteikta didesnė
veikimo laisvė;
 pokario metais R. Ir V. konfliktas buvo pagrindinė žiniasklaidos tema. Trečiojo
pasaulio ir industrinių šalių interesų susikirtimui skirta daug mažiau dėmesio;
 šaltasis karas nukreipė dėmesį nuo gamtosaugos reikalų;

SSRS 1945 – 1953 m.

Ekonominė situacija:
 per trumpą laiką sugriautos hidroelektrinės, Donbaso šachtos, Ukrainos metalurgijos
ir mašinų gamyklos;
 statomos naujos pramonės įmonės, tiesiami dujotiekiai;
 masinė lengvųjų automobilių, sunkiųjų motociklų, radijo aparatų gamyba;
 naujos pramonės šakos – atominė energetika, elektronika;
 pasirodė pirmieji televizoriai ir televizijos laidos;
 lengvoji ir maisto pramonė plėtojosi lėtai, todėl nepatenkino paklausos;
 milžiniškos lėšos skiriamos ginklo rūšims kurti;
 1945 m. žemės ūkio produkcija sudarė 60% ikikarinio lygio;
Stalinizmo vidaus politika:
 augo represijos;
 1946 m. vasarą oficialiai paskelbta apie kalmukų, čečėnų, ingušų ir Krymo totorių
ištrėmimą, jų autonomijos likvidavimą;
 Baltijos ir V. Ukrainos gyventojų trėmimai ir siuntimai į lagerius;
 Įkurta daug koncentracinių stovyklų;
 Sufabrikuota “Leningrado” byla;
 Režimo saugumu rūpinosi dvi ministerijos – Vidaus reikalų ir Valstybės saugumo;
 Veikė gerai sutvarkyta visaapimančio sekimo ir šnipinėjimo sistema;
 Kaliniai statė gamyklas ir miestus, tiesė geležinkelius, kasė akmens anglis ir įvairių
metalų rūdas;
 Nuo 1939 m. iki 1952 m. neįvyko nė vieno partijos suvažiavimo;