KLAIPĖDOS LICĖJAUS

MILDA TULABAITĖ

II klasės mokinys

DEMOKRATIJOS TRŪKUMAI

ISTORIJOS TIRIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas Egidijus Sereičikas

Klaipėda, 2022 m.
Turinys
Įvadas..........................................................................................................................................................2
Demokratijos ištakos...................................................................................................................................3
Demokratijos sąvoka...................................................................................................................................4
Demokratijos privalumai.............................................................................................................................5
Demokratijos problemos, kurias pastebėti gali kiekvienas..........................................................................6
1. Vox populi, vox Dei..........................................................................................................................6
2. Kandidatuoti gali „bet kas“..............................................................................................................6
3. Vaidenimosi galia.............................................................................................................................7
Kritikai.........................................................................................................................................................8
1. Monteskiu........................................................................................................................................8
2. Robert A. Dahl.................................................................................................................................8
Demokratija istorijoje................................................................................................................................10
1. Adolfas Hitleris...............................................................................................................................10
2. Hugo Chavezas...............................................................................................................................10
3. Alberto Fujimori.............................................................................................................................11
Išvados.......................................................................................................................................................12

2
 Įvadas

Darbo aktualumas: Šiuolaikinėje pažangioje visuomenėje vienas didžiausių siekių yra

demokratija. Labai dažnai kalbama apie jos privalumus, kartais demokratija laikoma absoliučiai
gera, taigi, jos trūkumai ignoruojami.

Tikslas: Pastebėti keletą demokratijos trūkumų, sužinoti, kaip ji kritikuojama filosofų.

Uždaviniai:

 Rasti demokratijos trūkumus.

 Sužinoti, kokios pasekmės laukia, jei demokratijos trūkumai ignoruojami.

Metodai:

 Rasti ir, jei įmanoma, pagrįsti keletą demokratijos trūkumų realiais pavyzdžiais.

 Remiantis demokratijos kritikų literatūros analize išskirti jų įžvelgiamus

demokratijos trūkumus.

 Rasti istorines asmenybes, kurių istorijos įrodo, kad demokratija nėra tobula.

3
 Demokratijos ištakos
Nors labai patrauklu manyti, kad demokratija atsirado Senovės Graikijoje, maždaug 500 m.
pr. m. e., tačiau jos užuomazgos, demokratijos plačiąja prasme, galėjo būti ir ankstesnės bei
primityvesnės net keliose pasaulio vietose. Tikėtina, kad demokratija, plačiąja prasme, galėjo
atsirasti bet kokioje nedidelėje, artimoje žmonių grupėje, gentyje, kurios veiklos ir sprendimų
neveikia kiti. Ši prielaida buvo pagrįsta įvairių genčių, kurios išgyveno, rinkdamos gamtos
gėrybes ir medžiodamos, tyrimais, kurie teigia, kad tiems ankstyviesiems žmonėms, demokratija,
kaip ji praktikuota, buvo „natūraliausia“ politinė sistema.

Kai žmonės tapo sėslūs, jų išgyvenimas priklausė nuo žemdirbystės ir mainų, atsirado tam
tikras valdžios poreikis, kuriam nesudėtinga buvo išsivystyti ir į autoritarizmą, ir į demokratiją,
kuri buvo daug geresnis variantas, nes vertė atsižvelgti į daugumos bendruomenės gyventojų
nuomonę, atliekant valdymo veiksmus.

Galų gale demokratija, aiškesne forma, atsirado ir Senovės Graikijoje, Atėnuose, maždaug
460–322 m. pr. m. e. Iš ten ir kilo jos pavadinimas (gr. Dēmokratia (dēmos – žmonės; -kratia –
valdžia)  – liaudies valdžia). Senovės Graikijoje vyravo klasikinė, tiesioginė, demokratija. Miesto
– valstybės piliečiai tiesiogiai dalyvavo balsavimuose per Asamblėją, Penkių šimtų tarybą,
teismą, priimdami kolektyvinius sprendimus ir spręsdami miesto-valstybės administravimo
klausimus.

Beveik tuo pat metu, kai demokratija atsirado Graikijoje, ji pasirodė ir Romos mieste.
Romėnai savąją sistemą vadino respublika (lot. Rēspūblica, (rēs – dalykas, reikalas; pūblicus ar
pūblica – visuomenė) – visuomenės reikalas). Kadangi Roma sparčiai ir sėkmingai plėtėsi, jos
pilietybė buvo gaunama su gimimu, bet suteikiama užimtų teritorijų žmonėms įvairiais
laipsniais, ją įgyti buvo galima ir tapus laisvam nuo vergijos. Deja, rinkimai vykdavo tik pačiame
mieste ir dauguma piliečių fiziškai negalėjo juose dalyvauti.

Kai romėnams teko taikytis prie savo padėties aplinkybių jie sukūrė unikalią ir sudėtingą
valdymo sistemą, kurios vėlesni lyderiai net nesiryžo imituoti. Romą valdė net tik itin galingas
Senatas, bet ir asamblėjos. Viena iš asamblėjų atstivavo tris senovės gentis, antroji kariuomenę,
trečioji plebėjus (paprastus žmones), o ketvirtoji, kaip ir Atėnuose buvo atvira visiems
piliečiams.

Nors šios institucijos atstovavo visus Romos piliečius, jos nebuvo suverenios. Iš
monarchijos atsiradęs Senatas toliau turėjo daug jėgos ir įtakos, jo nariai netiesiogiai išrenkami
nariai dažniausiai būdavo patricijai, nors vėliau priimdavo ir plebėjus.

4
5
 Demokratijos sąvoka
Kaip jau minėta, žodis demokratija yra kilęs iš graikiškų žodžių dēmos (žmonės) ir –kratia
(valdžia). Tai valdymo forma, kurioje visuomenė turi teisę dalyvauti priimant valstybei svarbius
sprendimus. Pagal tai, kaip piliečiai dalyvauja sprendimų priėmimo procese, demokratija gali
būti tiesioginė, kaip, pavyzdžiui, Senovės Graikijoje, kada valstybės piliečiai patys balsuodavo
už tai, kokį sprendimą priimti, arba atstovaujamoji, jos apraiškų galima matyti daugelyje
Europos valstybių 2022 – aisiais metais, tarp jų ir Lietuvoje, kada šalies piliečiai išrenka savo
atstovus į Seimą, arba Parlamentą, kurie ir yra atsakingi už valstybės valdymą ir jai svarbių
problemų sprendimą.

Demokratijoje žmonės yra lygūs prieš įstatymą, suverenūs, t. y. gebantys ir galintys patys
priimti su savo gyvenimu susijusius sprendimus. Demokratinėje valstybėje dauguma išrenka
valdžią laisvuose ir skaidriuose rinkimuose, yra užtikrinamos žmogaus teisės, palaikomos
tolerancijos, bendradarbiavimo, pragmatizmo ir kompromiso vertybės.

6
 Demokratijos privalumai
Pasaulyje nėra nieko juoda ar balta, ir demokratija – ne išimtis. Ji neretai siejama su
progresu, yra siekiamybė daugumai pažangių ir besivystančių valstybių, todėl demokratijos
teikiama nauda, laisvės ir garantijos žmonėms yra neabejotinai vertintinos, į jas svarbu atkreipti
dėmesį.

Demokratinėje valstybėje yra sudėtinga manipuliuoti savo valdžia ir įtaka, nes egzistuoja
įvairios institucijos (pavyzdžiui, Lietuvoje – Konstitucinis Teismas), prižiūrinčios ir tam tikru
lygiu kontroliuojančios vyriausybės narių veiklą. Be to, tiek prezidentas, tiek kiti valdžios nariai,
turi ribotas galias, yra atsakingi už tam tikros konkrečios srities valdymą (tarkime, inovacijų
ministras nesikiša į prezidento valdomas sritis, o prezidentas neturi absoliučios galios (žinoma,
Seimo ir prezidento įtakos lygių santykiai skirtingose valstybėse skiriasi) ir nenurodinėja, kaip
elgtis inovacijų ministrui), todėl nėra žmogaus, kuris valstybėje turėtų pavojingai daug įtakos ir,
manipuliuodamas tuo, padarytų didelės žalos savo šaliai.

Taip pat demokratija sudaro palankią terpę dialogui ir komunikacijai. Kadangi valdžioje
yra žmonių, atstovaujančių skirtingas nuomones, valdančioji dauguma privalo paisyti ne tik savo
požiūrio, bet ir atsižvelgti į opozicijos perspektyvų įvairovę, kada priima valstybei svarbius
sprendimus. Taigi, retai kada priimami radikalūs sprendimai, o dažniau ieškoma kompromisų,
nes, kaip minėta anksčiau, nėra žmonių, turinčių pavojingai per daug galios, taigi, jau pati
sistema priverčia atsižvelgti ne tik į savo, bet ir į kitų požiūrį tam tikru klausimu.

Demokratijoje teisę pareikšti savo nuomonę, pritarimą ar nepasitenkinimą tam tikrais

įstatymais, reformomis, politikų veikla turi kiekvienas valstybės pilietis: jis gali pasirašinėti
peticijas, balsuoti rinkimuose, galų gale, net protestuoti, idant atkreiptų visuomenės ir
vyriausybės dėmesį į jam svarbias problemas. Taikūs protestai negali būti cenzūruojami ar kitaip
malšinami, nes demokratijoje tai validus būdas piliečiui prisidėti prie valstybės valdymo, taigi,
net susidarius nekompetentingai koalicijai, yra įvairių būdų jai neleisti trukdyti šalies progresui ir
išvengti problemų, kurios gali kilti dėl valdžio kompetencijos stokos.

Tai tik keletas akivaizdžiausių demokratijos teikiamų naudų, juk vis dėlto yra priežasčių,
kodėl demokratinis valdymas vis dar yra daugumos siekiamybė, asocijuojasi su inovacijomis ir
aukštu valstybės išsivystymo lygiu.

7
 Demokratijos problemos, kurias pastebėti gali kiekvienas
Demokratinis valdymas turi daug trūkumų, kuriems pastebėti ir suvokti nereikia didelio
išsilavinimo ir visą gyvenimą trunkančių tyrimų.

1. Vox populi, vox Dei

Vienas kertinių demokratinio valdymo principų yra tai, jog dauguma teisi. Visi sprendimai
priimami daugumos sutarimu: rinkimuose laimi politikai ir partijos, surinkusios daugiausia
balsų, įvairūs įstatymai, įstatymų pataisos, idant įsigaliotų, taip pat turi sulaukti daugumos
pritarimo. Iš pirmo žvilgsnio daugumos pritarimo svarba atrodo neginčytina ir net savaime
suprantama, tačiau kaip tik dėl to labai nesudėtinga įžvelgti ir jos spragas.

Visų pirma, dauguma gali būti nekompetentinga priimti svarbius sprendimus. Idant
valstybėje būtų užtikrintas saugus, diplomatinis ir efektyvus valdymas, rinkėjai turi būti
skeptiški, kritiškai mąstantys, įpratę tikrinti informaciją. Deja, dažniausiai būna priešingai.
Visuomenė yra neretai linkusi patikėti patraukliais, bet tuščiais pažadais ir į valdžią rinkti ne tuos
žmones, kurie gali padėti valstybei, o tuos, kurie pažadėjo didesnę pensiją ar mažesnę duonos
kainą, nors tai kartais būna net ne tos pozicijos, į kurią pretenduojama galioje ir atsakomybėje.
Vien Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo galima rasti aibę absurdiškų rinkimų pažadų
pavyzdžių.

2. Kandidatuoti gali „bet kas“

„Kiti tiesioginiai arba netiesioginiai Lietuvos Respublikos piliečių rinkimų teisių
apribojimai dėl kilmės, politinių pažiūrų, socialinės ir turtinės padėties, rasinės ir nacionalinės
priklausomybės, lyties, išsilavinimo, kalbos, santykio su religija, užsiėmimo rūšies ir pobūdžio
draudžiami.“1

Valstybės valdymas yra svarbus, atsakomybės ir didelių pastangų reikalaujantis darbas. Juk
vyriausybės nariai atsakingi toli gražu ne už savo asmeninius interesus, o už tam tikros
visuomenės grupės ar net visos tautos gerovę. Geras vadovas nebūtinai turi turėti aukštąjį
išsilavinimą atsitiktinėje srityje, tačiau privalo turėti vadovavimo išprusimą. Žmonių skirstymas į
išsilavinusius ir neišsilavinusius yra labai nedemokratiškas, tačiau kaip tik dėl to demokratija
sukuria palankią terpę svarbiais vadovais tapti žmonėms, neturintiems tam reikalingų
kompetencijų. Mokytojai, teisininkai, vairuotojai – daugelio profesijų atstovai, privalo įvairiomis
priemonėmis įrodinėt savo kompetentingumą prieš užimdami darbo vietą: pateikti išsilavinimą
rodančius dokumentus, sutikti su įvairiomis patikromis ir pakartotinais savo įgūdžių testais.

1
Lietuvos Seimo rinkimų įstatymas, bendrieji nuostatai, 2 straipsnis
8
 Kažkodėl tokiam svarbiam darbui kaip valstybės valdymas paskiriamas vienas iš tokių
darbdavių, kurių kompetencijas sudėtingiausia objektyviai įvertinti – tauta, o ši, naudodamasi
savo nekvestionuotinu autoritetu, gali išsirinkti ne tik nieko nepakeisiančius, bet ir potencialiai
pavojingus kandidatus. Taigi, kai pati tauta nėra objektyviai įgali išsirinkti tinkamą valdžią, o dar
ir kandidatai į valdžią neturi atitikti objektyvių reikalavimų, valstybei ir visuomenės gerovei gali
iškilti rimtas pavojus.

3. Vaidenimosi galia
Idant kandidatas laimėtų rinkimus, jam neužtenka propaguoti daugumai patrauklias idėjas
– jis taip pat turi būti matomas visuomenėje. Į reklamą investuojama labai daug pinigų, tačiau ne
visi gali sau tai leisti. Tai pavojinga, nes individas negali demonstruoti savo pozicijos didelei
visuomenės daliai vien todėl, kad neturėjo finansinių pajėgumų reklamuotis viešumoje. Tai
neišvengiamai sukuria atskirtį tarp turtingesnių ir ne tokių turtingų kandidatų.

Be to, trumpos kadencijos nemotyvuoja aktyviai siekti savo tikslų – tai galima pradėti
daryti tik kadencijos pabaigoje, kad visuomenė pamatytų politiko fiktyvų darbštumą ir pastangas,
pamirštų, jog jis didžiąją dalį laiko neužsiėmė valstybei svarbia veikla. Tokiu būdu politikas vėl
gali būti išrenkamas į valdžią ir viskas prasideda iš naujo.

9
 Kritikai
1. Monteskiu
Monteskiu teigia, kad egzistuoja trys vyriausybių tipai: demokratinis, monarchijos ir
depotizmo, kurie skiriasi ne pagal suverenumo galią, o pagal tai, ar yra valdoma pagal tvirtas ir
nustatytas taisykles. Kiekviena valdymo forma turi savus dėsnius ir principus, arba, kaip juos
vadino pats Monteskiu, „žmonių aistras, kurios ją katalizuoja“2. Monteskiu teigimu, demokratija
vadovaujasi politikos galia ir vertybe, kuri jo paties įvardijama kaip „įstatymų ir mūsų šalies
meilė“3.

Jo manymu, galia ir efektyvumas, kurio reikalauja natūrali demokratija, yra nenatūralus,

nes reikalauja nuolatos teikti pirmenybę viešajam, o ne privačiam interesui ir apriboja žmonių
siekius iki paprasčiausio noro daryti gera savo šaliai, užuot nešus naudą kitiems piliečiams. Tai
yra „nuolat varginantis ir skausmingas savęs išsižadėjimas“4. Monteskiu lygina tai su vienuolių
meile savo taisyklėms, kurios atima iš jų visa, kas skatina ir tenkina žemiškąsias aistras, o tai
lemia pasilikimą vienintelės aistros – aistros tam juos kankinančiam įstatymui, kuris kuo labiau
malšina įprastas aistras, tuo daugiau jėgos suteikia tai vienintelei likusiai aistrai. Idant toks
nenatūralus savęs išsižadėjimas būtų sukurtas, reikalinga švietimo pagalba: piliečiai privalo būti
mokomi tapatinti savo interesus su valstybės interesais, turėti cenzorius, kad išsaugotų jos
papročius. Taip pat turėtų būti siekiama įstatymais užtikrinti taupumą, kuris lemtų
prioritetizavimą valstybės interesų prieš individo interesus. Taip valdoma turėtų būti nedidelė
teritorija, kad asmeniui nebūtų sudėtinga tapatintis su visuomene, tarpusavyje dalintis ir nebūtų
taip paprasta išsivystyti asmeninius poreikius.

Demokratijos gali žlugti dviem būdais, kuriuos Monteskiu įvardija kaip „nelygybės
dvasią“ ir „absoliučios lygybės dvasią“5. Pastaroji gali atsirasti, kai žmonės nori būti lygūs ne tik
kaip piliečiai, tačiau lygybę pasiekti visais aspektais. Tokiu atveju visuomenė atsisako paklusti
bet kokiai viršenybei ir viską nori valdyti patys. Nelygybės dvasios atveju, asmuo netapatina
savo interesų su valstybės interesais – jis siekia įgyti viršenybę pats atsidurdamas valdžioje ir
turėdamas daugiau turto nei visi kiti. Bet kokiu atveju, valdžia yra nebepasitikima, ją norima
nugriauti, o tokia vyriausybė greitai nustoja egzistavusi ir susidaro palanki terpė atsirasti
despotizmui.

2
Spirit of the Law, 3.1.
3
Spirit of the Law, 4.5.
4
Spirit of the Law, 4.5.
5
Spirit of the Law, 8.1.
10
 2. Robert A. Dahl
Dalio teigimu, demokratijos problemų dalis susijusi su valdomos teritorijos dydžiu.
Sunkiausiai įveikiama iš jų – tai piliečių veiklos ir dialogo efektyvumas. Dalis sutinka, kad
asmuo sudėtingoje modernioje visuomenėje turėtų turėtų asmeninės galios savo valstybėje, netgi,
kaip jis pats sakė: „mums gali prireikti skirtingų demokratijos formų skirtingiems vienetams“ 6,
tačiau, jo teigimu, pagrindinė teorinė demokratijos problema jau nebėra rasti tinkamiausią
daugumos teisybės principą suverenioms visuomenės dalims, o tai taikyti dalims, kurios nėra
suverenios.

Taip pat R. A. Dalis skiria nemažai dėmesio problematiškai kapitalizmo pozicijai

demokratiniame valdyme. Apskritai mąstant, kapitalizmas padeda demokratijai dviem būdais:
padeda sukurti ir išlaikyti tam tikras praktikas, požiūrius, kurie palaiko politines institucijas
(daug laisvos rinkos įmonių, didžiulis užmojis siekti asmeninės laisvės su plačiai papliotusiu
savarankiškumo siekiu suteikia palankią terpę ir politinei laisvei, atstovaujamajai valdžiai ir
įstatymų galiai), ir visos kapitalizmo alternatyvos kol kas nebuvo tokios efektyvios, siekiant
išsaugoti tas institucijas. Vis dėlto, valdžia neišvengiamai privalo reguliuoti ekonomiką dėl
dviejų priežasčių: visiškai nekontroliuojama ekonomika sukuria aiškią socialinę nelygybę ir
verslininkai, kurių niekas nekontroliuoja, įgyja labai didelę galią ir įtaką savo darbuotojams ir net
pačiai valstybei.

Galų gale, R. A. Dalis itin dėmesingas įtraukiančiam pilietiškumui. Šiais laikais dauguma
demokratijos šalininkų sutinka: žmogus turi valdyti, tačiau kyla klausimas, kurie žmonės yra
žmonės? Demokratija, stebėtinai, šios sąvokos tiksliai neapibrėžia. Galbūt galima patiems
žmonėms leisti ją apibrėžti? Dalio teigimu, tai ne išeitis. Leidimas patiems žmonėms apibrėžti
žmogaus sąvoką lemia reiškinius, į kuriuos pastebima dalis šiuolaikinės visuomenės žvelgia su
pasišlykštėjimu: tautinių, rasinių, ideologinių, religinių, kultūrinių mažumų segregaciją, kitas
diskriminacijos formas.

6
“The City in the Future of Democracy,” Dahl 1997, p. 395
11
 Demokratija istorijoje
Demokratija suteikė galimybę į valdžią ateiti arba žalingą nuomonę propaguoti žmonėms,
kurie to daryti neturėtų. Štai vos keletas iš daugybės pavyzdžių.

1. Adolfas Hitleris
Bene populiariausias asmuo, išrinktas į valdžią demokratiniais rinkimais ir priėmęs
daugybę abejotinų sprendimų, tikrai yra Adolfas Hitleris. 1921 metais tapęs
Nacionalsocialistinės vokiečių darbinikų partijos lyderiu, jis aktyviai skleidė propagandą, ir
partijos įtakos kilimo kulminacija tapo 1923 metais įvykęs Alaus Pučas. Dėl šio įvykio A.
Hitleriui teko praleisti 9 mėnesius kalėjime, kur jis pradėjo rašyti savo autobiografiją „Mano
kova“ (joje minima ir „Arijų rasė“, antisemitistinės ir antikomunistinės idėjos, vokiečių
šovinizmas). Reichstago rinkimuose 1930 metais A. Hitlerio partija tapo antroji pagal palaikymą,
surinkusi 18% balsų. 1923 metais A. Hiteris kandidatavo į prezidentus, bet liko antras, tiesa,
1933 metais buvo Hindenburgo pakviestas būti kancleriu.

Vokietijoje po Pirmojo Pasaulinio karo buvo sudaryta labai palanki terpė iškilti tokiam
diktatoriui kaip Hitleris: visuomenė buvo nualinta hiperinfliacijos, kilusios valstybei pralaimėjus
karą, baisaus nedarbingumo lygio ir suknežintos savigarbos. A. Hitleris ilgai užsiiminėjo
propagandine veikla, todėl galėjo nesunkiai įtikinti tokią pažeidžiamą visuomenę ir pelnyti
daugumos palaikymą, ko ir užteko, kad jis galėtų pasiekti savo tikslų.

2. Hugo Chavezas
Autsaideris Venesueloje, įnirtingai piktinęsis, jo teigimu, korumpuotu valdžios elitu ir
žadėjęs sukurti „autentiškesnę“ demokratiją, kurioje pagerintų vargšų gyvenimą, pasitelkęs
gausius naftos išteklius. Jam pavyko įgyti ilgą laiką priespaudą kentusios visuomenės
palankumą.

Pirmiausia Chavezas elgėsi labai demokratiškai: 1999 metais surengė laisvus rinkimus į
naują Konstitucinę asamblėją, kurioje jo šalininkai laimėjo didžiule persvara ir gavo galimybę
perrašyti Konstituciją, tačiau ji buvo demokratinė ir 2000 metais įvyko dar vieneri rinkimai,
kuriuos laimėjo Chavezas. 2002 jis buvo neilgam nuverstas karinių pajėgų, tačiau perversmas
nebuvo sėkmingas ir tai tik sutvirtino Chavezo, kaip demokratinio lyderio, įvaizdį.

2003 metais jis pradėjo žengti pirmuosius aiškius žingsnius link autoritarizmo: nerengė
opozicijos siūlomo referendumo, kurio metu būtų nušalintas iš pareigų, nes neturėjo tokio didelio
visuomenės palaikymo, tačiau referendumą surengė po metų, kai pakilo naftos kainos, o su jomis
ir jo palaikymas. 2006 metais Chavezui vėl pavyko laimėti demokratinius rinkimus ir apsimesti
demokratišku, o tada prasidėjo represijos: uždarytas vienas pagrindinių televizijos kanalų,
12
abejotinais motyvais tremiami ir suimimami opozicionieriai, panaikinti prezidento kadencijos
apribojimai. Tai lėmė, kad 2012 metais Chavezas, jau mirštantis nuo vėžio vėl būtų išrinktas
prezidentu, tačiau paaiškėjo, kad rinkimai buvo neteisėti, nors ir laisvi todėl, kad čavizmas
kontroliavo beveik visą žiniasklaidą.

2014 metais, jau mirus Chavezui, abejotinuose rinkimuose buvo išrinktas jo įpėdinis, o
autokratija Venesuela pripažinta tik dar po trejų metų – 2017.

3. Alberto Fujimori
Mažai kam žinomas japonų kilmės rektorius Alberto Fujimori 1990 metais tikėjosi laimėti
vietą Peru Senate. Kadangi jokia partija jo nenominavo, Fujimori tai padarė pats, įkūręs savo
partiją, o prezidento rinkimuose sudalyvavo tik todėl, kad neturėjo pakankamai pinigų ir norėjo
atkreipti dėmesį į savo kampaniją tapti Senato nariu.

Viskas pakrypo netikėta linkme, kai prasidėjo rimta krizė. Žlugusi ekonomika, prasidėjusi
hiperinfliacija, sostinę Limą nuo 1980 metų engianti ir beužvaldanti maoistų grupuotė „Švytintis
kelias“ – visa tai skatino visuomenę nepasitikėti tradicinėmis partijomis ir atsisukti į niekam
negirdėtą ir nematytą kandidatą, kurio net šūkis buvo: „Prezidentas – toks pat kaip jūs.“
Galutiniame ture jam teko varžytis su garsiausiu šalies rašytoju Vargasu Losa, tačiau paprastiems
žmonėms jis atrodė per daug arti elito ir neatitiko jų pykčio taip gerai kaip populistinis Fujimori
diskursas. Fujimori švaistėsi skambiomis frazėmis apie žlungančią ekonomiką, gilią krizę,
smurtą, kontrabandą, terorizmą ir norą valstybę prikelti esminėmis ekonomikos reformomis,
tačiau neturėjo aiškaus įsivaizdavimo, kaip tai turėtų būti daroma (žinoma, to visiems neskelbė).

Galiausiai išrinkto Fujimori darbo pradžia buvo gana sudėtinga. Kadangi buvo autsaideris
ir neturėjo draugiškų santykių su Peru politikos elitu, tai neturėjo ir stipraus užnugario. Be to
Fujimori labai prastai išmanė teisėkūros subtilybes, nenorėjo į jas gilintis ir pirmuosius kelis
mėnesius nepriėmė nė vieno įstatymo. Užuot bendradarbiavęs su Kongresu, jis juos užsipuolė ir
visaip išvadino. Pagaliau išvis nustojo paisyti Kongreso ir pradėjo leisti prezidentinius įsakus. Jis
savavališkai atlaisvino kalėjimus, paleisdamas tūkstančius smulkių nusikaltėlių, kad atsirastų
vietos teroristams.

13
 Išvados
Demokratija išties yra vertintina ir saugotina, ji – kiekvieno tikrai išsilavinusio žmogaus
viena svarbiausių vertybių. Nors kasdien džiaugiamės jos teikiama nauda, o gal kaip tik dėl to,
nė nepastebime josios gležnumo ir pažeidžiamumo. Šiais laikais demokratija yra tarsi Panacėja,
optimalus sprendimas visoms problemoms. Toks idealizavimas yra žalingas, nes nukreipia
dėmesį nuo demokratijos trūkumų, kurių neišvengiamai turi kiekvienas dalykas pasaulyje.

Demokratijos trūkumai:

1. Demokratijoje savo nuomonę reikšti ir valstybės valstybės valdyme, tiesiogiai ar

netiesiogiai, dalyvauti gali kiekvienas (Lietuvoje vienintelis kriterijus yra būti
aštuoniolikos metų, kad asmuo galėtų balsuoti, dvidešimt penkeri reikalingi įgyti
teisę kandidatuoti į Seimą, o idant individas taptų prezidentu, jis turi būti bent
keturiasdešimties metų), tačiau ne visų žmonių požiūris ir kompetencijos tą požiūrį
atstovauti ar net susikurti yra lygūs. Juos laikyti lygiais yra pavojinga, nes taip
suteikiama galimybė žalingoms idėjoms įgyvendinti.

2. Demokratinėje valstybėje vyriausybės darbdavys yra visuomenė ( jie renka

vyriausybę, moka mokesčius, iš kurių vyriausybei mokama alga), tačiau sukrauti
tokią didžiulę atsakomybę ant pečių tokiam abstrakčiam dalykui kaip visuomenė,
kurios gebėjimus tokią atsakomybę prisiimti sudėtinga pamatuoti, yra
kvestionuotinas sprendimas.

3. Monteskiu teigimu, demokratija skatina individualybės išsižadėjimą ir viešojo

intereso pastatymą prieš savąjį, tačiau valdant dideles teritorijas, kuriose asmuo
negali tapatintis su visa valstybe, tai padaryti sudėtinga. Be to, toks išsižadėjimas
reikalauja daug švietimo ir savicenzūros.

4. Vienas iš demokratijos aspektų, kuriuos pabrėžtinai kritikuoja Dalis yra žmogaus

sąvoka. Tokia sąvoka yra abstrakti, neapibrėžta pačios demokratijos. Deja, ją
apibrėžti yra sudėtinga, o leisti tai padaryti patiems hominibus sapienti labai
pavojinga, nes tai gali lemti segregaciją.

14
 Literatūra
 Steven Levitsky, Daniel Ziblatt „Kaip miršta demokratijos“: Baltos lankos, 2019.

 https://www.britannica.com/topic/democracy

 https://www.vle.lt/straipsnis/demokratija-1/

 https://istorijai.lt/konspektai/demokratija/

 https://futureofworking.com/11-advantages-and-disadvantages-of-democracy/

 https://gsdrc.org/document-library/the-democracy-advantage-how-democracies-
promote-prosperity-and-peace/

 https://www.unifrog.org/know-how/the-importance-of-democracy

 https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalActPrint/lt?
jfwid=mmceoooug&documentId=TAIS.1536&category=TAD

 https://www.britannica.com/biography/Adolf-Hitler

 https://plato.stanford.edu/entries/montesquieu/

 https://www.annualreviews.org/doi/10.1146/annurev.polisci.6.121901.085839

15