Paršiukas ir voverė

Kadaise, viename nedidokame ūkyje gyveno paršiukas. Nors ir jau suaugęs, tačiau silpnas ir
lėtas jis buvo palyginus su kitais paršais ir kiaulėmis jo garde. Kai ūkininkas ateidavo pašerti
gyvulių, jis nespėdavo laiku atbėgti prie ėdesio ir visuomet jam tekdavo prasčiausi likučiai. Kiti,
gražesni, storesni, rausvesni paršai šaipydavosi iš jo, sakydami, kad jeigu jis tiek daug
nepraleistų laiko tingėdamas ir vartydamasis mėšle, ir jis gautų paėsti iki soties. Tačiau
paršiukas tik pakriuksėdavo sau kažką po nosimi ir atsukęs jiems savo riestą uodegytę toliau
eidavo miegoti. Neturėdavo jis jėgų nei ginčytis, nei apginti save.

Vieną šiltą popietę ant gardo tvoros lyg iš dangaus nukrito maža, rusva voverytė. Ji atsistojusi
ant užpakalinių kojyčių tik apsidairė, pakraipė ausimis ir nieko nelaukusi pradėjo bėgti tvoros
kraštu. Staiga jaukią tylą pertraukė itin garsus knarkimas lyg ūkininkas būtų prie pat voverės
užsikūręs senąjį traktorių. Voverytė iš netikėtumo pašoko į orą ir nukrito į mėšlyną gardą.
Galiausiai atsistojusi ji sustingo vietoje, jos maža širdytė atrodė, kad nusirito į kulnus – jai į
nugarą kvėpavo to siaubingojo garso kūrėjas. Net visi riešutai iš žandų jai išbyrėjo.

- Ką tu čia veiki?- Paklausė žemu balsu siaubūnas.

Stiklinėmis akimis voverė apsisuko, jos žvilgsnį sutiko rausvas, su milžiniška knisle paršas.

- Tik nevalgyk manęs, aš dar turiu dėl ko gyventi,- ji užsimerkusi susirietė ir sukryžiavo
rankas sau virš galvos.
- Ką?- Nesupratęs paršas pakreipė galvą.
- Tu nenori manęs perplėšti per pusę ir sutvatyti kaip kokį užkandį?- Ji atsargiai
pramerkė vieną akį.
- Tu nejuokauk, nevalgom mes voverių,- sukriuksėjo paršas.
- O,- išsitiesė voverytė.
- Tai, ką tu čia veiki?- Dar kartą pakartojo klausimą jis.
- Rinkausi riešutus sau ir netyčia nušokau, iš ano ten medžio, ne ant žemės, kaip ketinau,
bet ant tvoros. Būčiau laimingai pasiekusi žemę, jei ne tas tavo knarkimas, taip
išsigandau.
- Manęs? Bet aš juk mažiausias iš visų kiaulių ir paršų šiame ūkyje,- nustebo paršiukas.
- Ir? Man tu vis dar atstoji milžiną, galėtum sutrypti mane viena koja, jei tik panorėtum.
- Kad aš esu silpniausias ir lėčiausias iš visų, net neverta tau manęs baimintis.
- Kodėl tu taip galvoji? Ar lenktynes, kokias buvot surengę, kad taip sakai