LEKSAND

MARINI

v'

JUODASIS SĄRASA
ALEKSANDRA
MARININA

JUODASIS SĄRASAS
 1 skyrius

Aš - laimės kūdikis . Turbūt todėl, kad iš tikrųjų mes esame

dviese: aš ir mano angelas sargas. Toks šaunus vaikinukas - spar-
neliai už nugaros ir stiklinis būgnas rankose. Į tą būgną priberta
vamzdeliu susuktų popieriukų, ant kurių užrašyta "pasiseks" arba
"nepasiseks". Nei jis, nei aš nežinome, kiek būgne laimingų ir ne-
laimingų bilietėlių. Jis paprasčiausiai kiekvieną sykį kilsteli dangtelį,
kyšteli vidun savo putlų pirščiuką ir iškrapšto vieną popierėlį, Ir
aš kiekvienąsyk galvoju: o kas, jeigu visi laimingi bilietėliai jau
baigėsi ir prasidės vienos nesėkmės? Toji baimė vis stiprėja, nes
"sėkmingų" popieriukų kol kas pasitaikydavo dažniau, vadinasi,
jie jau seniai turėjo baigtis. Tad nesėkmių ruožo pradžios aš lau-
kiu kiekvieną dieną, o kol kas, Dievas mato, skųstis nebuvo dėl ko.
Netgi po to, kai išsiskyriau su Rita ir leidau sau užmegzti romanus
su dviem trim damom iš karto, jos nė sykio nesusitiko ant mano
slenksčio, nors, turiu prisipažinti, tarpas tarp jų vizitų sykiais bū­
davo minimalus - gal penkių minučių, ne ilgesnis. Bet vis dėlto jis
buvo . Bėda , kaip sakoma , jau alsuodavo i pakauši, tačiau paskutinę
akimirką pasitraukdavo.
Ir šioje kelionėje man sekėsi iš pat pradžių. Lėktuvas pakilo
laiku, vietą gavau paskutinėse salono eilėse, kur buvo leidžiama
rūkyti, o kaimynas visą kelią pramiegojo, neerzino kvailomis kal-
bomis . Ir Lilė nesiožiavo, nors tai nieko keisto, vargu ar tai galima
vadinti sėkme, nes Lilė - savarankiškas ir gana ramus vaikas. Kai ji
gimė, aš ir Rita buvome jauni ir mitrūs, mes traškome ne tik siekti
karjeros, bet ir lakstyti į svečius ar i kokius pasilinksminimus, o
močiučių, kurios prižiūrėtų Lilę, nebuvo. Ne, teoriškai močiutės,
žinoma, egzistavo, bet jos buvo dar santykinai jaunos ir ganėtinai
gyvybingos, joms kur kas įdomiau buvo dirbti ir bendrauti, negu
sėdėti užsidarius ir linksminti vaikiščius. Todėl, sulaukusi trejų
metų, mūsų duktė jau skaitė, o penkerių - be vargo likdavo na-
muose Geležinių Medkirčių ir Baikšč ių Liūtų draugijoje. Reikėdavo
3
 A. Marinina

tiktai paguldyti ją i lovą, paduoti knygelę. šalia pastatyti lėkštę su

vaisiais ir ąsoti, pripiltą kompoto. Jeigu mes dažniau būtume buvę
namie, Lilė tikriausiai taptų paprastu, ožiuotis mėgstančiu vaiku,
tačiau jos charakteris formavosi tada, kai nei manęs, nei Ritos šalia
nebuvo. Kaip ten rašė Kornejus Čiukovskis? "Ne tau verkiu, o tetai
Simai". Ko jai ožiuotis, jeigu vis tiek niekas negirdi? Tačiau šalia
daugelio tokio auklėjimo pliusiukų buvo ir vienas didelis minusas :
Lilė priprato būti uždara. Ne todėl, kad turėtų ką slėpti, tiesiog
todėl, kad nebuvo pratusi čiauškėti. Karčių to uždarumo vaisių,
užaugintų lengvabūdiškomismano ir Ritos rankomis, man dar teks
paragauti.
Dabar Lilė jau aštuonerių. Naudodamasi tuo, kad niekas jos
nekontroliuoja, ji perskaitė visą namuose esanti Mopasaną ir at-
kakliai brovėsi prie Balzako. Tokiu būdu susidariusi gana aiškią
nuomonę apie lyčių santykius. ji turėjo savą tėvų skyrybų versiją,
kurios esmė buvo tokia: tėčio ir mamos gyvenimas atskirai ir reiš-
kia vien gyvenimą atskirai, nieko daugiau. Suprantama, mano ir
Ritos santykiai liko geri, apie kaži koki priešiškumą negalėjo būti nė
kalbos. Na, žmonėms patinka gyventi atskirai, kas čia ypatingo? Juoba
kad - turint galvoje mano žmonos darbo pobūdi - mergaitė matė
mus abu maždaug vienodai: po dvi valandas per savaitę.
Rita visą gyvenimą dirbo kine. Ne, ji ne aktorė. ginkdie, ji
kino kritikė, be to, jos liežuvis toks piktas ir kandus, kad priešų ji
turi daugiau nei apskritai pažįstamų. Keista, šis faktas jos visiškai
neliūdino, priešingai, ji pasisiuvo iš jo elegantišką apdarą, kuriuo
prieš visus puikuodavosi. Jeigu kas nors rodydavo jai simpatiją ar
draugišką nusi teikimą, ji ilgesingai sakydavo:
- Jūs toks originalus, mielasis. Paprastai manęs nemėgsta. Aš
turiu tiek priešų!
Beje. humoro jausmo mano išrinktajai niekada nestigo.
Prieš dvi dienas ji i šdūm ė i kurortinį miestą organizuoti kino
festivalio. Pagal jos grandiozinį sumanymą aš privalėjau tenai nu-
vežti Lilę ir apsigyventi privačiame sektoriuje, kur Rita nuolat mus
lankys, kontroliuos ir atneš vaisių. Šis sumanymas man neatrodė
vykęs, aš galėjau praleisti atostogas su dukra be įkyrios Ritos prie-
4 žiūros, bet ji buvo nepalenkiama .
 JUODASIS SĄRASAS

- Vaikui bus malonu pabūti Pietuose su abiem tėvais, - sakė

ji, ir aš, tiesą sakant, negalėjau jai prieštarauti.
Kambarį mums išnuomavo miela pensininkų pora, paplūdi­
myje su Lile praleisdavome ištisas dienas. Įdomu, kad Ritą mergaitė
pajusdavo net tada, kai jos dar negalėdavau įžiūrėti, nors regėjimu
aš nesiskundžiu.
- Tuojau ateis mama, - mąsliai sakydavo ji, nekreipdama
dėmesio į mano skeptišką š y pse n ą .
Ir tikrai - po penkių minučių paplūdimyje pasirodydavo
Rita, apsijuosusi savo įprastinį "skarmalėlių" sijoną. Žinote, toks
madingas sijonas, skeltukų turintis daugiau nei paties audinio. Žodį
"skarmalėliai" sugalvojo Lilė, ir aš jau ne pirmą kartą nustebau, kaip
puikiai ji jaucia kalbą. Ne, sakykite ką norite, bet mano vaikas nuo-
stabus.
Rita eidavo paplūdimiu, tarp "skarmalėlių"žybsėjo jos puikios
kojos, ji atrodydavo kur kas nuoges nė nei maudymosi kostiumėliais
apsitempusios besideginančios damos. Ant smėlio išsidrėbę vyrai
spoksodavo į jos gluminančias kojas, nekreipdami dėmesio į veidą,
kuriame atsispindėjo nu gyventi metai: visi trisdešimt dveji. Ji neat-
rodė nė viena diena jaunesnė, tačiau jai, regis, tai nerūpėjo, nes jos
stulbinančios kojos ir apskritai figūra galėjo nupirkti bet kurį vyrą,
nesvarbu, kokio amžiaus jis būtų.
Ji prieidavo prie mūsų, ap žiūr ėdavo, nuglostydavo Lilę nuo
kojų iki galvos, atsainiai pakšteidavo mane į žandą ir iš didelio balto
krepšio pradėdavo traukti polietileninius maišelius su abrikosais,
persikais, slyvomis ir vynuogėmis.
- O dešrytės? - baikščiai klausdavo Lilė, kuri, prisišveitusi
vaisių tais ilgais vakarais, kai mudu su Rita palikdavome ją vieną
namuose, dabar nenorėjo nė pažvelgti nei į vaisius, nei į jokius
saldumynus.
Rita paleisdavo ilgą auklėjamąją tiradą apie Pietų dovanas ir
vitaminų naudą jaunam augančiam organizmui. Lilė apsimesda-
vo, kad klausosi, nuolankiai dūsaudavo ir retsykiais žvilgčiodavo į
mane; o aš irgi vaidindavau, kad nuolankiai linksiu į savo buvusios
žmonos įkvėptų žodinių pasažų taktą, ir tuo pat metu vis mirktel-
davau dukrai, duodamas suprasti, jog tvirtai pažadu vakare nupirk-
ti jai išsvajotos dešrytės. 5
 A. Marinina

Kažkodėl Rita, ateidama pas mus i paplūdimį, niekados ne-

atsinešdavo maudymosi kostiumėlio. Veikiausiai ji teikė pirmenybę
plaukiojimui baseine, kur ant atbrailos būdavo padėtas šampanas ir
lengva užkanda: festivalio rengėjai šiais metais pinigų tam negailė­
jo. Ji atsiguldavo ant mūsų didžiojo rankšluosčio, beje, "skarmalė­
liai" tuo metu kaži kur išnykdavo ir jos kojos norintiems pažiūrėti
i tai, kas tobula, apsinuogindavo visa savo grožybe, vainikuojama
subtiliu pedikiūru, ir pradėdavo greitakalbe skųstis konkurso daly-
vių klasta, viešbučio tvanka ir visiška organizacijos stoka. Scenelė
"Dalinuosi su tėčiu savo problemomis" trukdavo lygiai keturiolika
minučių, tada Margarita Mezenceva, pagal buvusi vyrą - Stasova,
pakartodavo dukters glostymo ritualą, pamodavo mums ranka ir
nutoldavo kaip karalienė. Ji mus lankydavo dukart per dieną, ryte ir
vakare, kai mes jau ketindavome palikti paplūdimį.
Šįryt viskas prasidėjo kaip paprastai. Lilė mąsliai pažvelgė i
besimaudančius žmones ir tarė:
- Tuojau ateis mama.
Šio epizodo panašumas su buvusiais prieš tai tuo ir baigėsi.
Rita pasirodė kur kas anksčiau, nei galėjau tikėtis po tradicinės
aštuonmečio vaiko replikos. Vadinasi, ji turėjo bėgte bėgti. Jos
išvaizda, tiesą sakant, buvo ne pati puikiausia. Žiūrėdamas, kaip
ji braunasi pro gulinčius kūnus, net pradėjau abejoti, ar gerai atsi-
menu tikrąją jos gimimo datą. Vakar ji atrodė trisdešimt dvejų, o
šiandien - bemaž keturiasdešimties.
Apžiūrą ir glostyrną ji praleido, kažkodėl iš balto krepšio ne-
pradėjo traukti netgi vaisių. Kone liuoktelėjo ant rankšluosčio ir
pakėlė i mane išvargusį veidą.
- Oi, Vladikai, koks siaubas ... Olgą nužudė.
Aš taip apstulbau, kad net nesupratau, apie kokią Olgą ji
kalba.
- Olgą?
- Na, taip. Olia Dorenko.
- Kaip nužudė? - kvailai paklausiau.
- Peiliu.
- Kas?
Šis klausimas galėjo deramai konkuruoti su buvusiu prieš tai.
6 Jis nebuvo nei protingas, nei originalus.
 JUODASIS SĄRAŠAS

- Iš kur man žinoti! Mane visą nakti laikė milicijoje.

- Kodėl? Kuo tu čia dėta?
- Oi, Vladikai, juk visi žinojo, kad tarp jūsų buvo romanas ,
todėl ir pamanė, kad aš ją ... Iš pavydo.
- Koks romanas? Ką čia pliauški? - supykau, bet akimoju
prisiminiau, kad šalia sėdi Lilė, o jai esant reikia nutaisyti giedrą
veidą ir kontroliuoti savo žodžius. - Juk žinai, kad tarp manęs
ir Olgos niekados nieko nebuvo, - tęsiau jau ramesnis . - Tai
aiškinau tau šimtus kartų.
- Taip, žinoma, todėl milicijoje aš ir pasakiau, kad tai tikriau-
siai Garikas.
- Ką - Garikas?
- Nužudė ją.
- Viešpatie! Tik šito ir trūko!
Tai buvo klasikinė situacija, kai žmogus pa kliūva i savo melo
tinklus. Tarp manęs ir Olios Dorenko niekados nebuvo ne tik roma-
no, bet netgi ir lengvo flirto. Tačiau žinomas kino režisierius Igoris
Litvakas taip pat niekados nebuvo jos meilužis. Ši melą mudu su
Olia sugalvojome specialiai Ritai, kai jokio pagrindo neturintis jos
pavydas jau buvo pradėjęs peržengti visas sveiko proto ribas.
Olga ir Rita buvo artimos draugės, tad natūralu, kad mes
nuolat susitikdavome įvairiose kompanijose, kartu vaikščiojome i
svečius. Olga patiko man kur kas labiau nei daugelis Ritos draugių,
ji buvo šauni ir nekvaila moteris, tikrai talentinga aktorė, bet as-
meninis gyvenimas jai katastrofiškai nesiklostė. Yra tokių moterų,
kurias vyrai visada palieka . Kodėl taip nutinka, niekas paaiškinti
nesugeba. Ir protingos, ir gražios (o Olia Dorenko buvo graži), ir
puikios šeimininkės, o vyrams kažko vis trūksta. Galbūt patrauk-
lios smulkmenos? Kas ten Ritai pasivaidena - nežinau, tačiau vie-
ną gražų vakarą ji ėmė nervintis ir leido man gana aiškiai suprasti,
kad mano ir Olios santykiai tapo pernelyg šilti. Būčiau i štv ėręs, ta -
čiau ji ėmė priekaištauti ir Olgai. Mano išrinktasios liežuvėlis, kaip
minėjau, gana aštrus, tad draugė iš pradžių sutriko, o vėliau rimtai
užsigavo. Toliau dar gražiau. Nutaisiusi įsi žeidusios madonos vei-
dą, Rita visiems ėmė pasakoti, kad jos vyras koketuoja su kylančia
ekrano žvaigžde Dorenko. Mintis apie pavydą pasidarė įkyri, Rita
neteko ramybės, kelissyk ji net bandė mane sekti. Kartą ji tai darė 7
 A. Marinina

itin nevykusiai. Tada mes sekėme grupę, dirbančią pogrindinėje

narkotikų laboratorijoje, ir Ritos pasirodymas nutraukė gudriai
suregztą operaciją. Milžiniškos pastangos nuėjo šuniui ant uode-
gos, aš turėjau rimtų nemalonumų darbe ir supratau, kad jos ligai
būtina radikalių vaistų. Tada, pasitarę su Olia, nutarėme sugalvoti
istoriją apie slaptą jos ir Igorio Litvako romaną. Tai buvo atvejis, kai
pats neįtikimiausias melas lengvai buvo priimtas už teisybę.
Kinematografininkų brolijoje Igoris Litvakas atrodė balta var-
na . Jis garsėjo tuo, kad buvo ištikimas savo šeimai, dievino keturis
vaikus ir storą negra žią žmoną . Per dvidešimti darbo metų kine
niekas nepastebėjo nė menkiausių jo pastangų su kuo nors f1irtuoti.
Tuo mes ir grindėme faktą, kad apie Olgos ir Gariko romaną niekas
nežinojo: tai buvo didžiausia paslaptis, nes Litvako žmona buvo ki-
lusi iš Tbilisio, griežtai išauklėta, todėl, ėmus sklisti menkiausioms
nuogirdoms, kaipmat su vaikais būtų išvykusi i Tbilisį, kur jos lau-
kė plati giminė. Išsiskyrimas su vaikais jam būtų buvusi tragedija,
todėl pirmąjį (suprantama, po žmonos) savo meilės romaną Igoris
saugojo kaip akies vyzdį.
- Kodėl Olia man nieko apie tai nepasakojo? - stebėjosi
Rita .
- Tod ėl, kad ji apskritai niekam apie tai nekalba. Niekam, su -
pranti? Jokiai gyvai dvasiai. Garikas to prašė, - tvirtai melavau aš.
- Bet tau papasakojo, - nenusileido žmona .
- lr man nepasakojo. Sužinojau atsitiktinai. Jos name buvo
įvykdytas nusikaltimas, apylinkė s įgaliotinis vaikščiojo po butus,
ieškodamas liudininkų, o Igoris tuo metu buvo pas Olgą. Taip vis-
kas ir paaiškėjo.
Rita, išklausiusi šią š i rd į draskančią istoriją, išsyk nusiramino
ir - tai teikia jai garbę - niekam jos neišplepėjo . lr štai dabar
mūsų mielas pokštas Igoriui Litvakui galėjo baigtis dideliais ne-
malonumais.
- O Garikas čia, festivalyje? - atsargiai paklausiau.
- Žinoma. Jis - žiuri pirmininkas. O Olga nominuota ge-
riausiam moters vaidmeniui. Neabejojau, kad ji gaus prizą.
- Ji puiki aktorė, - pri tariau, karštligiškai svarstydamas, ką
8 daryti.
 JUODASIS SĄRA$AS

- Kuo čia dėta puiki aktorė, - numojo ranka Rita. - Juk

Garikas - žiuri pirmininkas, jis būtų išrnu šęs jai prizą.
Ne, Margarita jau nepasikeis . Ji negali nekepštelti netgi nu-
žudytai draugei. Kartais, kai žiūriu i Ritą ir matau jos įstabias kojas,
pradedu abejoti, ar nesuklydau išsiskirdamas su ja . Bet tokiomis
minutėmis kaip dabar, suprantu, kad nesuklydau. Ritos pyktis ir
nervingumas man nerekomenduotini, kaip marinuoti pipirai ne-
rekomenduotini ligoniui, sergančiam skrandžio opa.
Per penkiolika minučių sužinojau, kad vakar Olga dalyvavo
spaudos konferencijoje, sušauktoje po peržiūros to filmo, kuriame
ji vaidino pagrindini vaidmeni. Paskui viešbučio restorane vyko
kolektyvinės išgertuvės, kai visi šlaistosi kur nori, užsuka i savo ir
svetimus kambarius, maudosi baseine, geria šampaną ir tankiuose
tropikų krūmuose, supančiuose viešbuti, užsiima greita, bet dėl to
nė kiek ne mažiau aistringa meile. Olga gyveno viename kambaryje
su aktore Liuse Dovžuk. Ir štai kai Liusė apie trečią valandą nakties
grižo i kambarį, ji išvydo kraujo klane gulinčią Olgą.
Atskubėjo saugumo tarnybos vaikinai, iškvietė miliciją, o kaž-
kas ėmė ir pasakė (ko tik nelepteli girtas liežuvis), kad Margarita
Mezenceva seniai pavyduliavo savo, nors ir buvusio vyro Olgai
Dorenko, o tasai vyras atzvimb ė i festivali, nors anksčiau niekad to
nedarydavo . Dėl Olgos gražiųjų akių, ne kitaip. Kol buvo susituokę,
nė i vieną festivali paskui žmoną neatvykdavo, o po skyrybų - še-
kit, ėmė ir atlėkė . lr kaip Ritutė visa tai galėjo pakęsti!
Vietos milicininkai gana protingai nusprendė, kad Ritutė pa-
kentė tai itin sunkiai. Kitaip sakant, taip sunkiai, kad vieną gražią
valandėlę neištvėrė ir nužudė savo prakeiktą skriaudėją. Ritutę
išsyk paprašė užeiti ir pradėjo nuodugniai aiškintis - ar turėjo
ji galimybę papjauti draugę. Gaila, bet ką nors išsiaiškinti jiems
nepavyko, nes visi buvo taip nusig ėrę, kad ničnieko neatsirninė.
Kur buvo Mezenceva tarp dvidešimt trečios valandos iki trečios
valandos ryto? Kur ji vaikščiojo? Kada ir su kuo ją matė? Ar buvo ji
pakilus i i šešioliktą aukštą , kuriame gyveno Dorenko? Ar neatrodė
prislėgta, o gal priešingai - susijaudinusi? Įniršusi? Susierzinusi?
Ar daug gėrė? Ir taip toliau ... Klausimai liko neatsakyti, tačiau Ritą
paleido, be abejo, pa prašę neišvykti iš miesto. Atsisveikindama ji
numetė jiems "kaulą" - prasitarė apie Litvaką. 9
 A. Marinina

Ir aš supratau. jog privalau kaip nors padėti vargšui Igoriui.

Jaučiausi jam nusikaltęs ir nenorėjau, kad jis nukentėtų dėl istorijos,
kurios priežastis buvo idiotiškas buvusios mano žmonos pavydas.

Miesto Vidaus reikalų valdyba buvo neseniai suremontuota

ir dvelkė švara kaip ką tik išmaudytas naujagimis. Lilę palikau ant
suoliuko, kur ji galėjo bendrauti su knygele apie ..Mumitrolį", be
to, daviau jai penkių tūkstančių kupiūrą tam atvejui, jeigu ji užsi-
manytų ledų ar vandens. Beje, neabejojau: man išnykus tarpduryje,
ji iš karto patrauks prie netoliese esančio knygų kiosko ir nusipirks
dar vieną moterišką Barbaros Kartlend romaną. Man buvo paslap-
tis, ką Lilė tose knygose randa, tačiau ji skaitydavo jas neatplėšda­
ma akių.
Valdybos patalpose vyravo prieblanda ir tyla. Sargybinis
žvilgterėjo i mano pažymėjimą ir tylomis linktelėjo, leisdamas pra-
eiti. Budinčioji dalis atrodė nesiskirianti nuo kitų, bet įsižiūr ėjęs
atidžiau pastebėjau, kad elektronikos čia prikimšta ne už vieną
tūkstanti dolerių, ir pajutau pavydą miestui, kuris gali sau leisti
investuoti pinigų i teisėsaugos sistemą . Budėtojas, storas suprakai-
tavęs majoras, ilgai ..nepastebėjo" manęs, o aš irgi ilgai vaidinau, jog
kantriai laukiu. Mane visą laiką domino, kaip budinčioje dalyje žiū­
rima i lankytojus, kol dar neaišku, kas jie ir dėl ko atėjo. Jeigu teat-
ras prasideda nuo rūbinės, tai milicija - nuo budinčiosios dalies.
Ji - įstaigos veidas, ir ne tiek svarbu jos švara ir kompiuterizacija,
kiek požiūris i žmogų .
Majoras neištvėrė pirmas:
- Klausau, pilieti. Ko jums?
Aš ištiesiau savo pažymėjimą.
- Norėčiau susitikti su darbuotoju, kuris tiria aktorės Doren-
ko nužudymą. Padėsite?
Majoras tylėdamas grąžino man raudoną knygelę ir kažkam
paskambino.
- Dvyliktas kabinetas, - pagaliau ištarė po kelių skambu-
čių. - Laiptais i antrą aukštą ir dešinėn.
Tai, ką pamačiau kabinete, pažymėtame dvyliktu numeriu,
10 mane truputi sutrikdė. Jame išvydau tikrai ne operatyvinį darbuo-
 JUODASIS SĄRA$AS

tają, kurio ieškojau. Tai buvo tipiškas viršininko kabinetas, pra-

bangus, apstatytas gerais baldais. lr žmogus, sėdintis už rašomojo
stalo, priminė viršininką. Jau perkopęs penktą dešimti, žvilgsnis
kietas, figūra dramblota.
- Papulkininkis Stasovas, Kriminalinės paieškos valdyba,
Maskvos VVRV, - prisistačiau, stengdamasis neparodyti sutri-
kimo.
- Dėl jūsų man niekas neskarnbino, - pranešė kabineto šei-
mininkas, žvelgdamas i pašalį.
Su siaubu pagalvojau, jog nežinau, kas jis, kokia jo pavardė,
ir apskritai įvyko kažkoks nesusipratimas. Ant munduro pamačiau
pulkininko antpečius, kurie galėjo priklausyti ir valdybos viršinin-
kui, ir bet kuriam jo pavaduotojui. Tiesa, įėjimas i kabinetą buvo iš
koridoriaus, ne iš priimamojo, galėjau tikėtis, kad prieš mane vis
dėlto ne viršininkas, bet jo pavaduotojas.
- Budėtojas sakė, kad eičiau i dvyliktą kabinetą.
- Teisingai. Bet iš Maskvos dėl jūsų man neskambino. Ko jūs
norite?
Staiga aš suvokiau, kad budėtojas palaikė mane sekliu, atvy-
kusiu iš Maskvos tirti Olgos nužudymo bylą. Tikriausiai todėl jis
ir nukreipė mane i vadovo kabinetą, kitaip sakant, prisistatyti kaip
dera. O vadovas, suprantama, nė viena ausimi nėra girdėjęs apie
joki seklį.
- Drauge pulkininke, aš norėčiau susitikti su darbuotojais,
kurie tiria Olgos Dorenko nužudymą.
- Kodėl? Kas jus įpareigojo?
Klausimas man nepatiko. Kur tu, garsioji milicininkų brolys-
te!? Kur tu, knygose ir filmuose šlovinta draugo alkūne, laiku su-
teikta pagalba ir parama!? Pulkininkas elgėsi taip, tarsi jam visiškai
nerūpėtų pats aktorės nužudymo faktas, atrodė, ji jaudina vien tai,
kad i darnias miesto milicijos gretas neprasiskverbtųįprasta tvarką
jaukiantis Maskvos šnipas .
- Niekas manęs neįpareigojo. Bet aš galiu padėti žmogžudys-
tės tyrimui. Aš gerai pažinojau nukentėjusiąją.
- Kas jus siuntė?
- Niekas manęs nesiuntė, jūsų mieste aš poilsiauju. Sužino-
jau apie žmogžudystę ir atėjau. II
 A. Marinina

- Iš ko sužinojote apie žmogžudystę?

Tai jau priminė tardymą, tarytum aš, turėdamas piktų kėslų,
apgaulės būdu stengiuosi įsiskverbtl i procesą tiriančiųjų gretas.
- Man pranešė žmona, ji dirba kino festivalyje.
Neužsiminiau, kad žmona - buvusi, nes tuomet man būtų
t ekę ilgai aiškinti apie Lilę ir Ritos pedagoginius pratimus.
- Žmonos pavardė?
- Mezenceva . Margarita Mezenceva .
- O jūsų pavardė - Stasovas? Labai idomu.
Omai pajutau, kad stoviu prieš ji išsitempęs, lyg po komandos
"ramiai". Matyt, jo priešiškumas veikė mane hipnotizuojamai.
- Jeigu turite informacijos, padedančios tirti Dorenko nu-
žudymą, galite pasidalyti ja su manimi, - šaltai tarė pulkininkas,
kurio pareigų aš taip ir nesupratau. - Nesu šalininkas to, kad i
darbą būtų įtraukti pašaliniai asmenys, jie dažnai trukdo ir sukelia
papildomų sunkumų.
- Tačiau aš profesionalas, o ne pašalinis, - pabandžiau
prieštarauti.
- Iš jūsų žodžių supratau, kad jūs galite būti potencialus
liudininkas, vadinasi, esate pašalinis . Mes pasinaudosime jumis
kaip liudininku. Prašau, aš pasiruošęs išklausyti viską, ką žinote
apie Dorenko. Bet įtraukti jūsų i darbą neleisiu. Šiuo metu esate ne
tarnyboje, todėl kaip profesionalas man neegzistuojate.
- O jeigu jums paskambintų iš Maskvos, tuomet leistumėte
man dirbti?
Tiesą sakant, aš visiškai nesiveržiau dirbti šio darbo. Tikriau-
siai esu surambėjęs egoistas, man niekados nekyla noras kištis i
svetimus reikalus, juoba padėti iš visų jėgų . Kiekvienas turi tempti
savo vežimą . Mano vizitą lėmė anaiptol ne troškimas padėti išaiš-
kinti žmogžudį, o noras vyriškai pasikalbėti su operatyvininkais,
paaiškinti jiems, kad Garikas Litvakas su žmogžudyste neturi nie-
ko bendro, nes jo ryšys su nužudytąja yra gryniausias vaizduotės
vaisius . Štai ir viskas. Geri mano ketinimai nesiekė toliau nė cen-
timetro. Bet man pasidarė smalsu, kodėl šis pulkininkas, sėdintis
prabangiame kabinete, pajuto man toki priešiškumą, kodėl jis ne-
12 nori įtraukti manęs i žmogžudystės tyrimo darbą. Gal jis baisus sa-
 JUODASIS SĄRASAS

vimyla? Nemėgsta, kai jam [sakinėja? Jam kyla įniršis, vos išgirdus
žodi ..Maskva"?
- Leisiu jums dirbti tiktai tuo atveju, jeigu Rusijos VRM
Vyria usiosios kriminalinės paieškos valdyba atsi us raštišką nuro-
dymą, - aiškiai atsakė jis. - Aš pavaldus tik jiems. Sostinės vidaus
reikalų vadovybė įsakyti man negali, mūsų rangai lygūs, ji gali tiktai
prašyti.
- O jeigu paprašys? - nenusileida u aš.
- Tada viskas priklausys nuo situacijos. Paprastai tokių pra-
šymų aš nevykdau. Jūsų kolegos vien painiojasi po kojom ir kelia
sumaištį . Jei ministerija nuspręs suburti operatyvinęgrupę kartu su
Maskvos VVRV, tuomet visai kas kita . Bus sprendimas - ta rs i m ė s .
Daugiau jūsų netrukdau, pone Stasovai.
Taip. Iš viršininko kabineto man e išgrū do, beje, netgi ne itin
mandagiai. Bet aš nelinkęs užsigauti. Tiksliau - linkęs, tačiau
prie to pripratęs ir išmokęs nekreipti dėmesio. Todėl nepravirkau
karčiomis ašaromis, tik nurijau pykti- Pakilau i trečią aukštą, kur
viskas atrodė kur kas paprasčiau: ir kilimo ant grindų nesimatė, ir
sienos nebuvo apkaltos mediena, tik nudažytos aliejiniais dažais,
ir durys nebuvo aptrauktos dirbtine oda . Klausydamasis balsų už
durų, pasirinkau kambarį, kuriame, sprendžiant iš triukšmo, buvo
daugiausia žmonių.
- Atleiskite, - droviai tariau, nutaisęs kvailą veidą, - mane
iškvietė dėl aktorės Dorenko nuž udymo, o aš pamiršau, i kuri ka-
binetą.
- Į trisdešimtą, - kaipmat gavau atsakymą ir tyliai uždariau
duris.
Prie trisdešimto kambario sėdėjo laukiančiųjųeilė, ir aš supra-
tau, kad šiuos žmones iškvietė duoti parodymų. Stoti i eilės galą,
vadinasi, išvysti mane dominančius darbuotojus tiktai vakarop.
Aiškinti šiai eilei, kad aš savas neturėjau jokio noro. Suprantama,
buvo galima tiesiog įeiti i kabinetą niekam nieko neaiškinant, ta-
čiau tuomet galėjau susidurti su tokiu pat suvereniteto saugotoju,
koki buvau sutikęs dvyliktame kambaryje. Įsiveržti i svetimą kabi-
netą apklausos metu ir reikalauti dėmesio - taip galima išlėkti iš
gimtosios milicijos per penkias sekundes. I šlėkti ne bėda, tačiau 13
 A. Marinina

man ant širdies kaip akmuo gulėjo pareiga apginti Igorį Litvaka, ir
įvykdyti savo užduotį aš būtinai privalėjau.
- Kieno eilė? - paklausiau įžūliu ir pasitikinčiu balsu.
- Mano, - atsiliepė jauna mergina, vilkinti žalsvai melsvą
sarafaną, kurio iškirptėje galėjai įžiūrėti dideles strazdanas ant pie -
no baltumo odos.
- Parašysiu raštelį, o jūs perduosite jį darbuotojams .
Išsitraukiau iš krepšio rašiklį ir užrašų knygelę, išplėšiau lapelį
ir brūkštelėjau: .Stasovas. MKP. Skubiai".
- Kam paduoti? - paklausė strazdanotoji mergina, imdama
ra štelį.

- Nesvarbu. Ką rasite kabinete, tam ir paduokite.

Po dešimties minučių iš kabineto išėjo žmogus, kurį išvydęs
aš apmiriau. Tai buvo Igoris Litvakas, jo veidas atrodė persikreipęs
neatpažįstamai. Regis, pavėlavau. Kita vertus, atėjau pačiu laiku:
jeigu mane netrukus pakvies į išsvajotąjį trisdešimtą kabinetą, aš
sp ėslu viską paaiškinti, tuomet sekliai likusiems lankytojams ne -
pateiks klausimų, iš kurių būtų galima susidaryti kai kurias išvadas
apie meilės romaną tarp nužudytos aktorės ir žiuri pirmininko.
Mergina įėjo pro duris ir tuoj pat grįžo.
- Eikite, - iškošė pro dantis .
Aš ją supratau. Sėdi čia tikriausiai nuo ankstyvo ryto, o dabar
jau vidurdienis. lr štai kažkoks susiraukėlis lenda be eilės ...
Kambaryje buvo tvanku ir prirūkyta, tartum jame dūmytų
kuopa kareivių, nors prie stalo išvydau tiktai vieną simpatišką vai-
kinuką. Jis atrodė nuvargęs, akys - alkanos, tačiau plaukai kažko-
dėl idealiai prigludę prie galvos, lyg jis būtų ką tik susišukavęs . Gal
jis ir iš tiesų greitai susišukavo, perskaitęs raštelį. Jeigu taip, man
pasisekė: berniukas dar šiek tiek gerbė MKP.
- Laba diena, - mandagiai pasisveikinau. - Mano pavardė
Stasovas.
- Aš supratau, - linktelėjo vaikinukas. - Kokios proble-
mos?
- Itin vyriškos. Mane vadina Vladislavu Nikolajevičiumi.
- Sergejus Lisicynas, - prisistatė jis, spausdamas ranką.
Ant jo delno pajutau kietas nuospaudas, išduodančias, kad jis
14 nuolat treniruojasi.
 JUODASIS SĄRA$AS

- Taigi, Sergejau, noriu pakalbėti apie Olgos Dorenko nu-

žudymą. Ką tik iš tavo kabineto išėjo Igoris Arkadjevičius Litvakas.
Tau sakė , kad jis buvo Olgos meilužis?
- Nesuprantu, Vladislavai Nikolajevičiau, koks jūsų tikslas?
- Jau sakiau - vyriškas.
- Oficialus? Jūs komandiruotas pas mus?
Ir šitas apie tą patį . Štai Krymas atsiskyrė, netrukus, matyt, ir
šie sumanys įvesti savo valiutą ir nustatyti naujas sienas. Visi išsi-
kraustė iš proto.
- Ne, mano tikslas neoficialus, - buvau kantrus tartum pri -
tyrusi slaugė, sėdinti prie sunkiai sergančio ligonio lovos. - Čia aš
ilsiuosi, o kino festivalyje dirba mano žmona, ji šįryt pranešė man
apie Dorenko nužudymą. Ir aš atėjau, Serioža, kaip vyras vyrui pa -
sakyti, kad Igoris Arkadjevičius niekada nebuvo Olgos meilužis,
todėl visi tavo įtarimai yra bergždi.
- Jeigu Litvakas nebuvo jos meilužis, kodėl jūs nusprendėte,
kad mes jį įtariame? Iš kur apie tai sužinojote?
- Iš savo žmonos. Juk ji pirmoji pasakė jums apie Litvaką, ar
ne? Pirmoji ir vienintelė.
Sergejus tylėdamas atvertė segtuvą ir ėmė šlaminti popierius.
Supratau, kad jis ieško liudininkės Stasovos parodymų. Kol jis jų
ieškos, aš spėsiu pasenti, o Lilė ištekės ir prigimdys man vaikaičių.
Tačiau neketinau jo skubinti. Berniukas buvo dar visai jaunas ir
troško, kad jį gerbtų.
- Jūsų žmonos pavardė Stasova? - pagaliau paklausė jis, ne-
pakeldamas akių nuo segtuvo.
- Mezenceva. Margarita Mezenceva .
- Šit kaip!
Velniai rautų, kodėl Rita negalėjo gyventi, turėdama mano
pavardę! Pakeitė ją mergautine išsyk po skyrybų. Aiškink dabar
kiekvienam sutiktam.
Jis surado ieškomą dokumentą, greitomis jį per žvelgė, o pas-
kui vos pastebimai nusišypsojo.
- Įdomu . Pirmieji liudininkai vienu balsu tvirtino, kad jūsų
žmona pavyduliavo nužudytajai. O Mezenceva lyg teisindamasi
mesteli mums Litvaką. Tačiau Litvakas viską neigia. Ir kaip jūs tai
paaiškintumėte, Vladislavai Nikolajevičiau? 15
 A. Ma rmina

Aš papasakojau jam apie mano ir O lgos apgavys tę ir ap ie

skaisčią Igorio reputaciją. Sergejus klausėsi s usidomėjęs, lin ksm ai
rnyk ė ir linkčiojo galva. Tačiau mano atviro pasakojimo pabaigoje
ūmai surimtėjo.
- Kodėl aš privalau tikėti jumis? Gal jūs esate Litvako draugas
ir sakote netiesą, norėdamas ji išgelbėti.
- Galbūt, - piktai atsakiau. - Apklauskite visus festivalio
dalyvius, ir jeigu nors viena gyva dvasia užsimi ns apie O lgos ir Igo -
rio romaną - galėsite spjauti ma n į veidą. Nes jokio romano ne-
buvo, jis - mūsų fantazijos vaisi us. Jums išvardins dešimtis Olgos
meilužių ir gerbėjų, tačiau tarp jų nebus Litvako pavardės, šitai aš
jums garantuoju.
Supykęs net nepastebėjau, kad pradėjau kreiptis į jį ..jūs". Stai-
ga Sergejus linksmai ir atvirai nusišypsojo, nors jo akys vis dar buvo
alkanos ir truputį liūdnos .
- Gerai, kad atėjote, Vladislavai Nikolajevičiau, nes aš jau vi-
sai nusiplūkiau. Dirbu pirmus metus, patirties nedaug, o štai tokia
byla ... Žvaigždė, pretendentė į pirmąją premiją.
Jis nutilo ir pažvelgė pro langą. Pasekiau jo žvilgsnį, bet nepa-
mačiau nieko įdomaus, vien rožinį didelio pastato fasadą, prime-
nantį srities partijos komitetą.
- Vladislavai Nikolajevičiau, man nelengva kalbėti... Žodžiu,
mūsų vadovybė užklydusių pagalbininkų nemėgsta. Norėčiau pa-
klausti jūsų patarimo, juoba kad jūs gerai pažinojate Dorenko ir jos
aplinką, bet man už tai nurėžtų galvą. Patarėją mes turime vieną.
- Tą, kuris sėdi dvyliktame kambary?
- Tą patį, - šyptelėjo Sergejus.
- Kokia išeitis? Apsimesti, kad aš nebuvau čia atėjęs ir tu
manęs nepažįsti?
- Ne. Aš įtrauksiu jus į liudininkų sąrašą, kad galėtume ben-
drauti tiek, kiek reikia. Tiesa, retsykiais jums teks čia pasirodyti. Jūs
turite vertingos informacijos . ..
- Ne, Serio ža, šis triukas tau nepavyks. Tavo vadovybė mane
matė ir ne itin mandagiai išgrūdo pro duris. Jeigu bandysi padaryti
mane liudininku, jau rytoj atsidurs iu dvyliktame kambaryje, kur
mane klausinės jo šeimininkas, o ne tu. lr apskritai - kodėl nu-
16 sprendei, kad ketinu tau padėti, a? Beje, aš atostogauju.
 JUODASIS SĄRA!)AS

Akimirksniu jo veidas sukrito ir s u ak rne nė jo. Žinoma, aš at -

šoviau grubiai. tačiau po keisto po kalb io su jo viršinin ku neturėjau
jokio pagrindo būti kilniaširdžiu.
- Jeigu jūs atėjote papasakoti apie L itvak ą , vadinasi, norėjote
mums padėti, kad neeikvotume jėgų ir laiko . tirdami šią versiją.
- Aš norėjau padėti ne jums. o Igoriui. Jo žmona, kurios jis
neišdavė nė karto, labai pavydi. Jei kiltų skandalas. jis liktų suteptas
amžiams. šitai tu supranti? Taip galima suluošinti ir jo. ir jo žmonos
gyvenimą, nekalbant jau apie vaikus.
- Vadinasi, nėra ko tikėtis jūsų pagalbos?
Jis žvelgė i mane tartum ligotas š u n i ū kš t i s , kuri negailestin-
gas šeimininkas išmetė i gatvę . Aš staiga pagalvojau, kad jis visą
nakti nerniegojo, kad tokių nusikaltimų. kaip kino žvaigždės Olgos
Dorenko nužudymas. jo trumpoje praktikoje dar nebuvo. kad jis
beprotiškai bijo sužlugdyti darbą. todėl jam nusispjaut i savimeilę.
Jam iš tiesų reikalinga pagalba. Dali nakties praleidęs tarp pusgirčių
kinematografininkų, jis tikriausiai pasibaisėjo, išgirdęs tiek apkal-
bų, prasimanymų ir atviro pykčio. Kinas - savitas pasaulis, norint
suvokti šio pasaulio žmonių santykius, reikia sukiotis jame ne vie-
nerius metus. lr aš susvyravau.
- Kiek žmonių dirba su šia byla?
- Visi, kurie laisvi. Bet darbų yra daug, laiko stinga, todėl
dirbs visi po truputi.
- O pagrindiniai darbuotojai? O gal šis vaikas liks be akies?
- Bijau. kad gali likti. Bet pagrindinių yra trejetas.
- Kas dar. be tavęs?
- Paša lakov čikas ir Valentinas Ivanovičius Kuzminas. Dabar
jie apklausia žmones viešbutyje.
- Paša turbūt jaunas. o Kuzminas - vyresnis? - šyptelėjau .
- Valentinas Ivanovičius mano mokytojas, - atsiduso Serge-
jus. - Jo stažas - daugiau kaip dvidešimt penkeri metai.
- O ko taip sunkiai dūsauji? Negi mokytojas nepadeda?
Jis pažvelgė i mane šuniūkščio akimis, ir man kilo noras pa -
glostyti jo galvą bei pakasyti paausius .
- Geria jis. Jam jau niekas nerūpi.
- Aišku. Mokytojas nepadės srėbti šios košės. O Paša? Koks
jis žmogus? 17
 JUODASIS SĄRA$AS

Akimirksniu jo veidas sukrito ir suakmenėj o. Ž inom a, aš at -

šovi au grubiai, ta či au po keisto poka lbio su jo virši n ink u neturėjau
jokio pagrindo b ūti kilniaširdžiu.
- Jeigu jūs atėjote papasakoti apie Litvaka, vadinasi, norėjot e
mums padėti, kad neeikvotume jėgų ir laiko, tirdami šią versiją.
- Aš norėjau padėti ne jums, o Igoriui. Jo žmona, kurios jis
neišdavė nė karto, labai pavydi. Jei kiltų skandalas, jis liktų suteptas
amžiams, šitai tu supranti? Taip galima suluošinti ir jo, ir jo žmonos
gyvenimą, nekalbant jau apie vaikus.
- Vadinasi, nėra ko tikėtis j ūsų pagalbos?
Jis žvelgė i mane tartum ligotas š u n i ū kš ti s , kuri negailestin-
gas šeimininkas išmetė i gatvę. Aš staiga pagalvojau, kad jis visą
nakti nemiegojo, kad tokių nusikaltimų, kaip kino žvaigždės Olgos
Dorenko nužudymas, jo trumpoje praktikoje dar nebuvo, kad jis
beprotiškai bijo sužlugdyti darbą, todėl jam nusispjaut i savimeilę.
Jam iš tiesų reikalinga pagalba. Dali nakties praleidęs tarp pusgirčių
kinematografininkų, jis tikriausiai pasibaisėjo, išgirdęs tiek apkal-
bų, prasimanymų ir atviro pykčio. Kinas - savitas pasaulis, norint
suvokti šio pasaulio žmonių santykius, reikia sukiotis jame ne vie-
nerius metus . Ir aš susvyravau.
- Kiek žmonių dirba su šia byla?
- Visi, kurie laisvi. Bet darbų yra daug, laiko stinga, todėl
dirbs visi po truputi.
- O pagrindiniai darbuotojai? O gal šis vaikas liks be akies?
- Bijau, kad gali likti. Bet pagrindinių yra trejetas.
- Kas dar, be tavęs?
- Paša lakov čikas ir Valentinas Ivanovičius Kuzrninas. Dabar
jie apklausia žmones viešbutyje.
- Paša turbūt jaunas, o Kuzminas - vyresnis? - šyptelėjau .
- Valentinas Ivanovičius mano mokytojas, - atsiduso Serge-
jus. - Jo stažas - daugiau kaip dvidešimt penkeri metai.
- O ko taip sunkiai dūsauji? Negi mokytojas nepadeda?
Jis pažvelgė i mane šuniūkščio akimis, ir man kilo noras pa-
glostyti jo galvą bei pakasyti paausius .
- Geria jis. Jam jau niekas nerūpi.
- Aišku. Mokytojas n epadės srėbti šios košės . O Paša? Koks
jis žmogus? 17
 A. Marinina

- Paša geras vaikinas, bet jo kontraktas baigiasi. Stodamas

į milicijos mokyklą, jis pasirašė penkerių metų kontraktą. Ketveri
metai jau praėjo. Jau ir vietą yra nusižiūrėjęs - bus kažkokio banko
saugumo tarnybos viršininkas. Irgi negalvoja apie laurus.
- O tu, vadinasi, galvoji?
- Aš netinku komercijai. Dirbsiu čia, kol išvarys.
Taip, vaikine, tau nepasisekė, pamaniau su užuojauta. Vienas
tavo kolega - persenęs alkoholikas, kitas abejingai stumia likusius
mėnesius. Už neatskleistą žmogžudystę iš tarnybos jų neišvarys,
o padėkų jiems nereikia. Trumpai drūtai - lakstyti iškišus liežuvį
teks tau vienam.
- O tardytojas? - pasidomejau.
- Normalus vyras, - kaži kaip neapibrėžtai atsakė Lisicy-
nas. - Prastai ji pažįstu.
Žvilgtelėjau į laikrodį. Lilė laukia ant suoliuko nerūpestingo
tėvo jau ištisą valandą. Žinoma, galiu duot ranką nukirsti, kad ji iš
savo vietos nepajudės ir su svetimu dėde nenu eis, tačiau gimdytojui
sąžinę irgi reikia turėti!
- Vadinasi, taip, Sergejau Lisicynai, - tariau atsistoda-
mas. - Gegužės Pirmosios gatvė, aštuntas numeris. Iki dešimtos
ryto ir po šeštos vakaro. Prireiks patarimo - ateik.
Lilė, kaip ir tikėjausi, sėdėjo nejud ėdarna, įbedusi nosį į kny-
gą. Jau iš tolo pamačiau, jog tai ne "Mumitrolis", bet ir ne Barbara
Kartlend, kurios raudoną, žalią ir geltoną viršelį būčiau atpažinęs iš
bet kokio nuotolio. Knygelė, kurią rankose laikė Lilė, buvo įprasto
formato, labai stora. Priėjęs arčiau, perskaičiau pavadinimą "Pavog-
ti sapnai" ir išvydau piešinį - grakšti blondinė su cigarete rankoje.
Dar vienas skaitalas apie meilę.
- Ką skaitai? - paklausiau, įsitaisydamas šalia ir paimdamas
knygą iš jos rankų. - Vėl kokios nors aistros? Kur gavai pinigų to-
kiai knygai?
- Man liko nuo vakar, ne visus išleidau, - atsakė Lilė, slėp­
dama akis.
Vadinasi, nei vakar, nei užvakar, nei prieš trejas dienas ji nepir-
ko ledų, nors pinigų jiems tvarkingai prašydavo dukart per dieną.
Ak, gudrutė! Nueidavo, mažame kumštelyje sugniaužusi penkių
18 tūkstančių kupiūrą, o po penkiolikos minučių grįždavo ir sakydavo,
 JUODASIS SĄRAŠAS

kad buvo skanu. Kur ji slėpdavo pinigus? Tikriausiai knygelėse, su

kuriomis nesiskirdavo nė minutę, netgi eidama "pirkti ledų". "Pa-
sėdėsiu ant suoliuko, paskaitysiu ir suvalgysiu ledus, - sakydavo
ji man. - Nes kol atnešiu iki čia, jie ištirps", O man, senam sekliui,
nė į galvą netoptelėjo, kad mane taip paprastai ir žavingai mulkina
aštuonmetė duktė.
Apžiūrėjau storą mėlyną knygą ir pastebėjau ant jos nugarėlės
tušinuku užrašytą kainą - ,,15.000". Galų gale trys porcijos ledų,
kurios ir kainuotų penkiolika tūkstančių rublių, suteiktų lygiai
penkiolikos minučių malonumą, o penkių šimtų puslapių meilės
istorija mergytė mėgausis mažiausiai tris dienas. Reikėtų tiktai pa-
tikrinti, ar nėra ten kokios pornografijos.
Atsiverčiau knygos anotaciją ir be galo nustebau.
- Lile, juk čia detektyvas! Ne meilės romanas.
- Žinau, tėti, - atsakė ji lyg būtų nusikaltusi. - Man tai
įdomu.
- Tau dar anksti skaityti detektyvus, - autoritetingai pasa-
kiau. - Tu ničnieko nesuprasi.
- Netiesa, aš jau perskaičiau dvidešimt puslapių ir viską su-
pratau. Gali patikrinti. Nori, papasakosiu, apie ką ten rašo?
- Nenoriu, - burbtelėjau aš. - Darbe man užtenka detek-
tyvų. Eime pietauti.

2 skyrius

Kai Rita apie šeštą valandą nepasirodė paplūdimyje, aš supra-

tau, kad ji kažkur užtruko ir ilgiau laukti nėra prasmės.
- Renkis, katinėli, - pasakiau Lilei, maudamasis džinsus ir į
didįjį krepšį kraudamas mūsų mantą.
- O mama? - paklausė ji, atitraukdama žvilgsnį nuo "Pa-
vogtų sapnų". Jos didelės tamsiai pilkos akys buvo nuskaustos ir
nustebusios .
- Liliuk, juk tu girdėjai, ką mama pasakojo ryte. Jų viešbutyje
įvyko žmogžudystė, tenai dabar dirba milicija. Galbūt mamos pa-
prašė , kad ji niekur neitų. 19
 A. Marinina

- Ar ją įtaria?
Taip. Vaikas pirmą kartą gyvenime paėmė į rankas detekty-
vą - ir šekit.
- Ne, saulute, bet mama gerai pažinojo tą tetą, kurią nužudė,
todėl milicininkai galėjo paprašyti, kad ji kai ką papasakotų smul-
kiau.
Lilė tylomis linktelėjo ir pradėjo rengtis. Regis, mano paaiški-
nimas ją patenkino.
Grįždami į Gegužės Pirmosios gatvę, užsukome į parduotuvę
nusipirkti ką nors vakarienei. Šeimininkai leido mums naudotis
virtuve, o tai reiškė, kad mes galime imti dvi lėkštes, dvi šakutes,
peilį, puodą arba keptuvę, sukioti vandentiekio čiaupą ir naudo-
tis dujine virykle. Tačiau pirktų produktų nebuvo kur laikyti, nes
šaldytuvas, kaip jau įprasta šeimose, nuomojančiose kambarius ir
pakampius, stovėjo šeimininkų svetainėje. Apie tai, kad į ją galima
užeiti, nebuvo nė kalbos. Todėl produktus, kuriuos būtina laikyti
šaldytuve, mes pirkdavome mikroskopinėmis dozėmis - lygiai
tiek, kiek buvo galima suvalgyti vienu metu.
- Ko imsime? - demokratiškai paklausiau Lilės. - Olandiš-
kų, vištienos ar rūkytų dešrelių?
- Rūkytų, - nesvarstydama atsakė ji, godžiai žvelgdama į
įvairiausių dešrų vitriną.
- O kokį garnyrą? Virsime bulvių ar makaronų? O gal nori
grikių, jie greitai išverda.
- Nesvarbu, tėti, imk ką nori.
Aš norėjau apskrudintų prancūziškų buivyčių ir raugintų
kopūstų. Tačiau rinktis teko arba bulves, arba makaronus, arba gri-
kius, Lilė šiuo sudėtingu klausimu buvo menka patarėja. Kai mano
duktė išvysdavo rūkytą dešrą, pasaulis nustodavo jai egzistuoti.
Tuo metu ji būtų sutikusi iškęsti bet kokią egzekuciją, galėjai netgi
išplėšti iš jos pažadą neskaityti gulint arba valgant. Nežinau, kodėl
Rita neduodavo mergaitei to, ką ji mėgo labiausiai už viską pasau-
lyje (žinoma, išskyrus knygas), tarkim, aš nesuprantu, kokią žalą
sveikatai gali suteikti dešra. Bet Rita yra Rita, ji niekam neaiškina
nei savo poelgių, nei nuostatų. Tai kenkia vaikui - ir viskas. Todėl
tai, dėl ko nesutinku su Lilės mama, aš vis tiek darau, tiktai vogčia.
20 Negerai viena - kad tuos ..neleistinus" veiksmus mato pati Lilė.
 JUODASIS SĄRASAS

Nusipirkę penkias rūkytas dešreles, indeli grietinės ir paprašę

supjaustyti smulkiais griežinėliais .Preobraženskaja" dešros, mes
išėjome iš parduotuvės ir patraukėme i mažą turgeli, kur išsirin-
kome aštuonias vidutinio didumo bulves, tris pomidorus, keturis
agurkus ir vieną svogūną. Pardavėjai raukėsi ir niurn ėjo, jiems buvo
nepatogu sverti tokias juokingas daržovių porcijas, bet aš nutaisiau
akmeninį veidą, apsimesdamas, kad tai manęs nejaudina. Tegu
niurna, kiek nori, vis dėlto aš pirksiu lygiai tiek produktų, kiek jų
reikia vakarienei, antraip šiame baisingame karštyje jie kaipmat pa-
švinks. Negana to, nesuvalgytus produktus teks laikyti kambaryje,
tad ryte virš jų skraidys bjaurių smulkių musyčių spiečius. Atleis-
kite, bet ne.
Šiandien man nepasisekė, virtuvėje sukiojosi ne tik šeimi-
ninkė Vera Iljinična, bet ir dvi merginos iš Peterburgo, kurios irgi
nuomojosi kambarį. Mano pasirodymas buvo sutiktas be susi-
žavėjimo, virtuvė vis dėlto buvo ankštoka. Ką gi, vakarieniauti
galima ir vėliau, pagalvojau, greitai apsisukau ir užlipau laiptais i
savo kamarėlę.
- Tu labai alkana? - rūpestingai pasiteiravau Lilės, kuri jau
gulėjo ant lovos, įbedusi akis i savo "Sapnus".
- Dar nelabai, - automatiškai atsakė ji, nepakeldama galvos.
Senukų Višniakovų namas buvo mažutis, tačiau dviaukštis.
Pirmame aukšte buvo du šeimininkų kambariai, antrame - kiti
du, už kuriuos vasarą plėšdavo nežmonišką kainą. Šeimininkų
"apartamentai" buvo kur kas erdvesni, nes užėmė visą pirmo aukš-
to plotą, o antro aukšto gyvenamąsias patalpas juosė lyg ir galerija,
lyg ir veranda, lyg ir balkonas. Supratau, kad namas buvo statytas
tais laikais, kai poilsiautojai galėjo apsigyventi tiktai privačiame
sektoriuje, viešbučiai jiems buvo neprieinami, o ir atvykti jiems
leido vien čia, i Juodosios jūros pakrantę, nes apie Turkijos, Graiki-
jos, Ispanijos ir Italijos kurortus jie dar nė svajoti nedrįso, Paklausą
turėjo kiekvienas kvadratinis metras. Antro aukšto plotą dalyti i
tris arba keturis kambarius buvo nenaudinga, nes kamarėlės būtų
buvusios miniatiūrinės, o juk i kiekvieną jų privalėjo tilpti mažiau-
siai dvi lovos, stalas, spintelė ir pora kėdžių. Kad neeikvotų pinigų
baldams, šeimininkai įreng ė du kambarius, kuriuos apstatė irgi taip
pat skurdžiai, o tiems, kurie troško vasaroti pajūryje, pastatydavo 21
 A. Marinina

su lankstomąsias loveles galerijoje. Ir nors tenai nebuvo jokių baldų,

blyškiaveidžiai nukamuoti miestiečiai jautėsi laimingi. kad turi lo-
velę ir patalynę, vis tiek visą dieną jie praleisdavo prie jūros.
Laukdamas. kol ištuštės virtuvė. i tą laukiniais vynuogienojais
apraizgytą galeriją atsinešiau kėdę, atsisėdau, už kėliau ant turėklų
kojas. su malonumu užsirūkiau ir nugrimzdau i liūdnas mintis
apie nužudytą Olią Dorenko. Liūdnos mintys greitai pavirto ne-
maloniomis, nes jose ėmė šmėkščioti itarimas - ar tik čia nebus
įsipainiojusi Margarita Mezenceva? Žinoma. ji jau neturėjo pavy-
duliauti: pirma. istorija apie Litvaką ją nuramino, o antra, mes vis
dėlto buvome išsiskyrę. Nepaisant visų savo trūkumų, naivi Rita
niekados nebuvo. Ji galėjo sužinoti. kad meilės romanas su Gari-
ku - grynas melas, o jeigu melas. vadinasi. mes su Olga norime
nuslėpti tiesą. Ir toji tiesa galėjo Ritai labai nepatikti. Juoba kad ji iš
tiesų kiekvienais metais vykdavo i visokius kurortinius festivalius ir
nuolat prašydavo. kad paimčiau Lilę ir atvažiuočiau, o aš vis atsi-
sakydavau. Šiais metais aš jos paklausiau vien todėl, kad atitarnavau
man skirtus dvidešimt penkerius metus ir keti nau išeiti i pensiją,
todėl man priklausė atostogos ne tik už šiuos. bet ir už ankstesnius
metus. Grįžęs i Maskvą. iškart turėsiu stoti prieš medikų komisiją,
tada gausiu pensijos popieriukus ir būsiu laisvas kaip valkata. Bet
mano išvedžiojimai Ritai galėjo pasirodyti neįtikimi. Sužinojusi
apie apgaulę. ji galėjo nuspręsti. kad aš vis dar rėžiu sparną aplink
Olią, kad čia atvykau vien dėl jos, ir kadaise apslopęs pavydas, tar-
kime, plykstelėjo iš naujo. Dar daugiau: ji galėjo netgi pagalvoti, kad
aš išsiskyriau su ja irgi dėl Olios . Įvykdyti žmogžudystę, nukreipti
ita rimus i visiškai nekaltą Igori Litvaką, ieškoti paguodos ir palaiky-
mo pas buvusi vyrą, kuris pats dirba kriminalinėje paieškoje ir ne-
leis jos nuskriausti... Klastinga, niekšiška, tačiau tinka Margaritos
Mezencevos būdui.
- Vladikai, kodėl jūs išėjote? - iš apačios pasigirdo vienos
nuomininkės balsas.
Pažvelgiau žemyn ir pamačiau simpatišką juodaplaukę Irą.
kuri nuo pat pirmos dienos vis žvilgčiojo i mane ir stengėsi susi-
draugauti su Lile.
- Nenoriu mindyti jums ant kulnų, - atsakiau aš. - Palauk-
22 siu, kol baigsite, aš neskubu.
 JUODASIS SĄRAŠAS

- Bet juk vaikas alkanas, - pasipiktinusi ištarė Iročka. -

Leiskitės, Vladikai, mes su Tatjana jau baigėme, paliekame jums te-
ritoriją.
Paėmiau iš kambario produktus ir nulipau į priestatą, kur
buvo virtuvė.
- Vladikai, sėskite prie mūsų, - svetingai pasiūlė Ira, dėda­
ma ant didelio stalo po stogeliu lėkštes, prikrautas skaniai kvepian-
čio maisto.
Visada žavėjausi moterų sugebėjimu kone lauko sąlygomis
ir neturint šaldytuvo pagaminti pačius egzotiškiausius patiekalus.
Iročka, atrodo, buvo ūkiška mergina, nes stengėsi ne dėl mylimo
vyro, o dėl savęs.
Jos draugė Tatjana buvo visiška tamsiosios Iročkos priešingy-
bė. Kūninga blondinė, kurios apvalumai sprūdo iš maudymosi kos-
tiumėlio, ne tik nesižvalgė į mano pusę, bet, regis, apskritai mane
ignoravo. Užtat ji puikiai bendravo su Lile. Keisčiausia, kad Lilė pati
linko jos pusėn, ir šviesiaodė mergina vakarais ilgai su ja apie kažką
šnekėdavosi. Susidarė įspūdis, kad Tatjana laiko mergaitę visiška
našlaite, nes niekados nepadarė nė vieno gesto, iš kurio būtų aišku,
jog ji žino: Lilė turi tėvą, be to , tasai tėvas miega gretimame kamba-
ryje, už sienelės, kiekvieną rytą sveikinasi, virtuvėje verda vandenį,
geria kavą, ir apskritai - štai jis, visa grožybe, metras devyniasde-
šimt, tamsiai rudi plaukai, akys žalios. Iročka šaudė į mane akutė­
mis taip išraiškingai, kad aš netikėjau, jog jinai neaptaria manęs su
savo drauge. Ir vis dėlto .. .
Kvietimo vakarieniauti aš mandagiai atsisakiau, nulupau aš-
tuonias savo bulves, užkaičiau puodą, įmečiau į ji gerą gabalą svies-
to, kad greičiau išvirtų, ir ėmiau pjaustyti pomidorus, agurkus ir
svogūną salotoms. Širdies gilumoje tikėjausi, kad tuomet, kai baig-
siu gaminti vakarienę, merginos jau bus baigusios valgyti ir už leis
man stalą. Stalas buvo didelis , prie jo galėjo tilpti mažiausiai dešimt
žmonių. Tokie stalai po stogeliais stovi kiekviename Pietų kraštų
kieme, vakarais prie jų susirenka gausios nuomotojų šeimynos,
kartais šalia prisėda ir poilsiautojai. Vietos užtenka visiems, tad aš
nesibaiminau, kad prie stalo bus ankšta. Paprasčiausiai nenorėjau
užmegzti su merginomis neformalių santykių, o ir nuotaika buvo
ne ta, kad tuščiai plepėčiau su mažai pažįstamais žmonėmis. 23
 A. Marinina

Mano viltys neišsipildė. Vakarienė buvo paruošta, o Ira su

Tatjana vis dar sėdėjo už stalo, tingiai knebinėdamos šakutėmis
savo valgį ir vangiai besišnekučiuodamos. Išeities nebuvo, teko
sėsti šalia.
Tatjana kaip ir anksčiau manęs nematė, tačiau, kai atėjo Lilė,
jos abi ėmė linksmai plepėti, ir aš pagalvojau: jeigu jau nepavyko
ramiai pavalgyti, tuomet nors pabandysiu sužinoti, kas gali sieti
šias dvi moteriškos lyties būtybes.
- Šiandien pradėjau skaityti naują knygą, - pranešė Lilė,
mikliai manipuliuodama šakute ir peiliu, ji šauniai pjaustė dvi rū­
kytas dešreles. - Vadinasi "Pavogti sapnai".
Atmosfera prie stalo iš karto pasikeitė. Merginų veidai įsitem­
pė, tartum jų burnos akimoju būtų prisipildžiusios vandens ir jos
bijotų net krusteiti, kad vanduo neprasiveržtų pro lūpas.
- Ir kaip? Patinka? - keistu balsu paklausė Iročka, padėjusi
šakutę ant stalo.
- Klasė! - susižavėjusiu balsu ištarė mano duktė. - Visai
kaip gyvenime.
- Kas - kaip gyvenime? - perklausė Iročka dar keistesniu
balsu.
Aš suklusau, mat negalėjau suprasti, kodėl Peterburgo mergi-
nos taip nustebo, kad Lilė skaito detektyvinį romaną.
- Ten pagrindinė herojė atvyksta atostogauti į sanatoriją, o
sanatorijoje įvyksta žmogžudystė, ir ta herojė, o ji dirba milicijoje,
vietos milicijai pasiūlo savo pagalbą, o ji atsisako, o ji užsigauna.
- ·Kas užsigauna - milicija ar pagalba? - įgėliau aš, pagalvo-
jęs, kad laisvalaikiu reikėtų patreniruoti Lilę, kad ji sklandžiau pa-
sakotų ką perskaičiusi, nevartotų per daug žodelių "ji", "jis", "tas".
- Herojė užsigauna, - dalykiškai paaiškino Lilė, neišgirdusi
mano sarkazmo. - O čia dar mafija sugalvojo ją pasamdyti, o to-
liau aš dar neskaičiau.
Merginos kvatojosi kaip pamišusios. Tatjana laikėsi kiek san-
tūriau, tačiau Ira nuslydo nuo suoliuko ant žemės, įsikniaubė veidu
į kelius ir kretėte kret ėjo, leisdama iš burnos kažkokius prislopintus
kūkčiojimus. Tylėdamas laukiau, kada baigsis šis nesuprantamo
24 linksmumo proveržis.
 JUODASIS SĄRA$AS

Pagaliau merginos nusiramino, Tatjana nosinaite nusišluostė

akis, Ira vėl atsisėdo ant suoliuko.
- Atleiskite, Vadikai, - tarė ji, vis dar tankiai alsuodama. -
Tikriausiai galvojate, kad mes idiotės. Esmė ta, kad knygą ..Pavogti
sapnai" parašė Tania.
- Ką?!
Iš nuostabos aš krestelėjau ranką - kąsnelis puikios rūkytos
dešrelės nuslydo nuo šakutės ir nukrito ant žemės. Po stalu akimoju
nėrė riebus šeimininkų katinas, kuris iki šiol kantriai tupėjo neto-
liese ir priekaištingai žiūrėjo i valgiais nukrautą stalą, laukdamas,
kol kam nors suvirpės sąžinė.
- Taip, taip, Vadikai, Tanečka rašo knygas, ir jas, beje, mielai
spausdina. Piteryje ji labai garsi. Tatjana Tomilina.
Aš priblokštas tylėjau. Ši stora karvė paršiuko akytėmis - garsi
rašytoja, detektyvinių romanų autorė? Kiek gi jai metų? Dvidešimt
penkeri? Trisdešimt? Tikrai ne daugiau.
Tačiau Ulė ir šįsyk pasirodė šauniai. Vaikai niekada dėl nieko
nesistebi, nes jų gyvenimo patirtis dar tokia menka, kad jie tiesiog
nežino, kas gali būti, o ko būti negali. Sulaukęs trisdešimt aštuone-
rių, aš buvau tvirtai įsitikinęs, kad, viena vertus, rašytoja, rašanti
detektyvus, negali atrodyti taip kaip Tatjana, o kita vertus - rašy-
tojai, leidžiantys tokias storas knygas, nesi tri na privačių sektorių
pakampiuose, kur nėra nei sanitarinio mazgo, nei karšto vandens.
Tačiau Lilė, žinoma, tokių įsitikinimų negalėjo turėti, todėl ir tikėjo
viskuo ir iš karto. Kitoje jos replikoje nebuvo imanoma išgirsti nė
trupinėlio nuostabos, ji buvo paprasta ir dalykiška.
- Teta Tania, tik jūs man nepasakokite pabaigos, nes bus ne-
idomu skaityti.
Iročką ištiko naujas juoko priepuolis, Tatjana šįsyk šykščiai nu-
sišypsojo ir lyg nusikaltusi pažvelgė i mane. Staiga mane persmelkė
šaltis. Ką turėjo galvoje vaikas, sakydamas, kad romane ..visai kaip
gyvenime"? Herojė atvyko atostogauti i sanatoriją, sanatorijoje ivy-
ko žmogžudystė, herojė pasiūlė savo paslaugas milicijai, paslaugų
atsisakė. Aš irgi atvykau atostogauti, mano pažįstamų aplinkoje
įvykdyta žmogžudystė, aš irgi ėjau i miliciją, tiesa, ne paslaugų siū-
lyti, bet vis tiek. Mane taip pat išvijo, nors ir ne iš visų kabinetų... 25
 A. Marinina

Dieve, kaip Lilė galėjo susieti šiuos panašumus? O gal ji turėjo gal-
voje ką nors kita? Reikės perskaityti tuos "Pavogtus sapnus".
- Lile, o tu žinojai, kad teta Tania rašo knygas? - įtariai pa-
klausiau aš.
- Žinoma, - linktelėjo ji, kišdarna i burną dešros gabalė­
li. - Jau pačią pirmą dieną. Teta Tania dabar rašo naują apysaką,
joje yra ir mano amžiaus berniukas. teta mane visąlaik klausinėja,
ką darome mokykloje, kokius žaidimus žaidžiame.
- Kodėl tu man apie tai nesakei? - papriekaištavau aš.
- O tu apie tai neklausei.
Taip. Še, Stasovai, viską, ką užsitarnavai būdamas toks apkiau-
tęs tėvas. Įsidėmėk pagaliau, kad tavo vaikas pats nieko nepapasa-
kos, apie viską reikės klausinėti rūpestingai ir nuodugniai.
- Turite nuostabią dukterį, - ištarė Tatjana pirmuosius savo
žodžius. ir aš nustebau, kad jos toks malonus balsas - žemas.
skambus, nė kiek neprikimęs, nors tai būdinga rūkoriams. - Ji
man labai padeda. Žinote, savo vaikų aš neturiu, todėl ne itin susi-
gaudau mokinių gyvenime. O Lilė papasakoja man įdomių dalykų.
- Būtų gerai. kad ir man ji papasakotų daugiau įdomių daly-
kų. - burbtel ėjau, puikiai suvokdamas, kad esu grubus ir netaktiš-
kas. tačiau neturėdamas nė menkiausio noro vaidinti kitoki.
- Gero apetito! - pasigirdo kažkieno balsas nuo vartelių
pusės.
Pasukau galvą ir pamačiau i kiemą įeinant] Sergejų Lisicyną.
lročka nu žvelgė svečią tiriančiu žvilgsniu ir žaviai nusišypsojo. Ma-
tyt, sportinė figūra ir tvarkingai nukirpti plaukai neprasprūdo pro
jos į žvalgias akis, nors buvo jau tamsoka, o elektros lemputės po
stogeliu šeimininkai dar nebuvo įjungę.
- Sėskite, - pakvietė ji Sergejų. - Vakarieniausite su mumis?
Įdomu. kieno vakariene ji nusprendė pagerbti mano svečią?
Savo kulinariniu šedevru ar vargana mano dešrele su bulvėmis?
Bet Sergejus mandagiai atsisakė valgyti. pridūręs, kad arbatos
i šgertų su malonumu. Tiesą sakant, truputi sutrikau. Negi jis ketina
sėdėti su merginomis? O gal galvoja kartu su jomis aptarinėti Olios
Dorenko nužudymą? Keistas vyrukas.
Teko imti iniciatyvą i savo rankas.
26 - Pavalgei? - griežtai paklausiau Lilės.
 JUODASIS SĄRAŠAS

- Taip. ačiū. tėte. - mandagiai atsakė ji.

- Tuomet marš į viršų. skaityk savo "Pavogtus sapnus".
- O teta Tania? Aš pažadėjau jai papasakoti apie žaidimą po-
žemyje.
- Eime. Lile. - atskubėjo man į pagalbą Tatjana. - Jiems
mūsų pokalbiai neįdomus, o mudviem publikos nereikia, tiesa?
Ji sunkiai pakilo nuo suoliuko ir ištiesė mergaitei putlią ranką.
į kurią Lilė kaipmat įsikibo, o manyje sukirbėjo liguistas tėviško
pavydo jausmas. Pusė darbo padaryta, liko nusikratyti Iročka,
kuri. regis, nesiruošė niekur eiti. Kur jau čia eisi, kai už stalo sėdi
du flirtui tinkantys vyrai. vienas - jaunesnis, kitas - vyresnis.
vienas - rusvaplaukis, kitas - brunetas. žodžiu, pasirinkimas
platus kaip Konkovo mugėje.
- Jūs iš kur? - kreipėsi mergina į Sergejų. matyt, palaikiusi
jį poilsiautoju.
- Aš vietinis. O jūs iš kur atvykote?
- Iš Piterio. Stiprią arbatą gersite?
- Vidutinę.
- Cukraus?
- Dėkui. aš pats.
Lisicynas lėtai maišė šaukšteliu arbatą, o aš įtemptai galvojau,
kaip mandagiai atsikratyti juodaplaukės koketės.
- Ira! - nelauktai pasigirdo balsas iš sodo gilumos. - Ateik
trumpam.
Iročka kerinčiai nusišypsojo Sergejui ir pašoko.
- Netrukus grįšiu. - pažadėjo ji ir nuėjo į sodą, o jos klubai,
aptempti trumpais džinsiniais šortais. viliokiškai lingavo į šalis.
- Atėjai pakalbėti ar arbatos išgerti? - suirzęs paklausiau aš.
- Pakalbėti, - atsakė Sergejus. nurydamas didelį arbatos
gurkšnį. - Argi jos nežino, kas jūs esate?
- Aš su jomis apskritai pirmą kartą sėdžiu prie vieno stalo.
Dingstam iš čia, kol Ira negrįžo.
- O ji gana žavi. - pastebėjo Sergejus, kildamas nuo stalo.
Mes greitai sprukome pro vartelius ir ėmėme pirmyn atgal
vaikštinėti ilga tamsia gatve.
Sergejus man pranešė, kad tarp festivalio dalyvių yra mažiau-
siai keturi buvę Olgos meilužiai, o vienas, paprastai tariant, dabar- 27
 A. Marinina

tinis. Versija, kad ji nužudyta dėl pavyduliavimo, buvo pagrindinė.

Kita versija - žmogžudystė dėl savanaudiškų paskatų .
- Matote, Vladislavai Nikolajevičiau, dėl prizų vyksta pačios
tikriausios žiurkių pjautynės. Anksčiau pirmoji vieta buvo tiktai
pirmoji vieta, ji nieko, išskyrus pagarbą ir šlovę, nugalėtojui ne-
duodavo. O dabar prizai konkurso dalyviams įteikiarni kartu su
storais vokais, prikimštais tvirtos valiutos. Šio festivalio rėmėjai la-
bai turtingi, todėl ir prizai dideli. Pavyzdžiui, geriausio moters vaid-
mens vertė - penkiasdešimt tūkstančių dolerių. Šioje nominacijoje
konkuruoja šešios artistės, Dorenko buvo realiausia pretendentė, o
dabar prizas bus įteiktas kitai aktorei. Suprantate? Gudrybė yra
tokia: jeigu konkursui pristatytas filmas, būtent visas filmas, tuo-
met, konkurse nedalyvaujant režisieriui, prizą gali gauti scenarijaus
autorius, prodiuseris, operatorius, kuris nors aktorius - bet kas,
suprantate? Svarbu. kad jis būtų to filmo kūrybinės grupės atstovas.
Tačiau šiame festivalyje rungiasi ne filmai, o konkretūs žmonės,
kurie gauna prizus už geriausią režisūrą, už geriausią pagrindini ar
antro plano vaidmeni, už operatoriaus darbą, už muziką. Šiuo at-
veju, žiuri nuomone, nėra to žmogaus, kuris privalėtų gauti prizą.
Ji gaus tas, kas yra antrasis sąraše.
- O kas aktorių sąraše po Dorenko?
- Liudmila Dovžuk. Ta, kuri gyveno su Dorenko viename
kambaryje.
- Kuri ją ir rado?
- Būtent, Vladislavai Nikolajevičiau. Niekas nebūtų atkreipęs
dėmesio, išvydęs Dovžuk šešioliktame aukšte, nes ji tenai gyvena.
lr niekas nebūtų nusisteb ėjęs, kad ji įeina i savo kambarį. Jūs ją pa-
ž į sta te ?

- Menkai. Mažai ką žinau apie ją.

- Gaila, - nusiminė Sergejus. - Suprantate, man šiandien
pranešė, kad aplink tą Dovžuk nuolat sukiojasi kaži kokie įtartini
asmenys . Maniau, jūs man ką nors paaiškinsite.
Paaiškinti aš tikrai nieko negalėjau, tačiau mane buvo pasiekę
gandai, kad Liusė ne itin išranki naujoms pažintims. Tuos gandus
girdėjau iš Ritos, kuri mėgo papiktžodžiauti. Tačiau ir aš turėjau
tam tikros informacijos . Pavyzdžiui, prieš metus mes sulaikėme
28 šantažuotoją kaip tik tuo metu, kai jis kartu su Liuse išėjo iš restora-
 JUODASIS SĄRA$AS

no. O prieš kelis mėnesius vienos sunaikintos l andyn ės šeimininkas

su nuoskauda pareiškė, kad jo ž o l e l ė visada buvo švari, net padorūs
ž mo nė s pirko ją nesibodėdami. Vardydamas tuos "padorius" žmo-
nes, jis paminėjo ir Liusę Dovžuk. Jei paaiškėtų, kad ji narkoman ė,
būtų akivaizdu, jog jai tikrai reikėjo pinigų, o y p a č penkiasdešim-
ties tūkstančių dolerių. Narkomanai žudo ir už mažesnę sumą.
- O kur peilis, kuriuo nužudė Olgą? - paklausiau aš.
- Nusiuntėme ekspertizei. Bet kriaunos nuvalytos, jokių pirštų
atspaudų ten nėra.
- Dar neaišku. Kokia tvarka viešbutyje?
- Tokia ir tvarka .. . Stovi durininkas, stovi apsaugos tarnybos
vaikinai, o naudos jokios. Praktiškai kiekvienas festivalio dalyvis
yra pakvietęs čia pailsėti koki nors pa žįstamą ar giminaiti. Supran-
tama, atsiveda juos ir i kinematografininkų pasisėdėjimus. Atsive-
da ir prostitučių, tai savaime aišku. Į viešbuti yra vienas centrinis
įėjimas iš aikštės ir keletas šoninių - iš parko. Žmonės, išėję iš
restorano, nuolat šlaistosi ten ir atgal. Argi apsauga juos įsid ėrn ės?
Slenka sau porelė, glėbesčiuojasi, rankose laiko taures, atrodo, ką
tik iš restorano išėjo pasiglamžyti, o dabar grį žta .
- Vadinasi, žudikas galėjo ir negyventi viešbutyje, - niūriai
patikslinau. - Prasti popieriai, Serioga. Vargiai išsisuksim. Čia rei-
kia didesnių jėgų, ne vien mano ir tavo .
Sergejus stabtelėjo ir panarino galvą.
- Pasiduoti anksčiau laiko nesu pratęs.
- Sportininkas? - šyptelėjau.
- Na, ir kas? Sportas sustiprina tikėjimą stebuklu. Jeigu esi
prastas rašytojas, vadinasi, literatūros konkurse tavo apysaka nie-
kados nelaimės pirmosios premijos. Suprantama, jei konkurse
dalyvaus geri rašytojai, o žiuri bus sąžiningas ir nepaperkamas . O
jeigu esi prastas sportininkas, gali ivykti stebuklas - ir tu varžybo-
se tapsi nugalėtoju, nes vienas tavo varžovas susilaužys koją, kitam
atsakingiausiu momentu pradės raižyti pilvą, o trečią diskvalifikuos
už dopingo vartojimą. Taip, rekordininku tu netaps i, tačiau pir-
muoju būsi. Prisiminkite, kaip Karpovas tapo pasaulio če m p io nu .
- Tave tenkintų tokia pergalė? - aš neįstengiau nuslėpti nu-
sivylimo.
- Be abejo, ne, - jis nusišypsojo . - Bet č i a yra kitas aspektas. 29
 A. Marinina

Girdėjote, kiek buvo kalbama apie slaptus nepanaudotus žmogaus

organizmo rezervus? Apie tai, kad mirtino pavojaus akivaizdoje
žmogus gali įgyti tokią jėgą, kokią sunku net įsivaizduoti. Jis pa-
kelia sunkiausius svorius, bėga neįsivaizduojamugreičiu. Kiekvieną
kartą išeidamas į aikštelę viliesi, kad įvyks stebuklas, įsijungs tasai
slaptasis mechanizmas ir išlaisvins tavyje snaudžiančias jėgas. O
jūs stebuklais netikite?
- Ne, Serioža, netikiu. Esu senas pavargęs cinikas, kuris pasi-
tiki vien savo patirtimi. O patirtis man sako, kad Dorenko nužudy-
mą ištirti galima, tačiau tam reikia dešimties tvirtų operatyvininkų,
kurie dirbtų čia, ir tiek pat - Maskvoje. Ar tai realu?
- Nerealu, - atsiduso Lisicynas. - Vadinasi, jūs traukiatės?
- Klausyk, vaikine, - įširdau aš, - tu nepainiok manęs į šią
bylą. Kaip mudu tarėmės? Jeigu tau reikia patarimo, ateini ir klau-
si, o aš pasakoju viską, ką žinau. Mes nesudarėme sutarties dirbti
kartu. Netrokštu jokių aiškinimųsi su tavo viršininku, man jų už-
tenka.
- Ko? Viršininkų?
- Aiškinimųsi taip pat. Pakartok dar kartą, ką Olga veikė
vakar vakare.
- 21 valandą prasidėjo spaudos konferencija, kur buvo kal-
bama apie filmą "Kariškių žmona". Dorenko dvidešimt minučių
pavėlavo, tada spaudos konferencijos metu sėdėjo scenoje kartu su
kūrybine grupe, atsakinėjo į žurnalistų klausimus. Po spaudos kon-
ferencijos visi nuėjo į restoraną, buvo jau 22.30. Prie staliuko Do-
renko bendravo su Viktoru Babajanu. Prie jų vis prisėsdavo įvairūs
žmonės, bet Babajanas tenai buvo nuolat. Olga daug gėrė, keletą
sykių išėjo į sodą pakvėpuoti grynu oru, ir su Viktoru, ir viena. Po
vieno tokio išėjimo ji negrįžo, tačiau Babajanas jos nepasigedo, nes
tuo metu irgi buvo gerokai įkaušęs ir porą kartų išėjo į sodą su kaž-
kokia paukštyte. Tos paukštytės kol kas neradome, pats Babajanas
prastai ją atsimena. Štai, tiesą sakant, ir viskas.
- O ką pasakoja Babajanas? Apie ką jie šnekėjo prie stalo?
- Nieko įdomaus atsiminti nesugeba. Šnekėjo apie tai, kas iš
žiuri narių ima kyšius, kas su kuo miega, kokios galimybės gauti
premiją. Įprasti pokalbiai.
30 Šiame pasakojime kai kas mane sudomino. Į spaudos konfe-
 JUODASIS SĄRA$AS

renciją Olga pavėlavo dvidešimt minučių. Neatkreipti i tai dėmesio

galėjo tik tas, kas visiškai jos nepažinojo. Žinoma. kartais Olga buvo
lengvabūdė, be abejo. ji nemokėjo bendrauti su savo meilužiais
taip. kad jie nepabėgtų nuo jos, tačiau profesinius įsipareigojimusji
vykdė itin pareigingai ir atidžiai. Niekada niekur nevėluodavo, man
regis. niekada nebuvo netgi netikėtai susirgusi. Režisieriai mėgo
dirbti su ja, nes Olia Dorenko atrodė patikima kaip uola, filmavi-
mo aikštelėje ji niekados neprarasdavo savikontrolės, nepuldavo i
isteriją, nepamiršdavo teksto ir dėl nieko neverkšlendavo. Kodėl ji
pavėlavo vakar? Netgi dvidešimt minučių...
- Pasišnekėk su Liudmila Dovžuk. Išsiaiškink, ką kiekvie-
ną minutę veikė Dorenko, kur ėjo. su kuo kalbėjosi. Ji negalėjo
pavėluoti šiaip sau, be priežasties. Jeigu suprasi. kad pašnekesys
nieko naujo neduoda, nušausi antrą zuiki - artimiau susipažinsi
su Liuse. Tada ji nesinervins, jei pradėsi kapstytis jos įtartinų pa-
žinčių lysvelėje. Tačiau nepamiršk - Liusė dievina tokius kaip tu
stotingus brunetus ir turi nemalonų įprotį prisiminti išs prūdus ius
žodžius ir griebti tiesiai už gerklės. Neleisk jai suprasti. jog ji tau
patinka, net iš mandagumo jai to ne parodyk, nes nepastebėsi, kaip
atsidursi Dovžuk lovoje, o paskui neišmanysi, kaip iš jos išlipti.
Mūsų Liudmila - kibi damutė.
- Ačiū. Vladislavai Nikolajevičiau. Dar pasakykite - ar žiuri
pirmininkas galėjo turėti motyvų pašalinti talentingą artistę. pre-
tendentę i pirmąjį prizą už geriausią moters vaidmeni?
- Trukt už vadžių ir vėl iš pradžių! Serioga, negi nesupratai,
ką tau šiandien kalbėjau? Žiuri pirmininkas Igoris Arkadjevičius
Litvakas neturi nieko bendra su Olga. Tarp jų nieko nebuvo. ar su-
pranti tai? O gal tu manim netiki?
- Tikiu, Vladislavai Nikolajevičiau, bet aš turėjau galvoje
visai ką kita . Mane domina ne Litvakas - Dorenko meilužis, o
Litvakas - žiuri pirmininkas. Gal čia slypi koks nors motyvas?
- Ne visai supratau tavo klausimą. Serioža. Ko eini užuolan-
kom? Ką nors sužinojai?
- Sužinojau, jog Litvakui siūlė labai dideli ky šį už tai. kad
Olga negautų premijos .
- Įdomus filmukas. - nutęsiau aš ir nevalingai stabtelė- 31
 A. Marinina

ja u. - O kas , jeigu ne O lga? Už ką norėjo mokėti tokius didelius

pinigus?
- Taigi kad neaišku. Štai ką aš pagalvojau. Tarkim, Litvakas
sutiko paimti pinigus . Bet kitų žiuri narių savo pusėn jis nesugebėjo
palenkti. Tiksliau - kai kuriuos gal ir į t i ki no , kai kurių - ne, tačiau
jėgos pasiskirstė Dorenko naudai. O pinigų norisi! Štai jis ir nužudo
Olgą arba pasamdo žudiką. Gali taip būti?
Jo svarstymai man patiko, jie buvo logiški ir nestandartiniai.
Buvo akivaizdu, kad berniukas vaikystėje daug skaitė. Tačiau taip
galvoti apie Igori .. . Kažkodėl visą laiką maniau, kad kiekvieno vyro
padorumą ir principingumą atskleidžia jo santykiai su moterimis.
Todėl neįstengiau patikėti, kad Igoris, prie kurio per dvidešimti
metų nepri lipo nė viena romantiška paskala, galėjo ne tik paimti
kyši, bet dėl jo ką nors dar ir nužudyti. Beje, buvo imanomas ir kitas
paaiškinimas, kurio, norėdamas išlikti objektyvus, aš neturėjau tei-
sės atmesti. Jeigu Igoris, kaip kalba žmonės, nebuvo pastebetas, tai
galėjo reikšti, kad jis yra itin atsargus, apdairus ir sugebantis saugoti
savo paslaptis. Jei tai tiesa, vadinasi, Lisicyno pasiūlyta teorija gana
reali. Neaišku buvo viena - kaip informacija pasiekė Sergejų, jeigu
Litvakas toks atsargus ir apdairus? Suprantama, informacija galėjo
nutekėti ir ne iš Igorio, o iš to, kuris siūlė kyši. Todėl, užuot atsakęs
i Sergejaus klausimą, aš paklausiau naują:
- Kas suteikė informaciją?
- Vladislavai Nikolajevičiau...
- Supratau, supratau, ne kvailys. Mane domina , kuo rėmėsi
tavo informatorius . Pačiu Litvaku ar kuo nors kitu?
- Ne, Litvako neminėjo. Sakė maždaug taip: "Ž iuri pirminin-
kas buvo spaudžiamas, kad neduotų prizo Dorenko".
- Gerai, aš pagalvosiu, ką imanoma padaryti. O tu , Serio-
ža, judėk pas Liusę , papurtyk ją, pakamantinėk apie vakardieną.
Apklausk visus, kuriuos rasi, mes privalome sužinoti, kodėl Olga
pavėlavo i spaudos konferenciją. Ir būtina i dar kartą pasikalbėk su
Babajanu. Žinai, vakare žmonės labai dažnai mini tai, kas vyko tą
dieną .
Mudu priėjome prie mūsų namo vartelių. Už stalo sėdėjo
Vera I1jinična, jos vyras Grigorijus Filipovičius ir linksmoji ·I ro č ka.
32 Stalo vid uryj e puikavosi didelis prapjautas arbūzas. Visi trys susi-
 JUODASIS SĄRAŠAS

kaupę šlamštė raudoną sultingą minkštimą, nekreipdami dėmesio

į muses, zyziančias virš jų galvų. Nei Tatjanos, nei Lilės prie stalo
nebuvo. Įdomu, apie ką galima taip ilgai plepėti?
- O kur jūsų draugas? - paklausė Iročka, kai aš įėjau pro
vartelius.
- Nuėjo namo. Prašė, kad padėkočiau už arbatą.
- Jis labai simpatiškas.
- Aš jam tai pasakysiu, - pažadėjau šypsodamasis. Iročka
vėl su savo repertuaru.
- Pasakykit, prašom, nepamiršti. Tegu kada užeina.
Lilę ir Tatjaną radau galerijoje prie mūsų kambario. Jos sėdėjo
prie atviro lango, pro kurį šviesa krito ant nešiojamojo kompiute-
rio, gulinčio ant Tatjanos kelių. Putliosios blondinės pirštai lakstė
klaviatūra taip greitai, kad man ėmė mirguliuoti akyse. Minkštas
klavišų kaukšėjimas susiliejo į vieną nenutrūkstamą garsą.
- Techninės revoliucijos pasiekimus naudojate rašytojo dar-
be? - pajuokavau aš.
Man pasirodė, kad Tatjana sutriko.
- Tai labai patogu, - atsakė ji lyg ir teisindamasi. - Aš tokia
išsiblaškiusi, negaliu rasti nė vieno popierėlio, visus kur nors nu-
kišu ir užmirštu. O čia jie vienoje vietoje, lengva surasti.
- Užuot skaičiusi meilės romanus, verčiau paprašytum, kad
teta Tania pamokytų tave dirbti kompiuteriu, - tariau pamoksli-
ninko tonu, kreipdamasis į dukterį.
Lilė tylėjo, žvelgdama į mane savo didelėmis tamsiai pilkomis
akutėmis.
- Ji mokosi, - už Lilę atsakė Tatjana. - Stengiamės, kad
abiem būtų naudinga. Ji man - žinias apie moksleivių gyvenimą,
aš jai - įgūdžius dirbti kompiuteriu. Negi Lilė jums nesakė?
Gavau dar vieną sprigtą į nosį. Tiesą sakant, kiekvieną vakarą
aš klausdavau Lilę, ką ji veikė, o ji trumpai atsakydavo: "Kalbėjausi
su teta Tania". Smulkiau jos nekamantinėdavau, ir kvailai dariau.
Šiandien pat, matyt, teks atsigriebti.
- Kodėl jūs nėjote valgyti arbūzo?
- Dar neįvykdžiau savo normos.
- Disciplina? 33
 A. Marinina

- Kaip be jos? Be jos negalima, tada aš nieko neparašyčiau.

Mėgstu pamiegoti, lovoje pasivartyti.
- Ir kokia jūsų norma?
- Dešimt puslapių per dieną. Trys šimtai penkiasdešimt eilu-
čių. Kol neparašau - neinu gulti.
- Matai, Lile, - griežtai kreipiausi i dukterį, - teta Tania
turi parašyti tris šimtus penkiasdešimt eilučių, o tu jai trukdai. Dėl
tavęs ji negalės eit miegoti. Net arbūzo nevalgė. Beje, o tu kodėl jo
nevalgei? Juk mėgsti arbūzus .
- Su teta Tania man idomiau, - tyliai ištarė Lilė, ir jos akys
prisipildė ašarų.
- Kodėl jūs taip, Vladislavai? - pa priekaištavo man Tatja-
na. - Lilė man netrukdo. Ji sėdi tykiai ir stebi, kaip aš rašau.
- Argi tai jūsų neišblaško?
- Nė truputuko. Aš įpratusi dirbti tarp žmonių, atskiras kabi-
netas kol kas man nepriklauso.
- Tanečka, o kur jūs dirbate?
Jos vardas iš mano lūpų išsprūdo anksčiau, nei spėjau suvokti,
kad apskritai i ją pirmą kartą kreipiuosi vardu. Ir iš karto .Tanečka".
Stasovai, tu suįžūl ėjai. Kokia ji tau Tanečka? Kelias dienas ji tavęs
apskritai nematė. Tačiau jos skambus balsas veikė mane kaip kerai,
aš pamiršau viską, išskyrus tai, apie ką kalbėjome.
- Aš teisininkė.
- O tiksliau?
- Tardytoja.
Pažvelgiau i Lilę su priekaištu. Įdomu, ar ji pasakė Tatjanai, kas
yra jos tėtušis? Gal tai paaiškina, kodėl Tatjana neturi noro artimiau
susipažinti su tėvu mergaitės, su kuria praleidžia tiek daug laiko?
Netikėtai pastebėjau keistą jų abiejų panašumą. Išorę Lilė pa-
veldėjo iš manęs, sulaukusi aštuonerių metų, ji buvo šimto penkias-
dešimt dviejų centimetrų ūgio. Dievas nepagailėjo jai ir kilogramų,
jų akivaizdžiai padaugėjo nuo to laiko, kai Lilė visus vakarus pra-
dėjo leisti ant sofos su knyga rankoje, valgydama vaisius ir saldu-
mynus. Tiesa, Lilės plaukai buvo tokie kaip mano - tamsiai rudi, o
Tatjanos - kaži kokie platininiai, tačiau jų akys buvo tokios pačios
spalvos. Prisiminiau, kad prieš porą valandų Tatjana mintyse pa-
34 vadinau stora karve paršelio akutėmis, tačiau tuo metu ji juokėsi.
 JUODASIS SĄRASAS

Parodykite man žmogų, kurio akys būna didelės ir išraiškingos

tada , kai jis juokiasi, ir galėsite sviesti i mane akmeni. Tiesą sakant,
Tatjanos akys buvo normalaus dydžio, ne tokios, suprantama, kaip
Lilės, tačiau ir ne paršelio. Be to, aš ją matydavau rytais, kai ji vaikš-
čiodavo po kiemą užsitempusi maudymosi kostiumėli, o dabar,
vakare, ji vilkėjo ilgą platų sijoną ir, trikotažinius marškinėlius su
gilia iškirpte, kitaip sakant, su šiuo apdaru Tatjana atrodė gana pa-
kenčiamai. Karve aš jos jau nedrįsčiau vadinti. Apskritai visas mo-
teris aš buvau linkęs lyginti su Rita, kurios figūra buvo be priekaištų
- nors šiandien siųsk i grožio konkursą. Tačiau netgi tai nesulaikė
manęs nuo skyrybų. Artėdamas prie trisdešimt penkerių, nors
truputi ir per vėlai, aš vis dėlto supratau, kad figūra tinka tik lovai,
o gyventi reikia su žmogumi. Nors tuomet man ir nebuvo pabodę
gulti i lovą kartu su nuostabiu Ritos kūnu, bet gyventi viename bute
su jos, švelniai tariant, ginčytinu charakteriu aš jau negalėjau.
Ir dabar, žvelgdamas i jas, patogiai įsitaisiusias ant kėdžių po
laukiniais vynuogienojais, aš ūmai skausmingai suvokiau, kaip visus
tuos metus mano vaikui stigo ramaus ir patiklaus ryšio su suaugu-
siaisiais, kai galima vakarais štai taip neskubriai ir ilgai šnekučiuo­
tis, dalytis bėdomis, klausti patarimo. Mums taip patiko, kad mūsų
duktė rami ir savarankiška, nereikalaujanti smulkmeniškos globos,
jog mes visiškai pamiršome pasidomėti, ar jai pačiai tai patinka.
Pasijutau esąs pašalinis, nors Tatjana nutraukė darbą ir klau-
siamai žiūrėjo į mane, pasiruošusi tęsti pokalbį.
- Apie ką nauja jūsų knyga? - paklausiau, tramdydamas
norą grįžti į kambarį ir atsigulti, stengdamasis būti mandagus, kad
Lilė dėl manęs nesijaustų nesmagiai.
- Apie šį miestą. Aš nemėgstu rašyti apie tai, ko nežinau, ir
apie vietas, kuriose niekados nesu buvusi. Šiaip jau aš keliauju retai,
bet jeigu kur nuvykstu, būtinai toje vietoje "įvykdau nusikaltimą".
Kadangi poilsiauju čia, vadinasi, reikia pasinaudoti situacija.
- Ką ketinate čia iškrėsti? Sukelti mafijos karą dėl pajūrio
teritorijos, kur ruošiamasi statyti ištaigingą pensionatą?
- Įdomi mintis, - pagyvėjo Tatjana. - Apie tai kažkodėl ne-
pagalvojau. Ne, mano sumanymas paprastesnis. Tikriausiai žinote,
kad šiuo metu čia vyksta kino festivalis, štai su juo aš ir noriu susieti
savo apysakos siu žetą. 35
 A. Marinina

- Lile, - sukornandavau, - metas gulti į lovą.

- Tėte, - graudžiai sumurmėjo ji, - prašau, tėte ...
Į mane tartum kipšas įšoko. Nesupratau, kas man darosi, ne-
pažinau savęs.
- Gerai, galėsi skaityti. Tačiau lovoje.
- Bet tėte ...
- Katinėli, tu jau suaugęs žmogus, todėl tau pasakysiu atvirai:
man reikia pasikalbėti su teta Tania. Akis į akį.
- Tėveli ... - Lilė vos neverkė.
Tačiau aš buvau nepermaldaujamas, nors širdies gilumoje su-
pratau, kad griežtumą būtina demonstruoti ne dabar, ne čia ir ne
dėl tokio niekniekio. Sakau, lyg mane būtų kas pakeitęs.
- Akis į akį, - griežtai atkirtau, pasilenkiau ir paėmiau mer-
gaitę ant rankų. Ji priglaudė veidą man prie kaklo, ir aš pajutau
drėgmę ant savo odos.
- Tanečka, palauksite penkias minutes? - paklausiau, žvelg-
damas pro Lilės plaukų kupetą.
Nunešiau Lilę į kambarį, pasisodinau ant kelių ir tvirtai ap-
kabinau.
- Nepyk, katinėli, - sukuždėjau. - Man reikia su teta Tania
rimtai pasikalbėti, tai tarnybiniai reikalai, supranti? Ji rašo apysaką,
o aš noriu kai ką papasakoti iš savo praktikos, gal jai pravers. Be
to, dėdė Serioža, kuris ką tik buvo atėjęs, prašė pasakyti jai vieną
paslaptį. O paslaptis todėl ir yra paslaptis, kad jos niekam kitam
negalima patikėti, netgi tau, dukrele, taip?
Ji linktelėjo galva.
- Vadinasi, susitarėm. Ant naktinio puoduko, valytis dantis ir
į lovą. Gali skaityti tol, kol grįšiu.
Po dešimties minučių aš ėjau ilga tamsia gatve ryškiai apšvies-
ta ir šurmuliuojančio miesto centro link . Čia niekas man neprimi-
nė to kurortinio miesto, prie kurio buvau pripratęs dar nuo tada,
kai mane, penkiametį berniuką, į jį pirmąsyk atsivežė tėvai. Buvau
jame daugelį kartų, gerai žinojau jo gatves ir skersgatvius, tačiau
dabar jaučiausi taip, lyg šiame mieste niekados nesu buvęs. Per pa-
staruosius penkerius metus jis pasikeitė neatpažįstamai.
Šalia manęs ėjo Tatjana, kuri įdėmiai klausėsi pasakojimo apie
36 Olgos Dorenko nužudymą. Manęs neapleido keistas jausmas. Per
 JUODASIS SĄRASAS

dvidešimtį savo tarnybinio gyvenimo metų aš ne kartą susidūriau

su moterimis, kurios buvo tardytojos, su kai kuriomis net miego-
jau, su kitomis bendradarbiavau. Bet jeigu jos tapdavo mano mei-
lužėmis, jų draugijoje aš neištardavau nė žodžio apie darbą. Jeigu
prabildavau apie tarnybinius reikalus, jos akimirksniu tapdavo man
belytėmis būtybėmis. Dabar aš kalbėjau profesionaliomis te momis
su tardytoja, suvokdamas jos aštrų protą ir teisinį išprusimą ir sykiu
itin aštriai jausdamas, jog ji Moteris. Būtent - iš didžiosios raidės .

3 skyrius

Pakviečiau Tatjaną į restoraną, bet ji nusijuokusi p ri m inė man

sočius pietus, todėl
mudu nutarėme kukliai pa s ėd ėt i koki ame no rs
bare. Tinkamą įstaigą radome gana greitai, tiesa, muzika ten buvo
tranki, tačiau teko su tuo susitaikyti: barų, kuriuose negrojo muzi-
ka, šiame kurortiniame mieste apskritai nebuvo.
Vos įėjęs į vidų, aš įdėmiai apsi dairiau, ieškodamas pažįstamų
kinematografininkų, kad netyčia neatsisėsčiau šalia jų. Prie pat
įėjimo išvydau du operatorius, dirbančius Igorio Litvako "Žvaigž-
dės" susivienijime, o tolėliau, prie lango, pastebėjau žurnalistą , su
kuriuo mano buvusioji žmona išsyk po mūsų skyrybų buvo užmez-
gusi trumpalaikį romaną. Žurnalistas sėdėjo šalia b elytė s būtybės,
kuri puikavosi puošniomis garbanomis ir kruopščiai nuskustais
žandais . Būtybė kėlė visiškai natūralias mintis, turinčias lengvą
žydrumo atspalvį. Pagalvojau, kad tai turbūt ir yra garsusis Rusla-
nas - aktorius, kuris atsisakė savo pavardės titruose, lygiai taip kaip ir
dainininkės Viktorija ar Eleonora. Rita sakė, kad Ruslanas - homo-
seksualistas iš įsitikinimo, jis neslepia savo seksualinių polinkių ir
nė kiek j ų nesigėdija .
Tatjana, pasekusi mano žvilgsnį, irgi išvydo garbanotąjį ste-
buklą kaprizingai išlenktomis lūpomis.
- Jūs jį pažįstate? - tyliai paklausė ji, braudamasi prie baro,
kur prie įjungto televizoriaus buvo dvi laisvos vietos.
- Nesu tikras. Manau, kad tai Ruslanas .
- Ruslanas? Tas, kuris vaidino "Pavojingose aistrose"? 37
 A. Marinina

- Tas pats. Bet kartoju - nesu tikras. Gal tik panašus.

Vos atsisėdome i savo vietas. prie mūsų akimoju prišoko ma-
žas juodaūsis barrnenas, vilkintis spanguolių spalvos švarku, sniego
baltumo marškiniais. su peteliške po kaklu. Tatjanai užsakiau kon-
jako. o sau - džino su toniku.
- Gaila. kad beveik pusę savo "šedevro" aš jau parašiau. - at-
siduso ji, gurkšteidama pirmą mažą gurkšnelį, - Trauktis nėra kur.
reikia dirbti toliau pagal numatytą planą. Jūsų istorija apie Dorenko
nužudymą man atrodo kur kas patrauklesnė. Įsivaizduojate. kokie
galėtų būti siužeto vingiai! Konkurso dalyvių kova. intrigos, pa-
vydas. kerštas, savanaudiškumas - visas spektras, kuriame tilptų
ir smulkios niekšybės, ir girtų paleistuvystės. ir kyšis, ir užsakyta
žmogžudystė. Šaunu!
- Apie ką rašote savo apysakoje? - mandagiai pasiteiravau,
nors, tiesą sakant, man i tai buvo nusispjaut. Man reikėjo Tatjanos
proto - proto profesionalios juristės. tardytojos. puikiai išrna-
nančios moterų psichologiją (vyrų psichologijos specialistas aš ir
pats nebuvau prastas), bet svarbiausia - jos fantazijos skrydžio.
kuriuo pasižymi visi rašytojai. Mano fantazija buvo skurdoka, gal
todėl aš ir netapau didžiu sekliu. išgarsėjusiu visoje ministerijoje.
Tačiau aš buvau. kaip sakė man įvairūs viršininkai, puikus vykdyto-
jas. Tereikia man suformuluoti užduoti - ir aš iš kailio išsinersiu,
bet sugalvosiu, kaip ją ivykdyti. Todėl aš ir pakilau iki viduriniosios
grandies viršininko: strategines užduotis sugalvodavo aukštesnio
rango vadovai, o aš jas igyvendindavau.
- Apysakoje rašau apie grožio konkursą. Pamenate, suvesti-
nėse buvo minimas gaisras vietiniame Vasaros teatre, kai jame vyko
"Pajūrio Mis" konkursas. Tada žuvo kelios merginos.
- Ši tą lyg ir pamenu. - neužtikrintai atsakiau. - Regis, tai
buvo prieš porą mėnesių.
- Jei tiksliau - prieš tris. Balandi. Smulkmenų nežinau,
tačiau viename laikraštyje buvo išspausdintas straipsnis, kuriame
užtikau įdomią detalę. Neva buvo žmonių, jų pavardžių neminėjo,
kurie konkurso metu matė grupę paauglių, apsirengusių vienodais
sportiniais marškinėliaissu vienodais užrašais. Pagal tai netgi buvo
iškelta versija, jog jie - vieną konkurso dalyvę palaikančiojigrupė.
38 kuri ir sukėlė gaisrą, keršydama už tai , kad jų herojė negavo prizo.
 JUODASIS SĄRA$AS

Šis faktas ir padiktavo man siužetą. Dabar jau vėlu keisti sumany-
mą. Tiek to, - mostelėjo ji ranka, - apie aktorės nužudymą para-
šysiu kitą kartą. Ko jūs į mane taip žiūrite?
- Stengiuosi suprasti - jūsų plaukai natūralūs ar dažyti?
Ji nusijuokė, o jos akutės vėl pasidarė mažos, bet užtat išryškė­
jo balti ir gražūs dantys.
- Vladislavai, jūs primenate mano pirmąjį vyrą. Jis niekados
nestudijavo kriminalistikos, todėl negalėjo suvokti, kad keičiantis
šviesai ta pati spalva įgauna vis kitokį atspalvį. Kiek kartų jam aiški-
nau, jog nedažau plaukų, jis vis tiek niekaip negalėjo priprasti, kad
vidurdienį ir vakare, šviečiant saulei ir esant prieblandai, žiemą ir
vasarą plaukai šiek tiek keičia spalvą. Jis klausdavo ir klausdavo, ar
aš nenusidažiau plaukų, nes jų vis kitoks atspalvis.
Pirmasis vyras. Tai įdomu. Kiek gi jų turėjo Tanečka? Septy-
niolika? Ji visai nepriminė moters, kurią graibstyte graibstytų vyrai.
Tačiau aš iškart prisiminiau, kokį hipnotizuojantį poveikį turi jos
skambus žemas balsas. Prisiminiau ir jaudinantį moteriškumą,
sklindantį nuo jos ... Bala žino, gal toji Tatjana ir iš tiesų turi pa-
sisekimą tarp vyrų? Juk ne visiems Margaritos Mezencevos figūra
gali būti etalonas.
- O kiek vyrų buvo iš viso?
- Du. Pirmasis ir antrasis. Po pusantrų ar dvejų metų galbūt
bus ir trečiasis.
- Taip metais ir planuojate? - nustebau aš. - O jeigu po
pusantrų metų jis jums nusibos?
- Aš juk sakiau: galbūt. Beje, aš jo dar nesutikau.
- Dar nesutikote, o jau esate įsitikinusi, kad po pusantrų ar
dvejų metų tai įvyks? Jūs aiškiaregė?
- Tikrai ne. Aš labai praktiška. Žinau, kad mano susižavėji­
mas trunka ne ilgiau kaip šešis aštuonis mėnesius. Jeigu per tą laiką
neužsimezga šilti ir draugiški santykiai, tada ateina logiška baigtis.
- O jeigu užsimezga?
- Tada aš išteku. Šiaip ar taip, tą triuką esu jau du kartus at-
likusi.
Ji vėl nusijuokė ir gurkštelėjo konjako. Jos putli apnuoginta
ranka buvo prieš pat mano akis, ir aš nustebau, kad Tatjanos oda 39
 A. Marinina

nepaprastai lygi. Kilo noras ją paliesti, kad įsitikinčiau, kokia ta

oda - atlasinė ar aksominė.
- Kaip jūs visur spėjate - ir tardymai, ir knygos, ir vestuvės.
Beje, ar daug knygų parašėte?
- Aštuonias. Dabar rašau devintą. O visa kita sutvarkyti man
padeda Iročka. Ji ir rūpinasi, kad visur spėčiau.
- Iročka? Draugė nesavanaudiškai jums tarnauja? - įg ėliau
aš, pagyvenęs su Rita šešerius metus, moterų draugyste beveik ne-
tikėjau .
- Iročka - mano pirmojo vyro sesuo. Jis, matote, nutarė
imtis verslo Kanadoje, aš jį ir paleidau i visas keturias puses. Su-
darėme džentelmenišką sutarti: skirdamiesi 'savo didelio buto nu-
tarėme nesidalyti, jis paliko jį man, tačiau pradinio kapitalo jam vis
dėlto reikėjo, tad prie to, ką turėjo, jis pridėjo pinigus už Iros butą.
Ira persikraustė pas mane, tapo mano sekretore ir ekonome. lr
man patogu, ir visi patenkinti. Ji globoja mane ne prasčiau už auklę.
Visus honorarus už knygas aš atidedu, nes noriu sutaupyti pinigų,
kad galėčiau nupirkti butą Irai, jeigu ji nutartų gyventi atskirai. To-
dėl tiek daug ir rašau.
- Vadinasi, Iročka dirba jūsų namų šeimininke, o jūs už tai
nupirksite jai butą?
- Maždaugtaip. Ji sudaro man sąlygas ramiai uždirbti pini-
gus . Be jos per metus aš galėčiau parašyti vieną knygą, ir tai tik
atostogaudama.
- Puikiai įsitais ėte. O jeigu ji sumanys tekėti?
- Tegu išteka. Butas didelis, visi tilpsime, ir aš su savo vyru, ir
ji su savuoju. Tačiau rūpintis ūkio reikalais vis tiek privalės ji.
- Jūs iš tiesų praktiška, - pritariamai linktelėjau, nors širdyje
negalėjau užgniaužti nuostabos. Paprastai tokiose porose, kokią
sudarė Tania ir išvaizdžioj i jos draugė, gražesnioji mergina vaidina
pagrindini vaidmeni, o kita, ne tokia simpatiška, bet protingesnė,
lieka jos šešėlyje . Čia viskas buvo atvirkščiai.
Iš televizoriaus pasigirdo muzikinė informacinės programos
atsklanda . Dar užsisakiau išgerti ir ėmiau klausytis žinių . Derybos
Čečėnijoje.. . Vyriausybės posėdis ... Dūma priėmė įstatymą ...
- Prieš dvi dienas prasidėjusi kino festivali "Auksinis erelis"
40 užtemdė tragedija, - išgirdau diktoriaus balsą. - Šiąnakt vieš-
 JUODASIS SĄRA$AS

bučio kambaryje buvo nužudyta populiari aktorė Olga Dorenko,

sukūrusi vaidmenis kino filmuose ..Didvyrio meilužė", ..T amsi pra-
eitis", ..Kariškių žmona", Vyksta tyrimas.
Tuo metu ekrane pasirodė Olgos fotografija juoduose rėme­
liuose.
- Štai kokia ji, - tyliai ištarė Tatjana. - O aš nė vieno jos
filmo nemačiau. Pastaruosius trejus metus nė karto nebuvau kine.
- O televizija? - nustebau. - Visus šiuos filmus rodė televi-
zija. Išskyrus "Kariškių žmoną".
- Tuo rūpinasi Iročka, aš neturiu laiko. Ji žiūri ir sprendžia -
būtina mane pakviesti ar ne. Tenka rinktis - filmai arba darbas .
- Be savo Iročkos, regis, jūs prapultumėte.
- Prapulčiau, - sutiko Tatjana.
Televizijos diktorius pranešė apie Bosnijos konfliktą, apie
kylančias kainas ... Staiga jis priglaudė prie ausies šalia stovinčio
telefono rageli.
- Ką tik gavome naują pranešimą iš kino festivalio, - prabilo
jis pasikeitusiu balsu. - Įvyko dar viena tragedija. Mūsų korespon-
dentas praneša, kad šiandien apie 22 valandą nežinomi nusikaltėliai
nužudė aktorę Liudmilą Dovžuk. Šiuo metu festivalio organizato-
riai sprendžia - tęsti renginius ar, atsižvelgiant i ypatingas aplinky-
bes, nutraukti festivalio darbą ir atidėti ji kitam laikui.
Nevalingai suspaudžiau Tatjanos ranką. Liuska! Akies kraš-
teliu pamačiau, kad abu operatoriai, žurnalistas ir tipas, panašus i
Ruslaną, pašoko iš savo vietų ir pasuko prie išėjimo.
- Eisite su manim? - paklausiau Tatjanos, nesiteikdamas
netgi paaiškinti, kur. Pati privalo suprasti.
- Būtinai.
Ji pakėlė savo taurę ir vienu mauku išgėrė konjaką.
- Eime, - tarė ji, vikriai nulipdama nuo aukštos kėdės. -
Turite strategiją?
- Kokią strategiją?
- Kaip elgtis tenai, kur einame. Ar apgalvojote savo veiksmus?
- Susiorientuosime vietoje, - mestelėjau per peti, grūsda-
masis prie durų.
Po tvankaus baro oras gatvėje atrodė vėsus. Paėmiau Tatjaną
už parankės ir mudu greitai nužingsniavome i viešbučio pusę . 41
 A. Marinina

- Taip negerai. Vladislavai. - kalbėjo ji. šiek tiek uždususi

nuo skubraus ėjimo. - Nemėgstu ekspromtų. Tai, ką galima. būti­
na suplanuoti iš anksto. Ką tenai darysime? Apsimesime žiopliais?
Ar vaidinsime profesionalus? Kaip elgsitės jūs? Kaip elgtis man?
- Tane čka, aš nieko nežinau. Nueisim - pamatysim. Jei išsyk
surasiu Lisicyną, elgsimės vienaip. jeigu ne - kitaip.
- O jeigu sutiksite savo žmoną? Kas aš jai? Jūsų kaimynė?
Tardytoja iš Piterio? Atsitiktinė pažįstama?
- Jūs - mano moteris . Meilužė. Tai jūsų neįskaudintų?
- Kodėl jūs taip, Vladislavai? Norite ją įžeisti?
- Ji neįsižeidžia. Tanečka, neterškite galvos niekniekiais. Te-
būnie taip. kaip bus.
Ji nutilo ir likusi kelią nepratarė nė žodžio. Tačiau man atrodė,
jog ji nesutinka su mano mintimis.

Vis dėlto Tatjana buvo teisi. Aš negalėjau numatyti, kad i nu-

sikaltimo vietą atvyks tasai pulkininkas, su kuriuo dar šiandien taip
meiliai šnekučiavausi. Buvo naivu tikėtis, jog jis manęs nepažins
arba nepastebės. Tad viešbučio durys man buvo uždarytos.
Atsistojau tamsoje po vešliu medžiu ir iš tolo stebėjau, kaip
Tatjana milicininkui aiškino, kad jis pakviestų Sergejų Lisicyną. Į
viešbuti, suprantama, jos neįleido, tenai dirbo brigada, tačiau po
ilgų derybų milicininkas sutiko pranešti Lisicynui, kad jo laukia
mergina iš Gegužės Pirmosios gatvės.
Laukti teko ilgai. Pagaliau švytinčiame tarpduryje pasirodė
pa žįstama Sergejaus figūra. Jis sustojo plačiame prieangyje ir ėmė
ieškoti akimis tos , kuri ji kvietė. Tatjana pamojavo jam ranka. Regis,
Sergejus pažino ją iš karto. nes linktelėjo ir paskubomis priėjo. Apie
ką jie kalbėjo, aš negirdėjau. mačiau tik, kad Tatjana vis linksėjo
ir ritmingai trepsėjo koja . Vienu metu man pasirodė. kad Serioža
stengiasi žvilgsniu surasti mane, tačiau Tatjana, tarsi supratusi jo
ketinimą. truktelėjo vaikiną už peties ir atsuka i save. Teisingai,
nėra ko sukiati makaulės, kai šneki apie svarbius reikalus. Bet koks
stebėtojas iš šalies išsyk supras, kad kalbama apie žmogų. esanti ne-
toliese. O aš nenorėjau. kad tas stebėtojas būtų pulkininkas. kuriam
42 aš stipriai nepatikau.
 JUODASIS SĄRASAS

Prie pastato stovėjo keturi milicijos automobiliai su švyturė­

liais, susirinko ir viešbučio gyventojų, ir žioplinėjančių praeivių mi-
nia. Manau, kad dar prieš pusvalandi žmonių buvo kur kas mažiau,
tačiau po TV žinių laidos daugelis subėgo pauostyti, kuo kvepia
bėda. O bėda kvepėjo netoliese plytinčia jūra, kažkokiais tropi-
niais žiedais ir neapykanta. Taip, būtent neapykanta atsispindėjo
viešbuti supančių milicininkų veiduose. Tik per vieną parą ant jų
pečių užgriuvo dvi žmogžudystės, o kaltas dėl to buvo šis idiotiškas
festivalis.
Mąsčiau apie save ir stengiausi suprasti - ar norėčiau dabar
būti tenai, viduje, apšviestame hole, komanduoti, apklausti liudi-
ninkus, galvoti apie tai, kaip išaiškinti žmogžudystę? Ir su kartėliu
prisipažinau - ne, nenorėčiau. Aš pavargau. Man nusibodo. Aš
pasitraukiu iš milicijos. Daugiau negaliu.
Tatjana pagaliau grižo, o Sergejus Lisicynas skubiai išnyko
viešbučio tarpduryje.
- Eime, Vladislavai, - tarė ji, imdama mane už parankės. -
Nešvysčiokime čia. Pakeliui viską papasakosiu.
Mes žingsniavome lėtai, nes iki mūsų namo Gegužės Pirmo-
sios gatvėje buvo galima nueiti per dvidešimt minučių, o kalbėtis
kambaryje aš nenorėjau .
Iš Lisicyno Tatjana sužinojo, kad po to, kai nakti nužudė Olgą
Dorenko, Liudmilą Dovžuk perkėlė i kitą kambarį, kuriame prieš tai
viena gyveno gana kaprizinga asmenybė - "Vestos" kino susivieni-
jimo generalinė direktorė Ala Kazalskaja. Ala gyveno dviejų kam-
barių liukse, už kuri mokėjo, suprantama, kino festivalio rėmėjai.
Ši aplinkybė ir leido organizaciniam komitetui su ja apgyvendinti
Liusę. Jeigu Kazalskaja būtų pati mokėjusi už savo apartamentus,
ji be jokių skrupulų būtų išvijusi prašytojus . Tačiau nė vieno laisvo
kambario viešbutyje daugiau nebuvo, todėl i jos mėginimus prie-
štarauti niekas nekreipė dėmesio, ir ji, sukandusi dantis, ėmė nuo
sofos rankioti krūvon suverstus brangius savo skarmalus, kurių
buvo atsivežusi devynias galybes.
Liusė Dovžuk persikraustė anksti rytą. Dieną festivalio da-
lyviai lankė peržiūras, vakare turėjo ivykti spaudos konferencija,
skirta filmams, kuriuos šiandien pateikė vertinti žiuri. Kazalskaja
lankė visas spaudos konferencijas, o štai Liusei šiandien tai dary- 43
 A. Marinina

ti buvo nebūtina, tad ji, pasakiusi, kad skauda galvą ir kad labai
pavargo po baisios bemiegės nakties, liko liukse. 22 .30 spaudos
konferencija baigėsi, ir Ala prieš pobūvį restorane užėjo į savo
kambarį persirengti. Tai, ką ji išvydo, labai priminė vaizdą, kurį
vargšė Liusė mažiau nei prieš parą matė savo akimis. Liusė gu-
lėjo kraujo klane ant grindų, širdies plote žiojėjo šautinė žaizda.
Skirtumas buvo tik toks: Dorenko ir Dovžuk kambarys nebuvo su-
jauktas, o Kazalskajos liukse viskas buvo apversta aukštyn kojom.
Žudikas, matyt, ieškojo brangenybių, kurių Ala turėjo gana daug
- tiek ant kaklo bei rankų, tiek ir dėžutėje. Papuošalus ji keitė taip
pat dažnai, kaip ir drabužius.
Buvau daug girdėjęs apie Alą Kazalskają - ir gero, ir blogo.
Pavyzdžiui, ji buvo dosni filantropė, nuolat aukojo pinigų vaikų ligo-
ninėms. Ji turėjo gerą skonį ir išlavintą aktoriaus talento pojūtį -
jeigu jai atrodė, kad tas berniukas gali tapti žvaigžde, Ala negailėjo
lėšų filmui, kuriame jis pademonstruotų visą savo šaunumą. Kita
vertus, toji globa buvo skiriama vien jauniems vyrams. Net pati ta-
lentingiausia aktorė mergina negalėjo tikėtis Kazalskajos užtarimo
ar pagalbos. Ala buvo nimfomanė, be to, vyrai per trisdešimt jos
nedomino. Pati ji buvo įkopusi į penktą dešimtį.
Aišku buvo viena: jeigu norėjo nužudyti ją, vadinasi, žudiko
reikia ieškoti ne tarp viešbutyje gyvenančių festivalio dalyvių, nes
apie Liusės persikraustymą į liuksą žinojo visi, kaip ir apie tai, jog Ala
nepraleidžia nė vienos spaudos konferencijos. Dar daugiau - buvo
ir tokių, kurie specialiai pakilo į aukštą, kur gyveno Kazalskaja, kad
pasikiausytų persikėlimą lydinčio skandalo. Apie Kazalskaios gebė­
jimą kelti scenas sklido legendos. Bet jeigu nužudyti norėjo Liusę
Dov žuk, tuomet žudikas veikiausiai gyveno viešbutyje ir žinojo,
kad ji nėjo į spaudos konferenciją, liko kambaryje.
Dar Tatjana man papasakojo, kad Sergejaus viršininkas, tasai,
su kuriuo aš nesusi šnek ėjau, griežtai įspėjo Lisicyną, kad šalia su-
kiojasi "įkyrus maskvietis", tai yra aš. Jo mintis, trumpai tariant,
buvo tokia: Maskvos kino mafija jų mieste nusprendė išsiaiškinti
santykius, o maskviečio žmona yra tiesiogiai su visu tuo susijusi,
todėl tardytojams jis stengsis įpiršti savo versiją, o šito jam (tai yra
44 man) negalima leist i, mat jo parodymai bus tendencingi.
 JUODASIS SĄRA$AS

- Žinote, Vladislavai, tasai Serioža, regis, yra šaunus berniu-

kas. Jis visai nepanašus i mano pažįstamus seklius.
- Kodėl?
- . Jis nepasipūtęs. Gal tiesiog dar labai jaunas. Tik aštuonis
mėnesius tedirba, kol kas nė vieno rimto nusikaltimo neišaiškino.
Vien smulkūs nusižengėliai, o rimtos bylos nejuda iš vietos. Dėl
to jis siaubingai graužia save. Žvėriškas dviejų prostitučių nužu-
dymas - neišaiškintas. Sprogimas kazino - neišaiškintas. Jis taip
nori, kad jam nors kartą pasisektų.
- O dangau! Tania, iš kur jūs visa tai žinote? - šūktelėjau nu-
stebęs. - Juk su juo tekalbėjote dešimti minučių.
- Nelygu kaip kalbėsi, - šyptelėjo ji. - Kai kas ir per dvi
valandas tiek nesužinos. Jūs pamirštate, kad aš tardytoja, mano
pokalbiai vyksta pagal griežtą grafiką. Vienas žmogus turi atvykti
dešimtą valandą, o kitas - vienuoliktą. Ir būk miela, Tatjana Gri-
gorjevna, neperženk skirto laiko ribos . Nesugebėjai gauti reikia-
mos informacijos - esi skatiko verta. Žmogus, laukiantis prie tavo
durų, supranta, jog tu jau nukryžiuota.
- Baikite, Tanečka. Nuo senų laikų žinoma -labai naudinga
palaikyti apklausiarnąjį už durų, kad jis pajustų baimės kvapą . Jeigu
visus juos priimtumėte laiku, jie, ko gero, pagalvotų, kad jūs neturi-
te ką veikti, tik laukti jų ir šnekėtis.
- Nežinau, nežinau, - ji palingavo galva. - Šiuo klausimu
turiu kitą nuomonę.
- Kokią?
- Jeigu žmogus moka deramai naudotis laiku, vadinasi, jis
yra tikslus, griežtas, susikaupęs, turintis pareigos jausmą, danties
jam neužkalbėsi, iš balno jo neišmesi. Bent jau aš susikūriau tokią
reputaciją ir labai ją branginu.
- Tai padeda darbe? - nesugebėjau suvaldyti skepsio, prasi-
veržusio balse, ir Tatjana paniuro.
- Įsivaizduokite, padeda. Neturiu teisės pamiršti apie savo
išvaizdą, todėl, jei nebūsiu susikūrusi atitinkamos reputacijos, i
mane niekas rimtai nežiūrės. Jums, Vladislavai, pasisekė, jūs aukš-
tas, plačių pečių, o aš stora .. .
- Tanečka, - su priekaištu nutraukiau ją, nors jaučiausi labai 45
 A. Marinina

nesmagiai. Taip būna tuomet, kai kiti ne tik skaito tavo mintis, bet
ir pasako jas balsu.
- Ką - Tanečka? Juk nepradėsite tvirtinti. jog aš esu minia-
tiūrinė ir liekna. Turiu mažiausiai dvidešimt atliekamų kilogramų.
Jeigu mano išvaizdos moteris bus netiksli ir išsiblaškiusi, ją niekaip
kitaip, kaip kvaila višta, ir nevadins. Šiuo atveju mane įpareigoja ne
vien už imamos pareigos.
Su siaubu pajutau, kad mano skruostai kaista, ir apsidžiaugiau,
kad, ačiū Dievui, gatvėje visiškai tamsu. Iš apšviestos centrinės
miesto dalies pasukome į tykią Gegužės Pirmosios gatvelę, kurioje
glaudėsi vieno arba dviejų aukštų namukai, apsupti vešliais sodais.
Priešais mus nebuvo nė gyvos dvasios, ir nieko keisto - pirma va-
landa nakties. Tiktai už nugaros girdėjau žingsnius vėlyvų praeivių,
judančių ta pačia kryptimi.
Tęsti pokalbio apie mano bendrakeleivės išorę aš nenorėjau,
todėl vėl prabilau apie žmogžudystę.
- Ar Sergejui pavyko išsiaiškinti, ką vakar veikė Olga?
- Jis sužinojo nedaug. Su Dovžuk pakalbėti nespėjo: kai jis
atėjo į viešbutį, spaudos konferencija jau buvo prasidėjusi, jam
pasakė, kad Liudmila ilsisi ir prašė jos netrukdyti. Tačiau jis rado
organizacinio komiteto darbuotoją, kuris laukė vėluojančios Olgos
hole. Tasai žmogus kai ką papasakojo. Kai Olga nepasirodė spaudos
konferencijoje, skirtoje "Kariškių žmonai", jį pasiuntė jos pasitikti.
Po penkiolikos minučių Olga atbėgo uždususi. "Tu išprot ėjai! - su-
riko darbuotojas. - Kur tave kipšas nešioja! Greitai į salę". Doren-
ko rankoje laikė polietiIeninįkrepšelį, labai bjaurų - su violetiniais
piešiniais ir geltonomis rankenėlėmis, tokius pardavinėja kiekvie-
noje parduotuvėje. Ji metėsi salės link, tačiau pažvelgė į tą dizaino
šedevrą ir nubėgo prie lifto . "Kur!" - vėl suriaumojo darbuotojas.
Ji atsakė, kad greitai nu neš krepšelį į kambarį ir grįš . "Negaliu pasi-
rodyti žmonėms tokiu kostiumėliu ir su šiuo krepšiu. Dvi minutės,
Genočka!" Ji buvo teisi: vilkėdama brangų elegantišką kostiumėlį,
su tuo krepšiu ji atrodė iššaukiančiai. Kitą dieną "Festivalio naujie-
nose" būtų išspausdinta kino žvaigždės Olgos Dorenko fotografija,
kurioje ji konferencijų salėje laikytų tą siaubingą krepšį . Ir maždaug
46 toks užrašas - su pomidorų ir salotų prikimštu krepšiu - tiesiai
 JUODASIS SĄRA$AS

į spaudos konferenciją. Įsivaizduojate, koks smūgis įvaizdžiui?

Trumpai tariant, ji įšoko į liftą ir labai greitai grįžo jau be krepšio.
- O krepšyje tikrai buvo pomidorai ir salotos?
- Ne, jame buvo nedidelis daiktas, primenantis knygą. Ge-
nočka, suprantama, į krepšio vidų nežiūrėjo, iš akies nustatė. Jis
pamena, kad ant Olgos peties kab ėje mažutė moteriška rankinė,
į kurią galėjo tilpti nebent piniginė ir pudrinė, todėl ir nenustebo,
kad didesnį daiktą ji atsinešė polietiIeniniame krepšelyje.
- Labai keista. Kur ji vaikščiojo? Iš kur atsinešė tą knygą? O
dar ir pavėlavo, nors tai jai nebūdinga.
- Gal ji buvo paplūdimyje, sėdėjo prie jūros, kvėpavo grynu
oru. Skaitė knygą ir nepastebėjo, kaip greitai prabėgo laikas, - spėjo
Tatjana, tačiau ne itin pasitikinčiu tonu. Matyt, ir jai toks paaiškini-
mas atrodė juokingas.
- Tanečka, jūs painiojate Olgą su mano dukrele, - šypte-
lėjau aš . .
Vėl išgirdau žingsnius už nugaros ir prisiminiau, kad mudu
einame labai lėtai. Tačiau mes turėjome priežastį, o tie vėlyvi pra-
eiviai - kodėl jie mūsų neaplenkia? Išgirdo mūsų pokalbį, suprato,
kad aptariame sensacingą žmogžudystę? Tik to mums ir trūko!
Tvirtai suspaudžiau Tatjanos alkūnę ir truktelėjau ją prie tvo-
ros, už kurios augo kažkoks vaismedis, gatvės pusėn nusvirusiomis
šakomis.
- Apkabinkite mane, - sukuždėjau moteriai į ausį. - Apsi-
meskime, kad bučiuojamės. Tegu jie praeina.
Ji paklusniai atsistojo greta ir putliomis rankomis apkabino
mano kaklą. Tamsoje už trijų metrų sugebėjau įžiūrėti tris figūras,
atrodo, tai buvo paaugliai arba neaukšto ūgio vaikinai. Regis, jie nė
neketino mūsų aplenkti. Pasijutau nejaukiai.
Apkabinau Tanią ir ėmiau atsargiai ją bučiuoti, stebėdamasis,
kad tai man teikia didelį malonumą. Jos oda buvo aksominė, o lū­
pos - saldžios, tartum ji ką tik būtų suvalgiusi saldainį. Tamsios
figūros stovėjo nekrusteldamos. Ko jie laukia, velniai rautų! Pasi-
klausė protingų šnekų, o dabar tikisi, kad mes jiems padernons-
truosime lytinį aktą?
- Vyrai, eikite sau, netrikdykite damos, - tariau aš, atsipl ė-
šęs nuo stangrių Tanios lūpų. 47
 A. Marinina

Vietoj atsakymo išgirdau prunkštimą, paskui žvygavimą, tik

tada vyrukai demonstratyviai lėtai nuėjo. Stovėjome apsikabinę,
kol jų žingsniai visiškai nutilo.
- Jūs nepykstate? - paklausiau, vėl imdamas Tatjaną už pa-
rankės ir sukdamas prie mūsų namo.
- Man buvo malonu, - atsakė ji. Tamsoje nemačiau jos vei-
do išraiškos, tačiau iš balso supratau, jog ji šypsosi.
Įėjęs i kiemą, išsyk pažvelgiau i antro aukšto langus. Taip ir
maniau, Lilė dar nemiega, naudojasi neapdairiu mano leidimu skai-
tyti, kol grįšiu. Bet aš nesitikėjau, kad taip ilgai užtruksiu.
- Šiandien aš nutraukiau jūsų kūrybos procesą, - sukuždė­
jau aš: mes stovėjome tiesiai po šeimininkų miegamojo langais.
- Ne bėda. Aš patyriau daug įspūdžių, kuriais pasinaudosiu.
Labanaktis, Vladislavai.
- Tania, jūs nusilaušite liežuvi, kiekvienąsyk ištardama visą
mano vardą. Galima paprasčiau.
- O kaip jus vadina paprasčiau?
- Įvairiai. Vladiku, Stasiku, Slava, kartais netgi Dima. Rin-
kitės.
- Tada Dima. Labanaktis, Dima.
- Iki rytojaus.
Užlipau savo laiptais, o Tatjana apėjo namą, nes kitoje pusėje
buvo lygiai tokie patys laiptai, vedantys i merginų kambarį.
Lilė, žinoma, gulėjo lovoje ant pilvo ir skaitė "Pavogtus sap-
nus".
- Ar tu turi sąžinę? - griežtai paklausiau aš, atimdamas iš jos
knygą. - Žinai, kiek dabar valandų?
- Pats leidai. .. Oi, tėti, visas tavo veidas ištepliotas lūpų da-
žais. Negi bučiavaisi su teta Tania?
Velnias! O aš stebėjausi, kad jos lūpos saldžios kaip saldainis.
Pasirodo, tai buvo lūpų dažai. Kažkokia nauja rūšis, kurios bučiuo­
damasis dar nebuvau ragavęs. Tylėdamas priėjau prie mažo veid-
rodėlio, kabančio ant sienos. Taip, vaizdelis ne vaikų akims . Mano
angelas sargas iš savo stiklinio būgno šiandien tikriausiai ištraukė
popier ėlį, kuriame buvo parašyta "kvaila padėtis". Tokių bilietėlių
irgi pasitaikydavo, jų buvo nedaug, bet paprastai jie iškrisdavo pa-
48 čiu netinkamiausiu momentu.
 JUODASIS SĄRA$AS

Rytą atsikėliau anksčiau, pažadinau Lilę ir net nepusryčiavusią

nusitempiau i paplūdimio
- Eisim valgyti čeburekų, - pažadėjau, nuo skalbinių virvės
paskubomis nutraukdamas jos maudymosi kostiumėli, savo mau-
dymosi kelnaites ir dideli pliažinį rankšluosti.
Lilė tylomis stebėjo skubią mano ruošą ir nieko neklausinėjo.
Dėl to pasijutau nejaukiai. Geriau ji būtų apie ką nors paklaususi,
būčiau surezgęs jai koki prasimanymą. O ji tik sekė mane savo tam-
siai pilkomis akutėmis, ir man atrodė, jog ji viską supranta. Taip, aš
bijojau sutikti Tatjaną. Tai, kas vakar tamsioje ramioje gatvelėje at-
rodė visai natūralu, šįryt išniro visai kitoje šviesoje. Sunkiai įsivaiz­
davau, kaip po vakardienos turėčiau kalbėti su Tania. Apsimesti,
jog nieko neįvyko? O gal priešingai - vos pastebima šypsena ir
užuominomis leist jai suprasti, kad mes dabar turime mažą, juokin-
gą, bet vis dėlto paslapti?
Ir dar kai kas nedavė man ramybės. Vakar, norėdamas išgelbė­
ti Gariko Litvako reputaciją, aš susidūriau su vietos "teisingumu",
o rezultatas - ėmiau vaidinti asmeni, kuris stengiasi padėti ištirti
žmogžudystę. Dar daugiau - išsyk po antros žmogžudystės nu-
ėjęs prie viešbučio, norom ar nenorom priverčiau Sergejų Lisicyną
galvoti, kad rimtai imuosi darbo. Šįryt aš jau nesugebėjau protingai
paaiškinti, kodėl nuskuodžiau prie viešbučio, o dar drauge su Tat-
jana. Tai buvo neapgalvotas ir kvailas poelgis, kuris galėjo sugadinti
man atostogas. Ar turiu aš teisę įsitraukti i tyrimą, kai šalia aštuon-
metis vaikas? Žinoma, nesu pats geriausias tėvas, tačiau dar ne toks
plevėsa! Niekaip negalėjau nuspręsti, ką daryti, pradėti žaidimą ar
ne. Tuo pat metu puikiai suvokiau: jeigu nuspręsiu aktyviai padėti
Sergejui Lisicynui, be Tatjanos neišsiversiu, nes aš kvailai ir nepro-
fesionaliai .Jšsidaviau" šio miesto paieškos viršininko pavaduotojui,
kuris kaipmat paliks mane be deguonies, jei padarysiu nors ma-
žiausią klaidą. Tačiau tuomet aš privalau deramai elgtis su Tania,
jokiu būdu neapsimesti, jog vakardienos visai nebuvo.
Trumpai drūtai - mano galvoje buvo visiška sumaištis, tad
nutariau išsmukti iš namų, kol merginos dar neatsikėlė. Iki vakaro 49
 A. Marinina

privalėjau ką nors nutarti, bet iki vakaro dar yra laiko, kol kas nesu
pasiruošęs ką nors nuspręsti.
Kai su Lile priėjome čeburekinę, su nuostaba turėjau konsta-
tuoti, jog jos durys užrakintos. Per vėlai prisiminiau, kad kiekvieną
rytą ateidavau čia apie dešimtą valandą, o dabar buvo tik ketvirtis
aštuntos. Ir tikrai - lentelė prie durų skelbė, kad čeburekinė dirba
nuo 9.00 iki 22.00.
- Čeburekų nebus, - tariau perdėtai pakiliu tonu, degdamas
iš gėdos dėl taip anksti pažadinto alkano savo palikuonio. - Kokie
bus pasiūlymai? Ledai? O gal nueikime į turgų ir nusipirkime per-
sikų? .
- Tėti, taip anksti ledų neparduoda, - pasakė protingoji
mano duktė, su užuojauta žvelgdama į mane lyg į protinio darbo
invalidą. - Ir parduotuvės dar uždarytos. Eime geriau į parką,
iki aštuntos valandos pasėdėsime ant suoliuko, tada atidarys par-
duotuves, ir mes nusipirksime duonos ir ko nors sumuštiniams. Ir
butelį vandens.
Pasiūlymas man pasirodė protingas. Žinoma, Lilė turėjo savo
tikslą: "pasėdėti ant suoliuko" reiškė paskaityti knygą, o "kas nors
sumuštiniams", be abejonės, reiškė dar vieną porciją rūkytos deš-
ros. Tačiau tokį ankstyvą rytą nieko protingesnio sugalvoti buvo
neįmanoma.
Nusliūkinorne iki parko ir atsisėdome ant suoliuko žalioje
ūksmingoje alėjoje. Lilė tuoj įbedė nosį į storą mėlyną knygą, o aš
atsidaviau savo egoistiškiems svarstymams, retkarčiais užtraukda-
mas dūmą ir ramiai dirsčiodamasį egzotiškas gėles klombose. Čia
mus ir užklupo balažin iš kur išdygęs Serioža Lisicynas.
- Labas rytas, Vladislavai Nikolajevičiau, - tarė jis, sėsda­
masis šalimais ant suoliuko.
- Kokie vėjai atpūt ė? - niūriai atsiliepiau. Šią dieną mano
angelas sargas pradėjo ištraukdamas du nelaimingus bilietėlius. Iš
pradžių mums nepavyko papusryčiauti, dabar vėl. ..
- Ieškojau ir radau.
Jo šypsena mane nuginklavo, nors akys liko liūdnos ir atrodė
dar labiau šuniškos nei vakar. Pagalvojau, kad jis, dvi naktis nernie-
gojęs, tyrė žmogžudystes viešbutyje, ir ūmai pajutau gailestį šiam
50 visiškai dar jaunam vaikinukui, kurį kaip š un i ū k š t į įmetė į vandenį,
 JUODASIS SĄRASAS

patikėdami jam tirti tokius sudėtingus nusikaltimus, o į pagalbą

pasiūlydami du darbuotojus, kurie naudos galėjo duoti tiek, kiek
ožys pieno. Kaip vakar sakė Tania? Jis tedirba aštuonis mėnesius,
ir per tą laiką neišaiškino nė vieno rimto nusikaltimo. lr nėra kas ji
pamokytų, jo mokytojas - išgėrinėjantis pensininkas, už prastus
rezultatus niekas galvos nekerta, dabar netgi atvirkščiai - pasidarė
madinga girtis neišaiškintais sudėtingais nusikaltimais. Žiūrėkite,
girdi, kokiomis sunkiomis sąlygomis gyvename, kasdien dešimtys
lavonų ir kokie penki sprogimai, trūksta žmonių, visi sumaniausi
sekliai išėjo dirbti į komercines struktūras, nieko nespėjam pa-
daryti. lr blaškosi vargšas vaikinas Sergejus Lisicynas, bejėgiškai
daužosi kaip žuvis į ledą, negalėdamas net įsikniaubti į kieno nors
petį ir paverkti, nesulaukdamas jokios pagalbos. Negana to, dar ir
viršininkas toks ypatingas ... O seklio nuojautą, atrodo, jis turi, su-
gebėjo rasti mane šiame parke.
- Kuo pradžiuginsi? - paklausiau, žvairomis dėbteIdamas į
Lilę. Ji buvo visiškai panirusi į Tatjanos kūrinio studijas, tačiau aš
[tariau, kad jos ausytės atsuktos į mūsų pusę. Sergejus pasekė mano
žvilgsnį ir vos pastebimai linktelėjo.
- Lile, su dėde Serioža mums reikia pasikalbėti. Pasėdėk čia,
niekur neik, o mes pasivaikščiosimealėja.
- Gerai, tėti, - sumurmėjo ji, neatitraukdama akių nuo
knygos.
Atsistojome ir ėmėme vaikštinėti ūksminga, rytmečio vėsa
dvelkiančia alėja pirmyn ir atgal. Sergejus papasakojo, kad bri-
gadai baigus dirbti Kazalskajos kambaryje, ši buvo paprašyta ap-
žiūrėti, ar visi daiktai savo vietose. Paaiškėjo, kad dingo dėžutė su
brangenybėmis . Įdomiausia, jog keli itin brangūs papuošalai gulėjo
matomiausioje vietoje, ant tualetinio staliuko, bet nusikaltėlis (ar
nusikaltėliai?) į juos nekreipė dėmesio, o stvėrė užrakintą dėžutę.
Tai buvo gana logiška: jeigu daug tūkstančių dolerių kainuojantys
niekučiai voliojasi ant staliuko, vadinasi, jie gali būti ir padirbti,
tačiau tai, kas yra užrakintos dėžutės viduje, tikriausiai užrakinta
ne veltui, ir ne tik užrakinta, bet ir paslėpta spintoje po moteriškais
baltiniais. Tad vietoj dviejų versijų dabar turėjome jau tris: suma-
nymas nužudyti Kazalskają; sumanymas nužudyti Liusę Dovžuk; 51
 A. Marinina

žmogžudystė. kurios tikslas - apiplėšti . Kuo toliau, tuo viskas at-

rodė painiau.
- Kas ap žiūrin ėjo Dorenko daiktus po nužudymo? - pa-
klausiau aš . Man vis nedavė ramybės mintis, kur buvo Olga prieš
spaudos konferenciją, iš kur ji parsinešė tą bjaurų violetinį krepšeli
su geltonomis rankenomis.
- Iakov čikas ir aš. Kodėl klausiate?
- Nepameni, ar buvo tarp jos daiktų polietiIeninis krepšelis,
violetinis, geltonomis rankenomis, viduje daiktas, primenantis
knygą? Knygą, saldainių ar sausainių dėžutę, nedideli paketėli.
- Nepamenu. Regis, nebuvo.
- Kur dabar jos daiktai?
- Kazalskajos kambaryje. Kraustydamasi Dovžuk paėmė visus
jos daiktus kartu su savaisiais. Norite, kad dar kartą apžiūrėčiau?
- Noriu. Tiksliau - pats to turėtum norėti, - išsyk pasitai-
siau . Negalima sakyti "noriu", nes tai reikštų, kad jau sutikau vykdy-
ti vadovo funkciją. O aš dar nesutikau. Ir niekados nesutiksiu. - Aš
tau tik patariu. Pažinojau Olgą keletą metų ir galiu pasakyti tiesiai:
reikia labai rimtos priežasties, kad ji pavėluotų i renginį, susijusi su
jos darbu. Labai rimtos. Ieškok šia linkme. Galbūt ją šantažavo ir ji
ėjo tartis su šantažuotoju. Gal jai grasino kokiomis pikantiškomis
nuotraukomis ir ji norėjo jas perpirkti. Išėjo su pinigais rankinėje,
o grižo su pluoštu fotografijų, kurios i rankinę netilpo, todėl teko
artimiausioje parduotuvėje pirkti krepšeli. Gal ji užmezgė romaną
su žmogumi, negyvenančiu viešbutyje, lėkė i pasimatymą, o my-
limasis ėmė ir įteik ė jai dovanėlę. Atsisakysi - įžeisi, išmesti pa-
keliui - gaila, o i rankinę netelpa. Trumpai tariant, Serioža, patariu
tau pasidomėti užvakarykšte diena. Čia kažkas stringa.
- Vadinasi, jūs esate tikras, kad abi žmogžudystės nesusi-
jusios?
- Dėl nieko aš nesu tikras. Kazalskajos atvejis turi tris pa-
aiškinimus, Olgos - tik vieną. Kol kas. Jeigu žmogžudystės yra
susijusios, vadinasi, žudiko reikia ieškoti tarp moterų, kurios gali
gauti penkiasdešimt tūkstančių dolerių už geriausią vaidmeni. Kiek
jų buvo?
52 - Šešios, - atsiduso Lisicynas. - Pasitraukus toms, kurios
 JUODASIS SĄRA$AS

pradeda sąrašą, likusiųjų šansai didėja. Premiją juk vis tiek teks
įteikti.
- Kas ten liko?
- Liko keturios.
Iš kišenės jis išsitraukė bloknotą ir pažvelgė i ji.
- Pirmoji - Regina Goletiani, lietuvė, ištekėjusi už gruzino,
šeima puikiai apsirūpinusi, už penkiasdešimt tūkstančių dolerių
vargu ar teptųsi rankas.
- O šlovė? Serioža, artistui šlovė svarbesnė už pinigus . Pir-
moji festivalio premija užtikrina kitų filmų sėkmę, o tai - irgi pini-
gai, pelnas, dažnai netgi didelis . Kas toliau?
- Iekaterina Ivanikova, dvidešimt vienerių metų, baigia ki-
nematografijos institutą. Žinote, tikras angeliukas, akytės didelės,
žalios, plaukai šviesūs, balselis švelnutis. Tokių labiausiai bijau.
- Kodėl?
- Nes sumautame mūsų gyvenime angelu būti neimanoma.
Angeliškai prigimčiai sąlygos nepalankios. Todėl moteris, kuri at-
rodo kaip angelas, kelia man siaubą. Ji tikriausiai ne tik apsimetėlė,
bet dar ir pirmarūšė kekšė .
Susidomėjęs pažvelgiau i Sergejų . Dar jaunas, o jau turi tokią
skaudžią, bet naudingą patirti. Įdomu būtų žvilgteIti i tą gražuolę,
kuri taip nuvylė simpatiškąjį Lisicyną. Rita man pasakojo apie Katią
Ivanikovą, žinoma, tik iš nepatraukliosios pusės, bet tai nebuvo ro-
diklis . Dar negimė žmogus, apie kuri mano buvusioji žmona būtų
galėjusi pasakyti gerą žodi. Rita minėjo ir faktus, liudijančius vi-
sišką jaunosios koketės amoralumą, neva ji nesigėdijo "aptarnauti"
bet ką, bet kur, bet kokia forma, kad tiktai gautų vaidmeni. Turint
galvoje Margaritos Mezencevos charakterio ypatybes, priimti jos
žodžius už gryną pinigą buvo sunku, tačiau septyniasdešimt, o gal
dvidešimt procentų teisybės jos pasakojime galėjo būti. Tam tik-
ra prasme Katia buvo visiška Alos Kazalskajos priešingybė: jeigu
Alos nekentė moterys, kurioms ji į žūliai ir be jokios priežasties
neduodavo darbo, tai Katios dažniausiai nekentė vyrai. Moterys i
jos atvirą paleistuvystę žvelgė visiškai abejingai, laikė ją pigia kekše,
nesugebančia pakeisti laiko patikrintų ryšių . O vyrai tokias kales
visada niekina, nes tai, kas pasiekiama greitai ir pigiai, tampa jų
narkotiku, su kuriuo kovoti pristinga jėgų. Mintis, kad bet kurią mi- 53
 A. Marinina

nutę šią šviesiaplaukębūtybę galima priverst atsiklaupti ir išsižioti,

kutena daugelio vyrų savimeilę, sužadina pasąmonės instinktą būti
šeimininku ir valdyti moterį. Pajutę, jog tampame priklausomi nuo
tokios kekšiukės, mes pradedame jos nekęsti už tai, kad neįstengia­
me to atsisakyti. Mes ją niekiname, kartais ji mums atrodo tiesiog
šlykšti. Dažnai kyla noras ją nužudyti ir niekados daugiau neregėti.
O atsisakyti nesugebame. Štai kokie mes kvailiai.
Ar galėjo Katia Ivanikova, dvidešimt vienerių metų, dar nebai-
gusi aukštojo mokslo, sukūrusi apie dešimti gana reikšmingų vaid-
menų, nužudyti arba organizuoti dviejų konkurenčių nužudymą,
kad gautų pirmąją premiją? Turint galvoje jos padugnės prigimti
- tikrai galėjo. Tačiau galvojant apie jos veiksmų stereotipiškumą
- vargu, ji pratusi savo problemas spręsti lūpomis ir liežuviu. Šiuo
atveju ji veikiau būtų bandžiusi priskresti prie žiuri narių.
Staiga mano galva nušvito.
- Ar turi žiuri narių sąrašą?
Sergejus atvertė kitą savo bloknoto puslapi ir perskaitė man
septynias pavardes. Taip ir yra, tarp septynių žiuri narių - trys
moterys plius nekaltybę sergstintis Litvakas, kurio Katia i garsiuo-
sius savo tinklus neįvilios. Net jeigu jai pasisektų sugundyti likusius
tris vyrus, jie neužtikrintų jai balsų daugumos . Vadinasi, ji galėjo
rinktis ir žmogžudystę.
Pretendenčių gauti prizą už geriausią moters vaidmeni sąraše
buvo įra šyta ir Saulos Ibraibekovos pavardė. Sulaukusi dvidešimt
penkerių, ji turėjo jau dvidešimties metų kinematografinę patirti.
Atsimenu, prieš dvidešimti metų, kai dar mokiausi Karagandos
milicijos mokykloje (i Maskvos mokyklą tais laikais priimdavo tik
tarnavusius armijoje, o Karagandoje galėjo mokytis ir tie, kurie ką
tik baigė vidurinę), dideli įspūdį visiems darė filmas "Mažieji su-
augėliai", kur penkiametė Saula, tamsaus gymio lėlyte įkypomis
akutėmis ir nuostabaus grožio veiduku, puikiai s vaidino mergy-
tę, kurios žvilgsniu filme buvo stebimas siaubingas ir absurdiškas
suaugusiųjų pasaulis, sklidinas smulkaus melo, prastai slepiamos
veidmainystės ir putojančio įnir šio. Nuo to laiko Saulą filmavo visi,
kas netingi, ji vaidindavo ir puikiuose, ir prastesniuose, o kartais ir
54 visai košmariškuose filmuose . Mergaitė turėjo tikrą artistės talentą ,
 JUODASIS SĄRAŠAS

o nuolatinis darbas kino aikštelėse ji šlifavo, suteikė jam profesiona-

lumo aspektą. Man buvo akivaizdu, kad iš visų šešių pretendenčių
Saula yra talentingiausia, jeigu vyktų vien aktorių konkursas, ji, be
abejo, laimėtų pirmąją vietą. Tačiau čia konkuravo vaidmenys, be
to, ne bet kokie, o tiktai tie, kuriuos aktorės sukūrė per vienerius
metus. Gaila, bet puikios kazachų kilmės aktorės iš Maskvos nau-
jausias vaidmuo buvo ne pats sėkmingiausias.
Sąrašo pabaigoje buvo įrašyta kažkokia Marina Celiajeva, apie
kurią beveik nieko nebuvo žinoma. Tik pradedanti karjerą aktorė,
sukūrusi vos keletą vaidmenų. Jos biografiją puošė du filmai, kur
ji tik šm ėkšteldavo ekrane, ir vienas pagrindinis, tačiau gana pras-
tas vaidmuo, už kurį ji ir buvo pristatyta premijai. Kaip ji pateko į
sąrašą - vienas Dievas težino, net ir diletantui buvo aišku, kad ji
negali konkuruoti nei su rimta profesionale Saula Ibraibekova, I
nei
su neabejotinai talentinga ir ryškia artiste Olga Dorenko, netgi su
žaviąja kekšiuke Katiuša Ivanikova. Ir jos, ir Regina Goletiani, ir žu-
vusioji Liusė Dovžuk, netgi turėdamos daugelį trūkumų, buvo pa-
tyrusios aktorės, suvokusios savo amato paslaptis, kiekviena savaip
talentinga. Marina Celiajeva neturėjo nieko - nei patirties, nei
meistriškumo, nei talento. Tačiau, matyt, ji turėjo globėją, storos ir
plaukuotos letenos savininką, kuris sumanė nupirkti savo mergaitei
pirmąją premiją. O gal ir ne mergaitei, gal sau: padaryti mergaitę
nugalėtoja, o tada glostyti savo savimeilę, atseit mano meilužė
- kino žvaigždė. Nė kiek ne prasčiau nei tenai, Vakaruose.
Taigi - Marina Celiajeva. Ir tos kalbos apie siūlomą didelį
kyšį Igoriui Litvakui, kad žiuri neskirtų pirmosios premijos Olgai
Dorenko. Ir dviejų svarbiausių pretendenčių pašalinimas. O Ka-
zalskajos brangenybių dėžutės pagrobimas - primityvi maskuotė,
stengiantis nukreipti dėmesį nuo Liusės Dovžuk. Aktorių sąraše
Marina buvo šešta. Įtariamųjų sąraše ji bus įrašyta pirma.
Pažvelgiau į laikrodį ir pajutau sąžinės graužatį. Jau pusė
devintos, o aš vaikštinėju alėja, nutaisęs protingo ir pavargusio
komisaro Megrė veido išraišką, mokau jaunutį seklį, kaip reikia gy-
venti, visiškai pamiršęs, kad štai ant suoliuko manęs kantriai laukia
alkanas vaikas, kurį taip anksti išverčiau iš lovos .
- Serioža, kur čia netoliese galima papusryčiauti?
- Eime, parodysiu. 55
 A. Marinina

Pasukome į turgaus pusę,netrukus Lisicynas parodė mums

nedidukę simpatišką kavinę, švarią ir jaukią, ant kurios stalų pui-
kavosi baltais ir melsvais dryželiais išmargintos staltiesės ir vazelės
su gėlėmis. Ore sklandė vanilės, šviežių kepinių ir ką tik sumaltos
kavos aromatas.
- Patariu paragauti obuolių pyrago, - tarė Lisicynas, sėsda­
mas prie staliuko. - Tai stebuklas. Čia dirba garsusis Edikas, todėl
visas miestas eina čia valgyti obuolių pyrago.
- Kas tasai Edikas?
- Edikas - vietos įžymybė. Daugelį metų dirbo virėju kruizi-
niame laive, valgį gamina tokį, kad galima išprotėti. Tačiau specia-
lizuojasi konditerijoje. Paragaukite, nesigailėsite.
Sergejus neapgavo. Kava šioje kavinėje buvo gera - stipri
ir saldi, o karštas, neseniai iš orkaitės ištrauktas obuolių pyragas
sukėlė tokį jausmą, kad atrodė - angeliukas, apsimovęs aksomi-
nėmis kelnaitėmis, ką tik nuslydo gerkle. Tai tikrai buvo kulinarijos
šedevras. Lilė gėrė arbatą su pienu, beje, pastebėjau, kad padavėja
paruošė ją laikydamasi ypatingų taisyklių: iš pradžių į gražų didelį
puodelį įpylė pieno, mūsų akyse ištraukto iš krosnelės, kur jis buvo
laikomas keraminiame ąsotėlyje, ir tik tada pieną užplikė stipria
arbata, neskiesdama jos vandeniu. Žiūrint į mano dukters veidą,
buvo aišku, kad ir arbatos skonis nenusileido fantastiškam obuolių
pyragui. Po skanių pusryčių aš truputį suglebau ir įsigudrinau lep-
telti kvailystę, dėl kurios vėliau daug kartų gailėjausi.
- Serio ža, tu turi galimybę padaryti gerą darbą vienam pui-
kiam žmogui. Ar turi medžiagą apie Vasaros teatro gaisrą?
Jis nustebęs pažvelgė į mane ir padėjo kavos puodelį ant lėkš-
tutės.
- Kam ji jums?
- Atsakyk - turi ar ne?
- Žinoma, turiu. Visą.
- Gali ją parodyti žmogui, kuris apie tai rašo detektyvinį
romaną?
Sergejus paniuro.
- Tačiau byla dar nebaigta, vyksta tardymas. Žinote, ką man
gali padaryti, jei atskleisiu slaptus duomenis? Be to, kaip žmogus
56' gali rašyti romaną apie nusikaltimą, kuris gal ir nebus išaiškintas?
 JUODASIS SĄRASAS

- Tu nesupratai. Tas žmogus rašo ne dokumentinę apysaką, o

beletristiką. Jūsų gaisras - tiktai kūrybinės minties postūmis. Ten
nuo pradžios iki pabaigos viskas išgalvota . Tikras tiktai pats gaisro
faktas, visa kita - gryna fantazija.
- Tuomet kodėl tam rašytojui prireikė mano duomenų?
Šiais žodžiais Serioža pademonstravo įkyrų nepasitikėjimą,
tačiau tai man patiko. Gal jam ir stinga fantazijos polėkio, būtino
geram sekliui, tačiau jo taip paprastai i ožio ragą nesuriesi.
- Duomenų reikia tam, kad kūrybinė mintis [gytų naują po-
stūmi. Nesispyriok, Serioga, verčiau susitarkim: aš padedu tau, o
tu padėk geram žmogui. Garantuoju, kad i nusikaltėlių rankas me-
džiaga nepateks, tasai žmogus patikimas.
- Kas jis?
- Juk sakiau - rašytojas.
- Vladislavai Nikolajevičiau, aš privalau žinoti, kas jis.
- Na, gerai. Tatjana Tomilina.
- Kas?!
Pagalvojau, kad šiandien man vis dėlto pasisekė: jeigu tuo
metu Lisicynas būtų laikęs kavos puodeli rankoje, tamsiai rudas
skystis tikrai būtų nudažęs mano džinsus ir baltus sportinius marš-
kinėlius. Laimė, puodelis ramiai stovėjo ant stalo ir kai Sergejus
staiga pasisuko visu kūnu, išsiliejusi kava liko lėkštutėje.
- Ko taip susijaudinai? Gal tu apie ją ką nors girdėjai?
- Žinoma. Visos mūsų miesto moterys ryte ryja jos detekty-
vus . Ir mano mama, ir sesuo. O jūs ją pažįstate?
- Tu, beje, irgi. Juk su ja vakar šnekėjaisi prie viešbučio.
- Ką?!
Ir aš jau kelintą kartą pagalvojau - koks vis dėlto dar jaunas
tasai operatyvinis darbuotojas Serioža Lisicynas. Tiesiog vaikas . Tik
vaikai moka taip nuoširdžiai nustebti. Bet labiausiai mane glumino
tai, kad Lilė visą laiką sėdėjo, nutaisiusi akmeninį veidą, tartum nė
iš tolo nebuvo girdėjusi apie kažkokią Tatjaną Tomiliną, vos prieš
pusvalandi nebūtų skaičiusi jos knygos, o ir apskritai - visa tai jos
nejaudina. Sykiais Lilė mane stebindavo sugebėjimu taip įsigilinti i
vaikiškas savo mintis, kad atrodė, jog ji - kurčnebylė .
Baigėme pusryčiauti ir išėjome i gatvę, kurioje vėl buvo karšta
ir tvanku. Sergejus palydėjo mus iki paplūdimio, tenai mes ir iš- 57
 A. Marinina

siskyrėme, vienas kitam pažadėję, kad jis duos Tatjanai peržiūrėti

visątyrimo medžiagą apie gaisrą, o mes su Tatjana ir Lile užsuksi-
me pas jį i svečius ir pradžiuginsime jo mamą ir seserį, supažindinę
su garsia (o aš nė neįtariaul) rašytoja.

4 skyrius

Rita. kaip iprasta. pasirodė apie vidurdieni. Šiandien ji vėl

atrodė esanti trisdešimt dvejų metų. pirmasis šokas. ištikęs ją po
Olgos mirties, buvo pra ėjęs, o Liusės Dovžuk mirtis tartum bylojo:
prasidėjo košmarų laikas, dabar taip bus visados, pratinkitės, pilie-
čiai. Sprendžiant iš išvaizdos, Margarita situaciją suprato kaip tik
taip. Paplūdimiu ji artėjo prie mūsų, tarp "skarmalėlių" žybsėdama
apvaliais keliukais, ir neatrodė prislėgta kaip vakar.
- Įsivaizduoji... - susijaudinusi pradėjo ji, traukdama iš
krepšio abrikosus ir vynuoges, bet aš [spėjamai paliečiau jos al-
kūnę.

- Lile. tu nenori nusimaudyti? - paklausiau dukters, many-

damas, kad vaikui neverta klausytis kraupių istorijų.
- Ne, tėti, aš paskaitysiu, - atsakė ji, nepakeldama akių nuo
atverstos knygos. Tačiau aš galėjau prisiekti, kad ji ne skaitys, o
klausysis mūsų pokalbio.
- O ką, dukryte, skaitai?
Rita ir vėl nutarė suvaidinti pedagogę .ir pasmalsauti, kuo
domisi jos aštuonmetė duktė. Bet mane po šių žodžių nukrėtė
šaltis. Dabar ji pamatys detektyvinio romano viršeli. o Lilė būtinai
jai praneš apie tetą Tanią. kuri parašė šią knygą, kuri gyvena tame
pačiame name, kaip ir mes, ir su kuria vakar nakti aš ilgai vaikščio­
jau. Ir grį žau ištepliotas lūpų dažais. Visai praradau budrumą. Vos
išgirdęs Lilės žodžius, kad "tuojau ateis mama", aš turėjau patarti
jai paslėpti mėlyną knygą i krepšį ir atsiversti .Mumitrolį", Nors ne,
tikriausiai būtų neteisinga mokyti vaiką apgaudinėti savo motiną.
lr staiga Lilė (kelintą kartą šiandien") vėl mane nustebino. Ji
apsimetė, kad neišgirdo klausimo, sėdėjo sau ir skaitė toliau. Ačiū
58 Dievui, Ritos polėkis auklėti dukrą užgeso taip pat greitai ir ne-
 JUODASIS SĄRASAS

tikėtai, kaip ir plykstelėjo, ji akimoju pakeitė temą ir ėmė aptarinėti

vakarykštę tragediją.
- Turbūt jau girdėjai?
- Taip, klausiausi televizijos naujienų, - atsargiai atsakiau,
vildamasis, kad Ritai užteks nuovokos nevadinti daiktų tikraisiais
vardais.
- Įsivaizduoji, dingo visos Kazalskajos brangenybės. Ji išpro-
tės, ji net nusišlapinti neina, neužsikabinusi ant savęs kilogramo
aukso.
Na, ir Margarita! Jau maniau, kad per šešerius bendro gyveni-
mo metus plius dvejus metus iki vedybų aš pažinau ją gana gerai,
savo rankomis išmatavau visą jos kandumo gyli, tačiau ji nuolat
pranokdavo pati save. Sergejus šiandien pasakojo, kad dingo ne
visos brangenybės, o tik tos, kurios buvo užrakinamoje dėžutėje.
- Nejau tau negaila jos kambario draugės? - priekaištauda-
mas paklausiau aš.
- Gaila, - noriai sutiko Rita, nors jos veidas rodė, kad apie
tai ji net nemąstė. Jai buvo idomu. Ji jau įsivaizdavo, kaip grįš į
Maskvą ir ims visiems pasakoti apie siaubingus įvykius, kuriuose,
susiklosčius palankioms aplinkybėms, teko dalyvauti ir jai. - Ma-
nau, kad viskas čia sukasi aplink žiuri pirmininką. - Ji reikšmingai
pažvelgė į mane. - Kadangi pirmąją premiją tikriausiai būtų gavusi
Olga, kai kam tai labai nepatiko.
- Ir kam, kaip manai?
- Aš žinau, o ne manau, - užtikrintai atsakė ji. - Ką čia
manyti! Viskas akivaizdu.
- Na, tai kam?
- Tai milijonierei, kam daugiau! - suurzgė Rita. - Kas turės
tiek pinigų, kad visa tai apmokėtų? Pati ji abu kartus sukiojosi visų
akyse, tad akivaizdu, jog ji ką nors pasamdė.
Supratau, kad Rita galvoje turi Reginą Goletiani. O iš tiesų,
kodėl aš išsyk atmečiau jos kandidatūrą? Kodėl, tiesą sakant, nu-
sprendžiau, kad jai nereikia penkiasdešimties tūkstančių dolerių?
Todėl, kad jos tėvas - stambiausio Lietuvos banko valdybos pir-
mininkas, o vyras turi milžiniškas valiutines sąskaitas mažiausiai
keturiose užsienio šalyse? Tačiau visi žino, kad tarp milijonierių
dažnai pasitaiko apdairių ir taupių žmonių, kurie noriai skiria 59
 A. Marinina

milijardines sumas projektams, nešantiems pelną, ir tuo pat metu

neduoda žmonai pinigų naujai suknelei, nes ji ir taip turi ką apsi-
rengti. Galbūt Reginai nusibodo nuolat prašinėti pinigų? Galbūt jos
vyras paskyręs jai griežtą finansinę dietą? Reikėtų apie tai atsargiai
paklausinėti Ritos.
- Kam jai pinigai? Jų tokia turtinga šeima, - užmečiau
meškerę ir susidomėjęs ėmiau laukti, ar kas nors stvers mano
kabliuką.
- Kaip tai kam? O berniukas? Žinai, kiek pinigų jam reikia?
Vyras neduoda nė kapeikos.
- Koks berniukas? - nustebau.
- Juk pasakojau, tik tu niekados manęs nesi klausai, - su-
sierzinusi atsakė Rita. - Ji turi berniuką, trejų metukų. Iš akies
trauktas Alanas Delonas, na, supranti, apie ką kalbu.
Taip, aš supratau. Tiksliau, staiga prisiminiau - Rita iš tiesų
kadaise man pasakojo apie tai, kad Regina Goletiani pagimdė vaiką,
kurio tėvas - garsus kino aktorius Vladimiras Kovačas, iš išorės
labai primenantis Alaną Deloną. Bet kodėl aš nepagalvojau, kaip tą
faktą priėmė jos vyras? Tik dabar prisiminiau, kad vyras Reginos
neišvarė, nes jo finansinės operacijos buvo glaudžiai susijusios su
uošvio banku, Žora Goletianis bijojo sugriauti per daugeli metų
gerai suderintą ir puikiai veikianti verslo mechanizmą. Regina
liko gyventi su turtinguoju savo vyru, bet jai buvo iškelta viena
sąlyga: berniukas privalo augti ne jų šeimoje. Kaip ji ši klausimą
išspręs - jos problema. Jis - išdidus ir ambicingas gruzinas, todėl
namuose nepakęs akivaizdaus savo žmonos nuopuolio liudijimo.
Manau, kad Žorai Goletianiui tasai vaikas buvo tartum veidrodis, i
kuri pažvelgęs apgautas vyras išvysdavo šakotus savo ragus.
- O kur dabar berniukas? - paklausiau viidamasis, kad Lilė,
įsigilinusi i detektyvą, nesupranta mūsų pokalbio esmės.
- Ji auklėja jos sesuo. Ji neištekėjusi.
Situacija igavo naujų aspektų. Reikėjo nuspręsti, kam įtaria­
mųjų sąraše teikti pirmenybę - Marinai Celiajevai ar Reginai Go-
letiani. Jeigu turėtume daugiau jėgų, toks klausimas visai nekiltu,
tirtume išsyk abi versijas. Bet jėgų stigo, pasikliauti galėjau tiktai
60 Sergejumi Lisicynu ir dviem jo pagalbininkais, kurie, sudėjus juos i
 JUODASIS SĄRASAS

krūvą, vargu ar sudarytų vieną gerą sekli. Tačiau jei gaudyti žuvį, tai
gaudyti, nusprendžiau aš, ir dar kartą užmečiau meškerę.
- Negi jokiai kitai pretendentei pinigų nereikia? Kodėl būtent
Reginai?
- Ak, Vladikai, ką čia šneki! Pinigų, žinoma, reikia visoms.
Bet Reginai - labiausiai. Tai rainai katytei Celiajevai, pavyzdžiui,
rėmėjai išnuomojo atskirą liuksą, lygiai toki kaip Kazalskajos. Su-
pranti, ką tai reiškia? Ogi tai, kad ji yra kažkurio rėmėjo draugužė.
Jeigu žmogus turi laisvų pinigų organizuoti kino festivali, o dar suge-
ba ir negabią pažįstamą statistę įtraukti i pretendenčių sąrašą - negi
toji statistė norės teptis rankas? Globėjas ir taip jai viską duoda. Ji
gali tiesiog paprašyti tų penkiasdešimties tūkstančių ir nekvaršinti
sau galvos. Argi ne?
- Galbūt. O kitos? Jos irgi turi turtingus globėjus?
Lilei girdint mes vengėme sakyti "meilužis", "meilužė", tuos
žodžius stengėmės pakeisti eufemizmais "globėjas" ir .drauguž ė".
- Blondinė tikriausiai turi, jos globėjai - visi Maskvos gy-
ventojai, mūvintys kelnes. O Saula - vargšė, šitai aš tikrai žinau.
Jos tėvai iš Kazachstano, tėvas - kazachas, motina - rusė. Kai
pradėjo persekioti rusus, motiną išvijo iš darbo. O žinai, kur ji
dirbo?
- Nežinau. Kur?
- Ji buvo didžiausios Kazachstano aukštosios technikos
mokyklos prorektorė. Visados tvirtai kovojo, kad i institutą pri-
imtų tiktai tuos, kurie išmano savo dalyką ir išlaiko egzaminus.
Anksčiau, suprantama, buvo ivesta nacionalinių kadrų kvota, tuo
rūpinosi partija, tačiau aštuoniasdešimt šeštaisiais, kai visi ėmė
žaisti lygybę ir demokratiją, Saulos motina nustebusios publikos
akyse be dvejonių suplėšė tuos specialiuosius sąrašus. Ir pati daly-
vavo visuose fizikos ir matematikos stojamuosiuose egzaminuose.
Įsivaizduoji, kiek obuolių ir mandarinų karalių siuntė savo atžalas
mokytis šiame institute, o jiems panosėn buvo pakišta špyga? Jie
buvo papirkę visus - priėmimo komisijos sekretorių, d ėstytojus,
tačiau prorektorė kyšių neėmė. Tai tęsėsi penkerius, gal šešerius
metus, o tada ją atleido, negana to - supleškino butą Alma Atoje.
Saulai teko skubiai perkra ustyti tėvus i Maskvą, ieškoti jiems stogo,
pirkti baldus, drabužius. Juk jų bute viskas virto pelenais. Gerai, 61
 A. Marinina

kad nors patys liko gyvi. Trumpai tariant, taip ji išleido visas savo
santaupas.
- Na, matai, o tu sakai, kad jai pinigų nereikia. Net labai reikia.
- Tu nesupratai, - vėl pyktelėja Rita . - Norint tai padary-
ti, - ji pabrėžė žodį .tai", - būtina ką nors pasamdyti. Regina gali
sau leist prabangą sumokėti dešimt tūkstančių, kad vėliau gautų
penkiasdešimt. Supranti? O Saula tiek pinigų neturi. Ji kartais būna
priversta adyti savo pėdkelnes, užuot nusipirkusi naujas.
- Bet ar būtina ką nors samdyti? - paprieštaravau. - Kiek-
viena moteris turi nors vieną draugą, kuris padarytų tai dykai. Gal
tu galėtum prisiminti, ar turi tokių nesavanaudiškųdraugų Regina
ir Saula? O gal ir kitos dvi aktorės?
- O kam tau? - ji įtariai pažvelgė į mane. - Juk tu dabar ne-
dirbi. Vėl nori įsipainioti į svetimus reikalus?
Kartais Rita pamiršdavo, kad jau trejus metus mes gyvename
atskirai, ir elgdavosi taip, lyg aš būčiau jos nuosavybė. Mane tai
linksmino.
- Treniruoju smegenis, - atsakiau jai. - O gal man nuo
šito rankšluosčio nekilstelint užpakalio pavyks padaryti tai, ko ne-
sugeba vietos oficialūs organai? Tad ar gali, Rita, išvardyti tokius
draugus?
- Vargu, - ji palingavo galva. - Saula tokių, atrodo, neturi.
Ji šioje srityje nepatyrusi. Man regis, iki šiol ji - skaisti mergelė.
Nebent pati .. . Blondinė turi daug įtartinos reputacijos pažįstamų,
kurie galėtų tai padaryti tiesiog dėl linksmumo . Taip, tu turbūt tei-
sus, ji turi tiek daug pažįstamų, kad tarp jų tikrai atsirastų tokių,
kurie padarytų tai veltui.
Šįkart ant kabliuko niekas neužkibo. Ritos svarstymai, tiesą
sakant, buvo teisingi, tačiau laba i abstraktūs . Vienintelis laimikis
buvo tas, kad iš sąrašo galėjau išbraukti Saulą Ibraibekovą. Liko
trys .
Marina Celiajeva, kuri neturi nė menkiausio šanso laimėti pir-
mosios vietos, kol gyva nors viena pretendentė. Tačiau ji tikriausiai
turi labai turtingą draugelį, ir tasai draugelis nepaprastai trokšta,
kad jo meilužė būtų kino žvaigžd ė.
Jekaterina Ivanikova, gana gabi mergina, įpratusi viską pasiek-
62 ti padedant seksui, da žniausiai oraliniam.
 JUODASIS SĄRASAS

Ir Regina Goletiani, priversta savarankiškai išlaikyti nesantuo-

kini sūnų, kuri pavydus vyras atskyrė nuo šeimos.
Ką gi, jeigu trys - jau lengviau, galima kvėpuoti. Trys - ne
penkiasdešimt, juoba ne šimtas. Žiūrėk, ims ir pasiseks.

Vakarop trise - Tatjana, Li lė ir aš - patra ukėme i sveči us pas

Sergejų Lisicyną. Nors iš anksto jaudinausi, grįž ęs iš paplūdi mio su
Tatjana bendravau laisvai ir be įtampos, ji iškart man nusišypsojo
ir ėmė klausinėti, ar turiu naujienų apie tiriamas žmogžudystes. Iš-
girdusi apie jaunaja seklio kvietimą, ji mielai sutiko pasisvečiuati
pas ji, ypač nudžiugo sužinojusi, kad aš išsiderėjau jai teisę žvilgteIti
i bylos medžiagą apie Vasaros teatro gaisrą.
- Dima, jūs - stebuklas, - pasakė ji. - Lieku jums skolinga.
Vos susiruošėme išeiti iš namų, oras pastebimai atvėso, pakilo
vėjukas. Mūsų šeimininkė Vera I1jinična staiga sunerimo, puolė už-
darinėti langus ir nuo virvių nukabinėti skalbinius.
- Bus uraganas, - susirūpinusi pasakė ji, žvelgdama i dan-
gų ir nuo didžiojo stalo po stogeliu nurinkdama lėkštes ir duoni-
nę. - Toli neikite.
- Mes einame i svečius, Vera I1jinična, nesirūpinkit, - links-
mai atsakiau aš.
Iš tiesų - koks čia dar uraganas? Na, truputuką atvėso, bet
danguje nė debesėlio, saulė leidžiasi, po pusvalandžio pradės temti,
todėl ir vėsiau.
Neskubėdami perėjame miesto centrą ir vėl atsidūrėme indi-
vidualių statybų rajone, kur gatvės buvo tokios pat tykios ir žalios,
kaip ir mūsų Gegužės Pirmosios gatvelė. Sprendžiant pagal planelį,
kuri ant popierėlio buvo nubraižęs Sergejus, mums buvo likę eiti
apie tris šimtus metrų.
Uraganas prasidėjo taip netikėtai, kad iš pradžių aš to netgi
nesupratau. Tiesiog atlėkė vėjo šuoras, ir priekyje einantis pagy-
venęs vyriškis, kuris po pažastimi buvo pasikišęs laikrašti, staiga
skėstelėjo rankomis ir stvėrė už artimiausio namo tvoros. Laikraš-
tis nukrito ant žemės, vėjas kaipmat ji pastvėrė ir pradėjo nešti i
mūsų pusę. Iš laikraščio iškrito balti sąsiuvinio lapeliai ir ėmė suktis 63
 A. Marinina

vėjuje. Mačiau, kaip senis nervingai įsikirto i tvorą ir suglumęs dai-

rėsi laikraščio .
- Nagi, Lile, padėk seneliui, - tariau aš, rodydamas i laikrašti
ir lapelius, nešamus mūsų pusėn.
Lilė klusniai pakėlė laikrašti, surinko lapelius ir pribėgo prie
senio. Vėjas nutilo taip pat greitai, kaip ir buvo pakilęs.
- Dėkui , vaikeli.
Senio balsas buvo sodrus ir galingas. Staiga mane suėmė juo-
kas, kad tokio stipraus boso šeimininkas taip išsigando vėjo šuoro,
jog abiem rankom stvėrėsi už tvoros. Tačiau po sekundės mano
juoką kaip ranka nuėmė. Naujas vėtros gūsis buvo kur kas stipres-
nis. Tvirtai suspaudžiau Lilės ranką ir sukomandavau:
- Mergaitės, spartinkit žingsni. Atrodo, iš tiesų prasideda
uraganas. Turime greitai nuskuosti va iki to namo.
Pasileidome bėgti iš visų jėgų. Tatjana, mano nuostabai, bėgo
sunkiai, tačiau gana greitai, to iš jos aš nesitikėjau. Lilę, kuri gyveni-
me nebuvo nubėgusi daugiau nei tris metrus, man teko tempti už
rankos. Dulkių debesis skriejo tiesiai i mus.
- Mergaitės, užsimerkite! - vos spėjau surikti ir pajutau, kad
smėlis jau lenda man i nosį ir grikši tarp dantų.
Kelis metrus bėgome užsimerkę. Debesis nuslinko toliau, tada
aš pamačiau atvirus vartelius ir Seriožą, laikanti rankose neper-
šlampamą karišką apsiaustą.
- Greičiau! - riktelėjo jis. - Tuoj prapliups!
Jis buvo teisus. Pirmieji lašai ėmė kristi, kai iki išsvajotų var te-
lių buvo likę maždaug dvidešimt metrų. Sergejus bėgo i mūsų pusę,
tačiau debesų dugnas įsmuko anksčiau, nei jis spėjo ant Lilės ir
Tatjanos užmesti apsiaustą. Per sekundę permirkome kiaurai. Kva-
todami ir prunkšdami įvirtome i šiltus ir saugius namus. Vandens
upeliai nuo mūsų tekėjo ant grindų.
Seriožos mama, dar visai jauna moteris, tuoj pat nusiuntė mus
persirengti: Tatjana ir Lilę - i Larisos, Seriožos sesers kambarį, o
mane - i vonią. Vilkdamasis kaži kokius sausus marškinėlius ir
maudamasis mėlynus džinsus, svarsčiau, ar labai juokingai atrody-
siu. Kelnės mano ūgio vyrui turėtų būti per trumpos. Taip ir buvo,
bet marškinėliai nebuvo siauri per pečius, kaip tikėjausi. Matyt, jais
64 vilkėjo ne Serioža, bet jo tėvas, kurio dar nebuvau matęs. Ir dar juo-
 JUODASIS SĄRASAS

kais pagalvojau - kuo gi lieknutė Larisa aprengs apkūnią, stambią

Tatjaną? O mažąją Lilę?
Kai po dešimties minučių susirinkome prie tvarkingai padeng-
to stalo, aš aiktelėjau. Tatjana buvo apsirengusi juoda plačia sukne-
le, turinčia daug drapiruotų klosčių, kurios grakščiai krito nuo jos
aukštos krūtinės ir visiškai paslėpė stambius klubus. Užtat laibos ir
grakščios kulkšnys buvo atidengtos, todėl atrodė, kad ir visas kūnas
po šia vilnijančia suknele yra grakštus ir lieknas, besi puikuojantis
vapsvos talija ir iškiliu biustu. Tiksliai žinojau, kad taip nėra, ta-
čiau įspūdis buvo toks tikras, kad minutėlę tuo patikėjau. Tatjana
išplaikstė savo platininius plaukus, kad jie išdžiūtų, ir tapo panaši
į operos dainininkę, scenoje vilkinčią koncertine suknele. Beje, pa-
sirodė, jog aš beveik neklydau. Suknelė iš tiesų buvo koncertinė. Ją
pasisiūdino Sergejaus mama Antonina Prokofįevna, vietos operos
teatro simfoninio orkestro violončelininkė. Sergejaus sesuo Larisa
irgi dirbo tame teatre, tačiau griežė smuiku. Lilę ji aprengė ilgais
savo sportinukais, kurie siekė Lilės kelius ir priminė suknelę.
Prie stalo išsyk užsimezgė pokalbis apie Tatjanos kūrybą. An-
tonina Prokofjevna ir Larisa užvertė ją klausimais, o Tania nuošir-
džiai joms atsakinėjo, pasakodama įdomias istorijas, juokaudama,
į sakinius įpindama juokingų žodelių ir netikėtų, bet taiklių paly-
ginimų. Mes su Sergejumi sėdėjome kitame stalo gale ir pusbalsiu
aptarinėjome nelinksmas kriminalines naujienas.
Sergejus tikrai nusipelnė pagyrimo: tiesiog nesuvokiamu
būdu jis įsigudrino sužinoti, kur Olga Dorenko vaikštinėjo paskuti-
nę savo gyvenimo dieną. Pasirodo, kažkokia jos draugė iš Maskvos,
išgirdusi. kad Olga vyksta į kino festivalį, paprašė perduoti nedidu-
ką siuntinėlį šiame mieste gyvenančiam savo giminaičiui. Štai pas ji
Olga ir buvo nuėjusi tą dieną, kai pavėlavo į spaudos konferenciją.
Beje, Sergejus, kol aš gėdingai tingiai varčiausi paplūdimyje, skam-
bino į Maskvą, surado tą draugę ir sužinojo adresą bei vardą gimi-
naičio, kuriam siuntinėlis buvo skirtas. Tačiau aplankyti kol kas jo
nespėjo, nes buvo susitaręs aštuntą valandą susitikti su mumis, o
pasirodyti nesvetingu šeimininku jis nenorėjo.
Už lango visą laiką girdėjome triukšmą - uraganinis vėjas
sode laužė medžių šakas. Lietus pylė kaip iš kibiro, aš sunkiai įsi-
vaizdavau, kaip mums teks grįžti į savo Gegužės Pirmosios gatvę. 65
 A. Marinina

Sutrikęs nuolat žvilgčiojau į langą,

už kurio buvo nejauku ir tamsu.
Tai pastebėjęs,
Lisicynas nuramino mane.
- Jūs nesirūpinkit, Vladislavai Nikolajevičiau, tai baigsis
maždaug po valandos. Pietuose audros būna labai stiprios, tačiau
trumpos. Beje, kaip ir pietietiški meilės romanai, - pridūrė jis
šyptelėjęs.
Pagalvojau, kad toji angelą primenanti gaišena, kuri taip stip-
riai įskaudino Sergejų,tikriausiai buvo atvykėlė.
Sergejus neklydo. Audra nurimo netgi anksčiau, nei baigėme
gerti arbatą, užsikąsdarni skaniu puriu pyragu. Antonina Pro-
kofjevna kaipmat atlapojo langus, ir į kambarį, kuris jau skendėjo
mano su Sergejumi surūkytų cigarečių dūmuose, įsiveržė kvapnus
ir drėgnas oras, dvelkiantis jūra, dumbliais ir gėlių žiedais. Nežinau,
kur gudrioj i šeimininkė džiovino permirkusius mūsų drabužius,
tačiau kai susiruošėme kilti, visi mūsų daiktai, netgi batai, buvo
visiškai sausi.
Jau prie pat slenksčio, lyg paklusęs kaži kokiam neaiškiam po-
lėkiui, tariau Sergejui:
- Duok tu man adresą to žmogaus, kuriam Olga turėjo nu-
nešti siuntinėlį. Rytoj pats nueisiu pas jį, tau nereikės gaišti, turėsi
laiko patyrinėti trijų gražiųjų aktorių aplinką.
Jis dėkingai pažvelgė į mane ir ištiesė popierėlį su adresu.
Namo grįžome tuo pačiu keliu: iš pradžių ėjome tamsiomis
individualiųstatybų gatvėmis, paskui šurmulingu, ryškiai apšviestu
miesto centru ir vėl - tykiomis gatvelėmis.
- Tanečka, atrodo, aš sujaukiau jūsų grafiką.
- Ką turite galvoje?
- Tris šimtus eilučių. Juk jūs šiandien jų neparašėte todėl, kad
ėjote su manim į svečius.
- Vadinasi, rytoj teks parašyti šešis šimtus. Neisiu maudytis,
kol neparašysiu, štai ir viskas.
- Tania, tai žiauru! - nusijuokiau aš. - Argi galima save taip
skriausti? Atvažiuoti prie jūros ir užsidaryti tarp keturių sienų.
- Jūs klystate, Dima. Pirma, tai malonumas, o ne katorga.
Antra, nepamirškite, tai - pinigai. Leidykla man moka du šimtus
dolerių už autorinį lanką, tai yra už dvidešimt keturis mašinraščius.
66 Trys šimtai eilučių kainuoja maždaug aštuoniasdešimt dolerių, arba
 JUODASIS SĄRASAS

mūsų mediniais rubliais - tris šimtus penkiasdešimt tūkstančių.

Parašei tris šimtus eilučių - uždirbai. Suprantate? Labai stimuliuo-
ja. O trečia, aš gyvenu su lročka. Ji sutiko paaukoti savo butą , kad
man nereikėtų keisti savojo, o aš pažadėjau nupirkti jai naują gyve-
narn ąjį plotą. Tad jeigu aš tinginiauju, ne rašau, o Ira tuo metu stovi
prie viryklės ar skalbia, galite isivaizduoti, kaip aš jaučiuosi .
- Beje, jūsų Iročka neįsižeid ė , kad šiandien palikote j ą ir nu -
ėjote linksmintis?
- Tikiuosi, ne. Po vakarykščio mūsų pasivaikščiojimo ji tru-
putėli nusiminė, supratusi, kad š įka rt jai nepasisekė, tačiau rytą nu-
si žiūr ėjo labai simpatišką poilsiautoją iš gretimo namo, tad vakarą
ji praleis naudingai. Jos puikus charakteris, lengvas, sukalbamas, o
ir šeimininkė ji nuostabi. Kam nors labai pasiseks!
- Lyg ir ilgokai niekam nesiseka, - juokais mestelėjau. - Kiek
jai metų?
- Dvidešimt šešeri. Jaunesnė už mane. Vadinasi, jūs atsargiai
braunatės prie klausimo apie mano amžių?
- Tania!
- Ką jūs, Dirna, aš moteris be kompleksų. Jeigu jums idomu,
seniai reikėjo nesikankinti ir paklausti.
- Manykite, kad paklausiau.
- Trisdešimt ketveri.
- Negali būti! Negi tikrai?
- Tikrai. O kas jus glumina?
- Jūsų tokia švelni oda ... Daugiau dvidešimt aštuonerių ne-
duočiau.
- Jūs žavingas, Dimočka. Mano oda švelni todėl, kad esu sto-
ra . Štai ir visa paslaptis.
- Tan ia! Kodėl jūs visą laiką stumiate mane i keblią padėti!
- Argi? Taip, aš apkūni , gal man dėl to pasikarti, ar ką? Arba
apsimesti, kad aš - jauna gazelė , o visi, kurie pastebi mano ap -
k ūnumą , yra tiesiog prastai išauklėti chamai, nesugebantys į žvelgti
grožio?
- Teta Tania , - nelauktai įsikišo Lilė, kuri visą laiką tylėdama
ėjo šalia, - o kodėl jūs tėti vadinate Dima?
- Todėl, kad vardas Vladislavas turi raides "di", o tavo tėtis
leido man vadinti ji Dima, - paaiškino Tatjana. 67
 A. Marinina

- Aišku, - tarė Lilė ir vėl nutilo.

Jos įsikišimas pakreipė pokalbi pavojinga išvaizdos tema kita
linkme. Visą laiką baimindavausi apie tai šnekėti. Sakysi tiesą - būsi
nemandagus, pradėsi girti - rizikuosi, jog dama viską priims už
gryną pinigą ir tavo džentelmeniškus komplimentus supras vos ne
kaip meilės prisipažinimą.
- Tanečka, štai ką aš pagalvojau. Jeigu jūs rytoj ketinate rašyti
savo "šedevrą", gal sutiktum ėte, kad Lilė liktų su jumis? Turiu nueiti
i vieną vietą, nenoriu tampytis jos su savimi. Atsirado galimybė iš-
siaiškinti, kodėl Olga Dorenko pavėlavo i spaudos konferenciją.
- Žinoma, Dima. Nesijaudinkite, Ira eis i paplūdimį, o mudvi
su Lile pasėdėsime sode. Beje, Lile, primink man, kad grįžusi pa-
kraučiau akumuliatorių, kitaip mums rytoj teks sėdėti ne sode, bet
kambaryje, o kompiuteri prijungti prie tinklo.
- Gerai, teta Tania.
Taip, mano duktė neserga daugžodyste. Kartais aš bandyda-
vau įspėti, kas vyksta jos garbanotoje galvelėje, kai ji tyli. Kokios
mintys tenai sukiojasi? Kokie kyla klausimai, kurių nėra kam už-
duoti, nes tėvų dažniausiai nėra šalia? Ką ji galvoja, klausydamasi
suaugusiųjų pokalbių?
Prie mūsų vartelių stovėjo Iročka ir kažkoks žilas barzdotas
tipas, pasibalnojęs nosį brangiais akiniais. Iš jos veido buvo aišku,
kad vakaro ji veltui neleido, rado pagaliau kurortinio flirto objektą.
Ir ačiū Dievui.

Rytą papusryčiavau su Lile, nuvedžiau ją Tatjanai ir patrau-

kiau aplankyti Nikolajaus Fiodorovičiaus, kurio pavardė buvo keis-
ta - Vernigora. Tai jam Olga Dorenko iš Maskvos vežė nedideli
siuntinėlį.

Nikolajus Fiodorovičius gyveno netoli, jo kiemą priėjau per

dvidešimt minučių. Gražus kaip žaislas namukas, gerai prižiūri­
mas, nudažytas baltai ir raudonai - iškart buvo aišku, kad šeimi-
ninkas turi geras rankas, išaugusias iš ten, kur reikia.
Įėjau pro vartelius, užlipau i prieangi ir truktelėjau durų ran-
keną. Užrakinta. Apėjau aplink namą, žvilgterėjau i langus, bet šei-
68 mininko nepamačiau. Sode Nikolajaus Fiodorovičiaus irgi nebuvo.
 JUODASIS SĄRA$AS

Nutariau laukti. Pagyvenęs žmogus negalėjo toli išeiti, juoba iš pat

ankstyvo ryto . Blogiausiu atveju, nup ėdino į turgų ir po valandos
grįš.
Atsis ėdau už stalo po stogeliu, lygiai tokiu, kaip ir mūsų namo
kieme, su malonumu užsirūkiau ir ėmiau apžiūrinėti netoliese au-
gančius medžius. Prabėgo gal keturiasdešimt minučių.
- Jaunuoli, - pasigirdo moters balsas iš gatvės, - jūs kartais
ne [urijus?
- Ne, aš ne [urijus, - atsakiau.
Įdomu, kas tasai Jurijus? Sūnus? Kodėl tada kaimynė jo nepa-
žįsta? Atvyko iš kito miesto?
- Jūs ne Lenočkos vyras? - tardė mane kaimynė toliau.
- Ne. Aš ne Lenočkos vyras. Tiesiog laukiu Nikolajaus Fio-
dorovičiaus.
Moteris priėjo arčiau ir atsirėm ė rankomis į tvorą.
- Negi jūs nežinote? - paklausė ji akimoju pasikeitusiu bal-
su, ir mane apėmė bloga nuojauta. Atrodo, mano vaikis su sparne-
liais įkišo savo putlius pirštelius į būgną ir jau traukia iš jo biliet ėlį,
o jame parašytas žodis, kurio aš labai nemėgstu.
- Ką turėčiau žinoti?
- Nikolajus Fiodorovičiusmirė.
- Kada?
- Vakar. Vakar ir telegramą į Murmanską pasiuntėrn, ten
gyvena jo duktė Leno čka, ji ištekėjusi už povandenininko. Aš ir pa-
galvojau, kad jie jau atskrido. O kas jūs būsite?
- Šiaip, niekas. Užėjau kai ko paklausti, matyt, nelemta. Jūs
netoliese gyvenate?
- Už dviejų namų .
- Gerai pažinojote Nikolajų Fiodorovičių?
- Kaip čia pasakius ... - moteris gūžtelėjo pečiais. - Vaikš-
čiojom kaip kaimynai pas kaimynus, jei pagalbos kokios reikėjo, o
apskritai ... Nikolajus Fiodorovičius mėgo būti vienas, kompanijos
neieškojo. lr ūkį vienas tvarkė, jis jau seniai našlys .
- Nuo ko mirė? - paklausiau.
- Nuo ko seniai miršta? Senatvė. Gydytojas sakė, širdis su-
stojo. Jis jau buvo į aštuntą dešimtį įkopęs, ko čia stebėtis.
- Kada laidos? 69
 A. Marm ina

- Laukiam, kol duktė su vyru atskris. Ni ko l aj ų Fiodorovičių

išvežė i lavoninę, kai tiktai vaikai pasirodys - ir palaidos. O jūs
labai skubate?
- Ne . Kur man skubėti, aš poilsiauju.
- Žinote, norėčiau štai ko paprašyti. Man reikia nubėgti i po -
likliniką procedūroms, ar negalėtumėte pasėdėti čia, pasaugoti, gal
Lenočka su Iurijum atvažiuos . Kas dešimt minučių vis dirsteliu pro
langą, kad jų nepražiopsočiau. Juk jie netgi raktų neturi, atvažiuos
pervargę, su daiktais, ims blaškytis, nežinodami, i ką kreiptis. Žino-
ma, rašteli aš dar vakar parašiau ir prisegiau prie durų, girdi, raktai
name, kurio numeris šešiolika, bet va, žiūriu - raštelio, regis, jau
nėra.
Ji trumparegiškai prisimerkė ir pažvelgė i tenai, kur, jos ma-
nymu, turėjo būti raštelis. Bet aš jau buvau priėjęs prie durų, todėl
žinojau, kad jokio raštelio tenai nėra.
- Tai žmonės! Matote, kokie žmonės, - pradėjo ji virkau-
ti. - Kam trukdė tas raštelis? Bet ne - vis tiek nuplėšė, tyčia, kad
kitam pakenktų. Tai ar pasėdėsite? Jeigu kas - raktai mano na-
muose, šešioliktas numeris, sūnus paduos.
- Pasėdėsiu, pas ėd ėsiu, - nuraminau pareigingąją kaimynę.
- Aš greitai. Po procedūrų iškart skuodžiu atgal.
Moteris skubiai nuėjo, o aš likau sėdėti kieme. Galvoje vieš-
patavo visiška sumaištis. Mirė žmogus, kuris, mano manymu, pri-
valėjo papasakoti, kas buvo dingusiame violetiniame krepšyje su
geltonomis rankenomis. Dar jis privalėjo papasakoti, kodėl Olga
pavėlavo, iš jo namų grį ždama i viešbuti. Gal jinai minėjo jam, kur
dar ketina užsukti? O gal ji buvo kur nors užsukusi prieš tai, kai Ni -
kolajui Fiodorovičiui atnešė siuntinėlį, ir galbūt jam prasitarė kur.
O gal kas nors j ą sulaikė šiame name? Dabar to jau nesužinosiu. O
tikėjausi. ..
Iš susimąstymo mane pažadino lūžinėjantis boselis - priešais
save pamačiau aštuoniolikos, gal devyniolikos metų vaikinuką.
- Laba diena. Jūs kartais ne iš milicijos?
Klausimas mane suglum ino. Be abe jo, aš buvau iš milicijos,
bet ar verta man afišuotis ?
70 - Kol kas ne, - pajuokavau. - Aš iš namų .
 JUODASIS SĄRA$AS

- Gaila, - akivaizdžiai nuliūdo vaikinukas. - Maniau, kad

jūs iš milicijos.
- O kas nutiko?
Man pasidarė įdomu. Galbūt atsakymai į mano klausimus
sklando netoliese?
- Jeigu būtum ėt iš milicijos, atrakintumėte namo duris. Man
labai reikia.
- Gal tu giminaitis?
Bet vaikinas neatsakė. Jis greitai priėjo prie lango, įdėmiai ap-
žiūrėjo rėmą ir grįžo prie stalo.
- Suprantate, pas tėvuką Nikolajų liko vaizdajuostė, kurią
buvau jam davęs. Ji ne mano, ją reikia grąžinti. Tik trim dienom
daviau. Ten, - jis neapibrėžtai mostelėjo ranka, - mane jau keikia,
reikalauja arba vaizdajuostę grąžinti, arba mokėti pinigus.
- Kokia vaizdajuostė?
- "Įkaitas Nr. 1", kovinis amerikiečių filmas.
- Negi Nikolajus Fiodorovičius domėjosi koviniais filmais?
O tu prisėsk.
Vaikinas atsisėdo priešais mane ir žvilgterėjo į cigarečių pa-
kelį, gulintį ant stalo.
- Galiu paimti cigaretę?
- Imk. Kuo tu vardu?
- Lionia.
- Tad klok, Lionia, apie tuos filmus.
- Tėvukas Nikolajus mielai juos žiūrėdavo, visada teiraudavo-
si, ar yra kas naujesnio. Aš dirbu kasečių nuomos punkte, - pa-
aiškino Lionia. - Tėvukas buvo jau nejaunas, vaizdajuostes aš jam
atnešdavau į namus. Buvome susitarę: jei ką naujesnio gaunu, stve-
riu ir tempiu jam. Jis penkias minutes pažiūri ir iškart pasako - ims
tą filmą ar ne. Žinote, gerą filmą nuo prasto jis atskirdavo iš pirmų
kadrų. Sakydavo - ar filmas turi nuotaiką, ar tai tikro meistro dar-
bas, galima atskirti jau iš titrų, iš grafikos ir muzikos. Jeigu filmą
pasilikdavo, sumokėdavo už nuomą.
- O jei nepasilikdavo, mokėdavo už vargą? - supratingai
paklausiau aš. Nesu nukritęs iš mėnulio, nepatikėsiu, kad šių laikų
jaunuolis už ačiū po pažastimi nešiotų pensininkui vaizdajuostes . 71
 A. Marinina

- Na ... - vaikinas taip akivaizdžiai sutriko, jog ir man pasi-

darė nejauku. - O kas čia tokio?
Jo balse pasigirdo iššūkis, ir aš išsigandau, kad tuojau galiu
prarasti kontaktą.
- Nieko, normalu, - paskubėjau jį nuraminti. - O jeigu atė­
jęs nerasdavai jo namie? Ką darydavai tuomet?
Klausimas pasiekė taikini. Lionia, matyt, apie tai ir norėjo pa-
sikalbėti, tik nežinojo, kaip priart ėti prie šios temos.
- Vienas jo langas turi toki gudrų skląsti, kuri galima atšauti
iš lauko, o paskui vėl užšauti. Kas nežino - niekad neras. Tėvukas
buvo tokių daikčiukų meistras, juk jis visą gyvenimą dirbo karinėje
žvalgyboje.
- Nejaugi?
- Taip. O jūs nežinojote? Mes buvom susitarę: jeigu jo nėra
namie, aš atidarau langeli, padedu vaizdajuostęant stalo, kuris stovi
kambaryje prie pat lango, tada vėl užšaunu skląsti ir nueinu. Kitą
dieną ateinu ir, tarkim, jeigu jo vėl nėra namie, dar syki atidarau
langą ir randu ant stalo arba pinigus, arba kino juostą.
- Šauniai sugalvojote, - pagyriau vaikinuką. - O tu nebijo-
jai, kad Nikolajus galėjo tave apgauti?
- Kaip? - nustebo Lionia.
- Ogi štai kaip. Su malonumu peržiūri juostą, o kitą dieną
grąžina ją, atseit prastas filmas, nepatiko, aš jo nežiūrėsiu.
- Ką jūs, - nusijuokė Lionia. - Jūs nežinote, kaip tėvukas
Nikolajus žiūri filmus. Iš pradžių du kartus peržiūri filmą ištisai,
o paskui ima tyrinėti jį po gabaliuką. Sustabdo kadrus, atsuka at-
gal, sulėtina. Kiekvieną kovinį epizodą tyrinėja lyg pasidėjęs po
mikroskopu. Ypač karines operacijas. Vieną filmą žiūri mažiausiai
savaitę.
Vaikinas apie Nikolajų Fiodorovičių kalbėjo esamuoju laiku,
matyt, dar nebuvo apsipratęs su jo mirtimi. Taip, idomi asmenybė
buvo tasai Nikolajus Fiodorovičius Vernigora. Karinis žvalgas, kuris
netgi išėjęs i atsargą ir sulaukęs garbaus amžiaus nenustojo domėtis
savo profesija, nes paskyrė jai visą gyvenimą. Matyt, buvo idomus
pašnekovas, nėra ko stebėtis, kad Olga galėjo užsisėdėti svečiuose,
72 klausydamasi jo pasakojimų, ypač jeigu juose buvo kalbama ir apie
 JUODASIS SĄRAŠAS

kino klausimus: kaip nufilmuota, ar panašu į tikrovę, ar nepanašu,

kas pavyko, kas ne ir taip toliau.
- Tiesą sakant, - vėl prabilo Lionia, - aš pagalvojau, kad ...
Aš jau žinojau, apie ką jis pagalvojo. Jis norėjo atidaryti langą
ir paimti savo vaizdajuostę. Tai buvo visai natūralus noras.
- Negerai taip daryti, Lionia, - veidmainiškai tariau aš. -
Palaukime Nikolajaus Fiodorovičiaus dukters, ji atvyks šiandien,
gal rytoj, su ja ir išspręs i visus klausimus.
- Nieko neišspręsiu! - nusiminęs šūktelėjo jis. - Argi aš jai
rūpėsiu? Ji atvažiuoja laidoti tėvo, o čia aš su savo kinu... Juk jūs ga-
lėsite paliudyti, kad nieko nepaėmiau, tiktai vaizdajuostę. Neketinu
ko nors vogti.
- Gerai, - netikėtai sutikau aš. - Tiek to, atšauk tą gudrų
skląstį. Dievas mato, privertei mane senatvėje padaryti nuodėmę.
- Dėkui!
Jis džiugiai pašoko. Aš net nepastebėjau, kaip jis staigiu jude-
siu atidarė langą . Matyt, šią operaciją jis buvo daręs ne kartą.
- Ką gi, lįsk vidun, kol niekas nemato.
- O jūs?
- Ir aš paskui tave, reikia pažiūrėti, ką ten darysi, - šyptelė-
jau aš.
Lionia vikriai įlindo pro langą i kambarį, aš įsirangiau paskui
ji. Viduje buvo ideali tvarka, jos nesugebėjo suardyti nei netikėta
mirtis, nei medikai, nei milicijos darbuotojai. Lionia, net neapsi-
žvalgęs aplinkui, tvirtu žingsniu patraukė tiesiai prie spintos. Regis,
jis iš tiesų dažnai čia lankėsi ir buvo įgijęs šeimininko pasitikėjimą.
Lionia atidarė vienos sekcijos dureles ir žvilgtelėjo vidun.
- Štai ji, - vaikinas patenkintas atsisuko i mane, laikydamas
rankoje vaizdajuostę su ryškiu lipduku.
Man irgi pasidarė smalsu, tad priėjau arčiau. Dviejose len-
tynose tvarkingai gulėjo vaizdajuostės, viršutinėje - su filmų pa-
vadinimais ant lipdukų, apatinėje - sunumeruotos. Kino juostų
rinkinys liudijo subtilų ir griežtą Nikolajaus Fiodorovičiaus skoni.
Čia, matyt, gulėjo tie filmai , kurie priklausė ne nuomos punktui,
bet jam. "Profesionalas" su Belmondo, "Šindlerio sąrašas", "Saulės
išvarginti", .Kvilerio memorandumas", dar kelios labai garsios juos-
tos. Išvydau ir mūsų filmus: "Karininkai", "Susitikimo vietos pakeis- 73
 A. Marinina

ti neg alima" ir netgi visas dvylika serijų apie Š tir l i cą - tai tikri kino
kūriniai, brangūs ne vien tiems, kuri ems jau per septyniasdešimt.
Pavyzdžiui, "Karininkus" aš ir pats visados žiūriu su malonumu,
kad ir kiek kartų juos rodytų per televizorių. Ir kiekvieną sykį man
suspaudžia gerklę, kai pulko vadas, kurį vaidina Georgijus Iumato-
vas, grįžta iš Maskvos., atsisakęs dirbti generaliniame štabe. Atviru
automobiliu jis važiuoja su žmona, o pro šalį į manevrus darda
tankai. Ir štai vienas tankistas atidaro liuką ir klausia : "Draugas ge-
nerole, visam laikui grįžote ar tik pasiimti daiktus?" Vadinasi, visas
pulkas žinojo, ko jų vadas buvo nuvažiavęs į Maskvą. Išgirdęs tokį
įžūlumą, generolas netenka žado, sėdi ir nesugeba nė žodžio išle-
menti. O jo žmona taip ramiai, šeimyniškai atsako: "Visam laikui,
Paša . Visam laikui". Mat ji kiekvieno, suprantate, kiekvieno pulko
žmogaus vardą žinojo. Tasai tankistas išsitiesia ir surinka judančiai
kolonai: "Visam laikui! Visam laikui!'!" Taigi kiekvienas šio pulko
žmogus jaudinosi - ar mėgstamas vadas nepaliko jų, nesusigundė
minkšta štabo kėde. O jis nesusigundė. Nes jis - Karininkas. Ir jo
sūnus, žuvęs kare, tarnavo tame pačiame pulke. Trumpas epizodas,
gal nė minutę netrunka, o kiek daug pasakyta. Štai tasai meistriš-
kumas, kurį, atrodo, suvokė ir vertino Nikolajus Fiodorovičius
Vernigora.
Tačiau mano dėmesį patraukė ne tai . Aš žiūrėjau į apatinę
lentyną, kur gulėjo vaizdajuostės su priklijuotais numeriais, nuo 1
iki 12, ir mačiau, kad vienos juostos trūksta. Po aštunto numerio
iš karto ėjo dešimtas . Kitos vaizdajuostės tvarkingai gulėjo savo
vietose.
- Kokios čia juostos? - paklausiau Lionios .
- Tėvukas Nikolajus pats filmavo , jis turi gerą filmavimo ka-
merą, duktė padovanojo.
- Ir ką jis filmavo?
- Visokius įvykius, miesto šventes, festivalius, konkursus,
veteranų susitikimus. Dažnai jį kvietė filmuoti vestuves. Tėvukas
minėjo, kad kinu domisi nuo jaunų dienų.
Taip . Labai įdomu . O rganizacinio komiteto narys Gena sakė,
kad violetiniame Olgos Dorenko krepšelyj e buvo daiktas, pri-
menantis knygą . Ar tik ne vaizdajuostė? O jos numeris devintas.
74 Kas tenai gal ėjo būti nufilmuota, kod ėl Vernigora atidavė ją Olgai?
 JUODASIS SĄRASAS

Šeimos šventė ar jo paties iškilmės, ir senis nusprendė padovanoti

juostą savo giminaičiams iš Maskvos? Atsidėkodamas už siuntinėlį.
Gali būti. Vis dėlto neaišku, kur dingo violetinis krepšelis su gelto-
nomis rankenomis. Vakar Sergejus Lisicynas, dar kartą kruopščiai
patikrinęs visus Dorenko daiktus, krepšelio nerado. Kur jis galėjo
dingti? Reikės pasakyti Seriožai, tegu jis oficialiai paprašo, kad
tardytojas paimtų šitas vaizdajuostes ir įdėmiai peržiūrėtu. Nors
kam to reikia? Negi mėgėjiškos kino juostos gali būti susijusios su
planingu pretendenčių į pirmąją premiją naikinimu? Negali.
Pro langą mudu išsirangėme į lauką, Lionia mitriai vėl užšovė
skląstį. Ir šįsyk nesugebėjau pastebėti, kaip jis tai padarė. Bet ir ne-
klausinėjau, nenorėjau sužadinti vaikino įtarumo: patikėjo paslaptį
ne pažįstamam vyriškiui, o šis, neduok Dieve, pasirodys esąs b utų
vagis.
Spėjome pačiu laik u. Vos tik atsisveikinau su Lionia, po pen -
kių minučių iš poliklinikos grįžo gretimo namo kaimynė. Aš per-
leidau jai postą ir pasukau Gegužės Pirmosios gatvės link.

5 skyrius

Grįžęs namo, užtikau tikrai idilišką vaizdelį: kieme prie stalo

Tatjana maigė savo kompiuterio klaviatūrą, Lilė sėdėjo šalia ir ty-
lėdama stebėjo ekraną, kuriame pašėlusiu greičiu išnirdavo nauji
žodžiai ir ištisos eilutės, o Iročka triūsė virtuvėje, gamindama pie-
tus. Galvoje akimoju šmėkštelėjo dvi mintys, viena - nemaloni,
kita - juokinga. Pagalvojau apie Ritą, kuri buvo kino kritikė, irgi
daug rašė, vartė popierėlius, skaitė scenarijus ir įvairias recenzijas,
tačiau aš nė karto nepastebėjau, kad Lilė būtų sėdėjusi šalia ir žiū­
rėjusi, kaip dirba mama. Ritos nervingumas ir pyktis trijų metrų
spinduliu sukurdavo tokią aurą, kad šalimais ką nors veikti buvo
pavojinga psichikai, vaikas tai jautė taip pat aštriai, kaip ir aš. Juo-
kinga mintis buvo kitokia: ūmai aš panorau, jog tai ir būtų mano
šeima. Dievinama protinga duktė, kurios iki galo aš taip ir neįsten­
giau suprasti. Apkūni švelniaodė Tatjana, turinti saldžias lūpas ir
jaudinantį balsą, rašanti knygas ir su ja galima pasikalbėti apie savo 75
 A. Marinina

profesiją. lr linksmuolė koketė Iročka, nepralenkiama kulinarė, ra-

cionali ekonomė, rūpestinga namų darbininkė.
Greitai nuvariau šalin tuos gundymus.
- Kas čia taip dieviškai kvepia? - paklausiau, žvilgterėjęs i
verdanti puodą.
Iročka nusišypsojo, iš puodo pakabino kažkokios tirštos ma-
sės šaukštą ir ištiesė man.
- Paragaukite, Vladikai, niekaip nesuprantu, ar užtenka drus-
kos . Tiek prisiragavau, kad nejaučiu skonio.
Paragavau. Skonis buvo puikus, nors, garbės žodis, negalėjau
nustatyti nė vieno tos masės komponento.
- Kaip gerai, Iročka, kad mes gyvenam tame pačiame name.
Būčiau numiręs, bet taip ir nesužinojęs, jog pasaulyje egzistuoja
tokie skanumynai.
Ji pažvelgė i mane kaži kaip itin rimtai ir tarė nusigręždama :
- Jeigu mes nebūtume gyvenę tame pačiame name, jūs nie-
kados nesužinotumėte, kaip jūsų Lilei stinga dėmesio ir bendravi-
mo su suaugusiais . Atleiskite, Vladikai, tai ne mano reikalas, tačiau
jūsų žmona, atrodo, yra itin keista. Matote, jūsų mergaitei labai
trūksta motiniškos šilumos.
Še tau ir Iro čkal Regis, aš jos neįvertinau, ji kur kas daugiau
supranta, nei maniau. Tačiau gilintis i Ritos klausimą aš nenorėjau,
todėl perdėtai susidomėjęs ėmiau apžiūrin ėti pietų patiekalą.
- Ira, iš ko jūs tai pagaminote? - paklausiau, rodydamas i
baltą masę, pritaškytą keistų atspalvių.
- Tai varškė, suplakta su grietinėle ir grietine.
- O spalvos?
- Persikų, juodųjų serbentų, ananasų ir braškių gabaliukai.
Iš mandagumo dar kiek pasisukiojau virtuvėje ir išėjau
kiemą .
- Tanečka, kaip sekasi rašyti šešis šimtus eilučių?
- Jau tris šimtus penkiasdešimt išvargau, - atsakė ji, toliau
rinkdama tekstą. - Po pietų dar dvi valandas pasidarbuosiu - ir
galėsiu eiti maudytis. O kaip jums sekėsi tvarkyti reikalus? Sėk­
mingai?
- Deja. Netrukdysiu jums, vėliau papasakosiu.
76 Ji atitraukė rankas nuo klaviatūros ir saldžiai pasirąžė.
 JUODASIS SĄRASAS

- Viskas, pertrauka. Vis tiek reikia krauti akumuliatorių, jo

tik trims valandoms užtenka. Lile, būk gera, įkišk mūsų kambaryje
laido šakutę į lizdą.
Lilė paėmė elektros įkroviklį ir nuėjo prie laiptų, vedančių į
Iros ir Tatjanos kambarį. Vos ji nutolo, Tania tyliai paklausė:
- Na, kaip? Prastos naujienos?
- Serioža rado žmogų, kurį savo mirties dieną aplankė Do-
renko. O tasai žmogus vakar mirė. Tikėtina, kad jis davė jai vaizda-
juostę, kurią Olga ir parsinešė violetiniame krepšelyje. Bet krepšelis
dingo, juosta irgi.
- Kas tasai žmogus?
- Atsargos kariškis, buvęs žvalgas. Septyniasdešimt trejų
metų našlys, kuris mėgo filmuoti.
- Manote, kad vaizdajuostė susijusi su dviem žmogžudystėmis?
- Ne, nemanau. Nematau jokio ryšio. Tačiau rasti ją vis tiek
būtina. Žinote, ką mėgsta kartoti vokiečiai? Visur turi būti tvarka.
Jeigu Olga į viešbutį grįžo su krepšiu, vadinasi, jis kur nors yra,
reikia jį rasti. Vieną kartą aš prašoviau, išleidęs iš akių smulkmeną.
Beje, situacija buvo labai panaši. Liudytojas, kuris matė žudiką, įei­
nantį į laiptinę, tvirtino, kad jis vilkėjo tamsiai žalią striukę, o ant
galvos buvo užsidėjęs ondatrų kepurę; kitas liudytojas, kuris matė
jį išeinantį iš lifto aštuntame aukšte, sakė, kad jis vilkėjo tamsiai ža-
lią striukę, tačiau buvo be kepurės. To pakako, kad advokatas imtų
spausti teisėją: atseit kol neįrodyta, jog teisiamasis nusiėmė kepurę
ir kur nors ją nukišo, galima tvirtinti, kad liudytojai matė skirtingus
žmones. Girdi, mano ginamasis įėjo į namą su kepure ir pakilo į
trečią aukštą, kur gyveno jo pažįstamas, o aštuntame aukšte, prie
pat nukentėjusiojobuto, matė ne jį. Teisėjas ir vienaip bandė suktis,
ir kitaip, bet jam nepavyko. Bet kokia abejonė yra naudinga kaltina-
majam. Bylą nusiuntė pakartotiniam tyrimui, neva būtina išaiškinti
kepurės klausimą, kitaip sakant, rasti ją ir įrodyti, kad ji priklauso
teisiamajam. Suprantama, kepurės nerado. Vėliau tardytojas grau-
žė nagus, o ir aš jutau nuoskaudą - taip sunkiai susekėme tą žudi-
ką, jį sulaikant teko netgi šaudyti, du mano vaikinai vos nežuvo, ir
viskas veltui. Tad jeigu mudu nutarėme padėti vargšui berniukui
Seriožai, šitai reikia daryti protingai, kad vėliau jis mūsų nepradėtų
keiksnoti. 77
 A. Marinina

- Gal to advokato pavardė Zacharovas? - staiga paklausė

Tania.
- Teisingai. Kaip jūs atspėjote?
- Jis mūsiškis, iš Piterio. Po proceso grįžęs iš Maskvos, gyrėsi
visiems, minėjo tą kepurę. Apskritai jis yra labai apsiskaitęs ir kibus,
aš visada įdėmiai klausausi, kai jis pradeda girtis ir visokius niekus
pliaukšti, daug naudingų dalykų galima išgirsti ir vėliau panaudoti
juos darbe. Beje, išsyk po kepurės istorijos turėjau baigti vieną bylą,
rašiau kaltinamąsias išvadas ir, prisiminusi Zacharovo pasakojimą,
užtikau tokią klaidelę, kurios krašteli nutvėręs kiekvienas patyręs
advokatas visas mano daugelio mėnesių pastangas paverstų niekais.
O ir ta klaidelė smulki, anksčiau i tokias niekas ir dėmesio nebūtų
atkreipęs. Įsivaizduojate, advokatas gauna bylą, pavarto ją ir tiesiog
mano kabinete pradeda juoktis. "Kas nutiko? - klausiu. - Aptikote
gramatinę klaidą?" - "Ne, - sako, - aš byla domiuosi nuo to laiko,
kai kaltinamasis buvo sulaikytas, todėl tiksliai atsimenu, kad štai šio-
je vietoje buvo prieštaravimas. Kai iš Zacharovo išgirdau, jog maža
detalytė padėjo jam išteisinti kaltinamąjį, iškart pagalvojau - štai
ir šioje situacijoje galima sužaisti. O jūs, Tatjana Grigorjevna, tą
prieštaravimą pastebėjote ir panaikinote, matyt, irgi esate girdėjusi
istoriją apie kepurę". Tam tikra prasme, Dima, jūs esate mano krikš-
tatėvis. Mokiausi iš jūsų klaidų, nors mes netgi nebuvome pažįstami.
Įdomu, tiesa?
Ira pradėjo dengti pietų stalą. Grižo Lilė, tylėdama atsisėdo
ant ilgo suolo kraštelio ir ėmė vartyti "Kino festivalio naujienas",
kurias kiekvieną rytą atnešdavo Rita. Ira ir Tania gyvai svarstė
klausimą - ar dera pietums kviesti žilabarzdį akiniuoti iš gretimo
namo, kuris ką tik grižo iš paplūdimio ir džiaustė kieme drėgnas
maudymosi kelnaites ir rankšluosčius. Aš irgi įsitraukiau i svars-
tymą, nes kažkodėl užsimaniau palaikyti Iročkos pusę. Jaučiausi
truputi jai net nusikaltęs, o Tatjana akivaizdžiai buvo nenusiteikusi
bendrauti su nepažįstamų žmogumi.
- Mergaitės, su kaimynais visada reikia draugauti, - pasa-
kiau seno gyvenimo išminčiaus tonu. - Maža kas gali nutikti, vis
dėlto vyras, bus ką pagalbon pasišaukti.
- Dima, jūs manote, kad mus užpuls kaukėti banditai? - skep-
78 tiškai paklausė Tania.
 JUODASIS SĄRA$AS

- Ne , Vladikas teisus, - nenusileido Iro č ka , dėdama ant

stalo varškės desertą.
- Tėti , o kas yra Viktoras Babajanas? - netikėtai paklausė
Lilė, sklaidydama "Kino festivalio naujienas".
- Toks režisierius, vaikeli. Tu ne norėtum padėti tetai Irai?
Lilė paklusniai nudzibeno į virtuvę, atnešė iš jos duoną ir lėkš­
tę su žalumynais. Galų gale žilabarzdį nutarėme pakviesti. Iročka
išėjo pro vartelius ir po kelių minučių grįžo kartu su juo, kone vir-
pančiu iš drovumo . Atsisėdau šalia Tatjanos, kad galėčiau, atsira-
dus galimybei, patyliukais tęsti kalbą mus dominančia tema. Pietų
metu Iročka čiauškėjo su savo gerbėju, Lilė apie kažką mąstė, o mes
su Tatjana laužėme galvas, svarstydami, kur galėjo dingti violetinis
krepšelis su vaizdajuoste.
- Turiu jus nuliūdinti, Dima, - tyliai kalbėjo Tatjana, nuo
šaukštelio laižydama baltą desertinę varškę su vaisiais. - Arba
Dorenko krepšį su vaizdajuoste kam nors atidavė prieš savo mir-
tį, arba ji pavogė žudikas. Tuomet mūsų versija apie konkurenčių
pa šalinirną neteisinga. Įmanoma tokia įvykių seka: žudikas ateina
į Dorenko kambarį, nužudo ją ir ieško vaizdajuostės, bet nesuran-
da. Pirmas variantas: tuo metu grįžta Dovžuk, tad žudikas tiesiog
nespėja surasti to, ko jam reikia. Negalime atmesti prielaidos, kad
tada, kai Dovžuk grįžo, žudikas vis dar buvo kambaryje. Kadangi
Liudmila, kaip man minėjote, iš karto ėmė spiegti ir išbėgo į ko-
ridorių, jis, pasinaudojęs sumaištim ir panika, galėjo išeiti nepa-
stebėtas. Antras variantas: per klaidą jis paėmė ne tą vaizdajuostę,
tačiau tai suprato, tiktai ją peržiūrėjęs. Tada grįžo atgal. Ir grįžo į
tą kambarį, kuriame tuo metu buvo nužudytosios Dorenko daiktai,
tai yra į Alos Kazalskajos liuksą. Nužudė ramiai miegančią Dovžuk
ir aukštyn kojom apvertė visus daiktus. O dėžutę su brangenybėmis
paėmė tam, kad apdumtų ak is. Tad viskas remiasi į vaizdajuostę .
Kol kas, deja, neaišku - ar žudikas ją rado, ar pati Dorenko kur
nors nukišo. Tačiau tai, ką pasakiau, yra visiška fantazija , nes nei
jūs, nei aš tiksliai nežinome, kas buvo krepšyje. Mes sugalvojome,
kad jame buvo Vernigoros vaizdajuostė. Bet tai galėjo būti ir dėžutė
sausainių , kuriuos Olga nusipirko, norėdama papusryčiauti savo
kambaryje. Tuomet nei krepšys, nei tai, kas jam e buvo, su žmog-
žudyste n eturi jokio ryšio. Te nka vėl grįžti prie konkurso dalyvių 79
 A. Marinina

kovos. Todėl būtina išsiaiškinti, kas buvo krepšyje. Ir kur jis galų
gale dingo. Jeigu visas triukšmas ne dėl jo, vadinasi, jis privalo kur
nors būti. Siūlau atlikti tardymo eksperimentą.
Aš linktelėjau galva. Žinoma, reikia ieškoti to sumauto krep-
šio, tik tada bus įmanoma pasirinkti daugiau ar mažiau teisingą
versiją.
- Tėti, o kas yra Olegas Juškevičius? - paklausė Lilė, kuri,
pasinaudojusi tuo, kad aš kalbuosi su Tania ir nekreipiu į ją dėme­
sio, vėl atsivertė ..Naujienas".
- Artistas, katinėli. Neskaityk pietaudama, daug kartų tave
apie tai įspėjau.
Ji atsiduso ir užvertė žurnalą. Kai kurie žmonės gimsta daili-
ninkais, muzikantais, vunderkindais. Mano duktė gimė skaitytoja.
Iš raidžių dėlioti žodžius ir frazes jai buvo toks pat natūralus veiks-
mas kaip kvėpuoti.
- Mergaitės, o kur mūsų šeimininkai? - paklausiau, nes pri-
siminiau, jog šiandien dar nemačiau nei Veros Iljiničnos, nei Grigo-
rijaus Filipovičiaus. Man reikėjo paskambinti, tačiau telefonas buvo
jų kambaryje.
- Vera išėjo pas seserį, o Grigorijus Filipovičius - į partinį
susirinkimą, - atsakė Iročka, pagaliau atitraukdama savo dėmesį
nuo akiniuočio. Jinai mums jį pristatė, bet aš net neišgirdau jo var-
do - taip buvau įsigilinęs į savo mintis.
- Į kur?!
- Į partinį susirinkimą. Vladikai, negi nežinote, kas tai yra?
Kas yra partinis susirinkimas aš žinojau labai gerai, mano
atmintis kol kas nešlubuoja. Bet juk ... Tiek to, kiekvieno galvoje
knibžda savi tarakonai.
Tatjana pastebėjo mano nustebimą.
- Atleiskite, Dima, jūsų tėvai gyvi?
- Tiktai mama , tėvas seniai miręs.
- Ką veikia jūsų mama? Kiek jai metų?
- 0, mano mama - retas stebuklas. Jai šešiasdešimt vieneri,
ji panaši į Mają Pliseckają, vaidinančią Tverės kunigaikštienę.Tokia
pat aukšta , liesa. Ji - vienos leidyklos vyriausioji redaktorė.
- Mano situacija priešinga - mama jau mirusi, o tėvas
80 gyvas. Visą gyvenimą dirbo vienoje gamykloje, tapo direktoriaus
 JUODASIS SĄRA$AS

pavaduotoju. Dabar jam septyniasdešimt vieneri, jis irgi vaikšto

į partinius susirinkimus. Pati apie tai neseniai sužinojau. Kartą
paskambinau jam, o jis ir sako: "Atleisk, uogele, dabar esu užsi-
ėmęs, rašau pranešimą partiniam susirinkimui". Vos nenumiriau
iš siaubo. Pasirodo, jų namo komitetas išsaugojo partijos kuopelę,
pensininkai nuolat susirenka, aptaria prezidento ir vyriausybės nu-
tarimus, politinę padėtį, rajono apželdinimo ir panašius klausimus.
Anksčiau, atsimenate, pensininkus įtraukdavo į partinę įskaitą
pagal gyvenamąją vietą. O kai TSKP oficialiai buvo palaidota, kai
kurie senukai pasiėmė savo partinius bilietus ir išsikraustė ūki­
ninkauti į sodų namelius, tačiau daugelis jų liko ir toliau buriasi į
krūvą. Senatvėje sunku keisti įpročius ir įsitikinimus. Mums visa tai
atrodo juokinga ir kvaila, o jie tuo gyvena.
- Vadinasi, mūsų šeimininkas irgi toks? Bet jis dar ganėtinai
jaunas. Kiek jam? Šiek tiek per šešiasdešimt?
- Na ir kas? Tai priklauso ne nuo amžiaus, o nuo auklėjimo.
Nuo to, kokį gyvenimą žmogus gyveno, i kokias vertybes orienta-
vosi.
- Dėl to aš nesiginčiju, bet man reikia paskambinti, o pirmas
aukštas užrakintas. Nežinote, kur čia arčiausiai gali būti telefonas?
- Mūsų name, - netikėtai tarė lročkos gerbėjas. - Telefo-
nas yra kaip tik tame kambaryje, kurį aš nuomoju.
Še tai tau! O aš buvau tikras, kad jis aplink nieko daugiau ne-
mato, išskyrus lročkos akis ir tamsias garbanas. Arba aš pradėjau
kalbėti pernelyg garsiai?
Pakilome nuo stalo ir patraukėme į gretimą kiemą. Jaučiausi
truputį nejaukiai, mat nežinojau, kaip į tą tipą kreiptis. Bet vos per-
žengėme jo kambario slenkstį, akiniuotį tartum kas pakeitė. Sutri-
kusi šypsena dingo, judesiai tapo laisvesni. Matyt, jis priklausė tai
žmonių kategorijai, kuriuos aš sąlyginai vadinu "katinais". Sako, kad
šunys prisiriša prie žmogaus, o katės - prie vietos. Taip ir žmonės:
vieni psichologinį komfortą pajunta būdami "savo teritorijoje", kiti
- tarp gerai pažįstamų, artimų žmonių. Tarkim, aš esu tipiškas
"šuva" ir labai nemėgstu užmegzti naujų pažinčių, apskritai ne-
mėgstu svetimų.
Žilabarzdis, pasirodo, suprato, kad aš neišgirdau jo vardo,
todėl pirmiausia ištiesė man ranką. 81
 A. Marinina

- Susipažinkime dar kartą. Mazajevas Iurijus Sergejevičius,

sociologas. Galima tiesiog - Jura.
- Vladislavas. Kaip trumpinti, pasirinkite patys. lročka mane
vadina Vladiku, o Tania - Dima.
- Aš pagalvosiu, - nusijuokė Mazajevas. - Štai telefonas,
skambinkite, nesivaržykite.
Jis supratingai pasišalino, o aš surinkau tarnybinį Seriožos Li-
sicyno telefono numeri. Niekas nekėlė ragelio. Tada paskambinau
i viešbuti, po kiek laiko durininkas surado Sergejų. Keliais žodžiais
papasakojau jam apie apsilankymą Vernigoros namuose. Susitarė­
me, kad po poros valandų jis pasistengs iš viešbučio išprašyti visus
nereikalingus žmones ir suras organizacinio komiteto darbuotoją
Geną, kuris pasitiko i spaudos konferenciją vėluojančią Olgą Do-
renko. Dar paprašiau, kad Sergejus surastų Ritą ir pasakytų jai, jog
šiandien nei manęs, nei Lilės paplūdimyje nebus, tegu ji nesijaudina.
Mazajevas grižo i kambarį su dviem taurelėmis rankoje.
- Po penkis lašus už pažinti, Slava. Turiu gero konjako.
Taip. Vadinasi, vardą man jis jau išrinko. Ką gi, jei susipažino-
me, tai už pažinti.
Konjakas tikrai buvo geras, taurelę išlenkiau su malonumu. O
jis visai šaunus vyras, tasai sociologas. Mūsų teritorijoje jis rausta ir
drovisi, tačiau čia, šiame kambaryje, tampa visai kitoks. Esu tikras,
kad Iročka juo bus patenkinta. O gal jau patenkinta?

Po dviejų valandų viešbučio hole manęs laukė Sergejus Lisi-

cynas ir mažas juodbruvas, jau gerokai praplikęs žmogutis, kurio
rankos nervingai trūkčiojo. Tai ir buvo festivalio "Auksinis erelis"
organizacinio komiteto darbuotojas Genadijus Goldmanas.
Paprašiau, kad Genadijus kuo tiksliau atsimintų visas aplinky-
bes, kai Olga Dorenko grižo i viešbuti.
- Parodykite, kur tuo metu stovėjote.
Jis truputi sutriko, apsidairė ir atsistojo prie durininko staliuko.
- Laukdamas Olgos, stovėjau čia. Visi buvo salėje, tiktai jos
trūko. Rudinas, festivalio prezidentas, jau svaidė žaibus.
- Kai Dorenko pasirodė, žvilgterėjote i laikrodi?
82 - Be abejo. Į ji žvilgčiojau kas minutę. Kai ji į ėjo i viešbuti,
 JUODASIS SĄRASAS

buvo 21.14. Iš karto jai surikau: "Kur šlaistaisi! Jau penkiolika mi-
nučių vėluoji. Greitai i salę!"
- Ką ji atsakė?
- "Dvi minutes, Genočka, tiktai krepšį numesiu", Ir parodė
man tą krepšį.
- Prašyčiau papasakoti smulkiau. Kokia buvo jo spalva, dydis,
kas buvo jo viduje?
- Na ... Paprastas polietileninis krepšys, pusė miesto tokius
nešiojasi. Įvairiaspalvis, piešinys violetinis, rankenos geltonos. Net
nustebau, kad Olgos rankose tokia šlykštynė, ji visada labai elegan-
tiškai rengėsi, puikiai suderindavo spalvas. Jeigu ir parsinešdavo
ką nors maišelyje, tai jis būdavo iš brangios firminės parduotuvės.
Trumpai sakant, nors buvau ir įpykęs, tačiau supratau, kad prie
jos rožinio kostiumėlio toks krepšys labai nedera, publikai su juo
pasirodyti negalima. Ji pasuko prie lifto, o aš dar riktelėjau: "Tiktai
greitai. Rudinas mane užrnuš",
- Prie lifto ji nuėjo ar nubėgo?
- Beveik nubėgo. Ji avėjo aukštakulniais bateliais, su jais ne-
pabėgiosi. Bet ji tikrai skubėjo, nes nemėgo vėluoti.
Šitai žinojau ir be jo.
- Kai ji nusileido, jūs pažiūrėjote i laikrodi?
- Žinoma. Nuo jo aš apskritai nenuleidau akių. Supraskite,
organizacinis komitetas tam ir reikalingas, kad viską deramai or-
ganizuotų, kad renginiai vyktų sklandžiai. Bet koks vėlavimas yra
mūsų darbo trūkumas. Rudinas moka gerai, tačiau už kiekvieną
apsirikimą dalį pinigų atsiima. Kai Olga nusileido, buvo 21.18.
Griebiau ją už rankos ir tiesiog nutempiau i salę.
- Gerai, Genadijau. Dabar parodykite, kur stovėjo Olga, kai
jūs žvilgterėjote i laikrodi ir pamatėte, kad jau 21.14.
Goldmanas paklusniai priėjo prie stiklinių sukamųjų durų.
- Štai čia. Pažvelgiau i laikrodį. kai tik pamačiau ją prie
durų.
- Kai riktelėjote, jog ji vėluoja penkiolika minučių, Olga su-
stojo ar nestabteldama ėjo jūsų link?
- Juk sakiau, ji beveik bėgte bėgo. Uždususi buvo, plaukai
sutaršyti. 83
 A. Marinina

- Lifto durys atsivėrė iškart, ar jai teko palaukti?

- Teko palaukti. Aš irgi nervinausi, todėl, kai ji iškvietė liftą,
pažvelgiau i tablo, svarstydamas, kiek jai čia dar teks trypčioti.
- Nepamenate, kuriame aukšte buvo liftas?
- Lempelė degė maždaug skydo viduryje, tiksliau negaliu
pasakyti. Stovėjau vis dėlto tolokai nuo lifto. Bet ir nesistengiau isi-
minti, negalvojau, kad prireiks.
- Žinoma, žinoma. Ką gi, ačiū jums, Gena.
Goldmanas nupėdino holu, neslėpdamas, kad jam paleng-
vėjo, o mes su Sergejumi užfiksavome laiką ir pradėjome eiti tuo
keliu, kuriuo keturias minutes ėjo Olga. Nuo stiklinių durų greitai
nužingsniavome prie lifto. Kai kabinos durys atsivėrė, pakilome i
šešioliktą aukštą, kur gyveno Olga Dorenko ir Liusė Dovžuk. Jų
kambarys buvo pačiame neįsivaizduojamai ilgo koridoriaus gale.
Priėjęs duris, paskubomis įkišau raktą i spyną, bet negalėjau jo pa-
sukti. Bandžiau sukioti ji ir i kairę, ir i dešinę, tačiau spyna buvo
užsikirtusi.
- Spyna sugedusi, - tarė Lisicynas, stovėdamas man už nu-
garos. - Ir mes kiekvieną kartą kankinamės.
Pagaliau raktas pasisuko, aš atidariau duris, mostelėjau ranka,
tartum sviesdamas ant lovos krepšį, uždariau ir užrakinau duris.
Keista, bet šįsyk spyna neužsikirto. Bemaž bėgte nubėgome prie
lifto, nusileidome i apačią ir išėjome i holą. Septynios minutės.
- Nepavyko, - konstatavau aš. - Pabandykime dar syki. tu-
rėdami galvoje tai, kad Olga galėjo atrakinti duris iš pirmo karto.
Mes pakartojome maršrutą, šįsyk nesistengdami galynėtis su
spyna, tiesiog stabtelėjome prie durų ir šešias septynias sekundes
palaukėme - tiek laiko užtenka atrakinti duris, numesti krepšį ant
lovos ir vėl jas užrakinti. Tačiau ir šįsyk užtrukome gerokai ilgiau
nei keturias minutes.
- Palauk, Serioža, - staiga tariau aš. - Juk Olga nebuvo pri-
ė j us i prie portjė paimti rakto. Vadinasi, ji tikėjosi kambaryje rasti
Liusę. Bet Liusė buvo spaudos konferencijoje. Olga labai skubėjo ir
apie tai turbūt pagalvojo tiktai lifte. Tuomet ji apskritai galėjo nueiti
ne i savo kambarį.
84 - O kur?
 JUODASIS SĄRASAS

- Velnias žino! - riktelėjau. - Pavyzdžiui, pas meilužį. Jis,

beje, galėjo gyventi žemesniame aukšte.
- O kas jos meilužis?
- Niekas to nežino, - nusijuokiau aš. - Tokiuose festivaliuo-
se visos kergiasi ir dulkinasi su visais. Niekas nepasakys, kas tądien
buvo Olgos partneris. Gal tik Liusė, bet ir jos dabar nepaklausi.
- Nežinau, Vladislavai Nikolajevičiau, - Serioža abejodamas
pakraipė galvą. - Daug kas čia neaišku.
- Kas tau neaišku?
- Jeigu tuo metu vyko spaudos konferencija, vadinasi,
Dorenko vargu ar tikėjosi ką nors rasti kambaryje. Man regis,
festivalio dalyviai tada nesėdi kambariuose, jie arba bendrauja su
spauda, arba trinasi restorane. Ką tuomet tikėjosi rasti kambaryje
Dorenko?
- Teisingai, Serioga. Nieko. Arba tą, kas nuolat tenai sėdi,
kieno durys visada atviros. Organizacinis komitetas arba spaudos
centras.
Organizacinis komitetas buvo antrame aukšte, todėl pradėjo­
me nuo jo . Jis buvo įsikūręs dviejuose dideliuose kambariuose, kur
kiaurą parą kas nors budėjo, skambėjo telefonai, zurzė faksas. Be
vargo įėjome pro atviras duris ir berniokiškai apsikirpusiai mergi-
nai pradėjome aiškinti, ko mums reikia. Ji palinksėjo galva ir drauge
su mumis ėmė ieškoti violetinio krepšio su geltonomis rankenomis.
Krepšį radome, nors ieškojome gana ilgai. Slopindami susijaudini-
mą, žvilgterėjome jo vidun ir nusivylę atsidusome. Krepšyje gulėjo
kažkieno drėgnos maudymosi kelnaitės ir rankšluostis.
- Kieno šis krepšys? - paklausė Sergejus merginos.
- Man atrodo, Sašos Grozovskio, jis nuolat pamiršta pa-
džiauti savo maudymosi kelnaites, o vėliau skundžiasi esąs didelis
užuomarša.
- Seniai jis nešioja šį krepšį?
Aš vis dar nenustojau vilties, kad tas krepšys priklausė Doren-
ko, kad tai jį moteris paskubomis įmetė į organizacinio komiteto
kambarį ir jį vėliau kažkas rado, išėmė tai, kas jame buvo, ir ėmė
nešiotis jame paplūdimio mantą.
- Oi, negi atsiminsiu, kas į tai kreipia dėmesį?
- O kur dabar Grozovskis? 85
 A. Marinina

Ji truktelėjo peciais, visa savo povyza demonstruodama,

kad jai nepriklauso ganyti darbuotojus, juoba domėtis svetimais
krepšiais.
Ištisas dvi valandas ieškojome Sašos Grozovskio. Pasirodė,
kad tą laiką praleidome veltui. Krepšį jis pirko prieš savaitę kioske ,
stov i nčiame pr ie viešbučio .
Niūrūs ir sutrikę pakilome į šeš ioliktame aukšte esantį spau-
dos centrą, kuris buvo įsikūręs koridoriaus pradžioje, šalia lifto . Pro
praviras duris atsargiai dirstelėjau kambarin - jame viešpatavo
triukšmas ir sumaištis. Fotografai, korespondentai, redaktoriai,
korektoriai sukišę galvas rengė kasdi en leidžiamo "Kino festivalio
naujienų" numerį . Nė vieno iš j ų neužkalbinau, juoba kad į mane
niekas nekreipė dėmesio, tiesiog įėjau į prieškambarį ir atidariau
sieninės spintos dureles.
Krepšys gulėjo ant lentynos . Violetinis su geltonomis ran-
kenomis. Buvau tvirtai įsitikinęs, jog tai - tas pat krepšys, o ne
panašus, kokį radome organizacinio kom iteto patalpose. Atsargiai
uždaręs spintos dureles, ant p irštų galiukų išėjau į koridorių.
- Aš dingstu, - sukuždėjau Seriožai Lisicynui, - kviesk
tardytoją ir paimk krepšį.
- Gal patys paimkime ir žvilgtelkime, kas jo viduje?
- Nekvarksėk . Aš specialiai konsultavausi su Tatjana. Jeigu
jame yra koks nors įkaltis, vėli au tek s į rodinėti. kad ne mes jį ten
į kišome.
- Mes tik žv ilgterė tu me, - ė mė maldauti jis.
- Aha , o tardytojas paskui nu siųs jį ekspe rtizei, ras mūsų
pirščiukus , ir vi ską teks pradėti iš naujo. Jei dabar žvilgtersi į jį, neiš-
vengsi ne ma lonumų. Arba turėsi prašyti da rbuotojų pab ūti kviesti-
niais, kurie vėliau patvirtintų, jog radai krepšį būtent čia ir nieko į jį
neįkišai. Vadinasi, privalėsi akių nuo jo nenuleisti, nes ir šioje vietoje
gali atsirasti suinteresuotų asmenų. Kas tada iškvies tardytoją ir
visus kitus? Esant tokiai situacijai, tavo mylimas viršininkas jau po
dešimties minučių sužinos. kad aš vis dėlto įsi painiojau į šią bylą,
nors jis mane ir perspėjo. Ne, Serioga, aš dingstu. Vėliau praneši, kas
buvo krepšyje. gerai? Lauksiu. Beje, radai mano Mezencevą?
- Radau.
86 - Pasakei, kad mes su Lile šiandien į paplūdimį neis ime?
 JUODASIS SĄRA$AS

- Pasakiau.
-Oji?
- Labai įnir šo, - Ser ioža nusišypsojo. - Sakė, jog jums ne-
užteks proto nupirkti vaikui vaisių .
Žinoma, Margarita tęsia savo repertuarą . Kažkodėl ji mano,
kad motina turi tik vieną pareigą - kimšti į vaiko organizmą vita-
m inu s. Verčiau ji dažniau pasišnekėtų su Lile, nebandytų išsipirkti
maitinimu.
Žengiau prie lifto ir paspaudžiau iškvietimo mygtuką, pagal-
vojęs, kad mažiausiai pasaulyje dabar norėčiau susidurti kaktomu-
ša su Rita . Kabinos durys jau buvo atsivėrusios, kai prie manęs vėl
prišoko Sergejus .
- Vladislavai Nikolaj evičiau, o bylos medžiaga?
- Kokios bylos?
- Tos, kurios prašė Tatjana Grigorjevna . Aš viską paruošiau,
turiu su savimi, ketinau vakare pas jus užsukti, atiduoti. Gal pa-
imsite?
- Ačiū, Serioža, būtinai paimsiu.
Jis įėjo į kabiną, ir mes kartu nusileidome iki trečio aukšto - čia
Lisicynas turėjo laikiną kabinetą, į kurį galėjo pas ikviesti pokalbių
kaprizingus kino veikėjus . Juokinga buvo tikėtis, kad jie ateitų pas
jįįVRY.
Med žiagos apie Vasaros teatro gaisrą buvo daug. Po pažastim
pasikišau storą ap lanką ir su šypsena pagalvojau, kad atsidūriau
kon e Oli os Dor en ko situacijoje. Teks man ieškoti kokio nors kr ep -
šio su ra n kenomis, b ūtų tikrai juokinga, jeigu n usipirkčiau vio letinį.
Artimiausioje pa rduo tuvėj e, regis, bu vo p a rd avin ėj am i vien tokie.
Namuose radau visus, trūko tiktai l ro č ko s , kuri su žilabarz-
dži u Mazajevu buvo išėjusi pasivaikščioti. Pirmame aukšte Silvija
Pfaifer demonstravo tropines aistras, mūsų šeimininkai, įsitaisę
prie televizoriaus ekrano, įdėmiai jas stebėjo . Tania su Lile persi-
kraustė į antro aukšto galeriją, Tania vis dar dirbo, o Lilė tylėdarri.a
sėdėjo šalia ant kėdės ir sekė tiesiog akyse gimstantį tekstą . Koks
aš esu tėvas! Atvežiau mergaitę į Pietus, prie jūros, o ji ištisą dieną
neišeina iš kiemo. Nedera taip daryti.
- Tanečka, atnešiau jums gaisro bylą, - tariau, ištiesdamas
jai segtuvą . 87
 A. Marinina

Ji nukėlė nuo kelių nediduką savo kompiuterį ir stvėrė bylą taip

godžiai, kaip maži vaikai stveria suaugusiųjų atneštas dovanas.
- Oi, ačiū, Dima, labai ačiū. Kada ją reikia grąžinti?
- Neklausiau. Skubėti turbūt nebūtina, Seriožai dabar ne
gaisras rūpi. Skaitykite, kol atims. Lile, gal einame nusirnaudyti?
Iš mergaitės veido ir be žodžių buvo aišku, kad maudytis ji
nenori. Ji nori arba sėdėti šalia Tatjanos, arba skaityti, gulėdama
lovoje. Tačiau aš pademonstravau pavydėtiną užsispyrimą, minty-
se priekaištaudamas sau, kad visiškai nesirūpinu dukters sveikata.
Maudytis, tiesą sakant, laikas buvo ne itin tinkamas, saulė jau ėjo
vakarop, karštis nuslopęs, todėl griebiausi kompromiso: mudu
tiktai pasėdėsime paplūdimyje ir pakvėpuosime sveiku pakrantės
oru.
Paplūdimys buvo beveik tuščias. Mes atsisėdome ant gultų,
Lilė - su knyga rankose, aš - paskendęs mintyse apie senį Verni-
gorą. Suprantama, septyniasdešimt dveji metai - toks amžius, kai
staigi mirtis nėra neįprastas reiškinys. Tačiau kai mirštama labai jau
"laiku", paprastai man nepatinka.
Aš išsi tiesiau ant gulto ir užsimerkiau. Oras buvo vėsus,
kvepėjo dumblu ir jodu, pajutau, jog man gera ir ramu. Omai su-
vokiau, kad už jokias pasaulio gėrybes, už jokius pinigus negrįšiu
dirbti į miliciją. Aš lioviausi mėgęs šį Dievo prakeiktą darbą, pa-
vargau nuolat girdėti daugiaaukščius viršininkų keiksmus, jausti
žmonių panieką, skrandžio skausmą, kuris atsiranda, kai dvi tris
dienas paskubomis kemši vien sausus sumuštinius. Aš pavargau
nuo nemigos, nuo pažeminimų, kuriuos patiri kiekvieną kartą,
kai tenka kreiptis su prašymu į aukštesnę vadovybę. Aš du sykius
buvau sužeistas - peiliu ir kulka. lr aš pavargau nuo bejėgiškumo,
kai nusikaltimai krenta ant tavo galvos, o tu negali jų išaiškinti, nes
liudininkai tyli. O tyli jie todėl, kad tu neturi kuo įveikti jų baimės
ar godumo. Juos įbaugino arba jiems užrnokėjo, o tu tegali vien pra-
šyti, įkalbinėti ir pasakoti visų seniai pa mirštą mitą apie pilietinę
pareigą. Bet jeigu pilietinę pareigą ignoruoja net valdžia, ko galima
reikalauti iš paprastų piliečių? Netrokštu išaiškinti, kas nužudė
Olią Dorenko, kurią gerai pažinojau. ir Liusę Dovžuk, kurios be-
veik nepažinojau. Aš praradau seklio azartą. Ir į šią bylą įsipainiojau
88 vien todėl, kad norėjau išpirkti savo kaltę ir padėti vargšui Garikui
 JUODASIS SĄRASAS

Litvakui. Vienintelė priežastis, kodėl aš murkdausi šiame mėšle ir

stengiuosi ši tą suprasti, yra nuoširdus simpatijos jausmas jaunam
operatyvininkui Seriožai Lisicynui, turinčiam šuniūkščio akis, bet
ir jam netrukus nusvirs rankos, nes ir jam prastai sekasi, per aštuo-
nis darbo mėnesius jis neišaiškino nė vieno rimto nusikaltimo. Ir
dar Tania ... Nesu pratęs save apgaudinėti, todėl sąžiningai prisi-
pažįstu: ji man patinka. Daugiau nei patinka. O ji tokia nepanaši i
Ritą - mano moters grožio etaloną. Su Tatjana aš galėjau bendrau-
ti, neprarasdamas savo veido.
Ošiant bangoms, nepastebimai užsnūdau. Sapnavau Tatjaną,
apsi nuoginusią, saldžialūpę, jos platininius plaukus ir putlų švelnios
odos kūną. Ji apkabino mane čia, ištuštėjusiam vakariniame paplū­
dimyje, glostė mano nugarą, galvą, pečius, aš ištirpau jos dideliame
kūne, jaučiausi mažas ir saugus. Tai nebuvo erotinis sapnas, tiesiog
man buvo taip gera, kad aš pagalvojau: turbūt šitai ir yra laimė, kai
šalia tavęs moteris, skleidžianti gerumą ir ramybę.
Nubudino mane tylus Lilės balsas:
- Tuojau ateis mama.
Velniai rautų, negi iš tiesų ateis? Įdomu, kaip Lilė tai pajunta?
Juk Lisicynas Ritai pasakė, kad šiandien i paplūdimį nesibelsime, be
to, iš paplūdimio paprastai mes išeiname šeštą valandą, o dabar jau
pradžia aštuntos.
Bet nuojauta mano dukters neapgavo. Po dviejų minučių
pamačiau Ritą su iprastu baltu krepšeliu rankoje. Vėjas kilojo jos
sijono "skarmalėlius", atidengdamas kojas, ir aš vėl nustebau, kaip
gamta įsigudrina sukurti toki tobulą groži.
- Kur jūs šlaistėtės visą dieną? - griežtai paklausė ji, atsisės­
dama ant gretimo gulto ir ištiesdama kojas.
- Nutarėme padaryti pertrauką, pailsėti nuo saulės, - nu-
traukiau ją aš. - Kaip tu atspėjai, kad mes čia?
- Buvau užėjusi i Gegužės Pirmosios gatvę. Kažkokia balkšva
karvė pasakė, kad nuėjote i paplūdimio Kas ji, šeimininkė?
Mano viduje kaži kas susigūžė. Viešpatie, iš kur joje tiek pa-
niekos žmonėms? O juk ir Lilė girdi, kad jos dievinama teta Tania
vadinama balkšva karve.
- Tai poilsiautoja, mūsų kaimynė, - ištariau, sunkiai val- 89
 A. Marinina

dydamas norą rikteIti Ritai aštre snį žodį.

Jeigu ji ištars dar vieną
grubų sakinį apie Tatjaną, aš už save neatsakau.
Tačiau Rita niekad nemėgo į ką nors gilintis, ji lengvai per-
šokdavo nuo temos prie temos, neįsikirsdavo į vieną problemą.
"Balkšvos karvės" tema išseko, atėjo eilė kitai.
- Festivalyje visi tiesiog pasiuto, - pranešė ji, kišdama Lilei
į delną bananą ir lupdama sau antrą. - Visi svarsto, kuri preten-
dentė šalina varžoves . Gandai" apkalbos, tikras absurdas. Net kerta
la žybų.
- Na, ir už kurią statomos didžiausios sumos?
- Už Celiajevą . Ap ie Reginos problemas mažai kas žino, o
apie tai, kad Celiajeva yra kas nori, tiktai ne artistė , žino kiekvienas .
Saulai paskyrė apsaugą, kuri sekios paskui ją ištisą parą.
- Tiktai Saulai? Kodėl?
- Juk ji dabar pirmoji sąraše.
- Ką gi, protingai daro. - šyptelėjau aš. - Vadinasi, organi-
zacinis komitetas nusprendė festi valio neuždaryti?
- Ne , jie ten visi susikivirčijo, bet Rudinas atsivedė rėmėjus,
o šie greitai vis ką paaiškino. Mesti dideli pinigai, išlaidos privalo
būti padengtos . Tai turi padaryti reklama, kurios gausu visuose
renginiuose ir " Nauj i e nų" puslapiuose, ir šoktelėjusios bilietų kai-
nos į filmus , kuriuose filmavosi premijuoti aktoriai. Tad uždaryti
fest ivalį ir palikti aktorius be premijų negalima. Reklamos atstovai
pa reikalaus ne tik grąžinti pinigus, bet ir sumokėti netesėjimo bau-
dą . Juk patys pelningiausi renginiai dar neįvyko, ka i kurios žvaigž-
dė s atvaž iuos vėliau. Juškevičius , pavyzdžiui , atskr is tiktai rytoj.
Rytoj bus "Žmonos žud iko" p e rž iūra , kur jis vai dina p agr ind inį
vaidmenį, o vakare - spaudos konferencija. Ži na i, kokį až iotažą jis
sukėlė? Publikos n umylėtinis. Į jį paspoksoti subėgs pu s ė miesto. O
toje vietoje, kur jį sutiks, bus pardavinėjami bukletai, kalendoriai,
sportiniai marškinėliai su jo atvaizdu ir panašūs niekučiai. Mūsų
organizatoriai su vietiniais veikėjais susitaria ir specialiai praneša
netikrą atvykimo laiką. Tarkim, sako, kad žvaigždė atvyks trečią
valandą, o iš tikrųjų ji atvyksta ketvirtą ar net penktą. Žmonės su-
sirenka ir jau nesiskirsto, laukia . O kuo ilgiau laukia, tuo daugiau
perka. Ir tai visiems naudinga. Jeigu Rudinas uždarytų festivalį,
90 gyvas iš čia neišvažiuotų .
 JUODASIS SĄRASAS

- Suprantama, - linktelėjau aš .
Rita ūmai vėl pakeitė temą, o aš susimąsčiau apie tai , kas
nedavė man ramybės. Jeigu festivalyje žmogžudystės pavojingos
tiems, kurie ji finansavo , vadinasi, jie suinteresuoti, kad nus ikal-
timai būtų kuo greičiau išaiškinti, o geriausia - dar iki festivalio
paba igos. Tuomet uždarymo metu būtų galima atskleisti skandalo
detales, o trokštanti tai išgirsti publika už bilietus mokėtų didelius
pinigus. Beje, visuomet yra pavojus, kad įvyks dar viena tragedija, o
tada šį kromelį vis dėlto teks uždaryti. Tad išaiškinti nusikaltėlį (ar
nusikaltėlę?) būtina kuo greičiau . Tačiau kodėl jie, tie suinteresuoti
rėmėjai, pro pirštus žiūri į tai, kad dvi žmogžudystes tiria trys sek-
liai, kurie, sudėjus į krūvą , mano galva , tesudarytų septyniasdešimt
penkis procentus vieno gero operatyvininko? O gal jie pasamdė
privačius detektyvus? Bet jų darbo aš nepastebėjau, nors svetimą
ranką tokiais atvejais visados galima pajusti.
- Tu klausaisi?
Rita timptelėjo mane už ausies, ir aš supratau, kad taip buvau
nugrimzdęs į savo mintis, jog nustojau sekti jos žodžius.
- Žinoma, klausausi.
- lr ką pasakysi?
- Apie ką?
- Na, va, tu niekados nesiklausai, kai aš pasakoju, - ji vėl
ėmė nervintis. - Ar ims iesi to darbo? Užmokestis geras .
- Koks užm okestis? Atle isk, Ritule, tikrai buvau užsigalvojęs
ir neišgirdau. Pakartok da r kartą.
- O viešpatie, už ką ma n tokia bausmė , - artistiškai sude-
javo ji. - Rudinas pra šė pakalb ėti su tavim, jis siūlo tau dirbti jo
saugumo tarn ybos viršini nku. Jis žino, jog ketini atsisakyti darbo
milicijoje. Rudinas nori, kad tu , jei sutiksi, pradėtum darbą ne dels-
damas ir padėtum išaiškinti žmogžudystes . Jis pasiryžęs su tavim
pasirašyti kontraktą jau šiandien vakare.
Štai kaip. Nespėjau pagalvoti, o rezultatas prieš nosį. Tiesa,
man į galvą nešovė mintis, kad išsrėbti šią košę rėmėjai pasiūlys
man.
- Rita , tai neįmanoma .
- Kodėl?
- Aš neturiu licencijos, suteikiančios teisę užsiimti privačia 91
 A. Marinina

detektyvo praktika. Vadinasi, aš neturiu nei oficialių dokumentų,

nei ginklo. Be to, aš tiesiog nenoriu. Tavo Rudinas man nepatinka.
Ritos veidą išmušė raudonis, ji sutriko ir tapo agresyvi. Pui-
kiai žinojau, kad festivalio prezidentas Rudinas - jos meilužis, bet
jeigu to ir nežinočiau, būčiau supratęs dabar. Kaip paaiškinti faktą,
kad ji išplepėjo jam apie savo buvusio vyro ketinimą baigti darbą
milicijoje ir išeiti į pensiją? O Borisas Rudinas man iš tiesų nepati-
ko. lr ne todėl, kad apie ji žinojau tai, kas ji juodina, mūsų laikais be
dėmės būna tiktai naujagimiai. Jis man nepatiko ir tiek. Tad dirbti
jam nenorėjau. O jeigu ir būčiau norėjęs, tiesiog negalėčiau. Vietinė
kriminalinės paieškos vadovybė nepakęs mano įsikišimo, jeigu aš
neturėsiu tinkamų dokumentų. Bet svarbiausia - aš troškau, kad
šias žmogžudystes išaiškintų Serioža Lisicynas, o ne privatus de-
tektyvas Stasovas . lr aš netrauksiu apkloto savo pusėn, padarysiu
viską, kad padėčiau Seriožai. Nes Serioža, priešingai nei Rudinąs,
man patiko.
- Patinka tau Rudinas ar nepatinka - ne apie tai kalba-
me, - piktai atrėžė Rita. - Kalbame apie darbą ir, beje, apie pini-
gus . Baigsis tavo atostogos, mesi tarnybą milicijoje - ir ką darysi?
Bastysiesi pakampėmis? Tau siūlo gerą darbą ir gerą atlygį, o tu
durnių volioji.
- Rita, aš dar galėčiau pagalvoti apie darbą pas Rudiną, tačiau
nė kalbos negali būti apie tai, kad dabar pradėčiau tirti šias žmog-
žudystes. Neketinu pažeisti įstatymo. Vietinė vadovybė labai griež-
ta, nenoriu turėti nemalonumų dirbdamas be licencijos. Aišku?
- Man aišku, kad esi užsispyręs nepakenčiamas tipas! - ji
beveik šaukė.
lr aš staiga supratau, kad jai būtų labai malonu, jeigu dabarti-
nis jos meilužis duotų darbo buvusiam jos vyrui. Aš, girdi, ištekėjau
už pono, o mano buvusysis, kurį palikau, nuolankiai jam tarnauja .
Na, ir Rita, na, ir gaišena!
- Sutinku, - taikiai tariau, vos tramdydamas juoką. - Esu
užsispyręs ir nepakenčiamas. Bet kalėjime atsidurti netrokštu. Ne-
noriu jokių nemalonumų. Turiu tokią teisę? Turiu. Tu nesutinki su
manim?
- Vis dėlto pagalvok, - ji ėmė kalbėti tyliau. - Jeigu pakeisi
92 nuomonę, paskambink Rudinui. Štai jo telefonas.
 JUODASIS SĄRA$AS

Ji ištiesė man žvilgančią vizitinę kortelę, kurioje buvo užrašy-

ta: "Kino koncernas RUNIKO. Rudinas Borisas Josifovičius. Pre-
zidentas". Žemiau - Maskvos adresai ir telefonai, o kitoje pusėje
tušinuku pakeverzotas vietos viešbučio telefonas. Įsikišau kortelę į
kišenę. Tik dabar pastebėjau, kad jau visai sutemo, aš vos [skaičiau,
kas parašyta vizitinėje kortelėje.
Atsisukau į Lilę ir pamačiau, kad ji skaito, prisikišusi knygą
prie pat akių. Vis dėlto esu prastas tėvas, nėra ko teisintis, kad
ir Rita - prasta mama. Kol aš sprendžiu savo problemas, mano
vaikas pasidarys trumparegis.
Kartu išėjome iš paplūdimio teritorijos. Ritai reikėjo sukti į
kairę, viešbučio pusėn, o mums su Lile - į dešinę.
- Ką turite vakarienės? - priekabiai paklausė Rita.
Omai prisiminiau, kad nenupirkau jokio valgio, o parduotuvės
jau uždarytos. Tiesa, dar dirba kioskeliai, tačiau jų produktais maitin-
ti vaikų nepatartina: pasūdyti riešutėliai, keksai, konservuotos dešre-
lės. Tiesa, buvo galima tikėtis, kad mus pamaitins Iročka, tačiau tai
būtų nepadoru, šiandien mes jau valgėme jos pagamintus pietus.
- Šį vakarą mes eisime į restoraną, - ramiai atsakiau aš. - Ir
valgysime upėtakį su keptomis bulvytėmis. Taip, Lile?
Lilė pažvelgė į mane didelėmis savo akimis, kuriose spindėjo
nebylus klausimas, ir tyliai atsakė:
- Taip, tėti.

6 skyrius

Lilė jau seniai miegojo, o aš nuo šono ant šono varčiausi savo
lovoje. Žinojau, kad už sienos nemiega Tatjana, ši mintis kažkodėl
trukdė man nusiraminti ir užmigti.
Kai grįžome, Iročkos nebuvo namie. Pasirodo, ji parėjo, pa-
ruošė vakarienę ir vėl kažkur išėjo su Mazajevu. Tania savo kamba-
ryje vartė gaisro bylą.
- Noriu kuo greičiau ją perskaityti ir grąžinti, - paaiškino
ji. - Negerai, kai tarnybiniai dokumentai atsiduria svetimose ran-
kose. Vaikinas gali turėti nemalonumų. O ir man bus ramiau. 93
 A. Marinina

Netgi dirbdama literatūrini darbą, ji liko tardytoja.

- Buvo atėjusi jūsų žmona. Ji rado jus paplūdimyje?
- Taip, ačiū, Tanečka.
- O ji graži.
Tatjana ištarė tai be pavydo, tačiau ir be susižavėjimo. Tiesiog
konstatavo faktą. Tardytoja.
- Tai buvusi mano žmona.
- Taip? Nežinojau.
- Negi Lilė jums nesakė? Mes jau treji metai negyvename
kartu.
- Dima, metas seniai nustoti jums stebėtis. Iš jūsų dukters
žodžio neištrauksi, jei pati nepaklausi. Užaugusi ji taps puikia duo-
bute.
- Kuo taps? - nesupratau aš.
- Duobute, i kurią bus galima sumesti visas savo paslaptis,
užberti smėliuku ir nesijaudinti, kad kas nors apie jas sužinos. Ji
moka laikyti liežuvi už dantų.
- Šitai ji tikrai moka, - sutikau, nevalingai gėrėdamasis
šviesiais Tatjanos plaukais ir putliais, tačiau gerai prižiūrimais
pirščiukais.
Kas valandą ji patiko man vis labiau ir labiau, ėmiau net stebė­
tis - kodėl gi anksčiau aš nemėgau apkūnių moterų? Rita akis man
užtemd ė, ar ką?

Palinkėjau Taniai ramios nakties ir grįžau i savo kambarį, bet

štai - praėjo jau pusantros valandos, o aš vis neužmiegu. Ir Iroč­
ka, regis, dar negrį žo, juk negirdėjau nei jos žingsnių, nei balso, o
klausa mano gera.
Atsargiai, stengdamasis nepažadinti Lilės, aš atsistojau, užsi-
moviau džinsus, apsivilkau marškinėlius, įsispyriau i gumines pa-
plūdimio basutes ir nupėdinau i galeriją. Užėjau už namo kampo ir
pamačiau šviesą, krentančią pro merginų langą. Vadinasi, Tania vis
dar skaito dokumentus.
Ant pirštų galiukų pritykojau prie lango ir žvilgterėjau vidun.
Teisybė, abi lovos tuščios, Iročka ligi šiol vaikštinėja su savo socio-
logu, o Tania sėdi prie kompiuterio ir renka tekstą, žvilgčiodama i
94 Lisicyno popierius. Po penkių minučių supratau, kad stoviu kaip
 JUODASIS SĄRASAS

kvailys ir spoksau į Tatjaną, neturėdamas jėgų net krusteiti. Vis

dėlto ji darė man kerintį poveikį.
Sprendimas mano galvoje gimė anksčiau, nei spėjau jį suvokti.
Greitai įžengiau į kambarį, priėjau prie Tatjanos ir paėmiau ją už
rankos.
- Eime, - tariau pakuždomis, stebėdamasis savimi ir bemaž
nesuvokdamas, ką darau.
- Kur? - irgi pakuždomis paklausė ji.
- Į sodą .
- Kodėl?
- Todėl. Eime.
Ji paklusniai pakilo ir paskui mane nulipo laiptais. Nusive-
džiau ją į tamsaus ir kvepiančio sodo gilumą, nė sekundę nedvejo-
damas, kad elgiuosi teisingai. Neįsivaizduoju, iš kur atsirado tasai
pasitikėjimas savimi. Tiesiog žinojau, ir viskas.
Apkabinau Tatjaną ir ėmiau bučiuoti - švelniai, ramiai, be
skubos ir prievartos. Ji bučiavo mane irgi ramiai ir užtikrintai, lyg
mes būtume susituokę jau daugelį metų, todėl netikėta mano aistra
atrodė jai visai natūrali, nekelianti nei nuostabos, nei nerimasties.
Pamažu mano glamonės tapo reiklesn ės, Tania į jas atsakė tylia
aimana ir tiksliais rankų judesiais. Jos iškili krūtinė po sportiniais
marškinėliais taip patogiai atitiko mano delnus, sakytum, pati gam-
ta ją buvo sukūrusi mano rankoms . Susijaudinimas augo pamažu,
jame nebuvo tos patrakėliškos aistros, kurią visada patirdavau ir su
Rita, ir su kitomis gražiai nuaugusiomis ilgakojėmis. Plaukiau jūra,
truputuką linguojamas bangų, ir man buvo taip gera, kaip ir tame
paplūdimio sapne.
Mes lėtai atsigulėme ant žolės, dar spėjau pagalvoti - kaip
gerai, kad Tanios sijono audinys tamsus ...
Paskui mes dar ilgai stovėjome tyl ėdami, apkabinę vienas
kitą, ji glo stė mano nugarą ir pečius, o aš bučiavau jos plaukus ir
smilkinius ir galvojau apie tai, kad mano sparnuotas angelas sargas
iš stiklinio būgno ištraukė patį laimingiausią biliet ėlį, todėl toliau
manęs tikriausiai laukia nesėkmių ruožas , bet velniop visa tai . Už
viską tenka mokėti, netgi už laiku ištrauktą laimės bilietėlį .
Nuo vartelių pusės pasigirdo bal sai, grįžo Ira. Mes greitai 95
 A. Marinina

išbėgome iš sodo ir atsisėdome ant laiptų, vedančių i jų kambarį,

apsimesdarni, kad visą vakarą čia ir sėdėjome.
- Sveiki, naktibaldos. - sukuždėjo Iročka, artėdama prie
mūsų.

- Sveika, lėbautoja, - pusbalsiu atsiliepė Tania. - Kur buvai?

- Gal jūs ir juoksitės. tačiau mes norėjome nueiti i nudistų
pliažą.

- Negi čia yra ir toks? - paklausiau.

- Tiksliau - buvo. Pasirodo, prieš mėnesi ji panaikino. Į ji
veda lyninis kelias. o praėjusi mėnesi viena kabina atsikabino ir nu-
krito. dabar ten viską remontuoja. Tad mūsų planas nusirnaudyti
nuogutėliamsgėdingai žlugo.
Man buvo gaila grakščiosios linksmuolės lročkos. Supranta-
ma, i nudistų pliažą su savo žilabarzdžiu sociologu ji ėjo turėdama
labai konkretų tikslą. maudynės be maudymosi kostiumėlio priva-
lėjo būti tiktai fonas, kitaip sakant, palankiai susiklosčiusi situacija
tam, ką aš ir jos draugė ką tik darėme sode. Įdomu, kodėl Mazaje-
vas nenusivedė jos i savo kambarį? Griežti šeimininkai? Gal jis poil-
siauja čia ne pirmą kartą. o anksčiau buvo atvažiavęs su žmona? Vis
dėlto aš jaučiausi absoliučiai laimingas žmogus, kuriam norėjosi,
kad ir visi kiti būtų laimingi. todėl kilniadvasiškai pasiūliau:
- O jeigu mudu su Tania dar pavaikštinėtume?Ji ištisą dieną
dirbo, jai būtina prasimankštinti. Eisime, Tanečka?
Tatjana nusijuokė ir išraiškingai pažvelgė gretimo kiemo pu-
sėn. Tuo metu kaip tik nušvito Mazajevo langas.
- Na, jeigu mūsų mokytas kaimynas dar nemiega - gal ir
verta.
- Tania! - lročkos balse pasigirdo siaubas. - Ką tu, tai ne-
patogu!
- Nieko. Eime, Dima. Pakeliui ir pas kaimyną užsuksime.
- Aš tiesiog nežinau...
- O ką čia reikia žinoti? Tik nuimk nuo stalo mano popierius.
- Ačiū jums, - sutrikusi išlemeno lročka.
Mes išėjome i gatvę, palikau Tatjaną prie vartelių, o pats pri-
sėlinau prie gretimo namo atviro lango. Iurijus Sergejevičiussėdėjo
ant lovos, jo akys buvo įsmeigtos i sieną. tarp delnų jis laikė taurelę
96 konjako.
 JUODASIS SĄRAŠAS

- Pone sociologe! - šuktelėjau pusbalsiu.

Mazajevas krūptelėjo, vos neišliejo konjako ant grindų.
- A, tai jūs, Slava. Truputi net išsigandau.
- Kalbėsiu trumpai, - tariau, stengdamasis nesijuokti. -
Mudu su Tatjana einame pasivaikščioti, o Iročka namie. Jūs turite
valandą, ne trumpiau, šitai jums garantuoju. Tiktai nepažadinkite
Lilės.
- Bet.. . Palaukite, Slava ...
- Karštai bučiuoju, jūsų Vladislavas, - mestelėjau, jau trauk-
damasis nuo lango.
- Kur eisime? - paklausė Tania, kai paėmiau ją už parankės
ir u žt ikr in tai pasukau neaiškia kryptimi.
- Nežinau, - atsakiau nerūpestingai. - O kur norėtum?
- Namo, - atsakė ji labai rim tai. - Po meilės n etekau jėgų,
man kojos linksta. Matyt, aš nesu tokia treniruota kaip tu.
- Kokia čia u žuo m ina?
- Vien apie tavo sportinę formą. O apie ką pagalvojai?
Aš nusikvatojau.
- Tatjana Grigorjevna, su jumis niekad nebus nuobodu! At-
leisk, aš tikrai nepagalvojau, jog tu neturi jėgų. Man, pavyzdžiui,
išaugo sparnai. Bet man taip pagailo tavo Iročkos! Juk nusipelnė ji
patirti džiaugsmą ne vien virdama ar skalbdama.
Ėjome jūros link ir tylėjome. Iš pradžių tylėti buvo lengva, bet
pauzė užsitęsė ilgiau, ir aš nesmagiai jaučiausi. Tatjana nepatenkin-
ta? Gailisi? Pavargo? Aš ką nors padariau ne taip? Įžeidžiau ją?
Pradėjau nervintis, tačiau neįstengiau iveikti savęs ir paklausti.
O ji žingsniavo šalia, ir aš daug ką būčiau atidavęs, kad sužinočiau,
apie ką ji galvoja.
Nors buvo jau trečia valanda nakties, krantinėje virė gyveni-
mas. Šurmuliavo naktiniai barai ir diskotekos, restoranai ir kazino.
- Gal norėtum kur nors užsukti? - pasiūliau aš.
Ji neigiamai papurtė galvą.
- Tenai triukšmas, o man reikia pamąstyti.
- Galėčiau sužinoti, apie ką?
Ačiū Dievui, pagalvojau aš, vis dėlto ryžausi paklausti. Net
jeigu ji dabar pasakys ką nors nemalonaus, vis tiek bus geriau, nei
kankintis nieko nežinant. 97
 A. Marinina

- Apie gaisrą. Mąstau, kaip perkomponuoti siužetą, mat iš

Seriožos dokumentų sužinojau naujų duomenų, tačiau nenoriu ir
perrašinėti to, kas jau parašyta. Siaubingai nemėgstu perrašinėti.
Aš tikėjausi bet ko, tiktai ne šito. Skaudesnio smūgio vyro
savimeilei smogti neįmanoma. Geriau ji būtų pasakiusi, kad yra
nusivylusi, kad aš nesuteikiau jai malonumo, kad aš silpnas arba
priešingai - pernelyg įžūliai ištvermingas. Bet kokį priekaištą galima
priimti kaip informaciją, padaryti išvadas ir pasitaisyti. Tačiau šitai ...
Aš, kvailys, einu ir galvoju vien apie tai, kas įvyko sode, o ji - apie
savo knygelę.
- O aš galvoju apie tave, - pasakiau piktai. - Atleisk, matyt,
esu pernelyg jausmingas.
Ji įdėmiai pažvelgė į mane, švelniai nusišypsojo ir paglostė
mano skruostą.
- Nepyk, mielasis. Viskas buvo gerai, tiesiog puiku, bet ar
verta tai aptarinėti? Jeigu tai pasikartos dar kartą, būsiu laiminga.
Jeigu ne, vadinasi, ne, ir kalbėti nėra apie ką. Teisybė?
Nesugebėjau paprieštarauti jos žodžiams, tačiau ir nusivylimo
paslėpti neįstengiau. Tiesa, jau po minutės mane suėmė juokas. Ko
aš čia pradėjau seilėtis! Ji teisi. Mudu per mažai pažįstame vienas
kitą, kad po fizinio suartėjimo darytume skubotas išvadas. Tatjana
negali žinoti, kaip stipriai ji mane traukia, netgi man pačiam visa
tai keista. Jos akimis žiūrint, mano polėkis tėra epizodas, kurortinis
išsiskyrusio vyriškio ekspromtas, ne daugiau. lr jeigu ji neįžvelgia
iš mano vidaus trykštančio švelnumo, vadinasi, dėl to kaltas aš, o
ne jinai.
Aplenkėme dar vieną ūžiantį restoraną ir priėjome nedidelį
paviljonėlį, kurio vitrinose puikavosi daugybė vaizdo kasečių. Tai
buvo nuomos punktas. Mestelėjau žvilgsnį i užrašus ant vaizda-
juosčių ir jau ketinau praeiti pro šalį, bet staiga mano dėmesį pa-
traukė viena šiems laikams nebūdinga detalė. Išvydau daug kartų
pasikartojančius pavadinimus: .Išsivadavimas", "Pergalė", "Bloka-
da". "Berlyno mūšis", "Žvalgo žygdarbis". Netgi pagalvojau, kad man
pasivaideno. Bet ne, vaizdajuostės iš tiesų gulėjo vitrinoje, penki
.Išsivadavimai", tiek pat "Pergalių" ir "Blokadų", kitų pavadinimų
98 buvo dar daugiau. Tiesiog stebuklas! Čia, kurortiniame mieste, kur
 JUODASIS SĄRA$AS

knibždėte knibžda ..naujieji rusai"? Priėjau arčiau ir jau visai nu-

stebau. Suglumęs spoksojau į 40-50-ųjų metų filmų pavadinimus:
"Paprasta istorija", ..Nebaigta apysaka", ..V iskas lieka žmonėms"...
Užrašas prie durų skelbė, kad paviljonas dirba ištisą parą.
Žvilgterėjęs vidun, pamačiau pažįstamą jaunojo verslininko Lio-
nios, kuris aprūpindavo vaizdajuostėmis Nikolajų Fiodorovičių
Vernigorą, fizionomiją.
- Užeikime, - tariau Tatjanai, atidarydamas duris.
Lionia iškart mane pažino.
- Sveiki. Ar manęs ieškote, ar kino atėjote?
- Tavęs. Sakyk, kodėl jūs turite tiek daug senų filmų? Negi
juos kas nors žiūri?
- O, dar ir kaip! Mes specialiai padarėme tiek kopijų, kad vi-
siems užtektų. Mūsų mieste gyvena daug išėjusių į atsargą kariškių,
tokių, pavyzdžiui, kaip tėvukas Nikolajus. Žinote, kiek jų! Jie labai
mėgsta tuos filmus.
Jis nusišypsojo kaži kokia gudria, nevaikiška šypsena.
- Juos galima suprasti. Ką dabar pagyvenęs vyras gali pama-
tyti per teliką? Moterims gerai, kanalas ..2X2" suka ir suka serialus.
O vyrams? Ta snargliuota meilė jiems neįdorni. Todėl ir žiūri savo
jaunystės filmus.
- O pats tuos filmus matei?
- Žinoma. Juk privalau žinoti, kuo prekiauju. Be to, senukų
atmintis jau silpna. Ateina pas mane toks žilas atsargos pulkinin-
kas ir sako: ar neturi, sūneli, seno filmo, geras toks buvo filmas,
pavadinimo neatsimenu, Bystrickaja vaidina gydytoją, Bondarčiu­
kas - inžinierių, o gal statybininką, žodžiu, jo kojos suparalyžiuo-
tos. O aš jam: prašau, tėvuk, štai jums jūsų ..Nebaigta apysaka".
- Šaunuolis, - pagyriau Lionią, - protingai dirbi.
Su Tania mes vėl patraukėme ryškiai apšviesta krantine, ap-
lenkdami besi bučiuojančias poreles ir įsilinksminusias kompanijas.
Praėję dar vieną pajūrio restoraną, iš kurio aidėjo šokių orkestro
muzika, mudu atsidūrėme šalia puošnios parduotuvės ..V eronika".
Sprendžiant iš drabužių, kabančių vitrinoje, tai buvo brangi par-
duotuvė.
- Gal užsukime, - paprašė Tatjana. - Man įdomu.
Vos įėjome į parduotuvę, išsyk pajutome įtarų stambaus tipo 99
 A. Marinina

žvilgsni. Jis vilkėjo dėmėta uniforma, matyt, buvo apsaugos dar-

buotojas.
- Labas vakaras. klausau jūsų, - prie mūsų iš karto prišoko
pardavėja. - Ką pageidautumėte apžiūrėti?
Tatjana truputi sutriko.
- Mane domina drabužiai, skirti dalykiniams susitikimams.
Tačiau vasariniai, lengvo audinio, .:.- atsakė ji, nužvelgdama ant pa-
kabų kabančius ivairias palvius skudurėlius.
- Koks dydis jus domina?
Tania akivaizdžiai suglumo. Man girdint ji turbūt gėdinosi pa-
sakyti savo drabužių dydi, lyg aš neturėčiau akių ir, išgirdęs skaičių
"penkiasdešimt ketvirtas", palaikyčiau ją stambesne, nei ji yra iš
tiesų.
- Mano ūgiui.
- Prašau jus.
Pardavėja kviečiamai mostelėjo ranka ir nusivedė mus prie
stovo, kur kabėjo šilkinės ir šifoninės suknelės bei kostiumėliai. Ta-
nia ėmė neskubiai apžiūrin ėti drabužius, o pardavėja stovėjo šalia
kaip įkalta, neatitraukdama žvilgsnio nuo jos rankų. Man pasidarė
nuobodu, aš nuėjau prie vyriškų kelnių ir striukių stovo. Už mano
nugaros akimoju išdygo tasai dilba sargybinis. Pakaušiu jutau jo
žvilgsni, man buvo nemalonu.
- Klausykite. kas čia vyksta? - nesusilaikiau aš. - Gal reke-
tininkų bijote? Ko jūs sekiojate paskui mane?
- Negi jūs nežinote? - paklausė dilba. - Dabar taip daro
visose parduotuvėse. Visose, kurios dar išliko.
- Aš ne vietinis. O ką reiškia - išliko?
- Jūs tikrai nežinote? Prieš porą mėnesių mus ištiko bėda.
Visi brangiausi modeliai buvo apipurkšti dažais. Įsivaizduojate,
kažkoks niekšas sugadino daugiau nei pusę mūsų prekių. Ta pati is-
torija pasikartojo dar keturiose parduotuvėse. O po savaitės - dar
keliose. Prekės buvo kaip pavogtos, nuostoliai tokie patys. Dalis
parduotuvių šio finansinio smūgio nepak ėlė, turėjo užsidaryti. Ki-
tos sustiprino apsaugą, aplink pristatė televizijos kamerų. priėmė
dirbti daugiau pardavėjų, kad jos sekiotų paskui kiekvieną pirkėją.
100 Suprantate, ne kiekvieno kišenei tokia prabanga, todėl daugelis
 JUODASIS SĄRASAS

parduotuvių pamažu ėmė bankrutuoti. Mes kol kas dar laikomės,

bet irgi jau iš paskutinių jėgų.
- O milicija? Rado tuos chuliganus?
- Na jau! - prunkštelėja dilba. - Trenks jie viską i šoną ir
puls ieškoti.
- Aišku. Aš pasimatuosiu šias kelnes.
- Prašau, kabina dešinėje.
Artėdamas prie kabinos, pamačiau, kad ir Tatjana nešasi ran-
kose kažkokį kostiumėli. Paskui ją sekė pardavėja.
Mes įėjome i gretimas kabinas. Girdėjau, kaip už metro nuo
manęs nusirenginėja jauna moteris, ir nepaprastai jos geidžiau.
Dieve, kas mane taip apkerėjo? Gal ji burtininkė?
Kelnės buvo kaip man siūtos, Tačiau žvilgterėjau i etiketę ir iš-
kart viską supratau. Tai buvo garsios firmos drabužis, kuris kainavo
tris šimtus sutartinių vienetų, kitaip sakant - dolerių . Kur jau čia,
už tokią kainą kelnės ir privalo būti kaip tau siūtos!
- Tania, - šūktelėjau pusbalsiu. Pertvara tarp kabinų buvo
truputi aukštesnė už žmogaus ūgi, neabejojau, kad Tatjana mane
išgirs.
- Aū, - atsiliepė ji.
- Kaip kostiumėlis?
- Stulbinantis.
- O kaina?
- Dar labiau stulbinanti.
- Kiek?
- Penki šimtai aštuoniasdešimt.
Aš švilptelėjau.
- Ir tu galėsi tai nešioti?
- Kitos išeities nėra. Mano figūrai pigių drabužių nebūna.
Ne, suprantama, jų būna, tačiau tokiais drabužiais apsirengus gėda
kur nors pasirodyti.
- Aš galiu pažiūrėti?
- Užeik.
Išėjau iš kabinos ir ištiesiau kelnes netoliese stovinčiam dil-
bai, kuris tuoj pat priekabiai ėmė jas apžiūrinėti. Gretimos kabinos
užuolaidėlė prasiskleidė, aš išvydau Tanią, vilkinčią kostiumėliu už 101
 A. Marinina

penkis šimtus aštuoniasdešimt s u ta rt i n i ų vienetų. K ą gi, ji buvo

verta to !
- Šaunu, - nuoširdžiai pasakiau jai.
- Tau patinka?
Kur jau čia nepatiks . Ko stiumėlio dydis neatrodė didesnis
nei penkiasdešimtas . Tą minutę aš pagalvojau: jeigu turėčiau tiek
p inigų, nedvejodamas nupirkčiau jai ši kostiumėli. Vis dėlto keista!
Man niekados nekilo noras nupirkti Ritai koki nors drabuži. Galbūt
todėl, kad ji man labiausiai patiko gulinti nuoga lovoje...
- Pirksi? - paklausiau Tanios, kai vėl išėjome i gatvę.
- Dar nežinau, pasitarsiu su Ira . O tu ką patartum?
- Pirko Tau tikrai labai tinka .
- Gerai, - atsiduso ji. - Pagalvosiu. Ar ilgai dar vaikš čiosi-
me?
Žvilgterėjau i laikrodi. Nuo to laiko, kai Mazajevui pažadėjau
laisvo gyvenimo valandą, praėjo penkiasdešimt minučių.
- Neskubėdami galime grižti. Tu tikrai pavargai?
- Tikrai. Akys merkiasi.
Su Mazajevu susidūrėme prie vartelių. Jis lyg nusikaltęs pa-
žvelgė i mus, sutrikusiu balsu paskubom neaiškiai burbtelėja "labos
nakties" ir smuko i savo kiemą.

Mane pažadino iš kiemo sklindantys balsai. Ryškiai švietė sau-

lė, Lilės lova buvo tuščia, supratau, kad ilgai miegojau. Greitai apsi-
rengęs išėjau i galeriją ir pažvelgiau žemyn. Lilė sėdėjo prie stalo po
stogeliu ir skaitė, o netoliese apie kažką kalbėjosi Tania ir Sergejus
Lisicynas. Pajutau pavydą Tatjanai, kad ji sugeba keltis anksti netgi
tada, kai atsigula trečią valandą nakties. Tokių sugebėjimų aš netu-
rėjau, pamiegoti aš apskritai mėgau, ypač atostogaudamas.
Šalia Seriožos ant suoliuko gulėjo didelis juodas krepšys .
- Vladislavai Nikolajevičiau, jūs buvote teisus, violetiniame
Dorenko krepšyje iš tiesų buvo vaizdajuostė, kurios numeris de-
vintas . Vakar du kartus ją per žiūr ėjau ir nieko nesupratau. Gal jūs
pabandytumėte? Aš jums ir vaizdo aparatūrą atnešiau.
- Kas toje juostoje? - paklausiau aš, pildamas i puodeli ka-
102 vos ir tepdamas ant duonos sviesto. Pasirodo, geroji lročka Lilę jau
 JUODASIS SĄRA$AS

buvo pamaitinusi. Be lro čkos tikriausiai pra pultų ne tik Tania, bet
ir aš.
- Tai, api e ką ir kalb ėjo jūsų bi čiulis Lionia . Kažkokie vete-
ranų susibūrimai. Sugadinau akis, spoksodamas į tuos vaizdus , bet
esmės nesupratau. Nieko ten ypatingo, bala žino, dėl ko tą vaizda -
juostę reikėjo atiduoti Dorenko. Ir dėl ko reikėjo vėliau jos ieškoti.
- Gerai, p er žiūr ė si u, -linktelėjau aš, atsikąsdamas minkštos
ir šiltos duonos kąsnį. - Tiesa, o kok ia Vernigoros mirties priežas -
tis? Skrodimą darė?
- Infarktas.
- Ir nieko įtartino? Nė truputuko?
- Nieko. Viskas absoliučiai švaru.
- Vis tiek man nepatinka, - atkakliai pakartojau.
- Ir man nepatinka, - atsiduso Serioža . - Bet medikams
nepaprieštarausi.
- O kas tau svarbiau - intuicija ar mokslas? - pasidorn ė­
jau, kimšdamas į burną sumuštinio likučius ir užsigerdamas karšta
kava .
- Žinoma, mokslas, - nusišypsojo jis. - Kol kas turiu per
mažai darbo patirties, kad savo intuiciją iškelčiau aukščiau už
mokslą.
- O aš turiu patirties . Todėl, Serioženka, būtina išsiaiškinti,
kokios aplinkybės nulėmė tai, kad Nikolajų Fiodorovičių Vernigo-
rą ištiko infarktas. Tiktai tada mano gyvenimo patikrinta intuicija
perleis palmės šakelę medicinos mokslui. .Vernigoros kaimynė iš
šešiolikto namo irgi serga širdies liga, ji turėjo jo namo durų raktą,
taigi po Vernigoros mirties ji sutvarkė kambarį ir užrakino duris.
Štai jos ir reikia paklausti, ką ji tenai sutvarkė, ką iššlavė. Paklausi?
- Paklausiu. Tiktai. ..
- Kas - tiktai?
- Beveik negaliu pasitraukti iš viešbučio. Saulą Ibraibekovą
gali ištikti nervinis šokas, kiekvieną minutę laukia, kada ateis ją nu-
žudyti. Valdžia įsakė kam nors visą laiką būti viešbutyje. Naktį tenai
budėjo Paša Iakovčikas, o dabar aš jį turiu pakeisti.
Nustebęs pažvelgiau į Lilę, kuri visą laiką tyliai sėdėjo, įbedusi
nosį į knygą . Šiandien ji vėl skaitė Barbarą Kartlend, "Pavogti sap- 103
 A. Marinina

nai" tikriausiai buvo jau iveikti. Kas aš darau! Vadinasi, atsivežiau

vaiką prie jūros. Rita mane u žrnuš, jeigu ir šiandien nenusivesiu
Lilės i paplūdimi o
- Aš galiu pasikalbėti su ta moterimi, - netikėtai tarė Tatja-
na. - Serioža, juk esu jums skolinga.
- Ką jūs, ką jūs, - sumišęs ėmė mosuoti rankomis Lisicy-
nas. - Nenoriu nė girdėti. Apie kokią skolą galima kalbėti, kai
mano namiškės iki šiol negali atsipeikėti, jog pas jas svečiavosi pati
Tatjana Grigorjevna Tomilina.
- Beje, jeigu jau Tatjana Grigorjevna, tai jokiu būdu ne Tomi-
lina, - nusijuokė Tania. - Tardytojos Tatjanos Grigorjevnos pa-
vardė - Obrazcova, o Tomilina - pseudonimas . Tatjana Tomilina
neturi tėvavardžio.
Jeigu aš šįryt būčiau išsaugojęs sugebėjimą linksmintis, tik-
riausiai matydamas ištįsusį Seriožos veidą, būčiau pradėjęs kvato-
tis. Kuriam laikui, regis, jis prarado netgi kalbos dovaną.
- Tai yra ... Jūs norite pasakyti. .. - nerišliai murmėjo jis. -
Jūsų pavardė Obrazcova? Tatjana Obrazcova?
- Na, taip. O ko jūs taip susijaudinote?
Omai ir aš pasijutau nejaukiai. Atmintyje sukrebždėjo kaži
koks miglotas prisiminimas. Kur aš girdėjau ši vardą - Tatjana
Obrazcova? Vis dėlto Lisicyno atmintis buvo greitesnė.
- Juk tai jūs pasiekėte, kad būtų nuteistas Alojanas? Aš skai-
čiau jūsų straipsni Informacijos centro leidinyje...
Tada aš prisiminiau. Žinoma, velniai rautų, kaltinamoji išvada
Alojanui. Į tą Alojaną atmušė dantis ne vienas seklys ir tardytojas,
du kartus ji perdavė teismui, ir abu kartus iš teismo salės jis išėjo
aukštai pakėlęs galvą ir su išteisinamuoju nuosprendžiu po pažas-
timi. Jis buvo pasamdęs geriausius advokatus, tarp jų buvo ir tie,
kurie po 1993-iųjų spalio padėjo išsisukti Baltųjų rūmų gynėjams.
Kyšiams jis negailėdavo milijonų dolerių, nupirkdavo visus. Iš pra-
džių Alojaną stengėsi prispausti prie sienos dėl to, kad būtų tvarka,
vėliau tardytojai pajuto azartą, bet galiausiai i visa tai numojo ran-
ka, nusprendę, kad sveikata jiems yra brangesnė. Didysis Ašotas
Mušegovičius nusiramino ir tęsė savo machinacijas, tačiau kai kam
jo veikla, pasirodo, vis dėlto dar buvo idomi. Tas "kai kas" ir buvo
104 Peterburgo VVRV tardytoja Tatjana Obrazcova. Ji neprašydama jo-
 JUODASIS SĄRA$AS

kių sankcijų, niekam nepranešdama susisiekė su daugeliu užsienio

firmų, kurios ir suteikė jai duomenis, leidžiančius Alojaną trečią
kartą patraukti į teismą. Šįsyk jis buvo nuteistas.
- Aš bendrauju su buvusiais savo vyrais, - linksmai pasakė
Tatjana. - Kartais tai labai naudinga.
Supratau, jog informaciją apie Alojaną ji gavo iš pirmojo savo
vyro, kuris išvyko į užsienį. Ir staiga man pasidarė aišku. Žinoma,
ji skambindavo jam iš namų, už tarptautinius pokalbius mokėjo
dideles pinigų sumas, kurių jai niekas negrąžino, užtat apie jos pa-
stangas nežinojo vadovybė, todėl informacija ir nenutekėjo.
- Per tą laiką tu nenusigyvenai? - paklausiau, turėdamas
galvoje tarptautinių pokalbių sąskaitas.
- Nusigyvenau, - prisipažino ji. - Užtat pajutau kaifą. Kur
čia visas žavumas? Stora, nerangi boba pateikia kaltinimus pačiam
Alojanui. Būtumėte matę jo marmūzę mano kabinete!
- Tatjana, liaukis! - sušukau aš . - Dar kartą išgirs iu, kad
taip save vadini, aš tau ...
- Ir ką tu man? - smalsiai pasiteiravo ji. - Ką man padarysi?
- Dar nenusprendžiau. Sugalvosiu kokią nors bausmę, - pa-
juokavau.
Jos akyse vartėsi kipšiukai. Pagalvojau, kad mūsų žodžiavima-
sis tampa pernelyg intymus, jis neturėtų būti skirtas nei Seriožos
Lisicyno, nei mano dukters ausims.
Iš didelio sportinio krepšio Sergejus ištraukė vaizdo aparatū­
rą, į jį įsikišo medžiagą apie Vasaros teatro gaisrą ir atsisveikino su
mumis iki vakaro. Iročka nuėjo pas šeimininkus (su Vera Iljinična
ji nuolat tardavosi egzotiškų patiekalų klausimais) paprašyti, kad
jie leistų pasinaudoti jų televizoriumi. Nusprendėme iš pradžių
peržiūrėti Vernigoros vaizdajuostę, o tada patraukti savo keliais.
Iročka - į turgų, Tania - pas Nikolajaus Fiodorovičiaus kaimynę,
o aš su Lile - į paplūdimį .
Diplomatinė lročkos misija baigėsi sėkmingai, po dešimties
minučių mes trise sėdėjome pirmo aukšto kambaryje ir žiūrėjome
vaizdajuostę. Serioža buvo teisus, nufilmuoti vaizdai nekėlė susi-
domėjimo. Veteranų šventė, skirta Pergalės penkiasdešimtmečiui.
"Patrioto" klubas - buvę Pionierių rūmai, kur dabar veteranai
patriotiškai auklėjo jaunąją kartą, steigė įvairius karinio mokymo 105
 A. Marinina

būrelius . Sukarinto sporto varžybos , nugalėtojų apdovanojimai .

Tribūnoje - veteranai. Ir taip toliau. Kodėl Olgai Dorenko reikėjo
paimti šią vaizdajuostę?
Išjungę televizorių, padarėme liūdną išvadą, jog j u dėj o m e
ne-
teisinga linkme. Tarp vaizdajuostės ir dviejų ž i no m ų aktorių žmog-
žudysčių nebuvo jokio ry šio .
Prieš patraukdami į paplūdimį, pažadėjome Iročkai grįžti
vidurdienį, kad vėliau visi kartu nueitume į viešbutį, kur įvyks susi-
tikimas su ryškiausia ekrano žvaigžde Olegu Juškevičium. Tatjana
palydėjo mus iki krantinės ir nuėjo pas Vernigoros kaimynę.
Išsitiesęs ant karšto smėlio ir atsukęs nugarą svilinantiems
saulės spinduliams, ėmiau snūduriuoti, mąstydamas apie tai, kaip
gera atostogauti, ir nė neįtariau, kad mano atostogos jau baigėsi.
Tiesa, dar tris keturias valandas man buvo skirta to nežinoti ...

Rita paplūdimyje pasirodė tą minutę, kai mes jau pradėjome

rengtis, ketindami grįžt į namus papietauti. Jos veidas buvo persi-
kreipęs iš įtūžio.
- Vaiko gėdytumeis! - piktai suriko ji, sviesdama man kaž-
kokį voką.
Nekantraudamas išėmiau tai, kas buvo voke, ir pašiurpau. Iš-
vydau nuotraukas, kuriose buvome nufotografuoti mes su Tania.
Sode. Še tai tau!
Atsargiai pažvairavau į Lilę. Ji į mus, regis, nekreipė nė ma-
žiausio dėmesio, vis dėlto man atrodė protingiau pasišnekučiuoti
su jos motina nuošalesnėje vietoje. Energingai paėmiau Ritą už
rankos ir nusivedžiau prie akmeninės tvorelės, skiriančios paplū­
dimį nuo krantinės.
- Iš kur šitai gavai? - griežtai paklausiau.
- Tai aš turėčiau tavęs klausinėti. Ką darai, Stasovai? Dulkini
savo storą karvę vaiko akivaizdoje? Ne be reikalo nustebau, kad
pagaliau teikeisi atvykti į Pietus, kai to paprašiau. O tu, pasirodo,
atsivežei meilužę! Niekšas! Kaip tu drįsai?'
- Tyliau, Rita, tyliau, nurimk. Gal pamiršai, jog mudu išsi-
skyrę? Aš nekeliu tau scenų, kad atvažiavai kartu su Rudinu. Visa
106 Maskva žino, kad jis tavo sugulovas . Ko pasiutai?
 JUODASIS SĄRASAS

- Kuo čia dėtas Borisas? Galų gale aš nesivedžioju jo i namus,

nerodau Lilei. O tu ...
- Beje, tai įvy ko irgi ne Lilės akivaizdoje, gali nesijaudinti.
Geriau pasakyk, iš kur gavai tas fotografijas?
- Nesvarbu iš kur! Svarbu, kad tu - nedoras ir ištvirkęs tipas ,
tau negalima patikėti vaiko.
- Kodėl? - aš truktelėjau pečiais . - Kas čia nedora? Mūsų
duktė, beje, jau seniai žino, kaip atsiranda vaikai - ji skaito suau-
gusiųjų knygas . Be to, puikiai supranta, kad jos tėvai išsiskyrę . Būk
gera, nedramatizuok. Prašau, pasakyk man aiškiai, iš kur gavai šias
fotografijas.
- Aš nieko nesiruošiu tau aiškinti!
Aš pradėjau nervintis. Kartais buvo neimanoma iveikti jos
buko užsispyrimo, bet šįkart aš privalėjau tai padaryti.
- Rita, nusiramink ir susikaupk. Aš turiu žinoti, kas ir kodėl
davė tau šias fotografijas. Tai gali būti susiję su žmogžudystėmis.
- Kokiu būdu?
Ji įtariai pažvelgė i mane. Teisuolės įnir šis dar putote putojo,
tačiau mintys pamažu jau keitė krypti.
- Na, pagalvok. Vakar tu pasiūlei man pasirašyti kontraktą su
Rudinu ir iškart pradėti tirti Olgos ir Liusės nužudymą. Tiesa?
- Tiesa.
- O šiandien tau atneša fotografijas, kurios turi sukelti tarp
mudviejų skandalą. Po skandalo aš nedelsdamas išvykstu iš miesto
kartu su savo meiluže. Tiesa?
- Kas tave žino? - smerkiamai mestelėja ji. - Gal ir netiesa.
Gal tu ir neišvažiuosi.
- Jeigu ir neišvažiuočiau, i viešbuti vis tiek nei čiau, nes ne-
norėčiau sutikti tavęs. Panašu i tiesą?
- Panašu, - sunkiai sutiko ji.
- O dabar paklausyk, ko siekiama . Visi tavo aplinkos žmonės
puikiai žino, kad mes išsiskyrę, vadinasi, tokiomis fotografijomis
skandalo išprovokuoti neimanoma. Abu mes - laisvi žmonės. Ką
tai reiškia?
- Ką? - klusniai pakartojo Rita.
- Žmogus, norintis sutrukdyti, kad aš dirbčiau tavo mylimam
Rudinui, ne iš jūsų kompanijos . Jis svetimas , supranti? Jis žino, kad 107
 A. Marinina

aš - Lil ės tėvas, o tu - jos mama ir kad mes vienu metu esame

šiame mieste. Jis nemano, jog mes nesame vyras ir žmona. Todėl aš
privalau sužinoti, kas tasai žmogus. Arba žmonės. Tad pradėkim iš
pradžių: iš kur gavai fotografijas?
Ji neapibrėžtai mostelėjo rankomis.
- Nežinau. Man jas slapčiomis pakišo.
- Kaip slapčiomis?
- Paprastai. Pakišo po kambario durimis.
- Kada?
Rita sutriko ir paraudo. Mane suėmė juokas.
- Pakišo po tavo durimis? Ar po Rudino?
- Po mano.
- O tu nakvojai Boriso kambaryje?
- Taip, - iššaukiamai atsakė ji ir įrėmė į mane šokoladines
savo akis.
- O grįžusi rytą tu radai voką?
-Taip.
- Kelintą valandą tai buvo?
- Na .. . Gal vienuoliktą ...
- Rita, nemeluok, - griežtai tariau aš .
- Na ... Buvo gal antros pradžia .. .
- Ilgokai miegate po meilės malonumų, - nesusilaikiau ne-
įgėlęs .

- Kuo čia dėti

malonumai, - vėl pyktelėjo ji. - Pats žinai,
mes švenčiame iki paryčių, gulti einame beveik septintą ryto.
- Taip, taip, - palingavau galva. - Ir tu neklausinėjai, gal kas
matė, kaip tau po durimis pakišo voką?
- Neklausinėjau. Kai ištraukiau tas nuotraukas ...
- Gerai, viskas aišku.
Pažvelgiau į laikrodį. Be dešimties keturios. Žinoma, Rita nie-
ko neklausinėjo. Vidurdienį ji pamatė voką, dar pusantros valandos
jai vos užteko, kad nusimaudytų duše, persirengtų, papusryčiautų
ir atlėktų čia pasiaiškinti mūsų santykių.
- Rita , prašau, paklausk savo Rudine, su kuo jis aptarinėjo
ketinimus priimti mane į darbą. Ir pabandyk prisiminti - gal tu
kam nors apie tai prasitarei?
108 - Aš niekam neprasitariau, - iškart atsakė ji.
 JUODASIS SĄRA$AS

Bet aš nepatikėjau. Pernelyg gerai pažinojau Margaritą Me-

zencevą, kad patikėčiau.
- Vis dėlto tu pagalvok, gal prisiminsi.
- Gerai, - ji nuolankiai linktelėjo galva.
- Kada turi atvykti Juškevičius?
- Lėktuvas atskrenda šeštą trisdešimt. Tikriausiai apie pusę
aštuonių jis bus jau viešbutyje. O kam tau Juškevičius?
- Noriu jį pamatyti, - šyptelėjau. - Ir mano kaimynės dega
nekantrumu išvysti jį gyvą .
- Kaimynės? O gal tik viena kaimynė, kurią naktimis dulkini
sode? Stasovai, jeigu tu ... _
- Rita, - griežtai nutraukiau ją, - tai, ką darau naktimis
sode, tavęs neliečia. Kur tuo metu bus Saula?
- Manai, aš žinau? Turbūt viešbutyje. Ji išsigandusi, iš vieš-
bučio nekelia kojos. Jeigu ne perspektyva gauti prizą, seniai būtų
išskridusi į Maskva.
Vadinasi, Saula Ibraibekova, potenciali žudiko auka, bus
viešbutyje, o šalia viešbučio šurmuliuos minia, kurios, kaip kužda
mano patirtis, kontroliuoti neįmanoma nei milicijos, nei viešbučio
apsaugos jėgomis. Tai man labai nepatiko. Matyt, sprendimas apsi-
lankyti tenai vakare buvo teisingas .

Kai mudu su Lile grįžome į Gegužės Pirmosios gatvę, stalas

buvo jau padengtas. Kulinariniais sugebėjimais Iročka šiandien
pranoko pati save. Šiaip ar taip - paragavęs aš negalėjau atspėti,
ką valgau.
Tatjana pasakojo, kad kaimynė Nikolajų Fiodorovičių Verni-
gorą rado negyvą, kai užsuko įspėti jį apie artėjančią audrą. Pietų
gyventojai iš anksto žino, kad ji artėja, ir kaimynę nustebino atviri
Nikolajaus Fiodorovičiaus langai, nors jau buvo metas saugumo
dėlei juos uždaryti. Ji žvilgterėjo vidun ir pamatė, kad atsargos pul-
kininkas keista poza guli ant sofos . Akiniai ant nosies, atmestoje
rankoje laikraštis . Matyt, jis mirė staiga, akimirksniu, skaitydamas
laikra štį.

- Koks laikraštis? 109

 A. Marinina

"
- Vietinis, Vernigora buvo jį užsiprenumeravęs. Aš turiu tos
dienos laikrašti.
Tania ištiesė man laikrašti, aš išvydau Olgos Dorenko veidą juo-
duose rėmeliuose. Nuotrauka buvo didelė, ji užėmė pusę skilties.
- Sakyk man, Dima, ar labai susijaudintum, išgirdęs apie mažai
pa žįstamo žmogaus mirti, nepaisant to, kad vakar su juo šnekėjaisi?
- Tu teisi, - linktelėjau aš. - Jeigu infarktas jį ištiko todėl,
kad jis perskaitė apie Olgos nužudymą, vadinasi, turėjo būti labai
rimta priežastis. Pavyzdžiui, jis žinojo, jog Olga - jo duktė. Arba
anūkė.
- Sutinku. Kas dar?
- Arba žinojo, kad kažkas, kas buvo jam artimas, tarkim, jo
anūkas, ruošiasi ją nužudyti. Perskaitęs laikrašti, jis suprato, kas
įvykd ė nusikaltimą.
- Sutinku. Kas dar?
- O gal vis dėlto vaizdajuostė? Jis suprato, dėl ko Olgą nužu-
dė, todėl jautėsi kaltas, nes pats įtraukė ją i pavojingą žaidimą.
- Dar kartą sutinku. Taigi Serioža Lisicynas turi patikrinti
Dorenko ir Vernigoros giminystės ryšius, vis tiek tai ne mūsų jė­
goms. O mūsų uždavinys - vaizdajuostė. Turime išnarstyti ją po
kauleli, kad suprastume, kas joje yra svarbu. Arba galutinai įsitikin­
tume, kad ji su žmogžudystėmis neturi jokio ryšio . Ira!
- Aš čia, - iš virtuvės atsiliepė Iročka. - Galima nešti?
Aukščiausio lygio pasitarimas baigėsi?
- Baigėsi. Kur tavo sociologinis gerbėjas? Kviesk jį pietauti.
Taip ... Mano atostogos nepastebimai įgijo š e i my n i n į atspalvi.

7 skyrius

Žiūrėdamas i žmonių minią, susirinkusią prie viešbučio, ėmiau

suprasti, kad Ritos žodžiai apie miesto gyventojų ir svečių susido-
mėjimą atvykstančia žvaigžde nebuvo laužti iš piršto. Priešingai,
mano skurdoka fantazija net neįsivaizdavo šio renginio užmojo.
Žmonės kantriai laukė Olego Juškevičiaus, kuris šiuo metu
110 simbolizavo ir sekso galiūną, ir Stalonės pavyzdžio rusišką su-
 JUODASIS SĄRAŠAS

perherojų. Aplink buvo mikliai prekiaujama krepšiais, plakatais,

kalendoriais, marškinėliais, puodeliais, ženkliukais, pudrinėmis ir
portsigarais su Juškevičiaus atvaizdais. Niekad negalėjau suvokti,
kodėl žmonės visa tai perka, tačiau buvo būtent taip. Pirko!
Iš garsiakalbių liejosi madinga muzika, kurią nutraukdavo tik-
tai reklaminiai skelbimai, siūlantys ekskursijas, keliones, restoranų
ir kazino paslaugas. Čia pat pardavinėjo "Sprinto" loterijos bilietus,
kuriuos žmonės graibstyte graibstė, nes, kaip Rita ir minėjo, ofi-
cialiai buvo pranešta, kad Olegas atvyks penktą valandą. Tuo metu
jo lėktuvas dar buvo ore, tad žvaigždės gerbėjai pavargo laukti ir
norėjo truputi pasilinksminti. Sunku buvo net isivaizduoti tokios
primityvios apgaulės pelną.
Pastebėjau, kad minioje sukiojosi daug žmonių, rankose
laikančių fotoaparatus. Matyt, ir fotokorespondentams Olegas
Juškevičius buvo trokštamas grobis. Ką gi, nieko keisto, turint ga l-
voje, kad pastaraisiais metais jis dažniau filmuojasi užsienyje nei
Rusijoje, kur pamatyti ji ne taip paprasta. Sulėkė kaip musės prie
medaus.
Mes čia atėjome penkiese: Iročka su savo sociologu Mazajevu,
Tania ir aš su Lile. Žinoma, Lilei čia buvo nuobodu, su mumis ji
ėjo nenoriai, tačiau aš nerizikavau palikti jos vienos namuose. Ne,
aš nesibaiminau, kad jai gali kas nors nutikti, tiesiog [tariau, jog tai
ją įžeistų. Beje, Lilė priklausė tai vaikų grupei, kurie labiau už viską
pasaulyje trokšta, kad suaugusieji paliktų juos ramybėje ir leistų
daryti tai, ką jie nori. Ir vis dėlto aš vedžiausi ją su savim. Kaip pa-
aiškėjo vėliau, labai teisingai pasielgiau.
Ant peties nešiausi krepšį su vaizdo aparatūra, kurią keti nau
grąžinti Sergejui Lisicynui. Seriožą radome nelengvai, jis kaip pa-
mišęs blaškėsi po viešbuti ir, man regis, sunkiai suprato, ką jam
sakau.
- Kur Ibraibekova? - paklausiau Sergejaus.
- Savo kambaryje. Jinai iš jo beveik neišeina.
- O kur jos kambarys?
- Septintame aukšte.
- Kambarys su balkonu?
-Taip.
- Pasakyk, kad ji neišeitų i balkoną. 111
 A. Marinina

- Pasakysiu.
- Įėjimus kas nors saugo?
- Taip ... Atrodo ...
- Ką reiškia - atrodo? - susiraukiau aš.
- Tuo rūpinasi festivalio saugumo tarnyba, - paaiškino Ser-
gejus. - Rudino žmonės.
- O ką veikia milicija?
- Milicija gatvėje. Saugos, kad žmonės neaplamdytų auto-
mobilio, kuriuo atvyks Juškevičius.
- Nėra tvarkos, - pastebėjau aš, traukdamas iš krepšio vaiz-
do aparatūrą ir dėdamas ją ant stalo kambaryje, kuris buvo skirtas
Lisicynui.
Tuo metu durys atsivėrė ir ant slenksčio išdygo raudonveidis
penkiasdešimties metų vyras, kaip rožės aromatą skleidžiantis sau-
lėje nusvilusios odos karštį.
- Kokia čia minia? - nepatenkintas paklausė jis, varpydamas
žvilgsniu mane ir Tatjana, lyg stengdamasis perskaityti, kas parašy-
ta ant mūsų nugarų.
- Mano pažįstami, Valentinai Ivanovičiau, užėjo pasisveikin-
ti, - rado išeitį Sergejus.
Supratau, kad tai ir yra jo mokytojas Valentinas Ivanovičius
Kuzminas, tad Sergejų aš galėjau tik užjausti. Kaipgi, toks moky-
tojas tikrai daug ko išmokys. Įėjo į kambarį ir ėmė elgtis ne kaip
operatyvininkas, o kaip prasčiausias sąstingio laikų partinis virši-
nink ėlis.
Nusileidęs į vestibiulį,kur manęs laukė Lilė, Iročka ir Iurijus
Sergejevičius, prisiminiau, kad Kuzminas įėjo kaip tik tuo metu, kai
aš ketinau iš krepšio ištraukti vaizdajuostę. Suprantama, jo akivaiz-
doje aš to nepadariau, tad Vernigoros vaizdajuostė Nr. 9 liko mano
krepšyje.
Pro mus vis ėjo ir ėjo pažįstami, vienus aš pažinojau gerai,
kitus - vos ne vos, tačiau visi jie smalsiai apžiūrinėjo mūsų kom-
paniją. Matyt, po to, kai Rita grįžo iš paplūdimio, istorija apie jai
pakištas fotografijas tapo žinoma gana plačiai. Buvusi mano žmo-
nel ė sunkiai nulaikydavo liežuvį už dantų, aš negalėjau atsistebėti,
kad ji taip ilgai niekam neišplepėjo Olios Dorenko ir Igorio Litvako
112 paslapties. Ką gi, svetima paslaptis, matyt, ir yra svetima paslaptis,
 JUODASIS SĄRAŠAS

iš jos suknelės nepasiūsi. O sava kančia - dėkinga medžiaga, ja

apsisiautus galima puikuotis priėmimuose ir lėbavimuose. Žiūrė­
kite, girdi, kokia aš ypatinga, mano vyras neištikimas, o aš vis tiek
juokauju. Juk dėl to ji visiems pasakodavo pačios išgalvotą istoriją
apie mane ir Olgą.
Man būtinai reikėjo nors kelias minutes pabūti vienam su
Tatjana, kad papasakočiau jai apie praėjusią nakti padarytas foto-
grafijas. Tačiau kaip tyčia šalia nuolat vis kas nors sukiojosi - arba
Lilė, arba Iročka su Mazajevu. Juk Tanią i Lisicyno kambarį aš ir
vedžiausi todėl, kad tikėjausi pasakyti jai nors kelis žodžius. Bet
mes ilgai ieškojome Seriožos, paskui trise užėjome i jo kambarį,
o grįždamas aš nespėjau praverti burnos - mus užkalbino viena
Ritos draugė, kurios vardo aš neprisiminiau, bet kaip kvailys nusi-
šypsojau jai koridoriuje. Draugė įėjo su mumis i liftą ir sujaukė visą
mano planą.
Dar kartą kritiškai apžvelgiau viešbučio holą ir minią už lango.
Ne, jokia saugumo tarnyba čia nepadės. Viskas iš pat pradžių buvo
daroma neteisingai, žmonėms apskritai nereikėjo leisti būriuotis
prie viešbučio. Tačiau tuomet šis renginys nebūtų atnešęs tiek
pelno. Žmonės trokšta pamatyti savo dievuką iš arti, ne šmėžuo­
janti automobilyje už neperšaunamo stiklo. Todėl priversti žmones
susirinkti ir ilgą laiką laukti buvo galima tiktai toje vietoje, kur
Juškevičius išlips iš automobilio ir toliau eis pėsčias. Buvo tik dvi
tokios vietos: oro uostas ir viešbutis. Tačiau poilsiautojai, o ir vietos
gyventojai per toki karšti i oro uostą nesibels.
Aš ypač nerimavau dėl Saulos Ibraibekovos. Kilus ažiotažui
dėl Juškevičiaus, įeiti i viešbuti ir išeiti iš jo nepastebėtas galės kas
tik panorės. Aš jau nekalbu apie snaiperio šūvi. Saula nepaprasta
moteris, bet vis dėlto moteris, jai prireiks daug ištvermės, kad
susilaikytų, neiš eitų i balkoną, kai susižavėjusi minia ims staugti,
išvydusi savo sekso simboli. Žinoma, prašiau, kad Serioža ją įspė­
tų, tačiau mano bendravimo su moterimis patirtis sakė, kad vyrų
perspėjimus jos vertina panašiai kaip Pirmojo pasaulinio karo laikų
šukuosenų madas.
Apsimesdamas, kad slankiojame be jokio tikslo, savo isi-
linksminusią kompaniją aš apvedžiau aplink viešbuti, norėdamas
dar kartą apžiūrėti visus priėjimus ir galimus atsitraukimo kelius. 113
 A. Marinina

Priėjimų buvo daug, atsitraukimo kelių - dar daugiau. Saugumo

tarnybos vaikinai man nekėlė didelio pasitikėjimo. Žinojau, kad
Borisas Rudinas savo aplinkos žmones rinkdavosi pagal asmeninės
ištikimybės principą, o ne pagal profesines savybes, todėl įtariau,
kad saugumo tarnyboje dirba jam ištikimi, tačiau vargu ar daug
apie saugumą išmanantys darbuotojai.
Žvalgydamasis po tankiais tropiniais krūmokšniais apaugusį
sodą, nevalingai pagavau Iurijaus Sergejevičiaus žvilgsnį. Jis žiūrėjo
į išsikerojusią egzotinę augmeniją anaiptol ne gamtos mėgėjo aki-
mis, o jo veide buvo sustingusi pašaipėlė, kurioje buvo galima per-
skaityti tas pačias mintis, kurios sukosi ir mano galvoje. Įdomu, šis
sociologas ką nors nutuokia apie apsaugą ar tik šiaip šaiposi?
- Kaip jums patinka šis sodas? - paklausiau aš kiek galima
abejingiau.
- Visiškai nepatinka, Slava, visiškai nepatinka, - atsakė jis,
nedelsdamas nė akimirkos, tartum puikiai suprasdamas, kad aš
klausiu ne apie grožį, bet apie sode slypintį pavojų. - Man atrodo,
kad jūs kažko baiminatės .
- Juk žiūrite televizorių, laikraščius skaitote, o ir Iročka jums
tikriausiai pasakojo, kas čia įvyko. Nužudytos dvi kino žvaigždės, aš
įtariu, kad netrukus gali žūti trečia, Saula Ibraibekova.
- Ką jūs sakote? Pati Ibraibekova? Jai gresia pavojus?
- Manau, taip. Aš ir stengiuosi suprasti, kuri grandis silp-
niausia, kad būtų galima užbėgti nelaimei už akių .
Kelioms minutėms likome su juo dviese. Tania ir lročka nu-
sitempė Lilę į sodo gilumą prie kažkokios egzotiškos floros . Per tas
minutes aš visiškai pakeičiau nuomonę apie barzdotąjį sociologą
Jurą Mazajevą. Jo žvilgsnis pasirodė esąs skvarbus ir įgudęs, mano
problemą jis suvokė iš karto.
- Man atrodo, Slava, kad mudu privalome kontroliuoti iš-
ėjimus, šiais samdiniais pasikliauti neverta. Darykime taip: mes
su Iročka liksime čia, o jūs su Tania eikite prie centrinio įėjimo.
Atsiminkite, kad pats sudėtingiausias momentas bus tada, kai pa-
sirodys Juškevičius. Visas dėmesys bus sutelktas į jį, nevalingai į jį
spoksos ir sargybiniai. O mudu privalome žiūrėti vien į duris . Ir
dar, Slava. Nė sekundę nepamirškite, kad minia turi galingą psichi-
114 nio poveikio jėgą . Bendras susižavėjimas, kolektyvinis įniršis, pani-
 JUODASIS SĄRASAS

ka, agresija. Netgi sunkiai nugalimas troškimas prasibrauti arčiau ir

pamatyti savo dievuką, paliesti ji. Tuo galima užsikrėsti kaip virusu.
Stenkitės likti ramus ir nepasiduoti įtaigai.
- Kartu su socialine psichologija jūs studijavote ir minios
psichologiją?
Jis keistai pažvelgė i mane.
- Taip, ir ją.
Iš sodo gilumos išplaukė visos trys mūsų nimfos, laikydamos
rankose nuskintų (žinoma, jos pažeidė visas taisykles), svaiginan-
čiai kvepiančių žiedų puokštes. Tą valandėlę prie mūsų prišoko
simpatiška hipį primenanti mergina su bloknotu rankoje.
- Atleiskite, ar negalėtumėte paskirti man penkias minutes?
Tai vienos firmos užsakyta sociologinė apklausa, tik keli klausimai.
- Galėtume, - apatiškai sutikau aš. - Kuris turėtų atsakyti?
- Visi iš eilės. Taigi pirmas klausimas: jūs atostogaujate už-
sienyje ar tiktai Rusijoje?
- Rusijoje, - atsakiau aš.
- Aš irgi, - atsiliepė Tania.
- Ir aš, - šūktelėjo Ira.
- Visaip būna, - tarė Iurijus.
- Antras klausimas: jeigu atostogaujate uzsienyje, kurios
šalies klimatas, virtuvė, kainos, gyvenimo sąlygos jums labiausiai
patinka?
Dabar mergina žiūrėjo vien i Mazajevą, supratusi, kad košės
su mumis neišvirs.
- Kainos, žinoma, Kipre, - atsakė jis. - Klimatas - Keme-
re, Turkijoje, gyvenimo sąlygos - Ispanijoje. O virtuvė man niekur
nepatinka, tiktai Rusijoje.
- Labai gerai, - nusišypsojo mergina. ' - Dar vienas klau-
simas: jeigu šiemet jums tektų atostogauti užsienyje, kokią sumą
būtumėte pasiruošęs išleisti?
- Ne daugiau kaip du tūkstančius dolerių.
- Ačiū, dabar klausimai jums, - ji kerinčiai nusišypsojo, o aš
nustebau, kad mes vis dar ją dominame.
- Į užsieni jūs nevažiuojate dėl materialinių sunkumų ar dėl
kitų priežasčių? 115
 A. Marinina

- Dėl kitų,- vienu balsu atsakėme mes. Tik to ir trūko, kad

šiai plevėsiukei prisi pažintume esą skurdžiai.
- Kurios Rusijos dalies klimatas, kainos, gyvenimo sąlygos ir
virtuvė jums labiausiai patinka?
Sąžiningai paeiliui išvardijome vietas, kuriose teko atostogau-
ti. Dėl klimato buvome vieningi - Krymo pusiasalis.
- Aš juk iš Piterio, - paaiškino man Tatjana, kai mergina,
padėkoj usi mums, nubėgo toliau. - Mūsų oras drėgnas, vėjas
žvarbus, beveik visi sergame chroniška pneumonija arba chronišku
bronchitu. Opabuvusi Kryme, bent jau pusę metų aš nekosėjau.
Gaila, kad dabar ten nuvykti sudėtinga.
Iš pakitusio minios šurmulio supratau, kad netrukus pasiro-
dys Juškevičiaus automobilis. Iurijus su lročka liko sode, o aš, viena
ranka sugriebęs Lilę, kita - Tatjana, pradėjau brautis prie centrinio
įėjimo. Po stogeliu stovėjo du saugumo tarnybos vaikinai ir mergi-
na, dirbanti organizaciniame komitete, ta pati, kuri padėjo man ir .
Sergejui ieškoti violetinio krepšio su geltonomis rankenomis. Kiek
. toliau nuo įėjimo buvo išsirikiavę milicininkai, turintys užtikrinti,
kad Juškevičius įeitų i viešbuti. O dar toliau vilnija žmonių jūra.
Pakėliau akis ir pažvelgiau i septinto aukšto balkoną. Ačiū
Dievui, Saulos nepamačiau. Pagaliau pasirodė ilgas žvilgantis auto-
mobilis, mano kūnu nusirito džiugios įtampos banga. Teisus buvo
mūsų barzdotasis sociologas, privalau likti ramus, nepasiduoti
minios įtaigai,
Automobilis minkštai sustojo ir žmonės išvydo Olegą Juškevi-
čių. Aš nesitikėjau, jog jis iš tiesų toks žavus. Matydamas ji ekrane,
turėjau galvoje ir grimą, ir apšvietimą, ir operatoriaus meistrišku-
mą. Apskritai aš nesu subtilus vyriško grožio vertintojas, tačiau
Juškevičius buvo ekstra klasės vyrukas. Ne veltui mergos dėl jo
kraustosi iš proto.
Jis nusišypsojo išmokta šypsena ir iš karto akimis ėmė ieškoti
durų. Mergina prieangyje pamojo jam ranka, atseit - aš čia, pone
Juškevičiau. Jis pastebėjo ją ir taip pat mostelėjo ranka, girdi, matau
jus, bandysiu prasibrauti. O po sekundės jis dingo iš mano regos
lauko. Ką tik mačiau ji, o dabar nematau. Staugianti minia puolė
prie savo dievuko. Mirgėjo veidai, pakaušiai, rankos, laikančios jo
116 fotografijas ...
 JUODASIS SĄRASAS

Sunkiai atitraukiau žvilgsnį nuo to vaizdo ir ėmiau sekti cen-

trines duris. Ne, nei iš gatvės, nei į gatvę niekas nebandė prasmukti
pro sargybą, nors apsaugininkai susižavėję žvelgė į žmonių sūkurį,
kurio centre turėjo stovėti Juškevičius. Žvilgterėjau aukštyn - bal-
konas tuščias. Šaunuolė, Saula, ištvėrė.
Staiga šurmuliuojanti minia šaižiai aiktelėjo, o paskui įsivyra­
vo tyla. Pasakyti, kad mane apėmė bloga nuojauta, vadinasi, nepa-
sakyti nieko. Tuo metu aš jau tiksliai žinojau, jog įvyko nelaimė.
Spustelėjau Tatjanos ranką ir sukuždėjau:
- Išsivesk Lilę. Eikite į sodą, tenai lročka ir Mazajevas.
Tania nieko neklausinėdama linktelėjo, paėmė mano dukrą už
rankos ir nusivedė tolyn nuo centrinio įėjimo.
Minia prasiskyrė, praleisdama milicininkus, ir aš pamačiau
Olegą Juškevičių. Superžvaigždė ir sekso simbolis gulėjo ant nuga-
ros, įsmeigęs savo garsiąsias mėlynas akis į aksominį Pietų dangų.
Nelaimė atslinko visai ne iš tos pusės, iš kurios laukėme.

Nuo viešbučio mes ėjome greitu žingsniu. Bijojau, kad atvyks

milicijos vadovybė, o aš visai netroškau susitikti su tuo pulkininku,
kuris gerajam berniukui Seriožai Lisicynui liepė nebendrauti su
bloguoju dėdule Vladislavu Stasovu. Man pačiam, tiesą sakant, ta-
sai pulkininkas mažai rūpėjo, jis negalėjo uždrausti man būti tenai,
kur geidė mano širdis, tačiau aš nenorėjau, kad dėl to Sergejus tu-
rėtų nemalonumų. Beje, aš visiškai netroškau susidurti kaktomuša
nei su Rita, nei su jos meilužiu Borisu Rudinu. Rudinas, be abejo,
pradėtų mane įkalbinėti, kad jam dirbčiau, o apie Ritą ir taip viskas
aišku, juoba kad šalia manęs buvo Tatjana. Madam Mezenceva ryte
ris ją akimis ir kalbės atvirai šlykščiai.
Perėję šurmuliuojantį miesto centrą, mes sulėtinome žingsnį.
Trys nimfos, dvi didelės ir viena maža, ėjo priekyje, aš ir Mezen-
cevas buvome kiek atsilikę, tad galėjome pusbalsiu aptarti mūsų
akyse ką tik įvykusią tragediją. Olegas Juškevičius buvo nudurtas
yla į nugarą · Mirė jis akimirksniu, aštrus plienas įsmigo tiesiai į
širdį. Smūgis yla buvo meistriškas, staigus ir nepastebimas. Iš pa-
tirties žinojau, kad minioje įvykdytos žmogžudystės išaiškinti ne-
įmanoma. Padėti mums galėjo tik stebuklas, kitaip sakant, paties 117
 A. Marinina

nusikaltėlio prisipažinimas, tačiau praktika rodė, jog tokie stebuklai

įvyksta taip pat dažnai, kaip katės sugebėjimas atsivesti šuniukų.
Na, gal šiek tiek dažniau.
Mane nustebino tai, kad Mazajevas, kuris prasibrovė pro
minią ir tiktai vieną kartą pažvelgė į gulintį ant žemės Juškevičių,
užtikrintai pasakė, jog tasai miręs.
- Kaip jūs sugebėjote konstatuoti mirtį? - paklausiau aš. -
Negi jūs gydytojas?
- Nesu gydytojas, bet aš kariavau Afganistane. Patikėkite, to
užtenka, kad išmoktum atskirti gyvybę nuo mirties.
Dabar į barzdotąjį sociologą aš žvelgiau visai kitomis akimis.
Mane apgavo jo žili plaukai, o jis pasirodė esąs ketveriais metais
jaunesnis už mane.
- Taigi kova už prizą vyksta ne tik tarp artisčių, bet ir tarp
artistų, - tariau susimąstęs. - Kitaip šių trijų mirčių paaiškinti aš
nesugebu. Bet tuo pat metu suvokiu, jog taip nebūna. Viena aktorė,
norėdama gauti didelę premiją, gali pradėti konkurenčių žudynes,
tačiau neįtikėtina, kad tame pačiame festivalyje tokį patį planą
pradėtų vykdyti ir aktorius. Sutapimai, žinoma, įmanomi, bet ne
tokie.
- Vadinasi, šiuos tris atvejus galima išskaidyti į dvi grupes.
Dviejų moterų mirtys susijusios su vaizdajuostės paieška, o Juške-
vičiaus nužudymas - kova už prizą.
- Šitaip jau geriau, - sutikau aš. - Arba priešingai: artis-
čių mirtys susijusios su prizu, o Juškevičių nužudė dėl visai kitos
priežasties, kuri neturi nieko bendra nei su kinematografu, nei su
festivaliu. Pavydas, meilė, kerštas ir taip toliau.
- O vaizdajuostė? - paklausė jis.
- Žinai, man atrodo, kad ji čia niekuo dėta. Ją žiūrėjo ir Serio-
ža Lisicynas, ir mes su merginomis, bet nieko neišvydome.
- Tačiau tenai būtinai turi kažkas būti.
- Kodėl?
- Tu pats man pasakojai, jog senis Vernigora mirė tada, kai
laikraštyje perskaitė apie Olgos Dorenko nužudymą. O jis išvaka-
rėse, likus vos kelioms valandoms iki žmogžudystės, davė jai vaiz-
dajuostę. Kodėl jis tai padarė? Ir kodėl taip aštriai sureagavo į jos
118 mirtį? Vadinasi, jis turėjo pagrindą manyti, kad Dorenko buvo nu-
 JUODASIS SĄRASAS

žudyta dėl vaizdajuostės, senis jautė kaltę. Dėl jokių kitų priežasčių
infarktas jo neištiktų. O jeigu jis galvojo, kad Dorenko nužudė dėl
vaizdajuostės, vadinasi, joje kažkas yra. Privalo būti.
- Bet mes žiūrėjome, Jura. Labai atidžiai žiūrėjome. Nieko
ten nėra. Veteranų susirinkimai ir "Patrioto" klubo veikla. Rateliai,
varžybos. Daugiau nieko.
- Gaila, kad grąžinai vaizdajuostę. Ir aš būčiau pažiūrėjęs.
Keturios poros akių, žinoma, gerai, bet ir penkta pora nepakenktų.
Ir tada aš susigriebiau.
- Klausyk, o juk vaizdajuostės aš negrąžinau. Ji iki šiol guli
mano krepšyje. Tik vidiako neturime.
- Ne bėda, - akimoju atsiliepė jis. - Ji turi mano šeimi-
ninkai.
Priėjome mūsų kiemo vartelius ir išsyk išvydome savo šeimi-
ninkę Verą Iljiničną. Ji atrodė susijaudinusi ir nusikaltusi.
- Oi, mergaitės, ar išeidamos jūs užrakinote savo duris?
Taip. Prasideda. Tiksliau - tęsiasi. Mano vaikinukas, trauk-
damas nelaimingus bilietėlius iš stiklinio būgno, akivaizdžiai persi-
stengė. Šiandien jis, matyt, nutarė tapti rekordininku.
- Žinoma, užrakinome, - atsakė lročka. - O kas nutiko?
- Mudu su Grigorijum Filipovičiumi buvome išėję iš namų,
grįžtame, o jūsų durys - atlapotos. Pamaniau, kad jau parėjote,
bet vis negirdžiu jūsų balsų. Užlipu i viršų - jūsų nėra. Bijau, kad
nebūtų vagys įsisukę. Aš jūsų daiktų nežinau, greičiau pažiūrėkite,
ar viskas vietoje. Jei ne, kviesim miliciją.
lročka nuskubėjo laiptais i viršų, nuo jos neatsiliko Tatjana.
Mes su Mazajevu atsisėdome kieme prie stalo, laukdami, kol jos grįš.
Greitai merginos nulipo i apačią, abiejų veidai buvo persimainę.
- Dingo Tanios kompiuteris, - pranešė Ira, vos sulaikydama
ašaras.
Tylėdama Tatjana prisėdo prie mūsų ir iš mano pakelio paėmė
cigaretę. Iki tol nebuvau matęs, kad ji rūkytų . Jos lūpos pabalo, ran-
kos tirtėjo. Kur jau ne - pusantro tūkstančio dolerių nusinešė šuo
ant uodegos. Kartu ir įpusėta rašyti knygą. Iročka garsiai raudojo,
įsikniaubusi i platų Juros Mazajevo peti, o Tania, kuri sugebėjo
tvardytis kur kas geriau, tylėdama rūk ė. Ji taip nervingai ir giliai
traukė dūmą, kad buvo aišku, jog yra labai susikrimtusi. Paprastai 119
 A. Marinina

aš nesunkiai randu žodžius, kuriais guodžiu nukentėjusius žmo-

nes, bet šįkart nesugalvojau, ką jai pasakyti. Ji tardytoja, tad žino visus
tuos žodžius geriau nei aš. Be to, puikiai žino tų žodžių kainą . Jeigu
žmogžudystės mūsų šalyje kartais dar išaiškinamos, tai vagystės - itin
retai. Maždaug dvidešimt procentų, viena iš penkių. Turint galvoje
šiandieninį mano sparnuoto .bflietmeisterio" ryžtingą nusiteikimą,
aš galėjau duoti nukirsti savo galvą, kad Tanios kompiuterio vagys-
tė pa skęs tarp likusiųjų aštuoniasdešimties procentų.
Tatjana užgesino cigaretę ir giliai įkvėpė oro. Supratau, kad ji
sunkiai sulaiko ašaras.
- Gerai, kad rytą grąžinau Seriožai bylą, - ištarė ji virpančiu
balsu. - Lyg nujausdama.
Virkčiodama ir aikčiodama, Vera I1jinična rinko milicijos tele-
fono numerį, tačiau tenai niekas neatsiliepė.
- Liaukitės, Vera Iljinična, niekur nereikia skambinti, - jau
bemaž tvirtu balsu pasakė Tania. - Dabar ne mes jiems rūpime,
festivalyje dar vienas žmogus nužudytas.
- Bet, Tanečka, juk daiktas dingo... Tokie pinigai.. . - mur-
mėjo šeimininkė, nors jos veide jau švietė palengvėjimas.
Žinoma, ją galima suprasti. Vakare iškviesti miliciją - garan-
tuoti sau bemiegę naktį. O tada jau visa gatvė žinos, kad aštuntame
name apvogė nuomininkę, vadinasi, šeimininkai nepatikimi, o jų
durų spynos prastos. Kam jai reikia tokios reputacijos? Juk sezonas
pačiame įkarštyje.
- Bala nematė tų pinigų, jie uždirbami, - numojo ranka
Tania. - Va, apysakos - gaila. Buvau parašiusi apie du šimtus
puslapių. Matyt, toks jau likimas, ar ne, Dima? Atsimeni, mudu
kalbėjome, kad kitą knygą rašysiu apie žmogžudystes kino festi-
valyje, bet prieš tai turiu baigti apysaką apie gaisrą Vasaros teatre.
Vadinasi, apysakos apie gaisrą nebus. Užtat tiesiog dabar galima
pradėt rašyti naują knygą. Sekant karštais pėdsakais.
Ji per didelį vargą nusišypsojo man. Aš apsidairiau kaip vagi-
šius ir įsitikinęs, jog netoliese nėra Lilės, apkabinau ją ir pabučiavau
į smilkinį .
- O kur Lilė? - lyg išgirdusi mano mintis, paklausė Tatjana.
- Viršuje, savo kambaryje. Tikriausiai skaito.
120 Tada man toptelėjo: o kas būtų nutikę, jeigu aš nebūčiau ve-
 JUODASIS SĄRAŠAS

dęsis Lilės į viešbutį? Vagis būtų užklupęs ją tuščiuose namuose.

Vien nuo šios minties mane nukrėtė šaltis. Geriausiu atveju vaikas
iš baimės būtų patyręs nervinį šoką. Apie kitą atvejį aš išvis neno-
rėjau galvoti. Pernelyg gerai žinojau, kad nusikaltimai, kurie iš pra-
džių būna sumanyti kaip vagystės, pasirodžius liudininkams tampa
žmogžudystėmis.
Iročka vis dar ašaroje, įsikniaubusi į Mazajevo krūtinę, ir aš
supratau, kad ji aprauda ne vien kompiuterį, bet ir nebaigta rašyti
apysaką. Tatjana minėjo, jog už autorinį lanką leidykla jai moka
du šimtus dolerių. Penkiolikos autorinių lankų, kitaip sakant, trijų
šimtų šešiasdešimties puslapių apysaka duotų joms trijų tūkstančių
dolerių pelną. O tai - dar trys kvadratiniai metrai lročkos buto.
Gal kai kam tie trys kvadratiniai metrai atrodys juokingi, tiktai ne
Iročkai, pasiaukojusiai mylimam broliui ir jo žmonai, kuri dabar
kantriai glaudžia vieną metrą prie kito, tikėdamasi, kad jie išaugs iki
atskiro buto dydžio. Galų gale trys kvadratiniai metrai - tai vonia.
Arba trijų spintų plotas, o tai irgi svarbu.
Pagaliau Iročka išsiverkė ir prisiminė vakarienę. Aš jau nu-
stojau kuklintis ir jos kvietimą valgyti kartu priėmiau kaip savaime
suprantamą gestą, juoba kad ji su tokiu pat entuziazmu prie stalo
pakvietė ir Iurijų. Tiesiog reikės nupirkti šiek tiek produktų ir ati-
duoti juos į bendrą katilą, kad nebūčiau išlaikytinis. Vera Iljinična,
jausdama kaltę, jog neišsaugojo nuomininkės turto, pradėjo siūlyti
konservuotus vaisius ir daržoves, tačiau Iročka padėkojo ir išdidžiai
atsisakė, pabrė ždarna, kad jos jau seniai valgo vien tai, kas neaštru
ir nepersūdyta. Tuomet nelaimingoji Vera iš savo atsargų paėmė
butelį konjako ir ryžtingai pastatė ant stalo.
- Štai, išgerkite. Kad nusirarnintumėte ir neverktumėte .
Konjakas buvo mielai priimtas. Ira su Tatjana nuėjo į virtuvę
ruošti vakarienės, o Mazajevas, paėmęs Vernigoros vaizdajuostę,
nuskubėjo namo ją peržiūrėti. Man beliko užlipti į savo kambarį.
Lilė, žinoma, skaitė, be to , gulėdama ant nugaros. Įsižiūrėjęs pa-
mačiau, kad jos akys užmerktos, nors ranka tvirtai suspaudusi laikė
knygą. Gal ji užsnūdo?
- Lile, tu miegi? - vos girdimai paklausiau aš. Jeigu miega,
nežadinsiu.
Ji iškart atmerkė akis. 121
 A. Marinina

- Ne, tėti. Paprasčiausiai galvoju.

- Apie ką?
- Šiaip. Apie daug ką. Aš noriu valgyti. Mes šiandien nieko
nenusipirkom vakarienei. Vėl eisim į restoraną?
- Netrukus teta Ira mus pamaitins. Luktelk truputuką.
Lilė apsivertė ant pilvo ir įbedė nosį į meilės romaną, o aš iš-
sitiesiau ant lovos ir ėmiau galvoti apie Tatjaną, apie jos nebaigtą
rašyti knygą ir pavogtą kompiuterį. Labiausiai pasaulyje dabar aš
norėjau nueiti pas ją ir pasakyti: "Tania, tekėk už manęs. Mano ves-
tuvinė dovana - naujas kompiuteris. Prašau, tik nesikrimsk". Iš kur
gaučiau pusantro tūkstančio dolerių, aš nežinojau, bet taip pasakyti
labai norėjau. Ne tik pasakyti - ir padaryti. Štai kur keblumas ...
Regis, nepastebimai užsnūdau. Išgirdęs iš apačios sklindantį
Iročkos balselį .Vladikai, Lile, prašau prie stalo!", aš krūptelėjau ir
nubudau.
Nei Rusijos kino žvaigždės mirtis, nei kompiuterio vagystė
nepadarė įtakos Iročkos kulinariniams sugebėjimams. Stalo centre
puikavosi konjako butelis, apsuptas neregėtais įvairiaspalviais pa-
tiekalais. Šia proga Vera Iljinična paaukojo netgi taureles - negi
mauksi brangų gėrimą iš stiklinių.
Kai mudu su Lile nusileidome apačion, prie stalo sėdėjo tiktai
Tatjana.
- O kur liaudis? - paklausiau aš, prisėsdamas šalia ir lyg ne-
tyčia prisiliesdamas prie jos apvalaus keliuko.
- Ira nuėjo pakviesti Mazajevo, netrukus jie bus čia.
Pažvelgiau į gretimo namo langą, kuris iš mano vietos puikiai
matėsi. Langas buvo tamsus.
- Man regis, galime pradėti be jų, - pajuokavau. - Jeigu
jiedu ir ateis, tai negreitai.
Tania lūpų krašteliu supratingai nusišypsojo ir atsargiai pa-
žvelgė į Lilę. Bet aš buvau neteisus. Ira ir Mazajevas pasirodė po
kelių minučių, nors jų veidai atrodė truputėlį sutrikę. Matyt, šiek
tiek medaus jie vis dėlto paragavo.
Kai pakėlėme tostą už tai, kad šiandienos nemalonumai būtų
patys didžiausi gyvenime, ir išgėrėme po porą taurelių, įtampa prie
stalo truputį atslūgo. Iročka linksmai plepėjo apie savo butą - kad
122 jinai jį vis tiek turės laiku , tik šiek tiek mažesnį, nei tikėtasi, tačiau
 JUODASIS SĄRA$AS

tai jos neskaudina, reikės kiek protingiau sustatyti baldus, ir tiek.

Tatjana kalbėjo, kad apysaka apie gaisrą jai pačiai nelabai patiko,
tiesiog ji nenorėjusi pusiaukelėje mesti pradėto darbo, ji apysaką ne
tiek rašė, kiek kankinosi rašydama, paklusdama pareigos jausmui.
O likimas pasiūlė jai puikią progą nutraukti tuščią darbą ir pra-
dėti naują - rašyti apie žmogžudystes kino festivalyje, ši istorija
atrodo jai kur kas patrauklesnė, jos intriga aštresnė, o charakteriai
spalvingesni. Sykiais aš pajusdavau į mane nukreiptą Mazajevo
žvilgsnį. Jura su lročka sėdėjo priešais mane, ir man atrodė, kad jis
nori kai ką man pasakyti, tačiau negirdint kitiems. Pamaniau, kad
jis tikriausiai nori susitarti. kaip mums paeiliui naudotis merginų
kambariu. Vien nuo šios minties pradėjo rasoti mano kakta.
Kai baigėme valgyti, su Jura nutarėme nukraustyti stalą ir at-
nešti arbatos.
- Tuomet bus nors regimybė, kad darbus dalijamės po ly-
giai, - pareiškiau aš. - Merginos paruošė vakarienę, o mes pri-
valome nukraustyti stalą. Galbūt netgi indus išplausime, jeigu prie
arbatos mums duos dar kokį skanėstą.
Su Jura nuėjome į virtuvę. Užkaičiau arbatą, į dubenėlį įpyliau
karšto vandens, šliūkštel ėjau į jį .Bingo" ir pradėjau plauti lėkštes.
- Kalbėk, netrypčiok, - patariau, nugara jausdamas įtemptą
Juros žvilgsnį. - Dalinsimės kambarį?
- Ką? - nesuprato Mazajevas. - Kokį kambarį?
- Pats žinai, koki! - pyktelėjau aš. - Tą, kuris viršuje. Negi
ne apie tai norėjai pasikalbėti su manim?
- Aš? Ką tu, žinoma, ne . Šiandien penktadienis, mano šeimi-
ninkai išvažiavo į Adler], grįš tik sekmadienį vakare. Tad kambario
problemą esu išsprendęs. Norėjau pakalbėti apie kitką. Aš per žiū­
rėjau juostą ...
- Ir ką pamatei?
Aš atsisukau į jį taip staigiai, kad iš dubenėlio ant grindų iš-
tiško vandens purslai.
- Šį tą keisto .. . Supranti, Slava, norėčiau, kad vaizdajuostę
peržiūr ėtum dar kartą drauge su manimi.

- Dėl ko? Tau kilo abejonių? Ką nors pamatei?

- Pamačiau . Tačiau tai yra taip baisu, taip siaubinga, kad ne- 123
 A. Marinina

drįstu patikėti. Todėl noriu, kad ir tu tai pamatytum ir negalvotum,

jog esu paranojikas.
- Bet juk aš viską mačiau, Jura . Nieko ten siaubingo nei bai-
saus nėra . Ką turi galvoje? Ką nors pažinai? Juostoje užfiksuotas
žmogus, kurį tu pažįsti?
- Ne . - Jis papurtė galvą. - Aš nieko nepažinau. Ten visai
kas kita ... Slava, prašau, peržiūrėkimejuostą dar sykį drauge, aš tau
parodysiu, o tu pats nuspręsi, kokias išvadas daryti.
- Gerai, - gūžtelėjau pečiais. - lšgersime arbatą ir eisime
su tavim žiūrėti filmo .
Baigęs gerti arbatą, nusiunčiau Lilę i viršų, liepiau jai nusi-
prausti, išsivalyti dantis ir atsigulti, o pats patraukiau į gretimą
namą dar kartą žiūrėti Vernigoros vaizdajuostės.

Mazajevas išjungė vaizdo magnetofoną, ir aš pajutau, kad

mano burna i šdžiūvusi, o dešinioji blauzda išdavikiškai virpa. Tai
reiškė, jog esu nepaprastai susijaudinęs ir apstulbęs. Taip, Jura
Mazajevas buvo teisus. Tai, ką jis man parodė, buvo siaubinga,
taip siaubinga, kad sunku buvo patikėti. Šią juostą aš galėjau žiūrėti
dešimt kartų, tačiau be Mazajevo nebūčiau išvydęs to, ką jis man
parodė, nes neturėjau kai kurių būtinų žinių. Sociologas Iurijus Ser-
gejevičius Mazajevas šiuo atžvilgiu už mane buvo labiau išprusęs.
Artėdamas prie savo namų vartelių, iš pradžių išgirdau
balsus, o žengęs dar keletą žingsnių, tamsoje pamačiau Tatjaną
ir Sergejų Lisicyną . Jiedu sėdėjo prie stalo, bet šviesos kažkodėl
nedegė, kalbėjosi pusbalsiu. Tik dabar supratau, kad jau labai vėlu.
Po Juškevičiaus mirties iš viešbučio mes grįžome maždaug aštuntą
valandą, paskui dar buvo virkauta dėl vagystės, vakarieniauta, dar
vėliau - per žiūrėta juosta... Turbūt šeimininkai jau miega, todėl
Tania ir Lisicynas sėdi tamsoje tyliai kaip pelė po šluota.
- Sveikas, - gana garsiai sukuždėjau, artėdamas prie stalo.
- Labas vakaras, Vladislavai Nikolajevičiau, - atsakė Serio-
ža. - Mano bėdos tikriausiai jums jau nusibodo.
- Gerai, nesikuklink. Atėjai vaizdajuostės?
124 - Kodėl vaizdajuostės?
 JUODASIS SĄRASAS

- Juk aš tau jos negražinau, kai buvau viešbutyje. Negi nepa-

stebėjai?
- Nepastebėjau, - prisipažino jis. - Tuomet dėmesio ne-
atkreipiau, Kuzminas užkalbino, o vėliau ne tas rūpėjo. Pats su-
prantate...
- Negerai, drauguži. Vaizdajuostė - daiktinis įrodymas.
Tardytojas tavo garbės žodžiu patikėjo, ar ne taip? O tu įsigudrinai
ją užmiršti. O jeigu aš būčiau ją pametęs? Arba ją būtų iš manęs pa-
vogę, va - kaip Tatjanos kompiuterį? Ką tada sakytum? Tardytojas
būtų tave gyvą į žemę užkasęs, ir, beje, teisingai padarytų.
- Neatspėjote, Vladislavai Nikolajevičiau. Žinoma, operaty-
vininkas aš nepatyręs, bet ne toks jau bukas. Vaizdajuostė seniai
grąžinta tardytojui. Vakar namie aš padariau jos kopiją, štai ją ir
daviau jums. Jeigu norite, galite pamesti.
- Žiūrėk tik! - nuoširdžiai nustebau. - Šaunuolis. Žinai, ką
darai.
- Laikausi baudžiamojo proceso kodekso, - šyptelėjo Lisi-
cynas. - Jaučiu didžią pagarbą įžymiajai Tatjanai Obrazcovai.
- Liaukis, Serioža, - mostelėjo ranka Tatjana. - Būtų ge-
riau, jei pagarbą jaustų jūsų vietiniai vagišiai. Pasakyk man nuo-
širdžiai, rašyti man pareiškimą dėl vagystės ar ne? Ieškos kas nors
mano mašinėlės ar ir toliau rūpinsis vien kino žvaigždėmis?
- Ką jūs, Tatjana Grigorjevna, žmogžudystes tiria tik trys
žmonės - Kuzminas, Paša Iakovčikas ir aš.
- Tad ką patarsi? Verta ar neverta rašyti pareiškimą?
Serioža sutriko. Supratau, apie ką jis dabar galvoja. Teisingiau-
sias Tatjanos poelgis - kreiptis į jo vadovybę, į tą patį suverenitetą
mėgstantį pulkininką, ir pasakyti: esu, girdi, jūsų kolegė iš Peter-
burgo, man atsitiko nelaimė, padėkite, jei galite. Išvertus į supran-
tamą kalbą tai reikštų: pareiškimo aš nerašysiu, kad neturėtumėte
nemalonumų tuo atveju, jeigu vagystė liktų neišaiškinta. Bet ir jūs
pasistenkite, paraginkite savo vaikinukus, tegu jie paieško mano
dingusio daikto, gal ims ir suras netyčia. O jei nesuras, neturėsiu
jokių pretenzijų, nes jūsų darbo sunkumus aš suprantu. Visi mili-
cijos darbuotojai elgiasi būtent taip. Tačiau dabar situacija truputį
kitokia, nes savarankiškasis pulkininkas tikriausiai surinko apie
mane duomenis ir žino, kur aš nuomoju kambarį, Jeigu šiandien į jį 125
 A. Marinina

kreipsis nukentėjusioji, kuri

dirba tardytoja ir gyvena name, turin-
čiame tą patį adresą, jo galvoje gali kilti patys netikėčiausi įtarimai.
O kalčiausias liks, suprantama, vargšas Serioga Lisicynas, nes man
jo viršininkas pakenkti negali.
Kaip tik taip aš galvojau tuo metu. Tolesni įvykiai parodė, kad
aš klydau. Netgi labai.
Tačiau tą vakarą aš nieko dar nežinojau. Beveik pusvalandį
mes kalbėjome trise, apsvarstėme Juškevičiaus nužudymą ir pri-
ėjome mūsų neguodžiančią išvadą, kad esame bejėgiai išaiškinti
tas trejas vieną po kitos įvykusias tragedijas. Apie Juros Mazajevo
atradimą nutariau kol kas nepasakoti, jis man atrodė labai jau ne-
įprastas.
Atsisveikinę su Serioža, kieme su Tatjana likome dviese. Ir
tada aš pasijutau taip, lyg mano liežuvis būtų sumedėjęs. Vaka-
rykščio ryžto visiškai neliko. Sėdėjau ir su nuostaba prisiminiau,
kaip tylėdamas paėmiau ją už rankos, nusivedžiau į sodą ir... Dieve,
negi tai buvau aš? Vis dėlto apie fotografijas aš privalėjau pasakyti,
to nuslėpti negalima.
Tania išklausė mano pasakojimą visiškai ramiai. Tikriausiai po
sukrėtimo, kurį ji patyrė, kai buvo pavogtas kompiuteris, visa kita
jai atrodė niekai, neverti net rimto svarstymo.
- Tavo žmona sukėlė skandalą? - tik tiek tepa klausė ji.
- Ką tu, ne . Mes i šsiskyrę, tad apie skandalą negali būti nė
kalbos. Tiesiog kažkas, matyt, labai nenori, kad aš dirbčiau Rudi-
nui, todėl ir stengiasi, kad susipykčiau su Rita. Juk ne visi žino, jog
mes išsiskyrę.
- Negi tu ketini dirbti Rudinui?
- Žinoma, ne . Aš jo negaliu pakęsti.
- Tuomet į tas fotografijas mes galime nusispjauti? - kone
tvirtindama paklausė ji.
- Suprantama, - tvirtai atsakiau aš. - Nusispjauti ir pa-
miršti. Tačiau pamiršti tiktai fotografijas .
- Ką turi galvoje?
- Fotografijas, - pakartojau aš, - bet ne tai, kas jose užfik-
suota. Nenorėčiau , kad tai pamirštum.
- Aš ir nepamiršau.
126 - Tuomet eime? Ira, kiek supratau, nakvoja pas Mazajevą.
 JUODASIS SĄRAŠAS

- O Lilė? Ji nenubus?
- Tikėkimės, kad ne. Tiksliau, aš pasistengsiu grįžti iki to
laiko, kol ji nubus. Jos miegas gilus ir saldus, visai kaip tėvo. Tai
yra mano.
Dėl visa pikta žvilgterėjau į mūsų kambarį. Lilė tylutėliai
šnarpščiojo per miegus . Nuo pat ankstyvos vaikystės pripratusiai
likti namie vienai netgi vakarais, jai visiškai nereikėjo, kad tėvai
prieš jai užmiegant užgesintų šviesą. Auga labai savarankiškas vai-
kas. Ir sąmoningas .
Ant pirštų galiukų nusėlinęs į gretimą kambarį, aš nusirengiau
ir atsiguliau šalia Tatjanos. Staiga mane perskrodė toks aštrus ir ne-
įtikėtinas laimės jausmas, kad vos neuždusau. Kaip gerai, kad [uri-
jaus šeimininkai išvažiavo! Regis, mano angelas sargas pamaskatavo
būgno ertmėj putlia rankele ir pradėjo traukti tai, ką reikia. Gerai
būtų, kad ši tendencija nesikeistų kuo ilgiau . Nors jau iki ryto ...

8 skyrius

Rytas išaušo apniukęs ir vėsokas. Su palengvėjimu pagalvo-

jau, kad į paplūdimį galime neiti. Šiaip jau aš mėgau pasivartyti po
karšta saulute, pakai tinti kaulus, paplaukioti, padrybsoti. Tačiau
dabar aš to nenorėjau. Norėjau tik vieno: kaip atsidavęs šuva sėdėti
šalia Tanios, padėti galvą jai ant kelių ir sykiais ištikimai pažvelgti
į jos akis . Bala žino, kas man nutiko! Keisčiausia, jog tą patį pajuto
ir mano duktė, tiesa, truputį anksčiau. Ir ji pajuto tą "kažką", sklin-
dantį nuo Tanios, sklindantį ir skleidžiantį saugią šilumą, ramybę
ir gerumą.
Nusiprausęs ir nusiskutęs aš nuskuodžiau į turgų, ėjau apsi-
ginklavęs trimis tinkleliais pirkiniams ir ilgu sąrašu, kurį man davė
Iročka. Drauge su manimi išėjo ir Jura Mazajevas. Jis irgi turėjo
tinklelį ir sąrašą, tačiau jo tikslas buvo ne turgus, o parduotuvės.
Iročka, matyt, buvo užgniaužusi savyje didį organizatorių. Beje, gal
ir neužgniaužusi, nes jos globojama Tania sugebėjo ne tik dirbti be-
protiškai sunkų tardytojos darbą, bet ir parašyti po kelias apysakas
per metus. 127
 A. Marinina

Prie pusryčių stalo sėdome api e vi e n u o li kt ą valandą. Spren-

džiant pagal patiekalų įvairovę ir gausą, šie vėlyvi pusryčiai pamažu
galėjo virsti pietumis, paskui - vakariene. o gal net ir kitos dienos
pusryčiais.
- Vis tiek kompiuterį nuknia u k ė , - pareiškė niekad nenusi-
menanti Iro čka , - o oras prastas . Nei dirbti, nei eiti į paplūdimį.
Telieka ryti . Nors toks džiaugsmas.
Girdėti šitai iš lieknos ir žavios merginos lūpų buvo nepa-
prastai juokinga. Ji iš tiesų mėgsta ne tiktai triūsti virtuvėje. bet ir
skaniai pavalgyti. Ir kur visa tai dingsta? Juk ji neturi nė gramo ne-
reikalingo svorio. Tarkim, aš pradedu storėti labai greitai. Užtenka
savaitę kasdien valgyti baltą šviežią duoną - ir virš kelnių diržo iš-
syk susimeta bjaurios riebalų klostės. Tiesa, pradėjus valgyti mėsą,
daržoves ir juodą duoną, riebalų klostės kaipmat išnyksta . Tačiau
jeigu mane nuolat maitintų Iročka, po mėnesio turėčiau keisti visą
garderobą - neįlįs čiau nė į vienas savo kelnes.
Dabar aš aistringai ž i ū rė j au į kiaulienos gabalėlį, suvyniotą į
šviesiai žalią salotos lapą. ant kuriuo puikavosi tarkuotas sūris, su-
maišytas su majonezu ir česnaku. Žiūrėjau ir svarsčiau, kiek kalori-
jų gali turėti balta duona ir kiek - majonezas. Majonezas, regis, vis
dėlto mažiau kaloringas, tad nutariau leisti sau suvalgyti dar vieną
kiaulienos gabalėlį. suvyniotą į salotos lapą. Ketvirtą. Nes tris jau
buvau sulapnojęs.
Tai nutaręs , džiaugsmingai apsilaižiau ir jau tiesiau godžią
rankelę į geidžiamą valgį, tačiau tuo metu į kiemą įėjo d žentelme-
niškos išvaizdos jaunuolis. Jo pilkas sunkaus šilko kostiumas gulėjo
kaip nulietas, o kaklaraištis ir naujutėlaičiai marškiniai kėlė juodą
pavydą. Jis pažvelgė į kažkokį popieriuka, paskui - į savo užrašus ,
į pašto dėžutę, ant kurios buvo užrašytas adresas, tada ryžtingai
priėjo prie mūsų.
- Gero apetito, - mandagiai palinkėjo . - Čia G egužės Pir-
mosios aštuntas numeris?
- Teisingai, - atsakiau pilna burna, mat vis dėlto buvau spė­
jęs nutverti žalią baltai rožinį stebuklą.
- Vakar prie jūsų buvo priėjus i sociologinęapklausą vykdanti
mergina?
128 - Buvo .
 JUODASIS SĄRA$AS

- Atleiskite, gal netyčia išsaugojote bilietėlius, kuriuos ji jums

davė?
- Kokius bilietėlius? - paniurau aš. Jokių bilietėlių aš neatsi-
miniau.
- Mūsų darbuotoja užpildo anketą. Joje surašomi ne tik at-
sakymai i klausimus, bet ir respondento amžius, profesija, o po
interviu ji atplėšia toki biliet ėlį, kuriame būna pažymėtas anketos
numeris ir specialus kodas. Tai daroma tam, kad galėtume patik-
rinti, ar mūsų darbuotojai sąžiningai atlieka savo darbą. Negi jums
nedavė bilietėlių?
- Oi, žinoma, davė, - staiga prisiminė 1ročka. - Buvau juos
visai pamiršusi. Vladikai, kai jūs su Tania nuėjote prie centrinio
įėjimo, toji mergina grižo ir man su Jura atidavė bilietėlius. Ji irgi
buvo apie juos pamiršusi.
- Ar negalėtum ėte parodyti savo bilietėlius? - paslaptingai
šypsodamasis paklausė džentelmenas.
- Jeigu aš jų neišmečiau ... Tuojau pažiūrėsiu.
Iročka pašoko ir nubėgo laiptais i viršų. Po poros minučių ji
grižo ir "šilkiniam kostiumui" ištiesė keturis mėlynus popierėlius.
Šis įdėmiai juos apžiūrėjo, pagal savo bloknoto užrašus patikrino jų
numerius, tada iškilmingai nusišypsojo.
- Ponai, noriu jus pasveikinti! Jūsų anketos dalyvavo žaidime,
ir dvi tapo nugalėtojomis. Anketos, kurių numeriai 734 AB ir 737
AB, laimėjo šeimyninius kelialapius - kelionę Juodąja jūra. Anketa
734 - Stasovas Vladislavas Nikolajevičius, anketa 737 - Milova-
nova Irina Pavlovna. Sveikinu!
Prie stalo įsivyravo tyla. Visi vienu metu netekome žado.
Ne, teisingumas pasaulyje vis dėlto egzistuoja. Teisus buvo senis
Lomonosovas, suformulavęs medžiagų tvarumo dėsni: tai, kas
vienoje vietoje išnyksta, kitoje būtinai atsiranda. Tatjana prarado
pusantro tūkstančio dolerių kainuojanti kompiuteri, užtat Iročka
laimėjo kelialapį, o dar ir šeimyninį, kurio kaina tikrai ne mažesnė,
gal net didesnė.
- O ką reiškia šeimyninis kelialapis? - susirūpinusi paklausė
1ročka, kuri atitoko pirmoji.
- Tai reiškia, kad jūs gausite liukso kajutę, kurioje yra du
kambariai ir keturios lovos. lr nemokamą maitinimą keturiems 129
 A. Marinina

asmenims. Manoma, kad standartinę šeimą sudaro vyras, žmona

ir du vaikai.
- O jeigu aš neturiu vyro ir dviejų vaikų? - sutrikusiu balsu
toliau klausinėjo lročka. - Iš manęs kelialapis atimamas?
- Ką jūs! - nusikvatojo "šilkinis kostiumas". - Laimėjimo
esmė yra ta, kad jūs gaunate teisę keliauti su trimis žmonėmis. O
kas tie trys žmonės - pasirenkate pati. Už kajutę sumokėta, galite
apgyvendinti joje nors ir dešimt žmonių, jeigu jie sutiks miegoti ant
grindų. Nemokamai maitintis restorane galės tiktai keturi, o kiti už
maistą turės mokėti. Aišku?
- Mums reikia pagalvoti, - ryžtingai tarė ligi šiol tylėjusi
Tatjana.
- Gerai, - nuolankiai nusišypsojo džentelmenas . - Jūs pa-
sitarkite, nors man atrodo, kad čia nėra ko galvoti. Laivas "Ilja Gla-
zunovas" išplaukia po dviejų dienų. Aš palieku jums kelialapius, jau
šiandien jūs galite apžiūrėti savo kajutes. Esu tikras, kad atmesite
visas dvejones, vos tik jas išvysite. Kajutės labai puikios, o ir pats
kruizas - penkių žvaigždučių. Pusryčiai ir vakarienė - švediškas
stalas, pietūs - tai, ką užsakysite iš anksto. Neabejokite, būsite
nepaprastai patenkinti. Laive du baseinai, trys restoranai, barai,
kavinės, kino salė, sauna, masažo kabinetas ir taip toliau. Viskas
aukščiausio lygio. Jeigu dabar nuspręsite, kada eisite apžiūrėti kaju-
tes, aš pasitiksiu jus prie trapo ir palydėsiu.
Aš pažvelgiau į Lilę ir išsyk nusprendžiau. Jos akyse spindėjo
toks deginantis troškimas plaukti laivu, kad suvirpėjo mano tėviška
širdis. Tegu velniai griebia tą Seriožą Lisicyną, visus tuos lavonus ir
kino žvaigždes!
- Nesirūpinkite, mes patys apžiūr ėsime, - atsakiau aš. - Bet
jūs tikrai žinote, kad su šiais kelialapiais galime keliauti penkiese,
net jeigu ir nesame dvi šeimos?
- Tikrai žinau. Dabar ne sąstingio laikai, kai viešbučio kam-
baryje galėdavo apsigyventi tiktai sutuoktiniai arba tos pačios lyties
žmonės. Dabar šios problemos išspręstos.
Kurį laiką mes tylėjorne, lydėdami akimis tolstantį "šilkinį
kostiumą". Paskui Jura Mazajevas paėmė nuo stalo abu kelialapius.
Juose buvo visi antspaudai ir parašai, trūko tiktai mūsų vardų ir
130 paso duomenų. Viename kelialapyje buvo užrašyta: Milovanova
 JUODASIS SĄRASAS

Irina Pavlovna. Ir toliau: kartu su ja - ir trys laisvos eilutės. Kitame

kelialapyje buvo įrašyta mano pavardė, o po ja - irgi trys laisvos
eilutės. Dieve, tai atrodė tikrai gundančiai!
- Įdomu, kiek jie turi tų kelialapių, jeigu mūsų keturios anke-
tos laimėjo net du, - susimąsčiusi ištarė Tania, ir aš supratau, kad
ją kamuoja mintis apie tokią keistą statistiką. Iš tiesų, ar buvo kada
nors taip, kad keturių žmonių kompanija laimėtų du prizus?
Tačiau Jura Mazajevas akimoju išsklaidė mūsų abejones.
- Negi nežinote, kaip tai daroma? - paklausė jis. - Juk čia
ne loterija, niekas nekiša rankos i būgną, kad ištrauktų tam tikrą
numeri. Sprendimą priima komisija, peržiūrėjusi visas anketas ir
nutarusi, kurie respondentai perspektyvūs. Šiuo atžvilgiu mūsų
kompanija jiems pasirodė labai naudinga. Mus klausinėjusi mergi-
na išsyk pastebėjo, kad mes esame drauge, tačiau iš trijų skirtingų
miestų. Slava - maskvietis, merginos - iš Piterio, o aš - iš Novo-
sibirsko. Vadinasi, padovanoję mums tik du kelialapius, jie užsitik-
rina reklamą trijuose miestuose. Jeigu juos būtų dominusios tikros
šeimos, jie būtų privalėję atiduoti tris kelialapius. Pasirinkę mus, jie
sutaupė. Toliau. Esame penkiese, o turime teisę keliauti aštuonie-
se. Ir čia ekonomija. Mes neatrodome turtingi žmonės, kurie gali
leisti sau tokią kelionę, veikiau mes išdidžiai pareikšime, kad, girdi,
geriau skrisime i Kanarus. Ir tuo pat metu mes nesame vargetos,
vadinasi, mūsų pažįstamų būryje yra žmonių, kurie po emociškai
pakilių mūsų pasakojimų gali susigundyti paplaukioti laivu ..Ilja
Glazunovas", O jeigu ne paplaukioti, tai nors pasinaudoti visa tai
organizavusios turizmo firmos paslaugomis. Tad nesistebėkite,
bičiuliai mano, viskas tiksliai apskaičiuota.
- Nejaugi jie vykdo sociologines apklausas, turėdami vienui
vieną tikslą - rasti jiems naudingus reklamos skleidėjus? - nu-
stebusi paklausė Tania.
Iš akių mačiau, jog šis sumanymas jai nepatinka.
- Ne visai taip, - kantriai paaiškino Jura. - Trumpas ap-
klausas paprastai užsako turistinės firmos, norėdamos išsiaiškinti
konjunktūrą. Kokios kategorijos piliečiai, kokios socialinės grupės
kam teikia pirmenybę. Tiesą sakant, aš kartais irgi prisiduriu prie
algos, atlikdamas tokias apklausas, už jas labai gerai moka. Tačiau
mūsų šalies piliečiai nėra pratę, kad juos sustabdytų gatvėje ir pra- 131
 A. Marinina

dėtų kamantinėti, todėl turistinės firmos už nugaros visados laiko

skanų saldainiuką: jeigu atsakysite į mūsų klausimus, jūsų anketos
padės jums laimėti nemokamas keliones. Kiekvienai apklausai ski-
riami keli "reklaminiai" kelialapiai. O kas juos laimės - jau kitas
klausimas. Štai čia iš tiesų būna, švelniai tariant, daug apgaulės.
Beje, mano kaimynė tokiu būdu laimėjo kelionę į Kanarus. Vėliau,
kvailelė, graužė nagus, nors aš ją [spėjau, kad nemokamai gero
daikto niekas neduoda.
- Kas jai nutiko? - pasmalsavo Iročka.
- Jai sakė, jog ji privalo sumokėti už kelionę pirmyn ir at-
gal, o gyventi tenai galės dykai, be to, atskiroje viloje. Ji, varna, ir
nuskrido. Vila pasirodė esanti molinė bakūžė, neturinti jokių pa-
togumų. Vietoje paaiškėjo, kad gyventi ji gali dykai, bet už maistą
privalo mokėti pati. Trumpai sakant, toji kelionė jai brangiai kai-
navo ... Tad jeigu jūs nusprendėte plaukti laivu, būtinai nueikite
apžiūrėti kajučių. Gali būti, kad tasai liuksas - šuns būda šalia
mašinų skyriaus.
- Ką reiškia "jūs nusprendėte"? - staiga užsiplieskė Ira. - Ne-
gi tu neplauksi kartu su mumis?
- Aš neplaukioju jūromis už damų pinigus, - nusijuokė Ma-
zajevas. - Jeigu aš būčiau laimėjęs kelialapį - visai kas kita.
- Kaip tau negėda! Ne už mano, o už gero dėdulės iš turisti-
nės firmos pinigus, pats ką tik taip aiškinai.
- Iriša, geriau nesiginčykime, - taikiai, tačiau griežtai tarė
sociologas.
lročkos veide atsispindėjo toks nusivylimas, kad man labai
jos pagailo. Nutariau dėti visas pastangas, kad įkalbėčiau Mazajevą
plaukti kartu su mumis.
- Užteks tuščiai kalbėti, galbūt tenai ir iš tiesų šuns būda. Iš
pradžių verčiau apžiūr ėkime, o tada jau spręsime, - pasiūliau aš.
Pasiūlymas buvo priimtas .

"Ilja Glazunovas" buvo didelis sniego baltumo laivas . Vos jį

pamatęs, užsinorėjau juo plaukti - kad ir tiesiai velniui į nasrus. Aš
niekados neplaukiojau tokiais laivais, nors apie tai seniai svajojau.
132 Vis nepavykdavo.
 JUODASIS SĄRAŠAS

Ištiesiau mūsų kelialapius žmogui, kuris stovėjo prie trapo ir

vilkėjo baltą uniforminę striukę, ir pasakiau, kad norime apžiūrėti
savo kajutes. Ant denio pakilome lydimi kažkokio storo ir prakai-
tuoto dėdulės, prisistačiusio organizacinio komiteto nariu.
Mūsų kajutės nepriminė šuns būdos. Anaiptol. Tai buvo
pačios tikriausios liukso kajutės, kuriose išvydome televizorius,
muzikos centrus, kondicionierius, telefonus ir kitus prabangaus
penkių žvaigždučių gyvenimo atributus. Labiausiai mane nustebi-
no gėlės. Kiekvienoje kajutėje išvydome dideles vazas, į kurias buvo
pamerktos ką tik nuskintos gėlės. Vonios patalpose - įvairiaspal­
viai kilpiniai rankšluosčiai ir rankų rankšluostėliai.
Pažvelgiau į Lilę ir jos akyse pamačiau ašaras.
- Kas tau, dukrele? - susirūpinęs paklausiau. - Ką nors
skauda?
- Ne, - beveik sukuždėjo ji. - Aš bijau, kad dėdė Jura atsi-
sakys plaukti, o tada ir mes visi niekur neplauksime.
Vargšas vaikas. Trumpame jos gyvenime buvo tiek nedaug įsi­
mintinų įvykių. Ką ji matė? Keturias sienas ir knygas. Ir štai dabar ji
taip trokšta paplaukioti Juodąja jūra, pagyventi ištaigingoje kajutė­
je! Ar turiu teisę visa tai iš jos atimti? Ne, ne ir ne.
- Jura, - šūktelėjau Mazajevui, kuris priekabiai apžiūrinėjo
muzikos centrą. - Mano vaiko laimė tavo rankose. Privalome ke-
liauti visi kartu.
- Taip, Iurikai, plaukime, - akimoju palaikė mane Iroč­
ka. - Žiūrėk, kaip čia puiku. Vėliau turėsime ką prisiminti.
Priėjau prie Tatjanos ir timptelėjau ją už rankos.
- Eime ant denio, - pasakiau jai į ausį. - Tegu jie pasikalba
vieni. Manau, kad Iriška sugebės jį įkalbėti, tačiau tik tada, kai kiti
negirdės. Eime parūkyti.
Kartu su Lile mes tykiai išėjome ant denio ir patogiai atsisė­
dome po dryžuotu stogeliu. Užsirūkiau ir svajingai ėmiau stebėti
pilkšvai švininį dangų, kuriame būriavosi žemi ir sunkūs debesys.
Lilė apie kažką gyvai šnekučiavosi su Tatjana, ir man staiga šovė
į galvą mintis, kad aš, matyt, esu lengvabūdis iš prigimties, nes
nepagalvojau, kaip mes gyvensime tose dviejose kajutėse. Ira, su -
prantama, gyvens su Mazajevu. O aš, Lilė ir Tania? Viena - išgirsti
mergaitės klausimą: "Negi tu bučiavaisi su teta Tania?" ir nieko ne- 133
 A. Marinina

atsakyti, ir visai kita - gyv enti vienoje kajutėje ir miegoti tame pa -

čiame kambaryje. Galima, žinoma, apsigyventi kartu su Mazajevu,
kitą kajutę pasiūlyti damoms, o mylėtis paslapčiomis, skiriant tam
dienos laiką. Galima gyventi kartu su Tania, tačiau tada ji turėtų
miegoti su Lile viename kambaryje , o aš kitame. Šis variantas ma-
žai kuo skyrėsi nuo ankstesniojo ...
Man besvarstant šiuos painius mūsų kompanijos apgyvendi-
nimo klausimus, prie mūsų nepastebimai priėjo gerokai pliktelėjęs
jaunas vyriškis. Jis vilkėjo megztini ir buvo užsimovęs šortus.
- Jums paskirtos direktoriaus kajutės?
Aš krūptelėjau .
- Ką reiškia "direktoriaus"? Argi laivui vadovauja direktorius?
Aš maniau - kapitonas.
- Teisingai, - nusišypsojo plikis, vilkintis megztini. - Lai-
vui - kapitonas, o kruizui - direktorius. Visi liuksai priklauso
direktoriaus fondui, jis skirsto juos asmeniškai. Tad jūsų bilietai
liukso kajutėms?
- Teisingai. Na, ir kas?
- Norėjau paklausti, kaip tos kajutės jums patiko. Gal turite
kokių pageidavimų? Iki išplaukimo liko beveik dvi paros, mes dar
spėtume atsižvelgti i jūsų norus .
- Kodėl jūs taip rūpinatės? - sarkastiškai paklausiau aš .
Akies krašteliu pamačiau, kad Tatjana nustojo šnekėtis su Lile
ir įd ėmiai klausosi mano ir plikio pokalbio.
- Atleiskite, jeigu kišuosi ne i savo reikalus, tačiau kajutės
priklauso direktoriaus fondui, o tai reiškia, kad jos rezervuotos itin
svarbiems svečiams. Jeigu taip, vadinasi, ir mes privalome stengtis
jų nenuviIti.
- Nereikia stengtis, - santūriai įsiki šo i pokalbi Tatjana. - Mes
neturime jokių priekaištų. Apskritai galutinai mes dar nenuspren-
dėme - plauksime ar ne.
Plikio veidas taip ištiso iš nuostabos, kad aš vos neprunkštel ė­
jau. Ką čia kalbėti, iš kur jis gali žinoti, kad kelialapis mums atiteko
nemokamai. Mes jam - keleiviai, turintys kelialapius, jam, žinoma,
sunku suprasti, kaip žmonės, kurie sumokėjo už kelialapi, po to dar
svarsto - plaukti jiems ar ne. Yra pasaulyje kuoktelėjusių milijo-
134 nierių, tačiau taip akivaizdžiai. ..
 J UODASIS SĄRA$AS

- Išpl aukiame p irmadienį. 13 valandą, - nuskriausta žmo-

gaus balsu pasakė plikis. - Tikimės išvysti jus mūsų laive .
Kažkodėl man jo net pagailo.
- Ačiū, - labai m andagiai atsakiau aš, nepastebimai mirk-
teldamas Lilei.
Mergaičiukė nusišypsojo man taip džiugiai, kad aš išsyk išti r-
pau. Ne, reikia, būtinai reikia plaukti. Tegu velniai griebia tą prin -
c i p i ngąj į Mazajevą. Net jeigu dėl jo neplauks Ira, net jeigu Tatjana
atsisakys kelionės, aš išplauksiu su Lile. Iškeliausiu į neužmatomus
jūros plotus, kuo toliau nuo problemų. O sykiu - ir nuo Ritos Me-
zeneevas.

Viskas klostėsi kuo puikiausiai. lročka vis dėlto įkalbėjo Jurą

Mazajevą neatsisakyti kruizo. Mano sparnuotam d raugu žiu i, ma-
tyt, pasidarė gėda dėl vakarykščio po elgio, ta d šiandien jis nutarė
pasitaisyti, o mes prie gausaus pietų stalo pakiliai svarstėme būsimą
kelionę. Uoliąją Iro čką labiausiai jaudina tai, kad mes buvome jau
sumok ėję už nuomą.
- Mokėjome už dvidešimt penkias dienas, o gyvensime tik
dvylika. Kas bus, jeigu Vera Iljini čna neg rąž in s mums pinigų?
- Bala jų nematė, ~ nerūpestingai numojo ranka Tatja-
na . - Dvi savaites gyvensime nemokamai, taigi nieko neprarasime.
- Taip negalima! - pasipiktino jos draugė . - Būtų tavo va-
lia - visus pinigus iššvaistytum per tris dienas. Mes turime taupyti
naujam kompiuteriui.
Man, tiesą sakant, tie pinigai irgi rūpėjo. Aš knygų nerašau,
dviejų šimtų dolerių honoraro už autorinį lanką negaunu, gyvenu
iš milicininko algos. Dar mane neramino ir Ritos reakcija, kai ji iš-
girs, kad aš nutariau su -Lile plaukti laivu. Kažkodėl buvau tikras,
kad Rita įsius .
Jura Mazajevas santūriai tylėjo, tik retsykiais nusišypsodava,
buvo aišku, kad kelionės idėja jam nelabai patinka. Ties iog jis ne-
norėjo išsiskirti su lročka . Įdomu, vedęs jis ar ne? Sprendžiant pagal
taikaip lročka įsikirto į jį, lyg ir neturėtų būti vedęs . Būtų jis šeimos
žmogus, vargu ar ji taip stengtųsi. Baigsis atostogos, jis išvažiuos į
savo Novosibirską - štai ir visa meilė. O ji, regis, tikisi daugiau.. . 135
 A. Marinina

Margarita, kaip ir maniau, pasirodė pačiu netinkamiausiu

momentu. Vakarop aš jau nusiraminau, nusprendęs, kad jos reak-
cija man visai nerūpi, juoba kad atsargus mūsų pokalbis su šeimi-
ninke buvo daug žadantis: Vera Iljinična iš karto pasakė, jog pinigus
grąžins, jokių problemų. Jos kambariai užregistruoti vietos turizmo
biure, vadinasi, kai tik jie bus laisvi, ji paskambins i tą biurą ir jai atsi-
ųs naujus gyventojus. Viskas klostėsi tiesiog puikiai, ir štai - Gegu-
žės Pirmosios gatvėje pasirodė madam Mezenceva. Beje, nebūtina
iš savo angelo sargo reikalauti to, kas neimanoma, šiandien jis ir
taip padarė viską, ką galėjo.
- O kur Lilė? - pirmiausia paklausė Rita, net nepasisveiki-
nusi.
Mes su Mazajevu vis dar sėdėjome kieme prie stalo, o mūsų
damos triūsė virtuvėje, ruošdamos vakarienę. Aš, tiesą sakant, ne-
galėjau suprasti, ką jos ten verda, nes po pusryčių ir pietų buvo likę
tiek valgio, kad jo būtų užtekę dar tris dienas. Tačiau Iročka ūki
tvarkė savo galva.
- Susipažink, Jura, tai Rita, Lilės mama, - sausai tariau aš,
pažeisdamas visas etiketo normas ir moterį pristatydamas vyriš-
kiui, o ne priešingai, kaip reikalavo gero tono taisyklės.
- Labai malonu, - Mazajevas atsistojo ir linktelėjo galva.
Jo išsiauklėjimas, regis, buvo geresnis nei mano. Man, tiesą sa-
kant, i galvą nešovė mintis atsistoti, išvydus buvusią savo žmoną .
- Tai kur Lilė? - dar syki paklausė Rita, mesteidama i Maza-
jevą koketišką žvilgsni .
- Viršuje, skaito.
- lr vėl vaikas sėdi kambary! Kam tu ją čia atsivežei? Kad
kvėpuotų grynu oru, o ne sėdėtų tvankioje patalpoje.
- Nusiramink, ji sėdi verandoje.
Iš didelio balto krepšio Rita pradėjo traukti persikus, abriko-
sus ir slyvas .
- Jeigu aš neatneščiau vaisių, tu niekados nesusiprotėtum
nueiti i turgų ir nupirkti vaikui vitaminų. Koks tu tėvas, Stasovai?!
Aš nepuoliau aiškinti, kad šiandien rytą buvau turguje ir par-
136 nešiau pilną krep šį vaisių ir daržovių . Mazajevas supratingai pa-
 JUODASIS SĄRAŠAS

žvelgė į mane ir aš lengviau atsidusau: jis manęs neišduos. Geras vis

dėlto vaikinas tas Afganistane kariavęs sociologas.
Kieme pasirodė Tania ir Ira. Rankose jos laikė salotų ir žalu-
mynų pilnas lėkštes. Supratau, kad netrukus gali kilti skandalas, ir
mintyse padėkojau likimui, jog šalia nėra Lilės.
- Susipažink, Rita, - tariau aš, įkvėpęs kuo daugiau oro. Jei-
gu būčiau galėjęs, šią akimirką būčiau užsimerkęs. - Irina, Iurijaus
žmona. Tatjana, jos sesuo. Beje, norėjau tau pasakyti: pirmadienį
mes visi ruošiamės išplaukt į kelionę Juodąja jūra.
Ačiū Dievui, toks įžūlumas Ritai atėmė žadą. Tylos pauzė lei-
do atsikvošėti tiems, kuriuos ką tik apmelavau, priskirdamas jiems
neegzistuojančiusgiminystės ryšius. Pirmoji atitoko Iročka. Ji ma-
loniai nusišypsojo Ritai.
- Vakarieniausite su mumis?
- Ačiū, ne, - sausai atsakė Rita. - Neseniai pietavau, be to,
turiu nedaug laiko. Ką tu sakei apie kelionę? Kur jūs išsiruošėte?
- Jau sakiau: kruizas Juodąja jūra. Laivas - "Ilja Glazunovas",
- Įdomu, kas tau šovė į galvą?
- Niekas. Užsimanėme - ir plauksime. Lilė, beje, labai to
nori. Čia jai jau nusibodo.
- O kelialapiai?
- Nusipirkome.
Rita ryte rijo akimis Tatjana. tikriausiai galvojo, kad plaukti
jūra aš sumaniau dėl jos. Bandė įvertinti priešininkę. Matyt, vylėsi,
kad visą likusį gyvenimą savo buvusią žmoną aš privalau mylėti
slapta meile, kankintis iki pat karsto lentos. Ir staiga kažkokia ...
- Nežinau, Stasovai, nežinau, apskritai tu ... - sumurmėjo
ji. - Su tavim juk negalima išleisti vaiko.
- Ir kodėl? - nekaltai pasmalsavau. - Tenai maitina tris
kartus per dieną, tad iš bado ji nemirs.
Tania ir Ira tylėdamos nešiojo iš virtuvės lėkštes. Sulaukusi,
kol jos vėl įėjo į namą, Rita piktai sušnypštė:
- Tu neišdrįsi tampytis paskui save ir vaiko, ir meilužės. Tai
amoralu. Aš tau draudžiu.
Matai, jos nesutrikdė netgi tai, kad šalia buvo Mazajevas. Na,
ir Margarita!
- Brangioji, tu nieko negali man uždrausti, - ramiai atsa- 137
 A. Marinina

kiau , suvokdamas, kad šį mū šį aš jau laimėjau. Jeigu Rita nedrįsta

apie tai kalbėti Tatjanos akiva izdoje, vadinasi, ji visiškai dernorali-
zuota. - Mes esame i š s isky r ę , atlei sk, kad primenu. O palikti j ą čia
tavo ir tavo meilužio Rudino globai - lygiai taip pat amoralu . Ne-
pradėkime pilstyti iš tuščio į kiaurą, gerai? Juoba kad, kartoju, Lilė
nori plaukti. Dėl nieko aš su tavim nesi tariu, tiesiog informuoju.
Rita greitai suprato, kad ginčytis su manimi beprasmiška. Ji
neturėjo pasirinkimo - negalėjo likti čia viena su Lile, nes buvo
pernelyg stipriai įsukta į festivalio gyvenimo verpetą. Tiesą sakant,
jai, regis, jau nusibodo žaisti dukters ir mamos žaidimėlį.
- Ar čia yra telefonas? - susirūpinusi paklausė ji, akimoju
pakeisdama pokalbio temą.
Palydėjau ją pas šeimininkę ir paprašiau leidimo paskambinti
telefonu. Rita liko kambaryje, o aš grįžau prie stalo.
- lr kaip tu nebijai? - šyptelėjo Mazajevas.
- Ko turiu bijoti?
- Skandalo.
- O kas sako, kad nebijau? Bijau, dar ir kaip. Todėl ir meluoju,
kad išsisukčiau.
- Kaip ji sužinojo apie Tatjaną?
- Nežinau. Kažkoks gera linkintis galvijas nufotografavo
mus, o nuotraukas pakišo po Ritos kambario durimis. Dar vakar ji
mojavo jomis ir bandė išsiaiškinti mudviejų santykius.
Rita grįžo susi erzinusi.
- Tame festivalyje viskas apversta aukštyn kojom, - piktai
pasakė ji, sėsdama prie stalo ir iš lėkštutės imdama žaviai grublėtą
agurk ėlį, nors dar prieš dešimtį minučių paniekinamai atsisakė
siūlomos vakarienės. - Nė vienos normalios dienos. Po valandos
prasideda spaudos konferencija, skirta Babajano filmui, o jis kažkur
pradingo. Tikriausiai vėl girtuokliauja puskvaišis.
Viktoras Babajanas priklausė genialių alkoholikų padermei.
Jis kūrė puikius filmus, tačiau kartais, beje, paprastai pačiu netin-
kamiausiu momentu, nugrimzdavo į ne ką prastesnę girtuoklystę,
kurios metu spjaudavo į visą filmavimo grupę ir į nutrūkusį gamy-
bos procesą . Girtuokliaudavo Babajanas su miesto padugnėmis,
maukdavo degtinę drauge su benamiais valkatomis, degradavusiais
138 narkomanais ir persenusiomis, bedantėmis buvusiomis geležinke-
 JUODASIS SĄRASAS

lio stočių prostitutėmis. Kodėl jį taip traukė i purvą - niekas ne-

žinojo, bet visi priprato. Vienu metu jis buvo už mezgęs romaną su
Olga Dorenko, ir Viktoras buvo vienintelis vyras, kuri ji pati metė,
neištvėrusi jo girto genialumo. O gal genialios girtuoklystės?
- Paieškokite jo uoste, ~ patariau aš. - Šiandien mes tenai
buvome, matėme daug spalvingų asmenybių, kurios gali sudominti
Viktorą.
- Pati žinau, - tingiai atrėžė Rita, kramtydama agurkėlį. -
Kokia nauda jo ieškoti, jeigu jis girtas? Tokio negalima rodyti žur-
nalistams.
- Nepanikuok iš anksto, gal jis ir negirtas. Kur nors vaikšti-
nėja, prieš pat spaudos konferenciją grįš. Ir apskritai - ko tu jau-
dinies? Tu esi kritikė, o ne Babajano filmo artistė, pretenduojanti i
prizą. Neramu dėl Rudino?
- Žinoma, - Rita iššaukiančiai pažvelgė i mane. - Tu nie-
kados nesupratai, kaip galima jaudintis dėl kitų žmonių. Tu, Staso-
vai, visą gyvenimą buvai egoistas. Beje, tasai faktas, kad išsiruošei
i kruizą, reiškia, jog galutinai atsisakei Rudino pasiūlymo dirbti jo
saugumo tarnyboje?
- Būtent taiir reiškiav-e- patvirtinau aš. - Išeinu i pensiją,
man nusispjaut ant visų kino žvaigždžių ir jų lavonų.
- Norėčiau žinoti, ką tu veiksi? Juk nieko daugiau nemoki,
tiktai gaudyti nusikaltėlius. Tapsi kiemsargiu?
- Kodėl kiemsargiu? Namų darbininku.
- Kuo kuo? - perklausė Rita.
Jos ranka, siekianti antro agurkėlio, pakibo ore.
- Tatjanos Grigorjevnos namų darbininku. Rūpinsiuos jos
ūkiu, kad ji turėtų galimybę uždirbti daug pinigų.
Rita pabalo. Kvaila ji vis dėlto nebuvo, nors įvairių kitų trūku­
mų turėjo su kaupu.
- Tu ketini vesti, Stasovai? - lėtai paklausė ji, pamažu nu-
kreipdama žvilgsni nuo manęs i Tatjaną, o paskui - nuo jos vėl i
mane.
- Ketinu. O tu, man regis, ketini pavėluoti i savo spaudos
konferenciją.
Rita suprato, kad ją mandagiai išprašo. Akinančiai nusišypso- 139
 A. Marinina

jusi, ji skriste užskrido į antrą aukštą, kelis sykius pakštelėjo Lilei į

skruostą, paniurkė ją ir paliko svetingą Gegužės Pirmosios gatvės
namo kiemą.

Auštant, kai aš, šiurpdamas nuo šalčio, ant pirštų galiukų išsė­
linau iš Tatjanos kambario ir galerija slinkau į savo kamarėlę, kieme
už stalo pamačiau susikūprinusia figūrą. Serioža Lisicynas sėdėjo
nuleidęs pečius - taip sėdi bėdos prispaustas žmogus.
Nulipau žemyn ir atsisėdau greta.
- Kas įvyko?
- Rado Babajaną, - tyliai atsakė jis. - Apleistoje statybos
teritorijoje.
- Ką jis ten veikė? - nustebau.
- Gulėjo.
Mane nukrėtė šiurpas. Nejaugi? .
- Gyvas?
- Žinoma, ne. ]į paskandino, paskui ištraukė ir paliko staty-
bos teritorijoje. O mane i šgrūdo iš darbo.
- Kada?
- Dar vakar. Pasakė, kad nesugebu dirbti, rodikliai prasti,
pasiekimų jokių. Pervedė į apylinkės įgaliotinius. Vakar ir įsakymą
suskrebeno.
Vienu mirksniu šydas nukrito nuo mano akių. Teisi buvo Rita,
kai vakar kalbėjo, jog esu egoistas ir nieko aplink save nematau.
Šimtu procentų teisi.
Iš pradžių jai po durimis pakišo nuotraukas, tikėdamiesi, kad
mes, kaip ir dera sutuoktiniams, susibarsime, tarp mūsų kils skan-
dalas, o tada aš privalėsiu iš čia išvažiuoti arba nesiartinti prie vieš-
bučio . Skandalo sukeit nepavyko. Tada mums kyštelėjo kelialapius,
kuriuos neva išlošėme ir kurių atsisakyti gali tiktai visiškas idiotas.
Mane bandė išstumti iš šio kurortinio Pietų miesto. Tirti nu-
sikaltimus pavedė nepatyrusiam berniūkščiui. Kur nors kitur jau
seniai būtų suburta rimtų darbuotojų brigada, būtų pakviestos ge-
riausios krašto valdybos ar net ministerijos pajėgos. O čia - tyla.
Nepatyręs berniūkštis pasirodė turintis galvą ir visiškai neturintis
140 kvailo pasipūtimo, jis paprašė Maskvos seklio pagalbos, nors jam
 JUODASIS SĄRAŠAS

buvo griežtai įsakyta to nedaryti. Neleisti berniūkščiui tirti bylą,

mane pašalinti iš miesto. Štai ir visas sumanymas.
Kompiuterio vagystė šiame plane irgi turėjo tikslią paskirtį.
Tania rašo apysaką, ji ne tiek atostogauja, kiek dirba, jai šis mies-
tas - ne tiek kurortas, kiek aprašomų įvykių veiksmo vieta. Pa-
bandyk suvilioti ją nemokamu kelialapiu - ji gali ir atsisakyti, nes
darbas jai svarbiau, ji uždirba pinigus. Atsisakys plaukti laivu - aš
irgi galiu nutrūkti nuo kabliuko, juk tarp mūsų - romanas. Kom-
piuterio vagystė - pigi gudrybė, sudariusi sąlygas visiems mums
dingti iš čia kuo toliau.
Žiūrėjau į nelaimingą, su šaltin išmesto šunelio akimis vaikiną
ir ėmiau suvokti, jog į jokį kruizą aš neplauksiu. Jura Mazajevas
mane palaikys, jis ir pats neturi didelio noro plaukti. Ir Tania mane
supras, esu tikras, supras ir pritars. Lieka Lilė ir Iročka. Kaip elgtis
su jomis? Juk jos taip svajoja apie kelionę!
- Neverk, Serioga, - tariau perdėtai žvaliai, nors mano pa-
ties širdyje pjovėsi katės. - Netgi geriau, kad tu dabar apylinkės
įgaliotinis, turėsi laisvas rankas, be to, iš šalies niekas tavęs nekon-
troliuos. Ir tardytojas nepareikalaus atsakomybės. Darysi tai, kas
pačiam atrodys būtina. Pirmiausia reikia patikrinti turistinę firmą,
kuri vykdė sociologinę apklausą. Per šią firmą mums kažkas įbruko
nemokamus kelialapius, matyt, norėjo priversti mane išvykti iš čia
kuo toliau. Imkim ir išaiškinkim, kas tasai turčius. Vagišiai, išnešę
Tanios kompiuterį, irgi turbūt susiję su šiais rotšildais ...
Saulė tikriausiai jau seniai buvo patekėjusi, tačiau pro švini-
nius debesis jos nesimatė. Pusbalsiu mes aptarinėjome situaciją ir
taip įsismaginome, kad, išvydęs kieme Verą Iljiničną, aš kaip kvailys
paklausiau:
- Ko jūs tokia ankstyva? Gal mūsų plepėjimas jus pažadino?
- Argi ankstyva, Vladislavai Nikolajevičiau? - nustebo
šeimininkė. - Jau pusė aštuonių. Dėl prasto oro aš jau ir taip il-
giau pamiegojau. Laiku jūs sumanėte paplaukioti laivu. Ši migla
užslinko ilgam, saulėje nepasikaitinsite, tad geriau paplaukiokite,
pasilinksminkite.
- O mes niekur neplauksime, - pa reiškiau aš. - Tiksliau, aš
neplauksiu. O Tanečka ir Ira - kol kas nežinau.
- Apsigalvojote? Kodėl? 141
 A. Marinina

Aš tik gūžtelėjau pečiais.

- Net nežinau ... Apsigalvojau ir tiek. Bala nematė to laivo.
Niekada tokiais neplaukiojau, o jei staiga imsiu ir susirgsiu jūros
liga? Arba dukra susirgs, bus dar blogiau. Nerizikuosiu. Tad jūs kol
kas, prašau, apie mano kambarį i turizmo biurą neprane škite, aš
pas jus dar pagyvensiu.
- Tai ir gerai, - sutiko Vera Iljinična.
Regis, ji buvo netgi patenkinta, kad mes liekame. Kas žino,
gal i mūsų kambarį atsikels poilsiauti šeima su mažu vaiku, kuris
garsiai verks arba spygaus, arba visur lakstys ir niekam neduos ra-
mybės. Lilė vis dėlto buvo tyli, klusni mergaitė, jos nei girdėjai, nei
matei.
Atsisveikinęs su Lisicynu, užlipau i viršų, tikėdamasis dar šiek
tiek padrybsoti lovoje. Lilė gulėjo atsimerkusi, jos veidas buvo isi-
tempęs .

- Tėti, kur tu buvai? Aš pabudau, pamačiau, kad tavęs nėra,

ir išsigandau.
- Kalbėjausi su dėde Serioža. O tu seniai nemiegi?
- Seniai. Nubudau šeštą valandą.
- Taip, dėdė Serioža atėjo kaip tik šeštą. Išeidamas iš kamba-
rio tikriausiai tave pažadinau, - sumelavau, sukdamas akis i šali.
Pajutau sąžinės grau žatį: negana to, kad j ą apgavau, dabar turėsiu
dar ir pranešti, kad laivu mes neplauksime. Reikia kaip nors visa tai
paaiškinti. Bet kaip?
- Katinėli, mums reikia rimtai pasikalbėti, - atsargiai pra-
dėjau aš, visiškai neįsivaizduodamas, ką sakysiu toliau.
- Apie tetą Tanią?
- Ne. O kodėl, tiesą sakant, apie tetą Tanią?
Atsisėdau ant lovos krašto ir suėmiau jos šiltas mažas rankeles
i savo delnus .
- Tu ją vesi, aš žinau.
- Kas tau sakė? - nustebau. - Su tavim aš norėjau pakalbėti
apie kelionę laivu. Matai, saulute, mums teks jos atsisakyti.
Lilės akys akimirksniu prisipildė ašarų.
- Kodėl?
- Reikia likti čia ir padėti dėdei Seriožai. Jis pateko i labai keb-
142 lią padėti, ir mes su tavimi negalime jo palikti. Supranti?
 JUODASIS SĄRA$AS

Lilė tylomis linktelėjo, laižydama nuo lūpų karčias vaiko aša-

ras. Aš negalėjau jai paaiškinti, kad labiausiai už viską nemėgstu,
kai mane bando valdyti. Daug ką sugebu iškęsti - ir charniškumą,
ir neteisybę, ir nuoskaudą. Manęs niekad itin nejaudino nei sveti-
mas skausmas, nei svetimos bėdos. Tačiau aš negalėjau susitaikyti
su faktu, kad manimi norima manipuliuoti. Nežinoma jėga, susi-
jusi su kino žvaigždžių žudynėmis, norėjo išguiti mane iš miesto,
todėl šį mėšlą valgyti su malonumu ir dar dėkoti aš neketinau. Man
trisdešimt aštuoneri metai, daugiau nei dvidešimt metų tarnauju
milicijoje, tad nesijaučiu esąs pastumdėlis. Tačiau aštuonmetei
mergaitei tokie išvedžiojimai būtų pernelyg sudėtingi.

Tatjana mano pasiūlymą priėmė iš karto ir nedvejodama, ta-

čiau ji, kaip ir aš, baiminosi, kad Iročka kitaip reaguos į mano, tiesą
sakant, originalų sprendimą. .
- Galų gale tegu ji plaukia kartu su Mazajevu. Po savaitės
grįš, o aš palauksiu jos čia, - pasakė Tania .
- Matai, aš nesu tikras, kad Jura, jeigu pasakysime jam teisy-
bę, sutiks iškeliauti, - paprieštaravau aš. - Jis nepanašus į lengvų
pasilinksminimųmėgėją. Gal būtų geriau tau plaukti su ja?
- Aha, viską metu ir bėgu, - atšovė Tatjana. - Labai ji ap-
sidžiaugtų. Jai Mazajevo reikia, ne manęs. Be to, aš noriu likti su
tavim. Tu negali palikti Lisicyno, nes jam sunku, o aš dėl tos pačios
priežasties nenoriu palikti tavęs. Suprantama, jei tu neprieštarauji.
Kur jau čia prieštarausi! Norėjau ją išbučiuoti tiesiog čia, kie-
me! Aš mylėjau ir buvau, kaip ir visi įsimylėjėliai, aklas ir kvailas.
Tuo metu negalėjau net įsivaizduoti, jog darau siaubingą, neati-
taisomą klaidą.

9 skyrius

Nepaisant švelnių Tatjanos įkalbinėjimų ir pašaipių Mazajevo

replikų, Iročka visą sekmadienį vaikščiojo pasipūtusi. Jura laikėsi
savo nuomonės: kiekviena nemokama geradarystė slepia pinkles, 143
A. Marinina

tad geriau tokių geradarių vengti, nes jie įstums tave i kriminalinę
situaciją, iš kurios nežinosi, kaip išsikapstyti. Aš autoritetingai jam
pritariau, prisimindamas ne vieną istoriją iš savo tarnybinės prak-
tikos, kai žmonės susigundydavo kuo nors siūlomu dykai, o paskui
atsidurdavo mėšle iki pat ausų.
lročkai smogta, žinoma, buvo stipriai, kvaila buvo tikėtis, kad
tą smūgi ji pakeis lengvai. Tik sekmadienio vakarą ji truputi atlėgo,
tačiau pirmadienio rytą vėl vaikščiojo tamsesnė už debesį, žvilg-
čiojo i laikrodi ir dūsavo. Pagaliau, keliasdešimtą kartą pažvelgusi i
ciferblata, ji dar syki sunkiai atsiduso:
- Viskas.
Ir pravirko. Buvo lygiai 13 valandų, ir aš supratau - visą tą
laiką ji dar turėjo silpną vilti, kad mes persigalvosime. Dabar buvo
jau vėlu. Didelis sniego baltumo "Ilja Glazunovas" išplaukė i Juodą­
ją jūrą, o jame liko dvi tuščios ištaigingos kajutės. Aš jaučiausi labai
nusikaltęs jai ir savo dukrelei.
Bet tai buvo paskutinės ašaros. Ira suprato, kad nieko pakeisti
jau neimanoma, reikia nurimti. Nusišluosčiusi akis ir šniurkštelėju­
si nosimi, ji vėl dalykiškai pradėjo rūpintis virtuvės problemomis.
Pietaudami iš visų jėgų stengėmės pralinksminti Lilę ir Iroč­
ką, tauškėme apie kaži kokius pasakiškus pasilinksminimų planus,
kurie bus puikesni ir už kruizą. Aš žadėjau leisti Lilei paplaukioti
"blyneliais" ir "vikšrais" - ji ne kartą šito manęs prašė, bet aš ją vis
atkalbėdavau, nes man atrodė, kad tai nesaugu, kad mano duktė
būtinai apsivers ir nuskęs, nors mūsų akyse šimtai vaikų ir suau-
gusiųjų lipo i tuos milžiniškus keistus daiktus, pripūstus oro, lynais
pririštus prie katerių, ir, linksmai šaukdami bei spygaudami, skriejo
bangomis.
- Aš leisiu paskraidyti tau parašiutu, - pažadėjo Tatjana
Iročkai.
Jų nesutarimo objektas buvo kitas . Parašiutą irgi pririšdavo
prie katerio, žmogus tiesiai nuo kranto šaudavo i dangų ir dešimt
minučių sklandė viršum jūros siaubingame aukštyje. Paskui kateris
priplaukdavo prie kranto, sumažindavo greiti tiksliai numatytoje
vietoje, o paplūdimio skraidūnas nusileisdavo tiesiai i instruktorių
glėbi. lročka nepaprastai troško tai išbandyti, tačiau Tatjana šią pra-
mogą kategoriškai draudė.
 J UODASIS SĄRA$AS

- Kol tu skraidysi, aš numirsiu iš b aim ės , - sakė ji. - Nori,

kad mane ištiktų priepuolis?
Tiesa, d ešimt minučių pramoginio skraidymo kainavo šimtą
tūkstančių rublių, arba dvidešimt dolerių, ir tai r ūp e stingąj ą lročką
truputį trikdė .
- Bičiuliai, man regis, mes u ž sis ėd ėjome prie stalo. Reikia nu-
traukti šį nesibaigiantį rijimą ir pasivaikščioti. Eime prie jūros, - pa -
siūlė Mazajevas.
Greitai nukraustę stalą ir išplovę indus, apsirengėme šiltes-
niais drabužiais ir patraukėme į paplūdimį. Vėjas buvo nemalonus,
oras - drėgnas, dangus - apniukęs, o ir mūsų nuotaika nebuvo
labai giedra, nors ir dėl skirtingų priežasčių. Bet mes draugiškai ap-
simetėme, kad linksminamės ir krykštaujame - kaip "visa liaudis"
garsiojoje Glinkos "Kelio dainoje". Viename kioske aš nupirkau du
butelius šampano ir pareiškiau, kad būtinai privalome išgerti juos,
ošiant bangoms. Okiškoji lročka išsyk ėmė žvalgytis į kioskų vitri-
nas, ieškodama pigių plastmasiniųpuodelių. Pagaliau juos radome,
kartu nusipirkome dar ir kelias šokolado plyteles užkandai.
Paplūdimys buvo niūrus ir tuščias. Smėlis, kuris saulėtomis
dienomis degino ir spindėjo auksu, dabar buvo šaltas ir pilkšvas,
ilgos eilės tuščių medinių gultų kažkodėl priminė kareivines . Mes
lėtai pėdinome klampiu smėliu gultų link, ketindami tenai patogiai
įsikurti ir atkimšti šam pa n ą.
- Jis tikriausiai šiltas, - dvejodama tarė lročka.
- Tuoj sukišiu butelius į vandenį, po penkiolikos minučių šam-
panas bus kaip tik tas , - linksmai atsakiau ir energingu žingsniu
patraukiau prie vandens.
Nusiaviau batus, įbridau į jūrą ir prit ūpęs ėmiau užkasinėti
butelius į šaltą smėlį. Staiga už nugaros išgirdau riksmą:
- Lile! Neliesk!
Akimoju atsigręžiau ir pamačiau, kad mano duktė ryžtingai
žingsniuoja prie vieno gulto, o Jura Mazajevas keliais šuoliais ja pave-
ja ir stveria už rankos . Pamiršęs šampano butelius, puoliau prie jų.
- Kas nutiko? - paklausiau, sunkiai alsuodamas.
- Ten kažkas pamiršo knygą , - nuskaustu balsu atsakė Li-
lė. - Aš norėjau tiktai pažiūrėti. Garbės žodis, aš žinau, kad nega-
lima imti svetimo daikto, bet aš norėjau tik pažiūrėti .. . 145
 A. Marinina

- Lile, eik pas tetą Tanią , - švelniai tarė Mazajevas, stumtel-

damas mano dukterį damų pusėn. - Man ir tėčiui atnešk šo ko la-
duką,
Kai Lilė nutolo, Jura tyliai pasakė:
- Atleisk, Slava, nemanyk, kad tuščiai panikuoju. Tačiau
Afgane tokių daikčiukų aš jau esu matęs . Po to , ką mes čia sužino-
jom e ir išvydome, aš visko bijau. Eik prie mergaičių, pasėdėk, tegu
jos į šitą pusę neina. O aš pažiūrėsiu, kas čia yra. Duok Dieve, kad
klysčiau.
Grįžau prie dviejų medinių gultų, ant kurių sėdėjo trys gra-
žuolės - dvi didelės ir viena maža. O Jura lėtai nuėjo į kitą pusę.
Mačiau, kaip jis, tarytum džiunglių medžiotojas prie laukinio žvė­
ries, prisėlino prie vieno gulto, ant kurio gulėjo kažkieno pamiršta
stora knyga.
- Vladikai, tu norėjai šokolado? Štai, imk.
Aš pažvelgiau į Iročką ir jau ketinau mandagiai atsisakyti, kai
staiga išgirdau garsų Mazajevo riksmą:
- Gult! Gult!
Nespėjęs suvokti, ką darau, stvėriau Lilę, sviedžiau ją ant šalto
drėgno smėlio ir griuvau ant jos, pridengdamas ją savo kūnu. Iš
tos vietos gerai mačiau sparčiai bėgančio Mazajevo kojas, jis skris-
te nuskrido pusę mus skyrusio nuotolio ir puolė kniūbs čias ant
žemės, užsidengdamas galvą rankomis. Po akimirksnio nuaidėjo
sprogimas.
Pagalvojus apie tai, kas galėjo nutikti mano vaikui, mane su-
kaustė tokia baimė, kad aš dar ilgai gulėjau, padėjęs galvą ant smė­
lio ir glausdamas prie savęs Lilę.
- Slava! - išgirdau Mazajevo balsą prie pat ausies . - Slava ,
ar viskas gerai? Gali keltis .
Iš mano glėbio jis ištraukė persigandusią Lilę ir padėjo jai atsi-
stoti.
- Dieve! Kas čia buvo? - sumurmėjo Tania, vos pajudinda-
ma iš baimės sustingusias lūpas.
- Chuliganų išdaigos, - piktai atsakė Jura, purtydamas smėlį
nuo megztinio ir džinsų. - Ačiū Dievui, gerai baigėsi. Na, mergai-
tės, atsipalaiduokit, juk baigėsi. Dabar nusišypsokite ir ištraukite
146 mūsų naujuosius puodelius, o mudu su Slava atnešime šampaną.
 JUODASIS SĄRASAS

Jis timptelėjo mane už rankos, aš klusniai nusekiau paskui ji .

Buvo šalta kojoms, ir aš tik dabar prisiminiau, kad nusiaviau sporti-
nius batelius, norėdamas įbristi į vandenį ir užkasti butelius į smėlį.
Tačiau šaltis mane išblaivė, aš vėl įbridau į vandenį, kad sumažėtų
nervinė įtampa .
- Na? - įsakmiai paklausiau, žiūrėdamas Mazajevui į akis.
- Truputį keista, - susimąstęs jis palingavo galva. - Pa-
prastai į tokius žaisliukus deda tiek sprogmenų, kad jie suplėšytų
žmogų į skutelius. Todėl aš ir rėkiau "gult!" Buvau tikras, kad dabar
visi gultai išl ėks į orą, o jų nuolaužos pasipils jums ant galvų. Ta-
čiau sprogimas buvo žymiai silpnesnis, nei tikėjausi. Žymiai. Net
nesuprantu. Susidaro įspūdis, kad norėta ne nužudyti, o tiktai su-
luošinti.
- Kitaip tariant, pagąsdinti?
- Ne, aš taip ne sakyčiau.
- O kaip sakytum?
- Jeigu manytume... Slava, tu nekrūpčiok iš anksto, juk aš
tik svarstau. Taigi - jeigu manytume, kad knyga buvo paruošta
specialiai Lilei, vadinasi, jie nenorėjo, jog ji žūtų. Nes jeigu būtų taip
nutikę, tu būtum likęs šiame mieste iki pat savo mirties arba iki to
laiko, kol išsiaiškintum,' kas čia vyksta . O jie to nenori. Jiems reikia
pašalinti tave iš miesto, pašalinti bet kokia kaina, todėl jie deda
tiek sprogmenų, kad mergaitė būtų tiktai suluošinta. Labai stipriai,
tačiau ne mirtinai. Tokio sprogimo jėga būtų nutraukusi jos plaš-
takas . Tada tu stvertum dukrytę į glėbį, sėstum į pirmą pasitaikius į
lėktuvą ir išskristum į Maskvą, kad paguldytum ją į geriausią klini-
ką. Jokiu būdu čia neliktum. Teisybė?
Aš linktelėjau. Gerklė taip išdžiūvo, kad negalėjau ištarti nė
žodžio. Idiotas! Kretinasl Savimi pasitikintis kvaiša! Nepatinka jam,
girdi, kai juo manipuliuoja! Visas tavo išdidumas, visa tavo puikybė
ir savimeilė neverti nė vieno Lilės garbanotos galvelės plauko.
- Slava, nusiramink ir nustok psichuoti, - griežtai tarė
Mazajevas, traukdarnas iš smėlio šampano butelius. - Jeigu ner-
vinsies, geriau tikrai nebus. Mums reikia būti nepaprastai susikau-
pusiems ir atsargiems.
Aš. pasilenkiau ir, delnais pasėmęs šalto jūros vandens, suvil-
giau juo veidą. 147
 A. Marinina

- Reikia tučtuojau iš čia išvežti Lilę, - sumurmėjau prikimu-

siu balsu. - Gerai būtų ir Tanią su Iročka išsiuntus. Dieve, koks aš
kvailys! Plauktume dabar laivu ir vargo nematytume.
- Graužtis per vėlu, - mostelėjo ranka Jura. - Laivo jau
nepavysim. Reikia galvoti, kaip išsisukti. Eime, išgersime šampano,
atsipalaiduosim.
Jis sparčiai nužingsniavo prie gultų, abiejose rankose nešda-
mas po tamsiai žalią butelį su auksinės spalvos etiketėmis, o aš
pėdinau iš paskos, smėliu vos vilkdamas kojas. Širdyje buvo niūru.
Visas mūsų linksmumas išgaravo. Brangų prancūzišką šam-
paną išgėrėrne tylėdami. Aš be perstojo svarsčiau, kaip išsiųsti Lilę
į Maskvą, o pačiam likti čia. Galima pasistengti įkalbėti Ritą iš fes-
tivalio išvykti anksčiau numatyta laiko, tačiau tuo atveju tektų jai
viską papasakoti. Bala žino, kaip ji į tai reaguotų. Kai vakar ji atėjo
atsisveikinti su mumis ir išgirdo, kad mes atsisakėme kelionės, ji
žiūrėjo į mane su užuojauta - kaip į sunkiai sergantį ligonį. Ne-
tikėti mano sprendimai ir dar netikėtesni tų sprendimų keitimai iš-
mušė Ritą iš vėžių. Supratau - ji jau buvo suplanavusi artimiausių
savaičių savo gyvenimą taip, kad jame neliko vietos nei man, nei
Lilei, nei vitaminų prikrautam krepšiui, kurį ji dukart per dieną
tempdavo į paplūdimį, vaidindama rūpestingą motiną. Galbūt ji
netgi ketino kur nors išvykti su savo nuostabiuoju Rudinu, nes
festivalis po trijų keturių dienų turėjo baigtis. Ir staiga aš pareiškiu,
kad ji su Lile privalo grįžti į Maskvą...
- Eime iš čia, - nelauktai tarė Ira. - Čia kažkaip ... Baisu
gal... Nejauku.
Ji pasipurtė ir vienu mauku išgėrė puodelyje likusį šampaną.
Tylėdami atsistojame ir išmetėme į šiukšlių dėžę butelius ir šokola-
do popierėlius, tada patraukėme krantinės link.
- Kur suksime? - paklausė Tatjana.
- Kairėje - viešbutis, kimšte prikimštas kinematografinin-
kų. Eime į dešinę, ten dar nevaikštinėjome,- pasiūliau aš.
Ėjau tvirtai laikydamas Lilę už rankos. Po to, kas įvyko, mano
tėviška baimė padidėjo dešimteriopai, pasiekė beveik panikos ribą.
Atrodė - jei mergaitė nutols nuo manęs toliau nei vieną metrą,
būtinai atsitiks nelaimė. Tai, kad Lilę reikėjo iš čia išvežti, buvo nu-
148 spręsta. Neaiškus buvo kitas klausimas - ar aš privalau likti čia, ar
 JUODASIS SĄRAŠAS

taip pat turiu išvažiuoti, numojęs ranka į nematomus geradarius,

kurie žudo kino veikėjus ir stengiasi išvyti mane iš miesto. Ir atsa-
kyti į šį klausimą reikėjo nedelsiant.
Išasfaltuota krantinė baigėsi, toliau pajūriu driekėsi smulkia
skalda pabarstytas kelias, šalia kurio buvo prisodinta nedidelių pal-
mių. Priešaky išvydome neįprastos architektūros nebaigtą statyti
pastatą. Dešinėje alėjos pusėje prie stulpo buvo pritvirtintas didelis
skydas. skelbiąs, kad viešbutį "Palas" stato Turkijos statybos firma
.Kasidu". Tačiau darbininkų niekur nesimatė. Supratau. jog tai ta
pati apleista statybos teritorija, apie kurią man vakar auštant pa-
sakojo Serioža Lisicynas ir kurioje rado negyvą režisierių Viktorą
Babajaną. Ši statyba iš pradžių vyko sparčiai ir sklandžiai, tokia
sparta dirbant viešbutis turėjo būti baigtas lapkritį arba gruodį.
Tačiau įsimaiš ė politikai. Po Budionovsko įvykių spaudoje pasirodė
antis, kad Budionovskąužėmusių kovotojų vadas Šamilis Basajevas
pabėgo į Turkiją, kur jam buvo suteiktas prieglobstis. Kitą dieną
nežinomi chuliganai statybos teritorijoje iš mėtė lapelius, kuriuose
buvo Turkijos ministro pirmininko fotografija su išdurtomis joje
akimis ir tekstas, įžeidžiantis musulmonų religinį jausmą. Turkų
statybininkai nieko nelaukdami susirinko daiktus ir išvyko į tėvynę.
Vargu ar jiems galima priekaištauti dėl to, kad jie nenorėjo dirbti
priešiškai nusiteikusioje aplinkoje.
Pasukome atgal, nes už nebaigto statyti viešbučio plytėjo dy-
kynė. vaikštinėti tenai buvo neįdomu. Kai vėl įžengėrne į miesto
centrą. aš apsisprendžiau.

Miesto pašte žmonių buvo daug. Man teko gana ilgai laukti,
kol įėjau į ankštą ir tvankią telefono kabiną, tada puoliau rinkti įvai­
rius Maskvos telefonų numerius. Teko išleisti daug žetonų, bet galų
gale pakalbėjau su tais žmonėmis, kurių man reikėjo. Paskambinau
ir Ritai į viešbutį. Kaip ir tikėjausi, ji pašiurpo išgirdusi, kad Lilė
taip greitai grįžta į Maskvą, neišbuvusi prie jūros nė dviejų savaičių.
Man pavyko ją nuraminti kalbomis apie ilgam apniukusį orą ir pa-
sakėlėmis apie itin prabangią mano draugų vilą, kurioje mes gyven-
sime. Dar pasakiau, kad mano draugai turi du Lilės amžiaus vaikus,
tad mergaitė tenai nenuobodžiaus . Rita greitai pasidavė, mat buvo 149
 A. Marinina

girdėjusi sinoptikų suvestines, kuriose džiugiai buvo tvirtinama,

kad Maskvoje ir jos apylinkėse giedras dangus ir karšta saulė, be to,
ji švies iki pat liepos pabaigos, o gal net iki rugpjūčio vidurio.
Grįžęs į Gegužės Pirmosios gatvę, paskubomis surinkau
daiktus, atsisveikinau su visais, ir mudu su Lile išvažiavome į oro
uostą. Stoties milicijos skyriuje parodžiau tarnybinį pažymėjimą ir
nutaisiau griežtą, bet sykiu ir maldaujančią veido išraišką. Vaikinai
manęs pasigailėjo ir įsodino į artimiausio reiso lėktuvą, skrendantį
į Maskvą,
Visą kelią tylėjau, visgalvojau apie tai, kas įvyko. Kad tik toliau
viskas sektųsi. Mieste liko Tania ir Iročka, pagalbos joms reikėjo nė
kiek ne mažiau nei Lilei. Žinoma, su jomis buvo Jura Mazajevas,
bet vis dėlto ...

Maskvos oro uoste mus sutiko Igoriokas Divinas, vienas mit-

riausių ir nuovokiausių mano pavaldinių.
- Nupirkai bilietą? - pirmiausia paklausiau jo.
- Tikrai taip, Vladislavai Nikolajevičiau, jūs išskrendate rytoj,
tiksliau - jau šiandien anksti rytą. šeštą penkiasdešimt.
- Mariną radai?
- Radau. Jinai jūsų laukia.
- Borzenkovą įspėjai?
- Įspėjau. Jis ir automobilį davė, kad jus sutikčiau. Jei norite,
galime važiuoti tiesiai į Barvichą. Kelią aš žinau.
- Esi šaunuolis, Igoriokai, - pagyriau jį.
Išėjome iš atvykimo salės ir įsėdome į jaukų ir erdvų merse-
desa, kuris priklausė mano senam mokyklos laikų bičiuliui Alikui
Borzenkovui. Buvo antra valanda nakties, o aš dar turėjau spėt nu-
vežti Lilę į Aliko vilą Barviche ir susitikti su Marina. Laikas buvo
suplanuotas minutės tikslumu, turint galvoje tai, kad oro uoste aš
privalėjau būti ne vėliau šeštą valandą. Lilė, susirietusi į kamuo-
liuką ir padėjusi galvą ant mano kelių, miegojo ant užpakalinės
sėdynės. Jeigu Marinos bute būsiu bent valandą, vadinasi, privalau
nuvažiuoti pas ją maždaug ketvirtą valandą penkiolika minučių, ne
vėliau, tik tada spėsiu šeštą atsidurti oro uoste. Geru mersedesu per
150 dvi valandas nulėkti į Barvichą ir atgal - visai realu, žinoma, jeigu
 JUODASIS SĄRAŠAS

neįvyks tai, ko negali numatyti. O automobili Igoriokas vairuoja

puikiai. Gerai būtų dar ir i namus užšokus.
Aš irgi norėjau prisnūsti automobilyje, tačiau nesugebėjau.
Dabar, kai Lilė buvo saugi, mane pradėjo graužti nerimas dėl dviejų
moterų, likusių Pietuose, prie Juodosios jūros. Kaip ten joms seka-
si? Ar nenutiko kokia bėda? Ar joms nebaisu? Beje, šis klausimas
buvo retorinis. Be abejo, baisu. Vargšės mano mergaitės! Į kokią
bėdą aš jus įstūmiaul Ir viskas prasidėjo nuo to, kad užsimaniau
užstoti Igori Litvaką. Jeigu žinotum, kur krisi.i.
Alikas Borzenkovas nemiegojo, laukė mūsų. Išgirdęs variklio
burzgesį, jis akimoju išėjo pro duris ir puolė prie automobilio.
- Vladai! Tau nieko nenutiko?
Aš atsargiai pažadinau Lilę ir išlipau iš automobilio. Alikas vi-
sados labai nerimaudavo dėl manęs. Jis buvo garsus dainų kompo-
zitorius, kuriantis šlagerius, uždirbantis daug pinigų, tačiau seklio
darbas jam atrodė neitikėtinai sudėtingas, kiekvieną akimirką ku-
pinas pavojų. Mes buvome sutarę, kad esant normaliai situacijai jis
telefonu susisiekia su manimi maždaug kartą per mėnesi, supran-
tama, jeigu jam pavyksta mane surasti. Bet jeigu jam paskambinu
aš, vadinasi, situacija yra ekstremali. Todėl, pakėlęs telefono rageli
ir išgirdęs mano balsą, jis visuomet išsigąsdavo ir išsyk pradėdavo
klausinėti, ar aš sveikas, ar kas nors man nenutiko.
Mudu su Aliku apsikabinome. Jo rankos buvo ledinės, ir aš
supratau, jog laukdamas jis labai nervinosi, nerado sau vietos, isi-
vaizduodamas mane mirtinai sužeistą, sukepusiomis lūpomis, per-
rištą krauju permirkusiais tvarsčiais. Keista, bet visame pasaulyje
tikriausiai nebuvo kito žmogaus, kuris taip nerimautų dėl manęs.
Žinoma, išskyrus mamą. Ji visą gyvenimą praleido gyvendama su
sekliu ir, be abejo, labai jaudindavosi, kiekvieną vakarą laukdama
mano tėvo grįžtančio iš darbo. Dėl manęs, suprantama, ji irgi jau-
dinosi, tačiau gal jau ne taip stipriai, nes pernelyg gerai įsivaizdavo
mūsų darbą. Be to, ji puikiai pažinojo savo sūnų, tai yra mane. Aš
niekados nepasižymėjauįžūlia drąsa, niekados nepuldavau i pavojų
stačia galva. Ir niekad nebuvau avantiūristas. Na, neturėjau tokio
pomėgio, ką jau padarysi. Esu sausas, emocijoms nepasiduodantis
egoistas, šiek tiek tingus, šiek tiek atsargus . Toks aš tikriausiai at-
rodžiau savo mamai, ir ji, regis, ne itin klydo. 151
 A. Marinina

- Žinau, tu skubi, - tarė Alikas, kai į ėjome pro duris. -

Tavo Igoris įsp ėjo, jog tu turi labai mažai laiko . Aš paruošiau jums
valgyti, viską suvyniojau i paketėlius, užkrimsite automobilyje, kad
tuščiai neeikvotumėte laiko .
Su dėkingumu paėmiau iš jo didoką ryšulio Vienas iš prasima-
nymų, tvirtai įsišaknijusių humanitarinėje mano mokyklos draugo
galvoje, buvo tas, kad sekliai nuolat alkani. Beje, tai buvo bemaž
tiesa.
Apkabinau savo mieguistą dukrytę, paplekšnojau rūpestingojo
Aliko Borzenkovo peti, ir mudu su Igoriu nušvilpėme atgal i Mask-
vą. Pusę keturių privažiavome namą Ovčinikovo krantinėje, aš pa-
žvelgiau aukštyn ir viename lange išvydau šviesą. Vargšė Marinka
irgi nemiegojo, laukė niekam tikusio ir nenuspėjamo Stasovo. Ji vi-
sados sakydavo, kad dvi valandas po miego jos rankos būna neklus-
nios, todėl svarbiausius lankytojus priimdavo po pietų. O jeigu jos
paslaugų prireikdavo nakti, ji apskritai neguldavo, kol nebaigdavo
darbo. Mūsų Marina buvo burtininkė, jos gabumais nesidrovėdami
naudojosi visi, kurie tik netingėjo. Mums ji niekados neatsakydavo,
tačiau pinigų neimdavo. Todėl mes laikėme savo pareiga per visas
imanomas ir neimanomas šventes dovanoti jai dovanėles, mat su-
pratome: labai dažnai mūsų darbo sėkmė priklauso nuo jos.
Marina laukė mūsų pasiruošusi. Ji vilkėjo mėlyną sintetini cha-
latuką, buvo žvali ir susi kaupusi. Kiekvieną kartą, žvelgdamas i jos
mielą strazdanotą veiduką, i jos ryškias, šypseną nuolat tramdan-
čias lūpas, aš niekaip negalėdavau suprasti, kodėl nė vienam mūsų
vaikinui nešovė i galvą mintis ją vesti. Ji būtų ideali milicininko
žmona: kantri, susikaupusi, dalykiška. Marinka niekados nekeikė
gyvenimo, nesiskundė. Netgi tą dieną, kai atėjo i Petrovką ir papa-
sakojo, kad jai grasina, versdami išsikelti iš buto, ji kvatojosi, labai
išraiškingai vaizduodama, kaip ginčijosi su ginkluotais šantažistais.
Marinos butą apgynėme, ir nuo to karto ji laikė savo pareiga dirbti
mums nemokamai, nors kartais jai tekdavo aukoti daug laiko.
Ryškiai apšviestame kambaryje ji pasodino mane i sukamąjį
krėslą priešais dideli veidrodi, o Igori išvarė i gretimą kambarį.
- Eik, zuikuti, pasėdėk tenai, įjunk filmą, pažiūrėk video.
152 Duok pasą ir čiuožk, nėra ko žvilgčioti.
 JUODASIS SĄRAŠAS

Mūsų Marina niekam neleisdavo stebėti, kaip ji dirba. Netgi

tą, kuris sėdėdavo krėsle, ji pasukdavo nugara į veidrodį.
- Negi saugai savo profesines paslaptis? - klausiau ją ne
vieną kartą.
- Ne, svarbu ne tai. Jeigu matysi visą procesą, nesugebėsi
įvertinti rezultato. Tu jo tiesiog nepastebėsi.
Ir ji buvo teisi. Kai po valandos ji vėl atgręžė mane į veidrodį,
aš dar sykį išgyvenau kadaise jau patirtą, tačiau dėl to nė kiek ne
mažiau žavų neatpažinimo mirksnį. Į mane žvelgė visiškai kitas
vyriškis. Jo plaukai buvo kaštoniniai, bet taip pakirpti, kad galvos
forma nė iš tolo nepriminė Stasovo galvos. Dar daugiau - ji įsi­
gudrino taip nukirpti plaukus, kad jie buvo lygūs ir glotnūs, nė
trupučio nesigarbiniavo, nors tokia ševeliūra ant mano galvos augo
visą sąmoningą gyvenimą. Viršum viršutinės lūpos puikavosi rudi
ūsiukai, gerokai šviesesni nei plaukai, o jų forma pakeitė mano
veidą neatpažįstamai. Apie ūsus Marinka kartą perskaitė man visą
paskaitą.
- Supranti, Vladikai, ūsų forma atitinka žmogaus charakterį,
tipažą. Žmonės ne visada tai supranta, todėl ūsai juos apmulki-
na kaip reklama. Prisimink senus filmus: siaura juostelė virš lū­
pos - tai arba šnipas, arba donžuanas. Osai su ilgais nukarusiais
galais - kolūkio pirmininkas arba Zaporožės ukrainietis. Lygūs ir
tankūs - teigiamas rajono komiteto partinis sekretorius. O lygūs ir
tankūs, tačiau ilgoki - niekad nenusimenantis linksmuolis, moterų
ir taurelės mėgėjas, ne itin protingas, tačiau turintis savo nuomonę.
Kvadratiniai ūseliai - komiškas personažas. Užriesti į viršų - jūrų
karininkas arba šaunus kazokas. Tie stereotipai gyvena mūsų gal-
vose nuo pat vaikystės, jie nugrimzta į pasąmonę ir pasakinėja, kaip
privalome priimti žmones, kurių išorė primena tą ar kitą tipažą .
Po Marinos procedūros aš tapau "naujuoju rusu" - įžūliu,
pasitikinčiu savimi ir turtingu. Realiame gyvenime nė viena šių
savybių nebuvo man būdinga, tačiau apsimesti aš mokėjau. Tą
marmūzę Marina nulipdė žvelgdama į paso nuotrauką, o jį buvo
man parūpinęs Igoriokas.
Liko sužinoti, kokį įspūdį tai padarys Igoriui.
- Zuikuti, gali įeiti! - linksmai šūktelėjo Marinka.
Jo veidas man pasakė viską. Vis dėlto ne veltui Marusią mes 153
 A. Marinina

vadiname burtininke. Iš savo saugyklos ji atnešė peruką, kuris buvo

visai toks pat, kaip tikroji mano šukuosena, nuplėšė ūsus - ir aš vėl
tapau įprastu ir širdžiai mielu Stasovu. Dabar kurį laiką galėsiu būti
pačiu savimi, o kai prireiks - ūmai .suįžūl ėsiu" ir .praturt ėsiu".
Jau stovėdamas prieškambaryje, aš pasilenkiau ir pakštelėjau
Mariną į žandą.
- Ačiū, Maniaša, tegul Dievas duoda tau sveikatos ir gerą
jaunikį.
Ji skardžiai nusikvatojo. Ar jūs kada matėte moterį, kuri suge-
ba linksmai juoktis penktą valandą ryto, nors visą naktį nemiegojo,
dykai dirbo svetimam dėdei? Aš tokios kol kas dar nemačiau. Žino-
ma, išskyrus Mariną.

Iš Ovčinikovo krantinės mes nuvažiavome į Čeriomuškas, aš

užbėgau į savo butą, o paskui nulėkėme į oro uostą. Pažįstami mili-
cininkai be patikrinimo įsodino mane į lėktuvą, septintą ryto aš jau
skridau iš Maskvos.
Visą kelią iki Juodosios jūros miegojau. Sapnavau sprogimą,
kurio metu žuvo visi mano artimieji. Stengiausi nubusti, nenorėjau
išgyventi to košmaro, tačiau nuovargis buvo toks stiprus, kad aš ir
toliau sapnavau nemalonius sapnus. Pažadino mane stiuardesė, kai
jau beveik visi keleiviai buvo išlipę iš lėktuvo salono.
Gatvėje iš karto pamačiau Seriožą Lisicyną, kuris nekantriai
dairėsi, ieškodamas manęs.
- Kaip sekasi, apylinkės įgaliotini? - linksmai paklausiau,
artėdamas prie jo.
- Kol kas ramu, - nusišypsojo Serioža, ir aš supratau - jis
džiaugiasi mane išvydęs.
- Mergaitės saugios?
- Taip, rytą, prieš važiuodamas į oro uostą, buvau užsukęs
pas jas. Radau jums naują būstą toje pačioje gatvėje, kad būtumėte
arčiau jų. Gerai padariau?
- Šauniai, - pagyriau ji. - Dabar grįšiu į seną kambarį, o va-
karop, kai sutems, užeisiu ir prisistatysiu naujiesiems šeimininkams.
Sėdome į automobilį ir nuvažiavome į Gegužės Pirmosios
154 gatvę vaidinti aistringo meilužio sugrįžimą.
 JUODASIS SĄRASAS

- Ką nors sužinojai apie mūsų kelialapius?

- Mažai ką. Matote, toji turizmo firma, kurios pavadinimas
minimas jūsų anketose, mūsų mieste neužregistruota. Kruizą .Gla-
zunovu" organizavo turizmo firma .Lada". Likus trims dienoms iki
laivo išplaukimo, penktadieni, kažkas už baisingus pinigus nupirko
dvi kajutes iš direktoriaus fondo. Susitarta, matyt, buvo su kruizo
direktoriumi, kitaip jis nė už ką savo liuksų nebūtų atidavęs. Ta-
čiau to direktoriaus lengvai i kampą neužspeisi, jis turi prašmatnų
namą, ginkluotą sargybą, kuri kažkokio utėlėmis ap tekusio apylin-
kės įgaliotinio per patrankos šūvi prie vartų neprileidžia.
- Vadinasi, nejaučia pagarbos mielajai milicijai, - piktai
šyptelėjau.
- O kas šiandien jaučia jai pagarbą, Vladislavai Nikolajevi-
čiau, - atsiduso Lisicynas. - Tik tinginys i mus nesivalo kojų.
- Teisybė. Matai, bičiuli, jūsų valdyboje kažkas labai sten-
giasi, kad keturių žmogžudysčių tyrimas būtų sustabdytas. Mano
vaikinukas ministerijoje pasidomėjo suvestinėmis, žinai, ką jis jose
perskaitė? Viešbutyje nužudyta pilietė Dorenko, Maskvos gyven-
toja. Apiplėšimo tikslais nužudyta pilietė Dovžuk, Maskvos srities
gyventoja. Masinio renginio metu minioje žuvo pilietis Juškevičius,
Sankt Peterburgo gyventojas. Besimaudydamas nuskendo neblai-
vus pilietis Babajanas. Šaunu, ar ne? Tokios suvestinės ne krenta i
akis. Juoba kad mūsų ministerijoje dabar apskritai niekam niekas
nerūpi. Po Budionovsko mūsų ministrą atleido iš pareigų, paskui ji
išgrūs kai kuriuos pavaduotojus, prasidės kadrų kaita, todėl visus
jaudina vien tai, o ne kažkokie piliečiai ir pilietės, kuriems nepa-
sisekė - ėmė ir numirė kurorte. O aš, kvailys, stebėjausi, kodėl
tokiems rezonansiniams nusikaltimams tirti ligi šiol nesuburta
brigada.
Mūsų šeimininkė Vera I1jinična sutiko mane kaip giminai-
ti- Vakar prieš išvažiuodamas pasakiau jai, kad saulė Lilei sukėlė
dilgėlinę ligą, todėl mums reikia kuo skubiau skristi i Maskvą, bet
pažadėjau greitai grižti. Tuo pat metu aš nutaisiau kenčiančio žmo-
gaus veidą ir išraiškingai žvilgčiojau i Tatjanos pusę. Vera Iljinična
supratingai linksėjo galva, netgi bandė man mirktelti, girdi, visiškai
pritariu. juk jauni esate.
- O mergaitės ir Iurijus Sergejevičius išėjo i paplūdimį, - pa- 155
 A. Marinina

bėdojo ji, grąžindama mano kambario raktą. - Nesitikėjome, kad

taip greitai grįšite. Oras prastas, saulės nesimato, bet jie vis tiek
išėjo. Sakė, naudinga kvėpuoti pajūrio oru.
- Nieko, - nerūpestingai atsakiau, - aš juos surasiu. Žinau,
kur jie paprastai būna.
Numetęs krepšį ir persirengęs, žvaliai patraukiau prie jūros.
Nors oras buvo apniukęs ir vėjuotas, paplūdimys vis dėlto nebuvo
tuščias. Matyt, atostogauti atvykę kurortininkai nutarė nelaukti,
kol išlįs saulė, juk už kelionę vis tiek jau sumokėta. Galų gale jūra
yra jūra, o kad prie jos neperšaltum, egzistuoja liaudies seniai iš-
bandyta profilaktinė priemonė - stiprūs spiritiniai gėrimai.
Savo kompaniją radau ten, kur ir tikėjausi. Iročka snūduriavo
ant gulto, užsiklojusi Mazajevo striuke, o Tatjana ir Jura lošė kor-
tomis. Jau iš tolo pamačiau pažįstamą alyvų spalvos Tanios megz-
tuką, prie pat pakaušio surištus šviesius jos plaukus, putlų, beveik
neįdegusį jos kaklą ir ūmai supratau, kad tikrai esu ją įsimylėjęs.
Margarita labai nustebtu, sužinojusi, kad aš sugebu patirti tokį stip-
rų jausmą. Beje, ir aš pats stebėjausi.
- Nedrįsk aplošti mano damos, - tariau, artėdamas prie
jų. - Mano kerštas bus siaubingas.
Tania išmetė iš rankų kortas ir, pašokusi nuo gulto, tvirtai
mane apkabino.
- Dima, - sumurmėjo ji, įsikniaubusi veidu i mano kak-
lą . - Dimočka. Tu grižai.
Mazajevas sureagavo kur kas ramiau. Netikėtas mano pasi-
rodymas tartum jo nė kiek nenustebino. Aš tai deramai įvertinau,
nes supratau: jis visą laiką nepastebimai dairėsi i šalis, kad pavojus
neužkluptų jo nelauktai. Jura seniai mane pastebėjo, tačiau, neži-
nodamas mano ketinimų, nutarė anksčiau laiko nekelti triukšmo.
Ir kodėl jis tapo sociologu? Jo vieta kriminalinėje paieškoje. Beje,
kodėl aš nusprendžiau, jog jis sociologas? Pats pasakė? Mintis, kad
Jura Mazajevas yra visai ne tas, kuo dedasi, anksčiau man net ne-
šovė į galvą. Gal be reikalo? Stasovai, tu praradai ne tik drąsą, bet ir
profesinį atsargumą. Tau iš tiesų metas i pensiją.
- Kaip Lilė? - paklausė jis, spausdamas mano ranką. - Tu
ją apgyvendinai?
156 - Taip, viskas gerai. O kaip jūs čia be manęs?
 JUODASIS SĄRA$AS

- Pats matai, - šyptelėjo Jura. - Irina ramiai snūduriuoja.

Po vakarykščio nutikimo ji taip susijaudino, kad visą naktį neužmi-
go. Užtat dabar atsipalaidavo. Iriša! Kelkis! - garsiai šūktelėjo jis,
tapšnodamas Irinos šlaunį. - Kelkis, gražuole, Stasovas pasirodė.
- Vladikas ... - ištarė ji prikimusiu mieguistu balseliu. -
Negi tu neišskridai?
- Aš jau atgal parskridau. Kelkis, drauguže, trimitai šaukia.
Kviečiu jus papietauti į restoraną.
- Kokia proga? - susiraukė Mazajevas.
- Šiaip sau. Mano sėkmingo sugrįžimo garbei.
Sėdėdama ant gulto, Iročka vis dar kraipė galvą, stengdamasi
nuginti šalin mieguistumą. Aš paglosčiau šalia stovinčios Tatjanos
minkštą ir šiltą petį, priglaudžiau ją prie savęs. Įdomu, jeigu aš jai
pasipirščiau, sutiktų tekėti ar atsisakytų? Vis dėlto tikriausiai atsi-
sakytų.
Po pusvalandžio mes įžengėme į pajūrio restoraną, laisvų
vietų buvo nedaug, tačiau esant tokiam orui, tai nestebino. Po kiek
laiko aš išėjau iš salės neva į tualetą ir ėmiau dairytis virtuvės durų.
Šalia jų turėjo būti ta vieta, kurios aš ieškojau.
Virtuvę radau gana greitai. Atsargiai dairydamasis, pravėriau
dureles, saugančias gaisrininkų vandens čiaupą, ir palikau už jų raš-
telį, kurį atsivežiau iš Maskvos. Tada iš burnos išsitraukiau kram-
tomosios gumos gumulėlį ir prilipinau jį prie metalinio durelių
skląsčio. Guma buvo signalas, kad slėptuvėje yra pranešimas. Apie
ši ryši sužinojau Maskvoje, nes šiame Pietų mieste aš buvau vienas,
tikėtis rimtesnės pagalbos negalėjau netgi iš Seriožos Lisicyno,
juoba kad iš operatyvinio darbo jį pašalino. Piniginėje turėjau dar
vieną raštelį, kurį privalėjau palikti kitoje numatytoje vietoje.
Kai grįžau į salę, užkanda jau stovėjo ant stalo. Nudžiugau,
kad čia aptarnauja greitai. Tai buvo tas pats restoranas, kuriame
prieš keletą dienų vakarieniavau su Lile, ir man buvo įdomu, ar
prisimins mane tuomet mudu aptarnavęs storas ūsuotas oficiantas.
Juk aš ir staliuką šiandien pasirinkau toje salės pusėje, kurioje jis
šeimininkavo.
Oficiantas mane prisiminė. Tai irgi mane nudžiugino.
- O kur jūsų dukrytė? - paklausė jis, dėdamas priešais mane
lėkštę su mėsos kepsniu ir skrudintomis bulvėmis. 157
 A. Marinina

- Teko ją išsiųsti namo. Įsivaizduojate, nuo kaitrios saulės ji

susirgo dilgėline, - padejavau aš . - Pakilo temperatūra, kasosi ir
kasosi, vargšelė.
- Gaila, - su užuojauta atsakė jis . - Tokia šauni mergai-
čiukė.
Kol kas viskas vyko pagal planą. Aš ne tik neslėpiau, kad grį­
žau, bet ir stengiausi, kad kuo daugiau žmonių tai pastebėtų. Ži-
noma, aš neturėjau nė menkiausio pagrindo it arti storąjį oficiantą
palaikant ryšius su nematoma organizacija, kuri taip norėjo mani-
mi atsikratyti. Tačiau iš dešimties atsitiktinių dūrių vienas arba du
pataikys i reikiamą tašką. Ši taktika pasiteisindavo netgi tokiame
milžiniškame mieste kaip Maskva, ką jau kalbėti apie ši pajūrio
kurortą. ..
Išėję iš restorano, ėmėme be tikslo klaidžioti po miestą. Beje,
be tikslo klaidžiojo visi kiti, tik ne aš. Aš vedžiau savo draugus tie-
siai i Sapunovo gatvę, kur I
buvo įsikūrusi didžiausia miesto fotoa-
teljė. Man rūpėjo ne tik toji ateljė, bet ir šalimais stovinti telefono
būdelė.
Fotoateljė atrodė solidžiai, tai buvo atskiras vieno aukšto
namas. Reklama vitrinoje skelbė, kad čia galima nusifotografuoti,
išryškinti juodai baltas ir spalvotas fotojuostas, išsikviesti fotografą
i namus ir netgi sutaisyti sugedusi fotoaparatą. Viduje už pertvaros
sėdėjo jaunas kaukazietiškos išvaizdos vaikinas, jo smakras buvo
apžėlęs šeriais - neseniai madinga tapusia trijų dienų barzdele,
nusižiūr ėta nuo žinomo užsienio aktoriaus .
- Laba diena, - širdingai pasisveikino jis . - Kokio savo at-
vaizdo pageidautumėte?Gal jūros bangų fone?
- Jokio, - nutraukiau ji . - Atėjome paklausti ir išgirsti at-
sakymus .
Vaikinas išsyk paniuro. Buvo akivaizdu, kad mano žodžiai
sukėlė jam nemalonias asociacijas su milicija. Vadinasi, buvo su-
sidūręs.
- Čia ne informacijos biuras, - piktai sumurmėjo jis.
- Aha, - pritariau aš . - Pasakyk man, drauguži, kas jūsų
mieste sugeba fotografuoti nakti?
- Nesupratau.
158 Vaikinas su nuostaba pažvelgė i mane, ir aš jo veide išvydau
 JUODASIS SĄRAŠAS

palengvėjimą. Klausimas jį nustebino, ta čiau neišgąsdino. Viena

vertus, tai buvo gerai. Kita vertus - blogai. Beje, pažiūrėsime.
- Ko čia nesuprasti? Man reikia fotografuoti nakti- Naktinio
fotografavimo aparatūros aš neturiu. Štai ir noriu sužinoti, kas ją
turi ir gali man padėti. Klausimas aiškus?
- Aiškus, - jau draugiškesnių balsu sumurmėjo apšepė­
lis. - Mes tokios aparatūros neturime.
- O kas turi?
- Nežinau. - Jis truktelėjo galingais pečiais. - Reikėtų pa-
klausinėti tų, kurie uždarbiauja viešbučiuose. Turčiai visko prasi-
mano, jie mėgsta fiksuoti savo naktines maudynes su merginomis.
- Štai ir paklausin ėk, drauguži. Aš u žsuksiu rytoj. Supratai?
Vaikinas, matyt, pagalvojo, kad situacija jam nepavojingą, to-
dėl nutarė nenusileisti.
- Aš, dėde, turiu savo viršininkus. Svetimiems įsakymams
nepaklūstu, - pareiškė jis tvirtu balsu.
- O varge, kokie mes savarankiški' - Aš atsisukau i Tanią,
Iročką ir Mazajevą, kurie kantriai laukė manęs, apžiūrinėdami ant
sienų kabančias akinančių gražuolių nuotraukas. Mazajevas sugavo
mano žvilgsni, tuoj pat paėmė mūsų damas už parankių ir išvedė
jas i gatvę . Labai jau jis nuovokus, tasai Mazajevas. Galbūt jis ir iš
tiesų nėra joks sociologas?
Likęs vienas su nesiskutusiu kaukaziečiu, aš lengvai peršokau
per mus skyrusią pertvarą ir treniruotu judesiu suspaudžiau jo gal-
vą ypatingu būdu, vadinamu "spyna".
- Dabar aš būsiu tavo viršininkas, supratai? Nebijok, tik laiki-
nai. Kelias dienas. Pyktis su manimi nepatariu, aš bėgu greičiau, šoku
aukščiau, šaudau taikliau. Įsiminei? Bandysi elgtis netinkamai - gausi
per užpakaliuką. Užpakaliukas tavo minkštas, tad rankos man ne-
skaudes. O kad tau nekiltu noras eksperimentuoti, įsp ėju iš anksto:
apie tavo darbelius zonoje kol kas žinau tiktai aš, tačiau žinančiųjų
ratas gali plėstis.
Išlaisvinau jo galvą iš "spynos" gniaužtų, sugriebiau vaikiną už
plaukų ir atgręžiau veidu i save. Jis buvo mirtinai išbalęs. Vadinasi,
Lisicynas neprašov ė, nurodydamas man ši fotoveikėją. Jo pavardę
Serioža paminėjo man dar vakar. Kol mudu su Lile skridorne i
Maskvą, Igoriokas Divinas surinko žinias apie ši nesiskutusį gra- 159
 A. Marinina

žuolį, kartu sužinojo ir ap ie tai , ka ip jis elgėsi , atlikdamas bausmę

už ginkluotą apiplėšimą . O elgėsi mūsų herojus, tiesą sakant, ne
itin gražiai. Turint galvoje zonos įstatymus. Administracija buvo
juo labai patenkinta, nes jis ne tik skų s d avo, bet ir padėdavo rengti
provokacijas prieš tuos kalinius, kurie neįtikdavo "kūmui". Krimi-
naliniai nusikaltėliai už tai galvelės jam tikrai nepaglostytų. Vaiki-
nas buvo kilęs iš Rostovo, kalėjo Samaros srityje, išėjęs į laisvę kurį
laiką gyveno prie Kursko, paskui įsikūrė čia, šiame kurortiniame
miestelyje. Gandai apie jo nepadorias vingrybes pajūrio dar nepa-
siekė, tačiau šią klaidą galima ir ištaisyti - apie tai aš ir informavau
pernelyg savarankišką fotografą, kuris nepripažįsta svetimų virši-
ninkų. Šantažas, suprantama, nėra doras metodas, bet man buvo į
tai nusispjaut, nes aš norėjau rasti tuos, kurie kėsinosi į mano vaiką.
Jų ieškodamas, aš buvau pasiryžęs bet kokiems veiksmams, netgi
tiems, kurie nepaiso nei kilnumo, nei etikos. Praėjusiame gyvenime
aš tikriausiai buvau višta perekšlė, kuri, tiesą sakant, yra kvaila ir ri-
bota, tačiau dėl savo viščiukų pasiryžusi susikauti netgi su vanagu.
Tarpduryje atsigręžiau ir priminiau dar kartą:
- Užsuksiu rytoj tuo pačiu laiku. Pasistenk nesusirgti ir ne-
išvykti į mylimos tetos laidotuves. Tavo naujasis viršininkas to ne-
mėgsta .
Išeidamas iš fotoateljė, akimis suradau telefono būdelę. Ji sto-
vėjo už dešimties metrų nuo ateljė pastato. Paprašiau, kad bičiuliai
lukteltų manęs dar valandėlę, įėjau į būdelę, suvaidinau, jog ne-
sėkmingai bandau kažkam paskambinti, o pats tuo metu į slėptuvę
įkišau antrą raštelį. Tada ramia sąžine nusivedžiau visą kompaniją
į barą gerti kokteilio. Pirmieji žingsniai žengti. Dabar lauksime, kas
ir kaip į juos reaguos .

10 skyrius

Pusę aštuonių
ryto aš sėdėjau Gegužės Pirmosios gatvės
namo kieme ir vaidinau, kad įdėmiai skaitau vietinį laikraštį. Juros
šeimininkai jau buvo grįžę iš savo giminaičių, todėl jis nakvojo
160 lročkos kambaryje, o Tatjana praleido naktį manajame. Jie visi dar
 JUODASIS SĄRASAS

miegojo, o aš, nekantriai žvilgčiodamas i laikrodi, laukiau kontro-

linio signalo.
Pagaliau pro atvirą pirmo aukšto langą išgirdau telefono
skambuti. Rageli pakėlė Grigorijus Filipovičius.
- Alė, - dusliu balsu atsiliepė jis. - Ne, ne ten pataikėt. Ne,
čia ne paštas, čia privatus namas.
Aš lengviau atsidusau. Vadinasi, pirmasis raštelis, kuri palikau
šalia restorano virtuvės, pasiekė adresatą. Raštelyje buvo nurody-
ta 7.30 paskambinti musų telefonu ir "ne ten pataikyti", Tai buvo
ženklas, kad raštelis gautas, o žmogus, kuriam jis adresuotas, pasi-
ruošęs su manim susitikti.
Lygiai penkiolika minučių po dvylikos buvau prieplaukos
stotyje ir ilgesingai žiūrėjau i tą vietą, kur dar visai neseniai stovėjo
sniego baltumo "Ilja Glazunovas", o jame mūsų laukė ištaigingos
kajutės. Ir kodėl mes neiš plaukėme? Todėl, kad aš - kvailys.
Įėjau i stoties pastatą ir užlipau i antrą aukštą, kur buvo įsikū­
rusios kasos. Iš penkių du langeliai buvo atviri, prie kiekvieno laukė
maždaug po aštuonis žmones. Atsistojau i vienos eilės galą, išsi-
traukiau ryškų gydomųjų augalų žinyną ir apsimečiau, kad skaitau.
Akies krašteliu stebėjau laiptus ir netrukus išvydau solidų pilvotą
dėdulę su akiniais, kuris pūškuodarnas lipo i antrą aukštą. Dėdulė
atsistojo už manęs ir paklausė:
- Jūs kraštinis?
- Aš visą gyvenimą kraštinis, - atsakiau. - Jei ką nors mu-
ša - būtinai mane. Tačiau šioje eilėje, ačiū Dievui, aš ne kraštinis,
o paskutinis.
Storulis garsiai atsiduso, stengdamasis įžiūr ėti mano knygos
viršeli. Supratau, kad turiu jam padėti, todėl užverčiau knygą ir
paguldžiau ją ant barjero, šalia kurio rikiavosi eilė, o pats įsikišau
ranką i kišenę ir išsitraukiau nosinę.
Po kelių minučių mes jau šnekučiavomės tylioje nuošalioje
vietoje.
- Maniau, kad pats Nikolajus Dmitrijevičius atvyko, - tarė
storulis, kuris pasirodė esąs vyriausiasis virėjas to restorano, kuria-
me mes vakar pietavome. - Žiūriu, raštelyje - jo braižas.
- Braižas jo, - sutikau aš. - Tačiau pagalbos reikia man.
Galiu jos tikėtis? 161
 A. Marinina

- Na ... - truktelėjo pečiais storulis. - Pagalvosiu, ką galima

padaryti.
- Ivanai Aleksandravičiau, man taip netinka. Jeigu turėčiau
galimybę rinktis iš dešimties pagalbininkų, gal ir sutikčiau, kad ku-
ris nors iš jų man nesugebės padėti. Vienas nesugebės, tačiau kitas
sugebės. Bet aš šiame mieste esu svetimas, tad neturiu galimybės
rinktis. Jūs suprantate? Visos mano viltys sudėtos į jus.
Žinoma, aš šiek tiek gudravau, bet Dievas man atleis.
- Be to, - tęsiau, - man nereikia, kad jūs būtumėte aktyvus.
Man tereikia, kad pasižvalgytumėte, pasiklausytumėte ir sužinotu-
mėte, kas domisi manimi. Ir vėliau man apie tai praneštumėte. Štai
ir viskas..O kaip tai padaryti - ne man jus mokyti. Jūs sugebate tai
ne prasčiau už mane.
Ivanas Aleksandrovičius giliai ir sunkiai atsiduso. Milicijos
pagalbininko vaidmuo jam buvo nelengvas, tačiau atsisakyt padėti
Koliai Ščipanovui, matyt, jis negalėjo.
Atsisveikinęs su virėju, aš šiek tiek paslampinėjau po miestą.
Ir šiandien oras buvo vėsus, tačiau debesų jau mažiau, dangus at-
rodė ne toks pilkas, sykiais nedrąsiai švysteldavo saulutė. Po dienos
ar dviejų oras vėl turėtų sušilti.
Ėjau žaliuojančia kiparisų alėja ir stengiausi suvokti, kas sieja
tris kino žvaigždes ir vieną režisierių . Kam jie visi galėjo trukdyti?
Vernigoros vaizdajuostė kėlė dar didesnę sumaištį mano galvoje.
Tarp jos ir keturių žmogžudysčių negalėjo būti jokio ryšio. Mat
jeigu šioje byloje svarbiausia būtų vaizdajuostė, nužudytos būtų
tiktai Olia Dorenko ir Liusė Dovžuk. O Olego Juškevičiaus ir Vitios
Babajano niekas nebūtų lietęs. Vadinasi, ne vaizdajuostė čia svar-
biausia . Prisiminus Juškevičių ir Babajaną, kažkokia neaiški mintis
šmėkštelėjo mano galvoje, bet aš nespėjau jos suvokti.
Ketvirtą valandą priėjau fotoateljė ir patikrinau telefono bū­
delę. Paskui surinkau Ritos viešbučio numerį, o pats ėmiau įdėmiai
ap ži ūrin ėti ant kabinos sienos išbraižytus žodžius ir skaičius. Kai
Rita atsiliepė, aš jau buvau radęs tai, ko ieškojau - Kolios Ščipano­
vo telefono numerį. Taigi ir antrasis adresatas gavo mano žinią.
- Sveika, čia aš, - tariau į ragelį.
Atrodo, kad Margarita miegojo, o mano skambutis ją pažadino,
162 nes ji nepastebėjo, kad telefono signalai buvo ne tarpmiestiniai.
 JUODASIS SĄRAŠAS

- Vladikai? Kas atsitiko?

- Nieko, viskas gerai. Skambinu, kad nesijaudintum.
- Kaip nuskridote?
- Puikiai.
- Kaip jaučiasi Lilė?
- Gerai. Rita, galiu tave paprašyti vienos paslaugos?
- Kokios?
- Man reikia Dorenko, Dovžuk, Juškevičiaus ir Babajano fil-
mografijų. Jūs tikriausiai turite?
- Turime. O kam tau reikia?
- Rita, man reikia. Neklausinėk kvailų klausimų. Pas tave
ateis Serioža Lisicynas, toks dvidešimt penkerių metų simpatiškas
berniukas, atiduok jam, gerai?
- Bet aš nesuprantu kodėl, - kvailai spyriojosi Rita.
- Serioža dirba kriminalinėje paieškoje, jis tiria šias žmog-
žudystes. Jis privalo patikrinti vieną versiją, todėl jam reikia turėti
informaciją apie visų keturių filmus. Prašau, padaryk tai.
- Gerai, padarysiu, - nusileido ji. - Vargas su tavim, Sta-
savai.
- Kodėl?
- Todėl, kad pats galėjai tirti šias žmogžudystes, jei būtum
sutikęs dirbti Borisui. Bet tau, matyt, smagiau apsimesti kvailiu.
- Viskas, Rita, mano žetonai baigėsi. Iki!
Pakabinau ragelį ir patraukiau į fotoateljė. Šįsyk už pertvaros
sėdėjo gal septyniolikos metų padaras negrabiai dažytomis akimis
ir susiriebalavusiais plaukais. Padaras gliaudė riešutus ir vartė
pluoštelį kvitukų .
- Sveikas, nuostabusis vaike, - tariau, eidamas prie jos . - O
kur tavo nesiskutęs kompanionas?
- O kurio reikia?
Mergaitė nuo savo kvitukų tingiai pakėlė akis ir pažvelgė į
mane tokiu buku žvilgsniu, kad aš ėmiau abejoti, ar ji supranta, jog
priešais ją ne molio gabalas, bet gyva būtybė.
- To, kur vakar dirbo.
- A, Žoriko ... O jo nėra.
- Taip. Kada bus? 163
 A. Marinina

Lėtai, tartum sapnuodama, ji pakėlė ranką prie akių ir susi-

mąstė.
- Po keturiasdešimt aštuonių minučių.
Aš irgi žvilgtelėjau į laikrodį. Dvylika minučių po keturių.
Keista mergaičiukė, galėjo pasakyti paprastai, kad Žorikas ateis
penktą valandą, bet ne - pučiasi. "Po keturiasdešimt aštuonių
minučių". Žiūrėk tu man!
- Jis tikrai ateis? Ar man verta laukti, gal jis pasirodys tik
rytoj?
- Kas, Žorikas? Visko gali būti.
Ji vėl įsistebeilijo į kvitukus, o aš išėjau į gatvę ir atsisėdau ant
suoliuko. Galų gale surasti Žoriką nebus labai sunku, bet žodžio
reikia laikytis. Vakar aš užsukau čia beveik pusę šešių ir žadėjau
ateiti šiandien tuo pačiu laiku. Tad iki pusės šešių nesiskutęs skun-
dikas turi teisę šlaistytis kur nori, o paskui, jeigu reikės, aš pradėsiu
veikti.
Ant to suoliuko sėdėjau ištisą valandą. Penkiolika minučių po
penkių gatvėje pasirodė tamsiai mėlyni žiguliai, kurie kaip kulka at-
lėkė prie ateljė. Iš automobilio iššoko Žorikas ir pribėgo prie durų.
Regis, tikrai bijojo pavėluoti į susitikimą su naujuoju savo viršinin-
ku. Vadinasi, vakar jis gerokai išsigando.
Po dešimties minučių aš jau gana nemažai žinojau apie žmo-
gų, kuris turėjo naktinio fotografavimo aparatūrą, be to, išgirdau,
kad persigandęs Žorikas ir nesistengė slėpti, jog mieste atsirado
vienas smalsus tipas. Ką gi, jo plepumas man buvo naudingas. Kuo
daugiau gandų apie mane pasklis, tuo geriau.

Laimingasis naktinio fotografavimo aparatūros savininkas

gyveno kitame miesto gale, ir aš nutariau mielai pasivaikščioti. Aš
apskritai mėgstu greitai vaikščioti, tik kai šalia buvo Lilė, man tek-
davo lėtinti žingsnį. Mano knygų prisiskaičiusi storuliukė niekaip
nespėdavo paskui savo ilgakojį tėvą.
Pirmojo nusivylimo ilgai laukti neteko. Nikita Guščinas, kurį
man minėjo nesiskutęs Žorikas, buvo išvykęs. Beveik prieš dvi
savaites jis išvažiavo į Magnitogorską aplankyti savo sužadėtinės.
164 Guščino motina, sausa kaip kartis, suvargusi moteriškė, kalbėjosi
 JUODASIS SĄRA$AS

su manimi vos košdama žodžius pro dantis, nenustodama grūsti

į stiklainius pomidorus ir agurkus. Nieko naudingo iš jos nesuži-
nojęs, jau ketinau atsisveikinti, tačiau tarp džiūstančių skalbinių
pamačiau dvejus sportinius marškinėlius, kurie pagal dydį tikrai
negalėjo priklausyti dvidešimt aštuonerių metų vyrui. Vadinasi,
Nikita turi brolį arba seserį. Tai jau šis tas.
Tada jau be didesnio vargo per penkias minutes sužinojau,
kad Nikita Guščinas turi penkiolikmetį brolį Toliką, kuris dabar
"šlaistosi kažkur krantinėje". Su dvynukėmis iš gretimo namo nu-
ėjome į miesto centrą, kur jos man ir parodė jaunesnįjį Guščiną.
Jis su užsidegimu vaidino suaugusį - burnos kamputyje cigaretė,
skardinė alaus rankoje, šalia - tokie pat nepilnamečiai, kaip ir jis .
Padėkojęs mergaitėms, priėjau prie įsilinksminusios kompanijos ir
atsistojęs netoliese ėmiau įdėmiai klausytis jų pašnekesio.
- Tolia dar vienos turbūt nepakeltų, - kandžiai ėmė kurstyti
stambus buliukas, kurio veidas buvo dar visai vaikiškas, bet raume-
nys - įspūdingi.
- Pakelčiau, - tingiai iškošė pro dantis Guščinas, nusispjau-
damas sau po kojomis. - Bet kaulytojų nemėgstu . Neišdegs.
- Mūsų milijonierius kapeiką taupo, - nusižvengė raumenų
kalniukas.
Likusieji atsargiai sukrizeno. Buvo aišku, kad bu liuką jie gerbia
ir jo prisibijo, tačiau ir su Toliku nenori pyktis.
- Baik, Liocha, - taikiai tarė vienas berniūkštis. - Tolia ir
taip mus jau kelinta diena vaišina. Reikia turėti sąžinę.
- Ir aš taip sakau, - pritarė jam Guščinas.
Jis baigė gerti alų, atsainiai švystelėjo skardinę prie pat šiukšlių
dėžės ir lėtai pakilo iš savo vietos.
- Paimsiu dar kelias, - pasakė jis tokiu tonu, kuriame galėjai
pajusti neslepiamą panieką pinigų neturintiems draugužiams.
Tolikas Guščinas pasirodė esąs neaukštas, visai menkutis
vaikinukas, kurio spuoguotame veide buvo įsirėžusi užpjudyto
žvėrelio žymė. Supratau, kad šioje kompanijoje, kuriai vadovavo
raumeningas buliukas Liocha, Tolikas buvo pastumdėlis ir, matyt,
labai krimtosi, jog draugų akyse neturi autoriteto. Tačiau dabar si-
tuacija pasikeitė. Tolikas vaišino draugus alumi, ir, kaip paaiškėjo
iš pokalbio, ne pirmą kartą. Stengiasi išsikovoti pagarbą. Įdomu, 165
 A. Marinina

o pinigai iš kur? Tai, ką mačiau jo namuose, nė iš tolo nepriminė

pasiturinčių žmonių gyvenimo. Gal vagiliauja? Labai įdomu. Jeigu
vagiliautų, jo autoritetas šioje papuvusioje komandoje ir taip būtų
didelis, paaugliams patinka vagišių romantika. Bet kodėl jis prime-
na u žpjudytą žvėrelį? Pirmoji vagystė, pirmosios įplaukos?
Priėjau prie alaus kiosko ir atsistojau vaikinukui už nugaros.
Mokėdamas jis iš kišenės išsitraukė voką, ir aš jo rankoje pamačiau
penkiasdešimties tūkstančių rublių kupiūrą. Vokas atrodė visai
plonas, jeigu jame dar ir liko pinigų, tai gal tiktai kelios kupiūros.
Tačiau pats faktas, kad pinigai buvo voke, akivaizdžiai bylojo apie
tai, jog iš pradžių jų tenai buvo daug.
- Anatolijau, - pašaukiau, kai Tolikas jau sukosi eiti, abiejose
rankose laikydamas po alaus skardinę. - Reikia pasikalbėti.
Jis bailiai atsigręžė.
- Apie ką?
]0 balsas buvo įžūlus, tačiau jame girdėjosi ir užuito žmogaus
gaidelės.
- Paėj ėkime į šalį - pasakysiu apie ką. Nebijok, aš nesikan-
džioju.
Gudrybė buvo banali, jau daugelį kartų taikyta, tačiau efek-
tyvi. Penkiolikmetis paauglys niekados neleis įtarti, kad jis ko nors
bijo. Tolikas nuolankiai nusekė paskui mane. Sustojome prie akme-
ninių turėklų, kurie skyrė krantinę nuo paplūdimio, ir atsirėmėme į
jį, atsukę veidus į jūros pusę.
- Kam davei aparatūrą? - aš iš karto griebiau jautį už ragų.
Tolikas išbalo, jo veido spuogai tapo ryškūs ir dar nernalo-
nesni.
- Kokią aparatūrą? - vyriškai paklausė jis.
- Naktinio fotografavimo . Tad - kam?
- Nesuprantu, apie ką jūs kalbate.
- Nejau? O iš kur pinigai? Pavogei?
- Nevogiau. Ko jūs prikibote?
- Tuojau paaiškinsiu. Tavo brolis Nikita turi naktinio foto-
grafavimo aparatūrą. Nikita išvyko pas sužadėtinę, o tavęs kažkas
paprašė, kad kelioms valandoms tą aparatūrą paskolintum. Teisy-
bė? Ir atkišo pluoštelį pinigų. Už tuos pinigus dabar ir linksminies.
166 Argi ne taip?
 J UODASIS SĄRA$AS

- O jeigu ir taip? Kas iš to ? Turiu teisę. Aš nieko nepavogiau.

- Na , taip, suprantama. O žinai , ką g rįžęs Nikita tau padarys?
-Ką?

- Pasmaugs, štai ką . Pajudink smegenėles , jeigu tokias turi.

Kodėl jie to nepra šė tavo brolio? Kodėl laukė, kol jis išvyks i Magni-
togorską? Todėl, kad jis aparatūros nebūtų davęs už jokius pinigus.
Jis tiksliai žino, kad jų ketinimai šlykštūs ir nusikaltėliški, jis būtų
stvėręs juos už pakarpos ir išmetęs iš savo namų. Štai jie ir prisėlino
prie tavęs, prie mažo kvailiuko, o tu ir parsidavei.
- Baikite mane gąsdinti, - jau silpnesniu balsu burbtelėjo
Tolikas. - Kas jie, gal kokie šnipai? Normalūs vyrai.
- Aha, daug tu šnipų esi matęs . Jie lygiai tokie, kaip ir mes,
iš išorės atrodo visai normalūs . Dvi rankos, dvi kojos, viena galva .
Beje, tu teisus, jie iš tiesų ne šnipai. Jie kur kas blogesni. Žinai, ką tie
normalūs vyrai padarė? Jie nufotografavo slaptą mano šeimininko
susitikimą. Dabar šeimininkas nori sužinoti, kas tai padarė. O tavo
brolis Nikita turės daug nemalonumų.
- Dėl ko? - atsigręžė i mane Tolikas. - Juk ne jis fotografa-
vo. Jo dabar visai nėra mieste.
- Šitai tu paaiškink mano šeimininkui, ne man. Kieno apara-
tūra? Nikitos. Štai ir visa byla. Jeigu dabar nepasakysi, kam ją buvai
davęs, mes manysime, kad fotografavo tavo brolis. Jis mano šeimi-
ninkui ir turės už tai atsakyti. Matai, kaip viskas paprasta.
- Aš nežinau, kas jie! - desperatiškai sušuko Tolikas. - Jų
dokumentų neprašiau. Atėjo, pasiūlė pinigų ... Aš ir daviau. Kas čia
blogo?
- Taip ėmė iš gatvės ir atėjo? - suabejojau aš. - Juk jie žino-
jo, kad Nikita turi aparatūrą. Gal tai buvo jo pažįstami?
- Gal, - jis truktelėjo pečiais. - Aš juos mačiau pirmą kartą.
- Buvo atėję i namus?
- Ne, gatvėj užkalbino, mes tada slampinėjom su vaikinais.
- Vaikinai juos matė?
- Ne, - jis papurtė galvą . - Užkalbino mane vieną, kai bė-
gau nusipirkti cigarečių.
- Kaip jie atrodė? Kiek jų buvo?
- Du . Vienas lyg ir vyresnis, jau pagyvenęs . O kita s maždaug 167
 A. Marinina

Nikitos amžiaus . Dabar pinigus teks grąžinti? Aš beveik visus jau

išleidau.
- Daug jie tau davė?
- Du šimtus dolerių rubliais.
- lr visus išleidai? Na, ir greitas gi tu, Anatolijau. Netgi aš
gyvenu kukliau.
Perbalęs vaikinuko veidas virto purpuriniu. Matyt, buvo pri-
pratęs prie nuolatinio motinos burbėjimo, kad trūksta pinigų, to-
dėl suprato, jog kvaila švaistyti netikėtai iš dangaus nukritusį lobi,
tačiau niekaip nesugebėjo sustoti. Kompanijos nuomonė jam buvo
svarbesnė. Be to, kaip paaiškinti motinai, iš kur gavo tiek pinigų?
Būtų jis truputėli protingesnis arba valingesnis, būtų pamažu leidęs
tuos pinigus, nereikėtų tada kasdien kauly ti jų iš motinos. Tačiau
Tolikas nebuvo nei protingas, nei valingas.
- lr nuo to laiko tų vyrų daugiau nėkart nematei?
- Kodėl, mačiau.
- Kur?
- Čia, krantinėje. Čia gali sutikti ką nori. Tikras Brodvėjus.
- Kada juos matei?
- Užvakar. O gal vakar. Tiksliai neatsimenu.
- Jie tave pažino?
- Ne . Jiedu kalbėjosi, o aš mačiau juos iš nugarų.
- Pažinai juos iš nugarų? Niekad nepatikėsiu, - suklusdamas
tvirtu balsu ištariau aš.
Jeigu Tolikas nemeluoja ir iš tiesų vieną jų pažino iš nugaros,
vadinasi, turi būti kokia nors ypatinga žymė. Viešpatie, kad tik ne-
prašaučiau!
- lr netikėkite.
Aš ji iškart pažinau. Vaikšto tartum mietą
prarijęs. lrpasisuka visu kūnu , lyg būtų medinis .
- Gal invalidas?
- Na ... Lyg ir. Ne invalidas, o suluošintas.
- Apie kuri kalbi? Apie jaunąjį ar tą, kur vyresnis?
- Apie pagyvenusi.
- Šiandien jų čia nematei?
- Ne, šiandien nemačiau.
168 - Gerai, Anatolijau. Patikėsiu tavo žodžiais . O tu, jei nori
 JUODASIS SĄRA$AS

gyventi ramiai, paklausyk patarimo: dar kartą juos pamatęs, ap-

simesk, kad neatpažinai. Žvelk į šoną ir atgręžk jiems nugarą.
Supratai? Tavo laimė, jeigu aš juos surasiu. O jeigu ne, teks tavo
brolio žabtus pamiklinti, kad praneštų, kam yra pasakojęs apie savo
aparatūrą.

Šūvis buvo taiklus. Berniūkštis akivaizdžiai bijojo savo brolio,

todėl labai troško, kad tuos veikėjus aš surasčiau kuo greičiau, kol
dar Nikita negrįžo iš Magnitogorsko. Bet aš nutariau nespausti jo.
Tegu galvoja, kad jis pats toks nuovokus.
- O jeigu aš juos pamatysiu, jums pasakyti?
- Bet kur tu mane rasi? - šyptelėjau aš.
- Na ... - jis sutriko. - Norite, į namus atbėgsiu. Kur jūs
gyvenate?
- Gegužės Pirmosios gatvė, aštuntas numeris. Žinai, kur tai
yra?
Jis linktelėjo galva. Jo veidas įgavo normalų atspalvį, akyse
blizgėjo medžiotojo azartas. Štai kas leis jam pasijusti anaiptol ne
paskutiniu savo kompanijos žmogumi. Suprantama, dabar jis nu-
lėks pas savo draugužius ir apsi putoj ęs pradės pasakoti, kokią svar-
bią ir atsakingą užduotį jam patikėjo. Dėdulė iš Gegužės Pirmosios
gatvės ieško dviejų nusikaltėlių, o jis jam padeda.
- Ir dar, Anatolijau. Tu visiškai pasitiki savo draugais?
- Žinoma, o kas?
- Ar negali būti taip, kad kažkuris iš jų tiem dviem nurodė
tave? Dabar vaikinams viską papasakosi, o kuris nors nubėgs pas
anuos du ir praneš, kad tu juos išdavei. Nebijai, kad gali taip nu-
tikti?
- Negi aš ligonis, kad visiems pasakočiau? - paniekinamai
nusišiepė Tolikas . - Juk jie nežino, iš kur gavau pinigų.
- Tikrai įdomu - ką tu jiems pasakei?
- Na ... Nesvarbu. Bet aš nesakiau, girdi, jie už aparatūrą. Tie
vyrai mane perspėjo, kad nepliaukščiau. Nes vėliau kas nors gali
mane Nikitai įskųsti. Jis man kuo griežčiausiai uždraudė kišti nagus
prie jo daiktų.
- Esi tikras mulkis, Tolia, - nuoširdžiai pasakiau aš. - Gali-
ma pagalvoti, tiems vyrams labai svarbu, kad tave brolis nepriluptų. 169
 A. Marinina

Jiems i tai nu sispjaut. Jie bijojo d ėl savęs. Todėl prilaikyk liežuvi, su-
pratai? O vaikinams pasakyk, kad aš' prie tavęs priėjau pasišnekėti
apie vieną merginą, kuri s u s iti ki n ėj o su Nikita. Atseit aš ketinu ją
vesti, todėl noriu išsiaiškinti - su Nikita ji draugauja rimtai ar ne .
O tu man paaiškinai, kad aš galiu būti ramus, nes Nikita turi suža-
dėtinę, pas kurią dabar ir išvažiavęs. Viską supratai?
Žiūrėjau i tolstanti Toliką Guščiną ir galvojau, kad tokie silpni,
visų užmiršti paaugliai tampa lengvu grobiu tiems, kurie nori jais
pasinaudoti. Turėjau galvoje n e vien save .

Buvo jau visai sutemę, kai aš susitikau su žmogumi, kuriam

palikau rašteli telefono būdelėje. Jis pasirodė esąs visiška vyriausio-
jo virėjo priešingybė: sausas, perkaręs, judrus ir lengvas. Tamsoje
buvo sunku nustatyti jo amžių, tačiau sprendžiant iš balso, tai buvo
ne pirmos jaunystės žmogus . Koliai Ščipanovui jis jautė beveik
šventą pagarbą, todėl iškart pareiškė, kad padarys viską, ko tik pa-
prašysiu.
- Visą gyvenimą praleidau šiame mieste, žinoma, išskyrus
tuos metus, kai sėdėjau, - prasitarė jis . - Čia mane kiekvienas
šuo pažįsta. Tiesą sakant, tai nėra gerai, tačiau užtat ir aš kiekvieną
šunį pažįstu .

Įdomu, pagalvojau, kiek kartų Kolia Ščipanovas buvo ji paso-

dinęs? Ir aš Maskvoje pažinojau vieną žmogų, kuri buvau pasiuntęs
už grotų penkis kartus iš eilės. Kai šeštą kartą ji pagavo kitas seklys,
tasai žmogus kone mirtinai įsi žeid ė: "Jūs, Vladislavai Nikolajevi-
čiau, turite lengvą ranką, po jūsų laikas kolonijoje greitai bėga. O
dabar bijau, kad man gali nutikti kas nors negero. Verčiau aš ju m s
prisipažinsiu, papasakosiu keletą epizodų, kurių niekas nežino, ir
tada jūs mane patupdysite. O aš už tai ištikimai jums atitarnausiu".
Kiek nusikaltimų išaiškinau padedant šiam recidyvistui - sunku
suskaičiuoti. Žinoma, jis laikėsi savo principų, vagių ir sukčių nie-
kad nei šduodavo, tačiau prievartos ir žmogžudžių nem ėgo , todėl
apie sunkius nusikaltimus informaciją teikdavo sąžiningai. Atrodo,
naujasis mano pa žįstamas irg i buvo toks žmogus . Tačiau svetimą
170 agentą kamantinėti api e tai bu vo nepadoru.
 JUODASIS SĄRA$AS

Į Gegužės Pirmosios gatvę sliūkinau alkanas kaip vilkas, mat

visą dieną laksčiau po miestą ir ničnieko burnoj neturėjau. Buvo
jau vėlu, bet aš neabejojau, kad rūpestingoj i Iro čka paliko man
ko nors u žkast i. Ir dar mane šildė mintis apie tai , kad kambaryje
laukia Tatjana. Kartais žmogaus psichikoje įvyksta tikri stebuklai!
Dabar, kai aš vos netekau vaiko, kai į žengiau i karo kelią, jaučiau,
kad kiekvieną valandą vis stipriau pamilstu Tanią, nors pagal visus
žanro dėsnius ji turėjo man visiškai nerūpėti. Ir ką aš joje radau,
nesuprantu. Tiksliau, puikiai supratau, tačiau anksčiau niekad man
i galvą netoptelėjo mintis, kad tos savybės gali būti man svarbios.
Ką ten svarbios - gyvybiškai būtinos. Tikra teisybė - nežinomi
tavo keliai, Viešpatie!
Likus keliems šimtams metrų iki namų, pajutau, kad kažkas pa-
teko i mano paspęstus spąstus. Gal dešimt minučių girdėjau žings-
nius už savo nugaros. Aš ir greičiau žingsniavau, ir lėčiau, tačiau
žingsnių aidas visą laiką buvo vienodas, o tai reiškė, kad mane sekan-
tis žmogus laikosi distancijos. Ką gi, vadinasi, diena nenuėjo veltui.
Kieme išvydau vaizdeli iš filmo "Laukia kareivio, grį žtančio iš
fronto". Prie padengto stalo sėdėjo Tatjana, lročka ir Jura Mazaje-
vas ir įtemptai tylėjo . Prieš juos gulėjo švarios lėkštės ir nepaliestas
valgis. Akimirką pamiršęs mane sekančią "uodegą", aš atsipalaida-
vau, mano veidą nušvietė idiotiška šypsena . Jie manęs laukė . Jie
jaudinosi.
- Vladikai!
-Dima!
- Slava! - šūktelėjo jie vienu balsu, o lročka kažkodėl pra-
virko .
- Mes taip jaudinomės, - šniurkščiojo ji nosimi. - Tu nesa-
kei, kad grį ši vėlai .. . Nuo aštuntos valandos sėdime kaip ant adatų,
o dabar jau beveik vienuolika.
- Niekai, - garsiai pareiškiau aš . - Kas yra vienuolika va-
landų , kai atostogauji? Va ikų laikas . Dabar pavalg ysim e ir eisime
pasivaikščioti.
- Tu dar neprisivaikščiojai? - nusijuokė Tan ia. - O ką visą
dieną veikei? 171
 A. Marinina

Man maudė kojas, sėdėjau ant suolo ir nedrįsau net pagalvoti,

kad dabar reikės atsistoti ir kur nors eiti. Bet aš turėjau ištraukti į
šviesą tą, kuris mane seka , todėl ir toliau garsiai tauškiau visokius
niekus, girdi, labai naudinga pasivaikščioti prieš miegą, o ypač nau-
dinga pakvėpuoti pajūrio oru.
- Galų gale jėga aš jūsų netempiu, - tariau, nutaisęs rūgščią
miną. - Darykite, kaip norite, bet mudu su Tania eisime prie jūros.
Eisim, Taniuša?
Tai tardamas aš užmyniau ant šalia sėdinčio Juros Mazajevo
kojos. Iš netikėtumo jis susiraukė ir atsikrenkštė.
- Ką gi, eikite dviese, paburkuokite, balandėliai, - kandžiai
atsakė jis. - O mudu su lročka esame pakankamai suaugę, kad
vaikščiotume susikabinę rankutėmis. Mes ir čia rasime ką veikti.
Jau ketinau nusijuokti, kaip ir derėjo pagal scenarijų, bet iš-
vydau šaltą Tatjanos žvilgsnį ir užsikirtau. Ji nesuprato mano su-
manymo, todėl mano elgesys atrodė jai kvailas ir nešvankus. Aš
ištiesiau ranką, švelniai suspaudžiau jos pirštus ir, ištikimai žvelg-
damas Taniai į akis, pakėliau jos ranką prie savo lūpų. Jos veidas
suminkštėjo, lūpos vos pastebimai nusišypsojo. Žinojau, kad tirš-
toje Pietų nakties tamsoje kažkas stovi ir įdėmiai klauso kiekvieno
mūsų žodžio, todėl nieko daugiau nesakiau, tik pabučiavau švelnius
ir vėsiu pirštus moters, kurią ketinau vesti.
Dar prieš dvyliktą Tatjana nusileido iš savo kambario, apsivil-
kusi alyvų spalvos megztinį, ir mudu, pamojavę rankomis Iročkai ir
Jurai Mazajevui, išėjome pasivaikščioti.
- Tu įsižeidei? - droviai paklausiau, tvirtai spausdamas prie
savęs jos šiltą alkūnę.
- Ne . Bet aš nemėgstu, kai mane laiko vėpla . Ypač tada, kai
mano kortos leidžia vistuoti.
- Tu loši preferansą? - nustebau aš. - Iš kur ši terminolo-
gija?
- Dirna, aš juk tardytoja, - šyptelėjo ji, - o ne turgaus pre-
kiautoja. Neverdu naminės, bet žinau, kaip tai daroma. Lygiai taip
pat žinau chemijos pramonės grobstymo technologiją, nors nesu
nei chemikas, nei vagis.
172 - Tuojau patikrinsime, - linksmai tariau. - Aš suradau kri-
 JUODASIS SĄRA$AS

minalinį nusikaltėli Žoriką ir liepiau jam sužinoti, kas turi naktinio

fotografavimo aparatūrą. Šeši vynai.
- Tu norėjai rasti žmogų, kuris mudu nufotografavo, kai mes
nederamai elgėmės sode. Šeši kryžiai.
- Aš suradau Žoriką. Šeši kryžiai čia.
- Tu norėjai, kad apie tavo ketinimus sužinotų vietiniai nusi-
kaltėliai. Šeši būgnai.
- Radau žmogų, kuris turi tą aparatūrą, ir išaiškinau, kad jau-
nesnysis jo broliukas, tikras vaikpalaikis, kažkam ją buvo davęs už
gana solidžią pinigų sumą. Šešios širdys.
- Apie savo ketinimus tu informavai nusikalsti linkusius pa-
auglius . Šešios be kozirio. .
- Grįždamas namo, supratau, kad kažkas mane seka. Septyni
vynai.
- Todėl pasiūlei mums pasivaikščioti, nes norėjai nuvilioti ji
paskui save. Septyni kryžiai.
- Aš ne šiaip sau pasiūliau mums pasivaikščioti. Septyni
kryžiai čia .
- Tu pasiūlei man eiti su tavim. Vadinasi, nori, kad Jura Ma-
zajevas tave pridengtų. Septyni būgnai. Pasiduok, Stasovai. Tavo
raudonos kortos silpnos, o aštuonių kryžių tu neišveši.
Aš nusijuokiau ir stipriai priglaudžiau Tanią prie savęs.
- Tania, jeigu aš tau dabar kai ką pasiūlyčiau, ar priimtum tą
pasiūlymą?
- Ką pasiūlytum?
- Tekėti už manęs.
Iš netikėtumo ji net kluptelėjo.
- Tu proto netekai, Dima. Mes pažįstami tik savaitę . Iš kur
tokios absurdiškos mintys?
- Taigi tu atsisakai mano pasiūlymo?
- O tu sutiktum persikraustyti i Piterį?
- Labai lengvai.
- O Lilė? Jeigu išvyktum iš Maskvos, matytum ją tik retsy-
kiais.
- Tada aš atsivešiu tave i Maskvą.
- Nejau? Supakuosi i dėžutę ir įgrūsi i prekinį vagoną?
- Vėl netinka. Tada aš atsivešiu Lilę i Piterį, Taip tiks? 173
 A. Marinina

- o ką apie tai pagalvos tavo Margarita?

- Žinoma, prastai pagalvos, - atsidusau aš. - Tačiau galų
gale neišsprendžiamų problemų nėra, yra tik nemalonūs sprendi-
mai. Aš ką nors sugalvosiu.
- Na, galvok, galvok. Kai sugalvosi, tada ir grįšime prie šio
pokalbio.
Persimesdami bereikšmėmis frazėmis, mudu priėjome jūrą.
Tai nebuvo miesto paplūdimys, tiesiog pakrantės juosta šalia gele-
žinkelio. Šiandien aš jau lankiausi šioje vietoje, gerai ją apžiūrėjau,
svarstydamas, kur geriausia atitempti "uodegą", kad būtų patogu
užklupti ją netikėtai. Radau tokį užkampį ir dabar kryptingai ve-
džiau tenai Tatjaną.
Priėjęs numatytą tašką, sustojau, apkabinau Tanią ir tyliai su-
kuždėjau jai į ausį:
- O dabar pradėkime kalbėti visokias kvailystes. Iš toliau
turėtų atrodyti, jog mes svarstome labai svarbų klausimą, tačiau
nė vieno žodžio neįmanoma suprasti. Jeigu netoliese yra kažkas
trečias, jis privalo visą dėmesį sutelkti į mudu.
- O apie ką kalbėti?
- Nesvarbu. Nori - skaityk eiles. Arba prozą.
- Gerai. Kaukas, kuriam skauda dantį, - pradėjo Tatjana. - Ar
neatrodo, jog tai raganų ir burtininkų bandymas apšmeižti būtybę,
kad vėliau jie galėtų nebaudžiami ryti statines cukraus?
- Kas tai? - nustebau aš.
- Aleksandras Grinas. Tęsti, o gal kalbėti kita tema?
- Ne, ne, prašau, tęsk, - tariau aš. Sumanyti operatyvinį
planą, pirmą valandą nakties stovėti tuščiame pajūryje, žinoti, kad
į tavo pakaušį alsuoja nematomas priešas, ir tuo pat metu klausytis
pasakos apie kauką - tai mane intrigavo.
- Bet buvo būtent taip, - švelniu ir minkštu balsu vėl prabilo
Tatjana. - Mažas ir liūdnas kaukas sėdėjo prie išvėsusio židinio,
kuris seniai buvo užmiršęs ugnį. Linguodamas nešukuota galva,
rankomis jis laikė suėmęs perrištą skruostą, gailiai kaip vaikas de-
javo, o jo raudonose pavandenijusiose akyse atsispindėjo kančia .
Lauke lijo. Aš užsukau į tą apleistą namą, norėdamas nepermirkti
iki paskutinio siūlelio, ir išvydau jį, pamiršusį, kad reikia išnykti. ..
174 Krūmuose už mano nugaros pasigirdo traškesys, sunkus al-
 JUODASIS SĄRASAS

savimas ir grumtynių triukšmas. Po kelių sekundžių priešais mus

stovėjo Jura Mazajevas, o šalia jo - tas pats raumeningas buliu-
kas Liocha, vaikpalaikių vadeiva, kuri mačiau šiandien krantinėje.
Maždaug to aš ir tikėjausi. Jura tvirtai laikė Liochą už plaukų.
- Vadinas, žvilgčioji iš pasalų? - grėsmingai paklausiau aš.
Raumeningas buliukas šnarpštė, tačiau išdidžiai tylėjo.
- O gal vogčia klausaisi? - patikslino Mazajevas.
Liocha vis dar pasipūtęs tylėjo, žvelgdamas kažkur i šoną.
- Kokio velnio slampinėji paskui mane? Kas tave siuntė?
- Niekas, - burbtelėjo jis. - Aš čia vaikštinėju. Neuždrausta.
Man niežėjo rankos, norėjau išpurtyti iš jo supuvusios galvos
smegenis kartu su mane dominančia informacija. Vis dėlto supra-
tau, kad to daryti negalima. Galbūt tasai Liocha ir ne penkiolikme-
tis, kaip Tolikas Guščinas, tačiau aštuoniolikos jis dar tikrai neturi.
Jeigu dabar aš duosiu valią kumščiams, rytoj i Gegužės Pirmosios
gatvę atvažiuos baltas automobilis su mėlyna juosta, ir mane apkal-
tins, kad pakėliau ranką prieš nepilnameti Aleksejų Tiutkiną, o gal
Pupkiną - bala žino, kokia jo pavardė. Tai bus džiaugsmo: milici-
jos pulkininkas sumušė mažvaiki! Oi, kaip negražu. Iškart sukurps
man bylą ir įkiš i kamerą. Žinoma, piktasis dėdulė papulkininkis
galės tvirtinti, atseit jis nežinojęs, kad Liocha nepilnametis, ant
kaktos jam to neužra šyta, o jo raumenys štai kokie, tikras jaunasis
Švarcnegeris, ir ūgio gamta jam nepagailėjo, o tamsoje veido ne-
įžiūrėsi . Bet gudrusis Liocha iškart atsakys tardytojui, kad mušeika
milicininkas matė ji krantinėje dienos metu, tai patvirtinti gali ma-
žiausiai dešimt liudininkų, tad nežinoti nukentėjusiojoamžiaus dė­
dulė tikrai negalėjo. Įdomu, berniūkšti instruktavo apie tai ar ne?
- Tylėsi - pradėsiu mušti, - lakoniškai [sp ėjau ji. - O mušu
aš skaudžiai.
- Sumušti nepilnameti - daug proto nereikia, - jau kur kas
drąsesniu balsu burbtelėjo Liocha.
Vadinasi, instruktavo. Jeigu dabar kas nutiktų, jis pareik štų,
kad perspėjo mane, kiek jam metų. Tikras kalės vaikas! Ir kas juo
taip meistriškai naudojasi?
- Aha, o būti tavo invalido parankiniu reikia milžiniško inte-
lekto, - sumurmėjau aš. - Kas mus fotografavo? Tu?
- Nieko aš nežinau. Paleiskite, - suinkštė Liocha. 175
 A. Marinina

Galima buvo pabandyti ji prakalbinti, tačiau aš supratau, jog

dabar to daryti neverta. Norint ištraukti informaciją, reikia kai ką
žinoti apie žmogų ir jo aplinką arba panaudoti nekorektiškas prie-
mones. Būčiau aš Maskvoje... Bet aš buvau čia, šiame Pietų mieste,
kur neturėjau nei pažįstamų, nei ryšių, nei informacijos šaltini IĮ.
Užtat čia buvo žmonių, kuriems aš labai nepatikau. Bet kodėl? Juk
aš praktiškai nesikišau į žmogžudysčių tyrimą, o jeigu šiek tiek ir
stengiausi padėti Seriožai Lisicynui, tai tų pastangų rezultatai buvo
labai menki. Kodėl aš jiems taip trukdau? Ir ne tik trukdau, tiesiog
esu įstrigęs kaip ašaka jų gerklėje, kitaip argi jie būtų kėsinęsi į aš-
tuonmetės mergaitės gyvybę?
-Paleisk ji, Jura, - ištariau virpančiu iš susijaudinimo bal-
su. - Tegu nešdinasi į visas keturias puses. Jei reikės - aš ji iš
žemės iškasiu.
Raumeningasis Liocha manęs daugiau nedomino, nes aš pa-
galiau supratau, kas man kėlė nerimą, kai mąsčiau apie Lilę. Ir ko-
dėl anksčiau apie tai nepagalvojau?

11 skyrius

Visą naktį nesumerkiau akių, laukiau aušros, mintimis sku-

bindamas laikrodžio rodyklę. Septintą ryto atsargiai, stengdamasis
nepažadinti Tatjanos, išlipau iš lovos, apsirengiau ir nuskuodžiau į
paštą, dėkodamas likimui už tai, kad Aliko Borzenkovo viloje yra
telefonas. Pirkdamas žetonus ir rinkdamas ilgą telefono numerį,
aš vis bandžiau prisiminti tą dieną, kai mes prie savo stalo pirmą
kartą pakvietėme Jurą Mazajevą. Jura plepėjo su Iročka, o aš - su
Tatjana. Lilė skaitė "Kino festivalio naujienas".
"Tėti, kas yra Olegas Juškevičius?"
"Kino aktorius, dukrele".
,,0 Viktoras Babajanas?"
"Kino režisierius. Jis kuria filmus".
"Naujienose" minima šimtai pavardžių, tačiau Lilė paklausė
tik apie tuos du žmones. Negi ji visus kitus pažįsta? Kodėl tik tos
176 dvi pavardės patraukė aštuonmetės mergaitės dėmesį? Pavardės
 JUODASIS SĄRAŠAS

dviejų žmonių, kurie netrukus tragiškai žuvo. Mano duktė - aiš-

kiaregė?
Gana ilgai niekas nepriėjo prie telefono, aš netgi išsigandau,
kad Alikas iš pačio ryto nusivežė visus prie ežero, bet po kiek laiko
ragelyje pasigirdo mieguistas jo žmonos Kukos balsas. Ji nepapra-
stai apsidžiaugė, kad aš paskambinau, nes lengvai pasiduodavo savo
muzikalaus vyro įtaigai, o šis labai rūpinosi dėl mano saugumo.
- Vladikai, ar tau viskas gerai? - susijaudinusi šūktelėjo ji.
- Žinoma. Kaip jaučiasi mano atžala?
- Miega. Pažadinti?
- Pažadink, būk gera, - paprašiau, kone trypdamas iš ne-
kantrumo.
Žetonai vienas po kito pradingdavo nepasotinamo automato
viduriuose, kol Kuka bandė pažadinti Lilę. Pagaliau išgirdau jos
balselį:
- Tėti?
- Labas, katinėli. Kaip gyveni?
- Gerai.
- Nenuobodžiauji?
- Ne, čia daug knygų.
- Puiku, šaunuolė. Man reikia, katinėli, labai rimtai pasikal-
bėti su tavim.
- Apie tetą Tanią?
- Žinoma, ne apie tetą Tanią. Atsimeni, prieš kelias dienas
mes pietavome, o tu prie stalo skaitinėjai žurnalą "Kino festivalio
naujienos". Tada tu paklausei manęs, kas yra Olegas Juškevičius ir
Viktoras Babajanas, atsimeni?
- Atsimenu.
- O kodėl tu paklausei kaip tik apie juos? Juk žurnale buvo
daug visokių pavardžių. Kodėl atkreipei dėmesį į tas dvi? Pasistenk,
katinėli, prisiminti, tai labai svarbu.
- Tas pavardes aš mačiau užrašytas ant popierėlio.
- Ant kokio popierėlio?
- Kurį nešėsi senelis.
- Koks senelis?! - suriaumojau į ragelį. - Lile, prašau nu-
stok kvailiojusi. Tai labai labai svarbu.
- Aš nekvailioju, - mano dukrytės balsas virptelėjo. - Kai 177
 A. Marinina

mes ėjome pas dėdę Seriožą i svečius, ėmė pūsti stiprus vėjas, o
senelis išmetė laikrašti ir kažkokius lapelius. Tu man pats liepei jam
padėti.
- lr tu pa žiūr ėjai, kas tuose lapeliuose parašyta?
- Taip. O buvo negalima? - nusigandusi paklausė Lilė.
Vienas iš nedaugelio draudimų, kuriuos tėtei milicininkui pa-
vyko įkalti i savo dukters galvą, buvo kategoriškas draudimas neirn-
ti svetimo daikto. Lilė paniškai bijojo ji pažeisti. Tačiau mano vaikas
vis dėlto buvo nepataisomas : tereikėjo išvysti raideles - ir jis iškart
iš jų pradėdavo dėlioti žodžius.
- Kas buvo tuose lapeliuose parašyta?
- Pavardės.
- Kokios pavardės? Kiek?
- Daug, tėte, aš neprisimenu.
- Tarp jų buvo Juškevičiaus ir Babajano pavardės?
- Taip. Todėl paskui ir klausiau.
- Katinėli, pasistenk, prašau, susikaupti ir prisimink, kokias
dar pavardes tenai matei.
- Aš pamiršau, - tarė ji tyliu balseliu. - Nežinojau, kad
reikia isiminti.
- Ibraibekova . Buvo tokia pavardė?
- Neatsimenu. Atrodo, ne .
- Dorenko?
- Teta Olia? Buvo.
- Goletiani?
- Neatsimenu. Turbūt ne .
- Ivanikova?
- Taip, buvo. Tikrai atsimenu.
- Kazalskaja?
- Ne, regis. Tėveli, aš iš tiesų neatsimenu.
- Dovžuk?
- O mama sakė, kad ją nužudė ...
- Buvo ar nebuvo?!
- Buvo ... Tėti, nepyk. Aš nenusikaltau ...
- Nepykstu, katin ėli, tiesiog aš jaudinuos, nes šis pokalbis
labai svarbus . O Celiajevos pavardė buvo?
178 - Man atrodo, ne .
 JUODASIS SĄRASAS

- Pakartokim dar kartą. Tu esi visiškai įsitikinusi, kad tame

lapelyje matei Dorenko, Dovžuk ir Ivanikovos pavardes?
-Taip.
- O kiek dar pavardžių buvo tame sąraše?
- Tos trys, paskui tos dvi, apie kurias klausiau, ir dar turbūt
viena arba dvi, bet aš nespėjau jų perskaityti.
- Gerai, katinėli, ilsėkis, klausyk Aliko ir Kukos. Bučiuoju . Ir
mama tave bučiuoja .
- Ačiū, - mandagiai padėkojo Lilė. - O teta Tania?
- Ir teta Tania, ir teta Iročka, ir dėdė Iurijus Mazajevas. Jie
visi tave apkabina ir bučiuoja.
- Gerai, - oriai atsakė mano vaikas. - Ir aš juos bučiuoju.
Pakabinau rageli ir išėjau iš telefono kabinos. Tiktai gatvėje
pajutau - esu taip suprakaitavęs, kad net marškiniai prilipo prie
nugaros. Galvoje kaleidoskopiniu greičiu ėmė mirgėti minčių nuo-
plaišos, kurios iki šio pokalbio su Lile niekaip nesidėliojo, o dabar
staiga ėmė gulti i darnią visumą .
Senukas ir lapelis.
Lapelis ir pavardės .
Pavardės šešių ar septynių žmonių, keturi iš jų - nužudyti.
Viena nužudytoji turėjo vaizdajuostę, kurioje buvo nufil-
muoti miesto veteranai, jaunimo sukarinto sporto klubo "Patrio-
tas" veikla.
Veteranai. .. Senukas ...
Jaunimo klubas. Paaugliai. Raumeningas nepilnametis Liocha.
Pagyvenęs kariškos laikysenos vyras (vaikšto kaip mietą prarijęs).
Jaunimo klubui vadovauja veteranai, i atsargą išėję kariškiai.
Į koki mėšlą aš įklimpau?'

Į Gegužės Pirmosios namą numeris 8 aš jau negrįžau. Iš paš-

to patraukiau ieškoti Sergejaus Lisicyno, jis man perdavė iš Ritos
gautus visų keturių nužudytų kino veikėjų filmų bukletus. Liepiau
jam surasti ir kitus bukletus, kuriuose yra informacijos apie kino
festivalio "Auksinis erelis" dalyvius. Tada nuėjau ieškoti toje pačio­
je Gegužės Pirmosios gatvėje stovinčio 21-ojo namo šeimininkų.
Tiesa, tuo metu aš jau buvau trumpai apsikirpęs juodaplaukis ūso- 179
 A. Marinina

čius, o mano pase buvo įra šyta

gana proziška pavardė - Dmitrijus
Nikolajevičius Galuzas. Mano daiktus turėjo atnešti Lisicynas, jis
pažadėjo ir Tatjaną perspėti.
Naujoje vietoje man nepasisekė. Kaimynystėje gyveno šeima
su dviem penkerių ir septynerių metų vaikais, tad nuo jų spyga-
vimo ir triukšmo man netrukus pradėjo skaudėti galvą. Vis dėlto
aš atsiverčiau bukletus, apsiginklavau pieštuku ir ėmiau kantriai
studijuoti pavadinimus tų filmų, kurie buvo susiję su keturiais nu-
žudytaisiais. Norėjau suprasti, ar nėra ryšio tarp žmogžudysčių ir
kokio nors konflikto, kilusio filmavimo metu, o dėl to privalėjau
išsiaiškinti, ar tie keturi žmonės kada nors nebuvo susitikę vienoje
filmavimo aikštelėje. Akyse mirgėjo pavadinimai ir datos, bet nieko
tinkamo neradau. Olia Dorenko ir Liusė Dovžuk filmavosi Baba-
jano filmuose, tačiau Babajanas niekados nedirbo drauge su Iuš-
kevičium. Olegas Juškevičius ir Liusė Dovžuk du kartus filmavosi
drauge, tačiau šalia jų tuomet nebuvo Olios Dorenko. Kelis kartus
studijavau filmų sąrašą, tačiau turėjau konstatuoti, kad tie keturi
žmonės niekados nesifilmavo viename filme . Kodėl jų pavardės
atsidūrė paslaptingo senelio sąraše greta Jekaterinos Ivanikovos ir
dar vienos ar dviejų pavardžių? Kas juos siejo? Atsakymas buvo pa-
prastas: juos siejo mirtis. Keturi jau nužudyti, likusiųjų laukia toks
pat likimas. Tačiau kodėl? Už ką?
Kad ir kokios buvo priežastys įtraukti šiuos žmones i tą keis-
tą sąrašą, dabar svarbiau kitkas: kuo skubiau nustatyti, kokios dar
pavardės figūruoja jame, kad būtų galima išvengti naujų tragedijų.
Kas dar, išskyrus simpatišką ir pokvailę blondinę Katią Ivanikovą,
kuri kopė karjeros laiptais, pasitelkusi i pagalbą vyriškų kelnių už-
trauktukus?
Mažųjų kaimynų spygavimas ir lakstymas visai išmušė mane
iš vėžių. Mano kambarys buvo pirmame aukšte, tad nenuoramos
berniūkščiai šėlo tiesiai po mano langu. Kad tik greičiau dangus
nusigiedrytu, tada jie galės šėlti paplūdimyje. O kol kas nutariau
pasinaudoti situacija.
Išėjau iš kambario, prisėdau ant slenksčio, ištiesiau basas ko-
jas ant žolės ir paklausiau jų vardų. Abu buvo nuostabiai panašūs
i savo tėvą - aukštą ir linksmą blondiną sveikai rausvais žandais.
180 Vyresnįjį, septynmeti, vadino Sania, jaunesnįjį, penkiametį - Se-
 JUODASIS SĄRAŠAS

nia, tačiau aš nusprendžiau nesikankinti ir vadinti juos Vyresniuoju

ir Jaunesniuoju.
- Kas eis su manim pirkti arbūzo? - paklausiau aš, pagavęs
berniukus į glėbį, kai jiedu jau ne pirmą kartą pro mane bėgo į
kosminį laivą slėptis nuo įniršusio priešo. Jų kosminis laivas buvo
medinė išvietės būdelė, kukliai besiglaudžianti didelio vaismedžių
sodo gilumoje. Priešo irštva, suprantama, buvo gretimas kambarys,
kuriame sėdėjo rūsti Sanios ir Senios mama, nesėkmingai bandanti
įsiūlyti jiems valgyti varškę.
- Aš! - vienu balsu atsakė berniūkščiai.
- O kas jį valgys kartu su manim?
- Aš! - vėl vienu balsu šūktelėjo broliai.
- Tačiau yra viena sąlyga: iš pradžių varškė, paskui - arbū-
zas, - griežtai pasakiau aš .
Jie susimąstė, tada tylėdami linktelėjo galvomis.
- Eime, paprašysime mamos leidimo.
Po dešimties minučių aš neskubriai žingsniavau Gegužės
Pirmosios gatve, laikydamas už rankų du baltapūkius ir raudon-
skruosčius chuliganus. Abiejų alkūnės buvo nubrozdintos, o keliai
patepti žaliu tepalu.
Dieną mūsų gatvė buvo gana judri, beveik prie kiekvienų
vartelių šeimininkai pardavinėjo savo plantacijų vaisus ir daržoves,
aplinkui zuja kurortininkų vaikai, laikinai atskirti nuo jūros ir pa-
plūdimio. Galėjau prisiekti, kad tarp praeivių sukiojasi ir tie, kurie
domisi manimi. Po vakarykščio susidūrimo su nepilnamečiu mė­
gėju vogčia klausytis svetimo pokalbio jie kukliam mano asmeniui
turbūt dabar skiria dar daugiau dėmesio. O aš kažkur dingau... Jie
turi, tiesiog privalo slampinėti prie 8-ojo namo.
Priėjęs gerai pažįstamus vartelius, žvilgterėjau į kiemą ir pa-
mačiau jame Tatjaną. Tikėkimės, kad Serioža Lisicynas ją jau ins-
truktavo.
- Sveika, Tanečka! - garsiai tariau aš, nutaisęs atgrasų visai
ne savo balsą.
Ji akimoju atsisuko, tačiau nė nebandė eiti artyn. Vadinasi,
Serioža spėjo pasikalbėti su ja.
- Laba diena, Dima, - atsakė ji irgi taip pat garsiai.
Mintyse pagyriau save, kad pasirinkau teisingą naują vardą - juk 181
 A. Marinina

tada, kai buvau Vladislavas, Tania vadino mane Dima, tad dabar jai
nereikėjo sukti galvos.
- Einu pirkti arbūzų. Kvieskite Vladislavą, ves iuos ir jį. Esu
nuž iūrėjęs vieną vietelę , tenai arbūzai labai geri, o kaina mažesnė
nei kitur.
- Vladislavo nėra . Net nežinau, kur jis, neįsivaizduoju, kad a
gr į š.

- Kur jis dingo? - nustebau aš . - Dar užvakar susitarėm,

kad šiandien eisime i kaimeli pirkti šviežios žuvies, aš tenai susipa-
žinau su vienu žveju.
- Tikrai nežinau, Dima, - liūdnai atsiduso Tatjana, ne ženg-
dama nė pusės žingsne lio i mano pusę. Ji elgėsi teisingai: mūsų
pašnekesys buvo skirtas svetimoms ausims, todėl mes privalėjome
kalbėtis iš tolo, vadinasi, gana garsiai. - Rytą kažkokie ž mo nė s jau
klausinėj o apie jį, bet aš nežinojau, ką jiems atsakyti. Vakar buvo, o
šiandien ė mė ir pr adingo. Pati nežinau, kur jis.
- Nieko, at siras, - žvaliai paguodžiau Tatjana. - Mes, vyri š-
kiai, kaip kat inai: pa siba stome ir gr į žtame namo.
Paėmęs Sanią ir Senią už rankų, apsunkusiu še im os vyro
žingsniu patraukiau toliau. Kažkokie s m alsūs ž monės, kuri e teira-
vosi ap ie m an e a nkstyvą rytmetį, vargu ar gali ku o no rs įtarti solidų
dviejų sūnų tėvą.

Išvy ka pirkti arbūz ų mums p as is ekė . Nu tariau būti kaim y-

niškai dosnus, tad draugams iš aštunto namo nu pirkau dideli ar-
bū z ą , kuri ir užnešiau , grįždamas i naująjį savo kambarį. Dien os
šviesoje vyriš kis, kuris pre kiavo arbūza is, pa s i ro d ė esąs mažda ug
penkias dešim ties metų, gal kiek vyresnis, va dinasi, vakar, tamsoje
girdėdamas jo balsą, aš neapsirikau. Ieškodamas labiausiai prino-
kusio arbūzo, skaičiuodamas grąžą, jis visą laiką kaži ką murmėjo
panosėje, gal kokią dainelę niūniavo, gal eilė raštu ką deklamavo,
tačiau aš spėjau suprasti, kad manimi domėjosi mažiausiai du
žmonės . Vienas - toks Zavarujevas, miesto merijos' tarnybinio
automobilio vairuotojas. Kitas - Aleksandras Petrovičius Sokolni-
182 kas, pensininkas, atsargos papulkininkis, aktyviai besidarbuojantis
 JUODASIS SĄRA$AS

"Patrioto" klube . Norėčiau žinoti, kodėl aš taip neįtikau vietiniams

pensininkams?
Vis dėlto kariškio pensininko Sokolniko ir miesto merijos vai-
ru otojo Zavarujevo duetas man labai nepatiko. Keista porelė. Kas
gali juos siet i?
Vakare Serioža Lisicynas turėjo atnešti man festivalio dalyvių
filmog rafijas, susitikti su vyriausiuoju virėju buvome sutarę de-
š imtą trisdešimt, vadinasi, laiko apmąstymams turėjau gana daug.
Ir aš padariau gal vieninteli teisingą ve i ks m ą per visas pastarąsias
dienas. Jeigu būčiau tai padaręs anks čiau, galbūt kai kurie ivykiai
būtų pakrypę kita linkme. Deja , anksč iau to padaryti nesusipratau.
Paprašiau, kad šeimininkai duotų man pastarųjų mėnesių
laikraščius. Norėjau sužinoti, kas juose rašoma apie "Patrioto"
klubą. Tačiau mano d ėmesį patraukė keli vietinę administraciją
triuškinantys straipsniai. Miesto ūkis smunka, nes biudžete trūksta
lėšų, o l ėšų trūksta todėl, kad viena po kitos užsidaro verslo imo-
nės , iš kur ių mokesčių ir gyvuoja kurortas. Būtina pakeisti miesto
vadovus, i j ų vi etą paskirti rūpestingesnius ir šeimininkiškesnius
žmo nes, kurie sugebėtų be komprom isų kovot i su nusikalstamu-
mu , apg i ntų įb augi ntus verslininkus nu o reketinin kų ir banditų,
grąžintų m i estą i kle stėjimo kelią.
Žinote, jeigu baltą popieriaus lapą išma rgint ume juo dais dry-
žiais, galėt ume sakyti, kad tai yra juodi dryžiai baltam e fone, tačiau
galėtume saky ti ir kitaip - tai balti dryžiai juo dame fone . Viskas
priklauso nuo individualaus sprendimo, jeigu nežinome, kokio s
spalvos lapas buvo iš pra džių. Tiesiog mes esame įpratę, kad po-
pieriaus lapas paprastai būna baltas.
Chuliganų išpuoliai brangių drabužių parduotuvėse, didelė
prekių dalis visiškai sugadinta . Teko sustiprinti apsaugą, tačiau fi-
nansinį smūgi pakėlė anaiptol ne visi, daugeli parduotuvių teko už-
daryti, kitos - vos ne vos suduria galą su galu . Ši žinutė paaiškino,
kodėl man ir Tatjanai ant kulnų lipo pardavėja ir apsaugininkas.
Funikulieriaus avarija - tik fonas, leidžiantis suprasti,
kodėl Iročka ir [urijus Mazajevas nesugebėjo pasiekti nudistų
paplūdimio.
Sprogimas kazino. Irgi fonas . Jame išryškėjo nepavydėtina
jauno operatyvinio darbuotojo Serio žos Lisicyno , kuris per aštuo- 183
 A. Marinina

nis mėnesius neišaiškino nė vieno rimto nusikaltimo, padėtis. Ir dvi

žvėriškai nužudytos prostitutės. Scena iš tos pačios operos.
Sustabdyta viešbučio statyba. Plynė, kur rado režisieriaus Vik-
toro Babajano lavoną. Tiesiog veiksmo vieta, nieko daugiau.
O gaisras Vasaros teatre, kai jame vyko grožio konkursas?
Tema naujai Tatjanos apysakai, ir tiek .
Tačiau jeigu pažvelgtume i visa tai ne kaip i foną, o kaip i pie-
šinį? Tada pradeda ryškėti sąmoningų ir kryptingų veiksmų, kurių
tikslas - iš miesto išguiti rimtus verslininkus, vaizdas. Komersan-
tai nutraukia savo veiklą, biudžetas netenka įplaukų, miestas silps-
ta, o žmonės, suprantama, nerimauja, jaudinasi, ypač jeigu sugebi
tą nerimą sustiprinti, pasinaudodamas žiniasklaida. Žmonės nepa-
tenkinti. Iš pradžių jie tiktai murrnės, bet vėliau, kaip senais gerais
laikais, stvers šakes, kirvius ir patrauks griauti dvarininkų sodybų,
kitaip sakant - pareikalaus perrinkti miesto dūmą. Ir išrinks i ją
reikiamus asmenis.
O miesto milicijos vadovybė apsimeta, kad kriminalinių nu-
sikaltimų nesugeba išaiškinti, nes būsimoji valdžia už tai pažadėjo
jai šiltas vieteles, kur kas šiltesnes, nei gali pasiūlyti valstybė. Todėl
tokius rimtus ir sunkius nusikaltimus tirti pavedė nepatyrusiam
ir nieko dar neišmanančiam Seriožai Lisicynui, o kai šis parodė
pirmuosius pieninius dantukus, ji iškart pervedė i apylinkės įga­
liotinius.
Dabar aš visiškai supratau Nikolajaus Fiodorovičiaus Ver-
nigoros vaizdajuostėje užfiksuotų vaizdų esmę. Pražilę veteranai
brėžinyje rodo ka žkokį tašką, pažymi ji kryžiuku. Tai tilto brėžinys,
o taškas - vieta, kur reikia padėti sprogmenį, kad tiltas virstų nuo-
laužų krūva. Atsargos kariškis moko berniūkščius surinkti kažkokį
mechanizmą. Manote, tai maketas? Ir aš taip maniau, žiūrėdamas
vaizdajuostę pirmą kartą. O Mazajevas man pasakė, kad tai sprog-
mens mechanizmas, beje, gana profesionaliai pagamintas. Dar vie-
na schema, kurią ir aš atpažinau - daugiaaukščio statinio planas.
Naiviai maniau, kad tai jaunųjų elektrikų arba jaunųjų statybininkų
būrelis. Nieko panašaus . Kryželiu plane buvo pažymėta vieta,
kurioje reikia padėti ugnies šaltini, kad per trumpiausią laiką visą
statini apimtų liepsna.
184 Berniūkščiai kultivuoja sukarinto sporto šakas. Pagirtina? Be
 JUODASIS SĄRAŠAS

abejonės. Jie mokosi ne tiktai greitai bėgioti ir aukštai šokinėti,

ne tiktai vikriai šliau žti, puikiai nardyti ir nebijoti aukščio, bet ir
naudotis sprogmenimis, taikliai šaudyti. Patekę į doras rankas, jie
užaugs užsigrūdinę, galės garbingai nešioti kariškių ar milicijos
darbuotojų antpečius. Tačiau kuo jie pavirs, jeigu pateks į nedoras
rankas? Beje, kai kurie, regis, į tokias rankas jau pateko.
Taigi - vairuotojas Zavarujevas ir pensininkas Sokolnikas.
Kaip prie jų prisikasti? Prieiti ir pareikalauti, kad pasiaiškintų?
Kvaila. Sokolnikas, pavyzdžiui, gali pasirodyti esąs raumeningoj o
Liochos dėdė, o savo domėjimąsi manimi jis paaiškins paprastai,
girdi, anūkas pasiskundė, kad jį kažkas pagavo, užlaužė rankas ir
ėmė berti kvailus kaltinimus. O jeigu jis ir ne giminaitis, tuomet
gali pasiteisinti kitaip: mes, sakys, savo klube kovojame, kad vaikai
nesišlaistytų be priežiūros, todėl stengiamės apsaugoti juos nuo
blogų dėdžių, kurie bando prie jų kibti. Ne, Aleksandras Petrovi-
čius Sokolnikas kol kas man nepasiekiamas. Mažai tikėtina, kad jis
yra tas pats pagyvenęs vyriškis, kuris iš Toliko Guščino pasiskolino
fotoaparatūrą.
O vairuotojas? ]į reikia pavesti Seriožai Lisicynui. Jeigu aš
teisingai supratau miesto politinio preferanso esmę, vadinasi, čia
turi būti politinis lyderis, kurį pasipiktinę gyventojai ir pakvies būti
vadovu. Išaiškinti tą lyderį galiu ir aš pats, reikia tik atidžiai per-
skaityti vietinę spaudą. Tačiau Zavarujevas tikriausiai nėra minėto
žmogaus asmeninis vairuotojas, tai būtų pernelyg paprasta. Ir per-
nelyg pavojinga. Jeigu tarp jų egzistuoja ryšys, jis turėtų būti kur kas
sudėtingesnis ir ne toks akivaizdus.
Ir dar vienas klausimas. Gal pats svarbiausias. Žmonės,
įtraukti į paslaptingą "juodąjį sąrašą". Kol aš čia sėdžiu ir vaidinu
protingą analitiką, jie stovi prie prarajos krašto, todėl bet kokio-
mis priemonėmis būtina sužinoti jų pavardes, kad ne įvyktų nauja
žmogžudystė. Aš privalau suvokti, kodėl jie įtraukti į tą siaubingą
sąrašą. Katia Ivanikova. Kas dar?
Mano mozaikai stigo vienos svarbios detalės.

Nepajutau, kaip u žsnūdau, mane, matyt, įveikė praėjusi ne-

miegota naktis. Nubudau nuo atsargaus beldimo į langą. 185
 A. Marinina

- Dmitrijau Nikolaj evičiau, - išgirdau rausvažandžio kai-

myno balsą. - Jūs namie?
Aš greitai pašokau ir pasi purčiau . Ne veltui sakoma, kad lei-
džiantis saulei užmigti nerekornenduojarna, galva apsunksta, nesu-
geba blaiv iai mąstyti.
- Namie, u žeikite, - šū ktelė j au kiek galima žvalesniu balsu.
Sanios ir Senios tėvas užėmė kone v isą mano vargano urvo
erdvę, mat buvo tikrai stambus ir aukštas.
- Prašė jums perduoti, - tarė jis, tiesdamas man nemažos
apimties paketą.
- Kas? - įtariai pakl ausiau.
- Kažkok ia mergina, vardu Larisa . Buvau nusivedęs vaikus į
kiną, o ji priėjo gatvėje ir paprašė perduoti.
-Ačiū.
Maniau, kaimynas paliks man paketą ir išeis, bet jis kaip su-
trikęs begem otas tr yp čiojo ankštame mano urve ir, regis, nesiruoš ė
išeiti. Degiau iš nekantrurno, ta č i au jam m atant nenorėjau atplė šti
paket o. S pėj au, kad pake te ras iu bukletus, o m ergina, pasivadinusi
Larisa, tik riausiai bu vo Lisicyno sesu o. Serioža neri zikavo u žeiti i
naująjį man o bū st ą , ir jis buv o teisus. Jeigu Sta sovą m ed žioja prie
aštunto namo, vadi nasi, buvusio operatyvininko pasirodym as
G egu ž ės Pirmosios gatvėje neliks nepasteb ėta s . Lisicynas galėjo
aplankyti tiktai Stasova, daugiau jis čia netu rėjo ką veikti, tai ne jo
apylinkė.
- Dmitrijau Nikolajevičiau ... - tarė kaimynas, bet aš ji nu-
traukiau.
- Kam tos ceremonijos! Ties iog Dima.
- Viktoras, - prisistatė jis, tvirtai spa usdamas mano ran-
ką . - Dima, mudu su žmona norime pakviesti jus pavakarieniauti į
restoraną. Matote, šiandien mūsų vedybų jubiliejus, dešimt metų...
Ketiname atšvęsti...
Labai norėčiau žinoti, kuriam galui? Tik šiandien susipažino-
me, ir staiga tokia garbė. Gal turi per daug atliekamų pinigų?
- Dima, prašau, neatsisakykite. Suprantu, mūsų kvietimas
atrodo truputį keistas, juk mes beveik nepažįstami, tačiau berniu-
kai. .. Jūs juos tiesiog pakerėj ote. Jie taip ir pareiškė: tik kartu su
186 dėde Dima. Žinote, jie ne itin paklusnūs, išlepinti, kaip ir visi vėlyvi
 JUODASIS SĄRASAS

vaikai, sunkiai juos sutramdome. O j ū s ų jie klauso. Be jūsų vaka-

rienė bus nemiela, jie pradės siausti, ką nors sudaužys ... Trumpai
sakant, patys suprantate.
Aš supratau. Toki vaizdą teko matyti, ir ne kartą. Pasirodo,
Vyresnįjį ir Iaunesnįjį sužavėjo mano istorijos apie vagis ir ban-
d itu s, apie ta i aš jiems pasakojau visą kelią, kai žingsniavome pirkti
a rbūz ų. Štai kodėl jie klusniai ėjo šalia ir nebandė kur nors nubėgti!
Į joki restoraną eiti aš nenorėjau, juoba kad dešimtą trisdešimt
buvau susitaręs susitikti su vyriausiuoju v irėju. Tačiau ir gadinti
santykius su kaimynais nevertėjo. Gerai, pasistengsime iš šios si-
tuacijos išpešti kuo daugiau naudos.
- Į kuri restoraną traukiame? - linksmai paklausiau, leisda-
I
m as suprasti, kad kvietimą priėmiau .
- Mes dar nenusprendėme. Į tą, kuri rasime, - džiugiai nu-
sišypsojo storulis Viktoras . - Gal galėtumėte ką patarti?
- Čia aš buvau tik viename restorane, "Jūros žvaigždėje", te -
nai man labai patiko. lr vi rtuvė gera, ir aptarnavimas. O apie kitus
ne žin au .
- Nutarta . Einame i "Jūros žva igž dę", - iškilmingai pareiškė
jis. - Po pusvalandžio būs ite pas iruošęs?
Žvilgterėjau i sunkoką paket ą . Aš nebūsiu pasiruošęs ir po tri-
j ų valandų, per ž iūrėti vis ų fest ivalio dalyvių fil mografiją reikė s kur
kas daugiau laiko . Bet trauktis buvo vėl u.
- O jeigu po valandos? - atsargiai pa klausiau aš .
- Pu iku , po valan dos .
lšlydėjęs Vi ktorą, aš u žrak in au duris, uždengiau langą, įj un­
gia u šviesą ir panirau i da r v ie ną porcij ą p avad inimų ir datų, su -
rinktų smulkiu šriftu. Intuityviai ju tau, kad trū k st am a d eta l ė n uo lat
mirga prieš mano akis, bet nesugebu jos įžvelgti. Mane suėmė pyk-
tis, galvą pradėjo skaudėti dar stipriau, nuo begalės per dieną su-
rūkytų cigarečių graužė gerklę, tačiau atsakymo i savo klausimą aš
taip ir neradau. Nors buvau įsitikinęs, kad jis, tasai atsakymas, stovi
man už nugaros, als uoja i mano pakauši ir piktdžiugiškai krizena,
kad esu toks žlibas.
Lygiai po valandos, jau nusiskutęs ir kvepiantis tualetiniu van-
deniu, drauge su Viktoru, jo žmona ir dviem berniūkščiais žings-
niavau i restoraną "Jūros žvaigždė". Vyresnysis ir Jaunesnysis tvirtai 187
 A. Marinina

buvo įsikibę į mano delnus ir reikalavo pasakoti jiems apie Mišką

Iapon čiką ir Senką Auksinę Rankelę .
Restorane kaipmat nuvedžiau juos į tą salės dalį, kuri buvo
kuo toliau nuo aną sykį mane atpažinusio oficianto zonos. Žino-
ma, mano išvaizda buvo pasikeitusi, tačiau tikriausiai ne taip, kad
galėčiau apgauti gerą regimąją atmintį turintį žmogų. Verčiau ne-
rizikuoti.
Ilgai vartėme meniu, o tada aš rankos mostu pakviečiau ofi-
ciantą.
- Būkite malonus, pakvieskite šefą, - paprašiau aš .
- Kas nors negerai? - akimoju sukluso jis.
- Švenčiame mano draugų jubiliejų, ir aš noriu užsakyti ypa-
tingą patiekalą .
Po kelių minučių salėje pasirodė sunkiai šnopuojantis vyriau-
siasis virėjas.
- Aš jūsų klausau, - kreipėsi jis, abejingai žvelgdamas tiesiai
į mano veidą.
Jis manęs nepažino. Teks jam pasufleruoti.
Kai aš pradėjau aiškinti, kaip reikia paruošti žuvį pagal žymaus
kulinaro Nikolajaus Ščipanovo receptą, jo žvilgsnis pragiedrėjo. Iš
mano painios, specialių kulinarijos terminų prikaišiotos kalbos jis
suprato, kad susitikimas, kuris turi įvykti pusę vienuolikos, įvyks
tiesiog dabar ir čia, restorane. Virėjas pasirodė esąs nuovokus vy-
ras, iš plačios balto chalato kišenės jis išsitraukė bloknotą ir ėmė
užsirašinėti mano diktuojamą receptą.
- Patikrinkite, ar ' teisingai užsirašiau, - tarė jis, tiesdamas
man bloknotą.
Lapelyje smulkiomis raidėmis buvo parašyta:
"Gret. miesto 1. rmt. maf. Prvrd. Vežikas. Loš. v-s + nark. Gr.
nu ž"
- Teisingai, - linktelėjau galva, grą žindamas bloknotą . - Tik
nepamirškite į pieną įmušti kiaušinį, kad spalva būtų ne drumstai
balta, o auksinė . .
Virėjas nutipeno į savo valdas, o aš Vyresniajam ir Jaunesnia-
jam vėl ėmiau pasakoti pusiau fantastinius kriminalinius nutikimus.
Beje, pasakojau aš automatiškai, pats beveik negirdėjau, ką sakiau,
188 nes karštligiškai mąsčiau apie tai, ką pranešė virėjas. Manęs ieško
 JUODASIS SĄRASAS

labai rimtas gretimo miesto mafijozas, kurio pravardė Vežikas, o jo

ketinimai itin nemalonūs. "Gr. nuž" Nieko sau! Kurioj vietoj aš jam
perbėgau kelią? Kas sieja žmogų. kuris kontroliuoja lošimo verslą
bei narkotikų prekybą, ir garbų pensininką Sokolniką?
Sanios ir Senios mamos, keturiasdešimties metų moters,
vardu Zoja. charakteris. regis. buvo nelengvas, tačiau prie svetimo
žmogaus ji stengėsi to neparodyti, todėl maloniai šypsojosi ir netgi
beveik nedrausmino savo mažylių. Beje, jų nė nereikėjo. nes aš di-
delėmis valios pastangomis reanimavau savyje seniai mirusį pasa-
kininką. berniukai klausėsi mano baladžių net išsižioję. Aš maliau
kažkokius operatyvinius niekus, o pats mąsčiau, kaip man surasti
Seriožą Lisicyną, beje, mano pastangos niekam neturėjo kristi į
akis. O kad žinočiau, kur jis yra dabar!
Iškilminga vakarienė tekėjo savo vaga, po pusvalandžio vy-
riausiasis virėjas ant didelio padėklo atnešė "ščipanoviškai" iškeptą
žuvį, palaukė. kol mes nurysime vieną kitą kąsnelį ir pagirsime jo
sugebėjimus, tada mandagiai linktelėjo ir grįžo į savo valdas. Žuvis
buvo puiki, tačiau jis ją iškepė, žinoma, pagal savo receptą. Įdomu,
ką pasakytų senas mano bičiulis Kolia Ščipanovas, išgirdęs, kad aš
vienu lengvu rankos mostu jį, seklį, paverčiau kulinaru?
Jau baigdamas valgyti nusprendžiau, kad Lisicyno ieškoti turi
Jura Mazajevas arba merginos. Tai atrodys natūralu -, juk Stasovas
dingo, štai jie ir nerimauja, o Serioža - vienintelis milicijos dar-
buotojas, kurį jie šiame mieste pažįsta. Dabar reikėjo sugalvoti, kaip
nekeliant įtarimo jiems tai pranešti. Tiesą sakant. didelės bėdos čia
nebuvo, tereikėjo, kad nors vienas jų būtų kieme, kai mes eisime
pro šalį. o aš jau sugalvosiu, ką pasakyti.
Tačiau viskas įvyko visiškai kitaip. nei planavau. Vos pasu-
kome į širdžiai mielą Gegužės Pirmosios gatvę, išsyk išvydau baltą
greitosios pagalbos automobilį, stovintį prie buvusių mano namų.
Sustingęs žiūrėjau, kaip du sanitarai kelia į automobilį neštuvus,
akyse sumirgėjo alyvų spalvos Tanios megztinis, paskui neštuvus
į automobilį įlipo lročka ir Mazajevas. Greitoji pranėrė pro mus ir
dingo už posūkio.
Didelėmis valios pastangomis man pavyko susivaldyti ir toliau
vaidinti abejingai žioplinėjantį praeivį. Prie namo stovėjo būrelis
žmonių, reikėjo kuo greičiau įsimaišyti tarp jų ir nors ausies kraš- 189
 A. Marinina

teliu išgirsti, kas nutiko Taniai. Klausinėti neturėjau teisės: tarp jų

galėjo sukinėtis suinteresuoti asmenys, tad mano dėmesys tik šiek
tiek pažįstamai poilsiautojai, be abejo, neliks nepastebėtas.
Prisigretinęs prie retėjančio būrelio užjaučiančiųjų, aš įtem­
piau klausą ir sulėtinau žingsnį .
- Visada visiems kartoju: pirkti galima tik pas tuos šeiminin-
kus, kurie turi nuosavą daržą, - karštai įrodinėjo viena moteris,
matyta ryte; tuomet ji pardavinėjo savo sodo kriaušes. - O tai, kas
atvežama, gali būti užkrėsta. Štai Dagestane, girdėjau, vėl choleros
epidemija, o jie veža iš ten ir veža .
- Teisybę sakote, - pritarė jai pagyvenęs vyriškis, namo,
kuriame gyveno Jura Mazajevas, šeimininkas. - Nutinka taip atos-
togų metu - ir visas poilsis šuniui ant uodegos. Gerai dar, kad jos
draugę ir Iurijų Sergejevičių kartu išvežė, tegu patikrina, gal ir į jų
organizmą pateko kokia šlykštynė.
- Su jais ir ketvirtas buvo, toks aukštas, vardu Vladikas, -
tamsoje pasigirdo kažkieno balsas. - Jie visą laiką vaikščiojo kartu.
Kodėl jo neišvežė?
Tuo metu žmonių būrelis jau buvo man už nugaros. aš sun-
kiai įveikiau deginančią pagundą atsisukti ir pažiūrėti, kas yra tasai
akylasis. Kodėl jis toks perdėtai smalsus? Kad ir kaip ten būtų, jis
nėra iš užjaučiančiųjų būrelio . Tai stebėtojas. laukiantis Stasovo ir
besistengiantis iš aplinkinių sužinoti, kur aš galėjau prapulti.
- Jis nevalgė kartu su jais, - išgirdau Veros Iljiničnos bal-
są. - Jo ištisą dieną nebuvo, kažkur išvažiavo.
Pajutau, kaip mano sąmonė susitraukė į mažą kamuoliuką,
kuris liguistai pulsavo tartum apnuogintas geliančio danties nervas.
Kurį laiką ničnieko nesuvokiau, lyg būčiau po narkozės nugrimzdęs
į prarają, atsipeikėjau tiktai prie savo kambario slenksčio, kai atsi-
sveikindamas Viktoras tvirtai ir draugiškai spaudė mano delną.
- Sania, Senia, pasakykite dėdei Dimai "labanaktis" - ir marš
miegoti, - griežtai sukomandavo Zoja, atidarydama duris.
- Labanaktis! - vienu balsu subaubė Vyresnysis ir Jaunes-
nysis .
Neturėjau jėgų netgi nu sišypsoti. Kaimynai užsidarė savo
kambaryje, o aš atsisėdau ant slenksčio, ištiesiau kojas ir užsirū-
190 kiau. Suspaustas kamuoliukas pamažu išsiplėtė, įgaudamas įprastą
 JUODASIS SĄRASAS

formą ir užpildydamas mano kvailos makaulės erdvę. Taigi - jie

apnuodijo Tanią, tikėdamiesi išvilioti mane. Aš jiems tikrai primy-
niau uodegą, jeigu jie ryžosi tokiam poelgiui. Vis dėlto neabejojau,
kad jų ibrukti nuodai buvo stiprūs, tačiau ne mirtini. Stengdamiesi
išguiti mane iš miesto jie darė viską, išskyrus tai, kas paprasta ir
radikalu. Jie bandė išprovokuoti skandalą, pakišti man kelialapi,
sužaloti mano dukrelę, tačiau nė sykio nesi kėsino i mano gyvybę.
Kodėl? Atsakymas buvo tiktai vienas: jie kategoriškai nenorėjo
nužudyti atvykusio milicijos darbuotojo. Gudrybė su "piliete,
gyvenančia Maskvoje" arba su .nuskendusiu neblaiviu piliečiu"
jiems galėjo pavykti, tačiau tos gudrybės nebuvo galima pritaikyti
mano asmeniui. Juk jie tikrai nenori, kad i jų miestą atvyktų sveti-
mi milicininkai. Būtent dėl to jie negali nužudyti ir Tatjanos, nes ji
tardytoja. Jeigu jai kas nors panašaus nutiktų, iš Piterio nedelsiant
ats kristų jos kolegos. Juoba kad ji išgars ėjo, kai įkišo už grotų pati
Alojaną. Kai tardytojui, sugebėjusiam išsukti rankas tokiam kietam
mafijozui, kas nors nutinka, pirmiausia stengiamasi išsiaiškinti, ar
tai nėra kerštas. O elementarus apsinuodijimas valgiu - visiškai
nepavojingas. Bet sykiu tai gana rimta priežastis, kad aš visomis
keturiomis pulčiau i ligoninę ją aplankyti.
Atvirai kalbant, labiausiai už viską pasaulyje aš ir norėjau ją
aplankyti. Nors ir puikiai supratau, kad tai yra pastangos išvilioti
mane iš urvo. Pats ne kartą spendžiau panašius spąstus nusikaltė­
liams ir nuolat stebėdavausi, jog i juos pakliūnarna, nors šis triukas
visiems buvo žinomas ne ką prasčiau už barzdotą anekdotą apie
Vovočką. Visiems žinomas, bet visi pakliūva. Tiesiog fenomenas .
Dabar tą fenomeną patyriau savo kailiu ir jau niekuo nesistebėjau.
Ėmiau suvokti, kodėl šie spąstai yra veiksmingi. Rūpestis dėl artimo
žmogaus užvaldo tavo sąmonę taip stipriai, kad paprasčiausiai pa-
miršti savo saugumą. Tasai rūpestis įsir ėžia i tave tartum įkaitintas
geležinis strypas, kažkieno negailestinga ranka plėšo tuo strypu
tavo sąmonę, tu tiesiog netenki nuovokos, nes žinai, kad vienintelis
būdas nutraukti kančią - nueiti ir savo akimis isitikinti, kad viskas
gerai.
Galima nekreipti dėmesio i pavojų ir nužingsniuoti i ligoninę.
Tačiau jeigu man kas nors nutiktų, trys žmonės liktų neapginti.
Trys žmonės, vienas iš j ų - jauna moteris Katia Ivanikova, o kitų 191
 A. Marinina

dviejų vardus aš dar privalau atspėti, kad pasistengčiau išgelbėti.

Nelaimė gali įvykti bet kuriuo metu. Būtina išaiškinti, kas yra tie
nieko neįtariantys žmonės, ir juos apsaugoti. Taniai aš negaliu pa-
dėti. Šalia jos yra gydytojai, o iš manęs vis tiek niekam nebus jokios
naudos.
Mane kamavo ne tik nerimas dėl Tanios, bet ir savo bejėgiš­
kumo pojūtis. Miestas nedidelis, vadinasi, jeigu vietos politiniai
lyderiai sudarė suokalbį su teisėsaugos struktūromis, man nėra
ką čia veikti. Aš - atvykėlis, mano dokumentai suklastoti, turiu
ginklą, tačiau neturiu leidimo ji nešioti. Ne, leidimą, žinoma, turiu,
bet jis priklauso papulkininkiui Stasovui, taip parašyta tarnybinia-
me pažymėjime. O štai Dmitrijus Nikolajevičius Galuzas leidimo
tikrai neturi. Ir jeigu mane sulaikytų su visa šita klastote kišenėje,
įklimpčiau į mėšlą iki pat ausų. Darbo metu visos mano vingrybės
vadinamos operatyvine kombinacija, kurią sankcionuoja viršinin-
kai, o suklastotu pasu pasinaudoti galima tik gavus aukščiausios
vadovybės leidimą. Bet kai aš atostogauju, įspėjęs vadovybę, kad
ketinu išeiti į pensiją, privalau elgtis padoriai, nenusižengti jokiam
įstatymui. Beje, už Galuzo pasą galvą nusuktų ne vien man, bet ir
Igoriui Divinui, kuris ji man parūpino.
Norėčiau pamatyti tą gudrutį, kuris pirmasis sugalvojo istoriją
apie protingą ir sąžiningą seklį, atvykusį į svetimą miestą ir kaipmat
išaiškinusį vietinę nusikaltėlių gaują. Kažkas sugalvojo pasakėlę
apie Robiną Hudą, o kiti perrašinėja ją iš knygelės į knygelę. Nie-
kai visa tai. Gali būti olimpinis proto ir sąžiningumo čempionas,
gali būti dar ir nenugalimas karatė meistras, svetimame mieste tu
niekados nieko nenuveiksi vienas. Pagrindinė jėga yra žinios, infor-
macija, bet ne pistoletas ar raumenų dydis. O svetimame mieste,
kur visi nusiteikę prieš tave, kur niekas tau nepadeda ir nesiruošia
ant lėkštutės atnešti tos informacijos, tu beveik esi pasmerktas ne-
sėkmei. Vos pradėsi rodyti nagučius, kas nors iškart suras būdą,
kaip įkišti tave į kamerą. Dėl to visiškai užtenka nors kartą kam
nors užvažiuoti į snukį ar tiesiog nešioti ginklą, neturint atitinkamo
leidimo, štai ir viskas.
Jeigu ir verta ką daryti svetimoje, priešiškai nusiteikusioje te-
ritorijoje, tai tik rinkti informaciją pačiam, rinkti ją po kruopelytę,
192 atsargiai užmegzti pažintis ir apaugti "šaltiniais". Tačiau tada būtina
 JUODASIS SĄRA$AS

likti nepastebimam, neatkreipti i save dėmesio, arba turėti patikimą

"stogą". Aš negalėjau išpildyti nė vienos šių sąlygų, mat iš pat pra-
džių nusliūkinau tiesiai i miliciją ir prisistačiau vienam jos vadovui.
Dabar jau žinojau - tai buvo miesto vidaus reikalų valdybos virši-
ninko pavaduotojas, kuruojantis operatyvinę veiklą. Sprendžiant iš
Maskvą pasiekusių suvestinių apie kaži kokius piliečius, kurie bala
žino kodėl miršta arba pa skęsta šiame šlovingame mieste, galima
buvo daryti išvadą, kad ir budinčiosios dalies vadovas neliko nuo-
šalėje, jis suinteresuotas gauti savo dalį pelno, kurį siūlo būsimieji
valdžios pokyčiai. Tad bėgti į miliciją ir šaukti, kad kažkokiems kino
festivalio dalyviams gresia pavojus, būtų beveik lygu pastangoms
plikomis rankomis pastoti kelią tankui.
Sėdėjau sustingęs ant savo urvo slenksčio ir supratau, kad
mano pastangos neturi jokios perspektyvos. Aš nesugebėsiu de-
maskuoti keisto konglomerato, sudaryto iš miesto valdžios, lošimų
ir narkotikų verslą kontroliuojančios mafijos, veteranų ir paauglių.
Tai, kad šiame žaidime paaugliai dalyvavo gana aktyviai, buvo se-
niai aišku. Aš prisiminiau ne tik raumeningąjį Liochą, ne tik tuos,
kurių veidus buvo užfiksavusi bejausmė Vernigoros kamera. Aš
puikiai prisiminiau ir trejetą paauglių, kurie tamsią naktį slinko
gatve paskui mudu su Tatjana, grįžtančius namo po to, kai buvo
nužudyta Liusė Dovžuk. Tada mes sustojome ir pradėjome bu-
čiuotis, ir vaikinams neliko nieko kito, tik praeiti pro šalį. Tą naktį
aš nieko neįtariau, o juk mes su Tatjana visą kelią kalbėjome apie
žmogžudystes ir Vernigoros vaizdajuostę. O jie kiūtino iš paskos ir
klausėsi? Regis, taip.
Aš privalau rasti detalę, kuri jungia Olgą Dorenko, Liudmilą
Dovžuk, Olegą Juškevičių, Viktorą Babajaną ir kol kas dar gyvą Je-
kateriną Ivanikovą. Aš privalau ją rasti, kad suprasčiau, kokie dar
žmonės įtraukti į juodąjį sąrašą, ir pabandyčiau jiems padėti. Tai
padaryti privalau labai greitai. Turiu pamiršti ligoninėje gulinčią
Tanią ir visas jėgas skirti paslaptingajam sąrašui. Tai vienintelis
racionalus ir naudingas žingsnis, kurį privalau žengti šiame šiltame
Pietų mieste.
Nusipurčiau mane kausčiusį stingulį, atsistojau ir įėjau į kam-
bari. Pažėriau ant stalo bukletus ir vėl ėmiau įdėmiai juos studijuoti.
Rimtai susikaupti man nepavyko - kol bukai sustingęs sėdėjau ant 193
 A. Marinina

slenksčio, į apšviestą kambarį priskrido begalės uodų, kurie savo

įkyriai zyziančiais balseliais pasakojo, ką jie galvoja apie mane. O
galvojo jie nelabai objektyviai, tačiau tai buvo vienintelės mintys,
kurias aš supratau tiksliai.
Dėl to įkyraus zyzimo aš vis nuklysdavau į lankas, pro uodų
išurbtas skylutes į mano galvą nuolat lindo pašalinės mintys. Me-
rijos vairuotojas Zavarujevas ir pensininkas Sokolnikas ... Gretimo
miesto mafijozas ir merijos vairuotojas ... Pensininkai ir paaugliai. ..
Seniai ir vaikai. .. Seniai ir vaikai. ..
Staiga aš krūptelėjau, lyg mano kūną būtų pervėrusi elek-
tros srovė. Štai ji, toji detalė, kurios taip ilgai ir bergždžiai ieškau!
Chuliganų išpuoliai ir nusikaltimai nukreipti į tai, kas pagyvenusių
žmonių akyse atrodo esą neatleistinos ydos ir baisūs ištvirkimai.
Nudistų paplūdimys. Prostitutės. Naktinis restoranas ir kazino.
Siaubingai brangūs skudurai. Grožio konkursas, kur begėdiškai
vertinami apnuoginti sėdmenys, kojos, krūtys. Penkių žvaigždučių
restoranas, kur mokama "jų sumautais" doleriais ir gyvenama ne
su žmonomis ar tos pačios lyties kaimynais, bet su meilužėmis,
o naktimis pliuškenamasi baseinuose ir mėgaujamasi striptizu.
Kodėl neįtiko artistai ir režisieriai tiems žmonėms, kurie yra taip
specifiškai nusiteikę? Kas dar gali sukelti jiems pyktį ir nevaldomą
neapykantą? Tik viena: parodyti tarybinę armiją ir visą tarybinę
tikrovę iškreiptu pavidalu, išsityčioti iš viso to. Kinernatografinin-
kai apšmeižė narsius karius, apdergė tarybinio patriotizmo idėją,
paniekino tai, kas buvo gražu ir šviesu, kuo visą gyvenimą šventai
tikėjo, kam ištikimai tarnavo tie žmonės.
Aš vėl įsmeigiau žvilgsnį į filmų sąrašus. Dabar viskas buvo
aišku.
Olga Dorenko - pagrindinis vaidmuo filme "Kariškių žmo-
na". Ji vaidino jauną moterį, kuri karo metu ėjo paskui pulką ir mie-
gojo su visais dykai, tiesiog už ačiū ir duonos davinį. Taip ji stengėsi
pakelti mūsų karių kovinę dvasią. Pulko prostitutė.
Liusė Dovžuk - pagrindinis vaidmuo Viktoro Babajano filme
"Maskuotė". Pavadinimas pasako viską: po gražiais lozungais - pur-
vas, išdavystės, smulki niekšybė, akių muilinimas . Mačiau tą filmą,
jis buvo labai talentingai sukurtas ir labai piktas.
194 Olegas Juškevičius - pagrindinis vaidmuo filme "Žmonų žu-
 JUODASIS SĄRA$AS

dikas", JO herojus - sąstingio laikų saugumo komiteto darbuotojas,

kuris sugalvoja parsiduoti eŽY, tačiau, norėdamas pasiekti tikslą,
privalo nužudyti žmoną ir dvi savo meilužes. Tai jis ir padaro, pasi-
naudodamas specialiosiomis žiniomis ir įgūdžiais, įgyta is saugumo
komiteto tarnyboje.
Iekaterina Ivanikova - antro plano vaidmuo Igorio Litvako
filme .Susideginimas", kuriame buvo pasakojama, kaip į kariuome-
nę patenka lengvą ar netgi vidutinį debilumo laipsnį turintys vaiki-
nai ir kas jiems tada nutinka. Katia vaidino pulko sanitarinės dalies
gydytoją, kuri turėjo tokių seksualinių problemų, kad tuomet, kai
jai imdavo kaisti uodega, tapdavo beveik nepakaltinama, elgdavosi
kaip narkomanas abstinencijos laikotarpiu, buvo pasiruošusi bet
kam, kad tik kas nors ant jos atsigultų . Ją aktyviai išnaudojo kuopų
ir būrių vadai, skatindami ją klastati vargšų kareivėlių diagnozes,
kad vėliau galėtų juos mušti, žeminti, prievartauti, netgi priversti
nusižudyti.
Taigi be Katios Ivanikovos į juodąjį sąrašą tikriausiai buvo
įtrauktas ir Igoris Litvakas. Po dešimties minučių aš radau ir tre-
čią potencialią auką. Ruslanas Kijko, publikai žinomas tiesiog kaip
Ruslanas, ilgaplaukis, visados kruopščiai nusiskutęs moteriškų
manierų homoseksualistas. Filme "Jis ir jo vyras" Kijko vaidino
armijos pulkininką, visiškai dar jauną, kuriam be eilės pakeldavo
laipsnį už tai, kad generolas pasirodė esąs vyriško kūno gerbėjas,
o jaunas ir gražus pavaldinys daugelį metų neatsisakydavo jam
padėti. Ruslano vaidmuo buvo tikrai įtikinamas ir natūralus (tai
suprantama), normalios orientacijos vyras niekados nebūtų taip
suvaidinęs homoseksualisto. Bet kuris kitas aktorius vaidindamas
šį vaidmenį būtų persistengęs, norėdamas pabrėžti kokį nors mote-
rišką bruožą. O Ruslanui nieko nereikėjo prigalvoti, jis to liūdnai pa-
garsėjusio moteriškumo turėjo lygiai tiek, kiek reikia. Kijko vaidmuo
buvo pagrindinis, jo pederastas globėjas šmėkštelėjo tiktai keliuose
epizoduose, o filme buvo pasakojama apie tai, kaip per daugelį metų
keičiasi psichologija jauno karininko, kuris kopė karjeros laiptais to-
kiu nevyrišku būdu. Juostos "Jis ir jo vyras" režisierius buvo tas pats
Babajanas, genialus alkoholikas, nuostabus psichologinių niuansų
meistras. Deja, dėl jo gyvybės buvo galima jau nesijaudinti. 195
 A. Marinina

12 skyrius

Kur galima pirmą valandą nakties ieškoti Sergejaus Lisicyno,

aš neįsivaizdavau, o belstis į jo namus buvo rizikinga: jeigu jį laiko
ganėtinai pavojingu ir pašalina iš operatyvinio darbo, vadinasi, gali
kontroliuoti ir jo kontaktus. Grįžęs iš Maskvos, kurį laiką aš dar bu-
vau Stasovas, todėl mudu susitikinėjame demonstratyviai atvirai,
nes taip buvome sumanę. Dabar susitikti pasidarė sudėtingiau. Dėl
ko kažkokiam Dmitrijui Galuzai vidury nakties prireikė apylinkės
įgaliotinio Lisicyno?
Vienintelis šansas - paskambinti telefonu Seriožai į namus. Iš
savo pašiūrės išėjau į gatvę ir pasukau kairėn, nors dešinėje pusėje
telefono būdelė buvo arčiau. Tačiau dėl suprantamų priežasčių aš
nenorėjau eiti pro namą, kurio numeris aštuntas.
Mano angeliukas nutaisė gižlų veidą, ištraukė nelaimingą
bilietėlį ir vėl atsigulė miegoti. Sergejaus namie nebuvo. Telefono
ragelio apskritai niekas nepak ėl ė, todėl aš negalėjau netgi paprašyti,
kad jam perduotų, jog jis labai man reikalingas.
Beliko skuosti į viešbutį, kur gyveno kinematografininkai, ir
surasti Borisą Rudiną. Jis turi saugumo tarnybą, tegu jie nors šį tą
naudingo nuveikia.

Viešbutyje buvo pats naktinių linksmybių įkarštis. Į holą įėjau

iš sodo pro šonines duris, pražingsniavau pro abejingai į mane
žvelgiantį apsaugininką ir pagalvojau, kad tikėtis naudos iš Rudina
saugumo tarnybos beveik neverta. Jie net pelės nepagautų. Vaikš-
čiodami miega. Esminis mūsų laikų požymis : jeigu jau dirbti, tai
tiktai už la-a-bai didelius pinigus, o šiaip nemažus pinigus galima
gauti ir už nieką, už mieguistą žioplinėjimą .
Rudiną radau restorane. Suprantama, šalia jo sėdėjo madam
Mezenceva, kurios drabužiai buvo tikrai įspūdingi, išryškinantys
pri trenkiančią figūrą. Nesėkmių ruožas prasidėjo, ir man teko su-
sitaikyti su mintimi, kad dabar neišvengiamai turėsiu pasiaiškinti
Ritai. Žinoma, ji iš karto mane pažino, nieko keisto - tiek metų
196 buvome drauge.
 JUODASIS SĄRASAS

- Kas atsitiko? - su siaubu balse paklausė ji. - Kas tau, Sta-

sovai? Kuo tu pavirtai? Kodėl grįžai? Kur Lilė?
Klausimų buvo per daug netgi mano užgrūdintai nervų siste-
mai, todėl aš leidau sau būti šiurkštus. Na, gal ir ne šiurkštus, gal
tiesiog prastai išauklėtas.
- Lilė Borzenkovo viloje, ji jaučiasi puikiai, - paskubom at-
sakiau jai ir tuoj pat atsisukau į Rudiną. - Borisai Iosifovičiau, man
reikia su jumis pasikalbėti. Skubiai ir akis į akį.
Taip, Boria Rudinas man nepatiko, tačiau vieną gerą savybę
šis žmogus vis dėlto turėjo: jis nebuvo višta, kuri, ketindama padėti
kiaušinį, prieš tai ilgai ir beprasmiškai kudakuoja, plakdama spar-
nais savo šonus. Jis buvo veržlus ir dalykiškas.
- Pasėdėk čia, - mestelėjo jis Ritai, atsistojo ir parodė žen-
Idą, kad sekčiau paskui jį.
Atrodo, jog Ritulė prie kino koncerno RUNIKO preziden-
to priskretusi stipriau nei jis prie jos. Nuo tokios nepagarbos ji
ryškiai nuraudo, tačiau išdidumą išlaikė, į mus nueinančius net
nepažvelgė.
Borisas Iosifovičius žingsniavo labai greitai, man teko tik
stebėtis, iš kur šiose trumpose kojytėse toks pašėlęs greitis. Ogio
jis buvo nedidelio, žemesnis net už Ritą, ką jau kalbėti apie mano
kone du metrus, tačiau skirtingai nuo daugelio žemaūgių jis nedarė
kompleksuoto ir pikto žmogaus įspūdžio. Anksčiau man neteko
su juo bendrauti, tik vieną kartą mes susitikome kažkokioje Kino
centro prezentacijoje, kai aš dar vaikščiojau į tokius renginius kaip
Ritos vyras. Jis man išsyk nepatiko, šį "šviesų" jausmą aš nešiojau
savo širdyje ilgus vedybinio, o vėliau ir viengungiško gyvenimo me-
tus. Beje, tiksliai net negalėjau pasakyti, kokia to žmogaus savybė
man taip kategoriškai nepatiko. Tačiau nepatiko ir tiek.
Mes įėjome į erdvų prezidentinį apartamentą, kurį sudarė
svetainė, kabinetas ir miegamasis. Svetainėje viešpatavo, švelniai
tariant, viešnamio netvarka: ant staliukų stovėjo buteliai, nešvarios
taurės ir stikliukai, vazelės su riešutų likučiais ir vaisių nuograužo-
mis, pilnos nuorūkų peleninės. Nors balkono durys ir buvo atviros,
kambaryje dvokė cigarečių dūmais ir degėsiais. Matyt, linksmybės
čia truko ilgai, o baigėsi ką tik.
Rudinas nestabteldamas perėjo svetainę ir atidarė gretimo 197
 A. Marinina

kambario duris. Paklusniai nusekiau paskui ji i kabinetą. Čia buvo

vėsu ir švaru, prie lango stovėjo didelis rašomasis stalas, prie sie-
nos - gilūs minkšti krėslai. Borisas žingsniavo taip greitai, kad
atrodė - kabinete yra dar vienos durys, pro kurias jis tuojau išeis.
Bet aš klydau, Rudinas priėjo prie vieno krėslo, staiga sustojo ir
dribtelėjo i ji. Tada užsimetė koją ant kojos, viena kelnių klešnė
sutrumpėjo, po ja pamačiau pilką kojinę ir dali baltos plaukuotos
blauzdos. Matai, o Rita visada sakė, kad negali pakęsti plaukuotų
vyrų!
- Įdėmiai jūsų klausau, - tarė jis, išsitraukdamas cigaretes
ir žiebtuvėli. - Turiu pastebėti, jūs labai pasikeitėte, Vladislavai.
Atsimenu jus visiškai kitoki.
- Taip, metai bėga nenumaldomai, - neapibrėžtai sumur-
mėjau aš. - Borisai Iosifovi čiau, mums iškilo rimtos problemos .
Reikia nedelsiant surasti Ivanikovą, Ruslaną ir Igori Litvaką. Aš
jums viską paaiškinčiau, tačiau tai užimtų laiko, o pavojus gresia
kiekvieną minutę, gal netgi sekundę. Todėl iš pradžių juos suraski-
me, o tada, kai būsiu tikras, kad jiems nieko negresia, aš atsakysiu i
visus jūsų klausimus.
- O negalima kitaip? Vakare kėdės, o pinigai rytą? - pasido-
mėjo Rudinas, nevaržomai demonstruodamas žinias apie tarybinio
kino klasiką.
- Galima, bet iš pradžių pinigai.
- Supratau.
Jis lengvai pakilo iš krėslo, skriste nuskrido prie stalo ir pa-
spaudė baltą klavišą .
- Kur dabar yra Litvakas, Ruslanas ir Katerina? Greitai juos
suraskite ir at siųskite i mano kabinetą. Greitai, greitai, mergaitės,
nesnauskite... Manęs tai nedomina ... Vadinasi, ateis be kelnių. Ne-
delsiant. Ne, tai įvyks tiktai dešimtą ryto, kol kas jie turi būti dar
čia.
- Kas dešimtą ryto? - suklusau aš . - Jie kur nors susiruošė?
- Taip, vyksta i rajono gilumą uždarbiauti. Ko jūs i mane taip
žiūrite, Vladislavai? Negi nežinote, kad aktoriai ir režisieriai nuolat
uždarbiauja pašaliniais darbeliais, ypač festivalių metu. Tada jiems
nereikia nei filmuotis, nei kitur bėginėti, o už pasirodymus moka
198 nemažus pinigus. Visi koncertuoja. Festivalio uždarymas ir laurea-
 JUODASIS SĄRAŠAS

tų apdovanojimas įvyks rytoj aštuntą vakaro, tad šiandien ir rytoj

iki pietų galima pasirūpinti savo kišene.
- Negi jie trise išvyksta?
- Trise.
- Visi į tą pačią vietą ar į skirtingas?
- Į tą pa čią. Kas jus taip stebina?
- Kas dar su jais vyksta?
- Niekas, tiktai Kijko, Litvakas ir Ivanikova. Gal jūs, Vladisla-
vai, pagaliau pradėsite pasakoti? Kėdes gavote, mokėkite pinigus.
- Palaukite, Borisai Iosifovičiau. Kodėl jie visi susiruošė
koncertuoti vienoje vietoje? Gal jie artimi bičiuliai ir rado bendrą
darbelį? Nenori skirtis?
- Ne, iš to Dievo užmiršto kampelio paskambino į organi-
zacinį komitetą ir paprašė atvežti pačius mylimiausius jų aktorius
Ruslaną ir Katią, o su jais ir režisierių Litvaką. Jie, girdi, yra jų die-
vukai, todėl žmonės su ašaromis akyse prašo toli nuo kultūrinio
gyvenimo esančiai gyvenvietei suteikti galimybę pabendrauti su savo
numylėtiniais. Žinoma, ta vieta - tikra skylė, civilizacijos tenai - nė
kvapo, tačiau aktorius yra siaubingas garbėtroška. Pasakyk jam, jog
jis - dievukas, ir aktorius jau gali nevalgyti, ne miegoti, iškęsti klai-
kiausius nepatogumus, kad tik išgirstų aplodismentus ir išsimau-
dytų šlovės spinduliuose. Nepamirškite, Vladislavai, kino artistai
ir režisieriai šiuo atžvilgiu yra kur kas labiau nuskriausti už teatro
artistus ir režisierius. Šie išeina į sceną ir kiekvieną vakarą mato dė­
kingą publiką, kiekvieną vakarą gauna susižavėjimo ir pripažinimo
porciją. O kine? Mūsų žmonės atskirti nuo publikos, bet juk ir jie
nė kiek ne mažiau trokšta patirti žiūrovų meilę. Todėl važinėja ir į
Piskostruiską, ir į bet kokį nuošaliausią gyvatyną.
- O kada juos pakvietė?
- Prieš dvi dienas, jeigu atmintis nešlubuoja. Juk dabar jau
prasidėjo penktadienis . Antradienio rytą skambino, tada ir susi-
tarėme, kad mūsų žmonės nuvažiuos tenai penktadienį, su rengs
vieną koncertą, pernakvos, šeštadienio rytą gretimoje gyvenvietėje
dar sykį susitiks su publika, o vidurdienį grįš į festivalį . Spės dar ir
pailsėti, ir persirengti, o aštuntą vakaro - uždarymas ir apdova-
nojimai.
Taip. Vadinasi, antradienį rytą. Pirmadienį vakare mes su Lile 199
 A. Marinina

išskridom i Maskvą, jie nusprendė, kad aš nustojau painiotis jiems

po kojomis, ir nutarė veikti. Festivalis jau artėjo i pabaigą, todėl jie
sugalvojo visus tris pribaigti vienu smūgiu. Įdomu, ką jie sumanė ši
syki? Veikiausiai automobilio katastrofą. Kalnuota vietovė, serpan-
tinas ... Automobilis i prarają - ir jokių galų. O Dieve, visam tam
vadovauti privalo tikras beprotis. Bet kodėl ji dangsto? Pastangos
išstumti verslininkus - šitai aš dar galiu suprasti, tai atitinka inte-
resus tų, kurie žaidžia politinius žaidimus. Tačiau kino žvaigždžių
žudymas? Kokią naudą tai gali duoti tiems, kurie veržiasi i valdžią?
Kodėl jie leidžia šiam žmogui nebaudžiamam žudyti, beje, ne tik-
tai leidžia, bet ir padeda? O gal jie nori bet kokia kaina sužlugdyti
festivali, kad daugiau jokiam Rudinui nešautų i galvą mintis šiame
mieste rengti aukštuomenėssusibūrimų? Juk Rita man aiškino, kad
rėmėjai i ši renginį investavo dideles sumas, nes festivalis atneša
nemažą pelną. Būtent todėl jie neleido festivalio uždaryti, nors jo
metu buvo įvykdytos kelios žmogžudystės. Rėmėjai buvo kitos ko-
mandos nariai, tačiau lygiai tokie pat amoralūs.
- Aš laukiu jūsų paaiškinimo, Vladislavai. Tiesą sakant. kas
nutiko?
- Matote, Borisai Iosifovičiau, aš įtariu, kad tuos tris žmo-
nes irgi ketina nužudyti. Nieko negaliu irodyti, bet prašau patikėti
manim.
- Jūs turite informacijos? Rita minėjo, kad atsisakėte mano
pasiūlymo tirti šias žmogžudystes ...
- Taip, aš atsisakiau, tačiau atsisakiau dirbti jums. O žmog-
žudystėmis vis dėlto domėjausi. Š i uolaikin į kiną jūs pa žįstate geriau
nei aš, todėl prisiminkite: keturi žuvusieji ir šie trys žmonės buvo
susiję su filmais, kuriuose peikiama armija ir joje įsiviešpatavusi
tvarka. Man prireikė daug laiko, kol tai supratau. tačiau jums, ma-
nau, nereikia raustis filmografijose, kad šitai prisimintumėte,
- Norite pasakyti, kad žmogžudystes suorganizavo armi-
ja? - skeptiškai mestelėja Rudinas . - Sunku patikėti. Turite tur-
tingą vaizduotę. Vladislavai. Jūs manęs neįtikinote.
- Borisai Iosifovi čiau, palikite ramybėje mano fantaziją. Jums
maža keturių lavonų? Jums reikia penkto. šešto ir septinto, kad
patikėtumėte? Armija čia niekuo dėta. Čia nagus prikišę atsargos
200 kariškiai. Galbūt tų veteranų yra vos keli, o gal tiktai vienas, tačiau
 J UODASIS SĄRAŠAS

tai baisus žmogus, jo psichika pakrikusi, todėl jis negali susitaikyti,

kad šalyje vyksta kardinalūs pasaulėžiūros ir moralės pokyčiai. Jis
naudojasi sukarinto sporto klubu, kuriame moko paauglius nekęsti
visuotinio išsigimimo, nori paversti juos kovotojais, gebančiais
įvykdyti bet kokį nusikaltimą vardan šventos kovos su purvu ir iš-
tvirkimu...
Ugningą m ano kalbą nutraukė girtas balsas, atsklidęs iš sve-
tai nė s:
- Boria, aš atėjau! Tu manęs ieškojai? Boria! Kur tu?
Durys atsilapojo, ant kabineto slenksčio išdygo girtutėlė Katia
Ivanikova . Netgi tokia ji atrodė labai žavi - juodas kostiumėlis pui-
kiai tiko prie šviesių jos plaukų. Supertrumpas sijonėlis, ilgos kojos .
Kojos , aptemptos juodomis pėdkelnėmis, žinoma, buvo ne tokios
klasiško s kaip Margaritos, tačiau tikrai neprastos, o žalios akutės
atrodė tiesiog nuostabios.
- O -o -oi, labas , - tęsiamai tarė ji, išvydusi mane. - Bore č­
ka, aš jau č ia.
- Š au nuo lė, - susiraukė Rudinas. - Vėl prisilakei. Pasėdėk
svetainėje, tuoj at eis tavo eilė . Tiktai negerk, padaryk pertrauką.
Katia klusniai išslinko į svetainę ir uždarė duris. Išgirdau
girgžtelint krėslo spyru okles, o paskui kliuk sint skystį: Ivanikova
akivaizdž iai naudojosi svetainėje esančių butelių turiniu. Iš nepa-
tenkinto Rudino veido supratau, kad ir jis tai girdi.
- Ir ką j ūs siū lote? - p aklau s ė jis, vėl at sisukdamas į m a-
ne. - Neleisti jiems uždarb iauti? Užrakinti kambaryje ir šalia pa-
statyti sa rgybą? Turė ki te galvoje, kad aktoriai j ūs ų nesupras. Jiems
nerūpi jūsų svarstymai, juo ba kad ir man jie ne atro do į ti ki na mi.
Jau keti na u paaiškinti jam situaciją, į pagalbą pasit elkdamas
visą savo iškalbą, tačiau sveta inėje pasigirdo vyr ų ba lsai. Pažinau tik
vieną - Igorio Litva ko bosą.
- Atsirado pagaliau, - atsiduso Rudinas. - Eime, pažiū­
rėsiu, ar sugebėsite juos įtikinti, kad atsisakytų lengvo uždarbio.
Labai dėl to abejoju.
Jis pakilo iš krėslo ir žengė durų link, bet aš spėjau nutverti jį
už rankos.
- Borisai Iosifovičiau, - pasakiau tyliai, tačiau itin piktai, - jei-
gu kuriam iš jų kas nors nutiks, jūs nesuorganizuosite daugiau nė 201
 A. Marinina

vieno festivalio . Šitai aš jums pažadu. Jus persekios aureolė žmo-

gaus, kuris nesugeba užtikrinti dalyvių saugumo. Aktoriai apskritai
yra prietaringi, tai žino visi, o su žmogumi, turinčiu tokią reputaci-
ją, niekas nenorės prasidėti. Visi sužinos, kad buvote įsp ėtas, tačiau
nesiėmėte saugumo priemonių. Pagalvokite apie tai.
- Jūs mane šantažuojate? - šyptelėjo Rudinas. - Margarita
mane įspėjo apie jūsų nelengvą charakteri, tačiau aš nė nei tariau,
kad turite polinki gąsdinti. O jeigu pasirodys, kad jūs mane įsp ėjote,
tada aš užtikrinu tų trijų saugumą, o žūsta kas nors ketvirtas? Kaip
mes atrodysime tokioje šviesoje? Tarp kitko, galiu užtikrinti, kad
jūsų reputacija tikrai nukentės. Jūs bandėte išaiškinti nusikaltimą,
tačiau izoliavote ne tuos žmones, kuriuos reikėjo, o rezultatas - dar
viena auka. Juk jūs, kiek žinau, ketinate atsisakyti tarnybos milicijoje,
vadinasi, norėsite įsidarbinti privačiose apsaugos struktūrose, o aš
tikrai pasistengsiu, kad apie jūsų nesėkmę sužinotų visi.
Taip, vis dėlto ne veltui Borisas Rudinas nepatiko man iš pir-
mo žvilgsnio.
- Vadinasi, jūs netikite manimi?
- Ne visai taip, Vladislavai. Aš netikiu jūsų papasakota istori-
ja, todėl netikiu, kad turime laukti naujų aukų ir kad jos būtinai bus
Ruslanas, Katerina ir Litvakas . Netikiu.
- Argi jums neatrodo keista, kad aš jums išvardijau kaip tik
tuos tris žmones, kuriuos pakvietė koncertuoti i užkampi? Juk ne
aš šitai sugalvojau, jūs pats man apie tai pasakėte. Negi būna tokių
sutapimų?
- Būna, - nukirto Rudinas, atidarydamas duris i svetainę.
Katia Ivanikova, apsupta trijų vyriškių, sėdėjo kambario vi-
duryje. Litvaką ir Ruslaną aš pažinojau, trečio vyriškio, gražaus
žilstelėjusio bruneto pašaipiomis akimis, nebuvau matęs nė karto.
Visi keturi rankose laikė taureles.
- Koks čia gaisras? - iš aukšto paklausė Ruslanas, nepaten-
kintas krestelėjęs ilgaplaukę galvą. - Paskutinis instruktažas prieš
gastroles? Negerti, nerūkyti, nesidulkinti?
Rudinas nesureagavo i jo žodžius, netgi nepa žvelgė i garsiojo
homoseksualisto pusę.
- Džiaugiuosi jus matydamas, Olegai Ivanovičiau, - kreipėsi
202 jis i brunetą, - Kokie keliai atvedė?
 JUODASIS SĄRA$AS

- Mes su Igoriu Arkadjevičiumi aptarinėjome jo naujo filmo

finansavimą, staiga atbėga kažkokia žavinga žvaigždutė ir liepia
Igoriui skubiai eiti pas jus. Ir aš nutariau žingsniuoti drauge. Juk
rytoj uždarymas, mums reikia aptarti keletą klausimų.
- Žinoma, žinoma, - ėmė linksėti Rudinas. - Susipažinki-
te. Olegas Ivanovičius Iurcevas, mūsų kino festivalio rėmėjas . O čia
Vladislavas Stasovas ...
Rudinas sutriko, nežinodamas, ką sakyti toliau. Tėvavardžio
aš, suprantama, nenusipelniau. Beje, jisai mano tėvavardžio tik-
riausiai tiesiog nežinojo.
Aš smalsiai apžiūrinėjau Iurcevą, juk jisai buvo vienas tų žmo-
nių, kurie neleido uždaryti festivalio, nors jo metu buvo įvykdyta
ne viena žmogžudystė. Pinigai svarbiau už žmonių gyvybes. Beje,
pinigai - jo, o gyvybės - svetimos. Be to, gyvybės jau atimtos, jų
nesugrąžinsi, o pinigai dar tik pradės plaukti ...
]urcevas tvirtai paspaudė mano ranką ir maloniai nusišypsojo.
- Labai malonu.
- Man taip pat, - sumurmėjau aš.
- Vaikučiai, - tarė Rudinas, - pasėdėkite dar penkias minu-
tes. Olegai Ivanovičiau, Vladislavai, prašau i mano kabinetą.
Mes vėl grįžorne i kabinetą, bet šįsyk Rudinas atsisėdo prie ra-
šomojo stalo, o mudu su ]urcevu įsitais ėrne krėsluose prie sienos.
- Olegai Ivanovičiau, mums iškilo nedidukė problema. De-
šimtą ryto jūs žadėjote atsiųsti automobili, kad Katia, Igoris ir Rus-
lanas galėtų nuvykti i susitikimą su žiūrovais .
- Taip taip, - linktelėjo ]urcevas. - Automobilis bus, jau
daviau nurodymus. Dar ko nors pageidaujate?
- Ne ... Matote, automobilio tikriausiai neprireiks.
- Kas nors atsitiko?
]urcevas klausiamai pažvelgė i mane.
- Mūsų žvaigždės atsisako vykti i provincijos užkampi?
- Ne, svarbu ne tai. Ponas Stasovas bando mane įtikinti, kad
jie niekur neturi važiuoti, nes kaži kokie piktadariai sumanė dar
vieną nusikaltimą.
Sutrikęs Rudinas šyptelėjo ir išskėtė rankas, atseit pats ne-
tikiu, tačiau štai šitas psichas atlėkė vidury nakties ir stvėrė mane 203
 A. Marinina

už gerklės, neleisk, girdi, artistų net iš viešbučio. Ką aš jam galiu

padaryti, tam fantazuotojui!
Tačiau Iurcevas buvo nusiteikęs ne taip skeptiškai.
- Negalėtumėte papasakoti smulkiau? - paklausė jis, įdė­
miai žvelgdamas i mane.
Stengiausi būti kuo lakoniškesnis, kalbėjau, vengdamas po-
litikos ir mafijos temos, minėjau tiktai kažkokį beproti, kuris gina
armijos ir tarybinio socializmo garbę. Jurcevas nė karto manęs ne-
pertraukė, iš jo veido supratau, kad mano fantazijos jam nepasirodė
labai jau absurdiškos.
- Ką gi, situacija gana rimta, - man nutiIus, tarė jis. - Kon-
certinę kelionę reikia atšaukti, aš dėl to nė kiek neabejoju. Ką ponas
Stasovas siūlo, kad būtų užtikrintas saugumas?
Aš truktelėjau pečiais.
- Tiesą sakant, dėl to aš ir atėjau pas Borisą losifovičių. Jis
turi saugumo tarnybą...
- Na, aš žinau, kokia ta jo saugumo tarnyba, - šyptelėjo
Jurcevas. - Nelaikykite, Borisai Iosifovičiau, tai priekaištu, bet ji
niekam tikusi. Neįsivaizduoju, kokie žmonės joje dirba, tačiau ji ne-
verta nė sudilusio skatiko. Ir dieną, ir nakti i viešbuti gali prasmukti
bet kas. Nors, žinoma, tai ne mano reikalas. Patys aktoriai žino apie
jiems gresianti pavojų?
-- Ne, apie tai aš jiems dar neužsiminiau. Todėl juos ir pakvie-
čiau ... - atsakė Rudinas. - Bet aš, tiesą sakant, nelabai tikiu...
- Žinote, Borisai, ir aš nelabai tikiu, tačiau verčiau imtis
papildomų saugumo priemonių. Gal reputacija jums ir nėra labai
svarbi, bet aš savąją vertinu. Be to, kai Dievas ilsisi, velnias nesnau-
džia. Geriau būti kuo toliau nuo pagundų...
Jis nutilo ir gurkštelėjo iš taurelės, kurią buvo atsi neš ęs iš sve-
tainės ir visą laiką sukiojo rankose.
- Dabar svarbiausia - kaip jiems apie tai pasakyti? - Iurce-
vas išraiškingai linktelėjo durų pusėn. - Visi jie šiltutėliai, prablai-
vės negreitai, vargu ar sugebės suvokti tai, ką mes čia svarstome.
Nepamirškime, kad aktoriai apskritai yra impulsyvūs ir sunkiai nu-
spėjamų reakcijų žmonės . Perspėsi, kad jiems gresia pavojus, o jie
204 nepatikės ir ims visur slankioti po vieną. Arba atvirkščiai - patikės
 JUODASIS SĄRASAS

ir taip išsigąs, kad susikraus visus daiktus ir pirmu lėktuvu išskris i

namus.
- Ir tegu! - karštai šūktelėjau aš. - Kuo toliau nuo šio mies-
to, tuo geriau. Tegu išsigąsta ir išvyksta.
- Jūs nesuprantate, - nutraukė mane Rudinas. - Žiuri bai-
gė savo darbą, visos premijos paskirstytos, dalis žiuri narių išvyko.
Litvakas - žiuri pirmininkas. jis privalo įteikti prizus. Ruslanas
gaus antrąją premiją už vyro vaidmeni. Katerina, tiesa, nieko ne-
gaus, tačiau dalyvaus ceremonijoje. scenarijus jau patvirtintas. Įsi­
vaizduojate, kas bus, jeigu jie išvyks? Kam įteikti Ruslano premiją?
Kas apskritai teiks premijas? Visos žiuri jau nesurinksime, todėl pa-
keisti sprendimo neimanoma. Laureatas pats turi atsiimti prizą. Tai
neginčijama tiesa. Juk nepradėsi kiekvienam aiškinti, kad Litvakas
ir Ruslanas Kijko persigando ir pabėgo. Beje, kas pakeis Kateriną?
Ne, ne ir ne. Negali būti nė kalbos apie tai, kad jie nedalyvaus už-
daryme.
- Borisas teisus, - švelniai pridūrė Jurcevas. - Turiu kitą
pasiūlymą. Reikia pasakyti, kad programa truputėli pasikeitė, iš-
vykti i gastroles teks ne dešimtą, o, pavyzdžiui, septintą ar netgi
šeštą valandą ryto. Sugrūsti juos i automobili, nuvežti i mano me-
džioklės nameli ir tenai paslėpti. o rytoj prieš pat uždarymą par-
vežti atgal. Dabar jie apgirtę, ne ką tesupranta, tad neverta su jais
kalbėti rimtomis temomis. Vėliau, kai jie išsiblaivys, galėsime viską
paaiškinti. Net jeigu jie smarkiai išsigąstų. iš medžioklės namelio
niekur negalės pasitraukti, aplinkui - vien miškas ir jokio trans-
porto. O paskui - tiesiai i ceremoniją.
- Tai išeitis, - atgijo Rudinas. - Puiki mintis, Olegai Ivano-
vičiau. Taip ir padarysime.
Jo tamsaus gymio veide aš pastebėjau palengvėjimą ir su-
pratau, kad jis su džiaugsmu atsisako teisės spręsti. Jeigu kas nors
nutiks, kaltas bus ne jis ir ne jo sumauta saugumo tarnyba, o [ur-
cevas. Jeigu nieko nenutiks, vadinasi, išvykos i medžioklės nameli
iniciatoriumi liks tas pats Iurcevas, nelaimingas apsidraudėlis. Šitai
Rudinui patiko, ir aš dar kartą pagalvojau, kad aš jo siaubingai ne-
mėgstu. Tiek to, svarbiausia - išvežti iš čia "švenčiausiąją trejybę",
o emocijas pasilikime senatvei. 205
 A. Marinina

Mudu su Rudinu stovėjome viešbučio prieangyje ir žiūrėjo­

me į tolstantį fordą, kuris išvežė į mišką Igorį Litvaką, ]ekateriną
Ivanikovą ir Ruslaną Kijko. Prieš tai buvusios dvi valandos pri-
minė tikrą beprotybę, kaprizingi meno žmonės niekaip negalėjo
suprasti, kodėl išvykti jie privalo taip pašėlusiai anksti. Paskui jie
grįžo į savo kambarius susidėti daiktų, o kadangi visi jie gyveno ne
vienviečiuose numeriuose, teko sugaišti daug laiko, kol su girtais
savo kaimynais išsiaiškino dėl raktų. Kažkodėl ši publika nemėgo
atiduoti kambario rakto portjė. Raktus jie perduodavo iš rankų į
rankas, be to, vieni kitus būtinai perspėdavo: to neliesti, to neper-
kabinti, tuo nesinaudoti, to neįjungti, o jeigu paskambintų Ivanas
Ivanyčius, pasakyti jam tai ir tai, tačiau apie tat ir tai jokiu būtu ne-
prasitarti. Ieškodami savo kaimynų, mūsų globotiniai vis kur nors
užtrukdavo, išlenkdavo po taurelę, jie apskritai niekur neskubėjo,
o aš nervinausi, skaičiavau sekundes ir svajojau vien apie tai, kad
kuo greičiau jie išsinešdintų iš viešbučio, o aš galėčiau nors kelias
valandas nusnūsti. Pagaliau pusę šešių ryto jie išvažiavo, tuomet aš
truputį apsiraminau.

Pabudau nuo saulės, kuri spigino tiesiai man į akis . Apniukęs

oras pagaliau baigėsi, dabar vėl prasidės alinanti kaitra. Pajutęs nu-
tirpusio kaklo skausmą, aš atsimerkiau ir supratau, kad užmigau
tiesiog krėsle, prirūkytoje ir buteliais nuklotoje Rudino svetainėje.
Laikrodis rodė be penkiolikos septynias, vadinasi, temiegojau tiktai
valandą.
Iš kabineto sklido prislopinti moters žodžiai. Įsiklausęs atpaži-
nau savo buvusios žmonos balsą. Iš kai kurių replikų supratau, kad
jie sprendžia, kur jai miegoti - čia ar savo kambaryje. Įdomu, kuris
iš jų staiga tapo delikatus, Rudinas ar Margarita?
Atsistojau, stengdamasis sukelti kuo daugiau triukšmo, ir tarp-
duryje išsyk išdygo Borisas, beje, jo veidas kažkodėl atrodė sutrikęs.
Negi jis mano, kad aš nežinau apie jo ir savo buvusios žmonos san-
tykius? O gal Rita ir jam susuko galvą kalbomis apie fantastišką
206 mano pavyduliavimą ir neblėstančią meilę tik jai vienai?
 JUODASIS SĄRA$AS

Prašau man atleisti, užsnūdau tiesiog čia ir turbūt jums

trukdau, - gana draugiškai tariau aš. - Pagal jūsų festivalio die-
notvarkę dabar tikriausiai visi eina miegoti, tad aš atsisveikinu.
Rudinas ištiesė man glebią ranką ir atsisveikino, o susigėdusi
Margarita net nosies neiškišo iš kabineto.
Nusileidau į pirmo aukšto holą ir iškart pamačiau Genadijų
Goldrnaną, festivalio organizacinio komiteto darbuotoją, tą patį,
kuris pasitiko į spaudos konferenciją vėluojančią Olgą Dorenko.
Sprendžiant iš žvalaus ir švytinčio veido, Goldmanas nė neketino
eit miegoti. Jis sėdėjo po palme, augančia kubilėlyje, ir vartė kaži
kokius sąrašus, padėtus ant žemo kvadratinio staliuko. Nors manęs
ir neatpažino, vis dėlto jis buvo mandagiai nusiteikęs ir šnekus .
- Labas rytas, - tariau, atsisėsdamas šalia . - Visi - į lovą,
o jūs dirbate? Kada gi ilsitės?
Jis pakėlė žvilgsnį nuo popierių, saldžiai pa s irąž ė ir p amerkė
man akį.
- Gal ir juokinga, bet aš ilsiuosi naktį. O jeigu rimtai - rytoj
festivalio uždarymas, todėl jau šiandien suvažiuoja žurnalistai, taigi
aš privalau visus juos sutikti, suteikti akreditacija, be to, stebėti, kad
čia nepatektų tie, kurių mes ne mėgstame .
- Juk jų tiek daug, - nusistebėjau aš. - Nejaugi Rusijoje liko
nors vienas žurnalistas, kuris neatvyko į festivalį?
-Ol
Goldmanas padarė išraiškingą gestą, reiškiantį, kad yra aibė
plunksnos darbuotojų, kurie dar neaplankė palaimintosios Pietų
žemės.
- Žurnalistai, kurie čia sukiojasi iš pat pradžių, sudaro maž-
daug keturiasdešimt procentų visų tų, kurie ketina rašyti apie festi-
valį. Na, dar gal dešimt procentų atzvimbė čia, išgirdę apie Olios ir
Liusės mirtį. Kiti atvyks į "finalinius renginius. Jeigu mes nenorime
su jais pyktis, jeigu norime, kad visuose laikraščiuosebūtų pažymė­
tas aukštas festivalio organizacinis lygis, pažerti ditirambai Rudinui
ir rėmėjams, visi radijo, televizijos ir spaudos atstovai iš oro uosto
privalo būti atvežti automobiliais ir sutikti kaip giminės. Vadinasi,
turime juos apgyvendinti viešbutyje, maitinti restorane ir nuolat
šypsotis. O nelaimingas žydų berniukas Goldmanas privalo visa
tai užtikrinti. Na gerai, tarkime, aš galiu suorganizuoti dar šimtą 207
 A. Marinina

lovų ir šimtą karštų patiekalų,

tarkime, rėmėjai duos dešimtį auto-
mobilių, tačiau kur aš gausiu tiek besišypsančiųveidų? Tokį aš turiu
tiktai vieną, o visi kiti veidai drybsos savo kambariuose iki antros
valandos .
Goldmanas kalbėjo taip išraiškingai, kad aš, net ir būdamas
labai pavargęs, ėmiau kvatotis.
- Gerai dar, kad turite turtingų rėmėjų. Su vienu šiandien aš
susipažinau, su Jurcevu.
- Su Olegu lvanovičiumi? 0, tai labai ryški asmenybė. lr jo
biografija ryški. Štai apie ką reikėtų kurti filmus. Įsivaizduojate, jis
buvo automobilių sporto atstovas, varžybų metu pateko į siaubingą
avariją, jam buvo sulaužyti visi kaulai. Sportą, žinoma, teko mesti,
kelis metus prasi vartė ligoninėse, paskui pateko į Dikulio centrą,
pagijo ... Jūs manęs nesiklausote?
Aš iš tiesų jo nesiklausiau. Automobilių sporto lenktyninin-
kas. Vairuotojas . Vežikas ... Dieve, koks aš mulkis!
Pašokau ir bėgte pribėgau prie durininko staliuko, ant kurio
stovėjo telefonas.

Mano angelas sargas, matyt, saldžiai išsimiegojo, atgavo gerą

nuotaiką ir kibo į darbą, nes septintą valandą ryto aš užklupau
Seriožą Lisicyną namie. Kadangi mano inkognito jau buvo atskleis-
tas, paprašiau, kad jis kuo skubiau nuvažiuotų į ligoninę, sužinotų,
kokia Tatjanos savijauta, ir skuostų čia. Kitų nurodymų telefonu
pasakyti nedrįsau, juk viešbučio hole aš vis dėlto buvau ne vienas.
Padėjęs ragelį, kaip kulka užlėkiau į antrą aukštą ir ėmiau dau-
žyti prezidentinio numerio duris. Praėjo nedaug laiko, jie dar negali
būti užmigę, privalo mane išgirsti. Po minutėlės durys atsivėrė, ant
slenksčio išvydau Rudiną, apsivilkus] maudymosi chalatu, vos pri-
dengiančiu jo truputį kreivas ir plaukuotas kojas.
- Kas užsidegė? Maniau, jūs esate jau toli nuo čia .
Be ceremonijų įstūmiau jį į svetainę ir užtrenkiau paskui save
duris .
- Kur Jurcevas?
208 - Išvažiavo. Kodėl jo prireikė?
 JUODASIS SĄRASAS

- Kur išvažiavo?
- Dieve, aš nežinau ... Tikriausiai namo. Kas nutiko?
- Kur jis gyvena? Turite jo telefoną?
- Paklausykite...
- Borisai Iosifovičiau, mes eikvojame brangų laiką. Skambin-
kite Iurcevui, greitai.
Rudinas gūžtelėjo pečiais ir priėjo prie telefono.
- Neatsako.
- Skambinkite į biurą, juk jūs turbūt žinote visus jo telefonus,
rinkite visus numerius. ]į reikia surasti kuo skubiau.
Mestelėjau žvilgsnį į didelį veidrodį, kabantį ant sienos, ir jau
nesistebėjau, kad Borisas daugiau manęs apie nieką neklausinėja,
o paklusniai renka telefono numerius. Iš veidrodžio į mane žvelgė
pilkas kaip žemė, nesiskutęs pamišėlis karščiuojančiomis akimis, o
jo veido išraiška buvo tokia, tartum jis laikytų rankoje kirvį, pasi-
ruošęs kapoti viską, kas tik paklius po ranka.
- Nė vienas numeris neatsiliepia, - tarė Rudinas, padėda­
mas ragelį. - Gal jūs man paaiškintumėte...
- Kur jis juos išvežė? Kur tas jo prakeiktas namelis?' - su-
riaumojau aš.
- Aš nežinau ... Aš tikrai nežinau.
Dribtelėjau į krėslą ir suspaudžiau rankomis savo galvą.
- Jūs buvote teisus, Borisai Iosifovičiau, aš esu idiotų čempio­
nas. Man iš tiesų metas į pensiją. Mudu nusiuntėme tris žmones
tiesiai mirčiai į nasrus.
- Ką jūs tauškiate? - pasipiktino Rudinas. - Jūs pervargote.
Olegas Ivanovičius padarys viską, kad užtikrintų jų saugumą, ne-
abejokite.
- Aš ir neabejoju, kad jis padarys viską. Jis juos nužudys.
- Jūs proto netekote, Vladislavai! Kokį jūs turite pagrindą...
Miegamojo durys atsidarė, į svetainę įplaukė vien peniuaru
vilkinti Margarita.
- Kas čia vyksta? - griežtai paklausė ji. - Vladikai, kas?
- Nieko nevyksta, - pyktelėjau aš.
Tik jos čia ir trūko. Iki visiškos laimės.
- Ką jūs žinote apie Iurcevą? Apskritai - kas jis toks? Kaip
jis tapo jūsų rėmėju? 209
 A. Marinina

Pasirodė, kad Rudinas žino visai nedaug. Iurcevas - klestintis

verslininkas, labai turtingas žmogus, mecenatas. Vadovauja firmai
.Lada", tai pačiai, kuri organizavo kruizą Juodąja jūra. Anksčiau
buvo automobilių lenktynininkas. Kaip galimą rėmėją prieš pus-
meti ji rekomendavo miesto merija. Tiesą sakant, ir viskas.
- Vadinasi, taip, Borisai Iosifovičiau, - ryžtingai tariau
aš, - reikia ką nors pasiųsti i jo namus ir i biurą, tegu sėdi ir laukia,
kol pasirodys Iurcevas,
- O ką daryti tada, kai jis pasirodys?
- Išaiškinti, kur jis nuvežė Katią, Ruslaną ir Igori. Beje, būtina
sugalvoti įtikinamą legendą, pavyzdžiui, Litvakas gavo telegramą,
kad sunkiai susirgo kuris nors jo vaikas, todėl Igoris privalo nedels-
damas skristi Į Maskvą. Supratote?
- Ne, aš nesuprantu...
- Jūs niekada nieko nesuprantate, - perpykęs suriaumojau
aš . - Imate pinigus iš žmogaus, apie kuri nieko nežinote, patikite
jam trijų festivalio dalyvių gyvybes, už kurias, beje, esate atsakin-
gas asmeniškai jūs. Jūs sutinkate, kad viskas būtų susiūta baltomis
siūlėmis, nes jums svarbu tiktai viena - nesugadinti santykių su
turtingais rėmėjais. Todėl nevarginate vietinės milicijos ir nerei-
kalaujate, kad iš Maskvos atvyktų patyrusių darbuotojų brigada,
nors festivalio metu buvo [vykdytos keturios žmogžudystės. Jūs
nieko nesuprantate, nes nenorite suprasti. Rėmėjai pažadėjo jums
pinigų, jeigu neuždarysite festivalio? Jie pasidalins su jumis savo
pelnu? Kodėl jūsų saugumo tarnyba panaši i vaikų darželi? Todėl,
kad jums gaila pinigų, godumas neleidžia pasisamdyti patyrusių
vaikinų, jūs pasikvietėte savo draugus ir jų giminaičius, kuriems
mokate kapeikas, tačiau už tas kapeikas jie nieko nedirba, tiesiog už
dyką atostogauja prie jūros. Rudinai, kas jus valdo, išskyrus godumą?
Kvailystė? Aklumas? Senatvės marazmas? Jūsų Iurcevas - stambus
nusikaltėlis, visame pajūryje jis kontroliuoja narkotikų verslą, bet
vietinė valdžia jo nejudina, nes jis kontroliuoja ir lošimų verslą, visai
legalų. Turtingiems dykūnams atidarė šimtus naktinių kazino, jis
moka i vietos iždą tokius mokesčius, kurie leidžia miesto adminis-
tracijai gyventi sočiai ir nerūpestingai. O kiek mokesčių jis sugeba
210 nuslėpti - niekam nerūpi. Čia jis nupirkęs visus ir viską, jaučiasi
esąs karalius ir dievas, o jūs, Rudinai, laižote jo sėdmenis ir virpate
iš malonumo, patirdamas orgazmą.
Aš nuleidau garą ir lengviau atsikvėpiau. Tiesą sakant, buvau
šiek tiek šiurkštokas, o dar visa tai išpoškinau prie Ritos ... Nege-
rai. Rudinas stovėjo kaip suakmenėjęs, jo veidas buvo perkreiptas
pykčio.
- Trumpai tariant, siųskite žmones ir sužinokite, kur yra
tasai medžioklės namelis. Darykite ką norite, tačiau sužinokite.
Kartais labai padeda snukių daužyrnas, bet aš nesu tikras, kad
jūsų saugumo tarnybos žmonės tai sugeba. Jeigu manęs kas nors
ieškos - aš apačioje, hole.
Išėjau iš kambario, stengdamasis netrinktelėti durimis. Reikė­
jo nusiraminti ir susikaupti.

Serioža Lisicynas pasirodė maždaug po keturiasdešimties mi-

nučių. Šalia jo žingsniavo Jura Mazajevas. Tanios būklė buvo sunki,
bet jos gyvybei pavojus, ačiū Dievui, negrėsė. Mazajevą su Iročka
irgi patikrino, tačiau nuodų jų organizme nerado. Jiedu visą nakti
sėdėjo ligoninės priimamajame, Jura nutarė namo negrįžti. Jis pa-
sielgė teisingai, kad nerizikavo. Tenai, ligoninėje, juos ir surado Li-
sicynas. Mazajevas atėjo į viešbutį, o lročka liko slaugyti Tatjaną.
Pirmiausia paprašiau, kad Sergejus surinktų duomenis apie
vairuotoją Zavarujevą ir pensininką Sokolniką, bet prieš tai atsaky-
tų į paprastą klausimą: kas yra Olegas Ivanovičius Iurcevas?
- Iurcevas? - šyptelėjo Lisicynas. - Mafijozas. Visi tai žino,
bet nieko negali padaryti. Nėra už ko užsikabinti. O gal trūksta
noro. Finansinė ataskaita -.:. ideali, švari tartum naujagimio ašara.
Ir Zavarujevą pažįstu, jis - jo brolis, tikras, iš motinos pusės. [ur-
cevas - vyresnis, jis gimė iš pirmos santuokos, o Zavarujevas - iš
antros. Todėl ir jų pavardės skirtingos. Kostia Zavarujevas vykdo
brolio pavedimus, tačiau darant rimtą nusikaltimą nė karto nėra
nutvertas. Beviltiška visa tai, Vladislavai Nikolajevičiau, jeigu ir
nutversime, vis tiek išsisuks. Prieš Iurcevą čia niekas rankos nepa-
keis. Gal tik toks kvaišeIis kaip aš, kuris neturi ką prarasti, žemiau
už apylinkės įgaliotinį jau nėra kur kristi. Nebent pervestų i lavono
rangą· 211
 A. Marinina

- Žinai, kur gyvena Zavarujevas?

- Suprantama.
- Važiuojam, - sukomandavau aš.
Trise sėdome i Seriožos automobili ir nulėkėme i Konstanti-
no Zavarujevo namus. Kvaila buvo tikėtis, kad mums nusi šypsos
laimė. lr tikrai - ji išraitė mums atstumiančiągrimasą. Vairuotojo
namuose nebuvo.
- Juk jisai išvažiavo, - nustebusi pranešė mums jo žmona,
dar visai jauna moteris, sauganti dideli savo pilvą . Turbūt aštuonių
mėnesių, nustačiau iš akies .
- Kur?
- Nežinau. Darbo reikalais. Paskambino šeštą ryto, jis ir ėmė
ruoštis.
- Seniai išvažiavo?
- Prieš dvidešimt minučių.
- Savo automobiliu?
- Ne , tarnybiniu. Į garažą nakti jis niekad jo nestatydavo,
laikydavo prie namų, kas žino, gal valdžiai kur nors skubiai vykti
prireiks ... Kol iki garažo nusigausi, kol sargą pažadinsi ...
- Reikia įspėti budėtoją, tegu praneša visiems VAI pos-
tams, - tarė Lisicynas, kai mudu panarinę galvas išėjome iš Zava-
rujevo namo.
- Nereikia, - paprieštaravau aš. - Pats minėjai, kad viskas
čia kontroliuojama, už viską sumokėta . Tavo vadovybė kaipmat su-
žinos, kad ieškai Zavarujevo automobilio. Supranti, kas bus toliau?
Sergejus užvedė varikli ir mes pajudėjome. Iš veido matėsi,
kad jis sutrikęs, tačiau man pasirodė, kad per kelias mūsų pažinties
dienas jis tapo keleriais metais vyresnis. Veido raukšlės pagilėjo,
žandai įkrito, skruostikauliai tapo reljefiškesni. Minutėlę jis tylėjo,
o paskui sumurmėjo:
- Gerai, ne kvailesni už kitus.
Šios mįslingos frazės jis nepaaiškino.
Privažiavome Operos teatro pastatą.
- Dėde Paša, - kreipėsi Lisicynas i pagyvenusi budinti
sargą, - man būtina paskambinti, tačiau be pašalinių. Tarnybos
212 reikalai.
 JUODASIS SĄRASAS

Teatro orkestre grojo Sergejaus mama ir sesuo, tad dėdė Paša,

matyt, b uvo geras jo pažįstamas.
- Eime, - tarė sargas, paimdamas nuo stalo įspūdingą raktų
ryšulį. - Tuojau viską sutvarkysime geriausi u būd u.
Marmuriniais laiptais jis nuvedė mus į nediduką. bet labai
gražų hola, esantį ša lia direkcijos ložės. Jame stovėjo minkšti krės­
lai, televizorius, didelėse keraminėse vazose augo įvairūs auga lai.
Suprantama, buvo ir te lefo nas.
Palauk ęs , kol už d ėdė s Pašos nu garo s užsidar ys durys, Serge-
jus išsitraukė u ž ra šų knygelę ir suri nko numerį .
- Že nia? Sveikas, čia Lisicyna s. Prast ai gyve n u, Ženka, turiu
nemalonumų . Pavogė mašiną... Jeigu ji būtų ma no - dar pus ė bė­
dos. Svetima. Tarnybos reikalams išsi prašiau m erij o s m e rs e d e s ą ,
nuėjau nusipirkti cigarečių, o jį per pusę m i n utės ė mė ir nu kniau-
kė ... Ap ie tai ir kalbu! Budėtojui pra nešti nen o riu , blogas kva pas
pasklis. Gal švilpteitum savo vaikinams, budintiems postuose? Ne,
ne, sulaikyti nereikia, ką tu, iš karto visi sužinos, kad tą m a šiną pa-
vogė. Tegu tik praneša, kuria kryptimi nuvažiavo, aš pats jį surasiu,
viską sutvarkysiu be triukšmo. Padarysi? Ženia, aš tavo skolinin-
kas. Rašyk numerį: A 255 FK, drėgno asfalto spalvos mersedesas. lr
greitai man paskambink tokiu numeriu ...
Serioža pasilenkė prie telefono aparato, kur į specialų langelį
buvo įkištas popieriukas su direkcijos ložės telefono numeriu.
- Viskas, - atsiduso jis, patogiai išsidrėbdamas minkštame
krėsle. - Lieka laukti informacijos - pro kurį VAI postą prašvilps
Zavarujevas. Toliau bus lengviau.
Aš pažvelgiau į Jurą Mazajevą, į jo veidą, po nemiegotos nak-
ties ir vakarykščių išgyvenimų įgavusį pelenų atspalvį.
- Serioga, mes truputėlį pamiegosime, gerai? - paklausiau
aš, svajodamas vien apie tai, kad galėčiau valandę užmerkti akis.
Per kelias pastarąsias paras pernelyg daug įvykių užgriuvo
ant mano pečių. Sprogimas, nuo kurio pasekmių tik stebuklas iš-
gelbėjo mano mylimą mažąją dukrytę. Lenktynės į Maskvą ir atgal.
Susitikimai su agentais. Žorikas ir Tolia Gu š činas, Raumeningasis
Liocha. Senelis su sąrašu . Tatjana. Ši naktis ... Man reikia tik trupu-
tėlį atsipūsti, sutelkti jėgas. Jeigu mums pasiseks, jeigu Zavarujevas
pravažiuos pro vieną tų postų, į kuriuos sugebės prisiskambinti 213
 A. Marinina

Sergejaus Lisicyno draugas, vadinasi, mums teks dar gerokai pasi-

nervinti, lenktyniauti, o gal net ir šaudyti.
Nuovargis įsiurbė mane tartum lakieji smėlynai.

13 skyrius

Miegojau taip giliai, kad net neišgirdau telefono skambučio.

Nubudau purtomas Juros Mazajevo.
- Slava! Kelkis, Slava, reikia važiuoti.
Sunkiai pravėręs klampius vokus, išvydau prie žemėlapio pa-
linkusį Seriožą Lisicyną.
- Prieš kelias minutes Zavarujevo automobilis buvo pasteb ė­
tas šiame kelyje, - tarė jis, pieštuku rodydamas žemėlapyje kelio
ruožą. - Jis veda į draustinį, tikėkimės, kad atšakų nėra.
- Manai, pavysim? - suabejojau aš .
- Tikriausiai ne, - papurtė galvą Serioža. - Laiko skirtumas
pernelyg didelis, o Zavarujevas irgi buvęs lenktynininkas, jis spor-
tavo kartu su broliu. Šansų mes neturime, nėra ko nė svajoti.
- Tai kaip?. - kažko norėjo paklausti Jura Mazajevas, bet aš
jį pertraukiau.
- Viskas teisingai. Jeigu Zavarujevas išvažiavo visa valanda
vėliau nei anie iš viešbučio, vadinasi, jie sugalvojo ne automobilio
avariją, bet kažką kita. Tiesiog tenai, medžioklės namelyje. Todėl
mums reikia kuo greičiau atsidurti toje vietoje, o pavysim ar nepa-
vysim - ne taip ir svarbu. Serioža, ar jūsų Dievo nuskriaustoje mi -
licijoje yr~ nors vienas padorus žmogus, kuriuo galima pasitikėti?
- Paša Iakov čikas, - nesvarstydamas atsakė Lisicynas. - Jo
niekas nedomina, niekur jis nenori kištis, tačiau tik todėl, kad viena
koja stovi jau kitame darbe. O šiaip jis, patikėkite, sąžiningas ir pa-
dorus vyrukas.
- O tasai padorus vyrukas moka ką nors daryti? Bėgti, šoki-
nėti, šaudyti, grumtis? O gal jis temoka tiktai būti padorus? - pa-
klausiau, neslėpdamas sarkazmo.
- Gerai jau, Vladislavai Nikolajevičiau, nemanykite, kad mes
214 čia visi esame iki ausų įklimpę į mėšlą, - nusišypsojo Sergejus.
 JUODASIS SĄRA$AS

Po dvidešimt keturių minučių mes skriejome i draustinio pusę,

o automobilyje sėdėjome jau keturiese. Pašą Iakovčiką ištraukėme
tiesiai iš tarnybinio kabineto, tiksliau, tai padarė Jura Mazajevas,
nes nei aš, nei Lisicynas pasirodyti miesto vidaus reikalų valdybos
pastate nedrįsome. Dabar aš galėjau įsižiūrėti i Iakovčiką atidžiau.
Kol Sergejus keliais sakiniais aiškino jam mūsų užduoties esmę, aš
stebėjau strazdanotą jo veidą, šiek tiek pakumpusią nosį, pasišiau-
šusius plaukų sūkurius. Kai buvo paminėta Iurcevo pavardė, Paša
užsiplieskė:
- Ką jūs! Esate sveiko proto ar ne?' Aš ruošiuosi pereiti i
banko saugumo valdybą, o banką kontroliuoja Jureevas. Jūs mane
paskersite be peilio! Jeigu jis sužinos, kad išdrįsau prieš ji cyptelti,
naująjį darbą matysiu kaip savo ausis. Ne, vaikinai, apsieisite be
manęs. Aš tokių žaidimų nežaidžiu.
Serioža ramiai vairavo automobili serpantinu, juosiančiu
aukštą, medžiais apaugusi kalną. Jis tartum negirdėjo Pašos pasi-
piktinimo šūksnių.
- Žaisdami sumautą žaidimą, mes privalome nutaisyti
giedrą veido išraišką ir pargabenti aktorius ir režisierių atgal taip
greitai. kad niekas nespėtų suprasti, jog mes ką nors įtariame
darant blogą darbą, - tęsė jis, neatitraukdamas žvilgsnio nuo
vingiuoto kelio. - Kadangi Iurijus Sergejevičius ir Vladislavas
Nikolajevičius išvyks, o mudu, Pavlikai, liksime gyventi čia, todėl
mes nesistengsime didinti savo priešų skaičiaus. Kol kas, - ūmai
patikslino jis . - O vėliau - žiūrėsime.
lakovčikas šiek tiek nusiramino. Ji akivaizdžiai nudžiugino tai,
kad Lisicynas teisingai mąsto apie priešus ir apie miestą, kuriame
jiems teks gyventi.
- Esame keturiese, o turime tris vamzdžius, tačiau juos panau-
dosime tiktai iškilus neabejotinai būtinybei, - tariau aš. - Idealiu
atveju viskas turi atrodyti taip, tartum mes norime kuo skubiau
išsiųsti Litvaką i Maskvą, kur sunkiai susirgo jo vaikas. Be to, pri-
valome sužadinti Ruslano ir Katerinos troškimą grižti kartu su juo.
Zavarujevas neturi suprasti, kad mes stengiamės išgelbėti juos nuo
žudiko, kitaip sakant, veikiausiai nuo jo paties . Beje, žudikas gali 215
 A. Marinina

būti ir ne jis, gal Zavarujevą iškvietė tik tam, kad jis padėtų nu-
dirbti pagalbinius darbelius ir saugotų. Tai paaiškės vietoje. Svar-
biausia - spėti, kol nieko dar neatsitiko.
Diena žadėjo būti karšta. Kai nakti iš namų išėjau i viešbuti,
ant marškinių užsi mečiau lengvą striukę, nes, viena vertus, buvo
vėsoka, o kita vertus, reikėjo paslėpti pistoleto dėklą. Dabar dėl to
aš negalėjau nusiviIkti striukės ir su liūdesiu galvojau, kad taip ne-
sėkmingai apsirengus man teks prakaituoti karštyje.
Serpantinas baigėsi. Prašvilpėme VAI postą, pro kuri prava-
žiavo ir Zavarujevas.
- Dabar mūsų uždavinys - neprašauti, - susikaupęs tarė
Lisicynas. - Sekite visus posūkius, visas atšakas, kiekvieną kartą
teks išlipti ir ieškoti protektorių žymių.
Senas automobilis drebėte drebėjo, grasindamas subyrėti i
gabalėlius, jo variklis buvo silpnas, bet aš valios pastangomis pri-
verčiau save be reikalo nesinervinti. Kito automobilio vis tiek netu-
rėjome, tampykis nesitampęs - belstis teks šituo. Keletą sykių mes
sustojome patikrinti, kuria linkme nuvažiavo Zavarujevo merse-
desas. Judant tokiu juokingu greičiu pasukti ne tuo keliu, o paskui
grižti ir prarasti laiką - ne, tai būtų neatleistina Į-laida. Vaizduotėje
vis iškildavo širdį draskantis vaizdas - sunki trijų bejėgių žmonių
mirtis miško tankmėje slypinčiame medžioklės namelyje ... O mes
vėlavome, beviltiškai vėlavome...
- Štai, - staiga tarė Mazajevas.
Aš apsidairiau, tačiau nieko, išskyrus abipus kelio dunksanti
tankų mišką, neišvydau.
- Kas? - nusistebėjau aš.
Sumažinęs greiti, Sergejus irgi pradėjo dairytis.
- Nieko nematyti, jurijau Sergejevičiau, ką jūs turite galvoje?
- Netoliese yra gyvenama vieta. Visiškai čia pat.
- Iš kur žinai? - paklausiau.
- Aš jaučiu. Tas pojūtis likęs nuo Afgano laikų, jo paaiškinti
neimanoma. Aplinkui akmenys ir smėlis, ničnieko nesimato, o iš
kažkur atsiranda pojūtis, kad netoliese yra gyvybė. Ne paukštis, ne
žvėris, o būtent žmogus.
Lisicynas išjungė varikli ir išlipo iš automobilio. Mes likome
216 sėdėti savo vietose, įdėmiai žvelgdami i mus supančią lapija .
 J UODASIS SĄRA$AS

- Tiksliai, - tarė Serio ža, ati da rydamas dureles ir sėsdamas

prie vairo. - Pro šakas jau matosi namelis. Už kokių dviejų šimtų
metrų .

Tuos du šimt us metrų me s važ iavo m e vėžlio greičiu. O gal

man taip tik atrodė. nes aš nervinausi ir labai nekantravau. Pagaliau
išvydome l au kyrn ė l ę, o joje - pasakų namelį . Netoliese stovėjo
juodas mersedesas, po juo matėsi vyro kojos. apautos sportiniais
bateliais. Visiškai gyvos kojos.
Vaizdas. tiesą sakant, buvo taikus. jame negalėjai įžvelgti
jokių piktų kėslų. Ryškiai švietė saulė. čiulbėjo paukšteliai ir. beje,
kurtinančiai zyzė uodai. Čia jų buvo tiek daug, kad atrodė, sustok
akimirką - ir tuoj pat būsi apgraužtas iki paskutinio kaulelio. Pir-
mą kartą man kilo baili mintis - o gal aš suklydau? Sukėliau visus
ant kojų, sujaukiau, įvariau baimės, apšmeižiau gerus ir garbingus
žmones ... Negi. Stasovai, iš tiesų prarandi uoslę?
Zavarujevas išlindo iš po automobilio ir įsmeigė į mus nu-
stebusias akis . Jis nė kiek nepriminė vyresniojo brolio: neaukštas,
iš pirmo žvilgsnio netgi liesokas. Jo akutės buvo kibios ir kietos. o
kruopščiai nuskusti skruostai melsvavo iš tolo.
- O jums ko reikia? .
- Litvako, - greitai atsakė Sergejus. - Vos jis išvažiavo,
žmona atsiuntė telegramą. jo sūnelis paguldytas į ligoninę. sme-
genų sukrėtimas. Rudinas pasiuntė žmones, kad nupirktų lėktuvo
bilietą, o mums liepė dumti čia ir parvežti Igorį.
- Jie turbūt jau miega, - ramiai atsakė Zavarujevas, skuduru
trindamas purvinas rankas.
. Jo veide nebuvo nė šešėlio nerimo. Aš dar kartą pajutau ne-
malonų vidinį drebulį ir pagalvojau, kad suklydau. Tai bus gėdos!
Įėjęs į namo vidų, užuodžiau aštrų brangių kvepalų kvapą.
Namelis buvo dviejų aukštų, tačiau kompaktiškas: pirmame aukš-
te - virtuvė ir didelė svetainė, antrame - trys mažutėliai mie-
gamieji. Aš greitai apl ėkiau visas patalpas ir lengviau atsikvėpiau.
Viršuje buvo tuščia. Pirmo aukšto didžiajame kambaryje Katia ir
Ruslanas tęsė puotą. be je, Katia jau sėdėjo ant Kijko kelių ir, matyt,
ketino patikrinti, ar iš tiesų homoseksualistai nepasiduoda moterų
kerams. Abu jie buvo tokie girti, kad, man regis, net nepastebėjo
mūsų atvykimo. Čia pat ant mažos sofutės gulėjo į kamuolėlį susi- 217
 A. Marinina

rietęs Igoris Litvakas ir garsiai knarkė. Kambarys buvo nevėdintas,

oras jame tvankus, persisunkęs kvepalais. Negi Katerina iš girtumo
išpylė ant savęs visą flakoną?
- Kodėl neatidarote langų? - kone pasišlykštėjęs paklausiau
aš . - Juk čia galima uždusti.
- O uodai?
Katia susi pylė i gerklę dar vieną taurelę ir pagaliau teikėsi atsi-
sukti i mane.
- Mes bandėme atidaryti, tai kad priskrido!..
Ji nutaisė baisų veidą ir suapvalino akis.
- Va, žiūrėk, Ruslan čiką jie jau sukandžiojo, kasosi dabar
vargšelis.
Ji paėmė Ruslano ranką ir pradėjo švelniai glostyti jo alkūnę,
tartum siūlydama man pasigėrėti siaubingais uodų klastos pėdsa­
kais. Kijko nereagavo i jos nedviprasmišką švelnumą, atlošęs galvą,
pūtė cigaretės dūmus i lubas. Taip, sunkus atvejis. Jų iš čia netgi
domkratas nepakeltų, o juk būtina juos išvežti. Tačiau kaip?
- Nereikėjo nors kvėpintis, - įširdęs pasakiau aš. - Uodai
mėgsta saldų kvapą. Čia tiek prikvėpinta, kad neimanoma kvė­
puoti.
- Na, aš netyčia, - koketiškai sumurkė Ivanikova . - Su-
daužiau flakoną. Kostikas toks mielas, jis viską išvalė, bet vis tiek
kvepia ... O mums patinka, taip, Rusikai?
Ši scena mane tiesiog supykino. Greitai išėjau i lauką . Zava-
rujevas vėl gulėjo po automobiliu, o Lisicynas ir Jura Mazajevas
stovėjo tolėliau ir tyliai šnekėjosi. Velniai griebtų, kas čia vyksta?
Mostelėjau ranka, kad jie prieitų arčiau.
- O ką, tiesą sakant, čia veikia Zavarujevas? - paklausiau. - Ko
jis čia atsibeldė?
- Sako, brolis paprašė atvažiuoti. Juk negalima žmonių pa-
likti miške be jokio ryšio su išoriniu pasauliu. O jeigu staiga kas
atsitiktų? Prireiktų ko nors atvežti, tarkim, produktų, arba kas su -
sirgtų ...
- Visai panašu i tiesą, - įsiterpė Mazajevas . - Būtų kur kas
keis čiau, jeigu Iurcevas nebūtų tuo pasi rūpi nęs, palikęs žmones
218 miške vienus , be telefono, be automobilio. Slava, tu esi įsitikinęs? ..
 JUODASIS SĄRA$AS

Jis nebaigė sakinio, bet aš supratau, kad ir ji pradėjo kamuoti

tos pačios abejonės, kaip ir mane.
- Nusiveskite ji i namą gerti arbatos, - pasiūlė iki tol tylėjęs
Iakovčikas. - Aš apžiūrėsiu automobili. Gal jame yra ginklas.
- Na, ir kas, jeigu yra?
- Kostia neturi leidimo, tikrai tai žinau. Neseniai jis buvo at-
ėjęs i valdybą, klausinėjo, kokių dokumentų reikia leidimui gauti.
Jei rastume ginklą, turėtume apie ką pasišnekėti, kitaip mes jo uo -
degos neprispausim, istatymo jis nepažeidė.
- Pabandykime, - linktelėjau aš. - Gal ir pasiseks . Kviesk ji,
o aš užkaisiu arbatą.
Grįžau i namą ir pasukau i virtuvę. Kvepalų kvapas čia buvo
dar stipresnis. Ant stalo stovėjo elektrinė viryklė, ant jos - arbati-
nis . Jis buvo dar karštas, matyt, apgirtusi kompanija jau spėjo išger-
ti arbatos, o gal ir kavos. Kampe išvydau du didelius dujų balionus,
tačiau įprastinės viryklės nebuvo, nors anksčiau, regis, ji čia stovėjo
- tarp balionų ir stalo buvo likusi tuščia viryklės dydžio erdvė.
Iš čiaupo i arbatinį pripyliau vandens, įjungiau elektrinę viryk-
lę ir ėmiau ieškoti puodelių. Žvilgtelėjęs pro langą, pamačiau, kad
vyrai vis dar stovi prie automobilio, be to, Kostia Zavarujevas ener-
gingai kažką aiškina Pašai Iakov čikui, o Serioža ir Iurijus atsainiai
ap žiūrinėja aviečių krūmą.
- Ei! Ko stovite? Ateikit! - šū ktelė j au išėjęs i prieangi.
- Jūs manęs nelaukite, - garsiai atsakė Zavarujevas. - Man
reikia sutvarkyti automobili. Šiandien turėjau išeiginę, parsivariau
ji i namus, ketinau kai ką priveržti, sutepti, bet teko skubiai važiuo-
ti. Aš ir įrankius pasiėmiau .
- Sp ėsi, Kostia, - atsainiai mostelėjo ranka Iakov čikas, - Tu-
rėsi vagoną laiko, net iki rytojaus vidurdienio. Mes Igori išsiveširne,
o tu saugosi likusius. Einam, einam, neardyk kompanijos .
Tačiau vairuotojas kategoriškai nesutiko, ir tai man pasirodė
itartina. Bijo automobili palikti be priežiūros? Suprato, kad mes nu-
tarėme ji apžiūrėti? Juk jis gerai žinojo, kad negali užrakinti auto-
mobilio durelių ir įsiki šti rakto i kišenę. Dėl ko jas reikėtų užrakinti
atokioje miško laukymėje? Tai iš karto kristų i akis . Tikriausiai aš
vis dėlto buvau teisus - nusikaltimui skirtas ginklas yra automobi-
lyje , ir ji būtina surasti. 219
 A. M arinina

- Nenoriu aš to s arbatos, - toli au spyriojosi Zavaruje-

vas. - Prieš valandą jau gėri au kartu su anais. Tikrai, vaikinai,
leiskite man dirbti.
Aš lengvai linktelėjau galva, ūmai Sergejus ir Mazajevas pri-
šoko prie vairuotojo ir pas tvėrė ji už rankų .
- Žinai, koks svarbiausias vyrų darbas? - nerūpestingai
juokaudami, jie jėga nusivedė Zavarujevą į namą . - Degtinę gerti
ir mergas mylėt. O kompanijos ardyti negalima, kompaniją reikia
gerbti.
Visa tai atrodė kaip linksmas pokštas, mano vaikinų veidai
buvo kvailai vali ūkiški. O štai Konstantino Zavarujevo veidas su
kiekvienu žingsniu vis labiau balo . Įdomu, kodėl jis taip išsigando?
Negi tasai automobilis prigrūstas kompromituojančiosmedžiagos?
Luktelkim, tuojau paaiškės.
Draugišku būriu įvirtome į virtuvę. Arbatinis jau kunkuliavo,
ant stalo stovėjo puodeliai, dėžutė tirpios kavos ir indelis cukraus.
- Ko tavo brolelis kaip koks kaimietis vargsta su elektrine
virykle? - paklausiau, berdamas į arbatinuką arbatą.
- Dujinę viryklę neseniai išvežė remontuoti, šiomis dienomis
vėl turėtų parvežti ir pastatyti. Kol kas tenka naudotis elektrine.
Vietos čia gražios, Olegas nuolat kokių nors svečių pasikviečia.
- Tik uodų daug, - pastebėjau aš .
- Taip, uodų daug, - sutiko Zavarujevas.
Jis kalbėjo ramiai, tačiau buvo labai išbalęs. Ko jis taip nervi-
nasi?
Išpilsčiau arbatą į puodelius, net spėjau gurkštelėti vieną
gurkšnį, kai į virtuvę įėjo Paša lakovčikas. Jo veidas buvo abejingas,
tačiau iš jo žvilgsnio supratau, kad automobilyje Paša nieko nerado.
Nei ginklo, nei nuodų, nei sprogmenų. Visiškai nieko. Nejaugi aš
apsirikau?
Ar man tik pasirodė , ar iš tiesų Zavarujevo veide šmėkštelėjo
šypsena? Jis vienu gurkšniu baigė gerti karštą arbatą ir pakilo nuo
taburetės.
- Dėkui už arbatą, eisiu prie savo gražuolės.
Taip. Jis žinojo, kad automobilyje nieko nerasime. O kur
galėtume rasti? Miške? Mąstyk, Stasovai, greitai mąstyk, įtempk
220 smegenų likučius, jeigu jų dar turi.
 JUODASIS SĄRASAS

- Sėsk, Kostia. Reikia pasišnekėti.

Mano balsas tikriausiai buvo įtemptas, nes Zavarujevas netgi
nenustebo, tik akimoju sulinko ir tapo dar mažesnis. Aš išsitrau-
kiau pistoletą.
- Sakau tau - sėsk.
- Ką jūs?!
Jis ėmė neramiai žvalgytis, jo akys šaudė į mane, į Pašą, į Ser-
gejų, į Mazajevą.
- Jūs ką, išprotėjote? Leiskite man eiti, aš turiu remontuoti
automobilį!
Jo balse pasigirdo panikos gaidelės. Oi, Stasovai, tik neap-
sir ik. Tu manai, žmogus išsigando dėl to, jog jį įtariate ir norite
demaskuoti? O jeigu jis išsigando todėl, kad jus pačius palaikė nu-
sikaltėliais? Atvažiavo neperspėję, jėga įtempė į namus, dabar dar
ir ginklu grasina, reikalaudami apie kažką pasišnekėti. Tokiu atveju
bet kas išsigąstų. Esate keturiese, dar su pistoletu, o jis vienas ir be
ginklo. Galbūt jūs ketinate jį pagrobti, o paskui iš jo brolio, stam-
baus verslininko, pareikalauti išpirkos. Daug variantų...
Ai, tebūnie! Po minutės Zavarujevas sėdėjo ant grindų, o abi
jo rankos antrankiais buvo prikaustytos prie sunkaus ąžuolinio sta-
lo kojos. Pasilenkiau, norėdamas surišti vairuotojo kojas, ir pajutau,
jog man ėmė svaigti galva. Amžius, Stasovai, duoda ženklą, niekur
nepasislėpsi, amžius, bemiegės naktys veltui nepraeina. Daug rū­
kai, retai ilsiesi, štai ir rezultatas. Vienas pagyvenęs chirurgas, kurį
aplankiau po įprastos traumos ir pradėjau skųstis, kad anksčiau
skausmas praeidavo po dviejų savaičių, o dabar skauda ištisus tris
mėnesius, kadaise man pasakė: "Nėra ko stebėtis, balandėli, me-
džiaga juk ne nauja".
- Pasišnekėkim, Kostia. Kodėl čia atva žiavai?
- Jau aiškinau - brolis paprašė. Kas jūs, gal psichai? Ką keti-
nate daryti? Paleiskit mane!
- Gerai. Prieš atsakydamas, tris minutes pagalvok. Po trijų
minučių vėl paklausiu.
Išėjau iš virtuvės ir žvilgtelėjau į kambarį. Litvakas vis dar
knarkė, nusisukęs į sieną, o Katia ir Ruslanas iš didelio gražaus
butelio gurkšnojo likerį ir pusbalsiu dainavo kažkokį seną romansą.
Dabar jie buvo dar girtesni, man beliko tiktai stebėtis, kaip jie su- 221
 A. Marinina

geba nors šiek tiek krutėti . Mano galva, jiedu jau seniai turėjo būti
nugrimzdę į tokį gilų miegą, kad nė patrankos šūvis nesugebėtų jų
pažadinti.
Atsisėdęs prieangėlyje, aš užsirūkiau. Spoksojau į kitame
laukymės gale stovintį Zavarujevo automobilį ir mąsčiau. Kažką aš
pražiopsojau, kažko nesupratau ... Kelio atgal nėra, senu ir patiki-
mu metodu iš Zavarujevo reikia išmušti informaciją, tikintis, kad
jis pagaliau prabils. Jeigu prabils, bus galima užčiaupti jam burną
ir padaryti taip, kad Iurcevas neliestų Lisicyno ir Iakovčiko. O jeigu
ne prabils? Jeigu nebus dėl ko jo kaltinti? Tuomet Iurcevas susidoros
su jais, vos tik mes su Mazajevu išvyksime iš miesto. Taigi įtraukiau
Sergejų ir Pašą į šią nešvarią istoriją, todėl dabar esu atsakingas už
juos. Pasirodo, aš stumtelėjau juos į pavojų ...
Nuo cigaretės burnoje pajutau bjaurų metalo skonį - panašų
pojūtį patirdavau susirgęs gripu, kai pakildavo temperatūra. Še tau,
pats metas pradėt sirgti!
Užgesinau nebaigtą rūkyti cigaretę, nusviedžiau nuorūką į
krūmus ir grįžau į virtuvę. Po gaivaus miško oro saldus parfumeri-
jos kvapas mane supykino. Šalia puodelių ant stalo gulėjo smulkūs
daikčiukai, apdairiai ištraukti iš Zavarujevo kišenių. Tarp jų nebuvo
tokių, kuriais galima užmušti žmogų ar kitaip jam pakenkti. Nei
peilio, nei nuodų miltelių .
- Na kaip, apsvarstei namų užduotį? Klausiu dar kartą: kodėl
čia atvažiavai? Kodėl Iurcevas tave iškvietė?
Kaip ir tikėjausi, nieko naujo neišgirdau. Pokalbis ėmė suktis
ratu. Kad ir ko paklausčiau, Zavarujevo atsakymo nesugebėčiau
nuneigti, o priversti jį pasakyti tiesą galima tiktai pagavus jį me-
luojant. Be to, nevalia jo mušti. Net jeigu jis neištvėręs ir prabiltų,
smūgių žymes pastebėtų vyresnysis brolis Iurcevas. O jeigu mušė,
vadinasi, kai ką sužinojo. Vadinasi, jie pavojingi. Mano uždavinys
buvo labai paprastas: atrišti Zavarujevo liežuvį, bet taip, kad apie
tai niekas nesužinotų. Pats jis tikriausiai niekam neprasitartų. Kaip
tai padaryti?
Staiga Paša Iakovčikas triukšmingai pastūmė prieš jį stov ėju­
sią taburetę ir iššoko iš kambario. Iš lauko išgirdome charakteringą
garsą - jis vėmė . Aš stvėriau arbatinį, nukėliau dangtelį ir ėmiau
222 uostyti. Ne, jokio kvapo. Puodeliai irgi kvepėjo įprastai. Ir arbatos
 JUODASIS SĄRA$AS

skonis kaip arbatos ... Negi Zavarujevas vis dėlto ko nors įb ėr ė į ar-
batą? Jeigu ir [bėr ė , tai tiktai į puodelius, ne į užplikytą arbatą, n es
j ą pats gėrė mūsų akyse.
Aš išbėgau į prieangį . Paša baltas kaip sniegas sėdėjo ant žolės
ir sunkiai alsavo.
- Kas nutiko, Paša? Jauti skausmą? Raižo? Duria? Gal tu turi
skrandžio opą? - karštligiškai klausinėjau, žvelgdamas į jo su pra-
kaitavusį veidą .
Jis papurtė galvą .
- Ne, anksčiau niekada taip nebūdavo, - vos i šst e nėjo
jis. - Svaigsta galva ...
- Tu atsigulk, - patariau jam ir nuskuodžiau atgal.
Regis , viską supratau. Tasai kvepalų kvapas ... Kvailys aš, rei-
kėjo anksčiau susivokti. Tačiau dar nevėlu.
Virtuvėj e per žengiau ant grindų gulintį Zavarujevą ir pri-
glaudžiau ausį prie dujų baliono, ant kurio didelėmis raudonomi s
ra id ėmis buvo užrašyta - "Propan as". Taip ir yra, iš baliono vos
girdimai šnypšdamos tekėjo dujos .
Dabar paaiškėjo visas vaizdas. Kaip Zavarujevas išlie jo Kat ios
kvepalus, aš ne žin au, tai buvo galima padar yti daugeliu būdų, o
kur į jis pa sirin ko, šiuo metu buvo n esvarbu. Skuduru nusausino
balutę ir numetė jį į virtuvę . Kvapas stiprus, ilga i išliekantis, jis n u -
slo pi no netgi dujų kvapą. Langų atidaryti negalima, priskris u odų .
Litva kas jau "smigo", netrukus ir kit i du u žmigs. Jie pris ikvė puos
propano dujų tiek, ka d dau giau n enubus, ar ba n ubus ir kuris nors,
ketindamas u ž s i rūkyt i , sprag teIs žiebtuvėlį. Ir viskas. Taip papra-
sta ... Todėl Zavarujevas ir n eno rėj o eiti į vidų, b ijojo apsinuodyti.
Dujų koncentracija virtuvėje buvo didesnė nei kambaryje,
tad Katia ir Ruslanas dar nieko nepajuto. Jeigu juos truputėlį ir
pykino - nieko keisto, juk tiek išgerta. O Paša sureagavo pirmas,
matyt, jo organizmas silpnesnis.
Su Sergejumi ir Jura Mazajevu ištempėmevisą kinematografi-
ninkų elitą į lauką. Ilgiausiai teko vargti su Litvaku, buvo neįmano­
ma jo pažadinti. Galų gale mudu su Mazajevu, stvėrę režisierių už
rankų ir kojų, išnešėme į kiemelį ir atsargiai paguldėme ant žolės
kuo toliau nuo namo. Katia ir Ruslanas išėjo patys, visa gerkle plėš-
dami romansą apie baltą ir purpurinę rožes , kurių viena simboli- 223
 A. Marinina

zavo drovias pastangas, o kita, veikiausiai purpurinė, - nepaprastą

svajonę.

...Abi jos viliojo ir kvietė lig ryto,

Abi ir nuvyto...

Saldžiabalsiai dainininkai įkvėpė deguonies ir patys kaipmat

nuvyto, vos tik palietė paslaugiai ant žemės jiems patiestą antklodę.
Pašą Iakovčiką paguldėme ant Lisicyno automobilio galinės sė­
dynės, pats Serioža atsisėdo prie vairo, Jura Mazajevas - šalia jo .
- Slava, tu gerai viską apgalvojai? - regis, jau trečią kartą pa-
klausė Mazajevas. - Gal man vis dėlto verčiau pasilikti?
- Ne, - tvirtai atsakiau aš. - Privalau būti vienas, kitaip
mums gali nepasisekti.
Automobilis dingo už medžių, o aš grįžau į vidų ir sandariai
uždariau paskui save duris. Zavarujevas su siaubu žvelgė į mane,
tartum aš būčiau iš ligoninės pabėgęs pamišėlis .
- Vadinasi, taip, Kostia, - lėtai ištariau aš, atsisėsdamas šalia
jo ant taburetės. - Visi išvažiavo. Mudu likome vieni. Dujos teka.
Seki mano mintį?
Jis bailiai linktelėjo galva.
- Jeigu tu dabar man greitai viską papasakosi, aš tave išlais-
vinsiu, ir tu galėsi mėgautis grynu oru. Jeigu tu delsi arba pliaukši nie-
kus, aš neteksiu sąmonės, ir tada niekas tavęs iš čia neišleis. Uostysi
saldųjį propaną tol, kol nudvėsi drauge su manimi. Supratai?
- Tu beprotis? - paklausė jis, laižydamas išdžiūvusias lū­
pas . - Ko tau iš manęs reikia? Ko priskretai prie manęs?
- Prarandi laiką, Kostia . Mane jau pykina, pats supranti - stin-
ga deguonies. Kiek laiko ištversiu, sunku pasakyti, tad paskubėk,
nes pavėluosi ir liksi čia dvėsti. Ir nesistenk apsimesti, kad praradai
sąmonę. Kol sugebėsiu judėti, aš tave atgaivinsiu ir lauksiu, kad
man viską papasakotum. Sutinki su mano sąlygomis?
- Išnešk iš virtuvės balioną, idiote, arba nors langą atidaryk,
juk abu mirsime, - tarė Zavarujevas, stengdamasis kalbėti kuo
tvirtesniu balsu.
- Ne, - papurčiau galvą. - Čia ir yra visa esmė. Arba abu
224 liksime gyvi, arba abu nustipsime. Kitų variantų negali būti.
 JUODASIS SĄRA$AS

Ir jis pradėjo pasakoti. Klausiausi jo. kovodamas su silpnumu

ir galvos svaiguliu. kūną išpylė prakaitas. marškiniai prilipo prie
nugaros. Širdis daužėsi taip. kad mano krūtinė. rodos. tirtėte tirtė­
jo. Bet aš klausiausi nekrusteldamas.
- Milicija apie juos žino seniai. dar nuo pernai metų. kai jie
pradėjo savo agitaciją. Norėjo juos pastatyti i vietą, tačiau protingi
žmonės patarė. kad pensininkų judinti neverta. geriau slapčia jais
pasinaudoti. Patys aktyviausi - trys. visiems vadovauja buvęs rake-
tininkas. pavarde Usanovas.
- O Sokolnikas? - paklausiau aš.
- Sokolnikas - niekai, jis tik padėjėjas. Visi šoka pagal
Usanovo dūdelę. Nekenčia visų iki pamišimo. Ir paauglius prisi-
jaukino. Klubas. tiesą sakant. visai geras. tačiau tasai trejetas vado-
vauja svarbiausiems būreliams. moko. kaip reikia elgtis su ginklais,
sprogmenimis ... Vienu žodžiu, sukvietė juos ir pradėjo pliurpti,
kad kompartija gyva ir veikia pogrindyje. greitai, girdi. ji legalizuo-
sis ir atkurs tarybinę santvarką. O kol kas egzistuoja slapta direk-
tyva, kviečianti kovoti su amoralumu ir ištvirkavimu, apskritai su
komercija. Jie patikėjo. Jie kuo nori patikės. visai protas aptemęs. Iš
pradžių vaikinukais naudodavosi smulkiems darbeliams. bet vėliau
jie pajuto kraujo skoni. sunku buvo sulaikyti. O kas įtars vaikus?
Seniai patyrę. ne kiekvieną i savo būrelius priimdavo, iš pradžių
tikrindavo. stebėdavo, pasirinkdavo pačius bukiausius ir agresy-
viausius. Olegas juos rėmė. kartais pinigų numesdavo. žodžiu. pri-
sijaukino. Prieš festivali Usanovas Olegui pasakė, kad nori atkeršyti
už armijos šmeižtą. Iš pradžių Olegas ji atkalbinėjo. bet paskui jiedu
sudarė abiem. naudingą sutarti. Olegui reikėjo viešbučio. kuri statė
turkai. Jis pats ketino toje vietoje kai ką pastatyti, kad vėliau gautų
pelną. Bet meras jau buvo sudaręs sutarti su turkais. Usanovas pa-
žadėjo statybą sustabdyti ir iki vasaros pabaigos ivykdyti dar kelias
Olegui naudingas akcijas. Olegas savo ruožtu pažadėjo padėti jam
sutvarkyti kinematografininkus. Štai taip jie ir susitarė ...
- Kam Iurcevas visa tai daro? Kas bus naujas meras?
Zavarujevas neatsakė. Jis slogiai kvėpavo, sunkiai apvertė lie-
žuvi. jo lūpos ir rankų nagai pradėjo mėlynuoti.
- Tiek to. tai nesvarbu ... Kodėl pavogėte kompiuteri? Norė-
jote, kad mes išvažiuotume? 225
 A. Marinina

- Ir to norėjome ... Ir pasižiūrėti, ką jinai tenai parašė. Su-

žinojome, jog ji paėmė gaisro bylą. Tuose popieriuose nieko pa-
vojingo nėra, šimtą kartų tikrinome, tačiau kažkas prasitarė, kad
ji neva nepaprastai akyla, toji Obrazcova. O jeigu pastebėjo tai, ką
kiti pražiūr ėjo ...
- Kas ją apnuodijo?
- Šeimininkas.
- Kieno šeimininkas? Tavo? Ar tik ne Olegas?
- Ne, tavo. Višniakovas Grigorijus Filipovičius. Toje silpnap-
ročių šutvėje jis antras asmuo po Usanovo...
Daugiau neišgirdau nė žodžio. Sąmonė susidrumstė, nuo ta-
buretės aš dribtelėjau ant grindų. Atsipeikėjau nuo smūgio ir sun-
kiai pakėliau "g a lvą . Akyse raibuliavo, vos sugebėjau sukoncentruoti
žvilgsni i Zavarujevą. Jis jautėsi kur kas geriau nei aš, nes buvo
jaunesnis ir tvirtesnis, tačiau aš turėjau vieną privalumą - masę.
Buvau aukštesnis ir stambesnis. Todėl tikėjausi išsilaikyti ilgiau,
nors mane ir labai pykino. Tiesiog aš nepaprastai pavargau .. .
- Ko tu dar nori? - Zavarujevas jau švokštė. - Aš viską pa-
pasakojau. Paleisk mane...
- Dar ne. Anksti. Vernigorą nužudėte?
- Ne, jis pats ... Tiesa, norėjome. Bet nespėjome. Atėjome, o
jis guli ant sofos jau negyvas .
- Už ką ji? Kodėl jis užkliuvo?
- Jis kai ką ėmė nutuokti. Davė artistei vaizdajuostę, tikriau-
siai norėjo, kad ji Maskvoje parodytų. Bet artistė buvo įtraukta i
sąrašą, todėl ją sekėme, laukėme tinkamo momento ... Taip ir su-
žinojom, kad ji lankėsi pas Vernigorą. Išsigandome.. .
- Ką reikėtų padaryti, kad iki festivalio pabaigos niekas dau-
giau nebūtų paliestas? Kuo tavo brolis pasitiki?
- Manim... Daugiau niekuo.
- Sugebėsi išsisukti, jeigu dabar tave paleisiu?
- Nežinau.. . Man negera ...
- Kentėk . Taigi Igori Litvaka ir visus kitus mes išsivežėme,
nes susirgo Igorio sūnus. Supratai?
- Taip ...
226 - Tu nieko negalėjai padaryti, mes buvome keturiese. Niekas
 JUODAS IS SĄRASAS

nieko ne įtaria. N iekas tavę s n ekl au s i n ė j o , o tu nieko nepasakojai.

Atvažiavo, po penkiolikos minučių išvažiavo. Ir viskas. Supratai?
- Taip ... Prašau... Daugiau negaliu, man negera ...
- Lisicyno ir Iakovčiko neliesite. Leisite mums be vargo iš-
vykti. Aktorius paliksite ramybėje. Aišku?
Jis pra dėjo žiaukčioti. Sunkiai atsiklaupiau ant kelių, prislin-
kau ir pakėliau Zavarujevo galvą, kad vemdamas jis neuždustų.
Dvokianti gelsvai pilka košė plūstelėjo ant mano rankų, tačiau pasi-
šlykštėjimo nejaučiau, galvojau vien apie tai, ar užteks jėgų ištempti
jį į l auk ą . O gal - tegu jį griaus mas, tiesiog palikti Zavarujevą
dvėsti čia, ir tiek?
Pirštai neklausė, vis negalėjau įkišti rakto į siaurą antrankių
spynelę. Kai peiliu perpjoviau virves, veržusias jo kojas, Zavaru-
jevas prarado sąmonę. Pagaliau prišliaužiau prie durų ir sukaupęs
jėgų li k u č i u s , s tumtelėjau jas. Jau grimzdamas į tamsą, dar spėjau
pamatyti judančius krūmus ir atbėgantį Jurą Mazajevą. Galvoje
švystelėjo paskutinė mintis: ..Juk aš liepiau jiems nuvažiuoti du
šimtus metrų, kad Zavarujevas galėtų aiškiai girdėti tolstančio
variklio ga usmą ..."

Po dviejų dienų Tatjana išėjo iš ligoninės ir mudu išvykome

į Maskvą. Iročka su Mazajevu nuskrido į Piterį, kur ir toliau leido
atostogų laiką ištaigingame trijų kambarių bute pačiame miesto
centre.
Iki paskutinės minutės, kol gyvenau pajūrio kurorte, mane
kankino mintis apie savo asmeninį bailumą, nors aš ir supratau, kad
ką nors daugiau padaryti neįmanoma. Miestą griežtai kontroliuoja
lurcevas ir ta administracijos dalis, kuri sėdi jo kišenėje, o jėgų tos
dalies, kurią Iurcevas su savo sėbrais norėjo nuversti, akivaizdžiai
nepakanka, kad mieste viešpatautų nors šioks toks teisingumas.
Tatjanai savo niūrių minčių aš neatskleidžiau, bet ji suprato mane
ir be žodžių . Kai iš ligoninės vežiau ją į oro uostą, ji pasakė:
- Dima, o gal galų gale ... Negi viską jiems leisime?
Tylėdamas spustelėjau Tanios ranką ir švelniai pabučiavau į
skruostą. Priekyje sėdintis Serioža Lisicynas apsimetė, kad neiš-
girdo jos žodžių, nors jo kaklo raumenys įsitempė. Neverta ant jo 227
 A. Marinina

pečių krauti naujų nemalonumų naštos. Tačiau ir Tania teisi: negi

viską jiems leisime?
Sprendimas atėjo savaime, lėktuvo salone. Iš festivalio i Mask-
vą grižo daugybė žurnalistų, tad dviejų skrydžio valandų užteko,
kad papasakočiau jiems savo įspūdžius, kuriuos patyriau svetinga-
me Pietų miestelyje. Mano pasakojimas buvo sutiktas gana skeptiš-
kai. Tiksliau sakant, iš pradžių, kol kalbėjau apie keturis lavonus ir
su jais susijusius ivykius, jie klausėsi beveik i šsižioję, bet kai ėmiau
pasakoti apie veteranus ir ..Patrioto" klubą, žurnalistų dėmesys iš-
blėso. Visa tai jiems priminė liguistos vaizduotės kliedesius. Aš ir
nebandžiau jų įtikinti. Šiaip ar taip, padariau viską, ką galėjau.
Maskvoje nuvežiau Tatjaną i savo vieno kambario butą ir
prisiekiau artimiausią savaitę maitinti ją tiktai manų koše ir džiū­
vėsiais su arbata, nes toks maistas tinka apsinuodijusiam žmogui. Ji
sutiko, tačiau atrodė pavargusi ir apatiška. Man regis, ji netgi nesu-
prato, jog atvyko i Maskvą, o ne i savo namus Peterburge.
- Tania, tu nepatenkinta? - kartą paklausiau jos. - Gailiesi,
kad sutikai atvažiuoti pas mane?
- Ne, - ji kilstelėjo pečius, - dėl nieko aš nesigailiu. Gal
tik dėl vieno: kad gyvenu šiame šlykščiame ir netikusiame pasau-
lyje. Tiktai dabar pradedu suprasti, kodėl tu nutarei išeiti i pensiją.
Anksčiau šitai aš priėmiau ... pernelyg lengvai gal... Atrodė, tiesiog
taip reikia. Kai kam galima išsukinėti rankas, o kai kam negalima.
lr jeigu atsitiktinai pavyksta kepšteiti tą, kurio liesti negalima, tada
reikia paprasčiausiai pasidžiaugti ir tos netikėtos, tos nedidukės
sėkmės garbei nusipirkti mažą dovanėlę. lr jokiu būdu negalvoti,
kad dabar taip bus visuomet. Žinai, su tuo aš buvau susitaikiusi,
galbūt netgi knygas pradėjau rašyti vien todėl, kad apie tai negaI-
vočiau ir nesierzinčiau. Pamanyk tik, profesinis išdidumas! Turi
antpečius, gauni atlyginimą - ir sėdėk tylutėliai, dirbk savo darbą,
kaip išmanai, ir neišsišok. Dėsnis, kuris tinka visam pasauliui, ne tik
mums. Na, mes jo poveiki jaučiame galbūt a štriau, jis paliečia mus
itin į žūliai, bet jo esmė visur ta pati. O dabar man skaudu ir koktu.
Aš nežinau, ar galėsiu dirbti toliau.
- Kiek tau liko iki pensijos?
- Beveik dešimt metų. Juk aš baigiau universitetą, ne milicijos
228 mokyklą, kaip tu, mums mokslo metai i darbo stažą neįskaitorni,
 JUODASIS SĄRASAS

- Mesk darbą, - pasiūliau aš . - Atsisakyk tarnybos , spjauk

i pensiją, rašyk knygas . O 'aš tave išlaikysiu.
Šitai aš kartojau jai turbūt jau šimtą kartų. Bet dabar Tania gal
pirmąsyk atsakė :
- Aš pagalvosiu.

Po savaitės
laikraštyje perskaičiau dideli straipsni apie mažą
kurortinį miesteli . Kažkuris žurnalistas manimi vis dėlto patikėjo .
Straipsnis prasidėjo žodžiais:
,,! paskutinę kelionę lydėjo jauną apylinkės įgaliotinį Sergejų
Lisicyną..' ..
Tą dieną aš pasigėriau.jr netgi nejaučiau gėdos prieš Tatjaną.

o
 MapHHHHa, Axexcaaapa
Marinina, Aleksandra
Ma453 Juodasis sąrašas: [romanas] / Aleksandra Marinina; [vertė Donaldas
Kajokas]. - Kaunas: UAB "lotema" 2004. - 232 p.

ISBN 9955-13-000-8

Per kino festivali kurortiniame miestelyje paslaptingomis aplinkybėmis viena po kitos

žūsta kino žvaigždės. Nusikaltėlių ieškoma tarp tų, kurie galėtų būti suinteresuoti pašalinti
realius konkurentus ir gauti pagrindini prizą. Tačiau ar 50 000 dolerių prizas vertas paaukoti
bent vieną gyvybę? Gali būti, kad kai kas taip aršiai kovoja už garbę ir pripažinimą.
Į šios bylos tyrimą įsipainioja ir atostogauti atvykęs papulkininkis Stasovas. Jis stebi
ir analizuoja kraupius ivykius, bet labiausiai susitelkti ir žmogžudysčių paslapti atskleisti jam
pavyksta tik tada, kai pasikėsinama i jo mažametės dukters gyvybę.

UDK 882-3

Aleksandra Marinina

JUODASIS S~RAŠAS

Redaktorė Asta Kristinavičienė

Dovilė Zelčiūt ė

Viršelio autorė Daiva Zubrien ė

Maketavo Teresė Vasiliauskienė

SL 250. 14,5 sp. 1. Užsak oNr. 4.661

UAB "lotema', Algirdo g. 54, 50154 Kaunas
Tel. 33 76 95, el. paštas: jotema@omni.1t
Spausdina AB spaustuvė "Spindulys'; Gedimino g. 10,44318 Kaunas
 ALEKSANDRA MARININA

•
TRIJŲ NE DESNIS

Nastiai Kamenskajai nepasisekė - ji pateko į avariją. Greitai

ją išrašys iš ligoninės, bet sulaužytą koją vis dar taip skauda, kad
moteris beveik nepaeina. Tada ji nusprendžia kreiptis į specialistę,
gydančią netradiciniais metodais. Tačiau kai Nastia jai paskarnbina,
paaiškėja, kad toji specialistė nužudyta . O čia dar vienas nemalonu-
mas - išėjusi iš ligoninės Nastia neturi kur gyventi - jos butas
užimtas netikėtai užgriuvusių giminaičių. Taip Kamenskaja atsi-
duria buvusio bendradarbio vasarvietėje. Ten ji toliau gydosi ir su
ją lankančiais kolegomis sprendžia garsios žmogžudystėsbylą. Kartą
likusi vasarnamyje viena, pastebi, kad ją kažkas seka...
 ALEKSANDRA MARININA

ATMINTIES FANTOMAS

Beveik dveji itempta ir vaisingo gyvenimo metai iškrito iš

populiaraus rašytojo Andrejaus Karina atminties. Tarsi veidrodin
jis žvelgia i ji supančius žmones, po truputi rankiodamas savo praeiti.
lr vis dažniau jo žvilgsnis atsisuka i save pati, nes būtent jame slypi
paslaptinga tos keistos amnezijos priežastis. Koks Andrejaus poelgis
praeityje privertė jo sąmonę išbraukti iš atminties dali gyvenimo? Kas
ji supa - draugai ar priešai? Kas atsivers prieš akis, kai jo atmintis
staiga "praregės"?..
 Per kino festivali kurortiniame miestelyje
paslaptingomis aplinkybėmis viena po kitos žūsta
kino žvaigždės. Nusikaltėlių ieškoma tarp tų, kurie
galėtų būti suinteresuoti pašalinti konkurentus ir gauti
pagrindinĮ prizą. Tačiau ar dėl 50 000 dolerių verta

paaukoti bent vieną gyvybę?

Į šios bylos tyrimą Įsipainioja ir atostogauti atvykęs

papulkininkis Stasovas. Jis stebi ir analizuoja kraupius

Įvykius , bet labiausiai susitelkti ir žmogžudysčių
paslaptį atskleisti jam pavyksta tik tada, kai
pasikėsinama i jo mažametės dukters qyvybę,

j(I]Jfnonr