KAUNO TADO IVANAUSKO PROGIMNAZIJA

Istorija
LIETUVOS RESPUBLIKOS IR ROMOS TEISĖS KODEKSŲ PANAŠUMAI
IR SKIRTUMAI
2021-2022 mokslo metai

Ieva Astrauskaitė

Mokytoja Birutė Čiegienė

Kaunas, 2022
 TURINYS

SANTRAUKA.................................................................................................................................................3
ĮVADAS...........................................................................................................................................................4
TEORINĖ DALIS............................................................................................................................................6
TIRIAMOJI DALIS.......................................................................................................................................12
1. XII LENTELIŲ ĮSTATYMAI................................................................................................................12
1.1 XII LENTELIŲ ĮSTATYMŲ ATSIRADIMAS...............................................................................12
1.2 XII LENTELIŲ ĮSTATYMŲ KŪRIMASIS.........................................................................................13
1.3 XII LENTELIŲ ĮSTATYMŲ SUDĖTIS (LENTELĖS)........................................................................14
LOT. IR LT.................................................................................................................................................14
1.4 XII LENTELIŲ ĮSTATYMAI : CIVILINIS KODEKSAS...................................................................15
1.5 BAUDŽIAMASIS KODEKSAS XII LENTELIŲ ĮSTATYMUOSE....................................................17
2. LIETUVOS TEISĖ.....................................................................................................................................19
2.1 ISTORIJA.............................................................................................................................................19
2.2 CIVILINIS KODEKSAS......................................................................................................................21
2.3 BAUDŽIAMASIS KODEKSAS..........................................................................................................22
3. XII LENTELIŲ ĮSTATYMŲ IR LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISĖS KODEKSŲ PANAŠUMAI IR
SKIRTUMAI..................................................................................................................................................23
3.1 PANAŠUMAI (CIVILINIS KODEKSAS)...........................................................................................23
3.2 BAUDŽIAMOJO KODEKSO PANAŠUMAI......................................................................................26
3.3 CIVILINIO KODEKSO SKIRTUMAI.................................................................................................28
3.4 BAUDŽIAMOJO KODEKSO SKIRTUMAI.......................................................................................29
IŠVADOS.......................................................................................................................................................31

2
 SANTRAUKA

Teisės istorija - tai ilga ir sudėtinga istorija apie visuomenių evoliuciją ir joms valdyti skirtų
teisinių sistemų raidą. Nuo seniausių žinomų teisės užuominų (Egipte 3000 m. pr. Kr.) iki dabartinių
teisės sistemų, kurios kiekvienais metais tobulėja. Teisė vaidino ir vis dar vaidina vaidmenį
formuojant žmonių elgesį ir organizuojant visuomenes. Dažnam žmogui, kuris domisi teise, kyla
noras išsiaiškinti kokia romėnų teisės įtaka dabartinėms valstybėms, įskaitant ir Lietuvą.
Pagrindinė šio darbo problema – ar didelę įtaką dabartinei Lietuvos teisei turėjo romėnų teisė.

Šio darbo tikslas – išsiaiškinti Lietuvos Respublikos civilinio bei baudžiamojo ir Romos XII
lentelių panašumus ir skirtumus.

Darbo pagrindiniai uždaviniai - Išanalizuoti teisės istoriją bei palyginti Lietuvos Respublikos
baudžiamąją ir civilinę teisę su Romos XII lentelių įstatymais.

Darbo metodai - naudojamas lyginamasis metodas, palyginant Lietuvos Respublikos civilinio ir

baudžiamojo teisės kodeksus ir XII lentelių kodeksus ir išsiaiškinant jų panašumus bei skirtumus.
Dokumentų analizė pritaikoma nagrinėjant XII lentelių įstatymus, civilinį ir baudžiamąjį Lietuvos
Respublikos kodeksus. Loginiu metodu apibendrinama visa surinkta informacija ir pateikiamos
išvados į iškeltus uždavinius.

Apibendrinant galima teigti, kad XII lentelių įstatymai – seniausias rašytinis romėnų teisės šaltinis,
žymintis patricijų ir plebėjų nesutarimų pabaigą. XII lentelių įstatymuose buvo išreikštas visas
pluoštas teisinių įdėjų, tapusių tolimesnės teisės raidos pagrindu. Šiuose įstatymuose buvo įvairių
teisinių klausimų kaip nuosavybės teisės, skolų, baudžiamosios teisės, šeimos teisės ir tt. XII
lentelių įstatymuose nustatytos bausmės ir nustatyti principai tokie kaip teisė į teisingą teisę,
įrodymų naudojimasis bylose ir tt. Daugelyje dabartinių teisės normų reguliuojamų sričių galima
aptikti Romos teisės ištakų. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse randame panašių teisės
insititutų ištakų kaip paveldėjimo, globos ir rūpybos, pirkimo-pardavimo sutarčių nuostatų ir tt. Šiek
tiek mažesnę, bet svarbią reikšmę XII lentelių įstatymai turėjo Lietuvos Respublikos baudžiamjam
kodeksui. Romėnų teisė įtakojo baudžiamosios atsakomybės diferencijavimą, pagal nusikaltėlio
amžių, kaltės formas, bendrininkavimo institutas ir tt. Ir tai įrodo, koks didelis yra romėnų teisės
pritaikomumas šiuolaikinėje teisėje.

3
 ĮVADAS

Romėnų teisė siekia šimtmečius atgal. Romėnų teisės pagrindu dažniausiai laikomas Romos
civilinis kodeksas Corpus Juris Civilis, tačiau darbe labiau remsimės Leges duodecim tabularum.
Tai romėnų teisei buvo pirmasis istorinis rašytinis įstatymų aktas, kurį sudarė teisės normos.
Prancūzų teisės istorikas Žanas Godėme (Jean Gaudemet) yra parašęs: Si l'histoire est le veritable
laboratoire des sciences humaines, celle de Rome est le domaine privile'gie du jurist – (fr. Jeigu
istorija yra tikra humanitarinių mokslų labaratorija, tai Romos istorija sudaro ypatingą,
privilegijuotą teisininkų domeną.. Ir iš tiesų pastebime romėnų teisės svarbą šiuolaikinėje teisėje,
net ir Lietuvos teisėje.

Problemos atskleidimas. Kaip ir rašiau, manoma, kad romėnų teisė padarė didelę įtaką Lietuvos
teisei. Nors yra įvairių faktų, kurie pagrindžia romėnų teisės svarbą, istorikų nuomonės išsiskiria.
Atsižvelgiant į tai kiek laiko praėjo nuo Romos teisės pagrindo Corpus Juris Civilis ir Leges
duodecim tabularum sukūrimo, galime suprasti, kodėl kai kurie istorikai mąsto kitaip. Stebint ir
apžvelgiant visas nuomones, remiantis Lietuvos Respublikos (LR sutrumpinimas) baudžiamojo ir
civilinio kodeksų palyginimu su XII lentelių įstatymų kodeksais stengsimės atsakyti į klausimą, ar
didelę įtaką dabartinei Lietuvos teisei turėjo romėnų teisė.

Aktualumo pagrindimas. Dažnam žmogui, kuris domisi teise, kyla noras išsiaiškinti kokia
romėnų teisės įtaka dabartinėms valstybėms, įskaitant ir Lietuvą. Tiesa sakant aš todėl ir pasirinkau
šią temą. Mat palyginus Lietuvos Respublikos ir Romos teisės kodeksus, aš lengviau galėsiu
atsakyti į klausimą – vis gi ar didelę įtaką dabartinei Lietuvos teisei turėjo romėnų teisė.

Daugelio žmonių ir istorikų nuomonė apie romėnų teisės įtaką nesutampa, tai pastebėjau ir tarp
šeimos narių. Nesutinkantys žmonės teigia, kad romėnų teisė yra tik „antikvarinė vertybė“.

LR teisės kodeksuose yra tam tikrų terminų, kilusių iš romėnų teisės pvz: creditor (lot.
kreditorius), culpa (lot. kaltė). Yra ir kitų stilistikos ir tematikos panašumų, tačiau kol kas nerasta
stipresnių Romos įstatymų svarbos dabartinei Lietuvos teisei pavyzdžių.

Pirmiausia reikės išsinagrinėti visą teisės istoriją, kur mums padės suprasti kaip ir kada prasidėjo
teisė ir kodėl būtent romėnų teisė tokia svarbi. Romėnų teisės svarbą ir būtent XII lentelių svarbą
pamini klasikinės filosofijos specialistas, kultūros istorikas Tadeušas Zielinskis: „XII lentelių
įstatymai — tai visos vėlesnės romėnų teisės užuomazga, kuri buvusi tokia tobula, jog visos

4
civilizuotos tautos nuosekliai ją perėmė pritaikydamos savo reikmėms. Ir mes iki šios dienos
tebesinaudojame šia teise."

Tikslas. Šio darbo tikslas – išsiaiškinti Lietuvos Respublikos ir Romos teisės kodeksų panašumus
ir skirtumus.

Uždaviniai. Darbo tikslui pasiekti keliami uždavinai:

1. Išanalizuoti teisės istoriją
2. Palyginti Lietuvos Respublikos baudžiamąją ir civilinę teisę su Romos XII lentelių įstatymais.
Darbo metodika. Palyginami ir išnagrinėjami Lietuvos Respublikos ir romėnų teisės kodeksų
skirtumai, pasitelkiant istorinį, lyginamąjį, dokumentų analizės ir loginį metodus. Labiausiai remtasi
istoriniu, tirinėjant ir analizuojant įvairius istorinius šaltinius, tokius kaip „Corpus Juris Civilius“.
Toliau naudojamas lyginamasis metodas, palyginant Lietuvos Respublikos civilinio ir baudžiamojo
teisės kodeksus ir XII lentelių kodeksus ir išsiaiškinant jų panašumus bei skirtumus. Dokumentų
analizė pritaikoma nagrinėjant XII lentelių įstatymus, civilinį ir baudžiamąjį Lietuvos Respublikos
kodeksus. Dokumentų analizė padės susipažinti su teoriniais teisės principais ir taisyklėmis teisės
sistemose. Loginiu metodu apibendrinama visa surinkta informacija ir pateikiamos išvados į
iškeltus uždavinius.

5
 TEORINĖ DALIS

Prieš analizuojant Romos ir Lietuvos teisės kodeksų skirtumus ir panašumus, pirmiausia reiktų
aptarti teisės atsiradimo istoriją. Teisė kaip sąvoka tai priemonių visuma teisingumui visuomenėje
nustatyti ir užtikrinti. Teisė gyvavo nuo senovės laikų ir buvo labai ilgai tobulinama. Teisė yra
didelė vakarų pasaulio dalis. Aišku, kad sužinotumėme teisės kilmę, mes apžvelgiame didžiąsias
civilizacijas, pvz. Lietuvoje mes remiamės romėnų-germanų teise. Tačiau patys romėnai tiki, kad
teisę jie gavo iš kitų, šiuo atvėju iš Romos įkūrėjų - Romulo ir Remo. Pirmasis civilinės teisės kodas
kilo iš Egipto apie 3000 m.pr.Kr. Senovės Egipto teisė rėmėsi dvasiniu tiesios principu - Ma‘at.
Ma‘at teisės principas pasižymėjo socialine lygybe. Ma‘at vadovavosi teisingumo taikymui,
nesvarbu ar buvai turtingas ar kažkieno tarnas, vistiek sulaukei tokio pačio pasigailėjimo.

1 pav., Senovės Egipto deivė Ma’at

Apie 2200 m.pr.Kr. Šumerų valdovas Ur-nammu bandė suformuluoti pirmąjį teisės kodeksų
rinkinį. Kadangi Ur-nammu teisės kodeksas yra seniausias parašytas teisės kodeksas, metams
bėgant jį paveikė laikas. Tik kai kurias eilutes galima įskaityti. Šis kodeksas sudarytas iš prologo ir
22 įstatymų. Teisės kodekse minimi tokie nusikaltimai kaip žmogžudystė, apiplėšimas ir
svetimavimas. Taip pat išvardinami baudžiamieji nusikaltimai ir nustatytos bausmės už juos, kurios
turi būti sumokėtos sidabru. Iš viso yra 57 įstatymai, iš kurių tik apie 30 galima įskaityti. Įstatymų
pavyzdžiai:

Jei vyras įvykdo žmogžudystę - bauda yra mirtis.

Jei vyras nuplauna kitam vyrui pėdą – bauda yra dešimt šekelių.
6
Įstatymai buvo patobulinti 1760m.pr.Kr. karaliaus Hamurabio. Hamurabio kodas arba Babilonijos
teisė buvo užrašyta ant akmens stulpų ir tai yra seniausia parašytos teisės įrodymas. Rašymas
reiškia daug, nes užrašytai teisei reikia vienos geriausių technologijos inovacijų visoje žmonių
istorijoje – tai pats rašymas. Kodą sudarė 282 įstatymai, kurių bausmės priklausė nuo socialinio
statuso (vergų, laisvų vyrų ir žemių savininkų). Bausmės dažniausiai skambėjo ironiškai, pvz. jeigu
vogei iš degančio pastato, būdavai sudegintas gyvas. Pagrindiniai kodekse numatyti įstatymai
apima šmeižtą, prekybą, vergiją, darbuotojų pareigas, vagystes, atsakomybę ir skyrybas. Beveik
pusė kodekso buvo skirta sutartims, o trečdalis - santykiams šeimoje. Buvo trys socialinės klasės:
amelu (elitas), muškenu (laisvi vyrai) ir ardu (vergai). Moterys turėjo nedaug teisių, kurios buvo
išreikštos vedybų sutartimis ir skyrybų teisėmis. Lex talionis (iš lot. talionas) „akis už akį“ tai
principas, kuris sako, kad nukentėjusysis turi teisę atsilyginti kaltinamajam tuo pačiu, tačiau ne
daugiau.

2 pav., Hamurabio teisynas

Pirmosios penkios knygos krikščioniškos Biblijos ir judaizmo tora; Genesis, Exodus, Leviticus,
(lot. Pradžios knyga, Išėjimas, Kunigų knyga), Skaičių ir Pakartoto įstatymo knyga visos yra
parašytos Mozės. Šios penkios knygos buvo išsamus teisinis kodeksas, kuris buvo skirtas vesti ir
padėti izraelitams, kai jie sukilo ir pabėgo iš Egipto. Dauguma šių įstatymų neturi reikšmės
šiuolaikiniams įstatymams, tačiau visi šie įstatymai sukasi apie dešimt pagrindinių nuostatų -
Dešimt Dievo įsakymų. Dešimt Dievo įsakymų yra mūsų teisinės tradicijos pagrindas, ypač 4 iš
paskutinių 5, pvz: nežudyk, nevok, nekalbėk netiesos, nebūk godus. Žinodami kokią įtaką
Krikščionybė turėjo pasauliui, galime teigti, jog šie Dešimt Dievo įsakymų yra mūsų teisės istorijos
pradžios taškas.

Ankstyviausi Graikijos įstatymai yra Draco ir Solono įstatymų kodeksai, kurie abu turėjo didžiulį
poveikį ankstyvajai Graikijos teisei. Draco teisės kodeksas - tai įstatymai, kurie buvo įvesti
7
paslaptingomis aplinkybėmis maždaug 621m.pr.Kr. Šis teisės kodeksas asocijuojasi su Draco vardu,
iš to kilo žodis drakoniškas, kuris reiškia labai žiaurus, negailestingas. Taip yra dėl to, kad Draco
bausmės buvo žiaurios beveik visiems nusikaltimams, daugelis net sakė, kad įstatymai greičiau
parašyti krauju nei rašalu.

Demokratija yra graikiškas žodis, kuris reiškia valdomas žmonių. Atėnų demokratija prasidėjo apie
6m.pr.Kr Archajiniu laikotarpiu. Atėnų demokratija buvo sukurta atėniečio įstatymų leidėjo Solono.
Prieš Soloną Graikija buvo oligarchija - valdoma socialinio ir politinio elito. Archajiniu laikotarpiu
daug kas pasikeitė. Kalbant apie anksčiau aptartą Hamurabio kodą, karalius turėjo vykdomąją ir
teisminę valdžia, tačiau nebuvo sakoma, kad karalius pats buvo įstatymų leidėjas arba įstatymų
kūrėjas. Jis buvo tik teisingumo vykdytojas. Bet archajinėje Graikijoje mes matome nauja etapą, kai
įstatymai gali būti sukurti visuomenės pačiai sau. Per šį laikotarpį Graikijos pasaulyje atsirado
daugybė įstatymų leidėjų, kurie prisidėdavo prie savo indvidualaus polio kūrimo. Solonas buvo
tikrai istorinė figūra net ir jeigu daug gandų paplito apie jį. Mūsų pagrindinis šaltinis apie Soloną
yra Plutarcho parašyta biografija apie Soloną - “Solono gyvenimas”. Solonas paveldėjo Graikiją
ekonominės krizės metu, kai buvo didelis skirtumas tarp žmonių net valdančiosiose klasėse.
Turtingųjų gyvenimas stipriai skyrėsi nuo vargšų, žemių valdininkų - nuo tų, kurie dirbo žemę. Šiuo
laikotarpiu Graikijoje atsirado monetos. Tai buvo nauja, ir buvo aišku, kad ši nauja komercijos rūšis
paveiks socialinių grupių skirtumo padidėjimą. Ir tai buvo tiesa - vargšai buvo galutinai priklausomi
nuo turtingųjų. Turime prisiminti - vyravo žemės ūkio ekonomija ir jeigu derlius būdavo prastas,
tada vienintelis smulkiųjų ūkininkų pasirinkimas būdavo eiti prašyti paskolos pas turtuolius. Tačiau
turtuoliams reikėjo saugumo, užtikrinimo, kad smulkūs ūkininkai jiems grąžins pinigus. Kadangi
neturtingieji neturėjo pinigu ko užstatyti, todėl turėdavo užstatyti savo turimas žemes. Jeigu vėl
derlius nesuderėdavo ir jis prarasdavo žemes, jis vėl turėjo eiti prašyti turtuolio pagalbos. Dabar jis
galėjo užstatu pasiūlyti tik savo kūną, save, žmoną, vaikus. Taip turtingieji tik turtėjo toliau. Ir taip
vyko visuose Atėnuose. Nebuvo jokių įstatymų prieš tai ar įstatymų, kurie reguliuoja kreditų
mainus. Todėl turtingieji, užtikrindami savo saugumą, užvaldydavo skolininkų turtą, patį skolininką.
Tais laikais tai buvo normalu, ir tai buvo valstybė, kurią gavo Solonas. Ir į šią krizę jis įžengė su
įvairiomis reformomis, kurios ne tik ištraukė valstybę iš krizės, bet ir pavertė Atėnus garbingiausiu
miestu visoje Graikijoje.

8
3 pav., Solonas

Prieš surašydami savosios teisės nuostatas, romėnai siuntė pasiuntinius į Graikiją susipažinti su
teise ir Solono įstatymais. Kai pasiuntiniai grįžo konsulai ir tribūnai buvo panaikinti ir juos pakeitė
decemviri (lot. dešimt vyrų) - dešimties vyrų taryba besidalijanti pareigomis ir valdžia. Metų
pabaigoje jie parašė 10 lentelių įstatymų, tačiau jų nepakako, todėl buvo išrinktas naujas
decemviratas. Vienas iš decemvirato narių Apijus Klaudijus manipuliavo rinkimais, siekdamas iš
naujo paskirti save ir sekėjus decemvirato nariais. Buvo parašytos dar dvi lentelės ir taip mes
gavome Leges Duodecim Tabularum (lot. XII lentelių įstatymai). Jas galėjo gauti visi forume. Visi
vyrai, moterys ir vaikai žinojo viską kas parašyta lentelėse. Lenteles sudarė daugybė civilinių teisių
apibrėžimų. Be imperatoriaus Adriano, XII lentelių įstatymai buvo vienintelė romėnų teisės
kodificakija. Ciceronas savo darbuose rašė, kad atsimena turėjąs mokytis lentelės įstatymus
atmintinai mokykloje. Deja pilni tekstai buvo paveikti laiko, išliko ištraukos ir santraukos
vėlyvesnių autorių leidžia mums suprasti bendrą skirtingų lentelių turinį. Lentelėse yra keletas
įdomių nuostatų, parodančių, kokie išsamūs yra įstatymai. Pvz: septinta lentelė sako: „vaisius
nukritęs ant kaimyno nuosavybės yra kaimyno vaisius.“ Vienuoliktoje lentelėje yra įstatymas, kuris
padidino nesantaiką tarp plebėjų ir patricijų; „nei vienas patricijus niekados nesusituoks su
plebėjumi.“ Gegužės penkioliktą praėjo įprasti rinkimai, bet decemviratai pasiliko valdžioje.
Ironiška, vyrai sukūrę įstatymus, buvo pirmieji juos sulaužę. Po tūkstančio metų romėnų teisė
patobulėjo. Teisinės bylos buvo nagrinėjimos teisme pagal kalbos principus, kuo geresnis oratorius
pvz: Ciceronas tuo didesnis šansas laimėti. Tačiau kaip Romos pilietis negalėdavai būti neteisėtai
kankinamas ir galėjai reikalauti savo dienos teisme. Vienas rimčiausių nusikaltimų patricida (lot.
žmogus nužudęs savo tėvą) - bausmė už tai būdavo nusikaltėlio įdėjimas į maišą su gyvate, šunimi
ar beždžione ir įmetimas į Tibero upę. Kaip ir reikėjo tikėtis, Romos teisė palito po visą Romos
imperiją. 6a.po.Kr rytų imperija patapo Bizantijos imperija. Imperatorius, kuris valdė per šį
9
pasikeitimą, buvo Justianas Pirmasis arba kitaip žinomas kaip Justianas Didysis. Justianas atsigrežė
į auksinį Romos teisės amžių ir užrašė savo Corpus Julis Civilis (lot. Civilinės teisės sąvadas).
Justiano kodeksas buvo Romos imperijos kodeksas, kuris buvo išsamus ir tam tikra prasme visiškai
modernus įstatymų rinkinys. Atsižvelgiant į tai, jog Roma yra amžinasis miestas tiek
Krikščionybėje, tiek Romos imperijoje, manoma, kad biblinė tradicija ir romėnų teisės tradicijos
tam tikru momentu susimaišė pateikiant pirmtakius mūsų šiuolaikinei sistemai.

4 pav., Corpus Juris Civilis

Dabar grįžkime į Kiniją apie 1000m.pr.Kr. Xue dinastija gyvavo tuo metu čia. Valdovai vykdė
įstatymus, kurie sustiprino jų vietą imperijoje. Xiao (chi. būti gerais tėvams) taip pat tai reiškia
pagarbą protėvių būdui, tai lyginama su feodaline santvarka viduramžių Europoje. Šimtus metų
tokie įstatymai buvo atsargiai užrašyti ant bronzinių katilų arba dokumentų pagamintų iš bambuko.
Žmonės žinojo savo vietą visuomenėje, kurią nustatydavo įstatymai. Iš šio laikotarpio yra 5
didžiulės bausmės, pradedant tatuiruotėms ant veido iki nutempimo arkliu ir supjaustymo į
ketvirčius. 221 m. pr. Kr. Čine, Čin dinastijos laikais valdovas Shang Yangas skelbė legalistinę
filosofiją, kad žmonės yra iš esmės ydingi ir civilinės teisės turi būti ignoruojamos tarnaujant
valstybei. Bausmės gali būti net tokios žiaurios kaip nuteistojo virimas, sumušimas, tatuiravimas ir
kastracija. 7a. po. Kr. Tangų dinastija sukūrė tango teisės kodą, kuris sujungė legalistinę filosofiją
su konfucianizmu, kuris mokė, kad žmonės gavę galimybę elgtųsi geriau. Šis kodas buvo didelis
pasiekimas Kinijos teisei.

Tuo tarpu Europoje teisinės sistemos pagerėjo Romos imerijos metu. Karolio Didžiojo įstatymai
buvo įkvėpti Bizantijos įstatymų sistemos ir kitos germanų tradicijos klestėjo.

10
Nuo apie 400 m. po. Kr. iki 1066 m. po. Kr. buvo anglosaksų laikotarpis. Maždaug šiuo laiku
pradedame matyti tikrus rašytinius įstatymus. Šiuo laikotarpiu karalius Etelbertas parašė „doom“
knygą kitaip vadinamą Etelberto teisės kodu. Šį kodą jis parašė netrukus po krikšto. Jo įstatymai
buvo patobulinti tolimesnių karalių anglosaksų laikotarpiu pvz. karaliaus Knuto. Anglosaksai vykdė
susirinkimus vadinamus „moots“. Iki šios dienos matome studentus, kurie dalyvauja
bandomuosiuose teismuose, vadinamuose „moots“, taip pat „moots“ yra mūsų parlamento
pirmtakis.

Normanų karalius Vilijamas įvedė feodalizmo sistemą, padalijo Angliją į dalis ir paskirstė žemes
normanų valdovams mainais už mokesčius ir karinės paramos pažadą. Taip Vilijamas galėjo
kontroliuoti valstybę ir iš Londono, ir iš Normandijos. Vilijamas taip pat paliko įvairius ankščiau
įvestus anglosaksų įstatymus ir lėtai juos tobulino bei keitė. Todėl šie įstatymai Romos ir Biblijos
išliko ir laikui bėgant tobulėjo.

Karalius Henris II yra prisimenamas kaip bendrosios teisės tėvas. Vadovaudamas Henris II
įgyvendino teisės reformas. Šios reformos sukūrė teisės ir papročių rinkinį, kuris sudarė Anglijos
bendrosios teisės pagrindą. Šių laikų institucijos laikomos teisinio administravimo ir procedūrinio
tinkamo proceso pagrindu, savo egzistavimą įgavo būtent Henrio II reformų dėka.

Tik po maždaug 50 metų po bendrosios teisės atsiradimo karalius Jonas jautė daug įtampos, nes jo
žemes puolė Škotai, ir jo žemės buvo užimtos. Dėl šių aplinkybių jis turėjo pasirašyti sandorį.
Sandoris pasirašytas 1215m. vadinamas Magna Carta (lot. Didžioji Laisvių Chartija). Daugelis
žmonių sako, jog Laisvių Chartija yra laisvės gimimo liudijimas. Tačiau šis dokumentas nesulaukė
didžiulės sėkmės, nes greitai prasidėjo civilinis karas, o karalius Jonas nesilaikė savo įsipareigojimų
pagal Chartiją. Didžioji laisvių Chartiją sakė du dalykus: „Nei vienas laisvas vyras negali būti
areštuotas, įkalintas, išvarytas, uždraustas, ištremtas ar sužlugdytas jokiu būdu, taip pat jokiu būdų
negali būti patrauktas į teismą, išskyrus teisėtą jo bendraamžių sprendimą ir žemės įstatymus.“,
„Niekam neparduosime, niekam nepaneigsime ir neatidėliosime teisės ar teisingumo.“.

11
4 pav., Magna Carta (Didžioji laisvių chartija)

Didžiojoje Laisvių Chartijoje galime pastebėti teisinės valstybės užuominų. Karalius nebegalėjo
paprasčiausiai skelbti nuosprendžių ir dekretų. Teisingumas turėjo būti vykdomas. Žinoma
tūkstančius kartų sistema nepateisino šių žodžių, tačiau šie žodžiai buvo parašyti ir teisinė valstybė
turėjo greitai pasirodyti.

Augant pasitikėjimui bendrosios teisės teise, vis daugiau žmonių ginčus pradėjo teikti teismui,
reikėjo pagerinti teismines procedūras. Pagrindinė teisminė procedūra buvo vadinama rašymo
sistema. Iš sistemos vardo galime suprasti, kad sistema buvo pagrįsta dokumentais. Taigi asmuo
siekiantis teisių gynimo iš teismo, pirmiausia turėjo įsigyti tinkamą raštą ir tik tada pateikti jį
teismui. Pirmiausia buvo tik keli raštai, vėliau jų rūšių daugėjo ir jų svarba augo. Teismai pradėjo
labiau žiūrėti ar pagal visas nuostatas parašytas raštas, nei ar jie ištikrųjų buvo nekalti. Tai turėjo dvi
pasėkmes, kadangi raštai buvo komplikuoti ir turėjo būti parašyti visiškai teisingai, litigants
(teisiamieji) pradėjo pasitikėti profesionalais, kurie teikė patarimus apie šiuos dalykus. Ir taip gimė
teisės profesija. Antra pasėkmė buvo labiau neigiama - žmonės pradėjo pastebėti, kad teismai
nebesivadovauja teisingumu, o vertina situaciją pagal rašto kokybę. Taip pat žmonės suprato, kad
nėra jokio įstatymo, jiems draudžiančio pateikti savo skundus tiesiai karaliui. Daug žmonių pradėjo
tai daryti ir karalius perdavė šias pareigas kancleriui. Taip atsirado Kanceliaro teismas, kuris veikė
vadinamuoju sąžinės teismu, siekdavo teisingumo, o ne ankščiau aptarto rašto būkle.

Šlovingoji revoliucija (1688-1689m.) turėjo tam tikrų teisinių padarinių. Pirma kartą valdovas
buvo išrinktas būti valdomu parlamento, žmonių, įstatymų. Ir svarbiausias įstatymas buvo teisės
aktas pasirašytas 1688m. Šis aktas padarė laisvus rinkimus, laisvus parlamentinius debatus ir
mažiau korupcinių teisinių procesų.

12
Po kelių šimtų metų mes dar vis kalbame apie tą pačią istoriją, tačiau jau daug labiau atpažįstamo
pasaulio, visuomenė daug labiau rafinuota, yra daugiau naujų technologijų kaip spausdintuvai,
literatūra daug labiau plinta pasaulyje. Rašymo sistema, kuri gyvavo jau ilgai, prieina prie pabaigos.
Kai kurie teisės aspektai buvo kvaili pagal šiuolaikinius standartus, buvo blogai elgiamasi su
prisiekusiaisiais. Todėl 1870 m. prasidėjo reformacijų laikotarpis. Teismai buvo reformuoti į
karališkuosius teisingumo teismus. Buvo padarytos bendrojo teismo procedūros, o teismai pradėjo
oficialiai skelbti savo sprendimus. Parlamentas irgi buvo reformuotas, ir taip atsirado visuotinė
vyriškumo rinkimų teisė, tai reiškė, kad vyrai, kuriems daugiau negu 21, galėjo balsuoti. Užtruko
kelis dešimtmečius kol moterys gavo teisę balsuoti. Tačiau galime pastebėti, kad parlamento
sistema tampa demokratiška parlamento sistema.

Lietuvos teisė priklauso civilinės teisės sistemai, priešingai nei bendrosios teisės sistemai. Lietuva
turi romėnišką teisinę sistemą. Įstatymus rengia ir priima Seimas. Institucijos ir savivaldybės gali
priimti nuostatus, neprieštaraujančius Seimo priimtiems įstatymams.

Aišku mano parašyta teisės istorijos apžvalga yra trumpa, yra daugybė kitų dokumentų ir teisinių
sistemų apie kurias aš neparašiau, tačiau aišku, kad teisinių sistemų kūrimas ir tobulinimas
užtrunka. Įvairios visuomenės bandė subalansuoti teisingumo, filosofijos ir valstybės interesus,
subalansuoti kas valdo ką, kas turi galią.

13
 TIRIAMOJI DALIS

1. XII LENTELIŲ ĮSTATYMAI

1.1 XII LENTELIŲ ĮSTATYMŲ ATSIRADIMAS

XII lentelių įstatymai (Leges duodecim tabularum) – pirmasis rašytinis romėnų teisės šaltinis,
atsiradęs V a. pr. Kr. viduryje. XII lentelių įstatymai yra vienas iškiliausių teisės istorijos paminklų,
leidžiantis žvilgtelėti į ankstyvąsias romėnų teisės raidos stadijas bei geriau suprasti vėliau
įvykusius teisinio reguliavimo pokyčius. Iki šių įstatymų Romoje, kaip ir kitose valstybėse, vyravo
papročių teisė, kuri nebuvo užrašoma ar kitaip sisteminama.
Kol visuomenės santykiai buvo nekomplikuoti, paprotinė teisė tenkino visuomenės poreikius.
Tačiau laikui bėgant kito visuomenės gyvenimo sąlygos bei visuomenės poreikiai. Taip pat
neabejojama, kad dvylikos lentelių įstatymai tai – decemirvi legislatyvinės veiklos (V a. pr. Kr)
rezultatas.
XII lentelių įstatymai yra susiję su plebėjų kova dėl savo politinių teisių su patricijais. Anksčiau
galiojusi paprotinė nesisteminta teisė pasireiškė ir valstybės pareigūnų (kuriais tuo metu būdavo tik
patricijai (patricijai – tai Senovės Romos visuomenės sluoksnis kuris turėjo visas poltines bei
pilietines teises)) piktnaudžiavimu. Taip įvykdavo, nes kilus teisiniams ginčams jie galėjo savaip
interpretuoti paprotinę teisę ir nuspręsti sau palankius sprendimus, nes tuo metu tik jų (patricijų)
sluoksnis žinojo paprotinę teisę. Dėl to dažniausiai nukentėdavo plebėjai (Romos laisvieji,
neturtingi žmonės, kurie nesinaudojo luomo teisėmis).
Siūlymai užrašyti paprotinę teisę buvo inicijuojami plebėjų tribūnų, mat būtent jie buvo
diskriminuojami, jie norėjo aiškiai žinoti savo teises ir pareigas.

14
 5 pav., XII lentelių įstatymai

1.2 XII LENTELIŲ ĮSTATYMŲ KŪRIMASIS

Plebėjų iniciatyva neliko be atsako. Jau 452 m. pr. Kr. tautos susirinkimas (comitia) sudarė
dešimties patricijų komisiją, kuri per ateinančius metus turėjo parengti teisės nuostatų rinkinį. 451
m. pr. Kr buvo sudarytos teisės nuostatos. Jos buvo užrašytos ant dešimt medinių ar metalinių
(tiksliai nežinoma) lentelių. Šios lentelės iškabintos Komiciume (viešoje vietoje, kurioje būdavo
teisiama). Tais metais atnaujinta ir komisija, kurią nuo šiol sudarė ne tik patricijai, bet ir plebėjai.
Atnaujintoji komisijos sudėtis parengė dar dvi įstatymų lenteles. Sklinda garsi nuomonė, kad
ištikrųjų buvo du atskiri projektai, vienas – iš dešimties lentelių, kitas – iš dviejų, kuriuos priėmė
tautos susirinkimas.
Manoma, kad kiekviena iš parašytų nuostatų yra atskiras įstatymas (lex). Dėl to kai kurie autoriai
pvz. Pomponijus veikalą įvardija kaip leges duodecim tabularum. Yra ir kitų pavadinamų, tačiau jie
visi panašūs (lex duodecim tabularum, lex decemviralis kartais, net lex).
Kai buvo užbaigtas visas įstatymų kompleksas, plebėjai pagaliau galėjo laisviau atsikvėpti, nes jis
buvo iškabintas pagrindinėje miesto aikstėje. Taip jie galėjo žinoti savo teises ir pareigas, ir
nebebijoti iki tol vykusios diskriminacijos. Galime teigti, kad XII lentelių įstatymų susikūrimu
baigėsi nuolatiniai konfliktai bei nesutarimai tarp dviejų visuomenės sluoksnių – patricijų bei
plebėjų.
Be imperatoriaus Adriano (Hadriano) edikto (pretorių teisės rinkinys) XII lentelių įstatymai buvo
vienintelė romėnų teisės kodifikacija iki pat Justiniano laikų sudaryto Corpus iuris civilis civiinio
teisės sąvado.

15
Neabejotina, kad tikrosios arba kitaip autentiškos XII lentelių įstatymų formos mes neturime, mat
orginalioji XII lentelių versija greičiausiai buvo pavogta ar nepataisomai sugadinta/sudeginta galų
(keltų tauta gyvenusi V-VI m. pr. Kr) tautos narių (apie 390 m. pr. Kr) kurie sunaikino Romos
valstybę. Net ir jei XII lentelių įstatymų materiali orginalioji versija būtų išlikusi, abejotina, kad ji
būtų išsilaikiusi iki šių dienų, mat jeigu buvo medinė galų gale būtų greičiausiai sudegusi, jei
bronzinė – pavogta. Tačiau įvairių autorių ir istorinių asmenybių, filosofų, rašytojų kaip Ciceronas
dėka mes turime XII lentelių versiją, kuri beveik prilygsta autentiškajai. Mes galime pastebėti XII
lentelių įstatymų galią, nepaisant to, kad materialioji forma įstatymų buvo sugadinta, patys
įstatymai nežuvo ir toliau buvo plačiai žinomi. Tai pastebėjo ir pats Ciceronas, kuris pabrėžė
įstatymų populiarumą, pasakęs, kad šie įstatymai taip plačiai žinomi, kad net Respublikos
laikotarpio pabaigoje jo tekstų buvo atmintinai mokytasi mokykloje. Nors ir buvo atlikti įvairūs XII
lentelių įstatymų koregavimai pagal daugybę romėnų teisės tyrinėtojų, tačiau vis tiek nėra žinoma
koks buvo įstatymų tikrasis eiliškumas, jį galima tik nuspėti.

6 pav., Leges duodecim tabularum (XII lentelių įstatymai)

Kaip ir minėjau, XII lentelių įstatymai buvo atkurti skirtingų rašytojų, filosofų ir tt. Pripažįstama,
kad pirma XII lentelių įstatymų redakciją naujaisiais laikais (1613m.) parašė prancūzas Jacobo
Gothofredo (1587-1652m. Jokūbas Gotofredas). Būtent jo perkurtą XII lentelių įstatymų versiją
matome 3 pav. Jokūbas Gotofredas susistemino duomenis ir atkreipė ypač daug dėmesio į tuos
duomenis, kuriais ir iki šiol naudojasi tyrinėtojai, kurie mėgina atkurti decemviri veikalą. Vėliau

16
daug įvairių mokslininkų rėmėsi jo darbu, kad padarytą savo redakciją. Tai buvo romėnų teisės
šaltinių tyrinėtojai tokie kaip Carl Georg Bruns, M. H. Crawford ir tt.

1.3 XII LENTELIŲ ĮSTATYMŲ SUDĖTIS (LENTELĖS)

LOT. IR LT.

Duodecim Tabularum Leges (XII lentelių įstatymai)

Tabula I (Pirmoji lentelė) – procedūra: teismams ir teisminiams procesams
Tabula II (Antroji lentelė) – daugiau apie teisminius procesus ir vagyste
Tabula III (Trečioji lentelė) - skolos
Tabula IV (Ketvirtoji lentelė) – tėvų (paterfamilias) teisės prieš (į) šeimą
Tabula V (Penktoji lentelė) – turtai ir teisėta globa
Tabula VI (Šeštoji lentelė) – nuosavybės ir turtas
Tabula VII (Septintoji lentelė) – žemės teisės ir nusikaltimai
Tabula VIII (Aštuntoji lentelė) – sužalojimo įstatymai
Tabula IX (Devintoji lentelė) – viešoji teisė
Tabula X (Dešimtoji lentelė) – šventoji teisė
Tabula XI (Vienuoliktoji lentelė) – santuokos tarp skirting klasių
Tabula XII (Dvyliktoji lentelė) – II papildymas
\

7 pav., XII lentelių įstatymų sudėtis (eng.)

17
Kaip ir trumpai minėjau ankščiau, viršuje pavaizduotas paveikslėlis su XII lentelių įstatymų
sudėtimi nebus teisingas kai kuriais atvejais. Tai yra dėl paprasčiausios priežasties - orginalios XII
lentelių įstatymų versijos nebuvimo. Todėl daugelio XII lentelių įstatymų veikalų sudėtis skiriasi.
Nei vieni tyrėjai negali tiksliai pasakyti eiliškumo pvz., kuri paskirtis apėmė IX lentelę, o kuri XI.
Dėl to yra daug išsiskiriančių nuomonių ir daugelis romėnų istorijos tyrėjų perrašė veikalą pagal tai
kas jiems atrodo tiksliau. Šiame baigiamajame darbe naudosiu būtent aukščiau parašytą ir
pavaizduotą Leges duodecim tabularum (lot. XII lentelių įstatymų) sudėtį.

1.4 XII LENTELIŲ ĮSTATYMAI : CIVILINIS KODEKSAS

Iš aukščiau pateiktos lentelės ir jos teksto galime apibendrintai pasakyti, jog įstatytmai
reglamentavo teisines procedūras, skolą, šeimos santykius, turtą ir kitus teisės reikalus. Iškarto
galime pastebėti pirmąjį romėnų teisės panašumą į LR teisę. Tačiau tai aptarsime vėliau.
Šiame darbe kalbėsiu apie dvi materialinės teisės šakas: civilinę teisę ir baudžiamąją teisę. Tačiau
dabar plačiau apie civilinę teisę ir jos pasireiškimą XII lentelių įstatymuose. Ius civile (lot. civilinė
teisė) kaip teisės šaka, susiformavo pačioje Senovės Romoje apie III-I a. pr. Kr. Ius civile reiškė
teisę, kuri buvo skirta tik Romos piliečiams. Būtent XII lentelių įstatymai ir įtvirtino ius civile.
XII lentelių įstatymuose matome įvairių įstatymų susijusių su ius civile. Antai įstatymai, kurie
apima santykius tarp žmonių, teisminius procesus: „Si calvitur pedemve struit, manum endo iacito“
(lot. jeigu (atsakovas) delsia arba sprunka, lai (ieškovas) ant jo uždeda ranką.). Jeigu atstovas
kviečiamas neatvyko, tada ant jo ieškovas uždėdavo ranka ar padarydavo kitą gestą (manum endo
iacito) ir tada galėdavo jį nuvesti pas pareigūną. Vėlesniuose procesuose ieškovas vėl uždėdavo
ranką ar padarydavo kita gestą. Šį sykį tai reiškė, kad atsakovas patenka į ieškovo valdžią. Taip
nutikdavo tada kai atsakovas neturėdavo pakankamai turto atsilyginti, todėl į ieškovo valdžia
patekdavo pats.
Ius civile buvo ir santykiai tarp šeimos ypač tėvų teisės (IV lentelė): a. Papinianus coll. 4, 8: Cum
patri lex – dederit in filium vitae necisque potestatem – b. Si pater filium ter venum du(uit) filius a
patre liber esto (lot. a. Papinianus coll. 4, 8: Kadangi įstatymas… suteikė tėvui galią į sūnaus
gyvybę ir mirtį. – b. Jeigu tėvas triskart atidavė sūnų parduoti, sūnus tebūna laisvas nuo tėvo.).
Vienintelėje romėnų teisinėje sistemoje egzistavo neribojama valdžia vaikams, kaip pater familias.
Tėvas įgyvendinęs patria potestas (romėnų teisė kuri suteikia valdžia tėvui vaikų atžvilgiu)
galėdavo valdyti, bei kontroliuoti savo vaikų likimus. Tėvo galią patvirtino ir Gajus Institutiones:
<...> fere enim nulli alii sunt homines, qui talem in filios suos habet potestatem, qualem nos
habemus – „<...> nes tikriausiai nėra kitų tokių žmonių, kurie savo vaikams turėtų tokią valdžią
kokią turime mes“. Patria potestas baigdavosi tik tėvui mirus. Remdamasis įstatymais tėvas
18
galėdavo savo vaiką atiduoti kitam žmogui, kad jis jam dirbtų. Vaikai neturėjo tam tikrų savo teisių,
todėl buvo priversti sutikti su viskuo ką jiems liepdavo tėvas. Todėl kilo įvairūs protestai ir
nuraminti situacijai XII lentelių įstatymai sukūrė įstatymą kuris teigė, kad sulyg trečiuoju vaiko
pardavimu, vaikas tapdavo nebepriklausomas (patria potestas baigdavosi).
Veikale buvo rašoma ir apie turtą: si intestato moritur, cui suus heres nec escit, adgnatus proximus
familiam habeto (lot. Jeigu nesudaręs testamento (tas) mirs, kurio savųjų įpėdinių nėra jo turtą
teperima artimiausias agnatas). Jeigu miršta žmogus, kuris nesudarė testamento ir neturi sui
heredes (asmenų kurie mirties metu buvo palikėjo valdžioje ir po mirties paveldėdavo ipso iure),
tada palikimas atitekdavo agnatui. Agnatas tai asmuo, kurį anksčiau su mirusiuoju siedavo
paveldumo ryšiai tam pačiam šeimos tėvui.
Su šiuo įstatymu susiejamas dar vienas įstatymas, kurį noriu paminėti: si adgnatus nec escit,
gentiles familiam (habento) (lot. jeigu agnato nėra, ūkį teperima gentainiai.). Jeigu mirusysis neturi
sudaryto testamento ar agnato, tada palikimą paveldi tos pačios giminės nariai (gentiles).
Visi šie įstatymai yra šiandieninio civilinio kodekso pradininkai. Tačiau egzistuoja daug teorijų
tariančių, kad romėnų teisė nėra ištikrųjų romėnų, nes daug ką nusižiūrėjo iš graikų, graikų teisės,
tiksliau iš Solono įstatymų/reformų, kurie buvo plačiai paplitę Graikijoje tais laikais (592 m. pr.
Kr.). Tikima, kad romėnų siųsti pasiuntiniai, buvo išsiųsti į Graikija, Atėnus, kad galėtų pasinaudoti
graikų teise arba kitaip Solono reformomis ir pritaikyti juos kuriant savo teisę.

1.5 BAUDŽIAMASIS KODEKSAS XII LENTELIŲ ĮSTATYMUOSE

Kadangi XII lentelių įstatymai buvo sukurti istoriniu laikotarpiu, kai bausmės buvo negailestingos
ir šiek tiek ironiškos, todėl šiais laikais jos atrodytų apsiurdiškos. Nusikaltimai dažniausiai kildavo,
dėl nesutarimų ir kartais išsprendžiami vietoje, su nukentėjusiuoju arba rasdavo bendrą
kompromisą, arba net galiodavo posakis iš biblijos „akis už akį“. Dažniausiai susitardavo atlyginti
žalą pinigais ar žemėmis, bet būdavo ir atvejų, kai už žalos atlyginimą būdavo parduodami žmonės.
Leges tabularum duodecim turėjo ir diferencijuotų bausmių kaip antai: Gaius (L. 4 ad. leg. XII
tab.) D. 47, 9, 9: qui aedes acervumve frumenti iuxta domum positum combusserit, vinctus
verberatus igni necari iubetur, si modo sciens prudensque id commiserit, si vero casu, id est
neglegentia, aut noxiam sarcire iubetur, aut, si minus idoneus sit, levius castigatur. (lot. Gaius (L. 4
ad. leg. XII tab.) D. 47, 9, 9: Kas sudegina prie namo pastatytą statinį ar javų stirtą, įsakyta, kad
būtų surištas ir nuplakdinus sudegintas ugnyje, jeigu taip padarė žinodamas ir suprasdamas, bet jai
visai atsitikinai, tai yra dėl nerūpestingumo, būdavo įsakyta atlyginti padaryta žalą arba, jeigu
buvo nemokus, kad būtų švelniau nubaustas. ). Diferencijuotos bausmės būdavo skiriamos ir tada,

19
kai žmogus sudegindavo statinį prie namo ar javų stirtą. Bausmių žiaurumas būdavo skirstomas į
kelis kriterijus: ar tai buvo tyčinis ar netyčinis nutikimas, ir ar žmogus nemokus.
Roma nors ir nebuvo labiausiai religiška valstybė, tačiau už kai kurios nusikaltimus bausmė
būdavo nusikaltėlio paaukojimas dievams bei deivėms: Patronus si clienti fraudem fecerit, sacer
esto (lot. Jei patronas apgautų klientą, tebūnie paaukotas požemio dievams (=prakeiktas)). Patrono
ir klientės santykiai prasidėjo, kai beveik visada patricijų luomo Romos gyventojai savo valdomą
žemę perduodavo neturtingiesiems su sąlyga, kad šis leidimas gali bet kada būti atšauktas. Patrono
atžvilgiu klientas turėjo tam tikrų pareigų, kaip jam paklusti. Tuo metu patronas turėjo ginti ir
saugoti savo klientą. Tačiau jeigu patronas apgaudavo savo klientą, jis būdavo prakeiktas. Jį
kiekvienas galėjo nebaudžiamai užmušti. Paaukojimas buvo viena iš bausmių taikoma už sunkius
nusikaltimus, - consecratio capitis et bonorum (galvos ir turto pašventinimas, paaukojimas).
Patrono užmušimas buvo laikomas atidavimu dievų kerštui. Patrono ir kitų rimtus nusikaltimus
įvykdžiusių žmonių turtas taip pat būdavo paaukojamas dievybei, tai kurią jis įžeidė savo
nusikaltimu.
Įvykdžius vagystę XII lentelių įstatymai būdavo negailestingi: si nox furtum faxsit, si im occisit
iure caesus esto (lot. Jeigu kas vogė nakčia, o (apvogtasis) jį užmušė, tebūnie (laikomas buvęs)
užmuštas teisėtai.). Pagal įstatymus buvo galima užmuštį vagį pagautą vagiant naktį (in flagranti
delicto).
Baudžiami buvo ir ne tik vagys, bet ir žmonės prisidėję prie vagystės ar žmonės kurie bandė
vagystę nuslėpti: a. Gaius 3, 191: Concepti et oblati (furti) poena ex lege XII tab. tripli est. – b. ...
Lance et licio ... (lot. a. Gaius 3, 191: a. Bauda už vogtų daiktų priėmimą ir slėpimą pagal XII
lentelių įstatymus yra trigubo dydžio. – b. ...Raiščiu ir dubeniu...). Tiek vagis tiek daiktus slėpęs
žmogus jeigu pas juos atlikus kratą buvo rastas vogtas daiktas, turėdavo sumokėti trigubą vogto
daikto vertės baudą. Atskiri žodžiai lance et licio (raiščiu ir dubeniu) pagal skirtingus autorius
galėtų reikšti daugybę dalykų, vieno iš jų Gajaus nuomone šie žodžiai susiję su kratos atlikimo
būdais. Gajus įvardija, kad tai greičiausiai būdavo krata atliekama pačio nukentėjusio arba
pareigūno, kuris būdavo persijuosęs strėnas raiščiu ir turėdavo rankose dubenį. Tikėtina, kad
žmogus atlikdamas kratą negalėdavo vilkėti drabužių, kad nepavogtų kažkokių daiktų, norėdamas
apkaltinti kitą asmenį. Tačiau kitas autorius A. Gelijus lance et licio (raištis ir dubuo) žodžius sieja
su vagystės padarymo būdu. Jis tikino, jog dubenyje vagys išsigręždavo dvi skylutes, kad matytų ir
naudodavo jį ant galvos kaip kaukę vogiant, o raištį – daiktams surišti, kad būtų lengviau nešti. Dar
vienas aiškinimas teigia, kad dubenį pinigams įdėti nešiodavo apsišaukėliai, kurie apsimesdavę
kolegijų nariais ir rinkdavę aukas, kurias vėliau pasisavindavo. Yra dar daug įvairiausių teorijų apie
šiuos žodžius, tačiau šios teorijos populiariausios ir logiškiausios. Vis dėlto reikėtų paminėti, kad
populiariausia ir labiausiai tikėtina teorija yra Gajaus, kuri sako, kad tai buvo kratos atlikimo būdas.
20
Tikriausiai Biblijos posakį „akis už akį’’ labiausiai atspindi šis įsakymas: si membrum rup(s)it, ni
cum eo pacit, talio esto (lot. Jeigu (kam) nukirto kūno narį (=dalį) ir taikiai su juo (nukentėjusiuoju)
nesusitaria, tebūna atkeršyta.). Kitas skriaudos delikto atvejis - fizinė skriauda. Kūno dalies
nukirtimo (ausies, rankos ir tt.) ar negalios sukėlimo atveju buvo taikomas – taliono principas (lex
talio). Tai principas, kuris rodo, kad nusikaltėliai turi gauti kaip bausmę būtent tokius sužalojimus,
kuriuos dėl jų patyrė auka. Tačiau tokios bausmės kaltininkas galėdavo ir išvengti, tik turėdavo
susitaikyti su nukentėjusiuoju sudarydamas pactum.
XII lentelių įstatymai tai buvo iniura (teisės pažeidimas) delikto formavimosi pradžia. Romos
teisėje buvo du deliktai susiję su „žala“ kurie numatė žalos atlyginimą, tiek kompensacinį tiek
baudžiamąjį. Vienas pavadintas damnum iniuria datum, nustatytas lex Aquilia priimtas 287 m. pr.
Kr. susijęs su nuosavybės žala įskaitant vergus. Kitas deliktas iniuria kuris kaip ir minėjau atsirado
XII lentelių įstatymuose. XII lentelių įstatymuose iniuria išryškėja kaip veikos kuria pažeidžiamos
asmeninio pobūdžio samprata. Leges duodecim tabularum nustatė tris pažeidimų atvejus, kai kyla
kaltininkų atsakomybė:
1. membrum ruptum, t. y. suluošinimas, už kurį skirta taliono bausmė arba piniginė bauda, jei
dėl tokios bausmės susitardavo šalys.
2. os fractum, t. y. kaulų sulaužymas, už kurį grėsė 300 asų bauda, jei nukentėjusysis buvo
laisvas ir 150 asų jei buvo vergas
3. Iniuriam facere t. y. faktinė situacija, tai apėmė lengvesnius, ilgalaikių pasėkmių neturinčius
atvejus. Tai buvo smūgio sudavimas, apsistumdymas, antausio skėlimas, neteisėta savigyna
ir galbūt net išžaginimas. Už šias bausmes leges duodecim tabularum nustatė 25 asų baudą.
Vėliau didžiausią reikšmę tolimesniam iniuria delekto vystymuisi turėjo būtent trečiasis teisinis
reguliavimas.
Iš tikrųjų galima teigti, jog šios bausmės būdavo skiriamos ne dėl to, kad kildavo grėsmė
nukentėjusiojo žmogaus fizinei būklei, bet dėl to, nes šios veiklos viešai pažemindavo nukentėjusį
žmogų. Tada ir išryškėjo teisinės apsaugos dalykas: asmens orumas, bei garbė.

2. LIETUVOS TEISĖ
2.1 ISTORIJA

Iki pat 1840 m. LDK teisės pagrindą sudarė Lietuvos statutai. Lietuvos statutai ankščiau vadinti
LDK statusais buvo Abiejų Tautų Respublikos teisės aktų kodifikacija XVI. Iš viso buvo trys teisės
kodai (1529 m., 1566 m., 1588 m.). Statutai buvo sudaryti, kai Lietuvai priėmus krikščionybę (1387
m.) perimtos vakarų Romos (lotynų) kultūros vertybės. Sudarius statutus, Lietuva ne tik įrodė savo

21
lygumą su kitomis Vakarų Europos šalimis, bet ir darė įtaką kitoms kaimyninėms šalims. Lietuvos
statutai buvo naudojami ir Lenkijos bei Livonijos teismuose. Remiantis Lietuvos statutais savo
teisės kodeksą sudarė ir Rusija. Tuo metu Lietuvos statutai buvo didžiausia Lietuvos
nepriklausomybės išraiška. Šie statutai buvo taip gerai parašyti, ypač trečiasis, kad jie buvo
naudojami net apie 250 metų. 1791 m. buvo pradėta stengtis pakeisti sistemą, panaikinant bajorų
privilegijas. Tačiau jau netrukus planai žlugo – pasirodė Rusija, kuri galutinai sunaikino LDK.

8 pav., Pirmasis statutas 9 pav., Antrasis statutas 10 pav., Trečiasis statutas

Paveikslėliuose vaizduojami trijų statutų pirmieji puslapiai, pirmasis statutas sudarytas 1529 m.,
antrasis 1566 m., trečiasis 1588 m. Pirmasis susideda iš 13 skyrių, 238 straipsnių. Jis apima
pagrinde baudžiamosios ir civilinės teisės šakų normas. Pirmasis Lietuvos statutas sudarytas
vadovaujant LDK kancleriui Mikalojui Mikalojaičiui Radvilai. Antrasis statutas yra suskirstytas į 14
skyrių ir 363 straipsnius. Jis buvo gerokai patobulintas nuo pirmojo ir daug išsamesnis. Jis pradėtas
kurti 1551 m. Žygimanto Augusto, kuris sudarė komisija statusui rengti. Komisijai Mikalojus
Radvila Juodasis. Trečiasis statutas rengtas vicekanclerio L. Sapeigos. Šį statutą sudarė 14 skyrių ir
488 straipsniai. Trečiasis statutas atskirdamas valdovo, Seimo, vykdomąją bei teismo valdžias,
pirmą kartą Europoje įgyvendino luominės teisinės valstybės įdėją.
Jau 1918 m. lapkričio 2 dieną Valstybės Taryba priėmė pirmąją Laikinąją Konstituciją. Ši
konstitucija turėjo būti tik iki kol seimas paskelbs tikrąją. Valstybės taryba buvo atsakinga už
įstatymų leidimą ir tarptautinių sutarčių tvirtinimą. Valstybės Tarybos Prezidiumas (tai prezidentas
bei du viceprezidentai) turėdavo skelbti įstatymus, skirti aukštesniuosius pareigūnus. Ministrų
kabinetas, kurio nariai kontrasignavo Prezidiumo skelbiamus aktus. 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos
taryba priėmė ir paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės aktą. Aktą pasirašė 20 Lietuvos tarybos narių.
1938 m. Mykolas Romeris apie dokumentą pasakė: „1918 m. vasario 16 d. aktas – tai Lietuvos
renesanso kūrinys, jos artimiausios praeities kondensuotas žodis ir jos ateities titulas“.

22
1919 m. sausio 24 laikinoji Konstitucija buvo papildyta straipniu, kuris suteikė teisę vykdomąjai
valdžiai leisti įstatymus. Dėl karinės grėsmės reikėjo sustiprinti savo vykdomąją valdžią – Ministrų
kabineto skelbiamus įstatymus buvo galima iškarto leisti.
Po kiek dvejonių Steigiamasis seimas pagaliau paskelbė – Lietuva demokratinė respublika. Pirmoji
Lietuvos demokratinė konstitucija priimta 1922 m. Pagal tų metų konstituciją vienerių rūmų
parlamentas (seimas) buvo pagrindinis politinis veikėjas. Parlamento nariai būdavo renkami kas tris
metus. Parlamentas turėjo teisę rinkti ir atleisti prezidentą (dviejų trečdalių balsų dauguma).
Prezidentas turėjo veto teisę, kuria panaikinti galėjo tik jeigu sutikdavo parlamento narių dauguma.
Dvi velesnės konstitucijos kurios buvo priimtos 1928 ir 1938 pirmosios Lietuvos Respublikos po
coup d'état (fr.valstybės perversmas) kurios 1926 gruodį sustiprino prezidentine valdžią ir paliko
valstybę autoriniame (regime) režime.
1939 m. pasirašyto Molotovo-Ribentropo pakto slaptieji protokolai galiausiai atvedė į Antrąjį
pasaulinį karą. 1940 m. Rusija įžengė į Baltijos šalis (Lietuva, Estija ir Latvija) ir jas okupavo.
Lietuva su kitomis Baltijos šalimis buvo prijungta prie Sovietų Sąjungos. 1941 m. laikinoji
vyriausybė susikūrė Kaune, kuri siekė Lietuvos nepriklausomybės. Ši Deklaracija buvo nepripažinta
Hitlerio ir laikinoji vyriausybė buvo priversta dirbti pogrindyje. 1949 m. vasario 16 d. LLKS
Tarybos posėdyje priimta Deklaracija, kurią pasirašė aštuoni posėdžio dalyviai: Jonas Žemaitis-
Vytautas, Aleksandras Grybinas-Faustas, Vytautas Gužas-Kardas, Juozas Šibala-Merainis, Bronius
liesys-Naktis ir tt. Ši deklaracija su kitais partizanų vadų suvažiavime pasirašytais dokumentais
sudarė teisinį bei politinį Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo pagrindą.
Įkvėpti artėjančių Sovietų imperijos žlugimo ženklų ir noro reformuoti komunistų partiją,
pogrindinės politinės, socialinės, bei religinės grupės pradėjo formuotis ir atsirado naujos politinės
grupės ir politiniai judėjimai. 1990 m. vasario 24 d. pagrindinis socialinis-politins judėjimas Sajūdis
laimėjo rinkimus po sovietų okupacijos. Pirmoji seimo sesija įvyko 1990 m. kovo 10 d. Jau kitą
dieną, 1990 m. kovo 11 d. atkuriamasis seimas paskelbė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktą.
1991 m. kovo 11 d. parlamentas remdamasis plebiscito rezultatais priėmė Konstitucinį įstatymą
„Dėl Lietuvos valstybės“, kuris skelbė, kad „Lietuvos valstybė yra demokratinė ir nepriklausoma
respublika“.
1992 m. Aukščiausioji Taryba priėmė Konstitucinį aktą dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į
posovietines Rytų sąjungas. Tai buvo labia svarbus aktas konstitucinei teisei, nes suteikė
konstitucinį statusą neteisėtumui Rusijos kariuomėnės būvimui Lietuvos teritorijoje.
Taip, mes tapome laisvi ir nepriklausomi ir pasiekėme apie 33 metus būdami laisvi. 2004 m. kovą
prisijungėme prie NATO (Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos), o 2004 m. gegužę prie EU
(Europos Sąjungos). Lietuva ir toliau tobulėja ir planuoja dar ilgą laiką būti nepriklausoma

23
demokratine respublika. Kaip Jonas Basanavičius (Lietuvos nepriklausomybės akto signataras,
„Aušros“ redaktorius, moklininkas, gydytojas) pasakė „Tebūnie šviesa – bus ir laisvė!”.

11 pav., Lietuvos nepriklausomybės aktas 12 pav., Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktas

Šiuose paveikslėliuose matome du pasirašytus aktus, pirmajame – Lietuvos nepriklausomybės aktą
(1918 m. vasario 16 d.), antrajame – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktas (1990 m. kovo 11
d.). Vasario 16 aktas nustatė, kad valstybė bus demokratinė, o sostinė – Vilnius. Taip pat, kad
valstybės santvarką nustatys Steigiamasis Seimas. Šiuo aktu buvo kreiptasi į Vokietiją ir Rusiją jas
informuojant apie Lietuvos valstybės atkūrimą. Kovo 11 aktas - tai aktas pasirašytas AT/AS
(Aukščiausiosios tarybos, Atkuriamojo seimo) dėl nepriklausomybės atstatymo. Jį pasirašė 124
signatarai.

2.2 CIVILINIS KODEKSAS

Lietuvoje pirmieji teisės šaltiniai reguliuojantys civilinius teisinius santykius buvo Kazimierio
teisynas bei Lietuvos statutai. Vėliau galiojo kitų šalių civiliniai kodeksai kaip pvz: Klaipėdoje nuo
1900-1944 m. Vokietijos civilinis kodeksas. Sovietinės okupacijos metais galiojo Rusijos Sovietų
Federacinės Socialistinės Respublikos civilinis kodeksas. 1964 m. priimtas LSSR civilinis
kodeksas. Atkūrus nepriklausomybę priimtas naujas civilinis kodeksas (2000 m. liepos 18 d.).
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas reglamentuoja asmenų turtinius santykius ir su jais
susijusius asmeninius neturtinius santykius, taip pat šeimos santykius.
Lietuvos civilinį kodeksą sudaro 6 knygos:

24
 1. Pirmoji knyga: bendrosios nuostatos
2. Antroji knyga: asmenys
3. Trečioji knyga: šeimos teisė
4. Ketvirtoji knyga: daiktinė teisė
5. Penktoji knyga: paveldėjimo teisė
6. Šeštoji knyga: prievolių teisė
Pirmojoje knygoje išdėstytos bendrosios nuostatos apie civilinius įstatymus ir jų taikymą,
sandorius, civilinių teisių objektą, įgyvendinimą, gynimą ir terminus. Kitose knygose
reglamentuojama fizinių bei juridinių asmenų statusas ir atstovavimas, šeimos teisė, turtinės teisės
bei pareigos ir tt.

2.3 BAUDŽIAMASIS KODEKSAS

Lietuvoje nepriklausomybės laikotarpiu (1918-1940 m.) baudžiamojo kodekso nebuvo. Tuo metu
galiojo Rusijos Baudžiamasis statutas. 1961 m. LSSR Aukščiausioji Taryba remdamasi sąjuginių
respublikų baudžiamųjų įstatymų pagrindais sukūrė LSSR baudžiamąjį kodeksą. Jį sudarė Bendroji
(5 skirsniai, 61 straipsnis) ir Specialioji dalys (11 skirsnių, 211 straipsnis). Baudžiamojo kodekso
įstatymai buvo orientuoti į tam tikrų socialinių grupių interesų gynimą. Nusikaltusio asmens
bausmės klausimą spręsdavo komunistų partijos komitetas. Atkūrus nepriklausomybę baudžiamasis
kodeksas buvo pildomas ir keičiamas. Bendroji dalis pakeista apie 75%, specialioji apie 90%.
Bausmės skirstomos į pagrindines – laisvės atėmimas iki gyvos galvos (mirties bausmė panaikinta
1999 m.), laisvės atėmimas, pataisos darbai, bauda ir papildomas turto konfiskavimas, teisės eiti
tam tikras pareigas ir tt.
Lietuvos Respublikos teisės kodeksas priimtas 2000 m. rugsėjo 26 d. Šio kodekso paskirtis ginti
žmogaus ir piliečio teises ir laisves, visuomenės ir valstybės interesus nuo nusikalstamų veiklų.
Sankcijos išdėstytos nuo švelniausios iki griežčiausios. Įvestos naujos bausmių rūšys pvz., viešųjų
teisių atėmimas, viešieji darbai, laisvės apribojimas, areštas, numatyta juridinio žmogaus
baudžiamoji atsakomybė.
Nusikalstamos veikos skirstomos į nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus. Nusikaltimas -
tai pavojinga ir baudžiamajame kodekse uždrausta veika, už kurią numatyta laisvės atėmimo
bausmė. Baudžiamasis nusikaltimas - tai taip pat pavojinga ir kodekse uždrausta veika, tačiau tai
veika už kurią numatyta bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu, išskyrus areštą. Pagal šį kodeksą
atsako asmuo, kuriam iki nusikaltimo arba baudžiamojo nusižengimo buvo suėję šešiolika metų,
atskirais atvejais jei suėję 14 metų. Jeigu asmeniui iki nusikalstamos veikos padarymo nebuvo suėję
14 metų LR įstatymų tvarka taikomos auklėjamojo poreikio ar kitos priemonės. Asmuo
25
pripažįstamas kaltu, jei nusikaltimą padarė tyčia ar dėl neatsargumo. Padaręs nusikalstamą veiklą
asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu teismas pripažįsta, kad iki bylos
nagrinėjimo teisme šis asmuo ar jo padaryta veika dėl aplinkybių pasikeitimo tapo nepavojingi.
Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar
baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo
nusikalstamų veikų darymo, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

3. XII LENTELIŲ ĮSTATYMŲ IR LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISĖS

KODEKSŲ PANAŠUMAI IR SKIRTUMAI

3.1 PANAŠUMAI (CIVILINIS KODEKSAS)

Trumpai apžvelgus XII lentelių įstatymų ir LR civilinius kodeksus tikrai galime surasti panašių ar
net tokių pačių institutų, bei nuostatų kaip paveldėjimas, globa ir rūpyba ir tt.
XII lentelių įstatymuose ypač V lentelėje rašoma, jog paveldėjimo atveju paveldimas ne tik turtas,
bet ir skolos. Ši taisyklė pasiekė ir mus. V lentelėje rašoma: „Gordianus C. 3, 36, 6: Ea, quae in
nominibus sunt, - ipso iure in portiones hereditarias ex lege XII tab. divisa sunt. – Diocletianus C.
2, 3, 26: ex lege XII tab. aes alienum hereditarium pro portionibus quaesitis singulis ipso iure
divisum.“ (lot. Gordianus C. 3, 36, 6: Tai, kas sudaro (palikimo) reikalavimo teises... ipso iure,
pagal XII lentelių įstatymus, buvo padalinta (atitinkamoms) paveldimo turto dalims. – Diocletianus
C. 2, 3, 26: Pagal XII lentelių įstatymus, palikimo skolos ipso iure padalinamos proporcingai
kiekvieno įgijėjo (=įpėdinio) (paveldimai) daliai.) Šis įstatymas iš XII lentelių įstatymų įrodo, jog ir
dabar egzistuojanti skolų paveldėjimo taisyklė kilo iš romėnų.
Globa ir rūpyba, taip pat kilo iš XII lentelių įstatymų, kaip V lentelėje rašoma: „Gaius 1, 155:
Quibus testamento – tutor datus non sit, iis ex lege XII (tabularum) agnati sunt tutores.“ (lot. Gaius
1, 155: Tų, kuriems globėjas nebuvo paskirtas testamentu, globėjai, pagal XII lentelių įstatymus, yra
agnatai.). Asmenų kurių globėjas nebuvo paskirtas testamentu, globėjais (tutores) ipso iure tapdavo
agnatai. Apie rūpybą taip pat rašoma V lentelėje: „a. Si furiosus escit, adgnatum gentiliumque in eo
pecuniaque eius potestas esto. - b. ... Ast et custos ne c escit ... - c. Ulpianus D. 27, 10, 1 pr.: Lege
XII tab. prodigo interdicitur bonorum suorum administratio. Ulpianus 12, 2: Lex XII tab. —
prodigum, cui bonis interdictum est, in curatione iubet esse agnatorum.“ (lot. Jeigu yra beprotis,
valdžią jam ir jo turtui teturi agnatai ir gentainiai . – b. ... Jeigu nėra rūpintojų... – c. Ulpianus D. 27,
10, 1 pr.: XII lentelių įstatymais uždrausta eikvotojui tvarkyti savo turtą. – Ulpianus 12, 2: XII
lentelių įstatymai... įsako eikvotojui, kuriam uždrausta tvarkyti savo turtą, būti agnatų rūpyboje.) Tai
reiškia, kad psichiškai neveiksniam arba turtą eikvojančiam asmeniui nustatyta privaloma rūpyba.
26
LR CK taip pat rašoma apie vaiko globą, (rūpyba) vienas principas nurodo, kad pirmenybė į vaiko
globą suteikiama artimiausiems giminaičiams ir jie tampa vaiko globėjais (rūpintojais). LR CK
3.249 straipsnis: pirmumo teisę tapti globėjais (rūpintojais) turi vaiko giminaičiai ir kiti su vaiku
emociniais ryšiais susiję asmenys, jeigu tai atitinka vaiko interesus. LR CK rašoma ir apie globą
(rūpyba) dėl psichinių ligų ar silpnaprotystės. Tai rašoma LR CK 2.10 straipsnyje: Fizinis asmuo,
kuris dėl psichikos ir elgesio sutrikimo negali suprasti savo veiksmų tam tikroje srityje reikšmės ar
jų valdyti, gali būti teismo tvarka pripažintas neveiksniu toje srityje. Neveiksniam tam tikroje srityje
yra nustatoma globa.

XII lentelių įstatymuose yra ir kitų šeimos teisės principų aktualių šiandieninei teisei. IV lentelėje
rašoma: „Gellius 3, 16, 12: comperi, feminam – in undecimo mense post mariti mortem peperisse,
factumque esse negotium, quasi marito mortuo postea concepisset, quoniam decemviri in decem
mensibus gigni hominem, non in undecimo scripsissent.“ (lot. Aulus Gellius 3, 16, 12: Sužinojau,
kad moteris... pagimdė vienuoliktą mėnesį po vyro mirties. Ir kilo ginčas dėl to, kad ji pradėjo po
vyro mirties, kadangi decemviri nurodė, jog žmogus gimsta dešimtą mėnesį po pradėjimo, o ne
vienuoliktą.). Šis įstatymas paskirtas, nes romėnų teisė galimybe paveldėti po tėvo mirties suteikė
tik vaikams gimusiems santuokoje, buvo svarbu nustatyti, kuomet laikoma, kad kūdikis po motinos
vyro mirties buvo pradėtas būtent mirusiojo. Dėl to įstatymas sako, kad postumus (kūdikis motinos
pagimdytas, po vyro mirties) gimęs vienuoliktą mėnesį po motinos vyro mirties nėra skaitomas,
kaip mirusio įpėdinis.

Panašus šeimos teisės principas yra ir LR CV, tačiau ten kalbama ne mėnesiais, o dienomis. LR CK
3.140: kai vaikas gimsta praėjo ne daugiau kaip trims šimtams dienų nuo gyvenimo skyrium
pradžios arba po santuokos pripažinimo negaliojančia ar santuokos nutraukimo, ar po vyro mirties,
kaip vaiko tėvas pripažįstamas buvęs vaiko motinos sutuoktinis.

XII lentelių įstatymuose yra nuostata galiojanti ir šiuolaikinėje teisėje. VII lentelėje rašoma:
„Iustiniani Institutiones 2, 1, 41: Venditae - et traditae (res) non aliter emptor i adąuiruntur, quam si
is venditori pretium solverit vel alio mod o satisfecerit, veluti expromissor e aut pignor e dato, quod
cavetur - lege XII tab.“ (lot. Iustiniani Institutiones 2, 1, 41: Parduotus ir perduotus daiktus pirkėjas
įgyja ne kitaip, kaip (tik) jeigu sumoka pardavėjui kainą arba kitu būdu užtikrina (atsilyginsiąs),
kaip pavyzdžiui, paskirdamas laiduotoją arba duodamas užstatą, kaip nustatyta XII lentelių
įstatymais.). Tai reiškia, kad pirkėjas tapdavo parduoto daikto savininku ne tada kai įgydavo daikto
valdymą, o tada kai pardavėjui buvo sumokama prekės kaina arba prekės sumokėjimas
užtikrinamas duodant užstatą ar laiduojant.

27
Tai parašyta ir LR CK 6.305 straipsnyje: pirkimo-pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas)
įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas
įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Dar viena
nuostata kilusi iš XII lentelių įstatymų rašoma VI lentelėje: „Cicero de off . 3, 16, 65: cu m ex XII
tab. satis esset ea praestari, quae essent lingua nuncupata, quae qui infitiatus esset, dupli poena m
subiret, a iuris consultis etiam reticentiae poena est constituta.“ (lot. Cicero de off . 3, 16, 65: Jeigu
pagal XII lentelių (įstatymus) pakako įvykdyti tai, kas buvo žodžiu pareikšta, o kas nors savo
(pareiškimo) išsigynęs, privalėdavo sumokėti dvigubai, tai teisininkų buvo nustatyta bauda taip pat
ir už nutylėjimą.). Aiškindami šią XII lentelių nuostatą, romėnų teisininkai pardavėjo atsakomybę
interpretavo plečiamai ir aiškino, jog jis yra atsakingas ir už tokius daikto trūkumus apie kuriuos
žinojo tačiau tyčia nutylėjo.

Dabartiniame LR CK 6.317 (1-2d.) straipsnyje rašoma, kad pardavėjas privalo patvirtinti

nuosavybės teisę į daiktus, bei jų kokybę <...> Pardavėjo garantija dėl daiktų nuosavybės teisės ir jų
kokybės yra nepaisant to, ar tokia garantija sutartyje numatyta ar ne. Taip pat 6.333 straipsnyje
rašoma: pardavėjas privalo perduoti pirkėjui daiktus, kurių kokybė atitinka pirkimo-pardavimo
sutarties sąlygas bei daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus. Pardavėjas atsako už
daiktų trūkumus, jeigu pirkėjas įrodo, kad jie atsirado iki daiktų perdavimo arba dėl priežasčių,
atsiradusių iki daiktų perdavimo. 6.334 straipsnis sako, kad nupirkęs daiktą pirkėjas, su kuriuo
pardavėjas ne aptarė daikto trūkumų, tada pirkėjas nusipirkęs daiktą turi teisę pareikalauti, kad
daiktas būtų pakeistas tinkamos kokybės daiktu, išskyrus atvejus, kai trūkumai yra nedideli arba jie
atsirado dėl pirkėjo kaltės, grąžintų sumokėtą kainą ir atsisakytų sutarties, kai netinkamos kokybės
daikto pardavimas yra esminis sutarties pažeidimas.

XII lentelių įstatymai įtaką turėjo ne tik materialiai civilinei teisei, bet ir proceso teisei kuri
įtvirtinta LR civilinio proceso kodeksuose.

Jau I lentelėje pastebime panašumų į šiuolaikinę proceso teisę. I lentelės pirmame įstatyme rašoma,
kad jei ieškovas šaukia į teismą, atsakovas turi eiti, jeigu atsakovas neina, tada pakviečiami
liudytojai, tuomet ieškovas gali atvesti jėga. Jeigu atsakovas delsia, ieškovas gali imtis teisinių
priemonių. Tačiau jei atsakovas turėjo rimtą priežastį dėl kurios negalėjo atvykti, tuo atveju
ieškovas turėjo parūpinti kinkinį, jei atsakovas nepageidauja kinkinio ieškovas tenedengia vežimo.
Tai reiškia, kad tuo metu buvo siekiama bet kokiu atveju užikrinti abiejų šalių dalyvavimą,
garantuojant jų teisę į tinkamą procesą.

Šiandien LR civilinio proceso normos taip pat teigia, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi
teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba

28
įstatymų saugomas interesas. LR CPK 384 straipsnyje rašoma: kai atsakovas, gavęs šaukimą, bet
neprašęs bylą nagrinėti jam nesant, be svarbių priežasčių neatvyksta į teismo posėdį, teismas bylą
nagrinėja iš esmės. Teismas nutartimi gali pripažinti atsakovo atvykimą būtinu ir tai pranešti
atsakovui. Jeigu šiuo atveju dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta nesvarbiomis, atsakovas
neatvyksta į teismo posėdį, jam skiriama iki trijų šimtų eurų bauda ir jis gali būti atvesdinamas.
Nors šiandieniniame CPK nėra rašoma apie transporto priemonių davima, tokiu atveju, jei į teismą
atsakovas negali atvykti, dėl svarbių priežaščių, tačiau 186 straipsnyje (3 d.) pasakyta, jog tuo
atveju, kai šalis ar trečiasis asmuo dėl svarbių priežaščių negali atvykti į teismą teismas gali
paprašyti rašytinio paaiškinimo ar išimtinais atvejais apklausti asmens jo buvimo vietoje.
Taigi, tikrai galime teigti, kad romėnų teisė ir būtent Leges duodecim tabularum turėjo didelę įtaką
šiuolaikinei civilinei teisei. Matome, jog XII lentelių įstatymai buvo itin svarbūs Lietuvos
Respublikos civiliniam kodeksui, bei civiliniam procesiniam kodeksui.

3.2 BAUDŽIAMOJO KODEKSO PANAŠUMAI

Dabartiniam baudžiamajam kodeksui ypač aktuali VIII lentelė ten rašoma: jei pilnametis, XII
lentelių įstatymai įsakė bausti mirtimi pakariant <...> , nepilnametį liepta <...> nuplakdinti
rykštėmis ir arba paskirti atlyginti žalos vertę, arba sumokėti dvigubo žalos dydžio baudą.
Nepilnamečiui lengvesnė bausmė numatyta ir akivaizdžios vagystės atveju: „dėl sulaikytų
akivaizdžiai vagiant decemviri nustatė, kad laisvieji būtų išplakti ir atiduoti tam, kuris buvo
apvogtas <...>, vergai...kad būtų nuplakdinti rykštėmis ir nustumti nuo skardžio, bet nepilnamečiai
jaunuoliai, pretoriaus nuožiūra, turėję būti nuplakdinti rykštėmis ir būtų atlyginta jų padaryta žalą“.
Tai reiškia, kad jau nuo romėnų teisės bausmės buvo difererencijuojamos pagal amžių. Berniukai
nepilnamečiais Romoje buvo nuo septynerių iki keturiolikos metų, o mergaitės nuo septynerių iki
dvylikos.

Lietuvos baudžiamajame kodekse taip pat bausmės skiriamos pagal amžių. Yra nustatytos dvi:
pirmoji – tai asmenys kuriems iki nusikaltimo buvo suėję šešiolika metų, antra – asmenys kuriems
iki nusikaltimo padarymo buvo suėję keturiolika metų. LR BK 80 straipsnio nuostatos rodo, kad
kaip ir decemviri, šiuolaikiniai įstatymų leidėjai taikydami teisinę atsakomybę nepilamečiams siekia
ne kuo griežčiau pritaikyti bausmę, bet siekia formuoti tinkamą nepilnamečio socialinę orientaciją,
ugdyti pagarbą teisei ir teisėtumui.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir
valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą,
kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas
29
(LR BPK 1 str.). Kad tai galėtų būti išpildyta visi teismo procese dalyvaujantys žmonės turi duoti
teisingus ir tikslius parodymus. VIII lentelėje taip pat rašoma apie bausmę už melagingą liudyjima:
„Gellius 20, 1, 53: si no n illa etiam ex XII tab. de testimoniis falsis poena abolevisset et si nunc
quoque ut antea qui falsum testimonium dixisse convictus esset, e saxo Tarpeio deiceretur“ (lot.
Gellius 20, 1, 53: Jei nebūt ų taip pat panaikintata bausmė pagal XII lentelių įstatymus už melagingą
liudijimą, lygiai kaip anksčiau, (tas), kuris, kaip įrodoma, davė melagingus įrodymus, būdavo
nustumiamas nuo Tarpėjos skardžio.). Tai rodė, kad jau nuo XII lentelių laikų teisingumas ir
tikslumas teismo procesų metu buvo labai svarbus.

LR BK 235 str. rašoma bausmė už melagingus parodymus, išvadą ar vertimą. Bausmių gali būti
įvairių nuo baudos iki laisvės atėmimo iki dvejų metų. Nors XII lentelių įstatymų bausmė žiauresnė,
tačiau šiais laikais bausmė už melagingus parodymus, išvadą ar vertimą taip pat nelengva. Tai
reiškia jog, teisa yra labai svarbi byloje.

Šiandien taikant baudžiamaja atsakomybe atsižvelgiama į kaltojo asmens kaltės formą. VIII
lentelėje rašoma: „Gaius (l. 4 ad leg. XII tab.) D. 47, 9, 9: Qui aedes acervumve frumenti iuxta
domu m positum combusserit, vinctus verberatus igni necari iubetur, si mod o sciens prudensque id
commiserit, si vero casu, id est neglegentia, aut noxiam sarcire iubetur, aut, si minus idoneus sit,
levius castigatur.“ (lot. Gaius (l. 4 ad leg. XII tab.) D. 47, 9, 9: Kas sudegina prie namo pastatytą
statinį ar javų stirtą, įsakyta, kad būtų surištas ir nuplakdinus sudegintas ugnyje, jeigu taip padarė
žinodamas ir suprasdamas, bet jei visai atsitiktinai, tai yra dėl nerūpestingumo , būdavo įsakyta
atlyginti padarytą žalą arba, jeigu buvo nemokus, kad būtų švelniau nubaustas.). Šiame įstatyme
atkreipti dėmesį turime į kaltės forma matome, kad žmogus kuris nusikaltimą padarė tyčiai būdavo
bausdamas griežščiau, nei tas kuris nusikaltimą padarė atsitiktinai.

LR BK 14 str išskiria dvi kaltės formas: tyčią ir neatsargumą. Būtent šios dvi kaltės formos ir yra
kilusios iš XII lentelių įstatymų.

XII lentelių įstatymuose VIII lentelėje sakoma, jog baudžiami ne tik nusikaltėliai, bet ir prie jų
prisidėję asmenys (bendrininkai). XII lentelių įstatymuose pareiškiama, kad bausmė už vogtų daiktų
slėpimą ar kitokį prisidėjimą prie vagystės yra lygu trigubai vogtų daiktų sumai. Šis įstatymas
skamba taip: „a. Gaius 3, 191: Concepti et oblati (furti) poena ex lege XII tab. tripli est. – b. ...
Lance et licio ...“ (lot. a. Gaius 3, 191: a. Bauda už vogtų daiktų priėmimą ir slėpimą pagal XII
lentelių įstatymus yra trigubo dydžio. – b. ...Raiščiu ir dubeniu...).

LK BK 24 str. yra apibūdinamas bendrininkavimas: tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje

susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų

30
dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Ten taip pat įvardijamos bendrininkų rūšys: vykdytojas,
organizatorius, kurstytojas, padėjėjas.

Griežčiausia bausmė Romoje būdavo mirtis ir ji skiriama pagrinde už piliečio išdavimą priešui,
priešo kurstymą nusikalsti prieš romėnų tautą. Tai rašoma IX lentelėje: „Marcianus D. 48, 4, 3: Lex
XII tab. iubet eum, qui hostem concitaverit quive civem hosti tradiderit, capite puniri.“ (lot.
Marcianus D. 48, 4, 3: XII lentelių įstatymai įsako tą, kuris kurstė priešą (nusikalsti prieš romėnų
tautą) arba išdavė priešui pilietį, nubausti mirtimi.). Tai parodė valstybės svarbą jau romėnų laikais.

LR BK XVI skyriuje įvardijamos bausmės už nusikaltimus LR nepriklausomybei, teritorijos

vientisumui bei konstitucinei santvarkai. Už tam tikrus nusikaltimus taip pat skiriama griežčiausia
bausmė, kuri yra laisvės atėmimas iki gyvos galvos.

Taigi galime sakyti, kad romėnų teisės baudžiamasis kodeksas itin svarbus ir dabartinei teisei.
Aišku baudžiamoji teisė lyginant su civiline teise padarė mažesnę įtaką šiuolaikinei teisei.

3.3 CIVILINIO KODEKSO SKIRTUMAI

Tikriausiai reikėtų pradėti nuo kodeksų įkūrimo. XII lentelių įstatymai įkurti 450 m. pr. Kr., o
Lietuvos CK įkurtas 2000 m. Galime pastebėti didelį skirtumą tarp įkūrimo metų. Todėl skiriasi ir
daugelis terminų bei frazių.

XII lentelių įstatymai pagrinde buvo susiję su civiline teise kaip nuosavybės teisės, skolos ir
šeimos teisė. Kitaip nei XII lentelių įstatymai LR CK kalbama apie daugybę teisinių temų tokių
kaip civilinė ir komercinė teisė, šeimos teisė, darbo teisė, intelektinės nuosavybės teisė.

Šie įstatymai buvo sukurti taip pat dėl skirtingų priežaščių. XII lentelių įstatymai kaip jau
išsiaiškinome buvo sukurti spręsti visuomenės ginčus tarp plebėjų ir patricijų. Lietuvos civilinis
kodeksas sukurtas siekiant sukurti visapusišką Lietuvos teisės sistemos teisinę bazę, jame yra
teismų steigimo, teisėjų skyrimo ir teisinių procedūrų organizavimo nuostatos. Lietuvos civilinis
kodeksas taip pat sukurtas pakeisti ankstesnę teisės sistemą ir modernizuoti Lietuvos teisinę bazę,
ruošiantis stoti į EU (Europos Sąjungą).

XII lentelių įstatymai buvo įgyvendinami (dažniausiai savarankiškai vykdomomis) socialinėmis

normomis ir per magistratus. Kitaip Lietuvos CK čia kodeksas vykdomas per Lietuvos teismų
sistemą, o už jo nuostatų pažeidimus taikomos teisinės sankcijos.

31
 Kitas skirtumas kurį svarbu paminėti yra struktūra. XII lentelių įstatymai sudaryti tik iš 12 lentelių,
ten nėra tiksliai apibrėžta, kurios dalys sudaro civilinį kodeksą ir tt. Tačiau Lietuvos civilinis
kodeksas turi šimtus puslapių ir straipsnių, kurie yra atidžiai sudėlioti.

XII lentelių įstatymuose gyventojų teisės skirstomos pagal jų statusą (laisvieji žmonės, vergai).
Viena iš nuostatų, kuri tai parodo, yra III lentelėje esanti nuostata apie skolininkus ir skolas. Pagal
įstatymą, jeigu skolininkas negalėtų sumokėti skolos, kreditorius galėtų jį arešstuoti iki 60 dienų.
Per tą laiką skolininkas turėdavo padengti savo skolą atlikdamas fizinį darbą kreditoriui. Jei
skolininkas nepadengdavo skolos iki 60 dienų, tada būdavo parduodamas į vergiją, o už pardavimą
gauti pinigai būtų skirti skolai padengti. Kaip žinome LR CK tokių nuostatų nėra, nes čia kaip tik
skatinamos lygios teisės visiems gyventojams nepaisant ar jie vargšai ar ne.

Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse yra tarptautinės privatinės teisės nuostatų, kurios
reglementuoja asmenų ir subjektų teisnius santykius įvairiuose šalyse (LR CK II skyrius). XII
lentelių įstatymuose parašyta tik apie romėnų teisę ir nerašoma apie teisinius santykius kituose
šalyse.

Tikriausiai vienas didžiausių ir žinomiausių skirtumų yra tas, kad XII lentelių įstatymai jau
nebegalioja kaip atskiras teisinis dokumentas, bet turėjo reikšmingos įtakos Vakarų teisės tradicijai,
o Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas tai dabartinė teisinė bazė, kuria sprendžiami teisiniai
ginčai Lietuvoje, tačiau jis gali būti keičiamas per teisėkūros procesą.

Galime pastebėti, jog skirtumų yra žymiai mažiau ir jie yra labiau esminiai palyginus su
panašumais. Todėl galime daryti išvadą, kad XII lentelių įstatymai turėjo didelę įtaką LR civilinei
teisei.

3.4 BAUDŽIAMOJO KODEKSO SKIRTUMAI

Bausmės taikytos senovės Romoje buvo gerokai žiauresnės nei bausmės šiais laikais pvz., VIII
lentelėje parašyta: Gaius (L. 4 ad. leg. XII tab.) D. 47, 9, 9: qui aedes acervumve frumenti iuxta
domum positum combusserit, vinctus verberatus igni necari iubetur, si modo sciens prudensque id
commiserit, si vero casu, id est neglegentia, aut noxiam sarcire iubetur, aut, si minus idoneus sit,
levius castigatur. (lot. Gaius (L. 4 ad. leg. XII tab.) D. 47, 9, 9: Kas sudegina prie namo pastatytą
statinį ar javų stirtą, įsakyta, kad būtų surištas ir nuplakdinus sudegintas ugnyje, jeigu taip padarė
žinodamas ir suprasdamas, bet jai visai atsitikinai, tai yra dėl nerūpestingumo, būdavo įsakyta
atlyginti padaryta žalą arba, jeigu buvo nemokus, kad būtų švelniau nubaustas. ). Kaip ir prieš tai
rašiau žiauriausia bausmė XII lentelių įstatymuose – mirties bausmė, LR BK šia bausmę turėjo iki
1999 m., dabar žiauriausia bausmė – įkalinimas iki gyvos galvos.
32
Taip pat reikia paminėti, kad XII lenetlių įstatymai neturėjo atskiros teisinės sistemos
nusikalstamoms veikloms spręsti. Bylas nagrinėjantiems magistrams buvo palikta savo nuožiūra
nustatyti ar buvo nusikaltimas ir kaip nubausti asmenį. LR BK viskas gerokai aiškiau. LR BK turi
visapusišką nusikalstamų veiklų nagrinėjimo sistemą, apibrėžiant skirtingas nusikaltimų rūšis ir už
kiekvieną iš jų atitinkamas sankcijas.

XII lentelių įstatymai nenumatė aiškios kaltinamųjų teisių apsaugos pvz., teisės į teisingą ir
nešališką teismą, Lietuvos BK visos nuostatos dėl kaltinamųjų teisių yra aiškios, tokios kaip teisė į
teisingą teismą, nekaltumo prezumpcija, teisė į teisinį atstovavimą.

Romos XII lentelių įstatymai taip pat leido nusikaltimų aukoms atkeršyti nusikaltėliui jei jiems
atrodė, kad magistrato nuosprendis netinkamas. Ši nuostata pateikiama VIII lentelėje ir vadinasi
„lex talionis“. Pavyzdžiui: si membrum rup(s)it, ni cum eo pacit, talio esto (lot. Jeigu (kam) nukirto
kūno narį (=dalį) ir taikiai su juo (nukentėjusiuoju) nesusitaria, tebūna atkeršyta.). Tai reiškia, kad
jeigu kažkas buvo sužeistas muštynėse, tada jis galėdavo siekti atpildo tokiu pat būdų sužalodamas
savo priešininką. Jei kas nors buvo nužudytas, jo šeima galėdavo atkeršyti nužudydama nusikaltėlį
arba jų šeimos narį. Atkeršymo įstatymas įvestas užtikritni, kad teisingumas būtų įvykdytas ir kad
nusikaltėliai atsakytų už savo veiksmus. Tačiau LR BK skelbia, kad asmenys negali siekti keršto
nusikaltėliui ir nustato konkrečius teisinius ginčų sprendimo būdus per baudžiamojo teisingumo
sistemą.

LR BK apibrėžia vagystės nusikaltimą ir numato atitinkamą bausmę, kuri priklauso nuo vagystės
sunkumo ir kitų aplinkybių, tokių kaip atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių.

XII lentelių įstatymuose buvo nuostatos, jau susijusios su vagyste, įskaitant vagies įsipareigojimą
grąžinti tai, kas pavogta, plius penktadalį daikto vertės.

XII lentelių įstatymai nenumatė galimybės ankčiau laiko atleisti nuo įkalinimo, o LR BK pripažįsta
priešlaikinio paleidimo sąvoką ir apima nuostatas dėl lygtinio paleidimo tam tikromis aplinkybėmis.

Lietuvos BK pripažįsta atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir suteikia galimybę

pagal šias aplinkybes švelninti arba griežtinti bausmę. Aplinkybės yra tokios kaip nusikaltėlio
amžius, psichinė būklė, nusikaltėlio kriminalinė istorija ir tt. XII lentelių įstatymuose tai
neegzistavo.

Lietuvos baudžiamajame kodekse parašytos tam tikros kalinių teisės, kaip sveikatos priežiūra,
aplankymai ir galimybė gauti teisinę pagalbą. To XII lentelių įstatymuose taip pat nerasite.

Apžiūrėję LR BK ir XII lentelių įstatymų panašumus ir skirtumus galime teigti, jog nors skirtumų
ir gana daug jie visi įprasti, viskas kas pasikeitė priklauso tik nuo kiek laiko prabėgo nuo pačių XII
33
lentelių įstatymų. Pavyzdžiui dabar nėra tokių žiaurių bausmių ir nebesprendžiama apie žmogaus
bausmę pagal jo statusą, nes mūsų valstybės ir įstatymai išsivystė, nebėra pabrėžtų valstybės
gyventojų sluoksnių.

IŠVADOS

Išnagrinėjus teisės istoriją, XII lentelių įstatymus, Lietuvos teisę bei LR ir XII lentelių įstatymų
baudžiamojo ir civilinio kodekso panašumus ir skirtumus galime daryti šias išvadas:

1. Teisės istorija - tai ilga ir sudėtinga istorija apie visuomenių evoliuciją ir joms valdyti skirtų
teisinių sistemų raidą. Nuo seniausių žinomų teisės užuominų (Egipte 3000 m. pr. Kr.) iki
dabartinių teisės sistemų, kurios kiekvienais metais tobulėja. Teisė vaidino ir dar vis vaidina
vaidmenį formuojant žmonių elgesį ir organizuojant visuomenes.
2. XII lentelių įstatymai – seniausias rašytinis romėnų teisės šaltinis, žymintis patricijų ir
plebėjų nesutarimų pabaigą. XII lentelių įstatymuose buvo išreikštas visas pluoštas teisinių
įdėjų, tapusių tolimesnės teisės raidos pagrindu. Šiuose įstatymuose buvo įvairių teisinių
klausimų kaip nuosavybės teisės, skolų, baudžiamosios teisės, šeimos teisės ir tt. XII lentelių
įstatymuose nustatytos bausmės už ir nustatyti principai tokie kaip teisė į teisingą teisę,
įrodymų naudojimasis bylose ir tt.
3. Lietuvos teisė - tai svarbus šalies teisinės sistemos komponentas, suteikiantis pagrindą
socialinio teisingumo skatinimui, asmens teisių apsaugai ir elgesio reguliavimui. Lietuvos
teisinė sistema metams bėgant daug keitėsi ypač dėl vokiečių okupacijos ir prijungimo prie
SSRS. Lietuvos teisinė sistema grindžiama teisinės valstybės principu, kuris yra įtvirtintas
LR Konstitucijoje. Konstitucija nustato piliečių teises bei laisves ir pagrindinius teisinės
sistemos principus.
4. XII lentelių įstatymų normos – daugelio šiuolaikinės teisės principų pirmapradės. Akivaizdu,
kad daugelyje civilinės teisės normų reguliuojamų sričių galima aptikti Romos teisės ištakų.
Pavyzdžiui Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse pastebime panašių teisės insititutų
ištakų kaip paveldėjimo, globos ir rūpybos, pirkimo-pardavimo sutarčių nuostatų ir tt. Šiek
tiek mažesnę, bet svarbią reikšmę XII lentelių įstatymai turėjo Lietuvos Respublikos
baudžiamjam kodeksui. Romėnų teisė įtakojo baudžiamosios atsakomybės diferencijavimą,
pagal nusikaltėlio amžių, kaltės formas, bendrininkavimo institutas ir tt. Ir tai įrodo, koks
didelis yra romėnų teisės pritaikomumas šiuolaikinėje teisėje.

34
 Literatūros sąrašas
1. Teisės aktai
1.1 Kodeksai
1. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas
2. Lietuvos Respublikos civilinis proceso kodeksas
3. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas
1.2 Konstitucija
1. Lietuvos Respublikos Konstitucija
2. Mokslinė literatūra
1. Vėlyvis S., Jonaitis M. XII lentelių įstatymai ir jų komentaras. Vilnius: VĮ Teisinės
informacijos centras, 2007
2. Vėlyvis S., Jonaitis M. XII lentelių įstatymai: bendrųjų šiuolaikinės teisės principų
pradmenys. Vilnius: Jurisprudencija, 2007
3. Vėlyis S., Jonaitis M. XII lentelių įstatymai ir kai kurios atskirų šiuolaikinės teisės šakų
bei institutų nuostatos. Vilnius: Jurisprudencija, 2008
4. Gediminas Sagatys Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas: pirmieji dešimt galiojimo metų.
Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2013
5. Vaidotas A. Vačaitis The Republic of Lithuania. Vilniaus universitetas, 2014
3. Internetinės nuorodos
1. Hammurabi‘s code (https://courses.lumenlearning.com/atd-herkimer-westerncivilization/
chapter/hammurabis-code/)
2. Lietuvių žodynas (https://www.lietuviuzodynas.lt/terminai/Galai)
3. Duodecim tabularum leges (https://www.thelatinlibrary.com/12tables.html)
4. The Law of the 12 Tables (https://ancientrome154626370.wordpress.com/2019/03/19/the-
law-of-the-12-tables/)
5. Iniuria and the common law. Eds Eric Descheemaeker and Helen Scott
(https://www.euppublishing.com/doi/full/10.3366/elr.2015.0262)
6. Lotyniški teisiniai posakiai (https://www.radiolex.lt/teisiniai-posakiai/)
7. Legal system in Lithuania (https://www.baltic-legal.com/legal-system-of-lithuania-eng.htm)
8. National Labour Law Profile: Lithuania
(https://www.ilo.org/ifpdial/information-resources/national-labour-law-profiles/
WCMS_158913/lang--en/index.htm)
9. The Lithuanian Statutes (http://alka.mch.mii.lt/Valstybe/Statutai/trumpa.en.htm)
10. Visuotinė lietuvių enciklopedija (https://www.vle.lt/straipsnis/pirmasis-lietuvos-statutas/)

35
11. Visuotinė lietuvių enciklopedija (https://www.vle.lt/straipsnis/lietuvos-konstitucijos/)
12. Visuotinė lietuvių enciklopedija (https://www.vle.lt/straipsnis/kovo-11-aktas/)
13. Lietuvos Respublikos seimas (https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=37028&p_k=1)
14. The History of Law, Order & Justice! : Hidden Histories (https://www.youtube.com/watch?
v=OxOZ7KUC1yk&list=LL&index=20)
15. Law and Justice - Economic Justice in Early Greece - 4.2 Life of Solon
(https://www.youtube.com/watch?v=kAX9TpkEyMU&list=LL&index=18)
16. Introduction to Law: Legal History (https://www.youtube.com/watch?
v=q7GP5pemjiA&list=LL&index=17)

36