AUDRIUS SABŪNAS ㅤ

Mums nereikalinga rusiška keiksmažodžių kultūra

Man į akis krenta tai, kad vis dar plačiai vartojame rusiškus keiksmažodžius. Tiesa, matau teigiamų
tendencijų, lyginant su Lietuva prieš kokius du dešimtmečius, kai smurto kultūra dar buvo giliai įsišaknijusi,
o visuomenė buvo gerokai labiau suvaržyta ir slopinanti saviraišką, gyvenanti prisitaikyk ir
išgyvenk principu. Kai buvau paauglys ir pakeičiau mokyklą, stengdamasis nepasirodyti pernelyg išskirtinis
naujoje vietoje, buvau pramokęs bendraudamas su bendraamžiais į šnekamąją kalbą įterpti rusiškų
keiksmažodžių. Tarp paauglių berniukų keiksmai buvo savotiškas vyriškumo atributas, galbūt net norma,
kurią ignoruoti reiškė atskirtį. Dabartinėje Lietuvoje spaudimas tokiu būdu niveliuotis 1 tarp paauglių darosi
vis silpnesnis.

Tenka išgirsti naivių pasiteisinimų, esą keiktis sveika, natūralu, rafinuotai keiktis – sąmojinga. Ir nors
nesu psichologas, kad galėčiau pasiūlyti alternatyvą keiksmams, ypač akimirkomis, kai užplūsta stresas ir
reikia „nuleisti garą“, norėčiau paprašyti kiekvieno (-os) skaitančio (-ios) šį tekstą susimąstyti, kodėl mums
vis dar reikalingi rusiški keiksmai, kurių ištakos siekia caro armijas su dedovščina2 ir kurie sugrįžo su
okupacine sovietine kariuomene, partinę mokyklą tebaigusiais pokario sovietiniais aktyvistais, kurie
žodžiais ir veiksmais nešė kalėjimų kultūrą.

Kodėl jie vis dar romantizuojami lietuvių kalba pastatytuose kino filmuose, vartojami aukštų politikų?
Ar būtų sunku rusiškus keiksmus išsiųsti kartu su rusų kariniu laivu – bent jau tą riebųjį? Dar visi gerai
atsimename, kur jis buvo pasiųstas ir kur nuplaukė, o pamiršę gali susirasti straipsnį Vikipedijoje. Šiame
epizode negaliu negirti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išmintingo sprendimo padaryti išimtį ir leisti
šią nešvankybę vartoti viešojoje erdvėje, tačiau būtent originalo kalba. Nors toks vulgaraus keiksmo
pripažinimas daug ką piktino (irgi mūsų visuomenės sveikėjimo ir derusifikacijos ženklas), spėju, kad šis
žodis jau ir dėl to ėmė prarasti ankstesnį emocinį krūvį. Beje, ar vartoti rusiškus keiksmažodžius kalbant
rusiškai, palieku spręsti rusiškai šnekantiesiems. Vartojant lietuvių kalbą galima atrasti lietuviškų
atitikmenų, o jei nėra būtinybės – gal išvis apsieiti, išmokti subtilesnių dėmesio atkreipimo ar jausmų
reiškimo būdų.

Tiesa, svarstant, kaip ir kuria kalba keiktis, svarbu suprasti, kodėl išvis vartojame keiksmažodžius. JAV
psichologas Timotis Džėjus keiksmažodžius vertina kaip mūsų identiteto emocinę dalį, o turkų kalbininkas
Emrė Giuvendiras keiksmažodžius įvardija kaip vyriškumo ir impulsyvumo išraišką. Keiksmažodžiai gali
atlikti santykinai teigiamą vaidmenį, nes keiksmais sublimuojamas 3 poreikis smurtauti, – vis dėlto tai
laimėjimas evoliucijoje, nes verbalinis smurtas – mažumėlę aukštesnės kultūros požymis nei fizinis smurtas.

Vertinant iš istorinės perspektyvos, dažnai perimdavome keiksmažodžius iš kaimynų kartu su nemažu

skolinių kiekiu. Keičiantis aplinkybėms ir kintant kalbai keitėsi ir keiksmai, be to, jie skirtingai mums
„prilipdavo“. Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų lietuviškose žemėse įsigalėjus Rusijos imperijai per
carinę kariuomenę į lietuvių kalbą ėmė veržtis ir rusiški keiksmai.

Sunku pasakyti, kiek keiksmai buvo paplitę skirtinguose visuomenės sluoksniuose Lietuvos
nepriklausomybės išvakarėse 1918 m. Keikimasis, ko gero, buvo laikomas marginalizuotų 4 bendruomenių
bruožu, maištu prieš etines normas, geras manieras, buržuazijos mandagumo standartus.

Taip pat keiksmai atspindi tabu visuomenėse. Dar ne taip seniai lietuviams tai buvo senojo panteono dievai
(Perkūnas, Velnias) ar mitologiniai gyvūnai (žaltys), o istoriškai pamaldumu garsėjusiems ispanams didelį emocinį
krūvį turi krikščioniška terminologija (tarkime, Švč. Sakramentas). Nesinori tikėti, kad mes tokie infantilūs, jog
intymios kūno dalys, minimos daugelyje populiarių rusiškų keiksmų, mums yra dvigubas tabu – kai kurių lietuviško
pavadinimo neišdrįstame paminėti net keiksme. Man daug suprantamesnis požiūris, kad nėra ko garsiai aptarinėti, ką
veikiame ten, kur karaliai pėsti drožia. Ne veltui šioje srityje tualetinė terminologija fonetiškai išliko mažai pakitusi
nuo indoeuropiečių prokalbės. (533 ž.)
1
niveliuotis – suvienodėti, panaikinti skirtumus
2
dedovščina – socialinių santykių forma, kai žeminami nauji bendruomenės nariai
3
marginalizuotas – laikomas nereikšmingu, nesvarbiu
4
sublimuoti – potraukio, kurio negalima realizuoti, pakeitimas visuomenės leidžiama veikla
Parengta pagal ,,Bernardinai.lt“ 2023 01 20 skelbtą tekstą.