II (A kursas)

Perskaitykite pateiktą tekstą ir jį aptarkite.

Apibūdinkite teksto tematiką, keliamų problemų aktualumą.
Aptarkite teksto argumentavimo būdus, stilistiką.
Išsakykite savo požiūrį į keliamas problemas, pagrįsdami tekstu ir savo patirtimi.
Kalbėdami mintis dėstykite nuosekliai ir aiškiai, kalbėkite taisyklingai, laikykitės kalbėjimo etikos
reikalavimų.
Jūsų kalbėjimui skirta iki 5 min. Likusiu laiku (bent 5 min.) apie šį tekstą ir jame keliamas problemas
diskutuokite su egzaminuotoju.

AUDRIUS SABŪNAS
Mums nereikalinga rusiška keiksmažodžių kultūra
Man į akis krenta tai, kad vis dar plačiai vartojame rusiškus keiksmažodžius. Tiesa, matau teigiamų
tendencijų, lyginant su Lietuva prieš kokius du dešimtmečius, kai smurto kultūra dar buvo giliai
įsišaknijusi, o visuomenė buvo gerokai labiau suvaržyta ir slopinanti saviraišką, gyvenanti prisitaikyk ir
išgyvenk principu. Kai buvau paauglys ir pakeičiau mokyklą, stengdamasis nepasirodyti pernelyg
išskirtinis naujoje vietoje, buvau pramokęs bendraudamas su bendraamžiais į šnekamąją kalbą įterpti
rusiškų keiksmažodžių. Tarp paauglių berniukų keiksmai buvo savotiškas vyriškumo atributas, galbūt
net norma, kurią ignoruoti reiškė atskirtį. Dabartinėje Lietuvoje spaudimas tokiu būdu niveliuotis* tarp
paauglių darosi vis silpnesnis.
Tenka išgirsti naivių pasiteisinimų, esą keiktis sveika, natūralu, rafinuotai keiktis – sąmojinga. Ir nors
nesu psichologas, kad galėčiau pasiūlyti alternatyvą keiksmams, ypač akimirkomis, kai užplūsta stresas
ir reikia „nuleisti garą“, norėčiau paprašyti kiekvieno (-os) skaitančio (-ios) šį tekstą susimąstyti, kodėl
mums vis dar reikalingi rusiški keiksmai, kurių ištakos siekia caro armijas su dedovščina* ir kurie
sugrįžo su okupacine sovietine kariuomene, partinę mokyklą tebaigusiais pokario sovietiniais
aktyvistais, kurie žodžiais ir veiksmais nešė kalėjimų kultūrą.
Kodėl jie vis dar romantizuojami lietuvių kalba pastatytuose kino filmuose, vartojami aukštų politikų?
Ar būtų sunku rusiškus keiksmus išsiųsti kartu su rusų kariniu laivu – bent jau tą riebųjį? Dar visi gerai
atsimename, kur jis buvo pasiųstas ir kur nuplaukė, o pamiršę gali susirasti straipsnį Vikipedijoje. Šiame
epizode negaliu negirti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išmintingo sprendimo padaryti išimtį ir
leisti šią nešvankybę vartoti viešojoje erdvėje, tačiau būtent originalo kalba. Nors toks vulgaraus
keiksmo pripažinimas daug ką piktino (irgi mūsų visuomenės sveikėjimo ir derusifikacijos ženklas),
spėju, kad šis žodis jau ir dėl to ėmė prarasti ankstesnį emocinį krūvį. Beje, ar vartoti rusiškus
keiksmažodžius kalbant rusiškai, palieku spręsti rusiškai šnekantiesiems. Vartojant lietuvių kalbą galima
atrasti lietuviškų atitikmenų, o jei nėra būtinybės – gal išvis apsieiti, išmokti subtilesnių dėmesio
atkreipimo ar jausmų reiškimo būdų.
Tiesa, svarstant, kaip ir kuria kalba keiktis, svarbu suprasti, kodėl išvis vartojame keiksmažodžius. JAV
psichologas Timotis Džėjus keiksmažodžius vertina kaip mūsų identiteto emocinę dalį, o turkų
kalbininkas Emrė Giuvendiras keiksmažodžius įvardija kaip vyriškumo ir impulsyvumo išraišką.
Keiksmažodžiai gali atlikti santykinai teigiamą vaidmenį, nes keiksmais sublimuojamas* poreikis
smurtauti, – vis dėlto tai laimėjimas evoliucijoje, nes verbalinis smurtas – mažumėlę aukštesnės kultūros
požymis nei fizinis smurtas.
Vertinant iš istorinės perspektyvos, dažnai perimdavome keiksmažodžius iš kaimynų kartu su nemažu
skolinių kiekiu. Keičiantis aplinkybėms ir kintant kalbai keitėsi ir keiksmai, be to, jie skirtingai mums
„prilipdavo“. Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų lietuviškose žemėse įsigalėjus Rusijos imperijai
per carinę kariuomenę į lietuvių kalbą ėmė veržtis ir rusiški keiksmai.
Sunku pasakyti, kiek keiksmai buvo paplitę skirtinguose visuomenės sluoksniuose Lietuvos
nepriklausomybės išvakarėse 1918 m. Keikimasis, ko gero, buvo laikomas marginalizuotų*
bendruomenių bruožu, maištu prieš etines normas, geras manieras, buržuazijos mandagumo standartus.
Taip pat keiksmai atspindi tabu visuomenėse. Dar ne taip seniai lietuviams tai buvo senojo panteono
dievai (Perkūnas, Velnias) ar mitologiniai gyvūnai (žaltys), o istoriškai pamaldumu garsėjusiems
ispanams
didelį emocinį krūvį turi krikščioniška terminologija (tarkime, Švč. Sakramentas). Nesinori tikėti, kad
mes tokie infantilūs, jog intymios kūno dalys, minimos daugelyje populiarių rusiškų keiksmų, mums yra
dvigubas tabu – kai kurių lietuviško pavadinimo neišdrįstame paminėti net keiksme. Man daug
suprantamesnis požiūris, kad nėra ko garsiai aptarinėti, ką veikiame ten, kur karaliai pėsti drožia. Ne
veltui šioje srityje tualetinė terminologija fonetiškai išliko mažai pakitusi nuo indoeuropiečių prokalbės.
(533 ž.)

*niveliuotis – suvienodėti, panaikinti skirtumus

*dedovščina – socialinių santykių forma, kai žeminami nauji bendruomenės nariai

*marginalizuotas – laikomas nereikšmingu, nesvarbiu

*sublimuoti – potraukio, kurio negalima realizuoti, pakeitimas visuomenės leidžiama veikla

Parengta pagal ,,Bernardinai.lt“ 2023 01 20 skelbtą tekstą. Prieiga internete:

https://www.bernardinai.lt/mums-nereikalinga-rusiska-keiksmazodziu-kultura/