Diktantai rašybai ir vientisinio sakinio skyrybai kartoti

I grupė
Dailiame medyje įrengtame namelyje saldžiai miegojo trejetas vaikų.
Nuotykiautoja pū tė į ū są jaukiai lindėdama miegmaišyje, skrajū nas parpė
susirietęs į kamuoliuką, o šalia tyliai knarksėjo kurmius, nė nakčiai nenusivilkęs
raštuotojo megztuko, mėgstamiausio savo drabužėlio. Trobelėje buvo šilta,
kvepėjo sakais ir imbieriniais sausainiais, o židinyje baigė degti iš vakaro
sukrauti rąsteliai.
Už apšerkšnijusių langų visais baltais ir mėlynais atspalviais žėrėjo šalta
viduržiemio naktis. Mėnulis lėtai yrėsi dangumi po juodas pievas ganydamas
žvaigždžių žiburėlius. Niekas: nei nuotykiautoja, nei skrajū nas, nei kurmius,
nenujautė artėjančio pavojaus.

II grupė
Mėnulį staiga uždengė didelis sparnuotas šešėlis, grėsmingas nelaimės
pranašas. Paskui jis ėmė sukti virš namelio ratus tolydžio artėdamas. Priskridęs
pakilo virš medžio lėtai plasnodamas, šiek tiek pasvarstė ir pamėgino pasiekti
namelį letena. Nepavyko, šakos per tankios. Tada grakščiai ištiesė gyvatišką
kaklą, ketino sugriebti trobelę dantimis. Sutraškėjo lū žinėjantis ledas, medžio
kamienu nusirito virpulys. Uosio dvasia, suneraminta gresiančio pavojaus,
pabudo iš saldaus žiemos miego ir pasiruošė gintis. Šakos susiglaudė
pridengdamos namuką iš visų pusių. Medžio dvasia, priversta palikti savo bū stą,
griežtai pažvelgė į neprašytąjį svečią.

III grupė
Keletą akimirkų milžiniškas paukštis, grėsmės pranašas, ir uosio dvasia
žiū rėjo viena į kitą. Paskui sparnuotoji pabaisa pasipiktinusi sucypė šaižiu balsu
ir šovė į viršų, sukeldama aplink medžio sargą dygaus sniego sū kurius.
Viena plunksna, styrojusi paukščiui iš sparno, sukdamasi ore ėmė kristi
žemyn. Ji atsitrenkė į namelio stogą, garsiai traškėdamos pabiro čerpės, o
plunksna įsmigo į grindis ir liko jose styroti vis dar vibruodama. Vakai pabudo
išbudinti byrančių čerpių ir kelias minutes nieko nesuprasdami žvelgė į
plunksną, nelauktą svečią.
- Aš maniau, kad čia tavo įkyruolis giminaitis! – sušuko susijaudinęs
skrajū nas.

IV grupė
Prieš penketą mėnesių į nuotykiautojų namus pagyventi atsikraustė
tolimi giminės, ieškikai iš pietrytinių aukštumų. Šių nelaimingųjų padarėlių
namus užliejo vanduo, užplū dęs iš tolimųjų aukštumų. Vargšeliai liko ir be
pastogės, ir be bū tiniausių daiktų. Susigraudinusi mama mielai priėmė juos, kad
benamiai sočiai ir šiltai pergyventų šaltąją žiemą. Nuotykiautojai, jau anksčiau
atstatę sudegusius namus, apgyvendino gimines antrajame aukšte.
Iš pradžių nuotykiautoja labai apsidžiaugė, o jos broliukas susidraugavo
su jaunuoju ieškiku. Juodu ištisas dienas praleisdavo žaisdami kartu: maudėsi
vandenyno pakrantėje, rinko kraiukleles, meistravo spalvotus aitvarus.
 V grupė
O štai vyresnėlis, taip lauktas mergaitės, pasirodė besąs siaubingas
niurzga. Įkėlęs koją į nuotykiautojų namus, jis suraukė nosį ir pradėjo burbėti.
Jam nepatiko viskas: kubilai maudynėms, atšiaurus klimatas, net mielos vietovės.
Kartą mergaitė nedrąsiai pasiū lė pasivaikščioti pakrante ir aprodyti
apylinkes. Berniukas tik burbtelėjo:
- Čia nėra į ką žiū rėti. Vien smėlis ir dygios žolės. Be to, čia dvokia
pasenusia žuvimi.
Iš pradžių vaikai manė, kad ieškikas ilgisi namų. Paskui suprato, kad jis
bjauraus bū do. Mergaitė paliko bjaurųjį svečią ramybėje ir leido laiką su
senaisiais draugais.