... Nebuvo Nieko arba buvo Viskas.

Tuðtuma arba visuotinybë. Aukð-

èiausiojo sprendimas tame padëjo
taðkà. Tai buvo tvërimo pradþia, vi-
satos aðis, pirminis grûdas, Visko vi-
durys. Taðkas plëtësi – daigas skëlë
grûdà, prasidëjo Didysis sprogimas,
visatos radimasis. Tuðtumoje atsira-
do ratas – pirmojo kûrinio simbolis,
tvërinijos, Visatos pradþios þymë. Ðià
sukurtàjà visumà – grûdà, kiauðiná –
dalijo statmena (vertikali) linija –
t.y. dvasinis, vyriðkasis pradmuo ir
gulsèia (horizontali) linija – t. y. me-
dþiaginis (materialus, þemiðkas),
moteriðkasis pradmuo. Sutvërëjas
visa tai (Visatà), pirmapradá kryþiø
“ásuko”, ákvëpë gyvybæ, kuri yra vir-
pesys, sukimasis, bangavimas, plëti-
masis, traukimasis. Besisukanèiam
kryþiui judesys “uþlauþë galus”: ju-
danti, gyva kryþma – t. y. svastika
vël braiþë ratà, jungdama jau ávairiais
kampais padalintà Visatà...
 Rasa Ambraziejienë

ÞENKLAI.
ÁVAIZDINIAI.
SIMBOLIAI

Kauno tautinës kultûros centras

1
UDK 003.6
Am42

Ði knyga – tai pastanga dar kartà paþvelgti á simbolius, jø prasmæ, kilmæ

bei tarpusavio sàsajas, aprëpti juos kaip visumà. Tyrinëjant remiamasi lietuviø
tautinës kultûros áþvalgomis, vis dëlto bandant ávaizdiniø nesusieti su kurios
nors vienos kultûros ar religijos átaka, tuo parodant simboliø visuotinumà
visose senosiose kultûrose. Knygoje aptariami ne tik svarbiausi geometriniai
pavidalai – taðkas, ratas, tiesë, kryþius, svastika, trikampis, kvadratas, bet ir
spalvø bei stichijø – ugnies, oro, þemës ir vandens – simbolika.

II-asis redaguotas leidimas

Iðleido: Kauno Tautinës kultûros centras

Redagavo ir maketavo: Rasa Ambraziejienë

© Rasa Ambraziejienë

ISBN 9955-9316-2-0

2
 Vaizduotë nëra sugebëjimas kurti tikrovës vaizdus; ji yra gebëji-
mas kurti tikrovæ perauganèius, jà dainuojanèius vaizdus. /.../
Vaizduotë iðranda kaþkà daugiau negu þodþiai ir dramos, ji iðran-
da naujà gyvenimà ir naujà dvasià; ji atveria viskà naujai reginèias
akis. Ji matys tik turëdama “vizijø”. O jø turës, jei jos auklëjimas
prasidës ne patirtimis, o svajonëmis, jei patirtys ateis tik kaip jos
svajoniø árodymai.
(G. Bachelardas)

Pirmà ir paskutinæ filosofijà, kuria nesugriaunamai tikiu, að

patyriau vaikø kambaryje. Daugiausia iðmokau ið auklës, tai yra
teisëtos, þvaigþdþiø paskirtos tradicijø ir demokratijos þynës. La–
biausiai tikëjau tada, labiausiai tikiu ir dabar tuo, kas vadinama
pasakomis. Jos, mano manymu, yra absoliuèiai teisingos. Tai ne
fantazijos: palyginti su jomis, ir religija, ir racionalizmas yra nenor-
malûs: tiesa, religija – nenormaliai teisinga, o racionalizmas `nenor-
maliai klaidingas. Pasakø ðalis – ne kas kita, kaip saulëta sveiko
proto buveinë. /.../ Að þinojau apie stebuklingà pupos stiebà, kai
dar nebuvau ragavæs pupø; buvau visai tikras, kad mënulyje gyve-
na þmogus, dar nebûdamas visai ásitikinæs, kad yra mënulis. /.../
Senos auklës pasakoja vaikams ne apie þolæ, bet apie fëjas, ðo-
kanèias ant þolës...
(G. K. Chestertonas)

Tikrai pasakius, að negalvoju. Að ne galvojantis þmogus. Su

galva toli nenueisi. Að tik sëdþiu taip ir klausaus, kas ateina ið erd-
viø gilumos, bandydamas atspëti, kas yra tikrai svarbu. Ir lyg girdþiu,
kad tikrumoje niekas nëra svarbu, kad viskas praeina, kad viskas
yra lygiai svarbu, ir kad mes visi esam tik laðeliai pasaulio ir gyven-
imo vandenyne – tik aðara ant Fatimos veido – ir kad visos mûsø
galvos ir idëjos ir sistemos yra tik niekas, tik niekas. Niekas, palygi-
nant su ðirdimi, ðvelniu geru þodþiu, ðvelniu palietimu, pabuèia-
vimu, þmogaus su þmogumi susitikimu, atviru þodþiø pasikeitimu,
padràsinimu, draugyste.
(J. Mekas)

3
 Knygoje pateiktos mintys pirmàkart
nusëdo popieriuje 1991–1992 m. Tuomet
raðiau tik sau ir, maniau, kad
pakankamai blaiviai suvokiu kai kuriø
savo vaizduotës padarø neárodomumà bei
nemoksliðkumà. Man to ir nereikëjo.
Ðiandien, paakinta aukðèiau pateiktø
autoriø minèiø ir todël pernelyg
nebesijaudindama dël daþnai keistokø ið
vizijø iðplaukusiø vaizduotës dariniø,
paleidþiu ðá raðiná vieðumon.
Uþ paskatinimus ir pagalbà dëkoju vyrui,
draugams ir bendradarbiams.

4
 TURINYS

Áþanga .................................................................................... 6

I skyrius
PAVIDALAI PLOKÐTUMOJE IR ERDVËJE .................. 10
Ratas .............................................................................. 14
Kryþius ........................................................................... 23
Medis ............................................................................. 34
Svastika .......................................................................... 46
Trikampis ....................................................................... 55
Ketvirtainis .................................................................... 68
Pabaiga, kuri susisuka þiedu ir ásikanda pradþios taðkà .. 84

II skyrius
SPALVOS ............................................................................. 86
Juoda ............................................................................. 86
Raudona ........................................................................ 87
Mëlyna ........................................................................... 87
Þalia ............................................................................... 88
Geltona .......................................................................... 88
Balta ............................................................................... 92

III skyrius
PAMATINËS VISATOS GALIOS ..................................... 94
Ugnis .............................................................................. 95
Oras ............................................................................... 98
Þemë ............................................................................ 100
Vanduo .......................................................................... 103
Pabaiga, kurioje ieðkome virðsprendinio ........................ 109

Literatûra ............................................................................. 111

SIMBOLIØ LENTELË ....................................................... 113

5
 ÁÞANGA
Mintis ar dvasia gali apsireikðti, ásiþeminti ávairiai: þodþiais ir
kalba, spalvomis, giesme, apeigomis.
Dievas yra gryna Esa. Jis neturi jokios skvarmos*. Taèiau Vi-
sata ` tai þenklas, kaþkurios “sklendenanèios” Jo minties ` dva-
sios iðraiðka, medþiaginis pavidalas.
Visø tautø tautosaka paremta simboliais, ávaizdiniais**. Pasa-
koje þaltys ` ne roplys, o iðmintis, gyvybinë jëga, dvasia ar net
dievybë; ragas – ne galvijo kûno dalis, o jëga, galia, stiprybë; tëve-
lio dvarelis dainoje – ne tik ûkis, o gal net pasaulio vidurys ar
pasakojimo apie Visatos kûrimà simbolis. Mûsø senosios dainos
ir pasakos – ne senoliø lakios vaizduotës vaisius, o meniniu, gar-
siniu, vaizdiniu bûdu perduodamas mokymas, þinia apie praeitá,
dabartá ir net ateitá, apie Pasaulio sutvërimà ir Tvërëjo ásakymus
mums, apie Visatos tvarkà ir blogio áveikimo galimybes.
Simboliø vartojimas – tai bûdas nukreipti þmogaus pasàmonës
galias reikiama linkme. Ávaizdinio suvokimo reikðmë mûsø gyve-
nime dar per menkai suvokiama. Simbolio nepaaiðkinsi protu, jo
prasmëms atskleisti nepakanka logikos, jis iðsiverþia uþ mokslo,
uþ materialaus dësnio ribø. Tai greièiau poezijos, muzikos, pasa-
kos, dailës ar vaizduotës sritis.

* Skvarma – tai forma, pavidalas, prietaisas norimo pavidalo daiktui

padaryti, modelis, pavyzdys, pagal kurá kas dirbama. Tas paèias reikðmes
turi ir senþodþiai kvarma, skvarmas, kvarmas. Skvarmingas – kuris tam
tikros formos; skvarmuoti – dëti á formà, formuoti [2].
** Lygiagreèiai vartosime simbolio ir ávaizdinio pavadinimus. I-àjá – nes
áprastas, II-àjá – nes lietuviðkas. Simbolis – ávaizdinys visad talpina daug
prasmiø, ne vienà reikðmiø sluoksná; jame visad slypi neatskleistø su-
vokimø gelmë. Todël tarti, kad pvz. ratas simbolizuoja saulæ reikðtø labai
susiaurinti apskritimo (skritulio) prasmes. Galbût galima pasakyti, kad
bûtent ðiuo atveju ratas þenklina saulæ. Nes þenklas rodo, þenklina tik
kaþkà aiðkiai apibrëþto. O simboliu tapæs þenklas paslepia, uþðifruoja
atvirà posakio ar vaizdo prasmæ. “Þenklas visuomet yra maþiau nei idëja,
kurià jis þymi, tuo tarpu simbolis visuomet iðreiðkia kaþkà daugiau, nei jo
akivaizdi ir betarpiðka reikðmë” (K. G. Jungas).

6
 Pasak K. G. Jungo, proto vieðpatavimas privedë prie to, kad
senieji simboliai neteko savo magiðkos galios, þmogus prarado jaut-
røjá, nesuvoktà tapatumà su gamtos reiðkiniais, tuo paèiu iðnyko
ir jautrioji jëga, kurià ðis ávaizdínis ryðys kûrë. Visa tai atgaivinti
yra vienas pagrindiniø uþdaviniø. Deja, materialistinës pasaulë-
þiûros sàlygomis tai ágyvendinti nelengva. Neákainojamos senøjø
þiniø lobyno saugyklos, deja, kol kas uþrakintos. Jø raktus seniai
esame pametæ. Antra vertus, prieð iðdrásdami perimti senàjà ið-
mintá, turëtume pasikeisti patys [18]. O ðiuolaikiniam þmogui tai,
turbût, ir yra sunkiausia. Pakeitus save, persikeitus, gal jau ir reika-
lo nebebûtø apie visus ðiuos dalykus kalbëti. Viskas vël taptø
savaime aiðku.
Tinkamo santykio tarp ðirdies ir proto praradimas – viena
pagrindiniø ðiødienio pasaulio bëdø ir ydø. Kaþin, ar yra þemëje
kas pavojingesnio uþ protingà beðirdá. Kaþin, ar atrakins tiesà tasai,
kuris vien logiðkai ávertina, apmàsto, apsvarsto kiekvienà reiðkiná,
ávyká, sàvokà ar þenklà. Tik ðirdies, jausmo, pasàmonës, pajautos
pagalba ámanoma suvokti bent dalá senøjø simboliø prasmiø.

Tautai, nepraradusiai ryðio su senove, su amþinai gyva savojo

Medþio ðaknimi, besiskleidþianèiai kartu su jo ðakomis, lapeliais
bei þiedais ir gebanèiai regëti dvasios aukðtybiø Paukðèius ant jo
virðûnës, nereikëtø rûpintis dël ateities. Sveikas Medis visuomet
duos sveikus vaisius. Tokiai tautai nereikia didingø piramidþiø,
rûmø, bokðtø, ji apsieina netgi be raðto. Vienintelës Dievo
suvokimo, pasaulio ir savæs iðraiðkos – tai daina, pasaka, bûtiniausiø
buities dirbiniø raðtai (þenklinantys greièiau bûtá nei buitá), ðven-
të, malda. Tokia tauta, toks þmogus – Dievo vaikas, jis gyvena
pagal Jo dësnius. O Aukðèiausiojo dësnis – esa, dvasia, kuri reika-
linga kuo menkiausiø iðraiðkos priemoniø; jà be galo sunku
áskvarminti.
Taèiau tokia Dievo (Medþio, Esos) tauta ir jos þmogus,
kaþkada, manau, ið tiesø buvæs, – ðiandien praeitis. Medþio ðakos
nebejauèia ðaknø gelmës ir virðûnës aukðèio. Ðaknys jø nebemaiti-
na, aukðtybiø paukðèiø giesmiø jos nebegirdi. Ir dël to, bandy-
damas suvokti, áprasminti, ábûtinti, pateisinti save, ðakø (nebe
Medþio) þmogus kûrë skvarmas – þenklus, simbolius, ávaizdinius.
Ðiandien geras, tikslus pavidalas – daugeliui vienintelis bûdas ið-

7
saugoti besislepianèià nuo mûsø ankanèiø dvasios akiø dieviðkàjà
Esà. Taèiau dingus esmei tuðèia skvarma tampa saviapgaule ir galø
gale veda tautos dvasios mirtin.
Kaip iðlaikyti lygsvarà ant ðiø lemties aðmenø?

Pabandykime susirinkti tai, kà paliko mums protëviai.

Perskaitykim jø iðlikusius “laiðkus”. Gal viskas jau pasakyta ir net
skvarmuota – áþeminta ávairiais þenklais ir ávaizdiniais, – tereikia
áþvelgti juose tebeglûdinèià esmæ.
Þmonija tai daryti, þinoma, bando. Ávairiø tikybø dvasininkai
aiðkinasi ir aiðkina Dievo Þodá, bando ðventraðèiø raidëje áþvelgti
tikràjà Jo mintá, ginèijasi dël pirminës kurios nors kalbos senþodþio
prasmës, vargsta su senøjø raðtø vertimais. Bandoma atspëti, atra-
kinti senuosius þenklus, aiðkinti padavimus, pasakas, paproèius ir
apeigas.

Tautos – tai Medþiai Dievo sode arba Jo Medþio ðakos. Mûsø

tautos uþduotis – padëti auginti savàjá medá, rasti ir palaikyti ryðá
su maitinanèiomis ðaknimis ir stiebtis link dieviðkoje ðviesoje pani-
rusios virðûnës. Kà turime ir ko ieðkome mes, lietuviai – baltai –
aisèiai?
Patikimiausiai tiria senovæ, tiesos ieðko ir takus ateitin grindþia
tie, kurie gyvena pagal Dievo Þodá, pagal tûkstantmeèiø patikrin-
tus dësnius, kurie laikosi senøjø paproèiø ne tuðèios apeigos vedi-
ni, o Dvasios ðviesos ðildomi, asmeniniu Esos suvokimu laiminami.
Tokiø maþai. O likusiems reikia kitø Tiesos perteikimo bûdø,
priklausomai nuo jø “imtuvø”. Vieniems priimtiniausia mokslo,
loginiai árodinëjimai, skaièiai, pavardës. Kiti patiki tikrais ar
ásivaizduotais mokytojais, vadais, pranaðais. Treti turi viskà tikrinti
“savu kailiu” – eina klaidø ir bandymø keliu. Yra bandanèiø pri-
imti ir suvokti Aukðtybiø balsus maldos, meditacijos, apeigos pa-
galba arba gebanèiø iðgirsti medþio, debesies, paukðèio ar ðaltinio
patarimà.

Taigi bendràja prasme bet kuris pavidalas yra simbolis. Ir Vi-

sata, ir Þemë, ir þmogus – Dievo minèiø skvarmos – simboliai.
Bet kuris kalbos darinys, þodis – tai iðdava – pavidalas – þenklas
juo apreikðtos minties. Raðtas trobos langinëje – ðeimininko dva-

8
sios, groþio pajautos, dermës – darnos suvokimo iðraiðka. Arba
net senojo kaimo þmogaus pasàmonëje tebeglûdintis pasakojimas
ávaizdiniø pagalba apie Visatos dësnius, praeitá, ateitá.

Paimi senà juostà ðimtaraðtæ, ir suvirpa ðirdis, uþplûsta nuo-

jauta, kad tai – ne vien tobulas groþis, spalvos ir skvarmos darni
dermë, bet ir pasakojimas, uþrakinta þinia, paslaptingais raðto
þenklais áraðyta.
Tad ir pradëkime nuo paprasèiausio þenklo – geometrinio
brëþinio plokðtumoje. Aiðku, ávardinimas “paprasèiausiu” yra sà-
lyginis. Vëliau pamatysime, kad paprasta tik já atvaizduoti –
nubraiþyti, iðkalti, iðpjaustyti, iðausti. Taèiau kiekviename taðke –
neiðsemiama gelmë. Neátikinëju skaitytojo, kad tai, kas èia bus
aiðkinama apie simbolius, – visa tiesa, jø esmës atskleidimas ar
pan. Tai galbût tik maþutëlytë Tiesos dalelë ir bandymas parodyti,
kad mus supanèiuose daiktuose – daugybë visai nedaiktiniø,
nemedþiaginiø dalykø – tikrø stebuklø. Tai pastanga paskatinti
ieðkoti, þvelgti á tai, kas mus supa, kitomis – vaizduotës – akimis ir
patiems ieðkoti atsakymø. Argi galima iðaiðkinti, kas tai yra,
pavyzdþiui, roþë arba saulë? Kiekvienas þmogus ðiuose ávaizdþiuose
– þodþiuose áþvelgs, iðgirs, pajus skirtingus atspalvius – atgarsius,
suvoks vis kitas prasmes, kiekvieno jø sieloje suvirpës vis kita styga.

Jokio, net ið pirmo þvilgsnio paprasèiausio dalyko neámano-

ma pilnai iðaiðkinti. Ðtai mes pilame vandená á arbatinukà, plaukio-
jame eþere, èiuoþinëjame ant uþðalusios balutës, matome ið puodo
kylantá garà ar virð slënio besidraikantá rûkà. Verkiame, krikðti-
jamës, maudome naujagimá, mazgojame velioná, ðlakstomës ðvæs-
tu vandeniu, atgyjame nuo gyvybës vandens, laimës ieðkome uþ
jûrø – mariø, o Anapus keliamës per Maros vandenis ar Letos
upæ. Þinome formulæ H2O. Taèiau ar galime pasakyti tiksliai, aiðkiai
ir vienareikðmiai – kas tai yra vanduo?
Daugybei giluminiø, dvasiniø dalykø iðreikðti þodþiø – þenklø
iðvis neturime... Taigi tai, apie kà kalbësime, – tik nedràsus
þvilgtelëjimas á begalybæ.

9
 I skyrius

PAVIDALAI PLOKÐTUMOJE IR ERDVËJE

Tai kas gi yra pradþia?

Nebuvo Nieko arba buvo Viskas. Tuðtuma arba Visuotinybë

– Absoliutas. Dievo sprendimas Tame padëjo taðkà. Tai buvo tvëri-
mo pradþia, Visatos aðis, pirminis grûdas, Visko vidurys, taigi –
pirmasis Dievo simbolis. Taðkas plëtësi – daigas skëlë grûdà,
prasidëjo Didysis sprogimas, Visatos radimasis. Tuðtumoje atsira-
do apskritimas, ratas – pirmo Dievo kûrinio simbolis, Tvërinijos,
Visatos pradþios þymë. Naujai sukurtàjà visumà – grûdà, kiauðiná
– dalijo statmena (vertikali) linija – dvasinis, vyriðkasis pradmuo
ir gulsèia (horizontali) linija – medþiaginis (materialus, þemiðkas),
moteriðkasis pradmuo. Dievas Visa Tai (Visatà), pirmapradá kryþiø
“ásuko”, ákvëpë gyvybæ, kuri yra virpesys, sukimasis, bangavimas,
plëtimasis, traukimasis. Besisukanèiam kryþiui judesys “uþlauþë
galus”; judanti, gyva kryþma – svastika vël braiþë ratà, sujungdama
jau ávairiais kampais padalintà Visatà su pirmine Begalybe –
Amþinybe – apskritimu ir jo centru – taðku. Pirminio Postûmio
ásukta Visata – galaktikos, ûkai, pasauliai ir antipasauliai skleidësi
á iðoræ vijomis, sûkuriais (kylanti, iðsiranganti gyvatë; iðorinë, atsi-
daranti svastika ir jos judesio brëþiamas skaièius 9). Skleidi-
masis – vyriðko postûmio judesys. Pirminiø sûkuriø iðsklaidytos
atplaiðos jungësi, sukosi á savas galaktikas, þvaigþdynus ir planetø
gaublius, þemes ir Þemæ (kryptis vidun – gyvatë susisuka poilsiui
ar susikaupimui; vidinë, uþsidaranti svastika braiþo skaièiø 6).
Judesys vidun, gilyn, á save – moteriðko prado veiksmas. Kûrëjà ir
kûriná, skleidimàsi ir jungimàsi, gërá ir blogá, ðviesà ir tamsà, dvasià
ir medþiagà, vyriðkumà ir moteriðkumà apjungia rytietiðkasis jin/
jan arba lietuviðkø juostø þalèiukas saulës rate.
Sàlyginai sustabdyta svastika (poþiûris á jà ið vidaus, esant joje)
apriboja tobulà kvadratà – – tveria tvorà tarp Tvërëjo ir tvëri-

10
nijos – Tëvo Dvarà (t. y. saugià, patikimà erdvæ; plg. tverti, tvirtas,
tvarka ir dvaras, rus. äâîð, äâåðü)*.

Ið ðios pradþiø pradþios iðsisuka, iðnyra visi kiti þenklai ir ávaiz-

diniai – suspindi saulutës , subanguoja vandenys ,
pasiskirsto átakos lygmenimis dangiðka Trejybë–trejetas–trikam-
pis ir grubokas, þemiðkas, pasaulio ðalimis padalintas ketvirtainið-
kumas–ketvertas–kvadratas. O poþemá – þemæ – dangø, praeitá –
dabartá – ateitá sujungia Paþinimo, Gërio ir Blogio, Esmës, Gyvy-
bës Medis – Pasaulio aðis – jau ne vien Tvërimo, bet ir þemiðkas
bei atperkantis Kryþius.
Tai senøjø tautø þmonës þinojo (prisiminë?). Ðie dalykai iðli-
ko ávairiais skirtingais pavidalais, bet visø esmë – bendra. Tai ir
dagonø grûdas Po, ir Bramos kiauðinis Vedose, ir lietuviø dainos
Tëvelio dvarelis mariø saloje. Ir paslaptingieji “pirmàjà dienà”
sutverti dangus ir þemë Pradþios knygoje. Juk ir tvirtuma – Dan-
gus, ir Þemë, ir Jûros, ir þvaigþdës buvo sutverti vëlesnëmis “die-
nomis” [1]. Vadinasi, “treèiosios dienos” Þemë ir “antrosios die-
nos” Dangus – visai ne tie patys dangus ir þemë, kuriuos Senojo
Testamento Dievas sutvërë “pirmàjà dienà”.

Patyrinëkime kiekvienà paminëtà ávaizdiná. Tik nepamirðkim,

kad në vieno jø negalima aiðkintis ir suvokti skyrium. Jau pastebë-
jome, kad visi seniausieji simboliai susijæ tarpusavyje. Visus
medþius, þalèius, þiedus, saules ir galaktikas galima “susukti” á
vienintelá taðkà. O ið to Vieno Taðko iðskleisti Visatà.

* Dauguma senøjø kalbø þodþiø yra simboliai. Jie – nevienareikðmiai,

jie – ne terminai. Tuo paèiu (ar labai panaðiu) þodþiu gali bûti pavadinti
ið pirmo þvilgsnio net prieðingi dalykai (pvz., ðvæsti ir ðvaistyti; sviestas ir
svastika; dvasia, dvësuoti ir dvësti; maitinti ir maitoti). Tik gilinantis
pastebima, kuo ir kaip senas Þodis gali su mumis “þaisti” – vartytis,
keisti priebalses vietomis, siûlytis skaitomas ið galo ir pan. Kadangi,
mano akimis, nei pasakai, nei simboliui paaiðkinti nëra privaloma
ðiuolaikinë mokslinë logika, leidþiu sau nemaþai dëmesio skirti þodþiams
– ávaizdiniams, leistis jø vedþiojamai, t. y. þaisti.

11
 Pav. 1
Pateiktuose pavyzdþiuose matome ávairius þenklus senuosiuose
audiniuose. Ðiø raðtø raida – perëjimai nuo paprasèiausiø, leng-
viausiai iðaudþiamø drobiø prie sudëtingiausiø spalvingø daugia-
raðèiø audiniø. Taèiau tai – tik gamybinë pusë. Nes LAHFJE (virpëti,
varpas, varpa) ir =KIJE (esëti, esatis, ausis) – ne vien darbø ávardi-
nimo, bet ir ðventi, pasaulio kûrimo – tvërimo þodþiai. Verpiamas
Gyvybës siûlas, audþiamas Pasaulio audeklas.
Matome, kad kiekvieno audimo pradþia, esmë – virpanèiø siûlø
pluoðtø pakëlimas ir nuleidimas (aukðtyn – þemyn, ðviesa – tamsa,
jin – jan ir t. t.).

12
13
 RATAS

Visa randasi ið taðko, kuris yra pats maþiausias, dar neiðplitæs

ratas (apskritimas, skritulys, rutulys) arba dar neblykstelëjæs þaibas,
neiðsiðakojæs kryþius. Taðkas – taip pat ir skaièiaus 1 þenklas –
aiðkaus pavidalo neágijusios pradþiø pradþios simbolis ir kartu
visuotinumo, á kurá siekia sugráþti visi daiktai ir bûtybës, ávaizdis.
Tai vienovës ir kartu Dievo simbolis; kita vertus, tai individualy-
bës ávaizdinys [43].
Dievas yra skritulys, kurio centras visur, o apskritimas niekur
(Paskalis).
Kiauðinis, ið kurio “iðsirita”, atsiskleidþia, apsireiðkia Brama,
tverianèioji Vedø dievybë, visad vaizduojamas skrituliu arba “nu-
liu” (absoliutus Niekas, kadangi yra begalinis ir savimi apreiðkia
Viskà). Savo Darbais jau apsireiðkæs Dievas gali bûti þymimas ðio
rato skersmeniu .
Kitas to paties ávaizdþio raiðkos bûdas – vaizdavimas dievy-
bës skritulio apskritimu, o kûrybinës galios – t. y. vyriðko ir mote-
riðko pradø – jo skersmenimis .
Kinijos iðminèiai Visatà vaizdavo trimis bendraviduriais ratais,
kuriø iðorinis – Begalinë Riba, sekantis – Dangus, o vidinis – Þemë
.
Apskritimas (kartais su taðku viduryje) – – belytë ir be-
galinë gamta, o astrologijoje – saulës simbolis. Galima tai matyti
ir kitaip: ratas – tai pasaulio simbolis, o taðkas centre atstovauja
aukðèiausià Bûtybæ, palaikanèià ir ákvepianèià pasaulá. Taðkas spin-
duliuoja, jo judesys tiesiðkas, vyriðkas (intelektas, elektra). Ir prie-
ðingai, moteriðkas judëjimas yra ratu (ðirdis, magnetizmas) [44].
Dvasia ir nemirtingumas taip pat vaizduoti apskritimu. Gy-
vatë, ásikandusi savo uodegà – tai iðminties ir begalybës, beribið-
kumo ratas. Bekûniai Protai (planetos dvasios ir kurianèiosios jë-
gos) Egipte vaizduoti ratø pavidalo.

14
 Ádomu, kad baltø pasaulëjautoje rato sàvoka visiðkai netinka-
ma apibrëþti dieviðkajam ar sielos lygmeniui. Rutulys ið tiesø yra
tobuliausias pavidalas. Taèiau bûtent pavidalas. Ratas, rutulys
vaizdþiausiai simbolizuoja Dievo tvërinijos tobulumà, Visatà kaip
Visa Tai, kas sutverta. Ðiame lygmenyje tobulumui, visuotinumui
apibrëþti ið tiesø tinkamiausias bûtent ratas ar rutulys. Taèiau Di-
evo Pasaulyje – be laiko ir be erdvës – nebegalioja mûsø dësniai.
Ten 1=3, ten Jis Vienas esti Trejybëje. Suvokiant ratà ne kaip Die-
vo simbolá, o kaip tobulà Jo kûrinio pasireiðkimà, darnoje, lygs-
varoje esanèios Visatos ávaizdiná, lengviau suprasti, kodël daþnai
rato ir kvadrato prasmë bûna ta pati. Tai jø abiejø ribojama saugi,
maginë erdvë, patikima slëptuvë, namai, ðventykla. Suvokiant
keturkampá kaip keturpusá þemiðkumà, medþiagiðkumà, o ratà –
kaip dieviðkumà, gaunama prieðtara. Taèiau priëmus, kad ratas
taip pat riboja þemiðkus, tegu ir labai aukðtà lygá pasiekusius ar
tobulus dalykus, nesusipratimas dingsta. Ratà (Visatà) “laiko” ir
“suka” tik centras (Dievas).
Ratas – tai rita, rta–, viena svarbiausiø indoeuropieèiø sàvokø.
Ji jungia daugybæ ið pirmo þvilgsnio nesusietø dalykø: verpimo
ratelis, veþimo ratas, rateliu ðokti, ritinys, rietimas, rëtis, ristas
þirgas, raitelis, ritasi bangos, saulë ridinëja, griaustinis nusirita,
kiauðiná rita, o ið jo iðsirita, ritasi kûlio, rieda, aprëda, atsirado,
radinys, radynos (ið èia rusø k. þodþiai: ðîä, ðîäèëñÿ, ðîäèíà,
íàðîä). Taèiau ádomiausia – rûta, apjungianti viskà viename rate –
vainike. Rûtø vainikas Lietuvoje nuo senø senovës laikytas ne-
mirtingumo, gyvøjø ryðio su mirusiaisiais, amþino þaliavimo
þenklu. Vainikas – rato ir þalio medþio jungtis. “Þodis rûta reiðkia
ne tik darþelio rûtà. Jis priklauso labiausiai atsietø, apibendrintø
(abstrakèiø) þodþiø eilei, kaip antai: darna, dora, taura, tyra, skais-
ta, rasa ir pan., kuriais mûsø protëviai iðsakydavo savàjà gyveni-
mo sampratà. Darþelio rûta taip gerai iðreiðkia rûtos esmæ, kad
netgi tapo ðios sàvokos pakaitalu. Bet kuris amþinai þaliuojantis
augalas gali bûti vadinamas rûta, kaip sàvokos, kurià mûsø pro-
tëviai ávardino þodþiu rûta, ávaizdis, kurio esmingiausioji prasmë
dar lieka iki galo neatskleista” [15]. Vainikas – rûtø ratas – vaizdin-
giausias bûdas apjungti apskritimà ir kryþmà, augalà ir þmogø,
vandená ir ugná.
Vedose rta– yra esminë sàvoka, visuotinis dësnis. Rta– kartu

15
yra ritualas (lot. ritus). Ritualo ir visatos vienybë, atsispindinti
þmoniø visuomenës sanklodose, kalboje ir pan. – Saulës Ratas
arba Ðviesratis, Rëdos Ratas. Rta– tai visatos aprëdos arba apei-
gos ritualas [11]. Apeiga rodo á apëjimà ratu, aprëda – apriedëjimà
aplink. Kaip ir ritualas – tai, kas privalomai kartojasi, ritasi, suka-
si ir sukasi ratu.
Þemiðkasis þmogaus gyvenimas prasideda nuo gemalo – su-
sirietusio á kamuoliukà kûdikëlio motinos ásèiose, tobulëja ir auga
ðeimos rate, sodyboje, kurios statiniai sukuria uþdarà, saugià, savà
erdvæ – iðdëstyti aplink kiemà, o visa sodyba apjuosta medþiais.
Senoji mûsø ðventykla, romuva – apvali aikðtelë supama àþuolø.
Miesteliai ir miestai augo aplink ðventyklà, pilá, baþnyèià. Pakanka
paþvelgti dangun, kad suvoktum, jog Visa Tai “veikia” judanèio
kryþiaus, rato pavyzdþiu. Vijomis spieèiasi þvaigþdynai, sukasi aplink
motinà Saulæ planetos, renka ar sklaido debesis ciklonai ir anticik-
lonai. Rieda paros, metø, þmogaus ir þmonijos gyvenimo ratai.
Saugodami nekrikðtytà kûdiká brëþdavo aplink já ratà ðermukð-
nio lazda. Mergelës kaip skaistos, amþinybës þenklà ir apsaugà
neðiojo ant galvø rûtø vainikus. Amþinai sujungdami savo gyveni-
mus du jauni þmonës átvirtindavo, paþenklindavo, apsaugodavo
save aukso þiedais. Iðlydëdami Anapus, budynëse mirusájá taip pat
apjuosdavo amþinybës þenklu ir apsaugodavo – apstatydavo de-
ganèiomis þvakëmis ir apsësdavo ratu.
Viena vertus, ratas, skritulys, apskritimas – erdvës, kurios
sienos atskiria visatà (kosmosà) nuo chaoso, þymëjimas. Kita ver-
tus, jis ákûnija begalybæ, beribiðkumà. Paplitæs beribiðkumo þenklas
– pasaulio gyvatë (þaltys, slibinas) susisukusi þiedu. Dar vienas
poþiûris á ratà – tai Visatos rutulio, kamuolio, pasaulinio Kiauði-
nio, saulës atvaizdas plokðtumoje (projekcija).
Rato, kaip visaapimanèio, visus medþiaginius lygmenis apjun-
gianèio þenklo pagalba dvimatëje erdvëje, plokðtumoje galima
atvaizduoti sudëtingiausius dalykus. Tai ir saulës ðeima su 9 bend-
raviduriais planetø ratais, ir atomo branduolys su elektronø þiedais,
ir metø laikø, ðvenèiø bei darbø ratai, ir dangiðki likimo, dalios
(astrologiniai) ratai, ir daugybë kitø.
Metø darbø, ðvenèiø, þmogaus gyvenimo, þemës paros ir net
þmonijos visuotinumà ir bendrumà galime pavaizduoti Rëdos
ratu [23].

16
Pav. 2
Rëdos Ratas
RASA
KUPOLË

GAVËNIA ILGËS
VELYKOS VËLINËS

KALËDOS

Atkreipkime dëmesá, kad ðis visuotinis Ratas sukasi. Jis nuo

pirmojo Postûmio rieda tam tikra Tvërëjo nurodyta kryptimi ir
niekad nepasuka atgal. Po vasaros visad ateis ruduo, o ne pavasa-
ris; iðauðus rytui visuomet nuðvis diena; po Ilgiø niekad neðvæsim
Rasos, bet grimsim gilyn – á Kalëdas, á metø Rato dugnà. O po
mirties visad seks Prisikëlimas. Taigi ir Vieðpaties Ðviesos pergalës
þemëje, gyvenant Kali jugoje (anot Rytø pasaulëþiûros), paèiame
sàmonës ir dvasios uþtemimo dugne, taipogi nëra ko tikëtis. Ne-
nusiminkime. Dievo Valia Ratas riedës tolyn, ir mes kartu su juo
kilsim aukðtyn.
Taèiau maþesnieji ratai yra priklausomi nuo mûsø laisvos valios.
Mes galime miegoti iki pusiaudienio ir dirbti naktá, galime iðsiskirti
ir bandyti tuoktis antràsyk, galime uþkirsti kelià besibeldþianèiai
gyvybei gimties virsme arba klaidþioti vaiduokliu, nesugebëdami
“eiti á priekᔠpo mirties. Mes galime pavasará nesëti, o rudená

17
Pav. 3
Riedantis “Rëdos ratas” ant senos molinës puodynës

18
derliø supûdyti nepjautà, galime ðvenèiø neðvæsti, o prisigerti ir
patriukðmauti. Mums Dievas davë laisvà valià, ir mes galime rink-
tis – klausyti, vadovautis Visatos Raidos dësniais, suktis, riedëti
Rëdos Rato kryptimi, ar prieðintis – eiti prieð Dësná.
Savo asmeniná likimà, savo dalià galime suþinoti ið dangaus
ratø (þvaigþdþiø mokslo, astrologijos pagalba). Þinoma, kiekvie-
nà likimà galima pakreipti, kiekvienà dalios dalintojà galima per-
gudrauti (skaitykime senàsias pasakas!) – tai tos paèios laisvos
valios galia. Taèiau lëmimas, ateities kryptis, atsineðtos karmos ar
genø svoris vis dëlto yra.
Ratas yra visuotinybë. Todël jis savimi iðreiðkia Viskà ir kartu
nepasako nieko. Vaizduojant ne dieviðkà Begalybæ, o þemiðkesná
jos pasireiðkimà, ratas dalijamas.

Rutulys – erdvinis ratas – naujo, nepasireiðkusio talpintojas,

saugotojas. Tai ir grûdas, ið kurio kal-
sis þelmuo; ir kiauðinis – lukðtas, sle-
piantis gemalà; ir rieðuto kevalas,
kuriame glûdi branduolys; ir kiauðas
– kaukolë – þmogaus smegenø talpa.
Ryðys, bendrumas akivaizdûs net kal-
bos lygyje – kiauðinis, kaukolë, keva-
las, kiauðas, kiautas [6]. Dar du to
paties “krûmo” þodþiai – kaukas ir
kaukë. Kaukas – bûtybë, atstovaujanti
gemalines, dar neiðbaigtas gyvenimo
skvarmas, ankstyvesnes uþ tikràjá
þmogaus gimimà [14]. Taigi – ta pati
dar nepasireiðkusi gyvastis. O kaukë
– gaubtas, rutulio dalis pridengianti,
sauganti, slepianti kaukà (ar kità
paslaptingà bûtybæ) taip, kaip kaukolë
dengia þmogaus asmenybës
medþiaginæ sankaupà – smegenis. Èia
kyla mintis dël “kaukiø baliø” ar kar-
navalø senosios prasmës. Galbût, se- Pav. 4
niau tai bûdavo ðventës, kuomet kar- Uþgavëniø kaukë

19
 Pav. 5
Kiauðiniai – marguèiai

20
tu su gyvaisiais ðvæsdavo, ávairias apeigas atlikdavo visokiausios
neþmogiðkos bûtybës, prisidengusios kaukëmis. Juk ne veltui seno-
vëje taip bijota “nuplëðti kaukæ”. Tokie kaukëtøjø suëjimai visið-
kai tikëtini virsminiais, didþiausios átampos laikotarpiais, kuomet
dangus ir poþemis priartëja prie þemës, sukyla visos blogosios ir
gerosios jëgos. Bûtent ðiais laikotarpiais senovëje ir vykdavo visos
ðventës. Lietuvoje ðis – neþemiðkos bûtybës slëpimosi po kauke
lygmuo iðlikæs Uþgavënëse.
Tokiu – ateities (praeities), nepasireiðkusios bûties poþiûriu
visos tautos ratà, rutulá suvokia vieningai. Daþniausiai pasakose,
mituose, sakmëse, giesmëse jis vaizduojamas kiauðiniu – Pasauliniu,
Kosminiu, Auksiniu ir pan. Ið ðio kiauðinio randasi visata arba
kaþkokia kûrybinë galia, dievybë, kartais – þmoniø giminë.
Þemesniame sakmiø lygmeny ið kiauðinio gimsta ávairûs piktosios
jëgos ásikûnijimai (pvz. kiauðinis, kuriame paslëpta Kosèëjaus mirtis
[10]). Pasaulinio kiauðinio kosminis visuotinumas iðryðkëja meti-
nëse ðventëse – pvz. velykiniø marguèiø daþymas, ritinimas,
dauþymas.
O ir mes patys kaþkuria prasme esame kiauðinyje – toks yra
mûsø medþiaginá kûnà gaubianèios auros pavidalas.
Rigvedoje ir Upaniðadose pasaulio Sutvërimo pradþia atro-
do taip: ið chaoso randasi Vandenys, pagimdæ Ugná kiauðiniðko
auksinio gemalo pavidalu. Ðis, kosminiuose vandenyse plaukiojæs
ir visatos Pradþia tapæs Kiauðinis, pirmapradë skvarma, vadinama
Pradþapati (Pradjapati), lietuviðkai – Pradþia pati. Tame Kiauðinyje
subræsta ir po metø apsireiðkia (randasi, iðsirita, atsiveria) Brama
ir tæsia tvërimo darbà. Minties galia Brama dalija Kiauðiná pusiau
á dvi dalis; ið vienos susidaro dangus, ið kitos þemë (apskritimà
kerta pirminis skersmuo) ir t. t. ir t. t. Ratas pradeda suktis.
Ratas, skritulys, apskritimas – Mandala – vienas pagrindiniø
ðventø budizmo simboliø. Þodþio “mandala” reikðmiø yra daug.
Tai – þiedas, orbita, sviedinys, apylinkë, ðalis, erdvë, visuma,
visuomenë, susirinkimas, viena ið 10-ies Rigvedos daliø, iðsilieji-
mas, auka ir t. t. Tibeto budizme ryðkios dvi reikðmiø plotmës –
viena apima apvalià ar rutulio pavidalo (sferinæ) erdvæ, þemæ, ugná,
vandená, o kita – apeigos, ritualo sritá (magiðki brëþiniai ir pavidalai)
[10]. Mandala – sudëtingas simbolis, riðantis ratà su staèiakampiu,
medþiu ir kt.

21
 Pabaigai norëtøsi pabrëþti, kad apskritimas, ratas, skritulys,
rutulys ar kiauðinis – ne pats bûdingiausias ir mëgiamiausias lietu-
viø, baltø þenklas. Tai – rytietiðko pasaulio suvokimo raiðka. Mums,
baltams, artimesnis pasaulio kaip Medþio (Kryþiaus) suvokimas.
Teisybë, mûsø medis, kaip ir visi kiti baltiðki þenklai, ornamentai,
yra labai apibendrintas, vyrauja lauþytos linijos, kampuoti pavidalai.
Taigi mes net ant velykiniø kiauðiniø daþniausiai braiþome savo
medþius ar jø dalis. Mûsø ratai visada þydi ar þaliuoja (rûtø vaini-
kas, apipinta kupolë, medþiø juosiama sodyba, romuva ar ðvento-
rius) arba juda – reiðkiasi per svastikà (rieda degantis ratas nuo
kalno, plaukia upe vainikëlis ant kryþmos su deganèia þvakele vi-
dury).
O tai jau pirminio Tvërimo Rato dalijimo, skaidymosi bei ávai-
riopos veiklos pasireiðkimai. Kà toliau ir aptarsime.

22
 KRYÞIUS

Beribë Visuma yra nepaþini. Sunku suvokti, kas yra ðiluma,

niekad nejutus ðalèio. Kaip patirti saldumà, neatskyrus jo nuo to,
kas rûgðtu, kartu, sûru? Ar þinotume, kas yra dràsa, jei niekad
nebûtume bijojæ? Ar pajëgtume iðaiðkinti, kas yra ðviesa, nepabu-
vusiam tamsoje? O ar ámanoma patirti palaimà, neiðgyvenus
kanèios? Visuotinybëje neámanomas joks vyksmas, kaita, tobulëji-
mas. Jei nebûtø virðaus ir apaèios, kalno ir slënio, upë netekëtø;
jei nemirtø grûdas rudená, neatgimtø daigu pavasará. Ir Dievas
sutvërë þmogø pagal savo paveikslà – vyriðká ir moteriðkæ (plg. Pr
1, 27) kartu kaip vienà esybæ. Taèiau net ðiam, Rojuje apgyven-
dintam, visumà, pilnatvæ savyje talpinanèiam þmogui nebuvo gera
vienam (plg. Pr 2,18). Kad Biblijos istorija pradëtø riedëti, teko
sutvertàjá þmogø padalinti á dvi dalis – vyrà ir moterá.
Þvelgiant ið Rytø pusës – jeigu Vedø Bramos kiauðinis nebûtø
skilæs perpus, nebûtø pradëjæs suktis visatos istorijos ratas.

Taigi, pradëjus kà nors kurti, veikti, màstyti, paþinti, tenka

visumà valingai padalinti – brëþti per skritulá skersmená. Pirminis
veiksmas, sutverto (ir sutvirtinto) rato tvërimas (plg. tverti tvorà
– kaþkà atskirti, dalinti) – tai dieviðkas, vyriðkas, perkûniðkas po-
veikis – ugninis þaibas, trenkiantis ið Dangaus – statmena tiesë
(vertikalë): arba ðtai toks poveikis apskritimui . Toji Valia
padalija visuotinybës rutulá horizontaliai, perskelia Bramos kiauðiná
á dvi puses, atskiria, sukuria Dangø ir Þemæ. Randasi Motina Gam-
ta, pirminë ir neveikli Gamtos apraiðka – moteriðko prado simb-
olis: , arba visuma dalijama ðtai taip: . Atsiranda virðus ir
apaèia, Dangus ir Þemë , arba ir .
Senovës kinieèiai ðias sàvokas þymëdavo kiek kitaip: vyriðko
prado (jan) þenklas – iðtisinë linija , o moteriðko prado (jin)
þenklas – trûki linija . Dvigubais, trigubais tokiø linijø de-

23
riniais – trigramomis, heksagramomis – mokëta iðreikðti visà gam-
tos ir þmogiðkos bûties reiðkiniø ávairovæ. Kà gi, praslinkus tûk-
stantmeèiams ir mokslas sugebëjo panaudoti ðià visuotinæ dve-
jetainæ tvarkà. Ðiandieniniuose skaitliukuose (kompiuteriuose)
beveik visi medþiaginio pasaulio reiðkiniai apraðyti vienetu “1” ir
nuliu “0” (t. y. begaliniais jø deriniais). Tasai “1” reiðkia, kad veiks-
mas, kryptingas poveikis yra, veikia (vyriðka) jëga, o “0” rodo tuð-
tumà, neveiklumà, laukimà (moteriðkumà). Ðiø dviejø visuotiniø
galiø – vyriðkumo ir moteriðkumo, ðviesos ir tamsos, gërio ir blo-
gio, skleidimosi ir traukimosi, ákvëpimo ir iðkvëpimo, jan ir inj –
tarpusavio santykiais galima iðreikðti visà Visatà.
Taigi, dieviðkà statmená perkirtus þemiðka gulstine
gaunamas Visatos Kryþius arba . Kaip matome, tai – pa-
prasèiausias ir geriausiai paþástamas simbolis, kuris gali iðreikðti
Viskà. Beje, kiniðkuosius “ “ ir “ “ galima iðdëstyti ir

taip: . Gaunama tas pat.

Taigi kryþius – dvasios (dangaus, Dievo) ir materijos (moteri-
jos, þemës, medþiagos) santykis. “ “ ir “ “ dermë – pirmoji
visuma, dieviðkoji begalybë ir kartu tvërinijos baigtinumas, kurie
yra neatskiriami.
Kryþiai statomi kryþkelëse. Kryþkelë – gulsèioji kryþma –
pasirinkimo, apsisprendimo vieta (einant á deðinæ ar á kairæ – laukia
þemiðki pasiekimai ar pralaimëjimai ( ); einant tiesiai – þengiama
á tiesà, dieviðkon, dvasinën erdvën ( )). Kryþius – tai ir Pasaulio
medis. Jo atspindys þemëje, jo pastatymo taðkas – kryþma – tai
vidurys, aðis, “þemës bamba”, kur vyksta svarbiausi ávykiai, apei-
gos, ritualai ir kur tampa prieinamos visos tvërinijos erdvës, visi
lygmenys. Medþiu gali kopti. Kryþma, kryþkelë, sankryþa – vieta,
kurion sueina visø pasauliø keliai, kurioje bûna sprendþiamas as-
mens (pvz. pasakos, dainos veikëjo) likimas. Kita vertus, – tai ir
antgamtiniø bûtybiø, tamsiøjø jëgø susibûrimo vieta. Juk þmogus,
asmuo, esantis kryþkelëje, kryþmoje, po kryþiumi arba ant kryþiaus,
yra nesvarumo, pereinamoje bûklëje, virsme, jame susikerta visos
þemiðkos ir dangiðkos, ðviesiosios ir tamsiosios galios.
Kryþius – tai kurianèio Dievo ir Jo santykio su apreikðtu pa-

24
sauliu ávaizdinys. Kitame lygmenyje tai – keturiø Pasaulio daliø ar
galiø (stichijø) simbolis. Kryþius gali þymëti ir spinduliais pada-
lintos Visatos apibrëþtà taðkà, centrà, esmës sankaupà (Dievo
Sûnaus nukryþiavimo vieta).
Skritulys, ratas ir kryþius daþnai pavaduoja, pakeièia vienas
kità. Kryþius judesyje – svastika – besisukdamas brëþia skritulá.
Keturios kryþiaus pusës – 4 metø laikai, 4 pasaulio dalys – jude-
syje tampa metø ratu, kartotinumo, laiko rato þenklu (Rëdos ra-
tas). Skritulys sujungia kryþiø ir apskritimà á visumà. Ypaè vaizdþiai
ðià kryþiaus ir rato jungtá iðreiðkia baltø kraðtuose mëgiamos sau-
lutës.

Jas sutiksime ir audiniø raðtuose, ir droþyboje, medþio

raiþiniuose, skryniø tapyboje ir kt. Saulutës (ir kryþiaus) vidurys,
“ðirdis” yra þvaigþdë – dieviðkà ðviesà skleidþiàs sankirtos taðkas.

Egipte ir Indijoje kryþius Anks vaizduotas paprasèiausia kil-

pa =, vaizdþiai jungianèia kryþiø ir apskritimà.
Kryþiø skvarmos ávairios. Daþniausiai sutinkami tokie kryþiai:
– egiptieèiø tau kryþius; Skandinavijoje tai – dievo Toro
kûjis; Kartaginoje jis vadintas stipiu; krikðèionybëje –
ðv. Antano kryþius.
– graikø kryþius;
– Saulës kryþius;

ar arba – Maltos kryþius;

– lotynø kryþius;
– ðv. Petro kryþius;
25
 – ðv. Andriaus kryþius arba senovës þydø palaiminimo
simbolis;
arba – pravoslavø kryþius;

– Jeruzalës kryþius, primenantis 5 Kristaus þaizdas;

– patriarchø, arkivyskupø kryþius;

– popieþiaus kryþius (3 skersiniai þymi tris popieþiaus

tarnystes – kunigo, ganytojo ir mokytojo).
Kiekvienas ðiø kryþiø turi savo istorijà, ryðius su savu laik-
meèiu ir t. t. Taèiau visø jø esmë – bendra. Aptarsime paèius se-
niausius bei baltiðkuose kraðtuose paplitusius kryþius.
Seniausiojo kryþiaus (tau) simbolio pavidalas gaunamas ið
skaièiaus (7) ir graikø kalbos raidës (gama). Tai ir þemiðkasis
gyvenimas, nes – Þemës (gr. gea) þenklas; ir Amþinasis Gyve-
nimas, nes skaièius – tos paèios gyvybës, suriðtos su Dieviðkuo-
ju Gyvenimu ávaizdinys. Egipte áprasto krikðèioniðko pavidalo
kryþius (tat) – pastovumo þenklas [24].
Baltø kraðtuose dukart sukryþiuotas (kitur vadinamas
graikiðkuoju) kryþius su kryþmomis galuose (plg. Maltos ir ðv.
Andriaus kryþius) – , – vadinamas Maros kryþiumi, Ugnies,
Perkûno, Kalavijo kryþiumi. Tai labai senas ir daþnai naudotas sim-
bolis. Juo, prieð paðaunant á krosná, þymëti duonos kepalai ir pe-
lenø krûvelë, kurion áraustos þëruojanèios anglys. Ðis þenklas ran-
damas ant senøjø papuoðalø, daþnai minimas dainose [16].
Pasukant kryþiaus linijas susikirtimo taðko atþvilgiu didëja galiø
sankaupa sankirtos taðke, susidaro Saulës ratas, kryþelis arba
þvaigþdutë . Taip keturdalis pavidalas tampa judanèiu, besisu-
kanèiu ðeðiø, aðtuoniø ir daugiau daliø þenklu, kuris vaizdþiai rodo
ðviesos sklidimà ið vieno taðko – saulæ, þvaigþdæ ar dieviðkà jëgà:
, . Lietuvoje ðie simboliai ypaè mëgiami.

Dvigubas kryþius taip pat daþnas audiniø, juostø, puoðy-

26
 Pav. 6
“Ðvieèianèios” prieverpstës

bos raðtuose ir kitur. Jis vadinamas Kryþiaus þvaigþde arba ðuli-

niu, kartais – roþele. Ðis simbolis vël parodo kryþiaus ir rato ryðá.

Ðtai, pvz., þenklai jau vadinami saulutëmis, arba

ir vël – roþelëmis ar ðulinukais (bet ne kryþiumi). Beje, remtis
vien liaudiðkais pavadinimais nëra patikima. Kadangi senø ðventøjø
simboliø tikroji prasmë buvo pamirðta, jø pavadinimai taip pat
kito – pradëta juos vadinti pagal panaðumà á kà nors. O senàjá
kuklø simbolá ëmus graþinti, puoðti, jo esmës ir vardo ryðys galëjo
visai nutrûkti. Tai kas yra bendro tarp kryþiaus, roþës, saulës ir
ðulinio? Arba kuris vienas ðiø vardø teisingas, ir kodël? Atrodo,
kad “roþele” Kryþiaus þvaigþdë pavadinta pradëjus jà “puoðti” ir
tuo nutolus nuo pirminës prasmës. O ðtai dvigubas kryþius, kaip
dviejø keliø ar jëgø srautø kryþma þemës pavirðiuje, visiðkai sude-
rinamas su ðuliniu. Ir ne vien iðorinio panaðumo – rentinio jungi-
mo – poþiûriu. Dvigubas kryþius atriboja ypatingà plotà þemës
pavirðiuje (plg. – paparèio þiedo simbolis). Èia reikia skverb-
tis gilyn, kasti ðuliná. Ðulinys – tai Þemës akis. Pro èia pasiekiame

27
jos kraujà – poþemines tyriausio gyvybës vandens gyslas. Mûsø
senøjø sodybø ðuliniai kasti þemës jëgø tinklo (energetinës gardelës)

susikirtimuose. Taigi dvigubas kryþius – senas ir svarbus

ávaizdinys. Galbût, bûtent á ðuliná (á kasdien þmogø gaivinantá van-
dená) leisdavosi ir Dangaus jëgø, maitinanèiø Þemæ ir þmogø, srau-
tai. Tada jau nebëra keista, kad ðiek tiek pagraþintas, spindulëliais

nuðvitæs “ðulinys” vadinamas “saulute” .

Pats kukliausias, bet ir aiðkiausias bei visaapimantis simbolis

baltø kraðtuose yra paprasèiausia kryþma . Tai – Dievo kryþius
arba Kryþelis (tarptautiðkai – graikiðkasis kryþius).
Latviø tautiniu simboliu yra tapusi aðtuonkampë þvaigþdë –
Auseklis (lietuviðkai Auðrinë). Tai – ypatingu braiþymo bûdu gautas
kryþiaus pavidalas. Auseklá nubrëþæ neatitraukus rankos gausime

Didájá sloguèio kryþiø . Ðá þenklà kaip apsaugà iðrëþdavo

ðermukðnyje, ant trobos durø, kambario sienos ir pan. [12]. Auð-
riniø – Ausekliø pavidalai ávairûs:

Kita Sloguèio kryþiaus iðraiðka yra penkiakampë þvaigþdë,

nubrëþta neatitraukus rankos: . Penkiakampë þvaigþdë –

daugiaprasmis ir visuose kraðtuose paplitæs simbolis. Tai darnos,
gërio, brolybës, apsaugos, penkiø tvërimo pradø þenklas. Tai
savotiðkas kryþiaus, medþio ir þmogaus ryðio bei bendrumo ati-

tikmuo: . Gaila, kad ðá þenklà, kaip ir svastikà,

juodosios istorijos jëgos labai iðniekino.
Pagal Rytø pasaulëþiûrà þemæ sukûrë penki pradiniai elementai
– ugnis, medis, metalas, vanduo ir þemë. Jie jungësi ávairiais deriniais

28
Visatos jëgos (kosminës energijos, Ki, Ci, Ugnis
pranos) pagalba. Penkiakampë þvaigþdë
gali atvaizduoti modelá þmogaus, kuris, Þemë
Medis
savo ruoþtu yra Visatos modelis (mikro-
kosmas). Ásivaizduokim vietoj “ugnies”
galvà, vietoj “medþio” ir “þemës” – ran- Vanduo Metalas
kas, vietoj “vandens” ir “metalo” – kojas.

Toks, penkiakampis svarbiausiøjø pradø iðdëstymas yra vëlyves-

nis. Anksèiau Rytuose jie vaizduoti ðitaip:
Ðis pavidalas artimesnis pirmi-
nei kryþiaus skvarmai. Bûtent
Ugnis
toks, senesnysis pirminiø daleliø
iðdëstymo bûdas paplitæs ir baltø
kraðtuose. Be to, mûsø pasaulë-
jautoje nëra iðskirta tokio aðtraus,
Medis Þemë Metalas
ðalto ir kieto elemento kaip meta-
las (á já þiûrëta kaip á þemës dalá).
Medis, kaip jungtis tarp visø daliø,
– tarp dangaus ir þemës, tarp
Vanduo
ugnies ir vandens, kertantis orà –
aurà, – taip pat atskirai nepa-
þymimas. Jis atstovauja nebent vidurá, aðá. Taèiau mûsø simbo-
liuose vidurys daþniausiai tuðèias – á já galime patys talpinti bet
kurià ðventenybæ. Lietuviðkasis pagrindiniø medþiaginës kûrybos
daleliø suvokimas artimesnis ir visuotinai naudojamai astrologi-
nei dermei. Taigi baltiðkasis kryþius rate ðiuo poþiûriu bûtø toks:
Èia sankirtos taðke ðvyti
ðventasis pradas arba tikimasi Ugnis
èionai nusileisiant Aukðtybiø
jëgà. Tai ðá simbolá priartina prie
Mandalos sampratos.
Þemë
Þemë Oras
Visi iðsikiðæ pavidalai (aukð-
ti medþiai, bokðtai, statûs stogai)
kaupia visatos galiø krûvá.
Kryþiaus skvarma yra nepaprast- Vanduo
ai veiksminga: vertikalë kaupia

29
jëgà, horizontalë jà paskirsto. Tai dar syká atkreipia dëmesá á mûsø
kryþkeliø ir sodybø kryþius.
Dabar lengviau suvokti ir suklupimo prieð kryþiø, ir þegnonës,
ir þmoniø, daiktø ar maisto laiminimo kryþiaus þenklu, ir kryþelio
neðiojimo ant krûtinës prasmæ. Jau nekalbant apie dvasiná
nusiteikimà, ðirdies bûsenà ðiuos veiksmus atliekant (kas, þinoma,
yra svarbiausia), pats kryþiaus þenklas turi tokià galià, kuri pajëgi
iðgydyti ligà, nukreipti negandà.
Átvirtindamas vienà ið seniausiøjø simboliø – kryþiø – þmogus
kryptingu judesiu (krikðèioniðkoje dvasinëje tradicijoje tai
persiþegnojimas) sujungia dvi begalybes – vertikalià, dangiðkà,
dieviðkà su horizontalia, þemiðka, apibrëþta – á bûties trejybæ arba
tæstinumà. Darydami kryþiaus þenklà mes pakartojame seniausià
ir ðvenèiausià judesá pagal gyvybës susidarymo tvarkà ir kryptin-
gumà. Ðis þemiðkas – kosminis judesys yra erdvinis ir cikliðkas.
Vertikalios ir horizontalios linijø apibendrinantis simbolis – vie-
nas ið seniausiø ir ðvenèiausiø þmonijos ávaizdiniø [17]. Þegnonë
mums tokia áprasta, kad kaþin ar suvokiame viskà, kà ið tiesø
darome. “Vardan Dievo Tëvo (lieèiam kaktà – protà) ir Sûnaus
(krûtinæ – ðirdá)” – t. y. brëþiam statmená ið Dangaus (Sutvërëjas)
á þemæ (ásikûnijimas – Sûnus) – vadinasi veikia vyriðka jëga; po to:
“... ir Ðventosios Dvasios (lieèiam peèius)” – t. y. brëþiam hori-
zontalæ – moteriðka Dvasios galia veikia materijoje, pasaulyje skel-
biama Geroji Naujiena, Baþnyèia plinta þemëje.
Kryþius – svarbiausias, pagrindinis mûsø laikmeèio þenklas,
Dievo nusileidimo þemën ir þmonijos Atpirkimo ávaizdinys, visø
lûkesèiø sankirta, guodþianèio, viltingo, mylinèio Tvërëjo Paþado
simbolis.

Ásuktas visapasaulinis vyksmas, riedantis Visatos Rëdos ra-

tas, bet koks judesys raiðkiausiai atvaizduojamas kryþiaus,
pirminio tvërinijos þenklo, judëjimu. Besisukantá kryþiø – svas-
tikà kaip atskirà simbolá aptarsime vëliau. Taèiau kryþius gali
judëti ir kitaip. Jis gali pulsuoti – spinduliuoti iðorën ir gûþtis á
beribá ðvytintá taðkà. Kryþiaus (saulutës) vidines plokðtumas
uþpildþius ið iðorës, ið apskritimo, gaunamas neigiamas, mote-
riðkas, uþdaras, ácentrinis kryþius; o tai padarius ið vidaus, ið
taðko, gaunamas teigiamas, vyriðkas, atviras, iðcentrinis kryþius

30
Pav. 7.
“Moteriðki” ir “vyriðki” kryþiai

31
[17]. Senø geleþiniø lietuviðkø kryþiø rinkiniuose tokiø nuos-
tabiø kûriniø yra labai daug.
Tiesa, “moteriðki” kryþiai retesni. Vis dëlto kryþiui bûdingiau
skleisti, duoti, negu “imti”.

Toks kryþius “tampa gyva, judanèia, besisukanèia, pulsuo-

janèia, banguojanèia, besiskleidþianèia, auganèia, þydinèia, ðvyt-
inèia, ðvieèianèia ir naujais ciklais pasikartojanèia visuma. Èia
ðventas centras iðsiskleidþia á ðviesø saulëtà ratà, kuriame
vaizduojama praþydusi ir iðbaigta gyvenimo pilnatvë. Tai tobulas

Pav. 8
Seni krikðèioniø kryþiai: þydintis gyvybës medis (V a.); “apgyven-
tas” (XV a.); suþaliavæs medis – áasmeninta Baþnyèia (XII a.)
ir planetø medis ið alcheminio veikalo [43].

32
gamtos pamëgdþiojimas, atliktas su didele meile ir gilia viltimi”
[17]. Ir akivaizdus senøjø meistrø pasaulëjautos bei esmës su-
vokimo pavyzdys.
Ðis nepakartojamas, Dievà, Saulæ, Mënulá, Þvaigþdæ, augalëliø
lapus ir þiedus, vëliø vëliavas ir paukðtelá apjungiantis lietuviðkas
Kryþius gelbsti mums, bandant suvokti senàjá baltiðkà Medá, kaip
dar vienà kryþiaus pavidalà.

Pav. 9
“Lapojantis” ir “praþydæs” lietuviðki
geleþiniai kryþiai

33
 MEDIS

Medis – viena esminiø baltø pasaulëvydos, dieviðkos tvërini-

jos suvokimo, Visatos Aðies ir savojo vidinio Að iðraiðkø.
Kryþius lietuviui – tai Gyvybës medis, kurio statmuo – vyrið-
kasis pradas – veda á Dangø, o besiskleidþià ðakos – moteriðkasis
pradas – jungia já su þemiðkàja gyvybe. Tai Þiniø, Iðminties,
Paþinimo, Amþino Gyvenimo medis.
Baltiðka medþio samprata – tridaliðkumo suvokimo pavyzdys
bei savita tokio sudëtingo dalyko iðraiðka. Ðaknys – poþemis, þemës
gelmiø galios ir gaivalai – tai materialios stiprybës, bet kartu ir
visø þemiðkø pavojø ðaltinis. Ðaknys – pagrindinë medþio
medþiaginio maitinimosi priemonë, o visuomenëje – tai juo
vaizduojamo þmogaus praeities lygmuo. Vaizdi poþemio jëgø iðraiðka
– gyvatë po medþiu, tarp jo ðaknø. Ásidëmëtina tai, kad ðioji gyvatë
baltø kraðtuose – nenuodinga. Tai mûsø senoliø mylimas þaltys.
Matyt, senovës lietuviams gyvatiðkoji apaèiÿ jëga nebuvo pavojinga.
Jà mokëta prisijaukinti. Toliau medis savo kamienu iðkyla á antþemá
ir skleidþiasi ðakomis á plotá, aprëpdamas þemiðkàjá gyvenimà.
Kamieno ðerdies, karnos, þievës ðvara, sveikata, augimas
apsprendþia mûsø buvimo èia ir dabar pobûdá bei lemia ateities
lapojimo ir þydëjimo galimybes. Teisybë, kitur ðakos priskiriamos
jau dausø erdvëms, taèiau tai, kas yra sumedëjæ, kieta, negali bûti
dangiðka. Be to, ir kalba sako, kad ðakos – tai tos paèios ðaknys,
tik kiek aukðtesniame lygmenyje. Ðios ðaknys – ðakos jau gali siurbti
jëgas ne tik ið þemës, o ir ið Saulës, ið Dangaus. Kai Medis lapoja,
suþaliuoja, praþysta Gërio þiedai ir uþauga Kûrybos bei Tikëjimo
vaisiai, ant jo virðûnës nutupia Dvasios paukðèiai, jis pramuða
þemiðkus lygmenis ir iðkyla á dangiðkas erdves. Medis tampa
jungtimi (jievaro tiltu) tarp ðiapus ir anapus, tarp dangaus ir þemës,
tarp þmogaus ir Dievo. Taip atsiveria ateitis.
Indijoje, Egipte áðventinimo apeigose bûdavo “nukryþiuojama”
pririðant prie kryþiaus. Tai dvasinis iðbandymas, o ne mirties bausmë.
Ðiuo atveju Kryþius – tai Gyvybës medis, gërio ir blogio paþinimo
medis, jungtis tarp èia ir Ten. Vëliau romënai toká kryþiø pavertë
mirties medþiu. Dievo Sûnus ðá iðniekintà medá – kryþiø vël paðventi-
no, paversdamas já Atpirkimo, Paþado ir Amþino Gyvenimo simboliu.

34
 Lietuviðkai Medþio sampratai tinka visa, kas pasakyta apie
kryþiø, ir kartu tai, kà talpina savyje ratas (kiauðinio pasaulëvaiz-
dis). Juk medis iðauga ið sprogusios sëklos, paslaptingo maþuèio,
taèiau begalybæ talpinanèio grûdo – to paties rutulio, kiauðinio. Ið
taðko, vos matomos sëkliukës iðsiskleidþia po pasaulius ðakos, iðky-
la á dieviðkas aukðtumas kamienas, suputoja lapais gyvastis, uþgieda
virðûnëje dvasios paukðèiai. Pagrindinis rytietiðko Kiauðinio ir
baltiðko Medþio skirtumas tas, kad ten vaizduojamas dar nepa-
sireiðkæs, “po lukðtu” glûdintis pasaulis, o mûsø kraðte Gyveni-
mas jau auga, þaliuoja, þydi.
Ir pats þmogus – Kryþius, pradþia ir vidurys (sanskr.
madhyam) kartu, tiltas tarp dangaus ir þemës, tarpininkas (lot.
medium), pasaulio Aðis (Að), tai – pats medis (arba mediam) [11].
Paþvelkime á þmogø iðkeltomis aukðtyn arba iðtiestomis á ðonus
rankomis. Regëkime kraujotakos, nervø ir jëgø upes. Medis, be-
siðakojàs mumyse, taps akivaizdus. Èia iðryðkëja dar vienas rytie-
tiðko rutulio – Kiauðinio ir baltiðko Medþio – þmogaus skirtumas.
Ðtai þmogaus kiauðas – tam tikrø jo galiø talpykla, kurios tik men-
kas nuoðimtis pasireiðkia per visà þmogaus gyvenimà. O þmogaus
Að – pasaulio Aðis – stuburas, Ðerdis einanti per Ðirdá – nuolatinë
gyva Dangaus ir Þemës jungtis. Ja dauguma þmoniø taip ir neið-
moksta naudotis. Juk gyvatë (gyvybës energija), raitydamasi aplink
Medþio kamienà (Aðá, stuburà) ir per jo jëgø ratus (èakras) kil-
dama aukðtyn, turëtø iðsiverþti per vartus (bromà?) virðugalvyje –
Bramos angà ir þmogø panardinti (nirvana) á tikràjà Ðviesà, sulieti
já su Dievu.
Ar daug pasaulyje þmoniø, gebanèiø naudotis savo asmeninio
kiauðinio turiniu (smegenimis) ir savo vidiniu medþiu – jëgø aðimi?

Pagal druidø sampratà þmogus sutvertas ið medþiø. Augalø

gyvenimas paslaptingesnis nei priimta manyti. Mes labai maþai
þinome apie augalø pasaulá ir þinome, daþniausiai, ið vartotojiðkos
arba estetinës pusës. O senoliai þinojo, kad kiekvienas augalas turi
dvasià [4]. Medis gyvas, jis geras, dosnus, iðmintingas ir galingas.
Medþiai – mûsø broliai ir pagalbininkai, galintys priimti, ásiurbti
dalá mûsø skausmo arba suteikti, iðspinduliuoti jëgos. Ðtai àþuolas
ir klevas – stiprybæ, pastovumà, iðtvermæ skleidþiantys vyriðki
medþiai, dvasinës jëgos teikëjai; berþas – visomis progomis reika-

35
Pav. 10
Medþiai ant kraièio skrynios (tapytas) ir ant kultuvës (droþinëtas)

36
lingas draugas, gydantis ir baudþiantis kartu (plg. berþines vantas
pirty ir “berþinæ koðæ” – visa tai turi ir fizinæ, ir psichinæ, ir ener-
getinæ galià); liepa – patarimø, pastovumo, susikaupimo jëgas
teikiantis moteriðkas medis; tuja – gera apsauga; na o alksnis – ne
duos, o atims – pvz. danties, pilvo ar galvos skausmà, iðvalys aplinkà
– pvz. net uþterðtoje vietovëje ðaltinis po alksniu bus ðvarus (taèiau,
jei ðalia alksnio bûsi nuolat, nusiurbs ir jëgas bei sveikatà).

Lietuviðkuose, baltiðkuose simboliuose – audiniø, siuviniø,

tapybos, droþybos ir kt. raðtuose – medis ar jo dalys daþniausiai
sutinkami.

Tai Saulës medis, Dievo medis, Auðros medis, Ðventasis me-

dis, raudonasis medis, Gyvybës medis, Pasaulio medis arba
àþuolëlis, eglutë, didysis krûmas ir pan. Ði vardø ávairovë vël atsi-
rado, pamirðus simboliø senàjà prasmæ. O esmæ atskleidþia pa-
prasèiausias vardas – Medis.
Net mûsø tautinis kostiumas – tam tikras Medþio simbolis,
apibendrinantis visus tris jo lygmenis – ðaknis (kurpës, klumpës,
vyþos, pentinai, raðtuotos kojinës ir pan.), ðakas (visi rûbai ir ypaè

37
gyvybës, vaisingumo ávaizdinys – prijuostë, þiurstas, skreitas) ir
virðûnæ – iðsiskleidþiantis, atsiveriantis karûna, vainiku, ðvytinèiu
baltu nuometu ant galvos (plg. su lotosu).

Pereikime prie dar vieno medþio – kryþiaus pavidalo. Tai –

stogastulpis, stulpas, stabas. Stulpas ar stulpelis pats vienas yra
religinis simbolis. Daugelyje senøjø kultûrø stulpas yra dvasinës
Bûtybës nusileidimo vieta. Kartu tai – Visatos ar Pasaulio aðis ir
raidë I, kuri yra Jëzaus – þmonijos Atpirkimo aðies – þenklas (plg.
vyriðko prado ávaizdinys ir Mandalos vidurys). Beje, garsas “I” –
virðugalvio èakros (Bramos angos) virpesys. Vargiai krikðèiony-
bëje bûtø galëjæs iðaugti toks kryþiaus (ne Nukryþiuotojo) garbi-
nimas, jei ankstesnëse kultûrose nebûtø stipriai ásiðaknijæs dvasi-
nis – religinis sauso medþio ávaizdis [26]. Tai – pagrindinë
koplytstulpio dalis, jo stiebas. Stulpo stogelis visad smailus
– piramidës, kûgio pavidalo ar dviðlaitis. Plg. su stogo kraigu,
kuris laikomas ðventa vieta, vaizdþiai paþymimas ar puoðia-

Pav. 11.
Antkapio stulpas, stogastulpis ir seniausieji koplytstulpiai

38
mas. Tad ðitoks stogastulpis – 2–jø religiniø ávaizdiniø (trikampá
aptarsime vëliau) junginys [26].
Lietuviðkieji pakeliø koplystulpiai daþniausiai 3–jø aukðtø,
atitinkanèiø tris Visatos sàrangos lygius: poþemá, antþemá (þemæ)
ir dangø (dausas). Tai kosminio Medþio, jo ðaknø, liemens, ðakø
ir virðûnës atitikmuo.
Beje, tasai statmenas – tai ir jau minëtas pirmasis veiksmas,

Pav. 12.
Triaukðèiai koplytltulpis ir varpinë
39
poveikis materijai, þaibas ið virðaus þemyn, vyriðkas judesys (Man-
daloje – nusileidþiantis dievas). Kita vertus, – tai staèias falas
(gr.) ar linga (sanskr.), vëlgi vyriðka galia apvaisinantis materijà –
moterá. Tai galingos bûtybës ar stebuklingos jëgos þenklas, vaisin-
gumo ir ypatingø kosminiø jëgø, kuriamosios galios ir gyvybës ðal-
tinio simbolis. Kai kur – net pasaulio aðies simbolis [43].
Baltø kraðtuose nëra tokio paþodiðko vyriðkø ir vaisingumo
galiø garbinimo (falo kulto) kaip Rytuose, taèiau ðá prasmiø
sluoksná mûsuose simboliðkai atstovauja, pvz., pavasario ðvenèiø
verbos, þadinanèios ið þiemos sàstingio ir skatinanèios pavasariðkà
gamtos – þemës – materijos galiø pabudimà bei vaisingumà. Arba
– pirmasis pavasario Perkûnas, perduriantis þemæ, sujudinantis,
supurtantis, atidarantis jà naujam gyvenimui [14].
Medþio, stulpo, kaip vyriðko ir moteriðko, dangiðko ir þemiðko
pradø ( ir ) junginio iðraiðka galëtø bûti senojoje statyboje
ir taikomajame mene paplitæs stulpas su sau-
lute arba liaudies dainose minimas ramstis.
Mûsø senø statiniÿ stulpuose pasikartoja tas
pats pavidalas – rutulys arba kubas tarp dviejø
piramidþiø [16].

Ðiame stulpe galima áþvelgti ir pasuktà kryþiø . O tai – virs-

mo simbolis, rodantis persikeitimà, perëjimà ið “þemës” á “dan-
gø”, ið vieno gyvenimo tarpsnio á kità, ið trobos á laukà ir pan.
Virsmo akimirka ir yra tas sankirtos taðkas tarp dviejø skir-
tingø pradø, laikotarpiø, bûsenø ar pan. Taigi senosios trobos
prieangio ramstis þmogui visàlaik primindavo jo vidinio, dvasinio
ir iðorinio, medþiaginio kitimo bûtinybæ, vaizdþiai “statydavo” já
(rutulá ar kubà) á sankirtos taðkà.

O ðtai toks, taip pat daþnai sutinkamas stulpas,

kuriam taip pat tinka bendrinë Aðies samprata, la-
biau panaðus ne á trikampiø jungtá, o á sraigtà – á
krivûlæ, senøjø þyniø, kriviø lazdà su apsivijusiu þalèiu.
Krivûlë simbolizuoja aplink Aðá (þmogaus atveju –
aplink stuburo energetiná kanalà) aukðtyn kylanèià
gyvybinæ jëgà (gyvatæ), kuri þinanèiojo, þynio yra val-

40
doma ir nebepavojinga, negelianti (þaltys). Toji jëga “iðkiða galvà”
pro lazdos virðuje esanèius vartus. Rytietiðkai pasakytume taip:
kundala praþysta tûkstantalapiu lotosu virð paðvæstojo (prabudu-
siojo, praðviesëjusiojo) galvos, prasiverþusi pro Bramos angà (var-
tus). Tai vël þmogaus kaip jungties, Aðies tarp dangaus ir Þemës,
galinèio ir privalanèio þemàjà, þemiðkà jëgà iðkelti aukðtyn, perkeisti
á dvasinæ – paðventinti, sudvasinti medþiagà (materijà), pareigos
pavaizdavimas ir priminimas dvasiniø ávaizdiniø,
senøjø apeigø, o ir paprasèiausiø klëtelës atramø
pagalba. O tasai prabudimas, vartø dievop atidarymas
– tas pat Didysis virtimas – virsmas.

Ta pati “gyvatë” raitosi ir apie tauræ senajame

medicinos þenkle, ir apie Eskulapo lazdà: paslaptin-
goji “gyvatës energija” – ir dvasinës, ir kûniðkos
sveikatos pagrindas.

Ádomi medþio – stulpo atmaina, lyg jø jungtis ar

apibendrinimas – Laimos simbolis. Jis yra labai se-
nas ir vaizduojamas kaip ðaka, ðluota, spyglys, þabas.
Ðiais vardais liaudyje jis ir vadinamas.

41
 Pav. 13
Stiebiasi verbos

42
 Þmogaus laima – laimë, jo dalia, likimas priklauso 1) nuo as-
mens prigimties (genai, kraujas, karma), kurios þemiðkà kilmæ rodo
trikampëliai virðûnëmis þemyn, ir 2) nuo jo paties pastangø, lais-
vos valios – nuo jo dvasinio ir kûniðko stuburo tiesumo, nuo aðies
– Að kokybës. Kita vertus, Laimos þabas, spyglys – lyg varomoji
priemonë (berþinë rykðtë), paskata veikti savo dalià, paèiam kurti
savo laimæ. Ádomu, kad baltø kraðtuose pasitaiko (tik þymiai reèiau)
Laimos ðakø su kampeliais á virðø. Tai rodo, kad þmogaus likimà,
jo atsineðtos karmos sudeginimà, laimës – meilës ir pagalbos gavimà
átakoja ir poveikis “ið virðaus” – Dievo valia, Jo malonë ar atleidi-
mas. Taèiau retas moka tai iðmelsti, iðtiesti savo Aðá taip, kad suge-
bëtø ið Ten siunèiamà pagalbà priimti.
Beje, èia ir vizualiai, ir kalboje, ir prasmës poþiûriu vël regi-
mas ryðys su verba (þabas – stiebas – statmuo) – yra ir poveikis ið
Aukðtybiø, ir “staèias”, veiklus skatinimas.

Matome, koks keistas yra kai kuriø tyrinëtojø poþiûris á pa-

saulá, – jie laimæ, dalià, auðrinæ, perkûnà, kaukà, velnià, giltinæ ar
marà vadina dievais. Þinoma, galima ðias sàvokas, kaip svarbias ir
dvasines, ir kaþkuria prasme – ið tiesø gyvas, raðyti didþiàja raide.
Taèiau tai bus tas pat, kaip Medis, Ratas ar Aðis. Gal bent ðie
ávaizdiniai netaps paversti dievais...
Iðvis, senovës baltø kaltinimai stabmeldyste tolygûs priekaið-
tams uþ Dievo þenklo þemëje pagarbinimà, t. y. uþ ðiandieniná
nusilenkimà kryþiui. Juk stabas – tai Pasaulio stuburas, stebulë,
Visatos Aðis, besistiebiantis aukðtyn Rojaus Medis, stebuklus dali-
jantis Visuotinis Kryþius, tai dvasios vëliavos stiebas, jis kelia nu-
ostabà, verèia stebëti ir stebëtis. Stabas gali bûti medinis, geleþinis,
molinis, akmeninis, auksinis ir t. t. (kaip ir kryþius) – tai jo, kaip
Aðies, esmës nekeièia. Svarbu, kad jis stiebiasi Aukðtyn. Tikriau-
siai seniausieji stabai buvo akmeniniai ir mediniai (tiesiog dideli
akmenys ir medþiai), kadangi pats þodis stabis prûsø kalba yra
‘akmuo’, o latviðkai stabs – tai ‘stulpas’. Stabas, Aðis eina ir per
esminá dieviðkà þmogaus Að, ir per jo þemiðkà bûstà – stubà –
kaip ir kryþius, jungia þemæ ir dangø. Þinoma, stabui, kaip ir bet
kuriam dvasiniam reiðkiniui, kyla daug pavojø. Pametus, uþmirðus
jo esmæ, tuðèia skvarma sustabarëja, netenka gyvybës, dvasios.

43
 Toká poþiûrá patvirtina ir jëgø “tinklas” þemës pavirðiuje. Tai
lyg ávairaus kraðtiniø ilgio korys, kur “linijø” susikirtimo taðkuose
pasireiðkia ypatingos þemës ir dangaus galios, kyla jëgø srautai ið
apaèios ir “lyja” visatos lietus ið aukðtybiø. Tai vadinamosios geros
ir blogos vietos, kurios iðsidëstæ grieþta tvarka. Dauguma ðiø vietø
vienaip ar kitaip paþymëtos – aukuru, ðventykla, akmeniu ar ki-
taip. Á jas atsiþvelgiant statyti namai, baþnyèios, kasti ðuliniai ir t.
t. Dauguma ðiø paminklø jau seniai sunaikinti, taèiau buvusá
þinojimà dar ámanoma atsekti. Taigi ádomiausi (gal kad sunkiausia
sunaikinti) ðiø vietø akmenys – stabiai – stabai, kuriø sukauptà ir
skleidþiamà jëgà jautrieji þmonës jauèia. Ði laukø ir giriø akmenø
savybë kaupti ir tiekti visatos galias dar syká patvirtina jø bend-
rumà su kryþiumi, kuris taip pat priima ir paskirsto visatos jëgas.
“Gerosiose”, stebuklø, stuburo vietose protëviai statydavo ne tik
ðventyklas, bet ir savo sodybø stubas, kuriø stogas bûtinai turi
bûti smailus – “gaudyti” aukðtybiø siunèiamoms jëgoms. Ðiuo
poþiûriu medis, akmuo, stulpas artimi Mandalos centrui. Á ðiø sà-
vokø laukà patenka ir kalnas (pasaulio “bamba”, kelias aukðtyn,
ryðys tarp þemës ir dangaus), ir aukø stalas (ðventasis akmuo, al-
torius). Tai vël – ir aðis, centras, ir paaukðtinimas, pakilimas.
Taigi, ásiklausykime á didþiuosius Lietuvos akmenis, atsukime
á juos delnus, prigluskime. Gal pajusime, kad jie gyvi, tik savaip,
lëèiau gyvi. Kaip ir medþiai.
Akmuo kaip þenklas, kaip dvasinë sàvoka ir tiesiog daiktas
turi daug prasmës lygmenø. Yra nuomonë, kad lietuviðki koplyt-
stulpiai – tai savà raidos kelià nuëjusiø akmeniniø stulpø – men-
hirø atmaina. Tokie akmenys gali bûti tiek mirusio þmogaus dva-
sios, tiek transcendentinës bûtybës nusileidimo vieta [26] (plg. su
Mandala). Dvasinëse rusø eilëse ir liaudiðkuose uþkeikimuose,
uþkalbëjimuose svarbiausioji ðventenybë yra sala, kur guli ðventas
akmuo. Po tuo akmeniu paslëpta visa pasaulio jëga ir iðmintis.
Akmens ypatingumà patvirtina ir pinigai – regimas atitikmuo
kaþkokios vertybës ar jëgos, turinèios visuotinæ reikðmæ. Mitiniai
Aukso vilna ir Auksinis akmuo; akmuo, á kurá dievdirbiø paveiks-
luose remiasi Sofijos – dieviðkos Iðminties pëdos; dao iðminèiø
nemirtingumo perlas; stebuklingasis ðventasis akmuo, kurá, pagal
viduramþiø Europos sakmes, iðsaugojo angelai Dievo mûðio su
Ðëtonu metu ir nuleido á þemæ, kad jau tada, prieðtvaniniais lai-

44
kais, jis paþymëtø pasaulio vidurá ir taptø pergalës prieð blogá áþadu
[8]. Pagal Rytø padavimà visaþinojimo Akmens skeveldros ið Ðam-
balos pasklido po visà pasaulá. O Baltijos gintaro gydomàsias, ap-
saugos, stebuklines ir burtø galias þinome ir jauèiame. Pats ginta-
ro pavadinimas rodo, kad ðis protëvynës medþio kraujas skirtas
mums ginti. O brangiøjø akmenø, kristalø stebuklai tikriausiai glûdi
kristalinëje gardelëje, kurioje slypi dar neatskleista esmë. Galime
tik spëti, jog tai vëlgi keistos gyvybës rûðis. Panaðiai, kaip ir visa
mûsø Þemë – gyva (Gaja).
Þmogus – tobuliausias Aukðtëjo kûrinys, tvërinijos Aðis. Tai
tas pats Kryþius, Medis, galintis pakauðiu (virðûne) bei rankomis
(ðakomis) kaupti dangaus galias arba savimi perkeisti gyvatiðkà,
apatinæ, þemës gyvybinæ jëgà, ir privalantis ðià sukauptà Visatos
galià skleisti aplink save, sudvasinti medþiagà (materijà), teikti,
dalinti, spinduliuoti saule ir trykðti ðaltiniu.
Tai mano, Aðies – Að, pareiga.

45
 SVASTIKA

Dabar ásivaizduokime – Sutvërëjas “priverèia” kryþiø suktis.

Tegu padalintoji Visuma, sutvertieji ir atskirtieji Dangus ir Þemë
vystosi, tobulëja, tegu keièiasi vietomis ir papildo vienas kità. Tegu
ðviesa mainosi su tamsa, mirga ir þëri, tegu naktis keièia dienà, o
sutemose brëkðta auðra. Tegu vandenyno banga uþgesina ugnikal-
ná, o þaibas áskelia gaisrà. Tegu gimsta kûdikëlis ir mirðta senukas.
Te susiima uþ rankø bernelis su mergele ir ðoka rateliu.
Taigi paþvelkime á svastikà – besisukantá kryþiø:

arba .

Kryþiaus linijos, iðjudintos begalinës visatos kirstinës “uþlûþo”,

ágavo energetinæ iðraiðkà – sûkurá [17]:

Tai rodo judëjimo ratu kryptá ir iðryðkina bendrumà su skri-

tuliu. Pasukta svastika rodo didesnæ jëgø sankaupà sankirtos taðke
ir aukðtesná judrumo laipsná:

Baltø kraðtuose daþniau sutinkama pasukta svastika, “judru-

sis” kryþius, o Rytuose – nepasukta [17]. Kitaip pasukti, suprieðinti

sûkuriai virsta naujais pavidalais: .

Ðie simboliai liaudyje vadinami iðverstu Ugnies kryþiumi,

kabliø kryþiumi ir pan. Taèiau tokie vardai apie gautus simbolius
nieko nepasako. Rombø, trikampiø jungties ir pan. pavidalø pras-
më kita nei svastikos. Tai greièiau persikeitimø, virsmø ávaizdi-
niai. Staèias – – tai iðorës, skvarmos virsmas (pvz. gimimas,

46
mirtis), o gulsèias – – tai vidinis, esmës virsmas (pvz. vestu-
vës, Kalëdos) [23]. Taèiau virsmo sàvoka visiðkai dera ir su su-
prieðintos, uþdarytos, didþiulës persikeièianèios energijos sankau-
pos samprata. Rytuose daþnesnis statmenasis simbolis (èia
asmens tobulëjimui svarbiausia mirtis ir gimimas, kûnø keitimai –
reinkarnacijos). O baltø kraðtuose daþniausiai vaizduojami esmës
virsmai, iðtisos jø grandinës . Pagal mûsø protëviø
paþiûras iðoriniø persikeitimø (mirties, gimimo) kokybei didþiausià
átakà gali daryti tik vidinis asmens gyvenimas – esminiai virsmai jo
ðirdyje, dvasioje.
Taipogi + = = , t. y. begalybë, begalinë kai-
ta (erdvëje – Mebiuso juosta).

Sanskrito kalba su reiðkia ‘gerai’ ir yra susijæs su palaima, as

‘bûti’; þodis ‘suas’ sako, maþdaug, ‘bûk laimingas, geros sëkmës’.
Tai – lyg visa ko gero linkëjimas. Taèiau aiðkiausiai svastikos kaip
simbolio, kaip sàvokos ir kaip apeiginës priemonës ypatingumà
rodo bûtent lietuviø kalba. Jau vien raidþiø derinys sv (ðv), átiki-
na, jog svastika – ypatingai svarbus, svarus, sveikas, ðvarus, ðvy-
tintis, taigi – ðventas simbolis. Svastika – tai Dievo, Jo kûrybos,
ðviesos, Jo kibirkðties ðvystelëjimas (svastelëjimas) tarp mûsø. Net
pati ðviesa kaip tokia. Metraðtininkai ir tautosaka mini baltø ðvie-
sos dievybæ Ðvaistikà ar Svaistikà (Suaixtix, Swaikticks) [45]. Kal-
ba rodo, kad svastikà mûsø protëviai naudojo kaip nusilenkimo,
maldos, apsaugos priemonæ ávairiose, mums jau nebeþinomose
garbinimo apeigose. Svastikos pavadinimas rodo, kad, galbût, ðven-
tës metu kaþkoká, tikriausiai bûtent nulenktais galais kryþiaus
pavidalo daiktà, reikëdavo ypatingu apeiginiu bûdu ðveisti (trinti,
valyti) ir sviesti, ðvystelëti, ðveisti (mesti). Galbût, tuo metu svasti-
ka ypatingai ðvystelëdavo ne tik ðviesos blyksniu, bet ir jëgos
pliûpsniu (energetiniu impulsu). Ðitø, mûsø senøjø þyniø, vaidilø,
kriviø kapuosna nusineðtø dalykø, jau tikriausiai niekad nebeat-
rakinsim.
Ðtai dar keletas sàvokoms ðvæsti (sviesti, svastika) atliepianèiø
þodþiø – pvz. svetys, svotas, svotba (slavø ñâàäüáà ‘vestuvës’),
sanskr. svadha, arba lenkø úwiat, rusø ñâåò (kas kartu yra ir
ðviesa, ir pasaulis)...
47
 Pav. 14
Svastikos austinëse juostose ir marguèiø raðtuose

48
 Ðia proga galim kitomis akimis paþvelgti ir á toká, rodos, labai
jau ûkiðkà dalykà kaip sviestas. O juk tai – svastikos brolis. Gal-
bût ðá, ið kanopiniø pieno (o gal tik ið ðventos karvës, kaip Indi-
joje?) gaminamà penà vartodavo tik ðvenèiø progomis, ir tai ne
maistui, o apeigai, – sviestà reiktø sviesti*. Indijoje manoma, kad
svieste sukaupta kosminë energija: jis gaunamas ið pirmojo ir mais-
tingiausio maisto – pieno (kuris pats yra vaisingumo ir nemirtin-
gumo simbolis), ðá muðant dieviðku “rimbu”. Kriðna vaikystëje
vaizduojamas þaidþiantis su sviesto rutuliuku.

Svastika vainikuoja daugelio senø tautø religinius simbolius.

Tai “kûjis”, iðskeliantis þieþirbas ið Erdvës ugniakuro, ir ðios
þieþirbos tampa Pasauliais. Þiebti kibirkðtá – kurti ugná ir kurti
pasaulá – tas pats. Svastika – ir “griaustinio kûjis”; jis taps
nebereikalingu, kai blogio karalystë þlugs. Tai ir “Tvërimo kûjis”,
rodàs sukimàsi Laiko cikluose. Sudëtingi ðio simbolio ávaizdiniai
slepia Visatos paslapèiø raktà. Jis gimë mistinëje pasaulëvydoje
ankstyvøjø arijø, kurie patalpino já ant paties amþinybës slenksèio
– ant Gyvatës Ðeðos galvos. Tai Visuotinës Kûrybinës Jëgos, ky-
lanèios ið tyros Dvasios ir pasibaigianèios tankioje materijoje,
pradþia ir pabaiga. Kas suvoks jos prasmæ, visiems laikams iðsi-
vaduos ið didþiojo Mono (majos, iliuzijos) vilioniø, gundymø,
þavesiø grandiniø [24].
Svastika – toks talpus simbolis, kad juo vaizduota daugybë ið
pirmo þvilgsnio net prieðingos prasmës dalykø. Budistams,
kinieèiams ir mongolams svastika reiðkia “deðimt tûkstanèiø tiesø”.
Tai mistikø, iðminèiø, paðvæstøjø, aiðkiaregiø þenklas ir árankis.
Þiniø saugumo, slaptumo, nelieèiamumo, apsaugos, amþinos ty-
los, kurios uþdangà galës pakelti tik iðrinktieji, ávaizdinys. Kai kur

* Taip þiûrint, beveik visas senovinis mûsø maistas – dvasinis. Plg.: duona
ir daina, diena, dovana, dangus, sanskr. dhana; rugys ir raugas, ragas,
rega, ragana; kvietys ir kviesti, kvaiðti; medus, midus ir medis; alus, sula
ir sala, saulë, siela, rus. sila; vaisiai – vaistai. Pagal senà dainà sûris spaustas
devyniakampis (9 – ðventumo ávaizdis), o sanskrito kalba sûrya – tai
saulë.

49
svastika vadinama gamiruotuoju kryþiumi, nes esanti sudaryta ið
keturiø viename taðke sujungtø raidþiø (gama) [7]. Taèiau, tur-
bût bûtent raidë gama, kaip ir skaièius 7, kilo ið svastikø. Svasti-
kos simbolá þinojo beveik visos senosios pasaulio tautos. Ji laikyta
slapta, galinga burtø priemone, saulës, ðviesos þenklu, gyvybës bei
derlingumo ðaltiniu, o ið kitos pusës – perkûno, dangaus rûstybës,
svaidomø þaibø ávaizdþiu. Yra ir paprastesniø svastikos pavidalo
aiðkinimø. Ji reiðkusi senovës pasaulio þemëlapá, kuriame vaizduo-
jamos keturios upës, tekanèios ið vieno ðaltinio á 4 puses – ðiauræ,
pietus, rytus ir vakarus (Rojus? dangiðkoji Jeruzalë?). Kiti teigia,
kad svastika esanti dangaus planas, rodantis Gráþulo Ratø padëtá
ávairiais metø ketvirèiais [7]. Galima ðiame þenkle áþiûrëti ir 4 áëji-
mus – ið ðiaurës, pietø, rytø ir vakarø. Svastika gali þymëti ir ke-
turis pirminius elementus – þemæ, vandená, orà, ugná.
Svastika baltams – prûsams, lietuviams, latviams, o ir visiems
senovës arijams, – kilmës ir tikybos simbolis, ðviesos, laimës, sëk-
mës, apsaugos ávaizdinys. Ji austa, droþta, pieðta ir siuvinëta. Lietu-
viø tautodailëje yra abi svastikos – kairioji ir deðinioji. Liaudyje svas-
tika vadinama ávairiai: Ugnies kryþius, Perkûno kryþius, Laimos
kryþius, kabliø kryþius, ðakø kryþius. Latvijoje rasta XII a. vilnonë
skara, iðdailinta 42 puoðniomis svastikomis, kuriø èia yra 20 va-

50
riantø. Rasta ir III a. þalvario segiø, iðgraþintø Ugnies kryþiais [12].
Svastika padeda aiðkintis ir tai, kodël kitur pasaulyje ðventu
laikomas skaièius 7, o baltø kraðtuose, Lietuvoje toks dieviðkas,
visaapimantis, ðventas skaièius yra 9.
Visais laikais ir daugumoje ðaliø skaièius 7 laikytas ðventu.
Babilono bokðtas buvo 7 aukðtø, Roma pastatyta ant 7 kalvø; indø
tikyba teigia, kad pasaulá sukûrë 7 jëgos; Buda sëdi po ðventu
figmedþiu su 7 vaisiais; senovës Graikijoje þinota apie 7 pasaulio
stebuklus ir 7 garsius iðminèius; Biblijoje kalbama apie pasaulio
sukûrimà per 7 dienas, apie 7 nuodëmes, 7 dorybes ir 7 bado
metus; dabartinæ savaitæ sudaro 7 dienos; vaivorykðtë yra 7 spalvø,
o oktavoje – 7 natos [7]. Indijos jogas atveria savo kûne septynias
èakras, pakeldamas, pervesdamas per jas “gyvatiðkà jëgà”
kundalini, kuri praþysta tûkstantalapiu lotosu virð jo galvos
dþiugioje susijungimo su Aukðèiausiuoju, panirimo Jo ðvieson
palaimoje. Islamo mistikas verþiasi link Dievo sosto per septynias
paslaptingas “stoteles”, kartodamas dangiðkàjá kelià, kuriuo kadaise
perëjæs pranaðas Muhamedas. Þinomi ir 7 dangûs, vis aukðtesni ir
skaidresni, judëjø kosmologijoje; 7 pirmosios krikðèioniø maldos
“Tëve mûsø” praðymai – meldimai; 7 filosofinio akmens gaminimo
eigos lygmenys. Senojoje Mezopotamijoje dangiðkoji ðventykla
ásivaizduota septyniapakope (piramide). Krikðèioniø
ðventraðèiuose 7 – Sofijos – dieviðkos Iðminties skaièius [8].
O baltø tautosaka, dainos, pasakos, simboliai ir visa pasaulë-
jauta rodo kà kita. Laimës ieðkoma uþ devyniø kalnø, devyniø jûrø;
kovojama su devyngalviu slibinu; Elenytë turi 9 brolius; ‘labai daug’
– tai devynios galybës; Eglë þalèiø karalienë þemëje vieðëjo 9 die-
nas; Kalëdø elnias – devyniaragis; per Rasà renkamos trejos
devynerios þolelës; Kûèioms ruoðiami 9 patiekalai; dainoje
spaudþiamas devyniakampis sûris; dirbama iki devinto prakaito;
lakðtingala vadinta devyngerkle; senoji baltø savaitë turëjusi ne
septynias, o devynias dienas; o jau kai viskas gerai baigiasi, – atsi-
duriama devintame danguje. Skaièiaus 9 ðventumas akivaizdus net
kalbos lygmenyje – palyginkime þodþius Dievas, davë, dyvas (ste-
buklas, nuostaba), dovana ir devyni.
Beje, devynetas svarbus ne tik baltams. Lotynø liturgijoje “Ky-
rie eleison” kartojamas 9 kartus; gieda 9 angelø chorai; Centrinës

51
Azijos mitologijoje devynaukðtë pagoda simbolizuoja dangø; is-
lame maldos vërinyje yra 99 karoliukai; pagal islamo sampratà
visatà sudaro 9 sferos; kûrëjus ákvepia 9 mûzos [43].
Tai kur septyneto ir devyneto bendrumas? Juk negali bûti,
kad tokie seni, svarbûs, esminiai pasaulëþiûriniai dalykai ávairiose
tautose bûtø suvokiami visiðkai skirtingai. Be abejo, taip ir nëra.
Ðtai paþiûrëkime. Teigiamà (pagal laikrodþio rodyklæ, stebë-
tojo atþvilgiu – deðinën besisukanèià) svastikà sudaro ketu-
rios septyniukës – 7. Ðios teigiamos, vyriðkos, besiskleidþianèios
svastikos sukurtas sûkurys (atkreipkime dëmesá – sûkurys visada
kà nors sukuria!) brëþia devynetà:

Taigi besisukanti svastika (septynetai) ir raðomas devynetas

iðreiðkia tà patá – radimàsi ið vieno taðko, skleidimàsi, dieviðkos
ugnies áþiebimà viename tuðtumos (begalybës, chaoso) taðke ir
jos plitimà á aplinkà, mitinio Kûjo áskeltà kibirkðtá, pirminá postûmá,
kûrybà. Taigi simboliai , 7 arba 9 iðreiðkia ðventumà, dievið-
kumà. Na, o ðventumà vaizdþiai iðplëtus, “padidinus” gaunamas
visuotinai priimtas Dievo skaièius – 777.
Èia vël matome tà patá baltø ir kitø tautø pasaulëþiûros raið-
kos (ne esmës) skirtingumà, kaip ir jau aptartu Kiauðinio bei
Medþio (grûdo ir daigo) atveju. 7 rodo dar neávykusá poveiká (lyg
“kûjo” pakëlimà), o 9 – jau ávykusá, jau áskeltà kibirkðtá, ásuktà,
sukurtà sûkurá.
O kà, ðitaip þiûrint, rodo neigiama (prieð laikrodþio rodyklæ,
kairën besisukanti) svastika? Svastikà sudaro keturios raidës
(graikiðkai gama). Ði svastika “traukia” á vidø, á aðies taðkà, o
jos sukurtas sûkurys brëþia ðeðetà:

52
 Taigi skaièius 6 Lietuvoje turëtø bûti þemës simbolis. Tai patvir-
tina ir raidë gama – . Graikø ea (gea) reiðkia ‘þemë’ (plg. gea –
gama – þemë – gemë). Taigi simboliai , arba 6 þymi traukimà-
si vidun, á ásèias, slëpimàsi, gimdymo vietà, tamsà, moteriðkumà,
þemiðkumà, gyvybës gimimà.
Kita vertus, svastikà sudaro dvi raidës S ( ) – lietuviðki
þalèiukai arba gyvatës (plg. gyvatë – gyvata – gyvybë). S, þaltys,
gyvatë – tai þemiðkoji gyvybinë jëga (Rytuose – kundala), spirale
susisukusi apatiniame þmogaus jëgø rate (èakroje) ir vijomis, sûku-
riu kylanti aukðtyn. Ði gyvatiðka (S) jëga gali iðkelti á tobulybës
ðviesà, o, nesugebant jos valdyti, gali “ásukti” á juodþiausià bedug-
næ. Èia prisiminkime tûkstantagalvæ induistø gyvatæ Ðeðà, kuris
laiko þemæ ir yra Viðnu guolis, kuomet pastarasis miega laikotarpi-
uose tarp pasaulio kûrimø. Ðeða – poþeminiame pasaulyje gyve-
nanèiø gyvaèiø (plg. raidë G – gyvatë – gyvybë – gea ir skaièius
“6”) valdovas. Tai þiedu susisukæs roplys – begalybës simbolis
[10]. O juk Ðeða – tai ðeði.

Jis gal net ne nuodinga gyvatë, o lietuviðkas þaltys, þemiðkos

gyvybës ðaltinis ir palaikytojas, “atðliauþæs” á Indijos mitus ið bal-
tø þemiø bålø – nuo ðeðëliuotos upës Ðeðupës? Beje, ant valdovo

53
Ðeðos galvos yra svastika, ir bûtent “þemiðkoji”, ðeðetà brëþianti
( ).
Na, o beprotiðkai “iðdidinæ” (suabsoliutinæ) þemiðkumà, þemës
galias ir apatines þemàsias þmogaus jëgas (energijas), gausime vi-
siðkà tamsà, begalinæ gelmæ, juodà poþemá, praþuvà, pragarmæ –
þinomà ðëtono skaièiø 666.

Þemë nuo dangaus, tamsa nuo ðviesos, ramybë nuo judëjimo,

kaupimas nuo teikimo, vanduo nuo ugnies, moteris nuo vyro
neatskiriami. Dël to Lietuvoje vienodai daþnai sutinkamos, ávai-
riems raðtams naudojamos abi svastikos: ir (daþniausiai
– pasuktos). Lygiai taip pat Rytuose naudojamas jin/jan simbolis
arba . Kinieèiø ðventraðtyje “I czin” net kiekvieno þmogaus
bruoþai, kurie vadinami “devynetu” ir “ðeðetu”, aiðkinami kaip
visuotiniø visapasaulinës kûrybos jëgø jin (þymima trûkia trigramø,
heksagramø ar pan. linija) ir jan (þymima iðtisine linija) simboliai.

69
Beje, grafiðkai 6+9= . Èia vël galime pastebëti begalybës
þenklà arba Mebiuso juostà (8) rate, arba tà patá Rytø jin/jan. Tad
ðiø dviejø simboliø suma ir yra dar nepadalintoji visuma, begaly-
bë, o þmogaus (Adomo) atveju – vyriðkumas ir moteriðkumas kartu,
t. y. þmuo prieð þmonos ir þmogaus atskyrimà.

Kituose kraðtuose daþniausiai pasitaiko “moteriðkoji” svasti-

ka . Teisybë, beveik visur bûtent ji vadinama vyriðka, teigiama,
geràja (atseit, jos galus deðinën “nulenkia” aplink þemæ sukdama-
si saulë). Taèiau juk svastikos esmë – judëjimas savaime, kryþiaus
sukimasis (o ne sukimasis aplink kryþiø).

54
 TRIKAMPIS

Gráþkime prie valingai padalinto, perskelto pusiau rato. Já

kertàs skersmuo atskyrë Þemæ nuo Dangaus, taigi ir apaèià nuo
virðaus, tamsà nuo ðviesos, moteriðkumà nuo vyriðkumo. Gavome
simbolá arba vaizdþiau .
Rytø pasaulëvaizdyje tai atrodytø ðitaip: . Ðis þenklas gal-
bût pranaðesnis, kadangi vaizdþiau rodo tai, kad ðviesos be tamsos
(vyriðkumo be moteriðkumo ir t. t.) nëra, kad jie vienas ið kito kyla,
viens kità papildo ir tik abu kartu sudaro dieviðkà visuotinybæ.
Taigi gavome dvi rato puses: virðutinæ ir apatinæ . Jas
nubraiþyti, iðausti, iðpjaustyti ar iðkalti paprasèiau apibendrinus –
atvaizdavus trikampiais. Be to, trikampis – raiðkus bûdas grafið-
kai vaizduoti dieviðkumà – Trejybæ, nebegaliojimà medþiaginio pa-
saulio dësniø Dvasios lygmeny (Ten 1=3) ir pan. Taigi rodo á
Dangø, aukðtyn ir simbolizuoja virðø, ðviesà, veiklumà, jëgà, vyrið-
kumà, net dvasià, sielà ir Dievà. O rodo á þemæ, þemyn ir
simbolizuoja apaèià, tamsà, lëtumà, moteriðkumà, jautrumà, in-
tuicijà. – tai dieviðka aukðtybiø ugnis; – tai þemiðkas gelmiø
vanduo. Ðios dvi galios (stichijos) – ugnis ir vanduo – visapasaulinio
vyksmo, kûrybos pagrindas. Visi kiti elementai – jø iðvestinës.
Ðiø dviejø pradø santyká (Rytuose – jin/jan) þymi Dovydo

þvaigþdë (hebrajø tradicijoje), sudaryta ið abiejø trikampiø: .

Oras yra ugnies stichijos pradmuo; astrologijoje jis þymimas .

Þemë – vandens stichijos pradmuo; astrologijoje jos þenklas .

Trikampis, trejetainiðkumas – tai ir Trejybës ávaizdis. Tai nuo

neatmenamø laikø þmonijos pasàmonëje glûdintis suvokimas, kad

55
dvasiniame lygyje 3=1, trys viename ir vienas trijuose. Ðios die-
viðkumo bûklës iðraiðka plokðtumoje – lygiakraðtis trikampis, kuris
atspindi visiðkà darnà ir pusiausvyrà, lygsvarà (visi jo kampø tað-
kai vienodai nutolæ vienas nuo kito ir nuo centro). Ið èia ir Apvaiz-
da, atkreipta á mus nuo ðventyklos durø: arba arba
. Tai raiðkus mûsø protëviø dievybës suvokimo ir tokios
sudëtingos sàvokos vaizdavimo kûrinys. Tai Dievo akis trikampy-
je, kuris daþnai bûna saulës rate arba ðvyti spinduliais. “Akis apskri-
time, skleidþianti ðviesos spindulius, – amþino triasmenio Dievo
ðventumo simbolis. Trikampis reiðkia Ðv. Trejybæ. Liaudies sàmonëje
ðie visi vaizdiniai susiliejo á vienà – Apvaizdà – þmogø ir pasaulá
globojanèio ir sauganèio Dievo simbolá. Trikampis neretai
droþiamas ir kryþiuje (daþniausiai virð kryþmos)” [5].
Krikðèionybëje Dievas suvokiamas kaip vienas Asmuo, taèiau
Jo bûtis yra asmeniniai trijø Esybiø santykiai. Mokymas, kad di-
eviðkame lygmenyje trejybiðkumas ir vienatinumas tampa tapa-
èiais, nëra bûdingas vien krikðèionybei. Tai ávairiø tikybø moty-
vas. Pavyzdþiui, Trimutri induizme. Arba baltiðkasis triasmenis
Aukðtëjas Visad–estis, apjungiantis dievybës kaip aukðèiausios
galybës ir Dievo kaip asmens – Aukðtëjas (Tëvas) bei amþinybës,
begalybës – Visad (moteriðkasis pradas, Ðventoji Dvasia) ir vien-
kartybës – Estis (vyriðkasis pradas, Sûnus) sàvokas [13]. Jo vaiz-
dinis pavidalas – nuostabi tokios sudëtingos sàvokos raiðka tautos
kûryboje – lietuviðkasis kryþius – saulutë.
Á þmonijà þvelgia daug atidþiø akiø: Dievo , Saulës ,

Þemës ...

Vienas svarbiausiø tikybos, dvasiniø þenklø – – tai Die-

vo, Dangaus, dangiðkojo Tëvo, stogo simbolis. Ðis trikampis
daþniausiai atviras á apaèià. Kartais jis braiþomas ir virðutinio pus-
apskritimio pavidalo: . Ðis pavidalas – tai dieviðka apsauga,
dangiðka pastogë, pasaulio stogas. Kitame lygmeny – ðventas Kal-
nas, turto “krûva”, taipogi vartai (iðëjimas – áëjimas), tiltas (tarp

56
dangaus ir þemës, tarp 2 bûkliø, laikotarpiø ar pan.), vaivorykðtë.
Baltø kraðtuose ði dangiðka pastogë, kartais sàjungoje su kitais
þenklais, vaizduojama ávairiai:

Virð pagrindinio simbolio kai kur esantys ðviesuliai, þvaigþdës

vaizduoja Dievo ðviesà, dangiðkos meilës sklidimà, dieviðkø ki-
birkðèiø áþiebimà, net skaisèias sielas. Taèiau ðie þenkleliai ðiuo
atveju nëra esminiai, tai greièiau papuoðalai ar papildymai. Lygiai
kaip ir trikampiø viduje esà raðtai – tai jau Dievo pasireiðkimo
pavidalai, ávaizdiniai pasaulio, esanèio po Juo ar Jame.
Pats Aukðèiausiasis atvaizduojamas kukliu (jei iðvis Já
galima kaip nors vaizduoti...).
Ádomu ir tai, kad yra skaièiaus ‘devyni’ senasis grafiðkas
pavaizdavimas [18]. Tai dar syká patvirtina kalbos lygmenyje ir
tautosakoje pastebëtà skaièiaus devyni dyvinà dieviðkumà.

Na, o trikampio, “rodanèio” þemyn atmainos – zigzagai, ban-

gelës (vandens simboliai) bei ávairiai uþbrûkðniuotos ar uþtaðkuotos
juostos (þemës simboliai). Visø jø bendrumas – þemiðkume,
medþiagiðkume. Tai graþiai apjungia latviðka maros sàvoka. “Liau-
dies dainø Mara siejasi su þeme, vandeniu ir dangumi ir ákûnija
visà medþiaginá pasaulá. Jos valdos – þemë, kalnai, ðaltiniai, upës,
marios ir visi skysèiai – pienas, kraujas ir kt. Marà raðtuose þymi
aðtriai lauþytos ir vingiuotos linijos. Tai sieja su vandeniu.
Nuoþulnûs brûkðniai ðalia vingiuotø linijø jà sieja su þeme. Beveik
ant kiekvieno liaudies meno kûrinio yra Maros þenklø. Ant indø
jie randami nuo akmens amþiaus” [16].

57
 Lietuviðkai tai bûtø marios, kurios mums jau siejasi tik su
vandeniu, na gal dar – gelmës ramybe ir tamsa. Taèiau su þeme, su
tuo, kad “dulke buvai, dulke pavirsi” lietuviðkai sieja visa, kas miræ.
Slavø þodis ìèð taip pat labai talpus – tai visas mûsø þemiðkas
‘pasaulis’ ir kartu ‘taika’ (plg. su aukðtesniu slavø pasaulio lygme-
niu – su jau minëtu ñâåò, kuris kartu yra ir ðviesa). O visa apibend-
rinanti þemë – pasaulis – mara – tai Marë, Morë, Marija, materi-
ja, þemës moteris – motina ir Dievo sutvertas þmogus, galinti tap-
ti net tiltu, pervedant á ðá regimà pasaulá Dievo Sûnø.
Taigi, þemës simboliai atrodo taip:

– tai Maros vandenys,

– tai Maros þemë,
– tai ir taurë, ir luotas – valtis, ir karstas,
ir dauba – guolis, ir lopðys, ir ásèios.
Raidë M mistinë beveik visose Rytø ir Vakarø kalbose ir yra
bangø simbolis: Maitreye – paskutinysis mesijas (budizme, in-
duizme); gr. Metis – dieviðkoji iðmintis; Mimra – þodis, Logosas;
liet. Mirtis ir Motina; netgi Mozë; tvano vandenø vardas – Mabul.
Judaizme ir krikðèionybëje Mesijas visada susijæs su Vandeniu,
Krikðtu, su zodiako þenklu Þuvimis (gr. Meenam) [24]. Visos zig-
zaginës raidës: M, W, Z, V, N gali bûti vandens ir þemës simboliai.
Dar vienas ádomus trikampiø (kampø) derinio simbolis – latviø

58
Jumis arba lietuviø ‘þirgeliai’ (liaudyje dar vadinamas ‘dviguba
varpa, sukryþiuoti kirviai, þirgø galvos, gaidþiø galvos’ ir pan.):

Vienuose ðiø þenklø kampai nukreipti aukðtyn, kituose –

þemyn. Dël to tikëtina, kad tai – dviejø skirtingø simboliø grupës
(pavadinimø iðkraipymà jau esame aptaræ). Paþástamas ir áprastas
simbolis yra senøjø stogø “þirgeliai”, paèia savo patalpinimo vieta
rodàs, kad yra vyriðkas virðaus, dangaus stogo, aukðtybiø apsaugos
(trobai, sodybai, jos gyventojams) ávaizdinys.
Kiti “jumiai” nukreipti þemyn.
Dël to turëtø reikðti kaþkà þemiðko. Tam vi-
siðkai tinka áprastinis ðio simbolio aiðkinimas
– tai moteriðkas derlingumo, vaisingumo
þenklas. Latviø sakmëse Jumis yra vaisingu-
mo dievybë. Jis gyvenàs dviguboje varpoje,
rieðutø porelëje, ið vieno kamieno iðaugusiuose dviejuose
medþiuose – þodþiu visur, kur yra ko dvejetas [12]. Tad tai þemës
– maros ávaizdiniø atmaina.

Simbolis taip pat vadinamas Jumiu. Tai gali bûti

þemiðkas ketvirtainis po dvigubu Dievo stogu . Arba

tai þemës – motinos “bangos” – raidë M, sujungta su þemës ir
dangaus jungties simboliu rombu . Arba dvasios paukðtis
virð paparèio þiedo – vydos ágijimo, iðsilaisvinimo
akimirka. Bet kuriuo atveju tai rodytø aukðtybiø, dieviðkumo prisi-
lietimà prie materijos, prie þemës. Dël to suprantamiau, kodël lat-
viai ðá Jumá vadina Dievo sûnaus simboliu. Taèiau aiðkintis þenklø
deriniø prasmæ – ne mûsø uþduotis. Nuo raidyno mokymosi iki
þodþiø ar sakiniø (pvz. juostø) perskaitymo – ilgas kelias.
Ávairûs “moteriðkø” ir “vyriðkø” trikampiø ir kampø apibend-

59
rinimai – latviðki dvigubo Jumio
(liaudiðkai ‘rupûþëlë, vëþiukas’) ir
Martinio simboliai. Kokià esmæ
juose regëjo senovës baltai taip
pat anksti spræsti.

Daþnai senuosiuose raiþiniuose, raðtuose grafiðkai vaizduoja-

mas paukðtis: , ir pan. Paukðtis – dvasinio
lygmens bûtybë, taèiau turinti tamprø ryðá su medþiaginiu pasau-
liu: tai du Dievo stogeliai ar virðutiniai Rato lankai, o kartu –
panaðu á þemiðkàjà raidæ “M”. Paukðtis simbolizuoja þmogaus sielà
ir ðventàjà Dvasià (balandis), tobulumo troðkimà, skrydá Aukð-
tyn; meilæ, iðtikimybæ, skaistà (gulbë), o kartu ir tiesos aiðkintojà,
nelaimës pranaðà, kelio rodytojà, visaþinystæ (pelëda, varnas), liki-
mo seikëtojà (varnas, gegutë). Paukðtis tupi baltiðkojo Medþio vir-
ðûnëje. Jis – tarsi siekiamybë, kelrodë þvaigþdë, bet kartu ir akivaiz-
di galimybë – juk siela yra kiekvieno þmogaus dalis. Netgi ne aukð-
tyn reikia þiûrëti, o iðvysti savo vidø. Tada jau skrisim.
Trikampius ir vël sujungæ, gausime naujà þenklà –

rombà arba kvadratà: , kurio esmë bûtø ta pati kaip ir rato

( + ). Tai aptarsime vëliau. Dabar atkreipkime
dëmesá á mûsø protëviø suvokimà. Kaip matëme, baltiðkos
“roþelës” ar “erðkëèiai” – ne gëlës, o greièiau saulës, ðuliniai ar
kryþiai, – taigi apibendrintos dvasinës sàvokos, o ne medþiaginiai
þiedai. O ðtai gëlës – tulpës, lelijos þiedas audiniuose ar raiþiniuose
yra þemyn nukreipto trikampio pavidalo:
ir pan. Tai – jau mo-
teriðkas simbolis,
þemës gëlë, didþiau-
sias jos, o ir moters
medþiaginis papuoðalas. Taèiau paparèio þiedas audþiamas
(braiþomas) taip: . Tai nebe þemiðkos gëlës, o visuotinybës,
Dangaus ir Þemës jungties simbolis. Paparèio þiedas – tai tiltas
tarp Ðiapus ir Anapus arba anga Ten, bedugnis ðulinys arba takas

60
vaivorykðte. Tai visaþinystës ðaltinis, atrandamas, praþystantis tik
skaisèioje ðirdyje. Baltiðkas tûkstantalapis lotosas.

Dabar padalintà perpus skritulá pasukime: .

Gausime ir , arba ir , arba ir , arba ir .

Pirmasis áspûdis, paþvelgus á ðiuos þenklus, aiðkus: tai –
mënuliai. Jei á ratà þiûrëtume kaip á saulæ (visumà, savaiminá ðvie-
sos ðaltiná), tai mënulis – saulës ðviesos atspindëtojas, perdavëjas,
saulës (visumos) dalis. Jis pats neðvieèia, yra priklausomas nuo
stipresnës jëgos, jis nepastovus, daþnai keièiàs savo matomà
pavidalà. Tai nepilnumo, kitimo ávaizdinys. , þymi dylantá
mënulá, o , – pilnëjantá. Astrologijoje mënulis – dvasios,
jautrumo, emocingumo, nepastovumo ávaizdinys. Mënulis, kaip
nepilnumo simbolis, gali þymëti papildymà ir virsmà ið vienos bûse-
nos á kità [17]. Du mënulio þenklai jau gali sudaryti “pilnus”

pavidalus – kryþmà ir rombà: ir .

Liaudies raðtuose ðis simbolis braiþomas ar audþiamas ávai-

riai: . Ádomu tai, kad mënesio þenklais vadinami

ir “S” pavidalai [17], vadinamieji “þalèiai”. Tai suprantama, kadangi
kitaip (ne á ratà) sujungus pusmënulius (trikampius) gaunamas

bûtent “þalèiukas”: .

Teisybë, þaltys, “S” pavidalas yra savarankiðkas simbolis,

vaizduojantis sûkurá, sraigtà, zigzagà, spiralæ, apibendrinus – gy-
vatæ (mûsø kraðte nenuodingà – þaltá), gyvybës jëgà. Taèiau ðioje
“gyvatiðkoje” jëgoje yra daug “mënuliðkø” savybiø – ji judri, ne-
pastovi, paslaptinga, valdoma (bent jau taip turëtø bûti...) galin-
gesniø dvasiniø jëgø. Be to, ir á “S” pavidalà galima þiûrëti kaip á
visumos dalá – tai pusë svastikos (ugninës ir ðvytinèios savaime,

61
Pav. 15
“Þalèiai” austinëse juostose

62
kaip ir saulë ). Taigi tarp
“mënulio” ir “þalèio” ryðys yra.
“Þalèiukai” senojoje tautodailëje
labai mëgiami. Ypaè jie daþni juos-
tose.
Dabar ásivaizduokime visø 4-
iø krypèiø trikampius horizontalioje plokðtumoje. Tai atsidûru-
siojo kryþkelëje (virsme) galimos judëjimo kryptys.
Kaip pasakoje: eisi tiesiai, – viskas baigsis gerai,
nes þengi aukðtyn, dievop ( ); pabandysi gráþti –
pamatysi, kad kelio atgal nebûna, kad gráþimas – mara
( ), o ðiuo atveju – dvasinë ar kûniðka praþûtis; kryptys kairën
ir deðinën ( ir ) ves á medþiaginius (paþemës, plokðtuminius),
mënuliðkus (nepastovius) pasiekimus, nuotykius, pergales ar
pralaimëjimus. Ádomu tai ir kalbos lygmenyje. Ðtai lietuvis bus
teisus, þengs á tiesà, jei eis tiesiai. O slavas yra teisus (ïðàâ),
sukdamas deðinën (íà ïðàâî).

– tai kelrodë þvaigþdë – dangun pakylëta visø 4-iø

krypèiø suma.

Prisiminkime dar kartà stulpus, senosios statybos klëèiø,

prieangiø ramsèius. Jø apibendrintas pavidalas maþdaug toks:

Ðie stulpai jungia dvi piramides, dangaus ir þemës simbolius

( ir ), tarp kuriø daþniausiai yra rutulys arba kubas. Pa-
prastai ði piramidþiø jungtis vadinama “saulute”. Saulë, þinoma,
gali bûti tarp dangaus ir þemës. Taèiau juk ðiuose stulpuose “þemë”
– virðuje, o “dangus” – apaèioje. Be to, saulutei vaizduoti visai
netinka kubas. Todël labiau tikëtina, kad ðis stulpas simbolizuoja
dangaus ir þemës jëgø veikiamà, jø saugomà ir jungtimi tarp jø
esantá þmogø, kuris, kaip dieviðkos sielos savininkas, Aukðèiau-

63
 Pav. 16
Aptartø simboliø ir mazgø – kryþiø atitikmenys
(pieðiniai ið [27])

Gyvybës ar Gyvybës
medþio mazgas

Amþinasis ar laimës
mazgas

– tibetieèiø “Budos þarnos” – Gyvybës mazgas arba

Laimës siûlas, t. y. begalinis mazgas, senas simbolis,
budizme þenklinantis sëkmæ, laikà ir nepastovumà bei
jø ryðá, laimingà kelià persikûnijimø labirinte.

64
siojo kibirkðties neðëjas, gali bûti visuotinybës ávaizdinys –
þenklinamas rutuliu (ratu) ar kubu (kvadratu). Rodyklë á já
(þmogø) ið virðaus þymi dangiðkà, dieviðkà poveiká, pagalbà,
apsaugà. O rodyklë ið apaèios rodo þmogø veikianèias þemiðkas
jëgas ir pavojus. Ðiø dviejø, “virðutiniø” ir “apatiniø” galiø
sankirtoje esantis asmuo yra lyg virsme, pavojingoje, nepusiaus-
viroje bûklëje, taèiau sykiu ir saugomas, globojamas ið “virðaus”
ir “apaèios”. Todël simbolis , kuriam daþnai priskiriama
maginë apsaugos reikðmë, yra greièiau ne pasuktas kryþius
(kuris taipogi, þinoma, gali saugoti), o dangaus ir þemës galiø
susitikimo vieta. Tai virsmo simbolis, paþymintis persikeitimo
taðkà. Lietuviðkos trobos ramstis rodo, kad á ðá taðkà mûsø pro-
tëviai statë save. Virsme esàs asmuo yra pavojuje – grasos sri-
ty, dël to turi bûti susikaupæs, atsiribojæs nuo aplinkos. Gal dël
to ir vaikai þaisdami sako “èiur!” (“manæs nebegalima liesti”)
ir sukryþiuoja du pirðtus?
Be to, ði jungties, tarpininko tarp Dangaus ir Þemës, perkeitëjo
ir persikeièianèiojo reikðmë visiðkai tinka þmogui – stulpui, prisimi-
nus Medþio, Aðies, Stabo sàvokas.

Tam neprieðtarauja ir poþiûris á X pavidalà kaip á mazgà [27].

Mazgas – kryþius – tai mûsø suriðimas su kuo nors (pvz. dangum
ir þeme), átvirtinimas ir kartu uþrakinimas, paslaptis, apsauga. Jau
vien dël to mûsø senieji audiniai, mezginiai, pinikai, juostos – ne
buitiniai, o ðventi dirbiniai. Mazgas – suriðimas (atriðimas) reikð-
minga dvasinë bei apeiginë sàvoka: pradþia – uþuomazga, pabaiga
– atomazga, vaisiai mezgasi, uþmezgami (arba nutraukiami) tar-
pusavio ryðiai ar santykiai, gyvybë uþsimezga, sutuoktiniai suriða-
mi, susitaikymo sakramente gaunamas iðriðimas, juosta apriðtas
þmogus atsiduria maginiame apsaugos rate, vainikai pinami
(kryþiavimas – mazgas – vija – spiralë – ratas), pinamos kasos
(vidinës darnos, tvarkos, velnio – chaoso “ápynimo, supanèioji-
mo” ávaizdinys), pinami ir aptvarai, tvoros, rakandai, baldai, mez-
gami rûbai, tinklai (visa tai – apsauga nuo blogio iðorëje) [27].
Simbolinis mazgo atriðimas neatsiejamas nuo gimimo, mirties,
vestuviø paproèiø. Kiekviena paslaptis ar máslë yra mazgas, o at-
sako radimas – mazgo atriðimas; tad kosmosas simboliðkai kuria-
mas uþriðant ir atriðant mazgus, – pakopomis [27]. O jei sankir-

65
toje – – Þmogus, tai bûtent jis – kosmoso kûrinys ir kûrëjas,
tarpininkas (mediumas – medis), mezgantis, pinantis, audþiantis,
riðantis, riðamas ir iðriðamas.
Dar vienas svarbus ir paslaptingas trikam-
pis, jo erdvinë, trimatë iðraiðka – trikampë pira-
midë – dieviðkumo iðraiðka, kurioje visos 4 plokð-
tumos – lygûs trikampiai, o visi 4 kampai yra pu-
siausvyroje – vienodai nutolæ viens nuo kito.
Keturkampë piramidë “paþástama” geriausiai. Tokie yra di-
dingieji Egipto statiniai. Ðioje piramidëje 4 lygûs trikampiai suda-
ro 4–ias sienas ir 4–ias “stogo” plokðtumas vienu metu.
Ðià piramidæ aptarsime nagrinëdami ketvirtainiðkumà, kadangi
ji jungia dieviðkà skaièiø 3 su þemës skaièiumi
4. Be to, ðitokia piramidë – senosios baltiðkos
statybos, mûsø sodybø ir Pasaulio Medþio men-
inës iðraiðkos – ðiaudeliø sodo pagrindas.
Pamatui imant bet koká lygiakraðtá dau-
giakampá, galima gauti piramides, kuriø ðonus
sudaro 5, 6, 7 ir t.t. trikampiai. Padauginæ pagrindo
kampus iki begalybës, gausime ratà. Trikampis, kvadra-
tas ir skritulys vël susivedë á viena. Piramidë, kurios
pagrindas skritulys, yra kûgis.

Piramidþiø (ir kûgio) skvarma turi ypatingà galià

kaupti ir paskirstyti Visatos jëgas (kosminæ energijà). Daug þinoma
pasakojimø apie piramidëse negendantá vandená, þûstanèias bak-
terijas, neyranèias mumijas, savaime pasigalandanèius skutimosi
peiliukus bei stebuklingus iðgijimus. Gal su tuo susijusi ir ypatinga
kalnø galia, nenumaldoma trauka vël juos aplankyti kiekvieno, nors
syká ten buvusio.
Galbût, bûtent dël savo piramidiðkumo kalnai yra nepaprastà
Visatos jëgà kaupianti ir skleidþianti “dievø buveinë”.
Protëviams tai buvo þinoma. Uþtenka paþvelgti á jø sodybas ir
ðventyklas. Ir dabartinës baþnyèios, jei jos nesuðiuolaikintos, staty-
tos senoviðkai, turi smailus bokðtus ar kupolus.

66
 Taigi Egipto piramidë padës mums pereiti á lietuviðkà trobà ir
pradëti nagrinëti ketvirtainá þemës ir þmogaus gyvenimà

Pav. 17
Ðventykla (I tûkstantmeèio I pusë) ir
baþnyèia (XX a. I pusë)

67
 KETVIRTAINIS
Jei Dievas, vienas trijuose ir trys viename, suvokiamas kaip
“rymantis pats savyje”, tai Jo “persikëlimas” ið bematës beribës
erdvës á trijø matmenø ribas – kûrybinës veiklos, medþiaginës Vi-
satos pradþia – iðreiðkia save skaièiumi 4. Kai 1=3 “iðeina” ið die-
viðkos vienybës bûklës, Jie skyla (prisiminkime pagrindinæ kûry-
bos ir paþinimo sàlygà!) ir tampa 1+3, t. y. 4.
Trimatë erdvë, medþiaginis pasaulis raiðkiausiai atvaizduoja-
mas erdviniu ketvirtainiðkumu – kubu.

Kubo, kaip ir kvadrato, kampø taðkai iðsidëstæ skirtingais at-

stumais vienas nuo kito; tad ðiuose pavidaluose “áraðyta” nuola-
tinë átampa [19]. Medþiaginiam pasauliui nebûdinga ramybë, pu-
siausvyra, darna. Tai gali sukurti tik á medþiagà álieta dvasia (kubà
dengianti arba jo viduje áþvelgta piramidë).
Padarius kubo pavirðiaus iðklotinæ, gaunamas kryþius ( arba
): .

O juk bûtent kryþius, kryþma (kaip ir keturkampis) vaizduo-

ja pasaulio ketvirtainiðkumà: 4 pasaulio ðalis (ðiaurë, pietûs, vaka-
rai, rytai), 4 metø laikus (pavasaris, vasara, ruduo, þiema), 4 pa-
ros tarpsnius (rytas, diena, vakaras, naktis), 4 gamtos stichijas
(ugnis, oras, þemë, vanduo), 4 þmogaus gyvenimo laikotarpius
(vaikystë, jaunystë, branda, senatvë), net patá þmogø (kûnas, jaus-
mai – geismai, mintys, dvasia – siela).
Skaièius 3 – vyriðko prado, Dvasios simbolis; skaièius 4 –
moteriðko prado, medþiagiðkumo simbolis. Jø dermë, susijungi-
mas, “santuoka” yra Gyvenimo dvasioje ir materijoje ávaizdinys. 3

68
– nematoma, o 4 – paþinu. Visatos medþiagà (4) moksle galima
“suvesti” á 4 cheminius elementus – deguoná, azotà, anglá, vande-
nilá. O ðtai Dvasia, dieviðka Jëga (3) – nepaþinu. Bûtent trikampio
ir keturkampio sàjunga (3+4) sudaro ðventà skaièiø 7. Taigi ði 3-
jø ir 4-iø, trikampio ir keturkampio (piramidës ir gretasienio) jung-
tis, tasai medþiagos sudvasinimas, suðventinimas atrodytø taip:
O juk tai – mûsø namas.
Kvadratinë skvarma, ja apribo-
ta erdvë – visada saugi, patikima
“sala” ar ðventykla. Iranieèiø mi-
tologijoje Vara – slëptuvë, teisuoliø
susibûrimo, iðsigelbëjimo nuo
didþiausiø nelaimiø vieta – kvadra-
tinis gardas, aptvaras. Labai artima
jam ir kvadratinë Jamos buveinë Rigvedoje [10] bei dangiðkoji
Jeruzalë Apokalipsës knygoje. Tai kvadratà sieja su ratu, kuris
taip pat yra apsauga, riboja uþdarà, patikimà erdvæ.

Vaizdi rato ir staèiakampio ryðio bei bendrumo iðraiðka – Rytø

Mandala (kuri, kaip matysime vëliau, nëra vien tolimø kraðtø sà-
voka). Mandala – apskritimo ir kvadrato derinys. Pagal senàsias
kinø paþiûras dangus laikomas apvaliu, o þemë – kvadratine. Pa-
prasèiausias Mandalos pavidalas yra iðorinis ratas su áraðytu á já
kvadratu; á ðá kvadratà savo ruoþtu áraðytas vidinis ratas, kurá daþnai
sudaro aðtuonialapis lotosas arba 8 atkarpëlës, dalijanèios ðá ratà.
Kvadratas nukreiptas pagal pasaulio ðalis. Kiekvienos pusës vi-
duryje bûna T pavidalo vartai. Vidinio rato centre vaizduojama
ðventenybë – dievybë, jo sim-
bolis ar atvaizdas.
Yra ávairiø ðio pavidalo at-
mainø. Pats bendriausias Man-
dalos supratimas – tai visatos,
“kosmoso þemëlapio” atvaizdas.
Iðorinis ratas reiðkia visà visatà
ir aprëþia jos ribas erdvëje, o
taip pat vaizduoja visatos
sàrangà laiko poþiûriu. Ðiame

69
 Pav. 18
Rytø Mandalos

70
iðoriniame þiede neretai atvaizduojami 12 sàryðyje esanèiø
prieþasèiø, tarpusavio priklausomybëje esanèiø kilmës grandinës
grandþiø, iððaukianèiø ir uþtikrinanèiø gyvybinio srauto nenutrûks-
tamumà [10]. Á iðoriná ratà áraðyto kvadrato kraðtinës vaizduoja
pagrindines kryptis, visatos erdvinius atskaitos taðkus, kirstines,
kuriø áëjimo á gyvenamà pasaulá taðkus bûtina ypaè dëmesingai
saugoti. Á kvadratà ápieðtas aðtuonlapis ratas (janta) simbolizuoja
moteriðkà pradà, gimdymo guolá, kurio viduje daþnai talpinamas
vyriðko prado simbolis (vadþa). Kvieèiamasis dievaitis (dievybë,
tam tikras Dievo asmuo, pasireiðkimas) ið Dangaus nusileidþia á
mandalos vidurá, paþymëtà lotosu. Èia ávyksta apvaisinimas, ku-
rio iðdava – sëkmë, gausa, vaisingumas ir panaðios þemiðkos gëry-
bës. Dievaièio judëjimo þemyn, ið dangaus á þemæ, á mandalos vi-
durá, motyvas áveda mandalos sandaron statmenà aðá (vertikalø
matmená). Taèiau ði, dangiðkoji, kryptis akivaizdþiai atsiskleidþia
ir pasireiðkia netgi kaip pagrindinë tik ritualo metu [10].
Mandalos principas iðplitæs þymiai labiau nei Mandala kaip
tokia. Jis yra visuotinas ir kaip visatos (ar jos daliø: plg. su taip
vadinamom astrologinëm mandalom) atvaizdas ir kaip priemonë
pasiekti pasàmonës gelmes apeigos arba asmeninës meditacijos
metu. Abi ðios mandalos paskirtys sujungtos á viena: tas, kuris
medituoja arba dalyvauja atitinkamoje apeigoje kaip vadovas (dva-
sininkas, ðventikas, þynys, vaidila, kunigas), áeina mandalos vidurin
ir laukia dievybës, dieviðkos Dvasios, nusileisianèios ant jo.
K. G. Jungas pabrëþë mandalos, kaip psichokosminës siste-
mos, átakojanèios ypatingà visatos ritmà, jungiantá makro– ir mik-
ro– kosmà, visuotinumà. Mandalos sàvokà ir patá jos pavidalà,
nepriklausomai viena nuo kitos, atskleidë ne tik skirtingos religi-
nës sistemos, bet ir kûrybingi þmonës (dailininkai, ðokëjai, architek-
tai ir t. t.) [10]. Mandalos suvokimas, vidinis jos esmës iðgyveni-
mas padeda vieningu ritmu sustyguoti þmogø ir visatà, uþèiuopti,
suvokti, sugauti ir perkeisti visatos jëgà (kosminæ ener-gijà), ásileisti
savin Aukðtybiø matmená.
Pagal Rytø paþiûras regimas pasaulis – apgaulë (iliuzija, Maja).
Mandala, kaip ðio pasaulio atvaizdas, modelis – mono dalis arba
þemiðkoji mano dalia (kadangi, kol esu èia, kûne, tasai “monas”
ir yra mano gyvenimas, mano aplinka, mano namai).
Mandala – tai savo pasaulëþiûros teigimas ávaizdiniø pagalba

71
ir gyvenimas pagal ðià pasaulëþiûrà. Pavyzdþiui, lietuviai savo man-
dalà braiþo, ðokdami rateliu arba sustodami “kvadrato kampuo-
se” sutartinæ giedant, “ðulinukà” ausdami ar ugniakurà ádegdami
trobos vidury. O tobuliausia mandala – tai lietuviðka sodyba. Jà
dabar ir aptarsime.

Kvadratas, keturiø ðventø namo kampø pavidalas – paprasèiau-

sias pasaulio sàrangos atvaizdavimas. Atviras keturkampis
turëtø simbolizuoti namà, bûstà, medþiaginá pasaulá, o uþdaras
keturkampis – menamà anapusiná (transcendentiná) pasaulá .
Uþdaras pavidalas – iðbaigtas bûvis, galutinë kûrybos iðdava, o
atvirø linijø pavidalai vaizduoja tapsmà, þengimà tobulesnën bû-
tin [17].
Dievas sutvërë þmogø pagal savo atvaizdà. Aukðèiausiojo
Dvasios atspindys þemiðkame lygmenyje, Jo Meilës virsmo ið Ten
á èia iðdava yra asmens esmingasis Að, jo dvasia – siela. Jei jà áma-
noma kur iðvysti, tai tik akyse, tik veide, kuris yra Vidaus veidro-
dis. Todël Dievas atsispindi veide (diev → veid) [13]. Jei tikrai taip,
tai Aukðtëjo “aplinka”, angelø lygmuo, Dausos ar Rojus, pervirtæs
Þemës – Dangaus ribà, turëtø veidrodiðkai atsispindëti þemiðkoje
þmogaus aplinkoje. Ir tai turëtø bûti atsekama paèiose seniausio-
se kalbose. Paþiûrëkime, kaip mûsø protëviai ávardino savo
apgyventà aplinkà.
Namas – dieviðkos minties atspindys (m–n – n–m), Aukðèiau-
siojo máslës minklë (prisiminkime kalëdines giesmes, kur máslës ir
minklës bûdu vaizduojama Pasaulio kûrimo pradþia), Jo menas,
Jo þaidimas, Jo Esmës slëpynës, prisidengimas þemiðkumu. Pa-
saulis, kaip menama tikrovë, skvarmø þaismëje paslëpusi dieviðkà
tikrovæ, apgaulë – monas. Plg. su latviø maja (namas) ir rytø kraðtø
pasaulëþiûrine sàvoka maja (pasaulis kaip visuotinë iliuzija,
vaizduotës vaisius).
Sodyba – aukðtybiø Rojaus sodo – dausø atspindys (d–s – s–d).
Troba – Dievo bertas burtas (b–r–t – t–r–b).
Bûstas, butas – bûties ir buities vyksmo vieta. Ið kitos pusës –
tai stuba – þmogaus gyvenimo stuburas, jo vëliavos stiebas, stabas,
siejantis já su Aukðtybëmis (s–t–b – b–s–t).

72
 Kaip matome, visiems pavadinimams galima taikyti “veidrodi-
nio atspindþio dësná”. Tad jau vien kalba rodo, koks ypatingai svar-
bus, visiðkai ne buitinis dalykas yra mano namai.

Namai – tai ne vienas pastatas, tai visa þmogaus aplinka, visa

já supanti ásavinta, ið dumpio, chaoso iðplëðta, sava erdvë. Tai so-
dyba, sodas, laukai, net kaimynai – kaimas, sodþius. Nenamai pra-
sideda ten, kur giria, upë, marios, kalnai – kur neásavinta,
nepaþinta, laukinë gamta, kur nebeveikia sodþiaus dësniø apsauga.
O namø aðis, stuburas, vieta, kurioje mano namai jungiasi su Die-
vo namais, kur þmogaus gyvenimo Medis sutampa su Pasaulio
Medþiu – tai trobos vidurys, tai mano namø ugniakuras – dvasinis
ir medþiaginis Þidinys – Aukuras. Tai pagrindinë dangiðkø ir
þemiðkø galiø, nusileidþianèiø ir pakylanèiø Aðimi, sankaupos vieta
(èia Mandaloje apsireiðkia dievybë). Matome, kad lietuvio vals-
tieèio pasaulyje, jo ásavintoje aplinkoje yra visi Mandalos bruoþai.
Tai Visatos (plaèiàja prasme) ir þmogaus namø (siauresne pras-
me) atvaizdas (modelis).

Pav. 19
Þvejø namas

73
 Kitu poþiûriu, namas yra baltiðka piramidë. Jo statybos sàranga
aiðkiai piramidiðka.
Tai kas tada yra krikðtasuolë, kur trobos kampà ðventina
kryþius ar ðventi paveikslai, o virð stalo (namø altoriaus) kabo
ðiaudeliø sodas – Pasaulio Medþio bei Rojaus Sodo atspindys, be
to turintis ir Visatos jëgø paskirstymo, apsaugos, blogio “nuvaiky-
mo” galià. Turbût ið èia – ir ðios vietos suolo ypatingumas: èia
saugiausias paðarvotas velionis, èia krikðto laukia naujagimis, èia
sàla á naujà gyvenimà pervedama nuotaka. Èia susikaupiama mal-
dai ir kasdieniniø bei ðventiniø apeigø metu atveriamos ðirdys, iðtie-
siami stuburai Aðimi nusileisianèiai dievybei, leidþiama namus
uþlieti Ðventajai Dvasiai. Plg. leisti kà þemyn ir leisti – sutikti, pri-
imti, pritarti. Kad mano sielà (s–l – l–s) paliestø tai, kas ið Ten
nuleista, að turiu laisva valia Tai priimti – leisti. Taigi minëtasis
suolas – saugiausia sielos sala, ið èia kyla siûlas á Saulæ, èionai
liejasi aukðtybiø sula.
Ið pirmo þvilgsnio atrodo keista, kodël ðvenèiausia trobos vieta
yra ne jos viduryje – pagrindinëje Visatos jëgø sankaupos vietoje,
o seklyèios, svetainës kampe (senas ðios patalpos pavadinimas –
menë; tai þodþio namas veidrodinis atspindys – ryðio su dieviðku-
mu vieta). Tad kur, vis dëlto, toji vieta kur “atsiveria dangûs” –
þidinys ar krikðtasuolë? Mûsø senoji troba nëra tasyklinga ketur-
kampë lygiaðonë piramidë, ir joje jëgø srautai gali nukrypti priklau-
somai nuo stogo ðlaitø ir sienø santykio. Be to, kuomet norime
semtis jëgø, ieðkoti poilsio, ramybës, einame prie medþio, o ne
kasamës po jo kamienu; suklumpame ir palaimà priimame prieð
kryþiø, o ne po jo kotu, ðildomës ðalia þidinio, o ne jo viduje.
Taigi svarbiausia Namø vieta yra ðalia Aðies, ten kur prieð
krikðtasuolæ kabo Sodas. Bûti paèioje Aðyje esame per silpni...
Tas milþiniðkas galias atlaikyti, aukuro ugnyje nesudegti ar nuo
kryþiaus nuþengti gali tik paðvæstasis, Dievo Sûnus, gal dar kuni-
gas (prisiminkime metraðèiø pasakojimus apie draudimus þiûrëti,
liesti kunigà (vaidilà, þyná) susitikimo su Dievu metu ir dar kelias
dienas po to, – nuo galingø já supanèiø (jame susikryþiavusiø) jëgø
eilinis þmogus tiesiog mirtø).
Galø gale, senos lietuviðkos trobos stogas trimis piramidiðko-
mis plokðtumomis á vienà taðkà sueina dviejuose namo galuose, o

74
ne jo viduryje. Ðis sankritos taðkas yra bûtent virð “sodo” prika-
binimo vietos, greta krikðtasuolës. Ðiuo poþiûriu ðiaudeliø sodas
galbût veikia tarsi antena, lyg pagrindiniu kanalu siunèiamø visa-
tos bangø keitiklis ir perdavëjas (plg. suolas – virsmø vieta).
Herodotas yra teigæs, kad piramidëje esàs Sarkofagas (ar net
keli) – apgaulë, akiø dûmimas. Mat po piramide esàs eþeras, jame
– sala, o saloje – tikrasis sarkofagas. O mûsø baltiðko namo menës
suolas yra bûtent po stogo piramide (ne joje).
Ið tiesø, þemiðki ávykiai, kad ir kokie svarbûs bûtø, vyksta po
Dievo stogu , medþiaginëje erdvëje . Atsidurti tame stoge
(piramidës viduje) galësime tik palikæ (ar perkeitæ) kûnà. Gal ir
Egipte pagrindinës ðventenybës, svarbiausio galiø taðko reikia
ieðkoti po piramidëmis, o ne jose.

Namas – tai Kryþius, ant kurio þmogus aukoja savo þemiðkà

buvimà, darbu ir malda bandydamas pateisinti savo atëjimà á ðià
Erdvæ ir ðá Laikà. Dar vienas namo lygmuo – jis pats kaip Pasaulio
Medþio simbolis. Troboje matome visus tris Medþio lygmenis: ðak-
nis – poþemá, rûsá; kamienà – sienø ribojamas patalpas; lapus, vir-
ðûnæ – pastogæ. Pagal ðá paskirstymà taip pat matome, kad pastogë
– ne þmoniø, o Dievo vieta. Mums gyventi skirtas antþemis,
medþiaginis pasaulis . Na o poþemá (sunkiai suvaldomas, daþnai
pavojingas ir nesuprantamas þemës gelmiø jëgas ) palikime
paslaptyje, tegu bus tai draudimo erdvë, atribojanti snaudþianèius
pavojus. Tegu ten ilsisi ramybëje “faraonas”. Neþadinkim.

Þmogaus namai – tai ir gyvenamas namas, ir kiemas, rûtø

darþelis ir kryþius prieð trobà, ûkiniai pastatai, iðdëstyti kvadratu,
ðulinys ir pirtis, kûdra ir vaismedþiai, darþas ir sodybà ribojà
medþiai, ir ûkio laukai, palaukës akmenys ir pamiðkës þemuogynai.
Þmogaus namai ir jo kaimynø namai – kaimas sudaro tëviðkæ, tà
mûsø Pasaulá, paþástamà ir saugø, ið to kas svetima iðplëðtà ir kûryba
bei darbu paðventintà. Ádomu, kad lietuviø kalboje sudëtinga rasti
tinkamà þodá chaosui nusakyti, iðversti. Matyt, mûsø protëviø na-
mus supæ girios, upës, eþerai, pelkës jiems nekëlë baimës ar prieðið-

75
 Pav. 20
Baltø Mandala

Sodþius Namas Þidinys ir “sodas”

Sodas Sodyba

76
kumo. Jie juto, kad Visa – ir namai ir nenamai – yra Viena; kad
tai, kas ne mano, dar nëra blogai. Todël lietuviðkos mandalos iðorinë
riba – graþi. Tai arba Dangaus danga, vaivorykðtës lankas, ið uþ
kurios á þmogaus gyvenimà ateis dieviðkumas. Arba medþiai, se-
noji laukinë protëvynës giria, kurioje, vis dëlto, – ir grybai, ir uo-
gos, ir vaistai, ir malkos, ir medus, ir ðventieji nelieèiami àþuolynai.
Net mûsø kalba teigia, kad giria – tai gëris ir gyrius. Iðvis – labai
sunku atrasti, kas gi senovës baltui buvo blogis?

Lietuviðkà mandalà labai graþiai galima “nubraiþyti” mûsø

kalbos þodþiais: ið esmës tai sodas, kuris yra dausø (s–d – d–s)
atspindys. O visi “ratai” atrodytø taip: sodþius (kaimas); sodas
(sodinami, auginami medþiai, krûmai, darþai, javai – dirbama
þemë); sodyba (kiemas, ûkiniai pastatai, ðulinys ir pan.); namas
(mandalos vidurys, vieta, kur að sëdþiu, kur mane lanko dieviðka-
sis mokytojas ir teisëjas – sûdþia); ir sodas (ðiaudinis, esàs tarp
krikðtasuolës ir þidinio).

Pamatæ, kaip vaizdþiai senasis namas jungia Dangø ir

Þemæ, jau vien tuo sudvasindamas materijà, kaip jis vienu metu
yra ir Visatos Medis, ir atpirkimo Kryþius, ir Mandala, ir pira-
midë, pereisime prie jo viduje esanèio maþojo Medþio.

Lietuviðkas ðiaudeliø sodas – vienas ádomiausiø, su senosio-

mis dainomis ir juostomis ðimtaraðtëmis gretintinas, senosios bal-
tø kultûros reiðkiniø. Dabar jis daþniausiai vadinamas “vestuviniu
sodu” ir gaminamas tëra puoðybai ar vien iðorinei santuokos apeigai.
Lygiai kaip ir juosta – ðiandien tai tëra graþi spalvø pynë, pa-
puoðalas, vaizdi seniena. Protëviø laiðkø juostø raðtu nebepers-
kaitome. O juk sodas seniau ne gamintas, já augindavo – rankomis
ir ðirdimi. Vestuvinis yra tik vienas ið daugelio jo lygmenø. Sodas
daþniausiai augintas ið ávairiø javø ðiaudeliø, suveriant juos ant
siûlø. Siûlai turá bûti natûralaus pluoðto, geriausiai – linas, kad
neiðkraipyti galiø lauko, jëgø srautø. Senos sodø augintojos sako,
kad vërimo siûlas turás bûti netgi be mazgø. Taèiau kaip tai atlikti,
jau nebeþino. Gal panaðià prasmæ – nemegsti mazgo – turëjo ir

77
senovinis ðiaudeliø varstymas ant aðutø, suklijuotø vaðku. Sodø
bûta ávairiø – ið medþio vyteliø, nendriø, rûtø stiebø, kiaulës ðeriø
gamintø, kûgio, rutulio, kubo, statinaitës pavidalo, ar net vietoj
sujungtø ðiaudeliø kabinta eglaitës arba kadagio virðûnë [20]:

Taèiau daþniausias ir geriausiai “sodo” – kaip Pasaulio Medþio,

Visatos Aðies, Mandalos centro, Rojaus sodo atspindþio – esmæ
atskleidþia dviejø piramidþiø pavidalo ðiaudeliø sodas. Apibend-
rintas jo vaizdas yra toks:

Apþvelkime keletà ðios skvarmos lygmenø.

I. – dangus + þemë;

II. – Paparèio þiedas (visaþinystës þenklas), Visata,

treèioji akis;

III. – namas–Medis: 1) poþemis, rûsys – – ðaknys – praei-

tis, pasàmonë, paklydæ vëlës, demonai; 2) antþemis, gyvenamas

plotas – – liemuo – dabartis, sàmonë, þmogus; 3) stogas, pas-
togë – – virðûnë – ateitis, antmonë, dvasios, angelai.

78
 Aukðtutinis trejetainiðkumas apreiðkia ketvirtainiðkumà .
Pastarasis þenklina dangiðkàjá Þmogø, belytá Adomà (Þmuo), su-
vokiamà kaip nepasireiðkusi Gamta. Ðis vël tampa septynetainið-
kumu, iðreikðdamas ið savæs tris papildomus pradmenis: þemàjà
þemiðkàjà arba apreikðtà fizinæ gamtà, materijà ir mûsø Þemæ –
dieviðkojo Þmogaus nuotakà, þmonà (plg. þmuo + þemë).

Ðie trys pavidalai sudaro pilnumà – apibendrintà medþio sim-

bolá, Visumà vienybëje arba Visatà [24].

– piramidë “surenkanti” aukðtybiø galias;

– piramidë, “siunèianti” aplinkai, prie stalo,

krikðtasuoly sëdintiems.

Visi ðie prasmiø sluoksniai turi bendrà esmæ – tai Dievo sutver-
tos Visatos apibendrinimas þemiðkomis priemonëmis. Dël to pa-
kankamai geri ir kitø, anksèiau atvaizduotø pavidalø sodai – ir
kûgis, ir rutulys, ir kubas, ir medis gali bûti apibendrinta visuoti-
numo iðraiðka. Taèiau kvadratas tarp trikampiø, rombas ir ypaè
dvi keturkampës piramidës ðiuos be galo sudëtingus dalykus sim-
bolizuoja vaizdþiausiai. Be to, ne visi pavidalai turi “piramidiðkà”
galià kaupti ir teikti Visatos jëgas.
Auginant senàjá ðiaudeliø sodà, piramidiðka jo skvarma
daþniausiai bûdavo visa uþpildoma maþesniais to paties pavidalo
nareliais. Visas sodas atrodydavo tarsi didelis rombiðkas korys
(prisiminkime ðiaudeliø jungimà vaðku). Iðvis, bitës (plg. su þodþiais
bûtis, bûti, bûstas, buitis) ir visa, kas su jomis susijæ, baltø kultûroje
yra ypatinga. Tai atskira tema. Mums svarbu tai, kad bièiø korys –
tobulas kûrinys, kiekviena savo akele teigiantis aptartø pavidalø
ypatingumà. Ðtai kaip atrodo viena piramidiðka sodo sienelë ið ðono:

79
 Matome, kaip po ðeðis jungdamiesi lygiaðoniai trikampiai su-
daro korio akeles (piramidëje susidaro erdvinis korys).
Tà pat gausime, sujungæ sukryþiuotø þemës bei dangaus tri-
kampiø (Dovydo þvaigþdës) kampus: .

Maþiausias ir esminis informacijos vienetas, visos ðiuolaikinës

skaièiavimo sistemos pagrindas yra bit’as. Graikijoje Efeso ir
Eleusino ðventikës buvo vadinamos bitëmis. Viduramþiø krikðèioniø
mene avilys simbolizavo Marijà, kurioje slypi “visa saldybë”, t. y.
Kristus. Senovës Egipte vabzdys bitë buvo siejama su saule, laiky-
ta sielos simboliu ir vadinta “lietuviðkai” – bit, o tai þymás hiero-
glifas yra bendras bitei ir faraonui. Taigi faraonas (beje, ant jo
kepurës rangosi þaltys – tas pats iðsiverþimo pro Bramos angà
simbolis), kuris pagal senovës Egipto paþiûras – ne þmogus, o
Dievo ásikûnijimas, yra bitë. Lietuviðkai sakytume – tobula bûtis.
Ði dievybë bûna (ðiame ir pomirtiniame gyvenime) koryje (lietu-
viðkai) arba piramidëje (egiptietiðkai). O ir visas medþiaginis pa-
saulis – korys: ðeðiakampiais iðsidësto plunksniniai debesys ir galak-
tikos, senieji valstieèiø vienkiemiai ir kristalëliai baltoje snaigëje.
O lietuviðkas ðiaudeliø sodas – Dievo buvimo þenklas ir mûsø pro-
tëviø visaþinystës pavyzdys – kartu yra ir piramidë, ir korys. Marð-
kose “suvystyta” mumija taip pat akivaizdþiai siejasi su vabzdþio

80
lëliuke, kuri savimi teigia, jog ateityje ið jos bûtinai iðsiris bitë –
prisikels faraonas – dievybë.
O jei á aptariamàjá, toká ið pirmo þvilgsnio paprastà ðiaudinukà
þiûrësime kaip á Pasaulio Medá, tai nebebus keista, kodël medis ir
medus Lietuvoje skamba beveik taip pat. Juk per Gyvybës Medá
(kurio þenklas ðiame lygmenyje vël yra ðiaudeliø sodas – piramidë,
korys) dievybë – tobula bûtis – bitë lieja mums savo malones, midø,
atneða medø. Medø per medá, ið dausø á sodà. Ir nieko èia keisto.
Juk Rojaus Sodas ir mums, ir egiptieèiams buvo bendras...
Ir dar – prisiminkime, kad senovëje ir bitës, ir medus buvo
girioje – t. y. uþ mûsø nubrëþtos Mandalos ribos. Tad arba lietu-
viðkà Mandalà pernelyg “sumaþinom”, arba anapus mûsø “su-
tvarkyto” pasaulio – irgi gëris (giria), o ne chaosas...

Dabar prisiminkime trikampá. Teigëme, kad dieviðka Trejybë

(1=3), pereidama á veiklos, kûrybos lygmená, “ásiþemina”, tampa
1+3. Matematiðkai tai reikðtø, kad trejete slypi ketver-
tas, arba – kiekviename lygiakraðèiame trikampyje yra
keturi lygiakraðèiai trikampiai.

Tai simbolizuoja dieviðkumà kûrybiniame vyksme, neapi-

brëþiamos Dvasios bendrumà su sutvertuoju medþiagiðkumu. O
juk ðis trikampis – tai vël “sodo” sienelës dalis. Kiekvienà maþesná
trikampá galime vël dalinti á keturis ir taip tæsti pasaulio tvërimo

darbà – augintá sodà: ir t. t.

Gauname pirminio ketverto begaliná dauginimàsi –

medþiaginio pasaulio augimà ir kartu iðliekantá ryðá su dieviðku 3.
Jei taip tobulai dera Þemës ir Dangaus trikampëliai, kartu
sudarydami darnià visumà, tai ir þmoguje ámanoma suderinti kûnà
ir sielà, neprieðpastatant jø, neneigiant ir neatmetant kurio vieno,
o jungiant ir bûtent tuo vykdant Aukðèiausiojo Mintá, menant Jo

81
Máslæ. Uþtat sodas – ðiaudeliø vërinys virð stalo, obelys, susodin-
tos aplink trobà, visa þmogaus ásavinta erdvë – sodyba, sodþius –
yra materijos, daikto sudvasinimo pavyzdys, dieviðkumo áliejimas
á þemæ þmogaus, kuris savo ruoþtu yra laikino kûno ir nemarios
sielos jungtis, pastangomis.

Vienas ðiaudeliø sodo lygmenø ið tiesø yra vestuviø simbolis.

Tiksliau – ne vestuviø, nes veda vyras (mergina – teka), bet su-
tuoktuviø, kadangi sodas rodo bûtent vyriðko ir moteriðko pradø
( ir ) jungtá, susiliejimà. Platesne prasme já galima suvokti
kaip Þemës ir Dangaus santuokos ávaizdá. Tarp jø esàs kvadratas
– þmogaus simbolis – juos riðanti grandis, bendra abiems pira-
midëms. Tai jungtis tarp dangaus ir þemës, o kartu – jø abiejø
bendras kûdikis, abiejø dalis. Kadangi vyro ir moters sàjunga, sie-
kiant pervesti á pasaulá naujà gyvybæ, yra vienas svarbiausiø
þmogaus gyvenimo ávykiø, tai jis turi vykti sode (juo paðventintoje
erdvëje) – prie Gyvybës Medþio. O kûniðkosios sueities metu pati
pora tampa Visatos Aðimi, Tiltu, kuriuo Dievo siunèiama naujo
þmogaus siela pervedama á þemiðkàjá pasaulá – motinos ásèiose
paþadintà kûdiká [21]. Ðiuo poþiûriu sodas simbolizuoja þmogaus
gyvenimo Rato vidurá, metø rato virðûnæ – skaidrià Rasos ðventæ,
vasarovidþio nakties paparèio Þiedà, – kai þmogus ir þmona kartu
(þmuo) tampa tuo lotoso þiedu Mandalos viduryje, kurin nusileidþia
Dievo kibirkðtis – nauja Siela.
Dël to sodas – ar tai bûtø su meile sodintos ir augintos obelys,
kriauðës, slyvos bei serbentai, ar ant ðirdies ðerdies vertas trapus
javø ðiaudo mezginys, ar dviejø jaunø þmoniø atliekamas virsmas
á naujà gyvenimà, savo pasaulio kûrimo pradþia, – yra Rojaus sodo
veidrodinis atspindys þemëje: dausos – sodas.
Sodas – erdvë, kurià privalome ágyventi ir sergëti (plg. Pr
2,16). Dangiðkà Sodà praradome, taèiau uþ þemiðkàjá esame at-
sakingi. Jei sugebësime bûti skaidrûs laidininkai dieviðkai ðviesai,
gal kada vël pajëgsime perþengti veidrodinæ dausø ribà...

82
Pav. 21
Ðiaudeliø sodas
su saule ir paukðèiu

83
 PABAIGA ,
kuri susisuka þiedu ir ásikanda pradiná taðkà

Palietëm, net pasukiojom ir lyg kaladëles vienà ant kito statëm

svarbiausius, visuotinius, visose senosiose tautose þinotus simbolius.
Ið ðiø pagrindiniø “kaladëliø” jau galima sumeistrauti sudëtingiausià
þenklà, uþraðyti þinià.
Pamatëme, kad norint suprasti (su protu) tenka suprastinti –
dalinti visumà dalimis, smulkinti. Taip darëme ir su simboliais –
karpëme visumà gabaliukais. Ir gavome daug þenkliukø – atvaiz-
davimo plokðtumoje galimybëmis bei þmogaus suvokimu apribotø
Tiesos lopinëliø. Jau vien todël visi simboliø aiðkinimai yra riboti.
O norint áminti Pasaulá, ásisàmoninti Aukðèiausiojo másliø pras-
mæ, Jo meno mintá, Jo þaidimus – monus, suvokti Visumà, – reikia
vël pakilti Aukðtyn ir aprëpti visà sumà. Visa Tiesa yra vientisa.
Atsidûræs svarbiausiame pasaulio Taðke – viduryje ðvento Rato
– Baþnyèioje, Romuvoje ar savo vidinëje Pilyje – gali ásileisti savin
Aukðtybiø matmená, turi pajusti tave kertanèià Visuotinybës Aðá,
privalai leistis prikalamas prie atpirkimo Kryþiaus, nukryþiuojamas
ant Paþinimo Medþio. Tada stabtelës svaiginantis ir apgaulingas
Svastikos sukimasis, jos apriboti erdvë ir laikas iðsiplës iki begaly-
bës, ir nuolankøjá uþlies Tvërëjo Ðviesa, kurioje panirusi dëkinga
siela patirs Romybæ.

To niekas nebeapraðinëja...

84
85
 II skyrius

SPALVOS

Tai – Lietuva,
medaus ir gintaro spalva

Roþiniais atðvaitais nuðvinta auðra, þydra gelme vilioja gied-

ras dangus, þalia gyvybës galia sprogsta pavasario pumpuras,
auksine ðiluma uþlieja motina saulë, margu kilimu siûruodama
akina birþelio pieva, kvapà gniauþia mëlynas rudens nakties akso-
mas, þaiþaruojantis þvaigþdynø akimis, ðvinu pilkuoja þiemos jûra,
juoduoja kapo duobë...
Spalva taip pat yra simbolis, ávaizdinys, kurio pagalba
Aukðèiausiasis apreiðkia sutvertàjá Pasaulá.
Spalvos prasmë aiðkesnë slavø þodyje öâåò, kurá galime sieti
su ñâåò ‘ðviesa’ ir ‘pasaulis’ bei öâåòîê ‘gëlë, þiedas’. Èia ir spal-
va, ir ðviesa, ir pasaulis jungiasi á darnià visumà, kurios svarbà
rodo ðventumà nusakanti garsø jungtis sv(ðv).
Taigi spalvoje yra ðventumo daþai. Ar bet kurioje? Ar visos
spalvos vienodai “geros”?

JUODA – jokiø spalvø (svet’o=ðvieto) nebuvimas: kur ðvie-

sos nëra – tamsa, o spalva – tas pats ðviesos bangos virpesys. Dël
to juodoje spalvoje – atgrasiausi pavojai ir kartu neribotos gali-
mybës. Visatos “juodoji skylë” – tai besotë ryklë, suèiulpianti viskà
iki paskutinio ðviesos blyksnio. Taèiau kas anapus? Gal kaþkur
TEN toji juoda praþûtis sprogsta skaisèia balta Pradþios liepsna?
Juk tamsi naktis – tai ir praëjusios dienos mirtis, ir bûsimosios
gimimas vienu metu. Juodoj nakty nyksta praeitis ir noksta ateitis.
Juodumoje galime áþvelgti akivaizdþià viltá (bent jau mûsø platu-
mose). Juk metø rato naktá – þiemà – ne tik niûri tamsa ir darga-
na, bet ir ðvytintis, skaistus, baltas sniegas ( ðviesoje – juodas
taðkas, tamsoje – baltas blyksnis).
Vadinasi, juoda spalva – ne niekas, o begalybë, neribota,
taèiau dar nepasireiðkusi galimybë, pirminis chaosas, mitiniai van-

86
denys, dar neapvaisintos Visatos ásèios...
Beje, ir juoda, ir balta spalvos yra kitø spalvø suma, miðinys:
sumaiðæ visø vaivorykðtës spalvø daþus, gausime juodà spalvà (tai
– materijos lygmuo); o nukreipæ visø vaivorykðtës spalvø ðviesos
spindulius á vienà taðkà, gausime baltà spalvà (tai – dvasios lyg-
muo).
Taigi vël, kaip ir kalbëdami apie þenklus – pavidalus, prade-
dame nuo Nieko (Visko) – Juodumos, kurià Vieðpats “apvaisina”
– taria Þodá, áþiebia ðviesà, blyksteli balta ugnimi tamsoje (arba,
kalbant geometriniø simboliø kalba, – deda Taðkà).

RAUDONA – tai plintantis Visatos kamuolys, rutulys,

ridinys, ratas. Raudona – karðèio, plitimo, judesio, aistrø, viso-
kiausiø galiø ir galimybiø spalva. O mûsø pasaulio lygmeny – paèios
þemës gyvybæ plukdanti spalva; tai – kraujas, galingos raudonos
upës, maitinanèios þemës gyventojus.
Raudona – tai pats Visatos radimasis ir riedantis visuotinis
Rëdos ratas; raudonas áþiebtos ugnies ridinys.
Beje, ruda – tai ta pati raudona, tik jau gæstanti, – palyginkim
gesti (ðviesai, ugniai ir pan.) bei gesti (sugesti, tapti blogesniu), –
mirðtanti, vëstanti. Sukreðëjæs kraujas.

Taðkas arba visuotinis Rutulys “skyla” á Dangø ir Þemæ, vir-

ðø – apaèià ir t .t. (tai taip pat aptarëme, nagrinëdami pavidalus
plokðtumoje ir erdvëje).
Mûsø aukðtybiø spalva bus MËLYNA. Ne tik todël, kad
paþvelgæ aukðtyn matome mëlynà dangø. Mëlis – tai meilë, po-
reikis duoti ir kurti, tai Rojaus molis, ið kurio lipdoma tobula bû-
tybë (aukðtos kilmës þmoniø ir kraujas “mëlynas”).
Nors tai dangaus spalva, turinti bûti lyg ir “aukðtesnë”, tobu-
lesnë, taèiau ji yra nepilna. Mëlynas – tai mënulis, kuris pats
neðvieèia, o tik viena puse atspindi saulës (pilnumos) ðviesà. Mo-
lis netapo þmogumi (Adomu), kol nebuvo ápûsta siela (mëlynæ
nuðvietë saulë).
Taigi virðutinis mëlynas ratlankis, trikampis ar pan. (dausos,
rojus), apðviestas geltonos saulës (dieviðkos dvasios, sielos), at-
sispindi Dangaus – Þemës veidrodyje, virsmo plokðtumoje ar pan.;
ir tasai þalias atspindys yra Þemë.

87
 Tad þemë, toji, kuri þemai, t. y. apatinioji sutvertojo Rutulio
pusë (Rëdos rato apaèioje – þiema) yra ÞALIA.
Kas toji mûsø þemë? Þemë (lot. humus, hebr. adamâ) ir þmuo
(lot. homo, hebr. adam) – esmiðkai tas pats, neatskiriama rojaus
vienybë. Nedarna, blaðkymasis ávyksta, kai þmuo skyla, kai praran-
damas þmogaus ir þmonos vieningumas (puolimas) ir dvi þmens
pusës (lytys) skausmingai ieðko viena kitos arba kaunasi.
Èia prisiminkime ir þemës deivæ Þemynà, kuri yra tarsi mote-
riðkoji (þemës ir þmonijos) pusë – þmona (þ–m–n). Tai lyg þmoniø
kûnø gimdytoja, giminës (þ virsta g) pradþia. Þodis þmonës taipogi
kilæs ið þmonos, o ne ið þmogaus.
Þemëje spalvø daug. Pirmiausiai – jau minëta raudona. Tai
pirmapradës (dar nepadalinto riedulio) galios, kraujo karðtis, gel-
miø lava (apatinioji èakra). Ðis raudonis artimas poþemiø juodu-
mai. Raudonoji spalva neturëtø þemei bûti tokia svarbi (deja, ðiuo
laikotarpiu ji daþnai tampa vyraujanèia).
Þemëje daug ir mëlynos spalvos. Tai – vandenys. Upiø, eþerø,
jûrø – mariø gelmë mus tampriai riða su dangumi (plg.: nerti gylin
– á vandená ir nirti á nirvanà). Prisiminkime pirmapradá vande-
nynà, ið kurio á krantà atëjo gyvybë.
Taèiau vandens mëlis daþniausiai yra þalsvas. O þalia – tai
mëlynos ir geltonos miðinys.

GELTONA – saulës spalva. O saulë – tai ðviesa ið virðaus,

dangiðka sula, lemties siûlas, ádvasinanèios seilës (plg. su mitais
apie þmonijos kilmæ ið dieviðko spjûvio, aklojo gydymà patepimu
ðventojo seilëmis ir pan.). Tad ið esmës tai siela, kurià ápûtus á
Rojaus molá, randasi þmuo – þemë (geltonà áliejæ á mëlynà gauname
þalià).
Þemiðkame lygmeny tai bûtø saulës ðviesa ir ðiluma, vande-
nynø gelmëse ákûrusi “gyvybës lauþà” (ugnis + vanduo = gyvybë;
geltona + mëlyna = þalia).
Geltona – tai medaus ir gintaro spalva. Prisiminæ ryðius me-
dus – medis – bitës bei gintaras – gintis – þinoti (g~þ), suvoksime,
kokia svarbi ði spalva mûsø tautai.
Teigiama, kad ðventøjø aura auksinë (lot. aurum ‘auksas’).
Ádomiausia, kad geltona, kuri tarytum “aukðèiau” uþ Dan-

88
gaus mëlynàjà, kalbiðkai (kaip ir regimos ðviesos spektre) yra
akivaizdþiai artimesnë þemës þalumai:
geltona – æ¸ëòàÿ(rus.; vël g~þ)
çåë¸íàÿ (rus.) – þalia.

Tad vël gráþome prie þalios þemës spalvos. Tai ir þolë, ir

àþuolas, ir þaltys.
Kalboje suskamba þalios þemës spalvos ir taip mûsø kraðte
gerbto þalèio ryðys. Þaltys – tai nenuodinga gyvatë. O gyvatë ir
kalboje, ir mitologijoje simbolizuoja gyvybæ (gyvatà). Daugelio tautø
mituose gyvatë, atstovaujanti vyriðkà pradà arba dievybæ, apvaisi-
na þemës moterá (mûsuose – þaltys Þilvinas). Jau aptarëme, kad
juostø ir audiniø raðtø “þalèiukai” audþiami “S” pavidalu. Tai sie-
los raidë, vël primenanti þalios þemës ir geltonos saulës ryðá. Sim-
bolis “S” (þalias þaltys, þemës gyvybë – gyvatë) – taip pat ir jin/jan
þenklo pagrindas. O ðis pavidalas vël rodo visø ámanomø
prieðprieðø (bei spalvø) sàveikà ir dermæ: vyriðkas ir moteriðkas
pradai, Þilvinas – Eglë (beje, – visad þalias medis), dangus ir þemë
(geltona – mëlyna – þalia), ðviesa ir tamsa (juoda – balta) ir pan.
Tad kas tas þaltys – gyvatë, kodël Biblijoje jis – blogio sim-
bolis?
Gráþkime prie þemës, þmogaus ir þmonos. Sakëme, kad þmuo
– neatskiriama rojinë Jø vienybë. Jame – juose pabudæs þaltys –
gyvatë – gyvybinë galia (kundala) iðsivynioja, pakyla, suteikdama
galimybes paþinti Gyvybæ, Gërá ir Blogá ar tapti “kaip dievai”. Slavø
çìåé, çìåÿ (þaltys, slibinas, gyvatë) beveik tapatus slavø senþodþiui
çìàé, prûsø smoi ir lietuviø þmuo, reiðkiantiems þmogø. Tad gy-
vatë (çìåÿ) – þmens dalis, jo protas (“gudrus kaip þaltys”...) ir
gyvybinë galia, kurià paleidus ir nemokant suvaldyti, patenkama
gyvatës (energijø, jëgos garbinimo, puikybës) vergijon, vyksta
Puolimas, valdþià ágyja nuodëmë. “Gyvatë” pradeda kandþiotis –
jaukus þaltys tampa nuodinga angimi, suyra rojaus darna.
...Bet mûsø protëviai þalèio nebijojo, já gerbë ir mylëjo, –
vadinasi, savo gyvybines galias valdyti mokëjo, su þaliàja gamta
taikoje gyveno. Èia ryðkus atitikmuo ir su lietuviðku velniu, kuris
baltø kraðtuose visai nebuvo metafizinio blogio ásikûnijimas (kaip
pvz. krikðèionybëje ðëtonas), o daþniausiai tik paðaipos vertas ir

89
lengvai nugalimas þioplys ar net þmogaus sumanumu ákinkytas
pagalbininkas.
Dësninga, kad kiekviena minëtøjø þemës spalvø – þodþiø –
sàvokø turi ir “tamsiàjà” pusæ: galingas þalias þaltys gali tapti þalinga
(g~þ, galia~þala) nuodinga gyvate; mëlyna meilë virsti melu; o
raudonas kraujas imti trupëti rûdimis; tada geltonais kaulais su-
barðka giltinë.

Þaliàjà gyvybës spalvà jau ðiek tiek apðvietëme. Taèiau perei-

nant prie tobuliausios visø spalvø Spalvos dar kartà þvilgtelëkime
á þemiðkà þalumà. Kà reiðkia þodis þilas? Tai iðmintis, patirtis,
garbingumas, dorumas. Neginèytina, kad yra kalbama apie baltà
spalvà. Kam gi tai paèiai spalvai reikalingas dar vienas þodis? Gal
tuomi mums rodoma, kad þalioje þemëje labai daug balto – þilo
dieviðkumo?
Gal lietuviðkas kalbinis jin/jan (virðaus – apaèios vienybë)
bûtø þodþiai – spalvos :
èakra*

Þ1LA balta I Dievas

Þ-LTA geltona E siela

(æ¸ëòàÿ ‘geltona’ – rus.;
zelta ‘auksas’ – latv.)

Þ)LIA þalia A þemë

ÞALA raudonai r7da U poþemis

* Èakros – Rytø pasaulëþiûroje þmogaus galiø sankaupos sûkuriai, ratai

(energiniai centrai). Kiekvienos jø virpesys atitinka tam tikro garso (len-
telëje – já þyminèios raidës) virpesá. Èakros iðsidëstæ bûtent tokia tvarka:
virðutinioji atitinka garsà I, þemiausioji – U. Tokiø kalbiniø sutapimø yra
daug: pvz. kulti (kryptis – stipriai þemyn), kalti (silpniau þemyn), kelti (su
iðorine pagalba – aukðtyn), kilti (asmeniðkai, be pagalbos – aukðtyn); arba
suvokimo, regos iðsiplëtimo atveju: þiûrëti, matyti, regëti, vydëti.

90
 Dabar turbût nesunkiai atpaþástamos ir mûsø vëliø Vëliavos
spalvos (visai ne atsitiktinës):

raktinis
lygmuo þodis*

GELTONA (atspalvis dvasios skaista dvasia – siela

medaus, gintaro)

ÞALIA (atspalvis þolës) mentalo protas, iðmintis

ir jausmø skaistra meilë

RAUDONA (tamsiai) aistrø–geismø aistra pojûèiai

ir materijos aitra kûnas

Na, o virðuje** “áraðæ” BALTÀ Vytá gausime mûsø tautos

þenklø pilnybæ.

Matome, kad þalià þemës ir þmonijos spalvà atitinka mentalo

ir jausminis paties þmogaus lygmuo. O tai tarsi mûsø (o ir visos
þemës) vëlë, astralas, informacinis laukas ar aura. Tai vëlgi rodo,
kaip tampriai visa tikrovë susieta su mûsø paèiø vaizduote, minti-
mis, pojûèiais. Ið èia ir Rytø menamoji tikrovë – maja arba, kaip
sakëme aptardami mëlynà spalvà, þemë ir þmogus – tai þalias dausø
atspindys (aptariant mandalà tai buvo dausos~sodas; d–s ~ s–d).

* Matome, kaip “leidþiantis þemyn” maþëja ðventø saulës ir sielos raidþiø

“S” ir daugëja raudonø, karðtø ir net kruvinø, urzgianèiø materijos “R”.
** Aptartoje lentelëje “virð” geltonos spalvos (skaista) galëtø bûti raktinis
þodis aista, o toliau kylant “aukðtyn” – aisa bei esa... Tø nebesuvokiamø
erdviø atspindys (medþiaginis, tautosakinis ir kalbinis simbolis) þemëje –
tyras ryto gaivos laðas – rasa (= dangiðkoji beformë esa + áþeminanti r).

91
 Paminëjæ vis aiðkios vietos nerandanèià mëlynàjà spalvà, gali-
me vël jà “iðskirti” ið þalios ir mëlynajai skirti minèiø lygmená (plg.
mëlynas – mënulis – mënuo – manas – menta – mentalas), o þaliajai
– ðviesiuosius jausmus. Bet tai sàlyginis dalijimas – pvz. meilë –
jausmas, taèiau ir dangaus mëlis.
O paruduoti grasanti tamsiai raudona rodo kovas, deginantá
aistrø karðtá bei kûno laikinumà, mirtingumà.

Sunkiausiai apibûdinama tobula spalvø spalva yra BALTA.

Tai visø spalvø jungtis arba kiekvienos jø ðaltinis. Ði spalva – lyg
visko, kà aptarëme, apibendrinimas ir tuo paèiu gráþimas ten, kur
pradëjome. Baltà suvokiame tik palyginæ su juoda – ðviesai ap-
sireikðti bûtina tamsa; absoliuèioje ðviesoje ðviesos blyksnio ne-
pastebësi; taèiau galingas visuotinës ðviesos “smûgis” gali apakinti
(iðdava – tamsa). Tad ðviesa – tamsa, balta – juoda, dvasia –
medþiaga, vyras – moteris ir pan. yra bûtinos sàlygos kaitai,
paþinimui, vystymuisi, tobulëjimui, kûrybai.
Þodis “balta” mums beveik nieko nepasako. Matyt, tai tokia
kertinë, pirminë sàvoka, kuri pati kitas aiðkina, o ne atvirkðèiai.
Baltà spalvà ámanoma aiðkinti nebent ðviesos pagalba: vis dëlto
balta – pati ðviesiausioji spalva. Vël prisiminkim slaviðkà spalvos
ávardinimà öâåò ir sàvokà ñâåò, reiðkianèià “aukðtutinájᔠpasaulá
ir ðviesà. Matom, kad ðviesiausioji (balta) spalva yra tikroji Spalva
(öâåò).
Balta – ðvaros ir gërio, ðviesos, ðventøjø ir þyniø, skaistos ir
tobulumo spalva. Ji artima absoliutui, pradþiai, taip pat ir pa-
baigai bei jø jungèiai ir dël to yra daþna gimimo, vestuviø, áðven-
tinimø ir mirties apeigose. Ji buvo gedulo spalva baltø ir slavø
kraðtuose, Azijoje ir kitur. Balti nuotakø, kandidaèiø á vienuoles,
einanèiø pirmos komunijos iðkilmiø rûbai reiðkia skaistà ir mer-
gystæ. Taigi balta spalva – akinanti, tyra, skaisti, beribë ðviesa –
viena ið nedaugelio (sàlyginiø) galimybiø apibûdinti Dievà.

Prisiminkime, jog ir mes patys esame baltai.

Todël vël paþvelkime á svarbiausiame mûsø Valstybës þenkle
tebeðuoliuojantá baltà raitelá ant balto þirgo, iðkëlusá ðvytintá kala-
vijà. Kas padës suvokti (prisiminti) jo prasmæ? Gal senas, bet vis
dar skaisèiai baltas lietuvës nuotakos nuometëlis, ant kurio iðsiu-

92
vinëtà Gyvybës medá saugo visuotinës darnos sargybiniai – raite-
liai su iðkeltais kalavijais. O gal Rericho paveikslas “Svetovito
þirgai”, kur jau pabalnoti, þmonijai padëti pasiruoðæ balti þirgai
ganosi ðventuose Lietuvos àþuolynuose? Juk Svetovitas – tai ðviesu-
sis ðvytintis Vytis. Arba mitinis Sventovitas (ðventasis Vytis) – die-
vø dievas, aukðèiausiasis Dievas, kurio svarbiausi reikmenys –
kalavijas, ðventykla ir baltas ðventasis þirgas. Arba musulmonø
Muntazaras, kuriam jau pakinkytas baltas arklys ir kuriam atvykus
prasidës þemëje naujasis laikmetis. O gal biblinis Mesijas – raitelis
su ugniniu kalaviju, atjosiantis ant balto þirgo, ávykdysiantis
paskutiná teismà ir atbaigsiantis pasaulá?
O kà regime avatare Kalki (induistø dievybës ásikûnijimas),
kur Viðnu (Dievas), sëdëdamas ant balto arklio su ðvytinèiu kala-
viju rankoje, naikina blogá, atstato doros ástatymø veikimà ir
paruoðia pasaulá perkeitimui bei atgimimui? Èia, o ir daugybëje
kitø vietø, Biblijos ir Vedø pasakojimai sutampa. Ásidëmëtina, kad
raitelis ant balto þirgo (Kalki) – vienintelis dar neávykæs Viðnu
ásikûnijimas, vienintelis mesijinis, ateities avataras.
Galø gale – atsitiktinumo ar Apvaizdos valia mes
susigràþinome nepriklausomybæ bûtent Baltojo arklio metais (pa-
gal Rytø kalendoriø)?
Paþvelkime dar kartà ir iðvyskime pagaliau mûsø stebuklingàjá
Baltà Vytá...

Ar sugebës baltai likti balti, ar suðvytës akinanèia dieviðkos

spalvos liepsna, ar pajëgs Dvasios Raitelá priimti? O gal ugninis
kalavijas juos, nesugebëjusius savo uþduoties suvokti ir ávykdyti,
nutrenks juodon Begalybës tuðtumon? Ir tada vël viskas prasidës
ið Pradþios.

93
 III skyrius

PAMATINËS VISATOS GALIOS

Keturi “drambliai”, laikantys Visatà, keturios pagrindinës stichi-

jos, kûrimo elementai ir Visatos sàrangos svarbiausios dalys – tai
ugnis, vanduo, oras ir þemë. Jø visuma – keturtadalis ratas ar
kryþius, kurio vidury, aðyje – visa jungianti ir þadinanti tverianèioji
galia, ðviesa, visatos jëga.

Þemë

Ðá simbolá (geometriðkai) jau aptarëme I-je dalyje.

Taèiau kiekviena nupieðtojo rato sandarinë dalis – taip pat sim-
bolis.
Tad kà mums sako sàvokos – ugnis, oras, þemë, vanduo?

UGNIS – slibinas
ORAS – paukðtis
ÞEMË – elnias
VANDUO – þuvis
AÐIS
medis – þmogus – Dievas

94
 UGNIS
Tai tûkstantmeèius þmonijos sàmonæ þadinantis ávaizdinys;
visuotinis, neiðsemiamas. Ávairiausiø pasaulio tautø mituose,
ðventraðèiuose, pasakose ugnis – dieviðkumo apraiðka, aukðtesnio,
skaistesnio, dvasinio pasaulio simbolis.
Astrologijoje ugnies þenklas – trikampis, nukreiptas aukðtyn .
Pamename, jog tai – vyriðkas dvasios, dangaus, Dievo ávaizdis.
Vieðpats kalba Mozei ið deganèio krûmo; dievaitis Perkûnas
siunèia blyksinèius þaibus; rieda dangumi ugninis saulës veþimas...
Dievas – tai ðviesa; o ugnis ðvieèia. Dievas – tai meilë; o meilë,
kaip ir ugnis, ðildo suþvarbusias ðirdis, teikia atilsá, ramybæ.
Ið èia – visi nuostabieji, dieviðki ugnies ávaizdþiai: nakties tamsà
suplëðanti auðros þara; saugø ratà aplink save brëþiantis lauþas
gûdþioje girioje; þiburys, rodàs kryptá keliautojui; vidurþiemio pûgà
nuginkluojàs namø þidinys; ðventumà þadinantys þvakë ir smilka-
las. Ir beribës meilës liepsna. Ir skaistus paparèio þiedo ðvytëji-
mas.
Ugnis rusena, liepsnoja, spinksi, dega, þëruoja, spindi, blykèioja,
ðvyti, þaiþaruoja, tviska...
Taèiau Dievas – tai ir tiesa, teisingumas. Tad ugnis ne tik ðildo
bei ðvieèia, bet ir degina.
Baudþianèios ugnies ávaizdþiø pasaulyje gal net daugiau. Tai
pelenais visa verèiantis gaisras; gyvastá nutrenkiàs ar trobà uþdegàs
þaibas; alinanti dykumos kaitra; ávairiausi þudymo árankiai – nuo
raganø lauþø iki megatoniniø bombø ar lazeriø. Ir vaiko skausmas
palietus karðtà lygintuvà. Ir deginanti aistros kaitra. Ir skaudi skais-
tyklos liepsna, ir apgaulingos pelkës þaltvykslës. Ir galø gale – naiki-
nanti beviltiðka juodoji pragaro ugnis.

Tad ugnis yra spalvota. Apie juodàjà nebekalbëkim. Tikëkime,

kad jos iðvysti neteks. Pragaras regisi net ne degantis; tai sting-
danti ðiurpi beribë juoda beviltiðka tuðtuma.
Dieviðka ugnis – balta skaisti ðviesa. Tai ir þërinti, ðvieèianti,
bet nedeginanti paparèio Þiedo, vydos ugnis.
Perkeièianti ugnis – þydra. Tai þaizdras, kuriame visa lydosi,
tirpsta, garuoja, mainosi. Skaistyklos valanti liepsna. Toks Ugni-

95
 Pav. 22
Ugninis – spinduliuojantis – þaibuojantis saulëto ir perkûniðko
Vieðpaties simbolis

96
nis (Rytuose – Agni) pasaulis. O þemëje – gal ultravioletinis bei
radioaktyvusis spinduliavimas.
Saugi, ðvieèianti, ðildanti, þemæ gimdymui þadinanti, apvaisi-
nanti, gyvastá palaikanti yra geltona motinos Saulës ugnis. Ji
paþástama, patikima, labiausiai apmàstyta, apdainuota ir apraðyta.
Pradþia, pabudimas, ðviesos pergalë prieð tamsà – roþinis auð-
ros brëkðmas.
Alyviniai ðeðëliai, vyðninës þaros – vakaro tilties, pabaigos spal-
vos.
Ðalta mëlynoji dangaus ugnis – tai sidabrinë mënulio ðviesa ir
nakties dangaus aksome ðvytintys tolimi þvaigþdynai.
Raudona – karðèio ugnis. Viena vertus, bûtent ji yra
baudþianèioji ir pikta gaisro, karo, mirties liepsna. Taèiau ðis blo-
gis – ne ugnies savybë, o þmogaus tamsiosios pusës apraiðka. Kai
þmogus renkasi gërá, karðtoji ugnis tampa draugu ir pagalbininku.
Bûtent ji rusena ugniakuro þarijose, linksmai straksi ðventiniame
lauþe, jaukiai þëruoja þidinio liepsnoj.
Ði ugnis kepa ir verda – perkeièia þmogaus kûnui skirtà maistà.
Ðie þodþiai rodo virtuvës, viryklos, ugniakurio ypatingumà ir svarbà.
Kepama tiesiog ant ugnies; kepti – tai kaupti ugnies galias ir jø
pagalba keisti vidinæ daikto (maisto) sàrangà. O þodis virti rodo
virtimà, kitimà, naujø savybiø ásigijimà. Perkeitimas, virsmas (ðiuo
atveju maisto) vyksta ne tik ugnies, bet ir vandens poveikyje. Jau
vien tai rodo, koks sudëtingas pasikeitimas vyksta. Prisiminæ, jog
virtuvës ugniakuras statytas namo vidury (sodybos Aðyje), vartuo-
se Dangun, atrasime virtuvës, virimo, t. y. perkeitimo ugnimi ir
vandeniu vertæ. Teisybë, ir kepant (kaupiant) vanduo turi ne men-
kesnæ reikðmæ – teðla uþminkoma su vandeniu; kepamos mësos
skaidulose “verda” gyvûno skysèiai.

O kas matë þalià ugná? Tai nebent paslaptimi ir pavojais

spinksinti pelkynø þaltvykslë, árodanti þaliojo pasaulio monus.
Þaliosios kemsynø akivarø ugnys visai greta gûdaus juodos nak-
ties papartyno su jo stebuklinguoju baltu vasarovydþio nakties
Þiedu. Apgaulinga, þalinga þalstvyksliø ugnis (kurios ið tiesø net-
gi NËRA, ji tik rodosi) bando nukreipti þmonijos þvilgsná nuo
tikrosios baltosios paparèio vydijos ðviesos (kuri taipogi YRA,
deja, ne kiekvienam).

97
 ORAS
Já aptariame atskirai, taèiau primename, jog tai – ugnies
stichijos dalis, tegu sàlyginai ir savarankiðka (astrologijoje þymima
perkirstu ugnies trikampiu ).
Þemiðku poþiûriu orà galima palaikyti ugnies prieþastimi ar
sàlyga – deguonis palaiko degimà. Taèiau oras – tik vieno þaismingo
ugnies pasireiðkimo (plevenanèia liepsna) galimybë. Þemës gel-
miø, ugnikalniø lavos, sauliø ir þvaigþdþiø ugnims bei dvasios lieps-
nai oras nebûtinas.
Greièiau oras – tai ugnies kuriama aplinka þemei, þmogui,
gyvybei reikðtis.
Jei Ugnis – dieviðka Prieþastis, ðvytintis þaibas, ádegantis Pa-
saulio lauþà, spinduliuojantis Pradþios taðkas ar Aukðèiausiojo siun-
èiama dvasia – siela, tai oras – ðios dvasios buvimo erdvë bei pir-
masis sielos “kûnas”, apvalkalas – aura.
Oras tarsi skaidrus, bespalvis, taèiau gali virpëti ávairiaspalvë-
mis varsomis. Auros spalvos atskleidþia daugelá kûno, psichikos ir
dvasiniø bûtybës savybiø.
Oras – tai bures genantis vëjas, gaivinantis vësos dvelksmas,
eþero raibuliavimo ir dûmo plevenimo prieþastis. Oras – tai gali-
mybë iðskleisti sparnus, skristi. Paukðtis – dvasios ávaizdinys, bet
jis pasireiðkia, savo savybes iðskleidþia tik ore.
Taèiau oro galiø kovos, sûkuriai, kilimai ar slëgiai – uraganø,
audrø, pasiðiauðusiø bangø, stogus plëðianèiø vëtrø, medþius rau-
nanèiø viesulø, smëliu uþpustytø oaziø prieþastis.
Oras geras, tyras, skaidrus, gaivus, grynas. Ir oras blogas,
tvankus, slogus, grësmingas, niûrus.
Kaip ir ugny, nëra èia vien ðviesios ar vien tamsios pusës. Visa
mainosi, sûkuriuoja, kinta, slegia, kelia.
Nematomoji oro dalis, aura, dar sudëtingesnë. Astralø, vëliø
pasauliuose vyksta savas keistas mirguliuojantis gyvenimas.
Þemiðkai sàmonei oras – tai dangus; pakilti á orà – tai kilti
aukðtyn, á mëlynæ, link þvaigþdþiø, saulën, net Dievop. Pakilti, at-
siplëðti nuo þemës, pasijusti bekûniu ar tarsi ant sparnø – visa tai
jau dvasiniai oro erdviø ávaizdiniai.
Ir ið tiesø, verþiantis (kylant?) Dievo link, tenka pereiti astra-

98
lo, dvasiø pasaulá. Ir atsispirti jo vilionëms. Kadangi tai vis dar
apgaulingoji spalvinga majos skraistë, monai. Dar ne toji vienin-
telë tikroji beribë akinanti ðviesa.
Èia prisiminkime dvasios ir sielos bylà. Kà reiðkia ðios sàvo-
kos, kurios daþnai maiðomos tarpusavy, o neretai painiojamos
netgi su vële? Krikðèionybëje siela – dieviðkoji, esminë sutvertojo
þmogaus dalis, taèiau ðventoji Dvasia – Trejybës, t. y. paties Dievo
dalis. Bendrumas akivaizdus, tad kodël þodþiai – du?
Galima tokia prielaida: siela – tai Aukðèiausiojo kibirkðtis,
patsai dieviðkumas, amþinas, nemarus, begalinis ðviesos ðaltinis –
ugnis; o dvasia – tai ðios ugnies pasireiðkimas, spinduliai, ðiluma ir
ðviesa (aukðèiausias oro lygmuo?). Palyginimui: jei siela – saulë,
tai saulës spinduliai – dvasia.

Pav. 23
Oro galias þabojantis vëjo malûnas

99
 ÞEMË
Tai vëlgi, kaip ir oras, nëra visai savarankiðka stichija. Þemë –
vandens elemento dalis (astrologijoje þymima þemyn nukreipto
vandens trikampio perkirtimu ). Dël to jos esmë iðsamiau at-
siskleis aptariant vandená. Þemës be vandens tiesiog nëra:
prisiminkime aukðèiau jau aptartus kalbinius ryðius – Mara (jos
vandenys ir jos þemë), marios, ìèð – rus. ‘pasaulis’, mirtis, mara
– sanskr. ‘mirtis’ ir t. t.
Be to, þemæ jau nagrinëjome – ir kalbëdami apie þalià spalvà,
ir apie gyvybæ – gyvatæ, ir apie sodybà – mandalà, ir apie medá. Èia
prisiminkim, kad kai kuriose Rytø sistemose nagrinëjami ne 4 tvëri-
mo elementai, o 5: penktasis yra bûtent medis. Taèiau aptardami
geometrinius simbolius teigëme, jog medis – þemës dalis (arba
aðis, centras). Tad visa, kà raðëme apie þalio medþio, girios svarbà
baltiðkai dvasiai, gali bûti pasakojimo apie þemæ dalimi. Èia nebe-
sikartosime.
Beje, kai kur minëtas penktasis elementas yra vadinamasis
efyras ar akaða. Já priskiriame astralo, energijø pasauliui, taigi –
oro stichijai.
Prisiminkime tik tiek, kad þalia – tai þemës spalva. Ðiuo atveju
tai geri meilës, rimties daþai. Þalia ugnis – apgaulinga, þalias vanduo
– uþsistovëjæs ir dumblëtas, þalias oras graso nuodingais garais;
taèiau þalia þemë – pati gyvybë, lapojanti, þydinti, besistiebianti
aukðtyn, pavësá, maistà, ðilumà, apsaugà teikianti.
Tad, aptariant þemæ (atskirtà nuo vandens), lieka paþvelgti á
kietà ir sàlyginai negyvà jos dalá.
Þemë – tai, visø pirma, maitinanti dirva – sotinanèios duonos
kasdieninës pradþia; sodø ir giriø saugotoja bei penëtoja; þydinèiø
pievø ir povandeniniø dumbliø Motina. Þemë pagimdo ir ðventàjá
àþuolà ir lanksèià smilgelæ. Tad vienas nuostabiausiø þemës pa-
sireiðkimø – þaliasis augalijos pasaulis... Taèiau grûdas nesudygtø,
daigas neuþaugtø, vaisius nesubræstø be vandens ir ugnies – saulës.
Aiðkesnë, labiau apibrëþta, grieþta, kieta þemë – tai akmenys,
kalnai, uolos. Kalbëjome, kad kalnas ar akmuo, kaip ir jau minë-
tas medis, tinka bûti Pasaulio aðies, vidurio, centro (stuburas,
stabas, stabs – akmuo) ávaizdþiu. Akmens tvirtybë tarsi þenklina

100
 Pav. 24
Antkapio akmuo

materijos amþinumà. Namø (asmeninio gyvenimo Aðies) statyba

pradedama dedant kertiná akmená. Namø – lauko riba, persikeiti-
mo, virsmo vieta – sakmëmis ir dainomis apipintas slenksèio ak-
muo. Þidinio, ugniakuro akmenys (kûnas) – tai ugnies (sielos) tei-
kiamos ðilumos (dvasios) palaikytojai, saugotojai. Kaip ir pirties
akmenys: prisiminkime, kad pirtis – seniausiøjø ðventø apeigø
vyksmo vieta. Èia susiduria ir veikia visos 4 pamatinës galios –
þemë, ugnis, vanduo ir oras. Akmuo – tai ir seniausias aukojimo
stalas, altorius, ir aukuras.
Sustingæ ir tvirti (kol netapo smëliu...) paminkliniai, atminties
ir antkapiø akmenys. Tiesa, antkapiui tinkamesnis medis – kryþius,
lengvas, kylàs aukðtyn, “neprispaudþiantis” vëlës ir nepalaikantis
apgaulingos medþiaginio amþinumo iliuzijos. Medis lengviau virs-

101
ta pirmine þeme nei akmuo.
Akmuo – tai mokas (k–m – m–k), iðminties bei energijø
sankaupa ir mokymo vieta (omuo + k = akmuo). Pats þodis ak-
muo – dvasinis, pamatinis ávaizdinys. Kaip ir vanduo, omuo, tar-
muo, sesuo.
Smëlis – smulki, byranti þemë. Ir turbût bûtent jis, o ne ak-
muo, kuris vis dëlto kaþkada virs smëliu, tinka bûti amþinybës,
begalinio laiko byrëjimo simboliu.
O ðtai dulkës, kuria buvai ir kuria pavirsi, viskuo ir niekuo
kartu, ávaizdinys – pelenai (þemë, materija, iðsklaidyta ir iðskais-
tinta ugnimi).
Dirva, molis – minkðta (vandeniu persmelkta) þemë, imli,
paslanki, ji leidþiasi “lipdoma” á bet koká pavidalà. Kartu tai visos
gyvybës maitinanti motina, ásèios.
Po þeme – maitinanèios ðaknys, gimimas, gyvybës pradþia. Po
þeme – irimas, puvimas, kûniðka mirtis, gyvybës pabaiga. Þemës
gelmëje – stebukladariai nykðtukai (po kelmu ar uola), pikti ar
kvailoki velniûkðèiai (kemsynuose, po pelke) ir grësmingi pragarø
pragarmës demonai. Vienprasmiðkumo nëra. Poþemis ir laikas ið
medþio gimdo anglá (grafità) ir deimantà, ið sakø – gintarà. Medþio
mirtis prisikelia brangakmenio ðvytëjimu.
Þemë – tai ir dykuma, ir oazë, ir vandenyno dugnas, ir snieguota
virðukalnë, ir gelþbetoninis didmiestis, ir svajingas kaimas, ir nuo-
gas ðaltas meteoritas, ir neáþengiamos dþiunglës.
Þmogus – taip pat þemës vaikas, “nulipintas ið molio”.

102
 VANDUO
Tai viena paslaptingiausiø, sunkiausiai apibûdinamø Tvërini-
jos daliø, apatinioji visuotinybës Rato pusë: .
Apie ugná kalbëti lyg ir lengviau: ávardijai tai dieviðka ðviesa, ir
sàlyginai aiðku. Taèiau vanduo, tarsi esantis arti þmogaus, þemai,
o ne dangiðkose aukðtybëse, teka tarp sàmonës pirðtø, neágyja
pavidalo nei þodþiu, nei þenklu.
Vanduo beformis; ið vienos pusës tai – grësmingas chaosas,
taèiau ið kitos – galimybë “supilti” á bet koká indà, suteikti sudëtin-
giausià, tobuliausià pavidalà.
Vanduo skaidrus – matosi, kas yra jame ir po juo, o kartu atspin-
di tai, kas yra virð jo; tad stebëtojui jis – jungtis, visapasaulinis
ryðys.
Vanduo – Visatos pradþia, pirminë tvërimo medþiaga, Pasauliø
pagrindas. Pradþioje Dievo Dvasia sklendeno virðum vandenø
(judëjø ir krikðèioniø Biblijoje) ir Bramos kiauðinis plaukiojo
pradþios vandenyse (indø Vedose).
Bûtent vanduo, begalinë gelmës tamsa siejama su chaosu ir
blogio valdomis. Taèiau bandysime vandená apginti. Mums tai
paslankioji ir jautrioji, imliausia ir visada laukianti bûties pusë...
Gal kartais priima, sulaukia ir piktojo. Bet ne èia vandens esmë.
Taip ir norisi pasakyti – ne “jo”, bet “jos”, nes vanduo (kaip se-
suo) – kraðtutinis moteriðkumas, motiniðkumas, pasauliø ásèios,
gyvybës syvai ir versmë.
Ant vandens plûduriuoja lelija – lotosas. Èionai nusileidþia
apvaisinanti dievybë – ugnis.
Jûros dugne buvo pradëti dievybës – þalèio – Þilvino ir mo-
ters – Eglës vaikai – medþiai. Neiðlaikius iðbandymø darna suyra,
iðkyla kraujo puta ir uþsiveria vartai á paslaptingàjà Þalèio Gelmæ.
Mariose sprendþiasi vandens (Jûratë), ugnies – dangaus
(Perkûnas) ir þemës – þmogaus (Kàstytis) drama. Pagal visus pa-
saulio tvërimo, darnios kûrybos mitus Perkûno rûstybë visiðkai
teisëta: vis dëlto dieviðka ugnis, þaibas, Perkûnas, o ne þmogus
(nors iðties artimesnis vandenims nei ugnis), turi apvaisinti jûrø–
mariø mergelæ – Marà – Jûratæ. Prieðinantis kosminei darnai, ási-
gali chaosas – suyra gintariniai rûmai.

103
 Vandenys pilni laumiø, undiniø, sirenø, karalaièiø – gulbiø ir
pan. Tai vis graþios, geistinos, taèiau paslaptingos ir net pavojin-
gos bûtybës. Bûtina mokëti su jomis elgtis – turëti þinojimà, magi-
næ priemonæ ar apsaugà. Tada ðios vandenø mergelës gali daug
kuo padëti.
Atkreipkim dëmesá, kad mitinës pirminiø vandenø moterys –
ið didþiøjø begaliniø vandenynø ir jûrø. Bûtent ðie svetimi vande-
nys yra pavojingi, tamsûs, bedugniai, audringi, skandinantys. Juo-
se beveik nejauèiamas bendrumas tarp vandens ir þemës. Tai
akivaizdu palaimingame jûreivio, mënesius praleidusio neaprëpia-
muose vandenyse, ðûksnyje: “Þemë!”. Jam jûra – grësmingas
prieðininkas, o krantas – motiniðka apsauga.
Tokia vandens – þemës samprata turbût artima “jûrinëms” tau-
toms – kokiems portugalams, ispanams ar anglams.
Taèiau baltai nejunta tokio ryðkaus þemës ir vandens skirtu-
mo. Mûsø eþerai nedideli, upës neplaèios, mums krantai visad
artimi, þalioji gamta supa vandenis, atsispindi, iðsibarsto salelë-
mis, uþþelia lelijomis. Baltiðkosios girios medþiai, krûmai, þolës,
samanos, meldai ir jos upokðniai, ðaltiniai, eþerai, pelkës neatski-
riami. Tai neatsiejamos gimdanèios, auginanèios, maitinanèios,
troðkulá malðinanèios, sauganèios ir mylinèios Motinos Þemës
dalys.
Mûsø baltiðkø giriø vanduo geras. Jis tyras ir teikdamas gaivà
tykiai teka, jis èiurlena, gurga, srûva, vilnija, alma, ûkoja, tyvu-
liuoja, tviska, spindi.
Mums svetimas triukðmingas vanduo – neturime ûþianèiø kalnø
upiø, nëra kriokliø (kuriø net vardas mums siejasi su garsu, o ne
su vandens kritimu). Tik pajûry paþástamas rûstusis, grësmingas
ir triukðmingas, putojantis, bangomis lûþtantis, ûþiantis,
ðniokðèiantis, riaumojantis, gaudþiantis vanduo.
Taèiau netgi mûsø veidrodiniai eþerai ir snûdþios upës pa-
kankamai neatskleidþia lietuviðko vandens iðgyvenimo esmës. Tik-
roji vandens gelmë mums – tai rasos laðas. Vasaros ryto varsomis
ðvytintys skaistos karoliai, paparèio Þiedà sergstintys deimantai,
tobula forma to, kas neturi formos...
Tyras ðaltinis, tyra aðara, tyra rasa. Ir krikðto vanduo, nuodëmes
ir kaltes nuplaunantis, ðventumu apliejantis gyvasis bei ðvæstas
vanduo... Net Dievo Sûnus nulenkë galvà vandens krikðtui.

104
 Þemës rutulio trys ketvirtadaliai yra uþlieti vandens. Tris
ketvirtadalius kiekvieno augalo ar gyvûno masës sudaro vanduo,
þmogaus smegenyse jo net iki 98 nuoðimèiø. Visi þmogaus fizio-
loginiai skysèiai – seilës, aðaros, kraujas, prakaitas, limfa, sperma,
pienas – ið esmës taipogi vanduo. Tegu su tam tikrais priedais, bet
vis dëlto pagrinde – vanduo. Kaip ir jûra – vanduo su druska. Arba
mineralinis ðaltinis.

Vanduo ne tik nuplauna nuodëmes, bet ir prisimena jas. Jis

iðlaiko informacijà, gali jà perduoti ar nuo jos iðsivalyti. Geros
bobutës ar þynio uþkalbëtas vanduo – gydo.
Uþkalbëti, informuoti galima tik stovintá vandená. Tekantis
vanduo iðardo áraðytà informacijà. Neveltui liaudyje nuo senø laikø
gero vardo neturëjo maurais apþëlusios kûdros. Tekantis vanduo
iðsivalo pats. Jis gali nuvalyti ir viskà, kas pakliûva á jo laukà [32].
Matyt, su ðiomis vandens savybëmis susijæ ir pirmosios kûdikio
prausynos, ir vestuvinis pirmaryèiø vanduo, ir velionio mazgoji-
mas. Ir net pomirtinis pasinërimas á Letos bei Stikso upæ ar Ma-
ros vandenis.
Vanduo pritraukia viskà, kas yra ðalia, tirpina ir druskà, ir
cukrø, persismelkia visomis spalvomis, skoniais, kvapais. Vanduo
– holograma. Kiekviename laðe – Viseto áraðas.

Tad dar kartà prisiminkime nesuteptà, gëlà, skaistø ir tyrà ra-

sos laðà. Kaip vandens pirmavaizdá. Ðventenybæ.
Prisiminkime, koks svarbus ir daugiaprasmis ávaizdinys yra rasos
laðeliai ant rûtytëliø darþelyje ar ant rûtø vainikëlio senosiose mûsø
dainose; kokia skaidri, ðviesi, gili, tyra ir neprilygstama yra bal-
tiðkoji Rasø ðventë; kokia talpi þodþio rasa veiksmaþodinë forma
rastis: ‘pradëti dygti, augti, kilti, susidaryti, ásisteigti, susikurti,
pradëti egzistuoti’.
Þydø Kabaloje rasa yra iðganymo ir gyvenimo atsinaujinimo
simbolis; germanams tai – antgamtiðkas elementas, kuris laða nuo
pasaulio medþio ir yra po pasaulio pabaigos iðlikusios þmoniø po-
ros maistas; Kinijoje manyta, kad rasa susidaro nuo mënulio ir
suteikia nemirtingumà; graikams rasa simbolizavo apvaisinimà ir
vaisingumà [43].
Tai, kad þodis rasa ávardija toli graþu ne vien vandens laðà, o

105
yra gili dvasinë sàvoka, árodo ir jo daugiasluoksnë samprata san-
skrito kalboje: rasa – tai augalo sultys, vanduo, skystis; skonis,
aromatas, kvapas, polinkis; pergyvenimas, iðbandymas, patirtis,
ragavimas; dþiaugsmas, malonumas, saldumas, meilumas,
ðvieþumas, ðvelnumas; viliojimas, patrauklumas, þavumas;
masalas; noras, troðkimas, geismas; tyla bei derlingumas; ir net
ðerdis, esmë, esa bei paþinimas ir religinis jausmas. Aprëpus ðià
visaapimanèià puokðtæ nebekeista, kad sanskrite rasa – tai ir die-
vybë savyje, patsai Dievas.

Tekantis ar tyvuliuojantis vanduo sàlyginai aiðkus. Taèiau ðal-

tas tviskantis ledas, purus, akinanèiai baltas sniegas, stebuklingus
raðtus braiþantis ðerkðnas, baltom adatëlëm nusagstyta ðarma,
neperþvelgiamas rûkas, kamuoliais kylàs garas, niûrus juodas debe-
sis, skaudûs kruðos rieðutëliai, slaptinga besidraikanti migla – taip
pat vanduo.
Ðiose begalinëse jo apraiðkose vëlgi matome vandens galià ir
visuotinumà, galimybæ ágyti bet koká pavidalà ir tuoj pat já praras-
ti, kilti aukðtyn ir srûti prarajon. Net ið dangaus krintantis vanduo
gali bûti ir gaivinantis lietus, ir dauþanti kruða, ir skandinanti liû-
tis; ir gyvastá gràþinantis gurkðnis dykumoje, ir naikinantis visuo-
tinis Tvanas.

Ore – paukðèiai (dangun kylanèios sielos simbolis), o vande-

nyse – þuvys. Kà þenklina tie ðalti gelmiø “paukðèiai”?
Pats “vandeniðkiausias” dvyliktasis astrologinis þenklas – Þuvys
– taipogi ir Kristaus simbolis. Jau aptarëme, kalbëdami apie raidæ
M, kad mesijas visose tautose siejasi su vandenimis. Kodël ne su
ugnimi? Iðganytojas gimë Þuvø epochoje, o dabar, treèiojo tûks-
tantmeèio pradþioje, þengiame á Vandenio (vëlgi vandenis liejantis
pavidalas) laikmetá.
Ir vël laukiame mesijo atëjimo? Ar nusileis dievybë á chao-
tiðkà ðiandienos materijà; ar nusiþemins, nugrims Þuvis á tamsias
mûsø vandenyno gelmes? Ar, galø gale, pakels ðvytinti kalavijà ir
nutrenks ugniniu þaibu?...

Prisiminkime ávaizdá, jog þemë – dangaus atspindys (arba þemë

– ugnies vaizdas vandeny). Saulë regima vandenyje, t. y. visas saulës

106
Pav. 25
Kristaus krikðtas (baþnytinë vëliava, XIX a. I pusë)

107
vaizdas yra kiekviename tvenkiny, eþere ar balutëje. Nors tai nëra
saulë (siela, ugnis), taèiau ten yra milijardai jos atvaizdø, atsispin-
dinèiø, regimø ir ðildanèiø spinduliø (dvasia, poveikis, apraiðka).
Tad Dievas yra uþ (virð) pasaulio (ugnis, saulë), taèiau kartu ir
pasaulyje – persmelkia kiekvienà þolæ, akmená, ðaltiná (spinduliai,
Ðventoji Dvasia).

Geras, gimdantis, gaivinantis, kûrybinis vanduo teka; sustojæs

vanduo – liûnas, bala, pelkë – yra uþmaurojæs, dvokiantis, dumb-
lëtas purvas. Stovintis, miræs vanduo tarsi gráþta á pradinæ tamsos,
chaoso bûklæ. Taèiau uþankantis eþeras, pelkë, kemsai ir dumb-
lynai virsta þeme – þalia, putojanèia lapojanèia. Tai vëlgi visos gyvi-
jos ásèios.
...Taèiau ne ðaip gyvûnas, o tobula bûtybë vaizdiniuose visad
iðnyra ne ið pelkës, o ið veidrodinio tyro ðaltinio ar baltos bangos
putos...
O ðtai tekanèio vandens pavojus – srûti þemyn. Skysèiui savy-
binga verþtis ir uþlieti, uþpildyti apaèià. Pasiekæs þemiausià lygá
jis tarsi turëtø sustoti, vël virsti beviltiðkai plytinèia chaoso bala.
Taèiau bekraðtá vandenynà perskrodþia ugnis – saulë, paþadintas
vanduo garuoja, kyla aukðtyn – á orà, debesimis gráþta þemën, krinta
lietumi ar sniegu, sunkiasi dirvon, trykðta ðaltiniu, ir vël sukasi
begalinis Ratas.

108
 PABAIGA ,
kurioje ieðkome virðsprendinio

Mûsø atvaizduotas Pasaulis sprogo, iðsiskleidë ið taðko, iðplito

iki begalinio Rato, skilo, pulsavo, vystësi ir parodë galimybæ susi-
sukti, susitraukti ir vël panirti á motininá Taðkà.
Mûsø spalvos, suðvitæ tamsoje, iðsiskleidæ vaivorykðte,
suþaiþaravo tobulybës varsomis, taèiau graso vël uþgesti juodumoje.
Beribis moteriðkas materijos vanduo, supiltas á vyriðkà dvasiná
ugniná indà, ágyja tobulà Pasaulio skvarmà. Ir mes bijome, kad Ug-
nis uþges arba Indas suduð, ir vël visa uþlies chaoso bala.
Begalinio Rato, Akinanèios Ðviesos, Beribiø vandenø ávaizdþiai
daug kam yra tobuli, raminantys ir guodþiantys. Tai Amþinybë laike
ir Begalybë erdvëje, tai nepaliaujamas sukimasis Visuotinybës Ratu,
tai uþtikrintumas, kad niekas nesibaigs, kartosis vël ir vël, per Amþiø
amþius.
Taèiau kitiems to maþa. Tai net baugina, sukelia beprasmybës
pojûtá. Kokia ðio begalinio Sukimosi prasmë?
Ir tada Begalinë Ðviesa atsiunèia mums paguodà – Savo Þodá,
Paþadà. Dievas nusiþemina, apsireiðkia Asmeniðkai ir nusileidþia
þemën þmogumi. Mums paþadama, kad nors visuotinis Ratas sukasi
aplink savo Aðá, taèiau pasaulio Veþimas vis dëlto juda á aiðkø Tikslà.
Nors vaivorykðtës spalvø lankas kyla ir leidþiasi, taèiau balta
dvasios Ðviesa yra virð bet kokio lanko. Ðviesos banga, tegu ir sinu-
soide vingiuodama, tiesia spindulá tam tikra Kryptimi.
Ugnies – vandens (skvarmos – esmës, indo – turinio) prieðtaros
virðsprendiná rodo lotynø k. þodis spiritus – degantis skystis, ugni-
nis vanduo (alkoholis), simbolizuojantis dviejø prieðingø elementø
susiliejimà, ir kartu dvasia – siela, besiverþianti pas savo (o ir ugnies
bei vandens) Kûrëjà.
Pas Kûrëjà, kuris “nulipino” mus ið þemës ir vandens, ápûtë ugná
(sielà) ir dovanojo orà (erdvæ ir galià, aurà, pranà ar akaðà), kuris
skyrë mus bûti visa ko sankirta, aðimi, viduriu.
Pas Kûrëjà, kuris taip apriboja Save, jog gali iðtiesti mums rankà
ir parodyti Kelià, Tiesà ir Gyvenimà.
Ir tada Tikëjimas nugali baimæ, Viltis apðvieèia kelià begaly-
bëje, o Meilë áprasmina Amþinybæ.

109
110
 LITERATÛRA
1. Ðventasis Raðtas I t. – Vilnius, 1990.
2. Lietuviø kalbos þodynas. – Vilnius, 1981.
3. S.Gorodeckis. Prieðistoriniø epochø atospindþiai lietuviø
mitologijoje// Romovë. – Rumðiðkës, 1989.
4. Kakoe vi derevo? // Nauka i religija. – 1991, Nr.1.
5. Alë Poèiulpaitë. Apvaizda, Adomas ir Ieva, Ðventoji ðeima... //
Liaudies kultûra. – 1991, Nr.4.
6. Jonas Vaiðkûnas. Apie þvaigþdþiø simbolikà baltø pasaulëþiûroje
// Liaudies kultûra. – 1991.
7. Petras Stankeras. Svastikos keliai ir klyskeliai // Mokslas ir
gyvenimas. – 1991, Nr.2.
8. E.Lazarev. Kliuè k tainam Atlantidi? //Nauka i religija. – 1991,
Nr.4.
9. A. Kobzev. Kanon peremen – kitaiskaja biblija // Nauka i reli-
gija. – 1991, Nr.2.
10. Mifologièeskij slovarj. – Moskva, 1991.
11. Algis Uþdavinys. Tauta, dievybë, savastis // Auðrinë. – 1990,
Nr. 8, 9, 10.
12. Alvydas Butkus. Latviø ornamento struktûra // Mokslas ir
gyvenimas. – 1989, Nr.11.
13. Algirdas Patackas. Saulë ir kryþius // Kaunas, 1989.
14. Algirdas Julius Greimas. Tautos atminties beieðkant // Vilnius–
Chicago, 1990.
15. Aleksandras Þarskus. Rûta // Kaunas, 1988.
16. Latviø ornamentikos tyrinëjimai // Liaudies kultûra. – 1991,
Nr.1.
17. Stasys Ðimaitis. Archyviniø simboliø esmë baltø ornamentikoje
ir pasaulëjautoje // Praneðimo medþiaga. Maðinraðtis. – Kaunas,
1990.
18. Andris Mièiulis. Apie senovës latviø simboliná raðtà ir
pasaulëjautà // Liaudies kultûra. – 1991, Nr.1.
19. Elizabet Cheiè. Maðinraðtis.
20. Jonas Vaiðkûnas. Sodas ir visata // Liaudies kultûra. – 1992,
Nr. 4
21. Aleksandras Þarskus. Vestuvinis virsmas // Kaunas, 1988–89.
22. Ðri Parachansa Jogananda. Jogino autobiografija // Maðinraðtis.

111
23. Algirdas Patackas, Aleksandras Þarskus. Mirties virsmas //
Vilnius, 1990.
24. Jelena P. Blavatskaja. Tainaja doktrina // Riga.
25. Èeslovas Kontrimas. Lietuvos geleþiniai kryþiai // Vilnius, 1991.
26. Vytautas Bagdanavièius MIC. Lietuviðko koplytstulpio genezës
klausimu // Ikikrikðèioniðkosios Lietuvos kultûra. – Vilnius,
1992.
27. Elvyra Usaèiovaitë. Vieno liaudies ornamento morfologija //
Ikikrikðèioniðkosios Lietuvos kultûra. – Vilnius, 1992.
28. Gaston Bachelard. Svajoniø dþiaugsmas // Vilnius, 1993.
29. Rasa Ambraziejienë. Mandala – mano dalia // Vydija. – 1994,
Nr. 5.
30. Rasa Ambraziejienë. Spalva // Vydija. – 1996, Nr. 7.
31. Rasa Ambraziejienë. Vanduo // Vydija. – 1998, Nr. 8.
32. Vanduo gydo // Þvilgsnis. – 1991
33. Lietuviø liaudies menas. Maþoji architektûra // Vilnius, 1992
34. A. Andrejevas, E. Morkûnas. Vëjo malûnai // Vilnius, 1982
35. Lietuviø liaudies menas // Vilnius, 1993
36. Laima Nakaitë. Þalvariniai senoliø laiðkai // Vilnius,1991
37. Lijana Lauþikaitë. 1978–1940 m. statytø Lietuvos mediniø
baþnyèiø architektûra // Liaudies kultûra. – 1998, Nr.6.
38. Paulius Galaunë. Lietuviø liaudies menas, jo meniniø formø
plëtojimo pagrindai // Kaunas, 1930
39. Junona Almonaitienë. Ðvenèiø ratas // Vilnius, 1998
40. Lietuvos istorijos paminklai // Vilnius, 1990
41. Gilbert K. Chesterton. Ortodoksija // Aidai, 1998
42. Jonas Mekas. Laiðkai ið niekur // Baltos lankos, 1997
43. Udo Becker. Simboliø þodynas // Vilnius, 1995
44. Omraam Mikaelj Aivanchov. Jazik geometrièeskich figur //
Moskva, 1994
45. Gintaras Beresnevièius. Baltiðkø simboliø dinamika // Senovës
baltø simboliai. – Vilnius, 1992.

112
SIMBOLIØ LENTELË

113
114
Pavidalas Þenklas Ávardinimai Esmë
/pavadinimas/ /samprata, simbolio
prasmës/

taðkas þvaigþdë pradþiø pradþia;

bamba Kûrëjas;
grûdas Viskas viename;
sëkla ðviesos ðaltinis;
centras;
individualybë;
vienintelis;
vienetas (skaièius 1)

vyriðkas pradas
 Pavidalas Þenklas Ávardinimai Esmë Priklausomybë
/pavadinimas/ /samprata, simbolis/ /iðvestinë/ ir ryðiai

apskritimas ratas Visata; iðplitæs, “sprogæs”

skritulys vainikas viskas; taðkas
rutulys þiedas begalybë, amþinybë
saulë (laike ir erdvëje);
pilnatis riba tarp Visatos ir chaoso;
mandala nulis (skaièius 0) arba
ola begalybë
urvas
ásèios moteriðkas pradas
kiauðinis
Poveikis
gemalas
apsauga;
maginis apribojimas

apskritimas su saulë taðkas centre “laiko” ratà

taðku centre pasaulis (Visatà)
materija

115
116
Pavidalas Þenklas Ávardinimai Esmë Priklausomybë
/pavadinimas/ /samprata, simbolio /iðvestinë/ ir ryðiai
prasmës/
blyksnis (poveikis) ið
statmuo þaibas kuriamoji galia; taðko;
(vertikalë) stabas poveikis, veikla (aktyvumas); dûris (poveikis) ið
stulpas ðviesos blyksnis; centro
jin apvaisinimo galia;
falas dangaus (Perkûno)
linga trenksmas;
aðis, stuburas, ðerdis; Poveikis
centras;
ryðys, jungtis tarp “giluminë” veikla;
Pasauliø(ryðiai tarp dvasios ryðys su dievybe;
taðkø); “þaibiðkas” trenksmas
vienetas (skaièius 1) (suvokimas,
perkeitimas);
vyriðkas pradas apvaisinimas (dvasinis
ar fizinis)
 Pavidalas Þenklas Ávardinimai Esmë Priklausomybë
/pavadinimas/ /samprata, simbolis/ /iðvestinë/ ir ryðiai

neveiklumas (pasyvumas); plitimas ið taðko

gulstinë þemë tyla; “paþemiui”
(horizontalë) laukimas;
plokðtuma;
kairë – deðinë;
ryðiai tarp materijos taðkø;
bala, chaosas, niekas;
nulis arba dvejetas
(skaièiai 0 arba 2)
Poveikis

“pavirðutiniðka”
moteriðkas pradas veikla;
jan
kelias
(jei su rodykle – aiðki
kryptis)

117
118
Pavidalas Þenklas Ávardinimai Esmë Priklausomybë
/pavadinimas/ /samprata, simbolis/ /iðvestinë/ ir ryðiai

statmuo kerta Visatos (visumos) apskritimas

skritulá padalinimas; (arba rombas) +
pusë, dalis; statmuo
mënuliai; papildymas, virsmas ið vienos
delèia ir bûsenos á kità;
jaunatis; dvejetas (skaièius 2)
dvi kryptys;
kairë ir deðinë moteriðkas pradas

arba rombà Poveikis

jautrumas
emocingumas
nepastovumas
nesaugumas
atspindþiai
 Pavidalas Þenklas Ávardinimai Esmë Priklausomybë
/pavadinimas/ /samprata, simbolis/ /iðvestinë/ ir ryðiai

horizontalë kerta apraiðka; vystymasis; apskritimas +

skritulá dalijimas, atskyrimas: gulstinë
dangus ir þemë;
virðus ir apaèia;
ugnis ir vanduo;
dvasia ir materija;
vyras ir moteris;
jin ir jan;
gëris ir blogis; Poveikis
diena ir naktis;
aktyvumas ir pasyvumas; atskyrimas
dvejybë, tvërimas
dvilypumas
jin/jan dvejetas (skaièius 2) prieðprieða
konfliktas
Dovydo ir ðeðetas (skaièius 6)
þvaigþdë moteriðkas pradas pusiausvyra

119
120
Pavidalas Þenklas Ávardinimai Esmë Priklausomybë
/pavadinimas/ /samprata, simbolis/ /iðvestinë/ ir ryðiai

trikampis virðûne Dievas virðutinë Viseto pusë – apskritimo

á virðø vyras dvasia, dangus; (rombo) virðutinë
ugnis vyriðkasis (aktyvus) pradas; pusë
Apvaizda trejetas (skaièius 3)
Dievo akis
Trejybë
varpas

kampas virðûne á dangus arba devynetas (skaièius 9)

virðø stogas Poveikis
ðventas Kalnas
Dievo stogelis apsauga
pastogë dangiðka danga
tiltas jungtis, perëjimas
arba iðgaubimas vaivorykðtë
 Pavidalas Þenklas Ávardinimai Esmë Priklausomybë
/pavadinimas/ /samprata, simbolis/ /iðvestinë/ ir ryðiai

trikampis virðûne þemë apatinë Viseto pusë – apskritimo

á apaèià moteris materija, þemë; (rombo) apatinë
motina moteriðkasis (pasyvus) pusë
vanduo pradas;
lelija gamta
tulpë

kampas virðûne á dauba, duobë

apaèià guolis
lopðys
Poveikis
ásèios
valtis, luotas
perkëlimas “kitapus”
arba ágaubimas karstas
(á karstà, per marias);
gráþimas “atgal”
(þemën, á ásèias)

121
122
Pavidalas Þenklas Ávardinimai Esmë Priklausomybë
/pavadinimas/ /samprata, simbolis/ /iðvestinë/ ir ryðiai

zigzagai, bangos Maros þemyn nukreipto

vandenys materija, trikampio
þemë (sausuma ir vandenys) atmainos

moteriðkas pradas
uþbrûkðniuotos Maros þemë
ar uþtaðkuotos
juostos Poveikis

vaisingumas
derlingumas

Jumio ir dvigubo Jumio þenklai; Priklausomybë

þirgeliai, dviguba varpa, sukryþiuoti /iðvestinë/ ir ryðiai
kirviai, þirgø galvos, gaidþiø galvos;
rupûþëlë, vëþiukas; þemyn arba
Martinio þenklai Poveikis aukðtyn nukreiptø
vaisingumas trikampiø
derlingumas atmainos
 Pavidalas Þenklas Ávardinimai Esmë Priklausomybë
/pavadinimas/ /samprata, simbolio prasmës/ /iðvestinë/ ir ryðiai

kryþius kryþma dvasios ir materijos santykis; linijø sankirta;

kryþelis dvasia veikia (kerta) materijà; begaliniai 4–iø
Dievo kryþius Viseto sankirta; pasaulio krypèiø
graikø kr. keturios kryptys, pasaulio spinduliai ið
kryþkelë ðalys; centro taðko.
ketvertas (skaièius 4)

Saulës kryþius Poveikis

apsauga;
pasirinkimas
saulutës (kryþkelë)

123
124
Pavidalas Þenklas Ávardinimai Priklausomybë
/pavadinimas/ /iðvestinë/ ir ryðiai

kryþius kryþmos iðvestinës

TAU kryþius;
dievo Toro kûjis;
stipis;
ðv. Antano kryþius;

Maltos kryþius;
Maros kryþius;
Poveikis

apsauga
palaiminimai
lotynø kryþius; maldavimai

ðv. Petro kryþius

 Pavidalas Þenklas Ávardinimai Priklausomybë
/pavadinimas/ /iðvestinë/ ir ryðiai

kryþius pasuktas kryþius; kryþmos iðvestinës

ðv. Andriaus kryþius;
palaiminimas;
mazgas (gyvybës, amþinasis, laimës)
Poveikis
dvigubas kryþius; Kryþiaus þvaigþdë;
ðulinukas; Þemës akis; apsauga
roþelë; saulutë; ketvertas (skaièius 4) palaiminimas

gelminis ryðys
Auseklis;
didysis sloguèio kryþius; darna, gëris, brolybë;
Auðrinë; aðtuonetas (skaièius 8)

Sloguèio kryþius; penki tvërimo pradai;

pentagrama; magija, burtai
penketas (skaièius 5)

125
126
Pavidalas Þenklas Ávardinimai Esmë Priklausomybë
/pavadinimas/ /samprata, simbolio prasmës/ /iðvestinë/ ir ryðiai

svastika besisukantis kryþius; kryþiaus iðvestinë,

visatos judëjimas; besisukdama
kûryba; ðviesos (energijos) brëþia ratà,
sklidimas ir kaupimas spiralæ, sûkurá.

Poveikis
kairinë, Laimos kryþius kryþius sukasi kairën, veikia
vidinë (laimë) ácentrinë jëga, sûkurys suka á saulë, ðviesa;
svastika centro taðkà; gyvybë;
moteriðka (materijos, þemës) derlingumas;
svastika; ðeðetas (skaièius 6) sëkmë, laimë;
galia, jëga, energija;
deðininë, Perkûno kryþius sukasi deðinën, veikia paðvæstøjø, þyniø
iðorinë kryþius; iðcentrinë jëga, sûkurys suka ánagis;
svastika ugnies kryþius; ið centro á iðoræ;
dangaus kûjis vyriðka (dvasios, dangaus,
ugnies) svastika;
devynetas (skaièius 9)
 Pavidalas Þenklas Ávardinimai Esmë Priklausomybë
/pavadinimas/ /samprata, simbolio prasmës/ /iðvestinë/ ir ryðiai

suprieðinti iðverstas persikeitimai, virsmai; kryþiaus iðvestinë;

sûkuriai (suverstas) perkeièianèios energijos rombø
ugnies sankaupa; nesisukanti, savyje (mazgø – kilpø –
kryþius; “uþdaryta” (potencinë) angø) ryðiai
kabliø kryþius svastika

ornamentas pynë; virsmø grandinë; Poveikis

kasa, paros, metø kaita;
mezginys laiko tëkmë; per(si)keitimai
sàryðiai santykiai
(suriðimai, atriðimai, iðriðimai) ryðiai

127
128
Pavidalas Þenklas Ávardinimai Esmë Priklausomybë
/pavadinimas/ /samprata, simbolio prasmës/ /iðvestinë/ ir ryðiai

Gyvybës ryðys, “tiltas”, jungtis tarp vertikalës

medis medis; pasauliø (kamienas) ir
Paþinimo (erdviø, kartø, epochø, horizontalës
medis; þemës – dangaus ir t. t.); (ðakos) arba
Saulës medis; Visatos aðis; kryþiaus iðvestinë
gyvenimo centras;
medis;
Atpirkimo
medis;
Pasaulio dangus – jungtis – þemë;
medis; Poveikis
ðakos – ðaknys;
àþuolëlis,
eglutë; þiedai/vaisiai – ryðys
Laimos þabas, liemuo/kamienas – ðaknys;
ðluota, dangus – þemë/antþemis –
spyglys; poþemis;
verba
dvasia/siela – vëlë – kûnas
 Pavidalas Þenklas Ávardinimai Esmë Priklausomybë
/pavadinimas/ /samprata, simbolio /iðvestinë/ ir ryðiai
prasmës/
puslankis mënulis pusë rombo (rato)
nepilnumas;
atspindys;
dvejetas (skaièius 2)

zigzagas þaltys pusë svastikos

sraigtas gyvatë gyvybës energija
spiralë gyvata gyvybë

Poveikis

energijø ávaldymas;
kundalini pakëlimas;
þemës galiø
panaudojimas

129
130
Pavidalas Þenklas Ávardinimai Esmë Priklausomybë
/pavadinimas/ /samprata, simbolis/ /iðvestinë/ ir ryðiai

rombas paparèio Visuma; abu trikampiai

þiedas; virðus ir apaèia (dangus ir (kampai arba
anga þemë) kartu; ratlankiai) –
kilpa nulis (0) arba begalybë; þemës ir dangaus
atsivërimas, viskas. – kartu;
perëjimas sàryðis su
tiltas apskritimu

Poveikis

praregëjimas
vyda
visaþinystë
treèioji akis
 Pavidalas Þenklas Ávardinimai Esmë Priklausomybë
/pavadinimas/ /samprata, simbolis/ /iðvestinë/ ir ryðiai

ketvirtainis gardas materija sustabdyta

kvadratas dvaras þemë svastika;
kubas sodas svoris apribotas
rojus saugi erdvë (uþdarytas) kryþius
Jeruzalë tvarka
ðventykla namai
ketvertas (skaièius 4)

moteriðkas pradas
Poveikis

apsauga

131