Egėjo civilizacija. Kikladų salos (Akrotiris).

Kikladų salų kultūra. Tera (arba Santorino) sala

Teros sala yra viena piečiausių Kikladų salų. Manoma, jog prieš 2 000 000 metų čia ėmė formuotis
pirmieji vulkano krateriai, kurie ilgainiui dėl ugnikalnio išsiliejimų ėmė jungtis su gretimomis
salelėmis ir suformavo vientisą salą, kuri dėl savo formos, pasak Herodoto, buvo vadinama Strongilė
(apvalioji). Mokslininkai mano, jog čia būta įspūdingo vulkano kūgio, kurio aukštis siekė 1000 m, o
diametras buvo 14 ar 15 km. Vulkano kūgio centre buvo pagrindinis krateris, o šlaituose – mažesni.
Lava liedavosi iš jų ir tekėjo jūron. Laikui bėgant vulkanas užgeso, ir po tūkstančių metų saloje radosi
augmenija ir gyvūnija.
Derlinga vulkano pelenais patręšta žemė masino pirmuosius atvykėlius, kurių palikti kultūros
ženklai (daugiausia keramika) datuojami apie 3000 m. pr. Kr. Archeologų (graikai S. Marinatos, Ch.
Doumos) rasta ir tyrinėta salos pietuose įsikūrusi kikladinė gyvenvietė Akrotiris. Akrotirio gyvenvietė
buvo įkurta viduriniu kikladiniu laikotarpiu, vystėsi sparčiai ir sėkmingai. Akrotiris yra viena
svarbiausių žinomų Egėjo civilizacijos gyvenviečių ir vienas pagrindinių uostų. Gyvenvietė turėjo
nuotėkų sistemą, gatvių tinklą, aikštes, joje buvo statomi daugiaaukščiai namai su sienų tapyba, baldais
ir keramika – visa tai liudija miesto vystymąsi ir turtingumą. Įvairūs rasti importuoti daiktai atskleidžia
platų išorinių ryšių tinklą. Akrotiris bendravo ne tik su aukštos kultūros kaimyne Kreta, bet ir su
žemynine Graikija, Egėjo jūros salomis, dabartinės Sirijos teritorijos kraštais ir Egiptu.
Dar prieš ugnikalnio išsiveržimą Akrotirį nuniokojo didelis žemės drebėjimas, palikęs nemaža
įrodymų (griuvėsių krūvos, statinių nuolaužos, suskilę laiptai ir pan.).Gyventojai, nujausdami artėjančią
katastrofą, apleido salą.
Išsiveržus ugnikalniui, žemės pluta įdubo ir didelė salos dalis prasmego į ištuštėjusį kraterį. Žemė
paniro ir buvo užlieta jūros, kuri suformavo 83 km2 kalderą. Ši biblinio masto katastrofa galėjo būti
palydėta galingų potvynio bangų, kurios pasak kai kurių ekspertų siekė iki 210 m aukščio prieš galinga
jėga atsitrenkdamos į Egėjo pakrantes. Trijų dienų ilgio naktis mituose iš Atikos, Argolidės, Egėjo salų
ir Lykijos turbūt yra ne kas kita, kaip išgyvenusių atmintis, besistengianti rasti paaiškinimą baisiems
praeitiems įvykiams. Daugelio tyrinėtojų nuomone, Teros ugnikalnio išsiveržimas ir jo pasekmės
(žemės drebėjimas, pelenų lietūs, potvynio bangos) sunaikino Kretos minojinę kultūrą. Tačiau jų
hipotezes griauna šių pagrindinių įvykių datavimas: apskaičiuota, jog žemės drebėjimas galėjęs vykti
1650 arba 1560 m. pr. Kr., ugnikalnio išsiveržimas vyko 1625 arba 1550/1540 m. pr. Kr ., o
minojinės kultūros rūmų žlugimo ženklai – gaisrai ir griovimai – datuojami 1490/1470 m. pr. Kr. Taigi
neįmanoma nustatyti jokio tiesioginio ryšio tarp Teros ugnikalnio išsiveržimo ir minojinės Kretos
kultūros žūties.
Gyvenvietės išplanavimas ir architektūra. Keramika. Vietinių indų rasta labai gausiai, jie įvairūs
savo formomis, dydžiais ir dekoravimu. Vietinius indus galima atpažinti iš keleto jiems būdingų bruožų
– tamsiai geltona molio spalva, netobulas išdegimas ir piešimas juodais ar rudais dažais ant viso indo
paviršiaus. Labai mėgstami augaliniai motyvai (krokai, lelijos, mirtos, palmės lapai, miežio varpos).
Taip pat specifiškai charakteringas kikladinės keramikos motyvas yra paukštis (kregždė), gemzė bei
delfinas.
Sienų tapyba. Tai yra patys pirmieji didelės apimties tapybos darbai, praturtinantys Europos meno
istoriją. Pagrindinės tapybos spalvos buvo raudona, juoda, geltona, mėlyna ir kreminė, naudota fonui.
Viena iš Akrotirio sienos tapybos ypatybių buvo tai, kad menininkas paklusdavo erdvei, kompozicija
buvo pasirenkama pritaikant ją prie tapomos erdvės, atsižvelgiant į jos vietą ir dydį. Pats
įspūdingiausias ir geriausiai išlikęs yra taip vadinamas „laivyno frizas“. Jame vaizduojami laivai,
plaukiantys iš vieno uosto į kitą, matyti miestai su daugiaaukščiais namais, centre – vėliavomis puoštas
laivas, išduodantis šventės nuotaikas, laivą lydintys delfinai ir jam atsisveikinimui mojuojantys
paliekamo miesto gyventojai nuo savų stogų. Kitame uoste jau ruošiamasi šį laivą pasitikti, jam taip pat
mojuojama. Laivo keleiviai – kariai, laikinai nusiėmę šalmus ir atrėmę savo ietis. Šis frizas suteikia
labai įdomios informacijos apie to meto architektūrą, fauną, florą, žmonių išvaizdą bei elgseną ir
pirmąsyk – apie Egėjo civilizacijos laivybą.
Realizmas, būdingas Teros sienų tapybai, be to, kad pateikia mums informaciją, liudija, jog
Akrotirio meistrai perteikė savo patirtį, t. y. buvo keliavę, lankę kitus kraštus ir todėl galėję įtaigiai
tapyti ne tik įprastą aplinką, bet ir egzotiškus gyvūnus (antilopes, beždžiones, liūtus, laukines kates ir
kt.). Akrotirio sienų tapyba yra turbūt pats mįslingiausias palikimas, keliantis daugybę ikonografinių
problemų (kokia yra sienų tapybos funkcija, ar toje pačioje patalpoje esančios skirtingos temos scenos
turi būti „skaitomos“ kaip visuma ir pan.). Lyginant su minojine tapyba, pastebima, jog Teros salos
siužetuose vyrams suteikiama daugiau dėmesio (kariai, žvejai, boksininkai) nei Kretos tapyboje,
tačiau moterys taip pat yra svarbios.
Miesto klestėjimas, sudaręs sąlygas menų vystymuisi, pranoko žemdirbiškos gyvenvietės galimybes.
Nei pačios salos dydis, nei nedideli dirbamos žemės plotai negalėjo paaiškinti tokio miesto išaugimo, o
ir menų plėtojimas, kuris nėra būdingas žemdirbiškoms bendruomenėms, išduoda, jog vėlyvojo
kikladinio laikotarpio Akrotirio gyventojai buvo jūrininkai ir prekeiviai. Laivai sienų tapyboje yra
neginčytinas to įrodymas.

Atlantidos problema
Teros sala dažnai yra siejama su legendine Atlantida, kontinentu, kuris nugrimzdo jūros dugnan savo
suklestėjimo metu. Ištisas mokslininkų kartas neramino Atlantidos gyvavimo, žūties ir dingimo mįslė, o
pastaruoju metu ypač išpopuliarėjo Teros ugnikalnio išsiveržimo ir Atlantidos katastrofos siejimas.
Žinios apie Atlantidą randamos Platono dialoguose „Timajas“ (22b-25d) ir „Kritijas“ (113a-
121c), tačiau čia jos gali būti tik savotiška utopija, idealaus polio siekinys, kuris sugestyvumo dėlei
konkretizuotas erdvėje ir iš dalies – laike. Atlantidos mitą pirmąsyk Solonui papasakojo Egipto žyniai,
kuomet Atėnų įstatymdavys lankėsi jų šalyje 590 m. pr. Kr. Solonas perpasakojo jį Kritijo tėvo
proseneliui, o Platono dialoge jį pasakoja pats Kritijas. Pasak Platono, Atlantida „buvo sala, didesnė už
Libiją ir Aziją, dabar dėl žemės drebėjimų nuskendusi“ (108e). Dievams besidalinant valdas, Atlantidos
salą gavęs Poseidonas, kuris apgyvendino ją savo palikuonimis, o pačią salą išpuošė ir sutvarkė. Sala
buvusi turtinga, jos įtaka siekė iki Egipto ir Tirėnijos, ji klestėte klestėjo, statydindama puikius rūmus,
šventyklas, uostus, tiltus ir kelius, turėdama stiprią kariuomenę ir teisingus įstatymus. Tačiau kai
dievišką prigimtį, linkusią į teisingumą ir dorybę, nustelbė žmogiškoji, godi turtams ir praradusi
padorumą, dievų tėvas Dzeusas nutarė salą pražudyti: tuomet didžiulės bangos ir žemės drebėjimas
sunaikino Atlantidą, pradangindami visa, kas puikaus joje būta. Tai turėję įvykti apie 900 metų prieš
Solono pasakojimą, t. y. apie 1500 m. pr. Kr. Radiniai iš kasinėjimų Akrotiryje, patvirtinantys aukšto
lygio civilizaciją, jos staigų pertraukimą bei datų artumas daugeliui mokslininkų leido manyti, jog
Atlantida buvo ne kas kita kaip Teros sala.
S. Marinatos mito aiškinimas atrodo dar logiškesnis: pasak jo, minojinės Kretos identifikavimas su
Atlantida yra labiau įtikėtinas, nes katastrofa sunaikino civilizaciją taip, jog ši nebeatsigavo. Atlantidos
topografija ir forma, smulkiai aprašyta Platono, leido tyrinėtojui įžvelgti ją Mesaros slėnyje Irakliono
apylinkėse Kretos saloje.
Vis tik tiksliausia turbūt būtų žvelgti į Atlantidos mitą kaip į tam tikrą alegoriją, įtaigų meninį vaizdą,
perteikiantį politines ir etines idėjas.