A O L 0 G I O R D A N O

p ir ^ ihiu
fzAtčivi
VičHATVČ
Romanas
Iš italų kalbos vertė Pranas Bieliauskas

Alm a littera
U D K 821.131.1-31 Versta iš: Paolo Giordano

G1277 LA SOLITUDINE DEI NUMERI PRIMI

M ondadori, M ilano, 2008

ISBN 978-609-01-0137-7

© 2008 A rnoldo M ondadori Editore S. p. A ., M ilano.

Viršelyje panaudota nuotrauka © D anil Chepko / Dreamstime

© Vertim as į lietuvių kalbą, Pranas Bieliauskas, 2011

© Leidykla „Alm a littera“, 2011
Eleonorai,
nes tylomis
tau pažadėjau
Labai puošni senosios tetos suknelė puikiai tiko prie

liauno Silvi liem ens, ir ji paprašė ją susagstyti. „O, ko­

kios siauros rankovės, kaip juokinga!0 - sušuko ji.

G erard de N erval, Silvi, 1853

 S N IEG O A N G E L A S

(1983)

A ličė D ela Roką nekentė slidinėjim o m okyklos. Nekentė kel­

tis pusę aštuonių ryto, net per Kalėdų atostogas, ir tėvo, kuris

per pusryčius nenuleisdavo nuo jos akių ir po stalu nervingai

m ataruodavo koja, tarsi sakydamas, greičiau judinkis! Ji ne­

kentė šlaunis graužiančių viln o n ių pėdkelnių, pirštinių, su k u ­

riom is negalėdavo pajudinti pirštų, šalm o, kuris jai spausdavo

skruostus ir geležim įsirėždavo į žandikaulius, ir batų, kurie

visada būdavo per ankšti ir ji turėdavo vaikščioti kaip gorila.

- Tai tu geri tą pieną ar ne? - vėl užsipuolė ją tėvas.

A ličė nurijo per tris pirštus verdančio pieno, pirm a nude­

ginusio jai liežuvį, paskui stem plę ir skrandį.

- G erai. Šiandien m um s parodysi, kas esi, - pasakė tėvas.

O kas aš esu? - pagalvojo A ličė.

Paskui tėvas išstūm ė ją pro duris, įgūzotą tarsi m um ija į

žalią slidinėjim o kostium ą, visą nusėtą em blem om ir švytin­

čiais rėm ėjų užrašais. Tą ryto valandą buvo dešim t žem iau

nulio, ir saulės diskas atrodė net pilkesnis už visa gaubian­

tį rūką. A ličė jautė, kaip skrandyje teliūskuojasi pienas, bet

klam pojo per sniegą su slidėm is ant peties - kol dar nesi šioks

toks asas, slides tu ri tam pyti pats.

9
 - N ešk galais į p riek į, antraip dar ką užm uši, - subarė

tėvas.

Sezono pabaigoje Slidinėjim o klubas visiem s padovanoda­

vo segę su reljefiškom is žvaigždutėmis. Kiekvienais metais po

žvaigždutę, ir taip nuo ketverių m etukų, kai jau esi tokio d id u ­

m o, kad gali įsikišti tarp kojų slidžių keltuvo lėkštutę, ik i devy-

nerių, kai jau sugebi pati ją sugriebti. Trys sidabrinės žvaigž­

dutės, paskui trys auksinės. Kiekvienais metais po segę - kad

žinotum , jog padarei šiokią tokią pažangą, truputį priartėjai

prie profesionalų varžybų, keliančių A liče i didžiausią siaubą.

A pie jas ji jau galvojo dabar, nors turėjo vos tris žvaigždutes.

Susitikim as priešais kalnų keltuvą buvo num atytas lygiai

pusę devynių, kai tik jis pradės važinėti. V is i A lices draugai

jau stovėjo ratu kaip kareivėliai - vienodai apsirengę, apsim ie­

goję ir pastirę nuo šalčio. Jie vienas p o kito įbesdavo lazdas į

sniegą ir užsikniaubdavo ant jų galų pažastim is. Kabaruojan-

čiom rankom panėšėjo į kaliauses. K albėti niekas nenorėjo,

juoba A ličė .

Tėvas dukart plekštelėjo jai per šalm ą taip stipriai, tarsi

norėdam as sugrūsti ją į sniegą.

- Patiesk juos visus, - pasakė jis. - Ir nepam iršk: kūno

svoris į priekį. Supratai? K ū -no svo-ris į prie-kį.

K ū n o svoris į priekį, atsimušė lyg aidas A ličės galvoje.

Paskui, pūsdam as į taurę sudėtus delnus, tėvas nuėjo. N e ­

trukus sėdės šiltuose nam uose ir skaitys laikraštį. K eli žings­

niai, ir jį prarijo rūkas.

A ličė atsainiai num etė slides ant žemės: jei būtų matęs tė­

vas, visų akyse būtų skėlęs jai antausį. Prieš kišdam a kojas į

apkaustus, kelis kartus lazda sudavė per padus, kad nusivaly­

tų prilipusius sniego grum stelius.

10
 Ji jau tru p utį norėjo. Pūslė buvo beveik piln a, pilve sty­

rojo tarsi koks sm eigtukas. Ir taip - kiekvieną rytą. Po pus­

ryčių užsidarydavo tualete ir stangindavosi, stangindavosi,

kad išspaustų paskutinį lašelį. Sėdėdavo ant klozeto ir taip

sutraukdavo p ilv o raum enis, kad nuo įtam pos įskausdavo

galvą. A trodydavo, iš orbitų, traiškom ų lyg vyn u og ių m in kš­

tim as, tuoj iššoks akys. K ad negirdėtų tėvas, ik i galo atsukda­

vo čiaupą. Paskutinį lašą spausdavo visa įsitem pusi, sugniau­

žusi kum ščius.

Sėdėdavo tualete, k ol į duris im davo belstis ir šaukti tėvas:

panele, ar jau baigėm? A r šiandien irg i vėluosim ?

Šiaip ar taip, pastangos būdavo bergždžios. Vos tik įveik­

davo pirm ąjį etapą ir išlipdavo iš keltuvo, turėdavo atsisagstyti

slides, ku r nuošaliau atsitūpti ant šviežio sniego ir dėdam asi,

kad taisosi batus, pasisioti. Kojas truputį apkapstydavo sniegu

ir nusičiurindavo tiesiai po savim . Į kelnes, į pėdkelnes, m a­

tant draugam s ir E rik u i, A ličė s m okytojui, m urm ančiam : ką

gi, mes kaip visada laukiam Aličės.

K oks palengvėjim as, pagalvodavo ji kaskart, kai m aloni

šilum a atšalusiom is kojom is nubėgdavo žem yn.

Būtų palengvėjim as. Jei tik jie visi nežiūrėtų į m ane, gal­

vodavo A ličė.

A n ksčiau ar vėliau pastebės.

A n ksčiau ar vėliau paliksiu ant sniego geltoną dėmę.

Ir tada jie im s iš manęs šaipytis, galvodavo.

V ienas iš tėvų priėjo prie E rik o ir paklausė, ar tokią ūka­

notą dieną verta taip aukštai k ilti. A ličė su v iltim i ištem pė au­

sis, bet Erikas atsipirko savo tobula šypsena.

- Rūkas tik čia, - paaiškino jis. - V iršuj šviečia švininė

saulė. Tad drąsiau, kylam .

11
 Keltuve A ličė sėdėjo su D žu liana, vieno iš tėvo kolegų

dukterim i. Per visą kelionę mergaitės nepravėrė burnos. N e ­

jautė viena kitai nei sim patijos, nei priešiškum o. Jų niekas ne­

siejo, tik tai, kad abi tą akim irką norėjo būti kitur.

Buvo girdėti, kaip Fraitevės viršūnę šluoja vėjas ir kaip r i­

tm iškai girgžda slysdamas p lien in is lynas. Prie jo prikabintos

A ličė ir D žu lia n a sėdėjo sukišusios sm akrą į striukės apykaklę

ir šildėsi burnos kvapu.

Tai tik šaltis, iš tikrų jų tu dar nieko nenori, tyliai sau kar­

tojo A ličė.

Bet juo arčiau prie viršūnės, ju o giliau pilvan įsm igusi

adata skverbės į mėsą. Šį kartą dar blogiau. Šį kartą tikriausiai

atsitiks kas nors rim ta.

N e, tai tik šaltis, tu dar nenori, kartojo sau A ličė . Juk ką

tik padarei.

Į gerklę jai staiga pliūptelėjo gaižaus pieno gurkšnis, A ličė

su pasišlykštėjim u jį nurijo.

Ji nori, ji siaubingai n o ri šlapintis.

Iki pastogės dar d vi stotelės. Taip ilgai neištversiu, pagal­

vojo ji.

D žu lian a pakėlė saugos skersinį ir abi mergaitės pasislin­

ko ant užpakalio truputį į p riekį - pasirengė išlipti. Ir kai tik

slidės palietė žemę, padėdam a sau ranka A ličė atsiplėšė nuo

sėdynės.

U ž dviejų m etrų nieko nesimatė, tik tvoskė švininė saulė.

Viskas buvo balta - aukštai, kairėje ir dešinėje. Lyg būtum su­

vyniota į baltą paklodę. N ors dabar, atvirkščiai, buvo šviesu,

bet A ličė vis tiek bijojo.

Ji čiuožtelėjo prie tako krašto ieškodam a sniego kaubu­

rėlio, kur galėtų pasisioti. Pilvas burbuliavo kaip įjungta in-

12
daplovė. Ji atsisuko. D žu lianos nem atyti, vadinasi, ji taip pat

jos nemato. Palypėjo truputėlį šlaitu eglute, kaip reikalauda­

vo tėvas, kai jam šovė į galvą m okyti ją slidinėti. Ji kildavo

ir leisdavosi m ažylių vėžėm is trisdešim t keturiasdešim t kartų

per dieną. U žlip d avo laiptais, paskui nučiuoždavo žem yn kaip

sniego plūgas, nes p irkti slidinėjim o bilietą vienai vėžei būtų

buvę tas pats, kas išm esti pinigus į balą. Be to, toks pratim as

taip pat m ankština kojų raum enis.

N usiėm usi slides, klim pdam a A ličė žengė dar kelis žings­

nius ir ik i blauzdų n u grim zdo į sniegą.

Pagaliau atsisėdo. Liovėsi gniaužusi kvėpavim ą ir atlei­

do raum enis. V isą kūną supurčiusi elektros iškrova susisuko

gūžtą pirštų galiukuose.

Tikria u sia i nuo pieno. Taip, tikriausiai nuo jo. Ir dar dėl

to, kad nuo sėdėjim o ant sniego dviejų tūkstančių m etrų

aukštyje beveik nušalo sėdm enys. K ie k prisim ena, jai dar n ie­

kada nebuvo taip atsitikę. N iekada, nė karto.

Ji padarė po savim i. Tai buvo ne sisiukas. A rb a ne tik jis.

A ličė apsikakojo vieną sausio rytą, lygiai devintą valandą. P ri­

darė į kelnaites ir net nepastebėjo. N et neišgirdo E rik o balso,

šaukiančio iš nem atom os vietos, iš rūko luito.

Staiga atsistojo ir pajuto kažką sunkaus tarpkojy. Instink­

tyviai palietė užpakalį, tačiau per pirštines nieko neužčiuopė.

Bet tai ir nebuvo būtina, ji jau suprato.

O kas dabar? - paklausė savęs.

Erikas vėl ją pašaukė. A ličė neatsiliepė. K ol ji čia, rūke, nie­

kas jos nepamatys. Ji gali nusim auti treningo kelnes ir nusi­

šluostyti sniegu arba nueiti ir pašnibždėti Erik u i, kas atsitiko.

G a li jam pasakyti, kad tu ri grįžti į kaim ą, kad jai skauda kelį.

A rb a į viską spjaut ir toliau slidinėti, tik visą laiką voros gale.

13
 Bet ji tebestovėjo vietoje, pasislėpusi rūke, stengdamasi

nepajudinti nė raum enėlio.

Erikas pašaukė trečią kartą. Garsiau.

- Tikria u sia i toji kvaiša jau keltuve, - už ją atsakė kažkoks

berniukas.

A ličė išgirdo balsų šurm ulį. Kažkas pasakė einam , dar

kažkas - kol aš čia stypsau, visas sustipau nuo šalčio. Būrelis

tikriausiai stovi keliais m etrais žem iau, arba ten, ku r sustoja

keltuvas. G arsai klaidino, jie atsim ušdavo į kalnus, juos suger-

davo sniegas.

- Po paraliais... Ein am pažiūrėti, - pasakė Erikas.

A ličė lėtai ėmė skaičiuoti ik i dešim ties, gniauždam a norą

išsivem ti, jausdam a, kaip kažkas m inkšta teka jos šlaunim is.

Suskaičiavusi vėl pradėjo nuo n u lio ir suskaičiavo ik i d vide­

šim ties.

Pakėlė slides ir nusinešė ik i slidinėjim o trasos. T ru p u tį

pagalvojo, stengdamasi susigaudyti, kaip jas padėti, kad būtų

statm enai į stačiausią šlaitą. Šiam e rūke negali suprasti, į k u ­

rią pusę žiū ri.

Užsisagstę batus ir suveržė apkaustus. Nusiėm ė akinius ir

paspjaudė iš vidaus - buvo aprasoję.

Ji nusileis į kaim ą viena. Jai nusispjaut, kad Erikas jos ieš­

ko Fraitevės viršūnėje. Ji negali čia stovėti n ežinia kiek laiko

apsikakojusi. Pagalvojo apie m aršrutą. D a r niekada nesileido

nuo kalno viena, bet, šiaip ar taip, viena įsėdo į k ėd in į keltu­

vą, o šita trasa buvo čiuožusi dešim tis kartų.

Ėm ė leistis plūgu, taip saugiau, be to, ja i atrodė, kad iš-

siskėtusi jaučiasi ne tokia išsiterliojusi. K aip tik vakar E rik as

ja i pasakė: je i dar tave pam atysiu taip leidžian tis, nurėšiu

kulkšnis.

14
 Buvo tikra - Erikas jos nemėgsta. M an o, kad ji bailė. Ir

jis savotiškai teisus. E rik u i nepatinka ir jos tėvas, nes kasdien

po pam okų apipila jį klausim ais. N a, kaip sekasi m ūsų A liče i,

ar mes darom e pažangą, gal jau turim e čem pionę, kada bus

varžybos, ir taip toliau, ir panašiai. Erikas visada spoksodavo

į vieną tašką už jos tėvo pečių ir atsakydavo taip, ne, kai pa­

augs, ir taip toliau.

V isa toji scena vyko už aprasojusių A ličė s akinių, kol ji

lėtai leidosi nieko daugiau nem atydam a, tik slid žių galus. Ir

tik tada, kai pajuto šviežią sniegą, suprato, kad metas daryti

posūkį.

K ad nesijaustų tokia vieniša, ėmė n iū n iu o ti dainelę. Ret­

karčiais persibraukdavo pirštu per nosį ir nusišluostydavo

snarglį.

Sutelk svorį aukštyn, pasirem k lazda ir apsisuk. Stipriai

atsispirk batais. D abar perkelk svorį į priekį, supratai? Svoris

į prie-kį, patarinėdavo jai čia Erikas, čia tėvas.

Tėvas tikriausiai įsius kaip žvėris. Ji tu ri sugalvoti kokį

m elą. Istoriją be prieštaravim ų ar spragų. N ė nepagalvojo,

kad turėtų papasakoti, kas ja i nutiko iš tikrųjų. Rūkas, štai

kas. Kaltas rūkas. Ji šliuožusi įkan din kitų ir nuo jos striukės

atsikabinusi slidinėjim o kortelė. N a ne, kortelė niekad neat­

sikabina. T u ri būti idiotas, kad ją pam estum . Tada, tarkim ,

šalikas. Vėjas nunešė jos šaliką, ji grįžo tru p utį atgal jo ieškoti,

o k iti nepalaukė. Šaukė ir šaukė, bet veltui, jie dingo rūke, ir ji

nučiuožė žem yn jų ieškoti.

O kodėl nepakilai aukštyn? - paklaustų tėvas.

T ik ra i, kodėl? G erai pagalvojus, būtų geriau pam esti kor­

telę. Ji nepakilo, nes neturėjo kortelės - kabinos darbuotojas

jos nebūtų įleidęs.

15
 Patenkinta savo istorija, A ličė nusišypsojo. Šita jos istorija

nepriekaištinga. Ji net pasijuto nebe tokia nevalyva. Tas d aik ­

tas jau nebėga.

T ikriau siai sušalo, pam anė.

Paskui būtų sau žiūrėjusi televizorių. Išsim audžiusi duše,

apsivilkusi švariais drabužiais ir susikišusi kojas į pūkuotas

šlepetes. Sėdėjusi šilum oje ik i pat vakaro, jei tik dabar būtų

pakėlusi akis ir pam ačiusi oranžinę juostą su užrašu: „Trasa

uždaryta“. Tėvas visada jai sakydavo: žiūrėk, ku r eini. Jei tik

būtų p risim inusi, kad ant šviežio sniego niekas neperkelia

kūn o svorio į priekį, jei vos prieš kelias dienas Erikas būtų

sutvarkęs jos apkaustus, o tėvas būtų dar atkakliau kartojęs:

A ličė sveria dvidešim t keturis kilogram us, ar apkaustai ne per

daug suveržti?

Šuolis nebuvo labai aukštas. Ji nuskriejo vos kelis m etrus,

bet jų užteko, kad pajustų tuštum ą skrandyje ir nieko nepa­

justų po kojom . Paskui gulėjo ant pilvo, o slidės, sulaužiusios

jai šeivikaulį, styrojo ore.

Iš tik rų jų nieko labai neskaudėjo. Teisybę pasakius, n e­

ju to beveik nieko, tik p o šaliku ir šalm u pribiręs sniegas de­

gin o odą.

Pirm iausia pajudino rankas. K ai buvo mažesnė ir kai pa­

busdavo po sniego nakties, tėvas apm uturiuodavo ją ir nuneš­

davo laiptais žem yn. Juodu nužingsniuodavo į kiem o vid u rį,

paskui, laikydam iesi už rankų, suskaičiuodavo viens, du, trys

ir visu svoriu griūdavo aukštielninki. Tada tėvas ištardavo:

dabar b ū k angelas, ir A ličė im davo aukštyn žem yn plasno­

ti rankom is, paskui atsistodavo, žiūrėdavo į baltoje m arškoje

atsispaudusį savo siluetą ir jai atrodydavo, kad m ato angelo

šešėlį išskleistais sparnais.

16
 Ir dabar A ličė šiaip sau, be jokios priežasties, padarė snie­

ge angelą. Tiesiog norėdam a sau parodyti, kad dar gyva. Pa­

suko galvą į šoną ir ėmė kvėpuoti, nors jai atrodė, kad oras,

k u rį įkvepia, nepatenka ten, kur turėtų. A trodė keista, kad ji

nežino, kokioje padėtyje jos kojos. O keisčiausia, kad jai pasi­

rodė, jog išvis nebeturi kojų.

Pabandė pasikelti, bet nevaliojo.

Jei ne rūkas, gal kas nors būtų pamatęs iš aukštai žalią

dėm ę, ištiškusią šlaito išgraužoje, už kelių žingsnių nuo tos

vietos, kur pavasarį sučiurlena m ažytis upeliukas ir su pirm a

šilum a pradeda žydėti žemuogės. Jei turėtum užtektinai kan­

trybės, jos užaugtų tokios saldžios kaip saldainiai ir per dieną

prisiraškytum piln ą pintinėlę.

A ličė ėmė šauktis pagalbos, bet jos balselį sugėrė rūkas.

Tada vėl pam ėgino atsistoti ar bent pasisukti, bet neįstengė.

Tėvas jai pasakojo, kad žm onės, kurie m iršta sušalę, pa­

junta d id žiu lį karštį ir norą nusirengti, todėl beveik visi m iru ­

sieji nuo šalčio randam i vienom is trum pikėm is. Bet jos kel­

naitės, deja, nešvarios.

Jai pasirodė, kad nebejaučia pirštų. Nusim ovė vieną pirštinę,

papūtė vidun, paskui įkišo kum štį, kad sušiltų. Tą patį padarė ir

su kita ranka. Šį juokingą judesį pakartojo du ar tris kartus.

Šaltis visada puola galūnes, sakydavo tėvas. K ojų ir rankų

pirštus, paskui nosį, ausis. Iš visų jėgų visą kraują stengiasi

pasiim ti širdis ir leidžia šalti galūnėms.

A ličė įsivaizdavo, kaip pam ėlynuoja pirštai, paskui ran­

kos ir kojos. Pagalvojo apie širdį. Ji daužėsi vis sm arkiau ir

sm arkiau, stengdamasi susigrobti visą šilum ą. Ji taip sustings,

kad jeigu ant jos užlips pro šalį sliūkinantis vilkas, jis tiesiog

sutraiškys jai ranką.

17
 Jie tikriausiai m anęs ieško.

A r čia tikrai yra vilkų?

A š jau nejaučiu pirštų.

Jei nebūčiau gėrusi to pieno.

Svorį į priekį, pagalvojo.

Bet ne, vilk ai m iega žiem os m iegu.

Tikria u sia i Erikas labai supyko.

A š nenoriu dalyvauti tose lenktynėse.

N ekalbėk nesąm onių, ju k gerai žinai, kad vilk ai nežiem oja.

Jos m intys darėsi vis nelogiškesnės ir sukosi apie tą patį.

U ž Č abertono kalvos lyg niekur nieko nusileido saulė. A ličę

užklojo tamsos šešėlis, ir rūkas pajuodo.

 ARCHIMEDO DĖSNIS
(1984)

K ai dvynukai dar buvo m aži ir kai M ik e la iškrėsdavo kokią

šunybę, pavyzdžiui, puldavo laiptais žem yn su vaikštyne arba

įsikišdavo į nosį žirn elį ir reikėdavo ją vežti į G reitosios pa­

galbos ligoninę traukti to žirn iu k o žnyplėm is, tėvas visada at­

sisukdavo į pirm agim į M atiją ir sakydavo, kad m am os pilvas

dviem vaikam s per mažas.

- Labai norėčiau žin oti, ko tame pilve jūs prikrėtėt, - ste­

bėdavosi. - Bet m anau, kad tu apspardei savo sesutę ir gero­

kai išklib inai k okį nors varžtelį.

Paskui jis pratrūkdavo juoktis, nors juoktis visai nebuvo

iš ko. Jis pakeldavo M ik e lą į orą ir panardindavo į barzdą jos

putlius skruostukus.

M a tija žiūrėdavo iš apačios. Jis irg i juokdavosi ir leisda­

vo tėvo žodžiam s įsiskverbti savaim e, iš tik rų jų nesuprasda­

mas jų prasm ės. Leisdavo jiem s nusėsti skrandžio gale ir jie

ten suguldavo storu lip n iu sluoksniu, panašiu į seno vyno

nuosėdas.

Tėčio juokas virto ištįsusiu šypsniu, kai pamatė, kad dvide­

šim t septynių m ėnesių M ik e la dar nesugeba ištarti nė žodžio.

N et tokių žodžių kaip „m am a“, „kakis“, „m iegutis“ ar „au au“.

19
Jos nerišlūs šauksmai sklisdavo iš tokio vienišo ir tuščio kam ­

po, kad juos išgirdęs tėtis kiekvienąsyk sudrebėdavo.

K ai jai suėjo puspenktų m etukų, kalbos specialistė jai

parodė sluoksniuotos faneros gretasienį su išpjautom is ketu­

riom is įvairaus dydžio form om is - žvaigžde, apskritim u, kva­

dratu ir trikam piu - ir jas atitinkančiom is spalvotom is form e­

lėm is, kurias reikėjo sudėlioti į tuščias vietas.

M ik e la pažiūrėjo į ją nustebusi.

- K u r čia tinka žvaigždė, M ikela? - paklausė kalbos spe­

cialistė.

M ik e la pažiūrėjo į žaislus, bet nė vieno nepalietė. Specia­

listė įdėjo žvaigždę jai į delną.

- O kur tiktų šita, M ikela? - paklausė.

M ik e la žvilgtelėjo visu r ir niekur. Įsikišo vieną iš pen kių

geltonų kam pų į burną ir ėmė kram tyti. Kalbos specialistė iš­

traukė jai ranką iš burnos ir pakartojo klausim ą trečią kartą.

- Po galais, M ik e la, daryk, kaip tau sako daktarė! - subarė

ją tėvas, neįstengdam as nusėdėti vietoje.

- Prašyčiau, pone Balosinai, - suram ino jį daktarė. - V a i­

kam s reikia leisti ilgiau pagalvoti.

M ik e la neskubėjo. G alvojo ištisą m inutę. Paskui sudejavo

šird į veriančiu balsu, kuris galėjo reikšti tiek džiaugsm ą, tiek

neviltį, ir u žtikrin tai įspraudė žvaigždę į kvadrato vietą.

K adangi M atija dar nelabai suprato, kad jo sesutė tu ri kaž­

kokią bėdą, klasės draugai nedvejodam i pasistengė jam tai

p rim in ti. K ai, pavyzdžiui, pirm oje klasėje m okytoja liepė Si­

m onai V olterai vieną m ėnesį sėdėti kartu su M ik e la, toji susi­

kryžiavo rankas ant krūtinės ir atšovė: „A š su ja nesėdėsiu.“

20
 M atija leido Sim onai ir m okytojai tru putį pasiginčyti,

paskui pasakė: „M okytoja, aš sėdėsiu su M ik e la .“ Ir tada visi

lengviau atsiduso: toji, Sim ona, m okytoja. V isi, tik ne M atija.

D vynu kai sėdėjo pirm am e suole. M ik e la visą dieną spal­

vindavo knygelės piešinius, skrupulingai peržengdam a linijas

ir rinkdam asi atsitiktines spalvas. V aikų oda būdavo m ėlyna,

dangus - raudonas, m edžiai - geltoni. Ji sugriebdavo pieštuką

lyg k okį mėsos p eilį ir taip spausdavo, kad sudraskydavo kas

trečią lapą.

Šalia jos M atija m okėsi skaityti ir rašyti. M o k ėsi keturių

aritm etikos veiksm ų, ir pirm asis klasėje sugebėdavo atlikti

dalybos veiksm ą atm intinai. Jo galva veikė kaip tobulas m e­

chanizm as, o sesers - nežinia dėl kokios priežasties - kaip

sutrikęs m otoriukas.

Kartais M ik e la im davo bruzdėti ant savo kėdės ir įn ir­

tingai m ostaguoti rankom tarsi į spąstus pagautas drugelis.

Jos akys apsiniaukdavo, ir m okytoja, labiau išsigandusi nei ji,

stebėdavo ją neaiškiai vildam asi, kad šita vargšelė im s kurią

dieną ir išskris. U ž nugaros kai kurie m o kin iai kikendavo, kai

kurie sakydavo šššš, norėdam i juos nuram inti.

Tada M atija pakildavo iš vietos, pakeldavo savo kėdę, kad

nesigirgždintų į g rindis ir atsistodavo už M ik elos, gręžio-

jančios galvą čia į vieną, čia į kitą pusę ir taip greitai m osta­

guojančios rankom , jog jis bijodavo, kad jos gali atsikabinti.

Suim davo M ik e lo s rankas ir švelniai jom is apkabindavo jai

krūtinę.

- Štai tu ir neturi sparnų, - sušnabždėdavo jai į ausį.

Po kelių sekundžių M ik e la liaudavosi drebėti. K u rį laiką

įtem pusi akis stebeilydavosi į kokį nem atom ą tašką, paskui

lyg nieku r nieko im davo kan kinti savo piešinius. M atija vėl

21
atsisėsdavo, nuleidęs galvą, iš nesm agum o raudonom is ausi­

m is, ir m okytoja toliau aiškindavo.

D vyn u k ai jau buvo trečioje klasėje, bet dar nė karto ne­

buvo pakviesti nė j vieną klasės draugų g im im o dieną. Tai su­

žinojusi m am a nusprendė padėtį ištaisyti ir dvynukų gim im o

dienos proga surengti šventę savo nam uose. Prie stalo ponas

Balosinas atmetė šį sum anym ą, sakydamas: dėl D ievo m eilės,

Adele, m um s ir taip jau gana sunku. M atija su palengvėjim u

atsiduso, o M ik e la dešim tą kartą num etė savo šakutę. Ir dau­

giau niekas apie tai neužsim inė.

Paskui vieną sausio rytą prie M arijos suolo priėjo R ikar­

das Pelotis - rudaplaukis berniukas paviano lūpom is.

- Klausyk, m ano m am a sakė, kad ir tu gali ateiti į m ano

g im im o dienos šventę, - išpyškino nusukęs akis į lentą.

- Ji taip pat, - pridūrė rodydam as į M ik e lą, lyg paklodę

kruopščiai lyginančią suolo paviršių.

Iš susijaudinim o M atija baisiausiai išraudo. Padėkojo, bet

Rikardas, nusim etęs nuo krūtinės naštą, jau buvo toli.

Nepaprastai sunerim usi dvynukų m otina nusivedė juos į

„Benetoną“ p irk ti naujų drabužių. Taip pat užsuko į tris žaislų

parduotuves, bet Adelė vis negalėjo apsispręsti.

- O ką tas Rikardas mėgsta? A r m anai, kad šita patiks? -

klausdavo laikydam a rankose dėlionę iš tūkstančio penkių

šim tų detalių.

- O ką aš žinau? - atsakydavo sūnus.

- Jis tavo draugas. Juk tu ri gerai žin oti, kokie žaislai jam

patinka.

M atija pagalvojo, kad Rikardas nėra jo draugas ir kad jis

niekada to negalėtų paaiškinti savo m otinai. Todėl gūžtelėjo

pečiais.

22
 Pagaliau Adelė išrin ko „Lėgo“ erdvėlaivį - pačią d id žiau ­

sią ir brangiausią dėžę visam e parduotuvės skyriuje.

- M am a, to jau per daug, - užginčijo sūnus. - D ovana per

didelė.

- V isai ne. Be to, jūs dviese. Juk nenorite apsijuokti.

M atija labai gerai žinojo, kad su „Lėgo“ ar be jo vis tiek

apsijuoks. Su M ik e la kitaip neįm anom a. P u ik ia i žinojo, jog

Rikardas jį pakvietė tik tėvų spiriam as. M ik e la visą laiką bus

prie jo p rilip u si, apsipils apelsinų sultim is, paskui im s inkšti,

kaip visada, kai būna pavargusi.

M atija p irm ą kartą pam anė, kad gal reikia lik ti nam ie.

A rb a ne, pam anė, būtų geriau, jei nam uose liktų M ikela.

- M am a, - pradėjo jis neryžtingai.

Adelė ieškojo rankinėje piniginės.

- Taip?

M atija g iliai įkvėpė.

- A r M ik e la būtinai tu ri eiti į šventę?

Adelė sustojo lyg paralyžiuota ir įsm eigė akis į sūnų. K asi­

ninkė stebėjo sceną abejingai ir atvertusi delną ant konvejerio

juostos laukė pinigų. M ik e la m akalavo saldainių paketėlius

ant prekystalio vitrinos.

M atijos skruostai užsiplieskė, pasirengę p riim ti antausį,

bet jo nebuvo.

- Žin om a, kad būtinai, - tepasakė m otina, ir klausim as

buvo baigtas.

Rikardas gyveno tik už dešim ties m in u čių kelio pėstute, todėl

dvynukam s buvo leista eiti vieniem s. Lygiai trečią Adelė iš­

stūmė juos pro duris.

23
 - Paskubėkit, nes pavėluosite. Ir nepam irškit padėkoti R i­

kardo tėvams.

Paskui atsisuko į M atiją.

- P rižiūrėk sesutę. Juk žinai, kad ji negali valgyti bet k o ­

k io šlamšto.

M atija linktelėjo. A delė pabučiavo abu į skruostus, ypač

karštai M ik e lą. Patvarkė po lankeliu jai plaukus ir palinkėjo

gerai pasilinksm inti.

V isą kelią ik i R ikardo nam ų M atijos m intys daužėsi gal­

voje nelyginant „Lėgo“ konstruktoriaus detalės, kaip p otvynio

banga besidaužančios čia į vieną, čia į kitą dėžutės sienelę. U ž

kelių žingsnių jam už nugaros kulniavo M ik e la - klu p in ėd a­

ma, kad neatsiliktų, vos vilkdam a kojas per nukritusius lapus,

sum intus ant asfalto į pliurzę.

Ji išdrabstys visus savo traškučius ant grindų, pam anė

M atija.

Sugriebs kam uolį ir nebenorės niekam atiduoti.

- A r negali greičiau? - atsigręžęs paragino seserį, k u ri

staiga atsitūpė ant asfalto ir ėmė k an kin ti ilgą slieką.

M ik e la pažvelgė į b ro lį tarsi nebūtų jo m ačiusi šim tą m etų.

Nusišypsojusi ir suspaudusi slieką nykščiu ir sm ilium i, galvo­

trūkčiais puolė prie jo.

- K aip šlykštu! G reičiau m esk jį! - traukdam asis riktelėjo

M atija.

M ik e la dar sykį žvilgtelėjo į slieką, regis, klausdam a sa­

vęs, kaip jis atsirado jos rankoje. Paskui num etė ir šleivodam a

ėmė vytis brolį, jau nutolusį per kelis žingsnius.

Ji sugriebs balioną ir nenorės niekam jo perduoti kaip

m okykloje, sam protavo M atija.

24
 Atsisuko į dvynę su tokiom is pat kaip ir jo akim is, tokia

pat n osim i, tokios pat spalvos plaukais ir niekam tikusiais

sm egenim is ir pirm ą kartą pajuto jai tikrą neapykantą. Pa­

ėmė M ik e lą už rankos ir padėjo pereiti prospektą, nes toje

vietoje m ašinos lekia kaip patrakusios. Ir tada jam šovė viena

m intis.

Paleido sesers ranką, apm autą vilnone pirštine, ir tarė sau,

jog taip neteisinga.

Paskui, kai ėjo palei parką, dar kartą apsigalvojo ir įtik in o

save, kad to niekas niekada nesužinos.

T ik vienai ar dviem valandom s, pam anė. Ir tik šį kartą.

Tem pdam as M ik e lą už rankos, staiga pakeitė kryp tį ir

įžengė į parką. Po naktinės šalnos pievelės žolė dar buvo drė­

gna. M ik e lą tipeno paskui jį, išsim aknodam a į purvą savo

baltus ir naujutėlaičius zom šinius batelius.

Parke nieko nebuvo. Tokiam šalty niekas nenorėjo vaikš­

tinėti. D vyn u k ai priėjo m edžiais apaugusią parko vietą su

trim m ediniais stalais ir kepsnine. Pirm oje klasėje jie čia buvo

sustoję pavalgyti, kai su m okytojom is buvo atėję rin k ti saus-

lapių, iš k u rių paskui p riku rp ė visokių šlykščių stalo papuoši­

m ų, kad per Kalėdas turėtų ką padovanoti savo seneliams.

- A tid ž ia i m anęs klausyk, M ik i, - tarė M atija. - A r k lau ­

saisi?

Kalbantis su M ik e lą visada reikėdavo žin oti, kada siauras

jos bendravim o kanalėlis būna atviras. M atija palaukė, kol ji

linktelės.

- G erai. A š čia tave tru p utį palieku. Sutarėm? N eilgam ,

m aždaug pusei valandėlės, - paaiškino.

Sakyti M ik e la i tiesą buvo beprasm iška - ji nelabai skyrė

pusvalandį nuo visos dienos. Daktarė buvo sakiusi, kad jos

25
erdvės ir laiko suvokim as lik o dar nepasiekęs sąmonės, ir M a ­

tija labai gerai suprato, ką tai reiškia.

- Tu čia sėdėk ir lau k manęs, - prisakė seseriai.

M ik e la tik rim tai stebeilijosi į b ro lį ir nieko neatsakė, nes

nem okėjo atsakyti. Ir nė jo k iu ženklu neparodė, kad iš tikrų jų

suprato, bet vieną akim irką jos akys sublizgėjo, ir M atija visą

gyvenim ą p risim in s tas akis, kaip prisim enam a baim ė.

Jis paėjėjo kelis žingsnius atbulas, nenuleisdam as akių nuo

sesers, kad įsitikin tų , ar neseka. „Taip eina tik vėžiai, - kartą jį

aprėkė m otina, - ir visada į ką nors atsitrenkia.“

Juodu skyrė m aždaug pen kiolika m etrų, ir M ik e la jau ne­

bežiūrėjo į jį, nes labai susidom ėjusi m ėgino ištraukti v iln o ­

n io paltuko sagą.

M atija nusisuko ir pasileido bėgti, spausdamas delne m ai­

šelį su dovana. Tarsi norėdam i kažką pasakyti, dėžutėje vie ­

nas į kitą daužėsi daugiau nei du šim tai plastikinių kubelių.

- Labas, M atija! - atidariusi duris pasisveikino R ikardo

Peločio m am a. - O k u r tavo sesutė?

- Ji truputėlį karščiuoja, - pam elavo M atija.

- A k , kaip gaila! - sušuko ponia, nors neatrodė nė kiek

nusim inusi. Ji pasitraukė į šalį, leisdam a jam įeiti.

- R ik i, čia tavo draugas M atija! - sušuko į korid orių .

Rikardas atšliūkščiojo g rin d im is kaip visada nutaisęs

šlykštų snukį. Valandėlę žiūrėjo į M atiją ieškodam as beprotė-

lės. Paskui su palengvėjim u pasisveikino.

M atija kilstelėjo dovaną pon iai po nosim .

- K u r m an ją padėti? - paklausė.

- O kas čia? - įtartinai pasiteiravo Rikardas.

26
 - „Lėgo“ konstruktorius.

-A .

Rikardas griebė m aišelį ir vėl dingo koridoriuje.

- E ik paskui jį, - stum telėdam a M atiją pasakė mam a. -

Vakarėlis ten.

Peločių svetainė buvo papuošta balionų girliandom is. A n t

raudonu p o p ieriu m i uždengto stalo stovėjo in d a i su kuku rū ­

zų spragėsiais ir b u lvių traškučiais, padėklas su kvadratėliais

supjaustyta sausa pica ir baterija dar neatkim štų butelių su

įvairiaspalviais gazuotais gėrim ais. K ai kurie M atijos draugai

jau buvo atėję ir žvilgčiodam i į stalą stoviniavo kam bario v i­

duryje.

M atija žengė kelis žingsnius prie kitų vaikų ir sustojo už

poros m etrų tarsi palydovas, nenorintis u žim ti danguje per

daug vietos. Niekas nekreipė į jį dėm esio.

K a i kam barys prisip ild ė vaikų, m aždaug dvidešim ties

m etų vaikinas raudona plastiko n osim i ir k lou n o kepure

pakvietė juos pažaisti „aklos vištos“ ir „asilo uodegos“ - žai­

dim o, kai užrištom is akim is tu ri popieriaus lape nupieštam

asilui p rikabin ti uodegą. M atija laim ėjo p irm ąjį prizą, arba

papildom ą saują saldainių, tik todėl, kad matė per raištį. V is i

vaikai ėmė rėkti, bliauti, šaukti: „Tu mus apgavai“, - ir jis susi­

gėdęs kuo greičiau susigrūdo saldainius į kišenę.

Paskui, kai lauke jau buvo tamsu, pajacu apsirengęs va ik i­

nas užgesino šviesas, susodino visus ratu ir p o sm akru užsi­

degęs žibintuvėlį papasakojo siaubo istoriją.

M atija pagalvojo, kad istorija visai nebaisi, bet taip ap­

šviestas k lou n o veidas jį baugino. Buvo raudonas, ir iš apačios

sklindanti šviesa metė ant jo klaikius šešėlius. K ad nereikėtų

žiūrėti į pajacą, M atija pažvelgė pro langą ir p risim in ė M ikelą.

27
Iš tikrųjų nebuvo jos pam iršęs, bet p irm ą kartą įsivaizdavo

sesutę, laukiančią jo tarp m edžių ir, kad nors kiek sušiltų, b al­

tom pirštinėm trinančią skruostukus.

Jis pašoko ant kojų kaip tik tuo m etu, kai R ikardo m am a

įžengė į tam sų kam barį su žvakučių prism aigstytu tortu ir kai

visi ėmė p lo ti - kažkiek istorijai ir kažkiek tortui.

- A š tu riu eiti, - pasakė jau net nelaukdam as, kada ji pa­

dės tortą ant stalo.

- Dabar? Bet aš atnešiau tortą.

- Taip, dabar. A š tu riu eiti.

R ikard o m am a žiūrėjo į jį per žvakučių viršų. Jų švieso­

je jos veidas taip pat buvo piln as grėsm ingų šešėlių. Svečiai

n utilo.

- G erai, - pasakė m oteris padvejojusi. - R ik i, palydėk

savo draugą ik i durų.

- Bet aš tu riu užpūsti žvakutes, - niurgztelėjo nepaten­

kintas šventės didvyris.

- D aryk, ką sakau, - paliepė m otina, nenuleisdam a akių

nuo M atijos.

- Koks tu vis dėlto nuobodyla, M atija!

Kažkas pradėjo juoktis. M atija nuėjo paskui R ikardą ik i

durų, iš krūvos drabužių išsitraukė savo striukę, padėkojo ir

atsisveikino. Rikardas nieko neatsakė, uždarė duris ir nulėkė

prie savo torto.

Rikardo nam o kiem e M atija atsigręžė į apšviestą langą.

P ro langus jo ausis pasiekė p rislo p in ti draugų balsai, p rim e ­

nantys ram ybę teikiantį televizoriaus šnabždesį svetainėje, kai

vakare m am a nuvarydavo jį su M ik e la į lovą. Jam už nugaros

užsidarė vartai su grotom is, ir jis leidosi bėgti.

28
 Įžengė j parką, bet, paėjėjęs dar dešim t m etrų, tolum oje,

žibintų šviesoje, jau nebeįstengė įžiūrėti žvyro alėjos. M ed žių ,

prie k u rių buvo palikęs M ik e lę , nuogos šakos ju od o dangaus

fone panėšėjo į vos įžiū rim u s tamsėlesnius brėžius. Jau iš tolo

pamatęs šakas, M atija aiškiai, nors nebūtų galėjęs pasakyti

kodėl, žinojo, kad jo sesutės ten nėra.

Sustojo už kelių m etrų nuo suolo, ant k u rio prieš kelias

valandas sėdėjo M ik e la , iš visų jėgų besistengianti išplėšti p al­

tuko sagą. Stovėjo nejudėdam as, stengdamasis atsikvapstyti ir

vildam asis, kad šaukdam a „kukū“ sesutė netikėtai išnirs iš už

m edžio ir klupdam a šleivodam a puls prie jo.

M atija šūktelėjo: „ M ik i!“ - ir pats išsigando savo balso.

Tada pašaukė tyliau. Priėjęs prie m edin ių stalų, uždėjo ranką

ant vietos, kur sėdėjo M ik e la. Suolas buvo šaltas kaip ir viskas

aplinkui.

Jai tikriausiai nusibodo ir ji nuėjo nam o, pam anė jis.

Bet ji net nežino kelio. Be to, pati viena negali pereiti

prospekto.

M atija pažvelgė į tamsoje skendintį parką. N et nežinojo,

kur jis baigiasi. T y lia i pagalvojo, kad nenori leistis į jį gilyn ir

kad neturi kito pasirinkim o.

Žengė pirštų galais, kad po padais nešiugždėtų lapai, su­

kiodam as galvą į abi puses, vildam asis u žklu pti M ik e lę , atsi­

tūpusią už m edžio ir stebinčią kokį vabalą.

Įžengė į žaidim ų aikštelę. Stengėsi p risim in ti, kokios spal­

vos buvo šliuožykla sekm adienio popietę, kai m am a nusileido

M ik e lo s k n irk im u i ir davė jai porą kartų n ušliuožti žem yn,

nors tokiom s pram ogom s ji jau buvo per didelė.

Jis nuėjo palei žalitvorę ik i viešųjų tualetų, bet vid un eiti

nedrįso. Surado taką - šioje parko vietoje iš jo buvo likęs tik

29
siauras žemės ruožas, išm indžiotas p irm yn ir atgal vaikštinė­

jančių šeim ų. D ešim t m in u čių paėjo juo j priekį, paskui pa­

metė jį iš akių.

Tada ėmė verkti ir kosėti.

- Tu tikra kvailė, M ik i, - sušnabždėjo. - Kvailė ir atsili-

kėlė. K ie k kartų m am a tau aiškino, kad jei pasiklysti, sustok

ir niekur neik... Bet tu am žinai nieko nesupranti... V isiškai

nieko.

Jis užkopė nedideliu šlaitu ir atsidūrė priešais upę, kertan­

čią parką į d vi dalis. Tėvas šim tą kartų sakė jos pavadinim ą,

bet jis vis neįstengė prisim in ti. N u o vandens atsimušė n ežinia

iš kur krintantis šviesos spindulėlis, ir jam pasirodė, kad jis

virp čioja drėgnose jo akyse.

Priėjo upės krantą ir pagalvojo, kad M ik e la turėtų b ū ti ne­

toli. Vanduo jai patiko. M am a jam visada pasakodavo, kad kai

jie buvo m aži ir kartu m audydavosi vonioje, M ik i spygaudavo

kaip pam išėlė, nes nenorėdavo išlip ti net tada, kai vanduo jau

būdavo atvėsęs. V ien ą sekm adienį tėtis buvo juos atsivedęs

prie upės, gal net į šią vietą, ir išm okė taip m ėtyti plokščius

akm enėlius, kad jie atšoktų nuo vandens paviršiaus. K a i jis

rodė, kaip geriau panaudoti riešo raum enis, kad akm enėlis

geriau sklystų, M ik e la pasilenkė į p riekį ir, tėčiui nespėjus

sugriebti jai už rankos, atsidūrė ik i juosm ens vandenyje. Jis

skėlė jai antausį, ji ėmė verkšlenti, ir visi surūgusiais veidais

tylėdam i grįžo nam o.

M atijos protą tarsi elektros iškrova persm elkė su šakele

žaidžiančios ir paskui it bulvių maišas į dru m zlin ą vandenį

krintančios M ik e lo s vaizdas.

Pavargęs atsisėdo už pusm etrio nuo upės. G rįžtelėjo, pa­

žvelgė atgal ir išvydo dar daugelį valandų truksiančią tamsą.

30
 Ėm ė žiūrėti į juodą blizgantį upės paviršių. Vėl pam ėgino

p risim in ti jos pavadinim ą, bet ir šį kartą nesėkm ingai. Sukišo

delnus į šaltą žemę - nuo drėgm ės ant kranto ji buvo m in kš­

tesnė. R ado joje butelio šukę, aštrią naktinės šventės liekaną.

K ai pirm ą kartą suvarė į delną, nepajuto jo k io skausmo - gal

jos nė nepastebėjo. Tada, nenuleisdam as akių nuo vandens,

sukam uoju judesiu ėmė varyti ją vis giliau ir giliau į mėsą. V is

dar vildam asis, kad šit M ik e la staiga iškils į paviršių, sykiu

stebėjosi, kodėl vien i daiktai plaukia, o k iti - ne.

 ANT O D O S IR PO JA
(1991)

Toji siaubinga balta keram inė vaza, papuošta sudėtingais

auksinių gėlių m otyvais, visą laiką stovėjo vonios kam pe ir

jau penkias kartas priklausė D ela Rokos šeim ai, bet iš tikrų jų

niekam nepatiko. A ličė ne kartą norėjo ją sviesti ant g rin dų ir

kartu su „Tetra Pak“ košės pakeliais bei sunaudotais - žinom a,

ne jos - h igieniniais paketais ir tuščiom is dėžutėm is nuo tėvo

antidepresantų išm esti į priešais vilą stovinčią šiukšliadėžę.

A ličė palietė jos paviršių pirštu ir pagalvojo, kokia ji šalta,

lygi ir švari. Soledad, tarnaitė iš Ekvadoro, metams bėgant da­

rėsi kruopštesnė, nes D ela Rokų nam uose vis didesnis dėm e­

sys buvo kreipiam as į sm ulkm enas. K ai toji m oteris prisistatė

pirm ą kartą, A liče i buvo vos šešeri, ir ji įtariai stebėjo ją pa­

sislėpusi už m otinos sijono. Soledad pasilenkė ir susižavėjusi

pažvelgė į ją. K okie gražūs tavo plaukai, - pasakė jai. - A r

aš galiu juos paliesti? A ličė prikand o liežuvį, kad nepasakytų

„ne“, ir Soledad tarsi šilko skiautelę palietė vieną jos kaštoni­

nę garbaną, paskui paleido. Negalėjo patikėti, kad plaukai gali

b ū ti tokie švelnūs.

Traukdam a nuo savęs m arškinėlius, A ličė akim irką sti­

p riai užspaudė vokus.

32
 K ai atsim erkė, pamatė savo atvaizdą virš kriauklės kaban­

čiam e d idžiu liam e veidrodyje ir pajuto m alonų nusivylim ą.

K elis kartus pavyniojo žem yn kelnaičių gum ą, kad jos truputį

pridengtų randą ir paliktų tarpelį tarp krašto ir pilvo, savo­

tišką tilte lį tarp dubens kaulų. Į tą tarpelį ji neįstengė įkišti

sm iliaus, bet mažasis tilpo, ir tai ją varė iš proto.

Štai, pagalvojo, ji tu ri pražysti būtent čia.

N edidelė m ėlyna rožė, tokia kaip V iolos.

A ličė pasisuko p ro filiu , dešiniu, savo geruoju p rofiliu ,

kaip jį vadino. Subraukė visus plaukus į p riekį ir pam anė, kad

panaši į apsėstąją. Paskui suėm ė juos į arklio uodegą, kaip ne­

šioja V io la, o ju k V io la patinka visiem s.

N e, taip irg i negerai.

Paleido plaukus ant pečių ir įprastu judesiu susikišo už

ausų. Rankom atsirėmė į kriauklę ir taip greitai pasilenkė prie

veidrodžio, kad jai pasirodė, jog jos akys virto viena klaikia

k ik lo p o akim i. Pusę veido paslėpė nuo šilto burnos kvapo su­

sidaręs ratilas.

Ji niekaip neįstengė suprasti, kur V io la ir jos draugės im a

tuos žvilgsnius, taip žiauriai daužančius berniukam s širdis.

Tuos gundančius negailestingus žvilgsnius, vienu antakių

krustelėjim u sprendžiančius, ką sunaikinti, o ko pasigailėti.

Su veidrodžiu A ličė stengėsi elgtis provokuojam ai, bet pa­

matė tik nerangią paauglę, negracingai ju d in an čią pečius ir

vaikščiojančią taip, tarsi būtų p risiriju si nuskausm inam ųjų.

Buvo įsitikinusi, kad didžiausia jos bėda - pernelyg išsi­

pūtę ir paraudę skruostai. Jie stelbia akis, o ji norėjo, kad jos

iššoktų iš orbitų ir tarsi aštrūs d urklai susm igtų į patį skran­

d į visiem s sutiktiem s berniukam s. Ji norėjo, kad jos žvilgsnis

nieko nesigailėtų, kad paliktų neištrinam ą pėdsaką.

33
 Bet lyso tik jos pilvas ir krū tin ė - skruostai liko , kokie

buvo, panašūs į dvi apskritas vaikiškas pagalvėles.

Į vonios duris kažkas pasibeldė. Pro m atinį stiklą pasigir­

d o šlykštus tėvo balsas.

- A lice , ar jau baigei?

A ličė neatsakė ir įtraukė skruostus, norėdam a pam atyti,

ar taip atrodo geriau.

- A liče , ar tu viduj? - pašaukė tėvas.

Susiraukusi ir atkišusi lūpas A ličė pabučiavo savo atspindį.

Liežu viu palietė liežu vį ant šalto veidrodžio paviršiaus. U žsi­

m erkė ir tarsi iš tikrų jų jį bučiuodam a palingavo galvą, bet jai

išėjo per daug taisyklingai, todėl neįtikinam ai. B u čin io, ku rio

ji troško iš tikrųjų, dar nebuvo atradusi ant niekieno lūpų.

Liežu viu pirm asis pasinaudojo D avide Poirinas, pra­

laim ėjęs varžybas trečioje klasėje. Jis triskart apsuko jį apie

jos liežu vį pagal laikrod žio rodyklę, paskui, atsisukęs į savo

draugus, paklausė: ar gerai? T ie pratrūko juoktis, o vienas net

sviedė: tu pabučiavai šlubę, bet A ličė vis tiek lik o patenkinta,

nes gavo pirm ą b u čin į, o D avide buvo visai neblogas.

Vėliau buvo kitų. Pusbrolis Valteris per senelės šventę ir

Davidės draugas, ji net nežinojo, kuo jis vardu, slapta paprašė

leisti pabandyti ir jam . Pasislėpę m okyklos kam pe, ju od u pa­

stovėjo kelias m inutes suglaudę lūpas, nedrįsdam i pajudinti

nė raum enėlio. Paskui jis padėkojo ir, žengdamas subrendu­

sio vyro žingsniu, aukštai iškėlęs galvą nuėjo tolyn.

D abar ji buvo gerokai atsilikusi. Jos draugės kalbėjo apie

pozas, m ėlynes nuo b u čin ių ir apie tai, kaip panaudoti pirštus,

ginčijosi, ar geriau su prezervatyvu, ar be jo, o A ličė s lūpos

dar tebesaugojo beskonio bu čin io, k u rį gavo trečioje klasėje,

p risim inim ą.

34
 - A li, ar tu g ird i mane? - garsiau šūktelėjo tėvas.

- Atsiknisk. Ž in o m a, girdžiu, - vos g ird im u balsu atsakė

suirzusi A ličė.

- Vakarienė paruošta, - pakartojo tėvas.

- Po galais, aš supratau, - atsikirto A ličė . Paskui pusbalsiu

pridūrė: tu kaip rakštis subinėj.

Soledad žinojo, kad A ličė išm eta maistą. Iš pradžių, kai pam a­

tydavo m aisto liku čius jos lėkštėje, ji sakydavo: m i amorcito*,

suvalgyk viską, m ano šalyje vaikai m iršta iš bado.

V ien ą vakarą įsiutusi A ličė pažiūrėjo jai tiesiai į akis.

- N et jeigu aš prisisprogsiu ik i negalėjim o, tavo šalyje vis

tiek jie nesiliaus m irę iš bado.

Soledad daugiau nieko nesakydavo, tik į jos lėkštę įdėda­

vo m ažiau m aisto. Bet tai nieko nepakeitė. A ličė žvilgsniu pa-

sverdavo m aistą ir pietum s visada pasilikdavo tik tris šimtus

kalorijų. K itu m aistu vienaip ar kitaip atsikratydavo.

Valgydavo dešinę ranką laikydam a ant servetėlės. Priešais

lėkštę pasistatydavo taurę vyn o - paprašydavo p rip ilti, bet

niekada negerdavo - ir stiklinę vandens, ir suręsdavo iš jų

stiklinę barikadą. D ru skin ę ir aliejinę pasidėdavo strategiškai

svarbioje vietoje. Sulaukusi akim irkos, kai tėvai im s čiaum oti

valgį ir ją pam irš, jau supjaustytą savąjį ji atsargiai nuo lėkštės

nustum davo į servetėlę.

Per vakarienę jos treningo kišenėje dingdavo m ažiausiai

trys piln os m aisto servetėlės. Prieš valydam asi dantis išp il­

davo m aistą į tualetą ir žiūrėdavo, kaip m aži gabalėliai suk­

* M eilute (isp.).

35
dam iesi ir gurgėdam i nugarm a į nuotekas. Tada patenkinta

persibraukdavo delnu per skrandį ir įsitikindavo, kad jis tuš­

tutėlis ir švarus kaip stiklinė vaza.

- Po galais, Sol, tu ir vėl prip ylei grietinėlės į padažą, - pa­

siskundė m otina tarnaitei. - K ie k kartų tu riu tau kartoti, kad

jos nevirškinu?

A ličė atėjo prie stalo apsivyniojusi galvą rankšluosčiu lyg

kokiu turbanu, kad pasiteisintų, neva visą tą laiką užsidariusi

vonioje prausėsi p o dušu.

Ji ilgai svarstė, klausti ar ne. Bet, šiaip ar taip, jau buvo

nusprendusi. Labai to norėjo.

- N orėčiau pasidaryti tatuiruotę ant pilvo, - tarė.

Tėvas liovėsi gėręs ir atitraukė nuo lūpų stiklinę.

- Ką tu pasakei?

- K ą girdėjai, - atrėžė A ličė , staiga įžū lia i pažvelgusi jam

į akis.

A ličės tėvas nusišluostė servetėle lūpas ir akis, tarsi n o ­

rėdam as nusivalyti ką tik galvoje šmėkštelėjusį šlykštų vaiz­

dą. K ru op ščiai sulankstęs, pasitiesė servetėlę ant kelių. Tada

paėmė šakutę, pabrėžtinai ir nervinam ai šaltai parodydam as,

koks jis ram us.

- Nesuprantu, kaip kai kurios m intys tau šauna į gal­

vą, - pasakė.

- O kokios tatuiruotės norėtum ? - įsiterpė m otina, dėl

grietinėlės padažo suirzusi labiau nei dėl dukros prašym o.

- Rožės. V isai m ažuliukės. Tokios kaip V iolos.

- G a l m alonėsi pasakyti, kas ta Viola? - paklausė tėvas,

truputį per sm arkiai ironizuodam as.

A ličė papurtė galvą, pažvelgė į stalo vid u rį ir pasijuto

m enka ir niekam nereikalinga.

36
 - V io la jos klasės draugė, - atsakė Fernanda akivaizdžiai

įsitem pusi. - Jos vardą ji jau m inėjo tūkstančius kartų. Tu v i­

siškai nesiklausai.

Advokatas D ela Roką niekinam ai pažvelgė į žm oną, tarsi

norėdam as pasakyti, kad niekada nieko jos neklausė.

- A deisk, bet m an visai neįdom u, ką A lice s draugės pai-

šosi ant pilvo, - galop paskelbė savo nuosprendį tėvas. - Šiaip

ar taip, tu nesidarysi jo k ių tatuiruočių.

A ličė nustūm ė į servetėlę dar vieną šakutę spagečių.

- Šiaip ar taip, tu vis tiek negali m an sutrukdyti, - drąsiai

atsikirto ji, stebeilydam asi į stalo vid u rį. Trūkčiojantis balsas

nuskam bėjo tru putį neryžtingai.

- A r gali pakartoti? - paklausė tėvas tokiu pat ram iu b al­

su. - A r gali pakartoti? - paklausė dar sykį, tik daug lėčiau.

- A š pasakiau, kad, šiaip ar taip, tu negali m an sutruk­

dyti, - atrėžė A ličė pakeldam a akis, bet skvarbų ir šaltą tėvo

žvilgsnį įstengė adaikyti tik tru putį ilgiau nei pusę sekundės.

- T u taip m anai? K ie k aš žinau, tau tik p e n k io lik a ir teks

gerbti tėvų sprendim us dar - lengva suskaičiuoti - trejus

m etus, - paaiškino advokatas. - K a i šis laikas baigsis, galė­

si, tarkim , laisvai išpuošti savo odą gėlėm , kaukolėm ir dar

n ežin ia kuo.

Jis nusišypsojo savo lėkštei ir pakabinęs p iln ą šakutę spa­

gečių susikim šo į burną.

Stojo ilga tyla. A ličė nykščiu ir sm iliu m i lygino staltiesės

kraštą. Nepatenkinta pietum is, m otina krim snojo duonos

lazdelę ir klaid žiojo žvilgsniu po valgom ąjį. Tėvas dėjosi besi­

gardžiuojąs pietum is. Jis m alė spagečius apskritais žandikau­

lio judesiais ir tikriausiai apim tas ekstazės su kiekvienu nauju

kąsniu užsim erkdavo.

37
 A ličė nusprendė jam atsikirsti, nes iš tikrų jų jo nekentė,

nes žiū rin t, kaip jis valgo, jai nutirpdavo net sveikoji koja.

- Tau nusispjaut, kad aš niekam nepatinku, - pasakė, - ir

niekada niekam nepatiksiu.

Tėvas pažvelgė į ją klausiam ai, paskui vėl p alin ko prie

savo m akaronų, tarsi niekas nebūtų nieko kalbėjęs.

- Tau nusispjaut, kad visam laiku i sugriovei m an gyveni­

mą, - kalbėjo toliau A ličė.

Advokato D ela Rokos šakutė sustojo pusiaukelėje tarp

lėkštės ir burnos. Sutrikęs valandėlę žiūrėjo į dukterį.

- Nesuprantu, ką tu čia šneki, - tarė tru putį drebančiu

balsu.

- Labai gerai supranti, - atsikirto A ličė . - Ž in a i, kad dėl

tavo kaltės aš visada būsiu tokia.

A ličės tėvas padėjo šakutę ant lėkštės krašto. D elnais už­

sidengė akis, tarsi kažką g iliai mąstydamas. Paskui atsistojo

ir išėjo iš kam bario. Jo žingsniai nuaidėjo blizgančiu k o rid o ­

riaus m arm uru.

Fernanda tepasakė: ak, A lice , be jokios užuojautos ar

priekaištų balse, tik su viskuo susitaikiusi ir purtydam a galvą.

Paskui išėjo įkan d in vyro į kitą kam barį.

B eveik d v i m inutes, kol ty li kaip šešėlis Soledad kraustė

stalą, A lič ė sėdėjo įsm eigusi akis į p iln ą lėkštę. Paskui su­

sigrūdo į kišenę p iln ą m aisto servetėlę ir nuėjusi užsidarė

vonioje.

38
 4

Pjetras Balosinas jau seniai atsisakė m inties įsiskverbti į tam ­

sų sūnaus pasaulį. K ai jo žvilgsnis atsitiktinai užkliūdavo už

randuotų M atijos rankų, jis vėl prisim indavo bemieges nak­

tis, kai kruopščiai apžiūrėdavo visus nam us, ieškodam as aš­

trių daiktų, naktis, kai Adelė, p risiriju si vaistų, išsižiojusi m ie­

godavo ant sofos, nes nebenorėjo su juo dalytis lova. Naktis,

kai atrodydavo, kad ateitis išauš tik ryte, ir jis skaičiuodavo

valandas, visas valandas, kurias tolum oje m ušdavo varpai.

M in tis , kad vieną rytą ras sūnų įsikn iau b u sį galva į

krauju perm irku sią pagalvę, taip g ilia i buvo įsišaknijusi jo

galvoje, kad galiausiai jis ėm ė elgtis taip, tarsi M atijo s čia

jau nebūtų, - taip elgėsi ir dabar, nors sūnus sėdėjo šalia jo

autom obilyje.

Jis lydėjo jį į naują m okyklą. U ž lango lijo, bet lietus buvo

toks sm ulkus, kad beveik nebuvo girdėti jo k io garso.

Prieš kelias savaites E. M . m okslinės pakraipos licėjaus

direktorė pakvietė jį su A dele į savo įstaigą norėdam a in fo r­

m uoti juos apie susidariusią padėtį - tokią pastabą buvo įra ­

šiusi M atijos dienoraštyje. Per pokalbį direktorė nuvažiavo į

lankas ir ilgai postringavo apie jautrų berniuko būdą, nepa­

prastą jo protą, bendrą pažym ių vid u rk į - tvirtą devynetuką

iš visų dalykų.

Ponas Balosinas pareikalavo, kad pokalbyje dalyvautų ir

sūnus - dėl sąžiningum o, kuris, be abejo, d om in o tik jį. M ati-

ja sėdėjo šalia tėvų ir nė karto nepakėlė akių nuo kelių. N ors

ir kaip stipriai gniaužė kum ščius, sugebėjo tik suvaryti nagus

į k a irįjį delną ir išspausti tru putį kraujo. Išsiblaškiusi Adelė

prieš dvi dienas apžiūrėjo tik jo dešinės rankos nagus.

39
 M atija klausėsi direktorės žodžių tarsi ji iš tikrųjų būtų

kalbėjusi ne apie jį, ir jis prisim inė penktą pradinės m okyklos

klasę, kai penkias dienas jam neištarus nė žodžio, ji susodino

visus klasės vaikus pasagos pavidalo puslankiu ir paprašė M a -

tiją atsisėsti viduryje. M okytoja pareiškė, kad M atija, be abejo,

tu ri kažkokią bėdą, apie kurią n enori niekam pasakoti. Ir kad

jis labai protingas berniukas, gal net per daug protingas pagal

savo metus. Paskui pakvietė klasės draugus atsisėsti prie pat jo,

kad paskatintų jį atverti širdį ir jis suprastų, jog jie - jo draugai.

M atija žiūrėjo į savo kojas, ir kai m okytoja paklausė, ar norėtų

ką nors pasakyti, jis paprašė leisti jam grįžti į savo vietą.

Baigusi liaupses, direktorė grįžo prie reikalo, o ką ji kalba,

ponas Balosinas suprato tik po kelių valandų, ir suprato štai

ką: visi M atijos m okytojai patiria savotišką nepatogum ą, be­

veik nenusakom ą jausm ą, kad šiam nepaprastai gabiam ber­

n iu kui, nenorinčiam užm egzti jo k ių santykių su savo bendra­

klasiais, jie nereikalingi.

D irektorė nutilo. Atsikolė į savo patogaus krėslo atkaltę ir

atsivertė bylą, nors jai nereikėjo nieko iš jos skaityti. Paskui už­

vertė ją tarsi staiga prisim inusi, kad ji ne viena savo kabinete.

Kruopščiai rinkdam a žodžius Balosinam s pareiškė, kad galbūt

E. M . licėjus neįstengia visiškai patenkinti jų sūnaus poreikių.

K a i per vakarienę tėvai paklausė, ar sūnus norėtų pakeis­

ti m okyklą, M atija tik gūžtelėjo pečiais ir iškart ėmė stebėti

akinam ą neono atspindį ant peilio, ku riu o turėjo susipjaustyti

mėsą.

- Lietus krin ta nevisiškai įstrižai, - tarė M atija žiūrėda­

mas pro autom obilio langą ir atplėšdamas tėvą nuo m in čių .

40
 - Ką? - paklausė Pjetras, n esąm oningai purtydam as

galvą.

- Lauke nėra vėjo. A n tra ip jis ju d in tų m edžių lapus, - kal­

bėjo toliau M atija.

Ponas Balosinas pam ėgino įsig ilin ti į sūnaus sam protavi­

m us. Iš tikrų jų jam jie visiškai nerūpėjo, ir jis pagalvojo, kad

čia dar viena sūnaus keistenybė.

- N a ir kas? - paklausė.

- Per langą lašai bėga įstrižai, bet taip atrodo todėl, kad

mes judam e. Jeigu pam atuotum e kam pą vertikale, galėtum e

apskaičiuoti jų k ritim o greitį.

M atija pirštu pasekė lašo trajektoriją. Paskui p rikišo veidą

prie p riek in io stiklo ir papūtė. Tada sm iliu m i nubrėžė liniją.

- N ekvėpuok į stiklus, nes nuo burnos garo liks pėdsa­

kai, - subarė jį tėvas.

M atija, regis, neišgirdo.

- Jeigu mes nieko nem atytum e lauke, jeigu nežinotum e,

kad judam e, būtų neįm anom a suprasti, ar čia kalti lašai, ar

mes, - paaiškino jis.

- K alti dėl ko? - paklausė tėvas, sutrikęs ir truputį suirzęs.

- K ad lašai krin ta įstrižai.

Pjetras Balosinas rim tai linktelėjo nieko nesuprasdamas.

Jie atvažiavo. Jis įjungė laisvąją pavarą ir truktelėjo ran kinį

stabdį. M atija atidarė dureles ir į autom obilio v id ų plūstelėjo

gaivus oras.

- Atvažiuosiu tavęs pirm ą, - pasakė Pjetras.

M atija linktelėjo. Ponas Balosinas truputį pasilenkė į prie­

k į norėdam as sūnų pabučiuoti, bet jį sulaikė diržas. Vėl at-

sikolė į atkaltę ir žiūrėjo, kaip sūnus išlipa iš autom obilio ir

uždaro dureles.

41
N aujoji m okykla stovėjo ant kalvos gražiam e gyvenam ųjų

nam ų kvartale. Buvo pastatyta trečiajam e dešim tm etyje ir,

nors neseniai atnaujinta, tarp prašm atnių vilų atrodė kaip

krislas akyje. Balto betono gretasienis su dviem h orizo n ta lio ­

m is eilėm is vienodais tarpais išdėstytų langų ir dvejais geleži­

niais žalios spalvos gaisriniais laiptais.

M atija u žlip o du laiptatakius, vedančius prie p ag rin d in ių

durų, ir, nepaisydam as galvą skalbiančio lietaus, nusprendė

verčiau palūkėti atokiau, nei prisidėti prie būrelio berniukų,

laukiančių pirm ojo skam bučio po stogine.

Pagaliau įėjęs vid un , kad nereikėtų klausti prižiūrėtojų,

susiieškojo stendą su klasių rodyklėm is.

A n tro ji F buvo paskutinė klasė antro aukšto koridoriuje.

G ilia i įkvėpęs oro, M atija įėjo vid u n , atsirėmė į sieną klasės

gale ir nykščiais suspaudęs kuprinės diržus ėmė laukti. Spren­

džiant iš jo žvilgsnio, atrodė kaip žm ogus, kuris m ielai būtų

sulindęs į sieną.

Sėsdam i į savo vietas, naujieji draugai nužvelgdavo jį išsi­

gandusiom is akim is. N ė vienas nenusišypsojo. K ai kurie ber­

n iu kai kažką šnibžtelėdavo vienas kitam į ausį, ir M atija buvo

įsitikinęs, kad jie kalbasi apie jį.

M atija žvalgėsi į laisvus suolus ir pamatęs, kad vienas ber­

niukas atsisėdo šalia mergaitės raudonai dažytais plaukais, su

palengvėjim u atsiduso. Į klasę įžengė m okytoja, ir M atija įs i­

rangę į paskutinį, tuščią suolą prie lango.

- A r tu naujokas? - paklausė suolo draugas, kuris atrodė

toks pat vienišas kaip ir jis.

Nežiūrėdam as į jį, M atija linktelėjo.

42
 - A š Denisas, - prisistatė berniukas ir atkišo ranką.

M atija ją lengvai spustelėjo ir pasakė, kad jam m alonu su­

sipažinti.

- Tada sveikas atvykęs, - pasveikino jį Denisas.

V isos draugės aistringai žavėjosi V io la Baj ir visos aistringai

jos bijojo, nes ji buvo tokia nežm oniškai graži, kad jos jau­

tėsi nepatogiai. Ir ne vien dėl to: būdam a penkiolikos, ji iš­

m anė, ar bent dėjosi išm ananti, apie gyvenim ą daugiau nei

jos bendraam žės. P irm ad ien io rytą, per pertrauką, mergaitės

susispiesdavo apie jos suolą ir godžiai klausydavosi ataskaitos

apie praėjusį savaitgalį. Ji dažniausiai sum aniai persakydavo

tai, ką Serena, aštuoneriais m etais vyresnė jos sesuo, jai pa­

pasakodavo iš vakaro. V io la postringaudavo taip, tarsi viską

būtų patyrusi pati, ji gebėdavo prikaišioti į savo pasakojim us

šlykščių sm ulkm enų, kartais išgalvotų, bet draugėm s jos atro­

dydavo labai paslaptingos ir kėlė nerim ą. Ji pam inėdavo vieną

ar kitą barą, ir nors niekada ten nebuvo įėjusi, kuo sm ulkiau­

siai nupiešdavo jo įm antrų apšvietim ą, arba įsileisdavo į ilgus

postringavim us apie vylingą šypseną, kuria, pildam as „Cuba

libre“, neva ją apdovanojęs baro padavėjas.

D ažniausiai ji atsidurdavo to barm eno lovoje ar už baro,

tarp alaus statinių ir degtinės dėžių, ku r vyras įsiskverbdavo į

ją iš užpakalio delnu užspaudęs burną, kad nerėktų.

Istorijas V io la Baj m okėjo pasakoti. Ji žinojo, kad jų p o ­

veikis dažniausiai priklauso nuo kokios nors tikslios detalės.

43
Ji gebėjo taip gerai apskaičiuoti laiką, kad skam butis su tilin ­

džiuodavo kaip tik tuo m etu, kai barm enas knebinėdavosi su

jos firm in ių džinsų užtrauktuku. Tu o m etu ištikim os drau­

gės lėtai išsiskirstydavo iš pavydo ar p asipiktin im o raudonais

skruostais. V io la pasižadėdavo tęsti pasakojim ą kitą pertrau­

ką, bet buvo per daug protinga, kad pažadą tesėtų. Su savo

istorija atsisveikindavo tobulų lū pyčių vyptelėjim u, tarsi sa­

kydam a, kad tai, kas nutiko, n etu ri jokios reikšmės: tai esą

tik dar viena jos nepaprasto gyvenim o sm ulkm enėlė, o ji jau

nutolusi nuo tų dalykų gal per k okį šviesm etį.

Ji iš tik rų jų buvo ragavusi sekso ir kai k u rių kvaišalų, k u ­

rių pavadinim us ja i taip patikdavo vardyti, bet buvo p erm ie­

gojusi tik su vienu va ik in u ir tik vieną kartą. Tai atsitiko prie

jūros, jis buvo sesers draugas: vieną vakarą ji tiek prisigėrė

ir prisirūkė, kad nesuvokė, jog trylikam etė m ergaitė tokiem s

dalykam s dar per maža. Jis išd u lk in o ją paskubom is gatvėje,

už šiukšlių dėžės. K a i nuleidę galvas ju od u grįžo pas savo

draugus, V io la paėm ė jam už rankos, bet jis ištraukė ją ir

paklausė: ką čia darai? V io la i degė skruostai, be to, dėl tarp

šlaunų tvyran čio karščio jautėsi vieniša. K ito m is dienom is

vaikinas nė karto jos nepašnekino. V io la atliko išpažin tį se­

seriai, bet ta tik pasijuokė iš jos n aivum o ir pasakė: kvaile, ko

tu tikėjaisi?

Ištikim os V io lo s klausytojos buvo D žada Savarino, Fede-

rika M a d zo ld i ir D žu lija M ira n d i. Šios keturios apsišikėlės,

kaip jas vadino kai kurie m okyklos berniukai, sudarė v ie n in ­

gą ir žiaurią falangą. V io la išsirinko kiekvieną jų atskirai ir iš

kiekvienos pareikalavo mažytės aukos, m at jos draugystės tu ­

rėjai nusipelnyti. Ji vienintelė spręsdavo, priklausysi jos g ru ­

pei ar ne, o jos sprendim ai buvo paslaptingi ir neatšaukiam i.

44
 A ličė stebėjo V io lą slapčiom is. Iš savo vietos, esančios už

dviejų suolų eilės, ji turėjo tenkintis tik trūkinėjančiais saki­

niais ir pasakojim ų nuotrupom is. O vakare, viena savo kam ­

baryje, m ėgaudavosi jos istorijom is. Iki to trečiadienio ryto

V io la nė karto dar nebuvo jos užkalbinusi. Tai buvo savo­

tiškas įšventinim as, ir jis buvo atliktas pagal visas taisykles.

N ė viena iš m ergaičių tikrai nežinojo, ar tą k an kinim ą V io la

sugalvojo iš anksto, ar tai buvo im provizacija. Bet visom s jis

atrodė nepriekaištingai genialus.

A ličė nekentė persirengim o kam bario. Jos tobulos drau­

gės užsibūdavo jam e kuo ilgiau tik su kelnaitėm ir liem enėle,

norėdam os sukelti kitų pavydą. Atsistodavo nenatūraliom is

pozom is ir įsitem pusios įtraukdavo pilvą ir išpūsdavo k rū ti­

nę. D ūsaudavo priešais pusiau sudaužytą veidrodį, užim antį

visą sieną. D elnais apėm usios dubenį, nepaprastai p ro p o rcin ­

gą ir gundantį, sakydavo: pažiūrėk į mane.

K ad nereikėtų išsirengti nuogai, trečiadieniais A ličė išei­

davo iš nam ų po džinsais m ūvėdam a trum pes. K itos mergaitės

ją klastingai ir įtariai apžiūrinėdavo, stengdam osi įsivaizduoti

klaikų vaizdą, k u rį ji slepia po tais drabužiais. K ad nem atytų

pilvo, nusitraukdavo m arškinėlius nusisukusi.

U žsim audavo sportinius batelius, o kitus pastum davo prie

sienos, vieną šalia kito. D žinsus kruopščiai sulankstydavo.

Tuo tarpu draugės savo drabužius sum esdavo netvarkingai

ant m ed in io suolo, batelius nusviesdavo ant g rin dų aukštyn

apverstais padais, m at nusispirdavo juos kojom is.

- A liče , ar tu smaližė? - paklausė V iola.

A lič e i prireikė kelių sekundžių suprasti, kad V io la krei­

piasi į ją. Jai atrodė, kad ji perm atom a. Tim ptelėjo abu raište­

lių galus, bet mazgas atsirišo tarp pirštų.

45
 - Aš? - paklausė sutrikusiu žvilgsniu dairydam asi aplink.

- M a n regis, kitos A lices čia nėra, - atkirto V iola.

Mergaitės sukikeno.

- Ne. A š nesu didelė sm aližė.

V io la atsikėlė nuo suolo ir priėjo arčiau. A ličė pajuto į

save įsm eigtas nuostabias V io lo s akis, kurias nuo k irp čių ant

veido krintantis šešėlis buvo padalijęs pusiau.

- Bet saldainius mėgsti, ar ne? - įtikin am u balsu toliau

klausinėjo V io la.

- Taip. Šiaip sau. N a, nelabai.

A ličė p rik a n d o lū pą ir iškart papriekaištavo sau už k va i­

lą neryžtingum ą. K aulėta nugara prisiglaudė prie sienos.

Sveikąja koja nubėgo drebulys. K a ip visada, kita koja nė ne­

krustelėjo.

- K aip „nelabai“? Saldainius mėgsta visi. Tiesa, m ergai­

tės? - neatsisukdam a V io la kreipėsi į tris drauges.

- N iam niam . V isi, - pritarė draugės. A ličė pagavo keistą

virpesį Federikos M a d zo ld i akyse, žvelgiančiose į ją iš persi­

rengim o kam bario galo.

- Taip, iš tikrų jų patinka, - pasitaisė A ličė . Ji jau ėmė b i­

joti, tik dar nežinojo ko.

Pirm oje klasėje šitos keturios kvaišos sutram dė Alesandrą

M ira n o , tą, k u ri vėliau susikirto per egzam inus ir galiausiai

įstojo į kosm etologijos m okyklą. Jos nutem pė ją į bern iu kų

persirengim o kam barį, uždarė ir tada du berniukai išsitrau­

kė priešais ją pim palus. K orid oriu je A ličė girdėjo raginim o

šūksnius, sum išusius su isterišku keturių budelių juoku.

- Taip. Buvau tuo tikra. O dabar norėtum saldainiuko? -

paklausė V io la.

A ličė susimąstė.

46
 Jei pasakysiu „taip“, jos m ane privers suvalgyti kokią

šlykštynę.

Jei pasakysiu „ne“, V io la gali užsiusti, tada jos nusitem ps

ir m ane į berniukų persirengim o kam barį.

Ji tebetylėjo lyg kokia kvanka.

- Na? Č ia ju k ne toks sunkus klausim as, - šaipydam asi

tarė V io la ir išėmė iš kišenės saują m inkštų saldainių.

- O jūs, už manęs, kokių norit? - paklausė.

D žu lija M ira n d i priėjo prie V io lo s ir pažvelgė į delną.

V io la tebespoksojo į A ličę , ir ši jautė, kaip nuo to žvilgsnio

jos kūnas susisuko į ritin ė lį tarsi židinyje degantis laikraštinio

popieriaus lapas.

- Č ia yra apelsininių, avietinių, m ėlyninių, braškintų ir

p ersikinių, - išvardijo D žu lija. Išsigandusi, kad nem atytų

V io la, ji vogčiom is žvilgtelėjo į A ličę.

- A š - avietinio, - tarė Federika.

- O aš - persikinio, - pareiškė Džada.

D žu lija num etė jom s p o saldainį ir išsivyniojo savo, apel-

sin in į. Įsidėjo į bum ą, paskui - žengė žingsnį atgal, užleisda­

m a vietą V iolai.

- L ik o m ėlyninis ir braškinis. Tu nori, ar ne?

G a l ji tik n o ri du oti m an saldainį, ir daugiau nieko, pa­

m anė A ličė.

- Juk tai tik saldainis.

- N orėčiau braškinto, - tyliai pasakė A ličė.

- Po galais, braškinis ir m ano m ėgstam iausias, - tarė

V io la , prastai apsim esdam a nepatenkinta. - Bet m ielai a ti­

duosiu jį tau.

Išvyniojo saldainį, popierėlį num etė ant g rin dų . A ličė iš­

tiesė ranką.

47
 - Palauk. N ebū k tokia rajūne!

V io la pasilenkė, laikydam a saldainį tarp nykščio ir sm i­

liaus. Patrynė jį į purvinas persirengim o kam bario grindis.

Paskui, pritūpusi, lėtai perbraukė ju o visą sieną A lices kairėje,

tada kam pą, ku r nešvarum ai buvo susibrukę į d u lk ių kuokš­

tus ir plaukų raizgulius.

Susiėm usios už šonų, D žada ir Federika garsiai kvatojo.

D žu lija nervingai kandžiojo lūpą. K itos mergaitės, supratu-

sios, kuo viskas kvepia, išėjo iš kam bario ir uždarė duris.

Priėjusi sienos galą, V io la pasuko prie kriauklės, kurioje

po pam okos plaudavosi pažastis ir veidą. Saldainiu surinko

visus glitėsius, aplipusius nutekam ojo vam zdžio sieneles. A t­

sisuko į A ličę ir pakišo tą šlykštynę p o nosim i.

- Štai. Č ia su braškėm , kaip norėjai.

Ji nesijuokė. Buvo nutaisiusi rim tą ir ryžtin gą veidą, kaip

žm ogus, tu rin tis ik i galo atlik ti skausm ingą, tačiau b ū tin ą

darbą.

A ličė papurtė galvą ir dar labiau prisispaudė prie sienos.

- Ką? D abar jau nenori? - paklausė V iola.

- N a, - įsikišo Federika. - K o prašei, tą dabar tu ri su­

valgyti.

A ličė n u rijo seilę.

- O jei nevalgysiu? - įsidrąsinusi paklausė.

- Jei nevalgysi, turėsi susitaikyti su padariniais, - m įslin ­

gai atsakė V io la.

- K okiais padariniais?

- Jų neįm anom a nuspėti. Jų niekada neįm anom a n u ­

spėti.

Jos n o ri nutem pti m ane pas berniukus, pam anė A ličė .

A rb a išrengs ir neduos drabužių.

48
 Drebėdam a, tačiau beveik nepastebim ai, ištiesė ranką į

V io lą, ir toji įm etė šlykštųjį saldainį jai į delną. Ji lėtai pakėlė

jį prie lūpų.

K itos mergaitės nutilo, regis, įsitikinusios, kad A ličė sal­

d ain io nevalgys.

V io la stovėjo šalta ir abejinga.

A ličė padėjo saldainį ant liežuvio ir pajuto, kaip jį aplipę

plaukai sugėrė jos seiles. K rim stelėjo jį tik du kartus, ir kažkas

grikštelėjo tarp dantų.

T ik nesusivem k, pam anė. Tau negalim a vem ti.

Ji sulaikė aukštyn kylančią skrandžio rūgščių čiurkšlę ir

prarijo saldainį. Pajuto, kaip jis sunkiai lyg akm uo leidžiasi

stemple žem yn.

Palubėje duzguliavo įsielektrinusi neoninė šviesa, iš g im ­

nastikos klasės buvo girdėti p ad riki berniukų šūkalojim ai ir

juokas. O ras pusrūsyje buvo tvankus, o langai per m aži, kad

jis galėtų laisvai judėti.

V io la rim tu veidu pažiūrėjo į A ličę. Nesišypsodam a lin k ­

telėjo, ir tai reiškė, kad dabar galim a eiti. Paskui apsisuko ir

išėjo iš persirengim o kam bario nė nesiteikusi žvilgtelėti į k i­

tas tris mergaites.

A p ie D enisą privalu žin o ti vieną svarbų dalyką. Teisybę pasa­

kius, D enisas m anė, jog tai vienintelis dalykas, k u rį verta apie

jį žin oti, todėl niekada niekam apie jį nepasakojo.

49
 Jo paslaptis buvo baisiu vardu, jis užklodavo lyg nailoninė

m arška visas jo m intis ir neleisdavo jam kvėpuoti. Ji niekada

neišeidavo jam iš galvos, tarsi bausm ė, su kuria jis anksčiau ar

vėliau turės suvesti sąskaitas.

Jam buvo dešim t m etų, kai fortepijono m okytojas paly­

dėjo jo pirštus per visą re m ažor taip spausdamas šiltu delnu

jo plaštakos viršų, kad D en isu i užėm ė kvapą. Jis visu kūnu

pasilenkė į priekį, norėdam as nuslėpti į sp ortin io kostium ė­

lio kelnes išsiliejusią erekciją. V isą gyvenim ą jis galvos apie tą

akim irką kaip apie tikrą m eilę ir apgraibom ištyrinės m en­

kiausią savo egzistencijos kam pelį, su kiekvienu p risilietim u

stengdamasis pajusti tokią pat lip n ią šilum ą.

Kaskart, kai jį užplūsdavo šie p risim in im ai ir jam supra­

kaituodavo kaklas ir rankos, D enisas užsirakindavo vonioje

ir įn irtin g a i m asturbuodavosi, sėdėdamas atbulas ant tualeto.

M alonum as trukdavo tik akim irką ir pasklisdavo apie jo lytį

vos kelis centim etrus. Užtat kaltės jausmas užplūsdavo tarsi

purvinas dušo vanduo. Jis srovendavo po oda ir susirinkda­

vo viduriuose, viską lėtai pūdydam as kaip senų nam ų sienas

ėdanti drėgm ė.

Per biologijos pam okas pusrūsio laboratorijoje Denisas

stebėdavo, kaip M atija pjausto žlėgtainį, kad baltąsias skaidu­

las atskirtų nuo raudonųjų. D enisas norėdavo paglostyti jam

rankas. Ir patirti, ar tas sunkus geism o gum ulas, įsišaknijęs

jo galvoje, ištirps kaip sviesto gabalas tiesiog prisilietus prie

draugo, k u rį buvo įsimylėjęs.

Jie sėdėjo šalia. A b u atsirėmę dilb iais į laboratorijos stalą.

V irtin ė perm atom ų stiklin ių kolbų, flakonėlių ir m ėgintuvėlių

skyrė juos nuo kitų klasės m okin ių ir laužė šviesos spindulius,

iškreipdam i viską, kas buvo už tos linijos.

50
 M atija buvo įnikęs į darbą ir jau ketvirtis valandos ne­

pakėlė akių. Jam nepatiko biologija, bet užduotis atlikdavo

taip pat kruopščiai, kaip ir m okydavosi kitų dalykų. O rganinė

m aterija, tokia pažeidžiam a ir p iln a trūkum ų, jam atrodė ne­

suprantam a. Gyvas kvapas, k u rį šis m inkštas mėsos gabalas

atkakliai tebeskleidė, jam kėlė tik nem alonų šleikštulį.

D vie m pincetais ištraukė p lonytį baltą plaukelį ir padėjo

ant stiklinės plokštės. Pasilenkė prie m ikroskopo ir nustatė

jo ryškum ą. Į sąsiuvinį m ažais langeliais surašė m enkiausią

sm ulkm enėlę ir nupiešė padidin tą vaizdo eskizą.

D enisas g iliai atsiduso. Paskui, tarsi nerdam as atgal, įs i­

drąsinęs paklausė:

- M atija, ar tu tu ri paslaptį?

M atija, regis, neišgirdo, bet skalpelis, ku riu o pjovė kitą

raum ens dalį, iškrito jam iš rankų ir dzingtelėjo ant m etalinių

grindų. Jis lėtai jį pakėlė.

D enisas palaukė keletą sekundžių. Nejudėdam as M atija

laikė pakėlęs p eilį porą centim etrų virš mėsos gabalo.

- Tu m an gali pasakyti savo paslaptį, - kalbėjo toliau D e ­

nisas. Jo veidas tvin kčiojo iš nerim o. Dabar, kai peržengė ribą

ir įsiskverbė į užburiam ai žavų savo draugo pasaulį, jis neke­

tin o jo paleisti.

- Ž in a i, aš taip pat tu riu vieną, - prisipažino.

M atija švelniai p erkirto raum enį pusiau, tarsi norėdam as

nužudyti kažką, kas jau buvo m iręs.

- A š neturiu jokios paslapties, - atsakė pusbalsiu.

- Jei pasakysi savo, aš pasakysiu savąją, - neatlyžo D e ­

nisas. Jis prisistūm ė arčiau savo taburetę, ir M a tija akivaiz­

d žiai įsitem pė. Jis žiūrėjo į m ėsos gabalėlį be jo k io s išraiškos

veide.

51
 - Turim e baigti bandym ą, - pasakė abejingu balsu. - A n t­

raip negalėsim e u žp ild yti kortelės.

- M a n nusispjaut j kortelę, - atrėžė Denisas. - Pasakyk,

ką pasidarei rankom s.

M atija tris kartus įkvėpė. O re virp u liavo lengvos etanolio

m olekulės, kai kurios įsiskverbė į šnerves. Jautė, kaip jos m a­

loniai ik i pat akių degina jam nosies pertvarą.

- A r tu iš tikrų jų n o ri sužinoti, ką aš pasidariau ran ­

koms? - paklausė atsisukęs į D enisą, bet nenuleisdam as akių

nuo form alino stiklainių, kurie stovėjo išrik iu oti eilėm is už

nugaros, - dešim tys stiklainių su išpjautais įvairių gyvūnų

em brionais ir galūnėm is.

Denisas drebėdam as linktelėjo.

- D abar žiūrėk, - tarė M atija. Visais penkiais pirštais

suspaudė peilį. Paskui įkišo į tarpą tarp sm iliaus ir d id žiojo

piršto ir perrėžė odą ik i pat riešo.

K etvirtadienį V io la jos laukė už vartelių. N u leidu si galvą,

A ličė jau buvo beeinanti pro šalį, kai V io la pašaukė ją var­

du ir sugriebė už alkūnės. A ličė iš karto p risim in ė saldainį ir

krūptelėjo. N u o šleikštulio jai susvaigo galva. K a i prie tavęs

p rikim ba tos keturios šiknės, niekada nepaleidžia. M atem ati­

kė n o ri m ane paklausinėti, paaiškino V iola. A š nieko nežinau

ir nenoriu nieku r eiti. A ličė pažiūrėjo į ją nieko nesuprasda­

ma. V io la neatrodė priešiškai nusiteikusi, bet ji nepasitikėjo

ja. N orėjo sprukti šalin. Eim e pasivaikščioti, neatstojo V io la.

52
A š ir tu? Taip, aš ir tu. Siaubo apim ta A ličė apsižvalgė. N a,

paskubėk, paragino V iola, nenoriu, kad m udvi čia pam atytų.

Bet... A ličė buvo beprieštaraujanti. Tačiau V io la neleido, dar

stipriau tim ptelėjo ją už alkūnės ir nusitem pė autobusų sto­

telės lin k .

Jiedvi susėdo šalia. A ličė prisispaudė prie lango, kad pa­

liktų daugiau vietos V io la i, ir ėmė laukti: netrukus kažkas

nutiks, kažkas labai baisaus. Bet V io la švytėte švytėjo. Išsiė­

mė lū pų dažus iš rankinės ir pasidažė. Paskui paklausė: nori?

A ličė papurtė galvą. U ž nugaros tolo m okykla. Tėvas m ane

užm uš, sušnabždėjo. Jos kojos drebėjo. V io la atsiduso. N a,

pasakė, rodyk m an savo praleistų pam okų knygelę. Patyrinėjo

A ličės tėvo parašą ir pasakė: visai lengva, aš tau pasirašysiu.

Paskui parodė savo knygelę. Parodė parašus, kuriuos p ad irb ­

davo pati, kai tik užsim anydavo praleisti pam okas. Šiaip ar

taip, rytoj p irm a F o lin io pam oka, pasakė, o jis žabalas.

V io la ėmė kalbėti apie m okyklą, apie tai, kad jai nusispjaut

į m atem atiką, nes studijuosianti teisę. A ličė vos įstengė klau­

sytis. G alvojo apie vakarykštę dieną, persirengim o kam barį ir

neįstengė suprasti, ką reiškia ši netikėta išpažintis.

Jos išlip o aikštėje ir nužingsniavo po arkadom is. V ie n u

m etu V io la įsm uko į v itrin o m is švytinčią d rab užių pard uo­

tuvę - A lič ė į ją niekada nebuvo įkėlusi kojos. V io la elgėsi

taip, tarsi jos būtų geriausios draugės. Ji p ris irin k o drabužių

ir užsigeidė, kad A ličė pasim atuotų. Paklausė, koks jos d y ­

dis, ir susigėdusi A lič ė turėjo pasakyti, kad trisdešim t aštun­

tas. V io la i buvo nė m otais, kad pardavėjos jas varsto įtariais

žvilgsniais. Jos m atavosi toje pačioje kabinoje ir A ličė ne­

m ačiom is galėjo p alyg in ti savo kūną su draugės. Jos nieko

nenusipirko.

53
 Paskui užsuko į barą, ir V io la užsakė du puodelius kavos,

nė nepaklaususi, ko n o ri A ličė. Ji buvo sutrikusi ir nieko ne­

suvokė, bet į jos smegenis kelią skynėsi nauja netikėta laim ė.

Pam ažu užm iršo tėvą ir m okyklą. Sėdėjo bare su V io la Baj, ir

jai atrodė, kad laikas priklauso tik jom s.

V io la surūkė tris cigaretes ir užsispyrė, kad vieną paban­

dytų ir A ličė . Rodydam a tobulus dantis, V io la užsikvatodavo

kaskart, kai jos naująją draugę ištikdavo kosulio priep u olis.

Ji surengė nedidelę apklausą - apie berniukus, k u rių A lič ė

neturėjo, ir bu čin iu s, k u rių dar niekam nebuvo dovanojusi.

A lič ė atsakinėjo n u leid u si akis. N o ri m ane įtik in ti, kad n ie ­

kada neturėjai vaikino? N iekada, o niekada? A lič ė papurtė

galvą. Tai neįm anom a. T ik ra tragedija, perdėtai stebėjosi

V io la . M u d v i b ū tin ai turim e ką nors daryti. Juk n eketin i

m irti nekalta!

Tad kitą dieną, per dešim tos valandos pertrauką, jied vi

leidosi po m okyklą ieškoti A liče i draugo. V io la atsikratė D ža-

dos ir kitų, pasakiusi: m udvi užim tos, ir mergaitės matė, kaip

ji, susikibusi už rankų su naująja drauge, eina iš klasės.

Jau buvo viską suorganizavusi. Susitikim as įvyks kitą sa­

vaitę, per jos gim tadienį. T ik reikia rasti A lič e i tinkam ą ber­

niuką. Eidam a k o rid o riu m parodydavo čia vieną, čia kitą, ir

sakydavo A lič e i - pažiūrėk į jo užpakalį, visai neblogas, jis

tikriausiai žino, kaip elgtis.

A ličė nervingai šypsojosi ir negalėjo apsispręsti. N e rim o

apim ta, kuo aiškiausiai įsivaizdavo tą akim irką, kai koks nors

berniukas sukiš rankas po jos m arškinėliais. A rb a pamatys,

kad po drabužiais, kurie taip gerai uždengia jos kūną, ji slepia

riebalus ir suglebusią odą.

54
 D abar jos stovėjo atsirėm usios j gaisrinių laiptų turėklus

antram e aukšte ir žiūrėjo į berniukus, kiem e žaidžiančius

krepšinį su geltonu ir, regis, ganėtinai subliūškusiu kam uoliu.

- K aip tau Triveras? - paklausė V iola.

- N ežinau, kas jis toks.

- K aip nežinai? Penktokas. Kažkada irklavo su m ano se­

serim . A pie jį pasakojam a įd o m ių dalykų.

- K o k ių dalykų?

V io la ranka parodė, koks jo ilgum as, paskui ėmė juoktis,

m ėgaudam asi įspūdžiu, k u rį padarė tas trikdantis judesys.

A ličė pajuto, kaip veidą užliejo gėdos banga, taip pat reiškian­

ti akivaizdžiai nuostabų dalyką, - kad jos vienatvė iš tikrųjų

baigėsi.

Jos n u lip o į pirm ą aukštą, praėjo pro užkandžių ir gėrim ų

autom atus. M o k in ia i stovėjo netvarkingoje eilėje, kai kurie

barškino m onetas džinsų kišenėse.

- G erai, tu ri nuspręsti pati, - pasakė V iola.

A ličė apsisuko ir sutrikusi apsižvalgė.

- Štai tas m an atrodo m ielas, - tarė rodydam a du b ern iu ­

kus, stovinčius atokiau prie lango. Stovėdam i šalia, jie nesi­

kalbėjo ir nežiūrėjo vienas į kitą.

- Katras? - paklausė V io la . - Su tvarsčiu ar kitas?

- Su tvarsčiu.

V io la atidžiai pažiūrėjo į jį. Jo blizgančios akys buvo d i­

džiulės kaip du vandenynai.

- G a l išprotėjai! - pasakė V iola. - A r žinai, ką jis padarė?

A ličė papurtė galvą.

- Susivarė p eilį į delną. Tyčia. Č ia , m okykloje.

A ličė gūžtelėjo pečiais.

55
 - M a n jis atrodo įdom us, - pasakė.

- Įdomus? Jis psichopatas. Su tokiu tipu greit atsidursi

šaldytuve, supjaustyta į gabalus.

A ličė nusišypsojo, bet nenuleido akių nuo berniuko su­

tvarstyta ranka. Buvo ne toks kaip k iti. K itoks, nuleidęs galvą,

ir ji panoro p rieiti prie jo, kilstelėti sm akrą ir pasakyti: pažiū ­

rėk į mane, aš čia.

- A r tu tuo tikra? - paklausė V io la .

- Taip, - atsakė A ličė.

V io la gūžtelėjo pečiais.

- Tada eim e, - tarė.

Paėmė A ličę už rankos ir nusitem pė prie dviejų berniukų,

stovinčių prie lango.

M atija žiūrėjo pro d id žiu liu s m atinius vestibiulio langus.

Buvo šviesi diena, žadanti ankstyvą pavasarį, nors dar tik

kovo pradžia. Sm arkus vėjas, naktį išvalęs orą, regis, ginė ir

laiką, priversdam as jį greičiau bėgti. Skaičiuodam as stogus,

kuriuos įstengė pam atyti iš savo vietos, M atija bandė apskai­

čiuoti atstumą ik i horizonto.

Šalia stovintis Denisas paslapčiom is jį stebėjo ir m ėgino

atspėti jo m intis. A p ie tai, kas nu tiko biologijos laboratorijo­

je, jiedu daugiau nesikalbėjo. K albėjosi m ažai, bet laiką leido

kartu, kiekvienas susitelkęs į savo prarają, laikydam iesi arti

kits kito ir jausdam iesi saugūs be žodžių.

- Sveikas, - išgirdo M atija kažką sveikinantis beveik į ausį.

56
 A n t stiklo pamatė dviejų m ergaičių atspindį - laikydam o­

si už rankų, jos stovėjo jam už nugaros. Jis atsisuko.

D enisas klausiam ai pažvelgė į jį. M ergaitės, regis, kažko

laukė.

- Sveikos, - tyliai atsakė M atija ir nuleido galvą, kad apsi­

saugotų nuo skvarbių vienos mergaitės akių.

- A š V io la, o ji A ličė , - kalbėjo toliau pirm oji. - M u d v i iš

antros B.

M atija linktelėjo. D enisas stovėjo prasižiojęs. N e i vienas,

nei kitas nepratarė nė žodžio.

- Na? - paklausė V iola. - Neketinat prisistatyti?

M atija ištarė savo vardą tyliu balsu, tarsi prim indam as jį

sau. N edrąsiai atkišo ranką - tą, ku ri buvo be tvarsčio, - ir

V io la stipriai ją paspaudė. K ita mergaitė vos palietė ją ir, n u ­

sukusi akis į šoną, nusišypsojo. Denisas prisistatė p o M atijos,

taip pat nerangiai.

- N orėtum e jus pakviesti į m ano gim tadienio vakarėlį.

Bus p o dviejų savaičių, šeštadienį, - pasakė V io la.

Denisas vėl ėmė ieškoti draugo žvilgsnio, bet M atija lyg

užburtas žiūrėjo į nedrąsią A ličė s šypsenėlę. Jos lūpos tokios

plonos ir išbalusios, pam anė, kad burna atrodo nubrėžta aš­

triu skalpeliu.

- Kodėl? - paklausė M atija.

V io la pašnairavo į jį, paskui atsigręžė į A ličę su tokia išraiš­

ka, ku ri reiškė tik viena: ar aš tau nesakiau, kad jis pamišęs?

- K ą reiškia „kodėl“ ? Todėl, kad mes n o rim e tave pa­

kviesti.

- N e, ačiū, aš negaliu, - atsakė M atija.

- A š taip pat, - jau nusiram inęs paskubom pridūrė

Denisas.

57
 N ekreipdam a į jį dėm esio, V io la kreipėsi į berniuką su

tvarsčiu.

- Sakai, ne? Tai kuo gi tu b ū n i užsiėm ęs šeštadienio vaka­

rais? T ikriau siai žaidi videožaidim us su draugeliu? O gal dar

kartą ketini persipjauti venas?

Tardam a šiuos žodžius V io la pajuto, kaip jai per kūną per­

ėjo siaubo ir susijaudinim o virpulys. Norėdam a ją sustabdyti,

A ličė stipriai suspaudė jai ranką.

M atija pagalvojo, kad pametė stogų skaičių ir prieš skam ­

b u tį nesuspės jų perskaičiuoti.

- M a n nepatinka vakarėliai, - paaiškino jis.

V io la prisivertė n usijuokti ir gerą valandėlę kiken o ir

kiksėjo.

- Tu iš tikrų jų savotiškas. Vakarėlius mėgsta visi, - pasi­

šaipė iš M atijos V io la ir du kartus sm iliu m i pastukseno sau į

dešinį sm ilk in į.

A ličė paleido V io lo s ranką, o savąją nesąm oningai uždėjo

sau ant pilvo.

- O aš nem ėgstu, - rim tai pakartojo M atija.

V io la pan iekin am ai žvilgtelėjo į jį, jis šaltai atlaikė jos

žvilgsnį. A lič ė žengė žin gsnį atgal. V io la išsižiojo n orėd a­

m a atsikirsti, bet tuo m etu suskam bo skam butis. M a tija ap­

sisuko ir ryžtin g ai žengė laiptų lin k , tarsi ginčas jam būtų

baigtas. D enisas nusekė paskui jį, neįstengdam as atsispirti

jo kvapui.

58
 9

N u o tada, kai pradėjo tarnauti pas D ela Rokas, Soledad G a-

lienas suklydo tik vieną kartą. Tai atsitiko prieš ketverius m e­

tus, vieną lietingą vakarą, kai jos šeim ininkai vakarieniavo

pas draugus.

Soledad spintoje buvo tik ju o d i drabužiai, įskaitant apa­

tinius. Ji taip dažnai pasakodavo apie savo vyro m irtį per

nelaim ingą atsitikim ą darbe, kad galiausiai tuo pasakojim u

patikėjo ir pati. Įsivaizdavo jį ant pastolių dvidešim t m etrų

nuo žemės, su cigarete dantyse, lyginantį skiedinio sluoksnį

prieš klojant dar vieną eilę plytų. Ji matė, kaip jis užkliūva už

kažkokio palikto įran kio ar p o kojom is g ulinčios virvės - dėl

saugum o jis turėjo prisirišti, bet num etė virves į šoną, nes

m anė, kad jos skirtos pienburniam s. Ji įsivaizdavo, kaip jis

susvyruoja ant m edin ių lentų, paskui be garso nuplasnoja že­

m yn. Jos m atym o laukas prasiplėsdavo, ji įsivaizduodavo savo

vyrą krin tan tį žem yn kaip juodą taškelį, m osikuojantį ranko­

m is balto dangaus fone. Tas išgalvotas prisim in im as baigda­

vosi vaizdu iš aukštai, ji regėdavo vyro kūną sutraiškytą, gu­

lin tį statybų aikštelės dulkėse be gyvybės ženklų, dvim atį, dar

atm erktom akim ir tam sia kraujo dėm e po nugara.

Tokios m intys jai sukeldavo m alonų nerim o v irp u lį galu­

gerklyje, ir jeigu į tą vaizdą susitelkdavo ilgėliau, jai pavykda­

vo išspausti - tik dėl savęs - vieną kitą ašarėlę.

O teisybė buvo tokia: jos vyras tiesiog išėjo iš nam ų. P ali­

ko vieną rytą, tikriausiai norėdam as pradėti naują gyvenim ą

su m oterim i, kurios ji net nepažinojo. A p ie vyrą ji taip pat

daugiau nieko negirdėjo. A tvykusi į Italiją, susigalvojo naš­

lystės istoriją, kad turėtų ką papasakoti žm onėm s apie savo

59
praeitį, nes apie jos tikrąją praeitį nebuvo ko pasakoti. Juodi

drabužiai ir m intis, kad k iti gali įžvelgti jos akyse niekada ne­

nurim stančio tragedijos skausmo pėdsakų, jai teikė saugum o

jausm ą. Ji oriai dėvėjo gedulą ir ik i to vakaro nesyk nebuvo

išdavusi m irusiojo atm inim o.

Šeštadieniais ji eidavo į šeštines m išias, kad spėtų grįžti

ik i vakarienės.

Jau keletą savaičių apie ją sukiojosi Ernestas. Po m išių

laukdavo jos šventoriuje ir visada cerem oningai pasisiūlyda­

vo palydėti nam o. Soledad stengdavosi pasislėpti už juodos

suknelės klosčių, bet galop sutikdavo. Jis pasakodavo jai apie

tuos laikus, kai d irb o pašte, ir apie tai, kokie dabar ilg i vakarai

nam uose, kai pečius im a slėgti vienatvė, m etai ir vaiduokliai,

su kuriais tu ri nuolat grum tis. Ernestas buvo už Soledad v y ­

resnis, o jo žm ona iš tikrų jų m irė nuo kasos vėžio.

Juodu žingsniuodavo labai gražiai ir padoriai susiėmę už

rankų. Tą vakarą Ernestas ją priėm ė po savo skėčiu ir, kad

geriau apsaugotų nuo lietaus, pats sušlapo galvą ir paltą. Jis

pagyrė sulig kiekviena diena gerėjančią jos italų kalbą, ir susi­

nepatoginusi Soledad nusijuokė.

T ikriau siai kuris nors nevikriai m ostelėjo ranka ar padarė

ne sinchronišką judesį, bet atsitiko taip, kad jų atsisveikini­

mas baigėsi kaip paprastai ne dviem draugiškais ir nekaltais

pakštelėjim ais į skruostą, o švelniu b u čin iu į lūpas. Ernestas

atsiprašė, bet paskui vėl pasilenkė prie jos lūpų, ir Soledad

pajuto, kaip per tieką m etų širdį nugulusios dulkės verpetu

pakyla aukštyn ir im a graužti akis.

Ji pakvietė jį užeiti. Ernestas turėjo dvi valandas tūnoti pa­

sislėpęs jos kam baryje, kol ji pavalgydinsianti ir nuvarysianti

m iegoti Aličę. Jos tėvai netrukus išeisią į svečius ir grįšią vėlai.

60
 Ernestas padėkojo kažkuriam Aukščiausiajam už tai, kad

tokius dalykus dar gali patirti ir jo am žiaus vyras. Laikydam a

už rankos tarsi paauglė, Soledad nusivedė m ylim ąjį į kam barį

ir pridėjusi sm ilių prie lūpų liepė tylėti. Tada paskubom is pa­

ruošė A lič e i vakarienę, paskui, m atydam a, kad toji valgo labai

jau lėtai, pasakė: atrodai pavargusi, geriau eitum m iegoti. A li-

čė pasipriešino, sakydama n o rin ti pažiūrėti televizorių, ir, kad

ja atsikratytų, Soledad nusileido, bet tik su sąlyga, jei žiūrės

jį m ansardoje. Pasinaudojusi proga, kad tėvo nėra namuose,

laiptais A ličė u žlip o vilkdam a kojas.

Soledad grįžo pas m ylim ąjį. Jie ilgai bučiavosi sėdėdam i

vienas šalia kito, nežinodam i, ku r dėti rankas, nevikrūs ir už­

dusę. Paskui įsidrąsinęs Ernestas prisitraukė ją prie savęs.

K o l jis kuitėsi apie tą veln io išm onę, kuria buvo pririšta

liem enėlė, pusbalsiu atsiprašinėdam as dėl tokio savo neran­

gum o, Soledad pasijuto jauna, graži ir bebaim ė. Ji užsim erkė,

o kai atsim erkė, pamatė ant slenksčio stovinčią A ličę .

- Cono! - sušuko. - įQ u ė haces aąui ?*

Ji atšlijo nuo Ernesto ir delnu užsidengė krūtinę. Palen­

kusi galvą į šoną, A ličė žiūrėjo į juos nė kiek nesistebėdama,

tarsi į gyvulius aptvare.

- A š negaliu užm igti, - atsakė.

D ė l kažkokio paslaptingo sutapim o Soledad kaip tik mąstė

apie tą akim irką, kai atsigręžusi pamatė A ličę , stovinčią ant

studijos slenksčio. Soledad bibliotekoje šluostė dulkes. Ji iš­

traukdavo iš lentynos po tris sunkius advokatų enciklop ed i­

* Po paraliais! Ką tu čia veiki? (Isp.)

61
jos tom us paauksuotom is nugarėlėm is ir įrištus tam siai žalia

oda. Laikė juos kaire, jau nutirpusia ranka, o dešine skudu­

ru braukė per raudonm edžio lentynas, pasiekdam a atokiau­

sius kam pelius, m at vieną kartą advokatas pasiskundė, kad ji

šluostanti dulkes tik ap link daiktus.

Į tėvo studiją A ličė nebuvo įkėlusi kojos daugelį metų. K až­

koks nematomas priešiškum o barjeras tarsi prikaltą sulaikyda­

vo ant slenksčio, mat ji įsivaizduodavo, kad vos tik kojų pirštais

palies tvarkingą ir užburiančią parketo geometriją, m edis nuo

jos svorio sugirgždės ir ji nugarmės į tamsią bedugnę.

Visas kam barys buvo prisigėręs stipraus tėvo kvapo. Juo

buvo persism elkusi krūva popierių, tvarkingai sukrautų ant

rašom ojo stalo, persiėm usios storos krem inės užuolaidos.

Būdam a m aža, A ličė pirštų galais įeidavo į kabinetą kviesti

tėvo pietų. Pradėdam a kalbėti, visada dvejodavo, užburta virš

stalo palinkusio tėvo, kai pro akinius sidabriniais rėm eliais

jis studijuodavo savo painius dokum entus. Pastebėjęs dukrą,

advokatas lėtai pakeldavo galvą ir suraukdavo kaktą, tarsi

klausdam as, ką ji čia veikia. Paskui linktelėdavo ir šyptelėjęs

atsakydavo: einu, einu.

A ličė buvo tikra, kad dar gird i tuos žodžius, atsim ušusius

nuo kabineto apm ušalų ir visiem s laikam s įkalintus tarp ke­

tu rių sienų ir jos galvoje.

- Holą, mi am orcito*- pasisveikino Soledad. Ji atkakliai

tebesikreipdavo į ją taip, nors dabar priešais ją stovinti liekna

kaip pieštuko brūkšnys mergaitė jau nė kiek nebuvo panaši į

tą užsim iegojusią mergytę, kurią kas rytą rengdavo ir lydėda­

vo į m okyklą.

* Sveika, m eilute (isp.).

62
 - Sveika, - atsakė A ličė.

Soledad valandėlę žiūrėjo į ją, laukdam a, kad ji dar ką

nors pasakys, bet A ličė nervingai nusuko akis. Soledad vėl

ėmėsi lentynų.

- Sol, - pagaliau kreipėsi j ją A ličė.

- Taip?

- N o riu kai ko tavęs paprašyti.

Soledad padėjo knygas ant stalo ir priėjo prie Aličės.

- A š klausau, mi amorcito.

- N o riu paprašyti vienos paslaugos.

- K okios paslaugos? Ž in o m a, tik sakyk.

A ličė apsivyniojo apie sm ilių kelnių gumą.

- Šeštadienį tu riu eiti į vakarėlį. Pas savo draugę V iolą.

- A k , kaip nuostabu! - nusišypsojo Soledad.

- N orėčiau nusinešti k okį saldum yną. Bet norėčiau išsi­

kepti pati. A r m an padėsi?

- Ž in o m a, brangute. K o k į saldum yną?

- N ežinau. Tortą. A rb a tiram isu. A rb a tą skanum yną, k u rį

tu m oki kepti su cinam onu.

- M a n o m am os receptas, - tarė Soledad su p asididžiavi­

m o gaidele balse. - A š tave pam okysiu.

A ličė pažvelgė į ją m aldaujam u žvilgsniu.

- Tada šeštadienį einam apsipirkti? Juk tu ri laisvą dieną.

- Ž in o m a, brangute, - atsakė Soledad. A k im irk ą pasijuto

svarbi, ir iš nedrąsaus klausim o atpažino tą m ergytę, kurią

pati išauklėjo.

- A r tu m ane palydėsi ir į kitą vietą? - pagaliau ryžtingai

išpyškino A ličė.

- J kokią vietą?

A ličė valandėlę dvejojo.

63
 - Į vietą, ku r daro tatuiruotes, - paskubom is ištarė.

- A k , mi amorcito, - atsiduso Soledad kiek nusivylusi. -

G erai žinai, kad tavo tėvas nepritaria.

- M u d v i jam nesakysim . Jis niekada jos nepamatys, - vos

neverkdam a spyriojosi A ličė.

Soledad papurtė galvą.

- N a, Sol, prašau, - ėmė m aldauti A ličė . - Pati aš to nega­

liu padaryti. R eikia tėvų sutikim o.

- Tai kokia nauda iš manęs?

- Apsim esi m ano m otina. Tau nereikės nieko sakyti, tik

pasirašyti vieną lapą.

- Bet tai neįm anom a, brangute. N eįm anom a. Tavo tėvas

m ane atleis.

Staiga A ličė dar labiau surim tėjo ir pažvelgė Soledad tie­

siai į akis.

- Sol, čia bus m ūsų paslaptis, - pasakė ir tru putį patylė­

jo. - Šiaip ar taip, m u dvi jau tu rim vieną paslaptį, ar ne?

Soledad pažvelgė į ją suglum usi. Iš pradžių nieko ne­

suprato.

- A š m oku saugoti paslaptis, - lėtai kalbėjo A ličė . Jautėsi

stipri ir tokia pat negailestinga kaip V io la. - A n traip jau se­

n iai būtų tave atleidęs.

Soledad pajuto gum ulą gerklėje.

- Bet...

- Vadinasi, sutinki? - staiga pertraukė ją A ličė .

Soledad pažvelgė į grindis.

- G erai, - sušnabždėjo. Paskui nusisuko nuo A ličės ir ant

lentynos sudėjo knygas. Jos akyse pasirodė d vi didelės it p u ­

pos ašaros.

64
 10

M atija tyčia išm oko judėti be garso. Ž in o jo , kad pasaulio cha­

osas tu ri tik didėti, kad triukšm as stiprės tol, k ol užgoš kiek­

vieną rišlų garsą, bet buvo įsitikinęs, jog kru opščiai taupyda­

mas kiekvieną judesį dėl to lėto irim o jausis ne toks kaltas.

Jis išm oko pirm a rem tis kojos pirštais, paskui kulniuku,

perkeldam as svorį ant išorinės pado dalies, kad sąlyčio su

žeme paviršius būtų kuo mažesnis. Šią techniką ištobulino

prieš kelerius metus, kai atsikėlęs naktį paslapčiom is išm uš­

davo visus nam us, nes rankų oda taip išdžiūdavo, kad v ie n in ­

telis būdas p risim in ti, jog šitos galūnės priklauso jam , - su­

pjaustyti jas skutim osi peiliu ku . Ilgainiui ši keista ir atsargi

eisena tapo įprasta.

D ažn ai nutikdavo, kad tėvai staiga susidurdavo su juo

akis į akį tarsi su kažkokia nuo grindų pakilusia hologram a

susiraukusiu veidu ir visada kietai sučiauptom is lūpom is.

V ien ą kartą išsigandusi m otina išmetė iš rankų lėkštę. M atija

pasilenkė rin k ti šukių ir vargais negalais atsispyrė pagundai

susipjaustyti rankas į aštrius jų kraštus. Sutrikusi m otina pa­

dėkojo ir, kai jis nuėjo, atsisėdo ant g rin dų ir ketvirtį valandos

sėdėjo sugniužusi.

M atija pasuko spynoje d u rų raktą. Ž in ojo, kad patraukda­

mas rankeną į save ir uždengdam as rakto skylutę delnu, d u ­

ris gali atidaryti be jo k io m etalinio spragtelėjim o. Sutvarstyta

ranka atlikdavo šį darbą net lengviau.

Išlinkęs į vestibiulį u žsirakino iš vidaus, nelyginant vagis

savo nam uose pakartodam as tą pačią operaciją.

Tėvas jau buvo grįžęs anksčiau nei paprastai. Išgirdęs,

kad jis pakėlė balsą, M atija sustojo, svarstydamas, ar eiti per

65
svetainę ir nutraukti tėvų ginčą, ar išeiti, palaukti ir g rįžti tik

tada, kai pam atys, kad kam baryje visos šviesos užgesintos.

- ...m an tai atrodo neteisinga, - baigė tėvas p riek aištin ­

gu balsu.

- Taip, - atsikirto Adelė. - T u m eilytum apsim esti ir ne­

m atyti, kad čia dedasi keisti dalykai.

- O kas čia keista?

Stojo tyla. M atija aiškiai įsivaizdavo, kaip m otina palen ­

kia galvą ir susiraukia, tarsi sakydama: su tavim kalbėtis nėra

prasmės.

- Kas čia keista? - aiškiai tardam a žodžius pakartojo ji. -

A š ne...

M atija sustojo per žingsnį nuo šviesos, besiskverbiančios

iš svetainės į vestibiulį. A k im is nulydėjo šešėlio liniją, kylan ­

čią nuo g rin dų ik i sienų, paskui ik i lubų, ir įsitikin o, kad ji

sudaro trapeciją ir kad tai dar viena optinė apgaulė.

Jo m otina dažnai nutraukdavo sakinius per vid u rį, tarsi

užm iršusi jų pabaigą. Po šių p ertrū kių jos akyse ir ore lik ­

davo tarsi kokie tušti burbulai, ir M atija įsivaizdavo, kaip jis

susprogdina juos pirštu.

- Keista tai, kad draugam s m atant jis susivarė p eilį į d el­

ną. Keista, kad mes įsitikinom e, jog tie laikai praėjo, ir kad

mes dar kartą suklydom e, - kalbėjo toliau m otina.

M atija visai nenustebo, supratęs, kad jie kalba apie jį, tik

pasijuto tru p utį kaltas, jog nugirdo pokalbį, k u rio neturėjo

išgirsti.

- Tai nėra tinkam a priežastis eiti be jo ir kalbėti su m oky­

tojais, - pasakė tėvas, bet dabar jau nuolankesniu balsu. - Jis

jau ganėtinai didelis ir tu ri teisę dalyvauti.

66
 - D ė l D ievo, Pjetrai, - pratrūko m otina. Ji niekada ne­

sikreipdavo į savo vyrą vardu. - Bėda kitur, ar supranti? A r

vieną kartą liausies elgęsis su juo, tarsi jis būtų... - Ji nutilo.

Tyla perskrodė orą lyg elektros iškrova. M atijos nugara nubė­

go lengvas drebulys.

- Tarsi jis būtų kas?

- N orm alus, - p risip ažin o m otina. Jos balsas tru p utį

drebėjo, ir M atija paklausė savęs, ar ji verkia. Beje, po tos

popietės ji verkdavo dažnai ir dažniausiai be jok ios priežas­

ties. Kartais verkdavo, kad virta mėsa per kieta ar kad gėlės

balkone piln os parazitų. K ad ir kokia buvo priežastis, jos ne­

viltis visada būdavo ta pati. Tarsi bet kokios pastangos būtų

buvusios bergždžios. - M okytojai sako, kad jis n eturi drau­

gų. Kalbasi tik su savo suolo draugu ir visas dienas leidžia

tik su juo. Jo am žiaus b ern iu kai vakarais kažkur eina, bando

kab in ti mergaites.

- M an ai, kad jis... - pertraukė ją tėvas. - N a, pati žinai.

M atija norėjo baigti sakinį, bet nežinojo kaip.

- N e, nem anau. Kartais norėčiau, kad taip būtų, - pasa­

kė m otina. - Kartais m an atrodo, kad M ik e la jam paliko dalį

savęs.

Tėvas atsiduso - g iliai ir garsiai.

- Tu m an pažadėjai daugiau apie tai nekalbėti, - pasakė

jis tru p utį suirzęs.

M atija pagalvojo apie nebūtyje dingusią M ik e lą. Pagalvo­

jo tik sekundės dalelytę. Jo m in tis išblaškė blyškūs tėvų šešė­

lia i - pamatė juos sum ažėjusius, atsispindinčius ant glotnaus

išsigaubusio skėčių stovo. Raktais ėmė draskytis kairę alkūnę.

Pajuto, kaip per rakto dantelius šokčioja jos sąnariai.

67
 - A r žinai, dėl ko aš labiausiai drebu? - paklausė A d e ­

lė. - D ė l visų tų labai aukštų pažangum o balų. Visada devyni,

dešim t, visada jie aukščiausi. K ažkaip net baugu.

M atija išgirdo m otiną šniurkštelint nosim i. Paskui dar

kartą, bet dabar taip, tarsi jos nosis būtų prispausta. Įsivaiz­

davo, kaip svetainės v id u ry ją apkabina tėtis.

- Jam pen kiolika, - pasakė tėvas. - Žiau ru s am žius.

M o tin a neatsakė, ir M atija ėmė klausytis, kaip vienodais

tarpais pasigirstantis kūkčiojim as pam ažu stiprėja, paskui

im a rim ti ir galop įsiviešpatauja tyla.

Tada jis įėjo į svetainę. Įžengęs į šviesos kūgį, tru p u tį

prisim erkė. Sustojo už poros žin g snių nuo tėvų, kurie sto­

vėjo apsikabinę ir su nerim u žiūrėjo į jį tarsi netikėtai u ž­

k lu p ti du besiglam žantys paaugliai. Sutrikę veidai klausė: ar

tu seniai čia?

M atija įsm eigė akis į kažkokį tašką tarp jų. Paprastai pa­

sakė: aš tu riu draugų, šeštadienį einu į gim tadienio vakarėlį.

Paskui nužingsniavo į k o rid o rių ir dingo savo kam baryje.

11

Tatuiruotojas p irm a įtartin ai nužvelgė A ličę , paskui m oterį

tam sia oda ir išsigandusiu veidu, k u rią paauglė pristatė kaip

savo m otiną. Jis tuo nė akim irką nepatikėjo, bet tai ne jo

reikalas. Buvo įpratęs prie tok ių g u d ryb ių ir aikštingų m er­

g iočių . D ab ar ateina vis jaunesnės: šitai dar nebus nė šešio­

liko s, pam anė. Bet jis negali atsisakyti darbo dėl kažkokių

p rin cip ų . Parodė m oteriai kėdę, ši atsisėdo ir daugiau neiš­

68
tarė nė žodžio. Laikė stip ria i spausdam a ran kinę, tarsi bet

k u rią akim irką būtų ketin u si atsistoti ir išeiti. D airėsi visur,

tik ne į adatą.

Paauglė nedvejojo. Jis paklausė, ar skauda, ir pro sukąstus

dantis ji atsakė: ne, ne.

Paskui jis patarė jai bent tris dienas nenusiim ti marlės ir

visą savaitę ryte ir vakare valyti žaizdą. D avė in d e lį vazelino ir

įsikišo pinigus į kišenę.

G rįžu si nam o, vonioje A ličė pakėlė baltą pleistrą, kuriu o

buvo priklijuotas tvarstis. Tatuiruotei buvo dar tik kelios va­

landos, o ji jau apžiūrėjo ją dešim t kartų. Po kiekvienos ap­

žiūros dalis jos jaudu lio išgaruodavo kaip blizgančio vandens

klanas rugpjūčio saulėje. Šį kartą ją tik nustebino apie piešinį

paraudusi oda. Ji paklausė savęs, ar oda atgaus įprastą spalvą,

ir akim irką gerklę jai sugniaužė panika. Paskui šį kvailą ne­

rim ą nuvijo šalin. Negalėjo pakęsti m inties, kad kiekvienas

poelgis jai atrodo neatitaisom as, beveik lem iam as. M in tyse ji

tai vadino pasekmių našta ir neabejojo, kad m etam s bėgant

jos smegenys bus perėm usios dar vieną netikusį tėvo bruožą.

Troško b ū ti tokia pat nevaržom a kaip jos bendraam žės, patir­

ti tokį pat bergždžią n em irtingum o jausm ą. Troško viso savo

pen kiolikos m etų lengvum o, bet stengdamasi jį pagauti taip

pat juto, su kokiu įn iršiu jai priklausantis laikas bėga tolyn.

Tad pasekm ių našta tapo nepakeliam a, ir jos m intys ėmė suk­

tis greičiau ir vis m ažesniais apskritim ais.

Paskutinę akim irką persigalvojo. V aik in u i, kuris jau buvo

įjungęs savo burzgiančią m ašiną ir artinosi su adata prie jos

pilvo, ji taip ir pasakė: aš persigalvojau. V isai nenustebęs, jis

paklausė: jau n enori tatuiruotės? A ličė atsakė: žinom a, noriu,

tik ne rožės. N orėčiau trispalvės našlaitės.

69
 Tatuiruotojas pažvelgė j ją sutrikęs. Paskui prisipažino ne­

labai m okąs tatuiruoti našlaites. K aip jos atrodo? Beveik kaip

ram unėlės, paaiškino A ličė , su trim žiedlapiais viršuj ir dviem

apačioj. T ik jos violetinės. Tatuiruotojas pasakė: gerai ir ėmėsi

darbo.

A ličė pažvelgė į blyškią gėlytę, įrėm inančią bam bą, ir

paklausė savęs, ar Viola* supras, kad ši tatuiruotė skirta jai,

jųdviejų draugystei. N usprendė jos nerodyti ik i pirm adienio.

N orėjo, kad pam atytų ją be šašų, švytinčią ant šviesios odos.

Papriekaištavo sau, kad neapsisprendė anksčiau - būtų sugi-

jusi ik i vakarėlio. Įsivaizdavo, kaip būtų slapta parodžiusi tam

b erniukui, k u rį pakvietė į vakarėlį. Prieš d vi dienas n iū rus

kaip žemė M atija staiga išniro priešais ją ir V iolą. Ir išpyški­

no: m udu su D en isu ateisim į tavo vakarėlį. V io la net nespėjo

leptelėti ko nors nem alonaus - jis jau buvo koridoriaus gale,

atsukęs nugarą ir nuleidęs galvą.

Ji nebuvo tikra, ar n o ri jį pabučiuoti, bet dabar viskas

nuspręsta - jeigu atsitrauktų, V io lo s akyse pasirodytų tikra

kvaiša.

Ji išm atavo tikslią vietą, kurioje turėtų būti jos kelnaičių

viršus, kad m atytųsi tik tatuiruotė, bet ne žem ėliau pūpsantis

randas.

Apsim ovė džinsus, užsitem pė m arškinėlius ir gana ilgą

m ed v iln in į sp ortin į nertinį, kad viską uždengtų - tatuiruotę,

randą ir atsikišusius klubus, paskui išėjo iš vonios ir nužings­

niavo į virtuvę pažiūrėti, kaip Soledad kepa savo ypatingąjį

cin a m on in į skanėstą.

* Viola itališkai reiškia „našlaitė“

70
 12

Lėtai ir g ilia i kvėpuodam as D enisas stengėsi p risitrau k ti p il­

nus plaučius Pjetro B alosin o au tom ob ilio kvapo - tru p u tį

aitraus prakaito kvapo, k u rį, regis, skleidė ne tiek keleiviai,

kiek nedegūs sėdynių apm ušalai ir vos juntam a, per ilgai

užsistovėjusi drėgm ė, galbūt susikaupusi po k ilim ė lia is. D e ­

nisas juto, kaip šis m išinys apgaubia jam veidą nelyginant

šiltas tvarstis.

Būtų m ielai praleidęs naktį toje m ašinoje, važinėdam asis

apie kalvą prietem oje skendinčiais keliais, žiūrėdam as į kitų

m ašinų šviesas priešpriešinėje kelio juostoje, staiga nušvie­

čiančias jo draugo veidą, paskui, nesužeistą, sveiką ir gyvą,

vėl panardinančias į tamsą.

M atija sėdėjo priekyje, šalia tėvo. D en isu i, paslapčiom is

stebinčiam be jokios išraiškos jų veidus, atrodė, jog tėvas ir

sūnus susitarę per visą kelionę neištarti nė žod žio ir saugotis,

kad jų žvilgsniai niekada - net atsitiktinai - nesusitiktų.

Jis pastebėjo, kad abu vienodai laiko daiktus, tik prisilies­

dam i prie jų paviršiaus, bet iš tikrų jų niekada nespausdam i,

tarsi bijotų sulaužyti. Ponas Balosinas, atrodė, vos liečia vairą.

Tuo tarpu M atija ant suglaustų kelių laikė dovaną, - m otina

ją buvo nupirkusi V io la i, - ir jo kraupūs pirštai nesiliaudam i

lakstė jos šonais ir kam pais.

- Taigi tu m okaisi vienoje klasėje su M ačiu , - ištarė ponas

Balosinas, bet žodžiai nuskam bėjo nelabai užtikrintai.

- Taip, - atsakė D enisas spigiu balseliu, kuris, regėjosi,

buvo per ilgai uždarytas jo gerklėje. - M u d u suolo draugai.

M a tijo s tėvas rim tai linktelėjo, paskui ram ia sąžine g rį­

žo prie savo m in čių . O M a tija tarsi negirdėjo šio pokalb io

71
ir nenusuko akių nuo lango - stengėsi suprasti, ar toji n u ­

trūkstanti lin ija kelio vid u ryje taip atrodo tik todėl, kad į ją

lėtai reaguoja jo akis, ar dėl k o k io nors sudėtingesnio m e­

chanizm o.

Pjetras Balosinas sustojo m aždaug per m etrą nuo d id ž ių ­

jų Bajų nam o vartų ir patraukė ra n k in į stabdį, mat gatvė buvo

tru putį nuolaidi.

- Jūsų draugė neblogai susitvarkiusi, - tarė lenkdam asis į

p riek į ir stengdamasis užm esti akį per vartų viršų.

N e i D enisas, nei M atija neprisipažino, kad beveik n ep risi­

m ena savo draugės pavardės.

- A tvažiuosiu jūsų vidurn aktį, gerai?

- V ien u oliktą, - greitai jį pataisė M atija. - Susitarkim e

vienuoliktą.

- Vienuoliktą? Bet dabar jau devynios. K ą nuveiksit vos

per dvi valandas?

- V ienuoliktą, - pakartojo M atija.

Pjetras Balosinas pakraipė galvą, bet nusileido.

M atija išlip o iš autom obilio, jo pavyzdžiu nenorom is pa­

sekė ir Denisas.

Bijojo, kad šiame vakarėlyje M atija gali sutikti naujų

draugų, linksm ų ir m adingų berniukų, ir jie bem at pavogs jį

visam laiku i. Bijojo, kad gali daugiau niekada nevažiuoti šiuo

autom obiliu.

M an d ag ia i atsisveikino su M atijo s tėvu, o kad atrodytų

suaugęs, padavė jam ranką. Pjetras Balosinas atsisuko tar­

si nevikrus akrobatas ir paspaudė ją neatsisegdam as saugos

diržo.

D u suolo draugai lik o stovėti priešais vartus. Palaukę, kol

apsisuks autom obilis, galop ryžosi paskam binti.

72
A ličė sėdėjo susirietusi baltos sofos gale su stikline „Sprite“

rankoje ir akies krašteliu stebėjo stambias Saros Turtėti šlau­

nis, aptemptas tam siom is pėdkelnėm is. Priplotos prie sofos,

jos atrodė gal net du kartus storesnės. A ličė pam anė, kokį

m enką plotelį užim a, p alyginti su klasės drauge. N u o m inties,

kad gebėjo taip suliesėti ir tapo m ažne nem atom a, per skran­

d į jai n u viln ijo m aloni bangelė.

K a i M arija ir Denisas įėjo į kam barį, ji iškart atsitiesė ir

ėmė žvilgsniu beviltiškai ieškoti V iolos. Pastebėjo, kad M atija

be tvarsčio ir bandė pam atyti randą ant jo riešo. N esąm onin­

gai sm iliu m i perbraukė per savąjį. Ž in ojo, kaip jį rasti po d ra­

bužiais - jis panėšėjo į g u lin tį ant odos kirm iną.

D u nauji svečiai apsižvalgė tarsi m edžiotojų apsupti lau­

k in ia i žvėreliai, nors, teisybę pasakius, niekas m aždaug iš

trisdešim ties paauglių, išsibarsčiusių po kam barį, neatkreipė

į juos dėm esio.

Denisas m ėgdžiojo M atijos judesius, ėjo ten, ku r ėjo drau­

gas, ir žiūrėjo ten, kur žiūrėjo jis. M atija priėjo prie Violos, su

įkarščiu pasakojančios savo išgalvotas istorijas būreliui m ergai­

čių. Jis nė neprisim inė, ar kada ją matė m okykloje. Atsistojo už

sukaktuvininkės su dovana rankoje, kurią įsitempęs laikė k rū ­

tinės aukštyje. Pam ačiusi, kad nusukusios akis nuo nepakarto­

jam os jos burnos draugužės žiū ri jai per petį, V io la atsigręžė.

- A k , štai ir jūs, - šiurkščiai sutiko svečius.

- Štai im k, - pasakė M arija ir įbruko dovaną jai į rankas.

Paskui burbtelėjo: - Su g im im o diena.

Ir jau ketino eiti, kai V io la spigiu, pernelyg susijaudinusiu

balsu sušuko:

73
 - A li, A li, eikš čia! Atėjo tavo draugas.

Denisas prarijo seilių ir adatų gum ulą. V ien a iš V io lo s

draugužių sukikeno į ausį kitai.

A ličė atsikėlė nuo sofos. K eturis žingsnius, skiriančius ją

nuo būrelio, nuėjo stengdamasi nešlubčioti, bet buvo įs itik i­

nus, kad visi ž iū ri tik į ją.

Šyptelėjusi pasisveikino su D enisu, paskui, palenkusi gal­

vą, silpnu balsu sum urm ėjo: sveikas, M atija. Jis atsakė: sveika,

ir jo antakiai taip šoktelėjo aukštyn, kad V io la i neliko jo k ių

abejonių, jog jis dar didesnis ligonis, nei jai atrodė.

Stojo pernelyg ilga tyla, ir ją nutraukti galėjo tik V io la.

- O aš užtikau, kur m ano sesuo slepia tabletes! - sušuko

visa švytinti.

Nepaprastai susijaudinusios mergaitės atsakė vieningu

„vau“.

- G a l norėtum ėt pabandyti?

Ji uždavė šį klausim ą M atijai, būdam a tikra, kad jis nė ne­

žino, apie ką čia kalbam a.

Ir neklydo.

- M ergaitės, eim e su m anim jų ieškoti, - tarė. - Tu taip

pat, A liče.

G riebė A lič e i už rankos ir, viena kitą stum dydam os, p en ­

kios paauglės dingo koridoriuje.

Denisas vėl lik o vienas su M atija, ir jo širdis vėl ėmė plakti

įprastu ritm u. B erniukai priėjo prie gėrim ų stalo.

- Č ia yra viskio, - pareiškė D enisas tru putį nustebęs, tru ­

putį pasipiktinęs. - Ir degtinės.

M atija neatsakė. Paėmė plastikin į puodelį iš nedidelės k o ­

lonėlės, į kurią jie buvo sudėti, ir pripylė ik i viršaus, steng­

dam asis kiek tik įm anom a priartėti prie tokios ribos, kai dėl

74
paviršiaus įtam pos skystis negali išsilieti per kraštus. Paskui

padėjo jį ant stalo. Denisas į savąjį įsipylė viskio, atsargiai d ai­

rydam asis ap lin k ir širdyje vildam asis padaryti įspūdį savo

draugui, bet šis nieko nepastebėjo.

Tolėliau, už dviejų pertvarų, mergaitės pasodino A ličę ant

V io lo s sesers lovos ir ėmė m okyti, kaip ji tu ri elgtis.

- N e im k į burną. N et jei paprašytų, supratai? - patarė jai

D ia d a Savarino. - D augiausia, ką gali padaryti pirm ą kar­

tą - tai pasm aukyti.

A ličė nervingai nusijuokė, nesuprasdam a, ar D ia d a kalba

rim tai.

- D abar eik ir pasišnekėk su juo, - paragino V iola. Ji tu ­

rėjo planą, ir labai aiškų. - Paskui sugalvok kokią priežastį ir

nusivesk jį į m ano kam barį. Gerai?

- K okią priežastį aš tu riu sugalvoti?

- K ą aš žinau? Bet kokią. Pasakyk, kad tave erzina m uzika

ir n o ri tru putį tylos.

- O jo draugas? Jis visą laiką prie jo prilipęs, - paklausė

A ličė.

- M es juo pasirūpinsim , - atsakė V io la šypsodam asi pačia

nuožm iausia šypsena.

Paskui u žlip o su bateliais ant sesers lovos, užklotos švie­

siai žalia lovatiese. A ličė pagalvojo apie savo tėvą, draudžiantį

vaikščioti su bateliais k ilim u . A k im irk ą pam anė, ką jis pa­

sakytų, jei pam atytų ją čia, bet paskui vėl nuvarė šią m in tį į

skrandį.

V io la atidarė vieną virš lovos stovinčios spintelės stalčių.

Įkišusi ranką tru putį pasirausė - ji nematė, kas jo viduj, - ir

ištraukė dėžutę, aptrauktą raudona drobe ir papuoštą paauk­

suotom is ideogram om is.

75
 - Paim k šitą, - pasakė ir ištiesė ranką į A ličės pusę. D elne

gulėjo šviesiai m ėlyna kvadratinė tabletė apskritais kam pais.

Jos viduryje buvo įspaustas stilizuotas drugelis. A ličė staiga

vėl išvydo pu rvin ą saldainį, k u rį taip pat paėm ė iš šitos ran ­

kos, ir dar sykį pajuto, kaip jis įstrigo stemplėje.

- Kas čia? - paklausė.

- Imk. N u o jo tau bus dar sm agiau.

V io la m irktelėjo. A ličė valandėlę mąstė. Į ją žiūrėjo visos

mergaitės. Pam anė - dar vienas išbandym as. Paėmė tabletę

nuo V iolos delno ir padėjo ant liežuvio.

- D abar tu pasiruošusi, - tarė V io la . - Eim e.

V ien a p o kitos mergaitės išėjo iš kam bario, visos nuleisto­

m is akim is ir šelm iškom is šypsenom is lūpose. Federika ėmė

m aldauti V iolą: prašau ir m an vieną, bet V io la šiurkščiai liepė

jai palaukti savo eilės.

A ličė išėjo paskutinė. K ai visos nusisuko, ji pakėlė d el­

ną prie lūpų ir išspjovė tabletę. Įsidėjo ją į kišenę ir užgesino

šviesą.

13

N elyginant keturios plėšrūnės, V io la, D žada, Federika ir D žu -

lija apsupo D enisą.

- A r eisi su m um is? - paklausė pirm oji.

- Kodėl?

- Paaiškinsim vėliau, - sukikeno V iola.

Denisas įsitem pė. Atsisuko į M atiją, vildam asis sulaukti

jo pagalbos, bet draugas neatitraukdam as akių žiūrėjo, kaip

76
ant pu odelio krašto virp čioja kokakola. Kam barys buvo p il­

nas m uzikos, ir kaskart, kai tik trenkdavo būgnas, kokakolos

paviršius puodelyje šokteldavo aukštyn. Keistai nekantrauda­

mas, M atija laukė, kada kokakola pliūptels per kraštus.

- A š norėčiau lik ti čia, - spyriojosi Denisas.

- D ieve m ano, koks nuobodus! - netekusi kantrybės su­

šuko V iola. - E isi su m um is, ir baigta.

V io la truktelėjo jį už rankos. Denisas silpnai pasipriešino.

Tada jį ėmė tem pti ir D žada, ir jis pasidavė. K o l jos stūmė jį

į virtuvę, jis dar kartą pažvelgė į savo draugą, bet tas tebesto­

vėjo nejudėdam as.

M atija pastebėjo A ličę tik tada, kai ji padėjo delną ant

stalo ir sutrikdė pusiausvyrą: plona skysčio srovelė išsiliejo iš

puodelio ir tarsi tamsus žiedas nusėdo jo apačioje.

Jis nevalingai pakėlė akis ir susitiko su jos žvilgsniu.

- K aip sekasi? - paklausė ji.

M atija linktelėjo.

- G erai, - atsakė.

- Patinka vakarėlis?

-H m .

- N u o tokios garsios m uzikos m an skauda galvą.

A ličė palaukė, kad M atija ką nors pasakytų. Ji pažvelgė

į jį ir jai pasirodė, kad jis nekvėpuoja. Jo akys buvo rom ios,

kupinos kančios. K aip ir pirm ą kartą, ji panoro nukreipti jo

akis į save, suim ti M atijos galvą rankom ir pasakyti jam , kad

viskas gerai.

- A r palydėsi m ane į kitą kam barį? - įsidrąsinusi p a­

klausė.

M atija krestelėjo galvą, tarsi būtų laukęs tų žodžių.

- G erai.

77
 A ličė žengė k o rid o riu m i pirm a, ir jis nuėjo jai įk an d in at­

silikęs per porą žingsnių. Žingsniuodam as M atija kaip visa­

da žiūrėjo žem yn, priešais save. Pastebėjo, kad A ličės dešinė

koja lankstosi grakščiai per kelį, kaip ir visos pasaulio kojos, o

pėda paliečia grin dis be jo k io garso. U žtat kairė buvo nelanks­

ti. K ad išm estų ją į priekį, A ličė turėdavo nubrėžti nedidelį

lanką į šoną. A k im irk ą jos dubuo prarasdavo pusiausvyrą, ir

tada atrodydavo, kad A ličė tuoj parvirs, bet galop ir kairė koja

paliesdavo g rin dis - sunkiai, it ramentas.

M atija sutelkė dėm esį į tą giroskopin į ritm ą ir nesąm o­

ningai prisid erin o prie jos eisenos.

K a i ju od u įėjo į V io lo s kam barį, A ličė taip drąsiai uždarė

duris, kad net nustebo pati. Juodu stovėjo vienas priešais kitą,

jis - ant k ilim o, ji - ant p lik ų grindų.

Bet kodėl jis nieko nekalba? - stebėjosi A ličė.

A k im irk ą norėjo viską mesti, atidaryti duris, išeiti ir žm o­

niškai atsikvėpti.

O ką tada pasakysiu V iolai? - pam anė.

- Č ia geriau, tiesa? - paklausė ji.

- Taip, - linktelėjo M atija. Tabaluojančiom is palei šonus

rankom is panėšėjo į pilvakalbio lėlę. Dešinės rankos sm iliu m i

plėšė m ažą odos lop in ėlį, atsiknojusį prie nykščio nago. Tai

buvo beveik panašu į adatos d ū rį, ir deginantis skausmas a k i­

m irką jam leid o pam iršti išretėjusį kam bario orą.

A ličė atsisėdo ant V io lo s lovos ir n u leid o kojas žem yn.

N u o jos svorio čiužin ys neįdubo. Ji apsižvalgė kažko ieš­

kodam a.

- K odėl nesisėdi? - galop paklausė M atijos.

M atija pakluso ir apdairiai atsisėdo nuo jos per tris sp rin ­

džius. Iš svetainės sklindanti m uzika panėšėjo į sunkų p rid u ­

78
susi sienų alsavim ą. A ličė paslapčiom is stebėjo sugniaužtus

M atijos kum ščius.

- Tavo ranka jau sugijo? - paklausė ji.

- Beveik, - atsakė jis.

- K ą pasidarei?

- N etyčia įsipjoviau. B iologijos laboratorijoje.

- A r galiu pažiūrėti?

M atija dar stipriau sugniaužė kum ščius. Paskui lėtai at­

gniaužė k airįjį delną. Įstrižai ėjo blyškus, visiškai tiesus brėžis.

A p lin k jį A ličė pastebėjo trum pesnius ir šviesesnius, beveik

baltus randus. Jų buvo pilnas visas delnas, susikryžiavusių it

nuogo m edžio šakos prieš šviesą.

- Ž in a i, aš taip pat tu riu vieną, — prisipažino ji.

M atija vėl sugniaužė kum štį ir tarsi norėdam as jį paslėpti

įsikišo tarp kojų. Ji atsistojo. Kilstelėjo m arškinėlius, atsisags­

tė džinsus. M atiją suėmė panika. K ad ir kaip stengėsi žiūrėti

į grindis, vis tiek pamatė A ličė s rankas, tem piančias žem yn

kelnių kraštą ir atidengiančias baltą, lip n ia juostele prilip in tą

tvarstį, o žem ėliau - šviesiai p ilk ų kelnaičių kraštelį.

A ličė per kelis centim etrus patraukė į šoną kelnaičių gu­

m elę, ir M atija liovėsi kvėpuoti.

- Ž iū rėk, - tarė ji.

Ilgas randas ėjo išilg ai atsikišusio dubens kaulo. Buvo

storas ir iškilęs, platesnis n ei M atijos. D ė l statm enai ir ly ­

giais tarpais jį kertančių dygsnių žym ių panėšėjo į randus,

kuriu os vaikai nusipiešia ant veido, kai per karnavalą apsi­

rengia piratais.

M atija nesugalvojo, ką sakyti.

A ličė susisagstė džinsus ir susikišo m arškinėlius. Paskui

vėl atsisėdo, šį kartą arčiau.

79
 Tyla buvo beveik nepakeliam a abiem . Jų veidus skirianti

tuščia erdvė kunkuliavo nuo nejaukaus laukim o.

- A r tau patinka nauja m okykla? - paklausė A ličė , kad

netylėtų.

- Taip.

- V isi sako, kad tu genijus.

M atija įtraukė skruostus ir tol spaudė tarp dantų, kol b u r­

noje pajuto m etalin į kraujo skonį.

- A r tau tikrai patinka m okytis?

M atija linktelėjo.

- Kodėl?

- Tai vienintelis dalykas, k u rį sugebu, - sušnabždėjo.

N orėjo pasakyti, kad jam patinka m okytis todėl, jog tai gali

d aryti vienas, nes visi m okom ieji dalykai jau negyvi, šalti ir

sugrom uliuoti. N orėjo paaiškinti, kad visi m okyk lin iai vado­

vėliai vienodos tem peratūros, todėl leidžia neskubant rinktis,

niekada neįskaudina ir kad tu taip pat negali jų įskaudinti.

Bet nepasakė nieko.

- O ar aš tau patinku? - puolė A ličė . Išpyškino šiuos žo ­

džius truputį šaižiu balsu, ir veidą ja i išpylė karštis.

- N ežinau, - žiūrėdam as į grindis, paskubom is atsakė

M atija.

- K odėl nežinai?

- N ežinau. A p ie tai negalvojau.

- A p ie tai nereikia galvoti.

- Jei aš negalvoju, nieko nesuprantu.

- M a n tu patinki. Truputį. M anau.

Jis linktelėjo. Ėm ė žaisti čia sutraukdam as, čia vėl atpa­

laiduodam as tinklainę, stengdamasis sufokusuoti, paskui vėl

pradanginti geom etrinį k ilim o piešinį.

80
 - G a l n o ri m ane pabučiuoti? - paklausė A ličė . Jai nebuvo

gėda, bet tariant šiuos žodžius tuščias skrandis susitraukė iš

siaubo, kad jis pasakys ne.

Kelias sekundes M atija nė nekrustelėjo. Paskui tebežiūrė­

dam as į k ilim o piešinius, lėtai papurtė galvą.

N evingu judesiu A ličė delnais suėmė savo klubus, tarsi

m atuodam a viso savo gyvenim o apim tį.

- Nesvarbu, - pasakė ji greitai, visai kitu balsu. - T ik pra­

šau niekam apie tai nepasakoti, - pridūrė.

T u kvailė, pagalvojo ji. Taip, dar kvailesnė už pirm os kla­

sės m ergytę.

Paskui atsistojo. Staiga V io lo s kam barys jai pasirodė sve­

tim as ir priešiškas. Ji pasijuto apsvaiginta sienų spalvų, rašo­

m ojo stalo, p iln o netvarkingai prim ėtytų visokiausių m akia-

žo dalykėlių, šokių batelių, lyg pakartos kojos kybančių ant

drabužių spintos durų, padidintos V io lo s nuotraukos, kurioje

ji g u li prie jūros ant sm ėlio nenusakom ai graži, kasečių, ne­

tvarkingai sudėtų į krūvą šalia stereogrotuvo, ir ant krėslo su­

m estų drabužių.

- E in am iš čia, - tarė A ličė .

Ji atsikėlė nuo lovos. M atija pasižiūrėjo į ją, ir jai pasiro­

dė, kad jis ketina atsiprašyti. A tidarė duris ir kam barin įžū liai

įsiveržė m uzika. A ličė tru putį paėjėjo k o rid o riu m i viena. Pas­

kui pagalvojo apie V io lo s išraišką. G rįž o atgal, neprašydam a

M atijos leid im o paėmė m edinę jo ranką ir taip susijungę jie

įžengė į triukšm ingą Bajų nam ų svetainę.

81
 14

N orėdam os tru putį p asilinksm inti, mergaitės įspraudė D enisą

į kam pą prie šaldytuvo. Sustojo priešais jį petys į petį, sudary­

dam os susijaudinusių akių ir viln ijan čių plaukų užtvarą, pro

kurią Denisas jau negalėjo m atyti M atijos kitam e kam baryje.

- Tiesa ar pareiga? - paklausė V io la.

Denisas nedrąsiai papurtė galvą, norėdam as pasakyti, kad

n enori žaisti šio žaidim o. V io la pakėlė akis į dangų, paskui

atsidarė šaldytuvą, priversdam a D enisą pasilenkti į šoną, kad

neužkliūtų durelės. Ištraukė butelį persikinės degtinės ir, nė

neketindam a ieškoti taurės, gurkštelėjo tiesiai iš kakliuko. Pas­

kui, šypsodam asi kaip bendrininkė, padavė butelį D enisui.

Jis jau buvo apsvaigęs, jį tąsė vem ti. N u o viskio jautė tarp

nosies ir burnos susitelkusį kartų prieskonį, bet neperpranta­

mas V io lo s elgesys neleido jam pasipriešinti. Paėmė butelį ir

taip pat gurkštelėjo. Tada padavė D žadai Savarino. Ši godžiai

griebė jį ir ėmė p ilti sau į gerklę lyg oranžadą.

- Na? Pareiga ar tiesa? - pakartojo V iola. - Jei neatsakysi,

nuspręsim e mes.

- M a n nepatinka šis žaidim as, - nelabai įtikin am ai spy-

riojosi Denisas.

- H m . Tu ir tavo draugelis - tik ri nuobodylos, - tarė ji. -

Todėl renkuosi aš. Tiesa. D abar pam atysim .

Ji pakėlė sm ilių prie sm akro ir žvilgsniu nubrėžė apskriti­

mą, apsim esdam a, kad kažką mąsto.

- Jau žinau! - sušuko ji. - T u ri m um s pasakyti, k u ri iš

keturių tau patinka labiausiai.

Sutrikęs D enisas patraukė pečiais.

- K ą aš žinau, - atsakė.

82
 - K aip „ką aš žinau“? Bent viena ju k tu ri patikti, ar ne?

D enisas pagalvojo, kad jam nepatinka nė viena, jis tik

n ori, kad jos pasitrauktų iš kelio ir leistų g rįžti pas M atiją.

K ad jam lik o tik viena valanda būti su juo ir m atyti jį naktį,

valandą, kai jis tik gali įsivaizduoti jį savo kam baryje m iegantį

p o antklodėm is, bet net nežino, kokios jos spalvos.

Jei vieną išsirinksiu, jos duos m an ram ybę, staiga pa­

galvojo.

- J i.
Jis parodė D žu liją M ira n d i, ji atrodė nekenksm ingiausia.

D žu lija kilstelėjo ranką prie burnos, tarsi būtų išrinkta

puotos karaliene. V io la truktelėjo aukštyn lūpų kam putį. K i­

tos dvi pratrūko nepadoriai juoktis.

- G erai, - tarė V io la. - D abar - pareiga.

- N e, dabar gana, - pasipriešino Denisas.

- Tu tiesiog įk yria i nuobodus. Iš tikrųjų. E si apsuptas

keturių m ergaičių ir n en ori nė tru p učio pažaisti. O ju k taip

būna ne kasdien.

- Bet dabar kažkieno kito eilė.

- O aš tau sakau, kad dar tavo. T u ri atlikti pareigą. M e r­

gaitės, ką m anot jūs?

V isos džiaugsm ingai pritarė. Butelis vėl įstrigo D žados

rankoje, ir ji vienodais tarpais atlošdavo galvą ir pakliu kin -

davo tiesiai iš kaklelio, tarsi būtų užsim ojusi ištuštinti jį visą

anksčiau, nei pastebės draugės.

- M atei? - paklausė V io la.

D enisas prunkštelėjo.

- K ą tu riu daryti? - paklausė su viskuo susitaikęs.

- G erai. K adangi esu kultūringa nam ų šeim ininkė, skirsiu

tau m alonią užduotį, - paslaptingai tarė V iola. K itos trys ne­

83
atitraukė akių nuo jos lūpų, nekantraudam os sužinoti, koks

bus naujas išbandym as.

- Tau reikia pabučiuoti D žuliją.

D žu lija išraudo. D enisas pajuto dilgtelėjim ą tarp šon­

kaulių.

- G a l išprotėjai? - sušuko pasipiktinusi D žu lija, tik ria u ­

siai apsim estinai.

N utaisiusi aikštingos m ergiotės veidą, V io la gūžtelėjo pe­

čiais. Denisas du ar tris kartus papurtė galvą.

- Juk pats sakei, kad ji tau patinka, - tarė V iola.

- O jei nebučiuosiu?

Staiga surim tėjusi, V io la pažvelgė jam tiesiai į akis.

- Jei nepabučiuosi, turėsi dar sykį p asirin kti tiesą. Pavyz­

d žiu i, papasakoti m um s apie savo draugelį.

Blizgančiuose ir kiaurai veriančiuose jos vyzdžiuose

D enisas pam atė viską, ką ik i šiol m anė esant nem atom a. Jo

sprandas įsitem pė.

Jis atsisuko į D žu liją M ira n d i. N uleidęs rankas palei šo­

nus, p rikišo veidą prie D žu lijos veido. Paskui prisim erkė ir

pabučiavo. Tada ėmė trauktis atbulas, bet D žu lija uždėjo ran ­

ką jam ant sprando, sulaikė jį ir jos liežuvis prasiskyrė kelią

tarp sučiauptų lūpų.

D enisas pajuto burnoje svetim ų seilių skonį ir pasišlykštė-

jo. Bučiuodam asis pirm ą kartą, atsim erkė ir pamatė į virtuvę

žengiantį M atiją, susikibusį rankom is su šlubąja mergaite.

84
 15

Tai, ką A ličė ir M atija suprato tik po daugelio m etų, p irm ie ­

ji pastebėjo kiti: ju od u įėjo j kam barį laikydam iesi už rankų.

Nesišypsojo, jų akys žvelgė į skirtingas puses, bet jų kūnai be

perstojo sruveno vienas į kitą per rankas ir sunertus pirštus.

Ryškų kontrastą tarp šviesių A lices plaukų, įrėm inusių ne­

paprastai išblyškusį jos veidą, ir tam sių M atijos plaukų, k rin ­

tančių ant kaktos ir slepiančių juodas akis, švelnino grakšti

susijungusių rankų arka. Tarp jų buvo bendra erdvė, kurios

ribos nebuvo aiškiai apibrėžtos, kur, regis, nieko netrūko ir

kur oras atrodė sustingęs ir ramus.

A ličė ėjo per vieną žingsnį pirm a jo, ir tai, kad M atija

tru putį ją stabdė, leido jai išlaikyti vienodą žingsnį, paslėpti

nesveikos kojos trūkum us. Jis leidosi vedamas, jo kojos žengė

per plyteles be garso. Randai buvo saugiai paslėpti jos delne.

Jiedu sustojo ant virtuvės slenksčio, atokiau nuo būrelio

m ergaičių ir D eniso. Stengėsi suprasti, kas vyksta. A trodė u ž­

sisvajoję, tarsi atkeliavę iš tolim os, tik jiem s žinom os vietos.

D enisas sm arkiai stum telėjo D žu liją, ir jų lūpos išsiskyrė

garsiai čeptelėjusios. Jis žiūrėjo į M atiją ir jo veide ieškojo to,

kas kėlė jam siaubą. Pam anė, kad M atija ir A ličė bus pasakę

vienas kitam kažką, ko jis niekada nesužinos, ir jo smegenys

prisip ild ė kraujo.

Išbėgo iš kam bario, tyčia petim i užgaudam as savo draugą,

kad suardytų nepakenčiam ą pusiausvyrą. A k im irk ą M atijos

žvilgsnis susitiko su D en iso akim is - raudonom is ir sutri­

kusiom is. Jos p rim in ė bejėges M ikelos akis tą popietę parke.

M etam s bėgant šie du žvilgsniai jo atm intyje galiausiai susi­

lies į vienintelę, neišdildom ą baim ę.

85
 Paleido A lice s ranką. V isos jo n ervų galūnės buvo tarsi

susitelkusios j vienintelę vietą, ir kai jis atsiplėšė nuo jos,

jam pasirodė, kad iš jo delno, tarsi iš nuogo laido, trykšta

kibirkštys.

- Atsiprašau, - sušnabždėjo jis ir išėjo iš virtuvės paskui

Denisą.

A ličė priėjo prie V iolos, besistebeilijančios į ją le d in iu

žvilgsniu.

- M es... - pradėjo ji.

- M a n tas pats, - pertraukė ją V io la. Žiūrėdam a į A ličę ,

vėl p risim in ė vaikin ą prie jūros, kai jis atstūmė ją, o ji taip n o ­

rėjo grįžti į pap lū d im į pas kitus laikydam a jį už rankos. V io la

buvo pavydi, skausm ingai ir žiau riai pavydi ir įn irtu si, nes

laim ę, kurios troško pati, ji ką tik padovanojo kitai. Jautėsi

apvogta, tarsi A ličė būtų pasiėm usi ir jos dalį.

A ličė pasilenkė jai prie ausies, bet V io la nusisuko.

- K o dar nori? - paklausė.

- N ieko, - atsakė išsigandusi A ličė ir atsitraukė.

Tuo m etu D žada susilenkė dvilin ka, tarsi koks nem ato­

mas žm ogus būtų jai smogęs į pilvą. V ien a ranka atsirėm usi į

viryklę, kita susiėmė už vidurių .

- O ko n o ri tu? - paklausė V iola.

- Vem ti, - sudejavo Džada.

- K aip šlykštu, eik į tualetą, - sušuko nam ų šeim ininkė.

Bet buvo per vėlu. Susipurčiusi D žada ištuštino skrandžio

tu rin į ant g rin dų - kažkokią rausvą, alkoholiu persiėm usią

košę, panašią į Soledad pyrago plakin į.

Išsigandusios mergaitės atsitraukė, tik viena A ličė , sugrie­

busi ją už klubų, bandė pastatyti ant kojų. O re akim irksn iu

pasklido gaižus kvapas.

86
 - N ieko sau kvailė! - kone verkdam a sušuko V io la. - Koks

sušiktas vakarėlis!

Ir išėjo iš kam bario kum ščiais įsisprendusi į šonus, tarsi

tram dydam asi, kad ko nors nesudaužytų. A lič ė sviedė į ją

neram ų žvilgsnį, paskui vėl grįžo prie ty lia i kūkčiojan čios

D žados.

16

K iti svečiai buvo išsisklaidę mažais būreliais p o svetainę.

D augum a berniukų lingavo galvom is pagal m uzikos ritm ą,

mergaitės klajojo akim is p o kam barį. K ai kurios laikė taures.

Šeši ar septyni šoko pagal A question o f time m uziką. M atija

tyliai stebėjosi, kaip jie gali taip laisvai jaustis ir judėti kitiem s

žiūrint. Paskui pagalvojo, jog tai pats paprasčiausias dalykas

pasaulyje, todėl jis ir nesugeba.

Denisas buvo dingęs. M atija perėjo svetainę ir nuėjo

į V io lo s kam barį jo ieškoti. Taip pat apžiūrėjo jos sesers ir

tėvų kam barius. D a r - abu vonios kam barius ir vienam e rado

berniuką ir mergaitę iš savo m okyklos. Ji sėdėjo ant tualeto

dangčio, jis - ant g rin dų susikryžiavęs kojas. A b u liū d n ai ir

klausiam ai pažvelgė į M atiją, ir jis paskubom is uždarė duris.

G rįž o į svetainę ir išėjo į balkoną. Išvydo tamsią, virš

m iesto iškilusią kalvą, o apačioje - visą m iestą, nusėtą b al­

tų apskritų taškelių, kiek tik akys užm ato vienodais tarpais

nusidriekusių tolyn. M atija pasilenkė virš turėklų ir pažvelgė

pro Bajų vilos parko m edžius, bet nieko nepamatė. G rįž o į

svetainę, iš nerim o vos įstengdamas kvėpuoti.

87
 Iš svetainės sraigtiniai laiptai vedė į tam sią m ansardą. M a ­

rija užkopė kelis laiptelius, paskui sustojo.

K u r jis pasislėpė? - pagalvojo.

U žlip o j viršų. Iš p irm o aukšto sklindančioje šviesoje pa­

matė kam bario v id u ry stovinčio D en iso šešėlį. Pašaukė. Per

visą jųdviejų draugystės laiką buvo ištaręs draugo vardą du ar

tris kartus. Jam ir nereikėjo to daryti, nes Denisas visada buvo

šalia kaip natūrali jo galūnių tąsa.

- E ik šalin, - atsiliepė draugas.

A n t sienos M arija susirado ju n g ik lį ir įjungė šviesą. K a m ­

barys buvo d id žiu lis, apstatytas aukštom is knygų lentynom is.

V ien intelis baldas buvo tuščias m edinis rašomasis stalas. M a ­

rijai susidarė įspūdis, kad į šį kam barį jau seniai niekas nebu­

vo užlipęs.

- Jau beveik vienuolika. Tu rim e eiti, - pasakė.

Denisas neatsiliepė. Nusisukęs stovėjo d id žiu lio k ilim o

viduryje. M arija priėjo prie draugo. Atsidūręs priešais jį, su­

prato, kad D enisas verkia. Jis kvėpavo švokšdamas pro dantis.

A k is buvo įsm eigęs priešais save, tru p utį praviros lūpos lėtai

virpčiojo. T ik po kelių akim irkų M atija pamatė sudaužytą į

šukes stalinę lem pą, gulinčią prie savo kojų.

- K ą tu padarei? - paklausė M atija.

D en iso alsavim as virto gargėsiu.

- D enisai, ką tu padarei?

M atija prisivertė paliesti draugo petį. D enisas krūptelėjo.

M atija papurtė jį.

- K ą padarei?

- Aš... - pradėjo Denisas. Paskui užsikirto.

- K ą tu?

Denisas atvertė dešinįjį delną ir parodė lem pos gabalą,

88
žalio stiklo šukę, m atinę nuo žliaugiančio, visą šviesą sukau­

pusio prakaito.

- N orėjau pajusti, ką jauti tu, - sušnabždėjo.

M atija nesuprato. Sutrikęs žengė žingsnį atgal. Staiga pa­

juto peršint pilve, paskui rankose ir kojose.

- Bet m an nepavyko, - pridūrė Denisas.

Tebelaikė aukštyn atverstus delnus, lyg kažko laukdam as.

M atija norėjo paklausti „kodėl“, bet neištarė nė žodžio. Iš

apačios jų ausis pasiekė prislopinta m uzika. Žem esni bosiniai

garsai pereidavo grin dim is, aukštesni, regis, jose įstrigdavo.

D enisas šniurkštelėjo nosim .

- E in am iš čia, - tarė.

M atija linktelėjo, bet nė vienas nekrustelėjo iš vietos. Pas­

k u i D enisas staiga apsisuko ir žengė prie laiptų. M atija nuėjo

įkan d in jo per svetainę, paskui į lauką, į vėsų nakties orą, kad

vėl galėtų kvėpuoti.

17

V io la nuspręsdavo, ką p riim ti į savo b ū rį, ko - ne. Sekm adie­

n io rytą D žados Savarino tėvas paskam bino jos tėvui, Bajų

nam uose visus prikeldam as iš m iegų. Pokalbis telefonu buvo

ilgas, ir V io la, dar su pižam a, prispaudė ausį prie tėvų m iega­

m ojo durų, bet neįstengė suprasti nė vieno pokalbio žodžio.

Išgirdusi girgždant lovą, bėgte grįžo į savo kam barį, pa­

lin d o po antklodėm ir apsim etė m ieganti. Ją pažadino tė­

vas, sakydamas: paaiškinsi m an paskui, o dabar žinok, kad

daugiau - jo k ių vakarėlių ir apskritai kuriam laiku i užm iršk

89
šventes. Per pusryčius m otina paprašė paaiškinti, kodėl m an­

sardoje sudaužyta lem pa, o sesuo nepuolė jos ginti, nes pa­

stebėjo, kad V io la buvo prikišusi nagus prie jos asm eninių

atsargų.

V io la sėdėjo užsidariusi kam baryje visą dieną pažem inta,

jai buvo griežtai uždrausta naudotis telefonu. Ji neįstengė iš­

guiti iš galvos A ličės, M atijos ir to vaizdo, kaip jie laikėsi už

rankų. K o l nuo nagų gremžė paskutinius lako likučius, n u ­

sprendė: A ličė jau nepriklauso jų būreliui.

U žsirakinusi vonios kam baryje, p irm ad ien io rytą A ličė ga­

lu tin ai nuėm ė tvarstį nuo tatuiruotės. Suvyniojo ir išmetė į

tualetą kartu su sutrupintais pusryčių sausainiais. Pažvelgė į

veidrodyje atsispindinčią našlaitę ir pagalvojo, kad savo kūną

visam laiku i ji pakeitė antrą kartą. Ją persm elkė m alonus at­

gailos ir nerim o virpulys. Pamanė, kad šis kūnas priklauso tik

jai. Jei panorėtų, galėtų jį sunaikinti, subjauroti neištrinam ais

ženklais ar leisti jam sudžiūti, kaip sudžiūsta gėlė, kurią už-

siaikštijusi m ergytė nuskina, paskui num eta vysti ant žemės.

Šįryt m ergaičių tualete ji parodys tatuiruotę V io la i ir k i­

toms. Papasakos, kaip ilgai bučiavosi su M atija. D augiau n ie ­

ko nereikia išgalvoti. Jei mergaitės paprašys papasakoti sm ul­

kiau, ji pritars jų fantazijom s, ir tiek.

Klasėje padėjo kuprinę ant kėdės ir nuėjo prie V io lo s suo­

lo, prie k u rio jau buvo susirinkusios kitos mergaitės. Eidam a

išgirdo, kaip D žu lija M ira n d i pasakė: štai ji ateina. Švytinti

visas pasveikino, bet nė viena neatsakė. Pasilenkė prie V iolos,

norėdam a pabučiuoti jai į skruostus, kaip ta buvo ją išm okiu ­

si, bet draugė nė nekrustelėjo.

90
 A ličė atsitiesė ir pažvelgė į keturias poras rūsčių akių.

- Vakar mes visos sirgom , - pradėjo V iola.

- Tikrai? - paklausė A ličė nuoširdžiai susirūpinusi. - Kas

jum s buvo?

- V isom s keturiom s siaubingai skaudėjo pilvą, - savo tr i­

grašį piktai įkišo D žada.

A ličė vėl išvydo ją vem iančią ant grindų, ir ja i vos neiš­

sprūdo: visai nesistebiu, kai tiek prisilakei.

- O m an nieko nebuvo, - tarė ji.

- Ž in o m a, - žiūrėdam a į kitas, šiurkščiai nusikvatojo V io ­

la. - N iekas tuo neabejoja.

D žada ir Federika nusijuokė, D žu lija n uleido akis.

- K ą tai reiškia? - sutrikusi paklausė A ličė.

- P u ik ia i žinai, ką reiškia, - atrėžė V io la , staiga pakei­

tusi toną ir savo nuostabiuoju aštriu žvilgsn iu įsisiurbė ja i

į akis.

- N e, nežinau, - gynėsi A ličė.

- Tu m us apnuodijai! - puolė ją Džada.

- K ą jūs šnekat? K aip aš jus apnuodijau?

N edrąsiai įsikišo D žu lija.

- Mergaitės, liaukitės, tai netiesa.

- Taip. Ji m us apnuodijo, - pakartojo D žada. - Kas žino,

kokio šlamšto pridėjai į tą savo pyragą.

Paskui vėl atsisuko į A ličę .

- N orėjai m us visas susargdinti, tiesa? K ą gi, tau pavyko.

A ličė klausėsi šių žod žių papliūpos, bet jai prireikė kelių

sekundžių, kad suvoktų jų prasmę. Pažvelgė į D žu liją, kurios

didelės m ėlynos akys, regis, bylojo: atleisk m an, aš negaliu

nieko padaryti. Paskui paieškojo užuojautos V io lo s akyse, bet

išvydo tuščią žvilgsnį.

91
 D žada laikė delną ant pilvo, tarsi jai dar nebūtų praėję

traukuliai.

- Bet šj pyragą m udvi kepėm su Soledad. V iską p irkom

prekybos centre.

Niekas jai neatsakė. N usukusios žvilgsnius į skirtingas p u ­

ses, mergaitės tarsi laukė, kada žudikė išeis.

- Sol pyragas niekuo dėtas. A š irg i jo valgiau, bet m an

nieko nebuvo, - sum elavo A ličė.

- Tu m eluoji, - užsipuolė ją Federika M ad zo ld i, ik i šios

akim irkos neištarusi nė žodžio. - N et neparagavai jo. V is i

žino, kad...

Ji staiga nutilo.

- N agi, liaukitės, - ėmė m aldauti D žu lija. Atrodė, ji tuoj

pravirks.

A ličė perbraukė delnu per plokščią pilvą. Po oda pajuto

besidaužančią širdį.

- Ką? - ram iai paklausė ji.

V io la Baj lėtai papurtė galvą. A lič ė žiū rėjo į savo b u v u ­

sią draugę laukdam a žod žių , k u rių toji neištarė, bet jie d ra i­

kėsi ore lyg perm atom os d ū m ų sruogelės. Ir kai suskam bo

skam butis, ji nė nekrustelėjo. P on ia Tu b ald o, gam tos m oks­

lų m okytoja, turėjo du kartus p rim in ti, kad sėstųsi į savo

vietą.

18

D enisas neatėjo į m okyklą. Šeštadienį važiuodam i kartu

nam o, M atija ir D enisas net nepažvelgė vienas į kitą. Denisas

92
atsakinėjo vienskiem eniais žodžiais į M atijos tėvo klausim us,

o išlipęs iš autom obilio neatsisveikino.

M atija padėjo delnus ant tuščios vietos šalia savęs. Kartais

galvoje šmėkštelėdavo žodžiai, D en iso ištarti tam siam e kam ­

baryje. Paskui jie nuplaukdavo tolyn pernelyg greitai, kad jis

suprastų jų prasmę.

Jis m anė, kad jam iš tikrų jų nebūtina jų suprasti. Jis tik

norėjo, kad Denisas būtų šalia ir saugotų jį nuo visko, kas

buvo anapus jo suolo.

Vakar tėvai paprašė jį sėstis svetainėje ant sofos. Jie atsi­

sėdo priešais. Tada tėvas paprašė: papasakok m um s apie tą

vakarėlį. M atija stipriai sugniaužė kum ščius, paskui atgniaužė

ir padėjo ant kelių, kad m atytų tėvai. G ūžtelėjo pečiais ir sau

būdingu n uolankiu tonu atsakė, kad nėra ko pasakoti. M o tin a

nervingai pašoko ant kojų ir dingo virtuvėje. U žtat tėvas p ri­

ėjo ir dukart paplekšnojo jam per petį, tarsi žinodam as, kad

tu ri jį dėl kažko paguosti. Tada M atija p risim in ė - kai buvo

mažas, karščiausiom is vasaros dienom is tėvas, norėdam as jį

atvėsinti, pirm a papūsdavo į veidą jam , paskui M ik e la i. P risi­

m inė, kaip lengvai lengvutėliai nuo jo odos išgaruodavo pra­

kaitas, ir ėmė skausm ingai ilgėtis to pasaulio, kartu su M ik e la

nuskendusio upėje.

Jis paklausė savęs, ar klasės draugai viską žino. Ir ar žino

m okytojai. Pajuto slaptus jų žvilgsnius, lyg žvejo bradinys su­

siraizgiusius virš jo galvos. Atsivertė istorijos vadovėlį ir ėmė

atm intinai m okytis visų tame puslapyje išspausdintų datų. Be

jokios logikos nusidriekusi skaičių virtin ė p aliko jo galvoje

vis ilgėjantį pėdsaką. Sekdamas juos M atija lėtai nutolo nuo

prietem oje stovinčio D en iso vaizdo ir pam iršo tuštum ą, da­

bar sėdinčią jo vietoje.

93
 19

Per pertrauką A lice slapčiom is įslin ko į m edicinos kabine­

tą antram e aukšte, siaurą baltą kam barį, kuriam e stovėjo tik

procedūrų lova ir pakabinam a spintelė su veidrodžiu ir b ū ti­

niausiais pirm osios pagalbos reikm enim is. Kartą buvo u žsi­

dariusi šiame kam baryje, kai kone nualpo per kūno kultūros

pam oką, m at per keturiasdešim t valandų buvo suvalgiusi tik

du nesijotų m iltų trapučius ir m ažai kalorijų tu rin čią šokola­

do plytelę. Tą dieną kūno kultūros m okytojas, vilk in tis žaliu

„D iadora“ treningu ir su švilpuku ant kaklo, ku riu o niekada

nesinaudojo, pasakė jai: gerai pagalvok, ką darai, labai gerai

p agalvok Paskui išėjo, palikęs vieną neono šviesoje, ir ištisą

valandą ji nežinojo nei ką veikti, nei į ką žiūrėti.

Vaistinėlę A ličė rado atidarytą. Paėmė slyvos did u m o gu­

m ulėlį vatos ir buteliuką spirito. U ždarė dureles ir ėmė ieško­

ti sunkaus daikto. Rado tik raudonos ir rudos spalvos kieto

plastiko šiukšlių kibirą. M elsdam asi, kad niekas iš lauko neiš­

girstų triukšm o, k ib iro dugnu trenkė į spintelės veidrodį.

Paskui, saugodam asi, kad neįsipjautų, ištraukė didelę tr i­

kam pę stiklo šukę. Stikle išvydo šm ėkštelint savo kairę akį ir

pasididžiavo savim i, kad nepravirko, neišliejo nė ašaros. Šukę

įsikišo į plačių m arškinių kišenę ir grįžo į klasę.

V isą rytą praleido lyg sustingusi. N ė karto neatsisuko į

V io lą ir kitas, literatūros pam okoje negirdėjo nė vieno žodžio

apie A isch ilo teatrą.

Eidam a iš klasės paskui savo draugus, D žu lija niekam ne­

m atant paėmė jai už rankos.

- M a n labai gaila, - pasakė į ausį. Paskui pabučiavo į skruos­

tą ir nubėgo įkandin kitų, jau žingsniuojančių koridorium i.

94
 A ličė laukė M atijos m okyklos vestibiulyje, prie linoleu m u

išklotų laiptų, kuriais d u rų lin k plūdo netvarkinga m okin ių

banga. Ranką laikė ant turėklų. Šaltas metalas teikė ramybės.

M atija lip o laiptais lydim as pusm etrinės tuštum os - be

D en iso, jos niekas nedrįso užim ti. Juodi netvarkingi plaukai

didelėm sruogom krito jam ant kaktos, beveik ik i pat akių. Jis

žiūrėjo, k u r deda kojas, ir lip o žem yn truputį atsilošęs. A ličė

pašaukė jį vieną kartą, bet jis neatsisuko. Ji sušuko: „M a ti­

ja!“ - garsiau, ir jis pakėlė galvą. Sumišęs pasisveikino ir n u ­

žingsniavo stiklin ių d u rų lin k .

A ličė prasiskyrė kelią pro kitus m okiniu s ir pasivijo jį. Su­

griebė už rankos, ir M atija krūptelėjo.

- T u ri eiti su m anim , - pasakė ji.

-K u r?

- T u ri m an padėti sutvarkyti vieną reikalą.

M atija nervingai apsižvalgė, norėdam as įsitik in ti, ar ne­

gresia pavojus.

- M anęs laukia tėvas, - atsakė.

- Tėvas palauks. T u ri m an padėti. Tuoj pat, - pasakė Aličė.

M atija atsiduso. Pasakė: gerai, bet nebūtų paaiškinęs kodėl.

- E ik šen.

A ličė paėmė jam už rankos kaip per V io lo s vakarėlį, bet šį

kartą M atijos pirštai patys susiskliaudė apie jos pirštus. Jie p a­

lik o m o kin ių m inią. A ličė žingsniavo greitai, tarsi nuo kažko

bėgdam a. Jie įžengė į tuščią antro aukšto korid orių . Pro atda­

ras tuščių klasių duris laukan veržėsi nenusakom as nykulys.

Juodu įėjo į m ergaičių tualetą. M atija dvejojo. N orėjo

pasakyti: m an čia negalim a, bet paskui leidosi įtem piam as

vidun. K a i A ličė įsivedė jį į kabiną ir u žrakino duris, juodu

atsidūrė taip arti vienas kito, kad M arijai ėmė drebėti kojos.

95
Senos kabinos erdvė buvo tokia m aža, kad ant siaurų plyte­

lėm is išklotų g rin d ų vos tilp o keturios kojos. A p lin k draikėsi

tualetinio popieriaus skiautelės.

D abar ji m ane pabučiuos, pam anė M atija.

Tai tu tu ri ją pabučiuoti, pam anė. Juk nesunku, bučiuotis

m oka visi.

A ličė brūkštelėjo žem yn blizgančios striukės užtrauktuką

ir ėmė nusirenginėti kaip V io lo s nam uose. Išsitraukė iš d žin ­

sų m arškinėlius, o džinsus nusm aukė ik i pusės sėdm enų. Į

M atiją nežiūrėjo, tarsi būtų buvusi viena.

Vietoj ano šeštadienio vakaro’ balto tvarsčio dabar pasi­

matė odoje ištatuiruota gėlė. M atija norėjo kažką sakyti, bet

n u tilo ir nusuko akis į šoną. Kažkas sujudėjo jam tarp kojų,

bet jis pasistengė apie tai negalvoti. Perskaitė kelis užrašus ant

sienų. Prasmės nesuprato. Pastebėjo, kad nė vienas piešinys

nėra lygiagretus g rin dų plytelių linijom s. V is i sudarė tą patį

kam pą su jų briauna, ir M atija apskaičiavo, kad tai trisdešim ­

ties ar keturiasdešim ties laipsnių kam pas.

- Im k šitą, - tarė A ličė.

Padavė jam stiklo šukę. V iena jos pusė buvo blizganti, kita

juoda ir aštri lyg durklas. M atija nesuprato, tada ji kilstelėjo

sm akrą, kaip įsivaizdavo turėjusi padaryti p irm ą kartą, kai

ju od u susitiko, ir paaiškino:

- T u ri ją panaikinti. V ien a negaliu.

M atija pažvelgė į veidrodžio šukę, paskui į dešinę A ličės

ranką, rodančią tatuiruotę ant pilvo.

- Ž in au , kad gali tai padaryti, - pasakė užbėgdam a jam

už akių. - D augiau nenoriu jos m atyti. Prašau tai padaryti dėl

manęs.

M atija pasukiojo šukę delne ir jo ranka perbėgo šiurpas.

96
 - Bet... - buvo besakąs.

- Padaryk dėl manęs, - pakartojo A ličė , prispausdam a

delną jam prie lūpų, paskui staiga atitraukdam a.

Padaryk dėl manęs, pagalvojo M atija. Šie trys žodžiai

įstrigo ausyse, ir jis atsiklaupė priešais A ličę.

Jo kulnys rėm ėsi į sieną už nugaros. N ežinojo, kaip įsitai­

syti. Dvejodam as palietė odą prie tatuiruotės, kad ji geriau

įsitem ptų. Jo veidas dar niekada nebuvo taip arti mergaitės

kūno, todėl, savaime suprantam a, jis g iliau įkvėpė, norėda­

mas patirti, kaip ji kvepia. P rikišo šukę dar arčiau. Tvirta ran­

ka tru p utį prapjovė odą. A ličė sudrebėjo ir suriko.

M atija staiga atsitraukė ir paslėpė šukę už nugaros, tarsi

norėdam as pasakyti, kad tai padarė ne jis.

- A š negaliu, - atsiprašė.

Pažvelgė aukštyn. A ličė tyliai verkė. Akys buvo užm erk­

tos, vokai skausm ingai suspausti.

- Bet aš nenoriu daugiau jos m atyti, - sukūkčiojo ji.

Jis suprato, kad ji išsigando, ir jam palengvėjo. Atsistojo ir

paklausė savęs, ar nebūtų geriau eiti iš čia.

A ličė delnu nusivalė kraujo lašą, besiritantį p ilv u žem yn.

Susisagstė džinsus. Tuo tarpu M atija stengėsi sugalvoti, kaip

ją nuram inti.

- Tu priprasi prie jos. G aliausiai nė nepastebėsi.

- O kaip? Ji visada bus čia, m an prieš akis.

- Būtent, - tarė M atija. - Todėl daugiau jos nepastebėsi.

 K ITA S K A M B A R Y S

(1995)

20

M atija buvo teisus: dienos A ličės oda nubėgo viena po kitos

kaip tirp ik lis ir kiekviena nusinešė plonytėlaitį jos tatuiruotės

ir jųdviejų p risim in im ų sluoksnelį. Piešinio kontūrai, kaip ir

aplinkybės, dar nebuvo išnykę, ju o d i ir gana ryškūs, bet spal­

vos susim aišė ir nusitrynė, tapo blausios ir vienodos, prara­

dusios bet kokią prasmę.

Licėjaus m etai lik o atvira žaizda. M atija i ir A lič e i ji atrodė

tokia gili, kad, regėjosi, niekada neužgis. Jie perėjo juos tarsi

sulaikę kvapą: jis - atmesdamas pasaulį, ji - jausdam asi to

pasaulio atstumta, bet abu pastebėjo, kad tai visai nesvarbu.

Jie susikūrė ydingą ir asim etrišką draugystę, sudarytą iš ilgų

išsiskyrim ų ir ilgos tylos, tuščios ir švarios erdvės, į kurią abu

galėjo sugrįžti ir vėl įtraukti oro, kai m okyklos sienos tapdavo

per ankštos ir im davo juos dusinti.

Bet ilg a in iu i paauglystės žaizda užsitraukė. Nem atom ai,

bet nuolat traukdam iesi, odos kraštai suartėjo. K iekvieną kar­

tą nusibrozdinus, šašas nukrisdavo, paskui vėl užsidėdavo, tik

tamsesnis ir storesnis. Pagaliau naujas odos sluoksnis, lygus ir

tam prus, pakeitė nukritusį. Raudonas randas pabalo ir galop

susim aišė su kitais.

98
 D abar jie gulėjo ant A ličės lovos, jis nusukęs galvą į vieną

pusę, ji - į kitą, o kad vienas kito nepaliestų, buvo nenatū­

raliai išlenkę kojas. A liče i toptelėjo, kad ji galėtų apsiversti,

kojos pirštu bakstelėti jam į nugarą ir apsim esti, kad netyčia,

bet, būdam a tikra, jog jis iškart nuo jos atšoktų, nusprendė

verčiau jo neliesti, kad nereikėtų nusivilti.

N e i vienas, nei kitas nepasiūlė pasiklausyti m uzikos. A b u

galvojo tik apie vieną dalyką: gulėti ir laukti, kol prabėgs se­

km adienio popietė, ir jie vėl galės daryti tai, kas būtina - va­

karieniauti, m iegoti, pradėti dar vieną savaitę. Pro pravirą

langą kartu su protarpiais nutrūkstančiu gatvės gaudesiu sun­

kėsi geltona rugsėjo šviesa.

A ličė atsistojo lovoje, ir po M atijos galva sulingavo čiu ­

žinys. Sugniaužtus kum ščius įrėm usi į šonus, ji įsm eigė iš

viršaus į M atiją rūstų žvilgsnį, paslėptą p o veidą užklojusiais

plaukais.

- G u lė k ir nejudėk, - pagrasino.

Paskui peržengė jį, nušoko nuo lovos sveikąja koja, toji

nusitem pė ir kitą, tarsi prikabintą per klaidą. N uleidęs sm a­

krą ant krūtinės, M atija žiūrėjo, kaip A ličė vaikštinėja po

kam barį, paskui atidaro ant stalo stovinčią kubo form os dė­

žutę, kurios ik i tol nebuvo pastebėjęs.

V ien ą akį užm erkusi, kitą paslėpusi už seno aparato, A ličė

atsisuko. M atija apsimetė, kad keliasi.

- N e, ne, - sukom andavo ji. - A š tau sakiau nė krust.

Ji paspaudė m ygtuką. „Polaroidas“ išspjovė ploną baltą

liežuvėlį, ir A ličė pam ojavo ju o ore, kol pasirodė spalvos.

- K u r tu jį radai? - paklausė M atija.

- Rūsyje. Jis tėvo. N u sip irko dievažin kada, bet niekada

nesinaudojo.

99
 M atija atsisėdo ant lovos. A ličė num etė nuotrauką ant k i­

lim o ir padarė kitą.

- Liaukis, - paprieštaravo jis. - N uotraukoje aš atrodau

kvailai.

- Tu visada atrodai kvailai.

Ji vėl spragtelėjo.

- M a n regis, aš n o riu būti fotografė, - prisipažino A li­

čė. - Jau nusprendžiau.

- O universitetas?

A ličė gūžtelėjo pečiais.

- Jis rū p i tik m ano tėvui, - atsakė. - Tegu pats ir vaikš­

čioja į jj.

- N o ri jį mesti?

- G albūt.

- Tu negali vieną dieną pabusti, nuspręsti, kad n o ri bū ti

fotografė, ir m esti šalin metus darbo. Taip niekas nedaro, - iš­

drožė pam okslą M atija.

- A k taip, buvau pam iršusi, kad tu esi kaip jis, - ironišku

tonu atsikirto A ličė . - Jūs visada žinot, ką reikia daryti. T u jau

nuo penkerių m etų žinojai, kad n o ri būti matematikas. Jūs

tokie nuobodūs. Seni ir nuobodūs.

Ji nusigręžė į langą, atsitiktinai spragtelėjo aparatą. Šitą

nuotrauką taip pat num etė ant grindų, šalia dviejų kitų. U ž ­

šoko ant jų abiem kojom ir ėmė tryp ti lyg vynuoges.

M atija norėjo kažką sakyti, bet nerado tinkam o žodžio.

Pasilenkė norėdam as p aim ti A lič e i iš p o kojų pirm ąją n u o ­

trauką. Iš baltum os pam ažu išniro už galvos sukryžiuotų ran ­

kų apybraižos. Jis nusistebėjo tąja nepaprasta reakcija, įvyk u ­

sia balto blizgančio popieriaus paviršiuje, ir nusprendė grįžęs

nam o pasižiūrėti į enciklopediją.

100
 - N o riu tau parodyti dar vieną dalyką, - tarė A ličė.

N um etė fotoaparatą ant lovos kaip m ergytė, kuriai atsi­

bod o žaisliukas, nes pam atė kitą, labiau viliojan tį, ir išėjo iš

kam bario.

A lice s nebuvo gerą dešim tį m inučių. M atija ėmė skaityti

lentynoje virš stalo kreivai sudėtų knygų pavadinim us. K aip

visada jie buvo tie patys. Jis sujungė pirm ąsias raides, bet pro­

tingas žodis neišėjo. Tada tarė sau, kad norėtų suprasti lo g i­

nę sekos prasmę. T ikriau siai sudėtų knygas pagal nugarėlių

spalvą arba pagal elektrom agnetinį spektrą, pradėdam as nuo

raudonos spalvos ir baigdam as violetine, arba pagal aukštį,

m ažėjančia tvarka.

- Tatata! - išblaškė jo m in tis A ličės balsas.

M atija atsisuko. Ji stovėjo ant slenksčio, abiem rankom

įsikibusi į staktą, tarsi bijodam a pargriūti. V ilk ėjo jaunosios

suknele, ku ri kažkada tikriausiai buvo akinam ai balta, bet

nuo laiko jos apvadai pagelto, tarsi lėtai kažkokios ligos grau­

žiam i. M etų metais gulėdam a dėžėje ji sudžiūvo ir sustingo.

Subliuškęs korsažas karojo ant A ličės krūtinės, kurios nebu­

vo. Iškirptė buvo negili, bet ją paryškino ant peties kelis cen­

tim etrus nuslydusi petnešėlė. Tokia poza stovinčios mergaitės

raktikauliai atrodė dar labiau atsikišę, pertraukę švelnią kaklo

lin iją ir išryškinę tuščią lom elę, panašią į išdžiūvusio ežero

duburį. M atija svarstė, kaip atrodytų, jeigu užsim erktum ir jo

kontūrais leistum eis žem yn. Rankogalių n ėrin iai buvo susi­

glam žę, ant kairės rankos vos pasikėlę. K o rid o riu m i driekėsi

ilgas šleifas, bet M atija jo nematė. A ličė tebeavėjo raudono­

m is šlepetėm is, jos buvo išlindusios iš po plačios suknelės ir

keistai nederėjo.

101
 - Na? Turėtum ką nors pasakyti, ar ne? - nežiūrėdam a j

jį paragino A ličė . D eln u palygino sijono tiu lį. Jis jai pasirodė

sintetinis, prastos kokybės.

- K ien o ji? - paklausė M atija.

- M an o, argi ne?

- A š klausiu rim tai.

- O kieno dar? M otin os.

M atija linktelėjo ir su šia suknele įsivaizdavo ponią Fer­

nandą. Įsivaizdavo ją vis su ta pačia išraiška, kurią nutaisyda­

vo, kai prieš eidam as nam o pasirodydavo ant svetainės, ku r ji

žiūrėdavo televizorių, slenksčio: tai buvo kupina švelnum o ir

gilios užuojautos išraiška - paprastai taip mes žiūrim e į lig o ­

nius, kai juos aplankom e ligoninėje. Juokinga išraiška, nes d a­

bar ligonė buvo ji ir sirgo liga, lėtai trupinančia visą jos kūną.

- Nestovėk kaip stuobrys. N ufotografuok mane.

M atija paėm ė nuo lovos aparatą. Pasukiojo rankose, norė­

dam as suprasti, ku r paspausti. A ličė plasnojo čia vienoje, čia

kitoje d u rų pusėje, tarsi blaškom a lengvo vėjelio, apie k u rį tik

ji ir žinojo. K ai M atija pakėlė aparatą prie akių, ji atsitiesė ir

nutaisė rim tą, beveik provokuojančią išraišką.

- N a štai, - tarė M atija.

- D abar m udu kartu.

Jis papurtė galvą.

- N agi, nebūk nusibodėlis. Be to, nors kartą n oriu tave

pam atyti kaip pridera apsirengusį. N e šituo nudrengtu m egz­

tin iu , ku rį nešioji m ėnesių mėnesius.

M atija nudelbė akis. Jo m ėlyno m egztinio riešai atrodė

sugraužti kandžių. Jis turėjo įp rotį trin ti į juos nykščio nagą,

kad u žim ti pirštai negrem žtų tarpupirščio tarp nykščio ir

sm iliaus.

102
 - Be to, ju k tu n enori m an sugadinti vestuvių dienos, tie­

sa? - suirzusi pridūrė A ličė.

Ji suprato, kad žaidžia viena. Juk tai pokštas la ik u i apgau­

ti, tik mažas spektaklis, kvailystė, kaip ir daugelis kitų. Ir vis

dėlto, kai atidarė spintos duris ir veidrodyje išvydo savo at­

vaizdą su balta suknele ir M atija šalim ais, akim irką amą jai

atėmė panika.

- Č ia nėra nieko tinkam o, - paskubom išpyškino. - Eikš

su m anim .

M atija nuolankiai nuėjo ja i įkandin. K ai A ličė taip elgda­

vosi, jam pradėdavo niežtėti kojų padus ir jis norėdavo išeiti.

Jam atrodydavo, kad jo draugė elgiasi kažkaip keistai, ir tas jos

įkarštis, kai ji stengdavosi patenkinti savo vaikiškas užgaidas,

jam atrodė nepriim tinas. Jautėsi taip, tarsi ji būtų p ririšusi jį

prie kėdės, pasišaukusi b ū rį žm on ių ir rodytų jį kaip juokingą

n am in į gyvūną. Jis dažniausiai tylėdavo ir savo susierzinim ą

parodydavo judesiais, kol A ličė pavargdavo nuo jo apatijos,

pasiduodavo ir ištardavo: su tavim aš visad jaučiuosi kvailai.

M atija nusekė paskui savo draugės šleifą ik i jos tėvų m ie­

gam ojo. Į jį dar niekada nebuvo įkėlęs kojos. Švieslaidės buvo

beveik visiškai nuleistos, o šviesa krito tokiom is lygiagrečio­

m is ir aiškiom is linijom is, kad ant m edin ių g rin d ų jos atrodė

nupieštos. O ras kam baryje buvo tirštesnis ir tvankesnis nei

visuose nam uose. Prie sienos stovėjo dvigulė lova, ku r kas

aukštesnė nei M atijos tėvų, ir du vien od i naktiniai staliukai.

A ličė atidarė spintą ir pirštu perbraukė į celofano apval­

kalus įm autus, tvarkingai sukabintus tėvo kostium us. N u k a ­

binusi vieną juodą, num etė ant lovos.

- A p siv ilk šituo! - įsakė M atijai.

- G a l išprotėjai? D a r pam atys tėvas.

103
 - M a n o tėvas niekada nieko nemato.

Valandėlę A ličė stovėjo užsisvajojusi, tarsi apm ąstydam a

ką tik ištartus savo žodžius, o gal tiesiog žiūrėdam a j kažką

pro ju od ų drabužių sieną.

- Tuojau surasiu tau m arškinius ir kaklaraištį, - pridūrė.

M atija stovėjo kaip stovėjęs, nežinodam as, ką daryti. Ji tai

pastebėjo.

- A r negali pasijudinti? T ik jau nesakyk, kad tau gėda čia

persirengti!

A liče i jį beraginant, jos tuščias skrandis tarsi susisuko.

Staiga pajuto, kad elgiasi negarbingai. Jos žodžiai nuskam bėjo

kaip švelnus šantažas.

M atija suirzo. Paskui atsisėdo ant lovos ir ėmė varstytis

batus.

A ličė stovėjo nusisukusi, dėdam asi, kad ieško kaklaraiš­

čio, ku rį jau buvo išrinkusi. Išgirdusi m etalinį d iržo spragtelė­

jim ą, suskaičiavo ik i trijų ir atsigręžė. M atija m ovėsi džinsus.

Po jais m ūvėjo pilkas švelnias glaudes, visai neprigludusias

prie kūno, kaip ji įsivaizdavo.

Pagalvojo, kad jau daugybę kartų matė jį su šortais, glau­

dės ir šortai beveik niekuo nesiskyrė, ir vis dėlto ji tru p utį

drebėjo po keturiais baltais vestuvinės suknelės sluoksniais.

Norėdam as prisidengti, M atija tim ptelėjo žem yn m arškinė­

lius ir paskubom įsm uko į elegantiškas kelnes. A u din ys buvo

m inkštas ir lengvas. Prisilietęs prie kojų įelektrino plaukelius,

ir jie pasišiaušė lyg katino kailis.

A ličė priėjo ir padavė m arškinius. Jis paėm ė juos nepakel­

dam as akių. Šitas bergždžias vaidinim as jį nervino. Jis gėdi­

josi rodyti plonas rankas, retus plaukelius ant krūtinės ir apie

bam bą. Jis elgiasi kaip visada, pam anė A ličė , n o ri pasijusti

104
nejaukiai. Paskui dar pagalvojo, kad jam tikriausiai atrodo,

jog kalta ji, ir jai sugniaužė gerklę. N enorėdam a nusisuko ir

leid o M atija i n u sivilkti m arškinėlius be liudytojų.

- O dabar? - paklausė M atija.

Ji atsisuko. Pam ačiusi jį su tėvo drabužiais, neteko amo.

Švarkas jam buvo per didelis, pečiai nukarę, bet ji vis tiek pa­

galvojo, kad jis labai gražus.

- Trūksta tik kaklaraiščio, - pasakė po valandėlės.

M atija paėmė iš A ličės rankų vyšn in į kaklaraištį ir nesą­

m oningai nykščiu perbraukė per blizgantį audinį. Ranka ir

nugara jam perbėgo šiurpas. Pajuto, kad delnas sausas kaip

smėlis. N ieko nelaukdam as pakėlė jį prie lūpų ir papūtė, kad

sudrėktų nuo burnos kvapo. Nesusilaikęs įsikando pirštikaulį,

stengdamasis, kad nem atytų A ličė , bet ji pastebėjo.

- A š nem oku surišti m azgo, - pralem eno jis.

- N a, tu iš tikrų jų beviltiškas.

Tiesą sakant, A ličė m okėjo ir nekantravo parodyti, kaip jį

surišti. D a r m ažą išm okė tėvas. Rytais palikdavo kaklaraištį

ant lovos, paskui prieš išeidam as užsukdavo į jos kam barį ir

klausdavo: ar m ano kaklaraištis gatavas? Su jau surištu m azgu

A ličė bėgdavo prie jo. Tėvas palenkdavo galvą, o rankas laiky­

davo už nugaros, tarsi lenkdam asis karalienei. Ji apjuosdavo

kaklaraiščiu jam kaklą, jis susiverždavo jį ir tru p utį pasitaisy­

davo. Parfait, galiausiai pasakydavo. V ien ą rytą p o to nelai­

m ingo atsitikim o A ličės tėvas rado kaklaraištį ant lovos, kur

buvo palikęs. N u o tada kaklaraiščius visada rišdavosi pats, ir

šis mažas ritualas išnyko, kaip ir daugelis kitų dalykų.

A ličė surišo mazgą m akaluodam a daugiau negu būtina

skeletiniais pirštais. M atija sekė jos judesius, ir jie jam atrodė

labai sudėtingi. Palaukė, k ol ji suverš kaklaraištį apie kaklą.

105
 - E i, atrodai beveik padoriai! A r n o ri p asižiū rėti į ve id ­

rodį?

- Ne, - atsakė M atija. Tiesiog norėjo išeiti vilkėdam as

savo drabužiais.

- Nuotrauka! - sušuko A ličė pliaukštelėdam a delnais.

M atija vėl nusekė paskui ją į jos kam barį. Ji paėmė

aparatą.

- Jis n eturi laikm ačio, - pasakė. - Reikės fotografuoti

aklai.

A ličė prisitraukė M atiją už liem ens. Jis įsitem pė, ji spuste­

lėjo m ygtuką ir švilpdam a išlėkė nuotrauka.

A ličė griuvo ant lovos kaip nuotaka po ilgos šventės ir

ėmė vėduotis nuotrauka.

M atija stovėjo nejudėdam as, galvodam as, kokie jam ne­

patogūs svetim i drabužiai, ir sykiu jausdamas, kaip m alonu

juose išnykti. Šviesa kam baryje staiga pasikeitė. Iš geltonos

tapo m ėlyna ir vienoda, nes už priešais stovinčio daugiaaukš­

čio pasislėpė saulė.

- A r dabar galiu persirengti?

Pasakė tyčia, kad ji suprastų, jog jam nusibodo žaisti šį

žaidim ą. A ličė atrodė g iliai susim ąsčiusi ir vos kilstelėjo an ­

takius.

- Ir paskutinis dalykas, - tarė ir staiga atsistojo. - Jaunasis

paprastai perneša savo žm oną per slenkstį.

-Ką?

- T u ri paim ti m ane ant rankų ir nunešti ten. - Ji parodė į

korid orių . - Paskui būsi laisvas.

M atija papurtė galvą. Ji priėjo prie jo ir lyg m ergytė ištiesė

ranką.

- Drąsiau, m ano d id vyri, - tarė erzindam a.

106
 Nugalėtas M atija dar sykį patraukė pečiais ir, norėdam as

ją pakelti, nerangiai pasilenkė. D a r niekada nebuvo nieko ne­

šęs. Pakišo vieną ranką po jos keliais, kita apkabino per nuga­

rą ir nustebo, kokia ji lengva.

K liuvinėdam as pasuko koridoriaus link. Per ploną m arš­

k in ių au d in į jautė besiskverbiantį A ličės alsavim ą, akivaizdžiai

per arti, ir girdėjo, kaip šiugžda grin dim is velkam as šleifas.

K ai žengė per slenkstį, pasigirdo sausas ir pratisas drykstelėji-

mas, ir jis staiga sustojo.

- Po galais! - sušuko.

G re it pastatė A ličę ant grindų. Sijonas lik o įstrigęs tarp

d u rų vyrių. Buvo įplyšęs per sp rin dį ir panėšėjo į prasižioju­

sią besijuokiančią burną. A b u žiūrėjo į ją tru p utį sutrikę.

M atija laukė, kad A ličė ką nors pasakys, nusim ins, im s

priekaištauti. Jautė, kad tu ri atsiprašyti, bet ju k ji pati labai

norėjo šitos nesąmonės.

A ličė įsistebeilijo į sudraskytą sijoną bejausm iu veidu.

- N ie k o nepadarysi, - pagaliau pratarė. - Juk, šiaip ar taip,

jos daugiau niekam nereikia.

 V A N D E N Y IR K R A N T E

(1998)

21

P irm in ia i skaičiai dalijasi tik iš vieno ir iš savęs. Jie užim a

savo vietą begalinėje n atūrinių skaičių eilėje, kaip ir k iti su­

spausti tarp dviejų panašių skaičių, bet truputį tolėliau nuo

kitų. Tai nepatiklūs ir vieniši skaičiai, todėl M a fija i jie atrodė

nuostabūs. Kartais pagalvodavo, kad tokioje sekoje jie atsidū­

rė per klaidą, kad ten pateko tarsi į spąstus, kaip perlai į vėri­

nį. Kitais kartais jam atrodydavo, kad jie irg i norėjo būti tokie

kaip visi, tiesiog paprasti skaičiai, bet dėl kažkokių priežasčių

nesugebėjo. Ši antra m intis jį aplankydavo dažniausiai vakare,

netvarkingai sum išusi su vaizdais, kurie užplūsta prieš m iegą,

kai protas nepajėgia sau pasakoti m elų.

Pirm aisiais m okym osi metais M atija sužinojo, kad tarp

p irm in ių skaičių dar esama ypatingesnių už kitus. M atem a­

tikai juos vadina pirm iniais dvyniais: tai p irm in ių skaičių

poros, labai artim os, beveik kaim ynės, nes tarp jų visada yra

lyginis skaičius, neleidžiantis jiem s susiliesti iš tikrųjų. Tai to­

kie skaičiai kaip 11 ir 13, kaip 17 ir 19, 41 ir 43. Jei tu ri kan ­

trybės skaičiuoti, pam atai, kad tų p orų pasitaiko vis rečiau.

Tada ap tinki vis vienišesnių p irm in ių skaičių, paklydusių toje

tylioje ritm iškoje erdvėje, sudarytoje tik iš skaitm enų, ir tada

108
tave apninka baim ės nuojauta, kad ik i šiol rastos skaičių p o ­

ros atsitiktinės, kad jų tikrasis likim as - lik ti vienišom s. Bet

kai n u le id i rankas, kai nebeturi jo k io noro skaičiuoti, neti­

kėtai susiduri su dar dviem glaudžiai sukibusiais dvyniais.

M atem atikai įsitikinę: eidam i tolyn, tokių p orų galim e rasti

ir daugiau, nors pasakyti, k u r jos, įm anom a tik tada, kai jas

surandi.

M atija buvo įsitikinęs, kad A ličė ir jis - p irm in ia i dvyniai,

vien iši ir pasiklydę, artim i, bet per m ažai, kad susiliestų iš t i­

krųjų. Šito niekada jai nesakė. K ai įsivaizduodavo, kaip pasi­

pasakoja savo m intis, plonas prakaito sluoksnis nuo jo delnų

visiškai išgaruodavo ir geras dešim t m in u čių jis negalėdavo

paliesti jo k io daikto.

V ie n ą žiem os dieną g rįžo nam o praleidęs popietę pas

A ličę , k u r nieko neveikė, tik perjunginėjo televizoriaus k a­

nalus, nors M atija nekreipė dėm esio nei į žodžius, n ei į vaiz­

dus. D ešin ė A ličė s koja, atrem ta į žem ą svetainės staliuką,

buvo užgrobusi jo m atym o lauką, kaip gyvatės galva įs ik i­

busi į jį iš kairės. A ličė sulenkdavo ir ištiesdavo pirštus h i-

pn otiškai tolygiai. N u o pasikartojančio judesio jam skrandį

ėmė slėgti kažkoks sunkum as ir nerim as, o kad tame kadre

niekas nepasikeistų, M a tija stengėsi kuo ilgiau neišleisti jo

iš akių.

G rįžęs nam o, paėm ė iš segtuvo pluoštelį švarių lapų, ga­

nėtiną pluoštelį, kad p o p ieriu m i lengvai slystu plunksna ir

nebraižytų kieto stalo paviršiaus. D elnais gerai išlygino lapo

šonus, pirm a viršutinius, paskui apatinius, tada šoninius. Iš­

sirin ko parkerį su pilnutėle kapsule, nuėm ė gaubtelį ir, kad

nepamestų, užm ovė ant kito galo. Paskui neskaičiuodam as

langelių ėmė rašyti pačiam e lapo viduryje.

109
 2760889966649. Vėl užsuko parkerį ir padėjo šalia lapo.

G arsiai perskaitė: dutūkstančiaiseptynišim taim ilijardųaštuo-

niasdešim tdevynim ilijonaidevynišim taišešiasdešim tšešitūks-

tančiaiketuriasdešim tdevyni. Tada dar sykį perskaitė, tarsi

norėdam as šią garsiakalbę prisijaukinti. Nusprendė, kad šis

skaičius bus jo. Buvo įsitikinęs, kad niekas kitas pasaulyje,

niekas kitas visoje pasaulio istorijoje niekada nestabtelėjo ir

neatkreipė dėm esio į šį skaičių. T ikriau siai niekas neužrašė jo

popieriaus lape, juoba neperskaitė garsiai.

Praėjus jaudu lio valandėlei, žem iau nubrėžė dvi linijas ir

parašė 2760889966651. Šitas jos, pam anė. Jo galvoje skaitm e­

nys įgavo blyškią A ličės kojos spalvą, išryškėjusią m elsvų te­

levizijos blyksnių šviesoje.

Jie taip pat galėtų būti p irm in ia i dvyniai, pagalvojo M a ti-

ja. Jeigu jie yra...

N u o šios m inties staiga sustojo ir ėm ė ieškoti šiem s skai­

čiam s d aliklio . Su 3 buvo lengva: tik reikėjo skaičius sudėti

ir įsitik in ti, ar jie - 3-jų kartotinis. 5 reik ia atm esti iš karto.

G a l yra k okia taisyklė, skirta 7-iem s, bet M a tija jos n e p ri­

sim inė, todėl ėm ė d alyti stulpeliu 11, 13 ir taip toliau, at­

likdam as vis sudėtingesnius skaičiavim o veiksm us. Bandant

atlik ti šį veiksm ą su 39, p irm ą kartą jam užėjo m iegas, ir ra­

šik lis n u sirito puslapiu. Priėjęs 47, sustojo. Sūkurys, p rip il­

dęs jam skrandį A ličė s nam uose, išsisklaidė, ištirp o raum e­

nyse lyg kvapai ore, ir jo nebejautė. K am baryje buvo tik jis ir

daugybė netvarkingai išm ėtytų lapų, išm argintų bergždžiais

dalybos veiksm ais. L a ik ro d is rodė be p en k io liko s m in u čių

ketvirtą valandą ryto.

M a tija paėm ė p irm ą jį lapą su dviem vid u ryje užrašytais

skaičiais ir pasijuto tarsi kvailys. Perplėšė jį per pusę, paskui

110
dar sykį pusiau, k ol kraštai pasidarė tokie k ie ti kaip skus­

tuvo p eiliukas, kad galėtų įlįs ti p o kairės rankos bevardžio

piršto nagu.

Per ketverius m okslo universitete m etus m atem atika jį atve­

dė į tolim iausius ir žaviausius žm ogaus m inties kam pelius.

K aip kruopščiausią ritualą M atija persirašydavo visus teo­

rem ų, kurias tik rasdavo, įrodym us. N et vasaros popietėm is

jo kam baryje švieslaidės būdavo nuleistos. Jis d irbdavo prie

dirbtinės šviesos. Nukraustydavo nuo stalo viską, kas galėtų

atitraukti jo žvilgsnį, kad su popieriaus lapu jaustųsi iš t i­

krųjų vienas. Rašydavo nesustodam as. Jeigu dvejodam as per

ilgai užtrukdavo prie pastraipos ar padarydavo klaid ą rašy­

dam as išraišką p o lygybės ženklu, sviesdavo lapą ant g rin dų

ir pradėdavo iš naujo. Pasiekęs šių puslapių, prigrūstų sim ­

b o lių , raid žių ir skaičių, pabaigą, parašydavo raides Q E D * ,

ir jam atrodydavo, kad jis sutvarkė m ažą pasaulio kam pelį.

Tada atsilošdavo į kėdės atkaltę ir sukryžiuodavo rankas, kad

jos nesitrintų viena į kitą.

Jis pam ažu prarasdavo ryšį su puslapiu, sim boliai, kurie

dar prieš akim irką liejosi pagal riešo judesius, dabar jam at­

rodydavo tolim i, įšalę vietoje, į kurią jam uždrausta patekti.

Tam soje skendinčioje galvoje vėl im davo šėlti n iū rios m intys

ir tada M atija dažniausiai išsirinkdavo knygą, atsitiktinai atsi­

versdavo ir vėl im davo m okytis.

Kom pleksinė analizė, projektyvinė geom etrija, tenzori-

nis skaičiavim as neįstengė jo atitolinti nuo pradinės aistros

* Q u o d erat demonstrandum - tai ir reikėjo įrodyti (lot.).

111
skaičiam s. M atija i patikdavo skaičiuoti, pradėti nuo 1 ir to­

liau gilin tis į sudėtingas progresijas, kurias akim irksn iu pats

sugalvodavo. Jis leisdavosi skaičių vedam as, jam atrodydavo,

kad pažįsta juos visus ik i vieno. Tad kai atėjo metas išsirin kti

d ip lo m in io darbo temą, nedvejodam as nudrožė pas profeso­

rių N ik o lį, abstrakčiosios m atem atikos dėstytoją. Profesorius

niekada nebuvo jo egzaminavęs ir, be pavardės, M arija apie jį

nieko nežinojo.

Frančesko N ik o lio kabinetas buvo ketvirtam e devynio­

liktojo am žiaus pastato aukšte, ku r buvo įsikūrusi M atem a­

tikos katedra: švarus ir bekvapis kam barėlis, kur viskas buvo

balta - sienos, lentynos, plastikinis rašomasis stalas ir ant jo

riogsantis d id žiu lis kom piuteris. M arija taip tyliai pabarbeno

į duris, kad N ik o lis gerai nesuprato, ar beldžiasi pas jį, ar į

gretim ą kabinetą. Todėl atsiliepė: prašau, vildam asis, kad ne­

apsijuokė.

M atija atidarė duris ir įžengė vidun.

- Labą dieną! - pasisveikino.

- Laba diena! - atsakė N ikolis.

M arijos žvilgsnis u žkliuvo už nuotraukos, kabančios už

profesoriaus nugaros: joje jis buvo jaunesnis, bebarzdis, la i­

kė sidabrihę plokštelę ir spaudė ranką kaži kokiam svarbiam

nepažįstam ajam . M atija prisim erkė, bet perskaityti, kas toje

plokštelėje parašyta, neįstengė.

- Na? - paklausė N ik o lis, apžiūrinėdam as jį rūsčiu veidu.

- N orėčiau rašyti darbą apie Rym ano zeta funkcijos n u ­

lius, - atsakė M atija, žiūrėdam as į dešinį profesoriaus petį, ant

k u rio pleiskanų sluoksnis p rim in ė m ažą žvaigždėtą dangų.

N ik o lis susuko grim asą, panašią į ironišką šypseną.

112
 - A tleiskit, bet kas jūs toks? - paklausė neslėpdam as iro ­

nijos ir susidėjo rankas už galvos, tarsi norėdam as pasim ė­

gauti trum pa pram oga.

- A š M atija Balosinas. Išlaikiau egzam inus ir norėčiau per

metus parašyti d ip lo m in į darbą.

- A r turite studijų knygelę?

M atija linktelėjo. Nusim etė nuo peties kuprinę, atsitūpė

ant g rin d ų ir ėmė joje raustis. N ik o lis ištiesė ranką norėdam as

paim ti knygelę, bet M atija pats padėjo ją ant stalo krašto.

Jau keletą m ėnesių profesorius buvo priverstas laikyti

daiktus toliau nuo savęs, kad galėtų geriau juos m atyti. Jis

greitai perbėgo akim is virtin ę trisdešim tukų ir pagyrim ų. N ė

vienos klaidelės, nė vienos dvejonės, nė vieno neišlaikyto eg­

zam ino, pavyzdžiui, dėl blogai pasibaigusios m eilės istorijos.

Užvertė knygelę ir pažvelgė į M atiją atidžiau. Apsirengęs

neutraliai ir atrodo, kad nežino, kaip užim ti savo paties kūno

erdvę. Profesorius pam anė, kad štai dar vienas iš tų, kuriem s

gerai sekasi m okslai, nes gyvenim e jie tik ri m ulkiai. K ai tokie

studentai atsiduria už gerai išvaikščiotų universiteto k o rid o ­

rių, visada pasirodo niekam tikę.

- A r nem anote, kad tem ą turėčiau pasiūlyti aš? - stengda­

m asis kalbėti lėtai paklausė jis.

M atija patraukė pečiais. Juodos jo akys lakstė stalo kraš­

tais nuo dešinės į kairę.

- M an e dom ina p irm in ia i skaičiai. N o riu rašyti apie Ry-

m ano zeta funkciją.

N ik o lis atsiduso. Paskui atsistojo ir priėjo prie baltos sp in ­

tos. Ritm iškai šnopuodam as ėmė sm iliu m i vedžioti per kny­

gų pavadinim us. Paėmė kelis rašomąja m ašinėle spausdintus

lapus, vienam kam pe susegtus segikliu.

113
 - G erai, gerai, - tarė duodam as lapus M atijai. - Ateisit, kai

atliksit visus šio straipsnio skaičiavim us. Visus visutėlaičius.

M atija paėm ė lapus ir nė neperskaitęs pavadinim o įsikišo

į atdarą suglebusią kuprinę, g u lin čią prie kojos. Sum urm ėjo:

ačiū, išėjo iš kabineto ir uždarė už nugaros duris.

N ik o lis vėl atsisėdo į savo vietą ir pagalvojo, kaip apie šį

naują ir netikėtą susitikim ą per vakarienę niurzgėdam as pa­

pasakos žm onai.

22

Į istoriją su fotografija A ličės tėvas pažiūrėjo kaip į n u ob o­

džiaujančios m ergiščios užgaidą. V is dėlto dvidešim t trečiojo

gim tadienio proga padovanojo jai ve id ro d in į „Kanoną“ su

dėklu ir trikoju, ir ji padėkojo jam gražia ir kaip led in io vėjo

gūsis nesugaunam a šypsena. Jis taip pat sum okėjo už šešių

m ėnesių kursus m erijoje, ir A ličė nepraleido nė vienos pa­

m okos. Jų susitarim as buvo ne tik aiškus, bet ir besąlygiškas:

pirm iausia - universitetas.

Paskui, kaip tik tada, taip aiškiai ir tiksliai, kokia būna li­

nija, skirianti šviesą nuo tamsos, staiga pablogėjusi Fernandos

sveikata visus tris įsuko į vis labiau gniuždančią naują parei­

gų spiralę ir į neišvengiam ą apatijos ir abipusio abejingum o

kupiną finišą. A ličė liovėsi lankyti universitetą, o tėvas apsi­

metė, kad nieko nepastebi. Savigrauža, kurios pradžia buvo

iš kito laiko, kliu d ė jam ryžtingai prim esti dukrai savo valią,

ir jis beveik liovėsi su ja kalbėjęsis. Kartais jam atrodydavo,

kad pakaktų trupučio, užtektų vieną vakarą įeiti į jos kam barį

114
ir pasakyti... K ą pasakyti? Jo žm ona dingsta iš šio gyvenim o,

pam ažu išgaruoja kaip šlapia dėmė ant m arškinėlių, ir kar­

tu atsileidžia gija, dar siejanti jį su dukra; toji gija jau velkasi

žeme, suteikdam a jai laisvę viską spręsti pačiai.

Fotografuojant A liče i labiau patikdavo judesys nei re­

zultatas. Patikdavo atidengti užpakalinį aparato vožtuvėlį

ir m aždaug centim etru pasukti naują juostą tiek, kad būtų

galim a įsprausti į griovelį ir tarti sau, kad šita tuščia plėvelė

greitai kuo nors taps, bet dar nežinoti kuo, paskui kelissyk

spragtelėti, tuščiai, nesitaikant, sufokusuoti, pasilenkti į p riekį

ir atsilošti atgal ir nuspręsti, ką daryti su tom is tikrovės atkar­

pom is - pad id in ti, sum ažinti ar sudarkyti.

Kaskart, kai išgirsdavo fotoaparato spragtelėjim ą, paskui

silpną čirškesį, prisim indavo, kaip būdam a m aža kalnų nam e­

lio sode gaudydavo žiogus taure sudėtais delnais. Jai atrodė,

kad tas pats nutinka ir fotografuojant - ji gaudo laiką ir su­

stingdo jį celiulioide tuo m etu, kai jis lekia kiton akim irkom

Kursuose buvo išm okyta, kad fotoaparato juostą reikia d u ­

kart apvynioti apie riešą: jei kas norėtų jį pavogti, kartu turė­

tų nutraukti ir ranką. D ievo M otin os ligoninės, kurioje buvo

slaugom a jos m otina, koridoriuje A ličė nebijojo, kad kas nors

gali atsitikti, bet taip nešioti savo „Kanoną“ jau buvo įpratusi.

Ji žingsniavo palei dvispalvę sieną, kartais užkliudydam a

ją dešiniuoju petim i, kad nesusidurtų su žm onėm is. Rytinės

lankym o valandos buvo ką tik prasidėjusios, ir žm onės plūdo

ligoninės koridoriais lyg skysta masė.

A liu m in io ir sluoksniuotos faneros palatų durys buvo at­

daros. Iš kiekvienos sklido specifinis, tik jai būdingas kvapas.

O n kolog ija kvepėjo dezinfekavim o priem onėm is ir alkoholy­

je išm irkusia m arle.

115
 M otin os palata buvo priešpaskutinė. A ličė įėjo vid un .

M o tin a m iegojo nesavu m iegu, aparatai, prie k u rių buvo p ri­

jungta, nekėlė jo k io garso. Šviesa buvo silpna, m igdanti. V a ­

zoje ant palangės stovėjo pam erktos raudonos gėlės: vakar jų

atnešė Soledad.

A ličė padėjo delnus ir aparatą ant lovos krašto, ku r pa­

klodės, per v id u rį pakeltos m otinos kūno apybraižų, buvo vėl

išsilyginusios.

Ji ateidavo kiekvieną dieną ir nieko neveikdavo. V iską pa­

darydavo slaugės. įsivaizdavo, kad jos vaidm uo - kalbėtis su

m otina. Taip daro daugelis, jie elgiasi taip, tarsi ligonis suge­

bėtų išgirsti jų m intis, suvokti, kas stovi šalia ir kalbasi su sa­

vim i, tarsi liga galėtų atverti tarp žm on ių ypatingą suvokim o

kanalą.

V is dėlto šį rytą ji atsinešė plaukų šepetį. Išsiėmė iš ran­

kinės ir švelniai, stengdamasi neįdrėksti veido, sušukavo m o ­

tinai plaukus, bent tuos, kurie nebuvo prispausti pagalvės.

M o tin a gulėjo nejudėdam a ir lyg lėlė nuolanki.

A ličė ištraukė m otinos rankas iš p o paklodės ir paguldė

greta, kad atsipalaiduotų. D a r vienas tirpalo lašas nubėgo la­

šine žem yn ir dingo Fernandos venose.

A ličė atsisėdo kojūgalyje, aparatą padėjo ant aliu m in io

strypo. Užm erkė kairę akį, kitą prispaudė prie vaizdo ieškiklio.

M o tin ą fotografavo p irm ą kartą. Paspaudė m ygtuką, paskui

truputį pasilenkė į priekį, stengdamasi nesujudinti kadro.

Ją beveik išgąsdino kažkoks šnaresys, ir visa palata staiga

nušvito.

- D abar geriau? - paklausė vyro balsas už nugaros.

A ličė atsigręžė. Prie lango stovėjo gydytojas ir tam pė švie­

solaidžių virvelę. Buvo jaunas.

116
 - Taip, ačiū, - padėkojo A ličė truputį sutrikusi.

Gydytojas susikišo rankas į balto chalato kišenes ir ėmė ją

stebėti, tarsi laukdam as, kada ji dar sykį spragtels aparatą. Ji

pasilenkė į p riekį ir padarė dar vieną kadrą beveik negalvoda­

ma, tarytum patenkindam a jo norą.

Tik ria u sia i m ano, kad aš pam išusi, tarė sau.

T u o m etu gydytojas abejingai priėjo prie m otin os lovos.

Žvilgtelėjo į ligos istoriją. Skaitydam as ją prisim erkė, ir jo

akys susitraukė į m ažą plyšelį. P riėjo prie lašinės ir nykščiu

pasuko ratuką. Lašai ėmė ristis žem yn greičiau ir jis ėmė

patenkintas juos stebėti. A lič ė pam anė, kad jo judesiai savo­

tiškai ram ina.

Gydytojas priėjo prie jos ir abiem rankom įsikib o į lovos

skersinį.

- Seselės apsėstos, - paaiškino jis. - N o ri, kad visu r

būtų tam su. O ju k jau ir dabar čia sunku atskirti dieną nuo

nakties.

Jis atsisuko ir nusišypsojo.

- Jūs duktė?

- Taip.

Jis linktelėjo be jokios užuojautos.

- A š gydytojas Rovelis, - prisistatė. Paskui, tarsi pagalvo­

jęs, pridūrė: - Fabijus.

A ličė paspaudė jam ranką ir taip pat prisistatė. N etardam i

nė žodžio, k u rį laiką stebėjo m iegančią Fernandą.

Paskui gydytojas du kartus pabarbeno į lovos metalą, ir

šis tuščiai skim btelėjo. Eidam as pro ją, jis pasilenkė prie jos

ausies.

- Nesakyk, kad aš, - sušnabždėjo m erkdam as akį ir rody­

damas į šviesos užlietus langus.

117
Pasibaigus lankym o valandom s A ličė laiptais n u lip o du aukš­

tus, pasiekė vestibiulį ir pro stiklines autom atines duris išėjo

į lauką. Perėjo kiem ą ir sustojo prie kiosko. Suprakaitavu­

sio seno pardavėjo paprašė butelio gazuoto vandens. N orėjo

valgyti, bet buvo įpratusi beveik visiškai valdyti savo norus.

G azu oti gėrim ai buvo viena iš jos gudrybių, jie pripildydavo

skrandį bent ik i tol, kol praeis k ritin is m om entas ir ji pam irš

pietus.

Tru p utį nerangiai, nes trukdė ant riešo kabantis aparatas,

m ažoje rankinėje ji ėmė ieškoti piniginės.

- A š užm okėsiu, - kažkas tarė už nugaros.

Gydytojas Fabijus, su kuriu o susipažino vos prieš pusva­

landį, ištiesė ranką, padavė banknotą k io sk in in k u i ir nusišyp­

sojo A liče i, kad neprieštarautų. Vietoj balto chalato vilkėjo

m ėlynais m arškinėliais trum pom is rankovėm is. N u o jo sk li­

do stiprus odekolono kvapas - anksčiau jo neužuodė.

- Ir vieną kolos, - pridūrė atsigręžęs į kioskininką.

- A čiū , - padėkojo A ličė.

Ji pam ėgino atsukti butelio kam štį, bet jis nė nekrustelėjęs

išsprūdo pro pirštus.

- A r galiu? - paklausė Fabijus.

Paėmė buteliuką jai iš rankų ir suėmęs nykščiu ir sm iliu m i

atidarė. A ličė pam anė, kad šis judesys niekuo neypatingas, ji

taip pat būtų atidariusi, kaip ir bet kuris žm ogus, jeigu tik jos

rankos nebūtų tokios prakaituotos. Ir vis dėlto tas judesys jai

atrodė keistai žavus, tarsi jos garbei atliktas mažas žygdarbis.

Fabijus padavė jai vandenį, ji vėl padėkojo. Gėrė kiekvie­

nas iš savo buteliuko ir paslapčiom žvilgčiojo vienas į kitą,

118
tarsi svarstydam i, ką dar pasakyti. Fabijaus plaukai buvo

tru m p i ir susiraitę sruogelėm is. Ten, ku r ant jų krisdavo tie­

sioginiai saulės spinduliai, iš kaštoninių jie virsdavo rausvais.

A lič e i atrodė, kad jis žino, kaip saulė žaidžia jo plaukais, žino

viską apie save ir apie viską aplinkui.

Tarsi nebyliu abiejų susitarim u kartu paėjo kelis žingsnius

nuo kiosko. A ličė nežinojo, kaip atsisveikinti. Jautėsi skolinga,

iš dalies todėl, kad jis pavaišino ją vandeniu, iš dalies dėl to,

kad padėjo atidaryti butelį. Teisybę pasakius, nebuvo tikra, ar

n o ri taip greitai su juo atsisveikinti.

Fabijus suprato.

- A r galiu palydėti tave ten, k u r tu eini? - įž ū lia i p aklau ­

sė jis.

A ličė paraudo.

- E in u prie autom obilio.

- Tada - prie autom obilio.

Ji nepasakė nei taip, nei ne, tik nusišypsojo žiūrėdam a į

šalį. Fabijus padarė cerem oningą judesį, reiškiantį, kad aš -

paskui tave.

Jie perėjo prospektą, įsuko į mažesnę gatvelę ir nužings­

niavo m edžių nuo saulės neapsaugotu šaligatviu.

Iš A lice s, žengiančios šalia, šešėlio gydytojas suprato,

kad ji šlubčioja. D ešinysis petys, k u rį spaudė fotoaparatas,

buvo tarsi kontrapunktas kietos lyg lazda kairės kojos lin ija i.

N e rim ą kelian tį A ličė s plon u m ą dar labiau išryškin o pailgas

šešėlis, jis atrodė vieno m atm ens, it tam sus segmentas, iš­

sišakojęs į d vi proporcingas galūnes ir tiek pat m echanin ių

protezų.

- Susižeidei koją? - paklausė jis.

- Ką? - sunerim usi paklausė A ličė.

119
 - Klausiau tavęs, ar susižeidei koją, - pakartojo jis. - Pa­

stebėjau, kad šlubuoji.

A ličė pajuto, kaip jai susitraukė ir sveikoji koja. Pabandė

eiti tvarkingiau, iš visų jėgų stengdamasi sulenkti nesveiką

koją, kol pajuto, kad ją skauda iš tikrųjų. Jai toptelėjo, koks

vis dėlto žiaurus ir tikslus žodis „šlubuoti“.

- N elaim ingas atsitikim as, - atsakė. Paskui, lyg atsiprašy­

dam a, pridūrė: - Labai seniai.

- Avarija?

- N e, slidinėjim as.

- D ie v in u slidinėti, - karštai pareiškė Fabijus, būdam as

tikras, kad rado dingstį pasikalbėti.

- O aš nekenčiu, - atkirto A ličė.

- G aila.

- Taip, gaila.

Jie žingsniavo vienas šalia kito daugiau nesikalbėdam i.

Jaunasis gydytojas ėjo apgaubtas ram ybės aureolės, tvirtos ir

skaisčios savim i p asitikin čio žm ogaus erdvės. Jo lūpose šyp­

sena žaidė net ir tada, kai jis nesišypsojo. N ė kiek nesivaržė,

tarsi kasdien ligoninės palatoje jam būtų pasitaikiusi p ro ­

ga sutikti m erginą, plepėti su ja ir palydėti ik i autom obilio.

O A ličė jautėsi m edinė. Jos sausgyslės būdravo, ji juto, kaip

braška sąnariai, kaip prie kaulų lim p a įsitem pę raumenys.

Norėdam a pasakyti, kad šitas m ano, ji parodė aikštelėje

stovintį „Fiat 600“, ir Fabijus skėstelėjo rankom is. U ž jų n u ­

garų gatve pralėkė m ašina. Iš pradžių tarsi iš niekur pasigirdo

vis garsėjantis burzgesys, paskui ėmė pam ažu slopti, k ol pa­

galiau dingo suvis.

- Vadinasi, tu fotografė? - paklausė gydytojas, norėdam as

laim ėti laiko.

120
 - Taip, - nevalingai atsakė A ličė. Ir akim irksn iu pasigailė­

jo. K o l kas ji tik m ergina, k u ri metė universitetą ir dabar k la­

joja gatvėm beveik aklai spragsėdama fotoaparatu. Ji paklausė

savęs, ar to pakanka tapti fotografu, ir kokia toji tiksli riba

tarp kažkuo būti ar nebūti.

Ji prikand o ploną lūpą.

- Tarkim , taip, - pridūrė.

- A r galiu? - paklausė Fabijus, tiesdam as ranką į foto­

aparatą.

A ličė nusivyniojo juostelę nuo riešo ir padavė aparatą. Jis

pavartė jį rankose. Atidengė objektyvą ir nukreipė į save, pas­

k u i aukštyn, į dangų.

- O h o! - nusistebėjo jis. - A trod o tikro profesionalo.

Ji paraudo, ir gydytojas norėjo grąžinti jai aparatą.

- Jei n ori, gali pafotografuoti, - tarė A ličė .

- N e, ne, dėl D iev o m eilės! A š nem oku. Fotografuok tu.

- O ką?

Fabijus apsidairė. D vejodam as pasuko galvą į vieną pusę,

tada į kitą. Ir gūžtelėjo pečiais.

- M ane, - atsakė jis.

A ličė įtariai pažvelgė į jį.

- O kodėl tave? - pati to nenorėdam a paklausė truputį

vylingai.

- Todėl, kad tada turėsi vėl su m anim susitikti, bent jau

tam , kad parodytum .

A ličė valandėlę dvejojo. P irm ą kartą taip atidžiai pažvelgė

Fabijui į akis, ir jai nepavyko nė sekundės atlaikyti jų žvilgs­

nio. Buvo m ėlynos, be jo k io šešėlio, tyros kaip dangus už jo

nugaros, ir ji pasijuto sutrikusi, tarsi nuoga atsidūrusi d id žiu ­

liam e kam baryje.

121
 Gražus, pam anė A ličė . Toks gražus, koks gražus gali būti

vaikinas.

N utaikė vaizd o ie šk iklį tiesiai jam į veidą. N ė k ie k ne­

sutrikęs gydytojas nusišypsojo. N et nepalenkė galvos, kaip

paprastai žm onės elgiasi prieš objektyvą. A lič ė sufokusavo

vaizdą, paskui nykščiu paspaudė m ygtuką. O re p asigirdo

spragtelėjim as.

23

Į N ik o lio kabinetą M atija prisistatė praėjus savaitei po p irm o ­

jo jųdviejų susitikim o. Profesorius jį atpažino iš beldim osi,

ir tai jį nepaprastai sutrikdė. Pamatęs įžengiant M atiją, g iliai

įkvėpė, pasirengęs vaikiną aprėkti, vos tik jis pasakys kažką

panašaus į tokius žodžius kaip: Yra dalykų, kurių aš nesu­

prantu, arba: N o riu paprašyti, kad m an paaiškintum ėte kai

kurias vietas. Jei būsiu pakankam ai kandus, pagalvojo N ik o ­

lis, gal m an pavyks jo atsikratyti.

M atija paprašė leid im o įeiti ir nežiūrėdam as profesoriui

į veidą padėjo ant stalo krašto straipsnį, k u rį tas buvo jam

davęs išnagrinėti. N ik o lis pakėlė jį ir jam iš rankų išsprūdo

krūvelė sunum eruotų, dailia rašysena išm argintų lapų. Su­

rinkęs juos rado kruopščiai atliktą straipsnio analizę. G reitai

perbėgo lapus akim is ir suprato, kad jų nereikia n uodugniai

tikrin ti: vien pažvelgus į tvarkingus lapus galim a patikėti, kad

darbas atliktas be priekaištų.

Jis liko tru p utį nusivylęs, nes jautė, kaip jau gerklėje su­

sikaupęs įn iršis staiga įstrigo lyg koks aikštingas čiaudulys ir

122
toliau nė iš vietos. Ilgai lin k čio jo galvą, veltui stengdamasis

užgniaužti pavydo proveržį tam tipui, kuris atrodo taip n epri­

sitaikęs prie gyvenim o, tačiau, be abejonės, gabus šiam daly­

kui, toks gabus, koks jis iš tikrų jų niekada nesijautė.

- Labai gerai, - pagaliau ištarė, bet sau, nėm až neketinda­

mas jo girti. Paskui, akivaizdžiai pabrėždamas, kad jam n u o­

bodu, tarė: - Paskutinėse pastraipose yra iškeltas tam tikras

uždavinys, susijęs su kai kuriais zeta funkcijos pokyčiais...

- M a n pavyko, - pertraukė jį M atija. - Regis, aš iš­

sprendžiau.

N ik o lis pažvelgė į M atiją p irm a įtariai, paskui su akivaiz­

džia panieka.

- T ikrai?

- Paskutiniam e užrašų puslapyje.

Profesorius sudrėkino sm ilių liežuviu ir pervertė lapus ik i

galo. Suraukęs kaktą greitai perskaitė M atijos sprendim ą, ne­

daug ką suprasdamas, bet ir nelabai radęs ko p rikišti. Tada

ėmė skaityti iš naujo, lėčiau, ir šį kartą M atijos sprendim as

jam pasirodė aiškus, paprastas ir tikslus, nors vietom is p ri­

m argintas diletanto išvedžiojim ų. Skaitant toliau, jo kakta

atsileido, ir jis ėmė nesąm oningai glostytis apatinę lūpą. U ž ­

m iršo M atiją, kuris sėdėjo lyg prišalęs toje pačioje vietoje ir

žiūrėjo į savo kojas, kartodam as: kad tik būtų teisinga, kad

tik būtų teisinga, tarsi visas jo gyvenim as būtų priklausęs nuo

profesoriaus nuosprendžio. Tačiau kartodam as šiuos žodžius

vis dėlto neįsivaizdavo, kad taip bus iš tikrųjų.

N ik o lis vėl atsargiai padėjo lapus ant stalo, atsikolė į kėdės

atkaltę ir mėgstama poza susikryžiavo rankas už galvos.

- K ą gi, tu riu pasakyti, kad esate visiškai pasirengęs, -

tarė jis.

123
D ip lo m in io darbo gynim as buvo num atytas gegužės pabaigo­

je, ir M atija paprašė tėvų jam e nedalyvauti. Kodėl? - teįstengė

paklausti m otina. Žiūrėdam as į langą, jis papurtė galvą. U ž

stiklo stovėjo tamsos siena ir atspindėjo tris atvaizdus prie

keturkam pio stalo. M atija pastebėjo, kaip tėvas paim a m am os

ranką, o kita ranka rodo, kad neprieštarautų. Paskui pamatė

m otinos atspindį, kaip ji atsikelia nuo stalo prisidengusi b u r­

ną ranka, atsuka čiaupą ir im a plauti indus, nors jie dar ne­

baigė vakarieniauti.

D ip lo m o gynim o diena atėjo kaip ir visos dienos, ir M atija

atsikėlė dar nespėjus sučirkšti žadintuvui. V aiduokliai, kurie

jo akyse šm ižinėjo kaip prikeverzoti lapai, išsisklaidė po kelių

m inučių. Svetainėje jis nieko nerado, tik m ėlyną kostium ą,

elegantišką ir naują, g u lin tį prie šviesiai raudonų, kruopščiai

išlygintų m arškinių. A n t jų buvo tik raštelis M ūsų diploman­

tui, pasirašytas M am a ir tėtis, bet tėvo braižu. M atija apsiren­

gė ir išėjo iš nam ų nė nedirstelėjęs į veidrodį.

Apsigynė d ip lo m in į darbą žiūrėdam as kom isijos nariam s

į akis, kiekvienam skirdam as vienodai laiko ir nedrebančiu

balsu. Pirm oje eilėje sėdintis N ik o lis rim tai linksėjo ir paslap­

čiom is sekė, kaip didėja nuostaba kolegų veiduose.

K ai atėjo metas skelbti rezultatus, M atija stojo į eilę kartu

su kitais kandidatais. Jie buvo vieninteliai, stovintys d id žiu lė ­

je auditorijoje. M atija jautė, kaip nugara tarsi skruzdės laksto

žiūrovų žvilgsniai. Stengėsi prasiblaškyti, įvertinti auditorijos

dydį, p irm in in k o ūgį, bet dilgsėjim as pakilo sprandu, išsiša­

kojo ir ėmė tvinksėti sm ilkiniuose. Įsivaizdavo tūkstančius

124
m ažų vabzdžių, lendančių jam j ausis, tūkstančius alkanų

kandžių, rausiančių urvus jo smegenyse.

Ž o d žia i, kuriu os p irm in in ka s kartojo kiekvienam d ip lo ­

m antui, jam atrodė vis ilgesni, juos užgožė jo galvoje kylantis

gaudesys, ir kai atėjo jo eilė, neišgirdo savo pavardės. G e r­

klę užgniaužė kietas gum ulas, panašus į ledo kubelį. M atija

paspaudė p irm in in k u i ranką, ir ji jam pasirodė tokia sausa,

kad jis nesąm oningai ėmė ieškoti m etalinės sagties, nors

jos nebuvo. Tarsi šniokščianti potvyn io banga visi atsistojo.

Priėjęs jo pasveikinti N ik o lis du kartus paplekšnojo jam per

petį. D a r nepasibaigus plojim am s, M atija išėjo iš auditorijos

ir greitai nužingsniavo k o rid o riu m i, pam iršęs, jog pirm a tu ri

atsirem ti į g rin dis kojų pirštais, kad nesigirdėtų, kaip jis eina

d u rų lin k .

M a n pavyko, pavyko, tyliai kartojo. Bet juo artėjo prie

durų, ju o skausm ingiau juto skrandyje didėjančią tuštumą.

Lauke smogė saulės šviesa, karštis ir eism o gaudesys. Žen g­

damas per slenkstį susverdėjo, tarsi bijodam as pargriūti ant

cem entinio laiptelio. Vos žvilgtelėjęs suskaičiavo ant šaliga­

tvio šešiolika žm onių. D augelis laikė gėlių puokštes - tik ria u ­

siai laukė savo diplom antų. A k im irk ą M atijai toptelėjo, kad

būtų gerai, jeigu bent kas nors lauktų ir jo. N orėjo su kuo nors

pasidalyti savo kūno svoriu, tarsi jo galvos turinys staiga būtų

pasidaręs per sunkus kojom s. A k im is paieškojo tėvų, paieš­

kojo A ličė s ir D eniso, bet pam atė tik nepažįstam us žmones,

nervingai žvilgčiojančius į laikrod į, besivėduojančius nežinia

iš ku r ištrauktais popieriaus lapais, rūkančius, garsiai kalban­

čius ir nieko nesuvokiančius.

Pažvelgė į papiruso ritin į, k u rį laikė rankoje. Jame gražiu

kursyvu buvo parašyta, kad M atija Balosinas - diplom antas,

125
specialistas, suaugęs vyras, kad jam atėjo laikas susitikti su

gyvenim u ir kad kelias, kuriu o ėjo užm erkęs akis ir u žsikim ­

šęs ausis nuo pirm os klasės ik i d iplom o, baigėsi. Jam vis dar

buvo sunku kvėpuoti, tarsi būtų pritrūkęs dvasios ik i galo už­

baigti ciklu i.

- O kas dabar? - paklausė savęs.

M aža sukaitusi p onia pasakė: atsiprašau, ir jis pasitraukė

leisdam as jai įeiti. Jis taip pat įėjo paskui ją, tarsi ji būtų galė­

jusi atsakyti į jo klausim us. N užingsniavo atgal k o rid o riu m i

ir užlipo į antrą aukštą. Įžengė į biblioteką ir atsisėdo į įprastą

vietą prie lango. Papirusą pasidėjo šalia ant tuščios kėdės ir

ištiesė rankas ant stalo. Sukaupė dėm esį į kvėpavim ą, vis dar

stringantį kažkokioje urduliuojančioje m ūšoje tarp gerklės ir

plaučių apačios. Taip užeidavo ir kitais kartais, bet trukdavo

ku r kas trum piau.

Tu negali pam iršti, kaip tai atsitinka, tarė sau. To negali

pam iršti, ir viskas.

Iškvėpė iš plaučių visą orą ir kelias sekundes sulaikė

kvapą. Paskui plačiai išsižiojo ir taip g iliai įkvėpė, kad net

suskaudo krūtinės raum enis. Šįsyk įkvėpis pasiekė plaučių

apačią, ir M atija i pasirodė, kad jis m ato deguonies m oleku ­

les, baltas ir apskritas, pasklidusias po arterijas ir sūkuriu vėl

lekiančias į širdį.

Tokia poza sėdėjo begalę laiko, nieko negalvodam as, ne­

pastebėdamas įeinančių ir išeinančių studentų, sykiu sustin­

gęs ir apim tas nerim o.

Paskui, visai netikėtai, prieš akis šmėstelėjo raudona

dėm ė, ir M atija krūptelėjo. Jo akys n u krypo į celofanan įv y ­

n iotą rožę, kurią kažkas šiurkščiai lyg antausį tėškė ant suolo.

Žvilgsnis nuslydo gėlės koteliu, ir jis atpažino A ličės ranką at-

126
sikišusiais krum pliais, kiek rausvesniais, palyginti su blyškiais

pirštais, ir apskritais, ik i pat pagalvėlių nukirptais nagais.

- Tu tikras šūdžius.

M atija pažiūrėjo į ją, kaip žiū rim a į haliucinaciją. Atrodė,

kad regi šią sceną iš tolo, iš kažkokios m iglotos vietos, kurios

jau gerai neprisim ena. K a i grįžo į artim esnę tikrovę, A ličės

veidas jam pasirodė nenusakom ai liūdnas.

- K od ėl m an nesakei? - toliau piktin osi ji. - Turėjai m ane

įspėti. Turėjai.

Pavargusi A ličė susm uko priešais M atiją ant kėdės. P u rty­

dam as galvą, jis pažvelgė laukan, į gatvę.

- K aip tu... - pradėjo M atija.

- Iš tavo tėvų. - A ličė staiga atsisuko ir įsispitrėjo į jį iš

pykčio kunkuliuojančiom is m ėlynom is akim is. - A r tau at­

rodo norm alu?

M atija kiek padvejojo, paskui papurtė galvą ir tuo pat

m etu kartu su ju o ant suglam žyto celofano paviršiaus sujudė­

jo kažkoks neryškus, iškreiptas siluetas.

- A š visą laiką įsivaizdavau, kad būsiu čia. Įsivaizdavau

daugybę kartų. O tu...

A ličė nutilo, nes žodžiai įstrigo tarp dantų. O M atija vis

mąstė, kaip ši akim irka staiga tapo tokia reali. Pabandė p risi­

m in ti, ku r ką tik buvo, bet nesėkm ingai.

- N ieko, - baigė A ličė . - Tu nieko. K aip visada.

Jis pajuto, kaip jo galva grim zta į pečius ir kiauše vėl im a

bruzdėti kandys.

- Tai nebuvo svarbu, - sušnabždėjo jis. - Nenorėjau, kad...

- Tylėk! - šiurkščiai nutraukė jį A ličė . Prie gretim ų suolų

kažkas švilptelėjo: ššš, ir tas švilptelėjim as dar kelias sekundes

aidėjo stojusioje tyloje.

127
 - Tu išbalęs, - pasakė A ličė ir įtariai pažiūrėjo į jį. - A r

tau viskas gerai?

- N ežinau. Tru p u tį svaigsta galva.

A ličė atsistojo. Nusibraukė plaukus nuo kaktos kartu su

nem aloniom is m in tim is, paskui pasilenkusi pabučiavo M atiją

į skruostą - tyliai ir švelniai, akim irksn iu išvaikydam a visus

vabzdžius.

- Tu, žinom a, pasirodei pu ikiai, - pasakė jam į ausį. - A š

žinau.

M atija pajuto, kaip jos plaukai kutena jam kaklą. Pajuto

juodu skiriančią švelnią oro tuštum ą, priplūstančią jos ši­

lum os ir lengvai lyg m edvilnė spaudžiančią jam odą. Staiga

panoro ją prisitraukti, bet tarsi užm igusios jo rankos nė ne­

krustelėjo.

A ličė atsitiesė. Paėmė nuo kėdės diplom ą, išvyniojo ir

pusbalsiu skaitydam a nusišypsojo.

- O h o! - pagaliau pasakė. Jos balse pasigirdo džiaugsm in­

gos gaidelės. - T u rim atšvęsti. N a, diplom ante, stokis, - pa­

liepė.

Ji ištiesė ranką M atijai. K iek padvejojęs, jis paėmė ją. L e i­

dosi vedamas iš bibliotekos su tokiu pat pasitikėjim u, kaip ir

prieš kelerius metus, kai leidosi nutem piam as į m ergaičių tu ­

aletą. N u o tada jų rankų proporcijos pasikeitė. D abar jo p irš­

tai apgaubė A ličės pirštus lyg šiurkščios kriauklės geldutės.

- K u r mes einam ? - paklausė jis.

- Pasivažinėti. Lauke saulė. Tau reikia bent tru p u tį jos

pagauti.

Juodu išėjo į lauką ir šįkart M atija neišsigando šviesos,

eism o ir priešais duris susirinkusių žm onių.

Važiavo atsidarę autom obilio langus. A ličė vairavo abiem

128
rankom laikydam a vairą ir dainavo Pictures o f you, m ėgdžio­

dam a žodžių, k u rių nem okėjo, skambesį. M atija jautė, kaip

pam ažu atsileidžia raum enys ir prisitaiko prie sėdynės. Jam

atrodė, kad autom obilis palieka tam sų lip n ų pėdsaką, sudary­

tą iš jo praeities ir rūpesčių. Pam ažu pasijuto lengvesnis, lyg

tuštėjantis ąsotis. U žsim erkė ir akim irką jam pavyko pasklan-

dyti su vėju, gaivinančiu veidą, ir su A ličės balsu.

Atsim erkęs atpažino į jo nam us vedančią gatvę. Pamanė,

gal jie bus surengę netikėtą vakarėlį, ir ėmė m elstis, kad taip

nebūtų.

- N a, tai kur mes važiuojam ? - vėl paklausė.

- H m , - suniurnėjo A ličė . - N esuk galvos. Jei kada nors

užsim anysi m ane pavažinėti ir tu, taip pat turėsi teisę rinktis.

P irm ą kartą M atija pasigailėjo, kad jam dvidešim t dveji ir

jis dar neturi vairuotojo pažym ėjim o. Tai buvo dar vienas da­

lykas, į k u rį jis nekreipė dėm esio, dar vienas akivaizdus va ik i­

no gyvenim o žingsnis, k u rio jis nusprendė nežengti, kad tik

būtų toliau nuo gyvenim o m echanizm ų.

K aip ir nevalgė kuku rūzų traškučių kine, nesėdėjo ant

suolo atkaltės, nedrįso nesilaikyti tėvų įvestos kom endanto

valandos, nežaidė futbolo iš sidabrinės folijos susuktu ka­

m u oliu ir nestovėjo nuogas priešais m erginą. Pam anė, kad

nuo šios akim irkos viskas bus kitaip. N usprendė kuo greičiau

gauti vairuotojo pažym ėjim ą. Tai padarys dėl A ličės, kad ga­

lėtų ją pavažinėti. Bijojo p risipažin ti, bet kai būdavo su ja, jam

atrodydavo, kad verta daryti visus tuos įprastus dalykus, k u ­

riuos daro norm alūs žmonės.

K a i jau buvo prie pat M atijos nam ų, A ličė pasuko į kitą

pusę. įvažiavo į p ag rin d in į kelią ir pastatė autom obilį tolėliau,

priešais parką.

129
 - Voild, - pasakė ji. Atsisegė saugos diržą ir išlip o iš au­

tom obilio.

M atija sėdėjo tarsi prikaltas prie sėdynės, įsmeigęs akis į

parką.

- Na? Lip i?

- Č ia - ne.

- T ik nebūk kvailys.

M atija papurtė galvą.

- Važiuojam ku r nors kitur, - paprašė jis.

A ličė apsidairė.

- Kas yra? - neatstojo ji. - Juk m udu tik važinėjamės.

P riėjo prie lango iš M atijos pusės. Sėdėjo įsitem pęs, tarsi

kažkas būtų suvaręs jam p e ilį į nugarą. Buvo įsikibęs į p ra­

v irų du relių rankeną ir stebeilijosi į m edžius, augančius už

kelių šim tų m etrų. Ž a li platūs lapai dengė jų gum buotus

skeletus, tru p m en in ę šakų struktūrą. Jie slėpė savo baisiąją

paslaptį.

N iekada daugiau jis nebuvo įkėlęs kojos į šį parką. Pasku­

tin į kartą čia buvo su policija - tą dieną, kai tėvas pasakė:

d u ok ranką m am ai, o ji įsikišo savąją į kišenę. Tądien abi jo

rankos buvo sutvarstytos nuo pirštų ik i alkūnių storu tvars­

čiu, apvyniotu tiek kartų, kad nebūtų įstengęs jo nupjauti net

pjūklu. Jis parodė policin in kam s vietą, kur sėdėjo M ikela. Jie

norėjo žin o ti tikslią vietą ir nufotografavo ją p irm a iš toli,

paskui iš arti.

G rįždam as autom obiliu nam o, pro langą matė ekskavato­

rius, grūdančius savo m echanines rankas į upę, traukiančius

iš jos didžiules krūvas juodų šlapių žem ių ir sunkiai verčian­

čius jas ant kranto. M atija pastebėjo, kad m otina kiekvienąsyk

sulaiko kvapą ir laukia, kol ant žemės išsisklaidys purvo k rū ­

130
va. Toje pliurzėje turėjo būti M ikela, bet jos nebuvo. Ir niekas

niekada jos nerado.

- Važiuojam iš čia. Prašau, - pakartojo M atija. Balsas ne­

buvo m aldaujantis, veikiau suirzęs.

A ličė vėl įlip o į autom obilį.

- Kartais aš nesuprantu, ar...

- Č ia aš palikau savo seserį dvynę, - pertraukė jis negyvu,

beveik ne žmogaus balsu. Pakėlė ranką ir sm iliu m i parodė į

parko m edžius. Ir tarsi būtų užm iršęs, nenuleido jos, paliko

kyboti ore.

- D vynę? K ą čia šneki? T u neturi sesers dvynės.

N eatitraukdam as akių nuo m edžių, M a tija lėtai lin k ­

telėjo.

- Ji buvo gyvas m ano atvaizdas. Tarsi iš akies traukta.

Paskui, A liče i nespėjus jo iškam antinėti, viską išklojo pats.

Išpylė visą istoriją, išsiveržusią tarsi vanduo iš užtvankos. Pa­

pasakojo apie slieką, vakarėlį, „Lėgo“ konstruktorių, upę, sti­

k lo šukes, ligoninės lovą, teisėją Berardiną, kvietim ą į televi­

ziją, psichiatrą, viską, ko niekam niekada nebuvo pasakojęs.

Kalbėjo į ją nežiūrėdam as ir nesijaudindam as. Paskui nutilo.

D ešine ranka apsičiupinėjo po sėdyne, bet užčiuopė tik apva­

lum us. N usiram ino. Vėl pasijuto toli, svetimas savo kūnui.

A ličė ranka vos palietė jam sm akrą ir švelniai atsuko jo

veidą į save. M atija pastebėjo tik artėjantį šešėlį. Jis nevalingai

užsim erkė, pajuto karštas A ličė s lūpas ant savųjų, jos, o gal ne

jos, ašaras ant savo skruostų ir pagaliau tokias lengvas rankas,

kurios tvirtai laikė jo galvą, gaudė m intis ir visas įkalindavo

erdvėje, kurios tarp jų jau nebuvo.

131
 24

Pastarąjį m ėnesį jie susitikdavo dažnai, ir nors niekada ne-

skirdavo tikro pasim atym o, iš tikrų jų tie susitikim ai nebuvo

atsitiktiniai. Po lankym o valandų A ličė visada atsidurdavo

prie Fabijaus palatos, ir jis lyg tyčia visada ten būdavo. Juo­

du vaikštinėdavo kiem e visada tuo pačiu taku, ku rį be žodžių

abu pasirinko. Išorinė tvora užsklendė jų istorijos vietą, api­

brėžė atskirą erdvę, ku r nereikėjo įvardyti tarp jų plevenančio

paslaptingo ir tyro dalyko.

Fabijus, regis, tiksliai išm anė m erginim osi dinam ikos dės­

nius, m okėjo gerbti jo ritm ą ir, tarsi laikydam asis protokolo,

parin kti tinkam us žodžius. Jis nujautė d id žią A lices kančią,

bet jos neaitrino, laikėsi tarsi prie jos paribių. K ad ir kokios

buvo pasaulio kraštutinybės, jos iš tikrų jų jo nelietė, nes trik ­

dė jo pusiausvyrą ir blaivų protą, todėl jis m eilijo nekreipti į

jas dėm esio, apsim esti, kad jų išvis nėra. Jeigu kelyje pasitai­

kydavo kliūtis, jis apeidavo ją nekeisdam as žingsnio ir iškart

užm iršdavo. Iš tikrų jų jis niekada, beveik niekada, nedvejojo.

Fabijus žinojo, kaip pasiekti savo tikslą, todėl į A ličės n u o­

taikas žiūrėjo pagarbiai ir truputį pedantiškai. Jeigu ji tylėda­

vo, jis paklausdavo, ar kas negerai, bet niekada neklausdavo

du kartus iš eilės. D om ėjosi jos nuotraukom is, m otinos svei­

kata, o tylą užpildydavo pasakojim ais apie savo dieną, lin k s­

m ais anekdotais, k u rių prisiklausydavo ligon ių palatoje.

A ličę sužavėjo Fabijaus pasitikėjim as savim i, ir ji pam ažu

ėmė pasitikėti juo, kaip pasitikėdavo vandens galia ją išlaikyti,

kai būdam a m aža plūduriuodavo ant nugaros.

Juodu gyveno lėtai, nejučia skverbdam iesi į vienas kito

pasaulį, kaip dvi žvaigždės, vis siaurėjančia orbita besisukan-

132
čios apie tą pačią ašį, kuriom s akivaizdžiai lem ta kada nors

susidurti vienam e erdvės ir laiko taške.

Pagaliau A ličės m otin ai buvo nuspręsta nutraukti gy­

dym ą. G alvos linktelėjim u jos vyras davė sutikim ą leisti jai

n u g rim zti į beskausm į m iegą po sunkiu m orfijaus dangteliu.

A ličė tik laukė pabaigos ir dėl to sau priekaištavo. M o tin a jau

gyveno su ja kaip prisim inim as, įstrigo jos galvos kam putyje

nelyginant žiedadulkių kuokštelis, kur pasiliks visą gyvenim ą

sustingusi kaip begarsių vaizdų sauja.

Fabijus neketino u ždu oti jai tokio klausim o, jam buvo ne­

b ū d in g i ūm ūs poelgiai, bet tą popietę A ličė buvo tarsi nesa­

va, apim ta savotiško nerim o - čia sunerdavo, čia išskėsdavo

pirštus, akys bėgiojo tai į vieną, tai į kitą pusę, bet ji visada

stengdavosi išvengti jo žvilgsnio. N u o tada, kai ją pažinojo,

p irm ą kartą pasielgė skubotai ir neapdairiai.

- Šį savaitgalį m ano tėvai važiuoja prie jūros, - nei iš šio,

nei iš to išpyškino jis.

A ličė , regis, n eišgirdo arba praleido jo žodžius pro ausis.

Pastarosiom is dienom is jos galva panėšėjo į širšių lizdą. Po

d ip lo m o įteik im o M a tija nepaskam bino, o nuo tos dienos

jau prabėgo daugiau nei savaitė. Juk skam binti dabar buvo

jo eilė.

- Pam aniau, gal šeštadienį galėtum pavakarieniauti su

m an im i m ano nam uose, - pasakė Fabijus.

Paskutinę akim irką jo pasitikėjim as savim i susvyravo, bet

jis greitai susitvardė. Įsikišo abi rankas į striukės kišenę ir pa­

sirengė vienodai lengvai p riim ti bet kokį atsakymą. Jis žinojo,

kaip p asirūpinti saugiu prieglobsčiu anksčiau, nei jo prireiks.

T ru p u tį suirzusi A ličė vos šyptelėjo.

- A š nežinau, - atsakė ji. - G albūt tai ne...

133
 - Tu teisi, - pertraukė ją Fabijus. - M a n nereikėjo tavęs to

prašyti. Atleisk.

Pasivaikščiojim ą baigė tylėdam i, ir kai vėl stovėjo p rie ­

šais Fabijaus palatą, kalbėdam asis su savim i jis sau ištarė

ilgą „gerai“.

N ei vienas, nei kitas nekrustelėjo. G reitai susižvelgė ir n u ­

leido akis. Fabijų suėmė juokas.

- M u d u niekada nem okam atsisveikinti, - tarė.

- Taip, - nusišypsojo A ličė. Pakėlė ranką prie plaukų, ap­

vyn iojo kuokštelį apie sm ilių ir lengvai tim ptelėjo.

Fabijus ryžtingai žengė prie jos ir po jo kojom sugurgž­

dėjo žvyras. V aldin gai ir sykiu švelniai pabučiavo ją j kairį

skruostą ir atsitraukė.

- G erai, bent pagalvok apie tai, - pasakė.

Jis nuoširdžiai nusišypsojo visa burna, akim is ir skruostais.

Paskui nusisuko ir tiesus kaip žvakė nužingsniavo durų link.

D abar atsigręš, pam anė A ličė , kai jis jau buvo prie s tik li­

n ių durų.

Bet Fabijus pasuko už kam po ir dingo koridoriuje.

25

Laiškas buvo adresuotas pon u i M atija i Balosinui, o palietus

atrodė toks lengvas ir netvarus, jog buvo neįm anom a patikėti,

kad jam e - visa M atijos ateitis. M o.tina nerodė jo ik i vakarie­

nės, tikriausiai sutrikusi, kad be leid im o jį atplėšė. Tai padarė

netyčia, net nežvilgtelėjusi į adresato vardą: M atija niekada

negaudavo laiškų.

134
 - Č ia tau, - pasakė laikydam a laišką virš lėkščių.

M atija metė klausiam ą žvilgsnį į tėvą, ir tas kažkodėl lin k ­

telėjo. Prieš im dam as laišką, viršutinę lūpą, nors buvo šva­

ri, perbraukė popierine servetėle. Žiūrėdam as į apskritą ir

įm antrų m ėlynos spalvos logotipą šalia adreso nieko nenu­

tuokė apie tu rin į. Prispaudė du voko kraštus ir ištraukė iš jo

sulankstytą lapą. Išskleidė ir ėmė skaityti tru putį susijaudinęs

nuo m inties, kad laiškas adresuotas būtent jam , p o n u i M afija i

Balosinui.

Tėvai garsiau nei paprastai tarškino stalo įrankius, tėvas

nuolat krenkščiojo. Perskaitęs laišką, M atija sulankstė jį, at­

virkštine tvarka pakartodam as tuos pačius judesius, kuriuos at­

liko išlankstydamas, įkišo į voką ir padėjo ant M ikelos kėdės.

V ėl paėmė šakutę, bet akim irką sutriko pamatęs savo

lėkštėje griežinėliais supjaustytas cukinijas, tarsi kažkas būtų

norėjęs padaryti jam staigmeną.

- Regis, p u ik i galim ybė, - pasakė Adelė.

- Taip.

- A r ketin i važiuoti?

Kalbėdam a m otina pajuto, kaip jai į veidą plūstelėjo karš­

tis. Suprato, jog tai nesusiję su baim e jį prarasti. A tvirkščiai,

visom is išgalėm is troško, kad jis p riim tų pasiūlym ą, paliktų

šį butą, vietą, kurią kiekvieną dieną užim davo priešais ją ir

tam si jo galva palinkdavo prie lėkštės kartu su jį gaubiančia

užkrečiam a tragedijos aura.

- A š nežinau, - atsakė M atija savo lėkštei.

- Tai gera proga, - pakartojo m otina.

- Taip.

Tylą sutrikdė M afijos tėvas, jis nė negalvodam as ėmė pa­

sakoti apie Šiaurės Europos tautų galim ybes, apie jų gatvių

135
švarum ą, - tai esą dėl atšiauraus klim ato ir dėl to, kad didžiąją

m etų dalį tuose kraštuose būna tam su, todėl jie tu ri m ažiau

galim ybių pram ogauti. Panašioje vietoje jis niekada nebuvo,

bet, aišku, jaučia, kad ten tikrai yra taip, kaip pasakojama.

K ai pasibaigus vakarienei M atija ėmė krauti lėkštes, rin k ­

dam as jas tokia pat tvarka kaip ir kas vakarą, tėvas uždėjo

ranką jam ant peties ir labai tyliai pasakė: nereikia, aš vis­

ką sutvarkysiu. M atija paėmė voką nuo kėdės ir nuėjo į savo

kam barį.

Atsisėdo ant lovos ir ėmė rankose vartyti voką. Š n a rin ­

dam as storą p o p ie rių , kelissyk sulankstė jį į vieną ir į kitą

pusę. Paskui atidžiau apžiūrėjo log otip ą šalia adreso. Jame

buvo pavaizduotas plėšrus paukštis, tikriau sia i erelis iš­

skleistais sparnais, į šoną pakreipta galva, kad būtų gerai

m atyti p ro filis. Jo sparnų galai ir kojos buvo įsprausti į ap­

skritim ą, k u ris dėl spausdinim o k laid os atrodė tru p u tį p a­

našus į apskritainį. K itam e apskritim e, didesniam e ir labiau

koncen trin iam e, buvo parašytas M a tija i vietą siū lan čio u n i­

versiteto pavadinim as. G otiškas šriftas, visos tos k ir h ra i­

dės pavadinim e ir įstrižai perkirsta o, kurios m atem atikoje

reiškia trečiąją aibę, le id o M atija i įsivaizd u oti aukštą tam sų

pastatą su aid in čiais k o rid o riais ir labai aukštom is lu bom is,

apsuptą pievų su p rie pat žemės nupjauta žole, tylų ir tuščią

lyg katedrą žem ės pakraštyje.

Toje nepažįstam oje vietoje - jo, kaip m atem atiko, ateitis,

išsigelbėjim o pažadas, tyra erdvė, k u r viskas dar buvo ne­

sukom prom ituota. U žtat čia buvo A ličė , tiesiog ji, ir pelkė

aplinku i.

Jam atsitiko taip, kaip d ip lo m o g yn im o dieną. G erklės

vid uryje sustojo gum ulas ir užgniaužė kvapą. Ėm ė dusti,

136
tarsi kam bario oras staiga būtų praskydęs. D ien o s dabar

tapo ilgesnės, tamsa - m ėlyna ir alin an ti. Laukdam as, kol

už lango užges p asku tin iai šviesos lik u čia i, M a tija m in tim is

jau žingsniavo k o rid o riais, k u rių dar nebuvo matęs, retkar­

čiais atsitrenkdam as į A ličę , k u ri žiūrėjo į jį tylėdam a ir nesi-

šypsodam a.

T u ri tik apsispręsti, pagalvojo. Važiuoji, ar ne. Vienas ar

nulis, kaip dvejatainis kodas.

Bet ju o labiau stengėsi jį supaprastinti, juo jis atrodė p ai­

nesnis. Jautėsi kaip vabzdys lipn iam voro tinkle - kuo labiau

blaškėsi, tuo labiau painiojosi.

Kažkas pabeldė į kam bario duris, ir beldim asis nuaidėjo

tarsi iš šu lin io dugno.

- Kas yra? - paklausė jis.

D u rys lėtai atsidarė ir pasirodė tėvo galva.

- A r galiu įeiti?

- Na...

- K od ėl sėdi tamsoje?

Nelaukdam as atsakym o, Pjetras paspaudė ju n g ik lį ir šim ­

tas lem putės vatų susprogo į išsiplėtusius M atijos vyzdžius,

iškart susitraukusius su m alon iu skausmu.

Tėvas atsisėdo šalia ant lovos. Jiedu vienodai su kryžiu o­

davo kojas, kairiosios kulkšn į užkeldam i ant dešiniosios k u l­

no, bet patys to niekada nepastebėdavo.

- K aip vadinasi tas dalykas, k u rį tyrinėjai? - kiek luktelė­

jęs paklausė Pjetras.

- K oks dalykas?

- N a tas, apie ku rį rašei d ip lom in į. N ebeprisim enu pa­

vadinim o.

- Rym ano zeta funkcija.

137
 M atija nykščio nagu brūkštelėjo per m ažylio panagę, bet

oda buvo tokia kieta ir suragėjusi, kad nieko nepajuto. T ik

pasigirdo vienas per kitą slystančių nagų garsas.

- O , kad būčiau turėjęs tokią galvą kaip tavo, - toliau

kalbėjo Pjetras. - Bet aš visiškai neišm aniau m atem atikos. Ji

buvo tiesiog ne m an. K ai kuriem s dalykam s reikia ypatingo

proto.

M atija pam anė, kad tokios galvos kaip jo visai nereikia

pavydėti. M ie la i ją nusuktų ir pakeistų kita, arba net sausai­

n ių dėžute, kad tik būtų tuščia ir lengva. Jis prasižiojo norė­

dam as pasakyti, kad jaustis ypatingam - blogiausias narvas,

kokį tik žm ogus gali suręsti, bet nutylėjo. Pagalvojo apie tą

dieną, kai m okytoja pastatė jj viduryje klasės, ir visi žiūrėjo į

jj kaip į retos rūšies gyvūną, ir jam dingtelėjo, kad per visus

tuos metus nė per žingsnį nepajudėjo iš tos vietos.

- A r čia tau ateiti liepė mama? - paklausė tėvo.

Pjetrui sustingo kaklo raumenys. Jis įtraukė lūpas ir lin k ­

telėjo.

- Svarbiausia - tavo ateitis, - pasakė kiek sutrikusiu b al­

su. - Ir teisingai elgiesi, kad dabar galvoji apie save. Jeigu n u ­

spręsi važiuoti, tave palaikysim e. Nesam e turtuoliai, bet tu ri­

m e užtektinai pinigų, kad galėtum e tau padėti.

Vėl stojo ilga tyla, ir M atija pagalvojo apie A ličę ir apie tą

p in ig ų dalį, kurią jis pavogė iš M ikelos.

- Tėti? - pagaliau tarė.

- Taip?

- A r galėtum išeiti? A š tu riu paskam binti.

Pjetras g iliai ir sykiu su palengvėjim u atsiduso.

- Žin om a, - atsakė.

138
 Atsistojo ir prieš apsisukdam as ištiesė ranką j M atijos vei­

dą, bet sustojo per kelis centim etrus nuo neklusnių sūnaus

barzdos kuokštelių.

Apsigalvojo ir tik švelniai palietė sūnaus plaukus. N u o to­

k ių dalykų jie jau seniai buvo atpratę.

26

D en iso m eilė M atijai sudegė pati viena tarsi tuščiam kam bary

užm iršta deganti žvakė ir užleido vietą alkanam nepasitenki­

n im u i. Sulaukęs devyniolikos, paskutiniam e vietin io laikraš­

čio puslapyje D enisas rado gėjų skelbim ą, išsiplėšė jį ir ištisus

du m ėnesius saugojo piniginėje. Kartais išvyniodavo ir per­

skaitydavo adresą, k u rį jau seniai žinojo atm intinai.

Jo bendraam žiai vaikščiojo su m erginom is ir taip įprato

prie sekso, kad liovėsi apie jį kalbėję. Denisas jautė, kad vie ­

nintelis pabėgim o kelias - toji laikraščio skiautelė ir nuo drė­

gnų pirštų jau pablukęs adresas.

V ien ą lietingą vakarą jis nuėjo į tą barą, nors eiti ten iš ti­

krųjų nebuvo apsisprendęs. Tiesiog išsitraukė pirm us pasitai­

kiusius drabužius iš spintos ir išėjo šūktelėjęs tėvams kitam e

kam baryje. E in u į kiną, pasakė.

D u ar tris kartus praėjo pro barą, kiekvienąsyk pirm a ap­

sukęs visą nam ų kvartalą. Paskui, susikišęs rankas į kišenes ir

draugiškai linktelėjęs prie d u rų stovinčiam stipru oliu i, įžengė

vid un . Atsisėdo prie baro, užsisakė šviežio alaus ir, įdūręs akis

į butelių eilę prie sienos, laukdam as ėmė jį siurbčioti.

139
 Po k u rio laiko priėjo kažkoks tipas, ir Denisas nė nepa­

žiūrėjęs jam j veidą nusprendė, kad šitas bus kaip tik. Tipas

ėmė kalbėti apie savo, o gal apie kažkokį film ą, k u rio Denisas

nebuvo matęs. Jis šaukė jam į ausį, bet D enisas nesiklausė.

Staiga pertraukė jį ir pasakė: einam į tualetą. Tipas užsičiaupė

ir nusišypsojo parodydam as sugedusius dantis. Denisas pa­

galvojo, kad jis šlykštus, kad tarp jo antakių nėra jok io tarpo,

kad senas, per senas, bet buvo nebesvarbu.

Tualete tas vyrpalaikis pakėlė m arškinėlius ant p ilvo ir

pasilenkė norėdam as D enisą pabučiuoti, bet šis išsisuko. Jis

atsiklaupė ir atsagstė jam kelnes. Po perkūnais, pasakė tipas,

kur tu skubi, bet daugiau nesipriešino. Denisas užsim erkė ir

pasistengė kuo greičiau baigti.

Burna jis nieko nepasiekė ir pasijuto beviltiškas. Tada

atkakliai pasidarbavo rankom is. Jis išsiliejo į kelnes tuo pat

m etu kaip ir tipas. Išlėkė iš tualeto nelaukdam as, kol nepa­

žįstamasis apsirengs. U ž tualeto d u rų jį, kaip visada, apėmė

kaltės jausmas, tarsi kažkas būtų išpylęs jam ant galvos k ib irą

le d in io vandens.

Išėjęs iš baro beveik pusvalandį klaid žiojo ieškodam as

fontano, kuriam e galėtų nusiplauti tą kvapą.

Tam e bare D enisas apsilankė ne kartą. U žkalbindavo vis

kitą vyrą ir visada sugalvodavo dingstį nesakyti savo vardo.

D augiau paskui nieką nesekiojo. K olekcionavo panašių į save

žm onių istorijas, daugiausia tylėdam as ir klausydamasis. Pa­

m ažu suprato, kad tie pasakojim ai panašūs, kad tai bendras

visų kelias ir ju o eidam as turėjai pasinerti stačia galva į dugną

ir tik paskui išnerti į paviršių ir įkvėpti oro.

V is i jo pašnekovai širdyje slėpė sudūlėjusią m eilę, kaip

jis - savo m eilę M atijai. V isi buvo išsigandę ir dar tebebijojo,

140
bet kai būdavo su kitais, kurie galėjo juos suprasti saugom i,

kaip sakydavo, savo aplinkos, jie nebijodavo nieko. K albėda­

mas su nepažįstam aisiais, D enisas jausdavosi ne toks vienišas

ir klausdavo savęs, ar kada ateis diena, kai jis palies dugną, vėl

iškils į paviršių ir pagaliau lengviau atsikvėps.

V ien ą vakarą kažkas ėmė jam kalbėti apie „lem peles“. Jų

aplinkoje taip buvo vadinam a gatvelė už kapinių, ku r vien in ­

telę silpną virpančią šviesą, švytuliuojančią p ro did žiu liu s

kapinių vartus, skleidė tik antkapių lem pelės. Ten patekdavai

apgraibom ir tai buvo tinkam iausia vieta, ku r galėjai išsiva­

du oti nuo slogaus geism o nieko nem atydam as ir niekieno ne­

m atom as, tiesiog atiduodam as savo kūną tamsai.

Toje lem pelių gatvelėje D enisas ir pasiekė savo dugną, at­

sitrenkė į jį veidu, krūtine ir keliais, tarsi nerdam as į seklų

vandenį. N u o tada daugiau negrįžo į barą ir dar atkakliau nei

anksčiau visko atsižadėjo ir užsisklendė.

Paskui, būdam as trečiam e kurse, išvažiavo studijuoti į Is­

paniją. Ten, to li nuo šeim os akių, draugų ir visų gatvių, kurių

pavadinim us žinojo, jį susirado m eilė. Ji buvo vardu Valerijus,

italas, kaip jis jaunas ir kaip jis m irtin ai išsigandęs. M ėnesiai,

praleisti kartu nedideliam e bute už kelių kvartalų nuo R am ­

bios, prabėgo greitai ir intensyviai, jie nusinešė nereikalingos

kančios skraistę, nelyginant pirm as giedras vakaras po sm ar­

kios kelių dienų liūties.

G rįž ę į Italiją, jied u pam etė vienas kitą iš akių, bet D e n i­

sas dėl to nesikankino. Su visiškai nauju pasitikėjim u, k u rio

niekada neprarado, atsidavė kitom s m eilės istorijom s, k u ­

rios, regėjosi, jo laukdavo už gatvių kam po. Iš senų draugų

palaikė ryšius tik su M atija. Jiedu kalbėdavosi retai, daž­

n iau siai telefonu, galėdavo tylėti ištisas m inutes, susim ąstę,

141
kiekvienas klausydam asis ritm iško ir ram inam o kvėpavim o

kitam laido gale.

K ai suskam bo telefonas, D enisas valėsi dantis. Savo na­

m uose paprastai atsiliepdavo po dviejų skam bučių, jų užtek­

davo pasiekti artim iausiam telefonui iš tos buto vietos, k u rio ­

je tuo m etu būdavo.

M o tin a šūktelėjo: D enisai, čia tau, bet jis neskubėjo atsa­

kyti. G erai išsiskalavo bum ą, nusišluostė rankšluosčiu ir metė

žvilgsnį į du viršutinius priekinius dantis. Pastarosiom is d ie ­

nom is jam susidarė įspūdis, kad jie ėmė lip ti vienas ant kito,

spaudžiam i iš šonų augančių proto dantų.

- A lio !

- Sveikas.

M atija niekada neprisistatydavo. Ž in o jo , kad jo balsas

draugui vienintelis ir nepakartojam as, be to, jam įgriso tarti

savo vardą.

- N a, pone diplom ante, kaip sekasi? - linksm ai paklausė

Denisas. D ė l tos gynim o istorijos jis neįsižeidė. Buvo išm okęs

gerbti bedugnę, kurią M atija išsirausė apie save. Prieš kelerius

metus bandė ją peršokti ir įk rito pats. Todėl dabar tik sėdėda­

vo ant jos krašto ir tabaluodavo kojom is virš tuštum os. M a ­

tuos balsas daugiau n ekirbin o jam skrandžio, bet jis galvojo

ir nesiliovė galvoti apie jį kaip apie vien in telį ir tikrą pavyzdį

viskam , kas buvo paskui.

- A r nesutrukdžiau? - paklausė M atija.

- Ne. O aš tau nesutrukdžiau? - paerzino jį Denisas.

- Tai aš tau paskam binau.

- Ž in om a, todėl pasakok. Iš tavo balso supratau, kad tu ri

bėdą.

142
 M atija patylėjo. Taip, jis tu ri bėdą, ji tarsi p rilip u si jam

prie liežuvio.

- Na? - neatlyžo Denisas. - Kas tau?

M a tija iškvėpė g iliai į ragelį, ir Denisas suprato, kad jam

sunku kvėpuoti. Jis paėmė g u lin tį prie telefono rašiklį ir ėmė

su ju o žaisti, kaišiodam as tarp dešinės rankos pirštų. Paskui

rašiklis iškrito ant grindų, ir jis nepasilenkė jo paim ti.

M atija tebetylėjo.

- A r m an pradėti klausinėti? - tarė Denisas. - Įsivaizduo­

kim , kad tu...

- G avau pasiūlym ą d irb ti užsienyje, - pertraukė jį M a ti­

ja. - Universitete. Žym iam e universitete.

- N iek o sau, - pasakė D enisas visai nenustebęs. - A trod o

super. Ir tu sutikai?

- N ežinau. A r turėčiau važiuoti?

D enisas apsimetė, kad jam juokinga.

- Tu klausi manęs, kai aš dar nė nebaigiau universiteto?

Tavo vietoj sutikčiau. V isada į naudą pakeisti aplinką.

N orėjo pridurti: o kas gi čia tave laiko? Bet nutylėjo.

- Tod ėl, kad tą dieną kai kas atsitiko, - p risip ažin o M a ­

tija. - Tą dieną, kai baigiau universitetą.

-H m .

- Atėjo A ličė ir...

-Ir?

M atija valandėlę dvejojo.

- Ž od žiu , mes pasibučiavom , - pagaliau išpyškino M atija.

D enisas suspaudė ragelį. Tokia reakcija jį nustebino. N e ­

pavydėjo M atijos, bet akim irką jam gerklę užgniaužė lyg

kokia nesuvirškintos praeities dalelytė. Vėl išvydo M atiją ir

A ličę susikibusius už rankų, žengiančius į V io lo s virtuvę,

143
ir burnoje pajuto landų D žu lijos M ira n d i liežuvį, panašų į su­

suktą rankšluostį.

- A leliuja! - sušuko kiek įstengdam as linksm iau. - Jums

pavyko!

- Taip.

Įsiviešpatavo pauzė, po kurios abu norėjo padėti ragelį.

- Ir dabar tu nežinai, kaip pasielgti, - vos ištarė Denisas.

- Taip.

- Bet ji ir tu... dabar judu, kaip čia pasakius...

- N ežinau. N u o tada jos nem ačiau.

-A .

Denisas sm iliaus nagu perbraukė per susisukusį telefono

laidą. K itam e jo gale tą patį padarė ir M atija ir kaip visada

pagalvojo apie D N R , kuriam trūksta d vyn io sraigtelio.

- O ju k skaičių, yra visur, - tarė jis. - Ir jie visada tokie

pat, ar ne?

- Taip.

- O A ličė - tik čia.

- Taip.

- Vadinasi, jau apsisprendei?

Denisas išgirdo, kaip jo draugas ėmė kvėpuoti lengviau ir

lengviau.

- A čiū , - padėkojo M atija.

- U ž ką?

M atija padėjo ragelį. Denisas pastovėjo su prispaustu prie

ausies rageliu, klausydam asis viduje aidinčios tylos. Kažkas jo

širdyje užgeso, kaip per ilgai po pelenais sm ilkęs paskutinis

nuodėgulys.

Paskui telefonas kelissyk pyptelėjo. D enisas padėjo ragelį

ir grįžo į vonią apžiūrėti savo p ro tin ių dantų.

144
 27

- iQ u e paša, mi amorcito? - paklausu Soledad A lices, tru ­

putį palenkusi galvą, kad pagautų jos žvilgsnį. N u o tada, kai

Fernanda gulėjo ligoninėje, Soledad valgydavo su jais prie

vieno stalo, m at tėvas ir duktė negalėdavo sėdėti vienas prieš

kitą - abiem tai buvo nepakeliam a.

G rįžęs iš darbo A lices tėvas įprato nepersirengti. Vaka­

rieniaudavo su švarku ir kaklaraiščiu, tik jį tru p utį atleisdavo

tarsi am žinas pakeleivis. Kartais pakeldavo akis nuo laikraš­

čio, k u rį laikydavo išskleistą priešais save ant stalo, kad įsiti­

kintų, jog duktė nuryja bent kąsnelį.

Tyla tapo vakarienės d alim i, ją sudrum sdavo tik Sol - ji

prisim indavo triukšm ingus pietus savo m otinos nam uose, kai

dar buvo m ažuliuke ir neįsivaizdavo, kad viskas taip baigsis.

A ličė nė nepažvelgė į kepsnį ir salotas savo lėkštėje. M a ­

žais gurkšneliais siurbčiojo vandenį įdū rusi akis į prispaustą

prie lūpų stiklinę taip pat rim tai, kaip geriam i vaistai. Ji gūž­

telėjo pečiais ir greitai nusišypsojo Sol.

- N ieko, - atsakė. - A š ne alkana.

Tėvas nervingai pervertė puslapį. Prieš padėdam as laikraš­

tį, jį įn irtin g a i pakratė ir nesusilaikęs pažvelgė į p iln ą dukters

lėkštę. N ieko nesakęs vėl ėmė skaityti kažkokį straipsnį pusla­

p io viduryje, nepagaudamas jo prasmės.

- Sol? - kreipėsi A ličė.

- Taip?

- K aip tavo vyras tave sugundė? T u riu om enyje pirm ą

kartą. K ą jis darė?

Valandėlę Soledad liovėsi kram čiusi, paskui, norėdam a

laim ėti laiko, ėmė kram tyti lėčiau. Pirm iausia prisim in ė ne

145
pirm ąją pažinties su vyru dieną. V ietoj to vaizdo jos galvoje

šmėstelėjo rytas, kai vėlai atsikėlusi basa leidosi jo ieškoti po

nam us. Ilgainiui visi santuokos p risim in im ai susitelkė į kelias

akim irkas, tarsi visas su vyru praleistas laikas būtų buvęs tik

pasiruošim as pabaigai. Tą rytą ji žiūrėjo j paliktas iš vakaro

neplautas lėkštes ir netvarkingai ant sofos išmėtytas pagalves.

Kam barys buvo toks pat, kokį jie paliko, ore sklandė tokie pat

garsai.

Ir vis dėlto išvydusi neįprastai išm ėtytus ir kažkaip keistai

apšviestus daiktus ji sutriko ir kaip prikalta lik o stovėti sve­

tainės viduryje. Ir tada jai šovė glum inam ai aiški m intis: jis

išėjo.

Soledad atsiduso, apsim esdam a, kad iš ilgesio.

- Jis parlydėjo m ane iš darbo ant savo dviračio. Kasdien

atvažiuodavo dviračiu, - paaiškino ji. - Paskui padovanojo

m an batelius.

-K ą ?

- Baltus aukštakulnius batelius.

Soledad nusišypsojo ir iškėlusi sm ilių parodė, kokio aukš­

tum o buvo kulniukai.

- Buvo labai gražūs.

A ličės tėvas prunkštelėjo ir pasim uistė ant kėdės, tarsi

leisdam as suprasti, kad visa tai darosi nepakeliam a. A ličė įs i­

vaizdavo Sol vyrą, išeinantį iš parduotuvės su batų dėže po

pažastim i. M atė jį nuotraukoje, kurią Sol laikė pasikabinusi

lovos galvūgalyje su sausa alyvm edžio šakele, įkišta tarp ka­

b liu k o ir vinies.

A k im irk ą jos galva pasidarė lengvesnė, bet m intys greitai

grįžo prie M atijos ir pasiliko su juo. Prabėgo savaitė, o jis vis

dar nepaskam bino.

146
 D abar išeisiu, pagalvojo ji.

Susikim šo j b u m ą p iln ą šakutę salotų, tarytum norėdam a

pasakyti tėvui, žiūrėk, aš jau pavalgiau. Actas tru p utį nudegi­

n o lūpas. N u o stalo pakilo dar kram tydam a.

- T u riu išeiti, - pasakė.

Sutrikęs tėvas kilstelėjo antakius.

- A r aš galiu žin oti, ku r e in i tokią valandą? - paklausė.

- Laukan, - įžū lia i atsakė A ličė . Paskui, švelnindam a toną,

pridūrė: - Pas draugę.

Tėvas papurtė galvą, tarsi sakydamas: daryk, ką nori.

A k im irk ą A liče i jo pagailo, tokio vienišo už savo laikraščio.

N orėjo jį apkabinti, viską papasakoti, paklausti, ką jai daryti,

bet nuo tos m inties ją supurtė drebulys. Apsisuko ir nudrožė

tiesiai į vonios kam barį.

Tėvas nuleido laikraštį ir dviem pirštais pamasažavo v o ­

kus. Sol kelias sekundes dar vartaliojo galvoje p risim in im ą

apie aukštakulnius batelius, paskui nuginė jį į jo vietą ir ėmė

kraustyti stalą.

V isą kelią ik i M atijos nam ų A ličė važiavo klausydam asi m u ­

zikos, bet jeigu jai atvykus tenai kas būtų pasiteiravęs, k o ­

kios m uzikos ji klausėsi, nebūtų žinojusi, ką atsakyti. Ji staiga

įniršo, nes buvo įsitikinusi, kad viską sugadins, bet kito pa­

sirin k im o neturėjo. Tą vakarą pakilusi nuo stalo ji peržengė

nem atom ą ribą, už kurios viskas vyksta savaime. K aip ir ant

slidžių - vos tik ji perkėlė svorio centrą pora m ilim etrų per

daug, jų pakako, kad trenktųsi veidu į sniegą.

Pas M atiją ji buvo tik vieną kartą, ir tą vien in telį pralei­

do svetainėje. M atija dingo savo kam baryje persirengti, ir ji,

147
jausdam asi baisiai nesm agiai, tru putį paplepėjo su jo m otina.

Ponia Adelė žiūrėjo į ją sutrikusiu ir nežinia kodėl susirūpinu­

siu veidu, tarsi staiga būtų užsidegę A lice s plaukai ar atsitikę

kažkas panašaus. Ji net nepakvietė jos atsisėsti. A ličė paspau­

dė m ygtuką su užrašu B alosinas-K orvolis, ir tarsi paskutinis

įspėjim as šalia jo užsidegė signalinė lem pelė. N etrukus pasi­

girdo spragtelėjimas ir išsigandęs M atijos m otinos balsas.

-K a s?

- Ponia, čia aš, A ličė . Atsiprašau, kad taip vėlai, bet... A r

M atija namie?

Kitapus d u rų stojo m ąsli tyla. A ličė subraukė visus plau ­

kus ant dešinio peties, nes pasijuto nem aloniai, sutrikusi, kad

galbūt Adelė ją stebi pro telefonspynės lęšiuką. Pasigirdus

elektriniam spragtelėjim ui, durys atsidarė ir prieš žengdam a

vid u n A ličė atsidėkodam a nusišypsojo į kam erą.

Tuščiam e vestibiulyje jos žingsniai aidėjo lyg širdies d ū ­

žiai. Regėjosi, blogoji koja visiškai apm irė, tarsi širdis būtų

užm iršusi ją p rip um p u oti kraujo.

Buto durys buvo praviros, bet niekas neišėjo jos pasitikti.

A ličė stum telėjo jas ir paprašė leid im o įeiti. Iš svetainės išn iro

M atija ir sustojo nuo jos m aždaug per tris žingsnius.

- Sveika, - pasisveikino.

- Sveikas.

K u rį laiką ju od u stovėjo ir žiūrėjo vienas į kitą tarsi v i­

sai nepažįstam i. Šlepetėje nykščiu apkabinęs gretim ą pirštą,

spausdamas vieną ant kito ir grum dydam as į grindis jis vylėsi

juos visiškai sutraiškyti.

- Atsiprašau, jei...

- G a l užeisi vid un ? - pertraukė ją M a tija autom atišku

balsu.

148
 A ličė nusisuko uždaryti d urų, bet žalvarinė rankena nu-

sprūdo prakaituotu delnu, durys pokštelėjo sudrebindam os

staktą, ir M atija susipurtė iš nekantrum o.

K ą ji čia veikia? - pagalvojo.

Jam atrodė, kad A ličė staiga n u krito iš dangaus, ir visai

ne ta, apie kurią vos prieš kelias m inutes kalbėjosi su D enisu.

Jis stengėsi išguiti iš galvos šią juokingą m in tį, bet burnoje

tebetvyrojo kažkoks nem alonus prieskonis, beveik panašus į

šleikštulį.

Jis pagalvojo apie žo d į „persekiojam asis“. Paskui p ris i­

m in ė, kaip tėvas jį tem pdavo k ilim u ir įk a lin d a v o tarp savo

d id ž iu lių rankų. K u ten davo jam p ilv ą ir šonus, jis p ra trū k ­

davo ju o k tis ir ju ok d avosi ta ip sm arkiai, kad p ristig d avo

kvapo.

A ličė nuėjo paskui jį į svetainę. M afijos tėvai laukė stovė­

dam i, panašūs į m ažą sveikinim o kom itetą.

- Labas vakaras, - pasisveikino ji gūžtelėdam a pečiais.

- Sveika, A liče , - atsakė A delė nekrustelėdam a iš vietos.

Tuo tarpu Pjetras priėjo prie jos ir netikėtai paglostė jai

plaukus.

- Tu vis gražėji ir gražėji, - pasakė. - K aip mama?

Stovinti už vyro nugaros Adelė su ta pačia sustingusia

šypsena prikando lūpą, kad to nepaklausė pati.

A ličė paraudo.

- K aip paprastai, - atsakė nenorėdam a atrodyti perdėtai

susigraudinusi. - Stengiasi nepasiduoti.

- Perduok nuo m ūsų geriausius linkėjim u s, - pasakė

Pjetras.

Paskui visi nutilo. M atijos tėvas, regėjosi, ž iū ri į kažką

kiaurai A ličę , o ji, kad nuslėptų šlubum ą, stengiasi padalyti

149
savo svorį abiem kojom po lygiai. Jai toptelėjo, kad jos m otina

niekada nesusipažins su M atijos tėvais, ir tru p utį n uliūdo, bet

dar labiau susisielojo, kad apie tai ji tu ri galvoti viena.

- Prašom toliau, - galiausiai pakvietė Pjetras.

A ličė praėjo pro jį nuleidusi galvą ir dar sykį nusišypsojo

A delei. M atija jos laukė savo kam baryje.

- A r uždaryti? - įėjusi vid un paklausė A ličė rodydam a į

duris. Staiga jai išgaravo visa drąsa.

- Aha.

M atija atsisėdo ant lovos susikryžiavęs ant kelių rankas.

A ličė apsižvalgė po nedidelį kam bariuką. Jame esantys d aik ­

tai, regėjos, niekada niekieno nepaliesti ir panėšėjo į prekes,

tvarkingai išdėliotas parduotuvės vitrinoje. Č ia nebuvo nieko

nereikalinga, nei nuotraukos ant sienų, nei iš vaikystės užsi­

liku sio p liu šin io m eškiuko, nieko, kas skleistų ore tą jaukų ir

kupiną šilum os kvapą, paprastai tvyrantį paauglių kam ba­

riuose. D ė l to chaoso kūne ir m intyse A ličė pasijuto ne savo

vietoje.

- T u ri m ielą kam barėlį, - pagyrė, nors jai taip neatrodė.

- A čiū , - atsakė M atija.

V irš jų galvų sklandė daugybė dalykų, kuriuos turėjo pa­

sakyti, bet abu stengėsi jų nem atyti ir žiūrėjo į grindis.

A ličė atsirėmė nugara į spintą ir nuslydusi žem yn atsisė­

do ant grindų, atrėm usi sveikąjį kelį į krūtinę. Prisiversdam a

nusišypsojo.

- N a, kaip jautiesi gavęs diplom ą?

M atija patraukė pečiais ir šyptelėjo.

- Lygiai taip pat kaip ir anksčiau.

- Tu iš tikrų jų nem oki būti laim ingas, ar ne?

- T ikriau siai ne.

150
 P ro suspaustas lūpas A ličė ištarė švelnų „m m m “ ir pagal­

vojo, kad jų sutrikim as beprasm is, ir vis dėlto jis buvo kaip

uola - tvirtas ir neįveikiam as.

- O ju k pastaruoju m etu kai kas atsitiko, - tarė ji.

- Taip.

A ličė pagalvojo - sakyti ar ne.

Paskui, neturėdam a nė lašelio seilių burnoje, pasakė:

- K a i kas ir gražaus, tiesa?

M atija įtraukė kojas po savim.

Štai ir priėjom , pagalvojo.

- Taip, tiesa, - pasakė.

Jis tiksliai žinojo, ką tu ri daryti. T u ri atsistoti ir atsisėsti

prie jos. N usišypsoti, pažvelgti jai tiesiai į akis, pabučiuoti ją.

Ir nieko daugiau, ju k tai tik m echanika, banali vektorių seka,

dėl kurios jo lūpos priartėtų prie jos lūpų. Jis tai gali padaryti

net jei šią akim irką to nenori, tiesiog gali pasitikėti savo ju ­

desių tikslum u.

Jau norėjo stotis, bet tarsi glitus akivaras jį sulaikė čiužinys.

Ir dar kartą A ličė tai padarė už jį.

- A r galiu atsisėsti prie tavęs? - paklausė ji.

Jis linktelėjo ir, nors nereikėjo, tru putį pasislinko į šoną.

A ličė atsistojo padėdam a sau rankom is.

A n t lovos, toje vietoje, kurią atlaisvino M atija, gulėjo m a­

šinėle rašytas, į tris dalis sulankstytas popieriaus lapas. A ličė

paėm ė jį, norėdam a padėti toliau, ir pastebėjo, kad jis para­

šytas angliškai.

- Kas čia?

- Gavau jį šiandien. Laiškas iš vieno universiteto.

A ličė perskaitė miesto pavadinim ą, parašytą pusjuodžiu šrif­

tu kairiajame voko kampe, ir raidės jos akyse apsitraukė migla.

151
 - Kas jam e parašyta?

- Jie siūlo m an stipendiją.

A lič e i susvaigo galva ir iš panikos ji išbalo lyg drobė.

- Puiku, - sum elavo ji. - Ilgam?

- Ketveriem s metams.

Ji nurijo seilę. Ir tebestovėjo.

- Ir tu važiuosi? - paklausė pusbalsiu.

- D a r nežinau, - atsakė M atija beveik atsiprašydamas. -

O ką tu m anai?

A ličė tylėjo su popieriaus lapu rankoje ir žiūrėjo į kažkokį

tašką sienoje.

- K ą m anai tu? - pakartojo M atija, tarsi A ličė nebūtų iš­

girdusi.

- K ą aš manau? - A lices balsas staiga tapo toks šiurkštus,

kad M atija kone pašoko iš vietos. N e žin ia kodėl ji pagalvojo

apie ligoninėje vaistais apkvaišintą m otiną. Abejingai pažiū­

rėjo į laišką ir jai užėjo noras jį suplėšyti.

Bet padėjo ant lovos, kur turėjo atsisėsti pati.

- Tai būtų svarbu m ano karjerai, - pasiteisino M atija.

A ličė rim tai linktelėjo atkišusi sm akrą į priekį, lyg gerklė­

je jai būtų įstrigęs golfo kam uoliukas.

- G erai. Tai ko lauki? Važiuok, juoba kad, regis, čia niekas

tavęs nedom ina, - iškošė ji pro sukąstus dantis.

M atija pajuto, kaip įsitem pė kaklo gyslos. G a l net pra­

virks. N u o tos popietės parke jis visada jautė gerklėje ašaras

kaip sunkiai nuryjam ą gum ulą, tarsi staiga būtų atsivėrę ilgai

užkim šti ašarų kanalai ir visas juose susikaupęs šlamštas būtų

ėmęs veržtis lauk.

- Bet jei aš išvažiuosiu, - pradėjo tru putį drebančiu b al­

su, - ar tu...

152
 Jis nutilo.

- Aš? - A ličė nužvelgė jį nuo galvos ik i kojų nelyginant

dėm ę ant lovatiesės. - Tuos ketverius m etus aš įsivaizdavau

visiškai kitaip, - atsakė. - M a n dvidešim t treji, o m ano m o­

tina m iršta. Aš... - Ji papurtė galvą. - Bet tau nusispjaut. Tu

tiesiog m ąstyk apie savo karjerą.

Ji pirm ą kartą pasinaudojo m otinos liga norėdam a

kažką sujaudinti ir nesigailėjo. Priešais stovintis M atija ėmė

trauktis.

Jis n ieko neatsakė ir m intyse pakartojo kvėpavim o

pratim us.

- Bet tu nesigraužk, - toliau kalbėjo A ličė. - A š sutikau

žm ogų, k u rį tai dom ina. Iš tikrų jų čia atėjau, kad tau pasa­

kyčiau. - Ji nutilo, bet nieko daugiau nesugalvojo. Ir viskas

vėl ėmė suktis ratu, ji vėl lėkė nuo skardžio pam iršusi įbesti į

sniegą lazdas ir sustoti. - Jis vardu Fabijus, gydytojas. N e n o ­

rėjau, kad tu... N a, tu žinai...

Ištarė šiuos žodžius ne savo balsu lyg prasta aktoriukė. Pa­

juto, kaip tie žodžiai nelyginant sm ėlis graužia ja i liežuvį. Juos

tardam a stebėjo M atijos išraišką, tikėdam asi išvysti k okį nors

n u sivylim o ženklą, už k u rio galėtų užsikabinti, bet jo akys

buvo per tam sios, ir ji nepamatė jokios kibirkštėlės. Buvo ti­

kra, kad jam tai nė kiek nerūpi, ir jos skrandis subliūško lyg

plastikinis m aišelis.

- A š einu, - tarė pavargusi.

M atija linktelėjo žiūrėdam as į uždarytą langą, norėdam as

visiškai išguiti A ličę iš savo regėjim o lauko. Tas vardas, Fabi­

jus, n u krito nežinia iš kur ir įstrigo jam į galvą lyg spyglys,

skeveldra ar šukė, ir jis nieko daugiau nenorėjo, kad tik A ličė

išeitų.

153
 Pamatė, kad vakaras šviesus, tikriausiai pučia šiltas vėjas.

Ž ib in tų šviesoje sklandantys tuopų pūkai panėšėjo j didelius

bekojus vabzdžius.

A ličė atidarė duris, jis atsistojo. Atsilikęs nuo jos per du

žingsnius, palydėjo ją ik i lauko durų. N orėdam a laim ėti bent

akim irką, dar žvilgtelėjo, ar nieko netrūksta jos rankinėje.

Paskui sušnabždėjo: gerai ir išėjo. Prieš užsidarant lifto du­

rim s, A ličė ir M atija spėjo vienas kitam pasakyti nieko ne­

reiškiantį „ik i“.

28

M afijos tėvai žiūrėjo televizorių. M o tin a sėdėjo parietusi kojas

po naktiniais m arškiniais. Tėvas - ištiesęs ir sukryžiavęs k o ­

jas po stalu, ant šlaunies pasidėjęs n u otolin io valdym o pultelį.

A ličė neatsakė į jų atsisveikinim ą, regis, net jų nepastebėjo.

Stovėdamas už sofos atkaltės, M atija pasakė:

- Aš nusprendžiau p riim ti pasiūlym ą.

Adelė pakėlė ranką prie skruosto ir sutrikusi paieškojo

vyro akių. M afijos tėvas pasisuko ir pažiūrėjo į jį, kaip ž iū ri­

m a į sūnų, kuris jau užaugo.

- G erai, - tepasakė.

M atija grįžo į savo kam barį. Paėmė nuo lovos popieriaus

lapą ir atsisėdo prie rašom ojo stalo. Pajuto besiplečiantį pasau­

lį, pajuto, kaip jis vis greičiau bėga po jo kojom is, ir akim irką

vylėsi, kad tamprus jo audinys perplyš, ir jis nugarmės žemyn.

Apgraibom is susirado lem pos ju n g ik lį ir paspaudė. Išsi­

rin ko patį ilgiausią pieštuką iš keturių, g u lin čių pavojingai arti

154
nuo rašom ojo stalo krašto. Iš antro stalčiaus išsiėm ė drožtuką

ir pasilenkęs ėmė drožti pieštuką j šiukšlių kibirą. N upurtė

sm ulkias drožleles, likusias ant pieštuko galo. Priešais gulėjo

jau paruoštas švarus popieriaus lapas.

K airę ranką delnu į apačią ir plačiai išskėstais pirštais pa­

dėjo ant lapo. Perbraukė jį plonytėlaičiu grafito galiuku. V a­

landėlę dvejojo, pasirengęs įsm eigti jį tarp dviejų storų venų

d id žiojo piršto apačioje. Paskui lėtai atitraukė ir g iliai įkvėpė.

Lape parašė: To the kind attention o f the Dean.*

29

Fabijus jos laukė prie p ag rin d in ių durų. Tvoskė visos švie­

sos - prie durų, laiptinėje ir svetainėje. Imdamas iš jos rankų

p lastik in į krepšelį su ledų in deliu , savo pirštus sunėrė su jo ­

sios pirštais ir, tarsi tai būtų pats natūraliausias dalykas pasau­

lyje, pabučiavo ją į skruostą. Pasakė: ši suknelė tau labai tinka,

nes taip m anė iš tikrųjų, paskui, nenuleisdam as nuo jos akių,

grįžo prie viryklės ir ėmė ruošti vakarienę.

Stereo grojo A liče i nežinom ą m uziką, bet jos nereikėjo

klausytis, tik papildyti tobulą ir visai ne atsitiktinį dekorą. D v i

degančios žvakės, iš anksto atkim štas vynas, dviem žm onėm s

padengtas stalas: p eilių ašmenys atsukti į vidų, o tai reiškė,

kad viešnia laukiam a, kaip kažkada dar m ažai jai paaiškino

m am a. Stalas užtiestas balta staltiese be jokios raukšlelės, ser­

vetėlės sulankstytos trikam piu tobulai sujungtais kraštais.

* D id žia i gerbiam am D ekanui (angį).

155
 A ličė atsisėdo prie stalo ir suskaičiavo vieną ant kitos su­

dėtas lėkštes, kad suprastų, kiek bus valgių. Tą vakarą prieš

išeidam a ilgai užtruko užsidariusi vonioje, stebeilydam asi

į rankšluosčius, kuriuos Soledad keisdavo kas penktadienį.

Dėžutėje m arm u rin iu dangteliu susirado m otinos kosm eti­

kos rin k in į ir prieblandoje pasigražino. Prieš pasidažydam a

lūpas, pauostė tūbelės galiuką. Kvapas jai nieko neprim inė.

Ji leido sau prabangą pasim atuoti keturias sukneles, nors

jau iš vakaro žinojo, kad vilksis ta, kuria buvo pasipuošusi per

R on kon io sūnaus konfirm aciją ir kurią tėvas apibūdino kaip

pačią netinkam iausią tai progai, nes ji ik i pat šonkaulių ap­

nuogino jos nugarą ir visiškai neuždengė rankų.

Su šia m ėlyna suknele, kurios iškirptė ant šviesios odos

panėšėjo į pasitenkinim o šypseną, dar basa A ličė nuėjo į v ir­

tuvę ir suraukusi iš baim ės antakius ėmė m aldauti Sol pasa­

kyti savo nuom onę. A trod ai nuostabiai, pagyrė ją Sol. Ji pakš­

telėjo jai į kaktą ir A ličė susirūpino, kad tik nebūtų išterliojusi

m akiažo.

V irtuvėje Fabijus judėjo labai greitai ir sykiu nepapras­

tai atsargiai, kaip žm ogus, žinantis, kad yra stebimas. A ličė

siurbčiojo baltąjį vyną, k u rio buvo jai įpylęs, ir jos skrandyje,

tuščiam e m ažiausiai dvidešim t valandų, nuo alkoh olio ėmė

sproginėti burbuliukai. Karštis pirm iausia pasklido po arteri­

jas, paskui lėtai p ak ilo ik i galvos ir nuplovė m in tis apie M atiją,

panašiai kaip kiekvieną vakarą pap lū d im į atsikariauja jūra.

Sėdėdama prie stalo, A ličė kruopščiai tyrinėjo Fabijaus si­

luetą, aiškią liniją, skiriančią kaštoninius plaukus nuo spran­

do, ne per siauriausią dubenį ir pečius, tru putį atsikišusius po

m arškiniais. Ji pagavo save galvojant, kaip jaustųsi, jeigu jis

įkalintų ją savo glėbyje ir neleistų p asirin kti kitos galim ybės.

156
 Ji priėm ė jo kvietim ą, nes pasakė apie jį M atijai, ir dar to­

dėl - dabar tuo buvo įsitikin u si, - kad tikriausiai nieku r dau­

giau nepatirs kažko panašaus į m eilę.

Fabijus atidarė šaldytuvą ir nuo sviesto lu ito atpjovė,

A lice s akim is žiū rin t, m aždaug aštuoniasdešim ties devy­

niasdešim ties gram ų gabalą. Įmestas į keptuvę su rizotu, jis

išlaisvin o visus savo sočiuosius g yvu lin iu s riebalus. Fabijus

išjungė liepsną ir dar porą m in u čių m aišė rizotą m ed in iu

šaukštu.

- Gatava, - pasakė jis.

Nusišluostė rankas į šluostą, kabantį ant kėdės, ir su kep­

tuve rankoje atsigręžė į stalą.

A ličė su siaubu pažvelgė į keptuvės tu rin į.

- M a n labai m ažai, - paprašė pirštu rodydam a žiupsneliu-

ką anksčiau, nei jis suvers į jos lėkštę superkaloringą pliurzę.

- Nem ėgsti?

- V isai ne, - pam elavo A ličė . - A š tiesiog alergiška g ry­

bams. Bet paragausiu.

Fabijus atrodė nusivylęs ir sustojo su keptuve rankoje. N et

tru putį išblyško.

- Po galais, labai apgailestauju. Nežinojau.

- Nesvarbu. T ik ra i nesvarbu, - nusišypsojo A ličė.

- Jei n ori, aš galiu... - kalbėjo toliau Fabijus.

Ji pertraukė jį sugriebdam a jam už rankos. Fabijus pažiū­

rėjo į ją, kaip vaikas ž iū ri į dovaną.

- V is dėlto aš galiu paragauti, - pareiškė A ličė .

Fabijus ryžtingai papurtė galvą. O jei paskui susirgsi?

Jis nunešė keptuvę, o A ličė nesusilaikė nenusišypsojusi.

G erą pusvalandį ju od u sėdėjo priešais tuščias lėkštes kalbė­

dam iesi. Fabijus turėjo atkim šti dar vieną baltojo.

157
 A ličė neįstengė atsikratyti m alonaus jausm o, kad su kiek­

vienu gurkšneliu vyno praranda dalelytę savęs. Ji suvokė,

koks m enkas jos kūnas ir sykiu koks m asyvus Fabijaus, kuris

sėdi priešais ją atsirėmęs alkūnėm į stalą ir ik i d ilb ių pasirai­

tojęs m arškinių rankoves. Pastarosiom is savaitėm is ją nuolat

persekiojo m intis apie M atiją, ji lėtai virp čio jo ore lyg tru p utį

atleista sm uiko styga, tarsi nedarni nata, klaidžiojanti pačia­

m e orkestro viduryje.

- K ą gi, m udu visada galim e pasigardžiuoti antruoju pa­

tiekalu, - tarė Fabijus.

A liče i pasirodė, kad tuoj nualps. M anė, su valgym u baigta.

Fabijus pakilo nuo stalo ir ištraukė iš orkaitės kepim o form as

su dviem pom idorais, dviem baklažanais ir dviem geltonosio­

m is paprikom is, prikim štom is kažko panašaus į m altą mėsą,

sum aišytą su duonos džiūvėsėliais. Spalvos atrodė linksm os,

bet A ličė iškart pagalvojo apie šių daržovių apim tį ir įsivaiz­

davo, kaip tokias didžiules, nelyginant akm enys tven kin io

dugne, ji susikem ša į skrandį.

- Išsirink pati, - pasiūlė Fabijus.

A ličė prikando lūpą. Paskui nedrąsiai parodė į pom idorą,

ir Fabijus, vietoj žnyplių naudodam asis p eiliu ir šakute, įdėjo

į jos lėkštę.

- O ką dar?

- M a n gana, - atsisakė A ličė.

- N egali būti. Tu nieko nevalgei. O kiek išgėrei?

A ličė nužvelgė jį nuo kojų ik i galvos ir akim irką pajuto

jam baisią neapykantą - neapkentė jo kaip savo tėvo, m o ti­

nos, Sol ir kiekvieno, kas kada nors skaičiavo m aisto kąsnius

jos lėkštėje.

- N a, dar šitą, - pasidavė ji ir parodė į baklažaną.

158
 Fabijus sau išsirin k o vieną daržovę ir prieš im dam asis

jos nužvelgė p asiten kin im o ku p in u žvilgsniu. A tsign ybu si

šakutės galiuku, A lič ė paragavo įdaro. Be m ėsos, iškart at­

pažin o kiau šin io, rikotos sū rio bei parm ezano skonį ir p a­

skaičiavo, kad subalansuoti kalorijom s ja i neužtektų visos

dienos pasninko.

- Skanu? - paklausė Fabijus puspilne burna.

- Nuostabu.

Sukaupusi drąsą, atsikando visą kąsnį baklažano. N u ri­

jusi šleikštulį, kando gabaliuką p o gabaliuko. Vos tik sutvar­

kė baklažaną ir padėjo šakutę, staiga užsim anė vem ti. Kažką

kalbėdam as, Fabijus įpylė dar vyno. A ličė lin k čio jo ir su k ie k ­

vienu judesiu juto, kaip po skrandį aukštyn žem yn šokčioja

baklažanas.

Fabijus jau buvo viską prarijęs, tuo tarpu A ličė s lėkštėje

dar pūpsojo raudonas pom idoras, prikim štas šleikštulį varan­

čios m akaliošės. Jeigu supjaustytų jį sm ulkiais gabalėliais ir

paslėptų servetėlėje, Fabijus iškart pastebėtų, nes juos skyrė

tik žvakės, ik i pusės jau sudegusios.

Paskui, tarsi D ievo palaim a, baigėsi antras butelis vyno,

Fabijus pakilo nuo stalo ir nuėjo ieškoti trečio. Jis susiėmė

rankom is už galvos ir garsiai pasakė: sustok, prašau tavęs,

sustok. A ličė nusijuokė. Fabijus apžiūrėjo šaldytuvą ir visas

spinteles, bet kito butelio nerado.

- M anau, visus pasiėmė tėvai, - pasakė. - Tu riu eiti į rūsį.

Jis be jokios priežasties nusikvatojo, A ličė taip pat nusi­

juokė, nors nuo juoko jai skaudėjo pilvą.

- O tu niekur neik, - paliepė jis rodydam as sau pirštu

į kaktą.

- G erai, - atsakė A ličė ir jai šovė išganinga m intis.

159
 Vos tik Fabijus išėjo, paėmė pom id orą dviem pirštais ir

laikydam a kuo toliau nuo nosies, kad išvengtų jai nepake­

liam o kvapo, nunešė į tualetą. U žsirakin o iš vidaus, pakėlė

dangtį, ir tualetas jai nusišypsojo, tarsi sakydamas: leisk m an,

aš viską sutvarkysiu.

A ličė apžiūrėjo pom idorą. Buvo didelis, gal reikėjo jį su­

pjaustyti m ažais gabalėliais, bet buvo ir m inkštas, todėl ji tarė

sau: nesuksiu galvos, ir įm etė į klozetą. Pom idoras p liu m p ­

telėjo į vandenį, ir trykštelėjęs vanduo vos nesušlapino jos

m ėlynosios suknelės. Pom idoras n u grim zdo į dugną ir be­

veik dingo iš akių. Ji paspaudė vandens n u leid im o rankenė­

lę. Vanduo pliūptelėjo žem yn lyg išganingas lietus, bet, užuot

nugarmėjęs žem yn, p rip ild ė unitazą, ir iš jo dugno pasigirdo

nelabai ram inam as gurgesys.

Išsigandusi A ličė atšoko, blogoji koja kryptelėjo, ir ji vos

neatsidūrė ant grindų. Ji žiūrėjo, kaip vanduo kyla ir kyla,

paskui staiga sustoja.

Pasigirdo sifono garsas. Unitazas buvo pilnas ik i kraštų.

Skaidrus vandens paviršius tru putį virp čiojo, o ant dugno

toje pačioje vietoje nejudėdam as gulėjo pom idoras.

A pim ta panikos ir keisto sm alsum o, A ličė stovėjo ir žiūrė­

jo į jį m ažiausiai m inutę.

Iš sustingim o ją pažadino paradin ių d u rų spynoje besisu­

kančio rakto garsas. Ji griebė tualeto šepetį ir su pasišlykštėji­

m u sugrūdo į vandenį, bet pom idoras nė nekrustelėjo.

- O ką daryti dabar? - sušnabždėjo pati sau.

Paskui beveik nesąm oningai vėl paspaudė nuleistuvą, ir

šįsyk vanduo ėmė bėgti per kraštus, plonu sluoksniu u žlie­

jo grindis ir jau pradėjo liežti elegantiškus A ličės batelius. Ji

pabandė kilstelėti rankenėlę, bet vanduo tebebėgo, - jei A ličė

160
nebūtų užtvenkusi k ilim ė liu , jis būtų pasiekęs duris ir užliejęs

kitą kam barį.

Po kelių sekundžių vanduo vėl liovėsi tekėjęs. Pom idoras

tebegulėjo ant dugno, toje pačioje vietoje. Ežeras ant g rin dų

nebesiplėtė. V ien ą kartą M atija jai paaiškino, kad esama tiks­

laus taško, k u rį pasiekęs vanduo nustoja liejęsis, nes paviršiaus

įtam pa pasidaro stipri kaip plėvelė ir įstengia jį sulaikyti.

A ličė pažvelgė į nuostolius. Uždengė tualetą dangčiu ir

susitaikiusi su katastrofa atsisėdo ant jo. Užsidengė veidą ran­

kom is ir ėmė verkti. A praudojo M atiją, m otiną, tėvą, visą šitą

vandenį, bet visų pirm a save. Tylutėliai pašaukė M atiją, tarsi

ieškodam a pagalbos, bet lipnus ir netvarus vardas lik o įstrigęs

lūpose.

Į du ris pasibeldė Fabijus, bet ji nė nekrustelėjo.

P ro m atintą d u rų stiklą A ličė matė jo siluetą. Ram iai

pašniurkščiodam a n osim i atsikrenkštė, kad nuslėptų ašaras.

- Taip, taip. Tuoj einu.

Sutrikusi apsižvalgė nesuvokdam a, kaip atsidūrė šiame

tualete. V anduo bėgo ant g rin d ų trijose skirtingose vietose, ir

A lič e i šmėstelėjo viltis, kad tuose keliuose jo m ilim etruose ji

galėtų nusiskandinti.
 F O K U S U O T E

(2003)

30

M arčelo K rocos studijoje ji pasirodė vieną rytą, dešim tą va­

landą, ir apsim etusi, kad už d id ž iu lį ryžtą patekti pas jį tu ­

rėjo tris kartus apeiti visą kvartalą, pasakė: aš n oriu išm okti

amato, ar galėtum ėt m ane p riim ti kaip m okinę? Sėdintis prie

autom atinio ryškintuvo K roca linktelėjo. Paskui atsisuko ir

žiūrėdam as tiesiai į akis pasakė šiuo m etu negalįs jai m okėti.

Jam neapsivertė liežuvis pasakyti: pam iršk visa tai, nes taip

elgėsi ir jis prieš daugelį m etų, ir iš jo aistros fotografijai nieko

daugiau neliko, tik ano jaudulio prisim inim as. Nepaisant visų

nusivylim ų, p atirti šio jausm o jis niekam nebūtų užgynęs.

Be to, daugiausia tai buvo atostogų nuotraukos. T rijų ar

keturių asm enų šeim os prie jūros ar m eno m iestuose, apsika­

binę Šv. M orkaus aikštės viduryje ar prie E ife lio bokšto, nebe­

te k a n čio m is į kadrą, todėl nukirstom is kojom is ir visada ta

pačia poza. N uotraukos, darytos autom atiniais fotoaparatais,

perlaikytos ir nesufokusuotos. A ličė į jas nė nežvilgtelėdavo:

išryškindavo, paskui visas kartu sukišdavo į p o p ie rin į voką su

geltonu ir raudonu „Kodako“ logotipu.

O daugiausia, žinom a, tekdavo sėdėti parduotuvėje, p ri­

im ti juosteles su dvidešim t ar trisdešim t šešiais kadrais, užda-

162
rytais m ažam e plastikiniam e cilin d re, užrašyti užsakovo pa­

vardę talonėlyje ir pasakyti jam , kad nuotraukos bus gatavos

rytoj, išm ušti kasos čekį, tada padėkoti ir atsisveikinti.

Kartais, šeštadieniais, pasitaikydavo vestuvių. K roca už­

važiuodavo paim ti jos iš nam ų be pen kiolikos devintą, visa­

da tuo pačiu kostium u ir be kaklaraiščio, ju k jis ne kviestinis

svečias, o fotografas.

Bažnyčioje reikėdavo pastatyti du prožektorius, pirm ą

kartą A ličė vieną apvertė, jis sudužo ant altoriaus laiptelių ir

ji su siaubu akyse pažvelgė į K rocą. Jis išsiviepė lyg jam į koją

būtų įsm igusi stiklo šukė, bet paskui pasakė: nieko baisaus,

tik greičiau viską sutvarkyk.

Fotografas ją m ylėjo ir nežinojo kodėl. G a l todėl, kad ne­

turėjo vaikų, gal dėl to, kad nuo tada, kai A ličė pradėjo d irb ti

pas jį, jis pasinaudodavo proga ir vienuoliktą valandą eidavo į

barą pasitikrin ti loterijos b ilietų num erių, ir jam grįžus ji pa­

klausdavo: ar mes jau turtingi? O gal todėl, kad viena jos koja

buvo šleiva ir ji neturėjo m otinos, kaip jis - m oters, o ju k visi

bedaliai truputį panašūs. A rb a dėl to, jog buvo įsitikinęs, kad

ji greitai pavargs ir vakarais jis vėl turės vienas nuleisti grotas,

o paskui d ū lin ti nam o, ku r nieko nėra, tuščia ir vis dėlto tokia

sunkia galva.

Bet ir po pusantrų m etų A ličė vis dar buvo ten. D abar

ji turėjo raktus, rytais ateidavo p irm a už jį ir K roca rasda­

vo ją priešais parduotuvę šluojančią šaligatvį kartu su ponia

iš gretim os parduotuvės, su kuria jis tik pasisveikindavo. Jis

m okėdavo jai grynais penkis šim tus eurų už m ėnesį, bet jei

vykdavo kartu fotografuoti vestuvių, pavakare prie D ela Rokų

nam ų išsitraukdavo iš piniginės dar penkiasdešim t eurų ir ne­

išjungdam as „Lančijos“ va rik lio ištardavo: ik i pirm adienio.

163
 K artais A lic e jam parodydavo savo nuotraukas ir p a­

klausdavo jo nuom onės, nors abu žin ojo, kad jis negali d au ­

giau nieko jos išm okyti. Susėsdavo ant suolo ir K ro ca ž iū ri­

nėdavo nuotraukas: pakeldavo prieš šviesą, paskui duodavo

ja i kelis patarim us dėl išlaikym o arba kaip geriau panaudoti

užraktą. Jis leisdavo ja i kada tik n o ri naudotis „N ik o n u “ ir

net paslapčiom is buvo nusprendęs: tą dieną, kai ji išeis, p a­

dovanosiąs jį.

- Šeštadienį m udu tuoksim ės, - pareiškė K roca. Taip jis

darydavo, kai jie gaudavo užsakym ą.

A ličė kaip tik vilk osi džinsinę striukę. N etrukus turėjo at­

važiuoti Fabijus.

- G erai. O kur?

- D id žiosios D iev o M o tin o s bažnyčioje. Paskui bus p riė­

m im as privačioje viloje ant kalvos. T u rčių nesąmonės, - tru ­

p u tį niekinam ai paaiškino K roca ir iškart pasigailėjo, nes ž i­

nojo, kad A ličė taip pat iš tos aplinkos.

- G erai, - sum urm ėjo ji. - A r žinai, kas jie?

- Atsiuntė kvietim ą. K ažkur nukišau... - atsakė K roca, ro ­

dydam as lentynėlę po kasa.

Rankinėje A ličė susirado gum elę ir susirišo plaukus.

K roca paslapčiom ją nužvelgė iš savo vietos. V ien ą kartą, kai

ju od u jau buvo nuleidę apsaugines grotas, galvodam as apie

parduotuvės prieblandoje klūpančią A ličę K roca pasim astur-

bavo, bet paskui pasijuto taip siaubingai, kad negalėjo nieko

valgyti, o kitą dieną išsiuntė ją nam o, sakydamas: šiandien tau

atostogos, nenoriu, kad kas nors painiotųsi m an po kojom .

A lič ė pasirausė tarp lapų, sukrautų po prekystaliu, v e i­

kiau norėdam a prastum ti laiką nei iš tikrų jų sm alsaudam a.

Pagaliau rado kietą ir d id e lį voką su kvietim u. Atplėšė jį ir

164
iš puslapio iššoko paauksuotu kursyvu išvedžiotas, pilnas iš­

raitym ų vardas.

Feručis Karlas Bojus ir M a rija Luiza Turtėti Baj su malo­

numu praneša apie dukters Violos vestuves...
A lič e i akys taip aptemo, kad ji neįstengė skaityti toliau.

Burnoje pajuto m etalo skonį. G urktelėjo seilę ir jai pasirodė,

kad dar kartą prarijo tą saldainį iš persirengim o kam bario.

U žklijavo voką ir pam ojavo ju o ore.

- A r galiu ten važiuoti viena? - pagaliau įsidrąsinusi pa­

klausė, vis dar atsukusi nugarą K rocai.

Jis su trenksm u uždarė kasos aparato stalčiuką.

-K ą?

A ličė atsisuko plačiai išplėstom is degančiom is akim is, ir

jos buvo tokios gražios, kad K roca nusišypsojo.

- A š jau išm okau, tiesa? - eidam a prie jo paklausė A ličė. -

A š ju k galiu. A n traip niekada neįstengsiu susitvarkyti viena.

K ro ca įtariai pažvelgė į ją. Ji atsirėmė alkūnėm is į preky­

stalį priešais jį ir pasilenkė į priekį. U ž kelių centim etrų nuo

jo nosies blizgančios akys m aldavo jį pasakyti „taip“ ir nepra­

šyti paaiškinim o.

- A š nežinau, ar...

- Prašau, - pertraukė jį A ličė .

K ro ca pasiglostė ausies kraštelį ir turėjo nusukti akis.

- N a gerai, - nusileido. T ik pats nesuprato, kodėl pašnibž­

dom is pridūrė: - Bet jo k ių kvailysčių.

- Pažadu, - atsakė A ličė , ir jos vaiskias lūpas nušvietė

šypsena.

Paskui alkūnėm atsistūmė nuo prekystalio ir pabučiavo

K rocą, pakutendam a tris dienas neskustą barzdą.

- E ik jau, eik, - pasakė jis m ostelėdamas ranka.

165
 A ličė nusijuokė, ir jos juoko aidas išsisklaidė ore, kai ji

žingsniavo savo nepakartojam u, ritm išku vingiu otu žingsniu.

Tą vakarą K roca ilgėliau užsibuvo parduotuvėje, bet nieko

neveikė. Žiū rėjo į daiktus, ir jie jam pasirodė artim esni nei prieš

daugelį m etų, kai žm onės ateidavo pas jį nusifotografuoti.

Išsitraukė fotoaparatą iš krepšio, į k u rį A ličė visada pa­

dėdavo pirm a gerai išblizginusi visus objektyvus ir m echa­

nizm us. Prisuko teleobjektyvą ir nutaikė į pirm ą pasitaikiusį

daiktą - skėčių stovą prie durų. Jis d id in o vieną jo apskrito

krašto d alį tol, kol tas ėmė panėšėti į kažką kita, tarkim , į u ž­

gesusio ugn ikaln io kraterį. Bet m ygtuko nepaspaudė.

Padėjo aparatą į šoną, griebė švarką, užgesino šviesas ir

išėjo. U žrakin o susukamąsias grotas ir nuėjo į priešingą pusę

nuo savo nam ų. Neįstengė nuvyti kvailos šypsenos nuo veido,

o nam o eiti tiesiog nenorėjo.

Bažnyčia buvo papuošta dviem didžiulėm is žinginių ir ram u­

nėlių puokštėm is, stovinčiom is abipus altoriaus, ir dar dešim ­

tim is tokių pat puokštelių prie kiekvieno klaupto. A ličė pastatė

prožektorius ir atšvaitinę plokštę, atsisėdo pirm oje eilėje ir ėmė

laukti. M oteris siurbliu siurbė raudoną kilim ą, juo m aždaug

po valandos turėtų žengti V iola. A ličė prisim inė dieną, kai ji

ir V io la atsisėdo ant turėklų pasikalbėti. Ji jau pam iršo, apie ką

jos kalbėjosi, tik prisim inė vietą, iš kurios V io la žiūrėjo į ją su­

sižavėjusi: toji vieta buvo kaip tik už jos akių, šešėlyje, piln a

painiausių m inčių, kurias net tada ji laikė nuo jos paslėpusi.

Per pusvalandį visi klauptai buvo užim ti, be perstojo plūs­

tantys žmonės susigrūdo bažnyčios gale ir lik o stovėti vėduo-

dam iesi liturgijos lapais.

166
 A lič ė išėjo į lauką ir ėm ė ant g rin d in io lau kti jaunosios

au tom obilio. A ukštai danguje šviečianti saulė šildė ir, re­

gėjosi, kiau rai eina per rankas. M a ža i ja i patikdavo stebėti

savo delnus priešais šviesą - tada tarpai tarp suglaustų p irš­

tų atrodydavo lyg raudonai apkraštuoti. K artą juos parodė

tėvui, ir jis pabučiavo p irštų galiukus apsim esdam as, kad

n o ri suvalgyti.

V io la atvažiavo gerai išblizgintu „Poršė“ ir vairuotojas tu ­

rėjo padėti jai išlip ti ir susiglėbti labai nepatogų ilgą šleifą.

A ličė kaip pam išusi puolė fotografuoti, stengdamasi kuo ge­

riau paslėpti veidą. Paskui, kai jaunoji priėjo arti, ji nuleido

aparatą ir nusišypsojo.

Jos žiūrėjo viena į kitą tik akim irką, ir V io la krūptelėjo.

A ličė nespėjo gerai pam atyti jos išraiškos, nes nuotaka jau

buvo praėjusi pro ją ir dabar, įsikibusi tėvui į parankę, žengė į

bažnyčią. Neaišku kodėl, bet A ličė visada įsivaizdavo jos tėvą

aukštesnį.

Ji stengėsi nepraleisti nė akim irkos ir kelissyk nufotogra­

favo jaunuosius ir jų gim ines stam biu planu. Įam žino žiedų

sum ainym ą, priesaiką, kom unijos priėm im ą, b u čin į ir pasi­

rašančius liudytojus. Ji buvo vienintelis bažnyčioje judantis

žm ogus. A liče i atrodė, kad vos tik ji prieina arčiau prie V io ­

los, šios pečiai truputį įsitem pia. Ji dar pailgin o išlaikym ą,

kad gautų tą m iglotą foną, K rocos žodžiais tariant, tiek daug

bylojantį apie am žinybę.

K a i jaunavedžiai ėjo iš bažnyčios, A ličė juos aplenkė šlub-

čiodam a atatupsta ir tru putį pasilenkusi, kad dėl žem os pers­

pektyvos nuotraukoje jie neatrodytų m ažesni. P ro objektyvą

matė, kad V io la žiū ri į ją tru putį šypsodam asi ir išsigandusi,

167
tarsi ji vienintelė būtų išvydusi šm ėklą. A ličė bent pen kiolika

kartų susprogdino blykstę tiesiai jaunajai j veidą, ir toji turėjo

prisim erkti.

Ji stebėjo, kaip jie sėda j autom obilį ir kaip pro galinį

langą V io la nuveria ją žvilgsniu. A ličė buvo tikra, kad iškart

im s pasakoti apie ją savo vyru i, stebėdamasi, kaip keistai ji

čia atsidūrė. A p ibū d in s ją kaip klasės anoreksikę, šlubę, kaip

m erginą, su kuria niekad nedraugavo. N ie k o neužsim ins apie

saldainį, vakarėlį ir visa kita. A ličė nusišypsojo, pam aniusi,

kad tai galėtų b ū ti pirm asis jaunavedžių melas, pirm asis p ly ­

šys jų santykiuose, į k u rį gyvenim as anksčiau ar vėliau įkiša

savo visraktį ir padaro žiojin čią skylę.

- Panele, jaunavedžiai jau laukia, jie n o ri nusifotografuoti

ant upės kranto, - paragino balsas už nugaros.

A ličė atsisuko ir atpažino vieną iš liudytojų.

- Ž inom a. Tučtuojau einu pas juos, - atsakė.

G reitai įėjo į bažnyčią išm ontuoti įrangos. D a r dėliojo

įvairias aparato dalis į stačiakam pį krepšį, kai staiga išgirdo

šaukiant savo vardą.

- Aličė?

Ji atsigręžė jau žinodam a, kieno balsą išgirdo.

- Taip?

Priešais ją stovėjo D žada Savarino ir D žu lija M ira n d i.

- Sveika, - tarė D žada, nutęsdam a raidę „a“. Ji žengė prie

A lices, norėdam a ją pabučiuoti į skruostus.

D žu lija stovėjo nuošaliau, kaip ir licėjuje nudelbusi akis į

savo kojas.

Netardam a nė žodžio, A ličė vos palietė D žados skruostą.

- Ką, po galais, čia veiki? - sucypė D žada.

A ličė pam anė, kad čia kvailas klausim as, ir nusišypsojo.

168
 - Fotografuoju, - atsakė.

D žada atsiliepė šypsena, parodydam a tas pačias duobutes

skruostuose, kurias turėjo ir būdam a septyniolikos.

Buvo keista vėl jas pam atyti čia, dar gyvas, su kai k u rio ­

m is drauge patirtom is praeities akim irkom is, dabar jau nieko

nereiškiančiom is.

- Sveika, D žu lija, - prisivertusi pasisveikino A ličė .

D žu lija nusišypsojo ir vargais negalais išstenėjo:

- G ird ėjom apie tavo m otiną ir labai apgailestaujam.

Pritardam a draugei, D žada taip pat kelissyk linktelėjo.

- Taip, - atsakė A ličė . - A čiū .

Ji ėmė paskubom is rin ktis daiktus. D žada ir D žu lija su-

sižvelgė.

- K ą gi, netrukdysim tau darbuotis, - pasakė D žada pa­

liesdam a jai petį. - Tu labai užsiėm usi.

- G erai.

M erg in os apsisuko ir nužingsniavo d u rų lin k . Į jau tuščios

bažnyčios sienas atsimušė abejingas k u ln iu kų kaukšėjim as.

Jaunavedžiai jos laukė d id žiu lio m edžio šešėlyje ir nebuvo

apsikabinę. A ličė pastatė savo autom obilį šalia jų „Poršė“ ir

persim etusi per petį dėklą išlip o lauk. Buvo šilta, jautė, kaip

prie sprando lim p a plaukai.

- Sveiki, - pasisveikino eidam a prie jų.

- A li, - nusistebėjo V io la. - Nem aniau, kad...

- A š irg i nem aniau, - pertraukė ją A ličė.

Jos tik apsimetė, kad apsikabino, tarsi nenorėdam os susi­

glam žyti drabužių. V io la buvo dar gražesnė nei licėjuje. M e ­

tams bėgant jos veido bruožai pasidarė lygesni, lin ijos sušvel­

169
nėjo, akys prarado tą m ažne nepastebim ą virpesį, dėl ku rio

atrodydavo tokios baisios. Jos kūnas vis dar buvo tobulas.

- Č ia Karlas, - tarė V iola.

A ličė paspaudė jam ranką ir pastebėjo, kokia ji lygi.

- Pradėsim ? - tru m pai n u kirto ji.

V io la linktelėjo ir paieškojo akim is vyro žvilgsnio, bet jis

nieko nepastebėjo.

- K u r m um s atsistoti? - paklausė V io la.

A ličė apsižvalgė. Saulė buvo pačiam zenite, ir ji turės pasi­

naudoti blykste, kad ant veidų nekristų šešėliai. Ji parodė ant

upės kranto stovintį saulės kepinam ą suoliuką.

- Sėskitės ten, - pasakė.

A ličė ilgiau nei paprastai užtruko reguliuodam a aparatą.

Apsim etė, kad knebinėjasi su blykste, prisuko vieną objekty­

vą, tada kitą. V io lo s vyras vėdavosi kaklaraiščiu, ji stengėsi

sustabdyti nuo kaktos kapsinčius prakaito lašus.

A ličė leido jiem s dar tru putį pasitroškinti, dėdam asi, kad

ieško tinkam o atstumo.

Tada ėmė šiurkščiai nurodinėti: apsikabinkit, šypsokitės,

dabar rim tai, paim k jai už rankos, padėk galvą jam ant pe­

ties, pašnabždėk ką nors į ausį, pažiūrėkit vienas į kitą, į upę,

n u sivilk švarką. K roca ją m okė, kad nereikia leisti savo su­

bjektam s atsikvėpti, d u oti laiko pagalvoti, nes akim irka, ir jie,

žiūrėk, jau susikaustę ir įsitem pę.

V iola pakluso ir net du ar tris kartus paklausė, ar taip gerai?

- G erai, dabar einam štai į tą pievą, - įsakė A ličė.

- Dar? - nustebo V io la. Iš po m akiažo jau buvo pradėję

ryškėti įraudę skruostai. A k is juosianti juoda pieštuko lin ija

buvo nuvarvėjusi, kraštai apspurę, jaunoji atrodė pavargusi ir

truputėlį pasenusi.

170
 - D abar tu apsim esk, kad bėgi, o jis tave vejasi per pie­

vą, - paaiškino A ličė.

- Ką? A š tu riu bėgti?

- Taip, bėk.

- Bet... - V io la pažiūrėjo į vyrą, ir šis patraukė pečiais.

Ji atsiduso, truputį pasikėlė sijoną ir ėmė palengva bėgti.

Jos batų kuln iu kai sulįsdavo kelis centim etrus į veją ir drabstė

žemes, todėl išp u rvin o baltosios suknelės padurkus. Įkandin

jos nurisnojo ir vyras.

- Tu per lėtai bėgi, - pasakė jis.

V io la staiga atsigręžė ir pervėrė vyrą žvilgsniu, k u rio A li­

čė niekada neužm iršo. Ji leid o jiem s persekioti vienas kitą d vi

tris m inutes, bet V io la ištrūko iš vyro gniaužtų ir pasakė: da­

bar tai jau tikrai gana.

V ienoje pusėje jos šukuosena buvo išsileidusi. Segtukas

atsisegė ir ant skruosto n u krito plaukų sruoga.

- G erai, - atsakė A ličė. - D a r keli kadrai, ir viskas.

Ji nusivedė juos prie kiosko ir n upirko dvi porcijas citri­

n in ių ledų.

- Im kit, - tarė duodam a ledus jaunavedžiam s.

T ie , regis, nesuprato. Paniekinam ai išvyniojo ledus. V io la

stengėsi nesusitepti rankų lip n iu sirupu.

Jaunavedžiai turėjo apsim esti, kad valgo ledus sukryžia­

vę rankas, paskui susikeisti ledais. V io lo s šypsena darėsi vis

rūstesnė.

K a i A ličė liepė jiem s įsikib ti į žibinto stulpą ir suktis

aplink, V io la neištvėrė.

- Tai juokinga! - sušuko ji.

Tru p u tį išsigandęs vyras pažiūrėjo į ją, paskui, tarsi atsi­

prašydam as, į A ličę. Ši nusišypsojo.

171
 - Tai k lasik in io album o dalis, - paaiškino ji. - Č ia tai, ko

pageidavote. Bet galim šią scenelę peršokti.

Ji stengėsi atrodyti nuoširdi. Juto, kaip pulsuojanti jos ta­

tuiruotė n o ri atsiplėšti nuo odos. V io la stebeilijosi į ją įn irtu si,

bet A ličė tvėrė jos žvilgsnį tol, kol jai ėmė degti akys.

- Jau baigėm ? - paklausė V iola.

A ličė linktelėjo.

- D abar eikim iš čia, - tarė žm ona vyrui.

Prieš leisdam asis nutem piam as, jis priėjo prie A ličės ir

m andagiai paspaudė ranką.

- A čiū .

- N ėr už ką.

A ličė žiūrėjo, kaip jie kopia į neaukštą parko šlaitą ir eina į

autom obilių stovėjim o aikštelę. A p lin k aidėjo reti šeštadienio

garsai, karuselėje besisukančių vaikų juokas ir juos p rižiū rin ­

čių m otinų balsai. Tolum oje buvo girdėti m uzika ir panašus į

k ilim o šiugždenim ą m ašinų gaudesys prospekte.

A ličė pagalvojo, kad šį epizodą norėtų papasakoti M atijai.

Jis suprastų.

Bet dabar jis toli. Ji tarė sau, kad K roca įsius, bet galiausiai

atleis. A ličė tuo neabejojo.

Ji nusišypsojo. A tidarė aparatą, išėm ė juostą ir kruopščiai

išvyniojo baltoje saulės šviesoje.

 T AI , K A S L I E K A

(2007)

31

Tėvas jam skam bindavo trečiadienio vakarais aštuntą p en k io­

lika. Per pastaruosius devynerius metus jie susitikdavo retai,

nuo paskutinio susitikim o buvo praėję daug laiko, bet telefo­

no skam butis M atijos dviejų kam barių bute buvo tapęs ritu ­

alu. Per ilgas jų pokalbio pauzes įsiviešpataudavo ta pati tyla:

nei radijo, nei televizoriaus garso, joks svečias nebarškindavo

į lėkštę p eiliu ar šakute.

M atija gerai įsivaizduodavo sėdinčią krėsle ir jų pokalbio

klausančią m otiną: ta pati išraiška, ant krėslo ranktūrių pa­

dėtos rankos, kaip tais laikais, kai jis ir M ik e la lankė pradinę

m okyklą, o ji sėdėdavo klausydam asi, kaip jie deklam uoja ei­

lėraštį - jis visada m okėdavo jį atm intinai, o M ik e la tylėdavo,

nes negebėdavo nieko išm okti.

Padėjęs ragelį, kiekvieną trečiadienį M atija klausdavo sa­

vęs, ar oranžinis krėslo audinys dar tas pats, ar tėvai jį pakei­

tė, nes buvo jau seniai susidėvėjęs. Klausdavo savęs, ar tėvai

paseno. Ž in om a, paseno: tai suprasdavo iš tėvo balso, lėtesnio

ir labiau pavargusio. Spręsdavo ir iš triukšm ingo, panašaus į

dusulį, kvėpavim o į telefono ragelį.

173
 M otin a paim davo ragelį tik retkarčiais ir užduodavo įpras­

tus klausim us, visada tuos padus: ar šalta, ar jau pavalgei, kaip

paskaitos? Č ia vakarieniaujam a septintą valandą, paaiškino

M atija pirm ą kartą, todėl dabar atsakydavo vienu žodžiu: taip.

- A lio ? - atsiliepė jis itališkai.

Nebuvo reikalo atsakyti angliškai. Jo asm eninį num erį ž i­

nojo tik dešim t žm onių, be to, niekam nešautų m intis ieškoti

jo tokią valandą.

- Č ia tėtis.

Laiko tarpas ik i atsakym o buvo beveik nepastebimas. M a -

tijai reikėjo pasiim ti chronom etrą, išm atuoti ir apskaičiuoti,

ar labai signalas n u krypo nuo m aždaug tūkstanties kilom etrų

jį ir tėvą skiriančios tiesiosios linijos, bet jis visada pam iršda­

vo tai padaryti.

- Sveikas. Viskas gerai? - paklausė M atija.

- Taip. O tau?

- Gerai... K aip mama?

- Ji čia pat.

K aip tik tuo m etu jie pirm ą kartą nutildavo, tarsi įveikus

p irm ąjį etapą po vandeniu jiem s būtų p ritrūkę oro.

M atija patrynė sm iliu m i įbrėžą šviesiam e apskrito stalo

m edyje už kelių centim etrų nuo vid u rio . N eprisim inė, ar stalą

įbrėžė jis, ar buvę kam bario gyventojai. Po lakuotu paviršium i

buvo supresuotų m edžio d rožlių lenta ir jos atplaišėlė galop

įlin d o jam p o nykščiu, nesukėlusi jo k io skausmo. Kiekvieną

trečiadienį jis pagilindavo griovelį per m ilim etro dalelytę, bet

jam neužtektų viso gyvenim o prakrapštyti ją kiaurai.

- N a, ar jau m atei aušrą? - paklausė tėvas.

M atija nusišypsojo. Tai buvo jų žaidim as, galbūt vieninte­

lis. M aždaug prieš m etus kažkuriam e laikraštyje Pjetras per­

174
skaitė, kad pam atyti aušrą virš Šiaurės jūros - nepakartojam as

nuotykis, ir vakare net perskaitė sūnui to straipsnio ištrauką.

T u ri b ūtinai nuvažiuoti, patarė. N u o tada vis paklausdavo: na,

ar m atei ją? M atija visada atsakydavo neigiam ai. Jo žadintu­

vas buvo nustatytas aštuntą valandą septyniolika m in u čių , o

trum pesnio kelio į universitetą jūros pakrante nebuvo.

- Ne, aušros dar ne, - atsakė jis.

Jie jau buvo viską pasakę, bet abu, prispaudę ragelį prie

ausies, dar keletą sekundžių palaukė. A b u įkvėpė tru p utį m ei­

lės, kurios, susilpnintos šim tų kilom etrų bendraašių laidų,

jiem s dar buvo likę, o peno ja i teikė kažkas, ko jie nebem okė­

jo įvardyti, nors, jei būtų gerai pagalvoję, būtų suvokę, kad to

kažko tikriausiai jau nėra.

- N a, rū p in kis savim i, - galiausiai pasakė Pjetras.

- Žin om a.

- Ir lin k iu tau viso geriausio.

- A čiū . Perduok linkėjim us m am ai.

Ir jie padėjo ragelį.

M a fija i tai buvo dienos pabaiga. Jis apėjo stalą. Išsiblaškęs

žvilgtelėjo į lapų krūvą vienoje stalo pusėje ir į darbą, k u rį

parsinešė iš universiteto. V is užkliūdavo už tos pačios pa­

straipos: nesvarbu, iš kur paim davo sprendim ą, jis ir Albertas

anksčiau ar vėliau už jos užkliūdavo. Jis jautė, kad sprendim as

slypi už šios paskutinės kliūties, kad, ją įveikus, pabaigą būtų

taip pat lengva pasiekti, kaip užsim erkus nusiristi žem yn nuo

žolėto šlaito.

Bet buvo per daug pavargęs, kad vėl grįžtų prie darbo.

N uėjo į virtuvę, iš čiaupo p rile id o prikaistuvį vandens, uždėjo

ant viryklės ir uždegė dujas. Jis tiek laiko praleisdavo vienas,

kad norm alus žm ogus būtų išsikraustęs iš proto per mėnesį.

175
 Atsisėdo ant sulankstom os plastikinės kėdės visiškai neat­

sipalaidavęs. Pažvelgė į lubų viduryje kabančią užgesusią lem ­

putę. Ji perdegė praėjus m ažiau nei m ėnesiui p o jo atvykim o,

bet jis niekada jos nepakeitė. Valgydavo šviesoje, sk lin d an čio­

je iš kito kam bario.

Jeigu šį vakarą išeitų iš buto ir negrįžtų, niekas nerastų jo ­

k ių jo buvim o ženklų, išskyrus ant stalo sukrautus lapus. Į šią

vietą M atija neįdėjo nieko savo. Pasiliko an onim inius švie­

saus ąžuolo baldus ir pageltusius apm ušalus - sienos jais buvo

išklijuotos tais pačiais metais, kaip ir pastatytas namas.

Jis atsistojo. Prisipylė p uodelį verdančio vandens ir panar­

d in o arbatos pakelį. Žiūrėjo, kaip tam siai nusidažo vanduo.

Prieblandoje tebedeganti m etano liepsnelė atrodė m elsvai

violetinė. Jis kiek tik įm anom a sum ažino liepsną, ir jos šv il­

pesys tapo vos girdim as. Iš viršaus ant grotelių uždėjo rankas.

Pajuto, kaip suniokotą jo delną silpnai spaudžia karštis. M a ti­

ja lėtai nuleido jį ant ugnies ir apgaubė ją.

Universitete prabėgo šim tai, paskui tūkstančiai vienodų dienų,

jis suvalgė daugybę pietų valgykloje, nedideliam e pastate, sto­

vinčiam e pačiam e universiteto m iestelio gale, bet vis dar p risi­

m inė savo pirm ąją dieną, kai įėjo į valgyklą ir ėmė m ėgdžioti

kitų žm onių judesių seką. Atsistojo eilėje ir m ažais žingsneliais

priėjo plastikinių, m edį im ituojančių padėklų krūvą. Padėjo

ant jo popierinę servetėlę, paėmė stalo įrankius ir stiklinę. Pas­

kui, priartėjęs prie uniform uotos porcijas dalijančios moters,

atsitiktinai parodė vieną iš aliu m in in ių indelių, net nežino­

damas, kas jo viduje. V irėja kažko paklausė savo kalba, o gal

angliškai, bet jis nesuprato. Vėl parodė indelį, ir m oteris vėl

176
pakartojo klausim ą, tą patį kaip anksčiau. M atija papurtė gal­

vą. I don't understand, pasakė nesklandžių kam puotu akcentu.

Ji pakėlė į dangų akis ir pam ojavo ore dar tuščia lėkšte. She’s

asking i f you want a sauce, paaiškino šalia M atijos stovintis

vaikinas. Sutrikęs jis staiga atsisuko. Aš... I don’t... pasakė. Tu

italas? - paklausė kaim ynas. Taip. Ji tavęs klausia, ar prie šito

šlamšto n o ri padažo. Sumišęs M atija papurtė galvą. Jaunuolis

atsisuko į m oterį ir pasakė: ne. Ji nusišypsojo, pagaliau įdėjo

m aisto į M atijos lėkštę ir padavė. Vaikinas išsirinko tą patį pa­

tiekalą ir prieš dėdamas savo lėkštę ant padėklo šlykštėdama-

sis pauostė. M a n jis šlykštus, paaiškino.

K ą tik atvažiavai, tiesa? - po k u rio laiko paklausė, dar te­

bežiūrėdam as į savo pliurzę lėkštėje. M atija atsakė teigiam ai,

ir jaunuolis susiraukęs linktelėjo, tarsi tai būtų kažkas rim ta.

Susimokėjęs M atija su padėklu rankoje sustingo prie kasos.

Apsižvalgė ieškodam as tuščio staliuko salės gale, ku r galėtų

atsukti visiem s nugarą ir, k ol valgys vienas, per daug nejausti

įsm eigtų žvilgsnių. Vos tik žengė į salės galą, jį aplenkė tas

pats jaunuolis ir pakvietė sėstis kartu prie staliuko.

Albertas Torčija čia gyveno jau ketverius m etus, turėjo

nuolatinę m okslin io darbuotojo vietą ir buvo gavęs specia­

lią stipendiją už pastarųjų m etų m okslinius straipsnius. Taip

pat buvo nuo kažko pabėgęs, bet M atija niekada jo neklausė

nuo ko. Po tiekos m etų nei vienas, nei kitas nebūtų galėjęs

pasakyti, ar jiedu draugai, ar tiesiog kolegos, nors sėdėjo tame

pačiam e kabinete ir kasdien kartu pietaudavo.

Buvo antradienis. Albertas sėdėjo priešais M atiją ir pro piln ą

stiklinę vandens, kurią pakėlė prie lūpų, ant jo delno išvydo

177
naują blyškią, tobulai apskritą žymę. N iek o neklausė, tik metė

į jį kreivą žvilgsnį, kad M atija žinotų, jog jis suprato. D žilard is

ir M ontanaris, sėdintys kartu su jais prie staliuko, šiurkščiai

šaipėsi iš kažkokios internetinės nesąmonės.

M atija vienu gurkšniu ištuštino stiklinę. Paskui atsi­

krenkštė.

- Vakar vakare m an šovė m intis apie netolydum ą, jis...

- Prašau tave, M ati! - pertraukė jį Albertas, padėdamas ša­

kutę ir atsiremdamas į kėdės atkaltę. Jis visada perdėtai m osta­

guodavo rankom is. - Pasigailėk manęs nors tada, kai valgau.

M atija nu leido galvą. M ėsos griežinėlis jo lėkštėje buvo

supjaustytas lygiais kvadratėliais, ir jis atskyrė juos šakute,

palikdam as tarp jų taisyklingą baltų lin ijų tinklelį.

- K odėl vakarais neveiki ko kito? - D abar Albertas kalbė­

jo ram iau, tarsi nenorėdam as, kad išgirstų k iti du. K albėda­

mas peiliu ore brėžė m ažus apskritim us.

M atija nieko neatsakė, net nepažvelgė į jį. Pakėlė prie b u r­

nos mėsos kvadratėlį, išsirinkęs iš tų, kurie buvo prie krašto ir

dantytais krašteliais gadino kom pozicijos visum ą.

- Bent kartais išgertum su m um is stiklą vyno, - kalbėjo

toliau Albertas.

- Ne, - šaltai n u kirto M atija.

- Bet... - u žginčijo Albertas.

- Šiaip ar taip, tu žinai.

Albertas papurtė galvą ir nugalėtas suraukė kaktą. Po tiek

m etų vis nesiliovė jo įkalbinėti. N u o jų pažinties pradžios jam

buvo pavykę ištem pti jį iš nam ų vos dešim tį kartų.

Jis atsisuko į kitus du ir įsiterpė į jų pokalbį.

- E i, ar matėt? - paklausė rodydam as į m erginą, sėdinčią

už dviejų staliukų su pagyvenusiu ponu. M atija žinojo, kad

178
jis - geologijos fakulteto dėstytojas. - D ievulėliau, jei nebū­

čiau vedęs, nežinau, ką tokiai padaryčiau!

A b u kolegos akim irką dvejojo, nes tai niekaip nebuvo

susiję su jų pokalbiu, bet paskui pasekė A lb erto pavyzdžiu,

stengdam iesi atspėti, kaip tokia grožybė atsidūrė prie vieno

staliuko su tokiu senu griuvena.

M atija ėmė pjaustyti mėsos gabalėlius įstrižai. Paskui tri­

kam pius sudėjo taip, kad jie sudarytų vieną did elį. M ėsa jau

buvo atvėsusi ir kieta. Paėmė gabalėlį ir sukram tė. K itus p a li­

ko nepaliestus.

Išėjęs iš valgyklos, Albertas prisidegė cigaretę, duodam as

laiko nueiti D žila rd žiu i ir M on tanariu i. Palaukė M atijos, k u ­

ris ėjo nuleidęs galvą paskui šaligatvio plyšį, galvodam as apie

kažką, kas visiškai nesusiję su tuo, ką jis čia veikia.

- Tai ką tu m an sakei apie netolygum ą? - paklausė A l­

bertas.

- Nesvarbu.

- N a, nebūk m ulkis.

M atija pažvelgė į kolegą. Jo lūpose cigaretės galiukas buvo

vienintelė spalva šioje pilkoje dienoje, tokioje pat kaip vaka­

rykštė ir tikriausiai tokioje pat kaip ateinanti.

- M es iš to negalim e išsivaduoti, - tarė M atija. - D abar

m udu įsitikinom e, kad tai yra. Bet galbūt aš radau būdą, kaip

iš to išpešti ką nors įdom aus.

Albertas priėjo arčiau. Jis nepertraukė M atijos, k ol tas b ai­

gė aiškinti, žinodam as, kad M atija kalba m ažai, bet kai kalba,

verta patylėti ir paklausyti.

179
 32

Pasekm ių našta staiga ją prislėgė vieną vakarą prieš dvejus m e­

tus, kai skverbdamasis į ją Fabijus sušnabždėjo: aš n oriu turėti

vaiką. Jo veidas buvo taip arti, kad A ličė pajuto savo skruostais

slystantį ir tarp paklodžių išsisklaidantį jo alsavimą.

Ji prisitraukė jį prie savęs, priglobdam a jo galvą tarp kaklo

ir peties. D a r prieš jųdviejų vedybas vieną dieną jis jai pasakė,

kad toji vieta tobulai tinka jo galvai įsprausti.

- O ką tu m anai? - paklausė Fabijus pagalvės prislopintu

balsu. A ličė neatsakė, tik dar stipriau jį apkabino. Buvo uždu ­

susi ir negalėjo kalbėti.

Ji išgirdo, kaip jis uždaro sargių stalčiuką, ir dar labiau

sulenkė k airįjį kelį, kad padarytų jam daugiau vietos. Tebegu­

lėjo plačiai atsim erkusi ir lygiais tarpais glostė jam plaukus.

Toji paslaptis vilk osi paskui ją nuo licėjaus laikų, bet ji ne­

užvaldydavo jos proto ilgiau nei keletą sekundžių. A ličė buvo

laikin a i num ojusi į ją ranka, nes m anė apie tai pagalvosianti

vėliau. Ir štai dabar ji išn iro lyg duobė, staiga atsivėrusi ju o ­

dose kam bario lubose, siaubinga ir nesuvaldom a. A ličė norėjo

pasakyti Fabijui: akim irką sustok, palauk, yra vienas dalykas,

k u rio tau nepasakiau, bet jis judėjo su begin kliu pasitikėjim u

ir, žinom a, nebūtų supratęs.

Ji pajuto, kaip jis išsiliejo joje pirm ą kartą, ir įsivaizdavo,

kaip tas lipnus ir pilnas pažadų skystis nusėda jos bergždžiose

įsčiose ir paskui išdžiūsta.

Ji nenorėjo kū d ikio, o gal norėjo. N iekada iš tikrų jų apie

tai negalvojo. Toks klausim as nekilo, ir tiek. Paskutinį kartą

jos m ėnesinių ciklas sustojo m aždaug tada, kai ji suvalgė visą

šokoladinį pyragaitį. O tiesa buvo tokia: Fabijus n o ri vaiko,

180
ir ji privalo jį pagim dyti. Privalo, nes kai juodu m ylėdavosi,

jis neprašydavo jos uždegti šviesos - po pirm ojo karto jo na­

m uose daugiau niekada neprašė. Baigęs gulėdavo ant jos, ir jo

kūno svoris išvaikydavo jai visas baimes. Jis nieko nekalbėda­

vo, tik alsuodavo, ir to pakako - jis buvo su ja. Tad ji privalo

todėl, kad jo m eilė saugo juos abu.

N u o to vakaro seksas įgavo naują kokybę, turėjo g alu tin į

tikslą, dėl jo jie greitai atsisakė visko, kas nebuvo griežtai

būtina.

Tačiau bėgo savaitės ir m ėnesiai, bet nieko neatsitiko. Fa­

bijus pats apsilankė pas gydytoją ir išsiaiškino, kad jo sper­

m atozoidai geri. Vakare, stipriai spausdamas glėbyje, apie tai

atsargiai papasakojo A liče i. Ir iš karto pridūrė: nesijaudink, tai

ne tavo kaltė. Ji ištrūko iš jo glėbio ir išbėgo į kitą kam barį, kad

jam m atant nepratrūktų raudoti, ir Fabijus ėmė nekęsti savęs,

nes iš tikrų jų manė, ar veikiau žinojo, kad kalta žm ona.

A ličė ėmė jaustis šnipinėjam a. Pradėjo vesti tariam ą die­

nų apskaitą, šalia telefono gulinčioje užrašų knygelėje brėžti

brūkšnelius. P irko h igieninius paketus, paskui nepanaudo­

tus išm esdavo. „Teisingom is“ dienom is nustum davo Fabijų į

tamsą, sakydama: šiandien negalim a.

Fabijus slapta taip pat vedė apskaitą. Tarp jų šliaužė g liti

ir perm atom a A ličės paslaptis, vis labiau tolindam a vieną nuo

kito. Kaskart, kai Fabijus užsim indavo apie gydytoją, gydy­

m ąsi arba apie ligos priežastį, A ličės veidas apsiniaukdavo, ir

jis būdavo tikras, kad ji netrukus ras dingstį pasiginčyti ar

sugalvos kitą nesąmonę.

Juos pam ažu įveikė nuovargis. Jie liovėsi kalbėtis, ir kaip

jų pokalbiai, taip ir lytin iai santykiai pasidarė retesni, tapo

varginam u penktadienio vakaro ritualu. Prieš juos ir po jų

181
ju od u paeiliu i apsiplaudavo vonioje. Fabijus ateidavo j m ie­

gam ąjį blizgančiu nuo m u ilo veidu, persivilkęs švariais apa­

tiniais. Tuo m etu A ličė jau būdavo užsitem pusi m arškinėlius

ir klausdavo: ar galiu eiti? G rįžu si į m iegam ąjį rasdavo Fabijų

jau m iegantį ar bent užsim erkusį, nusisukusį ant šono ir visu

kūnu pasitraukusį į savąją lovos pusę.

Tas penktadienis nelabai skyrėsi nuo kitų, bent iš pradžių.

A ličė atsigulė į lovą prie Fabijaus p o pirm os, praleidusi visą

dieną tam siam e kam baryje, k u rį Fabijus jai įrengė buvusioje

kontoroje ir padovanojo trečiųjų m etinių proga. Jis n uleido

žurnalą, k u rį skaitė, ir pažvelgė į g rin d im is prie jo žengiančias

nuogas žm onos kojas.

A ličė įsm uko į lovą ir prisispaudė jam prie šono. Fabijus

num etė žurnalą ant g rin d ų ir užgesino lem pą ant n aktin io

staliuko. D arė viską, ką galėjo, kad tai neatrodytų kaip įprotis

ar auka, bet abu p u ik iai žinojo tikrąją tiesą.

K aip paprastai jie padarė keletą judesių, ilg a in iu i tapusių

nepajudinam a, viską supaprastinančia rutina, paskui, padė­

dam as sau pirštais, Fabijus įsiskverbė į ją.

A ličė nebuvo tikra, ar jis iš tikrų jų rauda, ar nusuko gal­

vą į šoną, kad tik neprisiliestų prie jos odos, bet pastebėjo,

kad jis juda joje kažkaip kitaip: čia puola ją įn irtin g a i ir sku­

briau nei paprastai, čia sustoja sm arkiai alsuodam as, čia vėl

skverbiasi, tarsi grum dam asis su n oru kuo giliau įeiti ir kuo

greičiau pabėgti ir iš jos, ir iš kam bario. Ji išgirdo, kaip jis

šm urkščioja ir dūsauja.

Baigęs paskubom atšlijo, atsikėlė iš lovos ir nedegdamas

šviesos užsidarė vonioje.

182
 Išbuvo joje ilgiau nei paprastai. A ličė pasislinko į lovos

v id u rį, k u r paklodės dar buvo vėsios. U ždėjo ranką ant pilvo,

kuriam e nieko nevyko, ir pirm ą kartą pagalvojo, kad neturi

ko kaltin ti, kad dėl visų k laid ų kalta tik ji viena.

Prieblandoje Fabijus perėjo kam barį ir išsitiesė lovoje at­

gręžęs jai nugarą. D abar buvo A ličės eilė, bet ji nė nekrustelė­

jo. Jautė: kažkas tu ri atsitikti, to kažko buvo pritvinkęs oras.

Fabijus palaukė m inutę, o gal dvi, tada prabilo.

-A li?

- Taip?

Jis dar dvejojo.

- A š daugiau taip negaliu, - tyliai pasakė jis.

A ličė pajuto, kaip žodžiai sugriebia ir suspaudžia jai pilvą

lyg staiga lovoje išdygę vijokliai. Ji neatsakė, leido kalbėti jam.

- A š žinau, kas tai... - kalbėjo toliau Fabijus jau aiškesniu

balsu. Atsim ušęs į sienas, jo balsas virsdavo silpnu m etaliniu

aidu. - T u nenori manęs įsileisti, net n enori apie tai girdėti.

Bet taip...

Jis nutilo. A ličė gulėjo atm erktom is akim is. Jos buvo įpra-

tusios prie tamsos ir išskyrė daiktų apybraižas: krėslo, spintos,

kom odos ir virš jos nieko neatspindinčio veidrodžio. V is i tie

daiktai buvo sustingę ir siaubingai įkyrūs.

A ličė pagalvojo apie tėvų kam barį. Pagalvojo, kad visi jie

panašūs, kad visi pasaulio m iegam ieji panašūs. Paklausė sa­

vęs, ko ji bijo - prarasti jį ar visus šiuos daiktus: užuolaidas,

paveikslus, kilim ą, visą tą saugumą, kruopščiai sulankstytą ir

paslėptą stalčiuose.

- Šį vakarą tu vargais negalais suvalgei d vi cukinijas, -

kalbėjo toliau Fabijus.

- Nebuvau išalkusi, - atsakė ji beveik autom atiškai.

183
 N a štai, prasidėjo, pagalvojo ji.

- Vakar tas pats. M ėsos beveik nepalietei. Supjaustei ją ga­

balėliais, paskui paslėpei servetėlėje. A r tu tikrai m anai, kad

aš toks kvailas?

A ličė sugniaužė paklodes. K aip ji galėjo m anyti, kad jis

niekada nepastebės? P risim inė šim tus, tūkstančius kartų pa-

sikartojant tą pačią sceną vyro akivaizdoje. M in tis , kad jis

visa tai matė ir nieko nesakė, ją įsiutino.

- Įsivaizduoju, kad tu žinai, ką aš valgiau vakar ir užva­

kar, - sviedė.

- Tai m an paaiškink, ką visa tai reiškia, - atsakė jis šįsyk

garsiai. - Pasakyk, kodėl taip šlykštiesi m aistu.

Ji pagalvojo apie savo tėvą, kuris valgydamas sriubą pa­

lenkdavo galvą prie lėkštės, apie triukšm ą, ku rį keldavo, ir kaip

šliurpdavo iš šaukšto, užuot tiesiog dėjęs jį į bum ą. Su pasi­

šlykštėjim u pagalvojo apie tą pliurzę, kurią per kiekvieną vaka­

rienę sum aldavo priešais sėdinčio vyro dantys. Pagalvojo apie

V io lo s saldainį su visais prilipusiais plaukais ir apie sintetinį

braškių skonį. Paskui pagalvojo apie save, savo nuogą kūną,

atsispindintį dideliam e senųjų nam ų veidrodyje, ir apie randą,

dėl kurio jos koja atrodo kaip niekam nereikalingas, nuo lie­

mens atskirtas gabalas. Pagalvojo apie tokią trapią savo kūno

lin ijų pusiausvyrą, apie ploną šešėlio dryžę, kurią jos šonkau­

liai m eta ant p ilvo ir kurią ji pasirengusi ginti bet kokia kaina.

- O ko tu norėtum ? K ad susibjauročiau, norėdam a pa­

gim dyti tau vaikelį? - Ji kalbėjo taip, tarsi tas vaikelis jau buvo

kažkur, kažkurioje pasaulio vietoje. Tau ji pasakė tyčia. - Jei

taip nori, galiu pradėti gydytis. G a liu gerti horm onus, vaistus,

visą tą šlamštą, kad tik tu turėtum tą vaiką. G a l tada liautu-

m eis m ane šnipinėti.

184
 - Svarbiausia ne tai, - atkirto Fabijus, staiga atgavęs visą

savo erzinantį pasitikėjim ą.

A ličė pasislinko į lovos kraštą, toliau nuo jo grėslaus

kūno. Jis atsivertė ant nugaros. G ulėjo atm erktom is akim is,

persikreipusiu veidu, tarytum stengdamasis ką nors įžiūrėti

tamsoje.

- A rg i ne taip?

- Turėtum pam ąstyti apie visą riziką ir pavojus - ypač tu ­

rin t om enyje tavo būseną.

„Turint om enyje tavo būseną“, tyliai pakartojo A ličė . N e ­

valingai pabandė sulenkti silpnąjį kelį, norėdam a sau pačiai

įrod yti, kad jį valdo, bet jis vos krustelėjo.

- Vargšas Fabijus, - pasakė. - Šluba žm ona ir...

Ji neįstengė baigti sakinio. Jau ore virpantis paskutinis žo­

dis užstrigo gerklėje.

- Tai smegenų dalis, - pradėjo Fabijus, nekreipdam as į

ją dėm esio, tarsi kažkoks paaiškinim as galėtų viską supapras­

tinti, - tikriausiai pagum burys, kontroliuojantis kūn o masės

indeksą. Jei tas indeksas n u krin ta per žem ai, ly tin ių liaukų

funkcija susilpnėja. M echanizm as blokuojam as ir išnyksta

m ėnesinės. Bet tai tik pirm asis požym is. Prasideda k iti da­

lykai, daug rim tesni. Kauluose sumažėja m ineralų tankis ir

išsivysto osteoporozė. K au lai sutrupa kaip vafliai.

Jis kalbėjo kaip gydytojas, m onotonišku tonu vardydam as

priežastis ir pasekmes, tikriausiai įsitikinęs, kad įvardijus ligą

galim a išgydyti ir ligonį. A ličė pagalvojo, kad jos kaulai vieną

kartą jau sutrupėjo ir kad panašūs dalykai jos nebedom ina.

- U žtenka tik pakelti šį ro d ik lį, ir viskas vėl bus norm a­

lu, - pridūrė Fabijus. - Tai lėtas procesas, bet m udu dar tu ri­

me laiko.

185
 A ličė pasikėlė ant alkūnių. N orėjo išeiti iš šio kam bario.

- Nuostabu. Įsivaizduoju, kad tu jau seniai pasirašei šitą

kalbelę, - įvertino jo postringavim us A ličė . - Štai kur esmė.

Viskas labai paprasta.

D abar atsisėdo Fabijus. Paėmė jos ranką, bet ji ištraukė ją.

K am bario prieblandoje jis pažvelgė tiesiai jai į akis.

- Tai liečia ne tik tave, - pasakė.

A ličė papurtė galvą.

- Taip, - atsakė ji. - A r tu pagalvojai, kad aš būtent to ir

noriu? N o riu jausti, kaip trupa m ano kaulai, n oriu užblokuoti

m echanizm ą. K aip tu pasakei.

Fabijus pliaukštelėjo delnu per čiu žin į, ir ji krūptelėjo.

- O ką ketin i daryti dabar? - paklausė ji iššaukiam ai.

Fabijus pro dantis įtraukė oro. N u o plaučiuose susikaupu­

sio įn iršio jam įsitem pė rankos.

- Tu tiesiog savanaudė. Lepūnė ir savanaudė.

Jis vėl griuvo ant lovos ir atsuko jai nugarą. Regėjosi, d aik ­

tai tamsoje vėl sugrįžo į savo vietą. V ėl stojo tyla, bet nenusa­

kom a tyla. A ličė išgirdo silpną dūzgim ą, panašų į senų k in o

juostų čiužesį. Įsiklausė stengdamasi suvokti jo priežastį.

Paskui pamatė, kaip vyro siluetas krūptelėjo. Išgirdo

gniaužiam ą raudą, panašią į ritm išką čiu žin io virpčiojim ą.

Jo kūnas m aldavo ištiesti ranką ir paliesti jį, paglostyti jam

sprandą ir plaukus, bet ji to nepadarė. Atsikėlusi nuėjo į vonią

ir užtrenkė už nugaros duris.

186
 33

Pavalgę Albertas ir M atija n u lip o j pusrūsį, kur visada buvo

ta pati valanda ir kur laiko bėgsmas buvo m atuojam as apsun­

kusiom is akim is, piln om is baltos neoninės lubų šviesos. Jiedu

įsm uko į tuščią auditoriją. Albertas atsisėdo į dėstytojo suolą.

Jo kūnas buvo m asyvus, ne riebus, bet M atija i atrodė, kad jis

nuolat plečiasi.

- N a, klok! - paragino Albertas. - Paaiškink viską iš

pradžių.

M atija paėmė kreidos gabalą ir perlaužė pusiau. Baltos

sm ulkios dulkelės nusėdo ant jo o d in ių batų galų, tų pačių,

kuriuos avėjo ir per d ip lom o teikim o iškilm es.

- Pažvelkim į šį atvejį dvejopu požiūriu , - tarė jis.

Ir ėmė rašyti savo gražiuoju braižu. Pradėjo nuo kairiojo

kam po viršaus ir prirašė d vi pirm ąsias lentas. Trečioje surašė

sprendim us, jų prireiks vėliau. Regis, šiuos skaičiavim us buvo

atlikęs šim tus kartų, nors iš tikrų jų traukė iš galvos pirm ą

sykį. Kartais atsisukdavo į Albertą, rim tai jam linktelėdavo,

kai jo protas sunkiai vilkdavosi paskui kreidą.

Po gero pusvalandžio M atija parašė c. v. d. šalia įrėm into

rezultato, kaip darydavo būdam as paauglys. K reid a išd žio vi­

no jo delnų odą, bet jis to nepastebėjo. Jam tru p utį drebėjo

kojos.

B eveik dešim t m in u čių jied u tylėjo ir susikaupę mąstė.

Paskui A lbertas suplojo delnais, ir tas pliaukštelėjim as tyloje

nuaidėjo kaip botago k irtis. Jis n u lip o nuo katedros ir vos

nepargriuvo ant grin dų , nes sėdint n u tirp o kojos. U ždėjo

ranką draugui ant peties, ir M a tija i ji pasirodė sykiu sunki

ir ram in an ti.

187
 - Šį kartą jo k ių nesąm onių, - pasakė jis. - Šiandien vaka­

rieniaujam e pas mane. Tu rim e atšvęsti.

M atija šyptelėjo.

- G erai, - atsakė.

Lentą nuvalė kartu. A tid žia i žiūrėjo, kad niekas negalėtų

įskaityti ir nepam atytų nė šešėlio to, kas buvo parašyta. N ors

nė vienas to dar iš tikrų jų nesuvokė, bet abu jau pavydėjo re­

zultato, kaip pavydim a gražiausios paslapties.

Išėjo iš auditorijos ir M atija užgesino šviesas. Paskui n u ­

lip o laiptais, vienas paskui kitą, m ėgaudam iesi m aža šios ak i­

m irkos šlove.

Albertas gyveno tokiam e pat gyvenam ųjų nam ų rajone kaip

ir M atija, tik priešingoje m iesto pusėje. M atija važiavo pus­

tuščiu autobusu, kakta atsirėmęs į langą. Susilietęs su oda šal­

tas paviršius teikė jam palengvėjim ą ir p rim in ė tvarstį, kuriu o

m otina aprišdavo M ik e la i galvą - viso labo tai buvo tik sudrė­

kinta nosinė, bet ji nuram indavo ją, kai vakarais jai užeidavo

p riepu oliai ir ji im davo visa drebėti ir griežti dantim is. M i-

kela norėjo, kad brolis taip pat būtų su tvarsčiu, ji žiūrėdavo

m aldaujančiu žvilgsniu į m otiną, ir tada jis atsiguldavo ant

lovos ir laukdavo, kol sesuo baigs raitytis.

Jis apsivilko ju od u švarku ir m arškiniais. Nusiprausė po

dušu ir nusiskuto. G ė rim ų parduotuvėje, į kurią niekad anks­

čiau nebuvo įkėlęs kojos, nusipirko raudonojo vyno, išsirin ­

kęs butelį su pačia gražiausia etikete. K asininkė suvyniojo jį į

šilk in į popierių ir įdėjo į sidabro spalvos m aišelį. Laukdam as,

kol kas nors atidarys, M atija švytavo buteliu lyg švytuokle.

188
K oja pastūm ė k ilim ė lį priešais duris taip, kad jo perim etras

tiksliai sutaptų su grindų linijom is.

A n t slenksčio pasirodė A lb erto žm ona. Ji nekreipė dėm e­

sio nei į atkištą M afijos ranką, nei į m aišelį su buteliu, tik p ri­

sitraukė jį ir pabučiavo į skruostą.

- N ežin au , ką ju d u ten nuveikėt, bet dar niekad nem a­

čiau A lb e rto tok io laim in go, kaip šį vakarą, - sušnabždėjo

ji. - U žeik.

M atija vos susilaikė nepatrynęs ausies į petį, kad išsiva­

duotų nuo niežulio.

- A lb i, atėjo M atija! - sušuko ji į kitą kam barį, o gal į kitą

aukštą.

Vietoj A lb erto koridoriuje pasirodė jo sūnus Filipas. M a ­

tija atpažino jį iš nuotraukos, kabančios virš tėvo rašom ojo

stalo. Joje Filipas buvo dar tik kelių m ėnesių, apskritutis ir

beasm enis kaip visi naujagim iai. M arijai niekada netoptelėjo,

kad gali toks užaugti. Jo veide kelią įk yria i buvo prasiskynę kai

kurie tėvų bruožai: poilgis A lb erto smakras, tru p utį padribę

m otinos vokai. M atija pagalvojo apie žiaurų augim o m echa­

nizm ą, apie m inkštas krem zles, patiriančias nem atom ų, bet

neišvengiam ų pokyčių, ir tik akim irką pagalvojo apie M ik e lą

ir jos bruožus, tą dieną am žinai sustingusius parke.

Filipas privažiavo kaip apsėstasis m indam as triratuką. Iš­

vydęs M ariją, staiga sustojo ir nustebęs įsispoksojo į jį, tarsi

užkluptas darantis kažką neleistina. N ukėlusi nuo triratuko,

A lb erto žm ona paėmė jį ant rankų.

- Č ia m ūsų mažasis pabaisa, - tarė ji įbesdam a nosį jam

į skruostą.

M atija nusišypsojo pavargusia šypsena. V aikų draugijoje

jis jausdavosi nesm agiai.

189
 - Ein am ten. N ad ia jau atėjo, - kalbėjo toliau A lb erto

žm ona.

- Nadia? - paklausė M atija.

A lb erto žm ona pažvelgė į jį nustebusi.

- Taip, N ad ia , - pakartojo. - A r A lb ertas tau nieko n e­

sakė?

-N e.

A k im irk ą abu pasijuto nejaukiai. M atija nepažinojo jokios

N adios. Paklausė savęs, kas už to slypi, ir bijojo sužinoti.

- Šiaip ar taip, ji čia. Eim e.

K o l ėjo į virtuvę, pasislėpęs už m otinos nugaros, nuo sei­

lių blizgančiais krum pliais, sm ilių ir d id įjį pirštą susigrūdęs į

burną, jį įtariai apžiūrinėjo Filipas. M atija turėjo nusukti akis

į šalį. P risim in ė dieną, kai ėjo paskui A ličę kur kas ilgesniu

nei šis k orid oriu m i. Jis nužvelgė ant sienos paveikslų vietoje

kabančias F ilip o keverzones ir stengėsi n eužm inti ant g rin dų

išm ėtytų žaislų. Visas namas, net jo sienos, buvo persisunkęs

gyvybės kvapo, prie k u rio jis nebuvo įpratęs. Pagalvojo apie

savo butą, kuriam e taip lengva nuspręsti tiesiog nebūti. Ir jau

pasigailėjo priėm ęs kvietim ą pavakarieniauti.

Virtuvėje Albertas jį nuoširdžiai apkabino, ir jis m echa­

niškai padarė tą patį. Prie stalo sėdinti m oteris atsistojo ir p a­

davė jam ranką.

- Č ia N adia, - pristatė ją Albertas. - Busim oji Fild so m e­

dalio laim ėtoja.

- M alo n u susipažinti, - tarė sutrikęs M atija.

N ad ia nusišypsojo. Pasilenkė į priekį, tarsi norėdam a pa­

b u čiu oti jam į skruostus, bet pam ačiusi, kad M atija nė ne­

krustelėjo, susilaikė.

- M a n irgi, - tepasakė ji.

190
 V iską užm iršęs, M atija kelias sekundes stebeilijosi į vieną

iš d id žiu lių jos auskarų - pen kių centim etrų skersmens auk­

sin į apskritim ą: vos tik ji sujudėdavo, jis im davo suptis sudė­

tingu judesiu, k u rį M atija pam ėgino išskaidyti į tris D ekarto

ašis. Šio papuošalo dydis ir jo kontrastas su labai juodais N a ­

dios plaukais sukėlė M a fija i m in tį apie kažką begėdiška, ne­

padoraus, apie tai, kas jį baugino ir sykiu jaudino.

Susėdo prie stalo, ir Albertas visiem s įpylė raudonojo

vyno. Jis pakėlė pom pastišką tostą už straipsnį, k u rį jiedu

greitai parašysią, ir privertė M afiją paprastais žodžiais paaiš­

k in ti N ad ia i jo tu rin į. Ji klausėsi m iglotai šypsodam asi, bet

toji šypsena bylojo visai apie kitokias jos m intis, ir jis ne kartą

pam etė pokalbio giją.

- A trod o, įdom u, - pagaliau jo kalbą įvertino N adia, ir

M atija n uleido galvą.

- Tai daugiau nei įdom u, - pareiškė Albertas m ostaguo­

dam as rankom , piešdam as ore elipsoidę, k u ri M afijos vaiz­

duotėje atrodė tikra.

A lb erto žm ona įėjo su sriubos dubeniu, iš jo k ilo stiprus

km ynų kvapas. Pokalbis n u krypo į maistą, neutralesnę terito­

riją. Įtampa, kurios jie nė nepastebėjo, regis, išsisklaidė. V isi,

išskyrus M afiją, pareiškė apgailestavim ą dėl kai k u rių skansko-

nių, kuriuos čia, šiaurėje, reikėjo pam iršti. Albertas prisim inė

nam inius m otinos virtin iu s. Ž m on a p risim in ė jūros gėrybių

salotas, kurias studijuodam a universitete valgydavo vienoje

užeigoje priešais paplūdim į. N ad ia papasakojo apie vaflines

tešlos tūteles, įdarytas šviežia rikota ir papuoštas ju odojo bei

baltojo šokolado drožlelėm , - jų galėdavai n usipirkti tik vie ­

nintelėje jos kaim elio konditerijos parduotuvėje. Pasakodam a

apie jas užsim erkė ir įtraukė lūpas, tarsi jos būtų išsaugojusios

191
dalelytę jų skonio. Valandėlę prilaikė lūpą dantim is, paskui

paleido. M atija nejučia sutelkė dėm esį į šią detalę. Pamanė,

kad N adios m oteriškum as, jos rankų judesių sklandum as ir

akcentas, kai ji pabrėžtinai pietietiškai tardavo lū pin iu s p rie ­

balsius, dažnai sudvigubindam a ten, ku r nebuvo reikalo to

daryti, gerokai perdėti. Regėjosi, ji apdovanota tam siom is ga­

liom is - sykiu varė jį į neviltį ir kaitino skruostus.

- Reikės nem ažai drąsos g rįžti atgal, - padarė išvadą

N adia.

V is i keturi valandėlę tylėjo. A trodė, kiekvienas mąsto apie

priežastis, laikančias juos taip toli nuo nam ų. U ž kelių žings­

n ių nuo stalo Filip as daužė vieną žaislą į kitą.

Albertas sugebėjo palaikyti klib an tį pokalbį per visą vaka­

rienę, dažnai ilgai postringaudam as apie save ir m ostaguoda­

mas rankom is virš stalo, kuris atrodė vis netvarkingesnis.

Po deserto A lb erto žm ona pakilo rin k ti lėkščių. N ad ia

norėjo padėti, bet ji paprašė nesivarginti ir dingo virtuvėje.

Sėdėjo tylėdam i. M atija sm iliu m i perbraukė per dantytus

p eilio ašmenis.

- E in u pažiūrėti, ką ji ten veikia, - pasakė Albertas ir at­

sistojo.

Stovėdamas N ad ia i už nugaros, jis metė į M atiją žvilgsnį,

tarsi sakantį: tu žinai ką daryti.

Jis lik o su N ad ia ir F ilip u . A b u kartu pakėlė akis, nes dau­

giau nebuvo į ką žiūrėti, ir sutrikę nusijuokė.

- O tu? - kiek luktelėjusi paklausė N adia. - K od ėl n u ­

sprendei pasilikti čia?

Ji tyrinėjo jį prisim erkusi, tarsi norėdam a įm in ti m įslę. Jos

blakstienos buvo ilgos ir tamsios, ir M atija i atrodė per daug

nejudrios, kad būtų tikros.

192
 Jis baigė sm iliu m i rik iu o ti trupinius. Tada gūžtelėjo.

- N ežinau, - atsakė. - M a n toks įspūdis, kad čia daugiau

deguonies.

Ji susim ąsčiusi linktelėjo, tarsi būtų supratusi. Iš virtuvės

sklido A lb erto ir jo žm onos balsai, jie kalbėjosi apie papras­

tus dalykus, apie čiaupą, kuris vėl ėmė tekėti, apie tai, katras

m igdys Filip ą, apie visus tuos dalykus, kurie M atija i staiga pa­

sirodė labai svarbūs.

Vėl stojo tyla. Jis stengėsi sugalvoti, ką pasakyti, ką nors,

kas atrodytų taip pat paprasta. K u r tik pažvelgdavo, visur pa­

m atydavo savo artum u trikd an čią N adią. Jo dėm esį traukė

blyški suknelė ir iškirptė, nors dabar jis žiūrėjo į tuščią taurę.

Jų kojas slėpė stalas, ir jis įsivaizdavo jas tamsoje, priverstas

dalytis savo intym um u.

Priėjo Filipas ir pastatė m ašinėlę ant staltiesės, tiesiai prieš

jį. M atija pažiūrėjo į m in ia tiū rin į „M aserati“ m odelį, paskui į

Filip ą, taip pat jį stebintį ir laukiantį, kada jis pagaliau nuspręs

ką nors daryti.

D vejodam as M a tija paėm ė m ašinėlę dviem pirštais ir

pavažinėjo ją p irm yn atgal ant staltiesės. Jautė slegiantį, jo

nervin gum ą m atuojantį N ad io s žvilgsnį. Jis išleido nedrąsų

„b rr“. Paskui sustojo. F ilip as žiūrėjo į jį tylėdam as, tru p u ­

tį suirzęs. Ištiesęs ranką paėm ė m ašinytę ir g rįžo prie savo

žaislų.

M atija dar įsipylė vyno ir ištuštino jį vienu m auku. Pas­

k u i susizgribo, kad pirm a turėjo pasiūlyti N adiai, ir paklausė:

nori? Ji atsakė: ne, ne, atitraukdam a rankas ir susigūždam a,

kaip paprastai elgiasi sušalęs žm ogus.

Į kam barį grįžo Albertas, kažką niurgztelėjo nepatenkin­

tas ir stipriai pasitrynė veidą delnais.

193
 - Laikas m iegučio, - subarė berniuką ir lyg kokią lėlę k ils ­

telėjo už polo m arškinėlių apykaklės.

Filipas nusekė paskui jį nesiožiuodam as. Išeidamas metė

paskutinį žvilgsnį į krūvon ant g rin dų sumestus žaislus, tarsi

tarp jų būtų kažką paslėpęs.

- T ikriau siai metas ir m an, - tarė N adia, bet ne M atijai,

o veikiau sau.

- Taip, tikriausiai metas, - pritarė jis.

A b u įtem pė kojų raum enis tarsi pasirengę stotis, bet iš t i­

krų jų tai buvo netikras startas. Jie sėdėjo kaip sėdėję. V ėl su-

sižvelgė. N ad ia nusišypsojo, ir M atija pajuto, kaip jos žvilgsnis

perėjo jį kiaurai ir, regis, išrengė ik i kaulų, kad jis negalėtų

nieko paslėpti.

Juodu atsistojo kartu, ar beveik. Pristūm ė prie stalo kėdes,

ir M atija pastebėjo, kad savąją ji net m andagiai kilstelėjo nuo

grindų.

Albertas u žklupo ju od u stovinčius, nežinančius, kaip p a­

ju dėti iš vietos.

- Kas čia dedasi? - paklausė jis. - Jau išeinat?

- Jau vėlu, jūs tikriausiai pavargote, - atsakė N adia už abu.

A lb ertas pažvelgė į M a tiją šypsodam asis kaip b e n d ­

rin in kas.

- Iškviesiu taksi, - pasisiūlė.

- A š važiuosiu autobusu, - paskubėjo atsisakyti M atija.

Albertas m etė į jį kreivą žvilgsnį.

- Tokią valandą? K u r jau ne! - sušuko jis. - Šiaip ar taip,

N ad iai irg i pakeliui.

194
 34

Taksi slydo tuščiom is priem iesčio alėjom is tarp vienodų pa­

statų be balkonų. K ai kurie langai dar buvo apšviesti. Kovą

anksti tem davo, ir žm onės savo kūno laikrodžius stengėsi de­

rin ti prie nakties.

- M iestai čia niūresni, - tarė N ad ia tarsi garsiai m ąs­

tydam a.

Juodu sėdėjo skirtinguose užpakalinės sėdynės šonuose.

M atija žiūrėjo į taksom etre besikeičiančius skaičius ir į įvai­

rias raudonas padalas, sudarančias čia užgęstančius, čia vėl

užsidegančius skaitm enis.

Ji galvojo apie juodu skiriančią juokingą vienatvės erdvę

ir stengėsi rasti drąsos u žp ild yti ją savo kūnu. Jos butas buvo

vos už poros nam ų blokų, o laikas bėgo taip pat greitai, kaip

ir kelias. N e tik šio vakaro laikas, bet ir galim ybių, jos beveik

trisdešim t penkerių m etų laikas. Praėjusiais metais, kai ji n u ­

traukė santykius su M a rtin u , suvokė, kokia jai svetim a ši vie­

ta, ir ėmė kentėti nuo šalčio, kuris d žiovin o jai odą ir beveik

niekada jos nepaleisdavo, net vasarą. Ir vis dėlto ji neįstengė iš

čia išvažiuoti. D abar priklausė nuo šios vietos ir lyg kokia už­

sispyrėlė nenorėjo jos palikti, kaip žm ogus, prisirišęs tik prie

tokių dalykų, kurie jį skaudina.

Ji pam anė: jei kas tu ri išsispręsti, tai tu ri įvyk ti tik šiame

autom obilyje. D augiau ji nebeturėtų jėgų. G alu tin a i be są­

žinės graužaties atsiduotų savo vertim am s, knygom s, ku rių

puslapius sklaidė dieną ir naktį, kad užsidirbtų pragyvenim ui

ir užpildytų laiko išraustą tuštum ą. Jis jai atrodė patrauklus.

Keistas, dar keistesnis už kitus kolegas, su kuriais Albertas

195
buvo bergždžiai ją supažindinęs. D alykas, k u rį jie tyrinėjo,

traukė tik n iūrius tipus, arba ilg a in iu i jie tokiais tapdavo. Ji

galėtų M atijos paklausti, katras iš tų dviejų tipų jis, kad pasa­

kytų ką nors juokinga, bet nedrįso. Šiaip ar taip, žodis „keis­

tas“ gerai perteikė jos m in tį. Ir atitiko jos nerim ą. Ir vis dėlto

jo žvilgsnyje kažkas buvo, jo tamsiose akyse ji įžvelgė kažko­

kią švytinčią dalelę, ir jos - N ad ia buvo įsitikin u si - nė vienai

m oteriai dar nepavyko pagauti.

G alėčiau pam ėginti jį sugundyti, ir geiste geidė tai pada­

ryti. Surinko plaukus į vieną pusę, kad jis pam atytų jos nuogą

kaklą, ir pirštais perbėgo rankinės, kurią laikė ant kelių, siūle.

Bet nedrįso žengti toliau ir nenorėjo atsisukti. Jei jis žiū ri k i­

tur, ji nenori to pam atyti.

M atija tyliai sukosėjo į sugniaužtą kum štį, kad jį sušildytų.

Jis pastebėjo, kaip nekantrauja N adia, bet negalėjo pasiryžti.

O jei pasiryžčiau, pam anė, nežinočiau, ką daryti. Kalbėdam as

apie save, Denisas vieną kartą pasakė, kad visi m ėginim ai

u žkalbinti žm ogų tokie pat vien odi kaip ir šachm atų partijų

pradžios. N ereikia nieko išgalvoti, tai beprasm iška, nes abu

žm onės siekia to paties. Paskui žaidim as suranda savo kelią,

ir tik tada prasideda strategija.

Bet aš net nežinau, kaip tą žaidim ą pradėti, pam anė jis.

Jis padėjo k airįjį delną ant sėdynės vid u rio , tarsi m esda­

mas virvės galą į jūrą. Ir laikė jį ten, nors sintetinis audinys

kėlė jam drebulį.

N ad ia suprato ir tyliai, nedarydam a staigių judesių, p a­

sislinko į sėdynės vid u rį. Ji paėmė jo ranką už riešo, pakėlė,

tarsi žinodam a, ką jis galvoja, ir apkabino ja savo kaklą. Tada

padėjo galvą jam ant krūtinės ir užsim erkė.

196
 Buvo pasikvėpinusi stipriais kvepalais, susikaupusiais jos

plaukuose, jie įsiskverbė į M atijos plaukus ir prasiskynė kelią

j šnerves.

Taksi sustojo kairėje, priešais N adios namus.

Seventeen thirty, pasakė taksi vairuotojas.

Ji atsistojo, ir abu pagalvojo, kiek pastangų reikės, kad vėl

atsidurtų panašioje padėtyje, sutrikdytų dar vieną pusiausvy­

rą ir sukurtų naują, visiškai kitokią. Jie klausė savęs, ar dar

sugebėtų.

M atija pasirausė kišenėje ir išsitraukė piniginę. Padavė

vairuotojui dvidešim ties eurų banknotą ir pasakė: no change,

thanks. N adia atidarė dureles.

D abar eik paskui ją, tarė sau M atija, bet nė nekrustelėjo.

N ad ia jau stovėjo ant šaligatvio. Laukdam as nurodym ų,

vairuotojas stebėjo M atiją galinio vaizdo veidrodėlyje. V is i

taksom etro langeliai buvo apšviesti, juose m irkčiojo keturi

nuliai.

- Eikš, - tarė N adia, ir jis pakluso.

Taksi nuvažiavo. Juodu u žlip o stačiais laiptais, užklotais

m ėlynu k ilim u , ir tokiais siaurutėliais, kad M atija turėjo eiti

skersas.

N adios butas buvo švarus ir taip kruopščiai prižiūrim as,

kaip būna p rižiū rim i vienišų m oterų nam ai. A p skrito stalo

viduryje stovėjo vytelių pintinėlė, p iln a sausų žiedlapių, jau

seniai nebeskleidžiančių jo k io kvapo. Sienos buvo nudažytos

gyvom is spalvom is, oranžine, m ėlyna ir geltono trynio, to k io ­

m is neįprastom is šiaurėje, kad atrodė truputį nepadoriai.

M atija paklausė: galiu užeiti? - ir žiūrėjo, kaip N adia ne­

sivaržydam a velkasi paltą ir deda ant kėdės - kaip žm ogus

judantis savo erdvėje.

197
 - E in u paieškoti ko nors išgerti, - tarė ji.

Jis laukė svetainės viduryje, suniokotus delnus paslėpęs

kišenėse. N adia ilgai neužtruko ir grįžo su dviem puspilnėm is

taurėm is vyno. Ji tyliai juokėsi iš savo m in čių .

- A š jau atpratau. Jau seniai m an taip buvo atsitikę, - p ri­

sipažino.

- N ieko baisaus, - tarė M atija, užuot pasakęs, kad jam iš­

vis niekada nieko nebuvo atsitikę.

V yną siurbčiojo tylėdam i, atsargiai dairydam iesi ap lin k ir

retkarčiais susižvelgdam i. Kaskart, kai žvilgsniai susitikdavo,

jie šyptelėdavo kaip du paaugliai.

N adia sėdėjo sukryžiavusi kojas ant sofos, kad galėtų pa­

m ažu priartėti prie M atijos. Scena buvo parengta. Trū ko tik

veiksm o, šaltakraujiško postūm io, skubaus ir šiurkštaus, k o ­

kios būna visos pradžios.

Ji mąstė dar valandėlę. Paskui pastatė taurę ant grin dų , už

sofos, kad neparverstų koja, ryžtingai pasilenkė prie M atijos

ir pabučiavo. K u ln iu ku nusim ovė batelius, ir jie nu krito ant

grindų. Ir tada staiga apžargom is atsisėdo ant jo, neduodam a

jam laiko pasakyti: ne.

Paėmė jo taurę, jo rankas uždėjo sau ant šlaunų. M atijos

liežuvis buvo įsitem pęs. Ji ėmė atkakliai sukti savąjį, kol p ri­

vertė jį daryti tą patį, tik priešinga kryp tim i.

Juodu negrabiai nu virto ant šono, ir M atija atsidūrė apa­

čioje. V ien a jo koja kabojo nukarusi nuo sofos, kita įsitem pu­

si, prispausta svorio. G alvojo apie ratu judantį savo liežuvį,

bet greitai jo m intys išsklido, tarsi N adios veidui, prispaustam

prie jo veido, būtų pavykę sustabdyti sudėtingą jo m in čių m e­

chanizm ą, kaip kadaise buvo nutikę su A liče.

Jis įkišo rankas p o N adios m arškinėliais ir sąlytis su jos

198
oda jam nesukėlė pasibjaurėjim o. Juodu lėtai nusirengė, nesi-

skirdam i vienas nuo kito ir neatsim erkdam i: kam baryje buvo

per daug šviesos, bet kokia pertrauka būtų juos sustabdžiusi.

K o l krapštėsi su N adios liem enėlės sąsagomis, M atija pa­

galvojo, jog tai atsitinka. G a lų gale tai atsitinka, ir atsitinka

taip, kaip nesitikėjai.

35

Fabijus atsikėlė anksti. K ad negirdėtų A ličė , buvo išjungęs

žadintuvą. Išėjo iš kam bario stengdamasis nežiūrėti į žm oną,

g u lin čią savojoje lovos pusėje, padėjusią vieną ranką ant pa­

galvės ir tarsi sapnuojančią, kad į kažką kabinasi.

Jis užm igo visiškai išsekęs ir sapnavo vis baisesnius koš­

m arus. D abar jautė, kad tu ri kažką daryti su savo rankom is,

arba išsipurvinti, suprakaituoti, nuvarginti raum enis. Svarstė,

gal eiti j ligoninę ir atid irbti papildom ą pam ainą, bet, kaip

ir kiekvieną antrąjį m ėnesio šeštadienį, pietų turėjo atvažiuo­

ti jo tėvai. D u k art pakėlė telefono ragelį, ketindam as jiem s

paskam binti ir įspėti, kad nevažiuotų, kad sirguliuoja A ličė ,

bet tada jie im tų skam binti ir klausinėti, kas atsitiko, ir jis vėl

susiginčytų su žm ona. Būtų dar blogiau.

Virtuvėje nusivilko m arškinėlius. Pasiėm ė iš šaldytuvo

pieno ir išgėrė. G alėtų apsim esti, kad viskas gerai, kad naktį

nieko neatsitiko, ir gyventi, gyventi toliau, bet galugerkly vėl

pajuto kylant naują šleikštulio bangą. V eido oda buvo įsitem ­

pusi nuo išdžiūvusių ant skruosto ašarų. Kriauklėje apsišlaks-

tė veidą vandeniu ir nusišluostė šalia kabančia pašluoste.

199
 Pažvelgė pro langą. D angus buvo pilnas debesų, bet grei­

tai pasirodys saulė. Šiuo m etų laiku taip būna visada. Tokią

dieną galėtų paim ti dviratį ir išvažiuoti su sūnum i, pasileisti

taku per kanalą ik i parko. Jie atsigertų iš fontano ir pusvalandį

pasėdėtų ant vejos. Paskui grįžtų atgal, šįkart gatve. Stabtelėtų

prie cukrainės ir n usipirktų pietum s visą padėklą pyragaičių.

Jis daug neprašė. T ik norm alaus gyvenim o - ju k n u si­

pelnė.

D a r su trum pikėm is nuėjo į garažą. N u o aukščiausios

lentynos paėmė įran kių dėžę, ir nuo jos svorio jam truputį

palengvėjo. Paėmė atsuktuvą, du raktus, vieną devinto ir vie ­

ną dvylikto num erio, ir ėmė m etodiškai, vieną d alį po kitos,

ardyti dviratį. Pirm iausia alyva ištepė pavaras, paskui spirite

pam irkytu skuduru nu blizgin o rėmą. N agu nukrapštė p rilip u ­

sias purvo dėmes. K ru opščiai išvalė pedalų tarpus ir plyšius,

šiaip jau nepasiekiam us pirštais. Vėl surinko dalis, p atikrin o

stabdžių grandines ir tobulai subalansavo. D eln u tikrindam as

kietum ą, pripūtė abi padangas.

Žengė žingsnį atgal, į šlaunis nusišluostė rankas ir pažvel­

gė į savo darbą, jausdam as kažkokį nenusakom ą nepatogum ą.

Nuspyrė dviratį ant grindų, ir tas sukniubo lyg gyvulys. V ie ­

nas pedalas ėmė tuščiai suktis, ir jis klausėsi jo u žburiančio

šnarėjim o tol, kol vėl stojo tyla.

Pasuko garažo d u rų lin k , paskui grįžo atgal. Pakėlė dviratį

ir pastatė į vietą. Nesusilaikė ir patikrino, ar nesugadino. Pa­

klausė savęs, kodėl jis n ori, kad visi daiktai būtų savo vietoje,

nors iš tikrųjų jie stovi ne vietoje.

Išjungė šviesas ir u žlip o laiptais.

A ličė sėdėjo virtuvėje prie stalo ir susim ąsčiusi siu rb čio ­

jo arbatą.

200
 Priešais ją stovėjo tik dėžutė su saldikliais. Ji pakėlė akis ir

nužvelgė jį nuo galvos ik i kojų.

- K od ėl m anęs nepažadinai?

Fabijus patraukė pečiais. Priėjo prie čiaupo ir ik i galo jį

atsuko.

- K ietai m iegojai, - atsakė jis.

Jis užsipylė ant delnų p lo v ik lio ir ėmė sm arkiai trin ti po

vandeniu, kad nuplautų juodas riebalų dėmes.

- A š užtruksiu su pietum is, - pasakė ji.

Fabijus vėl patraukė pečiais.

- G alim e jų visai nevalgyti, - atsakė.

- Kas čia per naujiena?

Jis dar stipriau pasitrynė delnus.

- N ežinau. Tai tik m ano m intis.

- N auja m intis.

- Taip, tu teisi. Kvaila m intis, - atsikirto Fabijus pro su­

kąstus dantis.

U žsuko čiaupą ir išėjo - beveik bėgte - iš virtuvės. Pas­

kui A ličė išgirdo duše šniokščiant vandenį. Padėjo puodelį į

kriauklę ir nuėjo į kam barį rengtis.

Lovos pusėje, kur m iegojo Fabijus, paklodės buvo su­

glam žytos, su daugybe kūno suplaktų raukšlių. Pagalvė su­

lenkta pusiau, tarsi m iegodam as būtų po ja pasidėjęs galvą,

antklodės kojom sugrūstos į krūvą lovos gale. Kam baryje tvy­

rojo lengvas prakaito kvapas, kaip ir kiekvieną rytą, ir A ličė

atidarė langą, kad įeitų gryno oro.

Baldai, kurie dar praėjusią naktį jai atrodė tu rį savo sielą,

savo alsavim ą, dabar buvo tokie pat kaip jos kam baryje - be­

kvapiai, kaip ir jos šaltokas nuolankum as.

201
 Ji kruopščiai išlygino paklodes, kam pus pakišo po čiu ž i­

niu. V iršu tin ę užlenkė per pusę pagalvės, kaip buvo išm okiu ­

si Sol, ir apsirengė. V onioje buvo girdėti Fabijaus elektrinio

skustuvo burzgim as, kuris jau seniai jai siejosi su m ieguistais

savaitgalio rytais.

Ji paklausė savęs, ar praėjusios nakties ginčas kuo nors

skyrėsi nuo kitų, ar jis galėjo baigtis kaip visada, kai Fabijus

dar be m arškinėlių išeidavo iš dušo, apkabindavo jai pečius

iš nugaros ir ilgai stovėdavo priglaudęs galvą prie plaukų, kol

išgaruodavo pyktis. Bet šią akim irką kito tinkam o sprendim o

nebuvo.

A ličė stengėsi įsivaizduoti, kaip būtų kitaip. Stovėjo su­

sim ąsčiusi ir žiūrėjo į užuolaidas, truputį išsipūtusias nuo

skersvėjo. Juto aštrų apleisties jausm ą, tarsi nuojautą, kurią

patyrė sniego pilnam e griovyje, paskui M atijos kam baryje, ir

kuris dar užplūsdavo ją priešais paklotą m otinos lovą. Pirštu

palietė aštrų dubens kaulą, perbėgo sm ailiom is jo apybrai­

žom is, kurių nebuvo pasirengusi atsisakyti, ir kai skustuvo

zyzim as nutilo, ji papurtė galvą ir grįžo į virtuvę dar labiau

susirūpinusi, kad teks neišvengiam ai ruošti pietus.

Sukapojo svogūną, atpjovė sviesto kubelį ir įdėjo atskirai į

m ažą lėkštutę. V isų tų dalykų ją išm okė Fabijus. Buvo įpratusi

gam inti m aistą su skeptišku abejingum u, p aeiliu i atlikdam a

paprastus veiksm us, k u rių rezultatas jos nedom ino.

Ištraukė pluoštelį šparagų iš raudonos gumelės, nuplovė

šaltu vandeniu ir paliko gulėti ant pjaustym o lentos. Tada u ž­

kaitė p iln ą puodą vandens.

Nuspėjo, kad per kam barį prie jos artėja Fabijus - lėtai,

vos girdim ais žingsniais. Įsitempė, laukdam a, kada pajus jo

kūną.

202
 Tačiau jis atsisėdo ant sofos ir išsiblaškęs ėm ė vartyti

žurnalą.

- Fabijau, - šūktelėjo ji gerai nežinodam a, ką jam pa­

sakyti.

Jis neatsiliepė. Pervertė puslapį šnarindam as jį labiau nei

būtina. V ien ą žurnalo kam pą sugriebė pirštais, dvejodam as,

plėšti ar ne.

- Fabijau, - pakartojo ji tuo pačiu balsu, bet šįsyk atsisuk­

dam a.

- Kas yra?

- G a l gali paduoti ryžius. Jie aukštai ant lentynėlės. A š ne­

pasiekiu.

Tai buvo tik dingstis, ir tai žinojo abu. Tai buvo būdas jam

pasakyti, kad prieitų.

Fabijus švystelėjo žurnalą ant staliuko, jis atsitrenkė į pe­

leninę, išskaptuotą iš pusės kokoso riešuto, ir ji ėmė suktis. Jis

ku rį laiką sėdėjo pasidėjęs rankas ant kelių, tarsi mąstydamas.

Paskui staiga atsistojo ir priėjo prie kriauklės.

- Kur? - piktai paklausė vengdam as žiūrėti į A ličę.

- Ten, - parodė ji.

G irgždindam as keram ines plyteles, Fabijus prisitraukė

kėdę prie šaldytuvo. U žlip o ant jos. Jo kojos buvo nuogos.

A ličė pažiūrėjo į jas lyg niekada nebūtų m ačiusi, ir jos jai pa­

sirodė patrauklios, bet savotiškai bauginančios.

Jis paėmė kartoninę dėžutę su ryžiais. Ji jau buvo atidary­

ta. Pakratė ją. Paskui nusišypsojo, bet jo šypsena A lič e i pasi­

rodė pikta žadanti. Jis palenkė dėžutę ir ryžiai ėmė byrėti ant

g rin dų kaip sm ulkus baltas lietus.

- K ą tu darai? - paklausė A ličė.

Fabijus nusijuokė.

203
 - Štai tavo ryžiai, - atsakė.

Pakratė dėžutę dar sm arkiau, ir ryžiai pabiro po visą v ir­

tuvę. A ličė priėjo prie jo.

- Liaukis, - subarė jį, bet jis nekreipė į ją dėm esio. A ličė

pakartojo garsiau.

- K aip per m ūsų vestuves, prisim eni? M ū sų prakeiktas

vestuves! - sušuko Fabijus.

Ji sugriebė jam blauzdą, ir jis išpylė ryžius jai ant galvos.

Keletas grūdelių įstrigo lygiuose plaukuose. Ji pakėlė galvą ir

dar sykį pakartojo: liaukis!

G rū d elis skaudžiai pataikė A lič e i į akį, ir ji užsim erkusi

sm arkiai pliaukštelėjo Fabijui per blauzdą. Tada jis sm ar­

k iai įsiūbavo koją ir spyrė jai po kairiu oju petim i. Nesveikas

žm onos kelis iš visų jėgų stengėsi ją išlaikyti stačiom is, p ir­

m a susilenkė į priekį, paskui atgal, kaip vyris, ir parvertė ją

ant grindų. Ryžių dėžutė buvo tuščia. Stovėdamas ant kėdės

su apversta dėžute, priblokštas Fabijus žiūrėjo į g u lin čią ant

g rin dų ir lyg katė susirietusią žm oną. Staiga jo smegenis lyg

žaibas pervėrė labai aiški ir blaivi m intis.

N u lip o nuo kėdės.

- A li, ar tu užsigavai? - paklausė. - Leisk m an pažiūrėti.

Jis kilstelėjo jai sm akrą, norėdam as apžiūrėti. A ličė su­

sigūžė.

- N eliesk manęs! - sušuko ji.

- A tleisk m an, brangioji, - ėmė m aldauti jis. - Tu esi...

- E ik šalin! - sušuko A ličė su tokia jėga, kokios nei vie ­

nas, nei kitas nem anė ją turint.

Fabijus staiga atšoko. Jam drebėjo rankos. Žengė du žings­

nius atgal, paskui sum urm ėjo: gerai. Nubėgo į m iegam ąjį ir

204
išėjo jau apsivilkęs m arškinėliais ir apsiavęs batais. Išėjo iš

nam ų neatsigręždamas, nė nežvilgtelėjęs į g u lin čią ir neju­

dančią žm oną.

36

A ličė susibruko plaukus už ausų. Spintos durelės virš jos gal­

vos dar buvo atdaros, kėdė stovėjo priešais. Ji nesusižeidė. Ir

nenorėjo verkti. A pie tai, kas nutiko, tiesiog neįstengė galvoti.

Ėm ė rin k ti ant grindų pabirusius ryžių grūdelius. P ir­

m uosius surinko po vieną. K itu s ėmė žerti delnu į krūveles.

Atsistojusi įm etė ryžių saują į puodą, jam e jau virė van­

duo. Žiū rėjo, kaip konveksiškai sukdam iesi jie čia išnyra į pa­

viršių, čia vėl nuskęsta. Ž o d į „konveksiškai“ kartą pavartojo

M atija. Ji užgesino šviesą ir nuėjusi atsisėdo ant sofos.

Ji nieko netvarkys. Palauks, k ol atvažiuos uošviai ir ras to­

kią. Ji jiem s papasakos, kaip pasielgė Fabijus.

Bet niekas neatvažiavo. T ikriau siai juos perspėjo Fabijus.

G a l nuvažiavo į jų nam us ir dabar dėsto savo versiją: A lices

pilvas bergždžias kaip išdžiūvęs ežeras ir kad jam toks gyve­

nim as nusibodo.

N am ai skendėjo tyloje, šviesa, regėjosi, neranda sau vie ­

tos. A ličė pakėlė telefono ragelį ir surinko tėvo num erį.

- A lio ? - atsiliepė Soledad.

- Sveika, Sol.

- Sveika, mi amorcito. K aip sekasi m ano m ergytei? - pa­

klausė tarnaitė kaip visada susirūpinusi.

205
 - Šiaip sau, - atsakė A ličė.

- Kodėl? iQ u ė paso?

A ličė k u rį laiką tylėjo.

- A r tėtis nam ie? - paklausė.

- M iega. A r pažadinti?

A ličė pagalvojo apie savo tėvą, vieną su savo m in tim is

did žiu liam e m iegam ajam e nuleistom is švieslaidėm is, p lė ­

šiančiom is šviesias linijas ant jo m iegančio kūno. Visada

juos skyrusią pagiežą sugėrė laikas, A ličė jos nė n ep risim i­

nė. Šiuose nam uose dabar jai kaip tik ir trū ko to kadaise ją

slėgusio rūstaus ir skvarbaus tėvo žvilgsnio. Jis jai nieko ir

nepasakytų, jis beveik niekada nekalba. G lostydam as Sol

skruostą, paprašytų pakeisti paklodes jos kam baryje, ir to

pakaktų. Po m otinos m irties jis pasikeitė, tarsi atsipalaidavo.

Keista, kai į A ličė s gyvenim ą atėjo Fabijus, tėvas tapo globė-

jiškesnis. D augiau nekalbėdavo apie save, leisdavo pasakoti

jai, jį u žliū liu od avo dukros balsas ir nunešdavo tolyn - la ­

biau tem bras nei žodžiai, - ir jis susimąstęs atsakydavo m ąs­

liu šnabždesiu.

Tru m p i am nezijos atvejai prasidėjo m aždaug prieš metus,

kai vieną vakarą jis p irm ą kartą supainiojo Soledad su Fer­

nanda. Prisitraukė ją prie savęs norėdam as pabučiuoti, tarsi

ji būtų jo žm ona, ir Sol plekštelėjo jam per žandą. Jis reagavo

savotiškai - ėmė verkšlenti lyg mažas vaikas. K itą dieną nieko

neprisim inė, bet keistas jausmas, kad kažkas negerai, kažkas

sutrikdė sklandų laiko ritm ą, paskatino jį paklausti Sol, kas

atsitiko. Ji nenorėjo atsakyti, stengėsi nusukti kalbą, bet jis ne­

davė jai ramybės. K ai tarnaitė papasakojo teisybę, jis paniuro,

linktelėjo ir tyliai atsiprašė: m an labai gaila. Paskui užsidarė

savo kabinete ir ištūnojo jam e nem iegodam as ir nieko ne­

206
veikdam as ik i pat vakarienės. Atsisėdo, pasidėjo rankas ant

riešutm edžio stalo ir bergždžiai stengėsi atkurti trūkstančią

savo atm inties juostelės dalį.

Tokie epizodai tapo vis dažnesni, ir visi trys - A ličė , tėvas

ir Sol - turėjo apsim etinėti, kad viskas gerai, laukdam i ak i­

m irkos, kai to jau nebus įm anom a nuslėpti.

- A li? - nenustygo Sol. - A r m an pažadinti jį?

- N e, ne, - greitai atsakė A ličė . - N ežadink, m an nieko

nėra.

- T ikrai?

- Taip. Leisk jam pailsėti.

A ličė padėjo ragelį ir išsitiesė ant sofos. Stengėsi neužsi­

m erkti, gulėjo įsm eigusi akis į tinkuotas lubas. N orėjo pati

išvysti tą akim irką, kai pastebės naują, nevaldom ą perm ainą.

N orėjo būti liu d in in ke dar vienos mažytės katastrofos, atsi­

m in ti jos epizodus, bet po kelių m in u čių A lices alsavim as pa­

sidarė lygesnis, ir ji užm igo.

37

M atija nustebo dar nepraradęs instinkto, palaidoto po tankiu

m in čių ir abstrakcijų tinklu,, k u rį pats nusinėrė. Jį nustebino

jėga, su kuria tas instinktas išsiveržė ir patikim ai vadovavo jo

judesiam s.

G rįžim as į tikrovę buvo dar skausmingesnis. A n t jo kūno

ilsėjosi svetimas N adios kūnas. Jį dusino sąlytis su jos pra­

kaitu, su raukšlėtu sofos au d in iu bei suglam žytais jųdviejų

drabužiais. Ji lėtai alsavo. M atija pagalvojo: jei periodus tarp

207
jų alsavim o skiria neracionalusis skaičius, vadinasi, jų neįm a­

nom a suderinti ir rasti dėsningum ą.

Norėdam as šiek tiek įkvėpti deguonies, iškėlė galvą virš

N adios plaukų, bet oras buvo tirštas ir slogus. Staiga pano­

ro užsikloti. Pasuko vieną koją, nes pajuto suglebusią ir šaltą

savo lytį, prigludusią prie N adios kojos. N egrabiai atsitrenkė į

ją keliu. N ad ia krūptelėjo ir pakėlė galvą. Jau buvo užm igusi.

- Atleisk, - atsiprašė M atija.

- N ieko.

Ji pabučiavo jį, ir jos alsavim as jam pasirodė per karštas.

Jis gulėjo laukdam as, kada ji baigs.

- G a l einam į m iegam ąjį? - pasiūlė ji.

M atija linktelėjo. M ie lia u grįžtų į savo butą, savo patogią

nebūtį, bet žinojo, kad taip elgtis būtų nem andagu.

Lįsdam i po paklodėm iš skirtingų lovos pusių abu žinojo,

kokia nesm agi ir nenatūrali toji akim irka. N ad ia jam nusišyp­

sojo, tarsi sakydama: viskas gerai. Tam soje prisiglaudė prie jo

peties, paskui dar sykį pabučiavo jį ir iškart užm igo.

M atija taip pat užsim erkė, bet greitai turėjo atsim erkti:

susikaupęs po vokais, jo laukė kraupių p risim in im ų kratinys.

Jam vėl pasidarė sunku kvėpuoti. Pakišo k airįjį delną p o čiu ­

žin iu ir ėmė trin ti nykštį į geležinį tinklą, į aštrią dviejų m eta­

lin ių akučių siūlę. Tam soje pakėlė pirštą prie lūpų ir pačiulpė.

N u o kraujo skonio valandėlę nurim o.

Paskui jo sąm onę pasiekė neįprasti buto garsai: išgirdo,

kaip tyliai burzguliuoja šaldytuvas, kaip paburbuliavęs su

caktelėjim u išsijungia šildym as ir, kaip jam atrodė, labai jau

lėtai kitam e kam baryje tiksi laikrodis. N orėjo pajudinti kojas,

atsikelti. N ad ia gulėjo lovos viduryje ir trukdė apsiversti ant

kito šono. Jos plaukai jam badė kaklą, kvėpavim as d žiovin o

208
krūtinės odą. M atija pagalvojo, kad neužm erks akių visą nak­

tį. Buvo jau vėlu, tikriausiai po dviejų, ryte jis tu ri paskaitą.

Bus per daug pavargęs ir, aišku, pridarys klaidų lentoje ir ap­

sijuoks prieš studentus. Savo nam uose pam iegotų bent kelias

valandas.

Jei tyliai atsikelsiu, ji nepastebės, pam anė.

G erą m inutę gulėjo m ąstydamas. G arsai darėsi vis aiškes­

ni. D a r sykį sausai klinktelėjo šildym o katilas, M atija krūpte­

lėjo ir nusprendė išeiti.

Jam pavyko atsargiai ištraukti ranką iš po N adios galvos.

Per m iegus ji pajuto, kad jo nėra, ir ieškodam a truputį pa­

sislinko į šoną. M atija atsisėdo lovoje. Padėjo pirm a vieną koją

ant grin dų , paskui kitą. K ai stojosi, lova tru putį girkštelėjo.

Atsigręžė norėdam as pažvelgti į ją tamsoje ir m iglotai p ri­

sim inė akim irką, kai parke atsuko nugarą M ik e lai.

Basas nuėjo į svetainę. N u o sofos susirinko drabužius,

nuo g rin dų - batus. K aip visada be jo k io garso pasuko raktą

duryse ir, dar su kelnėm is rankoje atsidūręs koridoriuje, pa­

galiau g iliai atsikvėpė.

38

Tą patį ryžių šeštadienio vakarą Fabijus paskam bino A liče i

m obiliuoju. A ličė nusistebėjo, kodėl jis p irm a nebandė p ri­

siskam binti nam ų telefonu, bet paskui tarė sau, kad nam ų

telefonas toks daiktas, k u riu o naudojasi abu, o šiuo m etu jis

n enori turėti nieko bendra su ja, kaip ji - su juo. Skam bu­

tis buvo trum pas, nepaisant ilgų tylos pertraukų. Jis pasakė:

209
šiąnakt aš nakvosiu pas tėvus, pasakė taip, tarsi jau apsispren­

dęs, ir ji atrėžė: dėl m anęs gali ten p asilikti ir rytoj, ir kiek

nori. Paskui, paaiškinęs tas neįdom ias sm ulkm enas, Fabijus

pridūrė: A li, m an labai gaila, ir ji padėjo ragelį nepasakiusi:

m an taip pat.

Ji daugiau nekėlė ragelio. Fabijaus atkaklūs skam bučiai

greitai liovėsi, ir ji, užėjus savęs gailėjim osi p riep u oliui, pa­

sakė sau: matei? Basom is vaikščiodam a po butą atsitiktinai

pagriebė kelis vyro daiktus, dokum entus ir drabužius, sudėjo

į kartoninę dėžę ir paliko prie durų.

V ien ą vakarą grįžusi iš darbo jų nerado. Fabijus daugiau

nieko nepasiėm ė, baldai stovėjo savo vietoje, spinta dar buvo

prigrūsta jo daiktų, bet svetainės bibliotekoje lik o tarpų, ju o ­

d ų erdvių, bylojančių apie šeim os žlugim o pradžią. A ličė va­

landėlę juos stebėjo, ir pirm ą kartą išsiskyrim as įgavo konkre­

taus fakto apybraižas, masyvaus tikru m o pavidalą.

Ji pasidavė su savotišku palengvėjim u. Jai atrodė, kad ji

visada kažką daro dėl kito, bet dabar buvo tik ji ir galėjo

tiesiog liautis, sudėti g inklus, ir viskas. D ab ar turėjo daugiau

laiko tiem s patiem s dalykam s, bet juto, kad tapo inertiška,

pavargusi, tarsi judėtų tąsiam e skystyje. G alia u siai atsisakė

d irb ti net lengviausius darbus. V on ioje kaupėsi nešvarūs

drabužiai, o ji, ištisas valandas gulėdam a ant sofos, žinojo,

kad jie ten, kad juos išskalbti reikėtų visiškai n ed id elių p a­

stangų, bet nė vienam jos rau m en iu i tai neatrodė pakanka­

m a priežastis.

Apsim etė serganti gripu, kad nereikėtų eiti į darbą. M ie ­

gojo ilgiau, nei reikia, net viduryje dienos. N iekada nenuleis­

davo švieslaidžių, užtekdavo užsim erkti ir įsivaizduoti, jog

nem ato šviesos, kad nem atytų ją supančių daiktų ir užm irštų

210
savo šlykštų kūną, vis silpnėjantį, bet dar atkakliai įsikibu sį

į m intis. Ją tebeslėgė pasekm ių našta, panaši į m iegantį ant

jos nepažįstam ąjį. Ji slėgė A lič ę net tada, kai ji nugrim zdavo į

m iegą, sunkų ir p iln ą sapnų, vis labiau prim enantį savotišką

priklausom ybę. Jeigu išdžiūdavo burna, A ličė įsivaizdu oda­

vo, kad dūsta. K ai nuo gulėjim o po pagalve n u tirpdavo ran ­

ka, įsivaizduodavo, kad ją ėda vilkšunis. K a i atšaldavo kojos,

kai vartydam asi iškišdavo jas iš po antklodės, įsivaizdu oda­

vo, kad g u li g riovio dugne, ik i kaklo užversta sniegu. Bet

niekada, arba beveik niekada, nebijodavo. D ė l paralyžiaus

galėdavo pajudinti tik liežu vį, ir ji iškišdavo jį norėdam a p a­

ragauti sniego. Jis buvo saldus, ir A ličė norėdavo suvalgyti

visą, bet neįstengdavo pasukti galvos. Ir tada laukdavo, kol

šaltis pasieks kojas, p rip ild ys pilvą, pasklis gyslom is ir sušal-

dys kraują.

Pabudim as būdavo apnuodytas pusiau su rikiuotų m in ­

čių. K a i daugiau negalėdavo gulėti, A ličė atsikeldavo, pusiau-

m iegio sum aištis pam ažu išsisklaidydavo, palikdam a p ien iš­

kas nuosėdas, pertrauktus prisim in im u s; jie sum išdavo su

kitais ir atrodydavo tokie pat tik ri. K lajodavo po tylų butą

kaip savo pačios šm ėkla, pam ažu gainiodam asi praregėjim o

akim irkas. A š kraustausi iš proto, kartais sakydavo. Bet jai

patikdavo. Ji šypsodavosi, ju k, šiaip ar taip, tai jos p a sirin ­

kim as. Traukdam a tiesiog iš p lastik in io m aišelio, vakarais

valgydavo salotų lapus. Jie buvo traškūs, bet n ie kin iai, vie ­

n in telio - vandens - skonio. Kram snodavo juos ne todėl, kad

norėjo p risik im šti skrandį, o dėl to, kad jais pakeistų vakarin į

ritualą ir savotiškai užp ild ytų laiką, m at nežinojo, ką su juo

daryti. Salotas kram tydavo tol, kol nuo to netvaraus šlam što

jai užeidavo šleikštulys.

211
 Ji tuštinosi nuo Fabijaus ir nuo savęs, nuo bergždžių pa­

stangų, kurias padėjo, kol atsidūrė ten, ku r dabar buvo, ir

nieko nerado. Su atsčių sm alsum u stebėjo, kaip atgimsta jos

silpnybės ir m anijos. Šį kartą ji leis spręsti jom s, nes pati ne­

sugeba nieko padaryti. Kartais mes būnam e bejėgiai prieš kai

kurias savęs dalis, sakydavo ji, m ielai grįždam a į tuos laikus,

kai buvo netekėjusi m oteris. Į m etus, kai iškeliavo M atija, o

netrukus - ir m otina: dvi skirtingos kelionės, bet vienodai to­

lim os. M atija. Štai. Ji dažnai galvodavo apie jį. Vėl. Jis buvo

tarsi dar viena jos liga, bet iš tikrų jų ji nenorėjo pagyti. G a ­

lim a susirgti vien nuo prisim in im o, ir ji susirgo tą popietę

autom obilyje priešais parką, kai savo veidu uždengė jo veidą,

kad jis nem atytų tos siaubo vietos.

K ad ir kaip stengėsi, iš visų tų m etų, praleistų su Fabijum i,

jai nepavyko atsikratyti vieno vaizdo: nuo jo jai im davo sm ar­

k iai daužytis širdis, jis buvo toks nenusakom ai ryškus, kad dar

ir dabar jautė jį ant savo odos, plaukų šaknelėm ir tarpukoju.

Tai atsitiko kartą per vakarienę pas Rikardą ir jo žm oną: jie

daug juokėsi ir gėrė, o paskui, padėdam a Alesandrai suplauti

indus, ji įsipjovė nykščio galiuką taure - ji sudužo jos delne ir,

šūktelėjusi: ak! - A ličė išmetė ją ant grindų. Šūktelėjo negar­

siai, bet Fabijus išgirdo ir tekinas atbėgo prie jos. Jis apžiūrėjo

nykštį šviesoje, pakėlė prie lūpų, pačiulpė pirštą norėdam as

sustabdyti bėgantį kraują, tarsi jis būtų jo. Su pirštu burnoje

pažvelgė į ją iš apačios tokiom is skaidriom is akim is, kad A ličė

neįstengė atlaikyti žvilgsnio. Paskui, uždengęs žaizdą delnu,

pabučiavo ją į lūpas. Jausdama jo seilėse savo kraujo skonį,

įsivaizdavo, kaip jis, perėjęs per visą jos vyro kūną, švarus lyg

p o dializės vėl grįžta į ją.

212
 Tai buvo tas kartas ir daugybė kitų, jų A ličė jau n ep risim i­

nė, nes m eilė tų žm onių, k u rių mes nem ylim e, nusėda m ūsų

m in čių paviršiuje ir greitai išgaruoja. D abar iš jos lik o tik

švelnus paraudim as, beveik nepastebimas ant įtem ptos odos,

toje vietoje, į kurią Fabijus ja i įspyrė.

Kartais, ypač vakare, prisim indavo jo žodžius. A š daugiau

taip negaliu. Ji glostydavo pilvą ir bandydavo įsivaizduoti,

kaip atrodytų, jei kas nors būtų jo viduje ir plaukiotų šaltame

jos skystyje. Paaiškink man, kas tai. Bet aiškinti nebuvo ko...

Nebuvo jokios priežasties, arba buvo tik viena. N ebuvo jokios

pradžios. Buvo tik ji, ir viskas - savo pilve ji nieko nenorėjo.

G a l turėčiau jam pasakyti, galvodavo.

Tada paim davo m ob ilų jį telefoną ir perbėgdavo sąrašą ik i

F. Patrindavo klaviatūrą nykščiu, tarsi vildam asi, kad telefo­

nas įsijungs per klaidą. Paskui nuspausdavo raudoną klavišą.

Vėl pam atyti Fabijų, kalbėtis su juo, viską atkurti - jos akim is

žiūrint, tai būtų nežm oniškos pastangos, ir ji m ieliau nieko

nedarė, tik stebėjo, kaip svetainės baldai kasdien užsikloja vis

storesniu d u lk ių sluoksniu.

39

Jis beveik niekada nežiūrėdavo į studentus. K ai jo akys susi­

tikdavo su jų šviesiom is, į lentą ir į jį įsm eigtom is akim is, pa­

sijusdavo tarsi nuogas. Savo skaičiavim us M atija rašydavo ir

aiškindavo labai tiksliai, regis, ne tik jiem s, bet ir sau. A u d ito ­

rija buvo per didelė tu zin u i ketvirto kurso studentų, klausan­

čių jo dėstom o algebrinės topologijos kurso. Jie užim davo tris

213
pirm ąsias suolų eiles, visada sėsdamies! į daugm až tas pačias

vietas, atskirtas viena nuo kitos tuščiu suolu, kaip būdavo ir jo

m okym osi universitete metais, bet nė vienas iš studentų jam

niekuo neprim inė jo paties.

Tyloje išgirdo, kaip auditorijos gale atsidarė durys, bet at­

sigręžė tik baigęs spręsti uždavinį. Pervertė užrašų, kurių jam

iš tikrųjų nereikėjo, puslapį, kruopščiai išlygino lapus ir tik

tada pastebėjo naują siluetą toliausiam e savo regėjim o lauko

pakraštyje. Pakėlęs galvą, atpažino N adią. Ji sėdėjo paskuti­

nėje eilėje, baltai apsirengusi, sukryžiavusi kojas. Bet su ju o

nepasisveikino.

M atija bandė nuslėpti paniką ir ėmė aiškinti kitą teoremą.

Tačiau netrukus pametė įrodym o giją, pasakė: I ’m sorry, pa­

m ėgino susirasti tą vietą užrašuose, bet neįstengė susikaupti.

Studentų eilėm is n u viln ijo vos girdim as šnabždesys, m at nuo

kurso pradžios dėstytojas dar niekada nebuvo suabejojęs.

Jis aiškino toliau ir paskubom is baigė. K u o toliau, tuo

labiau jo rašom a eilutė su ženklais slydo žem yn, kol pasiekė

apatinį dešiniojo lentos krašto kam pą. Paskutines pastraipas

sugrūdo lentos viršuje, nes pritrūko vietos. K ai kurie studen­

tai palinko į priekį, norėdam i geriau įžiūrėti su form ulėm is

susim aišiusius rodikliu s ir išnašų ženklus. Iki paskaitos galo

dar buvo likęs ketvirtis valandos, kai M atija pasakė: Okay, I ’ll

see you tomorrow.

Padėjo kreidą ir pažvelgė į kylančius iš suolų tru putį su­

trikusius studentus, rankos m ostu atsisveikinančius su juo,

paskui išeinančius iš auditorijos. N ad ia tebesėdėjo savo vie ­

toje, ta pačia poza, regis, niekieno nepastebėta.

Juodu lik o vien i. A trodė nenusakom ai tolim i. N ad ia atsi­

214
stojo tuo pat m etu, kai jis žengė prie jos. Susitiko m aždaug au­

ditorijos viduryje ir sustojo per gerą m etrą vienas nuo kito.

- Sveika, - tarė M atija. - N em aniau, kad...

- Klausyk, - pertraukė jj N adia, žvelgdam a tiesiai jam j

akis. - M u d u net nepažįstam i. Atsiprašau, kad taip netikėtai

čia įpuoliau.

- N e, ne, - buvo beprieštaraująs M atija, bet ji neleido jam

kalbėti.

- Pabudusi tavęs neberadau. Bent galėjai...

Ji valandėlę patylėjo. M atija nuleido akis: jos degė taip,

tarsi daugiau nei m inutę būtų žiūrėjęs į ją nem irksėdam as.

- Bet nesvarbu, - toliau kalbėjo N adia. - A š nieko neper-

sekioju. D augiau nenoriu.

Ji atkišo vizitin ę kortelę, ir jis paėm ė ją.

- Č ia m ano num eris. Bet jei nuspręsi juo pasinaudoti, ne­

delsk per ilgai.

A b u n uleido akis į grindis. N orėdam a žengti žingsnį į

priekį, N ad ia klyptelėjo ant kuln iu kų , paskui staiga atsisuko.

- Iki, - pasakė.

U žu ot atsakęs, M atija atsikrenkštė. Pamanė - kol ji pa­

sieks duris, praeis tam tikras laikas. Laikas, k u rio neužtenka

p riim ti sprendim ui, garsiai pasakyti, ką galvoji.

A n t slenksčio N adia sustojo.

- A š nežinau, kas tau yra, - pasakė. - Bet kad ir kas būtų,

m anau, jog tai m an patinka.

Ir išėjo. M a tija pažiūrėjo į kortelę, k u r buvo tik vardas ir

num erių, daugiausia n ep o rin ių , seka. Jis su sirin ko nuo kate­

dros popieriaus lapus, palaukė, k ol baigsis paskaitos laikas,

ir išėjo.

215
Kabinete Albertas kalbėjo telefonu. Ragelį laikė įspraudęs

tarp sm akro ir skruosto, kad galėtų laisvai m ostaguoti abiem

rankom is. Su M atija pasisveikino kilstelėdam as antakius.

Padėjęs ragelį atsirėmė į kėdės atkaltę, ištiesė kojas ir n u ­

sišypsojo M atijai b en d rin in k o žvilgsniu.

- Na? Praėjusią naktį vėlai atsigulei?

M atija sąm oningai išvengė jo žvilgsnio ir patraukė pe­

čiais. Albertas atsikėlė ir atsistojo už jo kėdės. K aip treneris

savo b oksin in ku i, ėmė gniaužyti jam pečius. M atija nem ėgo

b ū ti liečiam as.

- Supratau, tu n en ori kalbėti. A ll right then, tada keiskim

temą. Aš jau apm ečiau straipsnio apmatus. N o ri žvilgtelėti?

M atija linktelėjo. S m iliu m i ėmė švelniai barbenti kom piu ­

terio klavišą, laukdam as, kada Albertas atitrauks nuo jo pečių

rankas. N elyginant žaibo tvyksniai, jo galvoje šmėstelėjo pra­

ėjusios nakties vaizdai.

Albertas grįžo į savo vietą, susm uko ant kėdės ir beform ė­

je pop ierių krūvoje ėmė ieškoti kažkokio straipsnio.

- Vos nepam iršau, - tarė jis. - Šitas atėjo tau.

Jis num etė voką ant M afijos stalo. M atija žvilgtelėjo į jį,

bet nepalietė. Jo pavardė ir adresas buvo išvedžioti tirštu m ė­

lyn u rašalu, jis, be abejo, persisunkė ir į kitą popieriaus pusę.

Jo vardo M prasidėjo tiesiu brūkšniu, truputį atsiskyrusi nuo

jo ėjo švelni įgaubta kreivė, be p ertrū kio susijungianti su de­

šiniąja kojele. A b i buvo sujungtos vieninteliu gulsčiu brūkš­

neliu, o visos raidės - pasvirusios, susigrūdusios, tarsi suvir­

tusios viena ant kitos. Adresas buvo parašytas su klaida, c ėjo

ku r kas pirm iau už sh. Jam būtų pakakę vienos iš tų raidžių,

216
arba tik tos asim etrijos tarp dviejų p ilvotų raidės B Balosino

pavardėje, kad iš karto atpažintų A ličės rašyseną.

N u rijo seilę ir pagrabaliojęs susirado laiškų peilį, g u lin tį

savo vietoje, antram e stalčiuje. N ervingai pavartaliojęs jį, pa­

galiau įkišo į voko atlanką. Jam drebėjo rankos, ir, kad susi­

valdytų, stipriai suspaudė p e ilio kotą.

Albertas stebėjo jį iš kitos stalo pusės, apsimesdamas, kad

neranda po n osim i g u lin čių lapų. N et per tokį atstumą pa­

stebėjo, kaip dreba M atijos pirštai, bet paslėpto delne laiško

neįstengė įžiūrėti.

Jis stebėjo, kaip kolega užsim erkia, sėdi kelias sekundes,

paskui atsim erkia ir lyg sutrikęs ir staiga nutolęs apsižvalgo.

- Kas tau rašo? - įsidrąsinęs paklausė Albertas.

M atija dėbtelėjo į jį savotiškai pasipiktinęs, tarsi į nepažįs­

tamąjį. Nesiteikdam as atsakyti į klausim ą, M atija atsistojo.

- T u riu važiuoti, - atsakė.

-Ką?

- A š tu riu važiuoti. M anau... į Italiją.

Lyg norėdam as jį sulaikyti, Albertas taip pat atsistojo.

- K ą čia šneki? Kas atsitiko?

Jis in stin ktyviai priėjo prie jo ir vėl pam ėgino mestelėti

žvilgsnį į laišką, bet tarsi didžiausią paslaptį M atija laikė p ri­

spaudęs jį prie šiurkštaus m egztinio ir prie pilvo. P ro pirštus

buvo išlindę trys balti kam pai iš keturių, bet galėjai tik spėti,

kad laiškas stačiakam pis, ir daugiau nieko.

- N ieko. N ežinau, - atšovė M atija, vieną ranką jau įkišęs į

neperpučiam os striukės rankovę. - Bet tu riu važiuoti.

- O straipsnis?

- Perskaitysiu grįžęs. Tu tęsk darbą.

Paskui išėjo, nepalikdam as A lb e rtu i laiko paprieštarauti.

217
 40

Tą dieną, kai A ličė grįžo į darbą, pavėlavo beveik valandą. N et

nepabudusi užspaudė žadintuvą, o ruošdam asi išeiti turėjo

dažnai stabtelėti, nes kiekvienas judesys pareikalaudavo iš jos

kūn o nepakeliam ų pastangų.

K roca jos nebarė. V iską suprato vos pažvelgęs į veidą. A li­

ces skruostai buvo įdubę, o akys, kurios, regėjosi, tuoj iššoks

ant kaktos, buvo susim ąsčiusios, kupinos nerim ą keliančio

abejingum o.

- Atsiprašau, kad pavėlavau, - tarė įeidam a, iš tikrų jų nė

neketindam a atsiprašinėti.

K roca pervertė laikraščio puslapį ir nesusilaikęs dirstelėjo

į laikrodį.

- Iki vienuoliktos reikia išryškinti nuotraukas, - pasakė. -

įprastas šlamštas.

Jis atsikrenkštė, aukščiau pakėlė laikraštį ir akies krašteliu

ėmė stebėti A ličės judesius. Štai į įprastą vietą padeda savo

krepšį, štai nusivelka striukę ir atsisėda prie m ašinos. Ji ju d ė­

jo lėtai ir nepaprastai tiksliai, ir tai bylojo apie jos pastangas

elgtis taip, kad viskas atrodytų kaip visada. K roca matė, kaip ji

valandėlę m ąsto parėm usi sm akrą ranka, paskui, pasitaisiusi

plaukus už ausies, nusprendžia pradėti.

Jis ram iai įvertino nežm onišką jos liesum ą, paslėptą po

m ed viln in iu m egztiniu aukštu kaklu ir toli gražu ne siauro­

m is kelnėm is, bet akivaizdų pažvelgus į rankas ir dar akivaiz­

džiau atsispindintį jos veide. K roca juto įn irtin g ą bejėgišku­

m ą, nes žinojo, kad nors nieko nereiškia A ličės gyvenim e, ji

reiškia jam nepaprastai daug - kaip duktė, ku ria i jis neįstengė

išrin k ti vardo.

218
 D irb o ik i pietų tylėdam i, tik retkarčiais, kai labai reikė­

davo, vienas kitam linktelėdavo. Po daugelio kartu praleistų

m etų kiekvienas gestas atrodė m echaniškas, ir jie judėjo v i­

kriai, p o lygiai dalydam iesi erdvę. Senasis „N ikonas“ stovė­

jo savo vietoje p o prekystaliu, juodajam e dėkle, ir kartais jie

klausdavo savęs, ar jis dar veikia.

- Pietauti eisim ... - buvo bekviečiąs fotografas.

- Per pietus aš užsiėm usi, - pertraukė jį A ličė . - A tsi­

prašau.

Jis susimąstęs linktelėjo.

- Jei blogai jautiesi, po pietų gali lik ti nam ie, - pasiūlė

jis. - K aip m atai, čia nelabai yra ką veikti.

A lič ė pažvelgė j jį sunerim usi. D ėjosi tvarkanti daiktus

ant prekystalio: porą ž irk lių , nuotraukų voką ir į keturias

lygias dalis perpjautą juostą. T iesio g dėliojo juos keisdam a

vietom is.

- N e. Kodėl? Aš...

- N u o kada nesimatėt? - pertraukė ją fotografas.

A ličė vos pastebim ai krūptelėjo. Tarsi norėdam a apsaugo­

ti, įk išo ranką į rankinę.

- Tris savaites. N a, m aždaug.

K ro ca linktelėjo, paskui gūžtelėjo pečiais.

- Eim e... - tarė.

- Bet...

- N agi, einam , - pakartojo ryžtingiau.

A ličė pamąstė, paskui nusprendė paklausyti. Prietem oje

dzingtelėjo, bet greitai n u tilo raktažiedis. A ličė ir K roca pasu­

ko prie fotografo autom obilio. K roca ėjo lėtai, bet nesisteng­

damas to parodyti, tiesiog taikydam asis prie pavargusio A li-

čės žingsnio.

219
 Senoji „Lančija“ pajudėjo tik po antrojo m ėginim o, ir

K roca nusikeikė pro sukąstus dantis.

A lėja pasiekė tiltą, tada fotografas pasuko j dešinę ir n u ­

važiavo gatve palei upę. K ai persirikiavo į dešinę juostą ir ėmė

rodyti, kad vėl suka ligoninės lin k , A ličė staiga įsitem pė.

- Bet kur... - norėjo paklausti.

K roca sustojo prie pastato su pusiau nuleistom is apsaugi­

nėm is grotelėm is, stovinčio priešais G reitosios pagalbos lig o ­

ninės duris.

- Č ia ne m ano reikalas, - tarė nežiūrėdam as į A ličę. - Bet

tau reikia ten užeiti. Pas Fabijų arba pas kitą gydytoją.

A ličė žiūrėjo į jį įsm eigusi akis. Sum išim ą pam ažu užgožė

įniršis. Gatvė buvo tyli. Žm onės lindėjo nam uose arba pieta­

vo baruose. Be garso pleveno platanų lapai.

- N em ačiau tavęs tokios nuo tada... - Fotografas valandė­

lę dvejojo. - N u o tada, kai tave pažįstu.

A ličė galvoje pasvėrė tąjį „tokios“. Ž o d is skam bėjo labai

nykiai, ji panoro žvilgtelėti į veidrodį, bet jis atspindėjo tik

dešinįjį autom obilio sparną. Papurtė galvą, patraukė rankeną

ir išlipo iš autom obilio. Trenkė durelėm is ir neatsigręždam a

ryžtingu žingsniu nuėjo priešinga ligon inei kryp tim i.

Žingsniavo greitai, greičiau, nei iš tikrų jų galėjo, kad tik

nutoltų nuo tos vietos ir nuo prakeikto K rocos akiplėšišku­

m o, bet m aždaug už šim to m etrų turėjo sustoti. Jai trū ko oro,

sulig kiekvienu žingsniu vis labiau skaudėjo koją, ji tv in k čio ­

jo, tarsi m aldaudam a pasigailėti. A trodė, kaulas lenda į gyvą

mėsą, lyg vėl būtų išėjęs iš savo vietos. A ličė perkėlė visą svorį

ant dešinės ir įstengė išlaikyti pusiausvyrą tik atsirėm usi ran­

ka į šiurkščią sieną.

220
 Palaukė, kol praeis skausmas, koja vėl taps negyva, o ji

kaip paprastai vėl im s nesąm oningai kvėpuoti. Širdis lėtai,

nelabai u žtikrin tai varinėjo kraują, bet jos dūžiai atsimušė

ausyse.

Tau reikia nueiti pas Fabijų. Arba pas kitų gydytoją , karto­
jo K rocos balsas.

O paskui? - galvojo ji.

G rįž o atgal ir pasuko ligon inės lin k . Ž in g sn iavo sunkiai,

iš tik rų jų tik slia i nežinodam a, ko ten eina. Kūnas beveik

in stin ktyv iai p asirin k o gatvę, ir praeiviai, kuriu os su tikda­

vo ant šaligatvio, pasitraukdavo į šalį, nes pati to nenorė­

dam a A lič ė tru p u tį svirduliavo. V ienas praeivis stabtelėjo,

neapsispręsdam as, p asiūlyti ja i pagalbą ar ne, bet paskui n u ­

žingsniavo toliau.

A ličė įėjo į D ievo M o tin o s ligoninę negalvodam a apie

tuos laikus, kai ta pačia m ažyte alėja vaikštinėdavo su Fabiju­

m i. Jautėsi taip, tarsi neturėtų ateities ir būtų atsidūrusi šioje

vietoje nežinodam a, iš ku r atėjo. Buvo pavargusi - taip pa­

vargstama tik nuo tuštum os.

U žkopė laiptais laikydam asi turėklų ir sustojo prieduryje.

Ji tik norėjo čia ateiti, stum telėti slankiojam ąsias duris ir pa­

laukti kelias m inutes - tiek, kad atgautų jėgas ir galėtų išeiti.

Tai buvo tik būdas suteikti n edidelį postūm į atsitiktinum ui,

tik tiek, pabūti ten, kur yra Fabijus, ir pažiūrėti, kas nutiks. Ji

nesielgs, kaip patarė K roca, ji nieko neklausys, ji net nenori

prisipažinti, kad iš tikrų jų ras tenai savo vyrą.

Ir nieko neatsitiko. Autom atinės durys atsidarė, o kai A li­

čė žengė žingsnį atgal, jos vėl užsidarė.

K o tu lauki? - paklausė savęs.

221
 Pam anė, tru p u tį pasėdės, vildam asi, kad viskas praeis.

Kūnas kažko jos prašė, šaukė visi nervai, bet ji nenorėjo

klausytis.

K etino nusisukti, kai vėl išgirdo elektrinį d u rų čežesį. Pa­

kėlė galvą, įsitikin u si, kad susidurs akis į akį su savo vyru.

D u rys plačiai atsidarė, bet Fabijaus nebuvo. Jo vietoj, kita­

pus durų, stovėjo m ergina. Ji suaktyvino jautrųjį daviklį, bet

neišėjo. Stovėjo kaip stovėjusi, delnais lygindam a sijoną. Pa­

galiau padarė tą patį judesį kaip A ličė: žengė žingsnį atgal, ir

durys užsidarė.

A ličė žiūrėjo į ją susidom ėjusi tuo judesiu. Pastebėjo, kad

m ergina ne tokia ir jauna: m aždaug jos m etų. Stovėjo liem enį

truputį palenkusi į priekį, atmetusi atgal siaurus siaurutėlius

pečius, tarsi ap lin k jai trūktų vietos.

A ličė pagalvojo, kad ji atrodo kažkokia artim a, gal dėl iš­

raiškos, bet nesugebėjo jos gerai apibūdinti. Jos m intys užsi­

sklendė ir ėmė suktis tuštum oje.

Paskui m ergina pakartojo tą patį judesį. Žengė į priekį,

suglaudė kojas ir po akim irkos vėl atsitraukė atgal.

Tuo m etu ji pakėlė galvą ir pro stiklą nusišypsojo A liče i.

A ličės nugara perbėgo drebulys, slankstelis p o slankstelio,

ir pasklido po bejausmę koją. Ji liovėsi kvėpuoti.

Ji pažinojo taip besišypsantį kitą žm ogų. Jis tik pakeldavo

viršutinę lūpą, pasirodydavo du p riek in ia i dantys, o visa kita

burnos dalis nesujudėdavo.

Negali būti, pagalvojo ji.

N orėdam a geriau pam atyti, priėjo arčiau, ir durys plačiai

atsidarė. M erg in a atrodė nusivylusi ir klausiam ai pažvelgė į

ją. A ličė suprato ir atsitraukė, netrukdydam a jai žaisti savo

žaidim o. Ir toji lyg niekur nieko vėl ėmė žaisti su durim is.

222
 Jos plaukai buvo kaip jo - ju o d i, tankūs ir susigarbiniavę

tik galuose, tik A ličė turėjo labai m ažai prog ų ju os liesti. T ru ­

putį atsikišę skruostikauliai slėpė juodas akis, bet žiūrėdam a

į jas A ličė atpažino tą pačią bedugnę, kartais naktim is A liče i

neleidžiančią užm igti, tą patį m atinį švytėjim ą, kaip ir M a ti-

jos akyse.

Tai ji, pam anė A ličė , ir panaši į siaubą nuojauta užėm ė jai
gerklę.

Rankinėje in stin ktyviai ėm ė ieškoti aparato, bet buvo pa­

siėm usi tik kvailą autom atiką.

N ežinodam a, ką daryti, tebežiūrėjo į m erginą. Jai sukosi

galva, kartais aptem davo akys, tarsi jos lęšiukai būtų jai rodę

iškreiptą vaizdą. Išdžiūvusiom is lū pom is ištarė: M ik e la , bet

burnoje buvo per m ažai oro.

M e rg in a atrodė nepavargstanti ir žaidė su autom atinėm is

d u rim is lyg m aža m ergytė. D abar šokčiojo p irm yn ir atgal,

tarsi norėdam a jas sugriebti.

Iš pastato išėjo senyvo am žiaus m oteris. Iš jos rankinės

kyšojo didelis stačiakam pis vokas, tikriausiai su rentgenolo-

g in io tyrim o duom enim is. N etardam a nė žodžio, m oteris pa­

ėmė m erginą už parankės ir išsivedė.

M erg in a nesipriešino. Eidam a pro A ličę , akim irką atsi­

gręžė pažiūrėti į slankiojam ąsias duris, tarsi norėdam a padė­

koti, kad jos padėjo jai išsiblaškyti. Buvo taip arti A ličės, kad

ši pajuto jos kūno sukeltą oro bangelę. Jei būtų ištiesusi ranką,

būtų galėjusi ją paliesti, bet ją tarsi sukaustė paralyžius.

Ji lydėjo abi m oteris žvilgsniu, kol jos pam ažu nutolo.

D ab ar pro d u ris ėjo k iti žm onės. D u ry s nuolat atsidary­

davo ir užsidarydavo u žb u rian čiu , A ličė s galvą p rip ild a n čiu

ritm u.

223
 Staiga atsitokėjusi, A ličė pašaukė: M ik e la ! - šį kartą

garsiai.

N e i m ergina, nei ją lyd in ti senoji dam a neatsisuko. Ėjo

kaip ėjusios, nestabtelėdamos, tarsi tas vardas jom s nieko ne­

reikštų.

A ličė pam anė, kad turėtų jas pasekti, pažiūrėti į m erginą

iš arčiau, pasikalbėti su ja, suprasti. D ešine koja žengė ant p ir­

m ojo laiptelio, bet kita koja liko lyg prikalta vietoje ar u žm i­

gusi. Ji prarado pusiausvyrą ir loštelėjo atgal. Ranka paieškojo

turėklų, bet veltui. G riu v o lyg žaibo nutrenkta ir nusirito per

du laiptelius žem yn.

N u o g rin dų dar spėjo pam atyti už kam po sukančias m o ­

teris. Paskui pajuto, kaip oras prisigeria drėgmės, o garsai tar­

si suapvalėja ir nutolsta.

41

M atija bėgte įveikė laiptais tris aukštus. Tarp p irm o ir antro

sutiko vieną iš savo studentų, jis norėjo jį sustabdyti ir kažko

paklausti. Jis aplenkė jį sakydamas: m an labai gaila, aš būtinai

tu riu išvykti, ir, norėdam as jo išsisukti, vos nesuklupo. K ad

nusiram intų, vestibiulyje staiga sulėtino tem pą, bet vis dar

žingsniavo labai greitai. Tam sus g rin d ų m arm uras atspindė­

jo daiktus ir žm ones lyg vandens veidrodis. Išeidamas M atija

linktelėjo d u rin in ku i.

Jį nustebino šaltas oras, ir jis paklausė savęs: ką tu darai?

Atsisėdęs ant sienelės priešais duris, ėmė svarstyti, kodėl

taip reagavo, tarsi tai, ką tuos metus darė, būtų laukę signalo.

224
 D a r sykį žvilgtelėjo į A ličė s atsiųstą nuotrauką. Juodu

stovi priešais jos tėvų lovą, persirengę naftalinu kvepiančiais

vestuvių drabužiais. M atija atrodo susitaikęs su lik im u , ji šyp­

sosi. V ien a ranka apkabinusi per liem enį, kita, kuria laiko

fotoaparatą, išlin dusi iš kadro. A trod o, dabar ji tiesia ją į jį,

suaugusį, norėdam a paglostyti.

K itoje pusėje A ličė buvo parašiusi vieną eilutę ir pasi­

rašiusi:

Privalai čia atvažiuoti.

A li

M atija bandė paaiškinti sau šią žinutę, o svarbiausia - savo

painią reakciją. įsivaizdavo, kaip išeina iš uosto atvykim o zo­

nos ir susiduria akis į akį su už pertvaros jo laukiančia A liče

ir Fabijum i. Įsivaizdavo, kaip sveikinasi su ja, pabučiuoja į

skruostus, paskui prisistatydam as paspaudžia ranką jos vy ­

rui. Jie susiginčija, kas tu ri nešti lagam iną ik i autom obilio, ir,

kol važiuoja, stengiasi bergždžiai pasipasakoti savo gyvenim ą,

tarsi jis būtų nusakom as keliais žodžiais. M atija sėdi ant gali­

nės sėdynės, jie - priešais: trys nepažįstam ieji, apsim etantys,

kad tu ri kažką bendra, ir, kad netylėtų, paviršutiniškai nuslys­

ta daiktų paviršium i.

Beprasm iška, sako jis sau.

N u o tos aiškios m inties jam truputį palengvėja, jis susi­

tvardo, sum išim o valandėlė praeina. S m iliu m i patapšnoja

nuotrauką, n o ri įsidėti ją į kišenę, g rįžti pas A lb ertą ir vėl im ­

tis darbo.

K aip tik tada Kirsten G orb an , ką tik daktaro disertaci­

ją apsigynusi m ergina iš Dresdeno, su kuria jis parašė kelis

straipsnius, priėjo arčiau pažiūrėti nuotraukos.

225
 - Žm ona? - linksm ai paklausė rodydam a į A ličę.

M a tija pasuko sprandą ir pažiūrėjo į K irsten . N orėjo pa­

slėpti nuotrauką, bet pagalvojo, kad pasirodytų neišauklėtas.

K irsten veidas buvo toks pailgas, kad atrodė, jog kažkas ją

labai sm arkiai tam pė už sm akro. Per dvejus studijų R o m o ­

je m etus ji pram oko italų kalbą ir visus „o“ garsus tardavo

uždarus.

- Labas, - neryžtingai atsakė M atija. - N e žm ona. T ik...

draugė.

Kirsten n ežinia kodėl sukikeno ir sriūbtelėjo kavos iš po-

listireno stiklinės, kurią laikė rankoje.

- She’s cute, - pagyrė.

Truputį susinepatoginęs M atija nužvelgė ją nuo galvos ik i

kojų, paskui vėl pažiūrėjo į nuotrauką. Taip, ji iš tikrųjų miela.

42

K a i A ličė pabudo, seselė ja i m atavo pulsą. D a r buvo su bate­

liais ir tru putį įstrižai gulėjo ant paklodės prie d u rų stovinčio­

je lovelėje. Iškart pagalvojo apie Fabijų, jis tikriausiai matė ją

tokią apgailėtiną, ir atsisėdo.

- M a n viskas gerai, - pasakė.

- G ulėkit, - įsakė seselė. - Tuojau jus apžiūrėsim .

- N ebūtina. A š iš tikrų jų gerai jaučiuosi, - nepasidavė

A ličė ir ištrūko iš seselės, besistengiančios ją sulaikyti, glėbio.

Fabijaus nesimatė.

- Panele, ju k buvot nualpusį. Turite nueiti pas gydytoją.

Bet A ličė jau buvo ant kojų. Pasitikrino, ar tu ri rankinę.

226
 - M a n nieko nėra. Patikėkit.

Seselė pakėlė akis į dangų, bet nesipriešino. A ličė apsi­

dairė ap lin k lyg kažko ieškodam a. Paskui padėkojo ir greitai

išėjo.

G riū d a m a ji nesusižeidė. T ik , regis, susitrenkė dešin įjį

kelį. Juto, kaip p o džinsais ritm išk ai pulsuoja kraujo išla-

ja. Rankos buvo tru p u tį nu brozdin tos ir d u lk in o s, tarytum

jas būtų v ilk u si kiem o žvyru. N orėdam a nusivalyti, papūtė

į jas.

P riėjo prie registratūros stalo ir pasilenkė p rie apskritos

skylės stikle. K itapus sėdinti m oteris dėbtelėjo į ją.

- Labą dieną, - pasisveikino A ličė . Ji nežinojo, kaip paaiš­

k in ti, ko nori. N et nežinojo, ar ilgai buvo be sąmonės.

- K ą tik, - pasakė ji. - K ą tik čia stovėjau...

Ji parodė vietą, kurioje stovėjo, bet m oteris nė nepajudino

galvos.

- Prie d u rų buvo m oteris. M a n pasidarė bloga. Nualpau.

Tada... N a, aš n o riu sužinoti tos m oters vardą.

Suglum usi tarnautoja dėbtelėjo į ją iš už stalo.

- Atsiprašau? - paklausė vaipydam asi.

- Ž in au , atrodau kvailai, - nepasidavė A ličė . - Bet gal

galėtum ėt m an padėti. D u o ti pavardes šiame skyriuje apsi­

lankiusių ligonių. A rb a atlikusių tyrim us. T ik m oterų, m an

pakaktų tik m oterų vardų.

M oteris nužvelgė ją nuo galvos ik i kojų. Paskui šaltai n u ­

sišypsojo.

- M es neturim e teisės teikti tokios inform acijos, - atkirto.

- Tai labai svarbu. Prašau jūsų. Iš tikrų jų labai svarbu.

Tarnautoja rašikliu pabarškino į priešais g u lin čią registra­

cijos knygą.

227
 - Apgailestauju, bet tai iš tikrų jų neįm anom a, - atrėžė su­

sierzinusi.

A licė atsiduso. Jau buvo besitraukianti nuo langelio, bet

staiga vėl sugrįžo.

- A š daktaro Rovelio žm ona, - pasakė.

M oteris atsitiesė kėdėje. Kilstelėjo antakius ir vėl pabarbe­

n o rašikliu į registracijos knygą.

- Suprantu, - atsakė ji. - Jei n orit, pranešiu jūsų vyrui.

Ji pakėlė ragelį, bet A ličė ją sustabdė rankos m ostu.

- N e, - pasakė neįstengdam a suvaldyti balso. - N ereikia.

- A r tikrai?

- Taip, ačiū. Pam irškit visa tai.

A ličė nužingsniavo nam ų lin k . V isą kelią neįstengė daugiau

apie nieką galvoti. Jos galva prašviesėjo, bet visus joje šm ėkš­

čiojančius vaizdus užgožė tos m erginos veidas. K a i kurios su­

sitikim o sm ulkm enos jau ėmė b lu kti ir greitai g rim zdo į kitą,

nereikšm ingų p risim in im ų vandenyną, bet tas nenusakom as

fam iliarum o jausmas liko. Ir toji šypsena, tokia kaip M afijos,

sum išusi su jos pačios trūkčiojančiu atspindžiu ant stiklo.

G a l M ik e la gyva, ir ji ją matė. Tai buvo beprotybė, bet

A ličė vis tiek ja tikėjo. Regėjosi, šios m inties reikėjo nevilties

apim tam jos protui. A trodė, ji pati nusigriebė jos tik tam , kad

liktų gyva.

Ji ėmė sam protauti, k urti įvairias prielaidas. Pam ėgino

viską įsivaizduoti taip, kaip buvo. G a l toji sena m oteris pagro­

bė M ik e lą, rado parke ir nusivedė, nes karštai troško kūd ikio,

k u rio pati negalėjo turėti. Jos pilvas buvo bergždžias, nebent

tik ji pati nenorėjo padaryti jam e daugiau vietos.

228
 K aip aš, pagalvojo A ličė .

Pagrobė ją, paskui užaugino tolim uose nam uose kitu var­

du kaip savo dukterį.

Bet tada kam reikėjo grįžti? Kam riziku o ti ir leistis de­

m askuojam ai po tiekos metų? G a l ją graužė kaltės jausmas.

O gal tik norėjo m esti lik im u i iššūkį, kaip ji, A ličė , priešais

O nkolog ijos skyriaus duris.

O gal senoji dam a niekuo dėta? G a l ji sutiko M ik e lą daug

vėliau ir nieko nežinojo apie jos kilm ę, apie tikrąją jos šeimą,

kaip ir M ik e la , k u ri jau buvo viską užm iršusi.

A lič ė pagalvojo apie M atiją, iš jos seno autom obilio ro ­

dantį į m edžius priešais, ir m irties paženklintą jo abejingą,

pelenų spalvos žvilgsnį. Ji buvo kaip du vandens lašai panaši į

mane, tada pasakė jis.

Staiga jai pasirodė, kad viskas logiška. K ad toji m ergina iš

tikrų jų M ikela: plati kakta, ilg i pirštai ir tai, kaip atsargiai juos

judina. O ypač - tas vaikiškas žaidim as.

Bet po akim irkos pajuto, kaip jos m intys susipainiojo. V i­

sos tos sm ulkm enos virto m iglotu nuovargiu, kilu siu iš alkio,

jau daugelį dienų gniaužiančio jai sm ilkinius. A ličė išsigando,

kad vėl gali nualpti.

N am ie paliko praviras duris su raktais spynoje. N uėjo į

virtuvę ir net nenusivilkusi striukės atidarė spintą. Rado tuno

ir suvalgė jį tiesiai iš dėžutės kartu su aliejum i. N u o kvapo

jai pasidarė šleikštu. Išmetė tuščią dėžutę į kriauklę ir paėmė

kitą su žirneliais. Sužvejojo juos šakute dru m zlin am vande­

nyje ir suvalgė pusę nė neatsikvėpdam a. Jų skonis buvo kaip

sm ėlio, blizgančios žievelės lip o prie dantų. Paskui išsitraukė

dėžutę sausainių - ji atidarė ją tą dieną, kai išėjo Fabijus. Su­

valgė penkis, vieną po kito, beveik nekram tydam a. Ryjant jie

229
draskė jai gerklę lyg stiklo šukelės. Liovėsi valgyti, kai skran­

d žio spazm ai pasidarė tokie stiprūs, kad ji, norėdam a iškęsti

skausmą, turėjo atsisėsti ant grindų.

Skausm ui praėjus, atsistojo ir nuėjo į tam sųjį kam barį

laisvai šlubuodam a, kaip elgdavosi visada, kai būdavo viena.

Paėmė vieną iš dėžučių, stovinčių ant antros lentynėlės. A n t

dėžutės šono raudonu nenutrinam u flom asteriu buvo užrašy­

ta: Momentinės nuotraukos. Jų tu rin į išvertė ant stalo. Išsklai­

dė jas pirštais. K a i kurios buvo sulipusios. G reitai peržiūrėju­

si, galop A ličė rado tą, kurios ieškojo.

Ilgai ją tyrinėjo. M a tija buvo jaunas, ji - taip pat. Jo galva

buvo palenkta žem yn. Buvo sunku nuspręsti, ar jo veidas

panašus į tos m erginos, ar ne. Praėjo daug laiko. G a l net per

daug.

Ž iū rin t į šį sustingusį vaizdą, A ličę užplūdo k iti vaizdai,

ir jos protas sulydė juos kartu, atkurdam as judesius, garsų

nuotrupas, jausm ų skutelius. U žp lū d o veriantis, bet m alonus

ilgesys.

Jeigu būtų galėjusi rin ktis pradžios tašką, būtų išsirin k u ­

si tą, kur ji su M atija sėdi tyliam kam baryje su savo in tym iu

gyvenim u, ir nors jie nedrįsta prisiliesti vienas prie kito, jų

apybraižos tiksliai sutampa.

Ji tu ri jį perspėti. Jei tik jis pam atytųjų, suprastų. Jo sesuo

gyva, M atija tu ri teisę žinoti.

P irm ą kartą juos skiriantis atstumas jai pasirodė ju o k in ­

gas. Buvo tikra, kad jis dar ten, ku r prieš kelerius metus jam

rašė. Jei būtų persikėlęs kitur, būtų sužinojusi. Todėl, kad ji ir

M atija susieti tam pria nem atom a gija, paslėpta po nesvarbiais

dalykais, gija, ku ri gali sieti tik tokius kaip jie: du žmones,

vienas kitam e atpažinusius savo vienatvę.

230
 Pasiraususi nuotraukų šūsnyje, rado rašiklį. Atsisėdo rašy­

ti, saugodam asi, kad ranka neištepliotų rašalo. Baigusi papū­

tė, kad išdžiūtų. Susirado voką, įdėjo nuotrauką ir užklijavo.

G a l atvažiuos, pamanė.

Jos kaulus užplūdo m alonus nerim as ir ji nusišypsojo, tar­

si nuo šios akim irkos vėl būtų prasidėjęs laikas.

43

Sukdam as į n usileidim o taką, lėktuvas, kuriu o skrido M atija,

pralėkė virš žalios kalvos dėm ės, paskui virš bazilikos, tada

dar du kartus apskrido m iesto centrą. M atija susiorientavo

pagal tiltą, patį seniausią, o nuo jo gatvė vedė į tėvų namus. Jų

spalva buvo tokia, kokią paliko.

Šalia jų atpažino parką, apribotą dviejų kelių, susibėgan­

čių į platų, upės į dvi dalis perkirstą, vingį. Tą popietę oras

buvo toks skaidrus, kad iš aukštai m atei viską: niekas nebūtų

galėjęs nieku r dingti.

Jis d ar pasilenkė į p riek į, norėdam as pam atyti, ką lė k ­

tuvas p aliko už nugaros. N u lyd ėjo akim is gatvę, tru p u tį k y ­

lan čią į kalvą, ir susiieškojo D ela R okų šeim os nam ą b a l­

tu fasadu ir vienas prie k ito p riglu dusiais langais, panašų į

d id ž iu lį ledo luitą. A ukštėliau stovėjo jo senoji m okykla su

žaliais gaisriniais laiptais, k u rių paviršius, p risim in ė, buvo

šiurkštus ir šaltas.

V ieta, ku r prabėgo pirm a baigta jo gyvenim o pusė, panė­

šėjo į m ilžin išk ą d id žiu lį m aketą, sudėliotą iš spalvotų kubų

ir negyvų form ų.

231
 O ro uoste sėdo į taksi. Tėvas atkakliai siūlėsi jį parvežti,

bet jis pasakė: ne, parvažiuosiu pats, tonu, k u rį tėvai gerai ži­

nojo ir kuriam buvo bergždžia prieštarauti.

K a i taksi nuvažiavo, jis ilgai stovėjo ir žiūrėjo į savo senąjį

nam ą. Permestas per petį krepšys buvo nesunkus. Jame gulė­

jo švarūs drabužiai daugiausia dviem ar trim s dienom s.

D augiabučio nam o durys buvo atdaros, ir jis užlipo į savo

aukštą. Paskam bino varpeliu, bet iš vidaus nepasigirdo joks

garsas. Paskui tėvas atidarė duris ir, prieš įstengdam i ką nors

pasakyti, abu nusišypsojo, stebėdami, kaip juos pakeitė laikas.

Pjetras Balosinas buvo susenęs. Tai bylojo ne tik ž ili plau­

kai ir storos, išsipūtusios plaštakų gyslos, bet buvo m atyti ir iš

to, kaip jis stovi priešais sūnų, kaip beveik nepastebim ai dreba

visas jo kūnas ir kaip, tarsi jo jau nelaikytų kojos, rem iasi į

d u rų rankeną.

Jiedu negrabiai apsikabino. Tarp jų įsiterpė M atijai nuo

peties nusm ukęs krepšys. Jis leido jam n u kristi ant grindų. Jų

kūnai dar buvo išsaugoję tą pačią šilum ą. Pjetras Balosinas

palietė sūnaus plaukus ir p risim inė tiek daug dalykų, kad nuo

jų jam suskaudo krūtinę.

M atija žvilgsniu paklausė tėvą, ku r m am a, ir suprato.

- M am a ilsisi, - atsakė tėvas. - Sunegalavo. Tikriau siai

nuo pastarųjų dienų karščio.

M atija linktelėjo.

- N o ri valgyti?

- Ne. N orėčiau tik vandens.

- Tuojau atnešiu.

Tėvas greitai dingo virtuvėje, tarsi tik ir būtų laukęs dings­

ties pabėgti. M atija pagalvojo, jog iš tėvų m eilės lieka tik m aži

rūpesčiai, kuriuos nam iškiai kiekvieną trečiadienį jam išvar­

232
dydavo telefonu: valgis, karštis ir šaltis, nuovargis, kartais p i­

nigai. V isa kita tarsi g uli nugrim zdę į nepasiekiam as gelmes,

į daugybę niekada neištartų žodžių, neišsakytų ir neišgirstų

atsiprašym ų, prisim in im ų , kuriuos reikėtų pakeisti, bet jie

nepakeičiam i.

K o rid o riu m i nuėjo į savo kam barį. Buvo įsitikinęs, kad

jame viską ras taip, kaip paliko, tarsi toji erdvė būtų atspari

laiko erozijai, tarsi visi tie m etai, kai jo čia nebuvo, šioje v ie ­

toje būtų buvę tik savotiška pertrauka. Baisiai nusivylė, pa­

matęs, jog čia viskas kitaip, ir jį suėmė siaubingas jausmas,

panašus į tą, kai žm ogus staiga įsivaizduoja, kad jo nebėra.

Sienos, kažkada šviesiai m ėlynos, dabar buvo išklijuotos kre­

m iniais apm ušalais, todėl kam barys atrodė šviesesnis. Vietoj

lovos stovėjo sofa, daugelį m etų buvusi svetainėje. Jo rašom a­

sis stalas dar tebestovėjo priešais langą, bet ant jo nebuvo nė

vieno jo daikto, tik krūva laikraščių ir siuvim o m ašina. Ir nė

vienos nuotraukos - nei jo, nei M ikelos.

Jis sustingo ant slenksčio, tarsi negavęs leid im o įeiti. Su

stikline vandens priėjęs tėvas, regis, skaitė jo m intis.

- Tavo m otina norėjo išm okti siūti, - pasakė teisindam a­

sis. - Bet jai greitai atsibodo.

M atija vienu gurkšniu išgėrė vandens, paskui, kad nesi­

painiotų po kojom is, atrėmė krepšį į sieną.

- D abar tu riu bėgti, - pasakė.

- Jau? Bet tu ką tik parvažiavai.

- T u riu su kai kuo susitikti.

Jis praėjo pro tėvą vengdam as jo žvilgsnio, nugara brauk­

damas sieną. Jų kūnai buvo per daug panašūs, grem ėzdiški

ir suaugę, kad pakęstų tokį artum ą. M atija nunešė stiklinę į

virtuvę, praskalavo ir apvertęs pastatė ant in dų džiovyklės.

233
 - G rįšiu šį vakarą, - pasakė.

Jis linktelėjo atsisveikindam as su tėvu, stovinčiu svetainės

viduryje, toje pačioje vietoje, kur kitam e gyvenim e stovėjo ap­

kabinęs m otiną ir kalbėjo apie jį. Netiesa, kad A ličė jo laukia,

jis net nežino, kur ją rasti, bet tu ri kuo greičiau iš čia išeiti.

44

P irm aisiais m etais ju o d u susirašinėjo. Rašyti pradėjo A ličė ,

kaip pradėdavo viską, kas tik būdavo su jais susiję. Ji n u ­

siuntė jam torto nuotrauką su šleivoku užrašu: Su gim ta­

dieniu, sudėliotu iš pusiau perpjautų braškių. K itoje pusėje

pasirašė vienintele A su tašku ir daugiau nė žodelio. Tortą

ji iškepė M atijo s g im tad ien iu i, paskui visą išm etė į šiukš­

lių kib irą. M a tija atsakė keturių sm u lkiai prirašytų puslapių

laišku, kuriam e rašė, kaip sunku viską pradėti naujoje v ie ­

toje nem okant kalbos, ir atsiprašė, kad išvažiavo. A r bent

taip pasirodė A lič e i. Jis neklausinėjo jos apie Fabijų nei tame

laiške, nei kituose, ji taip pat apie jį nieko nerašė. V is dėlto

abu juto tą svetim ą ir grėsm ingą va id u o k lį tiesiog paraštėse.

Tod ėl jų laiškų tonas greitai atšalo, k o l galiausiai susirašinė­

jim as visiškai nutrūko.

Po kelerių m etų M atija gavo dar vieną atviruką - kvie­

tim ą į A ličės ir Fabijaus vestuves. Jis p rilip d ė jį prie šaldytu­

vo lipn iosios juostelės skiautele, tarsi jis būtų turėjęs kažką

jam p rim in ti. K iekvieną rytą ir kiekvieną vakarą sustodavo

priešais tą laiškelį ir kiekvieną kartą jam atrodydavo, kad jis

vis m ažiau jį skaudina. Savaitę prieš cerem oniją jam pavyko

234
išsiųsti telegram ą su žodžiais: A čiū už kvietimą, negaliu p ri­

imti dėl profesinių įsipareigojimų. Sveikinu, M afija Balosinas.

Pačiam e m iesto centre esančioje parduotuvėje jis praleido

visą rytą, kol išsirinko krištolinę vazą. Vėliau naujuoju adresu

išsiuntė sutuoktiniam s.

Bet dabar išėjęs iš tėvų nam ų pasuko ne tuo adresu, o kal­

vos lin k , į D ela Rokų nam us, ku r ju od u su A lice kartu leisdavo

popietes. Buvo tikras, jog ten jos neras, bet norėjo apsim esti,

kad niekas nepasikeitė.

Prieš spausdamas telefonspynės m ygtuką ilgai dvejojo.

A tsiliepė m oteris, tikriausiai Soledad.

-K a s ?

- A š ieškau A ličės, - atsakė jis.

- A lič ė čia daugiau negyvena.

Taip, tai Soledad. A tp ažin o dar gana ryškų ispanišką ak­

centą.

- Kas jos ieško? - paklausė tarnaitė.

- M atija.

Stojo ilga tyla. Sol stengėsi prisim in ti.

- G a liu jum s du oti naująjį jos adresą, - pasakė.

- A čiū . N ereikia. A š jį turiu.

- Tada viso gero, - dar p o vienos, šį kartą trum pesnės,

pauzės atsisveikino Sol.

M atija nuėjo neatsigręždam as pažiūrėti aukštyn. Buvo įs i­

tikinęs, kad Sol stovi prie vieno iš langų, stebi jį ir tik dabar

atpažinusi klausia savęs, ką jis veikė visus tuos m etus ir ko

grįžo ieškoti. Teisybę pasakius, to nežinojo ir jis.

235
 45

A ličė jo nelaukė taip greitai. Žinutę ji išsiuntė vos prieš p en ­

kias dienas ir gali būti, kad M atija jos dar nė neperskaitė. Šiaip

ar taip, buvo tikra, kad jis pirm a paskam bins, kad juodu susi­

tars dėl susitikim o kokiam nors bare, kur ji ram iai parengs jį

išgirsti naujienai.

Jos dienos buvo kupinos kokio nors ženklo laukim o. D a r­

be buvo išsiblaškiusi, bet linksm a, ir K roca nedrąsiai paklausė

kodėl, bet širdyje jautė, kad jis taip pat prie to truputį prisid ė­

jęs. Fabijaus paliktą tuštum ą pakeitė beveik paaugliškas siau­

tulys. A ličė surinkdavo ir vėl išardydavo jųdviejų su M atija

susitikim o akim irkos m ozaiką, peržiūrėdavo jo sm ulkm enas

ir įvairiais požiūriais išnagrinėdavo scenas. Ji atidavė tiek jėgų

apie tai m ąstydam a, kad viskas jau ėmė panėšėti ne į ateities

viziją, o į prisim in im ą.

Taip pat apsilankė m iesto bibliotekoje. Turėjo užsirašyti,

nes ik i tos dienos niekada nebuvo į ją įkėlusi kojos. Ėm ė

ieškoti tuo m etu apie M ik e lo s d in g im ą rašiusių laikraščių.

Skaitym as ją trikd ė - ja i atrodė, kad tas siaubas vėl kartojasi,

ir visai n etoli nuo šios vietos. Jos pasitikėjim as dar labiau

susvyravo pirm am e laikraščio puslapyje išvydus M ik e lo s

nuotrauką: joje ji atrodė suglum usi ir žiūrėjo į kažkokį tašką

virš objektyvo, gal į fotografo kaktą. Tas vaizdas a k im irk s­

n iu nustelbė m erginos ligoninėje p risim in im ą , užgoždam as

jį pernelyg tiksliai, todėl atrodė įtikinam as. P irm ą kartą A li­

čė suabejojo, ar tik nebus p adariusi klaidos, tapusi per ilgai

trukusios h aliu cin acijos auka. Paskui uždengė nuotrauką

d elnu ir ėmė skaityti toliau, ryžtin g ai vaikydam a šalin savo

dvejones.

236
 M ik e lo s kūno niekas niekada nerado. N e i drabužių, nei

m enkiausio pėdsako. M ergaitė tiesiog išgaravo. Daugel) m ė­

nesių buvo tiriam a pagrobim o versija, bet veltui. Jokių įta­

riam ųjų. Įvykio kom entarai galiausiai persikėlė į vid in iu s la ik ­

raščių puslapius, kol dingo suvisai.

K a i pasigirdo d u rų skam butis, A ličė džiovinos! plaukus.

D u ris atidarė išsiblaškiusi - vyniojosi rankšluosčiu galvą ir nė

nepaklausė: kas čia? Buvo basa, ir M atija pirm iausia pamatė

nuogas kojas; antrasis pirštas buvo tru putį ilgesnis už nykštį,

tarsi veržėsi į priekį, o ketvirtas nulinkęs žem yn, pasislėpęs.

Tos detalės jam buvo gerai žinom os ir kitaip nei kai kurie žo ­

džiai ir kai kurios situacijos jo galvoje išliko ilgiau.

- Sveika, - tarė pakeldam as akis.

A ličė žengė žingsnį atatupsta ir nesąm oningai susisiautę

vonios chalato skvernais, tarsi bijodam a, kad iš krūtinės ne­

iššoktų širdis. Paskui sutelkė dėm esį į M atiją ir įsitikin o, kad

jis tikrai stovi priešais ją. A p kab in o prisispaudusi prie jo visu

savo m enku kūnu. Jis apkabino ją dešine ranka per liem enį,

bet tarsi iš atsargum o išskėtęs pirštus.

- A š tuojau. U žtruksiu tik valandėlę, - išpyškino ji. Įėjusi

vid u n uždarė duris, palikdam a M atiją laiptų aikštelėje. N o rė ­

jo kelias m inutes pabūti viena, apsirengti, pasidažyti ir, kol jis

nepastebėjo, nusišluostyti akis.

Nusigręžęs M atija atsisėdo priešais duris ant laiptelio. A p ­

žiūrėjo sodelį, beveik tobulą žem os gyvatvorės, einančios abi­

pus alėjos, sim etriją ir jos banguojančią liniją, nutrūkstančią

per patį sinusoidės vid u rį. K a i išgirdo spynos trakštelėjim ą,

akim irką grįžtelėjo, ir viskas jam pasirodė pasikeitę: jis laukia

A ličės, ir ji išeina gražiai apsirengusi, šypsanti, ir juodu be

aiškaus tikslo nužingsniuoja gatve.

237
 A ličė pasilenkė ir pabučiavo jį į skruostą. Norėdam a at­

sisėsti šalia, dėl nesilankstančios kojos turėjo prisilaikyti jo

peties. Jis pasislinko ir padarė jai vietos. N eturėdam i į ką atsi­

rem ti, juodu sėdėjo tru p utį palinkę į priekį.

- Tu greitas, - pasakė A ličė.

- Tavo žinutė atėjo vakar rytą.

- Vadinasi, vieta, ku r tu gyveni, visai netoli.

M atija nuleido galvą. A ličė paėm ė jo dešinę ranką ir at­

vertė delną. Jis nesipriešino - būnant su ja jam nereikėjo gė­

dytis randų.

Jų buvo naujų, juos galėjai atpažinti kaip tamsias linijas

baltų randų rezginio viduryje. N ebuvo seni, išskyrus vieną ra­

tilą, panašų į nudegim ą. A ličė sekė jo apybraižas sm iliaus ga­

liu ku , bet pro storus sukietėjusios odos sluoksnius jis beveik

nieko nejuto ir leid o jai ram iai jį apžiūrinėti - jos ranka buvo

iškalbingesnė už balsą.

- A trodė svarbu, - tarė M atija.

- Ir iš tikrų jų svarbu.

Jis atsisuko ir pažvelgė į ją, tarsi drąsindam as kalbėti

toliau.

- D a r ne, - tarė A ličė . - Pirm iausia einam iš čia.

M atija atsistojo pirm as, paskui ištiesė ranką ir kaip visada

padėjo jai. Jie nužingsniavo gatvės lin k . Buvo sunku kalbėti ir

galvoti, bet vienas šių veiksm ų panaikindavo kitą.

- Č ia , - tarė A ličė .

Ji išjungė tam siai žalio d id žiu lio autom obilio signalizaciją,

ir M atija pagalvojo, kad jai vienai jis per didelis.

- Vairuosi tu? - juokais paklausė A ličė.

- A š nem oku.

- Juokauji?

238
 Jis gūžtelėjo pečiais. Juodu žiūrėjo vienas į kitą per auto­

m o b ilio stogą. Juos skiriantis kėbulas tviskėjo nuo saulės.

- Ten m an jis nereikalingas, - pasiteisino jis.

Susim ąsčiusi A ličė pastukseno rakteliu sau į sm akrą.

- Tada aš žinau, ku r turim e nuvažiuoti, - tarė šoktelė­

dam a, kaip ir tada, kai būdam a m ergaičiukė skelbdavo savo

idėjas.

Sulipo j autom obilį. A n t prietaiso skydo priešais M atiją

nebuvo nieko, išskyrus d vi plokšteles, gulinčias viena ant k i­

tos ir atsuktas į jį nugarėlėm is: M usorgskio Parodos paveikslė­

liai ir Šuberto sonatų rinkinys.

- Tu dabar klausaisi klasikinės m uzikos?

A ličė m etė žvilgsnį į plokšteles ir susiraukė.

- To dar betrūko. Č ia jo. Jos m ane m igdo, ir tiek.

M atija užsisegė saugos diržą. Jis trynė jam petį, nes buvo

skirtas m ažesniam žm ogui, tikriausiai A liče i, kai vairuodavo

vyras, o ji sėdėdavo šioje vietoje. Juodu kartu klausydavosi

klasikinės m uzikos. Pam ėgino juos įsivaizduoti, paskui jo dė­

m esį patraukė užrašas ant g alinio vaizdo veidrodėlio. D aiktai

veidrodyje yra arčiau, nei atrodo.

- Fabijus, tiesa? - paklausė.

Atsakym ą jau žinojo, bet norėjo atrišti tą mazgą, ištirpdyti

tą nepatogų, tylų vaiduoklį, regis, sėdintį ant galinės sėdynės

ir juos tyrinėjantį. Ž in ojo, kad antraip bet koks dialogas tarp

jų įstrigtų lyg ant rifų užplaukusi valtis.

A lič ė linktelėjo, bet, regis, įtem pusi visas pastangas. Jei ji

im tų jam viską iš karto a išk in ti apie k ū d ik į, ginčą ir ryžius,

k u rių d ar ir dabar p iln a virtuvės kam puose, jis pam anytų,

kad tik dėl to jį ir pasišaukė. Juoba nepatikėtų M ik e lo s isto­

rija, pagalvotų apie ją kaip apie m oterį, išgyvenančią santy­

239
k ių su vyru krizę, bandančią vėl atnaujinti senus ryšius, kad

nesijaustų vieniša. A k im irk ą ji paklausė savęs, ar taip nėra

iš tikrųjų?

- A r vaikų turite?

- N e, nė vieno.

- Kodėl...

- N ekalbėk apie tai, - pertraukė jį A ličė.

M atija nutilo, bet neatsiprašė.

- O tu? - paklausė p o k u rio laiko. D vejojo, klausti ar ne,

bijojo išgirsti atsakymą. Paskui, beveik ją nustebinęs, balsas

paklausė pats.

- N e, - atsakė M atija.

- N etu ri vaikų?

- N eturiu... - norėjo atsakyti: „N ė vieno“. - A š nevedęs.

A ličė linktelėjo.

- Ir toliau va id in i kietuolį, - pasakė ir atsidususi n u si­

šypsojo.

Sutrikęs M atija papurtė galvą. Suprato, ką ji tu ri galvoje.

Privažiavo d id žiu lę ir tuščią stovėjim o aikštelę netoli m a­

šinų term inalo, kur, p rilip ę vienas prie kito, stovėjo d id žiu lia i

surenkam i nam ai, kuriuose niekas negyveno. Supakuoti į ce­

lofaną, stovėjo trys krūvos ilgų m ed in ių suolų, atrem tų į pilką

sieną šalia nuleistų švieslaidžių. A n t stogo buvo iškaba, naktį

tikriausiai švytinti neonine šviesa.

A ličė sustabdė au tom ob ilį aikštelės vid u ryje ir išjungė

v a rik lį.

- D abar tavo eilė, - tarė atidarydam a dureles.

-Ką?

- D abar vairuok tu.

- N e, ne, - atšoko M atija. - Pam iršk tai.

240
 Ji atidžiai pažvelgė į jį prisim erkusi ir papūtusi lūpas, tarsi

tik dabar atradusi jausm us, kuriuos buvo pam iršusi.

- Tu nelabai pasikeitei, - pasakė. Ji nepriekaištavo, tik, re­

gis, pajuto palengvėjim ą.

- Tu taip pat ne, - atsakė jis.

Ji patraukė pečiais.

- G erai, - pasakė jis. - Bandykim .

A ličė nusijuokė. Juodu išlip o iš autom obilio susikeisti vie­

tom is. Norėdam as parodyti, kad su viskuo susitaikė, M afija

nuėjo m ostaguodam as rankom is. P irm ą kartą jie pasikeitė

vaidm enim is, parodydam i, kaip m anė, kits kitam savo tikrąjį

veidą.

- A š visiškai nežinau, nuo ko pradėti, - prisipažino M a ­

fija, kilstelėdam as rankas virš vairo, iš tikrų jų nežinodam as,

kur jas dėti.

- N iek o o nieko? N iekada nevažiavai?

- T ik ra i niekada.

- Tada m udu atsidūrėm e keblioje padėtyje.

A ličė pasilenkė prie jo. M arija valandėlę žiūrėjo į jos plau­

kus, krintančius tiesiai į Žem ės centrą. Jos m arškinėliai pasi­

kėlė ant p ilvo ir jis atpažino viršu tin į tatuiruotės kraštą, k u rį

prieš daugelį m etų matė iš arti.

- T u labai liesa, - pasakė nieko negalvodam as, tarsi gar­

siai mąstydamas.

A ličė staiga atsisuko, paskui apsimetė, kad jai tai visiškai

nerūpi.

- Ne, - atrėžė gūžtelėdam a pečiais. - K aip paprastai.

Tru p u tį atšlijo nuo jo ir parodė tris pedalus.

- N a, žiūrėk. Č ia sankabos pedalas, stabdžiai ir akcelera­

torius. K airė koja - tik sankabai, dešinė - kitiem s dviem .

241
 M atija linktelėjo, tru p u tį išsiblaškęs nuo jos kūn o artu ­

m o ir nem atom o von ios putų kvapo, besisklaidančio jai už

nugaros.

- O apie pavaras ką nors girdėjai? Beje, jos čia sužym ėtos.

Pirm a, antra, trečia. M a n regis, kol kas užteks, - kalbėjo to ­

liau A ličė. - K ai keiti pavaras, lengvai spustelėk sankabą, pas­

kui lėtai atleisk. Taip daryk ir pradėdam as važiuoti: nuspausk

sankabą, tada pam ažu didindam as greitį spustelėk akcelera­

torių. Pasirengęs?

- O jeigu ne? - atsakė jis klausim u.

Pam ėgino susikaupti. Jautėsi nervingas kaip per egza­

m iną. Ilgainiui įsitikin o, kad, be savo srities, be savo aibių ir

transfinitų, nieko daugiau nem oka daryti. Sendam i žm onės

paprastai įgyja pasitikėjim o savim i, o jis pam ažu jį prarado,

nelyginant ribotas atsargas.

Jis įvertino atstumą, skiriantį jį nuo gale sukrautų suolų.

M aždaug apie penkiasdešim t m etrų. N ors ir važiuodam i visu

greičiu, turėtų laiko sustabdyti. Jis ilgai laikė pasukęs raktelį

ir starteris sudžeržgė. Švelniai atleido sankabą, bet nepakan­

kam ai nuspaudė akceleratorių, ir žagtelėjęs variklis užgeso.

A ličė nusijuokė.

- Beveik. T ik reikia tru putį ryžtingiau.

M atija g iliai įkvėpė. Tada vėl pabandė. A u tom ob ilis šoko į

priekį, ir A ličė sušuko spausti sankabos pedalą ir antrąją pa­

varą. M atija pakeitė pavarą ir vėl stipriau nuspaudė akcelera­

torių. Jie važiavo tiesiai, ir kai jau buvo m aždaug už dešim ties

m etrų nuo fabriko sienų, nusprendė pasukti vairą. A u tom o­

b ilis apsisuko šim tu aštuoniasdešim čia laipsnių, juos metė į

šoną, ir jie atsidūrė taške, nuo k u rio pradėjo važiuoti.

A ličė suplojo delnais.

242
 - M atei? - pasakė ji.

Jis vėl apsisuko ir nuvažiavo tą patį kelią. Regis, nieko

daugiau nežinojo, tik važiuoti siaura ovaline trajektorija, nors

jam prieš akis driekėsi d id žiu lė aikštė.

- V ažiuok tiesiai, - pasakė A ličė . - Suk į kelią.

- G a l išprotėjai?

- V ažiuok, ten nieko nėra. Be to, jau išm okai.

M atija atsuko vairą. Juto, kaip susilietę su plastiku prakai­

tuoja delnai, taip adrenalinas išjudina raum enis - jau seniai

jam taip nebuvo. A k im irk ą pam anė, kad vairuoja autom obi­

lį, visą šitą m ašiną su stūm okliais ir alyva suteptais visais jos

m echanizm ais, ir kad šalia, visai arti, sėdi A ličė ir aiškina ką

daryti. Taip dažnai įsivaizdavo šią sceną. Tiesą sakant, n evi­

siškai tokią, bet šį kartą nusprendė nekreipti dėm esio į n ed i­

delius netobulum us.

- G erai, - sutiko jis.

Pasuko autom obilį iš stovėjim o aikštelės. Prieš išvažiuoda­

mas į gatvę, pasilenkė prie p riekin io stiklo ir apsižvalgė į abi

puses. Švelniai pasuko vairą ir nesusilaikė - ėmė sekti jo jude­

sius visa krūtine, kaip elgiasi vaikai žaisdam i vairuotojus.

D ab ar važiavo keliu. Saulė jau buvo žem ai ir švietė jam

tiesiai į akis, atsispindėdam a nuo galinio vaizdo veidrodėlio.

Spidom etro rodyklė rodė, kad važiuoja trisdešim ties kilom e­

trų per valandą greičiu, o visas autom obilis virp a alsuodam as

šiltu prijau kin to gyvūno kvapu.

- A r gerai važiuoju? - paklausė jis.

- K u o geriausiai. D abar gali įjungti trečią.

Kelias driekėsi m aždaug šim tą m etrų, ir M atija žiūrėjo

tiesiai prieš save. A ličė sėdėjo taip arti, kad pasinaudojo p ro ­

ga ram iai jį apžiūrėti. M atija jau ne tas vaikinas iš nuotraukos.

243
Jo veido oda jau ne vientisas, lygus ir tam prus audinys: dabar

kaktą jam vagoja dar sm ulkios pirm osios raukšlės. N u sisku ­

tęs, bet ant skruostų jau želia nauja barzda. Kūnas m asyvus,

regis, niekam neleidžiantis užgrobti savo erdvės, ką ji taip

dažnai m ėgdavo daryti būdam a paauglė. Bet dabar ji galbūt

m anė, kad taip elgtis neturi teisės. Ir nebesugeba.

Pam ėgino rasti panašum ų su ligoninės m ergina, bet da­

bar, kai M atija čia, jos prisim inim as tapo dar m iglotesnis.

V is i tie sutam pantys bruožai dabar jau neatrodė tokie ryškūs.

M ergin os plaukai gal buvo šviesesni. Ji neprisim inė duobučių

burnos kam pučiuose nei tokių tankių blakstienų. P irm ą kartą

išsigando, kad bus apsirikusi.

K aip jam paaiškinsiu? - paklausė savęs.

M atija atsikrenkštė, tarsi tyla būtų užsitęsusi per ilgai, o

gal pamatė, kad A ličė jį stebi. Ji nusuko žvilgsnį kitur, į kalvos

pusę.

- A r atsim eni, kaip p irm ą kartą tavęs p aim ti atvažiavau

autom obiliu? - paklausė. - Buvau gavusi vairuotojo pažym ė­

jim ą m ažiau nei prieš valandą.

- Taip. Ir iš visų bandom ųjų triu šių tu išsirinkai būtent

m ane.

A ličė pam anė, kad tai netiesa. Ji neišsirinko jo iš visų. Ji

tiesiog apie nieką daugiau ir negalvojo.

- Tu visą laiką buvai įsikibęs rankenos. Ir be paliovos kar­

tojai: važiuok lėčiau, važiuok lėčiau.

Ji pam ėgdžiojo jį spigiu m ergaičiukės balseliu. M atija p ri­

sim inė, kad visai nenorėjo važinėtis. Tą popietę turėjo reng­

tis m atem atikos analizės egzam inui, bet galop nusileido, nes

A lič e i tai atrodė velniškai svarbu. V isą popietę daugiau nieko

244
neveikė, tik skaičiavo prarastas m okym osi valandas. D abar

tai prisim indam as jautėsi kvailai, kaip mes jaučiam ės galvo­

dam i apie visą tą laiką, ku rį praleidžiam e trokšdam i būti kur

nors kitur.

- M es sukiojom ės apie pusę valandos ieškodam i dviejų

laisvų vietų, nes į vieną tu nesugebėjai įvažiuoti, - pasakė n o ­

rėdam as nuvyti šalin tokias m intis.

- Tai buvo tik dingstis tave sulaikyti, - atsakė A ličė . - Bet

tu niekada nieko nesupratai.

A b u nusijuokė, norėdam i uždusinti šių žodžių išlaisvintas

šmėklas.

- K u r aš važiuoju? - paklausė surimtėjęs M atija.

- Suk čia.

- G erai. Bet dabar jau gana. U žleid žiu vietą tau.

Jis perjungė trečią pavarą į antrą be A ličės nurodym o ir

teisingai atliko posūkį. Įvažiavo į tam sią gatvę, siauresnę už

pirm ąją ir be vid u rio linijos, įsispraudusią tarp dviejų d id žiu ­

lių pastatų - visiškai vienodų ir be langų.

- Ten sustosiu, - pasakė jis.

Juodu jau beveik buvo ten, kai staiga iš už kam po išniro

sunkvežim is su priekaba ir ėmė lėkti tiesiai į juos užim dam as

didžiąją kelio dalį.

M atija tvirtai suspaudė vairą, bet nebuvo pratęs dešine

koja in stin ktyviai nuspausti stabdžių, todėl dar stipriau spus­

telėjo akceleratorių. Sveikąja koja A ličė ėmė ieškoti pedalo,

bet nerado. Sunkvežim is nesulėtino greičio, tik tru p utį pasi­

traukė į savo pusę.

- A š negaliu prasilenkti, - tarė M atija. - N egaliu prasi­

lenkti.

- Stabdyk, - patarė A ličė , stengdamasi atrodyti ram i.

245
 M atija neįstengė galvoti ir pabandė stabdyti tik tada, kai

sunkvežim is buvo vos už kelių m etrų. Jis pajuto, kad koją

ant akceleratoriaus traukia m ėšlungis, ir ėmė svarstyti, kaip

prasilenkti su sunkvežim iu. Prisim inė, kaip leisdavosi stačia

dviračių tako nuokalne ir kaip gale turėdavo staiga stabdy­

ti, kad išsm uktų pro stulpelius, draudžiančius važiuoti auto­

m obiliam s. M ik e la nesulėtindavo greičio, su savo ratukiniu

dviratuku ji lyg nieku r nieko lėkdavo tiesiai į stulpelius, bet

nė karto jų neužkabino net vairu. Jis pasuko vairą į dešinę ir,

regis, nusitaikė tiesiai į sieną.

- Stabdyk, - pakartojo A ličė . - V id u rin iu o ju .

Jis nuspaudė jį iš visų jėgų abiem kojom is. A u tom obilis

staiga šoktelėjo į p riekį ir sustingo lyg prikaltas už dviejų

sp rin džių nuo sienos.

N u o sm ūgio M atijos galva trenkėsi į k airįjį langą, bet vie ­

toje jį tvirtai laikė saugos diržas. Staiga palinkusi į p riekį lyg

plonas stiebelis, A ličė iš visų jėgų įsikib o į rankeną. Iš dviejų

raudonų dalių sujungtas sunkvežim is abejingai pralėkė pro

juos ir nuvažiavo toliau.

Kelias sekundes ju od u sėdėjo tylėdam i, tarsi stebėdam i nepa­

prastą įvykį. Paskui A ličė ėmė juoktis. M atija i perštėjo akys ir

tvin kčiojo kaklo nervai - jie, atrodė, staiga išsipūtė ir, regėjo­

si, tuoj sprogs.

- Susižeidei? - neįstengdam a suturėti ju ok o paklausė

A ličė .

M atija buvo išsigandęs. Jis neatsakė. Ji pabandė vėl su­

rim tėti.

- Parodyk m an, - tarė.

246
 A ličė išsilaisvino iš saugos d iržo ir pasilenkė virš jo, vis

dar žiū rin čio į tokią artim ą sieną. Jis galvojo apie žod į „ane-

lastikas“, apie tai, kaip nuo sm ūgio išsilaisvino kinetinė ener­

gija, nuo kurios dabar drebėjo jo kojos.

Pagaliau nukėlė kojas nuo stabdžių pedalo ir autom obilis

pastebim a gatvės nuokalne slystelėjo atgal. A ličė truktelėjo

ran kin į stabdį.

- Tau nieko nėra, - pasakė ji lengvai pabraukusi jam per

kaktą.

Jis užsim erkė ir linktelėjo. Stengėsi nepravirkti.

- D abar m udu grįšim e nam o ir tu tru putį prigulsi, - pa­

sakė ji, tarsi tie nam ai būtų jų.

- T u riu grįžti pas tėvus, - paprieštaravo M atija, nors ir

nelabai įtikinam ai.

- N uvešiu tave vėliau. D abar tu ri pailsėti.

- Turiu...

- U žsičiaupk.

Juodu išlip o iš autom obilio ir pasikeitė vietom is. Tam ­

sa jau buvo užgrobusi visą dangų, išskyrus siaurutį ruoželį,

bergždžiai bėgantį palei horizontą.

Visą kelią daugiau neištarė nė žodžio. M atija laikė suėmęs

galvą dešiniuoju delnu, o sm ilkinius spaudė nykščiu bei d i­

džiuoju pirštu. Jis skaitė ir skaitė užrašą ant veidrodėlio. Daiktai

veidrodyje yra arčiau, nei atrodo. G alvojo apie straipsnį, kurį

paliko parašyti Albertui. Tikriau siai sugadins - tu ri kuo grei­

čiau grįžti. Be to, jo laukia paskaitos ir butas tyliam kvartale.

Kartais A ličė atitraukdavo akis nuo gatvės, atsisukdavo ir

sunerim usi pažiūrėdavo į jį. Labai stengėsi važiuoti kuo švel­

niau. Klausė savęs, ar užleisti m uziką, bet nežinojo, kokia jam

patiktų. Iš tikrų jų apie jį nežinojo nieko.

247
 Priešais nam us padėjo M atijai išlip ti iš autom obilio, pas­

k u i jis nužingsniavo pats. K o l ji darė duris, jis susverdėjo. A li-

čė judėjo greitai, bet atidžiai. Jautėsi atsakinga, tarsi viskas,

kas atsitiko, atsitiko todėl, kad ji iškrėtė netikėtą ir nevykusį

pokštą.

Num etė ant g rin dų pagalves, kad ant sofos jam būtų dau­

giau vietos. Pasakė M atijai: gulkis čia, ir jis pakluso. Ji nuėjo į

virtuvę ruošti arbatos ar ram unėlių, ar bet ko, kad tik grįžda­

m a į svetainę turėtų ką nors rankose.

Laukdam a, k ol užvirs vanduo, puolė karštligiškai tvarky­

tis. V is atsisukdavo ir pažvelgdavo į svetainę, bet pam atydavo

tik tą pačią ryškiai m ėlyną sofos atkaltę.

N etrukus M atija paklaus, kodėl ji pasikvietė jį, ir ji neturės

išeities. Bet dabar nebuvo tikra dėl nieko. N a, pamatė panašią

į jį m erginą. Taip, o kas toliau? Pasaulis pilnas panašių žm o­

nių. Pilnas kvailų, nereikšm ingų sutapim ų. Ji net neužkalbino

jos. Ir nežino, ku r ją rasti. Dabar, pagalvojus, kad M atija g u li

gretim am e kam baryje, viskas jai atrodė kvaila ir žiauru.

V ienintelis tikras dalykas - jis grįžo, ir ji nenori, kad iš­

važiuotų.

Išplovė jau švarias kriauklėje sukrautas lėkštes ir išpylė

ant viryklės stovintį p iln ą vandens puodą. Jo dugne jau kele­

tą savaičių gulėjo sauja ryžių. Vandenyje jų grūdeliai atrodė

didesni.

A ličė pripylė į puoduką verdančio vandens ir panardino

į jį arbatos pakelį. V anduo iškart nusidažė tam siai. Subėrė į

pu odelį du pilnus šaukštus cukraus ir grįžo į svetainę.

D abar M atijos ranka nuo akių buvo nuslydusi ant kaklo.

V eido oda jau buvo atsileidusi, išraiška neutrali. K rū tin ė k il­

nojosi tolygiai, jis kvėpavo pro nosį.

248
 A ličė pastatė puodelį ant stik lin io staliuko ir neatitrauk­

dam a akių nuo M atijos atsisėdo šalia į krėslą. Klausydam asi

M atijos alsavim o, nusiram ino. Kam baryje nebuvo girdėti jo ­

k io kito garso.

Pam ažu ėmė justi, kad jos m intys tapo nuoseklesnės, kad,

beprotiškai lėkusios į neaiškų tikslą, dabar ėmė plaukti lėčiau.

Ji vėl atsidūrė savo svetainėje, tarsi būtų nukritusi į ją iš kito

m atm ens.

Priešais ją g u li vyras, k u rį ji kadaise pažinojo ir kuris da­

bar visiškai kitoks. G a l jis tikrai panašus į tą m erginą iš lig o ­

ninės? Bet ju od u tikrai ne tapatūs. Ir M atija, m iegantis ant jos

sofos, jau ne tas pats berniukas, ku rį matė išnykstantį kitapus

lifto d u rų tą vakarą, kai nuo kalnų pūtė šiltas, neram us vėjas.

Č ia ne tas M atija, kuris įsišaknijo jos galvoje ir užstojo jai ke­

lią į bet ku r ir bet ką.

N e, priešais ją - suaugęs vyras, susikūręs gyvenim ą apie

grėsm ingą bedugnę ant jau įgriuvusios žemės, bet jam vis

dėlto pasisekė to li nuo šios vietos, tarp žm onių, k u rių A ličė

nepažįsta. Ji pasirengusi visa tai sunaikinti, atkapstyti užkastą

siaubą tiesiog dėl kažkokio įtarim o, tokio gležno ir m enko,

kaip p risim in im o prisim inim as.

Bet dabar, kai M atija yra čia, užm erktom is akim is, saugo-

jančiom is m intis, kurių ji negali pasiekti, staiga viskas tapo

aiškiau: ji pašaukė jį, nes jai jo reikėjo, nes nuo to vakaro, kai

paliko jį laiptų aikštelėje, jos gyvenim as nusirito į duobę ir iš

jos nepajudėjo. M atija buvo tos raizgalynės, kurią ji nešiojosi

savyje ir k u ri ilg a in iu i dar labiau susipynė, pabaiga. Jeigu dar

yra galim ybė ją išpainioti, koks nors būdas atrišti, ji turėtų

patraukti už to galo, ku rį dabar laiko pirštais.

249
 Jautė, kad kažkas vyksta, tarsi artėtų ilgo lau kim o pabaiga.

Tai jautė jos galūnės, net blogoji koja, paprastai niekada nieko

nežinanti.

Ir ji, žinom a, atsistojo. Nepaklausė savęs, ar tai teisinga,

ar ne, ar tu ri teisę taip elgtis. Tai buvo tik laikas, slystantis ir

traukiantis paskui save kitą laiką. Tai buvo tik akivaizdūs ges­

tai, nieko nežinantys nei apie ateitį, nei apie praeitį.

Pasilenkė prie M atijos ir pabučiavo į lūpas. N ebijojo pa­

žadinti, pabučiavo taip, kaip bučiuojam as pabudęs žm ogus,

stabtelėdama prie sučiauptų lūpų, spausdam a jas, tarsi norė­

dam a palikti žym ę. Jis krūptelėjo, bet neatsim erkė. Pravėrė

lūpas ir atsakė bu čin iu . Jis nem iegojo.

Tai nebuvo panašu į p irm ą kartą. D abar jų veido raum e­

nys buvo stipresni, sąm oningesni, jie ieškojo agresijos, susiju­

sios su tikraisiais vyro ir moters vaidm enim is. A ličė stovėjo

prie jo pasilenkusi, nelipdam a ant sofos, tarsi būtų užm iršusi

visą savo kūną.

Bučinys tru ko ilgai, ištisas d vi m inutes, kad tikrovė rastų

plyšelį tarp sulipusių jų lūpų ir įsiskverbtų vid u n , priversda­

m a abu patyrinėti tai, kas įvyko.

Jie atšlijo vienas nuo kito. M atija šyptelėjo, A ličė pakėlė

pirštą prie drėgnų lūpų, tarsi norėdam a įsitik in ti, ar tai įvyko

iš tikrųjų. Reikėjo p riim ti sprendim ą, p riim ti be žodžių. Juo­

du pažvelgė vienas į kitą, bet jau buvo praradę vienalaikišku­

m ą ir jų akys nesusitiko.

M atija neryžtingai atsistojo.

- Valandėlę išeisiu, - pasakė rodydam as į koridorių .

- Ž in om a. D u rys gale.

Jis išėjo iš kam bario. D a r buvo su batais, ir jo žingsnių

garsas, regis, sm igo po žeme.

250
Jis užsirakino vonioje. Padėjo rankas ant kriauklės. Jautėsi

apsvaigęs, m intys buvo m iglotos. Sutrenktoje galvos vietoje

pastebėjo lėtai besiplečiantį tin u lį.

Atsuko čiaupą ir pakišo riešus po šaltu vandeniu, kaip elg­

davosi tėvas, norėdam as sustabdyti iš M afijos delnų bėgantį

kraują. Pažvelgė į vandenį ir kaip visada pagalvojo apie M ik e -

lą. Tai buvo neskausm inga m intis, kaip galvojim as apie m iegą

ar kvėpavim ą. Jo sesuo įk rito į vandenį, pam ažu ištirpo upėje

ir per vandenį grįžo į jį. Jos m olekulės išsisklaidė po jo kūną.

Jis pajuto, kaip pagyvėjo kraujo apytaka. D abar jam reikia

pam ąstyti apie tą b u čin į ir apie tai, ko grįžo ieškoti po tiek

laiko. Ir kodėl buvo pasirengęs p riim ti A ličės lūpas, o paskui

pabėgo ir pasislėpė čia.

Ji kitam e kam baryje ir laukia jo. Juos skiria d vi plytų eilės,

keli centim etrai tin k o ir devyneri m etai tylos.

Tiesa ta, kad ji dar kartą suveikė už jį, privertė grįžti, nors

jis visada troško tai padaryti pats. Parašė jam žinutę, pasakė:

atvažiuok, ir jis pašoko lyg spyruoklė. Vienas laiškas juos su­

jungė, kitas išskyrė.

M atija žinojo, ką tu ri daryti. Išeiti iš čia, vėl atsisėsti ant

sofos, paim ti jos ranką ir pasakyti: m an nereikėjo išvažiuoti.

Jis tu ri pabučiuoti ją dar kartą, paskui dar, kad jie taip įprastų

prie to judesio, jog negalėtų be jo gyventi. Taip atsitinka f il­

m uose ir taip kasdien atsitinka tikrovėje. Žm onės leidžia sau

daryti, ką n ori, jie griebiasi bet kokių atsitiktinum ų, ir pasi­

naudoja jais kurdam i savo gyvenim ą. Jis tu ri pasakyti A liče i:

aš esu čia, arba išeiti, sėsti į pirm ą lėktuvą ir vėl dingti, g rįžti į

vietą, kurioje visus tuos m etus kyburiavo tarsi nežinioje.

251
 D abar jis išm oko pam oką. Apsisprendžiam ą per kelias se­

kundes ir m okam a už tai visą laiką. Taip atsitiko su M ik ela,

paskui su A lice , ir dabar vėl. D abar jis žino: tos sekundės -

čia, ir jis daugiau nepadarys klaidos.

Sugniaužė kum ščius po srove. Pagavo tru putį vandens ir

susidrėkino veidą. Nežiūrėdam as pasilenkė prie kriauklės ir

ištiesė ranką, norėdam as pagriebti rankšluostį. Pasitrynė juo

veidą, paskui jį paleido. Veidrodyje kitoje rankšluosčio pusėje

pamatė tamsesnę dėm ę. Apsuko rankšluostį kita puse. Jame,

už dviejų centim etrų nuo kam po, sim etriškai pusiaukam pinei

buvo išsiuvinėti inicialai: FB.

M atija apsisuko ir pamatė kitą rankšluostį, tokį pat. Toje

pačioje vietoje buvo išsiuvinėtos raidės A D R .

Apsižvalgė atidžiau.

Stiklinėje su kalkių apnašom is buvo tik dantų šepetukas,

šalia - netvarkingai daiktų prigrūsta pintinėlė. Krem ai, rau­

dona gumelė, šepetys su prikibusiais plaukais ir pora nagų

žirklu čių. A n t spintelės po veidrodžiu gulėjo skustuvas su

juodais plaukeliais, įstrigusiais tarp peiliukų.

Buvo metas, kai jis, sėdėdamas ant lovos su A liče , galė­

jo žvilgsniu apžvelgti kam barį, pam atyti kokį nors daiktą ant

lentynėlės ir pasakyti: šitą jai padovanojau aš. Tos dovanos

žym ėjo kelionę kaip kelio etapuose susmaigstytos vėliavėlės.

Jos žym ėjo besikartojančias Kalėdas ir gim tadienius. K ai k u ­

rias dar prisim inė: p irm o ji „C oun tin g Cow s“ plokštelė, G a ­

lilėjaus term om etras su dviem m argaspalvėm is am pulėm is,

plaukiojančiom is skaidriam e skystyje, ir m atem atikos istori­

jos knyga, kurią A ličė priėm ė dūsaudam a, bet galiausiai per­

skaitė. Tas dovanas ji kruopščiai saugojo, padėdavo taip, kad

jis žinotų, jog jos visada stovi jai prieš akis. M atija tai žinojo.

252
Ž in ojo, bet neįstengė pajudėti iš vonios. Jam atrodė, kad pa­

klusdam as A lices šauksm ui atsidurtų spąstuose, paskęstų ir

am žinai pasiklystų. Stovėjo bejausm is ir tylus, laukdam as, kol

bus per vėlu.

D ab ar ap lin k jį nebuvo nė vieno pažįstam o daikto. Pa­

žiūrėjo į savo atspindį veidrodyje - susitaršiusį, tru putį per­

sikreipusia m arškinių apykakle - ir suprato. Šioje vonioje,

šiame, kaip ir jo tėvų, bute, visose šiose vietose daugiau nieko

nėra jo.

Stengdam asis apsiprasti su savo sprendim u, stovėjo ne­

judėdam as tol, kol baigėsi sekundės. K ru op ščiai sulankstė

rankšluostį ir viršutine plaštakos puse nušluostė vandens la­

šus, kuriuos buvo palikęs ant kriauklės.

Išėjęs iš vonios nužingsniavo k orid oriu m i. A n t svetainės

slenksčio sustojo.

- D abar tu riu eiti, - tarė.

- Taip, - atsakė A ličė , tarsi būtų pasirengusi tokiam atsa­

kym ui.

Pagalvės vėl gulėjo savo vietoje ant sofos, didelis šviestu­

vas lu b ų viduryje apšvietė visą kam barį. N ebuvo jo k io kons­

piracijos ženklo. A n t stalelio stovėjo atšalusi kava, ant puode­

lio dugno buvo susirinkusios tam sios saldžios nuosėdos.

M atija pagalvojo, kad tai tik kažkieno butas.

A b u nuėjo prie durų. Eidam as šalia A ličės, M atija palietė

jai ranką.

- Laiškelis, ku rį m an parašei... - pasakė jis. - Tu norėjai

kažką m an pasakyti.

A ličė nusišypsojo.

- Ne, nieko.

- A n ksčiau sakei, kad svarbu.

253
 - N e. Nesvarbu.

- Tai susiję su m anim i?

Ji valandėlę dvejojo.

- N e, tai susiję tik su m anim i.

M atija linktelėjo. Pagalvojo apie galim ybę, k u ri išseko,

apie nem atomas vektorines linijas, kurios dabar išnyko.

- Tada sudie, - tarė A ličė.

V isa šviesa buvo susikaupusi viduje ir visa tamsa - lauke.

M atija atsakė jai m ostelėdam as ranka. Prieš grįždam a, ji dar

pamatė jo delne nupieštą tam sų apskritim ą, kaip paslaptingą

neištrinam ą ir neatitaisom ai uždarą sim bolį.

46

Lėktuvas išskrido v id u ry nakties, ir keli dar nem iegantys

žm onės, kurie pastebėjo jį nuo žemės juodam e ir sustingusia­

m e danguje, daugiau nieko nematė, tik daugybę m irkčiojan ­

čių švieselių, panašių į klajojantį žvaigždyną. Niekas nepakėlė

rankos ir jo nepasveikino, nes būtų atrodę vaikiškai.

M atija įsėdo į pirm ąjį taksi, laukiantį prie term inalo, ir

pasakė adresą vairuotojui. Važiuojant jūros pakrante, virš h o ­

rizonto jau blėsavo silpna pašvaistė.

- Stop here, please, - pasakė taksistui.

- Here ?

- Yes.

Susim okėjo už kelionę, išlip o iš au tom ob ilio, ir šis iškart

nuvažiavo. N užingsniavęs apie dešim tį m etrų pieva, p riėjo

254
suolą, regis, tyčia pastatytą šioje vietoje, kad praeiviai ga­

lėtų p asižiū rėti į tuštum ą. N um etė ant jo krepšį, bet pats

neatsisėdo.

H o rizo n te jau pasirodė siauras saulės sp in d u lių ruože­

lis. M a tija pabandė p ris im in ti šios plokštum os geom etrinį

pavadinim ą, apribotą arkos ir segm ento, bet niekas neatėjo

į galvą. Saulė, regėjosi, ju d a greičiau n ei dieną, buvo g a li­

m a nujausti, kaip ji skuba, tarsi norėdam a greičiau p akilti.

S p in d u liai ant vandens paviršiaus buvo rau don i, oran žin ia i

ir geltoni, M a tija žin ojo kodėl, bet žinojim as jam nieko ne­

davė ir jo neišblaškė.

V in g iu ota pakrantė buvo lygi, vėjo nušukuota, ir jis vie ­

nintelis žiūrėjo į ją.

Pagaliau d id žiu lis raudonas kam uolys, panašus į degantį

sviedinį, atsiskyrė nuo jūros. M atija pagalvojo apie sukam ąjį

žvaigždžių ir planetų judėjim ą, apie saulę, ku ri vakare n u silei­

džia jam už nugaros, o rytą pateka priešais. K iekvieną dieną, į

vandenį ir iš jo, nesvarbu, ar jis žiū ri į jį, ar ne. Tai tik m echa­

nika, energijos išsaugojimas ir kertinis m om entas, viena kitą

papildančios įcentrinės ir išcentrinės jėgos, ir daugiau niekas,

tik trajektorija, ku ri negali būti kitokia, nei yra.

Pam ažu spalvų atspalviai sušvelnėjo, iš kitų spalvų gelmės

ėmė k ilti šviesus ryto m ėlis, pirm a užgrobdam as jūrą, paskui

dangų.

M atija papūtė sūraus vėjo išdžiovintus delnus, paskui vėl

susikišo į kišenes. Dešinėje kišenėje kažką užčiuopė. Išėmė iš

jos keturgubai sulankstytą raštelį. Tai buvo N adios num eris.

T ylia i perskaitė skaičių seką ir nusišypsojo.

Palaukė, kol horizonte užges paskutinė violetinė liepsnelė,

ir pro besisklaidantį rūką pasuko nam ų link.

255
 Aušra jo tėvams patiktų. G a l vieną dieną jis atsives juos

jos pažiūrėti, paskui visi kartu vaikštinėdam i nueis ik i uosto

pavalgyti sum uštinių su lašiša. Paaiškins jiem s, kaip nutinka,

kad iš begalinio bangos ilg io susidaro balta šviesa. Papasakos

apie absorbcijos ir em isijos spektrus, ir jie klausysis ir linkčios

nieko nesuprasdam i.

Po striuke skverbėsi šaltas ryto oras, bet M atija jam nesi­

priešino. Jis kvepėjo švara. N etrukus jo laukia dušas, puodelis

karštos arbatos, paprasta, kaip ir visos kitos, diena, ir jam n ie ­

ko daugiau nereikia.

47

Tą patj rytą, tik keliom is valandom is vėliau, A ličė pakėlė

švieslaides. Sausas ant volelio besivyniojančių plokštelių tarš­

kesys ją ram ino. Lauke, jau aukštai pakilusi, švietė saulė.

D aug negalvodam a išsirinko vieną plokštelę iš kitų, su­

krautų į krūvą prie stereofoninio grotuvo. T ru p u čiu triukšm o

tiesiog norėjo išvalyti orą. Pasuko rankenėlę ik i pirm osios

raudonos padalos. Fabijus įnirštų. Ji nusišypsojo, pagalvojusi,

kaip ištarė jo vardą - šaukdama, kad užgožtų m uziką, ir, atki­

šusi į p riekį sm akrą, pernelyg nutęsdam a i.

Nutraukė nuo lovos paklodes ir sudėjo kam pe į krūvą. Iš

spintos išėmė švarias. Pažiūrėjo, kaip jos išsipučia nuo oro,

paskui lėtai banguodam os subliūkšta. Prieš užtraukiant: oh

coz nothing is lost, its just frozen in frost, D am ien o Raišo b al­
sas tru putį virptelėjo.

256
 A ličė ram iai nusiprausė. Ilgai stovėjo po dušu, atkišusi

veidą vandens srovei. Truputį, beveik nepastebim ai, pasidažė

skruostus ir vokus. K o l susiruošė, plokštelė baigėsi, bet ji ne­

pastebėjo. Išėjo iš nam ų ir sėdo į autom obilį.

U ž vieno nam ų bloko pakeitė kryptį. Tru p u tį pavėluos,

bet nesvarbu.

N uvažiavo į parką, kur M atija jai viską papasakojo. Pasta­

tė autom obilį į tą pačią vietą ir išjungė variklį. Jai pasirodė,

kad čia niekas nepasikeitė. P risim in ė kiekvieną sm ulkm eną,

išskyrus dabar parką juosiančią lakuotą m edinę tvorą.

Išlipo iš autom obilio ir nužingsniavo m edžių lin k . D ar

šalta po nakties, po jos kojom is traškėjo žolė, m edžių šakos

buvo apsiklėtusios naujais lapais. A n t suolų, ant k u rių kadaise

sėdėjo M ik e la , dabar sėdėjo vaikai. Stalo viduryje viena ant

kitos bokšteliu buvo sudėtos skardinės. Vaikai kalbėjo garsiai,

vienas, kažką m ėgdžiodam as, sm arkiai mostagavo rankom is.

A ličė priėjo arčiau, norėdam a pagauti jų šnekų nuotrupas,

bet anksčiau, nei jie pastebėjo ją, pasuko upės lin k . N u o tada,

kai m iesto savivaldybė nutarė laikyti užtvanką visus metus ati­

darytą, šioje vietoje beveik nebuvo vandens. V irtu si pailgais

klanais, upė atrodė sustingusi, užm iršta ir nusekusi. Sekm a­

dieniais, kai būdavo šilta, žm onės atsinešdavo iš nam ų paplū­

d im io kėdutes ir susėsdavo pasikaitinti saulėje. Upės dugnas

buvo išklotas baltais akm enim is ir sm ulkesniu, gelsvu sm ėliu.

A n t kranto žolė buvo aukšta, ji siekė A liče i aukščiau kelių.

Ji n u lip o šlaitu žem yn, su kiekvienu žingsniu p a sitik rin ­

dam a, ar nesm enga žemė. N uėjo ik i upės vagos krašto. Prie­

šais buvo tiltas, tolėliau A lp ių kalnų arka, ku ri tokiom is švie­

siom is dienom is kaip ši atrodė labai arti. Buvo apsnigtos tik

aukščiausios viršūnės.

257
 A ličė atsigulė ant sauso gargžduoto upės kranto. A tsipa­

laidavusi nesveika koja jai padėkojo. D id esn i akm enys badė

nugarą, bet ji nė nekrustelėjo.

Užsim erkė ir pabandė įsivaizduoti vandenį - ap lin ku i ir

virš savęs. Pagalvojo apie M ik e lą, pasilenkusią ant upės kran ­

to. A p ie sidabriniuose vandenyse atsispindintį apskritą veidą,

k u rį buvo m ačiusi laikraščiuose. A p ie duslų garsą, k u rio n ie­

kas neišgirdo, ir apie sušlapusius šaltus drabužius, nusitem ­

pusius ją į dugną. A p ie vilnijančius it tamsūs du m bliai jos

plaukus. Išvydo ją grabaliojančią, netvarkingai m osikuojan­

čią rankom is ir ryjančią šalto skysčio, traukiančio ją vis gilyn,

beveik ik i pat dugno, gurkšnius.

Paskui įsivaizdavo, kaip jos judesiai tam pa lankstesni,

rankos im a judėti dažniau ir brėžti vis platesnius apskritim us,

kojos įsitem pia kaip du pelekai ir im a judėti kartu, galva pasi­

suka aukštyn, iš ku r dar skverbiasi m enkutis šviesos sp in d u ­

lėlis. Pamatė, kaip M ik e la išnyra į paviršių ir pagaliau įtraukia

oro. Lydėjo M ik e lą akim is tol, kol toji plaukė pasroviui upe į

naują vietą. V isą naktį, ik i pat jūros.

K ai atsimerkė, virš jos plytėjo tas pats dangus, m onoto­

niškai m ėlynas, blizgantis ir be jo k io debesėlio.

M atija toli. Fabijus toli. U pė srovena tyliai ir m igdom ai.

A ličė prisim inė, kaip sniego užklota gulėjo griovyje. Pa­

galvojo apie tobulą tylą. K aip tada, taip ir dabar niekas nežino,

ku r ji. Ir šį kartą niekas neateis. Bet ji daugiau ir nelaukia.

Ji nusišypsojo skaidriam dangui. Truputis pastangų, ir ji

atsistos pati.
Padėka

Šios knygos nebūtų buvę be Raffaellos Lops.

Padrika tvarka dėkoju A n to n io Franchiniui, Joy Terekievui, M ario

D esiati, G iu lia i Ichino, Laurai C eru tti, C e cilia i G iordano ir savo tėvams,

G io rg iai M ila i, Roberto Castello, E m ilian o Am ato, Pietro Grossi ir N ellai

Re Rebaudengo. V isi jie žino kodėl.

 TU R IN Y S

9 Sniego angelas (1983)

19 A rch im ed o dėsnis (1984)

32 A n t odos ir po ja (1991)

98 Kitas kam barys (1995)

108 Vandeny ir krante (1998)

162 Fokusuotė (2003)

173 Tai, kas lieka (2007)

 G iordano, Paolo
Gi277 Pirm inių skaičių vienatvė : [romanas] / Paolo G io r­

dano ; iš italų kalbos vertė Pranas Bieliauskas. - V ilnius :

A lm a littera, 2011. - 264 p.

ISBN 978-609-01-0137-7

Santūriai, bet su trikdančiu tikslum u Paolo Giordano tyrinėja skausm in­

gai bręstančių ir ieškančių savo vietos gyvenime jaunuolių jausmus. Tai dviejų

kenčiančių paauglių - Alices, dėl savo negalios kaltinančios tėvą, ir Matijos,

ypatingu talentu apdovanoto paauglio, kaltinančio save dėl sesers dvynės m ir­

ties, istorija. Vaikystėje jų keliai eina greta, bet jie susitinka tik paauglystėje,

licėjuje. Persekiojami jų vaikystę paženklinusios tragedijos, jaunuoliai susitinka,

išsiskiria, m yli ir nekenčia... A r gali du pirm iniai skaičiai būti kartu?

Tai pribloškianti knyga apie vienatvę ir meilę.

U D K 821.131.1-31
 Paolo Giordano
PIRMINIŲ SKAIČIŲ VIENATVĖ
Romanas

Iš italų kalbos vertė Pranas Bieliauskas

Redaktorė Bronė Brazauskaitė

Korektorė Indrė Petrėtytė

Viršelio dailininkė A sta Rastauskienė

Maketavo Jurga M o rk ū n ie n ė

Tiražas 3000 egz.

Išleido leidykla „Alm a littera“, U lonų g. 2, LT-08245 V iln iu s

Interneto svetainė: www.almalittera.lt

Spaudė U A B „Spindulio spaustuvė“, Vakarinis aplinkkelis 24, LT-48184 Kaunas

Interneto svetainė: www.spindulys.lt