V.

REFERENDUMO PAGRINDAI

1. Referendumo ir jo objekto (dalyko) samprata, galimos rūšys ir ryšys su demokratinės teisinės

valstybės principais.

REFERENDUMAS – svarbiausias tiesioginės demokratijos institutas, pasireiškiantis tiesioginiu

rinkėjų balsavimu tam tikru valstybės ar visuomenės gyvenimo klausimu.

REFERENDUMAS – teisės normomis reglamentuota balsavimo procedūra, kurios metu rinkimų teisę
turintys valstybės piliečiai, vadovaudamiesi savo patirtimi ir vertybinėmis nuostatomis, pareiškia savo
valią svarbiausiais tautos ir valstybės gyvenimo klausimais.

Pagal KT: REFERENDUMAS pagal teisės teoriją ir konstitucines tradicijas – piliečių visuotinis
balsavimas konstitucijos, įstatymo ar atskirų jo nuostatų priėmimo, vidaus ir užsienio politikos
klausimais.

Šio demokratijos instituto esmę nustato du pagrindiniai kriterijai:

a) Tautos suverenių galių tiesioginis apibūdinimas;

b) Tiesioginės demokratijos įgyvendinimo procese priimtų teisės aktų reikšmė.

Referendumo metu piliečių valia yra išreiškiama balsuojant už referendumui pateiktą klausimą –
referendumas tuo primena rinkimus, bet su rinkimais referendumo tapatinti negalima.

REFERENDUMO IR RINKIMŲ SKIRTUMAS – rinkėjų valios išreiškimo objektas. Rinkimų metu

balsuojama už kandidatus į tautos atstovus arba į kitas renkamas institucijas, o referendumo objektas
– konkretus referendumui teikiamas klausimas, yra pasisakoma taip arba ne į konkretų klausimą.
Skiriasi ir rinkimų ir referendumo rezultatų nustatymo procedūros ir tvarka – rinkimų rezultatai gali
būti nustatomi ir pagal mažoritarinę, ir pagal proporcinę rinkimų sistemą, referendumo rezultatai – tik
remiantis mažoritarizmu.

Pagal teisinę literatūrą: REFERENDUMAS – plebiscitas (lot. – tautos sprendimas) – balsavimas ypač
svarbiais, lemtingais valstybei klausimais. Tai gyventojų apklausa, siekiant išspręsti konkrečios
valstybės teritorijos likimą, teritorinių ginčų sprendimo būdas tarptautinėje praktikoje. Ir
referendumas, ir plebiscitas reiškia tautos balsavimą svarbiausiais šalies gyvenimo klausimais.

Pagal teisinę literatūrą REFERENDUMAS suprantamas dviem prasmėmis:

a) Konstitucinės teisės institutas;

b) Įstatymu reglamentuota balsavimo procedūra, kurios metu rinkimų teisę turintys valstybės
piliečiai pareiškia savo valią.

REFERENDUMŲ KLASIFIKACIJOS – jos priklauso nuo kriterijų, pagal kuriuos skiriamos tam
tikros referendumų rūšys:

a) Pagal tai, kokioje teritorijoje vykdomi referendumai:

 Vietos;
 Nacionaliniai;

b) Pagal būtinumą vykdyti referendumą, norint priimti tam tikrą sprendimą:

 Privalomi;
 Fakultatyviniai;
c) Pagal keliamų klausimų pobūdį:
  Konstituciniai;
 Paprastieji;

d) Pagal parlamento dalyvavimą:

 Ikiparlamentiniai;
 Poparlamentiniai;
 Neparlamentiniai;

e) Pagal sprendimo pobūdį:

 Patvirtinantieji;
 Atšaukiantieji;

f) Pagal juridinę galią:

 Sprendžiamieji;
 Konsultaciniai.

Lietuvos teisės sistemoje įtvirtinto referendumo institutui yra svarbu LR KT 1994 m. liepos 22 d.
nutarimu pasiūlytas referendumų klasifikavimas.

Nutarime pažymėta, kad referendumai skirstomi į:

 Sprendžiamuosius;
 Patariamuosius;
 Ratifikacinius.

LR piliečių referendumo teisės įgyvendinimo tvarka, referendumų rūšys, paskelbimas, organizavimas

bei vykdymas reglamentuojama 2002 birželio 4 d. priimtu Referendumo įstatymu.

Referendumo įstatyme nustatyti šie bendrieji referendumo principai:

a. Dalyvavimas referendume yra laisvas, grindžiamas demokratiniais rinkimų teisės principais:

visuotinės, lygios ir tiesioginės rinkimų teisės bei slapto balsavimo;
b. Referendume dalyvauti turi teisę piliečiai nuo 18 metų, o nedalyvauja piliečiai, teismo
pripažinti neveiksniais;
c. Piliečiai dalyvauja referendume lygiais pagrindais;
d. Referendumas yra tiesioginis, piliečiai referendume dalyvauja tiesiogiai ir asmeniškai;
e. Balsavimas referendume yra slaptas, piliečių reiškiamos valios reguliuoti negalima;
f. Piliečių teisių dalyvauti referendume negalima varžyti dėl lyties, rasės, tautybės, kilmės,
socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų.

Be to, įvirtintas draudimas referendumo organizavimo metu papirkti piliečius. Šis draudimas
įtvirtinimas MUTATIS MUTANDIS sietinas su KT 2004 m. lapkričio 5 d. išvada dėl galimo Seimo
rinkimų įstatymo pažeidimo. Joje KT pabrėžė, kad „rinkimų praktikoje ėmė plisti rinkėjų balsų
tiesioginis ir netiesioginis pirkimas, o tai iškreipia tikrąją rinkėjų valią, sudaro prielaidas nesąžiningai
konkuruoti rinkimuose, mažina pasitikėjimą Tautos atstovybe“.

2. Referendumų (plebiscitų) raida Lietuvoje nuo 1991 m.

3. Referendumo oficialioji konstitucinė doktrina ir jos pakeitimas. (Konstitucinio Teismo 2014 m.
liepos 11 d. nutarimas dėl konstitucinių referendumo inicijavimo ribojimų ir tam skirtų VRK
konstitucinių implicitinių įgaliojimų; 1994 m. liepos 22 d. nutarimas dėl Seimo pareigos skelbti jam
konstitucinių abejonių keliantį 300 tūkst. piliečių inicijuojamą referendumą)

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. liepos 11 d. nutarimas

DĖL REFERENDUMŲ ORGANIZAVIMO IR SKELBIMO

Santrauka

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Seimo prašymus pradėtoje byloje priimtu
Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinta, kad:

– Referendumo įstatymas tiek, kiek jame nėra eksplicitiškai nustatyti Vyriausiosios rinkimų komisijos
įgaliojimai vertinti referendumui siūlomo Konstitucijos pakeitimo įstatymo projekto atitiktį
Konstitucijai ir neleisti inicijuoti priėmimo referendumu tokio projekto, kuriuo būtų nepaisoma iš
Konstitucijos kylančių reikalavimų, neprieštarauja Konstitucijai, nes tokie šios komisijos įgaliojimai
yra įtvirtinti implicitiškai, vis dėlto teisinio tikrumo ir aiškumo reikalavimą labiau atitiktų eksplicitinis
jų įtvirtinimas;

– Referendumo įstatymo 6 straipsnis tiek, kiek jame nėra nustatytas reikalavimas referendumui
siūlomame sprendime kaip vieno klausimo neteikti kelių tarpusavyje savo turiniu ir pobūdžiu
nesusijusių klausimų, tarpusavyje nesusijusių Konstitucijos pataisų ar įstatymų nuostatų, ir
14 straipsnis tiek, kiek pagal jį Seimas privalo priimti nutarimą dėl referendumo paskelbimo tuo
atveju, kai referendumui siūlomas sprendimas gali neatitikti iš Konstitucijos kylančių reikalavimų,
prieštarauja Konstitucijai.

Tautos aukščiausios suverenios galios vykdymo formos

Pagal Konstituciją referendumas yra tiesioginio Tautos aukščiausios suverenios galios vykdymo
forma. Tauta aukščiausią suverenią galią taip pat vykdo netiesiogiai  – per demokratiškai išrinktus
savo atstovus. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad jokie subjektai negali būti tapatinami su Tauta,
kuriai priklauso suverenitetas ir kuri aukščiausią suverenią galią vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai
išrinktus savo atstovus; referendumo iniciatyvinės grupės taip pat negali būti nei tapatinamos su
Tauta, nei kalbėti jos vardu. Seimas yra Tautos atstovybė, per kurią Tauta vykdo aukščiausią
suverenią galią. Pagal Konstituciją negali būti ir nėra priešpriešos tarp aukščiausios suverenios galios,
kurią Tauta vykdo tiesiogiai, ir aukščiausios suverenios galios, kurią Tauta vykdo per savo
demokratiškai išrinktus atstovus – Seimo narius, todėl aiškinant Konstituciją negali būti
priešpriešinamos tiesioginio (referendumu) ir netiesioginio (per Tautos atstovybę – Seimą) Tautos
aukščiausios suverenios galios vykdymo formos.

Konstitucija saisto ir pačią valstybinę bendruomenę  – pilietinę Tautą

Konstitucija yra aukščiausioji teisė. Ji yra Tautos, kaip valstybinės bendruomenės, bendro gyvenimo
teisinis pamatas. Konstitucijoje atsispindi visuomenės sutartis, valstybinės bendruomenės  – pilietinės
Tautos įsipareigojimas kurti ir stiprinti valstybę vadovaujantis Konstitucijoje įtvirtintomis
pamatinėmis taisyklėmis. Taigi Konstitucija saisto ir pačią valstybinę bendruomenę  – pilietinę Tautą,
todėl Tautos aukščiausia suvereni galia gali būti vykdoma, taip pat ir tiesiogiai (referendumu), tik
laikantis Konstitucijos.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad reikalavimas laikytis Konstitucijos Tautai vykdant aukščiausią
suverenią galią, taip pat ir tiesiogiai (referendumu), negali būti vertinamas kaip Konstitucijos
3 straipsnyje nurodytas Tautos suvereniteto varžymas ar ribojimas, visai Tautai priklausančių
suverenių galių savinimasis. Konstitucijos 3 straipsnio nuostatų negalima aiškinti taip, esą jos
suponuoja Tautos teisę nepaisyti savo pačios priimtos Konstitucijos.

Konstitucinis imperatyvas neteikti referendumui tokių galimų sprendimų, kurie neatitiktų iš

Konstitucijos kylančių reikalavimų

Konstitucijos viršenybės principas yra pamatinis demokratinės teisinės valstybės reikalavimas. Šis
principas reiškia, kad Konstitucija teisės aktų hierarchijoje užima išskirtinę – aukščiausią – vietą; joks
teisės aktas negali prieštarauti Konstitucijai; niekam neleidžiama pažeisti Konstitucijos; konstitucinė
tvarka turi būti ginama. Konstitucija yra visų kitų teisės aktų teisiškumo ir legitimumo matas. Visų
teisėkūros subjektų diskreciją riboja aukščiausioji teisė  – Konstitucija: visi teisės aktai, visų valstybės
ir savivaldybių institucijų bei pareigūnų sprendimai turi atitikti Konstituciją, jai neprieštarauti. Tiek
Seimas, tiek kiti įstatymų leidybos proceso dalyviai, rengdami ir priimdami teisės aktus, turi juos
derinti su Konstitucija. Nagrinėtos bylos kontekste pabrėžta, jog Konstitucinis Teismas dar 1994 m.
liepos 22 d. nutarime pažymėjo, kad šios taisyklės turi laikytis ir piliečių grupė, reiškianti iniciatyvą
surengti referendumą, – referendumui teikiamas įstatymo projektas turi būti derinamas su
Konstitucija. 2014 m. liepos 11 d. nutarime apibendrinant konstatuota, kad visi teisės subjektai,
įskaitant teisėkūros subjektus, rinkimų (referendumų) organizavimo institucijas, referendumų
iniciatyvines ir kitas piliečių grupes, yra saistomi Konstitucijos, turi jos laikytis ir nepažeisti, taigi iš
Konstitucijos viršenybės principo kyla imperatyvas neteikti referendumui tokių galimų sprendimų,
kurie neatitiktų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų.

Konstitucinis referendumo institutas

Šiame nutarime Konstitucinis Teismas ypač išplėtojo Konstitucijos 9  straipsnio ir kitų su referendumo
organizavimu ir skelbimu susijusių konstitucinių nuostatų turinį atskleidžiančią oficialiąją
konstitucinę doktriną. Pagal Konstitucijos 9 straipsnį svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo
klausimai sprendžiami referendumu; įstatymo nustatytais atvejais referendumą skelbia Seimas;
referendumas taip pat skelbiamas, jeigu jo reikalauja ne mažiau kaip  300 tūkstančių piliečių, turinčių
rinkimų teisę; referendumo skelbimo ir vykdymo tvarką nustato įstatymas.

Konstitucinio Teismo nutarime pažymėta, kad pagal teisės teoriją ir konstitucines tradicijas
referendumas suprantamas kaip piliečių visuotinis balsavimas konstitucijos, įstatymo ar atskirų jo
nuostatų priėmimo, vidaus ir užsienio politikos klausimais. Pabrėžta, kad pagal Konstituciją
referendumas yra tiesioginio Tautos aukščiausios suverenios galios vykdymo forma, todėl
referendumu priimti sprendimai svarbiausiais Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimais yra
privalomi. Tais atvejais, kai referendumu sprendžiamas vidaus ar užsienio politikos klausimas
nepriimant konkrečių Konstitucijos pataisų ar įstatymų nuostatų, valstybės institucijos privalo
įgyvendinti referendumu priimtą sprendimą pagal joms Konstitucijos ir įstatymų suteiktą
kompetenciją.

Referendumu sprendžiami svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai

Aiškindamas Konstitucijos 9 straipsnio nuostatas, Konstitucinis Teismas atskleidė referendumu

sprendžiamų svarbiausių Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimų sampratą. KT pažymėjo, kad
svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai pirmiausia yra klausimai dėl Konstitucijos
nuostatų keitimo, kurie pagal Konstituciją gali būti sprendžiami tik referendumu:

– Konstitucijos 1 straipsnyje ir Konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“ 1 straipsnyje įtvirtinta

nuostata „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“ gali būti pakeista tik
referendumu, jeigu už tai pasisakytų ne mažiau kaip 3/4 Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę
(Konstitucijos 148 straipsnio 1 dalis, Konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“ 2 straipsnis);
– tokia pat tvarka (t. y. tik referendumu, ne mažesne kaip 3/4 Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę,
balsų dauguma) gali būti keičiamos Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į
postsovietines Rytų sąjungas“ nuostatos (Konstitucinio Teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarimas);

– tik referendumu gali būti keičiamos Konstitucijos I skirsnio „Lietuvos valstybė“ ir XIV skirsnio
„Konstitucijos keitimas“ nuostatos (Konstitucijos 148 straipsnio 2 dalis);

– tik referendumu gali būti keičiamos Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos
Sąjungoje“ 1, 2 straipsnių nuostatos (Konstitucinio Teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarimas).

Antra, įstatyme gali būti nustatyti ir kiti nei nustatytieji Konstitucijoje svarbiausi Valstybės bei Tautos
gyvenimo klausimai, kurie sprendžiami referendumu. Konstitucinis Teismas pabrėžė, jog
nustatydamas tokių klausimų sąrašą įstatymų leidėjas yra saistomas imperatyvo, kad pagal
Konstituciją referendumu spręstini ne visi, o tik svarbiausi, Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai,
referendumu negali būti sprendžiami tokie klausimai, kurie apskritai nėra Valstybės ar Tautos
gyvenimo klausimai (pavyzdžiui, tik tam tikroms savivaldybėms, teritorinėms ar kitokioms piliečių
bendruomenėms aktualūs gyvenimo klausimai).

Trečia, gali būti ir kitų nei nustatytieji Konstitucijoje ar įstatyme svarbiausių Valstybės bei Tautos
gyvenimo klausimų, kurie turėtų būti sprendžiami referendumu: tokiais laikytini klausimai, kuriuos
spręsti referendumu reikalautų ne mažiau kaip  300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, arba
teiktų Seimas, kaip Tautos atstovybė, nors nei Konstitucijoje, nei įstatyme atitinkamas klausimas
nebūtų nurodytas kaip spręstinas referendumu. Seimui skelbiant referendumą savo iniciatyva, turi būti
paisoma imperatyvo, kad referendumu negali būti sprendžiami tokie klausimai, kurie apskritai nėra
Valstybės ar Tautos gyvenimo klausimai.

Įstatymų priėmimas referendumu

Įstatymų nuostatos gali būti priimamos ir referendumu. Taigi Seimas savo iniciatyva ar ne mažiau
kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, reikalavimu gali paskelbti referendumą dėl tam
tikrą svarbiausią Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimą reguliuojančių įstatymo nuostatų
priėmimo. Tačiau tam tikri įstatymai pagal Konstituciją referendumu negali būti priimami, nes juos
priimti pagal Konstituciją yra Seimo kompetencija, kaip antai: Seimas įstatymu tvirtina valstybės
biudžetą ir prižiūri, kaip jis vykdomas (biudžetinė Seimo funkcija yra klasikinė ir viena svarbiausių
demokratinės teisinės valstybės parlamento funkcijų); Seimas nustato valstybinius mokesčius ir kitus
privalomus mokėjimus; Seimas 3/5 Seimo narių balsų dauguma nustato konstitucinių įstatymų sąrašą.

Konstitucinis imperatyvas per referendumą nustatyti tikrąją Tautos valią

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad piliečių tiesioginis dalyvavimas valdant šalį yra ypač svarbi
aukščiausios suverenios galios išraiška, todėl per referendumą turi būti nustatyta tikroji Tautos valia.
Atsižvelgiant į tai, nutarime pažymėta, kad referendumui teikiami svarbiausi Valstybės bei Tautos
gyvenimo klausimai turi būti tokie, dėl kurių galėtų būti nustatyta tikroji Tautos valia: be kita ko, jie
turi būti suformuluoti aiškiai, neklaidinančiai. Vadinasi, pagal Konstituciją kaip vienas klausimas
balsavimui referendume negali būti teikiami keli tarpusavyje savo turiniu ir pobūdžiu nesusiję
klausimai, tarpusavyje nesusijusios Konstitucijos pataisos ar įstatymų nuostatos, kitaip būtų paneigta
galimybė nustatyti tikrąją Tautos valią dėl kiekvieno referendumui teikiamo klausimo atskirai.

Atkreiptas dėmesys ir į tai, kad tais atvejais, kai referendumo paskelbimas inicijuojamas remiantis
Konstitucijos 9 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią referendumas skelbiamas, jeigu jo reikalauja ne
mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, jų pritarimas referendumo paskelbimui
taip pat turi būti išreiškiamas dėl kiekvieno referendumui teiktino klausimo atskirai, t. y. vieną kartą
pasirašant negali būti reiškiama parama iniciatyvai skelbti referendumą dėl kelių tarpusavyje savo
turiniu ir pobūdžiu nesusijusių klausimų, tarpusavyje nesusijusių Konstitucijos pataisų ar įstatymų
nuostatų. Kitaip nebūtų užtikrinta galimybė piliečiams apsispręsti dėl paramos kiekvienai
referendumo paskelbimo iniciatyvai atskirai ir nebūtų įmanoma nustatyti, ar kiekvieną tarpusavyje
nesusijusį klausimą spręsti referendumu iš tiesų reikalauja Konstitucijos 9 straipsnio 3 dalyje
nurodytas subjektas – ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę.

Reikalavimai įstatymui, kuriuo reguliuojamas referendumo skelbimas ir vykdymas

Aiškindamas Konstitucijos 9 straipsnio 4 dalį, pagal kurią referendumo skelbimo ir vykdymo tvarką
nustato įstatymas, Konstitucinis Teismas atskleidė iš Konstitucijos kylančius reikalavimus tokiam
įstatymui. Vienas iš referendumo paskelbimo iniciatyvos subjektų yra ne mažiau kaip 300 tūkstančių
piliečių, turinčių rinkimų teisę, taigi įstatymu turi būti sureguliuotas šio subjekto susikūrimas bei
referendumo paskelbimo iniciatyvos pareiškimas (įskaitant reikalavimus siūlomo referendumu spręsti
klausimo turiniui ir formai, referendumo iniciatyvinės grupės susikūrimui ir registravimui, parašų dėl
referendumo paskelbimo rinkimui ir pateikimui referendumą organizuojančiai institucijai).

Įstatyme taip pat turi būti nustatyti referendumą organizuojančios institucijos įgaliojimai (įskaitant
įgaliojimus užtikrinti Konstitucijos ir įstatymų laikymąsi organizuojant referendumą, registruoti
referendumo iniciatyvinę grupę, tikrinti siūlomo referendumu spręsti klausimo atitiktį reikalavimams,
nustatytiems jo turiniui ir formai, parašų dėl referendumo paskelbimo kiekį, teikti išvadas
referendumą skelbiančiai institucijai – Seimui, organizuoti referendumo vykdymą, nustatyti ir
paskelbti jo rezultatus). Šiame kontekste atkreiptas dėmesys į tai, kad referendumas, kaip ir rinkimai,
yra Tautos aukščiausios suverenios galios tiesioginio vykdymo forma, kai piliečiai savo valią
pareiškia visuotiniu balsavimu, inicijuoti referendumo paskelbimą ir balsuoti referendume gali tik
rinkimų teisę turintys piliečiai, referendumai vyksta pagal rinkimų teisės principus, todėl pagal
Konstituciją referendumus turi organizuoti joje tiesiogiai įvardyta institucija – Vyriausioji rinkimų
komisija.

Siekiant užtikrinti, kad su referendumo organizavimu susijusių santykių dalyviai laikytųsi ir

nepažeistų Konstitucijos, kad vykdant referendumą būtų išreikšta tikroji Tautos valia, pagal
Konstituciją įstatyme, be kita ko, turi būti nustatyti:

– reikalavimai referendumui teikiamo klausimo turiniui ir formai (reikalavimas, kad referendumui

siūlomas sprendimas atitiktų iš Konstitucijos kylančius reikalavimus; reikalavimai referendumui teikti
tik aiškiai, neklaidinančiai suformuluotus klausimus, neapimančius kelių tarpusavyje savo turiniu ir
pobūdžiu nesusijusių klausimų, kelių tarpusavyje nesusijusių Konstitucijos pataisų ar įstatymų
nuostatų);

– reikalavimas referendumo iniciatyvinei grupei derinti referendumui siūlomą sprendimą su

Konstitucija;

– referendumą organizuojančios institucijos – Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimai užtikrinti

Konstitucijos ir įstatymų laikymąsi organizuojant referendumą (tikrinti siūlomo referendumu spręsti
klausimo atitiktį reikalavimams, nustatytiems jo turiniui ir formai, neregistruoti referendumo
iniciatyvinės grupės, kuri nevykdo pareigos derinti referendumui siūlomą sprendimą su Konstitucija
ar siūlo referendumu spręsti tokį klausimą, kuris neatitinka kitų jo turiniui ir formai keliamų
reikalavimų, pavyzdžiui, yra suformuluotas neaiškiai, klaidinančiai arba kaip vienas klausimas
teikiami keli tarpusavyje nesusiję klausimai);

– iš Konstitucijos kylantys pagrindai referendumą skelbiančiai institucijai – Seimui neskelbti

referendumo. Kaip pabrėžta Konstitucinio Teismo nutarime, Konstitucijos 67 straipsnio 3 punkto
nuostata, kad Seimas priima nutarimus dėl referendumų, reiškia ne tik Seimo įgaliojimus priimti
nutarimą paskelbti referendumą, bet ir jo įgaliojimus priimti nutarimą neskelbti referendumo. Iš
Konstitucijos Seimui kyla pareiga neskelbti referendumo tais atvejais, jeigu referendumui siūlomas
sprendimas neatitiktų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, be kita ko: jeigu referendumui būtų
pateiktas toks klausimas, dėl kurio negalėtų būti nustatyta tikroji Tautos valia (neaiškus, klaidinantis,
apimantis kelis tarpusavyje nesusijusius klausimus, kelias tarpusavyje nesusijusias Konstitucijos
pataisas ar įstatymų nuostatas), jeigu referendumui siūlomo įstatymo nuostatos prieštarautų
Konstitucijai ar siūloma Konstitucijos pataisa neatitiktų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų.
Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Seimo nutarimas paskelbti referendumą arba jo
neskelbti gali būti konstitucinės kontrolės objektas.

Reikalavimas laikytis Konstitucijos nėra Konstitucijoje nenumatyta sąlyga referendumui paskelbti

Atskleisdamas iš Konstitucijos kylančius pagrindus Seimui neskelbti referendumo, Konstitucinis

Teismas išplėtojo savo ankstesnėje jurisprudencijoje pateiktą Konstitucijos 9  straipsnio nuostatų
aiškinimą. 1994 m. liepos 22 d. nutarime, kuriame taip pat nagrinėti su referendumų organizavimu
susiję klausimai, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog Konstitucijoje nenumatyta, kad
Konstitucijos 9 straipsnio, pagal kurį referendumą įstatymo nustatytais atvejais skelbia Seimas ir
referendumas skelbiamas, jeigu jo reikalauja ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų
teisę, įgyvendinimas būtų saistomas kokių nors papildomų sąlygų ar kokių nors subjektų sprendimų;
priimant kokius nors išankstinius sprendimus, nenumatytus Konstitucijoje ir sąlygojančius
referendumo paskelbimą, būtų ribojama aukščiausia suvereni Tautos galia.

Atsižvelgiant į šiuos teiginius, 2014 m. liepos 11 d. nutarime pabrėžta, kad reikalavimas laikytis
Konstitucijos negali būti laikomas papildoma, Konstitucijoje nenumatyta sąlyga referendumui
paskelbti, kuri saistytų Konstitucijos 9 straipsnio įgyvendinimą. Toks reikalavimas kyla iš pačios
Konstitucijos. Konstitucija saisto ir pačią valstybinę bendruomenę – pilietinę Tautą, o tiesioginio
(referendumu) ir netiesioginio (per Tautos atstovybę – Seimą) Tautos aukščiausios suverenios galios
vykdymo formos aiškinant Konstituciją negali būti priešpriešinamos. Taigi iš Konstitucijos kylanti
Seimo pareiga neskelbti referendumo tuo atveju, jeigu referendumui siūlomas sprendimas neatitiktų iš
Konstitucijos kylančių reikalavimų, negali būti laikoma aukščiausią suverenią Tautos galią ribojančiu
įgaliojimu priimti Konstitucijoje nenumatytą išankstinį sprendimą, sąlygojantį referendumo
paskelbimą. Konstitucijos 2 straipsnio nuostata „suverenitetas priklauso Tautai“, 4 straipsnio nuostata
„aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai“ ir 9 straipsnio nuostata „svarbiausi Valstybės bei
Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu“ nereiškia, kad Tauta referendumu gali
nustatyti bet kokį, net ir iš Konstitucijos kylančių reikalavimų neatitinkantį, teisinį reguliavimą, taip
pat ir pačioje Konstitucijoje.

Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad pagal Konstituciją jis turi įgaliojimus tirti ir spręsti,
ar bet kuris referendumu priimtas aktas (jo dalis) neprieštarauja bet kuriam aukštesnės galios aktui,
pirmiausia Konstitucijai.

Iš Konstitucijos kylantys reikalavimai Konstitucijos keitimui referendumu. „Amžinųjų nuostatų“

doktrina

Kadangi vieni iš referendumu sprendžiamų svarbiausių Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimų yra
klausimai dėl Konstitucijos nuostatų keitimo, Konstitucinis Teismas priminė 2014 m. sausio 24 d.
nutarime atskleistus materialiuosius Konstitucijos keitimo apribojimus – iš Konstitucijos kylančius
apribojimus priimti tam tikro turinio Konstitucijos pataisas, skirtus universalioms vertybėms,
kuriomis grindžiama Konstitucija ir valstybė, ginti, šių vertybių, Konstitucijos nuostatų darnai
apsaugoti. Šie Konstitucijos keitimo apribojimai susiję su ypatinga Lietuvos valstybės pamatą
sudarančių konstitucinių vertybių apsauga, Konstitucijoje įtvirtinta Lietuvos valstybės geopolitine
orientacija, konstituciniu pagarbos tarptautinei teisei principu, konstituciniu reikalavimu Konstitucijos
I, XIV skirsnių nuostatas keisti tik referendumu.
Apibrėžiant pirmąjį iš šių apribojimų, 2014 m. sausio 24 d. nutarime pažymėta, kad pagal Konstituciją
negali būti daromos tokios jos pataisos, kuriomis būtų paneigta bent viena iš Lietuvos valstybės
pamatą sudarančių konstitucinių vertybių – valstybės nepriklausomybė, demokratija, respublika,
prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis, išskyrus atvejį, jeigu Konstitucijos 148 straipsnio
1 dalyje nustatyta tvarka būtų keičiamas Konstitucijos 1 straipsnis ir Konstitucinio įstatymo „Dėl
Lietuvos valstybės“ 2 straipsnyje nustatyta tvarka būtų keičiamas šio įstatymo 1 straipsnis (t. y. tik
referendumu, ne mažesne kaip 3/4 Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę, balsų dauguma).

Išplėtodamas šį pamatines Lietuvos valstybės konstitucines vertybes įtvirtinančių Konstitucijos

nuostatų aiškinimą, 2014 m. liepos 11 d. nutarime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad prigimtinis
žmogaus teisių ir laisvių pobūdis, demokratija ir valstybės nepriklausomybė yra tokios konstitucinės
vertybės, kurios sudaro Konstitucijos, kaip visuomenės sutarties, ir ja grindžiamo Tautos bendro
gyvenimo, pačios Lietuvos valstybės pamatą. Niekas negali paneigti Konstitucijos nuostatų,
įtvirtinančių šias pamatines konstitucines vertybes, nes tai reikštų pačios Konstitucijos esmės
paneigimą. Todėl net paisant iš pačios Konstitucijos kylančių jos keitimo apribojimų negali būti
priimamos Konstitucijos pataisos, naikinančios prigimtinį žmogaus teisių ir laisvių pobūdį,
demokratiją ar valstybės nepriklausomybę; kitaip aiškinant Konstituciją, ji būtų suprantama kaip
sudaranti prielaidas panaikinti 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktu paskelbtą atkurtą
„nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę“.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad materialieji Konstitucijos keitimo apribojimai taikytini ir

Konstituciją keičiant referendumu. Tai reiškia, kad iš Konstitucijos kyla referendumo iniciatyvinės
grupės pareiga referendumui teikti tik tokius Konstitucijos pataisų projektus, kuriais būtų paisoma
materialiųjų Konstitucijos keitimo apribojimų, Vyriausiosios rinkimų komisijos pareiga neregistruoti
referendumo iniciatyvinės grupės, referendumui siūlančios Konstitucijos pataisos projektą, kuriuo šių
apribojimų nepaisoma, ir pagrindas Seimui neskelbti referendumo, jeigu referendumui teikiamu
Konstitucijos pataisos projektu nepaisoma minėtų apribojimų.

Tarptautiniai referendumų organizavimo standartai

Konstitucinis Teismas šiame nutarime taip pat atkreipė dėmesį į Europos komisijos „Demokratija per
teisę“ (Venecijos komisijos) dokumentų – Nacionalinių konstitucinių referendumų gairių ir Geros
referendumų praktikos kodekso – nuostatas.

Pagal 2001 m. priimtose Nacionalinių konstitucinių referendumų gairėse įtvirtintas taisykles

referendumui, kuriame priimama nauja konstitucija arba konstitucija yra keičiama, teikiamas naujos
konstitucijos arba konstitucijos pataisos projektas privalo atitikti referendumui teikiamam tekstui
keliamus formaliuosius ir materialiuosius reikalavimus. Atitiktis materialiesiems reikalavimams
reiškia atitiktį esminiams konstituciniams principams (demokratijos, žmogaus teisių apsaugos ir teisės
viršenybės), taip pat visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams ir normoms. Formalieji
reikalavimai, be kita ko, apima teksto turinio vienovę – balsavimui teikiamos konstitucijos pataisos
turi būti tarpusavyje susijusios, t. y. vienam balsavimui neturi būti teikiamas toks konstitucijos pataisų
tekstas, kuriame siūlomi iš esmės skirtingo turinio konstitucijos nuostatų pakeitimai. Teksto neatitiktis
formaliesiems ir materialiesiems reikalavimams gali būti pagrindas neteikti jo balsavimui. Turi būti
atsakinga institucija, kuriai būtų suteikti įgaliojimai iki balsavimo įvertinti referendumui teikiamo
teksto atitiktį, be kita ko, formaliesiems ir materialiesiems reikalavimams; konstitucinių referendumų
taisyklių laikymosi teisminę kontrolę pagal savo kompetenciją turėtų vykdyti konstitucinis ar kitas
galutinius ir neskundžiamus sprendimus priimantis teismas.

2007 m. priimtame Geros referendumų praktikos kodekse, susidedančiame iš Referendumų vykdymo

gairių ir Aiškinamojo memorandumo, įtvirtinti formalieji ir materialieji reikalavimai referendumui
teikiamiems tekstams yra iš esmės analogiški nustatytiesiems Nacionalinių konstitucinių referendumų
gairėse; be to, pagal Referendumų vykdymo gaires turi būti nustatytos tokios referendumų rengimo
taisyklės, kuriomis, be kita ko, būtų sudarytos prielaidos skundus nagrinėjančiai institucijai – rinkimų
komisijai ar teismui – dar iki balsavimo išnagrinėti klausimą dėl referendumui teikiamo teksto
atitikties formaliesiems ir (arba) materialiesiems reikalavimams; turi būti galimybė atitinkamą
įgaliotosios institucijos sprendimą apskųsti teismui.

Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimai neregistruoti referendumo iniciatyvinės grupės,

referendumui siūlančios iš Konstitucijos kylančių reikalavimų neatitinkantį įstatymo projektą

Tirdamas Referendumo įstatymo atitiktį Konstitucijai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad šiame
įstatyme nustatytas Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimas registruoti referendumo iniciatyvinę
grupę reiškia ir įgaliojimą vertinti, ar ši grupė laikosi įstatymų nustatytų reikalavimų referendumui
siūlomiems įstatymų projektams (be kita ko, ar Konstitucijos pakeitimo įstatymo projektu paisoma
reikalavimų Konstitucijos pataisomis nepažeisti jos nuostatų darnos, laikytis materialiųjų
Konstitucijos keitimo apribojimų), ir atsisakyti įregistruoti tokią referendumo iniciatyvinę grupę,
kurios referendumui siūlomas projektas šių reikalavimų neatitinka. Kitaip būtų paneigtas
Referendumo įstatyme nustatytas Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimas prižiūrėti, kaip šis
įstatymas vykdomas, jo vykdymo priežiūra būtų beprasmė. Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatyme
įtvirtintas tas pats šios komisijos įgaliojimas įregistruoti referendumo iniciatyvinę grupę aiškintinas
analogiškai.

Taigi pagal Konstituciją privalomas nustatyti teisinis reguliavimas, kuriuo būtų įtvirtinti Vyriausiosios
rinkimų komisijos įgaliojimai tikrinti referendumui siūlomo įstatymo projekto atitiktį reikalavimams,
nustatytiems jo turiniui ir formai (be kita ko, reikalavimui Konstitucijos pataisomis nepažeisti
Konstitucijos nuostatų darnos, materialiųjų Konstitucijos keitimo apribojimų), ir atsisakyti įregistruoti
referendumo iniciatyvinę grupę, kuri nevykdo pareigos derinti referendumui siūlomą įstatymo
projektą su Konstitucija, yra implicitiškai nustatytas Referendumo ir Vyriausiosios rinkimų komisijos
įstatymuose.

Reikalavimas referendumui siūlomame sprendime kaip vieno klausimo neteikti kelių tarpusavyje
nesusijusių klausimų

Nagrinėdamas bylą Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad iš Referendumo ir Teisėkūros pagrindų

įstatymų nuostatų tam tikri reikalavimai kyla tik įstatymų, siūlomų priimti referendumu, projektų
turiniui, o kitiems referendumui siūlomiems sprendimams jokie reikalavimai nenustatyti;
Referendumo įstatymo 6 straipsnyje, kuriame įtvirtinti reikalavimai referendumui siūlomiems
įstatymų, kitų aktų ir sprendimų projektams, nėra nustatytas reikalavimas referendumui siūlomame
sprendime kaip vieno klausimo neteikti kelių tarpusavyje nesusijusių klausimų.

Taigi tokiu teisiniu reguliavimu nepaisyta konstitucinio imperatyvo sudaryti prielaidas per
referendumą nustatyti tikrąją Tautos valią ir reikalavimo nustatyti šią valią dėl kiekvieno
referendumui teikiamo klausimo atskirai, taip pat įstatymų leidėjo pareigos įstatyme nustatyti
reikalavimą referendumui kaip vieno klausimo neteikti kelių tarpusavyje savo turiniu ir pobūdžiu
nesusijusių klausimų, tarpusavyje nesusijusių Konstitucijos pataisų ar įstatymų nuostatų.

Pagrindas Seimui neskelbti referendumo

Konstitucinio Teismo nutarime taip pat konstatuota, kad, Referendumo įstatymo 14  straipsnyje
nustatant Seimo pareigą priimti nutarimą paskelbti referendumą tuo atveju, kai referendumui siūlomas
sprendimas gali neatitikti iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, nepaisyta iš Konstitucijos kylančio
reikalavimo įstatyme įtvirtinti pagrindą Seimui tokiu atveju referendumo neskelbti.

Referendumo konstitucinis įstatymas

Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad Seimas yra įsipareigojęs priimti Referendumo
konstitucinį įstatymą – toks įstatymas yra nurodytas 2012 m. priimtame Konstitucinių įstatymų sąrašo
konstituciniame įstatyme.

https://www.lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta24/summary

https://www.lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta456/content

4. Įstatymų leidėjo teisėkūros reglamentuojant referendumus raida.

5. Privalomieji referendumai ir jų rezultatų nustatymas.

Lietuvoje gali būti rengiami privalomieji ir konsultaciniai/patariamieji referendumai. Jie laikomi

įvykusiais tada, kai juose dalyvauja daugiau nei pusė piliečių, turinčių rinkėjo teisę ir įrašytų į rinkėjų
sąrašus.

PRIVALOMIEJI REFERENDUMAI

1. Dėl LR Konstitucijos 1 straipsnio nuostatos, kad “Lietuvos valstybė yra nepriklausoma

demokratinė respublika”, pakeitimo (turi pritarti ne mažiau nei ¾ piliečių, turinčių rinkimų
teisę ir įrašytų į rinkėjo sąrašus);
2. Dėl LR Konstitucijos 1 skirsnio „Lietuvos valstybė“ nuostatų pakeitimo (turi pritarti ne
mažiau nei ¾ piliečių, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjo sąrašus);
3. Dėl LR Konstitucijos XIV skirsnio “Konstitucijos keitimas” nuostatų pakeitimo (turi pritarti
ne mažiau nei ¾ piliečių, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjo sąrašus);
4. Dėl 1992 m. birželio 8 d. Konstitucinio akto „Dėl LR nesijungimo į postsovietines Rytų
sąjungas“ pakeitimo (turi pritarti ne mažiau nei ¾ piliečių, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į
rinkėjo sąrašus);
5. Dėl LR dalyvavimo tarptautinėse organizacijose, jeigu šis dalyvavimas yra susijęs su
Lietuvos valstybės organų kompetencijos daliniu perdavimu tarptautinių organizacijų
institucijoms ar jų jurisdikcijai (tam turi pritarti daugiau nei pusė referendume dalyvavusių
piliečių).

Privalomieji referendumai gali būti rengiami ir dėl kitų įstatymų ar jų nuostatų, kurios siūlo
referendumu svarstyti 300 tūkstančių turinčių rinkimų teisę piliečių ar Seimas. Šiuo atveju sprendimas
laikomas priimtu, jeigu tam pritarė daugiau nei pusė piliečių, dalyvavusių referendume, bet ne mažiau
nei 1/3 piliečių, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašus.

6. Konsultaciniai referendumai, jų padariniai ir rezultatų nustatymas.

KONSULTACINIAI/PATARIAMIEJI REFERENDUMAI

Jie rengiami kitais svarbiausiais Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimais, dėl kurių pagal šį
įstatymą nėra būtina rengti privalomąjį referendumą, bet siūlo svarstyti referendumu 300 tūkstančių
turinčių rinkimų teisę piliečių ar Seimas. Šiuo atveju sprendimas laikomas priimtu, jeigu tam pritarė
ne mažiau kaip pusė jame dalyvavusių piliečių.

7. Referendumo inicijavimo ir paskelbimo tvarkos pagrindai.

 Referendumo paskelbimo iniciatyvos teisė priklauso piliečiams ir Seimui. Piliečių
referendumo paskelbimo iniciatyvos teisė įgyvendinama 300 tūkstančių turinčių rinkimų teisę
piliečių reikalavimu. Seime referendumo paskelbimo iniciatyvos teisę gali įgyvendinti ne
mažesnė nei ¼ visų Seimo narių grupė.
 Piliečių referendumo paskelbimo iniciatyvos teisę piliečiai įgyvendina tiesiogiai. Tuo tikslu iš
ne mažiau nei penkiolikos piliečių, turinčių rinkimų teisę, sudaroma piliečių referendumo
iniciatyvinė grupė. Ji kreipiasi į VRK, pateikia jai prašymą įregistruoti grupę ir referendumu
siūlo priimti sprendimo tekstą. VRK ne vėliau kaip per 15 dienų nuo grupės prašymo gavimo
dienos savo posėdyje surašo grupės įregistravimo aktą. Aktas yra iniciatyvos įgyvendinimo
pagrindas. VRK apie grupės įregistravimą informuoja Seimo pirmininką, kuris artimiausiame
posėdyje praneša Seimui apie piliečių reiškiamą iniciatyvą skelbti referendumą.
 VRK ne vėliau kaip per 5 d. d. nuo grupės įregistravimo turi išduoti jai piliečių parašų
rinkimo lapus. Piliečių iniciatyvos teisei paskelbti referendumą įgyvendinti nustatomas 3
mėnesių terminas, kuris yra skaičiuojamas nuo piliečių parašų rinkimo lapų išdavimo VRK
dienos. Per nustatytą terminą surinkus 300 tūkstančių piliečių parašų, iniciatyvinė grupė
surašo baigiamąjį aktą ir kartu su piliečių parašais, patvirtinančiais reikalavimą paskelbti
referendumą, perduoda VRK. Jei per nustatytą terminą nesurenkamas reikiamas parašų
skaičius, parašų rinkimas nutraukiamas.
 2002 m. ir 2004 m. VRK buvo pateiktos referendumų iniciatyvos dėl piliečių parašų,
reikalingų referendumui paskelbti, skaičiaus sumažinimo nuo 300 iki 100 tūkstančių, tačiau
nebuvo surinktas reikiamas parašų skaičius.
 Pilietis savo parašą gali atšaukti, apie šį sprendimą jis privalo pranešti VRK ne vėliau kaip iki
piliečių reikalavimų perdavimų jai dienos. Piliečių parašai gali būti renkami viešose vietose ir
gyvenamosiose patalpose, už parašą atlyginti draudžiama.
 VRK gautus dokumentus dėl referendumo paskelbimo per 15 dienų patikrina ir nustačiusi,
kad dokumentai atitinka Referendumo įstatymo reikalavimus, iniciatyvinės grupės baigiamąjį
aktą kartu su piliečių reikalavimu ir savo išvada perduoda Seimui. Seimas artimiausiame
posėdyje svarsto referendumo paskelbimo datos klausimą. Į šį posėdį kviečiami dalyvauti
referendumo grupės atstovai seimo nutarimas dėl referendumo paskelbimo datos priimamas
Seimo nustatyta tvarka ne vėliau kaip per mėnesį nuo dienos, kurią Seimo posėdyje pradėtas
svarstyti referendumo paskelbimo datos klausimas.
 Seimo narių grupės siūlymas paskelbti referendumą yra pateikiamas Seimui. Kartu su šiuo
siūlymu Seimui yra pateikiamas ir Seimo nutarimo dėl referendumo paskelbimo projektas. Jį
Seimas svarsto artimiausiame Seimo posėdyje ir priima sprendimą Seimo statute nustatyta
tvarka.
 Seimo nutarime dėl referendumo paskelbimo nurodoma referendumo rūšis, vykdymo data,
referendumui pateikiamo sprendimo tekstas.
 Referendumo vykdymo data skiriama ne vėliau kaip po 3 mėnesių ir ne anksčiau kaip po 2
mėnesių nuo Seimo nutarimo dėl referendumo paskelbimo priėmimo dienos.
 Nuo iniciatyvinės grupės įregistravimo VRK arba nuo Seimo narių grupės siūlymo paskelbti
referendumą pateikimo Seimui pradedama agitacija dėl referendumo.
 Seimui priėmus nutarimą dėl referendumo paskelbimo, pradedamas pasirengimo
referendumui etapas. Jo metu formuojamos referendumo komisijos, kurios kartu su VRK
atlieka visus veiksmus, būtinus referendumui pasiruošti: sudaromi rinkėjų sąrašai, įteikiami
rinkėjo pažymėjimai, įrengiamos balsavimo patalpos, paruošiami ir į balsavimo patalpas
pristatomi referendumo biuleteniai ir kt.
  Balsavimas referendumo dieną vyksta nuo 7 iki 20 valandos referendumo komisijos
nurodytoje patalpoje. Seimo nutarime dėl referendumo paskelbimo gali būti nurodytas ir
kitoks laikas, taip pat, kad referendumas vyks ne vieną dieną. Ši nuostata įsigaliojo 2003 m.
vasario 27 d. prieš vykdant referendumą dėl LR narystės ES (referendumas vyko 2003 m.
gegužės 10-11 d.).
 Pasibaigus balsavimo laikui, nustatomi ir paskelbiami referendumo rezultatai. Galutinius
referendumo rezultatus ne vėliau kaip per 4 dienas po balsavimo referendume dienos
oficialiai „Valstybės žiniose“ skelbia VRK ir ji ne vėliau kaip kitą dieną po galutinių rezultatų
paskelbimo dienos perduoda RP referendumu priimto sprendimo tekstą.
 Referendumu priimto įstatymo, kito akto ar sprendimo priėmimo diena yra laikoma
balsavimo referendume diena. Referendumu priimtą įstatymą, kitą aktą ar sprendimą ne
vėliau kaip per 5 d. nuo galutinių rezultatų paskelbimo privalo pasirašyti ir oficialiai paskelbti
RP.

8. Rinkimų biuleteniai ir jų spausdinimas valstybine kalba. (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės

10 d. nutarimas).

https://www.lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta209/content

Pareiškėjas savo prašymą grindžia tuo, kad nors referendumo biuletenis yra oficialus dokumentas,
kuris turi būti rašomas tik valstybine kalba, pagal Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 3
straipsnio papildymo įstatymą Vyriausioji rinkimų komisija turi organizuoti papildomą biuletenių,
kuriuose kartu su referendumo tekstu valstybine kalba yra jo vertimas į savivaldybės teritorijoje
tradiciškai gausiai gyvenančios tautinės mažumos kalbą, spausdinimą. Pareiškėjo manymu, šitaip yra
pažeidžiami Konstitucijos 14 straipsnis, įpareigojantis viešajame gyvenime vartoti valstybinę kalbą,
taip pat 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas, nes atitinkamos išimtinės teisės
yra suteiktos tik lenkų ir rusų kalbas vartojančioms tautinių mažumų grupėms, kurių vienintelių
atstovų yra daug ir jie gyvena sutelktai.

Dėl to referendumų biuleteniai turi būti spausdinami tik valstybine kalba. Priešingu atveju būtų
ignoruojama konstitucinė valstybinės kalbos samprata, suponuojanti būtent valstybinės kalbos
vartojimą priimant valstybinės reikšmės sprendimus, taip pat būtų nukrypstama nuo iš Konstitucijos
kylančio pilietiškumo imperatyvo, Konstitucijoje įtvirtintos valstybinės bendruomenės – pilietinės
Tautos sampratos.

9. Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimai referendumo lygmenyje ir sprendimų apskundimas.

(nauja ir aktuali Referendumo įstatymo redakcija)

10. Įstatymų priėmimas referendumu ir teisinė patikra (normų kontrolė).

11. Konstitucijos keitimas referendumu ir teisinė patikra (normų kontrolė).