KONSTITUCINĖS TEISĖS ŠALTINIAI

Konstitucinės teisės šaltiniais gali būti tik aukščiausios galios steigiamojo pobūdžio teisės aktai:
– Konstitucija (ir jos sudedamosios dalys, nurodytos 150 str.);
– Oficialioji konstitucinė doktrina (KT aktai);
– KT 2020 m. liepos 30 d. nutarimas: kiti steigiamojo pobūdžio aktai, iš kurių kyla
dabartinė Konstitucija – 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktas (kartu su
1920 m. Steigiamojo Seimo rezoliucija), 1990 m kovo 11d. Aktas “Dėl Lietuvos
Nepriklausomos Valstybės atstatymo”, 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės
kovos sąjūdžio nepriklausomybės deklaracija.

Konstitucija ir Konstitucinio Teismo aktai. Konstitucinės teisės šaltiniais gali būti

aukščiausiosios galios, steigiamojo pobūdžio teisės aktai. Tai 1992 m. LR Konstitucija, taip pat jos
150 str. nurodyti konstituciniai įstatymai ir konstituciniai aktai, kurie yra Konstitucijos sudedamoji
dalis. Konstitucija, jos sudedamosios dalys sudaro vientisą, aukščiausio reguliavimo lygmens
normų ir principų sistemą.
Konstitucija – aukščiausios galios teisės aktas, kuris yra taikomas tiesiogiai ir kuriam negali
prieštarauti joks kitas teisės aktas.
Konstitucijos viršenybė įtvirtinta pačioje Konstitucijoje, kartu joje įtvirtintas ir apsaugos
mechanizmas – Konstituciniam Teismui suteikta teisė oficialiai interpretuoti Konstituciją ir vykdyti
kitų žemesniosios galios (kitaip tariant, ordinarinės teisės) teisės aktų konstitucinę kontrolę.
Konstitucija yra ne vien jos tekstas, konstitucinės normos ir principai, bet ir konstitucinė
jurisprudencija, kurioje Konstitucija yra aiškinama ir plėtojama.
Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, jos nuostatomis vadovaujantis yra leidžiami įstatymai ir
įstatymų įgyvendinamieji (poįstatyminiai) teisės aktai, bet Konstitucijos nuostatos yra labai
lakoniškos, todėl itin svarbu visiems vienodai suvokti šių nuostatų prasmę. Pavyzdžiui,
Konstitucijos 21 str. įtvirtinta pamatinė nuostata: „Žmogaus asmuo neliečiamas“, bet šios teisės
turinys ir ribos Konstitucijoje nėra nustatytos, todėl Konstitucinis Teismas, atlikdamas įstatymų
konstitucinę patikrą, išaiškina šios žmogaus teisės turinį, pagal kurį turėtų būti formuojama įstatymų
leidyba.
Konstitucijos 22 str. užtikrina privataus gyvenimo apsaugą („Žmogaus privatus gyvenimas
neliečiamas“), o Konstitucijos 25 str. saugo žodžio laisvę („Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti,
gauti ir skleisti informaciją ir idėjas“).
Be kita ko, Konstitucinis Teismas yra saistomas savo ankstesniųjų interpretacijų. Panašios bylos turi
būti sprendžiamos panašiai.
Konstitucinė teisė yra teisė be spragų, todėl negali atsirasti jokio teisės akto, kuris galėtų išvengti
konstitucinės patikros, kitaip tariant, visi įstatymai ir kiti teisės aktai turi derėti ne tik su
Konstitucija, bet ir su oficialiąja konstitucine doktrina.
Konstitucinės teisės šaltiniais laikomi pati Konstitucija ir Konstitucinio Teismo jurisprudencija,
kurioje formuojama oficialioji konstitucinė doktrina. Konstitucinės teisės šaltinių sistemoje nėra
vietos tiems teisės aktams, kurie patys gali tapti konstitucinės kontrolės objektu.
Konstitucinio Teismo aktai, kuriuose formuojama oficialioji konstitucinė doktrina, yra laikytini
teisės šaltiniais, teisine galia faktiškai prilygstančiais Konstitucijai, nes juose atskleidžiamos ir
interpretuojamos glaustos ir lakoniškos Konstitucijos nuostatos.
Konstituciniai įstatymai, nurodyti Konstitucijos 150 str. (konstituciniai aktai), yra Konstitucijos
sudedamoji dalis. Konstitucinio įstatymo sąvoka taip pat vartojama Konstitucijos 69, 72 ir 47 str.
Konstitucijos 150 str. nurodyti konstituciniai įstatymai turi Konstitucijos galią, jie keičiami ar
priimami ta pačia tvarka kaip ir Konstitucijos pataisos.
Pagrindinis kriterijus, leidžiantis atskirti konstitucinius įstatymus, kurie yra Konstitucijos
sudedamoji dalis, nuo kitų konstitucinių įstatymų, kurie nėra Konstitucijos sudedamoji dalis, yra jų
teisinė galia ir priėmimo tvarka.
Konstitucija atskiria konstitucinius įstatymus nuo kitų įstatymų pagal šių teisės aktų prigimtį,
paskirtį, priėmimo ir keitimo tvarką bei teisinę galią. Konstituciniai įstatymai negali būti keičiami ar
panaikinami įstatymais. Kita vertus, konstituciniai įstatymai teisės aktų hierarchijoje turi žemesnę
galią nei pati Konstitucija. Konstituciniu įstatymu negali būti apribota Konstitucijos ar kurių nors
jos nuostatų galia, juo negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų apribota ar
paneigta galimybė tiesiogiai taikyti Konstituciją.
Ratifikuotos tarptautinės sutartys. Pagal Konstitucijos 138 str. 3 d., tarptautinės sutartys, kurias
ratifikavo Seimas, yra sudedamoji LR teisinės sistemos dalis. Vadinasi, tarptautinės ir vidaus teisės
derinimo sistema yra grindžiama taisykle, kad tarptautinės sutartys inkorporuojamos (kitaip tariant,
įkeliamos) į šalies teisinę sistemą. Ratifikuojant tarptautinę sutartį yra svarbu išlaikyti Konstitucijos
viršenybės principą: negalioja joks įstatymas ar kitas teisės aktas, priešingas Konstitucijai.
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys įgyja įstatymo
galią. Konstitucijoje įtvirtintas principas, kad LR laikosi savo valia prisiimtų tarptautinių
įsipareigojimų, gerbia visuotinai pripažintus tarptautinės teisės principus. Tais atvejais, kai
nacionaliniuose teisės aktuose nustatomas toks reguliavimas, kuris konkuruoja su nustatytuoju
tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis.
Negali būti taikomas joks Europos Sąjungos teisės aktas, jeigu jis prieštarauja Konstitucijai.
Įstatymai. Konstitucijos 67 str. 1 ir 2 p. yra įtvirtinta, kad įstatymus leidžia Seimas. Seimas, kaip
Tautos atstovybė, priimtame įstatyme išreiškia tautos valią svarbiausiais visuomenės gyvenimo
klausimais. Įstatymuose įtvirtinamos bendrojo pobūdžio taisyklės, kurios yra privalomos visiems
teisinių santykių subjektams.
Jo galiojimas gali būti panaikintas ne kitaip, kaip išleidus kitą įstatymą arba Konstituciniam
Teismui pripažinus jį prieštaraujančiu Konstitucijai.
Konstitucijos 68 str. numatyta, kad įstatymų leidybos iniciatyvos teisė Seime priklauso Seimo
nariams, Respublikos Prezidentui ir Vyriausybei. Įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turi taip pat LR
piliečiai.
Konstitucijos 69 str. nurodoma, kad įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos
procedūros.
Įstatymai pagal jų priėmimo tvarką galėtų būti skirstomi į priimtus Seime ir į priimtus referendumu.
Ir Seime, ir referendumu priimti įstatymai turi tą pačią teisinę galią, nors jų inicijavimo ir priėmimo
bei įsigaliojimo tvarka skiriasi.
Poįstatyminiai teisės aktai. Tai įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka kompetentingos
institucijos priimti teisės aktai – Seimo nutarimai ir kiti Seimo priimami aktai, Respublikos
Prezidento dekretai, Vyriausybės nutarimai, ministerijų ir kitų valstybės institucijų teisės aktai.
Poįstatyminiai teisės aktai dažniausiai skiriami įstatymams įgyvendinti, todėl jie leidžiami remiantis
galiojančiais įstatymais ir negali jiems prieštarauti. Jis negali pakeisti paties įstatymo ir sukurti
naujų bendrojo pobūdžio teisės normų, kurios savo galia konkuruotų su įstatymo normomis. Taip
užtikrinamas įstatymų viršenybės įstatymų įgyvendinamųjų teisės aktų atžvilgiu principas.
Teismo precedentas. Kaip teisės šaltinis, prigijo anglosaksų teisinės sistemos šalyse. Romanų–
germanų teisinės sistemos šalyse teismo precedentui nėra suteikta tokia reikšmė. Čia precedentas
laikomas antriniu teisės šaltiniu, o pagrindiniu teisės šaltiniu pripažįstamas įstatymas.
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teismų precedentai yra teisės šaltiniai; rėmimasis
precedentais yra vienodos teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo,
įgyvendinimo sąlyga, todėl teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami. Tam, kad
deramai atliktų šią savo funkciją, precedentai patys turi būti aiškūs, neprieštaraujantys oficialiajai
konstitucinei doktrinai.
Pabrėžtina, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų
sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių
faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas,
faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas
precedentas. Precedentų konkurencijos atveju turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos teismo
sukurtu precedentu. Taip pat atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės
veiksnius, kaip antai: ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra
pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį; į
tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus
reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus atitinkamą precedento
reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt. Tais atvejais, kai teismų praktiką koreguoti yra
neišvengiamai, objektyviai būtina, teismai gali nukrypti nuo juos ligi tol saisčiusių ankstesnių
precedentų ir sukurti naujus, bet tai turi būti daroma deramai argumentuojant. Ypač pabrėžtina, kad
nukrypdamas nuo ankstesnių precedentų teismas privalo ne tik deramai argumentuoti patį priimamą
sprendimą, bet ir aiškiai išdėstyti motyvus ir argumentus, pagrindžiančius būtinumą nukrypti nuo
ankstesnio precedento.