KONSTITUCINĖ DOKTRINA

Doktrinos sąvoka vienais atvejais ji reiškia mokslines pažiūras, kitais – oficialaus konstitucijos
aiškintojo sprendimuose atskleidžiamą konstitucijos nuostatų prasmę. Kalbant apie konstitucijos
aiškinimą buvo minėta, kad esminis skirtumas tarp neoficialaus ir oficialaus konstitucijos aiškinimo
(taigi ir tarp mokslinės bei oficialios doktrinos) yra tas, kad pirmasis nesukelia teisinių padarinių ir
nėra privalomas, o konstitucinės justicijos institucijų formuojama oficialioji konstitucinė doktrina
yra privaloma visiems teisinių santykių subjektams, jos turinys yra visos teisės normų sistemos
teisėtumo šaltinis. Mokslinė doktrina savo mokslinių argumentų pagrįstumu ji gali daryti įtaką
oficialiajam konstitucijos interpretuotojui.
Konstitucinės doktrinos terminas vartotinas kalbant apie oficialųjį, o ne mokslinį konstitucijos
aiškinimą. Oficialiosios konstitucinės doktrinos kūrėjos yra konstitucinės justicijos institucijos.
Atlikdamos joms pavestą funkciją – garantuoti konstitucijos viršenybę.
Jurisprudencinė konstitucija suvokiama kaip neatskiriama dviejų konstitucinės norminės tikrovės
elementų – aukščiausiosios galios akto, vadinamo konstitucija, ir konstitucinės jurisprudencijos,
kurioje šis aktas aiškinamas ir plėtojamas – junginys. Taigi konstitucijos, kaip aukščiausios teisės,
formulė gali būti sudaryta taip: konstitucija = konstitucijos tekstas + oficialioji konstitucinė
doktrina.
Pagal Konstituciją, visi Konstitucinio Teismo aktai, kuriuose yra aiškinama Konstitucija, t. y.
formuojama oficiali konstitucinė doktrina, savo turiniu saisto ir teisę kuriančias, ir teisę taikančias
institucijas (pareigūnus), neišskiriant nė bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų.
Konstitucinio Teismo formuojama oficialioji konstitucinė doktrina yra viena visuma. Oficialiosios
konstitucinės doktrinos formavimas – ne vienkartinis aktas, bet laipsniškas ir nuoseklus procesas,
kuris yra nenutrūkstamas ir niekad nebūna visiškai baigtas. Oficialioji konstitucinė doktrina
formuojama ne „visa iškart“, bet „byla po bylos“, vienus jos elementus, atskleistus ankstesnėse
konstitucinės justicijos bylose, papildant kitais. Konstituciniam Teismui pagal pareiškėjų prašymus
nagrinėjant vis naujas konstitucinės justicijos bylas, ankstesniuose Konstitucinio Teismo aktuose
suformuota oficiali konstitucinė doktrina yra papildoma vis naujai fragmentais.
Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą, kurį turi
užtikrinti ne tik bendrosios kompetencijos bei specializuoti teismai, bet ir Konstitucinis Teismas.
Kita vertus, konstitucinės jurisprudencijos tęstinumas nereiškia, kad oficiali konstitucinė doktrina
negali būti koreguojama ar jos nuostatos negali būti reinterpretuojamos. Reinterpretuoti oficialias
konstitucines doktrinines nuostatas yra būtina, inter alia, tais atvejais, kai yra padaromos atitinkamų
Konstitucijos straipsnių pataisos. Įsigaliojus Konstitucijos pataisai, kuria yra pakeičiama kuri nors iš
tų Konstitucijos nuostatų, kurių pagrindu buvo suformuota ankstesnė oficialioji konstitucinė
doktrina, Konstitucinis Teismas, pagal Konstituciją, turi išimtinius įgaliojimus konstatuoti, ar
aiškinant Konstituciją dar galima remtis ankstesnių Konstitucijos nuostatų pagrindu Konstitucinio
Teismo suformuota oficialiąja konstitucine doktrina, ar jau negalima ja remtis.
Oficialiosios konstitucinės doktrinos koregavimas ir reinterpretavimas yra galimas tik jei iš
Konstitucijos kyla būtinybė nukrypti nuo esamo precedento ir sukurti naują. Konstitucinis Teismas
šioje srityje nėra visiškai laisvas, jį saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos
precedentus pagrindžianti oficialioji konstitucinė doktrina. Nuo Konstitucinio Teismo precedentų,
gali būti nukrypstama ir nauji precedentai gali būti kuriami tik jei tai yra neišvengiamai, objektyviai
būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama. Minėtąją būtinybę tam tikras oficialiąsias
konstitucines doktrinines nuostatas reinterpretuoti taip, kad būtų pakoreguota oficialioji konstitucinė
doktrina, gali lemti tik tam tikros aplinkybės, kaip antai būtinybė didinti galimybes įgyvendinti
asmenų prigimtines bei įgytąsias teises ir teisėtus interesus, būtinybė labiau apginti, apsaugoti
Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, poreikis sudaryti palankesnes sąlygas įgyvendinti Konstitucijoje
deklaruotus lietuvių tautos siekius, kuriais grindžiama pati Konstitucija, būtinybė plėsti šalyje
konstitucinės kontrolės galimybes, idant būtų garantuojamas konstitucinis teisingumas, užtikrinta,
kad nė vienas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams, neturėtų imuniteto
pašalinti iš teisės sistemos. Be to, oficialiosios konstitucinės doktrinos reinterpretuoti taip, kad ji
būtų pakoreguota, yra negalima, konstituciškai neleistina, jeigu tokiu atveju būtų pakeičiama
Konstitucijoje įtvirtintų vertybių sistema, sumažinamos Konstitucijos viršenybės teisės sistemoje
apsaugos garantijos, paneigiama Konstitucijos, kaip vientiso akto ir darnios sistemos, samprata,
sumažinamos Konstitucijoje įtvirtintos asmens teisių ir laisvių garantijos, pakeičiamas
Konstitucijoje įtvirtintas valdžių padalijimo modelis.