A jahn Brahm (Adžanas Brahmas;

tikr. Peter Betts) gimė 1951 m. Londo­

ne, Kembridže studijavo teorinę fiziką, o
dabar jau daugiau kaip trisdešimt metų
yra theravados budizmo miško tradici­
jos vienuolis, mokantis budizmo Austra­
lijoje, Singapūre ir Malaizijoje. Kassavai­
tinių jo mokymų „YouTube“ nuolat klau­
sosi daugybė žmonių iš viso pasaulio.
Lietuviškai išleista jo knyga „Atverk savo širdies duris“ tapo
daugelio skaitytojų kasdienio gyvenimo palydove. Budistinės
istorijos apie laimę kupinos išminties ir humoro. Tačiau juk nei
išminties, nei gyvenimo džiaugsmo niekuomet negana, todėl
Ajahnas Brahmas savo mokymus tęsia knygoje „Dramblys,
kuris pamiršo laimę“. Tai išmintį ir gerą nuotaiką skleidžiantys
pasakojimai kiekvienai dienai.
Šios istorijos - Ajahno Brahmo mokymo pagrindas. Daž­
nai atrodo, kad viso pasaulio nelaimės užgriuvo būtent mus;
dažnai problemos būna tikros ir didelės, o mūsų galios - m en­
kos. Dažnai liūdime ir nerimaujame, ir juk išties yra dėl ko.
Šiose istorijose sutiksime tokius pat sutrikusius ir nuliūdusius
žmones, kokie kartais esame ir patys, - ir nejučiomis gyveni­
mas ims šviesėti, nes Ajahnas Brahmas kiekvieną gyvenimo
situaciją moka atgręžti šviesiąja ir juokingąja puse.
Autorius pasakoja istorijas, galinčias padėti pasveikti nuo
depresijos, pažvelgti į savo gyvenimą naujomis akimis, pakeisti
savo likimą ir net išgyventi akistatoje su mirtimi. Jis pasakoja ir
apie save - nuoširdžiai, šiltai ir nepaprastai juokingai.
Paprastume slypi laimė ir išmintis. „Dramblys, kuris pamir­
šo laimę“ pelnytai gali tapti knyga, kurią norėsite turėti šalia
kasdien. Nes laimės ir geros nuotaikos reikia visada ir visiems.
 A ja h n Brahm

D ra m b ly s ,
k u ris p a m irš o laim ę

Įkvepiančios istorijos apie tai,

kaip mėgautis kiekviena akimirka

Iš anglų kalbos vertė

Emilija Ferdmanaitė

VI LNI US 2 0 1 6
 Ajahn BRAHM
D O N ’T WORRY, BE GRUMPY
Inspiring Stories for Making
the M ost o f Each M om ent
W isdom Publications, Boston, 2014

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat pa­
daryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo
originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archy­

vuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar pa­
daryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų
patalpose.

Copyright © 2014 by Buddhist Society o f W estern Australia,

published by W isdom Publications
Lithuanian translation rights arranged w ith W isdom Publications Inc
through Jurgita Ludavičienė
All rights reserved.

© Viršelio nuotrauka, Valery Shanin / „Shutterstock“

© Emilija Ferdmanaitė, vertimas į lietuvių kalbą, 2016
© „Tyto alba“, 2016

ISBN 978-609-466-204-1
 T u rin y s

Tara ir turinys • 13
Ko mes iš tikrųjų norime • 15
Ot, šūdas! • 18
Teigiamas pastiprinimas • 20
Politikas šulinyje • 22
Kupranugario snukis • 24
Įskilęs puodelis • 28
Pasaka apie du vištininkus • 30
Jūsų fotoalbumas • 32
Paspausti „Ištrinti“ • 34
Gerai? Blogai? Kas žino? • 36
Pasiklydęs taksistas • 38
Nusikaltėlių nėra • 40
Psichikos ligos žymė • 42
Leidimas mirti • 43
Budistinis pokštas • 45
Seni vienuoliai nemeluoja • 46
Pats svarbiausias pirštas • 53
Apibūdinti nerimą • 55
Pabučiuoti „popą“ • 58
Cunamio krokodilas • 59
Brangusis, aš nerandu vaikų! • 61
Kaip pelėkautai pražudė vištą, kiaulę ir karvę • 63
Kaip priimti pagyrimą • 66
Penkiolikos sekundžių gyrimo taisyklė • 69
Sumuštinio metodas • 70
 70 procentų taisyklė • 72
Sumažinkite savo lūkesčius • 74
Trys mano klaidos, kurias labiausiai įsiminiau • 76
Paskutinis klausimas • 79
Kodėl verta būti ištaškytam į gabalus • 82
Turėčiau ar ne? • 84
Paklauskite šuns • 85
Rūpintis, o ne gydyti • 87
Sausainiai su pienu • 89
Komivojažieriaus kaltė • 91
Liūdna saga apie savižudę vorę • 93
Laimingos santuokos paslaptis • 96
Šventintas vanduo • 99
Kodėl pavojinga vairuoti išgėrus • 101
Šventas šūdas • 103
Materializmo prigimtis • 106
Kicė • 109
Šuniška meditacija • 112
Įstabi istorija apie antgamtinius reiškinius • 114
Mano kelionė į Himalajus • 119
Kažkas tave stebi • 121
Kaip kitas mokinys išmoko juoktis iš įžeidimų • 124
Mokytis iš žinovų • 126
Duodami nugalime depresiją • 129
Gili duobė • 131
Kada meluoti galima? • 132
Kodėl mes meluojame • 134
Beždžionės protas • 138
Paleisk tą bananą • 142
 Mamyte, aš palieku namus • 144
Anapus horizonto • 147
Pasibaidęs buivolas • 149
Istorija apie prapuolusį motociklą • 151
Ant atbrailos • 153
Mano mamos lentyna • 155
Penkiasdešimt katės kirčių • 157
Drausminga karvedžio kariauna • 160
Mylimosios žodžio galia • 162
Dvidešimt atsispaudimų kasryt • 164
Pilvočiaus išmintis • 166
Streso prigimtis • 168
Pusė popieriaus lapo • 170
Ką daryti ištikus didelei bėdai • 173
Pabučiuoti bjaurią rupūžę • 175
Kaip nereikia melstis • 178
Aklas neregį veda • 181
Dramblys, kuris pamiršo laimę • 183
Kai girdi balsus • 186
Kaip vienuoliai paveikia sėkmę • 189
Stebuklas • 191
Dieviškasis įsikišimas • 194
Visažinis • 198
Pasaka apie du mangus • 200
Kaip sugauti mangą? • 202
Uždraustas vaisius • 204
Kankintojas • 206
Kankintojai biurokratai • 208
Posėdžių salės kankintojas • 210
 Esu nepakankamai geras • 213
Esu pakankamai geras • 215
Atsakiklis • 216
Teisė nebūti laimingam • 217
Laimės licencija • 219
Kiek esi vertas? • 221
Tylos galia • 223
Vidinė tyla • 226
Kai tylos nėra • 229
Tarpinės akimirkos • 232
Žmogiška būtybė ar
žmogiška lėkybė - kas jūs? • 234
Mažiau nerimasties, daugiau vilties • 236
Būti svečiu, ne šeimininku • 239
Nebūk vien dėmesingas ir sąmoningas, būk geranoringas!
Geranoringumas bankroto atveju • 244
Geranoringumas ir ramuma • 246
Nereikia bijoti • 249
Karstas • 251
Geranoriški vaiduokliai • 254
Škotiška migla • 257
Nusilenkimai • 260
Dievas budizme • 263
Nušvitimo žaidimas • 265
Meniu • 269
 Pratarm ė

Bananai - nepaprasti vaisiai.

Jie tokie neįmantrūs, jog lengva pamanyti, kad apie
juos žinome viską. O iš tiesų nė nenutuokiame, kaip
tinkamai juos lupti! Dauguma žmonių bananą pradeda
lupti nuo koto. Tačiau beždžionės, tikrosios bananų ži­
novės, paima už koto ir lupa nuo kito galo. Pamėginkite
ir patys įsitikinsite. „Beždžionės metodas" sukelia kur
kas mažiau vargo.
Medituojantys budistų vienuoliai, visai kaip tos bež­
džionės, žino būdą, kaip atriboti protą nuo jį apspitusių
rūpesčių. Kviečiu ir jus gyvenimo problemas spręsti pa­
gal „vienuolio metodą". Bus kur kas mažiau vargo - kaip
ir lupant bananą.
 1
Tara ir t u r i n y s

Prieš kelerius metus gatvėse kilo riaušės pasklidus ži­

niai, jog vienas Gvantanamo įlankos sargybinis buvo
apkaltintas paėmęs šventą knygą ir nuleidęs ją į klozetą.
Kitą dieną man paskambino vietinis žurnalistas ir pa­
sakė rengiąs straipsnį apie kilusį pasipiktinimą. Visiems
didžiųjų Australijos religinių bendruomenių vadovams
jis pateikė tą patį klausimą, kurį dabar ketino pateikti
man.
- Ką jūs, Adžanai Brahmai, darytumėt, jeigu kas nors
paimtų šventąją budistų knygą ir nuleistų į klozetą?
Atsakiau nedvejodamas:
- Pone, jeigu kas nors paimtų šventąją budistų knygą
ir nuleistų į klozetą, pirmiausia iškviesčiau santechniką!
Baigęs kvatotis žurnalistas pasakė, kad tai buvo pir­
mas jo sulauktas protingas atsakymas.
Savo mintį pratęsiau.
Paaiškinau, kad galima susprogdinti visas Budos sta­
tulas, sudeginti budistų šventoves, išžudyti budistų vie­
nuolius ir vienuoles - galima visa tai sunaikinti, bet aš
niekada neleisiu sunaikinti budizmo. Galima nuleisti į
klozetą šventąją knygą, bet aš niekada nesutiksiu ten pat

13
nuleisti atlaidumo, taikos ir užuojautos. Knyga - tai ne
religija. Ne statula, pastatas ar dvasininkas. Šie dalykai -
tik tara.
Ko mus moko knyga? Ką vaizduoja statula? Kokias
savybes turėtų įkūnyti dvasininkai? Tai yra turinys.
Kai suvokiame skirtumą tarp taros ir turinio, saugo­
me turinį net tada, kai tara sunaikinama.
Galime išspausdinti daugiau knygų, pastatyti dau­
giau šventyklų ir statulų, netgi apmokyti daugiau vie­
nuolių, bet kai prarandame meilę ir pagarbą kitiems ir
sau, pakeisdami ją smurtu, į klozetą nugarma visa reli­
gija

14
 2
K o m e s iš t i k r ų j ų n o r i m e

Vieną rytą vienuolyno vyresnysis nubudo anksti. Regis,

kas čia neįprasto. Tačiau tą rytą jį pažadino garsas: greti­
moje patalpoje kažkas judėjo. O tai buvo neįprasta, mat
tokiu metu dauguma vienuolių gieda rytines „giesmes“
(„Hrrrpfff...“), tad vyresnysis nuėjo pasižiūrėti, kas ten
dedasi.
Tamsoje jis išvydo gobtuvuotą siluetą. Tai buvo įsi­
laužėlis.
- Ko nori, mano drauge? - maloniai paklausė vie­
nuolyno vyresnysis.
- Duokš aukų dėžutės raktą, išgama! - suurzgė įsi­
laužėlis, užsimojęs ilgu aštriu peiliu.
Vienuolyno vyresnysis pamatė peilį, bet neišsigando.
Jis pajuto užuojautą šiam jaunuoliui.
- Žinoma, - atsakė jis ir iš lėto padavė raktą.
Kol vagis paskubomis tuštino aukų dėžutę, vienuoly­
no vyresnysis atkreipė dėmesį, kad jo švarkas sudriskęs,
o veidas išbalęs ir įdubęs.
- Kada pastarąjį kartą valgei, mano mielas berniuk?
- Užsikišk! - riktelėjo įsilaužėlis.
- Spintelėje šalia aukų dėžutės rasi maisto. Vaišinkis.

15
 Vagis sutrikęs stabtelėjo. Jį nustebino, kad vienuolis
rūpinasi jo gerove. Dėl visa ko nenuleisdamas peilio jis
greitosiomis prisikimšo kišenes pinigų iš aukų dėžutės
ir maisto iš spintelės.
- Ir nesugalvok skambinti policijai! - sušuko jis.
- Kodėl aš turėčiau skambinti policijai? - ramiai
paklausė vienuolyno vyresnysis. - Šios aukos ir skirtos
padėti tokiems vargšams kaip tu, o maistą tau atidaviau
dykai. Tu nieko nepavogei. Eik ramybėje.
Kitą dieną vienuolyno vyresnysis viską papasakojo
kitiems vienuoliams ir pasauliečių komitetui. Visi labai
juo didžiavosi.
Po kelių dienų laikraštyje perskaitė, kad vagišių su­
čiupo beplėšiantį kitą namą. Šį kartą jį nuteisė dešimčiai
metų kalėjimo.
Po dešimties metų tas pats vienuolyno vyresnysis pa­
kirdo ankstų rytą išgirdęs, kad kažkas už sienos krebžda.
Jis nuėjo patikrinti ir, jūs atspėjote, išvydo tą patį įsilau­
žėlį, stovintį prie aukų dėžutės su aštriu peiliu.
- Pamenat mane? - suriko vagišius.
- Pamenu, - suniurnėjo vienuolis, kišdamas ranką į
kišenę. - Še raktą.
Tada vagišius nusišypsojo, nuleido peilį ir draugiškai
tarė:
- Pone, nereikia man jūsų rakto. Visus tuos ilgus me­
tus kalėjime nesilioviau apie jus galvojęs. Per visą mano
gyvenimą jūs buvote vienintelis žmogus, kuriam aš iš
tikrųjų rūpėjau. Taip, aš ir vėl atėjau vogti, bet suvokiau

16
aną kartą paėmęs ne tą daiktą. Šį kartą atėjau jūsų geru­
mo ir vidinės ramybės paslapties. Štai ko man iš tikrųjų
reikia. Prašau, duokite man gailestingumo raktą. Pada­
rykite mane savo mokiniu.
Netrukus vagis tapo vienuoliu ir taip praturtėjo, kaip
nė nesapnavo. Jis įgijo ne pinigų, bet gerumo ir vidinės
ramybės.. Štai ko mes visi iš tikrųjų norime. Šito nepa­
vogsi!

17
 3
O t, šūdas!

Lankydamas savo mokinius Šiaurės Amerikoje, patei­

kiau štai tokią įkvepiančią metaforą.

Įmynęs į šuns šūdą nesinervink ir nepulk jo valyti. Ver­

čiau nusišypsok ir parsinešk jį namo. Nueik į sodą ir
nusikrapštyk tą šūdą po obelim. Kitąmet derlius bus
gausesnis, obuoliai sultingesni ir saldesni nei kada nors
anksčiau. Bet privalai nepamiršti, jog, kąsdamas prisir-
pusį obuolį, iš tiesų kąsi šuns šūdą! Tiktai jis transforma­
vosi į sultingą, saldų obuolį.
Išgyvendamas krizes tu irgi tarytum įmini į šuns
šūdą. Bet, užuot pykęs, graužęsis ir depresavęs, parsi­
nešk jį namo ir užkask giliai savo širdyje. Netrukus tapsi
išmintingesnis ir gailestingesnis. Kaip manai, kas ta sul­
tinga išmintis ir saldi meilė? Tai transformavęsis šūdinas
gyvenimas.

Praėjus porai valandų po to, kai perskaičiau šį nuostabų

patarimą, greitkelio stovėjimo aikštelėje ėmiau ir įmy-

18
niau į tikrą šuns šūdą. Mano vairuotojas, ką tik išklausęs
paskaitą, neleido man lipti į automobilį, kol nenugram-
džiau to šuns šūdo nuo savo sandalų iki paskutinio tru­
pinėlio. Galima sakyti, sušiko visą šūdo metaforą. Bėda
su tais šiuolaikiniais žmonėmis. Gyvena butuose, atkirs­
tuose nuo gamtos, ir neturi sodo, kuriame šūdas trans-
formuotųsi į vaisius.

19
 4
T eigiam as p a stip r in im a s

Vėliau per tą patį vizitą į Šiaurės Ameriką kažkas man pa­

sakė, iš kur galėjo atsirasti tasai šuns kakas. Vienas suma­
nus verslininkėlis jau užsikalė krūvą pinigų mokydamas
butuose gyvenančių miestiečių šunis daryti „į puoduką“.
Kiekvienas kada nors namuose auginęs jauną šu­
nytį žino, koks vargas jį pripratinti liautis savo reikalus
darius ant prabangaus kilimo. Tasai verslininkėlis ga­
rantavo vos per tris dienas išmokysiąs šunį kakoti tik
lauke. Jis taikė teigiamo pastiprinimo metodą.
Jis arba jo darbuotojas nusivesdavo šunelį į gatvę,
prie kokio medžio ar nedidelio sodo, ir laukdavo, kol
šuo pakakos ar pašiusios. Tada jis imdavo strykčioti ir
džiugiai spygauti, mosuoti rankomis, šokti džigą ir dai­
nuoti linksmą dainelę. Kartais treneris netgi pamėgin­
davo persiversti kūlio. Dėl šuns išmatų jis kraustydavosi
iš proto ir patirdavo kraštutinę ekstazę. Ir tai veikė! Šuo
pajusdavo padaręs žmogų labai labai laimingą. Per tris
dienas šuo įprasdavo kakoti tik lauke. Štai kokia teigia­
mo pastiprinimo galia - net gyvūnams.
Deja, vėliau šunų treneris užsitraukė didelę nemalo­
nę. Keli jo klientai ramiai sau sėdėjo ant sofos su šunim

20
ir žiūrėjo rungtynes per televizorių. Kai jų komanda
įmušė efektingą įvartį, jie džiaugsmingai pašoko nuo so­
fos, ėmė mosuoti rankomis, šokti džigą ir dainuoti links­
mą dainelę! Spėkite, ką padarė šuo?
 5
P o litik as šu lin yje

Gyvenime pasitaiko, kad jei ir neįmini į šuns šūdą, tai

kas nors jį į tave paleidžia! Toliau papasakosiu, kaip elg­
tis tokioje situacijoje.

Vienas žinomas abejotinos reputacijos politikas vaikšti­

nėdamas po mišką įkrito į apleistą šulinį. Laimei, šulinys
buvo sausas, o jo kaukolė tokia kieta, kad jokių traumų
nepatyrė. Nelaimei, šulinys buvo pernelyg gilus, kad
politikas išsikapanotų pats, tad ėmė šauktis pagalbos.
Paprastas žmogus po dviejų rėkimo valandų būtų užki­
męs, bet jis buvo profesionalus politikas, turintis ilga­
metę patirtį, tad po trijų valandų dar tik jautėsi apšilęs.
Pro šalį ėjo ūkininkas, išgirdo triukšmą ir šulinio dugne
rado politiką.
- Padėk man! - paprašė politikas.
- Nė už ką! - atšovė jį atpažinęs ūkininkas.
Ūkininkas nekentė politikų, ypač tokių slidžių kaip
šis. Be to, jis jau seniai ruošėsi tą pavojingą šulinį užkasti.
Taigi pasiėmė kastuvą ir ėmė žerti į šulinį žemes. Vienu
sykiu palaidos politiką ir užkas šulinį!

22
 Politikas pajuto esąs drabstomas purvais, bet jam tai
buvo ne naujiena. Tačiau supratęs, kad ūkininkas ketina
palaidoti jį gyvą, jis ėmė rėkti skardžiai lyg per rinkimus.
- Pažadu sumažinti tau mokesčius! Užtikrinu, kad pa­
didinsiu ūkio subsidijas! Prisiekiu visoms karvėms skirti
nemokamą sveikatos priežiūrą! Tikėk manim!
Išgirdęs žodžius „Tikėk manim!“, ūkininkas puolė
žerti žemes į šulinį dar energingiau. Politikas ėmė šaukti
dar desperatiškiau. O paskui nutilo.
Ūkininkas pamanė, kad politikas jau palaidotas, ir
pradėjo kasti lėčiau. Jis taip įniko į darbą, kad nepastebė­
jo plaukų sruogos, šmėstelėjusios šulinio viršuje. Toliau
bekasant išlindo ir viršugalvis. Dar kiek pakasęs ūkinin­
kas išvydo besišypsantį politiko veidą. Jam nusviro ran­
kos, ir daugiau jis nebekasė.
Politikas nutarė liautis skundęsis, kad jį drabsto pur­
vais. Jis nusipurtė žemes ir jas sutrypė. Kiekviena žemių
sauja leisdavo jam palypėti keliais centimetrais aukščiau.
Dabar jis buvo taip aukštai, kad pajėgė išlipti iš šulinio ir
vėliau ūkininką apdovanoti sveikatos ir mokesčių ins­
pektorių vizitais.
Istorijos moralas toks: kai gyvenimas žeria ant tavęs
šūdus, nusipurtyk juos, sutrypk, ir visada palypėsi aukš­
čiau.

23
 6
K u p ran u gario sn uk is

Kartais žmonės ant jūsų pyks. Netgi tie, kuriuos mylite.

Visiems pasitaiko. Žmonės pyko net ant Budos! Ką da­
ryti, kai ant jūsų kas nors bando išlieti įtūžį? Atsakymą
rasite šioje istorijoje.

Vyras namuose mėgavosi laisvadieniu. Jo žmona ruoš­

dama pietus pastebėjo, kad baigėsi kiaušiniai.
- Mielasai, - tarė ji, - ar negalėtum suvaikščioti į tur­
gų ir parnešti kiaušinių?
- Žinoma, širdele, - linksmai atsakė jis.
Vyras dar niekada nebuvo lankęsis turguje. Žmona
davė jam pinigų, pintinę ir paaiškino, kaip rasti kiaušinių
pardavėją, įsikūrusį turgaus viduryje.
Kai tik vyras įžengė į turgų, prie jo prišoko kažkoks
jaunikaitis ir garsiai sušuko:
- Sveikas, kupranugario snuki!
- Ką?! - pasipiktino vyras. - Ką tu vadini kupranu­
gario snukiu?!
Bet jaunikaitį tai tik pakurstė ir jis ėmė įžeidinėti vyrą
dar aršiau:
- Ei, tu, burnos smarve! Kibą ryte nusiskutęs apsi-

24
šlakstei šuns kakais? Kad tavo pažastyse užsiveistų tūks­
tančio benamių šunų blusos!
Užvis nemaloniausia buvo tai, kad ant vyro buvo šau­
kiama viešumoje, turgaus viduryje, o jis juk nieko blogo
nepadarė. Jis taip nusiminė ir suglumo, kad apsisuko ant
kulno ir kiek įmanydamas skubiau movė iš turgaus.
- Koks* tu ankstyvas, mielasai, - jam parėjus nusiste­
bėjo žmona. - Ar nupirkai kiaušinių?
- Ne! - atšovė vyras. - Ir daugiau negalvok manęs
siųsti į tą necivilizuotą, šiurkštų, kiaulišką, srutomis pa-
smirdusį turgų!
Žinoma, sėkmingos santuokos paslaptis - mokėti
užglostyti pasišiaušusias partnerio plunksneles, kai jis
ar ji ką tik patyrė nemalonumų. Taigi žmona jį ramino
ir glostė, kol termometras jo širdyje ėmė rodyti saugią
temperatūrą. Tada ji švelniai paklausė, kaip atrodė tas
jaunikaitis.
Vyras gaižiai susiraukė ir spjaudydamasis jį apibūdino.
- Ak, tas! - slėpdama šypseną tarė žmona. - Jis taip
elgiasi su visais. Supranti, vaikystėje jis pargriuvo ir susi­
trenkė galvą. Jam buvo negrįžtamai pažeistos smegenys,
ir nuo to laiko jis kuoktelėjęs. Vargšelis negalėjo lankyti
mokyklos, susirasti draugų, gauti darbo, jis niekada ne­
ves mielos merginos ir nesukurs šeimos. Tas nelaimėlis
išprotėjęs. Jis įžeidinėja visus ir kiekvieną. Nepriimk as­
meniškai.
Tai išgirdus vyro pasipiktinimas kaipmat ištirpo. Jam
pagailo jaunikaičio.

25
 Žmona pastebėjo persimainiusią vyro nuotaiką ir tarė:
- Mielasai, man vis dar reikia tų kiaušinių. Ar nega­
lėtum?..
- Žinoma, širdele, - atsakė vyras ir vėl nuėjo į turgų.
Jį išvydęs jaunikaitis ėmė rėkti:
- Ei! Tik pažiūrėkit, kas ateina! Senasis kupranugario
snukis su savo smirdančia burna ir vėl čia! Užsikimškit
nosis - į turgų ką tik užnešė krūvą šuns šūdo ant dviejų
kojų!
Šį kartą vyras nepyko. Jis nudrožė tiesiai prie kiau­
šinių pardavėjo, sekamas jaunikaičio, toliau žarstančio
užgaules.
- Nepaisykite jūs jo, - pasakė kiaušinių pardavėjas. -
Jis kabinėjasi prie visų. Jis kuoktelėjęs. Vaikystėje susi­
trenkė galvą.
- Taip, žinau. Vargšas vaikinas, - tarė vyras ir sumo­
kėjo už kiaušinius.
Jaunikaitis nusekė vyrą iki turgaus pakraščio, vis gar­
siau šūkalodamas nešvankybes. Tik šį kartą vyras nė kiek
nepyko. Nes jis žinojo, kad jaunikaitis - nevisprotis.

Kai suprasite šią istoriją, tai kitą kartą, kai kas nors jus
pravardžiuos baisiais vardais arba partneris ant jūsų su­
pyks, tiesiog įsivaizduokite, jog šiandien jie susitrenkė
galvą ir kenčia nuo laikinos smegenų traumos. Budizme
pykti ant kitų ir juos įžeidinėti vadinama laikina bepro­
tybe.

26
 Kai suvoki, kad ant tavęs įtūžęs žmogus yra laikinai
kuoktelėjęs, gali jo puolimą atlaikyti šaltu krauju ir netgi
su užuojauta: „Vargšeli tu!"

27
 7
Įsk ilęs p u o d e lis

Mylimo žmogaus mirtis visam laikui pakeičia mūsų

gyvenimą. Netgi nepažįstamų žmonių mirtys - tie
tūkstančiai, žūvantys per stichines nelaimes, - pakeičia
mūsų mąstyseną. Mirtis yra gyvenimo dalis, mokanti
mus rūpintis vienas kitu.

Prieš daugelį metų Tailande mano mokytojas Adžanas

Cahas (Ajahn Chah) iškėlė ir parodė savo keraminį
puodelį.
- Pažvelkite! - tarė jis mums. - Jis įtrūkęs.
Atidžiai įsižiūrėjau į puodelį, bet jokio įtrūkimo ne­
pamačiau.
- Įtrūkimas nematomas, - tęsė Adžanas Cahas, - bet
jis yra. Vieną dieną kas nors puodelį numes, įtrūkimas
taps matomas ir puodelis suskils. Toks jo likimas.
-Jei puodelis būtų plastikinis, - paaiškino mano mo­
kytojas, - jis neturėtų nei likimo, nei nematomo įtrūki­
mo. Galėtum jį mėtyti, trankyti, netgi paspirti, bet jis
nesudužtų. Galėtum elgtis nerūpestingai, nes jis būtų
nedūžtantis. O mano puodelis - trapus, todėl aš priva­
lau juo rūpintis.

28
 -Jūsų kūnas, - toliau kalbėjo Adžanas Čahas, - irgi
turi įtrūkimą. Šiuo metu įtrūkimas nematomas, bet jis
yra. Tai - jūsų artėjanti mirtis. Vieną dieną įvyks nelai­
mė, užklups liga, ateis senatvė; tada įtrūkimas taps ma­
tomas ir jūs mirsite. Tai - jūsų likimas. Jeigu jūsų gyve­
nimas truktų amžinai, - apibendrino Adžanas Cahas, -
jeigu jis būtų nedūžtantis kaip tas plastikinis puodelis,
galėtumėte elgtis lengvabūdiškai. Bet mūsų gyvybė
trapi, o likimas - mirti, ir būtent todėl mes privalome
savimi rūpintis.
Mūsų santykiai irgi trapūs it keraminiai puodeliai, to­
dėl privalome vienas kitą tausoti. Suvokimas, kad laimė­
je glūdi įtrūkimas, moko mus jausti dėkingumą. Žino­
jimas, kad mūsų gyvenimas vieną dieną suduš, padeda
pamatyti, jog kiekviena akimirka yra vertinga.

29
 8
P asaka ap ie du v iš t in in k u s

Kartą gyveno du vištininkai. Vienas keldavosi anksti

ryte, pasiimdavo pintinę ir eidavo į vištidę rinkti praė­
jusios nakties derliaus. Jis sukraudavo į pintinę vištšū-
džius, o kiaušinius palikdavo ant žemės pūti. Pintinę
su vištšūdžiais jis parsinešdavo namo, ten ji skleisdavo
baisiai bjaurią smarvę. Kvailo vištininko šeima juo buvo
labai nepatenkinta.
Antrasis vištininkas irgi pasiimdavo pintinę ir eida­
vo į vištidę rinkti praėjusios nakties derliaus. Bet į pin­
tinę jis susikraudavo kiaušinius, o vištšūdžius palikdavo
pūti. Vėliau jie taps vertinga trąša, bet juk nesineši jų į
namus! Parsinešęs namo kiaušinius, savo namiškiams
jis iškepdavo gardaus omleto, o likusius kiaušinius par­
duodavo turguje. Šeima labai džiaugėsi tokiu sumaniu
vištininku.

Šios alegorijos esmė tokia. Kai renkate praeities derlių,

ką dedate į pintinę ir nešatės namo? Ar esate iš tų žmo­
nių, kurie susirankioja visas nemalonias šiandienos (ar
gyvenimo) patirtis ir nešasi jas namo: „Mielasis, mane

30
šiandien pagavo viršijančią greitį!" „Brangioji, viršinin­
kas ant manęs kaip reikiant supyko!" O gal jūs iš tų, ku­
rie palieka visas neigiamas patirtis praeityje, kur joms ir
vieta, ir susirenka vien tik malonias akimirkas?
Kas jūs - šūdų ar kiaušinių rinkėjas?
 9
Jūsų fo to a lb u m a s

Daugelis žmonių turi fotoalbumą. Jame jie saugo lai­

mingiausių laikų prisiminimus. Galbūt ten yra nuo­
trauka, kurioje jie vaikystėje žaidžia prie jūros. Arba
nuotrauka su išdidžiais tėvais per diplomo teikimo
ceremoniją. Ten yra daug vestuvių nuotraukų, kuriose
įamžintos vienos gražiausių jų meilės akimirkų. Yra ir
atostogų kadrų.
Bet tame albume jūs niekada nerasite įamžintų sun­
kių gyvenimo akimirkų. Čia nėra jūsų nuotraukos prie
mokyklos direktoriaus kabineto. Nėra nė vienos nuo­
traukos, kurioje jūs iki išnaktų ruošiatės egzaminams.
Nė vienas iš mano pažįstamų albume neturi nei skyrybų
nuotraukų, nei nuotraukų iš ligoninės lovos, kur jie guli
pakirsti ligos, nei iš transporto spūsties pakeliui į darbą
pirmadienio rytą! Tokie depresiją keliantys kadrai ne­
randa kelio į fotoalbumus.
Bet yra dar vienas fotoalbumas, kurį laikome savo
galvose, - jį vadiname atmintimi. Tame albume mes
saugome daugybę nemalonių nuotraukų. Čia rasime be­
galę kadrų iš aršių rietenų, daug nuotraukų, liudijančių
tas dienas, kai buvome skaudžiai išduoti, ir keletą mon-

32
tažų, kuriuose su mumis pasielgta beširdiškai. Tačiau
albume neįtikėtinai mažai įamžintų laimingų akimirkų.
Absurdas!
Nagi, perkratykite fotoalbumą savo galvoje. Ištrin­
kite neįkvepiančius prisiminimus. Išmeskite juos lauk.
Jiems šiame albume ne vieta. Vietoj jų įsidėkite tokius
prisiminimus, kokius saugote tikrame fotoalbume. Įkli­
juokite džiugesį, kurį patyrėte susitaikę su savo partne­
riu, įklijuokite netikėtą nesuvaidinto gerumo akimirką,
įklijuokite tą mirksnį, kai prasisklaidė debesys ir nuo­
stabiai gražiai suspindo saulė. Saugokite tas nuotraukas
savo atmintyje. O radę laisvą valandėlę pavartykite albu­
mo puslapius - su šypsena, o gal net kvatodami.
 10
Paspausti „ Ištrin ti“

Kaip ištrinti blogus praeities prisiminimus?

Prieš daugelį metų Tailande, grįždamas iš rytinio
išmaldos rinkimo, Adžanas Cahas pakėlė šalikelėje nu­
mestą pagalį ir paklausė:
- Ar sunkus šis pagalys?
Nespėjus mums atsakyti, Adžanas Cahas sviedė pa­
galį į krūmus ir tarė:
- Pagalys sunkus tik tada, kai jį laikai. Kai išmeti -
sunkumas dingsta.
Vadovaudamasis šiuo principu savo mokiniams siū­
lau atlikti „pagalio ceremoniją“. Popieriaus lape surašy­
kite visus varginančius blogus prisiminimus, kokie tik
ateis į galvą. Tada susiraskite pagalį, apvyniokite po­
pierių aplink vieną jo galą ir užtvirtinkite gumele arba
lipnia juostele. Paskui susiraskite atokesnę vietą miške,
paimkite pagalį ir įvertinkite visų tų blogų prisiminimų
svorį. Kai būsite pasiruošę, meskite - iš visų jėgų ir kiek
įmanoma toliau!
Kad atsikratytumėte blogų prisiminimų, pirmiausia
turite juos pripažinti. Būtina sąžiningai juos perrink­
ti. Todėl ir siūlau rašytis popieriuje. Be to, reikia kokio

34
nors fizinio veiksmo ar ceremonijos, kurie paleidimui
suteiktų jėgos. Neužtenka vien pagalvoti: „Dabar aš visa
tai paleisiu.“ Apvynioti popierių aplink pagalį, nueiti į
mišką apsisprendus atsikratyti blogybių, pajusti saujoje
pagalio sunkumą, patirti palengvėjimą numetus jį kiek
įmanoma toliau - visi tie žingsniai sustiprina jūsų keti­
nimą. Jie suteikia jam jėgos. Ir tai suveikia. Jūs paspau­
džiate mygtuką „Ištrinti“.
Paskui kažkas pasiskundė, kad per mane šiukšlinami
miškai. Aš neva skatinu vandalizmą! Taigi strategiją pa­
koregavau.
Surašykite visus blogus prisiminimus popieriuje.
Tam, kad juos ištrintume, pirmiausia reikia iškelti į pa­
viršių. Tik šį kartą naudokite ypatingą popieriaus rūšį,
pačią tinkamiausią šūdiniems prisiminimams. Surašy­
kite juos tualetinio popieriaus ritinėlyje. Baigę rašyti,
nusineškite tuos susmirdusius užrašus į tualetą ir išmes­
kite ten, kur jiems ir vieta, - į klozetą, o tada nuleiskite
vandenį!

35
 11
G erai? B lo g a i? Kas ž in o ?

Seniai seniai vienas karalius išjojo medžioti ir įsipjovė

pirštą. Jis pasikvietė gydytoją, visada lydintį jį medžiok­
lėje, ir tas sutvarstė žaizdą.
- Ar viskas bus gerai? - paklausė karalius.
- Gerai? Blogai? Kas žino? - atsakė gydytojas, ir jie
tęsė medžioklę.
Grįžus į rūmus pasirodė, kad žaizda užkrėsta, ir ka­
ralius vėl pasikvietė gydytoją. Gydytojas išvalė žaizdą,
atsargiai užtepė gydomojo balzamo ir vėl sutvarstė.
- Ar tu tikras, kad viskas bus gerai? - sunerimęs pa­
klausė karalius.
- Gerai? Blogai? Kas žino? - vėl atsakė gydytojas.
Karalius ėmė nuogąstauti.
Jo baimė pasitvirtino, kai po kelių dienų žaizdos už­
kratas taip išplito, kad pirštą teko amputuoti! Karalius
taip įniršo ant nemokšos gydytojo, kad pats palydėjo jį į
kalėjimą ir įmetė į kamerą.
- Na kaip, gydytojau, ar smagu tupėti cypėje?
- Matot, pone... Gerai? Blogai? Kas žino? - gūžtelė­
jęs atsakė gydytojas.
- Tu ne tik nemokša, bet dar ir pamišėlis! - supyko
karalius ir išėjo.

36
 Po kelių savaičių, kai žaizda užgijo, karalius vėl išjojo
į medžioklę. Vydamasis žvėrį jis atsiskyrė nuo dvariškių
ir pasiklydo. Klaidžiojantį po girią jį nelaisvėn paėmė
laukiniai miško žmonės. Tądien buvo jų šventadienis, ir
šit jiems pasisekė rasti auką džiunglių dievui! Jie priri­
šo karalių prie didelio medžio, o kol jų žynys giedojo ir
šoko, miško žmonės išgalando aukojimo peilį. Paėmęs
peilį žynys jau norėjo perrėžti karaliui gerklę, bet staiga
sušuko:
- Palaukite! Sis žmogus teturi devynis pirštus. Jis ne­
pakankamai tobulas, kad jį aukotume. Paleiskime jį.
Po kelių dienų karalius šiaip ne taip parėjo į rūmus ir
nudrožė tiesiai į kalėjimą padėkoti išmintingam gydy­
tojui.
- Klausydamas tavo paistalų - „Gerai? Blogai? Kas
žino?“ - maniau, kad esi kvailas. Dabar matau, kad buvai
teisus. Piršto netektis išėjo į gera. Tai išgelbėjo man gy­
vybę. Bet užrakinti tave belangėje buvo blogai. Atleisk.
- Pone, ką jūs kalbate? Jei nebūtumėte uždaręs ma­
nęs į kalėjimą, būčiau dalyvavęs su jumis medžioklėje ir
mane taip pat būtų paėmę į nelaisvę. O aš juk turiu visus
pirštus!

37
 12
P asik lyd ęs taksistas

Vienas žmogus man papasakojo, kaip 1977 metais buvo

nuvykęs su verslo reikalais į Indijos miestą Mumbajų.
Kelionė praėjo sklandžiai, ir jis išsikvietė taksi į tarptau­
tinį oro uostą, pasilikęs sočiai laiko įsiregistruoti. Bet jo
taksi pasiklydo. Vairuotojas, pats būdamas vietinis, nie­
kaip nesugebėjo rasti kelio. Tiksint minutėms verslinin­
kas vis labiau nerimavo, kad pavėluos į lėktuvą. Jis pyko
ant taksisto. O taksistas tik dar labiau painiojosi gatvių
labirinte.
Netrukus verslininkas suprato, kad į lėktuvą suspės
tik tuo atveju, jei skrydis bus atidėtas, - tai anuomet
buvo gana įprasta. Bet galiausiai pasiekus oro uostą, iš­
garavo ir paskutinė viltis. Verslininkas pamatė, kaip jo
lėktuvas pakyla. Kaip tyčia, šį kartą skrydis nevėlavo.
- Kvailas taksiste! Kas kitas, jei ne tu, turėtų žinoti
kelią į oro uostą. Tau apskritai reikėtų uždrausti vairuoti
taksi. Per tave praleidau lėktuvą! Asile tu! - įtūžęs šaukė
verslininkas.
Tada jis pakėlė akis į dangų ir pamatė, kaip lėktuvas
nukrinta ir sudūžta. Žuvo visi keleiviai.
- Puikusis taksiste! Koks gi tu išmintingas. Jei tik visi

38
taksistai būtų tokie protingi kaip tu. Še tau dosnūs ar­
batpinigiai!
Verslininkas man prisipažino, kad tas nutikimas pa­
keitė visą jo gyvenimą. Jis nebepyksta, kai įvykiai klosto­
si ne pagal planą. Tik gūžteli: „Gerai? Blogai? Kas žino?"

39
 13
N u sik a ltė lių nėra

Sulaukiau skambučio iš vietinio kalėjimo pareigūno. Jis

norėjo pasikalbėti su manimi asmeniškai ir pakviesti dar
kartą apsilankyti kalėjime ir surengti mokymus. Atsa­
kiau, kad šiuo metu esu labai užsiėmęs ir turiu kur kas
daugiau įsipareigojimų nei kadaise, kai lankydavausi re­
guliariai. Bet pažadėjau vietoj savęs atsiųsti kitą vienuolį.
- Ne! - užprotestavo jis. - Mes norime jūsų.
- Kodėl?
- Kalėjimuose pradirbau didžiąją gyvenimo dalį, -
paaiškino pareigūnas, - ir pastebėjau, kad esate išskirti­
nis. Tie kaliniai, kurie lankė jūsų pamokas, išėję iš kalėji­
mo daugiau čia nebesugrįžo. Prašau, atvažiuokite.
Man tai buvo vienas iš brangiausių komplimentų.
Vėliau daug apie tai galvojau. Ką tokio padariau, ko ne­
padarė kiti, padėdamas kalėjimo gyventojams iš pagrin­
dų pasikeisti? Supratau, kad viskas dėl to, jog per tuos
metus, kai skaičiau kalėjimuose paskaitas, aš nemačiau
nė vieno nusikaltėlio.
Mačiau daug žmonių, kurie ką nors nužudė, bet ne­
mačiau nė vieno žudiko. Mačiau daug žmonių, kurie
ką nors pavogė, bet nemačiau nė vieno vagies. Mačiau

40
netgi tokių, kurie kalėjo už žiaurius išžaginimus, bet
nemačiau nė vieno žagintojo. Mačiau, kad žmogus yra
daugiau nei jo įvykdytas nusikaltimas.
Neracionalu vertinti žmogų pagal vieną, du ar net
kelis baisius jo poelgius. Tai paneigia visų kitų jų darbų
ir kilnių poelgių egzistavimą. Aš pripažinau ir tuos kitus
darbus. Mačiau žmones, įvykdžiusius nusikaltimą, o ne
nusikaltėlius.
Tai, kad mačiau žmones, o ne nusikaltimus, padėjo
jiems patiems įžvelgti gerąją savo asmenybės dalį. Jie at­
gavo savigarbą, nors ir neneigė nusikaltimo. Jų savigarba
augo. Iš kalėjimo jie išėjo visiems laikams.

41
 14
P sic h ik o s lig o s ž y m ė

Ankstesnę istoriją pristačiau psichikos sveikatos konfe­

rencijoje, vykusioje prieš kelerius metus. Vienas presti­
žinio psichikos sveikatos centro skyriaus vadovas liko
labai sužavėtas. Jis pakvietė mane palaiminti jo pastatą.
- Kokias psichikos ligas jūs gydote? - paklausiau aš.
- Šizofreniją, - atsakė jis.
- Ir kaipgi jūs gydote šizofreniją? - pasidomėjau aš.
- Taip, kaip pasakojote per savo pranešimą, - atsakė
jis. - Šizofrenijos aš negydau. Gydau kitas pacientų as­
menybės dalis.
Sudėjau rankas į budistinį gestą, išreikšdamas savo
pagarbą. Jis suprato.
- Kokie rezultatai? - paklausiau iš anksto žinodamas
atsakymą.
- Puikūs! Nepalyginti geresni, nei gydant kitais bū­
dais, - atsakė jis.
Kai vadini žmones šizofrenikais, jie stengiasi atitikti
jiems priklijuotą etiketę. Tu juos paženklini. Kai vadini
juos žmonėmis, išgyvenančiais šizofrenijos epizodus,
kai supranti, kad jie yra daugiau nei jų liga - suteiki gali­
mybę augti sveikajai jų asmenybės daliai.
 15
L e id im a s m irti

„Ar susitaikei su artėjančia mirtimi?“

Dažnai to klausiu žmonių, stovinčių ant mirties slenks­
čio. Stengiuosi juos įtikinti, kad mirti - nieko baisaus. Kad
galima mirti oriai ir susitaikius su neišvengiamybe.
Daugelis mirštančiųjų tvirtina su artėjančia mirtimi
susitaikę. Bėda ta, kad jų šeimos nariai ir artimi drau­
gai nenori jų paleisti. „Mama, mama, prašau, nemirk!
Prašau tavęs, pasveik. Prašau!“ Ir tai tampa didžiuoju jų
kančios šaltiniu.

Stivas buvo jaunas, trisdešimties su trupučiu, budistas.

Jam priklausė klestinti kelionių bendrovė, siūlanti klien­
tams vandens slalomą gražiausiose pasaulio vietovėse.
Deja, jis merdėjo nuo nepagydomo vėžio.
Stivą ir jo žmoną Dženę lankiau daugybę kartų, ir,
tiesą sakant, stebėjausi, kad jis dar nemiręs. Jis kentėjo.
Kodėl tada kabinosi į gyvenimą?
Nusigręžiau nuo Stivo, atsisukau į Dženę ir paklau­
siau:
- Ar davei Stivui leidimą mirti?

43
 Toliau buvo viena iš tų skausmingų gyvenimo akimir­
kų, už kurias jautiesi amžinai dėkingas. Nieko man neat­
sakiusi Dženė užsiropštė ant lovos, švelniai apkabino savo
paliegusį ir išsekusį vyrą, kurį be proto mylėjo, ir tarė:
- Stivai, aš leidžiu tau numirti. Viskas gerai, Stivai.
Tu gali išeiti.
Jie verkė vienas kito glėbyje. Mažiau nei po dviejų
dienų Stivas mirė.

Man neretai tenka pasivedėti į šalį mirštančiojo draugus

ir artimuosius ir paprašyti, kad jie savo mylimam žmo­
gui įteiktų vieną didžiausių meilės dovanų - leidimą
mirti. Šią laisvės dovaną galima dovanoti tiktai sau tin­
kamu laiku ir sau tinkamu būdu. Tai dovana, kuri paga­
liau išlaisvins jūsų mylimąjį.

44
 16
B u d istin is p okštas

Budistų vienuolis sulaukė skambučio iš kito savo šven­

tyklos nario.
- Ar galėtum šiandien ateiti pas mane į svečius ir su­
teikti palaiminimą? - paklausė skambintojas.
- Deja, negaliu, - atsakė vienuolis, - šiandien esu už­
siėmęs.
- O ką tu veiki? - pasidomėjo pašnekovas.
- Nieko, - atsakė vienuolis. - Tai, ką ir turi daryti vie­
nuoliai.
- Aišku, - tarė pašnekovas ir padėjo ragelį.
Kitą dieną jis vėl paskambino budistui.
- Ar galėtum šiandien ateiti pas mane į svečius ir su­
teikti palaiminimą?
- Deja, negaliu, - atsakė vienuolis, - šiandien esu už­
siėmęs.
- O ką tu veiki? - paklausė pašnekovas.
- Nieko, - atsakė vienuolis.
- Bet tą patį tu veikei ir vakar! - pyktelėjo pašnekovas.
- Taip, - atsakė vienuolis, - bet aš dar nebaigiau.

45
 17
Seni v ie n u o lia i n em elu oja

Kiekvienais metais per lietaus sezoną mano tradicijos

budistų vienuoliai nutraukia keliones ir trims mėne­
siams kur nors apsistoja, kad pamedituotų vienumoje.
Likus keletui dienų iki lietaus sezono pradžios vie­
nas senas klajūnas vienuolis sustojo prie vargšo valstie­
čio pirkios durų. Vyras, kad ir skurdžius, buvo atsidavęs
budistas ir, pasiūlęs vienuoliui maisto, pakvietė jį lietaus
sezono metu apsigyventi netoliese.
- Galiu jums suręsti paprastą trobelę, garbusis pone,
ramioje pievoje prie upės, o mano pati mielai parūpins
jums maisto. Visa, ko prašome, - retkarčiais mus pamo­
kyti ir kartu pamedituoti.
Senasis vienuolis sutiko.
Per tris mėnesius valstietis, jo žmona ir net jųdviejų
vaikai pamilo išmintingą geraširdį vienuolį. Pamilo taip
stipriai, kad, pasibaigus lietaus sezonui, kai senasis vie­
nuolis pasakė, jog išvyksta, visa šeima apsiverkė ir mal­
davo jį pasilikti.
- Negaliu ilgiau pasilikti, - tarė senasis vienuolis. -
Bet jūs buvote man tokie geri, kad noriu jums atsidėko­
ti. Prieš kelias dienas pasinėręs į gilią meditaciją regėjau

46
netoliese užkastą lobį. Noriu, kad jūs jį išsikastumėte.
Klausykitės manęs įdėmiai, vykdykite mano nurody­
mus ir jūs niekada nebebusite vargšai.
Seimą liovėsi verkusi. Visi įdėmiai sukluso. Jie patikė­
jo vienuoliu, nes seni vienuoliai nemeluoja.
- Auštant atsistokite ant savo pirkios slenksčio. Pa­
imkite lanką ir strėlę. Iškelkite lanką tekančios saulės
kryptimi ir, kai virš horizonto pasirodys saulė, paleiskite
strėlę. Ten, kur ji nukris, rasite lobį.
Tą vakarą senasis vienuolis iškeliavo. Kitą rytą visa
šeima taip nekantravo, kad atsikėlė gerokai prieš aušrą.
Valstietis pasiėmė lanką su strėle ir atsistojo ant pirkios
slenksčio. Jo žmona laikė kastuvą. Tą rytą atrodė, kad sau­
lė niekada nebepakils virš horizonto, bet kai ji pagaliau pa­
kilo, valstietis jos kryptimi iššovė strėlę, ir visa šeima kartu
puolė jos ieškoti. Kai jie pasiekė tą vietą, kur nukrito strė­
lė, valstietis liepė žmonai iškasti duobę. Ji kasė vis giliau.
Ką gi ji rado? Nieko! Vien bėdą! Mat strėlė įkrito į tur­
tuoliui priklausantį lauką, ir šis čiupo juos už pakarpos.
- Nevalia kasti duobės svetimoje žemėje! - rėkė tur­
tuolis ant vargšo žmonos. - Aš kreipsiuosi į teismą! Aš
patupdysiu tave į kalėjimą!
- Tai jo kaltė, - atšovė žmona ir parodė į vyrą. - Jis
man liepė čia kasti.
- Tai to seno vienuolio kaltė, - gynėsi vyras. - Jis pa­
žadėjo, kad čia rasime lobį.
- Seno vienuolio? - perklausė turtuolis. - Žinoma,
seni vienuoliai nemeluoja. Ką jis jums sakė?

47
 - Auštant atsistokite ant savo pirkios slenksčio. Pa­
siimkite lanką ir strėlę. Iškelkite lanką tekančios saulės
kryptimi ir; kai virš horizonto pasirodys saulė, paleiskite
strėlę. Ten, kur ji nukris, rasite lobį.
Išklausęs senojo vienuolio nurodymų, turtuolis su­
šuko:
- A, dabar suprantu, ką darei netinkamai! Tik pa­
žvelk į save - esi taip prastai penimas, kad nė strėlės ne­
pajėgi dorai iššauti. Siūlau tau sandorį. Rytoj aš iššausiu
strėlę nuo tavo pirkios slenksčio, o rastą lobį pasidalysi­
me pusiau.
Valstiečiui neliko nieko kito, kaip sutikti. Taigi kitą
rytą turtuolis stovėjo ant slenksčio su lanku ir strėle,
laukdamas, kol patekės saulė, o valstietis laikė kastuvą.
(Karma jam lėmė kasti šiandien, nes vakar jis privertė
kasti žmoną!) Virš horizonto patekėjus saulei, turtuolis
iššovė. Šįsyk strėlė nuskrido kur kas toliau. Visi drauge
nuskuto jos ieškoti, o ten, kur ji nusileido, valstietis iška­
sė didelę duobę.
Ir ką gi jis rado? Nieko! Tik dar daugiau nemalonu­
mų! Strėlė nukrito į generolo valdas, ir šis juos sulaikė.
- Nevalia kapstyti mano žemių! - suriko generolas. -
Įsakysiu kareiviams nukapoti jums galvas!
- Tai jo kaltė, - pareiškė valstietis, rodydamas į tur­
tuolį. -Jis man liepė čia kasti.
- Tai seno vienuolio kaltė, - atšovė turtuolis. - Jis pa­
žadėjo, kad čia rasime lobį.
- Seno vienuolio? - sukluso generolas. - Žinoma,
seni vienuoliai nemeluoja. Ką jis jums sakė?

48
 - Auštant atsistokite ant savo pirkios slenksčio. Pa­
siimkite lanką ir strėlę. Iškelkite lanką tekančios saulės
kryptimi ir, kai virš horizonto pasirodys saulė, paleiskite
strėlę. Ten, kur ji nukris, rasite lobį.
Išklausęs senojo vienuolio nurodymų, generolas su­
šuko:
- Ahą, žinau, kur jūs suklydote! Ką išmano civiliai
apie šaudymą iš lanko? Tik toks įgudęs kareivis kaip aš
mokės paleisti strėlę. Siūlau sandorį. Rytoj aš iššausiu
strėlę nuo tavo pirkios slenksčio, o kai rasime lobį, pada­
lysime jį į tris lygias dalis.
Taigi kitą rytą generolas su lanku ir strėle atsistojo
ant slenksčio ir laukė, kol patekės saulė, o turtuolis laikė
kastuvą. Šiandien karma jam lėmė kasti. Kai horizonte
patekėjo saulė, generolas užtikrintai paleido strėlę. Ji nu­
skrido labai toli. Visi puolė jos ieškoti, o ten, kur ji nukri­
to, turtuolis iškasė didelę duobę.
Ką gi jis rado? Nieko! Tik dar daugiau nemalonumų!
Strėlė nukrito į karališkųjų rūmų sodą, ir karaliaus sar­
gybiniai kaipmat visus sulaikė. Netrukus surakinti gran­
dinėmis jie stojo prieš karalių.
- Niokoti karališkąjį sodą - sunkus nusikaltimas, -
tarė karalius. - Kodėl jūs tai darėte?
- Kaltas jis, pone, - pasakė generolas, rodydamas į
turtuolį.
- Kaltas jis, Jūsų Didenybė, - atšovė turtuolis, rody­
damas į valstietį.
- Kaltas senas vienuolis, Jūsų Aukštybe, - pasiskun­
dė valstietis. - Jis pasakė, kad čia rasiu lobį.

49
 - Senas vienuolis? - perklausė karalius. - Žinoma,
seni vienuoliai nemeluoja. Ką jis tau sakė?
- Auštant atsistok ant savo pirkios slenksčio. Pasiimk
lanką ir strėlę. Iškelk lanką tekančios saulės kryptimi ir,
kai virš horizonto pasirodys saulė, paleisk strėlę. Ten,
kur ji nukris, rasi lobį.
Išklausęs senojo vienuolio nurodymus karalius susi­
mąstė, kur čia šuo pakastas. Jis pasiuntė kareivius surasti
senąjį vienuolį ir atvesti į rūmus pasiaiškinti. Vienuolį
greitai rado ir atvedė pas karalių.
- Senasis vienuoli, - pagarbiai kreipėsi į jį karalius. -
Visus šiuos žmones įstūmei į bėdą su savo užkasto lobio
pasaka. Pasiaiškink.
- Jūsų Didenybe, tai ne pasaka. Seni vienuoliai ne­
meluoja, - paaiškino vienuolis. - Jie nerado lobio, nes
manęs nesiklausė.
- Kurios nurodymų dalies jie nesuprato? - susido­
mėjęs paklausė karalius.
-Jūsų Didenybe, kodėl jums rytoj neatvykus į varg­
šo valstiečio pirkią? Parodysiu jums, kaip jie visi susipai­
niojo mano žodžiuose. Užtikrinu - lobį rasite, bet noriu
paprašyti, kad jis būtų padalytas po lygiai Jūsų Dideny­
bei, generolui, turtuoliui ir valstiečiui.
Karalius sutiko.
Taigi taip išėjo, kad kitą dieną brėkštant rytui prie
valstiečio pirkelės stovėjo valstietis su šeima, turtuolis,
generolas, senasis vienuolis ir karalius. Senasis vienuolis
pakartojo nurodymus.

50
 - Auštant atsistok ant savo pirkios slenksčio. Pasiimk
lanką ir strėlę. Iškelk lanką tekančios saulės kryptimi ir,
kai virš horizonto pasirodys saulė, paleisk strėlę. Ten,
kur ji nukris, rasi lobį.
Auštant karalius atsistojo ant pirkios slenksčio ir atsi­
suko į senąjį vienuolį, laukdamas patvirtinimo.
- Teisįngai, Jūsų Didenybe, - pasakė senasis vie­
nuolis.
Karalius paėmė lanką ir strėlę.
- Teisingai, Jūsų Didenybe.
Karalius nukreipė lanką tekančios saulės kryptimi.
- Ir vėl teisingai, Jūsų Didenybe.
Kai virš horizonto pasirodė saulė, karalius jau ketino
iššauti strėlę, bet senasis vienuolis suriko:
- Pala! Neteisingai, Jūsų Didenybe.
Karalius stabtelėjo ir sumišęs atsisuko į senąjį vie­
nuolį.
- Paklausykite, Jūsų Didenybe: „Paleiskite strėlę.“
Karalius akimirką pamąstė. Tada pagaliau suprato ir
nusišypsojo.
Jis paleido strėlę, ir ši nukrito tiesiai jam po kojų -
kaip tik ten, kur jis stovėjo.
Toje vietoje buvo iškasta duobė, ir jie rado tokį di­
delį lobį, kad ketvirtosios jo dalies pakako užganėdinti
karalių, jau nekalbant apie generolą ir turtuolį. O kaip ji
pradžiugino vargšą valstietį ir jo šeimą!
Senasis vienuolis paaiškino, jog iššaudamas troškimo
strėlę ir siekdamas rasti laimę, paprastai nerandi nieko,

51
tik dar didesnę bėdą. Bet jei tą norų strėlę paleidi, ji nu­
krinta tiesiai ten, kur tu stovi, - čia ir dabar. Štai kur rei­
kia ieškoti pasitenkinimo lobio, kurio su kaupu užteks
net karaliui.
Galiu tai patvirtinti, nes pats esu senas vienuolis, o
seni vienuoliai nemeluoja!

52
 18
Pats sv a r b ia u sia s p ir šta s

Penki pirštai susiginčijo, kuris iš jų svarbiausias.

- Svarbiausias esu aš, - pareiškė nykštys, - nes esu
stipriausias. Be to, žmonės mane rodo tada, kai kam
nors pritaria. Aš esu pozityvo pirštas!
- Nieko panašaus! - atkirto smilius. - Svarbiausias
esu aš. Esu išminties pirštas, nes manimi rodoma į daik­
tus. Maža to, žmonės naudoja mane norėdami pasakyti
„Numeris 1“.
- Nesąmonė! - purkštelėjo didysis pirštas. - Aš esu
didžiausias pirštas ir dėl to matau toliausiai. Esu toks
galingas, kad kai žmonės mane iškelia, aplinkiniai labai
nusimena. Be to, Buda mokė, kad kelias į nušvitimą - tai
vidurio kelias, o aš esu vidurinis.
- Apgailestauju, bet tu klysti, - maloniai jį perta­
rė bevardis. - Pats svarbiausias esu aš, nes aš - meilės
pirštas. Kai žmonės įsimyli ir susižada, jie užmauna ant
manęs žiedą. Kai jie įsipareigoja susituokę vienas kitu
rūpintis, jie vėl užmauna ant manęs žiedą. Aš esu meilės
pirštas, meilė yra galingiausia jėga pasaulyje, taigi aš -
visų svarbiausias.
- Atleiskite, - įsiterpė mažylis. - Žinau, kad nesu nei

53
ilgas, nei stiprus, ir manęs retai kada paiso, bet tikiu, kad
svarbiausias pirštas esu aš. Taip, mane žmonės naudoja
purviniems darbams, tarkim, ausų sierai krapštyti, bet,
kai jie meldžiasi Budai, aš visada būnu arčiausiai Jo! Iš­
kelkite rankas, sudėkite jas maldai ir patys pamatysite.

Bet kurioje bendruomenėje, šeimoje ar šventykloje pa­

tys kukliausi nariai, atliekantys valymo darbus, yra patys
svarbiausi, nes, kaip ir mažylis, jie yra arčiausiai Budos.

54
 19
A p ib ū d in ti nerim ą

Sulaukiau skambučio iš Adelaidės universiteto studen­

tės. Ją ištiko ūmus nerimo priepuolis. Toks sunkus, kad
mergina buvo prikaustyta prie lovos ir siaubingai bijojo
išeiti į lauką. Universiteto daktarai ir psichologai nesu­
gebėjo jai padėti. Taigi jos dėdė, ilgametis mano vienuo­
lyno rėmėjas, pasiūlė paskambinti man.
Telefonu mergina papasakojo, kad jau daug savaičių
nesikelia iš lovos. Laimė, šalia yra jos vaikinas, jis ruošia
valgį, valo namus ir už ją tvarko visus reikalus. Tokio vai­
kino dar reikia paieškoti! Tada aš jos paklausiau:
- Kurioje kūno vietoje jauti pasireiškiantį nerimą?
- Ką turite omeny? - sutrikusi paklausė ji.
- Kiekviena emocija, - paaiškinau aš, - sukelia atlie­
piantį fizinį pojūtį. Taigi kur tu jauti nerimą?
- Nežinau, - atsakė ji.
- Na, tuomet sužinok ir vėliau man paskambink.
Po kelių dienų mergina vėl paskambino ir pasakė pa­
stebėjusi kažkokį pojūtį krūtinėje, šiek tiek žemiau krūtų.
- Apibūdink man tą pojūtį, - paprašiau.
- Negaliu, - atsakė ji.
- Na, tuomet paskambink, kai galėsi.

55
 Po trijų ar keturių dienų ji vėl man paskambino ir
labai išsamiai apibūdino jausmą krūtinėje, atsirasdavusį
kaskart, kai užklupdavo nerimo priepuolis.
- Labai gerai, - pagyriau aš. - Nuo šiol kas kartą, kai
pajusi kylant tą fizinį pojūtį, uždėk delną ant krūtinės
ir masažuok tą vietą kiek įmanydama ilgiau, su kuo di­
džiausiu švelnumu. Jei pačiai nepavyks, paprašyk, kad
pamasažuotų tavo vaikinas. Vaikinai tam ir reikalingi! Ir
paskambink man po kelių dienų.
Kai ji vėl paskambino, paklausiau, kas nutiko fizi­
niam pojūčiui po rūpestingo masažo.
- Fizinis pojūtis išnyko, - atsakė ji.
- O kas nutiko nerimo jausmui?
Stojo tyla.
- Išnyko ir jis!
Pagaliau ji rado būdą, kaip išvengti nerimo prie­
puolių. Paprašęs lokalizuoti fizinį nerimo dėmenį ir jį
man apibūdinti, padėjau jai tą pojūtį įsisąmoninti. Kai
pojūtis pagaliau buvo įsisąmonintas, buvo nesunku pa­
sitelkus šiek tiek užuojautos nuo jo išsivaduoti ir kartu
atsikratyti nerimo jausmo. Be to, aš leidau jai pačiai pri­
siimti atsakomybę už savo gydymą, šitaip atkurdamas
jos pasitikėjimą savimi.
Kiekviena emocija sukelia atliepiantį fizinį pojū­
tį, kurio mes dažnai nepastebime. Spręsti emocines
problemas psichiniu lygmeniu yra pernelyg painu, tad
pirmiausia imamės fizinio dėmens. Kai fizinio dėmens
nebelieka, išnyksta ir emocinis šaltinis.

56
 Neilgai trukus mergina išlipo iš lovos ir grįžo į pa­
skaitas. Ji buvo protinga, darbšti ir universitetą baigė
su pagyrimu. Ji taip manimi susižavėjo, kad nominavo
Metų australo apdovanojimui! Nelaimėjau, bet vis tiek
buvo malonu. O dar labiau pamalonintas pasijutau 2009
metų gruodį, kai primygtiniu jos prašymu suteikiau san­
tuokos palaiminimą jai ir jos jaunikiui - tam pačiam vai­
kinui, kuris kadaise ja taip rūpinosi.
 20
P abu čiuoti „popą“

Mano tėvai buvo neturtingi, bet geros širdies. Užaugau

valstybės suteiktame bute, vadinamame socialiniu būstu.
Vagių nebijojome. Po teisybei, duris palikdavome ne­
rakintas, puoselėdami viltį, kad užeis vagis, pasigailės
mūsų ir ką nors mums paliks!
Vaikystėje dažnai su draugais gatvėje žaisdavau fut­
bolą. Nesėkmingai bandydamas atkovoti kamuolį, nusi­
brozdindavau kelius į akmeninį grindinį ar kietą asfal­
tą. Kruvinas ir persikreipęs nuo skausmo bėgdavau pas
motiną išsiverkti. Ji tiesiog priklaupdavo ir paliesdavo
lūpomis žaizdą - „kad neskaudėtų“. Skausmas visada at­
lėgdavo. Mikliai užsiklijuodavau pleistrą ir kuo skubiau
grįždavau toliau spardyti futbolo kamuolio.
Praėjus daugeliui metų svarstau, kaip nesveika pri­
spausti mikrobų pilną burną prie atviros žaizdos! Bet
niekada niekuo neužsikrėčiau. Svarbiausia, kad „nu­
skausminamieji“ suveikdavo akimirksniu.
Per šitokius nutikimus iš motinos mokiausi gydomų­
jų gerumo galių.

58
 21
C u n a m io k rok od ilas

Po 2004-ųjų cunamio teko išgirsti daugybę nepaprastų

išlikimo istorijų. Viena iš jų apie tai, kaip gerumas išgel­
bėjo šrilankiečiui gyvybę.
Tas žmogus kas rytą pasiimdavo raikytą duonos ke­
palą ir eidavo prie marių, susisiekiančių su vandenynu,
pašerti žuvų. Vieną rytą iš vandens išniro didžiulis kro­
kodilas. O Šri Lankos krokodilai labai pavojingi. Kartais
jie ėda žmones.
Nepabūgęs gerasis žmogus numetė krokodilui kelias
duonos riekes. Krokodilas jas pačiupo ir nuplaukė savais
keliais.
Nuo tos dienos krokodilas kiekvieną rytą lūkuriuo­
davo pusryčių, o gavęs duonos taikiai pasišalindavo.
Tą rytą, kai kilo cunamis, žmogus kaip tik šėrė žuvis.
Jis stovėjo prie pat vandens, ir pagavusi stipri srovė jį nu­
nešė į jūrą. Iš pradžių vyras dar bandė kabintis į medi­
nę kėdę, bet galingos cunamio jėgos išplėšė kėdę jam iš
gniaužtų. Tada jis įsitvėrė į kitą medžio gabalą, bet ir tas
buvo išplėštas. Kone skęsdamas jis šiaip ne taip įsikibo
į šalimais plūduriuojantį rąstigalį. Vyras sugebėjo išsilai­
kyti virš vandens ir įtraukti į plaučius oro.

59
 Atsipeikėjęs jis pastebėjo šį tą labai keisto. Srovė vis­
ką nešė tolyn į jūrą, o jo rąstigalis judėjo priešinga kryp­
timi - kraritan. Priartėjęs prie sausumos žmogus nušo­
ko nuo rąstigalio ir saugiai išsiropštė į krantą. Ir tik tada
pastebėjo, kad „rąstigalis“ turi uodegą. Tai buvo kro­
kodilas!
Anot cinikų, krokodilas žmogų išgelbėjo tik todėl,
kad kitą rytą gautų duonos. Bet išmintingieji žino: kro­
kodilas tiesiog atsimokėjo gerumu už daugybę gerų
žmogaus poelgių.

60
 22
B rangu sis,
aš n e r a n d u v a i k ų !

Man pasisekė augti mažame bute. Tai reiškė, kad mano

tėvai, brolis ir aš negalėjome vienas kito išvengti. Kaip
ir visos sutuoktinių poros, tėvai kartais bardavosi,
užtat kai jie taikydavosi, aš būdavau šalia ir viską maty­
davau. Šitaip išmokau, kad ginčai - neatsiejama gyveni­
mo dalis, ir kad bet kurio blogo jausmo galima atsikra­
tyti atlikus tą gražų atleidimo aktą, vadinamą susitai­
kymu.
Kambarį dalijausi su vyresnėliu broliu. Kartu mes
kovodavom, kartu pakliūdavom į bėdą, kartu ir užau-
gom, išmokę karštai vienas kitą mylėti. Jei būčiau turėjęs
savo atskirą kambarį, niekada nebūčiau to išmokęs.
Laikraštyje perskaičiau apie moterį iš Anglijos, lote­
rijoje išlošusią daug milijonų svarų sterlingų. Už juos ji
įsigijo gražų kaimo dvarą. Po metų moteris nepelningai
pardavė savo įspūdingą buveinę ir nusipirko nedidelį
namuką.
Ji paaiškino, kad gyvendama milžiniškame dvare nie­
kaip nerasdavo savo vaikų ir vyro! Sūnus gyveno viename
rūmų sparne, dukra - kitame, o vyras - savo kambariuo-

61
se. Jie beveik nesimatydavo. Moteris jautėsi vieniša. Dva­
ro didumas skyrė ją nuo mylimų žmonių.
Užtat mažame namuke ji nuolatos mato ir vyrą, ir
vaikus. Praradusi didingas erdves, ji atrado savo šeimą.
Galbūt mūsų turtingo šiuolaikinio pasaulio bėda ta,
kad gyvename pernelyg dideliuose namuose. Kiekvie­
nas vaikas turi po kambarį. Tokiuose dideliuose namuo­
se pernelyg lengva pasislėpti vienam nuo kito. Puikiai
įgundame gyventi pagal nuosavas taisykles, tačiau neiš­
mokstame socialinių įgūdžių - sugyventi kartu.

62
 23
K aip p e lė k a u t a i p r a ž u d ė v iš tą ,
k i a u l ę ir k a r v ę

Penkios pelės, višta, kiaulė ir karvė buvo draugės ir

gyveno pačiame atkampiausiame ūkyje. Pelės gyveno
namo viduje ir savo draugėms visada pagelbėdavo. Jei
viena iš pelių nugirsdavo, jog ūkininkas įsigeidė keptos
vištienos, jos įspėdavo vištą slėptis. Jei nugirsdavo, kad
ūkininko žmona pietums planuoja patiekti kiaulienos
dešrelių, jos įspėdavo kiaulę, kad griūtų ant šono ir ap­
simestų serganti. O jei nugirsdavo, kad vakarienei šei­
mininkai nori jautienos kepsnio, įspėdavo karvę pereiti
į kitą lauką. Višta, kiaulė ir karvė savo bičiules vadino
PŽ5 - Pelių žvalgybos penketuku.
Vieną popietę viena iš pelių per plyšį sienoje išvy­
do, kaip ūkininkas išpakuoja ryšulį. Pelė kone sucypė iš
siaubo, kai pamatė, jog ryšulyje - pelėkautai.
- O, ne! Mums šakės! Mums galas! - pasakė ji kitoms
pelėms. - Ką mums daryti?
Pelių penketukas nutarė nueiti pas ponią Vištą ir pa­
prašyti jos pagalbos.
- Ko ko ko! - atkirto ponia Višta. - Ir ką man pada­
rys tie pelėkautai?

63
 Pelės nustebo, kad ponia Višta nesiteikia joms nei
padėti, nei jų paguosti, o juk jos visada jai pagelbėdavo.
Taigi jos nuėjo pas ponią Kiaulę.
- Kriu! - atšovė ponia Kiaulė. - Aš dabar mažumėlę
užsiėmusi. Susirasiu jus vėliau. Ir apskritai, kas man dar­
bo dėl pelėkautų?
Pelės ir vėl liko nusivylusios. Taigi jos nuėjo pas savo
didžiausią ir narsiausią draugę ponią Karvę.
Ponia Karvė buvo taip įnikusi į žolę, kad nė nepasi-
vargino pasakyti „Mū!“ Galiausiai išklausiusi sunerimu­
sių pelių maldavimų, ji pareiškė:
- Gerai. Pagromuliuosiu šitą reikalą, nors tai ir ne
mano problema.
Nukabinusios nosis pelės grįžo namo. Po viso to, ką
jos padarė dėl savo draugių, jos teišgirdo „Ko ko ko!“ iš
ponios Vištos, „Kriu!“ iš ponios Kiaulės ir nė „Mū!“ iš
ponios Karvės.
Vėliau tą vakarą, ieškodama naktipiečių, viena iš pe­
lių užmynė ant pelėkautų. ŠMAUKŠT, ir pelė nuskrido
tiesiai į dangų (nes buvo gera).
Likusios keturios pelės išgirdo cypimą ir atskubėjo į
pagalbą. Bet jos jau niekaip negalėjo pagelbėti savo varg­
šei mirusiai sesei. Jos raudojo pasikūkčiodamos.
Ūkininko žmona irgi išgirdo šmaukštelint pelėkau­
tus ir nuėjo jų patikrinti. Išvydusi negyvą pelę ir šalia
iš sielvarto verkiančias ir paeiliui besiglėbesčiuojančias
kitas keturias, moteris suklykė ir nualpo.
Kitą rytą ji vis dar negalėjo atsigauti ir liko gulėti lovoje.

64
 Ūkininkas pasvarstė, kaip galėtų padėti žmonai pa­
sveikti. Jam šovė puiki mintis - vištienos sriuba! Taigi
jis pagavo ponią Vištą, nukirto jai galvą ir išvirė puode
su druska ir česnakais.
Išgirdusios, kad ūkininko žmona susirgo, į svečius,
kaip įprasta, sugužėjo jos draugės. Ūkininkui teko pavai­
šinti viešnias, taigi jis paskerdė ponią Kiaulę ir paskrudi­
no lankytojoms kiaulienos pjausnių.
Deja, ūkininko žmona taip ir neatsigavo po šoko, iš­
vydusi keturias gedinčias peles. Ji pasimirė. Į laidotuves
susirinko gausybė žmonių, ir ūkininkas jiems paruošė
galybę sumuštinių su kepta jautiena. Spėkite, iš kur jis
gavo jautienos?
Štai taip pelėkautai pražudė vištą, kiaulę ir karvę.

Niekada nesvarstykite: „Tai ne mano bėda." Jeigu drau­

gas prašo pagalbos, tai - ir jūsų bėda. Tam ir reikalingi
draugai.

65
 24
K aip p r iim ti p a g y r im ą

2004 metais buvau apdovanotas prestižiniu Džono

Kertino medaliu (John Curtin Medai) - pavadintu
karo metų Australijos ministro pirmininko garbei - už
vizionierišką, lyderišką ir visuomenišką tarnavimą Aus­
tralijai. Apdovanojimo ceremonija vyko Perto Kertino
universitete, ten susirinko garbingi šalies asmenys.
Paprašytas tarti trumpą padėkos kalbą, prisipažinau
esąs nepaprastai pagerbtas ir nustebintas, nes Australijos
visuomenėje yra žmonių, šio apdovanojimo nusipelniu­
sių kur kas labiau nei aš. Taip pat pabrėžiau, kad nebū­
čiau šitiek pasiekęs be milžiniškos aplinkinių pagalbos.
Kitais metais sulaukiau kvietimo dalyvauti 2005 me­
tų apdovanojimo ceremonijoje. Pamanęs, kad kiti juk
apsilankė mano ceremonijoje, tad derėtų ir man, nu­
ėjau.
Tais metais medalis atiteko daktarui Deividui Joskei
(Dr David Joske), tuo metu vadovavusiam vienos di­
džiausių Perto ligoninių Hematologijos skyriui. Dirbda­
mas su vėžininkais jis pastebėjo, kad jie gauna geriausias
pasaulyje chirurgijos, chemoterapijos ir radioterapijos
paslaugas, bet visiškai netinkamą reabilitaciją. Taigi jis

66
pasinaudojo savo įtaka ir išsireikalavo kelių ligoninės
palatų, kuriose įkūrė alternatyviosios terapijos centrą.
Tenai, be įprastų vėžio gydymo būdų, buvo taikoma
akupunktūra, pėdų masažas, reiki ir panašūs metodai,
paprastai laikomi nemoksliškais - ir visa tai nemoka­
mai. Daktaras Joskė argumentavo, kad mažų mažiausiai
pacientai pajunta komfortą ir palengvėjimą, jie jaučiasi
globojami, kai kas nors, tarkim, pusvalandį masažuoja
jiems pėdas. Išjuoktas kolegų, jis nepasidavė ir pasiekė
puikių rezultatų. Jo istorija mane įkvėpė.
Tada daktaro Joskės paprašė tarti padėkos kalbą. Jis
prisipažino esąs nepaprastai pagerbtas ir nustebintas,
nes Australijos visuomenėje esama žmonių, nuveikusių
kur kas daugiau už jį. Taip pat pabrėžė, kad nebūtų šitiek
pasiekęs be milžiniškos aplinkinių pagalbos.
Sėdėdamas auditorijoje pagalvojau: „Pala! Juk čia
mano pernykštė kalba.“ Ir tikrai. Nes šiuos žodžius taria
dauguma viešai pagerbiamų žmonių.
Daktaro Joskės atveju nė kiek neabejojau, kad jis nu­
sipelnė to pripažinimo, kurį simbolizuoja Džono Kerti­
no medalis. Tuomet pamaniau: o gal ir aš nusipelniau
praėjusių metų apdovanojimo? Daugybė galvotų akade­
mikų kruopščiai išnagrinėjo mano darbus ir jų rezulta­
tus ir nusprendė, kad esu jo vertas. Kokią turiu teisę abe­
joti jų išmintingu ir pagrįstu sprendimu? Priėjau išvadą,
kad kaip daktaras Joskė nusipelnė savo medalio, taip ir
aš nusipelniau savojo. Pagaliau priėmiau pagyrimą - tie­
sa, pavėlavęs metus.
 Dabar, kai protingi žmonės mane pagiria, aš deramai
įvertinu jų išmintį ir atsakau: „Ačiū. Aš to nusipelniau.“
Mano atsakymas žmones prajuokina, nes skamba
neįprastai, tačiau pagavę esmę jie ir patys pradeda pri­
imti pagyrimus. Jų emocinei gerovei tai duoda didžiulės
naudos.

Vietoj post scriptum. Anksčiau pagyras atmesdavau, nes

buvau išmokytas, kad nuo jų išsipučia galva. Ot ir ne.
Priimdamas pagyrimus užsiaugini didelę širdį.

68
 25
P en k iolik os sek u nd žių
g y r im o taisyk lė

Psichologiniai eksperimentai parodė, jog tam, kad pa­

gyrimas būtų išgirstas, girti reikia vidutiniškai penkioli­
ka sekundžių. O štai kritika priimama akimirksniu!
Mes taip drovimės priimti pagyras, kad paprastai jas
atmetame:
- Ką ji čia tauzija?
-Jis girtas ar šiaip pačiuožęs?
- Čia aiškiai kažkokie paslėpti kėslai.
Taigi jeigu norite pasakyti žmonai, kokia ji nuostabi
moteris, arba vyrui, kaip juo žavitės, išsitraukite sekun­
dometrą arba pažvelkite į laikrodį ir nenuleiskite rankų.
Jūsų žodžiai už gryną pinigą bus priimti tik po penkioli­
kos sekundžių!

69
 26
S u m u štin io m etod as

Kai mums tenka kritikuoti žmones, dažniausiai mes tai

darome taip nevėkšliškai, kad jie užsigauna, todėl mes
pasijuntame blogai ir ateityje verčiau prikandame liežu­
vį. O problema tik didėja.
Įsivaizduokite įmonę, kurios vadovė vengia nurodyti
darbuotojos klaidą, nes nemėgsta konfliktų. Įmonė dėl
to tik nukenčia. Arba įsivaizduokite sporto komandos
trenerį, kuris vis atidėlioja vieno iš žaidėjų kritiką, nes ne­
nori kurti nesantaikos. Komanda pralaimi. Laiku pasakyti
kritines pastabas yra mūsų pareiga. Štai kaip tai daroma.
Pirmiausia pagirkite tuos žmones, kuriuos norite
sukritikuoti. Drėbkite riebiai, bet teisingai. Pagyrų tiks­
las - patvirtinti, kad mes juos gerbiame, vertiname jų
įnašą ir neketiname jų pažeminti.
Be to, pagyros atveria žmonėms ausis. Mes menkai
kreipiame dėmesį į tai, ką žmonės mums sako, pirmeny­
bę teikdami savo pačių mintims apie tai, ką jie sako. Pa­
gyrimai yra masalas, išviliojantis mus iš saugaus vidinio
kambarėlio, kad galėtume aiškiai išgirsti tai, kas mums
sakoma. Pagyrimus mes mėgstame, tad mūsų ausys atsi­
veria kuo plačiausiai.

70
 O tada žiebkime - žinoma, metaforiškai - kritiką:
„Bet...“ Ir pastabos įeis pro atviras ausis.
Galiausiai vėl storai užtepkime pagyrų, pabrėždami,
kad neatstumiame jų kaip žmonių, tik parodome vieną
kitą klaidą tarp tokios daugybės gerų savybių, į kurias
kaip tyčia dabar atkreipėme dėmesį.
Rezultatas? Prasikaltėlis priėmė kritiką nejausdamas
pažeminimo, jūs, kaip vadovas, atlikote savo darbą be
nemalonaus poskonio, ir problema išspręsta.
Pirmasis pagyrų sluoksnis - tai viršutinė duonos rie­
kė, paskutinis - apatinė. Kritika - tai įdaras. Todėl tai
vadinama sumuštinio metodu.
 27
70 p r o c e n t ų t a i s y k l ė

Prieš tapdamas vienuoliu dirbau mokytoju vienoje Di­

džiosios Britanijos vidurinėje mokykloje. Mokydamas
paauglius patiri tiek streso, kad iš tiesų norisi viską mesti
ir išeiti į vienuolyną!
Ruošdamasis pirmajam, matematikos, egzaminui,
kreipiausi patarimo į vyresnįjį mokytoją. Jis man patarė
nepersistengti: jei vidutinis įvertinimas bus 30-40 pro­
centų, mokinius tai atgrasys. Jie nutars, kad matematika
per sunki, ir pasiduos. Ir atvirkščiai, jei testas per leng­
vas ir vidutinis įvertinimas 90-100 procentų, egzaminas
netenka prasmės.
Jis man patarė nustatyti vidutinį testo įvertinimą
70 procentų. Šitaip mokiniai jausis padrąsinti mokytis
matematikos, o 30 procentų, kur jie padarys klaidų, bus
skirti nustatyti jų silpnąsias vietas ir kitose pamokose
jas sustiprinti. Taigi egzaminas 70 procentų buvo skirtas
padrąsinti ir 30 procentų - mokytis.
Vėliau įsitikinau, kad tas pats tinka ir gyvenime. Jei vi­
dutinis jūsų gyvenimo egzamino įvertinimas bus 30-40
procentų, jūs jausitės nusivylę, panirsite į depresiją ir
pasiduosite. O jei visada gausite 95-100 procentų, labai

72
mažai išmoksite ir nejudėsite iš vietos. Bet jeigu jūsų gy­
venimas bus įvertintas tais magiškais 70 procentų, jums
pavyks išsaugoti motyvaciją ir pakaks nesėkmių, kad mo­
kytumėtės ir augtumėte kaip asmenybė.

73
 28
S u m a ž in k ite savo lū k e s č iu s

70 procentų taisyklė paaiškina, kodėl gyvenime nieka­

da neturėtume tikėtis 100 procentų. Ji paaiškina, kodėl
kartais nebaisu ir suklysti. Nusiteikite 30 procentų savo
laiko daryti klaidas ir gyvensite turiningą gyvenimą.
Nusiteikite niekada neklysti ir būsite tokie įsitempę,
išsigandę ir kontroliuojantys, kad apskritai nenorėsite
gyventi. Nagi, sumažinkite lūkesčius iki 70 procentų ir
pradėkite mėgautis gyvenimu.
Savo vyrams ir žmonoms keliame tokius aukštus rei­
kalavimus, kad tampa sudėtinga mėgautis ilgalaikiais
santykiais, kuriuose abu jaustumės pripažinti ir galė­
tume augti. Kitaip tariant, jei jūsų vyras siekia bent 70,
pasilaikykite jį! Jei jūsų žmona siekia 98, pasiūlykite jai
pailsėti ir daryti daugiau klaidų, antraip jūs ją mesite!
Tėvai turėtų sumažinti lūkesčius vaikų atžvilgiu. Tik
pusė visų vaikų gali patekti tarp 50 procentų geriausiai
besimokančių! Vaikai irgi turėtų sumažinti lūkesčius
tėvų atžvilgiu. Nė vienas iš mūsų nesame visiškai su­
augęs.
Beje, budistams tėvams dažnai sakau, kad jeigu jų
vaikai mokykloje ar koledže patenka į viršutinius arba

74
apatinius 10 procentų - jie nėra geri budistai. Taip yra
todėl, kad geri budistai turėtų eiti Vidurio keliu. Jeigu
jūsų vaikas vidutiniokas, tuomet jis - geras budistas!
Vaikinai nori gražių merginų. Merginos nori turtingų
vyrų. Siekdami laimingo gyvenimo, ir vieni, ir kiti turėtų
nuleisti kartelę. Vedęs gražią merginą vaikinas pavydu­
liaus visą .likusį gyvenimą, eidamas iš proto, kad ją gali
nuvilioti kitas. O štai vedęs paprastą merginą jis neturės
dėl ko nerimauti. Jei mergina ištekės už turtingo vyru­
ko, kuriam netrūks pinigų išlaikyti meilužę, ji amžinai
{tarinės, kad jis užmezgė romaną. Bet jeigu ji ištekės už
beturčio, jos santuoka bus saugi ir ji galės atsipalaiduoti.
Tai dar vienas pavyzdys, rodantis, kad sumažinus lūkes­
čius gyvenimas tampa lengvesnis ir linksmesnis.
 29
Trys m a n o k la id o s,
kurias la b ia u sia i įs im in ia u

Nereikalauju iš savęs tobulumo. Tiesą sakant, man pa­

tinka klysti. Nes paskui, kai pasakoju draugams apie
visas tas kvailystes, kurių esu iškrėtęs, jie gali gardžiai
pasijuokti. Vadinasi, mano kvailumas pasaulį daro lai­
mingesnį.

1. Buvau ką tik baigęs devynių dienų meditacijos

kursą Penange, ir šeimininkai lydėjo mane į oro uostą.
Prieš lipant į lėktuvą jie mane pavaišino gardžiu kavos
gėrimu. Jis buvo stiprus, tirštas, pasaldintas ledais.
Pabandžiau šliurptelėti gardžiojo nektaro per šiau­
delį, bet nieko neišėjo. Šliurptelėjau stipriau. Ir vėl nie­
ko. Matyt, šiaudelis užsikimšo. Tuomet šliurptelėjau iš
visų jėgų. Ir tik tada pastebėjau, kad kai kurie iš mano
šeimininkų krizena, o kiti užsidengę burnas mandagiai
stengiasi nesusijuokti. Ištraukiau šiaudelį iš stiklinės ir
pamačiau, kad tai - plastikinis šaukštas.
Ten, iš kur aš kilęs, šaukštai būna metaliniai, su pla­
čiais plokščiais koteliais, o ne ploni, apvalūs ir plasti-

76
kiniai, kokius naudoja šiuolaikinėse kavinėse. O kava
buvo per tiršta, kad pamatyčiau, kas kitame plastiko
gale. Šiaip ar taip, aš pratrukau kvatotis, leisdamas nusi­
juokti ir šeimininkams. Pradžiuginau būrį žmonių.

2. Norėdamas tapti budistų vienuoliu, iš pradžių

mokiausi pas garsų meditacijos mokytoją Adžaną Čahą
Siaurės rytų Tailande. Atvykęs į Tailandą tajų kalbos ne­
mokėjau nė žodžio, tad mokiausi spontaniškai.
Vieną dieną man prireikė muilo. Tokiais atvejais ei­
davom pas mokytoją ir tiesiog paprašydavom - supran­
tama, tajų kalba. Muilas tajų kalba vadinamas saboo. Aš
pasakiau „šapo“, o tai reiškia „ananasas“. Adžanas Cahas
pasiteiravo, kuriems galams man ananasas. Atsakiau:
„Aš su juo prausiuosi.“ Adžanas Cahas iš juoko vos ne-
nusirito nuo kėdės.
Jis džiūgavo dar kelias dienas ir kiekvienam užsuku­
siam tailandiečiui porindavo: „Na, kaip jums tie vakarie­
čiai? Prausiasi su ananasais. Kokie pažangūs.“
Mano pastangos kalbėti tajų kalba mokytojui suteikė
daugybę laimingų akimirkų.

3. Vienas iš mano Šri Lankos šventyklos narių ne­

teko artimo žmogaus ir manęs paprašė vesti laidotuvių
ceremoniją. Stovėdamas laidotuvių namų sakykloje pa­
sisveikinau su gedėtojais, susirinkusiais į iškilmingą bu­
distinę ceremoniją. Prakalbą pradėjau tokiais žodžiais:

77
„Susirinkome čia, kad paminėtume neseniai mirusią
mano draugo motiną.“
Šrilankiečių vardai tokie ilgi ir vakariečiams sunkiai
ištariami, kad tiesiog pavadinau ją draugo motina.
Staiga priekinėje eilėje sėdinti senutė pakilo iš vietos
ir pasipiktinusi mane pertraukė: „Betgi miriau ne aš, o
mano vyras!“
Visi nusijuokė. Regis, net karstas sudrebėjo! O cere­
monija virto tikra švente, per ją minėjome mirusiojo gy­
venimą, kuriame iki pat galo nestigo linksmų akimirkų.

78
 30
P ask u tin is k lausim as

Vėlyvą popietę sulaukiau skambučio, pranešančio, kad

viena budistų šeima nori su manimi susitikti, vos tik
baigs kalbėtis su policija. Tą rytą juos ištiko baisiausias
košmaras, kokį tik gali įsivaizduoti tėvai. Savo septynio­
likmetį sūnų jie rado pasikorusį.
Jaunuolių savižudybės paprastai būna visiškai nenu­
spėjamos. Vaikinas turėjo daug draugų ir nerodė jokių
depresijos požymių. Mokykloje jam sekėsi, jis ruošėsi
laikyti stojamuosius egzaminus į universitetą. Iš jo buvo
daug tikimasi. Vaikino veiksmuose nebuvo nė menkiau­
sios užuominos apie tai, ką jis buvo sumanęs.
Tėvai kovojo su kaltės jausmu, vis iš naujo klausdami
savęs, ką jie galėjo padaryti ar pasakyti, kad šito būtų iš­
vengta. Laimė, budizmas neeskaluoja asmeninių klaidų
ir neleidžia joms išsipūsti iki kaltės, tos visa ryjančios
pabaisos. Nesunkiai juos įtikinau, kad savęs kaltinti ne­
verta. Tokios nelaimės tyko ir rūpestingiausių, uoliausių
tėvų. Jie mano žodžius suprato.
Tuomet tėvai išreiškė tokį susirūpinimą, kurį aš ga­
lėčiau pavadinti tik tragišku - jiems buvo neramu, kas
laukia jų sūnaus po mirties. Kaip budistai, jie tikėjo rein-

79
karnacija. Taip pat buvo girdėję, kad savižudžiai po mir­
ties atgimsta pragare.
Labai didelė trauma tapti sūnaus savižudybės liudi­
ninkais, bet įsivaizduoti, kokie baisūs skausmai laukia
jo vėliau, - tiesiog nepakeliama kankynė. Tikime mes
pomirtiniu gyvenimu ar ne, bet visi norime manyti, kad
mūsų artimieji „iškeliavo į laimingesnę vietą“. Tik pagal­
vokite, kaip jaustumės žinodami, kad jie atsidūrė kur kas
blogesnėje, neapsakomai baisioje vietoje.
Kadangi sūnus netrukus turėjo stoti į universitetą,
pasiteiravau tėvų, kelių dalykų egzaminus jis būtų lai­
kęs ir kiek rašto darbų būtų turėjęs parašyti. Tėvams
buvo keista, kodėl aš užduodu šiuos klausimus tokiu
metu. Bet iš pagarbos man atsakė, kad jis turėjo laiky­
ti keturių dalykų egzaminus ir kiekvienam pateikti po
du rašto darbus. Tuomet paklausiau, kiek vidutiniškai
klausimų būtų kiekviename rašto darbe. Tėvai atsakė,
kad kiekviename jų būna maždaug po aštuonis klau­
simus.
- Taigi norėdamas įstoti į Australijos universitetą
privalai atsakyti į 64 klausimus, - tariau aš. - O kas nu­
tiks, jei stojantysis į 63 klausimus atsakys teisingai, bet
susimaus ties paskutiniu? Ar universitetas jį priims?
- Taip, žinoma, - nusišypsojo tėvai. Metaforą jie su­
prato.
Jų sūnui nebus uždrausta laimingai atgimti vien dėl
to, kad jis nusižudė, kaip ir stojančiajam į universitetą
nebus atsakyta vien dėl to, kad jis susimovė ties pas­

80
kutiniu egzamino klausimu. Jų sūnus buvo labai geras,
mielas vaikinas. Jis pateikė tiek daug puikių atsakymų į
gyvenimo klausimus, kad tikrai nusipelnė laimingo at­
gimimo.
 31

K o d ė l verta b ūti
išta šk y ta m į gabalus

Aš dažnai skraidau - taip dažnai, kad draugai nerimauja

dėl mano saugumo. Lėktuvas - populiarus teroristų tai­
kinys, ir kuo dažniau aš į jį lipsiu, tuo didesnė tikimybė,
kad savižudis sprogdintojas mane ištaškys į gabalus.
Norėdamas nuraminti draugus, išvardysiu tris pri­
valumus žūti lėktuvo katastrofoje dešimties kilometrų
aukštyje.

1. Kremavimas iškart Jei jums kada nors teko orga­

nizuoti artimo giminaičio laidotuves, žinote, koks tai
vargas. Jums teks susirasti laidojimo biurą, išrinkti kars­
tą, pranešti visiems draugams ir giminaičiams, pasiimti
laisvą dieną laidotuvėms ir, maža to, paskui dar pavaišin­
ti svečius. Bet jeigu, sakykim, jūsų močiutė žūtų lėktuve
sprogus bombai, viskuo būtų pasirūpinta. Nebereikėtų
nei laidotuvių biuro, nei karsto, nei laisvadienio. Netgi
pelenų išbarstymu pasirūpinta. Toks būtų pirmasis pri­
valumas: kremavimas iškart ir be jokių rūpesčių.

82
 2. Ekonomiška. Kaip sakoma, laidotuvės kainuoja
ranką ir koją (bei visą likusį kūną tam, kuris guli dėžė­
je). Ceremoniją organizuojantys giminės, suprantama,
neapsikiaulins tiek, kad mylimai močiutei užsakytų ak-
cijines laidotuves už specialią, tik šį savaitgalį galiojančią
kainą. Bet jeigu močiutė žūtų per lėktuvo teroristų ata­
ką, ne tik nebūtų jokių laidotuvių išlaidų, bet ir giminai­
čiai gautų solidžią oro linijų draudimo išmoką. Galiau­
siai močiutės mirtis jiems išeitų į pliusą.

3. Laiminga reinkarnacija. Pabaigoje - didžiausias pri­

valumas. Jei močiutė žus lėktuvo katastrofoje dešimties
kilometrų aukštyje, ji mirs taip arti dausų, kad nesunkiai
nuskris ir likusį kelią.

Dėl to aš nė truputėlio nebijau skraidyti. Kaip sako­

ma, pozityvus mąstymas įveikia bet kokį nerimą.

83
 32
T u r ė č i a u ar n e ?

Po paskaitos Osle iki tol nematyta jauna moteris manęs

paklausė, kaip priimti svarbius gyvenimo sprendimus.
Kad rasčiau jos klausimui atspirtį realybėje, pasitiks­
linau:
- Tarkim, kokia nors panelė svarsto, ar jai tekėti už
savo vaikino?
Vargšė mergina skaisčiai nuraudo, užsidengė rankomis
veidą ir baisiausiai susinepatoginusi atsigręžė į šalimais
sėdintį savo vaikiną! Negana to, publika pratrūko juoktis.
Atsiprašęs pasiūliau seną gerą sprendimų priėmimo
būdą su netikėta nauja reikšme:
- Meskite monetą! Herbas - teku. Skaičius - ne.
Naujoji reikšmė, apie kurią sužinojau visai neseniai,
susijusi su įdėmiu savo emocinės reakcijos stebėjimu.
Tarkim, iškrinta herbas, reiškiantis „Teku". Sušuko­
te „Taip!" ir laiminga išsišiepėte, o gal sumurmėjote:
„Hmm! Pamėginsiu du iš trijų" ir nusivylusi susiraukė­
te? Jūsų reakcija labai aiškiai parodo, kaip iš tikrųjų nori­
te pasielgti. Kad ir kas tai būtų - taip ir darykite.
Mesti monetą - paprastas, bet labai efektyvus būdas
išgirsti, ką jums sako širdis.

84
 33
P aklausk ite šuns

Savo gyvūnėlius mes karštai mylime. Tad vieną sun­

kiausių sprendimų šeimininkui teks priimti tą dieną, kai
veterinaras paprašys sutikimo sergantį gyvūnėlį užmig­
dyti.
Leidimas nužudyti mylimą augintinį skamba bešir­
diškai, o jeigu esate budistas, tai dargi sulaužote vieną
esminių moralinių principų. Ir vis dėlto neleisti veteri­
narui pabaigti gyvūnėlio kančių būtų dar žiauriau. Kaip
spręsti šią moralinę dilemą?
Paprastai. Paklauskite šuns!

Džudė dar kartą nuvežė savo vėžiu sergančią kalytę pas

veterinarą. Daktaras pasakė, kad daugiau niekuo nebe­
gali pagelbėti, nebent suleisti kenčiančiam šuneliui pas­
kutinę injekciją. Džudė paprašė leisti kelias akimirkas
pabūti vienumoje su mylima augintine. Ji ne kartą buvo
girdėjusi mano patarimą „paklausti šuns“. Taigi suspau­
dė numylėtą draugužę glėbyje, pažvelgė į akis ir paklau­
sė: „Ar nori dabar numirti? Ar jau pavargai nuo vėžio? O
gal nori pagyventi ilgėliau?“

85
 Kai pragyveni su gyvūnėliu ilgą laiką ir užsimezga
stiprus ryšys, tu gali suprasti, ko jis nori. Džudė labai
aiškiai pajuto, kad patiklioji jos kalytė gyvenimo baigti
dar nenusiteikusi. Taigi veterinarui ji atsakė „ne“.
Veterinaras įsiuto. „Jūs, budistai, tokie žiaurūs ir kvai­
li!“ Bet jis nieko negalėjo padaryti. Džudė parsivežė au­
gintinę namo.
Po kelių mėnesių Džudė vėl nuvežė kalytę pas dak­
tarą. Per tą laiką ji visiškai pasveiko. Net ir žmonėms
vėžys kartais netikėtai išnyksta. Veterinaras apstulbo,
patikrinęs nustatė, kad gyvūnėlis tikrai kuo puikiausios
sveikatos, ir atsiduso: „Jūs, budistai, tokie gailestingi ir
išmintingi!“

Ne mūsų valioje spręsti, ar kitas turi gyventi, ar mirti,

net jei tas kitas - gyvūnas. Mūsų reikalas - paklausti jo
paties. Bet kuris mylintis šeimininkas uždavęs klausimą
supras ir atsakymą. O tą atsakymą perduokite veterina­
rui. Tai jūsų šuns ar jūsų katės sprendimas - ne jūsų. Jie
žino.

86
 34
R ūp in tis, o ne g y d y ti

Kaip vienuolis Perte gyvenu nuo 1983 metų. Per tuos

metus įgijau vietinių budistų šeimų pasitikėjimą ir pa­
garbą, tad daugelis jaunų vyrų ir moterų mane laiko
beveik garbės seneliu. Jie lankosi mano šventykloje nuo
vaikystės ir drąsiai patiki man tokias paslaptis, kurių nė
už ką nesakytų savo tėvams!
Tarp mano patarimo prašančių jaunuolių buvo vie­
nas toks susikrimtęs jaunas gydytojas. Jis neseniai buvo
pradėjęs praktiką didelėje Perto ligoninėje. Išvakarėse
jis tragiškomis aplinkybėmis buvo netekęs savo pirmojo
ligonio. Mirė jauna pacientė. Gydytojui teko palūžusiam
vyrui pranešti, kad jo žmona nebegyva, o du maži jų vai­
kai nebeturi mamos. Jaunasis gydytojas neapsakomai
graužėsi negalėjęs tai šeimai padėti.
Žinoma, jo kaltinti nederėjo. Dėl savo pacientės jis,
kaip medikas, padarė viską, kas buvo įmanoma. Prie­
žastis, dėl kurios gydytojas jautėsi kaltas, buvo kita, ir aš
apie tai su juo pasišnekėjau.
- Jeigu tu manai, kad tavo, kaip gydytojo, pareiga -
išgydyti pacientą, tau teks sielotis dar ne kartą ir ne du.
Per tavo darbo metus mirs daugybė žmonių. Bet jeigu

87
suprasi, kad tavo tikroji pareiga - rūpintis pacientais,
tuomet tau niekada neteks sielvartauti. Galbūt tau ne
visada pavyks juos išgydyti, tačiau tu visada galėsi jais
pasirūpinti.
Jaunikaičio būta protingo, taigi jis akimoju mane su­
prato ir neilgai trukus tapo daug geresniu gydytoju. Pa­
grindinis jo tikslas buvo rūpintis pacientais. Jei pacien­
tai pagydavo, gydytojui tai būdavo nuostabus apdova­
nojimas, o jeigu mirdavo - juos iki paskutinio atodūsio
lydėdavo jo šilta globa.
Daugelis pasibaisėtinų medicininių intervencijų, ku­
rias sveikatos priežiūros profesionalai taiko savo pacien­
tams, iš visų jėgų stengdamiesi atitolinti neišvengiamą
mirtį, vyksta todėl, kad mūsų visuomenė gydymą iške­
lia aukščiau už rūpinimąsi. Jeigu rūpinimąsi iškeltume
aukščiau už gydymą, ne tik daugybė žmonių pasitiktų
mirtį giedriau ir ramiau, bet ir, tikiu, daugiau jų būtų iš-
gydyta!

88
 35
S a u s a in ia i su p ie n u

Presitižinės Amerikos ligoninės vyresnysis chirurgas

nagrinėjo pas jį atsiųstos moters ligos istoriją. Pacien­
tės vėžys buvo jau pažengęs, ir visos kitos to regiono
ligoninės jos purtėsi. Bet kuris gydymas būtų buvęs su­
dėtingas ir brangus, o tikimybė, kad moteris pasveiks,
menka. Patikrinęs informaciją ir atlikęs kelis papildo­
mus tyrimus, chirurgas nutarė imtis sunkaus atvejo.
Jo kolegas stebino mastas išteklių, kuriuos chirurgas
buvo pasiryžęs skirti moters gydymui. Jis nėrėsi iš kai­
lio, kad būtų surinkti geriausi specialistai iš kitų šalies
regionų, ir skyrė daug savo brangaus laiko ir energijos,
bandydamas padėti šiai vienintelei pacientei.
Milžiniškos gydytojo pastangos davė vaisių. Po dau­
gybės mėnesių jis jai pranešė, kad vėžys visiškai atsitrau­
kė ir ji gali tikėtis nugyventi dar daug laimingų metų.
Moteris nesitvėrė džiaugsmu.
Po kelių dienų savo pašto dėžutėje ji rado atsiųstą
ligoninės sąskaitą. Ji su baime atplėšė voką, tikėdamasi
perskaityti įspėjimą, kad yra skolinga daug šimtų tūks­
tančių dolerių. Tačiau vietoj to rado gydytojo ranka
brūkštelėta:

89
 Sumokėta prieš dvidešimt penkerius metus stikline
pieno ir dviem sausainiais.

Prieš dvidešimt penkerius metus tasai gydytojas buvo

vargšas medicinos studentas, bandantis sumokėti už
universiteto studijas dirbdamas atsitiktinius darbus.
Tarp jų - prekybos agento, arba komivojažieriaus. Vieną
karštą popietę, per visą dieną taip nieko ir nepardavęs,
vaikinas pasibeldė į dar vienas duris - jas atidarė mote­
ris. Ji išklausė jo varganą tiradą, bet ką nors pirkti atsisa­
kė. O tada pavargusio vaikino paklausė:
- Ar šiandien ką nors valgei?
- Nuo pusryčių alkanas, ponia.
- Tai luktelėk, - tarė ji ir netrukus grįžo nešina stik­
line pieno ir dviem sausainiais, kuriuos padavė išseku­
siam medicinos studentui.
Praėjus dvidešimt penkeriems metams tas studentas
dirbo vyresniuoju chirurgu prestižinėje ligoninėje. Kai
jis perskaitė moters ligos istoriją, pavardė jam pasirodė
pažįstama. Po kelių telefono skambučių tapo aišku, kad
tai iš tiesų ta pati geraširdė moteris, tąsyk pavaišinusi jį
sausainiais.
Norėdamas atsidėkoti už gerumą, parodytą prieš dau­
gelį metų ir niekada nepamirštą, gydytojas ne tik pasi­
stengė, kad moteris visiškai išgytų, bet ir padengė gydy­
mo išlaidas.

90
 36
K o m iv o ja ž ie r ia u s k altė

Kai buvau studentas ir mano plaukai buvo daug ilgesni

nei dabar, per universiteto atostogas irgi imdavausi atsi­
tiktinių darbų, kad sudurčiau galą su galu. Vienas iš to­
kių darbų - vaikščioti nuo durų prie durų ir pardavinėti
vaikiškas enciklopedijas.
Pirmiausia turėjau iškalti pardavėjo tiradą. Tai buvo
trumpa kalbelė, karštai įtikinėjanti, jog, nepirkdamas
šio nuostabaus žinių šaltinio, iš savo mylimo vaiko atimi
teisę į padorų išsilavinimą.
Buvau instruktuotas panaudoti psichologinį spau­
dimą, kad tėvai pasijustų kone tokiais pat nusikaltėliais
kaip vaikų prievartautojai, mat elgiasi neatsakingai ir ne­
perka šio nepaprasto edukacinių knygų rinkinio.
Toks brukimas buvo amoralus. Aš tai žinojau. Bet
buvau jaunas ir man žūtbūt reikėjo pinigų.
Pačią pirmą dieną pardaviau rinkinį jaunai simpa­
tiškai porai, neseniai persikrausčiusiai į naują namą su
dviem visai mažais vaikais. Tą naktį miegojau labai pras­
tai. Vis mąsčiau apie tuos jaunus tėvus, įkinkytus apmo­
kėti dar vieną sąskaitą, nes aš jiems įkišau tą kvailą, be­
vertę enciklopediją. Jaučiausi toks kaltas, kad kitą rytą
mečiau darbą.

91
 Dėl to pardavimo apgailestavau dar daugybę metų.
Vėliau, tapęs vienuoliu, išmokau sau atleisti ir nebesi­
kankinti. Šiaip ar taip, ilgų kasų laikais buvau visiškas
nebrendyla.
Sykį tą nutikimą papasakojau Perte per paskaitą kaip
atleidimo pavyzdį. Po paskaitos prie manęs priėjo pasi­
kalbėti dvidešimtmetė moteris.
-Jūs nepatikėsite, bet tai gryniausia tiesa! - pradėjo
ji. - Kai buvau maža mergaitė ir augau Londone, vienas
ilgaplaukis studenčiokas atėjo į mūsų namus ir mamai
su tėčiu pardavė vaikišką enciklopediją. Tos knygos man
taip patiko! Jos buvo pačios mėgstamiausios. Gal ten
buvote ir ne jūs, bet vis tiek labai jums ačiū.
Pirmą kartą gyvenime aš netekau žado.
Dabar, kai suprantu, kaip veikia visata, esu visiškai
tikras, kad būtent aš jos tėvams pardaviau tas knygas.

92
 37
L iū d n a saga
apie sa v iž u d ę vorę

Jauna laiminga vore susirado tobulą kampelį tyliame

kambaryje ir susiruošė ten įsirengti savo pirmuosius
namelius. Ji linksmai verpė ir audė gražų tinklą, tokį
menišką, kad jo nuotraukas būtų buvę ne gėda skelbti
žurnale Voro namas ir sodas. Išvargusi, bet išdidi dėl įdė­
tų pastangų, jaunoji vore ilsėjosi savo tinklo viduryje ir
laukė pietų.
Į kambarį įžengusi senyva moteriškė išvydo vorę ir
suspiegė taip garsiai, kad išgirdo net apykurtis jos vy­
ras. Pamatęs, kas sukėlė žmonai tiek baimės, jis nieko
nelaukdamas sugriovė pirmuosius vorės namus. Vorei
pasisekė pasprukti ir išsigelbėti.
Suirzusi, bet nenusiminusi vore nuropojo į kitą namą
ir ten įsirengė antruosius namelius, šį kartą ne tokius es­
tetiškus kaip pirmieji, bet vis tiek jaukius. Nespėjus at­
skristi pirmiesiems vorės pietums, voratinklį pastebėjo
tarnaitė ir sudraskė jį savo šluota. Vargšė vore ir vėl gavo
nešti kudašių.
Tas pats nutiko ir trečiam namui, ir ketvirtam, ir
penktam. Kai buvo niekšiškai sudraskytas šeštasis vo-

93
ratinklis, vargšė mažoji voriuke, suprantama, pajuto
potrauminio streso sutrikimo simptomus. Kampai jai
ėmė kelti paranojišką baimę, ji nesiryžo megzti daugiau
tinklų.
Pavargusi ir alkana vore ropojo keliu, skęsdama ne­
gatyviose mintyse: „Niekam aš nepatinku. Aš tik noriu
jaukių namučių. Aš nieko nenuskriausiu; aš tenoriu
gaudyti muses ir vabalus. Jiems tie vabalai vis tiek ne­
reikalingi. Gyvenimas neteisingas. Aš alkana. Pavargusi.
Jaučiuosi tokia... tokia vieniša.“
Ir mažoji voriuke apsiverkė.
Netrukus jos mintys nukrypo prie savižudybės:
„Niekas manęs nemyli. Kam man toks gyvenimas? Aš
niekada neturėsiu namų. Niekada negausiu maisto. Gal
verčiau nusižudysiu.“
Savižudė vore tyčia lindo po praeivių batais, bet jai kas
kartą pavykdavo atsidurti saugiame tarpelyje tarp pakul­
nės ir pado. Tada ji išropojo į judrią gatvę, bet kas kartą
atsidurdavo tarp ratų ir niekada - po jais. Kai jaučiamės
prislėgti, niekas mums nepavyksta, net nusižudyti.
Savižudė vore greitai liovėsi bandžiusi pasidaryti
galą. Verkšlendama ir šniurkščiodama, klupinėdama
it senas girtuoklis, ji ėjo kur akys veda. Netrukus paju­
to, kad kažkas į ją žiūri. Vore sustojo, atsisuko ir išvydo
draugiškai besišypsantį didelį riebų patenkintą vorą.
- Ko tu verki? - paklausė riebus patenkintas voras.
Nosinaite šluostydamasi nosį, vore papasakojo grau­
džią savo gyvenimo istoriją. Baigusi kloti savo vargus, ji

94
staiga suvokė, kad ne visi vorai liesi ir nusiminę. Šis buvo
riebus ir atrodė labai patenkintas.
- Kodėl tu toks riebus ir patenkintas? - paklausė sa­
vižudė vore.
Riebus voras meiliai nusišypsojo.
- Nejau niekas nedrasko tavo numegztų tinklų?
- Per visą ilgą gyvenimą numezgiau vienintelį tin­
klą, - atsakė riebus voras. - Kas dieną pasigaunu apsčiai
maisto. Tiesą sakant, - su užuojauta pridūrė riebus vo­
ras, - to maisto mums abiem užteks per akis. Kraustykis
pas mane.
- Pala, - tarė savižudė vore. - Tai kur tu nusimezgei
tą tinklą, kad per visą gyvenimą tavęs niekas nesutrukdė?
- Ak! - atsakė riebus patenkintas voras. - Mano vo­
ratinklis kabo Adžano Brahmo šventyklos aukų dėžutė­
je. Ten manęs niekas nejudina!

95
 38
L aim ingos san tu ok os
p aslap tis

Kodėl kunigai ir vienuoliai noriai atlieka santuokos

apeigas, nors patys laikosi celibato? Kadaise man teko
vesti daug santuokos ceremonijų. Sykį netgi sutuokiau
garsenybių porą ir mano nuotrauka atsidūrė Malaizijos
paskalų žurnale Heilo!
Per ceremoniją ašarojančiai jaunai porai pažeriu ke­
lis išminties perlus. Darau tai iš savanaudiškų paskatų.
Nenoriu, kad pora, kurią ką tik sutuokiau, vėliau man
kvaršintų galvą savo šeimos problemomis. Taigi cere­
monijos metu pasidaliju su jais laimingos santuokos
„paslaptimi", ir jie palieka mane ramybėje. Aš laimingas.
Jie laimingi. Visiems gerai!
Tai kokia gi ta laimingos santuokos „paslaptis"?
Kuriuo nors apeigų metu, dažniausiai po to, kai ap­
sikeičiamą žiedais, pažvelgiu jaunajai nuotakai į akis ir
sakau:
- Dabar esi ištekėjusi moteris. Nuo šiol privalai ne­
begalvoti apie save.
Ji linkteli ir meiliai nusišypso.
Tada pažvelgiu į jaunikį ir sakau:

96
 - Dabar esi vedęs vyras. Nuo šiol taip pat privalai ne­
begalvoti apie save.
Nežinau, kas su tais vyrais, bet jaunikis, prieš atsaky­
damas „taip", paprastai kelias sekundes padvejoja.
Tebežiūrėdamas į jaunikį sakau:
- Nuo šiol privalai nebegalvoti ir apie savo žmoną. -
Tada greitai* atsisuku į nuotaką. - O tu nuo šiol privalai
nebegalvoti apie savo vyrą.
Man patinka stebėti, kaip ištįsta abiejų veidai. Nerei­
kia būti telepatu, kad suprastum, ką jie tuo metu galvo­
ja: „Tas vienuolis visai pablūdo!"
Sumišimas - labai efektyvi mokymo priemonė. Kol
žmonės bando įminti mįslę, tu gali pasufleruoti jiems
atsakymą, ir jie tave dėmesingai išklausys.
- Kai susituokiate, - paaiškinu, - privalote nebegal­
voti apie save, antraip neprisidėsite prie savo santuokos.
Be to, kai susituokiate, privalote ne visada galvoti apie
partnerį, antraip jūs tik duosite, duosite, duosite, kol iš
santuokos nieko neliks. Verčiau galvokite apie jus. Juk
santuokoje esate dviese.
Tuomet jaunavedžiai atsisuka vienas į kitą ir nusišyp­
so. Jie viską iš karto supranta. Santuokoje svarbiausia
mes, o ne aš, jis ar ji.
Kad įsitikinčiau, jog jie suprato „paslaptį", aš paklausiu:
- Kai santuokoje iškyla kokia nors problema, kieno
ta problema?
- Mūsų, - vienu balsu atsako jie.
- Labai gerai! - išsišiepiu aš.

97
Jeigu santykiuose iškyla sunkumų ir jūs manote, kad tai -
jūsų partnerio problema, tuomet jūs neprisidedate prie
sprendimo. Jei manote, kad problema jūsų asmeninė,
tuomet atmetate pusę sprendimo. Bet jeigu kiekvienas
sunkumas bus laikomas mūsų problema, sprendimą ra­
site drauge. Tai yra kelias į turtingą ir laimingą santuoką.

98
 39
Šventintas vanduo

Dar viena budistinių vedybų apeigų dalis - aptaškyti

laimingą porą šventintu vandeniu, kad sektųsi. Atvirai
kalbant, šiais laikais santuokoms reikia visos įmanomos
sėkmės, todėl išmurkdau juos kaip reikiant! Kai nuota­
kos makiažas bemaž ištirpsta, o blakstienų tušas prade­
da varvėti skruostais, aš paaiškinu vyrui: „Dabar matai,
kaip ji iš tikrųjų atrodo!“ Geriau jau tegu jis sužino da­
bar, nei vėliau.

Vieną dieną pakeliui iš užjūrių į Perto oro uostą aš per­

skaičiau visą Australijos muitinės taisyklių sąvadą. Nu­
stebau sužinojęs, kad vienas iš dalykų, kuriuos drau­
džiama importuoti į Australiją, yra šventintas vanduo.
Paskaitykit! Galbūt ši istorija paaiškins tokį draudimą.

Senais gerais laikais, kai Australijos oro uostuose būda­

vo „žaliasis tunelis“, kuriuo galėdavai tiesiog išeiti iš oro
uosto be patikros, vienas australų keliautojas buvo atsi­
tiktinai sustabdytas patikrinti. Atidarę jo lagaminą, mui-

99
tininkai rado du butelius nedeklaruoto viskio, paslėpto
po švarkais ir kelnėmis.
- Kas čia? - paklausė pareigūnas.
- Esu religingas žmogus, - mikliai atšovė keliauto­
jas. - Kaip tik grįžtu iš piligriminės kelionės į šventą
Lurdo miestą Prancūzijoje. Čia tik šventintas vanduo.
- Hmm, - suabejojo pareigūnas, - o kodėl tada eti­
ketėje parašyta Johnnie Walker?
- Tą šventintą vandenį juk turėjau kur nors supilti.
Buvo du tušti buteliai, kuriuos panaudojau tam reikalui.
Ar dabar jau galiu eiti?
Įtarusis muitininkas nusprendė vieną iš butelių at­
sukti ir pauostyti. Jis prisikišo jį prie nosies ir pareiškė:
- Tai joks šventintas vanduo. Tai viskis! Pats pauos-
tykit.
Keliautojas prisikišo butelį prie nosies, įkvėpė ir su­
šuko:
- Dieve mano! Jūs teisus. Įvyko stebuklas. Aleliuja!
Matyt, nuo tada šventintas vanduo pateko į sąrašą
dalykų, kuriuos draudžiama įsivežti į Australiją.

100
 40
K o d ėl p avojin ga v a ir u o ti
išgėru s

Budistų vienuoliams neleidžiama vandens versti vynu,

galbūt todėl krikščionių Australijoje daugiau nei budistų.

Prieš daugelį metų vienas Sidnėjaus gyventojas nuta­

rė po darbo vakarėlio, kuriame padaugino alaus, namo
parvairuoti pats. Jis buvo tikras, kad jo nesustabdys.
Tą vakarą Sidnėjaus policija užtvėrė judrią gatvę ir
tikrino kiekvieno vairuotojo girtumą. Kaip tyčia, ta gatvė
vedė į vyriškio namus, ir jis įkliuvo. Nebuvo kur dėtis.
Laukdamas eilėje, kol jį patikrins, vyriškis ruošėsi
griežtai baudai, galbūt net vairuotojo pažymėjimo atė­
mimui. Jis keikė savo nedalią. Visa, kas jam beliko, - tai
laukti neišvengiamų nemalonumų ir pažeminimo. Jis
jautė, kad netrukus bus prarytas pražūties tamsos.
Kai atėjo vyriškio eilė būti patikrintam, pareigūnas
paprašė jo išlipti iš automobilio ir pasiūlė papūsti į al-
kotesterį.
Kaip tik tą akimirką pasigirdo garsus trenksmas.
Kažkuris automobilis artėdamas prie užtvaros stabtelė-

101
jo kiek per staigiai ir susidūrė su iš paskos važiuojančia
transporto priemone. Išgirdęs trenksmą pareigūnas atsi­
ėmė alkotesterį ir pasakė: „Dabar man svarbiau pasirū­
pinti avarija, o ne jūsų girtumu. Sėskitės atgal į mašiną ir
važiuokite namo."
Vyriškis vos per plauką išsisuko. Jis jautėsi laimingas.
Jis sėdo į automobilį ir nuvažiavo namo, visą kelią dai­
nuodamas.
Kitą rytą jį pažadino nekantriai maigomas durų
skambutis. Šliauždamas iš lovos ir ieškodamas drabu­
žių, vyriškis delnais spaudė skylančią galvą, mat po va­
karykščio vakarėlio jį kankino baisios pagirios. Po poros
minučių jis atidarė duris ir ant slenksčio išvydo du Sid­
nėjaus policijos pareigūnus.
Iš pradžių vyriškis sunerimo, bet paskui pagalvojo:
„Jie negali dabar manęs suimti. Aš ne prie vairo."
- Labas rytas, pone.
- Labas rytas, pareigūnai. Kokios problemos?
- Neprieštarausite, jei užmesime akį į jūsų garažą?
Jis buvo tikras, kad garaže neturi ko slėpti. Tai kurių
velnių?
- Žinoma, pareigūnai. Visada mielai bendradarbiauju
su policija, - atsakė jis. - Eikite paskui mane.
Kai jis atidarė garažo duris, jo veidas pabalo, lūpos
ėmė drebėti, o akys taip išsprogo, kad vos neiššoko iš
orbitų. Mat garaže stovėjo... policijos automobilis! Jis
parvažiavo namo ne savo mašina!
Štai kodėl pavojinga vairuoti išgėrus.

102
 41
Šventas šūdas

Žmonės mano, kad gyvenimas nuo senovės laikų gero­

kai pasikeitė. Tačiau prisiminus, kaip prieš 2500 metų
Indijoje paikiojo budistų vienuoliai ir vienuolės, tampa
aišku, kad kai kurie dalykai nesikeičia.

Budos laikais, kai niekas dar net nesapnavo kanaliza­

cijos, viename moterų vienuolyne gyveno vienuolė,
kurios darbas buvo tuštinti vienuolyno tualetų kibirus
su išmatomis ir kitomis atliekomis. Vieną ankstų rytą,
užuot išpylusi srutas tam skirtoje vietoje, aplaidi vie­
nuolė jas išvertė per vienuolyno sieną.
Taip jau nutiko, kad tą rytą anapus vienuolyno sie­
nos pėdino išsipustęs pirklys - jis ėjo į rūmus susitikti su
karalium. Kad ir ką prieš tai mintijo tas žmogus, visas jo
mintis ištaškė ant galvos užvirtęs šūdų kibiras.
Jis nusiminė. Jis pasipiktino. Jis įsiuto.
Supratęs, iš kur jį patykojo srutų kibiras, pirklys už­
riko:
- Tos vienuolės netikros! Jos - senos raganos ir kek­
šės! Aš sudeginsiu jų vienuolyną!
Pačiupęs vieną iš liepsnojančių fakelų, kuriais ankstų

103
rytą buvo apšviesta gatvė, pirklys puolė į vienuolyną -
keikdamasis ir staugdamas, nuo galvos varvant ekskre­
mentams.
Pamaldus pasaulietis budistas pamatė artėjant įsiu-
tusį vyrą ir ramiai pasiteiravo, kas nutiko. Išgirdęs, kad
viena iš tų (2)#*%! vienuolių jam ant galvos išvertė srutų
kibirą, pasaulietis budistas sušuko:
- Nuostabu! Jums labai pasisekė! Gauti asmeninį
šventos vienuolės palaiminimą yra nepaprastai geras
ženklas!
- Tikrai? - naiviai paklausė pirklys.
- Žinoma! Dabar eikite namo, nusiprauskite, persi­
renkite ir keliaukite į rūmus. Šiandien jums būtinai nu­
tiks kas nors nepaprasto.
Pirklys, nebeturėdamas kada deginti vienuolyno,
kiek įkabindamas nuskuodė namo, nusiprausė, persi­
rengė ir nuvyko į rūmus. Tą rytą karalius jam pasiūlė
labai pelningą vyriausybinį sandorį.
Patenkintas pirklys primokė visus savo draugus:
- Jeigu norite, kad jums pasisektų verslas, paprašy­
kite šventųjų vienuolių tauriausio iš visų palaiminimų -
švento šūdo. Man suveikė!
Šią istoriją išgirdęs Buda įspėjo vienuoles. Buda pa­
sakė, kad tą dieną joms labai pasisekė, jog pro šalį ėjo
sumanus pasaulietis ir įtikino prietaringą pirklį, jog iš­
piltos ant galvos srutos yra geras ženklas. Kai kurie žmo­
nės linkę tikėti viskuo.
Taigi Buda sugalvojo vienuolėms taisyklę. Pasta­

104
ruosius 2500 metų aštuntoji budistų vienuolių taisyklė
skelbia: „Vienuolei nevalia drabstytis šūdais už vienuo­
lyno sienų.“

105
 42
M a terializm o p rigim tis

Viena dora vienuolė pasirinko labai kuklų gyvenimą,

turėjo tik kelis daiktus ir gyveno oloje. Kas rytą ji pa­
siimdavo išmaldos dubenėlį ir traukdavo į artimiausią
kaimą susirinkti maisto vienam dienos pavalgymui. Jai
netrūko laiko medituoti, studijuoti ir vietos gyventojus
mokyti to, ką pati žinojo.
Vieną rytą grįžusi po išmaldos rinkimo vienuolė
pastebėjo skylę savo apdare. Tai nutiko jau nebe pirmą
kartą. Jos oloje gyveno pelių šeimyna. Taigi ji ir vėl su­
sirado nedidelę medžiagos atraižėlę ir prisiuvo prie ap­
daro dar vieną lopą. Siūdama pagalvojo, kad jeigu turėtų
katę, oloje nebūtų pelių, o jai nereikėtų gaišti laiko siu­
vant lopus. Kitą dieną ji paprašė kaimiečių duoti jai katę,
ir šie jai padovanojo gerai išauklėtą rusvą katytę, kurios
spalva tiko prie vienuolės darbužių.
Katytei reikėjo pieno ir žuvies, tad vienuolei kiekvieną
rytą tekdavo prašyti kaimiečių šių papildomų dalykų.
Vieną rytą ji sumąstė, kad jeigu turėtų karvę, jai neberei­
kėtų prašyti pieno katei, vaikančiai peles, graužiančias jos
apdarus. Taigi vienuolė vieno turtingo ūkininko paprašė
jai duoti karvę.

106
 Įsigijusi karvę, vienuolė turėjo prasimanyti žolės tai
karvei šerti. Taigi ji ėmė prašinėti žolės pašerti karvei,
kad gautų pieno katei, kad ši išvaikytų peles, graužian­
čias jos apdarus.
Po kelių dienų vienuolei šovė mintis, kad turint nuo­
savą lauką jai nebereikėtų kasdien kibti prie vargšų kai­
miečių ir prašinėti žolės. Taigi ji suorganizavo rinkliavą,
kad galėtų įsigyti netoliese esančią ganyklą, kad turėtų
žolės karvei, iš kurios gautų pieno katei, kuri vaikytų pe­
les, kad šios negraužtų jos drabužių.
Prižiūrėti ganyklą, kas rytą gaudyti karvę ir ją melžti
buvo didelis darbas, tad vienuolė nutarė, kad jai pravers­
tų koks bernužėlis, jaunas pagalbininkas, kuris už ją galė­
tų tvarkyti visus šiuos reikalus. Kaimiečiai parinko ber­
niuką iš neturtingos šeimos, kuriam labai stigo morali­
nio ugdymo. Taigi dabar vienuolė turėjo berniuką, kuris
prižiūrėjo ganyklą, kad karvė turėtų žolės ir duotų pieno
katei, o ši vaikytų peles, kad tos neėstų vienuolės apdarų.
Nuo šiol vienuolė kas rytą turėjo surinkti dvigubai
daugiau maisto, nes jauni vyrukai daug valgo. Be to, rei­
kėjo ir trobelės, kurioje galėtų miegoti jos pagalbinin­
kas, nes miegoti vienoje oloje su vienuole draudė taisyk­
lės. Taigi ji paprašė kaimiečių suręsti trobelę berniukui,
kuris prižiūrėjo ganyklą, kurioje augo žolė karvei, duo­
dančiai pieno katei, kuri vaikė peles, graužiančias jos
drabužius.
Vienuolė pradėjo pastebėti, kad kaimiečiai jos pri­
vengia. Jie baiminosi, kad ji vėl ko nors jų prašys. Iš tolo

107
pamatę artėjančią žalą karvę jie pamanydavo, kad tai
vienuolė, ir sprukdavo šalin arba slėpdavosi namuose,
saugiai užsklendę duris ir užtraukę užuolaidas.
O kai vienas kaimietis visgi ryžosi paklausti jos apie
meditaciją, vienuolė atšovė:
- Atleisk, bet ne dabar. Turiu prižiūrėti, kaip statoma
trobelė bernaičiui, kuris prižiūri mano ganyklą, kurioje
ganosi mano karvė, kuri duoda pieno mano rusvai ka­
tei, kuri vaiko peles, kad man nebereikėtų nuolat lopyti
apdarų.
Suvokusi, ką pasakė, vienuolė pridūrė:
- Taip ir randasi materializmas.
Tuomet ji liepė kaimiečiams nugriauti trobelę, nu­
siuntė berniuką atgal pas jo šeimą, atidavė karvę ir gany­
klą, o katei rado gerus naujus namus.
Po kelių dienų vienuolė vėl ėmė gyventi paprastą
gyvenimą oloje su keliais kukliais daiktais. Vieną rytą
grįžusi iš kaimo, kur prisirinko maisto vienai dienai, ji
pastebėjo, kad pelės išgraužė jos apdare dar vieną skylę.
Ir ji patenkinta prisiuvo dar vieną lopą.

108
 43

K icė

Tai tikra istorija apie nepaprastą katę, gyvenusią Bod-

hinjanos vienuolyne 65 kilometrai į pietus nuo Perto,
kur gyvenu aš.
Kicė gimė mano vienuolyne, jos motina buvo laukinė
katė, gyvenusi netoliese esančiame valstybei priklausan­
čiame miške. Kai radome Kicę, ji buvo apleista ir alkana
maža katytė, ieškanti prieglobsčio rąsto kiaurymėje.
Augdama Kicė pradėjo vis uoliau medžioti mažus
paukštelius. Ant kaklo užkabintas varpelis viso labo
išmokė ją slampinėti kuo atsargiau, kad varpelis nesu­
skambėtų. Deja, kad ir kaip vienuoliai mylėjo Kicę, jai
teko iškeliauti. Australiškas miškas nėra tinkama ekosis­
tema naminei katei.
Radau Kicei gražius namus į šiaurę nuo Perto, Vater-
mans Bėjaus priemiestyje, prie pat vandenyno. Išvyki­
mo dieną paėmiau Kicę ant rankų, paguldžiau į krepšį,
o krepšį pastačiau naujosios šeimininkės automobilio
gale - ten, kur paprastai dedame kojas. Jaučiausi kaltas,
šitaip pasielgęs su kate, kuri manimi pasitikėjo.
Krisė, naujoji šeimininkė, nusivežė katę tiesiai pas
save namo į Vatermans Bėjų, įsinešė krepšį į vidų ir iš­

109
leido Kicę tik tada, kai visos durys buvo uždarytos. Ji
norėjo, kad katė iš pradžių apsiprastų su naująja šeima,
o tik tada išeitų į sodą.
Po trijų dienų, kaitrią šeštadienio popietę, ji išleido
Kicę į sodą. Kicė tučtuojau puolė prie vartelių. Krisė ją
nusivijo, bet katė buvo greitesnė. Taigi Krisei teko sėstis
į mašiną ir apvažiuoti visą rajoną ieškant Kicės. Bet katės
nebuvo nė pėdsakų. Kicė prapuolė.

Dabar jūs tikriausiai pamanėte, kad Kicė galiausiai rado

kelią namo - į vienuolyną, esantį už 85 kilometrų. Jei
taip, klystate. Kicė pernelyg gudri, kad ryžtųsi tokiam
tolimam atstumui.

Tą šeštadienį aš skaičiau paskaitą mūsų centre, įsikūru­

siame Nolamaroje, 78 kilometrai į šiaurę nuo vienuoly­
no ir maždaug 12 kilometrų į pietryčius nuo Vatermans
Bėjaus. Prie masyvių medinių Perto šventyklos durų,
kurios tuo metu buvo uždarytos, lauke išgirdau kažkokį
keistą garsą. Atidaręs duris išvydau mažylę Kicę - ji žiū­
rėjo į mane ir kniaukė. Paėmęs ją į glėbį, kad įsineščiau
vidun, pajutau, kad jos letenėlės degte dega. Tą dieną
lauke buvo daugiau nei 40 laipsnių karščio! Pyliau ir
pyliau į lėkštelę pieną, tokia ji buvo dehidratavusi. Tada
palikau ją daryti tai, ką katės moka geriausiai, - susisukti
į kamuoliuką ir nusnūsti.

1 10
 Neilgai trukus sulaukiau ir Krisės skambučio - mote­
ris nuoširdžiai apgailestavo.
- Adžanai Brahmai; aš labai atsiprašau. Išleidau jūsų
katę į lauką ir ji pabėgo. Jau kone dvi valandas jos ieškau.
Man labai gaila. Tikėkimės; ji ras kelią atgal į jūsų vie­
nuolyną Serpentine.
- Nesijaudinkite; Krise, - atsakiau aš. - Kicė čia; su
manimi; Nolamaroje.
Pamenu, Krisė aiktelėjo. Ji negalėjo patikėti. Vėliau
atvažiavo įsitikinti pati. Kicė susirado mane dideliame
mieste, kuriame prieš tai niekada nesilankė. Mažiau
nei per dvi valandas ji nubėgo gerus dvylika kilometrų;
kirsdama pagrindinį greitkelį ir kitas pavojingas gatves,
neturėdama nei žemėlapio, nei galimybės pasiklausti ke­
lio - ir milijoniniame mieste susirado žmogų, kuris ja
rūpinosi.
Iš mūsų vienuolyno Kicė buvo išėjusi tik sykį, kai
vežėme ją pas vietinį veterinarą, kad „įšventintume į
vienuoles“ ir ji nesusilauktų kačiukų. Ji niekada nebuvo
įkėlusi kojos į sparčiai besiplečiančias Perto apylinkes; ji
buvo kaimo katė. Iš mano vienuolyno ji išvyko krepšyje,
pastatytame ant grindų automobilio gale. Ji tikrai ne­
galėjo matyti, kur važiuoja. Ir vis dėlto gudruolė katytė
netruko mane susirasti.
Žinoma, po šio nuotykio Kicė grįžo į vienuolyną, ten
pragyveno daugybę laimingų metų. Po 22 katiniško gy­
venimo metų ji ten ir mirė, nuo to laiko ilsisi palaidota po
šventuoju bodhi medžiu šalia mūsų pagrindinės salės.
 44
Š u n išk a m ed ita c ija

Kad ir kiti gyvūnai neliktų nuskriausti, dabar papasako­

siu istoriją apie tai, kaip vienas labai protingas šuo kovo­
jo su šiuolaikinio gyvenimo stresu.

Apsipirkusi moteris parvažiavo namo ir atsirakino

priemiesčio buto duris. Staiga jai įkandin į vidų įpuolė
tarytum iš niekur atsiradęs didžiulis šuva. Vos moteriai
spėjus pasidėti pirkinių krepšius, šuo susirietė ramiau­
siame kambario kampe ir užmigo. Šuns būta labrado­
ro, jis segėjo antkaklį ir buvo gerai prižiūrėtas, tikrai
ne benamis. Geroji moteriškė mėgo šunis, o šis jai
ypač patiko, taigi ji leido jam pasilikti. Po poros valan­
dų šuo pabudo ir moteriškė išleido jį į lauką. Tuomet
šuo dingo.
Kitą dieną šuva ir vėl laukė prie namų, ir moteris vėl jį
įsileido. Šuva nuėjo į tą patį ramų kampą, susirietė ir vėl
užmigo dviem valandoms.
Kai tas pats pasikartojo dar du ar tris kartus, moteriš­
kė ėmė svarstyti, kurgi šis mielas šuo gyvena ir kodėl vis
užsuka pas ją į svečius. Ji brūkštelėjo raštelį, sulankstė ir

1 12
užkišo labradorui už antkaklio. Raštelio būta maždaug
tokio:

Pastarąsias penkias dienas jūsų šuo kiekvieną

popietę ateina į mano namus. Visa, ką jis daro, -
tai ramiai snaudžia. Jis toks simpatiškas ir mielas,
kad aš ųeprieštarauju. Tik man įdomu, kur jis
gyvena ir kodėl pas mane svečiuojasi.

Kitą dieną šuo grįžo numigti į savo tylų kampą, o jam

už antkaklio buvo užkištas naujas raštelis. Štai ką atsakė
jo šeimininkas:

Šuo gyvena triukšminguose namuose kartu

su mano priekabia žmona ir keturiais vaikais,
dviem iš jų dar nėra penkerių. Į jūsų namus jis
ateina ieškodamos taikos, ramybės ir galimybės
išsimiegoti. Galiu ir aš?
 45
Įstabi istorija
apie a n tg a m tin iu s re išk in iu s

Vienas australas su grupe žygeivių vaikščiojo Himalajų

papėdėje, Ladako regione į vakarus nuo Tibeto. Kraš­
tovaizdis buvo toks įspūdingas, kad žmogus atsiliko
nuo kitų, pleškindamas nuotrauką po nuotraukos. Deja,
bandydamas sutrumpinti kelią ir pasivyti grupę jis pa­
suko klaidingu taku, pametė bendrakeleivius iš akių ir
visiškai pasiklydo.
Praklaidžiojęs porą valandų ir neturėdamas žemėla­
pio žmogus pradėjo nerimauti. Saulė jau leidosi už kal­
nų, darėsi tamsu, šalta ir pavojinga, o jis nė nenutuokė,
kur jam eiti. Netoliese jis pastebėjo šviesas ir nuslinko
jų link. Tenai, nuošaliai pasislėpęs tarp kalnų, stūksojo
senas budistų vienuolynas. Malonus vienuolyno vyres­
nysis išklausė žygeivio pasakojimą ir pasiūlė pernakvoti
savo kambaryje, mat visame vienuolyne jis vienintelis
turėjo vakarietišką lovą. Geraširdis vienuolyno vyresny­
sis pats miegotų kitur. Jis žinąs, kuriuo keliu nuėjo kiti
žygio dalyviai, ir kitą dieną pasiusiąs vienuolį, kad tas
padėtų pasiklydėliui grįžti pas saviškius.
Po kuklios vakarienės pavargęs australas atsigulė į

1 14
patogią lovą ir akimirksniu užmigo. Po pusiaunakčio
jis pabudo išgirdęs nuostabiausią muziką, kokią jam
kada nors buvo tekę girdėti. Jis dažnai lankėsi Sidnėjaus
operos teatre, bet dar niekada niekada nebuvo girdėjęs
tokios švelnios, tokios jaudinančios melodijos ir jau­
tęs tokios palaimos. Jis gulėjo lovoje, gerte gerdamas
kiekvieną dievišką natą, o jo skruostais riedėjo ašaros.
Nežinia kaip, bet dangiška muzika padėjo jam užmigti
giliausiu, labiausiai atpalaiduojančiu miegu per visą jo
gyvenimą. Pirmą kartą po daugelio metų jis nubudo vi­
siškai pailsėjęs ir patenkintas.
Papusryčiavęs žygeivis nuėjo padėkoti vienuolyno
vyresniajam, kad užleido savo lovą. Jis papasakojo vie­
nuoliui apie muziką ir paklausė, iš kur ji sklido.
- A, tai ir jūs ją girdėjote, - tarė vienuolyno vyresnysis.
- Taip, tai buvo neįtikėtina. Niekada nebuvau girdė­
jęs nieko panašaus.
- Ta muzika, jaunuoli, yra antgamtiška. Bet vienuo­
lyno taisyklės draudžia man sakyti daugiau, nes jūs - ne
vienuolis.
Australas suraukė nosį, išsitraukė piniginę ir pasiūlė
vienuolyno vyresniajam šimtą dolerių.
- Ką jūs, nereikia! - sušuko šis.
- O tai kiek reikia? - paklausė australas.
- Paklausykite, - griežtai tarė vienuolyno vyresny­
sis, - net jei pasiūlytumėte 100 milijonų dolerių, aš vis
tiek negalėčiau jums pasakyti. Tik vienuoliams galima
tai žinoti!

1 15
 Taip ir nesugebėjęs papirkti vienuolio, australas išėjo
iš vienuolyno. Netrukus jis susirado savo grupę, sėkmin­
gai baigė žygį ir grįžo į Australiją.
Namuose vyriškis vis galvojo ir galvojo apie tą ant­
gamtinę muziką. Jis pradėjo prastai miegoti, o darbe bū­
davo išsiblaškęs. Vyriškis apsilankė pas vieną geriausių
Sidnėjaus psichologų, bet išmesti iš galvos muzikos taip
ir neįstengė. Ta muzika varė jį iš proto. Jam beliko viena.
Prabėgus beveik metams nuo dienos, kai pirmąsyk
apsilankė Ladako vienuolyne, žygeivis vėl stovėjo prie
jo vartų, prašydamas leisti pasimatyti su vienuolyno vy­
resniuoju. Šis jo nepamiršo. Australas paaiškino būtinai
privaląs sužinoti, kas tai per muzika, antraip išsikrausty-
siąs iš proto.
- Man labai gaila, - kuo nuoširdžiausiai atsakė vie­
nuolyno vyresnysis. - Kaip jau minėjau praėjusį kartą,
negaliu pasakyti, nes jūs - ne vienuolis.
- Tai padarykite mane vienuoliu! - sušuko australas.
Norint tapti vienuoliu, griežtame vienuolyne reikalau­
jama dvejus metus mokytis, praktikuotis ir įsiminti visas
mantras. Australas visa tai iškentė. Prabėgus dvejiems
metams vienuolyno vyresnysis įšventino jį į vienuolius.
Vos pasibaigus ceremonijai, australas jo paklausė:
- Dabar aš vienuolis, ir galite man pasakyti. Kas tai
per dangiška muzika?
Vienuolyno vyresnysis su šypsena atsakė:
- Vidurnaktį ateik į mano kambarį ir aš tau parodysiu.
Naujai iškeptas vienuolis pasirodė valanda anks­

116
čiau - toks buvo susijaudinęs. Jis laukė trejus metus ir
viską paaukojo, sunkiai mokėsi, kad taptų vienuoliu. Pa­
galiau išmušė jo valanda.
Prieš pat vidurnaktį vienuolyno vyresnysis iš stal­
čiaus išsitraukė ryšulį senų raktų ir atitraukė savo kam­
baryje užuolaidą, už kurios buvo slaptos durys. Vienuo-
lynd vyresnysis atrakino duris mediniu raktu. Sunkus
durų girgždėjimas bylojo, kad jos nebuvo varstomos
jau daugelį metų, o gal ir dešimtmečių. Už durų buvo
koridorius, jo gale - dar vienos, geležinės, durys. Jiems
artinantis senas vienuolyno laikrodis išmušė dvylika.
Vienuolyno vyresnysis geležiniu raktu atrakino antrą­
sias duris. Jiems įėjus užgrojo dangiška muzika. Kuo
arčiau jie ėjo, tuo aiškesnė ir gražesnė ji darėsi. Australo
kūnu nuvilnijo džiaugsmo bangos. Palyginti su šiais gar­
sais, visa kita jo gyvenime neturėjo jokios reikšmės. Jie
priėjo dar vienas duris. Jos buvo iš gryno kalnų sidabro.
Australijoje jos būtų vertos didžiulių turtų, bet apie
tokius dalykus negalvoji, kai klausaisi muzikos, kurios
grožis žodžiais neapsakomas. Atrakinę sidabrines duris
sidabriniu raktu, jie pamatė paskutines duris. Jos buvo
15 centimetrų storio ir nukaltos iš gryno aukso, puoštos
neįkainojamais brangakmeniais. Vienuolyno vyresnysis
išsitraukė auksinį raktą ir stabtelėjo ties auksinėmis du­
rimis. Atsigręžęs į australą jis labai rimtai paklausė:
- Ar tu tikras, kad esi tam pasiruošęs? Tai šis tas ant­
gamtiško. Tai pakeis tave visiems laikams. Ar tu pasi­
rengęs?

117
 Australas buvo sykiu ir susijaudinęs, ir išsigandęs.
Jam dar niekada nebuvo tekę priimti tokio reikšmingo
sprendimo. Pamatęs, kas slypi už auksinių durų, jis ga­
lėjo kuoktelėti, bet nepamatęs irgi būtų išėjęs iš proto.
Taigi jis atsakė:
- Tebūnie. Padarykime tai.
Vienuolyno vyresnysis įkišo auksinį raktą į spyną.
Australo kūnu nevalingai perbėgo nerimo šiurpuliai.
Vienuolyno vyresnysis lėtai atvėrė sunkias senovines
duris.
Ir štai! O, Viešpatie! Paprastam mirtingajam to būtų
buvę per daug! Tai buvo ne iš šio pasaulio! Tai viršijo
visas žemiškas įžvalgas!
Ir kas gi tai buvo?
Atleiskite, bet jums to pasakyti negaliu, nes jūs - ne
vienuolis!

1 18
 46
M an o k e lio n ė į H im alaju s

Pirmąsias Himalajų nuotraukas pamačiau mokydama­

sis mokykloje Londone. Jie atrodė tokie neaprėpiami,
laukiniai ir masinantys, kad aš vieną dieną nusprendžiau
išvysti juos savo akimis.
Vėsią 1973-iųjų vasarą, jau baigęs universitetą, bet
dar nepradėjęs dirbti vidurinėje mokykloje, išvykau iš
Londono Viktorijos stoties - manęs laukė Indija bei di­
dingieji Himalajai. Po dviejų savaičių pasiekiau Indiją,
o ten lijo kiekvieną dieną. Jei būčiau pasidomėjęs prieš
kelionę, būčiau sužinojęs, kad pusiasalyje tuo metu pats
potvynių sezonas. Netgi nusigavęs iki šiaurinėje dalyje
esančio Katmandu mačiau vien lietaus debesis, bet ne
Himalajus. Galiausiai praradau visas viltis išvysti įspū­
dingiausią kalnyną pasaulyje. Laimė, tokioje egzotiškoje
šalyje radau ką veikti ir be jo.
Vieną dieną Katmandu porelė amerikiečių man pa­
sakė, kad į šiaurę prie Tibeto sienos važiuoja pašto fur­
gonas, kuris už kelias rupijas priima keleivius. Ekskur­
sija atrodė viliojanti, taigi kitą rytą sėdau į furgoną ir
patraukiau šiaurėn.
Apie pirmą valandą vairuotojas sustojo papietauti

1 19
kalnų kaimelyje. Amerikiečiai pasiūlė pasinaudoti pro­
ga ir užkopti į netoliese esančią kalvelę. Po penkiolikos
minučių mes pasiekėme kalvos viršūnę ir debesys šiau­
rėje prasiskyrė. Pirmą kartą galėjau gėrėtis visa Himalajų
didybe gaiviame po lietaus ore. Vaizdas man užgniaužė
kvapą labiau nei lipimas į kalvą.
Betgi mano fotoaparatas buvo likęs pašto furgone.
Bėgte nusileidau į pakalnę, susiradau fotoaparatą ir vėl
mikliai užsiropščiau į kalvą. Vos pasiekiau viršūnę, debe­
sys užsitraukė. Pavėlavau kelias sekundes. Taip jau išėjo,
kad daugiau kalnų nebepamačiau. Amerikiečiai, kurie
tiesiog sėdėjo ir mėgavosi įkvepiančiu vaizdu, atsisukę
paklausė, kur buvau dingęs. Maža to, jie pasišovė su vi­
somis įspūdingomis smulkmenomis apibūdinti stebuk­
lingą vaizdą, kurį aš pražioplinau.
Jaučiausi visiškas liurbis. Bėgdamas fotoaparato
pražiopsojau didingiausią vaizdą. Užtat sužinojau, kad
bandant užfiksuoti akimirką - ar fotografuojant, ar už­
sirašant, - ji dažnai nuo tavęs pasprunka, ir tu netenki
viso žavesio.
Stebuklingos mūsų gyvenimo akimirkos, kaip ir di­
dingieji Himalajai, yra skirtos patirti, o ne įkalinti foto­
aparate. Kam jas fotografuoti, jeigu jos ir taip neužmirš­
tamos?

120
 47

K ažkas tave steb i

Senovės laikais išmintingas mokytojas globodavo visą

būrį mokinių - jis išmokydavo juos visko, ką reikia ži­
noti apie gyvenimą. Vienas toks mokytojas turėjo tu­
ziną jau baigiančių mokslus mokinių. Be to, jis turėjo
ir dukterį, kuri, visų jo mokinių akimis, buvo neeilinė
gražuolė.
Vieną dieną jis pranešė mokiniams turįs dvi prob­
lemas. Pirmoji buvo ta, kad jam reikėjo rasti vyrą savo
dukteriai, o pagal tuometines tradicijas jos sutuoktiniu
turėjo tapti vienas iš dvylikos mokinių. Keblumas tas,
kad mokytojas niekaip negalėjo apsispręsti, kuris moki­
nys tiktų geriausiai.
Antroji problema - jis, kaip nuotakos tėvas, turėjo ne
tik sumokėti už prašmatnią vestuvių puotą, bet ir įkur­
dinti jaunavedžius naujame name su visais būtiniausiais
daiktais. Keblumas tas, kad grėsė didžiulės išlaidos.
Užsimojęs vienu sykiu išspręsti abi problemas, mo­
kytojas paskelbė konkursą. Jis paprašė mokinių naktį
patyliukais nusėlinti į gretimą kaimą ir ką nors pavogti,
bet kad niekas nepamatytų. Pavogtas gėrybes jie turė­
jo atnešti mokytojui. Kuris mokinys paisys nurodymų

121
ir sėkmingiausiai apsivogs, tas ir gaus dukrą, o visos pa­
vogtos gėrybės atiteks laimingajai porai.
Mokiniai apstulbo, kad mokytojas prašo jų vogti.
Šiaip jis buvo labai moralus žmogus. Betgi anuomet
svarbiausia buvo paklusti mokytojui, tad mokiniai su­
tiko dalyvauti varžybose. O gal visi dvylika jaunuolių
buvo apakinti geismo gražiajai mokytojo dukteriai?
Septynias naktis iš eilės gudragalviai vaikinai sliū-
kindavo į kaimą, pavogdavo, ką radę, ir parnešdavo savo
mokytojui. Mokytojas kruopščiai žymėdavosi, kuris mo­
kinys ką pavogė ir iš kurio namo. Sunku patikėti, bet nė
vienas iš mokinių nebuvo pagautas nusikaltimo vietoje.
Savaitei pasibaigus mokytojas sukvietė mokinius ir
paskelbė rezultatus.
-Jūs tiek daug privogėte, - pradėjo jis, - kad to pa­
kaktų bet kuriai porai pradėti bendrą gyvenimą. Tik vie­
nas iš jūsų man ničnieko neparnešė. Kodėl?
Jaunas drovus mokinys žengė į priekį ir tarė:
- Todėl, kad paisiau jūsų nurodymų, pone.
- Ką tai reiškia? Argi aš nenurodžiau vogti daiktus ir
nešti man?
- Taip, pone, bet jūs taip pat nurodėte vogti tik tuo
atveju, jei mūsų niekas nemato. Aplankiau daugelį namų
antrą nakties, kai visi kietai miegojo. Bet kas kartą, kai
ruošdavausi ką nors pavogti, pajusdavau, kad esu stebi­
mas. Ir kas kartą išeidavau tuščiomis.
- Jeigu visi namiškiai miegodavo, tai kas tave stebė­
davo? - paklausė mokytojas.

122
 - Aš pats save stebėjau, pone. Mačiau, kad tuoj ką
nors pavogsiu. Todėl nieko ir nepaėmiau.
- Puiku! Puiku! - patenkintas sušuko mokytojas. -
Pagaliau atsirado bent vienas išmintingas mokinys, kuris
visus metus manęs įdėmiai klausėsi. O jūs, pusgalviai,
grąžinkite pavogtas gėrybes jų savininkams. Jie jūsų
nebaus. Įspėjau juos apie „varžybas“ prieš dvi savaites.
Jie jūsų laukė. Todėl nė vienas ir nebuvote sučiuptas. Ir
atminkite: kad ir kokio amoralaus veiksmo imtumėtės,
kažkas visada jus stebės, ir tas kažkas būsite jūs patys.
Kadangi būsite viską matę, tai jausitės blogai ir kentėsite.
Žinoma, išmintingasis mokinys gavo į žmonas gra­
žiąją dukterį. Mokytojui nestigo pinigų, tad ir vestuvės
buvo prašmatnios, ir namas puikiai įrengtas. O kadangi
vyro būta iš tiesų išmintingo, jaunoji pora nugyveno ilgą
ir laimingą gyvenimą.
 48
K aip k ita s m o k in y s i š m o k o
j u o k t i s iš į ž e i d i m ų

t&i-vgp
Ką tik papasakota istorija nutiko senovės Indijoje. O
ši - senovės Graikijoje, kur mokymo metodas buvo la­
bai panašus. Mokiniai turėdavo vienintelį visų dalykų
mokytoją.

Vienas toks mokytojas buvo bjauraus būdo ir dažną mo­

kinį aprėkdavo už menkiausią nusižengimą. Įžeidęs jau­
nuolį, mokytojas pareikalaudavo susimokėti už privile­
giją būti nubaustam. Jis tai vadino papildomu mokymu,
vertu atskiro mokesčio.
Vienas jo mokinys, baigęs mokslus, išvyko dirbti į
Atėnus. Kai šeimininkas ar dar kas nors jį įžeisdavo, vai­
kinas tik gardžiai juokdavosi.
Anuomet vienas baisiausių keiksmų, atėjęs iš Arti­
mųjų Rytų, buvo: „Kad tavo pažastyse užsiveistų tūks­
tančio kupranugarių blusos!“
Vaikinas nusišaipė net ir iš to. Jo negąsdino joks įžei­
dimas. Draugai ir kolegos manė, kad jaunikaičiui trūksta
vieno šulo, bet visais kitais atžvilgiais jis atrodė norma-

124
lūs. Taigi jie pasidomėjo, kodėl kiekvieną kartą įžeistas
jis tik nusijuokia.
- Kai buvau mokinys, - atsakė vaikinas, - už kritiką
turėdavau susimokėti. O dabar gaunu ją nemokamai.
Kaipgi nedžiūgausi?
Galbūt ir mums vertėtų imti iš savo vaikų mokestį
kiekvieną kartą, kai juos apšaukiame už tai, kad nesu­
sitvarkė kambario ar neatliko namų darbų. Vėliau gyve­
nime, kai juos aprėks partneris ar išbars viršininkas, jie
nesupyks, tik linksmai nusijuoks kaip tas senovės Grai­
kijos mokinys.

125
 49
M o k y t i s iš ž i n o v ų

Mano krikščionys draugai iš Kembridžo papasakojo,

kad ketina savanoriauti vietinėje psichiatrijos ligoninė­
je. Būdamas budistas nutariau, kad ir man vertėtų pa-
savanoriauti - kaip sakoma, „neatsilikti" Kitaip tariant,
dėtis prie kolegų mane paskatino ne kas kita, kaip reli­
ginis išdidumas.
Kiekvieną ketvirtadienio popietę mes sėsdavom į
autobusą ir važiuodavom į Fulborno ligoninės Ergote-
rapijos skyrių pas pacientus, turinčius Dauno sindromą.
Mano krikščionys draugai liovėsi važinėję po kelių sa­
vaičių, o aš savanoriavau dvejus metus. Nors didžiąją
dalį laisvo laiko - tiksliau, to, kas likdavo atmetus socia­
linį gyvenimą, - surydavo teorinės fizikos studijos, aš
niekada nepraleidau progos nuvažiuoti aplankyti savo
bičiulių su Dauno sindromu. Nuoširdžiai mėgavausi
kiekviena ketvirtadienio popiete.
Labiausiai mane stebino jų emocinis intelektas. Jeigu
būdavau pavargęs po praėjusios nakties vakarėlio arba
prislėgtas išsiskyrimo su mergina, mano bičiuliai tuč­
tuojau tai pastebėdavo. Jie mane apkabindavo ir apdova­
nodavo nuginkluojančia šypsena. Jų širdys buvo atviros
ir nesudėtingos - ne taip kaip mano!

126
 Aštuntojo dešimtmečio pradžioje man, heterosek-
sualui, buvo nejauku viešai glėbesčiuotis su kitu vyru.
Tačiau nekaltas džiaugsmas, kurį matydavau bičiulio
veide, kai jis mane apkabindavo, išmokė atsipalaiduoti ir
mėgautis. Fulborno ligoninėje gyvenimas buvo papras­
tas, nes jos gyventojai puikiai suprato emocijų pasaulį.
Visai kas kita studijuoti Kembridžo universitete, kur
visi buvo visų dalykų žinovai, tik niekas nieko neišmanė
apie savo pačių jausmus.
Per dvejus metus, praleistus Fulborno ligoninėje, pa­
sisėmiau tiek patirties, jog vieną ketvirtadienį Ergo tera­
pijos skyriaus vadovė paskyrė mane savarankiškai dirbti
su viena grupe pirmą popietės pusę ir su kita grupe antrą
popietės pusę. Tai man buvo staigmena. Mano bičiuliai
su Dauno sindromu tikrai mokėjo saugoti paslaptis.
Kai susiruošiau išeiti, tikrieji skyriaus darbuotojai,
tie, kuriems buvo mokamas atlyginimas, pakvietė mane
į didįjį kambarį. Tenai kartu su darbuotojais susirinkę
laukė visi mano bičiuliai, išsišiepę taip plačiai, kad kone
plyšo veidai. Jie rengėsi apdovanoti mane kaip ilgiausiai
pas juos savanoriavusį studentą.
Kol dirbau su viena grupe, kita grupė kartu su dar­
buotojais ruošė man dovanas. Dabar jie rengėsi mane
pasveikinti.
Dovanos buvo neįmantrios, tokių nenusipirktum jo­
kioje parduotuvėje, bet jos mane pravirkdė. Iš savo moky­
tojų su Dauno sindromu buvau išmokęs leisti sau verkti
viešumoje. Buvo gera. Ergoterapijos skyriaus vadovė pa­
sakė supratusi, kad kitą savaitę man prasideda baigiamie­

127
ji egzaminai ir šiandien paskutinė mano savanoriavimo
diena, taigi nutarė surengti nuostabią padėkos ceremoni­
ją. Rydamas ašaras atsakiau, kad mano sesija, po teisybei,
prasidės tik po dešimties dienų.
- Prašau, ar galiu atvažiuoti ir kitą savaitę?
Ir jie maloniai sutiko duoti man dar vieną savaitę.
Žvelgdamas atgal manau, kad to, kas dabar vadinama
emociniu intelektu, išmokau iš savo bičiulių su Dauno
sindromu. Dar ir šiandien vadinu juos tikraisiais žino­
vais, savo mokytojais.

128
 50
D u o d a m i n u g alim e
d ep resiją

Savanoriškos veiklos žmonės paprastai imasi vedami

minties, kad atiduoda duoklę visuomenei. Tačiau baig­
dami savanorystę daugelis jaučia gavę kur kas daugiau,
nei kada nors davė. Jų patirtis byloja, kad skirti savo lai­
ką geram tikslui - tai ne išlaidos, o investicija su didele
palūkanų grąža.
Depresija sergantiems žmonėms dažnai patariu su­
sirasti kokius nors senelių namus, ligoninę ar labdaros
organizaciją ir imtis savanoriavimo. Davimas kitiems su­
teikia gyvenimui prasmės. Savanoriaudami tokie žmo­
nės atgauna tai, ko buvo netekę: gyvenimo džiaugsmą.
Tarnaudami kitiems mes sulaukiame dosnaus emo­
cinio grįžtamojo ryšio, tokio sulaukiau ir aš, tarnauda­
mas savo bičiuliams su Dauno sindromu. Tie, kuriems
tikėjomės padėti, iš tiesų padeda mums. Mūsų savivertė
išauga, mes pradedame mylėti save ir savo gyvenimą.
Mūsų depresija baigiasi.
Be to, taip galima ir praturtėti, kaip liudija ši istorija.

129
Vienas mano draugas neseniai išsiskyrė ir persikraustė į
nedidelį butuką. Tokiomis ankštomis sąlygomis jis ne­
begalėjo laikyti savo veislinės kalės, bet rado jai gerus
namus ir malonią senyvą šeimininkę, laikiusią tos pačios
veislės šunį.
Vieną dieną toji senutė paskambino jam į darbą pa­
klausti, ar jis negalėtų jos paimti iš namo priemiestyje ir
nuvežti į miestą pas gydytoją. Ji nerado jokio kito būdo
tenai nusigauti.
Tuo metu mano draugas vertėsi reklama, bet vers­
las vos ne vos sukosi. Būdamas pats sau šeimininkas, jis
rado laiko nuvežti moteriškę pas gydytoją. Ilgainiui jis
tapo senučiukės taksistu. Draugas su mielu noru vežda­
vo ją pas odontologą ar dar kur nors, nes pagalba jai tei­
kė jam džiaugsmą ir tokį būtiną poilsį po sunkių darbų.
Vieną rytą senutė paskambino paklausti, ar draugas
nerastų laiko nuvežti ją į svarbų susitikimą su notaru. Jis,
kaip visada, sutiko ir pamėtėjo ją iki notaro biuro mies­
te. Ji mandagiai pasiteiravo, ar draugas negalėtų palaikyti
jai kompanijos, ir jis mielai sutiko. Notaro kabinete, di­
džiausiai draugo nuostabai, senutė jį paskyrė vieninteliu
savo turto - ir anaiptol ne menko - paveldėtoju. Neilgai
trukus senutė pasimirė.
Mano draugas negalėjo patikėti savo sėkme. Jis viso
labo parodė gerą širdį, be to, jam ir pačiam patiko senutę
globoti. Jis mažiausiai tikėjosi paveldėti šitokius turtus.
Bet taip jau nutinka, kai savanoriškai skiriame laiko pa­
dėti kitiems. Mažų mažiausiai pasijuntame gerai, o kar­
tais mūsų laukia ir daugiau netikėtumų!

130
 51
G ili d u o b ė

Žmogus ėjo per mišką ir pamatė duobę. Jis sustojo pa­

žiūrėti, kas jos dugne, ir išvydo didelį maišą aukso. Jis
pabandė lobį ištraukti, bet duobė buvo per gili. Kad ir
kaip stengėsi, aukso taip ir nepasiekė. Taigi žmogus pa­
sidavė.
Eidamas toliau per mišką jis sutiko kitą žmogų ir pa­
pasakojo jam apie auksą gilios duobės dugne, kurio jam
nepavyko pasiekti. Antrasis žmogus susirado lenktą laz­
dą, nuėjo prie duobės ir su lazda tą lobį ištraukė.

Laimė nėra nepasiekiama. Tik mums reikia pasitelkti

visą savo išmintį ir atjautą.

Tada galėsime pasiekti viską.

131
 52
K ada m e lu o t i galim a?

Vieną vakarą man paskambino labai susikrimtusi seny­

vo amžiaus budiste. Ji prisipažino tą vakarą pirmą kartą
per keturiasdešimt bendro gyvenimo metų pamelavusi
savo vyrui. Ji tikino, kad jaučiasi siaubingai.
Jos vyras Donas patyrė širdies priepuolį. Jam skubiai
reikėjo atlikti šuntavimo operaciją, taigi jis buvo pagul­
dytas į ligoninės palatą laukti, kol pakankamai sustiprės.
Toje pačioje palatoje gulėjo dar trys pacientai, taip
pat laukiantys šuntavimo. Donas susidraugavo su Dže­
ku iš gretimos lovos. Vieną vakarą jis žmonos paklausė,
kaip jaučiasi Džekas po tą rytą atliktos šuntavimo ope­
racijos.
- Džekas jaučiasi kuo puikiausiai, - atsakė žmona. -
Jis dabar Intensyviosios priežiūros skyriuje.
Tiesa buvo ta, kad ligoninės fojė Dono žmona buvo
ką tik sutikusi gedinčią Džeko šeimą. Džekas mirė. Ji
negalėjo prisiversti savo vyrui pranešti, kad jo naujasis
draugas mirė per tokią pat operaciją, kokia kitą dieną
laukė jo. Taigi ji pamelavo.
Donas vos ne vos ištvėrė šuntavimo operaciją. Tris
dienas vyras kybojo tarp gyvenimo ir mirties, bet išsi-

132
kapstė. Dažnai pagalvoju, kad jeigu žmona būtų pasa­
kiusi jam tiesą, papildomas nerimas būtų pastūmėjęs
Doną myriop. Melas išgelbėjo jam gyvybę.
Taigi savo sekėjams sakau, kad retsykiais pameluo­
ti - nieko baisaus. Bet tik kartą per keturiasdešimt metų!

133
 53
K od ėl m es m elu ojam e

- Nejau nesuprantate, - sako teisėjas kaltinamajam

žmogžudyste, - kad bausmė už melagingus parodymus
labai griežta?
- Taip, - atsakė šis, - bet ne tokia griežta, kaip baus­
mė už pačią žmogžudystę!

Tai paaiškina, kodėl žmonės tiek daug meluoja: kai pa­

meluoji, tavęs laukia kur kas mažesnė bausmė nei tada,
kai pasakai tiesą.
Pavyzdžiui, prieš keletą metų į mane kreipėsi jauna
mergina, pastojusi nuo savo vaikino.
- Kodėl nepasakai mamai su tėčiu? - paklausiau aš.
-Juokaujat? - atsakė ji. - Jie mane užmuštų!
Taigi tėvams ji pamelavo.
Pasaulis būtų kur kas laimingesnis ir sveikesnis, jei
sąžiningumas būtų vertinamas taip, jog bausmė už tai,
kad pasakei tiesą, visada būtų daug mažesnė, nei baus­
mė pamelavus. Vienintelis būdas to pasiekti - atleisti,
nesvarbu už ką, jeigu tik pasakoma tiesa.
Sūnūs ir dukterys savo tėvams galėtų pasakoti pa-

134
čius gėdingiausius dalykus, žinodami, kad nebus nei
nubausti, nei išbarti, bet sulauks pagalbos. Labiausiai
vaikui tėvų reikia tada, kai jis patenka į didelę bėdą. Bet
paprastai per daug bijo prisipažinti ir paprašyti pagal­
bos. O ir sutuoktiniai galėtų būti visiškai vienas kitam
atviri ir drauge įveikti daugelį sunkumų, užuot juos
slėpę.
Visų tėvų, kurie skaito šią knygą, noriu paprašyti: pa­
sakykite savo vaikams, jog, kad ir ko jie prisidirbtų, pa­
pasakoję jums tiesą nesulauks nei bausmės, nei moralo,
o tik pagalbos ir supratimo.
O jūs, poros, pasižadėkite, kad jūsų santykiuose atvi­
rumas bus branginamas labiau už viską, kad nebausite
vienas kito net už neištikimybę, atleisite vienas kitam
silpnumą ir kartu pasistengsite, kad tai daugiau nebepa­
sikartotų.
O davę pažadą jį tesėkite.

Kur yra vietos bausmėms ir barniams,

ten nėra vietos tiesai.

Todėl budizme bausmių nepraktikuojame.

Pietų Afrikoje po apartheido metų tokiems lyderiams

kaip Nelsonas Mandela (Nelson Mandela) ir arkivysku­
pas Tutu (Desmond Tutu) prireikė nepaprastos drąsos
ir išminties įkurti pirmąją Tiesos ir susitaikymo komisiją.

135
Jie suprato, kad svarbiausia - atskleisti tiesą apie tai, kas
įvyko tuo brutaliu laikotarpiu, o ne nubausti kaltuo­
sius.
Mane labai įkvepia vienas atvejis iš Tiesos ir susitai­
kymo komisijos veiklos, kai baltaodis policijos parei­
gūnas detaliai papasakojo, kaip nukankino ir nužudė
juodaodį politinį aktyvistą. Liudijimas buvo pateiktas
nukankinto aktyvisto našlės akivaizdoje.
Jos vyras buvo vienas iš daugybės dingusių žmonių.
Posėdžio metu našlė pirmą kartą išgirdo, kas nutiko
tam, kurį ji pasirinko mylėti labiau už visus kitus ir su
kuriuo susilaukė vaikų.
Pareigūnas drebėjo ir verkė, sunkiai slegiamas kal­
tės, priverstas pripažinti visą savo poelgio žiaurumą.
Kai išpažintis buvo baigta, našlė peršoko barjerą, skir­
tą apsaugoti liudytojus, ir puolė tiesiai prie vyro žudi­
ko. Sargybiniai taip apstulbo, kad nesumojo jos sustab­
dyti.
Prasikaltęs pareigūnas tikėjosi kruvino našlės keršto
ir buvo pasirengęs jį priimti. Bet moteris jo neužpuolė.
Ji stipriomis juodomis rankomis švelniai apsikabino
romų baltą vyro žudiko kūną ir pasakė: „Aš jums at­
leidžiu!“ Juodu stovėjo vienas kito glėbyje - susitaikę.
Visi tenai buvę apsipylė ašaromis. Verkė ilgai. Atlei­
dimas už tai, kas neatleistina, suteikė jų ateičiai vilties
spindulėlį. Tą akimirką drėgnomis akimis jie įžvelgė
galimybę, kad Pietų Afrikoje skirtingos rasės pradės gy­
venti taikoje ir baimei ateis galas.

136
 Jeigu pajėgiame atleisti žiaurų savo mylimiausių žmo
nių nukankinimą ir nužudymą, tai ar yra kas nors, ko ne
galėtume atleisti?

Tiesa yra ten, kur yra atleidimas.

 54
B e ž d ž io n ė s protas

Šventinę dieną į budistų vienuolyną užsuko beždžionė.

Ji tikėjosi, kad bus daug lankytojų, jie suneš krūvą auko­
jamo maisto, kas nors būtinai pames mangą ar paliks be
priežiūros obuolį, ir taip ji susiveiks pietus.
Bastydamasi po didžiosios vienuolyno salės langais
beždžionė nugirdo, kaip senas vienuolis skaito pamoks­
lą apie beždžionės protą. Pamaniusi, kad beždžionei to­
kios žinios gali praversti, ji sukluso.
- Beždžionės protas, - mokė senasis vienuolis, - tai
neramus protas, visą laiką šokinėjantis nuo minties prie
minties, kaip beždžionė džiunglėse šokinėja nuo šakos
ant šakos. Tai netikęs protas, todėl jį reikia gryninti me­
dituojant ir ieškant vidinės ramybės.
Išgirdusi, kad beždžionės protas laikomas netikusiu
protu, beždžionė supyko.
- Kodėl beždžionės protas netikęs? Aš esu beždžio­
nė, ir mano protas kuo puikiausias. Tie žmonės mus
šmeižia. Taip nesąžininga. Taip neteisinga. Su šiuo bjau­
riu šmeižtu reikia kovoti!
Ir beždžionė pasilaikydama už medžių šakų nušoka­
vo giliai į mišką pasiskųsti draugams. Netrukus jau visas
būrys beždžionių šokinėjo klykdamos:

138
 -Jiems nepavyks mūsų apšmeižti! Tai rūšių diskri­
minacija! Kaip jie drįsta! Susiraskim Pasaulio gamtos
fondo advokatą. Mes, beždžionės, irgi turim teisių!
- Liaukitės! - liepė būrio vadas. - Ar nematote? Tas
vienuolis buvo teisus. Tik pažvelkite į save - šokinėjate,
triukšmaujate. Taip ir būna, kai turi beždžionės protą.
Jūs, beždžionės, niekaip nenurimstate.
Beždžionės suprato, kad jų vadas teisus. Visoms joms
teko nelaimė turėti beždžionės protą ir niekada nerasti
ramybės. Jos nunėrė galvas ir paniurusios nuščiuvo.
- Palaukite! - sušuko beždžionė, kuri lankėsi vienuo­
lyne. - Man kilo mintis. Girdėjau vienuolio mokymą,
kad medituojant galima įveikti beždžionės protą ir rasti
vidinę ramybę.
Laimingos beždžionės vėl sujudo šokinėti ir klykti:
-Jo! Jėga! Pamedituokim. Suraskim vidinę ramybę.
Dar kiek pašokinėjusi kažkuri beždžionė pasido­
mėjo:
- O kaip reikia medituoti?
- Pirmiausia reikia susirasti pagalvėlę sėdėjimui, -
pasiūlė viena beždžionė.
-Jo! Jėga! Susiraskim pagalvėlių!
Dar pašokinėjusios ir paklykavusios jos išėjo į mišką
ir prisirinko žolės ir minkštų lapų, iš kurių susimeistravo
dzafu - taip budistai vadina meditavimo pagalvėlę.
- O kas toliau?
- Sėskitės ant pagalvėlių, - pamokė beždžionė, kuri
lankėsi šventykloje. - Sukryžiuokite kojas ir uždėkite de­

139
šinę leteną ant kairės, kad nykščiai šiek tiek liestųsi. Iš­
tieskite nugarą. Užsimerkite ir stebėkite savo kvėpavimą.
Tai buvo pirmas kartas istorijoje, kai beždžionės me­
ditavo. Miške dar niekada nebuvo taip tylu. Deja, tyla
ilgai netruko.
- Atsiprašau! Atsiprašau! - pertraukė viena beždžio­
nė, ir visos kitos atsimerkė. - Aš čia pagalvojau. Jūs ne­
pamiršote, kad šiandien pietums planavome nusiaubti
bananų plantaciją? Negaliu nustoti apie tai galvojusi.
Kodėl gi mums pirmiausia nenusiaubus bananų planta­
cijos, neišmetus to iš galvos ir jau tada nepameditavus?
-Jo! Jėga! Puiki mintis! - sušuko visos beždžionės,
vėl suskato šokinėti ir išlėkė siaubti plantacijos.
Jos prisivogė bananų, suvertė visus į krūvą ir tada, iš-
metusios tai iš galvos, vėl grįžo ant savo pagalvėlių. Bež­
džionės susėdo, sukryžiavo kojas, uždėjo dešinę leteną
ant kairės, ištiesė nugaras, užsimerkė ir vėl ėmė medituoti.
Po poros minučių leteną pakėlė kita beždžionė.
- Atsiprašau! Atsiprašau! Aš čia pagalvojau. Prieš
valgydamos bananus pirmiausia turime juos nulupti.
Tai gal imkitės bananų, o tada galėsime išmesti juos iš
galvos ir ramiai pamedituoti.
-Jo! Jėga! Mes galvojome tą patį! - sukvykė ir kitos
beždžionės. Jos puolė šokinėti, spiegti ir lupti bananus.
Nulupusios ir sukrovusios bananus į krūvą, beždžio­
nės grįžo ant savo pagalvėlių. Jos ir vėl atsisėdo, sukry­
žiavo kojas, užsidėjo dešinę leteną ant kairės, ištiesė nu­
garas, užsimerkė ir susitelkė į kvėpavimą.

140
 - Atsiprašau! Atsiprašau! - po minutės suriko dar
viena beždžionė. - Aš čia irgi pagalvojau. Prieš valgyda­
mos bananus turime įsikišti juos į burną. Išmeskime pir­
miausia tai iš galvos, o tada galėsime ramiai medituoti ir
nebereikės galvoti.
-Jo! Jėga! Genialus sumanymas!
Visos beždžionės ėmė šokinėti, ūbauti ir susikišo į
burnas po bananą. Kelios beždžionės į burną įsigrūdo
du, o viena - net tris bananus. Kai kurios beždžionės el­
gėsi lygiai kaip žmonės. Bet jos jų nevalgė. Tik patraukė
iš kelio, kad nereikėtų apie juos galvoti ir būtų galima
laisvai medituoti.
Beždžionės vėl susėdo ant pagalvėlių, sukryžiavo ko­
jas, rūpestingai uždėjo dešinę leteną ant kairės, ištiesė
nugaras, užsimerkė ir ėmė toliau medituoti - su bana­
nais burnose.
Savaime suprantama, vos tik spėjusios užsimerkti
beždžionės bananus suvalgė, atsistojo ir išėjo. Šitaip bai­
gėsi pirma ir paskutinė beždžionių meditacija.

Dabar suprantate, kodėl mes, žmonės, taip sunkiai ran­

dame vidinę ramybę. Dauguma mūsų turime beždžio­
nės protą, kuris sako: aš tik patrauksiu šitą dalyką iš ke­
lio, o tada pailsėsiu.
Štai kodėl, kaip minėjau ankstesnėje knygoje, šiais
laikais „besiilsinčių ramybėje“ žmonių rasi nebent kapi­
nėse. Na, dar budistų vienuolynuose!

141
 55
P a l e i s k tą b a n a n ą

Senovės laikais pagauti beždžionę buvo juokų dar­

bas. Medžiotojas nueidavo į mišką, surasdavo prino­
kusį kokosą ir išpjaudavo jame nedidelę skylę - kaip
tik tokio dydžio, kad tilptų beždžionės kumštis. Tada
išgerdavo saldų pieną ir suvalgydavo šiek tiek minkš­
timo.
Užkandęs medžiotojas pritvirtindavo tuščiavidurį
kokosą prie medžio stora virve ar odiniu diržu. Paskui
įkišdavo į kokosą bananą ir eidavo namo.
Savaime suprantama, tuščiavidurį kokosą su bananu
viduje rasdavo beždžionė ir bandydavo bananą ištraukti.
Bet skylė tokio dydžio, kad į ją telpa tik tuščias beždžio­
nės kumštis. Kai kumštyje suspaustas bananas, kumščio
ištraukti nepavyksta.
Grįžęs medžiotojas randa beždžionę, jau kelias va­
landas mėginančią ištraukti kumštį su bananu. Išvydusi
medžiotoją beždžionė ima muistytis dar smarkiau, tikė­
damasi taip ištraukti ir kumštį, ir bananą.
Tam, kad beždžionė galėtų pasprukti, jai užtektų
paleisti bananą. Ištraukusi leteną ji galėtų šiaušti savais
keliais. Bet ar beždžionė paleis bananą? Nieku gyvu!

142
Nes beždžionė visada galvoja: „Tai mano bananas. Aš jį
radau. Jis mano!“
Todėl beždžionė kas kartą įkliūva medžiotojui į nagus.

Lygiai taip pat įkliūva ir žmonės.

Tarkiių, miršta jūsų mylimas sūnus, ir jūs negalite
liautis jo gedėję. Galvojate apie jį visą laiką. Negalite nei
miegoti, nei dirbti. Kodėl?
Visa, ką jums reikia padaryti, tai „paleisti bananą“ ir
gyventi toliau per daug nebesikankinant.
Bet paleisti jūs negalite. Todėl, kad galvojate: „Tai
mano sūnus. Aš jį pagimdžiau. Jis mano.“
Motinos man pasakoja, kad pirmą kartą pažvelgu­
sios savo naujagimiui į akis intuityviai žino, kad ši bū­
tybė nėra gimusi vien iš tėvų; ji turi savo praeitį ir in­
dividualybę, ji atėjo iš nežinomybės ir ką tik įžengė į jų
gyvenimą. Si būtybė atėjo tam, kad mes ja rūpintumės,
globotume, mylėtume... bet nesisavintume.
Deja, daugelis tėvų ilgainiui tai pamiršta ir pradeda
savo vaikus savintis. O kai ateina laikas juos paleisti,
jie negali. Tėvams derėtų nepamiršti, kad vienas žmo­
gus niekada negali savintis kito žmogaus, net jei tai - jo
vaikas. Tuomet jie niekada neįklius kaip ta beždžionė ir
niekada nesikankins iš sielvarto.
Mylėti ką nors reiškia vieną dieną paleisti.

143
 56
M a m y t e , aš p a l i e k u n a m u s

Mes dažnai bijome, kad jeigu ką nors paleisime, tas

žmogus niekada nebegrįš. Bet dažniausiai nutinka prie­
šingai.
Jei laikysite paukštį uždarytą narvelyje, vieną dieną,
kai netyčia paliksite narvelio dureles praviras, paukštis
išskris ir niekada nebegrįš.
O jeigu laikysite narvelio dureles praviras visada, už­
tikrinę, kad narvelyje patogu ir netrūksta gero maisto,
tuomet paukštis išskris, bet paskui būtinai grįš.

Jauna australe mama, praktikuojanti budizmą, man pa­

pasakojo, kad jos šešiametis sūnus vieną popietę ant jos
supyko ir kuo rimčiausiai pareiškė:
- Mamyte, aš tavęs nebemyliu, todėl išeinu iš namų!
- Gerai, mielasis. Padėsiu tau susikrauti daiktus, - at­
sakė mama.
Ji palydėjo savo mažąjį berniuką į kambarį ir padėjo
į lagaminėlį susidėti visus būtiniausius daiktus: pliušinį
meškutį, sėkmę nešančias kelnes ir Žmogaus-voro kos­
tiumą. Paskui nuėjo į virtuvę ir sutepė sūnaus mėgsta-

144
miausių sumuštinių, sukrovė į rudą maišelį ir padavė
šešiamečiui, kad šis palikęs namus neišalktų.
Stovėdama ant namų slenksčio mama pamojavo sūnui:
- Lik sveikas, mielasis! Nepamiršk mūsų aplankyti!
Vaikutis, vienoje rankoje nešdamas lagaminą, kitoje -
sumuštinių maišelį, nudrožė iki sodo takelio pabaigos,
atidarė vartelius, pasuko į kairę ir žengė pirmyn į ateitį.
Nenuėjęs nė penkiasdešimties metrų šešiametis pa­
juto nenumaldomą namų ilgesį. Jis apsisuko, grįžo prie
vartelių ir bėgte nubėgo iki durų - į švelnų tebelaukian­
čios mamos glėbį.
Toji mama buvo labai išmintinga. Ji žinojo, kad jos
vaikas niekur toli nenueis.

Kai šią istoriją papasakojau vienai psichologei iš Sin­

gapūro, ji vos nemirė iš juoko. Aprimusi moteris papa­
sakojo, kad beveik tokia pat istorija vaikystėje nutiko
ir jai. Būdama šešerių ji susipyko su mama ir pareiškė,
kad išeis iš namų. Mama nė kiek neprieštaravo ir padėjo
dukteriai susikrauti krepšį. Tik sumuštinių mergaitė ne­
gavo. Jos mama davė jai dešimt Singapūro dolerių, kad
duktė galėtų nusipirktų pavalgyti! Paskui mama palydė­
jo ją iki lifto, nes šeima gyveno daugiabutyje. Liftas atva­
žiavo, mergaitė įlipo, mama atsisveikindama pamojavo,
ir lifto durys užsidarė.
Mergaitei nė nereikėjo išeiti į lauką, kad ją apimtų
namų ilgesys. Vos tik liftas pasiekė pirmą aukštą, ji siau­

145
bingai pasiilgo mamytės. Šešiametė paspaudė mygtuką
ir pakilo į tą aukštą, kuriame gyveno. Kai lifto durys atsi­
darė, ją ištiestom rankom pasitiko mama.
- Sveika sugrįžusi, mieloji!

Kai meilės ryšiai stiprūs, galime drąsiai paleisti žmones,

tvirtai žinodami, kad jie grįš.

146
 57
A napus h orizon to

Tais laikais, kai dar nebuvo patikimų lėktuvų, dauguma

žmonių iš vieno žemyno į kitą keliaudavo didžiuliais ke­
leiviniais laineriais. Laivui išplaukiant visi keleiviai su­
sispiesdavo denyje priešais krantinę, kur būriuodavosi
jų giminės ir draugai. Ūktelėjus sirenai, lydėtojai kranti­
nėje puldavo mojuoti, siųsti oro bučinius ir atsisveikin­
dami šaukti iš lėto tolstančiam laivui. Netrukus laivas
būdavo per toli, kad likusieji sausumoje galėtų įžiūrėti,
kas yra kas pilkoje keleivių minioje, tačiau jie ir toliau ly­
dėdavo juos akimis ir mojuodavo. Po kelių minučių lai­
vas būdavo jau taip toli, kad nebeįžiūrėdavai nė keleivių
minios, bet mylintys lydėtojai ir toliau stovėdavo kranti­
nėje, žvelgdami į vis mažėjantį laivą, kuriuo išplaukė jų
mylimieji.
Tada laivas pasiekdavo skiriamąją ribą - horizontą -
ir galutinai dingdavo iš akių. Bet sausumoje likę giminės
ir draugai, net nematydami savo mylimųjų, negalėdami
pasišnekėti nei paliesti, žinodavo, kad šie neišnyko vi­
siems laikams. Jie tik atsidūrė anapus linijos, horizonto,
skiriančio mus nuo to, kas yra anapus. Mylintieji žinojo,
kad savo mylimuosius kada nors dar sutiks.

147
 Iš esmės tas pats nutinka ir mirus artimiems žmo­
nėms. Jei mums pasiseka, mes sėdime prie jų lovos,
apkabiname juos, atsisveikiname. O tada jie išplaukia į
mirties vandenyną. Jie išnyksta. Galiausiai pasiekia hori­
zontą, šio ir anapus slypinčio gyvenimo skiriamąją ribą.
Kai jų laivas kerta horizontą, mes jų daugiau nebemato­
me, nebegalime pasišnekėti ar paliesti, bet žinome, kad
jie neišnyko visiems laikams. Jie tik kirto liniją, skiriančią
mus nuo to, kas yra anapus mirties.
Mes dar pasimatysime.

148
 58
P a sib a id ęs b u ivolas

Senovės Tailande buivolai buvo laikomi šeimos nariais.

Jie gyvendavo patalpoje po kaimiečių namais. Paprastai
buivolai būdavo tokie romūs, kad maži vaikai galėdavo
saugiai miegoti jiems ant nugarų, kol šiltais, tingiais Tai­
lando šiltojo sezono mėnesiais jie vangiai rupšnodavo
žolę.
Tačiau kartais buivolai imdavo ir pasibaidydavo - prie­
žastys būdavo žinomos tik jiems vieniems. Pakėlę galvą ir
sušnarpštę jie pasileisdavo bėgti į vieną ar kitą pusę.
Ankstų rytą kaimietis vedėsi buivolą į laukus pa-
rupšnoti žolės, ir einant pro mūsų miške įsikūrusį vie­
nuolyną kažkas džiunglėse gyvulį išgąsdino. Buivolas
pakėlė galvą ir suprunkštė. Kaimietis bandė jį nulaikyti
už plonos virvės, laisvai parištos buivolui aplink kaklą,
bet virvė kaipmat apsivyniojo kaimiečiui aplink pirštą,
° gyvuliui truktelėjus nutraukė piršto galiuką!
Vargšas žmogus atėjo į mūsų vienuolyną prašydamas
pagalbos - jo ranka buvo kruvina, trūko pusės piršto.
Nuvežėm jį į ligoninę, ten jį sulopė. Jis greitai pasveiko.

149
Šią liūdną istoriją dažnai pateikiu kaip pamokymą, kas
nutinka, kai laikomės įsikibę ir nenorime paleisti.
Kas stipresnis - žmogus ar buivolas?
Nėra prasmės laikytis įsikibus į buivolą, kai tas nori
lėkti laukais. Paleiskime jį. Buivolas pabėgės kelis šimtus
metrų ir sustos. O tada šeimininkas galės ramiai prie jo
prieiti, paimti už virvės ir nuvesti į ganyklą.
Per daug žmonių laikosi to, ką turėtų paleisti, ir šitaip
netenka pirštų.

150
 59
Istorija
ap ie p r a p u o lu s į m o t o c ik l ą

Vienas pirmųjų mano vienuolyno gyventojų buvo Pa­

trikas. Jis buvo dvasingas žmogus, neturintis nei šeimos,
nei nuolatinio adreso. Jis keliavo iš vieno vienuolyno
į kitą, nuo vienos dvasinės bendruomenės prie kitos.
Patrikas šventyklas keitė kaip kojines. Taip jau nutiko,
kad pirmaisiais metais jis atvyko į mano vienuolyną ir
pasisiūlė atlikti sunkų fizinį darbą įrengiant pagrindines
patalpas.
Patrikas neturėjo nei namų, nei santaupų. Visas jo
turtas buvo didingas Harley Davidson motociklas, ku­
riuo jis labai džiaugėsi. Motociklas leido jam keliauti po
Australiją, mėgautis laisve ir būti nepririštam prie jokio
žmogaus ar vietos.
Jis man parašė apie nutikimą dideliame prekybos
centre Sidnėjuje. Palikęs savo harlį stovėjimo aikštelė­
je, vyriškis nusipirko kelis daiktus ir grįžo jo pasiimti. Jį
ištiko šokas pamačius, kad aikštelė tuščia. Kažkas harlį
pavogė!
Tas brangus motociklas buvo vienintelis vertingas
Patriko turimas daiktas. Jis taip ilgai taupė, kad galėtų jį

15 1
nusipirkti. Tai buvo mašina, suteikusi jam laisvę klajoti
ten, kur geidžia širdis. Ir štai jo motociklą nujojo kaž­
koks nevidonas. Dabar Patrikas nebeturėjo nieko.
Bet jis klausėsi Budos mokymų pakankamai ilgai, kad
suprastų prisirišimo esmę. Jis prisiminė Budos priesaką:

Visa, kas miela mano širdžiai,

vieną dieną bus iš manęs atimta.

Taigi Patrikas greitai susitaikė su netektimi, mąsty­

damas maždaug šitaip: „Na, ką padarysi. Anksčiau ar
vėliau viską tenka paleisti. Nėra prasmės kentėti dėl to,
ko negali pakeisti. Praleidau daug smagaus laiko keliau­
damas su harliu po šį didžiulį žemyną. Lieka palinkėti,
kad ir naujajam savininkui jis suteiktų tiek pat malonu­
mo.“
Patrikas labai džiaugėsi, kad vagišius nugvelbė tiktai
motociklą, bet ne proto ramybę. Jam pavyko sėkmingai
išlaikyti sunkų egzaminą: paleisti.
Patraukęs į viešojo transporto stotelę, pats sau šyp­
sodamasis dėl savo dvasinio laimėjimo, Patrikas staiga
suvokė supainiojęs aikštelės aukštus!
Laiptais nusileidęs į reikiamą aukštą, jis aptiko savo
harlį - šis, regis, jam šypsojosi. Taigi Patrikas ne tik iš­
laikė paleidimo egzaminą, bet ir atgavo motociklą. Du
zuikiai vienu šūviu.
Šaunuolis, Patrikai.

152
 60
A n t atbrailos

Vienas įžymus dailininkas lėkdamas Harley Davidson

patyrė sunkią traumą. Kai atsipeikėjo ligoninėje, chi­
rurgas jam pranešė blogą naujieną: teko amputuoti jo
plaštaką, kaip tik tą, kuria jis tapydavo. Dailininkas labai
susikrimto. Jis neteko galimybės daryti tai, ką mėgo la­
biausiai pasaulyje. Gyvenimas prarado prasmę.
Vos išrašytas iš ligoninės dailininkas užėjo į aukštą
biurų pastatą miesto centre, liftu pakilo į viršutinį aukš­
tą, susirado tuščią kabinetą ir atsistojo ant lango atbrai­
los. Jis ketino nusižudyti.
Žvelgdamas į gatvę apačioje, dailininkas išvydo ne­
paprastą vaizdą. Šaligatviu ėjo žmogus be abiejų rankų,
ir ne šiaip sau ėjo - linksmai pasišokdamas!
„Dieve mano! - pamanė dailininkas. - Aš praradau
tik vieną plaštaką, o štai ten vyrukas be abiejų plaštakų ir
netgi be rankų, ir jis šoka! Kamgi man žudytis?“
Dailininkas nutarė gyventi. Jis nulipo nuo atbrailos
atgal į tuščią kabinetą.
„Turiu perprasti to žmogaus paslaptį, - pagalvojo
jis. - Kaip jis gali būti šitoks laimingas be abiejų plaš­
takų?“

153
 Dailininkas puolė prie lifto, skubiai nusileido į pirmą
aukštą ir išbėgo į gatvę ieškoti to žmogaus. Berankį rasti
nesunku.
- Dėkui! Dėkui jums, pone! Jūs išgelbėjot man gy­
vybę. Esu dailininkas, bet per avariją praradau plaštaką,
kuria tapiau. Buvau toks prislėgtas, kad užlipau į štai to
pastato viršutinį aukštą ir jau ruošiausi nusižudyti. Sto­
vėdamas ant atbrailos pažvelgiau žemyn ir pamačiau jus,
žmogų be abiejų rankų, šokantį gatvėje! Prašau, pasaky­
kite man, kaip jūs galite būti toks linksmas, praradęs abi
rankas?
Berankis akimirką patylėjo.
- Tiesą sakant, aš nešokau. Aš bandžiau pasikasyti
subinę.

154
 61
M an o m am os len tyn a

Praėjus porai metų po persikraustymo į Australiją, ap­

lankiau Londone likusią savo mamą. Vienas iš rėmėjų
padovanojo man minkštą žaislinę kengūrą, kad įteikčiau
mamai kaip lauktuves iš Australijos.
Mamai dovana labai patiko. Ji išdidžiai pasidėjo ją į
lentyną svetainėje, kur praleidžia daugiausia laiko. Ken­
gūra jai turėjo priminti mane, kai sugrįšiu į Australiją.
Aš irgi buvau laimingas. Radau dovaną, kurią mama
brangins.
Po kelerių metų, kai vėl lankiausi Londone, nupirkau
mamai minkštą žaislinę koalą - kengūrai į kompaniją.
Koala jai irgi patiko ir rado vietą lentynoje šalia kengūros.
Kitą kartą apsilankęs padovanojau mamai minkštą
žaislinę kukabarą, o paskui ir žaislinį ančiasnapį. Jos len­
tyna buvo visa nukrauta australiškais suvenyrais.
Per savo penktąją viešnagę įteikiau mamai didelį,
minkštą, pūkuotą žaislinį vombatą. Jai jis irgi labai pa­
tiko. Bet kai pabandė pasodinti vombatą į lentyną šalia
kengūros, koalos, kukabaros ir ančiasnapio, jam neužte­
ko vietos. Žaislai ėmė kristi. Mama pamėgino juos su­
spausti, bet jų nukrito dar daugiau.

155
 - Kodėl tau neatsikračius kelių senų žaislų, mama? -
paklausiau aš. - Tuomet atsiras vietos naujiems.
- Neeeė! - sudejavo ji. - Jie visi man pernelyg bran­
gūs.
Ir ji kelias valandas mėgino juos sutalpinti į lentyną.

Tai vadinama stresu. Kartais tiesiog nepavyksta visko

sutalpinti į smegenis. Pabandai įkišti dar vieną dalyką,
bet tada iškrinta kiti - kaip tie mamos žvėreliai. Galiau­
siai lentyna taip persipildo, kad sulūžta. Smegenų atveju
tai vadinama psichiniu palūžimu. Kai suprantame, kaip
tai vyksta, tokių kančių galime nesunkiai išvengti.
Jei mama senus žaislus būtų atidavusi draugei ar lab­
darai, jos lentynoje ne tik būtų atsiradę daugiau vietos
naujoms dovanoms. Žaislams nebereikėtų varžytis dėl
jos dėmesio, ir ji galėtų labiau jais džiaugtis.
Kai ateina nauja patirtis, senus prisiminimus verčiau
paleisti. Nesakykite „Neeee! Jie visi man pernelyg bran­
gūs“ kaip mano mieloji mamytė. Išvalykite lentyną savo
galvoje. Patirsite mažiau streso, o dovanos nesivaržys
dėl jūsų dėmesio ir teiks daugiau malonumo.
Tegu jūsų protas būna kaip tuščia lentyna, kurioje
netrūksta vietos džiaugtis amžinai nauja dovana - da­
bartimi.

156
 62
P e n k ia s d e š im t k atės k irčių

Mūsų vienuolynas - griežtas. Norėdamas tapti vienuo­

liu, privalai dvejus metus drausmingai mokytis. Aš tai
vadinu kokybės kontrole. Jau pirmaisiais pasirengimo
metais kandidatas į vienuolius privalo laikytis priesako
nevalgyti jokio kieto maisto nuo vidurdienio iki kitos
dienos ryto.
Vieną rytą vienas toks kandidatas atėjo su manimi
pasikalbėti. Tai buvo dvidešimt kelerių metų anglas. Jis
pasisakė, kad jaučiasi labai labai kaltas dėl kažko, ką pa­
darė vakar. Naktį vaikinas prastai miegojo. Jis atėjo pas
mane atlikti išpažinties.
Nuleidęs galvą, nedrįsdamas pakelti akių, vaikinas pri­
sipažino, kad vakar popiet jis pasijuto toks alkanas, kad
nuslinko į vienuolyno virtuvę, susitepė sumuštinį ir jį su­
rijo. Jis sulaužė vieną iš priesakų.
- Labai gerai, - pasakiau aš.
Vaikinas pakėlė akis.
- Labai gerai, kad buvai sąžiningas ir prisipažinai, ką
padaręs. Nuo šiol pasistenk per mūsų pietus vienuolik­
tą valandą užkąsti sočiau, o jei vis dar jausiesi alkanas,
išgerk vaisių sulčių ar medaus gėrimo - tai leidžiama.

157
Gali net karšto šokolado išgerti - leidžiama ir tai. O da­
bar eik.
- Kaip? Nejau manęs nenubausite?
- Ne, budistų vienuolynuose bausmės netaikomos.
- Bet taip negerai, - tarė jis. - Aš save pažįstu. Jei ne-
skirsite man bausmės, aš vėl padarysiu tą patį.
Pakliuvau į keblią padėtį. Ką daryti su žmogumi, ku­
ris tiki, kad tik bausmė gali išmokyti disciplinos? Tada
man šovė mintis.
Išvakarėse skaičiau Roberto Hjuso (Robert Hughes)
istorinį romaną apie senų laikų Australiją - Lemtinga pa­
krantė. Knygoje aprašomos ypač žiaurios bausmės - nu­
teistieji būdavo plakami rimbu, vadinamu devynuodege
kate arba tiesiog kate.
- Kaip nori, - atsakiau tam nedorėliui kandidatui. -
Skirsiu tau tradicinę australišką bausmę. Tu gausi... pen­
kiasdešimt katės kirčių!
Vargšas vaikinas išblyško. Jo lūpos ėmė drebėti (o kas
ten sakoma apie anglų patemptą viršutinę lūpą?). Jis gal­
vojo: „O, ne! Vienuolyno vyresnysis mane nuplaks. Ne
tokios bausmės prašiausi.“
Kadangi praktikuoti budizmą vaikinas buvo pradė­
jęs visai neseniai, iš tikrųjų patikėjo, kad už nukniauktą
sumuštinį gaus į kailį. Teko jam paaiškinti, kas budistų
vienuolyne vadinama penkiasdešimčia katės kirčių.
Tuo metu laikėme dvi kates.
- Susirask vieną iš kačių ir penkiasdešimt kartų ją
paglostyk, - paaiškinau aš. - Glostydamas katę išmoksi

158
užuojautos, o tada galbūt išmoksi pats sau atleisti. Tokia
yra disciplinos paslaptis.
Vaikinas bausmę ištvėrė puikiai.
Katė - irgi.

159
 63
D rau sm inga
k a r v e d ž io k ariau na

Klasikiniame kinų Karo mene pasakojama apie karvedį

kurio kareiviai buvo drausmingiausi visoje imperijos ka­
riuomenėje. Imperatorius jį pasikvietė pasiaiškintų kaip
čia yra, kad kareiviai visada klauso jo įsakymų.
- Pone, jie visada klauso mano įsakymų todėl, - pa­
aiškino karvedys, - kad aš jiems liepiu daryti tik tai, ką
patys nori.
Kodėl kareiviai su mielu noru keldavosi taip anksti?
Kodėl jie nekantriai laukdavo varginančių treniruočių?
Kodėl ryžtingai žengdavo į mūšį, kur juos galėjo sužeisti
ar net nukauti?
Atsakau: karvedys juos taip patraukliai motyvavo,
kad kareiviai jautėsi įtikinti jam dar nedavus įsakymų.
Jie troško anksti keltis ir sunkiai treniruotis. Įkve­
piančios kalbos apie heroizmą ir patriotizmą motyvavo
juos eiti į mūšį ir kovoti už svarbų tikslą. Tokia buvo to­
bulos drausmės paslaptis - jie turėjo charizmatišką ly­
derį, kuris juos įkvėpė.

160
Bausmė retai kada padeda pasiekti disciplinos. Ji tik iš­
moko žmones gudrauti, kad nebūtų pagauti. Bet jeigu
jums pavyks užuot baudus sūnų motyvuoti, kad grįžtų
namo anksti ir neapleistų mokslų, jis užaugs discipli­
nuotu žmogumi.
 64
M y l i m o s i o s ž o d ž i o galia

Vieno mano draugo sūnus įprato kelis vakarus per savai­

tę užsibūti pas savo merginą, ir dėl to kentėjo jo universi­
teto pažymiai. Kaip ir dauguma jo amžiaus vaikinų, tėvų
jis neklausė. Taigi jo tėvas, labai nuovokus vyriškis, rado
kitą būdą, kaip padėti sūnui tapti drausmingesniam.
Paryčiais, kai sūnus su mergina po ilgos klubinėjimo
nakties vilkosi namo, tėvas jau laukė jų kieme.
- Užeikite, - pamojo jis.
Sūnus pamanė pakliuvęs į nemalonę, tačiau tėtis su
juo nė neketino aušinti burnos. Jis kreipėsi į sūnaus mer­
giną:
- Judu su mano sūnum susitikinėjate jau ilgą laiką.
Nežinau, kokie jūsų planai, bet vieną dieną galbūt nu­
tarsite susituokti. Jei taip nutiktų, tikriausiai nenorėtum
vyro, kuriam nepavyko įgyti diplomo ir kuris negali gau­
ti gero darbo. Jei mano sūnus ir toliau nuolat grįš namo
paryčiais, greičiausiai taip ir nutiks. Ar jis tau sakė, kad
jo pažymiai smarkiai suprastėjo nuo tada, kai pradėjo su
tavimi susitikinėti?
- Ne, - atsakė ji, dėbtelėjusi į vaikiną, - šito aš neži­
nojau.

162
 - Tiesiog pamaniau, kad derėtų tave įspėti, - tarė tė­
vas. - Labanaktis.
Ir paliko juos vienus.
Po tos nakties vaikino draugė pasistengė, kad jis visa­
da grįžtų namo anksti, akylai sekė jo pažymius ir jie labai
pasitaisė. Vaikinas baigė studijas ir dabar turi gerą darbą.
Jeigu jūs auginate nedrausmingą sūnų, neklausantį
tėvų, išbandykite jo mylimosios žodžio galią. Įtraukite
merginą į drausmės komitetą ir įgysite svertų. Arba pa­
mėginkite įtraukti dukters vaikiną, kad padėtų ją išlaiky­
ti tinkamame kelyje.

163
 65
D v id e š im t a tsisp au d im ų
kasryt

Šiais laikais žmonės labai rūpinasi sveikatingumu. Lais­

vu laiku jie lieja prakaitą salėje ar žaidžia sportinius žaidi­
mus, kad išlaikytų kūną sveiką. O štai jų emocijos - ne­
sveikos. Per daug jau greitai juos pagauna pyktis ar ap­
ninka depresija.
Todėl sugalvojau paprastą mankštą, skatinančią svei­
kas emocijas. Pavadinau ją „Dvidešimt atsispaudimų
kasryt".
Ryte nuėję į tualetą ir išsivalę dantis atsistokite ant
minkšto kilimėlio priešais veidrodį taip, kad kojos būtų
pečių plotyje. Tris ar keturis kartus giliai įkvėpkite ir iš­
kvėpkite, kad atsipalaiduotumėte. Tada pakelkite delnus
prie veido. Smilius priglauskite prie lūpų kampučių. Ir,
žiūrėdami į veidrodį, kilstelėkite.
Vienas!
Tris sekundes leiskite burnai atgauti įprastinę surū­
gusią išraišką, o tada vėl kilstelėkite.
Du!
Kartokite dvidešimt kartų. Nesukčiaukite!
Ne tik kas rytą gausite progą iš savęs pasijuokti, bet

164
ir raumenys aplink lūpų kampučius bus taip efektyviai
mankštinamų kad bus lengva juoktis iš gyvenimo ir šyp­
sotis kur kas ilgiau nei paprastai.
Tereikia truputį pasitreniruoti.

165
 66
P ilv o čia u s išm in tis

^įįj(,J-\dįp
Kai buvau vaikas, būti šiek tiek putlokam laikyta svei­
katos ir nevaržomos laimės požymiu. Mano dvasinis
vadovas, anuomet įkvėpęs mane gerumu ir socialine są­
žine, buvo brolis Tukas iš televizijos serialo apie Robiną
Hudą. Jis buvo storas, sykiu išmintingas ir linksmas. To­
kiu vienuoliu vieną dieną tikėjausi tapti ir aš.
Šiais laikais visi privalome būti liekni ir rimti. Supra­
tau, kad reikėtų susirūpinti savo pilvo dydžiu, kai vieną
vakarą šventykloje Perte prie manęs priėjo kine ir ėmė
trinti man pilvą - tikėdamasi, kad tai atneš sėkmę! Taigi
atlikau skubų tyrimą.
Sužinojau, kad kai būname laimingi, ypač - kai juo­
kiamės, kraujagyslės mūsų kūne smarkiai išsiplečia. O
kai būname nusiminę ir susirūpinę, jos atitinkamai su­
siaurėja.
Tai daug ką paaiškina.
Pastebėjau, kad, daugelis senų storų žmonių linksmi
ir geraširdžiai kaip Kalėdų Senelis. Ėmiau svarstyti, ar
nėra taip, kad jų kraujagyslės nuo dažno ir smagaus juo­
ko išsiplečia it supergreitkeliai, ir visas blogas cholestero­
lis bei kitoks šlamštas lengvai pasišalina. O nelaimingų

166
žmonių kraujagyslės siauresnės ir lengviau užsikemša,
todėl jie išmiršta anksti, ir gyventi lieka tik laimingieji.
Kreipiuosi į tuos, kurie, kaip ir autorius, turi antsvo­
rio: pasistenkite kuo daugiau juoktis. Išgelbėsite savo
arterijas ir galbūt net gyvybę!

Garsus amerikiečių komikas Džordžas Bernsas (George

Burns) per savo devyniasdešimt kelintąjį gimtadienį da­
vė interviu. Žurnalistas pasidomėjo komiko gyvenimo
būdu:
- Džordžai, jums jau netoli šimto, o jūs iki paryčių
šėlstate naktiniuose klubuose, dideliais kiekiais liuobia-
te škotišką viskį, dėžėmis rūkote cigarus ir valgote riebų
maistą. Nejau nesijaudinate dėl savo sveikatos?
- Tikrai ne, - atšovė Džordžas. - Mano žmona am­
žinai jaudinosi dėl mano sveikatos ir gyvenimo būdo, ir
štai - ji jau seniai mirusi!

1 67
 67
S treso p rigim tis

2010-aisiais buvau pakviestas į Brisbaną perskaityti

kreipimosi į Pasaulio kompiuterių kongresą. Nieko ne­
išmaniau apie kompiuterius, bet tokia triviali priežastis
kaip nežinojimas, apie ką kalbu, nesulaikė manęs nuo
dalyvavimo.
Skaitydamas kalbą pakėliau stiklinę vandens ir pub­
likos paklausiau:
- Kiek sveria ši stiklinė?
Jiems nespėjus atsakyti, tęsiau:
-Jeigu ir toliau ją šitaip laikysiu, po penkių minu­
čių man paskaus ranką. Po dešimties minučių skaus­
mas bus nebejuokingas. O po penkiolikos minučių rai-
tysiuosi agonijoje ir būsiu labai kvailas vienuolis! Tai
ką man daryti? Kas kartą, kai vandens stiklinė tampa
per sunki patogiai laikyti, turėčiau ją minutei pastatyti
į šalį. Šešiasdešimt sekundžių pailsinęs ranką, aš ir vėl
galėsiu ją pakelti ir lengvai nešti. Jei netikite manimi,
namuose pabandykite patys! Tokia yra ir streso darbe
prigimtis. Tai niekaip nesusiję su tuo, kiek daug turi­
te padaryti ar kokia didelė jūsų atsakomybė. Tai susiję
tiktai su nežinojimu, kada pasidėti darbą, kai jį nešti

168
darosi per sunku, truputį pailsėti, o tada vėl užsikrauti
ant pečių.
Mano patarimas buvo taip šiltai priimtas, kad jį iš­
spausdino The Australian, vienintelis nacionalinis Aust­
ralijos dienraštis, o iš ten jis nukeliavo į Australijos ver­
tybinių popierių biržos tinklalapį.
Jei neišmoksite pajutę stresą „pasidėti naštą“ ir pail­
sėti, tuomet kris jūsų darbo kokybė, jūsų pastangos ne­
atsipirks ir jūs imsite jausti dar didesnį stresą. Bet jeigu
vidury dienos padovanosite sau pusvalandžio pertrau­
kėlę, tos prarastos trisdešimt minučių greitai atsipirks,
nes darbą nudirbsite greičiau ir jo rezultatai bus aukš­
tesnės kokybės. Tarkim, per tris valandas nuveiksite ke­
turių valandų darbą, ir jis bus kokybiškesnis. Kitaip ta­
riant, pasidėję vandens stiklinę jūs ne švaistysite brangų
laiką, o jį investuosite ir gausite palūkanas - padidėjusį
savo smegenų efektyvumą.
Vėliau mano patarimas atsidūrė Harvardo verslo mo­
kyklos tinklaraštyje. Tai gal aš vis dėlto žinau, apie ką
kalbu!

169
 68
P usė p o p ie r ia u s lapo

Prieš daugelį metų perskaičiau šią įkvepiančią istoriją apie

tai, kaip žmogus įveikė savo pyktį ir savigarbos trūkumą.

Našlė vyro laidotuvėse skaitė panegiriką. Ji iškėlė pusę

aptriušusio popieriaus lapo ir paaiškino, kad vyras ne­
šiojosi jį piniginėje dar tada, kai jie nebuvo susituokę, ir
jis padėdavo jam nepykti ant kitų ir nesileisti užvaldo­
mam negatyvių minčių apie save patį.
Vyras jai papasakojo, kad, kai buvo paauglys ir lankė
berniukų gimnaziją, sykį klasėje vos nekilo rimtos riau­
šės. Neapykanta kunkuliavo jau daugelį dienų. Moky­
toja paskutinį kartą pabandė pasinaudoti autoritetu ir
liepė kiekvienam mokiniui likti suole ir atsargiai išplėš­
ti iš sąsiuvinio vieną lapą. Lapo viršuje mokytoja liepė
užrašyti labiausiai nekenčiamo bedraklasio vardą. Vai­
kai pakluso. Tada ji liepė lapo viduryje nubrėžti gražią
tiesią liniją ir kairėje jos pusėje surašyti visas priežastis,
dėl kurių jie taip to berniuko nekenčia. Klasė mielai
ėmėsi darbo.
- O dabar, - tarė mokytoja, - dešinėje linijos pusėje

170
surašykite, kokiomis nekenčiamo berniuko savybėmis
jūs žavitės ir gerbiate.
Berniukams tai buvo rimtas iššūkis. Mokytojai teko
gerokai juos paspausti, kad pabaigtų užduotį.
- Atsargiai perlenkite popierių per nubrėžtą liniją, -
toliau paliepė ji, - ir perplėškite pusiau. Dabar apeisiu
jūsų stalus su šiukšlių krepšiu. Kairiąją lapo pusę, ku­
rioje surašėte visas priežastis, dėl kurių nekenčiate savo
priešo, išmeskite į šiukšliadėžę. Dešiniąją, kurioje sura­
šėte viską, dėl ko jį gerbiate ir juo žavitės, privalote man­
dagiai jam įteikti. Pirmyn!
Našlė paaiškino, kad senas nušiuręs popierėlis, kurį
ji laikė rankoje, buvo dešinioji pusė, jos vyrui įteikta di­
džiausio jo mokyklos priešo, ir joje buvo aprašyti visi
dalykai, kuriuos jis gerbė ir kuriais žavėjosi, kai jos vyras
dar tebebuvo berniukas.
Kai vyrą pagaudavo pyktis, jis išsitraukdavo tą po­
pierėlį. Jeigu didžiausias priešas jame sugebėjo įžvelgti
tiek daug gerų savybių, tai gal ir jis savo priešuose pajėgs
įžvelgti ką nors teigiamo? O kai apimdavo depresija,
vyras galvodavo, kad jeigu priešas jame įžvelgė gerų ir
gerbtinų bruožų, tai gal jam ir pačiam pavyks juos savyje
įžiūrėti? Todėl ir išsaugojo tą popieriaus skiautę iki pat
mirties. Ji padėjo jam būti laimingu žmogumi.

Jeigu savęs nemėgstate, susiraskite popieriaus lapą, nu-

brėžkite per vidurį liniją, kairėje jos pusėje surašykite

171
tai, dėl ko sau nepatinkate, o dešinėje - tai, dėl ko patin­
kate. Dešiniąją pusę užpildyti būtina! Paskui perplėškite
lapą pusiau, išmeskite kairiąją pusę ir pasilikite dešinią­
ją. Dažnai ją išsitraukite. Ji suteiks jums savigarbos - be
to, išsaugos krūvą pinigų, kurią iššvaistytumėte psicho­
terapijai!
 69
Ką d aryti
ištik us d id e le i b ėd ai

Kai mokytojavau Malaizijoje, mano šeimininkai paklau­

sė, ar negalėčiau priimti jų draugės, kurią ištiko didelė
bėda. Ji lankėsi pas psichologus ir psichoterapeutus, bet
niekas negalėjo jai padėti. Jie pamanė, kad galbūt galė­
čiau pabandyti aš.
Nežinojau, kokia ta jos bėda, bet supratau, kad jeigu
jau visi geriausi profesionalai nesugebėjo jai padėti, tu­
rėsiu griebtis ko nors visiškai neįprasto. Vienuoliui nėra
taip sunku mąstyti „nešabloniškai“, nes mes iš tikrųjų
gyvename nešabloniškai.
Kai ji atvažiavo manęs aplankyti, pasistengiau, kad
mano protas būtų visiškai tuščias, be jokių minčių. Esu
profesionalus medituotojas, tad man tai - juokų darbas.
O tada ji papasakojo, kad buvo žiauriai išžaginta.
Moteriai baigus kalbėti, išgirdau, kaip iš mano ištuš­
tėjusio proto pakyla ir pro lūpas išeina šie žodžiai: „Jums
teko didelė laimė būti išžagintai!“
Pats pašiurpau nuo savo žodžių. Mano pašnekovė
sutriko dar labiau už mane. Šie žodžiai nebuvo iš anks­
to apgalvoti. Jie tiesiog patys ėmė ir išskrido iš nurimu-

173
šio mano proto. Netrukus supratau jų reikšmę. Pasa­
kiau jai:
- Aš niekada nepajėgsiu suprasti, ką jums teko iš­
gyventi ir kaip turėtumėte jaustis. Bet aš matau didelę
jūsų dvasios stiprybę. Jūs rasite jėgų išlipti iš šios baisios
duobės, o išlipusi galėsite pasakyti tai, ko negaliu aš. Jūs
galėsite įdėmiai pažvelgti į akis kitai prievartos aukai ir
pasakyti: „Aš suprantu, kaip tu jautiesi, nes išgyvenau tą
patį" O tada galėsite padaryti dar daugiau. Galėsite pa­
rodyti jai išeitį, sakydama: „Imk mane už rankos. Žinau,
kaip išlipti iš šios baisios duobės." Aš niekada to negalė­
siu. Štai ką turėjau galvoje, kai sakiau „jums teko didelė
laimė būti išžagintai". Vėliau jūs padėsite daugybei kitų
moterų.
Ta moteris mane suprato. Kažkokiu būdu mano žo­
džiai suteikė siaubingai jos išgyventai patirčiai prasmę ir
pateikė svarbią užduotį - pasistengti ne tik dėl savęs, bet
ir dėl daugybės kitų paguodos laukiančių moterų.

174
 70
P ab u čiu oti
bjaurią ru p ū ž ę

Kitą kartą, o tai buvo žiema, vargšė skarmaluota merge­

lė snieguotame miške rinko malkas, norėdama sušildyti
savo mažą, vėjų pustomą trobelę. Tarp nukritusių šakų
ji išvydo tupint bjauriausią rupūžę, kokia tik kada nors
egzistavo.
- Fuuui! - sucypė mergelė. - Jaučiu, tuojau apsivemsiu!
O groteskiška rupūžė ėmė ir prabilo:
- Prašau, dar nevemk. Verčiau man padėk. Esu ne­
laimingas bernelis. Mane užbūrė piktoji ragana, kuriai
nepatiko mano muzika. Pabučiuok mane, ir užkeikimas
neteks galios. O aš mainais apipilsiu tave turtais ir būsiu
tavo tarnas.
Taigi vargšė mergelė užsimerkė ir pabučiavo rupūžę.
Rupūžė nepavirto princu, mat šiais laikais karališkie­
ji asmenys turi tiek sargybinių, jog piktosios raganos ir
prisiartinti prie jų negali, kur ten užkerėti. Ne, viskas su­
siklostė nepalyginti geriau. Rupūžė virto garsiu popdai-
nininku - gražesniu už Džastiną Byberį (Justin Bieber)
ir ne mažiau turtingu. Jiedu pradėjo draugauti ir dabar
laimingai gyvena savo rūmuose Malibu.

175
Štai jums seniausioji iš pasakų, tik mažumėlę patobulin­
ta. Bet kokia gi jos reikšmė?
Šiuolaikiniame gyvenime „bjaurių rupūžių“ netrūks­
ta. Viena iš jų gali būti jūsų anyta („anyta - velnio suma­
nyta“). Tai kaipgi „pabučiuoti“ tą bjaurią rupūžę - stereo­
tipinę anytą?

Viena jauna budiste, kad ir kaip stengėsi, vis nesutarė su

vyro mama. Kad ir ką pasakytų marti, kad ir ką darytų -
niekaip negalėjo anytai įtikti. Šioji visada surasdavo prie
ko prikibti. Jaunąją moterį tai varė iš proto.
Moteris pabandė medituoti. Nepadėjo.
Paskui ji pabandė kas rytą ir kas vakarą apgaubti any­
tą meile ir švelnumu. Nepadėjo.
Tada ji išmėgino budistines mantras, bet ir vėl nieko
nepešė. Anyta tebebuvo tokia pat kritiška kaip ir anks­
čiau.
Būdama mahajanos (didžiojo kelio) budizmo atstovė,
jaunoji moteris dažnai meldėsi gailestingumo deivei Gu-
anin. Taigi vieną ankstyvą rytą ji pabandė pasimelsti.
Matyt, visi tie rūpesčiai su anyta ją kaip reikiant iš­
vargino, nes melsdamasi moteris užmigo ir susapnavo
Guanin. Gailestingumo deivė apsireiškė vilkėdama
plazdantį baltą rūbą ir laikydama gerumo indą, tačiau
pažvelgusi į Guanin veidą moteris aiktelėjo. Tai nebuvo
tas veidas, kurį matome ant visų Guanin statulų šven­
tykloje. Šioji Guanin turėjo jos anytos veidą!

176
 Tatai buvo ženklas. Nuo to laiko jaunoji moteris savo
sunkaus charakterio anytą ėmė laikyti gailestingumo
deivės įsikūnijimu.
Iš pamatų pakeitusi požiūrį į anytą, ji sulaukė mažiau
negatyvumo. Anyta savo marčią pamėgo ir netrukus jos
tapo geriausiomis draugėmis.

Kaip jūs žiūrite į kitus, taip ir kiti žiūrės į jus. Pabučiuo­

kite bjaurią rupūžę ir panaikinkite baisų užkeikimą.

177
 71
K aip n e r e ik ia m e ls t is

Prieš keletą metų Australijos Kvinslando valstiją kan­

kino baisūs potvyniai. Vieną budistų vienuolį kylantis
vanduo užginė net ant šventyklos stogo, ir jo vaduoti
atplaukė gelbėjimo valtis.
- Šokite į valtį, gerbiamasai, - paragino kapitonas. -
Atplaukėme jūsų išgelbėti.
- Nėra reikalo! - lyg niekur nieko atšovė vienuolis. -
Esu Guanin, gailestingumo deivės, sekėjas. Aš ja pasiti­
kiu. Guanin mane išgelbės. Galite plaukti savais keliais.
Viso gero.
- Potvynis smarkėja, - paaiškino kapitonas. - Savo
deivei pasimelsite valtyje.
- Nesišaipykite! - atrėžė vienuolis. - Pasimelsiu Gua­
nin čia. Ir ji mane išgelbės. Pamatysite!
Vienuolis atsikalbinėjo tol, kol kapitonas neištvėrė.
Valtis išplaukė gelbėti kitų.
Vanduo dar pakilo, ir vienuoliui teko įsitverti orna­
mentuoto stogo kraigo - tokie privalomi kiekvienai bu­
distų šventyklai. Atplaukė antroji valtis.
- Gerbiamasai, - suriko gelbėtojai, - jūs esate legen­
da! Mes visi labai žavimės jūsų tikėjimo stiprumu... tik­
rai! O dabar - šokite į valtį! Vanduo kyla.

178
 - Nė už ką! - atsakė vienuolis. - Tai yra tikėjimo
išbandymas. Guanin meldžiausi visą savo ilgą gyveni­
mą. Ji manęs neišduos. Guanin mane išgelbės. Palikite
mane. Gelbėkite kitus.
- O jeigu jūs klystate? - paklausė kapitonas.
- Neklystu! - pareiškė vienuolis. - Pamatysite!
Kad ir kaip įkalbinėjo gelbėtojų komanda, vienuolis
nė už ką nesutiko šokti į valtį. Taigi jie nuplaukė sau.
Vanduo dar labiau pakilo, ir vienuolis jau kabinosi
į šventyklos TV anteną, tada atskrido sraigtasparnis ir
nuleido kopėčias.
- Paklausykite! - per garsiakalbį sušuko gelbėtojai. -
Savo tikėjimą jūs jau įrodėte, ar ne? Dabar kibkitės į tas
prakeiktas kopėčias. Mes jus užkelsim.
- Guanin mane išgelbės!! - suriko vienuolis.
- Kabinkitės. Greičiau!
-A š ja tikiu!
Jis ir vėl nepasidavė. Sraigtasparniui neliko nieko
kito, kaip skristi šalin, palikus vienuolį ant stogo.
Žinote, kas nutiko paskui?
Vanduo patvino ir vienuolis nuskendo.

Kai vienuolis atsidūrė rojuje, jis buvo labai labai piktas.

Jis nudrožė ieškoti gailestingumo deivės, o radęs ėmė ją
plūsti.

1 79
 - Aš taip tavim tikėjau, o tu mane apvylei! Visiems
tiems netikšoms pasakiau, kad tu mane išgelbėsi, o tu
neišgelbėjai. Aš toks pažemintas ir... ir... ir negyvas! Ko­
dėl tu manęs neišgelbėjai?
Guanin meiliai nusišypsojo ir atšovė:
- O argi aš neatsiunčiau tau dviejų valčių ir sraigtas­
parnio?

Dabar žinosite, kaip nereikia melstis!

180
 72
A klas n ere g į ved a

Garsus vienuolynas Šiaurės Indijos kalnuose buvo ne­

seniai išrinkęs naują vyresnįjį, kuris tapo ir dvasiniu ly­
deriu. Artėjo žiema, tad jauni vienuoliai savo naujojo
mokytojo paklausė, ar žiema bus žvarbi, ar švelni.
Naujasis vienuolyno vyresnysis dar nebuvo išmokęs
medituoti taip, kad nuspėtų orus. Tačiau bijodamas su-
simauti ir norėdamas padaryti įspūdį savo mokiniams,
jis pasakė, kad žiema bus šalta, ir vienuoliams teks pri­
rinkti kuo daugiau malkų.
Po kelių dienų vienuolyno vyresniajam šovė mintis
paskambinti į vietinę meteorologijos stotį ir apie orus
paklausti profesoriaus, kuris kaip tyčia turėjo Oksfordo
universiteto daktaro laipsnį.
- Profesoriau, - kreipėsi anoniminis skambintojas, -
kokios žiemos galime tikėtis šiemet?
- Visi ženklai rodo, kad žiema bus žvarbi, - atsakė
profesorius.
Kitą dieną vienuolyno vyresnysis liepė vienuoliams
pririnkti dar daugiau malkų.
Po savaitės jis dar sykį paskambino į meteorologijos
stotį.

181
 - Ar vis dar numatoma žvarbi žiema, profesoriau?
- Ženklai dar prastesni, pone, - atsakė profesorius. -
Atrodo, jog šaltis spaus kaip reikiant.
Kitą rytą vienuolyno vyresnysis vienuoliams liepė
surinkti visus iki vieno medgalius, nes jis esą numatęs,
jog žiema bus viena šalčiausių, kada nors regėtų šiuose
kalnuose.
Nuogąstaudamas, kad šį kartą nuėjo per toli, ir neno­
rėdamas prarasti reputacijos, vienuolyno vyresnysis vėl
paskambino vietinės orų tarnybos vadovui.
- Profesoriau, ar jūs visiškai tikras, kad ženklai rodo
artėjant šaltą žiemą?
- Visiškai! - atsakė profesorius. - Tiesą sakant, ženklai
kasdien vis akivaizdesni. Atrodo, žiema bus iš tiesų nere­
gėtai žvarbi.
- Kaip jūs galite būti toks tikras? - paklausė anonimas.
- Matote, - atsakė mokytas profesorius, - visi šven­
tieji vienuoliai mūsų vietiniame vienuolyne it pamišę
renka malkas pakuroms.

Šią istoriją atsiuntęs bičiulis paaiškino, jog tai - puiki ak­

cijų biržos metafora. Ko gero, jis teisus!

182
 73
D ram blys,
k uris p a m ir š o la im ę

Viename zoologijos sode gyveno romi dramblio patelė,

kurią vadino Ele. Visi mažieji zoologijos sodo lankytojai
veržte veržėsi su Ele pažaisti. Ji leisdavo jiems glostyti
savo ilgą straublį ir jodinėti ant nugaros. Dėmesys jai
patiko. Kartais tykiais vakarais, kai visi vaikai būdavo
išsiskirstę po namus, Elė žiūrėdavo į žvaigždes ir prisi­
mindavo tankias savo vaikystės girias, po kurias galėda­
vo klajoti kur panorėjusi. Elė prisimindavo, kaip jos kelis
kartus vos nenušovė medžiotojai, nepamiršo ir tų dienų,
kai badaudavo negalėdama susirasti maisto. Zoologijos
sode gyventi buvo patogu, maistas - skanus ir gausus, o
kur dar nemokama veterinarinė apžiūra ir oro kondicio­
nierius, gelbėjantis nuo dienos karščio. Elė buvo laimin­
gas dramblys.
O tada kažkas pasikeitė. Vieną dieną zoologijos sode
apsilankė grupelė moksleivių, jie ėmė Elę erzinti ir pra­
vardžiuoti didžiaause. Elė apipurškė juos vandeniu iš
straublio - visi ekskursantai kiaurai permirko, neišski­
riant nė mokytojos. Vėliau, kai prižiūrėtoja valė iš nar­
vo Elės ekskrementus, dramblė įstūmė ją žemyn galva

183
į didžiulę mėšlo krūvą. Elė tapo bloga. Netrukus ji ėmė
mėtyti į lankytojus supuvusius vaisius, o vaikų nebepri-
sileisdavo nė iš tolo.
Zoologijos sodo prižiūrėtojai kreipėsi į veterinarą,
kad šis patikrintų, ar Elė kuo neserga. Bet dramblių gy­
dytojas jokių ligos požymių neaptiko. Tada jie pakvietė
dramblių psichologą, jis įtarė menopauzę - vien todėl,
kad Elė buvo patelė, bet gydytojas tokią diagnozę panei­
gė. O Elė diena po dienos darėsi vis niūresnė.
Ir tada kažkas pasiūlė versiją, kad tai galėtų būti dva­
sinė krizė - tamsi dramblio sielos naktis, jei taip galima
pavadinti.
Taigi jie pakvietė vienuolį.
Palaimintasis vienuolis galėjo ateiti tik vėlai vakare,
atlikęs visas dienos prievoles. Vieną vakarą, kai zoologi­
jos sodas buvo jau uždarytas, vienuolis įsitaisė tamsoje
šalia Elės aptvaro ir pradėjo medituoti.
Apie vienuoliktą valandą meditaciją nutraukė triukš­
mas - grėsmingi kuždesiai ir demoniškas juokas. Ar tai
vaiduokliai? O gal vampyrai? Garsai sklido tiesiai iš už
Elės aptvaro.
Vienuolis atsistojo ir nuėjo patikrinti. Salia zoologi­
jos sodo jis rado sodininkystės prekių parduotuvę, o jos
kieme, tiesiog šalia aptvaro, kuriame miegojo Elė, keli
neaiškūs vyrukai ir moteriškės buvo surengę slaptą pa­
simatymą. Prisėlinęs arčiau vienuolis išgirdo, kad tai -
narkotikų prekeiviai, aptarinėjantys nedorą to vakaro
uždarbį. Gėlės buvo ne vienintelė toje krautuvėje par­

184
duodama žolė. Prekeiviai taip pat svarstė, kokias baus­
mes skirti negalintiems susimokėti skolų už narkotikus.
Dabar tapo aišku, kodėl Elės charakteris pasikeitė.
Kitą vakarą narkotikų prekeivių jau laukė policija:
visi iki vieno buvo susemti. Vietoj jų vienuolis sukvietė
kelis draugus, kad šie pamedituotų ir pasikalbėtų apie
gerus ir kilnius dalykus, kuriuos padarė ar ketino daryti,
ir kaip atleis tiems, kurie juos nuvylė. Jie taip pat tyliai
kartojo mantras, skleisdami meilę visam pasauliui ir vi­
siems jo padarams, ypač drambliams.
Elė ėmė darytis geresnė ir švelnesnė. Po kelių dienų
ji vėl tapo savimi ir linksmai žaidė net su labiausiai išdy­
kusiais vaikais.

Ši istorija atpasakota pagal seną Budos pamokymą. Ji

liudija, kad net ir gyvūnus veikia aplinkinių elgesys. Tai­
gi jeigu jūsų partneris kasdien darosi vis irzlesnis, o pa­
auglys sūnus ar dukra varo jus iš proto, kelioms dienoms
uždarykite juos į vienuolyną. Galimas dalykas, jie taps
švelnūs ir geri kaip vienuoliai - jei tik vienuoliai neužsi-
krės jų irzlumu!

185
 74
Kai g ird i b a lsu s

Vienas mano draugas, namie ilsėdamasis ir skaitydamas

Atverk savo širdies duris, staiga išgirdo keistą garsą. Jis
liovėsi skaitęs ir pastatė ausis.
- Ei! - pasigirdo balsas.
Draugas apsidairė. Kambaryje nieko nebuvo.
- Ei! - vėl išgirdo jis.
Durys buvo užrakintos, langas užvertas, taigi draugas
nusprendė, kad jam vaidenasi. Gūžtelėjęs pečiais jis grį­
žo prie knygos.
- EI! - išgirdo tariant taip garsiai, kad net pašoko.
Šį kartą balsas buvo stiprus ir raiškus, ir tapo aišku,
kad jam nesivaidena.
- Keliauk į kazino, - liepė balsas.
Ne kiekvieną dieną sulauki finansinės pagalbos iš
aukščiau.
Nutaręs pasikliauti anapusiniais balsais, draugas išsi­
ruošė palošti. Jis apsirengė, pasiėmė pinigų ir nė pats ne­
pajuto, kaip jau žengė pro besisukančias stiklines duris į
mirgančių šviesų ir ūžaujančių lošėjų pasaulį.
Jam įėjus balsas prabilo vėl:
- Eik prie ruletės! Eik prie ruletės!

186
 - Statyk šimtą ant šešto! Statyk šimtą ant šešto!
Jis pastatė.
Kmpjė pasuko ratą ir metė kamuoliuką.
Sis nusileido ant numerio 6.
-Jėga! - išgirdo draugas džiūgaujant dangiškąjį pa­
tarėją.
- Statyk visą laimėjimą ant septyniolikos! Statyk visą
laimėjimą ant septyniolikos! - paragino balsas.
Apsvaigęs nuo laimėjimo draugas taip ir padarė.
Pakėlęs antakį krupjė dar kartą pasuko ratą. Kamuo­
liukas sustojo ant numerio 17.
- Puikiai! - džiūgavo balsas.
Minia įsielektrino, žmonės plūdo prie ruletės ir spietė­
si aplink stalą. Mano draugas susišlavė šimtą tūkstančių!
Jis pajuto, kad krupjė stovi šalia.
- Norėsite tęsti?
- Statyk viską ant 23! Statyk viską ant 23! - vėl ėmė
raginti dangiškasis balsas. Toks buvo jo atsakymas.
Draugas akimirką susimąstė. Laimėjęs šį statymą jis
gautų astronominę sumą. Būtų aprūpintas visam gyve­
nimui. Jam niekada nebereikėtų dirbti. Jis jau išlošė di­
delę sumą, bet jam reikėjo tęsti.
Draugas giliai įkvėpė ir pastatė viską.
Išpūtęs akis krupjė paleido kamuoliuką suktis ratu.
Kamuoliukas sukosi ir sukosi - rodės, ištisą amžiny­
bę. Draugas vos kvėpavo.
Niekas netarė nė žodžio, o tada ratas ėmė lėtėti... ir
kamuoliukas nusileido ant 23!

187
 Draugui nespėjus surikti iš džiaugsmo, kamuoliukas
atšoko, nusirideno ant 24 ir sustojo.
Ir tuomet jis išgirdo, kaip balsas iš anapus griežia
dantimis:
- O t, šūdas! Atleisk! O t, šūdas!

Net ir antgamtiniai balsai kartais klysta, tad jais geriau

nepasitikėti. Verčiau pasikliaukite savo sveiku protu.
Žmonės lošia kvailai manydami, kad, jei klausys dan­
giškų balsų, melsis bažnyčiose ir šventyklose arba pasi­
žadės laimėję mesti rūkyti, jiems pavyks įveikti sistemą.
Bet iš tiesų jūs esate tokie pat kaip visi. Jums nepavyks
įveikti sistemos. Sistema galiausiai įveiks jus!
Čia kaip tie futbolo sirgaliai, kurie per televizorių žiū­
ri svarbias rungtynes ir rėkia: „Perduok kamuolį! Spirk!
Greičiau!“ Jie mano, kad rėkdami ir skanduodami gali
paveikti žaidimą. Pasvarsčius racionaliai, jūs šaukiate
ant televizoriaus. Žaidimas vyksta už šimtų kilometrų,
žaidėjai jūsų negirdi! Jūs nieko nepakeisite, taigi užsi­
čiaupkite ir sėskitės žiūrėti žaidimo.
Arba lošėjas, šaukiantis ant lošimo automato: „Na­
gi! Nagi!“ Automatai neturi ausų. Jūsų maldų jie neišgirs.
Jūs neturite galios paveikti sėkmę. Kai nebeleisite sau įsi­
vaizduoti esąs kitoks nei visi likusieji, kai suprasite, jog
niekas negali paveikti sėkmės, liausitės lošę.

188
 75
K aip v i e n u o l i a i p a v eik ia
sėkm ę

Nežinau, kaip čia yra, bet atrodo, kad budistų vienuoliai

ir vienuolės sugeba paveikti sėkmę - galbūt todėl mums
ir neleidžiama lošti.

Garsi budistų vienuolė buvo ką tik baigusi vesti medita­

cijos stovyklą Jungtinėje Karalystėje ir pakeliui į Hitrou
oro uostą užsuko papietauti. Jos pasirinktas restoranas
buvo sujungtas su alude, ir tam, kad patektų į valgomą­
jį, jai reikėjo pereiti barą. Po pietų jos vairuotoja nutarė
atsikratyti saujelės užsilikusių angliškų monetų bare sto­
vinčiame lošimo automate. Jai įkišus dviejų svarų mo­
netą, pro šalį praėjo vienuolė.
- Karma jūsų pusėje, Sese. Jūs ir patraukite rankenė­
lę, - pasiūlė vairuotoja.
Akimirką praradusi budrumą budistų vienuolė pa­
traukė rankenėlę. Ratukai pasisuko ir sustojo.
Aukso puodas! Suzvimbė skambutis, sumirgėjo švie­
sos, ir į kuklų vienuolės skreitą iš automato pasipylė tūks­
tančiai svarų sterlingų.

189
 Baro lankytojai nuščiuvę į ją sužiuro. Barmenas čiu­
po varpelį ir ėmė juo skambinti. Apstulbusiai vienuolei
jis pasakė, kad pagal seną tradiciją Aukso puodo laimė­
tojas visam barui stato gėrimus!
Taip pirmą kartą per 2500 metų nuo tada, kai žemėje
meditavo Buda, budistų vienuolė pirko viskį, džiną su
tonikų ir alų tuzinams laimingų baro klientų.

Kalbant apie mano asmeninę lošimų istoriją, prieš ke­

letą metų mokinys paprašė palaiminti naują jo draugo
parduotuvę. Deja, nepaklausiau, kas toje parduotuvėje
parduodama.
Kai ankstyvą rytą prisistačiau į prekybos centrą at­
likti ceremonijos, sužinojau, kad tai kioskas, prekiau­
jantis vienintelės rūšies prekėmis - loterijos bilietais!
Buvo per vėlu, kad išsisukčiau nuo ceremonijos, taigi
loto kioską palaiminau taip pat rimtai, kaip laiminčiau
privačią kliniką.
Po poros metų bulvariniame laikraštyje užtikau
straipsnį apie tą patį loterijos kioską, o jis vadinosi taip:
„Sėkmingiausia loterijos parduotuvė Australijoje". Ir
kurgi ta parduotuvė? Nesakysiu. Ir daugiau loterijos par­
duotuvių nelaiminsiu!

190
 76
S tebu klas

Būdamas Kembridžo universiteto teorinės fizikos ab­

solventas, stebuklais tikėti neskubu. Bet buvo vienas
nutikimas, kurio kitaip paaiškinti negaliu.
Vyko mūsiškės Vakarų Australijos budistų draugi­
jos trisdešimtmečio minėjimas. Pradėjome kukliai,, bet
nuėjome ilgą kelią, ir atėjo laikas atšvęsti mūsų sėkmę
ir parodyti, kad į Vakarų Australiją atėjo budizmas. Išsi­
nuomojome atvirą erdvę pačiame Perto miesto centre -
Aukščiausiojo Teismo sodą, kuris tą dieną, mūsų nuo­
stabai, buvo neužimtas. Užsisakėme iš Tailando didžiu­
lę auksinę Budos statulą. Nepagailėjome pinigų scenai,
palapinėms, maistui ir pramogoms. Kažkaip įkalbėjome
dalyvauti Vakarų Australijos premjerą, habilituotą dak­
tarą Džefą Galopą (Geoff Gallop), ambasadorius ir kitus
aukštus asmenis. Veiksmas turėjo vykti gegužės sekma­
dienio vakarą, per pilnatį - švenčiausią budistų kalen­
doriaus naktį. Darbo buvo sočiai, bet galiausiai viskas
susidėliojo į vietas.
Renginio rytą mane pažadino smarkus lietus. Orų
prognozė žadėjo, kad jis tik stiprės. Pertas turėjo su­
laukti audros, ir stipriausia audra turėjo prasidėti sep­

191
tintą valandą vakaro - tuo pat metu, kaip ir mūsų ce­
remonija.
Dieną tvarkydami reikalus peršlapome iki pasku­
tinio siūlo - lietus pylė be jokios atvangos. Tris kartus
skambino iš premjero kabineto paklausti: „Ar neketinate
renginio atšaukti? Prognozuojama, kad audra tik smar-
kės!“ Tris kartus atšoviau: „Jokiais būdais!“ Geras mano
bičiulis, visą gyvenimą pradirbęs jūrų prekeiviu, parodė
į krintantį barometrinį slėgį ir paaiškino, kad per gyve­
nimą sukaupta jūreivio patirtis jam sako, kad tikrai bus
audros. Net kažkuris iš vienuolių pasivedė mane į šalį ir
paprašė nebekvailioti ir renginį atšaukti. Aš atsisakiau.
Likus penkiolikai minučių iki atvykstant aukštiems
svečiams, į palapinę, kur aš dariau galutinius pataisymus,
įbėgo apsipylusi ašaromis pagalbininkė: „Išeikite į lauką!
Išeikite į lauką!“ Pamaniau, kad nutiko kažkas siaubingo,
bet ji tik parodė į dangų. Pirmą kartą tą dieną debesys
prasiskyrė ir danguje švytėjo nuostabi pilnatis.
Lietus liovėsi.
Netrukus atvyko premjeras ir visi kiti aukšti asme­
nys. Mane sekiojanti filmavimo komanda be paliovos
kartojo: „Kaip keista! Kaip keista!“ Kol vyko ceremo­
nija, visą laiką buvo sausa, o danguje spindėjo pilnatis.
Vos tik ceremonija baigėsi, debesys vėl užsitraukė
ir visą likusią naktį pylė lietus. Kitą rytą renginio vieta
skendėjo penkiuose centimetruose vandens, buvo už­
piltas ir šalia esantis greitkelis. Daugelis pakviestų žmo­
nių taip ir neatvyko, nes gretimuose rajonuose lietus

192
pylė be perstogės, daug medžių buvo išversta iš šaknų.
Jie negalėjo patikėti, kad ceremoniją atlikome sausu
oru. Kompanija, iš kurios nuomojomės sceną ir palapi­
nes, atsiuntė mums elektroninį laišką: „Mes nežinome,
kas tas Adžanas Brahmas, bet norime jo paklausti, kas
šiandien laimės žirgų lenktynes."
O juk išsisklaidė ne šiaip sau smulkus lietutis, bet ga­
linga audra - ir tik toje vietoje, kur vyko mūsų ceremonija.
Nėra jokio kito paaiškinimo - įvyko stebuklas.

193
 77
D ie v iš k a s is įsik išim a s

Jaunas amerikietis buvo ką tik baigęs tarnauti Taikos

korpuse Tailande, bet nutarė pasilikti ir išmėginti bu­
distų vienuolio gyvenimo būdą. Jis buvo apsistojęs
Bankoko viešbutyje, ir nenutuokdamas, kur eiti norint
tapti vienuoliu, kreipėsi patarimo į viešbučio konsjeržą.
Tokiu klausimu kreiptis į Bankoko viešbučio konsjeržus
nėra įprasta, tad nieko keisto, jog amerikietis sulaukė ne
visai gudraus patarimo.
Jaunuoliui buvo pasiūlyta nuvažiuoti į Vat Bovorni-
veso vienuolyną Bankoko centre, kuriame kartais apsi­
stoja vienuoliai iš Vakarų. Konsjeržas patarė nusivežti ir
maisto, kurį galėtų paaukoti vienuoliams per jų rytinę
išmaldos rinkliavą, o tada vieno iš jų paprašyti įšventi­
nimo.
Amerikietis paklausė patarimo ir apie 4 valandą ryto
jau mindžikavo prie užrakintų vienuolyno durų. Kol jis
vaikštinėjo pirmyn ir atgal tuščia gatve, sukdamas gal­
vą, ką jam daryti, prie jo priėjo pagyvenęs tailandiečių
džentelmenas ir tobula anglų kalba pasidomėjo, ar jam
nereikia pagalbos. Jaunuoliui paaiškinus savo kelionės
tikslą, tailandietis atsakė, jog vienuolyno vartai atida-

194
romi tik 5:30, bet jis turįs raktą ir galėtų kol kas viską
aprodyti.
Tailandietis atrakino geležinius vartus, vedančius į
pagrindinę įšventinimų salę, uždegė šviesas, atvėrė nuo­
stabaus grožio drožinėtas duris ir pakvietė vaikiną užeiti.
Ištisą valandą senyvas džentelmenas išsamiai ir pagauliai
pasakojo apie tradicinę tailandietišką tapybą ant vienuo­
lyno sienų, vis patikslindamas, kas ir kodėl padovanojo
šiuos kūrinius. Kai kurie buvo paaukoti mirusių tėvų
garbei, kiti - trokštant išgydyti sergantį vaiką. Valanda
netruko pralėkti, ir pristatęs paskutinę freską tailandie­
tis amerikiečiui pasiūlė eiti į lauką ir palaukti vyriausiojo
vienuolio, kuris turėjo netrukus pasirodyti. Jaunuoliui
reikėjo įdėti maisto į vienuolio dubenėlį, o tada paprašy­
ti įšventinimo. Jam išėjus tailandietis vėl užrakino duris.
Amerikietis padarė kaip patartas, ir vienuolis nusi­
vedė jį į vienuolyną, kur jis turėjo pradėti mokytis, kad
vėliau galėtų būti įšventintas.
Deja, iškilo vienas nesklandumas. Amerikietis nepa­
jėgė suprasti tailandiečio vienuolio, paskirto jį mokyti,
anglų kalbos.
- Ar manęs negalėtų mokyti kitas vienuolis? - pa­
klausė jis.
- Šis vienuolis iš visų mūsų geriausiai kalba angliškai.
- O kaipgi tas senyvas tailandietis, pasitikęs mane
pačią pirmąją dieną? Tas, kuris atrakino geležinius var­
tus ir palydėjo į įšventinimų salę? Jo anglų kalba buvo
nepriekaištinga.

195
 Vienuoliai tučtuojau nuvedė jaunuolį į pagyvenusio
vienuolyno vyresniojo kabinetą. Pradėjus pasakojimą,
šis jį sustabdė ir pasikvietė sekretorių, kad viską užra­
šytų.
Matote, nebuvo jokio senolio, turinčio raktus nuo
vienuolyno vartų. Tiesą sakant, tie vartai vadinosi Ka­
rališkaisiais, ir tik Tailando karaliams bei princams
buvo leidžiama pro juos vaikščioti. Tame vienuolyne
kadaise buvo įšventinami Tailando karaliai. Ten, kur
amerikietis pasakojo senolį įjungus šviesas, jokių lem­
pų nebuvo. Joks pasaulietis neturėjo raktų nuo paties
švenčiausio pastato visame vienuolyne. Ir netgi senasis
vienuolyno vyresnysis tiek neišmanė apie šventyklos
freskas.
Tuomet vienuolyno vyresnysis paprašė amerikiečio
tą senyvą tailandietį apibūdinti. Iš pradžių vaikinui į
galvą atėjo tik tai, kad senolis vilkėjo tradicinį tailan-
dietišką drabužį, kokių šiais laikais gatvėse nebeišvysi.
Prispaustas papasakoti detaliau, jaunuolis pakėlė akis ir
nustebęs įsispoksojo. Ant vienuolyno vyresniojo kabi­
neto sienos kabojo to paties senyvo džentelmeno port­
retas.
- Tai buvo jis! - sušuko amerikietis. - Tai šis žmogus
mane pasitiko.
Portrete buvo pavaizduotas Jo Didenybė Karalius
Rama Penktasis, dar žinomas kaip karalius Čulalong-
kornas (King Chulalongkorn). Jis mirė 1910 metų spa­
lio 23 dieną. Dabar tapo aišku, kodėl jis įėjo pro Karališ­

196
kuosius vartus ir iš kur tiek žinojo apie freskas: jo šeimos
nariai buvo pagrindiniai šventyklos rėmėjai. Buvęs Tai­
lando karalius, dabar - neabejotinai dangiška būtybė,
padėjo jaunuoliui siekti tikslo ir tapti budistų vienuoliu.

197
 78

V isa žin is

Kadaise Tailando karaliai apsupdavo save protingiau­

siais krašto žmonėmis. Vienas toks dvariškis turėjo aštrų
kaip skustuvas liežuvį ir buvo kaip reikiant arogantiškas.
Kiti dvariškiai susimokė jį nubausti priversdami apsi­
kvailinti Jo Didenybės akivaizdoje.
Jų planas buvo toks: išgirti to vyro gabumus karaliui
ir išpūsti jo ego tiek, kad jis neapgalvotai prisipažintų
mokąs skaityti kitų žmonių mintis. Paskui dvariškiai
priverstų jį atspėti, apie ką jie tuo metu galvoja. Net jei
tam gudročiui ir pavyktų atspėti jų tikrąsias mintis, jie
vienu balsu pultų tvirtinti, kad jis klysta. Nes kas gi galė­
tų įrodyti, apie ką galvoja kitas?
Taigi vieną rytą karaliaus akivaizdoje dvariškiai vie­
nas po kito ėmė liaupsinti didžią nemėgstamo kolegos
išmintį ir gabumus. Kai buvo nutarta, kad jo puikybė jau
įveikė sveiką protą, vienas dvariškis pareiškė:
- Šis žmogus toks talentingas, kad tikriausiai ir sveti­
mas mintis moka skaityti. Ar ne?
- Žinoma, moku, - išdidžiai atšovė šis.
Dvariškiai vienas kitam nusišypsojo. Pasipūtėlis įkliu­
vo į gudrias jų žabangas.

198
 - Puiku. Tai pasakyk gi Jo Didenybei, ką mes visi
šiuo metu galvojam?
Na štai, jie jį prigavo. Šitas visažinis nebeišsisuks.
-Jūsų Didenybe, - atsakė dvariškis, - aš jums pasa­
kysiu, apie ką dabar galvoja visi jūsų dvariškiai. Jie švel­
niai ir su atsidavimu galvoja apie savo karalių.
Dvariškiai kelias sekundes pasvyravę patvirtino:
- Tikrai, Jūsų Didenybe, mes visi taip ir galvojam!
O čia tai įžvalgumas.

199
 79
Pasaka ap ie du m a n g u s

ęįįjc,J-\jįp
Buda papasakojo istoriją apie galingą karalių, kuris jojo į
savo rūmus, prieš tai stebėjęs kariuomenės pratybas. Jis
prajojo pro du mangus: vieno šakos sviro nuo kvapnių
prinokusių vaisių, o kitas jų išvis nevedė. Karalius pa­
niekino bevaisį medį ir nutarė vėliau, persirengęs karinę
uniformą, grįžti prie vaisingojo, kad ligi soties pasimė­
gautų mangais.
Tačiau grįžęs karalius išvydo, kad andai nuo prinoku­
sių mangų sviręs medis dabar stovi plikas. Jo kareiviai,
užuot grįžę persirengti, iš karto puolė prie gardžių vai­
sių. Blogiausia tai, kad medžio šakos buvo aplaužytos,
o lapai nudraskyti, ir dabar jis atrodė subjaurotas ir pa­
lūžęs. Bevaisis mangas, kurio kariauna nepalietė, šalia jo
atrodė sveikas ir tvirtas.
Išmintingasis karalius kitą dieną atsisakė sosto ir
tapo vienuoliu. Būti turtingu karaliumi - tas pats, kas
būti sultingų vaisių svarinamu medžiu. Klastingi dva­
riškiai, princai ir net kaimyninės šalys varvino seilę dėl
jo turtų. Tik laiko klausimas, kada jie būtų užpuolę, o
karalius būtų sužeistas ar negyvas, kaip tasai kadaise vai­
singas medis, kurį subjaurojo godūs kareiviai. Verčiau

200
jau būti beturčiu vienuoliu; tada galės gyventi kaip tas
bevaisis mangas - sveikas, stiprus ir visada pasirengęs
suteikti guodžiantį pavėsį.

201
 80
K aip su g a u ti m angą?

Pirmaisiais mano mėnesiais Vat Pah Pongo vienuolyne

mokytojas Adžanas Cahas vis iš naujo pasakodavo šią
istoriją. Ji atrodė tokia beprasmiška, kad nurašiau ją kaip
kultūros anomaliją. Ir visgi kažkodėl ją įsidėmėjau. Vė­
liau, gyvendamas vienuolio gyvenimą, atpažinau tą me­
taforą kaip tobulą apibūdinimą to, kaip įvyksta nušvi­
timas, - ir turėjau pripažinti, kad Adžanas Cahas buvo
genialiausias iš visų mano sutiktų mokytojų.

Vat Pah Ponge yra mangų sodas, kurio medžius paso­

dino pats Buda. Dabar tie medžiai subrendę ir apsipylę
tūkstančiais sunokusių mangų - tik skink ir valgyk. Dėl
neeilinės Budos išminties ir atjautos šiandien nei vie­
nuoliams, nei pasauliečiams nebereikia lipti į medį, kad
nusiskintų mangą. Nebereikia nei pagalių mėtyti, nei
medžio purtyti, kad vaisiai nukristų.
Visa, ko reikia, - tai ramiai įsitaisyti po mangu, išties­
ti delną, ir vaisius pats į jį įkris.
Štai koks išmintingas ir gailestingas yra Buda.

202
Žinojau, kokie tie mangai. Jeigu po juo šiaip sau atsisėsi,
turėsi laukti daugybę dienų, kol nukris vaisius. Labiau ti­
kėtina, kad juos per tą laiką sules paukščiai. Maža to, jei
koks netyčia ir nukristų, tai, žinant mano sėkmę, greičiau
pataikytų į plikę nei į delną. Koks kvailas palyginimas!
Dabar suprantu, kad kvailas buvau aš pats. Dvasinia­
me gyvenime nieko nepasieksi, jei skubindamas bandysi
„purtyti“, „mėtyti pagalius“ ar „lipti į medį“. Tik tada, kai
išmoksi būti visiškai ramus, nieko gyvenime netrokšti ir
atverti širdį besąlygiškai meilei, nušvitimo mangas švel­
niai nukris į tavo ištiestą delną.

203
 81
U žd rau stas vaisiu s

Vargšui ūkininkui supelijo šienas. Nenorėdamas jo iš­

mesti, jis pamėgino sušerti šieną karvėms, bet karvės
mieliau badavo, nei ėdė neskanią žolę.
Taigi ūkininkas sumaišė supelijusį šieną su šviežiu ir
pasiūlė karvėms. Karvės tiesiog atskyrė gerą šieną nuo
blogo ir sušlamštė gerąjį. Supelijęs šienas liko nepaliestas.
Tada fermeris pastebėjo šį tą keisto. Nors aptvare šie­
no buvo sočiai, karvės dažnai kišdavo galvas pro tvorą ir
rupšnodavo žolę, esančią čia pat už aptvaro. Ūkininkas
padėjo supelijusį šieną už tvoros, gana arti, kad karvės
pasistengusios galėtų jį pasiekti. Per porą dienų supeli­
jusio šieno neliko nė žymės.
Uždraustas šienas saldesnis - net jei jis supelijęs.

Šį paprastą palyginimą panaudojau norėdamas padėti

gerai draugei, išgyvenančiai santykių su vyru nesklandu­
mus. Jis buvo geras žmogus, bet nematė jokios prasmės
religijoje, netgi meditacijoje. Draugė man užsiminė, kad
jam tikrai praverstų praktiški budistiniai pamokymai,
jei tik jis rastų laiko juos išklausyti, tačiau vyrui buvo nė
motais. Taigi ji kreipėsi pagalbos į mane.

204
 - Paprasta, - atsakiau aš. - Tiesiog nupirk vieną iš
mano knygų. Parsinešk namo ir, pamačiusi vyrą, liepk
jam prie jos nė nesiartinti. Griežtai uždrausk jam tą kny­
gą skaityti.
Taip ji ir padarė.
Žinoma, kitą dieną, kai ji buvo išėjusi apsipirkti, o
vyras liko namie vienas, jis pagalvojo: „Kaip čia taip imti
ir man uždrausti skaityti knygą?“
Jis atsivertė uždraustąją knygą, perskaitė pirmąją is­
toriją ir jau nebepadėjo, kol neperskaitė paskutinės. Da­
bar jis lankosi mano šventykloje kiekvieną savaitę.

205
 82
K ankintojas

Kur tik yra hierarchija, ten būtinai atsiras tokių, kurie ty­
čia stengsis įbauginti ar persekioti silpnesniuosius. To­
kių kankintojų atsiranda ir mokyklos kieme, ir biure, ir
netgi vienuolyne, kaip sužinosite iš tolesnio pasakojimo.

Tai įvyko pirmaisiais mano metais vienuolyne. Po pietų,

kai tupėjau ant žemės ir ploviau savo išmaldos dubenėlį
bei spjaudyklę, prie manęs prisigretino vyresnis vienuo­
lis, grėsmingai virš manęs palinko ir riktelėjo: „Brahma-
vamsai! Kas per bjaurus įprotis! Nevalia valyti išmaldos
dubenėlio tuo pačiu skuduru, kuriuo valai spjaudyklę!
Tučtuojau liaukis!"
Pradedantieji vienuoliai vyresniems privalo rodyti
pagarbą, bet šito buvo jau per daug. Tas vienuolis mėgi­
no mane įbauginti.
Maža to, visi kiti vienuoliai darė kaip tik tai, už ką aš
gavau barti. Jaučiau, kad prie manęs nepagrįstai prieka­
biaujama.
Laimė, radau, kaip atsikirsti savo kankintojui. Ramiai
padariau, kaip liepiamas. Nors viduje tiesiog kunkulia-

206
vau, sutelkiau visą savikontrolę, kad nepravėręs burnos
ramiai nueičiau ten, kur laikomi skudurai, vieną išsirink­
čiau, dar lėčiau sugrįžčiau ten, kur sėdėjau, ir naujuoju
skuduru išvalyčiau atliekų indą. Visą tą laiką jaučiau,
kad mane seka kitų vienuolių akys. Paskui pakėliau akis į
kankintoją. Visi kiti vienuoliai irgi į jį sužiuro. Jie norėjo
pamatyti, Jcaip jis reaguos į netikėtą mano paklusnumą.
Ilgas dvi minutes buvo tylu, kol galiausiai jo veidas tapo
raudonesnis už gaisrinės automobilį. Jis pasišalino. Ir
niekada daugiau prie manęs nebelindo.

Kankintojai nori įrodyti, kad yra už jus viršesni. Šis me­

todas padės ne kiekvienu atveju - kartais jums teks už
save pakovoti. Bet tai parodo, kad jūsų reakcija gali kan­
kintojus priversti permąstyti, ką iš tikrųjų reiškia būti
pranašiam.

207
 83
K a n k in to ja i b iurokratai

Valdžios įstaigų atstovai yra pagarsėję kankintojai. Jie

turi valdžią ir dažniausiai nesibodi jos demonstruoti.

Vienas Australijos budistas, priklausantis Vakarų Aust­

ralijos policijos Specialiųjų ginklų ir taktikų (SWAT)
būriui, Australijos konsulate Azijoje bandė gauti vizą
savo žmonai. Tarnautoja buvo tokia abejinga, kad jis
mandagiai pasiskundė. Ji atšovė:
- Matote tą apsauginį? Dar vienas skundas, ir aš jam
liepsiu jus nušauti!
Turėdamas įkaitų išlaisvinimo operacijų patirties,
budistas sėkmingai išsisuko iš keblios padėties, bet pra­
sitarė man niekada nesitikėjęs šią patirtį panaudoti bū­
damas australu Australijos konsulate.

Antroji istorija nutiko mano draugui, Perte turinčiam

automobilių taisyklą. Vieną rytą atvažiavęs prie savo
dirbtuvių jis negalėjo patekti į patalpas, nes priėjimą
visiškai blokavo nelegaliai skersai kelio pastatytas au-

208
tomobilis. Darbuotojai ir klientai taip pat negalėjo nei
įeitį nei išeiti. Draugas paskambino į savivaldybę, kad
automobilis būtų išgabentas.
Savivaldybės tarnautoja paaiškino, kad jie gali atsiųs­
ti savivaldybės pareigūną, jis užklijuos baudos lapelį, bet
pagal taisykles nutempti automobilį bus galima tik po
savaitės. ,
- Tai reiškia, kad mano klientai negalės nei atvežti savo
automobilių, nei atsiimti pataisytų. Septynioms dienoms
turėsiu nutraukti savo verslą! - pasiskundė savininkas.
- Man labai gaila, bet taisyklės yra taisyklės, - atkirto
valdžios tarnautoja.
Laimė, draugo būta drąsaus ir sumanaus. Jis nuvaira­
vo savo mikroautobusą iki savivaldybės pastato ir rūpes­
tingai pastatė jį skersai įvažiavimo į jų aikštelę: išvažiuoti
nebegalėjo nei tarnautojų ir lankytojų automobiliai, nei
pristatymo furgonai. Tarnautojams paprašius mikroau­
tobusą patraukti, draugas atsakė:
- O jūs užlipdykit ant jo lapelį. Pagal taisykles po
septynių dienų jį vis tiek nutemps!
Kiek pasiderėjus, dirbtuves blokuojantis automo­
bilis buvo sėkmingai patrauktas, o jau tada atėjo eilė ir
mikroautobusui, blokuojančiam savivaldybės aikštelę.
Štai taip reikia kovoti su kankintojais biurokratais.

209
 84
P o s ė d ž ių salės k an k in tojas

Mano draugė Džeinė, gyvenanti Sidnėjuje, pradėjo ne­

didelį nuosavą verslą. Stambi Jungtinės Karalystės kom­
panija susidomėjo jos produktais ir pasiūlė derybas dėl
pelningo sandorio. Netrukus Džeinė sulaukė elektroni­
nio laiško, kuriame buvo kviečiama kuo skubiau atvykti
į Londoną pasirašyti sutarties. Jos verslui tai būtų didy­
sis persilaužimas, apie kurį ji tiek svajojo.
Džeinė augino žavią mažytę dukrelę, vardu Erika.
Kad ir kaip sunku kelioms dienoms palikti tokį mažą
vaikiuką, tas sandoris buvo pernelyg svarbus jos šeimos
ateičiai, ir moteris negalėjo paleisti jo iš rankų.
Džeinė užsisakė anksčiausią įmanomą skrydį į Lon­
doną, o atvykusi turėjo laiko tik užsiregistruoti į vieš­
butį, nusiprausti po dušu ir persirengti prieš sėsdama į
taksi ir važiuodama į centrinę kompanijos būstinę. Po­
sėdžių salėje jos laukė visi direktoriai, išskyrus gene­
ralinį.
- Veltui gaišote laiką, - pasakė Džeinei vienas iš di­
rektorių. - Galite sėsti į artimiausią lėktuvą ir skristi at­
gal į Australiją. Mūsų generalinis prastos nuotaikos. Jis
nė už ką nepatvirtins jūsų sutarties. Keliaukite namo!

210
 Džeinė neketino lengvai pasiduoti, juo labiau kad dėl
šito susitikimo jai teko apkeliauti pusę pasaulio.
-Jeigu jums netrukdo, - atkirto Džeinė, - aš pasėdė­
siu ir palauksiu to jūsų generalinio.
Ir ji tyliai įsitaisė ant kėdės posėdžių salės kamputyje.
Džeinė buvo medituotoją. Jos mėgstamiausia buvo
meilės ir gerumo meditacija. Kai ji džiugiai generavo
užuojautos visoms gyvoms būtybėms jausmus, į posė­
džių salę įsiveržė generalinis direktorius.
- Kas čia tokia, velniai griebtų?! - suriko jis, išvydęs
užmerktomis akimis ramiai sau sėdinčią Džeinę. - Ir ką
ji manosi veikianti mano posėdžių salėje?!
Meditacija taip gerai nuramina, kad tavęs nesutrik­
do net putojantys generaliniai. Džeinė ramiai atsistojo,
be baimės ir arogancijos priėjo prie besidraskančio alfa
patino ir tarė:
- Jūsų tokios gražios mėlynos akys, visai kaip mano
mažosios Erikos, kurią palikau Sidnėjuje.
Džeinė man prisipažino, kad tie žodžiai patys išsprū­
do jai iš burnos, ji nebuvo jų iš anksto apgalvojusi. Po­
veikis buvo stulbinamas. Generalinis nesumojo, ką ir
sakyti. Jo smegenyse iššoko saugikliai. Gerą minutę jis
stoviniavo visiškai sutrikęs. Džeinei bežiūrint nuožmi
pykčio išraiška ištirpo, ir generalinis direktorius galiau­
siai su šypsena išlemeno:
- Tikrai?
Po penkių minučių Džeinės sutartis buvo pasirašyta,
o kontūzytas generalinis svirduliuodamas išėjo iš salės.

21 1
Džeinė jau taisėsi išsmukti ir gerai išsimiegoti po tokios
ilgos kelionės, bet ją apspito kiti direktoriai.
- Prisipažinkit, kaip jums tai pavyko! Nieko pana­
šaus nesam regėję. Neleisime jūsų į viešbutį, kol neiš­
mokysite šito triuko!

212
 85
Esu n ep ak an k am ai geras

Daugumos kankintojų žema savigarba. Savo pačių sa-

vivertės trūkumą jie bando kompensuoti dominuo­
dami prieš kitus. Ką nors įbauginę jie jaučiasi esą vir­
šesni.
Buda atskleidė, kad esama trijų puikybės formų:

1. Manyti, kad esi geresnis už kitą.

2. Manyti, kad esi blogesnis už kitą.
3. Manyti, kad esi toks pat kaip kitas.

Antroji puikybės forma, dažnai neatpažįstama kaip

puikybė, yra svarbiausia kankinimo priežastis. Jei galė­
tume liautis teisę vieni kitus, galbūt nustotume teisę ir
patys save. Šitaip gerokai sumažėtų poreikis kankinti -
tiek žodžiais, tiek veiksmais.

Per priėmimą prabangiai apsirengęs svečias šeimininkui

išdidžiai prisistatė esąs daktaras.
- Aš irgi daktaras, - maloniai atsakė šeimininkas. -
Bendrosios praktikos.

213
 - Viso labo BP? O aš esu smegenų chirurgas, - už­
rietė nosį svečias. - BP nė iš tolo neprilygsta smegenų
chirurgijai!
- Aš irgi daktarė, - tarė šeimininko žmona. - Dirbu
Medecins Sans Frontieres ir ką tik grįžau po šešių mėne­
sių kelionės į karo siaubiamus Artimuosius Rytus, ten
gydžiau sužeistus vaikus. Tai buvo nepaprastai pavojin­
gas darbas, bet kas nors juk turi padėti tiems vargšams
mažyliams.
- Labdaringa veikla užsiimti nelengva, - atšovė susi-
reikšminęs svečias, užriesdamas nosį dar aukščiau, - bet
turite pripažinti, kad ne taip sunku, kaip būti smegenų
chirurgu!
- Aš irgi daktaras, - įsiterpė šeimininko sūnus. - Tu­
riu fizikos daktaro laipsnį ir dirbu NASA - konstruoju
raketas. Pripažinkite, daktare, smegenų chirurgija - tai
jums ne raketų mokslas!
Išsipustęs svečias nukabino nosį, o jo pasitenkinimas
savimi subliūško.

Jei jums smagu manyti, kad esate geresnis už kitą, tuo­

met gausite pakentėti sutikęs ką nors, kas geresnis už
jus. Verčiau jau išvis nelyginti savęs su kitais.

214
 86
Esu p akan kam ai geras

Kai turi sveiką savivertę, tau nebereikia žaisti žaidimo

„esu geresnis už tave". Tau nebereikia įrodinėti savo ver­
tės. Sveika savivertė kyla iš suvokimo, ką iš tiesų reiškia
būti tobulam.

Moteris vaikštinėjo po mišką ieškodama tobulo medžio.

Aplinkui ji tematė kreivus medžius, medžius aplūžusio -
mis šakomis, medžius atsilaupiusia žieve. Tada ji nuėjo
į valstybės valdomą plantaciją ir ten išvydo tobulomis
eilutėmis susodintus medžius, tobulai tiesius, tobulai iš-
sidėsčiusiomis šakomis.
Moteris suprato, kad sugadinti medžiai natūraliame
miške yra nepalyginti gražesni ir teikia daugiau ramybės
nei „tobuli“ medžiai dirbtinėje plantacijoje. Ji suprato,
kad ir vadinamieji sugadinti žmonės yra kur kas gražesni
už dirbtinius.
Ji pradėjo jaustis jaukiai savo pačios kailyje, kaip jau­
tėsi jaukiai natūraliame miške tarp visų tų gumbuotų ir
sukumpusių medžių.
Moteris suprato tikrąją tobulumo prasmę. Jau ilgą
laiką ji buvo „pakankamai gera“. Bet tik miške tą suvokė.

215
 87

A tsak ik lis

Vienuoliai mieliau leidžia laiką medituodami nei kalbė­

dami telefonu. Kai kurie žmonės mano, kad vienuoliai
visą dieną neturi ką veikti, tik budėti - tai yra „medi­
tuoti“ - prie telefono ir spręsti kiekvieno skambintojo
vedybines ar psichologines problemas bei dalyti palai­
minimus. Vadinu tai Karštąja vienuolyno linija.
Taigi mes, vienuoliai, įrašėme naujovišką atsakiklio
pranešimą:
„Jeigu norite išklausyti įrašytą geros kloties linkėji­
mą, spauskite 1. Jeigu norite pasikalbėti su kuriuo nors
iš vienuolių, jums nepasisekė, taigi vis tiek spauskite 1!“
Pagaliau galime ramiai medituoti.

216
 88
T eisė n e b ū ti la im in g a m

Šiuolaikiniame pasaulyje tu tiesiog privalai būti laimin­

gas, antraip žmonės manys, kad tau kažkas labai negerai.
Tau reikia terapijos. Tave paragins apsilankyti laimės
klinikoje. Kai kurios kompanijos netgi turi „vyriausią­
jį laimės prižiūrėtoją" kuris rūpinasi, kad darbuotojai
atsikratytų šios, kaip manoma, problemos. Laimė - tai
modernaus amžiaus būtinybė. Netrukus bus išrašomos
baudos tiems, kurie liūdina kitus, viešumoje pasirodę
nelaimingu veidu, o nuolatiniai pažeidėjai, kurie amži­
nai vaikšto surūgę, bus sodinami už grotų!

Neseniai, kai vedžiau mokymų kursą gražioje aplinkoje

su labai gardžiu maistu, viena jauna moteris man prasi­
tarė, kad be jokios priežasties jaučiasi suirzusi.
- Suprantu, kad neturėčiau vaikščioti nelaiminga ir
gadinti visiems aplinkiniams nuotaiką, bet nieko nega­
liu padaryti. Aš tiesiog neturiu ūpo, - kaltai prisipažino
mergina.
Taigi nuėjau į savo kabinetą, greitosiomis sumečiau
ir išspausdinau štai tokią Niurzgos licenciją.

2 17
 N iurzgos licen cija

Šis dokumentas jos turėtojai oficialiai suteikia

amžiną teisę būti paniurusiai,
su priežastimi ar be,
be jokių kliūčių ir trukdžių.

Niekam nevalia kėsintis į šią teisę.

PASIRAŠO
Adžanas Brahmas

Kai įteikiau merginai šią licenciją, ji pratrūko juoktis.

- Tu nepagavai esmės! - užprotestavau aš.

218
 89
L aim ės licen cija

Man yra tekę išduoti ir daugybę laimės licencijų. Priva­

lome turėti pažymėjimą, kad galėtume vairuoti automo­
bilį, gauti leidimą susituokti, laikyti šunį ir daryti krūvą
kitų šiuolaikinio pasaulio dalykų - tai kodėl negalime
gauti licencijos būti laimingi?
Daug žmonių mano, kad laimės nenusipelno. Galbūt
tokie žmonės praeityje padarė ką nors baisaus ir už tai
negali sau atleisti. O galbūt jie kažkada kentė prievartą ir
prarado savivertės jausmą.

Vedžiau seminarą Vokietijoje. Vienam jaunam vyrui

buvo sunku medituoti. Jis man prisipažino turįs ir dau­
giau gyvenimo problemų. Jis nesugebėjo palaikyti ilga­
laikių santykių. Jo karjera nesiklostė. Vaikinas jautėsi
taip, lyg išgyventų nesibaigiančią rūškaną žiemą. Vos
tik sušmėžuodavo laimės galimybė, jis iš įpročio nuo jos
nusigręždavo. Vaikinas pasąmoningai tikėjo, kad nenu­
sipelno būti laimingas. Tokių žmonių yra daug.
Pastebėjau, kad jis man rodo didelę pagarbą. Jo drau­
gai prasitarė, kad jis mane vadina savo visa žinančiu, visa

219
mylinčiu dvasiniu mokytoju! Stipriai pasakyta, bet šiaip
ar taip - pozityvu. Išdaviau tam vaikinui laimės licenci­
ją, kurią pasirašė tas, ką jis laikė neklystančiu. Aš!
Licenciją vaikinas priėmė pagarbiai ir visiškai rimtai.
Įsirėmino ir pasikabino ant sienos. Jam tai buvo nuola­
tinis priminimas, kad kažkas, ką jis laiko autoritetu, su­
teikė jam teisę būti laimingam. Ilgainiui vaikinas liovėsi
priešinęsis džiaugsmui ir leido sau priimti laimę. Dau­
guma jo sunkumų, įskaitant negebėjimą medituoti, tie­
siog pranyko.

Vienintelė bėda ta, kad jis pasipasakojo draugui, ku­

ris mano laimės licenciją išplatino feisbuke. Netrukus
mane užplūdo tiek daug prašymų išduoti pasirašytą lai­
mės licenciją, jog kurį laiką pats jaučiausi nelaimingas -
neturėjau kada medituoti!
Todėl oficialią laimės licenciją įdėjau į šios knygos
galą. Galite įsirašyti savo vardą, išsikirpti ir įsidėti į pini­
ginę, jeigu norite laikyti prie savęs priminimą leisti sau
būti laimingam. Kiekvienas iš jūsų gaunate mano prita­
rimą!

220
 90

K iek esi vertas?

Prieš keletą metų iš Australijos nusitrenkiau iki pat

Anglijos, kad pasakyčiau atidarymo kalbą prestižinėje
žmogiškųjų išteklių konferencijoje Londono dokuose.
Kelionė buvo visiškai apmokėta, todėl galėjau sau leisti
aplankyti Jungtinėje Karalystėje gyvenančius draugus ir
artimuosius.
Likus penkiolikai minučių iki pakilimo į sceną, ku­
rioje turėjau sakyti valandos trukmės kalbą, vienas iš
organizatorių man pasakė, kad prie įėjimo į konferenci­
jų centrą laukia du žmonės, kurie tikina esą mano gimi­
naičiai ir bando patekti vidun už dyką. Nuėjau patikrinti
ir, žinoma, - ten buvo mano brolis su dukra. Pasaldinau
liežuvį - esu tą ištobulinęs - ir įkalbėjau renginio koor­
dinatorių įleisti juos nemokamai.
Po renginio išbariau brolį su dukterėčia, kam padarė
man gėdos.
- Brolau, esi banko valdytojas! Tu, dukterėčia, irgi tu­
ri puikų darbą! Nejau negalėjote susimokėti už bilietus?
Tada jie man pasakė, kad už bilietus būtų tekę pakloti
po 300 svarų sterlingų - vien už tai, kad valandą manęs
pasiklausytų.

22 1
 Visas susierzinimas išgaravo, kai sužinojau, kiek esu
vertas. Mano savimeilė buvo kaip reikiant paglostyta.
Kai grįžau namo į Australiją, savo šventyklos komite­
tui papasakojau apie „rinkos kursą" už dalyvavimą mano
paskaitoje. Jie diplomatiškai atsakė, kad aš esu vertas kur
kas daugiau nei trijų šimtų svarų sterlingų už valandą
asmeniui. „Tu neįkainojamas", - pasiūlė, palaikė ir vie­
ningai sutarė komitetas. Kitaip tariant, jie ir toliau neims
mokesčio už mano paskaitų lankymą.
Taigi, kiek esate vertas? Kaip ir aš, jūs - neįkainojamas.

Praėjus savaitei po sugrįžimo sulaukiau dar vieno kvieti­

mo pasakyti atidarymo kalbą, šį kartą - metiniame britų
Nacionalinės sveikatos tarnybos suvažiavime, kuris tu­
rėjo įvykti Birmingame. Organizatoriai ir vėl pasisiūlė
padengti visas mano išlaidas. Aš atsisakiau, argumen­
tuodamas tuo, kad tokios dažnos ir ilgos kelionės - ne
į sveikatą, o kadangi jie yra britų Nacionalinė sveikatos
taryba, man dalyvauti suvažiavime būtų veidmainiška.

222
 91
T y lo s galia

Pastaraisiais metais aukso vertė nežmoniškai išaugo.

Turint galvoje, kad „tyla verta aukso" šiais laikais ji turė­
tų būti dar brangesnė nei kada nors anksčiau. Kuo prekė
retesnė, tuo jos vertė didesnė.

Šiuolaikiniame pasaulyje retai beužtiksi tylią vietą. Aug­

damas Londone dažnai užeidavau į vieną iš daugybės
miesto bažnyčių ar katedrų - ne norėdamas pasimelsti,
kad baigtųsi lietus ar panašiai, bet tiesiog ieškodamas ty­
lios šventovės, kurioje nuraminčiau savo pernelyg akty­
viai dirbančias smegenis ir atkurčiau sielos ramybę.
Pastarąjį kartą šitaip ieškodamas nusiraminimo po
sunkios darbo dienos užėjau į milžinišką Vestminsterio
abatiją, kur tikėjausi tyliai pusvalandį pamedituoti. Vos
įėjęs nusivyliau. Prieš savaitę ar dvi buvo įdiegta viešo­
jo informavimo sistema ir be perstogės transliuojami
įrašyti pamokslai bei pranešimai. Tylos nebeliko. Nuta­
riau, kad tai - šventvagystė, ir išėjau.
Po nutikimo Vestminsterio abatijoje ėmiau taip bran­
ginti tylą, kad bandau sukurti tylos prieglobstį visuose

223
vienuolynuose ir šventyklose, kur tik turiu įtakos, ir tas
ramybės priebėgas uoliai saugau.

Mūsų provincijos statybų inspektorius paskyrė man su­

sitikimą. Pamaniau, kad kas nors negerai mūsų vienuo­
lyno statiniams, bet inspektorius paskubėjo išsklaidyti
mano susirūpinimą. Jis tenorėjęs man padėkoti.
Inspektorius papasakojo, kad jau daug metų dirba
vietos taryboje - jis yra pareigūnas, išduodantis galutinį
leidimą vykdyti visus naujus statybų projektus ir renova­
cijas. Darbas kėlė daug streso, mat statytojai buvo linkę
taupyti, o jis griežtai reikalavo saugumo ir kokybės. Kas
kartą, kai pajusdavo, kad trūksta kantrybė, inspektorius
sėsdavosi į automobilį, važiuodavo iki mūsų vienuolyno
ir sustodavo aytomobilių aikštelėje. Jam nė nereikėdavo
išlipti iš automobilio; vien sėdėdamas ir gerdamas į save
tylą jausdavo, kaip atslūgsta visas nuovargis ir įtampa.
Aikštelėje inspektorius ilsėjosi daugelį valandų. Tai
buvo jo slapta priebėga nuo darbo streso. Paskui jis man
prasitarė greitai išeisiąs į pensiją. Bet prieš tai norėjęs at­
važiuoti ir padėkoti už automobilių aikštelės tylą.

Vienuolynuose, kuriuose vienuoliai tyliai medituoja,

užuot mušdami būgnus ir skambindami milžiniškais var­
pais po šimtąkart per dieną, tvyro aiškiai juntama ramy­
bės atmosfera. Per daugybę metų, o juo labiau - amžių,

224
ta tyla tampa tvirta it šventyklos plytos, diena po dienos
ją sugeriančios, ir tokia pat švelni ir raminanti kaip my­
linčio žmogaus apkabinimas. Nebereikia nei pamokslų,
nei išmintingų žodžių. Tyla ir moko, ir gydo.

Draugas papasakojo, kaip kartą lankėsi tylioje šventyk­

loje Bankoke. Įėjęs į šventyklos kiemą jis pastebėjo ant
suolelio sėdinčią ir verkiančią moterį. Neišmanydamas
tailandiečių kultūros ypatumų draugas pasidrovėjo pri­
eiti ir ją užkalbinti. Užuot tai padaręs jis užėjo į šven­
tyklą.
Po pusvalandžio jis išėjo ir rado moterį tebesėdinčią
ant suolelio, bet jau nebeverkiančią. Jis prisiartino pa­
klausti, ar nereikia kokios pagalbos.
Moteris puikiai kalbėjo angliškai. Ji paaiškino, kad ką
tik išgyveno tragišką įvykį ir jautėsi tokia sukrėsta, jog
užsuko į vienuolyną nusiraminti. Jai nereikėjo nei vie­
nuolių patarimų, nei nepažįstamojo pagalbos. Radusi
šį tylų suolelį ir galėdama laisvai, niekieno netrukdoma
išsiverkti, moteris pasijuto kur kas geriau. Ji nusišypsojo
ir atsistojo, ketindama eiti.
- Ar galiu paklausti, kokia tai buvo tragedija? - pasi­
domėjo mano draugas.
- Ai, pamečiau automobilio raktelius, - atsakė mo­
teris.

225
 92
V id in ė tyla

1 ^ 5

Daoizmo įkūrėjas Laodzi kas vakarą eidavo pasivaikš­

čioti; lydimas vieno iš savo mokinių. Laodzi laikėsi
griežtos taisyklės, kad tuo metu mokinys privalo tylėti.
Sykį garbė lydėti Laodzi buvo suteikta naujam mo­
kiniui. Tą dieną mokytojas ir jo mokinys pasiekė kal­
no viršūnę kaip tik tada, kai už horizonto leidosi saulė.
Dangus vakaruose švytėjo sodriu purpuru, auksu ir gel­
toniu, lyg vyktų kokia dangiška šventė su plazdančiom
vėliavom.
Jaunasis mokinys, sužavėtas šio gamtos spektaklio,
susijaudinęs sušuko:
- Tai bent! Koks gražus saulėlydis!
Jis sulaužė griežtą tylos taisyklę.
Mokytojas tylėdamas apsisuko ir patraukė atgal į vie­
nuolyną. Grįžęs Laodzi pareiškė, kad jaunasis mokinys
daugiau niekada negalės pasivaikščiojimuose jo lydėti.
Jis sulaužęs taisyklę.
Vaikino draugai bandė mokytoją perkalbėti. Juk tai
tebuvo vienas sakinys. Kas gi čia blogo pakomentuoti
tokį didingą saulėlydį?
Laodzi jiems paaiškino:

226
 - Kai mokinys pasakė „Tai bent! Koks gražus sau­
lėlydis!" saulėlydžio jis nebematė. Jis matė tik savo žo­
džius.

Esama esminio skirtumo tarp to, kaip suvokiame kokį

nors dalyką, kai jį mums apibūdina, ir to, kaip patys jį
patiriame. Tai toks pat skirtumas, kaip tarp kelrodžio ir
vietos, į kurį jis nukreiptas. Galvoti - ne tas pats, kas ži­
noti.

Tai kaipgi mums pasiekti vidinę tylą? Dauguma žmonių

yra taip pripratę prie minčių, kad tvirtina niekaip nega­
lintys nustoti galvoję. Šis pratimas parodo, kaip paprasta
susikurti tylą savyje ir koks tai malonus jausmas.12345

1. Patogiai įsitaisykite, užsimerkite ir porai minučių

atsipalaiduokite.
2. Užuot panirę į apmąstymus, minutę mintyse kar­
tokite frazę „Namo tasa“.
3. Paskui pradėkite daryti pauzes tarp skiemenų:
Na... Mo... Ta... Sa... Na... Mo... Ta... Sa... ir taip toliau.
4. Pamažu pauzes ilginkite: Na.... Mo.... Ta....
Sa....
5. Jei tarp pauzių aplanko mintys, pauzes sutrum­
pinkite: Na Mo Ta Sa. Tai padės mintis išstumti. Paskui
pauzes vėl pamėginkite pailginti.

227
 6. Netrukus tarpai tarp skiemenų taps ilgį ir tuose
tarpuose jūs jausite neapibūdinamą vidinę tylą.

Visai nesvarbu, ką reiškia namo tasa. Geriau jums ne­

žinoti. Antraip vėl pradėsite galvoti.

228
 93
Kai ty lo s nėra

Pirmaisiais mano vienuolystės metais Šiaurės rytų Tai­

lande vietinis kaimas iškėlė trijų dienų puotą. Elektra
į kaimą dar nebuvo atvesta, užtat netrūko benzininių
generatorių, stiprintuvų ir milžiniškų garso kolonėlių.
Nors kaimas buvo už kilometro, vakarėlio triukšmas
trikdė tokią brangią vienuolyno ramybę.
Budizmas visada mokė „gyvenk ir leisk gyventi ki­
tiems“ filosofijos, tačiau, kai 2 valandą ryto muzika te­
begrojo visu smarkumu, mes nutarėme ieškoti „miegok
ir leisk miegoti kitiems“ kompromiso. Kad ir kaip ten
būtų, mūsų, vienuolių, diena prasideda 3 valandą ryto.
Paklausėme organizatorių, ar jie negalėtų pirmą va­
landą vakarėlio užbaigti ir palikti mums dvi valandas
miego. Išgirdome mandagų „ne“. Tada nusiuntėme de­
legaciją pas mūsų didžiai gerbiamą mokytoją Adžaną
Cahą ir paprašėme jo liepti kaimiečiams 1:00 išjungti
muziką. Žinojome, kad ko jau ko, o Adžano Caho orga­
nizatoriai tikrai paklausys.
Tą kartą Adžanas Čahas mus pamokė: „Tai ne garsas
jus trikdo. Tai jūs trikdote garsą!“
Tikėjomės ne to, bet tai suveikė.

229
 Triukšmas ir toliau vibravo mūsų ausų būgneliuose,
bet ne mūsų galvose. Susitaikėme su nepatogumu. Puota
tetruko tris dienas ir greitai baigėsi.

Po daugelio metų mūsų vienuolyne Australijoje apsi­

lankė vieno vienuolio brolis. Deja, visi svečių kambariai
buvo užimti, taigi vienuolis manęs paklausė, ar brolis
negalėtų vieną naktį apsistoti jo kambaryje. Šiaip ar taip,
vaikystėje jie irgi dalijosi vienu kambariu.
- Na, bet dabar jūs abu jau suaugę, - pasakiau aš. -
Greičiausiai abudu knarkiate.
Vienuolis tvirtino, kad tai ne problema, taigi aš leidau.
Pirmas užmigo vienuolio brolis ir, kaip aš ir spėjau,
knarkė taip garsiai, kad vienuolis negalėjo užmigti. Išse­
kęs ir pavargęs jis prisiminė Adžano Čaho patarimą. „Tai
ne garsas tave trikdo. Tai tu trikdai garsą!"
Taigi jis pradėjo žaisti su savo suvokimu, maskuoda­
mas garsą įsivaizdavimu, kad tai raminanti garsaus kla­
sikinio kompozitoriaus melodija. Jis negalėjo pakeisti
knarkimo garso, bet galėjo pakeisti tai, kaip jį suvokia.
Kai kitą rytą pabudo, paskutinis dalykas, kurį jis pri­
siminė prieš panirdamas į gaivinantį miegą, buvo tai,
koks melodingas tapo brolio knarkimas!

Taigi, jei jūsų vyras knarkia, įsivaizduokite, kad klau­

sotės Grateful Dead ar kitos mėgstamos muzikos. Jei

230
vidury nakties pradeda loti šuva, lojimą suvokite kaip
Čaikovskio 1812-ųjų uvertiūros interpretaciją. Jei nega­
lite triukšmo išvengti, pasistenkite pakeisti tai, kaip jį
suvokiate.

231
 94
T arpinės ak im irk os

Didžiąją gyvenimo dalį praleidžiame iš kur nors išvykę,

bet dar neatvykę. Tai yra „tarpinės gyvenimo akimir­
kos" Per dažnai jas švaistome veltui.

Prieš man tampant vienuoliu, kai dar dėsčiau vidurinė­

je mokykloje, kolega mokytojas prasitarė radęs kur kas
geresnį darbą. Jis užsitikrino naują poziciją, bet dabar
turėjo laukti ilgus šešis mėnesius, kol pasibaigs jo moky­
tojavimo sutartis ir jis galės pradėti savo svajonių darbą.
Jis prisipažino, jog pats yra nemaloniai nustebintas savo
troškimo, kad tie šeši gyvenimo mėnesiai kuo greičiau
prabėgtų.
- Mano gyvenimas per trumpas, kad nurašyčiau at­
einantį pusmetį į nuostolius, bet kaip tik tą aš dabar ir
darau!
Kiek daug praradote gyvenimo laukdami, kol pra­
bėgs valandos, dienos, mėnesiai ir pagaliau nutiks kaž­
kas ilgai laukto: pakils lėktuvas, pasibaigs darbo diena,
gims kūdikis? Deja, tokios tarpinės akimirkos sudaro
didžiąją mūsų gyvenimo dalį.

232
 Kai pagaliau suvoksime, kaip mes iššvaistome savo
gyvenimą, tragiškas „žmogžudysčių lygis" visuomenėje
labai sumažės. Nebebus tiek daug žmonių, bandančių
„užmušti laiką".
Mes nebebūsime taip atkakliai susitelkę į tikslą. At­
rasime prasmę pačioje kelionėje, išmoksime atsipalai­
duoti transporto spūstyje, noriai šnekučiuosimės su
traukinio bendrakeleiviais ir patirsime nuotykius, kurie
nutinka tik tomis vertingomis tarpinėmis mūsų gyveni­
mo akimirkomis.

233
 95
Ž m o g i š k a b ū t y b ė ar
ž m o g i š k a l ė k y b ė - k a s jū s?

Šiais laikais rasti žmogišką būtybę nelengva. Visi kažkur

lekia, retai užsibūdami vienoje vietoje. Todėl vadinu
juos žmogiškomis lėkybėmis. Mes nebemokame tiesiog
būti.

Vieną savaitgalį šventykloje, kai buvau užsikasęs admi­

nistraciniais darbais, senas draugas pasiteiravo, kaip aš
laikausi.
- Skubu lekiu, - atsakiau aš.
- O kurgi tau skubėti? - išmintingai paklausė jis.
Aš tučtuojau pagavau jo mintį ir lioviausi kuitęsis
tarp popierių.
- Tu mane pagavai, - atsakiau šiek tiek susigėdęs. -
Spėju, kad vienintelė vieta, į kurią taip skubėdamas pa­
kliūsiu, bus kapas!
Abu nusišypsojome.

Jeigu esate viena iš tų „žmogiškų lėkybių“, paklauskite

savęs: „Kur aš taip lekiu? Ir kada atlėksiu?“

234
 Kalbant apie mane, tai aš jau atlėkiau. Esu čia ir galiu
vadinti save žmogiška būtybe. „Čia“ - labai patogi vieta.
Rekomenduoju visiems čia apsilankyti ir bent kurį laiką
pabūti, užuot amžinai iš čia bėgus ir nuolatos skubėjus
kur nors kitur.
Dabar, kai draugai klausia, kaip man sekasi, aš atsa­
kau: „Tiesiog esu čia!“

235
 96
M ažiau n e r im a stie s,
d augiau v iltie s

Nerimauti - tai žvelgti į ateitį ir mąstyti apie tai, kas gali

nepasisekti. Toks nereikalingas nuogąstavimas yra nūdie­
nos pasaulio kognityvinė liga, siekianti epidemijos mastą.
Priešnuodis būtų toks: žvelkime į ateitį ir mąstyki­
me apie tai, kas gali pasisekti. Tai iš tikrųjų gali padidinti
sėkmės tikimybę. Šitaip savo ateičiai vietoj negatyvo su­
teiksime pozityvo. Taigi - mažiau nerimasties. Daugiau
vilties!

Seniai seniai vienas išmintingas, bet netradicinių pažiū­

rų dvasinis lyderis mokė, kad visame pasaulyje yra tik
dviejų pakraipų religijos:

1. Tos, kurios derina tiesą prie tikėjimo,

2. Tos, kurios derina tikėjimą prie tiesos.

Jis buvo antrosios pakraipos sekėjas, visada pasiren­

gęs atsisakyti net labiausiai branginamos dogmos ar ri­
tualo, jeigu tam prieštaraudavo gerai žinomi faktai.

236
 Jam niekada netrūko priešų tarp tradicionalistų. Il­
gainiui jo priešai rado būdų jį sunaikinti.
Dvasinis lyderis dažnai pasisakydavo viešai, tad prie­
šai prisirankiojo jo teiginių, ištraukė iš konteksto ir ap­
kaltino jį erezija.
Teisme tas žmogus buvo pripažintas kaltu - jam skir­
ta mirties bausmė!
Išklausęs mirties nuosprendį, jis atsiduso:
- Ak, kaip gaila! Kaip tik planavau pamokyti Jo Dide­
nybės teisėjo žmoną paprastos meditavimo technikos,
kad ji nebesiginčytų su vyru. Bet jau nebepavyks pamo­
kyti jos paklusnumo. Kaip apmaudu!
- Tu išmanai tokią meditacijos techniką, kuri pri­
verstų žmoną su manim nesiginčyti? - susidomėjęs pa­
klausė teisėjas.
- Aš moku visokiausių meditacijos technikų, Jūsų
Didenybe.
- Hm, - pasvarstė teisėjas. - Gerai. Atidėsiu tavo baus­
mę dvylikai mėnesių, kad išmokytum žmoną su manim
nesiginčyti. Bet jeigu po metų ji tebebus vaidinga, aš
asmeniškai ateisiu pažiūrėti tavo egzekucijos. Teismas
baigtas.
Kai dvasinis lyderis išėjo iš teismo salės, dvylikai mė­
nesių tapęs laisvu žmogumi, jo mokiniai paklausė, kokia
ta galinga meditacijos technika, priverčianti žmonas ne­
besiginčyti su savo vyrais.
- Nežinau, - gūžtelėjo dvasinis lyderis. - Iki šiol to­
kios neradau, bet gal dar rasiu! Galų gale kas ten žino,

237
kas nutiks kitąmet? Galbūt teisėjo žmona pasimirs ir
daugiau nebesivaidys su teisėju, cha cha! O gal aš pats
numirsiu sava mirtimi. Kad ir kaip ten būtų - turiu dvy­
lika laisvės mėnesių. Mažiau nerimasties, daugiau vil­
ties!

238
 97
B ūti svečiu , ne še im in in k u

Mano vienuolyno svečiai dažnai girdavo, kaip čia ramu ir

gražu. Man atrodydavo, kad jie išsikraustė iš proto! Nejau
nemato, kiek čia darbo? Reikia prižiūrėti pastatus ir aplin­
ką. Mokyti jaunus vienuolius. Ir dar atsakyti į nesibaigian­
čius tų pačių svečių klausimus. Vienuolynas man buvo
nenutrūkstamo darbo stovykla. Kažkas čia buvo ne taip.
Netrukus supratau, kad problema slypi mano požiūryje.
Taigi aš pakeičiau požiūrį.
Kiekvieną savaitę vieną rytą, dažniausiai pirmadienį,
aš apsimetu, kad šiame vienuolyne, kuriame pragyve­
nau tris dešimtis metų, esu ne šeimininkas, o svečias.
Būnant svečiu manęs nejaudina pastatų ir aplinkos prie­
žiūra. Mokyti vienuolius - nebe mano reikalas. Be to,
būdamas svečias, nebeprivalau atsakinėti į visus tuos
klausimus. Tokiais rytais aš galiu gėrėtis vienuolynu
taip, kaip gali tik svečiai. Supratau, kad svečiai teisūs. Tai
gražus ir ramus vienuolynas, jei tik nesi jo šeimininkas.

To paties mokau savo draugus. Kiekvieną savaitę, geriau­

sia savaitgalį, kelias valandas apsimesk, kad savo namuose
esi svečias.

239
 Ar svečiuose plauni indus? Ne! Ar siurbi šeimininkų
kilimus ir tvarkai kambarius? Ne! Ar pjauni žolę? Ne!
Ir tavęs dėl to negraužia jokia kaltė - tu esi svečias, ne
šeimininkas.
Kai savo paties namuose apsimeti svečiu, pagaliau
gali mėgautis jų grožiu ir ramybe. Gali ilsėtis be kaltės
jausmo. Gali džiaugtis namais ir nieko juose nedaryti.
Tu - tik svečias.

240
 98
N e b ū k v i e n d ė m e s i n g a s ir
sąm on in gas, būk g er a n o r in g a s!

Vieną vakarą turtinga moteris išėjo į meditacijos pa­

moką. Sargybiniui prie savo rūmų vartų ji nurodė likti
budriam. Daugelis jos kaimynų buvo nukentėję nuo il­
gapirščių, todėl ji reikalavo, kad sargybinis būtų dėme­
singas.
Grįžusi moteris rado rūmus apiplėštus. Ji puolė ko­
neveikti sargybinį:
-Juk liepiau tau būti dėmesingam ir saugotis vagišių.
Tu mane nuvylei.
- Bet aš ir buvau dėmesingas, ponia, - teisinosi sar­
gybinis. - Atkreipiau dėmesį, kad į rūmus eina vagys, ir
pamaniau: „Vagys eina vidun. Vagys eina vidun.“ Tada
pamačiau juos išeinant su visais jūsų papuošalais ir są­
moningai pamaniau: „Papuošalus neša lauk. Papuoša­
lus neša lauk.“ Paskui pamačiau juos vėl einant į vidų ir
išsinešant jūsų seifą, vėl sąmoningai pagalvojau: „Vagia
seifą. Vagia seifą.“ Ponia, aš tikrai buvau dėmesingas.
Akivaizdu, kad būti dėmesingam ir sąmoningam ne­
pakanka! Jei sargybinis savo darbdavei būtų buvęs ne tik
dėmesingas, bet ir geranoriškas, jis būtų iškvietęs polici-

241
ją. Sudėję geranoriškumą, dėmesingumą ir sąmoningu
mą, gauname geranoringumą.

Prieš kelerius metus aš apsinuodijau maistu. Mano tra­

dicijos vienuoliai minta suaukotu maistu, kurio mums
kiekvieną dieną duoda mūsų rėmėjai pasauliečiai. Mes
niekada nežinome, ką valgome, ir neretai įsidedame į
burną ką nors, su kuo mūsų pilvas vėliau nedraugauja.
Pilvo skausmas - profesinė vienuolių liga. Bet šį kartą
tai buvo kur kas blogiau nei paprastas virškinimo su­
trikimas. Tatai buvo kankinami apsinuodijimo maistu
spazmai.
Užuot važiavęs į ligoninę, kaip būtų pasielgęs bet ku­
ris normalus vienuolis, aš pasitelkiau geranoringumą.
Atsispyriau natūraliam polinkiui bėgti nuo skausmo
ir jutau jį visu smarkumu. Tai yra sąmoningumas - iš­
jausti šią akimirką kuo aiškiausiai ir nereaguoti. Tada
pridėjau geranoriškumą. Atvėriau savo širdies duris
skausmui, apgaubdamas jį emocine šiluma. Sąmonin­
gumas apdovanojo mane grįžtamuoju ryšiu. Pastebėjau,
kad mano inkstai dėl geranoriškumo šiek tiek pailsėjo,
ir skausmas buvo nebe toks aštrus. Taigi pratimą tęsiau.
Pamažu skausmas sumažėjo - geranoriškumas atliko
savo darbą ir leido virškinamajam traktui atsipalaiduo­
ti. Vos per 20 minučių skausmas visiškai išnyko. Bu­
vau sveikas ir atsipalaidavęs, tarytum to apsinuodijimo
maistu niekada ir nebuvo.

242
 Apsinuodijimo būta labai smarkaus. Diegliai buvo
velniškai stiprūs, ir aš iš skausmo raičiausi dvilinkas.
Bet apsinuodijimas sutiko priešą - geranoringumą. Ne­
įsivaizduoju, kas nutiko bakterijoms, dėl kurių įvyksta
apsinuodijimas maistu, bet tuo metu man tai nerūpėjo.
Skausmas visiškai praėjo. Štai jums asmeninis gerano-
ringumo pavyzdys.
Geranoringumas yra atsipalaidavimo priežastis. Jis
suteikia palengvėjimą kūnui, protui ir pasauliui. Gera-
noringumu galima gydyti. Taigi nebūkime vien dėme­
singi ir sąmoningi - būkime geranoringi.

243
 99
G eran orin gu m as
b a n k ro to atveju

Tomas (vardas pakeistas) daug mėnesių meditavo mūsų

vienuolyne Australijoje prieš grįždamas namo į Vokieti­
ją tęsti studijų universitete. Jis man papasakojo istoriją
apie tai, kaip geranoringumas uždirbo jam 20 eurų tada,
kai jam jų mirtinai reikėjo.
Kai Tomas tik atvyko į savo universiteto studentų
miestelį, jam einant pro bankomatą šis išleido keistą
garsą. „Tarytum sugargaliavo“, - vėliau apibūdino jis. Jis
įsivaizdavo, kad bankomatas šitaip pasitinka jį, atvykusį
į studentų miestelį.
Nuo tos dienos Tomas kiekvieną sykį eidamas pro
šalį savo draugui bankomatui siuntė geranoriškas min­
tis: „Tegu tavo banknotai niekada nesibaigia“, „Tegu tavo
klientai niekada nespardo tavęs sužinoję, kad jų sąskaita
tuščia“, „Tegu tavęs niekada neištinka trumpasis jungi­
mas“, ir panašiai.
Po kelių mėnesių, kai Tomas sėdėjo įsitaisęs netoli sa­
vo draugo bankomato ir mėgavosi saulės atokaita kirsda­
mas pietus, vėl išgirdo pažįstamą gargaliavimą. Jis atsisuko
ir išvydo, kaip iš bankomato išlenda 20 eurų banknotas!

244
 Tomas šalia bankomato sėdėjo bent 15 minučių,
per tą laiką niekas nebuvo priėjęs, juo labiau nebandė
išsigryninti pinigų. Vaikinas nupėdino prie aparato, pa­
ėmė banknotą ir juo pamojavo, tikrindamas, ar niekas
nepasigedo savo pinigų. Niekas. Tomas, skurstantis stu­
dentas, pasakė savo draugiškam bankomatui „Danke“ ir
įsidėjo pinigus į kišenę.
Aš kelis sykius Tomą kamantinėjau, kiek tiesos tame
jo pasakojime. Bet jis tiek daug kartų užsispyręs tvirtino,
kad viskas taip ir buvo, jog dabar aš juo tikiu. Tai va, bū­
kit geri bankomatams, ir kas ten žino, galbūt vieną dieną
jie jums atsilygins!

245
 100
G e r a n o r i n g u m a s ir r a m u m a

Šiais laikais daug žmonių bando medituoti. Didžiau­

sia jų bėda - negalėjimas nuraminti proto. Kad ir kaip
stengtųsi, jie niekaip negali nustoti galvoję. Kodėl?

Vieną popietę moteris sulaukė skambučio:

- Sveika, čia K. M. Ar tų šią popietę laisva? Galėtume
susitikti puodelio kavos?
- Žinoma, - atsakė moteris.
- Puiku, - toliau tęsė K. M. - Nueisime į kavinę, kuri
patinka man, tik jau ne ten, kur norėtum tu. Tu gersi
juodą kavą, o ne vieną iš savo mėgstamų balintų, nes
jose daug cholesterolio. Suvalgysi keksą su mėlynėmis,
kaip ir aš, o ne vieną iš tų kvailų pyragėlių, kuriuos daž­
nai matau tave kremtant. Įsitaisysime ramiame kampu­
tyje, kur norėčiau sėdėti aš, ir tikrai nesėsime prie gatvės
staliuko, kurį visada renkiesi tu. Tada aptarsime politi­
ką, nes mėgstu apie ją kalbėti, šiukštu neminėdamos tų
dvasingų pezalų, apie kuriuos tu amžinai kudakuoji. Ir
galiausiai mūsų kavugeris truks 60 minučių - nei 50, nei
70, o lygiai valandą, nes būtent tiek aš norėsiu pabūti.

246
 - Hmm... - susimąstė moteris. - Ką tik prisiminiau,
kad šią popietę turiu apsilankyti pas odontologą. At­
leisk, K. M., nieko neišeis.
O jūs ar norėtumėt susitikti kavos su kuo nors, kas
aiškina, kur jums eiti, ką valgyti ir gerti, kur sėdėti ir apie
ką kalbėti? Nė už ką! Jeigu dar nesupratote, K. M. reiš­
kia Kontrolės Maniakas.

Įsivaizduokite ką nors šitaip medituojant. „Prote, pa­

klausyk! Dabar mes medituosim. Turėsi stebėti mano
kvėpavimą, nes aš to noriu, o ne klajoti ten, kur užsima­
nęs. Turėsi susitelkti ties mano nosies galiuku, nes aš to
noriu, o ne į vaizdą gatvėje. Ir turėsi išsėdėti lygiai 60
minučių, nė minutės ilgiau ar trumpiau.“
Kol būsite kontrolės maniakas ir su protu elgsitės
kaip su vergu, jis tik ir taikysis nuo jūsų pasprukti. Jis
perkratinės beprasmiškus prisiminimus, kurs neįgyven­
dinamus planus, fantazuos arba užmigs - padarys viską,
kad nuo jūsų pabėgtų. Todėl jums nepavyks ramiai nu­
sėdėti!

Tai pačiai moteriai paskambina kitas pašnekovas:

- Labas! Čia G. M. Gal norėtum šią popietę susitikti
kavos? Kur norėtum nueiti? Ką norėtum gerti ir valgyti?
Sėdėsime ten, kur tau patinka, kalbėsimės tavo mėgsta­
momis temomis ir pabūsime tiek, kiek tu norėsi.

247
 - Žinai, šią popietę esu susitarusi su odontologu, -
atsako moteris. - Et! Palauks tas odontologas. Verčiau
išgersiu su tavimi kavos.
Ir jiems kartu bus taip ramu ir gera, kad vienas kito
draugijoje praleis kur kas daugiau laiko, nei planavo. Ži­
noma, G. M. reiškia Geranoringumo Maniaką.

Pamėginkite medituodami su savo protu elgtis kaip su

geriausiu draugu. „Sveikas, drauguži! Gal nori pamedi­
tuoti? Ką norėtum stebėti? Kur norėtum įsitaisyti? Ir pats
nuspręsk, kaip ilgai.“ Kai su savo protu elgiatės geranorin-
gai, jis nebenori niekur klajoti. Jam patinka jūsų draugija.
Judu leidžiate laiką kartu kur kas ilgiau, nei tikėjotės.

248
 101
N ereik ia b ijoti

Vieną vakarą, vos tik sutemus, atsiskyręs meditavau vie­

nose iš paskutinių išlikusių natūralių Siaurės rytų Tai­
lando džiunglių. Temo, o kaimas buvo už daugelio kilo­
metrų. Kai vienuolis medituoja toli nuo žmonių, supa­
mas vien gamtos, jis geba panirti į labai gilią meditaciją.
Girdėjau tik vakarėjančio miško garsus. Jaukus foninis
gausmas, su kuriuo buvau spėjęs apsiprasti, mane liūlia­
vo, ir netrukus apėmė ramybė.
O tada išgirdau artinantis kažin kokį gyvūną.
Dauguma tailandietiškų džiunglių gyventojų yra tai­
kūs. Tačiau čia galima sutikti ir tigrų, ir meškų, ir dramb­
lių. Visi jie gali žmogų smarkiai sužaloti, net užmušti.
Apie šiuos pavojingus žudikus buvome girdėję baisių
istorijų. Seni kaimiečiai tikino, kad stambūs žvėrys
vienuolius paprastai apeina, bet aš nebuvau tuo tikras.
Nutariau, kad kaimiečiai tiesiog nėra girdėję apie vie­
nuolius, kurių tigrai, drambliai ir meškos taip sau ramiai
neapėjo, - nes jie nebeturėjo progos papasakoti savo žū­
ties istorijų!
Norėdamas apsidrausti, atidžiai įsiklausiau į gyvūną,
kuris sėlino prie manęs tamsoje. Iš garso atrodė smulkus

249
žvėrelis, taigi nebuvo ko nerimauti. Aš vėl ėmiau medi­
tuoti.
Gyvūnas prisiartino, ir triukšmas tapo garsesnis. Pra­
dėjau nerimauti. Atidžiai įsiklausiau, įtempiau protą ir
tada supratau, kad neįvertinau padaro dydžio. Spren­
džiant iš to, kaip triukšmingai jis skynėsi kelią per džiun­
glių traką, tai galėjo būti vidutinio dydžio žvėris, galbūt
civeta. Nerimauti vis dar nebuvo ko, taigi vėl pradėjau
medituoti.
Tuomet triukšmas pasidarė itin garsus. Iš to, kaip
čeža lapai ir traška šakos, supratau, kad tai didelis žvėris,
didžiulis žvėris, ir jis artinasi prie manęs! Lioviausi me­
ditavęs. Mano širdis dunksėjo. Aš taip įsibaiminau, kad
atsimerkiau, įjungiau žibintuvėlį ir ėmiau dairytis tigro,
dramblio ar meškos. Buvau pasirengęs dėti į kulnus.
Po kelių sekundžių išvydau jį žibintuvėlio spinduly­
je. Tai buvo mažytė miško pelė.
Supratau, kad baimės akys didelės. Kai bijome, cyp­
sintis peliukas atrodo kaip vienuolius ėdantis tigras. Net
mažiausias negalavimas atrodo kaip baisiausias vėžys, o
bėrimas tampa buboniniu maru. Baimė viską gerokai
padidina.

250
 102
K arstas

Vieną vėlų vakarą žmogus ėjo iš šventyklos namo. Jis nu­

sprendė pasitrumpinti kelią ir eiti per kapines. Tas žmo­
gus buvo mokslininkas ir vaiduokliais netikėjo. Bent jau
pats draugams taip sakė.
Nežinau kodėl, bet gatvės lempos šalia kapinių visa­
da būna išdėstytos didesniais atstumais. O gal taip tik
atrodo. Naktį visos kapinės šiurpios, nesvarbu, tiki vai­
duokliais ar ne.
Nuėjęs iki pusės kapinių žmogus pasijuto šiek tiek
geriau. O tada jam pasirodė, kad girdi keistą garsą, tary­
tum kažkas sektų jam įkandin. Pamanęs, kad tai žaidžia
jo vaizduotė, jis patraukė toliau.
Bet ne! Kažkas tikrai jį sekė. Taigi žmogus šiek tiek
paspartino žingsnį. Jam atrodė, kad įkandin sekantis
daiktas irgi padidino tempą. Pats nenorėdamas, bandy­
damas įtikinti save, kad protas krečia išdaigas, jis atsisu­
ko. O be reikalo!
Tam žmogui net akys išsprogo ant kaktos. Žandikau­
lis atvipo ir ėmė nevalingai virpėti. Nuo šoko veide neli­
ko nė lašo kraujo. Vos už kelių metrų iš paskos sekė kars­
tas. Vertikaliai pastatytas karstas, aplipęs voratinkliais ir
žemėmis. Bum! Bum! Bum!

251
 Žmogus apsisuko ir pasileido bėgti. Karstas bum,
bum, bum neatsilikdamas sekė jam įkandin.
Žmogus skuto kiek įkabindamas iki kapinių galo, vil­
damasis, kad karstas ten sustos. Bet ne! Karstas jį per­
sekiojo ir priemiesčio gatvėmis. Bum! Bum! Bum! Jis
artėjo ir artėjo. Žmogų mušė prakaitas, jis troško, kad
kojos neštų jį greičiau, bet jos neklausė.
Laimė, jo namai buvo netoli. Žmogus peršoko sodo
vartelius ir puolė prie durų. O karstas vis smarkiau bala­
dojosi į vartelius. Pasiekęs namo duris, žmogus išsitrau­
kė iš kišenės raktus. Sulig galingu BUM karstas išvertė
sodo vartelius. Žmogui iškrito raktai. Karstas bumsėda-
mas artinosi. Paklaikęs iš siaubo žmogus čiupo pirmą
pasitaikiusį raktą ir pamėgino įkišti jį į spyną. Karstas jau
buvo čia pat. Raktas tiko. Jis pasuko raktą, atidarė duris,
šoko vidun ir užtrenkė duris karstui nespėjus įgriūti į
prieškambarį. Prakaituojantis ir drebantis žmogus savo
namuose pasijuto saugus.
Bum! Karstas ėmė baladotis į duris. BUM! Vis smar­
kiau jis daužėsi į medį. BUM! Vyriai pradėjo nebeat-
laikyti. Apimtas siaubo žmogus užbėgo į vienintelį ra­
kinamą kambarį - vonią. Laiptų viršuje jis atsigręžė ir
išvydo, kaip karstas su antgamtiška jėga išlaužia duris ir
įvirsta į jo namus. Jis puolė į vonią ir užsirakino. Jo širdis
daužėsi kaip pašėlusi.
Žmogus girdėjo, kaip karstas bumsėdamas kyla laip­
tais. Girdėjo, kaip karstas daužosi į vonios duris. Jeigu
jau tvirtos namo durys neatlaikė, tai ko tikėtis iš šių.
BUM! Pasidavė ir vonios durys. Daugiau nebebuvo

252
kur bėgti. Karstas artinosi jo link. Žmogus instinktyviai
siektelėjo kokio nors daikto, kad galėtų mesti į karstą.
Tai buvo vaistų buteliukas nuo lentynos. Stiklinis bu­
teliukas atsimušęs į karstą sudužo, o aitriai kvepiantis
skystis nuvarvėjo per voratinkliais apkibusį medį. Kars­
tas sustojo. Tai buvo stebuklas. Karstas išsitiesė paslikas.
Buteliuke buvo skystis nuo kosulio. Ant jo buvo už­
rašyta: „Išpilti, kai ap-karsta“.

253
 103

G eran orišk i va id u o k lia i

Vienas mano draugas kadaise dirbo statybininko padė­

jėju Perte. Jis padėjo remontuoti seną namą ant pastolių.
Kai visi kiti buvo išėję namo, o draugas tvarkėsi, eida­
mas pro senąjį namą jis išgirdo kažką sakant: „Kišk čia
ranką!“
Aplinkui nieko nebuvo, taigi jis nutarė, kad balsą tik
įsivaizduoja.
Tada išgirdo vėl: „Kišk čia ranką!“ Tai nebuvo jo
vaizduotės išdaigos. Tai buvo tikra. Tai buvo vaiduoklis!
Ką jūs darytumėt? Tik nepabėkite. Dauguma vai­
duoklių yra geranoriški.
Taigi jis atsargiai įkišo ranką į tarpą tarp žemės ir pa­
keltų namo grindų ir ištraukė didelę skardinę dėžę. Ati­
daręs dėžę vaikinas išvydo daug tūkstančių dolerių gry­
naisiais. Jis spėjo, kad ankstesnis savininkas, tas, kuris pa­
simirė, paslėpė pinigus po namu, kad išvengtų mokesčių.
Darbininkas tuos pinigus panaudojo savo pirmojo namo
užstatui. Taip jis pradėjo savarankišką gyvenimą.
Taigi, jei vaiduoklio balsas kada nors jums sušnabž­
dės: „Kišk čia ranką!“ - žinosite, ką reikia daryti.

254
Kita draugė gyveno viena su šunimi. Du sykius per die­
ną ji išvesdavo jį pasivaikščioti po mišką. Savo šunį ji
mylėjo taip; kaip būtų mylėjusi vienturtį vaiką.
Vieną rytą žaisdama su šunimi miške, draugė pametė
žiedą. Žiedas nebuvo brangus, bet kėlė brangius prisimi­
nimus. Ji nutuokė, kur galėjo jį pamesti, bet kad ir kiek
ieškojo, žįedo nerado. Nusivylusi moteris grįžo namo.
Netrukus žiedas išgaravo jai iš galvos, mat nustipo
jos numylėtas šuo. Ji siaubingai jo ilgėjosi. Nebegalėjo
be šuns vaikščioti po mišką - buvo per daug liūdna. To­
dėl verčiau sėdėdavo namuose. Moters sielvartą ramdė
vienas keistas dalykas. Dar daugelį dienų po šuns netek­
ties namuose ji aiškiai girdėjo jį skalijant. Jai nesivaide­
no. Lojimas buvo tikras, ir ji lengvai pažino savo mylimo
šuns balsą. Todėl jautėsi nebe tokia vieniša.
Tik šuns vaiduoklio ji taip ir neišvydo. Girdėdavo jį ki­
tame kambaryje, nuskubėdavo ten, bet šuns - nė ženklo.
Vieną dieną, eidama per priebutį, ji išgirdo lauke už
durų lojant šuns vaiduoklį. Moteris staigiai atplėšė du­
ris, šį sykį įsitikinusi, kad pagaliau jį užklups, bet mylimo
šuns ir vėl nepamatė. Užtat pamatė kai ką kita. Pažvel­
gusi žemyn moteris išvydo pačiame kilimėlio viduryje
spindintį savo pamestą žiedą. Jai jį surado jos nebegyvas
šunelis.
Po šito nutikimo moters liūdesys beveik išgaravo.
Mirtis nebuvo galutinis išsiskyrimas, kaip ji kadaise
manė. Nuo to laiko ji nebegirdėjo ir šuns lojimo.

255
Timas į Pertą atsikraustė iš Londono. Vidury nakties
likęs vienas namuose jis pabudo ir uždegė miegamojo
lempą. Lovos kojūgalyje stovėjo jo sena motina.
Mama gyveno Esekse. Timas suprato, kad tai gali
būti tik vaiduoklis. Bet jis man pasakojo visiškai neišsi-
gandęs. Jam buvo ramu ir gera matyti savo motiną tyliai
stovinčią prie lovos ir besišypsančią sūnui su besąlygiš­
ka meile.
Timas suprato, kad mama greičiausiai mirė, bet jis
dėl to neliūdėjo. Iš motinos šypsenos sklindanti meilė
ištirpino bet kokią širdgėlą.
Apreiškimas truko ilgai, kelias minutes. Kai vaiduok­
lis galiausiai išnyko, Timas pasielgė taip, kaip juo dėtas
pasielgtų bet kuris anglas. Jis atsikėlė iš lovos ir išsivirė
puodelį arbatos!
Geriant arbatą suskambo telefonas. Iš Anglijos skam­
bino Timo sesuo.
- Timai, atleisk, kad skambinu vidury nakties, bet
turiu blogų naujienų.
- Taip, žinau, - pertraukė ją Timas. - Mirė motina.
- O tu iš kur žinai? - nustebusi sušuko sesuo. - Mes
ką tik grįžome iš ligoninės!
Tada Timas papasakojo apie motinos vaiduoklį. Tai
buvo viena maloniausių ir nuostabiausių patirčių - iš­
vysti motiną ir paskutinį kartą maudytis jos meilėje.

256
 104

Š k o tišk a m igla

Studijų metais daugybę vasaros atostogų praleidau

Siaurės Škotijos kalnuose. Vieną giedrą dieną kartu su
vietinio jaunimo bendrabučio komendantu užkopėme
į netoliese esančio kalno viršūnę. Vaizdas užgniaužė
mums kvapą.
Būdamas jaunas ir energingas, pasiūliau užkopti į dar
vieną viršukalnę, bet vyresniam už mane komendantui
vienos buvo per akis. Jis man pasiūlė kopti pačiam. Tai
buvo netikęs patarimas, vos manęs nepražudęs.
Įpusėjus kopti į antrąjį kalną, užslinko debesys. Pri­
artėjus prie viršukalnės debesys nusileido taip žemai,
kad staiga pasijutau atsidūręs tirštoje migloje. Mačiau
vos per metrą prieky savęs.
Buvau girdėjęs istorijų apie tokius anglus kaip aš,
kurie ištisom dienom pasimeta miglose, bet tomis pasa­
komis netikėjau. Užtat tikėjau, kad gerai orientuojuosi,
taigi apsisukau ir nusileidau tuo pačiu taku, kuriuo už­
lipau. Dėl jaunuoliui būdingos savikliovos neabejojau,
kad netrukus rasiu kelią atgal į bendrabutį. Atsargiai
eidamas ir žiūrėdamas per pusmetrį prieš save, nes tik
tiek tesimatė, staiga išvydau, kaip žemė priekyje išnyks-

257
ta. Vos ne vos išsilaikiau ant kojų ir nenuriedėjau nuo
skardžio. Sustojau per 30 centimetrų nuo stačios uolos
krašto, per vieną žingsnį nuo garantuotos mirties.
Supratau pasiklydęs pavojinguose tyruose, migloje,
kuri galėjo tvyroti dienų dienas. Mane apėmė nerimas.
Mano savikliova išgaravo. Pakliuvau į didelę bėdą.
Laimė, universitete studijavau fiziką. Prisiminiau
Einšteino bendrąją reliatyvumo teoriją, kuri taip pat pa­
tvirtina gerai žinomą faktą, kad vanduo teka nuokalnėn.
Taigi susiradau kalnų upeliūkštį, nusekiau jį iki dides­
nio upelio, o šį nusekiau pakalnėn, kol išsikapanojau iš
miglos. Tada jau pamačiau orientyrus, kurie man padėjo
saugiai grįžti į viešbutį.
Vėliau pasižiūrėjęs į žemėlapį pamačiau, kad vienin­
telis to kalno skardis, nuo kurio iki žemės - daugiau nei
30 metrų, buvo absoliučiai priešingoje pusėje nei takas,
kuriuo maniausi einantis. Tai va toks tas mano gebėji­
mas orientuotis!

Šią linksmą istoriją pasakoju norėdamas padėti žmo­

nėms susigaudyti savo dvasinėse kelionėse. Mes visi
pradedame kelionę gaubiami nežinomybės miglos. Vie­
nuoliai, mokytojai ir vadovai - visi mums pataria, kuriuo
taku eiti, tačiau visų jų nurodymai skirtingi. Jų patarimai
painūs. Mes nesugebame susiorientuoti.
Todėl siūlau atrasti kokį nors upelį, tekantį reikia­
ma kryptimi, ir juo sekti - tai išves jus iš nežinomybės

258
miglos, o toliau jau patys galėsite nuspręsti, kuriuo keliu
traukti.
Tas upelis - tai dorybė, taika ir gailestingumas. Kad
ir kokia religija sektumėte, ir netgi jei neseksite jokia
religija, šios trys savybės nuves jus į tiesą. Sekite jomis.
Pajuskite, kaip geranoringumo upelis platėja ir gilėja.
Greitai jis išves jus iš nežinomybės miglos tenai, kur
praregėsite ir atrasite kelią namo.

259
 105

N u silen k im a i

Budistai garsėja lankstymusi. Vakariečiai dažnai klausia,

kodėl mes lenkiamės. Atsakau, kad budistiniai nusilen­
kimai yra efektyvi pilvo raumenų mankšta, kad nesusto-
rėtum!
O jei rimčiau, tai paaiškinu, kad, nusilenkdami, sa­
kykim, Budos statulai, lenkiamės toms savybėms, kurias
mums įkūnija Buda. Mano trys nusilenkimai Budos at­
vaizdui yra nusilenkimai dorai, taikai ir užuojautai.
Kai nuleidžiu galvą iki žemės pirmą kartą, mąstau
apie dorą. Gerumas man reiškia tiek daug, kad jį gar­
binti paprasta. Jaučiuosi be galo laimingas gyvendamas
bendruomenėje vienuolių, kuriais galiu visiškai pasiti­
kėti. Kai man pasiseka sutikti gerų žmonių, sugrįžta vil­
tis, kad šis pasaulis - gera vieta. Dora neabejotinai verta
nusilenkimo. Be to, kai lenkiuosi dorai ir prisimenu jos
svarbą, jaučiu, kaip auga mano paties gerumas. Tai, ką
mes garbiname ir prisimename, kiekvienąkart nusilen­
kus vis stiprėja.
Toliau aš lenkiuosi taikai. Taika man taip pat labai
svarbi - tiek išoriniame, tiek ir vidiniame meditacijos
pasaulyje. Kol nebus taikos širdyje ir tarp žmonių, tol

260
nebus ir laimės. Todėl aš garbinu taiką, ir mano gyveni­
mas tampa giedresnis.
Galiausiai aš lenkiuosi užuojautai. Geri darbai pa­
saulin įneša šilumos ir šviesos. Dėl jų kentėjimas tampa
pakenčiamas, netgi įgauna prasmę. Gyvenimas, kuriame
nėra gerumo, nėra vertas gyventi. Lenkdamasis užuo­
jautai aš tampu gailestingesnis.
Štai kodėl budistai lenkiasi.

Prieš keletą metų mano krikščionis draugas, kapelionas

privačioje Perto mokykloje, pakvietė mane per rytinį su­
sirinkimą perskaityti dvasinį kreipimąsi. Atvykusį mane
pasitiko bičiulis kapelionas ir mokyklos direktorius.
Direktorius man paaiškino, kaip vyks procesas:
- Palauksime, kol visa mokykla susirinks ir baigs šur­
muliuoti, o tada trise įžengsime į salę. Įžengę mudu su
kapelionu nusilenksime Jėzaus statulai, nes esame krikš­
čionys. Bet jūs - budistų vienuolis, tad jums lenktis ne­
reikės.
Supratau, kad privalau kai ką išsiaiškinti. Atsisukau į
direktorių, apsimečiau supykęs ir užprotestavau:
- Reikalauju savo, kaip budisto, teisės nusilenkti jū­
siškiam Jėzaus atvaizdui!
Direktorius neteko žado, ir aš pasinaudojau proga
paaiškinti, kad noriu nusilenkti toms Jėzaus savybėms,
kurias, kaip seniai praktikuojantis budistas, gerbiu. Ži­
noma, ne visi krikščioniški mokymai man patinka, ant­

261
raip būčiau ne budistas, o krikščionis, bet daugelis da­
lykų man atrodo verti pagarbos ir garbinimo, todėl aš
noriu jiems nusilenkti.
Taigi mes trise įžengėme į salę ir pagarbinome Jėzaus
statulą. O po kelių mėnesių mano vienuolyne apsilankė
direktorius ir pagarbino Budos statulą.

262
 106
D iev a s b u d izm e

Šiais laikais daugelis žmonių nenori organizuotos reli­

gijos. Todėl toks populiarus tampa budizmas. Nueikite
į bet kurią budistų ceremoniją ir pamatysite, kodėl mus
vadina neorganizuota religija.
Kai kurie žmonės netgi klausia, ar budizmas apskri­
tai yra religija. Atsakymas: „Taip, budizmas yra religija.
Bent jau mokesčių tikslais.“
O kaipgi Dievo idėja budizme?

Per kapelionų seminarą vietiniame universitete skaičiau

bendrą pranešimą kartu su benediktinų abatu, kuris yra
mano senas draugas. Atėjus klausimų valandėlei, prane­
šimo klausęs gerai žinomas krikščionis paprašė manęs
paaiškinti budistinį Dievo konceptą.
Būčiau galėjęs nueiti lengviausiu keliu ir pacituoti se­
novinius budistinius tekstus ar iš savo mokytojų pavel­
dėtus posakius, tačiau tai būtų mūsų niekur nenuvedę.
Todėl nutariau pateikti atsakymą, kuris užkabintų gilesnę
išmintį ir sukurtų harmoniją tarp dviejų didžiųjų dvasinių
tradicijų.

263
 - Mano bičiulis abatas Placidas, sėdintis šalia ma­
nęs, dažnai kartoja, jog vienas iš kertinių jo tikėjimų yra
tas, kad kiekvienas iš mūsų ieškome Dievo. Gerbiu savo
draugą ir priimu jo tikėjimą kaip teisingą. Tai ko gi ieš­
kau aš ir kiti budistai? Mes ieškome taikos, gailestingu­
mo, tiesos, pagarbos, atlaidumo ir besąlygiškos meilės.
Jeigu to ieško visi budistai - pridurčiau, ir ateistai, - ir
jeigu visi mes ieškome Dievo, tuomet Dievas ir yra visa
tai. Taika, gailestingumas, tiesa, pagarba, atlaidumas ir
besąlygiška meilė. Tokia yra budistų Dievo samprata.
Kitų tikėjimų atstovai mano atsakymu liko paten­
kinti.

264
 107

N u š v itim o žaidim as

Kai populiarus budizmo žurnalas manęs paprašė para­

šyti straipsnį apie nušvitimą, nusiunčiau jiems šią Kas
nori tapti milijonieriumi? parodiją. Mano nuostabai,
straipsnį išspausdino.

Kas nori tap ti nušvitėliu?

- Ponai ir ponios, sveiki atvykę į laidą. Šiandien ABK

(Amerikiečių budistų kanalo) eteryje vyksta Kas nori
tapti nušvitėliu? finalas. Laidą išdidžiai remia korpora­
cijos „Vipasana“ meditacijos pagalvėlės - tai vienintelė
korporacija, žadanti: „Jei su mūsų pagalvėlėmis nenu-
švisite šiame gyvenime, grąžinsime jums pinigus kita­
me!“ O dabar su didžiausiu malonumu, prie kurio nesu
prisirišęs, pristatau keturis finalo dalyvius: palaimintąją
Aną Gami, gešę Bo De’Satvą, rošį Sidą Artūrą ir įžy­
mią pasaulietę meditacijos mokytoją, psichoterapeutę,
gėjų ir kitų teisių aktyvistę Eimę Tarbhą. Prašom pasi­
tikti juos su sadhu, om arba mu\ Ką tik prisidėjusiems
prie mūsų žaidimo pakartosime taisykles iš naujo. Bus

265
trys atkrintamieji turai, kurių metu bus tikrinami visų
keturių Jų Šventenybių laimėjimai nušvitimo srityje.
Po kiekvieno turo vienas finalininkas bus pašalintas ir
nusiųstas atgal į pradžią. Pirmojo turo klausimas. Kaip
apibūdintumėte nušvitimą?
Ana:
- Nušvisti - vadinasi, nebeturėti savasties. Tiesą sa­
kant, aš vienintelė iš čia susirinkusių atstovauju thera-
vados tradicijai ir seku autentišku Budos mokymu, taigi
esu tyriausia ir labiausiai nušvitusi. Manyčiau taip: kai
suprantate, kad nebeturite savasties, galite didžiuotis
savo laimėjimu ir visiems apie tai pasakoti.
Bo:
- Nušvitimas man reiškia gailestingumą savo moki­
niams, todėl tyčia būnu jiems labai piktas, kad jie mano
akivaizdoje nesijaustų nepalyginti menkesni.
Sidas:
- Nušvitimas reiškia būti prie nieko neprisirišusiam.
Aš toks atsirišęs, kad nesu prisirišęs net prie atsirišimo,
todėl įsigijau šį šaunų naują roleksą. Tik pažiūrėkit! Argi
jis ne puikus?
Eime:
- Man nušvitimas reiškia nerealų seksą be savasties
iliuzijos, mat ši amžinai dėl visko jaučiasi kalta.
- Dėkojame, Jūsų Tuštybės, už jūsų nepakartojamą
išmintį. Ir pirmoji iš finalo iškrinta... Ana! Niekada čia
nebegrįžk, Ana Gami. Antrajame ture patikrinsime, ku­
ris ilgiausiai išsėdėsite medituodamas. Taigi, Jūsų Neiš-

266
reiškiamybės, po gongo pradėkite medituoti! GONGG-
GAS!
Vos po poros minučių Eime atsimerkia ir patikrina
savo tviterio paskyrą. Sidas ištempia visą valandą. Bo
išsėdi taip ilgai, kad žaidimo medikai nutaria, kad jis
nebegyvas, ir jį kremuoja. Bo iškeliauja. Publika suža­
vėta ploja:»„Om! Saldusis om!“ Dabar beliko Sidas ir
Eime.
- Ir galutinis turas, per kurį išrinksime Kas nori tap­
ti nušvitėliu? nugalėtoją. Kiek jaudulio! Sidai ir Eime,
noriu, kad tiesioginiame eteryje pademonstruotumėte
savo psichikos galias.
Sidas užsimerkia, susikaupia ir apimtas ekstazės pa­
kyla į orą, sklęsdamas it plunksna vėjyje. Jis kvituoja vis
aukščiau virš scenos, kol pakerėta publika pratrūksta
griausmingais aplodismentais. Jie ploja taip garsiai, kad
Sido koncentracija išsiblaško, psichikos galia išnyksta, ir
jis trenksmingai krinta atgal į sceną. Jam lūžta sprandas ir
jis čia pat miršta. Dauguma publikos pasiekia satori, Si­
das sugrįžta į visų būtybių pradžią, gimsta naujas koanas.
Likusi vienintelė žaidimo dalyvė, panelė Eime Tarbha,
įžymi pasaulietė meditacijos mokytoja, psichoterapeute,
visų įmanomų teisių gynėja, paskelbiama Kas nori tapti
nušvitėliu? nugalėtoja ir apdovanojama ypatinga, ribotos
laidos, gryno aukso meditacijos pagalvėle - velniškai ne­
patogia sėdėti, užtat įspūdinga pažiūrėti - su GPS, kad
galėtų naviguoti pro ir už visų kliūčių. Eime liko vienin­
telė, galinti į ją pretenduoti.

267
Šį tekstą parašiau žurnalui Inquiring Mind (2010 m. ru­
dens numeriui), norėdamas šiek tiek pajuokauti iš troš­
kimo nušvisti, atskleisti veidmainystę tų, kurie viešai ti­
kina esą nušvitę, ir nusiurbti šimtmečių senumo dulkes,
kurios taip tirštai uždengė nušvitimo sampratą, kad ši
tapo absoliučia mistika.

268
 108
M eniu

Eruditas filosofijos profesorius vietiniame laikraštyje

perskaitė, kad mieste ką tik atidarytas naujas penkių
žvaigždučių restoranas. Jis tučtuojau paskambino, no­
rėdamas rezervuoti staliuką. Tačiau restoranas buvo
spėjęs taip išpopuliarėti, kad jam teko laukti eilėje du
mėnesius.
Po aštuonių savaičių profesorius įžengė į penkių
žvaigždučių restoraną vilkėdamas brangiu kostiumu ir
nepriekaištingai nusiskutęs. Metrdotelis paprašė jį pa­
rodyti asmens dokumentą, kad galėtų patvirtinti šio
vakaro rezervaciją. Tik tada jis palydėjo profesorių prie
staliuko.
Profesorių pakerėjo išskirtinis restorano interjero
dekoras ir apgalvotos detalės. Švelni šviesa iš nekrintan­
čio į akis toršero liejosi šiltai ir subtiliai, primindama ra­
minamą sutemų švytėjimą, paslaptingą, bet vis dar įžvel­
giamą. Padavėjas su balta varlyte ir elegantišku švarku
padavė jam meniu.
Net ir meniu buvo priderintas prie ištaigingos, pra­
banga dvelkiančios penkių žvaigždučių restorano aplin­
kos. Jis buvo pagamintas iš storo auksinio pergamento su

269
kraujo raudonumo apvadais. 108 meniu punktai buvo
surašyti nepriekaištingai kaligrafišku šriftu, kokį dažniau
randame meno muziejuose nei restoranuose.
Profesorius susižavėjęs apžiūrėjo meniu ir daug kar­
tų perskaitė. Tada jis pradėjo meniu valgyti. Suvagęs jis
apmokėjo sąskaitą, padėkojo metrdoteliui ir išėjo.
Kad ir koks mokytas buvo mūsų nelaimėlis profeso­
rius, jis nesuprato skirtumo tarp meniu ir maisto. Jam
rūpėjo vien tik žodžiai.

Jūs, brangus skaitytojau, ką tik perskaitėte 108 punktus

meniu, pavadinto Dramblys, kuris pamiršo laimę. Prašau,
nebūkite kaip tas filosofijos profesorius, kuris „suvalgė“
vien tik žodžius.
 L aim ės licen cija

Šiuo dokumentu

oficialiai suteikiama amžina teisė

būti laimingam(-ai)
dėl bet kokios priežasties arba visai be jos,
be jokių sąlygų ir kliūčių.

Niekam nevalia pažeisti šios teisės.

AĄzfrnM B'mA.fnfl-* ................

PARAŠAS DATA

\
 Brahm, Ajahn
Aj-01 Dramblys, kuris pamiršo laimę : įkvepiančios istorijos apie
tai; kaip mėgautis kiekviena akimirka / Ajahn Brahm ; iš anglų
kalbos vertė Emilija Ferdmanaitė. - Vilnius : Tyto alba, 2016. -
269, [3] p.

ISBN 978-609-466-204-1

Bestselerio „Atverk savo širdies duris“ autoriaus knyga. Ajahnas Brahmas -

fizikas teoretikas ir budistų vienuolis - m oko budizm o Australijoje, Singa­
pūre ir Malaizijoje, taip pat „YouTube“ interneto svetainėje. Lietuviškai iš­
leista jo knyga „Atverk savo širdies duris“ tapo daugelio skaitytojų kasdie­
nio gyvenimo palydove. Budistinės istorijos apie laimę kupinos išm inties
ir hum oro. Tačiau juk nei išminties, nei gyvenimo džiaugsmo niekuom et
negana, todėl Ajahnas Brahmas savo pam okym us tęsia knygoje „D ram b­
lys, kuris pamiršo laim ę“. Šiose istorijose sutiksime tokius pat sutrikusius ir
nuliūdusius žm ones, kokie kartais esame ir patys, - ir nejučiom is gyveni­
mas ims šviesėti, nes Ajahnas Brahmas kiekvieną gyvenimo situaciją moka
atgręžti šviesiąja ir juokingąja puse. Tai išmintingi ir nuotaikingi pasakoji­
mai, kuriuos nuolat norėsite turėti šalia. Juk laimės ir geros nuotaikos reikia
visada ir visiems.

UDK 24

Ajahn Brahm
Dramblys, kuris pamiršo laimę
Įkvepiančios istorijos apie tai,
kaip mėgautis kiekviena akimirka

Iš anglų kalbos vertė E m ilija F e r d m a n a itė

M en in ė redaktorė A s ta P u ik ie n ė

Tiražas 3 000 egz.

SL 1686. 2016 10 28. 6,10 apsk. 1.1.
Išleido „Tyto alba“, Kęstučio g. 4, LT-08117 Vilnius,
tel. 249 75 98, info(o)tytoalba.lt
Spausdino UAB BALTO print, Utenos g. 41 A, LT-08217 Vilnius