VINA JACKSON

80
DIENŲ
GELTONA
Romanas
Iš anglų kalbos vertė
RASA TAPINIENĖ
 UDK 821.111-31
Ja71
ISBN 978-609-403-620-0

Versta iš: Vina Jackson Eighty Days Yellow

Orion Books Ltd, 2012

Jackson, Vina
Ja71 Aštuoniasdešimt dienų. Geltona : romanas / Vina Jackson ; iš anglų kalbos
vertė Rasa Tapinienė. — Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO, 2014], — 394,
[2] p.

Vina Jackson
AŠTUONIASDEŠIMT DIENŲ. GELTONA
25 sp. l. Užsakymas Nr.
Išleido OBUOLYS®
(OBUOLYS yra registruotas leidybinis ženklas, kurį pagal sutartį naudoja UAB
MEDIA INCOGNITO) Butrimonių g. 9, LT-50220 Kaunas knygos@obuolys.lt |
www.obuolys.lt

Spausdino spaustuvė PRINT IT

Gamyklos g. 27, LT-96155 Gargždai
Tel. (8 46) 42 03 00, info@print-it.eu

Iš anglų kalbos vertė Rasa Tapinienė

Redagavo Rūta Bagdanavičiūtė
Tekstą tvarkė Raimonda Kavaliauskienė
Viršelį pritaikė Andrius Morkeliūnas
Maketavo Alma Liuberskienė

Copyright © 2012 by Vina Jackson

© Vertimas į lietuvių kalbą, Rasa Tapinienė, 2014
© Viršelio adaptacija, Andrius Morkeliūnas, 2014
© UAB MEDIAINCOGNITO, 2014
 ANOTACIJA
Ši knyga lyginama su „50 pilkų atspalvių“, o be reikalo... Meilės, aistrų,
charakterių, kuriuos rasite šioje knygoje, pilkais nepavadinsi, įtraukianti,
šokiruojanti, verčianti susimąstyti... ir laukti tęsinio.

„Smagi, dinamiška ir brandi. Tikra atgaiva patirti, kad moters aistros atspalviai
ne vien pilki!“ — Belle de Jour

Supančiota nuviliančių ryšių su vyru, kuris negali priimti jos tokios, kokia yra,
aistringa ugniaplaukė smuikininkė Samer jaučiasi išties laisva tik grodama. Ji
leidžia popietes Londono metro stotyje, paskendusi Vivaldžio ir Mendelsono
garsuose. Kai futbolo sirgaliai nepataisomai sugadina jos smuiką ir istorija
patenka į žiniasklaidą, Samer gauna keistą universiteto profesoriaus Dominiko,
kurį pakerėjo griežianti mergina, pasiūlymą. Dominikas padovanos jai
neįkainojamą smuiką, jeigu Samer sutiks pagroti jam privačiai. Negalėdami
užgniaužti abipusės traukos Dominikas ir Samer užmezga karštą romaną su daug
keistų posūkių ir aštrių kampų. Samer pagaliau gali atskleisti ilgai slopintą
tamsiąją savo pusę, bet netrukus patiria, kad malonumo vietą gali užimti
skausmas. Ar santykiams, gimusiems iš tokios pavergiančios aistros, lemta išlikti?
 1
Mergina ir jos smuikas
Dėl visko kaltas Vivaldis. Konkrečiai — Vivaldžio „Keturi metų laikai“ grotuve,
kuris dabar kėpso ant spintelės prie lovos, greta palaimingai šnarpščiančio mano
vaikino.
Mes susikivirčijome, mat Darenas, trečią valandą ryto grįžęs iš komandiruotės,
rado mane tysančią ant medinių grindų, nuogą, o koncertas plyšavo visu balsu,
kiek tik leido erdvinio garso sistema.
Garsiai.
„Vasaros“, antrojo Sol minoro koncerto greitajai daliai dar tik įsibėgėjus,
Darenas atlapojo duris.
Kad jis grįžo, suvokiau tik tada, kai ant mano dešinio peties nusileido jo batas ir
ėmė purtyti. Atsimerkusi išvydau jį palinkusį virš manęs. Tada pastebėjau įjungtą
šviesą. Grotuvas ūmai nutilo.
— Ką, po paraliais, čia darai? — užsipuolė jis.
— Klausausi muzikos, — cyptelėjau gležnu balseliu.
— Girdžiu! Išgirdau dar gatvėje! — stūgavo jis.
Vaikinas grįžo iš Los Andželo, nors atrodė stebėtinai žvalus — lyg nebūtų
ištvėręs ilgo skrydžio. Jis vis dar buvo apsivilkęs kostiumu ir šiugždančiais baltais
marškiniais, apsijuosęs odiniu diržu, įvertu į tamsiai mėlynas kelnes siaurais
dryželiais, per ranką persimetęs prie jų derantį švarką. Darenas tvirtai spaudė
lagamino rankeną. Akivaizdu, jog lauke lijo, nors per muziką negirdėjau lašų
barbenimo. Nuo jo aplyto lagamino vandens upeliukai sruveno žemyn, telkdamiesi
į balutę man prie šlaunies. Skėčio nedengiama apatinė kelnių dalis, prilipusi prie
blauzdų, buvo purvina.
Pasukusi galvą į jo batą pamačiau colį drėgnos šlaunies. Batas kvepėjo
muskusu, prakaitu, lietumi, batų tepalu bei oda. Keli lašai nuvarvėjo man ant
rankos.
Vivaldis mane visuomet ypatingai veikė, tad nei ankstyva rytmečio valanda, nei
susierzinimas Dareno veide nesunaikino tos šilumos, kuri spėriai plito per kūną,
kaitindama kraują beveik taip pat, kaip ir muzika.
Kadangi vaikino batas vis dar švelniai mygo mano dešinę ranką, kairiąja švelniai
perbraukiau per kelnių klešnę.
Jis akimoju atsitraukė it nudegintas ir papurtė galvą.
— Viešpatie aukštielninkas, Samer...
Privežęs lagaminą prie sienos pastatė jį greta kompaktinių diskų lentynėlės,
tada išėmė iš grotuvo „Keturis metų laikus“ ir nudrožė į savo kambarį. Svarsčiau,
gal vertėtų keltis ir sekti paskui, bet apsigalvojau. Jokių šansų nuogai laimėti
ginčą su Darenu. Tikėjausi nejučiomis išsklaidyti jo pyktį toliau tysodama tyli ir
nepastebima, vildamasi, jog nuogas mano kūnas su medinėmis grindimis labiau
susilies gulomis, o ne stačias.
Išgirdau atidaromas spintos duris ir pažįstamą medinių pakabų tarškėjimą, jam
kabinant švarką. Per šešis mėnesius, kai susitikinėjame, nė karto nemačiau, kad
jis numestų paltą ant sofos atkaltės kaip normalus žmogus. Švarką jis pakabina
spintoje, tada atsisėdęs nusiauna batus, išsiveria sąsagas, atsisagsto marškinius ir
įmeta juos tiesiai į skalbinių krepšį, nusijuosia diržą bei pakabina jį ant spintos
skersinio greta pustuzinio kitų tamsių jūreiviškos mėlynos, juodos ir rudos
atspalvių diržų. Jis mūvi vardinėmis apatinėmis trumpikėmis — šis stilius, man
regis, labiausiai tinka vyrams: trumpučiai medvilniniai šortai plačiu juosmeniu.
Man patinka, kaip trumpikės gundančiai tampriai jį apgaubia. Nors, mano
amžinam nusivylimui, jis visuomet prisidengia chalatu — niekuomet nevaikšto po
butą vienais apatiniais. Nuogumas Dareną žeidžia.

Mes susipažinome vasarą rečitalyje. Man tai buvo reikšmingas įvykis: susirgus
vienam iš koncertuoti turėjusių smuikininkų, buvau pakviesta į orkestrą paskutinę
minutę atlikti estų kompozitoriaus Arvo Parto kūrinio, kurio aš nekenčiau. Mano
galva, jis trūkčiojantis ir monotoniškas. Bet, kad gaučiau klasikinę vietą ant tikros
pakylos, tegu ir neaukštos, galėčiau atlikti net Justino Bieberio dainas ir
apsimesti, jog man tai patinka.
Darenas sėdėjo tarp klausytojų. Jis liko pakerėtas. Jaunuolis negali atsispirti
raudonplaukėms. Jis vėliau prisipažino dėl pakylos kampo nematęs mano veido,
bet puikiai įžiūrėjęs viršugalvį. Sakė, kad mano plaukai scenos šviesoje švytėjo it
liepsna. Nupirkęs atšaldyto šampano bei pasinaudojęs pažintimis su koncerto
organizatoriais, jis susirado mane užkulisiuose.
Nemėgstu šampano, bet vis tiek išgėriau, nes Darenas buvo aukštas, patrauklus,
be to, tikriausias gerbėjas, kokį man kada nors teko turėti. Klausiau, ką jis būtų
daręs paaiškėjus, jog neturiu priekinio danties ar kitais atžvilgiais esu ne jo
skonio. Jis atsakė, jog būtų mėginęs laimę su būgnininke, kuri, nors ir ne
raudonplaukė, buvo gana patraukli.
Po kelių valandų įkaušusi jau dryksojau ant nugaros jo kambaryje Ealinge,
klausdama savęs, kaip atsidūriau lovoje su vyru, kuris prieš užlipdamas ant
manęs sustojo pasikabinti švarko ir tvarkingai surikiavo batus. Vis dėlto jis turėjo
didelį pimpalą ir nuostabų būstą, tad net paaiškėjus, kad negali pakęsti mano
dievinamos muzikos, po to daug mėnesių beveik visus savaitgalius leisdavome
drauge.
Nelaimei — bent jau mano galva, — nepakankamai šio laiko buvo praleista
lovoje ir pernelyg daug jo iššvaistyta intelektualiems meno renginiams, kurie man
nepatiko, o Darenui, esu įsitikinusi, buvo nesuprantami.
Matydami mane griežiančią klasikinei muzikai tinkamose vietose, o ne baruose
ar metro stotyse, vyrai, regis, darė tokią pat klaidą kaip ir Darenas: manė, kad
pasižymiu klasikinei smuikininkei būdingomis savybėmis. Esu manieringa, savita,
kultūringa, išsilavinusi, elegantiška ir mandagi, turiu sausakimšą spintą paprastų
bei stilingų suknelių, tinkančių vilkėti scenoje, tačiau nė vienos nepadorios ar
apnuoginančios kūną. Aviu batelius neaukšta pakulne ir neįtariu, kokį įspūdį
sukelia mano laibos kulkšnys.
Iš tiesų teturėjau vieną ilgą, juodą oficialią suknelę koncertams, kurią už dešimt
svarų įsigijau „Brick Lane“ parduotuvėje ir daviau patobulinti siuvėjui. Ši suknelė
aksominė, aukštu kaklu ir atvira nugara, tačiau mūsų su Darenu pažinties vakarą
ji buvo valykloje. Tada aš vilkėjau aptemptą suknutę iš „Selfridges“, už kurią
sumokėjau kreditine kortele, o kainų etiketes sugrūdau į apatinius.
Laimei, Darenas dievino tvarką, tad dėmių neatsirado nei ant manęs, nei ant
suknutės. Taigi kitą dieną galėjau ją grąžinti.
Turiu savo kampą daugiabutyje Whitechapelyje, kur leidžiu naktis darbo
dienomis. Tai veikiau svetainė (ir miegamasis) nei tikras butas. Jame yra gana
plati viengulė lova, drabužių spintą atstojantis skersinis, nedidelė kriauklė,
šaldytuvas ir viryklė. Kitame koridoriaus gale esančia vonia bei tualetu dalijuosi
su kitais keturiais gyventojais — su jais retkarčiais susitinku, bet nesibičiuliauju.
Nors vieta neprestižinė, o pastatas nugyventas, neišgalėčiau mokėti nuomos, jei
ne sandoris su šio buto nuomininku, su kuriuo susipažinau vieną vėlų vakarą
bare, apsilankiusi Britų muziejuje. Jis taip ir nepaaiškino, kodėl siūlo kambarį
pigiau, nei pats moka, tačiau spėjau, jog po grindjuostėmis slepiamas arba
lavonas, arba baltų miltelių atsargos. Naktimis dažnai gulėdavau atmerkusi akis,
tikėdamasi išgirsti koridoriumi bildantį specialiųjų pajėgų būrį.
Darenas nėra lankęsis mano bute: viena vertus, jaučiau, kad jis nekeltų kojos į
šį pastatą, prieš tai jo neišblizginus, antra vertus, man patiko dalį gyvenimo
pasilikti tik sau. Matyt, giliai širdyje žinojau, jog mūsų santykiai ilgai nesitęs, tad
nenorėjau, kad atstumtas meilužis kokį vakarą akmenimis išbarškintų mano
langą.
Jis siūlė, ir ne kartą, kraustytis pas jį, o nuomai išleidžiamus pinigus pataupyti
geresniam smuikui ar papildomoms pamokoms, bet aš nesutikau. Nekenčiu
gyventi su kitais žmonėmis, ypač meilužiais. Jau verčiau uždarbiausiu gatvėje, nei
būsiu išlaikoma draugo.

Išgirdau švelniai tarkštelint uždaromą sąsagų dėžutę. Užsimerkiau ir

suspaudžiau kojas, mėgindama tapti nematoma.
Jis grįžo į svetainę ir tiesiai pro mane nužygiavo į virtuvę. Išgirdau kriauklėje
atsukamą vandenį, uždegamų dujų šnipštelėjimą, o po kelių minučių pasigirdo ir
arbatinuko niurnėjimas. Tai buvo vienas iš tų šiuolaikiškai senovinio stiliaus
arbatinių, kaitinamų ant viryklės, kol ima švilpti. Nesupratau, kodėl Darenas
nenusiperka elektrinio virdulio. Tačiau jis tvirtino, kad vanduo aname gardesnis, o
arbatą puodelyje deramai galima užplikyti tik tinkamu vandeniu. Aš negeriu
arbatos. Supykina vien nuo jos kvapo. Aš geriu kavą, bet Darenas atsisako man
jos virti po septintos vakaro, nes yra įsitikinęs, jog aš tada būdrauju, o mano
neramus naktinis blaškymasis ir jam neleidžia užmigti.
Atsipalaidavau ir apsimečiau esanti kažkur kitur. Sulėtinau kvėpavimą, kad
gulėčiau visiškai ramiai, tarsi lavonas.
— Aš negaliu su tavimi kalbėti, kai tu tokia, Samer, — iš virtuvės atplaukė tik jo
balsas.
Tai buvo vienas mane labiausiai žavinčių jo bruožų: sodrus valstybinės
mokyklos auklėtinio akcentas, kartais švelnus ir šiltas, kartais — šaltas bei
griežtas. Tarp šlaunų pajutau pliūptelint šilumą ir kiek galėdama tvirčiau
suglaudžiau kojas, prisiminusi, kaip Darenas patiesė rankšluostį, kai mes tą pirmą
ir paskutinį kartą mylėjomės svetainėje ant grindų. Jis nekentė netvarkos.
— Kokia? — nepramerkdama akių paklausiau.
— Tokia! Nuoga bei dryksanti ant grindų it lunatikė. Stokis ir ką nors apsivilk,
po paraliais.
Jis ištuštino arbatos puodelį. Aš girdėdama švelnius gurkštelėjimus įsivaizdavau
jį klūpantį ir lūpomis įsisiurbusį man tarp kojų. Nuo šios minties paraudau.
Darenas paprastai myluodavo mano lytį lūpomis tik tuo atveju, jei nuo
maudynių duše būdavo nepraėjusios daugiau nei penkios minutės, bet ir tuomet
jo lyžtelėjimai atrodė nedrąsūs, o pirmai progai pasitaikius liežuvį mandagiai
pakeisdavo pirštai. Jis stimuliavo tik vienu pirštu ir pasipiktino, kai kartą ranka
pamėginau suvadovauti ir įsikišti dar du.
— Jėzau, Samer, — pasibaisėjo jis, — tokiais tempais išplatėsi nesulaukusi
trisdešimties.
Virtuvėje nusišveitė rankas indų plovimo skysčiu ir tik tada grįžęs į lovą užmigo,
atsukęs man nugarą bei palikęs spoksoti į lubas. Jis taip energingai taškėsi, jog
susidarė įspūdis, kad nusiblizgino rankas iki pat alkūnių, tarsi veterinaras, tuoj
priimsiantis besiveršiuojančios karvės jauniklį, ar mišias aukosiantis kunigas.
Nuo to karto daugiau nebeskatinau jo išbandyti daugiau nei vieną pirštą.
Darenas pastatė puodelį į kriauklę ir nuvinguriavo pro mane į miegamąjį. Jam
dingus iš akių lukterėjau dar kelias minutes. Tik tuomet atsistojau, susidrovėjusi
nuo minties, kokia nešvanki atrodyčiau jam kildama nuoga nuo grindų, nors
Vivaldžio sukeltos svajos jau buvo mane apleidusios, o galūnės gėlė ir šalo.
— Ateik į lovą, kai būsi pasirengusi! — šūktelėjo nueidamas.
Klausiausi, kol jis nusirengė ir įsitaisė lovoje. Tada užsivilkau apatinius ir
sulaukusi, kol jo kvėpavimas tapo gilesnis, šmurkštelėjau į patalus greta.

Buvau ketverių, kai pirmą kartą išgirdau Vivaldžio „Keturis metų laikus“. Mano
motina su broliais ir seserimis išvyko savaitgalį aplankyti močiutės. Atsisakiau
leistis į kelionę be tėčio, kuris negalėjo važiuoti drauge, nes dirbo. Įsikibau į jį bei
rėkiau visa gerkle, kai tėvai mėgino įgrūsti mane į automobilį, kol galiausiai jie
pasidavė ir leido pasilikti.
Tėvas neliepė man eiti į darželį, verčiau jis nusivežė mane į darbą. Tris puikias
dienas praleidau beveik visiškai laisva, lakstydama po dirbtuves, karstydamasi po
padangų krūvas ir uosdama sodrius gumos kvapus, stebėdama, kaip tėvas,
pakėlęs klientų automobilius, palenda po jais, tik juosmuo ir kojos kyšo.
Toli nenubėgdavau, nes paniškai bijojau, jog vieną dieną keltuvas neišsilaikys ir
nukritęs automobilis perskels tėvą pusiau. Nežinau, ar tai buvo išpuikimas, ar
kvailumas, bet būdama net ir tokio amžiaus maniau, kad galėsiu jį išgelbėti, kad
užplūdus adrenalinui pajėgsiu išlaikyti pakeltą automobilį kelias sekundes, per
kurias tėvas ištrūks.
 Jam baigus darbą, ropšdavomės į sunkvežimį bei leisdavomės į ilgą kelionę
namo. Pakeliui stabtelėdavome suvalgyti ledų vafliniame indelyje, nors paprastai
man nebūdavo leidžiama smaguriauti prieš vakarienę. Tėvas visuomet
užsisakydavo romo ir razinų skonio ledus, o aš — vis kitokius, kartais po pusę
kaušelio dviejų rūšių.
Vieną vėlų vakarą, negalėdama užmigti, atpėdinau į svetainę ir radau jį gulintį
ant nugaros tamsoje. Tėvas veikiausiai miegojo, nors kvėpavimas nebuvo gilus. Iš
garažo jis atsinešė gramofoną, ir aš girdėjau švelnų adatėlės šnarėjimą kaskart,
pasikeitus melodijai.
— Sveika, dukryte, — tarė jis.
— Ką čia veiki? — paklausiau.
— Klausausi muzikos, — paaiškino, lyg tai būtų kasdieniškiausias dalykas
pasaulyje.
Įsitaisiau prie savo tėvo, kad jausčiau nuo jo kūno sklindančią šilumą, sumišusį
silpną naujos gumos ir tepaluotų rankų ploviklio kvapą. Užsimerkiau bei ramiai
gulėjau, kol grindys išnyko ir pasaulyje likau tik aš, pakibusi tamsoje, skambant
Vivaldžio „Keturiems metų laikams“.
Po to meldžiau tėvą paleisti įrašą vėl ir vėl — galbūt todėl, kad tikėjau, jog esu
pavadinta vienos iš muzikinio kūrinio dalių garbei, nors mano tėvai šios versijos
niekuomet nepatvirtino.
Ankstyvasis mano entuziazmas tryško per kraštus, tad tais metais gimtadienio
proga iš tėvo dovanų gavau smuiką bei muzikos pamokas. Buvau gana nekantrus
ir savarankiškas vaikas, atrodytų, nelinkęs imtis papildomų pamokų ar
muzikavimo. Tačiau labiau už viską pasaulyje troškau sugroti kūrinį, kuris
priverstų skristi, kaip tą naktį, kai pirmą kartą išgirdau Vivaldį. Tad nuo tos
akimirkos, kai į rankytes paėmiau stryką bei instrumentą, mokiausi griežti
visąlaik, ištaikiusi bent vieną laisvą minutę.
Mano motina ėmė nerimauti dėl tokio apsėdimoji net mėgino atimti smuiką,
tikėdamasi, kad skirsiu daugiau laiko kitiems mokykliniams projektams, susirasiu
draugų, bet aš kategoriškai atsisakiau išsiskirti su šiuo muzikos instrumentu.
Laikydama stryką jutau galinti pakilti ir skristi bet kurią akimirką. Be jo jaučiausi
esanti niekas, iš kitų neišsiskiriantis kūnas, priaugęs prie žemės it akmuo.
Sparčiai įvaldžiau muzikos pradmenis ir devynerių jau griežiau kur kas geriau
nei mano apstulbusi muzikos mokytoja mokykloje.
Tėvas susitarė dėl papildomų pamokų su pagyvenusiu olandu, ponu Hendriku
van der Vlietu, kuris gyveno už dviejų gatvių nuo mūsų ir retai išeidavo iš namų.
Tai buvo aukštas, liguistai liesas vyras. Jis keistai judėjo lyg virvutėmis valdoma
marionetė, einanti per tirštesnę nei oras medžiagą, ir atrodė tarsi medumi
plaukiantis žiogas. Paėmęs savo smuiką muzikantas tarytum plaukė. Stebint jo
rankų judesius atrodė, lyg žiūrėtum į kylančias bei dūžtančias jūros vilnis. Muzika
plūdo iš jo nelyginant banga.
Ponas van der Vlietas — priešingai nei ponia Dramond, mokyklos muzikos
mokytoja, kurią mano pažanga sukrėtė ir kėlė įtarimų, — atrodė abejingas. Jis
retai kalbėdavo ir niekuomet nesišypsojo. Nors mūsų Te Aroha miestelio
bendruomenė nedidelė, mažai kas jį pažinojo, ir, kiek suprantu, kitų mokinių jis
neturėjo. Tėvas pasakojo, jog van der Vlietas kažkada Amsterdame grojo
Karališkajame simfoniniame orkestre, kuriam dirigavo Bernardas Haitinkas, tačiau
atsisakęs karjeros išvyko į Naująją Zelandiją paskui viename koncerte sutiktą
kivių moterį. Ji žuvo automobilio katastrofoje tą dieną, kai aš gimiau.
Mano tėvas, kaip ir Hendrikas, buvo tykus, tačiau žmonių nesibaidė ir Te
Arohoje visus pažinojo. Tam tikru gyvenimo momentu net pats didžiausias
atsiskyrėlis gali tapti subliuškusios padangos — automobilio, motociklo ar
žoliapjovės — įkaitu. O mano tėvas, garsėjantis tuo, kad imasi net smulkiausio
remonto, visuomet buvo užimtas atsitiktiniais vietinių užsakymais — įskaitant
Hendriko, kuris, kartą užsukęs į dirbtuves dėl nuleistos dviračio padangos, išėjo
susiradęs smuiko mokinę.
Ponui van der Vlietui jaučiau keistą ištikimybę, lyg būčiau atsakinga už jo laimę,
nes atėjau į pasaulį tą dieną, kai iš šio pasaulio pasitraukė jo žmona. Jaučiau
pareigą įtikti šiam žmogui, tad jo mokoma repetavau iki nukritimo, kol
paskausdavo rankas, o pirštų galiukus nusėdavo žaizdos.
Mokykloje nebuvau nei populiarioji, nei atstumtoji. Mano pažymiai buvo stabiliai
vidutiniški, aš išsiskyriau tik muzika: dėl papildomų pamokų ir turimų gabumų
visa galva lenkiau savo bendraamžius. Ponia Dramond pamokose mane ignoravo,
veikiausiai baimindamasi, kad mano klasės draugai pavydės mano erudicijos ar
jausis nevisaverčiai.
Kiekvieną vakarą garaže grieždavau smuiku ar klausydavausi įrašų. Paprastai
tai darydavau tamsoje, mintimis plaukdama per klasikos kanoną.
Kartais prie manęs prisidėdavo tėtis. Retai kalbėdavomės, bet visuomet jaučiau
su juo ryšį. Mus siejo bendra patirtis klausantis muzikos kūrinių, o galbūt tai, jog
abu buvome keistuoliai.
Vengiau vakarėlių ir pažinčių. Dėl šios priežasties mano seksualinė patirtis su
bendraamžiais berniukais buvo ribota. Vis dėlto dar neįžengusi į paauglystę
pajutau lytinį susijaudinimą, kuris anksti pranešė apie būsimą puikų seksualinį
apetitą. Smuikavimas, panašu, mano pojūčius tik sustiprino. Tarsi visa, kas
blaško, nuskęstų garse, išnyktų nuovokos paribyje — liktų tik kūno pojūčiai.
Įžengusi į paauglystę šį jausmą pradėjau sieti su lytiniu susijaudinimu. Klausiau
savęs, kodėl taip lengvai susijaudinu, o muzika taip stipriai mane veikia.
Nerimavau, kad mano seksualinis polėkis nenormaliai didelis.
Ponas van der Vlietas su manimi elgėsi taip, tarsi būčiau ne žmogus, o
instrumentas. Jis pakeldavo mano rankas į taisyklingą padėtį ar uždėjęs savo
ranką man ant nugaros ištiesindavo laikyseną, lyg būčiau medinė, o ne gyva.
Atrodė, darė tai nesuvokdamas, tarytum būčiau jo paties kūno tąsa. Nors šis
vyras neturėjo jokių nepadorių kėslų, buvo jau senyvo amžiaus bei kaulėto veido,
be to, nuo jo sklido dirginantis kvapas, vis dėlto aš pradėjau jam kažką jausti. Jis
buvo neįprastai aukštas, aukštesnis nei mano tėvas, galbūt šešių pėdų ir šešių
colių, dunksojo išsistiebęs virš manęs. Net ir visiškai išaugusi, tebuvau penkių
pėdų bei penkių colių. Kai buvau trylikos, mano galva nesiekė jo krūtinės.
Pradėjau laukti mūsų pamokų ne tik dėl to, jog man buvo malonu tobulinti
griežimą. Retkarčiais tyčia supainiodavau natas ar nerangiai judindavau riešą,
tikėdamasi, jog jis palies mano ranką koreguodamas.
 — Samer, — vieną dieną švelniai kreipėsi mokytojas, — jei ir toliau taip elgsiesi,
tavęs nebemokysiu.
Daugiau nė karto nesupainiojau natų.
Iki to vakaro, likus kelioms valandoms iki mūsų kivirčo su Darenu dėl „Keturių
metų laikų“.

Camden Town bare nemokamai koncertavome su populiarėjančia bliuzroko

jaunuolių grupe. Ūmai mano pirštai sustingo ir aš praleidau natą. Nė vienas iš
grupės narių to nepastebėjo. Publika, išskyrus kelis užkietėjusius gerbėjus, kurie
čia atėjo dėl Kriso, pagrindinio atlikėjo bei gitaristo, apskritai į mus nekreipė
dėmesio. Koncertas vyko trečiadienį, o lankytojai savaitės viduryje dar labiau
nesukalbami nei šeštadieniniai girtuokliai. Mat dauguma klientų, išskyrus
prisiekusius gerbėjus, prie baro maukė alų ir šnekučiavosi, nekreipdami dėmesio į
muziką. Krisas patarė nesijaudinti.
Jis grojo altu bei gitara, nors pirmąjį instrumentą užmetė, kurdamas
komerciškai patrauklesnį įvaizdį su antruoju. Širdyje abu buvome styginių
instrumentų muzikantai, dėl to tarp mūsų atsirado ryšys.
— Visiems kartais taip nutinka, mieloji, — ramino jis.
Tik ne man. Mane smelkė gėda.
Palikau grupę po koncerto neišlenkusi su jais taurės. Sėdau į traukinį, vežantį
iki Dareno buto Ealinge, ir pasinaudojusi atsarginiu raktu įėjau į vidų. Supainiojau
jo skrydžių laikus — maniau, jog jis grįš vėliau ryte ir po naktinio skrydžio
neužsukęs namo keliaus tiesiai į biurą, suteikdamas man galimybę visą naktį
praleisti patogioje lovoje klausantis melodijų. Dar viena iš priežasčių, kodėl
susitikinėjau su šiuo vaikinu, buvo kokybiška garso sistema jo bute ir pakankamai
plačios grindys, kad galėtum ant jų išsitiesti. Darenas buvo vienas iš nedaugelio
pažįstamų žmonių, vis dar turinčių tikrą stereoaparatūrą, įskaitant kompaktinių
plokštelių leistuvą. O mano bute nebuvo tiek gulimos vietos ant grindų, nebent
įkištum galvą į virtuvės spintelę.
Kelias valandas vis iš naujo besiklausydama Vivaldžio melodijų, priėjau išvadą,
kad, nors ir malonūs, šitie santykiai smaugia mano kūrybinį polėkį. Šešis
mėnesius praktikavus saikingą meną, klausius saikingos muzikos, saikingai
čirškinus mėsą kepsninėje drauge su kitomis santūriomis poromis ir santūriai
mylėjusis, dusino grandinė ant kaklo, kurią pati užsiveržiau.
Turėjau rasti būdą ištrūkti.

Darenas paprastai jautriai miegodavo. Tačiau jis dažnai maktelėdavo

migdomųjų, kad išvengtų vidinio laikrodžio sumaišties, kuri atsirasdavo
parskrendant iš Los Andželo, kirtus kelias laiko juostas. Tuščioje šiukšlinėje
mačiau žybsinčią vaistų pakuotę. Net ketvirtą ryto pareigingai ją išmetė, užuot
palikęs iki ryto ant spintelės prie lovos.
 Apverstas Vivaldžio kompaktinis diskas gulėjo greta naktinės lempos. Darenui
neįdėti disko į dėklą reiškė aukščiausią protesto išraišką. Nors ir išgėrė
migdomuosius, vis dėlto stebėjausi, kaip jis galėjo užmigti, kai diskas guli šalia ir
braižosi.
Išslinkau iš lovos prieš aušrą, numigusi geriausiu atveju valandą ar dvi. Palikau
jam raštelį ant virtuvės suolelio: „Atsiprašau už triukšmą. Gerai išsimiegok.
Vėliau paskambinsiu ir t.t.“
Sėdau į centrinės linijos metro link West Endo, neturėdama nė menkiausio
supratimo, kokia kryptimi keliauju. Mano bute karaliavo netvarka. Nenorėjau ten
pernelyg dažnai repetuoti, mat dėl plonų sienų baiminausi, jog kaimynai vieną
dieną pavargs nuo garso, nors jis, kaip tikėjausi, jiems buvo malonus. Mano
rankos niežtėjo griežti, nes tik muzikuodama galėjau išlieti per praėjusį vakarą
susikaupusias emocijas.
Pasiekus Shepherd Bushą metro buvo sausakimšas. Stovėjau vagono gale,
atsirėmusi į vieną iš minkštų sėdynių prie durų, nes taip buvo paprasčiau, nei
sėdėti pasibrukus smuiko dėklą tarp kojų. Dabar mane spaudė prakaituoti biuro
darbuotojai, kurių kiekvienoje stotelėje prisigrūsdavo vis daugiau. Visi buvo
vienas už kitą nelaimingesniais veidais.
Vis dar vilkėjau ilgą, juodą aksominę suknelę iš vakarykščio koncerto ir avėjau
vyšnios raudonumo lakuotus „Dr. Martens“ batus. Klasikiniuose koncertuose
grieždavau apsiavusi aukštakulnius, bet vykdama namo juos pasikeisdavau
patogesne avalyne, kuri vėlų vakarą keliaujant per Rytų Londoną suteikė eisenai
grėsmės. Stovėjau tiesi, aukštai iškėlusi smakrą, ir įsivaizdavau, kad iš mano
aprangos dauguma — ar bent jau mane matantieji — spėja, jog grįžtu namo po
vienos nakties nuotykio.
Lai užsikruša. Labai norėčiau, kad taip būtų. Darenas tiek daug keliauja, o aš
groju visur, kur kviečia, tad nesimylėjome beveik mėnesį. O ir tada, kai
mylėjomės, retai patirdavau pasitenkinimą, nes po skuboto, drovaus
pasiglamžymo žūtbūt siekiau patirti orgazmą, nerimaudama, jog, jei
masturbuosiuosi po sekso, priversiu jį jaustis nevykėliu. Net šitai įtardama, vis
tiek tenkinau save — kitaip dvidešimt keturias valandas po to būčiau turėjusi
slopinti lytinį susijaudinimą ir jaustis nelaiminga.
Marble Arch stotelėje įlipo statybininkas. Vagono gale jau buvo tiršta žmonių,
tad kiti keleiviai piktai raukėsi, kai jis mėgino įsisprausti į tarpelį prie durų
priešais mane. Jis buvo aukštas, pasižymėjo drūtomis, raumeningomis galūnėmis.
Šis žmogus turėjo pritūpti, kad užsidarytų durys.
— Prašau pasislinkti, — šūktelėjo keleivis mandagiai, nors ir buvo įsitempęs.
Niekas nė nekrustelėjo.
Buvau gerai išauklėta, todėl prisitraukiau arčiau smuiko dėklą padarydama
vietos ir atidengdama kūną raumeningam vyrui.
Trūktelėjęs traukinys pajudėjo, išjudindamas keleivius. Statybininkas krestelėjo
į priekį, o aš išsitiesinau, mėgindama išlaikyti pusiausvyrą. Akimirkai vyriškis
liemeniu prisispaudė prie manęs. Jis vilkėjo medvilninius marškinius ilgomis
rankovėmis, specialią liemenę ir nuskalbtus džinsus. Buvo nestoras, bet kresnas,
kaip regbio žaidėjas ne sezono metu. Keleivis gūžėsi vagone, viena ranka
laikydamasis už esančio virš galvos skersinio, tad visi drabužiai atrodė jam truputį
per maži.
Užsimerkiau ir pamėginau įsivaizduoti, kaip šis vyras atrodo be džinsų. Jam
įlipus neturėjau progos užmesti akį žemiau diržo, bet skersinį laikanti ranka buvo
didelė bei drūta, tad nusprendžiau, jog tą patį galima pasakyti ir apie išsipūtimą jo
kelnėse.
Sustojus Bondo gatvės stotelėje smulkutė blondinė niūriai ryžtingu veidu
pasirengė įsisprausti vidun.
Šmėkštelėjo mintis — ar pajudėdamas iš stotelės traukinys ir vėl trūktelės?
Trūktelėjo.
Raumenų kalnas kliudė mane. Aš drąsiai suspaudusi šlaunis pajutau, kaip
įsitempia jo kūnas. Besiskeryčiojanti blondinė, didelėje rankinėje nutarusi
pasirausti knygos, alkūne baksnojo statybininkui į nugarą. Šis prisislinko arčiau
manęs, padarydamas jai daugiau vietos, o galbūt tiesiog mėgavosi mūsų kūnų
artumu.
Dar tvirčiau suspaudžiau šlaunis.
Traukinys vėl trūktelėjo.
Vyras atsipalaidavo.
Dabar jo kūnas buvo tvirtai prišlijęs prie manojo, tad, padrąsinta tarsi ir
atsitiktinio artumo, truputį loštelėjau atgal, kilstelėdama dubenį nuo sėdynės, kad
jo džinsų sagutė priglustų prie vidinės šlaunies pusės.
Ranką nuo skersinio virš galvos jis perkėlė ant sienos aukščiau mano peties.
Taip beveik atsidūriau jo glėbyje. Įsivaizdavau girdinti, kaip vyriškis sulaiko
kvėpavimą ir pagreitėja jo širdies plakimas. Nors, jei ir išsprūdo koks nors garsas,
jis paskendo per tunelį skriejančio metro dundesyje.
Mano širdis daužėsi kaip pašėlusi. Dilgtelėjo baimė, kad nuėjau per toli. Ką
darysiu, jei jis mane užkalbins? Ar pabučiuos? Svarsčiau, kokia patirtis būtų jausti
jo liežuvį burnoje, ar jis gerai bučiuotųsi, ar kyščiotų liežuvį siaubingai it koks
driežas, o gal atmetęs mano plaukus bučiuotų lėtai ir užtikrintai.
Tarp kojų pajutau plintančią karštą drėgmę. Sutrikusi, bet tuo pat metu ir
maloniai nustebusi supratau, jog mano kelnaitės šlapios. Palengvėjo prisiminus,
kad tą rytą atsispyriau įžūliam potraukiui išeiti be apatinių ir susiradau paliktą jų
porą Dareno spintoje.
Raumenų kalnas dabar jau gręžėsi į mane, gaudydamas žvilgsnį, tačiau aš
nepakėliau akių, lyg vienas prie kito prisispaudę mūsų kūnai būtų absoliuti norma
ir tokiu būdu keliaučiau kasdien.
Baimindamasi pasekmių, kurios galėtų ištikti, jei ilgiau likčiau įkalinta tarp
vagono ir šio vyro, šmurkštelėjau jam pro ranką ir neatsigręždama išlipau
Chancery Lane stotelėje. Akimirką svarsčiau, ar jis seks paskui mane. Vilkėjau
suknelę. Chancery Lane — tyli stotis. Gal po preliudijos traukinyje jis pasiūlys
man neįpareigojančios, nepadorios veiklos. Bet traukinys nuvažiavo, o su juo — ir
mano raumenų kalnas.
Nuo stoties ketinau pasukti į kairę ir drožti į prancūzų restoraną ant kampo,
kuriame valgiau Benedikto paruoštus kiaušinius — puikiausius nuo tada, kai
išvykau iš Naujosios Zelandijos. Pirmą kartą apsilankiusi šiame restorane,
pagyriau jo virtuvės šefą už gardžiausius pusryčius Londone, o jis tepasakė:
„Žinau“. Galiu suprasti, kodėl britai nemėgsta prancūzų: jie — pasikėlę šmikiai,
tačiau būtent todėl man prie širdies, tad grįždavau Benedikto kiaušinių į restoraną
vos tik progai pasitaikius.
Vis dėlto dabar buvau pernelyg susijaudinusi, kad prisiminčiau kelią, tad, užuot
pasukusi į kairę, nupėdinau į dešinę. Vis tiek restoranas atidaromas tik devintą.
Susirasiu ramią vietelę Grey Inn soduose, galbūt ten šiek tiek pažaisiu, o tada
grįšiu.
Pusiaukelėje, dairydamasi į sodus vedančio nepažymėto keliuko, susivokiau
stovinti prie striptizo klubo, kuriame lankiausi praėjus vos kelioms savaitėms po
to, kai atvykau į Jungtinę Karalystę. Ten buvau drauge su bičiule — su šia
mergina, trumpai dirbome blaškydamosios po Australijos šiaurinę teritoriją. Ją vėl
sutikau netoli jaunimo nakvynės namų, kuriuose apsistojau pirmąją naktį
Londone.
Mergina buvo girdėjusi, jog lengviausia užsidirbti pinigų šokant. Porą mėnesių
ar daugiau pasistaipai nudrengtose kavinėse ir jau gali gauti darbą viename iš
prabangių barų Mayfaire, kur įžymybės bei futbolininkai kiš tau už siaurikių
pluoštus netikrų banknotų tarsi konfeti.
Aš lydėjau Šarlotę, kai ji ėjo apsižiūrėti, ar galėtų gauti darbą. Mano
nusivylimui, raudonu kilimu išklotame priimamajame mus sutikęs vyras
nepalydėjo į kambarį, pilną pusnuogių apšilinėjančių merginų, — jis nusivedė į
savo biurą pro šonines duris.
Vyriškis paklausė, kokios patirties turi Šarlotė. Ši neturėjo, nebent įtrauktume
šokius ant stalų naktiniuose klubuose. Vėliau nužiūrėjo ją nuo galvos iki kojų lyg
žokėjus, vertinantis žirgą aukcione.
Tada nužvelgė mane.
— Ar tau irgi reikia darbo, meilute?
— Ne, dėkui, — atsakiau. — Vieną jau turiu. Tik draugę palydėjau.
— Liesti merginas draudžiama. Grūdame lauk visus, kurie tik pabando, —
viltingai pridūrė.
Papurčiau galvą.
Mintis pardavinėti kūną buvo šmėkštelėjusi, bet verčiau jau būti prostitute,
užsimerkiant prieš visas su tuo susijusias rizikas. Ši profesija man atrodė
garbingesnė. Striptizas rodėsi esąs klientų mulkinimas. Kodėl nuėjus taip toli neiti
iki galo? Šiaip ar taip, vakarus apsisprendžiau palikti laisvus koncertams. Ieškojau
darbo, po kurio liktų pakankamai energijos muzikuoti.
Holborno klube Šarlotė ištempė mėnesį. Paskui ji buvo išspirta, kai viena iš
šokėjų įskundė mačiusi ją išeinant iš klubo su dviem klientais. Tai buvo jauna
pora. „Nekaltučiai, kaip kad tu mėgsti“, — pasakojo Šarlotė. Jie užėjo vėlų
penktadienio vakarą: bičas atrodė patenkintas it pinigą radęs, o susijaudinusi jo
mergina koketavo, tarytum pirmą kartą gyvenime matytų kitos moters kūną.
Vaikinui pasisiūlius sumokėti už šokį, mergina apsidairiusi po salę išsirinko
Šarlotę. Galbūt todėl, jog ji dar nebuvo įsigijusi striptizo šokėjos drabužėlių ir
prisiklijavusi dirbtinių nagų kaip kitos. Tuo Šarlotė išsiskyrė iš kitų. Ji vienintelė
nebuvo panaši į striptizo šokėją.
 Mergina jau po kelių sekundžių akivaizdžiai susijaudino. Jos vaikino veidas
tvieskė ryškiu raudoniu. Šarlotė mėgavosi gundydama doruolius, o jų reakcija į
jos kūno judesius glostė savimeilę.
Ji pasilenkė, užpildydama tą nedidelę juos skiriančią erdvę.
— Gal eime pas mane? — sukuždėjo abiem.
Įveikę drovumą šie sutiko. Susigrūdę juodo taksi galinėje sėdynėje nuvažiavo į
jos butą Vauxhalle. Šarlotės pasiūlymas vykti pas juos buvo be ceremonijų
atmestas.
Reikėjo matyti kambario draugo veidą, pasakojo ji, kai kitą rytą jis, nešinas
arbatos puodeliu, nepasibeldęs atidarė kambario duris ir rado ją lovoje ne su
vienu nepažįstamuoju, bet su dviem.
Dabar retai susitinkame su Šarlote. Londonas sugeba įtraukti žmones, o aš
niekuomet nepasižymėjau sugebėjimu palaikyti ryšius. Tačiau klubą prisiminiau.
Jis buvo įkurtas ne tamsioje alėjoje, kaip galėtumėte tikėtis, o prie pat
pagrindinės gatvės, tarp „Pret a Manger“ ir sporto prekių parduotuvės. Kiek
tolėliau stovėjo italų restoranas, įsirėžęs mano atmintin, mat kartą per
pasimatymą jame netyčia padegiau meniu, studijuodama jį virš ant stalo
patupdytos žvakės liepsnos.
Nišoje buvo įtaisytos durys. Iškabos virš jų netvieskė neonu, tačiau užtamsinti
langai ir nedviprasmiškas pavadinimas — „Mielosios“ — išdavė, jog tai — striptizo
klubas.
Ūmai pagauta smalsumo tvirčiau suspaudžiau smuiko dėklą ir žengusi pirmyn
spustelėjau durų rankeną.
Užrakinta. Uždaryta. Gal ir nenuostabu, kad ketvirtadienį, pusę aštuonių ryto,
klubas nedirba. Dar kartą pamėginau paklibinti duris, tikėdamasi, jog jos
pasiduos.
Nieko.
Pro šalį baltu furgonu važiuojantys vyrai staiga sulėtino greitį ir nuleido
automobilio langą.
— Grįžk per pietus, meilute, — šūktelėjo vienas iš jų.
Jo veide atsispindėjo ne trauka, o užuojauta. Buvau apsitempusi juoda suknele,
užsitepusi storą vakarykščio rokerės makiažo sluoksnį. Tokia aš veikiausiai
panėšėjau į merginą, kuriai žūtbūt reikia darbo. O ir ko jiems rūpintis, jei aš
tokia?
Pilvas gurgė, o burna džiūvo. Paskaudo rankas. Smuiką tvirtai spaudžiau prie
šono — buvau įpratusi taip elgtis liūdesio ar įtampos akimirkomis. Nedrįsau
pasirodyti prancūzų restorane nesipraususi, apsivilkusi vakarykščiais drabužiais.
Nenorėjau, kad šefas pamanytų, jog esu nerafinuota.
Kai tik traukiniu grįžau į Whitechapelį, vos įėjusi į butą, išsinėriau iš suknelės ir
susirangiau lovoje. Žadintuvą nustačiau trečiai popiet, ketindama grįžusi į
požemius griežti popietės keleiviams.
Net blogiausiomis dienomis, kai pirštai būdavo nerangūs it dešrelės, o galva —
sunki lyg pripilta smėlio, aš grieždavau, nesvarbu, kad tik parke balandžiams.
Neturėjau ambicijų siekti muzikės karjeros, nors, žinoma, svajojau būti
pastebėta ir įvertinta, pakviesta griežti Linkolno centre ar Karališkojoje koncertų
salėje. Nieko negalėjau su savimi padaryti.

Trečią atsikėliau pailsėjusi ir kur kas pozityviau nusiteikusi. Esu optimistė iš

prigimties. Turi būti kvėštelėjęs arba pernelyg pasitikintis savimi — o gal ir viena,
ir kita, — kad nusitrenktum į kitą pasaulio kraštą turėdamas tik lagaminą, tuščią
sąskaitą banke ir svajonę nesustoti. Prasta nuotaika ilgai netrukdavo.
Mano spinta prigrūsta muzikuoti skirtų drabužių — juos dažniausiai įsigyju
turguje ar internetiniame aukcione „eBay“, nes neturiu daug šlamančiųjų. Retai
įšoku į džinsus, nes mano liemuo neproporcingai lieknas pagal klubus ir nelengva
surasti tinkamas kelnes, tad beveik kasdien segiu sijonus ar vilkiu sukneles. Turiu
dvi poras džinsinių šortų kaubojaus dienoms, kai griežiu kantri melodijas. Tačiau
jaučiau, jog šiandien — Vivaldžio diena, o Vivaldžiui reikia klasikinių apdarų.
Pirmasis mano pasirinkimas būtų juoda aksominė suknutė, bet ji, dar šįryt
nušveista ant grindų, yra susiglamžiusi, tad keliaus į valyklą. Taigi apsistojau ties
juodu sijonu iki kelių, turinčiu nežymią žuvies uodegą, ir kremine šilko palaidine
su subtilia nėrinių apykakle, pirkta toje pačioje vintažo parduotuvėje kaip ir
suknelė. Apsimoviau tamsias pėdkelnes bei įsispyriau į iki girnelės suvarstomus
batus žema pakulne. Vyliausi, kad pavyks išgauti bendrą kuklaus, gotiško
Viktorijos laikų stiliaus įspūdį. Šį stilių aš dievinau, o Darenas jo nekentė: jis
manė, jog vintažą renkasi tik nevalos hipsterių mėgdžiotojai.
Man pasiekus Tottenham Court Road stotį, kur turėjau sutartoje vietoje griežti,
keleivių minia pradėjo tirštėti. Įsitaisiau prie sienos, pirmojo eskalatoriaus
apačioje. Žurnale perskaičiau apie mokslinį tyrimą, kurį atlikus nustatyta, kad
žmonės mieliau duoda pinigus gatvės muzikantams, jei turi kelias minutes
apsispręsti. Tad išsirinkau patogią vietą, kur žemyn eskalatoriumi besileidžiantys
keleiviai mane matytų ir turėtų progą susižvejoti pinigines. Nestovėjau jiems
skersai kelio — tai londoniečiams irgi buvo prie širdies. Jiems patiko įsivaizduoti,
jog patys apsisprendė žengti žingsnį į šoną ir įmesti pinigą į mano dėklą.
Žinojau, kad turiu palaikyti akių kontaktą ir dėkingai nusišypsoti įmetusiesiems
monetų, bet pasinėrusi į muziką dažniausiai tai pamiršdavau. Jokių šansų
bendrauti su kuo nors grojant Vivaldį. Net stotyje suskambus pavojaus signalui
veikiausiai jo neišgirsčiau. Prisidėjus smuiką prie smakro keleiviai akimirksniu
išnyko. Tottenham Court Road pradingo. Likau tik aš ir nenutrūkstantis Vivaldis.
Griežiau, kol paskaudo rankas, pradėjo urgzti pilvas: ir viena, ir kita buvo
ženklas, jog užsibuvau ilgiau, nei ketinau. Dešimtą parsiradau namo.
Tik kitą rytą skaičiuodama uždarbį aksominio įkloto įplyšime aptikau šiugždantį
raudoną banknotą.
Kažkas įmetė penkiasdešimt svarų.
 2
Vyras ir jo aistra
Viešpaties keliai nežinomi. Kartais regėdavosi, kad visas gyvenimas praplaukė
lyg upė, kurios vingius pernelyg dažnai diktuodavo atsitiktiniai įvykiai ar žmonės.
Tų posūkių jis nekontroliavo, tiesiog plaukė pasroviui nuo vaikystės per
paauglystės metus ir ankstyvuosius maištavimus link tykių vidurio amžiaus
vandenų it svetimų jūrų siūbuojamas laivo krovinys. Kita vertus, ar ne visų
padėtis tokia pat? Galbūt jis įrodė esąs geresnis šturmanas, ir audros jo kelionėje
nebebuvo tokios nuožmios.
Šiandienos paskaita tapo nevaldoma: studentai uždavinėjo pernelyg daug
klausimų, trikdydami ramią paskaitos tėkmę. Jam tai keblumų nekėlė. Kuo jie
daugiau klausia, abejoja, tuo geriau. Tai reiškia, jog jie dėmesingi, domisi
dėstomu dalyku. Taip buvo ne visuomet. Šiais akademiniais metais susirinko
geras studentų kontingentas. Tinkama proporcija tarp užsieniečių ir vietinių
sukūrė reiklų junginį, kuris padėjo jam išlikti budriam ir energingam. Jis,
priešingai nei dauguma kitų profesorių, dažnai keisdavo dėstomą dalyką, kad tik
nepakliūtų į nuobodulio bei pasikartojimo spąstus. Šio semestro lyginamosios
literatūros seminaruose buvo tyrinėjamos pasikartojančios savižudybės tarp
ketvirtojo ir penktojo dešimtmečio rašytojų, aptariami mirties elementai,
analizuojant amerikiečio F. Skotto Ficdžeraldo, neretai klaidingai fašistu laikomo
prancūzo Drieu La Rochelle ir italų autoriaus Cesare Pavese kūrinius. Tai ne itin
maloni tema, bet ji sukrečia didžiąją dalį auditorijos, ypač moteris. „Kaltinkite
Sylvia Plath“, — manė jis. „Kol pernelyg daug žmonių nepasekė pavyzdžiu atsukti
dujas“, — širdyje nusišypsojo.
Jis galėtų nedirbti. Prieš dešimt metų tapo ganėtinai turtingas: po tėvo mirties
paveldėjo apvalią sumelę. Tai buvo netikėta. Vyro santykiai su tėvu buvo
komplikuoti, tad jis seniai nutarė, kad viskas atiteks jo broliams bei seserims, su
kuriais ryšių nepalaikė ir turėjo mažai ką bendro. Palikimas jam buvo malonus
siurprizas. Dar viena iš nenumatytų gyvenimo kryžkelių.
Po paskaitos jis susitiko su porele studentų savo kabinete, susitarė dėl tolesnio
jų mokymo, atsakė į užduotus klausimus. Tada pastebėjo susivėlinęs. Profesoriaus
ketinimai suspėti į naują filmą kino teatre West Ende, vėlyvos popietės seansą,
nuėjo šuniui ant uodegos.
Nėra čia ko jaudintis, pažiūrės šį filmą savaitgalį. Jo mobilusis telefonas
suvibravo ir pyptelėjo, tarsi krabas ruzgindamas ant lygaus stalo paviršiaus.
Pakėlė jį. Blykstelėjo žinutė: „Gal norėtum pasimatyti? K.“
Dominykas atsiduso. Norėtų? Nenorėtų? Romanas su Klaudija tęsiasi jau metus.
Vyriškis nebebuvo tikras dėl savo jausmų jai. Formaliai žiūrint, šie santykiai — ne
nusikaltimas, nes užsimezgė jau po to, kai ji išklausė kursą. Tiesa, tuodu įvykius
teskyrė vos kelios dienos. Tad etikai jis nenusižengė. Vis dėlto nebebuvo
įsitikinęs, ar nori tuos santykius tęsti.
Nutarė iš karto neatsakyti. Pirma apmąstyti. Jis nusikabino nuo sienos aptrintą
juodą odinę striukę, susikrovė knygas bei paskaitų lapus į brezentinį nešiojamąjį
krepšį ir išėjo į gatvę.
Užsitraukęs užtrauktuką, kad apsisaugotų nuo šalto vėjo, švilpiančio nuo upės,
žingsniavo link metro. Leidosi dulsva, metalo pilkumo Londono rudens prietema.
Išmušus piko valandai minios ėmė grėsmingai pūstis. Dviem kryptimis plaukiančių
keleivių srovė sūkuriuojančiu srautu retkarčiais įtraukdavo ir jį. Paprastai tokiu
metu jis būdavo toli nuo miesto centro. Tad atrodė, lyg prieš akis skleistųsi kita
miesto pusė — dar nepažintas dydis. Toje pusėje dominavo niūrus bei slogus
automatinio darbo pasaulis. Dominykas atsainiai paėmė duodamą nemokamą
vakarinį laikraštį ir įžengė į stotį.
Klaudija buvo vokietė, dažyta raudonplaukė. Ji buvo nepakartojama lovoje.
Merginos kūnas nuo minkštinamojo kremo, kuriuo ji tepdavosi, paprastai
kvepėdavo kokosų aliejumi. Nuo šio kvapo po nakties lovoje Dominykui
įsiskaudėdavo galvą. Nors visą naktį drauge jie praleisdavo ne taip ir dažnai.
Pasidulkindavo, paviršutiniškai šnektelėdavo ir išsiskirdavo iki kito karto. Tokie
tad buvo santykiai. Neįpareigojantys, be jokių klausimų — nieko išskirtinio.
Sveikatai naudingas abipusių poreikių patenkinimas. Romanas, į kurį jį atnešė
srovė. Žinoma, pirmosiomis dienomis ji rodė ženklus, leido suprasti, kad šiems
santykiams neprieštarautų. Jis suvokė pirmuosius žingsnius žengęs nesąmoningai.
Taip kartais nutinka.
Taip mintijant, traukinys sustojo. Perėjęs koridorių labirintu čia turėjo persėsti į
šiaurinę liniją. Dominykas nekentė metro, tačiau ištikimybė ankstesniems, ne
tokiems ištaigingiems, metams sulaikė jį nuo kelionių į koledžą taksi. Važiuotų ir
savo ratais — lai pasikaria su tuo grūsties mokesčiu! Tačiau prie universiteto bei
jo apylinkėse nebuvo kur pastatyti automobilio, o Finchley Roado susiaurėjime
nuolat susidarydavo siutinanti spūstis.
Skinantis kelią link eskalatoriaus nosį kuteno pažįstami piko valandos kvapai:
prakaitas, nuolankumas, depresija. Jo ausis pasiekė slopūs muzikos garsai.

Barista atnešė jiems kavą į lauką. Įprastą dvigubo espreso puodelį Dominykui ir
įmantresnį kapuciną su pseudoitališkais pagardais Klaudijai. Ji prisidegė cigaretę.
Jis tam neprieštaravo, nors pats nerūkė.
— Ar tau patiko kursas? — paklausė jos.
— Taip, žinoma, — patvirtino ji.
— Ką ketini toliau veikti? Liksi Londone, toliau studijuosi?
— Veikiausiai. — Jos akys buvo žalios, o tamsiai rudi plaukai sukelti į šinjoną,
jei kas nors dar taip vadina šiomis dienomis. Kaktą dengė ploni kirpčiukai. —
Norėčiau apsiginti daktaro laipsnį, bet nemanau, kad jau esu pasirengusi
studijoms. Galbūt padirbėsiu dėstytoja. Vokiečių kalbos. Kelis pasiūlymus jau
gavau.
— Ne literatūros? — pasiteiravo Dominykas.
— Nemanau, — atsakė Klaudija.
— Gaila.
— Kodėl? — jos veide atsirado pašaipi šypsena.
 — Manau, būtum puiki dėstytoja.
— Taip manai?
— Taip.
— Malonu tai girdėti iš tavęs.
Dominykas gurkštelėjo kavos. Ji buvo karšta, stipri bei saldi. Jis įsidėjo keturis
gabalėlius cukraus ir išmaišė juos užsimiršęs, ištrindamas buvusį kartumą.
— Nėra už ką.
— Man tavo paskaitos labai patiko, — tęsė ji, nuleisdama akis ir kone
plastelėdama blakstienomis. Tačiau dėl kavos metamo pusšešėlio jis nebuvo tuo
tikras. Gal tik įsivaizdavo.
— Tu visuomet užduodavai puikius klausimus, rodei dalyko išmanymą.
— Nuo tavęs sklido aistra... knygoms, — skubiai pridėjo ji.
— Tikiuosi, — tarė Dominikas.
Merginai vėl pakėlus akis jis pastebėjo, kad jos kaklas išraudęs iki pat
įspūdingos iškirptės, kur balta, krūtis pakelianti liemenėlė atidengė lygias,
spindinčias suvaržytas viršutines orbitas. Klaudija visuomet vilkėjo aptemptus
baltus įliemenuotus marškinėlius, pabrėžiančius jos moteriškus privalumus.
Be jokios abejonės, tai buvo ženklas. Štai kodėl ji pasiūlė susitikti kavos. Tai
nebebuvo susiję su akademinėmis ambicijomis. Dabar tai tapo akivaizdu.
Dominykas akimirkai sulaikė kvėpavimą, įvertindamas situaciją. Velnias, ji buvo
patraukli, — šmėkštelėjo mintis, — be to, su vokiete paskutinį kartą jis dulkinosi
prieš du dešimtmečius, dar būdamas paauglys. Kristei buvo daugiau nei
dešimtmečiu vyresnė — išsiskiriantys kartų požiūriai tada jam buvo nė motais.
Nuo tada jis turėjo tiek daug skirtingų tautybių moterų, tyrinėdamas malonumų
geografiją. Kodėl gi ne?
Vyras palengva ištiesė ranką per medinį stalo paviršių, paliesdamas jos ištiestus
pirštus. Klaudijos nagai buvo ilgi, aštrūs, ryškiai raudonai nulakuoti. Ji mūvėjo du
stambius žiedus, vienas iš jų buvo su nedideliu deimantu.
Mergina žvilgterėjo į ranką, atsakydama į nebylų klausimą.
— Prieš metus susižadėjau. Jis Vokietijoje. Aplanko kas kelis mėnesius. Nebesu
tikra dėl šių santykių. Jei tau įdomu.
Dominykas gėrėjosi tuo, kaip vokiškas jos akcentas keičia žodžius.
— Aišku. — Jos delnai buvo pernelyg šilti.
— Tu nesusižadėjęs? — paklausė ji.
— Ne, — atsakė Dominykas.
Po valandos jie jau glamžėsi jos miegamajame Shoreditche. Per atvirą langą
veržėsi triukšmingos ant šaligatvio besibūriuojančių Hoxtono naktinio klubo
lankytojų kalbos.
— Leisk man, — tarė jis.
Jie bučiavosi. Nuo jos dvelkė sumišęs cigarečių, kapucino, aistros ir vidinio
karščio aromatas. Ji sulaikė kvapą, kai jo rankos nuklydo ant jos liemens, o
krūtinė prisispaudė prie josios. Į vyrą įsirėžę sustandėję krūtų speneliai išdavė
susijaudinimą. Ji iškvėpė ant pasukto Dominyko kaklo odos, jam švelniai
panardinus liežuvį kairės jos ausies įduboje, krimstelėjus lezgelį ir aplaižius šio
gelmes. Akimirksniu Klaudija įsitempė nuo malonumo ir lūkesčių. Tada užsimerkė.
 Jam pradėjus sagstyti baltus jos marškinius, mergina vėl sulaikė kvėpavimą.
Plona medžiaga buvo taip aptempusi kūną, kad jis svarstė, kaip ji gali kvėpuoti.
Viena sagutė po kitos atidengė vis daugiau jos kūno švelnumo, kol galiausiai
išlaisvinti marškiniai nuplasnojo ant žemės. Jos krūtys atrodė įspūdingai. Tai buvo
stačios kalvos, kuriose jis galėtų paskęsti, nors įprastomis seksualinėmis
aplinkybėmis tenkindavosi ir kuklesniais turtais. Klaudija buvo didelė mergaitė,
pradedant asmenybe, įgimta energija, baigiant kiekvienu kūno linkiu.
Jos ranka užtruko dabar jau įsirėžusių kelnių priekyje. Jis atsitraukė,
neskubėdamas patirti malonumo.
Dominykas panardino pirštus į ugninius Klaudijos plaukus. Jis pajuto subtilios
formos konstrukciją laikančių dešimčių plaukų segtukų pasipriešinimą. Atsiduso.
Lėtai, atsargiai traukė juos po vieną, išlaisvindamas sruogas, stebėdamas, kaip jos
atsiskiria nuo likusios masės ir krinta ant pečių, tyliai įsitaisydamos ant įtemptų,
siaurų liemenėlės petnešėlių.
Tokios akimirkos ir įprasmino jo gyvenimą. Tai buvo tyla prieš audrą. Paslapties
šydo atidengimo ritualas. Žinojimas, jog pasiektas lemiamas momentas,
persilaužimas, po kurio pasidulkinti neišvengiama. Dominykas norėjo mėgautis
kiekviena akimirka, neskubėti, įrėžti kiekvieną prisiminimą pilkosiose ląstelėse,
naujutėlėms vizijoms srovenant nuo pirštų galiukų per visą kūną, išilgai erekcijos,
iki pat smegenų, aplenkiant regėjimo nervą, kad tos akimirkos būtų užšifruotos
ypatingu būdu, taptų nepamirštamos ir nemirtingos. Tai prisiminimų skrynia,
kurios pakanka visam gyvenimui.
Vyras giliai įkvėpė. Užuodė švelnų, nepažįstamą kokosų aliejaus dvelksmą.
— Kokiais kvepalais kvėpiniesi? — pasiteiravo, suintriguotas neįprasto kvapo.
— Ach, šitie... — gundančiai šypsodamasi tarė Klaudija. — Tai ne kvepalai, tik
kremas, kuriuo išmasažuoju kūną kiekvieną rytą. Jis minkština odą. Tau
nepatinka?
— Turiu pripažinti, neįprastas aromatas, — atsakė Dominykas ir susimąstė. —
Tai tu.
Greitai prie jo pripras. Nepaprasta, jog kiekviena moteris turi savitą kvapą,
parašą, subtilią natūralaus kvapo, kvepalų, aliejų, saldaus ir rūgštaus aromatų
pusiausvyrą.
Klaudija atsisegė liemenėlę, išlaisvindama krūtis, nepaprastai iškilias ir
stangrias. Dominyko rankos nukeliavo link tamsiai rudų standžių spenelių. Kada
nors ateityje jam patiktų sugnybti juos plaukų smeigtukais ir stebėti, kaip jų
sukeltas skausmas bei malonumas šmėkštelės jos sudrėkusiose akyse.
— Per paskaitas dažnai užklupdavau tave žvelgiantį tiesiai į mane, — pastebėjo
ji.
— Nejaugi?
— O taip, — nusišypsojo ji.
— Jei jau taip sakai... — šelmiškai pridūrė jis.
Ir kaip galėjo nežiūrėti? Ji visuomet segėdavo trumpiausius sijonus ir nuolat
sėdėdavo pirmoje amfiteatro eilėje, vis laisvai bei nerūpestingai sukryžiuodama
kojinėmis aptemptas kojas ir ramiai, su mįslinga šypsena putliose lūpose,
stebėdama jo klaidžiojantį žvilgsnį.
 — Nagi, apžiūrėkime tave, — paragino Dominykas.
Jis stebėjo, kaip ji atsisega „Burberry“ rašto sijono užtrauktuką, leisdama
nukristi jam ant grindų, išlipa iš jo vis dar avėdama kelius siekiančius rudos odos
ilgaaulius batus. Tvirtos jos šlaunys derėjo prie aukšto stoto. Stovėdama ramiai,
be liemenėlės, valdingai atstačiusi krūtis, mūvėdama tik juodomis kelnaitėmis ir
avėdama nublizgintais batais, ji buvo panaši į karingąją amazonę. Atrodė nuožmi,
bet lengvai pasiduodanti įtakai. Karinga, tačiau pasirengusi nusižeminti. Jų
žvilgsniai susikirto.
— Dabar tu, — įsakė ji.
Dominykas atsisagstė marškinius ir jai atidžiai stebint nušveitė juos ant kilimo.
Klaudijos lūpose blykstelėjo bendrininkės šypsena. Dominykas išliko ramus. Jis
akimis nebyliai ragino ją išsirengti.
Pasilenkusi Klaudija atsisegė batus ir mikliai juos nusispyrė. Plonas nailonines
pėdkelnes nuvyniojo iki kulkšnų bei nusitraukė. Ruošėsi nusimesti ir kelnaites,
bet Dominykas pakėlė ranką.
— Palauk, — sulaikė. Ji pakluso.
Atėjęs prie Klaudijos vyras atsistojo jai už nugaros ir atsiklaupęs užkabino pirštu
tamprų elastiką, iš naujos perspektyvos mėgaudamasis stangriais, apvaliais
sėdmenimis, grožėdamasis ant nuogos nugaros išsibarsčiusių apgamų panorama.
Tada trūktelėjo kelnaites žemyn, atidengdamas baltą stangrių sėdmenų peizažą.
Pasiekus blauzdas, ji išlipo iš kelnaičių. Jis sugniaužė jas į kumštį ir švystelėjo per
kambarį. Tuomet, pakilęs nuo kelių, atsistojo už jos. Dabar ji buvo visiškai nuoga.
— Atsisuk, — paliepė Dominykas.
Ji buvo pasidariusi brazilišką depiliaciją ir atrodė neįprastai putli. Jos lytinis
plyšys buvo aiškiai pažymėtas, ėjo tiesi geometrinė linija tarp dviejų priešais
esančių gūbrių.
Jis ištiesė pirštą link jos šakumo. Pajuto spinduliuojantį karštį. Įžūliai įkišo pirštą
vidun.
Ji buvo labai drėgna.
Dominykas pažvelgė merginai į akis, jose ieškodamas alkio.
— Išdulkink mane, — meldė Klaudija.
— Maniau, niekada to nepaprašysi.

Pažįstama melodija pasiekė vyro ausis žingsniuojant koridoriumi, vedančiu į

šiaurinės linijos platformą. Tuo metu jį, lyg akylai saugomą kalinį, lydėjo piko
valandos minia.
Smuiko garsai, skrodžiantys prislopintas keliautojų vakaro paskalas,
prasiskverbė iki jo. Sulig kiekvienu žingsniu jie darėsi vis stipresni. Ūmai
Dominykas atpažino, kad kažkas tolumoje groja antrąją Vivaldžio „Keturių metų
laikų“ dalį, nors tai buvo tik pagrindinio smuiko partija, stokojanti gyvo orkestro
įsiterpimo, maloniai papildančio koncertą. Bet nuotaika buvo tokia ryški, jog
orkestro palaikymo ir nereikėjo.
Jis paspartino žingsnį, muzikai plaukiant į jo dėmesingas ausis.
 Keturių tunelių kryžkelėje, didžiulėje atviroje erdvėje, kur lygiagrečiai einančių
eskalatorių pora rijo keleivių srautus, išvemdama juos į transporto sistemos
gelmes, smuiku griežė jauna moteris, užmerkusi akis. Jos įelektrinti liepsnojantys
plaukai kaskadomis krito ant pečių it aureolė.
Dominykas sustojo, užtverdamas kelią kitiems keleiviams. Susipratęs žengė į
kampą, kur netrikdė piko valandos tėkmės, ir įsižiūrėjo į muzikantę. Ne, ji nebuvo
prisijungusi prie elektros tinklo. Garsų sodrumą lėmė tik vietos akustika ir
energingas stygas užgaunančio stryko glissando.
„Po šimts, ji puiki“, — mąstė Dominykas. Jau seniai iš arti buvo klausęsis
klasikinės muzikos. Vaikystėje mama jam parūpindavo bilietus visam sezonui į
koncertus, kurie vykdavo kiekvieno šeštadienio rytą Théâtre du Châtelet
Paryžiuje. Ten jo tėvas buvo įkūręs verslą, tad šeima gyveno dešimt metų.
Orkestras bei kviestiniai solistai, rytinius koncertus paprastai išnaudodami
repeticijoms prieš tikruosius vakarinius pasirodymus suaugusiųjų auditorijai, per
šešis mėnesius dovanojo nuostabią įžangą į klasikinės muzikos pasaulį ir
repertuarą. Pavergtas Dominykas vėliau didžiąją dalį menkų savo kišenpinigių
išleisdavo įrašams — tai vis dar buvo šlovingi vinilinių plokštelių metai. Jo tėvo
nuostabai, asmeniniame panteone karaliavo Čaikovskis, Grygas, Mendelsonas,
Rachmaninovas, Berliozas ir Prokofjevas. Tik po daugiau nei dešimties metų, kai
Bobas Dylanas užgrojo elektroninę muziką, Dominykas persimetė į roką —
pradėjo nešioti kiek ilgesnius plaukus, visuomet atsilikdamas nuo muzikinių bei
sociologinių madų. Vis dėlto iki pat šių dienų vairuodamas automobilyje per radiją
nuolat klausėsi klasikinės muzikos kūrinių. Jie teikė jam ramybės, skaidrino
mintis ir tramdė pernelyg dažną nekantrumo padiktuotą norą pratrūkti kelyje.
Užsimerkusi jauna moteris švelniai siūbavo nuo vienos kojos ant kitos, ištirpusi
muzikoje. Ji segėjo juodą sijoną iki kelių, o balsva palaidinė su Viktorijos stiliaus
apykakle švelniai žibėjo dirbtinėje požemio šviesoje. Jos audinys plaukė, atsidūręs
prieš nesuprantamą kūno formą. Dominykas akimirksniu susižavėjo išskirtinai
blyškiu merginos kaklu ir trapiu riešų kampu, jai su įkarščiu mojuojant stryku bei
tvirtai spaudžiant smuiko kaklelį.
Instrumentas atrodė senas, jis buvo dviejose skirtingose vietose sutvirtintas
lipnia juostele, gyveno paskutines savo dienas, bet medienos spalva tobulai derėjo
prie ugningų jaunos muzikantės gaurų.
Dominykas stovėjo ištisas penkias minutes. Laikas sustojo. Jis nekreipė dėmesio
į nenutrūkstantį keliautojų srautą, skubantį į bevardžius savo gyvenimus bei
veiklas. Atidžiai stebėjo smuikininkę, su užsidegimu atliekančią pinklias Vivaldžio
melodijas ir absoliučiai nekreipiančią dėmesio į ją supančią aplinką, nenumatytą
auditoriją ar aksomu išklotą smuiko dėklą ant žemės prie kojų, kur pamažu
kaupėsi monetos. Nors nė vienas praeivis nepapildė sumos, kol Dominykas
stovėjo įtempęs ausis iš pasigėrėjimo.
Ji nė karto nepramerkė akių, panirusi į transą. Smuikininkės mintys buvo
užvaldytos muzikos, ji skriejo ant kūrinio sparnų.
Dominykas taip pat užsimerkė, nevalingai siekdamas prisidėti prie merginos jos
sukurtame pasaulyje, kur melodija ištrynė visas realybės ribas. Tačiau vis
pramerkdavo akis, išalkęs jos veik nepastebimų kūno judesių: kiekviena jos
neregimų raumenų sausgyslė siekė kitoniškumo ekstazės.
Velnias, jis degė troškimu sužinoti, ką jaunoji moteris dabar jaučia — psichiškai
ir fiziškai.
Ji sparčiai artėjo prie „Žiemos“ allegro pabaigos.
Iš kairės vidinės švarko kišenės išsitraukęs piniginę Dominykas atkakliai ieškojo
banknoto. Pakeliui į universitetą buvo stabtelėjęs prie bankomato. Trumpai
padvejojo, mesti dvidešimtinę ar penkiasdešimtinę. Pažvelgęs į jauną
raudonplaukę nulydėjo akimis kylančią judesio bangą, kuri nusirito per visą kūną,
riešui dar kartą nuleidus stryką keistu kampu ant instrumento stygų. Akimirką
atrodė, jog palaidinės šilkas, glotniai apgulęs persišviečiančią juodą liemenėlę,
taip įsitempė, kad plyš.
Dominykas pajuto sustandėjimą paslėpsniuose ir dėl to negalėjo kaltinti
muzikos. Išsitraukęs penkiasdešimties svarų banknotą mikliai įkišo jį į smuiko
dėklą, pabrukdamas po monetų sluoksniu, kad pinigo nenušvilptų piktavaliai
praeiviai, į muziką dabar panirusiai jaunai moteriai to taip ir nepastebėjus.
Jis nuėjo kaip tik tą akimirką, kai muzika nutilo ir vėl įsigalėjo įprasti metro
garsai, o skubantys keleiviai plūdo iš visų pusių.
Vėliau namuose vyras gulėjo ant sofos, klausydamasis įrašo, kurį rado Vivaldžio
koncertų lentynoje, kompaktinio disko. Šis diskas pragulėjo dėkliuke
nenaudojamas daugel metų. Net neprisiminė jį pirkęs; gal gavo nemokamai su
žurnalu.
Dominykas prisiminė muzikoje paskendusios moters užmerktas akis (kažin,
kokios jos galėtų būti spalvos?), batuotų girnelių linkį, svarstė, kaip ji kvepia.
Atmintis lėkė pirmyn, atkurdama Klaudijos lytį, jos gelmes, tyrinėjamas pirštais,
bombarduojamas varpa; prisiminė, kaip kartą ji paprašė stimuliuoti kumščiu ir
kaip jaukiai jis tilpo joje; atminė jos aimanas, ant liežuvio galo sustingusį riksmą,
vienu žiauriu dūriu į jautrią nugaros odą susmingančius jos nagus. Iš
susijaudinimo užgniaužęs kvapą vyras nusprendė, jog kitą kartą barškindamas
Klaudiją pasileis šią muziką. Žinoma. Bet mintyse jis dulkino ne Klaudiją.
Kitą dieną jo paskaitų nebuvo. Tvarkaraštis buvo sudėliotas taip, kad visi
profesoriaus dėstomi dalykai tilptų į dvi dienas per savaitę. Vis dėlto jis pagautas
impulso išėjo iš namų per piko valandą ir nuvažiavo į Tottenham Court Road stotį.
Norėjo dar kartą pamatyti jaunąją muzikantę. Galbūt sužinos, kokia jos akių
spalva. Išsiaiškins, kokia dar muzika sudaro jos repertuarą. Ar ji, priklausomai
nuo dienos bei pasirinktos muzikos, vilkės kitokiais drabužiais?
Tačiau teko nusivilti. Jos vietoje stovėjo vaikinas ilgais, riebaluotais plaukais,
spinduliuojantis aroganciją. Jis prastai grojo „Wonderwall“, o vėliau užkorė
nepaveikiems keleiviams dar prasčiau atliekamą grupės „Police“ kūrinio
„Roxanne“ versiją.
Dominykas nusikeikė.
Penkis vakarus iš eilės jis grįždavo į tą stotį.
Viltingai.
Tačiau rasdavo vis kitus gatvės muzikantus, sėkmingai ar mažiau sėkmingai
atliekančius Dylano ir „Eagles“ kūrinius ar operines melodijas, pritariant orkestro
įrašui.
 Smuikininkės nebuvo. Jis žinojo, kad gatvės muzikantai turi paskirtas vietas bei
valandas, bet neturėjo minčių, kaip išsiaiškinti jos tvarkaraštį. Ji galėjo būti ir
nenuolatinė atlikėja, daugiau čia nepasirodysianti.
Galiausiai jis pasikvietė Klaudiją.
Atrodė, it barškintų ją kerštaudamas, bausdamas už tai, kad ji — ne ta moteris.
Valdingai pavertė ją ant keturių ir paėmė grubiau nei įprastai. Ji nesiskundė, bet
jis žinojo, jog toks mylėjimosi būdas jai ne prie širdies. Užlaužęs rankas už
nugaros, brutaliai gniauždamas riešus, nepaisydamas sausumo, grūdo savo kotą į
ją taip giliai, kaip tik galėjo, šildydamasis degančioje jos vidurių liepsnoje,
metronomiškai tiksliai pumpuodamas ir užsispyrusiai stebėdamas, kaip
intensyviam spaudimui žemiau pasiduoda jos užpakalis. Šiuo pornografiniu
reginiu jis mėgavosi, nejausdamas gėdos. Jei būtų apdovanotas trečia ranka, tuo
pat metu būtų žiauriai atkrakinęs jos galvą. Kodėl kartais jis tapdavo toks piktas?
Klaudija nieko blogo nepadarė.
Galbūt ji tiesiog jam pabodo ir laikas eiti į priekį. Pas ką?
— Ar tau patinka sukelti man skausmą? — išvargusi, prakaituota, sunerimusi
vėliau pasiteiravo ji, jiedviem gurkšnojant gėrimus lovoje.
— Kartais patinka, — nesiginė Dominykas.
— Žinai, kad neprieštarauju tam, ar ne? — paklausė Klaudija.
Jis atsiduso.
— Žinau. Galbūt todėl taip ir elgiuosi. Bet ar tai reiškia, jog tau irgi patinka? —
paklausė.
— Nesu tuo tikra.
Stojo įprastinė po lytinio akto juos skirianti tyla. Galiausiai jie nugrimzdo į
miegus. Ryte mergina išėjo gana anksti, palikusi atsiprašymo raštelį, kuriame
užsiminė apie kažkokį pokalbį. Tik jos raudonų plaukų kuokštas ant pagalvės
Dominykui priminė, kad ji čia praleido naktį.

Praėjo mėnuo. Tuo metu Dominykas, būdamas vienas namuose, nebesiklausė

klasikinės muzikos. Tai atrodė neteisinga. Artėjo trimestro pabaiga, ir jis vėl
pajuto poreikį keliauti. Amsterdamas? Venecija? O gal visai kitas kontinentas?
Sietlas? Naujasis Orleanas?
Visi šie miestai, kuriems vyras kažkada noriai atsidavė, dabar nebetraukė. Šis
jausmas, anksčiau retai jį aplankydavęs, kėlė nerimą.
Klaudija viešės kelias savaites Hanoveryje pas savo šeimą. Jis neturėjo
energijos ieškoti jos pakaitalo norėdamas pasismaginti ar patirti malonumų, o iš
Dominyko praeities taip pat nebuvo žmogaus, su kuriuo jis norėtų vėl leisti laiką
drauge.
Netiko jis ir draugams ar artimiesiems. Pasitaikydavo dienų, kai vyras prieidavo
išvadą, kad dėl nežinomų priežasčių gundymo galios jį apleido.
Pakeliui į filmą Nacionaliniame kino teatre, esančiame pietiniame krante, jis
pagriebė nemokamą laikraštį iš pardavėjo, kuris tykojo prie įėjimo į Vaterlo stotį,
atsainiai įsikišo sulankstytą popierių į brezentinį krepšį ir pamiršo apie jį iki kitos
dienos popietės.
Įpusėjęs skaityti, Dominykas pastebėjo trumpą žinutę iš vietinių naujienų,
kurios nepateko į rytinį „Guardian“.
Ji buvo skyriuje, pavadintame „Požemio naujienos“, kur paprastai būdavo
dedami pasakojimai apie pamestus ir rastus daiktus arba kvailos istorijos apie
augintinius bei keleivių siautėjimą.
Paaiškėjo, jog ta smuikininkė, pati to nenorėdama, tapo vakarykščių muštynių
viešoje vietoje Tottenham Court Road stotyje liudininke. Grupė įkaušusių vietos
futbolo sirgalių pakeliui į Vemblio stadioną įsivėlė į muštynes, kurias nutraukė
Londono transporto sistemos pareigūnai. Nors toji mergina tiesiogiai su šiuo
incidentu nebuvo susijusi, vis dėlto ji buvo smarkiai apstumdyta, pametė smuiką,
kurį, panašu, nepataisomai sugadino ant jo išsitėškęs vaikinas.
Dominykas du kartus permetė akimis trumpą žinutę, skubėdamas prie pabaigos.
Moters vardas buvo Samer. Samer Zachova. Nors pavardė būdinga Rytų
europiečiams, paaiškėjo, kad ji atvykusi iš Naujosios Zelandijos.
Tai turi būti ji.
Tottenham Court Road, smuikas... kas kita galėtų būti?
Nepanašu, jog, netekusi veikiančio instrumento, ji grieš gatvėje. Tad šansai ją
sutikti — jau nekalbant apie galimybę išgirsti muzikuojant — išnyko kaip dūmas.
Atsilošęs Dominykas nevalingai suglamžė laikraštį ir nusviedė jį ant žemės.
Bet dabar jis žinojo merginos vardą: Samer.
Susikaupė, prisiminęs, kaip prieš keletą metų internete susekė buvusią meilužę,
tiesiog norėdamas sužinoti, kas jai nutiko, kaip klostosi gyvenimas be jo.
Tai buvo vienpusis sekimas, mat ji taip ir nesužinojo, kad yra diskretiškai
stebima.
Darbo kambaryje įsijungęs kompiuterį, vyriškis „Google“ paieškos laukelyje
įrašė jaunosios muzikantės vardą. Paieškos variklis išmetė vos kelis variantus,
tačiau nurodė, jog ji yra užsiregistravusi socialiniame tinkle „Facebook“.
Samer nuotrauka „Facebooko“ puslapyje buvo paprasta ir mažiausiai kelerių
metų senumo, tačiau Dominykas atpažino ją akimirksniu. Galbūt ši nuotrauka
daryta Naujojoje Zelandijoje. Jam pasidarė smalsu, kiek laiko ši smuikininkė
Londone, Anglijoje.
Nuotraukoje ji buvo rami, nepaskendusi muzikavimo kančiose, lūpas paryškinusi
žvilgančiu raudonu lūpdažiu. Dominykas negalėjo liautis spėliojęs, koks apimtų
jausmas, jei šios deginančios sultingos lūpos apgaubtų jo erekciją.
Samer Zachovos profilį iš dalies saugojo privatumo nustatymai, tad jis negalėjo
užmesti žvilgsnio į jos virtualią sieną ar draugų sąrašą, o asmeninės detalės po
vardu buvo padrikos: gimtasis miestas ir Londonas, dabartinė gyvenamoji vieta;
domisi tiek vyrais, tiek moterimis; tarp mėgstamiausių kompozitorių — ir klasikai,
ir keletas populiariosios muzikos kūrėjų. Jokios informacijos apie knygas ar
filmus — ji aiškiai nebuvo iš tų, kurie daug laiko praleidžia prilipę prie „Facebook“.
Tačiau atsirado už ko užsikabinti.
Vėliau tą vakarą, pasvėręs visus „už“ ir „prieš“, Dominykas sugrįžo prie
kurtinančios kompiuterio ekrano tylos, prisiregistravo „Facebooke“ ir susikūrė
paskyrą išgalvotu vardu, pateikdamas itin mažai asmeninės informacijos: Samer
puslapis, palyginti su jo, atrodė iškalbingas.
Dvejojo dėl nuotraukos: svarstė, ar neparsisiųsti kokios su įmantria Venecijos
karnavalo kauke, bet galiausiai nutarė jos iš viso nedėti.
Tai suteikė lašelį melodramos. Jautė, kad užteks intriguojančio ir paslaptingo
teksto. Dabar, prisistatydamas naujuoju asmeniu, brūkštelėjo žinutę Samer:

Miela Samer Zachova, labai nuliūdau išgirdęs apie tave ištikusius

nemalonumus. Esu didelis tavo muzikos gerbėjas, o kad galėtum ir toliau
groti, norėčiau padovanoti tau naują smuiką. Ar esi pasiruošusi priimti mano
iššūkį ir mano sąlygas?

Jis sąmoningai paliko žinutę nepasirašytą. Spustelėjo „siųsti“.

 3
Mergina ir jos sėdmenys
Keistai abejingai spoksojau į sudaužyto smuiko likučius. Atrodė, lyg be
instrumento rankose neegzistuočiau, lyg visą išsiskleidžiančią sceną stebėčiau iš
viršaus. Tai vadinama atsiribojimu, — konstatavo mano aukštosios mokyklos
mokymo konsultantas, kai mėginau paaiškinti, kaip jaučiuosi nelaikydama smuiko
rankoje. Keistus skrydžius mintimis į muziką ir grįžimą iš jos atgal buvau linkusi
laikyti magijos atmaina, nors įsivaizdavau, kad mano talentas ištirpti melodijoje
tėra vienoje smegenų dalyje sustiprėjusi pajauta, kylanti iš susitelkusio geismo.
Raudočiau, jei būčiau verksnių tipo. Žinoma, nukabindavau nosį, bet savitai
tvarkiausi su savo emocijomis: kūnu besisunkiantys jausmai paprastai išsiliedavo
arba per stryką, arba kita fizine išraiška, pavyzdžiui, pykstant, užsiimant
emocingu seksu, sukariant pašėlusius atstumus viename iš Londono lauko
baseinų.
— Atleisk, mieloji, — suvebleno vienas iš girtuoklių, klupinėdamas link manęs.
Alkoholio kvapas tvoskė man į veidą.
Šiandien kažkur mieste vyko futbolo rungtynės. Dvi sirgalių grupės,
pasidabinusios klubų atributika, palaikančios skirtingas komandas, susipliekė
stotyje pakeliui į dvikovą. Sambrūzdis pratrūko vos per kelias pėdas nuo tos
vietos, kur grojau. Kaip įprasta, buvau taip pasinėrusi į muziką, jog negirdėjau, ką
viena komanda leptelėjo kitai, kad įžiebė tokią nesantaiką. Muštynes pastebėjau
tik tuomet, kai mėsingas kūnas atsitrenkė į mane, priplojo prie sienos smuiką ir
apvertė dėklą, iš kurio lyg akmenukai mokyklos žaidimų aikštelėje pabiro
monetos.
Tottenham Court Road stotis visuomet judri ir pilna personalo. Pora apkūnių
Londono transporto pareigūnų išskyrė triukšmingai besipešančius sirgalius bei
pagrasino iškviesti policiją. Vyrai tuoj pat nusiramino ir išsilakstė lyg žiurkės po
stoties gelmes, nešdami kudašių eskalatoriais bei tuneliais. Galbūt suvokė, jog, jei
čia dar užgaiš, pavėluos į rungtynes arba bus suimti.
Susmukusi palei sieną, prie kurios ką tik grojau „Bittersweet“ simfoniją,
sulaužyto smuiko liekanas prisitraukiau prie krūtinės lyg vaiką. Instrumentas
nebuvo brangus, bet turėjo gražų toną. Man šio smuiko trūks. Tėvas išrinko jį
dėvėtų daiktų parduotuvėje Te Arohoje ir padovanojo man per Kalėdas prieš
penkerius metus. Man patinka naudoti smuikai, o mano tėvas turi jiems ausį,
geba šlamšto krūvoje surasti dar tinkamą naudoti instrumentą. Jau tapo įprasta,
kad jis perka man smuikus, kaip mama ir sesuo — drabužius bei knygas, kurios,
jų nuomone, man patiks. Kiekvienas tėvo išrinktas smuikas tobulai tiko. Mėgau
įsivaizduoti prieš mane buvusius jų savininkus, kaip jie šį instrumentą laikė, kiek
šiltų rankų jis pakeitė, kiekvienam smuikininkui paliekant jame lašelį savo
istorijos — meilės, praradimo, beprotybės. Tai emocijos, kurias galiu sužadinti
palietusi stygas.
Šis smuikas keliavo drauge su manimi per visą Naująją Zelandiją, o paskui ir
per visą pasaulį. Nors, pripažinkime, jo dienos buvo suskaičiuotos: turėjau
sutvirtinti jį lipnia juosta dviejose vietose, nes per ilgą kelionę į Londoną jį
gerokai patrankė. Vis dėlto šis instrumentas dar skambėjo nepriekaištingai ir
rankose atrodė kaip čia buvęs. Susirasti pakaitalą bus košmariškai sunku. Nors
Darenas graužė, taip ir nepasirūpinau šio smuiko draudimu. Neįpirkčiau naujo
instrumento, net ir prasčiausios kokybės, netgi seno, bet kokios būklės. Prireiks
ne vienos savaitės turgavietėms aplakstyti, ieškant padoraus smuiko, o aš
neprisiversčiau įsigyti smuiko interneto aukcione „eBay“ nepalaikiusi jo rankose ir
neišgirdusi skambesio.
Jaučiausi kaip valkata, kuri su sulaužytu smuiku rankose slampinėja po stotį
rankiodama išsibarsčiusias monetas. Vienas iš Londono transporto pareigūnų
paprašė nupasakoti įvykio detales, kurias galėtų įtraukti į ataskaitą. Jis
akivaizdžiai sutriko, kad tiek nedaug žinau apie įvykį.
— Pastabumu nepasižymi, ar ne? — pašiepė jis.
— Ne, — atsakiau įsistebeilijusi į jo putlias rankas, sklaidančias užrašinę. Pirštai
buvo blyškūs ir drūti, jie panėšėjo į kažką, kuo nusiviltum, jei atrastum jį lėkštėje
vakarėlyje, pritvirtintą prie kokteilio pagaliuko. Tai nebuvo muzikiniu instrumentu
grojančio ar dažnai mušeikas išskiriančio žmogaus rankos.
Tiesą sakant, nekenčiu futbolo, nors niekuomet to nepripažinčiau anglui.
Futbolininkai dažniausiai man būna per gražūs. Per regbio rungtynes bent jau
galėdavau pamiršti sportą ir susitelkti į smūgį, raumeningas puolėjų šlaunis,
trumpučius šortus, lipančius aukštyn bei grasinančius atidengti nuostabiai standų
užpakaliuką. Aš pati nežaidžiu komandinio sporto — pirmenybę teikiu
individualioms sporto šakoms, tokioms kaip plaukimas ar bėgimas, taip pat kilnoju
svarmenis sporto klube, kad mano rankos pajėgtų ilgai išlaikyti instrumentą.
Galiausiai pavyko susirankioti visą uždarbį, sugrūsti smuiko nuolaužas į dėklą ir
dingti išvengiant akylo Londono transporto pareigūnų žvilgsnio. Neturėjau
surinkusi iš praeivių daugiau nei dešimties svarų monetomis, kai tie stačiokai
sulaužė mano smuiką. Praėjo mėnuo nuo tos akimirkos, kai paslaptingasis žmogus
į mano dėklą įmetė penkiasdešimtinę. Vis dar turiu tą banknotą, saugiai įkištą į
apatinių drabužių stalčių, nors Dievas mato, kad man žūtbūt reikia jį išleisti.
Apsiėmiau dirbti daugiau valandų restorane, bet jau kelias savaites nebuvo
mokamo koncerto. Nors gyvenau vien kavinių maistu ir greitai paruošiamais
makaronais „Pot Noodle“, praėjusio mėnesio nuomą sumokėjau tik įsisukusi į
santaupas.

Nuo tada, kai susikivirčijome dėl Vivaldžio įrašo, Dareną mačiau tik kartą.
Paaiškinau jam — veikiausiai prastai, — jog man tokie mūsų santykiai netinka ir
noriu pertraukos, kad galėčiau atsidėti vien tik muzikai.
— Tu nutrauki santykius su manimi dėl smuiko? — nepatikliai žiūrėjo Darenas.
Jis buvo pasiturintis, išvaizdus ir tėvystei tinkamo amžiaus. Niekas su juo nėra
nutraukęs santykių.
— Man tereikia pertraukos.
Spoksojau į vieną iš nerūdijančio plieno vardinio baro kėdžių, į jos spindinčią
koją. Negalėjau pažvelgti jam į akis.
— Niekas nedaro pertraukos šiaip sau, Samer. Ar tu su kažkuo susitikinėji? Su
Krisu? Iš grupės? — jis paėmė mano ranką. — Dieve, tavo delnai šalti, —
pastebėjo.
Mečiau žvilgsnį į pirštus. Rankos visuomet buvo gražiausia mano kūno dalis.
Blyškūs, ilgi ir labai laibi pirštai — tai pianistės rankos, kaip sako mano motina.
Ūmai pajutau Darenui švelnumą. Pasisukusi į vaikiną perbraukiau ranka per
vešlius jo plaukus, švelniai peštelėdama garbanas.
— Oi, — tarė jis, — nedaryk taip.
Darenas pasilenkė ir pabučiavo mane. Jo lūpos buvo sausos, prisilietimas —
nedrąsus. Nemėgino manęs prisitraukti. Jo skonis buvo lyg arbatos. Mane
akimirksniu supykino.
Atstūmiau jį. Atsistojau, pasiruošusi pasiimti smuiko dėklą ir krepšį su
atsarginiais apatiniais drabužiais, susirinkti dantų šepetuką bei kitas smulkmenas,
kurias laikiau stalčiuje jo bute.
— Ką, atsisakai sekso? — pašiepė Darenas.
— Prastai jaučiuosi, — pamelavau.
— Taigi, pirmą kartą gyvenime panelei Samer Zachovai skauda galvą.
Jis stovėjo susidėjęs rankas ant klubų lyg motina, baranti aikštingą vaiką.
Pasiėmiau krepšį bei dėklą, pasisukau ant kulno ir išėjau. Vilkėjau
nemėgstamiausią jo ansamblį: raudonus konversus iki kulkšnių, džinsinius šortus
ant matinių pėdkelnių ir marškinėlius su kaukole. Atvėrusi paradines duris
jaučiausi savimi labiau nei bet kada per šiuos mėnesius, tarsi nuo pečių būčiau
nusimetusi sunkią naštą.
— Samer, — Darenas pasivijęs čiupo mane už rankos, man einant pro duris, ir
atgręžė į save. — Aš tau paskambinsiu, gerai? — paklausė.
— Gerai. — Nudrožiau neatsisukdama, įsivaizduodama, kad jis žiūri, kaip mano
nugara dingsta ant laiptų. Pasukusi už kampo ant kito laiptatakio, nykdama jam iš
akių, išgirdau duryse klaktelint spyną.
Nuo tada jis reguliariai man skambino: iš pradžių kiekvieną vakarą. Vėliau
skambučių sumažėjo iki dviejų ar trijų per savaitę, nes aš ignoravau visas jo
žinutes. Du kartus jis paskambino man trečią nakties, girtas, ir vebleno
atsakiklyje: „Pasiilgau tavęs, vaikuti!“
Jis niekuomet nevadino manęs „vaikučiu“ — tiesą sakant, jis atvirai pareiškė šio
žodžio nekenčiantis. Aš ėmiau svarstyti, ar kada nors jį pažinojau.
Aišku tik viena — kad dabar Darenui neskambinsiu, nes buvau tikra, jog jis
pasinaudos proga nupirkti man naują smuiką. Jis nekentė mano senojo, manė,
kad jis atrodo menkavertis ir netinka klasikinei smuikininkei. Vaikinas taip pat
nekentė mano griežimo gatvėse, laikė tai man nepritinkančiu dalyku, nors aš
žinojau, jog labiausiai jis nerimauja dėl mano saugumo. Ir ne be pagrindo, dabar
pasakytų jis.
Stovėjau kryžkelėje prie stoties. Pro šalį švilpė automobiliai, visomis kryptimis
skubėjo praeiviai. Aš mintijau, ką daryti toliau. Londone nesusiradau daug
draugų, tik tas poras, su kuriomis kartu su Darenu leidome laiką vakarėliuose ir
galerijų atidarymuose. Nors jos buvo mielos, vis dėlto tai buvo Dareno, o ne mano
draugai. Net jei norėčiau su kuo nors iš tų žmonių susisiekti, neturėjau jų
telefono numerių. Darenas organizavo visus mūsų pasibuvimus. Aš tiesiog
eidavau drauge. Išsitraukiau iš kišenės telefoną ir peržiūrėjau visus telefono
numerius adresų knygoje. Galbūt paskambinti Krisui? Jis — muzikantas, suprastų
mane, be to, supyks, vėliau sužinojęs, kad to nepadariau. Tačiau šią akimirką
man nereikėjo užuojautos ar gailesčio. Bet kuri iš šių emocijų gali mane palaužti,
ir tada nepajėgsiu rasti išeities iš šios situacijos.
Šarlotė. Iš striptizo klubo.
Nemačiau jos metus ir nieko apie ją negirdėjau, išskyrus tas kelias žinutes
„Facebook“ tinkle. Tačiau buvau tikra, jog tik Šarlotė gali pakelti man ūpą ir
atitraukti mintis nuo katastrofos su smuiku.
Spustelėjau „skambinti“.
Pasigirdo kvietimo signalas. Atsiliepė aistringas, apsimiegojęs vyriškas balsas,
lyg būtų labai maloniu būdu pažadintas.
— Klausau? — tarė jis.
Per eismą buvo sunku susikalbėti.
— Atsiprašau, — tariau. — Veikiausiai supainiojau numerius. Ieškojau Šarlotės.
— O, ji čia, — patikino vyras. — Tik šiuo metu truputį užsiėmusi.
— Ar galėčiau su ja pasikalbėti? Pasakykite, kad skambina Samer.
— A!.. Samer, Šarlotė mielai su tavimi šnektelėtų, bet jos burna pilna.
Išgirdau kikenimą ir kumštynes, o tada Šarlotės balsą.
— Samer, mieloji! — tarė ji. — Šimtas metų!
Dar šiek tiek grumtynių, o tada švelni aimana ragelyje.
— Šarlote? Ar tu vis dar girdi mane?
Vėl dejonė. Vėl grumtynės.
— Pala, pakentėk minutę, — tarė ji. Pasigirdo ranka slopinamas triukšmas
ragelyje ir vyriškas gilus, gerklinis juokas fone. — Liaukis, — šnipštelėjo ji. —
Samer yra mano draugė. — Tada vėl kreipėsi į mane. — Atleisk dėl to, mieloji, —
tarė. — Džasperas mėgino mane išblaškyti. Kaip laikaisi, mieloji? Seniai
bendravom.
Įsivaizdavau juos abu lovoje ir pajutau dilgtelint pavydą. Šarlotė buvo vienintelė
mano pažįstama mergina, seksualiniu pajėgumu galėjusi varžytis su manimi, tik
ji, priešingai nei aš, tų savo poreikių neslėpė. Ji visuomet atrodė pasiruošusi.
Šarlotė, tarsi oras po tropinės audros, alsavo energija, drėgnu karščiu ir
prisirpusiu juslingumu. Prisiminiau, kaip ėjome pirkti vibratoriaus Soho rajone
prieš jos pokalbį dėl darbo striptizo klube netoli Chancery Lane. Sutrikusi
nejaukiai mindžikavau greta, stebėdama, kaip ji, spinduliuodama pasitikėjimą
savimi, ima įvairiausių formų bei dydžių dirbtines varpas, kaip patrina jas į švelnią
vidinę riešo odą, vertindama pojūčius.
Ji net priėjo prie, regis, nuobodžiaujančio pardavėjo ir paprašiusi baterijų
meistriškai įdėjo jas į du iš pažiūros vienodus, bet vis dėlto šiek tiek skirtingus
vibratorius. Vienas iš jų buvo plokščia nosimi, o kitas — perskeltu it dantis galu,
kuris birbdamas apgaubia juo besinaudojančios moters klitorį. Švelniai
perbraukusi pulsuojančiu žaisliuku sau per ranką ji atsisuko į pardavėją.
— Kaip manote, kuris suteiks daugiau malonumo? — paklausė.
 Jis dėbsojo į ją tarsi į ateivę, nusileidusią į parduotuvę iš kitos planetos. Pajutau,
kaip po kojomis susvyravo žemė. Tikėjausi, kad ji prasivėrusi mane praris.
— Aš... nežinau... — išlemeno jis, po kiekvieno žodžio padarydamas pauzę, jei
kartais jai būtų sudėtinga suprasti.
— Kodėl ne? — pasiteiravo ji, neatgrasyta jo šiurkštaus tono. — Jūs čia dirbate.
— Aš neturiu vaginos.
Šarlotė išsitraukė kreditinę kortelę ir nusipirko abu, nusprendusi, jog netrukus
šokdama striptizą užsidirbs pakankamai pinigų sąskaitoms apmokėti.
Išėjusios iš parduotuvės stabtelėjome prie vieno iš viešųjų tualetų, kurie
atsidaro į šoną patraukus skląstį, tačiau, įtariau, buvo nedažnai naudojami pagal
paskirtį.
— Tu juk neprieštarausi, ar ne? — tarė ji įeidama vidun ir užsirakindama man
nespėjus nė išsižioti.
Stovėjau lauke pasiutusiai raudonuodama, mat įsivaizdavau, kaip ji stovi
kabinoje iki kelių nusismaukusi kelnaites ir įsikišusi vibratorių stimuliuoja galiuku
klitorį.
Iš tualeto ji išėjo šypsodamasi po penkių minučių.
— Plokščias geresnis, — pranešė ji. — Nori išbandyti? Nusipirkau valiklį ir
servetėlių. Dar lubrikanto.
— Ne, dėkui, — atsakiau, svarstydama, ką pagalvotų žmonės, gatvėje nugirdę
mūsų pokalbį. Mano nuostabai, mintis apie tualete save stimuliuojančią Šarlotę
mane sujaudino. Jai nesakiau, bet būčiau apsiėjusi ir be lubrikanto.
— Kaip nori, — gyvai tarė ji, susidėdama vibratorius į rankinę.
Nors žinojimas, jog sudaužytas smuikas dėkle, skausmingai smelkė krūtinę,
veikiausiai nuoga Šarlotė kitame laido gale, jos ilgos, įdegusios kojos,
nerūpestingai išskėstos ant lovos, stebimos akylaus Džaspero žvilgsnio, mane
sujaudino.
— Man viskas gerai, — pamelavau, tada papasakojau, kas man nutiko stotyje.
— O, Dieve! Vargšelė. Užsuk pas mane. Dėl tavęs išgrusiu Džasperą iš lovos.
Trumpąja žinute ji atsiuntė man adresą. Po valandos aš jau buvau susiraičiusi
ant supamosios kėdės jos svetainėje apartamentuose Notting Hille. Siurbčiojau
dvigubą espreso iš trapaus porcelianinio puodelio su lėkštele. Nuo paskutinio
karto, kai matėmės, Šarlotės finansinė padėtis tikrai pagerėjo.
— Šokiai, kaip suprantu, pelningi? — paklausiau, žvalgydamasi po erdvų
interjerą, atkreipdama dėmesį į išblizgintas medines grindis ir didžiulį
plokščiaekranį televizorių ant sienos.
— Dievulėliau, ne, — tarė ji išjungdama kavos aparatą. — Tai buvo bjauru.
Nieko neužsidirbau ir vėl buvau išspirta.
Mergina, pirštu užkabinusi savo puoduką už ąselės, nusinešė jį ant sofos.
Įtariau, kad jos ilgi ir mirtinai tiesūs rudi plaukai priauginti, tačiau džiaugiausi
tuo, jog ji vis dar neturėjo dirbtinių nagų. Šarlotė nebuvo drovuolė, bet ją galėjai
laikyti elegantiška.
— Žaidžiu pokerį internete, — tarė ji, mostelėdama galva į stalą ir didžiulį „Mac“
kompiuterį kambario kampe. — Praturtėjau.
Koridoriaus gale prasivėrė durys, ir, kaip spėju, iš vonios plūstelėjo garas.
Šarlotės veide atsirado apatiška šypsena, pastebėjus į garsą pasuktą mano galvą.
— Džasperas, — paaiškino. — Jis duše.
— Seniai susitikinėjate?
— Gana seniai, — šypsodamasi tarė ji, šiam įžengus į kambarį.
Jis buvo vienas gražiausių mano kada nors matytų vyrų. Vešlūs, tamsūs plaukai,
vis dar šlapi nuo dušo, liesos šlaunys, apsiaustos laisvais džinsais, paprasti
marškinėliai trumpomis rankovėmis, visiškai prasagstyti, kad atidengtų
suformuotus pilvo raumenis, ir daili plaukų juosta, einanti iki pat slėpsnių. Jis
tyliai stovėjo netoli virtuvės, viena ranka rankšluosčiu džiovindamas plaukus,
tarsi kažko lauktų.
— Tik išlydėsiu mielą vaikinuką, — mirktelėjusi atsiprašė Šarlotė. Ji atsistojo
nuo sofos. Mačiau, kaip iš voko, gulinčio ant lentynos, paėmusi pluoštą banknotų
įspraudė juos jam į delną. Perlenkęs pinigus jis neperskaičiavęs įsikišo juos į
užpakalinę džinsų kišenę.
— Ačiū, — tarė Džasperas. — Buvo tikrai malonu.
— Man irgi, — atsakė ji. — Tada atidarė laukujės duris ir švelniai pakštelėjo jam
į abu skruostus atsisveikindama. — Visuomet norėjau tai ištarti, — kreipėsi į
mane, vėl klestelėdama ant sofos.
— Ar jis?..
— Palydovas? — užbaigė ji. — Taip.
— Tačiau tu juk galėtum?..
— Pakabinti bet kurį? — vėl užbaigė ji. — Veikiausiai. Bet man patinka už tai
mokėti. Tegu pasijunta mano kailyje, jei supranti, ką noriu pasakyti. Be to,
nereikia jaudintis dėl kitų niekų.
Supratau, kaip tai žavu. Tuo metu — nors, tiesą sakant, ir bet kurią akimirką —
galėjau užmušti dėl kaltės nelydimo, nekomplikuoto, neskausmingo
pasidulkinimo.
— Turi planų šiam vakarui? — ūmai paklausė ji.
— Ne, — papurčiau galvą.
— Nuostabu. Eisim tūsintis į miestą.
Užprotestavau, kad esu nenusiteikusi, taip pat neturiu tam tinkamų drabužių ar
pinigų. Nekenčiu naktinių klubų, prisigrūstų jauniklių, klapsinčių dirbtinėmis
blakstienomis dėl nemokamo gėrimo, ir rujojančių, pagraibyti nusiteikusių vyrų.
— Atitruksi nuo neraminančių minčių. Aš už viską moku. Turiu tau tinkamus
drabužius. Be to, ta vietelė kitokia. Tau patiks.

Po kelių valandų stovėjau Temzėje plūduriuojančiame didžiuliame laive, kuris

kartą per metus rudenį virsta naktiniu fetišistų klubu.
— Ką tiksliai reiškia „fetišas“? — nervingai paklausiau Šarlotės.
— O, nieko, — nuramino ji. — Žmonės tiesiog vilki mažiau drabužių, bet tai
daro savo valia. Ir yra draugiškesni.
Ji nusivaipė. Tada liepė man atsipalaiduoti, bet tokiu tonu, lyg elgčiausi
priešingai.
 Segėjau blyškiai mėlyną prie liemens prigludusį korsetą, kryputėmis apdailintas
kelnaites ir kojines su mėlyna siūle, einančia nuo šlaunies iki girnelės, ten
susitinkančia su pora sidabrinių kulnų. Šarlotė sušiaušė mano plaukus į kvailą
garbanotą krūvą, padvigubindama ir taip storų raudonų kuokštų apimtį, be to, dar
keistu kampu pritaisė kepuraitę viršugalvyje. Akių vokus kruopščiai apvedė skystu
akių kontūru, lūpas nudažė ryškia blizgia raudona spalva, o skruostus pagyvino
lašeliu sidabrinio spindesio. Korsetas man buvo keliais centimetrais per platus, jį
reikėjo suveržti, kad apgultų liemenį, o bateliai — truputį per maži, tad eiti buvo
keblu, tačiau bendras vaizdas, tikėjausi, malonus akiai.
— Oho, — įvertino Šarlotė, baigusi mane gražinti ir nužvelgusi nuo galvos iki
kojų. — Atrodai karšta.
Nerangiai nukėblinau prie veidrodžio. Velnias, vakarui baigiantis skaudės kojas.
Batai jau dabar spaudė.
Malonu buvo išvysti, kad Šarlotė apibūdino gan taikliai, nors, paklusdama
numanomoms elgesio taisyklėms ir demonstruodama kuklumą, garsiai to
nepasakiau. Mergina veidrodyje nebuvo panaši į mane. Labiau į maištingą vyresnę
seserį burleskos šokėjos kostiumu. Korsetas, tegu ir apylaisvis, vertė stovėti
tiesiau. Nors širdyje nervinausi, kad reikės iš buto išeiti šitaip apsirengus, įlindus į
naują odą, spėjau, jog atrodysiu pasitikinti savimi, it šokėja atmestais pečiais ir
nuogu kaklu.
Šarlotė visiškai išsirengė priešais mane ir išsitrynusi lubrikantu paprašė padėti
jai įsisprausti į siaurutę ryškiai geltoną guminę suknutę su dviem raudonais
žaibais abiejose pusėse ant juosmens. Priekinė suknelės iškirptė buvo gan gili, tad
galėjai matyti pilnas krūtis ir pajausti kankinantį spenelių pažadą. Lubrikantas
buvo cinamono kvapo. Akimirką kilo pagunda ją palaižyti. Pastebėjau, jog ji be
kelnaičių, nors suknelė vos dengė užpakalį.
Šarlotė atrodė begėdiškai, tai jau tikrai, tačiau žavėjausi jos pasitikėjimu
savimi. Dieną praleidusi jos draugijoje, pradėjau prie to priprasti. Ji buvo viena iš
nedaugelio mano pažįstamų, kuri elgėsi kaip panorėjusi, nekvaršindama galvos,
ką apie tai mano kiti.
Aš buvau apsiavusi per mažais bateliais penkių colių kulnu, Šarlotė —
didžiulėmis raudonomis platformomis. Mes kikendamos turėjome susikibti
rankomis, kai nedrąsiai lėkėme stačia metaline rampa į laivą.
— Nesijaudink, — ramino Šarlotė. — Tave parsivers į lovą, nespėsi nė
apsidairyti.
Nejaugi?!

Atvykome apie vidurnaktį, pačiame linksmybių įkarštyje. Šiek tiek drovėjausi

nusivilkti švarkelį ir įsilieti į vakarėlį, atidengdama daugiau nuogo kūno nei
įprastai viešumoje, tačiau Šarlotė tvirtino, kad puikiai čia pritapsiu. Bilietus
iškeitėme į spaudą ant riešo registratūroje, pridavėme paltus į rūbinę. Tada
nusverdėjome laiptais per dvigubas duris į pagrindinį barą.
Visi mano pojūčiai akimirksniu atgijo. Vyrai bei moterys vilkėjo stulbinančiais
apdarais. Dominavo lateksas, bet netrūko ir vintažo stiliaus apatinio trikotažo,
cilindrų bei frakų, kariškų uniformų. Vienas vyras buvo tik su penio žiedu, jo
glebnas smaugliukas linksmai šokinėjo einant. Žemaūgė moteris
kadaruojančiomis pilnomis krūtimis, seginti tik platų sijoną, skynėsi kelią per
minią, vedina ant pavadėlio prisegtu liesu, aukštu vyru, kuris smarkiai kūprinosi,
idant šeimininkė galėtų be didesnių pastangų jį vestis. Jis man priminė poną van
der Vlietą.
Ant vienos iš sofų vienišas sėdėjo smulkus vyras — o gal androginiška
moteris, — apsitempęs guminį kostiumą ir užsidėjęs kaukę ant veido. Šarlotė
nebuvo visiškai teisi, sakydama, kad fetišistai vilki mažiau drabužių. Žinoma,
dauguma jų buvo pusnuogiai bei puikiai jautėsi, tačiau nemaža dalis puikavosi
įmantriais kostiumais, dengiančiais kiekvieną jų kūno colį, bet vis tiek atrodė
seksualiai. Dėvėti pigias prašmatnias suknutes ir kasdienius drabužius buvo
draudžiama. Ši subtili detalė kone visus laivo svečius kilstelėjo nuo vulgarumo iki
teatrališkumo.
— Ką tu gersi, mieloji? — Šarlotės klausimas atitraukė mano dėmesį nuo
minios. Visomis išgalėmis stengiausi nespoksoti į žmones, bet jaučiausi lyg įmesta
į tik suaugusiesiems skirtą filmą arba atsitiktinai patekusi į paralelinę visatą, kur
visi buvo panašūs į Šarlotę ir nesuko galvos, ką apie juos mano likęs pasaulis.
Bent jau dėl mano aprangos ji buvo teisi. Ne tik puikiai įsiliejau į minią, bet ir
buvau viena kukliausiai apsitaisiusių ūžautojų. Tikriausiai būsiu palaikyta
absoliučia rimtuole. Nuo šios minties atsipalaidavau. Paprastai tarp draugų ar
renginyje jaudindavausi, jog esu keistuolė, nes per daug laisvai žiūriu į seksą bei
santykius. Niekas nėra bandęs lipdyti man rimtuolės etiketės.
— Pakaks vandens, ačiū, — atsakiau.
Nenorėjau piktnaudžiauti jos dosnumu, be to, ketinau sugerti aplinką blaivia
galva, kad pabudusi ryte nemanyčiau, jog viskas buvo tik sapnas.
Šarlotė gūžtelėjo pečiais. Ji po kelių minučių grįžo nešina gėrimais.
— Eime, — tarė. — Aprodysiu viską.
Paėmusi už rankos ji nusivedė mane per kitas dvigubas duris, atsiveriančias į
atvirą laivo pirmagalį. Jame būriavosi saujelė rūkalių. Vyrai storais, gundančiais
kariškais švarkais rūkė, vėsinosi, o gal darė ir viena, ir kita. Moterys, kur kas
kukliau apsirengusios, spietėsi aplink du viduryje pastatytus dujų šildytuvus. Dvi
iš jų segėjo lateksinius sijonus, prakirptus užpakalyje. Jų blyškūs sėdmenys
švytėjo dujų skleidžiamoje šviesoje it žemai kabantys mėnuliai dvyniai.
Atsistojusi prie krašto akimirką nejudėjau, įsikibusi Šarlotei į ranką. Įsmeigiau
akis į Temzę, nutįsusią naktyje it ilgas, juodas kaspinas, jaukiai įsitaisiusią tarp
dviejų miesto pusių. Tankus ir klampus vanduo švelniai plekšėjo tekšendamas
laivo dugną. Abu krantus už mūsų jungė Vaterlo tiltas, priekyje buvo matyti
Blackfrairs tiltas, o priekiniame plane vos regimos Tauerio tilto šviesos atrodė lyg
paslaptingas vakaro pranašas.
Pajutau, kad Šarlotė dreba.
— Eime į vidų, — ji pasiūlė. — Čia šalta.
Grįžome per dvigubas duris į pagrindinį barą, o pro jį — į šokių aikštelę.
Išsižiojusi stebėjau, kaip tamsiaplaukė, graži, į vampyrę panaši moteris apsipila
benzinu ir išpučia virš galvos ugnį, rangydamasi aplink stulpą pagal sunkiojo roko
dainą. Nuo jos trenkė seksu. Šarlotės draugijoje, taip pat tarp daugelio kitų, kurie
atrodė nesigėdijantys savo kūnų ir net besididžiuojantys seksualumu, pirmą kartą
gyvenime nebesijaučiau esanti apsigimėlė. O jei tokia ir buvau, tai bent jau ne
viena.
Mano akį patraukė aukštas vyras šokių aikštelės gale. Jis buvo apsitempęs
ryškiai mėlynomis žvynuotomis tamprėmis, apsiavęs ilgaauliais jojiko batais,
apsivilkęs raudonos bei aukso spalvų karišku švarku ir užsidėjęs prie jo derančią
kepurę. Vienoje rankoje laikydamas botagą, kitoje — gėrimą jis linksmai
šnekučiavosi su į gotę panašia mergina seksualiomis lateksinėmis kelnėmis. Jos
plaukai buvo ilgi bei juodi, tebuvo vienintelė balta sruoga priekyje. Vyro tamprės
sunkiai galėjo paslėpti didžiulį pūpsantį šakumą. Aš akimirką sustingau apkerėta.
Pagalvojau, kad panašias tampres mačiau moteriškų drabužių parduotuvės
vitrinoje, tačiau ant jo rūbas atrodė neabejotinai vyriškai.
Šarlotė truktelėjo man už rankos.
— Vėliau, — sukuždėjo į ausį, nužvelgdama vyrą su tamprėmis. — Prasidėjo
pasirodymas. Tai reiškia, jog apačioje bus tylu.
Ji nusivedė mane nedideliu koridoriumi su raudonomis aksominėmis
užuolaidomis. Atsidūrėme kitame, mažesniame bare, prisigrūdusiame panašiai
apsirengusių lankytojų. Iš jo nuskubėjome leistis dar vienu laiptatakiu žemyn.
— Tai požemis, — paaiškino ji.
Kambarys nepriminė mano įsivaizduojamo požemio, nors aš ir neturėjau
supratimo, kaip galėtų atrodyti šiuolaikiniai požemiai, jei tokie išvis egzistavo.
Sustojusi apsidairiau, sugerdama aplinką, jei daugiau netektų nieko panašaus
regėti.
Dekoras buvo beveik toks pat kaip ir baro viršuje, papildytas tik keliais keistais
baldais. Riogsojo didžiulis, minkštas kryžius, bet ne įprastos, o X formos. Į jį
rėmėsi nuoga moteris, išskėtusi rankas bei kojas, o kita plakė ją įrankiu, kurį
Šarlotė pavadino „čaižykliu“. Koto neįžiūrėjau, nes jį dengė tvirta moters ranka,
bet jis turėjo nevieną viją, kaip botagas, o kelias, pagamintas iš minkštos odos.
Plakanti moteris čaižymą kaitaliojo su glostymu, delnu glamonėdama kitos moters
subinę ir retkarčiais švelniai perbraukdama odos gijomis jai per nugarą.
Plakama moteris vaitojo iš malonumo bei nesąmoningai tampėsi, o plakančioji
dažnai pasilenkdavo ir sukuždėdavo, kaip įsivaizdavau, saldžius žodelius jai į ausį.
Ji šypsojosi, juokėsi, lenkdamasi prie partnerės kūno ant kryžiaus. Jas supo
būrelis susidomėjusių smalsuolių, bet moterys atrodė panirusios į savo pasaulį,
tarytum nematoma širma skirtų jas ir žiūrovus.
Šis vaizdas būtų mane šokiravęs, jei būčiau išvydusi jį nuotraukoje ar
perskaičiusi nešvankų jo aprašymą laikraštyje. Žinoma, esu girdėjusi apie tokius
dalykus, tačiau tokios veiklos mano galvoje užėmė tiek pat vietos, kiek ir istorijos
apie žmones, gabenamus į ligoninę po nelaimingo atsitikimo su žiurkėnu bei
dulkių siurblio vamzdžiu. Tarkime, kažkas tai praktikuoja, bet, maniau, tai
veikiausiai tėra miesto legenda arba keistenybės triumfas.
Žmonės čia atrodė mieli ir normalūs, nors apsirengę tokiais pačiais teatrališkais
kostiumais kaip ir likę lankytojai laive. Prisiartinau, kad geriau matyčiau.
 Taip, plakamas asmuo tikrai gerai leido laiką. Būčiau čia pat davusi galūnę, kad
patirčiau, koks tai jausmas. Atrodė, jog moteris mušė — čaižyklė pakildavo ir
nusileisdavo — tiksliai, ritmiškai. Tai buvo nusimanančio žmogaus darbas. Viskas
atrodė nuostabu.
Pastebėjusi mano susidomėjimą Šarlotė prisiartino prie vyro, stovinčio prie
kryžiaus, ir paplekšnojo jam per petį. Tada pasikvietė mane.
— Markai, — kreipėsi į jį, — tai Samer. Ji čia pirmą kartą.
Markas nužvelgė mane, bet veikiau supratingai nei grobuoniškai.
— Gražus korsetas, — tarė jis, europietiška maniera pakštelėdamas į abu
skruostus. Jis buvo iš neaukštų vyrų kategorijos, truputį aptekęs riebalais bei
plinkantis, tačiau jo veidas buvo draugiškas, be to, galėjai įžvelgti viliojantį
spindesį akyse. Avėjo sunkius plokščiapadžius batus, buvo pasirišęs guminę
prijuostę ir segėjo tokią pat liemenę. Prijuostė turėjo kelias kišenes. Iš jų kyšojo
keletas skirtingų įrankių — kiekvienas iš pirmo žvilgsnio buvo panašus į čaižyklę,
naudojamą ant kryžiaus.
— Dėkui, — atsakiau. — Dažnai čia lankotės?
— Ne taip dažnai, kaip norėčiau, — nusijuokė jis, priversdamas mane raustelėti.
— Markas yra požemio šeimininkas, — įsiterpė Šarlotė.
— Iš esmės, — tęsė jis, — rūpinuosi, kad viskas čia eitųsi sklandžiai ir niekas
nesielgtų idiotiškai.
Linktelėjau bei pamindžikavau vietoje. Šarlotės, nors ji ir aukštesnė už mane,
batai buvo dydžiu mažesni, tad man pradėjo gelti kojas.
Apsidairiau, ar nėra laisvos kėdės. Tačiau mačiau tik metalinį rėmą su minkštai
pamušta plokščia dalimi, siekiančia maždaug juosmenį, — įtariau, kad ji nėra
skirta atsisėsti.
— Ar galima ten prisėsti? — paklausiau, mostelėdama į rėmą.
— Ne visai, — paaiškino Šarlotė. — Neturėtum sėdėti ant įrengimų. Kas nors gal
norės jais pasinaudoti. — Ūmai jos veidas nušvito. — Ooo! — šūktelėjo, šelmiškai
man šyptelėdama ir bakstelėdama Markui į pašonę. — Galėtum duoti jai pylos,
Markai. Tada ji pailsintų kojas.
Markas pažvelgė į mane.
— Su malonumu, — tarė jis, — jei tik dama neprieštarautų.
— O, ne... Ačiū, bet nesu tikra.
Markas išliko mandagus.
— Jokių problemų.
Tačiau užsispyrė Šarlotė.
— Nagi, ko tu bijai? Jis — ekspertas. Pamėgink.
Vėl žvilgterėjau į moterį ant kryžiaus, kuri dabar atrodė pasiekusi ekstazę,
likdama abejinga spektakliui, kurį padovanojo žiūrovams.
„Norėčiau būti tokia, — pagalvojau, — drąsi ir beširdė. Jei mažiau paisyčiau
aplinkinių nuomonės, su Darenu veikiausiai būčiau išsiskyrusi jau po pirmos
nakties.
— Aš būsiu čia pat, — pridėjo Šarlotė, kuri, be abejonės, pastebėjo mano
svyravimą. — Kas blogiausia gali nutikti?
Velniop viską. Niekas prasčiau apie mane nepamanys, o aš bent galėsiu prigulti,
be to, man buvo smalsu. Jei tai būtų taip blogai, tiek žmonių to nedarytų.
— Gerai, — išspaudžiau šypseną. — Pamėginsiu.
Šarlotė apsisuko iš džiaugsmo.
— Kuris instrumentas tau arčiau širdies? — paklausė Markas, rankos mostu
parodydamas turimus įrankius prijuostės kišenėse.
Akimis sekiau ranką. Nors neaukštas, šis vyras turėjo dideles, tvirtas rankas.
Jos atrodė įdiržusios, lyg žmogaus, kuris per dieną dirba fizinį darbą, o ne smakso
prie kompiuterio.
Šarlotė susidomėjusi stebėjo mano žvilgsnį.
— Manau, ji iš tų, kurie pirmenybę teikia plikoms rankoms, — pastebėjo.
Linktelėjau.
Paėmusi mane už rankos Šarlotė nuvedė prie suolo.
Markas švelniai atsuko mane nuo Šarlotės į save.
— Gerai, — tarė jis. — Pradėsiu labai švelniai. Jei pasijausi nepatogiai, tik iškelk
ranką, ir aš liausiuosi. Šarlotė liks greta tavęs. Viskas aišku?
— Taip, — tariau.
— Puiku, — tęsė jis. — Per apdailintas kelnaites nieko nepajusi. Neprieštarausi,
jei jas numausiu?
Sulaikiau kvapą. Kristau. Į kur aš įsivėliau?
Bet žinojau, jog taip nutiks. Aišku, pojūčiai bus silpnesni per apdailintas
kelnaites. Šis kambarys buvo pilnas nuogybių, tad nieko nenustebinsiu.
— Žinoma.
Pasisukusi į suolą palinkau link minkštai apmušto rėmo, nuimdama svorį nuo
batų ir suteikdama kojoms palaimingą atokvėpį. Mano juosmuo bei liemuo ilsėjosi
ant plokščios, minkštai išmuštos vidurinės rėmo dalies. Ant kitų dviejų galėjau
pasidėti rankas ir įsikibti į rankenėles.
Pajutau, kaip pirštas užkabina kelnaites už juosmens ir švelniai traukia jas
žemyn per šlaunis bei kojinėmis aptemptas kojas. Markas pasūpavo rankose vieną
koją, tada kitą, padėdamas man išlipti iš kelnaičių. Stovėjau plačiai išsižergusi,
tad spėjau, kad pritūpęs jis aiškiai mato kiekvieną mano kūno centimetrą.
Skruostai nuraudo, bet jaučiau, jog pasiduodu, ir maloni, dilgčiojanti šiluma
užlieja apatinę kūno dalį. Jis atsistojo. Šarlotė suspaudė mano ranką.
Akimirką jutau tik švelnų oro dvelksmą ant nuogų sėdmenų. Įsivaizdavau
įdėmius nepažįstamųjų žvilgsnius, varstančius mano nuogą kūną.
Tada stiprus delnas suėmė mano dešinį sėdmenį, švelniai sukdamas jį pagal
laikrodžio rodyklę. Po to pajutau švelnų dvelksmą: ranka atsitraukė ir grįžo
pliaukšteldama pirmiausia per vieną, paskui per kitą sėdmenį.
Ūmus dilgtelėjimas.
Vėl švelnus šaltos rankos prisilietimas ant mano karštos odos — raminantis,
glostantis.
Vėl oro dvelksmas rankai atsitraukus.
Tada sukrėtimas, jai pliaukštelėjus man per užpakalį, šįkart stipriau.
Įsitvėriau rankomis į metalinius virbus, išriečiau nugarą, prispaudžiau šlaunis
prie kamšalo ir pajutau, kaip veidą vėl užlieja raudonis. Mat apačioje sudrėkau —
įsivaizdavau, kad Markas mato mano susijaudinimą, gali jį užuosti. Jis pajus, jog
mano kūnas paklūsta jo prisilietimui, nugaros linkis gilėja, kad galėčiau
prisispausti prie jo arčiau.
Dar vienas pliaukštelėjimas, šįsyk dar smarkesnis, veik skausmingas.
Nuo aštraus skausmo pašokau. Šmėstelėjo mintis liepti Markui liautis, tačiau vėl
pajutau jo ranką, besiilsinčią ant sėdmens, per kurį ką tik pliaukštelėjo. Skausmas
išnyko — jį pakeitė keista šiluma, sklindanti per visą nugarą iki pat sprando.
Viena ranka vis dar laikydamas mane, kita švelniai braukė nugara iki kaklo, kol
išskėstais pirštais pasiekė plaukus. Iš pradžių švelniai, paskui stipriau juos
timptelėjo.
Dabar jau buvau kažkur kitur. Kambarys išnyko; įsivaizduojami nepažįstamųjų
žvilgsniai ištirpo; Šarlotė pradingo; likau tik aš ir plaukus pešanti ranka. Gulėjau
prisispaudusi kūnu prie suolo, aimanuodama sulig kiekvienu pliaukštelėjimu.
Vėl grįžau. Ant mano geliančių sėdmenų švelniai ilsėjosi dvi rankos. Manąją
spaudė Šarlotė. Į sąmonę pradėjo skverbtis kambario triukšmas. Balsai, muzika,
ledo kubelių skimbčiojimas stikluose, kito žmogaus plakimas.
— Gerai jautiesi, mieloji? Vis dar esi su mumis? Oho, — tarė ji, kaip spėjau,
Markui, — ji iššovė kaip raketa.
— Taip, — sutiko jis, — taip jau sutverta.
Pasukusi galvą nusišypsojau jiems ir pamėginau atsistoti, bet nebegalėjau
paeiti. Kojos linko it naujagimio kumeliuko, buvau aiškiai lytiškai susijaudinusi,
šlaunys lipo viena prie kitos. Drovėjausi savo reakcijos, bet nei Markas, nei
Šarlotė, nei kuris nors kitas žiūrovas neatrodė dėl to susirūpinęs ar nustebęs.
Jiems tai buvo įprastas savaitgalio (o gal ir kasdienos) įvykis.
— Ramiau, tigre, — tarė Markas, ranka tvirtai apkabindamas mane per liemenį
ir vesdamas prie kėdės. Ji stovėjo tuščia tik todėl, kad susijungę Marko bei
Šarlotės įdėmūs žvilgsniai privertė ant jos sėdintįjį pašokti ir pasišalinti.
Nusprūdau nuo kėdės. Markas paglostė mano plaukus, švelniai prispaudęs mano
galvą sau prie šlaunies. Guminė prijuostė ant veido atrodė vėsi ir neįprasta, o
viena iš mentelių nepatogiai spaudė ranką.
Jo rankoms braukant mano plaukus vėl pasijutau išplaukianti. Balsai skambėjo
taip, lyg plūduriuočiau tunelyje.
— Manau, teks vesti ją namo, — tarė jis Šarlotei. — Ar ji daug gėrė?
— Nė lašo. Visą vakarą godžiai maukė mineralinį vandenį. Perlaužei skaistuolę.
— Nuostabu, — sukikeno jis.
— Man atrodo, ji puikiai leido laiką, — pastebėjo Šarlotė. — Aš net nespėjau
parodyti jai porų kambario.

Užmigau ant Šarlotės peties taksi automobilyje pakeliui į jos butą. Atsikėliau
ryte vis dar vilkėdama blyškiai mėlyną korsetą, nors Šarlotė atpalaidavo jo
raištelius. Ant pagalvės buvo matyti blizgio ir juodo akių makiažo likučiai.
Jaučiausi pagiriota, nors tikrai negėriau nė lašo.
— Labas rytas, saulele, — iš virtuvės šūktelėjo Šarlotė. — Išviriau tau kavos.
Akimirksniu tapusi budresnė dėl pažadėto kofeino nuklupinėjau į virtuvę.
 — Oho, — tarė Šarlotė, — šitas drabužėlis vakar ant tavęs atrodė geriau.
— Dėkui, — atsakiau. — Negalėčiau to paties pasakyti apie tave.
Šarlotė stovėjo virtuvės viduryje, vienoje rankoje laikydama kiniško porceliano
lėkštelę, kitoje — puodelį espreso. Ji buvo visiškai nuoga.
— Kai kuriais atvejais nevilkiu drabužių, — paaiškino ji.
— Ir kokiais gi? — paklausiau.
— Kai skrudinu maistą, — tarė ji, — arba kai turiu vyriškos lyties svečių.
Apsirengiu tik tam, kad jie galėtų nurengti. Vyrukams, regis, tai patinka.
Jai pasakius „vyrukai“, prisiminiau, jog Šarlotė yra iš Alice Springso, ir vėl
nustebau, jog toks kosmopolitiškas žmogus kaip ji išaugo retai gyvenamuose
Australijos rajonuose.
— Matau, esi puikios nuotaikos.
— Šiandien jau spėjau užsidirbti, — tarė ji, žvilgterėdama į kompiuterį. — Be to,
puikiai miegojau, žinodama, kad vakar praplėčiau tavo mąstymą.
Ji šaipėsi, bet dėl tų įvykių jaučiausi keistai. Iki šiol niekas, išskyrus muziką,
nekėlė man tokio jausmo — per skausmą prasiskverbiančios abejingumo ir
malonumo epifanijos. Išstūmiau šį jausmą iš galvos.
— Tavo telefonas plyšojo be perstojo. Galėtum nusistatyti geresnį skambėjimo
toną.
— Tai Vivaldis, banalybe tu, — tariau.
Ji gūžtelėjo.
Išsitraukiau telefoną iš rankinės ir patikrinau praleistų skambučių sąrašą.
Darenas. Dešimt kartų vakar ir dar maždaug tiek pat šįryt. Jis iš kažkur sužinojo
apie smuiką. Pažvelgiau į laikrodį virš orkaitės virtuvėje. Trys valandos popiet.
Didžiąją dalį dienos pramiegojau.
— Lik dar vienai nakčiai, — pasiūlė Šarlotė. — Pagaminsiu tau vakarienę. Dar
nė karto nesu įjungusi orkaitės.
Ji paliko mane nusiprausti po dušu ir pailsėti, o pati išėjo į parduotuvę pirkti
produktų vakarienei. Pagulėjau vonioje. Paskui pusvalandį šukavau iš plaukų
„varnų lizdus“. Galiausiai atsibodo laukti, tad parašiau Šarlotei, klausdama, ar
galiu pasinaudoti jos kompiuteriu. „Žinoma, — atsakė ji. — Slaptažodžio nėra.“
Pamojavau pele, ir ekranas nušvito. Pasitikrinau paštą. Nekreipiau dėmesio į
Dareno laiškus ir nuolatinius brukalus. Prisijungiau prie „Facebook“. Viena gauta
žinutė. Atsargiai užvedžiau pelę ant gautųjų paskyros, manydama, kad tai bus dar
vienas Dareno laiškas, tačiau žinutę atsiuntė man nepažįstamas vartotojas be
nuotraukos.
Apimta smalsumo spustelėjau ant žinutės.
Mandagus prisistatymas.
O tada:

Mielai padovanosiu tau naują smuiką.

Ar pasiruošusi priimti mano iššūkį ir sąlygas?

Spustelėjau ant profilio, tačiau jis buvo veik tuščias. Prie asmeninės
informacijos buvo nurodyta tik vieta — Londonas. Vartotojo vardas tebuvo viena
raidė: D.
Žinoma, pamaniau apie Dareną, bet tai ne jo stilius.
Ką dar galėtų reikšti „D“? Derekas? Donaldas? Diablas?
Mintyse perkračiau žmones, kurie galėtų žinoti apie mano sudaužytą smuiką ir
tai, jog neketinu nuleisti rankų, bet nė vienas vardas neatėjo galvon. Vienintelis,
žinojęs visas incidento aplinkybes, buvo putliarankis Londono transporto
pareigūnas, bet jis, kaip ir pritinka jo profesijos atstovui, atrodė absoliučiai
neromantiškas. Jei smuikas būtų pavogtas ar, dar blogiau, tyliai paliktas prie
durų, galėčiau įtarti, kad kažkas persekioja mane internete, tačiau žinutė
nepasirodė piktavališka.
Kibirkštis buvo įžiebta, ir aš nepajėgiau jos užgesinti.
Tuščiai spoksojau į ekraną dar dešimt minučių, kol pro duris įvirto Šarlotė
pilnomis rankomis pirkinių maišų.
— Tikiuosi, nesi vegetarė, — šūktelėjo ji, — nes nupirkau tik mėsos.
Patikinau ją, jog labiausiai mėgstu kepsnius, ir pasikviečiau drauge perskaityti
laiško.
Šarlotė stebeilijo į ekraną pakėlusi antakį ir kvailai šypsodamasi.
— Koks iššūkis? — paklausė. — Ir kokios sąlygos?
— Nežinau. Turėčiau atsakyti?
— Na, tai būtų pradžia. Nagi, atsakyk jam.
— Iš kur žinai, kad čia jis?
— Kaip dieną aišku, jog jis. Visa žinutė tiesiog klykia alfa patinu. Tikriausiai kas
nors matė tave griežiant ir yra pamišęs dėl tavęs.
Pasvarsčiusi spustelėjau mygtuką „atsakyti“. Švelniai padėjau pirštus ant
klaviatūros ir surinkau tekstą:

Labas vakaras,
Dėkui už jūsų gerus žodžius.
Koks jūsų iššūkis? Ir kokios sąlygos?
Linkėjimai,
Samer Zachova

Atsakymas atskriejo po kelių minučių:

Mielai atsakysiu į visus klausimus.

Susitikime.

Šiame laiške klaustuko ženklo aiškiai nebuvo — tai buvo reikalavimas.

Nepaisydama sveiko proto ir gundoma Šarlotės, susitariau dėl pasimatymo su
nepažįstamuoju kitą dieną, per patį vidurdienį.

Vėlavau dešimt minučių.

Jis pasiūlė susitikti itališkoje kavinėje, esančioje Šv. Kotrynos dokuose.
Apsimečiau, kad žinau tą vietą, nors iš tiesų neturėjau žalio supratimo. Užtat man
nereikėjo siūlyti vietos.
Atvykusi pamačiau, jog ji — tiesiai ant vandens. Eidama lentomis nuklotu taku
viena dokų puse, supratau, kad kelias uždarytas dėl remonto: turiu grįžti ir eiti
kitu taku. Buvau vienintelė dvasia dokuose, zujanti pirmyn atgal lyg skruzdėlė,
savo kelyje aptikusi trupinį. Įsivaizdavau, jog paslaptingas nepažįstamasis stebi
mano blaškymąsi jaukiai įsitaisęs kavinėje. Vilkėjau pačius neseksualiausius
drabužius, kokius tik radau Šarlotės spintoje, kad nepadaryčiau jam klaidingo
įspūdžio. Pramiegojau, tad nebeturėjau laiko grįžti į savo butą persirengti.
Šarlotė surado man jūreivišką suknelę iš vilnos ir elastano, kurią išsaugojo nuo
tada, kai, prieš pradėdama pokerio žaidėjos karjerą internete, labai trumpai dirbo
priimamojo sekretore viename teisininkų biure. Ši suknelė buvo su pamušalu,
žemiau kelių, kukliu semtuvėlio formos kaklu, ant krūtinės karišku stiliumi buvo
išrikiuotos keturios sagutės. Ji buvo šiek tiek aptempta per klubus, tačiau laisva
per liemenį — jį sujuosiau plonyčiu kreminės spalvos dirželiu. Avėjau
suvarstomus batus iki kulkšnių, su kuriais, laimei, buvau ir triukšmingų peštynių
metro dieną, buvau apsimovusi kūno spalvos kojines. Ant pakuotės buvo
parašyta: „Šiek tiek pateptos aliejumi — nuogų kojų įspūdis“.
— Išvydęs šitas kojines jis pamanys, jog noriu su juo dulkintis, — tariau
Šarlotei.
— Na, gal tu ir norėsi su juo pasiniurkyti, — atsakė ji.
Tada liepė man nebūti kvailai, nes man reikėtų pasilenkti iki pat skeltuko
nugaroje, kad pasimatytų, kas yra apačioje. Laimei, skeltukas buvo negilus, o tai
reiškė, kad eiti nebus lengva, bet kartu neišduos, jog esu be apatinių kelnaičių.
Kadangi suknelės medžiaga išryškino kelnaičių juosmens liniją, Šarlotė atsisakė
išleisti mane su jomis iš namų. Atidaviau jai kelnaites prie durų it kapituliuojantis
kareivis vėliavą.
Ji paskolino man ir savo kreminės spalvos vilnonį paltą, prigrasindama nepalikti
jo, nes brangus. Paltas buvo prisigėręs kvepalų, muskusinės gamos — ne mano
stiliaus, — taip pat atsidavė cinamoniniu lubrikantu, kuriuo ji tepėsi praėjusią
naktį prieš užsivilkdama lateksinę suknelę.
Džiaugiausi, jog esu su paltu, nes pylė kaip iš kibiro. Šarlotė paskolino ir savo
raudoną skėtį. Jį išskleidusi jaučiausi it pasileidėlė, siekianti patraukti dėmesį
ryškia spalva juodos bei pilkos jūroje.
Apsidairiau po kavinę. Nieko ypatinga, išskyrus italą už prekystalio, tad spėjau,
kad kava bus gera. Kava, kurią tiekia likusios Europos oro uostuose, yra geresnė
už tą, kurią siūlo Anglijoje. Tai dar vienas faktas, kurio nepaminėčiau anglui.
Anglai geria arbatą.
Prekystalis, keli stalai ir kėdės. Atskiri laiptai aukštyn į kitą erdvę. Pažvelgiau
pro langus. Buvo aiškiai matyti dokai. Jei jis čia, tikrai matė mane ateinančią.
Pirmame aukšte nieko nebuvo, tad palypėjau laiptais į antrąjį. Ir čia nieko,
išskyrus vidutinio amžiaus moterį su laikraščiu bei kapucino likučiais.
Suzvimbė telefonas. Mes apsikeitėme telefono numeriais, jei kartais vėluotume
ar iškiltų kokių nesusipratimų.
„Aš apačioje“ — sakė žinutė.
 Prakeikimas. Nulipau žemyn, stengdamasi neatrodyti susijaudinusi, ir
pastebėjau staliuką už laiptų, nuo kurio atsiveria puikus vaizdas į atviras medines
pakopas. Prie stalo sėdintis vyras — atsižvelgiant į tinkamą kampą ir
dėmesingumo laipsnį — veikiausiai kuo puikiausiai matė mano suknelę. Mintis,
jog ką tik pasirodžiau šiam nepažįstamajam visiškai nuoga po suknele, mane
sujaudino. Persmelkė gėda. Turiu susiimti.
Jis nusišypsojo, nerodydamas nepasitenkinimo dėl mano vėlavimo, taip pat
neišsidavė ką tik matęs virš galvos šmėkščiojant kojines, man nerangiai
leidžiantis žemyn.
— Tu esi Samer. — Tai nebuvo klausimas. Jo akys žybčiojo, tačiau nieko
neišdavė.
— Taip, — atsakiau ištiesdama ranką pasisveikinti, kaip verslo susitikime.
Prisiminusi tą pasitikėjimą, kurį suteikė korsetas, ryžtingai ištiesinau pečius.
Jis ištiesė ranką ir oficialiai spustelėjo manąją. Jis suspaudė tvirtai.
— Mano vardas Dominykas. Ačiū, kad atėjai.
Jo rankos buvo šiltos bei stangrios, tikriausiai didesnės nei Marko aną vakarą.
Nuo šios minties paraudau ir skubiai atsisėdau.
— Gal norėtum ko nors išgerti? — paklausė jis.
— Kavos su pienu, jei yra. Arba dvigubą espreso, — atsakiau tikėdamasi, jog
žodžiai neišduos mano nervingumo.
Vyras pasuko link prekystalio. Jam einant pro mane pajutau dvelksmą. Jokio
odekolono, tik nežymus muskuso aromatas, šiltos odos kvapas. Nepasikvėpinę
vyrai man atrodo vyriškesni, tai oda be priemaišų ir kvepalų. Įsivaizdavau, kad
tokio tipo vyrai kaip jis rūko cigarus bei skutasi senamadišku skustuvu.
Stebėjau, kaip jis užsako kavą.
Dominykas buvo saikingai aukštas, spėjau, kokių šešių pėdų, ir liesas, tačiau ne
per daug raumeningas. Turėjo stiprias rankas bei plaukiko nugarą. Nepaisant
šaltų manierų — o gal kaip tik dėl jų — atrodė esąs labai karštas vyrukas. Man
visuomet labiau patiko vyrai, kurie nesimaivė ir nemėgino padaryti man įspūdžio.
Labai mandagiai paprašė baristos cukrinės. Jo balsas buvo žemas bei sodrus, it
valstybinės — mano mėgstamiausios — mokyklos absolvento, bet kalba
pasižymėjo netvarkingu ritmu. Aš, tiesą sakant, svarsčiau, ar jis anglas. Mano
ausis greitai pagauna akcentą — galbūt tai natūrali pasekmė, atvykus iš kitur.
Mėginau stumti šias mintis iš galvos, neleisti jam suprasti, jog jis man patinka, ir
suteikti pranašumo.
Jis vilkėjo tamsiai rudą, rumbuotą džemperį aukšta apykakle, kuris atrodė
patogus bei minkštas liesti, galbūt kašmyrinis, tamsius džinsus ir neseniai
nublizgintus gelsvai rudus odinius batus. Nei apranga, nei manieros neišdavė
nieko — tik tai, kad jis atrodo malonus ir nepavojingas. Nepanašus į psichopatą.
Galbūt kitaip pavojingas...
Išsitraukiau iš rankinės telefoną ir parašiau Šarlotei žinutę, jog kol kas nesu
sukapota dalimis.
Jis grįžo su padėklu. Aš stojausi padėti jam išdėlioti puodelius, tačiau jis
mostelėjo sėstis. Vienoje rankoje laikydamas padėklą, kita padėjo kavos puodelį
priešais mane. Jis palinko kruopele arčiau, nei buvo būtina, siūlydamas man
cukraus, lengvai paliesdamas mano ranką. Prisilietimas užtruko pakankamai ilgai,
kad sukeltų mano reakciją — pritarimą arba ne. Tačiau jis patraukė ranką, ir aš
apsimečiau to nepastebėjusi.
Papurčiau galvą, kad cukraus nereikia, laukdama privalomos pastabos: „Tu
pakankamai saldi“, tačiau jos neišgirdau. Sėdėjome keistai jaukioje tyloje, jam
subtiliai įsimaišant vieną, tada antrą, trečią ir galiausiai ketvirtą gabalėlį cukraus į
kavą. Jo nagai buvo sutvarkyti, nors ir kvadratinės formos, tad atrodė kaip
vyriški, o ne moteriški. Oda turėjo vos pastebimą alyvuogių atspalvį, bet
negalėčiau pasakyti — dėl kilmės ar todėl, kad neseniai atostogavo. Labai švelniai
ištraukęs šaukštelį iš puodelio tvarkingai padėjo jį ant lėkštelės, neatitraukdamas
nuo jo akių, tarsi žvilgsniu neleisdamas nulašėti kavai nuo šaukštelio ant
servetėlės. Ant vyriškio dešinio riešo puikavosi sidabrinis laikrodis —
senamadiškas, ne skaitmeninis. Man visuomet sunkiai sekėsi nuspėti amžių, ypač
vyrų, tačiau maniau, jog jis pradėjęs penktą dešimtį, tikriausiai ne vyresnis nei
keturiasdešimt penkerių, nebent atrodė jaunesnis, nei buvo iš tiesų.
Jei jis ir turėjo smuiką, aplink stalą jo nebuvo matyti.
Vyras atsilošė kėdėje. Dar akimirka tylos.
— Taigi, Samer Zachova. — Jis voliojo skiemenis burnoje vieną po kito tarsi
ragaudamas juos. Stebėjau jo lūpas. Jos atrodė neįprastai švelnios, nors tvirtai
sučiauptos. — Tikriausiai svarstai, kas aš toks ir kur čia šuo pakastas.
Linktelėjau, tada gurkštelėjau kavos. Ji buvo dar gardesnė, nei tikėjausi.
— Puiki kava, — pastebėjau.
— Taip, — atsakė jis. Jo veidas atrodė suglumęs. Laukiau, kol jis pratęs. —
Norėčiau padovanoti tau smuiką.
— Mainais į ką? — palinkau arčiau susidomėjusi.
Jis taip pat palinko į mane, padėjęs delnus ant stalo, išskleidęs pirštus, kone
liesdamas jais manuosius, lyg kviesdamas sudėti rankas į jo delnus. Užuodžiau
nežymų kavos kvapą jam iš burnos. Kaip tada, kai Šarlotė išsitepliojo cinamono
kvapo lubrikantu, pajutau ūmų poreikį pasilenkti arčiau ir jį palaižyti.
— Norėčiau, kad man pagriežtum. Galbūt Vivaldį?
Jis vėl atsilošė, tingiai, vos šypsodamas, lyg būtų pastebėjęs, jog mane traukia,
ir dabar erzintų.
Tango šokama dviese. Vėl ištiesinau pečius bei pažvelgiau jam į akis,
vaidindama abejingą tarp mūsų kylančiam karščiui. Nutaisiau tokią veido išraišką,
tarsi rimtai galvočiau, svarstyčiau jo keistą pasiūlymą kaip profesinį kontraktą.
Prisiminiau paskutinį kartą, kai grojau „Keturis metų laikus“, tą popietę po
kivirčo su Darenu. Tądien kažkas įmetė man į dėklą penkiasdešimtinę. Dabar
nusprendžiau, kad veikiausiai tai padarė Dominykas.
Jaučiau, kaip jis pasimuistė po stalu ir žybtelėjo akimis. Pasitenkinimas?
Troškimas? Galbūt neatrodžiau tokia susikaupusi, kaip įsivaizdavau.
Mano skruostus nuspalvino karštas raudonis, koja prisilietus prie jo kojos ir
suvokus, jog sėdžiu išskėtusi kelius po stalu kaip vyras. Jau mėnesį neturėjau
sekso, tad buvau pasirengusi apsižergti vieną iš stalo kojų. Bet jam nebūtina to
žinoti.
Jis tęsė:
 — Tik vienas pasirodymas, ir tu gausi smuiką. Aš išrinksiu vietą, tačiau,
suprantama, kad esi susirūpinusi dėl saugumo. Jei nori, gali atsivesti draugę.
Linktelėjau. Dar neapsisprendžiau, ar vykdysiu jo sumanymą, tačiau turėjau
laimėti laiko apmąstymams. Pasiūlymo potekstė buvo akivaizdi, to vyro arogancija
erzino. Bet, nepaisant kuo nuoširdžiausių ketinimų elgtis priešingai, Dominykas
mane traukė, be to, man beviltiškai reikėjo smuiko.
— Nagi, Samer Zachova, ar tai reiškia, kad sąlygas priimi?
— Taip.
Apsvarstysiu vėliau ir, jei reikės, atsisakysiu elektroniniu laišku.
Nepaklausęs, ar aš noriu, jis užsakė dar du puodelius kavos. Jo prielaida
suerzino. Jau ketinau protestuoti, bet kavos dar norėjau — atrodyčiau kvailai, jei
užsisakyčiau jos išeidama. Gurkšnodami kalbėjomės apie orą, trumpai
persimetėme kasdienio gyvenimo smulkmenomis. Nors manasis gyvenimas be
smuiko jau nebebuvo toks kasdieniškas.
— Tu jo ilgiesi? Smuiko?
Pajutau keistą ir ūmų emocijų antplūdį, lyg neišlaisvinami stryko bei
instrumento kūne įkalinti pojūčiai sprogdintų mane iš vidaus, naikintų.
Nieko neatsakiau.
— Ką gi, tada nedelskime. Galbūt kitą savaitę. Susisieksiu su tavimi dėl vietos ir
pasirūpinsime laikinu instrumentu, o jei liksiu patenkintas, pirksime nuolatinį
smuiką.
Vėl sutikau, nekreipdama dėmesio į beveik nepagarbiai arogantišką jo toną. Kol
kas neatskleisdama dvejonių pasiėmiau nuo kėdės paltą.
Iš kavinės išėjome drauge. Paėjėjome, kol keliai išsiskyrė, ir mandagiai
atsisveikinome.
— Samer, — šūktelėjo jis man nueinant.
— Taip? — atsiliepiau.
— Vilkėk juodą suknelę.
 4
Vyras ir jo styginių kvartetas
Dominykas visuomet buvo dėmesingas trilerių apie šnipus skaitytojas ir iš
gausybės nekantriai prarytų knygų įsiminė šnipinėjimo meno pagrindus. Tad
kavinėje įsitaisė į akis nekrintančioje vietoje pirmame aukšte, kampe prie laiptų,
iš kur aiškiai matė duris, bet pats dėl iš lauko krintančios ryškios šviesos nebuvo
matomas. Šiuo atveju pabėgimo kelio nereikėjo numatyti.
Matė, kaip ji įėjo — keliomis minutėmis vėluodama, gaudydama kvapą, atsainiai
apsidairė tuščioje kavinėje, kur nuo sienos prie sienos pleveno gundantis sodrus
kavos kvapas ir pukšėjo espreso aparatas.
Atkreipė dėmesį į tai, kad ji nepastebėjo jo nišoje už laiptų ir ieškojo akimis.
Tada pakilo į antrą aukštą, siaurutei mėlynai pieštuko formos suknelei apgaubiant
klubus sulig kiekviena pakopa: jis aiškiai matė, kas yra po suknele, kol tamsuma
tarp jos kojų sutrukdė toliau tyrinėti. Dominykas visuomet buvo slaptas
vojeristas. Šis nesąmoningas trumputis žvilgsnis į jos paslaptį buvo žavus bei
dailus pažadas to, kas bus ateityje.
Netrikdomas smuiko bei hipnotizuojančios muzikos vyras galėjo įvertinti jos
fizinę išvaizdą. Degantis plaukų brūzgynas, kandi juosmens linija ir beveik
vyriškai žavūs judesiai. Ne tokia aukšta, kokia atrodė po žemomis judraus metro
koridoriaus lubomis. Nebuvo modelio standartus atitinkanti gražuolė, tačiau
išsiskyrė — ir minioje, ir pati sau — skubėdama kavinėje ar artėdama nuo dokų.
Taip, ji buvo kitokia, ir tai jį traukė.
Susiradęs merginos numerį telefono adresų knygoje surinko žinutę,
pranešdamas, kur jis sėdi. Ji nusileido laiptais droviai raustelėjusi, kad
nepastebėjo jo iš karto.
Dabar ji žiūrėjo jam į akis.
— Tu esi Samer, — tarė Dominykas ir pats prisistatė, pakviesdamas ją sėstis
priešais.
Ji pakluso.
Jo šnerves pasiekė silpnas cinamono dvelksmas. Ne toks kvapas, kokį tikėjosi
nuo jos sklisiant. Manė, jog prie blyškios jos odos labiau derėtų kvepalai, turintys
stiprią žalią natą, šalti, neužgožiantys, klastingi.
Ką gi...
Pažvelgė Samer į akis. Ši atlaikė žvilgsnį, įžūliai, bet apimta smalsumo, ryžtinga
ir truputį savimi patenkinta.
Aišku, kad turėjo tvirtą nuomonę apie save. Tai gali būti labai įdomu.
Buvo užsakytos kavos. Jie tyrinėjo vienas kitą tyloje, stebėjo, vertino, svėrė,
spėliojo. Tarsi šachmatininkai prieš mūšį ieškojo silpnosios varžovo vietos,
spragos, padėsiančios palaužti priešininką.
Dominykas pakilo paimti padėklo, ant kurio barista sudėjo jų espreso, o ji skubai
išsiuntė žinutę, veikiausiai patikindama draugę, jog yra saugi ir iš pirmo žvilgsnio
jis neatrodo esąs pripažintas serijinis žudikas ar iškrypėlis. Dominykas leido sau
šyptelėti. Regis, jis išlaikė pirmąjį testą. Dabar jo ėjimas.
 Jis patvirtino savo pasiūlymą, pabrėždamas neregimas tiesmukos iniciatyvos
linijas. Tačiau jo galvoje pamažu brendo kur kas sudėtingesnis planas. Skleidėsi
fantazija, atgijo vizijos, lyg polaroidu darytos nuotraukos ryškėtų tamsioje debesų
galybėje. Kaip toli jis eis? Kaip toli ves ją?
Po pusvalandžio jiems išsiskyrus, vis dar neatslūgo įtampa dėl pasakytų žodžių.
Dominykas suvokė, kad yra smarkiai susijaudinęs, jo erekcija plėšė džinsus,
stebint, kaip ji grakščiai eina lentiniais Šv. Kotrynos dokų takais link Tauerio tilto.
Ji nė karto neatsigrįžo, bet Dominykas žinojo, jog jaučia į nugarą įbestą žvilgsnį.
O, tai bus vertas iššūkis... Rizikingas ir jaudinantis, bet...

Dominykas, kaip žmogus, didžiąją gyvenimo dalį praleidęs knygų karalystėje,

buvo ir žinių šaltinis — tegu kartais tik teorinių, — ir veiksmo žmogus.
Studijuodamas universitete jis valandų valandas praleisdavo bibliotekoje, o tada
lengvai iškeisdavo jas į bėgimo taką bei sportinius šortus. Pasirodė esąs stiprus
šuolininkas į aukštį ir tolį, nepaprastas vidutinių nuotolių bei kroso bėgikas, nors
jam ne taip gerai sekėsi komandinis sportas, mat sunkiai pritapo ir derėjo su
kitais. Jis nematė prieštaravimų tarp šių skirtingų gyvenimo aspektų.
Daugelį metų jo seksualinis gyvenimas buvo konservatyvus ir tradicinis. Jam
niekuomet netrūko partnerių lovoje, net jaunystėje, kai linko idealizuoti moteris
ir mįslingai įsimylėdavo tas, kurių negalėjo pasiekti. Laikė save kiek geresniu nei
vidutinis meilužiu, nepasižyminčiu beprotiškai lakia vaizduote, bet švelniu.
Susitelkęs į savo vidaus pasaulį ne visuomet rūpinosi, kaip atrodo moterims, su
kuriomis miega. Seksas buvo dar viena neišvengiama veikla — bet tai tik dalis
įtempto gyvenimo audinio, greta knygų, meno ir maisto.
Iki tos dienos, kai sutiko Katriną.
Jis skaitė kursą apie Markizą de Sadą ir kitus moderniosios klasikos erotinius
kūrinius. Rijo pornografiją (ir mėgavosi ejakuliaciniais orgazmais), žinojo, kas yra
BDSM, dominavimas, nuolankumas, buvo susipažinęs su iškrypimų palete,
fetišistų reikmenimis, tačiau tai niekuomet nepersipynė su kasdieniu jo paties
gyvenimu. Tai buvo lyg kažkas svetima — abstraktu, tolima, tai, ką darė, kuo
mėgavosi kiti. Stebėjo viską intelektualiai susidomėjęs, bet šis paralelinis pasaulis
nekvietė jo, neviliojo įsitraukti.
Ji taip pat dirbo universitete, tik dėstė kitą discipliną. Jie susipažino
konferencijoje Midlandse, pasikeitė šelmiškais žvilgsniais per vieną iš jo
pagrindinių paskaitų. Po to įvyko nedrąsus pokalbis pilnutėliame bare tą vakarą.
Grįžę į Londoną jie tapo meilužiais, nors ji buvo ištekėjusi, o Dominykas tuo metu
jau ilgą laiką draugavo su kita.
Dažniausiai kūniškiems malonumams jie atsiduodavo dieną viešbučio kambaryje
ar ant kilimu išklotų grindų jo nedidukam kabinete universitete tarp laimingos
valandos ir paskutinio traukinio, vežančio iš Charing Cross į pietinius
priemiesčius.
Jie brangino kiekvieną minutę. Seksas atvėrė akis tiek Dominykui, tiek Katrinai,
lyg buvusios patirtys būtų vedusios į šią akimirką. Judviejų seksas buvo skubotas,
svaigus, žūtbūtinis, neįveikiamas it narkotikai.
Tuo metu, kai keliai trynėsi į storą, šviesiai rudą languotą kilimą, kai jis po
savimi jautė jos kūną, kai abu šnopavo, vos gaudydami kvapą, o jo erekcija
kaskart vis smarkiau ir giliau skverbėsi į Katriną, užsimerkusią geidulingoje
bendrystėje, Dominykas mintyse stabtelėjo, sustingo akimirkai. Įrašė į atmintį
prisiminimus.
Klausė savęs, ar vieną dieną ateityje (tolimoje?) turės prikelti šį vaizdą, kad
patirtų malonumą atsiskyrėlio vienatvėje.
Jis tyrinėjo raudonį, einantį nuo jos kaklo iki nedidelių krūtų. Klausėsi
paleistuviškų jų skleidžiamų garsų, fizinei trinčiai sustiprėjus iki nepadoraus lygio
tuščiame biure. Taip pat iš jos suspaustų lūpų ištrūkusių aimanų, plaučiams
iškvėpus staccato. Ant kaktos blizgantis prakaitas it veidrodis atspindėjo lašelius,
tekančius per jo poras krūtinėje, rankose, kojose ir visose žinomose bei aktyviose
kūno dalyse, jam džiugiai triūsiant virš jos ir joje.
— Jėzau, — aimanavo ji.
— Taip, — sutiko Dominykas, suvienodindamas dubeninio šturmo ritmą sulig
kiekvienu „noriu“ bei siaubingas jų aistros pasekmes priimančiu Katrinos
šnibždesiu. Ji užsimerkė ir giliai atsiduso.
— Gerai jautiesi? — susirūpinęs pasiteiravo jis, sulėtindamas ritmą.
— Taip. Taip...
— Nori ramiau? Švelniau?
— Ne, — tarė Katrina kimiu, ištęstu balsu. — Tęsk. Toliau. Prašau.
Dominykas pakeitė padėtį, sumažindamas spaudimą keliams, trumpam prarado
pusiausvyrą ir vos nenukrito ant jos. Instinktyviai ištiesė į priekį rankas ir,
ieškodamas atramos, pirštais lengvai palietė Katrinos riešus. Suėmė juos.
Nervingas trūkčiojimas it elektra nuvilnijo jos kūnu.
— Hmm...
— Kas?
— O... nieko...
Bet jos akys kalbėjo priešingai. Ji žvelgė į jį, skverbdamasi į jo sielą su
klausimais. Ne, greičiau reikalavimu, maldavimu. Prašytojas prikaltas prie jų
dulkinimosi kryžiaus.
Atsakydamas jis iš visų jėgų sugniaužė Katrinos riešus ir sudėjo rankas už
galvos, šlaunimis nesiliaudamas į ją brūžintis, prismeigęs ją it drugelį prie kietų
grindų. Dabar moters skruostai buvo tamsiai raudoni. Dominykas suvokė, kad jai
tikriausiai skauda, tačiau švelnios pasitenkinimo aimanos, regis, kvietė sustiprinti
spaudimą, tvirkinti jos kūną. Dar vienas įdėmus žvilgsnis jam į akis, be žodžių,
bet iškalbingas. Jis reiškė „daugiau“.
Jis atitraukė nykščius nuo juos riešų, baimindamasis, jog paliks randą, užgaus,
ir leido jiems slysti, kol įsispaudė jai į kaklą. Rankos judėjo aplink jos odą ratu it
vėrinys. Katrinos pulsas atsispindėjo išorėje, nuo jos odos paviršiaus
skverbdamasis į atšiaurius jo pirštų galiukus.
Ji nenormaliai giliai įkvėpė ir sušuko: „Stipriau!“ Tuo pat metu jis ir bijojo, ir
buvo susijaudinęs iki begalybės. Erekcija išsipūtė iki nenormalaus dydžio,
sprausdamasi į švelnias, drėgnas jos vidines sieneles, o pirštai spaudė kaklą,
sutrikdydami kraujotaką. Jos blyškus veidas mainėsi vaivorykštės spalvomis.
Katrinos orgazmas ištrūko rėklia, gomurine aimana, veik vyrišku triumfu. Jis
atleido gniaužtus aplink kaklą, ir vietoj kvėptelėjimo pasigirdo gyvuliškas riksmas.
Visą tą laiką jis dulkino ją lyg mašina — negailestinga, nuožmi, nevaržoma. Jis
užsimerkė ir pagaliau leido sau išsilieti. Atrodė, lyg visa esybė liepsnotų. Seksas
buvo gaivališkas. Pirmykštis. Tai tikriausiai intensyviausias pasidulkinimas
gyvenime.
Vėliau, kai jie, vis dar prakaituotais kūnais, dirsčiojo į laikrodžius, galvodami
apie paskutinius traukinių išvykimo laikus, ji tarė:
— Žinai, dažnai klausdavau savęs, koks būtų jausmas, jei tai darytume stipriau,
šitaip. Žinojai, ką daryti.
— Anksčiau nesu to bandęs. Žinoma, esu skaitęs apie tokius dalykus, tačiau
tai — tik teorija, žodžiai, sąvokos popieriuje.
— Žinojau, kad galiu tavimi pasitikėti, kad nenueisi per toli.
— Nenorėjau sukelti tau skausmo. Niekuomet to nepadaryčiau.
Ji palinko arčiau ir, padėjusi galvą ant vis dar lipnaus jo peties, sukuždėjo:
— Žinau.
Taip jie pradėjo seksualiai eksperimentuoti. Tai truko savaites. Per jas Katrina
palengva atskleidė savo slapčiausius troškimus, giliausias fantazijas, įžiebė vidinę
ugnį, kuri išdavė jos nuolankumą. Ji toli gražu nebuvo mazochistė, bet
neginčijamai troško skausmo, laužyti ribas. Prasiveržė jos civilizacijos bei gerų
manierų daugybę metų gniaužtas gaivalas, slėptas po apgaulinga išore ir
neturėjęs progos ištrūkti.
Dominykas pirmasis įžvelgė šį moters bruožą, instinktyviai nukreipdamas jį
tinkama linkme, užvaldydamas, išlaisvindamas ją.
Jis skaitė romanus, žinojo istorijų, bet tai nebuvo tradicinis šeimininko ir vergo,
dominuojančiojo ir nuolankiojo variantas. Jie atsidavė vienas kitam savo noru,
pereidami skirtingus lygmenis, artėdami prie kertinių aistros bei seksualinio
potraukio akmenų. Nereikėjo jokių atributų, kuriuos jie kadais siejo su šia nauja
džiaugsmingo pertekliaus žeme: latekso, odos ar kankinančių įrankių.
Jų akys atsivėrė, ir bent jau Dominykas suprato daugiau jų nebeužmerksiąs. Tai
neišvengiamai tapo ir jų slapto ryšio pabaigos pradžia. Sulig kiekvienu žingsniu
jie vis labiau artėjo prie bedugnės, iš kurios negrįžtama, kiekviena nauja
improvizacija bei žingsnis juos tolino nuo tradicinės sekso upės. Jis įžvelgė
Katrinos galvoje dygstant abejonės sėklas. Baimę, kur visa tai nuves.
Galiausiai Katrina pasidavė realybės naštai, vidurinės klasės auklėjimui,
Kembridžo literatūros moksliniam laipsniui ir nuobodžiai santuokai su vyru, kuris
buvo geras, tačiau neturėjo vaizduotės, ir nusprendė išsiskirti su Dominyku. Jie
daugiau nebesikalbėjo ir stengėsi nesusidurti oficialiuose priėmimuose ar
renginiuose. Galiausiai ji drauge su vyru išsikraustė iš miesto ir atsisakė
dėstytojos darbo.
Vis dėlto Dominykas atvėrė Pandoros skrynią, ir pasaulis tapo saldžių pagundų
bei pažinimo pilnomis džiunglėmis, kuriose jiedu su Katrina pasiekė naują lygmenį
ir kuriose buvo daugiau gyvybės, nei jie anksčiau įsivaizdavo. Užgimęs šis
jausmas nebeapleido.
 Dominykas žinojo, kad pirmiausia turi išbandyti Samer, įsitikinti jos ryžtu,
polinkiu žaisti. Jau suprato, jog ji turi savo nuomonę ir nepasiduos grubioms
manipuliacijoms ar šantažui. Norėjo, kad ji patirtų nuotykį, imtų eksperimentuoti
suvokdama to riziką bei pasekmes. Jam nereikėjo laisvalaikiu už virvelių
tampomos marionetės, nesugebančios įvertinti padėties. Troško bendrininkės,
kurios jaudulys tvinksėtų tuo pat ritmu kaip ir jo.
Iš trumpo jų susitikimo ir neištartų žodžių ji tikriausiai jau žino, kad smuikas
tėra masalas įvilioti ją į spąstus, kad ilgainiui jam prireiks daugiau nei muzikinės
dovanos. Galbūt tai ne sandoris su velniu — jis neįsivaizdavo savęs vaidinančio šį
makiavelišką vaidmenį, — bet žaidimas, iš kurio abu dalyviai nesitraukia iki galo.
Dominykas neturėjo supratimo, ką nori pasiekti. Taip, buvo tamsa, kurią magėjo
ištirti, tačiau nežinojo, kaip giliai ji siekia.
Jis paskambino pažįstamam, kuris dirbo muzikos koledže Sityje ir turėjo
abejotiną reputaciją. Šis noriai atsakė į jo klausimus. Taip, yra parduotuvė, kur
Dominykas gali išsinuomoti puikios kokybės smuiką dienai, savaitei ar net
mėnesiui. Be to, šis pažįstamas žinojo, kur geriausia ieškoti klasikinės muzikos
atlikėjų pasirodymui.
— Turėk omenyje, jog tai labai privatus vakarėlis, — nurodė Dominykas. — Ar
jie sutiks griežti užrištomis akimis?
Jo pašnekovas kitame laido gale nusikvatojo.
— Po paraliais! Mielai būčiau svečiu tokiame vakarėlyje! — tarė jis. Tada mąsliai
pridūrė: — Jei mokėtų kūrinį, kurį pasamdyti atlikti, ir pinigai būtų geri, esu
tikras, galima būtų pasiekti visus tenkinantį susitarimą. Tik gal to ypatingo
reikalavimo verčiau neminėti pirmame skelbime?
— Suprantu, — tarė Dominykas.
— Pranešk, kaip sekasi. — Ir pridūrė: — Dabar aš jau didžiai susidomėjęs.
— Duosiu žinot, Viktorai. Pažadu.
Kitą dieną jis apsilankė rekomenduotoje muzikos parduotuvėje. Ji buvo įkurta
Danijos gatvės viduryje, Londono West Ende, prie pat Charing Cross Road. Iš
išorės ši parduotuvė atrodė kaip ir dauguma kitų parduotuvių gatvėje, kadaise
vadintoje Alavinių prikaistuvių alėja. Čia buvo prekiaujama elektrinėmis ir
bosinėmis gitaromis, stiprintuvais; kitų instrumentų vitrinoje nebuvo matyti.
Manydamas, kad pažįstamas iš muzikos koledžo jam netinkamai patarė,
Dominykas nedrąsiai žengė į vidų. Netrukus jis nurimo, išvydęs didžiulę stiklinę
spintą su pustuziniu smuikų.
Jį pasveikino jauna moteris prie prekystalio. Jos juodi it degutas plaukai, aiškiai
dažyti, siekė juosmenį, aptempti džinsai atrodė it antra oda, o smarkiai
išdažytame veide švietė putlios, tamsiai raudonos lūpos. Nosyje kyburiavo didelis
auskaras, o ausys turėjo atlaikyti nesuskaičiuojamos galybės auskarų iš
įvairiausių metalų svorį. Akimirką Dominykas pramogavo stebėdamas ją ir
įsivaizduodamas, kokias kūno vietas ji dar persivėrusi. Visuomet troško
pasidulkinti su moterimi, turinčia auskarą lytyje, persivėrusia vieną ar abu
spenelius, tačiau iki šiol turėjo progos pasidžiaugti tik auskaru bamboje — šis,
deja, jam nebuvo toks jau erotiškas. Aišku, tie auskarai bambose buvo kažkokie
pigūs — neskoningi, proletariški.
— Man sakė, kad nuomojate instrumentus, — tarė vyras.
— Taip, sere.
— Man reikia smuiko, — patikslino jis.
Ji parodė į stiklinę spintą.
— Rinkitės.
— Juos visus galima išsinuomoti?
— Taip, tik reikės palikti užstatą grynaisiais arba kredito kortelės numerį ir
parodyti asmens tapatybės dokumentą su nuotrauka.
— Žinoma, — patvirtino Dominykas. Jis visuomet nešiojosi pasą vidinėje švarko
kišenėje — senas įprotis, kurio taip ir neatsikratė. — Galiu apžiūrėti iš arčiau?
— Be abejo.
Gote mergina atkabino raktą iš ryšulio, tabaluojančio ant prie kasos aparato
pritvirtintos ilgos grandinės, ir atrakino įstiklintą spintelę.
— Bijau, kad nedaug išmanau apie smuikus. Padedu pažįstamam. Gal jūs
galėtumėte patarti? — paklausė jos.
— Nelabai. Man arčiau širdies rokas ir elektroninė muzika, — nusišypsojo
mergina. Jos lūpos atrodė lyg švyturiai.
— Aišku. Gerai, kuris iš šių smuikų laikomas geriausiu?
— Manyčiau, pats brangiausias.
— Logiška, — pastebėjo Dominykas.
— Didelio mokslo čia nereikia, — koketiškai šypsodamasi tarė pardavėja.
— Nejaugi!
Ji padavė jam vieną iš smuikų. Šis atrodė senas, medis buvo įgavęs oranžinę
spalvą, veikiausiai pergyvenęs ne vieną savininkų kartą, nupoliruotas ir
blizgantis, gaudantis parduotuvės fluorescentinių šviesų atspindžius.
Nepaleisdamas smuiko iš rankos Dominykas akimirką svarstė. Instrumentas
atrodė lengvesnis, nei tikėjosi. Pamanė, jog jo skambesys priklauso nuo griežėjo.
Tuojau pat supyko ant savęs. Reikėjo bent šiek tiek pasidomėti smuikais prieš čia
ateinant. Jis atrodo kaip absoliutus diletantas.
Pirštais perbraukė per laikomą smuiką.
— Jūs grojate? — paklausė jaunos moters deguto juodumo plaukais. Jos
marškinėliai šiek tiek nuslinko nuo dešinio peties, atidengdami nežymią didžiulės
tatuiruotės kontūrą.
— Gitara, — tarė ji, — tačiau vaikystėje turėjau lankyti ir violončelės pamokas.
Galbūt vieną dieną vėl grįšiu prie jos.
Įsivaizduodamas jos tariamus auskarus, Dominykas trumpam paniro į slaptą,
kiną: regėjo, kaip ji stovi ant scenos, kojomis apžergusi violončelę. Šyptelėjo nuo
šios minties. Tada tvirtai pareiškė:
— Imu. Ar galima būtų savaitei?
— Puiku, — tarė pardavėja. Išsitraukusi bloknotą ji pradėjo skaičiuoti.
Dominykas nenuleido akių nuo jos nuogo peties, pastebėjo ištatuiruotas juodas,
žalias ir raudonas gėlytes, atkreipė dėmesį į tai, kad ji turi mažulytę ašaros
formos tatuiruotę po kaire akimi.
 Laukdami, kol ji baigs, į parduotuvę ir iš jos plūdo kiti pirkėjai — juos aptarnavo
pardavėjas, apsirengęs beveik identiškais gotų apdarais, pasidaręs minimalistinę
geometrinę šukuoseną.
Galiausiai ji pakėlė akis, paskutinį kartą peržvelgusi skaičių stulpelį.
— Tai kiek tas malonumas kainuos? — paklausė Dominykas.
Smuiką gavo kartu su dėklu.
Namuose atsargiai paguldė brangų instrumentą ant vienos iš sofų ir
kompiuteryje patikrino orų prognozę savaitei. Mat pirmąją nuotykio dalį planavo
lauke. Į vidų persikels vėliau, kai atsargumas taps drąsos dalimi ir įvykiai
išsirutulios į viešoje vietoje nederamas apraiškas.
Prognozės buvo geros. Mažiausiai keturias ateinančias dienas lietaus
nenumatoma. Dominykas parašė žinutę Samer, pranešdamas susitikimo datą,
laiką bei vietą. Atsakymas atskriejo po pusvalandžio. Ji buvo laisva ir pasiruošusi.
„Ar man atsinešti partitūrą?“ — teiravosi ji.
„Nemanau. Grieši Vivaldį.“

Saulė kabėjo virš Hampstead Heatho. Čiulbėjo paukščiai, kirsdami medžiais

nužymėtą horizontą. Vis dar buvo ankstyvas rytas, ir ore tvyrojo žnaibantis
šaltukas. Samer išlipo Belsize parko metro stotelėje ir atėjo nuo kalvos, pro
Karališkąją ligoninę, kur vietoj seno kino teatro buvo pastatyta „Marks & Spencer“
parduotuvė — nedidelė vieta, tinkama apsipirkti South Endo kelyje. Tada praėjo
pro vaisių bei daržovių prekystalį prie įėjimo į požeminę traukinių stotį. Galiausiai
pasiekė automobilių stovėjimo aikštelę, kur jie sutarė susitikti. Ji yra čia buvusi ir
anksčiau, prieš kelis mėnesius, kai su draugais buvo sutarusi iškylauti.
Aikštelėje stovėjo tik vienas metalo pilkumo BMW. Ji iš tolo atpažino Dominyko
siluetą sėdint vairuotojo vietoje. Jis skaitė knygą.
Kaip nurodyta, Samer vilkėjo pečius apnuoginančią juodą aksominę suknelę, o
ant jos, kad nesušaltų, buvo užsimetusi Šarlotės paltą, kurio ši kol kas neprašė
grąžinti.
Pamatęs ją prisiartinant jis atidarė duris ir atsistojo laukdamas prie automobilio,
kol ji nesmagiai kaukšėjo aukštakulniais grubaus smėlio, akmenuotu savivaldybės
aikštelės paviršiumi. Ši aikštelė per šventes virsdavo atrakcionų parku.
Jis pažvelgė merginai į kojas. Pastebėjo aukštakulnius. Tai jos oficialūs sceniniai
batai. Jis irgi vilkėjo juodus drabužius. Kašmyrinį nertinį su trikampe iškirpte ir
juodas kelnes aštriu priekiniu kantu.
— Galbūt vertėjo autis ilgaaulius, — pastebėjo jis. — Reikės eiti per žolę iki
numatytos vietos.
— Atsiprašau, — tarė Samer.
— Tokiu metu ryte ant žolės dar laikosi rasa. Bateliai sušlaps, gali ir suplyšti.
Nusiauk juos kol kas. Matau, kad esi apsimovusi pėdkelnes ar kojines.
Neprieštarausi?
— Tiesą sakant, ne. Kojines.
— Puiku. — Vyras nusišypsojo. — Prilimpančias ar prisegamas?
 Samer skruostai užkaito. Įžūlumas atsakė už ją.
— O kokios pačiam labiau patiktų?
— Tobulas atsakymas, — tarė Dominykas, bet daugiau nebeaiškino. Atidaręs
galines automobilio duris vairuotojo pusėje nuo užpakalinės sėdynės paėmė
tamsų, blizgantį smuiko dėklą.
Samer suvirpėjo.
Kliktelėjęs pultelį jis užrakino BMW ir mostelėjo į plytinčius žolynus, į už
neaukštos stovėjimo aikštelės tvoros nusidriekusį beribį lauką.
— Sek paskui mane.
Pasiekusi žolę Samer nusiavė batus. Jis buvo teisus: beveik basos kojos jautė
drėgną ir samanotą žolę. Po kelių minučių apsiprato. Dominykas vedė ją pro
tvenkinius, per nedidelį tiltą, žvelgiantį į maudynių teritoriją, tolyn keliu. Čia ji
vėl turėjo apsiauti, nes nugludusių akmenukų tyrai badė padus. Įmirkusio nailono
šliuksėjimas batuose buvo nemalonus, bet tai tęsėsi neilgai — netrukus jie vėl
pasiekė žolę, ir ji, apsimovusi tik kojinėmis, sekė paskui jį. Vyras ėjo vienodu,
ryžtingu tempu, vienoje rankoje už dirželių nešdamas jos batelius. Ji svarstė, kur
jie eina. Ši viržyno dalis merginai buvo nepažįstama, tačiau ji pasitikėjo
Dominyku. Intuicija. Netikėjo, kad jis vilioja ją į miško gūdumą, ketindamas
išprievartauti. Nors mintis apie tokią lemtį jai nerimo nekėlė.
Dar kelis šimtus jardų medžių lapija slėpė dangaus mėlynę ir saulės šilumą.
Galiausiai jie išėjo į šviesą. Apskritas laukas vėrėsi tiesiai į dangų. Begalinė
žaluma, lyg iš nenustygstančios jūros būtų išnirusi sala, nežymus nuožulnumas, o
pylimo viršuje — orkestro pakyla.
Senovinės, Viktorijos laikų, kaldintos geležies kolonos, vietomis aprūdijusios,
stūksojo virš palaimingai tuščio lauko.
Samer aiktelėjo. Tai buvo nuostabi, absoliučiai tobula vieta, savotiškai apleista
ir nyki. Dabar mergina suprato, kodėl jis pasirinko tokį ankstyvą rytmetį čia ateiti.
Žiūrovų nebus, gal tik keli, jei smalsuolius iš tolimų viržyno pakampių suviliotų
jos muzika.
Dominykas linktelėjo galva į orkestro pakylą.
— Štai ir atėjome.
Paėmusi iš jo smuiko dėklą ji palypėjo akmeniniais laiptais ant pakylos.
Dominykas įsitaisė viename kampe, atsainiai atsišliejęs į vieną iš atraminių
metalinių iškabų.
Akimirką Samer pajuto norą pasipriešinti. Kodėl ji paklūsta jo prakeiktiems
reikalavimams, elgiasi taip romiai bei paslaugiai? Viena jos dalis norėjo treptelėti
koja ir išrėžti: „Ne“ arba „Nieku gyvu“. Tačiau kita, kurią ji tik dabar sužinojo
egzistuojant, gundančiai kuždėjo į ausį įsitraukti į žaidimą. Sakyk „Taip“.
Ji sustingo.
Suėmusi save į rankas atsistojo viduryje scenos. Atvėrė smuiko dėklą.
Instrumentas atrodė rinktinis, kur kas geresnis nei jos apdaužytas ir niekam tikęs
senasis. Godžiai braukdama pirštais per poliruotą medį, sąsmauką, stygas,
mergina pagavo jo akis.
— Tai tik laikinas instrumentas, — tarė Dominykas. — Jei įvykdysi susitarimą
taip, kad abu liktume patenkinti, parūpinsiu tau nuolatinį, geresnės kokybės
smuiką.
Šią akimirką Samer neįsivaizdavo, jog galėtų kada nors laikyti rankose puikesnį
instrumentą nei šis. Jo svoris, pusiausvyra, išlinkimai atrodė tobuli.
— Pagriežk man, — paliepė jis.
Ji išsinėrė iš Šarlotės palto ir leido nukristi jam ant grindų. Ryto šaltukas ant jos
pečių dabar tebuvo švelnus vėjelis, jai iškeliaujant į transą, užmiršus, kur stovi,
šią keistą bei izoliuotą vietą, santykių atspalvius... Taip, ji žinojo, kad santykiai
užsimegs — su šiuo neįprastu ir pavojingu vyru.
Ji pasilenkė pasiimti stryko iš dėklo, kurį buvo padėjusi ant žemės, leisdama —
sąmoningai — Dominykui žvilgterėti į jos krūtis. Po šia juoda suknele ji niekuomet
nesegėjo liemenėlės.
Pažvelgusi į vyrą, kantriai stovintį, laukiantį be jokios išraiškos veide, Samer
ėmė derinti smuiką. Jis skambėjo sodriai ir stipriai, atsimušdamas į estradą,
kiekvienai gaidai kylant į viršų bei leidžiantis žemyn lyg tyliam aidui.
Smuikininkė pradėjo griežti Vivaldį.
Visus koncertus jau mokėjo atmintinai. Ji rinkdavosi tuos kūrinius visada — ir
grodama gatvėje, ir muzikuodama draugams, ir net repetuodama. Liejantis
šimtmečius skaičiuojančiai muzikai jos širdis dainavo. Užmerkusi akis ji galėjo
atkurti paveiksluose regėtus Italijos renesanso peizažus, išsiskleidžiančią gamtos
bei gaivalo galybę. Tačiau Vivaldžio įkvėptose muzikinėse svajose ji retai
matydavo tikrus žmones. Niekuomet nemėgino paaiškinti šio keisto fakto, kuris,
galimas daiktas, yra Froido neapsižiūrėjimas.
Laikas sustojo.
Dabar iš smuiko sklindantys garsai buvo išties palaimingi. Ji jautė atradusi naują
dimensiją muzikoje. Niekuomet nebuvo taip puikiai griežusi, tokia
atsipalaidavusi — melodijos šerdyje ji rado tiesą, skrido per jos bangas, pasinėrė į
jos sūkurį. Tai buvo beveik taip pat gerai kaip seksas.
Pradėjusi griežti trečiąjį koncertą, trumpam atsimerkė patikrinti, ar tebėra
Dominykas. Jis stovėjo toje pačioje vietoje, nejudėdamas, svajingas, hipnotiškai
įbedęs į ją akis. Prisiminė kažkieno pasakymą, kad jos kūnas nelabai skiriasi nuo
smuiko: laibu juosmeniu, gamtos nepašykštėtais klubais. Ar tai jis dabar įžvelgė
po besiplaikstančiomis juodos aksominės suknelės klostėmis?
Proskynos pakraštyje mergina pastebėjo neabejotinai jos muzikos priviliotą
saujelę praeivių. Tai buvo bevardžiai žiūrovai.
Samer giliai įkvėpė — ir patenkinta, ir nusivylusi, jog tai nebėra vienam žmogui
skirtas koncertas. Užbaigusi trečiąjį koncertą liovėsi griežti.
Kerai išsisklaidė.
Pora moterų sportine apranga tolumoje plojo. Vyras užsėdo ant dviračio ir tęsė
kelionę per viržyną.
Dominykas švelniai kostelėjo.
— Ketvirtasis koncertas techniškai sudėtingesnis, — paaiškino Samer. — Nesu
tikra, ar pagrosiu jį teisingai neturėdama natų, — atsiprašė.
— Nėra bėdos, — tarė Dominykas.
Samer laukė jo įvertinimo. Vyras nesiliovė spoksojęs.
Sunki tyla pradėjo slėgti. Ji vėl pajuto ryto vėsumą ant nuogų pečių. Suvirpėjo.
Jis nereagavo.
Dominykas stebėjo, kaip Samer akivaizdžiai susinervino.
Muzika ir jos griežimas buvo stulbinantys, kaip jis ir tikėjosi. Išsireikalauti, kad
ji čia griežtų, buvo puiki mintis. Didingas solo atlikimas jo viduje pažadino tiek
daug stiprių pojūčių, privertė pajausti siaubingai intymų ryšį. Dabar jis norėjo
žinoti, koks jausmas yra liesti jos odą, pajusti nepridengto peties linkį pirštais,
liežuviu, atskleisti milijonus po suknele pasislėpusių paslapčių. Jis jau buvo
pakerėtas jos kūno formos. Visuomet gailėjosi jaunystėje neišmokęs skaityti natas
ar groti kokiu nors instrumentu, o dabar jau buvo per vėlu. Tačiau Dominykas
jautė, kad Samer yra tas instrumentas, kuriuo galima groti valandų valandas. Ir
jis gros.
— Tai buvo nuostabu.
— Ačiū, gerasis sere. — Ji nesusilaikė nepaerzinusi. Galbūt todėl, jog dabar
jautėsi nepaprastai laiminga.
Dominykas susiraukė.
Pastebėjo jos veidu šmėkštelint palengvėjimą, kai paskelbė savo verdiktą. Bet
mergina vis dar buvo įsitempusi — tai išdavė tiesi jos pečių linija ir tvirtai
suspaustos lūpos.
Galbūt ji nutuokė, kad tai — tik pradžia. Kad bus tęsinys.
— Tu gausi savo smuiką, — pareiškė jis.
— O tu tikras, kad negaliu pasilikti šito? — užprotestavo ji, savininkiškai
glostydama ilgą, lygų smuiko kaklelį. — Nuostabus instrumentas.
— Nesiginčiju, bet, kaip jau sakiau, rasiu tau geresnį. Tu jo nusipelnei.
— Esi tuo įsitikinęs?
— Taip, — tvirtai nukirto Dominykas, nesileisdamas į tolesnius ginčus.
Priėjęs prie Samer jis pakėlė nuo žemės paltą ir padėjo jai apsirengti. Jiems
grįžus prie automobilio mergina grąžino jam smuiką.
Ji norėjo tiek daug paklausti, bet nežinojo, nuo ko pradėti.
Jis mostelėjo į keleivio vietą.
— Prisėsk prie manęs, — pareikalavo.
Samer pakluso.
Baiminosi, jog automobilio vidus dvoks tabaku — Dominykas atrodė esąs
rūkalius, — tačiau be reikalo. Nosį kuteno muskuso kvapas, bet jis neerzino.
Sėdėdamas prie vairo Dominykas pajuto jos artumą. Nuo Samer nebedvelkė
cinamonu, tik buvo jaučiamas muilo, su kuriuo ji šįryt prausėsi, kvapas. Švelnus,
švarus, raminantis. Pajuto į save tvoskiančią jos kūno šilumą.
— Kitą kartą man grieši jau su savo smuiku — tuo, kurį surasiu ir kuris tiks tau
kaip pirštinė, Samer. Kaina nesvarbi, — patikino jis.
— Gerai, — nesiginčijo ji.
— Dabar papasakok man apie savo pirmąjį kartą su vyru — koks buvo seksas?
Akimirką ji atrodė priblokšta reikalavimo šiurkštumo. Dominykui net
pasivaideno, kad bus spėjęs neteisingai: galbūt ji tokiam nuotykiui nepasirengusi.
Samer patylėjo, rankiodama mintis bei prisiminimus. Tam tikra prasme ji jau
užmezgė intymius santykius su šiuo vyru, tad nebėra prasmės spyriotis. Priekinis
mašinos stiklas šiek tiek rasojo, ir Dominykas įjungė oro kondicionierių.
 Ji papasakojo jam, kaip viskas nutiko.

Instrumentą 1900 metais pagamino kažkoks Pjeras Beilis. Dominykui jis atsiėjo
penkiaženklę sumą. Šis instrumentas iš karto patraukė akį profesionalams
skirtame kataloge. Medis labiau linko į geltoną nei oranžinę ar rudą spalvas, buvo
ramybę ir kantrybę žadinančio atspalvio. Bet labiausiai žavėjo per šimtmetį jame
sukauptos melodijos bei patirtis. Nedidelės parduotuvės Burlingtono arkadoje
pardavėjas nustebo, kad vyriškis nepageidavo išbandyti smuiko prieš jį pirkdamas,
ir nepatikėjo išgirdęs, jog šis instrumentas skirtas pažįstamai. Dominykas žinojo,
kad jis turi ilgus — muzikanto — pirštus: daugybė draugų bei pažinotų moterų šį
faktą yra jam minėję. Tačiau ar jis panašus į muzikantą, jau nekalbant apie
smuikininką?
Prie brangaus antikvarinio smuiko buvo pridėtas ir jo kilmės liudijimas, kuriame
buvo išvardyti visi šio instrumento savininkai per pastaruosius 112 metų. Jų būta
penkių, daugiausia užsienietiškomis pavardėmis — jos išduoda siautusio karo
vėjus ir kontinentinę migraciją iriantis per istorijos bangas. Paskutinė šio smuiko
savininkė buvo Edviną Kristiansen. Jai mirus, pasakojo jam, paveldėtojai pardavė
smuiką aukcione, kur jį ir įsigijo dabartinis pardavėjas drauge su kitais, mažiau
vertingais, daiktais. Ne, atsakė jis, klausiamas Dominyko, jis negali teikti daugiau
informacijos apie panelę Kristiansen.
Beilio smuikas buvo parduodamas be dėklo, tad šį įsigijo internetinėje
parduotuvėje, visiškai naują, nes manė, kad Samer būtų geriau nereklamuoti
naujojo instrumento amžiaus laikant jį panašiame akivaizdžiai senstelėjusiame
dėkle. Dominykas visuomet buvo itin praktiškas ir apdairus.
Kai dėklas buvo pristatytas, jis perkėlė rusvai gelsvą smuiką į naująją jo
buveinę ir kruopščiai įvyniojo. Tada perdavė kurjerių tarnybai, turėjusiai
nugabenti jį Samer Zachovai į apartamentus, kuriais ji dalijosi su kitais Rytų
Londone. Nurodymas buvo aiškus: ji turi pasirašyti asmeniškai. Jis įspėjo ją apie
atkeliausiantį siuntinį ir pageidavo patvirtinimo. Jos žinutė buvo vienas žodis:
„Nuostabu“.
Prie brangaus siuntinio pridėtame laiške jis primygtinai reikalavo, jog ji kuo
daugiau grotų, repetuotų, kol jis praneš apie naują iššūkį, taip pat aiškiai nurodė
kol kas negriežti smuiku viešoje vietoje, jau nekalbant apie metro stotis.
Teliko apsišniukštinėti ir viską suderinti.
Jis įdėjo skelbimą muzikos koledžo lentoje, kad ieškomi trys muzikantai.
Pageidautina, jog jie būtų jaunesni nei trisdešimties, groję styginiame kvartete ir
norėtų sudalyvauti vienkartiniame koncerte, turėdami minimaliai laiko
repeticijoms. Griežti reikės neįprastomis aplinkybėmis. Už diskretiškumą bus
atitinkamai atlyginta. Siunčiant prašymą reikia pridėti nuotrauką.
Gautas vienas atsakymas, kur pretendentai atitiko visus reikalavimus: grupė
antrakursių studentų, pirmaisiais metais rengę kvarteto pasirodymus, dabar
stokojo vieno nario, mat prieš kelias savaites antroji smuikininkė grįžo į gimtąją
Lietuvą. Du jauni vyrai, groję smuiku ir altu, atrodė išvaizdūs, o violončelininkė
su kupeta garbanotų šviesių plaukų — tikrai graži.
Visi kiti į skelbimą atsiliepę pretendentai grojo solo ir turėjo minimalios
patirties, tad apsispręsti buvo paprasta.
Prieš oficialų pokalbį Dominykas išsiuntė jiems specialiai ta proga sudarytą
klausimyną. Sulaukė visų teigiamų atsakymų, nes, kaip ir tikėjosi, jie atsižvelgė į
dosnų užmokestį, kurį vyras jiems galėjo pasiūlyti. Į likusius trijulės klausimus
atsakė per „Skype’ą“, vertindamas jų reakciją į kitus jo neįprastus reikalavimus
bei sąlygas.
Visi turės vilkėti juodais drabužiais, trumpai galės parepetuoti su ketvirtąja
muzikante, tačiau koncertuos užrištomis akimis. Bus privalu pasirašyti
dokumentą, numatantį pinigines bausmes, jei jie nutekintų žinias apie privatų
koncertą. Po koncerto jie nemėgins susisiekti su juo ar ketvirtąja smuikininke.
Pasiūlymas visus tris kiek suglumino, bet piniginis atpildas aiškiai įveikė
abejones. Blondinė violončelininkė netgi rekomendavo vietą, kurią galima būtų
išsinuomoti repeticijai supasaulietintos bažnyčios kriptoje, — ten styginiai
instrumentai tobulai skambėjo ir buvo „siūlomas absoliutus privatumas, kad ir
kaip jį įsivaizduotum“, — rašė ji. Lyg būtų žinojusi, jog Dominyko namas šiai
progai netinkamas.
„Iš kur ji galėjo įspėti, kas mano galvoje?“ — klausė savęs, pastebėjęs linksmus
žiburiukus jos akyse. Dėl muzikos buvo sutarta. Jis paaiškino kitas rūpimas
detales prieš baigdamas pokalbį. Visi elementai buvo suderinti — galima nustatyti
datą. Vyras paėmė telefoną.
— Samer?
— Taip.
— Čia Dominykas. Grieši man vėl kitą savaitę, — pranešė, informuodamas apie
vietą bei laiką. Jis paminėjo kūrinius, kuriuos teks griežti, ir faktą, kad ji bus
viena iš keturių muzikantų, galutinis kvarteto elementas. Taip pat užsiminė apie
tai, jog ji turės galimybę dvi valandas parepetuoti su jais drauge prieš tikrąjį
privatų koncertą.
— Dvi valandos nėra daug, — pabrėžė ji.
— Žinau, bet tai kūrinys, kurį kiti trys labai gerai moka, tad viskas bus
paprasčiau.
— Gerai, — nebesipriešino Samer. Ji pridūrė: — Beilis kriptoje skambės
dieviškai.
— Net neabejoju, — tarė Dominykas. — Ir...
— Ir?
— Tu grieši nuoga.
 5
Mergina ir jos prisiminimai
Dominykas klausė manęs apie pirmąjį kartą.
Vėliau suvokiau, kad pasielgiau keistai, sutikdama papasakoti tą istoriją, bet
„Keturi metų laikai“, kaip visuomet, sužadino mano svajas.
Štai kam verčiu kaltę.
O papasakojau jam tokią istoriją.

„Pirmąsias seksualines patirtis išgyvenau viena. Masturbuodavausi. Pradėjau

jauna. Manau, anksčiau nei bendraamžiai, nors su niekuo apie tai nesikalbėjau.
Gėdijausi. Iš tiesų net nežinojau, ką darau. Niekuomet nepasiekdavau orgazmo —
bent jau keletą metų. Tikriausiai pastebėjai, jog grodama pasiekiu tašką, kai
atsiduriu lyg transe — savo pačios pasaulyje, o nustojus griežti, viskas atslūgsta.
Matai, griežimas smuiku man turi fizinį poveikį. Tai tam tikra prasme išlaisvina ir
kartu sustiprina pojūčius.“
Žvilgterėjau į Dominyką, stebėdama jo reakciją. Jis atlenkė vairuotojo sėdynę ir
atsipalaidavęs atsilošė. Pasekiau jo pavyzdžiu, kvėpdama automobilio kvapą —
švarų, gaivų, mano supratimu, tipišką BMW vairuotojams. Automobilio vidus buvo
nepriekaištingas, nuasmenintas, nė ženklo apie užkandžius, ginklo dėklą ar
įtartiną paketą — tik knyga, kurią anksčiau skaitė, ilsėjosi ant prietaisų skydo.
Man negirdėto autoriaus.
Dominykas nežiūrėjo į mane — žvelgė tiesiai pro priekinį stiklą. Atrodė visiškai
atsipalaidavęs, lyg medituotų. Nepaisant situacijos nemoralumo, vyro reakcija, ar,
tiksliau, jos nebuvimas, leido man atsipalaiduoti. Dalijausi paslaptimis, kurių
niekam iki šiol nebuvau atskleidusi: jam šitaip susiliejus su automobiliu regėjosi,
lyg kalbėčiau pati su savimi.
Tęsiau: „Kartais grieždavau nuoga, prie atviro lango, mėgaudamasi kūną
glostančiu šaltu oru. Palikdavau degančias šviesas bei atitrauktas užuolaidas ir
įsivaizduodavau, jog kaimynai mato mane griežiančią smuiku nuogą. Jei jie ir
matė, niekuomet apie tai neužsiminė.
Taip tęsėsi kurį laiką. Galiausiai tiek daug laiko ėmiau praleisti viena, kad mano
mama vidurinėje mokykloje susirūpino, jog tampu nestabili, apsėsta, ir pamėgino
priversti mane lankyti sporto pamokas ar dramos būrelį. Norėjo, kad imčiausi
kažko „normalaus“. Mes kariavome. Galų gale ji laimėjo, nors leido pačiai
pasirinkti sporto šaką.
Pasirinkau plaukimą, norėdama paerzinti mamą, nes žinojau, jog iš tiesų ji
norėjo, kad rinkčiausi komandinį sportą, tokį kaip ledo ritulys ar netbolas. Tačiau
šį raundą laimėjau įtikinusi, jog stipriomis rankomis geriau griešiu smuiku.“
Išgirdus šią smulkmeną Dominyko veide šmėstelėjo šypsena. Tačiau jis
nepratarė nė žodžio, kantriai laukdamas istorijos tęsinio.
„Paaiškėjo, kad plaukimas iš esmės daro man tokį pat poveikį kaip ir griežimas
smuiku. Man patiko jausti vandenį, sustojusį laiką, įveikiant vieną ratą po kito.
Nebuvau vikri, bet galėjau nesustoti ištisą amžinybę. Plaukiodavau taip ilgai bei
lengvai, kad mano treneris turėdavo paplekšnoti man per petį, primindamas, jog
treniruotės laikas baigėsi ir galiu eiti namo.
Jis buvo išvaizdus ir mokydamasis mokykloje buvo profesionalus mūsų regiono
atletas. Liovėsi dalyvauti varžybose nustojęs skinti pergales. Tapo treneriu, tačiau
turėjo sportininko kūną. Vilkėjo gelbėtojo kostiumą: trumpus šortus ir
marškinėlius, nešiojosi švilpuką, norėdamas pasirodyti. Dažniausiai ignoruodavau
jį. Maniau, kad jis pernelyg gerai apie save galvoja ir jam tai netinka. Lyg
demonstruotų savo autoritetą. Kitos merginos jo geidė. Nežinau, kiek jam buvo
metų. Atrodė vyresnis nei aš.
Galiausiai tai nutiko su juo. Mano plaukimo treneriu. Tai mano pirmasis kartas.“
Vėl pažvelgiau į Dominyką. Jo veidas išliko ramus, suglumęs.
— Tęsk, — paragino.
„Vieną popietę jis manęs nesustabdė. Leido man plaukioti. Išlipau iš baseino
nežinia kiek nuplaukusi, nes staiga pastebėjau, jog temsta ir likau viena
vandenyje. Visi kiti jau buvo išėję. Kai galiausiai išlipau iš baseino, treneris
pasakė norėjęs pažiūrėti, ar plaukiosiu, kol jis man lieps sustoti.
Pasiėmusi rankšluostį nudrožiau į persirengimo kambarius ir pradėjusi šluostytis
supratau, jog... esu lytiškai susijaudinusi. Iš tiesų nežinau, kodėl, bet jausmas
buvo toks stiprus, kad negalėjau laukti, kol grįšiu namo. Liečiau save, kai
pamačiau jį stebintį mane pro persirengimo kambario duris. Galbūt pamiršau jas
uždaryti. Nepastebėjau, jog jis būtų atidaręs.
Nesustojau. Tikriausiai turėjau tai padaryti, tačiau jis taip žiūrėjo... tad tęsiau.
Tai buvo pirmasis kartas, kai patyriau orgazmą. O kai jis išsitraukė savo draugužį,
negalėjau liautis į jį spoksojusi.
— Nesi anksčiau jų mačiusi, ar ne? — paklausė jis.
Atsakiau, kad ne, nesu mačiusi.
Tada jis paklausė, ar norėčiau jį pajusti savyje, ir aš pasakiau „taip“.“
Pasisukau į Dominyką, stebėdama, ar jis nori, jog tęsčiau, pasakočiau toliau. Jis
kone akimirksniu pabudo iš savo svajų.
— Gerai, — tarė, grąžindamas sėdynę į vairavimo poziciją. — Tai viskas, ką
norėjau žinoti. Galbūt kitą kartą papasakosi daugiau.
— Žinoma, — atsakiau ištiesindama savo sėdynę. Galbūt perpasakodama savo
istoriją šiam vyrui turėjau pasijusti nejaukiai, bet taip nenutiko. Priešingai —
jaučiau palengvėjimą, lyg praeities paslapčių naštą iš savo minčių būčiau
perkėlusi Dominykui.
— Galėčiau tave iki kur nors pavežti?
— Prašyčiau iki stoties.
— Jokių problemų.
Leidau jam žinoti mano seksualinės istorijos smulkmenas, bet dar nebuvau
pasirengusi pasikviesti Dominyką į namus. Be to, vis dar abejojau, ar jis pats to
norėtų.
 Veltui rūpinausi, mėgindama išlaikyti privatumą. Po savaitės šis žmogus
pareikalavo mano namų adreso ir pranešė dieną bei laiką, kada turiu būti ir
pasirašyti, kad gavau siuntinį. Dvejojau, ar sakyti adresą. Be picų išvežiotojo, jis
būtų vienintelis vyras Londone, žinantis mano asmenines detales, ir man tai
patiko. Tačiau jis norėjo man kažką atsiųsti, taigi atrodyčiau nemandagi ar
paranojiška, atsisakiusi pasakyti, kur gyvenu.
Siuntinys, kaip iš dalies ir tikėjausi, buvo Dominyko pažadėtasis smuikas.
Spręsdama iš to, kokios kokybės instrumentas buvo parūpintas Vivaldžio
koncertui, spėjau, jog jis bus geras, bet neįsivaizdavau, kad paaukos man tokį
puikų.
Tai buvo vintažinis Beilis, švelnios geltonos medienos spalvos, beveik
karamelinės, prieš šviesą laikomo manukos medaus stiklainyje atspalvio. Jis
priminė man namus, švelnius auksinius Waihou upės tonus, saulės spinduliams
žaidžiant vandenyje.
Kaip liudija pridėti sertifikatai, paskutinė šio instrumento savininkė buvo panelė
Edviną Kristiansen. Aš, visuomet norinti sužinoti savo smuikų istoriją, mėginau ją
išsiaiškinti „Google“ paieškoje, tačiau neaptikau jokių užuominų. Na, ką gi. Teks
pasikliauti vaizduote.
Dėklas buvo visiškai naujas, juodas su sodriai raudonu aksomo įklotu.
Šlykštokas, pagal mano skonį, be to, nederantis su Beilio šiluma. Bet Dominykas
atrodė esąs sumanus vyrukas, ne kvailai romantiškas, tad spėjau, jog naujasis
dėklas tėra vertingo turinio maskuotė.
Jis pridėjo nurodymus: turiu patvirtinti, kad gavau siuntinį, o tada praleisti kiek
įmanoma daugiau laiko repetuodama, bet ne viešumoje. Taip pat pridūrė, jog
turiu laukti kitų nurodymų. Repetuoti ir laukti.
Repetuoti su Beiliu buvo vienas malonumas. Jis man tobulai tiko, lyg mano
pačios kūnas būtų pritaikytas šiam instrumentui. Atsiprašiau, paaiškindama, kad
negalėsiu pasirodyti su gatvės muzikantų grupe. Organizatoriai, turėdami
omenyje aplinkybes, atsižvelgdami į triukšmingas peštynes metro, buvo labai
supratingi.
Griežiau Beiliu kiekvieną kiekvienos dienos akimirką. Tai dariau geriau nei bet
kada anksčiau: muzika liejosi pro pirštus, lyg Dominyko smuikas būtų atrakinęs ir
išlaisvinęs manyje įkalintas melodijas.
Laukti buvo visai kas kita. Iš prigimties esu kantri, visuomet rinkdavausi
ištvermės reikalaujančias sporto šakas. Tačiau norėjau tiksliai žinoti, kam
pasiryžtu. Tvirtai tikėdama, jog nemokamų pietų nebūna, spėjau, kad Dominykas
tikėsis savo investicijų grąžos. Tad, kol perprasiu mokėjimo sąlygas, smuiką
laikysiu paskola, o ne dovana.
Jis pasiūlė sutartį, abi šalis tenkinantį kontraktą, o ne piršosi būti mano turtingu
garbintoju. Būčiau iš karto pavariusi. Tačiau kol išsiaiškinsiu jo norus, negalėsiu
apsispręsti, ar juos išpildysiu.
Neieškojau dar vienų santykių praėjus tiek nedaug laiko po to, kai išsiskyriau su
Darenu. Tikėjausi kurį laiką pabūti viena. O Dominykas neatrodė ieškantis
draugės. Jis buvo atsiskyrėlis, vienišius, nepaliko įspūdžio žmogaus, beviltiškai
bandančio žūtbūt susirasti partnerį. Dar kartą įsigilinau į jo pirmąjį laišką. Šiek
tiek trenktas, veikiausiai turi sukaupęs didžiulę, pretenzingą pornografijos
kolekciją savo kompiuteryje, tačiau nėra iš tų, kurie užsiregistruotų „Guardian
Soulmates“ tinklalapyje.
Jei jis nenori su manimi susitikinėti, tai ko siekia?
Vėl pažvelgiau į smuiką, rankomis perbraukiau per grakštų jo kaklo fasoną,
spėdama, kad jis kainuoja dešimtis tūkstančių.
Svarsčiau, kokio dydžio ir kokios grąžos tikisi Dominykas. Kas patenkintų tokį
vyrą? Seksas? Tai buvo akivaizdžiausias atsakymas. Tačiau nemaniau, jog
teisingas.
Sekso trokštantis vyras tiesiog pakviestų vakarienės. Turtingas klasikinės
muzikos mėgėjas, ieškantis globotinės, būtų atsiuntęs man smuiką viso šito taip
nedramatizuodamas.
Dominyko bandymas užmegzti ryšį reiškė kažką daugiau nei seksas. Į
psichopatą šis žmogus neatrodė panašus, bet žaidimu, regis, mėgavosi. Svarsčiau,
ar jis turi tikslą, endšpilį, ar tėra nuobodžiaujantis turtuolis.
Žinoma, galėjau grąžinti smuiką — galbūt taip pasielgti ir būtų tinkamiausia.
Tačiau mane domino ne tik smuikas. Atvirai kalbant, užvaldė smalsumas. Ką
Dominykas darys toliau?
Po kelių dienų suskambo telefonas.
Jis prabilo man nespėjus ištarti nė žodžio.
Atsižvelgdama į šias aplinkybes galėjau supykti, bet nutariau išklausyti.
— Samer?
— Taip.
Jis šaltai išdėstė man, kad kitos savaitės popietę vėl jam grosiu. Čekų
kompozitoriaus Smetanos Styginių kvartetą Nr. 1 — laimei, šis kūrinys man
patiko ir neprastai jį mokėjau, nes jis buvo pono van der Vlieto mėgstamiausias.
Grosiu drauge su trimis kvarteto nariais, kurie puikiai perpratę šitą kūrinį, nes
smuikininkas bei violončelininkė, kaip paaiškėjo, yra jį atlikę ankstesniuose
koncertuose. Man nereikia rūpintis dėl privatumo ar kitų muzikantų
diskretiškumo, nes visi prisiekė neatskleisti renginio detalių.
Buvo smagu tai girdėti, nes turėsiu griežti nuoga.
Kitiems bus užrištos akys, kai aš nusirengsiu, tad mano nuogumas bus skirtas
tik Dominyko akims.
Jam ištarus šiuos žodžius, mano kūnu nuvilnijo karšta versmė. Ir vėl tikriausiai
turėjau atsisakyti. Jis ką tik tiesiai šviesiai pareikalavo prieš jį apsinuoginti.
Tačiau atsisakiusi taip ir nesužinosiu, ką jis rezga. Be to, tingiai pasvarsčiau, kad,
techniškai žvelgiant, tai bus trečiasis mūsų pasimatymas. Turint omenyje, jog
kartais jau po pirmojo pasimatymo sutikdavau su vyrais eiti į namus, šis kartas
nebuvo kitoks — išskyrus tai, kad sutikau viską daryti iš anksto.
Ar sutikau?
Dominykas nesakė, jog nori mane išdulkinti.
Galbūt tik ketina mane stebėti.
Ši mintis pripildė mane nerimo. Nors stengiausi nekreipti dėmesio į šitą jausmą,
pasijutau susijaudinusi ir sudrėkusi.
Nenuostabu — taip užsimiršau praradusi smuiką ir likusi be cento kišenėje, o
dabar — susieta su Beiliu, kad neturėjau progos su kuo nors susitikinėti; paskutinį
kartą mylėjausi su Darenu. Erzina, jog turiu tai pripažinti, tačiau taip mane
paveikė mintys apie Dominyką. Jis tose mistinėse derybose yra žingsniu priekyje
manęs.
Apsinuoginusi, gręžiama jo akių, baiminausi išsiduosianti, kokį poveikį jis man
daro. Po mano prisipažinimų automobilyje tądien Hampstead Heathe abejojau, ar
jis dėl to nustebtų. Veikiausiai pateiksiu jam būtent tą atsakymą, kurio jis ir tikisi.
Jei tai yra ambicijų kova, įdaviau jam visą reikalingą amuniciją.

Po savaitės nukeliavau į Dominyko išnuomotą vietą, privačią kriptą centriniame

Londone. Apie ją nebuvau girdėjusi, nors sužinojusi nenustebau. Londonas —
staigmenų kupinas miestas. Vyras padiktavo adresą telefonu, tačiau patarė
neatvykti per anksti, kad nepervargčiau iki pasirodymo. Kirbėjo mintis vis tiek
apžiūrėti šią vietą, bet galiausiai pasidaviau keistam potraukiui tiksliai vykdyti
instrukcijas. Jis mokėjo už smuiką, tad galiausiai šis rečitalis priklauso jam.
Kripta buvo pasislėpusi šoninėje gatvėje — vienintelė detalė, patvirtinanti, kad
ji tikrai čia yra, buvo nedidelė žalvarinė lentelė kairėje medinių durų pusėje.
Nedrąsiai jas pravėrusi, viduje išvydau laiptus, vedančius stačiai į tamsos duburį.
Plokščiapadžius batus ankstesniame kvartale pakeičiau aukštakulniais. Jie dabar
strigo ant nelygių akmeninių grindų, ir aš, netekusi pusiausvyros, buvau
benugarmanti laiptais žemyn galva, nesėkmingai grabaliodama ant sienos
dešinėje turėklų.
Kvėpavimas sustingo gerklėje. Ne iš baimės, nors sveikas protas diktavo, jog
turėčiau būti susinervinusi, nes niekam nepasakiau, kur einu ir kur, reikalui
esant, manęs ieškoti. Niekam, net Šarlotei, neprasitariau nei apie Beilį, nei apie
kriptą. Šis gyvenimo etapas atrodė pernelyg keistas, kad juo dalyčiausi. Be to,
gūžtelėjau, jei Dominykas norėjo mane pribaigti, turėjo apsčiai galimybių tą
padaryti.
Pilvą spazmavo ir širdis daužėsi ne vien dėl to, jog nervinausi. Jaudinausi. Groti
su trimis nepažįstamais muzikantais bus tikras iššūkis. Tačiau repetavau tą kūrinį,
kol galėjau nepriekaištingai jį griežti bet kokiomis aplinkybėmis. Žinojau, kad
Dominykas liks nusivylęs popiete, jei viskas nesiklostys tobulai.
Buvau tikra, jog, kad ir ką sumanė, jis iki smulkmenų apgalvojo kiekvieną
detalę, įskaitant ir mano pasirodymą.
Žinoma, dar neramino būsimas apsinuoginimas, tačiau mintis koncertuoti
Dominykui taip, kaip motina pagimdė, labiau jaudino, nei žadino priešiškumą.
Tam tikra prasme visuomet buvau ekshibicionistė — tai jis akivaizdžiai suprato iš
mano pateiktų detalių apie pirmąją seksualinę patirtį.
Baimę kėlė tik mintis, jog nusirengti teks viešai. Puikiai jaučiausi plikinėdama
po namus, bet sąmoningai apsinuoginti priešais beveik visišką nepažįstamą žmogų
buvo visai kas kita. Nebuvau tikra, ar pajėgsiu tai padaryti. Galvoje tvyrojo
sumaištis. Atsisakydama parodysiu, kad jis mane suerzino, supykdė, bet jei
sutiksiu, ir toliau paradui vadovaus jis. Kirbėjo dar viena mintis, kurios negalėjau
išstumti iš galvos. Visa šita situacija mane jaudino. Bet kodėl? Kas man negerai?
Nusprendžiau bent jau pasiruošti galimybei nusimesti drabužius. Atėjus tai
akimirkai galėsiu apsispręsti.
Šiam vakarui ruošiausi itin įtemptai, ir ne tik muzikuodama. Tą rytą ilgai
prausiausi po dušu, kruopščiai nusiskutau kojas. Suabejojau dėl bikinio. Skustis ar
nesiskųsti? Štai kur klausimas. Darenui patiko beplaukė lytis, todėl maištaudama
leidau plaukeliams suželti. Jis vis tiek retai prie jos prisiliesdavo lūpomis.
Klausiau savęs: kaip patiktų Dominykui?
Jis buvo neįprastas vyras, iki šiol demonstravo pomėgį prabangai, detalėms, tad
spėjau, kad jo seksualinis skonis egzotiškas. Galbūt jam patiks mano plaukeliai.
Vos juntamas muskuso kvapas, uždanga. Mintys lėkė pirmyn tamsiais takeliais,
stabdomos sveiko proto. Išstūmiau tas fantazijas iš galvos. Ir taip prieš Dominyką
apnuoginau pernelyg daug sielos. Ačiū Dievui, likę kvarteto nariai bus užsirišę
raiščius ant akių, tad negalės tapti liudininkais.
Galiausiai apsisprendžiau šiek tiek pakirpti ir palyginti gaktos plaukus,
palikdama juos it užuolaidą, vos colį ar du slaptumo. Nestosiu prieš jį visiškai
nuoga, dar ne.
Palengva nusileidusi laiptais pravėriau dar vienas aptiktas duris. Akimirksniu
smogė šleikštus, tirštas kriptos oras. Pasijutau, tarsi būčiau palaidota po žeme.
Lubos buvo aukštos, bet pats kambarys — siauras, o dėl virš galvos išsirietusių
arkų jis atrodė uždaras, net klaustrofobiškas. Ūmai prisiminiau fetišistų klubo,
kuriame lankėmės drauge su Šarlote, požemį. Kripta kur kas labiau atitiko jo
įsivaizdavimą.
Sienos buvo užlietos blankios, elektrinės šviesos, kuri keistai kontrastavo su
dvelkiančia senove ir neseniai uždegtų žvakių kvapu. Jaučiau vėsą, nors buvau
tikra, jog, jei yra šviesos jungiklis, turi būti ir kažkoks šildymas. Galbūt
Dominykas dėl autentiškumo nurodė išjungti šilumą. O gal norėjo pamatyti, kaip
mano oda reaguoja į šalčio glostymą. Tvirčiau suspaudžiau Beilio dėklą ir išginiau
šias mintis iš galvos.
Pastebėjusi tris muzikantus ant nežymios pakylos priekyje nuskubėjau prie jų,
muzikaliai kaukšėdama akmeninėmis grindimis. Ankstesnį nerimą ūmai pakeitė
džiaugsmas: akustika buvo išties neįtikėtina, Beilis čia puikiai skambės.
Dominykas netrukus išgirs nuostabiausią rečitalį savo gyvenime. Bent jau šitai
galiu garantuoti.
Likę kvarteto nariai laukė manęs savo vietose, bet, kaip ir žadėta, Dominyko
nemačiau. Prisistačiau, tačiau pokalbis sunkiai mezgėsi, nes situacija visiems
mums buvo neįprasta.
Visi buvo pasidabinę juodais kostiumais, vilkėjo šiugždančiais baltutėliais
marškiniais, kuriuos paryškino juodos peteliškės. Du iš jų, smuikininkas ir altas,
buvo vyrai. Jie atrodė gana tylūs. Violončelininkė, prisistačiusi kaip Loralyna,
regis, buvo gaujos vadė, kalbanti už visus tris. Ji spinduliavo pasitikėjimą savimi,
bet tai neerzino. Ši mergina buvo amerikietė iš Niujorko, Londone studijuojanti
muziką. Aukšta, ilgomis kojomis, pasižyminti amazonės formomis, vyriškai
apsirengusi: marškiniais ir peteliške, juodu taliją bei klubus išryškinančiu švarku
su uodega, trumpai kirptu priekyje. Dėl šviesių plaukų kupetos ir švelnių bruožų ji
atrodė kaip labai patrauklus vyriškumo bei moteriškumo derinys.
— Taigi tu pažįsti Dominyką? — paklausiau.
— O tu? — droviai atsiliepė ji.
Šelmiškai šmėstelėjusi nuostaba privertė mane susimąstyti, ar jis atskleidė jai
sumanymą detaliau nei man, bet ji išsisukinėjo nuo tolesnių mano klausimų.
Galiausiai lioviausi kamantinėjusi, ir ėmėme repetuoti. Neturėjome daug laiko.
Kūrinys buvo gana rimtas, tamsokas, tačiau tai buvo nuostabus pasirinkimas šiai
aplinkai. Dominykas buvo teisus: Loralyna ir jos du drovieji partneriai buvo šį
kūrinį puikiai įvaldę.
Dominyko žingsnius išgirdau anksčiau, nei išvydau jį patį. Jis energingai
dunksėjo akmeninėmis grindimis, artėdamas prie scenos, it būgnytų stakato, man
iš Beilio traukiant išlaikytą, harmoningą Mi paskutinėje kūrinio dalyje.
Pasisveikindamas linktelėjo man ir parodė kitiems muzikantams užsirišti akių
raiščius.
Jie pakluso.
Jis aiškiai neatskleidė jiems, jog per koncertą būsiu nuoga, nes užsilipęs ant
scenos švelniai sukuždėjo nurodymus man į ausį. Jo lūpos beveik palietė mano
ausies lezgelį, ir mano veidas užkaito.
— Gali nusirengti.
Šįkart vilkėjau trumpesnę juodą suknelę, o ne ilgąją aksominę, nes ji ne taip
traukė dėmesį dieną važiuojant visuomeniniu transportu. Ši suknelė dengė tik
vieną petį, buvo tobulai prigludusi prie kūno, turėjo paslėptą užtrauktuką šone.
Specialiai nesisegiau liemenėlės, kad nusirengus — jei nusirengsiu — ant odos
neliktų įspaudų nuo petnešėlių. Dėl šios priežasties svarsčiau, gal geriau
nesimauti ir kelnaičių, bet džiaugiausi paskutinę akimirką persigalvojusi, kai
trumputė suknelė lipo į viršų man vinguriuojant plačiais laiptais nuo metro
platformos iki traukinio Benko stotyje.
Nulipęs nuo scenos Dominykas klestelėjo į vienintelę priešais pakylą pastatytą
kėdę ir įsmeigė į mane akis.
Įprastinio mandagumo fasado pridengtas bejausmis veidas buvo saugomas
plonos santūrumo sienos, kuri, kiek prisiminiau, slėpė daugiau gyvuliškos
prigimties, nei atrodė iš pirmo žvilgsnio.
Kad ir ko prireiktų jam iš ten išvaduoti, esu nusiteikusi pamėginti tai padaryti.
Įkvėpiau ir apsisprendžiau paklusti.
Nenuleisdama nuo Dominyko akių ėmiau segtis šoninį užtrauktuką.
Jis užstrigo.
Man vargstant su suknele Dominyko akys žybčiojo.
Velnias. Ar tai dar vienas vypsnis, pražystantis Loralynos lūpose? Ar ji mato
mane per storą akių raištį?
Mano skruostai degė, įsivaizdavus jos žvilgsnį slystant mano kūnu.
Dabar tikriausiai esu raudona kaip vėžys. Vyliausi, jog bent jau suknelę pavyks
nusimesti vienu gracingu judesiu, kaip daro damos filmuose. Reikėjo
pasipraktikuoti namuose. Mirsiu, bet neprašysiu Dominyko pagalbos. Galiausiai
nušveičiau suknelę ir dar labiau išraudau suvokusi, kad norėdama nusimauti
kelnaites turėsiu pasilenkti. Šiek tiek pasisukau, slėpdama laisvai krentančias
krūtis. Tik tada supratau, kaip kvailai atrodau šitaip slapukaudama, nes groti
turėsiu stovėdama priekiu į jį.
Paėmiau smuiką ir akimirką kovojau su ūmai kilusiu troškimu instrumentu
pridengti nuogumą. Tada atsigręžiau, pakėliau Beilį prie smakro ir pradėjau.
Velniop tą nuogumą, o Dominykas lai užsikruša. Žybtelėjo susierzinimas, o
tuomet užvaldė muzika.
Kitą kartą, jei toks bus, jis nematys, kokia pažeidžiama jaučiuosi
nusirenginėdama.

Galiausiai muzika nutilo, ir aš atleidau smuiko kaklelį. Nuleidau instrumentą

prie šono, o ne priešais. Stovėjau veidu į Dominyką, kuris sąmoningai lėtai
suplojo rankomis, mįslingai šypsenai pražydus veide. Pastebėjau, kad stryką
laikanti ranka dreba, šnopavau, kakta buvo sudrėkusi, lyg būčiau nubėgusi
penkias mylias. Matyt, labai įsijaučiau, nors grieždama to nesuvokiau, paskendusi
mintyse apie Rytų Europą, Edviną Kristiansen, nugrimzdusi į gausybę istorijų,
kurias saugojo Beilis.
Svarsčiau, kada vėl galėsiu sau leisti ištrūkti iš miesto. Ribojama finansų
negalėjau keliauti po Europą tiek, kiek norėčiau.
Dominykas nutraukė mano svajas švelniai kostelėdamas.
— Ačiū, — tarė jis.
Linktelėjau dėkodama.
— Gali eiti. Išlydėčiau, bet turiu atsisveikinti su tavo kolegomis muzikantais ir
išspręsti piniginius klausimus. Tikiuosi, pati saugiai grįši?
— Žinoma.
Užsivilkau suknelę, šįkart vaidindama abejingą, nors tokia nesijaučiau.
Praleidau pro ausis jo sąmojį apie saugų išėjimą.
Veikiausiai jis kažkaip sužinojo, jog eidama į šią vietą vos nenusikočiojau
laiptais.
— Ačiū, — kreipiausi į tris akomponuojančius muzikantus, kurie ramiai sėdėjo,
užsirišę akis raiščiais, ir laukė kitų Dominyko nurodymų. Akivaizdu, kad buvo
duoti labai konkretūs įsakymai, kokia eilės tvarka viskas vyks ir kaip jie turi
elgtis.
Jau ne pirmą kartą troškau tiksliai sužinoti, kokiomis priemonėmis jis užsitikrino
jų nuolankumą. Ar jis taip veikė žmones? Ypač merginas.
Loralyna man neatrodė priklausanti paklusniųjų tipažui. Greičiau priešingai.
Pastebėjau, kaip ji šlaunimis apkabino violončelę. Prisiminiau, jog, nors iš
pažiūros ji lietė šį instrumentą švelniai, tačiau griežė aršiai, lyg spaustų iš
violončelės melodijas prieš jos valią.
Ji vėl šelmiškai nusišypsojo tiesiai man. Šįkart buvau tikra, kad ji dalyvauja
žaidime arba kažkaip matė mane pro raištį.
Paėmusi dėklą nudrožiau link išėjimo, mėgindama atrodyti dalykiška. Abu
išpildėme sandorio reikalavimus. Aš gavau savo smuiką, jis — nuogą rečitalį.
Pastūmiau duris, vedančias iš kriptos prie laiptų, ir stabtelėjusi atsišliejau į šaltą
akmeninę sieną surankioti minčių.
Ar jau tikrai viskas, mūsų sandoris įvykdytas? Turėčiau džiaugtis, bet negalėjau
atsikratyti kirbančio apgailestavimo. Lyg nebūčiau jam pakankamai atsilyginusi už
instrumentą.
Šarlotė pasakytų, jog puikiai prasisukau, tačiau nejaučiau pilnatvės.
Įkvėpiau ir neatsigręždama patraukiau link laiptų.

Grįžusi į savo butą Whitechapelyje apsidžiaugiau radusi tuščią koridorių ir

bendrą vonią. Kaimynai buvo išėję. Puiku. Išvengsiu įprastinio apsikeitimo
mandagybėmis ir neteks jaudintis, kad jie įtars, jog pranykau miegamajame
numalšinti dabar jau kone skausmingo dilgsėjimo tarp kojų, blaškiusio mane visą
kelią namo.
Ranka atsidūrė ant šakumo kone tą pačią akimirką, kai kojos spyriu užvėriau
miegamojo duris: kyštelėjusi vidun smilių sudrėkinau jį, tada piršto pagalvėle
ėmiau stimuliuoti save greitais sukamaisiais judesiais. Nužvelgusi nešiojamąjį
kompiuterį svarsčiau, galbūt paspartinti reikalus įsijungus „YouPorn“ filmuką.
Darenas nekentė, kad žiūriu pornografiją. Kartą pričiupo mane skaitant žurnalą,
kurį radau po jo čiužiniu, ir dėl to siuto visą vakarą. Pasiteiravus, kas jį taip
prislėgė, prisipažino žinojęs, kad moterys masturbuojasi, bet nemanė, jog šitaip.
Aš taip ir nesupratau, ar jis pavydėjo, ar manė, kad toks elgesys nedera damai,
bet mums išsiskyrus ypač džiūgavau, atgavusi savo laisvę daryti tai, ką noriu. Vis
dėlto, būdama tokios būsenos, ilgai netruksiu pasiekti orgazmą, o kol susirasiu
man tinkamą filmuką, užtruksiu ilgiau, nei verta. Verčiau dar kartą prasukau
galvoje popietės nuotykius.
Ūmai prisiminiau, kaip sukietėjo mano speneliai, reaguodami į šaltį kriptoje —
ar į Dominyko žvilgsnį? Ir Loralynos? Kaire ranka atidariau lango sklendę,
nemažindama dešinės rankos pirštų spaudimo, toliau save stimuliuodama.
Atsisegiau suknelę, šįkart lengvai — tipiška! — ir ją nuspyriau. Kelnaites buvau
įgrūdusi į rankinę, nemėgindama užsitempti jų stebint Dominykui. Tad dabar
buvau visiškai nuoga, tik su aukštakulniais. Mėgavausi per langą kūną
glamonėjančiu šalto vėjo dvelksmu.
Užsimerkiau. Užuot, kaip įprastai, nuvirtusi ant lovos, išsiskėčiau ir glamonėjau
save priešais įsivaizduojamą auditoriją už lango.
Paskutinis lašas buvo Dominyko komanda, jo balso tonas, man pasilenkus
atsirišti batų:
— Ne. Lik su jais.
Tai nebuvo iššūkis. Jo balse nebuvo klausimo, nekilo net minties, kad galiu
nepaklusti, nors nemanau, kad atrodžiau iš romiųjų. Tas sunkiai paaiškinamas
valdingumas užplūdo mane ekstazės bangomis. Išsiliejau. Nuostabūs spazmai
suvirpino lytį ir nuraibuliavo kūnu jį sušildydami.
Geriau pagalvojus, visuomet tokia buvau. Prisiminiau, kaip mane jaudino ponas
van der Vlietas, kokį malonumą patirdavau tvirtai įsikibusi į jo pamokas, nors
tradiciniu požiūriu šis vyras nebuvo išvaizdus.
 Atmintyje iškilo, kaip lytiškai susijaudinau treneriui prisipažinus, jog jis norėjo
pažiūrėti, ar ilgai plaukiosiu, jei jis nelieps sustoti. Atminiau, kaip jaučiausi, kai
požemio šeimininkas pliaukšėjo man per užpakalį fetišistų klube.
Ką tai reiškia?
Išsitiesusi lovoje pamėginau išgrūsti šias mintis iš galvos, panirdama į
nerimastingą miegą.

Pabudau vakare vis dar sunerimusi. Be to, lytiškai susijaudinusi. Mėginau

nusikratyti šio jausmo, bet daugiau apie nieką nepajėgiau galvoti. Irzulio
nenumaldė net žaidimas su savimi.
Ramybės nedavė mintys apie įsakmų Dominyko toną, jo įprotį duoti itin tikslius
nurodymus. Mane stimuliavo net tai, kaip jis pasakė kriptos adresą. Mintį
paskambinti jam tučtuojau išmečiau iš galvos. Ką pasakyčiau?
Prašau, Dominykai, pasakyk, ką man daryti?
Ne. Ši užgaida ne tik absurdiška, bet ir susilpnintų mano poziciją, išsidavus, kaip
stipriai jis mane veikia. Akyse blykstelėjęs alkis sakė, kad Dominykas galiausiai
paskambins — neatsispirs pagundai sukurpti naują planą. Nors mane truputį
erzino mintis, jog teks perleisti oponentui pranašumą manevruojant, džiaugsiuosi,
kai jis tai padarys.
Kol kas turiu surasti kitą būdą numaldyti šį naują troškimą.
Vėl svarsčiau paskambinti Šarlotei, bet vis dar nebuvau pasirengusi dalytis šiuo
savo gyvenimo etapu.
Fetišistų klubas. Tai buvo beprotiška mintis, bet gal galėčiau ten apsilankyti
viena, apsižiūrėti. Nebuvau tikra dėl šio apsėdimo, užgimusios narsos, kuri, viena
vertus, baugino, kita vertus, džiugino. Jei nepatiks, galėsiu išeiti.
Ten jaučiausi saugi. Nesu skystablauzdė, bet nuobodulį keliantys Vest Endo
klubai buvo sausakimši girtų, besigrabaliojančių vyrukų, kurie taikydavosi į
kiekvieną merginą, kuri tik pamėgindavo be palydos prasiskinti kelią iki baro ar
tualeto.
Fetišistų klube minia nebuvo įsprausta į rėmus, galbūt todėl nuolatiniai
lankytojai atrodė pagarbūs bei padorūs.
Taip, tai ta vieta, kur galėčiau apsilankyti viena.
Greitoje paieškoje „Google“ pavyko aptikti, kad klubas, kuriame lankiausi su
Šarlote, veikia tik trečiadieniais, o šiandien ketvirtadienio vakaras. Nedirbo nė
vienas iš didesnių fetišistų klubų. Bet radau nuorodą į mažesnį, esantį netoli
Whitechapelio važiuojant taksi, kuriame yra žadėtas požemis ir garsui
nepralaidžios „žaidimų erdvės“, taip pat intymi, draugiška aplinka. Tiks. Aprangos
kode nurodytos labai konkrečios griežtos taisyklės. Turėsiu susirasti tinkamus
drabužius. Nenorėjau išsiskirti iš minios.
Buvo vienuolikta valanda vakaro. Vakarėlis bus tik prasidėjęs. Užsisakiau taksi,
išnaršiau spintą ir išsitraukusi, mano galva, tinkamus drabužius įvertinau save
veidrodyje. Pasirinkau jūreivišką, pieštuko formos sijoną paaukštintu liemeniu,
turintį dideles baltas sagas priekyje bei nugaroje, — jos laikė plačias petnešas,
kurios persikryžiavo nugaroje, o priekyje tiesiomis linijomis ėjo per abi krūtis.
Nusipirkau jį per išpardavimą šeštojo dešimtmečio stiliaus apdarais
prekiaujančioje parduotuvėje, esančioje Holloway kelyje šiauriniame Londone.
Kiek anksčiau šiemet derinau šį sijoną su balta palaidine aukštu kaklu, pigia, bet
ne vulgaria jūreiviška kepure ir raudonais aukštakulniais, eidama į kaimyno
surengtą teminį vakarėlį.
Šįvakar segėjau prie batų derančią raudoną liemenėlę be palaidinės. Ar tiks
tokia fetišistinė apranga? Prisiminusi keistus apdarus iš tos nakties su Šarlote
padariau išvadą, kad veikiausiai ne. Nenorėjau išsiskirti iš minios, o šiuo atveju
ne taip patrauksiu dėmesį vilkėdama mažiau drabužių. Dar kartą žvilgterėjusi į
veidrodį nusisegiau liemenėlę. Petnešos glotniai apgulė krūtis. Aš ir taip didžiąją
dienos dalį praleidau, kaip motina pagimdė, ar ne?
Taksi važiavau užsimetusi švarką. Mintis, jog po juo esu nuoga, kėlė maištingos,
svaiginančios laisvės pojūtį.

Jauna, draugiška, tamsiaplaukė mergina, įsivėrusi auskarą į nosį, registratūroje

paėmė nedidelį mokestį už įėjimą. Ištiesusi riešą, kad ji galėtų uždėti klubo
spaudą, pastebėjau, jog po kairiąja akimi ji turi ašarėlės formos tatuiruotę.
Svarsčiau, kokias dar paslaptis ši mergina slepia po smokingo stiliaus lateksiniu
švarku ilgomis rankovėmis.
Lateksas. Galbūt susitaupysiu ir investuosiu į jį, jei tokie apsilankymai taps
tradicija, nors nebuvau tikra, kad ta žvilganti guma man prie širdies. Šarlotė
siaubingai sunkiai įsispraudė ir išlindo iš suknelės. Jei aš negalėsiu nusirengti, tai
man taps problema, neleis patenkinti mano troškimų.
Naujas bei neaiškias situacijas mėgstu vertinti blaivia galva, bet šįsyk
stabtelėjau prie baro gėrimo, kuris padrąsintų.
Rankoje laikydama tobulai pagardintą „Kruvinąją Meri“ nudrožiau per nedidelę
šokių aikštelę, kurioje stoviniavo ne šokėjai, o besišnekučiuojantys lankytojai, ir
pasukau į požemį. Įėjimas į jį buvo atskiras: tai buvo dar vienas kambarys toliau
nuo baro, be durų, tačiau pridengtas nuo šokių aikštelės pora žalių širmų, kokių
pilna ligoninėse. Įdomu.
Požemyje būriavosi dauguma lankytojų. Kai kurie, sėdintys ratu palei sienas,
tyliai šnekučiavosi; kiti būriavosi arčiau veiksmo vietos, per kelis žingsnius nuo
dalyvių. Ant sienų buvo prismaigstyta įspėjimų, išspausdintų ant paprasto A4
formato popieriaus. „Netrikdykite veiksmo“ — skelbė vienas, o kitame tebuvo
parašyti du žodžiai: „Paklauskite. Pirmiausia“. Šie ženklai mane keistai ramino.
Keletas „žaidėjų“ porų ir viena trijulė buvo įsitraukusios į kankinimus, kurių
stiprumas, spėjau, priklausė nuo partnerių sutarimo. Tam naudoti skirtingi
instrumentai bei įrengimai.
Mano dėmesį akimirksniu patraukė tolygus rykštės švilpimas. Tai buvo
minkštesni pliaukštelėjimai nei Marko naudotos čaižyklės. Garsas ir ritmas kito
priklausomai nuo naudotojo judesių bei nuožmumo.
Net nesuvokiau, kaip arti priėjau prie trijulės — dviejų vyrų, plakančių trečiąjį
dalyvį. Šį dėl kampuoto kūno bei švariai nuskustos galvos iš pradžių palaikiau taip
pat vyru, bet tada pastebėjau ant kryžiaus minkštosios dalies įsispraudusius krūtų
išlinkimus ir išgirdau moteriškas aimanas. Vyras, moteris, o gal nei viena, nei
kita, galbūt iš dalies abu. Nuostabi būtybė — o ką reiškia lytis? Čia ji nelabai
svarbi. Užmiršusi ženklus ant sienų prislinkau dar arčiau. Vaizdas tam tikra
prasme mane vis dar šokiravo, bet kartu ir visiškai įtraukė.
Pajutau už savęs ranką, švelniai prisiliečiančią prie peties, ir išgirdau balsą
ausyje:
— Žavingi, ar ne? — sukuždėjo jis.
— Taip.
— Neprieik per arti. Gali juos išblaškyti.
Vėl pažvelgiau į trijulę. Kiekvienas atrodė pasinėręs į kitą dimensiją, vietą, kuri
buvo tarsi ir kambaryje, bet ne jo dalis. Lyg kiekvienas būtų savo asmeniškos
kelionės pusiaukelėje.
Kad ir kur tai vestų, norėjau prisidėti prie jų. Balso savininkas veikiausiai pajuto
šį mano troškimą.
— Norėtum pažaisti? — paklausė.
Akimirką dvejojau. Mes netgi nepažįstami, o jis ar ji — toks tiesmukas ar
tiesmuka. Kita vertus, tikriausiai būtent to man ir reikia. Be to, niekas nesužinos.
— Taip, norėčiau.
Paėmęs mane už rankos paslaptingasis balsas nusivedė iki vieno laisvo įrenginio
kambaryje — dar vieno kryžiaus.
— Nusirenk.
Mano kūnas akimirksniu sureagavo į komandą. Tai buvo beveik toks pat
nurodymas, kokį davė Dominykas. Mane užvaldė geismas, atvira aistra, tačiau
troškau daugiau. Ko, tiksliai nežinojau.
Atsegiau petnešas, išlaisvindama krūtis, nuleidau sijoną, virpėdama nuo
žinojimo, kad nepažįstamieji mane stebi, mėgaujasi šou. Išskėčiau rankas ir kojas
prie kryžiaus, trečią kartą tądien apsinuogindama. Tai jau tampa įpročiu.
Kiekvienas riešas buvo įtvirtintas odinėje tvirtai sutrauktoje kilpoje, nors ji
nespaudė. Šįkart „saugumo žodis“ ar gestas nebuvo nurodytas. Ką gi. Sprendžiant
iš demonstruojamo pasitikėjimo savimi, mano paslaptingasis partneris yra gan
patyręs, o jei skausmas taps nepakeliamas, riktelėsiu liautis. Išgėriau tik vieną
kokteilį, tad protas veikė aiškiai, be to, kambaryje buvo pilna žmonių, kurie esant
reikalui įsiterps.
Atsipalaidavusi prie kryžiaus laukiau smūgių liūties.
Ir ji užgriuvo.
Šįkart smarkesnė, gerokai smarkesnė nei paskutinė „pyla“, nelydima raminančio
užpakalio glostinėjimo, Markui malšinant skausmą. Gaudžiau orą, kūnui krestelint
sulig kiekvienu smūgiu ne tik ant sėdmenų, bet ir ant šonų. Jis ar ji (nebuvau
tikra dėl to ir nesiaiškinau, norėdama, kad ši patirtis liktų anonimiška) veikiausiai
naudojo kažkokį instrumentą, tik nebuvau įsitikinusi, kokį. Garsas buvo lyg
čaižyklės, bet smūgiai — kieti bei stiprūs, kur kas stipresni, nei prisilietus
švelnioms, minkštoms odinėms vijoms ant trumpo koto.
Akys sudrėko, skruostais riedėjo ašaros. Aš suvokiau, jog, kuo labiau įsitempsiu,
priešindamasi smūgiui, tuo labiau skaudės.
Tad atsipalaidavau. Pamėginau surasti vietą, kad ir kur ji būtų, kurioje
atsidurdavo kiti. Įsivaizdavau, kaip kūnas tirpsta nuo rankos, čaižyklės ar kas ten
mane plakė. Klausiausi stabilaus tvakst, tvakst, ritmiškos mano partnerio
muzikos, kol galiausiai skausmas atbuko, užleido vietą ramybei, o aš tapau savo
žaidėjo šokio dalimi, o nebe auka.
Mano riešus laikantys diržai atsipalaidavo. Sumuštas vietas ėmė raminti
švelnios glamonės, geliant odą nuo kiekvieno prisilietimo.
Pasigirdo švelnus juokas, dar vienas kuštulys į ausį. Tada balsas dingo, ištirpo
minioje.
Stovėjau išsiskėtusi nejudėdama prie kryžiaus nežinia kiek laiko. Galų gale
įstengiau atsiplėšti, apsirengti ir išsikviesti taksi namo.
Gavau tai, dėl ko čia atėjau.
Argi ne taip?
Ramybę, panirus į kitą dimensiją, kitą sąmonės lygį, kuris tapo mano
prieglobsčiu, namais, tol, kol tai prisiminsiu.
Grįžusi į butą kritau į lovą ir, nors gėlė kūną, išsimiegojau geriausiai per
pastarąsias kelias savaites.
Tik kitą rytą vonios veidrodyje pastebėjau mėlynes.
Tai buvo kone nuostabus raštas, susidedantis iš skirtingų atspalvių žymių,
išmarginusių apatinę nugaros dalį ir šonus. Detaliau apžiūrėjus save visu ūgiu
miegamajame prieš veidrodį, pasirodė, jog ant vieno iš sėdmenų liko blankūs
rankos kontūrai.
Velnias.
Vyliausi, kad Dominykas vėl paskambins tik po kelių dienų.
 6
Vyras ir jo aistra
Dominykas vairavo apsvaigęs, mintyse vis kartodamas kiekvieną popietės
akimirką. Jis pilku BMW automatu lenkė Paddingtoną apjuosusį kelio darbų
labirintą, artėdamas prie Westway.
Jos odos spalva.
Nežemiškas blyškumas. Tūkstančiai atspalvių, subatominiu greičiu
besimainančių tarp baltos ir baltos, ryškėjant mikroskopiniams rožinės, pilkos ir
dramblio kaulo tonams, kurie unisonu reikalauja savo akimirkos saulėje. Pinklus
odos peizaže išsibarsčiusių apgamų bei dėmelių žemėlapis. Dirbtinės kriptos
šviesos pabrėžti kūno linkiai, žaismas paviršiuje, išryškinantis tamsesnes vietas;
permatoma oda pridengti švytintys raumenys; nepaliaujamai judantys blauzdų
raumenys, kad išgautų dar vieną natą; į kaklą įsirėmęs apvalusis smuiko galas;
spėriai per stygas skriejantys pirštai, kita ranka energingai mosuojant stryku,
kuris puola instrumentą it karys.
Jis vos nepražiopsojo išvažiavimo. Staigiai pasukęs vairą turėjo pabusti iš
prisiminimų. Darė manevrą paskutinę minutę, dėl to sulaukė pasipiktinusio paskui
važiavusio fiato vairuotojo pypsėjimo.
Dominykui sakydavo, kad jis turi pokerio žaidėjo veidą, retai išduodantį jausmus
viešumoje, jau nekalbant apie intymesnes situacijas. Jis pamaldžiai stebėjo
rečitalį, bejausmiu veidu, dėmesingas muzikai, atkreipiantis dėmesį į subtilius jos
niuansus. Įrašydamas atmintyje judesius muzikantų, vilkinčių juodai ir baltai, taip
pat, žinoma, nuogos merginos. Samer.
Tai priminė ritualą. Simfonija kontrastų tarp tamsių vakarinių kostiumų bei
oficialių baltų marškinių ir drąsaus Samer nuogumo, jai tiesiogine to žodžio
prasme kovojant su instrumentu, išgaunant kiekvieną natą, kiekvieną melodijos
niuansą, jodinėjant ant jos, tramdant ją. Vienu metu ant smuikininkės nosies
galiuko pakibo prakaito lašelis ir nusiritęs per sustandėjusį, blyškiai rudą spenelį
baigė trumpą savo gyvenimą ant kietų akmeninių kriptos grindų, vos už kelių
colių nuo aukštakulnių batų, kurių jis liepė nenusiauti.
Ritualas gal būtų dar labiau jaudinęs, mąstė Dominykas, jei jis būtų paprašęs jos
segėti kojines. Juodas, žinoma. O gal ir ne.
Jis stebėjo koncertą. Išorė slėpė viduje sumišusius niršų geismą ir susilaikymą.
Vyras iš pažiūros buvo nuo jos atsiribojęs, lyg vyriausiasis inkvizitorius specialioje
puotoje, bet iš tiesų spoksojo, nagrinėjo sujaudintas bei susidomėjęs, galvoje
verdant beprotiškam, nesusiformavusiam kratiniui minčių. Ir visa tai dėl puikiai
atliekamų nemirtingų melodijų, kurias taip puikiai grojo improvizuotas kvartetas,
pažadindamas svajas bei žodžius. Tai būdinga pačiai geriausiai muzikai.
Samer krūtų forma, subtilus dydis, jas skiriantis nežymus slėnis, po jomis
žemiau pakibęs tamsos pusmėnulis, lyg tolesnių paslapčių pažadas, miniatiūrinis
bambos plyšys, it strėlė, nukreipianti į jos lytį.
Jam patiko, kad jos lytis, priešingai daugeliui kitų šiuolaikinių moterų, nebuvo
nuoga, sutvarkyta. Rausvai rudų gaktos plaukų kupeta atstojo užkardą, saugančią
jos nuosavybę. Vieną dieną — jau apsisprendė — jis nuskus ją. Pats. Tačiau
pasiliks tai ypatingai dienai. Tai bus apeigos. Iškilmės. Niūrioji upė — perbridus ją
ši mergina amžiams taps jam nuogesnė. Atvira. Nuoga. Jo.
Tvirtos jos šlaunys, ilgos blauzdos, vos pastebimi randeliai ant vieno kelio —
neabejotina vaikystės žaidimų žymė. Stulbinančiai liekna talija, lyg būtų perpilta
it skystis iš Viktorijos laikų korseto į saldų kūno kalėjimą.
Kelias dabar vedė į kalvą per Hampsteadą. Automobilis nardė po žemą viržyną
pratęsiančių medžių lapija. Dominykas giliai įkvėpė, galvoje išsaugodamas
kiekvieną patirtą garsą ir gundančią viziją, susikurdamas išgyventų emocijų
albumą niūriai dienai.
Laviruodamas dabar jau pažįstamais keliais prisiminė šviesiaplaukės
violončelininkės, kurios vardą jau pamiršo, šypsenėlę, kai ši mergina paskutinį
kartą metė žvilgsnį į jį prieš užsirišdama ant akių raištį ir panirdama į tamsą.
Akyse žaižaravo kibirkštėlės, lyg ji žinotų, kas netrukus nutiks, numanytų jo
ketinimus. Akimirką net pasirodė, jog ji mirktelėjo jam — supratingai, šelmiškai.
Prisiminė, kaip Samer veide persimainė visa rožinių atspalvių paletė, kai kitiems
muzikantams užsirišus akis atėjo laikas jai nusirengti; kaip ji atsuko jam nugarą
nusimaudama kelnaites ir visu grožiu išstatydama blyškių sėdmenų apvalumą;
kaip jai pasilenkus į priekį plyšys tarp sėdmenų atidengė išplaukusį šešėlių slėnį.
Atsigrįžusi veidu į Dominyką muzikantė mikliai smuiku prisidengė genitalijas, lyg
slėpdamasi nuo šio vyro, nors puikiai žinojo, kad grieš stovėdama ir nebegalės
ilgiau slėpti savo paslapties.
Dominykas jau žinojo, jog šiomis akimirkomis dar ilgai mėgausis. Sustojęs
įvažiavime prie savo namo pažvelgė į kelnes. Draugužis buvo kietas.

Dominykas įsipylė stiklinę gazuoto vandens ir įkrito į juodą odinį darbo

kambario krėslą, galvoje sukantis mintims apie Samer.
Atsidusęs gurkštelėjo, ant liežuvio pajusdamas gaivią vandens vėsą.
Griežiančios nuogos Samer vaizdai sklandžiai susiliejo su svajomis apie Katriną
ant lovos, grindų, prie sienos. Atmintyje iškilo, kaip jiedu mylėjosi, dulkinosi, ant
odos žvilgant prakaitui. Atgimė sukaupti prisiminimai, skausmas ir malonumas.
Atminė, kaip kartą iš jos lūpų išsprūdo gomurinis garsas — pasibjaurėjimo bei
lūkesčio junginys, jam įėjus į ją iš nugaros. Tada jis negalėjo atitraukti akių nuo
šiknaskylės žiedo, sadomitinėms mintims užkariaujant ir taip neramų protą.
Kibirkštimi tapo garsas, kai Dominykas pliaukštelėjo jai per sėdmenis du kartus iš
eilės taip stipriai, kad, nepraėjus nė kelioms sekundėms, ant švelnios baltos it
polaroidu daryta nuotrauka jos odos ėmė ryškėti rausvas jo rankos atspaudas. Ji
suspigo nustebinta. Tada jis vėl pliaukštelėjo, šįkart per kitą sėdmenį, ir pajuto,
kaip jos lyties organų raumenys it spaustuvas susitraukia aplink jo tiriančią varpą,
akivaizdžiai išduodami, kokį poveikį jai daro mušimas.
Jis nė karto gyvenime nemušė moters — nei juokais, nei supykęs. Nejautė tokio
poreikio, jam net nekilo tokių minčių. Nebuvo mušamas ir pats seksui paįvairinti.
Tačiau žinojo, jog ši praktika populiari. Daugybėje Viktorijos laikų romanų apie
vyrus bei nekaltąsias mergeles tik apie tai ir pasakojama. Jam nepraslydo pro akis
faktas, kad atviruose pornografiniuose filmuose besikrušantys dalyviai nuolat
pliaukšteli partneriui per užpakalį, tačiau manė, jog tai veikiau efektas, skirtas
stūmoklio principu veikiančių karingų genitalijų monotonijai paįvairinti.
Vėliau jis paklausė Katrinos:
— Ar skaudėjo?
— Nepasakyčiau.
— Tikrai? Bet ar patiko?
— Nežinau... Manau, akimirkos dalį.
— Nežinau, kodėl taip padariau, — prisipažino Dominykas. — Tiesiog padariau.
Spontaniškas sprendimas.
— Viskas gerai, — nuramino Katrina. — Aš tam neprieštarauju.
Jie gulėjo ant jo studijos grindų, išsitiesę ant kilimo, vis dar gaudydami kvapą.
— Apsisuk, — paprašė jis. — Leisk man tave apžiūrėti.
Ji pasisuko šonu, atidengdama prieš jo akis karališką, lygią subinę. Dominykas
įsižiūrėjo į ją. Jo rankos atspaudas ant Katrinos mėnulio paviršiaus beveik išnyko.
Vyrą visuomet glumino tai, jog sekso žymė taip spėriai išsitrina iš žmogaus
bruožų, o jam apsirengus ir vaizduojant tradicinį asmenį, nė neįtartum, ką jis
privačiai veikė. Lyg giliai viduje trokštų, kad žmonės liktų pažymėti bendro sekso,
kad jis amžiams įsispaustų veide. Tačiau Dominyko ištiestų pirštų kontūrai
Katrinos nugaroje virto tik prisiminimu.
— Mano rankos žymė beveik dingusi.
— Šaunu, — tarė ji. — Būtų gan sunku pasiaiškinti vyrui, iš kur ji atsirado!
Vėliau, tuo trumpu laikotarpiu, kai gyvavo jų romanas, Dominykui kartą pavyko
Katriną pasivogti iš šeimos visam savaitgaliui. Jie surado dingstį neišeiti iš ant
jūros kranto įkurto „Brighton“ viešbučio kambario, nematydami dienos šviesos ar
paplūdimio. Jis itin nuožmiai pažymėjo jos užpakalį, ir ji pasiskundė buku,
neslopstančiu skausmu, sėsdama užkąsti gretimame restorane ant jūros kranto.
Dominyką stebino neįveikiamas potraukis jai pliaukštelėti. Sudavęs akimirką
susigėdo — smurtas prieš moterį jam kėlė pasibjaurėjimą. Mušantysis ir
mušamoji — ar ne tuo jie tapo? Iš kur šis potraukis dominuoti, išreikšti geismo
stiprumą smurtiniu būdu?
Bet Katrina niekuomet neprieštaravo.
Tai glumino jį dar ilgai po to, kai jie išsiskyrė. Ramybės nedavė neatsakytas
klausimas, ką ji iš tiesų jautė tą akimirką, kai jis šitaip su ja elgėsi.
Jis atsisegė kelnes, pagaliau išlaisvindamas savo draugužį. Atkreipė dėmesį į
išsiraizgiusias plonytes kraujagysles, sruvenančias per jo kietą it akmuo penį;
rumbelį žemiau penio galvutės; randuotą audinį po apipjaustymo vaikystėje ir
tamsesnius odos atspalvius, padailinančius viršutines jo koto platybes. Jis mąstė
apie dailius, trapius Samer sėdmenis, kai ji nusirengė, prieš panirdama į muziką.
Vyras apgaubė pirštais penį ir trūktelėjo. Aukštyn, žemyn, aukštyn, žemyn.
Nebyliai įsivaizdavo į tvirtą Samer užpakalį pliaukšinčius savo kiaušus ir garsą
po kiekvieno aštraus, sauso rankų sąlyčio su jos oda; pakartotinių smūgių
sukeltus virpesius; iš plaučių per suspaustas lūpas ištrūkusias melodijas.
Užsimerkė. Įsiaudrinusi vaizduotė būtų užpildžiusi kino ekraną.
 Tada išsiliejo.
Taip, Dominykas buvo tikras — ateis laikas, ir jis tikrai pliaukštelės Samer
Zachovai, savo parapijos smuikininkei. Kita vertus, plaštaka per užpakalį muši tik
tas moteris, kurių vis dar geidi pasidulkinęs. Šitų siaubingai trokšti. Jos ypatingos.

Dominykas, palaukęs vos keturiasdešimt aštuonias valandas, vėl susisiekė su

Samer. Jis nesiliovė galvojęs apie jų ankstesnius susitikimus. Intuicija kuždėjo,
jog ji leidosi į šį dviprasmišką nuotykį ne tik dėl smuiko, brangaus senovinio
Beilio, kurį jai padovanojo ir kurio krištoliniai tonai taip stipriai ir melodingai
dominavo tą vėlyvą popietę kriptoje.
Šis užsimezgęs ryšys bei jo sparti evoliucija nebuvo tik sandoris tarp labdario ir
naudos gavėjo, kliento ir užsakovo, aistringo vyro ir jaunos moters, lanksčiai
žiūrinčios į moralę. Jau patį pirmąjį kartą jiems susitikus jis įžvelgė kažką jos
akyse. Smalsumą, nebylų iššūkį, ryžtą neprotingai rizikuoti, kad tik viduje
neužgestų ugnis.
Bent jau šitaip Dominykas interpretavo jos žodžius bei gestus, paklusimą
neįprastiems jo reikalavimams. Ji nebuvo diletantiška kekšė, daranti tai dėl pinigų
ar smuiko.
Žinoma, jis Samer geidė. Siaubingai. Prisiminė, kaip ji griežė jam nuoga,
išraudusiais skruostais, kai galiausiai nusirengė. Dieviškos muzikos tėkmė
paskandino dar kirbančias abejones, ir ji liko griežti ekshibicionistiškai išdidi. Tai
buvo nepaneigiama. Šį faktą patvirtino silpnas jos lūpų linkis per visą ypatingą
pasirodymą. Ji jautėsi susitaikiusi su savimi, plūduriuojanti keistoje asmeninėje
erdvėje, abejinga aplinkai ar aplinkybėms.
Tai Samer jaudino.
Dominykas dabar žinojo, jog nori ne tik ją parsiversti į lovą.
Tai bus tik istorijos pradžia.
Galiausiai paskambino jai vėlyvą šeštadienio rytą, kai žinojo, kad ji dirbs
restorane Hokstone. Norėjo, jog pokalbis būtų trumpas ir ji neturėtų galimybės
klausinėti. Be abejonės, tuo metu restoranas dūgs.
Po kelių kvietimo signalų Samer atsiliepė. Ji atrodė skubanti.
— Taip?
— Čia aš, — Dominykas žinojo, kad jam nebereikia prisistatyti.
— Žinau, — ramiai tarė ji. — Aš dirbu. Negaliu ilgai kalbėti.
— Suprantu.
— Tikėjausi, jog paskambinsi.
— Tikrai?
— Taip.
— Noriu, kad vėl man pagrotum.
— Suprantu.
— Būk laisva pirmadienį. Tarkim, vėlyvą popietę, — įsitikinęs, kad ji nebus
užimta ir norės susitikti, Dominykas jau rezervavo kriptą. — Ten pat.
Jie sutarė dėl laiko.
 — Šįkart grieši viena.
— Gerai.
— Nekantrauju sulaukti tos akimirkos.
— Aš irgi. Pasiruošti konkretų kūrinį?
— Ne. Pati pasirink, ką nori griežti. Pakerėk mane.
— Gerai. Kaip turiu būti apsirengusi?
— Vėlgi, tau spręsti. Bet būk apsimovusi juodomis kojinėmis. Neprisegamomis.
— Gerai.
— Ir juodais aukštakulniais.
Vaizdiniai jo mintyse jau virto kūnu.
— Žinoma.
Praėjusį vakarą jis paėmė kriptos raktus ir dosniai sumokėjo prižiūrėtojui, kad
per jų viešnagę už uždarų durų, kaip ir praeitąkart, neliktų personalo.
Nuskubėjęs žemyn stačiais bei siaurais laiptais Dominykas atplėšė duris. Jį
užplūdo pelėsiais atsiduodantis, užsistovėjęs požemio oras, pritvinkęs subtilaus
vaško, sudegusių žvakių ir seniai vykusių religinių apeigų prisiminimų.
Įsistebeilijęs į tamsą ranka pagraibė šaltą akmeninę sieną iš pradžių kairėje, tada
dešinėje pusėje, kol galiausiai surado šviesos jungiklį. Po buvusio rečitalio
pamiršo, kad jungiklis yra priešingoje durų pusėje. Patraukė plastikinį bumbulą
aukštyn siauru paskirstymo kanalu, ir kriptą apgaubė subtilus šviesos šydas — ne
visu pajėgumu, bet diskretiškai, lyg aksomas, tinkamas šiai progai. Dominykas
visuomet buvo tvarkingas, tikslus, atidus detalėms, o šį ritualą jis nepaliovė
repetavęs mintyse nuo pat to šeštadienio, kai trumpai šnektelėjo su Samer,
aptardamas šios dienos susitikimas.
Žvilgterėjęs į laikrodį, brangų sidabrinį „Tag Heuer“, skubiai sustūmę padrikai
kriptoje išbarstytas kėdes prie galinės sienos. Viskas turėjo būti tobula. Pakėlęs
akis į lubas išvydo juostą reguliuojamų prožektorių. Pasiėmęs vieną kėdę
atsitempė ją į kriptos vidurį, atsargiai užsilipo ant jos, atsižvelgdamas į nestabilią
kėdės padėtį ant nelygių akmeninių grindų, ir pareguliavo vidurinių prožektorių
kampą, kad šviesa kristų į konkrečią vietą. Atsuko po dvi lempeles kiekviename
juostos gale efektui sustiprinti. Taip, dabar viskas kur kas geriau.
Užmetė akį į laikrodį. Samer porą minučių vėluoja.
Pasvarstė mintį sugėdinti ją ir kokia nors forma nubausti už šį nusižengimą,
tačiau išmetė iš galvos vos išgirdęs tylų beldimą į medines duris.
— Įeik, — šūktelėjo jis.
Ji vėl vilkėjo trumputę juodą suknelę, buvo užsimetusi pilką vilnonį nertinį,
dengiantį pečius bei rankas. Vienoje rankoje tvirtai spaudė smuiko dėklą. Su
aukštakulniais atrodė aukštesnė.
— Atsiprašau, — išpyškino ji. — Jubiliejaus linijoje buvo vėlavimų.
— Nieko tokio, — nuramino Dominykas. — Mums priklauso viso pasaulio laikas.
Jis pažvelgė jai į akis. Ji atlaikė žvilgsnį. Nusiėmė nertinį ir apsidairė, kur galėtų
jį pasidėti, nenorėdama mesti ant grindų.
— Duok čia, — pasiūlė Dominykas ir ištiesė rankas.
Samer padavė jam nertinį. Vilna vis dar buvo šilta, nes ilgai lietėsi su jos kūnu.
Vyras nesigėdydamas prisikišo nertinį prie nosies ir pauostė, medžiodamas jos
kvapą; užuodė kažką žalio ir pikantiško. Jos stebimas, Dominykas atsuko nugarą
ir nunešęs padėjo drabužį ant vienos iš kėdžių, išrikiuotų palei galinę kriptos
sieną.
Žengė prie jos.
— Ką grieši? — paklausė.
Atsakydama ji dvejojo.
— Tiesą sakant, tai improvizacija, paremta „Fingalo olos“ uvertiūra. Esu didelė
Mendelsono koncerto smuikui gerbėja, tačiau techniškai jis labai sudėtingas ir aš
dar nesu įvaldžiusi visų niuansų. Čia taip pat puikios melodijos, daugelį metų
groju jas, nors jos parašytos orkestrui, o ne smuikui. Tikiuosi, neprieštarausi, jei
nesilaikysiu griežtai klasikinio repertuaro?
— Nieko tokio, — patikino Dominykas.
Samer nusišypsojo. Pastarąją dieną ji prasikankino, negalėdama apsispręsti,
kokį kūrinį pasirinkti.
Stovėdama per kelis metrus nuo medinių durų, vedančių į kriptą, ji pažvelgė
priešais save ir išvydo, kaip Dominykas išdėstė šviesas, pastebėjo ant akmeninių
grindų prožektorių metamą baltą apskritimą. Mergina suvokė, jog tai bus jos
„scena“, kurioje, jam pageidaujant, ji šiandien grieš.
Žengė porą žingsnių link jo. Dominykas lydėjo ją akimis, stebėdamas jos
judesius, elegantišką kojų šokį grindimis, nors aukštakulniais nebuvo paprasta
įveikti grubų akmeninį kriptos grindinį.
Dominykui prasižiojus dėstyti tolesnius nurodymus, Samer švelniai paguldė
smuiko dėklą ant grindų ir atsisegė šoninį juodos suknutės užtrauktuką. Vyras
nusišypsojo. Ji užbėgo už akių jo komandai, atspėjo jo norą, kad ji vėl griežtų
nuoga, tik be kitų muzikantų draugijos. Šįkart jis bus vienintelis apsirengęs.
Suknelė nuslydo žemyn, atidengdama juosmenį. Tada, Samer skubriai pajudinus
klubus, nuslinko kojomis iki žemės ir susmuko lyg akordeonas ant grindų prie jos
kojų.
Ji buvo be kelnaičių.
Tik mūvėjo juodas kojines iki pusės kreminių šlaunų.
Ir buvo apsiavusi penkių colių vardinius aukštakulnius. Vyriškis spėjo, jog
Samer turi vos kelias poras prašmatnių batų.
Ji žvelgė tiesiai į Dominyką.
— Šito norėjai.
Tai nebuvo klausimas, greičiau konstatavimas.
Jis linktelėjo.
Ji stovėjo šviesos apskritime tiesia nugara, išdidi, suvokdama, kaip begėdiškai
atrodo.
Labiau diktuodama savo sąlygas, nei priimdama jo.
Į kūną vėl ėmė smelktis senuose kriptos akmenyse palaidotas šaltis, speneliai
sukietėjo, makštis sudrėko.
Dominykas sulaikė kvėpavimą.
— Ateik čia, — įsakė.
Akimirką padvejojusi Samer išlipo iš nedidelio šviesos apskritimo, kuriame
akivaizdžiai save demonstravo, ir atsargiai žengė link jo. Jai lėtai judant,
Dominykas, nors jo matomumas ir buvo ribotas, pastebėjo plonytę liniją, einančią
jos šonu. Tai buvo raudonio užuomina, jungianti jos pasturgalio linkį su laibu
liemeniu. Prisimerkė, iš pradžių pamanęs, kad tai tėra šešėlių žaismas, iš jo
sukurtos apšviestos zonos jai įžengus į jaukesnę prieblandą. Ne, ant odos aiškiai
yra žymė, kurios jis nepastebėjo aną kartą, kai mergina, atsukusi jam nugarą,
nusivilkinėjo suknelę, muzikos studentams užsirišus raiščius ant akių. Šiandien ji
visą laiką stovėjo veidu į jį.
Dominykas susiraukė.
— Apsisuk, — paliepė. — Noriu pamatyti tavo nugarą.
Samer sulaikė kvėpavimą. Žinojo, jog po apsilankymo klube ant sėdmenų dar
liko žymių. Besimaudydama prieš rečitalį pastebėjo jas veidrodyje. Suvokė, kad
šiandien jos neišnyks. Štai kodėl taip kruopščiai slėpė nugarą nusirenginėdama.
Žybtelėjo nuogąstavimas, netikrumo jausmas, kaip jis reaguos, nors dalis jos
begėdiškai troško pademonstruoti nepadoraus elgesio užtarnautas žymes.
Ji atsidususi įvykdė įsakymą.
— Kas čia? — paklausė jis.
— Žymės, — atsakė ji.
— Kas jas paliko?
— Kažkas.
— Ar tas kažkas turi vardą?
— Nežinau. Ar vardas tau ką nors sakytų? Aš neprisistačiau. Nenorėjau.
— Skaudėjo?
— Truputį, bet neilgai.
— Tu — mazochistė?
— Paprastai ne. Aš... — Samer nutilo užsikirtusi, susimąstė. — Nedariau to dėl
skausmo.
— Tada dėl ko? — Dominykas tęsė apklausą.
— Man reikėjo... adrenalino...
— Kada? — pasiteiravo jis, nors manė žinantis atsakymą.
— Iš karto po to, kai grojau tau anądien su kvartetu, — patvirtino ji.
— Tai tu esi skausmo kekšė? — paklausė jis.
Samer nusišypsojo, išgirdusi tokį apibūdinimą. Girdėjo Šarlotę taip sakant apie
kai kuriuos savo pažįstamus klube. Ji susimąstė, pagalvojo, pasvarstė. Ar ji —
„skausmo kekšė“?
Toleravo skausmą, kartais net mėgaudavosi juo, tačiau tai tebuvo transporto
priemonė, perkelianti ją į kitą dimensiją, o ne patirties stimulas.
— Ne.
— Tiesiog kekšė?
— Galbūt.
Ištarusi šiuos žodžius, tegu iš dalies ir juokais, Samer pajuto peržengusi
metaforinį Rubikoną. Ji žinojo, kad Dominykas jautėsi taip pat. Instinktyviai
ištiesino nugarą, išstatydama stangrias krūtis. Jautė, kaip jis tyrinėja jos plonyčių
linijų pinutes ir išblukusias mėlynes ant užpakalio, taip pat laikiną tatuiruotę,
išduodančią jos vidinį ištvirkimą.
Dominykas svarstė. Tolygus ritmiškas jo kvėpavimas švelniai šnypštė sunkiame
kriptos ore.
— Tai nebuvo tiesiog mušimas, — pastebėjo jis.
— Žinau, — tarė Samer.
— Prieik arčiau.
Samer patipeno dar kelis colius atbula. Galiausiai atsistojo tiesiai už jo,
jausdama net per drabužius ją pasiekiančią jo kūno šilumą.
— Pasilenk.
Ji pakluso, suvokdama, kaip atrodo.
— Išskėsk kojas.
Dabar jis matė ne tik žymes, bet ir jos intymiausią vietą.
Ji pajuto, kaip jo ranka palietė jos kairįjį sėdmenį. Iš pradžių tai buvo lyg švelni
glamonė, tirianti jos odos paviršių, paskui rodės, tarsi šiurkšti pirštinė slystu jos
išlinkimais. Jo ranka buvo tokia karšta.
Jos oda — taip pat.
Jo ranka užsibuvo, sekdama lygiagrečiomis rožinėmis linijomis, kurios skersai
išilgai raižė sėdmenis, tyrinėdama išsibarsčiusias blyškiai rusvas ir geltonas
mėlynių saleles.
Pirštas pamažu nuslydo išilgai užpakalio įtrūkimo, vos paliesdamas nepridengtą
bei pulsuojančią išangę. Samer sulaikė kvėpavimą. Tada jis per tarpvietę lėtai
pasiekė plyšį, priversdamas ją pašokti. Mergina žinojo, kokia ji sudrėkusi, bet
nesigėdijo akivaizdžiai viešai demaskuota tiek fiziologiškai, tiek psichologiškai.
Dominyko prisilietimas, žodžiai, manieros ją lytiškai jaudina. Na ir kas?
Ranka atsitraukė.
Prarastas kontaktas akimirką buvo nepakeliamas. Juk jis nesiliaus, tiesa? Ar jis
gali būti toks žiaurus? Ar ji nusipelnė tokio žiaurumo?
— Tau patinka, ar ne?
Samer tylėjo, kovodama su troškimu pasakyti jam, kaip jai patinka.
— Pasakyk man, — pakartojo jis, švelniai kuždėdamas į ausį.
— Taip, — galiausiai ištarė ji. — Taip, man patinka.
Dominykas atsitraukė ir apėjo ją ratu. Šįkart jis neskubės. Atidžiai stebėdamas
Samer kūną pajautė nuo jos kylantį pirmapradį karštį. Nors buvo šalta, ji kone
prakaitavo. Pastebėjo, kokį poveikį jai daro jo žodžiai.
Įdomu, pagalvojo Dominykas.
— Kodėl?
— Nežinau.
Jis spaudė ją toliau.
— Pasakyk man, ko trokšti.
Samer ėmė skaudėti kojas, bet ji nepajudėjo iš vietos. Liko toje pačioje
padėtyje, mėgaudamasi kūną glostančiomis silpnomis oro srovelėmis, kai
Dominykas suko ratus aplink ją, priartėjęs, bet neliesdamas odos.
— Pasakyk man, ko nori, Samer.
— Noriu, kad mane liestum.
Ji kalbėjo tyliai, bet žinojo, jog Dominykas girdi.
Ar tikrai vers ją maldauti?
— Garsiau. Pasakyk garsiau.
 Taip, panašu, kad vers.
Jos kūnas nejučia sujudėjo atsakydamas į jo žodžius. Silpni, bet neginčijami
lytinio susijaudinimo ženklai, galvojo jis. Ji paprašys ją išdulkinti.
Jis buvo beveik tikras tuo. Ir niekur neskubėjo.
Dominykas laukė.
— Liesk mane. Prašau.
Pagaliau.
Jis atsitraukė, patenkintas išgirdęs jos balse desperaciją.
— Pirmiausia tu pagrieši.
Samer kūnas tirtėjo nuo nepatenkintos aistros. Ji lėtai išsitiesė, suvokdama, jog
jis su ja žaidžia, o ji nepajėgia apsiginti.
Mergina grįžo į šviesos apskritimą ir atsigrįžo į jį.
— Improvizacija Mendelsono „Fingalo olos“ temomis, — pranešė švelniai
linktelėdama Dominyko kryptimi.
Samer pritūpė ir gracingai, kiek tik leido ši nuogumo būsena, ištiesė ranką
pasiimti ant žemės gulinčio smuiko dėklo. Vis dar sulenkusi kelius išsitraukė Beilį.
Žinojo, kad vyras žvilgsnį įbedęs į jos lytį, tarsi jo viduje tūnantis vojeristas
tikėtųsi, jog jai pasilenkus lytinės lūpos prasivers ir išduos besikaupiančią drėgmę.
Nuo šios minties pakilo viso kūno temperatūra, nugindama grįžtantį kriptos šaltį.
Blizgantis gelsvai oranžinis senovinis instrumentas mirguliavo intensyvioje
šviesoje, kurioje maudėsi Samer. Ji patogiau suėmė stryką ir užmerkusi akis
paskendo muzikoje. Kaskart jai grojant šį kūrinį vaizduotė prikeldavo bangas,
dūžtančias į uolėtą tvirtų Skandinavijos fiordų krantą, putoms lyg miglai kylant į
orą pilkų, vėjo genamų debesų fone. Kiekvienas muzikos kūrinys Samer galvoje
atgimdavo peizažu, į kurį ji persikeldavo smuikuodama, nešama egzotiškų
kelionių vėjų. Žinojo, kad tikroji Fingalo ola panaši į milžinišką pylimą, bet tos
vietos nebuvo mačiusi. Spragas kompensavo laki vaizduotė. Smuikininkė juto,
kaip rimsta nelygus buvęs kvėpavimas, atsipalaiduoja kūnas. Laikas sustojo.
Nuo Dominyko ją skyrė hipnotizuojančios muzikos ir savanoriško aklumo,
kuriam nereikia raiščių, siena. Jautė jo tylos garsą, tolimą prislopintą kvėpavimą.
Žinojo, jog šis vyras ne tik klausosi kiekvienos prikeltos natos, bet ir stebi ją; jo
veriančios akys keliauja po jos kūno geometriją lyg atradėjas, tyrinėjantis
žemėlapyje nepažymėtas žemes, prisega ją prie tariamo žemėlapio kaip drugelių
kolekcionierius savąjį egzempliorių, mėgaudamasis jos pažeidžiamumu, jos kūno
dovana.
Galiausiai Samer dėmesį patraukiančiu riešo mostu užbaigė improvizaciją.
Akimirką garsas dar sklido, aidu atsimušdamas į akmenines sienas. Tada grįžo
absoliuti tyla, tokia gūdi, kad smuikininkė nejučiomis pagalvojo likusi viena
kriptoje. Tačiau pramerkusi akis išvydo Dominyką, sustingusį toje pačioje vietoje,
kur jį paskutinį kartą matė. Pasitenkinimo šypsenėlė pražydo vyro lūpose.
Jis pakėlė rankas ir sąmoningai lėtai suplojo dėkodamas.
— Bravo, — tarė jis.
Samer linktelėjo, priimdama komplimentą, lyg stovėtų tikroje scenoje.
Pasilenkė padėti brangiojo smuiko ant akmeninių grindų, suvokdama, jog jos
krūtys siūbuos, atgis.
 Pakėlė akis į Dominyką, laukdama tolesnių nurodymų. Bet jis tylėjo.
Ji apvedė liežuviu išdžiūvusias lūpas. Manė, kad kūno spinduliuojamas karštis
aplink ją turėtų sukurti aureolę, lyg ji būtų nežemiška būtybė mokslinės
fantastikos filme ar branduolinis mokslininkas, apšvitintas po atominės katastrofos
pasklidusios radiacijos.
— Rafinuota, — galiausiai pastebėjo Dominykas.
— Aš ar muzika? — kandžiai paklausė Samer.
— Abi.
— Kaip miela tai girdėti, — tarė ji. — Dabar jau galiu apsirengti? — pasiteiravo.
Jis žvelgė į vieną tašką.
— Ne.
Gracingai, jausdamas užslėptą pavojų, Dominykas pajudėjo link jos it grobį
persekiojanti pantera. Pakėlusi akis Samer sutiko jo žvilgsnį. Atsisakė pasiduoti.
Vėl pajuto kūliu nuvilnijant jų artumo sukeltas karščio bangas.
Dominykas čiupo merginai už peties, apsuko ir stumtelėjo į ją priekį. Dabar
Samer buvo veidu į kriptos sieną.
Jis padėjo ranką ant jos strėnų, išryškindamas dubens ir išriesto užpakalio
suformuotą linkį.
Jo prisilietimas nuvilnijo per jos kūną, it būtų trenkęs pasitenkinimo žaibas.
Norėjo pasukti galvą ir pažvelgti į Dominyką, bet žinojo, jog jis tam nepritars.
Tad liko įbedusi akis į akmenines grindis, periferiniu žvilgsniu fiksuodama miglotą,
apverstą savo išskėstų kojų deltą, išsišovusias lytines lūpas.
Išgirdo šliurenimą ir pamėgino jį interpretuoti. Tačiau nespėjusi susivokti pajuto
prie makšties jo falo karštį — daikčiukas buvo taip arti, kad beveik lietėsi, ne
toliau nei per plauką. Bent truputį pakeitusi poziciją, atsitraukusi atgalios, Samer
pajustų vyrą savyje. Bet jis šito dar neprašė.
— Ar šito nori? — paklausė Dominykas. — Pasakyk man.
— Taip, — sukuždėjo mergina. Nebuvo tikra, ar jai garsiau prabilus neišsprūstų
dejonė.
— Kas „taip“?
Samer nepajėgė ilgiau laukti. Prisispaudė kūnu prie jo. Tačiau, jai vos spėjus
pajudėti, pajusti jo pritvinkusio penio galvutės pulsavimą prie plyšio, Dominykas
čiupo ją už plaukų ir pastūmė į priekį, tolyn nuo savo koto.
— Ne, — kimiai tarė jis. — Noriu, jog prašytum. Pasakyk, ko nori.
— Išdulkink. Prašau, išdulkink mane. Noriu, kad mane išdulkintum.
Jis vėl sugriebė ją už plaukų ir prisitraukė prie savęs, įeidamas į vidų vienu
sparčiu judesiu. Makštis jau buvo stipriai sudrėkusi, tad akimirksniu pasiekė jos
gelmes.
Ji atsidavė pojūčiams, mėgaudamasi jo užpildu, svarstydama, ar penis jau
visiškai išilgėjęs, ar joje taps dar didesnis ir kietesnis, kaip kai kurių vyrų. Šiaip ar
taip, jis jau atrodė nuostabiai didelis.
Dominykas pradėjo ritmiškai judėti.
Jis tobulai tinka, tingiai svarstė ji, pasinerdama į kūną užliejusius pojūčius.
Ranka laikydamas liemenį jis neleido pakeisti pozicijos.
— Pakartok, — liepė Dominykas, jausdamas, kaip ji įsitempia, reaguodama į
komandą. Tada pervėrė ją stipriu, veik brutaliu judesiu, tarsi taranas
atsitrenkdamas į vidines makšties sieneles.
— O, — tepajėgė išstenėti ji.
— Mes dulkinamės, — tarė jis.
— Taip, — atsiduso ji. — Žinau.
— Ar šito norėjai?
Ji pritariamai linktelėjo galvą, o po kito aštraus dūrio kakta kone trinktelėjo į
akmeninę kriptos sieną.
— Atsakyk, — reikalavo jis.
— Taip.
— Kas „taip“?
— Taip, to aš ir norėjau.
— O ko tu norėjai?
Taip, jis augo joje, plėtėsi, užpildė ją. Privertė jos vidines sienas išsiplėsti.
— Norėjau, kad mane išdulkintum.
— Kodėl?
— Nes aš kekšė.
— Puiku.
Ritmiški jo judesiai greitėjo. Abu žinojo, jog ši sueitis nėra subtili. Tai
elementariausia gyvuliška aistra, bet ji tiko šiai akimirkai.
Jų pirmam kartui.
Į paviršių iškilo pastarosiomis savaitėmis tarp jų tvyrojęs jausmų antplūdis,
išryškėjo alkis. Vėl sugriebęs merginą už plaukų, Dominykas trūktelėjo juos į
save, jodamas ant jos tarsi kumelaitės. Samer žioptelėjo. Užplūdo neįprasti
jausmai, sumišę ir net kupini panikos. Šis aktas baugino, bet kartu buvo lauktas.
Švystelėjo mintis, kad jis neužsimovęs prezervatyvo. Ji neapsaugota. Net
dulkindamasi su Darenu visuomet reikalaudavo, jog šis pasirūpintų apsisaugojimo
priemonėmis. Dabar jau buvo per vėlu. Ji žinojo, jautė, kaip gumytės
nedengiamas nuogas jo kotas laukia jos reakcijos. Tuo pasirūpins vėliau — yra
tam skirtų tablečių.
Jautė, kaip Dominyko kvėpavimas pradeda trūkčioti.
Srove išsiliedamas joje vyras kaire ranka siaubingai stipriai šmaukštelėjo jai per
sėdmenį. Ūmiai nudiegė aštrus skausmas. Nors pojūčiai netruko aprimti, mergina
buvo tikra, kad jo pirštų žymė ant blyškių sėdmenų išliks ne vieną valandą.
Pabuvęs joje dar minutę ar ilgiau, Dominykas atsitraukė. Samer pasijuto tuščia,
neužpildyta iki kraštų. Neišbaigta. Jau tiesinosi stotis, bet ant strėnų tvirtai
nusileidusi ranka perdavė Dominyko norą, jog ji liktų toje pačioje padėtyje,
išsižergusi ir matoma.
Samer širdyje šyptelėjo: Dominykas ejakuliuoja tyliai. Ji aiškiai skyrė tylenius
nuo čiaukšlių. Pirmieji jai labiau patiko. Atsidavus geismui reikėjo jausti, kada
tinkamas ir kada netinkamas laikas žodžiams.
Prabilo Dominykas:
— Matau, kaip mano skystis varva iš tavęs ant vidinės šlaunų pusės, margina
tavo gaktos plaukus, blizgina odą... Tai vienas puikiausių reginių akims.
— Ar jis nėra nešvankus? — išdrįso paklausti Samer.
 — Priešingai — jis nuostabus. Niekuomet jo nepamiršiu. Jei turėčiau po ranka
fotoaparatą, nufotografuočiau.
O vėliau mane šantažuotum? Dėl mėlynių ir visa kita?
— Galbūt žymės sustiprina efektą, — pastebėjo Dominykas.
— Ar būtum... geidęs manęs, jei nebūtum pastebėjęs mėlynių? — pasiteiravo
Samer.
— Be jokios abejonės, — pareiškė jis. — Dabar stokis. Susirink daiktus ir
smuiką. Vežuosi tave pas save namo.
— O jei aš turiu kitų planų? — paklausė Samer, greitai pakildama suknelės.
— Neturi, — nukirto Dominykas. Samer akies krašteliu užfiksavo, kaip jis segasi
juodą odinį kelnių diržą. Vyras ją išdulkino, tačiau ji jo penio taip ir nepamatė.

Dominyko namai kvepėjo knygomis. Įėjusi pro pagrindines duris ir sekdama

paskui jį koridoriumi, apstatytu lentynomis, Samer matė prigrūstas eiles knygų,
žvelgiančių į išorę spalvingomis nugarėlėmis. Eidama pro praviras duris ir vienoje,
ir kitoje koridoriaus pusėje mergina pastebėjo, kad ir kiti kambariai nukrauti
knygomis. Tiek daug knygų vienoje vietoje ji per savo gyvenimą matė tik
knygyne. Svarstė, ar jis visas jas perskaitė.
— Ne, — atsakė jis.
— Kas ne?
— Ne, aš nesu visų perskaitęs. Juk apie tai galvojai, ar ne?
Ar jis skaito jos mintis, ar tokia mintis kyla visiems, užėjusiems į šiuos namus?
Samer nespėjo ilgiau apsvarstyti šio klausimo, nes Dominykas, viena ranka
apkabinęs kojas, kita prilaikydamas nugarą, pakėlė ją. Nusinešęs merginą per
koridorių į studiją koja atidarė duris ir nudrožęs prie stalo pasodino ją viduryje
didžiulio medinio paviršiaus, ant kurio stovėjo tik indas su rašikliais, reguliuojama
stalinė lempa ir kampe pūpsojo šūsnis popierių.
Samer susijaudinusi sėdėjo veidu jį į. Jos kūnas po susiglamžiusiu juodos
suknelės audiniu skleidė kriptos bei jų grubaus pasidulkinimo kvapą.
— Pasikelk suknelę, — tarė jis, — ir išskėsk kojas.
Samer pakluso, aiškiai jausdama nuogą savo užpakalį ant stalo ir išskyras, kurių
jis dar neleido nusišluostyti.
Griebęs už sėdmenų Dominykas prisitraukė merginą prie savęs, kad jos sėdynė
atsidurtų ant stalo krašto. Pasisukęs į už jų prie sienos stovinčią žemą lovą („Lova
studijoje, — mąstė Samer, — keistas žmogus“), paėmė nuo jos pagalvę ir pakišo
ją Samer po užpakaliu. Prisitraukęs įjungė stalinę lempą ir nukreipė šviesos
spindulį tiesiai į jos lytį.
Samer sulaikė kvėpavimą. Ji dar nėra buvusi tokia atvira, išstatyta parodai.
Nebuvo davatka, reikalaujanti išjungti šviesas kambaryje, bet tai — visiškai
naujas ekshibicionizmo lygis.
Jis prisitraukė kėdę ir įsmeigė akis į drėgną jos lytį, vis dar atvirą,
atsipalaidavusią po sueities.
— Pažaisk su savimi, — tarė jis. — Noriu žiūrėti.
 Samer dvejojo. Masturbacija buvo žymiai rimtesnis, asmeniškesnis dalykas nei
pasidulkinimas. Beveik nepažinojo šio vyro, bet nurodymas sėdėti nepadoriai
išskėstomis kojomis, demonstruojant pačias intymiausias savo vietas, be galo
jaudino.
Dominykas atsilošė, įsmeigęs į ją akis, susikaupusiu ir susidomėjusiu veidu, kai
jos patyrę pirštai ėmė judėti intymiais vidinių bei išorinių raukšlių labirintais,
sukdami ratus aplink klitorį, taip meistriškai ir tiksliai, lyg griežtų smuiku.
Susidomėjęs vyras stebėjo, kaip ji reaguoja į jo pastabas bei nurodymus,
reikalavimus paspartinti ar sulėtinti stimuliavimą, būsimų veiksmų pažadus. Po
vieno iš jų ji patyrė orgazmą: iš lūpų išsprūdo švelni aimana, ėmė trūkčioti kūnas.
Jausdamas pranašumą, stebėjo susitraukiančius jos makšties raumenis. Galėjo
pasakyti, kad ji nevaidina, nors ir nemanė, jog ji taip galėtų pasielgti.
Dominykas vėl apglėbė Samer rankomis, susidedamas jos kojas sau aplink
liemenį, per drabužius jausdamas jos drėgnos lyties karštį.
— Pabučiuok mane, — liepė.
Ji pagalvojo, kad jo lūpos — pernelyg minkštos, tokios nebūdingos vyrams. Jo
liežuvis švelniai tiesė koridorių pro jos lūpas, įveikdamas dantų užtvarą, kol
pasiekė jos liežuvį ir susipynė su juo. Samer pajuto, kaip jis ranka atlaisvina
juodos suknelės užtrauktuką. Bučinys užsitęsė, ir ji galėjo ragauti jį, gerti į save
suplaktą įspūdžių kokteilį, neišskirdama dominuojančios natos, mėgautis mėtiniu
„Tie Taco“ dvelksmu, vyriška jo artumo energija. Nosies nekuteno kvepalų ar
losjono po skutimosi aromatas. Mergina jautėsi, lyg žengtų į naują teritoriją,
neištirtą keistą šalį.
— Pakelk rankas, — pareikalavo jis.
Nutraukė jai per galvą suknelę, suveldamas ištaršytus plaukus, ir atlošė
merginą taip, kad ji turėjo nuleisti kojas ant žemės. Tada jo rankos pradėjo
kelionę per dabar jau nuogą jos odą, glamonėjo, rytinėjo kiekvieną nugaros,
pečių, mėlynėmis išmarginto užpakalio colį.
Dominykas, kita ranka lengvai prilaikydamas smakrą, prisitraukė lūpas antram
bučiniui, bet ar pirmąjį kas sustabdė, pertraukė?
Ji nepastebėjo.
Jis pastūmė ją ant lovos.
Samer žnektelėjo atbula ir stebėjo, kaip jis nusirengia. Pirmiausia marškinius,
paskui atsisega bei nuspiria kelnes ir galiausiai nusimauna juodas trumpikes.
Samer išvydo jo penį — storą, ištįsusį, gyslotą.
Prisitraukęs ją prie lovos krašto vyras atsiklaupė, praskyrė jos kojas aštriu
kampu ir pirštu lėtai braukė nuo vidinės kulkšnies iki šlaunies, maloniai
artėdamas prie lyties. Reaguodamas į prisilietimą jos kūnas suvirpėjo. Dominykas
priglaudė lūpas prie lygios šlaunies odos, erzinamai nusėdamas merginą bučiniais
visur, išskyrus jos trokštamą vietą. Samer sudejavo laukdama, išsiriesdama link
jo. Jis atsitraukė, kankindamas ją, kol galiausiai panardino veidą į pylimą. Ji
atsiduso, negalėdama paslėpti ekstazės, ir suvirpėjo, liežuviui pradėjus kelionę jos
lūpomis.
Samer akimirką pasijuto nejaukiai dėl jo entuziazmo. Jautėsi nešvari, ką tik
išdulkinta, neturėjusi galimybės apsiprausti, tačiau prisiminė, kad būtent jis ant
jos jojo. Tad jei jam nesvarbu, kodėl ji turėtų dėl to jaudintis?
Jo liežuvio keliamas malonumas intensyvėjo, kol galiausiai liko tik šis pojūtis.
Mintys apie pasaulį, dabartinę situaciją pasimiršo, plūduriavo, sklendė
nevaldomos, pakibusios tarp dienos ir nakties, gyvybės ir mirties erdvėje, kur
reikšmingi buvo tik pojūčiai, o malonumas bei skausmas susiliejo į palaimingą
užsimiršimą.
Galiausiai jis išniro iš tamsaus jos lyties trikampio ir pakilo virš jos, laikydamas
penį.
— Taip, — pritarė ji. Dominykas įėjo vis dar nebyliai, užpildydamas ją iki kraštų
tarsi indą. Storas jo falas praskyrė jos lyties lūpas, praplėsdamas makšties
sieneles ritmingais judesiais.
Tai tęsėsi amžinybę. Jo rankos tuo metu begėdiškai klajojo po kiekvieną jos
kūno užkampį ir plyšį, viešą ir branginamą, asmenišką, vadovaudamos aistros
sekai. Vieną akimirką jo liežuvis kyštelėjo jai į ausį, kitą — į kaklo įdubimą;
dantys švelniai kramsnojo lezgelį; pirštai timptelėjo išsprūdusį plauką; ranka
sugriebė sėdmenis, o tada abi (kiek rankų jis turi?) juos išskėtė. Dominykas
keliavo jos vidumi ir išore. Kiekvienas žingsnis buvo lyg dar viena pakopa
užkariaujant nežinomą, bet viliojančią teritoriją.
Ji neabejojo, jog Dominykas įgudęs. Šis vyras galėjo paimti ją grubiuoju būdu
arba lėtai žaisdamas, kaip dabar. Kiek dar veidų jis parodys?
Galiausiai Dominykas išsiliejo. Griausmingai riaumodamas. Lyg garsas sklistų iš
tolimų džiunglių, netariant jokių suprantamų žodžių.
Samer atsiduso — judesiai jos viduje ir išorėje sulėtėjo, jis atgavo kvapą.
Taigi, daugiau nebe ponas Tylusis...
 7
Mergina ir tarnaitė
Buvo ankstyvas vakaras. Vėlyvos rudeninės saulės žara ant Dominyko veido
visiškai jam nederėjo. Nenatūraliai apsiaustas iš temstančio dangaus atklydusių
paskutinių blausių spindulių jis atrodė nepritampantis normaliame pasaulyje, nors
ir, regis, puikiai jame funkcionavo. Galbūt todėl, kad jo tamsūs, žemiški bruožai
labiau derėjo prie šalto oro. Be jokios abejonės, Dominykas buvo patrauklus, bet
mintijau, jog kriptos prieblandoje jis atrodė geriau.
Jis atsainiai rėmėsi į tarpdurį, mesdamas ilgą šešėlį ant priebučio, kur dabar
stovėjau, laipteliu žemiau už jį, ruošdamasi išeiti. Pamelavau, kad tą vakarą turiu
dirbti, užbėgdama už akių nesmagumui, kuris kiltų, jei jis pakviestų mane
pasilikti. Arba nepakviestų.
Per pievelę pūtė švelnus vėjelis. Sulig kiekvienu jo gūsiu užuodžiau silpną
koridoriuje ir kitur name išrikiuotų knygų kvapą. Jos atrodė kaip neatsiejama
Dominyko dalis. Įsivaizdavau, jog jo oda — lyg pergamentas, nors iš tiesų buvo
lygiai tokia pati kaip ir kitų vyrų, tik lūpos maloniai minkštos.
Knygos, nors puikiai prie jo derėjo, nebuvo tokios, kokių tikėjausi. Įsivaizdavau,
kad knygas kolekcionuoja netvarkingi žmonės, kvoštelėję dėstytojai bei
akademikai. Maniau, jog Dominykas bus koks šulas Sityje, biržos prekeivis banke,
susijęs su finansais, bet ne universiteto profesorius, kaip prisipažino paklausus,
kodėl jo namai atrodo lyg biblioteka.
Iš nublizgintų batų ir pinigų — kuriais, spėjau, šis vyras yra aptekęs, nes
sumokėjo už smuiką ir kitus mano kaprizus, — tikėjausi, kad jis parsiveš mane į
vienspalvius apartamentus Bloomsbury ar Canary Wharf rajone, apstatytus
nerūdijančio plieno baldais ir dekoruotus sidabro bei juodo — kaip jo
automobilis — atspalviais. Nesitikėjau išvysti namo, netgi panašaus į namus,
kuriame yra darbo kambarys ir tikra virtuvė, pilno įvairiausių spalvų bei dydžių
knygų — literatūros kaleidoskopo palei sienas. Iš pradžių pamaniau, kad jis turi ir
katę, kuri veikiausiai stebi mane susirangiusi už lentynų, tačiau netrukus
padariau išvadą, jog augintiniai — ne Dominykui. Jis nepakęstų nekontroliuojamo,
po kojomis besipainiojančio gyvūno, netgi tokio nepriklausomo padaro kaip katė.
Šis vyras nebuvo didelis slapukas, neatrodė sąmoningai kažką slepiantis, bet
apie savo gyvenimą, kasdienybę, nesusijusią su mūsų susitikimais, kalbėjo
nedaug. Spėju, jam patiko išsaugoti privatumą. Galėjau tai suprasti, nes ir pati
nepuoliau kviestis visų į savo namus. Nustebau, kad jis mane čia atsivežė. Nors
knygos suteikė jam žmogiškumo. Neturėdamas savos istorijos, bent jau, regis,
mėgo kolekcionuoti kitų. Man panašiai patiko įsivaizduoti instrumentų ir
griežiamos muzikos istorijas, atveriančias skirtingus vaizdus bei nuotykius
kiekviename kūrinyje.
Dėl šios minties jis man dar labiau patiko. Šis vyras ir aš nebuvome tokie jau
skirtingi, kaip galėtų pasirodyti atsitiktiniam stebėtojui.
Prisiminiau, kaip jis prityrusiai mane lietė, prieš tai įsigeidęs stebėti
masturbuojantis. Nuo šios minties vėl sudrebėjau. Mylėjausi su daugeliu vyrų, tai
tiesa — kankinama geismo ar vienatvės, turėjau daugiau nei užtektinai
atsitiktinių pažinčių bei internetinių pasimatymų. Tačiau nė vienas manęs šitaip
netyrinėjo, negręžė akimis, kai pirštu glamonėjau klitorį, apšviestą ryškios
stalinės lempos, tarsi gydytojas, tik stokodamas profesinio susidomėjimo.
Dominykas neturėjo gėdos ir, atrodė, mėgaujasi plėšdamas manąją, vieną
sluoksnį po kito. Lyg stebėtų parodomąjį veiksmą, kurį vėliau ketino tiksliai
atkurti. Prašė judėti greičiau ar lėčiau, sustiprinti ar sumažinti spaudimą. Šįsyk
norėdamas ne sujaudinti mane, o pamatyti mano reakciją, suprasti, į kokius
stimulus mano kūnas reaguoja, o kokie jo neveikia. Tarsi mokslininkas,
tyrinėjantis naują rūšį. Kone tikėjausi, kad ims žymėtis pastabas.
— Vieną dieną, — tarė jis, — vėl stebėsiu tave masturbuojantis ir liepsiu tau
įsikišti pirštą į išangę.
Tai buvo paskutinis lašas. Taip lengvai nepatiriu orgazmo, ypač su nauju
meilužiu, bet jo pasakymas, jog mane stebės, kryptis, kuria skriejo jo mintys,
nepadorūs reikalavimai... Dominykas spaudė mygtukus, kurių net nežinojau
turinti.
Prisipažino negrojantis jokiu instrumentu, bet maniau, kad jis būtų neblogas
muzikantas.
Taip, galvojau, aš tikrai noriu vėl jį pamatyti.
Perkėliau svorį nuo vienos kojos ant kitos ir atleidau smuiko dėklą laikančią
ranką. Neatrodė, jog jis pasiruošęs mane paleisti. Kantriai laukiau, kol prabils.
— Manau, paliksiu tau suplanuoti kitą kartą, — tarė Dominykas.
Kurį laiką stovėjau tylėdama, galvojau. Dar kartą pakeitė taktiką. O aš jau
maniau jį perkandusi.
— O jei mano planas tau nepatiks? — paklausiau.
Dominykas gūžtelėjo pečiais.
— Ar džiaugtumeisi pasimatymu, kuris man būtų nemalonus?
Apsvarsčiau. Ne, nesidžiaugčiau. Jei bus dar vienas pasimatymas, žinoma,
norėsiu, kad abu gerai praleistume laiką. Ar ne kiekvienas šito trokštų? Tačiau vis
tiek nebuvau tikra, ko tiksliai jis nori iš manęs ir ko aš noriu iš jo — ir tai
apsunkino planavimą.
Papurčiau galvą staiga pritrūkusi žodžių.
— Taip ir maniau, — pridūrė jis. — Lauksiu tavo skambučio.
Sutikau. Atsisveikinau ir jau pasisukau eiti.
— Samer, — šūktelėjo jis pavymui, man pasiekus vartelius.
— Ką?
— Tu išrinksi datą ir vietą — galima čia, mano namuose, jei nori, bet aš spręsiu
dėl laiko bei kitų smulkmenų.
— Sutarta.
Nusisukusi šyptelėjau.
Jis negalėjo atsispirti troškimui perimti kontrolę.
Nustebau, jog man tai tinka.
 Visą kelią namo sukosi galva. Netrukus visiškai sutems, tad atsisakiau idėjos
susirikiuoti mintis pėdinant per Hampstead Heathą, nors mankšta ir grynas oras
buvo kaip tik tai, ko man tuomet reikėjo. Seksas buvo nuostabus. Ugningas.
Dabar šiek tiek gėlė raumenis, ypač blauzdas. Tikriausiai nuo palinkusios pozos
kriptoje. Degančiomis kojomis stovėjau ten visą amžinybę, kol jis vaikščiojo aplink
mane ratu prieš išdulkindamas. Tai atlygis už užsispyrimą, neprisipažinimą, kad
man nepatogu taip stovėti.
Kaip jis glamonėjo lūpomis mano lytį, kai patyrusi orgazmą bei nesipraususi vis
dar jaučiau savyje jo sėklą. Neturėjau galimybės apsivalyti vonioje. Prisiminiau,
kaip vos įžengus pro duris jis pakėlė mane ir nusinešė į studiją, nudrėbė ant stalo
ir išskėtė kojas. Vos tramdžiau juoką suvokusi, jog jis neša mane per slenkstį.
Ironiška, bet tai buvo pats romantiškiausias seksas mano gyvenime, nors
nenaudojome prezervatyvo, pamynę pagrindinę taisyklę, kurios aš iki tol
paranojiškai laikiausi. Turiu pasitikrinti. Šmėstelėjo gėda, įsivaizdavus, kaip
budinčiam gydytojui ar seselei prisipažįstu apie nesaugų seksą. Kvaila buvo taip
elgtis, tačiau jo penio karštis išginė iš mano galvos visą sveiką nuovoką. Šis vyras
krušo mane taip stipriai it apsėstasis, tampydamas už plaukų lyg už karčių.
Nenuostabu, kad viską skauda.
Gal Dominykas ir pasipūtęs, bet jis puikus lovoje, be to, nesavanaudis. Jo
miegamojo manieros neturėjo įprastinių arogancijos požymių, būdingų jo tipo
vyrams.
Tik įėjusi pro duris pasukau į dušą, nesiliaudama galvoti, kol ploviau dienos
nuotykių pėdsakus.
Ne visi nusiplauna, pamaniau, vonios veidrodyje pastebėjusi nežymias mėlynes.
Ar tarp jų yra ir paliktų Dominyko?
Bent jau — dėkui dangui už smulkias malones — neliko jokių ženklų ant riešų ar
žastų, tik tose vietose, kurias galiu pridengti. Be to, tos žymės nebuvo tokios
žiaurios, kad negalėčiau jų pateisinti nerangumu — istorija apie tai, kaip
atsitrenkiau į duris ar nukritau.
Klausiau savęs apie fetišistų klube regėtus žmones. Kaip jie sugeba suderinti
savo naktinius (o gal ir dieninius) pomėgius su kasdieniu gyvenimu. Buvau tikra,
jog kai kuriems tai tėra naktinės linksmybės, tačiau, sprendžiant iš Šarlotės
pasakojimų, ne visiems. Jei tikėtume jos žodžiu, Londone apstu vyrų bei moterų,
kurie sėdi su savo partneriais namuose priešais televizorių, vienoje rankoje
laikydami troškinį, kitoje — rimbą.
Ar netrukus tapsiu viena iš jų?
Tik ne su Dominyku. Jis kol kas neištraukė mentelių ar antrankių, nors,
įvertinus jo susidomėjimą mano mėlynėmis, regis, galėtų tai padaryti. Šiek tiek
nusivyliau, kad jis manęs nepririšo, nepakabino ant lubų ar neįtaisė prie vienos iš
įrangų, kurias, maniau, turi kažkur namuose. Mačiau tik jo studiją bei virtuvę, bet
ne miegamąjį. Keista, jog jis turi lovą studijoje. Paaiškino, kad ji skirta
apmąstymams. Apmąstymams apie ką? Įsivaizdavau, kad apie tai, kaip dar labiau
mane priblokšti ir suvilioti.
Kuo daugiau apie tai galvojau, tuo kebliau buvo įžvelgti atsitraukimo strategiją.
Buvo sudėtinga suprasti ne tik savo asmeninę seksualinę revoliuciją, savo
vaidmenį aptiktame tradicinių normų neatitinkančiame pasaulyje, bet ir tai, ką
daryti su Dominyku.
Glumino mintis, jog turėsiu paskambinti jam dėl mūsų kito susitikimo. Užduotis
buvo gana paprasta. Kuo daugiau apie tai galvojau, tuo aiškiau darėsi, kad,
nepaisant palaido jo elgesio, šio vyro duotais įsakymais mėgavausi. Vertinau jų
paprastumą ir netikėtumą. Ilgėjausi atradimo džiaugsmo, išsiaiškinusi tolesnius jo
sumanymus. Pripažinusi šį faktą, įsivaizdavau, kaip sufražistės vartosi karstuose.
O dabar dar prisidėjo patirtis būti plakamai bei mušamai.
Nieko nebus.
Svarsčiau, gal paskambinti Krisui iš grupės. Jis kiauras dienas plušėjo prie
pirmojo grupės kompaktinio disko, tad nemačiau jo kelis mėnesius, nors per tą
laiką pasikeitėme keliais elektroniniais laiškais. Darenas visuomet pavydėjo mūsų
draugystės, taigi dėl šventos ramybės palaipsniui mažinau mūsų bendravimą.
Dabar to gailėjausi. Krisas visuomet buvo mano pirmasis patarėjas kritinėse
situacijose, mano sekundantas, mano gelbėtojas, kai man reikėdavo žmogaus,
galinčio suprasti kūrybiniame kelyje pasitaikančias keistybes bei sunkumus.
Nors dabartinės padėties aš jam nesugebėčiau paaiškinti. Jis globėjiškas. Žinau,
kad įtariai vertintų vyrą, dovanojantį man brangias dovanas ir prašantį išsirengti
slaptose požeminėse vietose. Aš pati su įtarumu žiūrėčiau į Dominyką, jei šią
istoriją išgirsčiau iš kitų lūpų.
Todėl paskambinau Šarlotei. Ji — ekspertė sprendžiant tokius galvos sopulius.
— Sveika, mieloji, — pasisveikino ji. — Kaip laikaisi?
Šįkart ji buvo viena. Puiku. Sudėtinga papasakoti viską ir vienam žmogui.
Nenorėjau, kad dar kas nors nugirstų.
— Atsimeni vyruką, kuris man atsiuntė laišką? Pateikdamas sąlygas?
— Taaaaaaip, — nutęsė ji, staiga susidomėjusi.
Išdėsčiau jai viską — apie Beilį, kriptą, apsinuoginimą, nieko neslėpdama.
Apibūdinau Dominyką ir jo gluminančius nurodymus.
— Tada nesistebiu, — konstatavo Šarlotė.
— Kodėl tavęs nestebina? Tai beprotybė.
— Visai ne beprotybė, jis tiesiog yra dominas.
— Dominas?
— Taip. Jie visi panašūs — pasipūtę, nori viską kontroliuoti. Nors panašu, jog
tau tai patinka.
— Hmm...
— Koks, sakei, jo vardas?
— Dominykas.
Šarlotė nusijuokė.
— Ką gi, tipiška, — tarė. — Negalėjai visko išgalvoti.
— Ką turėčiau jam pasakyti? Dėl pasimatymo?
— Viskas priklauso nuo to, ko tu iš jo tikiesi. Pasvarsčiau. Tikrai nežinojau, ko iš
jo noriu. Kažko, taip. Negalėjau išmesti jo iš galvos, bet kodėl?
— Nesu tikra, — atsakiau. — Todėl tau ir paskambinau.
— Ką gi, — tarė ji, amžina pragmatikė, — turi susivokti, ko nori, kitaip nieko
nebus.
 Protingas patarimas.
Šarlotė tęsė:
— Nepakenks, jei priversi jį truputį palaukti. Galbūt savaitę ar dvi. Pasiūlyk jam
vėl pagriežti — aišku, nuoga, jei jau tai jį taip užveda. Jo namuose — nereikės
kviestis į savus. Be to, jis manys, kad vėl perleidi iniciatyvą jam. Nors, aišku, taip
nebus.
Beveik girdėjau jos veide pražystančią pasitenkinimo šypseną.
— Gerai, — nesipriešinau.
— O kol kas, jei nori, gali užsukti ir patarnauti nedideliame vakarėlyje, kurį
rengiu kitą savaitę.
— Patarnauti?
— Pabūti padavėja. Tarnaite. Svečiai — įvairiausio laipsnio fetišistai. Galiu
supažindinti tave su keliais žmonėmis — pamatysi, ar tau iš tiesų patinka būti
valdomai. Pasakysiu visiems, jog mėgini tik tą vakarą. O jei nepatiks, galėsi mesti
į šoną prijuostę ir prisidėti prie linksmybių. Bus ir vergų. Jie atliks visą sunkų
darbą. Pavaikščiosi su lėkštėmis ir pakaitinsi kraują.
— Pakaitinsiu kraują? Ką aš vilkėsiu?
— O, nežinau, pasitelk vaizduotę. Kodėl tau nepaskambinus savo pinigingam
vaikinui ir nepaprašius jo, kad ką nors nupirktų?
— Jis nėra mano vaikinas! Ir jau tikrai nieko jo neprašysiu.
— Nesiaudrink, mergyt. Aš tik erzinu. Tu tokia jautri.
— Puiku, — įsižeidusi rėžiau. — Ateisiu.
— Nuostabu, — tarė Šarlotė. — Galbūt turėtum jam apie tai užsiminti,
išsiaiškinti jo reakciją. Pasimatysime šeštadienį. Prigriebk mano paltą, gerai?

Atsižvelgdama į Šarlotės patarimą Dominykui paskambinau tik po trijų dienų.

— Samer, — man nespėjus prisistatyti konstatavo jis.
— Dėl pasimatymo, — pradėjau. — Manau, gal kitą trečiadienį?
Jis nutilo. Išgirdau, kaip šlamena popieriaus lapus. Veikiausiai tikrina
kalendorių.
— Nėra problemų. Neturiu jokių planų. Ką manai dėl pasimatymo? Galėčiau
pasirūpinti būtinais dalykais.
— Vėl tau pagriešiu tavo namuose.
— Puikus pasirinkimas, jei leisi pastebėti.
Atsipalaidavau, nes jis atrodė pamalonintas mano pasiūlymo. Aptarėme muziką.
Svarsčiau, gal Dominykui pagroti kitokį kūrinį, nes improvizacija kriptoje jam
labai patiko. Galbūt jam nežinomo kivių kompozitoriaus Rosso Harrio kūrinį ar ką
nors neįeinančio į klasikinį repertuarą, tarkim, Dantelį D. Tačiau jaudulys paėmė
viršų, ir aš sutikau su jo pasirinktu variantu — Maxo Brucho koncerto smuikui
baigiamosios dalies skyriumi.
— Tai pasimatysime, — išbėriau apsimestinai žvaliai. Nekenčiu kalbėti telefonu.
— Samer, — kreipėsi jis, man nespėjus padėti ragelio, visuomet pasilikdamas
paskutinį žodį sau.
 — Klausau?
— Ar esi laisva šeštadienio vakarą?
— Atsiprašau, esu susiplanavusi.
— Suprantu. Jokių problemų.
Vyras atrodė nusivylęs. Aš svarsčiau, ar jis tikėjosi pamatyti mane anksčiau.
Tada prisiminiau Šarlotės pasiūlymą užsiminti jam apie vakarėlį.
— Tiesą sakant, — pratęsiau, — dalyvausiu kiek neįprastame vakarėlyje.
— Hmm... Kuo jis neįprastas?
Jis atrodė greičiau suglumęs, o ne supykęs, tad tęsiau:
— Jį rengia mano draugė Šarlotė, ta, kuri supažindino mane su fetišistų klubais.
— Atrodo, įdomi draugė.
— Tokia ir yra. Ji... ak... ji paprašė manęs padirbėti tarnaite.
— Tarnaite? Ne padavėja? Spėju, veltui?
— Tikriausiai. Klausimas apie pinigus nebuvo iškilęs.
— Tik dėl adrenalino, kaip jį vadini, ar ne?
— Tikriausiai taip.
— Kaip keista.
Nesupratau, tai reiškia pritarimą ar nepritarimą.

Tą penktadienį gavau dar vieną siuntinį. Iš Dominyko. Vėl turėjau pasirašyti,

tačiau šįkart jis netikrino, ar aš namuose.
Veikiausiai spėjo, jog būsiu, arba rizikavo, tačiau ši smulkmena mane neramino.
Jaučiausi nejaukiai, kad jis žino tiek daug mano paslapčių.
Standartinėje, niekuo neišsiskiriančioje kartoninėje dėžutėje gulėjo dar vienas,
mažesnis paketas, suvyniotas į baltą popierių ir perrištas juodu kaspinu. Atsargiai
išvyniojusi, tvarkingai sulanksčiau popierių ir padėjau į šoną. Viduje radau juodą
atlasinį sutraukiamą maišelį, o jame — juodą korsetą. Nuostabus, o ne vulgarus,
kokių esu mačiusi prikabintų pigaus apatinio trikotažo parduotuvėse. Visiškai
įliemenuotas, išplatėjantis ties klubais, įgaunantis aksominio deimanto formą ties
juosmeniu, pabrėžiantis kūno linijas. Įmantrios colio pločio aksominės juostelės
paįvairino platesnes atlasu aptrauktas plokštes, kurdamos geometrinį art deco
stiliaus marginį, būdingą ketvirtojo dešimtmečio kino žvaigždei. Neginčijamai
kerintis daikčiukas, o ne pigus skuduras. Nors atrodė man kiek per trumpas.
Prisidėjau korsetą prie kūno ir pažvelgusi į veidrodį suvokiau, kad jis baigiasi po
krūtimis. Nepridengtos liemenėle ar spenelių puošmenomis jos matysis visu
gražumu.
Šios minties sujaudinta nekantravau išvysti, kaip atrodysiu apsirengusi, tad
suskubau varstyti raištelius. Toptelėjo abejonė, ar Dominykas pageidautų, jog
vilkėčiau šį korsetą grieždama, kai jau esu koncertavusi jam nuoga. Neatrodė,
kad vyrui rūpėtų mano apranga, nors maniau, jog jam patinka stebėti subtilius
atitinkamai progai pasirinkto drabužio pokyčius bei variacijas. Šis korsetas atitiko
labiau mano skonį nei jo. Panaršiusi dėžutėje daugiau užuominų, po apsauginiu
popieriumi radau dar du mažesnius ryšulėlius bei raštelį.
 Jame buvo parašyta: „Apsivilk tai dėl manęs. D.“
Viename iš dviejų paketų buvo rauktomis juostelėmis puoštos baltos kelnaitės,
kojinės ir keliaraištis. Kojinės buvo tikros — nailoninės, su siūle. Žinoma, girdėjau
apie tokias, bet nebuvau jų mačiusi. Slidžios, šiurkščios, be elastano,
primenančios ilgus, plonus parašiutus, o ne minkštos ir tamprios, kokias paprastai
nešiodavau.
Kitame ryšulyje radau prijuostę — baltos medvilnės su juodai baltais nėriniais
puoštais raiščiais. Prie jos derėjo padažinės dydžio kepuraitė.
Tarnaitės kostiumas. Šeštadieniui. Šarlotės vakarėliui.
Batų nebuvo nė ženklo. Šią smulkmeną Dominykas arba pamiršo — nors jam tai
nebūdinga, — arba teisingai spėjo, kad turėsiu savus. Tiesą sakant, turėjau
juodus aukštakulnius su platforma priekyje ir baltu krašteliu — juos įsigijau
Hackney rajone iš buvusios šokėjos, kuri narvą iškeitė į prekybą skrybėlaitėmis,
todėl išpardavė visus batelius. Šie batai, nors nepatogiai aukšti, man tobulai tiko.
Buvau pasiryžusi aukotis — jei ne dėl žavesio, tai dėl „teisingo“ įvaizdžio.
Ant paties dugno radau dar vieną dalyką.
Mažytį varpelį. Tokios formos bei stiliaus, kaip kabo bažnyčiose, tačiau su
rankenėle, ne didesne nei mano pirštas. Pajudinus jis stebėtinai aiškiai skambėjo.
Tai labiau priminė gaudžiančius tamsius mušamuosius instrumentus nei šviesų
skimbčiojimą ant šuns antkaklio ar dviračio.
Pripažindama, jog šis siuntinys — mandagumo gestas, nenorėjau skatinti
Dominyko dovanoti man dovanas. Ir taip likau jam skolinga už smuiką. Nors
susidarė įspūdis, jog šiuos apdarus jis pirko ne dėl manęs, o greičiau dėl savęs,
kad galėtų įsivaizduoti, kaip atrodysiu juos vilkėdama, pajustų galią, privertęs
mane tūpčioti su padėklais nuogomis krūtimis lyg „Hooters“ baro padavėją, nors
vilkint gerokai dailesniu ansambliu. Varpelis, spėjau, turėjo padėti vakarėlio
svečiams įspėti mane apie savo pageidavimus.
Galiausiai nepranešiau jam, kad siuntinį gavau.
Labiau dėl nežinojimo, ką pasakyti, o ne norėdama priversti pasijaudinti. Kita
vertus, nepakenks palikti jam paspėlioti, galbūt vis dėlto nebuvau namuose ir
siuntinys grąžintas į parduotuvę.
Parašiau žinutę Šarlotei, klausdama, ar apranga bus tinkama ir neįžeis jos
svečių.
— Ar gerai, jei būsiu nepridengtomis krūtimis?
— Aišku. Negaliu sulaukti tos akimirkos.
Sudėjau viską atgal į dėžutę, uždėjau dangtelį ir pastačiau miegamojo kampe,
leisdama jam priekaištingai į mane spoksoti, lyg viduje įkalintas tupėtų vienišas
padaras ir lauktų, kol jį išlaisvinsiu.
Kitą rytą, norėdama atitraukti mintis nuo aprangos ir busimojo Šarlotės
vakarėlio, energingai paplaukiojau vietiniame baseine, skatinama povandeninio
ausinuko, be perstojo klausydama amerikiečių atlikėjos Emilie Autumn;
pažiopsojau į parduotuvių vitrinas „Brick Lane“; stabtelėjau išgerti kavos ir
suvalgyti pusryčių mėgstamiausioje savo kavinėje šioje miesto dalyje, vykusiai
pavadintoje Bacon gatvėje. Šalia kavinės būdavo įkuriama ir vintažinių drabužių
prekyvietė, kur galėjai rasti dvidešimtojo amžiaus pradžią siekiančių drabužių, be
to, tvyrojo salstelėjęs sendaikčių kvapas, primenantis Dominyko knygas.
Rytas buvo gana ankstyvas, paprastai tokiu metu dar miegu. Bet gatvė jau buvo
gyva: abiejose pusėse stypsojo kabyklos su drabužiais, šaligatvius nuklojo
patiesalai su ant jų išdėliotais antikvariniais daiktais, greta biuro baldų tupėjo
leopardo raštais išmarginti gulimieji krėslai, maisto kioskuose buvo siūloma visko,
nuo keptų šonkauliukų iki tirštų vaisinių gėrimų kokoso kevale. Oras kibirkščiavo
nuo nekantraujančių prekeivių energijos ir pirmą kartą nosį čia kyštelėjusių
turistų jaudulio.
Skindamasi kelią pro uolių prekeivių ir gerų kainų medžiotojų užkardą,
pastebėjau, kad mano pastarieji seksualiniai nuotykiai visapusiškai atvėrė man
akis. Anksčiau, matydama ant prekystalių kariškas kepures, švarkus bei
dujokaukes, maniau, jog visa tai įsigis suvenyrų kolekcionieriai, neįprastai uoliai
lankantys tokias turgavietes, kuriose visuomet rasi iš ko išsirinkti. Dabar, kad ir
kur pažvelgčiau, regėjau ne suvenyrus, o fetišistų aprangą, švarkus ir kepures,
mėgstamas, kaip Šarlotė pavadintų, dominų, mano lankytuose klubuose. Kaukes
dažniausiai dėvėdavo arba nuolankūs tipai, slepiantys galvas, arba pankai,
neturintys aiškių seksualinių keistybių, tačiau besidomintys fetišistų mada.
Atpažinus šiuos daiktus, kurių tikrosios paskirties dauguma praeivių nė neįtarė,
apėmė malonus jausmas, lyg būčiau priimta į slaptą klubą, bendruomenę žmonių,
gyvenančių ant pasaulio krašto, apie kurį kiti nė nenutuokia. Taip pat smilktelėjo
baimė, jog šių dalykų nebepajėgsiu ištrinti iš galvos. Nevalingai pasukau keliu,
kuriuo net ir norėdama nebegalėčiau grįžti.
Didžiąją dalį dienos praleidau kavinėje, stebėdama lankytojų potvynius bei
atoslūgius, svarstydama, kurie iš jų gali būti to slaptojo pasaulio piliečiai.
Svarsčiau, ar jie atpažįsta manyje giminingą sielą, ar pašaliečius traukia vieną
prie kito it žąsis pulkas, nenumaldomai gagenantis į pietus. O gal vilkėdama
normalaus pasaulio drabužiais atrodau kaip eilinis žmogus.

Atsidavimas keliui, kuriuo mane nunešė kojos, privertė mane apsirengti

Dominyko tam vakarui dovanotais drabužiais ir likti, kaip jis ir planavo, nuogomis
krūtimis.
Kone valandą nagrinėjau pridėtus nurodymus, krapštinėdamasi su raišteliais
priešais veidrodį. Galiausiai man pavyko, nors korsetas apgulė ne taip tampriai,
kaip turėtų. Tada, sėdusi į Hammersmitho ir City linijos metro, išskubėjau iš
Whitchapelio pas Šarlotę į Ladbroke Grove. Ant viršaus vilkėjau ilgu, raudonu
lietpalčiu. Mėgavausi mintimi, jog po išorine danga esu visiškai kitas žmogus,
tikroji aš, neprivalanti paklusti visuomenės taisyklėms, pavyzdžiui, viešoje vietoje
segėti liemenėlę.
Nebebuvau tokia drąsi, kai atvykusi pas Šarlotę turėjau nusivilkti lietpaltį.
Specialiai atvykau anksčiau, kad galėčiau apsiprasti ir nusiraminti, iki pasirodant
kitiems svečiams. Galiausiai įkvėpusi nusimečiau lietpaltį, tarsi nė kiek
nesinervinčiau dėl vakarėlio. Pastebėjusi mano drovumą Šarlotė būtų tik
paerzinusi.
 — Gražus korsetas! — tarė ji.
— Dėkui. — Nutylėjau, jog tai — Dominyko dovana.
— Galėtum tvirčiau susiveržti. Ateik čia. — Ji pasuko mane į sieną, uždėjo ranką
ant strėnų ir spustelėjo į priekį. — Rankas ant sienos.
Prisiminiau seksą su Dominyku kriptoje, kaip jis stumtelėjo mane į veik tokią
pačią poziciją. Troškau, kad jis būtų čia ir vėl mane išdulkintų. Nuo šios minties
speneliai sukietėjo, jie tapo dar standesni suvokus, jog šio vakaro „patarnavimas“
mane greičiausiai sujaudins, o jei mano speneliai liks tokie standūs, nesugebėsiu
paslėpti šio fakto. Ar Dominykas tai įvertino? Jis buvo pastabus — žinojau, kad jis
pastebėjo, kas mane jaudina, bet nebuvau tikra, ar jis norėjo, jog
patarnavimas — ypač vilkint jo išrinktais apdarais — lytiškai mane jaudintų. Ar jis
norėjo, kad šįvakar degčiau geismu jam nesant? Turint omenyje visas iš to
išplaukiančias pasekmes? Ar jis tik stiprino kontrolę, ketindamas pasižiūrėti, ar
paklusiu jo neįtikėtinai įžūliems nurodymams? Ištikimybė nebuvo aptarta. Ši tema
buvo pernelyg ankstyva. Netgi nebuvau tikra, ar mes susitikinėjame.
— Mėgaujiesi, ar ne? — Buvau taip panirusi į mintis, kad nepastebėjau Šarlotės,
veržiančios raištelius. — Įkvėpk.
Žioptelėjau, kai ji įsirėmusi koja man į nugarą iš visų jėgų trūktelėjo.
Dabar korsetas buvo beveik iki viršaus suvarstytas, likę vos pora colių nugaroje.
Jaučiausi visiškai kitaip nei su skolintu Šarlotės korsetu, pernelyg laisvu ir
standžių. Dominykas išrinko tobulą dydį, nors raišteliai suteikė laisvės reguliuoti
korsetą. Tvirtai suvarstytas jis varžė kvėpavimą ir tobulai ištiesino nugarą.
Jaučiausi stebėtinai maloniai, lyg būčiau stipriai suimta į glėbį. Džiaugiausi, kad
anksčiau apsiaviau derančius aukštakulnius, nes dabar nebūčiau galėjusi
pasilenkti. Jei šį vakarą teks ką nors kelti nuo žemės, reikės kažkaip pritūpti tiesia
nugara. Ši mintis mane užvedė. Buvau tikra, jog Šarlotė užuos mano
susijaudinimą, pritūpusi priešais mane ištiesinti kojinių.

Didžiąją vakaro dalį praleidau virtuvėj, dėliodama lėkštes su maistu ir

mėgaudamasi galimybe bent kartą turėti daugiau kūrybinės laisvės nei darbe —
ten šefas reikalavo nurodymus vykdyti itin tiksliai. Suskambėjus skambučiui,
akimirksniu reaguodavau. Sulig kiekviena kelione į valgomąjį bei atgal stebėjau,
kaip vakarėlis įsisiūbuoja, spalvingi Šarlotės svečiai vis labiau suartėja ir
išsirengia sulig kiekvienu taurės papildymu. Buvo maždaug po lygiai moterų bei
vyrų, apsirengusių panašiai kaip ir besilinksminantieji laive, dauguma lateksą
suderinę su trikotažu. Vienas vyriškis vilkėjo tarnaitės uniformą — trumpą
kramtomosios gumos spalvos rožinį abitą ir prijuostę, papuoštą nėriniais, tačiau,
sprendžiant iš manierų, neatliko patarnaujančiojo rolės. Nors Šarlotė tikino, kad
virtuvėje turėsiu pagalbininkų ir man nereikės atlikti visų sunkiųjų darbų, buvau
vienintelė dirbanti viešnia.
Visą vakarą, kai tapdavo sunku kvėpuoti ar turėdavau nepatogiai pritūpti,
įsprausta į tvirtą korsetą, jaučiau, lyg Dominykas kontroliuotų mano judesius,
turėtų galios pakeisti mano kvėpavimo ritmą, atlasiniams įsprūdams suspaudus
krūtinę ir plieninėms plokštėms apgulus juosmenį. Kaskart, kai tik pasigirsdavo
skambutis, aš, skubėdama nunešti lėkštę ar papildyti vyno taurę, įsivaizdavau,
kad kviečia Dominykas. Galvoje šėlo galybė vaizdinių, iškilo visi įmanomi
krušimosi būdai, lyg mintyse būtų pratrūkęs smarkaus geismo potvynis.
Šarlotė smalsiai mane stebėjo.
— Vėliau tavęs laukia staigmena, — sukuždėjo man į ausį, kai pildžiau jos taurę.
Ji kviesdavo mane varpeliu dažniau nei kas kitas tą vakarą.
— Tikrai? — atsakiau nesusidomėjusi. Atvirai kalbant, mano galvoje
išsilaisvinusios fantazijos jaudino kur kas labiau nei jos staigmena.
Vakarienė baigėsi. Šarlotė sėdėjo ant kelių vyrui, kuris man pasirodė
pažįstamas. Prireikė kelių minučių prisiminti, kur jį mačiau. Jis patraukė mano akį
prieš įeinant į požemį fetišistų klube laive, mūvėjo žvynuotomis tamprėmis, buvo
užsidėjęs karišką kepurę ant galvos. Šarlotė žinojo, kad jis mane traukia, buvau
tuo tikra. Svarsčiau, ar specialiai jį pakvietė ir dabar sėdi jam ant kelių, norėdama
mane paerzinti. Tikriausiai kvaila — aš net nekalbėjau su jos draugu, bet Šarlotė
ir anksčiau yra žaidusi su vyrais, kurie man patiko. Manau, tiesiog mėgavosi
mano reakcija, tad pasistengiau atrodyti abejinga.
Virtuvėje man dėliojant desertą į dubenėlius, svetainėje aiškiai išgirdau
violončelę. Šarlotės svečiams nutilus, klausiausi muzikos. Tai buvo „Juodojo
Smuiko“ versija, tik be įprasto violončelei akomponuojančio smuiko. Krisas. Tai
buvo vienas iš mūsų bendrų kūrinių — jį atlikome ir tą vakarą, kai supažindinau šį
vyrą su Šarlote. Vėliau jie susimetė skudurus — šis faktas mane supykdė, o Krisą
trikdė, nors mūsų draugystė neturėjo nė menkiausios seksualinės užuominos. Tai
mane stebino, mat jaučiau trauką beveik visiems, net pienininkui. Vis dėlto buvo
smagu turėti draugą, su kuriuo galėjau atsipalaiduoti, nesijaudindama dėl
pasekmių.
Ką jis dabar apie mane pagalvos?
Kūrinys baigėsi. Per aplodismentų gausmą mano ausis pasiekė veriantis varpelio
dzingtelėjimas. Be jokios abejonės, tai Šarlotė, skubinanti atnešti desertus.
Paėmiau tiek dubenėlių, kiek galėjau išlaikyti, ir nunešiau juos į svetainę — iš
dalies todėl, kad Dominyko varpelis viliojo mane tarsi sirenos giesmė, kuriai
negalėjau atsispirti; kita vertus, žinojau, jog Šarlotė meta man iššūkį, ir jau
verčiau būsiu prakeikta, nei leisiu jai laimėti. Nesigūšiu virtuvėje ir nemėginsiu
slėptis — Krisui teks su tuo susitaikyti.
Man pasirodžius jo akys išsiplėtė. Metusi į jį žvilgsnį, nunarinau akis,
tikėdamasi, jog jis supras mano nebylų gestą ir patylės. Jis nepratarė nė žodžio.
Pirmoji prabilo Šarlotė.
— Ką manai apie mūsų padavėją? — pasiteiravo ji Kriso.
— Man ji atrodo žavi, — nesutriko jis.
Tada vėl pradėjo griežti, nutraukdamas visas tolesnes diskusijas. Atsidusau,
pajutusi palengvėjimą, ir vėl pranykau virtuvėje. Ačiū Dievui už gerus draugus.
Nutariau daugiau niekuomet neapleisti Kriso, nepaisydama mano busimojo
meilužio požiūrio į mūsų platoniškus santykius.
Išeidamas po pasirodymo jis užspeitė mane į kampą, aiškiai sukrėstas Šarlotės
svečių elgesio — jie dabar linksminosi svetainėje lyg laukdami paskutinio
patiekalo romėnų puotoje. Ore kibirkščiavo seksualinė įtampa. Aš įtariau, kad
valgiaraštyje taip pat numatyta ir orgija — iš karto po deserto.
— Samer, — kreipėsi jis, ryžtingai išlaikydamas akių kontaktą ir nė
nežvilgtelėdamas į mano nuogą krūtinę, — ar tu pažįsti šiuos žmones?
— Ne visai, tik Šarlotę.
Tai buvo tiesa. Ji nepristatė manęs svečiams, aiškiai parodydama mano vietą
šiame vakarėlyje. Buvo keista, jog jos primestas vaidmuo taip įtraukė mane nuo
pat tos akimirkos, kai pasirišau prijuostę ir išgirdau varpelį.
— Viskas čia keista, ar ne? Pati supranti, — sukuždėjo jis, žvilgčiodamas į ant
valgomojo stalo įsitaisiusią merginą apnuogintomis krūtimis, atvirai glostinėjančią
rožiniu abitu pasidabinusio vyriškio šlaunį. — Jei tau taip mirtinai reikia pinigų, aš
būčiau pagelbėjęs, mieloji. Galėjai paskambinti.
Širdis nusirito į kulnus. Jis manė, jog darau tai dėl pinigų. Liežuvis neapsivertė
prisipažinti, kad dirbu šitaip vilkėdama už dyką. Kaip jam paaiškinčiau šią
absoliučią beprotybę?
Nebyliai linktelėjau, iš gėdos negalėdama pakelti į jį akių. Jis švelniai spustelėjo
mano petį.
— Turiu lėkti, vaikuti. Laukia vakarinis koncertas. Apkabinčiau tave, bet...
žinai... kažkaip keista būtų.
Paplūdau ašaromis. Krisas visada buvo vienintelis žmogus, kuris, jaučiau, mane
supranta. Nežinau, ką daryčiau, jei dėl šio įvykio jo netekčiau.
Jis pasilenkė, vengdamas mano krūtų, ir švelniai pakštelėjo man į skruostą.
— Paskambink man, gerai? Arba užbėk vėliau, kai baigsi... hmm... suktis čia.
— Gerai, — atsakiau. — Pasimatysime vėliau.
Jam išėjus vėl pasigirdo varpelis.
Šarlotei prireikė akimirkos, kad aiškiai ištartų reikalavimą, mat ji buvo
užsiėmusi, parklupusi ant grindų, nuoga, veidą panardinusi į kitos merginos lytį.
Palaukusi, kol į valias prisižiūrėsiu veiksmo, paprašė atnešti šaukštą ir dar vieną
dubenėlį ledų.
— Lik čia, — įsakė. — Noriu, kad stebėtum.
Priaugau prie žemės ne tik todėl, jog ji man liepė. Šarlotė elegantiškai šaukštu
prikraudavo ledų į partnerės vaginą ir palenkusi galvą juos iščiulpdavo. Moteris
krūpčiojo nuo šalto ir karšto kontrasto, nors akivaizdžiai tuo mėgavosi. Vyras iš
klubo, ant kurio kelių Šarlotė anksčiau sėdėjo, irgi stebėjo šią sceną, išsipūtusiam
gaidukui veržiantis pro džinsų užtrauktuką. Norėjau jį atsegti ir išlaisvinti, tačiau
rankos nesureagavo į šią mintį dėl ištikimybės Dominykui, mat vis dar varžė jo
korsetas, o galbūt todėl, kad tokia drąsa atrodė nepritinkanti tarnaitei.
Pasukusi galvą į vyrą už savęs Šarlotė pritariamai linktelėjo bei plačiai išskėtė
kojas. Jis nusitraukė džinsus, ir nevaržomas trumpikių jo gaidukas šovė pirmyn.
Jo penis buvo ypač gražus, tobulai tiesus, tolygios spalvos, daug žadančio ilgio bei
apimties. Tokį tikiesi pamatyti iškaltą marmure meno galerijoje. Vyras akimirką
stabtelėjęs pagrabinėjo džinsus, rausdamasis kišenėje prezervatyvo.
Tada pritūpė, kad galėtų įeiti į Šarlotę iš nugaros. Jos veidas nušvito iš
malonumo, kone apimtas religinės ekstazės. Aš buvau pamiršta, kaip ir ji,
užvaldyta storo koto stimuliavimo pojūčių.
 Tą akimirką aš jai atleidau. Šarlotė, kaip ir aš, buvo savo troškimų įkaitė. Ji
atrodė be galo graži aistros kančiose.
Paėmusi dabar jau tuščią dubenį ir pamestą šaukštą grįžau į virtuvę. Varpelis
tylėjo, bet aš vis tiek laukiau, įkalinta korsete, geliant kojas nuo aukštakulnių.
Nepatogumas suteikė man ramybės pojūtį, panašų į tą skausmą, kuris apimdavo
kūną kelis tuzinus kartų perplaukus baseiną.
Galiausiai svečiai išsiskirstė, ir Šarlotė iškvietė man taksi.
— Ar viskas buvo gerai, mieloji? — paklausė ji, ranka meiliai apkabinusi mane
per pečius.
— Taip, — atsakiau. — Tiesą sakant, man patiko.
— Puiku, — tarė ji.
Ji stovėjo ant pirmojo laipto, spausdama antklodę — vienintelę apsaugą nuo
smalsaus taksisto žvilgsnio. Stebėjo, kaip aš pranykstu naktyje.

Kitą dieną paskambino Dominykas patvirtinti mūsų pasimatymo datos.

— Tavo balsas kitoks, — pastebėjo jis.
— Taip, — atsakiau.
— Pasakok.
Pamaniau išgirdusi susirūpinimo gaidelę, bet nebuvau tuo tikra. Nesvarbu, ar jo
nerimas buvo tikras, ar tik dar vienas ėjimas šiame žaidime, — privalėjau atsakyti
į klausimą, kaip ir reaguoti į jo varpelį. Papasakojau jam apie korsetą, Šarlotę ir
tai, kaip jaučiausi, matydama ją dulkinamą iš nugaros.
Jis parašė man žinutę susitikimo išvakarėse: „Ateik rytoj dešimtą vakare. Turėsi
publiką. Daugiau nei vieną žmogų?
 8
Vyras ir jo svečias
Šiame Dominyko namo kambaryje Samer nebuvo lankiusis. Viršutiniame
aukšte. Kažkada čia galėjo būti palėpė, patyrusi didelę renovaciją bei virsmą. Šen
bei ten išlinkusios lubos ėjo palei stogą viršuje. Tik dvi sienos buvo apstatytos
lentynomis — jos daugiausia glaudė ilgas eiles knygų pageltusiomis nugarėlėmis
bei kino žurnalų, nors viršutinėje lentynoje kairėje karaliavo senesni, oda įrišti
tomai, daugumos pavadinimai buvo prancūziški. Samer nebuvo leista atidžiau
išstudijuoti lentynų. Langų nebuvo, šviesa sklido tik iš dviejų kvadratinių lubose
įtaisytų stoglangių.
Kambarys buvo tuščias, lyg Dominykas specialiai būtų iškraustęs baldus ar kitus
dėmesį blaškančius daiktus.
Jai buvo nurodyta prisistatyti dešimtą vakaro. Tai bus vakarinis pasirodymas. Jį
pirmąkart koncertuos tokį vėlyvą metą, nes visi jų ankstesni susitikimai, pagal
nerašytą susitarimą, vyko dieną ar ankstyvą vakarą.
Dominykas sutiko ją prie durų ir atsainiai pakštelėjo į skruostą. Kaip visuomet,
jo veidas buvo neįskaitomas. Samer žinojo neišpešianti atsakymų, tad tylėjo.
Palydėjęs ją laiptais aukštyn jis atidarė duris, vedančias į viršutinį namo aukštą.
— Čia, — tarė jis.
Samer padėjo smuiko dėklą ant medinių grindų.
— Dabar? — paklausė Dominyko.
— Taip, dabar, — linktelėjo jis.
Ji mirtinai troško sužinoti, kas dar bus, be jo, tačiau nedrįso pasiteirauti. Mintis
apie publiką, kuri klausysis jos rečitalio, jos tarnystės, sekdama kiekvieną jos
kūno krustelėjimą ir gestą, pažadino merginos viduje lytinio susijaudinimo
verpetą.
Ji nusirengė. Į Dominyko namus atėjo vilkėdama senus džinsus bei aptemptus
baltus marškinėlius. Jis įspėjo, kad šiam vakarui puoštis nereikia. Nei kojinių, nei
aukštakulnių. Bus visiškai nuoga. Jis, atrodė, mėgavosi jos apranga ir nuogybe
nenutrūkstamų jos pasirodymų metu, dirigavo jiems tarsi pašėlęs, bet dėmesingas
dirigentas.
Mikliai nusimetusi tuos kelis drabužėlius Samer stojo prieš jį nuoga. Akimirką
troško, jog jis paimtų ją čia ir dabar, „šuniuku“ ant medinių grindų, bet suvokė,
kad šiandien jis turi kitų ketinimų, bent jau kol ji sugrieš muziką, pažadinančią jo
geismą. Vėl jie iš anksto sutarė dėl kūrinio, kurį ji atliks: solo partiją iš Maxo
Brucho koncerto smuikui baigiamosios dalies.
Jis akimis gręžė ją. Kambaryje buvo šilta. Per stoglangius skverbėsi gęstančios
saulės žarijos.
— Ar tai naujas lūpdažis? — pasiteiravo, žvelgdamas į jos lūpas.
Jis buvo pastabus. Paprastai ji keisdavo lūpdažius priklausimai nuo paros meto,
rinkdamasi tamsesnį raudonos atspalvį vakarui. Taip elgėsi daugelį metų. Taip kur
kas aiškiau jautė perėjimą iš dienos į naktį.
— Ne visai naujas, — atsakė ji. — Vakarais dažausi tamsesniu, šiltesnio
atspalvio lūpdažiu.
— Kaip įdomu, — pastebėjo Dominykas. Jis atrodė nepaprastai susimąstęs.
Tada: — Ar turi tą lūpdažį pasiėmusi?
— Žinoma, abu turiu, — tarė Samer, mostelėdama į rankinę, gulinčią ant žemės
greta numestų džinsų bei marškinėlių.
Dominykas priėjęs atidarė rankinę ir ištraukė abu lūpdažius — atidžiai juos
apžiūrėjo, vertindamas spalvas.
— Naktis ir diena, — tarė jis.
— Taip, — patvirtino Samer.
Jis numetė vieną iš tūbelių ir paėmęs kitą tarp nykščių ją pasuko: iš plastikinio
apvalkalo išlindo tamsus vaškinis, piršto formos dažas. Vyras išsirinko naktinę
spalvą.
— Ateik čia, — paliepė.
Samer pakluso, nebūdama tikra dėl jo sumanymo.
— Ištiesk nugarą, — liepė jis.
Samer išsitiesė, šiek tiek atstatydama krūtis.
Dominykas prisiartino ir ėmė kruopščiai spalvinti lūpdažiu jos sustandėjusius
spenelius. Samer gurktelėjo. Vienas spenelis. Du speneliai.
Nuspalvinti. Papuošti. Pagražinti. Ji nuleido akis. Atrodė tokia pasileidusi.
Nusišypsojo, žavėdamasi iškrypusią jo vaizduote.
Bet jis dar nebaigė.
Žengęs žingsnį atgal pažvelgė Samer į akis ir paliepė: „Išsižerk plačiai“. Tada
pats priklaupė ant kelio, laikydamas lūpdažį. Sekdamas jos žvilgsnį liepė žiūrėti
tiesiai, o ne žemyn.
Jautė, kaip jo pirštas praskina lyties lūpas ir panyra į jos drėgmę, pakaitomis
prilaikydamas vieną lūpą atitrauktą, kol spalvino kitą.
Samer kūnu nuvilnijo drebulys. Akimirką pasirodė, kad išskėstos kojos
nebeišlaikys. Ji tegalėjo įsivaizduoti, kaip dabar atrodo.
Dominykas pakilo.
Dabar ji paruošta būsimam pasirodymui.
— Nudažyta tarsi didžioji Babilono kekšė, — pastebėjo Dominykas. — Išgražinta.
Tobula.
Vis dar pritrenkta, Samer nerado žodžių.
Iš vienos kelnių kišenės išsitraukęs juodo audinio atraižą, vyras aprišo juo
Samer akis, ir ji paniro į tamsą.
— Aš nežinosiu, kas dar manęs klausysis? — neryžtingai užprotestavo ji.
— Ne.
— Tai vienas asmuo ar daugiau?
— Aš žinosiu, o tau liks tik spėlioti, — pareiškė Dominykas.
Dar vienas pokytis rituale.
Gromuluodama situaciją, į kurią įsivėlė, Samer įkvėpė.
— Dabar tave paliksiu, — paskelbė vyras. — Gali parepetuoti, jei nori. Grįšiu su
svečiu... ar svečiais.
Mergina pastebėjo sąmoningą ironiją balse.
— Po penkiolikos minučių grįšiu ne vienas. Pabelsiu į duris tris kartus, ir mes
įeisime. Tada tu pagrosi mums. Ar aiškiai supratai taisykles?
Samer parodė, jog taip.
Dominykas išėjo.
Paėmusi smuiką muzikantė pradėjo derinti stygas.

Dominykas paprašė Viktoro palikti batus apačioje, kad įėjus į kambarį iš kojinių
šlamėjimo ant medinių grindų nebūtų įmanoma nustatyti, kiek tiksliai yra žmonių.
Matydamas Samer stovinčią visu gražumu, laikančią smuiką rankoje, ryškiai
raudonu lūpdažiu paryškintomis kai kuriomis kūno dalimis, Viktoras išsišiepė nuo
ausies iki ausies. Jis pasisuko į Dominyką, lyg sveikindamas jį. Žinojo, jog negali
kalbėti.
Nuo tada, kai padėjo Dominykui pasamdyti Loralynos styginių kvarteto dalį,
Viktoras nesiliovė jo klausinėjęs, kas organizuojama. Dominykas įtarė, kad
Viktoras su Loralyna nėra tiesiog pažįstami — juos sieja kur kas artimesnis ryšys.
Viktoras visuomet buvo įtartinas tipas — tiek miestelyje, tiek Dominyko
akademiniame socialiniame gyvenime. Jis siutinančiai komplikavo savo Rytų
europiečio šaknis, kurios it padūkusios keitėsi priklausomai nuo to, kam istorija
buvo pasakojama. Jis buvo kviestinis filosofijos dėstytojas bei muzikos gerbėjas,
judėjęs tarp universitetų it pažeme skraidantis mokslo vyras, retai ilgesniam
laikui apsistodavęs vienoje vietoje, pagerbdamas amfiteatrus sumaniu talentu,
surepetuotu įkarščiu ir painiomis teorijomis, kurios kažkaip buvo spausdinamos
siauram ratui žinomuose leidiniuose. Viktoras buvo vidutinio ūgio, tamsių plaukų,
turėjo žilų sruogų bei trumpą mefistofelišką barzdą, kurią maniakiškai kruopščiai
kirpo.
Dominykas nemėgo paskalų, bet žinojo, kad Viktoras aplipęs gandais, be to,
dažnai netikrais. Jis buvo intrigų ir paleistuvysčių meistras, tariamai garsėjęs
studenčių haremu. Departamento vadovas kartą dėl to jam priekaištavo bei
užsiminė, jog Viktorą savo disertacijos vadovu pageidaujanti rinktis magistrante
turi automatiškai nusiteikti ir užklasinei veiklai. Iš tiesų pastebėta, kad globoti jis
labai retai apsiima negražias studentes.
Jau kurį laiką Viktoras gerinosi Dominykui, norėdamas išpešti iš jo informacijos
apie jo, kaip pavadino, „projektą“. Dominykas galiausiai pasidavė: prisipažino apie
Samer egzistavimą ir papasakojo, kaip rutuliojasi žaidimas su ja, nors intymiausių
detalių neatskleidė.
— Privalau ją pamatyti, — pareiškė Viktoras. — Tiesiog privalau.
— Sutinku, ji kerinti, — nesipriešino Dominykas. — Galbūt...
— Jokių „galbūt“, mano brangus berniuk. Privalai man suteikti šitą malonumą.
Nors kartą. Juk ji neprieštaraus, tiesa?
— Na, kol kas ji su viskuo sutiko ar bent jau pakentė keistus nukrypimus, —
prisipažino Dominykas Viktorui.
— Supranti, tik kaip žiūrovas. Nors, natūralu, neabejingas. Argi ne visų mūsų
viduje tūno vojeristas?
— Žinau, — tarė Dominykas.
 — Ar paklausi jos? Prašau.
— Kartais ji sutikimo neišreiškia žodžiais. Aš jį numanau. Arba įžvelgiu jos
akyse, judesiuose.
— Suprantama, — tarė Viktoras. — Tai ar paklausi, Dominykai? Aš pakerėtas
tavo eksperimentų objekto.
— Mano eksperimento?
— Argi tai ne eksperimentas?
— Tikriausiai, jei taip vertinsi.
— Puiku. Tad mudu vienas kitą supratom, ar ne?
— Galėsi stebėti, kaip ji groja, supratai?
— Visiškai aiškiai, mano brangus berniuk, visiškai aiškiai.
Viktoras apkvaišęs protarpiais glostinėjo savo trumpą barzdelę, kol Samer grojo.
Tamsiai raudoni jos speneliai atrodė it taikiniai, užlieti pro kvadratinius
stoglangius krintančios silpnos mėnulio šviesos. Ši šviesa apgaubė ją slėpininga
aureole, kuri aidėjo nuo muzikos garsų melodijai skleidžiantis, vinguriuojant
įmantriomis alėjomis ir šunkeliais, prieš pasiekiant galutinio tikslo tobulybę.
Jos pirštai buvo ant postygio, o strykas tolygiai skriejo per įtemptas stygas lyg
banglentininkas vilnimis. Muzika tekėjo po jos oda, nešdama smuikininkę;
melodijos pripildytame kambaryje vyrai nebyliai stebėjo ją; ji žinojo, kad yra
stebima; jie spoksojo į ją, mėgaudamiesi jos kūno kerais bei pažeidžiamumu. Kas
kontroliavo padėtį — tai jau kitas klausimas.
Stovėdamas greta Viktoro Dominykas girdėjo jo kvėpavimą ir suvokė, jog tas
vyras sužavėtas lygiai taip pat, kaip ir jis. Apsinuoginusi Samer skleidė tokius
kerus, stovėdama siaubingai tiesia nugara, lyg ištvirkėliškai siūlytųsi naudojama,
tyrinėjama, niokojama. Galvoje šmėkštelėjo beprotiška mintis. Aišku, ne. O...
galbūt? Jis prikando liežuvį.
Samer užbaigė kūrinį nereikalingu plačiu pasitenkinimo mostu. Kerams
išsisklaidžius Viktoras jau ketino ploti, bet skubriu mostu jį sustabdęs Dominykas
pridėjo pirštą prie lūpų, rodydamas, kad vis dar turi karaliauti tyla. Samer neturi
žinoti, kiek ir kokie žmonės čia yra.
Viktoras bei Dominykas persimetė žvilgsniais. Dominykui atrodė, jog Viktoras jį
drąsina. O gal tik įsivaizdavo tai? Samer laukė, prie šono nuleidusi Beilį, išdidžiai
nuoga. Jo akys nuslydo prie jos diafragmos ir žemiau. Blausioje kambario šviesoje
sustojo ties jos plyšiu, slepiamu plonų, negausių garbanų užuolaidos.
Žengęs porą žingsnių į priekį Dominykas paėmė iš Samer rankų smuiką ir
atsargiai padėjo jį ant žemės už savęs, kur jo nesumindytų.
— Noriu tavęs, — pradėjo jis. — Priverti mane tavęs norėti, Samer, — tęsė.
Jos akys vis dar buvo užrištos, tad negalėjo įskaityti jose atsakymo. Uždėjo
ranką merginai ant krūtų. Spenelis buvo kietas it akmuo. Tokio atsakymo jam
pakako.
Prisikišęs arčiau sukuždėjo jai į ausį:
— Noriu paimti tave čia ir dabar.
Ji, regis, linktelėjo, tačiau vyras nebuvo tuo tikras.
Be to, kai kas visa tai stebės.
Samer krūtinė pakilo jai giliai įkvėpus. Pajuto, kaip muzikantė suvirpėjo.
 Kaire ranka švelniai spustelėjo jos petį.
— Ant kelių, keturiomis.
Tada jis ją išdulkino.
Viktoras stebėjo tai absoliučioje tyloje, pakerėtas reginio. Matė, kaip Dominykas
įkiša drūtą kotą į Samer plyšį, nepermaldaujama jėga praskirdamas jos lyties
lūpas, pasiekdamas jos gelmes. Sekė kylančią ir nusileidžiančią krūtinę, švelnų
nusvirusių krūtų siūbavimą, kurstomą darniai su ja judančio Dominyko kūno,
pautams pliaukšint į jos šikną.
Nusišluostęs kaktą Viktoras per žalią kelnių velvetą palietė savo draugelį.
Vis dar dulkindamas Samer Dominykas akies krašteliu matė, koks susijaudinęs
jo kolega, pastebėjo beprotišką jo šypsnį. Bet netrukus ir vėl dėmesį atitraukė jos
išangė, išplatėjanti kaskart, makštyje atsidūrus jo peniui, it vaginos šerdyje kilusi
banga judėtų išorėn koncentriniais ratilais, įdvasintų pirmiausia jos šiknaskylę, o
tada — likusį kūną, įkvėptų gyvybės jos odai, sklindant malonumo keterai.
Žvelgdamas į žiojinčią mikroskopinę skylutę Dominykas panoro vieną dieną per
ją išdulkinti Samer. Įsisvajojęs nepastebėjo, kaip Viktoras ūmai atsirado priešais jį
bei įsitaisė prie nuleisto Samer veido. Akimirką Dominykui regėjosi, jog Viktoras
išsitrauks savo draugužį ir sugrūs jį Samer į burną, klasikine paršiuko ant iešmo
poza, kaip žinojo vadinant vulgariuose sluoksniuose. Dominykas jau ketino
protestuoti, bet Viktoras tik išsitraukė iš kelnių kišenės nosinaitę ir siaubingai
paslaugiai nušluostė Samer nuo kaktos prakaitą, apdovanodamas Dominyką
šypsena.
Suvokusi, kad, nors ir švelniai, vis dėlto ne Dominykas ją čia liečia, Samer
akimirką sustingo, ir jis pajuto, kaip makšties raumenys sugniaužia jo varpą.
Galvoje it pašėlę sukosi neįmanomi dalykai, nešvankybės bei prisiminimai;
paklaikęs Dominykas atminė kartą skaitęs (ar tai buvo Markizas de Sadas?), jog,
moteriai mirus sekso spazmuose, vaginos raumenys sustingsta ir vyro įnagis gali
likti įkalintas, įstrigti tarsi pasileidėlis; o gal tai buvo kiti pasakojimai apie moteris
ir K9, kaip švelniai vadino skelbimų portale „Craiglist“? Siaubingas priminimas
tvykstelėjo tarsi žaibas. Vyras išsiliejo įtūžęs, kone pasibjaurėjęs savo mintimis.
Vėl pakėlęs akis Viktoro kambaryje nebematė. Samer žiopčiojo po Dominyku.
— Viskas gerai? — rūpestingai paklausė jis, ištraukdamas penį.
— Taip, — netvirtai atsiliepė ji.
Ji susmuko visu ūgiu ant medinių grindų, tokia pat išsekusi kaip ir jis.
— Ar žinojimas, jog mus stebi, tave jaudino? — paklausė Dominykas.
Ji nusirišo akių raištį ir atsisuko veidu į jį. Buvo išraudusi.
— Siaubingai, — prisipažino ir nunarino akis.
Dabar Dominykas žinojo, kaip veikia jos protas, kaip jos kūnas reaguoja į įdėmų
vojeristo žvilgsnį. Tačiau Samer nebuvo tikra, koks bus kitas jo žingsnis.

Universitete buvo trumposios atostogos. Dominykas jau seniai sutiko dalyvauti

konferencijoje užsienyje, kurioje jis buvo vienas iš pagrindinių pranešėjų.
Profesorius žadėjo praleisti mieste daugiau laiko po oficialių renginių.
 Samer pasiteiravus, kada jie vėl susitiks, jis pranešė jai apie savo būsimą
išvyką. Jos veide atsispindėjo nusivylimas. Jie sėdėjo jo virtuvėje pirmame
aukšte, valgydami skrebučius su sviestu po pasidulkinimo viršutinio aukšto
kambaryje. Samer, užsimetusi savo marškinėlius, vis dar nepadoriai tekanti,
Dominyko reikalavimu, be džinsų, nuogu užpakaliu sėdėjo ant metalinės kėdės
prie granitinio virtuvės stalviršio, ant kurio jis išdėliojo lėkštes ir stiklines su
greipfrutų sultimis.
Kėdės pinutėms rėžiantis į minkštąją, ji aiškiai suvokė savo nuogumą. Be
abejonės, atsistojus pasimatys dar viena laikina grotelių žymė. Dominykas
akivaizdžiai mėgausis šiuo reginiu, kai ji lips laiptais pasiimti džinsų, iš apačios
turėdamas matymo pranašumą.
Dominykas vėl tapo santūrus, nesugebantis užmegzti pokalbio apie rimtesnius
dalykus, jau nekalbant apie tai, ko tikisi iš jos ateityje. Pragmatiškajai Samer tiko
plaukti pasroviui. Ji tikėjosi, kad atėjus laikui jis pasakys. O kol kas apsiribojo
neįpareigojančiais pašnekesiais. Mergina troško sužinoti daugiau apie jį, jo praeitį,
pamėginti „perskaityti“, geriau suprasti šį neįprastą žmogų, bet galbūt jo
santūrumas, atstumo išlaikymas yra neatsiejama žaidimo dalis. Viena vertus,
jautė jam nežmonišką trauką, kita vertus, Dominykas slėpė naktį, tamsą, kurios ji
troško ir tuo pat metu bijojo. Atrodė, lyg kiekvienas žingsnis šiuose
nenusakomuose santykiuose būtų vylingas judėjimas į tikslą, kurio ji kol kas
neįsivaizdavo.
— Ar kada buvai Romoje? — tingiai paklausė jis.
— Ne, — prisipažino Samer. — Europoje tiek daug neaplankytų vietų. Iš
Naujosios Zelandijos atvykusi į Europą prisiekiau sau pasinaudoti šia proga ir
pakeliauti, bet pinigų visuomet stigo, tad tų progų nebuvo tiek jau daug. Kartą
savaitę viešėjau Paryžiuje su nedidele roko grupe, kurioje kartais groju smuiku,
bet tai ir viskas.
— Ar tau patiko?
— Buvo nuostabu. Maistas — rinktinis, muziejai — nuostabūs, atmosfera —
jaudinanti. Tačiau, kadangi griežiau su žmonėmis, su kuriais anksčiau
nesibičiuliavau — pakeičiau smuikininką paskutinę minutę, — daug laiko praleidau
repetuodama, tad neturėjau progos aplankyti visų planuotų vietų. Prisiekiau sau,
kad sugrįšiu ir pamatysiu bei nuveiksiu daugiau. Vieną dieną. Pajusiu tikrąjį
Paryžių.
— Kiek žinau, Paryžiuje klesti privatūs klubai.
— Fetišistų? — susidomėjo Samer.
— Ne visai, — atsakė Dominykas. Jie vadina tai e’changistes — svingerių
klubais. Juose visko išvysi.
— Buvai tokiame?
— Ne. Neturėjau tinkamos poros, kurią būčiau galėjęs nusivesti.
Ar tai paslėptas kvietimas? — klausė savęs Samer.
— Bene pats žymiausias — Les Chandelles, „Žvakės“. Siaubingai elegantiškas,
nieko nešvankaus, — pabrėžė su šypsena.
Tada pakeitė temą.
Siutinantis vyras. Ir pasielk tu man taip tuo metu, kai jai kilo tiek klausimų! Ar
jis ketina nusivesti ją ten bei įsakyti jai pasirodyti? Tik pagriežti? Ar taip pat ir
lytiškai santykiauti? Galbūt apsižergti viešumoje? Leisti tą padaryti kitiems?
Samer vaizduotė skriejo pirmyn it pašėlusi.
— Ar turi planų, kol būsiu išvykęs? Galbūt esi susiplanavusi naujus fetišistinius
nuotykius? — pasiteiravo Dominykas.
— Kol kas ne, — prisipažino Samer, nors taip pat žinojo, kad kažkas nutiks. Tai
neišvengiama. Kiekviena jos nervų ląstelė liepsnojo tarsi fakelas, o lytinis
susijaudinimas ir smalsumas judėjo slidžia nuokalne, kasdien įgaudami vis didesnį
pagreitį.
Dominykas aiškiai tai suprato.
Surimtėjo.
— Tu tikriausiai supranti, jog nesi man nieko skolinga, — tarė jis. — Esi laisva
mėgautis gyvenimu, kol būsiu išvykęs, nors vieno dalyko noriu tavęs paprašyti.
— Ko?
— Kad ir ką darytum, išskyrus įprastas kasdienio gyvenimo banalybes, darbą,
miegą, pasirodymus su grupe, noriu, jog man praneštum. Rašyk man. Išdėstyk
visas smulkmenas. Atsiskaityk man. Elektroniniu paštu, trumpąja žinute ar net
žaviu senamadišku laišku, jei tik laikas leis. Ar padarysi tai dėl manęs?
Samer sutiko.
— Gal parvežti tave namo?
Samer atsisakė. Jo namas buvo vos už kelių minučių nuo Šiaurinės linijos
stoties, be to, jai reikėjo erdvės pagalvoti, laisvo laiko, kurio Dominykas nevaldė.

Dominykas atsisakė Sapienza universiteto Romoje pasiūlymo pasirūpinti, jog jis

būtų apgyvendintas netoli studentų miestelio. Labiau patiko rinktis pačiam, tad
užsisakė kambarį keturių žvaigždučių viešbutyje netoli Via Manzoni, dešimt
minučių kelio taksi automobiliu nuo Termini stoties, į kurią jį atveš traukinys iš
oro uosto. Sudalyvaus konferencijoje, paskaitys lyginamosios literatūros paskaitą
apie „Nevilties aspektus ketvirtojo — šeštojo dešimtmečių literatūroje“,
daugiausia dėmesio skirdamas vienam iš tradicinių autorių — italų rašytojui
Cesare Pavese, kuris nusižudė dėl nepaaiškinamų priežasčių. Dominykas buvo
nerašytas šio dalyko, nors ne itin malonaus, autoritetas. Pabendraus su kolegomis
iš kitų šalių, bet skirs laiko ir vienatvės apmąstymams apie savaites, praleistas su
Samer. Jautė siaubingą poreikį išsigryninti mintis, išanalizuoti jausmus bei
nuspręsti, kuria linkme nori pakreipti savo gyvenimą. Privalėjo išspręsti galybę
vidinių konfliktų. Pernelyg daug. Tikra kebeknė.
Antrąją dieną Romoje, po pagrindinės kalbos, jis drauge su kitais konferencijos
pranešėjais ir dalyviais ėjo vakarienės restorane „Campo dei Fiori“. Ten fragole di
bosco, žemuogės buvo gana aštrios bei pikantiškos, o smulkus cukrus, kuriuo
buvo apibarstytos uogos, jų skonį išryškino iki tobulumo.
— Skanu, ar ne?
Prie siauro, stačiakampio stalo priešais šypsojosi tamsiaplaukė moteris, su kuria
jis nebuvo supažindintas. Dominykas pakėlė akis nuo sultingo pagrindinių spalvų
koncerto lėkštėje, nukreipdamas žvilgsnį į ją.
— Nepaprastai gardu, — pareiškė jis.
— Jos auga kalnuose, ant šlaitų, — tęsė moteris. — Ne miške, kaip sakoma.
— O.
— Man labai patiko jūsų paskaita. Įdomi tema.
— Dėkui.
— Man taip pat patiko jūsų knyga, kurią prieš trejus metus parašėte apie Skotą
Ficdžeraldą. Labai romantiška tema, ar ne?
— Dar kartą ačiū. Visuomet maloni staigmena susitikti su tikru skaitytoju.
— Gerai pažįstate Romą, professore Dominykai? — pasiteiravo moteris,
padavėjui nardant aplink stalą su padėklu labai karšto espreso puodelių.
— Nelabai, — prisipažino jis. — Porą kartų anksčiau teko čia viešėti, tačiau
bijau, kad esu prastas turistas. Matote, nesu didelis bažnyčių ir senų akmenų
gerbėjas. Nors man patinka atmosfera, žmonės. Galima pajusti istoriją net
nevykstant į kultūrinę ekspediciją.
— Tai dar geriau, — pastebėjo ji. — Gera būti vedliu, o ne sekti išmintu taku.
Beje, aš Alesandra, — prisistatė. — Gyvenu Peskaroje, tačiau dirbu Florencijos
universitete. Dėstau senovės literatūrą.
— Kaip įdomu.
— Ar ilgai būsite Romoje, professore Dominykai? — paklausė Alesandra.
— Dar penkias dienas.
Konferencija turėjo baigtis kitą vakarą. Po to jis planų nebeturėjo. Ketino
atsipalaiduoti, pasimėgauti maistu, oru, skirti laiko apmąstymams.
— Jei norite, galiu jums aprodyti miestą. Atskleisti tikrąją Romą, o ne turistines
vietas. Pažadu, jokių bažnyčių. Ką manote?
„Kodėl gi ne?“ pagalvojo Dominykas. Jos išsitaršę juodi plaukai nepaklusniai
garbanojosi, tamsus įdegis žadėjo šilumą. Juk aiškiai išdėstė Samer Londone, jog
tai, kas rezgasi tarp jų, nėra iš prigimties ypatinga? Ar neaiškiai? Neprašė jos
nieko pažadėti, o ir ji nekėlė jam jokių reikalavimų. Šiame etape pavadinkime tai
nuotykiu, o ne santykiais.
— Sakyčiau „taip“, — tarė jis Alesandrai. — Nuostabi mintis.
— Ar gerai pažįstate Travestere rajoną? — paklausė ji.
— Tikiuosi greitai jį pažinti, — nusišypsojo Dominykas.
Gundymas — tai žaidimas tarp suaugusių vyrų ir moterų, kur nė viena pusė
nežino, kas yra gundytojas, o kas — gundomasis. Taip nutiko su Alesandra iš
Peskaros. Faktą, kad jie atsidūrė jos viešbučio kambaryje, lėmė tik geografinis
patogumas. Mat jos namus primenantis nedidelis pensionas buvo arčiau to
naktinio baro, kuriame jiedu išgėrė paskutinius gėrimus (ji — saldų martinį, jis —
stiklinę kolos be ledo. Dominykas buvo blaivininkas ne iš principo: jam alkoholis
buvo tiesiog neskanus, jis nepatiko net tada, kai vyras, būdamas dar jaunesnis, jį
vartojo), nei jo kuklus, bedvasis, brangus tinklinio viešbučio kambarys.
Jo telefonas suvibravo vos įėjus į kambarį, kai jis laikė Alesandrą už rankos,
prieš tai pabučiavęs ją lifte ir dabar gavęs leidimą nevaržomai glostinėti jos
užpakalį per ploną medvilninį sijoną.
Prisidengdamas labai svarbiais ne akademinio pobūdžio verslo reikalais, vyras
atsiprašė Alesandros ir patikrino ką tik atėjusią žinutę. Rašė Samer.
„Jaučiuosi tuščia, — rašė ji. — Nepaliauju galvoti apie mūsų iškrypusius
geidulius. Esu sutrikusi, lytiškai susijaudinusi, truputį suglumusi.“ Ir pasirašė „S.“.
Alesandrai dingus vonioje atsišviežinti, Dominykas nuėjo į balkoną, iš kurio
karštą vakarą vėrėsi kraštovaizdį juosiančios Romos kalvos. Ten parašė atsakymą
Samer.
„Daryk, ką privalai, bet man grįžus viską turėsi papasakoti. Atsiduok prigimčiai.
Laikyk tai patarimu, o ne įsakymu. D.“
Jis patraukė balkoną dengiančias plazdančias užuolaidas ir sugrįžo į kambarį.
Alesandra laukė jo, įpylusi dvi taures. Sau — balto vyno, jam — vandens.
Ji sėdėjo ant siauros kėdės atsisegusi dvi viršutines baltos palaidinės sagas,
atidengdama putlius kauburius iškirptėje. Miegamojo durys jos dešinėje buvo
praviros, jo tamsa viliojo it urvas. Dominykas susilygino su ja, atsistojo už kėdės
ir tvirtai suėmė Alesandros netvarkingų garbanų džiungles. Trūktelėjus stipriau ir
plaukams pradėjus tempti galvos odą, moteris tyliai suvaitojo. Dominykas atleido
gniaužtus ir pasilenkęs pabučiavo jos sprandą, rankomis sukdamas ratus aplink
kaklą.
— Si, — tarė Alesandra, akivaizdžiai pristigusi oro.
Vis dar stovėdamas už jos vyras jautė nuo jos kūno kylantį karštį.
— Si? Ta prasme?.. — paklausė jis.
— Tai reiškia, jog mes dulkinsimės, ar ne?
— Tai jau tikrai, — patvirtino Dominykas, rankomis sutindamas jos krūtis po
palaidine. Moters širdis kalė, odos paviršiuje atsispindėdama būgno ritmu.
Jis nykščiu patrynė vulkaninę jos spenelių tekstūrą. Iš Alesandros kūno spalvos
spėjo, kad jie bus tamsiai rudi. Prisiminė subtilią dramblio kaulo ir rožinės
simfoniją, apibrėžiančią Katrinos spenelių kontūrus, taip pat tai, jog jie retai
sukietėdavo. Atmintyje iškilo šviesiai rudi, šiurkštesni Samer galiukai bei kitų
moterų, buvusių jo praeityje, krūtys — tų, kurios atėjo; tų, kurios išėjo; tų, kurias
jis mylėjo, geidė, apleido, išdavė, net įskaudino.
Jis nirtulingai nuplėšė Alesandros palaidinę, lyg apakintas pykčio dėl to, kad ji, o
ne kita kuri nors šiuo metu yra su juo šiame kambaryje. Kad jos oda — ne to
atspalvio ir neturi blyškumo. Kad jos keista, užsieninė tarsena tik primena jam
Samer Australijos ir Naujosios Zelandijos melodiją. Žinojo, jog neturi priekaištauti
Alesandrai, kadangi ji putlaus kūno ir neturi liauno liemens bei plačių klubų.
Jautė, kad ji tėra tik netinkamas kūnas reikiamu metu, tačiau dėl to nedera į ją
žiūrėti kaip į priešą. Moteris, ištiesusi ranką link jo kelnių, išsitraukė iš jų pusiau
sustandėjusį penį ir paėmė jį į šiltą, drėgną burną. Po velnių, suvokė jis, Samer
dar nėra čiulpusi jo draugužio. Ar tai ką nors reiškia, ar jis tiesiog nepakvietė jos
to padaryti? Alesandros liežuvis ėmė žaisti su varpos galvute, slysdamas ir
čiuoždamas aplink ją sumaniu gundymo šokio žingsneliu, erzindamas ją: aštrūs
dantukai sąmoningai grybštelėjo jautrią odą. Vienu skubriu judesiu jis įgrūdo
varpą jai į burną taip giliai, kaip ji tik galėjo paimti, įsitaisydamas joje. Akimirką
Dominykas manė, jog ji uždus. Baimė bei nepritarimas, atsispindėję Alesandros
akyse, pakeltose iš nuolankiosios pozos, sustingdė jį, bet nesustabdė. Žinojo, kad
grubų elgesį diktuoja pyktis. Absoliutus susierzinimas dėl to, jog ji nėra ta
moteris, su kuria jis dabar norėtų būti: Samer.
Dominykas atsipalaidavo, nusirengė. Alesandra nebyliai pasekė jo pavyzdžiu,
paleido iš burnos jo penį ir atsigulusi ant lovos laukė suartėjimo. Jos akys išdavė,
kad jie abu žino, jog tai bus šiurkštus, atšiaurus pasidulkinimas, mechaniškas
orgazmas, neturintis jokių romantikos ar švelnumo elementų. Abiem tai tiko. Tai
bus vienintelis jų pasidulkinimas. Galbūt klaida. Plūduro naktyje įsikibusių
nepažįstamųjų. Galbūt ji irgi troško kito rankų bei penio, spėliojo Dominykas. Štai
kodėl jų suartėjimas šiąnakt nieko nereiškia.
Jie išsiskirs ryte persimetę keliais žodžiais ar malonybėmis ir išsivaikščios savais
keliais. Dominykas neplanavo artimiausiu metu sugrįžti į Romą. Abiem
nusirengus, metėsi prie jos, susiliejant odoms ir prakaitui, išžergė jos kojas ir įėjo
į ją. Be žodžių.
Fone vėl suvibravo Dominyko mobilusis telefonas, tačiau Samer žinutę jis
perskaitys tik kitą rytą.
„Tebūnie taip. S.“

Samer nerimavo dėl finansų. Liovusis groti metro stotyje, menko atlyginimo ir
arbatpinigių iš darbelio restorane nepakako. Grupė buvo padariusi pertrauką, mat
Krisas improvizavo naujus kūrinius pigioje namuose įrengtoje studijoje, įkurtoje
draugo užmiesčio name Londono priemiestyje. Ji prieš kelias savaites čia įrašė
trumpas smuiko partijas, bet atlygio už tai negaus, kol įrašai taps pelningi.
Tad mergina buvo priversta įsisukti į minimalias santaupas. Pernelyg daug
kelionių taksi į tolimas vietas: Hampsteadą, fetišistų klubą ir panašiai. Sutarti
susitikimai bei vietos, nepasiekiamos visuomeniniu transportu nepatiriant gėdos.
Ji jokiu būdu neprašys Dominyko pagalbos. Kieno nors kito — taip pat.
Girdėjo, kad Kensingtono muzikos koledže yra skelbimų lenta, kur skelbiami
darbo pasiūlymai, siūloma dirbti vienkartinių įrašų studijoje ar dėstyti. Atvykusi
pagrindinį vestibiulį rado beveik tuščią. Prisiminė, jog dabar trumposios atostogos.
Prakeikimas. Lentoje pakabinti skelbimai bus pasenę ar nebegaliojantys!
Nuėjusi prie tolimosios sienos nagrinėti prisegtų žinučių bei stačiakampių
atviručių, išbarstytų lentoje, iš rankinės išsitraukė užrašų knygelę ir pasižymėjo
joje kelis numerius, patikrindama skelbimų galiojimo datas, kad negaištų laiko
pernelyg seniems bei jau nebegaliojantiems pasiūlymams.
Tarp skelbimų, kuriuose siūloma mokyti smuikuoti vaikus užmiestyje, ir šykščių
pasiūlymų styginiams ansambliams (reikalaujama turėti savo juodą suknelę ir
makiažą) už padorų atlyginimą griežti į klasikinį klausytoją besiorientuojančių
roko grupių fone per televizijos įrašus, pastebėjo atviruką su pažįstamu rėmeliu.
Suprato, kaip Dominykas rado tris muzikantus, akomponavusius jai kriptoje.
Nusišypsojo. Visi keliai tikrai veda į Romą... Tada akimirką sudvejojo, pastebėjusi,
jog nurodytas telefono numeris — ne Dominyko. Galbūt jis naudojasi ir kitu
numeriu, priklausomai nuo progos bei poreikio. Informaciją vis tiek nusirašė.
— Ieškai darbelio? — maloniu balsu į ausį sučiulbėjo mergina. Samer pasisuko
veidu į atvykėlę.
 — Taip, bet nelabai yra iš ko rinktis, ar ne?
Jauna moteris buvo neįprastai aukšta, kone amazonė, dažyta blondinė. Ji gana
įspūdingai atrodė apsirengusi tamsios odos švarku, tamsiais aptemptais džinsais ir
apsiavusi blizgančiais batais su pavojingai aukštais kulnais. Regis, buvo
pažįstama. Ta ironiška šypsena lūpų kamputyje, šelmiškas žvilgsnis į Samer ir
valdinga laikysena.
— Šis įdomus, ar ne? — tarė atėjūne, bakstelėdama į Samer dėmesį patraukusį
atviruką.
— Taip. Truputį nesuprantamas bei slėpiningas, — pastebėjo Samer.
— Manau, jis pasenęs, — tarė mergina, — bet kažkas pamiršo jį nukabinti.
— Galbūt, — nepriešgyniavo Samer.
— Tu manęs neatpažinai, tiesa? — paklausė blondinė.
Staiga viskas stojo į savo vietas. Samer išraudo. Tai buvo violončelininkė iš
pirmosios sesijos kriptoje.
— O, Lora, ar ne?
— Tiesą sakant, Loralyna. Atsiprašau, kad padariau tokį blankų įspūdį, nors
spėju, jog tuo metu tavo galva buvo užimta kitais dalykais. Tikriausiai muzika, ar
ne?
Ji akivaizdžiai smaginosi. Samer prisiminė tądien šmėstelėjusį įtarimą, kad
Loralyna iš po akių raiščio kažkaip matė jos nuogumą.
— Manau, neblogai kartu sugrojome. Nors mes tavęs ir negalėjome matyti, —
provokuojančiai pabrėžė Loralyna.
— Tai tiesa, — sutiko Samer. Nepaisant keisto atlikimo pobūdžio, tarp jų greitai
užsimezgė glaudus muzikinis ryšys.
— Ko nors ieškai? — paklausė Loralyna.
— Darbo. Darbų. Bet ko, tiesą sakant. Pageidautina, jog jis būtų susijęs su
muzika. Šiuo metu su pinigais striuka, — pripažino Samer.
— Aišku. Na, geresnių skelbimų reikia ieškoti ne čia. Tu čia nestudijuoji, ar ne?
Geresni pasiūlymai paprastai perduodami iš lūpų į lūpas.
— O.
— Gal išgerkime kavos? — pasiūlė Loralyna. — Antrame aukšte yra nebloga
kavinė, dabar atostogos, nebus sausakimša. Galėsime ramiai pasikalbėti.
Samer nesipriešindama nusekė paskui Loralyną žiediniais laiptais. Jos užpakalio
kontūrai buvo prilipę prie džinsų audinio lyg antra oda. Moterys, kaip tokios,
Samer netraukė, bet ši blondinė turėjo neginčijamą aurą, spinduliavo autoritetą ir
pasitikėjimą savimi, kuriuo retai pasižymėdavo net vyrai.
Jos netruko surasti bendrą kalbą, išsiaiškinusios, kad abi praleido keletą metų
Australijoje tuo pačiu metu, nors ir skirtinguose miestuose, aplankė daugelį vietų,
populiariausias muzikos skyles. Samer atsipalaidavo ir, nepaisydama Loralynos
laidomų dviprasmiškų gaidelių, pajuto jai simpatiją. Po dviejų puodelių kavos jos
nutarė sušvelninti kofeino poveikį ir perėjo prie „Prosecco“. Loralyna užsispyrė
sumokėti už butelį putojančio vyno.
— Ar esi mobili? — šnekučiuojantis apie Sidnėjaus lankytinų vietų akustiką, nei
iš šio, nei iš to paklausė Loralyna.
— Ką turi omenyje? — pasiteiravo Samer, abejodama, ar Loralynos klausimas
nėra dviprasmiškas.
— Gyvenamosios vietos prasme.
— Manau, gana mobili, — atsakė Samer. — O ką?
— Yra vieta antrojo diviziono klasikiniame ansamblyje. Manau, esi pakankamai
gera. Neabejoju, kad lengvai pereitum atranką. Net su raiščiu ant akių, —
nusijuokė.
— Skamba puikiai.
— Tačiau tai Niujorke. Be to, jie ieško žmogaus, kuris pasirašytų kontraktą bent
vieneriems metams.
— O.
— Bendrauju su galvų medžiotoja Bishopsgate rajone, kuri šiuos reikalus
tvarko. Ji irgi iš Naujosios Zelandijos, tad turite šį tą bendro. Pati mielai
praleisčiau šiek tiek laiko Niujorke, bet šiuo metu violončelininkės jie neieško.
— Nežinau.
— Ar dėl jo dvejoji?
— Jo?
— Savo vaikino, ar reikėtų vadinti jį geradariu? Ar jis — tavo šeimininkas?
— Jokiu būdu, — užprotestavo Samer. — Viskas ne taip.
— Nagi, tau nereikia apsimetinėti. Numaniau, kas vyksta, ką jūs abu sumanėte
toje kriptoje. Jis norėjo, jog būtum nuogut nuogutėlė, ar ne? Virpuliukai lakstė
matant, kaip grieži nuoga mūsų, apsirengusiųjų, kompanijoje, ar ne?
Samer gurktelėjo seiles.
— Tau irgi virpuliukai bėgiojo, ar ne? — tęsė Loralyna.
Samer atkakliai tylėjo. Dar gurkštelėjo dabar jau išsivadėjusio putojančio vyno.
— Iš kur sužinojai? — paklausė.
— Nežinojau, — prisipažino Loralyna. — Spėjau. Bet mano draugas,
pasižymintis keistenybėmis, pakabino šį skelbimą tavo vyro vardu — jie
draugai, — tad turėjau pagrįstų įtarimų, kad visas tas reikalas įtartinas. Jokiu
būdu nesakau, jog tam nepritariu. Pati turiu tokią silpnybę, — suokalbiškai
nusišypsojo.
— Papasakok man daugiau, — paprašė Samer.
 9
Mergina ir jos nauja draugė
— Padarysiu geriau, — tarė Loralyna. — Aš tau parodysiu. Vis dar sėdėjome
universiteto kavinėje, aptardamos Loralynos įtraukimą į keistąjį pasirodymą.
Ištiesusi per stalą ilgą, ploną ranką ji paėmė manąją ir švelniai perbraukė
nagais per išorinę riešo pusę. Užspringau.
Nebuvau tikra, ar ji konstatuoja faktą, ar kviečia, jei taip, tai kur.
— Ar esi mačiusi dominą veiksme? — pasiteiravo ji. Pabrėžta „m“ nepaliko
abejonių, kad ji kalba apie seksualiniuose santykiuose dominuojančią moterį,
tradicinėje visuomenėje žinomą kaip dominatrix.
— Porą kartų, — atsakiau, — bet tik klubuose. Ne... hmm... privačiai.
Tuštinome jau antrą „Prosecco“ butelį. Buvau įsitikinusi, jog didžiąją dalį
išgėriau aš. Arba Loralyna išskirtinai toleruoja alkoholį, mat aš jaučiausi jau
gerokai įkaušusi, o ji dar atrodė absoliučiai blaivi.
— Turėtum užkamšyti išsilavinimo spragas, išmėgindama ir kitą pusę. Žinai, juk
ne viskas sukasi tik apie vyrus.
Sakydama „išmėgindama“ ji kilstelėjo antakį, ir aš išraudau. Nebuvau įpratusi
flirtuoti su moterimis, tad visiškai sutrikau. Visa ši situacija man priminė pirmąjį
mūsų susitikimą su Dominyku Šv. Kotrynos dokų kavinėje. Tą momentą, kai
sėdėjome vienas prieš kitą prie stalo, tiriamais žvilgsniais varstydami vienas kitą,
nebyliai verdant mūšiui tarp dominavimo ir nuolankumo, traukos ir išdidumo.
— Hmm... Ir kaip tai atrodys?
— Tai jau aš žinau, o tu pamatysi. Nenorėčiau sugadinti staigmenos.
Ji atitraukė savo ranką nuo manosios. Dabar, pasidėjusi dilbį ant stalo, smiliumi
lėtai, apgalvotai braukė ratus taurės kraštu. Pamačiusi, kad stebiu, kaip jos piršto
pagalvėlė tvirtai, nepalenkiamai spaudžia stiklą, nedorai nusivaipė.
— Galvoji apie savo vyrą, — paklausė, — ar apie mane?
Svarsčiau apie Dominyką. Tiesa, sutarėme, jog abu esame laisvi tyrinėti savo
aistras, be to, aš jam raportavau savo atradimų smulkmenas, kaip jis reikalavo,
tačiau nebuvau tikra dėl to, ar jis gerai jausis sužinojęs, jog sąmoningai
atsidaviau kitam šeimininkui, o ne atsitiktinai dulkinausi ar flirtavau klube. Tai
atrodė ne tas pats. Ypač kai kurstytoja buvo Loralyna, visai neseniai buvusi
Dominyko samdinė — o formaliai žvelgiant, tikriausiai vis dar esanti, nes privalėjo
laikyti paslaptyje mūsų rečitalio detales.
Tiesą sakant, negalėsiu apie tai pasakyti Dominykui. Niekaip neįstengčiau
papasakoti jam apie mūsų susitikimą, nepaminėjusi Loralynos. Buvau įsitikinusi,
kad, pagal jo planą, mes neturėjome palaikyti kontakto po pasirodymo. Turėsiu
nusižengti jo nurodymams, jei noriu priimti Loralynos pasiūlymą.
Ši mintis pažadino pasipriešinimo jaudulį. Aš nesu jo nuosavybė. Jis vadovavo
mano elgsenai tiek, kiek aš jam leidau tai daryti. Be to, jis konkrečiai nenurodė
man nesidulkinti, ar ką ji ten turi suplanavusi, su Loralyna.
Prisiminiau lyg nulietus ant užpakalio jos džinsus bei nepranykstančią šypseną
lūpose. Galėčiau lažintis, jog ji ištvirkusi.
 Nesu buvusi su moterimi, išskyrus kelis bučinius ir nedrąsias glamones.
Visuomet norėjau pamėginti, bet pritrukdavau drąsos kilstelėti situaciją, kurioje
būdavau atsidūrusi, į kitą lygmenį, kad ir kiek ji žadėtų.
Šįkart drąsos įkvėpė „Prosecco“ ir akivaizdus Loralynos seksualinis
pasitikėjimas. Jo pakaktų ne tik mums dviem.
— Jis — ne mano vyras, — tvirtai pareiškiau, žvelgdama jai į akis.
— Puiku.
Po dešimties minučių jau sėdėjome galinėje juodo taksi, lekiančio į jos butą
Pietų Kensingtone, sėdynėje.
Ji neblogai susitvarkiusi, mąsčiau atvykusi, žvalgydamasi po jos butą. Jis senas,
žinoma, kaip beveik viskas Londone, tačiau gerokai didesnis nei vieno miegamojo
butai, per du aukštus. Interjeras buvo, kaip ir tikėjausi, prašmatnus: tiesios
linijos, viskas balta, minimaliai aksesuarų ir pigių blizgučių. Šis butas galėjo
pasirodyti šaltas, bet paslaptingas Loralynos įvaizdis turėjo žaismingą atspalvį, tad
aš maniau, kad ledo karalienė tėra tik poza. Būčiau lažinusis, jog po šia kauke
slypi šilta asmenybė.
Ji stebėjo mane besižvalgančią.
— Triukšmo kontrolė, — tarė ji. — Štai kodėl čia atsikrausčiau.
— Triukšmo kontrolė?
— Bute gera garso izoliacija.
— O.
— Nuslopina riksmus.
Vėl pasirodė šelmiškas vypsnis.
— Ankstesni mano kaimynai nuolatos skųsdavosi, tad turėjau išsikraustyti, —
gūžtelėjusi pečiais tęsė.
Užgniaužiau šypseną. Mane visuomet linksmino kasdienybės ir nešvankybių
susidūrimas. Pasaulis, kurio dalimi tapau, iš išorės atrodė paslaptingas bei lengvai
kerintis, nors iškrypėliai, kaip ir likusioji pasaulio dalis, turi derinti savo užklasinę
veiklą su kasdienybės rutina, mokėti nuomą, smalsiems kambario draugams ir
nuomotojams pasiaiškinti dėl neįprastų namų ūkio daiktų, mokytis bei praktikuoti
savo meną kartais įprasčiausiose vietose.
Loralyna pranyko virtuvėje. Išgirdau, kaip skimbčioja į stiklinę metamas ledas
bei švelniai šnypščia atidaromas butelis.
— Prisėsk, — tarė ji, paduodama gėrimą masyvioje stiklinėje ir mostelėdama į
brangią kreminės spalvos odinę kampinę sofą, kuri užėmė beveik dvi svetainės
kambario sienas. — Einu persirengti... tinkamesniais drabužiais.
Pritariamai linktelėjau. Gurkštelėjau. Mineralinis vanduo. Veikiausiai ji
pastebėjo, kad nuo „Prosecco“ man susisuko galva. Nėra išmintinga derinti
alkoholį ir fizinės ištvermės reikalaujančius seksualinius iškrypimus. Tai viena iš
priežasčių, kodėl taip lengvai patikėjau Dominykui savo kūną: žinojau, jog jis
negeria.
Laiptų apačioje ji pasisuko į mane.
— Tiesa, Samer?
— Ką?
— Turėsime svečią.
 Ji paliko mane virti savo sultyse maždaug dvidešimt minučių. Jas praleidau
įtempusi ausis, klausydamasi, ar nesuskambės durų skambutis, ir svarstydama,
kaip man pasielgti, jei tai nutiks jai dar negrįžus. Taip pat pasinaudojau proga
atsišviežinti pirmame aukšte esančioje vonioje.
„Ar ji glamonės mano lytį lūpomis?“ — klausiau savęs ir mikliai apsiprausiau, dėl
viso pikto. Ar tikisi, jog aš ją glamonėsiu? Buvau gana patyrusi feliacijos meistrė:
ši užduotis man ypač patiko dėl valdžios pojūčio matuojant vyro kotą, suteikiant
jam tiek pasitenkinimo, kad jis, atrodo, pamiršta viską aplinkui, paimtas nelaisvėn
mano burnos, nors aš esu klūpinčioji. Tačiau niekuomet anksčiau nesu tenkinusi
liežuviu moters, tad nebuvau tikra, ar žinau, kaip tai daryti. Krūptelėjau
prisiminusi, kaip sunku meilužiui sukelti man orgazmą — baigtį, kuri, tikėtina,
gali pasisekti tik tobulai suderinus prisilietimo bei minčių ritmą, ir netgi tokiu
atveju negarantuota.
Ar man pavyks sukelti Loralynai orgazmą? Nebuvau tikra, ar bandymas bus šio
scenarijaus dalis. Iš to, kiek supratau, santykiai tarp nuolankiųjų, ar vergų, ir jų
šeimininkių nėra seksualiniai — tai greičiau pasikeitimas galia, sudėtingas šokis
tarp tarnystės bei garbinimo, viena vertus, ir dosnaus, teatrališko autoriteto
demonstravimo, kita vertus. Kaip ir visose tokiose scenose, susidarė įspūdis, kad
dominatrix kontroliuoja, tačiau iš tiesų ji ypač stengiasi perprasti individualią
kiekvieno kliento psichologiją bei suteikti jiems būtent tai, ko reikia.
Ši užduotis anaiptol nėra lengva, tačiau ji veikiausiai tinkama Loralynai — tai
galima paaiškinti prabangiu jos būstu ir nuasmenintais kambariais, lengvai
valomais paviršiais.
Vėl išgirdau kaukšėjimą ant laiptų. Pasiskubinau baigti praustis. Man išeinant iš
vonios, Loralyna atidarinėjo duris.
Dabar ji vilkėjo visą kūną dengiantį lateksinį drabužį, tik nebuvo užsidengusi
galvos. Su juo ji atrodė didingai. Pasikeitė batus į dar aukštesniais kulnais —
tokiais aukštais, kad stebėjausi, kaip ji gali eiti nepargriūdama. Ištiesinti plaukai
buvo ištepti švelniu blizgiu — jie spindėjo šviesoje it sunkios šviesios užuolaidos,
siūbuojančios sulig kiekvienu žingsniu. Moteris atrodė tarsi nužengusi iš filmo
apie superdidvyrius.
Tikra deivė. Nedvejodama supratau, kodėl vyras norėtų garbinti Loralyną.
Pamaniau, jog net gėlės pagarbiai nulenktų žiedus jai einant pro šalį.
— Markai, — kreipėsi ji į vyrą, stovintį prie durų.
Ji šiek tiek pasitraukė į šoną, kad matyčiau. Jis buvo vidutinio ūgio bei sudėjimo,
tamsiai rudų plaukų, gana gražus, bet ne pribloškiantis. Šio vyro apranga
neišdavė jo asmenybės: įprasto kirpimo džinsai, tvarkingai išlyginti balti
marškiniai su apykakle ir trumpomis rankovėmis. Jis absoliučiai niekuo
neišsiskyrė iš kitų vyrų gatvėje — buvo toks, kurio tikrai neatpažintum tarp
policijoje išrikiuotų įtariamųjų.
— Seimininke, — akivaizdžiai pagarbiai atsakė jis ir nuleido galvą, siekdamas
pabučiuoti ranką.
— Užeik.
Ji valdingai atsuko jam nugarą, ir jis nutipeno paskui ją į butą tarsi šuniukas
paskui šeimininką. Loralynai mus supažindinus, jis pabučiavo ir mano ranką. Šis
veiksmas man buvo visiškai svetimas. Akimirksniu sutrikau dėl demonstruojamo
vergiško pataikavimo. Norėjau paaiškinti jam, kad nesu domina, tačiau išraiška
Loralynos veide mane sustabdė. Tai buvo jos scena, ir aš gerbsiu tą vaidmenį, kurį
ji man skirs.
Abu su Marku nebyliai sekėme paskui Loralyną. Sustojome, jai pasiekus laiptų
papėdę.
— Ant kelių, — liepė ji Markui. Šis akimirksniu krito už manęs. — Ir nežiūrėk į
jos sijoną.
Taigi tvarka buvo nustatyta: Loralyna vadovauja, aš — jos bendrininkė, o
Markas — Loralynos paklusnusis, vergas ar tarnas (nebuvau pakankamai nuovoki,
kad įžvelgčiau tarp jų skirtumą, jei toks iš viso yra).
— Sėskis, Samer, — tarė ji man, mostelėdama ranka į karališko dydžio lovą
juodais patalais — dramatiškas nukrypimas nuo baltos apačioje. Svarsčiau, galbūt
ji neleidžia vyrams čia patirti orgazmo, antraip būtų sudėtinga išlaikyti patalynę
švarią.
Atsisėdau.
— Nuplauk jos kojas, — paliepė Markui, kuris vis dar klūpėjo it stabas,
nekantraudamas Loralynos komandos lyg šuo kaulo.
Pasilenkiau nusiauti batų.
— Ne, — tarė ji. — Jis tai padarys.
Markas atšliaužė prie jos padėto dubens ir skuduro. Įtariau, jog ne pirmą kartą
tai daro.
Grįžo šliurindamas keliais, vienoje rankoje atsargiai laikydamas dubenį, o ant
kitos lyg padavėjas visai elegantiškai persimetęs audeklą.
Vyras paėmęs nuavė mano vieną batą ir ėmė mazgoti koją, visą tą laiką
rūpestingai žiūrėdamas į šoną, per petį į grindis, sąmoningai vengdamas netyčia
pažvelgti po mano sijonu. Marko prisilietimas buvo švelnus, jis atrodė meistriškai
įgudęs, turint omenyje tai, kad užduotį atliko aklai; galėjo būti grožio
terapeutas — o galbūt ir buvo — kitame savo gyvenime.
Veiksmas, nors ir malonus, vertė mane pasijusti baisiai nepatogiai. Stengiausi
atrodyti patenkinta, nenorėdama išsiduoti Markui, jog jo pastangos man
nemalonios, nors gal jam tai ir būtų patikę. Žingsniuodama po kambarį Loralyna
sekė mane lyg vanagas. Ji regėjosi glotni it pantera apsivilkusi tuo aptemptu
kostiumu: jai priėjus arčiau veikiausiai latekso blizgesyje įžiūrėčiau savo atvaizdą.
Rankoje laikė botagą, kuriuo retkarčiais įmantriai šmaukštelėdavo mums
panosėje — nežinia, grėsmingai ar viltingai.
Pagaliau jis baigė. Atsidusau, pajutusi palengvėjimą.
— Dėkoju, — maloniai tariau vyrui man prie kojų.
— Nedėkok jam, — įsiterpė Loralyna. Ji pakišo botagą jam po smakru ir švelniai
kilstelėjo galvą. — Stokis.
Jis pakluso.
— Nusirenk.
Jis nuolankiai nusitraukė marškinius bei džinsus. Iš pažiūros atrodė puikiai.
Nieko neprikiši. Viskas savo vietose, liaunas kūnas, bet manęs jis visiškai
netraukė.
 Nuo Loralynos gniaužė kvapą ir dažnėjo pulsas, o jausmai Markui svyravo
kažkur tarp ambivalencijos ir pasibjaurėjimo. Šis vyras atrodė toks pažeidžiamas,
išsirengęs vos tik jai paliepus, jis buvo labiau nuogas nei plikas, lyg liūtas, ką tik
apkirptas medžiotojų.
Svarsčiau, ar tą patį galima pasakyti ir apie nuolankiąją mane. Galbūt.
Tikriausiai viskas priklauso nuo konkrečių stebėtojo bruožų. Panašu, kad į mano
savotišką seksualinį komplektą neįėjo potraukis nuolankiems vyrams. Įvertinus
mano santykių istoriją, tai neturėtų stebinti. Kiti žmonės taip pat turi
charakteringų keistenybių bei dirgiklių.
— Ant lovos, — amtelėjo Loralyna. Ji jau suko aplink jį ratus it katinas aplink
grobį.
Markas suskubo paklusti.
Palinkusi virš vergiškai paklusnaus vyro moteris užrišo jam akis ir patikrino
raiščio tvirtumą švelniomis glamonėmis, tarsi ramintų augintinį, kurį netrukus
nubaus.
— Dabar palauksi, kol grįšime.
Palikusi jį ant lovos mostu pakvietė mane sekti paskui ją į vonią. Uždariusi duris
pritūpė, atidarė spintelę po kriaukle ir iš užsegamų maišelių ištraukė du didelius,
juodus vibratorius su pakinktais juosmeniui. Tai buvo prisegami peniai. Dar vienas
dalykas, kurį buvau mačiusi sekso reikmenų parduotuvėse ir pornografiniuose
filmuose, bet niekada gyvai. Žinoma, mano lankytuose sekso vakarėliuose
regėjau merginą santykiaujant su mergina, bet dulkinimasis įsiskverbiant, kai
apie tai pagalvoju, buvo išimtinai heteroseksualus. Tiesą sakant, gaila — man
patiktų pamatyti dvi moteris ar du vyrus šitaip susijungusius.
Loralyna padavė man vieną, ir aš viską supratau.
— Prisisek, — paliepė.
— O, Dieve, aš negaliu jo dulkinti!
— Nustebsi išvydusi, ką tu gali. Be to, jam tai patinka. Darai bičui paslaugą,
patikėk manim.
Ji dar kartą pažvelgė į mane, ir jos veidas sušvelnėjo.
— Leisiu tau pasirinkti galą. Kur nori — iš priekio ar iš nugaros?
— Prašyčiau iš priekio, — atsakiau įsitikinusi, kad atsisakyčiau abiejų, tačiau vis
tiek paėmiau iš jos pakinktus. Jie buvo stebėtinai sunkūs ir neatrodė patogūs.
Laukia sunkus darbas. — Man nusirengti?
— Ne. Jam neleidžiama pamatyti nuogos moters. Būk apsirengusi, jei netyčia
nuslystų jo akių raištis.
Kokia viso to prasmė? Spėjau, jog Loralyna atrodė dar sunkiau pasiekiama, jei
jam neleidžiama regėti jos pažeidžiamos pusės — nuogo kūno.
Prisisegusios grįžome į miegamąjį, kur Markas keturpėsčias kantriai laukė,
siūlydamasis juo naudotis. Nurijau seiles. Nebuvau tikra, ar pajėgsiu, tačiau taip
toli nuėjusi dabar atsitraukdama palikčiau Loralyną kvailės vietoje.
Ji atrodė nuostabiai su dirbtiniu peniu. Segėjo jį lyg žmogus, iš tiesų turintis
kiaušus. Tam tikra prasme, spėjau, ir turėjo. Ūmai panorau būti Marku. Stovėti
priešais ją keturpėsčia, nusižeminusi bei jausti į mano makštį įsiskverbiant jos
didelį, juodą pimpalą. Jis visuomet išliktų kietas. Smilktelėjo pavydas, o tada
užplūdo pyktis. Markas užėmė mano vietą, ir man tai nepatiko.
Nemačiau, kaip atrodau, bet su pakinktais ant drabužių jaučiausi nerangi,
suvaržyta, kvaila. Jie buvo pernelyg griozdiški, o juosmens diržas — per platus
man, tad einant juokingai šokinėjo.
Loralyna jau įsitaisė už jo. Stebėjau, kaip ji, atgręžusi Marko užpakalį į save,
ant vienos rankos užsimauna chirurginę pirštinę, o vidurinį bei rodomąjį pirštą
išsitepa lubrikantu. Pirštinei pliaukštelėjus aplink riešą, Markas sudejavo iš
būsimo malonumo ir kilstelėjo užpakalį lyg rujojanti kalė, pasiruošusi, kad ant jos
užsiliptų.
Akivaizdžiai mėgaudamasi moteris įkišo į jo šiknaskylę iš pradžių vieną, o paskui
ir kitą pirštą.
— Ką turi sakyti, nedėkingas verge? — riktelėjo ji.
— O, ačiū, mano šeimininke, ačiū!
Jis pradėjo judėti pirmyn atgal, pirmyn atgal tarp jos pirštų, kiaušais stipriai
pliaukšėdamas jai į delną.
Ji mostelėjo man užsilipti jam priešais veidą.
— Išsižiok ir čiulpk damos pimpalą, verge.
Prisislinkusi arčiau, kad Markas pasiektų, stebėjau, kaip jis godžiai laka mano
varpos galvutę. Pradėjau stumtis.
— Jau pasirengęs mano pimpalui? — paklausė Loralyna, ištraukdama pirštus iš
jo šiknaskylės ir padėdama rūpestingai nusimautą pirštinę į šoną ant servetėlės.
Pastebėjau, jog ji patiesė nedidelį rankšluostuką tiesiai po dabar jau visiškai
stačiu jo peniu. Tai štai kaip ji išlaiko švarią patalynę.
Silpna Marko aimana panašėjo į gomurinį skausmo bei malonumo junginį,
Loralynai pervėrus nešvankiausią jo plyšį savo kotu, judinant jį pirmyn atgal lyg
stūmoklį.
Sugavusi mano žvilgsnį moteris nenuleido akių.
— Krušk jį, — patarė ji.
Buvau lytiškai susijaudinusi ir įniršusi. Norėjau, kad Loralyna dulkintų mane, o
ne šį apgailėtiną, dejuojantį vyrą ant lovos. Tai aš turėčiau gulėti išsižergusi
priešais ją, O ne jis.
Griebusi jam už raiščio prisitraukiau prie koto, dusindama jį penio galvute. „Štai
koks jausmas! — norėjau surikti. — Patinka, ar ne, tu silpnas šūdžiau?“
Girdėjau, kaip vyras pradeda springti, tad paleidau galvą, bet jis liko įsikibęs
mano penio, grūdosi jį kaip įmanydamas giliau gerklėn.
Loralyna kitoje pusėje pasilenkusi čiupo man už pečių, paskutiniu galingu
stumtelėjimu taranuodama jo užpakalį.
Atplėšęs burną nuo mano koto Markas išsiliejo rėkdamas; ant rankšluosčio
šovusi balta sėklos čiurkšlė vos nekliudė mano sijono. Loralyna švelniai išsivadavo
iš jo sutraukiamojo raumens ir stebėjo, kaip vyras sukniumba lovoje lyg senas
kledaras. Pasilenkusi nuėmė nuo jo akių raištį ir meiliai paglostė jam galvą.
— Geras berniukas, — tarė ji. — Ar tau patiko?
— O, taip, šeimininke.
— Šeimininkės, — tvirtai tarė ji, pabrėždama daugiskaitą.
Susiraukusi nusekiau paskui ją į vonią, palikdama Marką atsigauti.
 — Taigi, Samer Zachova, — vyptelėjo ji ir atsisegė pakinktus. — Nesi jau tokia
nuolanki, ar ne?

Po dviejų valandų vėl kiūtojau namie, susirangiusi lovoje ir įsmeigusi akis į

aiškiai nepanoraminį plytinį pastatą, lyg galėčiau išrankioti išmintį iš amžino plytų
bei cemento tikrumo.
Darbuotojus samdanti kinė, kurią rekomendavo Loralyna, paliko žinutę balso
pašte, siūlydama susitarti dėl perklausos pozicijai Niujorke užimti. Tiesą sakant,
aš nepretendavau į šią poziciją. Loralyna veikiausiai išsiuntė detales apie mane,
vos man išėjus.
Kiek tik atmintis siekia, norėjau aplankyti Niujorką, o apie tokį pelningą
pasiūlymą svajojau daugelį metų. Bet dabar aš ką tik prisijaukinau Londoną,
susikūriau jame gyvenimą, kuriame pagaliau pritapau, nors jis ir kėlė sumaištį, iš
pradžių su Dominyku, o dabar ir Loralyna.
Nebežinojau, kas aš ar kuo norėčiau būti. Buvau tikra tik dėl smuiko,
nuostabiojo Beilio, bet net ir jis nebeatrodė visiškai mano. Niekuomet
nesugebėsiu jį laikyti, negalvodama apie Dominyką.
Smuiko dėklas stovėjo kampe. Jis dabar skleidė ne džiaugsmą, bet kaltinimus.
Jaučiausi siaubingai kalta dėl nuotykio su Loralyna. Dominykas teprašė vieno —
būti su juo sąžiningai, o aš nebuvau ar bent jau sąmoningai suplanavau nebūti.
Kaip aš jam papasakosiu apie savo patirtį su Loralynos vergu ir prisegamu peniu?
Tai buvo man nebūdingas nukrypimas. Pamanys, kad visiškai manęs nepažinojo.
Mano pamaina turėjo prasidėti po poros valandų. Negalėjau sau leisti būti
išsiblaškiusi. Žinojau, jog paskutinėmis savaitėmis, įsivėlusi į asmeninio gyvenimo
įvykius, nebesu įprastai linksma bei gyvybinga. Prieš kelias savaites, kitą dieną po
paskutinio rečitalio Dominyko namuose, sulaukiau neoficialaus įspėjimo: mano
jausmai buvo tokie sumišę, kad išmečiau ir sudaužiau porą taurių, aiškiai kažkam
blogai paskaičiavau grąžą, nes uždarant kavinę kasoje trūko dvidešimties svarų, o
tądien prie kasos beveik visą dieną dirbau aš.
Norėdama praskaidrinti nuotaiką, apsiaudavau sportbačius, užsidėdavau grotuvą
ir išdumdavau palakstyti. Bėgdavau nuo namų per Tauerio tiltą palei Temzę, o
kirtusi Tūkstantmečio tiltą baigdavau ratą iš kitos pusės. Šiandien, kad lengviau
apsispręsčiau, klausiausi amerikietiškos muzikos — naujausio „Black Keys“
albumo. Tai buvo viena mėgstamiausių Kriso grupių. Su Krisu susipažinome per jų
koncertą „Hackney Empire“ teatre mano pirmąją savaitę Londone, mat abu
sėdėjome pirmoje eilėje.
Įveikusi ratą paskambinau Krisui, norėdama išgirsti jo balsą, bet jis neatsiliepė.
Nemačiau savo draugo nuo Šarlotės vakarėlio. Kuo giliau nirau į fetišistų pasaulį,
tuo labiau nerimavau, jog nebeįstengsiu įveikti atotrūkio, sujungti šiuos du
gyvenimus ir išsaugoti draugystę, neslėpdama nuo jo savo gyvenimo dalių,
kurioms jis, mano manymu, nepritartų.
Bėgimas padėjo šiek tiek nuraminti mintis, tačiau atvykusi į darbą vis dar buvau
truputį išsekusi. Stengiausi atsijungti, sutelkti mintis tik į tolygiai burzgiantį kavos
aparatą, klak klak, galvoti tik apie tai, kaip įstatyti į vietą kavos tirščių indą, apie
švelniai ąsotyje inkščiantį pieną.
Mano ypatinga saviįtaigos galia netruko suveikti — po kelių akimirkų jau buvau
įsitraukusi į ilgą vorą užsakymų kavos su pienu ir latės. Staiga įėjęs būrelis vyrų
atsisėdo, nelaukdami, kol juos kas pasodins. Kai galiausiai pastebėjau šiuos
žmones, iš jų elegantiškų kostiumų bei arogancijos dvelksmo spėjau, jog tai
bankininkai arba pardavimų konsultantai.
— Samer, gal galėtum mums padėti?
Pabudau iš apmąstymų suvokusi, kad vienas iš padavėjų dar negrįžęs po
pertraukos, o mano viršininkas įstrigęs prie kito stalelio su sąskaita. Jis mostelėjo
link atvykusiųjų stalo, ir aš, minutėlei padėjusi į šalį kavos užsakymo talonėlius,
nunešiau jiems valgiaraščius. Iš garsaus kvatojimo bei prakaituotų veidų padariau
išvadą, jog du iš jų jau gerokai apšilę. Butelį šampano tikriausiai pokštelėjo dar
biure, pradėdami švęsti laimėtą didelį sandorį.
Man pasisukus eiti nuo stalo, akivaizdus būrelio lyderis čiupo man už riešo.
— Ei, mieloji, mūsų draugas švenčia gimtadienį, — mostelėjo jis į sumišusį vyrą
kitapus stalo. — Gal galėtum mums atnešti šio bei to ypatingo, jei supranti, apie
ką aš?
Taktiškai ištraukiau ranką iš jo gniaužtų ir kaip įmanydama maloniau
nusišypsojau.
— Žinoma, — atsakiau. — Jūsų padavėjas netrukus prieis ir papasakos jums
apie mūsų ypatingus pasiūlymus.
Atsitraukiau. Kavos užsakymai neabejotinai kaupiasi, o dauguma žmonių
nekantrauja sulaukti savo kofeino dozės, ypač tie, kurie nori išsinešti.
— O ne, — atsakė jis. — Kodėl tau nepasilikus ir apie juos nepapasakojus,
mieloji?
Gimtadienio kaltininkas, pastebėjęs mano sumišimą, pamėgino įsiterpti.
— Ji — ne mūsų padavėja, — šnipštelėjo jis išgėrusiam draugužiui. — Palik
vargšę mergaitę ramybėje.
Jo balsas suvirpino mano atmintį, mėgindamas prasibrauti į paviršių iš
tolimiausios kertelės. Prisiminiau. Gimtadienio kaltininkas buvo nepažįstamasis,
išplakęs mane fetišistų klube rytiniame Londone, kur lankiausi viena po to, kai
pirmą kartą grojau nuoga Dominykui. Šį balsą atpažinčiau bet kur, nes jis, drauge
su kitomis patirtimis, kurios tuo metu man buvo naujos, amžiams įsirėžė į mano
atmintį.
Jo veide taip pat šmėkštelėjo atpažinimas. Mes apsikeitėme žvilgsniais. Kiek per
ilgai nenusukome akių ir taip išsidavėme jo kompanionui, jog nesame
nepažįstami.
— Pala. Jūs pažįstami?
Dabar jis pakėlė balsą. Kiti lankytojai nutilo, reaguodami į prieš juos
besiskleidžiančią sceną, nors mandagiai stengėsi nespoksoti. Gimtadienio
kaltininko veidas tapo raudonas tarsi burokas, o kitas vyras krūptelėjo, matyt, ką
tik gavęs spyrį po stalu.
— Robai, užsičiaupk.
Robas pasielgė kaip tik priešingai, supykęs dėl mano atviro neklusnumo.
 — O, man viskas aišku! — šūktelėjo jis, mėsingu delnu trinktelėdamas per stalą
taip stipriai, kad šakutė pašoko į orą. — Tu esi ta mergina iš to keistuolių klubo,
kuriame lankėmės! Turi gražų užpakalį, vaikeli.
Jis mostelėjo ranka ketindamas pliaukštelėti, tačiau aš išsisukau jam nespėjus
prisiliesti. Kliudžiau jo ranką. Marškinių sąsaga įsikabino į kitą stalą dengiančią
staltiesę, ir jis loštelėjo, tempdamas audinį su savimi, tad ant stalo rizikingai
stovėjęs vyno butelis nuvirto tiesiai į kaimynystėje sėdinčios moters skreitą.
Tai buvo raudonasis vynas. Sprendžiant iš dabar jau nuspalvintos elegantiškos
klientės aprangos, brangus. Moteris šokiruota stryktelėjo nuo kėdės. Aš,
pasinaudojusi šia sumaištimi, dingau palydėti jos į tualetą pavalyti dėmės.
Slėpiausi vonioje kaip įmanydama ilgiau, ir moteris tai įvertino.
— Tai ne jūsų kaltė, — tarė ji, niūriai muilindama marškinius. — Pažįstu šį
vyriškį iš darbo reikalų. Jis — absoliutus mulkis.
Ne tokia jau ir rafinuota, pamaniau, dar kartą ją nužvelgusi.
Mano viršininkas kaip tik ėjo prie stalo, kai išskubėjau iš vonios. Žinojau, kad jis
suvaldys situaciją, bet greičiausiai tai padarys vadovaudamasis principu „Klientas
visuomet teisus“. Mažų mažiausiai išskaičiuos už vyną iš moters sugadintais
drabužiais sąskaitos, už maistą tikriausiai taip pat, bendra suma, spėju, bus apie
porą šimtų svarų.
Nebuvau tikra, ar liežuvis tąsyk mane išsuks.
Pasiruošiau sutikti bausmę kaip tik tuo metu, kai vyrai ėjo pro duris. Robas
atrodė labai savimi patenkintas, o mano direktorius sukandęs dantis po mandagia
veido išraiška slėpė griausmingą nuotaiką.
— Samer, — kreipėsi mano viršininkas, jiems išėjus, — ateik čia. Jis mostelėjo į
personalo kambarį. — Žiūrėk, — tęsė jis mums įėjus, — tai, ką darai asmeniniame
gyvenime, — tavo reikalas, be to, aš žinau, jog šitas bičas — subingalvis... — Aš
išsižiojau kalbėti, bet jis nutildė mane iškėlęs ranką. — ...bet kai tavo asmeninis
gyvenimas tampa viešas mano restorane, tai jau mano reikalas. Aš negaliu leisti
tau daugiau čia dirbti, Samer.
— Bet tai ne mano kaltė! Jis mėgino mane grabinėti. Ką turėjau daryti?
— Na, jei būtum buvusi šiek tiek... apdairesnė... taip nebūtų nutikę.
— Ką turite omenyje, sakydamas „apdairesnė“?
— Kaip jau sakiau, Samer, ką veiki ne darbo metu — tavo reikalas, ne mano,
bet būk atsargi, gerai? Kitaip pateksi į bėdą.
— O netekti darbo nėra bėda?
— Apgailestauju, tikrai.
Pasiėmiau rankinę ir išdrožiau tiesiai pro duris.

Prakeikimas! Tas suknistas šunsnukis bei jo storos, nerangios rankos.

Susimoviau. Mano nuomos mokesčio terminas jau buvo pratęstas, nors už
kambarį moku juokingai mažai. Nenorėjau suteikti nuomotojui daugiau priežasčių
mane pakeisti. Dar vienas vėluojantis mokėjimas gali būti paskutinis lašas.
Šūdas.
 Negalėjau skambinti Krisui — būčiau turėjusi jam papasakoti, kas atsitiko, o aš
nenorėjau suteikti jam dar svaresnį pagrindą nepritarti mano gyvenimo būdui.
Galėčiau paskambinti tėvams į Naująją Zelandiją, bet nenorėjau, jog jie
jaudintųsi; be to, aš jau buvau jiems pasakojusi, kaip puikiai man čia sekasi, kad
jie nebezyztų, jog grįžčiau namo. Spėjau, jog Šarlotė padėtų, tačiau buvau
pernelyg išdidi, kad prašyčiau jos pinigų, taip pat jaučiau, jog ji mano sudėtingus
piniginius reikalus panaudotų prieš mane. Laukė darbas Niujorke, kur garantuota
alga, bet man pirmiausia reikia labai gerai pasirodyti atrankoje; žinojau, kad
konkurencija bus didžiulė.
Liko tik Dominykas.
Neketinau prašyti jo paskolos — niekada to nedaryčiau, — tačiau žūtbūt norėjau
jį pamatyti. Šio vyro balsas numaldys mano nerimą, padės surasti išeitį. Mano
sausgyslės ir raumenys buvo įsitempę iki paskutinės ribos,4 galvoje tvyrojo
nerimas. Niekas geriau nenumalšins šios įtampos nei Dominykas, kuris užvaldo
mano mintis bei mano kūną, dulkina mane, taip absurdiškai derindamas įtūžį ir
švelnumą, kad aš pasijaučiu nepaprastai atsipalaidavusi bei gyva.
Bet nežinojau, ar galėsiu pažvelgti jam į akis, nes atsitikimas su Loralyna vis
dar buvo gajus.
Turiu prisipažinti Dominykui, pasikalbėti su juo. Kitos išeities nėra. Nuo šios
minties mane supykino, tačiau priešingu atveju amžinai turėsiu šitai nešiotis, o aš
negalėjau leisti, jog tarp manęs ir smuiko atsistotų kaltė. Jei muzika nustos lietis,
paprasčiausiai nebeegzistuosiu.
Trumpam užsukau namo iš dabar jau buvusios darbovietės, apsiprausiau po
dušu, išsirinkau švarius drabužius, tinkamus studentų miesteliui, kurie Dominykui
liudijo, kad esu jo. Apsirengiau paskutinį kartą dėl jo vilkėtą ansamblį: džinsus ir
marškinėlius, apsiaviau balerinos batelius, pasidažiau šviesesniu dieniniu
lūpdažiu. Tikėjausi, jog tai primins jam apie mūsų paskutinį kartą, kai visiškai
atsidaviau.
Įsijungusi nešiojamąjį kompiuterį susiradau universitetus šiauriniame Londone,
pasisekė rasti ir literatūros kursą, kurį skaitė profesorius Dominykas. Pamaniau,
kad kur nors Menų fakultete skelbimų lentoje bus surašytos paskaitos, kaip
muzikos koledže. Aš rasiu jį.

Užtrukau, kol suradau tą vietą, tačiau galiausiai man pavyko, kaip tik prieš
prasidedant jo paskaitai.
Tai buvo populiarus dalykas, pilnas moterų. Dauguma jų buvo labai patrauklios,
jų akys tviskėjo geismu, Dominykui atsikrenkštus bei pradėjus kalbėti. Dilgtelėjo
pavydas, tad atsisėdau pirmoje eilėje, tiesiai jam prieš akis. Norėjau atsistoti ir
sušukti: „Jis mano!“ Bet taip nepadariau, nes žinojau, kad jis man nepriklauso
daugiau, nei aš priklausau jam; ne daugiau, nei kam nors apskritai priklauso kitas
žmogus.
Užtruko kelias akimirkas, kol Dominykas, paniręs į užduotį ir dėstomą dalyką,
mane pastebėjo. Išvydus mane jo akys žybtelėjo — ar tai buvo pyktis? Geismas?
Tada jo bruožai atsipalaidavo, ir jis tęsė toliau, lyg manęs čia nebūtų. Neskaičiau
tos knygos, kurią jis aptarė, tačiau sekiau jo žodžių ritmą, kalbos muzikalumą.
Lyg dirigentas jis pradėjo švelniai, kildamas iki crescendo, taip pat švelniai
užbaigė. Nenuostabu, kad jo paskaitos populiarios. Jis retkarčiais į mane
žvilgterėdavo. Tuomet aš nejudėdavau, sėdėjau nebyli, tikėdamasi, jog jis
prisimins paskutinį kartą, kai šitaip vilkėjau, buvau pasidažiusi, o jis pasirinko
tamsesnę spalvą ir nuspalvino ja mano spenelius bei lyties lūpas, pažymėjo mane,
pavertė sava.
Paskaita baigėsi, ir studentai pasipylė lauk. Sulaikiau kvapą. Negalėjau čia
trintis visą dieną, jei jis paprasčiausiai nuspręs mane ignoruoti.
— Samer, — švelniai kreipėsi į mane, tarškant rankinėms bei knygoms.
Atsistojau ir nulipau laiptais į teatro priekį, kur Dominykas už pulto dėjosi
užrašus. Jis išsitiesė ir grėsmingai pažvelgė į mane.
— Kodėl čia atėjai?
— Man reikėjo tave pamatyti.
Jo veido išraiška šiek tiek sušvelnėjo, galbūt pastebėjus mano sielvartą.
— Kodėl? — paklausė jis.
Atsisėdau ant paskutinio laiptelio, tad jis stovėjo virš manęs. Tada papasakojau
jam viską: apie Loralyną, vergą, kaip segėjau dirbtinį penį, kaip aršiai sugrūdau jį
į to vyro burną ir tuo mėgavausi, tačiau, nepaisant visko, norėjau, jog Dominykas
mane valdytų. Troškau būti jo. Papasakojau jam viską, tik neužsiminiau apie
darbo pasiūlymą Niujorke bei dabartinį savo bedarbės statusą. Net sėdėdama jo
pasaulio širdyje, po jo kojomis, buvau pernelyg išdidi, kad tai pripažinčiau.
— Tau nereikėjo čia ateiti, Samer, — tarė jis.
Jis pasiėmė krepšį ir išėjo pro duris.

Jo žinutė atskriejo vėliau, man jau grįžus namo. Gulėjau ant lovos, apsikabinusi
smuiko dėklą, neprarasdama vilties, jog, nepaisant to, kas tarp mūsų nutiko, jis
leis man pasilikti Beilį. Vėl jaučiau užplūstant gėdą, kad galėčiau iš šio vyro ką
nors imti.
Tada supypsėjo mano telefonas. Atsiprašymas.
„Atsiprašau. Užklupai nepasirengusį. Atleisk man.“
„Atleidžiu“, — atsakiau.
„Ar vėl man grieši?“
„Taip“.
Laikas, data ir adresas buvo nurodyti kita žinute. Rytoj, kitoje, naujoje vietoje,
ne jo namuose. Šįkart jis paprašė manęs pasirūpinti auditorija. Išsirinkti ją. Bandė
mano atsparumą?
Galvojau apie tai, kad vėl jam grosiu, lyg pakartodama mūsų paskutinių,
sėkmingų pasimatymų — jei mūsų susitikimus taip galima pavadinti — pobūdį. Jis
mėgino atsukti laiką atgal, sugrąžinti mus į kelią, kuriuo ėjome.
Svarsčiau, ką galėčiau pakviesti. Ne Loralyną. Tai būtų druska ant žaizdos.
Liko tik Šarlotė, nors labai nenorėjau įtraukti jos į šį jautrų įvykį. Ji sugebėdavo
viską perimti į savo rankas, be to, nebuvo tokia empatiška, kad pastebėtų įtampą
mano ir Dominyko santykiuose. Tačiau ji liko vienintelė, aš daugiau neturėjau iš
ko rinktis. Esu sutikusi ir kitų žmonių, bet paprastai tokiuose vakarėliuose
neperžengdavom trumpalaikio malonumo ribų, nepasiekdavom reikšmingesnio
bendravimo, kurį galima būtų pavadinti draugyste.
— Oho, pasaka, — nudžiugo Šarlotė. — Ar galiu atsivesti draugą?
— Tikriausiai, — atsakiau. Jis liepė pasirūpinti auditorija, tad būtų keblu, jei
pasirodyčiau drauge su Šarlote. Viena pati ji tikrai trukdytų.
Tenorėjau dulkintis su Dominyku, tačiau taip pat ketinau jam įrodyti, jog ši
keista mūsų partnerystė gali pavykti. Jis prašė auditorijos, tad auditoriją turės.
Vėl apsirengiau ilgą aksominę suknelę, kurią vilkėjau tądien ant pakylos, ir
pasiėmiau Beilį. Dominykas konkrečiai nesakė, pagalvojau suraukusi antakius,
tačiau prašė pasirodymo, tad veikiausiai turėsiu groti. Be to, mano rankos be
smuiko atrodė tuščios.
Šis pasirodymas turėjo vykti šiauriniame Londone. Tai buvo dar viena
anoniminė vieta, šįkart didžiulė svetainės tipo erdvė su virtuve bei dušu. Gana
ištaiginga, nors nuobodžiai apstatyta: po dvi odines sofas prie kiekvienos sienos,
keletas kilimų ant grindų ir stiklinis staliukas viduryje. Tolimajame kampe
riogsojo karališko dydžio lova.
Kone visą erdvę užpildė Šarlotės atsivesta maždaug penkiolikos žmonių
kompanija, įskaitant ir jos žavųjį palydovą, Džasperą. Ar jis ima už valandas?
Atėjo ir Krisas.
O, Dieve, ką ji padarė?
Tačiau Dominykas atrodo gana laimingas, pastebėjau pajusdama palengvėjimą.
Jis atidrožė tiesiai prie manęs ir šiltai pabučiavo į lūpas, meiliai spustelėjęs pečius.
— Samer, — tarė švelniai. Jis, atrodė, jaučia tokį pat palengvėjimą kaip ir aš.
Gal jis manė, jog aš nepasirodysiu.
Krisas bei Šarlotė su Džasperu buvo panirę į pokalbį kitoje kambario pusėje. Jie
susispietę šnekučiavosi, ir nė vienas manęs nematė. Gerai. Turėsiu progą
pasikalbėti su Dominyku.
Tačiau nespėjus man prasižioti, kad susirastume tykią vietelę, kur būtume tik
mudu, nors ir trumpam, prišoko Šarlotė bei čiupo mane į glėbį.
— Samer! — suriko ji. — Dabar jau galime pradėti vakarėlį. Krisas apkabino
mane iš kitos pusės ir meiliai pakštelėjo man į skruostą.
Buvau apsupta žmonių. Dominyko veidu šmėstelėjo nusivylimas, tačiau jį
netrukus pakeitė įprastinis susitvardymas. Vyras pranyko virtuvėje, Šarlotė
išskubėjo paskui, nutaisiusi šelmiškesnę nei įprastai veido išraišką. Ką ji sumanė?
Apžvelgiau kambaryje susirinkusias poras — dauguma jų buvo kukliai
apsirengusios. Bet, nors buvo linksma, nė viena dar nesidulkino. Tai neatitiko
Dominyko stiliaus. Svarsčiau, kiek čia jis prikišęs nagus, o kiek Šarlotė. Įtariau,
kad šioji daugiausia prisidėjusi.
Nesvarbu — netrukus pradėsiu griežti ir visus juos pamiršiu.
Krisui, atrodė, malonu mane matyti, tad jis mėgino įtraukti mane į pokalbį.
Tačiau aš tegalėjau galvoti tik apie Šarlotę bei Dominyką virtuvėje. Jų pokalbis
buvo keistas — ir apie ką jie gali kalbėtis, išskyrus mane? Dominyko veidas
dažniausiai būdavo neįskaitomas, tačiau iš kietai sučiauptų jo lūpų galėjau
pasakyti, jog jis dėl kažko nepatenkintas, o Šarlotė nesustojo tarškėjusi.
— Ei, Samer... Gal apšilkime? — Krisas purtė mane už peties.
— O, aišku, — atsakiau, paimdama dėklą ir sukdama link erdvės tolimajame
kambario kampe, kur jis pasidėjo savo violončelę ir kur, spėjau, bus mūsų laikina
scena.
Tada Dominykas šūktelėjo mane vardu.
— Samer, ateik čia.
Pastačiau dėklą šalia Kriso ir nuėjau prie Dominyko.
— Šį vakarą tu negrosi. Bent jau ne taip.
Jis pasilenkė bei pabučiavo mane į lūpas. Dominykui atsitraukiant akies
krašteliu sugavau Šarlotės žvilgsnį. Ji atrodė savimi patenkinta. Kad ir dėl ko jie
būtų ginčijęsi, ji laimėjo. Dominykas atrodė įkaitęs bei susijaudinęs. Jaučiau nuo
jo kūno kylantį karštį. Nenustebčiau, jei nuo jo pradėtų rūkti garai.
Kažkas kambaryje spragtelėjo žiebtuvėliu.
Krūptelėjau.
Šarlotė ištiesė maišą su kažkokia virve bei įvairiais pritvirtinimais viduje.
Prisiminiau, kad minėjo man apie juos skaičiuosi. Vyliausi, jog ji lankė reikiamus
kursus ir neraišioja kiekvieno, kuris leidžiasi.
Mergina pastūmė stiklinį stalelį per pėdą ar dvi ir užsilipo ant jo, visam
kambariui atidengdama savo ilgas, įdegusias kojas bei užpakalį, pridengtą žemę
siekiančia šviesoje permatoma balta suknele. Šarlotė buvo be kelnaičių, kaip ir aš,
tad turėjau pripažinti, kad ji turi puikias kojas.
Dominykas raminamai spustelėjo man ranką. Tačiau ramiau nepasidarė. Šarlotė
vėl, stovėdama ant grindų, stūmė stalelį nuo tako. Prie metalinio žiedo lubose ji
pritvirtino virvę.
— Ar padarysi tai dėl manęs? — paklausė Dominykas.
Na, aš vis dar nežinojau, ko jis iš manęs tikisi, tačiau, kad ir kas tai būtų,
padarysiu. Nepasitikėjau Šarlote, kai ji šitaip elgėsi, bet pasitikėjau Dominyku,
net kai jis keistai elgėsi.
Šarlotė sugriebė mane už pečių ir nusitempė po virvėmis.
— Iškelk rankas ir nebijok — tau patiks.
Spėjau, jog ji mane pakabins.
— Pirmiausia nuvilk suknelę, — šūktelėjo žaismingas balsas nuo vienos iš sofų.
Šarlotė pakluso — nusmaukė petnešėles ir atsegė užtrauktuką nugaroje, man
net nespėjus iškelti rankų. Suknelė nukrito ant žemės. Vėl stojau nuoga prieš
auditoriją, tik dabar jau buvau pripratusi prie šito jausmo.
Laimei, Kriso niekur nebuvo matyti. Galbūt jam pabodo laukti, o gal išgąsdino
minia, kas minutę tampanti vis geidulingesnė, ir jis išėjo.
Pakėlusi rankas pajutau ant riešų apsivyniojančią virvę, pinklius antrankius.
Įkišusi pirštą tarp riešo bei virvės, Šarlotė patikrino, ar ne per stipriai ręžiasi.
Galbūt ji vis dėlto turėjo širdį.
— Taip gerai? — paklausė ji. — Ne per stipriai?
— Nespaudžia, — atsakiau. Kojomis vis dar tvirtai stovėjau ant žemės. Nors
negalėjau laisvai sukinėtis, rankas ji paliko šiek tiek laisvesnes, kad ši poza
nepasidarytų nepatogi pernelyg greitai.
— Na, ji tavo, — Šarlotė suokalbiškai tarė Dominykui.
Girdėjau kitame kambaryje tekantį vandenį ir atsidarančias bei užsidarančias
duris.
Krisas.
Jis tik buvo vonioje.
Užsikrušimas.
— Ei, — kreipėsi jis į Dominyką, — ką tu čia supistai darai?
Jo balsas buvo sklidinas pykčio.
Jis neklausė manęs, ką aš darau, tik ką Dominykas daro. Ar jis nemato, kad aš
nesipriešinu, kad apsisprendžiau tai padaryti, kad veikiu laisva valia, o ne pildau
kiekvieną vyro, su kuriuo esu, kaprizą?
Staiga supykau ant jo, kad jis nesupranta manęs, o nori, jog atitikčiau jo
lūkesčius.
— O, atsikrušk, Krisai, būk malonus, gerai? Man viskas gerai! Mums visiems
viskas gerai. Tik tu nesupranti.
— Samer, tik pažvelk į save! Virtai supista iškrypėle! Tau pasisekė, kad leisiu
jums tęsti savo ligotus žaidimėlius ir neiškviesiu policijos.
Pasičiupęs violončelę bei švarką jis išdūmė pro duris, trinktelėdamas jas paskui
save.
— Ohoho, — pasigirdo nuo sofos jau anksčiau kalbėjęs balsas, — štai kodėl
nereikia kviesti davatkų į iškrypėlių vakarėlius.
Keli žmonės nusijuokė, išsklaidydami įtampą.
Tegu užsikruša. Tai mano kūnas, ir aš darysiu su juo, ką prakeiktai noriu,
įskaitant Dominyko pageidavimus.
Dominykas paglostė man plaukus, dar kartą švelniai pabučiavo ir paglamonėjo
krūtis.
— Tikrai šito nori? — paklausė jis.
— Taip, jaučiuosi geriau nei gerai.
Norėjau, kad viskas prasidėtų, kad jis mane išdulkintų bei išlaisvintų, kad galų
gale liautųsi skaudėti rankas ir galėčiau griežti Beiliu.
Tada Dominykas išsitraukė skustuvą.
 10
Vyras ir jo tamsa
Susijaudinimas augo.
Dūmų pilname kambaryje. Galvose.
Krisas išėjo, tačiau jo žodžiai vis dar skambėjo Samer ausyse. Viena dalis jos
jautė jo kaltinimų geluonį, kita, labiau padykusi ir neatsakinga, pyko ant vyro,
kad turėjo įžūlumo net pamėginti ją kritikuoti bei vaizduoti suprantantį
prieštaringą jos impulsų prigimtį.
Samer atsiduso, perstatydama kojas ir perskirstydama svorį. Pakėlusi akis
stebėjo Dominyką, kuris kitame kambario kampe buvo pasinėręs į pokalbį su
Šarlote ir rankomis nevaržomai klajojo dabar jau nepridengtu jos kūnu. Greta jų
stovėjo Džasperas, visiškai nuogas, susidomėjęs įspūdinga erekcija, tingiai
glostydamas save viena ranka, kita aktyviai darbuodamasis Šarlotės šakumo
tamsoje. Neatrodė, kad šią trikdė jungtinės dviejų vyrų, tarp kurių ji atsidūrė,
glamonės — regis, ji visiškai kontroliavo šią keistą padėtį. Dominykas, vis dar nuo
galvos iki kojų vilkintis juodai, buvo nusimetęs tik švarką — tai buvo vienintelis
kompromisas. Dabar glotni jo palaidinės kašmyro vilna neabejotinai švelniai
trynėsi į Šarlotės krūtis, šiai spaudžiantis prie jo.
Blankioje šviesoje Samer matė bei girdėjo kitas poras, išsibarsčiusias ant
grindų, ant kampinės sofos tolimoje kambario pusėje ir net ant didelio
stačiakampio stalo, dabar nenukrauto lėkštėmis ir stiklinėmis. Visi buvo įsitraukę į
kokio nors pobūdžio seksualinę veiklą: aimanavo, kuždėjosi, glamonėjosi. Kažkas
stypčiodamas pro šalį pirštais lengvai palietė jos plaukus, bet ji neatsisuko, tad tas
kažkas neužsibuvęs susirado kitą galūnių raizginį. Jos akys buvo įsmeigtos į
trijulę — Dominyką, Šarlotę ir Džasperą. Apie ką jie kalbasi? Apie ją?
Mintys Samer galvoje šėlo.
Prasidėjo dar vienas žaidimo, kurį ji noriai žaidė su Dominyku, etapas. Jis virto
laisvu kritimu.
Protarpiais visi trys sąmokslo dalyviai atsisukę pažvelgdavo į ją — Samer
atrodė, jog jie juokiasi iš jos, lyg būtų tapusi apleistu pantomimos arklio
pasturgaliu.
Užplūdo prisiminimai. Atminė, kaip muzikavo Dominykui viena ant pakylos
viržyne. Prisiminė, kaip nuoga grojo su aklais styginio kvarteto nariais, vėliau —
solo kriptoje, galiausiai vainikuota pasidulkinimu. Vis dar gyvas epizodas, kai ji
užrištomis akimis griežė nematomam žiūrovui (dabar tikėjo, kad buvo tik vienas
asmuo, ir jos instinktas sakė, jog tai turėjo būti vyras) ir po to be ceremonijų
buvo paimta Dominyko, stebint tam pačiam nepažįstamajam. Viskas vedė į šį
vakarą.
Ko ji laukė, ko tikėjosi? Kažkokio kankinančio judėjimo į priekį, švenčiant jų
neįprastų santykių apeigas? Neabejotinai ilgėjosi jo, kol jis buvo konferencijoje
Italijoje. Jo santūraus pasitikėjimo, švelnių, bet valdingų įsakymų. Samer kūnas
jai tai sakė, ir ji kompensavo šią patirtį nuotykiais fetišistų pasaulyje.
Mergina norėjo, jog šis vakaras būtų ypatingas, o ne vien tik nauja variacija,
iškreiptas teatrališkas susitikimas.
Samer suvirpėjo, vis dar jausdama aštrių skustuvo ašmenų kelią per jos lytį.
Tada nuleido akis ir pamatė pliką genitalijų lygumą. Mergina suvirpėjo — toks
ypatingo nuogumo reginys ją šokiravo. Ar ji prie to pripras, nustos drovėtis fakto,
kad buvo nuskusta kitų akivaizdoje, atidengta labiausiai žeminančiu būdu? Tuščiai
vylėsi, jog, atlikus šią demonstraciją, Dominykas atlaisvins jos rankas ir bent jau
leis pagriežti brangiuoju naujuoju Beiliu sukviestai auditorijai, tačiau Šarlotė
kažkaip perėmė vakaro vadžias į savo rankas. Taigi Samer buvo palikta, ne visai
kabanti, bet nuoga ir nenaudinga, paversta veikiau žiūrove, jos nevalingai
sukeltoms geismo bangoms vilnijant per susirinkusiųjų būrį. Merginos galvoje
plonas balselis klykė: „Dominykai, išdulkink mane, paimk mane visų akivaizdoje,
dabar, dabar pat“. Bet žodžiai nepajėgė ištrūkti pro suspaustų, išdžiūvusių lūpų
pylimą. Mat, nepaisant visko, ką Samer su juo darė, ji jautė, kad taip sakydama
nusižemintų. Giliai viduje suvokė, jog ne ji turėtų prašyti, maldauti — lyderio
vaidmens turėtų imtis Dominykas. Ne ji.
Matė, kaip Šarlotė nuleido galvą prie Dominyko lūpų ir jį pabučiavo. Džasperas
prisispaudė arčiau ir ėmė kramsnoti Šarlotės ausies lezgelį. Kambaryje nuaidėjo
už jos ant kilimo besimylinčios nematomos poros garsai.
Pažadintas švelnių garsų, Dominykas išsilaisvino iš Šarlotės glėbio, atėjo prie
Samer ir be žodžių atrišo jai rankas. Ji jas nuleido, dėkinga, kad pagaliau
prisiminė ją, kol dar nespėjo sutraukti mėšlungis. Vyras švelniausiai pasaulyje
pabučiavo ją į kaktą. Tada prisistatė Šarlotė.
— Buvai nuostabi, mieloji, — tarė jai draugė, glostydama skruostą. — Tiesiog
žavinga.
Samer tikėjosi, jog dabar Dominykas atsiduos jai. Tačiau Šarlotė, sekama
Džaspero, kurio pasistojęs draugužis dabar buvo visu gražumu, paėmė Dominyką
už rankos ir nusivedė šalin.
Nuoga Samer, kraujui vėl ėmus cirkuliuoti rankomis, pajuto dilgtelint pavydą,
kad jos draugė nesitraukia nuo Dominyko, nepalieka jo vieno. Ar ji nežino, jog dėl
keistų priežasčių, kurių ji negali paaiškinti, Dominykas priklauso jai? Samer?
Kodėl Šarlotė nepalieka jų ramybėje? Ir apskritai, tai ne jos reikalas.
Galiausiai Dominykas tarė:
— Man reikia gėrimo. Kam nors dar papildyti? Samer, gal vandens?
Samer linktelėjo. Dominykas palikęs juos išėjo į virtuvę, lipdamas per judančius
kūnus, laviruodamas tarp įvairiausių kūniškų žaidimų.
Jam pranykus, Šarlotė sukuždėjo Samer į ausį:
— Man patinka tavo vaikinas, mieloji Samer. Galiu jį pasiskolinti?
Sukrėsta šio prašymo Samer nutilo. Jos viduje užvirė pyktis. Kitomis
aplinkybėmis — bare, normaliame vakarėlyje, bet kur, išskyrus šį kambarį, pilną
besidulkinančių, besiglamonėjančių, pašėlusiai rujojančių porų, kurias pažadino
jos priverstinis išstatymas parodai ir ritualinis nuskutimas, — ji būtų garsiai tam
paprieštaravusi, bet iškrypusi šios išsišokėlių aplinkos prigimtis kažkodėl tai
draudė. Galbūt tai neįprastas orgijų etiketas?
Vis dėlto viduje ji kunkuliavo. Iš pykčio. Kaip Šarlotė galėjo? Ar ji — ne draugė?
Samer vis dar virė, kai grįžo Dominykas ir gyvai pasuko prie jų, rankose
laikydamas taures.
Jis padavė Samer vandenį, kurį ši godžiai išgėrė per sukepusias lūpas. Šarlotė,
vis dar sekiojama Džaspero, savininkiškai apjuosė rankomis Dominyko liemenį.
— Argi ne smagu, chebra? — tarė Šarlotė.
Samer aptemdė beprotybė.
O gal pagieža.
Padavusi tuščią taurę Dominykui, ji atsisuko į Džasperą, lėtai nuleido kairę
ranką ir begėdiškai paėmė jo gaiduką.
— Taip, smagu, — tarė ji, — juk mes tarp draugų, ar ne?
— Taip, jauku, — pridėjo Šarlotė, pastebėjusi Samer judesį. Linksma šypsena
nušvietė jos veidą. Kažkur kambaryje kažkas patyrė orgazmą nevaržomai
dūsaudamas.
Džaspero penis Samer rankoje buvo neįtikėtinai kietas. Tvirtesnis nei bet kuris
kitas, kokį teko čiupinėti, pagalvojo ji. Jį sugriebusi pastebėjo vyro veide
šmėkštelint šypsenos šešėlį ir pajuto užplūstam šilumą bei geismą. Samer
atsisakė žiūrėti į Dominyką bei stebėti jo reakciją.
Susmukusi ant kelių paėmė Džaspero ilgą, storą, aksominį penį į burną ir
pajuto, kaip jo apimtys dar padidėjo.
— Pavaryk, mergyt, — išgirdo sakant Šarlotę ir pajuto Dominyko akis gręžiant
ją iš viršaus.
Akimirką Samer pagalvojo, koks Dominyko varpos skonis. Ji jam nečiulpė ir
svarstė, kodėl šito nedarė. Vėl sutelkė dėmesį į atliekamą darbą, liežuviu bei
lūpomis žaisdama su eskorto gaiduku, čiulpė, laižė, švelniai kandžiojo jį vos
juntamo pulso ritmu, sklindančiu nuo širdies iki pat koto briaunos, lyg duslus
būgnas egzotiškose džiunglėse. Akies krašteliu pastebėjo Šarlotę, tiesiančią
rankas prie Dominyko diržo, neabejotinai ketinančią pasekti jos pavyzdžiu.
Samer pajuto graužiantį pavydą. Buvo pasiryžusi sukelti Džasperui orgazmą.
Tačiau ir patys geriausi planai lengvai suardomi: Samer pajutus silpną virpulį,
perbėgantį atletišku Džaspero kūnu, ir tikintis, kad jis kelionę baigs jos burnoje,
eskortas švelniai atsitraukė nuo jos, palikdamas ją klausiamai bei nusivylusiai
išsižiojusią. Jis pakėlė merginą už rankos ir švelniai pasodino ją ant gretimos,
dabar jau tuščios sofos. Džasperas bei Samer, priešingai nei Dominykas ir Šarlotė,
kurie stovėjo netoliese pusėtinai apsirengę — ji dėvėjo korsetą ir mūvėjo kojines,
jis buvo nuleidęs kelnes, bet apsimovęs trumpikėmis, — buvo nuogi, jų kūnai it
veidrodis atspindėjo geismą bei blyškumą. Samer atsiklaupė, išstatydama save
prieš visus. Išgirdo šnarančią meistriškai ant Džaspero stovinčio falo užtempiamą
gumytę. Tada jis išsiskėtė ir įsitaisė už jos, peniui erzinančiai šokant prie jos
nuogesnių nei nuogi įėjimo vartų.
Giliai įkvėpusi Samer pažvelgė už Džaspero ir išvydo niaurią tamsą Dominyko
akyse, įsmeigtose į judviejų su Džasperu sukurtą reginį. Tada pajuto, kaip
Džaspero storas pimpalas pralaužia ją vienu postūmiu pirmyn, netikėtai plačiai
atverdamas, paimdamas savo vyriškumu. Užsikrušimas, koks jis didelis. Samer
iškvėpė, lyg Džaspero valingas ir ryžtingas smūgis būtų išstūmęs iš plaučių visą
orą. Jam pradėjus judėti — pirmyn ir vėl atgal — Samer atsijungė, leisdama kūnui
plūduriuoti nebūties jūroje, pasidavusi akimirkai, nusimetusi savisaugos likučius,
negalvojanti, atvira bet kam, neapsaugota, it žaisliukas paleistose geismo
bangose.
Mergina užmerkė akis. Jos kūnas buvo kaip ypatingas laidininkas, mintys —
tarsi greitai išsisklaidantys debesys. Jos pilkosios ląstelės persikėlė žemyn,
atsižadėdamos visos valios dėl galingos geismo ugnies.
Slaptoje smegenų (ar sielos?) kertelėje Samer įsivaizdavo save susiliejančią su
Dominyko kūnu, ne stebinčią, kaip Šarlotė veikiausiai meistriškai čiulpia jo
pimpalą, bet liudijančią, kaip jo akys hipnotizuojančiai įsmeigtos į ją, krušamą
Džaspero. O, jis veikiausiai stebi eskorto gaiduką skverbiantis į jos gelmes,
pliuškenantis joje, išspaudžiant prakaitą virš jos lūpų ir trikdant kvėpavimą.
Žiūrėk, Dominykai, žiūrėk — štai kaip kitas vyras mane dulkina, ir puikiai tai
daro, ar nenorėtum būti jo vietoje, nenorėtum? O, koks jis kietas. O, kaip jis
mane valdo. O, kaip jis priverčia mane tirtėti, virpėti, drebėti. O, kaip stipriai jis
mane kruša. Ir dar stipriau. Nepailsta. Niekada nesustoja. Lyg mašina. It karys.
Ji kimiai šūktelėjo iš malonumo bei suvokė, kad jaudina ne tik energingi, tikslūs
Džaspero judesiai, bet ir žinojimas, jog Dominykas stebi.
Tada ji baigė.
Rėkė.
Galiausiai pajuto Džaspero orgazmą, gelmes užtvindžiusį karšta sėkla plono
latekso prezervatyve. Ūmai jai svarstant, koks būtų Dominyko sėklos skonis, jei
čiulptų jį iki ejakuliacijos, ir ar apskritai kada nors čiulps, pradėjo kankinti nežinia
iš kur atsiradusi beprotiška mintis: Ar aš — pamišėlė? Ar aš — ligonė? Samer
suvokė, kad absurdiškos mintys turi įprotį pasirodyti smegenų horizonte pačiais
netinkamiausiais momentais.
Samer sunkiai šnopavo, kai Džasperas ištraukė penį ir pakilo virš jos, jau
suglebusiu, bet vis dar įspūdingų apimčių bei ilgio draugužiu. Ji užsimerkė ir
pajuto užplūstant apgailestavimą, sumišusį su malonumu. Nebenorėjo žinoti ar
matyti, ką veikia Dominykas su Šarlote.
Ji buvo pavargusi, labai pavargusi.
Pasuko išvargusį kūną, įbedė veidą į kvapią sofos odą ir pradėjo tyliai kūkčioti.
Kambaryje, aplink ją, Samer tapus tarsi gravitacijos centru, orgija ėjo į pabaigą.

— Aš nusivylęs, — tarė Dominykas.

— Argi ne to norėjai? — paklausė Samer. Tai buvo kitą dieną. Jie sėdėjo
kavinėje Šv. Kotrynos dokuose, kur pirmą kartą susitiko. Leidosi vakaras, ir
pakrikai judantys keleiviai grūmėsi su piko valanda, automobiliams riaumojant
ant netoliese esančio tilto. — Argi netroškai matyti manęs, dulkinamos kito vyro,
ir...
— Ne, — piktų žodžių tiradą nutraukė Dominykas. — Visiškai ne.
— Tai ko tu norėjai? — kone klykė ji, skausmui bei sumišimui šviečiant veide.
Jam nespėjus atsakyti, ji tęsė. Vidinis velnias ją skubino, verždamasis rūstybės ir
skausmo banga. — Esu tikra, kad vaizdas tave užvedė, ar ne?
Jis trumpam nusuko akis.
 — Taip, — pasakė tyliu balsu, lyg prisipažindamas esąs kaltas dėl smulkaus
nusikaltimo.
— Matai, — tęsė Samer su triumfo gaidele, įrodžiusi, jog buvo teisi.
— Aš jau nebežinau, ko noriu, — tarė Dominykas.
— Netikiu, — atsakė Samer. Jos mintys vis dar kovojo su pykčio audra.
— Maniau, mes buvome susitarę.
— Nejaugi?
— Už mano nuodėmes, taip.
— Be abejonės, už daugybę nuodėmių. Ištisą krūvą.
— Kodėl tu tokia agresyvi? — paklausė jis Samer, jausdamas, jog jų pokalbis
krypsta netinkama, netgi labai bloga linkme.
— Tai dabar aš kalta, kad per toli nuėjau, ar ne?
— Aš to nesakiau.
— O kas leidosi grabinėjamas Šarlotės, lyg aš neegzistuočiau ir nestovėčiau it
kvaiša nuoga, kaip motina pagimdė, nuskusta tarsi vulgari vergė? — neatlyžo ji.
— Niekuomet nelaikiau tavęs verge — nei anksčiau, nei dabar, ir ateityje
neketinu to daryti, — pastebėjo jis.
— Bet neturėjai problemų elgtis su manimi taip, tarsi aš būčiau tokia, — ji kone
springo žodžiais. — Aš nesu vergė ir niekuomet ja nebūsiu.
Dominykas, beviltiškai mėgindamas atgauti iniciatyvą, pertraukė Samer:
— Aš tik maniau, kad tu, nusižeminusi su tuo... alfonsu, abu mus nuvylei, tik
tiek.
Samer nutilo. Jos akyse sužibo gėdos ir pykčio ašaros. Akimirką svarstė, gal
šliūkštelėti į jį rankoje laikomą stiklinę vandens, bet susitvardė.
— Aš nieko tau nežadėjau, — galiausiai ji tarė Dominykui.
— Aš ir neprašiau.
— Tai buvo... potraukis. Negalėjau susivaldyti, — lyg ir atsiprašinėjo ji, tačiau
tuoj pat vėl užsipuolė. — Tu įstūmei mane į tą situaciją ir pametei. Lyg pažadinęs
demonus pranyktum už mylių, palikdamas mane vieną su... Dievas žino kuo.
Nežinau, kaip tai paaiškinti, Dominykai.
— Suprantu. Iš dalies tai ir mano kaltė. Galiu tik atsiprašyti.
— Atsiprašymas priimtas.
Ji gurkštelėjo iš stiklinės. Ledukai jau seniai buvo ištirpę ir vanduo tapo
drungnas. Tarp jų stojo tyla.
— Taigi... — galiausiai pratarė Dominykas.
— Taigi.
— Ar nori tęsti?
— Ką tęsti? — paklausė Samer.
— Pasimatymus su manimi.
— Kaip kas?
— Meilužė, draugė, malonumo bendrininkė. Tu rinkis.
Samer dvejojo.
— Nežinau, — prisipažino ji. — Tiesiog nežinau.
— Suprantu, — nuolankiai linktelėjo Dominykas. — Aš tikrai norėčiau.
— Viskas taip sudėtinga, — pastebėjo Samer.
 — Sudėtinga. Viena vertus, aš tavęs noriu. Labai, Samer. Ne tik kaip meilužės,
žaisliuko, bet ir kai ko daugiau.
Kita vertus, man sunku paaiškinti šitą trauką ir tai, kaip ji taip staiga iškrypo.
— Hmm... — numykė Samer. — Tai pasiūlymo tekėti nebus, ar ne? — Ji
išsišiepė nuo ausies iki ausies.
— Ne, — patvirtino jis. — Galbūt kitokio pobūdžio susitarimas?
— Maniau, kad tai mes jau turime.
— Galbūt, — tarė jis.
— Tik jis akivaizdžiai neveikia, ar ne? Tam įtakos turi tiek daug nežinomų
veiksnių.
Abu unisonu atsiduso ir dėl to nusišypsojo. Bent jau gali įžvelgti humorą šioje
situacijoje.
— Gal mums reikia kurį laiką nesimatyti?
Nesvarbu, kuris iš jų ištarė šiuos žodžius; šiaip ar taip, jie abiem kabėjo ant
liežuvio galo.
— Ar nori, jog grąžinčiau smuiką? — paklausė Samer.
— Žinoma, ne. Jis visuomet buvo tavo. Be jokių išlygų.
— Ačiū. Nuoširdžiai dėkoju. Tai pati puikiausia dovana, kokią esu gavusi.
— Esi verta šimtus kartų daugiau. Muzika, kurią man sukūrei, nepamirštama.
— Ir apsirengusi, ir nuoga?
— Taip, ir apsirengusi, ir nuoga.
— Taigi?
— Na, mes lauksime; mes galvosime; žiūrėsime, kas bus toliau ir kada tai bus,
jei apskritai bus.
— Jokių pažadų?
— Jokių pažadų.
Dominykas paliko penkių svarų banknotą ant stalo ir sunkia širdimi stebėjo, kaip
Samer išeina iš kavinės. Jos siluetas pamažu ištirpo naktyje.
Jis pažvelgė į savo laikrodį, sidabrinį „Tag Heuer“, kurį pasidovanojo prieš keletą
metų užėmęs pareigas. Jis žiūrėjo ne į laiką, kuris buvo netikslus, miglota vakaro
ir nakties sandūra, bet į dieną. Praėjo keturiasdešimt dienų nuo tos akimirkos, kai
jis pirmą kartą pamatė Samer, grojančią Tottenham Court Road stotyje su
senuoju smuiku. Tai nepamirštama data.

Susitikimas su galvų medžiotoja, ieškančia narių orkestrui Amerikoje, pasisekė

itin gerai. Praėjus vos savaitei, Samer nusileido JFK oro uoste, be ceremonijų
atidavusi kambarį Whitechapelyje ir sąmoningai atsisakiusi depozito.
Ji neatsisveikino su Šarlote ar kitais pažįstamais. Tik su Krisu, kuriam trumpai
kaip įmanydama pasiaiškino, nes norėjo jo palaiminimo. Ji nepaskambino
Dominykui, nors, be kitų priežasčių, jautė stiprią pagundą tarti jam paskutinį žodį.
Agentūra pasirūpino, kad ji gautų laikiną būstą bendruose apartamentuose
drauge su kitais orkestro nariais užsieniečiais netoli Bowery rajono. Ją įspėjo, jog
visi jie iš pučiamųjų instrumentų skyriaus, lyg instrumentai lemtų jų asmenybes.
Ši pastaba — ar įspėjimas? — ją pralinksmino.
Samer pirmą kartą lankėsi Niujorke. Geltonam taksi artėjant prie Midtowno
tunelio, ji pirmą kartą išvydo Manhatano horizonto liniją, kuri atrodė įspūdinga,
kaip ir beveik visuose matytuose filmuose. Veik tiesiogine to žodžio prasme atėmė
žadą.
Samer manė, jog tai geras būdas pradėti naują gyvenimą. Iki šiol kelionė per
Kvynso ir Jamaikos rajonų transporto spūstis pakeliui iš oro uosto atskleidė tik
priemiesčių pilkumą. Bet dabar jos akys per purvino taksi langus nukrypo į tolimą
aukštų pastatų horizontą. Mergina išvydo atpažįstamus orientyrus, ir ją užplūdo
džiaugsmas bei viltis.
Pirmąją savaitę mieste liko mažai laisvo laiko, nes reikėjo lėkti į būtinas skubias
repeticijas, susitvarkyti privalomus leidimus gyventi, prisitaikyti prie savotiškos
Žemutinio East Side pastatų geografijos ir įsitvirtinti šiame keistame bei
nuostabiame naujajame mieste.
Samer kambario draugai laikėsi atstu, ir jai tai tiko. Ji vargiai bičiuliavosi su
tais, kurie liko Londone. Netruko ateiti jos pirmojo viešo pasirodymo su naujuoju
orkestru „Gramercy Symphonia“ diena. Taip pat buvo parengta ir pirmoji rudens
koncertų programa vietinėje salėje, kuriai neseniai grąžinta jos buvusi didybė.
Jie grojo Malerio simfoniją. Ji Samer kažkodėl buvo svetima, tad jai buvo sunku
perteikti jausmus muzikoje. Laimei, ji buvo tik viena iš pustuzinio smuikininkų
styginių dalyje ir buvo ganėtinai profesionali, tad galėjo pasislėpti tarp pripažintų
masių bei nepatraukti dėmesio dėl įsijautimo stokos.
Po poros savaičių jie gros labiau tradicinį klasikinį repertuarą: Bethoveną, kelis
Bramso kūrinius ir rusų romantikų kūrinių seriją. Samer laukė jų, tačiau ne
baigiamojo sezono koncerto. Mat į jį, tiesa, kol kas pieštuku, buvo įtrauktas ir
Pendereckis — košmaras styginių instrumentų muzikantams, be to, ne Samer
skonio: gergždžiantis, beasmenis ir, ji jautė, siaubingai pretenzingas. Bet laiko
dar yra, tos repeticijos suplanuotos vėliau rudenį. Iki tol ji pasistengs
pasimėgauti.
Oras Niujorke buvo neįprastai švelnus, nors Samer patirdavo sezonines liūtis
tais retais atvejais, kai nuklysdavo toliau už Greenwich Village ar Soho lopų. Prie
odos prilipusi permirkusi plonytė medvilninė suknelė, skubant pastogės ar grįžtant
namo per lietų, priminė jai vėlyvą pavasarį Naujojoje Zelandijoje. Tai buvo
keistas jausmas — tikrai ne ilgesys, tarsi viskas būtų kitame gyvenime.
Ji nejautė poreikio išeiti ir bendrauti, susipažinti su vyrais, leistis į seksualinius
nuotykius. Tai buvo atostogos. Naktimis Samer negausiai apstatyto kambario
vienumoje klausydavosi gatvės garsų, tylos paklodę sutraukančių naktinių sirenų
gausmo, stengdavosi išgirsti kiekvieną šio naujojo miesto kvėptelėjimą. Kartais
per ploną sieną, skiriančią jos kambarį nuo kitų apartamento miegamųjų, užimtų,
kaip ji manė, poros sutuoktinių, iš Kroatijos kilusių pučiamųjų instrumentų
muzikantų, girdėdavo, kaip jie mylisi. Mini rečitalis užsienio kalba, prislopinti
kuždesiai ir neišvengiamas lovos spyruoklių girgždėjimas, lydimas apsunkusio
kvėpavimo. Tada — neišvengiamas garsus bei aiškus fleitininkės riksmas,
orgazmui išsiliejus kroatiškų keiksmažodžių potvyniu. Bent jau taip jie skambėjo
Samer, kuri dėmesingai klausėsi jų grumtynių ir mėgino įsivaizduoti penio bei
makšties spektaklį meilėje ir kare tarp paklodžių; piešė mintyse nuožmaus
trimitininko varpos galvutę, dulkinant žmoną. Samer dažnai matydavo jį klajojant
po apartamentus tik su trumpikėmis, nekreipiant į ją dėmesio. Jis buvo žemas bei
plaukuotas, o jo penis, atrodė, tempia trumpikių audinį. Mergina kažkodėl spėjo,
kad jis nėra apipjaustytas, ir įsivaizdavo, kaip galvutė išlenda iš nepaliestų penio
odos klosčių, šiam išsivyniojus visu ilgiu susijaudinimo metu. Ji visą laiką ginė iš
galvos prisiminimus apie kitus matytus penius, apipjaustytus ar ne.
Tada Samer masturbuodavosi, švelniais pirštais praskėsdama makšties lūpas ir
grodama įprastinę sumanią melodiją.
O, taip, yra aiškių privalumų būti muzikantu... Muzika sūkuriavo iš jos kūno
šiaip jau tuščiame bendrų apartamentų kambaryje tarsi srautas, atnešdama
pasitenkinimą, užsimiršimą, nuvydama užsitęsusį skausmą, kurį jautė pagalvojusi
apie Dominyką.

Laikas spaudė, orkestrui artėjant prie pirmojo sezono pasirodymo, tad Samer
drauge su kolegomis didžiąją savaitgalio dalį turėjo praleisti drėgnose repeticijų
erdvės gelmėse netoli Battery parko, šlifuodama savo partijas. Galiausiai
smuikininkei ėmė rodytis, kad ją supykins, jei dar kartą turės išspausti arpeggio iš
savo Beilio.
Nusipraususi veidą šaltu vandeniu tualete pirmame aukšte, Samer viena iš
paskutinių išėjo iš pastato. Virš Hadsono upės geso paskutiniai saulės spinduliai.
Dabar ji tenorėjo užkąsti, galbūt pagriebti porciją sašimio iš Toto Tomspono
gatvės ir gerai išsimiegoti. Išėjusi ant šaligatvio buvo besukanti į šiaurę, kai
balsas ją pašaukė:
— Samer? Samer Zachova?
Pasisukusi išvydo patrauklų vidutinio amžiaus vyrą. Jis buvo vidutinio ūgio,
žilstelėjusių tamsių plaukų, be to, turėjo trumpą, kruopščiai suformuotą tokių
pačių pilkų atspalvių barzdą. Jis vilkėjo nelygaus medvilninio dryžuoto audinio
švarką su mėlynomis juostelėmis, mūvėjo juodas kelnes ir avėjo sunkius tamsius
batus, nublizgintus iki veidrodinio spindesio.
Jis buvo jai nepažįstamas.
— Taip?
— Atsiprašau, kad jus trukdau, bet man pažįstami orkestro vadovybėje leido
ateiti ir pasiklausyti jūsų repeticijos. Likau sužavėtas. — Jo balsas buvo sodrus,
gilus, pasižymėjo neįprasta tarsena. Tai buvo ne amerikietis, bet ji neatpažino
akcento.
— Tai dar tik pradžia, — tarė Samer. — Dirigentas diktuoja mums tempą,
siekdamas, jog labiau susitelktume.
— Žinau, — tarė vyresnis vyras. — Tam reikia laiko. Turiu patirties stebint
orkestrus, bet manau, kad tu gana gerai pritapai, net šioje ankstyvoje stadijoje.
— Iš kur žinote, jog esu naujokė?
— Sakė.
— Kas?
 — Tarkime, turime bendrų draugų, — šyptelėjo jis.
— O, — pastebėjo Samer, pasirengusi keliauti toliau.
— Tai toks nuostabus smuikas, — tarė vyras, įsmeigęs akis į dešinėje rankoje
jos laikomą dėklą. Ji segėjo trumpą odinį sijoną aukščiau kelių, standžiai sujuostą
diržu su didele sagtimi, buvo be kojinių ir avėjo rudais batais iki blauzdos
vidurio. — Sakyčiau, Beilis.
— Tikrai taip, — patvirtino Samer. Šypsena pražydo jos lūpose, atpažinus tokį
pat mėgėją.
— Šiaip ar taip, — tęsė jis, — žinau, kad mieste esi neseniai. Svarsčiau, galbūt
norėtum prisidėti prie manęs bei mano bičiulių rytojaus vakarą. Rengiu nedidelį
vakarėlį. Daugiausia draugams iš muzikinio pasaulio, tad turėtum jaustis kaip
namie. Žinau, koks didelis šis miestas, tad veikiausiai dar nesusiradai draugų, ar
ne? Nieko prašmatnaus: keletas kokteilių bare, ir galbūt kai kurie iš mūsų
trauksime pratęsti pokalbio į būstą, kurį nuomoju. Galėsi dingti bet kurią
akimirką.
— Kur jūs nuomojatės būstą? — pasiteiravo Samer.
— Loftą Tribekoje, — tarė vyras. — Niujorke gyvenu vos kelis mėnesius per
metus, tačiau išlaikau šį būstą. Paprastai gyvenu Londone.
— Ar galiu apie tai pagalvoti? — paklausė Samer. — Abejoju, ar rytojaus
repeticija baigsis anksčiau nei septintą. Kur jūs susitinkate?
Vyras ištiesė vizitinę kortelę. Joje buvo parašyta: „Viktoras Ritenbergas, mokslų
daktaras“. Jis turėtų būti iš Rytų Europos.
— Iš kur jūs? — pasidomėjo ji.
— Ach, paini istorija. Galbūt vieną dieną...
— Bet kur gimėte?
— Ukrainoje, — prisipažino jis.
Kažkodėl šis naujienų fragmentas ją ramino.
— Mano seneliai kilę iš tos vietos, — atskleidė Samer. — Jie nukeliavo į
Australiją, o iš jos — į Naująją Zelandiją. Iš ten ir mano pavardė. Nepažinojau jų.
— Tai dar vienas mus siejantis dalykas, — nutarė Viktoras. Barzdotus jo bruožus
nuspalvino plati, paslaptinga šypsena.
— Tikriausiai taip, — atsakė Samer.
— Ar žinote „Raccoon Lodge“ Warren gatvėje Tribekoje?
— Ne.
— Ten mes susitinkame. Ryt pusę aštuonių. Prisiminsite?
— Esu tikra, kad prisiminsiu, — tarė Samer.
— Puiku. — Jis pasisuko ant kulno nežymiai jai mostelėjęs ir nuėjo gatve
priešinga kryptimi nuo jos namų.
„Kodėl gi ne?“ — galvojo Samer. Ji negali amžinai likti atsiskyrėlė, be to, smalsu
buvo, kas galėtų būti tas bendras draugas.

Viktoras gundė Samer palaipsniui. Jo klasta turėjo kilnesnį tikslą. Jau žinodamas
apie ją iš Londono, iš to, ką Dominykas apie ją pasakė ir kaip ją apibūdino lyg tarp
kitko klausinėjamas, netruko suprasti, jog Samer — nesvarbu, suvokė ji tai ar
ne, — turi nuolankiai moteriai būdingų bruožų. Koks nuostabus sutapimas, kad,
jai nusiritus į dugną, darbas Niujorke, kurį Loralyna, sena jo šelmystės
bendrininkė, užrodė, sutapo su jo persikraustymu į „nuodėmių miestą“, kur jis
atvyko pagal ankstesnį susitarimą su Hunterio koledžu dėstyti pohėgeliškosios
filosofijos.
Pagarsėjęs palaidūnas Viktoras taip pat buvo ir puikus nuolankiųjų mokovas. Jis
žinojo daug būdų, kaip manipuliuoti tokiais žmonėmis, patraukti juos sukčiausiais
būdais, išnaudojant jų silpnybes ir žaidžiant jų poreikiais.
Prisiminęs tai, kaip noriai Samer puolė Dominykui į glėbį, taip pat tai, ką jis
pastebėjo, kartą gavęs galimybę stebėti ją veikiant ir grojant, Viktoras dabar
suprato, kokius mygtukus spustelėti, kokius nervus pakutenti, kokias nematomas
virveles trūktelėti. Išnaudodamas jos, kaip naujokės, vienišumą Niujorke, jis
pasirūpino, kad ištrauktų jos prigimtinį nuolankumą į dienos šviesą. Tai darė
žengdamas vieną atsargų žingsnį po kito, subtiliai paliesdamas šios merginos
ekshibicionizmą ar pataikaudamas jos beprotiškam išdidumui, kuris stūmė ją į
keblias seksualinės prigimties situacijas.
Palyginti su juo, mergina buvo mėgėja, nesuvokianti, jog su ja žaidžiama.
Viktoras žinojo, kad Samer aistra buvo pakurstyta, kad jos seksualinius
poreikius sustiprino patirtis su Dominyku. Niujorkas — didelis miestas, jame gali
būti vienišas. Dominykas buvo kitoje vandenyno pusėje, o Samer — čia,
neapsaugota, viena.
Pirmąjį jų vakarą drauge, vakarėlyje, kurį Viktoras surengė savo lofte Tribekoje,
jis atsargiai atskleidė jai savo susidomėjimą BDSM, pasakodamas apie tam tikrus
uždarus klubus Manhatane bei labiau nutolusius Naujojo Džersio tyruose. Jis matė
Samer reakciją, degantį geismą jos akyse, nesugebėjimą atsižadėti seksualinių
įpročių. Ugnis buvo uždegta, ir mergina spėriai veržėsi į ją tarsi plaštakė,
nepajėgianti kontroliuoti atstumo iki šviesos.
Samer, net ir stengdamasi, nepajėgtų atsispirti kūno šauksmui, pinkliam Viktoro
suregztam voratinkliui. Ji ilgėjosi Dominyko, jo keistų seksualinių žaidimų bei
mėgavimosi jais. Viktoro balsas buvo kitoks, jo tonas atrodė tvirtas ir
nepalenkiamas, neturėjo Dominyko tarsenos švelnumo. Tačiau užsimerkusi ji
įsivaizdavo, kad tai Dominykas duoda jai nurodymus, lenkia ją savo valion.
Samer netrukus tapo akivaizdu, jog Viktoras žino apie ją daugiau, nei turėtų, ir
pradėjo įtarti, kad Loralyna yra jo informatorė. Nebuvo naivi, bet norėjo pamatyti,
kur tai nuves. Nebegalima buvo nepaisyti iškrypusių minčių bei ištroškusio kūno
sirenos šauksmo.
Per trečiąjį jų susitikimą, įvykusį tamsiame bare Lafayette gatvėje, jos jau
nebetrikdė subtilios Viktoro vilionės, taip pat nenustebino, kai, jiedviem įprastai,
civilizuotai kalbantis apie šiuolaikiškesnių klasikinės muzikos formų bjaurumą
(nors asmeniškai ji atlaidžiai vertino Filipo Glaso darbus, kurių Viktoras negalėjo
pakęsti), jis staiga pasisuko į ją ir netikėtai paklausė:
— Jei neklystu, esi tarnavusi anksčiau?
Atsakydama ji linktelėjo.
— Tu — dominas, tiesa?
 Viktoras nusišypsojo.
Psichologiniai žaidimai baigėsi.
— Tada mes vienas kitą suprantame, ar ne, Samer? — pasakė jis, uždedamas jai
ant rankų delną.
Jie suprato. Tikrasis pasaulis, slaptas pasaulis, kuriame ji skriejo tarsi begalvis
viščiukas, vėl ją kvietė, viliodamas maloniais tonais.
Žinai, kad leidiesi keliu, kuris baigsis aklaviete, tačiau vis tiek tai darai, nes
kitaip jausiesi neatskleidusi savęs.

Kitas Samer susitikimas su Viktoru įvyko po ilgos repeticijų sesijos, likus vos
dviem dienoms iki jų pirmojo oficialaus pasirodymo naujojo koncertų sezono
metu.
Ji jautėsi pakylėta plūstančios muzikos ir jos rinktinio Beilio garso dermės
orkestre. Smuikininkės sunkus darbas davė vaisių. Užplūdus adrenalinui ji
pasijuto pasiruošusi išbandyti bet kokius prakeiktus Viktoro sumanytus
iškrypimus. Tiesą sakant, nekantravo jiems atsiduoti.
Tai buvo improvizuotas požemis įspūdingo raudonų plytų pastato rūsyje miesto
pakraštyje, vos už kvartalo nuo Leksingtono. Jos buvo paprašyta prisistatyti
aštuntą vakare. Samer nusprendė segėti korsetą, kurį vilkėjo atlikdama
tarnavimo eksperimentą Londone, — tai, regis, nutiko prieš amžinybę. Dėvėdama
drabužį, kurį jai nupirko Dominykas, mergina įsivaizdavo, kad tai vakarėlis,
kuriame ji lankosi jo pageidavimu, pildo jo norą.
Pradėjusi dabintis, Samer vėl ėmė žavėtis korseto medžiagos minkštumu.
Perbraukusi per ją pirštais, negalėjo neprisiminti Dominyko. Kodėl taip sunku
išmesti jį iš galvos?
Šią jos neapleidžiančią mintį pertraukė suvibravęs mobilusis telefonas. Lauke
jau laukė Viktoro atsiųstas limuzinas. Mergina užsimetė ilgą, raudonos odos
lietpaltį. Jis nebuvo tinkamas dėvėti šiltu oru, bet dengė ją visą iki kulkšnių,
paslėpdamas sukrečiantį jos suvarstomo korseto vaizdą, nuogas krūtis bei juodas
kojines, kurias ji buvo paprašyta segėti, — šios kojinės siekė šlaunų vidurį ir
pridengė blyškią pieno spalvos odą iki pat beveik nematomo dirželio. Susierzinusi
Samer pastebėjo, kad jos gaktos plaukai ataugo plonais lopinėliais ir ji kiek
netvarkinga čia, apačioje, tačiau nebeturėjo laiko ištaisyti padėtį.
Viktoras vilkėjo elegantišką vakarinį švarką, kaip ir jo vyriškos lyties svečiai, o
juos lydinčios moterys buvo pasipuošusios prabangiomis pastelinių atspalvių
kokteilinėmis suknelėmis. Samer lietpaltis buvo nuimtas nuo pečių, ir ji
susidrovėjo, būdama vienintelė nuogomis krūtimis dideliame valgomajame, kur
minia gurkšnojo gėrimus bei rūkė. Ore tvyrojo tirštas cigarečių ir cigarų rūkas.
— Paskutinė atvykėlė, — paskelbė Viktoras. Rodydamas į merginą jis tarė: —
Tai Samer. Nuo šiandien ji prisidės prie mūsų nedidelės, intymios grupelės. Jos
rekomendacijos puikios.
„Kas rekomendavo?“ — svarstė Samer.
Jautė į ją susmingančius dvidešimties ar daugiau nepažįstamųjų žvilgsnius,
kurie ją tyrė, kvotė. Jos speneliai sukietėjo.
— Gal pradėkime? — įmantriai tarė Viktoras, rodydamas į rūsį vedančias duris.
Samer, sekdama jo rankos judesius, netvirtai nukaukšėjo link kiaurymės.
Akimirkai artėjant, svaigo galva. Tai buvo pirmasis jos vakarėlis nuo Londono
orgijos, kuri, šitaip siaubingai pasibaigusi, atvėrė plyšį tarp jos su Dominyku.
Tuzinas laiptelių nuvedė ją į didelį, puikiai apšviestą rūsį ar pogrindį, kurio
sienos buvo nuklotos egzotiškais arabiškos kilmės kilimais. Kažkada Samer žinojo,
kaip jie vadinasi, tačiau dabar tas žodis pakibo ant liežuvio galo, pastebėjus kitas
šešias moteris, sustojusias ratu improvizuoto požemio viduryje. Samer iš tikrųjų
jas suskaičiavo.
Visos buvo nuogos nuo liemens į apačią. Jokių apatinių kelnaičių, net kojinių ar
batų. Aukščiau juosmens vilkėjo marškinėlius ar lengvas bei plonas šilkines
palaidines, vienos buvo labiau permatomos, kitos mažiau. Visų plaukai buvo
sukelti į viršų ir susegti šinjonu, spalva kito nuo beveik platininės iki varno
juodumo. Samer buvo vienintelė raudonplaukė. Dvi kitos moterys segėjo plonus
aksominius vėrinius aplink kaklą, dar kitos buvo pagražintos antkakliais: kai kurie
buvo metaliniai, kiti priminė šuns kaklasaitį su metalinių smeigių linija, be to, dar
buvo vienas plonas odinis diržas, užsegtas sunkiu metaliniu užraktu.
Vergės?
Svečiai suėjo į požemį ir sustojo palei sienas.
— Kaip matai, mieloji, — Viktoras tyliai prislinko prie merginos ir ėmė kuždėti
jai į ausį, — nesi viena.
Samer jau žiojosi atsakyti, bet jis mikliai pridėjo pirštą jai prie lūpų,
reikalaudamas tylėti. Jos vaidmuo nebeleido jai kalbėti.
Jo ranka nuslinko jos šonu, meiliai timptelėdama tamprių kelnaičių juostelę.
— Pasirodyk, — paliepė jis.
Samer pakėlė koją, nusmaukė kelnaites ir išlipo iš jų.
— Iki galo! — tęsė jis.
Ji žvilgsniu kliudė kitas nuo juosmens nuogas moteris, tada suprato jo komandą.
Suvokdama, jog visos akys rūsyje nukreiptos į ją ir mėgindama išlaikyti
pusiausvyrą, kad neišsitiestų ant žemės, Samer nusivyniojo kojines bei nuspyrė
batus, Viktorui nepasisiūlius padėti.
Žemė po kojomis buvo šalta. Akmenys.
Dabar ji buvo nuoga nuo juosmens, kaip ir kitos, tik korsetas įrėmino jos
liemenį bei krūtis, pakeltas švelnaus, bet tvirto modelio. Pasirodžiusios visu
gražumu, jos atsidūrė dėmesio centre.
Žvelgdama į kitas tylias moteris, stovinčias ratu panašioje parodoje, Samer
suvokė, kokios jos visos pasibjaurėtinai nešvankios. Nuogumas atrodė natūralus,
net ir viešoje vietoje, tačiau tai buvo kai kas daugiau — seksualinės realybės
parodija, protingo pažeminimo forma.
Gavusi niuktelėjimą per pečius, ji buvo palydėta iki apsinuoginusių moterų —
šios prasiskyrė, priimdamos ją į savo ratą. Pastebėjo, kad jos visos taip pat
nuskustos. Siaubingai lygiai, manė ji, it depiliacija būtų ilgalaikė. Kažkoks šių
moterų poelgis nulėmė jų vergių statusą, atėmė iš jų galią.
Mergina suvokė, kokia yra netvarkinga.
 Vos šmėkštelėjus šiai minčiai, Viktoras tarė:
— Turėtum būti tvarkingesnė, Samer. Tavo kūšys bjaurus. Ateityje turi būti
visiškai nusiskutusi. Vėliau nubausiu tave.
Ar jis gali skaityti jos mintis?
Samer veidas paraudo. Ji jautė, kaip po skruostų oda plūsta karštis.
Kažkas uždegė degtuką, ir jos širdis sustingo, akimirką išsigandusi, jog tai —
skausmo ritualo pradžia, bet juo teprisidegė cigaretę.
— Taigi, Samer, tu prisijungi prie mūsų, — tarė Viktoras, dabar sukdamas aplink
ją ratus ir kišdamas pirštus per jos plaukų raizgalynę, kitą ranką laikydamas ant
jos sėdmenų.
— Taip, — sukuždėjo Samer.
— Taip, sere! — suriaumojo jis, ir jo ranka nuožmia jėga nusileido ant jos
dešinio sėdmens.
Samer krūptelėjo. Auditorija užgniaužė kvapą. Vienos moters šypsena, stebint
šią sceną, buvo tokia pat šlykšti kaip blogio karalienės pasakose. Samer
pastebėjo, jog kita apsilaižė. Laukdama?
— Taip, sere, — nuolankiai tarė ji, slopindama nenorą taip paprastai įsijausti į
vaidmenį.
— Puiku, — tarė jis. — Žinai taisykles: tarnausi mums; nieko neklausinėsi;
atiduosi pagarbą. Aišku?
— Taip, sere. — Dabar ji žinojo rutiną.
Jis ranka suėmė jos spenelį ir stipriai jį suspaudė. Samer sulaikė kvėpavimą,
kad sutvardytų skausmą. Dabar Viktoras stovėjo už jos. Jo žodžiai gręžė ausį.
— Tu esi maža kekšė.
Kai ji neatsakė, vėl pajuto stiprų pliaukštelėjimą per užpakalį.
— Aš esu maža kekšė.
— “Aš esu maža kekšė, ką reikia pridurti?“ — dar vienas jo delno įgėlimas
sukėlė žaibišką skausmo priepuolį.
— Aš esu maža kekšė, sere, — pakartojo ji.
— Geriau.
Stojo akimirka tylos. Samer akies krašteliu pastebėjo, jog viena iš kitų vergių
kvailai šypsosi. Ar jos juokiasi iš jos?
Viktoras tęsė:
— Tau patinka, kad visi mato tavo kūną, kekše, ar ne? Tau patinka būti
stebimai, visu gražumu?
— Taip, sere, patinka, — atsakė ji.
— Tada tau viskas puikiai seksis.
— Ačiū, sere.
— Nuo šios akimirkos aš tave valdau, — paskelbė Viktoras.
Samer norėjo protestuoti. Viena vertus, ši mintis siaubingai ją džiugino, tačiau,
kita vertus, jos asmenybės branduolys sukilo.
Tačiau dabar, kai ji stovėjo šiame požemyje, išstačiusi krūtis bei nevienodai
nuskustą putę, drėgmei veržiantis iš plyšio ir nesąmoningai patvirtinant, kokia ji
susijaudinusi, tai tebuvo tik žodžiai.
Samer pasijuto padrąsinta sutikti viską, ką jai paruošė ateitis.
 11
Mergina ir jos šeimininkas
Pirmasis pliaukštelėjimas buvo toks nuožmus, kad žinojau, jog jo rankos žymė
ant mano pasturgalio išliks ištisas valandas, pažymėta rožine spalva, tarsi
abstraktus vaiko paveikslas.
Gurktelėjau seiles.
Visų akys buvo įbestos į mane, visi laukė mano reakcijos, vylėsi išvysti mane
krūptelint. Aš tik sukandau dantis. Nenorėjau, kad jie patirtų malonumą. Bent jau
ne dabar.
Viktoro balse buvo girdėti šiurkštumas, kurio anksčiau nepastebėjau, tarsi į
paviršių dabar lįstų jo tikroji prigimtis. Tada, jam privertus mane nusimesti tuos
skurdžius drabužėlius, kuriuos vilkėjau, išskyrus korsetą, galiausiai pasiekiau
tokią pozą, kuri ji tenkino. „Sere“ tą, „sere“ aną, autoritariškai, primygtinai
reikalaujančiai. Paklusau jo nurodymams, nors jie erzino. Kaip turiu į jį kreiptis.
Dominykas niekuomet neprašė manęs vadinti jį „seru“. Man šis kreipinys
visuomet atrodė kvailas, sumenkinantis padėtį nuo rizikingos iki kvailos. Mėginau
išlaikyti orumą, nors visa buvau apimta gėdos jausmo.
Stovėjau nejudėdama, buvau viena iš vergių parado dalyvių, išrikiuotų it antys,
laukiančios šūvio. Liekna blondinė mažomis krūtimis, alyvinės odos brunetė su
žemai nukarusiu gravitacijos centru, pelės spalvos plaukų moteris,
besididžiuojanti geidulingais išlinkimais bei gerai matomu apgamu ant dešinės
šlaunies, aukšta, žema, apvali. Ir aš, raudonplaukė, apsitempusi veržiančiu
korsetu, kurios apranga atkreipė dar didesnį dėmesį į jos seksualumą: speneliai
kieti, makštis drėgna, laukianti.
— Klauptis, — tarė balsas. Šįkart ne Viktoro, kuris pasitraukė į svečių minią ir
be vargo įsiliejo į tamsiais kostiumais vilkinčių vyrų bei moterų minią.
Visos atsiklaupėm.
— Galvas nuleist.
Moterys man iš abiejų pusių pakluso, smakrais kone kliudydamos akmenines
grindis. Jei tai — vergiškas nuolankumas, man jis netiko. Nuleidau galvą, bet
laikiau ją gerokai aukščiau žemės. Pajutau koją juosmens srityje, spaudžiančią
mane žemyn ir verčiančią labiau išlenkti nugarą, idant aukščiau pakeičiau
užpakalį.
— Ši subinė atrodo sultingai, — pastebėjo moteris. — Kai toks liaunas liemuo, ji
tiesiog dominuoja.
Koja atsitraukė. Tamsūs nublizginti batai ir aukštakulniai su penkių colių
kulniukais pradėjo sukti ratus aplink mane bei kitas verges, svečiams nardant
tarp mūsų, nagrinėjant, vertinant mus kaip prekę. Akies krašteliu pamačiau, kaip
kelnėtas kelias paliečia žemę greta manęs. Po manimi atsirado ranka, sverianti
mano kabančias krūtis. Dar vienas nematomas dalyvis perbraukė pirštu per tarpą
tarp mano sėdmenų ir, paniręs į makštį, paragavo mano drėgmės, tada išlindo bei
patikrino išangės sandarumą. Sutraukiau raumenis, kad jis negalėtų įlįsti, tačiau
akimirkai jam pavyko pasimėgauti šiuo malonumu. Nustebau, kad, nors ir
trumpam, bet jis tai darė be jokio dirbtinio lubrikanto. Turėkite omenyje, jog dėl
mano pozos, išstačius visas intymias dalis, tai padaryti buvo lengviau.
— Nelabai dažnai naudojama, — kritiškai įvertino ir žaismingai pliaukštelėjo per
sėdmenis, prieš pereidamas prie kito apnuoginto kūno.
Ūmai ausyje pajutau Viktoro kvėpavimą.
— Tau patinka maivytis, ar ne, Samer? — pastebėjo jis su linksma gaidele
balse. — Tave tai užveda. Matau iš to, kokia tu jau sudrėkusi. Negali to paslėpti.
Ar neturi gėdos?
Apačia buvo lipni, o mano skruostus neabejotinai nuspalvino nuoširdus
raudonis, jam tyrinėjant mane iš arčiau.
— Ar ja galima naudotis? — paklausė kažkas — kažkoks vyras.
— Nevisiškai, — pastebėjo Viktoras. — Šiandien — tik jos burna. Esu numatęs
jai įdomesnių dalykų.
— Man tinka, — atsakė kitas.
— Jai patinka pasirodyti, būti dulkinamai viešai, — tęsė Viktoras. Ir vėl pasigirdo
švelnus šliurinimas, jam velkant koją palei grindis, vos per kelis colius nuo mano
nosies. Jis labai nežymiai šlubčiojo, tad eisena buvo lengvai atpažįstama. Buvau
įtūžusi, bet neturėjau laiko atsiduoti pykčiui. Viktoro ranka atsidūrė mano
pasmakrėje ir ėmė kelti mano galvą. Mano akių lygyje atsirado vieno svečio
kelnės prasegtu užtrauktuku. Nepažįstamasis išsitraukė savo gaiduką ir įkišo jį
man į burną. Į mane padvelkė silpnas šlapimo kvapas, ir aš kone paspringau,
tačiau dabar Viktoro ranka laikė sugriebusi man už pečių, perteikdama jo valią.
Praskyriau lūpas.
Nepažįstamojo penis buvo trumpas bei storas. Jis pradėjo pašėlusiai veržtis,
laikydamas mane už plaukų, tad neturėjau kitos išeities, tik apžioti jį visą,
parodijuodama godumą.
Jis netrukus baigė ištaškydamas spermą man gerklėje. Vyras nepaleido mano
galvos ir neištraukė pimpalo, kol nenoriai prarijau ir išsivaliau burną nuo jo
išskyrų. Tada jis paleido. Jo kartus skonis išliko. Aš troškau bėgti į vonią ir
nusišveisti jo sėklą nuo liežuvio. Tą akimirką būčiau galėjusi gargaliuoti rūgštį,
kad tik šis skonis pranyktų iš burnos.
Skubiai apsidairiusi pamačiau, jog visos kitos nelaimingos vergės taip pat
išnaudojamos, paeiliui čiulpia svečiams ar yra dulkinamos šuniukų stiliumi kaip
mėsos gabalai — išskyrus vieną, kuri priminė man priemiesčio namų šeimininkę.
Ji darė kunilingą vienai iš viešnių, kuri, susikėlusi ryškiai raudoną šilkinę suknelę
iki pat juosmens, leido paukštiškus garsus kaskart, kai tik vergės liežuvis
paliesdavo jos klitorį ar kitus malonumo taškus.
Nebeliko laiko toliau gilintis į situaciją, nes prie manęs priėjo Viktoras ir,
patiesęs storą antklodę ant akmeninių grindų, nurodė gultis ant nugaros.
Praskėtusi kojas stebėjau, kaip jis artėja link manęs iki kulkšnių nuleistomis
kelnėmis, jau su apsauga ant įspūdingo dydžio varpos. Pastebėjau, jog jis,
priešingai nei Dominykas, buvo užsimovęs prezervatyvą. Jis nepasitikėjo manimi,
mano sveikata, o gal Dominykas elgėsi neatsakingai?
Jis įėjo į mane su jėga ir pradėjo dulkinti. Ūmai suvokiau, kad, nors pasirinkau
atiduoti savo kūną Viktoro valiai, mano protas vis dar priklausė man, galėjau
daryti su juo, ką panorėjusi. Ieškojau vietos galvoje, durų, kurios išvestų mane iš
čia, jei ne fiziškai, tai psichiškai. Netrukus viskas aplink pranyko, vyrai, moterys ir
vergės persikėlė į nesamą dimensiją, kūnai bei kriuksėjimas, aš atitrūkau nuo
realybės ir užmerkusi akis leidau lytinio susijaudinimo bangoms mane užvaldyti.
Jis netrukus patenkino savo aistrą bei atsitraukė per porą žingsnių.
Nespėjus mirktelėti, mano vis dar atsigaunančioje burnoje atsidūrė kito vyro
penis. Skirtingų rožinės ir rudos atspalvių, su didele galvute, dar vienas silpnas
kvapas, šįkart gėlių aromato muilas. Nepakėliau akių, kad pažvelgčiau į veidą
žmogaus, kuriam jis priklausė. Ar tai svarbu? Panaikinau atstumą tarp jo bei savo
lūpų ir su apsimestiniu apetitu liežuviu apgaubiau jo šilumą.
Likęs vakaras praėjo migloje.
Nepažįstami besikeičiantys vyrai. Moterys, beširdiškumui tvykstelint jų
įsakymuose ir saldžiam šleikštuliui kylant nuo jų įvairiarūšių kvepalų. Netrukus
atsijungiau nuo minčių; mano protas bei kūnas veikė autopilotu.
Kitą kartą man pramerkus akis ir apsidairius, ankstesnė minia buvo beveik
išsiskirsčiusi, paskiausieji kilo ar taisėsi drabužius. Tik mūsų — suterštų,
pavargusių, pasidavusių vergių — ratelis vis dar sukosi kambario viduryje. Kažkas
paglostė man galvą tarsi augintiniui.
— Puikiai padirbėta, Samer. Tu — tikrai daug žadanti.
Tai buvo Viktoras.
Jo komentaras mane nustebino. Žinojau, kad buvau atsijungusi, kažkur toli,
mechaniška, visiškai atitrūkusi, lyg aktorė filmavimo aikštelėje. Pornografinio
filmo, jei jau taip tiksliai.
— Eime, — tarė jis, ištiesdamas į mane ranką ir padėdamas atsistoti iš
nederamos pozos. Jis surado mano lietpaltį prieškambaryje, kur jį palikau
atvykusi, ir padėjo man apsirengti.
Išėjus iš namo su rausvo smiltakmenio fasadu mūsų laukė limuzinas. Jis
pirmiausia nuvežė mane. Keliavome į miesto centrą tyloje.

Dėl absoliutaus fizinio ir psichinio nuovargio tampi zombiu. Dienos baigdavosi

repeticijomis, per savaitę — vidutiniškai du koncertai, o kiekvieną laisvą dieną
man skambindavo Viktoras.
Žinoma, galėjau atsisakyti, pranešti, kad jis nuėjo per toli, ir aš nebenoriu
dalyvauti žaidimuose, kuriems jis taip apgalvotai suktai diriguoja, bet suvokiau,
jog liguistas smalsumas mane skatina ieškoti tolesnių epizodų. Lyg tikrinčiau savo
pačios ribas. Kiekvienas susitikimas buvo tiltas tolyn per upę, iššūkis, traukiantis
mano kūną.
Aš nebesivaldau.
Be Dominyko, savo inkaro, dabar buvau burlaivis be variklio, plūduriavau
banguojančioje, neištyrinėtoje jūroje, vėjo ir audrų malonėje. Melsdama dainos,
kurios negaliu sugriežti smuiku.
Atvyko kviestinis dirigentas iš Venesuelos poromantinių rusų kompozitorių
kūrinių sezonui, ir jis mus spaudė. Mūsų skambesys jam nepatiko. Jis reikalavo
daugiau raiškumo ir spalvos. Styginių dalį tai veikė labiausiai. Geriausiai esmę
išryškino vyriška pučiamųjų instrumentų sekcija, tačiau mums, styginių
būtybėms, persiorientuoti buvo kebliau, nes mes buvome pripratę prie atsargesnio
muzikos atakos kampo. Daugumos iš mūsų šaknys taip pat buvo Rytų Europoje, o
seni įpročiai sunkiai nugalimi, kai reikia pridėti lašelį papildomos bravūros
kūriniams, kuriuos taip gerai moki.
Tos popietės repeticija buvo nedarnus reikalas, ir Simonas, dirigentas, gana
kritiškai įvertino mūsų pastangas. Dvigubam sezonui baigiantis mūsų nervai buvo
pakrikę.
Žingsniuojant West Broadway gatve link namų, subirbė telefonas. Tai buvo
Krisas. Jis keliavo pro Manhataną. Nedideli roko klubai pakvietė grupę koncertuoti
Rytinėje pakrantėje, tad jis buvo pakeliui į Bostoną. Paaiškėjo, kad Krisas mėgino
prisiskambinti man prieš dieną, kad pakviestų mane prisidėti prie svečių
pasirodyme Bleecker gatvėje. Tačiau aš prisiminiau, jog nepakroviau telefono ar
buvau jį išjungusi, įtraukta venesueliečio repeticijų ir Viktoro reikalavimų.
— Mes tavęs pasiilgome, — tarė Krisas, mums apsikeitus šiltais sveikinimais.
— Esu tikra, kad ne, — atsakiau. Aš netgi negrojau visų grupės atliekamų
kūrinių. Smuikas prideda savotiško skambesio rokui, bet, kai pernelyg dažnai
įtraukiamas, paverčia muziką į kantri stilių.
— Bet mes tavęs pasiilgome, — nenusileido Krisas. — Ir kaip žmogaus, ir kaip
muzikanto.
— O, meilikavimas atveria visas duris.
Mieste jis bus tik šį vakarą. Sutarėme susitikti, kai tik aš išsimaudysiu po dušu ir
persirengsiu po nervingų šiandienos pastangų.

Abu mėgome japonų maistą. Žalią. Kartais sprendžiu apie žmones iš jų

mėgstamo maisto. Man retai patinka pareiškusieji, kad nevalgo žalios žuvies,
tartaro stiliaus patiekalų ar austrių. Jaučiau, kad tokie žmonės — kulinariniai
bailiai.
Sušių baras buvo nedidelė vietelė Thomspono gatvėje, kur retai atsirasdavo
daugiau nei saujelė lankytojų, o labiausiai baras pelnėsi iš maisto išsinešti. Tad
nepersidirbančio sušių šefo porcijos buvo dosnios.
— Tai kaip klasikinis pasaulis? — paklausė Krisas, man gurkšnojant pirmąją tą
vakarą sakę.
— Tinginiauti nėra kada, tai jau faktas. Dirigentas, su kuriuo šiuo metu
dirbame, — despotas. Labai reiklus ir temperamentingas.
— Ar aš tau nesakiau, kad mes, rokenrolistai, kur kas civilizuotesnį nei tavo
klasikiniai senpalaikiai?
— Sakei, sakei, Krisai. — Kone kaskart pamini tai mums kalbantis. Šis juokelis
tapo kliše, tačiau pamėginau nusišypsoti.
— Atrodai pavargusi, Samer.
— Tokia ir esu.
— Ar viskas gerai? — paklausė jis susirūpinęs.
 — Tik nuovargis. Daug muzikuoju. Prastai miegu, — prisipažinau.
— Ar tai viskas?
— O kas dar turėtų būti? Ar po akimis nukarę juodi maišeliai?
Krisas nusišypsojo. Tai mano senas treniruočių partneris, kuriam nesugebėjau
meluoti.
— Puikiai žinai, apie ką aš. Taigi... ar tu... išdykauji? Pažįstu tave, Samer.
Pervėriau gabalėlį geltonuodegio tuno pagaliukais. Krisas žinojo didžiąją dalį
tiesos, kas vyko Londone su Dominyku. Na, gal ne visas konkrečias smulkmenas:
mergina turi išdidumo. Jis aiškiai suprato, jog toks skubus išvykimas į Niujorką
buvo pabėgimas.
— Tik nesakyk, kad jis atsekė paskui tave čia? Esu įsitikinęs, kad ne, — jis
pamerkė Kalifornijos suktinuką į žaliųjų krienų prisotintą sojų padažą.
— Ne, — patikinau, — ne jis. — Tada, nebegalėdama slėpti savo tikrųjų jausmų,
prisipažinau: — O, kad tai būtų jis.
— Ką nori pasakyti, Samer?
— Sutikau kitą vyrą. Panašų... bet, manau, blogesnį. Nelengva paaiškinti.
— Kuo tie velnio išperos tave traukia, Samer? Niekuomet nemaniau, kad negali
atsispirti šiurkščiam elgesiui.
Tylėjau.
— Klausyk, žinau, jog Darenas buvo kvailys, bet tuos dabartinius tipelius keistai
traukia pavojai.
— Taip ir yra, — patvirtinau.
— Tai kodėl taip darai? — Jis vėl ėmė netekti savitvardos. Kodėl taip nutinka
kaskart mums susitikus?
— Žinai, kad nevartoju narkotikų. Na, tų, įprastų. Galbūt tai — tarytum
narkotikas. Tai mane veža. Lyg įkiščiau ranką į ugnį ir stebėčiau, kaip ilgai galiu
ištverti, balansuodama ant ribos tarp skausmo bei malonumo. Bet tikrai, nėra
viskas taip blogai, Krisai... nors žinau, kad tau taip gali atrodyti. Kiekvienam savo.
Neišbandęs nekritikuok.
— Hmm... nesu tikras, ar man tai tiktų. Tu išprotėjusi, mergyt.
— Žinau, Krisai, bet juk pažįsti mane — turi priimti ir juoda, ir balta.
— Bet ar tu laiminga? — galiausiai paklausė jis, rytietiškų bruožų padavėjai
pradėjus nurinkinėti mūsų indus ir atnešus ananasų kubelius, kuriais baras
vaišino.
Aš vėl neatsakiau, tačiau bijau, kad žvilgsnis mano akyse mane išdavė.
Užsukome į gretimą barą ir išlenkėme po bokalą alaus prieš išsiskirdami,
jausdami netikrumo gaidelę.
— Palaikome ryšį, — tarė Krisas. — Mano numerį žinai. Skambink, kada tik
panorėjusi. Arba jei iškils bėda. Kitos savaitės pabaigoje grįžtame į Angliją, tačiau
visuomet tau padėsiu, Samer, tikėk manimi.
Buvo naktis. Greenwich Village rajonas nemiegojo: švietė langai, nežinomos
melodijos plaukė siauromis gatvėmis, sukurdamos kakofoniją. Didelio miesto
garsai.
Man mirtinai reikėjo išsimiegoti.
 Prokofjevo koncertas vienoje prašmatniausių Manhatano salių buvo triumfas.
Viskas praėjo tobulai, pateisino repeticijų kankynę ir pašlijusius nervus abiejose
tribūnos pusėse. Mano pačios kelios solo partijos antrame veiksme plaukė tarsi
išsipildžiusi svajonė, aš netgi buvau apdovanota Simono, jaunojo dirigento,
pritariamu mirktelėjimu, mums lenkiantis.
Nuotaika subjuro pamačius prie scenos durų stovintį Viktorą.
— Kur taip ilgai užtrukai? Koncertas baigėsi daugiau nei prieš valandą, —
pastebėjo jis.
— Turėjome atšvęsti, — tariau. — Stebėtinai puikiai viskas pavyko. Visai ne
taip, kaip tikėjomės, — pabrėžiau.
Viktoras suraukė antakius.
Jis mostelėjo eiti man su juo Trečiąja aveniu, šiaurės kryptimi. Galbūt dėl
aukštakulnių, kuriais avėjau, Viktoras ūmai pasirodė žemesnis, nei maniau
anksčiau.
— Kur mes einame? — paklausiau. Vis dar jaučiausi apsvaigusi nuo šventinių
vermuto taurių ir natūraliai pakylėta dėl beveik tobulo koncerto.
— Nesijaudink, — atžariai tarė Viktoras.
Ką jis sumanė? Vis dar vilkėjau juodą aksominę koncertinę suknelę ir normalų,
kasdienį apatinį trikotažą. Net ne kojines, o glaudinęs, pėdkelnes, kaip čia vadino.
Taip pat ploną megztuką, kurį išsirinkau prieš dieną „Anna Taylor Loft“
parduotuvėje. Dominyko korsetas, kurį Viktoras dažnai reikalaudavo dėvėti mūsų
pasirodymuose, saugiai gulėjo komodoje prie lovos.
Gal tai tebus visuomeninis susibūrimas?
Nors, pažindama Viktorą, tuo abejojau.
— Rankinėje turi lūpdažį? — mums drožiant Trečiąja paklausė Viktoras.
— Taip. — Visuomet jį turėdavau. Merginos yra merginos.
Tada galvoje šmėstelėjo nesenas epizodas su lūpdažiu. Supratau. Slaptasis
svečias, kuris stebėjo mane tą vakarą Dominyko lofte, kai jis išpiešė mane it
Babilono kekšę, turėjo būti Viktoras. Veiksmo vieta buvo didelis tinklinis viešbutis
Gramercy parko teritorijoje. Viršutinis aukštas rėmėsi į dangų, virš priedangos
liepsnojo neoninės šviesos, ir miškas mažų, kvadratinių lėlių namelio langų
skrodė naktį. Man jis atrodė tarsi bauginanti tvirtovė. Tvirtovė ar požemis? O,
varge, koks darosi siauras mano mąstymas.
Naktinis durininkas kilstelėjo skrybėlę mums įėjus į vestibiulį ir pasukus link
liftų eilės. Pasirinkome esantį kairėje, kuris kilo iki pat apartamentų. Jie nebuvo
prieinami bendrajai publikai, reikėjo rakto. Jį Viktoras išsitraukė iš kišenės ir įkišo
į spynelę prie apartamentų aukšto mygtuko.
Kilome įtemptoje tyloje.
Lifto durys atsivėrė tiesiai į didelę, tuščią fojė, kurioje stovėjo tik didokas odinis
suolas, ant kurio anksčiau atvykusieji buvo sumetę savo paltus bei rankines.
Išsinėriau iš savo nertinio ir nenoriai padėjau smuiko dėklą. Išėjome iš fojė į
neaprėpiamą kambarį, įrėmintą žemę siekiančių langų, per kuriuos buvo matyti
pusė Manhatano ir akinantis jo naktinių šviesų horizontas. Svečiai bendravo
laikydami taures rankoje. Tolimame apvalaus kambario kampe buvo nedidelė iškili
zona, tarsi pakyla, o kairėje — pora durų, kurios neabejotinai jungė su likusiais
apartamentais.
Jau ketinau eiti prie nedidelio baro, kur stovėjo įvairiausi buteliai, stiklinės ir
ledo grafinai, tačiau Viktoras mane įspėjo.
— Šįvakar neturėtum gerti, Samer. Noriu, kad būtum geriausios formos, — tarė
jis.
Jau ketinau protestuoti — nuo kada jis mano, jog esu girtuoklė? Bet kaip tik tuo
metu nepažįstamasis, vilkintis vakariniu kostiumu, su kuriuo jis atrodė panašesnis
į padavėją nei į rafinuotą poną, prisiartino prie mūsų ir energingai pakratė Viktoro
ranką. Tipelis begėdiškai nužiūrėjo mane nuo galvos iki kojų, tada, karališkai
mane ignoruodamas, pasisuko į Viktorą ir pakomentavo:
— Labai puiki, mano brangusis Viktorai. Tikrai puiki. Ypač įspūdinga vergė.
Mano pirmasis instinktas buvo spirti jam į blauzdą, tačiau susiturėjau. Ar taip
mane Viktoras pristatė?
Aš nebuvau ir niekada nebūsiu vergė. Aš esu aš, Samer Zachova — asmenybė,
turinti savo nuomonę, nuolanki, bet ne vergė. Ši sąvoka man nekėlė problemų.
Žinojau, kad yra vyrų ir moterų, kurie trokšta absoliučiai atsiduoti šitam jausmui,
bet ne aš.
Šunsnukis. Jis paplekšnojo man per užpakalį baisingai globėjiškai.
— Ar kas galėtų ginčytis? Argi galėtų?
Abu ignoravo mane, it čia stovėčiau ne aš, o baldas.
— Už ją bus sumokėta gera kaina, — tarė vienas iš jų. Bet mano galva jau degė,
ir aš nebegalėjau suprasti, kuris ištarė šiuos žodžius.
Pajutau, kaip Viktoro ranka sugriebia mano riešą. Rūkas galvoje išsisklaidė, ir aš
atsigręžiau į jį.
— Darysi, kas liepta, Samer. Supratai? Žinau, kad širdyje priešgyniauji, ir
suprantu tai. Tačiau taip pat žinau, jog kariauji su savo prigimtimi, ir ateis
akimirka, kai su ja susitaikysi. Troškimas apsinuoginti, būti viešai dulkinamai —
tavo dalis. Tai — tikroji tu. Atgaivinanti, leidžianti patirti iki šiol nepatirtų pojūčių.
Pasipriešinimas, kurį jauti, tėra senamadiški visuomenės papročiai, išsilavinimas.
Tu gimei tarnauti. Kai tai darai, esi pati gražiausia. Aš tenoriu išryškinti šį grožį,
leisti tau sužydėti, įsijausti į šią būseną.
Įžvalgūs Viktoro žodžiai neramino, bet atpažinau juose tiesos grūdą. Išsišokimo
akimirkomis kūnas mane išduodavo. Nuolankumo narkotikas viliojo — tuomet
pasirodydavo tikroji Samer: ištvirkusi, begėdiška, nesidrovinti; toji, kuri man
patiko ir kurios bijojau, išsigandusi, jog gyvuliškoji mano pusė trokšta šio
seksualinio užsimiršimo, o racionalioji abejoja šiais motyvais. Dažnai sakoma, kad
vyrus valdo ne galva, o galvutė; mane vedė alkis makštyje, kita vertus,
paradoksalu, bet alkis gyveno ir mano galvoje. Tai nebuvo vyro, ar konkrečių
vyrų poreikis — greičiau troškimas kažko kito, nirvanos, kurią pasiekdavau
bejausmio sekso, net degradacijos ar pažeminimo akimirkomis, kai jausdavausi
gyvesnė nei kitais kartais. Galbūt man reikėjo imtis alpinizmo.
Žinojau savo prieštaravimus, priėmiau juos, bet susitaikymas nepadėjo lengviau
rasti tinkamo kelio. Miglai galvoje išsisklaidžius, kambaryje stojo tyla. Neišsakyti
žodžiai davė ženklą, kad atėjo laikas.
Viktoras iš vienos pusės, smokingu vilkintis nepažįstamasis — iš kitos palydėjo
mane iki nedidelės pakylos kitoje kambario pusėje, kur mane mikliai išrengė
nuogai. Prisiminiau galvojanti, kaip neskoningai turėjau atrodyti, kai jie nuvyniojo
mano nepatrauklias glaudinęs, bet viskas įvyko taip greitai, pernelyg greitai, kad
nespėjau išreikšti protesto.
Nepažįstamasis, kuris buvo šio keisto vakaro ceremonmeisteris, įmantriai
mostelėjo rankomis ir pareiškė:
— Tai vergė Samer, šeimininko Viktoro nuosavybė. Esu tikras, jog sutiksite, kad
ji — įstabus egzempliorius. Blyški oda, — parodė jis į mane, — ir dailūs, apvalūs
sėdmenys. — Jis davė ženklą man apsisukti bei parodyti žiūrovams užpakalį.
Pasigirdo gilūs įkvėpimai. Jau turėjau naujų gerbėjų. Plekštelėjimas per petį leido
suprasti, kad turiu vėl atsisukti veidu į nedidelį būrį. Suvokiau, jog dauguma buvo
vyrai, tačiau šen bei ten pasitaikė ir moterų prašmatniais vakariniais apdarais.
Visi atrodė normalūs; aiškiai šįvakar nebuvo matyti kitų vergių.
Cirko šeimininko ranka nuslydo ant mano kairios krūties ir šiek tiek kilstelėjo ją,
demonstratyviai, parodydama formą.
— Miniatiūrinė, bet savaip gašli, — pareiškė jis, pirštams nuslydus dar žemiau ir
demonstruojant, kaip mano plonas juosmuo pabrėžia krūtų bei užpakalio
linkius. — Nuostabiai senamadiška, o gal man derėtų sakyti „klasikinė“?
Gurktelėjau.
Jis nevertė manęs raudonuoti, liesdamas mano vėl nepriekaištingai nuskustą lytį
ir apibūdindamas ją auditorijai. Jie ir taip ją matė, o papildomi žodžiai
dabartinėmis aplinkybėmis nieko nebūtų pakeitę.
— Nuostabus egzempliorius, taip pat mūsų komplimentai šeimininkui Viktorui,
kuris ir vėl parūpina mums tobulą ir labai savitą kūną. Man pranešta, kad ji dar
nėra deramai pralaužta, ir tai tik suteikia žavesio.
Pralaužta? Po velnių, apie ką jis čia šneka?
Ranka už manęs įlindo tarp kojų ir privertė mane išsiskėsti. Tai buvo Viktoras.
Atpažinau jo prisilietimą. Dabar buvau demonstruojama ir jaučiau įsmeigtas
mažiausiai dvi dešimtis akių, lakstančių mano oda, tyrinėjančių, vertinančių mano
kūną, besimėgaujančių mano absoliutaus pažeidžiamumo spektakliu.
O, Dominykai, ką tu pagimdei?
Tačiau suvokiau, kad tai jau buvo prieš jį, jis tik pajuto ir atgaivino, prikėlė
mane gyvenimui. Galvoje sukosi minčių kratinys. Lyg per miglą sekiau
„aukcioną“, tarsi būčiau tik žiūrovas.
Mano galvoje skriejo vaizdai iš amoralių filmų, matytų prieš amžinybę,
atmintyje iškilo išnaudotojiškų BDSM novelių įvykiai, kadaise kutenę mano
fantazijas: įsivaizdavau save arabų ar afrikiečių turguje, smėliui sūkuriuojant
aplink, kol stambūs, tamsiaodžiai vergų šeimininkai reklamuoja mano privalumus,
pirštais tikrindami mano stangrumą, o kiti šiurkščiai laiko praskėstą minios akims,
rodydami rausvą su blyškia oda kontrastuojančių vidurių perlamutrą. Galbūt tose
žadinančiose svajonėse dengiausi šydu, o gal ir ne, bet kiekvienoje grandinėje
mano vaizduotės horizonte buvau nuogesnė nei nuoga, taip siaubingai išstatyta
visiems matomomis intymiausiomis vietomis. Arba tempiama iš bambukinio narvo
ant piratų laivo tiltelio, pagrobta audringose jūrose, tarsi netrukus mane įsigytų
koks nors Rytų princas pramogai ir įkištų į perpildytą haremą. Ar taip nutinka,
tapus vergu?
Pradinė kaina buvo penki šimtai dolerių. Pirmoji ją pakėlė moteris. Nebuvau
tikra, ar galėsiu tarnauti moteriai. Man patiko Loralyna, tiesa, tačiau iš to, ką
mačiau, pirmenybę teikiau vyriškam dominavimui.
Netrukus prie karštų varžybų prisidėjo pulkelis vyriškų balsų. Kaina sparčiai
kilo. Kaskart kam nors ją pakėlus, sviesdavau akis į auditoriją, susirasdama ir
įsižiūrėdama į veidą žmogaus, kuris kėlė mano vertę. Tačiau įvykiai klostėsi
pernelyg greitai, ir netrukus tai virto balsų bei nepažįstamų veidų džiunglėmis.
Galiausiai grumtynės tarp dviejų profesionaliausių pretendentų artėjo prie
pabaigos, kitiems nuščiuvus. Nugalėtojas iš tiesų pasirodė esąs arabiškos
išvaizdos, bet kuriuo atveju rytietis. Vilkėjo senamadišką, tačiau elegantiškai
pasiūtą tvido kostiumą ir buvo akiniuotas. Plinkantis, tamsaus gymio, o jo lūpų
linkis išdavė žiaurumą.
Ar tai — mano naujasis šeimininkas?
Kodėl Viktoras nori mane atiduoti? Tikrai ne dėl pinigų. Už mane siūlė kiek
daugiau nei pustrečio tūkstančio dolerių. Glostanti savimeilę suma, bet tikrai ne
tiek, kiek iš tiesų moteris verta šiomis dienomis.
Viktoras perdavė laimingajam nugalėtojui šuns apykaklę su prisegtu pavadėliui,
kurią prisegė man aplink kaklą.
— Kitą valandą ji tavo, — girdėjau sakant.
Vadinasi, tai laikina, vienkartinė transakcija. Viskam pasibaigus grįšiu su
Viktoru. Dar viena žaidimo pusė, tyrinėjant savo tamsą. Daugiausiai už mane
pasiūlęs vyras, nepaisydamas man prie šono kadaruojančio pavadėlio, paėmė
mane, savo prizą, už rankos ir nusivedė prie durų. Jos atsivėrė į didžiulį
miegamąjį. Jis parvertė mane ant lovos, uždarė už savęs duris ir pradėjo
nusirenginėti.
Jis mane dulkino.
Jis mane išnaudojo.
O baigęs be žodžių išėjo iš kambario, paliko mane atvirą, sustingusią nuo jo
nepailstamo daužymo, visiškai mane ignoruodamas.
Įkvėpiau.
Jaučiausi pamesta it skudurinė Onutė žaisliniame namelyje.
Kitoje durų pusėje girdėjau prislopintus uždaro vakarėlio garsus, stiklų
dzingėjimą, pažeme skraidančių pokalbių ūžimą. Ar jie kalbasi apie mane, aptaria
mano pasirodymą, ko aš verta?
Ar tai viskas? Ar į kambarį įžengs kitas nepažįstamasis ir perims estafetės
lazdelę „Išdulkink naują vergę“ totalizatoriuje?
Bet nieko nenutiko.
Pajutau palengvėjimą, sumišusį su nepaaiškinamu nusivylimu. Dar vienas mano
iškrypimo tyrinėjimų etapas baigtas. Aš vis dar buvau čia, vis dar nepatenkinta
tuo, ką pasiekiau, atsižvelgusi į viską, net nesujaudinta. Kaip toli eisiu, kada bus
gana?
Pro duris įėjo Viktoras. Jis nepagyrė manęs ir nepasakė nė vienos pastabos dėl
to, kas nutiko.
— Stokis, — paliepė, ir aš romiai paklusau. Nenorėjau su juo ginčytis.
Jis laikė lūpdažio tūbelę, kurią ištraukė iš mano rankinės. Priėjo prie manęs,
mosikuodamas ja lyg kokiu nepavojingu ginklu.
— Stovėk tiesiai, — įsakė prisiartinęs. Aš ant nuogos odos pajutau jo šiltą
kvėpavimą.
Jis pradėjo ant manęs piešti.
Mėginau pasižiūrėti, tačiau jis uždraudė, lyg tai būtų ne mano reikalas.
Lūpdažis šoko mano priekyje. Tada kita ranka jis mane apsuko ir toliau vedžiojo
hieroglifus ant mano užpakalio iškilumo.
Baigęs Viktoras atsitraukė per žingsnį pasigrožėti savo rankų darbu, išsitraukė
nedidukę skaitmeninę kamerą iš švarko kišenės ir plykstelėjo ja, patenkindamas
savo širdies troškimą. Rezultatas, regis, jam patiko.
Jis parodė man į duris, duodamas ženklą prisidėti prie už jų besimalančios
minios. Jaučiausi silpna, išsekusi nuo ką tik patirto daužymo, nebenusiteikusi
ginčytis.
Įėjusi į pagrindinį apskritą kambarį, apgaubtą beribio stiklo fasadu, atsiveriančiu
į Manhatano šviesas, pamačiau į mane pasisukančias galvas — besišypsančias,
supratingas, ištvirkusias. Nežinojau, ką daryti. Eiti toliau? Kur? Stovėti ramiai?
Uždėjęs ranką ant peties Viktoras mane sustabdė. Galiausiai, kai visi
susirinkusieji gerai matė mane bei užrašus, jis tarė:
— Gali apsirengti. Šį vakarą viskas.
Lyg apsvaigusi įlindau į numestą juodą aksominę suknelę ir, be viso kito, vos
nepamiršau smuiko!
Lauke jis sustabdė geltoną taksi, įgrūdo mane vidun ir pasakė taksistui adresą.
Jis neprisidėjo prie manęs, tik šūktelėjo nueidamas:
— Susisieksiu. Būk pasirengusi.
Grįžusi namo pirmiausia nusirengiau ir apžiūrėjau save iki grindų kabančiame
veidrodyje vonios kambaryje. Laimei, mano kambario draugai kroatai aplink
nesisukiojo. Storos raudonos raidės skersai išilgai raižė mano odą lyg nešlovės
bangos. Skersai pilvo jis užrašė: „KEKŠĖ“, virš genitalijų: „VERGĖ“, o ant
užpakalio, kurį sunkiai sekėsi iššifruoti, tad reikėjo suktis visu kūnu, norint
pamatyti užrašą ir perskaityti jį nuo galo, vyras didelėmis raidėmis užrašė:
„ŠEIMININKO NUOSAVYBĖ“.
Supykino.
Prireiks tris dienas mirkti po dušu, vonioje ir ryžtingai šveisti, kad vėl
pasijusčiau švari.

Viktoras paskambino man kitą rytą.

— Tau patiko, ar ne?
Paneigiau.
— Taip sakai, bet tavo veidas bylojo priešingai, Samer. Taip pat tavo kūno
reakcija.
 — Aš... — silpnai mėginau protestuoti.
— Tu tam sutverta, — pareiškė Viktoras, — ir mes puikiai praleisime laiką. Aš
tave išugdysiu. Būsi tobula.
Gerklėje sukilo skrandžio tulžis, tas siaubingas jausmas, kai skrieji nevaldomu
traukiniu, bejėgis pakeisti jo kursą, susaistytas su dundančiais, bėgiais lekiančiais
ratais.
— Ir kitą kartą, — kitame ragelio gale girdėjau, kaip jis mėgaujasi kiekvienu
savo tariamu žodžiu, — padarysime tai oficialiai. Užregistruosime tave.
— Užregistruosite? — perklausiau.
— Internete yra vergų registras. Tik nepanikuok — vien nusimanantys žmonės
žinos tavo tikrąją tapatybę. Tau bus priskirtas numeris ir vergės vardas. Tai bus
mūsų paslaptis. Aš svarsčiau vergės Elenos vardą. Gražiai skamba.
— Kokia viso to prasmė? — Mano pasipiktinimas kovojo su smalsumu.
— Tai reiškia, kad tu absoliučiai pripažinsi mane savo šeimininku, priimsi mano
nuolatinį kaklasaitį.
— Nesu tikra, ar esu tam pasirengusi, — tariau.
— O, taip, esi, — tęsė jis. — Galėsi rinktis auskarą arba tatuiruotę intymiose
vietose, su numeriu ar brūkšniniu kodu, nurodančiu tavo statusą ir
priklausomybę. Žinoma, tik žinantieji tai kada nors pamatys.
Klausydamasi jo žodžių pajutau, kaip viduje kyla ir gėda, ir susijaudinimas.
Aišku, dvidešimt pirmajame amžiuje tokių dalykų nebėra, tiesa?
Vis dėlto pagunda buvo didelė. Sirenos giesmė jau kuteno mano pojūčius bei
vaizduotę, atskiesta nepaneigiamo žinojimo, kad prarasiu taip branginamą
nepriklausomybę, kurią daugel metų siekiau išsaugoti.
— Kada? — paklausiau.
Viktoras sumurkė. Jis skaitė mane lyg atverstą knygą.
— Pranešiu tau.
Jis padėjo ragelį, palikdamas mane gyventi nežinioje.
Susmukau ant siauros lovos. Repeticijų savaitę nebus. Tiek daug laisvo laiko,
tiek daug laiko galvoti. Mėginau skaityti, bet kiekvienos knygos, kurią tik
paimdavau į rankas, žodžiai liejosi, ir aš nesugebėjau susikaupti ties pasakojimu
ar tema.
Miegas taip pat neatėjo nuraminti mano viduje siaučiančios audros.

Dvi dienas laukiau Viktoro skambučio. Valandas leidau bastydamasi po

Greenwich Village, ieškodama pirkinių maniakės tipo pramogų, žiūrėdama lėkštus
veiksmo filmus, vildamasi, kad jie atitrauks mano mintis, bet skambučio
nesulaukiau. Buvo akivaizdu, kad jis tyčia mane kankina, užtikrindamas, jog, kai
jau su manimi susisieks, mano mintys degs troškimu tapti verge. Kaskart, kai tik
įeidavau į salę, įjungdavau telefoną vibravimo režimu, tikėdamasi sulaukti žinių
per peržiūrą, bet veltui.
Pradėjau bijoti savų minčių, neišvengiamybės kelio, kurio link judu.
Tada, vieną švelnią naktį, trečią ryto, plačiai atvėrusi langus į Niujorko kaitrą,
įprastiniams skubančių greitosios pagalbos bei policijos automobilių sirenų
gausmui sklindant gatvių tarpekliais, aš supratau.
Tai buvo lemtingas žingsnis.
Galbūt dar galėjau perimti sprendimą į savo rankas.
Londone buvo penkiomis valandomis daugiau — gana protingas laikas
skambinti.
Surinkau Kriso numerį, tikėdamasi, kad jo telefonas bus išjungtas ir jis bus
pačiame koncerto Camden Town’o ar Hoxtono įkarštyje. Atrodė, kvietė amžinai.
Jau ketinau padėti ragelį, kai jis pagaliau pakėlė.
— Sveikas, Krisai!
— Sveika, mieloji. Grįžai?
— Ne, vis dar Niujorke.
— Kaip laikaisi?
— Ant išprotėjimo ribos, — prisipažinau.
— Reikalai negerėja?
— Ne. Galbūt net blogėja. Juk žinai mane — kartais būnu didžiausia savo pačios
priešė.
— Kam pasakoti, — akimirką jis tyliai svarstė. — Samer? Grįžk į Londoną. Mesk
viską ir grįžk. Aš tau padėsiu, jei ko reikės, juk žinai.
— Negaliu.
— Ir?
Akimirką dvejojau, repetuodama kiekvieną žodį ant išdžiūvusio liežuvio galo,
galiausiai išpyškinau:
— Ar galiu tavęs paprašyti didžiulės paslaugos?
— Žinoma. Bet ko.
— Ar gali susisiekti su Dominyku? Pasakyti jam, kur aš?
— Tik tiek?
— Tik tiek.
Kauliukas mestas. Ar Dominykas atsakys?
 12
Vyras ir jo melancholija
Jų seksas buvo reguliarus, atsainus.
Dominyko lytinis potraukis buvo stiprus, bet aplinkybėms reikalaujant, jis
lengvai galėjo atsisakyti kūniškų malonumų ir sutelkti dėmesį į kitus tikslus,
tiriamųjų darbų projektus ar įvairias literatūrines pastangas, į kurias buvo
nuolatos įtrauktas.
Nelikus Samer, Dominykas turėjo kuo užsiimti. Jis seniai nereglamentavo
paskaitų, nors kruopščiai keitė medžiagą, kad viskas būtų nauja. Turėjo
pakankamai parengtų užrašų bei išminties pasiruošti šiomis dienomis.
Jam patiko improvizuoti bet kuria tema. Jo dabartinis studentų kursas buvo
nuobodus užklasiniu požiūriu; nė viena veikla jo nedomino šiuo atžvilgiu. Jis
aktyviai ir neieškojo santykių su studente: pernelyg rizikinga. Paliko tai ne
tokiems moraliems profesoriams, panašiems į Viktorą, kuris mikliai pranyko iš
studentų miestelio į Niujorką, kur jam netikėtai buvo pasiūlytos naujos pareigos.
Bet jis buvo vyras ir pastebėdavo akis traukiančias merginas, kurios patraukliai
jam šypsodavosi, sugavusios jo žvilgsnius, nors daugiau veiksmų jis nesiėmė,
bent jau kol baigsis semestras. Dominykas įsivaizdavo, jog dabar išgyvena
pertrauką savo seksualiniame gyvenime, visiems žinomą sausąjį laikotarpį, kad
kompensuotų netikėtą Samer išvykimą. Jis tam tikra prasme mėgavosi tuo,
smaginosi, laukdamas vienišų vakarų, pasinerdamas į apleistą krūvą skaitalų,
naujas knygų serijas, kurios žadėjo patraukti jo dėmesį, kai buvo pristatytos į
paštą prieš kelias savaites iš prekybos agento, tačiau ir toliau rinko dulkes, kol jis
visą energiją skyrė naujoms scenoms su Samer planuoti.
Tada pasirodė Šarlotė — ji apsireiškė viename iš vakarinių pranešimų City Lit.
Dominykas nė akimirkai nepatikėjo, kad ji atsirado jo klasėje atsitiktinai, kone per
naktį įgijusi didžiulį susidomėjimą dvidešimtojo amžiaus vidurio literatūra. Žinojo,
kad ji atsekė paskui jį, aiškiai įžeista dėl jo santūrios reakcijos į jos grabaliojimąsi
per vakarėlį, kuriame jis nuskuto Samer. Jis nustebo, kad Šarlotė netgi susirado ir
perskaitė vieną iš jo knygų, bet pasitenkinimo nepajuto. Dominykas kiaurai
permatė, jog ji kažko nori ir ketina tai pasiekti.
Jie gana lengvai užmezgė santykius, paprasčiausiai toliau tenkindami savo
seksualinį apetitą. Nei Dominykas, nei Šarlotė žodžiais neįformino šio susitarimo.
Kartais jis svarstė, ko ji iš jo nori. Ne pinigų: pakankamai turėjo savo. Ne sekso:
žinojo, kad kartais ji susitinka su Džasperu, ir, įtarė, reguliariai susitikinėja su
kitais vyrais. Jam nerūpėjo. Dominykui atrodė, jog Šarlotė paprasčiausiai nori
pykinti jį, erzinti, užtikrinti, kad Samer niekuomet neišeis jam iš galvos.
Jis pastebėjo, kad ji pradėjo darytis brazilišką depiliaciją, tad kaskart, pamatęs
ją nuogą, automatiškai prisimindavo Samer ką tik nuskustas genitalijas, ritualą,
kuris galvoje atrodė toks tobulas, jų geismo orkestro kulminacija, ištvirkavimo
veiksmas, kuris kažkaip išslydo iš jo kontrolės, fantaziją panaudojus prieš jį. Šis
veiksmas juos išskyrė, užuot suartinęs.
Dėl to jis dar šiurkščiau dulkino Šarlotę, paimdavo ją, kai tik panorėdavo, nors
ji, žinoma, visuomet norėjo, ir, atrodė, tuo mėgaujasi. Jis retai darydavo
kunilingą, nors paprastai juo mėgaudavosi. Samer paukštytę jis būtų galėjęs
laižyti dienų dienas, kol ji būtų meldusi liautis, tačiau jis niekuomet nepalietė
Šarlotės liežuviu ir neketino to daryti. Ji apie tai neužsiminė ir tęsė feliacijas
stebėtinai reguliariai. Kartais, norėdamas vien ją supykdyti, jis sulaikydavo
orgazmą, leisdavo jai čiulpti ir čiulpti, kol paskausdavo žandikauliai, pernelyg
išdidžiai pasiduoti, prisipažinti, kad nesugebėjo burna priversti vyro baigti.
Jis manė, jog ji gana patraukli, suprantant tai įprasta šio žodžio prasme, bet,
nors jo gaidukas greitai sureaguodavo į jos kūną, galvoje jis likdavo abejingas.
Fizine prasme ji jam atrodė nuobodi, moteris lėlė, neturinti nieko savito,
unikalaus ar stebėtino. Lyg jos individualybė ją būtų apleidusi. Galbūt jį tiesiog
traukė sudėtingesnės moterys. O nuo jos sklindantis cinamono kvapas sukeldavo
jam galvos skausmą.
Dominykas atsiduso. Jis neturėtų elgtis taip žiauriai. Šarlotė nekalta, kad ji —
ne Samer, kad jų seksualiniai skoniai nevisiškai sutampa. Šarlotė galbūt įskėlė
kibirkštį, nuo kurios plykstelėjo jų santykiai, bet jis naudojosi jais taip pat, kaip ir
ji.
Šarlotė apsivertė, švelniai atsiduso per miegus ir prisispaudė pasturgaliu prie jo
šakumo. Akimirką Dominykas pajuto jai švelnumą. Tai buvo vienintelis laikas, kai
Šarlotė atrodydavo visiškai nuoširdi, neslepianti klastos, — tik kai miegodavo. Jis
apkabino ją ir paniro į nerimastingą miegą.

Persekiojo labiausiai iškrypėliški sapnai. Visuose juose dalyvavo Samer, dažnai

ir Džasperas ar kitas beveidis vyras, besiskverbiantis į jos gilumą. Ji bjauriai
išstačiusi genitalijas, nepažįstamojo kotas drožia vidines jos vaginos sieneles, jos
veide — ekstazė, kūnas rangosi orgazme, o jis stebi bejėgis, paliktas nuošalyje,
atstumtas, apimtas pavydo. Kartais įsivaizduodavo, kaip ją užpildo legionas
skirtingų vyrų, vienas paskui kitą, kiekvienas pripildydamas ją sėklos, kai
Dominykas stovi nuošalyje bejėgis, pamirštas.
Po tokių sapnų rytus jis leisdavo spėliodamas, kur ji yra ir iki kokios ribos vejasi
savo troškimus be jo. Dominykas žinojo, kad jis tai pradėjo; jis nuėmė dangtį nuo
užvirusio nuolankumo baseino, atidengdamas tamsų gilų šulinį.
Ilgėjosi jos elektroninių laiškų bei žinučių, kuriomis ji pranešdavo apie
nuotykius. Tiesa, tai buvo būdas numalšinti pavydą — ji jam nepriklausė, nors jis
to norėjo, — tačiau tai taip pat suteikė galimybes stebėti ją, kol ji auginosi naują
odą. Patikrinti, ar ji kontroliuoja padėtį, perleisdama kažkam kontrolę, ar nenuėjo
pernelyg toli.
Kaip toli ji eitų? — svarstė jis. Ar ji kada nubrėš liniją smėlyje? Kur bus Samer
linija? Po vieno iš tokių sapnų, kai Dominykas buvo ypač nepatenkintas, Šarlotė jį
užsipuolė.
— Tu niekada nesugalvoji scenų man, — tarė ji. — Jokio muzikavimo nuogai,
jokio pasidulkinimo stebint žiūrovams, jokios virvės, jokio demonstravimo viešai.
Mes niekada nieko nedarom.
 Ji buvo teisi. Jis niekada nieko panašaus jai nesurengė, bet ji jo ir neįkvėpė,
kaip Katrina ar Samer. Jis gūžtelėjo.
— Ką nori, kad padaryčiau?
Ji pasiuto.
— Viską! Ką nors, ne tik pasidulkinimą. Koks tu dominas?
Putojosi, kad net seilės tyško. Jis stebėjo jos burną keistai abejingai,
prisimindamas neseniai matytą laidą apie gamtą, kurioje buvo pasakojama apie
gyvūną, turintį nenormaliai didelę burnos ertmę. Jis priminė Šarlotę.
Ji dažnai ant jo klykdavo, neapsikentusi jo regimo abejingumo. Kaskart jai
praradus taip vertinamą susitvardymą, Dominykas pajusdavo pergalės jaudulį,
laimėjęs dar vieną mūšį.
Galiausiai sutiko lankytis su ja svingerių klubuose — iš dalies dėl to, kad
visuomet klausė savęs, kaip atrodo tokie susibūrimai. Jis neturėjo tinkamos
partnerės ten nueiti, išskyrus kartą, prieš daugelį metų Niujorke, kai svingeriai
vis dar buvo nešlovinami. Arba mergina buvo tradicinių pažiūrų, kuri pakrauptų
nuo šios minties, arba jo romantiški jausmai buvo pernelyg stiprūs, ir jis negalėjo
pakęsti minties, jog reikės ja dalytis su kitu vyru.
Galbūt Šarlotė yra būtent tas žmogus, su kuriuo verta apsilankyti tokiame
vakare.
Be to, mintis apie seksą viešumoje atitraukė Šarlotę nuo troškimo, kad jis ją
pavergtų. Dominykas nejautė tokių jausmų Šarlotei, netroško pliaukštelėti jai ar
kad ji jam atsiduotų. Šarlotė buvo hedonistė, žaidėja; ji mėgo išbandyti visas
naujoves. Šarlotė atsidavė kaprizams, o ne pakluso jam, ir tai jo neįkvėpė. Ji
nejaudino Dominyko taip, kaip Samer.

Klubas buvo pramoniniame centre pietų Londone, įkištas tarp smulkių gamyklų
ir pasenusių biuro pastatų eilės. Jis buvo diskretiškai pažymėtas, vienintelė šviesa
pastato lauke krito nuo retų taksi automobilių, atvežančių ar išvežančių naujus
klientus, priekinių žibintų.
Prie durų juos pasitiko klubo vadybininkas, nenatūraliai išsiviepęs vyras,
vilkintis kostiumu, nors nedidelėje priimamojo erdvėje buvo įkalintas karščio. Jis,
atrodė, liko patenkintas Šarlote. Nužvelgė ją nuo galvos iki kojų, lyg grožėtųsi
lenktyniniu žirgu, ir paviršutiniškai įvertino Dominyką, tik toleruodamas jo
buvimą.
Dominykas sumokėjo lupikišką įėjimo mokestį ir atsisakė metinės narystės, į
kurią įėjo ir išankstiniai bilietai į poroms skirtą kruizą Viduržemio jūra kitais
metais. Šiaip ar taip, jį kamavo jūros liga.
Negalėjo sugalvoti siaubingesnės perspektyvos, nei savaitę praleisti panašioje
situacijoje laive, neturint jokios galimybės atsitraukti, nebent šoktų už borto.
Šį variantą galbūt svarstytų, pamanė, kai kitas vyras, dėvintis panašiu
kostiumu, atėmė jų švarkus ir mobiliuosius telefonus. Dominykas jau ketino
pareikšti protestą, kad vėliau jam reikės išsikviesti taksi, bet vyras mostelėjo į
ženklą ant sienos, skelbiantį, jog draudžiama naudoti bet kokius prietaisus su
fotoaparatu ar vaizdo kamera.
Juos palydėjo į klubą ir supažindino su Siuzana, administratore, kuri pažadėjo
jiems viską aprodyti ir padėti įsitaisyti.
— Būkit pasveikinti, — tarė ji linksmai. Šis linksmumas neatrodė išspaustas per
prievartą.
Šarlotė entuziastingai atsakė į pasveikinimą. Dominykas dėkodamas linktelėjo.
Jauna, vos pradėjusį antrąją dešimtį, spėjo Dominykas. Iš neaukštų, kiek
stamboka. Gaila, kad šeimininkės uniforma buvo tokia nedaili, mat trumpas
rožinis pūstas sijonas, kurį segėjo Siuzana, patrauklumo jai nepridėjo.
— Ar tai jūsų pirmasis kartas, bičiuliai? — tęsė ji, regis, nežinodama, klausti
Dominyko ar Šarlotės. Dauguma panašių situacijų, spėjo jis, būna gana akivaizdu,
kuris iš poros valdo. Galbūt jų atveju to nematyti.
— Taip, — mandagiai atsakė Šarlotė, gelbėdama sutrikusią šeimininkę. —
Nekantraujame.
Siuzana mostelėjo putlia ranka į barą, parodydama, kur jie gali nusipirkti
žemesnio lygio gėrimų. Jie sekė paskui ją laiptais, į dar vieną mažesnį barą, tada į
„žaidimų erdvę“, tamsių koridorių labirintą su skirtingų dydžių vienas greta kito
išdėstytais kambariais. Kai kurie aiškiai buvo skirti orgijoms, juose vienu metu
galėjo tilpti mažiausiai dvidešimt žmonių. Kiti, lyg nedidelės kabinos, daugiausia
buvo skirti dviem, galbūt trims poroms.
Dauguma atrodė visiškai atviri, kad visi galėtų stebėti ar prisijungti, tačiau
vienas ar du mažesni kambariai viduje turėjo skląstį, kad jaukumo siekianti pora
galėtų užsirakinti.
Jų šeimininkė nurodė visų kambarių privalumus nė neraustelėjusi. Neatrodė,
kad ją trikdytų jos apranga ar vaidmuo klube.
Dominyko žvilgsnis, klaidžiojęs po kambarį, užkliuvo už stulpų baro zonoje,
kviesdamas nemažai alkoholio išlenkusius lankytojus raitytis aplink juos
neprofesionalių striptizo šokėjų maniera. Jis vylėsi, kad tai bus moterys.
Laukiamajame prie baro rikiavosi daugybė sofų, viename kampe nuo lubų karojo
sūpynes primenanti įranga iš plataus tinklo, leidžiančio laisvai klajoti aplink jame
gulintį kūną, suvaržant kojas ir rankas, kad individą būtų galima jame surišti ir jis
negalėtų išsilaisvinti.
Ant kiekvieno tuščio paviršiaus stovėjo po didelį, permatomą dubenį su
prezervatyvais spalvingose pakuotėse — pakankamai gumyčių, spėjo Dominykas,
tiek pakaktų mėnesiui visam klubui besiporuojančių porų. Jie šiai vietai suteikė
keisto žaismingumo, atrodė lyg dubenys su saldainiais gydytojo priimamajame.
Greta kambarių kabojo plona, juoda prie lubų pritaisyta užuolaida, krentanti iki
pat grindų, turinti skeltuką vienoje pusėje, it laikina palapinė. Palapinė buvo pilna
skylių, kai kurios — akies, kitos — kumščio dydžio, stengiantis, kad žiūrovai
įžiūrėtų figūrą ar figūras viduje, pasiektų nepažįstamojo ranką ar susikibtų su tuo,
ką pasiekia. Dominykas įsižiūrėjo vidun.
Tuščia.
— Visuomet taip tylu iki vidurnakčio, — atsiprašinėdama tarė Siuzana, — bet
tada viskas įgauna pagreitį. Po valandos ar trupučio daugiau viskas čia kilnosis.
Dominykas susilaikė nenusivaipęs.
 Jis niekuomet nesuprato, kuo žavus viešas rujojimas. Mintis apie tokį beprasmį
pasidulkinimą jam priminė Samer ir Džasperą — vaizdą, kurio jis negalėjo išmesti
iš galvos.
Dominyko asmeninio vojerizmo rūšis reikalavo bent jau šiokios tokios sąsajos su
subjektu, nerašyto kontrakto, tam tikro sutarimo, leidžiančio ar kviečiančio jo
žvilgsnį.
Neturėdamas jokio ryšio su dalyviais, reginys jį jaudino ne daugiau nei vaizdas
gamtos laidoje, stebint besiporuojančius gyvūnus.
Tačiau Šarlotė laikėsi kitokios nuomonės. Ji mėgavosi fiziniu sekso pojūčiu dėl
paties sekso, džiaugėsi galimybe rodyti savo drąsą, žavėjosi įsitraukdama į viešus
demonstravimus ir mėgo tai skelbti. Pasikeisti partneriais buvo mėgstamiausia jos
laisvalaikio veikla.
Ji jau pradėjo vaikštinėti po baro zoną, flirtuodama su keliais žmonėmis,
susirinkusiais aplink barą: jaunu vyru ir moterimi, kurie rūpestingai vengė akių
kontakto su kitais, išskyrus vienas kitą; mėsingu pagyvenusiu vyru, vilkinčiu polo
marškinėliais ir seginčiu pigiu dirbtinės odos diržu, kuris atrodė vienišas ir
geidulingai stebeilijosi į šeimininkę rožiniu klostytu sijonėliu; pagyvenusia indėnų
pora, atitinkančia tipažą žmonių, kurie lankosi čia kiekvieną savaitę.
Šarlotė abiem užsakė gėrimų — įmantrų kokteilį sau ir pepsio jam.
Jis sėdėjo šalia jos gurkšnodamas, o ji mezgė neįpareigojančius pašnekesius su
kiekvienu, atėjusiu prie baro. Siuzana, šeimininkė, buvo teisi — klubas pradėjo
pildytis.
Jis dar nepastebėjo nė vienos merginos, kuri jį trauktų. Kai kurios atrodė gana
gražios, bet dauguma buvo pasipuošusios absurdiškai kekšiškais drabužiais,
pigiomis trumputėmis suknelėmis iš PVC, pernelyg prisidažiusios ir įgijusios
dirbtinį įdegį. Nė viena jo nedomino. Kiti susirinkę svečiai kėlė jam arba
nuobodulį, arba buvo atgrasūs.
— Tu ketini čia tiesiog sėdėti? — sušnypštė Šarlotė jam į ausį.
Dominykui įgriso jos klausytis.
— Eik ir linksminkis, — atsakė jis. — Galbūt vėliau prie tavęs prisijungsiu.
Du kartus jai to nereikėjo sakyti. Šarlotė pranyko minioje, tvykstelėdama
priešais Dominyko akis sėdmenimis, nuslydusi nuo aukštos baro kėdės, ilgoms,
įdegusioms kojoms sudarius griežtą kontrastą trumputei baltai suknelei. Šarlotę,
vos spėjusią pasitraukti nuo Dominyko, apspito vyrai tarsi musės medaus
puodynę.
Dominykas neatsakė į jos žvilgsnius, kai ji iš pradžių paėmė vieną, paskui kitą
vyrą už rankos. Nė vienas iš jų nebuvo siaubingai patrauklus. Vienas iš jų —
vienišas vyriškis, apsivilkęs polo marškinėliais ir apsijuosęs pigiu diržu, jis
anksčiau sėdėjo prie baro. Kitas — jaunesnis, tačiau jau aptekęs riebalais, keliais
pagurkliais, marškiniai vos išlaikė jo išsipūtusį pilvą.
Šarlotė nusivedė juos į kampą prie sūpynių ir užsiropštusi atsigulė ant nugaros,
ore išskėtusi kojas. Aiškiai pasimatė, kad ji be kelnaičių, demonstruoja
intymiausias savo vietas visiems esantiesiems kambaryje.
Labiau iš smalsumo, nei vedinas kitų jausmų, Dominykas priėjo arčiau.
Du vyrai aprišo Šarlotės kojas diržais. Ji apsuko rankas virvėmis, karančiomis
nuo lubų virš galvos. Ji buvo daugiau nei pasiruošusi dalyvė.
Vyras polo marškinėliais atsisegė diržą ir ėmė glostyti savo vis dar suglebusį
gaiduką. Storulis išsitraukė savąjį, kelnes nuleidęs iki kulkšnių, marškinių kraštui
netvarkingai įrėminus jo nuogą šikną. Praplėšęs vieną iš spalvotų pakuočių jis
užtempė ant koto prezervatyvą ir, žengęs tarp ilgų Šarlotės kojų, prisitraukė
sūpynes, kad galėtų į ją įeiti.
Dar labiau prisiartinęs Dominykas stebėjo, kaip vyras įstumia varpą į makštį.
Šarlotė pakėlė į jį akis: piktavališką išraišką veide dabar pakeitė geismas,
troškimas, tai buvo galingesnis poreikis nei noras įrodyti savo tiesą, įskaudinti jį.
Ar ji skaudino jį? Spėjo, kad būtent tokia yra jos užmačia, bet jis jautėsi
atitrūkęs nuo šios vietos, visiškai jai abejingas.
Stebėjo, kaip abu vyrai ją užpildo — pirmiausia vienas, paskui kitas,
pumpuodami savo stūmokliais, padengtais Šarlotės syvais, klausėsi jos garsių
aimanų, nes ji nė nemėgino slėpti malonumo ir paisyti jo jausmų.
Susirinko minia. Keli vyrai atsisegė kelnes ir atsistojo greta jos, glostinėdami
savo genitalijas. Kai kurie, priėję arčiau, lietė ją, kaišiodami rankas, kur tik matė
tinkamą grabalioti plotą.
Dominykas nemėgino jų sustabdyti. Šarlotės rankos buvo vis dar laisvos
nustumti nepageidaujamą dėmesį, taip pat ji turėjo balsą — panorėjusi galėjo
surikti. Bet atrodė, kad ji mėgaujasi dėmesiu, lūpas pravėrusi O raide, veide
įsikūnijus aistrai ir geismui.
Pamėgino mintyse įsivaizduoti Samer gulinčią čia, atsiduodančią nepažįstamųjų
prisilietimams, išsižergusią kitų vyrų pimpalams. Prisiminė, kaip ji atsivėrė
Džasperui, paėmė jį į burną; kaip atsiklaupė ant sofos praskėtusi kojas,
pasiruošusi lyg gyvulys, laukiantis sukergimo.
Mintys apie Samer pažadino bent jau kažkokius Dominyko jausmus, nes jai
dingus liko tik žiauri tuštuma, atbukę jutimai.

Dominykas nebenorėjo toliau stebėti Šarlotės. Prasispraudęs pro

nekantraujančius stebėtojus, susirinkusius bent akies krašteliu paspoksoti į
ištvirkavimą, nubildėjo laiptais žemyn, į apatinį barą, ir čia laukė, kol ji baigs,
ignoruodamas šeimininkės pastangas užmegzti su juo pokalbį ir vengdamas
nevaržomo sekso ištroškusių atsitiktinių moterų dėmesio.
Galiausiai Šarlotė klestelėjo greta. Lipant ant kėdės, jos sijonas pakilo, bet ji nė
nemėgino slėpti savo katytės, nešvankiai nuogos, pabrinkusios, vis dar lipnios nuo
syvų. Tingiai praskėtusi kojas Šarlotė leido jam atidžiau įsižiūrėti.
— Nebūtina, — tarė Dominykas, nusukdamas žvilgsnį.
— Jėzau Kristau, prakeikimas, kas tau negerai? Kitaip viską įsivaizdavai?
— Šarlote, man nerūpi, su kuo tu dulkiniesi. Esi laisva daryti, ką tinkama.
Maniau, kad pati žinai.
— Tau rūpėjo, su kuo dulkinosi tavo brangioji Samer.
— Tu nesi Samer.
— Ir nenoriu ja būti! Ta silpnavalė kekšytė. Jai nerūpi niekas, išskyrus jos
brangųjį smuiką. Tik jo iš tavęs ir reikėjo, ji žaidė. Negi nematai? Manai, jai
rūpėjo, su kuo ji dulkinasi? Tavo jausmai?
Dominykas ūmai pajuto norą pliaukštelėti Šarlotei ir stebėti, kaip ji krūpteli nuo
skausmo. Bet jis niekada nemušė ir nemuš moters, tik ne šitaip.
Atsistojo ir išdidžiai nuėjo.

Jos atsiprašymas atskriejo kitą dieną trumpąja žinute.

„Užeisi?“
Bent jau tai buvo panašiausia į Šarlotės atsiprašymą.
Jis irgi jai nebuvo nieko skolingas.
Jų santykių sąlygos buvo aiškios: jie krušosi, skaudindami vienas kitą. Tarp jų
visuomet buvo Samer, dingusi iš jų abiejų gyvenimų, bet jaučiama kasdien tarsi
atvira žaizda, kurios nė vienas iš jų nepaliovė krapštyti.
Jis nuėjo.
Vėl ją išdulkino, nuožmiau nei paprastai. Jis vėl užmerkęs akis įsivaizdavo, kad
Šarlotės plaukai raudoni, o ne rudi, juosmuo siauresnis, o kojos trumpesnės, oda
kreminė, o ne įdegusi, užpakalis išlenktas, taip pat, jog ji virpa nuo jo prisilietimo.
Pajuto, kaip nuo minčių apie Samer penis pailgėjo ir sukietėjo, prisipildė pykčio —
pykčio, kad Šarlotė nėra ta moteris, kurios jis nori. Pakėlęs ranką stipriai
pliaukštelėjo jai per užpakalį ir klausėsi jos unkštimo pirmiausia iš nuostabos,
vėliau — iš malonumo. Kita ranka sudavė jai per kitą sėdmenį, žiūrėdamas, kaip
parausta oda. Taip pliaukšėjo dar ir dar kartą. Ji prisispaudė prie jo iš malonumo
ir kilstelėjo užpakalį sueičiai.
Stebėjo, kaip ji stumiasi link jo, ir vėl prisiminė, kokia viliojanti atrodė Samer
išangė; kaip ji pirmą kartą patyrė orgazmą jam pasakius, jog lieps išsidulkinti per
užpakalį.
Dominykas apgailestavo, kad nepralaužė šios skaisčios Samer vietos iki jai
dingstant. Tausojo ją, planavo palikti šį įėjimą ritualui, kaip kad ketino nuskusti
makštį pats vienas, nesant stebėtojų.
Pasilenkęs apspjovė Šarlotės išangę, kad lengviau slystu, ir, švelniai prispaudęs
nykštį prie skylutės, pradėjo skverbtis giliau, nustebintas jos sandarumo. Šarlotė
stryktelėjo pirmyn lyg nudeginta jo prisilietimo, o kai jis patraukė ranką, vėl
prisislinko arčiau, susirado jo kotą ir įsigrūdo jį į vis dar drėgną makštį.
Dominykas buvo nustebęs. Nepaisant jos atviro seksualumo, atrodė, kad Šarlotė
nėra analinio sekso gerbėja. Jis vėl visa jėga sugrūdo pimpalą į Šarlotę,
jausdamas, kaip galvutė trenkiasi į jos gimdos kaklelį. Vėl pasinėrė į mintis, jai
atliekant frikcijas, klausėsi jos klyksmo patyrus orgazmą.
Rūpestingai ištraukęs varpą nusiėmė prezervatyvą ir apdairiai išmetė jį, kol
moteris nepastebėjo, kad jis tuščias. Jis palaimos viršūnės nepasiekė.
Šarlotė tingiai tysojo lovoje. Dominykas atsigulė prie jos, ranka glostinėdamas
švelnią jos liemens odą.
— Anksčiau nesi taip daręs, — tarė ji šilkiniu, švelniu, maloniu, dar neseniai
patirto orgazmo sklidinu balsu.
 — Ne, — atsakė jis, nesugalvodamas, ką daugiau pridėti.
— Nesuprask neteisingai...
— Nesuprasiu. Kas yra?
— Koks tu dominas? Dažniausiai neatrodo, kad nori... dominuoti.
Dominykas svarstė.
— Tai nėra visiškai mano sritis, — atsakė jis, — atributai, Stereotipai. Man
neįdomu sukelti skausmą. — Pastebėjęs, kad jos užpakalis dar paraudęs, jis
pridėjo: — Paprastai.
— Norėtum išbandyti? — paklausė ji. — Patenkink mane.
— Ko tu nori? — kiek netekęs kantrybės pasiteiravo jis.
— Virvės. Mušimo. Nustebink mane.
— Ar tau neatrodo, kad nurodymai dominui dominuoti nėra nuolankumo
požymis?
Šarlotė gūžtelėjo.
— Tu iš tiesų nemėgsti dominuoti, ar ne? — dabar jau provokavo.
— Ką gi, padarysim.
— Padarysim?
— Surengsiu tau tavo pasirodymą.

Dominykas svarstė. Nenorėjo įskaudinti Šarlotės. Išnaudojimas buvo abipusis.

Visiškai netroško kvailai apsimesti dominuojančiu, kai toks nesijautė. Pradėti
vaidinti. Jų santykiai tapo absurdu, niekinga parodija, pasityčiojimu iš judviejų
patirčių su Samer.
Tačiau net ir tai žinodama, Šarlotė jį spraudė į kampą, o įspraustas į kampą
Dominykas atsilygins tuo pačiu.
Palaukęs, kol ji nuėjo į dušą, paieškojo jos didžiulėje vardinėje rankinėje
mobiliojo telefono. Kaip ir įtarė, ji neturėjo slaptažodžio. Šarlotė buvo atvira
visais aspektais. Jis nesusidomėjęs praleido visas žinutes nuo kitų vyrų, viena po
kitos prasidėdavo žodžiais: „Sveika, brangioji“ ar „Sveika, seksualioji“.
Susirado Džaspero numerį ir užsirašė, o grįžęs namo jam paskambino.
— Klausau.
— Džasperai? — pasitikslino Dominykas.
— Aha. Kas yra?
Džaspero balse buvo girdimas netikrumas. Dominykas nusišypsojo. Akivaizdu,
jog tai darbinis Džaspero telefonas; veikiausiai dabar jis svarstė, ar skambina
koks klientas.
— Čia Dominykas. Neseniai susipažinome vakarėlyje. Ten buvo Šarlotė. Ir
Samer.
— O, taip.
Kai paminėjo Samer, Dominykas pajuto Džaspero balse atsiradus susierzinimo
gaidelę.
— Kuo galiu padėti?
— Planuoju kai ką ypatinga Šarlotei. Manau, jai patiktų, jei ir tu dalyvautum.
Atsilyginčiau, žinoma.
— Tokiu atveju man būtų labai malonu. Kada planuoji?
— Rytoj?
Sušnarėjo lapai. Džasperas tikrino kalendorių.
— Esu laisvas ir nekantrauju.
Dominykas baigė derinti paskutines detales.
Tada parašė žinutę Šarlotei:
„Rytoj vakare, pas tave. Būk pasirengusi.“
„Oho, gerulis, — atrašė ji. — Ką man vilkėti?“
Dominykas vos atsispyrė norui atrėžti: „Man vis vien.“
Pakurstytas skausmo ir pykčio, nusprendė rinktis aukščiausią pažeminimą.
„Mokyklinę uniformą“, — atsakė.

Susitikęs su Džasperu prie Šarlotės buto, Dominykas su juo aptarė pagrindines

taisykles. Šarlotės pageidavimu, jis vadovauja.
— Ei, moki tu, — tarė Džasperas. — Ko tik jūs, iškrypę katinėliai, pageidausit.
Jie stovėjo priebutyje drauge, aptarę būsimą Šarlotės pavergimą. Spustelėjo
skambutį. Dominykas vis dar nepakvietė Šarlotės pas save. Nenorėjo. Ketino
išsaugoti savo privatumą.
Ji atidarė duris, pasipuošusi languotu trumpu sijonu, balta palaidine, kojinėmis
iki kelių, juodais batais su žema pakulne ir uždarais pirštais. Dominykas,
matydamas jos sulaižytus, aukštai į uodegą sukeltus plaukus ir juodus akinius
storais rėmeliais, suvokė, kad Šarlotė iki smulkmenų išpildė jo reikalavimą. Jis to
nesitikėjo, tad buvo nustebintas savo paties reakcijos. Jam stojosi, skausmingai.
Galbūt tai vis dėlto nebus tik nemalonus darbas.
Ji išsišiepė nuo ausies iki ausies, pamačiusi Džasperą. Šis taip pat nusišypsojo
jai — du paleistuvystės bendrai. Lyg Samer ir aš, skausmingai pagalvojo
Dominykas.
— Sveiki, serai, — nežymiai tūptelėjusi kukliai ištarė Šarlotė.
— Atėjome tavęs nubausti, — tarė Dominykas, — už tai, kad buvai tokia
išdykusi mergaitė.
Dominykas nusivaipė iš savo paties balso skambesio, svetimų žodžių. Šarlotės
akyse šmėkštelėjo pasigėrėjimas.
Jis įėjo pro ją į butą, apsuko ją ir uždėjo ranką jai ant strėnų.
— Pasilenk, — tarė jis. — Parodyk man savo užpakalį.
Šarlotė sukikeno, bet mikliai įvykdė jo nurodymus.
Dominykas apėjo ją ratu. Prisiminė nespėjęs išstumti vaizdo iš galvos, kaip
Samer stovėjo pasilenkusi kriptoje, nenoriai, galbūt išsigandusi, bet paklusni, nes
jis to prašė.
Kodėl ji jautė privalanti taip elgtis, Dominykas negalėjo pasakyti. Galbūt ją
stimuliuojantys motyvai ne taip jau ir skiriasi nuo jo galingo noro dominuoti, kurį
taip traukė jo priešybė.
Šarlotė pradėjo krutinti kelius. Priešingai nei Samer, kuri lyg įmūryta
nepajudėjo iš vietos, nes jai taip buvo įsakyta, Šarlotė tik vaidino, be to, ši poza
jai buvo nepatogi, tad ji nekantriai laukė kito ėjimo šiame absurdiškame žaidime.
Norėjo tiesiog atsisėsti ir leisti Džasperui ją išdulkinti. Panašu, kad vis tiek būtent
to ji ir nori.
Bet ne. Ji prašė dominuoti — tai dominavimą ir gaus.
Pirštu užkabinęs kelnaites staigiai nutraukė jas žemyn. Paprastai Šarlotė
nemūvėdavo kelnaičių. Šiandien buvo apsitempusi paprastas baltas medvilnines.
Viskas tik dėl vaidybos.
— Išskėsk kojas.
Ji perkėlė svorį, pamėgino ištiesinti nugarą, bet Dominykas neleido. Kaskart jai
mėginant pakilti ir susimažinti diskomfortą, jis ranka spustelėdavo jos liemenį
žemyn. Jis mostelėjo Džasperui.
— Išdulkink ją. Dabar. Jokių įžangų. Negaišk laiko. Dulkink.
Jis stebėjo, kaip jaunas vyras išsitraukia milžinišką falą ir apsimauna
prezervatyvą.
Šarlotė atsiduso iš malonumo, pamiršusi diskomfortą tą pačią akimirką, kai
Džaspero gremėzdiškas draugelis įėjo į ją. Dominykas juos trumpam paliko. Jis
tyrinėjo Šarlotės miegamąjį, kol surado lubrikanto buteliuką. Cinamono kvapo.
Tipiška.
Grįžęs į svetainę rado Džasperą ir Šarlotę pasiekusius sofą, kad ji galėtų atremti
kūno svorį į pagalves. Jis grąžino juos į kambario vidurį. Šarlotė inkščiojo. Iš
skausmo? Dominykas pajuto, kad jo paties penis nuo šios minties sukietėjo.
Jis išspaudė lubrikanto ant pirštų, tada švelniai uždėjo ranką ant jos užpakalio,
delnu praskėtė sėdmenis ir įkišo rodomąjį pirštą į išangę. Šarlotė pašoko. Jis
pajuto, kaip skylutė susitraukia ir raumuo sugriebia pirštą krabo jėga, bet Šarlotė
neprotestavo.
Reaguodama į susitraukiantį išangės ratilą, jo erekcija augo, plėtėsi. Dabar ji
buvo it uola, plėšianti kelnes.
Per ploną pertvarą, skiriančią Šarlotės išangės ir vaginos sieneles, Dominykas
jautė Džaspero storą kotą, kuris kyščiojo į jos skylę lyg taranas, atakuojantis
tvirtovę. Įkišęs antrą pirštą, prisiderino prie eskorto ritmo, dulkindamas ją per
užpakalį vis žiauriau.
Šarlotė pradėjo rangytis, jiems bendrai ritmingai puolant jos kūną, rankomis
ieškodama atramos taško ant grindų.
Jis labai lėtai ištraukė pirštus iš jos išangės gniaužtų, jausdamas, kaip raumenys
pakeliui ima pulsuoti ir atsipalaiduoja. Jis mostelėjo Džasperui ištraukti savo penį.
Dominykas pastatė į vietą Šarlotę. Jos akys buvo pilnos ašarų.
— Gera mergaitė, — tarė jis. — Dabar, kai jau išklibinome tą gražią, standžią
skylutę, galime pradėti tikruosius žaidimus.
Šarlotė nuleido galvą ir linktelėjo.
Paėmęs ją nunešė į miegamąjį, prisimindamas tą kartą, kai, parsivedęs namo
Samer, nunešė ją į savo studiją ir ji masturbavosi prieš jį ant stalo.
— Stokis keturpėsčia, — įsakmiai paliepė Šarlotei. Ji pakluso, nuleidusi galvą,
nežiūrėdama į jį. — Lauk čia. — Dominykas pasisuko į Džasperą, kuris vyniojosi
nuo gaiduko prezervatyvą ir dėjosi kitą: — Neliesk jos.
 Dominykas grįžo į svetainę, paėmė lubrikantą ir sustojo vonioje nusiplauti
rankų. Jas mazgodamas pažvelgė į veidrodį ir akimirką stebeilijosi į savo atvaizdą.
Kuo jis pavirto?
Jis išstūmė šitą jausmą iš galvos ir grįžo į kambarį, kur laukė Šarlotė bei
Džasperas. Šarlotė vis dar buvo apsivilkusi mokykline uniforma, kelnaitės buvo
nuleistos iki kulkšnių, trumpas languotas sijonas — įlindęs į liniją tarp sėdmenų.
Džasperas stovėjo vienoje pusėje, dabar visiškai nuogas, džinsus bei marškinėlius
tvarkingai sulankstęs ir sudėjęs į krūvelę ant Šarlotės tualetinio staliuko.
Priėjęs Dominykas suėmė ranka jos plaukus ir atlošė galvą.
— Išdulkinsiu tave per šikną, — švelniai tarė į ausį.
Ji neatsakė. Nors jos veidą nuspalvinęs apmaudas aiškiai rodė, kad ji jaučiasi
apkvailinta: nebūtų išsidavusi Dominykui, jog analinis seksas jos seksualinio
meniu sąraše yra itin žemai, tiksliau, ji apskritai jo nemėgsta.
Užvertęs sijoną praskėtė jos kojas. Šarlotės kojos buvo tokios ilgos, kad
dulkinimas iš nugaros panašėjo į jojimą poniu. Perbraukęs pirštu per jos lytinių
lūpų klostes, panarino jį į skylutę. Ji buvo drėgna, vis dar slidi nuo pasidulkinimo
su Džasperu, kuris dabar nejudėdamas bei tylus stovėjo prie Šarlotės, išstatęs
pimpalą visu gražumu.
Dominykas įspaudė šiek tiek lubrikanto ant Šarlotės išangės. Stebėjo, kaip ji
suvirpa nuo šalčio, ir pajuto vėl sukietėjantį penį.
Išsitraukė jį, pridėjo prie skylutės, kad jaustų nuo jos sklindantį karštį. Tada
pasvarstęs užsimovė prezervatyvą ir varpos galvutę švelniai kyštelėjo į išangę,
ieškodamas atramos taško.
— Atsipalaiduok, mieloji Šarlote, — patarė jis.
Džasperas palinko į priekį ir paglostė jos plaukus.
— Viskas gerai, mieloji, — ramino jis.
Dominykas pažvelgė į Šarlotę ir Džasperą. Ji buvo pasidėjusi ant jo galvą, dar
labiau atsipalaidavusiu veidu, švelniai besiilsinčiu ant juosmens. Jis nerūpestingai
glostė jos plaukus.
Romantiška, pagalvojo Dominykas, suvokęs, kad jie visiškai jį pamiršo; jis
nesuteikė šiai scenai nieko daugiau, nei galėtų suteikti kitas pimpalas. Jis lengvai
galėtų būti ir dirbtinis, kurį segėtų bet kuris kitas žmogus. Negalėjo jos kaltinti. Ji
jam nerūpėjo.
Nusitraukęs prezervatyvą Dominykas užsisegė kelnes ir eidamas pro duris metė
žvilgsnį į Džasperą, pasirengęs patikinti eskortą, kad, jei nori, jis gali toliau žaisti
su Šarlote, jo sandoris su Dominyku įvykdytas. Bet Džasperas gulėjo ant lovos,
apkabinęs Šarlotę, ir, vos išėjęs iš kambario, Dominykas išgirdo, kaip jie uždusę
mylisi.
Žingsniuodamas per svetainę apsižvalgė. Puikiai suvokė, kad Samer niekuomet
nepakvietė jo į savo namus, paskutinę jos asmeninę tvirtovę. Šarlotė neturėjo
tokių nuogąstavimų; ji buvo linksmintoja ir dažnai kviesdavosi įvairiausio plauko
svečius. Jos būstas iš esmės buvo tuščias, gana didelis kambarys, kuriame buvo
viena sofa, supamoji kėdė, kompiuteris ir biuro erdvė kampe. Ji turėjo ilgą
virtuvės darbastalį, ant kurio stovėjo vienas iš brangesnių modelių kavos aparatų.
Australijos ir Naujosios Zelandijos gyventojai buvo tokie išrankūs espreso ir
balintai kavai, įnoringesni net už italus, kurie praktiškai visa tai išrado.
Dominykas pastebėjo ant kavos aparato viršaus mirksinčią šviesą. Ar tai galėtų
būti?.. Ne. Tikrai ne. Jis priėjo pažiūrėti atidžiau.
Tai buvo Šarlotės telefonas, paverstas ant šono ir nustatytas vaizdo režimu. Jis
įrašinėjo.
Dominykas paėmė jį, sustabdė įrašą ir jį atsuko.
Ji nufilmavo sceną, ar bent jau paskutinę jos dalį, kuri vyko svetainėje. Įžūli
kalė.
Buvo keistas jausmas stebėti save filme. Jei kada poruodavosi kambaryje su
veidrodžiu, pamatęs savo išraišką, Dominykas visuomet nusukdavo akis. Jis
nenorėjo stebėti savęs besidulkinančio.
Šarlotei pavyko užfiksuoti didžiąją dalį veiksmo. Ji nutaikė kamera į svetainės
vidurio grindis, ne į sofą ar miegamąjį. Ji tikriausiai atspėjo, kur vyks veiksmas.
Galbūt jis nėra jau toks paslaptingas ar stebinantis.
Dominykas ištrynė filmą ir atsargiai padėjo kamerą į vietą, palikdamas įrašymo
mygtuką išjungtą. Ji, žinoma, gali pastebėti, kad telefonas buvo liestas, bet tokie
prietaisai neretai ir patys išsijungia. Tai buvo geresnė alternatyva, nei
nusifilmuoti einant tolyn nuo kameros. Jis paėmė švarką, gulintį ant sofos
atkaltės. Jau sumokėjo eskortui, tad ši dalis sutvarkyta. Papildomi pinigai, kurių
jis ketintų prašyti dėl to, kas vyko išėjus Dominykui, buvo Šarlotės problema.
Tada toptelėjo mintis. Ką dar ji nufilmavo?
Grįžęs prie kavos aparato paėmė Šarlotės telefoną ir peržiūrėjo išsaugotus
įrašus. Jie buvo surūšiuoti pagal datą. Vienas iš jų priminė paskutinį vakarą,
praleistą su Samer, prieš jų barnį kavinėje. Tą naktį, kai jis ją nuskuto, o
Džasperas išdulkino jo akivaizdoje.
Sunkia širdimi Dominykas paspaudė „Įjungti“. Vaizdas buvo nedidelis, bet
aiškus. Šarlotė iš tiesų nufilmavo Džasperą ir Samer besidulkinančius. Ar ji žinojo,
kas nutiks? Sumokėjo jam, kad tai padarytų? Suorganizavo viską? Kamera turėjo
būti įtaisyta tarp sofos pagalvių arba pastatyta virš jos ant lango atbrailos.
Filmavimo kampas leido įamžinti Samer veidą, jos veido išraišką, balansuojančią
tarp malonumo ir skausmo. Galbūt eskorto gaidukas buvo jai per didelis. Kartą ar
du ji pažvelgė už savęs. Ar ji ieškojo jo, Dominyko?
Jis leido ir leido šį įrašą, nepajėgdamas atsiplėšti nuo spektaklio, kurį įamžino
Šarlotė, buvo tikras, neprašiusi Samer sutikimo. Spustelėjo kelis mygtukus,
išsiuntė įrašą į savo elektroninį paštą, tada ištrynė jį iš Šarlotės telefono ir
atsargiai padėjo prietaisą atgal į vietą. Ne todėl, kad rūpėjo, ar ji sužinos buvusi
pričiupta. Nebenorėjo daugiau niekada Šarlotės matyti.
Neatsigręždamas Dominykas išėjo pro duris.
Buvo jau vėlus vakaras. Atsisėdęs prie BMW vairo jis įkvėpė prieš meistriškai
pajudėdamas iš vietos. Kai atvyko, kelias buvo beveik tuščias, bet dabar jis buvo
prigrūstas automobilių, tykios Šarlotės gatvės gyventojams sugrįžus po darbų.
Dominykas buvo įkalintas dviejų BMW — vieno priešais, kito už savęs. Trys iš
eilės. Mažiausiai troško sudaužyti bent vieno iš jų priekinius ar galinius žibintus.
Dominykas stebeilijosi į namų langus, lėtai važiuodamas link pagrindinės
gatvės, kur A41 greitkelis išves į Finchley Roadą ir toliau į Hampsteadą.
Žiūrėdamas į miegamuosiuose bei svetainėse spindinčias šviesas, pastebėjo liekną
siluetą, spėjo, moters, žvilgterėjusį pro langą ir užtraukiantį užuolaidas.
Jo galvoje vis dar karaliavo mintys apie Samer. Jis vis prisiminė, kaip ji
žvilgterėjo jam per petį, Džasperui įeinant. Šios mintys nenutrūkstamai sukosi
galvoje, jam prasilenkiant su keistu automobiliu, kuris siaura gatvele važiavo
priešinga kryptimi ir vos nepasiuntė anapilin katino, skutančio į prieglobstį
priešingon pusėn.
Tuščiai klausė savęs, ar šįvakar tik Šarlotės name atsiduota ne tokiems
įprastiems malonumams — gal priemiesčio kaimynai mėgaujasi, slepia ar dangsto
savo pačių paslaptis?
Namie jis mikliai išsinėrė iš drabužių ir griuvo į lovą net nenusiprausęs.
Ryte turėjo baigti rašyti recenziją.
 13
Vyras ir mergina
Viktoras paskambino kitą dieną.
— Samer?
— Taip.
— Būk pasirengusi po valandos. Automobilis atvažiuos tavęs paimti vidurdienį.
Nelaukdamas mano atsakymo jis padėjo ragelį.
Į jo skambutį sureagavau panašiai kaip ir į kitus — tarsi prisukamas žaislinis
kareivėlis, pastatytas kelyje, iš kurio dabar nesugebėjau ištrūkti.
Vergų registras? Idėja buvo absurdiška; tai negali būti tiesa. Netrukus,
galvojau, prabusiu ir suprasiu, jog tai tebuvo sapnas.
Vis dėlto išsimaudžiau po dušu ir kruopščiai nusiskutau, kaip įsakė Viktoras.
Nenorėjau suteikti jam stimulo to padaryti už mane. Nemaniau, kad su skustuvu
rankoje jis bus toks švelnus, koks buvo Dominykas.
Dominykas. Ar jis man paskambins? Mintis apie jį sugėlė širdį. Šis vyras visa tai
suprastų. Viktoras ir Dominykas buvo lyg vienos ankšties žirniai, bet Viktoras
buvo visiškai kitoks. Dominykas nenorėjo manęs perlaužti ir nereikalavo, kad
kvailai tarnaučiau. Jis norėjo daugiau. Troško, kad rinkčiausi jį.
Atvyko automobilis, dar viena milžiniška, prašmatni mašina su užtamsintais
langais, kaip filmuose apie mafiją. Kelionėje nesidairiau pro langus, stebėdama,
kuria kryptimi Viktoras mane veža šįkart. Dar vienas nežinomas adresas, dar
vienas improvizuotas požemis. Ar tai svarbu? Pasirinkau vykti. Man nereikės
skambinti policijai ir pranešti, jog mane pagrobė.
Rankinėje suvibravo telefonas, vos girdimas per variklio burzgimą. Nuolat
siaubingai baiminausi, kad Viktoras paskambins man per repeticiją, tad visuomet
laikiau nustačiusi vibravimo ar begarsį režimą. Dirigentai ar orkestro vadovybė
pasiustų, jei vieną iš pasirodymų pertrauktų telefono čerškimas, o tuo labiau, jei
Viktoras nurodytų nedelsiant prisistatyti ir aš jausčiau pareigą padėti smuiką ir
paklusti jo įsakymui.
Pradėjau žvejoti rankinėje telefoną, norėdama patikrinti, kas skambina. Ar tai
Dominykas? Pirštai sustingo iš baimės. Ar Viktoras čia įtaisęs kameras? Mikrofoną,
kad girdėtų kiekvieną mano pokalbį telefonu? Pasilenkiau į priekį ir pamėginau
įsižiūrėti į vairuotoją, tačiau regėjimo lauką užstojo stiklas, skiriantis priekines
automobilio sėdynes nuo galinių. Vairuotojas netgi gali būti pats Viktoras; tokiu
pokštu jis tikrai mėgautųsi.
Automobilis pradėjo lėtėti, ir per užtamsintą langą išvydau žemą bei storą
Viktoro figūrą, pasirodančią ant šaligatvio. Tad vairuotojas — ne jis. Dabar bet
kurią akimirką mano durys atsidarys: nebeliko laiko paskambinti, išsiųsti žinutės,
netgi patikrinti, ar skambino Dominykas. Tegalėjau laikyti nykštį virš išjungimo
mygtuko, kad jis daugiau nebevibruotų ir neišduotų Viktorui, jog mes palaikėme
ryšį. Tegalėjau viltis, jog Dominykas — jei tai tikrai buvo jis — nesiliaus mėginęs
ir kažkuriuo šito keisto Viktoro suplanuoto scenarijaus metu rasiu būdą su juo
susisiekti.
 Viktoras atidarė keleivio dureles ir pasiūlė man ranką. Padaviau savąją,
leisdama jam padėti išlipti man iš automobilio. Ar jau iki šito nusiritau? Ironiška,
bet mintis apie tai, kad Viktoras padeda išlipti man iš automobilio, tarsi kokiam
juokingam padarui, nesugebančiam atsistoti, žeidė mane labiau nei seksualiniai
aktai, kuriuos jis privertė patirti ir kuriems aš pasidaviau. Norėjau atsistoti, pakilti
virš šio vyro ir nustumti jį ant šaligatvio, bet taip nepadariau, nepajėgiau. Tiesiog
paėmiau jo ranką ir romiai nusekiau paskui.
Atvykome į jo loftą Tribekoje. Šiam vakarui jis buvo pertvarkytas į haremą.
Viskas atrodė kaip parodija: visur primėtyta puošnių pagalvėlių, lubos drapiruotos
spalvingo, lengvo bei plono šifono atraižomis. Vyrai ir moterys, šeimininkės ir
šeimininkai, pasipuošę apdarais, kurie turėjo rodyti jų „rangą“, tačiau man atrodė
akivaizdžiai juokingi.
— Nuleisk galvą, verge, — šnypštelėjo man į ausį Viktoras. Paklusau, bet
pajusdama pasitenkinimo virpulį. Taigi atrodžiau pernelyg pasitikinti savimi
iškelta galva ir tiesiais pečiais. Gerai. Viktoras nuėmė rankinę man nuo peties. —
Nusirenk! — įsakė jis.
Mano mažas sukilimas akivaizdžiai jį erzino. Nusirengiau suknelę ir padaviau
jam. Po ja nieko nevilkėjau. Kokia prasmė? Kone elegantiškai galėjau išsinerti iš
suknelės, bet jaučiausi taip kvailai, besiranganti iš kelnaičių, kad šiomis dienomis
jų tiesiog nebesimoviau.
— Nuosavybės čia tau nereikės, — tarė jis, paimdamas suknelę ir padėdamas ją
į šoną drauge su rankine.
Ačiū Dievui, smuiką palikau namie. Rankos atrodė tuščios jose nelaikant dėklo, į
kurį galėčiau įsikibti, bet mano Beilis bent jau saugus. Siaubingai bijojau, jog
Viktoras pamatys, kaip esu prisirišusi prie šio instrumento ir jį sunaikins.
Nemaniau, kad kitu būdu jis mane palaužtų, bet atimdamas smuiką — tikriausiai
taip.
Nuleidusi galvą temačiau grindis ir kitų kambaryje esančių personažų žvilgsnius.
Atidžiai klausiausi visų pokalbių nuotrupų.
— Tai naujausias Viktoro laimikis, — nedidukė, tamsiaplaukė moteris tingiai
išsitiesė tarp pagalvių arčiausiai manęs. Ją temačiau akies krašteliu. Ji buvo
pasipuošusi it penktojo dešimtmečio kino žvaigždė, puikavosi ryškiomis
raudonomis lūpomis ir elegantišku trumpu plaukų kirpimu.
— Atrodo smarki, — atsakė jos palydovas, aukštas, liesas vyras, užsiauginęs
retus ūselius, vos dengiančius lūpą, lyg būtų pamiršęs kažką nusiplauti duše. —
Viktoras ras būdą ją palaužti. Visuomet randa.
Atidžiai stebėjau, kaip Viktoras padėjo mano rankinę su telefonu viduje ir įdėjo
suknelę į savo gėrimų spintelę. Užrakino dureles rakteliu ir įsikišo jį į kišenę.
Tada atsigrįžo į mane su triumfuojančia šypsena nuo ausies iki ausies.
— Šįvakar prasideda pasirengimas. Ceremonija bus surengta rytoj.
O, Dominykai, pagalvojau, mesdama įkypą žvilgsnį į spintelę, kur liko užrakintas
mano telefonas. Kur tu esi?
 Dominykas žinojo, kad Krisas visuomet buvo artimas Samer draugas. Jie buvo
pažįstami nuo tada, kai ji atvyko į Londoną iš Naujosios Zelandijos. Abu —
muzikantai. Ji retkarčiais padėdavo jam smuikuodama su jo nedidele roko grupe.
Vis dėlto Samer nelauktai prapuolus jam nė karto nekilo mintis susisiekti su
Krisu. Žinoma, kad mėgino susirasti ją, tačiau jos telefonas buvo išjungtas, o
apsilankius bute Whitechapelyje, kur ji gyveno, savininkas piktai atrėžė, jog ji
išvyko oficialiai nepranešusi, ir bjauriai dėl to bumbėjo.
Galbūt vidinis jausmas — išdidumas, skausmas — neleido jam aiškintis toliau.
Dominykas iki šiol nebuvo patyręs tokių sumišusių jausmų moteriai.
Taip, ji atsidavė jam ir noriai įsitraukė į jo žaidimus bei dažnai keistus
seksualinius nuotykius, kuriuos, aišku, abu mėgo, bet vyras visuomet jautė, kad ji
susilaiko. Kontroliuoja tamsos šerdį, perima vadovavimą jam nepaaiškinamais
būdais.
Tad Kriso skambutis, trenkęs kaip perkūnas iš giedro dangaus, jį pribloškė. Ar ji
negalėjo paskambinti pati?
— Niujorke? — abejojo jis.
— Taip, būtent taip aš ir sakiau.
— Ir ko ji nori?
— Iš kur, po paraliais, man žinoti? Tikriausiai pranešti tau, kur ji yra. Žinai,
man, kaip jos draugui, visa tai nepatinka, — tarė Krisas, sulig kiekvienu žodžius
vis labiau irzdamas. — Visos jos problemos, regis, prasidėjo, jai sutikus tave, tad
gali neabejoti, kad nesi mano mėgstamiausiųjų sąrašuose, Dominykai. Jei kas
manęs klausytų, patarčiau jai laikytis atokiau nuo tavęs.
Dominykas dorojo gautą informaciją, prispaudęs telefoną prie ausies, akimis
šaudydamas po studiją, kurioje atsiliepė į skambutį, rengdamas knygos recenziją
vienam akademiniam žurnalui. Ant greta stovinčios lovos mėtėsi knygos bei
popieriai.
— Ar jai viskas gerai? — paklausė jis Kriso.
— Ne, negerai, nevyniosiu žodžių į vatą. Ji turi rimtų problemų. Tai viskas, ką
žinau. Daugiau ji man nieko nepasakojo. Tik liepė su tavimi susisiekti ir pranešti,
kur ji yra.
Niujorke, mieste, kurį jis visuomet mylėjo ir kuris tapo buvusių jo moterų bei
romanų Sargasų jūra. Užplūdo prisiminimai: „Algonquin“ viešbutis ir jo mažyčiai
kambariai su antikvariniais baldais, kur uodas vos nosį įkištų, jau nekalbant apie
erdvę plekšnoti per pasiruošusį tam užpakalį; Austrių baras už didžiosios
centrinės stoties; „Iroquois“ viešbutis, kur kambariai didesni, bet vargu ar
elegantiški, o ir keisto tarakono, skuodžiančio per sieną, vaizdelis nebuvo toks
retas. Dominykas prisiminė sušių skonį 13-oje gatvėje, kur japoniškas maistas
buvo dieviškas, bet tualetai dvokė viduramžiais, taigi niekuomet nebūtų atlaikę
britų sveikatos bei saugumo inspektorių patikros; „Le Trapeze“ klubas Flatirono
rajone, į kurį jis nusivedė Pamelą, bankininkę iš Bostono, ir stebėjo, kaip ji
mėgaujasi slapčiausiomis fantazijomis; čia pat esantis „Gershwin“ viešbutis, kur jo
kambaryje Pikaso paveikslas kabėjo ant sienos virš lovos, ir jis neišvengė jo
vaizdo kaskart dulkindamas partnerę misionieriaus poza bei pakėlęs galvą.
Niujorkas, Niujorkas...
 O dabar Samer ten, savo valia. Netgi ne jo nusivežta atsidėkojant ar norint
prasiblaškyti.
Dominykas grįžo į protą. Kitame ragelio gale išgirdo kankinantį Kriso
kvėpavimą.
— Ar turi jos tenykštį numerį? Gali man duoti jį?
Įveikęs akivaizdų nenorą, Krisas padiktavo telefono numerį, ir Dominykas jį
brūkštelėjo savo užrašų kamputyje.
Nejauki tyla stojo tarp dviejų vyrų. Abu pajuto palengvėjimą, kai kitas galiausiai
padėjo ragelį.
Dominykas sėdėjo juodoje odinėje biuro kėdėje, žvelgdamas į kompiuterio
ekraną, kuriame rašė, ir su tolimu žavesiu stebėjo mirkčiojantį žymeklį, kurį
pametė vidury žodžio suskambus telefonui.
Galiausiai jis giliai įkvėpė ir surinko numerį, kurį gavo iš Kriso. Nors Niujorkas
buvo už mylių bei penkių valandų, atrodė, kad telefonas skambėjo kitame
kambaryje.
Bet jis skambėjo ir skambėjo, niekas neatsakė.
Dominykas pažvelgė į laikrodį ir patikrino laiko skirtumą. Ten vis dar diena.
Galbūt ji dirba, todėl negali atsiliepti. Gal ji susirado muzikantės darbą? Beilis
būtų jai pravertęs. Vyras padėjo ragelį. Užplūdo prieštaringų jausmų banga.
Pamėgino susitelkti į darbą, tačiau vos apčiuopiami santykių pokyčiai tarp anglų
ir amerikiečių rašytojų, gyvenusių Paryžiaus Rive Gauche (Kairiajame krante)
egzistencializmo metais, nebeatgavo profesoriaus dėmesio. Galiausiai jis pasidavė
nerimui, pradėjęs vaikštinėti pirmyn atgal po studiją.
Dar po kelių minučių vėl surinko Samer telefono numerį Niujorke. Pasigirdo
kvietimo signalas. Intervalai tarp kiekvieno paskesnio garso atrodė vis ilgesni ir
ilgesni, ištįstantys iki amžinybės. Jau susiruošus padėti ragelį, įsijungė žinutė —
standartinė „abonentas dabar nepasiekiamas“ litanija. Dominykas paliko žinutę,
ramiai dėstydamas mintis į ragelį, tvardydamas vidinę paniką. „Samer... čia aš...
Dominykas... Paskambink man. Prašau. Daugiau jokių žaidimų. Tenoriu išgirsti
tavo balsą? Tada pagalvojęs pridūrė. „Jei dėl kokių nors priežasčių negalėsi
paskambinti, tiesiog palik žinutę, parašyk, bet ką. Siaubingai tavęs ilgiuosi?
Jis nenoriai padėjo ragelį.
Po valandos jis, vis dar žirgliodamas po kambarį, internete patikrino
artimiausius skrydžius į Niujorką ir likusias laisvas vietas. Keli skrydžiai buvo
anksti ryte iš Heathrow oro uosto, visi leidosi Niujorke apie vidurdienį vietos
laiku. Jis impulsyviai nusipirko bilietą į vieną iš pirmųjų skrydžių verslo klase.
Reikia tikėtis, kad ji susisieks su juo iki jam išvykstant, nes neturėjo nė
menkiausio supratimo, ką darys atvykęs, nežinodamas, kur ji gyvena.
Viltis miršta paskutinė.

Stovėjau nejudėdama ir laukiau kito Viktoro žingsnio.

Galbūt šis vyras, pajutęs mano nekantrumą sužinoti, ką jis suplanavęs toliau,
mėgavosi šiomis akimirkomis, prieš ištraukdamas kitą gaminį iš savo triukų
arsenalo — varpelį, panašų į tą, kurį man Dominykas buvo parūpinęs tarnystės
vakarui, tik didesnį. Jo aiškus skambesys atsimušė į kambario sienas lyg
laidotuvių varpas, automatiškai aidėdamas. Jo tuštuma mane suerzino.
Paskambinus varpeliu, koridoriaus gale atsidarė durys ir pasirodė moteris. Ji
buvo apsirengusi, jei galima taip pavadinti, visiškai permatoma mantija, panašia į
togą. Plaukus susikėlusi ant galvos į laisvą kuodą, o pavienės ištrūkusios garbanos
rėmino jos veidą ir darė ją panašią į šiuolaikinę medūzą.
Absoliučiai ignoruodama mane ji prisiartino ir nulenkė galvą prieš Viktorą. Buvo
labai aukšta, spėjau, daugiau nei šešių pėdų, be to, basa. Atrodė, kad jam būtent
tokios moterys patinka. Tikriausiai mums nusižeminus jis mažiau jaudinosi dėl
savo žemo ūgio.
— Sintija vadovaus tavo pasirengimui šį vakarą, verge. Klaupkis prieš ją.
Atsiklaupiau, kone prispausdama veidą prie grindų. Pastebėjau, kad Sintijos
kulkšnį elegantiškai juosia plonas sidabrinis papuošalas, lyg karulių apyrankė,
nors karulis buvo tik vienas — mažytė pakabinama spyna. Tikrai graži. Jei tokią
galima rinktis vietoj auskaro ar tatuiruotės, gal ir nėra taip blogai.
Kita vertus, nemanau, jog Viktoras leis man spręsti. Iš dabartinės jo nuotaikos
galima numanyti, kad jis man skirs labiausiai žeminantį ir ilgiausiai išliekantį
ženklą: tatuiruotę.
— Viktorai, — pakvietė žavinga tamsiaplaukė, pusiausėda įsitaisiusi tarp
pagalvėlių ant grindų.
— Taip, Klarisa? — atsiliepė jis. Jis nevadino savo bendrų „dama“, „šeimininke“
ar „šeimininku“, nebent pasakotų apie juos vergei.
— Kur šį vakarą kitos tavo vergės patarnautojos? Jau visą amžinybę sėdžiu čia
su tuščia taure. Panašu, kad negali pripilti šampano nei iš meilės, nei už pinigus.
Mačiau, jog ji ištuštino taurę vos prieš tris sekundes.
— O, mieloji, — atsakė jis. — Išsiaiškinsiu kaltininkes ir duosiu joms pylos.
— Puiku, — tarė Klarisa. — Viliuosi, leisi man stebėti. O dabar gal galėčiau gauti
lašelį išdžiūvusiai gerklei suvilgyti? Gal paprašytum naujosios merginos tą
padaryti? Man ji patinka, — Klarisa nužvelgė mane nuogą, klūpančią ir nusišaipė.
Ūsuotasis vyras, gulintis greta jos, pralinksmėjo bei taip pat metė į mane
žvilgsnį.
— Tiesą sakant, — lėtai ištęsė jis, — man irgi nepakenktų papildymas. Gal
netyčia turi ko nors stipresnio? Damoms, regis, patinka šampanas, bet aš
pageidaučiau ko nors... stipresnio, — tardamas paskutinius žodžius jis įsispitrijo į
mane, ir aš dar labiau susiriečiau.
Viktoro skonis, bent jau fizinis, buvo gana įprastas — su viskuo galėjau
susidoroti ir net įstengiau tuo mėgautis, apsimetusi, jog viskam vadovauja ne
Viktoras. Bet puikiai žinojau, kad jo svečiai gali būti kur kas žiauresni dominai,
gal net sadistai, pamišę dėl man nepriimtinų dalykų, galintys sukelti skausmą ar
net sužeisti. Man pasisekė, jog visos Viktoro ir jo bičiulių paliktos žymės gana
nežymios, tik įdrėskimai bei mėlynės, kuriuos galiu pridengti ilgomis rankovėmis
ar kitaip dėl jų pasiaiškinti. Ne visuomet taip pasiseka.
— Žinoma, — tarė Viktoras, išoriškai išlikdamas ramus, nors jutau, kad svečių
reikalavimas, jog aš juos aptarnaučiau, sujaukė jo planus ir jį suerzino. Jis
pastatė mane ant kojų. — Įpilk šeimininkei Klarisai taurę šampano ir surask viskio
šeimininkui Edvardui.
Jie visuomet rinkdavosi tokius kvailus slapyvardžius. Viktoras, spėju, turėjo
apsistoti ties labiau klasikiniu variantu; galiausiai, jis buvo ukrainiečių kilmės.
Panaršęs kišenėje raktelio nuo gėrimų spintelės padavė jį man.
— Jei paliesi ką nors daugiau nei viskį, — švelniai sukuždėjo man į ausį, —
nebegalėsi rinktis, kur uždėsiu ženklą.
Pirmiausia pripyliau šampano ir atnešiau Klarisai.
— Atleiskite, ponai, — tariau, — kad neatnešiau abiejų gėrimų iš karto, bet
šeimininkė atrodo ištroškusi, tad aš nenorėjau rizikuoti, bijodama, jog šampanas
nesušiltų.
— O, ji puiki, — Klarisa kreipėsi į Viktorą. — Kada ja bus galima naudotis?
— Šį vakarą, — šiurkščiai tarė jis.
— O, — nustebo ji. — Maniau, kad pažymėsi ją rytoj, drauge su kitomis?
— Ketinau, — tarė jis. — Bet šioji ypatinga. — Jis stabtelėjo ir pažvelgė į
laikrodį. — Po dviejų valandų. Šeštą. Turime pakankamai laiko. Užmesk į ją akį,
Klarisa, gerai? Man reikia pasirūpinti kai kuriomis smulkmenomis.
Viktoras išsitraukė iš kišenės telefoną ir nutolo koridoriumi.
— Atleiskite, — tariau. — Grįšiu su viskiu.
Kaip ir tikėjausi, Klarisa nekreipė į mane dėmesio, kai, pasiekusi gėrimų
spintelę, slapta vėl įsijungiau telefoną. Patikrinau praleistų skambučių sąrašą.
Dominykas skambino du kartus ir paliko žinutę. Jokių galimybių ją išklausyti ar
parašyti išsamų atsakymą: Viktoras gali grįžti bet kurią akimirką. Surinkau
trumpą tekstą: „Žinutę gavau. Aš Niujorke. Paskambink. S.“
Turėjau neprarasti vilties, kad jis nesiliaus mėginęs.
Įdėjau telefoną atgal į spintelę ir rūpestingai uždariau duris, bet neužrakinau jų.
Viktoras grįžo į kambarį, ir aš grąžinau jam raktelį.
— Gera mergaitė, — tarė jis. — Būsi labai gera tarnaitė, verge Elena.
— Nekantrauju, šeimininke.
— Tavo laikas netrukus ateis. Dabar tu maudysies.
Jis spragtelėjo pirštais, ir vėl prie jo šono atsiradusi Sintija ištiesė man ranką.
Sekiau paskui ją koridoriumi į miegamąjį, kur stovėjo didelė, puošni vonia, pilna
garuojančio vandens. Atrodė, jis turėtų būti pakvėpintas, bet nebuvo. Ant krašto
nestovėjo muilas ar kitos maudymosi priemonės. Spėjau, kad Viktoras nori manęs
natūralios, tik švaresnės. Panirau į karštą vandenį, o Sintija tylomis sėdėjo
kampe. Mano sargyba? Ar man reikia sargybinio? Ar aš kalinė?
Taip nemaniau, ne. Atvykau čia laisva valia.
Viktoras turėjo mano drabužius bei mano telefoną, tačiau niekas nesutrukdytų
man išeiti pro duris bei iškviesti policiją. Galėčiau klykti iš visų plaučių, ir
kaimynai tikriausiai ateitų pažiūrėti, kas čia dedasi. Nė viena iš kitų esamų
„vergių“ nebuvo fiziškai suvaržyta; visos čia buvo savo valia, vaidino savo
vaidmenis seksualiniame teatre, panirusios į ne tokias asmeniškas fantazijas kaip
šeimininkės ir šeimininkai į savąsias.
Prisiminiau, ką sakė Viktoras, — kad ši vieta man tinkama, kad joje aš pati
gražiausia. Jo žodžiai žeidė, tačiau negalėjau paneigti, jog tiesos juose yra. Jo
elgesys kėlė man šleikštulį ir tuo pat metu mane jaudino. Jis sugebėjo nustumti
mano mintis į erdvę, kurioje daugiau niekas man nerūpėjo, kur buvau fiziškai
suvaržyta, bet psichiškai laisva.
Durys atsidarė. Viktoras. Jis persirengė oficialiu kostiumu, smokingu. Akimirką
jis man priminė Denį de Vito, vaidinantį pingviną filme „Betmeno sugrįžimas“.
Užgniaužiau juoką.
— Verge Elena, — tarė jis. — Tavo laikas atėjo.

Dominyko lėktuvas nusileido JFK tarptautiniame oro uoste giedrą dieną. Dėl
laiko skirtumo Niujorke dabar buvo šiek tiek po vidurdienio. Siaubingos eilės prie
imigracijos ir pasų kontrolės slinko lėtai. Pora tarptautinių skrydžių iš Europos
nusileido minučių skirtumu ir išmetė savo žmonių krovinį į tikrą mėsmalę
terminale — galbūt taip nutiko dėl netinkamo savaitės laiko, jis nebuvo tikras.
Devyniasdešimt procentų atvykusiųjų buvo užsieniečiai, o uniformuotų imigracijos
pareigūnų buvo tik trys — jie atrodė visiškai abejingi ore tvyrančiam
nekantrumui.
Dominykas turėjo tik rankinį bagažą, tačiau tai nesuteikė jam jokio privalumo,
mat bagažo karuselės buvo jau perėjus pasienio patikrą.
Klausiamas, ar atvyko darbo reikalais, ar savo malonumui, jis akimirką
padvejojo. Tada pasirinko pirmąjį variantą.
Tai paskatino pareigūną paklausti: „Ką jūs dirbate?“
Reikėjo prisidengti atostogomis, svarstė jis.
— Esu universiteto profesorius, — galiausiai tarė Dominykas. — Kolumbijos
universitete dalyvausiu keliose konferencijose, — pamelavo.
Jį praleido.
Vėliau Dominykas, jau įsitaisęs geltono taksi galinėje sėdynėje, stebėjo, kaip
automobilis įsilieja į transporto priemonių srautą, judėdamas Van Wycko
greitkeliu Jamaikos ir Kvynso rajonų kryptimi. Vairuotojas priekyje, už netvirtų
saugumo grotelių, dėvėjo turbaną. Jo tapatybės pažymėjimas bei nuotrauka buvo
išblukę ir veik neįskaitomi. Atrodė, kad jo vardas buvo Mohamedas Ikbalis.
O gal jis jo pusbrolio ar kokio kito žmogaus, su kuriuo jis dalijosi licencija.
Oro kondicionierius automobilyje neveikė, tad abu — ir vairuotojas, ir keleivis —
turėjo kliautis pravirais langais. Temperatūros pokytis nuo išvykimo Londone
ankstyvą rytą buvo ženklus, taigi Dominykas jau nemaloniai prakaitavo. Jis
nusimetė pilką lininį švarką.
Už Jamaikos ligoninės spūstis pradėjo sklaidytis, ir taksi nudulkėjo link miesto.
Vairuotojas pasuko į Midtowno tunelį vedančiu keliu.
Ūmai Dominykas prisiminė išjungęs mobilųjį telefoną, stovėdamas imigracijos
eilėje, kaip to reikalaujama. Dabar įsijungė telefoną ir stebėjo, kaip jis įsikrauna,
labiau vildamasis nei tikėdamas.
Buvo žinutė.
Samer.
„Gavau tavo žinutę. Aš Niujorke. Paskambink. S.“
 Po velnių! Kad ji Niujorke, jis ir taip žino. Iš to jokios naudos.
Jis vėl surinko jos numerį — ir vėl atsiliepė tik atsakiklis.
Prakeikimas. Vykti pas ją neturint daugiau užuominų būtų tas pats, kas ieškoti
adatos šieno kupetoje.
Jau ketino išsiųsti jai žinutę, kai taksi įnėrė į Midtowno tunelį. Jis rezervavo
kambarį viešbutyje Vašingtono aikštėję, prie kurio ir paprašė vairuotojo jį išmesti.
Išvažiavęs iš tunelio Dominykas nusprendė palaukti, kol pasieks kambarį, tada vėl
pamėgins susisiekti su Samer.
Nors įsiregistruoti buvo galima ne anksčiau trečios valandos popiet, jam leista
tai padaryti anksčiau, nes kambarys jau buvo paruošas. Jam mirtinai reikėjo dušo
ir persirengti.
Malonus Vašingtono aikštės arkos vaizdas pro langą mirksėjo saulėje. Ausis
pasiekė prie centrinio fontano džiazuojančių muzikantų garsai.
Truputį vėliau, vis dar šlapias po puriu, baltu chalatu, jis dar kartą pamėgino
prisiskambinti Samer, bet ir vėl nesėkmingai. Ką visa tai reiškia? — svarstė jis.
Kam jai susisiekti su juo ir tučtuojau tapti nepasiekiamai? Kaip tik ėmė iš krepšio
švarius marškinėlius trumpomis rankovėmis, kai pagaliau suskambo telefonas.
Jis nuskubėjo prie stalo ir atsiliepė.
— Samer?
— Tai ne Samer. Tai Loralyna.
— Loralyna? — Dominykas iš pradžių neatpažino, kas ji tokia, ir jau ketino
padėti ragelį, baimindamasis praleisti Samer skambutį.
— Taip, Loralyna. Prisimeni? Aš grojau tame... ypatingame styginių kvartete.
Blondinė. Violončelininkė. Prisimeni?
Dabar Dominykas ją prisiminė. Ko ji nori iš jo? Vyro kantrybė seko.
— Taip, prisimenu.
— Puiku, — tarė Loralyna. — Nenorėčiau būti mergina, kurios vyrai
neprisimena, — ji švelniai nusijuokė.
— Aš Niujorke, — informavo jis.
— Tikrai?
— Ką tik atvykau, — tada susivokė. — Kodėl skambini?
— Per tokį atstumą sunku paaiškinti, — pastebėjo Loralyna. — Svarsčiau, gal
norėtum surengti kai ką rytoj, bet kadangi nesi šalyje, tai gali būti šiek tiek
komplikuota, — šelmiškai bėrė ji.
— Tu teisi. Galbūt pakalbėsime kitą kartą, kai grįšiu į Londoną, — Dominykas tik
stengėsi išlikti mandagus, nes daugiau neketino rengti tokių pasirodymų.
— Suprantu, — tarė Loralyna. — Gaila. Nes ir Viktoras Niujorke, tad mano
pasirinkimas rengiant žaidimus ribotas.
— Tu pažįsti Viktorą? — pasiteiravo Dominykas.
— Žinoma. Jis yra senas — kaip čia dabar pavadinti? — mano draugas, — tarė ji.
— Aš maniau, kad jis surado tave bei kitus muzikantus, kurie grojo tą dieną, per
skelbimą koledžo skelbimų lentoje.
— Ne, — atskleidė Loralyna. — Viktoras iš tiesų trumpai informavo mane apie
gana neįprastą koncerto pobūdį ir išrinko jam vietą. Nežinojai?
Dominykas nusikeikė. Jo galvoje pradėjo formuotis tamsus debesis. Nerimas
suspaudė krūtinę.
Viktoras, tas suktas palaidūnas, ir Samer — jie abu Niujorke? Tai negali būti
atsitiktinumas, ar ne? Jis apsisprendė.
— Loralyna? Gal žinai, kaip galėčiau su juo susisiekti, kol esu mieste?
— Jokių problemų.
— Nuostabu, — jis užsirašė jos duotą adresą.
— Paminėjai Samer. Ar tavo išvyka į Niujorką susijusi su ja? Tik smalsauju, —
tarė Loralyna.
— Susijusi, — patvirtino Dominykas ir padėjo ragelį.
Jis užsimetė švarką ir nutarė pasivaikščioti gretimame parke, išvalyti mintis ir
apmąstyti viską, prieš susisiekdamas su Viktoru. Eidamas pro vaikų žaidimų
aikštelę, šunų aptvarą, pastebėjo armiją voveraičių, šuoliuojančių per žolę bei
medžius. Rado suolą ir atsisėdo.

Sintija atsistojo ir padėjo išlipti man iš vonios, tada suvyniojo į didelį

rankšluostį. Vanduo atšalo. Net nepastebėjau.
Viktoras paėmė mano ranką ir palydėjo į kitą kambarį. Kokio dydžio ši vieta?
Laikinas tatuiruočių salonas. Kartą svarsčiau ją pasidaryti, prieš išvykdama iš
Naujosios Zelandijos. Tokią, kad primintų namus. Galiausiai nutariau jos nedaryti,
nes neapsisprendžiau dėl paveikslėlio, kurį norėčiau įamžinti ant savo odos.
Galbūt tai išspręs problemą: turėsiu tatuiruotę, o paveikslėlį išrinks kitas.
Viktorui mostelėjus atsiguliau ant suolo, vis dar absoliučiai nuoga. Jis spustelėjo
man ranką — tai vienintelis kada nors pademonstruotas jo švelnumo ženklas.
Užsimerkiau. Buvau teisi. Neatrodė, kad jis leistų man rinktis tarp tatuiruotės ir
auskaro. Nededant didesnių pastangų mano protas nugrimzdo į palaimingą
nirvaną, pasiruošdamas adatos skausmui, kurio tikėjausi bet kurią akimirką.
Švelnus lauke srovenančio eismo ūžesys sudilo iki malonaus bimbimo. Žmonės
kambaryje, kurie, buvau tikra, susirinko stebėti renginio, tapo nesvarbūs, jie buvo
tik miglotos figūros fone. Galvojau apie smuiką ir saldžias keliones, į kurias jis
mane nešė. Seksas bei nuolankumas kitų galiai suteikė man taikos, ramybės
pojūtį, tačiau jis buvo nepanašus į vizijas, kurios skleidėsi griežiant Beiliu.
Prisiminiau, kaip grojau Dominykui Vivaldį, pirmą kartą, nors dar nė nenutuokiau
apie jo buvimą, ir antrą kartą, viržyne. Abu kartus jis tapo mano svajonių
liudininku.
Atrodė, jis mėgavosi stebėdamas muzikos man daromą poveikį.
Dominykas. Kone pamiršau savo žinutę. Ar mano telefonas tyliai zvimbia
spintelėje? Ar jis mėgino vėl su manimi susisiekti?
Ranka praslinko mano bamba, nuskusta lytimi, akimirką pakibo, galbūt
tyrinėdama mano kūną, rinkdama geriausią vietą ženklui. Ar Viktoras pats
tatuiruos? — klausiau savęs.
— Verge Elena, — prabilo jis giliu, oficialiu balsu, — atėjo tavo ženklinimo
laikas.
Jis įkvėpė ir akimirką pritilo, lyg ruošdamasis rėžti kalbą. Ar jis paruošė įžadus
kaip jungtuvėse? Keista.
— Dabar turi atsižadėti savo buvusio gyvenimo bei pažadėti tarnauti man,
Viktorui, daryti viską, ką liepsiu, kol nuspręsiu išlaisvinti tave iš tarnystės. Ar
sutinki paklusti man, verge, savo valią atiduoti man amžiams?
Balansavau ant prarajos krašto. Tai buvo viena iš tų akimirkų, kai gyvenimas
pakimba ant plauko ir reikia apsispręsti dabar pat, žinant, kad viskas pasikeis
amžiams.
Aš atsakiau:
— Ne.
— Ne? — nepatikliai sukuždėjo Viktoras.
— Ne, — pakartojau. — Aš neapsisprendžiu tau paklusti.
Pramerkiau akis ir atsisėdau, staiga suvokusi savo nuogumą. Tokioje padėtyje
mėginau sutelkti visus valdžios likučius. Bent jau Dominykas suteikė man daug
progų tai repetuoti.
Viktoras atrodė priblokštas, net menkas. Kaip aš apskritai galėjau atsidurti po
šio vyro padu? Jis tiesiog vaidino, kaip ir visi jie.
Prasiskyniau kelią per minią — sukrėstų, sutrikusių, susirūpinusių veidų jūrą,
murmančią, kad čia tikriausiai Viktoro žaidimo dalis.
Iš spintelės pasiėmusi suknelę apsirengiau, susirinkau rankinę, telefoną ir
pasukau link durų. Jos buvo neužrakintos.
Viktoras užkirto koja duris, neleisdamas man trinktelėti jų už savęs.
— Tu šito pasigailėsi, verge Elena.
— Nemanau. Mano vardas Samer. Ir aš nesu tavo vergė.
— Niekuomet nebūsi daugiau nei vergė, mergyt. Tokia esi gimusi. Galiausiai
nebegalėsi atsispirti prigimčiai. Neįstengsi. Tik pažiūrėk į save — nejau nematai?
Sudrėkai tą pačią akimirką, kai nusiėmei drabužius, varvėjai. Protu su tuo kovoji,
tačiau kūnas tave visuomet išduoda, verge.
— Daugiau nemėgink su manimi susisiekti. Jei pabandysi, pranešiu policijai.
— Ir ką jiems pasakysi? — nusišaipė jis. — Manai, jie patikės tokia kekše kaip
tu?
Pasisukau ant kulno ir išdidžiai išėjau iš kambario, aukštai pakelta galva, jo
žodžiams vis dar skambant ausyse. Tenorėjau grįžti namo. Grįžti namo bei griežti
smuiku.
Paėjusi Gansevoort gatve susistabdžiau taksi, žaisdama su telefonu nuo tos
akimirkos, kai įsėdau, kad vairuotojas nemėgintų užmegzti su manimi pokalbio ar
neklaustų, kodėl esu nusiminusi. Niujorko taksi vairuotojai — smagi rinktinė: kai
kurie tylūs kaip naktis, o kiti tokie draugiški, kad nepriversi jų užsičiaupti.
Paskambinau į savo balso paštą ir panirau į sėdynę, užlieta Dominyko balso.
Jis ilgisi manęs. Anksčiau to nėra prisipažinęs. Aš jo irgi ilgėjausi, siaubingai.
Spoksojau pro langą į klegantį eismą, miesto įžymybes, kurios taip džiugino
mane atvykus, o dabar atrodė svetimos, tik priminė, kad esu ne namuose, kad
daugiau jų apskritai nebeturiu.
Važiuojant pro Vašingtono aikštę leidosi prieblanda, medžiai metė neaiškius
šešėlius ant žolės, lyg skambėtų ilgų rankų žalumos choras. Kurį laiką dar nebus
visiškai tamsu. Dar liko laiko griežti. Pažadėjau Dominykui, jog netrauksiu Beilio
viešoje vietoje, nemuzikuosiu: buvo pernelyg pavojinga tai daryti su tokiu
vertingu instrumentu. Bet maniau, kad šį kartą jis supras.
Taksi išleido mane prie durų į mano apartamentus. Palikau vairuotojui dosniai
arbatpinigių už tai, kad visą kelią tylėjo.
Užbėgau laiptais, įveikdama vienu kartu po dvi pakopas. Tik įėjusi nusimečiau
juodą suknelę ant žemės. Nebuvau tikra, ar dar kada norėsiu ją apsivilkti. Galbūt
įsigysiu naują apdarą koncertams, kuris nekelia tiek prisiminimų. Įšokau į
kasdieniškus drabužius, kad nepatraukčiau į save nereikalingo dėmesio,
pasiėmiau Beilį ir nudrožiau į parką.
Vašingtono aikštės arka buvo mano pasirinkta vieta griežti. Ji priminė man
Triumfo Arką Paryžiuje, taip pat vietas, kurias norėčiau aplankyti, nuotraukas,
kurias man Dominykas rodė iš savo viešnagės Romoje.
Stovėjau prie pagrindinio fontano, žvelgiančio į arką. Prisidėjau Beilį prie
smakro, tvirtai suėmiau kaklelį ir pertraukiau stryku per stygas. Ką groti, mano
kūnas nusprendė greičiau, nei spėjau pagalvoti.
Užsimerkiau ir susitelkiau į pirmąjį veiksmą, „Pavasario“ allegro, iš Vivaldžio
„Keturių metų laikų“.
Bėgo laikas, mano pasirodymo minutės tirpo nepastebimai, kol, baigusi
paskutinę dalį, atsimerkiau ir suvokiau, jog jau beveik sutemo.
Tada išgirdau plojimus. Ne triukšmingus minios aplodismentus, bet tvirtai,
aiškiai plojant vieną žmogų.
Pasisukau, saugiai nuleidusi Beilį prie šono, jei koks psichopatas nuspręstų pulti
mane ir pabėgti su mano instrumentu.
Tai buvo Dominykas. Jis atvyko manęs.

Dominykas atsimerkė.
Raganų valanda. Tik Vašingtono aikštės arkos šviesa skverbėsi pro jo viešbučio
langą. Oro kondicionierius taikiai švilpė kambaryje it malonus, šaltas vėjas.
Greta jo miegojo Samer. Tyliai šnopavo ritmingai plakant širdžiai, apnuogintais
pečiais, vos regima krūties apačia, tarp smakro ir pagalvės laikomos rankos
įrėmintame paveiksle.
Jis sulaikė kvėpavimą.
Prisiminė jos lūpas, kai pirmą kartą paėmė jį į burną, aksomines glamones ir
švelnumą, kuriuo jos liežuvis apsivijo jo penį, kone žaismingai, ragaudamas,
tyrinėdamas tekstūrą, colis po colio, liesdamas odą bei kraujagyslių slėnį, vos
regimus iškilumus.
Jis neprašė ir neįsakė to daryti. Viskas įvyko natūraliai, lyg tą akimirką tai būtų
tikę, ir jie abu nuleido gynybinius užtvarus, visiškai atsidengė vienas kitam,
išmesdami iš galvos praeitį, klaidas, klystkelius, kuriais ėjo ir kurių gailėjosi.
Geismo, kurį jautė Samer, aidai vis dar sroveno visa Dominyko esybe. Jis gedėjo
visų tų dienų, kurias iššvaistė. Prieš ją, po jos. Tų dienų jis niekada nesusigrąžins.
Stebėjo ją miegančią.
Atsiduso.
 Laimėje ir liūdesyje.
Už lango suklegėjo linksmi balsai, šliurinantys iš barų Bleecker ir MacDougal
gatvių pakeliui į centrą. Akimirką Dominykas pasijuto išties laimingas, kad vėl
surado Samer.
Akimirkos, kuriomis jie šiandien dalijosi, buvo normalios, o ne kokio nors
žaidimo dalis.
Užmigo, liūliuojamas jos buvimo greta, jausdamas šilumą, spinduliuojančią čia
pat esančio jos nuogo kūno, apsivijusio jį lyg balzamas.
Jis vėl pakirdo pirmiesiems aušros spinduliams skverbiantis pro Manhatano
horizontą. Dabar ir Samer pabudo, įsmeigusi į jį akis — smalsiai bei meiliai.
— Labai rytas, — tarė ji.
— Labas rytas, Samer.
Ir vėl tyla, lyg būtų pritrūkę žodžių vienas kitam.
— Pamatysi, kad mėgstu ir tylą, — tarė Dominykas, atsiprašydamas už žodžių
stygių.
— Galiu su tuo gyventi, — atsakė Samer. — Žodžiai ne tokie svarbūs. Jie,
manyčiau, beprotiškai pervertinami.
Dominykas nusišypsojo.
Galbūt galiausiai jiems pavyks nueiti toliau nei lova, seksas ir tamsa, kurią, abu
žinojo, slėpė giliai sielose. Galbūt.
Ji ištiesė ranką link jo, šiek tiek kilstelėjo, vienai krūčiai šelmiškai išlindus iš po
apkloto. Jos pirštai nusileido jam ant smakro.
— Tavo barzda draskosi. Reikėtų nusiskusti, — pastebėjo ji glostydama.
— Taip, — nesiginčijo Dominykas. — Mažiausiai dvi dienas nesiskutau, —
pridūrė.
— Ne visas žymes mėgstu, — nusivaipė Samer.
— Žymių ne visuomet reikia, — pastebėjo Dominykas.
— Ne, viskas gerai, — tarė ji. — Tikiuosi, rasime pusiausvyrą.
Dominykas nusišypsojo ir, sutelkęs visą švelnumą, palietė jos nepridengtą krūtį.
— Ar tai reiškia, kad mes vis dar galime būti...
— Draugai, — nutraukė Samer. — Tikriausiai ne.
— Daugiau negu draugai, — pabaigė jis.
— Manau, taip, — tarė ji.
— Lengva nebus.
— Žinau.
Dominykas švelniai nutraukė užklotą nuo jos kūno, atidengdamas jį visą iki pat
blyškių šlaunų.
— Matau, vis dar nusiskutusi, — pastebėjo jis.
— Taip, — nepriešgyniavo Samer. — Pernelyg netvarkinga ir nepatogu, kai
atauginėja, tad pamėgau šitaip, — ji nepasakė Dominykui, kad Viktoras liepė jai
likti glotniai, nors nemelavo, jog išmoko mėgautis pažeidžiamumu, kurį širdyje bei
mintyse žadino šis glotnumas, absoliutus geidulingumas jausti save nuogą
liečiant.
— O jei aš paklausčiau, ar sutiktum pasilikti šitaip, ar atsiaugintum? —
pasiteiravo Dominykas. — Mano kaprizas ar įsakymas.
 — Turėčiau apie tai pagalvoti.
— Jei įsakyčiau tau pagriežti man smuiku, ar sutiktum?
Jos akys švytėjo blankioje ryto šviesoje.
— Sutikčiau, — tarė ji. — Bet kuriuo metu, bet kurioje vietoje, su drabužiais ar
be jų, bet kurį kūrinį, bet kurią melodiją... — Ji nusišypsojo.
— Tai tavo dovana man?
— Nuolankumas. Mano stiliumi, — tarė Samer.
Dominyko ranka nuslinko ant jos katytės, užsibuvo ant lūpų, praskyrė jas ir
apgalvotai lėtai įkišo pirštą vidun.
Samer švelniai suvaitojo.
Jai visuomet patiko mylėtis ryte, pakirdus tiesiai iš apsnūdusio miego glėbio.
Jis ištraukė pirštą, pakeitė kūno padėtį, nuslydo lova ir pridėjo lūpas prie jos.
Samer švelniai sukišo rankas į jo susitaršiusias garbanas, kad laikytų jį reikiamoje
vietoje bei kontroliuotų malonumą.

Atidariau duris į apartamentus, švelniai padėjau smuiko dėklą ant žemės ir

nužingsniavau prie spintos.
Užsukau namo pasiimti pakaitinių drabužių.
Dominykas dar vieną vakarą liko Niujorke. Jis pakvietė mane šventinės
vakarienės bei į miuziklą Brodvėjuje.
Bus keista šventė. Karčiai saldi. Mūsų paskutinė naktis drauge, po kurios leisime
laiką skirtinguose kontinentuose, iki nežinomo momento ateityje.
„Ar gali pavykti?“ — mintijau, iš spintos traukdama trumpą juodą suknelę, tą,
kurią vilkėjau dėl jo, bent jau trumpai, viename iš mūsų pirmųjų rečitalių.
Maniau, kad taip. Buvome dvi vienos monetos pusės, Dominykas ir aš. Net
vandenynas negali mūsų atskirti neribotam laikui.
Susidėjau į krepšį drabužius tam vakarui, mečiau paskutinį žvilgsnį į Beilį ir
išdrožiau pro duris.
Dominykas vis dar nebuvo lankęsis mano namuose.
Galbūt kitą kartą aš jį pakviesiu.
 Padėka
Norėtume padėkoti visiems, kurie „Aštuoniasdešimties dienų“ serijos rašymą
pavertė ne tik galimybe, bet ir malonumu: Sarai Such iš „Sarah Such Literary
Agency“; Jemimai Forrester ir Jonui Woodui iš Oriono už tikėjimą; Mattui Christie
už nuotraukas — www.mattchristie.com.
Ypač dėkojame visiems nepaminėtiems asmenims, padėjusiems renkant
medžiagą, rėmusiems ir teikusiems smuiko pamokas; Groucho klubui bei
Chinatown restoranams, kurie neišmetė mūsų už iškrypusias hipotezes; taip pat
mūsų gyvenimo partneriams už palaikymą kiekvieną akimirką, kai rašėme iki
nukritimo, juos apleisdami.
Viena Vinos Jackson pusė nori padėkoti darbdavei už jos ypatingą paramą,
supratimą ir pagaulias mintis.
Galiausiai esame dėkingi „First Great Western“ traukinių kompanijai, padėjusiai
likimui suvesti mus draugėn per internetinės registracijos loteriją.