Versta iš:

LIFE WITHOUT LIMITS: Inspiration for a

Ridiculously Good Life, Nick Vujicic,
DOUBLEDAY, 2014

Iš anglų kalbos vertė Vita Šileikienė

Redaktorė Vilma Zenevičienė
Korektorė Ramutė Prapiestienė
Viršelį kūrė Edvardas Jazgevičius
E. knygą maketavo Ligita Plešanova

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir

mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose
arba archyvuose, be kūrinio autoriaus ar
kito šio kūrinio autorių teisių subjekto
leidimo ir be autorinio atlyginimo
draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių
studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar
padaryti viešai prieinamą kompiuterių
tinklais tam skirtuose terminaluose tų
įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-01-2044-6

This translation published by arrangement

with Harmony Books, an imprint of the
Crown Publishing Group, a division of
Penguin Random House LLC, and with
Synopsis Literary Agency
Copyright © 2010 by Nicholas James
Vujicic
© Viršelio nuotrauka: Aaron Hallstrom
© Vertimas į lietuvių kalbą, Vita Šileikienė,
2015
© Leidykla „Alma littera“, 2015
DIEVAS: Tėvas, Sūnus ir Šventoji
Dvasia.
Norėčiau paskirti šią knygą Totų
šeimai iš San Diego Kalifornijoje,
nes niekada nepamiršiu Filo,
atvėrusio man tikėjimo paslaptį.
Jo karštas noras skelbti Evangeliją
uždegė jį ir man.
 Įžanga

E su Nikas Vujičičius. Man

dvidešimt septyneri. Gimiau be
galūnių, tačiau tai manęs nevaržo.
Keliauju po pasaulį skatindamas
žmones tikėjimu, viltimi, meile,
drąsa įveikti sunkumus ir siekti savo
svajonių. Šioje knygoje pasidalysiu
patirtimi, kaip nugalėti kliūtis: kai
kurias specifines, panašias į mano,
bet daugumą – pasitaikančių mums
visiems. Mano tikslas – skatinti
įveikti jums tekusius iššūkius ir
sunkumus, kad rastumėte savo
tikslą ir kelią į džiaugsmingą
gyvenimą.
Dažnai mums atrodo, kad
gyvenimas neteisingas. Sunkumai ir
nepalankios aplinkybės gali sukelti
nepasitikėjimą savimi ir nusivylimą.
Tą gerai suprantu. Tačiau Biblijoje
pasakyta: „Laikykite, broliai, tikru
džiaugsmu, kad pakliūvate į
visokius išmėginimus.“1 Tai
pamoka, kurią daugelį metų
stengiausi išmokti. Galiausiai
suvokiau, kad savo patirtimi galiu
padėti suprasti, jog dauguma
sunkumų, su kuriais susiduriame,
atveria galimybes išsiaiškinti, kas
esame, kuo galime pasidalyti ir kaip
būti naudingi kitiems.
Mano tėvai – pamaldūs
krikščionys, bet kai gimiau ir be
rankų, ir be kojų, jie svarstė, ką
Dievas galvojo kurdamas mane. Iš
pradžių manė, kad tokiam kaip aš
nėra nei ateities, nei vilties kada
nors turėti normalų, turiningą
gyvenimą.
Vis dėlto dabar mano gyvenimas
pranoksta viską, ką buvo galima
įsivaizduoti. Kasdien nepažįstami
žmonės man skambina, rašo
žinutes, elektroninius laiškus,
kreipiasi per tviterį. Jie prieina prie
manęs oro uostuose, viešbučiuose,
restoranuose ir apkabina sakydami,
kad vienaip arba kitaip aš paveikiau
jų gyvenimą. Tikrai esu palaimintas.
Aš džiaugsmingai laimingas.
Mano tėvai negalėjo numatyti,
kad mano negalia – mano
„kryžius“ – gali tapti palaima,
atverti išskirtinių galimybių, padėti
užmegzti ryšius su žmonėmis,
atjausti juos, pajusti jų kančią ir
juos paguosti. Aš tikrai patiriu
didžiulių sunkumų, bet Dievas man
nepagailėjo mylinčios šeimos, gana
įžvalgaus proto ir gilaus, tvirto
tikėjimo. Būsiu atviras dabar ir
visoje knygoje sakydamas, kad tiek
tikėjimas, tiek tikslo suvokimas
sustiprėjo, kai atlaikiau labai baisų
laikotarpį.
Mat prasidėjus tiems sunkiems
paauglystės metams, kai visi
ieškome savo kelio, mane apėmė
neviltis dėl tokių aplinkybių, nes
jaučiau, kad niekada nebūsiu
„normalus“. Ne paslaptis, jog mano
kūnas buvo ne toks kaip klasės
draugų. Kad ir kaip stengiausi atlikti
tokius paprastus veiksmus kaip
plaukimas ir važiavimas riedlente,
tik dar aiškiau suvokiau: tiesiog yra
dalykų, kurių niekada negalėsiu
padaryti.
Prisidėjo ir tai, kad kai kurie
negailestingi vaikai pavadindavo
mane apsigimėliu ir ateiviu iš kitos
planetos. Be abejo, turiu žmogiškus
jausmus ir norėjau būti kaip visi,
bet galimybių tą pasiekti buvo per
mažai. Norėjau būti pripažintas,
tačiau jaučiau, kad taip nėra.
Norėjau pritapti, bet, regis, taip
nebuvo. Taigi, patekau į aklavietę.
Sielvartas draskė man širdį.
Buvau prislėgtas, užplūdo
neigiamos mintys, nemačiau
gyvenimo prasmės. Jaučiausi
vienišas net apsuptas šeimos narių
ir draugų. Nerimą kėlė tai, kad
tiems, kuriuos myliu, visada būsiu
našta.
Tačiau kaip tada klydau. Tai, ko
nežinojau tomis liūdnomis
dienomis, buvo galima surašyti į
knygą – ją dabar ir laikote. Jos
puslapiuose patarsiu, kaip pamatyti
viltį net užklupus sunkiausiems
išbandymams. Nušviesiu kelią į kitą
sielvarto pusę, kur pasijusite
stipresni, ryžtingesni, galintys siekti
tokio gyvenimo, kokio norite, ir
galbūt net atrasti gyvenimą ten, kur
niekada nė neįsivaizdavote.
„Jei ko nors labai norite ir imatės
entuziastingai ir jei tai Dievo
valioje, būtinai pasieksite.“ Tai
stiprus pareiškimas. Atvirai kalbant,
ne visada ir pats tuo tikėjau. Jei
internete matėte nors vieną mano
pokalbį, jų metu iš manęs
spinduliuojanti laimė – kelionės per
gyvenimą rezultatas. Iš pradžių
turėjau ne viską, ko reikėjo, ir
keliaujant tolyn prireikė keleto
trūkstamų svarbių dalykų. Tad
supratau – jei norėsiu gyventi
nevaržomas, reikės:

• tvirto tikslo;

• tokios stiprios vilties, kad jos

būtų neįmanoma prarasti;

• tikėti Dievą ir neribotomis

galimybėmis;

• meilės ir mokėti priimti save

tokį, koks esu;
 • tinkamo požiūrio;

• dvasinės drąsos;

• noro keistis;

• patiklios širdies;

• noro ieškoti galimybių;

• mokėti įvertinti riziką ir

pasijuokti iš gyvenimo;

• pasiryžti pirma būti naudingam

kitiems.

Kiekvienas šios knygos skyrius

skiriamas vienai iš šių savybių,
nušviečiamų taip, kad, tikiuosi,
galėsite tuo naudotis savo pačių
kelionėje į pasitenkinimo teikiantį ir
prasmingą gyvenimą. Rašau apie
tai, nes dalijuosi Dievo meile jums.
Noriu, kad patirtumėte Jo skirtą
jums džiaugsmą ir pasitenkinimą.
Jei esate iš tų daugelio
besigrumiančių su kasdienybe
žmonių, įsidėmėkite, kad po visų
mano grumtynių laukė atrastas
gyvenimo tikslas. Ir paaiškėjo, kad
jis labai, labai, labai pranoksta
viską, ką būčiau galėjęs įsivaizduoti.
 Jus gali užklupti sunkūs laikai.
Galbūt nusivilsite ir manysite, kad
nebeturite jėgų pakilti. Pažįstu tą
jausmą, bičiuliai. Visi pažįstame.
Gyvenimas ne visada lengvas, bet
kai nugalime sunkumus, tampame
stipresni ir dėkingesni toms
aplinkybėms. Iš tikrųjų svarbu tik
tai, su kokiais žmonėmis susiduriate
savo kelyje ir kaip baigiate kelionę.
Myliu savo gyvenimą, taip pat ir
jūsų. Būdami drauge galime tiesiog
pasidžiaugti galimybėmis. Na, ką
pasakysite? Į kelionę, bičiuliai?
1 Jokūbo laiškas 1, 2. Šventasis Raštas.
Senasis ir Naujasis Testamentas. Vertė
Antanas Rubšys, Česlovas Kavaliauskas. –
Vilnius: Katalikų pasaulis, 1998. (Čia ir
toliau – vertėjos pastabos.)
 PIRMAS
SKYRIUS

Jei nesulaukiate
stebuklo,
patys juo tapkite

V ienoje populiariausioje
internetinės svetainės „YouTube“
filmuotoje medžiagoje apie mane
rodoma, kaip važiuoju riedlente,
plaukiu banglente, klausausi
muzikos, mušu golfo kamuoliuką,
griūnu, atsikeliu, kalbu auditorijai, o
geriausia – mane apkabina daugybė
įvairiausių puikių žmonių.
Tai juk tokie gana įprasti
veiksmai, kuriuos gali atlikti
kiekvienas, ar ne? Ir kaip manote,
kodėl šie vaizdai buvo peržiūrėti
begalę kartų? Mano nuomone,
žmones traukia tai pamatyti dėl to,
kad nepaisydamas fizinių trūkumų
gyvenu taip, tarsi manęs niekas
nevaržytų.
Žmonėms dažnai atrodo, kad
turintieji sunkią negalią yra
neveiklūs, galbūt net pikti ir
užsisklendę savyje. Man patinka
stebinti juos rodant, kad mano
gyvenimas pilnas nuotykių ir teikia
pasitenkinimo.
Tarp daugelio komentarų po šiuo
filmuku dažnai pasitaiko tokia
pastaba: „Matydamas tokį vyruką
jaučiantis laimingą imu stebėtis,
kodėl, po galais, kartais savęs
gailiuosi... arba manau, kad nesu
pakankamai patrauklus ar linksmas,
ar BET KOKS KITOKS. Kaip galiu
turėti tokių minčių, kai šis vaikinas,
gyvenantis be galūnių, yra
LAIMINGAS!?“
Dažnai manęs to paties klausia:
„Nikai, kaip gali būti toks
laimingas?“ Tikriausiai turite savų
sunkumų, todėl iškart atsakysiu.
Atradau laimę, kai suvokiau, jog
esu tobulas Nikas Vujičičius, kad ir
kiek trūkumų turėčiau. Esu Dievo
kūrinys, sukurtas pagal Jo man
numatytą planą. Tačiau nesakau,
kad nebūtų galima ko nors
pataisyti. Visada stengiuosi būti
geresnis, kad galėčiau geriau
tarnauti Jam ir pasauliui!
Tikrai tikiu, kad mano gyvenime
nėra jokių ribų. Noriu, kad ir jūs taip
pat manytumėte apie savo
gyvenimą, nesvarbu, kokie
sunkumai slėgtų. Kadangi
pradedame keliauti drauge,
stabtelėkite minutėlę ir pagalvokite,
kaip patys save suvaržėte arba
kitiems leidote jus suvaržyti. Paskui
pagalvokite, kaip jaustumėtės
atsikratę tų suvaržymų. Koks būtų
jūsų gyvenimas, jei viskas būtų
įmanoma?
Formaliai aš neįgalus, tačiau iš
tikrųjų atrandu daug galimybių, nes
neturiu galūnių. Mano išskirtiniai
trūkumai atvėrė išskirtinių
galimybių pasiekti tiek daug
reikalingų dalykų. Tik įsivaizduokite,
ką galite jūs!
Per dažnai sakome sau, jog
nesame pakankamai sumanūs arba
patrauklūs ar talentingi, kad
galėtume pasiekti savo svajones.
Sutinkame su tuo, ką apie mus sako
kiti, arba patys save apribojame.
Blogiausia tai, kad nevertindami
savęs neleidžiate Dievui reikštis per
jus!
Kai atsisakote svajonių,
atstumiate Dievą. Tačiau esate Jo
kūriniai. Jis sukūrė jus konkrečiam
tikslui, todėl jūsų gyvenimas negali
būti apribotas daugiau, nei jame
gali tilpti Dievo meilės.
Aš galiu rinktis. Jūs irgi galite
rinktis. Galime jaustis nusivylę ir
turintys trūkumų. Galime niršti,
pykti arba liūdėti. Atėjus sunkiems
laikams arba susidūrę su užgauliais
žmonėmis galime mokytis iš tokios
patirties ir gyventi toliau, pasiryžę
kurti savo laimę.
Kaip Dievo vaikai, esate gražūs
ir brangūs, verti daugiau negu viso
pasaulio deimantai. Jūs ir aš puikiai
tinkame būti tokie, kokiems mums
skirta būti! Tačiau visada reikėtų
išsikelti tikslą – tapti vis geresniems
ir turėti didelių svajonių. Einant tuo
keliu reikia prisitaikyti, nes
gyvenimas ne visada rožinis, tačiau
gyventi visada verta. Ir nesvarbu,
kokios būtų aplinkybės, kol
gyvenate, turite įnešti savo indėlį.
Negaliu padėti jums rankos ant
peties ir nuraminti, tačiau galiu
kalbėti iš širdies. Kad ir koks
beviltiškas atrodytų gyvenimas,
visada yra vilties. Kaip būna blogų
aplinkybių, taip visada būna ir gerų
dienų. Kad ir sunkios atrodytų
aplinkybės, galite siekti pokyčių.
Noras keistis nieko nepakeis.
Sprendimas pradėti veikti pakeis
viską!
 Viskas, kas atsitinka, yra tik į
gera. Esu tuo tikras, nes taip buvo
man. Ko vertas gyvenimas neturint
galūnių? Žvelgdami į mane žmonės
supranta, kad susidūriau su
daugybe kliūčių bei sunkumų ir juos
įveikiau. Todėl jie klausosi manęs ir
randa įkvėpimo šaltinį. Taip galiu
dalytis savo tikėjimu, sakyti jiems,
kad yra mylimi, ir suteikti vilties.
Tai mano indėlis. Svarbu suvokti
savąją vertę. Žinokite, kad jūs taip
pat galite daug nuveikti. Jei dabar
jaučiatės nusivylę, viskas gerai.
Vadinasi, norite daugiau, negu
turite. Viskas į gera. Dažnai būtent
sunkumai gyvenime parodo, kas
mums iš tikrųjų skirta.

GYVENIMO VERTĖ

Daug laiko praėjo, kol supratau

savo padėties pranašumus. Kai
mama pradėjo lauktis manęs, savo
pirmagimio, jai buvo dvidešimt
penkeri. Buvo akušerė ir dirbo
vyriausiąja vaikų slaugytoja
gimdymo skyriuje, kur rūpinosi
daugybe vaikų ir jų mamomis. Ji
žinojo, ką daryti, kai pati laukėsi:
valgė tinkamą maistą, nevartojo
alkoholio, atsargiai vartojo vaistus,
vengdama aspirino ir kitų vaistų
nuo skausmo. Ji lankėsi pas
geriausius gydytojus ir visi jie
tvirtino, kad vaikas vystosi
sėkmingai.
Tačiau ji kažko nuogąstavo.
Artėjant gimdymo laikui mama
nerimaudama kelis kartus sakė
tėčiui: „Tikiuosi, vaikeliui viskas
gerai.“
 Nėštumo metu du kartus
atlikdami ultragarsinį tyrimą
gydytojai nepastebėjo nieko
neįprasto. Jie pranešė, kad tai
berniukas, bet nė žodžiu
neužsiminė, jog nemato galūnių!
Pagimdžiusi mane 1982 metų
gruodžio 4 dieną ir ne iškart
pamačiusi, mama pirmiausia
gydytojos paklausė: „Ar kūdikis
sveikas?“ Kadangi atsakymo
nesulaukė, o kūdikio vis nerodė, jai
kilo įtarimas, kad kažkas negerai.
Manęs nedavė mamai palaikyti, bet
pasikvietė pediatrą ir nusinešė
mane tolėliau apžiūrėti ir pasitarti.
Kai mama išgirdo garsų, sveiką
kūdikio riksmą, jai palengvėjo.
Tačiau tėtis, per gimdymą
pastebėjęs, kad neturiu rankutės,
pasijuto blogai ir buvo išvestas.
Priblokšti vaizdo, kurį pamatė,
gydytojai ir slaugytojos kuo greičiau
mane suvystė.
Nuojauta mamos neapgavo.
Dirbdama slaugytoja ji buvo
daugybės gimdymų dalyvė, todėl
medikų akyse pamačiusi nerimą
suprato, kad kažkas negerai.
– Kas atsitiko? Kas vaikeliui? –
paklausė ji.
Iš pradžių gydytoja tylėjo, bet
kai mama pareikalavo atsakymo,
išgirdo medicinos terminą.
– Phocomelia, – ištarė gydytoja.
Turinti medicininį išsilavinimą
mama suprato, jog tai sindromas,
kai vaikas gimsta su nepakankamai
susiformavusiomis arba visai
neišsivysčiusiomis galūnėmis. Ji
tiesiog negalėjo susitaikyti, kad tai
tiesa.
 Tuo metu už durų stovintis
priblokštas tėtis svarstė, ar jis tikrai
matė tai, ką manė pamatęs.
– Kaip mano sūnus? Jis neturi
rankutės? – pamatęs ateinantį
pasikalbėti pediatrą sunerimęs
paklausė tėtis.
– Tiesą sakant, – kuo jautriau
pratarė pediatras, – jūsų sūnus
neturi nei rankučių, nei kojyčių.
Tėtį pribloškė tokia žinia, ir jis
pajuto didelį sielvartą.
Kurį laiką sėdėjo apstulbęs,
negalėdamas nė žodžio ištarti, bet
staiga pašoko genamas globėjiško
instinkto. Jis nuskubėjo tai pasakyti
mamai, kol ji dar manęs nepamatė,
tačiau radęs ją gulinčią lovoje ir
verkiančią labai nusivylė. Medikai
jau buvo viską pasakę. Jie siūlė jai
palaikyti mane, bet mama atsisakė
paimti ir liepė nešti mane šalin.
Slaugytojos verkė. Akušerė taip
pat verkė. Ir aš, žinoma, verkiau!
Galiausiai buvau paguldytas šalia
mamos, tačiau ji negalėjo žiūrėti į
mane – savo vaiką be galūnių.
– Neškite jį šalin, – sakė ji. –
Nenoriu nei liesti jo, nei į jį žiūrėti.
Iki pat šiol tėtis apgailestauja,
kad medikai nesuteikė jam
galimybės tinkamai paruošti mamą.
Vėliau, kai mama užmigo, jis
aplankė mane naujagimių
kambaryje. Grįžęs pas mamą
pasakė: „Vaikelis gražutis.“ Tėtis
paklausė, gal vis dėlto ji norėtų
mane matyti, tačiau mama
atsisakė, vis dar buvo per daug
priblokšta. Jis suprato jos jausmus.
Užuot šventę mano gimimą,
tėvai ir visa bažnyčia liūdėjo. „Jei
Dievas yra meilė, – stebėjosi jie, –
kodėl leidžia tokiems dalykams
atsitikti?“

MAMOS SIELVARTAS

Aš buvau tėvų pirmagimis. Bet

kurioje šeimoje tai būtų svarbi
priežastis džiaugtis, bet man gimus
mamai niekas neatsiuntė gėlių. Tai
ją skaudino ir dar labiau stiprino
neviltį.
– Argi aš nenusipelniau gėlių? –
nuliūdusi, pilnomis ašarų akimis
paklausė ji tėčio.
– Atleisk, – ištarė tėtis, –
žinoma, kad nusipelnei.
Jis tuoj nuėjo į ligoninės gėlių
parduotuvę ir atnešė jai puokštę.
Nieko apie tai nežinojau iki
maždaug trylikos metų, kol
nepradėjau klausinėti tėvų apie
savo gimimą ir jų reakciją į tai, kad
gimiau be galūnių. Po blogos dienos
mokykloje pasipasakojau apie tai
mamai, ir abu verkėme. Pasakiau,
kad man įgriso būti be rankų ir be
kojų. Ji verkė drauge su manimi ir
sakė, kad jiedu su tėčiu suprato, jog
toks buvo Dievo planas ir Jis kada
nors jį atskleis. Aš nesilioviau
klausinėti kartais vieno iš tėvų,
kartais abiejų. Kai ką norėdavau
paprasčiausiai sužinoti, o kitų
atsakymų reikėjo dėl smalsių
bendraklasių klausimų.
Iš pradžių šiek tiek bijojau to, ką
galiu išgirsti iš tėvų, nes jiems taip
pat būtų sunku kai ką prisiminti, tad
nenorėjau jų skaudinti. Kai
kalbėdavomės su mama ir tėčiu, jie
labai apgalvodavo atsakymus
saugodami mane. Būdamas
vyresnis labiau prispirdavau, ir jie
daugiau pasakodavo apie savo
jausmus ir būgštavimus, nes
suprato, kad pajėgsiu tai pakelti.
Tačiau kai mama pasakė nenorėjusi
manęs vos gimusio paimti, buvo
sunku nesijaudinti. Jau ir taip
jaučiausi gana nesaugiai, bet
išgirdęs, kad mama negalėjo į
mane pažiūrėti... Na, įsivaizduokite,
kaip tada galima pasijusti. Man
buvo skaudu ir jaučiausi atstumtas,
tačiau pagalvojau apie viską, ką
nuo tada tėvai dėl manęs padarė.
Jie daug kartų įrodė, kad mane
myli. Kai apie tai kalbėjomės, buvau
pakankamai suaugęs įsivaizduoti
save mamos vietoje. Nebuvo jokių
nerimą keliančių ženklų, kai ji
manęs laukėsi, tik galbūt kažkokia
nuojauta. Todėl man gimus ji buvo
sukrėsta ir išsigandusi. Kaip aš
būčiau reagavęs tėvų vietoje? Nesu
tikras, kad būčiau susitvarkęs
geriau nei jie. Pasakiau jiems tai, ir
vėliau vis dažniau pasigilindavome į
smulkmenas.
 Džiaugiuosi, kad palaukėme, kol
pasijusiu saugus ir giliai širdyje
žinosiu, kad jie mane myli. Tad
toliau dalijomės jausmais ir
baimėmis, o tėvai padėjo man
suprasti, kaip tikėjimas suteikė
jiems galimybę suvokti, kad man
skirta vykdyti Dievo valią. Buvau
itin ryžtingas ir optimistiškas vaikas.
Mokytojai, kitų vaikų tėvai ir
nepažįstami žmonės mano tėvams
dažnai sakydavo, jog juos įkvepia
mano požiūris. O aš supratau, kad
nors ir dideli mano sunkumai,
daugeliui žmonių tekusi kur kas
didesnė našta.
Dabar keliaudamas po pasaulį
matau didžiulių kančių, todėl
jaučiuosi dėkingas už tai, ką turiu, ir
kreipiu mažiau dėmesio į tai, ko
man trūksta. Mačiau suluošintų
našlaičių, į sekso vergiją patekusių
jaunų moterų, kalėjime atsidūrusių
vyrų, neišgalėjusių susimokėti
skolų.
Kančia įvairiapusiška ir dažnai
neįtikėtinai žiauri, tačiau įgaudavau
drąsos matydamas, kad net
prasčiausiuose lūšnynuose ir įvykus
baisiausioms tragedijoms žmonės
ne tik išgyvena, bet ir džiaugiasi
gyvenimu. Tikrai ne džiaugsmą
tikėjausi rasti tokioje vietoje kaip
Šiukšlių miestas – taip vadinamas
baisiausias lūšnynų kvartalas Kairo
pakraštyje Egipte. Menšejet Nasero
apylinkės žmonės gyvena tarp kalnų
šiukšlių. Apgailėtinas pavadinimas ir
ten sklindantis kvapas byloja, kad
dauguma iš ten gyvenančių
penkiasdešimties tūkstančių žmonių
išsilaiko tempdami čia Kairo šiukšles
ir jas perrinkdami. Kasdien jie
išrūšiuoja kalnus atliekų, atgabentų
iš aštuoniolika milijonų gyventojų
turinčio miesto, tikėdamiesi rasti
parduodamų, perdirbamų arba
kitaip naudingų daiktų.
Gatvėse tarp krūvų šiukšlių,
kiaulių gardų ir dvokiančio šlamšto
tikėtumėtės sutikti nusivylusius
žmones, tačiau apsilankęs ten 2009
metais pamačiau priešingą dalyką.
Be abejonės, žmonės gyvena
sunkiai, bet mano sutiktieji buvo
rūpestingi, giliai tikintys ir atrodė
laimingi. 90 proc. egiptiečių yra
musulmonai, tik vieninteliame
Šiukšlių mieste daugiausia gyvena
krikščionių – beveik 98 proc. jų yra
koptai.
Lankiausi daugelyje
vargingiausių lūšnynų įvairiuose
pasaulio kampeliuose. Čia aplinka
buvo viena blogiausių, tačiau
žmonės – vieni nuoširdžiausių. Į
labai nedidelį betoninį pastatą,
atstojantį bažnyčią, susikimšo
beveik 150 žmonių. Pradėjęs kalbėti
apstulbau išvydęs džiaugsmu ir
laime spinduliuojančias akis. Visi
tiesiog džiugiai šypsojosi. Retai
kada pajuntu tokią palaimą.
Dėkojau, kad tikėjimas jiems buvo
aukščiau nei aplinkybės, kai
pasakojau, kad mano gyvenimą taip
pat pakeitė Jėzus.
Su bažnyčios vadovais kalbėjausi
apie tai, kaip, veikiant Dievo
malonei, pasikeitė šių žmonių
gyvenimas. Jie neturėjo vilties šioje
žemėje, bet jų viltis yra
amžinybėje. Kol kas jie tikės
stebuklais ir dėkos Dievui už tai,
kas Jis yra ir ką Jis padarė. Prieš
išvykdami padovanojome kelioms
šeimoms ryžių, arbatos ir šiek tiek
pinigų, už kuriuos keletą savaičių
galės pirkti maisto. Taip pat
padalijome sportinių reikmenų, tarp
jų futbolo kamuolių ir šokinėjimo
virvučių vaikams. Jie tuoj pat
pakvietė mūsų grupę pažaisti su
jais, tad linksminomės, juokėmės,
džiaugėmės vieni kitais, nors aplink
buvo taip nešvaru. Niekada
nepamiršiu tų vaikų ir jų šypsenų.
Taigi, dar kartą įsitikinau, kad laimė
gali aplankyti įvairiomis
aplinkybėmis, jei tik pasitikėsime
Dievu.
Kaip tokie nualinti vaikai gali
juoktis? Kaip kaliniai gali dainuoti iš
džiaugsmo? Jie nenusimena
pripažindami, kad tam tikrų įvykių
jie nepajėgūs nei valdyti, nei
suprasti, todėl susitelkia į tai, ką
supranta ir gali tvarkyti. Mano tėvai
kaip tik tą ir darė. Jie gyveno
tikėdami Dievo Žodžiu, kad „viskas
išeina į gera mylintiems Dievą,
būtent Jo valia pašauktiesiems“2.
 TIKINČIŲ ŽMONIŲ ŠEIMA

Ir mano tėtis, ir mama kilę iš

krikščioniškų šeimų Jugoslavijos
dalyje, dabar žinomoje kaip Serbija.
Kai jie dar buvo jauni, jų šeimos
atskirai emigravo į Australiją, nes
bijojo komunistinių represijų. Jie
buvo apaštališkieji krikščionys, kurių
tikėjimas prieštarauja ginklo
nešiojimui. Komunistai juos
diskriminavo ir persekiojo dėl
įsitikinimų, todėl religinės apeigos
būdavo atliekamos slapta. Jie
sunkiai vertėsi, nes atsisakė stoti į
viską kontroliuojančią Komunistų
partiją. Dėl to jaunystėje mano
tėtis dažnai badavo.
Abiejų mano senelių šeimos
prisijungė prie daugybės Serbijos
krikščionių, po Antrojo pasaulinio
karo emigravusių į Australiją,
Jungtines Valstijas ir Kanadą. Mano
tėvų šeimos išvyko į Australiją, kur
jie patys ir jų vaikai galėjo laisvai
praktikuoti savo krikščionių
tikėjimą. Kiti jų šeimų nariai
maždaug tuo pat metu emigravo į
Jungtines Valstijas ir Kanadą, tad
tose šalyse turiu daug giminaičių.
Mano tėvai susitiko Melburno
bažnyčioje. Tada mama Duška
antrus metus mokėsi Viktorijos
valstijos Karališkosios vaikų
ligoninės slaugos mokykloje, o tėtis
Borisas dirbo biuro administravimo
ir sąnaudų apskaitos srityje. Vėliau,
be to darbo, jis dar ėjo pasauliečių
pastoriaus pareigas. Kai man buvo
maždaug septyneri, tėvai ėmė
svarstyti, ar nepersikelti į Jungtines
Valstijas, nes manė, kad ten
greičiau būtų galima gauti man
naujus protezus ir geresnes
medicininės priežiūros paslaugas,
padėsiančias spręsti mano negalios
problemas.
Mano dėdė Betas Vujičičius
turėjo statybos ir turto valdymo
verslą Agoura Hilse, esančiame už
35 kilometrų nuo Los Andželo.
Betas sakydavo tėčiui, kad duotų
darbo, jei tik šis gautų darbo vizą.
Netoli Los Andželo buvo kelios
serbų krikščionių bažnyčios ir didelė
bendruomenė, kurios nariai taip pat
norėjo padėti mano tėvams. Tėtis
sužinojo, kad gauti darbo vizą
užtrunka daug laiko, tačiau vis tiek
nutarė kreiptis, kad ją gautų. Tuo
metu mūsų šeima persikėlė toli į
šiaurę, į Brisbano miestą Kvinslando
valstijoje, kur man labiau tiko
klimatas, nes, be kitų mane
užgriuvusių sunkumų, dar kentėjau
nuo alergijų.
Man buvo beveik dešimt metų ir
buvau bebaigiąs ketvirtą pradinės
mokyklos klasę, kai pagaliau viskas
susiklostė gerai ir galėjome išvykti į
Jungtines Valstijas. Tėvams atrodė,
kad mano jaunesnio brolio Aarono,
sesers Mišelės, taip pat ir mano
amžius buvo tinkamiausias
prisitaikyti prie mokymosi sistemos
Jungtinėse Valstijose. Pusantrų
metų Kvinslande laukėme, kol tėčiui
buvo sutvarkyta darbo viza trejiems
metams, ir 1994-aisiais pagaliau
išvykome.
Deja, persikėlimas į Kaliforniją
nesusiklostė visai gerai dėl kelių
priežasčių. Kai išvykome iš
Australijos, jau buvau pradėjęs
lankyti šeštą klasę. Mokykla Agoura
Hilse buvo perpildyta. Galėjau
mokytis tik pažangesniems
mokiniams skirtoje klasėje, o tai
buvo gana sunku, be to, labai
skyrėsi mokymo programa. Visada
buvau geras mokinys, tad reikėjo
labai stengtis, kad prisitaikyčiau
prie pokyčių. Kai prasidėjo pamokos
Kalifornijoje, dėl skirtingo mokslo
metų laiko buvau tiesiog
nepasiekęs reikiamo lygio, taigi
buvo sunku pasivyti. Toje mokykloje
mokiniai kiekvieno dalyko
mokydavosi vis kitoje klasėje, ne
taip kaip Australijoje, todėl man
buvo dar sunkiau.
Mes apsigyvenome kartu su
dėde Betu, jo žmona Rita ir šešiais
jų vaikais. Namas Agoura Hilse
buvo didelis, bet gyvenome gana
susikimšę. Planavome kuo greičiau
įsigyti savo namus, tačiau kainos
čia buvo daug didesnės negu
Australijoje. Mano tėtis dirbo Beto
nekilnojamojo turto valdymo
įmonėje. Mama slaugytoja nedirbo,
nes pirmiausia reikėjo suderinti
mūsų mokyklų ir aplinkos
klausimus, todėl ji nesikreipė dėl
licencijos dirbti slaugytoja
Kalifornijoje.
Pagyvenę tris mėnesius su dėdės
Beto šeima, tėvai nusprendė, kad
persikėlus į Jungtines Valstijas
reikalai nesiklosto sėkmingai. Aš
kamavausi mokykloje, o tėvams kilo
sunkumų tvarkant mano sveikatos
draudimą ir apskritai Kalifornijoje
buvo sunku pragyventi. Nerimą kėlė
ir tai, kad galime negauti leidimo
nuolat gyventi Jungtinėse
Valstijose. Advokatas informavo
mūsų šeimą, jog dėl mano
sveikatos gali būti dar sunkiau gauti
tą leidimą, nes gali kilti abejonių, ar
šeima bus pajėgi padengti
medicinines ir kitas išlaidas,
susijusias su mano negalia.
Atsiradus tokių sunkumų tėvai
nutarė grįžti atgal į Brisbaną, vos
keturis mėnesius pagyvenę
Jungtinėse Valstijose. Jie net rado
namą toje pačioje gatvelėje, kurioje
gyvenome prieš išsikraustydami,
tad visi vaikai galėjo grįžti į tas
pačias mokyklas, pas tuos pačius
draugus. Tėtis grįžęs į darbą
Technikos ir tęstinių studijų koledže
dėstė informatiką ir vadybą. Mama
paskyrė savo gyvenimą vaikams –
mano broliui, seseriai, o daugiausia
man.

SUNKUS VAIKAS

Tėvai atvirai pasakojo man apie

savo būgštavimus ir košmarus,
užgriuvusius juos man gimus. Kol
augau, jie, žinoma, neišsidavė, kad
buvau ne toks vaikas, apie kokį jie
svajojo. Keletą mėnesių mama
baiminosi, kad nesugebės manęs
prižiūrėti. Tėtis neįsivaizdavo, kad
galėsiu būti laimingas, ir nerimavo
dėl to, kaip klostysis mano
gyvenimas. Jei būsiu bejėgis ir
negalėsiu patirti gyvenimo, geriau
jau, manė jis, iškeliaučiau su Dievu.
Jie svarstė įvairius variantus, net
galimybę atiduoti mane įvaikinti.
Mane globoti siūlėsi abu seneliai,
bet tėvai neatidavė manęs ir
nutarė, kad jų pačių pareiga –
auginti mane kaip galima geriau.
Jie sielvartavo, bet galiausiai
nusprendė auginti savo fiziškai
neįgalų vaiką, kad jis būtų
„normalus“, kiek tai įmanoma.
Būdami stipriai tikintys, tėvai
nesiliovė galvoti, kad Dievas
tikriausiai turėjo kokį nors planą,
prieš siųsdamas tokį sūnų.
Kai kurios žaizdos gyja greičiau,
jei imamasi priemonių. Tas pat ir
iškilus gyvenimo sunkumams.
Galbūt netekote darbo. Gal
nesusiklostė santykiai. Arba
susikaupė daug sąskaitų. Nedelskite
galvodami apie tai, koks
neteisingas jums gyvenimas,
suteikęs tiek skausmo. Geriau
ieškokite būdų, kaip gyventi toliau.
Gal gautumėte geresnį darbą, kuris
labiau patiktų ir būtų geriau
mokamas. Gal jūsų santykiams
reikia sukrėtimo arba gal lemta
sutikti jums tinkamesnį žmogų. Gal
finansiniai sunkumai įkvėptų ieškoti,
kaip geriau taupyti ir kurti gerovę.
Ne visada galime paveikti
dalykus, kurie mums nutinka. Kai
kas įvyksta ne dėl mūsų kaltės arba
vyksta tai, ko negalime išvengti.
Tada galime tik pasirinkti: pasiduoti
arba nepaliaujamai siekti geresnio
gyvenimo. Patarčiau suprasti, kad
nieko neatsitinka be priežasties ir
kad galiausiai viskas išeina į gera.
Ankstyvoje vaikystėje tiesiog
maniau, kad esu nuostabus ir,
žinoma, žavus berniukas, mylimas
kaip niekas kitas pasaulyje. Tokia
palaiminga nežinia tada buvo tikra
laimė. Nesupratau, kad esu kitoks ir
kad manęs laukia tiek sunkumų.
Tiesą sakant, nemanau, jog mums
duodama daugiau, nei galėtume
iškęsti. Galiu patvirtinti: už
kiekvieną negalią atlyginama
pakankamomis galiomis,
padedančiomis tuos sunkumus
įveikti.
Dievas aprūpino mane begaliniu
ryžtu ir kitomis dovanomis.
Netrukus įsitikinau, kad net ir be
galūnių galiu būti sportiškas, gerai
koordinuoti judesius. Turėjau tik
liemenį, bet, kaip ir visi berniukai,
buvau nenustygstantis
nutrūktgalvis. Išmokau pakelti savo
kūną į vertikalią padėtį kakta
remdamasis į sieną ir taip
kopdamas aukštyn. Ilgą laiką mama
ir tėtis stengėsi pamokyti mane
daug patogesnio būdo, tačiau
visada norėdavau viską daryti
savaip.
Mama mėgino padėti
išdėliodama ant grindų pagalvėles,
kad galėčiau atsiremti ir pasikelti,
bet kažkodėl nusprendžiau, jog
geriau trankyti kaktą į sieną ir
pamažu stumtis aukštyn. Nors buvo
sunku, bet viską daryti savaip tapo
mano savitumu!
Tomis dienomis tik galva ir
galėjau naudotis – taip išsivystė
didelis intelektas (juokauju!),
tvirtas kaip jaučio sprandas ir kieta
kaip akmuo kakta. Tėvai, žinoma,
nuolat dėl manęs jaudinosi.
Tėvystė – ypatinga patirtis net
turint vaikus su visomis galūnėmis.
Dabartinės mamos ir tėčiai dažnai
juokauja, kad pirmagimių norėtų su
pridėta naudojimo instrukcija. Net
daktaro Spoko knygoje nebuvo
skyriaus apie tokius vaikus kaip aš.
O aš atkakliai augau sveikas ir
drąsus. Artėjau prie „siaubingųjų
dvimečių“ amžiaus, ruošdamas
tėvams daugiau galimų siaubų nei
gimęs aštuonetukas.
„Kaip jis pavalgys? Kaip eis į
mokyklą? Kas juo pasirūpins, jei
mums kas nors atsitiks? Kaip jis
galės gyventi savarankiškai?“
Mūsų žmogiškosios
samprotavimų galios gali tapti tiek
palaima, tiek prakeiksmu. Kaip ir
mano tėvai, tikriausiai nerimavote ir
jaudinotės dėl ateities. Tačiau
dažnai ta problema, dėl kurios
baiminotės, pasirodydavo kur kas
mažesnė, nei įsivaizdavote. Nieko
bloga, jei galvojate apie ateitį,
planuojate, bet didžiausios baimės
visai nesunkiai gali pasirodyti
esančios maloniausi netikėtumai.
Labai dažnai gyvenimas pakrypsta į
gerą pusę.
Vienas didžiausių netikėtumų
vaikystėje buvo tai, kad galėjau
valdyti savo mažą kairę kojytę.
Instinktyviai naudojau ją
norėdamas apsisukti, pasispirti,
stumtis ir pasiremti. Tėvai ir
gydytojai manė, kad ši kojytė gali
būti labai naudinga. Ji turėjo du į
vieną suaugusius pirštus. Tėvai ir
medikai nutarė, kad reikia
operacijos. Juos atskyrus galėčiau
suimti rašiklį, versti knygos lapus,
atlikti dar kokius nors veiksmus.
Tuomet gyvenome Australijoje,
Melburne, kur galima gauti
geriausias šalyje medicinos
paslaugas. Daugeliui sveikatos
priežiūros specialistų dėl manęs kilo
nenumatytų sunkumų. Tuo metu,
kai gydytojai rengė mane kojos
operacijai, mama ne kartą pabrėžė,
jog dažniausiai man būna per
karšta, ir paprašė į tai atsižvelgti,
kad tik neperkaisčiau. Ji žinojo apie
vaiką be galūnių, kuris perkaito
operuojamas, ir šilumos smūgis
pažeidė jam galvos smegenis.
Dėl tokio mano polinkio kaisti
šeima dažnai sakydavo: „Kai
Nikučiui šalta, antys tikriausiai
suledėtų.“ Tačiau tai rimtas dalykas,
nes kai daugiau pasportuoju, jaučiu
įtampą arba ilgiau pabūnu po
karštomis lempomis, mano kūno
temperatūra gali pavojingai pakilti.
Taigi nuolat turiu vengti karščio, kad
neištirpčiau.
– Prašau atidžiai sekti jo kūno
temperatūrą, – įspėjo mama
medikų komandą.
Nors gydytojai žinojo, kad mama
slaugytoja, deramai neįvertino jos
patarimo. Pirštų atskyrimo operacija
pavyko puikiai, bet mamos
perspėjimo medikai nepaisė. Iš
operacinės grįžau permirkęs, nes
niekas nesiėmė jokių atsargumo
priemonių, kad neperkaisčiau, o kai
buvo pastebėta, jog kūno
temperatūra nebekontroliuojama,
imta vėsinti mane drėgnomis
marškomis. Taip pat buvau apdėtas
ledais, kad išvengčiau šilumos
smūgio.
Mama įtūžo, ir gydytojai, be
abejo, pajuto Duškos rūstį!
O kai pavojus nebegrėsė,
pajutau, kad atskirtieji pirštai labai
pakeitė mano gyvenimo kokybę. Jie
nejudėjo taip, kaip gydytojai
tikėjosi, bet aš juos panaudojau.
Nuostabu, kaip maža kojytė su pora
pirštų gali padėti vyrukui be rankų ir
be kojų. Ta operacija ir naujos
technologijos suteikė man galimybę
valdyti pagal užsakymą pagamintus
elektrinius vežimėlius, naudotis
kompiuteriu ir mobiliuoju telefonu.

Nežinau, kokia našta užkrauta jums,

ir nesiteisinu tuo, kokią krizę aš
patyriau, bet atsižvelkite į tai, ką
man gimus iškentėjo tėvai.
Įsivaizduokite, kaip jie jautėsi.
Pagalvokite, kokia niūri turėjo jiems
atrodyti ateitis.
Galbūt dabar nematote šviesos
tamsaus tunelio gale, bet žinokite,
kad mano tėvai negalėjo numatyti,
koks nuostabus gyvenimas laukia
manęs. Jie nė nenutuokė, kad jų
sūnus bus ne tik savarankiškas ir
turės darbą, bet bus laimingas ir
turės džiuginantį tikslą!
Didžioji dalis tėvų būgštavimų
nepasitvirtino. Žinoma, auginti
mane nebuvo lengva, bet, manau,
jie gali pasakyti, kad, nepaisydami
visų sunkumų, mes dažnai
juokdavomės ir džiaugdavomės.
Atsižvelgus į visas aplinkybes, mano
vaikystė buvo stebėtinai normali,
aš, kaip ir visi vyresnieji broliai,
linksmindavausi kamuodamas
jaunesnį brolį Aaroną ir seserį
Mišelę!
Galbūt dabar gyvenimas jus vėto
ir mėto. Gal svarstote, nusišypsos
likimas ar ne. Galiu patvirtinti, kad
nė neįsivaizduojate, kokių gerų
dalykų gali nutikti, jei
nepasiduosite. Sutelkite dėmesį į
savo svajonę. Darykite viską, kad
nesiliautumėte ieškoję. Aplinkybes
galite pakeisti. Siekite įgyvendinti
savo troškimą, kad ir koks jis būtų.
Mano gyvenimas – nuotykis,
apie kurį dar nebaigiau rašyti.
Jūsiškis – irgi. Dabar pat pradėkite
pirmą skyrių! Rašykite apie nuotykį,
meilę ir laimę. O rašydami tą
istoriją išgyvenkite!

IEŠKOKITE PRASMĖS

Prisipažinsiu, gana ilgai netikėjau,

kad mano istorijos vingiai gali turėti
tam įtakos. Stengiausi suvokti, ką
gera galėčiau duoti pasauliui, kuriuo
keliu pasukti. Augdamas buvau
įsitikinęs, kad nevisavertis mano
kūnas niekam tikęs. Žinoma, vos
atsisėdus prie pietų stalo niekada
nereikėdavo vėl keltis nusiplauti
rankų, ir, žinoma, nepatyriau
skausmo, kai užmina ant kojos
piršto, bet šie keli geri dalykai
nelabai guodė.
Mano brolis ir sesuo, taip pat
išdykėliai pusbroliai niekada neleido
man gailėti savęs. Jie niekad manęs
nelepino. Priėmė mane tokį, koks
esu, be to, grūdino erzindami ir
pokštaudami, kad dėl savo padėties
ne pykčiau, o juokčiausi.
– Tik pažvelkit į tą vaiką
vežimėlyje! Jis iš kitos planetos, –
prekybos centre rodydami į mane
surikdavo jie.
Visi kaip pamišę juokdavomės iš
aplinkinių reakcijos, kurie nė
neįtarė, kad neįgalų berniuką
užsipuolę vaikai iš tikrųjų yra
stipriausi jo sąjungininkai.
 Juo vyresnis buvau, juo geriau
suvokiau, kokia gera dovana būti
taip mylimam. Net jei kartais
jaučiatės vieniši, turite žinoti, kad
esate mylimi, ir suprasti, kad
Dievas sukūrė jus iš meilės. Todėl
niekada nesate vieni. Jo meilė
jums – besąlygiška. Jis nemyli jūsų,
jei... Jis visada jus myli. Priminkite
tai sau, kai pasijuntate vieniši arba
nusivylę. Nepamirškite, kad tai tik
jausmai. Jie nėra tikri, bet Dievo
meilė yra tokia tikra, jog
norėdamas tai įrodyti Jis sukūrė jus.
 Svarbu laikyti Jo meilę širdyje,
nes ateina laikas, kai pasijuntate
pažeidžiami. Mano didelė šeima ne
visada būdavo šalia, kad mane
apsaugotų. Kai nuėjau į mokyklą,
buvo akivaizdu, jog esu visai kitoks
nei kiti. Tėtis įtikinėdavo mane, esą
Dievas neklysta, tačiau kartais
negalėdavau atsikratyti jausmo,
kad esu išimtis iš šios taisyklės.
„Kodėl negalėjai duoti man bent
vienos rankos? – klausdavau
Dievo. – Įsivaizduok, kiek galėčiau
viena ranka padaryti!“
 Esu tikras, patyrėte tokių
akimirkų melsdamiesi arba tiesiog
norėjote didelių pokyčių gyvenime.
Nereikia pulti į paniką, jei
nesulaukiate stebuklo arba tuoj pat
neišsipildo noras. Nepamirškite, kad
Dievas padeda tiems, kurie padeda
patys sau. Vis dėlto tik nuo jūsų
priklauso, ar nepaliaujamai sieksite
tarnauti didžiausiam tikslui – savo
talentais ir svajonėmis padėti visam
pasauliui.
Gana ilgai maniau, kad mano
gyvenimas būtų lengvas, jei kūnas
būtų „normalesnis“. Tačiau
nesupratau, kad man nereikia būti
normaliam – turiu būti savimi, savo
tėvo vaiku, vykdančiu Dievo valią.
Iš pradžių nenorėjau nė girdėti, kad
blogas ne mano kūnas, o
apribojimai, kuriuos pats
prisiskyriau, ir mano ribotas
suvokimas, ką galiu gyvenime
pasiekti.
Jei nesate ten, kur norėtumėte
būti, arba nepasiekėte visko, ko
tikėjotės, priežastis greičiausiai ne
išorinė, o vidinė. Prisiimkite
atsakomybę, o tada pradėkite
veikti. Tik pirmiausia turite tikėti
savimi ir savo verte. Negalite laukti,
kol kiti ras, kur slepiatės. Negalite
laukti to stebuklo arba „tinkamos
progos“. Turite laikyti save galinčiu
sujudinti pasaulį.
Būdamas dar vaikas dažną
vakarą meldžiausi, kad turėčiau
galūnes. Užmigdavau verkdamas ir
svajodamas, kad atsibudęs
pamatysiu jas stebuklingai
atsiradusias. Žinoma, to niekada
nesulaukiau. Kadangi nesusitaikiau
su savimi, nuėjęs į mokyklą
supratau, kaip sunku sulaukti
pripažinimo iš kitų.
Kaip ir dauguma vaikų, buvau
pažeidžiamesnis ankstyvoje
paauglystėje – tuomet, kai visi
stengiasi išsiaiškinti, prie ko
pritapti, kas jie tokie ir ką žada
ateitis. Dažnai tie, kurie mane
skaudindavo, nemanė esantys
žiaurūs. Jie buvo tiesiog
nenuovokūs vaikai.
– Kodėl tu neturi nei rankų, nei
kojų? – klausdavo jie.
 Norėjau pritapti, kaip ir kiti
mano bendraklasiai. Kai viskas
klostydavosi gerai, patraukdavau
juos savo sąmojais, juokdamasis iš
savęs ir blaškydamas savo kūną po
žaidimų aikštelę. Kai nesisekdavo,
slėpdavausi už krūmų arba tuščioje
klasėje, kad išvengčiau įžeidimų
arba pajuokos. Iš dalies negerai
buvo tas, kad didesnę dalį laiko
leisdavau su suaugusiaisiais arba
vyresniais pusbroliais, o ne su savo
bendraamžiais. Mąsčiau kaip labiau
subrendęs, todėl kartais kildavo
rimtesnių minčių.
„Aš niekada neturėsiu merginos,
kuri mane mylėtų. Net rankų
neturiu, kad galėčiau apkabinti
draugę. Jei turėčiau vaikų, jų taip
pat negalėčiau apkabinti. O kokį
darbą galėčiau turėti? Kas mane
norėtų įdarbinti? Daugeliui darbų
reikėtų priimti antrą žmogų, kad
padėtų man daryti tai, ką turėčiau
atlikti. Kas už vieną darbuotoją
mokėtų dvigubą atlyginimą?“
Visi sunkumai kilo daugiausia dėl
mano fizinių trūkumų, tačiau,
savaime suprantama, buvau
veikiamas ir emociškai. Gana anksti
išgyvenau labai baisų depresijos
laikotarpį. Vėliau, sulaukęs
paauglystės, savo nesiliaujančiai
nuostabai ir dėkingumui, pamažu
pasiekiau pripažinimą – pirmiausia
priėmiau save tokį, koks esu, o
paskui sulaukiau palankumo ir iš
kitų.
Visiems tenka patirti laikotarpį,
kai jaučiamės pašaliniai, atstumti
arba nemylimi. Visi turime silpnų
vietų. Dauguma vaikų bijo patyčių,
kad jų nosys per didelės arba
plaukai per daug garbanoti.
Suaugusieji bijo, jog neišgalės
susimokėti sąskaitų arba nepavyks
susikurti norimo gyvenimo.
Visada pasitaikys abejonių ir
baimės akimirkų. Visiems taip būna.
Liūdėti natūralu, tai žmogiškumo
dalis. Tokie jausmai pavojingi tik
tada, jei neigiamoms mintims
leidžiate jus užvaldyti, užuot jų
atsikratę.
Patikėję, kad turite gerų savybių,
žinių, kad galėsite su kitais dalytis
meile, pradėsite kelionę į savęs
pripažinimą, net jei tų dovanų dar
nepastebėsite. Kai jau eisite tuo
keliu, kiti aptiks jus ir eis drauge.

KALBĖKITE ATVIRAI

Savo kelią į tikslą radau

mėgindamas užmegzti ryšius su
bendraklasiais. Jei kada nors teko
būti naujoku klasėje ir vienam
kamputyje valgyti priešpiečius,
tikrai suprantate, kad būti
kamputyje vežimėlyje sėdinčiu
naujoku kur kas sunkiau. Mūsų
kraustymaisi iš Melburno į Brisbaną,
į Jungtines Valstijas ir atgal į
Brisbaną vertė mane prisitaikyti ir
patirti daugiau iššūkių.
Naujieji bendraklasiai dažnai
manydavo, kad būdamas fiziškai
neįgalus esu ir protiškai atsilikęs.
Jie paprastai laikydavosi atokiai, kol
išdrįsdavau užmegzti pokalbį
valgykloje arba koridoriuje. Juo
dažniau tą darydavau, juo greičiau
jie suprasdavo, kad nesu į jų būrį
patekęs ateivis iš kitos planetos.
 Mat kartais Dievas laukia, kada
galės padėti jums pakelti
sunkumus. Galite norėti. Galite
svajoti. Galite tikėtis. Tačiau turite
imtis žygių, kad norai, svajonės ir
viltys pildytųsi. Turite išsiveržti iš
ten, kur esate, kad pasiektumėte
vietą, kur norite būti. Norėjau, kad
visi mokykloje suprastų, jog vidumi
esu toks pat kaip jie, bet turėjau
išeiti iš savo komforto zonos ir tą
parodyti. Taigi užmegzdavau su jais
ryšius ir sulaukdavau nuostabaus
atlygio.
 Ilgainiui pokalbiai su
bendraklasiais apie tai, kaip pritapti
prie turinčių ir rankas, ir kojas, davė
naudos: mane ėmė kviesti kalbėti
studentams, bažnytinio jaunimo
grupėms ir kitoms paauglių
organizacijoms. Tiesą sakant, tai
gyvenime labai svarbu. Man keista,
kad mokyklose to nemokoma. Juk
kiekvienas iš mūsų yra kuo nors
apdovanotas – talentu, gabumais,
meistriškumu, įgūdžiu. Tai gali ne
tik teikti malonumą ir dominti mus,
bet ir padėti rasti kelią į laimę.
 Jei vis dar ieškote, dar mėginate
suvokti, kur jūsų vieta ir kas jums
patiktų, patariu įsivertinti.
Pasiimkite lapą popieriaus arba
prisėskite prie kompiuterio ir
susirašykite, ką mėgstate veikti.
Kokia veikla, manote, jus traukia?
Ką galite veikti valandų valandas,
prarasdami laiko ir vietos nuovoką,
ir vis tiek nesiliaujate norėję tą
daryti? O kokius jūsų gabumus
mato kiti? Ar jie giria jūsų gebėjimą
organizuoti arba analizuoti? Jei
nežinote, ką pastebi kiti,
paklauskite šeimos narių arba
draugų, ką, jų nuomone,
darytumėte geriausiai.
Atsakymai į šiuos klausimus gali
padėti rasti savo gyvenimo kelią –
kelią, slypintį jumyse pačiuose. Visi
ateiname į šį pasaulį nuogi ir pilni
vilčių. Ateiname apdovanoti
dalykais, kuriuos turime atskleisti.
Jei kuo nors susidomite taip, kad
galėtumėte nepaliaudami veltui
daryti tą kasdien, vadinasi, tai ir yra
jūsų kelias. O jei kas nors pasiūlo
jums už tai sumokėti, vadinasi, tai ir
jūsų profesija.
Iš pradžių neoficialiai
kalbėdamasis su jaunais žmonėmis
norėdavau tik užmegzti ryšį,
parodyti, kad aš toks pat kaip jie.
Galvojau tik apie save, džiaugiausi,
kad galiu dalytis savo gyvenimu ir
užmegzti pažintis. Supratau, ką
tokie pasikalbėjimai reiškia man, ir
tik po kurio laiko suvokiau, kad tai,
ką noriu pasakyti, galėtų būti
naudinga ir kitiems.
 IEŠKOKITE KELIO

Kartą kalbėjau maždaug trims

šimtams paauglių, ir turbūt tai buvo
didžiausia mano klausytojų grupė.
Kalbėjau apie savo jausmus,
tikėjimą, ir atsitiko kai kas
nepaprasto. Kartais moksleiviai
arba mokytojai pravirkdavo, kai
pasakodavau apie sunkumus, su
kuriais tekdavo susidurti, bet tąkart
viena mergina ėmė tiesiog raudoti.
Nežinau, kas atsitiko, galbūt sukilo
kokie nors baisūs prisiminimai.
Nustebau, kai nepaisydama liūdesio
ir ašarų ji sukaupė drąsą ir pakėlė
ranką norėdama kažką pasakyti. Ji
drąsiai paklausė, ar gali ateiti ir
mane apkabinti. Oho! Buvau
priblokštas.
Pakviečiau prieiti. Artėdama ji
nusišluostė ašaras, tada mane
apkabino, ir tai buvo vienas
geriausių apkabinimų gyvenime.
Tuo metu visų akyse sužibo ašaros,
manosiose taip pat. Tačiau visiškai
netekau amo, kai ji sušnibždėjo
man į ausį: „Niekas man nėra
sakęs, kad aš graži tokia, kokia esu.
Niekas niekada nesakė, kad mane
myli, – ištarė ji. – Jūs pakeitėte
mano gyvenimą ir taip pat esate
gražus.“
Iki tada vis dar abejojau savo
verte. Maniau, kad pasikalbu su
kitais paaugliais tik norėdamas
užmegzti ryšį. Ji pavadino mane
gražiu (ir tai buvo neužgaulu), bet
svarbiausia – tai buvo užuomina,
kad mano kalbos gali padėti
kitiems. Ši mergina pakeitė mano
planus. „Gal tikrai galiu būti
naudingas“, – pamaniau.
Tokia patirtis padėjo man
suvokti, kad būnant „kitokiam“
galima padaryti ką nors svarbaus
visam pasauliui. Supratau, kad
žmonės noriai manęs klausėsi, nes
pakako vien pažvelgti į mane ir
tapdavo aišku, su kokiais sunkumais
susidūriau ir ką įveikiau. Nereikėjo
nieko įrodyti. Žmonės instinktyviai
jautė, kad galiu pasakyti ką nors,
kas padės įveikti jiems bėdas.
Dievas siuntė mane susitikti su
žmonėmis mokyklose, bažnyčiose,
kalėjimuose, našlaičių prieglaudose,
ligoninėse, stadionuose, susirinkimų
salėse. Asmeniškai susitikdamas
galėjau apkabinti daugybę žmonių
ir pasakyti, kokie jie svarbūs. Taip
pat galėjau padrąsinti juos
teigdamas, kad kiekvienam Jis turi
planą. Dievas panaudojo mano
neįprastą kūną, kad suteiktų
galimybę pakelti dvasią kitiems.
„Garantuoju, kad aš tikrai žinau
savo užmojį jums... užmojį jūsų
labui, o ne jūsų žalai! Noriu jums
suteikti sklidiną vilties ateitį.“3, – Jis
sako Biblijoje.

NENULEISKITE RANKŲ

Be abejonės, gyvenimas gali

atrodyti žiaurus. Kartais pasipila
nesėkmių lavina ir tiesiog negalite
rasti išeities. Jums gali nepatikti, ką
pasakysiu, bet galbūt nė nemanote,
kad net dabar gali kas nors atsitikti.
Dalykas tas, kad tiek jūs, tiek aš,
kaip ir visi mirtingieji, turime ribotą
vaizduotę. Negalime numanyti, kas
gali įvykti. Tai ir gerai, ir blogai.
Padrąsindamas jus pasakysiu, kad
tai, kas laukia, gali būti kur kas
geriau, nei galėjote įsivaizduoti.
Tačiau tik nuo jūsų priklauso, ar
įveiksite sunkumus, atsitiesite ir
atsiskleisite!
Kartais gyvenimas geras, bet
norėtumėte dar geresnio, o kartais
jis toks blogas, kad norisi vien
gulėti lovoje, bet tik nuo jūsų ir jūsų
Kūrėjo priklauso, kas vyks toliau.
Tiesa, negalite visko kontroliuoti.
Labai dažnai sunkumai užgriūva ir
labai gerus žmones. Kartais atrodo
neteisinga, kad gimėte kęsti
sunkumus, tačiau jeigu taip atsitiko,
nevalia nuleisti rankų.
Galbūt suklysite. Galbūt jumis
netikės kiti. Kai nutariau, kad vieši
pokalbiai bus mano kelias į
profesiją, net tėvai suabejojo mano
sprendimu.
– Ar nemanai, kad buhalterio
profesija užsiimant individualia
veikla tau būtų tinkamesnė ir
pelningesnė? – klausė tėtis.
Taip, buhalterija gal būtų
išmintingiau daugeliu požiūrių, nes
tikrai gerai skaičiuoju. Tačiau gana
anksti mane užvaldė aistra dalytis
tikėjimu ir geresnio gyvenimo
viltimi. Kai suvoki savo tikslą, apima
aistra. Tada tik ir trokšti jo siekti.
Jei vis dar ieškote savo
gyvenimo kelio, žinokite, kad nieko
bloga šiek tiek nusivilti. Tai tarsi
maratono, o ne sprinto bėgimas. Jei
trokštate ko nors prasmingesnio,
vadinasi, augate, norite išsiveržti iš
apribojimų ir ugdotės gabumus.
Naudinga retkarčiais pasitikrinti,
kaip sekasi, ir pasvarstyti, ar tai, ką
darote ir kam teikiate pirmenybę,
padeda siekti tikslo.

KAS NUŠVIEČIA KELIĄ

Sulaukęs penkiolikos susitaikiau su

Dievu paprašydamas Jo atleidimo ir
kad parodytų kelią. Paprašiau
nušviesti mano kelią į tikslą. Po
ketverių metų buvau pakrikštytas,
pradėjau kitiems kalbėti apie savo
tikėjimą ir supratau, kad radau savo
pašaukimą. Oratoriaus ir
evangelisto veikla tapo pasaulinio
dvasininko darbu, ir tik prieš keletą
metų visiškai netikėtai atsitiko tai,
kas dar aukščiau pakylėjo mano
širdį ir patvirtino, kad pasirinkau
teisingą kelią.
Tą sekmadienio rytą, kai
įriedėjau į Kalifornijos bažnyčią, kur
buvau susitaręs sakyti kalbą,
nejaučiau nieko neįprasto. Šis
susitikimas Anaheimo krikščionių
bažnyčioje Knoto alėjoje vyko arti
namų – ne taip kaip kiti, išsibarstę
po tolimiausius planetos kampelius.
Kai įriedėjau vežimėliu, jau buvo
pradėjęs giedoti choras ir
prasidėjusios pamaldos. Atsisėdau
ant suolo priekyje, nes didelė
bažnyčia buvo pilna tikinčiųjų, ir
mintyse pradėjau ruoštis kalbai.
Knoto alėjos bažnyčioje rengiausi
kalbėti pirmą kartą ir nesitikėjau,
kad žmonės ką nors žinos apie
mane, todėl labai nustebau, kai
garsiau nei giedotojų balsai kažkas
sušuko: „Nikai! Nikai!“
Nepažinau balso ir net nebuvau
tikras, ar šaukia būtent mane.
Atsisukęs pamačiau tikrai man
mojantį pagyvenusį vyriškį.
– Nikai! Aš čia! – vėl šūktelėjo
jis.
Kai jau atkreipiau dėmesį, jis
parodė į sausakimšoje bažnyčioje
šalia stovintį jaunesnį vyrą, kuris
ant rankų laikė vaiką. Žmonės buvo
taip susikimšę, kad iš pradžių
pamačiau tik švytinčias mažo vaiko
akis, žvilgančių rudų plaukų kupetą
ir retadantę šypseną.
Tuo metu vyras pakėlė mažąjį
berniuką, kad galėčiau geriau jį
pamatyti. Tas vaizdas taip stipriai
mane sujaudino, kad man būtų ėmę
linkti keliai, jei būčiau juos turėjęs.
Skaisčiaakis berniukas buvo visai
toks pat kaip aš. Be rankų. Be kojų.
Turėjo net tokią pat kaip mano
kairę kojytę. Nors buvo tik
devyniolikos mėnesių amžiaus, bet
lygiai toks pat kaip aš. Supratau,
kodėl tie du vyrai taip norėjo man jį
parodyti. Vėliau sužinojau, kad jo
vardas Danielis Martinesas, Kriso ir
Petės sūnus.
Planavau ruoštis kalbai, bet
pamatęs Danielį – pamatęs jame
save – taip susijaudinau, kad
negalėjau aiškiai mąstyti.
Pirmiausia man pagailo berniuko ir
jo šeimos. Paskui užplūdo ryškūs
vaizdai ir skausmingos emocijos,
nes labai aiškiai prisiminiau, kaip
pats tokio amžiaus jaučiausi, tad
supratau, kad šis vaikelis tikriausiai
irgi patiria tą patį.
„Žinau, kaip jis jaučiasi, –
pamaniau. – Aš jau patyriau tai, kas
jo dar laukia.“ Žvelgdamas į Danielį
pajutau tą nepaprastą ryšį ir
atjautos pliūpsnį. Vėl užplūdo
kadaise išgyventas nesaugumas,
nusivylimas ir vienišumas, net oro
ėmė trūkti. Pasijutau tarsi scenos
lempų kaitroje. Buvau lyg
apsvaigęs. Panikos nepajutau, bet
pamatęs tą berniuką prisiminiau
tokio amžiaus save.
Tada netikėtai mane apėmė
ramybė. „Kai aš augau, nebuvo kas
išgyventų drauge su manimi,
padėtų ir būtų man vedliu, o
Danielis jau turi tokį žmogų. Aš
galiu jam padėti. Mano tėvai gali
padėti jo tėvams. Jam nereikės
patirti visko, ką aš patyriau. Gal
galėsiu šiek tiek sumažinti jam
skausmą, kokį teko iškęsti man.“
Tuo metu aiškiai suvokiau, kad nors
ir kaip sunku gyventi be galūnių, yra
kai kas vertingo mano gyvenime,
kuo galiu pasidalyti. Man netrūko
nieko, kas trukdytų duoti ką nors
gera pasauliui. Aš džiaugsiuos
galėdamas padrąsinti ir įkvėpti
kitus. Net jei nepakeisiu šios
planetos tiek, kiek norėčiau, tikrai
žinosiu, kad gyvenau ne veltui.
Buvau ir esu pasiryžęs prisidėti.
Patikėkite, ir jūs galite daryti tą
patį.
Gyvenimas be prasmės – tai
gyvenimas be vilties. Gyvenimas be
vilties – tai gyvenimas be tikėjimo.
Jei randate, kaip prisidėti, rasite ir
prasmę, o viltis bei tikėjimas lydės
savaime.
Knoto alėjos bažnyčioje tikėjausi
įkvėpti ir padrąsinti kitus. Nors virš
minios plaukiančio tokio panašaus į
mane berniuko vaizdas iš pradžių
pribloškė, vėliau tik dar labiau
įsitikinau, kad galiu padėti pakeisti
gyvenimą daugelio žmonių, ypač
susiduriančių su didžiuliais
sunkumais, tokių kaip Danielis ir jo
tėvai.
Šis netikėtumas buvo toks
įtikinamas, kad tuo, ką pamačiau ir
pajaučiau, turėjau pasidalyti su
parapijiečiais, tad paprašiau
Danielio tėvų atnešti jį ant pakylos.
– Gyvenime nebūna sutapimų, –
ištariau. – Kiekvienas atodūsis,
kiekvienas žingsnis nulemtas Dievo.
Ne atsitiktinumas, kad čia yra
berniukas be rankų ir be kojų.
 Kai ištariau tuos žodžius,
Danielis plačiai nusišypsojo ir
sužavėjo susirinkusiuosius
bažnyčioje. Visi nuščiuvo, kai tėtis
prinešė jį prie manęs. Matydami
mus drauge – jauną vyrą ir mažą
vaiką, patiriančius tuos pačius
sunkumus ir besišypsančius vienas
kitam, – žmonės klauptuose ėmė
verkti ir šniurkščioti.
Aš negreit pravirkstu, bet kai visi
aplinkui apsipylė ašaromis, ir aš
negalėjau susilaikyti nepravirkęs.
Prisimenu, vakare grįžęs namo
nepratariau nė žodžio. Vis galvojau
apie tą berniuką, kaip jis jaučiasi,
kaip pats tokio amžiaus jaučiausi ir
kaip jis jausis, kai ims daugiau
suvokti susidūręs su beširdiškumu ir
atstūmimu, su kuo ir aš susidūriau.
Man buvo liūdna, kad jis tikriausiai
turės kentėti, bet vėliau
nusiraminau, nes supratau, kad
mano tėvai ir aš galėsime
palengvinti tą naštą ir net įžiebti jo
širdelėje viltį. Nekantravau
papasakoti apie jį savo tėvams, nes
žinojau, jog jie norės susitikti su tuo
berniuku ir suteikti jam bei jo
tėvams vilties. Mano mama su tėčiu
tiek daug iškentėjo ir neturėjo
vedlių. Buvau tikras, kad jie
apsidžiaugs galėsiantys padėti tai
šeimai.

REIKŠMINGA AKIMIRKA

Man ta akimirka buvo keista ir

baugi. Negalėjau nė žodžio ištarti,
nors retai taip būna, o kai Danielis
pažvelgė, net nutirpau. Vis galvojau
apie save, kad būdamas vaikas nė
karto nemačiau tokio kaip aš, o taip
norėjau žinoti, jog nesu vienintelis
toks, kitoks nei visi kiti šios
planetos žmonės. Jaučiau, kad
niekas nesupranta, ką išgyvenu,
nesuvokia mano širdgėlos ir
vienatvės.
Prisiminęs vaikystę apstulbau
suvokęs, kiek skausmo patyriau dėl
to, kad gimiau kitoks. Dar
skaudžiau buvo, kai kiti šaipėsi ir
šalinosi manęs. Bet dėl begalinės
malonės, gėrio ir Dievo galybės,
kurią pajutau būdamas šalia
Danielio, mano skausmas staiga
tapo bereikšmis.
Buvo labai gaila Danielio –
nenorėčiau, kad kas nors turėtų
tokią kaip mano negalią. Tačiau
supratau, kad Dievas man atsiuntė
šį vaiką, kad palengvinčiau jam
naštą, ir tarsi mirktelėjo
pasakydamas: „Na, štai! Juk tikrai
turėjau tau planą!“

VEIKITE DRĄSIAU

Be abejonės, visų atsakymų

nežinau. Nežinau, kas jus skaudina
ar su kokiais sunkumais susiduriate.
Atėjau į šį pasaulį nuskriaustas
fiziškai, bet nepatyriau šiurkštaus
elgesio, nebuvau apleistas. Man
neteko gyventi iširusioje šeimoje.
Taip pat nežinau, kaip liūdna netekti
mamos, tėčio, brolio ar sesers.
Skaudžių dalykų nesu patyręs daug.
Neabejoju, kad man buvo gerokai
lengviau nei daugeliui kitų.
Tą pakeitusią mano gyvenimą
akimirką, kai bažnyčioje pamačiau
virš minios iškeltą Danielį, supratau,
kad tapau stebuklu, kurio taip
meldžiau. Dievas neatsiuntė
stebuklo man, tačiau padarė mane
Danielio stebuklu.
Kai sutikau Danielį, man buvo
dvidešimt ketveri. Mane vėliau
apkabinusi jo mama Petė
prisipažino, kad tą akimirką ji tarsi
žengė į ateitį ir apkabino suaugusį
savo sūnų.
– Nepatikėsite, – sakė ji. –
Meldžiau Dievą atsiųsti ženklą ir
parodyti, kad Jis nepamiršo mano
sūnaus ir manęs. Jūs – stebuklas.
Jūs – mūsų stebuklas.
Tą sekmadienį, kai mes
susitikome, mano tėvai skrido iš
Australijos į Jungtines Valstijas
pirmą kartą aplankyti manęs,
atvykusio čia prieš metus. Po kelių
dienų jie susitiko su Danieliu ir jo
tėvais. Įsivaizduojate, apie kiek
daug dalykų jie turėjo pasikalbėti.
Krisas ir Petė galėjo laikyti mane
malone Danieliui, bet mano tėvai
buvo dar didesnė malonė Danielio
tėvams. Kas galėtų geriau parengti
juos ir pamokyti, kaip auginti vaiką
be rankų ir be kojų? Norėjome
jiems ne tik suteikti vilties, bet ir
įrodyti, kad Danielis gali gyventi
normalų gyvenimą ir kad atras
malonių, kuriomis jam skirta dalytis
su kitais. Mums teko malonė dalytis
su šiais žmonėmis patirtimi,
padrąsinti juos ir įrodyti, jog galima
gyventi be galūnių ir nepatirti jokių
suvaržymų.
O kupinas energijos Danielis yra
malonė man, jis suteikia man
gerokai daugiau negu aš jam, nes
jis toks energingas, pilnas
džiaugsmo, ir tai labai netikėta
dovana man.

DALYKITĖS GYVENIMU

Helena Keler neteko regėjimo ir

klausos po ligos dar neturėdama
dvejų metukų, bet pasiekė tiek, kad
tapo visame pasaulyje garsia
oratore ir visuomenės veikėja,
parašė nemažai knygų bei
straipsnių. Ši nuostabi moteris sakė,
kad tikra laimė – „atsiduoti vertam
tikslui“.
 Ką tai reiškia? Man tai reiškia
tikėti malonėmis, jomis gyventi,
dalytis ir džiaugtis. Tai reiškia ne
stengtis patenkinti savo poreikius, o
galvoti apie prasmę ir jausti
pasitenkinimą tuo, ką darai.
Geriausias atpildas ateina tada,
kai gyvename ne vien sau, bet dar
ir padedame gyventi kitiems, kai
esame dalis ko nors daugiau nei
mes patys ir kai darome ką nors
gera. Tam visai nereikia būti Motina
Terese. Net „neįgalus“ vaikinas gali
padaryti daug gero. Tiesiog
perskaitykite, ką rašo mergina
laiške mūsų interneto svetainei
„Gyvenimas be galūnių“.

Mielas Nikai!
Na, net nežinau, nuo ko
pradėti. Gal pirmiausia
prisistatysiu. Man 16 metų.
Rašau pažiūrėjusi filmą „Be
rankų, be kojų, be rūpesčių“,
kuris labai paveikė tolesnį
mano gyvenimą ir padėjo
sveikti. Sakau „sveikti“, nes
gydausi valgymo sutrikimą –
anoreksiją. Jau metai kaip
keliauju iš vieno tokių
pacientų gydymo centro į
kitą, ir tai – blogiausias mano
gyvenimo tarpsnis. Neseniai
buvau išrašyta iš
reabilitacijos centro
Kalifornijoje. Būdama ten
pamačiau tą filmą. Dar niekas
gyvenime manęs taip
neįkvėpė ir nemotyvavo. Jūs
tikrai mane stebinate. Viskas,
ką darote, taip nuostabu ir
pozityvu. Mane veikė
kiekvienas jūsų tariamas
žodis. Dar niekada niekam
nebuvau taip neįtikėtinai
dėkinga. Noriu pasakyti, jog
mano gyvenime buvo
akimirkų, kai atrodė, kad jau
pabaiga, tačiau dabar
suprantu, kad kiekvienam
tikrai duotas tikslas ir kad
kiekvienas turi gerbti save
tokį, koks yra. Na, iš tikrųjų,
nežinau net kaip dėkoti už
tokį padrąsinantį filmą.
Norėčiau kada nors su jumis
susitikti – tai mano gyvenimo
svajonė. Turite geriausias
savybes, kokias tik galima
turėti. Aš taip juokiausi (o tą
tikrai sunku daryti būnant
reabilitacijos įstaigoje). Jūsų
dėka jaučiuosi daug stipresnė
ir geriau suprantu, kas esu,
be to, jau pernelyg
nesirūpinu, ką apie mane
galvoja kiti, ir lioviausi nuolat
save graužti. Ačiū, kad mane
išgelbėjote, kad pasukote
mano gyvenimą kita kryptimi.
 Nežinau nė kaip dėkoti, jūs
man – didvyris!

NAUDOKITĖS MANIMI

Esu dėkingas už daugybę tokių

laiškų, ir atrodo ypač keista, jog
vaikystėje liūdėjau dėl to, kad
negalėsiu džiaugtis gyvenimu, ir
nepagalvojau, kad galėsiu padėti
kitiems. Gal vis dar ieškote
prasmės, bet nemanau, kad galite
jaustis patenkinti nebūdami
naudingi kitiems. Visi mes tikimės
pritaikyti savo gebėjimus ir žinias
kam nors daugiau nei tik apmokėti
sąskaitas.
Šiuolaikiniame pasaulyje mums
vis dar reikia priminti, kad
pasitenkinimas ir turtai neturi nieko
bendra, nors galbūt ir aiškiai
suvokiame, kokia dvasinė tuštybė
trokšti materialių dalykų. Be abejo,
žmonės keisčiausiais būdais mėgina
pasiekti pasitenkinimą. Galbūt
išgeria šešias skardines alaus. Gal
svaiginasi narkotikais. Arba tobulina
savo kūnus, kad atitiktų grožio
standartus. O gal visą gyvenimą
dirba laukdami aukščiausio
pripažinimo, kad paskui per
akimirką visko netektų. Tačiau
dauguma nuovokių žmonių žino, jog
nėra lengvo kelio į ilgalaikę laimę.
Jei susigundysite laikinais
malonumais, pajusite tik laikiną
pasitenkinimą. Pigiai pirkę laimę
gausite jos tiek, kiek sumokėsite –
šiandien yra, rytojui nebelieka.
Gyvenimas – tai ne turėti, o
gyventi. Galima turėti viską, ką tik
įmanoma nusipirkti už pinigus,
tačiau jaustis labai nelaimingiems.
Pažįstu tobulo kūno žmonių, tačiau
jie nesijaučia laimingi nė per pusę
tiek kiek aš. Keliaudamas daugiau
džiaugsmo mačiau Mumbajaus
lūšnynuose ir našlaičių prieglaudose
Afrikoje negu turtingųjų
bendruomenių uždarose teritorijose
plytinčiuose milijoniniuose
dvaruose.
Kodėl taip yra?
Pasitenkinimą galite pajusti
visapusiškai panaudoję savo
gabumus ir entuziazmą. Mėgaukitės
tuo, ką turite. Atsispirkite pagundai
siekti materialių dalykų, tokių kaip
puikus namas, madingiausi
drabužiai arba prašmatnus
automobilis. Manydami „jei tik
turėčiau X, būčiau laimingas“
žmonės dažnai apsigauna. Kai
laimės ieškote vien tik tarp daiktų,
jų niekada nebus gana.
Apsidairykite. Pažvelkite į sielą.

Vaikystėje maniau, kad jei Dievas

duotų man rankas ir kojas, laimės
užtektų visam gyvenimui. Tai
neatrodė savanaudiška, nes įprasta
turėti galūnes. Tačiau, kaip žinote,
supratau, kad galiu būti laimingas ir
patenkintas net neturėdamas šių
įprastų priedų. Danielis padėjo man
tuo įsitikinti. Pagalba jam ir jo
šeimai priminė, dėl ko esu šioje
žemėje.
Kai mano tėvai atvyko į
Kaliforniją, susitikome su Danielio
šeima, ir ta pažintis buvo labai
ypatinga. Mano tėvai ir aš ne vieną
valandą kalbėjomės su berniuko
mama ir tėčiu apie tai, ką
patyrėme, kaip įveikėme sunkumus,
kurių jam dar bus. Nuo pat pirmų
dienų tarp mūsų atsirado stiprus
ryšys, ir jis išliko iki šiol.
Praėjus metams, vėl susitikome,
ir kalbantis su Danielio tėvais
paaiškėjo, kad, gydytojų nuomone,
berniukas dar nepasirengęs valdyti
specialiai jam pritaikyto vežimėlio,
tokio kaip manasis.
– Kodėl ne? – pasidomėjau. –
Juo važinėti pradėjau panašaus
amžiaus kaip Danielis.
Norėdamas tai įrodyti, iššokau iš
savo vežimėlio ir leidau Danieliui į jį
atsisėsti. Jo kojytė puikiai pasiekė
vairalazdę. Jam labai patiko! Ir visai
gerai sekėsi riedėti tuo vežimėliu.
Taigi Danielis turėjo galimybę
įrodyti savo tėvams, kad gali valdyti
specialiai jam pritaikytą vežimėlį.
Tai buvo vienas iš daugelio atvejų,
kai supratau, kad galiu jam padėti,
nušviesti jam kelią remdamasis
savo patirtimi. Negaliu apsakyti,
kaip jaudinausi galėdamas būti
Danieliui vedliu.
Tą dieną įteikėme berniukui
ypatingą dovaną, bet iš jo gavau
dar geresnę – kai pajutau jo
džiaugsmą, patyriau neprilygstamą
pasitenkinimą. Nei prabangus
automobilis, nei kičinis namas –
niekas negali prilygti jausmui, kai
pildosi, kas lemta pagal Jo planą.
Panašios dovanos teikiamos ir
toliau. Vėliau aplankę Danielį ir jo
šeimą mano tėvai papasakojo, kaip
nerimavo, kad galiu paskęsti
vonioje, nes neturėdamas rankų ir
kojų neišsilaikyčiau vandens
paviršiuje. Todėl jie buvo labai
atsargūs maudydami mane mažą, o
kai paaugau, tėtis švelniai
prilaikydavo parodydamas, kad
galėčiau laikytis ant vandens. Laikui
bėgant ėmiau vis labiau pasitikėti
savimi, dariausi vis drąsesnis ir
pajutau, kad galiu plūduriuoti, kol
laikysiu orą plaučiuose. Net
išmokau naudotis mažąja savo
kojyte tarsi propeleriu ir irtis
vandeniu. Įsivaizduokite, kokią
nuostabą po tokių gąsdinamų
vaikystės maudynių mano tėvams
kėlė tai, kad tapau aistringu
plaukiku ir šokdavau į kiekvieną
pasitaikiusį vandens telkinį.
Džiaugėmės papasakoję apie tai
Danielio tėvams, o vėliau
sužinojome, kad viena pirmų jo
ištartų frazių, kai pradėjo aiškiai
kalbėti, buvo: „Plauksiu kaip Nikas!“
Dabar Danielis taip pat yra
aistringas plaukikas. Negaliu
apsakyti, kaip nuostabiai dėl to
jaučiuosi. Danieliui praverčia mano
patirtis, taigi mano gyvenimas
tampa prasmingesnis. Jei mano
istorija nesujaudintų daugiau nė
vieno, Danielio ryžto „plauksiu kaip
Nikas“ būtų gana, kad mano
gyvenimas ir visi patirti sunkumai
taptų prasmingi.
Kai suvokiate savo tikslą, viskas
įgauna prasmę. Garantuoju, kad jūs
taip pat turite kuo pasidalyti. Gal
kol kas to nepastebite, bet jei tai
nebūtų tiesa, jūsų taip pat nebūtų
šioje žemėje. Tikrai žinau, kad
Dievas nedaro klaidų, bet Jis tikrai
daro stebuklus. Vienas jų esu aš.
Jūs – taip pat.
2 Ten pat. Laiškas romiečiams 8, 28.
3 Ten pat. Jeremijo knyga 29, 11.
 ANTRAS
SKYRIUS

Be rankų, be kojų,
be ribų

N e kartą gyvenime ir kelionėse

patyriau neįtikėtiną žmogaus
dvasios jėgą. Tikrai žinau, kad
stebuklų įvyksta, bet tik tiems, kurie
nepraranda vilties. Kas yra viltis?
Tai svajonių pradžia. Tikslo balsas.
Jis sako ir ramina, kad jums
atsitinkantys dalykai nebūtinai kyla
iš jūsų. Gal ir negalite turėti tam
įtakos, tačiau nuo jūsų priklauso,
kaip reaguosite.
Dvasininkas Martinas Liuteris
Kingas Jaunesnysis sakė: „Visa
pasaulyje padaryta nestokojant
vilties.“ Tikrai žinau, kad kol
gyvenate, galite turėti viltį. Ir jūs, ir
aš esame tik žmonės. Negalime
numatyti, kas mūsų laukia. Tik
įsivaizduojame galimus įvykius. Ir
vienas Dievas težino, kaip rutuliosis
mūsų gyvenimas. Viltis yra Jo
dovana mums, langas, pro kurį
galime žiūrėti. Tačiau ką Jis mums
suplanavo, nežinia. Pasitikėkite Juo,
turėkite viltį širdyje ir net atsidūrę
blogiausiose situacijose darykite, ką
tik galite, kad pasiruoštumėte tam,
kas jums skirta!
Kartais, žinoma, mūsų maldos
lieka be atsako. Tragedijų įvyksta
nepaisant mūsų maldų ir tikėjimo.
Net geriausi, tyriausių širdžių
žmonės kartais patiria didžiulių
netekčių ir sielvarto. Baisūs žemės
drebėjimai Haityje, Čilėje,
Meksikoje ir Kinijoje dar nepamiršti,
taigi bet kada tokios tragedijos gali
suteikti didžiulių kančių. Daugybė
žmonių žuvo per šias gamtos
nelaimes. Su jais mirė ir jų viltys bei
svajonės. Daugelis motinų neteko
vaikų. Daugelis vaikų neteko
motinų.
Kaip neprarasti vilties užklupus
tokioms kančioms? Kai išgirstu apie
tokias baisias nelaimes, mane
sustiprina vienas dalykas – žmonės
visada labai stengiasi padėti. Kaip
tik tada, kai svarstote, kodėl tokios
beprasmės kančios neatima iš
žmonių vilties, daugybė
pasiaukojančių savanorių ima plūsti
į nelaimių vietas. Studentai,
gydytojai, inžinieriai bei kiti gelbėti
ir atkurti nusiteikę žmonės atiduoda
save, savo gebėjimus ir skuba
padėti išlikusiems.
Viltis pasirodo net pačiomis
blogiausiomis akimirkomis, kad
įrodytų, jog Dievas yra. Mano
kančios atrodo tokios menkos,
palyginti su išbandymais, kuriuos
ištvėrė daugelis mano sutiktų
žmonių, bet aš taip pat patyriau
mylimo žmogaus netektį. Mano
pusbrolis Rojus mirė nuo vėžio
būdamas vos dvidešimt septynerių
metų, nors būta tiek karštų,
nuoširdžių mūsų šeimos, bažnyčios
ir krikščionių bendruomenės maldų.
Netekti artimo labai skaudu ir sunku
su tuo susitaikyti, todėl man ypač
svarbu turėti viltį. Matote, mano
viltis išeina už mūsų žemiškos
egzistencijos ribų. Galutinė viltis –
dangus. Mano šeimą nemažai
guodžia viltis, kad pusbrolis, kuris
tikėjo Jėzų Kristų, yra danguje su
Juo ir daugiau nebekenčia.
Net tada, kai, atrodo,
neįmanoma ištverti, Dievas žino,
kiek gali pakelti mūsų širdys.
Nesiliauju tikėti, kad čia gyvename
laikinai, kol esame rengiami
amžinybei. Ar geras, ar blogas
gyvenimas čia, mūsų laukia
pažadėtasis dangus. Net sunkiausiu
metu turiu viltį, kad Dievas suteiks
stiprybės iškęsti sunkumus ir
sielvartą, kad laukia geresnės
dienos, jei ne šioje žemėje, tai
tikrai danguje.
Supratau, kad net tada, kai
nesulaukiama atsako į maldas,
ištverti gali padėti ryšys su
žmonėmis. Jei užgriūva kančių
našta, padėkite tokią pat nešti
kitiems ir suteikite jiems viltį.
Padrąsinkite juos, kad galėtų
pasiguosti žinodami, jog savo
kančiose yra ne vieni. Pasiūlykite
paguodą, kai ir jums jos reikia.
Būkite kieno nors draugu, kai jums
patiems reikia draugo. Suteikite
kam nors vilties, kai jos labai reikia
ir jums.
Esu jaunas ir nemanau žinąs
visus atsakymus, tačiau vis geriau
suprantu, kad šiais beviltiškumo
kupinais laikais, kai nesulaukiame
atsako į savo maldas ir kai atsitinka
tai, ko labiausiai bijome, gelbėtis
galime tik megzdami ryšius su
aplinkiniais, ypač aš ir draugai
krikščionys, tikėdami Dievą, Jo
meile bei išmintimi.
 VEIKSMINGA DOVANA

Mano tikėjimas, kad vilties galia

didesnė negu neviltis, sustiprėjo,
kai 2008 metais pirmą kartą
nuvykau į Kiniją ir pamačiau
Didžiąją kinų sieną. Ji pakerėjo
vieno neįtikimiausių pasaulio
stebuklų didybe. Bet labiausiai šioje
kelionėje mane nustebino linksmai
žiburiuojančios jaunos kinės akys. Ji
kartu su kitais vaikais dalyvavo
renginyje, vertame olimpinių
žaidynių atidarymo reginio. Mano
dėmesį patraukė tos mergaitės
džiugi veido išraiška, ir negalėjau
akių nuo jos atitraukti. Atlikdama
tikslius judesius drauge su kitais
šokėjais, ji ant galvos laikė
besisukančią lėkštę. Ji buvo labai
labai susikaupusi, bet, nors visą
laiką turėjo įtemptai galvoti, atrodė
tokia laiminga, kad sujaudino mane
iki ašarų.
Ši mergaitė ir visi kiti renginyje
dalyvaujantys vaikai buvo tarp
daugiau nei keturių tūkstančių
jaunų žmonių, likusių našlaičiais po
didžiulio prieš kelis mėnesius šalį
sukrėtusio žemės drebėjimo. Mano
pagalbininkas, mūsų kelionės
koordinatorius ir aš atgabenome į
šią našlaičių prieglaudą įvairios
paramos, o aš turėjau pakalbėti su
vaikais ir pakelti jų dvasią.
Kol keliavome į prieglaudą,
stebėjausi, kiek šis žemės
drebėjimas sukėlė žmonėms kančių
ir padarė žalos. Matydamas, kaip
visa nuniokota, nerimavau, kad
nežinosiu, ką tiems našlaičiams
pasakyti. Prasivėrusi žemė buvo
prarijusi viską, ką jie mylėjo ir
pažinojo. Dar nebuvau patyręs tokių
baisumų. Ką galėjau jiems
pasakyti? Atvežėme šiltų apsiaustų
ir kitų drabužių, tačiau kaip galėčiau
suteikti jiems vilties?
Kai atvykome į prieglaudą, mane
apsupo būrys vaikų. Vienas po kito
jie ėjo manęs apkabinti. Nemokėjau
jų kalbos, bet tai buvo visai
nesvarbu. Viską pasakė jų veidai.
Jie švytėjo, nors padėtis buvo
apgailėtina. Man nereikėjo
nerimauti, kokius žodžius parinkti,
kad jiems padėčiau. Man nereikėjo
tų vaikų įkvėpti. Tądien jie įkvėpė
mane savo dvasingu pasirodymu.
Nors ir netekę tėvų, namų, visų
savo daiktų, jie skleidė džiaugsmą.
Pasakiau jiems, kad džiaugiuosi
jų dvasia, paraginau nepaliauti
tikėtis ir turėti drąsos norėti
geresnio gyvenimo, visomis
galiomis siekti savo svajonių.

TURĖKITE DRĄSOS SVAJOTI

Turėkite drąsos siekti savo svajonių

ir niekada neabejokite, kad įveiksite
visus iškilusius sunkumus. Mačiau
nuostabią žmonių galią pakilti
aukščiau susidariusių aplinkybių ne
tik Kinijos našlaičių prieglaudose,
bet ir Mumbajaus lūšnynuose, ir
Rumunijos kalėjimuose. Neseniai
lankiausi Pietų Korėjoje ir kalbėjau
žmonėms socialinės gerovės centre,
kuriame gyvena neįgalieji ir
vienišos mamos. Mane nustebino jų
dvasios stiprybė. Taip pat lankiausi
Pietų Afrikos kalėjime betoninėmis
sienomis ir aprūdijusiomis grotomis.
Didžiausiems nusikaltėliams nebuvo
leista ateiti į mūsų mišias
koplyčioje, bet girdėjau, kaip visi
kalėjime giedojo pagal gospelo
muziką. Tarsi Šventoji Dvasia visus
būtų pripildžiusi Dievo džiaugsmo.
Išoriškai jie buvo belaisviai, bet
širdyje laisvi, nes tikėjo ir turėjo
vilties. Tą dieną išeidamas pro
kalėjimo vartus pajutau, kad tie
kaliniai atrodė laisvesni negu
daugelis ne kalėjime. Visi galite
savo širdyse turėti viltį.
Žinome, kad ir liūdesys neapima
atsitiktinai. Visiškai natūralu patirti
šį jausmą, tik neturime leisti jam
užgožti visų minčių. Galite valdyti
savo reakciją ir sužadinti geras
mintis, imtis teigiamų veiksmų,
pakeliančių dvasią.
Esu tikintis, todėl liūdnomis
akimirkomis man padeda tikėjimas.
Tačiau (gal netikėtai) dėl
buhalterinių studijų renkuosi
praktiškesnį požiūrį. Jei sakote, kad
nebėra vilties, vadinasi, manote,
jog nėra jokių galimybių, kad jūsų
gyvenime nutiks kas nors gera.
 „Jokių“? Gal tai kraštutinis
požiūris? Tikėjimas, kad bus
geresnių dienų, yra neginčijamas,
tad, manau, gyvenimas, daugiau
negu tikėtina, pasikeis į gera. Viltis
kartu su tikėjimu ir meile yra vienas
iš kertinių dvasingumo akmenų. Kad
ir kokie būtų jūsų įsitikinimai, visad
turėkite vilties, nes ji lemia viską,
kas gera nutinka gyvenime. Ar be
vilties planuotumėte kurti šeimą? Ar
mėgintumėte išmokti ką nors nauja,
jei jos neturėtumėte? Viltis yra
beveik kiekvieno mūsų žingsnio
pradinis taškas, o šią knygą rašiau
turėdamas viltį, kad atrasite geresnį
gyvenimą neapribodami savęs.
Biblijoje sakoma: „Bet tie, kurie
pasitiki VIEŠPAČIU, atgaus jėgas,
pakils tarsi arų sparnais, –
nepavargs bėgdami, nepails
eidami.“4 Kai pirmą kartą išgirdau
šiuos žodžius, supratau, kad man
nereikia nei rankų, nei kojų.
Nepamirškite, kad Dievas niekada
neapvilia. Nepaliaukite žengti į
priekį, nes veiksmas sukuria
pagreitį, o šis savo ruožtu –
nenumatytas galimybes.

VILNELĖS VIRSTA BANGOMIS

Viso pasaulio žmones sukrėtė

siaubingas 2009 metų žemės
drebėjimas Haityje. Tačiau tie
tragiški šios didžiulės nelaimės
sukelti dalykai, tos baisios
aplinkybės išryškino geriausias
žmonių savybes – likusieji gyvi
nepasidavė, nepaisydami juos
užgriuvusių nepakeliamų sunkumų.
Merės sūnus Emanuelis buvo
laikomas žuvusiu po pastato
griuvėsiais. Kai prasidėjo žemės
drebėjimas, dvidešimt vienų metų
siuvėjas buvo mamos bute. Moteris
išsigelbėjo, bet niekur nerado
sūnaus, nes namas buvo virtęs
nuolaužų krūva. Merė sūnaus
ieškojo namų netekusių žmonių
stovykloje, tačiau tarp kitų
išsigelbėjusiųjų jo nerado. Ji laukė
tikėdamasi, kad vaikinas pasirodys
ten.
Po kelių dienų ji grįžo prie
griuvėsių ieškoti sūnaus. Toje
vietoje dirbo sunkioji technika, tad
buvo labai triukšminga, bet Merė
staiga lyg ir išgirdo ją šaukiantį
Emanuelį.
– Tuomet, – sakė ji
korespondentui, – supratau, kad jį
galima išgelbėti.
Merė visiems pasakė, jog po
griuvėsiais šaukė jos sūnus, bet
niekas negalėjo jai padėti. Tačiau
kai atvyko tarptautinių gelbėtojų
komanda, ji patikino grupę
patyrusių inžinierių, kad jos sūnus
dar gyvas. Panaudodami įrankius ir
žinias, jie prasiskverbė pro geležį,
betoną ir nuolaužas būtent toje
vietoje, kur moteris neva girdėjo
sūnaus balsą.
Jie nesiliovė kasti, kol aptiko
Emanuelio ranką, prašančią
pagalbos. Kasdami toliau gelbėtojai
atlaisvino vaikinui petį ir ištraukė jį.
Jis dešimt dienų išbuvo palaidotas
po griuvėsiais, buvo netekęs daug
skysčių, apklotas dulkėmis ir labai
alkanas, bet gyvas.
Kartais žmogui lieka tik
tikėjimas, kad dar įmanoma ką nors
padaryti, kad gali įvykti stebuklas.
Nors pasaulis apimtas chaoso,
reikia, kaip ir Merei, neprarasti
vilties. Geriau tikėkite, kad Dievas
duos tai, ko jums trūksta! Tas
tikėjimas paskatino Merę veikti. Jos
veiksmai nuvedė ją ten, kur reikia,
ir ji išgirdo sūnaus balsą. Nesunku
suvokti, kad Merės viltis palaikė
Emanuelio gyvybę, ar ne?
Galbūt gyvenimas šiuo metu
klostosi nekaip, tačiau kol dar gyvi,
kol judate į priekį, viskas įmanoma.
 GYVENKITE TURĖDAMI ŠIRDYJE
VILTĮ

Galite netikėti, kad viskas įmanoma

tiems, kas nepraranda vilties. O gal
taip smarkiai nusivylėte, kad, regis,
neįmanoma rasti jėgų išsikapstyti iš
nevilties. Tam tikru metu taip
jaučiausi ir aš. Buvau visiškai tikras,
kad mano gyvenimas niekada
nebus ko nors vertas ir kad aš būsiu
tik našta tiems, kuriuos myliu.
Mano tėvai nebuvo pasirengę
susilaukti vaikelio be galūnių, todėl
man gimus jautėsi prislėgti. Kas
galėjo juos kaltinti? Kiekviena
mama ir kiekvienas tėtis stengiasi
įsivaizduoti į šį pasaulį atėjusių
vaikų ateitį. Mano tėvams buvo
sunku numatyti, kas manęs laukia,
o kai paaugau, sunku buvo ir man.
Visiems yra tekę patirti, kaip
atsimušusios į žiaurią tikrovę, tarsi
visu greičiu lekiantis automobilis į
mūrą, sudūžta gyvenimo svajos.
Jūsų išgyvenimų detalės gali būti
specifinės, tačiau sielvartą
sukeliančios aplinkybės visada
žmogiškos. Paaugliai dažnai rašo
man elektroninius laiškus apie
smurtą ir šeimų skyrybas.
Suaugusieji rašo apie tai, kaip jų
gyvenimą suluošino narkotikai,
alkoholis ar pornografija. Kartais
atrodo, kad pusė žmonių, su kuriais
kalbuosi, kenčia nuo vėžio arba
kokios nors kitos gyvybei
pavojingos sveikatos būklės.
Kaip neprarasti vilties tokiomis
aplinkybėmis? Tikėkite Dievą,
nepamirškite, kad jums šioje
žemėje skirta tam tikra užduotis,
tad atsidėkite jai. Kad ir kokie
sunkumai tektų, Dievas jums
suteikia galimybę juos įveikti. Tik
pagalvokite, kokioje beviltiškoje
padėtyje buvo atsidūrę mano tėvai.

TIKĖKITE, KAD VISKAS BUS GERAI

Neabejotinai sunku būti pozityviam

ir motyvuotam, kai našta atrodo
nepakeliama. Kai jau pakankamai
suaugau ir suvokiau, kokie
sunkumai manęs laukia, dažnai
apimdavo neviltis ir net
negalėdavau įsivaizduoti, jog gali
įvykti kas nors gera. Tarsi per miglą
prisimenu juodžiausias vaikystės
dienas. Patyriau laikotarpį, kai būti
kitokiam itin sunku. Esu tikras, jums
taip pat teko pajusti nepasitikėjimą
savimi. Visi norime pritapti, tačiau
kartais jaučiamės pašaliniais.
Jaučiausi nesaugus ir abejonių
man kilo daugiausia dėl fizinių
trūkumų, nes neturėjau nei rankų,
nei kojų. Nežinau, dėl ko
nerimaujate jūs, bet man padėjo
viltis. Ji gelbėdavo ankstyvoje
vaikystėje.
Buvau dar visai mažas, kai
gydytojų komanda patarė tėvams
leisti mane į neįgaliems vaikams
skirtą ikimokyklinio ugdymo grupę.
Ten buvo vaikų, neturinčių vienos
arba kitos galūnės, sergančių cistine
fibroze ir įvairiais psichikos
sutrikimais. Mano tėvai mylėjo ir
atjautė specialių poreikių turinčius
vaikus, taip pat jų šeimas, tačiau
nemanė, kad tokie vaikai turėtų
būti tik tam tikroje vaikų grupėje.
Jie laikėsi nuomonės, kad mano
gyvenime nebus apribojimų, ir
stengėsi, kad ši jų svajonė pildytųsi.
Mama, tepadeda jai Dievas,
gana anksti priėmė svarbų man
sprendimą.
– Nikolai, turi žaisti su normaliais
vaikais, nes esi normalus. Tau
trūksta tik kai kurių dalių, ir tiek, –
ištarė ji, taip nulemdama tolesnį
mano gyvenimą.
Ji nenorėjo, kad jausčiausi
nevisiškai normalus arba kaip nors
suvaržytas. Nenorėjo, jog būčiau
intravertiškas, nedrąsus arba
nepasitikintis vien dėl to, kad
fiziškai buvau kitoks.
Dar nelabai supratau, kad net
tada tėvai skatino mane tikėti, jog
turiu teisę gyventi nepriskirtas prie
kokios nors grupės ir nevaržomas.
Jūs taip pat turite tokią teisę.
Reikalaukite jūsų neskirstyti,
nevaržyti. Neturėdamas nei rankų,
nei kojų jautriai reaguoju, kai
žmonės klauso kitų nuomonės ir net
nesąmoningai save suvaržo. Tikrai
buvo dienų, kai jausdavausi
pavargęs arba suirzęs ir
mėgindavau jiems įrodyti, kad
nereikia eiti į mokyklą arba pas
gydytojus, nes tai vargina, tačiau
tėvai to nepaisė.
Žmonių skirstymas gali skatinti
tuo naudotis kaip priedanga. Kai
kurie tuo ir teisinasi. Kiti to
išvengia. Daugybė pavadintųjų
invalidais arba neįgaliais tokie
nesijautė, nes mėgavosi veikliu
gyvenimu ir darė svarbius dalykus.
Raginu nepasiduoti jokiems
mėginimams varžyti jus, trukdyti
išsiaiškinti ir tobulinti jums suteiktus
gabumus.
Esu Dievo vaikas ir žinau, kad Jis
visada su manimi, Jis žino, kiek
galime išlaikyti, tad man ramu. Kai
kiti pasakoja istorijas apie savo
sunkumus ir išgyvenimus, dažnai
susijaudinu iki ašarų. Primenu
kenčiantiesiems ir
sielvartaujantiesiems, kad Dievo
ranka pasiekia visus.
Semkitės stiprybės suprasdami
tai. Pamėginkite ir leiskitės nešami
vaizduotės. Jei susidursite su
sunkumais, priimkite juos kaip
asmenybės tobulėjimo patirtį.
Mokykitės iš jų ir nugalėkite juos.
Galbūt turėsite puikią svajonę, bet
neatmeskite ir to, kad Dievas jums
yra paskyręs kitą kelią, nei
susikūrėte vaizduotėje. Svajonei
pasiekti būna daug kelių, tad
nenusiminkite, jei savojo kol kas
nerandate.

BIONINIS BERNIUKAS

Viltis suteikia jėgų. Ji gali pastumti

net, atrodo, nepajudinamas kliūtis.
Nepaliaujamai stengdamiesi ir
nepasiduodami sukuriate impulsą.
Viltis randa nė nenumanomų
galimybių. Sulaukiate pagalbos.
Atsiveria durys. Parodomas kelias.
Nepamirškite – veiksmas sukelia
atoveiksmį. Jei norisi išsižadėti
svajonės, pasistenkite to nedaryti
dar vieną dieną, vieną savaitę,
vieną mėnesį, vienus metus.
Nustebsite pamatę, kas atsitinka,
kai pasiryžtate nepasiduoti.
Kai man atėjo laikas eiti į
mokyklą, tėvai ir vėl pasistengė.
Dėl jų nepalenkiamo įsitikinimo
tapau vienu pirmųjų neįgalių vaikų,
kuriems buvo leista lavintis
įprastoje mokykloje. Man ten taip
gerai sekėsi, kad vietos laikraštyje
buvo išspausdintas straipsnis
„Integracija padeda neįgaliam
berniukui atsiskleisti“. Ta istorija
kartu su nuotrauka, kurioje mano
vežimėlyje drauge važiuoja ir sesuo
Mišelė, labai sudomino nacionalinę
žiniasklaidą, o tada mane aplankė
vyriausybės atstovai, gavau daug
atvirukų, laiškų, dovanų, kvietimų iš
visos šalies.
Po tos istorijos laikraštyje
ėmusios plaukti aukos padėjo mano
tėvams parūpinti man galūnių
pakaitalus. Mėginta pritaikyti man
dirbtines galūnes, kai buvau
pusantrų metukų. Pirmasis protezas
buvo tik viena ranka, bet man
nelabai tiko. Ranka ir plaštaka buvo
valdoma mechaniškai skriemuliais ir
svertais, o svėrė beveik dvigubai
tiek kiek aš!
Užsidėjęs šį keistą prietaisą labai
sunkiai laikiau pusiausvyrą, bet po
kurio laiko pramokau jį valdyti. Jau
buvau išmokęs suimti daiktus
mažąja kojyte, smakru arba
dantimis, tad bioninė ranka tik
apsunkino kasdienius veiksmus. Iš
pradžių tėvai buvo nusivylę, tačiau
aš nepasidaviau, nes juk galėjau
daug ką daryti pats. Drąsinau juos,
dėkojau jiems ir galvojau apie
ateitį.
Atkaklumas – didelė jėga.
Pirmas eksperimentas su dirbtine
galūne nepasisekė, tačiau
nepalioviau tikėti, kad mano
gyvenimas pagerės. Optimizmas ir
stipri mano dvasia įkvėpė mūsų
bendruomenės „Lions“ klubą,
tarptautinę labdaros ir pagalbos
organizaciją, surinkti daugiau nei
200 tūkstančių svarų medicininėms
išlaidoms ir naujam vežimėliui.
Dalis tų lėšų padėjo mums nuvykti į
Torontą Kanadoje ir išmėginti
pažangesnę elektroninę ranką,
pagamintą vaikų klinikoje. Tačiau
galiausiai net medikų ekspertai
nutarė, kad daugumą veiksmų
geriau galiu atlikti pats, be jokių
protezų.
Mane sujaudino kai kurių
mokslininkų ir išradėjų noras kada
nors pagaminti man galūnes. Tačiau
aš dar ryžtingiau nutariau daryti
viską, ką galiu, nelaukdamas, kol
kas nors sukurs ką nors, kad
palengvintų man gyvenimą. Pats
norėjau rasti visus atsakymus. Net
šiomis dienomis džiaugiuosi visais,
kas man padeda: atidaro duris
įvažiuoti su vežimėliu arba paduoda
atsigerti stiklinę vandens. Patys
turime būti atsakingi už savo laimę
ir sėkmę. Kartais draugai arba
šeima gali pasiūlyti pagalbą, kai
reikia. Būkite jiems dėkingi.
Vertinkite jų pastangas, bet ir patys
nesiliaukite veikti. Juo daugiau
stengsitės, juo daugiau galimybių
sukursite.
Kartais gali atrodyti, kad tikslo
pasiekti nepavyks. Tačiau tai nėra
priežastis pasiduoti. Pralaimi tik tie,
kurie liaujasi mėginti. Vis dėlto
tikiu, kad vieną dieną galėsiu
vaikščioti ir, kaip visi žmonės, paimti
ir laikyti įvairius reikmenis. Įvyks
stebuklas, kai taip atsitiks, ir
nesvarbu, ar Dievas tą padarys
pats, ar per savo tarpininkus
žemėje. Sparčiai vystomos
technologijos, kuriančios roboto
galūnes žmonėms. Gal ateis ta
diena, kai turėsiu gerus rankų ir
kojų protezus, bet dabar aš
laimingas ir toks, koks esu.
Dažnai sunkumai, mūsų
manymu, trukdo, bet iš tikrųjų tik
sustiprina. Kartais dabartinis
trūkumas ateityje gali tapti
pranašumu. Tai, kad neturiu
galūnių, pradėjau suvokti kaip
naudingą dalyką. Vyrai, moterys ir
vaikai nemoka mano kalbos, bet
vien pamatę supranta, kad įveikiau
daug sunkumų ir mano pamokos
buvo nelengvos.

IŠ PATIRTIES GIMUSI IŠMINTIS

Kai siūlau klausytojams palaukti

geresnių dienų, kalbu iš patirties.
Galite tikėti tuo, ką sakau, ir
pasitikėti, nes tą patyriau. Tik kartą
gyvenime buvau netekęs vilties.
 Tas prastas laikotarpis mano,
galima sakyti, laimingos vaikystės
metu užgriuvo, kai man buvo
maždaug dešimt metų, ir užplūdo
neigiamos mintys. Kad ir kaip
stengiausi būti optimistiškas,
ryžtingas ir išradingas, tam tikrų
dalykų tiesiog neįstengiau padaryti.
Kai kurie jų buvo paprasčiausia
kasdienė veikla. Man tikrai buvo
pikta, kad, kitaip nei visi vaikai,
negalėjau iš šaldytuvo pasiimti
gazuoto gėrimo. Negalėjau pats
pavalgyti, o prašyti kitų mane
pamaitinti buvo nepatogu. Jaučiausi
nesmagiai trukdydamas jiems
valgyti, nes jie turėdavo padėti
man.
Tuo laikotarpiu man nedavė
ramybės ir kiti, svarbesni, dalykai:
„Ar aš kada nors turėsiu žmoną, kuri
mane mylėtų? Kaip aprūpinsiu ją ir
vaikus? Kaip juos apginsiu, jeigu
jiems grės pavojus?“
Daugeliui žmonių kyla tokių
minčių. Jūs tikriausiai taip pat esate
svarstę, ar kada nors užmegsite
ilgalaikius santykius, ar susirasite
garantuotą darbą arba gerą vietą
gyventi. Galvoti apie ateitį normalu
ir naudinga, nes taip susikuriame
savo gyvenimo viziją. Negerai tada,
kai neigiamos mintys tą viziją
užgožia ir aptemdo protą.
Melsdamasis aš prisimenu, ką sako
Dievas, Jis padeda suprasti, kad yra
su manimi. Jis niekada manęs
neapleidžia. Jis manęs nepamiršo.
Net blogiausi dalykai Jo valia išeina
į gera. Primenu sau, kad turiu tikėti
Dievo pažadais, kad ir ką matyčiau
aplink. Žinau, Dievas yra geras.
Jeigu Jis leidžia, kad atsitiktų kas
nors bloga, galiu nesuprasti, tačiau
turiu tikėti Jo gerumu.

KONTROLIUOKITE SAVO MINTIS

Artėjant vienuoliktam gimtadieniui

prasidėjo keblus paauglystės laikas,
kai smegenyse kažkas pasikeičia ir
visame kūne jaučiama keista
chemija. Mano amžiaus berniukai ir
mergaitės pradėjo vaikščioti
poromis, ir aš ėmiau jaustis dar
labiau atstumtas. „Ar kuri nors
mergaitė norės tokio draugo, kuris
negali paimti jos už rankos arba su
ja pašokti?“
Net to nežinodamas vis dažniau
vargindavau sielą tamsiomis
mintimis ir neigiamais jausmais.
Dažnai jie įsismelkdavo vėlai
vakare, kai negalėdavau užmigti
arba būdavau pavargęs po ilgos
dienos mokykloje. Juk pažįstate tą
jausmą – esate taip nusikamavę ir
taip blogai nusiteikę, tarsi visas
pasaulis užgriuvo jums ant pečių.
Visiems pasitaiko blogų dienų, kai
tampame pažeidžiami dėl miego
trūkumo, ligos arba kitų sunkumų.
Nė vienas mūsų nėra visiškai
laimingas ir žvalus visada. Kartais
būname liūdnesnės nuotaikos. Tokia
taip pat reikalinga. Remiantis
paskutiniais psichologų tyrimais,
niūresnė nuotaika gali padėti
kritiškiau ir analitiškiau pažvelgti į
tai, ką darome. Toks požiūris
naudingas, kai atliekame įvairias
užduotis, pavyzdžiui, tikriname
čekių knygelę, skaičiuojame
sąskaitas arba rengiame
dokumentą. Kol suvokiame ir
kontroliuojame emocijas, neigiamos
mintys gali sukelti teigiamų
pasekmių. Tik kai leidžiame
emocijoms užgožti veiksmus,
rizikuojame nusiristi iki depresijos ir
pražūtingo elgesio.
Svarbiausia, nepasiduoti
neigiamoms emocijoms arba
depresijos jausmui, neleisti jiems
mūsų užvaldyti. Laimė, galime
pakoreguoti savo požiūrį.
Pastebėjus, kad plūsta neigiamos
mintys, tereikia tą srautą nutraukti.
Atpažinkime jas ir suvokime, iš
kokio šaltinio jos kyla, bet
susitelkime ne į jas, o į tai, kaip
tuos nerimą keliančius sunkumus
išspręsti. Iš pamokos apie Bibliją
prisimenu paveikslėlį „Dievo
ginklai“, kuriame vaizduojami
teisumo šarvai, tiesos juosta,
tikėjimo skydas, Dvasios kalavijas ir
išganymo šalmas5. Sužinojau, kad
tokių ginklų ir reikės krikščioniui
berniukui. Dievo žodį suprantu kaip
kalaviją, padedantį nugalėti
neigiamas mintis. Tas kalavijas – tai
Biblija. Jūs taip pat galite
prisidengti tikėjimo skydu ir save
apsaugoti.

BEVILTIŠKUMO SPIRALĖ

Tuo pavojingu paauglystės

laikotarpiu, kai labai svarbu
savigarba ir įvaizdis, leidausi
užvaldomas nerimo ir baimės.
Viskas, kas manyje buvo ne taip,
nustelbė visa, kas buvo gera.
„Išsitraukiau blogą burtą. Jei
turėčiau darbą, žmoną, vaikų, ar
galėčiau gyventi normalų
gyvenimą? Visada būsiu tik našta
aplinkiniams.“
Nesijaučiau suluošintas, kol
nepraradau vilties. Patikėkite,
neturėti vilties daug blogiau negu
neturėti galūnių. Jeigu esate patyrę
sielvartą arba depresiją,
suprantate, kaip negera, kai apima
neviltis. Buvau labai piktas,
įskaudintas ir sutrikęs.
Meldžiausi klausdamas Dievo,
kodėl Jis negalėjo duoti man to, ką
davė kitiems: „Argi padariau ką
nors negera? Ar todėl neatsakai į
maldas dėl rankų ir kojų? Kodėl
nepadedi man? Kodėl verti mane
kentėti?“
Nei Dievas, nei gydytojai
negalėjo paaiškinti, kodėl gimiau be
rankų ir be kojų, jaučiausi dar
blogiau. Vis galvojau, kad tai būtų
lengviau iškęsti, jei būtų kokia nors
priežastis – dvasinė, medicininė
arba kokia kitokia. Širdgėla gal būtų
ne tokia didelė.
Dažnai jausdavausi taip prastai,
kad nenorėjau eiti į mokyklą.
Anksčiau negailėdavau savęs.
Nuolat stengdavausi įveikti negalią,
užsiimti įprasta veikla, žaisti kaip
visi vaikai. Dažniausiai
džiugindavau tėvus, mokytojus ir
bendraklasius ryžtingumu ir
savarankiškumu. Tačiau jaučiau
vidinį skausmą.
Mane auklėjo religine dvasia.
Visada ėjau į bažnyčią, tikėjau
malda ir gydomąja Dievo galia.
Buvau labai susidomėjęs Jėzumi –
mums vakarieniaujant šypsodavausi
galvodamas, kad, kol valgome, Jis
su mumis sėdi prie stalo ant laisvos
kėdės. Meldžiausi, kad turėčiau
rankas ir kojas. Kurį laiką net
tikėjausi atsibudęs ryte pamatyti,
kad jos yra. Tardavausi, kad bent po
vieną ranką arba koją atgaučiau
vienu kartu. Kai jos neatsirado,
supykau ant Dievo.
Vėliau maniau perpratęs Dievo
tikslą sukurti mane – turėčiau būti
Jo stebuklo bendrininkas, ir taip
pasaulis suprastų, kad Jis yra.
Melsdamasis sakydavau: „Dieve, jei
duotum man rankas ir kojas,
keliaučiau po pasaulį, kad
apsakyčiau šį stebuklą. Pasirodyčiau
per nacionalinę televiziją, visiems
pasakočiau, kas įvyko, ir pasaulis
pamatytų Tavo galybę.“ Sakiau
Jam, kad tai suprantu ir noriu
įvykdyti. Pamenu, kaip melsdavausi:
„Dieve, žinau, kad sukūrei mane
tokį norėdamas paskui duoti rankas
ir kojas, o tas stebuklas įrodytų
visiems Tavo galią ir meilę.“
Dar vaikas sužinojau, kad Dievas
kalba mums daugeliu būdų. Maniau,
galėtų atsakyti man jausmu į mano
širdį. Tačiau atsakymo nebuvo.
Nieko nepajaučiau.
Tėvai sakydavo: „Tik Dievas
žino, kodėl gimei toks.“ Tada
klausdavau Dievo, bet Jis
neatsakydavo. Tie nepatenkinti
prašymai ir neatsakyti klausimai
mane labai žeidė, nes iki tol
jaučiausi esąs labai arti Dievo.
Manęs laukė ir kiti sunkumai.
Kėlėmės tūkstantį mylių pakrante
šiauriau, į Kvinslandą, toli nuo
gausaus būrio giminaičių. Netekau
apsauginio kokono, kurį sudarė
tetos, dėdės ir dvidešimt šeši
pusbroliai. Tėvams šis persikėlimas
taip pat buvo sunkus. Nepaisant jų
įtikinėjimų, jų meilės ir palaikymo,
negalėjau atsikratyti jausmo, kad
esu jiems didžiulė našta.
Buvo taip sunku, kad ėmiau
žiūrėti į gyvenimą tarsi pro tamsius
akinius, nes nenorėjau matyti jokios
šviesos. Neįsivaizdavau, kad kada
nors galėčiau kam nors būti
naudingas. Jaučiausi taip, tarsi
būčiau klaida, apsigimėlis, Dievo
pamirštas vaikas. Tėtis ir mama
labai stengėsi aiškindami, kad taip
nėra. Jie skaitė man ištraukas iš
Biblijos, vedėsi į bažnyčią.
Sekmadieninės mokyklos mokytojai
aiškino, kad Dievas myli visus.
Tačiau negalėjau peržengti
širdgėlos ir pykčio.
Būta ir šviesesnių akimirkų.
Sekmadieninėje mokykloje buvo
smagu kartu su bendraklasiais
giedoti: „Jėzus myli vaikelius, visus
vaikus pasauly, raudonodžius,
geltonodžius, juoduosius ir
baltuosius, Jam visi jie brangūs –
Jėzus myli vaikelius visame
pasauly.“ Buvau tarp mane
palaikančių, mylinčių žmonių, ir ši
giesmė suvirpino man širdį. Mane
paguodė.
Norėjau tikėti, kad Jis labai
mane myli, bet pavargusį arba
prastos nuotaikos apimdavo niūrios
mintys. Sėdėdavau vežimėlyje
žaidimų aikštelėje ir galvodavau:
„Jei Dievas myli mane kaip kitus
vaikus, kodėl neduoda man rankų ir
kojų? Kodėl Jis sukūrė mane visai
ne tokį kaip kiti Jo vaikai?“
 Tokios mintys pradėjo brautis
net dieną ir net neliūdnomis
aplinkybėmis. Mane kamavo neviltis
ir jausmas, kad gyvenimas visada
bus sunkus. Dievas, atrodė,
neišklauso mano maldų.
Vieną dieną sėdėjau virtuvėje
ant aukštos spintelės žiūrėdamas,
kaip mano mieloji mama verda
pietus, tai mane paprastai
ramindavo ir atpalaiduodavo. Tik
staiga plūstelėjo tos neigiamos
mintys. Toptelėjo, kad nebenoriu
čia trukdyti ir būti jai našta. Kilo
noras nusiversti nuo spintelės.
Pažvelgiau žemyn. Ėmiau svarstyti,
kaipgi čia kristi, kad tikrai
užsimuščiau.
Bet nutariau to nedaryti, nes jei
nepavyktų užsimušti, reikėtų
paaiškinti, dėl ko buvau taip
nusivylęs. Mane išgąsdino tai, kad
nedaug trūko, ir būčiau sau
pakenkęs. Turėjau pasakyti mamai,
apie ką galvojau, tačiau buvau
sutrikęs. Nenorėjau jos gąsdinti.
Buvau jaunas, bet nesikreipiau į
mane supančius mylinčius žmones ir
nepasipasakojau jiems, kokie gilūs
jausmai mane kankina. Turėjau
visas galimybes tą padaryti, bet
nepasinaudojau jomis, ir tai buvo
klaida.
Jeigu jus apima bloga nuotaika,
neturite kęsti to vieni. Tie, kurie jus
myli, nesijaus apsunkinti. Jie nori
jums padėti. Jeigu jaučiate, kad
negalite jais pasitikėti, kreipkitės į
profesionalius konsultantus
mokykloje, darbe, bendruomenėje.
Jūs nesate vieni. Aš nebuvau
vienas. Dabar tą suprantu ir
nenoriu, kad priartėtumėte prie
lemtingos klaidos.
Tačiau tada mane buvo apėmęs
beviltiškumas ir atrodė, kad kančios
baigtųsi, jei išeičiau iš gyvenimo.

RIMTAS SIGNALAS

Vieną popietę po pamokų paprašiau

mamos, kad leistų man šiek tiek
pamirkti vonioje. Kai mane įkėlė,
paprašiau jos išeiti ir uždaryti duris.
Tada panėriau galvą į vandenį. Toje
tyloje plūstelėjo niūrios mintys.
Buvau iš anksto nutaręs, ką noriu
padaryti: „Jei Dievas neišvaduoja
manęs iš kančių ir jei man nėra
jokio tikslo gyventi... jei esu čia tik
tam, kad būčiau atstumtas ir
patirčiau vienatvę... Visiems esu
našta ir neturiu ateities... Taigi,
dabar turiu viską baigti.“
Rašydamas apie tai, kaip
mokiausi plaukti, minėjau, kad galiu
plūduriuoti ant nugaros įkvėpęs į
plaučius oro. Dabar pamėginau
nustatyti, kiek oro reikėtų išlaikyti
plaučiuose, kol apsiversiu: „Ar
sulaikyti kvėpavimą, kol
persiversiu? Ar reikia labai giliai
įkvėpti, ar tik šiek tiek? Ar reikėtų
tiesiog iškvėpti ir tada apsiversti?“
Galiausiai pasiverčiau ir
panardinau veidą į vandenį.
Instinktyviai sulaikiau kvėpavimą.
Plaučiai buvo stiprūs, tad
plūduriavau, kaip atrodė, gana ilgai.
Kai oro atsargos baigėsi,
apsiverčiau: „Nepavyks to padaryti.“
Tačiau niūrios mintys neapleido:
„Noriu iš čia ištrūkti. Noriu tiesiog
dingti.“
 Iškvėpiau iš plaučių beveik visą
orą ir vėl apsiverčiau. Žinojau, kad
galiu sulaikyti kvėpavimą maždaug
dešimt sekundžių, tad ėmiau
skaičiuoti: „Dešimt, devyni, aštuoni,
septyni, šeši...“
Kol skaičiavau, mintyse iškilo
prie mano kapo stovinčių ir
verkiančių mamos ir tėčio vaizdas.
Mačiau verkiantį ir septynmetį brolį
Aaroną. Jie visi raudojo sakydami,
kad tai jų kaltė, kad turėjo labiau
dėl manęs stengtis.
Negalėjau pakęsti minties, kad
tada jie visą gyvenimą kaltintų save
dėl mano mirties.
„Elgiuosi savanaudiškai.“
Apsiverčiau ir giliai įkvėpiau.
Negalėjau taip pasielgti. Negalėjau
palikti šeimos užkrovęs jiems
netekties ir kaltės naštą.
Tačiau mano kančia buvo
nepakeliama. Tą vakarą
miegamajame pasakiau Aaronui:
„Ketinu nusižudyti, kai sueis
dvidešimt vieni.“
Pamaniau, kad galėsiu ištverti
laiką mokykloje ir universitete, bet
tolesniame gyvenime savęs
nematau. Argi galėčiau gauti darbą
arba susituokti kaip kiti vyrai? Kokia
moteris norėtų už manęs tekėti?
Taigi, dvidešimt vieni metai atrodė
tarsi kelio pabaiga. Tuo metu,
žinoma, atrodė, kad tas amžius dar
labai toli.
– Pasakysiu tėčiui, kad taip
sakei, – pratarė mažasis brolis.
Paprašiau jo niekam apie tai
neprasitarti ir užsimerkęs užsnūdau.
Prabudau pajutęs, kad ant mano
lovelės su ratukais atsisėdo tėtis.
 – Ką reiškia tavo kalbos apie
savižudybę? – paklausė jis.
Šiltu ir raminamu balsu jis ėmė
pasakoti, kokie geri dalykai laukia
manęs ateityje, o kalbėdamas
braukė pirštais man per plaukus.
Man visada patikdavo, kai jis tą
darydavo.
– Mes visada būsim šalia
tavęs, – tikino jis. – Viskas bus
gerai. Pažadu, kad visada tau
padėsim. Viskas bus gerai, sūnau.
Kartais pakanka mylinčio
žmogaus prisilietimo ir rūpestingo
žvilgsnio, kad nurimtų nukamuota
vaiko širdis ir dingtų trikdančios
mintys. Tuo metu ir pakako tėvo
patikinimo, kad viskas bus gerai.
Guosdamas mane jis patvirtino esąs
įsitikinęs, kad rasime mano
gyvenimo kelią. Visi sūnūs nori
pasitikėti tėvais, ir tą vakarą jis
suteikė man jėgų. Kuo gi daugiau,
jei ne tėvu, vaikas galėtų pasitikėti.
Savo tėčiu tikrai galėjau pasitikėti,
be to, jis mokėjo mums visiems
išreikšti savo meilę ir palaikymą.
Nors neįsivaizdavau, kaip man
viskas susiklostys, tačiau jei tėtis
pasakė, kad viskas bus gerai,
tikėjau, jog taip ir bus.
Po to pokalbio miegojau kietai.
Bet kartais dar pasitaikydavo sunkių
dienų ir naktų. Pasitikėjau tėvais ir
vilties pakako gana ilgai, kol, tiesą
sakant, ėmiau įsivaizduoti, kaip
galėtų klostytis mano gyvenimas.
Kartais trumpai arba net ilgesnį
laiką dar užklupdavo abejonės ir
baimė, tačiau, laimė, tik tas laikas
man ir buvo blogiausias. Net dabar,
kaip ir visiems, man pasitaiko
sunkių dienų, bet niekada jau
nebegalvoju apie savižudybę. Kai
prisimenu tą akimirką ir apmąstau
gyvenimą nuo tada, galiu tik dėkoti
Dievui, kad neleido man nusivilti
gyvenimu.

NEPRARASKITE VILTIES

Kalbėjau auditorijoms dvidešimt

keturiose šalyse, išleidau diskų su
filmuota medžiaga ir įdėjau vaizdo
įrašų internetinėje svetainėje
„YouTube“, taigi pasiekiau daugybę
žmonių ir perdaviau jiems žinutę
apie viltį. Tik pagalvokite, kiek
tokios patirties džiaugsmo būčiau
netekęs, jei būdamas dešimties
būčiau atėmęs sau gyvybę. Būčiau
praradęs išskirtinę galimybę
pasidalyti savo istorija ir tuo, ko
išmokau, su daugiau nei 120
tūkstančių žmonių Indijoje, dar
18 tūkstančių koridos arenoje
Kolumbijoje ir 9 tūkstančiais per
perkūniją Ukrainoje.
Po kurio laiko supratau, kad tą
niūrią dieną, kai neatėmiau iš savęs
gyvenimo, jį atėmė iš manęs
Dievas.
Jis pasiėmė mano gyvenimą ir
suteikė jam daugiau prasmės,
tikslingumo ir džiaugsmo, negu
dešimtmetis berniukas būtų galėjęs
įsivaizduoti.
Tik jūs nepadarykite klaidos,
kurios vos nepadariau aš.
Tais 1993 metais galėjau panirti
vonioje ir baigti savo kančias,
tačiau kokia kaina? Tas vilties
netekęs vaikas niekaip negalėjo
nuspėti, kad ateityje galės džiaugtis
plaukiodamas su didžiuliais jūriniais
vėžliais Havajų pakrantėje, skrieti
banglente Kalifornijoje arba nardyti
su akvalangu Kolumbijoje. O
svarbiau nei tie nuotykiai yra
žmonės, su kuriais taip ir nebūčiau
susipažinęs.
Esu tik vienas nežymus
pavyzdys. Prisiminkite kurį nors
žinomą žmogų, tarkim, Motiną
Teresę, Mahatmą Gandį ar
dvasininką Martiną Liuterį Kingą,
juk jie irgi patyrė sunkių
išgyvenimų – kalėjimą, smurtą ir
net mirties grėsmę, tačiau nesiliovė
tikėti, jog išsipildys tai, apie ką
svajojo.
Kai apniks neigiamos mintys ir
apims niūri nuotaika, nepamirškite,
kad turite pasirinkimą. Jei reikia
pagalbos, ieškokite jos. Jūs ne
vieni. Galite įsivaizduoti geresnes
dienas ir imtis veiksmų, kad jos
ateitų.
Pagalvokite, su kuo man teko
susidurti vaikystėje, ir pažiūrėkite,
kaip gyvenu dabar. Kas žino, kokios
puikios dienos ir sėkmė jūsų laukia?
Kas žino, kiek žmonių galime
padaryti laimingesnius, būdami
jiems stebuklu? Tad eime su
manimi, žmogumi be rankų ir be
kojų, į pilną vilčių ateitį!
4 Ten pat. Izaijo knyga 40, 31.
5 Ten pat. Laiškas efeziečiams 6, 13–17:
„...imkitės visų Dievo ginklų... Tad stovėkite
susijuosę strėnas tiesa, apsivilkę teisumo
šarvais... O svarbiausia, pasiimkite tikėjimo
skydą... Pasiimkite ir išganymo šalmą bei
Dvasios kalaviją...“
 TREČIAS
SKYRIUS

Visiškas
pasitikėjimas
širdyje

B iblijoje tikėjimas apibrėžiamas

taip: „Tikėjimas laiduoja mums tai,
ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios
nematome.“6 Negalėtume gyventi
be tikėjimo, be pasitikėjimo kažkuo,
ko negalima įrodyti. Dažniausiai
apie tikėjimą kalbama kaip apie
religinius įsitikinimus, bet
susiduriame ir su kitokiais tikėjimo
pavyzdžiais. Būdamas krikščionis aš
tikiu Dievą. Nors negaliu nei Jo
pamatyti, nei paliesti, širdyje tikiu,
kad Jis yra, tad Jam patikiu savo
ateitį. Nežinau, kas manęs laukia,
tačiau tikėdamas Juo žinau, kieno
rankose yra mano rytojus.
Tai tik vienas iš pavyzdžių, kaip
pasireiškia tikėjimas. Tokių mano
gyvenime daug. Pripažįstu, kad yra
dalykų, kurių negaliu nei pamatyti,
nei paliesti, nei užčiuopti, tačiau vis
tiek tikiu, kad jie egzistuoja. Tikiu,
kad egzistuoja deguonis ir kad
mokslas skelbia, jog mums jis
reikalingas gyvybei palaikyti.
Deguonies negaliu nei pamatyti, nei
paliesti, nei užčiuopti. Tiesiog žinau,
kad jis yra, nes esu aš. Jei esu
gyvas, vadinasi, juo kvėpuoju, tad
deguonis tikrai egzistuoja, tiesa?
Kaip tikime, kad gyvybei
palaikyti mums reikalingas
deguonis, turime tikėti ir kitais
nematomais dalykais, padedančiais
gyventi. Kodėl? Nes visi susiduriame
su sunkumais – ir jūs, ir aš. Būna
dienų mūsų gyvenime, kai tiesiog
nematome išeities, ir tada padeda
tikėjimas.
Neseniai gavau elektroninį laišką
iš moters, vardu Keitė. Ji buvo
atleista iš darbo dėl sveikatos
problemų – jai buvo atlikta beveik
dvidešimt operacijų. Keitė gimė be
vienos kojos šlaunikaulio, ir
maždaug po metų ta koja buvo
amputuota. Dabar jau
trisdešimtmetė sukūrusi šeimą
moteris rašė, kad dažnai ją
kamuodavo klausimas: „Kodėl aš?“
Pažiūrėjusi vieną mano vaizdo
įrašą Keitė suprato, kad kartais
tiesiog negalime žinoti, ką atsakyti į
tokį klausimą. Turime tikėti, kad
atėjus laikui Dievas atskleis mums
savo planą. O iki to laiko turime
gyventi tiesiog tikėdami.
„Dėkoju jums iš visos širdies.
Dabar tikiu, kad aš, kaip ir jūs, esu
Dievo išrinktoji, – rašė ji. – Tikiuosi,
kada nors turėsiu garbės susitikti su
jumis asmeniškai, apkabinti ir
padėkoti, kad padėjote man atverti
akis ir pamatyti šviesą.“
Keitė įgavo stiprybės ir rado viltį
tik po to, kai nutarė patikėti tuo, ko
negali pamatyti arba suprasti.
Būtent taip ir veikia tikėjimas.
Susiduriame su sunkumais, kurie iš
pradžių atrodo neįveikiami. Kol
laukiame sprendimo, galime remtis
tik tikėjimu arba tiesiog tikėti ir
laukti atsakymo, kaip išsikapstyti iš
tų niūriausių valandų.
Štai kodėl sakau, kad tikėti
reiškia visiškai pasitikėti širdyje.
Galbūt negalėsiu įrodyti visko, kuo
tikiu, bet širdyje esu visiškai tikras,
kad esu gerokai arčiau tiesos
gyvendamas ir tikėdamas, nei
būčiau gyvendamas neviltyje. Kai
kasmet kalbu tūkstančiams
moksleivių, dažnai aptariu tikėjimo
esant visa, ko nematome, sąvoką.
(Kartais mažieji iš pradžių manęs
šiek tiek išsigąsta. Nežinau kodėl,
nes esame beveik vienodo ūgio.
Pasakau jiems, kad pagal savo
amžių esu mažas.)
Juokauju su jais, kol apsipranta.
Kai jiems jau nebesvarbu, kad esu
be rankų ir be kojų, daugumos
dėmesį patraukia mano maža kairė
kojytė. Matau, kaip jie rodo į ją
arba spokso, tada pamojuoju ja ir
pasijuokiu, kad tai „mano mažoji
vištos šlaunelė“. Tada visi juokiasi,
nes toks apibūdinimas labai taiklus.
Šešeriais metais už mane
jaunesnė sesuo Mišelė pirmoji
pastebėjo tą panašumą. Mes su
broliu Aaronu ir tėvais dažnai
leisdavomės į tolimas keliones, ir
visi trys vaikai sėdėdavome ant
užpakalinės automobilio sėdynės.
Kaip ir dauguma tėčių, mūsiškis taip
pat nenorėdavo stabčioti, kai jau
važiuodavome. Praalkdavę tėčiui ir
mamai siųsdavome užuominas.
Kai visiškai išalkdavome,
imdavome kvailioti ir
apsimesdavome, kad valgome
vienas kitą. Kartą Mišelė pareiškė,
kad ketina pakramtyti mano mažąją
kojytę, „nes ji atrodo tarsi vištos
šlaunelė“. Visi pasijuokėme, ir aš
greitai pamiršau tą palyginimą. O
prieš keletą metų Mišelė parsinešė
namo šuniuką. Vos atsisėsdavau, jis
mėgindavo įkąsti man į kojelę.
Nustumdavau jį, bet šunelis vis tiek
taikydavosi krimstelėti.
– Matai, net mano šuniukui ji
atrodo lyg vištos šlaunelė! – pasakė
Mišelė.
Man tai visai patiko! Nuo tada
vis pasakoju tą istoriją
kalbėdamasis su moksleiviais.
Tačiau pasakęs, kad turiu kairę
koją, paklausiu vaikų, ar jie mano,
kad turiu tik vieną koją. Tas
klausimas juos visada pribloškia,
nes jie mato tik vieną, tačiau būtų
logiška, kad turėčiau dvi.
Dauguma vaikų sako tai, ką
mato. Paprastai mano, kad turiu tik
vieną koją. Tada parodau dar
mažesnę dešinę savo kojytę, kurią
paprastai slepiu po drabužiais.
Kartais apstulbinu juos – iškišu ją ir
pajudinu. Jie tada rėkia ir spiegia.
Būna linksma, nes vaikai labai
atviri. Jie turi pamatyti, kad
patikėtų.
Tada paraginu juos, kaip dabar
raginu ir jus, patikėti, kad gyvenime
yra galimybių. Net sunkiomis
akimirkomis svarbiausias dalykas,
galintis paskatinti nepasiduoti, yra
vadovautis ne tuo, ką matote, o
tuo, kaip savo gyvenimą
įsivaizduojate. Tai vadinama
tikėjimu.

PASITIKĖKITE POLĖKIU

Mano vaizduotė plaukia per Dievo

akis. Aš Juo tikiu. Širdyje esu
visiškai tikras, kad net be kojų ir be
rankų galiu puikiai gyventi. Taip pat
ir jūs turėtumėte pajusti, kad nėra
nieko nepasiekiamo. Tikėkite, jog
darysite viską, ką galite, kad
išsipildytų svajonės, ir už jūsų
pastangas bus atlyginta.
Kartais, prieš gaunant atlygį,
mūsų tikėjimas patikrinamas. Man
apie tai buvo priminta 2009 metais,
kai skaitydamas viešas paskaitas
keliavau po Kolumbiją Pietų
Amerikoje. Per dešimt dienų buvau
kviečiamas kalbėti devyniuose
miestuose. Kadangi per tokį trumpą
laiką reikėjo nukeliauti tolimus
atstumus, kelionių agentas užsakė
nedidelį lėktuvą, kad nuskraidintų iš
vieno miesto į kitą. Skrisdavome
aštuoniese, įskaitant ir pilotus, kurių
abiejų vardas buvo Migelis ir abu
prastai kalbėjo angliškai. Vieno
skrydžio metu visi esantys keleivių
salone krūptelėjo išgirdę automatinį
įspėjimą: „Stabdykite, stabdykite!“
Perspėjimas buvo sakomas
angliškai!
 Sekdamas greitą lėktuvo
žemėjimą, kompiuterio balsas vis
skubiau pranešdavo apie mažėjantį
aukštį. „Šeši šimtai pėdų!“ „Penki
šimtai pėdų!“ „Keturi šimtai pėdų!“
Tarp šių pranešimų vis pasigirsdavo
įsakymai pilotams: „Stabdykite,
stabdykite!“
Niekas nesijaudino, tačiau
keleivių salone jautėsi šiokia tokia
įtampa. Paklausiau savo
pagalbininko, ar jis nemano, kad
kapitonams Migeliui Nr. 1 ir Migeliui
Nr. 2 šiuos įspėjimus reikėtų iš
anglų kalbos išversti į ispanų kalbą.
– Manote, jie nemato, kad
leidžiamės? – paklausė jis.
Nežinojau, ką galvoti, bet
niekam tai neatrodė problema,
todėl sekiau jų veiksmus ir
stengiausi nesijaudinti. Netrukus
saugiai nusileidome, ir man
palengvėjo. Vėliau, kai vienas iš
vertėjų užsiminė pilotams apie šią
mūsų panikos akimirką, jie smagiai
pasijuokė.
– Suprantame, ką sako
kompiuteris, bet niekad
nekreipiame į jį dėmesio, kai
leidžiamės, – vertėjui pasakė
Migelis Nr. 2. – Reikėtų labiau
pasitikėti savo pilotais, Nikai!
Gerai, sutinku, kurį laiką
suabejojau savo pasitikėjimu
pilotais Migeliais. Tačiau dažniausiai
esu tikras, kad Dievas rūpinasi
manimi ir mano gyvenimu.
Paaiškinsiu, kaip stipriai tikiu:
sieninėje spintoje turiu pasidėjęs
batus! Tikrai tikiu, kad kada nors
juos apsiausiu ir pavaikščiosiu. Taip
gali atsitikti. Gali ir neatsitikti. Bet
tikiu, kad yra tokia galimybė. Jei
įsivaizduojate ką nors geriau
ateityje, tikėkite tuo. O jei tikėsite,
tai ir pasieksite.
Prisimindamas laikotarpį, kai
buvau depresijos kamuojamas
dešimtmetis berniukas, galiu
pasakyti, kad nepatyriau jokių
fizinių kančių. Neturėjau nei rankų,
nei kojų, tačiau turėjau viską, ko
reikėjo, kad būčiau patenkintas
gyvenimu kaip ir dabar, išskyrus
vieną dalyką. Anomis dienomis
tikėjau tik tuo, ką mačiau. Buvau
sutelkęs dėmesį ne į galimybes, o į
apribojimus.
Visi turime apribojimų. Niekada
netapsiu NBA žvaigžde, bet tai
nesvarbu, nes galiu įkvėpti žmones
būti savojo gyvenimo žvaigždėmis.
Niekada neturite gyventi tuo, ko
jums trūksta. Verčiau gyvenkite,
tarsi galėtumėte padaryti tai, apie
ką svajojate. Net jei patiriate
nesėkmę arba išgyvenate sielvartą,
dažnai galite atrasti ką naudingo
nuveikti, nors tai atrodytų visiškai
neįtikėtina ir neįmanoma. Galbūt ne
tuoj pat. Kartais net sunku
įsivaizduoti, kokia galėtų būti ta
nauda. Tačiau tikėkite, kad viskas
išeina į gera, ir kartais net
tragedijos virsta džiaugsmu.

VĖL ANT BANGLENTĖS

2008 metais lankiausi Havajuose,

kur buvau susitaręs skaityti viešą
paskaitą, ir ten susitikau pasaulinio
lygio banglentininkę Betanę
Hamilton. Galbūt prisimenate, kad
2003 metais ją užpuolė tigrinis
ryklys ir ji neteko kairės rankos.
Tada jai buvo tik trylika. Iki tol
Betanė buvo gerai žinoma tarp
banglentininkų, tačiau kai po
tragedijos liko gyva ir dėkodama
Dievui už Jo malonę grįžo į sportą,
visas pasaulis žavėjosi jos dvasios
stiprybe ir stebėtinu tikėjimu. Dabar
ji, kaip ir aš, keliauja po pasaulį,
kad įkvėptų žmones ir pasidalytų
savo įsitikinimais.
Betanė sakė, kad jos tikslas –
tiesiog papasakoti: „Aš tikiu Dievą,
Jis visus myli, Jis manimi pasirūpino
tą dieną. Būčiau mirusi, nes tą rytą
netekau septyniasdešimt procentų
kraujo.“
Nebuvau girdėjęs visos istorijos,
kas nutiko tą dieną, kol
nesusitikome, ir neįsivaizdavau,
kaip arti mirties buvo ši nuostabi
mergina. Ji pasakojo, kaip meldėsi,
kai skubiai buvo vežama į ligoninę
už keturiasdešimt penkių minučių
kelio nuo nelaimės vietos ir kaip
paramedikas jai į ausį šnibždėjo
drąsinančius žodžius apie tikėjimą:
„Dievas niekada tavęs neapleis ir
neatsižadės.“
Padėtis atrodė gana prasta. Kai
galų gale ją atvežė į ligoninę ir
skubiai parengė operacijai,
paaiškėjo, kad užimtos visos
operacinės. Betanė greitai silpo.
Tada vienas pacientas, kuris laukė
kelio operacijos, užleido savo vietą,
kad jo gydytojas kuo skubiau
operuotų Betanę. Kaip manote, kas
buvo tas pacientas?
Ogi Betanės tėtis!
Nepaprasta, ar ne? Chirurgas jau
buvo pasirengęs darbui, tad tik
reikėjo vietoj tėčio imtis operuoti
dukrą. Operacija išgelbėjo jai
gyvybę.
Kadangi Betanė buvo sveika,
sportiška, nepaprastai pozityviai į
gyvenimą žiūrinti mergaitė, ji
atsigavo greičiau, nei gydytojai
tikėjosi. Praėjus trims savaitėms po
nelaimės ji vėl stojo ant
banglentės.
Kai susitikome, Betanė sakė, kad
tikėjimas Dievą jai atskleidė, jog
rankos praradimas buvo dalis Jo
plano, skirto jos gyvenimui. Užuot
gailėjusis savęs, ji tiesiog pripažino
tai ir gyveno toliau. Pirmose
varžybose su daugeliu geriausių
pasaulio banglentininkių ji užėmė
trečią vietą – turėdama tik vieną
ranką! Ji sako, kad rankos netektis
daugeliu atvejų yra malonė, nes
pasiekdama gerų rezultatų per
varžybas ji tarsi įrodo žmonėms,
kad jų gyvenimas neturi jokių ribų!
„Dievas neabejotinai atsiliepė į
mano maldą pasinaudoti manimi.
Kai žmonės klausosi mano istorijos,
tai Jis kalba jiems, – sako Betanė. –
Jie man pasakoja, kad priartėjo prie
Dievo, ėmė tikėti Dievą, pajuto viltį
arba įgavo jėgų įveikti sunkias
aplinkybes. Dėkoju Dievui tą
išgirdusi, nes ne aš ką nors jiems
darau, tai Dievas jiems padeda.
Džiaugiuosi, kad Dievas leidžia man
būti Jo plano dalimi.“
Neįmanoma nesidžiaugti
neįtikėtina Betanės dvasia.
Nedaugelis būtų ją kaltinęs, jei po
ryklio antpuolio būtų visai nustojusi
plaukioti banglente. Mergaitei iš
naujo reikėjo mokytis laikyti
pusiausvyrą, bet ir tai jos
nesutrikdė. Ji tikėjo, kad nors
atsitiko kai kas baisaus, tai gali
išeiti į gera.

SKRIEJANT BANGOMIS

Prisiminkite šią tikinčią nepaprastą

mergaitę, kai gyvenimas pakeičia
jūsų planus arba atitolina svajones.
Taip atsitinka. Kartais visus
parbloškia netikėtos bangos. Gerai,
jei nepasitaikys ryklys, tačiau kad ir
kas tai būtų, prisiminkite tą
ištvermingą paauglę, kuri ne tik
patyrė vieno žiauriausių laukinių
plėšrūnų antpuolį, bet ir pasiryžo
vėl puikiai gyventi.
Betanė taip mane įkvėpė, kad
paprašiau padėti padaryti tai, ką
visada norėjau pamėginti.
Paklausiau, gal pamokytų mane
plaukti banglente. Mano nuostabai,
ji tuoj pat pasiūlė vykti į Vaikiki
paplūdimį.
Mane užvaldė galimybė mokytis
plaukti banglente istorinėje
vietovėje, kur Havajų karaliai ir
karalienės pirmieji skriejo ant
bangų, bet gana nemažai ir
būgštavau. Išvaškavusi ilgąją
banglentę, Betanė supažindino
mane su banglenčių sporto
žvaigždėmis Toniu Monisu ir Lencu
Hukanu. Jie turėjo prisijungti prie
mūsų vandenyje.
Kaip jau esu minėjęs, jei
pastebite, kad abejojate, ar
sugebėsite pasiekti savo gyvenimo
tikslus, pasitikėkite žmonėmis,
siūlančiais pagalbos ranką ir
galinčiais būti jums vedliais. Kaip tik
tą aš ir dariau siekdamas šio tikslo.
Ir nė nebūčiau tikėjęsis geresnių
pagalbininkų mokantis plaukti
banglente. Pirmiausia jie pradėjo
mane mokyti išsilaikyti ant lentos
žolėje.
Paeiliui jie slydo drauge su
manimi, duodami nurodymus ir
drąsindami. Kai ėmėmės vandenyno
bangų, man dingtelėjo bauginanti
mintis, kad dviese teturime tik tris
galūnes. Ir visos – Betanės! Man
patiko būti banglentininkų
draugijoje, o būdamas geras
plaukikas nebijojau vandens, tačiau
nebuvau tikras, ar galėčiau
išsilaikyti vienas ant lentos
vandenyje net padedant visiems
specialistams. Kartą ant lentos
apsisukau 360 laipsnių kampu kartu
su instruktoriumi. Kitą kartą
čiuoždamas nuo lentos užšokau ant
Betanės lentos!
Po kurio laiko norėjau pamėginti
čiuožti vienas. Negaliu susilaikyti –
esu nesustabdomas. Galiausiai visi
nutarė, jog esu pasirengęs čiuožti
vienas. Kad pagavęs bangą galėčiau
pats pasikelti, instruktoriai lentos
priekyje lipniąja juosta pritvirtino
kelis sulankstytus rankšluosčius –
toks nedidelis paaukštinimas, buvau
tikras, man padėtų. Kad patekęs
ant bangos įgaučiau tam tikrą
greitį, galėčiau pečiais atsiremti į
rankšluosčius ir pakilti į vertikalią
padėtį. Reikia tik panorėti, pagauti
bangą, ir galimybė visada atsiras!
Tą dieną Vaikiki vyko
banglentininkų varžybos ir
pasižiūrėti į mus ėmė rinktis
žmonės. Tai mane erzino, bet gavau
daugybę gerų patarimų iš
specialistų.
– Ar tikrai mėginsi tą daryti
vandenyje, vyruti?
– Vyruti, nežinau, kaip be rankų
ir kojų išlaikysi pusiausvyrą!
– Ar moki plaukti? Ar moki
plaukti greičiau nei ryklys, vyruti?
Pasijaučiau geriau, kai jau
buvome vandenyje. Aš labai gerai
išsilaikau vandens paviršiuje, tad
plūduriavimas ir plaukimas nekelia
jokių keblumų. Be to, paprastai
mane neša srovė, tad niekada
nežinau, kur galiu atsidurti.
Įsivaizdavau, kad galiu pasiekti
Australiją ir būti išplautas į krantą
savo tėvų sodelyje už namo!
Buvo puiki diena. Betanė buvo
vandenyje drauge su manimi ir
mane palaikė, tačiau nukrisdavau
nuo banglentės, vos tik norėdavau
pasikelti pagavęs bangą. Šešis
kartus mėginau. Šešis kartus buvau
nublokštas.
Negalėjau pasiduoti. Per daug
žmonių mus stebėjo. Per daug buvo
kamerų. Nenorėjau, kad svetainėje
„YouTube“ būčiau parodytas kaip
neįgalus vyrukas, neišsilaikęs ant
bangų. Vaikystėje praleisdavau
daug laiko važinėdamas riedlente,
tad gerai jaučiau, ką reikia daryti.
Galiausiai, mėgindamas septintą
kartą, pagavau didžiulę bangą ir
sugebėjau pasikelti. Labai
džiaugiausi ir visai nebijau
prisipažinti, kad artėdamas prie
paplūdimio ir stovėdamas ant
lentos klykiau kaip mokinukė.
Visi pakrantėje stebėję tą vaizdą
sveikino šūksmais ir švilpė, kai
pričiuožiau. Jaučiausi labai
laimingas! Visi sakė: „Vyruti, tu
trykšti laime!“
Kitas dvi valandas gaudyti
bangas sekėsi gerai – pavyko
beveik dvidešimt kartų. Dėl varžybų
paplūdimyje buvo keli fotografai,
tad tapau pirmas naujokas
banglentininkas patekęs ant žurnalo
„Surfer“ viršelio. Puikiai praleidau
dieną ant vandens.
Vėliau kalbėdamas Lencas
Hukanas pasakė įdomią pastabą.
„Kone nuolat būnu šiame
paplūdimyje, – sakė jis, – ir nė
karto neteko matyti nieko
panašaus. Nikas labiausiai
besidžiaugiantis žmogus iš visų man
matytų. Jam tai patinka. Jo
gyslomis teka sūrus vanduo. Tai
verčia mane manyti, kad viskas yra
įmanoma.“
Laikykitės minties „viskas yra
įmanoma“. Kai jaučiatės parblokšti
ir nugalėti didžiulių sunkumų,
patikėkite, kad viskas įmanoma. Tą
akimirką galbūt ir nematote išeities.
Gal net atrodo, kad visas pasaulis
nusiteikęs prieš jus. Tačiau
patikėkite, kad aplinkybės gali
pasikeisti, ir sulauksite netikėtos
pagalbos. Taigi, viskas įmanoma!
Jei vaikinas be rankų ir be kojų
viename didžiausių pasaulio
paplūdimių gali išmokti plaukti
banglente, tai jums yra įmanoma
viskas!

TIKĖJIMAS TVIRTĖJA

Viena žinomiausių istorijų iš Biblijos

yra „Palyginimas apie sėjėją“7.
Sėjėjas visur barsto grūdus. Vieni
nukrinta ant kelio, ir juos sulesa
paukščiai. Kiti nukrinta ant uolų,
todėl negali sudygti. Dar kiti krinta
tarp dygliuotų piktžolių, kurios
trukdo daigams augti. Tik į gerą
dirvą nukritę grūdai užauga, duoda
derlių ir užaugina daugiau grūdų,
negu buvo pasėta.
Mes savo gyvenime ne tik
gauname grūdų, bet ir laikome juos
„geroje dirvoje“ – savo širdyse. Kai
prislegia sunkumai, galime
pasvajoti apie geresnį gyvenimą.
Tokios svajonės veikia kaip grūdai,
iš kurių išauga būsima tikrovė. Mūsų
tikėjimas yra ta geroji dirva, kurioje
grūdai sudygsta.
Tie, kurie mane mylėjo, visada
drąsino. Jie sėjo mano širdyje
grūdus. Tikino mane, kad turiu
savybių, naudingų kitiems. Kartais
tikėdavau jais. Kartais netikėdavau.
Tačiau jie niekada dėl manęs
neprarasdavo vilties. Kartais sėdavo
ant grindinio arba tarp piktžolių, bet
tikėjo, kad jų grūdai sudygs.
Mano šeima sėjo grūdus
kiekvieną rytą, kai susiruošdavau į
mokyklą: „Geros dienos, Nikolai!
Stenkis pats, ir Dievas tau padės!“
Kartais galvodavau: „Taip, taip,
Dievas turi prastą humoro jausmą,
nes žinau, kad šiandien žaidimų
aikštelėje būsiu erzinamas.“
Ir tikrai, vos savo vežimėliu
įriedėdavau į mokyklos teritoriją,
kai kurie nenaudėliai imdavo sakyti,
kad mano padanga nuleista arba
kad jie nori panaudoti mane durims
prilaikyti bibliotekoje. Labai
„juokinga“.
 Tomis liūdnomis dienomis
palaikantys mano tėvų žodžiai krito
į kietą dirvą. Nebuvo kam jų
„maitinti“. Labai pykau dėl
aplinkybių, į kurias patekau gimęs.
Tačiau po nevykusio mano
žingsnio vonioje vis daugiau jų
drąsinančių žodžių įkrito į gerą
dirvą. Vienas dalykas – palenkiau į
savo pusę bendraklasius ryžtingumu
ir draugiškumu. Vis dar būdavo
prastų dienų, bet jau mažiau.
Puikus įkvepiantis autorius
Normanas Vincentas Pilas kartą
pasakė: „Patikėk galimybe. Kad ir
koks niūrus atrodytų gyvenimas,
turėk tikslą ir išsiaiškink galimybes.
Įsivaizduok jas, nes jų visuomet
yra.“
Net ir nebūdami dvasininkais ar
„Rotary“ klubo nariais turite tikėti
galimybe. Kas būtumėte, jei
netikėtumėte savo gyvenimo
galimybėmis? Kas būtų bet kuris iš
mūsų? Mūsų viltys duoda impulsą.
Jos padeda judėti į priekį net
neįtikėtinai sunkiu, slegiančiu ir
beviltišku metu.
 Tikėjimas galimybe mano
gyvenime pasireiškė gana anksti.
Kai man buvo šešeri, parašiau ir
iliustravau savo pirmąją knygą
„Vienaragis, kuris neturėjo sparnų“.
Nėra jokios paslapties, kaip man
toks dalykas atėjo į galvą, bet turiu
pasakyti, kad šis iš mano paties
gyvenimo išplaukęs palyginimas vis
dar išreiškia gražią mintį apie
tikėjimą. (Nesijaudinkite, kūrinėlis
trumpas, nes jį parašiau būdamas
šešerių.)
 Kartą gyveno vienaragė ir
turėjo mažylę.
Ši augo, bet buvo be
sparnų.
– Kas atsitiko jos
sparnams? – klausė
vienaragė.
Išėjusi pasivaikščioti
mažoji matė aukštai
skraidančius vienaragius.
– Kas atsitiko tavo
sparnams? – priėjęs prie jos
paklausė mažas berniukas.
– Man neauga sparnai,
berniuk, – atsakė vienaragė.
– Pamėginsiu padaryti tau
plastikinius sparnus, – pasiūlė
berniukas.
Jis užtruko valandą, kol
pagamino jai sparnus.
Baigęs darbą berniukas
paklausė, ar galėtų užlipti
vienaragei ant nugaros.
– Taip, gali lipti, – sutiko
ši.
Taigi, iš pradžių jie ėmė
bėgti, paskui vienaragė
pradėjo skristi.
 – Pavyko! Pavyko! – šaukė
ji.
Vienaragei nusileidus
berniukas nulipo jai nuo
nugaros, o vienaragė vėl
pakilo aukštyn.
– Sveikinu, vienarage! –
sakė jai berniukas.
Berniukas parėjo namo ir
papasakojo mamai, dviem
seserims ir broliui, kas
atsitiko vienaragei.
Vienaragė gyveno ilgai ir
laimingai.
Mes visi norime gyventi ilgai ir
laimingai. Net jei tikite, kad
pajėgsite susitvarkyti užgriuvus
sunkumams ir sulauksite geresnių
laikų, vis tiek kartais tenka nusivilti.
Tačiau jūsų tikslas visada turi būti
laiminga pabaiga. Kodėl nenutarus
jo siekti?

ATLYGIS UŽ KANTRYBĘ

Mano komanda iš organizacijos

„Gyvenimas be galūnių“ 2008
metais padėjo suplanuoti kelionę į
pasaulio neįgaliųjų centrus, kurios
tikslas – aplankyti keturiolika šalių.
Iš pradžių sudarėme biudžetą ir
surengėme lėšų rinkimo kampaniją,
kad galėtume padengti kelionės
išlaidas. Tarp mūsų personalo
nebuvo profesionalių lėšų rinkėjų,
tad tikslo nepasiekėme. Surinkome
tik maždaug trečdalį to, kiek,
manėme, reikėtų. Aš vis tiek
nutariau vykti į kelionę ir aplankyti
Kolumbiją, Ukrainą, Serbiją ir
Rumuniją. Kai grįžau namo, man
pranešė, kad kitoms kelionėms lėšų
nėra.
Mano dėdė Betas turi sėkmingą
verslą Kalifornijoje ir yra mano
organizacijos tarybos narys. Jis siūlė
atšaukti kelionę į dvi iš planuotų
aplankyti šalių. Pinigai buvo ne
vienintelė priežastis.
– Gauname vis daugiau
pranešimų, kad gali būti nesaugu
vykti į Indiją, ypač į Mumbajų, ir į
Indoneziją dėl ten kylančių
neramumų, – sakė jis. – Kadangi
trūksta lėšų, manau, būtų geriau
aplankyti tas šalis kitą kartą.
Mano dėdė labai išmintingas
žmogus, tad nesiginčijau su juo.
Pasakiau, kad juo pasitikiu. Tada
skaityti viešos paskaitos nuvykau į
Floridą, kur didžiulę minią prižiūrėjo
450 savanorių. Turėjau įkvėpti ten
susirinkusiuosius, bet ši auditorija
entuziazmu užkrėtė mane.
Keliaudamas namo į Kaliforniją
jaučiausi labai padrąsintas
priėmimo Floridoje, tad norėjau
tęsti suplanuotas keliones.
Nuolat meldžiausi prašydamas
pagalbos ir pajutau, kad turiu vykti į
Indiją ir Indoneziją, nors lėšų trūko
ir grėsė pavojai. Tikėjau, kad taip
galėtume tarnauti kitiems, o visa
kita išsispręstų savaime. Dėdė
Betas pasikvietė mane į savo
namus papietauti ir aptarti tikėjimu,
o ne lėšomis paremto mano
troškimo tęsti keliones.
Kalbantis prie pietų stalo
smarkiai jaudinausi. Labai gerai
jaučiau, kad turiu tą padaryti. Dėdė
Betas suprato mane ir mano
impulsą nešti žinią kuo didesniam
būriui žmonių.
– Pažiūrėkime, kur mus Dievas
nuves per kelias ateinančias
savaites, – kantriai pasakė jis.
Nepasiduokite, kai susiduriate su
sunkumais. Ir nebėkite nuo jų.
Įvertinkite padėtį, ieškokite
sprendimų ir tikėkite, jog viskas bus
tik į gera, kad ir kas nutiktų.
Svarbiausia – kantrybė. Sėkite
grūdus. Atlaikykite audras. Laukite
derliaus. Kai netikėtai atsiranda
kliūtis, nekrėskite kvailysčių.
Nedaužykite į ją galva.
Nesusitaikykite su pralaimėjimu.
Ieškokite geriausio sprendimo
tikėdami, kad kiekviena kliūtis turi
paskirtį.
Pinigų tęsti kelionę nebuvo, tad
neskubėjome. Mes meldėmės. Mes
ieškojome sprendimų. Mes
tikėjome, kad jei dabar durys
uždarytos, kada nors jos atsivers
kitai galimybei.
Svarbu nepamiršti, kad visada
rasite išeitį, jei tik nesiliausite
ieškoti. Gali tekti pritaikyti tikslus
prie aplinkybių. Tačiau kol
gyvenate, žinokite, kad galimybės
niekur nedingsta. Nors atsako į savo
maldas, kaip finansuoti kitas
keliones, nesulaukėme, tolesni
įvykiai klostėsi nepaprastai.
Praėjus kelioms dienoms po
pietų pas dėdę Betą, paskambino
vaikinas, vardu Brajanas Hartas,
girdėjęs mane kalbantį Floridoje, ir
pasiūlė mūsų fondui dovaną –
didelę pinigų sumą.
Tada paskambino mūsų atstovai
Indonezijoje ir pasakė, kad
išnuomojo du stadionus Honkonge.
Jie pažadėjo padengti visas mūsų
išlaidas, kad tik atvyktume.
Po dviejų dienų Kalifornijos
labdaros organizacija pasiūlė dar
didesnę pinigų sumą, kurios pakako
kitai kelionės daliai apmokėti!
Per kelias dienas pinigai
nebebuvo problema. Nors kai kurių
vietų, į kurias turėjome keliauti,
saugumas vis dar kėlė susirūpinimą,
patikėjome tai Dievo valiai.

IŠGANINGA MALONĖ
Prisimenate, sakiau, kad viskas
išėjo į gera? Kai trūko pinigų,
buvome pakeitę planą dėl Indijos,
tačiau kai gavome lėšų, nutarėme
vykti ten savaite anksčiau.
Tas planų pakeitimas galbūt
išgelbėjo mums gyvybę. Praėjus vos
kelioms dienoms po to, kai
išvykome iš Mumbajaus, tris mūsų
lankytas vietas nusiaubė teroristai.
Jų taikiniais tapo viešbutis „Taj“, oro
uostas ir geležinkelio stotis
pietiniame Mumbajaus rajone. Per
išpuolius žuvo 180 žmonių ir 300
buvo sužeista.
Pagal ankstesnį planą kaip tik
per šias atakas turėjome būti tose
Mumbajaus vietose. Sakysite, kad
mums pasisekė, bet aš tikiu, kad
Dievas turėjo planą, kurio
negalėjome žinoti. Štai kodėl taip
svarbu tikėti ateitimi ir nesiliauti
siekti tikslų, nors aplinkybės
atrodytų itin nepalankios.

RIZIKUOJANT GYVYBE

Šį skyrių pradėjau kalbėdamas apie

kairę savo koją – labai naudingą
mažą ataugą. Paaiškėjo, kad turiu
būti labai už ją dėkingas, nes
novatoriai stengiasi išrasti puikiai
jai tinkančių gudrių įtaisų. Mano
atveju vienos patogiausių kojomis
valdomų priemonių yra valdymo
rankenos ir liečiamieji ekranai. Net
būdamas be rankų ir be kojų galiu
patirti tokių dalykų, apie kokius nei
mano tėvai, nei aš negalėjome nė
įsivaizduoti, kai buvau dar vaikas.
Nors tada mano gyvenimo
galimybės galėjo atrodyti gana
menkos, šiuolaikinės technologijos
ir tikėjimo galia bei tikslo siekimas
apribojimų sumažino.
Kad ir koks sunkus būtų jūsų
gyvenimas arba kad ir koks
kankinamas ar negailestingas jis
taptų, turite nepasiduoti. Kai atėjau
į šį pasaulį, mano padėtis atrodė
niūri, tačiau pavyko susikurti
gyvenimą, kuriuo esu patenkintas ir
kuris gausiai apdovanoja. O jei
manote, kad esu išimtis,
atsižvelkite į vieno mane įkvėpusio
asmens, jau mirusio Krisčio Brauno,
laimėjimus.
Jis gimė 1932 metais Dubline,
Airijoje, buvo dešimtas vaikas iš
šeimoje gimusių dvidešimt dviejų,
nors tik trylika sulaukė
pilnametystės. Kristis gimė su
visomis galūnėmis, bet labai
suluošintas – taip smarkiai, kad
negalėjo judėti ir vos tarė garsus.
Tuo metu gydytojai nežinojo, kas
jam negerai. Po keleto metų buvo
diagnozuota itin sunki cerebrinio
paralyžiaus forma.
Kadangi Kristis negalėjo aiškiai
kalbėti, ilgą laiką gydytojai manė,
kad jis ir protiškai atsilikęs. Jo
mama tikino, esą protiškai jis
sveikas, tik negali bendrauti. Ji
kartu su kitais šeimos nariais lavino
berniuką. Kartą mėgindamas kažką
pasakyti savo seseriai, Kristis kaire
koja paėmė iš jos gabaliuką
kreidos. Dėl fizinės negalios ši koja
buvo vienintelė kūno dalis, kurią jis
galėjo valdyti.
Kristis išmoko rašyti, piešti ir
spalvinti kaire koja. Jo šeima, kaip
ir manoji, norėjo, kad jis gyventų
kuo normalesnį gyvenimą, tad
vežiodavo jį senu vaikų vežimėliu, o
vėliau ratukuose. Jis, kaip ir aš,
buvo aistringas plaukikas. Kartą jo
mama sutiko gydytoją, ir jis padėjo
berniukui patekti į Džono Hopkinso
ligoninę. Šis gydytojas vėliau įkūrė
ligoninę Krisčiui ir kitiems cerebriniu
paralyžiumi sergantiems
pacientams.
Jis taip pat supažindino Kristį su
literatūra, o keli garsūs Airijos
rašytojai įkvėpė jį kurti eilėraščius ir
rašyti knygas. Pirmoji knyga buvo
trumpa biografija „Mano kairė
koja“, vėliau ji buvo papildyta ir
tapo perkamiausiu romanu „Visas
tas dienas“. Pagal jį sukurtame
filme vaidino Danielis Dei-Luisas
(beje, vienos Krisčio draugės
literatės Sesilės sūnus). Už šį
vaidmenį Dei-Luisas laimėjo
„Oskaro“ apdovanojimą. Ilgainiui
Kristis parašė dar šešias knygas. Be
to, jis buvo aistringas tapytojas.
Tik pagalvokite, kiek ilgų niūrių
dienų praleido Kristis Braunas ir jo
šeima svarstydami, koks gyvenimas
jo laukia. Jis galėjo judinti tik mažą
dalį ligos kankinamo savo kūno,
galėjo ištarti tik kelis garsus. Vis
dėlto jis tapo žinomu rašytoju,
poetu ir dailininku, o pagal jo
nepaprastą gyvenimą sukurtas
filmas laimėjo apdovanojimą!
O ką jums žada ateitis? Kodėl ir
jums neluktelėti ir nepažiūrėti, kaip
rutuliosis jūsų istorija?

VISAS VAIZDAS

Ne kartą vaikystėje mačiau gana

suvaržytą savo ateitį. Galvojau tik
apie savo gyvenimą ir visiškai
neįsivaizdavau, kad gali būti tokių
žmonių kaip Kristis Braunas, kurių
padėtis blogesnė nei mano. Kai
buvau maždaug trylikos, laikraštyje
perskaičiau istoriją apie australą,
patyrusį baisią avariją. Kiek menu,
jis buvo paralyžiuotas, negalėjo nei
judėti, nei kalbėti ir liko visam
gyvenimui prikaustytas prie lovos.
Sunku net įsivaizduoti, kaip tai
siaubinga.
Ši istorija padėjo man praregėti
ir plačiau pažvelgti į gyvenimą.
Supratau, kad be galūnių nors ir
sunku, bet galiu už daug ką būti
dėkingas, nes turėjau šitiek
galimybių.
Tikėjimas likimu – didelė galia.
Kalnus galima nuversti. Ilgainiui
atradau vis daugiau galimybių.
Būdamas penkiolikos išgirdau
istoriją iš Evangelijos pagal Joną
apie aklą vyrą. Tas žmogus nuo
gimimo buvo aklas, o pamatę jį
Jėzaus mokiniai paklausė savo
mokytojo: „Rabi, kas nusidėjo – jis
pats ar jo tėvai, – kad gimė
neregys?“8
Tai tas pats klausimas, kurį
buvau uždavęs sau: „Ar mano tėvai
darė ką nors negera? Kodėl tada
gimiau be rankų ir be kojų?“ Ar aš
darau ką nors negera?
Jėzus atsakė: „Nei jis
nenusidėjo, nei jo tėvai, bet jame
turi apsireikšti Dievo darbai.“9
Išgirdęs tokį paaiškinimą aklasis
ėmė kitaip žvelgti į gyvenimą ir
galimybes. Galite įsivaizduoti, kaip
šis palyginimas paveikė mane, dar
paauglį, suprantantį, kad esu kitoks,
kad esu neįgalus, priklausomas nuo
kitų. Staiga pamačiau naują
galimybę. Aš ne našta. Aš ne
atsilikęs. Aš ne nubaustas. Aš
sukurtas tam, kad per mane
apsireikštų Dievo darbai!
Kai būdamas penkiolikos
perskaičiau šią Biblijos dalį, per
mane plūstelėjo tokia ramybės
banga, kokios anksčiau nebuvau
patyręs. Norėjau žinoti, kodėl
gimiau be galūnių, tačiau dabar
supratau, kad atsakymą žino tik
Dievas. Turėjau tiesiog su tuo
susitaikyti ir tikėti, kad Jis man
suteiks galimybių.
Niekas nežino, kodėl gimiau su
tokia negalia, kaip niekas nežinojo,
kodėl tas aklas vyras gimė su
savąja. Jėzus sakė, jog taip įvyko
dėl to, kad būtų atskleisti Dievo
darbai.
Tie žodžiai mane nudžiugino ir
suteikė stiprybės. Aš pirmą kartą
suvokiau, kad Kūrėjas manęs
neapleido, nors negalėjau suprasti,
kodėl neturiu galūnių. Aklasis buvo
išgydytas, kad įgyvendintų Jo tikslą.
Aš nebuvau išgydytas, tačiau atėjus
laikui bus atskleista ir mano misija.
Turite suprasti, kad kartais tuoj
pat negaunate taip norimo
atsakymo. Reikia gyventi tikėjimu.
Ir aš turėjau išmokti patikėti savo
gyvenimo galimybėmis. Jei aš galiu
tuo tikėti, jūs taip pat galite.
Pagalvokite apie tai. Vaikystėje
nė nenumaniau, kad neturėdamas
galūnių galėsiu suteikti vilties
begalei žmonių įvairiausiose šalyse.
Sunkus ir slegiantis laikotarpis nėra
malonumas ir, savaime suprantama,
nedžiugina. Tačiau tikėkite, kad
ateis geresni laikai ir malonus bei
turiningas gyvenimas.

SEKTINAS PAVYZDYS

Pirmąkart tikrai patyriau tikėjimo

likimu galią vidurinėje mokykloje
per susirinkimą, kai pirmą sykį
išgirdau motyvuojančią kalbą. Ją
sakė amerikietis, vardu Regis
Debsas, ir tądien tai buvo sunki
užduotis. Mokyklos salėje jo klausė
apie tūkstantį keturis šimtus vaikų.
Buvo karšta ir tvanku. Sena garso
aparatūra traškėjo, garsas
trūkinėjo, o kartais ir visai
dingdavo.
Vaikai nenustygo vietoje, bet jis
visiškai mus užvaldė savo istorija,
pasakodamas, kad jį pagimdė
vieniša Luizianos prostitutė,
maniusi, jog šią „problemėlę“ gali
išspręsti abortas. Regio laimė, ji
nusprendė gimdyti. Pradėjusi lauktis
vaikelio ji neturėjo nei šeimos, nei
gyvenamosios vietos, tad apsistojo
vištidėje.
Vieną naktį lindėdama ten
išsigandusi ir vieniša ji prisiminė,
kad buvusi mokytoja, labai nuoširdi
moteris, buvo kvietusi užeiti, jei
prireiktų pagalbos. Tai buvo ponia
Debs. Ji atvyko iš savo namų
Tenesyje į Luizianą, iš ten parsivežė
nėščią paauglę į savo namus, kur
gyveno su vyru ir šešiais
suaugusiais vaikais, ir priėmė į savo
šeimą. Ponia Debs ir jos vyras
įsisūnijo Regį ir suteikė jam savo
pavardę.
 Regis sakė, kad šie žmonės
diegė jam stiprias moralines
vertybes. Vienas pirmų dalykų,
kurių jie išmokė, buvo tas, kad
nepaisant nei situacijos, nei
aplinkybių visada galima rinktis,
kaip reaguoti – neigiamai arba
teigiamai.
Regis pasakojo, kad beveik
visada pasirinkdavęs tinkamai, nes
tikėdavęs savo gyvenimo
galimybėmis. Jis nenorėjo daryti
bloga, nes vylėsi, kad jo laukia
daugybė gerų dalykų. Labai gerai
įsiminiau jo itin pabrėžtą dalyką:
„Praeities niekada nepakeisite, bet
savo ateitį pakeisti galite!“
Šie jo žodžiai įstrigo man į širdį.
Jis visus sujaudino. Padėjo manyje
pasėti galimybės tapti oratoriumi
grūdą. Man patiko, kad šis kuklus
vaikinas vos per kelias minutes
teigiamai paveikė tokią didelę
nenuoramų grupę. Be to, buvo tikrai
šaunu, kad jis keliavo per pasaulį
tiesiog kalbėti žmonėms ir gauti
atlygį – suteikti jiems viltį!
Grįždamas namo tą dieną
pagalvojau: „Gal ir aš, kaip Regis,
galėsiu kada nors pasidalyti savo
istorija.“ Raginu jus pripažinti, kad
nors dabar ir neaišku, kur link sukti,
nereiškia, kad niekada ir
nepaaiškės. Tikėkite, kad atsiras ir
jūsų istorija. Manau, ji bus
nepaprasta!
6 Ten pat. Laiškas žydams 11, 1.
7 Ten pat. Evangelija pagal Matą 13.
8 Ten pat. Evangelija pagal Joną 9, 2.
9 Ten pat. Evangelija pagal Joną 9, 3.
 KETVIRTAS
SKYRIUS

Mylėkite save su
visais trūkumais

K artą, mums keliaujant po Rytų

Aziją, kalbėjau daugiau nei trims
šimtams Singapūro bendrovių
vadovų ir verslininkų. Kai baigiau ir
klausytojai jau skirstėsi, pamačiau
atskubantį orų vyriškį. Jis atrodė
klestintis ir pasitikintis savimi, kaip
ir kiti čia buvę klausytojai, todėl, kai
priėjo, mane nustebino pirmi jo
ištarti žodžiai.
– Nikai, padėk man, – paprašė
jis.
Kaip sužinojau, šis išsilavinęs
žmogus buvo trijų bankų savininkas,
bet nuolankiai priėjo prie manęs
prašyti pagalbos, nes materialinė
gerovė negelbėjo nuo patiriamo
sielvarto.
 – Turiu puikią keturiolikmetę
dukterį, kuri dėl kažkokios
siaubingos priežasties atrodo sau
negraži kaskart pažiūrėjusi į
veidrodį, – sakė vyriškis. – Mane
liūdina, kad ji nemato, jog iš tikrųjų
yra graži. Ką galiu padaryti, kad ji
pamatytų tai, ką aš matau?
Nesunku suprasti vyriškio
sielvartą, nes pats sunkiausias
dalykas tėvams – ištverti vaikų
kančias. Jis mėgino padėti dukteriai
įveikti, kas labai svarbu,
neapykantą sau, nes jei
nesusitaikome su savimi, kol esame
jauni ir sveiki, kaip bėgant metams
jausimės susidūrę su sveikatos
problemomis? O jei nepatinkame
sau dėl kokios nors nereikšmingos
priežasties, lengva ją pakeisti
daugybe kitų, atsitiktinių ir taip pat
nepagrįstų. Jei susitelksite į
trūkumus, o ne į privalumus,
jaunatviškas nepasitikėjimas gali
nuolat skatinti nusivilti.
Biblijoje sakoma, kad esame
„nuostabiai padaryti“10. Kodėl tada
mums taip sunku mylėti save
tokius, kokie esame? Kodėl taip
dažnai apsikrauname mintimis, kad
esame nepakankamai gražūs,
nepakankamai aukšti,
nepakankamai liekni,
nepakankamai geri? Esu tikras, kad
tas tėvas iš Singapūro labai mylėjo
ir gyrė savo dukterį stengdamasis
įskiepyti jai pasitikėjimą ir
savigarbą. Tėvai ir visi mus mylintys
kaip galėdami stengiasi mus lavinti,
tačiau dėl vienos bendraklasio
replikos arba piktos viršininko ar
bendradarbio pastabos gali perniek
nueiti jų pastangos.
Daromės pažeidžiami ir imame
laikyti save auka, kai kreipiame
dėmesį į tai, ką apie mus mano kiti,
arba pradedame lygintis su kitais.
Kai nenorite priimti savęs, kokie
esate, sunkiau pripažinti ir kitus, o
dėl to galite pasijusti vieniši ir
atskirti. Kartą grupei paauglių
kalbėjau apie tai, kaip norėdami
būti populiarūs jie dažnai mokykloje
vengia draugystės su ne tokiais
patraukliais arba stipriais vaikais.
Patvirtindamas savo žodžius
uždaviau jiems atvirą klausimą:
„Keli iš jūsų norėtų draugauti su
manimi?“
Mano paguodai, dauguma
pakėlė rankas.
Tada juos pribloškė mano
klausimas: „Tai nesvarbu, kaip aš
atrodau, ar ne?“
Keletą minučių patylėjau ir
leidau jiems susivokti. Ką tik
buvome kalbėję, kad norėdami
pritapti vaikai stengiasi dėvėti
reikiamus drabužius, stilingai
apsikirpti, nebūti per daug apkūnūs
arba per liesi, ne per daug įdegti ar
nebūti per daug išbalę.
– Kaip galite norėti draugauti su
vyruku be rankų ir be kojų,
labiausiai išsiskiriančiu iš visų jūsų
kada nors sutiktų žmonių, bet
atstumiate bendraklasius, nes jie
neturi reikiamų džinsų, šviesios
veido odos arba tinkamos vaikščioti
podiumu figūros?
Kai griežtai save vertinate arba
daug iš savęs reikalaujate, linkstate
kritikuoti kitus. Mylėdami save ir
priimdami tokius, kokius jus myli
Dievas, atveriate kelią daug
didesnei ramybei ir pasitenkinimui.
Paaugliai ir jauni žmonės visame
pasaulyje jaučia įtampą dėl tokių
pat dalykų. Buvau pakviestas
kreiptis į Kinijos ir Pietų Korėjos
jaunimą dėl didelio depresijos
kamuojamų žmonių ir savižudybių
skaičiaus tose greitai
besivystančiose, darbščiose šalyse.
Atvykau į Pietų Korėją, kai 2010
metais Vankuveryje vyko žiemos
olimpinės žaidynės. Buvo smagu
visame Seule matyti žmonių
pasididžiavimą ir entuziazmą, Pietų
Korėjos dailiojo čiuožimo karalienei
Kim Ju Na laimėjus pirmą šalyje
olimpinį aukso medalį dailiojo
čiuožimo rungtyje. Susidomėjimas
rezultatu buvo toks didelis, kad per
paskutinį sportininkės pasirodymą
prekyba šalies akcijų rinkoje
sumažėjo perpus.
Visõs Pietų Korėjos krikščionys
mane matė dokumentiniame filme,
o paskui buvau kviečiamas kalbėti
keliose vietose. Ten stebinamai
gilios tikėjimo šaknys. Mane priėmę
Onurio bažnyčios bendruomenės
atstovai sakė, kad Pietų Korėjos
krikščionys yra aistringi misionieriai.
Jie numatė, kad per dešimtmetį
arba du Pietų Korėjoje bus daugiau
misionierių nei Šiaurės Amerikoje, ir
tai – nepaprasta, nes Pietų Korėja
gerokai mažesnė.
Atvykęs į Seulą stebėjausi, kiek
ten daug bažnyčių. Sakoma, šiame
sostinės mieste yra trys didžiausios
krikščionių bažnyčios pasaulyje.
Nors vos prieš šimtą metų
krikščionių Pietų Korėjoje buvo visai
nedaug, dabar beveik trečdalis iš
48 milijonų jos gyventojų vadina
save krikščionimis. Viena tokių
bažnyčių, kurioje kalbėjau, Joido
Evangelijos bažnyčia, vienija
800 tūkstančių narių, lankančių
pamaldas dvidešimt vienuose
maldos namuose.
Mano draugai vyksta į Pietų
Korėją tiesiog apsilankyti tose
bažnyčiose. Maldų susirinkimai būna
nuostabūs – su garsiai kalbamomis
maldomis ir varpelių skambesiu,
pradedančiu kiekvieną naują dalį.
Tačiau net ir esant tokiam
dvasiniam pakilimui žmonės patiria
įtampą. Kai kurie dėl ilgų darbo
valandų. Mokyklose vaikai jaučia
įtampą dėl nuožmios konkurencijos
būti geriausiam. Daugelį jaunų
žmonių slegia jausmas, kad
vienintelė gera yra pirma vieta.
Jeigu jie negauna aukščiausios
pozicijos, jaučiasi pralaimėję.
Drąsinau juos sakydamas, kad
neišlaikę egzamino jie nėra
prastesni. Dievo akyse mes visi
vertingi ir turime mylėti save taip,
kaip Jis mus myli.
Mylėti save ir priimti save tokį,
koks esi, tai nebūtinai būti
egocentriškam ar išpuikusiam. Ši
meilės sau forma reiškia „be
savimeilės“. Kai duodate daugiau,
nei imate. Kai siūlote, nors neprašo.
Kai dalijatės, nors patys nedaug
turite. Kai laimę matote kitų
šypsenose. Kai mylite save ne dėl
savęs. Kai jaučiatės laimingi tokie,
kokie esate, nes laimingus darote
esančius drauge su jumis.
O jei negalite savęs mylėti, nes
niekas daugiau jūsų nemyli? Deja,
tai paprasčiausiai neįmanoma. Juk
ir jūs, ir aš esame Dievo vaikai.
Kiekvienas galime tikėtis
besąlygiškos Jo meilės, Jo malonės
ir Jo atlaidumo. Turime mylėti save,
suprasti savo trūkumus ir atleisti
sau už klaidas, nes Dievas visa tai
daro dėl mūsų.
Keliaudamas Pietų Amerikoje
kalbėjau narkomanų reabilitacijos
centre Kolumbijoje. Susirinkę esami
ir buvę narkomanai visiškai
nevertino savęs kaip žmogaus ir
taip vos nepražuvo vartodami
narkotikus. Sakiau, kad Dievas myli
juos, nesvarbu, kiek laiko jie
svaiginosi. Visų veidai nušvito, kai
per vertėją patikinau, kad Dievas
myli juos besąlygiškai. Jei Dievas
taip mus myli, kad nori atleisti
mums nuodėmes, kodėl mes
negalime atleisti sau ir priimti save
tokius, kokie esame? Šie
narkomanai iš Kolumbijos, kaip ir
bankininko iš Singapūro duktė, taip
pat išklydo iš kelio, nes dėl
kažkokios priežasties nuvertino
savo gyvenimą. Jie jautėsi
nenusipelnę to, ką geriausio gali
pasiūlyti gyvenimas. Sakiau jiems,
kad visi esame verti Dievo meilės.
Jeigu Jis mums atleidžia ir mus
myli, turime atleisti sau, mylėti
save ir stengtis siekti kuo geresnio
gyvenimo.
Kai Jėzaus paprašė įvardyti
svarbiausius įsakymus, jis pasakė,
kad pirmasis – mylėti Dievą visa
širdimi, visa siela, visu protu ir
visomis jėgomis, o antrasis – mylėti
savo artimą kaip save patį. Mylėti
save – tai ne būti savanaudiškam,
patenkintam savimi arba
egoistiškam, o priimti gyvenimą
kaip dovaną, kurią reikia puoselėti
ir ja kaip malone dalytis su kitais.
Užuot galvoję apie savo
trūkumus, nesėkmes arba klaidas,
nukreipkite dėmesį į jums suteiktas
malones ir į tai, kaip galite prisidėti
talentu, žiniomis, išmintimi, kūryba,
stropiu darbu arba gerumu.
Nebūtina gyventi stengiantis
patenkinti kieno nors lūkesčius.
Tobulumo ribas nusistatykite patys.
 ŠVIESKITE IŠ VIDAUS

Psichiatrė ir knygų autorė Elizabeta

Kiubler-Ros sakė, kad žmonės yra
tarsi vitražo langai: „Jie žėri ir
spindi, kai šviečia saulė, o kai
tamsu, jų tikras grožis atsiskleidžia
tik tada, kai šviesa sklinda iš
vidaus.“ Kad galėtumėte gyventi be
ribų, o, svarbiausia, įveikti niūrią
depresiją, polinkį į narkotikus ar
alkoholį arba kitą sunkų
išmėginimą, turite skleisti tą vidinę
šviesą. Turite tikėti savo grožiu ir
verte, tikėti, kad esate svarbūs.
Kad galėtumėte gyventi be ribų,
pirmiausia reikia turėti tikslą. Net
sunkiausiomis aplinkybėmis to tikslo
padės siekti viltis ir tikėjimas
galimybėmis ateityje. Tačiau
norėdami jausti pasitenkinimą, giliai
širdyje turite suvokti, kad esate
verti sėkmės ir laimės. Reikia mylėti
save taip, kaip Dievas myli visus,
kurie tiki.
Turiu draugą, kuris taip savimi
patenkintas, taip susitaikęs su
savimi ir taip noriai dalijasi tuo, kuo
pats apdovanotas, kad, atrodo,
tiesiog spinduliuoja gėrį. Man
patinka būti su juo. Visiems patinka
su juo būti. Kodėl? Nes jis skleidžia
vidinę šviesą. Jis myli save, bet ne
iš tuštybės, jis priima save kaip
palaimintą net ir tada, kai įvykiai
klostosi nepalankiai, net kai
kamuojasi kaip jūs ir aš.
Esu tikras, kad pažįstate ir tokių
pat malonių, ir priešingo tipo
žmonių, atstumiančių visus piktumu
ir nepasitenkinimu. Jei
nesusitaikote su tuo, tik kenkiate
sau ir pasmerkiate save vienatvei.
Jei neskleidžiate vidinės šviesos,
galbūt manote, kad kiti jus
pripažins, pasitikės ir padės jaustis
vertinamam. Tačiau tai – tiesiausias
kelias į nusivylimą, nes pirmiausia
patys turite save palankiai vertinti.
Vienintelis svarbus jūsų asmenybės
grožio ir vertės matas turi sklisti iš
vidaus.
Suprantu: lengva pasakyti, bet
sunku padaryti. Aš taip pat dėl to
kamavausi. Kaip krikščionių tėvų
vaikas visada buvau mokomas, kad
Jėzus myli mane ir kad buvau
sukurtas pagal Jo planą.
Suprantama, visi mano tėvų Biblijos
mokymai ir visos šeimos pastangos
įkvėpti mane sudužo į šipulius, vos
tik vienas pasipūtęs berniūkštis
pribėgęs prie manęs sušuko: „Tu –
apsigimėlis!“
Gyvenimas būna žiaurus.
Žmonės kartais visai negalvoja, ką
sako, arba būna tiesiog bjaurūs. Tad
turite ieškoti vidinės stiprybės, o jei
nepavyksta, pažvelkite aukštyn, į
Dievą – pagrindinį stiprybės ir
meilės šaltinį.
Savęs pripažinimas ir savimeilė –
svarbūs dalykai, bet šiomis
dienomis dažnai klaidingai
suprantami. Turite mylėti save kaip
Dievo meilės atspindį ir kaip
asmenį, atsiųstą į šį pasaulį atlikti
tam tikros misijos. Daugelis
paauglių ir suaugusiųjų žiūri į tai
paviršutiniškai – nukrypsta į
narcisizmo kraštutinumus ir
nuolaidžiauja savo norams. Taip
dažnai atsitinka dėl grožio ir šlovės
kulto, iškeliamo realybės šou
laidose, filmuose, internetinių
svetainių ir kituose vaizdo įrašuose.
Žiūrint tokias programas
pamirštama, kad gyvenime yra
svarbesnių tikslų, negu gražiai
atrodyti, prabangiai gyventi ir
megzti intymius santykius.
Nenuostabu, kad daugiau
garsenybių galima pamatyti
reabilitacijos įstaigose nei
bažnyčioje. Daugelis jų garbina
tuštybės, išdidumo ir geidulių
dievus.
Nemanau, kad ankstesnėms
kartoms buvo meluojama tiek kiek
dabartinėms. Mus nuolat apipila
pranešimais, kad norėdami būti
patenkinti, mylimi, vertinami ir
laikomi pasiturinčiais turime
atrodyti ir gyventi pagal tam tikrus
standartus, važinėti tam tikru
automobiliu. Pasiekėme pavojingą
mūsų kultūrai ribą: vaidmuo sekso
filme laikomas keliu į šlovę, turtą ir
pasitenkinimą.
Ar nemanote, kad pasaulyje
būtų geriau, jei paparacai vaikytųsi
pažangius koledžų absolventus arba
misionierius, atnešančius vaistų ir
teikiančius vilties vargšams bei
skurstantiems, o ne persekiotų iš
reabilitacijos centrų išėjusius
žmones, turinčius teistumą ir adatų
randų? Bet ne viskas prarasta.
Mačiau, kiek daug žmonių, jaunų ir
senų, dalyvaujančių religinėse
apeigose ir padėkos Dievui
šventėse, ieško pasitenkinimo
mokydamiesi mylėti artimą.
Žiūrėjau, kaip paaugliai ir
suaugusieji leidžia atostogas
statydami namus trečiojo pasaulio
šalyse ir padėdami nepasiturintiems
nuskurdusiose Šiaurės Amerikos
srityse. Ne visi kraustosi iš proto dėl
plastinės chirurgijos, riebalų
nusiurbimo ir „Louis Vuitton“
rankinių.
Kai pakliūvate į materialinių
gėrybių ir paviršutinio grožio
spąstus ir leidžiate kitiems spręsti,
kokia jūsų vertė, atiduodate per
daug savęs ir veltui rizikingai
švaistote jums skirtas malones.
Pažiūrėjusi filmą apie mane Kristė
rašė: „Jūs padėjote man suvokti, ką
reiškia būti mylimai, kai nemyli pati
savęs. Mačiau jus prieš metus ir vėl
pamačiau dabar. Supratau, kad turiu
pasakyti, ką dėl manęs padarėte.
Jūs išmokėte apsiginti, mylėti save
tokią, kokia esu, ir paprasčiausiai
gyventi taip, kaip noriu... Beje,
dabar, kai kitaip jaučiuosi, mano
draugas pastebėjo, kad labai
pasikeičiau, ir yra jums dėkingas.
Jis vis nerimavo dėl manęs,
baiminosi, kad galiu iškrėsti
kvailystę ir pakelti prieš save ranką.
Tačiau dabar aš kitokia, ir mano
gyvenimas daug džiugesnis!“

PRIIMKITE SAVE TOKIUS, KOKIE

ESATE

Pritariau Kristės minčiai, nes ir aš

buvau išgyvenęs tą patį. Buvau
septynerių, kai vieną dieną
negailestingai atstumtas ir
nusivylęs parėjau namo ir ilgai
žiūrėjau į veidrodį. Dauguma
paauglių nerimauja dėl spuogų arba
nepaklusnios šukuosenos. Man visos
bėdos kilo dėl to, kad neturėjau
galūnių.
„Esu tikrai keistai atrodantis
vaikis“, – maniau.
Mane apėmė sielvartas.
Maždaug penkias minutes gailėjau
savęs. Tada išgirdau vidinį balsą:
„Gerai, tu neturi kai kurių dalių, kaip
sako mama, bet turi gerų bruožų.“
„Pasakyk nors vieną. Na, rask
bent vieną, ir to pakaks“, –
pamaniau.
Dar šiek tiek patyrinėjau savo
atvaizdą veidrodyje ir galiausiai
radau kai ką teigiamo.
 „Turiu gražias akis. Mergaitės
sakė, kad mano akys gražios. Bent
jau tai turiu! Ir niekas man to
nepakeis. Mano akys niekada
nepasikeis, tad visada turėsiu
gražias akis.“
Kai sugenda nuotaika dėl to, kad
jus įskaudino, pasityčiojo arba
įžeidė, pasižiūrėkite į veidrodį ir
raskite kokį nors požymį, kuris jums
patinka. Tai nebūtinai turi būti fizinė
savybė. Gali būti gebėjimas,
charakterio bruožas arba dar kas
nors, ką vertinate. Kurį laiką
galvokite apie tą dalyką. Dėkokite
už jį ir žinokite, kad jūsų grožis bei
vertė išskirtinai duoti tik jums
vieniems.
Neišsisukinėkite ir nesakykite:
„Aš nieko ypatingo neturiu.“ Mes
tokie griežti sau, ypač kai
nepalankiai sau lyginamės su kitais.
Dažnai pastebiu tą dalyką
kalbėdamasis su paaugliais.
Daugelis jų kamuojasi, nes jaučiasi
nevisaverčiai arba mano, kad
niekas niekada jų nemylės.
Todėl visada sakau jiems: „Myliu
jus tokius, kokie esate. Jūs man
gražūs.“
Tai paprasti žodžiai, ištarti
keistai atrodančio nepažįstamojo.
Dažnai sakau juos susitikimuose su
moksleiviais ir jaunimo grupėse.
Pasirodo, šie paprasti mano žodžiai
juos sujaudina. Tiesą sakant,
reakcija būna gana nepaprasta.
Dažnai pasigirsta prislopintas
verkšlenimas arba užgniaužtas
šniurkščiojimas. Pamatau nuleidusią
galvą mergaitę arba delnais veidą
užsidengusį berniuką. Paskui per
visą patalpą tarsi užkratas nuvilnija
galinga emocijų banga. Per jaunus
veidus ritasi ašaros. Nuo slopinamų
kūkčiojimų virpa pečiai. Mergaitės
susiglaudžia. Berniukai, slėpdami
veidus, išeina.
Kai pirmuosius kartus taip
atsitiko, buvau nustebintas: „Kas
atsitiko? Kodėl jie taip stipriai
reaguoja?“
Į tuos klausimus atsakė patys
susirinkusieji. Po mano kalbų tiek
jauni, tiek seni rikiuojasi į eilę, kad
mane apkabintų ir pasidalytų
jausmais. Ir vėl būnu priblokštas.
Kartais jie stovi laukdami po kelias
valandas.
Dabar esu gana simpatiškas
vyrukas, tačiau žmonės stovi eilėse
ne dėl to, kad mane apkabintų, mat
esu toks juokingai išvaizdus. Regis,
juos patraukia mano skleidžiama
galinga jėga, kurios daugumai labai
trūksta gyvenime, tai – besąlygiška
meilė ir savęs pripažinimas.
Kristės elektroninis laiškas –
vienas iš daugelio įprastų dažnų
laiškų. Taip pat neretai asmeniškai
kalbuosi su jaunais ir senais
žmonėmis, norėjusiais gyvenimą
baigti savižudybe, nes jie nemokėjo
mylėti savęs. Kai esate
įžeidinėjami, galite atsiriboti nuo
jus skaudinančių žmonių, tačiau nuo
savo širdies atsiriboti neišeis. Ir tik
tada, kai mylėsite save tokius,
kokie esate, mylėsite už įgimtą
vidinį ir išorinį grožį, tik tada
trauksite kitus, kurie taip pat matys
jūsų grožį.
 MYLĖKITE SAVE TAIP, KAD
GALĖTUMĖTE
IŠ SAVĘS PASIJUOKTI

Draugai ir tie, kurie mus myli, gali

be perstojo kasdien kartoti, kad
esame gražūs, mylimi ir kad blogi
laikai praeis, bet dažniausiai
numojame ranka į tuos palaikančius
žodžius ir labiau paisome
užgauliojimų. Aš labai ilgai taip
dariau. Tėvai skirdavo daugybę
laiko, kad ištaisytų vieno arba kito
iš manęs pasijuokusio vaiko
padarytą žalą. Tačiau galų gale
vienas iš bendraamžių ėmėsi mane
palaikyti ir aš pasikeičiau. O kai
viena mergaitė iš mano klasės
pasakė, kad gražiai atrodau, visą
mėnesį skrajojau padangėse.
Žinoma, po kurio laiko, sulaukęs
trylikos, vieną rytą atsibudau su
spuogu ant nosies. Neatrodžiau
gražiai. Jis buvo didžiulis, lyg
prinokęs pomidoras.
– Tik pažiūrėk, kas čia! Baisu, –
ištariau mamai.
– Nenudraskyk jo, – patarė
mama.
„Kažin kaip galėčiau jį
nudraskyti?“ – pamaniau.
Išėjau į mokyklą jausdamasis
šlykščiausiu vaikiu pasaulyje.
Kaskart riedėdamas per klasę ir
žvilgtelėdamas į savo atvaizdą
languose norėdavau bėgti ir slėptis.
Vaikai spoksojo į tą spuogą. Vis
tikėjausi, kad praeis, tačiau po
dviejų dienų jis pasidarė dar
didesnis – tapo didžiausiu ir
raudoniausiu spuogu visoje
visatoje. Pradėjau įsivaizduoti, kad
vieną dieną pasidarys didesnis už
mane.
Baisusis darinys nė neketino
nykti! Praėjus net aštuoniems
mėnesiams, mano didysis spuogas
vis dar tebepūpsojo. Jaučiausi tarsi
Raudonos nosies dienos akcijos
dalyvis. Galiausiai mama nusprendė
parodyti mane dermatologui.
Paprašiau pašalinti tą spuogą, net
jei reikėtų operacijos. Gydytojas
tyrinėjo jį pasiėmęs didinamąjį
stiklą – tarsi be jo nematytų – ir
pasakė:
 – Hm. Tai ne spuogas.
„Kad ir kas tai būtų, –
pamaniau, – geriau juo nusikratyti.“
– Tai patinusi riebalinė liauka, –
pasakė gydytojas. – Galiu pašalinti
ją, bet liks randas, didesnis už tą
raudoną tašką.
„Raudonas taškas?“
– Ji tokia didelė, kad trukdo man
matyti, – paprieštaravau.
– Tai geriau visą gyvenimą
turėsite randą? – paklausė
gydytojas.
Didysis „ne spuogas“ liko man
ant nosies. Dar kurį laiką
meldžiausi, kad jis liautųsi mane
nervinęs, o galiausiai ryškiai
raudonas bumbulas ant nosies ėmė
jaudinti ne labiau nei kiti mano
trūkumai. „Jei žmonės nenori su
manim kalbėtis, tai jų bėdos“, –
nutariau aš.
Pamatęs ką nors spoksant į jį,
pasišaipydavau. Sakydavau, kad
auginu dar vieną nosį, kurią
galėčiau parduoti juodojoje rinkoje.
Kai žmonės pajusdavo, kad galiu
pasijuokti iš savęs, jie drauge su
manimi pasijuokdavo ir atjausdavo.
Šiaip ar taip, kas nėra turėjęs
spuogų? Net Bredas Pitas turėjo.
Kartais patys iš smulkmenų
vežimą priskaldome per rimtai ką
nors priimdami. Juk spuogas –
smulkmena. Mes visi esame tobulai
netobuli žmonės, kai kurie gal
labiau nei kiti, ir visi turime ydų bei
trūkumų. Svarbu per daug
nesureikšminti kiekvieno spuogelio
ar raukšlelės, nes vieną dieną galite
patirti tikrai rimtą nesėkmę. Ir ką
tada darytumėte? Tad būkite
pasirengę pasijuokti iš nežymių
gyvenimo niuktelėjimų į pakaušį ar
trinktelėjimų per nosį.
Įrodyta, kad juokas mažina
įtampą išskirdamas hormonus
endorfinus – natūralias
atsipalaiduoti padedančias
medžiagas, kurios dar ir palaiko
gerą imuninės sistemos būklę,
gerina kraujotaką, dėl to į smegenis
patenka daugiau deguonies.
Neblogai, ar ne? Be to, tyrimai
parodė, kad juokdamiesi tampate
gražesni. Dviguba nauda!
 GROŽIS AKLAS

Ar žinote, kas tikrai komiška?

Tuštybė – juokingas dalykas, nes
vos tik imate galvoti, kad gražiai
atrodote, esate seksualūs ir verti
puikuotis ant žurnalo „Žmonės“
viršelio, gaunate gyvenimo pamoką,
parodančią, kad iš tiesų grožį
kiekvienas supranta savaip ir kad
žmogaus išorė nėra tokia svarbi
kaip vidus.
Neseniai sutikau aklą penkerių
metų australę. Mes dalyvavome
masiniame bėgime, skirtame
surinkti lėšų vaikams, kuriems reikia
medicininės įrangos. Po renginio
mergaitės mama, privedusi ją prie
manęs, paaiškino, kad gimiau be
rankų ir be kojų.
Aklieji kartais nori paliesti mano
kūną, kad įsivaizduotų, kaip atrodo
žmogus be galūnių. Paprastai
neprieštarauju, tad kai mergaitė
paklausė mamos, ar gali pati
„pažiūrėti“, sutikau. Mergaitės
mama perbraukė jos ranka man per
pečius ir mažąją kairę mano kojytę.
Mergaitės reakcija buvo įdomi. Ji
buvo labai rami, kai palietė mano
tuščią rankovę ties petimi ir mano
keistąją kojytę. O uždėjusi rankas
man ant veido suspigo!
Buvo juokinga.
– Ką? Išsigandai mano gražaus
veido? – paklausiau juokdamasis.
– Ne! Tu visas plaukuotas! Gal tu
vilkas?
Ji dar niekada nebuvo lietusi
barzdos. Pajutusi mano šerius
mergaitė susijaudino ir pasakė
mamai, kad ją nuliūdino mano
plaukuotumas! Ta mergaitė savaip
suprato, kas malonu, o mano
barzda, akivaizdu, tokia nebuvo. Aš
ne įsižeidžiau, bet nudžiugau, nes
patyriau, kad kiekvienas tikrai
savaip mato – ir palietęs supranta –
grožį.

DŽIAUKITĖS SAVITUMU

Mes, žmonės, esame paiki. Pusę

savo gyvenimo stengiamės pritapti
prie visų, o kitą pusę – išsiskirti iš
jų. Kodėl taip yra? Aš dėl to kaltas
ir, esu tikras, jūs taip pat, nes,
regis, tai yra mūsų žmogiškosios
prigimties dalis. Kodėl negalime
būti savimi patenkinti žinodami, kad
esame Dievo kūriniai, sukurti
atspindėti Jo didybę?
Kai buvau moksleivis, beviltiškai
norėjau pritapti, kaip ir visi
paaugliai. Ar esate pastebėję, kad
net tie paaugliai, kurie nori būti
„kitokie“, paprastai draugauja su
tais, kurie rengiasi, kalba ir elgiasi
taip pat kaip jie? Tad kas iš to,
draugužiai? Kaip galite būti kitokie,
jei visi, su kuriais draugaujate, taip
pat juodai rengiasi, juodai lakuoja
nagus, juodai dažosi lūpas ir juoda
spalva apveda akis? Argi tada
nesate tokie pat kaip visi?
Tatuiruotės ir visur veriami
auskarai pasidarė tarsi maištingas
tvirto individualizmo pareiškimas.
Dabar net apsipirkti ateinančios
jaunos mamos turi tatuiruočių ir
auskarų. Gal išreikšti savitumą būtų
galima geresniu būdu, nei sekti ta
pačia mada kaip visos mamytės
prekybos centruose?
 Priėjau išvadą, kuri galėtų būti
naudinga ir jums. Nutariau, kad
mano grožis yra mano
išskirtinumas, kad nesu toks kaip
visi. Aš toks – vienintelis. Niekas
niekada nepavadins manęs
paprastu arba vienu iš daugelio.
Manęs gali nematyti iškilusio virš
minios, tačiau neabejotinai
išsiskiriu.
Tokia nuomonė man labai
palanki, nes dažnai sulaukiu keistos
reakcijos tiek iš vaikų, tiek iš
suaugusiųjų, kurie pamato mane
pirmą kartą. Vaikai linkę manyti,
kad aš iš kitos planetos arba esu
kažkokia pabaisa. Paaugliai
susikuria vaizduotėje fantazijų, kad
visam gyvenimui taip buvau
suluošintas žudiko su kirviu arba ko
nors taip pat siaubingo. Suaugusieji
irgi prisigalvoja keistenybių. Jie
dažnai įtaria, kad esu manekenas
arba marionetė.
Kartą, kai lankiausi pas gimines
Kanadoje, jie pirmą kartą per
Heloviną vaikščiojo po namus kartu
su manimi. Visą mano kūną dengė
didelė baisi senio kaukė. Iš pradžių
manimi niekas labai nesistebėjo,
nes negalvojo, kad esu žmogus.
Galiausiai tą supratome, kai viena
moteris į mano krepšį įmetė keletą
mano mėgstamų ledinukų ant
pagaliuko, o aš pasakiau:
– Ačiū! Vaišės arba pokštas!
Moteris suspigo ir atšoko.
– Ar viduje yra vaikas?! – sušuko
ji. – Maniau, kad nešiojatės lėlę.
„Vadinasi, esu gana mielas“, –
pamaniau.
Jausdamasis žvitrus, įvairiose
situacijose pasinaudodavau savo
išskirtinumu. Mėgstu su pusbroliais
ir draugais lankytis prekybos
centruose. Kartą prieš keletą metų
buvome parduotuvių alėjoje
Australijoje ir pamatėme vitriną su
demonstruojamais „Bond“ firmos
apatiniais, australišku firmų
„Haines“ ar Jockey“ variantu, ilgai
populiaria trumpikių rūšimi.
Manekenui buvo apmautos
aptemptos „Bond“ trumpikės. Jo
kūnas buvo kaip mano – be galūnių,
tik galva su liemeniu ir gražus
„šešių pagalvėlių“ pilvo presas. Aš
taip pat mūvėjau „Bond“ firmos
apatines kelnaites, tad su
pusbroliais nutarėme, kad galėčiau
būti modeliu toje vitrinoje. Mes
įėjome į parduotuvę, ir pusbroliai
įkėlė mane į vitriną netoli
manekeno.
Penkias minutes erzinau po
prekybos centrą mėgstančius
slampinėti paauglius. Kai tik kas
nors sustodavo prie vitrinos arba
pažvelgdavo į mane, aš, didelei jų
nuostabai ir siaubui, imdavau
tampytis, šypsotis, merkti akį arba
lankstytis. Be abejo, ši išdaiga buvo
labai juokinga mano bendrininkams,
stebintiems iš lauko. Vėliau jie
pareiškė, kad tikrai galėčiau dirbti
manekenu prekybos centro
vitrinoje, jei nesisektų oratoriaus
karjera.

BŪKITE LINKSMI

Išmokau pasijuokti iš savo negalios

ir keistos reakcijos, kurią ji sukelia,
tačiau yra dar geresnis būdas
nugalėti abejones, kai nepajėgiate
gerbti savęs ir mylėti save tokius,
kokie esate. Užuot galvoję vien apie
savo kančias, padėkite kitiems
palengvinti jų sielvartą. Nukreipkite
dėmesį į asmenį, kuriam galite būti
reikalingi.
Prisidėkite prie sriubą dalijančių
savanorių. Rinkite pinigus
našlaičiams. Organizuokite labdaros
rinkimo akciją nukentėjusiems nuo
žemės drebėjimo. Ieškokite rėmėjų,
galinčių paaukoti lėšų, jei
dalyvausite labdaros žygyje
pėsčiomis, dviračiais arba šokių
maratone. Atsitieskite ir
pagelbėkite.
Taip išsiaiškinkite, koks yra
galbūt tinkamiausias sprendimas
tam, kuriam nepasiseka įžiebti
vidinės meilės liepsnos.
Jei negalite išspręsti savo bėdų,
padėkite jas spręsti kitiems. Juk
geriau duoti negu gauti, tiesa? Jei
nemylite savęs, tai dovanokite save
kitiems. Tada nustebsite pasijutę
vertinami.
Kaip tą sužinojau? Nagi, bičiuli,
pažvelk į mane. Pagalvok apie
mano gyvenimą. Ar tau atrodau
kaip laimingas ir patenkintas
žmogus?
Plastinė nosies operacija
nesuteikia džiaugsmo visam
gyvenimui. Įsigytas feraris nesužavi
milijonų žmonių. Jau turite tai, dėl
ko galite būti mylimi ir vertinami,
tereikia tik parodyti ir padidinti visa,
ką turite savyje. Ne visada būsite
tobuli, ir tai puiku. Svarbu ne gauti
tai, kas tobula gyvenime, o siekti
tobulumo.
 Nesiliaukite siekti, tobulėti,
atiduoti viską, ką tik galite, kad
paskui pažvelgtumėte į nuveiktus
darbus ir ištartumėte: „Padariau
geriausia, ką galėjau.“
Dabar pat pažiūrėkite į veidrodį
ir pasakykite: „Esu toks, koks esu, ir
priimu iššūkį tapti geriausias, koks
tik galiu.“ Esate gražūs, nes Dievas
sukūrė jus, kad vykdytumėte Jo
užduotį. Jūsų tikslas – išsiaiškinti,
kokia ta užduotis, pasitelkti viltį,
vadovautis tikėjimu ir kuo daugiau
pasinaudoti savo savitumu.
 Mylėti ir pripažinti save –
vienintelis garantuotas vaistas nuo
savigailos ir įsivaizdavimo, kad
esate auka. Narkotikai, alkoholis ir
paleistuvavimas tik laikinai
palengvina gyvenimą, o galiausiai
suteikia tik daugiau kančios. Kai
supratau, kad esu Dievo vaikas ir
dalis Jo plano, mano gyvenimas
pasikeitė visam laikui. Galite
netikėti Kristaus, bet patikėkite
savo verte ir tikslu, dėl kurio esate
šiame pasaulyje.
 BŪKITE DRAUGAS IR BŪKITE
LAIMINGAS

Galiu duoti gerą patarimą: kad

jaustumėtės laimingi, turite padėti
kitiems ir pasitelkdami savo
gebėjimus, protą bei asmenybės
ypatumus palengvinti jiems
gyvenimą. Vos nenutraukiau jo, tad
neperdedu sakydamas, kad tokia
pagalba man viską pakeitė.
Man buvo šešiolika ir tuo metu
mokiausi Rankorno valstybinėje
vidurinėje mokykloje Kvinslande. Po
pamokų paprastai turėdavau
valandą arba ilgiau laukti, kol mane
parveš namo. Dažniausiai tą laiką
praleisdavau kalbėdamasis su
vaikais arba šauniu žmogumi, ponu
Arnoldu. Jis buvo ne direktorius ir
net ne mokytojas, o mokyklos
sargas. Tačiau ponas Arnoldas buvo
iš tų, kurie skleidžia vidinę šviesą.
Jis buvo toks ramus ir patenkintas
apsirengęs darbo drabužiais, kad
visi jį gerbė ir džiaugėsi būdami su
juo.
Su ponu Arnoldu buvo galima
pasikalbėti bet kuria tema. Jis buvo
dvasingas ir išmintingas. Kartais per
pietų pertrauką jis vesdavo
pokalbius su krikščioniškuoju
jaunimu. Pakvietė prisidėti ir mane,
nors sakiau, kad jaučiuosi
nepakankamai subrendęs religijai.
Bet man jis labai patiko, tad
pradėjau lankyti užsiėmimus.
Per tuos susibūrimus ponas
Arnoldas ragino vaikus kalbėti apie
savo gyvenimą, tačiau aš vis
nesiryždavau.
– Nagi, Nikai, norėtume išgirsti
tavo pasakojimą, – sakydavo jis. –
Norime daugiau sužinoti apie tave ir
kas tavo mintyse.
– Neturiu ko pasakoti, –
sakydavau.
Ir taip atsikalbinėjau tris
mėnesius. Galiausiai ponas
Arnoldas mane palaužė. Kiti vaikai
labai atvirai kalbėjo apie savo
jausmus bei išgyvenimus, tad
pagaliau ir aš nutariau papasakoti
apie save per kitą susirinkimą.
Labai jaudinausi, net užsirašiau kai
kurias svarbiausias mintis.
(Suprantu – esu pavėpęs.)
Nesitikėjau, kad kam nors
padarysiu įspūdį. Tiesiog norėjau
atlikti tą užduotį ir išeiti – bent jau
taip pasakiau sau. Iš dalies norėjau
parodyti kitiems, kad turiu tokius
pat jausmus, kad mane skaudina
tokie pat dalykai, kad bijau to
paties, ko ir jie.
Tą dieną maždaug dešimt
minučių kalbėjau apie tai, kaip
augau be rankų ir be kojų.
Pasakojau tiek liūdnas, tiek
linksmas istorijas. Nenorėjau
atrodyti kaip auka, tad kalbėjau
apie savo pergales. Kadangi tai
buvo krikščionių grupė, pasakiau ir
tai, kad kartais jausdavausi, tarsi
Dievas būtų mane pamiršęs arba
tarsi būčiau viena iš retų Jo klaidų.
Paskui paaiškinau, kad ilgainiui
ėmiau suprasti, jog galbūt Jis turi
man planą, tik aš dar jo nežinau.
– Pamažu mokausi patikėti, kad
nesu klaida, – ištariau tikėdamasis
juoko.
Iš tikrųjų man taip palengvėjo,
kai pakalbėjau apie tuos dalykus,
kad norėjosi pravirkti. Mano
nuostabai, verkiau ne aš, o
dauguma vaikų.
– Ar aš taip blogai kalbėjau? –
paklausiau pono Arnoldo.
– Nikai, tu kalbėjai labai gerai.
Iš pradžių pamaniau, kad jis taip
pasakė nenorėdamas įskaudinti, o
vaikai apsimetė, jog juos sujaudino
mano pasakojimas. Juk vis dėlto jie
krikščionys. Iš jų buvo tikimasi
jautrumo.
Tačiau tada vienas vaikinas
pakvietė mane kalbėti jo lankomos
jaunimo grupės nariams. Paskui
kitas vaikas paprašė ateiti į jo
sekmadieninės mokyklos klasę. Per
kitus dvejus metus sulaukiau
daugybės kvietimų pasakoti savo
istoriją bažnytinėse grupėse,
jaunimo ir savanorių organizacijose.
Mokydamasis vidurinėje
mokykloje vengiau krikščioniškų
grupių, nes nenorėjau būti
vadinamas geradariu dvasininko
vaiku, kuriam rūpi tik religija.
Elgiausi bjauriai ir kartais keikiausi,
kad būčiau laikomas normaliu
vaikinu. Tiesą sakant, tada dar
nebuvau priėmęs savęs tokio, koks
esu.
Akivaizdu, kad Dievas turi
humoro jausmą. Jis įkalbėjo mane
tarti žodį tokioje grupėje, kurioje
vengiau apie tai pasakoti, ir kaip tik
ten Jis atskleidė man gyvenimo
tikslą. Parodė, kad nors nesu
tobulas, turiu turtą, kuriuo galiu
pasidalyti, ir malonę, kad galėčiau
palengvinti naštą kitiems.
Tas pat tinka ir jums. Mes
dalijamės savo netobulumu.
Dalykimės gautomis dovanomis.
Įsigilinkite į save. Ten rasite šviesą,
pasirengusią įsižiebti.
10 Ten pat. Psalmynas 139, 14: „Šlovinu
tave, nes esu nuostabiai padarytas. Tavo
visi darbai nuostabūs, – tai žinau labai
gerai.“
 PENKTAS
SKYRIUS

Svarbiausia –
požiūris

K ad galėčiau tvarkyti susitikimų su

žmonėmis reikalus, įkūriau įmonę
„Svarbiausia – požiūris“, nes be
teigiamo nusiteikimo niekada
nebūčiau galėjęs perkopti savo
negalios ir užmegzti ryšio su tiek
daug žmonių.
Gal norisi pasišaipyti iš sąvokos
„požiūrio nustatymas“, nes tuos
žodžius matote visuose
motyvaciniuose plakatuose ir
paskaitų medžiagoje. Tačiau tikrai
turite reguliuoti savo požiūrį,
reaguoti į neigiamas nuotaikas ir
keisti elgesį, trukdantį gyventi be
apribojimų. Psichologas ir filosofas
Viljamas Džeimsas, Harvardo
universiteto dėstytojas, sakė, jog
vienas didžiausių jo kartos atradimų
buvo suvokimas, kad keisdami savo
požiūrį galime pakeisti savo
gyvenimą.
Nesvarbu, suprantate tą ar ne,
pasaulį matote iš savo taško arba
turite nuomonę, kas gerai ir kas
blogai, kas teisinga, o kas klaidinga,
ir kas dora arba nedora. Tuo ir
grindžiate savo sprendimus ir
veiksmus, todėl jei nesisekė tai, ką
darėte, pakoreguokite savo požiūrį
ir pakeisite gyvenimą.
Manykite, kad jūsų požiūris –
nuotolinis televizoriaus valdymo
pultelis. Jeigu nepatinka programa,
kurią žiūrite, tiesiog čiumpate
pultelį ir pakeičiate ją. Panašiai, jei
netenkina rezultatai, galite pakeisti
ir savo požiūrį, nepaisydami jokių
galimų sunkumų.
Muzikos mokytoja Linda parašė,
kaip jos stebinantis požiūris padėjo
įveikti vaikystėje patirtą nelaimę,
galėjusią nesunkiai sugriauti jos
gyvenimą. Kai ji buvo vos įpusėjusi
pradžios mokyklą, smarkiai
nukentėjo automobilio avarijoje.
Dvi su puse dienos Linda buvo
komos būsenos, o atsigavusi
negalėjo nei vaikščioti, nei kalbėti,
nei valgyti.
Nors gydytojai gąsdino, kad ji
turės psichikos sutrikimų ir negalės
nei normaliai kalbėti, nei vaikščioti,
jos protas, kalba ir kūnas pamažu
taisėsi. Tiesą sakant, vienintelė po
baisios avarijos Lindai likusi
medicininė problema – dėl
pažeistos dešinės akies prastai
mato.
Ši moteris kentė neįtikimus
skausmus, patyrė daug operacijų ir
blogai mato. Ji tikrai galėtų būti
pikta ir jaustis auka. Vargu ar
galėtumėte šią moterį kaltinti, jeigu
ji manytų, kad gyvenimas buvo jai
neteisingas. Tačiau jos požiūris
kitoks.
„Kartais jaučiuosi sugniuždyta,
kad mano akys nevienodai mato, –
rašė man Linda. – Bet tada
prisimenu, kas man buvo atsitikę,
kuo tai galėjo baigtis, ir suvokiu,
kad Dievas išgelbėjo mane dėl tam
tikros priežasties – savo gyvenimu
liudyti Jo darbus. Per mano akį
Dievas tarsi primena, kad nesu
tobula, tačiau tai nieko nereiškia.
Turiu visiškai Juo pasitikėti ir būsiu
stipri. Dievas per mano akies
silpnumą norėjo parodyti savo
galią – aš esu silpna, bet Jis yra
stiprus.“
Linda nutarė priimti pablogėjusį
regėjimą kaip dalį Dievo „tobulo
plano mano gyvenimui, – rašė ji. –
Jis pakeitė mano požiūrį į
gyvenimą, kuris, žinau, gali bet
kada baigtis, todėl visą laiką
stengiuosi gyventi dėl Jo. Taip pat
visada stengiuosi į viską žvelgti
pozityviai, skirti visą save Dievui ir
kitiems, nuoširdžiai rūpintis visais
aplinkiniais“.
Užuot keikusi savo ribotą
regėjimą, Linda yra dėkinga, kad
gali mąstyti, kalbėti, vaikščioti ir
daugeliu atžvilgių gyventi normalų
gyvenimą. Jūs ir aš taip pat galime
pasirinkti požiūrį, kaip tai padarė
Linda.
Dėl to nereikia būti šventuoju.
Kai atsitinka nelaimė arba ištinka
krizė, visiškai normalu ir galbūt
naudinga patirti tiek baimę, tiek
pyktį, tiek liūdesį, tačiau galiausiai
turime pasakyti: „Aš dar čia. Ar
noriu likusį savo gyvenimą tik
niurzgėti, ar noriu nugalėti praeitį ir
siekti svajonių?“
Ar lengva tą padaryti? Nelengva.
Reikia didelio ryžto, ką jau kalbėti
apie tikslą, viltį, tikėjimą ir
įsitikinimą, kad turite talentų ir
gebėjimų, kuriais galėtumėte
dalytis. Bet Linda yra viena iš
daugelio žmonių, parodžiusių, ką
gali pozityvus požiūris. Labai sena,
laiko patikrinta, neginčijama tiesa:
tiek jūs, tiek aš nepajėgūs visiškai
kontroliuoti to, kas mums nutinka,
bet galime pasirinkti, kaip į tai
reaguoti. Pasirinkę tinkamą požiūrį,
įveiksime visus sunkumus.
Deja, galbūt nepavyks įveikti
jums gresiančio didelio
nemalonumo. Uraganas gali
sugriauti jūsų namą. Girtas
vairuotojas gali suniokoti jūsų
automobilį. Darbdavys gali atleisti
jus iš darbo. Jūsų antroji pusė gali
pasakyti: „Man reikia pagyventi
atskirai.“ Kartais visi pasijuntame
nemaloniai nustebinti. Ar užkluptų
liūdesys, ar bloga savijauta,
galiausiai susiimkite ir paklauskite:
„O kas toliau?“ Paunkščioję, išlieję
jausmus arba visas ašaras,
susiimkite ir nusistatykite požiūrį.

STIPRINKITĖS

Galite pakeisti požiūrį ir gyvenimą

nevartodami tablečių,
nesilankydami pas psichoterapeutą
ir nekopdami į kalnus pasitarti su
dvasiniu vadovu. Kol kas šioje
knygoje raginau ieškoti tikslo, turėti
vilties, tikėti galimybėmis gyvenime
ir mylėti save tokius, kokie esate.
Šios savybės padeda tvirtą pagrindą
ir įkvepia optimizmo, nes jos
reikalingos tarsi energijos šaltinis
norint nusistatyti požiūrį, panašiai
kaip televizoriaus valdymo pulteliui
reikalingi elementai.
Ar esate sutikę klestintį, savimi
patenkintą, laimingą pesimistą?
Man nepasitaikė. Mat galimybę
tvarkyti savo emocijas suteikia
optimizmas. O pesimizmas silpnina
valią ir leidžia nuotaikai valdyti
veiksmus. Žvelgdami optimistiškai
galite pareguliuoti požiūrį taip, kad
rastumėte kuo geresnę išeitį iš
blogos padėties. Tada kartais reikia
pažvelgti į situaciją iš kitos pusės,
nes jei negalite pakeisti aplinkybių,
galite pakeisti požiūrį į jas.
Iš pradžių galbūt reikės tą daryti
sąmoningai, bet po kurio laiko tai
ims vykti savaime. Aš nuolat
keliauju su pagalbininkais, ir
ankstyvuoju mano oratoriaus
karjeros laikotarpiu, kai būdavo
atidedamas skrydis arba
nespėdavome persėsti,
negalėdavau suvaldyti pykčio ir
nusivylimo. Galiausiai turėjau
susitaikyti su tuo, kad neįmanoma
išvengti problemų keliaujant taip
dažnai kaip mes. Be to, dariausi per
senas, kad vaikiškai nirščiau, o
tada, kai negali iš tikrųjų treptelėti
koja, įniršis nueina perniek.
Turėjau išsiugdyti gebėjimą
susitaikyti su keliaujant
pasitaikančiais trukdžiais. Dabar, kai
ne vieną valandą tenka sėdėti oro
uostuose arba reikia staiga pakeisti
planus, vengiu įtampos, nusivylimo,
pykčio ir ieškau teigiamų neigiamo
įvykio pusių. Pradedu optimistiškai
rikiuoti mintis: „Mūsų skrydis
atidėtas dėl blogo oro. Tai ir gerai,
nes kelionė bus saugesnė, jei
palauksime, kol audra praeis.“
Arba: „Skrydį atidėjo dėl
mechaninių bėdų. Geriau čia, ant
žemės, palauksiu gero lėktuvo,
negu ore būsiu blogame.“
 Vis dėlto geriau sklandi kelionė
negu nepatogi, bet buvau
pasirinkęs neigiamą požiūrį, o tai
tiesiog nenaudinga. Kai
nebekontroliuojate požiūrį ir
veiksmus galinčių nulemti
aplinkybių, priimdami skubotus ir
klaidingus sprendimus rizikuojate
įsisukti į žemyn vedančią spiralę,
pernelyg jautriai reaguoti, per
greitai pasiduoti ir pražiūrėti
aplinkybes, kurių visada, tikrai
visada atsiranda kaip tik tada, kai
pagalvojate, kad gyvenimas
niekada nepagerės.
Pesimizmas ir negatyvumas
niekada nepadės išsiveržti iš
susidariusių aplinkybių. Kai
neigiamos mintys sukelia įniršį,
pakeiskite jas teigiamomis,
skatinančiomis pokalbį su savimi.
Pateikiu neigiamų ir teigiamų
minčių pavyzdžių, padedančių
kontroliuoti vidinį balsą.

Neigiamos mintys
Niekada to neįveiksiu.
Nebegaliu daugiau to iškęsti.
Blogiau ir būti negali.
Niekada nerasiu kito darbo.

Teigiamos mintys
Tai irgi praeis.
Per toli nueita. Ateityje bus geriau.
Kai kurios dienos būna sunkesnės
už kitas.
Vienos durys užsidarė, bet atsidarys
kitos.

NAUDINGAS POŽIŪRIS

Mano draugas Čakas, kuriam dabar

keturiasdešimt, prieš metus
sužinojo, kad atsinaujino vėžys, kurį
trečiame savo gyvenimo
dešimtmetyje du kartus buvo
įveikęs. Šįkart auglys užaugo taip
arti gyvybiškai svarbių organų, kad
gydytojai negalėjo taikyti
radioterapijos. Prognozė
nedžiugino – liga kėlė tikrai rimtą
pavojų. Kaip sutuoktinis ir didelę
šeimą turintis tėvas, taip pat
turėdamas gausų būrį draugų,
Čakas turėjo tikslą. Jam taip pat
padėjo viltis, tikėjimas ir meilė sau.
Taigi, jis nusprendė nemirti. Tiesą
sakant, nors jo kūne tūnojo liga, jis
galvojo, kad nėra ligonis. Be to,
nusprendė būti optimistiškas,
pozityvus ir stengėsi gyventi.
Niekas nebūtų pasakęs, kad
Čakui sekasi, tiesa? Tačiau jam
pasisekė, kad radioterapija pasirodė
netinkamas gydymo būdas. Mat
Čako gydytojai iš Sent Luiso buvo
eksperimentinių vaistų nuo vėžio,
kai nenaudojama radiacija,
bandomosios programos dalyviai.
Šie vaistai paveikia tik vėžines
ląsteles ir jas sunaikina. Tradicinis
gydymas Čakui netiko, tad jis buvo
išrinktas dalyvauti eksperimente, be
to, jo teigiamas požiūris įtikino
gydytojus pasirinkti būtent jį. Jie
suprato, kad ta aplinkybė labai
padės Čakui, ir ji tikrai padėjo.
Kol intraveniniu kateteriu buvo
leidžiami eksperimentiniai vaistai,
Čakas negulėjo lovoje. Jis sportavo
ant bėgtakio ir kilnojo svarmenis.
Jis buvo tokios geros nuotaikos ir
toks energingas, kad kai kurie
ligoninės darbuotojai negalėjo
patikėti, jog jis gydosi nuo vėžio, ir
sakė: „Jūs tiesiog neatrodote ir
nesielgiate taip kaip įprastas mūsų
pacientas.“
Praėjus dviem eksperimentinio
gydymo savaitėms, Čakas susitiko
su savo gydytoju ir šis pasakė
neįtikėtiną dalyką: „Nerandu jokio
auglio. Jo nebėra.“
Gydytojai nežinojo, ar
eksperimentiniai vaistai, ar Čako
požiūris, o gal stebuklas arba visos
trys aplinkybės kartu sudėjus
padėjo įveikti auglį. Viena galiu
pasakyti – Čakas išėjo iš ligoninės
atsikratęs vėžio ir stiprus kaip
jautis. Nepaisydamas visų požymių,
kad jam gresia mirtis, jis pasirinko
pozityvų požiūrį ir stengėsi galvoti
ne apie tai, kad serga, o apie tikslą,
viltį, tikėjimą ir norą būti naudingas
kitiems.

PASIRINKITE POŽIŪRĮ

Atkreipkite dėmesį, kad ir Čakas, ir

Linda pasirinko požiūrius, kurie
padėjo jiems išsiveržti iš sunkių
aplinkybių, tačiau jie šiek tiek
skyrėsi. Linda pasirinko dėkingumą,
o ne pyktį. Čakas pasirinko norą
veikti, o ne pasiduoti. Pasirinkimų
yra daug, bet, esu įsitikinęs,
veiksmingiausi šie:
1. Dėkingumas
2. Veikla
3. Atjauta
4. Atlaidumas

1. Dėkingumas
Linda tai pasirinko norėdama
lengviau iškęsti sužalojimus įvykus
automobilio avarijai. Ji ne liūdėjo
dėl to, ko neteko, o reiškė
dėkingumą už tai, ką atgavo, ir už
gyvenimą, kurį susikūrė. Aš labai
tikiu dėkingumo galia. Kalbėdamas
dažnai užsimenu apie mažąją kairę
savo kojytę. Taip darau tam, kad
nuraminčiau auditoriją, nes jie mato
tą neįprastą mano ataugą. Juokauju
apie ją kalbėdamas, bet esu už ją
labai dėkingas. Ji padeda valdyti
vežimėlio vairalazdę, spausdinti
kompiuterio klaviatūra daugiau nei
keturiasdešimt žodžių per minutę,
groti klavišiniu muzikos instrumentu
bei elektroniniais būgnais ir
naudotis mobiliuoju.
Dėkingumas patinka žmonėms,
jie džiaugiasi kartu ir palaiko
svajones. Kartais tokie žmonės
įkvepia ir stebėtinais būdais
pakeičia gyvenimą. Vaikystėje
mama dažnai man skaitydavo, o
viena iš mano mėgstamų knygų
buvo „Dievas, kurį myliu“. Man buvo
šešeri, kai ji skaitė ją pirmą kartą.
Tada dar nebuvau girdėjęs, kad
nors vienas žmogus būtų gimęs be
rankų ir be kojų. Neturėjau nė vieno
į save panašaus pavyzdžio, kuriuo
galėčiau sekti ir kuris patirtų tokių
pat sunkumų. Ta knyga, kurią ir
dabar dažnai prisimenu, įkvėpė
mane ir padėjo susikurti pagrindą
dėkingumui, nes ją parašė Džonė
Irekson Tada.
Džonė, atletiška
septyniolikametė plaukikė ir jojikė
iš Merilando, bebaigianti pirmą
semestrą koledže, nerdama į ežerą
susilaužė kaklą. Po tos 1967 metais
įvykusios nelaimės visas jos kūnas
nuo kaklo liko suparalyžiuotas.
Knygoje ji aprašė pradinę neviltį ir
mintis apie savižudybę ir kad
ilgainiui patikėjo, jog „taip atsitiko
ne kažkam kosmose metus monetą,
ne pasukus visatos ruletės ratą. Tai
buvo dalis man skirto Dievo plano“.
Man patiko ta knyga, o vėliau
mama nupirko kompaktinę
plokštelę su Džonės dainomis,
kuriose pirmą kartą išgirdau
dainuojant apie tai, kad „visi turime
ratus“ ir kaip smagu gali būti riedėti
vežimėliu ir kad „niekas nėra
tobulas“. Kai vaikystėje dar
gyvenau Australijoje, be perstojo
klausydavausi tų dainų, o ir dabar
dar kartais paniūniuoju.
Ar galite įsivaizduoti, kaip
nuostabiai jaučiausi, kai buvau
pakviestas susitikti su Džone?
2003 metais lankiausi Jungtinėse
Valstijose, nes turėjau kalbėti
bažnyčioje Kalifornijoje. Po renginio
man prisistatė Džonei dirbanti
moteris ir pakvietė užsukti į jos
labdaros organizacijos „Džonė ir
draugai“ būstinę Agoura Hilse.
 Ten nuvykęs buvau priblokštas,
kai ji pasirodė kambaryje ir
pasilenkė manęs apkabinti. Tai buvo
puiku. Džonės kūnas nėra labai
stiprus dėl paralyžiaus, tad
pasilenkus prie manęs jai buvo
sunku atsitiesti. Tada aš
instinktyviai stumtelėjau ją savo
kūnu.
– Tu labai stiprus! – ištarė ji.
Aš, žinoma, itin apsidžiaugiau tą
išgirdęs. Ši nuostabi moteris, kuri
man, vaikui, suteikė jėgų, tikėjimą
ir viltį, pasakė, kad esu stiprus.
Džonė pasipasakojo, kad iš pradžių,
kaip ir aš, kamavosi dėl savo
negalios. Norėjo su vežimėliu
nusiversti nuo aukšto tilto, bet
pagalvojo, kad gali tik susitrenkti
smegenis, o tada gyvenimas dar
pablogėtų. Galiausiai ji ėmė
melstis: „Dieve, jei negaliu numirti,
parodyk, kaip man gyventi.“
Netrukus Džonės draugė davė jai
ištrauką iš Biblijos: „Už viską
dėkokite, nes to Dievas nori iš jūsų
Kristuje Jėzuje.“11 Džonė tuo metu
nebuvo labai tikinti. Ji vis dar pyko
ir buvo nusivylusi dėl paralyžiaus,
tad nepatikėjo tais žodžiais.
– Nejuokauk, – sakė Džonė. –
Tikrai nesijaučiu už tai dėkinga.
Jos draugė paaiškino, jog ji
neturi būti dėkinga už tai, kad yra
paralyžiuota. Tereikia tik tikėti ir
dėkoti už būsimas malones.
Džonei buvo sunku tą suprasti.
Tada ji jautėsi auka ir save vadino
„nukentėjusia per šiurpią nelaimę
nardant“. Iš pradžių dėl paralyžiaus
kaltino visus, tik ne save, ir norėjo,
kad jie jai atlygintų. Ji pareiškė
ieškinį. Ji reikalavo. Net savo tėvus
kaltino, kam išleido ją į pasaulį, kur
gresia paralyžius.
Džonė manė, kad pasaulis jai
skolingas, nes ji nebegali valdyti nei
rankų, nei kojų. Galiausiai suvokė,
kad po aukos skraiste nesunku
pasislėpti. Galime pareikšti esantys
kokios nors nelaimės aukos. Vieni
jaučiasi aukomis, nes yra pasmerkti
gyventi skurde. Kiti tvirtina esantys
aukos, nes jų tėvai išsiskyrę arba
sveikata prasta, arba jie turi blogą
darbą, arba nėra pakankamai liekni
ar aukšti, ar gražūs, kaip norėtų.
Manydami, kad turime teisę į
gerą gyvenimą, jaučiamės apiplėšti
ir piktinamės, kai kas nors atsitinka
ir mus tai suvaržo. Tada ieškome,
ką apkaltinti, ir reikalaujame
atlyginti už nepatogumus, kad ir
kokie jie būtų. Jei galvojame tik
apie save, tampame
profesionaliomis aukomis. Tačiau
užuojautos vakarėliai yra
nuobodžiausi, neproduktyviausi ir
nedėkingiausi renginiai. Kai nežinia
kiek kartų girdi „Aš apgailėtina
vargšių vargšė“12, norisi pradėti
rautis plaukus nuo galvos ir bėgti
ieškoti priedangos.
Jums, kaip ir Džonei, nereikėtų
prisiimti aukos vaidmens, nes tokia
būklė neturi ateities. Džonė sako,
kad kančia atveda prie kelio
išsišakojimo, o mes galime rinktis
arba žemyn einantį kelią į neviltį,
arba, pasirinkę dėkingumo požiūrį,
kopti į kalvelę vilties teikiančiu
keliu. Iš pradžių gali pasirodyti
sunku būti dėkingam, tačiau jei
nuspręsite nebūti auka ir kasdien
sau tą kartosite, įgausite jėgų. Jei
nežinote, už ką savo situacijoje
galėtumėte būti dėkingi, galvokite
apie geresnę ateitį ir iš anksto už
tai dėkokite. Nukreipdami dėmesį
nuo praeities ir laukdami geresnės
ateities tapsite optimistiškesni.
– Supratau, kad kelias,
padedantis ištrūkti iš kenkimo sau,
nurodytas Biblijos puslapiuose, ir
netrukus atradau seną tiesą:
„Pamėginkite pajusti Dievo jėgą ir
tapsite daugiau nei nugalėtoju“, –
sakė man Džonė.
 Džonė suprato, kad laikydama
save auka jautėsi dar labiau
prislėgta nei kamuojama
paralyžiaus, o dėkingumas už
suteikiamas ir būsimas malones
pakylėja. Toks požiūris gali pakeisti
jūsų gyvenimą, kaip pakeitė Džonės
ir mano. Užuot pykę ir lieję
apmaudą dėl savo negalių, mes
susikūrėme pilną džiaugsmo ir
pasitenkinimo gyvenimą.
Dėkingumas tikrai pakeitė
Džonės gyvenimą, o tada ji padėjo
man pakeisti savąjį ir daugelio kitų
žmonių gyvenimus; juos įkvėpė
populiarios jos knygos ir
kompaktiniai diskai su vaizdo
medžiaga. Ne pelno organizacija
„Džonė ir draugai“, vykdanti
programą „Ratai pasauliui“,
neįgaliesiems 102 šalyse išdalijo
daugiau nei šešiasdešimt tūkstančių
nemokamų vežimėlių, tūkstančius
ramentų, lazdelių ir vaikštynių.
Džonė yra suparalyžiuota. Aš
neturiu rankų nei kojų. Tačiau abu
išsiaiškinome, kokia mūsų misija, ir
vykdome ją. Mes pasirinkome viltį
vietoj nevilties. Mes patikėjome
Dievu ir ateitimi. Mes pripažinome,
kad esame netobuli žmonės su
vertingomis savybėmis. Mes
pasirinkome pozityvų kupiną
dėkingumo požiūrį ir taip siekėme
pakeisti savo, o drauge ir kitų
gyvenimą.
Tai ne reklama, tai – teisybė.
Pasirinkdami dėkingumą, o ne
aukos vaidmenį, kartėlį arba
nusivylimą, jūs taip pat galite įveikti
bet kokius sunkumus. Tačiau jei
dėkoti atrodo per sunku, galbūt
padėtų kiti būdai.

2. Veikla
Tabitos negalia panaši į mano. Ji
rašė: „Aš visada jaučiausi
apdovanota, tad turėjau atsilyginti
už tai.“ Jos požiūris, kad reikia
veikti, padėjo jai ir jos šeimai imtis
savo misijos – ruošti dovanėles
sunkiomis ligomis sergantiems ir
neįgaliems ar gyvenantiems
prieglaudose vaikams.
Kartais išsiveržti iš rutinos arba
įveikti kliūtį labiausiai padeda
geresnio gyvenimo sukūrimas sau
arba kitiems. Sokratas yra pasakęs:
„Tegul tas, kuris nori pakeisti
pasaulį, pirma pakeičia save.“ Kai
atrodo, kad galimybės nėra,
pamėginkite ją susikurti. Kai jus
pribloškia ir sugniuždo praradimas
arba sukrečia tragedija, kurį laiką
paliūdėję paieškokite ko nors gero
tose blogose aplinkybėse.
Nutarimas veikti – teigiamas
sprendimas. Neabejotina, kad
sunkiausia žengti pirmuosius
žingsnius. Iš pradžių galbūt labai
sunku tiesiog atsikelti iš lovos, bet
kai jau pakylate, galite judėti, o kai
jau pajudate, esate kelyje iš
praeities į ateitį. Tad nedelskite.
Žingsnis po žingsnio eikite pirmyn.
Jei netekote artimojo arba ko nors
reikalingo, padėkite kitam arba
sukurkite ką nors, kas primintų ir
pagerbtų tai, ko netekote.
Viena labiausiai skaudinančių
netekčių – mylimo žmogaus
praradimas. Netekus šeimos nario
ar draugo, kyla gniuždantis
sielvartas. Tokiu atveju dėkingi
galime būti nebent už tai, kad tą
žmogų pažinojome, mylėjome,
buvome su juo kartu. Niekas mūsų
neparengia susidūrimui su sielvartu,
galinčiu mus apimti ir net
sugniuždyti. Vis dėlto kai kurie
žmonės imasi veiksmų ir siaubingą
savo netektį paverčia gėrio jėga.
Gerai žinomas pavyzdys – Kendė
Litner, savo pyktį ir skausmą
pavertusi veiksmu, kai jos
trisdešimt trejų metų dukterį per
avariją pražudė girtas vairuotojas.
Ji įkūrė judėjimą „Motinos prieš
girtus vairuotojus“, ir jo edukacinės
programos bei organizuojamos
kampanijos neabejotinai padėjo
išgelbėti daug gyvybių.
Kai mus arba mūsų mylimus
žmones ištinka nelaimės, norisi
užsidaryti ir verkti tikintis, kad
širdgėla laikui bėgant palengvės.
Tačiau nemažai žmonių, pavyzdžiui,
Tabita, Džonė Irekson Tada ir Kendė
Litner, nutaria veikti. Jie tiki, kad
net siaubingiausia jų gyvenime
atsitikusi nelaimė gali suteikti
galimybių atlikti gerus darbus.
Neįtikėtinas tokio asmens
pavyzdys – Karsonas Leslis iš
Dalaso. Kai susitikome, jam buvo
šešiolika, ir jis jau dvejus metus
kovojo su vėžiu. Šiam jaunam,
nuostabia šypsena žavinčiam
keturiolikmečiam sportininkui,
svajojusiam žaisti Niujorko
„Yankees“ beisbolo komandos
saugu, gydytojai diagnozavo
smegenų auglį, kuris jau buvo
pažeidęs stuburą. Jaunuoliui
taikytas operacinis, radiacinis ir
chemoterapinis gydymas. Vėžys
atsitraukė, bet paskui vėl
atsinaujino.
Per visą tą laiką Karsonas
stengėsi būti kaip visi vaikai,
gyventi normalų gyvenimą. Jis
dažnai minėdavo mėgstamą eilutę
iš Biblijos, kurią kažkas jam pasakė,
kai buvo diagnozuota liga. Tai
ištrauka iš Šventojo Rašto, Senojo
Testamento, Jozuės knygos 1, 9:
„Štai aš tau įsakau: būk stiprus ir
drąsus! Nenusigąsk ir nebijok; nes
su tavim bus Viešpats, tavo Dievas,
visame, prie ko tik eisi.“
 Karsonas skubėjo pasakyti, kad
ši Biblijos eilutė buvo ne jo „vėžio
eilutė“, o jo „gyvenimo eilutė“.
„Nesvarbu, kiek gyvensiu, noriu,
kad šie žodžiai būtų išraižyti mano
antkapyje. Kad žmonės, lankantys
mano kapą, juos perskaitę
pagalvotų apie tai, kaip jie padėjo
man įveikti gyvenimo sunkumus.
Tikiuosi, visi supras, kad tokie
žodžiai gali juos nuraminti, kaip
ramino ir mane“, – rašė Karsonas
savo knygoje „Nešk mane“.
Šis neįtikėtinai drąsus vaikinukas
rašė tą knygą drauge su savo anglų
kalbos mokytoju, kad „pasakytų
savo nuomonę paaugliams ir
vaikams, kurie serga vėžiu, bet
negali išreikšti, kaip tokia liga
paveikia jų asmeninį, socialinį, fizinį
ir emocinį gyvenimą“. Karsonas
mirė 2010 metų sausio 12-ąją,
tądien, kai buvo išleista jo knyga.
Pajamas už ją gauna Karsono Leslio
fondas, remiantis vėžio tyrimus
pediatrijos srityje.
Koks nesavanaudiškas buvo šis
jaunuolis! Nors ir kamuojamas
ligos, paskutines dienas praleido
dirbdamas prie knygos, kad
padrąsintų ir padėtų kitiems. Man
taip pat patinka paskutiniai jo
knygos žodžiai: „Niekas nežino, ką
mums yra parengęs gyvenimas...
tačiau nesunku būti drąsiam, kai
žinai, kad ta drąsa kyla iš Dievo.“
Su Karsonu susitikau per juvelyrą
Bilą Noblį iš Dalaso, stipriai tikintį
vyrą, kuris dažnai kviesdavo mane
kalbėti savo bažnyčios
parapijiečiams ir kitoms grupėms.
Bilo vaikai ėjo į mokyklą kartu su
Karsonu, ir jis mus suvedė. Bilas
vadino mudu „Dievo karalystės
generolais“.
Bilas ne tik erzina mane
juokaudamas, bet ir dažnai
pabrėžia, kaip svarbu palikti
palikimą ir vertinti kiekvieną
akimirką, kaip tą darė Karsonas, net
būdamas toks jaunas. Bilas dažnai
sakydavo Karsonui žodžius, kuriuos
ir man yra daug kartų priminęs:
„Dievas neapibūdina žmogaus pagal
jo žemiškąjį kūną. Kaip sakoma
Evangelijoje pagal Joną 6, 63,
„Dvasia teikia gyvybę, o kūnas
nieko neduoda. Žodžiai, kuriuos
jums kalbėjau, yra dvasia ir
gyvenimas“.

3. Atjauta
Jei atrodo, kad veikti nesugebėsite,
yra kitas pasirinkimas – tas, kuris
sklinda iš širdies. Bręsdamas ir
įgaudamas daugiau patirties
supratau, kad vienas svarbiausių
veiksnių tada, kai vaikystėje kilo
mintis apie savižudybę, buvo
rūpinimasis vien savimi. Tiesą
sakant, buvau įsitikinęs, kad
daugiau niekas neturi tokių
emocinių kančių ir fizinių negalių
kaip aš. Mačiau tik išimtinai savo
paties padėtį.
Mano požiūris gerokai pasikeitė,
kai paaugau ir suvokiau, kad
daugelis patiria tokių pat sunkumų
kaip aš ir net didesnių. Kai tą
supratau, pradėjau stengtis drąsinti
kitus, labiau juos atjausdamas.
2009 metų kelionės į Australiją
metu šeimos draugo dukrelė parodė
labai jaudinantį atjautos pavyzdį.
Niekada nebuvau bendravęs su vos
dvejų su puse metų mergaite. Tėvai
atsivedė ją į vakarėlį, ir ji visą laiką
stebėjo mane iš šalies, kaip dažnai
ir daro maži vaikai. Kai tėvai
rengėsi eiti namo, paklausiau šios
gražios mergaitės, ar ji norėtų
mane apkabinti.
Ji nusišypsojo ir atsargiai žengė į
mano pusę. Priėjusi gana arti
sustojo, pažvelgė man į akis ir
pamažu sudėjo rankutes sau už
nugaros, tarsi parodydama
vieningumą su manim, neturinčiu
rankų. Tada žengtelėjo šiek tiek
arčiau ir padėjo galvelę man ant
peties, apkabindama mane kaklu,
kaip matė darant mane. Visus
aplinkui sujaudino neįtikėtina šios
mažos mergaitės atjauta man.
Daug kartu esu buvęs apkabintas,
bet tikrai galiu pasakyti, kad
niekada nepamiršiu to apkabinimo,
nes šis vaikelis akivaizdžiai turi
nuostabią dovaną suprasti kitų
jausmus. Atjauta yra didžiulė
dovana. Raginu jus rodyti ją ir dalyti
bet kuria proga, nes ji gydo
duodančius, taip pat kaip ir
gaunančius. Kai užklumpa sunkūs
laikai ar išmėginimai, kai įvyksta
nelaimė, apsižvalgykite aplink, o ne
galvokite vien apie save. Gal kas
nors turi didesnių bėdų, tad
padėkite jam, užuot laukdami
užuojautos, jei jaučiatės įskaudinti.
Supraskite, kad jūsų liūdesys ar
skausmas yra pagrįsti, tačiau kančia
yra žmogiškojo būvio dalis, o
ištiesdami kam nors pagalbos ranką
padedate sau, drauge ir kitiems.
Mano draugas Geibas Merfitas tą
supranta, kaip ir kiti, kuriuos
pažįstu. Mes susitikome, kai 2009
metais kalbėjau per fondo „Surink
jam“ surengtą labdaros vakarienę
Ričlande, Vašingtono valstijoje.
Geibas gimė su neišsivysčiusiomis
kojomis ir rankomis, kurios yra vos
trijų colių (apie 7,5 cm) ilgio.
Nykščiuose nėra kaulų, be to, jis
turi klausos sutrikimų. Tačiau
kažkaip sugeba būti itin aktyvus –
žaidžia beisbolą, krepšinį ir ledo
ritulį, šokinėja per virvutę, muša
būgnus ir daro daug kitų dalykų.
 Netoli Sietlo augęs, dabar
Vašingtono valstybinio universiteto
koledžo studentas, Geibas yra labai
stiprus dvasiškai ir labai
atjaučiantis. Būdamas šešerių jis
pradėjo žaisti beisbolą Mažosios
lygos komandoje. Padedamas
grupės draugų ir šeimos narių, yra
įkopęs į Reinyro kalną. Nors
mokydamasis vidurinėje mokykloje
turėjo savų sunkumų, palaikė kitus
studentus įkvėpdamas kalbomis
apie drąsą, lyderystę, meistriškumą,
požiūrį ir pagarbą. Jis ir jo šeima
įkūrė ne pelno organizaciją, kad
padėtų kitiems neįgaliesiems.
Stebinanti Geibo atjauta paskatino
įkurti „Gabrieliaus VILTIES fondą“
(http://www.GabesHope.org), kuris
moka stipendijas, pašalpas ir kitaip
padeda.
Ar suprantate Geibo atjautos
galią? Jis imasi padėti kitiems, o ne
sureikšmina savo sunkumus. Dėl
savo negalios kilusius išbandymus
jis pakeičia atjauta, pagerinančia ir
jo, ir daugelio kitų gyvenimą.
Dažnai mane stebina žmonių
reakcija į mane, kai nuvykstu į
akivaizdaus skurdo ir didelių kančių
patyrusius regionus. Visada randu
ten neįtikėtinai gailiaširdiškų vyrų,
moterų ir vaikų. Neseniai lankiausi
Kambodžoje ir po ilgo susitikimo
tvankiame, drėgname ore norėjau
kuo greičiau grįžti į viešbutį, nes jau
darėsi bloga. Troškau tiesiog palįsti
po dušu ir dieną kitą pamiegoti
vėsiame kambaryje.
– Nikai, gal prieš išeidamas
galėtum pasikalbėti su šiuo vaiku? –
paprašė mane priėmęs atstovas. –
Jis visą dieną laukė tavęs lauke.
Už mane mažesnis berniukas
vienas sėdėjo ant žemės. Apie jį
tarsi tamsus debesis spietėsi
daugybė musių. Jam galvoje žiojėjo
gili žaizda ar opa. Viena akis atrodė
tarsi išsprogusi. Jis dvokė puvėsiais
ir nešvara, tačiau jo akyse buvo tiek
gailesčio, tiek meilės ir užuojautos
man, kad visiškai pamiršau
nuovargį.
Jis prisiartino prie mano
vežimėlio ir atsargiai priglaudė
galvą man prie skruosto
stengdamasis nuraminti. Jis atrodė
nevalgęs ne vieną dieną. Daug
skausmo patyręs našlaitis parodė,
kad užjaučia mane dėl mano
patiriamų kančių. Jis mane taip
sujaudino, kad apsiašarojau.
Paklausiau mane priėmusių
atstovų, ar būtų galima kaip nors
padėti tam berniukui, ir jie
pažadėjo pasirūpinti, kad jį
pamaitintų, paglobotų ir suteiktų
nakvynę, o padėkojęs ir grįždamas į
automobilį tikrai negalėjau sulaikyti
ašarų. Sunku buvo aiškiai mąstyti
visą dieną. Negalėjau pamiršti to
berniuko, jo labai gailėjau, juk jis
galvojo ne vien apie savo kančią.
Jis atjautė ir mane.
Nežinau, ką patyrė tas vaikas ir
koks sunkus buvo jo gyvenimas, bet
galiu pasakyti štai ką: jo požiūris
nustebino, nes nepaisydamas savo
bėdų jis vis dėlto padeda kitiems,
juos paguodžia. Kokia malonė būti
tokiam atjaučiančiam ir
gailestingam!
Kai jaučiatės terorizuojami arba
pernelyg gailitės savęs, raginu tokį
požiūrį pakeisti atjauta. Padėkite
tam, kuriam to reikia. Ištieskite
pagalbos ranką. Padirbkite
savanoriu prieglaudoje. Pabūkite
kam nors vedliu arba patarėju. Savo
liūdesį, pyktį arba nuoskaudą
panaudokite tam, kad geriau
suprastumėte kito kančią ir ją
palengvintumėte.

4. Atlaidumas
Ketvirta, į ką turite atsižvelgti
norėdami padėti sau, yra
atlaidumas. Tai galbūt yra
geriausia, tačiau sunkiausia.
Patikėkite manimi, nes aš žinau.
Kaip jau esu sakęs, vaikystėje
negalėjau atleisti Dievui už, atrodė,
didžiulę klaidą – kad atėmė iš
manęs galūnes. Buvau piktas ir
nesilioviau kaltinti. Apie atlaidumą
nė negalvojau.
Kaip ir aš, turėsite patirti ir pyktį,
ir apmaudą, kol priartėsite prie
atlaidumo. Tai natūralu, tačiau
nepasiduokite toms emocijoms per
ilgai, nes leisdami joms vešėti savo
širdyje po kurio laiko tik dar labiau
sau pakenksite.
Pyktis neturi dominuoti visą
laiką. Antraip kūnas neišlaiko – kaip
ir automobilis, jei variklis dirba per
ilgai. Medicininiai tyrimai atskleidė,
kad ilgai laikomas pyktis ir
apmaudas sukelia fizinę bei
psichologinę įtampą, o ši silpnina
imuninę sistemą ir kenkia
gyvybiškai svarbiems organams. Be
to, nesiliaujant kaltinti, kyla kita
problema. Kol kaltinau kažką kitą
tuo, kad neturiu rankų ir kojų,
nereikėjo prisiimti atsakomybės už
savo ateitį. Kai sąmoningai nutariau
atleisti Dievui, gydytojams ir
pasirūpinti savo gyvenimu,
pasijaučiau geriau tiek fiziškai, tiek
emociškai ir pajutau, kad turiu imtis
atsakomybės už savo tolesnį
gyvenimą.
Atlaidumas mane išlaisvino. Mat
kai prisirišate prie senų nuoskaudų,
tik suteikiate skriaudikams galią ir
leidžiate jiems jus kontroliuoti, bet
kai atleidžiate, nutraukiate su jais
visus ryšius. Jie nebegali tampyti
jūsų tarsi už grandinės. Liaukitės
galvoję, kad atleisdami jiems
darote gera; geriausiu atveju,
padarysite gera sau.
Aš atleidau visiems tiems
vaikams, kurie tyčiojosi iš manęs ir
erzino mane. Nenubraukiau jiems
kaltės. Tik išvadavau save nuo
pykčio ir apmaudo. Aš patinku sau.
Norėjau būti laisvas.
Taigi nesirūpinkite, ką iš
atlaidumo patirs kadaise jus
įžeidinėję žmonės. Džiaukitės tuo,
ką atleisdami jiems patiriate patys.
Kai jau nutarsite atleisti,
palengvinsite savo naštą taip, kad
galėsite vytis svajones neslegiami
praeities.
Atlaidumo galia ne tik gydo. Kai
Nelsonas Mandela atleido tiems,
kurie įkalino jį dvidešimt
septyneriems metams, jo požiūrio
galia pakeitė visą tautą ir nusirito
per visą pasaulį.
Tokia galia mažesniu mastu
pasireiškė buvusioje Sovietų
Sąjungoje. Lankydamasis Ukrainoje
susipažinau su pastoriumi, kuris su
šeima persikėlė į Rusiją norėdamas
įkurti bažnyčią smurto varginamoje
vietovėje. Kai žinia apie pastoriaus
planus pasklido mieste, banditai
ėmė grasinti jam ir penkiems jo
sūnums, tad pastorius meldėsi.
„Dievas sakė, kad teks sumokėti
didelę kainą už tai, kad steigsiu čia
bažnyčią, tačiau pabrėžė, kad dėl to
įvyks kai kas stebinamo“, – kalbėjo
jis.
Nepaisydamas grasinimų
pastorius pastatė ten savo maldos
namus. Iš pradžių į pamaldas
ateidavo nedaug žmonių. Praėjus
maždaug savaitei, gatvėje buvo
nužudytas jo sūnus. Sielvartaujantis
pastorius nesiliovė melstis
prašydamas Dievo pagalbos. Dievas
patarė išlaikyti bažnyčią. Praėjus
trims mėnesiams po sūnaus mirties
patį pastorių gatvėje sustabdė
bauginamos išvaizdos vyriškis ir
paklausė:
– Ar norėtumėt pamatyti žmogų,
kuris nužudė jūsų sūnų?
– Ne, – atsakė pastorius.
– Ar tikrai? – paklausė vyriškis. –
O jeigu jis paprašytų jūsų
atleidimo?
– Aš jam jau atleidau, – pasakė
pastorius.
– Aš nušoviau jūsų sūnų, –
neišlaikęs pratarė vyras. – Ir noriu
prisijungti prie jūsų bažnyčios
bendruomenės.
Po to įvykio tiek daug
nusikaltėlių tapo pastoriaus
bažnyčios nariais, kad toje srityje
daugiau nebebuvo nusikaltimų.
Tokia tad yra atlaidumo galia. Kai
esate atlaidūs, pasklinda daug
nepaprastos energijos. Taip pat
nepamirškite, kad būdami atlaidūs
galite ir sau atleisti. Kaip krikščionis
žinau, kad Dievas atleidžia tiems,
kas siekia Jo malonės, tačiau dažnai
nenorime atleisti sau už praeities
klaidas, paklydimus ir
neišsipildžiusias svajones.
Atleisti sau yra taip pat svarbu
kaip atleisti kitiems. Aš klydau.
Klydote ir jūs. Mes negražiai
elgėmės su žmonėmis. Neteisingai
juos kaltinome. Visi pridarome
nemalonumų. Svarbiausia, reikia
prisipažinti klydus, atsiprašyti tų,
kuriuos įžeidėme, pažadėti
pasitaisyti, atleisti sau ir gyventi
toliau.
Taigi tik taip mąstydami galite
gyventi!
Biblijoje sakoma:
„Neapsigaukite! Dievas nesiduoda
išjuokiamas. Ką žmogus sėja, tai ir
pjaus.“13 Jei esate rūstūs, pikti,
gailitės savęs ir neatleidžiate, ko
galite tikėtis turėdami tokį požiūrį?
Kokį džiaugsmą galite rasti taip
gyvendami? Todėl atsikratykite tų
niūrių ir pesimistinių nuotaikų,
pasisemkite optimizmo, įsikraukite
dėkingumu, veikla, atjauta ir
atlaidumu.
Aš patyriau, ką reiškia pakeisti
požiūrį, ir galiu pasakyti, kad tai
pakeitė mano gyvenimą ir jis tapo
toks, kokio nė neįsivaizdavau. Jums
gali atsitikti taip pat!
11 Ten pat. Pirmasis laiškas
tesalonikiečiams 5, 18.
12 „Poor, Poor Pitiful Me“ – amerikiečių
dainininko Voreno Zevono (Warren Zevon)
daina.
13 Ten pat. Laiškas galatams 6, 7.
 ŠEŠTAS
SKYRIUS

Be rankų, bet ne
bejėgis

M ano pirmos ir vienintelės

peštynės žaidimų aikštelėje buvo su
Čakiu, didžiausiu skriaudėju
pradžios mokykloje. Jo tikras vardas
buvo ne Čakis, bet jis buvo
strazdanotas, turėjo ugninius
oranžinius plaukus ir dideles ausis,
kaip vaikų siaubo filmo personažas
Čakis, tad vadinsiu jį taip, kad
apsaugočiau kaltininką.
Čakis pirmasis rimtai įvarė man
baimės. Per savo gyvenimą visi
patiriame baimių, tiek tikrų, tiek
įsivaizduojamų. Nelsonas Mandela
sakė, kad drąsus ne tas, kuris bijo,
o tas, kuris įveikia baimę. Aš,
žinoma, bijojau, kai Čakis mėgino
parblokšti mane, tačiau reikėjo
nugalėti baimę.
Tada nebūtumėte galėję manęs
tuo įtikinti, bet tiek jūsų, tiek mano
baimės iš tikrųjų yra dovana. Mūsų
pagrindinės baimės, tokios kaip
bijoti gaisro, bijoti nukristi, bijoti
riaumojančių žvėrių, padeda
išgyventi. Tad džiaukitės tomis
baimėmis, turėkite jas, tačiau
nesileiskite jų užvaldomi.
Per daug bijoti negerai. Labai
dažnai baimė, kad nepasiseks arba
kad nusivilsime ar būsime atstumti,
mus paralyžiuoja. Užuot drąsiai
sutikę tas baimes, pasiduodame
joms ir apribojame save.
Neleiskite baimei sutrukdyti
siekti svajonių. Turite į baimę žiūrėti
kaip į dūmų jutiklį. Atkreipkite
dėmesį į išgirstą signalą, o tada
apsižvalgykite, ar tikrai kilo
pavojus, ar tai tik kaukia
signalizacija. Jei nėra tikros
grėsmės, išmeskite baimę iš galvos
ir gyvenkite toliau.
Čakis, mano kankintojas
pradinėje mokykloje, išmokė mane
nugalėti baimę ir žengti į priekį, bet
tik po pirmų ir paskutinių peštynių
vaikystėje. Mokykloje draugavau
beveik su visais, net vadinamaisiais
sunkiais vaikais. Tačiau Čakis buvo
užkietėjęs smurtautojas. Jis buvo
nepatikimas vaikas, nuolat
ieškantis, prie ko iš pasalų prikibti.
Buvo didesnis už mane, bet tada
mokykloje visi buvo už mane
didesni.
Aš niekam nekėliau grėsmės.
Buvau nė dešimt kilogramų
nesveriantis pirmaklasis ir dar
neįgaliojo vežimėlyje. Pora metų
vyresnis Čakis buvo tarsi milžinas,
palyginti su manimi.
– Esu tikras, kad negali muštis, –
tarė jis kartą per rytinę pertrauką.
Netoli buvo mano draugai, tad
stengiausi neparodyti baimės,
tačiau, prisimenu, pamaniau: „Aš
sėdžiu vežimėlyje, o jis dukart
aukštesnis už mane. Tai nieko gera
nežada.“
– Tikrai galiu, – buvo geriausia,
ką galėjau pasakyti.
Neturėjau muštynių patirties.
Augau labai krikščioniškoje šeimoje.
Buvau mokomas, kad smurtas nėra
atsakymas, bet nebuvau ištižėlis.
Dažnai eidavau imtynių su broliu ir
pusbroliais. Mano mažasis brolis iki
šiol kalba apie geriausią atvejį. Kol
Aaronas gerokai manęs nepraaugo,
galėjau ritinėti jį ant grindų, o
paskui priremti jo ranką smakru.
– Galėjai sulaužyti man ranką
tokiu stipriu smakru, – sakė jis. –
Bet kai užaugau didesnis ir buvau
vyresnis, tereikėjo tik ištiesti ranką
iki tavo kaktos ir negalėdavai prie
manęs prieiti.
 Taip buvo ir su Čakiu. Nebijojau
su juo muštis, tik nežinojau, kaip tą
daryti. Per muštynes, kurias buvau
matęs per televizorių ar kine,
paprastai kumščiuodavosi arba
spirdavo. O aš neturėjau tam būtinų
galūnių.
Čakiui tai buvo nė motais.
– Jei gali muštis, įrodyk! –
pareiškė jis.
– Gerai, susitinkam ovale per
pietų pertrauką, – suurzgiau.
– Sutarta, – pasakė Čakis. –
Nemėgink nepasirodyti.
 Ovalu buvo vadinamas kiaušinio
formos betoninis plotelis žole
apaugusios žaidimų aikštelės
viduryje. Muštynės ten buvo tarsi
kova centriniame mūsų mokyklos
arenos ringe. Ovalas buvo
pagrindinė mūsų pakyla. Kas
įvykdavo ovale, apie tai žinodavo
visi. Jei būsiu sutriuškintas ovale,
niekas niekada to nepamirš.
Visą rytą per rašymo, geografijos
ir matematikos pamokas nervinausi,
kad susitariau susitikti su mokyklos
mušeika per pietų pertrauką.
Nepadėjo ir tai, kad žinia, jog
susiremsiu su Čakiu, pasklido per
visą mokyklą. Visi norėjo sužinoti,
koks bus mano planas. O aš buvau
visiškoj nežinioj.
Tik įsivaizdavau, kad Čakis mane
prikuls. Meldžiausi, kad koks nors
mokytojas sužinotų apie tas
muštynes ir sustabdytų mus, kol
nebūsim pradėję. Tokia laimė
nenusišypsojo.
Taip atėjo baisioji valanda.
Skambutis pakvietė į pietų
pertrauką. Prie manęs susirinko
mano šalininkai, ir visi tylėdami
pajudėjome ovalo link. Ten jau
buvo pusė mokyklos. Kai kurie
atsinešė ir savo priešpiečius. Keli
lažinosi.
Kaip jau numanote, lažybų
pradžioje buvo nutarta, kad aš –
silpnesnis varžovas.
– Ar pasiruošęs grumtis? –
paklausė Čakis.
Aš linktelėjau sutikdamas, bet
neturėjau nė menkiausio supratimo,
kaip tą daryti. Čakis taip pat nebuvo
labai tikras.
 – Hm, o kaip grumsimės? –
pasidomėjo jis.
– Nežinau, – atsakiau.
– Turi išlipti iš vežimėlio, –
pareikalavo jis. – Būtų neteisinga,
kai tu vežimėlyje.
Tikriausiai Čakis pabūgo, kad
galiu netikėtai užpulti ir greitai
atsitraukti. Tada man atėjo mintis
pasiderėti. Grumtynės nebuvo mano
sritis, tačiau gerai derėtis jau
mokėjau.
– Jei aš išlipsiu iš vežimėlio, tu
turėsi atsiklaupti, – pasiūliau.
 Čakis buvo išjuoktas, kad prikibo
prie neįgaliojo vežimėlyje sėdinčio
vaiko. Jis priėmė mano iššūkį. Mano
kresnasis priešininkas parpuolė ant
kelių, o aš iššokau iš vežimėlio,
pasirengęs savo didžiajai kovai, tik
dar nesuvokęs, kaip muštis be
kumščių.
Noriu pasakyti, kad tam juk
reikalingi kumščiai, o ne pečiai.
Smalsuoliai apsupo mus ratu, o
mes su Čakiu judėjome ratu vienas
aplink kitą. Aš tikėjausi, kad jis
galbūt nepradės muštis. Kas galėtų
būti toks negarbingas, kad suduotų
vaikui be rankų ir be kojų?
– Niki, liaukis. Jis tave užgaus! –
šaukė mergaitės iš mano klasės.
Tai mane suerzino. Nenorėjau,
kad mergaitės manęs gailėtų.
Sukilo mano vyriškas išdidumas.
Prisiartinau prie Čakio, kad galėčiau
įspirti jam į užpakalį.
Jis man dvigubai stipriau
trinktelėjo į krūtinę, ir aš kaip
maišas virtau aukštielninkas ant
betono.
Čakis mane partrenkė! Manęs
dar niekas taip nebuvo parbloškęs.
Skaudėjo! Tačiau dar blogesnis
dalykas buvo mano bendraklasių
reakcija. Jie išsigandę susibūrė
aplink mane. Mergaitės prašė liautis
ir užsidengė akis nuo, jų nuomone,
graudaus reginio.
„Tas vaikis tikrai mėgina mane
užgauti“, – supratau aš. Tada
apsiverčiau ir prispaudžiau kaktą
prie žemės. Taip galėjau atsiremti
petimi į vežimėlį ir pasikelti. Tą
galėjau padaryti dėl kietos kaktos ir
stipraus kaklo, ir tuo
pasinaudodamas netrukus
pargrioviau Čakį.
Neabejojau, kad Čakis
nedvejodamas spardys man
užpakalį. Reikėjo arba grumtis, arba
sprukti, tačiau pasitraukti nebūtų
geras pasirinkimas.
Aš vėl puoliau Čakį, šįkart
pasistengiau tą padaryti šiek tiek
greičiau. Trys šuoliukai ir jau buvau
priešais jį. Bet kol sugalvojau, ką
toliau daryti, Čakis parbloškė mane
ranka. Tiesiog viena ranka
niuktelėjo man į krūtinę, ir parkritau
ant žemės. Net atšokau kartą. Na,
gal net du.
Galva trinktelėjo į kietą ovalo
betoną. Akyse aptemo. Nuo
mergaitės spiegimo greitai
atsipeikėjau.
Meldžiausi, kad pasirodytų
mokytojai. Kodėl niekada negali
rasti direktoriaus pavaduotojo, kai
jo labiausiai reikia?
Galiausiai akyse prašviesėjo, ir
visai arti pamačiau piktą Čakį. Tas
storasnukis padaras triumfavo.
„To jau per daug. Aš sutvarkysiu
tą tipelį!“
Apsiverčiau ant pilvo, kakta
įsirėmiau į žemę ir pasikėliau
galutiniam puolimui. Adrenalinas
plūste plūdo. Šįkart šokau prie jo
kaip įmanoma greičiau, ir tai buvo
daug sparčiau, nei Čakis tikėjosi.
Vis dar klūpėdamas jis pradėjo
trauktis. Aš stryktelėjau ir
atsispirdamas kairiąja koja šoviau
kaip raketa. Mano galva trenkė
Čakiui tiesiai į nosį. Jis nugriuvo. Aš
užgriuvau ant jo ir nuriedėjau.
Kai pažvelgiau į Čakį, jis tįsojo
ant žemės susiėmęs už nosies ir
nesustodamas rėkė.
Užuot pasijutęs nugalėtoju,
pasijutau kaltas.
– Atsiprašau, kaip jautiesi? –
pastoriaus sūnus prašė atleidimo.
– Žiūrėk, Čakiui bėga kraujas! –
sušuko viena mergaitė.
„Negali būti“, – pamaniau.
Tačiau Čakiui iš nosies pro
putlius pirštus tikrai tekėjo kraujas,
o kai patraukė ranką, pasipylė per
veidą ir raudonai išmargino
marškinius.
 Pusė vaikų džiūgavo. Kita pusė
jautėsi nepatogiai – dėl Čakio. Šiaip
ar taip, jį ką tik primušė neūžauga
be rankų ir be kojų. To niekas
niekada nepamirš. Čakio
priekabiavimų dienos baigėsi. Jis
suspaudė nosį pirštais ir nuskuodė į
tualetą.
Iš tikrųjų, daugiau jo nemačiau.
Tikriausiai paliko mokyklą iš gėdos.
Čaki, jei skaitai šias eilutes,
atsiprašau tavęs ir tikiuosi, kad
gerai susiklostė tavo gyvenimas, kai
lioveisi priekabiauti.
 Aš didžiavausi, kad apsigyniau,
tačiau slėgė kaltės jausmas. Po
pamokų vos pasirodęs namie
pasisakiau apie tai tėvams. Bijojau
griežtos bausmės, tačiau be reikalo
nerimavau. Tėtis su mama manim
nepatikėjo! Jie tiesiog
neįsivaizdavo, kad man pavyko
sumušti didesnį, vyresnį ir visas
galūnes turintį vaikigalį.
Nė nemėginau jų įtikinėti.
Nors žmonėms patinka klausytis
šitos juokingos istorijos, bet mane
apima prieštaringi jausmai
pasakojant ją, nes aš nesu smurto
šalininkas. Mano įsitikinimu,
nuolankumas yra užslėpta jėga.
Visada prisiminsiu savo pirmas – ir
vieninteles – muštynes, nes
supratau, kad įveikiau baimę ir į
nedidelį stumtelėjimą atsakiau
smarkiu bloškimu. Pasijaučiau gerai,
kai supratau, kad turiu jėgų
apsiginti, ypač būdamas tokio
amžiaus. Manau, sužinojau galįs
būti nuolankus, nes prikėliau savo
jėgą.
 BE RANKŲ, BE KOJŲ, BE BAIMĖS

Galite turėti tvirtą tikslą, stiprią viltį,

kad gyvenimas suteiks galimybių,
galite tikėti ateitimi, vertinti save ir
net turėti puikų požiūrį, tačiau
baimė gali sutrukdyti pasiekti
svajones. Yra daug sunkesnių
neįgalumų nei rankų ir kojų
trūkumas, kai baimė gali būti itin
pražūtinga. Jei kiekvieną sprendimą
valdo baimė, negalite džiaugtis
gyvenimu, visiškai išreiškiančiu jūsų
savybes.
 Baimė varžo ir trukdo būti tuo,
kuo norite. Tačiau baimė – tik
nusiteikimas, nuojauta, tai ne
tikrovė! Kiek kartų ko nors
bijojote – vizito pas dantistą,
pokalbio dėl darbo, operacijos arba
egzamino mokykloje – ir vėliau
supratote, kad tai, ką patyrėte,
nebuvo taip blogai, kaip
įsivaizdavote?
Maniau, per grumtynes pirmoje
klasėje Čakis mane sutriuškins, bet
štai kuo viskas baigėsi! Gana dažnai
suaugusieji bijo vaikiškai. Jie ima
elgtis kaip naktį išgąsdinti vaikai,
įsivaizduojantys, kad į miegamojo
langą brūžuojanti medžio šaka yra
juos suėsti besikėsinanti pabaisa.
Esu matęs, kaip baimė visiškai
sukausto ir nebailius žmones. Kalbu
ne apie baimę žiūrint siaubo filmus
arba vaikų baimę išgirdus bildesį
naktį. Daugelį žmonių apima
nesėkmės, klaidos ar pažado, net
sėkmės baimė. Apskritai baimę
patirti neišvengiama. Tik nereikia
jai pasiduoti. Pamirškime ją ir
eikime savo keliu. Turite tokį
pasirinkimą.
Psichologų nuomone, daugumą
baimių įgyjame. Turime tik dvi
prigimtines baimes – garsaus
triukšmo ir kritimo. Tada pirmoje
klasėje bijojau, kad Čakis gali mane
sudoroti, tačiau įveikiau tą baimę.
Nutariau nelaukti, kol pasidarysiu
drąsus, tiesiog drąsiai pasielgiau ir
pagaliau buvau drąsus!
Net būdami suaugę prisikuriame
įvairių tikrovės visiškai
neatitinkančių baimių. Todėl baimė
dažnai apibūdinama kaip
bauginamai atrodanti išgalvota
tikrovė. Nukreipiame dėmesį į
baimes taip, kad mums jos atrodo
kaip tikrovė, dėl to jos mus ir
užvaldo.
Sunku įsivaizduoti, kad bijoti gali
ir toks populiarus bei sėkmės
lydimas žmogus kaip Maiklas
Džordanas. Vis dėlto per įamžinimo
NBA krepšinio šlovės muziejuje
ceremoniją jis atvirai kalbėjo apie
tai, kad dažnai baimė jam būdavo
kaip paskata būti geresniu
sportininku. Baigdamas kalbą
Džordanas pasakė: „Gali ateiti tokia
diena, kai krepšinio aikštelėje
pamatysite mane, sulaukusį
penkiasdešimties. Tik nesijuokite,
nesijuokite. Niekada nesakyk
niekada, nes ribos, kaip ir baimės,
yra tik iliuzija.“
Džordanas galbūt buvo geresnis
krepšininkas nei gyvenimo būdo
vadovas, tačiau jo žodžiuose yra
tiesos. Laikykitės Džordano
taisyklių – supraskite, kad baimės
nėra tikrovė, ir pamirškite jas arba
panaudokite geram tikslui.
Svarbiausias dalykas norint įveikti
didžiausias baimes – nesvarbu, tai
skrydžio baimė ar baimė nukristi
arba prarasti gerus santykius, – yra
suvokti, kad baimė nėra tikrovė. Tai
tik emocija, o valdyti savo atsaką į
emocijas jūs galite.
Norėdamas tapti geru
oratoriumi, tą pamoką turėjau
išmokti kuo anksčiau. Labai bijojau
ir nervinausi. Nežinojau, kaip
žmonės reaguos į tai, ką norėsiu
pasakyti. Nebuvau tikras, ar
apskritai jie manęs klausysis.
Laimė, mano pirma auditorija buvo
bendramoksliai. Jie mane pažinojo
ir mums buvo malonu bendrauti.
Laikui bėgant buvau kviečiamas
kalbėti didesnėms jaunimo grupėms
ir bažnyčiose, kai tarp klausytojų
būdavo vos keli draugai. Pamažu
įveikiau savo nervingumą ir baimes.
Vis dar jaučiu baimę prieš
kalbėdamas didelėms auditorijoms,
kartais dešimtims ir net šimtams
tūkstančių. Kai vykstu į atokiausias
Kinijos, Pietų Amerikos, Afrikos ir
kitų pasaulio šalių vietoves, visiškai
neįsivaizduoju, kaip žmonės mane
priims. Bijau, kad mano
pajuokavimas tos kultūros
žmonėms gali reikšti visai kitą
dalyką ir galiu juos įžeisti. Ta baimė
man primena, kad prieš
rizikuodamas sukelti nepatogumų
turėčiau parodyti savo kalbą
vertėjams ir mane priėmusiems tų
šalių atstovams.
Išmokau priimti savo baimę kaip
energijos šaltinį ir priemonę,
padedančią gerai pasiruošti kalbai.
Baimė, kad galiu pamiršti, ką
norėjau pasakyti, arba ką nors
supainioti, padeda susitelkti ir gerai
pasirengti kalbai.
Taigi daugelis baimių yra
naudingos. Pavyzdžiui, baimė,
skatinanti prisisegti saugos diržą,
yra gera, nes nenorite būti sužeisti
per avariją. Taip pat yra gerai, jei
baimė peršalti arba susirgti gripu
paskatina plautis rankas ir vartoti
vitaminus.
Tačiau dažnokai mes
nesuvaldome įgytų baimių. Kad
neperšaltų ar nesusirgtų gripu, kai
kurie žmonės, užuot tiesiog
pasisaugoję, griebiasi kraštutinių
priemonių: užsidaro namie ir
atsisako eiti į lauką. Jei baimės
trukdo daryti, ką galime, arba
elgtis, kaip galime, jos nėra
pagrįstos.

KAS BUS, JEI?..

Turiu draugę, kurios tėvai išsiskyrė,

kai ji dar buvo visai jauna. Jos
mama ir tėtis nuolat bardavosi net
ir išsiskyrę. Dabar ji suaugusi
moteris, tačiau bijo tuoktis ir sako:
„Bijau, kad man nebūtų kaip
tėvams.“
Ar galite įsivaizduoti, kad
neturėsite ilgalaikės draugystės,
nes bijote, jog gali nepasisekti? Tai
liguista baimė! Nevalia apie
vedybas galvoti tik kaip apie žingsnį
į skyrybas. Ar prisimenate Tenisono
eilutę „geriau mylėti ir prarasti nei
niekad meilės nepatirt“?
Kaipgi galima džiaugtis
gyvenimu, jeigu kausto baimė dėl
to, kad kada nors kur nors kas nors
galbūt gali atsitikti? Jei visi kasdien
nesikeltume iš lovos, nes bijotume,
kad nenutrenktų žaibas arba
neįkąstų maliarijos užkratą
pernešantis uodas, pasaulyje būtų
gana liūdna, ar ne?
Taigi daugelis įsibaiminusių
žmonių galvoja: „Kas bus, jei?..“, o
turėtų sakyti: „Kodėl gi ne?“

• Kas bus, jei man nepasiseks?

• Kas bus, jei nesugebėsiu?

• Kas bus, jei iš manęs

pasijuoks?

• Kas bus, jei mano prašymą

atmes?

• Kas bus, jei nemokėsiu

pasinaudoti sėkme?

Suprantu tokias mintis.

Augdamas turėjau įveikti labai
svarbias baimes: baimę, kad būsiu
atstumtas, kad nepritapsiu arba
būsiu priklausomas. Tai nebuvo vien
mano vaizduotė – juk neturėjau
normalaus kūno. Tačiau tėvai
patarė visada kreipti dėmesį ne į
tai, ko neturiu, o į tai, ką turiu ir ką
galėčiau sukurti, jei išdrįsčiau
vadovautis vaizduote.
– Svajok, Niki, ir niekada neleisk
baimei trukdyti tau siekti
svajonių, – sakė jie. – Negali leisti
baimei nulemti savo ateitį. Rinkis
tokį gyvenimą, kokio nori, ir stenkis
tokį susikurti.
Iki šio laiko esu kalbėjęs
įvairioms auditorijoms daugiau nei
devyniolikoje pasaulio šalių. Mano
žodžius apie viltį ir tikėjimą girdėjo
didžiulės minios stadionuose,
arenose, mokyklose, bažnyčiose ir
kalėjimuose. Niekada nebūčiau
galėjęs to padaryti, jei tėvai nebūtų
manęs skatinę pripažinti savo
baimes ir jų atsikratyti.

MOTYVUOJANTI BAIMĖ

Nei jūs, nei aš niekada nebūsime

tokie geri sportininkai kaip Maiklas
Džordanas, tačiau, kaip ir jis, galite
pasinaudoti baime kaip motyvacijos
priemone siekdami įgyvendinti
svajones ir kurdami trokštamą
gyvenimą.
Laura Gregori buvo labai sumani
mano mokyklos draugė. Visada
galėjau tikėtis, kad pasakys būtent
tą, ką galvoja. Ji viską klodavo
tiesiai į akis.
– Taigi, mokykloje tau padeda
mokytoja, o kas padeda namie? –
kartą paklausė Laura pirmoje
klasėje.
– Na, tėvai, – pasakiau, nors
nebuvo aišku, ką ji norėjo sužinoti.
– Ar tave tai tenkina?
 – Kad tėvai padeda? Žinoma, o
ką kita man daryti?
– Na, taip, reikia apsirengti,
nusiprausti ir pasinaudoti tualetu, –
sutiko ji. – O kaip tavo orumas? Ar
ne keistoka, kai pats to negali
pasidaryti?
Laura nenorėjo manęs įžeisti. Ji
buvo teisybės ieškotoja ir
nuoširdžiai norėjo sužinoti, kaip
jaučiuosi įvairiais gyvenimo
atvejais, tačiau palietė jautrią vietą.
Viena mano didžiausių baimių
augant buvo jaustis našta
žmonėms, kuriuos myliu. Mintis, kad
esu per daug priklausomas nuo
tėvų, taip pat nuo brolio ir sesers,
niekada manęs neapleisdavo.
Kartais atsibusdavau naktį išpiltas
šalto prakaito, kankinamas minties,
kad tėvai išvyko ir paliko mane tik
su Aaronu ir Mišele.
Ši baimė buvo labai tikroviška.
Kartais mane beveik užvaldydavo
priklausomumo vizijos. Lauros
tiesmuki klausimai apie orumą
padėjo man tą kankinamą baimę
paversti motyvacija. Mintyse nuolat
kildavo klausimų apie mano
priklausomumą, bet po tos dienos
nutariau, kad juos reikia spręsti
pirmiausia, ir atkakliai to ėmiausi.
„Jei tikrai skirčiau tam dėmesio,
kažin kiek nepriklausomas galėčiau
tapti?“ Motyvuojamas savo baimės
apsunkinti tuos, kuriuos myliu,
susikūriau tokią misiją, nors tuo
metu nė nenutuokiau, kas apskritai
yra misija. Baimė mane sustiprino ir
pastūmėjo veikti: „Privalau daugiau
dalykų daryti pats. Tik kaip?“
Tėvai garantavo, kad man
padės, kad jiems nesunku mane
panešti, pakelti, aprengti arba
daryti dėl manęs, ką tik reikės. Bet
man buvo pikta, kad pats negalėjau
nė vandens atsigerti ir kad kas nors
visada turėjo mane pasodinti ant
klozeto. Augdamas norėjau vis
daugiau savarankiškumo ir pats
savimi pasirūpinti. Baimė suteikė
ryžto pildyti savo norus.
Viena mintis itin paskatino imtis
veiksmų – įsivaizdavau, kad kai
nebebus tėvų, tapsiu našta broliui
Aaronui. Dažnai dėl to nerimavau,
nes mano mažasis broliukas juk
nusipelnė normalaus gyvenimo.
Jaučiau, jog tai Dievo jam skirta,
nes didesnę savo gyvenimo dalį jis
buvo mano pagalbininkas, gyveno
su manimi ir rūpinosi, kad man
netrūktų dėmesio. Aaronas turėjo ir
rankas, ir kojas, tačiau tam tikru
atžvilgiu su juo buvo pasielgta
nesąžiningai, nes jis privalėjo
neišleisti manęs iš akių.
Mano sprendimas būti
savarankiškesniam, kaip ir bet kuris
kitas rūpestis, buvo ir savisaugos
reikalas. Laura priminė, kad vis dar
esu priklausomas nuo kitų gerumo
ir kantrybės. Supratau, jog ne
visada galėsiu to tikėtis. Be to, ne
mažiau svarbu buvo ir savigarba.
Aš tikrai galėsiu kada nors
sukurti šeimą ir nenorėsiu, kad
žmona visur mane nešiotų. Noriu
turėti vaikų, būti geras tėtis ir
aprūpinti šeimą, tad supratau:
„Turiu išlipti iš vežimėlio.“
Baimė gali būti priešas, tačiau aš
padariau ją savo draugu. Pareiškiau
tėvams, kad noriu rasti būdų, kaip
pasirūpinti savimi. Iš pradžių jie,
žinoma, susirūpino.
– Tau to nereikia. Mes
užtikrinsime, kad visada bus kas
tavimi pasirūpina, – sakė jie.
– Mama, tėti, turiu tą padaryti ir
dėl jūsų, ir dėl savęs, tad kartu
pagalvoję nuspręskime, – pasakiau
aš.
Mes taip ir padarėme. Kai kuriais
atžvilgiais mūsų kūrybinės
pastangos priminė seną filmą
„Šveicarų Robinzonų šeima“:
atsidūrę negyvenamoje saloje visi
energingai imasi daryti plaustus ir
visa, ko reikia norint išgyventi.
Suprantu, kad žmogus nėra sala,
ypač žmogus be rankų ir be kojų.
Gal buvau panašesnis į pusiasalį
arba sąsmauką.
Mama, būdama slaugytoja, ir
tėtis, nagingas vyriškis, pirmiausia
sugalvojo, kaip man užsipilti ant
plaukų šampūno ir nusimaudyti.
Rutulio formos rankenas vandeniui
paleisti tėtis pakeitė svirtelėmis,
kurias galėčiau valdyti pečiais.
Mama parnešė ne ranka, o koja
spaudžiamą muilo dozatorių – tokį
naudoja gydytojai, ruošdamiesi
operacijai. Pritaikėme jį taip, kad
užmindamas ant jo išspausčiau
muilo ar šampūno.
Paskui mudu su tėčiu
sugalvojome ant sienos
pakabinamą plastikinį elektrinio
dantų šepetėlio laikiklį. Galėjau
įjungti ir išjungti jį paspausdamas
jungiklį ir judėdamas pirmyn atgal
valytis dantis.
Pasakiau tėvams, kad dar
norėčiau išmokti apsirengti. Tada
mama pasiuvo šortus su dvipuse
lipniąja juostele, kad galėčiau pats į
juos įsmukti ir išslysti. Marškinių
sagos man buvo didelis iššūkis, tad
pasirinkome marškinėlius, kuriuos
galėjau tiesiog užsimesti ant galvos
ir įsirangyti į juos.
Mano didžioji baimė mus visus
tris pasiuntė į misiją, kuri buvo ir
sunki, ir smagi, nes reikėjo
sugalvoti, kaip galėčiau būti
savarankiškesnis. Nuotolinio
valdymo pulteliai, mobilieji
telefonai, kompiuterio klaviatūros,
nuotoliniai garažo durų atidarymo
mechanizmai – palaima man, nes
galiu juos valdyti koja.
Kai kurie mūsų sprendimai
nebuvo susiję su aukštosiomis
technologijomis. Namų signalizaciją
išmokau išjungti nosimi
spausdamas mygtukus, o įjungti
šviesas ir atidaryti kai kuriuos
langus galėjau tarp kaklo ir smakro
įspraudęs golfo lazdą.
Dėl suprantamų priežasčių
nesileisiu į smulkmenas, tačiau
išradome keletą originalių būdų,
padedančių savarankiškai naudotis
tualetu. Keletą būdų ir įtaisų galite
pamatyti per internetinę prieigą:
http://www.youtube.com/watch?
v=0DxlJWJ_WfA. Užtikrinu, kad
filmuotos tualete medžiagos nėra.
Esu dėkingas Laurai už trumpą
pokalbį apie orumą, o sau už
jaunatvišką baimę būti
priklausomam ir našta savo šeimai,
nes tai paskatino mane tapti labiau
nepriklausomą. Kai išmokau atlikti
kitiems įprastas kasdienes užduotis,
įgavau pasitikėjimo savimi, tačiau
niekada nebūčiau prisivertęs to
padaryti, jei nebūtų kilę neigiamų
emocijų ir nebūčiau jų pavertęs
teigiama energija.
Jūs irgi galite tai padaryti.
Energiją, sužadintą baimių dėl
nesėkmės, atstūmimo arba kitų
panašių dalykų, panaudokite
paskatinti teigiamam prie svajonės
padėsiančiam priartėti veiksmui.

BAIMĖ ĮVEIKIA BAIMĘ

Kaustančias jus baimes galite įveikti

baime. Pagalvokite, ko bijote
labiausiai. Sakykim, tai baimė
atsistojus priešais didžiulę
auditoriją pamiršti kalbą. Tokia
būdinga ir man. O kas toliau?
Įsivaizduokite pačią blogiausią
pabaigą – jūs pamirštate kalbą ir
esate nušvilpiamas. Įsivaizdavote?
Gerai. Tada įsivaizduokite, kad taip
gerai pasakote kalbą, jog atsistoję
klausytojai palydi ją ovacijomis.
O dabar įsikalkite sau į galvą
antrąjį scenarijų ir kaskart
rengdamiesi kalbėti galvokite ne
apie nušvilpimą, o apie stovinčių
klausytojų ovacijas. Man tai
padeda, tad, tikiu, padės ir jums.
Panašiai baimę galima įveikti ir
prisimenant tikrus išgyvenimus, kai
atkakliai siekdami tikslo įveikėte
iššūkius. Pavyzdžiui, kai nerimauju
dėl susitikimo su žinomu žmogumi,
tokiu kaip Opra Vinfri, pasidrąsinu
tiesiog pasirausęs atmintyje.
„Bijai susitikti su Opra? O ką ji
gali padaryti? Nukapoti rankas ir
kojas? Juk gyvenai jau daugiau nei
dvidešimt penkerius metus, keliavai
po pasaulį be rankų ir be kojų.
Opra, aš pasirengęs susitikti su
tavim! Apkabink mane!“

KAI BAIMĖ NEAPLEIDŽIA

Vaikystėje, suprantama, kaip ir visi

vaikai, bijojau gydytojų su
adatomis. Kai reikėdavo skiepytis
nuo tymų, raudonukės arba gripo,
slėpdavausi nuo mamos. Iš dalies
bėda buvo ta, kad gydytojams buvo
mažiau kūno vietų, kur galėtų man
įdurti. Kitus vaikus jie galėjo
skiepyti į ranką arba sėdynę. Mano
trumpas kūnas šiam tikslui turėjo
tik vieną vietą, be to, mano
užpakalis buvo visai arti grindų, ir
man paskui labai skaudėdavo, net
jei įdurdavo aukštai į šlaunį. Gavęs
injekciją visą dieną negalėdavau
vaikščioti.
Dėl neįgalumo didelę savo
jaunystės dalį gydytojams buvau
tarsi pagalvėlė smeigtukams, todėl
jų labai bijojau. Kartais net
nualpdavau vos išvydęs švirkštą.
Kartą pradžios mokykloje dvi
medicinos seserys, kurios, matyt,
nežinojo mano istorijos ir nelabai
išmanė žmogaus anatomiją, iš
abiejų pusių priėjo prie manęs,
sėdinčio vežimėlyje, ir suleido
vaistus į abu pečius, kur labai mažai
raumenų ir riebalų. Tai buvo tikra
kankynė. Man taip skaudėjo, kad
paprašiau savo draugą Džerį eiti
šalia manęs ir valdyti vežimėlį, nes
blogai jaučiausi. Džeris man padėjo,
o aš, žinoma, nualpau. Vargšas
Džeris nežinojo, ką daryti, tad
vežimėlį su susmukusiu manimi
nuvairavo į gamtos kabinetą ir
paprašė mokytojo pagalbos.
Žinodama, kaip aš bijau
injekcijų, mama nei man, nei broliui
ar seseriai nesakydavo, kad
važiuojame pas gydytoją skiepytis.
Kai man buvo maždaug dvylika,
pamoka šeimai tapo klaikus vizitas.
Mama tvirtino, kad vykstame tik
sveikatos patikrinti. Pirmą įspėjimą
išgirdome laukiamajame. Mes
pamatėme, kad į apžiūros kabinetą
įėjo maždaug mano amžiaus
mergaitė, o netrukus išgirdome jos
riksmą.
– Girdėjote? – paklausiau Aarono
ir Mišelės. – Ir mes gausim po
adatą!
Mane apėmė baimė, ir puoliau į
paniką. Aš verkiau ir šaukiau
mamai, kad nenoriu adatos, kad
tada labai skauda ir kad noriu
namo. Kadangi buvau vyriausias iš
vaikų, jaunesnieji pasekė mano
drąsiu ir puikiu pavyzdžiu. Jie taip
pat ėmė kaukti ir prašytis namo.
Mūsų mama, medicinos sesuo,
žinoma, neparodė jokio gailesčio,
nes buvo švirkštų karų veteranė. Ji
įtempė staugiančią, besispardančią
ir besidraskančią savo trijulę į
apžiūros kabinetą, kaip jūrų policija
įvelka girtus kareivius į patalpą
suimtiesiems.
Matydamas, kad tikra panika ir
gailestingi maldavimai nepadeda,
pamėginau pasiderėti su šeimos
gydytoju.
– Argi neturite ko nors, ką vietoj
to galėčiau išgerti?! – rėkiau.
– Deja, ne, vaikeli.
Griebiausi plano B, tai yra brolio.
Atsisukau į jį ir paprašiau padėti
man pabėgti. Buvau viską
suplanavęs. Aaronas turėjo
nukreipti gydytojų dėmesį
nukrisdamas nuo apžiūros stalo,
kad galėčiau išsirangyti iš vežimėlio
ir pasprukti. Tačiau mama užkirto
tam kelią. Visada linkusi prisitaikyti
mažoji sesutė metėsi prie durų. Pro
šalį einanti medicinos sesuo
sugriebė ją koridoriuje, bet Mišelė
taip maskatavo rankomis ir kojomis,
kad sunku buvo ją įvesti į apžiūros
kambarį. Ji buvo mano didvyrė!
 Mūsų isteriški klyksmai skambėjo
visoje klinikoje. Subėgo personalas,
nes atrodė, kad mes žiauriai
kankinami. Deja, pastiprinimas
greitai perėjo į mums nepalankią
pusę. Du klinikos darbuotojai
sugavo mane. Klykiau kaip mirtį
pranašaujanti šmėkla.
Rangiausi, kai jie taikėsi įbesti
adatą man į sėdynę. Kadangi
muisčiausi, įdurta adata išlindo.
Todėl gydytojas vėl turėjo ja įdurti!
Nuo mano riksmų įsijungė aikštelėje
stovinčių automobilių signalizacijos.
 Nežinia, kaip mes – mano brolis
su seserimi, mama ir klinikos
personalas – ištvėrėme tą dieną.
Visą kelią namo mūsų trijulė
raudojo.
Kadangi labai bijojau, skausmas
buvo stipresnis, negu būtų buvęs,
jei būčiau nesipriešinęs tai
injekcijai. Iš tikrųjų skaudėjo
dvigubai labiau, nes nesuvaldžiau
baimės. Negalėjau vaikščioti dvi
dienas vietoj vienos!
Taigi, atsiminkite tą nedidelę
istoriją iš mano gyvenimo: kai
leidžiate baimei kontroliuoti savo
veiksmus, prašotės rimto skausmo
sėdynei!
 SEPTINTAS
SKYRIUS

Neužsidėkite
nelaimėlio kaukės

V aikystėje, aišku, dažnai būdavau

nusėtas mėlynėmis ir griūdavau
veidu į žemę. Nukrisdavau nuo
stalų, aukštų kėdžių, lovų, laiptų ir
pakylų. Neturėdamas rankų, kurios
padėtų susilpninti smūgį, paprastai
atsiremdavau smakru, kartais
nosimi arba kakta. Esu kritęs labai
daug kartų.
Ir niekada nelikdavau gulėti.
Mano sėkmės formulę nusako
japonų patarlė: „Septynis kartus
krisk, aštuonis kartus atsistok.“
Gali nepasisekti ir jums, ir man,
ir geriausiems, ir visiems kitiems.
Tie, kurie pralaimėję nepakyla,
nesėkmę laiko pabaiga. Tačiau
nepamirškime, kad gyvenimas nėra
testas, įvertintas „išlaikyta“ arba
„neišlaikyta“. Tai išbandymų ir
klaidų metas. Pakyla tie, kurie
atsigauna po kietakaktiškų klaidų,
nes priima nesėkmes kaip pamokas
ir laikinus išbandymus. Visi mano
pažįstami, kuriems sekasi, irgi ne
kartą buvo suklydę. Jų manymu,
dažnai tos klaidos turėjo reikšmės
vėlesnei sėkmei. Kai kas nors
nepavykdavo, jie nenuleisdavo
rankų, prisipažindavo klydę, imdavo
daugiau dirbti ir ieškodavo geresnių
sprendimų. Jei penkis kartus
nepasisekdavo, paskui penkis
kartus labiau stengdavosi.
Vinstonas Čerčilis perteikė tokio
požiūrio esmę taip: „Sėkmė – tai
sugebėjimas judėti nuo vienos
nesėkmės prie kitos neprarandant
entuziazmo.“
Jei negalite įveikti pralaimėjimų,
galbūt dėl to kaltinate vien save.
Pralaimėjimas nedaro jūsų
nevykėliu, kaip juo netampa ir
geras beisbolo puolėjas,
pasodinamas ant atsarginių
suolelio. Kol esate žaidimo dalyvis ir
nesiliaujate mosuoti rankomis, vis
dar galite suduoti stiprų smūgį. Jei
nenorite atlikti būtino darbo, tada
problema ne pralaimėjimas, o jūs
patys. Kad pasisektų, turite būti
verti tos sėkmės ir atsakingai jos
siekti.
Kalbėdamas auditorijoms savo
filosofiją apie nesėkmę
demonstruoju žnektelėdamas ant
pilvo ir likęs tokioje padėtyje ant
grindų toliau kalbu žmonėms.
Kadangi neturiu galūnių, matyt,
manote, kad pats pasikelti
neįstengčiau. Mano klausytojai
dažnai galvoja taip pat.
Tėvai sako, kad pakilti iš
horizontalios padėties išmokau visai
mažas. Jie pridėdavo pagalvių ir
įkalbinėdavo mane keltis remiantis į
jas. Tačiau aš norėjau tą daryti
savaip ir, žinoma, sunkiau.
Nesinaudojau pagalvėmis, bet
prišliauždavau prie sienos, kėdės
arba sofos, įsiremdavau kakta, kad
turėčiau atramą, ir pamažu
pasikeldavau.
Tą padaryti nėra taip lengva.
Pamėginkite, jei norite. Atsigulkite
ant grindų ant pilvo ir pasistenkite
atsiklaupti nesiremdami nei
rankomis, nei kojomis. Nelabai
malonu, ar ne? Tačiau kas
maloniau – pasikelti ar likti gulėti?
Tai todėl, kad jūs sukurti ne vartytis
ant grindų, bet vis mėginti pakilti,
kol visiškai atskleisite savo
galimybes.
Kartais, kai per savo paskaitas
rodau didėjantį meistriškumą,
atsitinka nenumatytų dalykų.
Paprastai kalbu nuo pakylos, scenos
arba net suolo arba stalo, jei esame
klasėje ar posėdžių kambaryje. Sykį
prieš renginį mokykloje kažkas,
turėdamas gerų ketinimų,
nuvaškavo stalą, tad aš nupuoliau.
Jis buvo slidesnis nei olimpinė
čiuožykla. Mėginau vienoje vietoje
nuvalyti vašką, kad galėčiau
įsitverti, bet nepavyko. Buvo šiek
tiek nepatogu, kai netekęs vilties
turėjau prašyti pagalbos: „Gal
galėtumėte kas nors ištiesti man
pagalbos ranką?“
Kalbėjau garbingai publikai per
lėšų rinkimo akciją Hiustone, kur
dalyvavo Džebas Bušas, buvęs
Floridos gubernatorius, ir jo žmona
Kolumba. Rengdamasis tarti žodį
apie tai, kaip svarbu nepasiduoti,
aš, kaip paprastai, atsiguliau ant
pilvo. Auditorija kaip visuomet
nuščiuvo.
– Visiems kartais nepasiseka, –
pasakiau. – Bet nesėkmė yra lyg
nugriuvimas. Turite stengtis
pasikelti ir niekada neprarasti vilties
siekti svajonių.
Auditorija iš tikrųjų susidomėjo,
tačiau nė nespėjęs parodyti, kad
net aš galiu pasikelti, pamačiau iš
patalpos galo atskubančią man
nepažįstamą moterį.
– Na, leiskite padėti jums
atsikelti, – pratarė ji.
– Bet man nereikia pagalbos, –
sušvokščiau pro sukąstus dantis. –
Tai dalis mano kalbos.
– Nekvailiokite. Leiskite jums
padėti, – neatlyžo moteris.
– Miela ponia, man tikrai
nereikia pagalbos. Šitaip aš mėginu
patvirtinti savo žodžius.
 – Na, tada gerai, jei taip nori,
mielasis, – pasakė ji ir nuėjo į savo
vietą.
Manau, kai ta moteris atsisėdo,
visiems susirinkusiems palengvėjo
beveik taip pat kaip tada, kai aš
pakilau! Žmonės dažnai susijaudina
pamatę, kiek jėgų man reikia
pasikelti nuo grindų. Jie supranta
mano pastangas, nes ir jie dažnai
dėl ko nors stengiasi. Jūs taip pat
galite tą padaryti, kai žlunga planai
arba užklumpa sunkumai. Sunkūs
išmėginimai ir bėdos – gyvenimo
dalis. Jų patiria visa žmonija.
Išsikėlę gyvenimo tikslą, visada
turėkite vilčių, kad atsiras
galimybių, tikėkite ateitimi,
supraskite savo vertę, išlaikykite
pozityvų požiūrį ir neleiskite
baimėms jums sutrukdyti – taip
ištversite nesėkmes ir nusivylimus.
Niekada negalvokite, kad
nesėkmės – tai pabaiga, niekada
nesutapatinkite jų su žlugimu arba
mirtimi, nes iš tikrųjų sunkumai –
tai gyvenimiška patirtis. Jūs –
žaidimo dalyviai. Iššūkiai, kuriuos
patiriame, gali padėti tapti
stipresniems, geresniems ir labiau
pasirengusiems sutikti sėkmę.

PRALAIMĖJIMŲ PAMOKOS

Galėtumėte į nesėkmes pažiūrėti

kaip į dovaną, nes jos dažnai būna
paskata proveržiui. Tad kokia nauda
iš pralaimėjimo arba nesėkmių?
Galiu paminėti bent keturias
vertingas pamokas.
1. Nesėkmė – puiki mokytoja.
 2. Nesėkmė formuoja charakterį.

3. Nesėkmė motyvuoja.

4. Nesėkmė padeda vertinti

sėkmę.

Nesėkmė – puiki mokytoja

Taip, pralaimėjimas – puikus
mokytojas. Kiekvienas laimėtojas
yra pralaimėjęs. Kiekvienas
čempionas yra užėmęs ir antrą
vietą. Rodžeris Federeris laikomas
vienu geriausių visų laikų
tenisininkų, tačiau jis laimi ne
kiekvieną žaidimą, setą arba mačą.
Kartais jo kamuoliukas pataiko į
tinklą, o paduotas skrieja už
aikštelės ribų. Jam daugybę kartų
per mačą nepasiseka pasiųsti
kamuoliuko ten, kur jis norėtų. Jei
Rodžeris pasiduotų po kiekvieno
nesėkmingo bandymo, būtų
nevykėlis. Tačiau jis pasimoko iš
savo klaidų bei pralaimėjimų ir
žaidžia toliau. Todėl jis ir yra
čempionas.
Ar Federeris kaskart mėgina
puikiai valdyti kamuoliuką ir laimėti
kiekvieną žaidimą, setą bei mačą?
Be abejo. Taip galite ir jūs, kad ir ką
darytumėte. Sunkiai dirbkite.
Treniruokitės. Įsisavinkite pagrindus
ir visada kaip galėdami stenkitės,
bet supraskite, kad kartais gali
nepasisekti, nes kelyje į
meistriškumą nesėkmės
neišvengiamos.
Jaunesnysis brolis juokiasi iš
manęs, kad mano oratoriaus
karjeros pradžioje dažnai
nesisekdavo rasti klausytojų.
Mokyklose ir organizacijose
prašydavau suteikti man galimybę
pakalbėti, tačiau dažniausiai
sulaukdavau neigiamo atsakymo,
neva esu per jaunas, per mažai
patyręs arba tiesiog per daug
neįprastas. Kartais tai liūdindavo,
bet suvokiau, jog dar mokausi
norėdamas perprasti, ką turiu
žinoti, kad tapčiau geru oratoriumi.
Kai Aaronas mokėsi vidurinėje
mokykloje, vežiodavo mane po
miestą ieškodamas nors keleto
žmonių, norinčių mane išklausyti.
Būčiau kalbėjęs be užmokesčio, tik
tam, kad kaupčiau patirtį. Tačiau
net tokia kaina pasirodydavo per
didelė. Skambindavau į visas
Brisbano mokyklas ir siūlydavau
neatlygintinas paslaugas. Daugelis
iš pat pradžių atmesdavo, tačiau
kiekvienas neigiamas atsakymas
paskatindavo dar labiau stengtis,
kad sulaukčiau teigiamo atsakymo.
– Ar taip ir nesiliausi? –
klausdavo Aaronas.
Aš nesilioviau, nes kaskart, kai
prašymas būdavo atmestas, taip
įsižeisdavau, kad supratau, jog tai
mano aistra. Aš tikrai norėjau tapti
oratoriumi. Tačiau kai pasisekdavo
rasti norinčių mane išgirsti
klausytojų, ne visada viskas
pavykdavo. Vienoje Brisbano
mokykloje kažkas išblaškė mano
dėmesį, ir nežinojau, kaip tęsti
kalbą. Ant marškinėlių išryškėjo
prakaito dėmės. Po kelis kartus
kalbėjau tą patį. Norėjau įlįsti į
kokią nors skylę, kad niekas manęs
nebematytų. Man labai nepavyko,
todėl pamaniau, kad visi apie tai
sužinos ir daugiau niekada niekas
nekvies manęs viešai kalbėti. Kai
galiausiai baigiau ir išvykau iš tos
mokyklos, jaučiausi tarsi pajuokos
objektas. Mano reputacija žlugusi!
Kartais sau būname patys
griežčiausi kritikai. Tą dieną toks ir
buvau. Tačiau tokia nesėkmė dar
labiau paskatino mane siekti savo
svajonės – vis tobulinau pateikimą
ir kalbėseną. Kai nusprendžiate, kad
jūsų tikslas – tobulumas, ne taip
sunku ištverti nesėkmę. Kiekvienas
apsirikimas yra tik dar vienas
žingsnis, kita pamoka, kita
galimybė pasitaisyti kitą kartą.
Supratau, kad neįmanoma
atsigauti, kai nepasisekus
pasiduodama. Tačiau jei iš
nesėkmės pasimokoma ir
nesiliaujama stengtis, sulaukiama
atlygio – ne kitų pritarimo, o
pasitenkinimo, kad kaskart sekasi
vis geriau.

Nesėkmė formuoja charakterį

Ar nesėkmė gali padėti ir labiau
paruošti sėkmei? Taip! Kas jūsų
nesunaikina, padaro stipresnius,
dėmesingesnius, kūrybiškesnius ir
labiau pasiryžusius siekti svajonių.
Galbūt norite, kad greičiau
pasisektų, ir tai nieko blogo, tačiau
kantrumas taip pat gera savybė, o
nesėkmė tikrai padės išsiugdyti šį
bruožą. Patikėkite, supratau, kad
mano planas nebūtinai turi sutapti
su Dievo planu. Jis turi savo grafiką
ir visi turime sulaukti savo eilės.
Su tuo susidūriau, kai su dėde
Semu Radojevičiumi įsteigėme
verslą gaminti pusiau gulomis
minamą dviratį. Pradėjome 2006
metais, o mūsų įmonė dar
nesuklestėjo, tačiau kiekviena
kliūtis ir klaida vis daugiau pamoko,
ir po truputį artėjame prie tikslo.
Kuriame ne tik verslą, bet ir
neabejotinai formuojame savo
charakterį. Supratau, jog kartais net
labai didelių pastangų nepakanka,
kad verslas imtų klestėti. Gali
pakenkti ir netinkamas laikas. Kai
ėmėmės to verslo, ekonomika
grimzdo į recesiją. Reikėjo
kantrybės, stengtis nepasiduoti ir
laukti palankios ekonominės
padėties.
Būna laikotarpių, kai tenka
palaukti, kol pasaulis jus pasivys.
Tomas Edisonas, atlikęs daugiau nei
dešimt tūkstančių eksperimentų, kol
sukūrė komercijai tinkamą elektros
lemputę, sakė, kad dauguma,
laikantys save nevykėliais, yra
žmonės, nesupratę, kaip arti
sėkmės buvo, kai viską metė. Trūko
jau visai nedaug, ir visos nesėkmės
būtų vainikuotos sėkme. Tačiau jie
pasidavė anksčiau, nei sulaukė savo
bangos.
 Niekada negali žinoti, kas laukia
už kampo. Ten gali būti atsakymas,
kaip pasiekti svajones. Tad turite
sukrusti, neprarasti stiprybės ir
nesiliauti grumtis. O jei nepasiseka,
kas tada? Na ir kas, kad
nepasiseka? Edisonas dar yra
sakęs: „Kiekvienas atmestas
nepasisekęs mėginimas yra žingsnis
į priekį.“
Jei patys stengsitės, kitą darbą
atliks Dievas, ir kas skirta jums, tą
ir gausite. Laimėti padeda tvirtas
charakteris, o kiekvienas
pralaimėjimas gali būti charakterį
stiprinanti patirtis, jei tik tam
netrukdysite.
2009 metais kalbėjau Oukso
krikščioniškojoje mokykloje
Vestleike, Kalifornijoje. Ši nedidelė
mokykla garsėja ir kaip įveikianti
stipresnes komandas futbolo
aikštėje. Visai neseniai pagrindinis
jų puolėjas buvo žinomo
Nacionalinės amerikietiškojo futbolo
lygos puolėjo Džo Montanos sūnus.
Jo dubleris buvo ledo ritulio
legendos Veino Gretskio sūnus, o
žymusis atakuojantis jų saugas –
puikaus aktoriaus Vilio Smito sūnus.
Jų futbolo komanda yra laimėjusi
šešis iš eilės asociacijos
čempionatus. Ten lankydamasis
susipažinau su mokyklos įkūrėju
Deividu Praisu ir supratau, iš ko
Oukso krikščioniškosios mokyklos
sportininkai mokėsi ugdytis tvirtą
charakterį.
Deividas dirbo teisininku didelėje
Holivudo juridinėje kontoroje,
kurios klientai buvo kino žvaigždės
ir kino studijos. Vėliau įsidarbino
pas verslininką, turintį daug
viešbučių ir poilsiaviečių su žemės
sklypais visoje Kalifornijoje, tarp
kurių ir keli golfo laukai. Deividas
nusimanė verslo valdymo
klausimais ir matė, kad daugumai
golfo laukų prastai vadovaujama,
nes juos valdo golfo profesionalai,
niekada nesimokę verslo pagrindų.
Vieną dieną Deividas savo
darbdaviui pasakė, kad nori pirkti iš
jo golfo lauką.
– Pirma, jūs dirbate man, – tarė
bosas, – tad kodėl turėčiau jums ką
nors parduoti? Antra, jūs nieko
neišmanote apie golfą. Ir, trečia, jūs
neturite pinigų!
Deividui iš pradžių nepasisekė
įtikinti savo darbdavio, tačiau jis
nenuleido rankų ir nesiliovė
atkakliai siekti tikslo. Vis grizino jį
savo prašymu, kol bosas patikėjo
Deivido svajone ir pardavė jam
norimą golfo lauką. Tai buvo pirmas
iš 350 golfo laukų, kuriuos Deividas
ilgainiui įsigijo arba išsinuomojo.
Vėliau, kai golfo laukų verslas
patyrė nuosmukį, Deividas viską
išpardavė. Dabar jis visoje šalyje
perka ir nuomoja oro uostus ir jiems
vadovauja. Ko Deividas išmoko iš
nesėkmės? Neabejotinai –
kantrybės ir atkaklumo. Jis niekada
neišdavė savo svajonės. Kai golfo
verslo rinkoje prasidėjo nuosmukis,
Deividas kritiškai įvertino padėtį ir
suprato, kad tikrasis jo įgūdis buvo
vadovauti ne golfo laukams, o
verslui. Tad jis tą savo gebėjimą
ėmė ir nukreipė į kitą sritį.
Deividas, dabar mano ne pelno
organizacijos „Gyvenimas be
galūnių“ tarybos narys, sako, kad
juo didesnių sunkumų patiriame,
juo tvirtesnis darosi charakteris.
– Nikai, jei būtum gimęs su
rankomis ir kojomis, vargu ar tau
viskas būtų susiklostę geriau negu
jų neturint, – sako Davidas. – Kiek
vaikų tavęs klausytųsi, jei išsyk
nematytų, kad savo trūkumą
pavertei tokiu teigiamu dalyku?
Prisiminkite tuos žodžius, kai
užgrius sunkumai. Kai vienas kelias
užkertamas, atveriamas kitas.
Kiekvienai negaliai suteikiama
galia. Atėjote į šią žemę su tam
tikra paskirtimi, tad pralaimėję
niekada nesakykite, kad negalite
laimėti. Kol gyvenate drauge su
mumis, visais mirtingaisiais,
visuomet yra išeitis.
Aš dėkingas, kad turėjau
nesėkmių ir ištvėriau. Man
sunkumai padėjo tapti kantresniam
ir atkaklesniam. Šie bruožai labai
pravertė darbe ir kitoje veikloje.
Vienas mano mėgstamų atokvėpio
būdų yra žvejyba. Tėvai pirmą kartą
nusivežė mane į žvejybą, kai buvau
šešerių. Jie įsmeigdavo mano
meškerę į žemę arba įdėdavo į
laikiklį, ir aš laukdavau, kol užkibs
žuvis. Tada prispaudęs smakru
laikydavau meškerę, kol kas nors
ateidavo į pagalbą.
Vieną dieną nelabai sekėsi, bet
vis tiek nepasidaviau ir kone tris
valandas stebėjau meškerę. Saulėje
nuskrudau iki raudonumo, tačiau
buvau pasiryžęs tą dieną pagauti
žuvį. Tėvai buvo nuėję meškerioti
toliau, tad buvau vienas, kai
pagaliau užkibo žuvis. Prispaudžiau
meškerę kojos pirštais ir šaukiau
„Mama! Tėti!“, kol jie atbėgo. Žuvis
buvo dvigubai didesnė už mane, bet
nebūčiau jos pagavęs, jei nebūčiau
tiek laiko laukęs ir kojos pirštais
prilaikęs meškerės.
Žinoma, nesėkmės gali išugdyti
nuolankumą. Vidurinėje mokykloje
man nesisekė apskaitos pamokos, ir
tai buvo žeminanti patirtis. Bijojau,
kad galbūt sunkiai krimsiu skaičius,
tačiau mokytojas mane drąsino ir
globojo. Aš daug mokiausi ir gavau
du diplomus – buhalterio ir
finansininko.
Man reikėjo tos nuolankumo
pamokos, kai buvau studentas.
Privalėjau patirti nesėkmę, kad
sužinočiau, jog nežinau to, ką
turėčiau žinoti. Galiausiai
nuolankumas mane sustiprino.
Rašytojas Tomas Mertonas sakė:
„Nuolankus žmogus nebijo
nesėkmės. Iš tikrųjų jis nieko
nebijo, net savęs, nes tikras
nuolankumas – tai pasitikėjimas
Dievo galia, o prieš Jo galią visos
kitos galios bereikšmės, ir Jam nėra
tokio dalyko kaip kliūtis.“

Nesėkmė motyvuoja
Galime rinktis, kaip reaguoti į
pralaimėjimą ar nesėkmę: pulti į
neviltį ir pasiduoti arba leisti, kad
pralaimėjimas ar nesėkmė būtų
pamoka ir paskata daryti geriau.
Mano draugas yra kūno rengybos
instruktorius. Girdėjau jį sakant
savo klientams, kilnojantiems
štangą gulint ant treniruočių
suoliuko, kad jie turi dirbti, kiek
jėgos leidžia. Ką gi, tai
paskatinimas, tiesa? Tačiau
teoriškai svarmenys kilnojami, kol
pajėgia raumenys, kad kitą kartą
būtų galima tą kilnojimo laiką
ilginti. Taip tampama stipresniais.
Vienas pagrindinių dalykų,
užtikrinančių sėkmę tiek sporto
srityje, tiek darbe, yra pratybos.
Manau, pratybų nepakanka, jei nėra
sėkmės, ir galiu duoti puikų pavyzdį
apie save ir mobilųjį. Tikriausiai
sutiksite, kad išmanusis telefonas –
didis išradimas, o man tai – dovana
iš dangaus. Kartais atrodo, kad
išradėjai būtent man ir kūrė tiek
daug funkcijų turintį prietaisą:
neturintis nei rankų, nei kojų
vaikinas gali valdyti telefoną koja ir
siųsti elektroninius laiškus, rašyti
žinutes, klausytis muzikos, įsirašyti
pamokslus, vesti užrašus atminimui,
be to, sekti orų prognozę ir pasaulio
įvykius.
Išmanusis telefonas nėra
nepriekaištingai sukurtas tik man,
nes ta vienintelė liečiamą ekraną
galinti valdyti mano dalis yra gana
toli nuo tos, kuri gali kalbėti! Dažnai
naudojuosi garsiakalbiu, tačiau
būdamas oro uoste arba restorane
nenoriu, kad visi aplinkiniai girdėtų
mano pokalbį.
Turėjau sugalvoti, kaip koja
surinkus numerį įtaisyti mobilųjį
arčiau burnos. Radau būdą, kurį
būtų galima prilyginti naudojimuisi
telefonu su atvožiamu dangteliu ir
drauge įsitaisyti kuo daugiau
mėlynių ant veido. Gerą savaitę
mėginau mažąja savo koja užmesti
telefoną ant peties, kad galėčiau
kalbėtis prilaikydamas jį smakru.
(Vaikai, nemėginkite to daryti
namie!) Aišku, šiuo bandymų ir
klaidų laikotarpiu daug kartų
nepasisekė. Nuo atsitrenkusio į
veidą telefono buvo tiek mėlynių,
kad atrodžiau tarsi apdaužytas pilnu
monetų maišeliu.
Praktikuodavausi tik tada, kai
niekas nematydavo, nes jei kas
nors būtų pastebėjęs, būtų
pamanęs, kad rimtai užsiimu savęs
žalojimu mobiliuoju telefonu.
Negaliu pasakyti, kiek kartų juo
tvojau sau per galvą ar nosį arba
kiek telefonų sudaužiau
stengdamasis atlikti užduotį.
Galėjau viską mesti po kelių
mėlynių ir kelių sugadintų telefonų,
tačiau mano tikslas buvo
nepasiduoti.
Kiekvienas telefono smūgis į
veidą vis labiau skatindavo tęsti tą
žygį, kol galiausiai man pavyko! Kai
įvaldžiau tą įgūdį, netrukus, žinoma,
lyg tyčia, technologijų pasaulyje
atsirado belaidžio ryšio „Bluetooth“
į ausis dedamos ausinės. Dabar
mano garsusis telefono šuolis nuo
kojos ant peties yra tik technologijų
praeities reliktas, kurį kartais
pademonstruoju norėdamas
pralinksminti draugus, kai jie
nuobodžiauja.
Nesėkmes ir skaudžią patirtį
raginu priimti kaip motyvacijos ir
įkvėpimo šaltinius. Visai ne gėda
neprilygti kam nors, patirti
nesėkmę, apsirikti, susimauti. Gėda
tik nepasinaudoti patirtomis
pamokomis, skatinančiomis labiau
stengtis ir nenuleisti rankų.
Nesėkmė padeda vertinti
sėkmę
Ketvirta pamoka moko vertinti
sėkmę. Patikėkite, savaitę kentėjęs
nuo skraidančio telefono smūgių,
patyriau didžiulį džiaugsmą, kai
galiausiai išmokau užmesti jį ant
peties. Tiesą sakant, juo daugiau
pastangų reikia įdėti, kad
pasiektum tikslą, juo labiau jis
vertinamas. Gal ne kartą pasiekę
svarbią pergalę pagalvojote, kaip
ilgai reikėjo stengtis ir kaip smagu
pagaliau ja džiaugtis? Sutikite, kad
juo sunkiau kopti į kalną, juo
geresnis vaizdas atsiveria nuo
viršūnės.
Viena mano mėgstamiausių
istorijų iš vaikystės Biblijos buvo
apie Juozapą, tėvo išrinktą
mylimiausiu sūnumi, kurį pavydūs
broliai pardavė į vergiją. Juozapas
ilgai vargo. Jis buvo neteisingai
apkaltintas, įmestas į kalėjimą ir
nuolat išduodamas žmonių, kuriais
pasitikėjo, tačiau nepasidavė.
Kartėlis ir nesėkmės jo neįveikė. Jis
stengėsi tapti Egipto valdovu ir
išgelbėti savo šalį.
Galima daug pasimokyti iš
Juozapą lydėjusių sunkumų, kol jis
atsisėdo į sostą. Vieną dalyką
išmokau ir aš: sėkmė neateina be
kančios. Juozapo išbandymai
padėjo suprasti, kad nors mano
gyvenimas, be abejo, buvo
sunkesnis nei daugumos, kiti dar
daugiau prisikentėjo, tačiau ištvėrė
ir sulaukė malonės. Taigi, nors
Dievas mus myli, nežada, kad
gyvenimas bus lengvas. Ir,
galiausiai, sužinojau, kad įveikęs
visus išbandymus ir išdavystes
Juozapas džiaugėsi tapęs puikiu ir
teisingu karaliumi.
Kai visa širdimi siekiate savo
tikslo ir tame kelyje patiriate daug
skausmo bei kančių, jį pasiekus
apima toks neįtikėtinas jausmas,
kad norisi siekti daugiau, tiesa?
Nemanau, kad tai atsitiktinumas.
Tai gali būti vienas iš svarbiausių
žmonijos ligi šiol atrastų motyvų.
Sunkiai pasiektas pergales
švenčiame ne dėl to, kad
atsilaikėme, o todėl, kad iš
prigimties norime tobulėti ir
ieškome vis didesnio pasitenkinimo.
Tada, kai Dievas verčia mane vis
daugiau dirbti siekiant tikslo, vieną
po kitos rikiuodamas mano kelyje
kliūtis, aš nuoširdžiai tikiu, kad jis
rengia mane svarbesniems
dalykams ir geresnėms dienoms. Jis
skiria mums sunkumų, nes
patirdami nesėkmes tobulėjame.
Prisimindamas viską, ką man
tokiam jaunam buvo skirta patirti –
skausmą, nesaugumą,
įžeidinėjimus, vienatvę, – neliūdžiu.
Jaučiuosi nuolankus ir dėkingas, nes
įveikiau tuos sunkumus, todėl dar
malonesni yra laimėjimai. Galų
gale, jie mane sustiprino, o dar
svarbiau – labiau parengė padėti
kitiems. Pats nepatyręs kančių
negalėčiau padėti jų atlaikyti
kitiems. Negalėčiau taip artimai su
jais bendrauti. Atėjus paauglystei
žinojau, ką jau įveikiau, ir dėl to dar
labiau pasitikėjau savimi. Tokia
savikliova savo ruožtu traukė prie
manęs kitus vaikus. Taip atsirado
daug draugų – tiek berniukų, tiek
mergaičių. Man patiko būti dėmesio
centre! Sukinėdavausi po mokyklą
mėgaudamasis šiltais santykiais.
Be abejo, žinote, kur tai nuvedė.
Į politiką. Aš įsidrąsinau
kandidatuoti į mokyklos tarybos
pirmininkus. Tai pirmininkavimas
tūkstančiui dviem šimtams vaikų iš
Makgregoro valstybinės vidurinės
mokyklos, vienos didžiausių
Kvinslande.
Buvau ne tik pirmas fizinę
negalią turintis vaikas,
kandidatuojantis į mokyklos tarybos
pirmininko vietą, bet ir rungiausi su
vienu geriausių per visą mokyklos
istoriją sportininkų, Metjumi
Makėjumi, kuris dabar yra žymus
Australijos futbolininkas. Mano
mokytoja, ponia Harli, paragino
mane kandidatuoti, kai, mano
nuostabai, buvau pasiūlytas
bendraklasių. Savo kampanijos
programoje kėliau klausimus apie
įvairovę ir daugiakultūriškumą, o
per mokyklos sporto dieną žadėjau
surengti sėdinčiųjų vežimėliuose
lenktynes.
 Laimėjau triuškinama pergale
(atleisk, Metjau). Mama dar laiko
laikraščio „Courier-Mail“ iškarpą –
didelę nuotrauką ir straipsnį, kurio
antraštėje aš vadinamas „drąsiuoju
pirmininku“.
Tame pačiame laikraštyje dar
cituojami mano žodžiai: „Visi
vežimėliuose sėdintys vaikai,
manau, turėtų tiesiog viską
išmėginti.“
Mano paauglystės šūkis man
labai padėjo, nors gal ir nebus taip
pripažintas kaip firmos „Nike“ –
„Tiesiog daryk!“ Visi klysime, nes
esame žmonės. Griūsime, nes kelias
nelygus. Tačiau turime suprasti, kad
nesėkmės taip pat yra dalis
gyvenimo dovanos, tad kuo geriau
jomis pasinaudokime. Nesustokime,
bičiuliai. Viską išmėginkime!
 AŠTUNTAS
SKYRIUS

Nauja aplinka

Man buvo dvylika, kai šeima iš

Australijos persikėlė į Jungtines
Valstijas. Buvau mirtinai išsigandęs,
kad reikės viską pradėti iš naujo
ten, kur neturiu draugų. Skrisdami
su broliu ir mažąja sesute mokėmės
amerikietiškos tarties, kad iš mūsų
nesijuoktų naujieji bendraklasiai.
Nieko negalėjau padaryti dėl
neįprasto savo kūno, bet tartį
pakeisti galėjau. Vėliau sužinojau,
jog daugumai amerikiečių patiko
australietiška tartis. Vos prieš
keletą metų didelį pasisekimą čia
turėjo filmas „Krokodilas Dandis“.
Stengdamasis kalbėti kaip
bendraklasiai, netekau visų
galimybių padaryti įspūdį
mergaitėms.
 Tai buvo pirmas didesnis pokytis
mano gyvenime ir mėginimas
kalbėti amerikietiškai buvo ne
vienintelė mano klaida. Naujoji –
Lindero kanjono pagrindinė –
mokykla buvo Santa Monikos kalnų
papėdėje, netoli tos vietos, kur
dabar gyvenu. Tai puiki mokykla,
bet iš pradžių teko pakovoti. Bet
kuriam vaikui sunku išvykti iš
vietos, kurioje užaugo, sunku keisti
mokyklas ir susidraugauti su
vaikais. Be naujokui būdingų įprastų
kliūčių, buvo ir kita – neatrodžiau
kaip „normalus“. Buvau vienintelis
mokinys vežimėlyje ir vienintelis,
kuriam buvo priskirtas mokytojo
padėjėjas. Dauguma paauglių
nerimauja, kad iš jų juoksis, jei jie
turės spuogų. Tad įsivaizduokite
mano jaudulį.
Jau buvo tekę grumtis dėl
pripažinimo, kai grįžau į Australiją, į
savo pirmąją mokyklą Melburne, o
paskui ir vėl, mums persikėlus į
Brisbano apylinkes. Labai daug
energijos prireikė, kol įrodžiau
bendraklasiams, kad visai smagu su
manimi bendrauti. Dabar vėl viską
reikėjo pradėti iš naujo.

PASIKEISKITE

Kartais nežinome, kaip mus paveiks

pereinamasis laikotarpis. Kad ir
koks lengvas būtų tas perėjimas, vis
tiek mus kankina abejonės,
patiriame įtampą ir net depresiją,
kai tenka palikti komforto zoną arba
esame iš jos stumiami. Galite turėti
didelių vilčių, neabejotiną tikslo
siekimo ir savigarbos jausmą, tvirtą
tikėjimą, teigiamą požiūrį, drąsiai
sutikti savo baimes ir mokėti
atsigauti po nesėkmių, tačiau jei
palūšite susidūrę su neišvengiamais
gyvenimo pokyčiais, niekada
nepasistūmėsite į priekį.
Dažnai priešinamės pokyčiams,
bet nejaugi norėtume gyventi be
jų? Kartais įgauname didelės
patirties, patobulėjame ir esame
apdovanojami, kai atsiduriame
naujoje vietoje, pakeičiame darbą,
pasimokome įvairių dalykų arba
pageriname santykius.
 Mūsų gyvenimas – tai kelionė
pirmyn iš vaikystės per paauglystę
ir pilnametystę į garbaus amžiaus
metus. Nesikeisti būtų neįmanoma
ir baisiai nuobodu. Kartais turime
būti kantrūs. Ne visada išeina
kontroliuoti pokyčius arba turėti
jiems įtakos, be to, norimi pokyčiai
gali neįvykti tada, kada norime.
Pokyčiai, kurie meta mums iššūkį
ir sutrikdo kasdienį gyvenimą, būna
dviejų rūšių. Pirmieji atsitinka
mums. Antrieji atsiranda mumyse.
Pirmųjų negalime kontroliuoti,
tačiau galime ir privalome
kontroliuoti antruosius.
Tėvų sprendimui vykti į
Jungtines Valstijas negalėjau
nepritarti, kaip ir prieštarauti tam,
kad gimiau be rankų ir be kojų. Tam
negalėjau turėti jokios įtakos.
Tačiau dėl negalios, kaip ir dėl
išvykimo į Jungtines Valstijas,
galėjau nuspręsti, kaip tuos dalykus
įveiksiu. Susitaikiau su tuo ir
nutariau kuo geriausiai tas
permainas išnaudoti.
Jūs taip pat galite susidoroti su
nepageidaujamais arba netikėtais
gyvenimo pokyčiais. Dažnai
nemaloniai pritrenkia greiti ir
nenumatyti aplinkybių
pasikeitimai – miršta mylimas
žmogus, prarandate darbą,
užklumpa liga, atsitinka avarija, tad
iš pradžių sunku suvokti, kad
prasideda svarbus, gyvenimą
keičiantis įvykis. Norėdami suvaldyti
nepageidaujamą arba staigią
permainą, pirmiausia turėtumėte
būti budrūs ir greitai suvokti, kad
prasideda naujas tarpsnis, geresnis
arba blogesnis. Tą suprasdami
patirsite mažiau įtampos. Tokiu
atveju galvokite: „Taip, viskas čia
nauja. Atrodys šiek tiek keistai.
Turiu būti ramus, kantrus ir
nepanikuoti. Žinau, kad viskas išeis
į gera.“
Kai išvykome į Jungtines
Valstijas, turėjau daugybę laiko
apmąstymams apie mūsų gyvenimo
pokyčius, vis dėlto kartais jaučiausi
priblokštas ir sutrikęs. Kartais
norėdavosi šaukti: „Noriu grįžti
namo, į savo tikrąjį gyvenimą!“
 Apgailestauju, bičiuliai, bet
tikriausiai ir jums pasitaikys tokių
momentų. Kai prisimenu savuosius,
net juokinga, juolab kad dabar man
patinka gyventi Kalifornijoje.
Tikiuosi, ir jūs kada nors galėsite
pasijuokti taip kaip aš. Nusivylimas
ir pyktis – natūralios pereinamojo
laikotarpio emocijos. Stenkitės
prisitaikyti šiek tiek patinginiaudami
ir neskubėdami. Taip pasirengsite
pasitaikantiems netikėtumams. Tai
tarsi persikėlimas į kitą miestą:
turite skirti laiko kelio paieškoms,
aklimatizuotis ir rasti, kur pritapti.

TIKĖKITĖS NETIKĖTO

Pirmomis gyvenimo Amerikoje

savaitėmis patyriau kultūrinį šoką, ir
jis dažnai kartojosi. Tiesą sakant,
jau pačią pirmą dieną mokykloje
šiek tiek supanikavau, kai visa klasė
atsistojo sakyti ištikimybės
priesaikos. Australijoje nieko
panašaus nedarydavome.
Pasijaučiau tarsi klube, kur
neturėčiau būti.
 Paskui vieną dieną pasigirdo
pavojaus signalai, ir mokytojai liepė
mums lįsti po suolais! Pamaniau,
kad puola ateiviai, bet tai buvo tik
mokymai, kaip elgtis kilus žemės
drebėjimui. „Žemės drebėjimui?“
Savaime aišku, sulaukdavau
įprastų išraiškingų žvilgsnių,
nemandagių klausimų ir keistų
komentarų, kad neturiu galūnių.
Negalėjau patikėti, kad amerikiečiai
paaugliai gali būti tokie smalsūs dėl
to, kaip naudojuosi tualetu.
Meldžiau, kad prasidėtų žemės
drebėjimas ir liautųsi klausimai apie
tai, kaip susitvarkau tualete.
Taip pat turėjau priprasti prie
nuolatinio vaikščiojimo iš klasės į
klasę. Australijoje visų dalykų
mokydavo vienoje klasėje.
Nevaikštinėjome visą dieną kaip
kengūros atokiuose rajonuose. O
Lindero kanjono pagrindinėje
mokykloje tik ir straksėjome iš
klasės į klasę.
Man nelabai sekėsi tvarkytis su
šiuo didžiuoju gyvenimo pokyčiu.
Visada buvau geras mokinys, tačiau
naujoje mokykloje greitai atsilikau.
Nebuvo vietos įprastinėje šeštoje
klasėje, tad buvau paskirtas į
sustiprinto mokymo klasę. Mano
pažymiai suprastėjo. Prisimindamas
tą laikotarpį suprantu, kad buvau
labai įsitempęs. Ir kodėl gi
negalėčiau toks būti? Juk nuolat
buvau vežiojamas po pasaulį ir
gyvenau neramiai.
Mes net savo namų neturėjome.
Tėtis dirbo dėdės Beto įmonėje, tad
gyvenome su dėdės šeima
dideliame jų name, kol susiradome
būstą. Tėvų dažnai nebūdavo
namie, nes jie ieškodavosi darbo,
paskui važinėdavo į jį su
persėdimais arba ieškodavo, kur
apsigyventi.
Man tai labai nepatiko. Jaučiausi
išsekęs psichiškai, emociškai ir
fiziškai. Tad kaip vėžlys sulindau į
savo kiautą. Per pertraukas arba
pietų metu norėjau pabūti vienas,
kartais slėpdavausi už krūmų prie
žaidimų aikštelės. Mėgstamiausia
slėptuvė buvo viena pono
Makagano, muzikos mokytojo ir
orkestro vadovo, klasė.
Dar ir dabar tebedirbantis
Lindero kanjono mokykloje ponas
Makaganas – nuostabus mokytojas.
Jis buvo labai mėgstamas ir
turėdavo (man atrodo) po aštuonias
devynias pamokas per dieną. Jo
brolis Dafas yra legendinis bosine
gitara grojantis buvęs grupės „Guns
N’ Roses“ ir kitų roko grupių narys.
Tai buvo dar viena keista aplinkybė
persikėlus iš Australijos į Kaliforniją.
Jaučiausi, tarsi normalų šeimos
gyvenimą būtume iškeitę į
siurrealistinę pop​kultūros karalystę.
Gyvenome netoli Los Andželo ir
Holivudo, tad bakalėjos
parduotuvėse arba parduotuvių
rajonuose nuolat matydavome kino
ir televizijos žvaigždžių. Pusė mano
bendraklasių troško tapti aktoriais
arba jau jais dirbo. Po pamokų per
televizorių žiūrėdavau, kaip šaunus
vaikinas iš mano istorijos klasės,
Džonatanas Teiloras Tomas,
reiškiasi laidoje „Tobuli namai“.
Mano gyvenimas pasikeitė
daugeliu atžvilgių, tad buvau tiesiog
sutrikęs. Visai praradau
pasitikėjimą, kurį taip sunkiai buvau
įgijęs. Bendraklasių Australijoje
pripažintas, Amerikoje, deja, buvau
pašalietis svetimame krašte,
kalbantis neįprasta tartimi ir turintis
dar neįprastesnį kūną. Arba bent
jau taip jaučiausi. Ponas Makaganas
pastebėjo, kad slepiuosi jo muzikos
klasėje, ir mėgino skatinti mane
neužsisklęsti ir būti tarp kitų
moksleivių. Bet aš tiesiog
nenorėjau.
Užuot sutelkęs dėmesį į tai, ką
galėčiau reguliuoti – savo požiūrį ir
veiksmus, aš kovojau su pokyčiu,
kurio negalėjau valdyti. Iš tikrųjų
turėjau geriau susivokti. Nors buvau
tik dvylikos, bet jau buvau išmokęs
susitelkti į tai, ką galiu, o ne į savo
negalią. Buvau susitaikęs su tuo,
kad neturiu galūnių, ir gana
laimingas bei savarankiškas vaikas.
Tačiau šis persikraustymas mane
pribloškė.
Ar esate pastebėję, kad įžengę į
vieną svarbesnių pereinamųjų savo
gyvenimo laikotarpių tampate
jautresni? Ar neatrodo, kad
kiekviename filme ir televizijos
laidoje slypi būtent jums taikoma
žinutė, kai nutrūksta santykiai? O
visos per radiją skambančios dainos
ar tik ne apie jūsų širdies gėlą? Tie
paaštrėję pojūčiai ir sustiprėjusios
emocijos gali padėti, kai patiriate
įtampą arba aplinkybės tampa
neįprastos, nes tai tarsi perspėjimo
signalas ir jo reikia paisyti.
Vis dar prisimenu, kad nors ir
labai krimtausi išvykęs iš
Australijos, visada savo naujoje
aplinkoje rasdavau nusiraminimą ir
paguodą žvelgdamas į kalnus arba
stebėdamas saulėlydį paplūdimyje.
Ir dabar manau, kad Kalifornija –
gražus kraštas, bet tada atrodė dar
gražesnis. Pokyčiai, nesvarbu, ar
teigiami, ar neigiami, gali būti
didžiulė ir bauginama patirtis, todėl
pirmiausia ir kyla noras su jai
kovoti. Kai koledže klausiau verslo
kursą, sužinojau, kad dauguma
didžiųjų bendrovių turi už pokyčius
atsakingus darbuotojus. Jų darbas –
prieš dideles permainas, tokias kaip
įmonių sujungimas ar padalijimas
arba nauja verslo kryptis, sutelkti
nenorius darbuotojus.
Aš, kaip savo verslo prezidentas,
patyriau, kad darbuotojai
kiekvienas savaip priima naujas
iniciatyvas ir pasikeitimus. Visada
keletas žmonių apsidžiaugia nauja
patirtimi, bet dažniausiai jie
priešinasi, nes jaučiasi patenkinti
esama padėtimi arba bijo, kad jų
gyvenimas gali pablogėti.
 BŪKIME ATSPARŪS POKYČIAMS

Visi žinome, kad nieko nėra amžino,

tačiau kai pašaliniai įvykiai arba
žmonės išstumia mus iš komforto
zonos, imame baimintis ir
pasijuntame nesaugūs. Kartais
irztame ir piktinamės. Net atsidūrę
prastoje padėtyje – patiriantys
smurtą, praradę darbą arba patekę
į pavojingą aplinką – žmonės dažnai
atsisako rinktis naują kelią, nes
jiems atrodo, kad lengviau tvarkytis
su tuo, kas įprasta, negu imtis ko
nors naujo.
Neseniai susipažinau su
kineziterapeutu ir kūno rengybos
treneriu Džordžu. Sakiau jam, kad
turiu bėdų dėl nugaros ir kad ją
reikia stiprinti, bet neprisirengiu
mankštintis, nes labai daug keliauju
ir esu užsiėmęs savo įmonės
reikalais. Iš Džordžo išgirdau
tradicinius žodžius: „Na, jei nori,
kad tas skausmas juo toliau, juo
labiau stiprėtų, tai sėkmės.“
Jis pasišaipė! Norėjosi stuktelėti
Džordžui galva. Tačiau suvokiau,
kad jis skatina mane, verčia
pripažinti, jog teks atsiimti už
pasekmes, jei nenorėsiu susitvarkyti
savo gyvenimo būdo.
Jis sakė: „Nikai, nesikeiskite, jei
nenorite, bet savo nugarai galite
padėti tik jūs pats.“
Nenorėdamas keisti gyvenimo
būdo buvau geras blogo pavyzdžio
pavyzdys. Tačiau net ir atsidūrę
daug blogesnėse aplinkybėse
žmonės atsisako pokyčių, galinčių
gerokai pataisyti jų gyvenimą.
Dažnai jie bijo pakeisti net baisią
padėtį, jei reikėtų patirti ką nors
nežinomo. Ir daugelis žmonių
atsisako prisiimti atsakomybę už
savo gyvenimą. Prezidentas
Barakas Obama pabrėžė asmeninės
atsakomybės svarbą sakydamas:
„Mes laukėme pokyčių, tad ir turime
keistis.“ Tačiau kai kurie žmonės
kovoja su potvyniu, net jeigu jiems
gresia paskęsti.
Kai kuriems žmonėms daug
sunkiau prisiimti atsakomybę negu
pasiduoti. Kai gyvenimo išmesta
korta nutraukia žaidimą ir sugriauna
planus, paprasta apkaltinti visatą,
tėvus ir ką nors, jus nuskriaudusį
vaikystėje. Tačiau juk apkaltindami
kitus nieko nelaimite. Tik
prisiimdami atsakomybę galite
įveikti savo gyvenimo kelio vingius
ir susidoroti su pasikeitusiomis
aplinkybėmis. Iš patirties žinau, kad
keičiant ką nors į gera reikia pereiti
penkis būtinus etapus.

1. Pripažinti, kad pokytis

reikalingas
Deja, dažnai delsiame pripažinti,
kad reikia ką nors pakeisti.
Apsiprantame su kasdienybe, nors ir
nelabai patenkinama, ir tiesiog iš
tingumo arba baimės pasirenkame
neveiklumą vietoj veiklos. Dažnai
gana bauginamas dalykas priverčia
suvokti, kad reikalingas naujas
planas. Mano ketinimas nusižudyti
kaip tik ir buvo toks momentas.
Daug metų laikiausi iš paskutiniųjų,
didesnę dalį laiko stengiausi
neparodyti kančios, tačiau mane
nuolat persekiojo niūrios mintys,
kad geriau baigti gyvenimą, jei
negaliu pakeisti savo kūno. Kai
atėjo kritinė akimirka ir vos
nepasidaviau, supratau, jog pats
turiu imtis atsakomybės už savo
laimę.

2. Pamatyti ką nors naujo

Mano draugas Nedas neseniai
turėjo sunkią užduotį – įtikinti tėvus
palikti namus, kuriuose pragyveno
keturiasdešimt metų, ir persikelti į
pagyvenusių žmonių globos namus.
Tėvo sveikata menkėjo, o mamą
užgriuvusi slaugymo našta kėlė
grėsmę ir jos sveikatai. Tėvai to
nenorėjo. Jiems buvo geriau likti
savo namuose, tarp savo kaimynų.
„Mes čia laimingi. Kodėl turėtume
išvykti?“ – sakė jie.
Nedas kalbėjosi su tėvais ilgiau
nei metus, kol įtikino aplankyti
gražią pagyvenusių žmonių
bendruomenę, įsikūrusią vos už
kelių kvartalų nuo jų namų. Jie
įsivaizdavo, kad senelių namai – tai
nejauki ir niūri vieta, kur „seni
žmonės atvežami numirti“. Tačiau
pamatė švarią, šiltą ir malonią
aplinką, čia džiaugdamiesi
smagiomis dienomis gyveno
nemažai buvusių jų kaimynų. Buvo
ir medicinos klinika, kurios gydytojai
bei seselės galėtų rūpintis Nedo
tėvu ir palengvinti mamai naštą.
Kai jo tėvai pamatė naująją
vietą, sutiko ten persikelti. „Nė
nepagalvojome, kad gali būti taip
gerai“, – sakė jie.
Jei sunku išvykti iš ten, kur esate
įpratę būti, ir persikelti ten, kur
reikia, kartais tereikia susipažinti su
vieta, kurioje tektų atsidurti:
apžiūrėti vietovę, užmegzti naujus
santykius arba pasidomėti veikla,
kurios norėtumėte imtis. Jei labiau
pažintumėte naująją vietą, būtų
lengviau palikti senąją.

3. Palikti tai, kas sena

Tai sunkus dalykas daugeliui
žmonių. Įsivaizduokite, kad kopiate
į uolą ir esate pusiaukelėje, aukštai
virš papėdės slėnyje. Ką tik radote
mažą iškyšą. Jums baisu ir, jei
pakiltų vėjas arba užeitų audra, čia
būtų nesaugu, o ant tos iškyšos šiek
tiek saugiau.
Nerimą kelia tai, kad tiek
kopdami aukštyn, tiek grįždami
atgal turėtumėte palikti tą kiek
saugesnę iškyšą ir ieškoti kitos.
Netekti nors ir menko saugumo yra
iššūkis, nesvarbu, ar toliau
koptumėte į uolą, ar suktumėte
nauju keliu. Turite išsilaisvinti iš to,
kas sena, ir susidomėti nauju
dalyku. Deja, daugelis tokiu atveju
sustabarėja arba ėmę ką nors keisti
išsigąsta ir viską meta. Jei
atsiduriate tokioje padėtyje,
galvokite, kad lipate kopėčiomis.
Norėdami pasiekti kitą skersinį,
turite paleisti tą, už kurio laikotės, ir
siekti kito. Paleiskite, siekite ir
pakilkite kaskart po laiptelį!

4. Įsikurti naujoje vietoje

Tas etapas kartais taip pat keblus.
Žmonės jau būna palikę tai, kas
sena, ir pasiekę ką nors nauja,
tačiau dar nesulaukę tam tikro
patogumo lygmens, tad gali
susigundyti grįžti atgal, nes kyla
klausimas: „Na, jau esu čia, o kas iš
to?“
Įsikuriant reikia labai atidžiai
sekti savo mintis ir atmesti
keliančias paniką, tokias kaip: „O
varge, ką aš padariau?“, tada
žvelgdami į priekį galvoti: „Tai
puikus nuotykis!“
Būdamas vaikas keliais
pirmaisiais gyvenimo Jungtinėse
Valstijose mėnesiais labai
kamavausi dėl pripažinimo. Daug
dienų ir naktų varčiausi lovoje
nervindamasis dėl naujos aplinkos.
Slėpdavausi nuo kitų moksleivių
bijodamas atstūmimo ir patyčių.
Tačiau ilgainiui man ėmė patikti kai
kurie dalykai naujuose mūsų
namuose. Pirma, aš ir čia turėjau
pusbrolių, tik nepažinojau jų taip
gerai kaip gyvenančių Australijoje.
Bet šie, gyvenantys Amerikoje,
pasirodė esą labai šaunūs. Be to,
netoliese buvo paplūdimys, kalnai ir
dykuma.
O kai pradėjau manyti, kad
Kalifornijoje ne taip jau ir blogai,
tėvai nusprendė grįžti į Australiją.
Kai baigiau koledžą, vėl atvažiavau į
Kaliforniją. Dabar čia jaučiuosi kaip
namie!

5. Nesiliauti tobulėti
Tai geriausias sėkmingo
pereinamojo laikotarpio etapas.
Žengėte didelį žingsnį ir dabar,
atsidūrus naujoje aplinkoje, laikas
keliauti į priekį. Dalykas tas, kad
nesikeisdami netobulėsite. Nors
galite patirti įtampą ir net emocinių
bei fizinių sunkumų, tobulėti verta.
Tą patyriau vystydamas verslą.
Prieš keletą metų turėjau
pertvarkyti įmonę. Tai reiškė, kad
teks atleisti keletą žmonių. Bjauriai
jaučiuosi tokiais atvejais. Visiškai
nenoriu to daryti. Esu gera linkintis
vyrukas, o ne koks nors tipelis,
mėgstantis pranešti blogas
naujienas tiems, kurie man rūpi.
Mane vis dar lydi buvę košmarai,
kai turėjau atleisti žmones, su
kuriais susipažinau ir kuriuos
pamilau kaip draugus. Kita vertus,
mano įmonė niekada nebūtų
galėjusi plėtotis, jei nebūčiau daręs
tokių pakeitimų. Sulaukėme atlygio.
Negaliu sakyti, kad džiaugiuosi
atsisakęs ankstesnių darbuotojų.
Pasiilgstu jų.
Didesnės kančios – tai ženklas,
kad plečiatės ir siekiate naujų
aukštumų. Jos nedžiugina, tačiau
žinokite, kad jų visada reikia, jei
norite laimėti ir sulaukti geresnių
dienų.

KEISKIME PASAULĮ

Keliaudamas sutikau žmonių, kurie

perėjo visus tokių pokyčių etapus, o
ypač įstrigo 2008 metų kelionė į
Indiją, apie kurią rašiau anksčiau.
Vykau skaityti viešą paskaitą į
Mumbajų, didžiausią Indijos ir antrą
pagal gyventojų skaičių miestą
pasaulyje. Anksčiau vadintas
Bombėjumi, Mumbajus plyti
vakarinėje Indijos dalyje, Arabijos
jūros pakrantėje, yra finansinis ir
kultūrinis centras.
Šis didmiestis, kuriame
akivaizdžiai matyti tiek didžiuliai
turtai, tiek baisus skurdas, buvo
atsidūręs visuomenės dėmesio
centre, nes čia buvo „Oskarais“
apdovanoto filmo „Lūšnynų
milijonierius“ veiksmo vieta. Kad ir
koks puikus būtų filmas, jame
atskleista tik truputis Mumbajaus
lūšnynų baisumų ir prekyba sekso
vergais mieste, kuriame vyrauja
induizmo ir musulmonų religijos, o
krikščionių labai nedaug.
Manoma, kad daugiau nei pusė
milijono Mumbajaus gyventojų yra
priversti pardavinėti savo kūną.
Dauguma pagrobiami iš mažų
kaimelių Nepale, Bangladeše ir kitų
kaimo vietovių. Daugelis moterų yra
devadasi, induistų deivės
garbintojos, kurios, verčiamos savo
„kunigų“, tampa prostitutėmis. Kai
kurios jų, vadinamos hijras, yra
kastruoti vyrai. Prostitutės gyvena
susikimšusios nešvariose
nuomojamose patalpose ir
verčiamos santykiauti su bent
keturiais vyrais per naktį. Tarp jų
greitai plinta AIDS ir daugelis
miršta.
Vieną dieną buvau nuvežtas į
Mumbajaus raudonųjų žibintų
rajoną, žinomą kaip „Narvelių
gatvė“, pamatyti jo gyventojų
kančių ir pasikalbėti su vergijos
aukomis. Mane pakvietė pastorius
K. K. Devarajus, įkūręs organizaciją
„Bombėjaus paauglių iššūkis“, kuri
padeda išsivaduoti iš sekso vergijos
ir susikurti geresnį, sveikesnį
gyvenimą.
Dėdė Devas (taip dažnai
vadinamas Devarajus) taip pat
rūpinasi namais našlaičiams, kurių
tėvai mirė nuo AIDS, maitinimo
programomis, medicinos centrais,
ŽIV infekcijos sukeltų AIDS ligų
klinika ir įjunkusių į narkotikus
gatvės vaikų gelbėjimu. Devas buvo
matęs mano vaizdo medžiagą, tad
tikėjosi, kad Mumbajuje galėčiau
būti pokyčių propaguotoju. Norėjo,
kad įtikinčiau prostitutėmis
dirbančias moteris bėgti iš vergijos
ir apsigyventi jo prieglaudose.
Pastorius Devarajus sako, kad
kiekviena į vergiją pakliuvusi
moteris yra „brangi siela ir
vertingas perlas“.
Organizacija „Bombėjaus
paauglių iššūkis“ yra tokia į
Mumbajaus lūšnynus gėrį nešanti
jėga, kad sąvadautojai ir viešnamių
laikytojos leidžia dėdei Devui ir jo
komandai, kurie yra krikščionys,
lankytis pas juos ir kalbėtis su jais,
nors dauguma jų yra induistai. Jie
pritaria tai raminamai įtakai, nors
organizacijos „Bombėjaus paauglių
iššūkis“ komandos nariai nuolat
mėgina įtikinti prostitutes priimti
krikščionybę, palikti viešnamius ir
pradėti geresnį gyvenimą.
Pamažu ši organizacija mėgina
pakeisti šių į vergiją įtrauktų moterų
jausmus. 10–13 metų mergaitės,
gyvenančios mažuose kaimeliuose,
yra labai naivios ir suviliojamos
apgaule. Jei mergaitė nepatiki jais,
verbuotojai mėgina palenkti savo
pusėn tėvus sakydami, kad ji
uždirbs penkiasdešimt kartų
daugiau negu vidutinis atlyginimas.
Arba, deja, labai dažnai nuperka
mergaitę iš tėvų. Žmonės, kurie jas
verbuoja ir išveža, yra pirmieji
ilgoje žiaurių smurtautojų eilėje. Kai
mergaitės jau jų rankose,
sąvadautojai perima kontrolę ir
pasako: „Dabar dirbsi mums, nori to
ar ne.“
Būdami Mumbajuje kalbinome
keletą buvusių sekso vergių, kurias
išlaisvino organizacijos „Bombėjaus
paauglių iššūkis“ komanda. Jų
istorijos širdį veriančios ir, deja,
įprastos. Jeigu mergaitės
nesutikdavo tapti prostitutėmis,
būdavo mušamos, prievartaujamos,
uždaromos narvuose, kuriuose
negalėdavo net atsistoti, ir
laikomos tamsiose, nešvariose
požemio patalpose. Ten būdavo
verčiamos badauti, kęsti smurtą ir
kitaip veikiamos, kol paklusdavo.
Paskui mergaitės būdavo išvežamos
į viešnamius, o sąvadautojai
pasakydavo, kad už jas sumokėta
po septynis šimtus JAV dolerių ir
kad jos turės trejus metus dirbti
prostitutėmis, kad atidirbtų tą
skolą. Buvusios sekso vergės
pasakojo, kad iš jų reikalaudavo
santykiauti daugybę kartų ir nuo
kiekvieno karto paprašydavo po du
dolerius už skolą.
 Dauguma tų mergaičių galvoja,
kad neturi kito pasirinkimo.
Sąvadautojai sako, kad šeimos jų
nebepriims, nes jos užtraukė gėdą.
Daugelis suserga lytiškai
plintančiomis ligomis arba
susilaukia vaikų, tad mano, kad
nebeturi kur eiti.
Nors ir siaubingas yra šių
mergaičių bei moterų gyvenimas,
jos dažnai bijo ką nors keisti.
Neturėdamos tikėjimo jos praranda
viltį, o tada netenka ir žmogiškumo.
Jos neturi vilties kada nors ištrūkti
iš vergijos ir lūšnynų. Tokį pat
priešinimąsi išsivaduoti psichologai
įžvelgia ir tarp moterų, patiriančių
smurtą šeimose. Jos verčiau gyvena
baimėje bei kančiose ir atsisako
palikti smurtautoją, nes labiau bijo
nežinios. Jos nebemoka svajoti apie
geresnį gyvenimą, todėl ir nebegali
jo įsivaizduoti.
Galbūt aiškiai suprantate, kad
sekso vergės turi bėgti nuo tokio
baisaus gyvenimo, o ar visada taip
aiškiai suvokiate savo padėtį? Ar
kada nors jautėtės patekę į
aplinkybių spąstus, o vėliau
supratote, kad vieninteliai spąstai
buvo jūsų pačių vaizduotės ir drąsos
trūkumas, arba tiesiog nenorėjote
matyti geresnių variantų?
Kad ką nors keistumėte, turite
pasistengti įsivaizduoti, kas gali būti
kitaip. Reikia turėti viltį, tikėti Dievą
ir neabejoti, kad galite susirasti ką
nors geresnio.
Organizacija „Bombėjaus
paauglių iššūkis“ pripažįsta, kad
vergijoje pabuvusioms moterims
sunku matyti išeitį, nes jos labai
pažemintos, atskirtos ir įbaugintos.
Kai kurios neįsivaizduoja esančios
vertos meilės arba net gero elgesio
su jomis.
Buvau tiesioginis kančių
Mumbajaus viešnamiuose ir
lūšnynuose liudininkas, taip pat
mačiau stebuklus, kuriuos dėdė
Devas ir pasiaukojantys jo
misionieriai daro dėl sekso vergių
bei jų vaikų, vadinamų „žvirbliais“,
dažnai neturinčių namų ir
gyvenančių tiesiog gatvėje.
Ėjome nuo vieno namo prie kito.
Pirmiausia buvau supažindintas su
pagyvenusia moterimi, kuri mums
įėjus lėtai pakilo nuo grindų. Ji buvo
viešųjų namų laikytoja, per vertėją
pakvietusi mane „pasakyti toms
ištvirkėlėms pamokslą ir įteigti būti
geresnėms“.
Šeimininkė nuvedė mane pas
kokių 30–40 metų moterį ir pasakė,
kad vos sulaukusi dešimties ji buvo
pagrobta iš namų kaime ir priversta
užsiimti prostitucija.
– Sulaukusi trylikos buvau
atidirbusi savo skolą ir galėjau
išeiti, – padedama vertėjo pasakojo
ji. – Pirmą kartą patekusi į gatvę
buvau sumušta ir išprievartauta. Vis
tiek nutariau grįžti į savo šeimą,
tačiau jie nebenorėjo manęs matyti.
Tada grįžau čia ir toliau dirbau
prostitute. Susilaukiau dviejų vaikų,
vienas jau miręs. Prieš dvi dienas
sužinojau, kad sergu AIDS, todėl
buvau atleista. Taigi, turiu vaiką,
kuriuo reikia rūpintis, ir neturiu kur
eiti.
Žiūrėdami iš savo taško jūs ir aš
galbūt manome, kad ji turėjo
pasirinkimų, tačiau ribota jos
padėtis neleido jai matyti kitos
išeities. Suprasdami, kad kartais
galite jos ir nematyti, žinokite, kad
visuomet galima ką nors pakeisti.
Jei patys nerandate kito kelio,
ieškokite pagalbos. Paklauskite
patarimo tų, kurie turi daugiau
galimybių: draugo, šeimos nario,
profesionalaus patarėjo arba
valstybės tarnautojo. Niekada
nepasiduokite mintims, kad
išsigelbėjimo nėra. Išeitis visada
yra!
 Tai moteriai buvo tik dvidešimt.
Pasimeldžiau drauge su ja.
Pasiūlėme jai palikti viešnamį ir
apsigyventi organizacijos
„Bombėjaus paauglių iššūkis“
suteikiamuose namuose, taip pat
gydytis jų klinikoje. Kai atvėrėme
jai akis ir parodėme kelią į
rūpestingesnį pasaulį, ji ne tik
pasiryžo priimti pokyčius, bet ir
atrado tikėjimą.
– Klausydamasi jūsų suprantu,
jog Dievas pasirinko mane
susargdinti ŽIV infekcijos sukelta
AIDS, nes galiu atvesti kitas moteris
į tikėjimą, – sakė ji. – Man daugiau
nieko nebelieka, tačiau žinau, kad
Dievas su manimi.
Mane nustebino ramybė ir viltis
jos akyse. Ji buvo tokia graži savo
tikėjimu ir tvirtino jaučianti, kad
Dievas jos nepamiršo, kad Jis turėjo
jai užduotį, nors ir grėsė mirtis. Ji
buvo pasikeitusi ir savo kančias
pavertusi gėrio jėga. Patyrusi tiek
skurdo, nevilties ir žiaurumų, ji buvo
Dievo meilės galios ir žmogaus
dvasios stiprybės pavyzdys.
 Dėdė Devas ir jo misionierių
komanda rado ne vieną būdą, kaip
įtikinti Mumbajaus sekso verges
trauktis iš tos pavojingos padėties.
Jie pasirūpina vaikų priežiūra ir
mokyklomis, kad šie sužinotų apie
Jėzų ir Jo meilę jiems. Vaikai
pasakoja mamoms, kad jos taip pat
mylimos ir gali siekti geresnio
gyvenimo. Raginu jus neatsisakyti
gyvenimo pokyčių, vedančių į gera,
taip pat kviečiu skatinti kitus siekti
tokių savo gyvenimo pokyčių.
 DEVINTAS
SKYRIUS

Bent kiek
pasitikėkite kitais

K ai man buvo vienuolika, tėvai

nusivežė į Auksinio Kranto
paplūdimį Australijoje. Mama su
tėčiu nuėjo tolyn pakrante, o aš
vėsinausi smėlyje prie pat vandens
ir gaivinamas vėjelio stebėjau
bangas. Kad nenusvilčiau saulėje,
buvau apsirengęs laisvais
marškinėliais.
Pakrante ėjo jauna moteris, o
priartėjusi nusišypsojo ir tarė:
– Gana įspūdinga!
– Ką norite tuo pasakyti? –
paklausiau suvokdamas, kad ne
mano didelius raumenis turi
mintyje.
– Kiek laiko užtrukote, kol taip
užkasėte kojas? – paklausė.
 Ji, aišku, pamanė, kad kažkaip
įsirausiau kojomis į smėlį.
– O, gana ilgai teko kastis, –
atsakiau juokaudamas.
Praeidama pro šalį ji nusijuokė,
bet jaučiau, kad norės žvilgtelėti
dar kartą, tad to laukiau. Taip ir
buvo, o kai ji atsisuko tarsi
atsisveikinti, aš staiga pašokau ir
stryktelėjau arčiau vandens.
Moteris nieko nepasakė, tik
trumpai stabtelėjusi nuėjo
paplūdimiu tolyn.
Kartais vaikystėje piktindavausi
tokiu elgesiu, bet ilgainiui
pasidariau pakantesnis ir labiau
suprantantis kitus. Kaip ir ta
moteris, suvokiau, kad kartais
žmogus turi kai ką daugiau, nei
matome, o kartais mažiau.
Kad lydėtų sėkmė ir būtume
laimingi, labai svarbu pažinti
žmones, su jais bendrauti, juos
sudominti, įsijausti į jų padėtį,
atskirti, kuo pasitikėti, ir būti
vertam pasitikėjimo. Jei nesukuria
abipusiu supratimu ir pasitikėjimu
grįstų santykių, pasiseka
nedaugeliui. Visiems reikia ne tik ką
nors mylėti, bet ir turėti draugų,
patarėjų, sektinų pavyzdžių ir
šalininkų, pritariančių mūsų
svajonėms ir padedančių jų siekti.
Kad suburtumėte svajonių
komandą iš atsidavusių jūsų
interesams šalininkų, pirmiausia
turite juos palaikyti ir įrodyti, kad
jumis galima pasitikėti. Jūsų
bičiuliai elgsis su jumis taip, kaip
jūs elgsitės su jais. Jei prisidėsite
prie jų sėkmės, palaikysite juos,
padrąsinsite ir tiesiai pasakysite, ką
apie juos manote, galite tikėtis iš jų
to paties. O jei ne, turėtumėte
nenuleisti rankų ir susirasti ką nors,
kas norėtų būti su jumis.
Iš prigimties esame linkę
bendrauti, tačiau jei santykiai nėra
tokie, kokių norėtumėte, galbūt
nekreipiate pakankamai dėmesio į
tai, kaip elgiatės su kitais, ką jiems
duodate ir ką iš jų imate. Be to,
galbūt darote vieną didžiausių
klaidų: mėginate įgyti draugų tik
pasakodami apie save – savo
baimes, nusivylimus ir malonumus.
Tačiau draugai įgyjami tik domintis
jais, ieškant bendrų interesų, kad
atsirastų ryšys, teikiantis abipusės
naudos.
Kurti santykius – tarsi atidaryti
sąskaitą banke: nesitikėkite ką nors
iš jos paimti, jei nieko neįnešėte.
Visi kartkartėmis turime pasitikrinti,
kaip sekasi bendrauti, įvertindami
požiūrį į santykius ir nustatydami,
kas palanku, o kas ne.

KAIP BENDRAUJATE SU KITAIS

Gerokai užtrunkame, kol tikrai
suvokiame tikslą, imame puoselėti
dideles viltis, laikytis tikėjimo,
įgyjame savimeilės, teigiamą
požiūrį, nustojame bijoti,
atgauname jėgas ir nusprendžiame,
kad reikalingi pokyčiai. Tačiau yra ir
kitų būdų. Žinoma, vertinu
gebėjimą pasirūpinti savimi. Įdėjau
daug pastangų, kad tapčiau kuo
savarankiškesnis. Tačiau vis tiek dar
esu gana smarkiai priklausomas,
kaip ir mes visi, nuo aplinkinių.
Dažnai manęs klausia: „Ar
nesunku taip smarkiai pasitikėti
kitais?“ O aš atsakau: „Jūs man tai
pasakykite.“ Ar sutinkate su tuo, ar
ne, nuo kitų priklausote beveik tiek
pat kaip ir aš. Man reikia padėti
atlikti kai kurias užduotis, tačiau
niekas šioje žemėje neapsieina be
kieno nors išminties, gerumo arba
pagalbos.
Visiems reikia palaikančių mus
santykių. Visi turime bendrauti su
artimomis sielomis. Kad tai būtų
veiksminga, puoselėkime
atsakomybę ir įrodykime, kad
mumis galima pasitikėti. Turime
suprasti, kad dauguma žmonių
instinktyviai veikia dėl savo
interesų, tačiau jei parodysite
jiems, kad jais domitės ir
prisidedate prie jų sėkmės, iš
daugumos sulauksite to paties.

MEGZKIME RYŠIUS

Kai buvau vaikas, su mama dažnai

vykdavau apsipirkti arba į kitas
viešas vietas, o kol ji tvarkydavo
reikalus, nemažai laiko praleisdavau
sėdėdamas vežimėlyje ir
stebėdamas veidus minioje.
Tyrinėdavau einančius pro šalį
žmones ir mėgindavau spėlioti, ką
jie dirba, kad pragyventų, ir kokie
yra kaip asmenybės. Žinoma,
niekada nesužinodavau, ar mano
momentinės nuomonės teisingos,
tačiau rimtai studijavau kūno kalbą,
veido išraiškas ir apskritai stebėjau
žmones.
Tą dažniausiai darydavau
nesąmoningai, bet dabar prisiminęs
suprantu, kad lavinau kai kuriuos
labai svarbius įgūdžius. Kadangi
neturiu rankų, kad apsiginčiau, arba
kojų, kad pabėgčiau, man buvo
svarbu greitai nuspręsti, ar galiu
kuo nors pasitikėti, ar ne. Nesakau,
kad nuolat bijojau užpuolikų, tačiau
buvau pažeidžiamesnis už kitus,
todėl labiau perpratau žmones.
Esu jautresnis mane supančių
žmonių nuotaikoms, emocijoms ir
garsams. Tai gali atrodyti šiek tiek
keistai, tačiau mano antenos tokios
jautrios, kad kam nors padėjus
ranką ant vežimėlio porankio jaučiu,
tarsi laikytumės už rankų. Mane
apima tas keistas jausmas, tarsi tai
būtų fizinis ryšys, tarsi spaustume
vienas kitam ranką arba būtume
jomis susiėmę. Kai draugai arba
šeimos nariai uždeda ant mano
vežimėlio rankas, jaučiu šilumą ir
palankumą.
Galiu bendrauti su žmonėmis
kaip profesionalus oratorius, nes
neturiu galūnių. Nereikia nerimauti
dėl vieno svarbiausių daugumai
oratorių dalykų – kur dėti rankas.
Išmokau veido išraiška, ypač
akimis, o ne rankomis, perduoti
emocijas. Negaliu jų arba tam tikrų
kalbos vietų pabrėžti gestais. Kad
perteikčiau emocijas ir išlaikyčiau
klausytojų dėmesį, stengiuosi
daugiau arba mažiau išplėsti akis ir
keisti veido išraišką.
Neseniai sesuo erzino mane:
– Nikai, tau tikrai patinka
kalbant su kuo nors labai
intensyviai žiūrėti į akis.
Mišelė gerai mane pažįsta. Aš
žiūriu kitiems į akis, nes jos – langai
į sielą. Man patinka nepaleisti
žvilgsnio. Gėriuosi žmonių grožiu ir
dažnai jį matau jų akyse. Visada
galime įžvelgti, kad kiti turi ką nors
bloga arba kokių nors trūkumų,
tačiau man labiau patinka juose
slypintis auksas.
– Tavo pokalbiai gyvi ir
nuoširdūs, – sakė mano mažoji
sesutė. – Matau tą, kai kalbiesi su
mano draugais. Pataikai tiesiai į
širdis ir patrauki jų dėmesį taip, kad
jie sugeria kiekvieną tavo žodį.
Kad rastume bendrą temą,
išmokau greitai patraukti žmones
žvelgdamas jiems į akis ir
klausinėdamas arba pareikšdamas
nuomonę. Kol nugaros skausmai
nebuvo apriboję mano pomėgio
apsikabinti, mėgdavau pralaužti
ledus sakydamas: „Ateikite ir
apkabinkite mane.“
Kviesdamas žmones prieiti
arčiau ir prisiliesti tikėdavausi, kad
taip jiems bus geriau bendrauti.
Pagalba kitiems, ryšys su jais,
bendros temos ieškojimas – tai
bendravimo įgūdžiai, kurių turėtų
išmokti kiekvienas. Šie dalykai
lemia geresnį bendravimą su
aplinkiniais.

REIKALINGI ĮGŪDŽIAI

Žodžių junginys „bendravimo

įgūdžiai“ vartojamas dažnai, tačiau
retai tinkamai apibrėžiamas. Visi
linkstame manyti, kad mūsų
bendravimo įgūdžiai geri, kaip ir
dažnai daugelis įsivaizduoja, kad
yra puikūs vairuotojai. Brolis mane
erzina vadindamas prasčiausiu
įkyriu vairuotojo patarėju, nors
niekada nesu turėjęs vairuotojo
pažymėjimo. Pasak jo, man dar
reikia tobulinti bendravimo įgūdžius.
Jūsiškius taip pat.
Nereikėtų laikyti gerais įgūdžių,
kurie nepadeda pasiekti sėkmės ir
laimės. Be apribojimų gyventi
galite, o be patikimų santykių ne.
Todėl visada turite save
kontroliuoti, įvertinti ir stengtis rasti
būdų, kaip patraukti aplinkinius, ir
juos tobulinti. Psichologų nuomone,
gebėjimas sukurti pasitikėjimu ir
abipuse parama grįstus santykius
priklauso nuo keleto svarbiausių
bendravimo įgūdžių. Turime:

– stebėti emocijas ir nuotaikas,

– atidžiai klausytis, ką sako kiti ir

kaip jie tai sako,

– įvertinti, suvokti ir reaguoti į

nežodinius kitų žmonių signalus,

– orientuotis bet kokioje

socialinėje aplinkoje arba
susibūrimuose,

– greitai užmegzti ryšį su kitais,

 – atrodyti patrauklūs, nesvarbu,
kokia situacija,

– būti taktiški ir susivaldantys,

– veiksmais parodyti rūpinimąsi

kitais.

Panagrinėkime kiekvieną šių

pagrindinių bendravimo įgūdžių
atskirai.

Svarbu stebėti
Visi turime šiokių tokių įgūdžių
stebėti kūno kalbą, veido išraišką,
žvilgsnį, klausytis balso intonacijos.
Tikrai negalime nepamatyti tam
tikrų ženklų. Kai kurie žmonės net
gali atskirti, kada kas nors dedasi
piktas, bet toks nėra, arba
apsimeta, kad skauda, norėdamas
atkreipti į save dėmesį. Pasak
psichologų, šis įgūdis tobulėja
senstant, o moterys geba tą daryti
geriau nei vyrai. Nenustebau
sužinojęs, kad turinčios vaikų
moterys tą daro itin gerai. Mama
galėjo mane suprasti, tarsi skaitytų
knygą. Dažnai atrodydavo, kad ji
pirmiau nei aš sužino, kada man
bloga, kada esu įžeistas, nusivylęs
arba liūdnas.

Klausykitės, kad suprastumėte

Tėvai kaip tik tą ir turėjo mintyse,
kai sakė: „Dievas davė tik vieną
burną, bet dvi ausis, kad dukart
daugiau klausytumėtės, negu
kalbėtumėte.“ Dažnai
nepakankamai klausomės. Girdime
tik tiek, kad galėtume atsakyti.
Tikras ryšys atsiranda tada, kai
atsižvelgiame ne vien į žodžius, bet
ir į jausmą, slypintį už žodžių. Nesu
prityręs bendravimo specialistas,
tačiau esu matęs bičiulių vyrų,
turinčių dėl to sunkumų. Žinoma,
moterų intuicija geresnė ir jas gali
suerzinti vyrai, linkę būti
proziškesni. Žodžius jie supranta
geriau negu jausmus.

Supraskite ir tuo remkitės

Svarbu atidžiai klausytis ir stebėti,
tačiau dar svarbiau suprasti, kas
išgirsta ir pastebėta, kruopščiai
įvertinti, o tada imtis veiksmų.
Žmonės, kurie taip daro, susikuria
geriausius santykius ir daugiausia
pasiekia savo veikloje. Toks įgūdis
gali būti svarbus ir siekiant išlikti.
Laikraštyje „The New York Times“
buvo aprašyta istorija apie du
amerikiečius kareivius,
patruliuojančius Irake, kurie pamatė
stovintį automobilį su dviem jaunais
vaikinukais viduje. Jo langai buvo
uždaryti, nors lauke tvyrojo beveik
50 laipsnių karštis. Vienas kareivis
paklausė kito patrulio, seržanto, ar
galėtų pasiūlyti vyrukams vandens,
ir žengė automobilio link.
 Seržantas apžvelgė apylinkę ir
pajuto pavojų. Jis įsakė patruliui
grįžti. Vos šis kareivis apsigręžė,
automobilyje sprogo bomba. Jame
sėdėję vaikinukai žuvo. Juos
norėjęs gelbėti kareivis buvo
sužeistas šrapnelio, bet liko gyvas.
Vėliau seržantas prisiminė, ką
pajuto pamatęs savo kareivį,
žengiantį automobilio link: „Kūnu
pajutau vėsą – taip jaučiamas
pavojus.“ Dar anksčiau jo dėmesį
atkreipė kelios subtilios užuominos.
Pasirodė keista, kad tą rytą
nesigirdėjo šūvių ir visose gatvėse
buvo ramiau nei paprastai.
Karių veteranų apklausos
parodė, kaip jie pasitiki savo
gebėjimais greitai perprasti ir
paaiškinti aplinkybes remdamiesi
pojūčiais, kūno kalba arba
nukrypimais, kai „tiesiog kažkas ne
taip“. Tai svarbu ne tik jiems, bet ir
mums – mūsų santykiams ir
saugumui.

Pasiruoškite vietą
Kitas svarbus bendravimo įgūdis –
žinojimas, kaip deramai elgtis ir
prisiderinti atitinkamoje aplinkoje,
nesvarbu, tai bažnytinė draugija,
privatus užmiesčio klubas,
darbuotojų iškyla arba tiesiog
pietūs. Turite gerbti aplinką, kurioje
esate. Lankydamasis užsienio
šalyse dažnai paprašau mane
priėmusio atstovo arba vertėjo
padėti suprasti vietos papročius ir
tradicijas, kad nepadaryčiau
klaidos, atstumiančios auditoriją.
Pietaudami namie tam tikrus
dalykus galite daryti, bet kitose
šalyse galbūt neturėtumėte taip
elgtis prie stalo. Daugumoje vietų
raugėjimas laikomas didžiausiu
nemandagumu, tačiau kai kur geras
garsus atsirūgimas laikomas
komplimentu virtuvės šefui. Kalbant
rimčiau, tam tikroje aplinkoje
reikėtų vengti kai kurių temų.
Nemalonumų galite užsitraukti
užsimindami apie senus konfliktus,
imdami gvildenti politikos arba kai
kuriais atvejais net religijos
klausimus.
Tačiau visada galite rasti
patrauklią bendrą temą. Suaugęs
supratau, kad klausymasis yra pats
vertingiausias įgūdis norint
sudominti kitus, ypač kai „ruošiatės
vietą“ didelėje minioje.

Užmegzkite ryšį
Užmegzti ryšį galima ne tik žodžiais,
bet ir veido išraiška bei kūno kalba,
be to, dar svarbu, kokio atstumo
nuo pašnekovo laikomės. Dažnai
apie tai nepagalvojame, kol kas
nors nesusivokdamas pasikėsina į
asmeninę mūsų erdvę. Pavyzdžiui,
galbūt mėginama užmegzti ryšį
atsistojus labai arti, tačiau tai
paskatina žmones pasitraukti. Tą
atstumą sunku nustatyti, nes
asmeninėje mūsų erdvėje vieni
žmonės gali būti priimtinesni nei
kiti. Kartą vakarėlyje draugas metė
į mane panikos kupiną žvilgsnį, nes
varžydamiesi dėl jo dėmesio keturi
žmonės nustūmė jį į kampą. Jie
apstojo vaikiną, o šis pasijuto kaip
skalikų į kampą įvaryta lapė.

Charizmos paslaptis
Man nesunku patraukti dėmesį,
tačiau jį išlaikyti – visai kitas
reikalas. Susitikimuose žmones
sudomina mano kūnas, bet jiems ne
visada norisi į jį žiūrėti. Tad vos per
keletą sekundžių turiu suspėti
parodyti savo patrauklumą. Su
vaikais ir paaugliais pajuokauju
apie „ištiestą pagalbos ranką“ arba
ką nors, kas „kainavo man ranką ir
koją“, kad jie suprastų, jog girdėjau
visus jų komentarus ir galiu drauge
pasijuokti. Manau, tikroji charizmos
paslaptis atsiskleidžia tada, kai
žmogus, su kuriuo kalbate, jaučia
jūsų dėmesį.

Būkime taktiški
Visi linkę manyti, kad esame
taktiški ir dėmesingi kitiems, tačiau
kartais aš toks nebūnu. Brolis
mėgsta priminti, kad vaikystėje jam
įsakinėdavau. Aaronas daug ką
turėdavo pakęsti. Net kai tėvai
būdavo namie, jis turėdavo man
padėti, nes mudu visada būdavome
drauge. Jis gali papasakoti, kad
kartais mano reikalavimai būdavo
kvailoki. Pavyzdžiui, vieną rytą mus
aplankė jo draugas Filas. Kai jis įėjo
į virtuvę per pusryčius, paklausiau
Aarono ir Filo, gal jie norėtų
kiaušinių su šonine.
– Žinoma, Nikai, ačiū, – pasakė
Filas.
Ėmiausi ruošti kiaušinius su
šonine rėkaudamas: „Na, Aaronai,
gal gali paduoti man kiaušinių ir
atnešti keptuvę? O, ir dar – įkaitink
keptuvę. Įmušk ten kiaušinius, o aš
nukaisiu, kai bus gatava.“
Paaugęs Aaronas sugalvodavo,
kaip tvarkytis su mano
įsakinėjimais. Kai per daug
reikalaudavau, jis pagąsdindavo,
kad įdės mane į spintelės stalčių,
uždarys ir paliks. Taigi, turėjau
lavinti taktiško bendravimo
įgūdžius, kitaip būčiau buvęs visam
laikui padėtas į stalčių!

Netuščiažodžiaukime
Esame girdėję apie asmenis, kurie
daug žada, bet nieko neištesi.
Galite būti puikūs klausytojai, labai
įsijaučiantys, patrauklūs, žavūs ir
taktiški, tačiau jei nemėginate
užmegzti ryšio su žmonėmis, kai
kyla reikalas, tada visi kiti įgūdžiai
netenka prasmės. Nepakanka vien
pasakyti: „Aš jus užjaučiu.“ Darbai
kalba garsiau už žodžius.
Vadinasi, pavyzdžiui, siekdami
sėkmės darbe, turite ne tik padaryti
savo darbą, bet ir padėti kitiems
atlikti darbus, juos palaikyti, kad ir
jiems sektųsi.

SUPRASKIME KITUS
Kad ištobulintumėte šiuos
bendravimo įgūdžius, turite savo
interesus, rūpesčius bei planus
atidėti ir užsiimti aplinkiniais.
Nebūtinai reikia tapti dėmesio
centru arba visus juokinti. Tiesiog
bendraukite su žmonėmis juos
dominančiomis temomis ir
pasistenkite, kad jie norėtų įsileisti
jus į savo gyvenimą.
Mūsų santykiai su įvairiais
žmonėmis skirtingi: su vienais
bendraujame trumpai (pardavėjai,
padavėjos, paštininkas, lėktuve
šalia sėdintis vyrukas), su kitais
nuolat susitinkame (kaimynai,
bendradarbiai, pirkėjai ir klientai) ir
dar yra tie, su kuriais praleidžiame
didelę savo gyvenimo dalį (geriausi
draugai, sutuoktinis ir šeimos
nariai). Bendraujant su kiekviena
grupe reikalingi tam tikri
bendravimo įgūdžiai, gebėjimas
rasti ryšį ir santykių harmonija.

Padėkime vieni kitiems

Dar vienas bendravimo įgūdis
dažnai nepakankamai vertinamas
arba pražiūrimas, tačiau man jis
gerai žinomas – noras paprašyti
pagalbos, kai reikia, ir nedrąsumas.
Jėzus, Dievo sūnus, retai šioje
žemėje vaikščiodavo vienas. Jį
visada lydėdavo vienas arba keli
mokiniai. Niekada nemanykite, kad
turite eiti vieni. Paprašyti pagalbos
nereiškia būti silpnam. Tai kaip tik
stiprybės ženklas. Biblijoje sakoma:
„Prašykite, ir jums bus duota,
ieškokite ir rasite, belskite, ir bus
jums atidaryta. Kiekvienas, kas
prašo, gauna, kas ieško, randa, ir
beldžiančiam atidaroma.“14
Prieš keletą metų teko labai
daug keliauti, tad nutariau vėl
pasinaudoti pagalbininkų
paslaugomis, to jau ilgokai
nedariau. Kai buvau jaunesnis,
norėjau įrodyti, kad galiu gyventi
nepriklausydamas nuo kitų. Man
buvo svarbu būti nepriklausomam.
Dėl savosios dvasios ramybės ir
savigarbos man reikėjo žinoti, kad
galiu gyventi ir vienas, jei prireiktų.
Tačiau suklestėjus mano
oratoriaus karjerai ir iš viso pasaulio
ėmus plaukti kvietimams skaityti
viešas paskaitas, supratau, kad
išeikvoju per daug energijos
rūpindamasis savimi, ypač
kelionėje. Turėjau ruoštis kalbėti
daugeliui žmonių įvairiose vietose ir
atiduoti tam visas jėgas. Tad tuo
metu nutariau pasisamdyti
pagalbininkų, o ateityje tikėjausi
turėti žmoną, vaikų ir vėl būti
savarankiškas.
Turint pagalbininką bendravimo
įgūdžiai būtini – kito pasirinkimo
nėra. Net jei tas žmogus gauna
gerą užmokestį, negalima tikėtis,
kad jus maitins, keliaus su jumis,
skus barzdą, rengs, o kartais net
paneš, jeigu jam nepatiksite.
Laimė, su savo pagalbininkais
visada gerai sutariau, nors kartais
jie patirdavo nelengvų išbandymų.
Iki 2005 metų neturėjau
pagalbininko, kuris būtų su manimi
visą laiką, kol nesikreipė Kreigas
Blakbernas, kurį įkvėpė mano kalba
ir liudijimas bažnyčioje. Jis pasisiūlė
būti mano pagalbininku, vairuotoju
ir trijų savaičių viešų paskaitų turo
saulėta Kvinslando pakrante
koordinatoriumi. Šiek tiek
nerimavau dėl vykimo į kelionę su
žmogumi, kurio nepažinojau, tačiau
viską apsvarsčiau, patikrinau
duomenis apie jį ir nutariau
pasitikėti. Kreigas man daug
padėjo, tad galėjau visą energiją
skirti kalboms ir kitoms pareigoms.
Atkakliai stengdamasis įrodyti,
kad esu nepriklausomas, ir kartu
siekdamas karjeros, reikalaujančios
daug keliauti, jaučiausi per daug
išdidus, kad prašyčiau pagalbos, net
jeigu ji ir buvo reikalinga. Jūs
neturėtumėte daryti tokios klaidos.
Nepersistenkite. Saugokite sveikatą
ir blaiviai mąstydami suvokite, kas
žmogiška: paprašykite kitų padėti,
kai jums reikia. Tačiau
nepamirškite, kad ko nors prašyti
draugų arba bendradarbių
nepadoru, jei nebuvote dėmesingi ir
paslaugūs jiems. Jie neprivalo duoti
jums daugiau, negu jūs jiems
davėte.
Daugelį metų man padėjo keli
draugai, šeimos nariai ir savanoriai,
bet dauguma pagalbininkų gauna
atlyginimus, nes tai sunkus darbas,
atsižvelgiant į mano įtemptą
dienotvarkę. Keliaudamas po
Jungtines Valstijas 2006 metais vis
dažniau neapsieidavau be
pagalbininkų. Vyrukas, vardu
Džordžas, pasisiūlė kaip savanoris
būti mano vairuotoju ir pagalbininku
toje kelionėje. Jis atvyko išklerusiu
nedideliu triukšmingu, dvokiančiu
automobiliu ir, mano nuostabai,
turinčiu atvirą skylę dugne! Tai šiek
tiek šokiravo. Įsivaizdavau, kad
galiu iškristi ir būti pervažiuotas
užpakaliniais ratais. Visą kelionę
nesijaučiau visiškai saugus šiame
automobilyje, tačiau Džordžas buvo
ištikimas pagalbininkas.
Vienas dabartinių pagalbininkų,
Brajanas, per 2008 metų viešų
paskaitų turą po Europą turėjo
didžiausią išbandymą. Kai jau apie
savaitę buvome keliavę, vienai
nakčiai atvykome į viešbutį
Rumunijoje, gražiame Timišoaros
mieste, žinomame kaip „mažoji
Viena“, Transilvanijos Alpėse. Buvau
girdėjęs, kad tai baisus planetos
kampelis, ir mano įtarimai
pasitvirtino.
Mirtinai pavargęs ir mažai
miegojęs neturėjau jėgų net
susierzinti. Tai buvo pirma naktis po
ilgos kelionės, kai turėjau galimybę
gerai pailsėti. Kadangi negalėjau
užmigti, Brajanas pasiūlė išgerti
kapsulę melatonino, padedančio
kūnui įveikti organizmo ritmo
sutrikimą, pasikeitus laiko
juostoms.
Iš pradžių pasakiau, kad geriau
jos negersiu. Dėl mažo kūno svorio
mano reakcijos į papildus kartais
keistos. Brajanas patikino, kad tai
nepavojinga, tad dėl atsargumo
išgėriau tik pusę dozės. Gerai, kad
ne visą. Giliai užmigau bematant.
Per kai kurias keliones labai
pervargstu, bet nors ir reikia
didžiulių pastangų atsisėsti lovoje,
tą padarau miegodamas ir imu
kalbėti, tarsi kreipčiausi į auditoriją.
Tą naktį net kitame kambaryje
miegantis Brajanas pabudo, nes aš
sakiau pamokslą! Serbų kalba!
 Brajanas pažadino mane, kol
pamokslaudamas pro miegus
neprikėliau visos Rumunijos, o tada
abu pajutome, kad smarkiai
suprakaitavome. Mes kepėme
vasaros karštyje, nes, kol
miegojome, išsijungė kambario oro
kondicionierius. Savaime
suprantama, tuoj pat atidarėme
langus, kad įeitų gaivaus oro. Tada
visai nusivarę vėl atsigulėme.
Po valandos vėl buvome
pažadinti – šįkart mus gyvus ėdė
didžiuliai transilvaniški uodai. (Bent
jau tikėjomės, kad tai uodai!) Tuo
metu buvau mirtinai pavargęs,
perkaitęs, visą kūną niežėjo ir –
ypatinga premija – neturėjau kuo
pasikasyti. Tikra kankynė!
Paklausiau Brajano patarimo ir,
kad mažiau niežėtų, išsimaudžiau
po dušu. Tada jis apipurškė
pabrinkusias vabzdžių įgėlimo
vietas pirmosios pagalbos vaistais
nuo niežulio. Pagulėjęs vos dešimt
minučių vėl šaukiau Brajaną. Mano
vargšas kūnas degė! Niežėjimą
mažinantis purškalas sukėlė
alergiją.
Jis tuoj vėl ėmėsi tempti mane į
dušą, o tempdamas paslydo, griuvo,
trenkėsi galva į unitazą ir vos
neprarado sąmonės! Buvome
visiškai išsekę ir norėjome tik
išsimiegoti, tačiau mūsų siaubo
naktis dar nesibaigė. Išsijungus oro
kondicionieriui kambaryje buvo per
karšta. Tuo metu nesivadovavau
sveiku protu, todėl paprašiau
Brajano duoti man pagalvę.
– Kondicionierius veikia
koridoriuje, tad ten aš ir
miegosiu, – pasakiau sutrikusiam
savo pagalbininkui.
Brajanas neturėjo jėgų su
manimi ginčytis. Jis griuvo į savo
lovą, o aš nuvirtau šalia kambario,
palikdamas praviras duris, kad jis
išgirstų, jei man ko prireiktų. Taip
pasnaudėme vieną kitą valandą, kol
kažkoks nepažįstamasis peržengė
mane ir įėjęs į kambarį ėmė
angliškai plūsti vargšą Brajaną.
Pašūkavus jam kelias minutes,
supratome, kad šis įsibrovėlis įtūžo,
nes pamanė, jog Brajanas išmetė
mane į koridorių miegoti ant grindų!
Vos pavyko tam tariamam gerajam
samariečiui įrodyti, kad aš pats
pasirinkau miegoti koridoriuje.
Kai nepažįstamasis išėjo, aš vėl
paršliaužiau į lovą, o Brajanas grįžo
į savąją. Tačiau vos pagaliau
užsnūdome, suskambo Brajano
mobilusis. Kai jis atsiliepė, ausin
pliūptelėjo žodžių užtaisas. Tai buvo
mūsų turo koordinatorius.
Akivaizdu, geranoriškasis įsibrovėlis
mumis nepatikėjo. Viešbučio saugos
tarnybai jis pranešė, kad visą naktį
buvau paliktas koridoriuje, o šie
sukėlė sumaištį pranešdami
koordinatoriui, kuris dabar grasino
ištepti vargšą Brajaną derva ir
išvolioti plunksnose.
Tad tikriausiai suprasite, kodėl
paprastai samdau tris pagalbininkus
ir jie dirba pamainomis septynias
dienas per savaitę. Dabar su
Brajanu galime pasijuokti iš tos
košmariškos nakties Transilvanijoje,
tačiau, kad atsigautume, turėjome
kelias naktis miegoti vėsiuose
kambariuose be vabzdžių.
 Gana anksti gyvenime teko
išmokti vieną pamoką – tikrai ne
gėda prašyti pagalbos. Ar turite
visas įprastas kūno dalis, ar ne,
būna laikotarpių, kai paprasčiausiai
negalite būti vieni. Taip,
nuolankumas yra bendravimo įgūdis
ir Dievo dovana.
Turite būti nuolankūs ir prašyti
padėti, nesvarbu, ar pagalbininko,
ar patarėjo, ar žmogaus, kuriuo
norėtumėte sekti, ar šeimos nario.
Kai kas nors nuolankiai ieško
pagalbos, dauguma žmonių
neatsisako padėti. Jei elgsitės taip,
tarsi žinotumėte visus atsakymus ir
nieko jums nereikia, mažiau tikėtina
pritraukti paramą.

BE KELNIŲ IR NETEKĘS ŽADO

Vaikystėje buvau mokomas, kad

„vieninteliam Dievui tebūna garbė ir
šlovė“15, o suaugęs supratau: jei ką
gero nuveikiu, tai ne aš padarau,
bet per mane yra padaroma.
Atrodo, Dievas retkarčiais man
duoda nuolankumo pamoką, kad
neprarasčiau gebėjimo bendrauti ir
palaikyti ryšį su kitais. Kartais tos
pamokos sunkios, kartais linksmos.
2002 metais, kai dar gyvenau
Australijoje, mano pusbrolis
Natanas Poliakas palydėjo mane į
Jungtines Valstijas kalbėti
auditorijai bažnytinėje
stovyklavietėje. Atvykome iš
vakaro, bet pramigome, nes po ilgo
skrydžio buvo rimtai sutrikęs
organizmo paros ritmas.
Anksti rytą turėjau vesti Biblijos
mokymus, tačiau niekas nesiryžo
manęs žadinti. Iš sunkaus miego
prabudau likus penkiolikai minučių
iki užsiėmimo pradžios. Buvome
apsistoję netoli, tad pamaniau, kad
tikrai suspėsime. Kai jau buvome
stovykloje, užsimaniau į tualetą.
Patikėsite ar ne, bet dabar
paprastai tą galiu padaryti vienas.
Niekada neišduosiu savo slaptos
technikos, tik pasakysiu, kad labai
padeda vietoj užtrauktukų
naudojamos dvipusės lipniosios
juostelės. Natanas pasisiūlė man
padėti, nes labai skubėjome. Jis
nunešė mane į viešojo tualeto
kabiną ir paliko atlikti reikalų.
Kai baigiau, Natanas įėjo padėti
susitvarkyti, ir tada mano šortai
nukrito į klozetą! Sustingome iš
siaubo ir žiūrėjome išsižioję, kaip
mano orumas lėtai dingsta verpete.
Taigi, likau be kelnių ir vėlavau į
Biblijos mokyklos pamoką. Panikos
apimtas žvelgiau į pusbrolį. Jis
atrodė taip pat. Ir staiga abu
ėmėme kaip pakvaišę juoktis.
Negalėjome net išgriebti mano
kelnių, nes labai jau bjaurėjomės, o
mūsų neišmanymas kėlė dar didesnį
juoką. Natano juokas itin
užkrečiamas, ir kai jis pradeda, aš
negaliu susilaikyti. Neabejoju, kad
už durų stovintiems žmonėms buvo
nesuprantama, kodėl taip linksma
trečioje kabinoje.
Pusbroliai, taip pat brolis ir
sesuo išmokė mane juoktis
atsidūrus juokingose situacijose, o
ši kaip tik tokia ir buvo. Be to, jie
išmokė pasitikėti norinčiais padėti ir
paprašyti pagalbos, kai jaučiuosi
priblokštas. Raginu jus taip ir daryti.
 PERDAVIMAS

Mano pagalbininkai visada buvo

nuostabūs, ir man džiugu, kad
likome bičiuliais, kai jie rado kitus
darbus. Beveik visi tapę mano
draugais arba žmonės, kuriuos
sutinku kalbėdamas auditorijoms,
ateina pas mane dirbti. Pirmiau
vyksta įvairūs mokymai, kurie
kartais būna gana linksmi.
Kurį laiką su manimi pabuvę
žmonės dažnai sako, kad greitai
pamiršta, jog neturiu kai kurių kūno
dalių, ir mano negalia tampa
nereikšminga. Tai puiku, tik ne
tada, kai tas asmuo – mano
pagalbininkas. Nesuskaičiuoju, kiek
kartų naujokas mėgino paduoti man
paprašius atsigerti stiklinę vandens.
Iš pradžių jis ištiesęs stiklinę laukia,
kol paimsiu. Paskui susivokęs staiga
išbąla, nes ateina mintis: „O Dieve!
Duodu stiklinę vandens vaikinui,
neturinčiam rankų! Ką aš galvoju?“
– Nieko tokio, – sakau jiems
tada, – aš įpratęs.
Tikriausiai nereikia apmokytam
žmogui būti drauge nuolat. Tačiau
visiems būtini pagalbininkai, kai
norime pasidalyti mintimis,
pasitarti, išgirsti nuoširdų žodį,
paskatinimą, paklausti patarimo ar
turėti sektiną pavyzdį.
Turime nuolankiai ir drąsiai
pripažinti, kad ne viską žinome arba
mums reikia pagalbos. Minėjau, jog
kai turėdami tikslą pradėsite siekti
svajonių, visada sulauksite kritikos.
Laimė, bus ir kitokių žmonių, kartais
ten, kur mažiausiai tikitės, kurie
paskatins arba duos patarimą.
Turite būti pasirengę juos priimti,
nes tokie ryšiai gali pakeisti jūsų
gyvenimą.
Yra trys vedlių tipai. Tai –
patarėjai, sektini pavyzdžiai ir
drauge keliaujantys per gyvenimą.
Bendravimas su tokiais žmonėmis
labai paveikė mano gyvenimą.
Patarėjai yra žmonės, jau buvę
tokiose situacijose, kuriose jūs
norėtumėte atsirasti, be to, jie ir
padeda, ir skatina, ir dalijasi jūsų
svajonėmis, ir nuoširdžiai nori, kad
jums sektųsi. Pirmiausia tai yra
tėvai, bet gali atsirasti ir kitų
žmonių, norinčių būti su jumis visą
laiką. Toks vienas pirmųjų buvo
mano mamos brolis – dėdė Semas
Radojevičius su žmona bei puikiais
vaikais. Jis turi verslininko gyslelę,
išradėjo sumanumą ir tyrinėtojo
vaizduotę. Dėdė Semas (dabar
gyvenantis Australijoje) visada
atviras naujovėms ir, kai buvau
jaunesnis, būtent jis paskatino
mane pakilti. Sakė, kad vienintelės
tikros kliūtys gyvenime yra tos,
kurias patys susikuriame. Jo
patarimai ir parama suteikė man
drąsos praplėsti vaizduotę.
Žinau daug žmonių, visam
gyvenimui užsikrovusių gailesčio
naštą, bet dėdė Semas niekada
nesižvalgė atgal. Net jeigu ir klysta,
jis visada su nevaldoma įsimylėjusio
gyvenimą jaunuolio dvasia veržiasi į
priekį ieškodamas kitos galimybės.
Semui patinka kurti ir konstruoti
motociklus bei dviračius, tačiau
nedaro to vien dėl savęs. Jis padėjo
Viktorijos valstijos valdžiai imtis
programos, pagal kurią dabar
kaliniai taiso, restauruoja senus
dviračius ir atiduoda
nepasiturintiems vaikams bei
suaugusiesiems, kurie negali sau
leisti įsigyti naujų. Taip daugybė
dviračių atiteko skurstantiesiems.
Dėdė Semas ir mane skatina
žvelgti į priekį, jis visada manimi
tikėjo – net tada, kai aš pats savim
netikėjau. Kai man buvo trylika, jis
pasakė: „Nikolai, kada nors tu
sveikinsies su prezidentais, karaliais
ir karalienėmis.“ Semas tikėjo, kad
Dievas turi man parengęs svarbų
planą. Tai puikus žmogus būti
patarėju!
Raginu jus ieškoti savų patarėjų.
Tačiau žinokite, kad tikri patarėjai
nėra tik linksmintojai, tikrieji yra
tie, kurie pasakys, kad nukrypote
nuo kurso. Turite išklausyti ir jų
kritiką, ir pagyrimus suprasdami,
kad jie nori jums paties geriausio.
Aš mokiausi iš savo pusbrolio
Dankano Jurisiko. Kai buvau vaikas,
dažnai bijodavau sukelti kitiems
nepatogumų prašydamas padėti
nueiti į tualetą, tad jis patarė man:
„Kai tau reikės į tualetą, tiesiog
pasakyk kam nors.“ Jis ir kiti
pusbroliai Vujičičiai mane myli ir
man padeda, tik Dankano ir jo
mamos Danilkos dėka įveikiau
baimes oratoriaus karjeros
pradžioje. Jų šeima, Melburne
turinti apgyvendinimo paslaugų
verslą, davė išmintingų ir naudingų
patarimų.
Sektini pavyzdžiai – tai
žmonės, kurie jau buvo tokiose
situacijose, kuriose jūs norėtumėte
pabūti, tačiau jie nėra taip arti kaip
patarėjai. Paprastai stebite juos iš
toliau, tyrinėjate jų judesius,
skaitote jų knygas ir jų profesinę
veiklą laikote pavyzdžiu. Dažnai tai
būna jums žinomi žmonės, kurie
sėkmingai išgarsėjo ir tapo
gerbiami. Vienas žmogus, kuriuo
ilgai sekiau ir su kuriuo norėjau
susitikti, buvo pastorius Bilis
Greihamas. Jis gyveno
vadovaudamasis žodžiais iš
Evangelijos pagal Morkų 16, 15:
„Eikite į visą pasaulį ir skelbkite
Evangeliją visai kūrinijai.“
 Tarp patarėjų ir sektinų
pavyzdžių turėtų būti tokie žmonės
kaip Vikas ir Elzė Šlateriai, kuriuos
lankau bent kartą beveik kasmet.
Jie visada įkvepia mane būti
geresniu krikščionimi ir geresniu
žmogumi. Jie gyvena Australijoje,
tačiau įsteigė daugiau nei
šešiasdešimt penkias bažnyčias ir
misijas tolimuose Pietų Ramiojo
vandenyno kampeliuose. Man jie
yra sektini pavyzdžiai, darantys
gera kaip misionieriai. Jie dirba
tyliai, daug nesiviešindami ir
niekada nesipūsdami, tačiau
gausybei žmonių padarė labai daug
gero.
Būdama paauglė Elzė matė
regėjimą – prieš ją stovėjo Jėzus ir
sakė „eik“. Elzė suprato, kad Dievas
nori, jog kada nors ji taptų
misioniere. Kai jie susituokė, Vikas
dirbo bendrovės „General Electric“
atominėje elektrinėje ir kartu su
Elze įkūrė bažnyčią bei pradėjo
planuoti savo pirmąją misiją į Pietų
Ramiojo vandenyno valstybę Papua
Naująją Gvinėją, kur tuo metu
gyveno trys milijonai žmonių. Ten
genčių įvairovė buvo didžiulė, jos
kalbėjo daugiau kaip aštuoniais
šimtais kalbų.
Vikas ir Elzė pamilo tą pasaulio
kraštą ir dabar gyvena šiaurinėje
Australijos pakrantėje. Iš ten jie
tvarko misionierių reikalus šioje
Pietų Ramiojo vandenyno
valstybėje. Be to, kad patys rašo
religines knygas, Vikas išvertė
Bibliją į maišytą anglų kalbą ir kitus
tenykščių genčių, su kuriomis jis su
Elze bendrauja, dialektus.
 Man šiek tiek sunku nusakyti,
kas yra drauge keliaujantys per
gyvenimą, nes mano gyvenimo
kelias gana neįprastas. Šie žmonės
paprastai būna sutuoktiniai,
bendradarbiai ir kiti, turintys
panašių tikslų ir einantys gretimais
keliais. Jie gali būti net varžovai,
bet draugiški. Taip vieniems kitus
drąsinant ir remiant galimybių tik
daugėja.
Kas tiki gausa, neabejoja, kad
visiems pakaks Dievo malonių –
pasitenkinimo, galimybių, laimės ir
meilės. Raginu neatmesti šio
požiūrio, nes taip atsiveriate
kitiems. Jei galvosite, jog pasaulyje
nedaug išteklių ir ribotos galimybės,
į šalia esančius keliautojus žiūrėsite
kaip į grėsmę manydami, kad jie
pasiims viską ir nieko nepaliks
jums. Konkurencija gali būti
naudinga, nes ji motyvuoja, ir
visada atsiras tokių, kurie norės to
paties, ko ir jūs. Kai tikite, kad
visiems visko pakanka, telieka tik
patiems stengtis ir paraginti kitus
daryti tą patį.
 Manykite, kad visko yra
pakankamai, ir eikite drauge su
keliaujančiais greta, jausdami
draugiškumą ir abipusę paramą. To
išmokau draugaudamas su Džone
Irekson Tada, kuri ėjo panašiu į
mano keliu. Kaip jau rašiau, Džonė
tapo man sektinu pavyzdžiu gerokai
anksčiau, nei susipažinau su ja. Ji
buvo mano patarėja ir padėjo
įsikurti Jungtinėse Valstijose, o
dabar drauge keliauja per
gyvenimą, duoda išmintingų
patarimų ir nuoširdžiai išklauso.
 Šalia visais atvejais buvo ir
Džekė Deivison, paauglystės metais
gyvenusi netoli mūsų šeimos. Ji
turėjo šeimą ir mažų vaikų, tačiau
visada rasdavo laiko mane
išklausyti, kai norėdavau
išsipasakoti, kas guli ant širdies,
nesvarbu, ar gero, ar blogo. Kiek
vyresnė už mane Džekė buvo
veikiau išmintinga draugė nei
greitai kritikuojanti suaugusioji.
Labai myliu jos šeimą ir esu tarsi
vyresnis brolis jos vaikams –
padedu atlikti namų darbus arba
šiaip būnu kartu.
2002 metai buvo sunkūs tiek
studijuojant universitete, tiek
asmeniniame gyvenime, tai labai
blaškė ir klaidino. Po ilgos
draugystės išsiskyriau su mergina ir
labai išgyvenau. Taigi, nuėjau pas
Džekę ir paprašiau padėti suprasti,
kas atsitiko. Išliejau viską, kas
gulėjo ant širdies, o ji sėdėjo
sugniaužusi kumščius ir kantriai
klausėsi neįsiterpdama. Staiga man
toptelėjo, kad ji visai nereaguoja į
jausmingus mano atviravimus.
Galiausiai nutilau ir paklausiau:
– Ką man daryti? Pasakyk!
Ji nusišypsojo ir žvitriai
žvelgdama ištarė paprastus žodžius:
– Šlovink Dievą.
– Šlovinti Dievą? Už ką? –
paklausiau sutrikęs ir nusivylęs.
– Tiesiog šlovink Dievą, Nikai.
Įsistebeilijau į grindis
galvodamas: „Ir tik tiek ji tegali
pasakyti? Ši moteris – kažkas
nepaprasta!“
Tada supratau: Džekė patarė
man kliautis Dievo valia, nes Jis
manęs nepamiršo. Jos žodžiai
reiškė, kad turiu tikėti ne žmogaus
protu, o Dievo galia. Turiu atsiduoti
Dievo valiai ir dėkoti Jam, nors ir
nejausčiau, kad Jis to nusipelno. Jos
manymu, reikia iš anksto dėkoti
Dievui už malones, kuriomis bus
atlyginta už kančias. Jos tikėjimas
stiprus, ir visada, kai jaučiuosi
sutrikęs arba įskaudintas, ji
primena, kad turiu atsiduoti Dievo
valiai, nes Jis visiems turi parengęs
planus.
 GYVENIMO VEDLIAI

Ne visada gerai sekasi bendrauti su

gyvenimo vedliais. Vedliai gali ne
tik duoti gyvenimišką pamoką, bet
ir papriekaištauti. Tačiau jie tikrai
rūpinasi, kad gerai pagalvotume
apie tai, kuo užsiimame, kur
einame, kodėl tai darome ir kas bus
toliau. Tokių žmonių gyvenime
reikia.
Nutaręs būti oratoriumi ir
skatinti žmones tikėti, apie savo
apsisprendimą papasakojau
artimiausiems draugams ir šeimai.
Kai kurie sunerimo, tarp jų ir tėvai.
Per visą egzistavimo laikotarpį
Apaštalinė krikščionių bažnyčia,
kuriai priklausau, yra išleidusi daug
misionierių. Jie statė našlaičių
prieglaudas ir padėjo daugeliui
skurstančiųjų. Kai pasakiau tėvams,
kad norėčiau savo tikėjimą skelbti
kitose bažnyčiose visame pasaulyje,
jie ėmė nuogąstauti dėl mano
sveikatos ir suabejojo, ar tikrai
tokią misiją Dievas man numatęs.
Paklausiau jų, nes supratau, kad
jie nori man tik gero. Jūs irgi
turėtumėte taip daryti, kai dėl savo
planų išgirstate svajonių komandos
nuomonę, ypač jei norite, kad jie
prisidėtų prie jūsų sėkmės. Gerbkite
juos ir rimtai apmąstykite
patarimus. Nebūtinai turite juos
priimti, tačiau atsižvelkite į tai, ką
jie sako, nors galbūt ne visada
išgirsite tai, ką norėtumėte girdėti.
Aš atsižvelgiau į savo tėvų
nerimą, bet jaučiau, kad Dievas
pašaukė mane skelbti Evangeliją.
Tada mano misija buvo
paklusnumas, kantrybė bei malda,
kad ir jie tą pajustų. Per Dievo
malonę ne tik tėvai, bet ir Bažnyčia
palankiai sutiko mano pašaukimą.
Jos vadovai mane palaikė ir
įšventino dvasininku, skelbiančiu
Evangeliją.
Nėra jokių garantijų ir negalima
pažadėti, kad visi, kuriuos sutiksite
kelyje, norės padėti. Kai kurie gali
net trukdyti. Net ir vedami geriausių
ketinimų turės pagrindo nerimauti.
Mano tėvai taip pat baiminosi ne be
pagrindo, bet aš meldžiausi, kad jų
tikėjimas nugalėtų nerimą.
Tėvai ir jų suaugę vaikai dažnai
turi susitaikyti su tuo, kad
nuomonės skiriasi, ir žengti tolyn.
Taip pat reikėtų elgtis ir kitiems
jūsų svajonių komandos nariams.
Jei einate vien savo keliu, galite ir
apsirikti, ir būti teisūs. Galų gale,
būti teisiam nėra svarbiausia.
Aš labai dėkingas tėvams, kad
atsižvelgiame į vieni kitų nuomonę
ir sprendimus. Per Dievo malonę
mūsų santykiai išlaikė išmėginimą,
mes dar labiau suartėjome, nes
mylime ir gerbiame vieni kitus. Jei
nebūtume atvirai kalbėję apie savo
jausmus, rezultatas galėjo būti ir ne
toks sėkmingas.
Aš reguliariai lankiau bažnyčią
(man ji buvo atrama) ir stengiausi
patarti ten ateinantiems jauniems
žmonėms. Taip pat ėmiausi naujos
veiklos, ieškojau ryšių su kitomis
bažnyčiomis ir patraukiau daugiau
žmonių. Džiaugiuosi, kad daug
jaunimo priartėjo prie Dievo, ir Jam
už tai esu dėkingas.
Mama ir tėtis meldėsi už mane ir
su manimi tą 2008 metų dieną, kai
oficialiai buvau įšventintas į
Evangeliją skelbiančius dvasininkus,
ir ši patirtis sustiprino mūsų abipusę
meilę bei pagarbą. Tėvai suprato,
kad esu atsidavęs skleisti Dievo
žodį. Niekada nepamiršiu, kaip
mačiau juos meldžiantis už mane
visų parapijiečių priekyje. Turiu
pasakyti, kad tėvai yra mano
tvirčiausi šalininkai, kurie gerokai
dažniau buvo teisūs nei neteisūs dėl
svarbių sprendimų mano gyvenime.
Niekada nenuvertinkite santykių,
ypač su artimiausiais šeimos
nariais, svarbos. Visą gyvenimą
būkite jiems dėkingi.
Neatidėliodami įvertinkite savo
artimųjų indėlį, santykių kokybę ir
pagalvokite, kuo jūs prie to
prisidedate. Ar esate verti
pasitikėjimo? Ar pasitikite tais, kurie
jums artimiausi? Ar traukiate
žmones, norinčius prisidėti prie jūsų
sėkmės? Ar gerbiate juos? Ar prie
santykių prisidedate tiek, kiek iš jų
paimate?
Kaskart, kai linksmai leidžiu laiką
su šeima, suvokiu, kaip laukiu tokių
akimirkų. Turiu viltį kaip nors įrodyti
jiems, kad San Diego paplūdimiai
geresni negu Australijos, nes tada
artimieji visada būtų šalia.
Stenkitės mylimus žmones kaip
galima ilgiau išlaikyti kuo arčiau
savęs.
Geri santykiai labai svarbūs
gyvenime, tad branginkite juos.
Nenuvertinkite jų svarbos. Biblijoje
sakoma: „Dviem geriau negu
vienam, nes jie gauna didesnį atlygį
už savo triūsą. Jei vienas iš jų
suklumpa, kitas padeda bičiuliui
atsikelti. Vargas vienišam žmogui!
Juk kai jis suklumpa, nėra kam jį
pakelti.“16
14 Ten pat. Evangelija pagal Matą 7, 7–8.
15 Ten pat. Pirmasis laiškas Timotiejui 7,
17.
16 Ten pat. Mokytojo (Koheleto) knyga 4,
9–10.
 DEŠIMTAS
SKYRIUS

Nepraleiskite
galimybės

D žošua ir Rebeka Veigeliai yra

premijuoti kino filmų kūrėjai, Los
Andžele statantys ne tik
pramoginius, bet ir įkvepiančius
filmus. Mes nebuvome susitikę,
tačiau pamatę vieną mano vaizdo
įrašą jie panoro parašyti scenarijų,
kur pagrindinis veikėjas būtų mano
prototipas. Rašydami tekstą
Veigeliai mėgino įvairiais būdais
susisiekti su manimi, bet jiems
nepavyko, nes daug keliavau
skaitydamas viešas paskaitas. O
vieną sekmadienį lankydamiesi
Vestleiko kaimo bažnyčioje jie
sutiko seną draugą Kailą.
– Kuo dabar užsiimi? – paklausė
jie Kailo.
 – Dirbu vieno vyruko, Niko
Vujičičiaus, pagalbininku, – atsakė
jis.
Nieko stebėtina, kad Džošua ir
Rebeka apstulbo.
Argi ne nuostabu? Juk nedažnai
filmo kūrėjai rašo scenarijų apie
žmogų, su kuriuo nebuvo susitikę,
ieško jo ir siūlo pastatyti apie jį
filmą. Neįtikėtina, ar ne? Apie tai
galima tik pasvajoti!
Ar teko kada nors praleisti puikią
progą, nes per ilgai delsėte? Ar
beviltiškai stebėjote, kaip kas nors
įeina per duris, o jūs nė nematėte,
kad jos buvo atidarytos?
Pasimokykite iš tokių patirčių ir
sukruskite, bičiuliai! Valteris
Kraisleris, automobilių bendrovės
„Chrysler“ įkūrėjas, kartą pasakė,
jog žmonės nieko gyvenime
nepasiekia todėl, kad kažkur kieme
ieško keturlapio dobilo, kai proga
beldžiasi į jų duris. Šiomis dienomis
matau žmones perkant loterijos
bilietus, o ne investuojant į ateitį.
Ruoškitės ateičiai sunkiai dirbdami,
atkakliai siekdami tikslų ir laukite
tinkamo laiko pradėti veikti.
Jei manote, kad nepavyks,
galbūt dar nesate pasirengę imtis
veiksmų. Jūs patys esate atsakingi
už savo sėkmę. Prisiimkite šią
atsakomybę ir dėkite visas
pastangas, o atėjus laikui
pasinaudokite palankiomis
aplinkybėmis. Jei būsite
nepatenkinti arba imsite gailėti
savęs, sėkmės nesitikėkite. Tikėkite
savimi (argi nesu to minėjęs?).
Tikėkite jums duotomis
galimybėmis. Tikėkite savo verte.
Jei nesijausite esantys verti sparnų,
niekada nepakilsite nuo žemės.
Suprakaituokite. Susipurvinkite
rankas. Mokykitės. Tomas Edisonas
sakė, kad dažnai praleidžiame
progas, nes jos atrodo tarsi sunkus
darbas. Ar pasirengę daryti viską,
ką reikės?
Turiu prisipažinti, kad
neatkreipiau dėmesio, kai Veigeliai
pirmą kartą susisiekė su manimi.
Vargšas Kailas taip jaudinosi dėl
manęs. Jis mėgino papasakoti apie
šiuos savo draugus, filmų kūrėjus, ir
jų projektą apie mane.
– Turiu draugų, kurie nori statyti
apie tave filmą, – tepasakė, nes
nutraukiau jį.
– Kailai, dabar neturiu laiko
kalbėtis su tavo draugais, – suirzęs
atšoviau.
Tuo metu labai daug keliavau,
tad buvau sudirgęs ir pavargęs.
Keista, bet neseniai buvau gavęs
pasiūlymą dėl filmo. Išgirdęs pirminį
apibūdinimą (pilnametražis filmas!),
keletą mėnesių apie jį galvojau.
Tada gavau scenarijų. Pasirodė,
prodiuseriai norėjo, kad aš
suvaidinčiau besikeikiantį, tabaką
kramtantį veikėją, kuris beveik visą
filmą tampomas kam nors per petį
permestame bulvių maiše.
Ne tokiu vaidmeniu norėjau
pradėti kino žvaigždės karjerą arba
ją baigti. Taigi, atsisakiau. Ne
kiekviena proga verta pasinaudoti.
Turite būti ištikimi savo vertybėms
ir jų nepamiršti siekdami tikslų. Kokį
ženklą norite palikti? Kaip norite,
kad jus prisimintų? Nenorėjau, jog
kada nors mano vaikaičiai rastų
diską su filmu, kuriame senelis
Nikas keikiasi, apsiseilėjęs kramto
tabaką ir gyvena kaip išsigimėlis.
Tad padėkojau ir atsisakiau to
pirmojo pasiūlymo vaidinti filme.
Man patiko mintis kurti apie
mane filmą, bet nenorėjau
atsisakyti savo vertybių. Jūs taip
pat galite padaryti panašų
sprendimą. Būkite tvirti. Laikykitės
savo principų, tačiau nepadarykite
tokios klaidos kaip aš: kai uždariau
tas pirmąsias duris, uždariau ir savo
mintis.
 Todėl ir neleidau šauniajam
Kailui baigti kalbėti, kai jis norėjo
džiaugsmingai pranešti apie
Veigelių projektą kurti apie mane
filmą. Nemačiau ateities, nes
žiūrėjau į užpakalinio vaizdo
veidrodėlį. Tai buvo didelė klaida.
Laimė, Veigeliai taip lengvai
nepasidavė. Jie paprašė kito draugo
kreiptis į mano atstovą spaudai. Šis
perskaitė jų scenarijų, jam patiko,
tad atnešė man. Skaitydamas
supratau, kad Kailas nusipelnė
mano atsiprašymo. Veigelių
scenarijus buvo apie viltį ir
atpirkimą – artimas mano širdžiai
temas.
O kas geriau galėtų suvaidinti
filme tokį žmogų kaip aš? Juk
personažas, kurį jie sukūrė, buvo
Vilis, žmogus be galūnių. Filmo
pradžioje jis niurna ir yra prislėgtas
apsigimėlis prasto cirko vaidinime.
Paskui Vilis gerų žmonių
pakviečiamas prisijungti prie daug
puikesnės cirko trupės ir tampa
sukrečiančio šuolio į vandenį
žvaigžde.
 Supratau, kad geriau pakelsiu
užpakalį ir pradėsiu veikti.
Padėkojau Kailui ir paprašiau
susitarti dėl susitikimo su Veigeliais.
Dėl svarbių susitikimų nedelsiama
tartis. Tad netrukus susitikome ir
užmezgėme ryšį, o aš pasirašiau
sutartį. Susidomėjau dar labiau, kai
sužinojau, kad daug patyrusių
aktorių jau buvo sutikę vaidinti
šiame filme.
Tai buvo mažo biudžeto, greitai
įgyvendinamas projektas, tad mano
planuose filmavimuisi pakako skirti
savaitę. Teks perskaityti
atsiliepimus, kad nuspręstumėte, ar
man ateityje sektųsi pramogų
versle, tačiau filmas „Drugelių
cirkas“ laimėjo didįjį prizą – 100
tūkstančių dolerių – festivalyje „The
Doorpost Film Project“, kuris remia
viltingų filmų kūrėjus. Neilgas mūsų
filmas (jį galite rasti:
http://www.thedoorpost.com) buvo
pasirinktas iš šimto kitų trumpų
filmų, atskleidžiančių panašias
temas. Laimėjęs šio festivalio didįjį
prizą filmas pelnė daug dėmesio, ir
Veigeliai ketina išplėsti jį, kad tai
būtų pilnametražis filmas.
Aš taip pat galiu patekti į šį
projektą. Šiaip ar taip, nedaug
aktorių galėtų vaidinti žmogų be
galūnių, kuris nardo, plaukia ir
sėkmingai šneka australietiška
tarsena!

ŠVIESOS, KAMERA, VEIKSMAS!

Kad pasiektumėte svajones, turite

pradėti veikti. Pajudėkite arba
pralaimėsite. Veikite arba veiks kiti.
Jei neturite, ko norite, apsvarstykite
galimybę tai susikurti. Dievas
nušvies kelią. Nepraleiskite kartą
gyvenime pasitaikančios progos,
nepraeikite pro atviras duris į savo
svajonę. Kelias į tikslą gali
pasirodyti bet kuriuo metu. Būkite
pasirengę. Padarykite viską, kas
reikalinga. Sužinokite viską, ką
reikia žinoti. Jei niekas nepasibels į
jūsų duris, patys pabelskite į
kelerias jų. Ateis diena, kai prasidės
išsvajotasis gyvenimas.
Pasistenkite nepraleisti to
momento. Savo karjeros pradžioje,
kol dar neskaudėjo nugaros,
siūlydavau apsikabinti su manimi
visiems, kas tik norėdavo. Mano
nuostabai ir dėkingumui, daugelis
stodavo į eilę, kad pasakytų žodį
kitą ir apkabintų. Kiekvienas, kurį
sutikdavau tuo metu, turėdavo ką
nors nepaprasto man pasiūlyti,
dovaną, kurią galėdavau priimti.
Taigi ir jūs taip galvokite apie
galimybes. Net apie tokias, kurios iš
pradžių ir neatrodo puikios, tačiau
atsivertų jomis pasinaudojus.
 PADARYKITE PERTRAUKĄ

Net jei išsikėlėte didelį tikslą ir

sukaupėte daug vilčių, tikėjimo,
savigarbos, teigiamų požiūrių,
drąsos, atsparumo, prisitaikymo ir
susikūrėte gerus santykius, negalite
tik sėdėti ir laukti, kol kas nors
prasidės. Turite griebti bent kokį
siūlą ir pinti virvę, kuria galėtumėte
kopti. Kartais ant tako nuriedėjęs
didžiulis akmuo užtveria kelią, bet
pro tarpelį galima patekti į geresnę
vietą. Tačiau reikia turėti drąsos ir
ryžto kilti.
„Kita diena – kita galimybė“ – tai
vienas iš mūsų organizacijos
„Gyvenimas be galūnių“ šūkių. Jis
ne tik pakabintas ant sienos –
stengiamės kasdien taip gyventi.
Psichologė ir lyderystės vadovė Dr.
Keira Barker priminė jį, kai rašė
internetinio laikraščio „The
Huffington Post“ dienoraštyje:
„Nikas Vujičičius parodo, kad
įmanoma pabudinti širdį ir įkvėpti
kitus, net ir būdamas tokioje
padėtyje, kurią beveik kiekvienas
šioje žemėje laikytų beviltiška.
Didvyris Vujičičius randa galimybę
ten, kur daugelis matytų aklavietę.“
Tai tokie pagarbūs žodžiai. Kai
augau, būdavo sunku net
įsivaizduoti, kad mane vadins
didvyriu arba kieno nors įkvėpėju.
Vaikystėje supratau, kad pykdamas
dėl to, ko neturiu, arba suirzęs dėl
to, ko negaliu padaryti, tik atstumiu
žmones, tačiau pastebėjau, kad
juos traukiu, kai imu ieškoti progų
padėti kitiems. Išmokau ne laukti, o
veržtis į priekį, pasinaudoti
palankiomis aplinkybėmis, nes,
pasirodo, viena atveria kelią kitai.
Kaskart, kai sakau kalbą, lankausi
renginyje ar nuvykstu į naują
pasaulio vietą, susitinku su
žmonėmis, sužinau apie naujas
organizacijas ir renku informaciją,
atveriančią mano kelyje naujas
aplinkybes.

NĖRA TO BLOGO, KAS NEIŠEITŲ Į

GERA

Dr. Barker teisingai sako, kad kai tik

lioviausi galvoti apie fizinius savo
trūkumus ir ėmiau kreipti dėmesį į
jų teikiamas malones, mano
gyvenimas labai pasikeitė į gera.
Jums patariu daryti taip pat. Jei aš
pripažįstu, kad Dievo man duotas
kūnas daugeliu atvejų yra didelė ir
nuostabi dovana, gal ir jūsų
padėtyje, kuri atrodo kaip
didžiausias trūkumas, nėra to blogo,
kas neišeitų į gera?
Viskas priklauso nuo požiūrio.
Nesislėpkite nuo gyvenimo. Turite
mėginti. Nors ir nepasijaučiate visai
sužlugdyti, tai bent nusiviliate,
supykstate ir nuliūstate: „Buvau
ten, dariau tą.“ Tačiau vis tiek
primygtinai siūlau atmesti neviltį ir
kartėlį. Didžiulė banga gali
paskandinti jus arba išplukdyti į
krantą. Taip pat ir gyvenimo iššūkiai
sugniuždo arba įkvepia. Jei galite
gyventi, būkite už tai dėkingi.
Pasinaudodami tuo dėkingumu
išsivaduokite nuo depresijos ir
pykčio. Ženkite vieną žingsnį,
paskui kitą, duokite impulsą ir
kurkite gyvenimą, kokio
norėtumėte.
Mano fizinė negalia privertė
mane būti drąsų ir skaityti paskaitas
suaugusiesiems bei vaikams, taip
pat bendrauti. O jeigu oratoriaus
karjera nesusiklostytų, sutelkiau
dėmesį ir į savo stipriąją pusę –
matematiką, kad galėčiau turėti
atsarginę profesiją. Dažnai galvoju,
kad kartais net kamuojanti dėl
neįgalumo širdgėla davė naudos,
nes tapau gailestingesnis. Taip pat
ir patirtos nesėkmės padėjo labiau
vertinti sėkmę ir labiau užjausti
tuos, kuriems nepavyksta, nors jie ir
stengiasi.

APSVARSTYKITE

Ne visos galimybės lygiavertės. Šio

skyriaus pradžioje rašiau apie tai,
kaip pasinaudojau pasiūlymu
vaidinti filme, nors neseniai panašų
siūlymą buvau atmetęs. Jei
žiūrėsite filmą „Drugelių cirkas“,
pamatysite, kad mano vaidinamas
personažas Vilis filmo pradžioje
nėra toks jau įkvepiantis vyrukas. Iš
tikrųjų, dėl širdyje susikaupusio
kartėlio ir nevilties jis net šiek tiek
atstumiantis. Tačiau sutikau jį
vaidinti, nes Vilis pasikeičia ir nugali
savo sielvartą bei apmaudą. Tarsi
spygliuotas vikšras, virstantis
skraidančiu drugeliu, Vilis pamažu
nusimeta įtarimus bei
nepasitikėjimą ir išsivadavęs tampa
mylinčiu, įkvepiančiu žmogumi.
Taip aš ir noriu tapti žinomas
šiame pasaulyje. O kaip norite būti
žinomi jūs? Ankstesniuose skyriuose
pabrėžiama, kad svarbu turėti
tikslą. Kai jums ką nors pasiūlo ar
pasitaiko gera proga arba jei patys
ką nors susikuriate, visada turite
paklausti savęs: „Ar tai sutampa su
mano tikslu ir mano vertybėmis?“
Ką reiškia gera proga? Bet ką,
kas bent žingsniu priartina prie
svajonės. Žinoma, yra ir kitų
pavyzdžių. Galbūt vakar draugai
pakvietė pramogauti ir svaigintis
narkotikais. O gal žaidėte
kompiuterinius žaidimus, užuot
surengę susirinkimą darbe arba
skaitę knygą, kad patobulintumėte
įgūdžius. Nuo to, ką renkatės,
priklauso gyvenimo kokybė.
Mąstykite. Susikurkite griežtus
vertinimo kriterijus, padedančius
apsispręsti, kaip investuoti savo
laiką ir energiją. Pagrįskite
pasirinkimus ne tuo, kas atrodo
gerai tuo metu, o tuo, kas
geriausiai atitiktų galutinį jūsų
tikslą. Įvertinkite juos remdamiesi
savo vertybėmis ir principais. Aš
laikausi senelio Niko požiūrio: „Ar
mano vaikaičiai didžiuosis tokiu
pasirinkimu, ar manys, kad jų
senelis nukaršo anksčiau laiko?“
Jei norite sistemingai vertinti
galimybes, prisėskite prie
kompiuterio ir nusibraižykite
vertinimų lentelę (galite ir
popieriaus lape). Prie kiekvienos
pasitaikančios galimybės
pažymėkite visus „už“ bei „prieš“ ir
įvertinkite, kaip kiekviena atitinka
jūsų vertybes, principus ir
pasirinktus gyvenimo tikslus. Tada
pamėginkite įsivaizduoti, kas
atsitinka jums įėjus per tas duris ir
kas įvyksta jas uždarius.
 Jei vis dar negalite apsispręsti,
parodykite savo lentelę patarėjui,
kuriuo pasitikite, arba draugui, kuris
jumis tiki ir nori, kad jums
pasisektų. Aptarkite su jais visus
„už“ bei „prieš“ ir išgirskite jų
vertinimą. Neturėkite išankstinio
nusistatymo, tačiau žinokite, kad
atsakingi tik jūs patys. Tai jūsų
gyvenimas. Už savo sprendimus
sulauksite atpildo – apdovanojimo
arba nesėkmės, tad rinkitės
išmintingai.
 AR ESATE PASIRENGĘ?

Kitas svarbus dalykas renkantis yra

laikas. Kartais, ypač jei esate jauni,
norisi mėginti, tačiau gali būti dar
per anksti. Nereikėtų imtis darbo,
kurį atlikti dar nesate gerai
pasirengę, taip pat kaip ir
neturėtumėte skubėti rinktis
prabangių atostogų, kurių neišgalite
sau leisti. Tokia kaina per didelė.
Labai ilgai užtruktų, kol
atsigautumėte.
Viena didžiausių klaidų, kurią
padariau savo kaip oratoriaus
karjeros pradžioje, buvo ta, kad
priėmiau kvietimus kreiptis į didelę
auditoriją, kol nebuvau tam gerai
pasirengęs. Gal ir turėjau ką
pasakyti, bet tiesiog nebuvau
tinkamai parengęs medžiagos arba
jos pristatymo, todėl trūko
pasitikėjimo, kad šią užduotį atliksiu
sėkmingai.
Kalbėdamas užsikirsdavau ir
miksėdavau. Žmonės man buvo
malonūs, bet aš gadinau reikalą.
Tačiau pasimokiau iš tokios
patirties, atsigavau ir supratau, kad
turiu priimti tik tokius siūlymus, su
kuriais esu visiškai pasirengęs
susidoroti. Nemanau, kad
neturėtumėte priimti pasiūlymo
arba galimybės, skatinančios
stengtis ir augti. Kartais esame
pasirengę labiau, nei
įsivaizduojame, tada Dievas
kumšteli mus, kad pasitaisytume ir
žengtume didelį žingsnį savo
svajonės link. Populiari JAV
televizijos laida „Amerikos dievaitis“
ir sukurta remiantis šia idėja.
Kiekvienoje laidoje daugelis jaunų
konkurso dalyvių neišlaiko įtampos
arba suvokia, kad dar nėra
pasirengę tapti žvaigždėmis. Tačiau
kartais, įdėję daug darbo, pasirodo
ir pražysta tikri talentai. Keli
atrinkti – Keris Andervudas,
Dženifer Hadson, Krisas Dohertis ir
Kelė Klarkson – pradėjo nuostabią
karjerą, nes jie stengėsi, augo ir
nesiliovė kilti.
Turite apgalvoti, ką rinktis, ir
kruopščiai apsvarstyti, kurios
priemonės padėtų pasiekti tikslą, o
kurios suklaidintų ir sužlugdytų.
Kaip man buvo pasiūlytas pirmas
vaidmuo kine, taip ir jums gali
pasitaikyti progų, tinkamų tik
trumpalaikiams tikslams, bet
nesiderinančių su ilgalaikiais
siekiais. Ką nuspręsite šiandien, tą
ir gausite rytoj. Dažnai jauni
žmonės greitai užmezga santykius
nepasvarstę, ar su tuo asmeniu
galės bendrauti ilgai. Mums dažnai
primenama būti budriems dėl
saugumo internete tiek tvarkant
finansinius reikalus, tiek viešinant
asmeninio gyvenimo akimirkas,
kurias reikia apsaugoti. Mums
primenama, kad turime suvokti, jog
viskas, ką darome, – kiekviena
nuotrauka arba vaizdo medžiaga su
mūsų atvaizdu, kiekvienas mūsų
siunčiamas elektroninis laiškas,
kiekvienas žodis mūsų tinklaraštyje,
kiekvienas komentaras mūsų
tinklalapyje, – gali bet kada bet
kurioje vietoje atsirasti paieškos
sistemoje ir išliks galbūt ilgiau, nei
jūs gyvensite. Turime atidžiai
apgalvoti, kaip nerūpestingai
internete parašyti dalykai gali mus
persekioti, ir nepamiršti įvertinti
gyvenime pasitaikančių galimybių.
Jos turi ilgalaikių pasekmių, kurios
gali padėti arba pakenkti. Nors
trumpalaikė nauda kartais ir atrodo
patraukliai, tačiau kaip ji paveiks
ateitį?
Atsitraukite atgal, tarsi
žvelgdami į didelį paveikslą.
Nepamirškite, kad esate dažnai
tikrinami, tačiau gyvenimas nėra
testas. Tai rimtas reikalas.
Kasdieniai sprendimai daro poveikį
viso jūsų gyvenimo kokybei.
Kruopščiai įvertinkite, tada
pasikliaukite nuojauta ir širdimi. Jei
nuojauta sako, kad tai netikusi
mintis, kliaukitės nuojauta. Tačiau
jei širdis liepia pasinaudoti
galimybe, sutampančia su jūsų
vertybėmis ir ilgalaikiais tikslais,
pasinaudokite ja! Kartais atsiradusi
galimybė mane taip sujaudina, kad
net oda pašiurpsta ir norisi pulti
negalvojant. Tačiau tada turiu
įkvėpti ir pasimelsti prašydamas
išminties teisingam sprendimui
priimti.

TINKAMA VIETA

Jei buvote pasirengę pasinaudoti

savo gebėjimais, tačiau neatsidarė
nė vienos durys, galbūt reikėtų ką
nors pakoreguoti. Jei svajojate tapti
banglenčių sporto pasaulio
čempionu, Aliaskoje tikriausiai
nerasite didelių bangų. Kartais
reikia padaryti pertrauką. Prieš
keletą metų supratau: jei noriu
skaityti viešas paskaitas viso
pasaulio auditorijoms, turiu iš
Australijos persikelti į Jungtines
Valstijas. Myliu Australiją. Dauguma
mano šeimos narių vis dar ten
gyvena. Tačiau Australija – per
daug atoki vieta pradėti skrydį, ir
čia nėra nei tiek progų atsiskleisti,
nei tokių galimybių, kokias radau
Jungtinėse Valstijose.
Net atvykęs į Jungtines Valstijas
turėjau ieškoti, nuo ko pradėti.
Vienas geriausių veiksmų tada buvo
susisiekti su pritariančiais mano
norui skaityti paskaitas ir įkvėpti
kitus. Tyrimai parodė, kad dauguma
žmonių sužino apie siūlomus darbus
per draugų arba bendradarbių
profesinius tinklus. Kaip ir apie
daugelį kitų galimybių, apie šias
taip pat išgirstate daug anksčiau,
negu kiti šaltiniai tas žinias
paskleidžia. Nesvarbu, ko ieškote –
meilės, darbo, galimybės investuoti,
savanoriauti arba vietos parodyti
savo talentus, – galite pradėti
prisijungdami prie profesinių grupių,
vietos klubų, prekybos rūmų arba
bažnytinių, labdaros ir paslaugų
teikimo organizacijų. Internetas
kaip tik tinka norint užmegzti
naudingų pažinčių per socialinių
tinklų, tokių kaip „Twitter“,
„Facebook“, „LinkedIn“ ir „Plaxo“,
svetaines. Juo platesnis ratas, juo
daugiau galimybių rasti atviras duris
į savo svajonę.
Neapsiribokite tik asmenimis,
organizacijomis arba interneto
svetainėmis, susijusiomis su jūsų
interesų sritimis. Kiekvienas pažįsta
ką nors, kas pažįsta dar ką nors.
Tad ieškokite degančių entuziazmu
ir aistra svajonei, net jeigu ji
visiškai kitokia nei jūsiškė. Man
patinka aistringi žmonės, nes jie
tarsi galingi magnetai pritraukia
galimybes.
Kita vertus, jei bendraujate su
būriu žmonių, kuriems nerūpi jūsų
svajonės arba ryžtas pasigerinti
gyvenimą, patarčiau susirasti kitą
draugų grupę. Nuolatiniai barų,
naktinių klubų arba žaidimų
automatų salonų lankytojai retai
pakyla.
Jei nesulaukiate trokštamų
pasiūlymų arba progų, galbūt
reikėtų ieškoti geresnio kelio per
mokslą. Jei nepavyksta patekti į
koledžą arba universitetą,
pamėginkite pradėti nuo
kvalifikacijos kėlimo kursų arba
profesinės mokyklos. Nesibaiminkite
dėl kainų, nes stipendijų ir
finansinės paramos programų yra
daugiau, nei įsivaizduojate. Jeigu
jau įgijote kvalifikaciją, galbūt
norėtumėte siekti magistro ar
daktaro laipsnio arba prisijungti prie
profesinių organizacijų, internetinių
bendruomenių ar internetinių
forumų ir pokalbių svetainių, kur
diskutuojama jums artimomis
temomis. Jei visiškai nieko
nepavyksta pradėti, ieškokite kitos
vietos, kur galimybės rastų jus arba
jūs rastumėte jų.

TINKAMAS LAIKAS

Albertas Einšteinas sakė, kad

sunkumai visada slepia galimybes.
Dėl paskutinės recesijos daugybė
žmonių liko be darbo. Daugybė
prarado namus ir santaupas. Ką
gero gali duoti sunkūs laikai?
Tarp pagrindinių bendrovių,
suklestėjusių recesijos ir nuosmukio
laikotarpiu, yra tokios kaip „Hewlett
Packard“, „Wrigley“, „UPS“,
„Microsoft“, „Symantec“, „Toys „R“
Us“, „Zippo“ ir „Domino’s Pizza“. Šių
bendrovių įkūrėjai ieškojo naujų ir
geresnių klientų aptarnavimo būdų,
nes per nuosmukį ankstesnieji
pasirodė nebetinkami. Šie
verslininkai pasinaudojo proga
sukurti savo verslo viziją.
 Be abejonės, stiprus ilgalaikis
2006–2009 metų recesijos poveikis
padarė nuostolių daugeliui šeimų ir
įmonių. Tačiau nemažai žmonių,
kuriuos atleido bendrovės ir
ilgamečiai darbdaviai, sureagavo ir
nusprendė pradėti savo verslą,
grįžti į mokyklos suolą pasimokyti
arba pagaliau užsiimti tuo, ką
svajojo daryti: atidaryti kepyklėlę,
siūlyti sodininkystės paslaugas,
sukurti muzikos grupę arba parašyti
knygą.
Tarp recesijos laikotarpiu laikinai
arba visam laikui atleistų iš darbo
buvo daugybė žurnalistų.
Nuosmukis labai palietė šią sritį,
nes prasidėjo tada, kai visame
pasaulyje ėmęs trauktis naudingu
vadinamas reklamų laikraščiuose
verslas užleido vietą internetinės
svetainės „Craigslist“ paslaugoms.
Buvo įdomu stebėti, kaip sureagavo
išradingumu ir kūrybingumu gyręsi
buvę žurnalistai. Kiek žinau, keletas
pradėjo naują veiklą ryšių su
visuomene srityje, ne pelno
įmonėse, internetinėje
žiniasklaidoje ir tinklaraščiuose.
Vienas mano mėgstamiausių –
redaktorius, palikęs tą mažėjantį
Kalifornijos laikraštį ir tapęs
viceprezidentu klestinčios krizių
valdymo įmonės, ruošiančios
nuosmukį patiriančių įmonių
bankroto administratorius.
Remiantis filosofija, kad iš blogos
situacijos galima išspausti naudos,
reikia ne dejuoti dėl problemų, o
stengtis rasti kūrybišką sprendimą.
Turite prisitaikyti, būti ryžtingi ir
pasirengę neigiamą situaciją
paversti teigiama. Didelis Amerikos
mažmeninės prekybos tinklas moko
savo pardavėjus į klientų skundus
žiūrėti kaip į kvietimą kurti
geresnius santykius su nuolatiniais
lankytojais.
Reikia persitvarkyti. Taip darau,
kai tik mano planus ima žlugdyti
kliūtys, primenančios, kad „Dievas
nešvaisto savo laiko, manojo taip
pat“. Kitaip sakant, viskas išeina į
gera. Tikrai tikiu tuo, ir jūs taip pat
patikėkite. Kai sutinkate su šia
filosofija, šiek tiek luktelėkite. Ne
kartą tokia taktika pasitvirtino.

NESKUBĖKITE

Prieš keletą metų kartu su savo

pagalbininku skraidžiau po visą šalį.
Viename oro uoste skrydis buvo
atidėtas (nieko stebėtina), nes kai
jau sėdėjome lėktuve ir riedėjome
nuo išvykimo vartų, pažiūrėjęs per
langą pamačiau iš vieno variklio
besiveržiančius dūmus.
Kaukdamas atlėkė ugniagesių
automobilis. Iššokę iš jo, jie ėmė
purkšti ant variklio putas, kad
sutramdytų liepsnas. „Dėl variklyje
kilusio nedidelio gaisro, – buvo
pranešta keleiviams, – vykdoma
avarinė evakuacija iš lėktuvo.“
„Na, ką gi, – pamaniau, –
gaisras variklyje – blogai, bet gerai,
kad tas „nedidelis gaisras“ prasidėjo
lėktuvui dar nepakilus.“ Kai buvo
pranešta, kad skrydis atidedamas
dviem valandoms, daugelis
bendrakeleivių ėmė garsiai piktintis.
Aš taip pat susierzinau, tačiau
džiaugiausi, kad avarijos išvengėme
skrydžio metu, arba bent jau taip
raminau save.
Vis dėlto reikėjo šiek tiek
pasistengti, kad likčiau ramus, nes
mano grafikas buvo labai įtemptas.
„Nepamiršk, Dievas nešvaisto
laiko“, – pasakiau sau. Netrukus
išgirdome, kad prie kitų vartų mūsų
laukia kitas lėktuvas ir galėsime
išskristi nedelsiant. „Gera žinia!“
Nuskubėjome prie kitų išvykimo
vartų, įsėdome į kitą lėktuvą ir
pasirengėme skrydžiui.
Nusiraminau, tačiau netrukus
pastebėjau, kad šalia manęs sėdinti
moteris tyliai verkia.
– Gal galėčiau kuo nors
padėti? – paklausiau.
Ji paaiškino, kad skrenda
aplankyti penkiolikametės dukters,
kuriai grėsė mirtis, kai nepadėjo
įprastas chirurginis gydymas. Iš visų
jėgų stengiausi paguosti šią mamą.
Kalbėjomės beveik per visą skrydį.
Net šypseną iš jos išpešiau, kai ji
pasakė, kad bijo skristi.
– Galite įsitverti mano rankos,
jei norite, – pajuokavau.
 Kai atvykę į vietą nusileidome,
moteris padėkojo už paguodą. O aš
pasakiau jai, kad esu dėkingas už
tai, jog po atidėto skrydžio ir
perėjimo nuo vienų vartų prie kitų
galiausiai atsisėdau šalia jos.
Dievas nešvaistė mano laiko tą
dieną. Jis žinojo, ką daro.
Pasistengė, kad atsisėsčiau šalia tos
moters ir padėčiau jai įveikti baimes
bei sielvartą. Juo daugiau galvojau
apie tą dieną, juo dėkingesnis
jaučiausi už galimybę išklausyti ir
užjausti šią moterį.
 KŪRYBIŠKA VAIZDUOTĖ

Prarastas mylimasis, nutrūkę

santykiai, finansinė nesėkmė arba
liga gali jus sugniuždyti, jei leisitės
užvaldomi sielvarto ir nevilties.
Šiuos iššūkius galite įveikti tik
būdami budrūs ir pastebėdami, kas
atsiranda, kai atrodo, kad
gyvenimas jus parbloškė.
Man teko susipažinti su fotografe
Glenise Siverson filmo „Drugelių
cirkas“ filmavimo aikštelėje. Nors
gyvena Orlande, Glenisė atvyko į
Kaliforniją pakviesta filmo direktorių
ir savo draugų Veigelių. Glenisė yra
premijuota fotografė, kurią dirbti
kviečia žurnalai, bendrovės,
laikraščiai ir interneto svetainės. Ji
taip pat kuria portretinę fotografiją
ir įamžina gamtą. Ji mėgsta
fotografuoti. Tai jos aistra.
Daugiau nei dvidešimt metų
Glenisė dirbo didelių bendrovių
personalo skyriuose. „Saugų ir
patikimą“ darbą ji prarado
prasidėjus recesijai. Glenisė
pasinaudojo tuo netikėtu gyvenimo
posūkiu ir ėmėsi įgyvendinti savo
aistrą. Ji tapo visą darbo dieną
dirbančia fotografe.
– Nutariau, kad tai įvyks dabar
arba niekada, – sakė ji.
Puiki istorija, tiesa? Glenisė –
tikroviškas pavyzdys, kaip
pasinaudojant galbūt neigiamu
įvykiu susikurti geresnį gyvenimą.
Nepaprasta! Nuostabu!
Tačiau tai dar ne viskas. Dalykas
tas, kad Glenisė, premijuota
fotografė, prastai mato. Tiesą
sakant, ji beveik akla.
 – Mano regėjimas prastas nuo
vaikystės, – sakė ji. – Nuo penkerių
pradėjau nešioti akinius, bet mačiau
vis blogiau, o apie 1995 metus buvo
diagnozuota ragenos liga. Ragena
buvo deformuota ir padėtis vis
prastėjo. Ėmiau visai nebematyti
kairiąja akimi. Kai trumparegystė
itin didelė, negalima taikyti
chirurgijos lazeriu. Vienintelė
galimybė pagerinti padėtį buvo
ragenos transplantacija.
2004 metais Glenisei buvo
persodinta ragena. Gydytojas sakė,
kad regėjimas kaire akimi pagerės
iki 20–40 dioptrijų be akinių arba
kontaktinių lęšių.
– Tačiau atsitiko tai, kas galėjo
atsitikti blogiausio – vos nepraradau
akies, – sakė ji. – Po operacijos
regėjimas pablogėjo, išsivystė
glaukoma. Kairė akis nusilpo, o
vėliau, ne dėl operacijos, dešinės
akies ragenoje atsirado
kraujosruva. Taigi, joje yra akloji
dėmė.
Nebūtų buvę galima Glenisės
kaltinti dėl sielvartavimo ir nevilties,
kai ją atleido iš darbo, kuriame
praleido dvidešimt metų, ir po
nepasisekusios operacijos bei
kraujosruvos ragenoje ji apako.
Greičiausiai ji buvo nusivylusi ir
pikta.
Tačiau ji buvo dėkinga, kad
galėjo kilti aukščiau ir žengti toliau.
– Aš nesijaučiu neįgali. Manau,
kad net daugiau galiu, nes būdama
beveik akla tapau geresne
fotografe, – sakė ji.
Ji nemato smulkių detalių,
tačiau, užuot jautusis kažko
netekusi, ji dėkinga galėdama
daugiau nesirūpinti dėl smulkmenų.
– Kol dar geriau mačiau,
darydama portretinę nuotrauką
kreipiau dėmesį į kiekvieną plaukų
sruogą ir žmogaus kūno padėtį.
Darbai atrodė nenatūralūs, nes
susitelkdavau į kompoziciją. Bet
dabar dažniausiai mane veda
nuojauta. Pajaučiu, įsivaizduoju ir
nufotografuoju. Mano darbas
instinktyvus, ir aš daug daugiau
bendrauju.
Glenisė sakė, kad jos nuotraukos
turi trūkumų, tačiau yra
meniškesnės ir įdomesnės.
– Viena mergaičiukė net
pravirko, kai pamatė mano darytas
savo nuotraukas. Jai atrodė, kad
labai gerai ją užfiksavau, – sakė
fotografė. – Dar niekad nieko
nebuvau taip sujaudinusi.
Nuo tada, kai beveik neteko
regėjimo, Glenisė laimėjo dešimt
tarptautinių apdovanojimų už
portretines ir gamtovaizdžių
nuotraukas. Viena nuotrauka buvo
išrinkta iš 16 000 pateiktų darbų tik
111 nuotraukų parodai. Jos
nuotraukos buvo rodomos keturiose
parodose, surengtose Fort Kolinso
meninės fotografijos centre,
Kolorado valstijoje.
Dėl aklumo Glenisė nebūtų
galėjusi dirbti personalo skyriuje,
tačiau nemažai žymių menininkų,
tokių kaip Monė, Bethovenas,
klestėjo, nes negalią panaudojo
kaip galimybę naujoviškai perteikti
savo meną. Jausdamasi dėkinga
Glenisė sakė, kad dabar
mėgstamiausia eilutė iš Biblijos yra:
„Mes čia gyvename tikėjimu, o ne
regėjimu.“17
– Toks tiesiogine prasme dabar
yra mano gyvenimas. Be abejo, kai
kas pasikeitė. Nerimauju, kad galiu
likti visiškai akla. Tai tikrai labai
labai baisu. Nėra vadovėlio tokiam
gyvenimui.
Glenisė yra naujame kelyje,
tačiau mato jį ne kaip savo
gyvenimo žlugimą, o kaip dovaną.
– Anksčiau buvau labai valdinga.
Dabar stengiuosi gyventi šia diena
ir džiaugtis kiekviena akimirka, –
sakė ji. – Taip pat stengiuosi būti
dėkinga, kad turiu stogą virš galvos,
kad gyvenu, kad šviečia saulė, ir
nesijaudinu dėl rytojaus, nes
nežinia, ką rytojus atneš.
Glenisė – puiki moteris,
pasinaudojanti proga. Tiesa? Ji
įkvepia mane ir, tikiuosi, įkvėps jus
ieškoti kelių į savo svajones,
išmintingai juos pasirinkti, o tada
veikti, kai tik širdis paliepia eiti.
17 Ten pat. Antrasis laiškas
tesalonikiečiams 5, 7.
 VIENUOLIKTAS
SKYRIUS

Džiaugsmingos
taisyklės

B uvome įpusėję kelionę po penkis

Indonezijos miestus, kur per
devynias dienas teko trisdešimt
penkis kartus kalbėti auditorijai.
Turėjau būti visiškai pervargęs. Bet
tais itin įtemptais laikotarpiais
kartais tampu labai aktyvus ir
negaliu nusiraminti. Vykome į Javą
ir sėdant į lėktuvą iš Džakartos į
Semarangą į mane plūstelėjo
energija.
Drauge keliavo penki žmonės,
tarp jų buvo ir mano pagalbininkas
Vonas – stambus, stiprus, linksmas
vyrukas. Skrydžio palydovės
atkreipė į jį dėmesį, kai sėdome į
lėktuvą, o mes visą laiką
juokavome. Jos įleido mus
pirmiausia, nes turėjau nulipti nuo
vežimėlio ir nusigauti iki savo
vietos. Kai Vono priekyje yriausi
tarp sėdynių, staiga sumaniau
iškrėsti kvailystę.
– Vonai, greičiau, kol dar niekas
neateina, pakelk mane ir
pažiūrėkim, ar tilpčiau į bagažo
lentyną!
Dažnai taip juokaudavome. Prieš
kelias dienas buvau prašęs Vono
pamatuoti, ar tilpčiau į išvykimo
salėje esančią specialią metalinę
formą tikrinti, ar lagaminas tinkamo
dydžio, kad tilptų į bagažo lentyną
lėktuve keleiviams virš galvų.
Lengvai tilpau, tad buvau
pavadintas „rankiniu bagažu“.
Bagažo lentyna lėktuve yra gana
aukštai, tad nebuvau tikras, ar kas
nors galėtų mane, sveriantį apie 33
kg, ten užkelti, tačiau Vonui tai
buvo vieni niekai. Jis pakėlė mane ir
atsargiai šonu padėjo į lentyną,
tarsi būčiau ne Vujičičius, o
„Vuitton“ rankinė.
– Na, o dabar uždaryk lentyną, –
paprašiau, – ir palaukime, kol sueis
kiti keleiviai.
Vonas pakišo man po galva
pagalvę ir uždarė mane lentynoje.
Skrydžio palydovės matė, ką mes
sugalvojome, ir netvėrė juoku. Visi
prunkštėme kaip mokinukai, tad
nebuvau tikras, ar ši išdaiga
pasiseks. Kiti keleiviai užlipo trapu
nežinodami apie pasislėpusį
keliautoją.
Mano komanda ir skrydžio
palydovės vos galėjo sutvardyti
juoką, kai pagyvenęs ponas priėjęs
atidarė bagažo lentyną. Jis vos
nepašoko iki lėktuvo lubų.
– Pone, man atrodo, kad jūs net
nepasibeldėte! – pasakiau iškišęs
galvą.
Laimė, jis buvo geranoriškas
vyriškis ir visi skaniai
nusikvatojome. Tada pusiau išlindęs
iš lentynos turėjau pozuoti daugybei
nuotraukų su juo, kitais keleiviais ir
skrydžio palydovėmis. Žinoma,
Vonas pagrasino, kad ten mane ir
paliks, dar perspėjo, jog „skrydžio
metu galimi įvairūs poslinkiai“.
 KELIAUTOJAS

Pirmuose dešimt skyrių siūliau

patarimus ir skatinau ieškoti tikslo,
neprarasti vilties, tikėti savimi,
išlaikyti teigiamą požiūrį, drąsiai
veikti, stengtis atsigauti, užmegzti
tvirtus santykius ir kurti aplinkybes,
artinančias prie svajonių.
O dabar noriu, kad
pasidarytumėte šiek tiek trenkti –
kaip aš.
Žinoma, aš patrakęs. Tiesą
sakant, noriu, kad ir jūs
pabūtumėte patrakę. Sukūriau
džiaugsmingas taisykles, pagal
kurias kiekvienas planetos
gyventojas, kol gyvas, bent kartą
per dieną turi padaryti ką nors
juokingo – rizikuoti pasirodyti
patrakusiam siekiant svajonės arba
tiesiog iškrėsti juokingą išdaigą.
Mano džiaugsmingos taisyklės
kilo iš mėgstamo posakio:
„Netobulumas – gražu, beprotybė –
genialu, ir geriau būti visiškai
patrakusiam nei visiškai
nuobodžiam.“
 Spėjamas šios intriguojančios
citatos autorius nėra vienas iš mano
sektinų pavyzdžių, tačiau, manau,
ištardama šią frazę aktorė Merlin
Monro atskleidė šį tą svarbaus.
Savaime suprantama, sutinku, kad
netobulumas – gražu. Kodėl gi ne?
Taip pat negalėtumėte ginčytis ir
dėl to, kad visi rizikuojantys
vieniems atrodo pamišėliai, o
kitiems – genijai. Taigi manau, kad
geriau būti visiškai patrakusiam nei
visiškai nuobodžiam.
Jei ir išmoksite visas šios knygos
pamokas, bet nenorėsite rizikuoti ar
bijosite, kad abejojantys jūsų
genialumu gali pavadinti jus
trenktu, veikiausiai niekada
nepasieksite to, apie ką svajojate.
Taigi, savo ir kitų labui išdrįskite
juokauti. Nepamirškite pasijuokti iš
savęs ir kartais pakvailiokite, kad
nebūtų nuobodu keliauti per
gyvenimą.
Kaip ir visi, griežtai laikausi
susiplanuoto gyvenimo būdo – tik
darbas ir jokių pramogų. Buvau
pasiryžęs tapti sėkmės lydimu
evangelistu ir įkvepiančiu
oratoriumi. Kad patobulinčiau
oratorinius įgūdžius, priimdavau
visus kvietimus kalbėti auditorijai.
Po aštuonerių įtemptų metų,
praleistų nuolatinėse kelionėse, ir
sakydamas viešas kalbas tapau
išrankesnis. Reikia pusiausvyros.
Nesunku pasiduoti minčiai „kada
nors“.
„Kada nors turėsiu pinigų tiek,
kiek reikia, ir galėsiu džiaugtis
gyvenimu.“
„Kada nors galėsiu daugiau laiko
praleisti su šeima.“
„Kada nors turėsiu laiko atsipūsti
ir daryti tai, ką mėgstu.“
Džiaugsmingose taisyklėse
raginu laisvai siausti nepamirštant
dviejų dalykų.
Pirmasis – patrakusi rizika.
Būkite pasirengę nekreipti dėmesio
į abejojančius bei prieštaraujančius
ir ženkite pildyti svajonių. Kai kurie
gal sakys, kad esate patrakę. Jūs
atsakykite: „Na, taip!“ Darydami,
kas patinka, galite pasirodyti
patrakę tiems, kurie nepritaria jūsų
vizijai arba aistrai. Nepasiduokite jų
pajuokai ir neatsisakykite savo
svajonės. Verčiau tegul tai bus
postūmis kilti!
Antrasis – juokinga išdaiga.
Skirkite laiko pasidžiaugti gyvenimu
ir pabūti su mylimais žmonėmis.
Juokitės, mylėkite, krėskite
juokingas išdaigas, kad ir kiti galėtų
pasidžiaugti. Jei manote, kad
gyvenime reikia būti tik rimtam, tai
būtų kaip mirtis! Šiame pilname
malonių gyvenime būkite rimti, kiek
reikia, tačiau nepraleiskite ir progos
pabūti linksmi.

PATRAKUSI RIZIKA

Helena Keler, vaikystėje netekusi ir

regėjimo, ir klausos, vėliau tapusi
žinoma aktyviste bei rašytoja, sakė,
kad nėra tokio dalyko kaip saugus
gyvenimas. „Toks neegzistuoja...
Gyvenimas yra arba drąsus
nuotykis, arba niekas.“ Vadinasi,
rizika nėra gyvenimo dalis. Ji yra
gyvenimas. O gyvenimas – tai visi
įvykiai tarp komforto zonos ir
svajonės. Tai labai nerami zona, bet
ten suvokiame savo paskirtį. Karlas
Valenda, legendinės vaikščiotojų
lynu šeimos patriarchas, tą ir turėjo
mintyse sakydamas: „Stovėti ant
lyno reiškia gyventi, o visa kita tik
laukimas.“
Kiekvienas parašiutininkas,
parasparnių sporto mėgėjas ir
besijuokiančios kokabos18 jauniklis
žino, kad baisu pirmą kartą prieiti
prie krašto, bet jei nori skristi, turi
ten prieiti. Pripažinkite, kad bet kuri
diena gali būti paskutinė, tad net
keltis iš lovos rizikinga. Negalite
tapti laimėtoju, jei norite
pralaimėti. Net atsistoti negalite
nerizikuodami pargriūti.
Mano kasdienis gyvenimas nuo
pat gimimo buvo pavojingas. Visus
kankino abejonės, ar apskritai kada
nors galėsiu save išlaikyti ir savimi
pasirūpinti. Tėvai turėjo dvigubai
daugiau rūpesčių, nes neturintis
galūnių jų vaikas buvo didelis
nenuorama. Nuolat įsiveldavau į
pavojingas situacijas, nes tiesiog
negalėdavau tik sėdėti kampe. Aš
važinėdavau riedlente, žaisdavau
futbolą, plaukiodavau, čiuoždavau
banglente. Blaškydavau savo kūną
tarsi nevaldomą svaidomą daiktą.
Būdavo smagu.

NARDYMAS

2009 metų rudenį išmėginau

nardymą su akvalangu vandenyne.
Kadaise buvo pasakyta, kad man tai
per daug pavojingas dalykas.
Tikriausiai numanote, jog
nenudžiugau. Toks nardymas – tarsi
skrydis, tik nusileidimas
minkštesnis. Jau mėginau nardyti
prieš trejus metus, tačiau
instruktorius tada leido man tik
pliuškentis su akvalangu baseine.
Manau, jam labiau rūpėjo
apsidrausti pačiam, o ne apsaugoti
mane. Jis baiminosi, kad gali tekti
aiškintis, kodėl tą keistą vaikiną,
vardu Nikas, nusinešė vieno kąsnio
vyruko ieškojęs ryklys.
Nardymo instruktoriumi
nedidelėje saloje netoli Kolumbijos,
Pietų Amerikoje, dirbantis Felipė
buvo platesnių pažiūrų. Į tą netoli
Kartagenos esančią Mukuros salelę,
kuri yra nacionalinis parkas, puikaus
Punta Faro kurorto savininkai mane
pakvietė skaityti viešos paskaitos.
Kai atvykau į nardymo pamoką,
Felipė uždavė vienintelį klausimą:
„Ar mokate plaukti?“
Įrodęs, kad galiu plaukioti, iš
Felipės gavau trumpą nardymo su
akvalangu pamoką. Susitarėme dėl
keleto ženklų, kad galėtume
bendrauti po vandeniu.
Pajudindamas pečius arba galvą
galėjau pranešti, jei prireiktų
pagalbos. Tada nuplaukėme toliau
nuo paplūdimio šiek tiek
pasitreniruoti – išmėginti, kaip
veikia sutartiniai ženklai, ir
patikrinti įrangą.
– Gerai, manau, esate
pasirengęs plaukti į rifą, – pasakė
instruktorius.
Felipė užsimovė plaukmenis,
apkabino mane per juosmenį ir
nuplaukėme rifo – pilno
vaivorykštės spalvų jūrų augalijos ir
gyvūnijos pasaulio – link. Ten jis
mane paleido ir plaukė šiek tiek
aukščiau manęs, kol tyrinėjau rifą.
Jam tik kartą prireikė mane gelbėti,
kai iš koralų plyšio staiga išlindo
maždaug pusantro metro murena.
Buvau skaitęs, kad tų mėsėdžių
žuvų dantys aplipę pavojingomis
bakterijomis, tad parodžiau Felipei
ženklą, kad patrauktų mane į
draugiškesnę rifo dalį. Nenorėjau
tapti užkandžiu.
Tokia patirtis leido man
susipažinti su visiškai nauju
pasauliu. Gal imsite svarstyti, ar
buvo verta taip patrakusiai rizikuoti.
Be abejo, taip! Išėjus iš komforto
zonos atsiveria galimybės atsitiesti
ir augti. Tikriausiai pasvajojate apie
kokį nors drąsų žingsnį? Raginu
neatidėlioti, mėginti ir perkelti savo
gyvenimą į kitą lygmenį, net jeigu
jis būtų po vandeniu. Paplaukiokite
su delfinais. Paskraidykite aukštai
su ereliais. Kopkite į kalnus.
Nusileiskite į urvus! Būkite patrakę
kaip Nikas!
Tačiau yra skirtumas tarp
patrakusios rizikos ir tiesiog
akivaizdžiai kvailos rizikos. Kvaila
rizika tokia, kurios neįmanoma
suvokti. Neturėtumėte rizikuoti ten,
kur prarastumėte daugiau, nei
laimėtumėte. Tačiau rinkdamiesi
patrakusią riziką gaunate galimybę,
atrodančią šiek tiek nenormaliau,
nei yra iš tikrųjų, nes:

1. Tam pasirengėte;

2. Kiek galėdami sumažinote

rizikos laipsnį;

3. Turite galimybę grįžti, jei

nepasisektų.

KOKIA GALI BŪTI RIZIKA

Kaip sumažinti riziką, sužinojau

universitete studijuodamas finansų
planavimą ir ekonomiką. Verslo
pasaulyje, kaip ir gyvenime,
paprastai pripažįstama, kad visiškai
išvengti rizikos nepavyksta, tačiau
ją galima valdyti arba sumažinti,
pamatuojant gylį bjaurasties, į kurią
ketinate bristi, nesvarbu, kokios.
Gyvenime pasitaiko du rizikos
tipai: pavojus mėginant ir pavojus
nemėginant. Tai yra visada šiek tiek
rizikuojama, kad ir kaip stengiamasi
to išvengti arba apsisaugoti.
Sakykim, kai norite skirti kam nors
pasimatymą, truputį rizikinga
tiesiog paskambinti ir pakviesti
ateiti, nes galite gauti neigiamą
atsakymą. O jei nepamėginsite? Juk
gal tas nuostabus žmogus sutiktų,
jūs susidraugautumėte ir ilgai bei
laimingai gyventumėte.
Nepamirškite, kad neturite beveik
jokių šansų gyventi „ilgai ir
laimingai“, jei nepasistengsite. Argi
neverta tuo susidomėti, drauguži?
Kartais tenka pralaimėti arba kas
nors nepasiseka. Tačiau galite daug
kartų mėginti, kol pasiseks!
Kad gyventumėte, turite norėti
siekti nepaliaudami. Kad gerai
gyventumėte, turite išmokti
patikrinti galimybes, kad prieš
žengdami žingsnį žinotumėte ir
gerąsias, ir blogąsias puses.
Neįmanoma kontroliuoti visko, kas
atsitinka jums arba vyksta aplink
jus, tad sutelkite dėmesį į tai, ką
galite valdyti, įvertinkite kiekvieną
galimybę, kurią galite įvertinti, o
tada nuspręskite.
Kartais širdis ir nuojauta sako
nepraleisti progos, nors, atrodo,
nėra šansų, kad gali pasisekti. Gali
visai nepavykti, bet galite ir laimėti.
Tačiau, manau, niekada
nesigailėtumėte, kad pamėginote.
Laikau save verslininku, taip pat
oratoriumi ir evangelistu. Per
daugybę metų išmėginau keletą
verslų ir turėjau nekilnojamojo turto
įmonių. Perskaičiau daug knygų
apie verslininkus. Visur yra tam
tikros rizikos. Sakoma, kad
verslininkai „dažnai rizikuoja“, bet
sėkmės lydimi verslininkai nėra
greiti rizikuoti, jie labiau linkę
valdyti bei mažinti riziką ir eiti
pirmyn, nors supranta, kad šiek tiek
rizikos vis tiek yra.

MANO DŽIAUGSMINGOS TAISYKLĖS

Norėdamas padėti kontroliuoti

riziką, su kuria kartais susiduriama
gyvenime, sudariau Niko
džiaugsmingas taisykles, kaip
tvarkytis. Perskaitykite jas ir
priimkite, kaip patys norite... Na,
suprantate.

1. Mėginkite
Pasak senos afrikietiškos patarlės,
niekas nematuoja upės gylio abiem
kojomis. Jei ketinate užmegzti
naujus santykius, galvojate apie
persikėlimą į kitą miestą, naują
darbą arba net norėtumėte kita
spalva perdažyti kambarį, prieš
žengdami didelį žingsnį iš pradžių
pamėginkite. Nepulkite tuoj pat,
neįsitikinę, kur sukate.

2. Imkitės to, ką išmanote

Tai nereiškia, kad neturėtume
išmėginti naujos patirties arba
susipažinti su naujais žmonėmis,
tiesiog reikėtų gerai pasvarstyti ir
taip išvengti sunkumų. Kai manote,
kad aiškios visos aplinkybės,
turėtumėte ryžtis žengti žingsnį. Net
jei ne viskas visiškai aišku, reikia
žinoti, kas neaišku, ir kartais to
pakanka.
3. Sulaukite tinkamo laiko
Dažnai šansai gerokai padidinami
sulaukus tinkamo laiko žengti pirmą
žingsnį. Argi norėtumėte pradėti
naują verslą prekiauti ledais
viduržiemį? Pirmas pasiūlymas
pradėti aktoriaus karjerą man
tiesiog netiko, o po keleto mėnesių
pasiūlytas vaidmuo pasirodė puikus
ir laikas buvo tinkamas. Kartais
kantrybė atsiperka. Nebijokite
luktelėti. Užsirašykite mintį eidami
miegoti, o atsikėlę ryte
perskaitykite. Po nakties gali
atrodyti visai kitaip, ir tai nuostabu.
Dariau taip daug kartų. Visada
sulaukite tinkamo, geresnio laiko ir
tik tada renkitės žengti galimybės
link.

4. Išgirskite kitą nuomonę

Kartais esame tvirtai įsitikinę, kad
kokį nors dalyką būtina padaryti
tuoj pat. Jei pajusite, kad skubate į
sudėtingą sritį, šiek tiek
atsitraukite, kreipkitės į draugą
arba patarėją, kuriuo pasitikite, ir
paprašykite padėti įvertinti
situaciją, nes jūsų emocijos gali
aplenkti sveiką protą. Būdamas JAV
kreipiuosi į dėdę Betą, o
Australijoje – į tėvą. Daugiau
patarimų – išmintingiau. Jei reikalas
svarbus, neturėtumėte veikti su kuo
nors nepasitarę.

5. Būkite pasirengę
nenumatytoms aplinkybėms
Visada, kartoju – visada atsiranda
nenumatytų aplinkybių, ypač kai
veikiame peržengdami ribas.
Niekada nepavyks numatyti visų
nepalankių pasekmių, tad turėtume
itin gerai apsvarstyti visas situacijas
ir pasirengti netikėtumams.
Kurdamas verslo planą aš
pervertinu kainas ir per mažai
įvertinu pelną, kurio prireiktų, jei
verslas nesivystytų taip, kaip
tikėjausi. O jeigu sekasi gerai,
niekada nėra blogai turėti daugiau
pinigų.

JUOKINGOS IŠDAIGOS

Tik nesakykite, kad oro uoste

laukdami bagažo nenorėjote
stryktelėti ant juostinio lagaminų
takelio ir nuvažiuoti į lagaminų šalį.
Be abejo, būdamas patrakęs, aš
taip padariau.
Tąkart keliavau skaitydamas
viešas paskaitas Afrikoje. Kai
atskridome į oro uostą, labai
nusibodo laukti lagamino, tad savo
pagalbininkui Kailui pasakiau, kad
noriu pasivažinėti ant lagaminų
takelio. Jis pažvelgė į mane tarsi
norėdamas pasakyti: „Hm, gal iš
proto išsikraustei?“
 Tačiau Kailas padarė, ką reikia:
pakėlė mane ir padėjo šalia didelio
gražaus „Samsonite“ lagamino. Taip
ir nuvažiavau su visomis rankinėmis
bei lagaminais. Lagaminų takelis
per visą terminalą nešė mane tarsi
statulą su akiniais nuo saulės, o
keleiviai žvelgė su nuostaba, rodė
pirštais, nervingai juokėsi nebūdami
tikri, ar čia žmogus, ar gražiausias
pasaulyje kelioninis krepšys.
Galiausiai privažiavau nedideles
dureles, vedančias į lagaminų
pakrovimo vietą, kur džiaugsmingai
besivažinėjantį kuoktelėjusį
australietį juokdamiesi pasitiko
keliaujantys afrikiečiai.
– Ak, vargšelis! – sakė jie
drąsindami mane.
Bagažo skyriaus darbuotojai
suprato, kad kartais net
suaugusiesiems šauna į galvą
mintis pasivažinėti lagaminų
takeliu. Jaunatviškumas nesibaigia
su vaikyste, o vaikai moka džiaugtis
kiekviena minute. Ir jūs, ir aš
turime daryti viską, kad išlaikytume
tą jaunatvišką džiugesį. Jeigu jūsų
gyvenimas labai nuspėjamas,
nepykite. Grįžkite į smagią praeitį –
ten, kur buvo linksma vaikystėje.
Pašokinėkite ant batuto.
Pajodinėkite poniu. Trumpam
pamirškite, kad jau suaugote.
Raginu išnaudoti kiekvieną
akimirką. Kartais nesivaržau ir
smagiai paišdykauju. Ir jus raginu
taip gyventi, nepaliaujant ieškoti
nuostabių dalykų, kuriuos Dievas
davė mums šioje žemėje.
Gyventi džiaugsmingai, vadinasi,
gyventi turint viltį ir galimybę,
pasinaudojant Dievo skirtu tikslu ir
Jo planu. Taigi, kitoje džiaugsmingų
taisyklių dalyje raginama smagiai
išdykauti, nepaisyti, ko iš tavęs
tikisi kiti, nebijoti peržengti ribų.
Taip pat reikia mėgautis
pasivažinėjimu, priimti malones ir
visada stengtis ne vien gyventi, bet
kuo labiau džiaugtis gyvenimu.
Kalbėdamas auditorijai dažnai
stoviu ant pat krašto pakylos, nuo
kurios kalbu, ir atrodo, kad galiu
nugriūti. Klausytojams sakau, kad
gyventi taip balansuojant nėra labai
jau blogai, kai tikite savimi ir
Kūrėju. Ir tai ne vien žodžiai. Aš
stengiuosi visose savo gyvenimo
srityse – tiek dirbdamas, tiek
linksmai žaisdamas. Smagiausias
jausmas apima tada, kai ir dirbama,
ir žaidžiama. Jus taip pat raginu
patirti tokį jausmą.

KASKADININKAS

Kai priėmiau pasiūlymą vaidinti

filme „Drugelių cirkas“, nesitikėjau,
kad pats atliksiu cirko pasirodymus.
Tačiau kas gi geriau už mane atliktų
mano vaidmenį? Kažin ar daug
profesionalių kaskadininkų,
neturinčių rankų ir kojų, ieško
darbo?
Aš buvau viskam pasiruošęs. Jei
mano kompanionas australas
Raselas Krou gali vaidinti pats,
kodėl aš negalėčiau? Kita vertus,
Raselo, tarsi paplūdimio kamuolio,
niekada ir nemėtė Stipruolis
Džordžas. Filme „Drugelių cirkas“ tą
tvirtą vyruką vaidino kaskadininkas
ir aktorius Metas Almenas. Vienoje
pagrindinių filmo scenų Džordžą
vaidinantis Metas pakelia mane ir
meta į nedidelį tvenkinį. Metas labai
jaudinosi dėl tos scenos. Juo dėtas,
būčiau jaudinęsis dar labiau.
Buvo filmuojama natūraliame
tikro upelio tvenkinyje Šventojo
Gabrieliaus kalnuose Kalifornijoje,
Aukštojoje dykumoje. Vanduo buvo
šaltas, tačiau ne tai buvo
blogiausia. Filmuojamoje scenoje aš
netyčia įkrentu į upelio tvenkinį ir
visi būgštauja, kad nuskendau, bet
aš, žinoma, iškylu ir
pademonstruoju plaukimo įgūdžius.
Stipruolis Džordžas taip
apsidžiaugia pamatęs mane gyvą,
kad pakelia mane, vėl meta ir vos
nenuskandina.
Metas bijojo mane užgauti
mesdamas per toli arba per
smarkiai. Jam buvo šiek tiek
nedrąsu, nes vandens gylis buvo tik
apie pusantro metro. Režisierius
Džošua Veigelis paragino jį mesti
smarkiau, tad lėkiau iš Meto rankų
tarsi torpeda! Bijodamas tėkštis į
akmenis dugne išriečiau nugarą, tai
mane ir išgelbėjo. Šįkart nevaidinau
iš vandens pasirodydamas nugara į
viršų. Visi buvę filmavimo
aikštelėje, o ypač Metas, iš tikrųjų
džiaugėsi, kai iškilau įkvėpti oro.
Tačiau dar rizikingesnės buvo
nardymo iš didelio aukščio scenos,
kai prilaikomas saugos diržais
turėjau būti pakeltas maždaug sulig
triaukščiu namu priešais žalią
ekraną. Kabojau virš filmavimo
aikštelės ant keleto diržų, kaip ir
priklauso. Žinoma, mano
filmavimosi riziką mažino aikštelėje
dirbantys profesionalūs triukų
koordinatoriai. Jie rūpinosi saugos
tinklais ir kita įranga, tad smagu
buvo net baugiausiomis
akimirkomis.
Tiesą sakant, kartais saikinga
rizika – laipiojimas uolomis,
plaukiojimas banglente arba
čiuožimas snieglente – gali suteikti
energijos ir padėti pasijusti
gyvybingesniems. Vaikai ir
suaugusieji dažnai į mėgstamus
žaidimus įtraukia riziką, net jei
kartais tai tik rizika elgiantis
vaikiškai atrodyti juokingiems.

ŽAISKITE, KAD GYVENTUMĖTE

Dr. Stiuartas Braunas, psichiatras ir

Nacionalinio žaidimų instituto
įkūrėjas, sako, kad negalime
nežaisti ir nepaisyti įgimto
žaismingumo būtų taip pat
pavojinga kaip vengti miego. Dr.
Braunas tyrinėjo nuteistuosius
mirties bausme bei žudikus
maniakus ir atskleidė, kad beveik
visiems vaikystėje trūko normalių
žaidimo draugų. Jis sako, kad
žaidimo priešingybė yra ne darbas,
o depresija, tad žaismingumas gali
padėti išgyventi.
Pasak dr. Brauno, rizikingi
žaidimai, taip pat ir su peštynių
elementais, padeda vaikams ir
suaugusiesiems ugdyti socialinius,
emocinius bei fizinius įgūdžius, tad,
jo nuomone, verčiau derinti darbą ir
žaidimus, o ne skirti laiko poilsiui ir
pramogoms.
Pažįstu vyriškių, kurie visą
jaunystę vaikėsi pripažinimo ir turtų
norėdami užsitikrinti gerą ateitį, bet
galiausiai suvokė, kad ši jų
gyvenimo kelionė nesuteikė
džiaugsmo. Neleiskite, kad ir jums
taip atsitiktų. Darykite, kas
reikalinga, kad išgyventumėte,
tačiau kuo dažniau užsiimkite ir tuo,
kas džiugina!
Negerai, kai kasdienė rutina ir
pastangos užsidirbti pragyvenimui
taip įtraukia, jog pamirštama, kad
reikia gyventi. Dažnai manoma, kad
viskas „kada nors“ susitvarkys.
Todėl nepamirškite smagiai
paišdykauti, pasidžiaugti bet kokiu
žaidimu, įtraukiančiu taip, kad
prarandama laiko ir vietos nuovoka.
Tyrimų duomenimis, „prarasdami
nuovoką“ arba visiškai įsitraukdami
į mėgstamą veiklą – žaisdami
„Monopolį“, tapydami peizažą arba
bėgdami maratoną – kartais
pasijuntame labai arti tokios
laimės, kurią galime pasiekti šioje
žemėje. Aš dažnai „įplaukiu“ į tokią
būseną, kai žvejoju, taip aš
labiausiai mėgstu atsipalaiduoti.
Tėvai pirmą kartą nusivežė
mane į žvejybą, kai buvau šešerių.
Mama davė meškerės valą ir
kukurūzų masalui. Ji įmetė vieną jo
galą į vandenį, o kitą aš laikiau
kojos pirštais. Buvau ryžtingas
vaikutis. Tikėjausi sulaukti žuvies.
Anksčiau ar vėliau jos griebs mano
kukurūzus, nes nė nemaniau
trauktis, kol užkibs didelė žuvis.
Mano strategija pasiteisino.
Galiausiai masalas pritraukė ilgesnę
nei pusmetrio žuvį, bet gal ir dėl to,
kad jai nusibodo virš vandens
šmėžuojantis mažas mano šešėlis.
Kai ta baisūnė pagriebusi masalą
puolė šalin, patraukė valą, ir man
labai suskaudo pirštus. Tačiau
nepaleidau žuvies, sumaniau, kaip
ją sulaikyti. Atsisėdau ant valo, ir
tada jau jis raižė sėdynę, nes
didžioji žuvis nesiliovė tempti
meškerės.
– Užkibo žuvis. Oi, man skauda
sėdynę, bet užkibo žuvis! – šaukiau.
Mama, tėtis ir pusbroliai pribėgo
padėti ištraukti mano laimikį, kuris
buvo beveik tokio pat ilgio kaip
mano ūgis. Iš visų tą dieną sugautų
žuvų manoji buvo didžiausia, tad
buvo verta ir skausmą kęsti. Nuo to
karto visam gyvenimui pamėgau
žvejybą.
Vien tik meškerės valo daugiau
nebenaudoju. Gerai išmokau valdyti
meškerę su rite, kad sėdynei
daugiau nebereikėtų kentėti
skausmo. Jei užkimba žuvis, galiu
išlaikyti meškerę smakru prispaudęs
prie peties. Užmetu laikydamas valą
dantimis ir reikiamu momentu jį
atleidžiu. Taip, tikrai, vienu metu ir
dantis siūlu valau, ir meškerioju!
 MUZIKALUMAS

Jei manote, kad žvejyba –

nežmoniškas mano užsiėmimas, tik
pagalvokite, kaip reaguoja žmonės,
kai pasakau, kad mokyklos orkestre
ne tik mušiau būgnus, bet ir
dirigavau! Vis dėlto tai tiesa.
Mušiau taktą, drauguži. Gana anksti
įvaldžiau retą muzikos meną –
pritarimą mušamaisiais giesmėms.
Kiekvieną sekmadienio vakarą
bažnyčioje išrikiuodavau įvairaus
storio giesmynus ir koja per juos
mušdavau ritmą, kol giedodavo
choras. Aš kilęs iš aistringų
būgnininkų giminės, o mano
pusbrolis Ianas Pasula buvo pirmas
bažnytinio orkestro būgnininkas.
Turėjau įgimtą gebėjimą mušti
ritmą, tad pora mano dėdžių bei jų
bažnyčios draugai susidėjo ir
nupirko man „Roland“ elektroninius
būgnus. Šis didžiulis stebuklas
pavertė mane vieno neturinčio
galūnių žmogaus perkusiniu
orkestru. Pradėjau nuo būgnelio su
stygomis ir bosinio būgno, o vėliau,
darydamas pažangą, įtraukiau ir
lėkštes.
Bažnyčios orkestro pianistas,
vargonininkas ir būgnininkas
prisidėdavo, ir aš pasijusdavau
orkestro dalimi. Savo elektroninius
būgnus esu atnaujinęs kompiuterio
„Mac“ programa, tad dabar galiu
naudoti juos kaip sintezatorių ir net
groti kaip elektronine gitara.
Muzika – mano sielos balzamas.
Tiek klausydamasis, tiek grodamas
valandų valandas galiu maudytis
garsų bangose.
 Savo meilę muzikai puoselėjau
džiazo ansambliuose ir aukštosios
mokyklos džiazo grupėse. Galbūt
svarbiausias momentas mano
muzikiniame gyvenime buvo tada,
kai ant savo pečių tiesiogine
prasme užsikroviau visą aukštosios
mokyklos orkestrą. Tai darbas, kurio
imtis kitam tokiam kaip aš nė į
galvą neateitų. Patrakėlis, tiesa?
Na, muzikos mokytoja susirgo ir
negalėjo vesti repeticijų, tad aš
pasisiūliau padiriguoti mūsų
šešiasdešimties instrumentų
orkestrui. Mokėjau visas grojamas
melodijas, tad stovėjau didelės
muzikuojančių studentų grupės
priekyje ir dirigavau judindamas
pečius. Gal buvo ir neįprasta, tačiau
tądien orkestras skambėjo
padūkusiai gerai.

DŽIAUGSMINGA IŠVADA

Dauguma mūsų nelabai žino, ką

Dievas suplanavęs mums kasdien,
kas mėnesį, kas metus arba visam
gyvenimui. Tačiau kiekvienas turime
galimybę prie to pridėti savo
laimėjimus, nesivaržydami ir
džiaugsmingai siekti tikslų,
neužgniaužti potraukių ir pomėgių.
Šiame skyriuje smulkiai
papasakojau savo nuotykius: kaip
lėktuve pabuvau rankiniu bagažu ir
oro uoste važinėjau lagaminų
juosta kartu su jais, kaip nardžiau
su akvalangu ir pabuvau
kaskadininku, žveju, būgnininku ir
orkestro dirigentu. Tad norėčiau
jūsų paklausti: „Jei turėdamas tokių
didelių trūkumų galiu taip smagiai
dūkti, jei galiu nepaisyti ribų ir taip
puikiai mėgautis gyvenimu, ar to
paties negalite ir jūs?“
Gyvenkite šlovindami Dievą ir
išnaudokite visą savo energiją,
pasinaudokite savo unikalumu.
Nebijokite būti patrakę ir jausitės
džiaugsmingai laimingi.
18 Australijos paukštis.
 DVYLIKTAS
SKYRIUS

Pasiryžkite būti
naudingi kitiems

K ai suėjo dvidešimt, nutariau vykti

į dviejų savaičių man nepažįstamo
žmogaus suorganizuotą kelionę po
Pietų Afriką skaityti viešų paskaitų.
Mama su tėčiu nenudžiugo, nes
jiems rūpėjo mano saugumas ir
sveikata, be to, reikėjo lėšų. Ar
galite tai įsivaizduoti? Džonas
Pingas buvo matęs vieną pirmųjų
mano vaizdo medžiagų ir nutarė
suvilioti mane pakalbėti
skurdžiausiems vargingiausių savo
šalies rajonų žmonėms. Jis pats
suorganizavo mano pokalbius
bažnyčiose, mokyklose ir našlaičių
prieglaudose per savo „Doxa Deo“
bažnyčių tinklą.
Džonas skambino ir rašė
elektroninius laiškus prašydamas
atvykti į jo šalį. Džono atkaklumas
ir entuziazmas kažką man sužadino.
Kai augau ir kartais kamuodavausi
dėl aplinkybių bei ateities,
palengvinti mano kančias, be
maldos, rodės, gali vienas dalykas –
padaryti ką nors gera kitam žmogui.
Juo daugiau galvodavau apie savo
sunkumus, juo blogiau jausdavausi,
o nukreipęs dėmesį į kito žmogaus
bėdas pajausdavau, jog tai pakelia
man dvasią ir padeda suvokti, kad
nereikia kentėti vienam.
 Ar daug, ar mažai ką galėtumėte
pasiūlyti, nepamirškite, kad ir
nedidelė gerumo apraiška prilygsta
didelei aukai. Jei padedate pakeisti
bent vieno žmogaus gyvenimą, tai
jau labai daug, nes nuo tokio tikro
gerumo gali prasidėti grandininė
panašių veiksmų reakcija, ir jūsų
pastangos gali duoti daug gerų
rezultatų. Juk buvo atvejų, kai jums
kas nors padarė ką nors gera, o
tada atsidėkodami jūs padarėte ką
nors gera kitam? Manau, taip
reaguoti – dalis Dievo duotos mūsų
prigimties.
Anksčiau rašiau, kaip paprastas
nuoširdus mano bendraklasės žodis
sužadino pasitikėjimą savimi
lemiamą gyvenimo akimirką, kai
buvau pasijutęs nieko nevertas ir
nereikalingas. Ji paskatino mane
pagalvoti, kad galbūt turiu ką
pasiūlyti, tad dabar visame
pasaulyje skleisdamas žodžius apie
Dievo meilę stengiuosi įkvėpti tuos,
kuriems reikia pagalbos. Nuoširdus
tos mergaitės man parodytas
gerumas išaugo daug daug kartų.
 Taigi, jei sakote, kad
padarytumėte daugiau, jei daugiau
turėtumėte, raginu tiesiog dabar ir
kiekvieną dieną daryti tą, ką galite
tuo metu. Ne vien pinigai padeda.
Dalykitės tuo, ką Dievas davė, kad
būtumėte naudingi kitiems. Jei
turite dailidės arba kitų profesinių
įgūdžių, pasisiūlykite padaryti ką
nors bažnyčiai, būstu šelpiančiai
organizacijai, nelaimių Haityje
aukoms arba kitų skurdžių vietovių
žmonėms. Yra daug būdų, kaip
pritaikyti savo talentus, nesvarbu,
tai siuvimas, dainavimas,
buhalterija ar automobilių
remontas.
Neseniai man parašė vidurinės
mokyklos moksleivis iš Honkongo,
kaip, nepaisydami amžiaus, turtų
arba neturto, galime padėti kitiems.

Man gyvenime labai

sekasi, tačiau vis tiek yra
buvę akimirkų, kai jaučiausi
nenaudingas ir išsigandęs.
Bijojau pereiti į vidurinę
mokyklą, nes buvau girdėjęs
istorijų, kaip su jaunesniais
gali elgtis vyresni moksleiviai.
Bet jau pirmą dieną kartu su
kitais dalyvavau žmogiškumo
ugdymo pamokoje, kurią
vedė puikus dėstytojas. Jis
mokė mus jaustis ne
bendraklasiais, o šeima.
Laikui bėgant išmokome
labai daug. Mus supažindino
su svarbiais kitų pasaulio
vietų įvykiais, tokiais kaip
1994 metų genocidas
Ruandoje ir dabartinis
genocidas Darfūre, Sudane.
Visa klasė pajutome, ko
nebuvome jautę anksčiau, –
entuziazmą. Norėjome
sužinoti, kas vyksta Darfūre,
ir padėti tiems žmonėms.
Nors negalima daug tikėtis iš
keturiolikmečių, radome būdą
parodyti pasauliui, kaip
galėtume padėti. Pastatėme
spektaklį, kuriame žiūrovams
parodėme, kas atsitiko
Darfūre. Aistra, kurią
pajutome, uždegė mums
 sielą ir dvasią, todėl
padarėme netikėtą dalyką:
surinkome lėšų ir nusiuntėme
jas žmonėms Darfūre.

Tai išmintingi jaunuolio žodžiai,

tiesa? Noras padėti kitiems gali būti
didžiausia Dievo suteikta dovana.
Esu tikras, kad Darfūro žmonės
buvo dėkingi už kiekvieną, mažesnę
arba didesnę, paramos dalį.
Nuostabi ta Dievo galia: jei norime
ką nors padaryti dėl kitų, kiekviena
galimybė yra svarbi ir naudinga.
Dievas veikia per mus, kai
padedame kitiems. Atspėkite, kieno
galiomis galite pasikliauti
nusprendę daryti gerus darbus.
Dievo! Biblijoje sakoma: „Aš visa
galiu tame, kuris mane stiprina.“19
Ko norite sau, darykite tą ir
kitiems. Jei nors menkiausia
užuojauta taps jūsų kasdienybe,
pasijusite pilni jėgų ir nors trumpam
pamiršite savo skausmus bei
nusivylimus. Tik nereikia tikėtis
naudos iš to, kad esate kitiems
dosnūs arba kilniaširdiški, tačiau už
gerus darbus visada sulaukiama
atlygio.
Aš skatinu besąlygišką dosnumą,
nes tai pagarbos Dievui ženklas,
dauginantis Jo malones. Be to, taip
pat tikiu, kad darydami gera kitiems
ir patys sulaukiame malonių. Taigi,
jei neturite draugo, patys būkite
kam nors draugais. Jeigu jums kurią
nors dieną nesiseka, padarykite ją
sėkmingą kitiems. Jei užgauti jūsų
jausmai, padėkite kitiems užgydyti
sielos žaizdas.
Nė nenumanome, kiek daug
šiame pasaulyje galime padaryti
tiesiog nors šiek tiek pabūdami geri.
Mažos vilnelės gali sukelti didžiules
bangas. Pamačiusi, kad esu
nusiminęs, kai iš manęs pasišaipė,
ir pasakiusi, kad esu gražus, klasės
draugė ne tik paguodė mane, jos
įžiebta kibirkštis paskatino mane
atsidėti profesijai ir misijai padėti
žmonėms visame pasaulyje.

AISTRA PADĖTI

Nesirūpinkite, kiek galite padaryti,

kad būtumėte naudingi kitiems.
Tiesiog padėkite ir žinokite, jog net
menkiausia gerumo apraiška
padidėja ir sustiprėja labiau, nei
galite įsivaizduoti. Ir aš kaip tas
moksleivis iš Honkongo – juo
daugiau galvojau apie kelionę į
Pietų Afriką ir juo daugiau
bendravau su Džonu Pingu, juo
labiau ta kelionė mane traukė.
Tris savaites meldžiausi dėl
siūlomos kelionės. Paskui iš tikrųjų
pajaučiau pašaukimą ten vykti.
Norėjau pasiūlyti įkvėpimą, kai
nepaisoma jokių ribų, ir tai atrodė
tarsi pirmas žingsnis dvasininko
darbo link visame pasaulyje. Labai
nedaug žinojau apie Pietų Afriką ir
niekada taip toli nebuvau keliavęs
be tėvų. Tėtis turėjo ten gyvenančių
draugų ir pasikalbėjęs su jais
sunerimo. Jie sakė, kad žiaurūs
nusikaltimai ten rimta problema,
kad keliautojai dažnai užpuolami,
apiplėšiami ir net nužudomi.
– Nikai, ta vieta nėra saugi
keliauti, – sakė tėtis. – Tu net
nepažįsti to Džono Pingo. Kodėl
turėtum juo pasitikėti ir leisti jam
vežioti tave po visą tą šalį?
Mano mama ir tėtis visai nedaug
pražilę, kas tikrai stebina
atsižvelgiant į kai kuriuos mano,
kaip valingo jaunuolio, nuotykius.
Tačiau jie, kaip ir daugelis tėvų,
labai globėjiški. Jie jautė, kad dėl
mano negalios turi dar labiau
rūpintis mano saugumu. Tačiau aš
troškau eiti savo keliu, sekti paskui
savo pašaukimą ir siekti evangelisto
bei įkvepiančio oratoriaus karjeros.
Kai susiruošiau keliauti į Pietų
Afriką, didžiausias tėvų rūpestis
buvo mano gerovė ir finansinis
stabilumas. Iš uždarbio neseniai
buvau nusipirkęs pirmąjį savo
namą, ir jiems atrodė, kad, užuot
bastęsis po pasaulį, turėčiau mokėti
skolas.
Jų rūpestis dar labiau padidėjo,
kai pasakiau jiems, kad būdamas
Pietų Afrikoje ketinu daugiau nei 20
000 dolerių iš savo santaupų
paaukoti našlaičių prieglaudoms ir
noriu drauge vežtis mažąjį savo
brolį.
 Šiandien, žvelgdamas
tuometinėmis tėvų akimis, geriau
suprantu, kodėl jie taip rūpinosi.
Tačiau aš buvau ryžtingas. Biblijoje
sakoma: „Bet jei kas turėtų
pasaulio turtų ir pastebėjęs vargo
spaudžiamą brolį užrakintų jam
savo širdį, – kaip jame pasiliks
Dievo meilė?“20 Norėjau vadovautis
tikėjimu ir tarnauti kitiems. Nors ir
esu neįgalus, mane stiprino
tikėjimas ir maniau, kad laikas
daryti tai, kas man skirta.
Tačiau turėjau įtikinti tėvus, kad
man nieko neatsitiks. Net mano
brolis nelabai veržėsi keliauti su
manimi. Tiesą sakant, kai jam tai
pasiūliau, iš pradžių jis atsisakė dėl
pranešimų apie smurtą ir pareiškė:
„Nenoriu, kad mane suėstų liūtas.“
Bet aš nesilioviau spausti ir raginti
jo, mėginau paaiškinti, kokia ten
padėtis su liūtais. Įkalbėjau vykti du
pusbrolius, bet vienam teko
atsisakyti. Aaronas galų gale
suvokė, kad keliauti drauge ir
padėti man yra jo pareiga. Ir tėvai,
ir aš meldėmės dėl tos kelionės, kol
galiausiai jie palaimino mane šiam
žygiui. Jie vis dar buvo susirūpinę,
tačiau tikėjo, kad Dievas bus su
mumis.

TARNYSTĖ PASAULIUI

Kai ilgai skridę atvykome į Pietų

Afriką, mus pasitinkantis asmuo,
kaip ir buvo žadėjęs, jau laukė oro
uoste, tik nežinau, kodėl
įsivaizdavau, kad Džonas Pingas
bus vyresnis, galbūt ne toks kaip
tėtis, bet bent jau tarp dvidešimties
ir trisdešimties.
Jam buvo devyniolika! Metais
mažiau nei man tada.
„Gal tai ir nebuvo labai gera
mintis“, – pamaniau, kai susitikome
oro uoste. Laimė, Džonas pasirodė
labai brandus ir gabus vyrukas. Jis
parodė man tiek skurdo ir
nepriteklių, kiek dar nebuvau
matęs, pasakojo, kaip jį įkvėpė
mano gyvenimo istorija, kai pamatė
vaizdo medžiagą, tačiau aš
supratau, kad jo istorija ne mažiau
traukia dėmesį, mane sujaudino ir
jo atsidavimas tikėjimui.
Jis užaugo gyvulininkyste
užsiimančiame ūkyje Laisvosios
Valstybės provincijoje pietinėje
Pietų Afrikos Respublikos dalyje.
Anksčiau jis buvo susidėjęs su bloga
draugija, bet vėliau tapo aistringu
krikščionimi ir dabar turėjo nedidelę
transporto įmonę. Jis buvo dėkingas
Dievui, kad padėjo pakeisti
gyvenimą ir suteikė malonių.
Džonas labai norėjo, kad visoje
jo šalyje skelbčiau tikėjimą ir
pasakyčiau įkvepiančius žodžius,
tad pardavė savo automobilį, kad
turėtų pakankamai pinigų mūsų
kelionei po bažnyčias, mokyklas,
našlaičių prieglaudas ir kalėjimus.
Pasiskolinęs mėlyną tetos
autobusiuką jis vežiojo mane
skaityti viešų paskaitų į Keiptauną,
Pretoriją, Johanesburgą ir kitas
kelyje pasitaikančias vietas.
Turėjome labai daug susitikimų,
tad dažnai miegodavome tik
keturias penkias valandas. Tačiau
šioje kelionėje susipažinau su
tokiais žmonėmis, pamačiau tokių
vietų ir dalykų, kurie visam laikui
pakeitė mano gyvenimą. Tai padėjo
susivokti, ką noriu daryti toliau: po
visą pasaulį skleisti tikėjimą ir
raginti žmones neprarasti vilties.
Abu su Aaronu manėme, kad
augdami Australijoje ir šiek tiek
pagyvenę Kalifornijoje esame
nemažai pamatę. Tačiau ši kelionė
mums padėjo suprasti, kad tai buvo
tik lašas jūroje. Tą suvokėme vos
išvykę iš oro uosto ir važiuodami
per Johanesburgą. Aaronas ties
sankryža pažvelgė pro langą ir
pamatė baimę keliantį ženklą:
„Daužymų ir grobimų zona.“
– Ką reiškia šis ženklas? –
paklausė Aaronas vairuotojo.
– Na, tai reiškia, kad šioje
vietoje gali užpulti, išdaužti
automobilio langus, pagrobti jame
esančius daiktus ir pabėgti, –
paaiškino Džonas.
Užsirakinome dureles ir ėmėme
žvalgytis aplink. Pastebėjome, kad
daugelis žmonių gyvena namuose,
aptvertuose aukšta betonine siena
su spygliuota viela viršuje. Keli
pirmomis dienomis sutikti žmonės
pasakojo, kad buvo užpulti ir
apiplėšti, bet ilgainiui supratome,
jog Pietų Afrika ne pavojingesnė nei
daugelis kitų su skurdu ir
nusikaltimais susijusių regionų.
Tiesą sakant, mudu su Aaronu
pamilome Pietų Afriką ir jos
žmones. Pamatėme, kad nors šios
šalies žmonės ir turi problemų, bet
vis tiek yra nuostabūs, kupini vilties
ir džiaugsmo. Dar nebuvome matę
tokio baisaus skurdo ir
beviltiškumo, kaip ir tokio
nepaaiškinamo džiaugsmo bei tvirto
tikėjimo, kokį pamatėme čia.
Našlaičių prieglaudos buvo tiek
širdį skaudinančios, tiek
įkvepiančios. Aplankėme vieną
prieglaudą, kurioje gyveno išgelbėti
šiukšliadėžėse ir parkuose ant
suoliukų palikti vaikai. Dauguma jų
buvo ligoti ir nukentėję dėl prastos
mitybos. Tas vaizdas mus taip
paveikė, kad kitą dieną grįžome su
picomis, gaiviaisiais gėrimais,
žaislais, futbolo kamuoliais ir
kitomis dovanėlėmis. Vaikai viskuo
be galo džiaugėsi.
Taip pat matėme vaikų, kuriems
dėl žmogaus kūną ėdančių bakterijų
buvo atsivėrusios žaizdos, nuo AIDS
mirštančių vaikų ir suaugusiųjų,
kasdien maisto ir geriamo vandens
ieškančių šeimų. Matyti visa tai iš
arti, pajusti aplink agonijos apimtus
žmones tvyrantį ligų bei mirties
kvapą ir žinoti, kad niekuo negaliu
jiems padėti, tik pasimelsti
norėdamas paguosti, – akis
atverianti patirtis. Dar nebuvau
matęs tokio skurdo ir tiek kančių.
Tai buvo daug blogiau, nei esu pats
iškentęs, ir, palyginti su jų
gyvenimu, manasis pasirodė esantis
kaip išlepinto vaiko. Mane apėmė
prieštaringi jausmai: užuojauta, nes
kilo noras imtis veiksmų ir gelbėti
visus, kuriuos galėčiau, taip pat
pyktis dėl to, kad tokios kančios
apskritai egzistuoja ir niekas
nesikeičia.
Tėtis dažnai pasakodavo apie
savo vaikystę Serbijoje, kai
vakarienės gaudavo tik gabalėlį
duonos ir šiek tiek vandens su
cukrumi. Jo tėvas, mano senelis,
buvo vyrų kirpėjas. Jis dirbo
vyriausybiniame salone, tačiau
atsisakęs stoti į Komunistų partiją
buvo atleistas. Nuosavą kirpyklą
buvo sunku išlaikyti dėl nuolatinio
komunistų spaudimo. Kartą ar du
per metus šeima turėdavo
kraustytis į kitą vietą, kad senelis,
kurio tikėjimas draudė nešioti
ginklą, galėtų išvengti karinės
tarnybos. Kai jis susirgo
tuberkulioze ir daugiau nebegalėjo
užsiimti verslu, senelė viena iš
siuvėjos amato turėjo išlaikyti šešis
vaikus.
Iš taip arti pamatęs skurdą ir
badą Pietų Afrikoje, kitaip įvertinau
tėvo pasakojimus apie šeimos
sunkumus. Čia mačiau sielvartą
mirštančių motinų akyse ir girdėjau
iš alkio klykiančius jų vaikus.
Lankėmės lūšnynuose, kur šeimos
gyveno mažytėse skardinėse
pašiūrėse, ne didesnėse už
sandėliukus, atskirtose laikraščiais
ir be vandentiekio. Kalbėjau
kalėjime, kur susirinkę kaliniai vos
tilpo ne tik į koplyčią, bet ir į jos
kiemą. Sužinojome, kad dauguma
jų dar tebelaukia teismo ir kad
didžiausias daugumos nusikaltimas
buvo skola kam nors, turėjusiam
daugiau valdžios ir galėjusiam juos
suimti. Sutikome kalinį, nuteistą
dešimčiai metų už 200 dolerių
skolą. Tądien kaliniai mums
padainavo, o jų balsai tokioje
nykioje vietoje skambėjo
neįtikėtinai džiugiai.
 NORAS PAKEISTI

Vykdamas į Pietų Afriką buvau

susireikšminęs jaunuolis ir įsitikinęs,
kad galėsiu ką nors pakeisti šioje
didelėje šalyje. Tačiau Pietų Afrika
kai ką pakeitė manyje.
Peržengę per savo rūpesčius ir
nutarę padėti kitiems, pasikeičiame.
Tampame nuolankūs. Tampame
įkvėpti. Labiau nei kada anksčiau
apima jausmas, kad esame dalis
kažko daugiau nei mes patys. Be to,
suprantame, kad galime būti kuo
nors naudingi. Viskas, ką darome,
kad pagerėtų kieno nors gyvenimas,
mūsų pačių gyvenimą daro
prasmingesnį.
Praleidęs kelias pirmas dienas
Pietų Afrikoje supratau, kodėl
Džonas Pingas taip norėjo ir buvo
taip pasiaukojęs padėti man
paskleisti tikėjimą jo šalyje. Jis
buvo patyręs daugiau už mane.
Supratau, kad buvau egoistiškas ir
rūpinausi vien savimi. Buvau
reikalaujantis daug dėmesio
berniukas be rankų ir kojų,
negalintis nė įsivaizduoti, kad kas
nors kitas galėtų kentėti tiek kiek
aš.
Po tos kelionės užsukęs į maisto
parduotuvę niekada nesijaučiau
kaip anksčiau. Tiek daug maisto net
netoli mūsų namų esančioje
parduotuvėje našlaičiai ir lūšnynų
gyventojai, kuriuos mačiau Pietų
Afrikoje, negalėtų net įsivaizduoti.
Ir dabar prisimenu tą kelionę, kai
patogiai įsitaisau biure, kuriame
įrengtas oro kondicionierius, arba
kai gaunu vėsaus gėrimo. Tokie
paprasti patogumai anoje pasaulio
dalyje – retenybė.
Aaronas, dabar dirbantis
matematikos ir gamtos mokslų
mokytoju vidurinėje mokykloje
Australijoje, vis dar pasakoja, koks
tikrovės pažinimas buvo ta kelionė.
Kai kurie vaizdai mus liūdino, bet ne
mažiau stebino daugeliu kitų
dalykų. Tai buvo geriausia mūsų
gyvenimo kelionė. Abu grįžome
svarstydami: „Kaip galėtume
palengvinti kitų kančias? Koks
geriausias būdas padėti? Kaip galiu
toliau gyventi kaip gyvenęs
žinodamas, kad žmonės šitaip
kenčia?“
Nereikia toli keliauti, kad
rastumėte, kam reikia pagalbos. Iš
tikrųjų, pabuvę Pietų Afrikoje grįžę
pasidomėjome savo bendruomene
ir skurstančiais savo šalies
žmonėmis. Galite nesunkiai rasti
vietų, kur reikalingas jūsų laikas,
gebėjimai arba pinigai – tai ir vietos
bažnyčios, slaugos namai,
Raudonojo Kryžiaus organizacija,
benamių prieglaudos, maisto bankai
ir sriubos dalijimo punktai. Viskas
praverčia, kuo tik galite prisidėti, –
ir pinigai, ir laikas, ir atsargos, ir
draugai bei bendradarbiai.
Ta pirmoji kelionė į Pietų Afriką
taip pastūmėjo mane pradėti savo
misiją, kad paaukojau gerą savo
santaupų dalį – 20 000 dolerių, o
būdami ten surinkome dar 20 000 ir
taip pat išdalijome! Daug dienų
praleidome pirkdami dovanas
našlaičiams, juos maitindami ir
aprūpindami knygomis, antklodėmis
bei lovomis. Našlaičių prieglaudoms
nupirkome televizorių ir DVD
grotuvų, dovanojome lėšų
pustuziniui labdaros organizacijų.
Mano nuomone, 20 000 dolerių –
didelė suma, tačiau pagalvojau
norįs, jei galėčiau, duoti daugiau.
Padėjęs žmonėms įvairiose vietose
pajaučiau didžiulį pasitenkinimą.
Mama nedžiūgavo, kai iš Pietų
Afrikos grįžau ištuštinęs savo
taupomąją sąskaitą, tačiau pamatė,
kad ši kelionė nepaprastai
praturtino mano gyvenimą.
 STEBUKLŲ BŪNA

Vienas labaisiai jaudinančių ir

nepamirštamų prisiminimų iš
kelionės po Pietų Afriką liko po
susitikimo vienoje bažnyčioje.
Daugybė ligotų, neįgalių ir
mirštančių žmonių išsirikiavo
laukdami išgijimo stebuklo.
Paprastai iš pradžių visada
pajuokauju apie trūkstamas savo
galūnes, kad žmonės
atsipalaiduotų. Šioje bažnyčioje
niekas nesijuokė! Jie ne juokauti čia
atėjo. Jie atėjo pasigydyti. Jie
norėjo stebuklo.
Kiekvieną vakarą jie rinkdavosi
toje bažnyčioje – vieni su kaklo
įtvarais, kiti su ramentais arba
vežimėliuose – turėdami viltį išgyti.
Du sergančiuosius AIDS į bažnyčią
atitempė ant čiužinių. Kai kurie
pėsčiomis ėjo keturias arba penkias
valandas, kad čia patektų.
Bažnyčios gale rikiavosi ramentai ir
vežimėliai, kurie, sakoma, buvo
palikti išgijusiųjų. Mudu su broliu
kalbėjomės su vyriškiu, kurio koja
buvo taip sutinusi, kad atrodė vos
ne dvigubai storesnė nei įprastai.
Jis baisiai kankinosi, tačiau atėjo
čia, kad būtų pagydytas.
Kiekvienas norėtų turėti galios
išgydyti kenčiančius skausmą. Aš,
žinoma, daug meldžiausi, kad
sulaukčiau stebuklo – gaučiau
rankas ir kojas. Bet mano prašymas
niekada nebuvo patenkintas, ir
dauguma žmonių, kuriuos sutikome
toje Pietų Afrikos bažnyčioje,
stebuklo taip pat nesulaukė. Tačiau
tai nereiškia, kad stebuklų nebūna.
Mano gyvenimas kada nors gali būti
pavadintas stebuklu, nes galėjau
susitikti su tiek daug įvairių žmonių,
skleisti tikėjimą ir sakyti
įkvepiančius žodžius. Nemažu
stebuklu galima pavadinti tai, kad
serbų kilmės Australijos krikščionį,
neturintį nei rankų, nei kojų, viešas
kalbas sakyti kvietė valstybės
vadovai iš Kosta Rikos, Kolumbijos,
Egipto ir Kinijos. Buvau susitikęs su
Koptų stačiatikių bažnyčios
popiežiumi Sinutiju (Šenuda) III ir
su didžiuoju imamu šeichu
Mohamedu Sajidu Tantaviu, ką jau
kalbėti apie Pastarųjų dienų
šventųjų bažnyčios vadovus. Mano
gyvenimas – įrodymas, kad nėra
kitų ribų kaip tos, kurių patys sau
prisikuriame!
Gyventi be ribų – tai žinoti, kad
visada turi ką nors duoti, ką nors,
kas palengvintų naštą kitiems. Net
menkiausias geranoriškumas ir keli
doleriai gali turėti galingą poveikį.
Po baisaus žemės drebėjimo 2010
metais Haityje Amerikos Raudonojo
Kryžiaus organizacija netruko
parengti programą tuoj pat padėti
žmonėms. Surinkus numerį 90999 ir
mobiliuoju telefonu pasiuntus žinutę
su žodžiu HAITIS buvo galima
paaukoti dešimt dolerių.
Na, dešimt dolerių atrodo
nedaug ir nereikia įdėti daug
pastangų norint pasiųsti žinutę. Tai
nedidelė labdara, tačiau jei buvote
vienas iš prisidėjusiųjų, padarėte
daug. Kai paskutinį kartą
domėjausi, Raudonojo Kryžiaus
duomenimis, daugiau nei trys
milijonai žmonių buvo pasiuntę
žinutes į Haitį iš savo mobiliųjų
telefonų. Todėl Raudonasis Kryžius
surinko daugiau nei 32 milijonus
dolerių pagalbai Haičio žmonėms!

DARYKITE, KĄ MĖGSTATE, KAD

PADĖTUMĖTE KITIEMS

Šiomis dienomis mano ne pelno

organizacija „Gyvenimas be
galūnių“ remia daugiau nei dešimt
labdaros įstaigų, tarp jų ir
misionierius į visą pasaulį
siunčiančios Apaštališkosios
krikščionių bažnyčios fondą,
bendradarbiaujantį su našlaičių
prieglaudomis ir bažnyčiomis, taip
pat organizaciją „Bombėjaus
paauglių iššūkis“, apie kurią šioje
knygoje jau rašiau. Mes taip pat
esame tarptautinės neįgaliųjų
organizacijos „Džonė ir draugai“
partneriai, aprūpinantys neįgalius
skurstančiuosius pritaikytais
vežimėliais.
Galite ir jūs imtis mėgstamos
veiklos suteikdami naudos kitiems.
Gal žaidžiate tenisą, važinėjate
dviračiu, o gal mėgstate šokti?
Paskirkite savo mėgstamus
užsiėmimus labdaros tikslams:
surenkite teniso turnyrą, kad
paremtumėte jaunųjų krikščionių
organizaciją, žygį dviračiais, kad
padėtumėte berniukų ir mergaičių
klubo veiklai, arba šokių maratoną,
kad nupirktumėte drabužių
skurstantiems vaikams.
Hilarė Lister mėgsta buriuoti.
Būdama trisdešimt septynerių ji
nusprendė viena apiplaukti
Didžiosios Britanijos salą.
Suplanavo keturiasdešimties dienų
kelionę, nutarusi surinkti lėšų
„Hilarės svajonės fondui“,
padedančiam norintiems išmokti
buriuoti neįgaliems ir
nepasiturintiems suaugusiesiems.
Jos nuomone, buriavimas žmonėms
su negalia pakelia nuotaiką ir
suteikia pasitikėjimo savimi.
Hilarės patirtis ją įtikino, kad
buriavimas turi gydomąją galią. Nuo
penkiolikos metų jos rankos ir kojos
suparalyžiuotos dėl
progresuojančios neurologinės
ligos. Turinti Oksfordo universiteto
baigimo diplomą moteris valdo
specialiai pritaikytą laivą
naudodamasi siurbimo ir pūtimo
principu veikiančiu prietaisu,
susidedančiu iš trijų šiaudelių.
Vienas šiaudelis atstoja vairalazdę,
o kiti du padeda vairuoti. Ji yra
pirmoji rankų ir kojų nevaldanti
jūrininkė, viena perplaukusi
Lamanšą ir apiplaukusi Didžiąją
Britaniją.
 PO VIENĄ ŽMOGŲ KASKART

Praėjus dvejiems metams po mūsų

nuostabių išgyvenimų Pietų
Afrikoje, elektroniniu paštu gavau
kvietimą vykti sakyti viešų kalbų į
Indoneziją. Jį atsiuntė vyriškis iš
Perto, vadinamas Han Hanu. Jis
buvo grupės indoneziečių bažnyčių
kinų kilmės pastorius Australijoje.
Gavęs Han Hano laišką
paskambinau jam, ir mes ilgai
kalbėjomės apie šį pasiūlymą. Jis
sakė, kad Indonezijoje mano kaip
pastoriaus veikla žinoma iš DVD
filmų ir vaizdo medžiagos internete.
Jis pasiūlė organizuoti viešų kalbų
turą: kas savaitgalį turėčiau kalbėti
dešimtims tūkstančių žmonių. Kartu
su tėvais pasimeldžiau dėl to
pasiūlymo, ir sutikdami, kad
turėčiau ten vykti, jie palaimino šį
mano žingsnį.
Niekada nepavargstu
lankydamasis naujose pasaulio
vietose, susitikdamas su įvairiais
žmonėmis ir tyrinėdamas jų kultūrą
bei maistą. Han Hanas sudarė labai
įtemptą grafiką, tad ėmiau
nerimauti dėl tokio griežto
tvarkaraščio, ypač kai sužinojau,
kad man jų paskirtas pagalbininkas
nekalba angliškai. Kalbos barjeras
tapo didžiule problema, kai
pasigavau virškinimo virusą. Dėl to,
kad mano pagalbininkas manęs
nesuprato, o aš neturėjau pirštų
reikiamiems ženklams parodyti, kilo
nemažai nesusipratimų.
Mane priėmusios organizacijos
atstovai surengė vakarėlį mano
dvidešimt trečiojo gimtadienio
proga, tačiau nei skrandis, nei aš
nebuvome pasirengę švęsti. Vienu
metu mane taip raižė skausmai,
kad beliko tik melsti Dievo
pagalbos. Tą darydamas
įsivaizdavau ant kryžiaus kenčiantį
Jėzų, ir skausmas aprimo.
Padėkojau Dievui ir galėjau
pasidžiaugti besibaigiančia savo
švente. Kitą dieną mane apžiūrėjo
gydytojas, ir dar negrįžus į
Australiją mano būklė visiškai
pasitaisė.
Po kelerių metų Han Hanas
mane dar kartą pakvietė atvykti į
viešų kalbų turą po Indoneziją.
Šįkart pats pasirūpinau pagalbininku
ir gėriau vandenį, nešaldęs jo
ledukais, iš butelio. Verslininkas iš
Indonezijos Pa Čokras sukvietė
beveik keturiasdešimties tūkstančių
žmonių į penkių miestų stadionus.
Renginiai buvo transliuojami ir per
televiziją.
Vieną sekmadienio rytą po trijų
susitikimų bažnyčioje padarėme
pertrauką, nes vakare vėl buvo
numatyti trys renginiai. Buvau ir
išalkęs, ir pavargęs, bet nutariau
pirma numalšinti alkį. Netoli
paskutinio susitikimo vietos radome
kinų restoraną. Mus lydėjo grupė
vietos vadovų ir mūsų turo rėmėjų.
Į vidų mane įnešė pagalbininkas
Vonas.
Restoranas nebuvo
prašmatnus – betoninės grindys ir
mediniai stalai su kėdėmis. Kai
susėdome, prie durų priėjo jauna
moteris ir atsirėmė į staktą.
Verkdama ji indoneziečių kalba
kreipėsi tiesiai į mane. Pajaučiau jai
nuoširdžią užuojautą. Nė
nenutuokiau, ką ji man sakė, bet
pastebėjau, kad gestais rodė norinti
mane apkabinti.
Verslininkai ir mane lydintys
bendruomenės vadovai susijaudino
išgirdę jos žodžius. Jie man
paaiškino, kad ši moteris, Estera,
užaugo skarda dengtoje kartoninėje
lūšnoje. Ji gyveno su mama ir dar
dviem vaikais sąvartyno pakraštyje.
Jie kasdien rausėsi jame ieškodami
maisto, rinkdavo plastiką ir
parduodavo perdirbimo fabrike.
Estera buvo labai tikinti, tačiau kai
tėvas paliko šeimą, ji palūžo ir ėmė
galvoti apie savižudybę. Mergina
manė, kad gyventi nebeverta.
Prislėgta tėvo pasitraukimo, ji
norėjo atimti sau gyvybę. Estera
meldėsi sakydama Dievui, kad
nebegali eiti į bažnyčią. Tą pačią
dieną pastorius parapijiečiams
parodė mano vaizdo įrašą – vieną iš
150 tūkstančių juodojoje rinkoje
paplitusių ir Indonezijoje nelegaliai
parduotų DVD kopijų.
Kai pirmą kartą iš Han Hano
išgirdau, kad buvo parduota tiek
daug mano filmų piratinių įrašų,
pasakiau: „Nesijaudinkite dėl to ir
garbinkite Dievą.“ Man labiau
rūpėjo, kiek tie įrašai naudingi
žmonėms, o ne kiek duoda pelno.
Dievas veikia net juodojoje rinkoje,
tai patvirtintų ir Estera.
Per vertėją mergina papasakojo
man, kad mano įrašai padėjo jai
įveikti neviltį. Ji rado tikslą ir atgavo
viltį. Pajuto, kad „jei Nikas gali
pasitikėti Dievu, galiu ir aš“. Ji
meldėsi, kad gautų darbo, ir šešis
mėnesius pasninkavo. O darbą rado
tame kinų restorane, kuriame
susitikome!
Išklausęs Esteros istoriją
apkabinau ją ir paklausiau, kokie
jos planai. Ji sakė, kad nors turi
nedaug pinigų ir dirba keturiolika
valandų per dieną, yra nusprendusi
tapti vaikų dvasininke. Ji tikėjosi
lankyti Biblijos koledžą, nors nė
neįsivaizdavo, kaip tą galėtų daryti,
kai jos tokia padėtis. Mergina
gyveno restorane ir miegojo ant
grindų, nes kitur gyventi neišgalėjo.
 Dėl tokio netikėtumo vos
nenuvirtau nuo kėdės. Man tikrai
nebesinorėjo valgyti toje vietoje.
Buvo sunku įsivaizduoti, kad Estera
čia miega. Paraginau ją susirasti
kitą vietą gyventi ir siekti svajonės
tapti vaikų dvasininke.
Mūsų grupėje buvo pastorius. Kai
Estera grįžo prie darbo, jis pasakė,
kad mokytis vietos Biblijos koledže
labai brangu, be to, reikia dar visus
metus laukti eilėje, kad galėtum
laikyti stojamąjį egzaminą, kurį
labai mažai kas išlaiko.
 Ant stalo prieš mane buvo
padėta garuojančio maisto lėkštė,
tačiau visai neturėjau noro valgyti.
Vis galvojau apie tą vargšę ant
grindų miegančią merginą. Kai
pavalgę visi meldėsi dėkodami už
maistą, aš meldžiausi už Esterą.
Mano maldos tuoj pat sulaukė
atsako. Šalia manęs sėdintis
pastorius pasakė, kad galėtų
suteikti Esterai gyvenamąjį būstą,
jei prisidėčiau sumokėdamas
užstatą. Paklausiau, ar Estera
išgalėtų susimokėti nuomą, ir
pastorius patikino mane, kad
nuoma nėra labai didelė. Taigi, aš
sutikau. Norėjau kuo greičiau
pasakyti tą Esterai, bet kol ji dar
nebuvo atėjusi prie mūsų stalelio,
vienas verslininkas pasisiūlė
sumokėti pradinį įnašą.
Aš pasakiau, kad taip pat
norėjau prisidėti, bet priėmiau jo
pasiūlymą.
Tada prabilo kitas žmogus iš
mūsų grupės: „Esu Biblijos koledžo
rektorius, – pasakė jis. – Leisiu
Esterai laikyti egzaminą šią savaitę,
ir, jeigu išlaikys, pasirūpinsiu, kad
gautų stipendiją.“
Taip atsiskleidė Dievo planas.
Per stojamąjį egzaminą Estera
surinko didžiausią balų skaičių, o
2008 metais baigė koledžą. Dabar ji
vadovauja jauniesiems vaikų
dvasininkams vienoje didžiausių
Indonezijos bažnyčių ir planuoja
savo bendruomenėje įsteigti
našlaičių prieglaudą.
Knygoje kalbėjau apie tikslo
galią. Esteros istorija ir yra šios
galios įrodymas. Ši moteris neturėjo
nieko, išskyrus tikslą ir tikėjimą
Dievą. Jos tikslo ir tikėjimo sukurtas
galingas magnetinis laukas
pritraukė mane ir visą grupę
žmonių, norinčių išpildyti jos
svajonę.

TIKSLO IR TIKĖJIMO GALIA

Gerbiu Esterą, jos stiprų norą siekti

tikslo, neblėstančią geresnio
gyvenimo viltį, Dievo tikėjimą,
savimeilę, teigiamą požiūrį,
bebaimiškumą ir ištvermę, jos norą
rizikuoti ir gebėjimą padėti kitiems.
Esteros istorija mane stebina ir
įkvepia. Tikiuosi, ir jūs taip
jaučiatės. Rašydamas šią knygą
turėjau tikslą įžiebti jums tikėjimo ir
vilties kibirkštis, kad galėtumėte
gyventi neribodami savęs. Jūsų
padėtis gali būti kebli. Gal turite
sunkumų dėl sveikatos, lėšų
trūkumo arba santykių. Tačiau
tikslo, pasiryžimo nepasiduoti
vedami ir tikėdami ateitimi įveiksite
visas kliūtis.
Estera tą padarė. Jūs taip pat
galite. Kai augau, mano negalia
atrodė nepakeliama našta, tačiau
mano „neįgalumas“ daugeliu atvejų
pasirodė kaip malonė, nes išmokau
sekti Dievo kelią.
Jūs gal irgi susidursite su
įvairiais išgyvenimais, tačiau
žinokite, kad ten, kur jaučiatės
silpni, Dievas yra stiprus. Man,
neįgaliajam, jis padėjo tapti viską
galinčiu ir įkvėpė norą pasakoti apie
save ir apie tikėjimą, kad padėčiau
kitiems įveikti savąsias negandas.
Supratau, kad mano tikslas –
savo sunkumus paversti
pamokomis, šlovinančiomis Dievą ir
įkvepiančiomis kitus. Jis apdovanojo
mane, kad būčiau malone kitiems.
Noriai dalykitės savo malonėmis ir
žinokite, kad viskas, ką padarysite,
bus labai padauginta. Visuose
dalykuose Dievas padeda tiems,
kas Jį myli. Jis myli jus, aš taip pat
jus myliu.
Krikščionims dažnai sakoma, kad
esame „Kristaus rankos ir kojos“
žemėje. Jei suprasčiau tą tiesiogiai,
manyčiau, kad esu primirštas.
Tačiau suprantu tai dvasiškai. Aš
tarnauju Jam savo liudijimais ir
pavyzdžiu veikdamas kaip galima
daugiau žmonių. Mano tikslas –
atspindėti Kristaus meilę mums
visiems. Jis dovanojo mums
gyvenimą, kad galėtume dalytis
savo dovanomis vieni su kitais. Tai
pripildo mane džiaugsmo, taip pat
pripildyti džiaugsmo turėtų ir jus.
Tikiuosi, kad šios knygos
pasakojimai ir mintys padėjo jums
ir įkvėpė jus rasti tikslą, turėti viltį,
teigiamą požiūrį, mylėti save ir
nieko nebijoti, nesustoti, priimti
pokyčius, būti vertus pasitikėjimo,
atvirus galimybėms, norėti rizikuoti
ir negailėti labdarai.
Prašau pasidalyti savo
istorijomis bei mintimis apie
knygą – apsilankykite internetinėse
svetainėse: www.nickvujicic.com,
www.lifewithoutlimbs.com ir
www.attitudeIsaltitude.com.
Nepamirškite, kad Dievas tikrai
skyrė didelį tikslą jūsų gyvenimui!
Gyvenkite neribodami savęs!
Su meile ir tikėjimu
 Nikas

19 Ten pat. Laiškas filipiečiams 4, 13.

20 Ten pat. Pirmasis Jono laiškas 7, 13.
 Padėka

DIEVAS: Tėvas, Sūnus ir Šventoji

Dvasia.

Stengiuosi, kad didžiuotumėtės, ir

dėkoju Jums, teikiantiems man
stiprybės, Tėti ir Mama! Aš labai Jus
myliu! Ačiū Jums už viską! Dėkoju
savo broliui, savo tikram pirmam
geriausiam draugui ir atramai
Aaronui, ir svainei Mišelei. Taip pat
dėkoju brangiai seseriai Mišelei –
mano įkvėpėjai niekada neabejoti
savimi ir būti geriausiam.

Dėkoju jau besiilsintiems ramybėje

savo seneliams Vladimirui ir Nadai
Vujičičiams, kurie skatino mane
tikėti ir būti drausmingą. Sakau ačiū
savo senelei Anikai Radojevič, kurią
geriau pažinsiu danguje,
devyniasdešimt trejų metų seneliui
Dragoliubui Radojevičiui ir jo
žmonai Anai, kurie išmokė mane
tinkamai skaityti Evangeliją.

Dėkoju ir myliu visus dėdes bei

tetules, taip pat pirmos, antros ir
trečios eilės pusbrolius bei kitus
šeimos narius. Su meile prisimenu
Boską Zunicą, Rojų Zunicą, Martiną
Poliaką, Džošua Vujičičių, Stivą
Nenadovą ir Barnį Nenadovą.
Dėkoju organizacijos „Gyvenimas
be galūnių“ (Life without Limbs) JAV
valdybos narių tarybos nariams:
Betui Vujičičiui (Bata Vujicic),
Davidui Praisui (David Price),
Danieliui Markhamui (Daniel
Markham), Donui Makmasteriui
(Don McMaster) ir jų žmonoms bei
šeimoms, taip pat Honkongo
skyriaus valdybos narių tarybos
nariams: Ignacijui Ho (Ignatius Ho)
ir Džordžui Miksai (George Miksa)
bei jų šeimoms.
Dėkoju organizacijos „Gyvenimas
be galūnių“ tarptautiniams
savanorių koordinatoriams. Taip pat
nazariečių Apaštališkajai krikščionių
bažnyčiai, o ypatingą ačiū sakau
tarptautiniam neįgaliųjų centrui
„Džonė ir draugai“ (Joni and
Friends), visada rėmusiam mūsų
organizaciją ir mane asmeniškai.
Dėkoju įmonės „Svarbiausia –
požiūris“ (Attitude is Altitude)
komandai ir savo patarėjams bei
instruktoriams, kurie visada manimi
tikėjo.
Už didžiulę kantrybę ir tikėjimą
manimi labai dėkoju savo
agentėms – Džen Miler (Jan Miller)
ir Nenai Madonijai (Nena Madonia)
iš literatūros agentūros Dupree
Miller & Associates bei jų komandai.
Taip pat dėkoju savo rašytojui Vesui
Smitui (Wes Smith), kuris padarė
neabejotinai neįtikėtiną darbą
padėdamas man į knygą sudėti
patirtį iš mūsų neramių kelionių.
Ačiū leidyklos Random House filialui
Crown Publishing Group ir visai jo
komandai, o ypatinga padėka –
Maiklui Palgonui (Michael Palgon),
Treisiui Merfiui (Trace Murphy) ir
Karinai Šulcei (Karin Schulze).

Ir galiausiai labai dėkoju visiems

draugams, kurie visą laiką mane
mylėjo, rėmė ir meldėsi už mane.
Dėkoju taip pat visiems
skaitantiems šią knygą, noriu
pripažinti ir jūsų paramą, nes
skleidžiate šią viltį teikiančią žinią
savo šeimai ir draugams. Labai ačiū
jums!
 Galimybės

PRISIDĖKITE PRIE FILANTROPŲ

Skatinu jus taip pat išradingai kaip

Hilarė Lister ieškoti būdų padėti
kitiems. Naujausios tendencijos
filantropijoje – mikrosavanorystė ir
veiksmai mikrolygmeniu kaip
papildomi pajamų šaltiniai iš
sėkmingų skolinimo programų,
suteikusių nedidelių paskolų už
milijonus dolerių. Jei turite mobilųjį
telefoną ir kelias minutes laisvo
laiko, galite tapti mikrosavanoriu,
atliekančiu dėl vertos priežasties
naudingą arba padedantį
skurstančiam žmogui veiksmą
mikrolygmeniu.
Socialinė verslumo įmonė,
pavadinta „Specialieji“ (The
Extraordinaries), nesiekdama pelno
teikia paslaugas tiems, kurie nori
daryti gerus darbus naudodamiesi
išmaniaisiais telefonais arba
interneto naršyklėmis. Šis projektas
tinka daugeliui žmonių, negalinčių
skirti visos dienos geriems darbams
daryti, bet jie gali šiek tiek prisidėti
važiuodami traukiniu ar autobusu,
laukdami eilėje arba per pertraukas
darbe. Kad tie žmonės galėtų daryti
bent nedidelius gerus darbus, su
jais galima užmegzti ryšį įmonės
„Specialieji“ svetainėje
(http://www.beextra.org) ir
naudojantis išmaniųjų telefonų
programėle.
„Specialiųjų“ svetainėje
nurodoma, kad tiems, kurie
neįgaliesiems dalija garsines
knygas, jie gali padėti įgarsinti po
kelis puslapius; taip pat išversti ne
pelno organizacijų svetainių tekstus
į užsienio kalbą; registruoti
duobėtas vietas mieste; Kornelio
universiteto ornitologinei
laboratorijai padėti nustatyti
paukščių rūšis; Smithsonian
institutui padėti įvardyti žmones;
nustatyti ir pažymėti žemėlapiuose
geras ir saugias vaikų žaidimų
vietas arba patikrinti Kongreso
įstatymo projektus dėl paslėptos
kiaulienos.
Pasitelkdama technologijas bei
internetą mažiems darbams daryti
ir taip prisidėdama prie daugelio
gerų dalykų, įmonė planuoja gauti
pinigų imdama mokestį iš
organizacijų už kiekvieną
mikrosavanorių atliktą užduotį. Tai
pažangiausia filantropija, kai
internetas ir socialiniai tinklai
padeda mūsų planetai tapti geresne
vieta gyventi. Toliau pateikiami
kelių svetainių adresai, tad
naudodamiesi nešiojamuoju
kompiuteriu arba išmaniuoju
telefonu galite prisijungti prie
kampanijos „Dovanų tinklas“
(Giving Grid).

WWW.CAUSECAST.COM

Multimilijonierius, technologijų
verslininkas Rajanas Skotas (Ryan
Scot) įkūrė programinės įrangos
kūrimo bendrovę Causecast, kad
padėtų ne pelno ir labdaringoms
organizacijoms sumažinti didelius
dovanojimo sandorių mokesčius,
kurie mažina galimybę padaryti
daugiau gero. Causecast atlieka šią
misiją naujoviškais būdais,
pavyzdžiui, padeda dovanotojams
aukoti mobiliaisiais telefonais,
naudojantis apmokėjimo sistema
parašant žinutę. Causecast yra
jungtis tarp naudingų ne pelno
organizacijų ir bendrovių, vykdančių
motyvuotas rinkodaros kampanijas.
Ši 1,5 milijardo dolerių industrija
apima didesnes bendroves,
norinčias, kad jų produkcija
tarnautų geriems tikslams, remti jas
aukomis arba dovanoti joms dalį
pajamų.

WWW.DONORSCHOOSE.ORG

Ši švietimo propagavimo interneto

svetainė skatina gyventojų
filantropiją priimdama pagalbos
prašymus iš Šiaurės Amerikos
valstybinių mokyklų mokytojų,
kuriems reikia įvairių dalykų – ir
pieštukų nepasiturintiems
moksleiviams, ir chemijos
laboratorijų įrangos, ir muzikos
instrumentų, ir knygų. Galite užeiti į
jų internetinę svetainę, pasirinkti,
kurį prašymą norėtumėte išpildyti, ir
paaukoti, kiek galite. Tada
DonorsChoose perduoda jūsų auką
mokyklai, taip pat įdeda nuotraukų,
kaip panaudojama jūsų dovana,
padėkos laišką iš mokytojo ir
ataskaitą apie tai, kaip buvo
panaudoti jūsų pinigai. Daugiau
dovanoję aukotojai gauna
asmeninius padėkos laiškus iš
moksleivių.

WWW.AMAZEE.COM

Ši socialinio tinklo interneto

svetainė remia palaikymo
projektus, tokius kaip „Feisbukas
veikliems filantropams“. Joje
norintys teikti labdarą žmonės gali
siūlyti idėjas, pritraukti
bendraminčius ir rinkti pinigus visą
pasaulį apimančiame tinkle. Pagal
šios svetainės narių projektus buvo
pastatytas informacinių technologijų
mokymo centras skurstantiems Šri
Lankoje ir suteikta pagalba įrengti
vandentiekį Pietų Afrikos kaime.

WWW.GLOBALGIVING.COM

Šios interneto svetainės tikslas –

padėti aukotojams tapti veikliems
susiejant juos su daugiau nei
septyniais šimtais iš anksto atrinktų
paprastų žmonių labdaros projektų.
„Šie žmonės yra tikri geradariai,
padedantys ne tik gamtos nelaimių
ištiktiems žmonėms, bet ir tvarkyti
našlaičių namų bei mokyklų
reikalus. Mes supažindiname tuos
gerų minčių turinčius žmones su
dosniais rėmėjais ir padedame, kad
visi projektai gautų visokeriopą
paramą“, – rašoma šioje svetainėje.
Sukūrę projektus žmonės
interneto svetainėje paskelbia savo
reikalus ir norus, o galintieji padėti
pasirenka, ką paremti arba kur
įsitraukti. Labdaros fondas
GlobalGiving taip pat užtikrina, kad
85 procentai aukos per 60 dienų
pasiekia tuos, kam šios lėšos
skiriamos, ir turi tiesioginį poveikį.

WWW.KIVA.ORG

Šios ne pelno organizacijos svetainė

padeda nepasiturintiems ir
skurstantiems dirbantiems
asmenims susisiekti su norinčiais
jiems paskolinti arba kartais po
truputį duoti. Ji yra pasiskelbusi
kaip „pirmoji pasaulyje
mikropaskolų asmuo asmeniui
svetainė“ ir suteikia galimybę joje
apsilankiusiems panaršyti po jos
mažas pajamas gaunančių įmonių
profilius, o pasirinktoms įmonėms
6–12 mėnesių suteikti nedideles
paskolas. Aukotojai informuojami
apie įmonių pažangą elektroniniais
laiškais, pateikiant kasdienės
veiklos įrašų medžiagą ir sekant
naudą.
Vienas kitas doleris – ir susideda
didelė suma, kai milijonai žmonių
nori prisidėti. Kiva.org praneša, kad
iki šiol gerokai daugiau nei 80
milijonų dolerių buvo paskirstyta
184 šalių žmonėms iš daugiau nei
pusės milijono mikroskolintojų.
Svetainė naudojasi PayPal paslauga
arba kredito kortelėmis skirstant 25
dolerių arba didesnę paramą.

WWW.KINDED.COM

Interneto galia nuolat naudojasi

išradingi filantropai, tokie kaip
Danielis Liubetskis (Daniel
Lubetsky), vadovaujantis socialinei
įmonei ir įkūręs mano gimtojoje
Australijoje Peace/Works, ne tik
pelno siekiančią maisto bei
prieskonių įmonę, gaminančią
visiškai natūralius vaisių ir riešutų
batonėlius.
Liubetskis, rašoma svetainėje
www.kinded.com, įkūrė „maloniai
nuteikiantį“ judėjimą, kad paragintų
žmones stebinti aplinkinius,
netikėtai padarant ką nors
malonaus. Galite užeiti į svetainę,
pasidaryti ir išsispausdinti savo
Kinded kortelę, tada padarius ką
nors gero atiduoti tą kortelę tam
žmogui, kad jis siųstų ją toliau,
padaręs gerą darbą kam nors
kitam. Kortelės turi kodus, kad
internete būtų galima stebėti, kaip
plinta geri darbai.

WWW.IFWERANTHEWORLD.COM

Ištiesti pagalbos ranką galima labai

įvairiai ir kūrybiškai. Naujas
internetinis projektas, pavadintas
IfWeRanTheWorld.com („Jei mes
valdytume pasaulį“), skatina
asmenis, organizacijas ir bendroves
imtis vertų darbų, atliekant juos
nedideliais, lengvai įvykdomais
etapais. Galite apsilankyti
svetainėje ir įrašyti savo pasiūlymą
sakinyje: „Jei aš valdyčiau pasaulį,
padaryčiau...“ Tada svetainės
operatorius suveda jus su norinčiais
palaikyti jūsų idėją ir padėti.

NESURAKINAMAS

Tokio požiūrio laikomasi

įgyvendinant vieną iš mūsų
organizacijos „Gyvenimas be
galūnių“ filantropinių projektų. Mes
kuriame internetinio prieglobsčio
arba jaunimo patarimų jaunimui
centro atitikmenį – interneto
svetainę, kur žmonės galėtų rašyti
savo istorijas, tiek skaudžias, tiek
padedančias atsitiesti, ir taip padėti
vieni kitiems ieškoti būdų, kaip rasti
ir emociškai, ir dvasiškai geresnę
vietą.
Tą daryti prieš keletą metų
mane įkvėpė susitikimas su
septyniolikamete, kuri prieš trejus
metus buvo išprievartauta. Ji sakė,
kad tada neturėjo su kuo
pasikalbėti apie šią baisią patirtį ir
kad tik Dievas per maldą ją išgydė.
Apie tai ji sukūrė dainą, kad padėtų
kitiems. „Gal apsakydama tai, ką
patyriau, galėsiu padėti kam nors,
kas gali palūžti, ir galbūt ką nors
išgelbėsiu“, – sakė ji.
Jos istorija įkvėpė mane sukurti
šią svetainę, kur norintys atsitiesti ir
ieškantys įkvėpimo žmonės gali
perskaityti jos istoriją ir pasiklausyti
dainos. Negaliu įsivaizduoti jos
patirtos fizinės ir emocinės kančios.
Negalėjau jai padėti tada, kai
reikėjo pagalbos, nes dar tos
merginos nepažinojau. Tačiau galiu
padėti jai ir kitiems papasakoti apie
save ir taip vieniems kitus palaikyti.
Svetainė vadinasi „Nesurakinamas“
(Never Chained) pagal žodžius iš
Biblijos: „Bet Dievo žodis
nesurakinamas!“21
Mano planas – dvejopa patirtis,
skirta svetainei „Nesurakinamas“.
Pirmoje dalyje lankytojai galės
dalytis istorijomis apie tai, ko
reikėtų, o antroje dalyje suvesime
juos su tais, kurie nori pasiūlyti
pagalbą arba paguodą. Manau, tai
turėtų būti socialinio tinklo
svetainė, kur patiriantys nepriteklių
gali susisiekti su galinčiais jiems
padėti. Mūsų tikslas kilnus – keisti
pasaulį, kaskart padedant bent
vienam žmogui. Kol kas šią svetainę
dar kuriame. Mūsų uždavinys –
įkvėpti ir paskatinti paauglius
įsitraukti į filantropiją. Svetainėje
www.lifewithoutlimbs.org galite
rasti naujienų ne tik apie šį
projektą, bet ir apie mūsų keliones,
taip pat istorijas apie tai, kaip
pasikeičia žmonių gyvenimai.
Galite susisiekti su kai kuriais
knygoje paminėtais asmenimis:

Dr. Stuart Brown

www.nifplay.org

Reggie Dabbs
www.reggiedabbsonline.com

Bethany Hamilton
www.bethanyhamilton.com

Gabe Murfitt
www.gabeshope.org

Vic & Elsie Schlatter

Apostolic Christian Church
Foundation
www.accm.org

Glennis Siverson
www.glennisphotos.com

Joni Eareckson Tada

 www.joniandfriends.org

Phil Toth
www.philtoth.com
21 Ten pat. Antrasis laiškas Timotiejui 2, 9.