C. L.

PARKER

MILIJONAS K

MALONUMU
I 1 m m Mm ^l§§gšF i H i i

Romanas

Iš anglų kalbos vertė

VAIDAJĖČIENĖ

Ii
OBUOLYS
Esu vyras, mokėjęs už seksą. Turėkite omenyje, jog ne to­
dėl, kad nebūčiau įstengęs kitaip jo gauti - tiesiog tai buvo
vienintelis būdas užtikrinti, jog nebūsiu dulkinamas. Na
taip, pasidulkinti ir buvo tikslas, bet omenyje dabar turiu
ne tai. Esmė tokia: sumokėjau nežmonišką pinigų sumą,
jei tiksliau - du milijonus dolerių, kad dvejiems metams
viena moteris taptų mano nuosavybe. Si buvo skaisti ir
tokio sandėrio tikrai verta, bet tuomet ėmiau ir iškrėčiau
tai, apie ką nė galvoti nederėjo.
Įsimylėjau ją.
Lyg to dar būtų maža, sužinojau tikrąją priežastį, dėl
kurios ji buvo priversta parsiduoti. Mergina tam ryžosi,
kad išgelbėtų gyvybę. Aš ją įsigijau tik tam, kad iki soties
pasikruščiau. Akivaizdu, kad šunsnukis čia - aš, bet dabar
buvau pasiryžęs ištaisyti savo klaidas - bent jau kaip įma­
nydamas stengiausi.
Aš vardu Nojus Kraufordas. Tai - mano istorijos tę­
sinys.
 1

N o ju s

Palikti Deleiną Talbot buvo pati sunkiausia užduotis, te­

kusi man iki šiol. Žinant, kad buvau atsakingas už abiejų
tėvų žūtį, o vėliau dėl jos paveldėjau milijonų dolerių ver­
tės verslą „Raudonasis lotosas“, kurį valdyti teko perpus
su didžiausiu priešu Deividu Stounu, tai reiškė nemažai.
Kadaise Deividas buvo geriausias mano draugas - tol,
kol grįžęs iš komandiruotės radau jį vonioje dulkinan­
tį mano merginą Džiulę. Sakyti, kad dabar ji - jau nebe
mano mergina, veikiausiai nebūtina. Atstumtoji, panie­
kintoji - tik ne mano mergina. Visi šie įvykiai pamažu
nesąmoningai atvedė mane prie Lenės. Vis dar dvejoju, ar
dėl to turėčiau džiaugtis, ar graužtis.
Mano ausis pasiekė kalbos apie pogrindyje veikiančią
organizaciją, suteikiančią moterims sąlygas siūlyti save
aukcione nelyg prekes ir parsiduoti pasiūliusiam daugiau­
sia. Žinoma, legalumu tokia veikla nė nekvepėjo, kaip ir
10

prekyba žmonėmis, nesvarbu, ar šie tai renkasi laisva va­

lia. Čia moterys pačios sutiko tapti aukciono nugalėtojo
nuosavybe ir leistis išnaudojamos, kaip tik šiam pasirodys
tinkama. Gal po tos velniavos su Džiule ir Deividu mote­
rimis ir nepasitikėjau, bet vis dėlto buvau vyras, ir vyriškų
poreikių tas įtarumas nenumaldę. Būtent todėl išgirdus
apie aukcioną man dingtelėjo, kad pasukti šiuo keliu būtų
protingiausia.
„Preliudijai“ - Jdubui, kuriame dėl visuomenės akių
vyko pašėlę koledžo studentų vakarėliai, o slapčia buvo
rengiami aukcionai, - vadovavo Skotas Kristoferis. Tas
vyrukas man klaikiai nepatiko, bet klube pasirodžiau ne
draugų ieškoti. Mano mintyse sukosi tik vienas tikslas, o
tai, ko panorėdavau, visuomet gaudavau.
Deleina Talbot buvo dvidešimt ketverių skaistuolė. Ne­
sutepta, neprijaukinta. Tobula. Du milijonai, už kuriuos
įsigijau ją porai metų, išties buvo puiki investicija. Porą
metų išdykauti su ja kada ir kaip panorėjus. Taip ir buvo.
Nors nė nenumaniau, kad lovoje jos patirtis lygi apvaliam
nuliui, džiūgavau galėdamas tapti pirmuoju jos mokytoju.
Mergiotė išties užsitarnavo geriausius balus, tęsdama pa­
mokas tol, kol man nuoširdžiai imdavo kilti mintys, kad
dar kiek ir užversiu kojas. Papildomas privalumas - jos
būta tikros akiplėšos. Galėtumei tai laikyti trūkumu, bet
priešingai - penis dėl to standėjo tik dar tvirčiau.
 11

Sukome ratus vienas apie kitą it susirieję paukščiai, vis

susikirsdavome kaip reikiant, bet galų gale viskas baig­
davosi mano pimpalo įspraudimu giliai į nepriekaištingą
jos putytę, mergiotei alsuojant ir dejuojant mano vardą.
Buvau sekso dievaitis, o ji - dievaitė kiekviena savo kūno
ląstele. Deja, tik tol, kol sužinojau, kad iš tikrųjų ji buvo
angelas, o aš - ragus prisidengęs velniūkštis.
Jei būčiau buvęs bent perpus toks protingas, kokiu
save laikiau, būčiau pasirūpinęs, kad kas nors pašniukšti­
nėtų apie ją jau pirmosiomis dienomis, betgi ne - buvau
sekso ištroškęs šiknius be sąžinės, tad įsigyti gyvą žmogų
už pinigus, po velnių, pasirodė svarbiau.
Pasirodo, Lene Talbot pasiaukojo kaip tik įstengė. Ji
parsidavė, kad išgelbėtų gyvybę mirštančiai motinai.
Fei Talbot žūtbūt reikėjo persodinti širdį. Bėda tik ta,
kad Talbotų šeima neturėjo nei sveikatos draudimo, nei
pakankamai pinigų tokiai operacijai apmokėti. Mekas,
Lenės tėvas, dėl šitiekos slaugant žmoną praleistų dienų
neteko darbo. Korporacinė Amerika kartais tikra šalta­
kraujė kalė: galutinis rezultatas jai rūpi kur kas labiau nei
žmonės, be kurių sėkmė apskritai nebūtų pasirodžiusi.
Deja, kas padaryta - padaryta. Dabar šeimai teliko šiaip
ne taip slinkti į priekį, nė akimirkai nepaleidžiant vilties.
Ta viltis pasireiškė dviem milijonais dolerių, kuriuos
sumokėjau už Lenę.
12

Tai kilniaširdiškas poelgis!Vargu ar mano mylima mo­

tina, tesiilsi ji ramybėje, diegdama į „Raudonojo lotoso“
veiklą labdaros programą turėjo omenyje būtent tai. No­
jus vyresnysis taip pat nebūtų manimi pasidžiaugęs.
Vos išsiaiškinęs, ką iš tikrųjų padariau Lenei, supratau,
kad tai nebegali tęstis. Pamilau ją. Visa širdimi. Ir nors tai
mane smaugte smaugė, suvokiau privaląs ją paleisti. Delei-
na turėjo budėti prie motinos šono - ne mano patale.
Prisipažinsiu: iš* pradžių nesitikėjau iš tikrųjų tai
įstengsiąs, tad šios temos vengiau. Vis dėlto galutine
riba tapo „Raudonojo lotoso“ puotos naktis. Pirmiausia,
čia pasirodė (dievaži, tikrą pasirodymą surengė) Džiulė.
Prilipusi prie manęs nelyginant šlapias lapas ji naudojosi
proga, kad negalėjau tuojau pat parodyti jos vietos: rengi­
nyje dalyvavo tarybos nariai ir potencialūs klientai. Lyg to
būtų maža, Lene kuo atviriausiai flirtavo su Deividu Stou-
nu: viską sudėję gauname ne ką kita, kaip tik gryniausią
katastrofos receptą. Žodžiu, buvau priverstas išsitempti
Lenę iš ten tol, kol dar įstengiau bent kiek tvardytis ir ne­
pradėjau kelti skandalo, po kurio atsigauti nebūtų buvę
taip jau paprasta. Nė neabejoju: to Deividas ir laukė.
Pakeliui namo mudu su Lene susiriejome. Na, tiksliau,
ginčijosi ji - aš nekreipiau į ją nė menkiausio dėmesio. Tai,
be abejonės, vedė ją iš kantrybės dar labiau. Troško, kad ją
išdulkinčiau, tikėjosi to - šiaip ar taip, tuo užsiimdavome
nuolat. Tik bėda ta, kad jos dulkinti nenorėjau. Neįsten­
giau. Tik ne po to, ką sužinojau. Nesupraskite manęs klai­
dingai, norėjau jos, Viešpatie, kaip norėjau... Bet taip su ja
elgtis nebegalėjau.
Vis dėlto ji nė neketino palikti manęs ramybėje. Ne-a.
Tik ne Lene. Man atstumus jos pastangas, ji šaute šovė
lauk iš limuzino ir per lietų nuskuodė namo link. Žino­
ma, pasekiau jai iš paskos, bet ji iš įtūžio pliurpė viską, kas
tik ant liežuvio užėjo - vien tam, kad įsiutintų mane.
Tikslą jai pavyko pasiekti leptelėjus, kad jei jos neiš­
dulkinsiu aš, kas nors kitas puotoje tuo pasirūpins - esą
vieną kaip tik puikiai prisimenanti. Deividas Stounas.
Mano savininkiškumas nubudo akimoju. Žinoma, bu­
vau įsiutęs, bet tai - joks pateisinimas to, ką padariau. Nė
negalvodamas apie švelnumą, čiupau ir iškrušau ją tiesiai
ant laiptų. Man nerūpėjo, ar jai gera. Nerūpėjo, ar patogu.
Nesukau galvos dėl nieko daugiau: tenorėjau atsiimti tai,
ką laikiau savo nuosavybe.
Bėda tik ta, kad Deleina man nepriklausė. Žinoma, jos
kūnas - galbūt, bet neturėjau teisės nei į jos širdį, nei į
sielą, o būtent jų labiausiai geidžiau. Savąsias juk nė nesu­
prasdamas buvau atidavęs į jos rankas - ir tai jai nekaina­
vo nė grašio.
14

Išdulkinęs ją it prakeiktas gyvulys, galų gale prisiver­

čiau prisipažinti viską, ką iki šiol nuo jos slėpiau. Išsidaviau
žinąs apie jos motiną, apie priežastį, privertusią ją parsi­
duoti daugiausia pasiūliusiam aukcione... Net žinodamas,
kokia tai velniava, prisipažinau ją mylįs. Prisipažinau ir
palikau ją ten gulėti vieną, daugiau netaręs nė žodžio.
Apstulbau, kai Lene atsekė paskui mane į dušą. Tik
įsivaizduokite mano nuostabą, kai, užuot nupjovusi man
kiaušus, ji paprašė, kad pamylėčiau ją, leisčiau suprasti,
koks jausmas būti mano mylima. Bent kartelį. Ji troško
tik tiek. Buvau pasirengęs jai atiduoti viską, ko įsigeis, tad,
be abejonės, ištiesiau savo širdį ant sidabrinės lėkštelės.
Banalu, bet gryniausia tiesa...
Jau mylėdamasis su ja, atiduodamas jai visą savo su­
mautą sielą žinojau, kad šis kartas - paskutinis. Žinojau ir
vis tiek įstengiau nustumti šias mintis šalin, kad pagarbin­
čiau ją taip, kaip privalėjau nuo pirmosios dienos kartu.
Mylėjau ją visa laisva širdimi, visa galia ir visa siela. Nega­
lėjo kilti nė menkiausios abejonės, kaip ši mergina vertė
mane jaustis - iki pat šios akimirkos.
Mylėjau ją. Padėk man, Viešpatie, - stačiai ją dievi­
nau.
Vėliau ji priminė tai, kas buvo akivaizdu, - privalėjo­
me pasikalbėti. Deja, ir taip žinojau, ką ji pasakys, tad nu­
tariau palikti tai rytojui ir tiesiog suspaudžiau ją glėbyje.
Supratau neturėsiąs kitos progos.
Kad kitą rytą įstengčiau palikti tos lovos ramybę, pri­
reikė sukaupti visas jėgas. Švelniai pasitrynęs į jos kaklą ir
atsargiai pakštelėjęs į apnuogintą petį paskutinįsyk sukuž­
dėjau jai į ausį, kad myliu. Pasimuisčiusi mergina nusišyp­
sojo per miegus - palikti ją vieną tapo tik dar sunkiau, bet
galų gale šiaip ne taip įstengiau prisiversti.
Dušu persiliejau greit, apsirengiau dar skubiau. Iškiū­
tinęs iš vonios kambario, išvydau ją - savo milijonų vertą
mažytę, dar gražesnę, nei iki šiol ją regėjau. Norėjo pasi­
kalbėti, bet, suvokdamas, kas manęs laukia, ir šįsyk nema­
niau pajėgsiąs išgirsti ją tariant tuos žodžius. Padariau tai,
kas atrodė teisingiausia.
Perplėšiau perpus mudviejų pasirašytą sutartį ir liepiau
jai grįžti pas šeimą. Tuomet pasiklioviau virpančiomis ko­
jomis - šios turėjo nunešti mane kuo toliau nuo jos... De-
leina nesekė man pavymui, nemėgino sustabdyti - elgėsi
taip, kaip ir turėjo elgtis. Svajonė, kurią mėginau nusipirk­
ti, baigėsi: atėjo laikas grįžti į realybę.
Limuzinui pajudėjus nuo laukųjų durų, neleidau sau
nė dirstelėti atgal į įėjimą. Nenorėjau išvysti jo tuščio. Už­
teko kančios, sugriebusios suvokus, kad nerasiu jos grįžęs
namo. Gal kada nors ateis diena, kai ji pajėgs prisiminti
mane be neapykantos. Gal net šiltai šyptelės. Gal, bet per
 6

daug vilčių j tai dėti nereikėtų. Svarbiausia, kad ji būtų lai­

minga - dabar man terūpėjo šitai.
Taip atsidūriau limuzine - vienišas ir sumautai mer­
dintis viduje. Teks atsigręžti j vienintelį dalyką, iki šiol
lydėjusį mane per visas ankstesnes gyvenimo negandas, -
„Raudonąjį lotosą“.

Lene
i
Stebėdama iš akių dingstantį limuziną pajutau visą mane
apimantį jausmą. Tikėjausi, kad tai bus agonija, skausmas,
sukeltas pralaimėjimo, išdavystės ar plyštančios širdies,
betgi ne.
Įtūžis. Įtūžis ir dar šiek tiek įtūžio.
Kaip jis drįso? Mulkis su idiotiškais savo rūmais, kvai­
lu didžiuliu ego ir buka galva, manantis žinąs, kas man
geriau. Sakė, kad nieko iš to neišeitų, bet netikiu, kad
išties taip manė. Supratau iš jo žvilgsnio. Sis sprendimas
perpus drėskė ir jo širdį. Tuomet kam jį priėmė? Kodėl
visą naktį šitiek stengėsi ir įrodinėjo, ką man jaučia, vien
tam, kad vos gavęs progą nusiplautų rankas ir tuojau pat
mane paleistų? Viskas per tą norą kontroliuoti... Na, man
jis nepaaiškins, kaip elgtis. Nebesu viena jo darbuotojų.
Akimirka, kai jis numetė ant lovos suplėšytus popieriaus
lapus, tapo sutarties pabaiga.
 17

Numetė juos visai taip, kaip pametė mane...

Ketinau prisipažinti jam ir pati jį mylinti, priversti
baigti tas kvailystes, bet kur tau. Man nė nespėjus ištar­
ti žodžių, kurie, be abejonės, būtų įrodę jo klaidas, ponas
kontroliuotojas pasiuntė mane velniop.
Kas čia per sąžiningumas - jis gali išsakyti viską, ką
galvojąs, o aš ne? Žinoma, galėjau atkartoti jo prisipažini­
mą aistros sūkuryje, bet šios būta tokios milžiniškos, kad
man ir kvėpuoti nepamiršti buvo sunku - ką jau kalbėti
apie mėginimus rišliai išsakyti ką nors, kas būtų skambėję
bent kiek nuoširdžiai. Kita vertus, man išties atrodė, kad
laiko prisipažinti, ką jam jaučiu, man pakako. Galų gale,
Jėzau, juk net paprašiau vadinti mane Lene. Tiesa ta, kad
nenorėjau sukelti jam minties, jog išlemenau tuos tris žo­
delius tik todėl, kad pirmas juos ištarė jis. Troškau atskiros
progos, tokios, kokių laukiama norint nuo kalno viršūnės
išrėkti tai visam pasauliui, kad niekas nesuabejotų nuo­
širdumu - šitoks svarbus buvo tasai prisipažinimas. Šiaip
ar taip, buvau pasirengusi žengti tą žingsnį. Dėl jo, dėl sa­
vęs... dėl mudviejų.
O tada jam ėmė ir prisireikė sugadinti viską savo urvi­
nio žmogaus lygio kvailystėmis.
Vyrai - tikri šunsnukiai.
Vis dėlto aš galėjau bent kaip nors paveikti savąjį šuns­
nukį - neturėjau ką prarasti atviru pokalbiu. Ketinau pri­
18

versti jį mane išklausyti, nori jis to ar ne. Nojus sužinos,

kaip jį myliu, ir pasijus paskutinis mulkis dėl to, kaip su
manimi pasielgė. Aš nusigausiu į tą prabangų biurą ir pa­
reikalausiu jo dėmesio. Jis supras, koks neteisus buvo pri­
imdamas skubotas išvadas, ir niekada daugiau neskubės
daryti jokių prielaidų. Esu moteris, atidavusi viską, kad iš­
gelbėtų savo mirštančią motiną, ir manyje slypėjo žodžiai,
kurie tik ir laukė būti išrėkti ir išgirsti. Teprasmegsiu skra­
džiai, jei viskas, ką pagyriau įžengusi pro Nojaus Kraufor-
do pasaulio vartus, bus veltui.
Nutarusi kuo rimčiausiai imtis šio plano, apsisukau
ant kulno ir atlošusi galvą grįžau vidun. Greit nusimau-
džiusi po dušu ir peržiūrėjusi Polės surinktą ištisą nepa­
dorių drabužėlių stebuklų šalį pagaliau apsivilkau ir prieš
pasukdama prie durų griebiau ant stalo gulintį mobilųjį.
Sužavėjau net pati save - laiptais nuskubėjau nenusi­
sukusi sprando ir neprasiskėlusi galvos. Pasiekusi pirmą
aukštą išgirdau automobilio burzgimą. Tikriausiai Samu­
elis grįžo nuvežęs Nojų. Pati sau pamaniau - argi tai ne
ženklas, kad taip ir turėjo būti? Juk automobilis atvyko
akimirkos tikslumu.
Staiga pasigirdo atkaklus daužymas kumščiais į duris
ir riksmas.
- Lene Mere Talbot, žinau, kad tu ten! Kelk savo storą
šikną iš lovos ir atidaryk!
 'T n a Z o M e trrv tf' 19

Geriausia mano bičiulė. Dez.

Pribėgusi prie durų atlapojau jai kaip tik spėjus užsi­
moti darsyk. Kaip mergina Dez išties buvo gana stipri, tad
man išties pasisekė - mažai trūko, kad ji būtų plojusi tie­
siai man j kaktą. Lyg rengiantis vykti priremti Nojaus prie
sienos man dar būtų reikėję priminti vienaragį.
- Dez! - klyktelėjau išsisukusi nuo jos smūgio. Ženg­
telėjusios atgal abi nužvelgėme viena kitą.
- Ką, po velnių, čia vilki? - vienusyk paklausėme abi.
- Vienu balsu! Lieki skolinga kolą! - surikau aš, o Dez
tuo pat metu cyptelėjo:
- Vienu balsu! Lieki skolinga kotą!
Kaskart, kai žaisdavome šį žaidimą, taip ir likdavau be
kolos. Dez, aišku, kotą gaudavo visuomet - tik be mano
pagalbos.
Dez nuo galvos iki kojų pirštų galiukų vilkėjo juodai.
Na, beveik taip. Juodi aptempti džinsai, juodas golfukas
aukštu kaklu, juodi gyvatės odos imitacijos aulinukai.
Džinsų žemu juosmeniu aptemptų klubų viduryje akį
traukė diržo sagtis - kaukolė, o ant galvos mergina mūvė­
jo juodą kepuraitę su išsiuvinėta dar viena kaukole tiesiai
virš nepriekaištingų jos antakių.
Čiupusi bičiulę apsivijau rankomis ne tik jos juosmenį,
bet ir dilbius.
iO

- Dieve, kaip pasiilgau tavęs!

Kol Dez neišdygo priešais, išties nesupratau, kaip labai
man jos trūko.
- Paleisk gi mane pagaliau, ponia Halk*! Po velnių,
kuo tave čia maitina? Steroidais? - dejavo ji, stengdamasi
ištrūkti iš mano glėbio.
Pagaliau paleidusi draugę suvokiau, kad išties sugrie­
biau ją per stipriai - kone galėjau sulaužyti kaulus. Ženg­
telėjau šalin, kad ji galėtų\ižeiti vidun.
- Kas čia per „Neįmanomos misijos“ veikėjos kostiu­
mas?
- Grobsiu tave! - ji atsigręžė ir šypsodamasi darsyk
mane nužvelgė. - Bernužėlis kaip reikiant apsuko galvelę,
tiesa? Tik pažiūrėkit į tą vos sėdynę dengiančią raudoną
suknelę, Kekše Kekšelyte, - staiga ji žioptelėjo, o akys,
rodės, iššoko ant kaktos. - Tave gi kaip reikiant iškrušo!
Pasakok!
Aiškiai pajutau skruostus užliejantį raudonį.
- Ką? Visai ne!
- Žinoma, kad taip, Lene Talbot! Nepamiršk, su
kuo kalbiesi. Manau, gerai pažįstu tą šviežiai išdulkintos
žvilgsnį.

+ Milžinas Malkas - populiarus fantastinių filmų superherojus -

vert. past.
 Troškau užčiaupti bičiulę, bet dabar privalėjau ne­
delsdama pričiupti Nojų, ir Dez atvykimas kiek sukliudė
mano planams. Jei prakalbome apie tai.
- Pala, ką turi omeny - grobsi mane?
- Turiu omeny - susirink šmutkes ir varom. Pasiryžau
misijai išgelbėti tavo subinę iš seksualinės vergovės šitoj
kaliūzėj, - išbėrė ji ir apstulbusi apsidairė. - Nors, kita
vertus, nežinau, ar galima šitą vietelę vadinti kaliūze. Čia
gi suknisti rūmai!
- Gerai, o dabar rimtai. Kodėl tu čia ir kaip suuodei,
kur mane rasti?
Dez užvertė akis.
- Minėjai, kad tave nusipirko Nojus Kraufordas, ir
iš pradžių man ta pavardė nieko nesakė, bet paskui vožė
it sąvadautojas savo kekšei tamsiame skersgatvy: Nojus
Kraufordas iš „Raudonojo lotoso“. Tiesa? Galų gale, kiek
gi pasaulyje gali būti Nojų Kraufordų, juolab šiame šalies
kampelyje, ypač pakankamai pilnomis kišenėmis, kad iš­
leistų porą milijoną šlamančiųjų asmeninei aimanuoto­
jai... „O, taip, tėtuk, dulkink mane, dulkink“, - maivėsi
ji, demonstruodama puikius, bet tikrai ne didžiajam ekra­
nui skirtus vaidybos įgūdžius, kuriais būtų didžiavusis bet
kuri pornografijos žvaigždė.
- Taip, bet tai nepaaiškina, kodėl esi čia ir tikini pasi­
ryžusi mane išlaisvinti. Man viskas gerai, ir, tiesą sakant,
22

ne tokia aš ir kalinė. Nojus su manimi elgiasi nepriekaiš­

tingai.
Geriausia mano bičiulė giliai įkvėpė ir atsiduso.
- Privalau kai ką tau pasakyti, mieloji, - prabilo ji.
Mieląja Dez manęs nevadindavo beveik niekuomet -
tik tada, kai rengdavosi pasidalyti išties skaudžia žinia.
Pašokusi iki pat gerklės mano širdis išleido nagus, steng­
damasi iškopti lauk.
- Fei sveikata gerokai suprastėjo. Ji paguldyta į Me­
dicinos universiteto klinikas, gydytojų teigimu, šeimos
nariai turėtų būti greta. Prisiekiau Mekui atgabenti tave.
Regis, nieko gero, mažut...
Kaip tik tą akimirką atsivėrus lauko durims ant slenks­
čio išdygo Polė.
- Labas rytas, Lene! - riktelėjo ji linksmai kaip visuo­
met, tarsi vos prieš keletą akimirkų mano pasaulis nebūtų
apvirtęs aukštyn kojomis. Išvydus mano veidą, jos išraiška
persimainė. - Viešpatie. Kas nutiko?
Pajutau krūtinę susitraukiant taip, tarsi kaip reikiant
ją suspaudusi anakonda prieš rengdamasi praryti mane
dusintų.
- Nojus teisus. Tėvams aš reikalinga labiau nei jam.
 fv u € td e *m rt4 Z ti' fozat& ri4£#™ U ' 23

D e iv id a s

Skaudėjo galvą. Taip, lyg iš dvidešimto aukšto išmestas

buomas būtų tvojęs j žabtus stovinčiam ant žemės. Arba
vienas tų milžiniškų sietynų iš „Titaniko“ - velniai rautų,
greičiau jau pats „Titanikas“.
Burnoje - irgi kaip prišikta.
Praplėšęs vieną voką nužvelgiau padarinius. Papras­
tai nubudęs tokios savijautos greta rasdavau vieną ar dvi,
retsykiais - tris šliundras, kurias reikėdavo kuo greičiau
išspirti pro duris, kol dar nespėjo imti meilintis.
Ačiū Dievui, šįsyk savo kabinete „Raudonajame loto­
se“ buvau vienas. Regis, ta kekšelė Džiulė greit susivokė,
kai pasiunčiau ją velniop - dusyk kartoti nereikėjo. Bent
jau man atrodė, kad pasiunčiau ją. Prisimenu, kad krušau
ją per užpakalį - po velnių, tokius prisiminimus atgaivinti
būtina. Gaila, kad to išvysti negalėjo Kraufordas. Mimika
jo veide išvydus, kad kaip porą į puotą atsivedžiau Džiu-
lę, buvo neįkainojama - nors visgi ne tokia, kokia galėjo
būti. Be abejonės, tik dėl to, kad laimingajam šunsnukiui
į parankę buvo įsikabinusi panelė Deleina Talbot. Ti­
kriausiai reikėtų sakyti, kad ir jis buvo įsikibęs į mergiotės
ranką - tiesiogine tų žodžių prasme. Apyrankė, kurią ji
mūvėjo, kalbėjo pati už save - Kraufordas pasižymėjo ją it
savo nuosavybę. Tai tik dar labiau pakuteno suvokimą, jog
24

privalau ją turėti. Tereikėjo viską kruopščiai suplanuoti.

Po gana informatyvaus mudviejų pašnekesio vakare buvo
visiškai aišku, kad buvusiam geriausiam mano draugui
mergina šį tą jaučia. Šiaip ar taip, net jei nejaustų, paka­
binti tokiai kaip Deleina Talbot tuščių pažadų ir įspūdin­
gos sąskaitos banke per maža. Menka paslaptis - Džiulei
tiek ir tereikėjo.
Stipriai pasirąžęs pajutau kiekvieną nuostabų neprie­
kaištingo savo kūno raumenėlį priešinantis ir dejuojant.
Dėl viena buvau visiškai tikras - minkšta odinė iš Italijos
atsigabenta sofa nugarai tikrai neišėjo į gera. Šitiek dul-
kinimosi per dar neilgą gyvenimą išties vargino stuburą,
bet po velnių, jei jau gebėjau sukelti neprilygstamus or­
gazmus, nė neketinau nustoti to daręs. Orgazmus sau, ne
joms. Merginoms aš niekada nieko nežadu.
Atsisėdau ir dar šiek tiek pasirąžiau vildamasis, kad pa­
vyks bent kiek atpalaiduoti nugarą ir kaklą, o galvos skaus­
mas nors truputį atlėgs. Po velnių, na ir gėlė viską... Galva
ėmė suktis, bet akimirkos ar kelių užteko, kad pajusčiau
po kojomis atsistoti pakankamai tvirtą žemę. Dėliodamas
pėdas vieną priešais kitą, nusvirduliavau į vonią - aki­
vaizdu, kaip reikiant išsiblaivyti dar nebuvau spėjęs - ir
čiupau spintelėje laikomą vaistų nuo skausmo buteliuką.
Įsimetęs į burną vieną, o dėl viso pikto - ir antrą tabletę,
prisisėmiau į delnus šalto vandens ir užgėriau vaistus.
 Dirstelėjęs į veidrodį plačiai išsiviepiau. Bet kuris kitas
šiknius, taip praleidęs naktį, būtų atrodęs mėšlinai, bet
tik ne aš. Aš visuomet atrodžiau puikiai. Griebęs dantų
šepetėlį, kurį visuomet ten laikiau - privalėjau prižiūrėti
tą neįtikėtiną šypseną, - išblizginau perliukus dar prieš
šokdamas po dušu. Nusišluostęs patraukiau spintos link
nusičiupti švarių apdarų. Taip, biure turėjau ir spintą.
Dušas mane gerokai išblaivino - puiku, nes netrukus
ketinau vadovauti susitikimui ir turėjau atrodyti gaiviai.
Žvilgsnis į „Rolex“ laikrodį leido atsipūsti: laiko turėjau
lig valiai.
Išdūlinęs iš kabineto ir išvydęs iš lifto lipantį Kraufor-
dą, švelniai tariant, apstulbau. Mane pastebėjęs suniurz­
gėjo ir jis. Priėmiau tai kaip komplimentą - nedidelės
pergalės ženklą. Gal ir nebuvau tas, su kuriuo atsidūrus
skirtingose barikadų pusėse kovoti paprasčiausia, bet tie­
sa liko ta pati: kuo labiau ėsiu jam nervus, tuo tikėtiniau,
jog galų gale Kraufordas nuleis rankas ir leis man nupirkti
jam priklausančią įmonės akcijų dalį, kad tik nuo manęs
paspruktų. Jei Nojus buvo pasiekiamas, nevertėjo nė abe­
joti, kad tokia proga skubėsiu pasinaudoti.
- Sekmadienis, Kraufordai. Ko čia slampinėji?
- Turiu neatliktų darbų, - burbtelėjo jis ir išsitraukė iš
kišenės kabineto raktą. Akivaizdžiai ketino palikti mane
26

stovėti, bet nė neketinau jam to leisti nespėjęs pasisma­

ginti.
- Vakar anksti išėjai. Tiesa, nieko tokio - paaiškinau
tarybos nariams ir klientams, kad turi karštą dėmesio iš­
alkusią mažulę, - nusiviepiau. Nojus puikiai žinojo, kas
slypi tarp eilučių: tokiomis kalbomis stačiai nurėžiau jam
kiaušus ir, sukišęs į popierinį maišelį, pakišau po nosimi.
Taškas mano naudai. Kolegos nedėmesingumas svarbiems
svečiams tapo rrtano privalumu mažosiose mūsų rungty­
nėse dėl valdžios.
Prunkštelėjęs jis papurtė galvą.
- Jei prakalbome apie ją... Nebloga velniūkštė toji
Deleina. Išties! - krykštelėjau. - Bet ir liežuvėlis ilgas,
ką? Kaip ji ten mane pavadino? - garsiai svarsčiau, pirš­
tų galais tapšnodamas smakrą. - A, tiesa. Prielipą. Regis,
ji mano, kad kelnėse turi šį tą įspūdingesnio nei aš - gal
tai tiesa, gal ir ne, bet juk anos tavo kekšelės nuo lipimo
į Deivido Stouno traukinį tai nesustabdė, a? Tiesa, prie­
šingai nei Džiulė, Deleina paskubėjo ginti saviškio. Ir dar
su kokia aistra! Mano tikslų sąrašą tokia kaip ji puikiai
papildytų.
Bingo! Tiesesnio įvarčio nė būti negalėjo. ,
Nojaus žvilgsnyje žybtelėjo įniršis. Pirmoji klaida: kuo
labiau jam rūpėjo mergiotė, tuo labiau jos reikėjo man.
Neprireikė nė akimirkos, kad įveikęs mus skiriantį atstu­
mą jis priremtų mane prie sienos, dilbiu prispaudęs gerklę.
Antroji klaida: smurtas darbo aplinkoje - tik dar vienas
ginklas mano kolekcijoje.
- Nė negalvok kišti prie jos nagų! Girdi? - pro sukąs­
tus dantis iškošė jis, grūmodamas pirštu. - Nė negalvok!
Tai pirmas ir paskutinis įspėjimas, Stounai. Prisiekiu Die­
vu, prireikus užmušiu tave plikomis rankomis.
Trečioji klaida: įžūlus grasinimas. Šitaip man gali pri­
sireikti apsaugos, žinia, juk galiu imti nuogąstauti dėl pa­
vojaus savo gyvybei, o priešiška darbo aplinka juolab ne į
naudą...
Apdovanojau jį pergalinga šypsena: pasiekiau ko norė­
jęs. Būtent tokias reakcijas turėdavau omenyje įspėdamas
Nojų neprisirišti prie moterų. Išmuštas iš vėžių jis nemąs­
tė blaiviai, tad nė nenumanė pats įteikęs man visus jam
iš pasalų užpulti ir garbei bei laimei nuplėšti reikalingus
ginklus. „Raudonasis lotosas“ buvo beveik mano kišenėje.
Ten jį ir ketinau susigrobti.
Suskambo jo mobilusis. Akimirką rodės, jog neketina
atsiliepti, bet galų gale vos girdimai nusikeikęs jis atsitrau­
kė ir leido mano trachėja srūti orui. Kaip įmanydamas sti­
priau tryniau gerklę stengdamasis sulaikyti kosulį, kol jis
atsitraukė pokalbiui. Kraufordo būta ne mėmės. Žinojau,
kad tekus iš tikrųjų susiremti jis būtų grėsmingas varžo­
vas, bet nė neketinau išsiduoti.
28

- Ką? - riktelėjo jis į telefoną.

Nekreipdamas j jį dėmesio nosies tiesumu patraukiau
prie lifto - jei atvirai, pešiotis su Nojumi man buvo kiek
pabodę. Ko norėjau, jau buvau gavęs, o dar tas susitikimas,
tad...
- Pole, lėčiau. Kas tokia?.. Dez? Kas, po velnių, per
Dez? Po velnių, ne... Jėzau, ne. Kur ji?.. Ne, ne, viskas ge­
rai. Universitetinėje?.. Gerai, susiimk. Paskambinsiu Da­
nieliui, jis ten dirba... Žinoma, eik... Būk su ja, Pole.
Nė nenumaniau, apie ką buvo pokalbis, kurio nugir­
dau tik dalį, bet, tiesą sakant, man buvo nusišvilpt. Pasi­
girdus lifto signalui ir atsivėrus durims, Nojus akimirką
dar dirstelėjo j mane ir atitraukė nuo ausies telefoną.
- Kalbėjau rimtai, Stounai. Nekišk prie jos nagų, -
perspėjo dar kartą.
- A, aha. Žinoma. Pažadu, - maivydamasis saliutavau
jam prieš užsiveriant durims. Žinojo, kad nė negalvoju
paisyti jo nuomonės, bet, regis, kažkokia krizė, dėl kurios
skambino mažoji zyzlė, dabar jam ir taip kėlė pakankamai
rūpesčių. Aišku, man tai tetapo paskatinimu perimti vers­
lo reikalus j savo rankas.
Nusileidęs j požeminį garažą įšokau į kraujo raudonu­
mo savo „Dodge Viper“ ir, įjungęs nepriekaištingą garso
sistemą, žviegiant padangoms išskriejau lauk. Nepaly-
 29

ginti menkesnės transporto priemonės kelyje prasiskyrė

tarytum Raudonoji jūra, leisdamos man dumti sau. Gali
būti, kad visa tai tebuvo, kaip įprastai, sekmadienio rytą
pustuštės gatvės, bet man labiau patiko manyti, kad tai
lėmiau aš, prakeiktas viešpats prie meistriškai sukurto pa­
sigėrėtino automobilio vairo.
- Taip, apgailėtini susnos... Traukitės didybei iš kelio.

Automobilį sustabdžiau aikštelėje greta „Preliudijos“ -

populiarios koledžo studentų vakarėlių vietelės, kurioje
patyliukais buvo vykdomi ir įspūdingos vertės sandoriai.
Tokios įspūdingos, kad net vykdyti juos saugiausia atro­
dė po žeme. Pasileidęs jaunimėlis viršuje, kuo tikriausios
kekšės ir verslo rykliai - kiek giliau. Tobulas derinys.
Priėjęs prie galinių durų dusyk pabeldžiau staigiai,
tuomet šešis - širdies plakimo ritmu. Tiksliai po paskuti­
nio duris atlapojo Terensas.
- Pone Stounai! Kaip visuomet, pačiu laiku, - įtikina­
mai rietė melus šis. Vėlavau mažiausiai dvidešimt minu­
čių, bet, kaip jau sakiau, Deividui Stounui laikas prireikus
galėdavo ir sustoti. - Užeikite, užeikite.
Žengęs pro tamsų įėjimą giliai įkvėpiau.
30

- Ak, tas saldus saldutėlis putyčių ir pinigų kvapas iš

pat ryto, - sumurmėjau. - Argi esama geresnio derinio?
- Jokiu būdu, - nusijuokė jis ir paplekšnojo per petį. -
Ponas Kristoferis jūsų jau laukia.
Žybtelėjęs apdovanojimo verta šypsena, linktelėjau.
- Žinoma, laukia. Kelią žinau.
Supratęs Terensas patraukė savo reikalais. Nuskubė­
jęs koridoriumi Skoto kabineto link, įsmukau vidun nė
nepasivarginęs belsti^. Atsilošęs savo krėsle šis traukė
suktinę. Dienos pelnas buvo išskleistas ant stalo kartu su
naujausiais pristatytais kvaišalais, dar nespėtais išdalyti
prekeiviams.
- Sveiks, - tingiai pasisveikino jis, išpūsdamas marihu­
anos dūmą. Pro primerkus vokus buvo vos matyti akys.
Užtrenkęs duris nusimečiau nuo pečių švarką ir link­
telėjau purių baltų sniegą primenančių miltelių linijų, su­
guldytų ant nedidelio stačiakampio veidrodėlio, pusėn.
- Vakarėlį pradėjai be manęs ?
- Tik pamaniau, kad vertėtų iš anksto parengti mėgi-
nuką.
Atsisėdęs tiesiai jis užgesino suktinę į ant stalo krašto
stovinčią krištolo peleninę ir ėmė kuistis popieriuose.
Skotas Kristoferis buvo mano verslo partneris - tiesa,
aš veikloje dalyvavau slapčia. „Preliudija“ priklausė jam,
bet aš rėmiau klubą finansiškai ir priviliodavau nemenką
dalį klientų jo verslui. Tiesą sakant, abiem verslams - pre­
kybai tiek seksu, tiek narkotikais. Kasdienę duoną valgiau
iš pajamų „Raudonajame lotose“, bet aukcionai ir kokai­
nas leido ir sviestu ją užsitepti. Ir, galiu pridurti, ne pras­
čiausiu.
Velniop sąvadautojus mėgėjus ir kvaišalų prekeivius
gatvėse. Jie užsiiminėjo smulkme. Mes rūpinomės elitu.
Nors tikrai nemenkai investavau į jo reikalus, išties
turtingų ir galingų klientų Skotas be mano pagalbos pri­
sivilioti niekaip nebūtų įstengęs. Saldainiukai šnervėms
domino daugelį piniguočių, ir juos pasiekti aš galėjau
plikomis rankomis. Menkas verslininkėlis Skotas nie­
kaip nebūtų įstengęs prieiti prie tokio kalibro žmonių,
su kuriais bendravau aš. Galybė verslo pietų, bičiulystės
su „Raudonojo lotoso“ klientais bei galimais investuoto­
jais - visa tai leido imtis ir šiokios tokios šalutinės veiklos.
Didžiausias žuvis į ežerą pritraukdavo konfidencialumo
priesaika. Sykį paragavę siūlomų gėrybių, vėliau jie jau pa­
tys rikiuodavosi prie kabliuko. Daugelis panirdavo ir dar
giliau, šlamančiaisiais užsitikrindavo putytę, visuomet
pasirengusią pildyti visus jų ištvirkusių širdžių troškimus.
Turėjome ką pasiūlyti kiekvienam.
Maloniausia buvo suprasti, kad žinau kiekvieno pa­
slaptis. Jų akivaizdoje šypsojausi, spaudžiau rankas, plekš­
nojau per petį, bet jei atėjus laikui kas būtų taikęsis pri­
32

remti mane prie sienos, nė nemirktelėjęs galėjau smeigti

peilį į nugarą. Sutarčių reikalavimas reiškė spausdintus
įrodymus, skandalingo elgesio pėdsakus. Kad ir kokia ri­
zika šnopavo į nugarą, klientai laikė tai menka auka, paly­
ginti su siūlomomis gėrybėmis. Laikiau tai puikia garan­
tija, kad, man pasiryžus perimti į savo rankas „Raudonąjį
lotosą“, visi išsirikiuos mano pusėje.
Po velnių, dievinau savo gyvenimą.
- O kaip antrAjo versliuko skaičiai? - paklausiau ka­
bindamas švarką ant kabyklos ir prisiartinau pats išmėgin­
ti naujai gauto kokaino.
Palinkęs virš stalo griebiau šiaudelį, vieną jo galą įsiki­
šau į šnervę, o antrąjį priglaudžiau prie vienos kruopščiai
suformuotų linijų galo. Užspaudęs laisvąją šnervę pirštu,
užsimerkiau ir įkvėpiau nepriekaištingos kokybės milte­
lių. Nors lėkdami nosimi jie kiek priminė smėlio smiltis,
gleivinės nedegino - kvaišalų būta grynutėlių. Netrukus
nutirpo galūnės, o svaigulys apgobė taip, kad net peliūkš­
tis būtų akimoju patikėjęs esąs milžinas Halkas.
Pojūčiui staigiai ritantis mano kūnu, pamažėle prasi­
merkiau.
- O taip, mažuliai. Čia tai suknistos gėrybės...
Įprastai buvau linkęs manyti, jog panorėjęs lengvai už­
kariaučiau pasaulį. Žiupsnelis Šėtono pleiskanų nosyje, ir
tuojau patikėdavau, kad po mano kojomis - ne tik pašau-
lis, bet ir visa visata. Galingi turtuoliai troško šio jausmo ir
netrukdavo prie jo priprasti. Žinodami, kokio lygio klien­
tai žengia pro mūsų duris, niekas nesistebėjo, jog stebėda­
mi milžinišką mūsų kokaino versliuko sėkmę ir plūstantį
įspūdingą pelną kvaišalų prekeiviai viso pasaulio gatvėse
iš pavydo baigė nusigraužti nagus.
Klestelėjęs į krėslą užsikėliau kojas ant Skoto stalo
kampo. Nors atrodė susierzinęs, nutarė prikąsti liežuvį.
- Tai kaipgi tie aukciono skaičiukai?
- Įspūdingi, daugiausia - dalyvavusios skaistuolės
dėka, bet palyginti su kitomis naujienomis, tai menknie­
kis, - jo veide sužibo velniška šypsena. - Turiu tau gardų
informacijos kąsnelį.
Kilstelėjau antakį. Skotas elgėsi it staiga įgijęs atsa­
kymus į visus pasaulio klausimus ir besirengiąs pasiūlyti
man šį tą, ko neįstengsiu atsisakyti.
- Ak, šit kaip? Nagi, rėžk.
- Gal verčiau tiesiog parodysiu? - atitraukęs apatinį
stalo stalčių jis ištraukė kartoninį aplanką ir stumtelėjo jį
išilgai stalo.
Ant etiketės išvydęs raudonai užrašytą Deleinos Tal-
bot pavardę neįstengiau susilaikyti nekikenęs.
Kone akimoju prieš akis iškilo ta seksuali jos šypsenėlė
nutarus sutrypti mane į dulkes „Raudonojo lotoso“ puo­
toje. Sustangrėjo kaip reikiant. Žinojau, kad mūsų klien­
34

tai ir jų kolegos žinias dažniausiai skleidžia iš lūpų j lūpas,

tad išties susidomėjau, kam gi Skotui laikyti aplanką su
busimosios mano pergalės vardu ir pavarde. Atvėręs šį
dirstelėjau j vienintelį viduje gulintį dokumentą.
Nužvelgus tai, kas pasirodė esanti sutartis, dvejus De-
leinos gyvenimo metus užtikrinanti ne kam kitam, kaip
tik Nojui Kraufordui, mano lūpose sužibo šypsena.
- Ir ką tu pasakysi. Nojau, Nojau, Nojau... - caktelėjau
liežuviu. *
- Taip ir maniau, kad tau patiks, - patenkintas nusi­
viepė Skotas.
- Kodėl nepasakei anksčiau?
- Nežinojau, kad jis čia bus. Nekvailas. Paskambinęs
neprisistatė, išdavė tik telefono numerį ir vieną specifinį
troškimą. Nekaltos mergiotės. Tiesą pasakius, nė nema­
niau kada dar gausiąs progą su tuo žmogumi šnektelėti -
tikimybė rasti skaistuolę, patekusią į tokią nesaldžią situ­
aciją, kad pasiryžtų į valgiaraštį įtraukti savo nekaltybę,
kone lygi nuliui. Ir še tai tau - Deleina Talbot, - Skotas
mano rankose spaudžiamo aplanko link mostelėjo taip
oriai, lyg tasai būtų šventasis Gralis. Tiesa, kaip tik to­
kiam ir prilygo. - Ėmė ir užsiregistravo iki aukciono teli­
kus dienai. Paskambinau tam vyrukui ir šis pranešė galbūt
spėsiąs dalyvauti - paprašė dėl viso pikto užimti jam vie-
tą. Įsivaizduok, kaip apstulbau išvydęs pro duris žengiantį
Nojų Kraufordą!
- Numanau, - nusikvatojau, žvilgsniu gręždamas No­
jaus parašą greta Deleinos.
Užvertęs aplanką stumtelėjau jį atgal išilgai stalo. Teko
prisiversti grąžinti, tačiau dabar bent jau žinojau, kur su­
tartis laikoma ir kad bet kada galėsiu ją pasiekti. Skotas
niekada man jos neatiduotų ir neleistų panaudoti šanta­
žui, kad išsireikalaučiau iš Kraufordo jam priklausančią
„Raudonojo lotoso“ dalį. Jo verslui kiltų pernelyg didelė
rizika. Visam - tiek aukcionams, tiek ir kokainui. Nerei­
kia nė kalbėti, jog tiekėjai ir verslo galiūnai, į šias veiklas
įsipainioję it žuvys į tinklus, tuojau sukrustų, jei tik suuos­
tų, kad Skotas aptingo, o nešvariesiems jų darbeliams kilo
grėsmė iškilti aikštėn. Jų geriau nebauginti.
Dabar man tereikėjo suregzti planą, kaip pernelyg ne­
rizikuojant naujai įgytas žinias panaudoti savo naudai.
- Jei nutarsi šnipštelėti Nojui, ką išgirdęs, mano vardo
neminėk, - įspėjo Skotas, slėpdamas aplanką stalčiuje. -
Jei susipras pats, po velnių, geriau jau laiku mane infor­
muotum, kad spėčiau atsikratyti visų įrodymų. Aš rimtai,
Stounai: tie, su kuriais sukuosi aš, nėra vieni sukalbamiau-
sių.
- Per daug suki galvą, Skoti. Kraufordas tikrai nesku­
bės žengti ten, kur galėtų būti nepalankiai nušviestas.
36

Maža to, nė neabejoju, jog įstengsiu gauti ko įsigeidęs ir

nepainiodamas tavęs.
Negalėjau būti tikras, jog mano planas suveiks, bet
visų svarbiausia buvo tai, kad jau nugalėjau. Dėl to, kas
tarp Nojaus ir manęs nutiko biure anksti rytą, mudvie­
jų nuomonės neabejotinai skirtųsi. Nors galėčiau suręsti
įtikinamus kaltinimus ir kaip reikiant išvolioti jo pavardę
purve, iš tikrųjų, ko gero, neįstengčiau įrodyti ydingo jo
elgesio. Bet šitaip? Šito paneigti buvo neįmanoma. Viskas
užfiksuota raštu.
„Raudonąjį lotosą“ jau beveik laikiau delnuose.
 2

Lene

Kodėl ligoninėse visuomet taip šalta? Tarsi žiauri mirties

ranka būtų įsprūdusi vidun ir už pakarpos išsitempusi lauk
visą šilumą. Kad ir kokiu jaukiu ir maloniu kambarėliu li­
goninės personalas stengtųsi paversti palatą, kuri tikriau­
siai taps paskutiniu tavo artimojo regėtu vaizdu, interjeras
tampa bereikšmis vos suvokus, jog tau nuoširdžiai rūpintis
žmogus skaičiuoja paskutines dienas, valandas, o gal net
minutes. Lyg to būtų maža, dar sklando tas kvapas - che­
mikalų smarvė, sumišusi su kūno skysčių, negalavimų ir
mirties dvelksmu. Viskas atrodė taip nepakeliamai tikra,
kad tetroškau kaip įmanydama greičiau išnešti iš čia ku­
dašių, susirasti Nojų ir bent akimirką pamiršti faktą, kad
galiu visai netrukus netekti motinos. Deja. Pirmiausia,
niekada neįstengčiau sau atleisti, jei šios valandos išties
būtų jai paskutinės, o manęs nebūtų greta. Antra, Nojus
mane atstūmė. Be to, tai būtų ne kas kita, kaip tik pulti
38

nuo vilko prie meškos... Buvau ten, kur manęs reikėjo la­
biausiai.
Dez, ne ką menkesnė šeimos narė nei aš, kiūtojo greta
manęs. Polė - taip pat. Ačiū Dievui, kad bent ji susiprotė­
jo prigriebti man šiltesnių drabužių nei tas kekšiškas rau­
donas apdarėlis, kuriuo apsitempiau ryte. Išvydęs mane
tokiu kostiumėliu tėvas tikriausiai kristų ant žemės, par­
blokštas infarkto, ir netrukus atsidurtų gretimoje lovoje
prie mamos. Tad stovėjau sau ir dėbsojau pro langą, vilkė­
dama juoda megzta suknute ir avėdama juodus aulinukus.
Nieko įmantraus, nieko viliojančio - tai veikiau jau slėgė,
bet išties viduje būtent taip ir jaučiausi. Tuščioje it indas
širdyje tebegedėjau prarasto Nojaus, tačiau siela nerimo
dėl ko kito: baiminausi, jog blanki mano kūną dengianti
juoduma netaptų dar klaikesnės ateities pranašu - pavyz­
džiui, motinos netekties. Kad ir kaip skaudu buvo praras­
ti vienintelį vyrą, kurį, ko gero, kada nors įstengsiu mylėti,
likti be motinos reiškė, kad vargiai dar kada pajusiu troš­
kimą gyventi.
Sulig ta mintimi vėsuma, kiūtojusi mano krūtinės gilu­
moje, išsiplėtė dešimtgubai, nelyginant į širdį kažin kaip
būtų radęs kelią palatos šaltis. Mama buvo geriausia mano
draugė. Visada. Ne tokia, kaip Dez, netgi ne tokia, kokia
ilgainiui virto Polė. Mama buvo šis tas daugiau. Ji paži­
nojo mane geriau nei bet kas kitas - juk buvau jos pačios
kūnas ir kraujas. Man nė neprasižiojus ši moteris jau ži­
nodavo, ir kaip jaučiuosi, ir kokios mintys sukasi mano
galvoje. Lyg to būtų maža, turėdama kur kas daugiau gy­
venimiškosios patirties, ji tuojau perprasdavo, ką ir kada
turėčiau išgirsti, ir priversdavo išklausyti net tuomet, kai
noru nedegdavau. Daugumai vaikų tai pripažinti sunku,
bet mano mama kone visu šimtu procentų atvejų būdavo
teisi. Būtent todėl negalėjau pakelti nė minties, kad galbūt
niekada daugiau nebeišvysiu šiltos jos šypsenos, neišgirsiu
užkrečiamo juoko, nebūsiu meiliai apglėbta ir neužuosiu
lengvo kvepalų su muskusu aromato...
- Lene? Nori kavos? - pasiūlė tėtis ir išvaikė mano
mintis.
Atsigręžusi šyptelėjau jam puse lūpų. Toks jau buvo
Mekas. Mirštant žmonai jis liko bejėgis bent kiek paveik­
ti tai, kas neišvengiamai artinosi, tad nutarė susirasti ką
nors kita, kuo galėtų pasirūpinti. Sutikau su pasiūlymu,
žvilgsniu tyrinėdama sulysusį jo veidą. Po Meko akimis
tamsavo ratilai, o nusiskusti, kaip sprendžiau iš tankios
smakrą ir skruostus dengiančios barzdos, laiko buvo ra­
dęs senokai. Žinojau, kad pamokslai apie tai, kaip turėtų
rūpintis savimi, jam pro vieną ausį įeitų, pro kitą - išeitų,
tad nutariau nesivarginti.
Žvelgdama į miegančią motiną prispaudžiau popierinį
kavos puodelį prie krūtinės, naiviai vildamasi taip bent
40

kiek sušildyti sužvarbusią širdį. Iš tikrųjų būčiau įstengusi

pasijusti geriau, tik jei mama būtų visiškai pasveikusi, nors
privalėjau pripažinti - saugus Nojaus glėbys ir švelnus jo
balsas, žadantis, jog viskas bus gerai, taip pat būtų padėję.
Ilgėjausi jo ir visa širdimi troškau, kad būtų greta, bet li­
kimas, regis, buvo parengęs mudviem kitų planų. Keista,
kaip viskas išėjo... Nojus atleido mane nuo sutarties sąlygų
pačiu laiku, kad spėčiau išvysti mirštančią motiną, o tuo­
met galėčiau likti namie ir rūpintis tėčiu: gyvenimas be
žmonos pašonėje jam dar ilgokai atrodytų nepakeliamas.
Svarsčiau, ar nuodėmingas gyvenimas, į kurį pasinėriau su
Nojumi, negalėjo prišaukti šio tvirto karmos spyrio man
į sėdynę.
- Ponas Talbotas? - koridoriuje pasigirdo pažįstamas
balsas. Pakėlusi akis išvydau aukštą rusvaplaukį gydytoją,
kuris, išsitraukęs iš baltutėlio mediko chalato kišenės raši­
klį, kažkąkraigaliojo ant išsitraukto iš po žasto segtuvo. -
Laba diena. Aš gydytojas Danielis Kraufordas - atliksiu
jūsų žmonai operaciją ir perimsiu vizituojančio gydytojo
pareigas. Jei tik, žinoma, neprieštarausite.
Danielis Kraufordas. Žavusis Nojaus dėdė. Jį išvydus
mano širdis, regis, net atsiduso. Ne iš ilgesio - iš palengvė­
jimo. Ilgėjausi aš tik vieno Kraufordų giminės vyro, ir jo
čia nebuvo. Tai prisiminus, širdis atsidūsėjo antrąsyk.
 Nužvelgęs mano tėvą Danielis dirstelėjo j mane, šiltai,
bet užtikrinančiai nusišypsojo ir vėl žvilgsniu grįžo prie
Meko.
Įprastomis aplinkybėmis sprendimus dėl savo sveika­
tos priežiūros būtų turėjusi priimti pati mama, bet nuo
pat atvykimo į ligoninę jai buvo skiriama nemažai ra­
minamųjų. Ankstesnis jos gydytojas mus tikino, kad dėl
vaistų ji ne tik geriau jausis, bet ir bus mažiau linkusi džiū­
gauti mus išvydusi, vadinasi, be reikalo nevargins ir taip
silpnos širdies. Tai reiškė, kad medicininius sprendimus
priimti teko Mekui. Regis, gydytojai ir slaugės tik nudžiu­
go, kad atsakomybė atiteko ne man: nuo pat atvykimo vis
painiojausi jiems po kojų, reikalaudama tyrimų rezulta­
tų, ragindama kelti užpakalius nuo kėdžių ir imtis darbo,
mygdama gelbėti mano motinos gyvybę... Dez ir Polė
kaip įmanydamos stengėsi mane nuraminti, bet galų gale
atsitraukti privertė tik apsaugos darbuotojo patikinimas,
kad dar žodis - ir būsiu priversta išeiti iš patalpų.
- Perimsite? O kaip gydytojas Džonsonas? - apstulbo
tėvas.
- Gydytojas Džonsonas nėra pakankamai kompeten­
tingas, - atšoviau aš. Sulaukusi nepritariančio tėvo žvilgs­
nio, pridūriau: - Ką? Juk tai tiesa.
Mamos gyvybines funkcijas tikrinantis Danielis vos
girdimai sukikeno.
42

- Matai? Gydytojas Kraufordas sutinka.

Pasitrynęs ranka sprandą Mekas nužvelgė žmoną.
- Nežinau, ar tokia žaidimo stadija tinkama keisti gy­
dytojui...
- Čia ne žaidimas, tėti, - pertraukiau jį garsiai, nors ir
žinojau besielgianti netinkamai. Puikiai supratau, kad jis
taip nemanė, bet jaučiausi susierzinusi - žinoma, ne tiek,
kad galėčiau pateisinti išsprūdusią šiurkščią pastabą. Visgi
tėvas nesupyko, nes ir pats jautėsi panašiai.
- Patikinu jus, mano kvalifikacija - pati aukščiausia, -
įsiterpė Danielis ir įbruko rašiklį atgal į chalato kišenaitę
ant krūtinės. - Vadovauju šios ligoninės Kardiologijos
skyriui ir esu atlikęs ne vieną širdies persodinimo opera­
ciją...
- Pala pala, - pertraukiau jo pasiekimų - be abejonės,
labai įspūdingų - sąrašą. Šiaip ar taip, jis buvo Kraufor­
das - akivaizdu, šaunumas tiesiog tekėjo jų gyslomis, bet
mane sutrikdė viena jo ankstėliau paminėta smulkmena -
tiesą sakant, velniškai svarbi smulkmena, - kurią kažko­
dėl įstengiau suvokti tik dabar. - Kokią operaciją?
Intensyvios priežiūros skyriuje mama atsidūrė po to,
kai skubios pagalbos palatoje staiga ėmus stoti širdžiai
personalui teko ją gaivinti. Šiaip ne taip jiems pavyko
įpūsti jai jėgų dar bent dieną kovoti dėl gyvybės. Maniau,
jog šiame skyriuje mama ir liks, kol arba įvyks stebuklas
ir jai pastebimai pagerės - tiek, kad galėtume pasiimti
namo, - arba... taip nenutiks. Kaip įmanydama stengiausi
gauti jai naują širdį, išnaudojau kiekvieną, net menkiausią
galimybę - procedūrai pinigų dabar nebestokojome, bet
tai nebuvo svarbu. Deja, sąraše prieš motiną buvo dar gau­
sybė pavardžių - tik dar vienas įrodymas, koks nekompe­
tentingas ir silpnavalis buvo gydytojas Džonsonas.
Danielis nuoširdžiai mums nusišypsojo.
- Radome donorą, Deleina.
Akivaizdu, kad mano vardo nebuvo pamiršęs po „Rau­
donojo lotoso“ puotos, kur kaip reikiant apsikvailinau
tyčia su juo nekalbėdama - netariau nė žodelio. Taip lyg
mažas vaikas stengiausi papriešgyniauti Nojui, įsakiusiam
vakarėlyje nesišnekučiuoti su kitais vyrais.
- D... Donorą? - išlemeno tėvas. Pastebėjau, kaip vos
kilstelėjo jo lūpų kampučiai: Mekas aiškiai stengėsi susi­
laikyti nedžiūgavęs, tarsi vis dar netikėtų tuo, ką išgirdęs.
Tiesą sakant, patikėti nelengva buvo ir man, tačiau nujau­
čiau, kad prie to galėjo būti prikišęs nagus Nojus Kraufor-
das. Nė neabejojau, kad tai jo valia šią akimirką palatoje
stovėjo pasaulyje pripažintas kardiologas - jo dėdė. Iki
šiol man nė nebuvo dingtelėję, kad sužinojęs apie mano
motinos būklę Nojus galėtų imtis visų įmanomų priemo­
nių, kad tik užtikrintų jai kuo geresnę priežiūrą ir gydymą.
Nė pats nežinodamas jau buvo prie šio tikslo prisidėjęs
44

dviem milijonais dolerių, o dabar štai j pagalbą įtraukė ir

šeimos narius. Nojus ir vėl demonstravo savo meilę man,
o aš neturėjau nė menkiausios galimybės parodyti, kad tas
jausmas - abipusis.
- Na, taip - šiame skyriuje juk veikia Transplantaci­
jos centras, o ponios Talbot būklė neabejotinai suteikia
jai pirmenybę, - aiškino Danielis. - Turėjome potencialų
donorą, o gavę iš laboratorijos tyrimų rezultatus įsitikino­
me, kad jis tinkamas. l!)abar teliko krūvelė dokumentų ir,
žinoma, pati operacija.
-Ji gaus naują širdį... - kone apdujęs nutęsė tėvas.
Vėl prisiminusi Nojų troškau jo greta. Man taip jo
trūko... Mamai širdį persodins, bet manoji taip ir liks su­
daužyta. Abejojau, kad čia būtų vykdomos akcijos „du už
vieno kainą“.
- Taip, - patvirtino Danielis. Į palatą įžengus slaugei,
kuri, jei ne šviesūs plaukai, būtų atrodžiusi it iš akies lupta
Betė Bup*, vyras nurijo seiles. - Pone Talbotai, eikite su
Sandra - ji padės jums užpildyti reikalingus dokumentus,
ir galėsime pradėti rengtis operacijai. Deleina, - linktelėjo
jis ir šyptelėjo atsisveikindamas.
- Taip, po velnių! Mamulė Talbot gyvens! - Dez iškė­
lė į orą kumštį ir taip užsitarnavo rūstų Meko žvilgsnį. -

* 1930-1940 m. animacinio filmuko herojė - vert. past.

Oi, hm, atleiskite, - susigėdusi sukikeno ji, tuomet pakilo
ir persimetė per petį rankinę. - Nežinau, kaip jums, bet
man nuo viso šito jaudulio jau žarna žarną ryja. Manau,
trauksiu link valgyklos nusičiupti kokio ligoninės jovalo.
Jei po pusvalandžio negrįšiu, patikrinkite skubių atvejų
skyrių, ir taip sakau visai ne dėl to, kad čia vadovauja tasai
Lotynų Amerikos dievukas... Nors maža ką, gal įsimetusi
šį tą į pilvą ir sumanysiu apsimesti susižeidusi dubenį vien
tam, kad tas mane pamaigytų. Kas nors prisijungs?
Polės telefonas skimbtelėjo, pranešdamas apie gautą ži­
nutę. Dirstelėjusi į ją pastebėjau, kad merginos veidas per­
sikreipė. Ji nedelsdama pastatė kavos puodelį ant stalo.
- Aš eisiu. Šiaip ar taip, turiu susisiekti su Meisonu.
Man sukirbėjo dvejonė, ar ji kartu nesusisieks ir su No­
jumi, bet, ko gero, tai tebuvo savęs raminimas.
Priėjęs artyn Mekas apglėbė mane per pečius.
- Ar nieko, jei paliksiu tave čia ir eisiu pildyti doku­
mentų?
- Taip, žinoma, eik. Aš liksiu su ja, - dirstelėjau į snū­
duriuojančią mamą. Jos paakiai juodavo dar klaikiau nei
tėvo, negana to, motina buvo kur kas liesesnė. Mane suė­
mė kaltė: kol du man svarbiausi žmonės šitaip kankinosi,
aš gyvenau karaliui tinkamuose rūmuose, minėtajam ka­
raliui vis raginant mano vidinę sekso dievaitę žaisti. Turė­
jau būti greta jų...
46

- Ei, ji juk gaus naują širdį - naują galimybę gyventi.

Viskas bus gerai, ir vos medikai tai patvirtins, turėsi nešti
subinaitę atgal į universitetą ir pagaliau įgyti išsilavinimą.
Girdi? Gana sukti uodegą.
- Žinoma, tėti. Kaip pasakysi, - nusijuokiau, o jis mane
apkabino ir iškiūtino pro duris slaugei pavymui. Jis nusi­
vils sužinojęs, kad iš tikrųjų taip niekur ir neįstojau - žalio
supratimo neturėjau, kaip galėčiau tai nuslėpti. Tikriau­
siai vertėjo pamgstyti apie tai prieš meluojant, bet žinote,
kaip sakoma - žodis žvirbliu išlekia, jaučiu sugrįžta...
Įsitaisiusi krėsle greta motinos lovos suėmiau delnu jos
ranką. Mamos oda atrodė šalta ir papilkėjusi, bet vis vien
švelni. Pastebėjusi nutrupėjusį nagų laką prisiminiau mu­
dviejų keliones į grožio saloną, kol mama dar buvo sveika.
Ji visuomet sakydavo, jog geriau atrodydama ir jaučiasi
geriau. Įsivaizdavau ją, palaužtą ligos, bet atsisėdančią nu-
silakuoti nagų, nors puikiai suprato, kad tokios formos
niekur negalės pasirodyti, o palatoje juos retsykiais tema-
tys Mekas. Gal ji net paprašė tėvą nulakuoti. Mintyse su­
kikenau, įsivaizduodama tokią scenelę.
- Labas, mama, - sukuždėjau miegančiam siluetui. -
Gausi naują širdį. Valio! - kvailai vypsodama apsimečiau
ore mostaguojanti nematomais kutuotais palaikymo ko­
mandų šokėjų bumbulais. Tuomet nutariau surimtėti. -
Bet prieš tai, dar prieš tau atsibundant ir kaip reikiant
išgirstant, ką sakau, noriu tau kai ką papasakoti. Matai,
susipažinau su nuostabiu vaikinu... Jis vardu Nojus Krau-
fordas, - užverčiau akis puikiai žinodama, kaip mama su­
reaguotų, jei tik būtų sąmoninga. - Taip, tas Nojus Krau-
fordas. Ir teneapkvailina tavęs pinigai ir žavus veidelis: jis
gali būti tikras šiknius, bet tai viena iš savybių, dėl kurių
jis taip mane keri. Žodžiu, jau kurį laiką susitikinėjame,
ir vakar jis prisipažino mane mylįs, - nė neabejojau, kad
sulig šiais žodžiais motina būtų sucypusi iš laimės. - Taip,
taip, taip, - linktelėjau ir darsyk užverčiau akis. Na ir kas,
kad mama negalėjo manęs matyti. - Tik tokia bėda... Šį­
ryt jis iš esmės paragino mane nešti kudašių iš jo gyve­
nimo. Nujaučiu, kad taip pasielgė manydamas, jog žino,
kas man geriausia. Tokie jau tie vyrai, ar ne? Tikriausiai
širdyje visuomet žinojau, kad milijardieriaus ir paprastos
mergiotės iš Hilsboro draugystė veikiau primena svaičioji­
mus nei realybę, svaičiojimus, kuriems išsipildyti nelemta.
Problema tik ta, kad būdama su Nojumi imu tikėti, kad
galbūt likimas gali mums būti palankus... Turiu omeny, jis
prisipažino mylintis mane, tad, nepaisydama savo baimių,
leidau sau patikėti, kad mudviem išties gali kas nors pa­
vykti. Deja, taip ir negavau progos prisipažinti, ką jaučiu
jam, - sukniubusi ant motinos peties giliai atsidusau. -
Negaliu pakęsti nė minties, kad jis to nežino, negana to,
kančią dar labiau sustiprina suvokimas, kad negaliu dėl to
48

nė pirštelio pajudinti. Juk tokio dalyko telefonu ar trum­

pąja žinute nepraneši, tiesa? Ne, tai pasakyti reikia akis į
akį. Tik štai, jo veido čia nėra, ir nė nežinau, ar dar kada jj
išvysiu. Privalai man padėti, mama, nė nenumanau, kaip
elgtis toliau...
- Mano veidas čia pat, - tarpduryje pasigirdo pažįsta­
mas balsas. Pašokusi tuojau atsigręžiau į jo pusę. Jis buvo
čia - žavus it nužengęs nuo žurnalo viršelio. Atsirėmęs į
staktą, o rankas susikišęs į priekines džinsų kišenes, kie­
kvieną tariamą žodį jis persunkė šiurkščiu seksualumu. -
Pasakyk, Deleina. Ką gi ištikrijjų man jauti?

N o ju s

Girdėjau kiekvieną jos ištartą žodį. Neketinau tyčia klau­

sytis svetimo pokalbio, bet trukdyti jos akimirkos su
mama irgi nenorėjau. Jau buvau besigręžiąs eiti, bet išgir­
dęs savo vardą vis dėlto nesusilaikiau - pasidaviau smalsu­
mui ir likau kur stovėjęs, nes kažkokia mazochizmu srū­
vanti mano dalis tik ir troško išgirsti, kaip labai ji manęs
nekenčianti. Tai, ką išgirdau, neapykanta nė nekvepėjo,
bet net neketinau dar labiau apsikvailinti mėgindamas
viską išsiaiškinti pats.
Deleina apstulbusi nužvelgė mane, bet į klausimą at­
sakyti neskubėjo. Tiesą sakant, apskritai nepratarė nė
/odelio - užuot kalbėjusi, ji pašoko ir atskuodė artyn.
Vos spėjau išsitiesti, ji pulte įpuolė man j glėbį. Jos lūpos
prigludo prie manųjų, o lankstus kūnas prisispaudė prie
manojo - Deleina bučiavo mane taip, lyg nuo paskutinio
mudviejų susitikimo būtų prabėgusios ne kelios valandos,
o mažų mažiausiai mėnesiai.
- Ei, ei, ei, - raminau ją tarp bučinių. Aiškiai jutau ant
lūpų krintančių ašarų sūrumą. Mergina nevaldomai rau­
dojo ir drebėjo it epušės lapas, tad prispaudžiau jos galvą
sau po smakru ir stipriai apglėbiau. - Viskas gerai. Aš čia,
kačiuk. Viskas bus gerai.
- Tėtis negali manęs tokios matyti, Nojau. Jis dar neži­
no nei apie tave, nei apie tai, ką padariau - ir negali suži­
noti. Tiesiog negali, - berte išbėrė ji.
- Nesijaudink. Aš viskuo pasirūpinsiu.
Čia į palatą tarsi tikslo vedama mama lokė įžirgliojo
Polė.
- Po velnių, Nojau! Ką jai padarei? Ar viskas gerai? -
įprastomis aplinkybėmis toks jos balso tonas man būtų
pasirodęs pernelyg įžūlus ir būčiau kaip reikiant atskaitęs
jai pylos, bet dabar tokį šiurkštumą galėjau suprasti. Jie­
dvi su Deleina buvo spėjusios susibičiuliauti, tad Polė tik
stengėsi ją apsaugoti: panašiai kaip anksčiau - mane patį.
Sulaikiau liežuvį už dantų.
50

- Bus gerai, - atsakiau. - Privalau ją išsitempti lauk.

- Ne! Negaliu išeiti, - per ašaras priešgyniavo Delei-
na, vis dar nedrįsdama pakelti akių.
- Ne, kačiuk, neketinu gabenti tavęs iš ligoninės. Te­
noriu pasivedėti kiek nuošaliau, kad galėtume šnektelė­
ti, - nuraminau ją, švelniai glostydamas plaukus.
- Kad tave, čia gi Nojus šiknius Kraufordas! - pakėlęs
akis išvydau išėjimą užstojusią ilgakoję mergiotę silikoni­
ne krūtine, nenatūraliai liesu juosmeniu ir bent penkių
centimetrų storio makiažo sluoksniu pridengtu veidu. Jos
akyse sužibusios kibirkštėlės netruko virsti pragaro ugni­
mis. Jei žvilgsniu būtų įmanoma nužudyti, jau būčiau
negyvas ir paverstas pelenais, o šie - įmaišyti į kompos­
to krūvą. - Trauk nuo jos nagus, kol dar nenuroviau tau
kiaušinių ir nesukišau gerklėn, šunsnuki tu!
- Dez, palik jį ramybėje, - man į kaklą sumurmėjo De-
leina.
- Aha. Dez. Tai tu - geriausioji bičiulė, - pagaliau
susivokiau. - Klausyk, jei norėsi, galėsi mane kiaušiniais
paspringdyti vėliau - kaip nors pasiryšiu ištverti kastra­
ciją, - bet dabar turiu pasirūpinti Lene. Noriu prisėsti
su ja kur nors atokiau, kol jos tokios neišvydo tėvas. Gal
galėtum pabudėti prie Lenės mamos, kol bent kiek ją nu­
raminsiu?
 Dirstelėjusi j bičiulę Dez darsyk nužvelgė mane ir ne­
noriai linktelėjo.
Atsisukau į Polę, glėbyje tebespausdamas savo milijo­
nų vertą mažytę. Velniop tuos milijonus - regis, dabar ji
buvo tiesiog mano mažytė.
- Pole, nors ir neįstengiu to perprasti, tau puikiai seka­
si bendrauti. Žmonės tave mėgsta. Gal gali pasilikti čia ir
valandėlę kitą užkalbėti dantį tėčiui ?
- Klausau, kapitone, - juokais saliutavo ji ir žaismin­
gai mirktelėjo. Gavusi konkrečią misiją, Polė stačiai sužy-
dėdavo.
Palikęs Dez ir Polei rūpintis savosiomis užduotimis,
pasivedėjau Lenę koridoriumi, nekreipdamas nė men­
kiausio dėmesio į smalsius ligoninės darbuotojų ir pacien­
tų žvilgsnius. Pagaliau pasiekęs Danielio kabinetą, pabel­
džiau į duris. Pasigirdo dėdės balsas.
- Užeikite!
Išvydęs mano glėbyje Lenę, jis tuojau pakilo nuo krės­
lo ir susirūpinęs suraukė antakius.
- Ar jai viskas gerai ?
- Taip, jokių problemų. Aš tik, hm... Mums tik reikia
nuošalesnės vietos pasikalbėti. Ar jūs nieko prieš?
- Žinoma, ne. Šiaip ar taip, privalau traukti į operacinę
rengtis numatytai procedūrai, - jau beišeidamas jis nurijo
seiles. - Užsirakinkite, ir judviem niekas netrukdys.
52 Č?.

Vos jam išskubėjus pasodinau Deleiną ant sofos, bet kai

pamėginau atsitraukti, ji čiupo mano rankas ir maldauja­
mai pakėlė akis.
- Ne, meldžiu, nepalik manęs...
- Aš niekur neinu, Lene. Prisiekiu. Tik užrakinsiu du­
ris, gerai?
Linktelėjusi ji nenoriai paleido mano riešus. Šaute šo­
vęs prie durų pasukau skląstį ir stabtelėjau prie nedidelio
šaldytuvo paimti buteliuko*vandens.
- Štai, atsigerk, - atsukau kamštelį ir ištiesiau vandenį
jai.
Gurkštelėjusi vos lašelį ji pastatė buteliuką ant stalo.
Vos man spėjus įsitaisyti šalia, Deleina šliaužte užšliaužė
man ant kelių ir priglaudė galvą prie peties. Mergina vis
dar virpėjo ir aiškiai kankinosi, bet nė nenumaniau, kaip
galėčiau numaldyti jos nerimą.
- Sšš, mažute, viskas gerai. Viskas bus gerai, - raminau
ją, glostydamas nugarą ir švelniai bučiuodamas viršugal­
vį. - Kas tave taip nuliūdino? Kalbėk su manimi...
- O, Dieve, Nojau, nieko čia gero. JI miršta. Bent jau
buvo bemirštanti, bet dabar tavo dėdė tikina, esą rastas tin­
kamas donoras, o aš taip bjauriai su juo elgiausi puotoje...
Bet iki šiol žinojau tik tiek, kad mamai artėja paskutinioji,
Dez atvyko manęs paimti, tad turėjau nusigauti čia - taip
bijojau, taip klaikiai bijojau nespėti... Nenorėjau tavęs pa­
likti, bet kitaip negalėjau. Man taip trūko tavęs čia - juk
šįryt pabėgai nuo manęs, aš buvau tokia įsiutusi. Norėjau
tave aprėkti. Norėjau vožti tau per tą žavią, kvailą galvą, o
tavęs ten nebuvo, nebuvo ir čia... Tiesą sakant, vis dar no­
riu rėkti ir švaistytis kumščiais, bet negaliu, nes dabar, kai
esi šalia manęs, tenoriu būti tavo glėbyje. Palikai mane...
Itin tankiai kvėpuodama ji tuo pat metu nerišliai bėrė
frazes, maža to, it iš atsukto čiaupo liejosi ašaros, tačiau
aš supratau kiekvieną žodį. Mergina buvo nusigandusi ir
liūdna, o kai jai labiausiai manęs reikėjo, buvau toli... De-
leina buvo teisi: aš - kvailys. Jos rankose jau ir taip buvo
krūvos problemų - per daug, kad dar būtų galėjusi paisyti
manųjų.
- Žinau, kačiuk. Atleisk man, - tariau jai, po velnių -
juk nuoširdžiai troškau jos atleidimo. - Dabar aš čia ir
niekur neisiu tol, kol pati nepatikinsi, kad daugiau manęs
greta matyti nebenori.
- Gerai. Nes prisiekiu Dievu, Nojau Patrikai Kraufor-
dai: jei paliksi mane darsyk, tave tvirtai laikysiu aš pati,
kai Dez pjaus tau kiaušus, - išlemeno ji ir vėl prapliupo
ašaroti.
Sėdėjau greta Deleinos švelniai sūpuodamas pirmyn ir
atgal, kol ji pagaliau išsiliejo. Ašaras, kalbas, susierzinimą,
širdgėlą - viską. Po valandėlės ji nutilo: iš pradžių sudve­
jojau, ar neužsnūdo, bet tuomet ji dirstelėjo į mane iš po
54

patinusių vokų ir šyptelėjo. Prieš atsakydamas jai šypsena,

pakštelėjau j mažutės nuo ašarų paraudusios noselės ga­
liuką.
- Sugadinau tavo marškinius, - prikimusiu balsu išle­
meno ji.
- Tai tik marškiniai, Lene. Nieko baisaus, - patikinau
glostydamas jos ranką. - Dėl tavęs jaudinuosi kur kas la­
biau.
- Atleisk, kad taip pratrukau. Paėmiau įkaitu trauki­
nyje į Beprotiškes... Nedaug kas tai žino, bet, jei ką, ten
lankausi palyginti dažnai, - susigėdusi trūktelėjo pečiais
Deleina. Palinkusi į priekį ji čiupo iš gulinčios ant stalo
dėžutės servetėlę.
Patyliukais sukikenau.
- Tai menka paslaptis. Bet man ši tavo savybė labai
patinka.
Vangiai nusijuokusi ji patapšnojo servetėle nuo ašarų
sudrėkusius skruostus.
- Ar seniai čia atkakai?
- Visgi per vėlai, - paėmęs servetėlę baigiau valyti jos
veiduką pats. - Beje, sveikinu sulaukus donoro.
- Tavo darbas, tiesa?
Jei būčiau įstengęs dirstelėti į save jos akimis, veikiau­
siai būčiau pasijutęs it šešiametris galiūnas. Vis dėlto žino­
jau tiesą - turėjo žinoti ir ji.
 nS/rl^^€f^UZd' 55

- Lene, mano galioms to vargiai tepasiekti.

- Skiedi. Tu gali viską, Nojau Kraufordai. Juk tu pri­
vertei Danielį atvykti, ar ne?
- Taip, gal ir paprašiau jo perimti tavo motinos gydy­
mą.
- Vadinasi, esi jos gelbėtojas - jei ne tu, mama apie tą
donoro širdį galėtų tik pasvajoti.
Atsidusęs suėmiau pirštais jos delną ir įsispitrijau į
akis.
- Aš - ne superherojus, Lene. Vis dėlto dėl tavęs nepa­
sitraukčiau nuo kulkos, sustočiau priešais traukinį, tegalė­
damas apsiginti ištiesta ranka, gal net vienu ypu peršokčiau
nuo dangoraižio ant dangoraižio, jei tik tai padėtų priar­
tėti prie tavęs. Padaryčiau viską, kad tik būtum laiminga...
Todėl, kad myliu tave. Kitų priežasčių man nereikia.
- Ir aš tave myliu, - sušnibždėjo ji.
Kraujas suūžė mano venose, o širdis sutino tiek, kad
pamaniau, jog išsprogs iš krūtinės. Ji mane myli. Mano
milijonų verta mažytė mane myli.
- Gal ir nežinau krūvos prašmatnių žodelių tam iš­
reikšti taip, kaip tu, bet...
- Ei, - pertraukiau ją, kol žodžiai dar nepatvino lavi­
na. - Man to gana - žinoti, kad mane myli.
Užsimerkusi Lene lėtai iškvėpė. Kai vėl atsimerkė, ji
įsmeigė akis į manąsias ir išpyškino:
56

- Nojau Kraufordai, aš taip tave myliu, kad kartais

visiškai rimtai manausi nebeįstengsianti kvėpuoti: šitaip
plaučius spaudžia širdis!
To ir tereikėjo.
Lėtai atsilošęs švelniai timptelėjau apatinę jos lūpą
ir suėmiau ją savosiomis jausmingam bučiniui. Man vos
pastebimai atsitraukus, ji sugniaužė kumštyje mano marš­
kinių atlapą. Nenustodamas bučiavau ją, kaskart liežuviu
skverbiausi vis giliau*. Jai to buvo maža - tiesą sakant, man
taip pat. Mintyse dėkodamas sau, kad turėjau proto už­
rakinti duris, išsirangiau iš po Deleinos taip, kad ji galėtų
išsitiesti ant sofos, ir įbrukęs tarp jos kojų sulenktą kelį pa­
kibau virš jos. Nekantraudama ne mažiau už mane, Lene,
truktelėjusi mano marškinius, prisitraukė mane artyn
taip, kad mudviejų krūtinės susiglaustų.
Glamonėjomės ant sofos dėdės kabinete it porelė pa­
auglių. Jaučiausi kupinas gyvybės... Pakilusios Deleinos
šlaunimis mano rankos paniro po suknele ir staiga sustin­
go pasiekusios klubus. Kažkas buvo visai ne taip.
Pirštu užkabinęs timptelėjau gumelę ir ją paleidau.
- Po velnių, kas gi čia, panele Talbot ?- paklausiau pri­
gludęs prie merginos lūpų.
- Kelnaitės, - išlemeno ji giliai kvėpuodama ir leidosi
lūpomis keliauti mano kaklu žemyn ne tik bučiuodama,
bet ir švelniai čiulpdama odą.
 n c i& d e iv ttm z tf 'J m zt& n tirrte f 57

- Tiek suprantu. Ką jos veikia ant tavo kūno?

Nuo tada, kai Lene nutarė iškelti didžiausią sceną ir su­
naikinti beprotiškai brangius apatinius drabužius, kuriuos
buvau jai nupirkęs, kelnaites jai buvo griežtai uždrausta
mūvėti. Tiesa, taip ji pasielgė todėl, kad parduotuvei va­
dovavo buvusi mano meilužė, kuri sukėlė Lenės pavydą,
bet taisyklė „Jokių kelnaičių“ liko galioti.
- Polė atnešė kartu su suknele, - suėmusi delnais mano
sėdynę ji prisitraukė klubus arčiau savųjų.
- Bet mautis juk neprivalėjai, - atsakiau ir suėmiau
jos užpakaliuką - visiškai nuogą. Na, kelnaitės bent jau
su juostele.
Palinkau ir stipriai įsisiurbiau jai į kaklą. Nusikeikusi
• •v • •
mergina įsnete nugarą.
- Ne, bet tu mane palikai, ir net iš tikrųjų nesitikėda­
ma, kad gausi progą jas išvysti, mintyse jaučiausi bent kiek
atsilyginusi. Maža to, sutartį tu suplėšei, - netolygus jos
kvėpavimas priminė manąjį.
- Velniop tą sutartį - tu vis tiek mano, - atšoviau sti­
priai trindamasis į jos vidurėlį ir išpešiau iš lūpų mano
argumento tvirtumą pagrindžiančią dejonę. - Ir buvai
bloga mergaitė, Deleina.
Lene apsivijo kojomis mano klubus.
- Mmm, kaip man patinka tavo savininkiškumas ir pa­
stangos įbauginti...
58

Būtent tuo mane ir žavėjo mudviejų santykiai. Vos spė­

ję prisipažinti vienas kitam neblėstančią meilę, jau atsida­
vėme išdykėliškiems malonumams dėdės kabinete.
- Kačiuk, nieko netrokštu taip, kaip tave nubausti da­
bar pat, bet privalome tvardytis, kol pernelyg neįsijautė-
me, - patikinau ją ir atsitraukiau.
Atsidususi Lene padėjo galvą ant sofos porankio ir at­
leido mane apsivijusias kojas.
- Tu teisus, -^užsimerkusi ji giliai įkvėpė, stengdama­
si nurimti, tuomet nė neįspėjusi pašoko, prisispaudė prie
mano krūtinės ir atsisėdo tiesiai, norėdama pasitaisyti
drabužius. - Matai? Štai, ką tu su manimi darai, Nojau
Kraufordai. Ateini čia, kaip reikiant užkaitini man kraują,
nors ir žinai, kad negalėsime nieko imtis, o mano motina
kitame koridoriaus gale netrukus bus vežama operuoti.
Tuoj imsiu svarstyti, ar nevertėtų papasakoti tėčiui, kaip
pasinaudojai jo miela nekalta mergyte ir pavertei ją vaikš-
tančia nerimstančių paaugliškų hormonų reklama.
Staiga ji prikando liežuvį.
- Mėšlas! Mekas!
Nusikvatojau.
- Kas dėl jo?
- Kaip aš jam paaiškinsiu, kas tu toks ?
- Na, pavyzdžiui: „Tėtuk, štai mano pinigais aptekęs
karštuolis vaikinas milžinišku pimpalu ir padykusiu lie­
žuvėliu“, - erzindamas lyžtelėjau apatinę savo lūpą, bet
Deleina netruko manęs sustabdyti, sugriebė mano liežuvį
ir piktai prisimerkė.
- Nojau, kalbu rimtai.
Mėginant atsitraukti ir išlaisvinti liežuvį, teko krimste­
lėti Lenei pirštukus.
- Aš taip pat, ir, man regis, jau įrodžiau, kad tas tei­
ginys - ne pasakaitės, bet prisiminimus visada galiu at­
šviežinti, - piktdžiugiškai šyptelėjęs kilstelėjau antakius.
Susiruošęs kaip tik tuo ir užsiimti, delnu nuslydau prie
vidinės Deleinos šlaunies pusės.
- Nojau! - pliaukštelėjusi nustūmė mano ranką šalin
ir atsistojusi ėmė sukinėtis po kabinetą. - Tėvas mano, kad
aš įstojau mokytis ir tikrai ne Nojaus Kraufordo dukrelių
nekaltybės atėmimo fakultete. Kaipgi pasakysiu jam, kur
susipažinome?
Gūžtelėjęs pečiais, pasiūliau man logiškiausią pasiro­
džiusį sprendimą.
- Tiesiog išeisiu. Tuomet jam nereikės nieko apie
mane žinoti.
Deleina stačiai suakmenėjo ir pagrasė man pirštu.
- Niekur tu neisi! Prisiekiu, Nojau, negaliu nė pagal­
voti apie...
- Gerai, nurimk, - pertraukiau ją iškėlęs rankas it pa­
siduodamas.
60

Atsipūtusi Lene įsirėmė delnais į klubus ir ėmė kram­

tyti apatinę lūpą. Man dingtelėjo, kad jei nenustos taip
elgtis, iš kabineto nepasidulkinę it triušelių pora tikriau­
siai neištrūksime. Pakilęs nuo sofos perėjau kabinetą,
priverčiau pagaliau išlaisvinti iš dantų tą gardų kąsnelį ir
suėmiau jos veidą delnais.
- Ką nors sugalvosiu. Grįžk į mamos palatą ir kaip
nors įtikink Polę su Dez susitikti su manimi - taip, kad
nepastebėtų tavo teitas.
- Ko ketini griebtis?
- Dar nežinau, bet nė neabejoju, kad trys galvos suries
kokią įtikinamą istoriją.
- Gerai jau.
Trumpai, bet švelniai pakštelėjęs Lenei į lūpas palydė­
jau ją prie durų.
- Ei, - dar šūktelėjau jai išeinant. Mergina atsigręžė į
mane. - Myliu tave.
Jos veide sužibusios šypsenos būtų pakakę visai Čika­
gai nušviesti.
- Ir aš tave myliu.
 3

N o ju s

Pagaliau surezgėme planą. Prireikė keturių valandų, bet

galų gale pavyko. Žinoma, dalį to laiko iššvaistėme lauk­
dami mano pusseserės Leksės: Polė nusprendė, jog žūtbūt
reikia sustiprinti pajėgas.
- Esi pasibjaurėtinas gyvulys, ar žinai? - atsiduso Lek-
sė, išklausiusi ilgiausią paaiškinimą, kam mums jos prirei­
kė ligoninėje.
Šiaip jau niekam nebūčiau leidęs šitaip su manimi kal­
bėti ir išsisukti be pasekmių, bet dabar padėtis buvo ne
tokia. Net jei ir būtų buvusi - su mano pussesere kovo­
ti įstengtų ne kiekvienas. Aplinkinių akivaizdoje Aleksė
Meivis buvo verslo žinovė, besisukiojanti visuomenės
grietinėlės kompanijose ir lengvai pelnanti tiek vyrų, tiek
ir moterų pagarbą. Vis dėlto tie, kurie pažinojo merginą
taip artimai, kaip mes, žvelgdami į ją iki šiol matė me­
džiais besikarstančią padaužą, kuriai nieko nereiškė net
62

vilkint šviesiais išeiginiais drabužėliais patraukti skersai

upelio gaudyti rupūžių. Kas užeidavo ant liežuvio, tą ir
leptelėdavo, nė akimirką nesusimąsčiusi, jog tai gali kam
nors nepatikti.
- Taip, žinau, - linktelėjau. Tai buvo tiesa, tačiau šią
akimirką ne ji rodės svarbiausia. - Bet dabar viskas kitaip.
Aš myliu ją, o ji - mane. Dabar ji sėdi ten su tėvu, bet man
išeiti neleidžia, nes nenori šiame mėšle likti viena. Aš trauk­
tis irgi nenoriu. Taigi, ar padėsi mums?
- Aha, - pagaliau sutiko Leksė ir dėbtelėjo į mane taip
piktai, kaip mokėjo tik ji. - Bet tik dėl jos: ir kvailiui aišku,
kad pasinaudojai nepavydėtina jos situacija. Lene nenusi­
pelnė prasmegti skradžiai dėl to, prie ko ne ką mažiau na­
gus prikišai tu, šlykštus bendrininke.
Nesiginčijau: šiaip ar taip, ji neklydo.
Galų gale genialųjį planą ir surezgė būtent Leksė. Pats
planuojant buvau ne itin naudingas: niekaip negalėjau iš­
mesti iš minčių kelnaites mūvinčios Deleinos. Gryniausias
mano taisyklių pamynimas, neskoningas bandymas, už
kurį ji žūtbūt turės būti nubausta - ir greit. Laukiau nesu­
laukiau tos akimirkos.
- Gerai, komanda, eime parsinešti aukso, - mostelėjo
Dez. Vis dėlto vos mums iškiūtinus į koridorių ji stojo man
skersai kelio, gręžte gręždama žudikišku žvilgsniu. - O mu­
dviem dar reikėtų persimesti vienu kitu žodeliu, nemanai?
 Visai gali būti, kad mano mintyse šmėstelėjo baimė:
Dez atrodė it per savo gyvenimą iki sąmonės netekimo
išdulkinusi ne vieną kalėjimo prižiūrėtoją ir nukandusi
jiems galvą nelyginant vabzdžio maldininko patelė. Nega­
na to, iš paskos jai vilkosi Leksė.
- Ar būtinai dabar? Nenoriu daugiau nė akimirkos
praleisti be Lenės.
- Ooo, tave nors prie žaizdos dėk, - patraukė mane
per dantį Dez saldžiu balseliu: nebuvau toks kvailas, kad
nepajusčiau jame sarkazmo. Mergiotė susiraukė. - Taip,
būtinai. Tu ją įskaudinai. Man nerūpi, kas tu toks ar kokia
išpampusi tavo piniginė - taip lengvai išsisukti neturė­
tum. Deja, Lene tave myli, tad aš bejėgė, - ji žengtelėjo
artyn ir kone įrėmė nosį į manąją. - Bet dar nors sykelį ją
pravirkdyk, ir tavo kiaušai čirškės atvira liepsna.
Išgirdęs žiebtuvėlio trakštelėjimą, tuojau nudelbiau
akis: pasirodo, Dez kažkaip pavyko nepastebimai iškraus­
tyti mano kišenes ir paryškinti savo grasinimus naudojan­
tis mano paties žiebtuvėliu. Nusikvatojusi ji užvožė dang­
telį ir šleptelėjo žiebtuvėlį man ant krūtinės.
- O, kad būtum matęs savo veidą! - nusigręžusi Dez
sumušė delnais su Lekse, išdavike mano pussesere. Aki­
vaizdu - kraujo ryšys niekuo neypatingas. Vis dėlto džiau­
giausi, kad Lenės gyvenime yra žmogus, pasirengęs ginti ją
nagais ir dantimis.
64

Kai pagaliau išsiruošę iš Danielio kabineto žingsnia­

vome į Fei palatą, Dez prisliūkino arčiau Leksės ir įsikibo
šiai į parankę.
- Tai... vadinasi, tu - sporto agentė? Tikriausiai pažįsti
būrį įtakingų žmonių. Ar galėtum kaip nors išpešti man
galimybę įsigauti į Floridos „Gators“ persirengimo kam­
barį? Visą gyvenimą apie tai svajojau. Na, gerai, gal ir ne
visą gyvenimą, bet visgi? Persirengimo kambarys, stam­
būs vyriški kūnai, nuoga oda... Kaip tik man.
Leksė sukikeno.
- Tu rimtai klausi? Visi tie studenčiokai manosi jau
netrukus tapsiantys žvaigždėmis, tad nevengia palaidy-
ti liežuvėlių viliodamiesi mane į persirengimo kambarį.
Maža to, drovėtis jie nemoka, o rankšluostėlius naudoja
juokingai mažus. Žodžiu, taip, galėtume kada patraukti
ten. Kad ir savaitgaliui.
Delnais prisidengusi burną, Dez net išsižiojo iš nuos­
tabos.
- Eik tu, kur sušikti karaliai pėsti vaikšto!
- Neisiu, - nusijuokė Leksė. - Bredas nelabai mėgsta,
kai ten vaikštau be jo. Ne todėl, kad manimi nepasitikė­
tų - tiesiog žino, kad tai, kas priklauso jam, bus įžūliai
varstoma žvilgsniais, o savo žaislais manasis gobšuolis
dalytis nelinkęs. Bet koks skirtumas - jis negali man aiš­
kinti, kaip elgtis. Zinai ką? Atrodai visai nieko, tad imsiu
 'S 'r lttM o r ia d - n M M z e M v ė tv a tf 65

ir suorganizuosiu tai. Paskambinsiu tau, kai viską žinosiu

tiksliai. Pašėlsime iš mano kišenės.
- Alekse Meivis, prisiekiu visa savo kekšiška širdimi:
noriu prigimdyti tau vaikų, - rimtutėliu veidu išbėrė
Dez. - Aišku, dziundzės dėl to nesiplėšysiu, bet esu be­
veik tikra, kad pakankamai sumokėjus koks gydytojas
suveiktų galimybę išstumti vaikį per užpakalį. Galėtume
jį ar ją, nesvarbu, pavadinti... Siknazija, Mantryda ar Skir­
mantu, - pridūrė ji, kiekvieną vardą pristatydama didingu
rankų mostu, it jie aukso raidėmis spindėtų ant Brodvė­
jaus scenos.
- Arba, aišku, galėtum susitarti dėl Cezario pjūvio, -
įsikišo Polė. Visos trys prapliupo taip kvatotis, kad į
kompaniją akimirksniu smigo visų slaugytojų ir sanitarų
žvilgsniai.
- Sšš, - nutildžiau jas: artinomės prie Fei palatos. -
Gerai, Lekse, trauk vidun ir imkis vaidmens, - paraginau
delną priglaudęs prie jos nugaros apačios ir stumtelėjęs
durų link.
- Minutėlę, šikniau! - ačiū Dievui, bent šitai ji įstengė
sukuždėti. Atsigręžusi į mane, pusseserė kaukštelėjo man
per kaktą. Jos laimė, kad yra mano giminaitė. - Tokiems
už širdies griebiantiems jautrumėliams reikia kruopštumo
ir pasirengimo. Negali tiesiog įlėkti į palatą nė nepasiren­
gęs vaidmeniui. Pole? Dez?
66

Atsidusęs nuleidau rankas ir likau stebėti, kaip popie­

rine stiklinaite nešina Polė nukūrė prie vandens čiaupo.
Leksė atsigręžė j Dez, o ši tuoj įniko glamžyti delnais jos
drabužius, kol pati Leksė gnaibėsi ir delnais talžėsi skruos­
tus. Grįžusi Polė jau buvo beužsimojanti šliūkštelėti ant
Leksės stiklinaitės turinį, bet ši laiku bičiulę sustabdė:
-Jėzau, Pole! Turiu priminti skubėjusią pas draugę, o
ne nugalėjusią šlapių marškinėlių konkurse paplūdimyje!
i
- Tiesa. Atleisk, - numykė susidrovėjusi Polė.
- Gerai. Dabar... - Leksė susišiaušę plaukus, išsitiesė ir
kilstelėjo smakrą. - Apšlakstyk mane, mažut. Kad atrody­
čiau kaip reikiant paprakaitavusi.
Į šią repliką būčiau galėjęs atsakyti bent milijonu ne­
švankių pastabėlių, bet trumpalaikis smagumas įkąsti
pusseserei galų gale vis vien būtų neatsipirkęs. Leksė buvo
nenuginčijama ilgus metus trukusio žodžių karo nuga­
lėtoja, ekspertė, niekada kišenėje neieškanti mudviejų
pasirinkto ginklo - žodžio. Taip erzindavome kits kitą
nuo mažumės, tad nė neabejojau, jog netrukus sulauk­
čiau pelnyto keršto. Tam dabar laiko nebuvo. Negana to,
nė nedvejojau, kad už bičiulės įžeidimą Lene tuojau pri­
raizgytų mane prie automobilio buferio, kiek įmanoma
stipriau paspaustų greičio pedalą ir vilktų mano sėdynę
gatvės asfaltu tol, kol per nubrozdinimus kiaušinių nebe-
būtų nė matyti. Mintis, kad bent vienus gyvenimo metus
tektų praleisti pincetu krapštant iš kapšelio žvyrą, manęs
nežavėjo, tad laikiau liežuvį už dantų.
Įmerkusi pirštų galiukus į stiklinę Polė aptaškė vande­
niu Leksės veidą, kaklą ir krūtinę. Taškė tol, kol ji išties
priminė ilgokai bėgusią ir kaip reikiant susinervinusią.
Galų gale Leksė ėmė tankiai kvėpuoti - tol, kol įtikinamai
atrodė pridususi. Patraukusi prie palatos durų ji atlapojo
jas taip stipriai, kaip ir reikalavo mūsų suregzta pasakaitė.

Lene

Kiekviena laukimo minutė buvo gryniausia kančia - ta­

rytum po girto vienos nakties nuotykio su bedarbiu ne­
tikėliu tuščiomis kišenėmis, visiškai nemokančiu valdyti
savo kūno, būtum apšlapinusi baltą juostelę ir nekantrau­
dama spitrytumeisi į ją, ar išryškės viena juostelė, ar visgi
dvi. Gerai, gal apie tokius dalykus ir ne ką teišmaniau, bet
vaizduotę turėjau lakią, o ir kabelinę televiziją kartkartė­
mis pažiopsodavau. Mama buvo operuojama, tėtis kan­
triai sėdėjo greta manęs, skaitinėdamas miesto laikraštį, o
Nojus kažin kur ligoninės pastate suko Dievai žino kokį
planą, kaip paaiškinti savo pasirodymą tame pačiame Va­
karų pusrutulio kampelyje, kuriame sukiojausi aš. Mano
68

nagai nebeįstengė ištverti siaubingos dantų keliamos kan­

čios, o aš pati taip nenustygau vietoje, kad nė neabejojau:
jei kas tarp mano užpakalio žandukų būtų įspraudęs gu­
mulą anglių, besimuistydama lengvai būčiau nušlifavusi jį
iki beisbolo kamuoliuko dydžio brilianto.
Vos prieš kelias minutes į palatą buvo įlėkusi lėlę Barbę
primenanti seselė Sandra: ji pranešė, jog mamos opera­
cijos metu sunkumų nekilo ir dabar ji jau pervežta į kitą
palatą susigrąžinti jėgij. Netrukus papasakoti šį tą daugiau
turėjo ateiti ir Danielis. Naujienos buvo puikios, bet mano
mintys sukosi apie kitą dramą. Tėtis dabar gal ir buvo kiek
išmuštas iš vėžių, bet suuosti skiedalus jam visuomet pa­
vykdavo taip greit, kad nė neabejojau, jog prasmukti su­
dėtus kokią pasakaitę mums tikrai nepavyks. Vyliausi,
kad Nojui išties pasiseks suregzti planą, prie kurio nebūtų
galima niekaip prikibti - tokį pat nepriekaištingą, kaip jo
veidelis, o tėčiui po ranka nepasipainios ginklas.
Staiga durys plačiai atsilapojo - pašokau nuo krėslo
taip aukštai, kad pasvirusi į šalį trinktelėjau galva į sieną.
Ir skaudžiai.
-Jėzau, Lene! Atvykom taip greit, kaip tik galėjom, -
išbėrė Leksė, skuoste įskuodusi į palatą, ir stipriai mane
apglėbė. - Ar viskas gerai ? Ar mamos būklė stabili ? Kas
nutiko?
- Lekse? Ką čia veiki? - paklausiau sutrikusi.
 ąS/r lt6 w 0 * i< z d ' < 7 w a l0 4 t4 4 * ru 6 69

- Gelbsčiu tavo uodegą, - sukuždėjo ši man į ausį.

Tik tuomet dirstelėjusi jai per petį išvydau su visu po­
diumu žingsniuojančiam modeliui būdingu žavesiu ir ele­
gancija įeinantį Nojų. Ne, išbraukim šią frazę. Jis veikiau
priminė roko žvaigždę, sekso dievaitį, raketa skriejantį tie­
siai į Orgazmo planetą. Dešinioji jo ranka buvo įsprausta
į priekinę džinsų kišenę, o kairiosios pirštai nerūpestin­
gai glostė neįtikėtinai tvirtą vyrišką žandikaulį. Nykščio
pagalvėle vaikinas perbraukė apatinę lūpą - talentingasis
liežuvėlis akimirką švystelėjo pamoti man pasisveikinda­
mas.
Dziundzė ėmė šokinėti it maža mergaitė plodama ran­
kutėmis, o Nojui atsainiai pasitaisius džinsus priglaudusi
delniuką prie kaktos palaimingai atsiduso. Ką jau pada­
rysi - taip mano kūną veikė šis vyras. Be to, mama jautėsi
gerai, tad taip reaguodama į Nojų nesijutau nė kiek nepa­
doriai, labai jums ačiū.
- Dieve šventas, ar čia tavo tėtis ?- staigiai mane palei­
dusi riktelėjo Leksė ir koketiškai puolė prie jo. Taip, koke­
tiškai - akimirką sudvejojau, ar tik ketveriukės sukurptas
genialusis planas nebus susijęs su neištikimybe, nes mer­
giotė negailėjo kozirių - klapsėdama blakstienomis, įžū-
lokai siūbavo krūtine. Buvau kone tikra: tuojau atsivers
užuolaidos, iš už kurių pasirodys striptizo stulpas, pakyla
ir didžėjaus pultas. Nė nežinojau, ar priremti ją prie grin­
70

dų ir kumščiu išmalti snukutį, ar čiupti piniginę ir pasi­

rengti tuojau ištraukti visus banknotus, kiek tik įstengsiu
rasti.
- Be galo malonu susipažinti, pone Talbotai, - sumur­
kė Leksė, tiesdama mano tėvui ranką. - Aš Aleksė Meivis,
gyvenu su Lene.
Gyvena? Taip, ši mintis mane kiek nustebino, bet suvo­
kiau veikiausiai privalanti kol kas prikąsti liežuvį ir stebėti,
kaip vystysis istorija. Užteko dirstelėti į kvapą sulaikiusias
Polę ir Dez, kad suvokčiau - sprendimas teisingas.
Meką Leksė tiesiog pribloškė: akimirką net kilo noras
vožtelėti jam už šitokį seilėjimąsi, kol jo žmona, mano mo­
tina, kitame koridoriaus gale stengėsi atsigauti po operaci­
jos. Žinoma, nemaniau, kad jis išties galėtų mamą išduoti.
Atvirai pasakius, tai net nebuvo jo kaltė: spėjau, kad Lek­
sė šitaip veikė visus kraujo ryšiu su ja nesusietus vyrus, tad
kitaip reaguoti jis ir negalėjo. Be to, turėjau pripažinti - iš
liūliuojančių krūtų hipnozės jis pabudo palyginti greit.
- Sporto agentė Aleksė Meivis ?Jūsų vyras - „NFL“
žaidėjas Bredas Meivisas, tiesa? - išpūtęs akis paklausė tė­
tis. Aha, viskas aišku, iš kur tas seilėjimasis. Vienintelis ki­
tas šitaip reaguoti vyrą paskatinantis dalykas yra sportas,
o mano tėvas fanatiškai sekė kiekvienas rungtynes.
- Tasai pats, - linktelėjo Leksė, šypsodamasi it raudo­
nojo kilimo žvaigždė.
 71

O, vaidinti jai sekėsi nepriekaištingai.

Mekas atrodė ne ką mažiau sutrikęs nei aš pati. Man
savo sumišimą visgi sekėsi paslėpti - žinoma, pirmiausia
dėl to, kad mano dėmesį blaškė Nojaus kvėpavimas. Et,
netgi ne kvėpavimas - užteko vien jo buvimo. Pridėkite
dar ir tai, kad buvo jis ne kur kitur, o čia, ir mylėjo mane,
taigi apie mano minčių rišlumą galima pamiršti.
- Argi Lene jums neminėjo? - paklausė Leksė, tuo­
met, dėbtelėjusi į mane, vėl žvilgsniu grįžo prie tėvo. Man
kvailai gūžtelėjus pečiais, ji atsiduso ir apsimestinai piktai
užvertė akis. - Kai Lene atvyko į universitetą, paaiškėjo,
kad bendrabučio kambarių skyrimo dokumentuose įsivėlė
kažkokia klaida - pasirodo, vietų būta viena mažiau, nei
manė darbuotojai. Na, o kadangi į žinias apie gautą sti­
pendiją ji atsakė taip vėlai, universitetui neliko nieko kita,
kaip tik palikti ją pasirūpinti pačiai savimi. Aš pati - Niu­
jorko universiteto absolventė, su vyru kaip tik buvome at­
kakę ten papietauti su dekanu, bet jau rengdamiesi eiti nu­
girdome kalbas ir pasiryžome padėti. Lenės laimei, mūsų
name netoli universiteto kaip tik buvo laisvas kambarys, -
paaiškino Leksė: privalau pripažinti - gana įtikinamai.
- O kodėl nepaskambinai mums? - sunerimo Mekas,
palenkęs galvą ir įsmeigęs į mane tokį pat žvilgsnį, kokio
sulaukdavau įsivėlusi į kokią nors nepageidaujamą painia­
vą paauglystėje.
72

- Aš, na... - maldaudama pagalbos, žvilgtelėjau į

Leksę.
- Ji jau rengėsi rinktis daiktus ir mauti namo, bet aš
labai tikiu gero išsilavinimo galia. Negalėjau leisti jai pa­
sprukti dėl kažkokios kvailos techninės klaidos, - mano
galva, Leksė vaidindama kiek perspaude, bet jeigu planas
suveiks, tikrai nesibodėsiu atsistoti jai paploti ir rekomen­
duoti jos „Emmy“ apdovanojimų nominacijai. - Be to,
Bredas dažnai būna išvykęs į rungtynes, o man vienai gana
nuobodu. Į įvairius renginius ir vakarėlius, kuriuose dėl
darbo negalėdavo dalyvauti Bredas, vesdavausi Lenę - ten
ji ir susipažino su mano mieluoju pusbroliu Nojumi.
- Nojumi? - įsispitrijo į mane Mekas. - Kas per No­
jus?
- Tai aš, sere, - ištiesęs ranką pirmyn žengtelėjo šis. -
Nojus Kraufordas. Malonu pagaliau su jumis susipažinti.
Lene labai daug pasakojo apie jus ir jūsų žmoną.
- Išties, ar ne ?- sumurmėjo Mekas, iš padilbų spokso­
damas į mane. - Na, norėčiau pasakyti tą patį apie jus.
Prisiekiu, kone girdėjau visu pajėgumu spiegiant jo
skiedalų radarą.
- Taip, na, atleisk dėl to, tėti, - pakilusi nuo kėdės
priėjau prie Nojaus, kad kaip reikiant juodu supažindin­
čiau ir bent kiek numaldyčiau kilusį pavojų. Apglėbęs per
juosmenį Nojus prisitraukė mane artyn ir taip parodė, jog
veikiame drauge - deja, iš tikrųjų tai tik siaubingai blaškė
mano dėmesį: galėjau ne tik justi jį savo kūnu, bet ir už­
uosti.
- Tėti, noriu supažindinti tave su savo... Na, vaikinu
Nojumi Kraufordu, - išlemenau gerai nė nežinodama,
kaip turėčiau jį vadinti - gal todėl frazė veikiau priminė
klausimą nei teiginį.
Mekas nudelbė žvilgsniu mane, tuomet - Nojų, No­
jaus ranką, apsivijusią mano juosmenį ir kuo aiškiausiai
nurodančią mudviejų artumą, ir pagaliau - ištiestą kitą jo
delną. Galų gale jis ištiesė savąjį ir pasisveikino.
- Tas Nojus Kraufordas, taip?
- Vienas „Raudonojo lotoso“ savininkų, - patvirtino
Nojus prieš atitraukdamas delną ir paslėpdamas jį kišenė­
je. - Labai apgailestauju dėl jūsų žmonos ligos. Ar galiu
pasiteirauti, kaip ji jaučiasi ?
- Tiesą sakant, nepriekaištingai, - pasigirdo balsas
mums už nugarų.
Atsigręžę išvydome į palatą žengiantį Danielį, rankose
spaudžiantį, netrukus sumečiau, mamos ligos istoriją. Iš­
vydęs greta mano tėvo stypsančią Leksę, jis sustingo.
- Matau, jau susipažinote su mano dukra ir sūnėnu, -
šyptelėjo jis. - Pasaulis mažas, tiesa?
74

- Taip, regis, taip, - sumurmėjo tėvas: iš jo intonacijos

tuojau supratau - mūsų pasakaitę jis permatė kiaurai. -
Tai kaipgi mano žmona?
- Persodinimas praėjo be priekaištų - nekilo nė men­
kiausių problemų, - atsakė Danielis profesionaliai. - Da­
bar teliko laukti ir stebėti: reikia viltis, kad organizmas
naujos širdies neatmes.
- Ar galime ją aplankyti ? - paklausiau.
- Kol kas norint, kad deramai atgautų jėgas, būtina
leisti jai ilsėtis. Joks jaudulys, - jis nužvelgė visus, susi­
rinkusius palatoje, ir sustojo žvilgsniu prie manęs ir No­
jaus, - jai į gera neišeitų. Tad gal kol kas leisime pasimaty­
ti tik jums, pone Talbotai ?Po kelių minučių Sandra nuves
jus j palatą.
- Bet Lene - jos dukra, - paprieštaravo tėtis.
- Noriu ją pamatyti, - pareikalavau aš.
- Ir pamatysi, - linktelėjo Danielis. - Tik prašau kan­
trybės. Kol kas - po vieną.
- Eik pirma, Lene, - paragino Mekas, nors kiekvieno­
je jo veido raukšlelėje švytėte švytėjo troškimas būti greta
mylimosios. Nusišypsojau jam.
- Viskas gerai, tėti. Eik. Aš aplankysiu ją vėliau.
- Gal kol kas nusivešiu tave užkąsti ?- Nojus pakštelė­
jo man į smilkinį ir raminamai paglostė nugarą. - Bijojau,
kad iš jaudulio pamirši pavalgyti - rodos, neklydau.
 Jo veidą vėl nušvietė ta seksuali šypsenėlė, kuriai at­
sispirti neturėjau nė menkiausio šanso. Stengdamasi ap­
malšti ir susivaldyti nešokusi ant jo čia ir dabar - tėtis
tokios pornografinės scenelės tikrai nebūtų įvertinęs -
sukandau apatinę lūpą.
- Mes eisime drauge, - pasisiūlė Polė, įsikibusi Dez į
parankę. Matydama, kaip nepriekaištingai į vieną susilieja
du mano pasauliai, pajutau širdį perliejančią šilumą.
Dabar jau pati jaučiausi kvailokai prisiminusi, jog dar
neseniai mudviejų su Nojumi gyvenimus laikiau pernelyg
skirtingais galų gale virsti vienu bendru. Šiaip ar taip, argi
nustūmus šalin pinigus, prabangius namus, automobilius
ir drabužius, visi nesame tik žmonės? Už pinigus meilės
išties neįsigysi, ir nors tiesa, kad kai kuriuos įspūdingos
sumos pakeičia, tai nereiškia, kad visi turtuoliai - nosis
užrietę snobai. Tiesą sakant, snobiškai veikiau jau elgiau­
si aš pati - juk laikiau Nojų ir jo mylimus žmones per
prastais mano pasauliui. Jie ne tik nebuvo per prasti, bet
ir spėjo tapti neatsiejama jo dalimi. Savo gyvenimo prieš
sutinkant Nojų šiandien jau neprisiminiau, o ateities be jo
nė įsivaizduoti nenorėjau.
- Taip, manau, ši mintis man patinka. Eisime visi drau­
ge, - sutikau. Atsitraukusi nuo Nojaus, suėmiau jo ranką
delnu ir atsisukau į tėvą. - Pasakyk mamai, kad ją myliu ir
kad kai tik man bus leista - iškart ją aplankysiu. Gerai ?
76

- Žinoma, mieloji, - linktelėjo jis.

Gudriai nusišypsojęs mudviem su Nojumi Danielis
išskubėjo iš palatos. Leksė, Dez ir Polė patraukė jam pa­
vymui, kai mes su Nojumi žengėme durų link, tėtis mus
sustabdė.
- Lene, ar galime persimesti vienu kitu žodžiu? - pa­
klausė jis ir pakėlė žvilgsnį į Nojų. - Tik dviese ?
Apgailestaudama kiek nervingai šyptelėjau Nojui. Kad
ir kaip nemalonu bus matyti jį, žingsniuojantį tolyn, ne­
galėjau nesutikti su tėčio noru šnektelėti akis į akį. Be to,
Nojus čia bus tiek ilgai, kiek tik man jo reikės - pats taip
sakė. Vyliausi, kad tikindamas suvokia, kaip ilgai trunka
gyvenimas.
It perskaitęs mintis Nojus suėmė delnu mano skruostą
ir švelniai pakštelėjo į kaktą.
- Lauksiu tavęs prie lifto, - patikino prieš nusekdamas
bičiules.
Giliai įkvėpiau, kad bent kiek nuraminčiau nervus, ir,
apsiginklavusi plačia dirbtine šypsena, atsigręžiau į tėtį.
- Kas nutiko?
- Kodėl taip ilgai neatvykai aplankyti mamos?
- Ką turi omenyje? Atvykau vos tik naujienas man
pranešė Dez.
Mekas kilstelėjo laikraštį, kurį skaitinėjo anksčiau, ir
ištiesė jį man. Pirmajame „Čikagos naujienų“ puslapyje,
pramogų skiltyje, puikavosi mudviejų su Nojumi nuo­
trauka ant raudonojo kilimo „Raudonojo lotoso“ puoto­
je. Antraštė klausė: „Geidžiamiausias Čikagos viengun­
gis -jau po padu?“
- Tėti, aš galiu paaiškinti... - prabilau, bet Mekas iškė­
lė rankas ir mane pertraukė.
- Nereikia, Lene. Žinau tik tiek, kad buvai atvykusi
į Čikagą. Net dar neskaitęs straipsnio dvejojau, kaip, po
velnių, įstengei šitaip greit čia atkakti iš paties Niujor­
ko. Buvau pernelyg užsiėmęs rūpinimusi tavo motina ir
nė nepastebėjau, kokia įtartina visa ši istorija: paskutinę
akimirką staiga gavai didžiausią stipendiją ir akimirksniu
išskuodei į Niujorką, tuomet į šeimos banko sąskaitą it
iš dangaus nukrito pora milijonų dolerių, o tavo moti­
nos gydymą iš eilinio gydytojo nei iš šio, nei iš to perėmė
prestižinis kardiologas, kuris - koks sutapimas - dar yra
ir tavo nei kambariokės, nei ne visai, tėvas, o šios pusbro­
lis dargi, matai, - jis mostelėjo laikraščio link, - „geidžia­
miausias Čikagos viengungis“. To jaunuolio kišenės plyšta
nuo pinigų, jis nė pats nežino, ką su tiek daryti, o mano
dukra, mergytė, kuri pernelyg drovėjosi net savo pačios
išleistuvių šventėje pasirodyti, su juo susitikinėja, ir jų
nuotraukos mirgėte mirga laikraščiuose?
Mekas atsiduso ir papurtė galvą.
78

- Vientisa makalynė be jokio loginio ryšio, bet žinai,

dabar man jau tas pats. Į mūsų rankas pateko stebuklas, ir
nors įtariu, kad visi šie sutapimai, - pirštais jis sarkastiš­
kai parodė ore kabutes, - glaudžiai su tuo susiję, stebuklo
gliaudyti kaip riešuto nemėginsiu, nes tik dėl jo gausiu
galimybę kurį laiką dar pasidžiaugti žmona. Tik neversk
manęs pradėti šio sprendimo gailėtis.
Mano veidą nušvietė tokia plati šypsena, kad net
įsiskaudėjo skruostai.
- Neversiu, tėtuk.
Tėtuku nevadinau jo nuo tada, kaip man sukako septy-
neri. Pricimpinusi artyn iš visų jėgų jį apkabinau: tėtis to
nusipelnė, be to, apkabinimo reikėjo mums abiem.
- Ačiū.
- Aha, aha... Eik lauk ir pagaliau įsimesk ką nors į
skrandį. Sulūši vos stipresniam vėjui papūtus, - rankos
mostu pavijo mane šalin Mekas. - O kai su visu šituo bus
baigta ir tavo mama galės grįžti namo, lauksiu judviejų at­
vykstant vakarieniauti ir deramai susipažindinti.
Vertimas: jis norėjo supažindinti Nojų su savo „Smith
& Wesson“ revolveriu.
Nors jis ir paleido mane nuo kabliuko, dėbtelėjau į
jį maldaujamu žvilgsniu prašydama netraukti ginklo ir
nedaryti man gėdos. Nojus man buvo svarbus, ir dabar
mažiausiai troškau, kad Mekas imtųsi sargiojo tėvelio vai­
dmens. Buvau dvidešimt ketverių - nebe vaikas ir visiškai
pajėgi pasirūpinti savimi pati. Jei Mekas būtų žinojęs, ko
griebiausi, norėdama padėti šeimai, veikiausiai būtų dėl
to ginčijęsis, bet man tai atrodė tvirtybės, o ne silpnumo
ženklas. Be to, puikiai žinojau: vos tėvai pažins Nojų, jis
juos pakerės ne ką menkiau nei mane pačią.
- Sutarta, - patikinau Meką. - Netrukus grįšiu pasi­
domėti, kaip mama.
Vos iškiūtinusi iš palatos kaip reikiant atsidusau - it
akmuo būtų nuo širdies nusiritęs - ir patraukiau liftų
link. Vos spėjus žengti vos kelis žingsnius, iš už pravirų
durų išnirusios rankos čiupo mane ir įsitraukė vidun. Jo­
kių prieštaravimų, klyksmų ar mėginimų apsiginti nuo
užpuoliko nesigriebiau: atpažinau jo kvapą dar nespėjusi
nė išvysti.
- Nojau, ką darai? - nusijuokiau jam atrėmus mano
nugarą prie sienos ir prispaudus prie jos visu kūnu. Nojus
apipylė bučiniais mano kaklą.
-Juk sakiau, kad esu išalkęs.
- Ne, nesakei. Sakei, kad išalkusi aš, - pataisiau kiken­
dama.
Gūžtelėjęs pečiais jis viena ranka suėmė mano riešus ir
prispaudė juos prie sienos man virš galvos.
- Ne kažin koks skirtumas.
Jo prisilietimai privertė mano kūną atsipalaiduoti.
80

- Jūs nepasotinamas, pone Kraufordai.

- O, pagaliau imate tai suprasti, panele Talbot, - su­
murmėjo Nojus, laisvąja ranka suėmė dešinę krūtį ir ėmė
švelniai ją masažuoti.
- Tuomet ką čia veikiame ?
- Man regis, tau reikėtų šiek tiek... Kaip tai vadinai?
Nuleisti garą? - jo delnas nuslydo mano šonu, palindo
po suknele ir nėrė tiesiai po priekine kelnaičių dalimi.
Suaimanavau vos jo pirštams prilietus jautrią odą ir ėmus
sumaniai žaisti mano klitoriu. Dziundzė net suvirpėjo iš
malonumo.
- O, taip. Tau to trūko, argi ne? - liežuviuku apsivijęs
mano ausies spenelį, Nojus švelniai įsiurbė jį tarp lūpų.
Vaitodama nuo kiekvieno jo prisilietimo, Dziundzė
atsakė kinkuodama galva.
Mėginau nuleisti rankas, kad galėčiau pirštais panirti į
tankius jo plaukus, bet Nojus tvirtai mane laikė.
- O ne, Lene. Jokių prisilietimų. Tik pojūčiai.
Paskutinį žodį jis pabrėžė įsprūsdamas į mane ilgu
tvirtu pirštu, erzinamai lėtai paniro juo į mane ir taip pat
pamažu išnėrė... Prie klitorio prispaustas stiprus jo delnas
švelniais judesiais masažavo, kol ėmiau būgštauti, kad ke­
liai tuojau nebeįstengs manęs nulaikyti ir aš susmuksiu
ant žemės. Tiesa, tokios grėsmės nebuvo - Nojus puikiau­
siai įstengė mane laikyti.
 Netrukus pajutau savyje ir antrą pirštą - man klubais
trinantis į jo ranką, Nojus pirštų galiukais tvirtai braukė
mano sieneles. Ilgi pirštai judėjo pirmyn ir atgal, pirmiau­
sia iš proto vedančiai lėtai, tuomet - įnirtingai ir greitai,
tada vėl sulėtėjo... Vienusyk buvo ir gana, ir per daug:
mano kūnu ritosi pojūčių bangos, dar kiek, dar vienas tin­
kamas judesėlis, ir būčiau sprogte sprogusi...
- Dar ne, - sukuždėjo Nojus, prigludęs man prie lūpų,
ir pasiglemžė jas tvirtu bučiniu. Ištraukęs pirštus vaikinas
paliko mane stovėti, apimtą geismo. Kai priešgyniaudama
suvaitojau, jis atplėšė lūpas nuo manųjų ir nužvelgė mane.
Jo veidą nušvietė piktdžiugiška šypsena - ta pati, kuri
mano moteriškąsias vieteles visuomet priversdavo giedoti
„Aleliujac.
- Kantrybės, kačiuk. Juk žinai, kad visuomet tavimi
pasirūpinu.
Kas teisybė, tai ne melas.
Atsitraukęs nuo mano kūno jis nuleido mano rankas
taip, kad delnais remčiausi į sieną sau prie šonų. Varstyda­
mas mane žvilgsniu Nojus susimąstęs sumurkė ir krimste­
lėjo savo apatinę lūpą.
- Dabar paleisiu tavo rankas, Deleina, bet noriu, kad
jų nejudintum. Jei bent krustelėsi, finalo nepasieksi. Su­
pranti?
82

- Nekenčiu tavęs už tai, - išlemenau puikiai žinoda­

ma, kad darysiu viską, ko tik jis paprašys. Žinojo ir jis.
Nojus nusišypsojo.
- Visai ne. Jau prisipažinai, kad mane myli, o žodis -
ne žvirblis, - pakštelėjęs į nosies galiuką jis lėtai atitraukė
rankas.

N o ju s
i

Suklupęs ant kelių delnais nuslydau po Lenės suknele ir

kilstelėjau šią aukščiau klubų. Neįstengdamas suvaldyti
užvaldžiusio troškimo pažaisti su jos vidurėliu ir trokšda­
mas paragauti saldutėlio, pro juodą kelnaičių šilką persi­
sunkusio merginos jaudulio, liežuviu perbraukiau audinį.
- Mmm, puiki užkandėlė... O šias, manau, pasilaiky­
siu, - nuplėšiau kelnaites nuo jos kūno. Dėvėti šias pra­
keiktąsias buvo uždrausta: negalėjau pakęsti jokių kliūčių
tarp manęs ir to, ko taip geidžiau. Apstulbusi Lene aikte­
lėjo. Šypsodamasis pakėliau žvilgsnį į ją.
- Negali žinoti, kada vėl išalksiu, - gūžtelėjau pe­
čiais. - Ir nemanykite, kad pamiršau jūsų įžūlų nusižen­
gimą „Jokių kelnaičių“ taisyklei, panele Talbot. Už tai dar
gausite atsakyti. Kiek vėliau.
Paslėpiau jos kelnaites priekinėje džinsų kišenėje. Vos
įspraudęs jas pakankamai giliai, suėmiau delnais vidines
jos kelių puses ir išskėčiau kremines jos šlaunis, rengda­
masis puolimui. Nė neketinau pamažu sėlinti, lėtai ir jaus­
mingai merginos jaudinti: vos gavęs progą puoliau veidu
tiesiai jai tarp kojų. Lene išrietė nugarą, jai ėmė linkti ke­
liai, bet delnais tvirtai įsikibęs jai į klubus aš tvirtai laikiau
ją kur buvus. Nei nuo manęs, nei nuo mano burnos išsi­
sukti ji neturėjo nė menkiausios galimybės - bent jau tol,
kol pats nenorėsiu jos paleisti.
Vienusyk apimtas ir godulio, ir troškimo patenkinti ją,
akimirką atsitraukiau ir akies krašteliu pastebėjau virpant
Lenės pirštus.
- Nagi, nejudink rankų, kačiuk. Labai nenorėčiau su­
stoti nespėjęs tavęs patenkinti, bet savo žodžio visuomet
laikausi - laikysiuos ir šįsyk, tad geriau nė nemėgink, -
įspėjau ją, lūpomis prigludęs prie jautriausiojo taškelio.
- Prašau, Nojau... Meldžiu, man reikia...
Po velnių, dievinau jos maldavimus suteikti tai, ką ga­
lėjau tik aš. Kotas stirksojo kietas it uola, o mano mintyse
sukosi tik viena - troškimas įmerkti jį ten, kur drėgna.
Tiesą sakant, nebuvo jokios priežasties, dėl kurios ne­
būtume galėję malonumais mėgautis drauge ir nušauti du
zuikius vienu šūviu - tik šįsyk ginklą atstojo mano kotas,
įsikibti į Lenę burna, tiesa, reikėjo pirmiausia, tad gnyb­
telėjęs lūpomis klitorį priverčiau iš jos krūtinės išsprūsti
dejonę ir ši, man stipriai ir godžiai čiulpiant jos jautrų­
84

jį mazgelį, peraugo į kone gyvulišką urzgimą. Dar vienu

ilgu liežuvio judesiu perbraukęs gardžią putytę pakilau ir,
atsistojęs priešais Lenę, įsirėmiau delnais į sieną abipus jos
veido. Prisispaudžiau prie jos visu kūnu - taip tvirtai, kad
aiškiai justų akmeniui prilygstančią mano tvirtybę.
- Štai kaip, po velnių, tu mane veiki. Kone apima
skausmas, bet, patikėk, malonumo irgi netrūksta, - mur­
mėjau jai, toliau tvirtai trindamasis j tokią nuogą, tokią
drėgną pyzdutę ir mėgaudamasis jos pasitenkinimo de­
jonėmis. Siekiau išvesti ją iš proto ir man sekėsi, bet jau
ir pats buvau bepakvaištąs - neįstengiau ilgiau delsti nė
akimirkos.
Staigiai žengtelėjęs atgal, paskubomis atsisegiau diržą,
atsisagsčiau džinsus ir nusismaukiau juos pakankamai,
kad išlaisvinčiau kotą. Delnais nuslydęs tarp merginos
šlaunų, plačiai jas praskėčiau ir, persimetęs jos kojas per
dilbius, kilstelėjau Lenę nuo grindų. Kai ji buvo pakanka­
mai aukštai, delnais įsirėmiau j sieną.
- Namie tikrai nepagailėsiu tau laiko, bet šįsyk turėsi­
me pasiskubinti. Įsikibk į mane,kačiuk, - pagaliau leidau
Deleinai mane liesti.
Pakišusi rankas po manosiomis, mergina tvirtai įsiki­
bo man į pečius, ir aš įėjau... giliai. Iš abiejų mūsų lūpų
išsprūdus malonumo dejonėms, buvau priverstas nutildy­
ti jas lūpomis - kitaip būtume rizikavę patraukti nepagei­
daujamą dėmesį, o gal pašniukštinėti net būtų pasirodžiu­
si kokia slaugė ar, neduok Dieve, Lenės tėvas. Mažiausiai
troškau oficialius santykius su mylima moterimi pradėti
jos tėvui grasinant įkišti mane į morgą. Nors, tiesa, stingti
kaip lavonas jau buvau pradėjęs - bent žemiau juostos: po
velnių, Lenei pasirengęs mano kotas buvo kietas nelygi­
nant uola.
Žinoma, dėl to jaudintis nereikėjo - šia bėda jau buvo
pasirūpinta: į savo Lenę buvau pasinėręs iki pat kiaušinių.
Kaskart skverbdamasis į ją kiekvienu staigiu judesiu ni-
rau vis giliau... Mergina įsikibo į mano pečius nagais, kuo
aiškiausiai jutau juos įsikirtusius į marškinių audinį, bet
manęs tai nestabdė - priešingai, jausmas buvo neįtikėti­
nai malonus, nes puikiai žinojau, kad taip Lene elgiasi ve­
dama mano sukelto pasitenkinimo. Mano mergytės buči­
niai tapo godūs, o beprotybė mano įsiskverbimus vertė vis
stipresniais, kol pagaliau pajutau jos sieneles pulsuojant,
virpant ir stipriai sugniaužiant mano pimpalą, o Deleina
ėmė aimanuoti nė neatsitraukdama nuo mano lūpų. Jos
kūnas suakmenėjo, šlaunys nejučia ėmė spaustis viena prie
kitos, o ji pati nenumaldomai virpėjo mano glėbyje, ap­
imta stipraus orgazmo. Tai buvo vienintelis mano lauktas
leidimas pagaliau atsipalaiduoti ir išlieti savo sėklą į ją: iš
lūpų veržėsi paskutinė prislopinta dejonė, o klubai neva­
lingai judėjo tol, kol galutinai išsekau.
86

Be jokios abejonės, geriausias greitukas mano gyveni­

me. Prisipažinsiu, jaučiausi kaip šunsnukis, po nuoširdžių
meilės prisipažinimų pirmąsyk ją paėmęs štai šitaip, bet nė
nedvejojau atsilyginsiąs vėliau. Nesiliausiu tol, kol mano
mergaitė bus visiškai patenkinta, o tuomet pradėsiu ir vėl,
nes, kaip ji ir sakė, esu nepasotinamas.
Ištraukęs iš Lenės kotą švelniai leidau ją žemyn - tol,
kol virpančios kojytės palietė žemę. Mergina kiek susvyra­
vo, tad tvirtai suėmiau*ją rankomis.
- Atsargiai, kačiuk. Viskas gerai?
Ji patenkinta atsiduso.
- O, taip. Dabar jau viskas gerai.
Sukikenau išgirdęs tokį atsakymą. Lene mane veikė ly­
giai taip pat - tiesa, tuo nebesistebėjau, nes šitaip jaučiau­
si nuo pat pirmosios mudviejų savaitės drauge. Kitaip jau
nebebus niekada.
Niekada? Negi galvodamas apie mudu jau nejučia pla­
navau ateitį ?
Po velnių, iš tikrųjų. Ji buvo mano.
 4

Lene

- Negali būti! - cyptelėjo mama. Dez jos reakcija privertė

nusikvatoti.
- O, taip. Kad būtumėt jj mačiusi, Mamule Fei. Buvo
maždaug taip, - Dez įtraukė smakrą kone iki kaklo ir išpū­
tė krūtinę, mėgdžiodama mano tėvą. - „Tai mano žmona,
snargliau, ir kad prasmegčiau skradžiai, jei sėdėsiu čia ir
žiopsosiu, kaip koks hormonų apniktas spuoguotasnukis,
kuriam nė pienas dar nuo lūpų kaip reikiant nenudžiūvo,
šveis ją kempine! Vienintelis tas grožybes čiupinėsiantis
vyras būsiu aš! Palik tą kempinę ir lėtai traukis velniop
nuo vonios, kol dar sveiki visi kaulai!“
Dez bebaigiant savo nė iš tolo originalo neprimenan­
čią parodiją, mama jau kvatojosi susiėmusi už pilvo, ir už
tą džiugesį mano ausims nebuvo malonesnio garso. Ne­
buvau jos juoko girdėjusi taip seniai, kad jau vargiai pri­
siminiau, kaip jis skamba. Žinoma, jei Dez kvailiojimas
88

būtų pasiekęs tėvo ausis, jam viskas nebūtų pasirodę taip

šmaikštu. Gerai, kad jis buvo grįžęs namo rengtis motinos
grįžimui.
Nuo operacijos jau buvo prabėgusios dešimt dienų, ir
bent jau kol kas viskas rodėsi nepriekaištingai. Į mamos
skruostus grįžo sveikas raudonis, ji jau įstengė sėdėti,
šypsotis, juoktis, pati valgyti... Gyventi. Randas ant krū­
tinės vis dar badė akis ryškiu raudoniu, bet ir jis jau buvo
i
spėjęs akivaizdžiai apgyti, o mama tvirtino, esą menkutis
skausmas aplanko tik sukosėjus. Ji, žinoma, galėjo ir kiek
pagražinti teisybę, bet akivaizdu buvo tai, kad jos akyse
jau žibėjo gyvybė, o kiekvieną patarimą, kaip galėtų kuo
geriau puoselėti savo sveikatą, kad organizmas neatmestų
persodintos širdies, mama gerte gėrė.
Jaudintis galėjau tik dėl viena: Fei vis nenustojo sielo­
tis dėl merginos, suteikusios jai galimybę gyventi, šeimos.
Ji troško pareikšti jiems užuojautą ir deramai padėkoti,
bet Danielis tikino, jog šeima pasirinko neatskleisti savo
asmeninių duomenų. Paklausiusios jo pasiūlymo ir vilda­
mosi, kad vieną dieną šeima pagaliau įstengs susitaikyti su
netektimi, abi su mama susėdome parašyti jiems laiško,
kurį Danielis sutiko šeimai perduoti. Tikėjausi, jog taip ir
mamai bus lengviau priimti didžiulę likimo dovaną, bet
ji visuomet buvo itin jausminga, tad nė neabejojau, kad
mintis, jog kažkas turėjo mirti dėl jos gyvybės, kamuos ją
visą likusį gyvenimą.
- Na, nebuvo gi viskas būtent taip, - įsikišo Polė.
- Būtent taip ir buvo, - užsispyrė Dez.
Aš maniausi žinanti geriausiai.
- Meko niekada neišgirstum sakančio „grožybės“.
Staiga mama nusišypsojo it jaunutė neklaužada.
- Na, tiesą sakant, išgirstum.
- Jėzau, fu! Mama! - tokių vaizdinių man mažiausiai
reikėjo. Akimirką jau buvau beskuodžianti į valytojos san­
dėliuką ieškoti baliklio ar kokios kitos chemijos, naudoja­
mos bakterijoms ligoninėje užmušti, kuria galėčiau išnai­
kinti smegenyse tai, ką išgirdusi. Dievaži, tam tikriausiai
būtų prireikę pramoniniam naudojimui skirtų priemo­
nių, ir vis tiek vėliau mano psichika būtų likusi sužalota
tokių minčių.
Mama prunkštelėjo.
- Oi, Lene, tik nereikia. Kaipgi manaisi čia atsiradusi?
Patikėk, nekalto prasidėjimo nebuvo, - panirus į prisimi­
nus jos veide pasirodė svajinga išraiška. - Stengdamiesi
tavęs susilaukti kaip reikiant prisilinksminome. Ko tik
tavo tėvas nemoka išdarinėti su tuo...
Užsikimšau pirštais ausis ir pradėjau kažin ką dainuo­
ti, kad negirdėčiau jos tauzijimo. Deja. Net ir per ausis
rėžiantį savo niūniavimą puikiai ją girdėjau.
90

- Tavo tėvą itin žavi Laisvės statula, todėl turiu tokį

kostiumą...
- Sa! Sa! Sa! Saaaa gi pagaliau, - kone meldžiau jos.
Galų gale prikandusi liežuvį Fei nudelbė mane žvilgs­
niu.
- Jau tik nevaidink Nekaltosios Mergelės, - pridūrė
ji, delnais lygindama patalus sau apie juosmenį. - Mačiau
juk tą saldainiuką, su kuriuo trainiojies. Rankų vienas nuo
i
kito negalite atplėšti. Turbūt ir lovoje tikras eržilas, ar ne?
Šiaip ar taip, jis juk Nojus Kraufordas, geidžiamiausias
Čikagos viengungis.
-Jūs rimtai? Apsivemsiu, - žvilgsniu tyrinėdama savo
manikiūrą nuobodulio kupinu balsu išlemeno Leksė. At­
sidususi ji išsitiesė krėsle. - Aišku, myliu savo pusbrolį, bet
jau šito tai visai nenoriu girdėti.
Retsykiais mano mama griebdavosi visko, kad tik kuo
mažiau primintų mamą ir kuo labiau - vieną mano bičių-
lių.
- Cic, mergyt. Aš noriu visų smulkmenų, - šnipštelėjo
ji Leksei ir vėl atsigrįžo į mane. - Na, tai kokio gi dydžio
didysis švaistūnas?
- Nė negalvoju atsakinėti į tokius klausimus, - atšo­
viau apstulbusi ir susigėdusi. Tetroškau susigūžti į kamuo­
lėlį it naujagimis ir čiulpti nykštį, kol visa tai baigsis. - Kas
 91

tu per puma? Negi turėsiu priminti, kad aš tavo dukra ir

kamantinėti mane apie tokius dalykus tau, švelniai ta­
riant, nederėtų?
Dez tuojau stojo mano motinos pusėn.
- Baik vaidinti vienuolę, Sandra Di*, ir leisk pasirodyti
savovidinei Cačai DiGrigorio**. Įsivaizduok, kad apsitem­
pei tais dažytos odos apdarėliais, apsiavei aukštakulnius
atviru priekiu, ryškiai raudonai pasidažei lūpas ir pakabi­
nai Denį Žuko! - Dez aistra „Briliantinui“ svyravo ties
beprotybės riba. - Leisk mums dirstelėti į tą nerūpestingą
gyvenimą bent jau tavo žvilgsniu. Turiu omeny, mažut,
juk laimėjai aukso puodą, tad mažų mažiausia, ką gali
padaryti - tai paatvirauti apie tai toms, kurioms pasise­
kė mažiau, - Dez sukryžiavo kojas, atsirėmė alkūne į kelį
ir pasidėjo smakrą ant delno. - Kokiu gi instrumentu jis
darbuojasi? Ir nė nemėgink meluoti, nes mačiau, kokio
dydžio jo pėdos ir rankos.

<<%
»

- Šventas Jėzau! Negaliu patikėti, kad tai vyksta iš ti­

krųjų, - sumurmėjau, delnais trindamasi veidą. - Čia juk

* XX a. antrosios pusės JAV aktorė - vert. past.

** Cača DiGrigorio - itin seksuali miuziklo „Briliantinas“ („Grease“,
1978 m., JAV) veikėja - vert. past.
92

ta pokštų laida, tiesa? „VRS kamera“? Iš kurios pusės fil­

muoja?
Sugniaužusi kumščius Dez ėmė sukti vieną ratu greta
tvirtai vietoje laikomo kito, tarytum valdytų tiesiai j mane
atsuktą kino kamerą.
- Lene Mere Talbot, tai - tavo gyvenimas, - maivė­
si ji, nutaisiusi tipišką televizinės viktorinos vedėjo balso
toną. - Tad paatvirauki... Vienos dešrelė ar „Peterbilt“ fir­
mos vilkikas?
- Na, tiesiogpasakyk, - įsiterpė Polė. Buvau šokiruo­
ta. Išgirdęs jos intonaciją, galėjai pamanyti, kad paslaptyje
saugojau mažų mažiausiai amžinojo gyvenimo paslaptį.
Nors Nojus buvo jos darbdavys, o jos vyras, ko gero, ar­
timiausias Nojaus bičiulis, ji iki ausų pasinėrė į mano pa­
slaptis ir troško sužinoti, kokio ilgio jo kotas.
Atsidususi Leksė užvertė akis.
- Dėl Dievo, pasakyk pagaliau, ir galėsime palikti šią
bauginančią temą už nugaros.
- Gerai jau! - riktelėjau, pasiduodama iškėlusi ran­
kas. -Jis didžiulis, aišku? Milžiniškas! Ir seksas neįtikė­
tinas! Kaskart gavęs kamuolį jis muša įspūdingiausius
įvarčius, priverčia mano galvą suktis ir iš burnos lietis
keisčiausius garsus, tarsi būčiau apsėsta velnio. Jei neprie­
kaištingiausias seksas visatoje turėtų pasirodyti žmogaus
pavidalu, stotų iš akies luptas Nojus Kraufordas. Jo veidas
galėtų puikuotis ant reklaminių beprotiškų orgazmų pla­
katų, jo kotas - visų pasaulio pimpalų alfa ir omega. Jo
galo iškamša turėtų būti it garbingiausias trofėjus kabina­
ma virš židinio, demonstruojama Nacionaliniame Kotų
karalystės muziejuje už neperšaunamo stiklo, apsupto si­
gnalizacija, šilumos ir judesio jutikliais! Tai šventasis visų
penių Gralis, jo vienintelio valdomas atskleidžiantis tikrą­
ją savo galią. Trumpai tariant, Nojus Kraufordas - pats
įsikūnijęs seksas, verčiantis mano kojų pirštus raitytis ir
kūne apgyvendinantis traukulius. Štai. Patenkintos?
Kambaryje stojo tokia tyla, kad galėjai girdėti skren­
dančią musę. Mamai atvipo žandikaulis, o Polės akys iš­
sprogo ant kaktos. Teliko Dez...
- Tai visgi, jei reikėtų pateikti konkretesnius matme­
nis, tai būtų...
Aiškiai išgirdau kažin ką nuryjant seiles tarpduryje.
Akimirksniu atsigręžusi išvydau j staktą atsirėmusj Nojų,
susikišusį rankas j džinsų kišenes. Savimi patenkinta šyp­
senėlė veide išdavė: vaikino ausis pasiekė pakankamai
mano kalbų, kad būti greta jo kuriam laikui taptų nepa­
kenčiama.
- Atleiskite, kad sutrukdžiau, damos, - linktelėjo jis,
išsitiesė visu ūgiu ir žengė į palatą. - Ponia Talbot, atro­
dote puikiai.
94

- Aš, eee... Na, hm, ačiū, - išlemeno motina - ko gero,

įsivaizdavo mano vaikiną nuogą. Dievaži, istorija verta
Džerio Springerio laidos.
Kai prieš dešimt dienų pirmąsyk išvydau mamą šioje
palatoje, Nojus buvo greta manęs: puikiai pamenu, kaip
kone iki pat grindų atvipo jos žandikaulis ir kaip ji kelis­
syk pasitrynė akis, lyg netikėdama tuo, ką mato. Ji sužy­
dėjo it ką tik kitomis pamaivomis grindis iššluosčiusios
grožio konkurso dalyvės motina. Žinoma, mama niekuo­
met taip su manimi nesielgė, bet ji puikiai žinojo, kas toks
Nojus Kraufordas, ir švytėte švytėjo iš laimės, kad šis susi­
tikinėjo su jos mažyle.
- Pasiilgau tavęs, - pritūpęs greta manęs, Nojus palin­
ko meiliai pakštelėti man į kaklą, tuomet, iš nugaros apsi­
vijęs rankomis mano pečius, užkalbino motiną: - Pakeliui
šnektelėjau su ponu Talbotu - jo teigimu, visi medicinos
reikmenys šiandien buvo atgabenti ir sujungti, tad, vos
Danieliui leidus, galėsite įsikurti namie.
- Tiesą sakant, gydytojas Kraufordas sakė, jogjei nekils
jokių netikėtų kliūčių, vykti galėsiu jau rytoj, - nušvito
Fei. - Noriu padėkoti tau už viską. Žinau, kad tikriausiai
amžinai stengsies išsiginti atsakomybės, bet nė neabejoju
ir tuo, kad jei ne tu, manęs dabar čia nebūtų, o mano du­
kra neatrodytų nė perpus tokia laiminga, kokia pagaliau
yra. Palietei kiekvieno mūsų šeimos nario gyvenimą, No­
jau, ir tikriausiai niekada neįstengsime tau atsilyginti.
Nojus dar stipriau suspaudė mane glėbyje.
- Dėl Lenės galiu viską. Be to, padariau tik tai, ką, tu*
rėdamas visas reikalingas priemones, padarytų bet kuris
normalus žmogus, ponia Talbot. Aš ne angelas.
- Na, mano akivaizdoje esi kaip tik toks ir tiktai ne­
ketinu greit pamiršti to, ką padarei, - patikino motina
mįslingai žvelgdama į Nojų. Giliai įkvėpusi ji pamėgino
susikaupti ir vėl prabilo: - Lene, kokie artimiausi tavo
planai? Grįši prie mokslų?
Taip, juodu su Meku vis dar tikėjo, jog mokausi Niu­
jorko universitete. Kaipgi išsipainiosiu iš šitos velniavos?
Manęs gelbėti puolė Leksė.
- Tiesą sakant, aš pasinaudojau pažintimis dekanate
ir išpešiau Lenei galimybę šį semestrą paskaitas nutraukti
ir pradėti iš pradžių kitąmet, neprarandant stipendijos, -
leptelėjo ji, žvelgdama į mane taip, kad nė nemanyčiau
priešintis istorijai. - Tad ji kurį laiką gali pasilikti su ju­
mis.
Mama iš laimės suplojo rankomis.
- Šaunu! Vadinasi, grįši namo?
- Na...
Klausimas išmušė mane iš vėžių. Nė nebuvau spėjusi
pamąstyti, kaip elgsiuos ar kur gyvensiu, mamai grįžus
96

namo. Atsigręžiau į Nojų vildamasi, kad užšokęs ant balto

žirgo jis tuojau atrisnos manęs vaduoti iš sunkios padė­
ties, bet palaužta jo išraiška nesuteikė man nei ramybės,
nei vilties namo grįžti su juo. Iš linktelėjimo ir liūdnokos
šypsenos tuojau supratau, jog išsiskyrimo mažiausiai nori
ir jis. Deja, jis turėjo suvokti, kad vieną dieną taip nutiks -
vadinasi, jam ir vėl teko aukotis dėl manęs ir mano šeimos.
Troškau, kad jis elgtųsi savanaudiškai, treptelėtų koja ir
reikalautų mahęs pasilikti, bet puikiai žinojau: to nebus.
Atsigręžiau atgal į motiną, kad tik nematyčiau žavaus
jo veidelio: vyliausi, jog taip man pakaks drąsos garsiai iš­
tarti tai, ką abu žinojome, jog privalau pasakyti.
- Taip, mama. Grįšiu namo.
Išspaudžiau šypseną vildamasi, kad ši atrodys bent kiek
įtikinama.
Kokia gi dukra aš virtau? Juk turėjau degti noru būti
šalia ir padėti mamai atgauti jėgas - jai dar buvo likę ne­
mažai žingsnių šiame kelyje. Vis dėlto negalėjau pakęsti
nė minties apie šaltą lovą - tą pačią, kurioje šitiek naktų
varčiausi svarstydama, ar išties esu pasmerkta niekuomet
nejausti kito kūno šilumos greta, nepažinti venose myli­
majam prisilietus kunkuliuojančios aistros, nesuvokti, ką
reiškia būti garbinamai nuostabaus vyro...
Nojui kimiu balsu prabilus kone tiesiai iš už mano pe­
ties, ausies krašteliu pajutau šiltą jo kvėpavimą.
 - Jei jūs nieko prieš, ponia Talbot, norėčiau Deleiną
šiam vakarui iš jūsų nukniaukti. Jei tik, žinoma, galite čia
apsieiti be jos.
Po velnių, tikras apie visus pagalvoj antis džentelme­
nas. Persimesk maneperpetį it prakeiktas neandertalietis!
Nusitempk maneį olą, urgzdamasant visų, kurie tik drįstų
pamėginti mane nuo tavęsatplėšti! Viešpats žino: nutarus,
jog tik jis žino, kas man geriausia, taip elgtis šiam vyrui
ne kartą jau buvo vienas juokas. Gal tai ir reiškė šiokį tokį
mano proto užtemimą, bet dalis manęs ir vėl troško To
Nojaus. Bent jau tą akimirką.
- Ne, ne, ne. Lene nuo savo ligotos senutės šono nė
akimirką neatsitraukė nuo tada, kai čia atvykau, - papur­
tė galvą Fei. - Jai reikia pakvėpuoti grynu oru. Eikite, vai­
kai, ir, hm... Pasilinksminkite.
Ji stengėsi susivaldyti nekikenusi, bet, Dez, Polei ir
Leksei pradėjus prunkštė prunkšti, jos pastangos žlugo.
Tarsi paaugliukės, pamaniau. Vis dėlto netrukus su­
vokiau: visos tos apie Sekso Dievą Nojų išrėžtos kalbos
man iš prisiminimų taip greit išstumti nepavyks. Prieš
mano akis iškilo „Džerio Springerio šou“ serijos, kurioje
galėtume dalyvauti visi drauge, pavadinimas: „Mama nori
įsitempti į lovą mano vaikiną, bet jis pernelyg užsiėmęs
tratindamas savo pusseserę, ištekėjusi jo asistentė nuolat
98

svajoja apie milžinišką jo penį, o geriausia mano draugė

gali lauktis jo vaiko.“
Vaizduotėje jau buvau bepiešianti pavadinimą didžio­
siomis raidėmis ir besirengianti kaip reikiant pakankinti
jas visas už šitokią man prišauktą gėdą, bet galų gale nusi­
purčiau tas kvailas mintis ir pakilau nuo krėslo. Pakštelė­
jusi mamai į skruostą, čiupau Nojų už rankos ir truktelė­
jau paskui save, skubėdama durų link.
- Kur traukiate? - riktelėjo Polė.
Stabtelėjusi per petį dirstelėjau į drauges ir gudriai šyp­
telėjau.
- Į Nacionalinį muziejų. Duskit, pavyduolės!

m»

- Tai, sakai, visų pasaulio pimpalų alfa ir omega? -

leptelėjo Nojus, mudviem įžengus į tuščią liftą ir tvirtai
užsivėrus jo durims.
Giliai įkvėpiau, leisdama nedidelę erdvę užpildžiusiam
jo kvapui pažadinti mano pojūčius. Regis, sumurkiau.
- Kažkas panašaus.
Staiga nieko nelaukęs Nojus prirėmė mane prie sienos,
visu kūnu tvirtai prisispaudė prie manojo ir aistringu bu­
činiu užvaldė burną savąja. Rodos, jo rankų būta visur:
jos glamonėjo mano krūtis, gniaužė užpakaliuką, glostė
saldų taškelį tiesiai po džinsų siūle tarp kojų... Vaikinas
pripuolė taip godžiai ir staiga, kad nė nespėjau kaip rei­
kiant įkvėpti. Ne toks juk ir svarbus tas deguonis, tiesa?
Nė nedvejojau, kad galėčiau išgyventi ir be jo - tol, kol
Nojus nenustotų kurstyti mano širdies plakimo, ji tikrai
veiktų be priekaištų. Aišku, jam nurimus dėl deguonies
stokos senojoje kaukolėje man tikriausiai jau būtų pažeis­
tos smegenys, bet ech, nesigailėčiau to nė akimirką.
Pasigirdo signalas, reiškiantis, jog liftą kažkas sustabdė
dar nepasiekusį tikslo. Prieš pat atsiveriant durims atsiplė­
šęs nuo manęs Nojus išsitiesė greta. Vidun nešina maisto
padėklu įžengė slaugė. Iš to, kaip nužvelgus mane išsprogo
jos akys, spėjau, jog kuo aiškiausiai suvokė, kuo čia užsii-
minėjome. Mano krūtinė kilojosi, plaukai, nė neabejoju,
buvo tokie pat išsitaršę ir netvarkingi, kaip ir drabužiai, o
odos nuraudimą galėjau kuo aiškiausiai justi pati. Paga­
liau atitraukusi žvilgsnį nuo manęs, Akyloji Slaugė pasisu­
ko Nojaus link... Ir aiktelėjo. Atsigręžiau pasmalsauti, kas
gi lėmė tokią jos reakciją, bet man vaikinas atrodė visiškai
įprastai. Kai jau buvau bepriskirianti nuopelnus įprastam
jo žavesiui, nuolat verčiančiam moteris iš koto, staiga pa­
stebėjau jo kelnių priekyje pūpsantį milžinišką gumbą.
Nieko nelaukdama žengtelėjau priešais jį, kad užstočiau
Akylajai Slaugei gigantiško penio vaizdą. Kaip tik tą aki­
mirką į liftą įbidzeno dar viena slaugė, ir jiedvi tuojau ėmė
100

gyvai šnekučiuotis, tad išlupti kalei akių už mano vyro

nužiūrinėjimą man taip ir neteko.
Apglėbęs ranka mano juosmenį, Nojus prisitraukė
mane artyn, kad užpakaliuku prisispausčiau tiesiai prie
jo erekcijos. Nosies galiuku pasitrynęs į mano ausytę, o
kūnu - į manąjį jis sukuždėjo:
- Pavydi, Lene?
Papurčiau galvą. Vos girdimai sukikenęs jis švelniai pa­
bučiavo apnuogintą^mano kaklą.
- Dar ir kaip, - švelnus jo alsavimas glamonėjo mano
ausį. - Noriu iškrušti tave. Dabar pat. Štai čia. Siame lifte.
O jos dvi lai stebi.
Mano širdis akimirką stabtelėjo. Niekada nelaikiau
savęs ištvirkusia, bet pernelyg nenustebau suvokusi, kad
mintis apie ekshibicionizmą taip mane užveda. Nojus
jau buvo spėjęs pademonstruoti man tiek skirtingų bū­
tybių, gyvenančių manyje, - tų, kurias esant anksčiau nė
nenumaniau... Ir lai prasmegsiu žemėn, jei netroškau to
ne mažiau nei jis pats. Lyg to būtų maža, kuo aiškiausiai
supratau - viskas tikrai ne vien tam, kad tos dvi kiaunės
suvoktų, jog Nojus priklauso tik man vienai.
Liftui pagaliau sustojus pirmame aukšte Nojus pralei­
do mane pirmą žengti lauk. Prie įėjimo su limuzinu mūsų
jau laukė Samuelis. Vos mudviem įsigavus vidun, Nojus
prisitraukė mane artyn ir aistringai pabučiavo.
 - Pasiilgau tavęs, - sukuždėjo jis, pagaliau atitraukęs
lūpas nuo manųjų.
Nors Nojus buvo mano pašonėje kiekvieną sunkią
akimirką, kai jaudinausi dėl mamos, nebuvo nė dienos,
per kurią nebūtume pasimatę, puikiai supratau, ką jis turi
omenyje. Jei neskaičiuotume tos vienintelės išimties, nė
kartelio negavome progos nusimuilinti ir, na, užsiimti
savo reikaliukais. Abu buvome kaip reikiant pritvinkę
jaudulio, be to, horizonte jau ryškėjo dar vienas išsisky­
rimas - šiaip ar taip, man juk teks grįžti namo su tėvais.
Vis dėlto vyliausi, kad laiko tik dviese mums pakaks: nė
neketinau priešintis minčiai drauge išsliūkinti į girią ir
paišdykauti it porelė paauglių.
- Ir aš tavęs, - sušnibždėjau, glostydama Nojaus
skruostą.
Jo veide sužibo velniška šypsenėlė.
- Tik nemanyk, kad pamiršau apie tavęs laukiančią
bausmę.
Atsidususi užverčiau akis.
- Tik nepradėk vėl apie tas kvailas kelnaites.
- O, taip, - linktelėjo jis, tvirtai čiupo mano plaukus
ir privertė pakelti į jį akis. Toks elgesys mane kaip reikiant
sujaudino - po velnių, kaip stipriai. - Ir pati puikiai žinai,
kad tai buvo pigus triukas, už kurį privalai būti nubausta.
102

- Ir kokia gi bausmė manęs laukia, pone Kraufordai ?-

pasiteiravau, noriai įsitraukdama į jo žaidimą.
- Vieną idėją turiu. Alkana? - paklausė, ir aš linktelė­
jau. - Gerai, nes kaip tik kai ką tau turiu.
Mano ausis pasiekė jo diržo sagties skimbtelėjimas ir
metalo girgždesys, žemyn slenkant užtrauktuko galvutei.
- Man trūksta tavo lūpų, - pridūrė jis, švelniai pakšte­
lėjo į jas ir giliai atsiduso. - Ir liežuvio - taip pat...
Puikiai supratau, kad šįsyk jis kalba ne apie mano sar­
kazmo kupiną atsikalbinėjimą, ir ši mintis mane svaigino:
žinojau, kad tikrai galiu juo pasirūpinti ir mielai to im­
siuos.
Ranka sugniaužęs plaukus Nojus stumtelėjo mano gal­
vą arčiau savo tarpkojo, kur jau išlaisvintas kotas stiebė­
si su manimi pasisveikinti: Ei! Kaip laikaisi? Aš - gardi
mėsytė, kuri, vos tik mano šeimininkas Nojusprispaus tavo
galvą sau tarp kelių irpasirengs kaip reikiant išdulkinti tą
burnytę, busįsprausta tiesiai tau įgerklį. Vaje, vaje... Die­
važi, moterie, reikėjoapsieiti betų kelnaičių.
Stengiausi užgniaužti kilusį norą kikenti - grasinimas
manęs nė truputėlio nebaugino. Kaipgi kas nors, ko taip
troškau, galėjo būti laikoma bausme? Rodės, išsisuksiu
lengvai. O gal pasitenkinti ketina tik jis vienas? Gal bū­
tent taip turėčiau suprasti bausmę...
 - Myliu tave, - suinkščiau, vildamasi jį perkalbėti, jei
išties neketino vėliau pamaloninti manęs.
- Aaaha. Ir aš tave myliu, kačiuk. O dabar čiulpk mano
pimpalą, - atsakė jis, stumdamas mano galvą arčiau savo
tarpkojo.
Negalėjau atsidžiaugti, kad meilės prisipažinimai ne­
privertė jo atsisakyti pomėgio valdyti mane. Viskas būtų
buvę kitaip.//* būtų buvęs kitoks, o kad mano Nojus pasi­
keistų, troškau mažiausiai.
Pasilenkti prie jo tokiu kampu, kokiu sėdėjau, išties
nebuvo itin patogu, tad nuslydau ant grindų tarp jo kojų
ir suėmiau penį ranka. Nors karšta jo oda švelnumu pri­
lygo šilkui, kotas buvo tvirtas it marmuras, ir negalėjau
susilaikyti akimirką nepasigrožėjusi juo. Nojaus kotas nu­
sipelnė kiekvieno iš mano lūpų išsprūdusio pagyrimo, be
to, buvau be galo jo pasiilgusi.
Apžiojusi penį švelniai sumurkiau iš malonumo - taip
gera buvo pagaliau pajusti jį tarp lūpų. Nojus neklydo: jo
kotu savo burnoje tikriausiai išties mėgavausi kiek labiau,
nei derėjo.
- Po velnių, taip... Patinka, tiesa? Blogoms mergaitėms
patinka čiulpti pimpalą, ar ne? Nagi, pasirodyk, - suurz­
gęs iš malonumo jis delnu suėmė visus mano plaukus, kad
kuo geriau matytų, ką ten išdarinėju.
104

Atsakiusi jam dejone ėmiau judėti greičiau, stengda­

masi kuo labiau jį patenkinti. Jo kotu varvančios mano
seilės leido įsismarkauti vis labiau ir priimti jį vis giliau į
burną. Nojus sušnypštė pro sukąstus dantis.
- Eina šikt, kaip sumautai gera. Dievinu tą garsą, tą
šliurpsėjimą, kai taip puikiai čiulpi mano birką...
Paskatinta nešvankių jo kalbų ėmiau judėti greičiau. Iš
Nojaus krūtinės gelmės ištrūko laukinė dejonė. Tvirtai su­
ėmęs mano plaukus jis ąulaikė mane vietoje ir ėmė stipriai
judinti klubus, kotu staigiai nardydamas po mano burną.
Sulig kiekvienu įsiskverbimu pajusdavau jį įsiremiant į go­
murį, o prieš įbrukdamas darsyk Nojus ištraukdavo kotą
kone iki pat galvutės. Tegalėjau stengtis valdyti savo vėmi­
mo refleksą, tačiau, po velnių, dievinau tai, kaip jis krušo
mano burną.
- O, kad visi galėtų matyti, kaip suknistai gerai atrodai
čiulpdama mano kotą, - suurzgė jis.
Nė nežinau, kas man užėjo - gal prisiminiau tai, ką
visai neseniai suvokiau lifte, gal tiesiog troškau, kad visi
regėtų, kokį malonumą suteikiu šiam vyrui, galų gale, ne­
svarbu, - bet staiga ištiesusi ranką spustelėjau lango val­
dymo mygtuką. Pritemdytas stiklas nusileido ir suteikė
centrinės Čikagos gyventojams puikiausias vietas nedi­
deliam mudviejų pasirodymui stebėti. Nors viskas, ką jie
išties galėjo matyti, buvo besikilojanti mano galva ir besi­
artinančio orgazmo malonumo iškreiptas Nojaus veidas,
jaučiausi it ką tik „Auksinį kotą“ laimėjusi pornografijos
žvaigždutė. Nė neabejokite: kiekvieno netoliese sustoju­
sio automobilio keleiviai kuo puikiausiai suprato, kas de­
dasi limuzino gale.
- Viešpatie, po galais, išties myliu tave, moterie, - de­
javo Nojus, pro atvirą langą vidun besiliejančioms miesto
šviesoms marginant jo veidą judančiais šešėliais.
Apžiojau jį taip giliai, kaip tik įstengiau, nustūmiau
galvutę į gerklės gilumą ir vėl paleidau jo kotą.
- Taip, mažyte. Dar taip pačiulpk mano kotą, ir vos
mums spėjus grįžti namo suteiksiu tau tai, ko taip trokš­
ti, - suurzgęs jis prispaudė mano galvą prie savo koto ir
ėmė raityti klubus, o po valandėlės vėl paleido mane imtis
to, ką moku geriausiai. - Pirmiausia pamylėsiu tą siaurutę
putytę, o tada iškrušiu šitą žavią subinaitę.
Jaučiausi lyg teniso korte, golfo aikštėje, futbolo sta­
dione, krepšinio aikštelėje... Visiškai nesvarbu. Žinojau
tik tai, jog man dabar terūpi nugalėti ir gauti savo prizą.
Atidaviau Nojui ir milžiniškam jo peniui visas savo jė­
gas, visą aistrą, išdykavau su tuo blogiuku it dienų dienas
nevalgiusi mergiotė, netikėtai užėjusi valgiais nukrautą
stalą. Tas sunkus darbas - kurgi ne, vienas malonumas -
atsipirko su kaupu. Nojus kilstelėjo klubus, tuo pat metu
spausdamas mano galvą prie savęs taip tvirtai, kad jo pim-
106

palas atsidūrė mano gerklės gilumoje ir baigė, karštą sėklą

išliedamas man į burną taip stipriai, it ten būtų išsiveržęs
ugnikalnis. Rijau taip greit, kaip tik įstengiau, per daug
netrokšdama ragauti to sūraus tirštimo, užtat vedama iš
proto laukinių ekstazės kupinų dejonių, kurios liejosi iš
sultingų vaikino lūpų.
- Jėzau, moterie, - kūnui atsipalaidavus ir man paga­
liau paleidus jo penį, Nojus tebealsavo. - Vienaip ar kitaip
vis tiek būčiau tave iškaišęs, bet šitai ?Po velnių, šitam nu­
sakyti neužtenka žodžių.
Sukikenau.
- Vadinasi, už kelnaites man atleista?
Slėpdamas kotą kelnėse Nojus nusišypsojo.
- Taip, žinoma, atleista. Bet kad daugiau tokių kvai­
lysčių nekrėstum, nes bausmę pakartosiu su didžiausiu
malonumu.
- Pažadai, pažadai, - paerzinau, šluostydamasi lūpų
kampučius.
Automobilis sustojo. Dirstelėjusi pro atvirą langą su­
pratau: grįžome namo. Staiga mane supykino nuo min­
ties, jog nė nenumanau, kiek laiko teks praleisti be Nojaus
ir ar mudviejų išsiskyrimas nepaveiks jo jausmų. Vis dėlto
jo namai ir darbas Čikagoje, o aš kiūtosiu prakeiktame
pasaulio pakraštyje Hilsbore. Tiesa, toje pačioje valstijo­
je, bet kaipgi dažnai galėjau tikėtis jį išvysti, kai jis toks
užimtas darbe?
- Ei. Kas negerai ?- paklausė Nojus, suėmė pirštais ma­
no smakrą ir kilstelėjo jį, kad žvelgčiau tiesiai jam į akis.
- Nežinau, ar įstengsiu.
- Įstengsi ką?
- Būti toli nuo tavęs.
- Aš niekur nedingsiu, Lene.
- Taip, bet dingsiu aš, - patraukiau smakrą nuo jo
rankos ir ištiesiau nugarą. - O tu visuomet toks kupinas
geismo, juk dėl to mane ir nusipirkai...
Staiga prikandau liežuvį išvydusi, kaip persikreipė No­
jaus veidas - nelyginant būčiau jam trenkusi.
- Atleisk, norėjau pasakyti ne tai. Tiesiog... Jėzau, tai
mane žudo, supranti?
Vaikinas atsiduso.
- Aišku, žinau, - atsakė jis patyliukais. - Bet tam bus
savaitgaliai, be to, vos gavęs progą skuoste skuosiu į Hils-
borą.
Papūtusi lūpas sukryžiavau ant krūtinės rankas.
- Žinoma, kurį laiką viskas bus taip, bet galų gale tau
nusibos ir imsi lankytis vis rečiau, kol apskritai pasirodysi
tik retkarčiais daugiau iš įpročio nei iš ilgesio. Netrukus
imsi manimi bjaurėtis ir, nė nespėjus apsidairyti, nebesi-
matysime, nes laikysi mane tik praeitimi, —prispaudžiau
108

rankas prie savęs dar stipriau, kone apkabinau save pačią:

regis, jau dabar jutau širdyje besiveriant prarają.
- Nepradėk, - atšovė jis rimtai.
- Nepradėti ko?
- Nepradėk iškart piešti mudviem liūdnos pabaigos, -
jis susierzinęs persibraukė ranka plaukus. - Myliu tave,
Lene. Man prireikė nemažai laiko, kad vėl įstengčiau ši­
taip kam nors atsiverti, tad nė neketinu taip lengvai tavęs
paleisti. Aš - tavo, tu -tmano, ir privalome kuo geriau iš­
naudoti mudviem drauge praleisti skirtą laiką. O dabar -
lauk iš sumauto automobilio.
Atidaręs dureles Nojus išlipo ir ištiesė ranką man.
Mintimis nuklydau prie pirmosios čia praleistos nakties:
tuomet nebūčiau drįsusi nė įsivaizduoti, kad kada galėsi­
me vienas kitam tapti tuo, kuo buvome dabar. Suėmiau
ištiestą jo delną nelyginant ženklą, jog šis išbandymas
skirtas mums abiem, tad kartu ieškosime būdo tai įveikti
ir jį rasime.
Vos man spėjus tvirtai atsistoti ant žemės, Nojus čiupo
mane, persimetė per petį ir laiptais nusinešė įėjimo link.
Nustūmusi šalin skaudžias mintis apie išsiskyrimą, suki­
kenau ir nutariau verčiau mėgautis akimirka. Jei kol kas
tegalėjome pasidžiaugti trumputėmis nukniauktomis va­
landėlėmis, nutariau stengtis išgyventi jas visa širdimi ir
viltis to, kas geriausia.
 Mudviem įžengus vidun, Nojus nusinešė mane j savo
darbo kambarį, atitraukė stalo stalčių ir išėmė kažką, ko
kabėdama žemyn galva ir veidu atsigręžusi į jo užpakaliu­
ką negalėjau matyti. Kraujas plūdo į skruostus, bet vaiz­
delis buvo puikus, tad per daug nesiskundžiau.
- Ką ten darai? - nusikvatojau.
- Pamatysi, - atšovė jis ir pasisuko koridoriaus pusėn.
Užlipęs laiptais jis nusinešė mane koridoriumi. Sį
maršrutą žinojau kuo puikiausiai: Nojus tempėsi mane į
miegamąjį, kur laukė tokios išsiilgtos linksmybės. Kai pa­
galiau pastatė mane ant žemės, galvoje susikaupęs kraujas
akimirką mane apsvaigino ir kliūstelėjo atgal į kūną.
- Pradėsime nuo svarbiausio dalyko, - tarė vaikinas,
padėdamas man išlaikyti pusiausvyrą. Jo rankoje stirksojo
liniuotė. - Jei jau ketini manimi girtis, pirmiausia turė­
tum išsiaiškinti tikslius duomenis.
- Liniuotė? - kilstelėjau antakius. Nojus nusišypsojo.
- Taip. O gal verčiau atsinešti matavimo ruletę?
Jis troško, kad išmatuočiau jo penį? Štai ir pirmieji
didybės manijos simptomai...
Gūžtelėjau pečiais. Jei nenori kovos, verčiau jau stoti
priešininkų pusėn. Be to, ir pati smalsavau, nekantrauda­
ma sužinoti tikrąjį skaičių.
Čiupusi liniuotę, ištiesiau ranką jo kelnių link.
110

- Ei, ei, ei! - Nojus sustabdė mane žengtelėdamas at­

gal. - Juk negali matuoti suglebusio, Deleina. Luktelėk,
kol atsistos.
- Mmm, supratau, - linktelėjau, žengiau artyn ir vėl
panaikinau mudu skyrusį atstumą. - Na, tuomet pažiū­
rėkime, ar įstengsiu tai pakeisti. Žinoma, viskas tik dėl
teisingų duomenų.
Prirėmusi vaikiną prie sienos įsisiurbiau į jo kaklą, tuo
pat metu delnu suėmiad jo džinsų tarpkojį ir ėmiau lėtai
masažuoti kotą. Net ir suglebęs jis buvo įspūdingų gabari­
tų, tačiau neilgai trukus gumbas mano rankose ėmė augti
ir tvirtėti po kelnių audiniu. Neįstengiau susilaikyti pla­
čiai nenusišypsojusi: jaučiausi itin patenkinta savimi. Iš
Nojaus lūpų išsprūdo dejonė.
- Tu... Labai gabi.
- Turiu puikų mokytoją, - žengtelėjusi atgal, nedels­
dama atsegiau jo kelnes. - Regis, jau pasirengęs, milžine.
Stebuklingasis Penis išsilaisvinęs lengvai susvyravo: su­
ėmusi ranka, sulaikiau jį vietoje, kad galėčiau kuo tiksliau
išmatuoti. Įspūdinga. Išties įspūdinga. Nojaus ilgis siekė
vos daugiau nei 24 centimetrus, ir, maža to, kad jis visas
iki paskutinio milimetro jau pabuvojo manyje, dabar dar
ketino nerti ir į užpakaliuką. Tiesą sakant, ši mintis man
kiek kėlė nerimą.
 - Nagi štai, - pasipūtėliškai šyptelėjo Nojus. Jo akyse
žybčiojo kibirkštėlės. - Įrodymas, kad tavo vaikino pim-
palas tikrai šventasis visų penių Gralis.
Užvertusi akis sviedžiau liniuotę šalin.
- Kiek tos kalbos spėjai nugirsti?
- Visutėlę.
Žengęs artyn jis čiupo mano palaidinės kraštą ir nu­
traukė ją nuo kūno.
- Ir iš pasididžiavimo net galva sutino, tiesa? - paer­
zinau, sagstydama jo marškinius. Prigludusi lūpomis prie
apnuogintos odos giliai įkvėpiau jo aromato, stengdamasi
kuo geriau įsiminti kiekvieną vaikino krūtinės raumenų
kauburėlį.
- Na, regis, ką tik tuo įsitikinome, ar ne? - nusispyręs
batus Nojus ištiesė rankas, atsegė mano liemenėlę ir pirštų
galiukais nustūmė nuo pečių petnešėles. - Ir ji visa tavo,
mažute, - pridūręs delnais suėmė mano krūtis ir įsisiur­
bė lūpomis į spenelį. - Jėzau, po velnių, kaip aš geidžiu
tavęs.
Regis, pakako vos akimirkos, kad nutrauktume vienas
nuo kito visus drabužius, ir nespėjusi nė apsidairyti jau ty-
sojau ant lovos su Nojaus galva tarp šlaunų.
- Mmmm, tu tokia saldi, kačiuk, - kuždėjo jis, priglu­
dęs prie permirkusios mano odos.
112

Pamaloninęs mano klitorį pašėlusiai greitais lyžtelė­

jimais, Nojus apėmė jį burna ir ėmė švelniai čiulpti, tuo
pat metu ir toliau išdykaudamas be galo gabiu liežuviuku.
Kilstelėjusi kelius, suspaudžiau šlaunimis jo galvą ir sude­
javau iš malonumo: Nojui darbuojantis nedidelė barzdelė
švelniai glamonėjo jautrią mano odą. Dviem pirštais nar­
dydamas manyje, kitais dviem jis jaudino mano galines
duris - rengė mane įsiveržimui, tad atsipalaidavau kiek
įmanydama ir, stengdamasi kuo labiau nukreipti mintis,
sutelkiau dėmesį į kitus jo man dovanojamus malonumus.
Netrukus ir pati susivokiau besispaudžianti arčiau jo, go­
džiai priimanti jo pirštų įsiskverbimus ir geidžianti dar
daugiau...
- Aha, nori ir tu, ar ne? - paklausė Nojus. Užuot at­
sakiusi, įstengiau tik suvaitoti. - Nesijaudink, kačiuk. Su­
teiksiu tau tai, ko nori. Tenoriu pirmiausia įsitikinti, kad
esi pasirengusi.
Stipriai siūbuodama klubais pirmyn ir atgal staiga su­
stingau, pajutusi kūną užvaldant neįtikėtiną orgazmą. Ne­
įstengiau nė krustelėti. Nojus atsargiai ištraukė pirštus ir,
pritykinęs aukštyn, įsitaisė ant šono šalia manęs. Švelniais
bučiniais apibėręs petį ir kaklą jis luktelėjo, kol bent kiek
nurims mano kvėpavimas, o aš pati atgausiu pusiausvyrą.
Čiupęs mane į glėbį vaikinas atsuko į save mano nugarą ir
švelniai įsiskverbė iš nugaros, pirmiausia - įprastai.
 113

Tvirtai laikydamas jis lėtai mane mylavo, kuždėdamas j

ausį meilės ir susižavėjimo kupinus žodžius.
- Labai tave myliu, - prisipažinau jam, pakštelėjusi į
delną: tai buvo bemaž vienintelė jo kūno vieta, kurią tokia
poza galėjau lengvai pasiekti.
- Žinau, mažute, - jis prigludo prie jautrios mano
sprando odos. - Ir aš tave myliu. Jėzau, kaip tavyje gera...
Vis dėlto galėjau jam duoti daugiau.
- Nojau, aš pasirengusi, - sukuždėjau jusdama, kad
prieš žengdamas kitą žingsnį vaikinas lūkuriuoja mano
leidimo.
- Esi tikra? - jo lūpos nuklydo mano kaklu link ausies
kraštelio. - Noriu... Po velnių, labai to noriu, bet neri­
mauju, kad sukelsiu skausmą.
- Abu puikiai žinome, kad niekad manęs neįskaudin­
tum, - patikinau jį. - Prašau.
Persisvėręs per mane, Nojus paėmė iš darbo kambario
atsineštą lubrikanto buteliuką. Neatsitraukdamas nuo
manęs jie išspaudė šiek tiek skysčio sau ant pirštų ir ištepė
mano skylutę, visąlaik pamažu judėdamas manyje.
- Man tai irgi bus pirmas kartas, - sukuždėjo, bučiuo­
damas mano petį, ir, ištraukęs penį, ėmė tepti jį lubrikan-
tu.
- Niekada to nedarei? - apstulbau.
 14

- Ne. Tad jei labai skaudės, privalai man pasakyti. Su­

tarėm? - pajutau švelniai prie įėjimo į mane prisispaudu­
sią jo galvutę.
Linktelėjau sulaikiusi kvėpavimą - nervinausi, tačiau
be galo troškau šio mums abiem pirmojo karto. Pagaliau,
šis tas, ko iš mudviejų neįstengs atimti niekas.
Jutau jį pamažu spaudžiantis prie manęs vis stipriau.
Staiga vienu greitutėliu, visai menkučiu judesiu jis įsi­
skverbė į mane. Aiktelėjusi sustingau - jausmas priminė
perštėjimą, tad vėl sulaikiusi kvėpavimą telaukiau, kada jis
nuslūgs. Nekviestos man iš akių pabiro ašaros, tarsi bū­
čiau maža mergaitė, susipynus kojoms parkritusi ant tako
ir nusibrozdinusi kelią, skirtumas tik tas, kad šio skausmo
būta kur kas stipresnio. Mano kūnas instinktyviai stengėsi
išstumti jį lauk, bet aš laikiausi tvirtai. Stipriai užsimer­
kiau, iš baimės viską dar labiau pabloginti stengdamasi ne
tik nejudėti, bet ir nė nekvėpuoti.
- Kvėpuok, kačiuk. Privalai kvėpuoti, - įtampos kupi­
nas Nojaus balsas veikiau priminė šnabždesį. Virpančio­
mis rankomis meiliai glostydamas mano rankas jis apibėrė
švelniais bučiniais pečius. - Tiesiog kvėpuok ir pasistenk
atsipalaiduoti. Pagerės.
Kaip reikiant atsidusau ir iš paskutiniųjų pasistengiau
atpalaiduoti kiekvieną raumenėlį. Jis neklydo - vos išsiva­
davau nuo įtampos, skausmas sušvelnėjo.
 'T n a Z a n u a ru č 115

- Tęsk, - paraginau jį.

Nojaus kūnas virpėjo, o balsas skambėjo neįprastai ki­
miai.
- Tu tikra? Aš dar nė iki galo neįsiskverbiau. Čia tik
galvutė.
Ką?!
Paskubomis linktelėjau, žandikauliu kuo puikiausiai
jausdama, kaip tvirtai laikau sukandusi dantis. Giliai įkvė­
pusi iškvėpiau ir pasirengiau ištverti dar šiek tiek skaus­
mo. Aš galiu. Galiu dėl jo.
- Tik... Neskubėk, - paprašiau, neįstengdama nuslėpti
įtampos balse.
- Tau skauda. Nieko nebus, - sunerimo Nojus. Paju­
tau jį atsitraukiant tarsi rengtųsi ištraukti penį. Nė nema­
niau to leisti.
- Ne! Aš to noriu. Prašau, Nojau, leisk man tau tai
suteikti. Suteik šitai man, - maldavau, klubais švelniai
spausdamasi prie jo, it siekdama įrodyti, kaip to trokštu.
Išgirdau Nojų dejuojant. Iš malonumo, ne susierzini­
mo. Šitaip jį veikiau aš. Tuomet pajutau švelnias šiltas drė­
gnas jolūpas ir vėl slenkant mano pečiais. Nojus ir vėl ėmė
velniškai lėtai judėti manyje. Skausmas nebekankino, vei­
kiau jau buvo tiesiog nelabai malonu. Vis dėlto kuo dau­
giau jis judėjo, kuo giliau skverbėsi, tuo labiau atsipalaida­
vau aš. Galų gale ėmiau išties tuo mėgautis. Iš mano lūpų
116

išsprūdus nesąmoningai dejonei, Nojus apglėbė mane dar

tvirčiau ir ėmė dar giliau alsuoti. Troškau žinoti, kad gera
ir jam - troškau išgirsti jį tariant tai garsiai.
- Koks jausmas? - paklausiau. - Patinka?
- Viešpatie, kačiuk, tu nė nenumanai, - sudejavo No­
jus prikimusiu balsu, karštu alsavimu užliedamas mano
sprando odą. - Po velnių, kaip gera tavyje...
- Stipriau, įeik stipriau, - raginau vaikiną, žinodama,
kad jis valdosi, bijodaitias, jog man skaudės. Vis dėlto
troškau, kad jis kaip reikiant tuo pasimėgautų, be to, man
irgi buvo gana malonu. Žinojau, kad orgazmo pirmąsyk
nepatirsiu, bet bus gerai ir taip.
Tvirtai mane laikydamas Nojus judino klubus, skverb­
damasis į mane vis giliau ir greičiau.
- Taip, mažuti, - raginau jį. - Elkis taip, kaip malonu
tau. Noriu, kad baigtum sumautai galingai...
- Eina šikt! Einu iš proto, kai taip nešvankiai su mani­
mi kalbi, - išlemeno jis stipriai alsuodamas.
Tiek man ir tereikėjo išgirsti. Jeigu Nojų tokios kalbos
jaudino, neketinau jų gailėti.
- Nojau, tavo milžiniškas falas mano šiknytėje, - deja­
vau, geisdama mintimis ir žodžiais jį sujaudinti ne ką ma­
žiau nei kūnu ir prisilietimais. - O Viešpatie... Tu kruši
mano subinę, tu - vienintelis mano valdovas...
Regis, to ir pakako.
 - Velniop, velniop, velniop! - iškošė jis pro sukąstus
dantis. - Negaliu... susilaikyti. O, Dieve. Aš... Bliamba,
kačiuk, aš tuojau baigsiu.
Nojus prisispaudė prie manęs, klubais visa jėga įsirėmė
į mano užpakaliuką ir taip delnu suėmė klubą, kad nė ne­
abejojau, jog rytui išaušus toje vietoje jau tamsuos mėly­
nė. Suleidęs dantis į mano sprandą jis išriaumojo orgazmą
nelyginant laukinis žvėris. Tegalėjau laikyti pusiausvyrą,
visąlaik šypsodamasi it grietinę išlaižęs katinas. Tai aš jį
taip veikiau. Tai ašjam suteikiau tai, ko niekada nesuteikė
niekas kitas - jei tai priklausytų nuo manęs, niekas ir ne-
besuteiks. Užtat aš tai pakartočiau dar tūkstančius kartų.
Nes galiu.
Skaudėjo velniškai. Vis dėlto diskomfortas, kurį jutau,
galų gale atsipirko - tarp mudviejų su Nojumi užsimezgė
ypatingas ryšys. Jusdama, kiek malonumo tai suteikė jam,
mėgavausi mintimi, jog tas, kuris visuomet laikė valdžią
savo rankose, prieš mane neįstengdavo tvardytis. Jis nusi­
pelnė tokios laisvės - troškau, kad džiaugtųsi ja nuolatos.
Į Nojaus rankas patekau tyra kaip krištolas - visomis
prasmėmis: tiek fiziškai, tiek ir emociškai. Tai jis aprodė
man nenusakomų malonumų pasaulį. Gal ir sumokėjo už
mane du milijonus dolerių, bet už tai, ką gavau mainais,
jaučiausi jam amžinai skolinga. Skolinga savo širdį, sielą ir
kūną - visa tai priklausė tik jam.
 18

- Aš taip tave myliu, Nojau Kraufordai, - mano žo­

džiai tepriminė vos girdimą kuždesį. Ištiesusi ranką, delnu
paglosčiau nuogą jo užpakaliuką. - Ačiū.
- Ir aš tave myliu, Deleina Talbot, - sušnabždėjo jis.
Jo krūtinei kilnojantis sulig kiekvienu įkvėpimu, nugara
aiškiai jutau, kaip stipriai daužosi jo širdis. - Negaliu nė
įsivaizduoti, kad tokią intymią akimirką galėčiau būti ne
su tavimi. Ačiū, kad manimi pasitiki.
i
 5

STČiztu

N o ju s

Mylėtis su Lene buvo vienas juokas - mylėjau ją kiekviena

savo kūno ląstele ir viskuo, kuo tik kada galėjau būti. Vis
dėlto kelti jai skausmą, kad pats patirčiau malonumą, buvo
gryniausia kančia.
Be galo to geidžiau. Uždraustas vaisius, be abejonės, vi­
suomet saldžiausias. Bet, vos įsiskverbęs į ją ten pirmąsyk,
išgirdęs ją staigiai įkvepiant ir pajutęs, kaip įsitempė visas
jos kūnas... Na, šiek tiek skausmo pradžioje tikėjausi, bet, ko
gero, nebuvau pasirengęs sukelti jo tiek daug ir tiesiog ne­
galėjau taip su Deleina elgtis. Jau buvau beatšaukiąs planus,
bet mergina kone maldaute maldavo tęsti. Ji geidė patirti tą
akimirką su manimi, išgyventi kartu tą pirmąjį kartą, netgi
jausdama vien skausmą, ir tik šis jos troškimas mane paragi­
no visko nenutraukti ir, nepaisant abejonių, tęsti.
Būčiau atidavęs Lenei bet ką, ko tik būtų įsigeidusi. Bū­
čiau nukniaukęs iš nakties dangaus mėnulį ir paguldęs šį
120

prie trapių jos kojelių, surinkęs visatą j kamuolėlį ir pagul­

dęs jį į švelnius jos delnus - būčiau padaręs viską, ko tik ji
būtų panorėjusi. Todėl, kad ji buvo verta kur kas daugiau,
ir ketinau visą gyvenimą paskirti tam, kad jai, po velnių,
nieko netrūktų.
Vis dėlto, kad ir ko būčiau ėmęsis, niekada nebūčiau
įstengęs išpirkti savo kaltės dėl to, kad elgiausi su ja lyg
su kekše, mėsos gabalu, skirtu vien tik mano pimpalo
{geidžiams tenkinti, dėl to, kad laikiau ją niekuo daugiau
nei dar vienu už pinigus lengva ranka įsigytu žaisliuku,
savo nuosavybės dalimi. Dėl to, kad atėmiau jos skaistybę.
Kaipgi galėjome tikėtis sėkmingos draugystės, jei mudvie­
jų santykiai jau pirmosiomis sumautomis dienomis užgi­
mė dėl šitokių netyrų tikslų?
Privalėjau tikėti, kad mudviem pasiseks: jei tai, kas sir­
po tarp mūsų, buvo klaida, teisybės nenorėjau nė akyse
regėti. Taip, žinau, banalu, bet kuo gryniausia tiesa. Ma­
tote ?Dėl jos buvau bevirstąs visiška mazgote, šuneliu, pa­
sirengusiu bėgti kiekvienąsyk jai pamojus pirštu.
Visgi leiskite paaiškinti...
Pačios sueities metu niekaip neįstengiau suvaldyti ner­
vų. Kūnas drebėjo tiek iš baimės sukelti Lenei skausmą,
tiek stengiantis susilaikyti neįsiskverbus į ją visa jėga -
taip buvo gera. Be abejonės, putytėje taip pat buvo ne ką
prasčiau, tiesiog šitai priminė iš proto varantį uždraustą
šokį, tai, kuo mėgaujiesi tik su tuo, kuo išties pasitiki, su
kuo ketini praleisti visą likusį gyvenimą ir su kuo sieja su­
mautas šventas ryšys.
Tai, ką tuomet užklupau veikiant Džiulę ir Deividą,
nė iš tolo nepriminė intymių akimirkų, kurias ką tik išgy­
venome su Lene. Juodu tebuvo pora paleistuvių, besidul-
kinančių vien dėl paties dulkinimosi ir įžūlaus troškimo
mirtinai mane sužeidus palikti nukraujuoti ant žemės.
Net jei ieškotų to visą savo likusį apgailėtiną gyvenimą, jie
niekuomet nerastų nieko, bent iš tolo prilygstančio tam,
kas mudu siejo su Lene. Mano Lene.
Mums šito - tokio intymumo - žūtbūt reikėjo prieš
jai išvykstant. Ir nors žinojau, kad dėl jos privalau išlikti
stiprus, mane stačiai žudė mintis, jog neberasiu jos grįžęs
namo vakarais, jos nuogas kūnas kasnakt nelauks manęs
lovoje, o to žvilgsnio jos akyse negalėsiu regėti kada įsi­
geidęs. To žvilgsnio, nusakančio kur kas daugiau nei tūks­
tančiai žodžių. Žvilgsnio, kurio pakakdavo suprasti, jog
aš jai visas pasaulis - taip, kaip ji man. Lūpomis galima
veblenti ką tik nori, bet akys nemeluoja niekada. Tai, ką
jose regėjau, atliepė tai, ką pats jutau kiekviena kūno ląste­
le. Ji mane mylėjo. Iš tikrųjų mylėjo. Ne mano pinigus, ne
padėtį visuomenėje - mane. Ir tegu prasmegsiu skradžiai,
jei neįstengsiu to išsaugoti. Kaip nors.
122 č:

Deleina stumtelėjo užpakaliuką arčiau manęs ir primi­

nė, kad mano penis vis dar viduje - suglebęs, bet vis labiau
standėjantis su kiekviena akimirka joje. Jei mergina ir to­
liau taip judės, prisiversti ištraukti su kiekviena akimirka
taps tik sunkiau. Nors ir mielai būčiau viską pakartojęs,
žinojau, kad Lenei ir taip jau skaudės, tad nutariau nesi­
naudoti jos troškimu suteikti man vis daugiau. Pakako to,
kad ji buvo mano gyvenime - dabar atėjo laikas man kaip
nors jai atsilyginti*Kol kotas dar neatsistojo taip stipriai,
kad darsyk sukeltų jai skausmą, ištraukiau jį... vildamasis,
kad staigus judesys skausmą pavers lengviau pakeliamu.
Išgirdus ją aiktelint mano krūtinę pervėrė kaltė, o gal­
voje išsyk ėmė suktis rūpesčio kupinos mintys. Dabar aš
garbinsiu šią moterį, apipilsiu ją dėmesiu ir rūpinsiuos
taip, kaip ji iki šiol rūpinosi visais aplinkiniais, įskaitant
ir mane.
- Atleisk, kačiuk, - išlemenęs ją apsukau ir priglau­
džiau arčiau. - Po velnių, atleisk, kad tau teko kęsti skaus­
mą...
Mano mergaitė galėjo įsikniaubti man į krūtinę ir pra­
pliupti verkti, galėjo kaip reikiant mane prikulti - žino­
ma, būčiau jai tai leidęs: kad atsilygintų už jai sukeltą kan­
čią, dabar būtų galėjusi daryti su manimi ką tik nori. Vis
dėlto ji to nesigriebė. Užuot taip pasielgusi, Lene įspraudė
šlaunį tarp manųjų, ranka apsivijusi juosmenį delnu suė­
mė mano sėdynę ir kibo man į kaklą.
- Užsikimšk, Nojau, - kuždėjo ji tarp bučinių. - Per
daug sukdamas galvą tik nuotaiką sugadinsi. Ir žinok, aš
tikrai norėsiu šitai pakartoti.
Sakiau tai anksčiau, bet pakartosiu darsyk: po velnių,
šią mergiotę dievinau iki skausmo.
Kilstelėjusi galvą Lene pervėrė mane žvilgsniu, kuria­
me šokčiojo pašėlusios kibirkštys. Dievaži - sukūriau be­
sotę pabaisą. Vis dėlto nebuvau bejausmis šiknius: mano
mergaitei skaudėjo, tačiau ji stengėsi tai nuslėpti, kad ne­
sijausčiau kaltas - gryna beprotybė, nes, žinoma, jaučiausi
tikras šunsnukis. Kaipgi kitaip?
Palinkęs į priekį įsisiurbiau į sultingas jos lūpas, kurs­
tydamas bučinį visa aistra ir geiduliu, kiek tik galėjau
išreikšti lūpomis. Ryšį nutraukiau tik pajutęs penį ir vėl
standėjant. Žinojau: Lene būtų tai suvokusi kaip ženklą,
jog noriu dar - žinoma, norėjau. Vis dėlto jos poreikiai
dabar buvo kur kas svarbesni už manuosius, o tą akimirką
jai reikėjo mano rūpesčio, nesvarbu, ryžosi tai pripažinti
ar ne.
Nors prireikė begalės pastangų, pagaliau įstengiau at­
siplėšti nuo merginos ir išlipti iš lovos.
Suurzgusi Lene ėmė priešgyniaudama tiesti ranką, kad
mane sulaikytų.
124

- Neee... Kur eini?

Puikiai supratau, kaip ji jaučiasi - ir pats negalėjau be
jos iškęsti nė akimirkos. Vien nuo šios minties pasijusdavau
tuščiaviduris, vedamas tik tyro ilgesio. Kaipgi aš ištversiu
be jos ?Savanaudiškoji mano pusė akimirką kilstelėjo savo
bjaurią galvą - vos susilaikiau nepaprašęs Lenės neišvykti.
Žinojau, jog jei tik tarčiau žodį, ji pasiliktų, bet negalėjau
šito sau leisti. Ir taip buvau per daug iš jos atėmęs.
- Netoli. Niekur toli.
Apdovanojau ją paskutiniu švelniu bučiniu. Pakilau,
nutraukdamas mudviejų fizinį kontaktą, tačiau neregi­
mas saitas, nusidriekęs nuo lovos, kurioje ji gulėjo, iki pat
mano širdies, jungė mudu nepaisydamas atstumo. Nieka­
da anksčiau nebuvau jutęs nieko panašaus - tokio ryšio,
tokio artumo su vienu vieninteliu žmogumi: tarsi tai būtų
buvusi kažin kieno man užminta mįslė, kurios nė netroš­
kau įspėti.
Tai teikė man vilties.
Paskubomis prileidau jai pilną vonią vandens, nuolat
tikrindamas, kad šis nebūtų nei per šaltas, nei per karštas.
Išvydus, jog Polė aprūpino vonios kambarį moteriškomis
kūno puoselėjimo priemonėmis, mane užplūdo dėkingu­
mas. Parinkau prausiklį, kurio etiketėje buvo žadama die­
viška ramybė. Po velnių, geriau jau taip ir būtų, arba pa­
duosiu tuos niekšus į teismą už klaidingą reklamą. Mano
mergaitei - visa, kas geriausia.
Šiaip ne taip prisiverčiau nužingsniuoti atgal prie jos:
bėgdamas būčiau pasirodęs tik dar didesnis kvailys, nei
jau ir taip jaučiausi. Artinantis prie lovos, kurioje gulė­
jo Lene, pusiau sustandėjęs mano pimpalas pliaukšėjo į
šlaunis. Mergina į jį spoksojo taip godžiai tarsi peralkęs
šunelis, nė nenumanantis, kada gaus užkrimsti, ir staiga
atsidūręs priešais mėsininko parduotuvės vitriną, prika­
bintą milžiniškų dešrų.
- Aš labai stengiuosi bent kiek tvardytis. Zinai, būti
švelniu, rūpestingu vaikinu. Žaviuoju princu. Bet jei ir to­
liau šitaip varvinsi seilę, princas gali greit virsti žmogėdra,
ir tikrai abejoju, ar dabar tai būtų pati geriausia idėja, -
įspėjęs atklojau nuogą Lenės kūną ir čiupau ją į glėbį.
Man žingsniuojant su mergina ant rankų, ši apsivijo
rankomis mano kaklą ir ėmė švelniai trintis į kaklo linkį.
- Aš galiu tai pakelti, - patikino ji, kilstelėjusi sma­
kriuką kaip tik tiek, kad geidulingas jos balsas suvirpintų
mano ausies kaušelį. Mano stuburu perbėgę šiurpuliukai
šovė tiesiai į pimpalą - dievaži, tai man nė kiek nepadėjo.
( liliai įkvėpęs lėtai išpūčiau orą, stengdamasis suimti save
į nagą.
- Kažkodėl tuo nė neabejoju, - sumurmėjau lipdamas
/ vonią su kone besvoriu jos kūnu rankose,
126

Lėtai įsitaisiau vonioje sėdomis, Lenę laikiau ant ke­

lių. Vos jai ėmus rangytis, bučiuoti mano kaklą ir alsuoti,
suvokiau: tik laiko klausimas, kada įbruksiu į ją pimpalą,
tačiau dabar jai to reikėjo mažiausiai. Dėl šios priežasties
staigiai įtaisiau smulkų Lenės kūnelį taip, kad ji sėdėtų
tarp išskėstų mano kojų - taip kur kas labiau sustiprinau
savo galimybes išsimaudyti susilaikius ir jos neiškrušus.
Deleina jau buvo bevirstanti nimfomane. Dėl jos ištvir-
kinimo kaltinti galėjau tik save, bet troškau, kad ji žino­
tų: dabar mudu siejo kur kas daugiau nei laukinis seksas.
Prisiminiau, kokia liūdna prieš valandėlę mano mergaitė
atrodė automobilyje, kaip ji dvejojo, ar išties viskas tarp
mūsų bus gerai - juk laukė išsiskyrimas ir visa kita. Troš­
kau, kad ji žinotų, jog nors kurį laiką ir praleisime atskirai,
mano jausmai jai nepakis. Lene privalėjo pasitikėti mani­
mi - mumis.
- Myliu tave, - sušnibždėjau merginai į ausį, rankomis
apsivijau juosmenį ir prisitraukiau ją arčiau savęs. - Po
velnių, visa širdimi. Ar žinai tai? - dabar, kai tie du žo­
deliai pagaliau išsprūdo man iš lūpų, rodės, jog niekada
neįstengsiu nustoti jų kartojęs.
- Ir aš tave myliu, - sukuždėjo ji. Pirštų galiukai po
vandeniu glostė mano rankas.
- Klausiau ne to, - pabrėžiau. - Ar žinau kad myliu
tave ?Nes jei jau kurį laiką gausime praleisti atskirai, nega­
liu tau leisti nė akimirką suabejoti, kokia esi man svarbi.
Jei žmonės neklysta ir tiesa, kad atstumas jausmus tik su­
stiprina ir panašiai, tuomet mano širdyje meilė tau išaugs
tik dar labiau. Niekam nė akimirką neleisiu stoti tarp mu­
dviejų.
- Mėgini man prisipažinti esąs slaptas persekiotojas,
Nojau? - pajuokavo Lene, palenkė galvą šalin ir apnuogi­
no prieš mane kreminę savo kaklo odą.
- Patikėk, kalbu visai rimtai, - patikinau ją ir apibė-
riau bučiniais grakštų jos kaklą. Stabtelėjęs prie ausytės,
sušnibždėjau: - Kiekvieną akimirką, kai būsime atskirai,
galvosiu apie tave. Kasnakt, kai negulėsi lovoje greta ma­
nęs, sapnuosiu tave. Kaskart, užuodus sumautą šoninę, -
tęsiau, primindamas jai rytą, kai pričiupau ją ruošiant
pusryčius, - man atsistos, ir aš liesiu save, šaukdamas tavo
vardą. Skambinsiu tau be jokio rimto reikalo - vien tam,
kad išgirsčiau tavo balsą. Atvyksiu nepranešęs tik todėl,
kad galėčiau pamatyti, kaip išvydus mane nušvis tavo
akys. Pasigrobsiu tave vien tam, kad galėčiau paragauti...
Nes aš būsiu peralkęs tavęs, Lene. Kaip reikiant peralkęs.
Giliai įkvėpusi ji kiek pravėrė lūpas, iš kurių tuojau
išsprūdo švelni dejonė. Užsimerkusi mergina prasiskėtė,
nelyginant taip pasielgti būtų paraginę mano žodžiai.
- Tad jei šitai vadini persekiojimu, tuomet taip - ko
gero, persekiosiu tave, - delnu nuslydau jos pilvuku prie
128

kiek žemiau pūpsančios kalvelės. Atliepdama mano jude­

sius, Lene ėmė spaustis prie mano rankų klubais ir darsyk
tyliai sudejavo. - Tvirtai tikiu, jog vyras privalo viešai kal­
bėti apie savo meilę, saugoti jos nusipelniusią ir suteikti jai
viską, ko panorės. Su manimi tu gausi viską. Viską, - pa­
brėžiau, pirštais švelniai įsmukęs į ją, o nykščiu spustelėjęs
saldžiausiąjį taškelį. - Man lemta tavimi rūpintis. Tad jei
užtiksiu kokį kitą vyrą uostinėj ant tai, kas priklauso tik
man, jis neišsisuks ir skaudžiai kentės. Ar tikrai esi pasiry­
žusi tokiam įsipareigojimui, Deleina?
- O, Dieve. Taip, Nojau, - dejavo Lene, mano pirš­
tams rangantis jos viduje.
- Taip, esu dievas, savo pasaulio valdovas, o mano pa­
saulis - tai tu, - kuždėjau jai, laisvąja ranka nuklydau ant
krūties ir glamonėjau vieną sustandėjusį spenelį. - Galiu
tau duoti - ir duosiu - viską, ko tik reikės, kad būtum
laiminga. Bet aš - pavydus ir kerštingas dievas, Lene.
Ji suėmė delnu mano ranką, tvirtai dulkinančią ją pirš­
tukais, o antruoju suėmė kaklą.
- Aš... Velnias... Aš tavo, Nojau. Tik... O, Dieve... Tik
tavo.
- Puiku. Džiaugiuosi, kad sutarėme, - sumurmėjau,
brukdamas pirštus dar giliau ir stipriau. - Nori pasiten­
kinti?
 iS rl6 le /c w ta < i' 'In t iZ o M U 'r r t M ' 129

Ji linktelėjo.
- Mmm, nesu tikras, kad nori, - ėmiausi ją erzinti. -
Maldauk.
- Prašau, - išlemeno Lene, vos atgaudama kvapą.
- Nagi... Juk tikrai gali geriau, - paraginau, sukioda­
mas spenelį tarp pirštų. - Įtikink mane.
Išrietusi nugarą Lene įsikibo į mano kaklą nagais ir
ėmė dar tvirčiau spaustis prie įspraustos tarp kojų mano
rankos. Darbavausi pirštais pašėlusiu greičiu, bet, vos pa­
jutęs jos sieneles spaudžiantis, tuojau atitraukiau rankas ir
numaldžiau pastangas.
- Nemanau, kačiuk. Tik ne tol, kol dar manęs neįti­
kinai.
Ji jau kone inkštė:
- Prašau, Nojau. Prašau, duok man tai... Leisk baigti
ant tavo pirštų.
Po velnių, troškau jos it beprotis. Vis dėlto norėjau,
kad jos orgazmas pripildytų mane, sulaikytų tol, kol vėl
galėsiu ją pamylėti.
- O, tu baigsi, Lene, tik ne ant pirštų, - paleidau mer­
giną iš glėbio tik tam, kad tuojau kilstelėjęs pasukčiau taip,
kad aukštai iškeltas užpakaliukas įsitaisytų ant akmeninės
vonią juosiančios sienelės krašto. Kad jai būtų patogiau -
nepamirškite, ką vos prieš valandėlę buvau jai padaręs, -
ten jau gulėjo minkštas švelnus rankšluostis.
130

Taip nekantravau paragauti jos, suteikti jai tai, ko taip

troško, kad susirengęs pulti prie žavios mažutės jos katytės
gal kiek pernelyg neatsargiai praskėčiau keliukus. Vis dėl­
to priešgyniavimo šūksnių neišgirdau - kai prispaudžiau
veidą tarp jos šlaunų ir ėmiau plokščiu liežuviuku siausti
šilkinėse jos odos klostelėse, mano ausis pasiekė tik malo­
numo kupina dejonė. Deleina sugniaužė rankomis mano
plaukus - po velnių, kaip tai mane vedė iš proto - ir, pa­
sidėjusi pėdas man ant pečių, plačiai išskėtė j šalis kelius
taip, kad viską pasiekčiau kiek įmanoma geriau.
Kilstelėjau į ją žvilgsnį - Deleina mane stebėjo, tad
kaip reikiant pasimaiviau, leisdamas jai pasigrožėti ilgu
stambiu mano liežuviu, žaidžiančiu su sultingu mažu jos
klitoriuku.
- Velniop, - sukuždėjo ji ir, sukandusi apatinę lūpą,
meiliai perbraukė pirštais mano plaukų sruogas greta au­
sies. - Kaip neįtikėtinai gera... Ar tau malonus mano sko­
nis, Nojau?
Užsimerkęs lengvai sumurkiau iš malonumo ir švel­
niais bučiniais apibėriau jos tarpelį.
Išgirdęs ją giliai įkvepiant, darsyk dirstelėjau aukštyn,
norėdamas įsitikinti, ar ji tebestebi mane. Kaipgi kitaip.
Rankomis apsivijęs jos šlaunį, pirštais kilstelėjau jos ly­
tines lūpas, kad apnuoginčiau saldutį odos lopinėlį po
jomis. Kad deramai įvertintų tai, ką dariau, Lene turėjo
viską matyti kaip ant delno - tai jai ir suteikiau.
Palinkęs dar arčiau, įtraukiau ir ėmiau čiulpti sustan-
dėjusį jos malonumo mazgelį, vis atitraukdavau ir paleis­
davau jį iš lūpų, o tuomet puldavau vėl visko pakartoti.
- Jėzau, - sušnypštė ji. - Eikš čia ir išdulkink mane,
Nojau. Man reikia tavęs giliai viduje...
Ignoravau jos prašymus, visiškai užburtas suvokimo,
kaip stipriai ją veikiu - ne tik prisilietimais, bet ir min­
timis bei emocijomis. Neįstengiau atplėšti akių nuo mer­
ginos veido: atidžiai stebėjau kiekvieną, net menkiausią
malonumo išraišką, nes mintis, kaip vedu ją iš proto... Po
velnių, ji išdarinėjo su manimi velniškus dalykėlius.
Tai, ką su Lene dariau, aiškiai užbūrė ir ją: susižavėji­
mo kupinu žvilgsniu Deleina sekė kiekvieną mano judesį.
Iššiepęs dantis perbraukiau jais klitoriuką ir, judėdamas
pirmyn ir atgal, ėmiau smailiu liežuvio galiuku lyžčioti tą
gardų gumulėlį. Ji kelissyk trumpai įkvėpė ir dar stipriau
įsikibo į mano plaukus, tad apėmęs lūpomis sustandėjusį
jos taškelį žaismingai mirktelėjau.
Siekiau išvesti ją iš proto ir, regis, ėjau tinkamu keliu.
- O, Dieve... Mažuti, privalai nustoti. Taip priversi
mane baigti, o aš noriu tavo pimpalo savyje...
Nė velnio - po galais, nė neketinau atsisakyti to sal­
daus nektaro, atlyginimo už pastangas, kuris, žinojau, jau
132

manęs laukė. Užuot sustojęs, lydėjau ją prie pačios ribos:

kone šviesos greičiu liežuviu slysčiojau mažuoju jos ma­
lonumų kamuolėliu pirmyn ir atgal, vis įtraukdavau jį į
burną ir paglamonėdavau lūpomis, kvieste kviesdamas
pasirodyti Lenės orgazmą.
- Ne, ne, - murmėjo ji, patyliukais keikdamasi ir bevil­
tiškai pešdama mano plaukus, mėgindama mane numal­
dyti. Skanavau tą putytę taip, lyg nė neabejočiau daugiau
prie jos nė neprisiliesiąs, nors ir žinojau, jog taip nebus. Aš
tuo pasirūpinsiu.
- Priversi mane... - ji traukė mano galvą į šalis, steng­
damasi išsilaisvinti, bet neleidau jai krustelėti nė centime­
tro. Lenės kūnas jau rengėsi suteikti man taip trokštamą
rezultatą, ir jo negavęs neketinau stabtelėti nė akimirką.
- Eina šikt! Ne... - pusiau išdejavo, pusiau išurzgė ji ir
tvirtai prispaudė mano galvą prie savęs - taip, kad visiškai
panirau į jos lobių skrynelę. Kūnui suakmenėjus merginos
šlaunys susiglaudė ir tvirtai suspaudė man galvą, o mano
lūkuriuojantį liežuvį užliejo Lenės syvai. Laižiau, čiulpiau,
rijau... Iki paskutinio lašo. Mano. Vien tik mano.
Kai mano Lenei padovanoto orgazmo banga bent kiek
nuslūgo, ji atleido mano plaukus, o šlaunys pamažėle su­
glebo. Suėmusi delnais mano skruostus, ji privertė mane
žvilgtelėti aukštyn, tiesiai jai į akis.
 - Kad tu žinotum, kaip mane siutini, - išalsavo mer­
gina.
- Neabejoju, kad jau esame tai aptarę, Deleina. Aš ne­
pasotinamas. Nė nemėgink atimti iš manęs to, ko įsigeisiu,
nes galų gale vis tiek tai gausiu, - nusišypsojau. Merginai
alsuojant, jos krūtinė kilojosi. Nedelsdamas įsitempiau ją
atgal į vonią.
Lene apstulbino mane - įsirėžė delnais man į krūtinę
ir stumtelėjo taip, kad atsiremčiau į sienelę kitoje vonios
pusėje.
- O tu nemėgink atimti to, ko noriu aš, Nojau Krau-
Iordai. Nes galų gale vis tiek pasiimsiu, - atšovė ji, tuomet
užlipo man ant kelių, čiupo mano penį ir...
- Lene, ne. Tu...
Per vėlu. Mergina įsitaisė tiesiai ant mano koto, jau
spėjusio sustandėti nelyg titanas, ir priėmė visą mane vi­
iiun.
- Velniop, - suurzgiau ir atlošiau galvą, vos pajutęs
siaurutes jos sieneles mane apgobiant.
Mano reakcija privertė Lenę sukikenti, netgi kiek pa­
sipūtėliškai - kilstelėjęs galvą išvydau ir garsą atitinkančią
išdidžią šypseną. Mano išdidžią šypseną. Jausmas priminė
įlėbsojimą į savo atspindį veidrodyje, ir nė nežinojau, kaip,
po velnių, turėčiau dėl to pasijusti, bet, ko gero, pats bu­
134

vau dėl visko kaltas. Taip, išties sukūriau monstrą. Atitiko

kirvis prakeiktą kotą - visai kaip ir nujaučiau nuo pat pir­
mojo sykio, kai taip suartėjome, nakties, kai atėmiau jos
nekaltybę. Jau tada žinojau sunkiai viską apžiosiąs - taip ir
nutiko. Deleina buvo neįtikėtinai tiesmuka ir niekada ne­
praleisdavo progos įtikinti mane klydus. Negalėjau laikyti
to trūkumu - juk pats buvau iš to paties molio drėbtas, ir
mergina visko išmoko tik iš manęs. Tad nutariau nekibti
ir leisti jai elgtis, kaipf tik nori, leisti mane patenkinti, nes
galų gale vis vien būtų pasiėmusi tai, ko įsigeidė.
Ir man tai nekėlė nė menkiausių problemų.

$»

Mane supo hiacintų aromatas: švelniu jų kvapu vėsus

vėjelis apgaubė visą kūną. Ausis pasiekė styginių kvarte­
to muzikos garsai ir užkrečiamas besiburiančių draugų ir
šeimos narių juokas. Veidą ir rankas švelniai šildė saulės
spinduliai, bet nuo tvankumos gelbėjo vėjelis.
Jaučiausi laimingas. Susibūrimas buvo skirtas įsiminti­
nai progai pažymėti, bet kažkodėl negalėjau suvokti, kas
tiksliai čia vyksta.
- O, Nojau, ji nepakartojama. Būtent tokia, kokią ir
tikėjausi, jog kada nors sutiksi, - sučiulbėjo švelnus balsas
man už nugaros. Atpažinau jį akimoju. Greit atsisukau
n išvydau ją, stovinčią priešais: raudona suknia vilkinčią
mano mamą supo alyviniai, balti ir gelsvi gėlių žiedai.
Mama buvo įsikibusi greta stovinčiam mano tėčiui į pa­
raukę - šio veidą puošė išdidi šypsena, o ant galvos juo­
davo tankūs plaukai, vos pabalę ties smilkiniais. Motina
luivo teisi: taip atrodydamas jis išties traukė žvilgsnius.
- Mama? Tėti? Ką čia veikiate? - paklausiau sumišęs.
Nors daliai manęs jų buvimas greta atrodė kuo natūraliau­
sias, sykiu supratau, kad jų čia būti neturėtų.
- Lyg to būtų maža, dar ir liežuvėlis smailus. Kiek pri­
mena tavo mamą, - tėtis dievinamu žvilgsniu nudelbė
motiną. Si prajuko ir pakštelėjo jam į skruostą.
- Tai tik į gera. Jums, Kraufordams, žūtbūt reikia tvir-
tij moterų, kad neišklystumėte iš kelio.
Staiga juodu stojo priešais mane - nė nepastebėjau,
kada sujudėjo. Atsigręžusi į mane, mama švelniai nusišyp­
sojo ir delnu apėmė mano skruostą.
-Ji - viena iš milijono, Nojau. Niekada jos nepaleisk.
Ir nepamiršk: „Purve ir tamsoj rausvas žiedas užgimęs vi­
sas kliūtis įveikia ir mėnesį siekia.“
Prisiminiau šį posakį - mama nuolat jį kartodavo, kai
buvau mažas, bet tuomet nė nenumaniau, ką jis reiškia.
Nesupratau ir dabar.
- Raudonasis lotosas, - sukuždėjau.
136

Mama linktelėjo. Jos veidą nušvietė šypsena - džiaugs­

mas supratus, jog prisimenu.
- Mylime tave, Nojau. Ir labai tavimi didžiuojamės.
Greta jos stypsąs tėvas nurijo seiles. Atsigręžiau j jį.
- Dabar mums jau metas, sūnau. Negalime pasilikti.
Metas? Metas kur?
- Tenorėjome tave pasveikinti, - ištiesęs ranką jis ap­
glėbė mane per pečius. - Tiesa, dėkui už gėrimą, - sukuž­
dėjo į ausį. *
Mama pakštelėjo man į skruostą. Užsimerkęs giliai
įkvėpiau tokį pažįstamą jos gėlių aromato kvepalų dvelks­
mą. Kai vėl atplėšiau vokus, tėvų nebebuvo. Dairiausi į
visas puses, sukau ratus, jų ieškodamas, tačiau nei mamos,
nei tėvo buvo nelikę nė kvapo. Netikėtai išvydęs tolumo­
je baltai vilkinčią ir į mane atsigręžusią moterį sustojau it
įbestas. Jos plaukai buvo sukelti aukštyn, o veidą dengė
nuometas. Pasukusi galvą į šalį ji taisėsi suknelę, vienoje
rankoje laikydama skaisčiai raudonų gėlių puokštę. Vėl
pakilęs vėjelis atnešė man jos kvapą ir taip patvirtino tai,
ką jau žinojau pats. Kas ji tokia, galėjau pasakyti vien pa­
gal tai, kaip ją išvydus sutino mano širdis - regis, ji nė ne­
betilpo krūtinėje ir jau rengėsi išsprogti lauk. Nekantrų
mano veidą nušvietė plati šypsena. Tai buvo ji.
- Deleina? - šūktelėjau, bet mergina neatsiliepė. Ji nu­
žvelgė mane, ir nors negalėjau įžiūrėti šypsenos, pajutau
 137

ją sušildant mano širdį. Deja, tą akimirką ji nusigręžė ir

leidosi bėgti, kutendama mano ausis kone vaiduoklišku
kikenimu.
- Lene! - surikau ir sutrikęs ėmiau ją vytis. - Kodėl
nuo manęs bėgi?
Bėgau ir bėgau, tačiau sunkios kojos pynėsi, o pėdos
veikiau priminė cemento blokus. Kai jau rodės, kad pavi­
jau ją, ištiesiau ranką, bet švelnus suknelės audinys išslydo
man iš pirštų, ir Lene vėl paspruko. Žaisdama su manimi,
mesdama man iššūkį mergina vėl ėmė kikenti:
- Nagi, Nojau. Pagauk mane.
Sukaupęs visas dar likusias jėgas šokau į priekį, sugavau
I,enę per juosmenį ir suspaudžiau glėbyje. Pro perregimą
nuometą mačiau jos akis: dirstelėjus į mane, jos nušvito
kone vaikišku džiugesiu. Atlošusi galvą mergina linksmai
nusikvatojo, ir šis garsas apgaubė mudu nelyginant šiltas
oras. Švelnus ir lankstus jos kūnas pamažėle tirpo, glaus­
damasis prie manojo.
- Kurgi manaisi skubanti, kačiuk? - paklausiau, glaus­
tiamas Lenę prie savęs.
Žastu jutau jos delno šilumą, o švelnučiai piršteliai ku-
icndami perbraukė mano plaukus.
- Pabučiuok mane, Nojau. Paversk amžinai tava, -
šnibždėjo ji.
138

Čiupęs nuometą pakėliau jj, kad galėčiau iš arčiau pa­

sižiūrėti į tyrą jos grožį ir pasiimti savo prizą. Vos prilie-
čiau jos lūpas savosiomis, mergina pradingo.
- Kelkis, Nojau. Pabusk, Nojau, sapnuoji...
Staigiai nubudau, iš dalies vis dar sustingusiu kūnu
tebejutau įmygio likučius. Praplėšiau akis: ji gulėjo greta,
prigludusi kūnu prie manojo, delnu apėmusi mano žastą,
o pirštų galiukais švelniai masažuodama galvą.
Viskas tebuvo sapnas*
Lene nužvelgė mane. Nepriekaištingame jos veide švy­
tėjo šilta šypsena.
- Ar viskas gerai?
- Taip, - suniaurojau mieguistu balsu ir pasitryniau
akis. - Viskas gerai. Pažadinau?
- Galima ir taip sakyti, - žaismingai šyptelėjo ji. -
Suspaudei glėbyje taip stipriai, kad tapo sunku kvėpuo­
ti. Taip jau yra: pristigus deguonies, organizmas išblaško
miegą. Atrodo, tai vadinama instinktu išgyventi.
Lene nusijuokė. Patraukęs jai ant veido kritusią plaukų
sruogelę, užkišau ją už ausies ir pakštelėjau į mažą it sagu­
tė jos noselę.
- Nepyk.
- Ei, aš juk nesiskundžiu. Man visai patinka, kad tu
toks savininkiškas, - atsakė ji, glostydama apšepusį mano
žandikaulį. - Nori papasakoti apie tą sapną?
 Regis, sapne išties nebūta nieko baisaus - tai juk nebu­
vo košmaras. Vis dėlto viskas atrodė neįtikėtinai tikra -
tai mane ir nugąsdino. Kad apie jį pasakočiau Lenei - jei
kada išvis papasakosiu, - pirmiausia turėčiau kaip reikiant
jį apgalvoti pats. Nėra reikalo dar bauginti ir jos. Kad ir
koks uždaras galėjau pasirodyti, tik papurčiau galvą: nu­
tariau verčiau kurį laiką pasilikti sapną tik sau.
Kaip tik tada suskambo ant naktinio stalelio kėpsantis
žadintuvas - kurtinantis jo žviegimas skroste perskrodė
kambario tylą, it kirviu nukirsdamas jausmingą akimirką.
Lene prispaudė kaktą prie mano krūtinės ir abu suurzgė-
me priešgyniaudami, puikiai suprasdami, jog tai - mu­
dviejų išsiskyrimo ženklas. Man reikėjo vykti į darbą, jai -
grįžti pas šeimą. Nė vienas dėl to netryškome džiaugsmu,
bet ką padarysi - teko su tuo susitaikyti tol, kol pagaliau
vėl galėsime dažniau leisti laiką drauge.
Trenkiau delnu per tą sumautą žadintuvą, akimoju jį
užčiaupiau ir su garsiu trinktelėjimu nušveičiau ant žemės.
Priminimo mudviem nereikėjo, tačiau jis tebesklandė ore,
niūrus it išgaląsta giljotina, laukianti myriop nuteisto ka­
linio. Būtent tokia jausena gaubė mudu. Likti be jos, ko
gero, bus ne ką geriau, nei paaukoti galvą. O gal tiksliau
būtų sakyti - paaukoti širdį, leisti išplėšti ją iš krūtinės:
juk išeidama mergina išties išsineš ją su savimi.
140

- Myliu tave, - sukuždėjo ji man j krūtinę, kol švelniai

glosčiau šilkinę nuogą jos nugarą.
- Žinau, - atsakiau ir pakštelėjau į viršugalvį. - Ir aš
tave myliu.
Kilstelėjusi galvą Lene įsmeigė į mano akis žvilgsnį,
kuriame nešmėžavo nė menkiausia dejonė.
- Žinau, - sukuždėjo ji, ir, vos tik prisipažinimus su­
tvirtinome bučiniu, nuo mano pečių nusirito viso pasau­
lio našta. *
Tai nebuvo nei atsisveikinimo, nei viliojimo bučinys -
na ir kas, kad mano falas, be abejonės, jau siekė rekordi­
nius matmenis. Tai buvo pažado bučinys, bylojantis, kad
žinome liksiantys drauge ir kad tai, ką vienas kitam išsa­
kėme, buvo nuoširdų, kad mylime vienas kitą ir esame pa­
sirengę įveikti bet kokią mūsų kelyje galinčią pasitaikyti
kliūtį, nesvarbu, ką mudviem būtų parengęs likimas. Kad
ir kaip suknistai viskas tarp mudviejų prasidėjo, net purve
ir tamsoj rausvas žiedas užgims.
Pagaliau tai supratau.
 6

>/

Lene

Kraudamasi j krepšį paskutinius daiktus, kaip įmanyda­

ma stengiausi suvaldyti ašaras. Nors ir supratau, jog dar
grįšiu, buvo siaubingai sunku. Paskutinį kartą užėjus į
drabužinę atsinešti likusių džinsų, mano žvilgsnį patrau­
kė baltutėliai marškiniai, kuriuos dėvėjau tą vakarą, kai
Nojus nutarė vietoje deserto paskanauti manęs. Pirštų
galiukais bėgdama per rankovę prisiminiau jo veidą tuo­
met, kai pasirodžiau tarpduryje vilkėdama vien juos. Tada
dar jutau jam neapykantą, bet jau negalėjau paneigti tarp
mudviejų sklandančios seksualinės traukos, sunkte per­
sunkusios kambario orą. Pagaliau sutikusi Dziundzė pa­
ragino nutraukti marškinius nuo pakabos ir įsidėti greta
kitų daiktų. Taip ir padariau. Nojus jų nepasiges. Šiaip ar
taip, turėjo tonas drabužių, ir tie vieninteliai marškiniai
tarp jų - tik vieniša snaigelė kalnų lavinoje. Užtat man
jie - neįkainojami.
142

Nojus išėjo iš vonios kambario vilkėdamas marškinė­

lius V formos iškirpte, mūvėdamas džinsus ir avėdamas
sportinius batelius. Po mudviejų rytinio dušo vis dar drė­
gni jo plaukai styrojo j visas puses. Nusiskusti aiškiai buvo
pamiršęs, bet skųstis nė neketinau. Nojaus šeriukai man
patiko.
- Pernelyg kasdieniška apranga biurui, argi ne? - šyp­
telėjau jam, kimšdama jo marškinius ir kitus drabužius į
krepšį, ir užsegiau užtrauktuką.
Apsivijęs rankomis iš nugaros, vaikinas prisitraukė
mane artyn. Nosį kuteno vos juntamas kvepalų ir prausi-
klio kvapas: giliai įkvėpiau, stengdamasi įsiminti kiekvie­
ną smulkmeną. Tarsi kada būčiau įstengusi pamiršti...
- Taip, bet kaip tik tinkama parvežti savo mergaitę į
tėvų namus.
Suėmusi Nojaus rankas savosiomis, pasukau galvą, kad
galėčiau dirstelėti į jį.
- Praleisi darbo dieną?
- Mmmhm, - jis pakštelėjo man į nosies galiuką. - Kol
galiu, noriu su tavimi praleisti kiekvieną akimirką. Jie dar
dienelę be manęs pakentės, - atrėmęs smakrą man į petį,
Nojus nužvelgė mano krepšį. - Kaip, po galais, sugebėjai
sutalpinti visus savo drabužius tokiame krepšely?
-Juk nesusikroviau visko, - gūžtelėjau pečiais. - Praš­
matnių apdarų Hilsbore vargiai teprireikia. Tai mažas
miestelis, neturime nė didesnio prekybos centro. Negi
įsivaizduoji mane, su plonyčiais aukštakulniais ir mini si­
jonėliu skubančią apsipirkti vakarienei?
Svajingai sumurkęs Nojus prigludo klubais prie mano
užpakaliuko. Tiek aš, tiek mažoji katytė man tarp kojų
supratome tai kaip teigiamą atsakymą. Sudejavusi Dziun-
dzė kaip įmanydama stengėsi priversti mane it dėmesio iš­
troškusį katinėlį pasitrinti į jo kotą. Jis, be abejonės, būtų
neprieštaravęs, tačiau šitaip, ko gero, niekada nebūtume
iškėlę kojos iš miegamojo. Nedvejodama būčiau puolusi
į dar vieną žaidynių su Stebuklinguoju Peniu raundą, bet
mamai reikėjo pagalbos namie, o tėtis buvo nusipelnęs at­
sipūsti.
- Jei nenustosi taip elgtis, mes niekada neišsirengsime
eiti, - įspėjau.
Dziundzė cypte cypė: Taip, kvailele, juk to ir norime.
Jėzau, išbarškinkpagaliau tas numylėtasjo smegenėles!
Supratusi, kad išties neįsidėjau daug drabužių, ir norė­
dama dar kiek paerzinti Nojų, giliai atsidusau.
- Galų gale man vis tiek teks eiti apsipirkti - juk to, ką
atsivežiau čia, atsikratei...
Prigludęs veidu prie mano kaklo Nojus suurzgė ir pri­
vertė sukikenti. Aiškiai dėl to poelgio jautėsi kaip šuns­
nukis, tačiau tai atrodė velniškai mielai. Apsigręžusi jo
glėbyje suėmiau delnais vaikino veidą.
144

- Myliu tave, - priminiau.

Nojus dievinamai nužvelgė mane.
- Man niekada nepabos girdėti tave tariant šiuos žo­
džius. Štai, - pridūrė jis, ištiesė ranką užpakalinės džin­
sų kišenės link ir išsitraukė piniginę. Radęs joje nedidelę
juodo metalo kortelę, vaikinas ištiesė ją man. - Noriu,
kad turėtum šitai. Drabužiams ar bet kam, ko pristigsi ar
užsigeisi.
- Kredito kortelė ?4Nojau, negi nemanai ir taip man
davęs visko sočiai?
- Ei, - nutraukė mane jis ir pirštais suėmė mano sma­
krą. - Maniau, tai jau aptarėme. Tu - mano moteris, kuria
privalau pasirūpinti, ir ketinu to imtis gana atkakliai. Kad
negirdėčiau nė šnipšt.
Pakštelėjęs man į lūpas jis čiupo mano krepšio rankeną
ir persimetė ją per petį. Ištiesęs ranką man, paklausė:
- Pasirengusi?
Paėmiau jo ranką - taip būčiau pasielgusi bet kada.
Nė nenumaniau, kas mudviejų laukia, bet žinojau: tol,
kol Nojus laikys mane už rankos, seksiu jam pavymui net
per juodžiausias naktis, žinodama, jog kažkur kelio gale
mudviem vis vien įsižiebs šviesa.
Sustingęs tarpduryje Nojus atsigręžė.
- Kas? - suglumau: jis nė menkiausia užuomina neiš­
sidavė, ką mąstąs.
 Priėjęs prie naktinio stalelio vaikinas pravėrė stalčių
ir įkišo delną vidun. Nepasitenkinimo iškreiptu veidu jis
kilstelėjo man padovanotą vibratorių, kurį pats vadindavo
Kraufordo kulka.
- Kai ką pamiršai, ar ne?
- Na, nemaniau, kad man jos prireiks, - išlemenau su­
trikusi.
Šyptelėjęs Nojus įspraudė kulką man į krepšį.
- Oi, pamatysi, kaip prisireiks...
Jis buvo laimingas. Prisiminiau - juk tai aš jį tokiu pa-
versdavau... Dziundzė tuojau įsikišo priminti, kad ir pati
prie to gerokai prisidėjusi - tai, ko gero, buvo tiesa, bet
mintimis patikinau ją, kad mudu su Nojumi jau sieja kur
kas daugiau nei tik seksas. Žinoma, nė neketinau prašy­
ti jos pakabinti ant vinies savo kekšiškus aukštakulnius,
paaukoti Superdziundzės kostiumą „Caritui“ ar iškrėsti
ko panašaus. Netrukus išauš diena, kai jie mums dar pra­
vers - tuo nė neabejojau.
Mano krepšiui pagaliau atsidūrus automobilio bagaži­
nėje, mudu su Nojumi įsitaisėme ant galinės sėdynės ir iš­
sirengėme į kelią. Nenuleisdama akių nuo namo, stebėjau
jį tolstant. Jusdamas mano liūdesį Nojus tvirtai apkabino
ir prisitraukė artyn, kad galėčiau padėti galvą jam ant pe-
iies, ir pakštelėjo į viršugalvį.
146

- Iki grįši, tai tebus milžiniška tuščia erdvė. Namais ji

virs tik vėl tau peržengus slenkstį.
Jaučiausi lygiai taip pat. Namai man buvo bet kur, kur
greta manęs stovėjo Nojus - nesvarbu, ar tai būtų buvę
milžiniški rūmai, apsupti Edvardo Zirkliarankio meistriš­
kai iškarpytų augalų, ar kartoninė dėžė šlapiame skersga­
tvy. Jokio skirtumo. Man terūpėjo, ar jis yra šalia manęs,
ar ne.
Ilgos kelionės į Hilsboęą metu valandėlei užsnūdau.
Pamenu tik, kad Nojus švelniai glostė mano plaukus, o
tuomet paragino pasidėti galvą jam ant kelių. Iš pradžių
sudvejojau, ar tai ne užuomina, jog norėtų oralinio sek­
so - ta pati mintis kilo ir Dziundzei, bet, pasirodo, No­
jus tenorėjo prisiglausti. Nesupraskite manęs klaidingai,
buvo malonu, bet iš dalies jaučiausi it jį varžanti, verčianti
sutramdyti tą valdingą, tvirtą savo pusę, kuri priversdavo
Dziundzę ploti rankutėms ir šokinėti dėl savo blogiuko.
Gal jam pasirodė, kad būtent taip pridera elgtis pasikeitus
lipšniais meilės prisipažinimais. Mielai būčiau pasiprieši­
nusi jo norui priversti mane pailsėti ar bent jau atkakliau
siūliusi oralines glamones, bet, jei atvirai, praėjusį vakarą
vaikinas buvo kaip reikiant mane nuvarginęs, tad valan­
dėlė kita miego iš tiesų rodės neprošal. Regis, išsekusios
mano smegenys laimėjo mūšį, o Dziundzė metė ant žemės
baltą pirštinę - nė nespėjusi mirktelėti panirau į miegą.
 147

Nojus mane pažadino jau po kurio laiko. Skundėsi, jog

mano veidas ant kelių žadino masyvią erekciją ir kiauši­
niai tiesiog nebegalėjo daugiau kentėti. Na, gavo ko nu­
sipelnęs. Kol vaikinas taisėsi tai, kas slypėjo džinsuose,
pakilau apsidairyti, pro kur važiuojame. Buvome Hils-
boro pakraštyje - aplinką pažinau greit: šiuo keliu su tė­
vais dardėjau ne sykį ir ne du. Kai buvau maža, mėgdavau
spoksoti pro langą ir riesti įvairiausias pasakaites apie tai,
ką regėjau. Mėgstamiausioje savo istorijoje buvau vargšė
mergelė, užrakinta mažutėje trobelėje, kur dienų dienas
turėjau leisti viena, laukdama pasirodant ant balto žirgo
atjosiančio princo, kuris tuojau išvers mane iš koto.
Mintyse prunkštelėjau pati sau. Na, kuri gi mergaitė
apie tai nesvajojo?
Istorija mano atmintyje buvo tokia gyva, kad vis dar
prisiminiau kiekvieną smulkmeną. Tiesą sakant, kaip tik
už šio posūkio stovėjo...
- Sustabdyk automobilį! - riktelėjau Samueliui, kumš­
teliu daužydama mus skiriančią stiklo pertvarą.
- Kodėl? Ar kas ne taip? - išsigando Nojus.
- Turime sustoti! Prašau, Nojau, privalome! - patiki­
nau kiek garsiau, nei buvo būtina jam sėdint visai greta.
Nors ir suraukė antakius dėl mano cypimo, reikalo sku­
bumą jis suprato.
148

Nojus spustelėjo mygtuką, ir mus nuo vairuotojo ski­

rianti stiklo pertvara nusileido.
- Samueli, sustok kelkraštyje.
Toks visiškai rimtas jo balso tonas paprastai mane ne­
įtikėtinai jaudindavo ir kartu klaikiai erzindavo, bet šįsyk
tam nebuvo laiko.
Vos mašinai stabtelėjus kelio pakraštyje, ėmiau galynė­
tis su durelių rankena. Pagaliau įstengusi ją įveikti, pulte
išpuoliau lauk. *
- Lene! - suriko Nojus už nugaros, skubėdamas man
pavymui. - Kodėl nuo manęs bėgi?
Negalėjau sustoti jam atsakyti. Ji buvo čia - mažoji
trobelė, kurią įsivaizdavau sava. Iš akmenų grįstas kami­
nas, žydinčių hiacintų pilni vazonai po arkiniais langais,
sunkios medinės durys - visa tai kėpsojo pačiame pievelės
vidury. Aukštą žalią žolę margino alyviniai, balti ir gelto­
ni gėlių žiedai, o švarutėliu oru, rodės, vienas malonumas
kvėpuoti. Viskas atrodė tobula - ir, kaip tik tada pastebė­
jau, parduodama.
Bėgau taip greit, kaip tik mane įstengė nešti kojos.
Privalėjau paliesti trobelę, įsitikinti, kad ji tikra, o ne tik
mano vaizduotės vaisius. Plaukus taršė vėjas, ir staiga vėl
pasijutau it maža mergaitė, kupina vaikiško džiugesio. Ti­
kra tiesa - nuo šypsenos ilgainiui net skruostai įsiskaudo.
 Nojui ištiesus ranką ir vos juntamai perbėgus manąją
pirštų galiukais, bėgti nesilioviau. Kikenau it kvailutė. At­
sigręžusi dirstelėjau j jį per petį ir darsyk sukikenusi šūk­
telėjau:
- Nagi, Nojau. Pagauk mane.
Vos man pasiekus trobelės slenkstį, jis sugavo mane per
juosmenį ir suspaudė glėbyje. Kvatojausi, o Viešpatie, kaip
kvatojausi... Viskas rodės tobula. Stovėjau priešais mažąją
savo trobelę, tvirtai apglėbta nuosavo princo spindinčiais
šarvais.
Mano riteris šyptelėjo, nužvelgdamas mane.
- Kurgi manaisi skubanti, kačiuk?
Fantastiškais seksualiais plaukais padabinta jo galva
užstojo man danguje spindinčią saulę, kurios spinduliai
priminė aureolę apie jo galvą, tačiau šešėliai lengvai temdė
veidą. Nojus buvo nuostabiai gražus. Pakėlusi ranką per­
braukiau jo plaukus pirštų galiukais. Širdis tinte tino nuo
visko, kas pasaulyje buvo gero ir gražaus.
- Pabučiuok mane, Nojau.
Vaikinas nustėro ir išpūtė akis.
- Oho... Na ir deja vu>- žodžius vos galėjai girdėti,
tačiau veidą kuo aiškiausiai iškreipė keista išraiška.
-Kas?
Nojus nežymiai papurtė galvą.
150

- Nieko.
Palinkęs jis lūpomis perbraukė manąsias.
Paprastai alkani mudviejų bučiniai degte degė aistra,
bet šis? Sis buvo švelnutėlis, saldus ir nelyginant... sutram­
dytas. Tai sukėlė man nepaprastą geismą.
- Mmm, - atsidusau beprotiškai patenkinta ir prasi­
merkusi išvydau jį, žvelgiantį į mane taip, kaip dar nieką-
da nebuvau mačiusi. Dažnai girdėdavau žmones kalbant,
jog akys - tai duryfc į sielą, tačiau tik dabar išties tuo pa­
tikėjau.
- Apie ką galvoji? - paklausiau.
Šyptelėjęs Nojus papurtė galvą.
- Apie purvą ir užgimstančius žiedus. Nesigilinkime.
Na, tai išties skambėjo keistokai, bet Nojui buvo bū­
dingos tam tikros keistenybės, o aš širdyje šokinėjau it
maža mergaitė, tad daugiau jo neklausinėjau.
- Eikš, - čiupau jo ranką ir prisitraukiau artyn dirste­
lėti pro langus.
- Ką mes čia veikiame? Kokia čia vieta?
- Kai buvau maža, išsigalvodavau čia gyvenanti, - pri­
sipažinau, spoksodama pro langą. Kambarys viduje buvo
tuštutėlis. Vėl griebusi Nojų už rankos nusitempiau į kitą
namo pusę, kad galėčiau žvilgtelėti ir iš jos. - Gryniausia
pasaka, tiesa?
 ą S 'r ttliįfo ^ ia ^ 151

- Pasaka? - nesuprato jis.

- Taip, tarsi iš pasakų knygos, - prisidengiau akis del­
nais iš šonų, kad lango stikle neatsispindėtų saulė, ir aik­
telėjau pagaliau išvydusi viską kuo aiškiausiai. - Oi, koks
nuostabus židinys!
Viduje nebuvo nieko modernaus - tik kvapą gniau­
žiantis kaimiškas žavesys. Tai galėjai išvysti tik „Gyveni­
mo kaime“, jokiu būdu ne „Modernių namų“ puslapiuo­
se: arkinės staktos, medžio grindys, nelygaus stiklo langai.
Įsivaizduoti mudu su Nojumi, įsitaisiusius ant sofos ar
židinio šviesoje besimylinčius ant minkšto kilimo, buvo
vienas juokas. Žinoma, mano vaizduotė skuodė gerokai
priešaky manęs, ir vėl skęstančios pasakaičių pasaulyje.
Na tu ir svajotoja, Lene Talbot.
Suraukęs antakius Nojus apžiūrėjo namelį.
- Nemanai, kad jis kiek apleistas ?
- Nojau Kraufordai! - pliaukštelėjau jam per ranką. -
Kaip drįsti šitaip kalbėti apie mano svajonių namus? Be
to, čia nėra nieko, ko negalėtų pataisyti meilė ir šlakelis
prakaito.
Nors iš esmės jis neklydo, išties čia nebuvo taip jau
blogai. Stogui stigo kelių lentelių, viską dengė purvas ir
dulkės, o langus, kaip atrodė pagal vėjo švilpimą, ko gero,
taip pat reikėjo pakeisti. Vis dėlto čia vis dar buvo gražu
kaip paveikslėlyje.
 52

- O !Visada svajojau pamatyti galinį kiemą, - cyptelė­

jau ir darsyk nusitempiau jį pavymui.
Vos spėjome nusigauti už namo, sustojau it įbesta.
Vaizdas gniaužė kvapą. Maždaug penkiasdešimčia metrų
toliau nuo namo žėrėjo tvenkinukas, kurio paviršiuje ra­
miausiai plaukiojo ančių šeimyna. Greta vandens kėpsojo
pavėsinė, kurioje vėjelis vos pastebimai sūpavo balto me­
džio sūpuokles. Nuo ją supančio apvalaus gėlių darželio
namo link driekėsi akmenimis grįstas takelis. Lyg to dar
būtų maža, galinis kiemas buvo įrengtas vakarų kryptimi,
tad čia būtų buvę neįtikėtina stebėti saulėlydį.
Nė neįspėjęs Nojus prirėmė mano nugarą prie akmeni­
nės trobelės sienos. Vienu delnu įsirėmęs į akmenis mano
dešinėje, antruoju jis suėmė mano užpakaliuką ir prisitrau­
kė mane artyn. Mudviejų kūnai susiglaudė, o kaktos įsirė­
mė viena į kitą. Įsmeigęs žvilgsnį man į akis, Nojus tarė:
- Ta tavo veido išraiška... Po velnių, kaip dabar tavęs
geidžiu.
Minkydamas mano sėdynę ir trindamasis klubais į
mane, jis įsisiurbė lūpomis man į kaklą. Kalbėjo tikrai ne
juokais. Aiškiai jutau sustandėjusį jo ilgį besiremiant man
į pilvą: net nusistebėjau, kaip, po velnių, jam pavyksta ne-
išsiveržti iš tvirto džinsų audinio.
Staiga Nojaus delnas atsidūrė man ant juosmens ir,
akimoju atsegęs mano kelnių sagą, paniro vidun. Jo pirš­
tams pasiekus Dziundzę, abu sudejavome, o aš atsilošusi
atrėmiau galvą j sieną.
- Nojau, negalime, - išlemenau kiek dvejodama ir be­
viltiškai stengdamasi patraukti jo ranką. - Samuelis...
- Jis automobilyje. Čia nepasirodys, - sumurmėjo jis,
lūpomis prigludęs man prie kaklo, ir toliau puldinėjo šį
karštais bučiniais.
- Kaimynai, - pamėginau darsyk, pro medžių šakas
rytuose regėdama dar vieną pastatą.
- Tegu žiūri. Noriu tavęs. Dabar pat.
Mano ausis pasiekė su niekuo nesupainiojamas metalo
džeržgesys: Nojus atsitraukė kelnių užtrauktuką.
- Prisiekiu, aš labai greit, - sukuždėjo man į ausį. -
Apsisuk, kačiuk.
Darsyk dėbtelėjusi į namą tolumoje ir įsitikinusi, kad
jo kieme nematyti nė gyvos dvasios, paklusau Nojui. Tie­
są sakant, ši rizikinga situacija mane kaip reikiant jaudi­
no: mudviejų troškimas tuojau pat pasitenkinti rodės kur
kas svarbesnis už galimybę būti pričiuptiems.
Nojui numaukus mano kelnes šlaunimis, nuogą odą
ėmė kramsnoti vėsus vėjelis. Vaikinas pridengė mane savo
kūnu, o pirštukais nedelsdamas nuslydo mano užpakaliu­
ko linkiu ir pranyko tarp kojų.
- Po velnių, Deleina. Visada tokia drėgna dėl manęs, -
sukuždėjo jis ir suklupo ant kelių.
154

Rankomis laikiausi įsirėmusi į namo sieną, o kojos

vargiai tegalėjo judėti - jas varžė nusmauktos kelnės, tad
niekaip negalėjau jo sustabdyti. Prisitraukęs mano klubus
artyn, tolėliau nuo sienos, jis ėmė siekti mano putytės lie­
žuviu.
- O Dieve, Nojau... - dejavau tvirtai užsimerkusi ir su­
kandusi apatinę lūpą.
Jis tetroško paragauti manęs. Liežuviu it gyvatė įsi-
rangęs tarp permirkusių jmano odos klostelių tuojau rado
malonumo taškelį, tačiau, akimirką jį paerzinęs, nukreipė
dėmesį kitur. Vienu ilgu liežuvio judesiu perbraukęs mane
nuo pradžių iki galo, jis nesustojo iki pat...
- Po velnių! - pajutau jo liežuvio galiuką sukiojantis
prie mano galinių durų ir spūsčiojant jas neįtikėtina jėga.
Dejuodama it begėdė šliundra išriečiau nugarą ir ėmiau
spaustis prie jo lūpų, melsdama dar. Prieš atsistodamas
Nojus praviromis lūpomis aistringai pabučiavo mano
naują mėgstamiausią kūno dalį. Netrukus goslus jo balsas
pasigirdo mano ausyse.
- Patiko, ar ne? - pajutau jį penio galvute švelniai tri­
nantis man tarp kojų, nelyg ieškotų įėjimo.
Ar man turėjo patikti? O, Viešpatie, kaip patiko...
- Mhm, - teįstengiau išlementi.
Nojus įsiskverbė į mane. Jo pimpalas lėtai įslydo į pačią
mano šerdį iki paskutinio milimetro. Vaikinas ėmė judinti
klubus, vos pastebimai atsitraukdavo ir vėl prisispausdavo
prie manęs. Regis, stengėsi rasti patogiausią kampą, bet
mane net ir tai jau vedė iš proto.
- Pasirengusi, kačiuk?
- Mhm, - regis, visi mano mokėti žodžiai kažin kur
išgaravo, o balsas skambėjo, it vos įstengčiau kvėpuoti.
Išgirdęs mano reakciją Nojus sukikeno ir pakštelėjo
tiesiai po ausimi, tuomet suėmė mano klubus delnais ir
ėmė pastoviu ritmu judėti pirmyn ir atgal.
- Bliamba, tiesiai į dešimtuką, - alsavo jis. - Lyg pim-
palu į medaus statinę baksnočiau. Taip švelnu, taip šilta ir
gera... Ką, po galais, padariau gyvenime, kad nusipelniau
tavęs?
Aišku, puikiai žinojau, jog to klausti turėčiau aš, nes
atsakymą į savo klausimą Nojus turėjo puikiai žinoti. Vis
dėlto galėjau kartoti, nors ir milijonus kartų - vis vien ne­
būtų patikėjęs.
- Išgelbėjai gyvybę mano mamai... ir man, - atsakiau.
Norėdama kiek paišdykauti, dar pridūriau: - Be to, nepa­
kartojamai laižai putytę.
Iš jo krūtinės ištrūko taip man patinkanti kone gyvu­
liška dejonė. Ranka įsikibęs į petį, Nojus laikė mane vie­
toje, o jo įsiskverbimai ėmė vis labiau greitėti ir virto vis
šiurkštesniais.
- Tuomet, ko gero, išties nusipelniau.
156

Pasisukusi medžių rytuose pusėn spėjau išvysti, kaip

pro stiklines stumdomąsias duris iš namo kaimynystėje
išėjo vyriškis, nešinas kažkokiu padėklu, iš tolo primenan­
čiu grilį, ir pakėlė dangtį.
- Nojau, - sukuždėjau. - Iš kaimyninio namo ką tik
išėjo vyras.
- Tuomet tikriausiai gausi prikąsti liežuvį, tiesa? - jo
dejonės kiek pritilo, bet dulkinti manęs jis nestabtelėjo nė
akimirką. - Jei trftikšmausi, patrauksi jo dėmesį. Nebent,
aišku, nori būti išgirsta.
Tuojau pirštukais radęs mano klitorį Nojus ėmė ži­
novo tempu žaisti juo taip, kad, o Viešpatie, malonumas
kone varė mane iš proto... Įtraukęs tarp lūpų mano ausies
spenelį vaikinas švelniai jį krimstelėjo. Neįstengusi suval­
dyti dejonės atrėmiau galvą į jo petį.
- Sšš, jis tave pastebės, - geidulingas Nojaus balsas nė
kiek visko nepalengvino. - O kai išvys, kaip nuostabiai at­
rodai krušama iš nugarytės, įsigeis ir pats. Prisimeni, kad
prašiau neversti ko nors sužaloti, Lene?
Pasukusi galvą į šalį suleidau dantis į mano petį spau-
džiančią Nojaus ranką, kad bent kiek numalšinčiau savo
skleidžiamus garsus. Nė nedvejojau, kad jis pasielgtų taip,
kaip sakęs. Nojus buvo godus ir negailestingas savinin­
kas, o sprendžiant iš to, ką jam buvo tekę patirti, nekilo
nė abejonės, jog griebsis bet kokių priemonių, kokias tik
manys esant reikalingas, kad išvengtų galimybės darsyk
patirti tokią kančią. Manęs tai negąsdino. Tiesą sakant,
savininkiška jo prigimtis mane tik kerėjo - troškau būti
jo nuosavybe. Velniop visus, kuriems tokie santykiai at­
rodė nesveiki. Jei mudviem tai tiko, koks gi aplinkiniams
skirtumas?
- Dar truputėlį, kačiuk. Dar... tik... truputėlį, - su­
kuždėjo Nojus man į ausį, klubais pliaukšėdamas man į
užpakaliuką.
Jutau savo sieneles susitraukiant ir spaudžiant jo kotą,
o pilvo gilumoje vis stiprėjo bet kada sprogti pasirengusi
neįtikėtina įtampa. Žinojau privalanti pasitenkinti kuo
greičiau, nes Nojus tramdysis nebaigti tol, kol pirma or­
gazmo nepatirsiu aš, ir taip tik dar labiau padidins riziką
būti pričiuptiems. Kaip meilužis jis išties buvo nesavanau-
dis, be to, jam nerūpėjo, ar mūsų kas neišvys. Užtat rūpėjo
man.
Atitraukusi nuo šiurkštaus sienos akmens vieną delną,
prisijungiau prie Nojaus: atvesti mane prie kulminacijos
stengėmės abu, ir mano puodo dangtis akimirksniu ėmė
šokinėti.
Suleidau dantis į Nojaus delną dar tvirčiau. Man iš­
sprūdusi dejonė nė iš tolo nepriminė tylios, bet dar labiau
valdytis jau nebeįstengiau. Kaimynas, regis, kažką išgirdo:
jis apsidairė, bet mūsų pusėn nė nedirstelėjo. Tikriausiai
158

mums pasisekė, kad trobelė buvo negyvenama - vyras aiš­

kiai nesitikėjo, kad triukšmas gali sklisti iš jos.
- Velniop, einu iš proto, kai rodai dantukus. Stipriau,
kačiuk, - ragino mane Nojus, ir aš paklusau. Mano ausis
pasiekė prislopintas jo urzgimas, o įsiskverbimų tempas
atitiko jėgą, su kuria kandau. Nojus buvo pasirengęs nu­
leisti, ir jo gebėjimas valdytis po truputį seko.
- Nagi, kačiuk, - riaumojo jis man į ausį. - Suteik man
tai. Baik ant mano koto. *
To pakako. Tvirtai jį sugniaužusios mano sienelės ėmė
ritmiškai susitraukinėti, valdomos orgazmo. Nebuvau
tikra, kad dantimis neprakirtau jam odos. Nojus baigė -
stipriai, bet tyliai. Jo klubų judesiai tapo netolygūs, be to,
kuo aiškiausiai galėjau jausti jo penį pulsuojant sulig kie­
kviena kulminacijos malonumo banga. Tą akimirką nuga­
ra pajutau ir jo kūno svorį.
- Ei! Ką judu ten veikiat? - staiga išgirdau vyrišką bal­
są. Abu su Nojumi akimoju atsigręžėme į kaimyno namą
ir išvydome mūsų pusėn dėbsantį vyrą, ranka prisidengusį
akis nuo saulės.
- O Dieve! - cyptelėjau.
- Regis, laikas eiti, - nusikvatojo Nojus, traukdamas iš
manęs penį. Abu nedelsdami ėmėme mautis kelnes.
Vos spėjusi užsitraukti džinsus ant sėdynės, nuskuo-
džiau limuzino link, pakeliui taisydamasi drabužius ir
vildamasi, kad susipynus kojoms nesiplosiu veidu j žemę.
Man pavymui bėgantis Nojus nesitvėrė juoku. Jei nebū­
čiau taip būgštavusi, kad atskubėjęs kaimynas mus pasivys
ir įsimins, būčiau atsisukusi ir atskaičiusi jam pamokslą už
tai, kad per jį vos neįkliuvome.
Gerai, kad kaimynų namas kėpsojo taip toli. Hilsbo-
ras - nedidelis miestelis, vienas tų, kuriuose visi pažįsta
visus. Vadinasi, šis kaimynas tikriausiai pažinojo ir mano
tėvą. Tikrai nemanau, kad Mekui būtų patikę išgirsti, jog
Nojus kruša jo dukrelę vidury baltos dienos visiškai atvi­
rame kieme. Mama tikriausiai būtų paaugliškai pakikenu­
si, bet tėtis? Namie būta ne vieno ginklo - šiems tereikėjo
pokštelėti, ir kieno nors širdis būtų sustojusi akimirks­
niu.
Taigi štai, skuodžiau per pievą, saugodama savo numy­
lėtą gyvybę, nė negavusi akimirkos apsišvarinti po greitu-
ko - ko gero, netrukus džinsai prilips prie mano odos it
patepti klijais, ir vakare gausu juos plėšte nusiplėšti. Sa­
muelis stypsojo prie pravirų limuzino durelių, o jo veide
galėjai kuo aiškiausiai perskaityti: puikiai žinau, ką jūs,
du ištvirkę padarėliai, ten veikėte. Nojus plyšo juokais,
skuosdamas man pavymui, o vyras, kuo lengviausiai ga­
lintis išpliurpti apie mane tėvui ir taip pasirašyti, jei ne
paties Nojaus, tai bent jau Stebuklingojo Penio, kurio gal­
va akimoju lėktų nuo ešafoto (tai pernelyg nenudžiugintų
160

nei manęs, nei Dziundzės), mirties nuosprendį, ko gero,

vijosi mus. Mano širdis plakė neįtikėtinu greičiu - nė ne­
abejojau, kad normalaus pulso tai nė iš tolo nepriminė.
Vos spėjusi pasiekti automobilį, nusukau žvilgsnį nuo vi­
sažinio Samuelio akių ir nėriau ant galinės sėdynės. Pri­
glaudusi delną prie krūtinės veltui stengiausi nuraminti
pašėlusiai besidaužančią širdį.
Privalėjau daugiau mankštintis. Siek tiek Viešpaties
mano gyvenime, tiesa, itgi būtų buvę neprašai.
Nojus klestelėjo ant sėdynės greta manęs, niekaip ne­
įstengdamas atgauti kvapo: juk visą kelią kikeno it pra­
keikta hiena. Vožiau delnuku jam per petį, ir vaikinas ne­
nustodamas kvatotis tuojau prisidengė veidą delnais, tarsi
žinodamas, kad dabar taikysiuos būtent į jį.
- Baik! Visai nejuokinga, Nojau!
- Aš... atleisk, - išlemeno jis, giliai alsuodamas. - Tu
taip persigandai... ir kad dėjai į kojas... buvo beprotiškai
miela.
Sukryžiavusi ant krūtinės rankas nusigręžiau nuo jo.
Kaprizingai papūčiau lūpeles - taip, per daug tuo nesidi-
džiavau, bet prasmės meluoti nebuvo.
- Ei, eikš čia, kačiuk, - sumurkė Nojus, apsivijo atleisti
nesiskubinančią mane ir prisitraukė artyn. - Myliu tave.
- Mano tėtis nurėžtų tau kiaušus ir išsikeptų juos pus­
ryčiams, o aš gerokai prie jų prisirišusi, - suvaitojau.
 Taip, būtent taip - suvaitojau. Kalbame apie Nojų
Kraufordą ir gigantišką jo penį. Pasukite galvas ir pasaky­
kite, kad nevaitotumėte, kilus bent menkiausiai galimybei
su tuo atsisveikinti.
- Taip, man jie taip pat gana artimi, - jis darsyk su­
kikeno, bet tuojau nutilo, kai nudelbiau jį ledo šaltumo
žvilgsniu.
- Cha cha, labai juokinga, - šnipštelėjau. - Gal reikėtų
papasakoti Mekui, ką vos prieš akimirką privertei jo mie­
ląją mažylę daryti. Spėju, tada taip linksmai nekvatosi.
- Hmm, nepamenu, kad būčiau vertęs tave daryti ką
nors, ko nebūtum troškusi, - paprieštaravo Nojus. - Juk
norėjai to, Lene. Norėjai mano koto, - jis tyčia pabrėžė
paskutinį žodį, o tebešėlstanti mano širdis akimirką stab­
telėjo. - Prisipažink.
-Ne.
- Prisipažiiiink, - erzino Nojus, pirštais žaismingai
nuklydęs prie mano šonkaulių ir ėmęs kutenti.
Nenoromis susijuokiau ir pamėginau atsitraukti, bet
Nojus prisitraukė mane ant kelių ir tvirtai apglėbė, kad
negalėčiau nė krustelėti.
- Esame suaugę žmonės, užsiimantys tuo laisva valia,
Lene. Vieną dieną, tiesą sakant - jau gana greit, tavo tėve­
liui teks savo mažytę paleisti, - patikino jis kuo rimčiausiu
162

veidu. Ilgas jo pirštas švelniai perbraukė mano skruostą, ir

Nojus atsiduso. - Nes dabar tu - mano mažytė.
Neįstengiau suvaldyti šypsenos. Kas gi nesidžiaugtų iš­
girdęs Nojų Kraufordą kuždant tokius tiesiai į širdį smin­
gančius žodžius ?
Patenkintas dėl mano reakcijos Nojus kilstelėjo galvą
ir švelniai mane pabučiavo.
Nė viena akimirka mudviem nebuvo nuobodi - vyliau­
si, kad taip bus per amžius. Vis dėlto net tada, kai drauge
pasensime ir pražilsime, o saulei leidžiantis įsitaisysime
ant balto medžio sūpuoklių pavėsinėje palesinti ančių šei­
mynos, aš būsiu laiminga.
 "7

N o ju s

Nemačiau jos jau beveik dvi savaites. Dvi beprotiškai ilgas,

vargiai pakeliamas savaites - nuo tada, kai parvežiau Lenę
atgal į Hilsborą. Nuolat jaučiausi mažų mažiausiai irzlus:
taip jau vyrą veikia mylimos merginos nebuvimas greta.
Žinoma, kalbėdavausi su ja kasdien. Talbotų namuose
po truputį jau nusistovėjo įprasta kasdienybė. Mama paki­
lo iš patalo ir, regis, taisėsi, tėvas grįžo dirbti į gamyklą -
puiki žinia. Net aš turėjau pripažinti, jog Mekui žūtbūt
reikėjo atsipūsti. Pasak Lenės, dabar jis nebeniurzgėjo nė
perpus tiek, kiek anksčiau, bet palikti žmonos namie vis
dar nemėgo. Nors aplinkybės buvo visiškai kitokios, pui­
kiai supratau, kaip vyras jautėsi: aš taip pat troškau būti
greta Lenės.
Tarsi pirmosios atskirai praleistos savaitės būtų buvę
maža, verslo reikalais privalėjau išvykti iš miesto, todėl
teko praleisti bendrą mudviejų savaitgalį. Mielai būčiau
164

nusispjovęs, pasiuntęs tą prakeiktą šūdkelionę ir nurūkęs

tiesiai pas ją, bet artinosi tarybos susirinkimas, o aš ir taip
buvau praleidęs nemažai darbo dienų. Mano reputacijai
tai menkai tepadėjo, juolab kad santykiai su tiesiai man
ant kulnų minančiu Deividu Stounu vis dar buvo klaikiai
įtempti.
Šis nosį rietė dar stipriau nei anksčiau - jei tik tai aps­
kritai buvo įmanoma, ir man jau buvo ėmę kilti įtarimų.
Rodės, lyg jis žinotų kižką, ko nežinojau aš. Kažką svar­
baus. Sumojau, kad viskas tikriausiai dėl grasymų išplepė­
ti tarybai apie mudviejų susidūrimą ryte po „Raudonojo
lotoso“ puotos. Pernelyg dėl to galvos nesukau: tarybos
nariai labai gerbė mano tėvus, tad kartu ir mane. Dedu
galvą, kad būtų pamanę Stouną to prisiprašius.
Nejučiomis man kildavo minčių išties pasiduoti ir par­
duoti savo kompanijos pusę tam šunsnukiui vien tam, kad
galėčiau persikelti arčiau Lenės, bet iškrėsti tokios šuny­
bės savo tėvams negalėjau. „Raudonasis lotosas“ buvo jų
svajonė, ir net žinodamas, kiek jiems būtų reiškusi mano
laimė, negalėjau būti toks savanaudis.
Taip, žinau - staiga ėmiau elgtis it šventasis. Tiesa ta,
kad nuo tada, kai prisipažinau Lenei apie savo jausmus,
troškau tapti tokiu vyru, kokio ji buvo verta - gebančio
pasiaukoti ne menkiau nei ji pati.
 Lene puikiai mane suprato, netgi ragino vykti į ke­
lionę ir pasirūpinti darbo reikalais, bet puikiai žinojau,
kad tai - tik kaukė, kuria ji prisidengdavo žinodama, jog
tuo užsiimti privalau. Vis dėlto tai, kaip ji širdgėla sunkte
persunktą balsą mėgino slėpti po veikiau Polės toną pri­
menančiu išdidumu, akimirksniu išdavė, jog išsiskyrimo
ilgesys ją smaugė ne ką menkiau nei mane patį. Tai buvo
kančia - gryniausia nevaldoma kančia. Vis dėlto minties
apie tai, kaip gera bus pagaliau vėl susitikti, pakako, kad ir
toliau viską ištvertume.
Kad nukreipčiau mintis nuo Lenės nebuvimo greta,
stengiausi kuo labiau pasinerti į darbą, tačiau ir čia sekė­
si ne kažin kaip. Pripažįstu - su darbuotojais, taip pat ir
Meisonu, Pole bei Samueliu, elgiausi kandžiai. Polė ne­
sidrovėdama atšaudavo man ką nors šiurkštaus - prastas
sumanymas, bet tai vertė dar labiau ją gerbti. Ši moteris
nesitaikstydavo su mano irzlumu, jei žinodavo jo nenusi­
pelniusi. Nepykau dėl jos šiurkštumo: žinojau, kad Lenės
jai trūksta tikriausiai ne mažiau nei man. Išvyko jos bi­
čiulė, o šias Polė lengvai galėjo ant vienos rankos pirštų
suskaičiuoti. Erzinantis įkyrumas gerokai apribojo ją pa­
kęsti įstengiančių aplinkinių skaičių. Tarsi to būtų buvę
maža, lyg ir priverčiau Meisoną vykti į kelionę drauge su
manimi. Polė išties dėl to įtūžo, bet, regis, laikui bėgant
kiek nurimo. Atrodo.
166

Dar dvi dienos.

Dar dvi klaikios kančios dienos liko iki savaitgalio, kai
vėl ją išvysiu. Suspausiu glėbyje, paragausiu sultingų jos
lūpų, liesiu šilkinę odą. To pakaks bent keletui valandų...
Taip, išties buvau sumautas optimistas.
Pagaliau peržiūrėjęs Meisono parengtas ataskaitas apie
darbą su naujais klientais, su kuriais net nuolat galvoje zu-
jant pašalinėms mintims buvau įstengęs pasirašyti sutar­
tis, susimėčiau į krepšį dienos daiktus. Nešinas susitikimo
darbotvarke kabinete pasirodė Meisonas.
- Rengiatės eiti, bose?
- Taip, šiandienai pakaks. Beje, puikiai parengtos atas­
kaitos. Bendras vaizdas - šaunus.
Meisonas atlošė galvą ir išpūtė akis, tarsi negalėdamas
patikėti maloniais mano žodžiais. Pastarosiomis dienomis
kaip reikiant jį spaudžiau, nors tai ir nebuvo teisinga. To­
kio elgesio jis nenusipelnė. Prisiminęs naujai atrastą savo
pasiaukojimo idėją, nutariau atsiprašyti.
- Klausyk, atleisk, jei pastaruoju metu buvau su tavimi
griežtokas - tiesiog, Lenei išvykus ir...
- Nesuk galvos, žmogau. Polė elgiasi ne ką kitaip, -
pertraukė jis ir paleido mane nuo kabliuko.
- Vadinasi, gauni iš abiejų pusių, ar ne?
Meisonas linktelėjo.
 - Tikriausiai anksčiau nesuvokiau, kaip stipriai šitiek
gyvenimų paveikė ta mergytė.
Nesuvokiau ir aš, bet jis buvo teisus. Pastaruoju metu
man kur kas dažniau skambindavo net Leksė - anksčiau
ji niekuomet taip nesielgdavo, bet dabar jai magėte magė­
jo pasiteirauti, kaip laikosi Lene. Visuomet paragindavau
skambinti tiesiai jai - Lenei juk patiktų sulaukti bičiulės
skambučio, bet Leksė nenorėjo būti įkyri ilganosė. Kurgi
ne.
- Na, tu nenusipelnai viso šito mėšlo, kurį tenka iškęs­
ti, - užsimečiau ant pečių švarką ir traukdamas durų link
paplekšnojau Meisonui per petį. - Gero vakaro, žmogau.
Pastarosiomis dienomis oras buvo gerokai atvėsęs:
tokiu metų laiku to ir reikėjo tikėtis, bet dalis manęs vis
dėlto dvejojo, ar tik nesijaučiu taip dėl to, kad Lenės nėra
greta ir ji negali manęs sušildyti. Išties atrodė, kad aplink
mane neliko nė krislelio šilumos. Mano saulė švytėjo už
tūkstančių mylių, o aš buvau paliktas šalti čia vienas.
- Ei, Kraufordai! - riktelėjo Deividas, man artinantis
prie lifto. Kad jau prabilome apie vienišus ir šaltus...
Nė nestabtelėjau pasisvaidyti su juo kvailystėmis - vis
tiek neturėjau, ką jam pasakyti. Negana to, buvau paža­
dėjęs laukti savo mergaitės skambučio ir net neketinau
pažado laužyti.
168

- Ko, Stounai? - teatšoviau.

- Nieko, tik norėjau įsitikinti, kad dalyvausi tarybos
posėdyje, - nors Deivido žodžiai atrodė it paprasčiausias
smalsumas, turėjai būti aklas, kad nepastebėtum skvar­
baus tamsių jo akių žvilgsnio ir niekinančios piktdžiu­
giškos šypsenėlės lūpose. Dešinioji mano ranka nejučia
ėmė gniaužtis į kumštį. Troškau vienu mostu partrenkti
tą šūdžių kiek ilgas ir ištrinti tą subinės bjaurumo snukį
i
į grindis taip, kad iš jo amžiams dingtų ta pasipūtėliška
šypsena.
- Kodėl turėčiau nedalyvauti ? - atsidusau susierzinęs
ir spustelėjau asmeninio lifto mygtuką, įsivaizduodamas,
jog išties mygiu Stouno marmūzę.
- Na, pastaruoju metu darbe pasirodai nedažnai, tad
kaipgi galiu būti tikras. Šito praleisti tikrai nenori, Krau-
fordai. Bus grynas smagumas, - išviepęs dantis jis mirkte­
lėjo ir pagaliau dingo man iš akių.
Smagumas. Tas subingalvis tikrai manė, kad būsiu nu­
šalintas vien dėl grasinimo jį nudėti? Žmonės tokiais žo­
džiais svaidosi kasdien. Gal taip elgtis darbo vietoje ir ne­
labai dera, bet to tikrai nepakaktų priversti mane netekti
savo paties kompanijos. Be to, tebuvo mano žodis prieš
jo: labai abejoju, kad jam būtų užtekę proto prisitaisyti
diktofoną.
 Namo parskuodžiau greit it beprotis. Na, bent jau taip
greit, kaip beprotis gali skubėti per siaubingas eismo spūs­
tis. Kiūtodamas limuzino gale šitiek laiko, buvau beišeinąs
iš proto: prisiekiu, vis dar jutau čia malonų Lenės kvapą,
viską persmelkusį mudviejų šėlionių čia metu.
Vos grįžus į milžiniškus rūmus, kuriuos visą gyvenimą
vadinau namais, mane ir vėl apgaubė tuštuma ir vienatvė.
Lene įstengdavo užpildyti kambarius kažkuo dar didin­
gesnių nei gyvybė ir tai darydavo taip intymiai, kad jaus­
davausi likęs su ja vienutėlis visoje planetoje. Be abejonės,
man patiko galvoti ir apie tai, ko mudviem galėtų tekti
imtis, kad pripildytume ją visą naujų gyventojų... Na, ži­
note - dėl žmonijos ir panašiai. Būtent tą akimirką tai ir
supratau: noriu su ja vaikų. Viso būrio vaikų.
Kai paskutinįsyk kalbėjausi su Lene, ji tikino kaip
reikiant mane pamankštinsianti, vos tik pasimatysime.
Prisiminęs tai nesusilaikiau nesukikenęs: nepasotinamąja
dabar virto ji. Kadaise vien nuo mano žvilgsnio virpėjęs
kačiukas išaugo į liūtę, glotniakailę plėšrūnę, kurios troš­
kimas pasisotinti vesdavo ją iš proto ir versdavo griebtis
visų įmanomų priemonių. Mudu pasikeitėme vietomis:
Lenei tapus plėšrūne, aš virtau jos grobiu.
Na, gal ne visai taip, bet neketinau drausti jai taip ma­
nyti, jei tai reiškė, kad dėl to dar noriau leisis į nuotykius.
Dievinau Lenę už tai, kad tvirtai žinojo, ko norinti, ir nė
170

kiek nesidrovėjo to pasiimti pati, net jei pernelyg ir ne­

priešgyniavau.
Laukdamas jos skambučio paskubomis užkandau ir
nusimaudžiau po dušu. Telefonas suskambo vos man spė­
jus išžengti iš vonios kambario. Šveitęs šalin rankšluostį,
šokau į kitą kambario kraštą kuo greičiau atsiliepti ir vi­
siškai nuogas šleptelėjau ant lovos. Ne pačia patogiausia
poza - velniop, kaip skaudėjo.
- Sūdąs! Po velnių! taip, tokie žodžiai pirmieji iš­
sprūdo iš mano lūpų pakėlus ragelį. - Sveika, kačiuk.
- Kas nutiko? - sunerimo Lene.
- Regis, kotą nusilaužiau, - prisipažinau, versdamasis
ant nugaros.
Lene iš paskutiniųjų stengėsi suvaldyti kikenimą.
- Užsiiminėjaipimpalrobikat
- Aha, - nusijuokiau, pritardamas jos pokštui. - Bėda
tik ta, kad maniškis tokiu kampu nesilenkia.
- Vargšelis mano, - sučiulbėjo ji. - Pabučiuoti, kad
neskaudėtų?
Jei mano pimpalas nebūtų buvęs taip tvirtai pritaisytas
prie mano kūno, nė neabejoju, kad būtų pamėginęs tele­
fono linija prasmukti arčiau jos.
- Tu maža išdykėle... Juk žinai, kad nieko taip nenorė­
čiau, kaip išdulkinti tavo burnytę. Dabar visas sukietėjau
vien nuo minties, o padaryti negaliu visiškai nieko.
 - O, dėl šito aš nesu tokia tikra, - žemas jos balsas šra­
te sruvo geiduliu ir visiškai nepadėjo man susilaikyti. - Ką
vilki?
- Guliu lovoje. Kaip manai, ką čia vilkiu? - paklausiau
gosliu balsu: ji kuo puikiausiai žinojo, jog miegu nuogas.
- Parodyk.
- Ką? - suglumau.
- Dirstelk į mobilųjį.
Ant naktinio stalelio gulintis mano mobilusis suvibra­
vo, tad ištiesiau ranką ir suėmiau jį delnu. Taip. Zinutė
nuo mano mergaitės. Atidaręs ją kone nusiritau nuo lo­
vos. Štai ir ji, nuogutėlė it ką tik gimusi - jokios erdvės
vaizduotei. Lene sėdėjo atsirėmusi į lovos atkaltę, nuosta­
būs jos plaukai krito ant pečių, putnių krūtų ir standžių
spenelių. Sulenkti ir praskėsti keliai leido nevaržomai gro­
žėtis švelnia rausva oda jai tarp šlaunų... Ir jos akys. Vieš­
patie, tos akys buvo primerktos iš malonumo, o dantukai
kando putlią apatinę lūpą taip, kaip visuomet, jai trokš­
tant mano prisilietimo.
- Aš pasirodžiau... Dabar - tavo eilė, - ji kone murkė
i ragelį.
- Vadinasi, nori pažaisti, tiesa? - nusišypsojau. Žinojau,
kad nors manęs ir nemato, tą šypseną ji tikrai pajus balse.
- Paklausyk... Kaip tau atrodo - ar noriu? - mano
ausis pasiekė mygtuko spragtelėjimas ir su niekuo nesu­
172

painiojamas mano jai dovanotos Kraufordo kulkos zvim­

bimas. - Man reikia tavęs. Nebegaliu laukti... Patenkink
mane, Nojau.
- Jėzau... - man tai buvo vienas malonumas, net jei
vietoje mano kūno ją lies tik prakeiktas metalas. - Ar tai
mano kulka, kačiuk? - paklausiau, nė neabejodamas dėl
atsakymo.
- Ne. Kulka štai čia, - prie pirmojo zvimbimo prisi­
jungė dar vienas, kiek ankstesnio tono. Kilstelėjau antakį.
- Tuomet ką ten dar turi, Lene ?
Ji sukikeno.
- Dez privertė šiandien su ja užsukti į vieną parduo­
tuvėlę. Suaugusiesiems. Nė nežinojau, kad Hilsbore tokia
yra. Tikriausiai todėl, kad įsikūrusi pačiame vieno skers­
gatvio gale.
- Nusipirkai vibratorių?
Po velnių, vyliausi, kad ji pasinaudojo mano kredi­
to kortele ir įsigijo tai, ką tik geriausia parduotuvė galė­
jo pasiūlyti - na ir kas, kad vos man spėjus susigrąžinti
Lenę į savo lovą, kur ir buvo jos vieta, tas daiktas atsidurs
šiukšlių dėžėje. Joks kotas, nesvarbu, tikras ar dirbtinis,
nė neprisiartins prie mano mergaitės putytės, kai galėsiu
kuo puikiausiai patenkinti jos poreikius pats. Kraufordo
kulka buvo vienintelė išimtis - ir tik todėl, jog ja tegalėjai
sustiprinti pojūčius, bet ne pakeisti pimpalą.
 - Mmhm. Žinoma, jis kur kas mažesnis nei tikras daik­
čiukas, bet kad jau negaliu turėti tavęs... Turės pakakti.
Užriečiau nosį iki padebesių. Ten pat stiebėsi ir akmens
tvirtumo falas.
- Pasakyk, ką su juo nuveikti, Nojau. Pamokyk, kaip
reikia save patenkinti. Ką darytum su manimi, jei dabar
būčiau greta?
Varstydamas žvilgsniu jos nuotrauką mobiliajame, kuo
puikiausiai žinojau, ko griebčiausi.
- Šviesčiau tavo dailią subinaitę ant lovos ir įmurkdęs
veidą tau tarp šlaunų kaip reikiant tavęs paskanaučiau.
Štai, po velnių, ką daryčiau, jei būtum greta.
Lene sudejavo į ragelį ir penis suvirpėjo man ant pilvo.
Velniop, ta moteris būtų galėjusi mane iš odos išversti.
- Bet kadangi dabar nuogutėlė praskėstomis kojomis
neguli mano lovoje, turėsime imtis šio to kito. Šįvakar
mano vaidmenį atliks tasai vibratorius. Pavadinsime jį
Mažuoju Manimi. Kol kas atidėk jį į šalį ir imkis kulkos,
kačiuk. Nuslysk ja kūnu ir palik tiesiai virš klitoriuko. Ne
ant jo. Virš.
Ji darsyk sudejavo, aiškiai mėgaudamasi švelnia nervų
galūnėles kutenančia vibracija.
- Ten ją ir palik. Kad ir kaip trokštum nustumti že­
miau, nedaryk to, - mokiau ją. - Dabar suimk delnais
174

tas nuostabias krūtis ir paglamonėk jas. Dieve, kaip ma­

lonu jas liesti, tiesa? Apsilaižyk pirštukus, Lene. Suspausk
krūtis ir drėgnais pirštukais švelniai trūkčiok ir malo­
nink tuos standžius spenelius. Tai mano burna, karšta ir
drėgna, čiulpia juos tave erzindama... Tai vieną, tai kitą,
mano liežuviukas brauko ir suka aplink juos ratus, tuo­
met apžioju abu išsyk... Perbrauk spenelius nagučiais. Tai
mano dantys. Velniop, kaip norėčiau juos krimstelėti. Ar
jauti mane, kačiuk? 4
- O, Viešpatie, taip...
- Po velnių, kai šitaip atsakai...
Užsimerkęs kone regėjau merginos rankas, glamonė­
jančias jos kūną. Mintyse pasižymėjau, jog netrukus rei­
kėtų šį vaizdelį paversti realybe. Gal net galėčiau stebėti
ją, maloninančią save tuo įsigytu žaisliuku... Reikės dar
pasvarstyti - gal ir leisiu Lenei jį pasilikti.
- Paliesk save dėl manęs. Nuslysk pirštukais tarp apa­
tinių lūpyčių ir pajusk, kaip ten švelnu ir šilta, - žaidžiau
su ja toliau. - Ar sudrėkai dėl manęs, Lene?
Iš jos lūpų išsprūdo dejonė.
- Po velnių, aš šlaputėlė...
Sodrus gerklinis jos balsas ne tik kuteno mano ausis,
bet ir siuntė kraują srūte srūti venomis tiesiai į milžinišką
standų kotą.
 - Puiku, kačiuk. Paimk Mažąjį Mane ir apžiok. No­
riu, kad pačiulptum mano kotą. Sudrėkink mane, parenk
įslysti į tą siaurą putytę.
Dejonės kitame linijos gale prislopo - supratau, kad
mano mergaitė pasielgė tiksliai, kaip liepta. Drėgno
šliurpsėjimo garsai sumišo su godžiomis pasitenkinimo
dejonėmis. Po velnių, troškau iš tikrųjų pajusti tai, ką ji
darė, o ne tik įsivaizduoti...
- Gana, Lene. Juk nenori sukelti man pavydo, tiesa?
- Ar tada tvirtai mane iškruši? - ji erzino mane, vilda­
masi, jog atsakysiu teigiamai.
- Tau patinka, kai tvirtai tave krušu?
Lene kone sumurkė, ir vien šio garso pakako, kad
mano kvėpavimas padažnėtų kelissyk. Dar labiau sutvir­
tėti mano penis nė nebegalėjo - jau ėmiau baimintis, kad
jei greit bent kiek nesumažinsiu įtampos, mažų mažiausiai
trūks kraujagyslė. Jau savarankiškai mąstyti ėmusi mano
ranka pradėjo jį glamonėti.
- Dievinu, kai mano putytė taip tave veikia, kad nė
negali susivaldyti...
Kai mano mergaitė ištarė putytė, kone iš proto išėjau.
Iš krūtinės išsiveržusi gyvuliška dejonė išsprūdo man pro
tvirtai sukąstus dantis.
- Pakartok.
176

- Pakartoti ką?
Po velnių, ji kuo puikiausiai žinojo, ką noriu išgirsti.
Lene žaidė su manimi, ir tai šiek tiek erzino. Pirmiausia
todėl, kad ji buvo ten, o aš - čia, maža to, sekso troškau
labiau nei nimfomanė pornografinės scenos filmavimo
aikštelėje.
- Pati žinai, ką. Pakartok.
- Putyyyyytėė...
- Po velnių, moterie. Jei būtum čia, nė akimirką ta­
vęs nepasigailėčiau. Išdulkinčiau taip stipriai, kad akyse
žvaigždės mirgėtų...
Buvau šimtu procentų tikras tuo, ką sakiau.
- Na, tai kas gi dabar ką erzina? Sakyk, ką daryti to­
liau, Nojau.
Ak, tiesa. Ji laikė rankose vibratorių. Ta mintis galėjo
mane nuvesti daugybe kelių... Buvau bepasirenkąs vieną.
- Įjunk jį, kačiuk. Pajusk, kaip virpu tavo rankose. No­
riu, kad mano koto galvute perbrauktum tas drėgnas odos
klosteles. Permerk savo drėgme mane.
- Mmmm, kaip gera...
Prispaudęs ragelį prie ausies petimi, ištiesiau ranką ir
pagrabaliojau naktinio stalelio stalčiaus turinį, kol pa­
galiau radau lubrikanto buteliuką. Išsispaudęs į delną
pakankamai skysčio, mečiau pakuotę į šalį, kad galėčiau
nenuleisdamas akių stebėti pimpalu žaidžiančią ranką.
 - Pajusk mane ten, pajusk, kaip kotu erzinu įėjimą į
tave. Aš pasirengęs tau. Trokštu stipriai ir greitai tave iš­
dulkinti. Trokštu, kad klyktum mano vardą...
- Viešpatie, taip, Nojau, - alsavo ji, o tankus kvėpavi­
mas jau buvo prisivijęs manąjį.
- Įsitaisyk ant kelių, kačiuk. Ar gali - dėl manęs? No­
riu, kad įjungtum garsiakalbį, įsitaisytum ant kelių ir lais­
vąja ranka įsikibtum į lovos atkaltę.
Kitame linijos gale išgirdau bruzdėjimą. Netrukus vėl
pasigirdo jos balsas, tik lyg ir iš toliau.
- Gerai, kas dabar?
- Dabar tu josi ant mano pimpalo, Lene. Pasidėk tarp
kojų pagalvę ir įtaisyk tą daikčiuką ant jos. Dabar praskėsk
kelius tiek, kad pakankamai nusileistum ir pajustum jį
prie įėjimo į tave.
- Aš taip tavęs geidžiu, - vaitojo ji.
- Tai pasiimk. Nusileisk ant mano koto ir stipriai
mane išjodinėk, taip, kaip mėgsti...
Trokšdamas mėgautis šituo drauge su ja, suspaudžiau
galvutę nykščiu bei rodomuoju pirštu, stumtelėjau klubus
į priekį ir kotu pervėriau tvirtai sugniaužtą kumštį.
Užsimerkus įsivaizdavimas, kaip skverbiuosi į Lenę,
mano mintyse sumišo su prisiminimu, koks jausmas ten,
viduje.
- Velniop, Lene. Kaip tavyje gera... Ar tau patinka?
178

- Tu toks storas, - paskutinį žodį ji itin pabrėžė.

- Kačiuk, geriau nustok kartoti tokius dalykus, kol dar
neįšokau į sumautą automobilį ir nenurūkau į Hilsborą
tavęs pasigrobti.
Iš tiesų tik per plauką to nesigriebiau.
- Ar kartu pasiimtum ir tą storą pimpalą?
Jos žodžiai kone išvedė mane iš proto. Tvirčiau suspau­
dęs delnu penį glamonėjau vis greičiau, o lubrikantas nuo
trinties vis labiau kaitG. Užsimerkęs įsivaizdavau, kad tai
jos putytė spaudžia mane, kad tai ji susitraukia ir atsipa­
laiduoja aplink mane, merginai pašėlusiai judinant klubus
viršuje.
Troškau išvysti ją, žvelgiančią į mane iš viršaus, vos pra­
vėrusią burną, o nagučiais tvirtai įsikibusią į mano krūti­
nės raumenis. Laisvai krintantys jos plaukai it užuolaida
atskirtų mudu nuo viso likusio pasaulio, o klubai švelniai
banguotų virš manųjų, mažučiam jos malonumo gumulė­
liui švelniai trinantis į mano tarpkojį.
Kitame linijos gale ji dejavo ir urzgė - žinoma, tyliai,
kad neatkreiptų šeimynykščių dėmesio, tačiau buvo aki­
vaizdu, kad iš ekstazės jai sukosi galva ir ji geidė vis dau­
giau.
-Jok manimi, Lene. Stipriau, - įsivaizdavau jos užpa­
kaliuką pliaukšint į mano šlaunis, o krūtis siūbuojant su­
lig kiekvienu judesiu. Mano rankos judesiai ėmė spartėti,
o dantis į lūpą suleidau taip stipriai, kad kone buvau tikras
ją įsikandęs iki kraujo.
- Kaip gera, - patyliukais dejavo ji. Girdėjau ne tik jos
alsavimą, bet ir tylų atkaltės bildėjimą, merginai jojant
ant vibratoriaus po savimi.
- Dar šiek tiek, kačiuk, dar šiek tiek, - raginau ją, pats
kone priartėjęs prie ekstazės.
- Nojau, man reikia tavęs... Prašau? - meldė ji, trokšda­
ma pagaliau pasiekti kulminaciją. - Duok man daugiau...
- Prisiekiau suteikti viską, ko tau reikės. Pameni? Argi
nežadėjau? Paleisk atkaltę, Lene. Pasinaudok pirštukais.
Rask tą taškelį, būtent tą, kuriam dar šiek tiek trūksta.
Pamalonink jį pirštukais, o kai pasakysiu, švelniai su­
gnybk...
Sunkus jos alsavimas kitame laido gale stiprėjo tol, kol
virto kone gerkline dejone.
- Dabar, kačiuk. Dabar sugnybk jį.
- O, velnias! - šūktelėjo ji, staiga prislopinusi balsą iki
kimaus kuždesio, kad bent kiek susivaldytų. Kone regėjau
priešais atloštą jos galvą, orgazmo surakinamą kūną, ir tas
vaizdinys nunešė mane būtent ten, kur dabar geidžiau at­
sidurti.
- Štai taip... Štai... po galais... taip.
180

Išriaumojau savo kulminaciją, smarkiai stumdamas klu­

bus kumščio link. Tvirtai sugriebęs savo kotą ir prispaudęs
nykščio pagalvėlę prie galvutės stebėjau, kaip sperma iš­
šovė it tiršta įkaitusi lava iš ugnikalnio ir ištiško man ant
pilvo. Melžte melžiau savo pimpalą, netolygiai stumčioda-
mas klubus tol, kol darbas buvo atliktas.
- Nojau, ar tu vis dar čia? - paklausė Lene, čiupusi ra­
gelį ir išjungusi garsiakalbį. Ji vis dar giliai alsavo, bet jos
balsas jau skambėjo kur kas švelniau ir sodriau.
Priglaudęs ranką prie kaktos stengiausi kaip nors su­
imti save į nagą.
- Taip, kačiuk. Aš čia.
- Pasiilgau tavęs.
Taip, po velnių, pasiilgau ir aš.

« %>>

Iki Hilsboro - keturios valandos kelio, vadinasi, pir­

myn ir atgal kelyje praleisčiau aštuonias. Laiko pakaktų
nusigauti ten, grįžti ir dar spėti į darbą laiku. Tysodamas
tamsoje ir žvilgsniu sekdamas iki vidurnakčio likusias mi­
nutes skaičiuojančio laikrodžio rodykles, perskaičiuoti
spėjau bent tuziną kartų. Nors prieš kelias valandas ir bu­
vau kaip reikiant išsikrovęs, užmigti neįstengiau... Ir vėl.
Meilę ir apsėdimą skyrė menkutė riba, kurią baiminausi
tuojau peržengsiąs (tiesa, taip galvoti galėjo paskatinti ir
miego stoka). Man reikėjo vaisto - ir kuo greičiau, tačiau
žinojau turėsiąs laukti dar bent kelias dienas. Bėda tik ta,
kad tų trumpučių kelių dienų, kurias galėsiu praleisti su
ja, nė neketinau švaistyti poilsiui - vadinasi, toks ciklas
kartosis tol, kol rasime būdą pasilikti kartu. Arba išeisiu iš
proto. Įdomu, kas nutiks pirmiau.
Išsirioglinęs iš lovos užsitraukiau džinsus ir nupėdinau
laiptais žemyn išgerti stiklinės pieno ar stiklo tekilos - po
velnių, bet ko, kas tik priverstų pagaliau užsnūsti. Deja,
vos pasiekęs pirmą aukštą, nebeįstengiau sutelkti dėme­
sio: kur tik dirstelėdavau, visur regėjau ją. Lene ant kelių
priešais duris. Įtūžusi Lene, pro tas pačias duris skubanti
vidun po to, kai pelenais pavertė apatinius, kurių šitaip
nenorėjo gauti. Laiptais besileidžianti Lene, graži it Pele­
nė, susiruošusi į puotą. Ašaromis pasruvusi Lene ant laip­
tų, kur ką tik buvau piktai ją išdulkinęs. Paskutinis vaiz­
dinys privertė stipriai užsimerkti, tačiau netrukus buvau
pamalonintas kitu - Lene mano duše išsyk po to, nuosta­
bus drėgnas ir virpantis jos kūnas, tvirtai prisispaudęs prie
manęs po dušo srove...
Žingsniuodamas po namus pasiekiau kambarį, ku­
riame kėpsojo pianinas. Ji buvo ir čia - išsitiesusi ant di­
182

dingojo mano instrumento, įsitaisiusi man ant kelių, kai

mylėjomės ant suolelio... Lene buvo ir darbo kambaryje -
vilkėdama vien tik mano kaklaryšį ji stypsojo tarpduryje.
Man taip jos trūko. Mintyse vienam jos vaizdui kei­
čiant kitą širdis plyšte plyšo. Vienų būta visiškai nekaltų,
kitų - priešingai: prisiminiau neįtikėtinas jos šypsenas,
seksualias pašaipėles tuomet, kai dar negalėjo manęs
pakęsti, erotišką ekstazės iškreiptą veidą, kai mano valia
patyrė vieną orgazmą po kito, patenkintas akis, kai prisi­
pažino mane mylinti, - viską. Gal ir galėjau ištverti be jos
greta, bet, po velnių, visai to netroškau.
Velniop atstumą - privalėjau ją išvysti.
Basomis kojomis ir plika krūtine nuskubėjęs į korido­
rių čiupau raktelius ir piniginę, gulėjusius inde ant stale­
lio, ir nuskuodžiau prie „Lamborghini“. Išvairavus iš gara­
žo ir pasukus Hilsboro link, ant priekinio stiklo vienas po
kito užtiško keli vandens lašeliai.
Viršijau greitį it beprotis. Slapi keliai toli gražu nepri­
minė palankiausios trasos žaviam sportiniam automobi­
liukui, bet man tai rūpėjo mažiausiai. Privalėjau nukakti
ten pakankamai greit, kad prieš gręžiantis atgal man dar
liktų laiko suspausti ją glėbyje, deja, greitesnės priemonės
už „Lamborghini“ kol kas neturėjau. Patikinau save jau
kitą dieną investuosiąs į sraigtasparnį.
 Pakeliui lietus vis labiau stiprėjo, ir sulig kiekviena iš
po ratių pakilusia ar valytuvo nublokšta vandens banga aš
vis giliau nirau į mintis apie Lenę.
Mane persekiojo ne tik svajonė, bet ir prisiminimas,
kas išties įvyko prieš dvi savaites, tą dieną, kai parvežiau
ją namo, pas tėvus. Trobelė, pieva, jos juokas, šypsena vei­
de - viskas priminė tiesiai priešais mano akis išsipildžiusią
svajonę.
Ausyse tebeskambėjo jos balsas, toks liūdnas ir vienišas
tą akimirką, kai prisipažino manęs pasiilgusi. Vis aidėda-
mi mano mintyse tie žodžiai virto gumulu krūtinėje. Be
jos ir aš buvau liūdnas bei vienišas. Ir dabar man mažiau­
siai rūpėjo, ar tai reiškia, kad esu po padu. Šiaip ar taip, tai
buvo vienintelis padukas, po kuriuo su malonumu būčiau
gulėjęs.
Spustelėjęs akceleratorių, priverčiau „Lamborghini“
šaute šauti keliu mano tikslo link.
Skuodžiant tuštutėliu tirštos tamsos apgaubtu keliu,
automobilio lempų šviesą atspindėjo drėgnas šaligatvis.
Buvau netoliese - dar keli kilometrai, ir spausiu Lenę glė­
byje.
Kai įsukau į gatvelę, kurioje ji gyveno, lietus jau buvo
virtęs pragariška audra. Nenorėdamas išsiduoti nei.Lenei,
nei jos tėvams išjungiau šviesas ir sustabdžiau automobilį
184

kiek tolėliau nuo namo. Merginos miegamojo lange blyk­

čiojo blausi šviesa, kuri vertė ant sienos šokti šešėlius - aiš­
kiai, žvakelės liepsna. Kiti namo langai skendėjo tamsoje,
o gatvėje nebuvo regėti nė gyvos dvasios.
Išlipau iš automobilio ir užtrenkiau dureles taip tyliai,
kaip tik įstengiau, bet, regis, ir to jau buvo per daug. Pir­
miausia sulojo vienas šuo, tuomet - antrasis, o netrukus
atrodė, jog mane supa visa tų šiknių gauja.
Šaltas lietus merkė nubgą mano odą, o negailestingas
vėjas grasė sudraskyti ją į skutelius. Teprireikė kelių aki­
mirkų, kad likčiau šlapias iki paskutinio siūlelio, o kiauši­
nius geltų it ledo luite, tačiau dabar visiškai nesukau dėl
to galvos. Nors kūną gamtos jėgos vertė virpėti, mintyse
sukosi tik viena - mano mergaitė. Žinoma, jei būčiau
bent kiek labiau pasistengęs ir atidžiau apgalvojęs savo
planą, bent jau būčiau žinojęs, koks artimiausias žingsnis
manęs laukia. Akivaizdu, kad į duris skambinti negalėjau,
antraip tuojau būčiau buvęs svetingai sutiktas tiesiai į sė­
klides nutaikyto Meko ginklo vamzdžio.
Apžiūrėjau tiesiai po Lenės langu augantį medį ir su­
simąsčiau, ar įstengčiau juo įsigauti į merginos kambarį.
Nutariau, jog galimybės esama neprastos - viena kita šaka
buvo pakankamai žemai, kad nesunkiai ant jų užsikabaro-
čiau. Jeigu, žinoma, pamėginčiau.
 Basos kojos ir apsamanojusi mediena nė negalvojo leis­
ti man tvirtai atsistoti. Čiupęs šaką sau virš galvos prisi­
traukiau arčiau jos ir, kai jau buvau beapsižergiąs, staiga
ši, neišlaikiusi mano svorio, lūžo, o aš visa jėga šleptelėjau
ant žemės. Akimirką netekau kvapo, bet keturias valandas
prie vairo buvau praleidęs ne tam, kad taip greit pasiduo­
čiau. Vos spėjęs atsistoti, kad pamėginčiau darsyk, išvy­
dau, kaip Lenės kambario užuolaidos sušnarėjusios pakilo
ir leido man išvysti ją pačią, stovinčią prie lango.
- Nojau? - suglumusi šūktelėjo ji iš viršaus, aiškiai
išbudinta lūžtančios šakos sukelto triukšmo. - Ar proto
netekai ?Ką čia veiki ?
Pakėliau žvilgsnį į aptemusį dangų. Į akis nenumaldo­
mai plakė lietaus lašai, tad nuolat mirksėjau, stengdamasis
išstumti juos iš akių. Spoksojau nė akimirką nenuleisda­
mas žvilgsnio nuo savo svajonių moters. Jos plaukai buvo
suimti į netvarkingą uodegėlę, bet kelios išsilaisvinusios
sruogos įrėmino veidelį, o užmiegotos akelės atrodė kiek
patinusios. Lene rodės tobulai netobula, ir aš tetroškau
paversti ją amžinai sava. Tą akimirką iš mano lūpų išsprū­
do trys trumpi žodeliai - neplanuoti, bet dėl to ne ką
menkesni.
Tai nebuvo nei klausimas, nei įsakymas. Po velnių, tai
buvo maldavimas.
- Tekėk už manęs.
 s

Lene

Stypsojau prie lango žvelgdama į apačioje stovintį pus­

nuogį Nojų. Jis nedėvėjo marškinių, neavėjDbatų>temū-
vėjo kiaurai permirkusius džinsus, tvirtai ^glėbUSiUSne­
priekaištingą kūną. Plaukus lietus buvo tv rtaį priplakęs
prie kaktos, ilgos blakstienos vijo tolyn la;USj 0 liežuvis
vos akimirką išniręs lauk, sugavo taip tob1jaį ant apatį_
nės lūpos pūpsojusį vandens karoliuką. atrodžiau
klaikiai, jis žvelgė j mane taip, lyg būčiau n/lžl} mažiausiai
antrąsyk Žemėje pasirodęs Jėzus.
- Tekėk už manęs.
Jo žodžiai pasiekė mane įveikę net simįų grasantį
prikulti vaikiną iki bejėgiškumo.
Pervėrė toks jausmas, it krūtinę kas bū ^ palįetęs elek­
trošoku. Ėmė linkti keliai, o grindys, regi^ buvo beišslys-
tančios iš po kojų, tad tvirčiau įsikibau į Jalangę5į a(Į pa„
mėginčiau bent kiek ilgiau išlaikyti pusiavSVyrą
188

Bandymas nenusisekė.
Persisvėriau per palangę ir kone išvirtau pro atvirą lan­
gą, bet laiku spėjau įsikibti priešais augančios šakos.
- Lene! - riktelėjo Nojus. Kimiame balse galėjai aiš­
kiai girdėti baimę.
Privalėjau nusigauti pas jį, šokti į jo glėbį ir apsivyti
kūną savuoju. Lipti laiptais būtų užtrukę velniškai ilgai,
ir šiaip, po velnių, mudviem tai - pernelyg tradiciška. Nu­
tariau spjauti į viską -i kad jau ir taip pusiau kabėjau ant
priešais augančios šakos, ėmiau lėtai šliaužti ant jos. Le­
dinio lietaus lašai plakė nuogą mano odą ir kiaurai merkė
baltus marškinius, kuriuos vilkėjau, - Nojaus, tuos pačius,
kuriuos buvau pasiėmusi su savimi.
- Po velnių, grįžk už to sumauto lango, Lene, kol dar
sprando nenusisukai! - įsakė Nojus. Bet kada gi aš jo
klausiau?
Nuslinkusi viena šaka persikėliau ant kitos. Teliko dar
viena, ir jau galėsiu šokti jam į glėbį. Deja, būtent tą aki­
mirką manyje pabudo kerėpla. Taip, kaip tik man besi­
stengiant žengti kažin kokį įspūdingą žingsnį ta beprotė
sumanė imti ir kilstelėti kreivą šleivą bjaurią savo galvą.
- Bliamba\ - nusikeikiau, staiga netekusi pusiausvy­
ros.
Tik įsivaizduokite, kaip apstulbau, kai mano kūnas at­
sitrenkė ne į kietą šaltą žemę, bet į švelnaus kūno sieną.
Nojus sušvelnino smūgį savo kūnu, tačiau jėga parvertė
mus abu ant žemės.
įsirėmusi delnais į žemę nužvelgiau jį, vis dar apstulbu­
si, kad jis apskritai atsidūrė čia. Kažkur tolumoje nugriau­
dėjo perkūnija, bet mudviem žodžių nereikėjo. Tysojome
purve žvelgdami vienas į kitą. Skvarbus jo žvilgsnis gręžte
gręžė mane, o aš atidžiai tyrinėjau jo akis, stengdamasi
įžvelgti jose bent krislelį gailesčio taip neplanuotai pasi-
piršus.
Neradau nė dvejonės.
Teišvydau ilgesį - tokį pat stiprų, kaip manasis, tvirty­
bę, pamynusią bet kokias abejones, ir nelyginant veidrodis
manąją atspindinčią jo tiesą. Mylėjau tą vyrą, o jis mylėjo
mane. Taip ir turėjo būti.
Nojaus žandikaulis įsitempė. Ištiesęs ranką jis suėmė
delnu mano skruostą, tuomet lėtai iškvėpęs nubraukė
man nuo kaktos drėgną plaukų sruogą.
- Niekada nebenoriu su tavimi išsiskirti. Tiesiog nega­
liu, - jo balsas virpėjo ir lūžinėjo.
Nors jaučiausi lygiai taip pat, žodžiai strigo mano
gerklėje, negalėdami prasiskverbti pro neišmatuojamą
jausmų galybę. Kadangi bendrauti žodžiais akivaizdžiai
nebeįmaniau, pasistengiau tai, ką jaučiau, perduoti jam
kitais būdais. Pabučiavau jį taip, kaip nebuvau bučiavusi
190

niekada anksčiau. Paskendau Nojuje Krauforde. Nustojo

egzistavęs visas pasaulis - nebejutau nenumaldomai tūž-
tančios audros, pamiršau, kad dabar ketvirta valanda ryto,
nebegirdėjau nė pašėlusiai skalijančių apylinkės šunų.
Nojus apvertė mudu, tad netrukus jau raičiausi po juo,
kaip įmanydama stengdamasi priglusti kuo arčiau. Jusda-
mas mano nerimastingumą, jis persimetė nuogą mano
koją sau apie klubus. Permirkę jo džinsai prigludo prie
mano vidurėlio, ir į jo burną išsprūdo mano dejonė. No­
jus visuomet žinojo, ko man trūksta, ir, kaip buvo žadėjęs,
visuomet buvo pasirengęs manimi pasirūpinti.
Mano rankos klajojo nuoga jo krūtine, raumeningais
pečiais, tvirtais žastais... Kiekvienas jo odos lopinėlis buvo
drėgnas ir slidus paliesti. Apsivijau Nojų ir antrąja koja,
įkalinau jį greta savęs, nė neketindama kada nors paleisti.
Delnu suėmęs mano užpakaliuką, Nojus ėmė judinti
klubus, lūpomis karštai ir aistringai mane bučiuodamas.
Pagaliau atplėšęs jas nuo manųjų jis burna nuslydo mano
žandikauliu, kol pasiekė jautrų odos lopinėlį tiesiai man
po ausimi.
Tą akimirką jis sustojo, staigiai atšlijo ir įsmeigė žvilgs­
nį į mane. Suraukęs antakius ir vos pastebimai pravėręs
lūpas jis suglumęs spoksojo į mane. Lietaus lašai nelyg
ašaros varvėjo nuo jo plaukų galiukų. Vienas jų, nukritęs
tiesiai man ant skruosto, nuslydo j šalį. Juokinga: aplink
krito milijonai kitų lašų, bet būtent šis privertė mane su­
virpėti, o odą - pašiurpti.
- Kas ne taip? - paklausiau, nesuprasdama, kodėl jis
sustojo.
- Tu man neatsakei.
Sukikenusi užverčiau akis.
- Nojau, aš išsirioglinau pro langą, išdribau iš medžio
ir vos nenusisukau sprando vien tam, kad tave pasiekčiau.
Negi tikrai dar turiu atsakyti?
- Na, taip, lyg ir turi, - jo veidas spindėjo nuoširdu­
mu. - Prašau tavęs tapti mano žmona, mano vaikų moti­
na ir pagaliau pasenti greta manęs. Prašau tekėti už manęs,
Deleina Mere Talbot, kai laimė lydės ar vargas suspaus,
kai sveikata tvers ar ligos suims, turte ir skurde - kol mir­
tis mus išskirs. Ar visa tai bent kiek primena tai, ką norė­
tumei patirti visą likusį gyvenimą?
Stengdamasi sulaikyti veidą beiškreipiančią kvailą šyp­
seną sukandau apatinę lūpą ir nerūpestingai gūžtelėjau
pečiais.
-Gal.
Jis nusišypsojo tobula baltutėle šypsena. Akimirką kilo
noras lyžtelėti tuos tobulus dantukus.
- Tik gal.
192

- Aš dėl tavęs einu iš proto, Nojau Kraufordai. Ir esu

beveik tikra, kad visa tai - iš meilės, o ne todėl, kad tiesio­
gine to žodžio prasme vedi mane iš proto. Tad taip, ma­
nau, kad tavo žodžiai primena tai, ką norėčiau patirti visą
likusį gyvenimą.
- Ar tai reiškia, jog sutinki ?
Jo atkaklumas privertė nusikvatoti.
- Sutinku, Nojau.
Kiek atsipalaidavęs jis*dangiškai nusišypsojo.
- Tuomet gerai.
Perbraukiau pirštais šlapius jo plaukus.
- Labai gerai.
Žvilgsniu perbėgau Nojaus veido bruožus. Rusvose jo
akyse žibėte žibėjo meilė ir susižavėjimas. Nojus buvo lai­
mingas - tik dėl manęs.
Perbraukiau ryškų jo žandikaulį, tuojau įsitempusį
nuo menkiausio prisilietimo, ir nuslydau pirštų galiukais
prie šilkinių lūpų. Užsimerkęs Nojus išbučiavo mano pirš­
tus ir, šiems pamažėle nuslinkus kaklo link paglamonėti
Adomo obuolio, švelniai išrietė kaklą. Šio būta tvirto ir
raumeningo, o ryški kraujagyslė po oda pulsuote pulsa­
vo po visą kūną tekančia gyvybe. Sis vyras buvo kone per
gražus, kad būtų tikras. Tiesa, aš nė negalvojau skųstis: jis
buvo mano. Amžiams.
 iS 'r ltttto M a d ' n u *. O n a Z o M u v ru * 193

- Pamylėk mane.
Nojus prasimerkė ir nė akimirką nesudvejojęs atsakė:
- Kada tik panorėsi, bet pirmiausia turime prideng­
ti tave nuo lietaus, - stodamasis jis pakėlė nuo žemės ir
mane. - Mekas man tikriausiai kiaušus nuraus.
Nepaisydamas mano priešgyniavimo vaikinas apglėbė
mano pečius, kad kaip galėdamas labiau pridengtų nuo
lietaus, ir palydėjo iki namų durų. Tik tuomet, kai jis pa­
judino rankeną, prisiminiau: juk išlipau pro langą! Lauko
durys liko užrakintos.
- Hm, užrakinta, - leptelėjau, lyg pats nebūtų to su­
pratęs.
- Na, gali būti tikra, kad tuo medžiu atgal nesikaba-
rosi, - jis apsidairė, ieškodamas kito {ėjimo. - Galinės du­
rys?
- Užrakintos.
Nojus dirstelėjo automobilio pusėn.
- Turėsi jiems paskambinti, kad įleistų. Tuojau pasi­
imsiu telefoną... - jis nutilo ir staiga nusikeikė, pirštų ga­
liukais braukdamas per plaukus. - Mėšlas! Na aš ir liurbis.
Telefoną juk palikau namie.
- Sukorei šitokį kelią be telefono?
- Be telefono, be batų, be marškinių, - išvardijo jis,
akyse šmėkščiojant velniškiems žiburėliams. - Jei nebū­
194

čiau jau mūvėjęs kelnių, būčiau palikęs ir tas. Matai, kokiu

bepročiu tampu dėl tavęs ?
Pasistiebusi ant pirštų galiukų pakštelėjau jam į nosies
galiuką.
- Gerai, tuomet apgalvokime situaciją. Abu esam pus­
nuogiai, lauke tamsu ir lyja, vidun patekti neturim kaip, o
aš tavęs geidžiu... Dabarpat. Eime.
Čiupusi jo ranką nusitempiau Nojų laipteliais žemyn
ir patraukiau prie netoli naivų tamsuojančio miškelio.
- Kur mes einame ?
- Pamatysi, - nekantriai nusišypsojau.
Vos mudviem pasislėpus tvirtų medžių pavėsyje, iš-
sivedžiau vaikiną j proskyną girelės viduryje. Stabtelėju­
si pakėliau akis ir nukreipiau jo dėmesį į sodrią medžių
paunksmę mudviem virš galvų, kuo puikiausiai saugančią
nuo lietaus.
- Kas dabar? - paklausė jis, man žengtelėjus arčiau.
- Dabar, - pradėjau, segdama jo džinsų sagą, - iš­
trauksime tave iš tų šlapių kelnių, kol dar mirtinai neper-
sišaldei.
Atsidusęs Nojus ėmėsi viršutinės mano marškinių sa­
gos.
- Nagi, juk negalime sau to leisti, tiesa?
Papurčiusi galvą palinkau į priekį ir, kol abu stengė­
mės ištraukti vienas kitą iš dar likusių drabužių, suėmiau
lūpomis odą tiesiai virš jo kakle virpančios kraujagyslės.
Pagaliau pašalinus visas mudviem trukdžiusias kliūtis,
Nojus pakėlė mane taip, kad galėčiau apsivyti kojomis jo
juosmenį, o mudviejų lūpos dar kartą susilietų. Pamažėle
įsitaisęs ant žemės jis atsirėmė nugara į medžio kamieną,
o aš įsipatoginau jam ant kelių.
Ieškodama jo liežuvėlio savuoju, delnu nuslydau jo
krūtine ir juosmeniu, kol pagaliau pasiekiau tarp mudvie­
jų kūnų įsispraudusį jo penį. Kai pagaliau prie jo prisilie­
čiau, sušnypštęs Nojus atlošė galvą ir taip kuo patogiausiai
prileido mane prie savo kaklo ir pečių. Nešvaistydama nė
akimirkos ėmiau glamonėti gardutėlę jo odą lūpomis, lie­
žuviu ir dantimis. Titano tvirtumo falas mano delne buvo
švelnus it šilkas - prispaudžiau jį prie savęs ir padengiau
odą savo drėgme.
Delnais suėmęs sėdmenis jis kilstelėjo mane, o aš ranka
švelniai įrėmiau jo kotą į save. Nojus visiškai mane užpil­
dė - taip, kaip visuomet buvo, taip, kaip visuomet bus.
Iš mūsų abiejų lūpų veržėsi dejonės, mudviejų kūnai susi­
liejo nelyginant dėlionės gabalėliai, puikiausiai pritaikyti
tik vienas kitam. Pirmąsyk per tas keletą savaičių galėjau
apsižergti jį, o ne kokį pakaitalą, niekada jam prilygti neį­
stengsiančią sintetinę versiją.
Nojus ištraukė iš mano plaukų juos prilaikiusią gumelę
ir palenkė galvą, kad lūpomis švelniai suimtų vieną mano
196

spenelių. Dantimis perbraukęs sutvirtėjusį kauburėlį, jis

ėmė švelniai šį čiulpti, iš proto vedančiu tempu glostyda­
mas liežuviuku. Išrietusi nugarą priėmiau jį vidun iki pa­
skutinio milimetro, jojau juo lėtai ir švelniai, mudu mylė­
jomės, kuždėdami kits kitam amžinybės žodžius...
Pasiekti kulminaciją daug laiko neprireikė nė vienam
iš mūsų. Šitiek praleidę atskirai, geismo buvome pritvinkę
lig ausų. Negana to, kelias, kuriuo pasuko mudviejų san­
tykiai - pažadas daugybę metų praleisti mylimojo, tikrojo
sielos draugo pašonėje, - atvedė mudu prie noro stačiai
susilieti vienas su kitu.
Susiliejimas išties turėjo tam tikrų privalumų.
Neilgai trukus jau gulėjau jo glėbyje. Įkaitusių mu­
dviejų kūnų visiškai pakako nesušalti. Tysojome visiškai
išsekę, bet neabejotinai pasisotinę.
- Turiu vykti, - nenoriai sušnibždėjo Nojus. - Neno­
riu, bet Stounas tikrai kažką rezga, o aš negaliu rizikuoti
ir praleisti dar vienos darbo dienos. Pirmadienį laukia ta­
rybos susirinkimas.
Išsitiesusi švelniai jį pabučiavau.
- Viskas gerai. Suprantu.
Nubraukęs nuo mano pečių drėgnus plaukus vaikinas
suėmė veidą delnais, kad apdovanotų dar stipresniu buči­
niu. Net aiktelėjau, kai pagaliau atsitraukė.
 tS /W t6W €W 1'<Z<i' '7 lt4 Z 4 & n 4 € W tC f 197

- Kaipgi grąžinsime tave vidun?

Gūžtelėjau pečiais.
- Tu skubėk, o aš kaip nors prisibelsiu.
- Ir ką, po galais, ketini išpyškinti Mekui, kai šis pa­
klaus, kaip vienmarškinė atsidūrei už užrakintų durų?
Beje, velniop, kaip tau neįtikėtinai tinka mano marški­
niai...
- Dėl mano tėčio nesijaudink. Juo aš pasirūpinsiu, -
leptelėjau nė nenumanydama, kaip viską jam paaiškinti.
Vis dėlto ką nors suriesti įstengsiu. - Ei, aš juk busimoji
ponia Deleina Krauford - man priklausytų turėti bent
dalį tavosios išmonės, ar ne?
Neatitraukdamas akių nuo mano burnos, Nojus su­
kando savo apatinę lūpą.
- Jėzau, kaip gerai tai skamba, - tvirtai mane apkabi­
nęs jis darsyk užgniaužė man kvapą peralkusiu bučiniu.
Prabėgus kelioms akimirkoms, pagaliau įkalbėjusi
Nojų nešti tą dailų užpakaliuką į automobilį, kad nepa­
vėluotų į darbą, jau stovėjau ant savo tėvų namo slenksčio
ir kumščiu vanojau duris. Kaip ir tikėjausi, duris atlapojo
mieguistas Mekas. Žinoma, išvydus ten stovinčią mane,
jo akys iššoko ant kaktos.
- Lene? Po velnių, ką vidury nakties lietui pliaupiant
veiki lauke?
198

Stumtelėjusi jį šalin žengiau į vidų. Užtrenkęs duris,

tėvas atsigręžė į mane, laukdamas atsakymo.
Koridoriuje pasirodė mama - aiškiai taip pat ką tik
pramerkusi užmiegotas akis.
- Kas čia dedasi? - paklausė ji, trindamasi apsnūdusį
veidą. Atsirėmusi į durų staktą, ji atrodė visiškai sveika.
- Kaip tik tą stengiuosi išsiaiškinti ir pats, - atsakė jai
Mekas, nė akimirką neatitraukdamas žvilgsnio nuo ma­
nęs. - Lene?
Man teliko pasakyti tiesą.
- Pasirodęs Nojus paprašė manęs už jo tekėti.
- Jis ką? - Fei džiaugsmingai išpūtė akis, o jos veide
nušvito plati šypsena.
- Jis ką? - paklausė ir tėvas. Tiesa, jo balsas neatrodė
nė perpus toks patenkintas kaip mamos.
Grįžtelėjusi į jį, tvirtai kilstelėjau smakrą.
- Paprašė manęs už jo tekėti, ir aš sutikau.
- Nuostabu! - cyptelėjo motina ir prisiartinusi čiupo
mane į glėbį.
Sunerimęs Mekas persibraukė delnais veidą.
- Ir kaip, po velnių, tu atsidūrei už durų viduryje lie­
taus?
- Nulipau pas jį medžiu, - leptelėjau nerūpestingai.
- O, kaip romantiška, - svajingai nutęsė mama.
 - Kaip kvaila! - paprieštaravo Mekas. - Sprandą galė­
jai nusisukti, jaunoji panele. Kurgi jis ?
- Et, Mekai, nurimk, - tuojau man į pagalbą atėjo
mama. - Juk tai puikios naujienos. Nė neketinu tau leisti
gadinti mums nuotaikos.
Žinojau, kad mama niekada taip ir nesulaukė nieko
panašaus į romantiškas sužadėtuves. Visuomet pasakoda­
vo, kad viskas buvo tiesiog taip - Mekas pasiėmė ją auto­
mobiliu prieš pasimatymą, atsigręžė ir paklausė: „Tai gal
norėtum susirašyt?“ Ji atsakė, jog be abejonės, o tas tik
linktelėjo: „Na, tai gerai“, ir užvedė automobilį. Ji nesi­
skundė - tokie jau juodu buvo. Visai kaip Nojaus pasipir­
šimas ir mano sutikimas atskleidė, kokie esame mes.
- Nagi, užsikaiskime kavos, - nusitempė mane j virtu­
vę mama. - Privalai man viską papasakoti.
Pasiduodavęs tėvas tik atsiduso ir užvertė akis.
- Aš grįžtu į lovą.
Audrai pagaliau nurimus, o iš už horizonto kyštelė­
jus nosį saulei, mudvi su Fei tebekiurksojome virtuvėje.
Išklojau jai viską - papasakojau net apie seksą netoliese
stūksančių medžių paunksmėje. Mama gaudė kiekvieną
mano žodį tarytum vaikas, besiklausąs istorijos apie Ka­
lėdų Senelį.
- Parodyk žiedą, - paragino ji ir, čiupusi mano ranką,
išvydo, kad šio nėra. Gūžtelėjau pečiais.
200

- Tai buvo kiek spontaniška. Be to, man žiedo ir ne­

reikia.
- Lene, jis - Nojus Kraufordas. Pamatysi, be žiedo jis
tavęs nepaliks.
- Tegu ir taip. Man nerūpi. Pakanka žinoti, kad jis
mane myli.
Ir išties. Niekada nebuvau viena tų, kurioms rūpi pasi­
rodyti, bet mama buvo teisi - Nojus tikrai pasirūpins tin­
kamu žiedu. Man teliko viltie, kad neišrinks milžiniško ir
kainuojančio siaubingus pinigus. Dėl manęs būtų galėjęs
kad ir plastikinį žiedą iš sausų pusryčių dribsnių dėžutės
įteikti - man būtų puikiai tikę. Polė su Lekse tikriausiai
plaukus iš pykčio būtų nusirovusios, bet man tai būtų rū­
pėję mažiausiai.
- Mažute, - nuoširdžiai pradėjo mama, suėmusi mano
ranką. - Privalai vykti pas jį. Juk negali likti gyventi čia.
- Mama, jis neprieštarauja, - pertraukiau. - Išvyksiu,
kai jausies geriau.
- Dabar paklausyk manęs, Deleina Talbot, - jos bal­
sas staiga persimainė ir tapo kur kas motiniškesnis. - Aš
jaučiuosi puikiai. Tiesą sakant, geriau tikriausiai nesijutau
niekuomet. Gana šokinėti aplink mane ir tėtį. Turi pradė­
ti gyventi savo gyvenimą. Tas vyras eina iš proto dėl tavęs,
o tu - dėl jo. Vyk. Aš reikalauju.
- Spiri mane lauk? - apsimečiau įsiutusi.
 - Būtent, - perėmė mano žaidimo taisykles ji. - Susi­
rink skudurus ir lauk pro duris!
Kaip reikiant išsijuokusios mudvi puolėme viena kitai
j glėbį. Viduje spirgėte spirgėjau nuo minties, kad mudu
su Nojumi jau netrukus būsime kartu: mūsų nebeskirs
joks atstumas. Dziundzei ši mintis taip pat beprotiškai
patiko: ji gaus iki soties pasidžiaugti Stebuklinguoju Pe­
niu. Vienintelis jų laimei galintis kliudyti dalykas buvo
Dziundzės aistra tam žaviam Nojaus užpakaliukui. Na,
bet aš nė akimirką nesuabejojau, kad jie kaip nors susitars
ir pasimėgaus visais įmanomais malonumais.
Nojus paskambino man pranešti sėkmingai grįžęs
namo ir jau susirengęs į darbą. Nutariau neįspėti parvyk-
sianti į jo namus ir nepranešti pasisakiusi tėvams apie pla­
nuojamas vestuves: troškau išvysti nuostabą jo veide, kai
pasirodysiu ir pranešiu naujienas akis į akį.
Paskambinusi Dez į jos tėvų namus išverčiau tingią
draugės subinaitę iš lovos, kad praneščiau geras naujienas.
Išklausiusi maždaug tris minutes zirzimo, kad pažadinau,
galų gale pertraukusi ją viską išrėžiau.
Pirmiausia jai išsprūdo klausimas:
- Spėju, nori, kad būčiau tavo vyriausioji pamergė?
Nerūpestingas jos balso tonas mane prajuokino.
- Jei nesi smarkiai užsiėmusi, labai norėčiau.
Dez atsiduso.
202

- Ką gi. Manau, galėčiau tuo užsiimti. Bet jau dabar ži­

nok, kad vestuvių išvakarėse tavęs lauks striptizo šokėjai.
- Turi omenyje mergvakarį?
- Aha, ten irgi.
Nusikvatojau.
- Ei, o jei esi su visais permiegojusi, gal taikoma kokia
nuolaida?
- Eik tu šikt, ir jau geriau būtų taikoma, - nusijuokė ji
ir staiga surimtėjo. - Džiaugiuosi dėl tavęs, Lene. Bet jei
jis susimaus, vis tiek pasvilinsiu jam kiaušus.
- Oi, kokia tu miela. Dabar nešk subinę čia. Turi nu­
vežti mane į Čikagą.
- Tavo laimei, dirbti pradedu tik vakare, - suniurzgėjo
ji. - Minutėlė, ir būsiu pas tave.
Vos baigusi krautis daiktus ir susidėjusi krepšius prie
lauko durų nuklydau į virtuvę ir išvydau ten pietaujantį
tėvą. Akimirką kilstelėjęs į mane liūdnas akis, jis ir vėl nu­
delbė žvilgsnį į sumuštinį.
Supratau: tėtis nusiminęs, bet dėl mamos ramybės
stengiasi prikąsti liežuvį.
- Tėti? - užkalbinau jį, įžengusi vidun ir įsitaisiusi ant
kėdės priešais.
Nurijęs seiles jis atsilošė ir apsimetė nesukąs dėl nieko
galvos.
- Ko nerimsti, mergyt?
 tS 'flt/tp & r ia h i' 'Tn&ŽevtetrMU' 203

- Juk žinai, kad man viskas bus gerai, tiesa?

- Leisk paaiškinti tau, ką žinau, - atšovė jis ir sukry­
žiuotomis rankomis prisidengė krūtinę. - Nieko - štai
kiek. Tu išvyksti mokytis, į mūsų sąskaitą it iš dangaus
nukrinta pinigai, tavo mama imasi rūpintis geriausias
valstijos - ką ten valstijos, šalies - kardiochirurgas, tuo­
met pasirodai su tuo bernioku, kuriam nuo šlamančiųjų
kišenės plyšta, ir nei iš šio, nei iš to mano mergytė jau ren­
giasi už jo tekėti. Velniop, jis net neprisirengė manęs tavo
rankos paprašyti. Tai pasakyk, Lene, dėl ko gi turėčiau
nerimauti ?
- Turi manimi pasitikėti. Aš jau nebe maža. Žinau, ką
darau.
Grįžtelėjęs į langą tėtis atsiduso.
- Tu jį myli?
Suėmiau delnu Meko petį, ir jis atsisuko į mane.
- Labiau, nei kada maniau įstengsianti. Jis taip pat
mane myli - labai.
Tarp mudviejų stojo tyla. Pagaliau tėtis prabilo:
- Zinai, kai pirmąsyk paėmiau į rankas tave dar visai
mažutėlę, prisiekiau saugoti nuo visų šio pasaulio žiau­
rybių. Vis dėlto pažadėjau ir neužrakinti tavęs devyniais
užraktais, kurie neleistų pasiekti savo laimės.
- Su Nojumi aš laiminga, tėti, - patikinau jį, stengda­
masi į žvilgsnį sudėti visą nuoširdumą. - Be jo baigiu iš
204

proto išeiti. Noriu visą likusį gyvenimą praleisti mylėda­

ma jį ir leisdama jam mylėti mane. Deja, be tavo palaimi­
nimo išties laiminga būti neįstengsiu. Noriu, kad vestum
mane prie altoriaus, kur lauks Nojus, ir žinotum, kad su
juo visuomet būsiu saugi. Sakyk, ar turime tavo palaimi­
nimą?
Nudelbęs akis į stalą Mekas pakėlė šakute bulvės grie­
žinėlį ir gūžtelėjo pečiais.
- Ko gero. Bet jei anas bent per plauką išklys iš kelio,
pasmeigsiu jį ant šakos kaip ledinuką, - leptelėjo jis, prieš
įsimesdamas bulvę burnon.
Apsivijusi rankomis tėčio kaklą tvirtai jį apkabinau.
- Ačiū, tėti! Tave visuomet mylėsiu labiausiai.

- Viešpatie su viešpačiukais! - žioptelėjo Dez, peržen­

gusi „Raudonojo lotoso“ slenkstį.
- Oho, tai... įspūdinga, - išlemenau aš, dairydamasi į
įmantrius įrenginius laukiamajame. - Mano būsimam vy­
rui išties neprastai sekasi.
- Dabar tikrai negaliu tavęs pakęsti, - pavydžiai surau­
kė antakius ji. - Tik nepamiršk: kas tavo, tas ir mano.
- Visa tai nebus mano, Dez, - tariau ir išvydau mums
artyn prieiti mojančią Polę. - Iš Nojaus nenoriu nieko -
vien tik meilės. Ir gal - ne, ne gal, o tikrų tikriausiai - jo
kūno.
- Sveikinu! - kvyktelėjo Polė vos mums prisiartinus
ir kuo tvirčiausiai, nelyginant lokys, čiupo mane į glėbį.
Kaip šitokia smulkutė, ji tikrai buvo stipri. Ko gero, tiesa,
kad skruzdėlytės gali pakelti penkiasdešimt kartų už save
didesnį svorį.
Kai Polė lygiai taip pat griebėsi Dez, pamaniau, kad ši
išsitrauks peilį, bet Polės būta gana greitos. Kai atsitraukė,
jos akyse šokte šokčiojo kibirkštėlės.
- Nagi. Eime viršun pas tavo sužadėtinį.
Ji palydėjo mudvi prie lifto. Vos tik visos įlipome vidun,
Polė paspaudė aukšto, kuriame buvo Nojaus biuras, myg­
tuką. Visą kelią ji nenustygdama klausinėjo apie vestuves:
kas jas planuos? Kas tieks valgį? Kada vyks šventė? Sąra­
šas rodės begalinis. Aiškiai regėjau jos veide susierzinimą,
tolydžio stiprėjantį kaskart man atsakius, jog nežinau.
- Pole, jis mano rankos paprašė vos prieš kelias valan­
das. Kada gi turėjau spėti suplanuoti tuoktuves?
- Pfff, - numojo ranka ji. - Mieloji, aš savo vestuves
buvau suplanavusi gal nuo trejų metų.
Kažkodėl man nekilo nė menkiausių abejonių.
Lifte pasigirdo signalas, skelbiantis, kad jau pasiekė­
me tikslą. Durys atsivėrė, kad galėtume išlipti. Nusekėme
Polę koridoriumi. Pastebėjau, kad visi sustingę nulydėjo
206

mus žvilgsniais tarsi įspūdingas prekes vitrinoje. Kai ku­

riuos veidus prisiminiau iš puotos, bet vis viena jaučiausi
kiek nejaukiai.
- Sveika, žmonele! Ką čia veiki? - apstulbo Meisonas
mums įžengus į biurą. Iš už Polės nugaros pasirodžius
man, jo akys visai ant kaktos iššoko. - Po velnių! O tu čia
ką veiki ?
- Sššš, - delnuku užčiaupė jį Polė. - Jis viduje?
Meisonas linktelėjo -* daugiau vargiai ką tegalėjo pa­
daryti.
- Na, tai ko lauki? Lėk pas jį, - linktelėjusi Nojaus ka­
bineto durų link man nurodė ji.
Priėjusi šiek tiek pravėriau duris. Nojus sėdėjo prie sta­
lo nugara į duris ir žvelgė kažkur už lango, mintimis, regis,
nutolęs tūkstančius kilometrų. Plaukai buvo netvarkingi,
o skruostai kiek labiau apšepę nei įprastai. Akivaizdu: po
spontaniškos kelionės į Hilsborą nusiskusti laiko neliko.
Užvėriau paskui save duris.
- Sudvejojai?
Nojus atsigręžė su visa kėde, kilstelėjo antakius ir iš­
pūtė akis.
- Staigmena, - žengiau artyn.
- Lene ?Ką čia veiki ?
- Pamaniau, kad netikėtų apsilankymų žaidimą gali­
ma žaisti dviese, - patikinau ir atsisėdau jam ant kelių. -
Skirtumas tik tas, kad aš neišvyksiu. Liksiu čia. Mama
prisiekia besijaučianti gerai, o tėtis... Na, jo palaiminimą
mudu turime.
Kuo aiškiausiai pajutau, kaip iš jo kūno išgaravo įtam­
pa, nelyginant mano žodžiai būtų nuritinę jam nuo pečių
visą mudviejų išsiskyrimo kančios naštą. Man palinkus
artyn ir pasitrynus jam į ausytę, Nojus suspaudė mane
glėbyje.
- Regis, įstrigai su manimi, - sukuždėjau.
Suėmęs delnais mano veidą Nojus perbraukė lūpomis
manąsias.
- Sveika sugrįžusi namo, kačiuk, - sukuždėjo jis ir sti­
priai įsisiurbė man į lūpas.
Tirpau nuo jo prisilietimo, tirpau ir liejausi su juo, jo
žodžiai skverbėsi pro mano odą ir tapo dalimi manęs. Vėl
buvau ten, kur ir privalėjau būti: vyro, kuris visiems lai­
kams užvaldė mano širdį, glėbyje. Mama sveiko, tėtis pa­
galiau grįžo į darbą - pasaulyje viskas buvo gerai. Niekas
negalėjo susprogdinti mažo laimės burbuliuko, kuriame
kiūtojau.
- Ei, Kraufordai! - durys į kabinetą atsilapojo. Tobulą
mudviejų akimirką svajojant apie ilgą ir laimingą gyveni­
mą nutraukė ir pasipūtėliškumu visą tyrą orą aplink už­
nuodijo balsas, kurį mielai būčiau ištrynusi iš atminties.
Nojus piktai suurzgė.
208

- Ko nori, Stounai ? Ir po velnių, kas čia per įsiverži­

mas į mano kabinetą neįspėjus?
- Oho. O judu ketinote čia imtis reikaliukų? Nes esu
beveik tikras, kad tai prieštarauja kompanijos taisyklėms.
Aišku, visada galime įsitikinti - kad ir pirmadienį, pasi­
klausę tarybos narių.
Sudėjau į žvilgsnį visą savo jėgą, ir vyras išties žengte­
lėjo atgal.
- Atėjai šniukštinėti vakarienės, išėdų vagie? - paklau­
siau.
- Deleina! - kuo plačiausiai nusiviepė šis. - Ir vėl
džiaugiesi trupinėliais? Kada mesi tą Kraufordą ir pamė­
ginsi pajodinėti ant tėtušio koto?
Nojus jau buvo bešokąs iš krėslo, bet šiaip ne taip
įstengiau nulaikyti jį vietoje. Nors man ir būtų patikę ste­
bėti, kaip jis gerokai įkrečia į kaulus tam vyrui, Deividas
Stounas vis dėlto buvo per menkas, kad dėl jo būtų verta
rizikuoti netekti „Raudonojo lotoso“.
- Nurimk, mažuti. Jis to nevertas. Jį tik penio pavydas
kankina.
- Oi, mano jausmai, - suvaitojo Deividas, dramatiš­
kai griebėsi už širdies ir it nusiminęs vaikas atkišo apatinę
lūpą. Nekreipdama į jį nė menkiausio dėmesio, atsigrę­
žiau į Nojų.
 - Vyksiu namo išsikrauti daiktų. Pasimatysime, kai
grįši, - stengdamasi, kad Deividas aiškiausiai pamatytų,
kas suteikia man didžiausią malonumą, pabučiavau Nojų
taip, kad net mano pačios kojų pirštai susirietė. - Myliu
tave, - patikinau jį ir pasukau prie durų. - Traukis, -
burbtelėjau Deividui.
Šiam užteko proto žengtelėti į šalį, bet be sarkastiškos
šypsenėlės visgi neįstengė apsieiti.
- Ir aš tave myliu, meilute.
Dez, Polė ir Meisonas buvo ką tik grįžę į pastarojo biu­
rą, visi trys nešini šviežia kava. Prieš užsiveriant durims
išvydęs Deivido nugarą, Meisonas atsiduso.
- Ot, velnias.
- Pala pala. Kas ten per aukštas tamsus olialiai - nuo
galvos iki kojų jį nužvelgė Dez.
- Ten - tai, ką aš vadinu apgailėtinu suskiu, - atšovė
Polė.
- Ne, aš rimtai. Kas jis toks? - dar kartą perklausė
Dez. - Man regis, aš jį pažįstu.
- Tikėkimės, ne, - atsakiau aš. - Tai Deividas Stounas.
Jam priklauso pusė „Raudonojo lotoso“.
- Tu tikra? Atrodo iki skausmo matytas.
Klestelėjęs ant stalo kampo, Meisonas prisitraukė Polę
arčiau, sau tarp kojų.
210

- Neįsižeisk, Dez, bet vargu, ar judu sukiojatės pana­

šiose kompanijose.
- Na, nesukime galvų. Koks gi skirtumas, - numojo
ranka Dez ir atsigręžė į mane. - Pasirengusi vykti? Netu­
riu daug laisvo laiko - turėsiu laiku pasirodyti darbe.
- Žinoma, aš pasirengusi, - patikinau ją ir atsisveiki­
nau su Pole bei Meisonu. Polė tuojau pasižadėjo jau kitą
rytą besigriebsianti planuoti vedybas. Sudrebėjau vien
nuo tos minties. i
Mudvi su Dez grįžome į rūmus ir ten, padedamos Sa­
muelio, iškrovusios mano daiktus sudėjome juos į vietas
Nojaus miegamajame. Netrukus išlydėjau Dez į jos pa­
mainą „Preliudijoje“ - mėsos turguje, kur mudu su No­
jumi ir susipažinome. Tebuvau spėjusi nužingsniuoti iki
virtuvės ir įsipilti ledinio vandens, kai staiga pasigirdo
durų skambutis. Skubėdama į prieškambarį pastebėjau
Dez šalį, tysantį ten, kur vos įžengusi pro duris buvo jį nu­
metusi. Čiupau jį žinodama, kad būtent dėl šaliko bičiulei
teko sugrįžti, ir atlapojau duris įteikti šio jai.
- Palikai ša... - žodžiai užstrigo gerklėje vos supratus,
kad už durų - toli gražu ne Dez.
- Mieloji, aš namie, - Deivido Stouno veidą iškreipė
gudri šypsenėlė.
- Nojus dar negrįžo, - pamėginau užtrenkti jam prieš
veidą duris, bet ištiesęs ranką nelabasis jas sulaikė.
 - O aš ir neatvažiavau pas Nojų. Atvažiavau pamatyti
tavęs, - atšovė jis ir privertė atsitraukti, kai neprašytas įsi­
veržė vidun.
- Užuominų tu visai nesupranti, tiesa? - paklausiau
įsiutinta jo atkaklumo. - Nenoriu su tavimi turėti nieko
bendro, šunsnuki.
Deividas artinosi prie manęs tol, kol traukdamasi nu­
gara įsirėmiau į sieną. Jis savo kūnu įrėmė mane į kampą,
šlykščia ranka patraukė nuo akių neklusnią sruogelę ir
įžūliai išsišiepė.
- Ko nori, Deividai ?
- Tavęs.
- Na, aš tavęs nenoriu, tad jau gali eiti sau.
- Manau, prieš taip atvirai mane atstumdama norėtum
išklausyti mano pasiūlymą, Lene.
Net pasišiaušiau nuo jo familiarumo.
- Kaip tu mane pavadinai ?
Vyras šyptelėjo, bet aiškiai suglumo.
- Kas? Pavadinau Lene.
Iškėlusi galvą išsitiesiau visu ūgiu ir tyčia žengiau kelis
žingsnius jo link.
- Taip vadinti mane leidžiu tik tiems, kuriuos laikau
draugais. O jūs, pone, - bakstelėjau pirštu į krūtinę ata­
tupstam besitraukiančiam vyriškiui, - man joks ne bičiu­
lis.
212

Jo veide sužibusi plati šypsena atrodė veikiau jau šiur­

piai nei draugiškai.
- Mažule, - sučiulbo jis, it pasiduodamas atitraukęs
nagus, - ko gi mums vis kariauti, jei galime mylėtis?
Papurčiau galvą.
- Vyruti, tu, dievaži, trenktas, ar ne?
- Išklausyk mane, - nerimo jis. - Neturime būti prie­
šai. Žinau, ko jūs, moterys, iš tikrųjų trokštate, ir nė nea­
bejoju - galime susitarti dėl*tokio sandėrio, kad puikiai
išloštume ir viršūnėje atsidurtume abu.
Sukryžiavusi ant krūtinės rankas kilstelėjau antakį.
- Gerai, - gūžtelėjo pečiais jis. - Jei nori viršuje būti
tu, aš neprieštarausiu.
- Tu šlykštus.
- Ar galiu baigti kalbėti ?
- Man nelabai įdomu, ką dar turi pasakyti, - žengiau
prie laukųjų durų, bet, man dar nespėjus jų atverti ir iš­
spirti nelaukto svečio, Deividas užrėmė jas petimi. Nu­
žvelgiau jį it beprotį - akivaizdžiai buvo netekęs proto,
bet bjaurybė tik darsyk iššiepė dantis.
- Žodžiu, pasiūlymas toks. Sutinki veikti drauge, bet
lieki čia su Kraufordu, tarsi niekas nebūtų pasikeitę. Leidi
tam seiliui tave įsimylėti, o kai pagaliau apvynioji jį apie
pirštą, mudu su tavimi susižeriame viską. Padedi man gau­
ti „Raudonąjį lotosą“, o aš rūpinuosi tavimi iki gyvenimo
pabaigos. Viskas, ko įsigeisi, tau bus ranka pasiekiama.
Taip pat ir geriausias pimpalas visose penkiasdešimtyje
valstijų.
Neįstengiau susilaikyti. Nusikvatojau. Garsiai. Regis,
Deividui situacija nepasirodė tokia juokinga kaip man: jo
marmūzė išsikreipė taip, kad nė nebepriminė žmogaus.
- Po velnių, iš ko juokiesi? - nesuprato jis.
- Iš tavęs, - bakstelėjau pirštu tebesikvatodama. - To­
kiu šaltu veidu išbėrei tuos žodžius, lyg iš tikrųjų tikėtum,
kad galėčiau palikti Nojų dėl tokio kaip tu. Viešpatie, juk
negali būti, kad tuo tiki.
Jo veido išraiška vėl persimainė - piktai suraukta kakta
išsilygino, o lūpose žybtelėjo visažinio šypsena.
- Ak, suprantu. Nori apmokėjimo iš anksto. Juk mano
partneris sumokėjo taip, tiesa?
Mano kikenimas nutilo akimoju. Sulig kiekvienu jo
žodžiu jutau savo veidą bąlant - jame nebeliko nė lašelio
kraujo, o mano judesius sukaustė baimė.
- Kiek prireiks? Tūkstančio? Dešimties? Šimto? O,
ne, tiesa. Kaina juk du milijonai žalių, ar ne ?Po velnių, ta
putytė tikriausiai auksu siuvinėta.
Viešpatie. Jis žino.
- Nesuprantu, apie ką kalbi, - išlemenau, bet mano
žodžiai nė pačiai neskambėjo įtikinamai.
 - Ne? - jo veido išraiška rodė, jog nė akimirką nesua­
bejojo, kad puikiai suprantu, apie ką kalbama. - Pažiūrė­
kim, ar tai nieko neprimins... Nojus pasirodė nedideliame
klube „Preliudija“ ir, įsmukęs pro galines duris, apsilankė
slaptame aukcione, kur už keletą milijonėlių nusipirko
tave... kaip sekso vergę. Kažkur girdėta?
Iš baimės visas mano kūnas drebėjo kaip epušės lapas.
- Kaip sužinojai?
Deividas sukikeno.
- Man lengvai pasiekiama viena tokia sutartis...
Jis rado sutartį? Bet kaip?
- Ko nori? - perklausiau, pasirengusi išgirsti jo reika­
lavimus.
Apsivijęs ranka liemenį, jis prisitraukė mane artyn.
Tuomet, palinkęs arčiau, sukuždėjo į ausį:
- Jau sakiau. Noriu „Raudonojo lotoso“. Dar - pats
išbandyti tą auksinę putytę.
- Ne! - pamėginau jį atstumti, bet vyras buvo per sti­
prus ir nė nekrustelėjo.
- Na, ir kam gi taip spardytis ?Juk už tai tau ir moka­
ma, tiesa? Skirtumas tik tas, kad siūlau kur kas daugiau nei
tą niekingą sumelę, kurią gavai iš mano kolegos. Gali turė­
ti viską - taip pat ir mane. Bent jau sužinotum, ką reiškia
būti greta tikro vyro, - patikino jis ir liežuviu perbraukė
mano kaklą nuo raktikaulio iki pat ausies spenelio. - Su­
 'TruzfrM____c 215

tinki, arba Nojaus laivui galas. Apie jūsų mažąją sutartėlę

išgirs ne tik taryba, bet ir spauda - tada jis neteks visko:
tiek įmonės, tiek orumo ir reputacijos. Lyg to būtų maža,
tavo šeimynėlė sužinos, kad jų dukra tėra eilinė šliundra...
Tai kaipgi bus, Deleina?
Suėmęs delnu mano krūtį jis leido sau elgtis kaip pano­
rėjęs - ėmė spaudyti ją it kamuoliuką stresui numalšinti.
Jaučiausi ne tik neįtikėtinai pažeidžiama, bet ir įbauginta
iki kaulų smegenų. Karštą jo alsavimą jutau oda. Nieko
nelaukęs jis apibėrė mano kaklą gleivėtais bučiniais.
Širdis daužyte daužėsi krūtinėje. Šiaip ne taip prisiver­
čiau apmąstyti padėtį, kurioje atsidūriau. Nojus. Troškau
savo Nojaus. Netrukus jis bus namie ir tada...
Tuomet viską ir supratau. Būtent šito Deividas ir siekė.
Jis troško, kad įėjęs Nojus užkluptų jį, dulkinantį mane
visai taip, kaip tada rado krušantį Džiulę. Deividas geidė
visiškai Nojų sutrypti.
Vadinasi, man teliko vienas sprendimas: arba suteikti
jam tai, ko taip geidė, ir sudaužyti Nojui širdį, arba atsisa­
kyti ir bejėgiškai stebėti, kaip Nojus atiduos kompaniją -
tą pačią, kurią nuo pat pamatų pastatė jo tėvai, - Deividui
Stounui į nagus. Nojus žlugtų, o mano tėvai sužinotų, ką
iškrėčiau. Vis dėlto, jei įėjęs jis išvystų mudu kartu, nuos­
tolių gali būti dar daugiau. Ar po to Nojus dar įstengtų
mane mylėti? Nė vienas galimas atsakymas neatrodė tin­
kamas.
Man prieš akis šmėstelėjo Nojaus veidas: kančia jame,
kai pirmąsyk prisipažino mane mylįs, nušvitusios akys, kai
pagaliau gavau progą ištarti jam tuos žodžius pati, neviltis
stypsant lietuje beveik be drabužių ir maldaujant už jo te­
kėti... Negalėjau išplėšti jam širdies. Nesutikau priversti jo
iškęsti to paties, ką teko ištverti dėl Džiulės.
Materialūs (dalykai gali būti įgyti. Nojui užteks ir pro­
to, ir talento, kad dar sykį užkoptų į viršūnę. Dėl pažemi­
nimo visuomenėje - taip, žmonės negailestingi ir ištroškę
įžymybių kraujo, bet, vos iš dangaus nukris kita žvaigždė,
jo nuodėmes visi spėriai pamirš. Žinoma, tėvams sužino­
jus, kad parsidaviau už du milijonus dolerių, jų akyse am­
žinai regėčiau nusivylimą, bet netekti jų pagarbos - nedi­
delė kaina, palyginti su tuo, ko netekčiau, pasirinkusi kitą
kelią. Išgelbėti sudaužytą širdį - nepalyginamai sunkiau,
o Nojus dar daugiau kančios neištvertų. Jam ir taip buvo
sunku vėl įstengti kuo nors pasitikėti, dabar visus dar li­
kusius jausmus buvo atidavęs į mano rankas. Jokiu būdu
negalėjau paminti tokios brangios dovanos.
- Ne, - atšoviau Deividui. - Aš priklausau Nojui ir tik
Nojui. Esu tik jo.
Pajutau, kaip suvokus mano žodžius įsitempė kiekvie­
nas Deivido kūno raumuo. Iš jo krūtinės išsiveržė žema
dejonė, ir vyras atsiplėšė nuo manęs, kad įdėmiau nu­
žvelgtų.
- Aš tave turėsiu. Geruoju ar piktuoju.
Man dar nespėjus nė sureaguoti, jis čiupo mano palai­
dinukę ir ją perplėšė - po grindis pažiro sagos.
- Ne! - suklikau ir, sukaupusi visas dar likusias jėgas,
pasistengiau jį nustumti.
Jėgos užteko priversti vyrą susvyruoti ir žengtelėti at­
gal - atstumo pakako, kad išsilaisvinčiau iš jo gniaužtų.
Leidausi bėgti durų link, bet Deividas netrukus jau mynė
man ant kulnų. Vos grybštelėjau durų rankeną, jis čiupo
mane už rankos ir trūktelėjo atgal taip stipriai, kad parkri­
tau ir nuslydusi grindimis susitrenkiau galvą į sieną.
Rėplindamas artyn manęs Deividas ėmė sagstytis kel­
nes. Pakilau, stengdamasi pasprukti, bet jis mane sugavo
akimirksniu, tad ėmiausi vienintelio man dar likusio gin­
klo - kovos. Jei jis ir paims mane jėga, pasistengsiu, kad
paprasta nebūtų. Vos jis palinko virš manęs, ištiesiau koją
ir tvirtai spyriau jam į kiaušus.
- Kale tu! - Deividas susirietė, tačiau spyrio jam su­
stabdyti nepakako. Sukaupęs dar daugiau ryžto jis čiupo
mostaguojančias ore mano rankas ir prirėmė mane prie
žemės. Įkalinta vyro svorio vargiai tegalėjau pajudėti, o jis
nedelsdamas įspraudė kelius man tarp kojų ir šias praskė-
tęs pirštais ėmė knebinėti mano kelnių užtrauktuką.
218

- Meldžiu! Ne! - klykiau. Mano skruostai plūste plū­

do ašaromis.
Tvirtai užsimerkiau, kad nematyčiau to šlykštaus ant
manęs užsiropštusio vyro. Jis buvo sumautas gyvulys, šno­
puojanti laukinė pabaisa, nė kiek nevaldanti savęs, užtat
srūte srūvanti ryžtu ir geiduliu. Mano šnerves svilino jo
prakaito tvaikas, o veidu ritosi karštos ašaros, sūrumu vil­
gydamos drebančias lūpas. Tą akimirką nekenčiau Deivi­
do Stouno taip nuoširdžiai, kad būčiau galėjusi nužudyti
plikomis rankomis.
Jo rankoms pasiekus mano kelnių sagą, sukaupiau visas
jėgas ir ėmiau stengtis ištrūkti iš nenumaldomai stiprių jo
rankų. Neketinau jam leisti manęs paliesti.
Aš ne šliundra!
Kaip tik tą akimirką atsilapojo laukujės durys.
- Po velnių, trauk nuo jos savo sumautus nagus! - bal­
sas buvo Nojaus, tačiau skambėjo jis velniškai - tarsi vyrą
būtų apsėdęs pats šėtonas.
Nuogą mano odą netikėtai pašiurpino vėsa - tik tuo­
met suvokiau, kad Deivido ant manęs nebėra. Jis jau skrie­
jo oru, kol pagaliau visu kūnu trenkėsi į staliuką. Nuo jo
svorio skylant medienai pasigirdo kone pykinimą kelian­
tis, bet sykiu - ir velniškai malonus garsas.
Nužvelgęs mane Nojus ėmėsi Deivido. Patamsėjusiose
jo akyse nelyginant šilkinį dangų laižantys raudoni liežu­
viai liepsnojo įtūžis. Iš įtūžio jis šnopuote šnopavo, pečiai
kilojosi, o įsitempęs kūnas atrodė pasirengęs bet kurią aki­
mirką pulti. Niekada nebuvau regėjusi jo tokio bauginan­
čio.
Jis patraukė tiesiai ten, kur tarp nuolaužų tysąs Dei­
vidas stengėsi kaip nors atsistoti ant kojų, tačiau, jam ne­
spėjus išsitiesti, Nojus jau buvo šalia. Griebęs Deividą už
apykaklės jis užsimojo kumščiu. Deivido veidą pasiekus
pirmam smūgiui, nuaidėjo garsus trakštelėjimas.
Deividas mėgino gintis: čiupo Nojų ir nustūmė jį to­
lyn pakankamai, kad pats spėtų bent kaip reikiant atsisto­
ti. Jo lūpa sruvo kraujas, o sutinęs veidas liepsnojo įtūžio
raudoniu. Iš krūtinės išsiveržus kovos riksmui, jis leidosi
visa jėga bėgti Nojaus pusėn, sugriebė šį už juosmens ir
prirėmė prie sienos.
- Nojau! - suklikau pašokusi ant kojų. Pribėgusi prie
jų, šokau Deividui ant nugaros ir, apsivijusi rankomis jo
kaklą, ėmiau smaugti. Akivaizdu, grėsmė aš buvau menka,
ir Deividas tai įrodė vienu judesiu čiupęs mane, nusiplėšęs
nuo nugaros ir nusviedęs atgal ant grindų.
Vis dėlto toks jo dėmesio nukreipimas pravertė No­
jui. Jis apdovanojo Deividą dar vienu smūgiu, šįsyk - į
šonkaulius. Sis susirietė, o Nojus, naudodamasis proga, iš
apačios trenkė kumščiu jam į smakrą ir darsyk privertė jį
skrieti atatupstą.
220

Deividui šleptelėjus ant žemės, jo galva nulinko j šalį,

o kūnas suglebo. Kruvinas ir mėlynių nusėtas jo veidas
Nojaus nesustabdė nė akimirką: apsižergęs Deividą jis
ėmė nenumaldomai talžyti. Kai jau buvo įsitikinęs, kad
Deivido kūne nebeliko nė menkiausio noro kautis, jis
papurtė sutinusią plaštaką, atsistojo ir su pasibjaurėjimu
nužvelgė priešą.
Jis atsigręžė į mane, ir įtūžį jo veide akimoju pakeitė
širdį spaudžiantis rūpestis. Nojus suklupo priešais mane.
- Ar viskas gerai, kačiuk?
Tik dabar įstengusi pagaliau suvokti padėties rimtu­
mą, prapliupau nevaldomai raudoti. Deividas žinojo vis­
ką ir, lyg to dar būtų buvę maža, nekentė Nojaus taip, kad
rengėsi išprievartauti mane vien tam, kad jį pažemintų. Jis
ketino mane išprievartauti.
Sugriebusi Nojaus marškinių atlapus prisitraukiau jį
artyn, kad galėčiau priglausti galvą prie krūtinės.
-Jis norėjo, kad aš... Bet aš negalėjau tau taip, ir jis, jis
rengėsi...
- Sšš, ššš, - ramino mane Nojus, sūpuodamas glėby­
je. - Žinau, kačiuk. Viskas gerai. Dabar aš čia ir niekam
neleisiu tavęs nė piršteliu paliesti.
Kad ir kaip būtų keista, mane taip įskaudino ne tai,
kad vos nebuvau išprievartauta. Žinoma, tai irgi prisidė­
jo, bet Deividui savo grasinimų įvykdyti nepavyko. Mane
 221

apsaugojo Nojus - visai taip, kaip ir buvo prisiekęs. Mane

labiausiai skaudino mintis, jog Deividas žinojo viską ir
neketino niekam leisti sutrukdyti jam visiškai sužlugdyti
Nojų.
Mane gniuždė ne baimė dėl savęs pačios - aš baimi­
nausi tik dėl Nojaus.
Vos man spėjus akies krašteliu pastebėti kažkokį judesį,
durų link pasigirdo sunkūs greiti žingsniai. Tai buvo Dei­
vidas - jis bėgo. Paleidęs mane iš glėbio Nojus jau buvo jį
besivejąs, bet šiaip ne taip jį sulaikiau.
- Ne, negali! - riktelėjau, kaip įmanydama stipriau jį
laikydama.
- Jis sprunka, - nerimo Nojus, stengdamasis ištrūkti
iš mano rankų.
Suėmusi delnais jo veidą, priverčiau pažiūrėti į mane.
- Jis žino, Nojau. Jis viską žino.
Šitaip sprogo mažasis mūsų laimės burbulas.
 9

(D — HLt4d*ztnte/kr

N o ju s

Samuelis buvo ką tik išleidęs mane priešais laukujės namų

duris su lagaminėliu vienoje rankoje ir puokšte gėlių savo
mergaitei - kitoje. Suglumau pastebėjęs, jog turime sve­
čių - ir ne Dez. Deivido Stouno „Viper“ buvo pastatytas
tiesiai man prieš akis, ir trumpą akimirką galvoje šmėste­
lėjo diena, kai aptikau jį vonios kambaryje, per užpaka­
liuką dulkinantį netrukus mano sužadėtine turėjusią tapti
Džiulę.
Teįstengiau mąstyti: Dieve, tik neji.
Gėles laikanti mano ranka nejučia susigniaužė į kumš­
tį, bet tereikėjo akimirkos, kad susiprotėčiau, jog Lene -
tai ne ta kekšė Džiulė. Ji niekada taip su manimi nepasi­
elgtų.
Vis dėlto baimė niekur nedingo. Nejaugi apsinuogi­
nau tiek, kad darsyk leisčiausi sužeidžiamas ?
224

Kamuojamas nusivylimo, kuris atmintyje kartojosi it

nutrintos plokštelės melodija po seno gramofono adata,
vos pajėgiau žengti į priekį. Rodės, it mano kojos būtų
virtusios cementiniais blokais, įklimpusiais į dumblinos
upės dugną, ir neleidusios nė krustelėti - ką jau bekalbė­
ti apie išnirimą į paviršių ir bent menkutį įkvėpimą tokio
trokštamo oro. Širdis nenumaldomai mane drąsino, bet
kančia, kurią kėlė vien mintis, kad Lene galėjusi pasiduoti
paslaptingiems Deivido ketams, užgožė taip lengvai jai su­
teiktą pasitikėjimą. Ką, po velnių, jame regėjo moterys ?
Iš pasibjaurėtinų minčių mane staigiai it antausis paža­
dino iš už namo durų pasigirdęs riksmas.
- Kale tu!
Balsas buvo Deivido, maža to - įsiutęs ir srūte srūvąs
nuodais.
Vos mano ausis pasiekė kitas garsas, puokštė ir lagami­
nėlis nukrito ant žemės, o plaukai ant pakaušio pasišiau­
šė - taip įsitempė oda.
Lenės klyksmas reiškė beviltišką maldavimą pasigai­
lėti. Laiptais užbėgau vos keletu plačių žingsnių. Nė aki­
mirką nesusimąstęs įsiveržiau pro duris, trenkęsis į jas visu
kūnu. Skausmo net nepajutau - svarbiausia dabar buvo
pasiekti ją.
Klaiki scena atsivėrė man prieš akis: tas sumautas šuns­
nukis aiškiai buvo parvertęs mano mergaitę ant žemės.
Ant jos skruosto jau ryškėjo nemaža kraujosruva —aki­
vaizdu, kad vos prieš kelias akimirkas ten trenkė sunkus
vyriškas delnas. Lenės skruostais sruvo ašaros, o akys buvo
tvirtai užspaustos.
Jis prikišo savo sušiktus nagus prie mano mergaitės!
Mano širdį sugriebusi jausmų galybė, regis, ėmė veik­
ti visiškai savarankiškai. Gausybė spalvų užtemdė mano
žvilgsnį ir pavertė mane bejėgiu prieš maniakišką pabai­
są, užgimusią viduje. Rami žaluma virto šiurpiu mėliu,
pabaisiškas vidurnaktis išvirto į pasibjaurėjimo kupiną
oranžine spalva liepsnojantį įtūžį, kol mano akyse įsidegė
velnišku raudoniu, kuriame spingsėjo iki baltumo įkaitęs
įsiūtis. Tuomet viskas aptemo: kiekviena, net pati mažiau­
sia mano kūno dalelė geidė keršto.
- Po velnių, trauk nuo jos savo sumautus nagus! - nė
pats nespėjęs susivokti, jau gniaužiau rankose Deivido
marškinius ir sviedžiau jį per kambarį kuo toliau nuo savo
mergaitės. Lene kilstelėjo akis į mane, ir širdis ėmė klykte
klykti, jog privalau ją nuraminti - dabar jai taip to trūko...
Vis dėlto nugalėjo ryžtas kautis ir priversti Deividą sumo­
kėti už tai, ką padarė.
Įtūžis mane užvaldė taip, kad nė nebeįstengiau savęs
kontroliuoti. Buvo švaistomasi kumščiais, mano nugara -
priremta prie sienos, o tuomet stryktelėjusi Lene užšoko
ant Deivido nugaros. Būtent tada, kai jis nušveitė ją ant
226

žemės it bereikšmį trupinį, mano kantrybė trūko tarsi per

stipriai įtempta gumelė. Šitokių imtynių su Deividu jau
buvau atsikandęs tuomet, kai dar būdami liesi berniūkš­
čiai varžėmės mokyklos aikštelėje. Dabar troškau kraujo.
Troškau prilupti jį taip, kad teliktų košelė, kad iš to pa­
tetiško į žmogų nebepanašaus padaro ištrūktų paskutinis
atodūsis.
Mažai trūko. Buvau jį parsigriovęs, prispaudęs kūnu
prie žemės taip, kaip neseniai jis buvo prispaudęs mano
mergaitę, kumščiu smūgis po smūgio ženklinau to šliužo
marmūzę. Kuo aiškiausiai girdėjau, kaip po mano ranko­
mis skyla jo kaulai - garso būta kaip reta malonaus au­
siai.
Kad pavyko, man pakuždėjo gryniausi instinktai. Dei­
vidas tysojo ant grindų nė nekrustelėdamas, vos beįsteng­
damas kvėpuoti. Papurčiau plaštaką, stengdamasis atsi­
kratyti aštraus iki pat alkūnės apėmusio skausmo, bet nė
akimirką dėl to nesijaudinau - buvo verta. Tuomet, tarsi
patrauktas gravitacinės jėgos, puoliau prie Lenės. Vos iš­
vydus jos veidą įtūžis garuote išgaravo.
Jai manęs trūko, ir niekas negalėjo stoti man skersai
kelio.
- Ar viskas gerai, kačiuk? - suklupau priešais ją ir nu­
žvelgiau kūną, dairydamasis sužeidimų.
 Iš pradžių jos veide nebuvo matyti nė menkiausios
emocijos, bet staiga, tarytum tik dabar suvokusi, kas nu­
tiko, ji prapliupo raudoti. Ištiesusi rankas tvirtai įsikibo
į mano marškinius ir nenustodama kūkčioti įsikniaubė
veidu man į krūtinę.
- Ššš, šš, - kaip įmanydamas stengiausi ją nuraminti,
švelniai sūpuodamas glėbyje. - Žinau, kačiuk. Viskas ge­
rai. Dabar aš čia ir niekam neleisiu tavęs nė piršteliu pa­
liesti.
Kalbėjau nuoširdžiai. Prisiekiau tai užtikrinti - iki pat
paskutinio atodūsio.
Taip sėdėjome dar kurį laiką. Kūkčiojanti Lene laikėsi
įsikibusi manęs, tarsi baimintųsi, kad bet kurią akimirką
galiu išeiti, o aš dėjau visas pastangas kaip nors ją nura­
minti. Nuvyliau ją. Prisiekiau apsaugoti, bet nuvyliau.
Turėjau būti čia, turėjau suuosti Deivido kėslus. Žinojau,
kad jis tvinkte pritvinkęs neapykantos man, kad mėgins
žūtbūt ją suvilioti, bet paimti jėga? Tapo akivaizdu, kad
niekuomet iš tikrųjų nepažinojau vyro, kurį kadaise vadi­
nau geriausiu draugu. Nuo šios minties dar labiau sukilo
šleikštulys.
Vos mano ausis pasiekus kažin kokiam triukšmui už
nugaros, išvydau Deividą, nerte neriantį durų link. Mie­
liau būčiau prasmegęs skradžiai, nei leidęs tam mazgotei
išnešti sveiką kailį.
228

- Ne, negali! - suriko ji, tvirtai laikydama mane ir ne­

leisdama vytis bėgančio šunsnukio.
-Jis sprunka, - stengiausi išsilaisvinti, bet Lene nė aki­
mirką manęs nepaleido.
Tik tvirtai suėmusi delnais mano veidą ji privertė atsi­
gręžti ir įsižiūrėti j ją. Skruostais tekėjo juodas blakstienų
tušas, o išpūstos akys atrodė paburkusios nuo ašarų. Regis,
ji mėgino kažką man pasakyti, bet aš dar to nesuvokiau.
- Jis žino, Nojau. Jis viską žino.
Suakmenėjau nelyginant elniukas, tylutėliame miške
staiga išgirdęs lūžtant šakelę.
- Ką... - žodžiai strigo gerklėje. Teko nuryti seiles, kad
įstengčiau kalbėti toliau. - Ką jis žino? Ką nori pasakyti,
Lene?
- Viską. Apie aukcioną, apie sutartį, kiek už mane su­
mokėjai - viską.
Tvirtai sukandęs dantis giliai įkvėpiau pro nosį.
- Nesvarbu. Jis vis tiek neišsisuks, - išsitraukęs telefo­
ną ėmiau rinkti numerį.
- Kam skambini ?
- Policijai.
Karštligiškai papurčiusi galvą ji uždengė delnuku te­
lefoną.
- Ne, Nojau, prašau. Tu visko neteksi...
 - Nėra nieko, svarbesnio už tave! Nieko! - kiek pakė­
liau balsą, ir ji suvirpėjo nuo mano žodžių. Nenorėjau ant
jos išsilieti, bet vos įstengiau suvaldyti susierzinimą.
Suspaudęs ją glėbyje priglaudžiau prie krūtinės ir bu­
čiuodamas kaktą ėmiau švelniai glostyti plaukus.
- Atleisk, atleisk, atleisk, - kartojau, švelniai sūpuoda­
mas merginą. Kiek atitraukęs suėmiau delnais jos veidą,
kad ji išgirstų kiekvieną mano žodį. - Lene, mažyte, jis
tave palietė...
Atitraukusi rankas nuo savo veido, Lene pasidėjo jas
ant kelių.
- Žinau, ką jis padarė, bet iš tikrųjų juk manęs nesužei­
dė. Tu laiku jį sustabdei, Nojau. Sustabdei.
Viešpatie, ji stengėsi nuraminti mane.
- Jis prikišo prie tavęs savo sušiktus nagus, ir aš nega­
liu... Tiesiog negaliu.
Mano širdį tarsi replės būtų spaudusios. Nuleidau akis,
nebeįstengdamas daugiau žiūrėti į nekaltą merginos, ku­
rią nuvyliau, veidelį. Pirštais panirusi į plaukus ties mano
smilkiniais Lene nedelsdama kilstelėjo mano smakrą, kad
vėl į ją pažiūrėčiau.
- Paklausyk manęs, Nojau Kraufordai. Tu dėl to ne­
kaltas. Niekaip negalėjai numanyti, kad jis taip pasielgs,
tad nė negalvok kaltinti savęs, - jau buvau besižiojąs
230

prieštarauti, bet ji pridengė mano lūpas pirštuku, kad

nutilčiau. - Man viskas gerai. Bet jei pranešime policijai,
sužinos visi - ir mano tėvai tikrai nesusitvarkytų su to­
kia naujiena, Nojau. Mamai ką tik persodinta širdis. Negi
manai, kad ji pakeltų žinią apie tai, kas man vos nenutiko?
Negana to, tėtis jį pribaigtų. Tu netektum įmonės, mano
tėvas atsidurtų kalėjime, o tai, pridėjus dar ir žinią apie tai,
ką padariau aš, tikrįausiai visą vargą dėl mamos operacijos
paverstų niekais. Negaliu taip su jais pasielgti. Ne. Turime
elgtis protingiau.
Deleina Talbot niekada nenustojo manęs stebinti. Net
nenusakomo ją ištikusio blogio akivaizdoje mergina vis
vien pirmiausia galvojo apie kitus. Siame suknistame gy­
venime niekuomet nėra egzistavęs dar nesavanaudiškesnis
žmogus. Buvau jos nevertas.
Vis dėlto, žinoma, ji buvo teisi. Kad ir kaip skaudu
man buvo paleisti Deividą, suvokiau, kad privalome viską
apsvarstyti ir nuspręsti, kaip elgtis toliau.
- Gerai jau, - pasidaviau ir beviltiškai atsidusau. - Bus
taip, kaip nori tu.
Paėmiau ją už rankos ir prispaudžiau lūpas prie delno,
patenkintas, kad galiu bent tiek. Vis dėlto, kai pamėginau
atsitraukti, Lene užlipo man ant kelių, apsivijo rankomis
kaklą ir lūpomis įsisiurbė į manąsias. Tai nebuvo kur nors
nuvesti turintis bučinys - tiesiog bučinys, skirtas išreikš­
ti mudu siejančiai meilei, tokiai, kurios suteršti nebūtų
įstengęs net skystablauzdis Deividas Stounas.

Kiek vėliau tą patį vakarą mudu susirangėme pramogų

kambaryje priešais klaikius pinigus atsiėjusį televizorių,
kuris rodė „Žiedų valdovą“ - tiesa, nė vienas iš tikrųjų fil­
mo nežiūrėjome. Suprantu, jog tai, kad mintinai mokėjau
kiekvieną to filmo eilutę, tikriausiai reiškė, kad esu mėmė,
bet kas iš to? Mane jis ramino, na ir kas, kad visiškai neiš­
blaškė minčių. Sitai dabar buvo neįmanoma.
Mūvėjau pižamos kelnes, kurias buvau įsigijęs tiems
atvejams, kai namie nakvodavo svečių, o ką tik po dušu
nusimaudžiusi Lene kiūtojo man ant kelių, vilkėdama
vien tik dar vienus baltus mano marškinius ir dvelkda­
ma gryniausia vilione. Žinoma, apie seksą dabar galvojau
mažiausiai. Nors, jei kalbėčiau sąžiningai, kažkur galvos
pakraštyje tokių minčių būta, bet nė neketinau ko nors
imtis.
Kad ir kaip Deleina stengėsi vaidinti bebaimę stipruo-
lę ir apsimesti, kad tai, ko griebėsi tas subingalvis, jai nė
motais, puikiai žinojau, jog tai - tik kaukė. Vis dėlto nuta­
232

riau jos nespausti. Jei norės pasikalbėti - prabils pati, o aš

išklausysiu ir kaip įmanydamas stengsiuosi jai padėti. Iki
pat tos akimirkos bet koks mudviejų seksualinis kontak­
tas vyks tik panorėjus jai.
- Vadinasi, jis sakė galįs bet kada pasiekti sutartį ?- pa­
sitikslinau. Vis dar stengėmės sugalvoti, kaip elgtis šioje
Stouno mudviem suręstoje situacijoje.
- Taip, bet aš nesuprantu, - susimąstė ji. - Tu savo ko­
piją suplėšei, manoji - vis dar tarp mano daiktų. Tai kurgi
jis galėtų ją gauti ?Manai, kad galėjo įsilaužti čia ir pasida­
ryti kopiją ar panašiai?
- Vargu, - papurčiau galvą, pirštų galiukais nesąmo­
ningai brėždamas ratukus ant nuogos jos šlaunies.
Nutraukdamas mudviejų svarstymus suskambo greta
gulintis telefonas. Pakėliau ragelį. Skambino Dez - ji pa­
prašė įjungti garsiakalbį, kad galėtų vienusyk kalbėtis ir su
manimi, ir su Lene. Man tai pasirodė keista, bet mudviejų
pasaulyje, ko gero, jau niekas nebebuvo normalu.
-Jau. Kas naujo?
- Sveika, Len, - ji greitosiomis pasisveikino su Lene.
Fone buvo girdėti sunkūs bosinės muzikos garsai. Ti­
kriausiai skambino iš darbo. - Pagaliau prisiminiau, kur
esu mačiusi tą mėsos gabalėlį, kuris šiandien buvo biure.
- Minutėlę. Ką? - sutrikau aš.
 - Deividą, - atsakė Lene. - Biure ryte Dez matė Dei­
vidą, ir šis jai pasirodė matytas.
Na, argi tai ne įdomus informacijos kąsnelis?
- Iš kurgi jį pažįsti ? - perklausė Lene.
- Iš čia, iš klubo, - atsakė Dez. - Retkarčiais jis pasi­
rodo klubui baigus darbą. Ne kartą jį mačiau likusi susi­
tvarkyti ar, hm, sulaukti tos nakties Žaviojo Princo. Bet
ne tai svarbu. Jūsų bernužėlis įtykina pro galines duris ir
pranyksta Skoto kabinete apačioje. Paprastai užtrunka
gerą valandėlę, bet jau kai pasirodo - tai ne be smulkių
baltų miltelių.
- Baltų miltelių - kokaino? Stounas šniaukščia?
Neturėjau taip nustebti. Kai buvome jaunesni, pramo­
gaujant jį visuomet domino lengvi narkotikai. Tiesa, ma­
niau, kad tuo viskas ir baigėsi... Dez prunkštelėjo.
- Tas bičas taip giliai ten įklimpęs, kad tikriausiai kas­
kart jam pabezdėjus pasirodo baltas minkštas debesėlis.
Nors Dez jos ir nematė, Lene užvertė akis.
- Dez, vargu ar viskas taip veikia.
- Koks skirtumas. Aš tik taip sakau. Ir žinau, kad už­
vertei akis, kale.
Lene sukikeno. Jos juokas man skambėjo it gražiausia
muzika.
Tą akimirką susivokus mane tarsi žaibas trenkė.
234

- Skotas.
- Ką? - suglumo Lene.
- Skotas juk irgi turi sutarties kopiją. Šiaip ar taip, jis
vadovavo sandėriui. Mėšlas! - peštelėjau save už plaukų
ir urgzdamas iš įsiūčio atlošiau galvą. - Turėjau susivokti,
kad tas žiurkpalaikis imsis ko nors panašaus. Jam terūpi
pelnas. Nė neabejoju - jei Deividas pamojavo jam prieš
nosį pakankamai storu banknotų pluošteliu, anas nedels­
damas atvožė sutartį. Negalėjau nė numanyti, kad juodu
pažįstami.
- Pakęst jo negaliu! - išsprūdo Lenei.
- Ei, alio? - šūktelėjo Dez, primindama, kad pokalby­
je dalyvauja ir ji. - Apie ką, po galais, judu tauškiat?
Kilstelėjęs akis į Lenę mėginau suprasti, ar ji norėtų,
kad paskubomis ką nors išgalvočiau. Man nė nedingte­
lėjo, kad mudu vis dar buvome vieninteliai, žiną tai, kas
įvyko prieš keletą valandų. Neatitraukdama žvilgsnio nuo
mano akių, Lene tyliai sutelkė ryžtą ir prabilo:
- Deividas Stounas žino apie mudu su Nojumi susie­
jusią sutartį. Pasakė tai kuo aiškiausiai šiandien pasirodęs
čia ir pamėginęs prikalbinti mane išjoti su juo saulėlydžio
link po to, kai padėsiu jam susigriebti viską, kas priklauso
Nojui.
Dez žioptelėjo.
 - Oi, tai dar ne viskas. Kai jį atstūmiau ir spyriau į
kiaušus už tai, kad išvadino kekše, jis nutarė, jog būtų ne­
blogai panaudoti prieš mane jėgą.
- Panaudoti ką? - Dez sušuko pritrenkta. - Tas ožiui
čiulpančios kalės vaikas! Prisiekiu Dievu, plikomis ranko­
mis nurovusi jam kiaušus tikrai sugrūsiu tiesiai į gerklę.
O tada supažindinsiu su savo bičiuliu Ciavesu, aukštu
storašikniu meksikiečiu, atsėdėjusiu Ozvaldo valstijoje,
dar žinomoje kaip Ozo šalis, todėl dusyk nesusimąstančiu
prireikus vien dėl smagumo per subinę iškrušt kokį vyrio­
ką. Girdėjau, kad Ciavesas yra surijęs šitiek „Naga Viper“
pipiriukų*, kad jo sėkla virto tikrų tikriausia rūgštimi. Gal
jis - patsai atgimęs Belzebubas, bet su manimi visada elgė­
si gerai, tad esu tikra, kad galėčiau išsiprašyti paslaugėlės.
Žinoma, tai reikštų, kad likčiau skolinga, bet dėl tavęs...
- Dez, nutilk, - pertraukė ją Lene. Man asmeniškai
Dez planas pasirodė visai nieko - mielai būčiau luktelėjęs,
kol ji to imsis, bet Lenei, regis, atrodė kitaip. - Pirmiausia,
Ozo šalis - netikra vieta. Ją rodė seriale. Antra, mes iki jo
lygio nenusileisime. Turime sugalvoti, ką daryti, tad mel­
džiu, surimtėk ir susikaupk.
- O tu manai, kad juokavau? - apstulbo Dez, bet Lene
nekreipė į ją nė menkiausio dėmesio.

* Vienas aštriausių pipirų pasaulyje - vert. past.

236

- Luktelk minutėlę, - įsiterpiau aš, jungdamas faktus

į viena. - Stounas juk sakė, kad sutartis jam pasiekiama,
tiesa? Neminėjo ją turįs.
- Būtent, ir...
Atsakymo būta paprasto. Pinigai moka įkalbinėti.
- Aplankysiu Skotą ir pasiūlysiu jam daugiau, negu
pasirengęs mokėti Deividas. Tada jis nebeturės įrodymų.
Imsim ir išstumsim jam iš po kojų pagrindą grasinti.
- Nepyk, kad žlugdau svajones, bet nieko nebus, - įsi­
kišo Dez.
- Kodėl ne? - griežtas jos tonas mane kiek suerzino.
- Galvok apie Skotą ką tik nori, bet kaip verslininkas
jis - nekvailas. Neklysti, kad jam terūpi pelnas, bet pasuk
galvą dar šiek tiek. Parduoti tau sutartį - prastas verslo
ėjimas. Taip jis netektų vienintelio daikto, užtikrinančio,
kad neprasižiosi apie verslą, kurio sėkmė šimtu procentų
priklauso nuo kuo tvirčiausio konfidencialumo. Pats tos
sutarties jis tau niekada neatiduos. Vis dėlto nuojauta
kužda, kad neatiduos ir Deividui.
- Neįsižeisk, bet kažin, ar galiu leisti tavo nuojautai
lemti „Raudonojo lotoso“ likimą, - prisipažinau.
- Nojau, įsivaizduok save Skoto kailyje, - Dez kalbėjo
it stengdamasi įsiteikti. - Jei pasklistų kalbos, kad jis palei­
do iš rankų tokią konfidencialią sutartį, jis ne tik akimoju
netektų verslo - niekas niekada juo nebepasitikėtų. Jau nė
nekalbu apie tai, kokia jam kiltų grėsmė - juk šitiek žmo­
nių nepatiktų mintis, jog derėdamasis su mentais Skotas
galėtų atiduoti j jų rankas klientų sąrašą. Lankeisi ten,
Kraufordai. Matei, su kokio kalibro tipeliais ten deramasi.
Tai - šaltakraujai šūdžiai. Negi jo vietoje rizikuotum?
Ji buvo teisi. Netgi daugiau nei teisi.
- Tai kaip, tavo nuomone, Deividas mėgins gauti su­
tartį sau? - pasiteiravo Lene.
- Negaliu nieko garantuoti, bet jei tektų spėti - saky­
čiau, jog mėgins nukniaukti.
- Gerai, vadinasi, mums tereikia pasirūpinti tuo pir­
miems, - linktelėjau ir spustelėjau Lenei šlaunį. Jos veide
sužibo šypsena.
- Tik ne tu, - įspėjo Dez. Dievaži, šitaip vieną po ki­
tos žiebdama raudonas šviesas ji kaip reikiant mane ner­
vino. - Vos įžengsi pro duris, Skotas suuos, kad kažkas ne
taip. Pasirūpinsiu aš, bet veikti viena negaliu. Lene, susi­
imk ir susitikim „Preliudijoje“ po darbo valandų. Įleisiu
tave pati.
- Po velnių, jau šito tai nebus! - paprieštaravau. - Ne­
ketinu jos ten leisti, Dez. Turime rasti kitą būdą.
Pasisukusi į mane Lene palinko arčiau. Trys viršutinės
marškinių, kuriuos vilkėjo - mano marškinių, - sagos
buvo atsegtos, ir jos krūtys viliojo nelyginant priešais ar­
klio snukį pakabinta morka. Pirštų galiukais kilstelėjusi
238

mano smakrą ji pakibo lūpomis virš manųjų, gundydama

saldžiu alsavimu.
- Nojau, kito būdo nėra. Privalome to griebtis, {kiū­
tinsiu ten patyliukais, vos Skotui išėjus abi su Dez nu­
kniauksime tą sutartį ir aš grįšiu į lovą tau dar nė nespėjus
suvokti, kad buvau dingusi.
- O kas, jei jis... - prabilau, bet mane nutraukė į burną
įsmukęs Lenės liežuvėlis ir prieš jai atsitraukiant atsargiai
paglamonėjo manąjį.
- Jo ten nė nebus. Be to, mane apsaugos Dez.
Lene mane kerėte kerėjo. Pamynusi menkutį mudviejų
lūpas dar skyrusį atstumą, ji švelniai dantukais timptelėjo
mano apatinę lūpą.
- Visiškai saugu? - pasitikslinau. Mano balsas vis ma­
žiau priminė tvirto viską kontroliuoti įmanančio vyro.
Prisiglaudusi dar arčiau, Lene užpakaliuku įsitaisė tie­
siai man virš koto.
- Visiškai saugu. Prisiekiu.
Po velnių, ta moteris išties žinojo, kaip palenkti mane
savo pusėn.
Delnu suėmusi ant jos šlaunies gulinčią mano ranką ji
švelniai ėmė tempti šią kremine oda tol, kol pirštai paniro
po marškinių audiniu. Kažkur minčių gilumoje kirbėjo
suvokimas, jog turėčiau ją sustabdyti, bet kai ji stumtelėjo
mano ranką dar toliau ir pirštų galiukais pajutau šilkines
odos klostes tarp jos kojų, tokios mintys akimoju dužo į
šipulius.
- Kai susiruošiu, paskambinsiu, Dez, - patikino ji ir
palinkusi išjungė telefoną. Diskusija baigta. Laimėjo ji.
Nosies galiuku nustūmęs šalin merginos plaukų sruo­
gas, prigludau prie jos kaklo ir lūpomis bei dantimis įsiki­
bau į kaklo odą. Praskėtusi šlaunis Lene vėl suėmė delnu
manąjį ir prisitraukė mane dar arčiau - tiek, kad mano
pirštų galiukai panirtų tarp drėgnų jos lūpyčių.
- Neturėtume to imtis, - sukuždėjau prigludęs prie
jos odos, bet nė akimirką nenustodamas glaustytis ir ne­
atitraukdamas rankos: šiaip ar taip, buvau vyras, ir genai
tiesiog neleido man to atsisakyti. Nuo Lenės buvau pri­
klausomas.
- Negi atsisakytum man suteikti tai, ko trokštu?
Paleidusi mano ranką ji atsisegė dar vieną marškinių
sagą taip, kad truktelėjusi audinį į šalį galėtų apnuogin­
ti vieną tų nuostabių krūtų, ir palenkė mano galvą arčiau
krūtinės.
- Niekada.
Mielai priimdamas tai, kas man buvo siūloma, per­
braukiau liežuviuku sustandėjusį spenelį ir įtraukiau jį
tarp lūpų.
240

- Priversk mane tai pamiršti, Nojau. Paimk mane,

paversk sava ir ištrink tą bjaurų prisiminimą. Noriu prisi­
minti tik tavo prisilietimus.
Jai to reikėjo. Reikėjo manęs. O aš niekada nebūčiau
galėjęs jos atstumti.
Lenės ranka grįžo prie manosios. Išrietusi nugarą ji pri­
glaudė krūtinę arčiau mano lūpų ir tuo pat metu įstūmė
mudviejų pirštus giliai į save. Iš jos lūpų ištrūko dejonė -
vien nuo to garso mano penis sutrūkčiojo.
Tvirtai čiulpiau sultingą jos spenelį, lyg man niekuo­
met nebūtų buvę gana. Si moteris nenusakomai mane
veikė, su ja, kad ir kaip būčiau stengęsis, nė truputėlio
nebepajėgdavau savęs valdyti. Mudviejų pirštus apgobusi
jos putytė buvo tokia siaurutė ir drėgna, švelni nelyginant
skystas šilkas. Deleina spaudė mus gilyn, valdydama mano
pirštą taip, kad jis viduje judėtų pirmyn ir atgal, kol jos
pačios delnukas glamonėjo klitorį. Drauge mudu trynė-
me iš atminties šventvagystę. Būtent tai turėjo sieti vyrą
ir moterį.
- Noriu tavęs savyje, Nojau.
Paleidęs iš lūpų jos spenelį dar sykį švelniai į jį pakšte­
lėjau ir prigludęs prie odos sukuždėjau:
- Atsistok, kačiuk.
Ji paklausė ir leido mudviejų pirštams išslysti, neprita­
riamai niurnėdama. Nusišypsojau: nuostabu, kokia apgau­
ta ji jautėsi. Kilstelėjęs klubus nusitraukiau kelnes žemyn ir
nuspyriau jas šalin. Vėl atsisėdęs suėmiau delnu tvirtutėlį
kotą.
- Ar šito tu nori ?
Lenei palenkus galvą, godžiai nužvelgus mano pim-
palą ir gosliai sukandus apatinę lūpytę, ant jos veido ėmė
kristi plaukų sruogos. Mergina vos pastebimai linktelėjo,
tuomet apsižergė mane, čiupo penį ir, priglaudusi prie įė­
jimo į save, po truputį nusileido arčiau.
Prireikė šiek tiek manevringumo ir kelių judesių, kad
iki galo įsiskverbčiau į ją, bet suėmiau ją už klubų ir tiks­
lą pasiekėme drauge. Palinkusi manęs pabučiuoti, Lene
ištiesė ranką į šalį ir spustelėjo krėslo masažo funkcijos
mygtuką. Pajutęs kiaušinius kutenančią vibraciją ėmiau
dejuoti: tas jausmas, sumišęs su Lenės spenelių prisilieti­
mais prie mano krūtinės, viliojamais jos bučiniais ir karš-
tutėle pimpalą apglėbusia putyte, rodės kur kas daugiau,
nei vyras gali ištverti. Vis dėlto ištvėriau. Šios kankynės
būta velniškai saldžios.
- Myliu tave, Nojau, - sušnibždėjo ji, prigludusi man
prie lūpų.
- Nė perpus ne taip stipriai, kaip aš myliu tave, - atsa­
kiau. Žinoma, negalėjau būti tikras, jog tai tiesa, bet nie­
kaip neįstengiau patikėti, kad kas nors galėtų mylėti kitą
žmogų šitaip beprotiškai, kaip, po velnių, aš mylėjau ją.
242

Mergina ėmė trintis j mane klubais, siekdama šiek tiek

trinties pajusti ir klitoriuku. Pilnos jos krūtys erzinamai
styrojo tiesiai man prieš akis, tad suspaudžiau jas vieną į
kitą ir vienusyk apžiojau abu spenelius. Švelniai pešdama
mano plaukus Lene tvirtai jojo manimi - būtent taip,
kaip man patiko labiausiai. Tik tada, kai maivydamasis
perbraukiau sustandėjusius jos krūtų spenelius dantimis,
ji atlošė galvą ir kielę sulėtino judesius.
- Atrodo taip seksualiai... Bet, po velnių, jausmas dar
geresnis, - dejavo ji, įsikibusi rankomis į krėslo atlošą ir
dar tikslingiau judindama klubus. Lene keikdavosi tik
tuomet, kai kaip reikiant įsiusdavo arba kai mano elgesys
jai keldavo ypatingą malonumą. Suprantama, man bepro­
tiškai patiko tai girdėti.
Ji siūbavo virš manęs pirmyn ir atgal, kone melždama
mane dėl savo malonumo ir dešimtgubai tiek suteikdama
pati. Jau buvau beišeinąs iš proto, bet įstengiau suvaldyti
orgazmą: troškau, kad pirmoji pasitenkintų ji.
Už pastangas man buvo atsidėkota: netrukus pajutau
jos putytę dar tvirčiau sugniaužiant kotą, o Lenės ritmas
gerokai sulėtėjo. Pravėrusi lūpas ir stipriai užsimerkusi ji
mėgavosi ekstaze. Trūko visai nedaug, ji buvo besprogs-
tanti iš malonumo, bet reikėjo dar vos žingsnelio... Paži­
nojau jos kūną geriau nei savąjį, tad ženklus atpažinau aki­
moju. Lenei reikėjo, kad vyras, kuriam ji atsidavė, paimtų
valdžią į savo rankas ir pasiimtų tai, kas jam priklauso.
- Suteik man tai, moterie, - paraginau ją. - Baik ant
mano koto...
Tvirtai suėmęs abu jos tobulai apvalaus užpakaliuko
žandukus kilstelėjau ją ir stipriai prisitraukiau. Privertęs
jos klubus rangytis ant manęs, pakartojau tai kelissyk...
Girdėjau, kaip ji įsikirto nagučiais į krėslo odą abipus
mano galvos. Netrukus Lene atmetė galvą, jos kūną už­
valdė orgazmo traukuliai, o lūpos išrėkė sumautą mano
vardą.
Nešvaisčiau veltui nė akimirkos. Būta kai ko, kuo troš­
kau su Lene pasimėgauti nuo pat dienos, kai pirmąsyk
aptikau ją šiame pramogų kambaryje, apsuptą to chaoso,
kurį pati ir sukėlė, neįstengdama susitvarkyti su tuo pra­
keiktu nuotolinio valdymo pulteliu. Apsivijęs ranka jos
juosmenį, atsistojau nuo krėslo ir nusinešiau merginą prie
biliardo stalo. Jos kūnas ir toliau rangėsi mano glėbyje, te-
bevaldomas orgazmo, ir sutelkęs į tai dėmesį vos įstengiau
žengti į priekį, bet galų gale pasiekiau tikslą.
Laisvąja ranka nustūmiau šalin kamuoliukus ir pagul­
džiau Deleiną ant stalo, nė akimirkai neišnirdamas iš jos
dangaus lopinėlio. Kai ji jau saugiai gulėjo ant žalios ge­
lumbės, prisitraukiau jos klubus prie stalo krašto, kilste-
244

Įėjau kelius ir, abiem rankomis laikydamas kojas, plačiai

praskėčiau. Tuomet įsiskverbiau į ją visa jėga.
- O, bliamba\ - suriko ji, ir aš suakmenėjau, mintyse
spardydamas sau į sėdynę už tai, kad šitaip šiurkščiai su ja
pasielgiau po to, ką jai teko patirti.
- Mėšlas, atleisk, mažute, aš... Aš nenorėjau.
Jokio atsiprašymo nepakaks ištaisyti tam, ką padariau.
- Ne, tai geras bliamba, - giliai alsuodama patikino
ji. - Prisiekiu, viskas gerai. Netgi geriau nei gerai. Jausmas
buvo neįtikėtinas. To ųian ir reikia, Nojau. Nestabdyk sa­
vęs. Meldžiu.
Vienusyk ir apstulbau, ir pajutau nuo širdies nusiritant
akmenį.
- Na, jei jau taip, tai geriau į ką nors įsikibk, nes netru­
kus bus dar geriau.
Nuleidusi rankas sau prie šonų Lene įsikibo biliardo
stalo krašto taip tvirtai, lyg nuo to priklausytų jos gyvybė.
Kai įsitaisė, tvirtai suėmiau ją už klubų ir leidau kojomis
apsivyti mano rankas, tuomet akimirkai atsitraukiau, kad
vėl galėčiau stipriai į ją įsiskverbti. Pamėginus tapo aišku,
jog eisis puikiai, tad visiškai paleidau vadžias ir ėmiau iš
visų jėgų ją dulkinti - tokiu tempu, kad pats vos spėjau
gaudyti orą.
Sulig kiekvienu įsiskverbimu jos krūtys šokčiojo, o
mano kiaušiniai su kiekvienu nenustygstančiu koto ju­
dėsiu visa jėga daužėsi jai j sėdynę. Grūdau kotą vis gi­
liau ir giliau, Lenės balsas skambėjo vis garsiau, o galva
nenumaldomai sukiojosi tai į vieną, tai į kitą šoną. Jutau
kakta ritantis prakaito lašus, bet nė akimirką nenustojau
nutrūktgalviškai jos krušti.
Staiga nuleidęs žvilgsnį įsispitrijau ten, kur mudu su­
sijungėme. Negalėdamas atitraukti akių stebėjau, kaip
mano pimpalas įsiskverbia į siaurą jos putytę ir vėl išnyra
lauk.
- Po velnių, moterie, - urzgiau, neįstengdamas nusuk­
ti akių. - Tavo putytė tokia... velniop... tokia mano.
Klubais vis stipriau pliaukšėjau į ją, skverbdamasis
vis giliau... Storas mano falas privertė siaurutį įėjimą iš­
sitempti - niekada nebuvau regėjęs nieko erotiškesnio.
Pulsuojantis kraujas privertė išsiplėsti mano kotą vago-
jančias venas, oda tviskėjo nuo jos drėgmės, o tvirtai jos
putytės sugniaužta dalis jau buvo tamsiai rausvos spalvos
nuo trinties.
Viskas, kas šitiek laiko kaupėsi manyje, staiga trū­
ko - tvirtai užsimerkęs pasidaviau neįtikėtinam orgazmo
malonumui. Suurzgiau mėgaudamasis ekstaze - mano
pimpalas joje virpėjo ir pulsavo. Paskutinį kartą visa jėga
įsiskverbęs į ją pagaliau nuleidau sėklą į moterį, dėl kurios
būčiau galėjęs padaryti bet ką.
246

Pagaliau atidavęs Lenei viską, ką galėjau, ištraukiau iš

jos penį ir atleidau klubus. Tik tuomet iš tikrųjų suvokiau,
kaip tvirtai buvau juos sugniaužęs.
- Po galais... Atleisk. Tikriausiai liks mėlynės.
Palinkęs artyn ilgais švelniais bučiniais apdovanojau
abi rausvas dėmeles - tarsi mano lūpos būtų galėjusios ka­
žin kaip atitaisyti skriaudą.
Lene paniro pirštais į mano plaukus, ir aš, priglaudęs
galvą jai prie krūtinės, klausiausi jos širdies plakimo. Nu­
stebau suvokęs, kad mudviejų širdys plaka visiškai vienu
ritmu. Kad ir kaip banaliai tai skambėtų, mudu virtome
vienu. Žinojau, jog tai tiesa: kad ir kas nutiktų su Deividu
Stounu ar visa ta suknista maišatimi dėl sutarties, mudvie­
jų neišskirs niekas.
Sakydamas, kad dėl jos galėčiau padaryti bet ką, kal­
bėjau nuoširdžiai. Net jei tektų atsisakyti visko, ką turiu,
būti viešai pažemintam ir nešti su Lene kudašių į kokią
nors apleistą miško trobelę Aliaskoje, kad jai netektų kęsti
gėdos, kai visi sužinotų, kam ryžosi, norėdama išgelbėti
motinos gyvybę... Taip ir pasielgčiau.
Nes nebuvo nieko, svarbesnio už ją.
 10

D e iv id a s

Kad juos kur.

Nužvelgiau savo atvaizdą vonios kambario veidrodyje.
Nepriekaištingas mano veidas buvo kaip reikiant sukne­
žintas, tačiau bent jau įstengiau nusiplauti kraują ir pleis­
trais užsiklijuoti atviras žaizdas.
I policiją juodu nesikreips. Tuo nė neabejojau. Tuomet
dėl visko tektų prisipažinti ir jiems, o aš visiškai tikras, kad
sumauta prostitucija ir dalyvavimas prekybos žmonėmis
procese prišauktų kur kas baisesnių bėdų, negu man - tai,
ko vos nepadariau.
Tiesa, viskas turėjo eitis kiek kitaip.
Viską buvau suplanavęs nepriekaištingai - bent jau
man taip atrodė. Pirmas žingsnis: pateikti tai šliundrai
pasiūlymą, pagrasinti viešai prabilti apie niekingą jų aferą
ir sukirsti rankomis - dėl įgimto jos godumo tai turėjo
būti vienas juokas. Antras žingsnis - mano mėgstamiau-
248

sias: iškrušti ją, kad negalėtų pajudėti, parodyti, ko netc

ko atstūmusi tėtušio kotą, palikti maldaujančią dar... Visa
tai - laukiant, kol Kraufordas įeis ir pričiups mus pačiame
veiksmo įkarštyje. Tuomet - užsigardžiavimo kąsnelis: at
silošti ir ramiausiai stebėti, kaip didžiausias mano priešas,
žinodamas, jog sau pasiglemžiau dar vieną taip jo bran­
gintą nuosavybę, susinaikina ir pats save nulydi į pražūtį.
Deja, mano planas atsirūgo. Deleina mano pasiūlymo
nepriėmė, vadinasi, Kraufordas nebūtų mūsų užklupęs
besidulkinančių. Nesitikėjau, kad teks pakelti ranką, bet
per daug nesigailiu tai šliundrai vožtelėjęs. Jai jau laikas
suvokti, jog tai - vyrų pasaulis, ir išmokti likti savo vietoje.
Deja, tada pasirodęs Nojus viską sušiko.
- Sumautas gaidys, - iškošiau veidrodžiui, tuomet grį­
žau į biurą ir įsipyliau šlakelį.
Skalanduodamas taurėje tamsios gintaro spalvos skys­
tį, nužingsniavau prie lango ir nužvelgiau miestą. Savo
miestą. Po velnių, jis buvo man po kojomis - ar bent jau
netrukus bus.
Taure prilietęs sužeistą lūpą ir gurkštelėjęs aiktelėjau:
lašelis alkoholio pateko tiesiai ant žaizdos, kurią tuojau
nudiegė nelyginant ugnimi, ir skausmas dar paaštrėjo.
- Mėšlas! - suriaumojau ir sviedžiau taurę į artimiau­
sią sieną. Si sudužo ir išmargino baltutėlius dažus viskio
lašais, o smulkutės stiklo šukelės nusėjo grindis.
 Patyliukais nusikeikęs nutariau netvarką palikti valy­
tojai ir atsigręžiau atgal j langą.
Tai, kas nutiko šiandien, reiškė ne ką kita, kaip tik pras­
tą planavimą. Reikėjo pasilikti kiek daugiau laiko jai įkal­
bėti. Ne todėl, kad Nojus būtų neišspardęs man subinės,
jei ji būtų atsidavusi savo noru. Tiesiog tokiu atveju jis
tikrai nebūtų mosavęs kumščiais su šitokia jėga. Su įžeista
garbe ir sudaužyta širdimi susitvarkyti kur kas lengviau
nei su Supermenu pasijutusiu vyru, nutarusiu ne menkiau
nei kuo tikriausias Rembo apginti savo teritoriją.
Koks skirtumas - valdžia vis dėlto buvo mano ranko­
se. Bent jau tikrai ten atsidurs iki vakaro...
Kad jį sužlugdyčiau, galėjau apsieiti ir nudulkinęs tos
mergiotės. Pergalė ir taip buvo ranka pasiekiama - terei­
kėjo pirmadienį viską pristatyti tarybos susirinkime. Vis
dėlto troškau kai ką įrodyti asmeniškai. Kiek kartų ban­
džiau tam bukagalviui šikniui išaiškinti, kad moterims
terūpi viena? Pinigai. Paprasta ir aišku. Barakudos, visos
ir kiekviena.
Gerai jau, gal esama ir dar vieno jas dominančio daly­
ko - pimpalo. Taip, tas joms irgi patinka.
Kai tebuvome pora nutrūktgalvių jaunuolių, stengiau­
si savo teoriją apie kales jam įkalti daugiausia tam, kad sa­
vaitgaliais ar šiaip man prireikus bičiulio jis būtų laisvas ir
250 S! £ .

galėtų trintis su manimi, bet savo žodžiais tikėjau slm^

procentų. Tiek metų stebėjau tėvą keičiant žmonas k »»|
kojines, ir kaskart po skyrybų jos išsinešdavo dalį jo im
to - to paties, kuris teisėtai priklausė man.
Kai suaugome, partnerio susikaupimas man tapo J.h
svarbesnis. Jei siekėme tėvų kompaniją iškelti į toki.o
aukštumas, kokių senoliai nė įsivaizduoti negalėjo, Kr,m
fordas privalėjo mąstyti tik apie verslą. Jei tas sumanus
kvailys iškišęs liežuvį lakstytų paskui kažin kokią bok)
jis tikrai neįstengtų susikaupti pakankamai, kad laikui
bėgant taptų tvirčiausiu rinkoje. Ir tai sakydamas tikrai
neturiu omeny tvirtybės kelnėse.
Vaikytis mergas tam, kad gautum įmerkti kotą - viena
Palįsti po padu - jau visai kas kita.
Kraufordas manęs neklausė. Kai žuvo Nojaus tėvai, jis
paveldėjo pusę kompanijos, buvo ką tik baigęs koledžą, o
už parankės vedžiojosi žavią moterį. Aš likau nuošaly - ir
tariamas geriausias draugas ne vienintelis mane atstūmė.
Mano paties tėvas į Nojų žvelgė su tokia pagarba ir pasi­
didžiavimu, kad kone vemti vertė.
Į mane jis taip nežiūrėjo niekada.
Nojus Kraufordas buvo laikomas kylančia žvaigžde,
turėjo viską, kuo negalėjau pasigirti aš, bet gyventi jo šešė­
lyje man pamažu įgriso.
 Kodėl negali būti panašesnis į Nojų, Deividai ?Ausyse
n lirskambėjo tėvo balsas, nuolat primenantis, kad nie-
kl.i taip ir neišpildysiu jo lūkesčių. Taip, dariau klaidų,
l'iiv.iu jaunas, mėgau linksmintis... Bet jam tos klaidos at-
nidė neatleistinos.
Mano nuomone, senis buvo skystablauzdis. Jis dalijosi
(moiie su tais sumautais Kraufordais, nors lengvai galė-
>visus „Raudonojo lotoso“ nuopelnus pasiglemžti sau.
Velniop tuos geručius Kraufordukus ir jų „paaukokime
•Iulelę pelno dalį labdarai, atsidėkokime bendruomenei,
mus aplankiusią laimę panaudokime pasidalyti gerumu
mi aplinkiniais...“
Pfff. Nebuvo tai jokia aplankiusi laimė. Vien sunkus
J.irbas - mano tėvo kraujas, prakaitas ir ašaros. Vis dėl-
i<>jam visuomet atrodė kitaip. Man regis, jis buvo slapčia
jsižiūrėjęs Elizabetą Krauford. Mačiau, kaip nušvisdavo jo
veidas kaskart tai moteriai įžengus į kambarį. Ta kalė buvo
visai apvyniojusįjį apie pirštą: nors niekada nebūtų įsten­
gęs jos gauti, tėvas būtų išpildęs bet kokį jos prašymą.
Tai tik patvirtina mano argumentą, kaip moterys vei­
kia vyrus. Negana to, mano tėvas nė pasismagint negavo.
Jei jau prakalbome apie pasismaginimus... Manęs lau­
kė susitikimas.
Prasisegiau dar vieną marškinių sagą, kad labiau ap­
nuoginčiau savo bronzinę metalo tvirtumo krūtinę - taip
252

jau man patiko, - ir čiupau raktelius. Jau darėsi vėlu. Ne­

trukus Skotas užrakins klubo duris ir liks laukti manęs su
kokia fantastiška subinaite pašonėje ir visa krūva fėjų dul­
kelių. Po velnių, man jų reikėjo. Abiejų.
Tuomet ketinau pasiskolinti aukso luitelį, kurį, žino­
jau, Skotas slepia savo kabinete. Jam tai tebuvo rašaluotas
popiergalis, bet man - „Stouno bendrovės“ ateitis.

Lene

Tysant toje beprotiško dydžio vonioje nuogus mudvie­

jų kūnus šildė karštas vanduo. Nojus tvirtai laikė mane
glėbyje, o aš užsimerkusi mėgavausi malonumu, kai jis
švelniai glostė plaušine mano apnuogintas krūtis. Mano
speneliai sujaudinti buvo kone nuolat - nuo pat tos aki­
mirkos, kai peržengiau šių namų slenkstį.
Juokinga: tuomet taip troškau jo nekęsti, o dabar štai -
buvau beviltiškai įsimylėjusi vyrą, kuris už pinigus įsigijo
mane vien tam, kad galėtų su manimi pasismaginti kada,
kur ir kaip įsigeidęs.
Žmonės kalba tiesą - kartais meilė mus randa kaip
tik tuomet, kai liaujamės jos ieškoti. Lyg to būtų maža,
paprastai širdį paveržia ir visiškai apnuogina tas, iš kurio
mažiausiai to tikimės.
 Dziundzė dabar mielai būtų leidusis apnuoginama
Stebuklingojo Penio. Taip pat - išversta iš kojų ir apsukta
ratu... Tai nepasotinama kekšė.
Tarsi išgirdusi jos maldavimus, laisvoji Nojaus ranka
slydo mano šonu ir pilvuku tol, kol ilgi stambūs pirštai pa­
galiau gavo pasinerti į patinusias odos klostes tarp mano
šlaunų ir kaip reikiant su ja pasisveikinti. Neįtikėtinai ma­
loniai uoslę kutenantis jo alsavimas šiurpino mano kaklą,
bet netrukus jį pakeitė karštos drėgnos burnos glamonės.
Nojaus liežuvis buvo paties velnio apdovanotas ta­
lentais, o lūpos - gebėjimu kaip reikiant pažadinti visus
mano pojūčius. Jis erzinamai perbraukė mano odą dan­
tukais, o aš, kilstelėjusi ranką, apsivijau jo kaklą. Paleidęs
iš rankos plaušinę jis suspaudė delnu mano krūtį ir ėmė
dviem pirštais trinti ir trūkčioti spenelį. Jutau jo tvirtybę,
įsirėmusią į mano strėnas, kol pirštukai tarp mano kojų
tyrinėjo kiekvieną pasiekiamą nervų galūnėlę. Gardutėlis
mano kaklo spaudimas lūpytėmis, liežuviu ir dantukais
suvienijo jėgas su švelniomis dejonėmis prie pat ausies ir
kone išvedė mane iš proto, žadindami geismą.
- Nojau, - mano balsas veikiau priminė bekvapę mal­
dą.
Manipuliuodamas mano kūnu jis nesusvyruodavo nė
akimirką.
- Pasakyk, ko nori, kačiuk.
254

Išsitraukusi popieriaus ir tušo Dziundzė ėmėsi kurpti

sąrašą, bet aš nekreipiau į ją nė menkiausio dėmesio. Vi­
siems jos sugalvotiems būdams, kaip Nojui ją pagarbinti,
dar bus marios laiko. Dabar troškau kai ką padaryti dėl jo.
- Tavęs, - apsigręžiau jo glėbyje. - Noriu paragauti ta­
vęs.
Man besitaisant keturiomis jam tarp kojų, nenulei-
džiant nuo jo žvilgsnio ir viliojamai laižantis lūpas, Nojus
suurzgė. Nuo mano judesįų vanduo vonioje teliūskavo, o
švelnios bangelės dužo j raumeningą vaikino pilvuko ly­
gumą.
- Kaipgi galėčiau atsisakyti tau suteikti tai, ko nori...
Pasirėmęs tvirtomis rankomis jis iškėlė save iš vandens
ir įsitaisė ant vonios krašto. Kūnu ritantis vandens lašams,
Nojus suėmė delnu savo kotą ir ėmė erzinamai lėtai slys-
čioti juo ranka. Antroji kviesdama išsitiesė manęs link.
- Eikš, Lene. Pačiulpk mano pimpalą.
Jo žodžiai priminė pirmąją mano naktį šiuose namuo­
se - tą pačią, kai jis visiškai nuogas sėdėdamas ant sofos
rūkė cigaretę. Vien nuo prisiminimo mano rankų oda pa­
šiurpo, o slenkantis artyn iš lūpų išsprūdo nesuvaldomas
murktelėjimas. Kai jau galėjo mane pasiekti, Nojus paniro
pirštais į mano plaukus ant pakaušio ir nulydėjo to mil­
žiniško įnagio, kurį taip maloniai laikė nukreipęs tiesiai
man į burną, link.
 Suspaudęs ranka koto pagrindą Nojus seksualiai urgz-
telėjo, kai paėmiau jį į burną. Apsukusi liežuviu ratuką
apie jo galvutę prasižiojau plačiau ir paėmiau į savo godžią
ertmę tiek jo ilgio, kiek tik įstengiau. Jam dar labiau prisi­
traukus mano galvą, lūpos apie jo kotą įsitempė. Sugniau­
žęs kumštyje mano plaukus Nojus lengvai trūkčiojo mane
pirmyn ir atgal, pirmyn ir atgal... Tačiau kai jis pastatė
pėdą ant vonios krašto ir atsilošęs atsirėmė į sieną pasigė­
rėti vaizdu, staiga panorau surengti šiokį tokį pasirodymą.
Akimirkai paleidusi jį iš burnos palenkiau galvą že­
miau, jam tarp kojų. Nenuleisdama žvilgsnio nuo jo veido,
aplaižiau jo sėklides, apžiojau pačiulpti tai vieną, tai kitą...
- Po velnių, - alsavo jis. Jo lūpos prasivėrė, o krūtinė
ėmė kilotis daug sparčiau nei iki tol.
Liežuviu nuklydau nuo jo kiaušinių per pirštus ir pa­
galiau pakilau ilgutėliu kotu. Nojus prisitraukė mano gal­
vą artyn kiek stipriau, ir gomuriu kuo aiškiausiai pajutau
jo galvutę. Jam atitraukus ir darsyk prisitraukus mane ar­
tyn, švelniai perbraukiau šilkinę jo odą dantukais. Nojus
neatitraukė žvilgsnio nuo mano lūpų, tad ėmiau linkčioti
galva, čiulpdama jį kaip įmanydama giliau. Nurijusi seiles
pasistengiau atpalaiduoti gerklę, kad galėčiau apžioti jo
kuo daugiau, o iš mano lūpų, apžiojusių storą jo falą, ėmė
veržtis dejonės, tarsi niekuomet nebūčiau ragavusi nieko
gardesnio. Taip ir buvo.
256 e:
- Velniop, - jis vos įstengė kuždėti - šiurkščiai, vos val­
dydamas balsą. - Nė neįsivaizduoji, kaip puikiai atrodai
čiulpdama mano kotą. Stipriau, kačiuk... Čiulpk stipriau.
Čiulpiau taip smarkiai, kad net skruostai įdubo. Taip
tvirtai, kad niekaip nebūtumėte įstengę manęs įtikinti,
jog baigus jo penis nebus virtęs viena milžiniška bučinio
žyme. Nojus dejavo, jo rankų, krūtinės ir pilvuko raume­
nys įsitempė... Glamonėjau jį burna vis giliau, stipriau ir
greičiau, o jis su neslepiamu susižavėjimu stebėjo mane.
Su kotu burnoje laiminga galėjau ir mirti. Mirties prie­
žastis - falspringimas.
Nojus sudejavo mano vardą ir tuojau jo veidas išsikrei-
pė.
- Baik, moterie. Baik.
Nė negalvojau sustoti.
- Ne... Bliamba... - suurzgęs jis suėmė mano veidą del­
nais ir privertė paleisti kotą. - Noriu baigti tavyje, - jis
vos įstengė kvėpuoti, kaklą vagojo įsitempusios venos, o
išalkusių, godžių, valdžios ištroškusių akių vyzdžiai buvo
išsiplėtę. - Apsisuk ir įsikibk į kraštą.
Mudviem supratus, kad pažaisti kviečiama ir Dziun-
dzė, mintimis prisijungiau prie jos, nenustygstančios vie­
toje ir šokinėjančios iš laimės prie starto linijos.
Apsigręžusi praskėčiau kojas, kad Nojus galėtų pato­
giai tarp jų įsitaisyti. Regis, dėl visa ko dar ir kaip reikiant
išriečiau nugarą. Sprandu pajutusi jo alsavimą, nugara -
prigludusią krūtinę, o įėjimu - įsirėmus} pimpalą vos ne­
pajutau orgazmo tą pat akimirką.
Jau lūpomis prisigretinus prie mano ausies, pajutau
koto galiuką švelniai įslystant tarp mano klosčių, erzinant
mane, tyčia niekaip nepripildant manęs tuo, ko taip gei­
džiau. Pavizginau klubais, stengdamasi geriau prisitaikyti
prie jo penio, bet Nojus atsitraukė ir privertė mane vai­
toti, netekus prisilietimo. Švelnus jo alsavimas glamonėjo
mano ausį, o žodžius tarė žemas ir piktavališkas balsas, ku­
rio vis dėlto niekada nebūčiau įmaniusi išsigąsti.
- Pro kurias duris turėčiau įeiti, Lene ? Pro šias ? - pa­
klausė jis, braukdamas galvute įėjimą į mano makštį. - Ar
šias? - galiuku nuslydęs iki mano išangės jis švelniai šią
spustelėjo.
- Kurias tik nori. Kaip tu neatsisakai nieko suteikti
man, taip aš neatsisakysiu tau...
Mano galinio įėjimo patirtis buvo ne iš maloniausių -
iš pradžių net skausminga, bet vis vien troškau išbandyti
tai dar sykį. Be to, buvau sakiusi, kad norėčiau ką nors pa­
daryti dėl jo malonumo, tad jei Nojus panorės išdulkinti
mano užpakaliuką, be abejonės, jam tai leisiu.
Nojus sukikeno man į ausį - net nematydama jo veido,
puikiai žinojau, kokia gudri šypsenėlė jame nušvito.
258 <5?J£

- Ak, nejaugi? Kaip drąsu, Lene. Kaip nesavanaudiš­

ka... Dievinu viskam pasiryžusį tavo kūną, tavo begėdiškas
reakcijas į mano prisilietimus. Negaliu sulaukti, kada vėl
galėsiu įkišti pimpalą į tą nepriekaištingą tavo subinaitę -
taip tikrai nutiks, bet šįsyk, manau, eisiu... čia.
Stora jo koto galvutė paniro į mano putytę, skęsdama
ir užpildydama mane jam skverbiantis iki pat galo. Sudeja­
vusi išriečiau nugarą dar labiau, kad galėčiau padėti galvą
Nojui ant peties. Vier^a ranka suėmęs mano krūtį, antrąja
jis prigludo prie pilvuko. Nežymiai spustelėjęs mane, kad
kiek palinkčiau į priekį, jis taip pakeitė įsiskverbimo kam­
pą, kad net žioptelėjau.
- Ramiai, kačiuk, - sualsavo jis man į ausį. - Velniop,
kaip tavyje gera...
- Tu irgi visai nieko, - šiaip ne taip išlemenau.
Nojus vėl ėmė judėti manyje, lėtai siūbuodamas pir­
myn ir atgal, nugarą glamonėdamas pravirų lūpų buči­
niais. Jo rankai nuo mano pilvuko nuslydus žemyn ir
pirštukui ėmus glamonėti klitorį, mano galva palinko į
šoną. Sudejavau darsyk - taip buvo malonu, ir Nojus dar
stipriau nugara prigludo maniškės.
Žinojau, ko jis siekia. Troško, kad vėl palinkčiau į prie­
kį, tad paklusau jam ir dar tvirčiau įsikibau į vonios kraštą,
kad galėtų kaip reikiant su manimi pasismaginti.
Ir pasismagino kaip reikiant...
 Lūpomis slysdamas nuogais mano pečiais jis pasiun­
tė oda nerimastingus šiurpuliukus. Atitraukęs ranką nuo
mano krūties Nojus sunėrė pirštus su vonios krašto įsiki­
busiais manaisiais. Nesmarkiai spaudžiantis jo kūnas ne­
priekaištingai apėmė mane. Antrąja plaštaka grįžęs prie
pilvuko vis stipriau ir tikslingiau į mane skverbdamasis jis
tvirtai laikė mane vietoje. Nojaus lūpos buvo visai greta
mano ausies - puikiai girdėjau kiekvieną urgztelėjimą, o
oda jutau kiekvieną karšto oro gūselį jam iškvepiant sulig
kiekvienu judesiu į priekį.
- Privalau įeiti giliau, Lene. Giliau, nei kada nors bu­
vau, - sukuždėjo man į kaklą jis.
Delnu nuslydęs mano kūnu žemyn vaikinas stabtelėjo
tik pasiekęs mano kairiąją šlaunį. Stumtelėjęs vidinę jos
pusę jis privertė mane kilstelėti kelį tiek, kad galėčiau įtai­
syti jį ant vonios krašto. Tuomet išsitiesęs lėtai įsiskverbė
į mane.
- Ooooo... - sudejavau užvaldyta jausmo.
- Taip. Štai čia, - šnabždėjo jis, sukiodamas prie mano
užpakaliuko priglaustus klubus, ir iš mano lūpų privertė
išsprūsti dar vieną dejonę. - Patinka?
- Viešpatie, taip, - jutau jo pimpalą sukiojantis many­
je, spaudžiantis prie mano sienelių, tad išriečiau nugarą,
norėdama leisti jam dar lengviau viską pasiekti. - Jaučiu
tave... Tavo kotas toks... Aaa.
262

omenyje, jog prie vairo ta paukštytė virsdavo visiška pa-

kvaišėle - pasiseks, jei išvis sveikos pasieksime klubą. Vis
dėlto, pasak Nojaus, reikalams kaip reikiant įkaitus Polė
virsdavo jėga, su kuria buvo privalu skaitytis. Iš dalies toks
įspūdis kilo stebint, kaip ji mina grindinį pirmyn ir atgal,
švaistydamasi kumščiais maždaug tokiame aukštyje, ko­
kiame galėjo būti svarbiausi Deivido Stouno ūgio vyro
vidiniai organai. Kumščiuodama neįtikėtinai tiksliai,
kaskart atkišusi kumštį ji susukdavo organo pavadinimą.
Vien žiūrint šiek tiek šiaušėsi plaukai.
Taigi netrukus jau buvome ten, kiūtojome tamsos ap­
gaubtame automobilyje kitapus gatvės prie „Preliudijos“,
laukdamos Dez skambučio, pranešančio, kad kelias lais­
vas. Kiek galėjau įžiūrėti, pastatas atrodė apleistas ir be
gyvybės ženklų, stovėjimo aikštelė - beveik tuštutėlė, o
švytinti klubo iškaba jau seniai išjungta.
Polė nuo galvos iki kojų buvo apsirengusi juodai ir
avėjo juodus kariškus aulinius. Ką, po velnių, jos drabu­
žių spintoje veikė kirziniai batai, man buvo nesuvokiama
paslaptis. Akimirką mintyse šmėstelėjo, jog ši misija gali
būti ne pirmoji, kurioje jai tenka dalyvauti, - tiesą sakant,
tai nė nebūtų manęs apstulbinę.
- O tavo telefonas bent jau įjungtas? - niekaip nenu-
stygdama šimtąjį kartą klausė ji.
- Taip, Pole, įjungtas.
 Jos koja tirtėjo, tarytum būtų susivertusi gerokai per
daug kavos puodelių. Maža to, pastebėjau, kad niekaip
nerimo ir akys. Prisiekiu, lengvai būtumei patikėjęs, jog
klubą stebime norėdamos apšvarinti ir žinodamos, jog iš
krūmų mus akimis varsto visa „Aro“ komanda.
- Patikrink dar kartą, - pridūrė ji - akivaizdžiai laikė
mane pusgalve, nė neįstengiančia deramai naudotis kvailu
mobiliuoju telefonu.
Susierzinusi atsidusau ir užverčiau akis. Nužvelgiau
telefoną aiškiai kilstelėjusi jį viršun, kad matytų ir Polė.
Kaip tik tą akimirką šis suvibravo mano delne ir privertė
kaip reikiant stryktelėti.
Zinutė nuo Dez. Vienajuostelė - neigiamas.
Taip, tai ir buvo ilgai lauktas patvirtinimas, kad ke­
lias - laisvas.
- Eime, - paraginau Polę.
Iššokusios iš automobilio abi pasistengėme kaip tik
įmanoma tyliau užtrenkti dureles. Susigūžusios nutipeno­
me kitapus gatvės ir kaip tik išmanėme stengdamosi pasi­
slėpti nucimpinome per automobilių stovėjimo aikštelę.
Mano galvoje nenumaldomai grojo filmo „Neįmanoma
misija“ garso takelis, tačiau žinojau, kad Tomui Kruzui
iki mūsų - kaip iki mėnulio. Pagaliau pasiekusios įėjimą
į klubą, nugaromis prisispaudėme prie sienos. Patyliukais
pabeldžiau į duris: dusyk, o po pertraukos - dar tris.
264

- Ar tai - jūsų sutartas beldimo kodas? - sukuždėjo

Polė.
- Ne. Tokio neturime, - gūžtelėjau pečiais. - Tiesiog
pamaniau... Et, koks skirtumas. Nervinuosi, aišku?
Polė pusiau sukikeno, pusiau kvyktelėjo ir susizgribusi
tuojau užsidengė delnu burną, kad neišleistų dar daugiau
nereikalingų garsų. Maždaug tą akimirką duris pravėrė
Dez.
- Po velnių, ką judvi*, besmegenės, čia darot? - susi­
erzinusi sukuždėjo ji ir piktai nužvelgė Polę. - Mėginat
leistis pričiumpamos ?Čia tau ne mergvakaris, Krize tu.
Nuleidusi delną, Polė iš paskutiniųjų pasistengė su­
rimtėti.
- Atleisk.
- Mielas apdarėlis, - atšovė ši, nužvelgusi Polę. Per­
simainęs jos balsas staiga ėmė panėšėti į nerūpestingos
mielos mergaitės - Dez šitaip niekada nekalbėdavo. Polė
tikrai darė jai įtaką. Vėliau jai apie tai leptelėsiu ir žiūrėsiu,
kaip puls gintis - bus klaikiai juokinga. Komplimentu ap­
dovanota Polė tiesiog nušvito.
- Ačiū! Tavo taip pat, - atsakė ji, nužvelgdama Dez. Si
vilkėjo labai panašiai kaip ir Polė. Tiesą sakant, drabužiai
buvo tie patys, kuriais apsitaisiusi ji tuomet pasirodė No­
jaus namuose manęs „vaduoti“. Nė neabejojau, kad darbe
tokių vilkėti jai netekdavo.
 - Persirengei? - perklausiau, nes tai Dez buvo visiškai
nebūdinga. Bičiulė dėbtelėjo į mane kaip į visišką kvailę ir
tyliai treptelėjo koja.
- Juk negalėčiau vilkėti to paties dirbdama ir užsiimda-
ma šituo, tiesa?
Atsigręžusi į Dez užverčiau akis.
-Jėzau, gyvenime nebeleisiu tau kalbėtis su mano drau­
gėmis. Tu kaip koks suknistas virusas.
Dez atrodė apstulbusi.
- Apie ką čia kalbi ?
- Prisigaudei Polės mergaitiškumų... Nieko - vienas
greitas šeimos pasimatymas kalėjime, ir būsi kaip nauja.
Polė pusiau mergaitiškai sukikeno, pusiau prunkštelėjo,
o Dez žengtelėjo šalin, kad galėtume peržengti slenkstį.
- Išėjo? - paklausiau vos užsivėrus durims.
- Man regis, bet jis visada išspūdina pro galines duris,
tad negaliu garantuoti.
- Ką turi omeny - negali garantuoti? Nepatikrinai? -
nors šnabždėjau, mano balse kuo aiškiausiai spindėjo susi­
erzinimas. Iškėliau telefoną, norėdama jai parodyti gautą
žinutę. - Juk sakei, kad ne nėščia!
- Na, gal biskį nėščia. Žinai tuos testus. Visko pasitaiko.
Ketinau ją pribaigti. Nė neabejojau, kad žudikiškas žvil­
gesys mano akyse kuo puikiausiai tai parodė, deja, mirtini
mano dėbtelėjimai, kurių mokiausi šitiek metų, geriausios
266

bičiulės neveikė niekada. Dez gūžtelėjo pečiais, tarsi tai

būtų buvęs vienas juokas.
- Koks skirtumas. Jei jis ten, ko gero, pajėgsim iškirstu
. Prisitraukiau ją artyn, kad kuo geriau išgirstų kiekvieną
žodį.
- Hm, Dez? Gal su šiais drabužiais ir primename su-
pergalingus kovotojus nindzes, bet, žinai, taip nėra.
- Tai ko imsimės dabar? - Polė pasiduodama nuleido
pečius. Žinojau - visa tai ją žudyte žudė. Visas jos gyveni­
mas buvo suplanuotas iki smulkmenų, tad elgtis sponta­
niškai jai reiškė gryniausią nesėkmę.
Išpūčiau krūtinę ir išsitiesiau visu ūgiu.
- Pirmiausia išsiaiškinsime, ar jis ten, o tada imsimės
tos nelemtos sutarties, - patikinau ją, perėmusi vadžias į
savo rankas. - O dabar verčiau jau virskime tomis nindzė-
mis.
Nors klube buvo tamsu, šiek tiek šviesos skleidė įžiebti
avarinių išėjimų ženklai. Dez, be abejonės, kiekvieną už­
kampį čia pažinojo kaip savo penkis pirštus, o aš po pa­
skutinio apsilankymo čia prisiminiau kelią rūsio link, tad
prieblanda menkai tetrukdė.
Leisdamasi laiptais paslapčia tikėjausi, jog apačio­
je lūkuriuos klubo durininkas, pasikišęs po pažastimi tą
prakeiktą segtuvą, leidžiantį jam jaustis mažų mažiausiai
it Viešpačiui. Žinoma, jo ten nebuvo. Maža to, tvyrojo ši­
tokia tamsa, kad norėdamos orientuotis erdvėje turėjome
delnais nuolat liesti sienas. Dar nespėjusi pasiekti korido­
riaus galo, pastebėjau pro durų apačią sklindančią šviesą, o
mano ausis pasiekė iš patalpos sklindantys muzikos garsai.
Skotas vis dar buvo viduje. Tą akimirką išgirdome bal­
sus - kažkas iš pastato galo artinosi mūsų link.
Polė sugniaužė kumštyje mano marškinių nugarą, aš
taip pat įsikibau į Dez ir nestipriai truktelėjau.
- Kažkas ateina! Ką dabar? - kuždėjau susierzinusi.
Nusiplėšusi nuo drabužių mano ranką, Dez atsigręžė
į mane.
- Susiimk ir prikąsk liežuvį, Len, kol mūsų dar neišgir­
do. Aš tuo pasirūpinsiu. Nagi.
Mudvi su Pole nusekėme koridoriumi jai pavymui ir
nesukeldamos per daug triukšmo šiaip ne taip įsispraudė-
me į nedidelį sandėliuką visai greta Skoto kabineto. Vos
mums spėjus sugūžėti vidun, už durų pasigirdo balsai.
- Pasismagink, biče, - tarė kažin koks vyras.
- Terensas, - sukuždėjo Dez.
- Su kuo jis kalba? - ištempiau ausis, bet teįstengiau iš­
girsti praveriamas ir vėl uždaromas Skoto kabineto duris.
- Tai kas dabar? Lauksime, kol jie išeis? - paklausė
Polė.
Mažučiame sandėliuke turėjome spraustis it šprotai
skardinėje, bet vargu ar turėjome pasirinkimą.
268

- Taip, ko gero, - linktelėjau.

- Nebūtinai, - Dez išsirangė taip, kad galėtų atsigręžti
j sieną, už kurios buvo Skoto kabinetas.
- Ką čia išdarinėji? - paklausiau pastebėjusi ją knebi-
nėjant kažką panašaus j ant tinko užklijuotą lipduką.
Dez šiek tiek jį truktelėjo ir pro skylutę vidun įspindo
šviesos spindulys.
- Gali būti, jog turėjau čia įsirengusi šiokią tokią ap-
saugėlę tam atvejui, jei koks saldainiukas įsigeistų kaip
reikiant paišdykauti ir pasimėgauti greituku sandėliu­
ke, - gūžtelėjo pečiais ji. - Šitaip visuomet būčiau tikra,
kad viršininkas manęs nepasigedo.
- Tu tikras blogio genijus, ar žinai? - išlemenau ap­
stulbinta jos išmonės. - Dėl pramogėlių sandėliuke - tai
visiška šliundra, bet vis dėlto genijus.
- Priimsiu tai kaip komplimentą, - išdykėliškai šypte­
lėjo ji. - Geriausia tai, kad šios sienos - popieriaus plonu­
mo, tad prikąsti liežuvį ir išlikti tylutėlei it pelė po šluota,
kol iš mano mergaitiškų vietelių fejerverkai šaudo - viena
erotika.
Nepritariamai papurčiusi galvą palinkau prie skylutės
sienoje. Išvydusi, kas sėdi kabinete greta Skoto, žioptelė­
jau ir atsilošdama netyčia viršugalviu kaip reikiant užvo-
žiau Polei.
- Mėšlas!
 Dez pridengė delnuku man burną: mano kuždesys
aiškiai buvo bevirstąs šiuo tuo daugiau, ir tai reiškė ne ką
kita, kaip tik pavojų.
- Jėzau! - Polė griebėsi už nosies. - Gal jau pasakysi,
kodėl nutarei suknežinti man nosį ?
Patraukiau sau nuo burnos Dez ranką.
- Ten Deividas!
Akimirksniu pamiršusi nosį, Dez nuleido ranką.
- Tas Sūdžius čia atsivilko nukniaukti sutarties!
Išgirdusi balsus palinkau dirstelėti vidun dar sykį: troš­
kau įsitikinti, jog neprisigalvoju. Visgi ne - Deividas išties
sėdėjo ant odinės sofos greta Skoto stalo. Kadangi nese­
niai buvo kaip reikiant gavęs į kailį, jo veidas buvo sutinęs
ir išmargintas kraujosruvų - viskas vieno tokio Nojaus P.
Kraufordo dėka.
Skoto stalas, beje, buvo kraute nukrautas kokainą pri­
menančiomis plytelėmis.
- Oho, Jėzau! Dez, duok telefoną, - paraginau, nema­
čiomis grabinėdama orą už savęs.
- Ką? Kam?
- Tik įjunk kamerą ir duokš. Greičiau!
Dez įkišo telefoną man į delną ir aš priglaudžiau kame­
rą prie skylės sienoje, stengdamasi kuo geriau apimti visą
vaizdelį. Dez nejuokavo - šios sienos plonumu išties pri­
minė popierių. Kuo aiškiausiai girdėjau kiekvieną jų žodį.
270

- Po velnių, kas nutiko tau? - Skoto balse buvo girdu i

pašaipi gaidelė. Tiesą sakant, aš irgi vos laikiausi nesusi
juokusi.
Deividas priglaudė pirštus prie prakirsto antakio vii
šum patinusios akies.
- Nepasisekė kikbokso salėje. Nepataikiau j kriaušę.
- Ir? Įsispyrei sau j veidą? Kokį pusšimtį kartų?
- Prikąsk liežuvį. Taip greit gavai dar vieną kokso siun
tą? Rizikinga, - tuojau pakeitė temą Deividas. Neatrodė,
kad būtų buvęs patenkintas.
- Čia ne nauja siunta. Tiesiog padidėjo paklausa vic
toje - tiek tarp tų apsisnarglėjusių išpuikėlių klube virs
rūsio, tiek tarp džentelmenų apačioje, norinčių šiek tiek
pasilinksminti.
- Pradėjai tiekti ir studenčiokams? Taip mudu nesita
rėme. Kiek prisimenu, esame partneriai.
- Tiesa. Tam tave ir pasikviečiau, - Skotas pakilo, ap
ėjo stalą ir atsistojęs priešais jį sukryžiavo kulkšnis. - Tad
pasikalbėkime.
- Nėra čia apie ką kalbėtis. Per daug rizikinga. Koks
nors mažas šiknius sulos, ir nugarmėsim giliau už „Titani­
ką“. Nelabai gudrus žingsnis. Nutrauk tiekimą.
Dešinysis Skoto lūpų kamputis pakilo. Vyras gūžtelėjo
pečiais.
 271

- Manau, tu teisus. Vis dėlto siūlyti koksą greta mer­

giočių kaip kompleksą - verslui visai neblogai. Tie pini­
guočiai apie mūsų žaidimėlius tikrai neprabils, pats gerai
ui žinai. Galėtų per daug prarasti. Užtat tokie rinkinu-
k.ii - du už vieno kainą - gerokai pakeltų pradines kainas
.mkcione.
- O štai su šituo - sutinku, - Deividas gudriai šypte­
lėjo - nelyginant politikas. - Jei prakalbome apie tai, kas
verslui visai neblogai - kitame aukcione dalyvaus mano
pažįstamas senatorius. Žodžiais negaliu apsakyti, kaip
svarbu jį patenkinti - tiek milteliais, tiek mergelėm. Kaip
sekasi ieškoti dvynukių? Bent kiek sėkmės?
- Aha, tai antroji priežastis, dėl kurios tave pasikvie­
čiau. Patikėk, tuoj nuskaidrinsiu tau dieną, savaitę - po
velnių, visus metus, - čiupęs telefoną Skotas spustelėjo
mygtuką ir įjungė garsiakalbį.
Ragelį tuojau pakėlė Terensas.
- Klausau, bose.
- Palydėk merginas į mano kabinetą, - paragino jį Sko­
tas ir dar vienu mygtuko paspaudimu nutraukė pokalbį.
Vos po kelių akimirkų kabineto durys prasivėrė ir vi­
dun plaukte įplaukė dvi ilgakojės raudonplaukės - dvy­
nukės. Kiek įžiūrėjau, abi galėjo pasigirti vienodomis fi­
gūrėlėmis ir vilkėjo vienodas sidabraspalves sukneles. Po
velnių, net klubai siūbavo vienodai.
272

- Sustok, akimirka žavinga, - prabilo Deividas, ui

sydamas kažką kelnių priekyje. Jis plačiai nusivicĮu
merginoms - regis, tą klaikų dantų iššiepimą laikė laku
seksualia šypsena, bet ši buvo šiurpoka net ir tuomet, k.H
jo snukis nebuvo mėlynas ir sutinęs. - Sveikutės, mergy
tės.
Pritykinęs prie merginų, Skotas atsistojo tarp jų.
- Susipažiąk su Iže ir Bele. Tobulos, tiesa?
- Tai jau tikrai, po galais. Senatorius trins rankytėmis
iš laimės, gavęs šitokį rinkinuką. Turiu pripažinti, ir pat s
mielai šių gėrybių pamėginčiau.
- Taip ir maniau ir, tiesą sakant, nematau tam jokit)
kliūčių. Šiaip ar taip, juk žadėjau nuskaidrinti tau dieną.
Deividas gašliu žvilgsniu nužiūrėjo merginą, stovim
čią dešinėje. Nuo galvos iki kojų, vėl aukštyn, vėl prie
kojų... Tarsi kaip įmanydamas būtų stengęsis nurengti
ją vien akimis. Nė nemėgindamas atplėšti žvilgsnio nuo
merginos šlaunų, jis paragino ją žengti artyn:
- Kodėl tau nepriėjus ir neapsivijus tais paukščių ta­
keliais mano galvos, mažule?
Oi, fu. Deivido laimei, klaikus mėginimas prisivilioti
merginą neužkirto jam kelio pasidulkinti. Keli bankno­
tai kišenėje, ir šios mergaitės griebsis bet ko. Vis dėlto nu­
jaučiau, kad gaus jos daugiau nei po kelis banknotus...
 - Iže, noriu, kad su šiuo ponu elgtumeisi maloniai.
I abai, labai maloniai, - pabrėžė Skotas ir, paėmęs ją už
i.uikos, nuvedė Deivido link.
Izė sustojo priešais šį. Iš už nugaros priėjusi Bele atse­
gė sesers suknelę ir leido šiai nukristi ant žemės prie kojų.
I\> drabužiu Izė buvo visiškai nuoga. Kaip buvo galima
spręsti iš Deivido veido, jis tikriausiai nuleido dar nė kel­
nių neatsisegęs.
- Po velnių, mergyt! - Deividas čiupo Izę už klubų ir
panardino veidą jai tarp šlaunų. Sukikenusi mergina per­
braukė rankomis jo plaukus, užsimerkė ir adošė galvą. Dėl
užmerktų akių jos nekaltinau - aš irgi nebūčiau norėjusi
stebėti, kaip šitoks pabaisa darbuojasi liežuviu.
Nusikvatojęs Skotas žengė arčiau stalo, čiupo kelis
maišelius kokaino ir tuojau ištiesė vieną Deividui.
- Še, Romeo. Pasismaginkim.
Turėjau nusigręžti. Tai, kas dėjosi tame kabinete, buvo
absoliuti katastrofa, bet nusisukti negalėjau. Tikriausiai
buvau klaikiai iškrypęs žmogus. Jaučiausi it stebinti išsigi­
mėlių pasirodymą. Žinojau, kad iš bjaurumo net purtytis
pradėsiu, bet pamatyti privalėjau.
Dabar nuoga jau buvo ir Bele. Abi merginos tysojo ant
sofos praskėtusios kojas, o Deividas ir Skotas keliavo po
visą jų kūną gleivėtomis savo burnomis ir delnais. Jos, re­
gis, nesiskundė, bet... Tfu! Stebėjau, kaip atsegęs maišelį
274

Deividas išpurtė jo turinį Izei ant pilvuko, tuomet paėmė

šiaudelį ir sušniaukštė visą liniją miltelių. Izė sudejavo -
tą akimirką pastebėjau tris į ją sukištus Deivido pirštus.
Skotas taip pat nenuleido nuo to akių.
- Ar iš tikrųjų ką tik išgirdau tai, ką manau? - Polė
suraukė nosį. - Fu! Ką, po velnių, jie ten veikia?
- Uosto koksą, - sukuždėjau veikiau sau nei Dez ir Po-
lei. Buvau šokiruota iki kaulų smegenų. - Ir... Ir... Visaip
iškrypusiai srnaginasi.
- Ką? Deividas ir Skotas? - Dez stumtelėjo mane į
šalį, kad galėtų dirstelėti į telefono ekraną.
- Po velnių, tai smagumėliai, - sukikeno ji. - Ei, o tas
dvi aš pažįstu. Naujokės. Regis, dabar aišku, kodėl taip
greit buvo paaukštintos iki vadybininko padėjėjų.
- Tikriausiai juokauji, - išlemeno Polė, bet tai nu­
skambėjo veikiau kaip klausimas nei teiginys.
Papurčiau galvą. Polė prisispaudė prie kito mano šono,
kad kuo daugiau išvystų savo akimis.
Nors ir žinojau, jog Skotas ir Deividas yra porelė avi­
galvių, kurių begėdiškam elgesiui nupasakoti per silpni
bet kokie žmonijai žinomi žodžiai, niekada nesitikėjau
gausianti tai išvysti pati. Nė neabejojau - ir mirties patale
mane persekios tas pasišlykštėtinas vaizdinys. Nepadėtų,
net jei smegenis balikliu išsišveisčiau - tai, beje, dabar ro­
dėsi labai patraukli mintis.
 - Ar čia Nojus jį šitaip išgražino? - paklausė Dez, ir aš
didžiuodamasi linktelėjau, pasidabinusi plačiausia šypse­
na. - Velniop, tikriausiai ir aš pamilau tą vyrą. Tik, aišku,
nieko jam nesakyk - tuomet taip įsigeis mane paturėti,
kad neturėsime kur akių dėti nei tu, nei aš.
Ji vėl įsispitrijo į ekrane vykstantį pasirodymą - beje,
telefoną dabar jau buvo perėmusi į savo rankas.
- Sakyk ką nori, bet bliamba, vaizdelis karštas kaip
reikiant. Pasiliksiu įrašą, - linktelėjo ji ir neišjungė kame­
ros.
Norėti papildyti šituo savo pornografijos kolekciją
buvo bjauriau nei bjauru, bet tai būdinga Dez. Jai patik­
davo realistiški dalykėliai, ne tie studijose nugludinti žai­
dimai. Žinojau tai, nes vieną vakarą ieškodama jos bute
įdomaus filmo netyčia užėjau visą kolekciją.
Stovėjome ten dar valandėlę - ko gi, po galais, dar ga­
lėjome griebtis? Pasitraukiau nuo telefono: tiesiog nebe­
įstengiau prisiversti to matyti. Staiga man pasirodė, jog
išgirdau iš kabineto sklindančius garsus. Nesuvaldžiusi
smalsumo priglaudžiau ausį prie sienos ir įsiklausiau. No­
rėdama išgirsti viską savo ausimis, Polė šiaip ne taip įsi­
spraudė tarp manęs ir Dez - taip arti, kad kone susirėmė-
me krūtinėmis.
Už sienos kažkas dejavo, urzgė, o tada...
276

- Taip, tau patinka tėtuko pimpalas, ar ne? Čiulpk sti­

priau, mažule, aš jau netoli ribos... - pasipūtėlio Deivido
balsas buvo pilnas įtampos, tačiau netrukus pasigirdo dar
vienas garsas - kažkoks trūkčiojantis kaukimas, nežinia,
vienos iš mergiočių ar Skoto. Kad ir kieno jis buvo, mano
kūnu nusirito šiurpuliukai.
Polė nuo blogumo jau kone žaliavo.
-Jėzau, kaip viskas... ne taip.
- Ką jie veikia, Dez?*- sukuždėjau. Žinoma, ta kekšytė
vis dar stebėjo.
- Pff, - prunkštelėjo Polė. - Baigia.
Užverčiau akis.
- Ne, turiu omenyje - dabar.
- Ne, ji teisi, - linktelėjo Dez. - Tikrai baigia. Vienu
kartu. Kaip dar taip ir susiderino? - blogiau už jos anta­
kius, surauktus taip, lyg būtų sprendusi sudėtingą mate­
matikos užduotį, buvo tik tai, kad nė neabejojau, jog grį­
žusi namo tikrai dar paieškos jos atsakymo. Netrukus ji vėl
prabilo: - Gerai, „Šliundrų planeta“ jau nutipeno į galinį
kambarėlį, kuris, kaip žinia, tėra asmeninis Skoto vonios
kambarys. Spėju, jog mėgins viena nuo kitos nušveisti tos
dvokiančios spermos likučius. Kliunkiakotis ir Pliumpia-
galis liko šniaukšti degalų. Šniurkšt, šniurkšt, aa...
Sukniubusi ant grindų atrėmiau galvą į sieną, skirian­
čią mane nuo tos prakeiktos sutarties.
 - Šitai truks amžinai. Jei greit negrįšiu, Nojus išeis iš
proto pamanęs, kad kas nors nutiko.
- Minutėlę, mano miela. Dar nepradėk sriūbauti, -
šnipštelėjo Dez, modama man prieiti ir telefono ekrane
pasižiūrėti, kas vyksta kabinete.
- Turėtume iki soties pasimėgauti jomis, kol dar gali­
me, - paragino Skotas, be menkiausios gėdos smaukyda­
mas savo galą tol, kol šis vėl ėmė standėti. Jei spėjo atsigau­
ti šitaip greit, tame kokaine tikriausiai ir šio to vyriškumą
stiprinančio turėjo būti įmaišyta. - Tokių putyčių kasdien
negausi, pats žinai.
- Tikrai, po velnių! - šūktelėjo Deividas. Čiupęs savo
kelnes, jis išsižvejojo iš kišenės mobilųjį. - Ateisiu po mi­
nutėlės. Laukiu senatoriaus skambučio, tad tikriausiai
vertėtų pasitikrinti balso pašto žinutes.
Vos Skotui nuskubėjus prisijungti prie dvynukių vo­
nioje, Deividas vėl paslėpė telefoną kelnėse ir nuskuodė
prie Skoto stalo. Dirstelėjęs per petį jis pravėrė vieną iš
stalčių ir išėmė kreminio kartono aplanką. Ištraukęs iš jo
popieriaus lapą tuojau įkišo šį į fakso aparatą ir surinko
reikiamą numerį.
- Ne, ne, ne... - kartojau, kuo puikiausiai žinodama,
jog tas popieriaus lapas - ne kas kita, kaip sutartis. Mano
sutartis.
Polė suurzgė.
278

- Šunsnukis!
Minėtasis šunsnukis stypsojo ten laukdamas, kol apa
ratas atliks savo darbą, ir pirštų galiukais nekantriai bar
bendamas j stalą. Pagaliau gavęs išsiuntimą patvirtinant)
čekį nedelsdamas jį suplėšė, padėjo popieriaus lapą ir ap
lanką ten, kur buvo juos radęs, ir kone skriete nuskriejo j
vonios kambarį prisijungti prie ten, be abejonės, jau įsi­
siūbavusios orgijos.
Trenkiau galvą į sieną. Niekaip neįstengsiu priversti jo
nepanaudoti sutarties Nojui šantažuoti.
- Pralinksmėk, Len, - kiek per linksmai sučiulbėjo
Dez. Kai reaguodama į jos kvailystes suraukiau antakius,
ji pamojo telefonu. - Deividas Stounas su Skotu Kristofe­
riu įsivėlę tiek į narkotikų, tiek į prekybos žmonėmis vers­
lus. Visi įrodymai - štai čia. Man regis, tokia medžiaga -
visai nebloga deryboms, argi ne?
Tą akimirką Dez tapo karščiausiu žvėrimi, kokį kada
nors regėjau. Jei nebūtų buvusi geriausia mano draugė,
tikriausiai būčiau prispaudusi ją prie sienos ir į gerklę su­
grūdusi liežuvį. Ji buvo teisi. Turėjome visus įrodymus,
reikalingus Deividui ir Skotui sužlugdyti. Svarsčiau, kaip
tai paveiktų Skotą ir visus jo įtakingus klientus... Ko gero,
ne itin teigiamai.
- Vis dėlto sutarties originalą turėtume paimti, - pri­
dūrė Dez. Nuo kada ji čia tapo protingiausia? - Žinau,
kad Deividas jau išsiuntė sau kopiją faksu, bet viena sutar-
tis svetimose rankose - kur kas geriau nei dvi.
Tai tiesa.
- Einu, - linktelėjau ir ištiesiau ranką link rankenos.
- Minutėlę! - šiurkštokai šnipštelėjo Polė, čiupusi
mane už rankos, kad sulaikytų. - Kas, jei tave sugaus?
- Jei neisiu dabar, kitos progos pasiekti sutartį tikriau­
siai išvis negausiu, - paaiškinau. - Įeisiu tik trumpam: jei
nebegirdėsiu duše kliokiant vandens, iškart nešiu kudašių
ir palūkėsime čia dar akimirką.
- Paleisk ją, - Polę patikino Dez. - Stebėsime viską
iš čia - jeigu jai kas nutiks, tuojau balnosimės žirgus ir
josime vaduoti.
- Žinoma, - susierzinusi linktelėjau ir lėtai pasukau
durų rankeną.
Išsliūkinusi į koridorių, ant pirštų galiukų nutipenau
prie Skoto kabineto durų. Patikrinau rankeną - neužra­
kinta - ir lėtai stumtelėjau duris. Mano ausis iškart pasie­
kė dušo šniokštimas ir tiek vyriški, tiek moteriški balsai -
nors ir negalėjau atskirti, kuris kieno, - kitapus vonios
durų.
Pribėgusi prie Skoto stalo atitraukiau apatinį stalčių,
kuriame prieš tai buvau mačiusi Deividą paslepiant aplan­
ką. Štai ir jis - prie T raidės. Talbot. Ištraukusi tuojau jį
atverčiau ir čiupau sutartį.
280

Vos paėmus ją j rankas mano veide nušvito plati ne­

lyginant Cešyro katino šypsena. Įkišusi tuščią aplanką j
vietą patyliukais išbėgau iš kabineto kaip tik tą akimirką,
kai nutilo dušas. Stengdamasi nesukelti nė menkiausio
triukšmo ištykinau pro duris ir tyliai uždariau jas paskui
save. Dez ir Polė jau laukė manęs koridoriuje.
Iškėliau sutartį - Dez iškėlė telefoną, ir prisiekiu, ma­
žai trūko, kad būčiau aistringai ją pabučiavusi. Plačiai iš­
sišiepusios abi sii Dez sušokome savo pergalės šokį. Per il­
gus draugystės metus šis buvo ištobulintas iki menkiausių
smulkmenų - na ir kas, kad pažvelgus iš šono tai tebuvo
puikiai suderintas užpakaliukų kratymas. Šokinėdama
ant pirštų galų Polė be garso mudviem plojo. Paskubomis
pasidžiaugusios visos patraukėme laiptais, kad galėtume
kuo greičiau nepastebėtos pasprukti.
Misija įgyvendinta. Gal ne visai pagal planą, bet ne­
svarbu.
 11

N o ju s

Visų Šventųjų išvakarės, geriau žinomos kaip^elovinas.

Įvairiausių kultūrų atstovai visame pas#tyje dauge­
lį metų vienaip ar Idtaip žymėjo šią tradicB’ Žinoma,
kiekviena tauta galėjo papasakoti unikalią $onH’ taciau
niekas negalėtų tiksliai pasakyti, nuo ko iridei yisa taa
prasidėjo - tik tai, jog paprastai šis paproty* slcJamas su
pagonybe. Kad ir kaip ten bebūtų, ši dieni1Iki šiol liko
šventė, kasmet prisimenama visame pasaulyje nakris, ^
mums leidžiama šėlioti su mirusiaisiais, o Š|ems ~ Pers1'
kelti j gyvųjų pusf. Žinoma, tai tėra iliuzija’linksmybės,
smaginimasis mėginant įbauginti aplinkinU15- Prisiminus
tradicijas ir padėtį, kurioje buvome atsidūrę’atr°dė visiš­
kai normalu, jog toks svarbus tarybos narii) susirinkimas
turėjo įvykti kaip tik spalio trisdešimt pirmai- vieninte­
lę metų dieną, kai priimtina persirengti tu^’ ^uo nesl’ lf
mėginti apkvailinti naivuolius.
282

Aš nebuvau vaikas. Tiesa, nebuvo ir Deividas Stounas.

Pirmadienio rytas išaušo greičiau, nei tikėjausi. Ner­
vinausi vildamasis, jog mūsų suregztas planas pavyks ir
neliksime patys sau pasidarę meškos paslaugą. Kad ir kas
benutiktų, dienos pabaigoje bus aišku, kuris mūsų iš tikrų­
jų liks kvailio vietoje.
Ir kuris laimėjęs juoksis paskutinis.
Laimėsiu ar ne, spektaklis pagaliau baigsis, ir mudu su
Lene galėsime rainiai gyventi nebesijaudindami, kad kas
nors perkąs mudviejų taip kruopščiai saugomą paslaptį.
Lenei grįžus mano su originaliąja sutartimi rankose,
nedelsdami čiupome ją, Lenės kopiją bei suplėšytą manąją
ir sudeginome visas tame pačiame šiukšlių kibire, kuriame
kadaise Lene liepsnose pradangino prabangius apatinius.
Žiūrint, kaip mūsų susitarimo įrodymai virsta pelenais,
abiem lyg akmuo nuo širdies nusirito. Liepsnai užgesus kū­
nai aiškiai atsipalaidavo - tai buvo gryniausias įrodymas,
kiek įtampos per šituos proto ir emocijų uraganus susikau­
pė ir kūne. Iš dulkės į dulkę. Suteikę sau galimybę pradėti
iš naujo nė neketinome priimti jos kaip savaime supranta­
mo menkniekio. Žinoma, viena bėda dar buvo likusi - tai
sutarties kopija, kurią faksu sau nusiuntė Deividas.
Dez šokinėjo iš laimės, kad gali parodyti man tą neį­
kainojamą filmuką iš merginų išvykos. Nė nenumaniau,
kad Skotas sukasi narkotikų versle, bet manęs tai per daug
ir neapstulbino. Kas išties nustebino, tai Deivido dalyva­
vimas viskame, kas dėjosi tame klube. Niekada neturėjau
nė menkiausios nuojautos, bet, kita vertus, apie aukcioną
man šnipštelėjo vienas iš mūsų investuotojų. Tikriausiai
logiška, kad Deividas jam apie tai pakuždėjo pirmasis. Vis
dėlto nuo manęs Deividas šią veiklą sugebėjo nuslėpti il­
gai. Nė neabejoju, kad pelno būta išties nemenko. Gaila
tik, kad laikui bėgant aptingo.
Dar negrabiau jis ėmė elgtis mėgindamas tarybai iš­
duoti, ką padarėme mudu su Lene. Kito akyje krislą ma­
tydami, kai kurie išties savojoje rąsto nepastebi... Deivido
laimei, ketinau iš pasigailėjimo jį pribaigti kiek anksčiau.
Tegu padėkoja mano tėvų vėlėms - jie nebūtų norėję, kad
taip pažeminčiau jų bičiulį ir partnerį Harisoną - Deivido
tėvą.
Taigi išaušus pirmadienio rytui ir iki tarybos susitiki­
mo likus vos valandėlei mudu su Lene asmeniniu mano
liftu jau kilome į biurą. Ji užsispyrė vykti kartu - palaikyti
mane ir panašiai, o aš, tiesą sakant, buvau jai už tai dėkin­
gas. Jei dėl kokios nors nenumatytos priežasties likimas
pakištų mums koją, turėtume vieningai sutikti strėles -
na, arba nešti kudašių iš miesto. Girdėjau, kad Aliaskoje
pavasarį labai gražu.
Lene apsivijo rankomis mano juosmenį.
- Nerviniesi?
284

Aš tik nerūpestingai gūžtelėjau pečiais.

- Ne, man tai - tik eilinė diena biure. Tiesa, tikiuosi,
kad taryba patvirtins mano siūlomą labdaros kampaniją.
Atsukusi mane j save Lene pakėlė akis.
- Esu tikra, kad taip ir bus. Juk visą savaitgalį taip
kruopščiai rengeisi pristatymui. Tai negali nueiti veltui,
tiesa?
Ji nusišypsojo, ir akyse suspindęs palaikymas gerokai
mane nuramino. Šitaip į mane*žiūrėdama Lene suteikdavo
man nenumaldomo pasitikėjimo savimi. Prieš pasaulį žcn
gėme kaip vienas, ir, po galais, buvau tikras - mūsų galimy
bės laimėti visai neprastos.
Skimbtelėjus lifto signalui prasivėrusios durys atskleidė
mums prieš akis visą biuro sambrūzdį. Tarybos susirinkimiĮ
dienomis darbuotojai visuomet būdavo trigubai atsargesni
ir stengdavosi atrodyti verste užsivertę darbais. Visi vilkėjo
oficialiausius turimus drabužius ir stengėsi išlaikyti rimtu
tėlius veidus. Keli kilstelėję galvas pasisveikino ir vos paste­
bimai šyptelėjo man ir Lenei, tuomet vėl grįžo prie darbų.
Norėdamas apsišarvuoti dar tvirčiau, giliai iškvėpiau.
Lene kairiąja ranka įsikibo man į parankę. Nužvelgęs jos
plaštaką pasijutau paskutinis šiknius - nors buvome susi
žadėję, jos pirštas tebebuvo nuogas. Privalėjau kuo greičiau
ištaisyti šią klaidą. Ji tebenešiojo mano dovanotą apyrankę
su Kraufordų giminės herbu, tačiau to buvo maža. Pasižy-
meti ją kaip savo nuosavybę tuomet, kai tokia ir buvo
bent jau pagal sutartį, - viena, parodyti pasauliui, kad f
•uvo noru priklauso man, - visai kas kita.
Patraukėme iš lifto ir aš palydėjau Lenę į savo kabini
i,į, kuriame ji turėjo laukti. Tarybos susirinkimai visuoiflet
būdavo uždari, todėl dalyvauti ji negalėjo. Be to, nė nek^
11naujos leisti arti Stouno. Ji mielai sutiko laukti čia - P°^
u ip pat bus kartu, palaikys jai draugiją. Meisonas kup
mano asistentas dalyvaus susirinkime ir visą laiką bus įjiu1'
gęs pokalbį telefonu su Pole, tad jiedvi su Lene galės
nete slapčia klausytis viso susirinkimo.
- Viskas vietose? - paklausiau Deivido, mums įžengi
j vidų.
Pasodinau Lenę prie savo stalo, Polė įsitaisė kitapus j°-
Atrodė taip, lyg jiedvi būtų planavusios kažin kokį skpc^
sąmokslą. Surinkęs Polės numerį Meisonas patikrino, ar
viskas veikia.
- Taip. Pasirengęs? - paklausė jis.
Linktelėjęs dėbtelėjau į Lenę.
- Na, ką gi. Ar gausiu bučinį sėkmei ?
v
Pasistiebusi ant pirštų galiukų Deleina čiupo mane uz
v
švarko atlapų ir prisitraukė arčiau. Tas bučinys trykšte &ys~
ko žodžiais, kurių visai nereikėjo ištarti garsiai. Pagaliau at>
piešusi lūpas ji prigludo kakta prie manosios ir užtikrinta
dirstelėjo į mane.
260

- Taip, patinka ir man, - linktelėjo jis, atsitraukė ir vėl

įėjo į mane.
Nojus griebėsi trumpų, tačiau greitų judesių - kiekvie­
no vis tobulesnio už ankstesnį. Viskas mano kūne, regis,
ėmė gniaužtis - tai buvo įspėjimas, grasinimas sprogti,
uždegtai tokio malonumo, kokį man suteikti galėjo tik jis
vienas.
- Stipriau, Nojau, krušk dar stipriau, - paraginau jį.
Vaikinas būtent to ir ėmėsi. Viena jo ranka nuklydo
prie mano plaukų - sugniaužęs juos kumštyje Nojus tvir­
tai trūktelėjo savęs link ir privertė mane pakelti galvą, kol
jis kaip pamišėlis mane dulkino. Ilgais, tvirtais, sparčiais
judesiais jo tarpkojis spaudėsi prie mano sėdynės. Nojaus
pirštų galiukams kertantis į mano klubus girdėjau odos
pliaukšėjimą į odą. Mano krūtinėje susigniaužė gumulas,
pilvuke nelyginant sūkurys ėmė suktis, klitoris virpėjo, o
aš pati sukandusi dantis kuo tvirčiausiai pirštais įsikibau į
vonios kraštą - taip stipriai, kad netrukus pabalo krum­
pliai.
Staiga viskas atsipalaidavo vienu kartu - išrėkiau or­
gazmą, sukrėtusį net pačius mano pamatus.
- Nojau... Ooo... Nojau, - dejavau, širdžiai plakant
taip stipriai, lyg mėgintų iššokti iš krūtinės.
- Žinau, kačiuk, - urzgė jis, vis dar it laukinis skverb­
damasis į mane. - Štai taip. Aš tuojau baigsiu. Aš tuoj... -
stipriai klubais pliaukštelėjęs man į subinaitę jis suriau­
mojo ir akimirką ar dvi sustingo, tuomet pratęsė puolimą
dar keletu trūkčiojančių ir nestabilių judesių.
Tuomet jis pagaliau nurimo. Rodės, lyg pagaliau nu­
slinkus audros debesims būtų stojusi ramybė ir danguje
po pertraukos vėl nušvitusi saulė. Palaiminga, rami... Pa­
tenkinta.
Nojui ištraukus iš manęs penį, jo kūnas suglebo, o kak­
ta prigludo prie mano nugaros.
- Moterie... Tu mane... Į kapus... Nuvarysi, - šnopavo
jis.
Aš jį? Spręsdama iš to, kaip iš krūtinės taikėsi išsprogti
širdis, nė neabejojau, kad tai aš rizikavau patirti klaikų in­
farktą. Vis dėlto, po galais - na ir būdas išleisti paskutinį
kvapą. Ne ką prastesnis užfalspringimą.

Nojus neketino leisti manęs į „Preliudiją“ susitikti su

Dez vienos, užtat aš nė nemaniau leisti jam bent prisiar­
tinti prie klubo ir taip sužlugdyti plano. Nenorėjau girdėti
ir jo pasiūlymų kartu pasiimti Meisoną ar Samuelį. Galų
gale šiaip ne taip įkalbėjau jį leisti man vykti su Pole.
Esu beveik tikra, jog jis sutiko tik žinodamas, kaip
beprotiškai ji vairuoja. Ir sakydama „beprotiškai“ turiu
286

- Sėkmės tau nereikia, - patikino. - Bet mielai pasinati

dosiu kiekviena galimybe paragauti tavo lūpų.
Tarsi ir taip nebūtų galėjusi jų pasiekti kada tik įsigei
dusi.
- Mudviem lemta būti kartu, - tęsė ji. - Todėl nė nedve­
joju, kad viskas bus taip, kaip turi būti. Lyg to būtų maža,
tu - Nojus P. Kraufordas. Ta pavardė iš toli švyti sėkme.
- Viešpatie, kaip myliu tave, - prisipažinau ir, po velnių,
kalbėjau nuoširdžiai.
Lene pergalingai nusišypsojo.
- Žinau. Ir aš tave myliu.
Akies krašteliu pastebėjau Meisoną palinkstant pakšte­
lėti Polei į viršugalvį.
- Eime, vaikine. Nereikia, kad Stounas imtų ką įtarti.
- Išverskite juos iš koto! - raginamai nusišypsojo Polė -
asmeninė mūsų palaikymo grupės šokėja.
Švelniai pabučiavęs Lenės nosies galiuką pagaliau ją pa­
leidau, kad galėčiau pasiimti lagaminėlį. Mirktelėjęs išsku­
bėjau iš biuro. Meisonas nusekė man pavymui.
Dalis genialiojo mūsų plano buvo Meisono skambutis
Deivido sekretorei Mendei Piters, kad praneštų, esą susi­
rinkimo laikas pakeistas - jis įvyksiąs valanda anksčiau, nei
tartasi. Tuo Meisonas pasirūpino iš pat ryto. Kad susiruoš­
tų laiku, Deividui teks verstis per galvą, bet jis įstengs - ži­
noma, juk neleis sau pražiopsoti didžiosios galimybės mane
mitrypti. Jis nežinojo tik to, kad išankstiniame susirinkime
nebus nė vieno tikro „Raudonojo lotoso“ tarybos nario.
Meisonas su Pole parengė susirinkimų salę - atliko vis-
Lį, ko paprastai imasi administratorė. Privalėjome užtikrin-
li, kad niekas nesukliudys mūsų planui, be to, negalėjome
leisti sau rizikuoti, kad mūsų asmeniniai reikaliukai pasiek­
ių svetimas ausis.
Pagaliau pasiekęs salę išvydau koridoriuje lūkuriuojantį
savo planą B ir jai linktelėjau.
- Jis jau viduje, - pratarė ji.
- O mūsų svečias?
- Laukia tuščiame biure kitapus koridoriaus.
- Gerai. Klausyk ištempusi ausis, jei man tavęs prireiktų.
- Kaip pasakysi, - sutiko ji. Man jau žengiant į vidų dar
akimirkai mane sustabdė. - Ei, pasirūpink ta velniava, arba
pasirūpinsiu aš. Supratai?
Planas A buvo papasakoti Deividui viską, ką žinome, ir
pristatyti jį sužlugdyti galinčius įrodymus. Jei to nepakaks,
griebsimės plano B. Būta dar ir plano C, bet tai buvo pasku­
tinis šiaudas, beviltiškas šūvis, kurio nenorėjome imtis, jei
tik nekils būtinybė. Kaip įmanydamas vyliausi, jog pavyks
to išvengti.
Paprastučio supratingo galvos linktelėjimo pakako, kad
viskas tarp mudviejų taptų aišku. Pasukęs salės durų ranke­
ną žengiau vidun.
288

Išvydęs kaip reikiant sutalžytą ir kraujosruvų nusėti)

Deivido veidą turėjau pasistengti suvaldyti juoką. Įdomu,
kokią istoriją buvo surentęs, kad pasiaiškintų tarybos na­
riams. Deividas jau buvo įsitaisęs stalo priekyje, greta vie­
tos, kurioje anksčiau - retsykiais dar ir dabar - sėdėdavo
jo tėvas.
Harisonas savo valdžią „Raudonajame lotose“ buvo
atidavęs į Deivido rankas, ir nors kartais dar pasirodyda­
vo tarybos susirinkimudse, taip nutikdavo labai retai -
dažniausiai tik tuomet, kai į darbotvarkę būdavo įtraukti
ypač svarbūs klausimai. Slapčia įtariau, jog šįsyk Deividas
bus prikalbinęs tėvą pasirodyti - juk tikrai manėsi turįs šį
bei tą, kas kaip reikiant pažemins mane jo tėvo akyse.
Man beveik buvo jo gaila.
Beveik.
Įsitaisiau kitapus stalo, tiesiai priešais Deividą. Mei-
sonas klestelėjo greta manęs. Suktas šunsnukis šyptelėjo
man - šitaip išsiviepti su praskelta lūpa (mano nuopelnas)
turėjo būti kiek skausminga - taip, lyg žinotų tai, ko ne­
žinojau aš, bet šiaip jau laikė liežuvį už dantų. Gudriau
pasielgti nė negalėjo. O štai man buvo siaubingai sunku
susilaikyti nepuolus tiesiai per stalą ir neužmušus to vel­
niūkščio plikomis rankomis. Prieš akis vis dar šmėžavo
jo, užgulusio mano mergaitę ir mėginančio pasiimti tai,
kas jam nepriklausė, tai, ko ji nė neketino laisva valia jam
suteikti, vaizdinys. Vis dėlto valdžiausi. Atėjo laikas viską
baigti visiems laikams.
Čia, be abejonės, buvo ir jo sekretorė, tačiau jos čia
būti neturėjo. Bent jau ne šiame susirinkime.
- Už durų, Mende.
Juodu su Deividu susižvalgė, tuomet dėbtelėjo į mane.
Sis nusikvatojo.
- Šįryt susitrenkei galvą, ar ką, Kraufordai? Mendė -
mano asistentė. Tavo nurodymų ji klausyti nė neketina.
Nužvelgiau jį akmens šaltumo žvilgsniu.
- Mudviem reikia pasikalbėti akis į akį. Tau šneku­
čiuotis patinka, pameni ?Tik šįkart, man regis, liudininkų
norėsi išvengti.
Deividas nusikvatojo.
- Kreką rūkei?
- Ne, - atsilošiau krėsle. - Uostyti irgi neuosčiau.
Jis suvirpėjo, tačiau taip, kad plika akimi vos galėjai tai
pastebėti.
- Gerai, Mendė gali pasilikti. O kaip Izė laikosi? - gu­
driai šyptelėjau.
Nagi štai. Kiek išpūstos akys, ištiesta nugara, nukreip­
tas žvilgsnis.
- Susitikimas valanda anksčiau neprasidės, ar ne?
- Išties.
Nurijęs seiles Deividas grįžtelėjo į Mendę.
290

- Palik mus valandėlei.

Sumišimas - per švelnus žodis nusakyti tam, kas iškrci
pė merginos veidą. Sakyčiau, tiktų nesusivokimas - šiaip
ar taip, aplinkoje ji nesiorientavo niekada. Vis dėlto pakilo
ir kaip gera sekretoriukė pakluso Deivido prašymui.
- O kaip tavo vyrukas? - paklausė Deividas, aiškiai tu­
rėdamas omenyje Meisono dalyvavimą.
- Meisonas jau viską žino. Jis liks.
- Gal pasakytum man, kas*yra tas „viskas“?
- Mielai. Bet pirmiausia - turi su savimi mano sutartį?
Plačiai išsiviepęs Deividas atsilošė kėdėje.
- Vadinasi, viskas dėl šito?
- Argi ne tai ketinai paversti tarybos susirinkimo vini­
mi?
- Jei griebeisi šio triuko tam, kad mane perkalbėtum,
tik veltui sugaišai mūsų abiejų laiką, - atšovė jis. - Na, bet
jei ketini pamojuoti balta vėliavėle ir, užuot leidęsis pa­
žeminamas, perduoti man savo „Raudonojo lotoso“ dalį,
galbūt ir leisiuosi sukalbamas.
- Oi, deja, nemanau, jog viskas eisis šitaip. Tiesą sa­
kant, prieš mums išsiskirstant savąją kompanijos dalį ati­
duosi tu.
- Ką žinai apie Izę? Maža to, iš kur apie ją žinai? Kal-
bėjaisi su Skotu? - Deividas niekaip negalėjo patikėti, kad
Skotas Kristoferis būtų jį išdavęs - nebūčiau galėjęs ir aš.
Kita vertus, laivui skęstant žiurkės paprastai puola ant bet
ko, kas tik gali plūduriuoti vandens paviršiuje, kad tik iš­
saugotų sveiką kailį. Vis dėlto Kristoferis nebuvo mano
planas A.
- Parodyk savo kortas, aš parodysiu savąsias, - mečiau
iššūkį.
Braukdamas liežuviu per dantis Deividas įsispitrijo
man į akis. Pirštais pabarbenęs į stalą jis galų gale pasidėjo
lagaminėlį ant stalo priešais save, atidarė jį ir ištraukė po­
pieriaus lapą. Užsegęs lagaminėlį jis pakėlė sutartį, kad aiš­
kiai ją matyčiau.
- Štai, Kraufordai. Įrodymas, kad mano kotas didesnis
už tavąjį, - gudriai nusiviepė jis.
Mačiau tą jo kotą, kai baksnojo į mano šliundros buvu­
siosios sėdynę. Nė iš tolo.
- O ką manaisi turįs prieš mane? - paklausė jis.
- Žinau, kad vartoji kokainą.
Deividas sukikeno, tačiau apsimestinis atsipalaidavi­
mas išdavė susierzinimą dėl to, ką išgirdo.
- Įrodyk.
- Priverstinis tarybos skirtas narkotikų testas tuo pasi­
rūpins.
Jis gūžtelėjo pečiais.
- Gerai jau, bet nesulauksiu nieko daugiau nei pliaukš­
telėjimo per nagus, po kurio pažadėsiu ieškoti pagalbos ir
292

siekti atsikratyti priklausomybės. Mano vieta vis dar i.tuo

bet bandymas neblogas.
- Mėginai išžaginti Lenę.
Jis gūžtelėjo darsyk.
- Mano žodis prieš jos... Be to, turiu įrodymų, kad p
kekšė. Vadinasi, man tereikės pasiskųstipolicijai ir tarybai,
esą ji pagrasino, jog jei nesumokėsiu - apkaltins išprievai
tavimu. Paprasčiausias šantažas. Auka - aš. Ką dar turi t
Turėjau planą B.
- Meisonai, - paraginau, neatitraukdamas akių nūn
Deivido.
Atvėręs nešiojamąjį kompiuterį Meisonas paėmė nuo
tolinį projektoriaus valdymo pultelį ir spustelėjo mygtu
ką. Ant baltutėlės sienos priešais mus įsižiebė filmuota
medžiaga, kurią Lene su merginomis buvo nufilmavusios
sandėliuke greta Skoto kabineto „Preliudijoje“.
Išgirdęs savo paties balsą, vapaliojantį kažką apie nelai­
mingą atsitikimą kikbokso treniruotės metu - esą tai dėl
to jo marmūzė šitaip atrodė, - Deividas pagaliau atplėšė
žvilgsnį nuo manęs. Sukikenau: ta tirada išties buvo vel­
niškai juokinga.
Dirstelėjęs į Meisoną galvos mostu parodžiau durų
link. Linktelėjęs šis nukurnėjo ten ir iškišo galvą į korido­
rių. Po kelių akimirkų jis atlapojo duris plačiau, ir vidun
vienas paskui kitą įžengė Dez ir Skotas Kristoferis.
 Vos įėjęs vidun Skotas sustingo it įbestas: jo dėmesį
jmikaustė didžiulis baltas ekranas, kuriame buvo demons-
iiiiojamas filmas, kupinas ne tik veiksmo, bet ir visko, ko
irikia populiariam kino hitui: klaikiai nešvarių verslo san-
•Ici ių, persipynusių su labai jau mėgėjiška pornografija.
Meisonas paskubėjo užtrenkti duris Dez už nugaros:
darbovietei prideramo elgesio ribas čia buvome peržengę
kaip reikiant. Be visų skandalų, ir taip jau vykstančių už
uždarų durų, „Raudonajam lotosui“ tik ir trūko kaltini­
mų seksualiniu priekabiavimu.
Išvydęs Skotą Deividas šokte pašoko nuo kėdės.
- Ką, po velnių, tu čia veiki ? - manau, nesumeluočiau
teigdamas, jog jis gerokai nustebo. Gal net kiek įsiuto.
Jei iš sukąstų žandikaulių ir prie šonų sugniaužtų
kumščių galima apie ką nors tvirtai spręsti, galėčiau pasa­
kyti, jog Skotas buvo ne ką mažiau apstulbęs ir lygiai toks
pat įniršęs. Ore nuo įtampos buvo taip tiršta, kad rodė­
si ankšta ir sunku kvėpuoti - tarytum telefono būdelėje
mūsų būtų spaudęsis koks tuzinas.
Skotas dėbtelėjo į Deividą ir bedė pirštu į „Oskaro“
vertą pasirodymą ant sienos.
- Kas per šūdas, Stounai?
Planas B atrodė daug žadantis.
- Tai tu man pasakyk! Juk tikinai, kad pas tave saugu!
294

Skotas įtūžusiu žvilgsniu nutvilkė Dez. To tai jau m

ketinau kęsti, tad pakilęs prisitraukiau ją arčiau savęs. / 1
noma, Dez šis vargšės mergužėlės vaidmuo visai nepatilm
prisiekiu, jei nebūtų buvę akivaizdu, kad taip nėra, tiki ui
būčiau pamanęs, kad po tuo sijonėliu slepiasi vyras.
Žengusi priešais mane ji nepaklusniai kilstelėjo snui
ką.
- Sitai nufilmavau aš. Jei galima pagirti pačiai save - n
gis, pavyko visai neblogai. Be to, aš metu darbą. Tiesa, tavęs
nė kiek nebijau, tad jei manęs ieškosi - geriau jau nusiteik,
kad tavo sumauta subinė bus išspardyta kaip reikiant.
Skotas tik numojo ranka, tarsi Dez tebūtų erzinami
niurgzlė - nieko daugiau. Nė neabejojau, kad iš tikrųji|
laikė ją tik dar vienu nepatogumu, bet tokiu nereikšmin
gu, kad dėl jo nebuvo verta gaišti laiko - visai neblogai.
Jei pasiseks, jis paliks Dez ramybėje. Užtat Stounas taip
lengvai neišsisuks.
Spėjau, jog Skotas suprato, jog visą šią pirtį užkūrė ne
kas kita, kaip tik Deivido arogancija. Deja, Skotui reikėjo
visa tai išspręsti dabar pat - kitaip būtų tekę rengtis karui
su narkotikų prekeiviais ir kitais į verslą įsipainiojusiais
įtakingais veikėjais. Kad kokaino tiekėjai prireikus apsau­
goti savo pinigų šaltinį tampa negailestingais žudikais,
žinojo visi, tačiau nereikėjo nuvertinti ir piniguočių, ku­
riems Skotas tiekė ne tik kvaišalus, bet ir mergiotes. Gal
 295

švelnios jų rankos ir buvo švarutėlės, bet pilnos kišenės

kilio daug pasiekti, taip pat - ir pasamdyti svetimas ran­
ki s už deramą sumelę nuveikti jų purvinus darbus.
- Ar bent suvoki, kas mudviem nutiktų, jei šitai išeitų
aikštėn? Velniop. Aš su tavim skęsti nesirengiu. Geriau
|.m šituo mėšlu pasirūpintum ir greit! - Skotas atsigręžė
j mane ir įsirėmė delnais į klubus. - Ką jis turi tau reika­
lingo?
- Pusę mano tėvų įmonės... ir Deleinos Talbot sutartį.
Gyvenime nebuvau regėjęs žmogaus veidą persmel­
kiant šitokio raudonio. Skotas pasuko galvą Deivido pu­
sėn taip lėtai, kad nejučiomis prisiminiau garsiausiąjį Lin-
ilos Bleir vaidmenį*.
- Nuknisai sutartį?! - suriko jis.
Žinoma, tokių šūksnių leisti negalėjau.
- Turėsiu paprašyti tavęs kiek nuleisti balsą, Kristoferi.
Čia sukiojasi ir kiti darbuotojai, be to, sienos ne tokios jau
storos. Beje, jei prakalbome apie sienas - girdėjau, tavo
klube jos irgi gana menkos. Turbūt vertėtų tuo pasirūpin­
ti, - mirktelėjau jam, tačiau Skotas to nė nepastebėjo: žu­
dikišku žvilgsniu jis gręžte gręžė Deividą.
- Oi, gana tų dramų, - atšovė jam savimi patenkintas
Deividas. - Sutartis saugi ir niekas apie ją nė nesuuos, jei

* Apsėsta mergaitė klasikiniame 1973 m. siaubo filme „Egzorcis-

tas“ - vert. past.
296

tik Kraufordas perduos man savo kompanijos dalį. Atsipa­

laiduok.
Neištvėriau nenusikvatojęs.
- Gal praleidai naujienas, Deividai, - mostelėjau delnu
ekrano link. - Mano padėtis akivaizdžiai daug geresnė nei
paleistuvės, kuriai nuo pilvo šniaukščiamas kokainas, kai tu
tuo metu grudi savo negrabius nagus jos seseriai j putę, lyg
ta būtų Padėkos dienai skirtas kalakutas skersgatvio kek-
šyne. i
Deividas šyptelėjo.
- Man tavo blefas nerūpi. Gal mes ir nebe geriausi drau­
gai, bet kadaise tokie buvome. Pažįstu tave. Per daug seilė-
jiesi dėl tos mergiotės, kad leistum man viešai ją pažeminti.
Perduok kompanijos akcijas ir sunaikink visas įrašo kopi­
jas, arba išduosiu tiek tave, tiek ją.
Jis neklydo. Būčiau padaręs bet ką, kad tik nuo viešu­
mos apsaugočiau mudviejų draugystės paslaptį - net jei
būtų reikėję stebėti tokį šūdžių kaip Deividas Stounas nu­
varant „Raudonąjį lotosą“ į bankrotą. Vis dėlto tebeturėjau
kišenėje vieną kozirį.
Vadinasi, planas C.
- Meisonai, - paraginau darsyk.
Sis vėl griebėsi nešiojamojo kompiuterio ir Skoto kabi­
nete filmuoti vaizdai nutrūko - juos pakeitė kita scenelė.
Nuo šios mano kūnu kur kas daugiau nei pagaugai nubėgo:
rodės, manyje ėmė telktis kažkas nežmoniška. Stebėti įrašo
negalėjau, bet garsų - prieš pat užpuolimą įvykusio pokal­
bio - išvengti nepavyko. Pirmiausia Lene buvo susierzinusi,
o Deividas it gaidys pūtė krūtinę, tačiau, jai išjuokus gautą
pasiūlymą, įniršo. Tuomet jis pamėgino paimti ją jėga.
Visas mano kūnas drebėjo, rankos spaudėsi į kumščius,
žandikaulis trūkčiojo, o nervinio tiko kamuojama koja
tirtėjo po stalu. Troškau jį nudėti. Juk sėdėjo tiesiai man
prieš akis - kuo aiškiausiai ant ir taip jau išmalto jo snuke­
lio regėjau milžiniško sumauto taikinio apskritimus. Bai­
siausia tą akimirką buvo stebėti visiškai abejingą jo veidą.
Nė kruopelytės atgailos ar sąžinės. Lenei pradėjus klykti,
ištverti nebegalėjau.
- Išjunk, - paprašiau Meisono, kuris ėmėsi to kuo grei­
čiausiai, bet ekrane dar spėjo sušmėžuoti vaizdelis, kaip aš,
įsiveržęs pro duris, nuplėšiau Deividą nuo savo mergaitės ir
sviedžiau šalin.
- Tai sakai, kikboksas, ar ne? - leptelėjo Skotas. - Biče>
bet tu nesveikas. Negaliu patikėt, kad to griebeisi.
- Oi, tik nevaidink su manimi sąžiningojo angelo, pa­
dugne tu!
- Po velnių, ko gi prikrėtei dabar? - pokalbyje pasigir­
do dar vienas balsas, kurio link visi nedelsdami atsigręžėme.
Tarpduryje stovėjo Harisonas Stounas. Rimtas jo žvilgsnis
neleido abejoti: į bėdą pakliuvome visi. Priešais savo tėvą -
298

gyvą legendą - Deividas įstengė tik žiopčioti it iš vaiul< n

ištraukta žuvis.
- Tėti, viskas ne taip, kaip atrodo...
Harisonas pamojo sūnui lazda.
- O, pasilaikyk tai sau. Aš viską jau mačiau savo A t
mis. Kvaišalai, kekšės, bandymas išprievartauti... Jėzau,
sūnau. Ko griebiesi, kai žiūrovai kviečia pakartoti ?
- Aš, ee... - Deividas kelioms akimirkoms pritilo n
galų gale nutarė visai prikąsti liežuvį. Kalbomis iš šios pai
niavos išsisukti jam nepavyks.
Mielai būčiau prisiėmęs ankstyvą Harisono Stouno
atvykimą kaip dalį genialaus savo plano, bet to padaryti
negalėjau. Kaip kadaise rašė Robertas Bernsas, net geriau
si planai ir brėžiniai suklaidina peles bei žmones. Kartais
tereikia leisti Visatai ištaisyti tai, kas dedasi ne taip.
Vos Harisonui atsigręžus į mane, jo veidą nušvietė plati
šypsena. Vyras tvirtai čiupo mano ranką.
- Nojau, mano berniuk! Po velnių, kaipgi tau einasi?
Negalėjau suvaldyti šiam žmogui juntamos simpatijos.
Jis buvo mano tėvo verslo partneris, geriausias bičiulis ir
kone šeimos narys. Kaip jam pavyko susilaukti tokio vel­
nio išperos kaip Deividas, neturėjau žalio supratimo.
- Gerai, Hari, - atsakiau ir, negalėdamas susilaikyti,
pridūriau: - Pagaliau sutikau savo svajonių moterį ir įti­
kinau ją tapti mano žmona.
 I kivido veido išraiška buvo neįkainojama. Žinoma,
i|iir .irtėjančias mudviejų vestuves jis nebuvo girdėjęs.
Na, argi tai ne šaunumėlis! Sveikinu, sūnau! - Hari-
i .is kelissyk paplekšnojo man per nugarą. Jei jis nebūtų

vi*, dar kuo tvirčiausiai spaudęs mano rankos, tokia jėga

iikriausiai mane būtų ir iš kojų išvertęs. - Velniop, geriau
j.m įtrauktumei mane į svečių sąrašą, - dar paragino ir

(H.ibilo kiek rimčiau. - Menka paslaptis, kad mano ber­

niokas stengiasi tau iš nagų išlupti tėvų palikimą. Nieka-
d.i jo nepalaikiau, bet žinai, jau ką į tą galvelę įsideda, tai
kuolu neišmuši, - jis pabarbeno kumščiais sau per kauko­
lę. - O ir proto, deja, šaukštu neįkrėsi.
Deividas susierzinęs suurzgė.
- Tu įkūrei šią kompaniją. Tai - ir mano palikimas.
- Užčiaupk srėbtuvę, berniuk. Šią kompaniją įkūrėme
abu su Nojumi vyresniuoju. Idėja buvo jo. Kuo aiškiausiai
matau, kad jautiesi galįs kažką apie Nojų išpliurpti viešai,
bet aš geriau leisiu jam pasisakyti pačiam, - vyras vėl atsi­
gręžė į mane. - Ką tokio jis žino apie tave, berniuk?
Kad ir kaip drovėjausi prisipažinti tiesą, puikiai supra­
tau, kad anksčiau ar vėliau ji vis viena paaiškės. Geriau jau
Harisonui nei visai tarybai - taip bent jau neliks suterštas
mano tėvų atminimas.
- Nusipirkau nekaltą merginą ir ją pamilau.
300

Prisipažinimo būta trumpučio - it pleistrą būčiau nu­

siplėšęs. Ir žinote ką? Neskaudėjo nė perpus taip, kaip ti­
kėjausi.
Harisonas neatrodė sužavėtas, bet nepriminė ir nusi-
vylusio. Atvirai pasakius, veikiau jau buvo abejingas. Jis
gūžtelėjo pečiais.
-Ir?
- Negi to negana?
- Leisk tavęs paklausti tik viena, sūnau. Ar ji viso šito
verta? - jis mostelėjo lazda, aiškiai turėdamas omenyje
visą šitą su jo sūnumi užvirusią velniavą.
- Taip, pone. Be jokios abejonės, - atsakiau visiškai
nuoširdžiai. Jei prireiktų, dėl jos kęsčiau Deivido Stouno
snukį kiekvieną mielą dieną. Staiga man dingtelėjo - tarsi
paskutinė dalis spragtelėjusi įsitaisė dėlionėje, - kad ne-
privalau. Man terūpėjo Lene. Viskas, ko tėvai man kada
nors troško, buvo laimė. Ir štai to Deividas Stounas nieka­
da neįstengs gauti. Vos tai suvokęs pasisukau į Deividą. -
Gali turėtis...
- Pala pala, - pertraukė mane Harisonas. - Neskubėk
nuleisti rankų, Nojau.
- Ką čia išdirbinėji, seni? - pritrenktas suriko Deivi­
das. - Tavo nuomonė čia niekam nerūpi.
- Taip jau, po velnių, ir nerūpi. Jei atidžiau dirstelė­
tum, prisimintum, kad tos akcijos vis dar priklauso man.
Man tereikia pristatyti naujienas tarybai, ir būsi išspirtas
į gatvę. Ir kompanijai, ir man pačiam darai tik gėdą. Dau­
giau neužsimerksiu prieš tavo kvailystes. Po galais, užauk
vienąsyk.
Palinkęs virš stalo Harisonas čiupo sutartį iš apstulbu­
sio Deivido, kuris nė nespėjo jo sulaikyti, rankų. Akimir­
ką dirstelėjęs į lapą jis ištiesė šį man.
- Turi daugiau kopijų? - paklausė Deivido, o šis teį­
stengė papurtyti galvą. - Gerai.
Tuomet jis atsigręžė į Skotą.
- O tu čia, bliamba, ko dar stovi?
- Regis, man irgi kyla grėsmių.
- O tai yra...
Skotas linktelėjo Meisono kompiuterio link.
- Ta filmuota medžiaga niekada negali išvysti dienos
šviesos. Jei tai nutiktų, tiek man, tiek jūsų sūnui - amen.
- Jei užtikrinsiu, kad taip nenutiks, ar prisieki gyveni­
me nebesiartinti prie mano sūnaus?
- Galiu. Bėdų man nereikia. Ir pats turiu verslą, kuriuo
reikia rūpintis.
Klausiamai kilstelėjęs antakius Harisonas pasisuko
į mane. Linktelėjimu patikinau jį, jog tuo pasirūpinsiu.
Visko, ko troškau, iš sandėrio vis tiek nebegausiu, tačiau
man buvo svarbiausias Lenės saugumas - viskuo kitu pa­
sirūpins likimas.
302

- Įrašas bus sunaikintas. Dabar nešk iš čia skudurus,

visa salė smirdi.
Skotas durų ilgai neieškojo. Nekaltinau jo: Harisonas
turėjo kažką labai primenančio Klintą Istvudą - ilgiau,
nei buvai laukiamas, greta jo užtrukti nevertėjo.
- Vadinasi, svarstyklės nusviro tavo pusėn, Nojau, -
patikino Harisonas, atsigręžęs į mane. - Ko norėtum im­
tis dabar?
i
-Jis gi kekšę nusipirko! - suriko Deividas, aiškiai suer
zintas krypties, kuria pasisuko įvykiai.
Harisonas jį nutildė vienu smakro kilstelėjimu.
- Dar žodelis, ir tavęs išsižadėsiu, - jis žvilgsniu grįžo
prie manęs. - Nojau?
Pakėliau akis į lubas, išties norėdamas pažvelgti kur kas
toliau už jų. Tai vyko dėl mano tėvų. Visa tai. Dar būda
mi gyvi, jie užmezgė tokias draugystes, tokius santykius,
per kuriuos man padėti galėjo iki šiol. Niekada neleisiu
suteršti jų prisiminimo - taip pat ir palikimo.
Nuleidęs galvą staiga išvydau Deividą Stouną visiškai
kitoje šviesoje. Man buvo kone jo gaila. Nors jo tėvas ir
buvo vienas didingiausių žmonių, kuriuos kada pažino­
jau, Deividas niekada nepasinaudojo galimybe iš jo mo­
kytis. Vis dėlto jo gailėtis negalėjau: jis grasino tam, kas
man buvo brangiausia.
 - Paklausyk, Deividai, - iškošiau tyliai. - Mano ran­
kose - ne tik galimybė paviešinti tavo asmeninį porno­
grafinį filmuką ir tave sužlugdyti, toje medžiagoje taip
pat užfiksuoti prekybos kvaišalais ir žmonėmis įrodymai.
Nepamirškime ir nufilmuoto bandymo išprievartauti. Už
grotų galėtum atsidurti ilgam.
Palinkusi artyn Dez pridūrė:
- Maža to, tavo pavardę jau įsiminė stambus meksikie­
tis Ciavesas, kale tu.
Akivaizdu, kad Harisonas tik dabar ją pastebėjo, bet
veide spindėte spindėjo susižavėjimas. Taip jau Dez vei­
kė žmones. Nė neabejojau - netrukus sulauks kvietimo į
pasimatymą.
Deivido veidą iškreipusi išraiška priminė į kampą
įspraustą žiurkę, kuriai neliko nei kelio pabėgti, nei urvo
pasislėpti.
- Ko nori? - spjaute išspjovė jis pro sukąstus dantis,
aiškiai negalėdamas pakęsti minties, jog viskas, kas jam
liko - tai pripažinti pralaimėjus.
Nusišypsojau jam tokia pačia gudria šypsenėle, kokia
puošė jo marmūzę nuo pat tos dienos, kai užklupau juo­
du vonioje su Džiule. Pasilenkęs artyn apsimečiau ketinąs
nugvelbti mažose jo letenėlėse spaudžiamą sūrio kąsnį.
- Nedaug, tik tavo kompanijos dalies. Regis, menkutė
kaina už laisvę. Argi ne?
304

- Kaip galiu būti tikras, kad vis tiek nepaviešinsi fil

muko?
- Negali, - atsakiau nuoširdžiai. - Bet kad ir kaip
sunku bebūtų, duodu tau savo žodį. Kol paisysi savųjų
sandėrio sąlygų, aš laikysiuos savųjų. Už tai gali padėkoti
Deleinai. Ji atleisti moka kur kas geriau nei aš.
- Ar aš, - įsikišo Dez.
- Tai kaip, Stounai ? - paklausiau.
- Gerai jau. Tavo. Viskas tavo, - pasidavė jis.
- Susirinkimas baigtas, - pergalingai sumurmėjau ir
išlydėjau Dez su Meisonu iš salės, kad galėčiau ramiausiai
susirinkti laimėjimą.
Deividui priklausiusi kompanijos dalis buvo tik papil­
domas privalumas. Tikrasis mano prizas, kuriuo troškau
mėgautis į valias, neeikvodamas veltui nė akimirkos, buvo
Deleina.

- Vis dar negaliu patikėti, kad viskas baigta, - nusiste­

bėjo Lene, įsitaisiusi mano „Lamborghini“ keleivio vieto­
je, mudviem zujant 1-55 keliu Hilsboro link.
Nuo tarybos susirinkimo buvo praėjusi beveik savaitė,
ir po visos tos iškęstos velniavos tikrai buvome nusipelnę
atsikvėpti. Hilsbore buvo pakankamai ramu, kad galėtu­
me bent kiek pailsėti, be to, Lene galės aplankyti tėvus. Ji
manė, jog įsikursime viešbučio numeryje. Aš ir neskubė­
jau jos perkalbėti.
- Baigta, kačiuk, - pakėliau mudviejų susipynusius
pirštus prie savo lūpų ir prieš kreivai šyptelėdamas pakšte­
lėjau į žiedu vis dar nepapuoštą bevardį jos pirštelį.
- O, štai ir trobelė, - tarė ji, mudviem riedant pro
šalį.
Paleidau jos ranką, kad galėčiau pakeisti pavarą že­
mesne ir įsukti į kiemą. Lene suraukė antakius ir tuomet
pastebėjo mano veido išraišką - tuojau suvokiau, jog pri­
simena paskutinį mudviejų kartą čia.
- Nojau, ne. Nekartosime to...
Netardamas nė žodelio atidariau duris ir išlipau iš au­
tomobilio. Kai apėjau automobilį ir pravėriau dureles jos
pusėje, Lene priešgyniaudama sukryžiavo ant krūtinės
rankas.
- Ne, Nojau. Viešbutyje galėsime mylėtis kiek tik pa­
norėsi, bet ne čia, ne vėl... Jau anąsyk vos nebuvome pri­
čiupti.
- Niekas mūsų nepričiups, - patikinau ją ir, sugriebęs
už rankos, pastačiau ją ant kojų.
Deleina dvejodama nusekė man pavymui. Sunėręs mu­
dviejų pirštus nusivedžiau ją į galinį trobelės kiemą ir nu-
kūriau tvenkinio ir pavėsinės link.
306

- Ką čia darai? Gal išėjai iš proto? - vis dairydamasi

aplink ji ieškojo bet kokių įrodymų, kad mus galėjo paste­
bėti kaimynai.
- Taip, tiesą sakant, išėjau, - trūktelėjęs ją arčiau laip­
telių į pavėsinę pasivedėjau sūpuoklių link. - Ir tai tik tavo
kaltė. Tu mane varai iš proto.
Apgręžiau ją taip, kad į sūpuokles būtų atsukta nugara,
ir švelniai stumtelėjau pečius, ragindamas prisėsti. Virš ho­
rizonto leidosi saiilė, ir oranžiniai bei rausvi jos spinduliai
tobulai pabrėžė nepriekaištingus Deleinos veido bruožus. S
raidės forma sutūpusi ančiukų šeima plaukė į kitą tvenkinio
krantą, ir aplink tebuvo girdėti tylutėlis jų kvaksėjimas.
Priklaupęs priešais Lenę, pastebėjau sumišimą jos vei­
de.
- Noriu suteikti tau viską, ko tik įsigeisi, Lene. Praeitį,
dabartį ir ateitį. Ir suteiksiu. Jaučiuosi klaikiai, kad nepasi­
rūpinau tuo anksčiau, - tariau traukdamas iš kišenės tam­
siai mėlyno velveto dėžutę.
Aiktelėjusi mergina prisidengė pirštais lūpas.
- O, Nojau...
- Žinai, kaip busimosios ponios Krauford, tavo bevar­
dis pirštukas atrodo labai jau nuogas, - šyptelėjau jai ir at­
vėriau dėžutę su sužadėtuvių žiedu.
Tai buvo unikalus darbas, sukurtas vienai ypatingai
moteriai, bet laikui atėjus perduotas kitai - vyliausi, kad ši
tradicija gyvuos dar daugelį metų. Stačiakampį safyrą cen­
tre rėmino nedideliais deimantukais - viso net trimis kara­
tais - padabintos platinos gijelės. Nieko pernelyg ekstrava­
gantiško - jis žavėjo paprastumu. Ištraukęs žiedą iš dėžutės
šypsodamasis suėmiau virpančią jos rankelę.
- Jis buvo mano motinos. Norėčiau, kad dabar priklau­
sytų tau.
Užmovęs žiedą merginai ant piršto pakėliau žvilgsnį į
jos akis. Šiose susikaupusios ašaros jau ritosi skruostais. De-
leinos šypsena buvo gražiausia, kokią man kada buvo tekę
matyti, - o, kad būčiau pasamdęs kokį talentingą tapytoją,
kad šią akimirką užfiksuotų visą begalinę didybę ir visam
laikui įamžintų jos grožį... Švelniai pabučiavau merginą.
- Myliu tave, Deleina Talbot.
- Žinau. Ir aš myliu tave, - sukuždėjo ji ir nužvelgė pirš­
tą papuošusį žiedą. - Jis nuostabus... Ačiū.
- Nėra už ką. Be to, tai dar ne viskas, - padūkėliškai jai
šyptelėjau stodamasis.
Ji apstulbusi kilstelėjo galvą.
- Ne viskas ?Kaip suprasti - ne viskas ?
- Eikš, - paraginau, čiupau ją už rankos ir švelniai trūk­
telėjau, kad atsistotų.
Jaučiausi kone velkąs ją iš paskos - veikiausiai derėjo
šitaip neskubėti ir leisti jai spėti paskui, bet pernelyg ne­
kantravau parodyti antrąją staigmeną. Mudviem priėjus
308

automobilį, staiga apsisukau ir patraukiau namelio durų

link.
- Kurgi eini? Kas nors mums iškvies policiją! - Lene
timptelėjo mane už rankos, ragindama grįžti į mašiną.
Atsakydamas trūktelėjau ją artyn kiek stipriau - taip,
kad mergina klestelėjo tiesiai man ant krūtinės, - ir ap­
glėbiau ją.
- Nurimk, moterie. Niekas mums jokios policijos ne-
kvies, - sukikenau ir ištraukiau už nugaros slėptą ranką,
kad parodyčiau, ką laikau delne - trobelės raktus.
Prireikė vos akimirkos, kad ji viską suprastų. Pasidai­
riusi po kiemą ji pagaliau pastebėjo ant skelbimo apie par­
duodamą namą priklijuotą ženklą „Parduota“.
- Nojau, tu juk negalėjai.
Pajutau skruostus įtempiant šypseną: neįstengiau su­
silaikyti neparodęs, kaip suteikęs moteriai, kurią bepro­
tiškai pamilau visa širdimi, svajonių namus didžiuojuosi
pats savimi.
- Sveika sugrįžusi namo, Lene.
Kol ji stypsojo ten apstulbusi, įkišau raktą į spyną ir
atlapojau duris.
Pasiūlymą pirkti namelį pateikiau vos grįžęs namo
tuomet, kai prieš daugelį savaičių nuvežiau Lenę pas tė­
vus. Dėl pardavimo jau buvo beveik sutarta, bet kai pa­
siūliau keturis kartus daugiau pinigų, nei buvo prašoma,
savininkas čiupo mano pasiūlymą it karštą bandelę. Toles­
nius rūpesčius perėmė Polė. Buvau tikras, kad ji neišlaikys
liežuvio už dantų ir viską išplepės Lenei, bet, po velnių, iš­
ties galėjau didžiuotis jos gebėjimu susiturėti. Lyg to būtų
maža, nė dekoruodama kambarius nepersistengė.
Paėmęs Lenę už rankos palydėjau ją per slenkstį ir už­
vėriau paskui save duris. Priėjęs prie židinio, pakėliau ant
atbrailos gulėjusį nuotolinio valdymo pultelį ir spustelė­
jau mygtuką, kad įjungčiau dujų tiekimą.
- Ką manai? - paklausiau: Lene dar nebuvo pratarusi
nė žodelio.
Mergina apsidairė. Žinoma, čia buvo atliktas šioks
toks remontas, bet griežtai reikalavau, kad visos mielos
smulkmenėlės, kėlusios Lenei tiek džiaugsmo, liktų kur
buvusios. Nuo grindų buvo nugrandyti seni dažai, o jos
pačios - nušlifuotos, nupirkti baldai - naujutėliai, bet ne­
įmantrūs ir minkšti. Visi patogumai, kokių jai būtų galėję
prireikti ar ko būtų įsigeidusi, buvo įrengti - taip pat ir
krūva milžiniškų pagalvių prisėsti priešais židinį.
Vis dėlto iš Lenės lūpų dar nebuvo išsprūdęs nė žode­
lis, ir tai vertė mane jaudintis.
- Neprivalai visko taip palikti. Paprašiau Polės įrengti
namus, nes nenorėjau tau aprodyti jų tuščių, bet jei nepa­
tinka, gali pakeisti nors ir viską...
Atsigręžusi ji prigludo prie manęs.
310

- Nutilk, Nojau. Tu per daug kalbi, - čiupusi mane

už marškinių Lene prisitraukė artyn ir apdovanojo tokiu
bučiniu, kad net kojęį pirštai susirietė.
Tiesa, čiaji nesustojo.
Jos liežuvėlis - to ks švelnus, toks lankstus, saldus ne­
lyginant cukraus vat£ - glamonėjo manąjį. Priglaudžiau
ją arčiau, godžiai imdamas viską, ką suteikė man, ir ati­
duodamas dar daugiau- Jos kūnas visiškai prisitaikė prie
manojo, o kaip ji judėjo... Viešpatie, tos moters judesiai
galėjo iš proto išvaryti- Man j rankas ji pateko skaisti, be
menkiausios patirties lovoje, ir nors iš pradžių tikėjausi iš­
mokyti ją visko, kas patiko man, galų gale tikruoju moky­
toju tapo jos kūnas. Lene žinojo, ko trokšta, ir to siekda­
ma nepaisė jokių kliūčių. Maža to, atliepdama savo kūno
geidulius, ji iki soties tenkino ir manuosius.
Vikrūs jos piršteliai slydo mano marškiniais, atsegdami
kiekvieną pakeliui pasitaikiusią sagą. Ji nė akimirką nenu­
traukė bučinio, nestabtelėjo įkvėpti... To nė nereikėjo: no­
riai dalijomės kiekvienu kvėptelėjimu. Delnais įslydusi po
audiniu Lene įsirėmė man į krūtinę. Nuo jos prisilietimo
įsitempė kiekvienas mano kūno raumenėlis. Kai galų gale
nutraukė bučinį, pasigedau jos lūpų akimirksniu, bet ji
apdovanojo dėmesiu mano kaklą, tad per daug nesiskun­
džiau - tai taip pat, po velnių, buvo nuostabu.
 Sultingos jos lūpytės čiulpė ir trūkčiojo mano odą, kol
liežuvis nenumaldomai mane ragavo. Prisitraukiau Lenę
dar arčiau, įsirėmiau į manęs ieškančius klubus ir ėmiau
gumbu kelnėse trintis j jos vidurėlj. Lene persikėlė man
ant krūtinės ir liežuviu glamonėjo vieną itin standų spene­
lį, o delnu suėmė įtemptą raumenį kitoje pusėje. Ranko­
mis lėtai pakilusi prie mano pečių ji nustūmė marškinius:
pirmiausia - žemyn rankomis, tuomet - ant grindų.
Kai Lene ėmėsi antrojo mano spenelio, pirštais per­
braukiau jos plaukus. Pajutus jos nagelius slystant pilvo
raumenimis iki pat džinsų juosmens, stuburu perbėgo
šiurpuliukai. Čiupusi už kelnių ji prisitraukė mane dar
arčiau, ir netrukus pajutau nepriekaištingai tvirtai, bet ne
šiurkščiai per kelnes mane glamonėjantį delnuką.
- Kačiuk... - teįstengiau išlementi giliai alsuodamas ir
kaip įmanydamas stengdamasis neprarasti savitvardos dar
nė neišlaisvinęs koto iš kalėjimo.
Lene nusispyrė batelius, ir mano rankos atsidūrė jos
marškinėlių apačioje. Nykščio pagalvėle perbraukiau
nuogą odą po audiniu, bet to nepakako, tad pakėliau jos
palaidinukę ir, nuvilkęs per galvą, numečiau ją ant grindų
greta savo marškinių. Su puošnia dangaus žydrumo lie­
menėle, kurią vilkėjo, Lene atrodė nuostabiai, o kreminės
krūtų kalvelės viliojamai pūpsojo kaušeliuose. Suėmiau jas
delnais, švelniai spaudžiau ir glamonėjau pro plonytį au­
312

dinį - būtent taip, kaip, puikiai žinojau, jai patiko. Nyks

čiais perbraukiau sustandėjusius spenelius - atsiliepčiaum
į mano prisilietimą, mergina krimstelėjo mano krūtim n
odą. O, taip, ji kaip reikiant tuo mėgavosi... Taip, kad visai
netrukus mano džinsų saga jau buvo atsegta, o Lenės ran
kytė įslydo vidun, trokšdama paliesti karštą odą.
Delnuko apačiai perbraukus galvutę, net sušnypščiau
iš malonumo.
-Jėzau, Lenė...
- Koks tu tvirtas, - sukuždėjo ši balsu, kupinu susiža
vėjimo ir geismo. Jos ranka judėjo taip intensyviai, kaip
tik leido ankšti džinsai.
Dirstelėjau žemyn, kad galėčiau savo akimis išvysti į
kelnes panirusią jos rankutę - puikiai žinojau, kad vaizde­
lis bus beprotiškai karštas. Neklydau. Mano penio galvu­
tė kyšojo virš džinsų juosmens - žinoma, tai pastebėjo ir
Lene, tad greit ištraukusi iš džinsų ranką ji suklupo prieš
mane. Mano galvutė tuojau atsidūrė karštoje jos burnytė­
je - mergina taip godžiai ja mėgavosi, kad mano kiauši­
niai susitraukė akimirksniu: kad tuojau pat nenuleisčiau,
teko suimti Lenę už žastų ir padėti atsistoti.
- Kiek lėčiau, arba ilgai netruksiu, - įspėjau, laikyda­
mas ją ištiestos rankos atstumu. Melsvose akyse nušvito
goslus žvilgesys, o ji pati priešgyniaudama truktelėjo
mano kelnes.
 - O aš nenoriu lėčiau, Nojau. Aš noriu tavęs. Noriu
s.ivyje jausti tave, tokį storą ir kietą. Noriu ragauti tavo^
spermą, jausti ją ritantis gerkle. Noriu tavo lūpų ir lie-
/uviuko savo putytėje. Noriu visko, Nojau, man viso to
reikia, ir tu prisiekei suteikti viską, ko man prisireiks ar
tiesiog įsigeisiu.
- Po velnių, - suurzgiau, įkaitintas nešvankių jos kal­
bų. Tai buvo mano silpnybė, ir Lene puikiai tai žinojo. Ta
mergina buvo visai apsukusi mane apie pirštą, kuo geriau­
siai išmanė, kaip mane valdyti ir kaip pasinaudoti mano
paties ištartais žodžiais. Dar to betrūko, kad būčiau pa­
mynęs savo pažadus. Mano pažadai - ne šakėm ant van­
dens rašyti, be to, kad aš kur prasmegčiau, jei netroškau
visiškai to paties, ko geidė ji. Vis dėlto turėjau jai parengęs
dar vieną dovanėlę - ji turėjo užtikrinti, jog mudviejų va­
karas drauge trykšte trykš malonumu.
- Luktelk, Lene. Turiu tau kai ką, - patikinau, kišda­
mas ranką kišenėn.
- Dar? Bet, Nojau, šiandien jau gavau namą ir žiedą su
deimantais...
Velniškai jai nusišypsojęs pakėliau pirštus iki akių lygio
ir, atgniaužęs kumštį, parodžiau jame slėptą perlų vėrinį.
- Gal deimantai ir geriausi merginų draugai, bet, po
velnių, su perlais kur kas linksmiau, - kilstelėjau antakius.
314

Lene atrodė suglumusi, bet tai buvo nesvarbu. Vos kelios

minutės, ir pamatys - ar, tiksliau, pajus - pati.
Griebęs Lenę tvirtai prisispaudžiau prie jos visu kūnu -
mudviejų lūpos ir dantys kone trenkte susitrenkė, o liežu­
viai leidosi šėlti padykusį alkano aistringo bučinio šokį.
Suklupau ant grindis nuklojusių pagalvėlių - nė akimirką
nenutraukdama bučinio Lene pasekė mano pavyzdžiu.
Jos rankos buvo visur, jos slydo mano krūtine ir pečiais,
tuomet lėtai persikėlė ant žastų... Įtempiau raumenis, ži­
nodamas, kaip jie patinka mano mergaitei, ir ji aistringai
sudejavo man tarp lūpų.
Kol ji mėgavosi liesdama mane, aš paskubomis pasi­
rūpinau jos liemenėle - atsegęs nedelsdamas nutraukiau
nuo pečių petnešėles ir numečiau drabužėlį šalin. Tvirtos
apvalios jos krūtys prigludo prie nuogos mano krūtinės,
o mano lūpos tuojau rado vietą, kur jos kaklas susiliejo
su petimi. Man perbraukus perlais standžius jos spenelius
ir įtraukus kaklo odą tarp lūpų, Lene nesulaikė dejonės.
Akimirkai paleidę perlus mano pirštai mikliai atsegė jos
džinsus ir nutraukė nuo įspūdingų klubų.
Apibėręs bučiniais jos kaklą iki pat odos lopinėlio tie­
siai po ausimi, delnu suėmiau jos užpakaliuką, o laisvąja
ranka čiupęs perlus patraukiau pirštų galiukais ir apva­
liais satino švelnumo karoliukais per nuostabios kalvelės
priekį. Vos juntamas spaudimas perliukais ją erzino, vertė
maldauti dar, tad spustelėjęs tvirčiau ėmiau ritinėti karo­
lius apie patinusį jos klitotiuką. Aiktelėjusi Lene įsikirto
nagais man į nugarą ir ėmėkumščioti ir čiulpti peties odą.
Mane tai stačiai varė iš proto.
Atsitraukiau dirstelėti į ją. Kotas sukietėjo it akmuo
stebint išraišką jos veide, kuri atskleidė man viską, ką troš­
kau žinoti, bet vis vien dar geidžiau ir išgirsti.
- Tai šito tau reikia, kaciuk?
Mano nuojautą ji patvirtino atodūsiu.
- Taip, dar...
- O kaip šitai? - nuslydęs pirštais tarp drėgnų šilkinių
jos odos klostelių, sutepiau perlus Lenės syvais.
Dejuodama ji krimsčiojo mano petį ir kaip įmanyda­
ma raičiojo klubus.
- Mmm, dar...
- Koks godumas, Deleina, - sumurmėjau jai į ausytę ir
apžiojau šios spenelį kaip tik tuomet, kai du mano pirštu­
kai, pagaliau pasiekę įėjimą vidun, įstūmė perliukus, kad
suteiktų Lenei būtent tai, ko taip troško.
Mergina aiktelėjusi atmetė galvą ir leido man kuo pui­
kiausiai pasiekti kaklą. Perbraukęs liežuviuku ryškiausią
veną, giliai įkvėpiau. Lenės jaudulio aromatas buvo sumi­
šęs su lengvučiu kvepalų dvelksmu. Staiga pasijutau išba­
dėjęs it laukinis žvėris ir apsilaižiau lūpas.
316

- Užuodžiu tave, Deleina. Tavo susijaudinimas dvel­

kia taip saldžiai, taip viliojamai...
Įstūmiau perlų karolius dar giliau j ją. Mergina sude­
javusi ėmė rangytis ir taip padėjo man tol, kol visi perlai
pranyko joje. Lėtai judindamas pirštus, glamonėjau karo­
liukais jos G tašką, o nykščiu kaip tik taip stipriai, kiek
buvo būtina, spūsčiojau mažąjį jos nervų gumulėlį. Vis
dėlto geisdama vis daugiau Lene pati klubais spaudėsi kuo
arčiau. *
- Juk gera, tiesa, kačiuk? Patinka, kai dulkinu tave
pirštais?
- Taip, o, Dieve, taip, - ji praskėtė šlaunis taip plačiai,
kiek tik leido nusmauktos kelnės, ir prisispaudė prie mano
rankos. - Dar...
- Dar? Štai taip? - greta perlų jos viduje gilyn dar
įspraudžiau ir pirštus. Lene išleido tokį seksualų garsą, kad
kilo noras išlupti iš jos tuos perlus ir sukišti iki galo savo
kotą. Lene buvo slidi ir šilko švelnumo: buvau tikras, jog
netrukus neteksiu proto. - Velniop, kačiuk. Tu tokia drė­
gna... Po galais, turėsi atsigulti. Noriu pasižiūrėti iš arčiau.
Lene įsikibo į mano pečius, ir aš pamažėle paguldžiau
ją ant grindis nuklojusių pagalvėlių, o pats įsitaisiau viršu­
je. Papūtusi lūpytes ji priešgyniaudama suurzgė, kai ištrau­
kiau iš jos pirštukus, tačiau privalėjau iki galo nutraukti jos
kelnes - turėjau matyti ją visą, regėti, kaip mano pirštukai
darbuojasi viduje. Lene plačiai praskėtė kojytes, godžiai
kviesdama elgtis su ja kaip tik panorėsiu. To ir imsiuos.
Jos drėgmė žvilgėte žvilgėjo židinio šviesoje, o iš įėjimo
vidun dar labiau mane viliodama karojo perlų eilutė. Ne­
kantraudamas jos paragauti apsilaižiau lūpas, tačiau pir­
miausia darsyk įstūmiau pirštus vidun pažaisti su perlais.
- Po velnių, kokia žavi putytė, Deleina... Ir ji visa
mano.
Neįspėjęs užkabinau karolius pirštais ir ėmiau lėtai
juos traukti link savęs. Iš mano mergaitės lūpų ištrūko
žema dejonė ir tolydžio garsėjo jai rangantis iš malonumo.
Sužavėtas reginio švelniai žnybtelėjau jos klubą, tačiau su­
sivaldyti tai nepadėjo, tad ėmiau ir vienu staigiu judesiu
ištraukiau iš jos vėrinį.
- O, Viešpatie! - išsirietusi taip, kad visa nugara pakilo
nuo grindų, Lene patyrė orgazmą. Akimirką sudvejojau,
ar nesukėliau jai skausmo, bet sukandusi lūpą mergina vos
įstengė sulaikyti veriamą dejonę.
Mano pirštukai tuojau atsidūrė ten, kur ir turėjo - gi­
liai įsiskverbęs pirštų galiukais ėmiau myluoti šiurkštoką
jos G taškelį, dar stipriau stumdamas merginos orgazmą
už proto netekimo ribos. Dejuodama Lene vis rietė nu­
garą, tad palinkęs virš jos apglėbiau lūpomis sustandėjusį
spenelį. Perbraukiau jį liežuviu kelis kartus, pirmyn ir at­
gal, tuomet be galo švelniai - dantukais...
318

- Stipriau, Nojau, - ragino ji, vos įstengdama įkvėpti.

Paklusau jai kiekviena savo ląstele. Skverbiausi pirštais
giliai į ją ir kaskart, išniręs lauk, atgal iki pat krumplių pa-
nerdavau vis giliau, tuo pat metu čiulpdamas ir dantukais
trūkčiodamas spenelį. Atsakydama Lene stipriai peštelėjo
man plaukus - po velnių, šiurkštumas man be galo patiko,
ir ji tai žinojo.
- Noriu tavęs, - rangydamasi klubais ji spaudėsi arčiau
mano rankos. - Prašau?..
Žinoma, jutau jos kančią. Ir pats geidžiau kuo greičiau
atsidurti joje - vos begalėjau ištverti to nepadaręs, tačiau
sykiu tai mane ir erzino, nes troškau dar šitiek su ja nu­
veikti... Vis dėlto pamaniau - velniop, tam dar turėsime
visą gyvenimą, ir ištraukiau iš jos pirštus.
Viena ranka remdamasis į grindis, kita atsisegiau kel­
nes ir išsitraukiau kotą. Mieloji pagalbininkė perbraukė
delnais mano sėdynę ir nusmaukė džinsus pakankamai
žemai, kad galėčiau judėti, kaip įsigeidęs. Reikėjo paskirti
akimirką ir nusimauti juos iki galo, bet regėdamas tai, kas
vyko čia ir dabar, nė sekundėlei nenorėjau nuspausti pau­
zės mygtuko.
Lene nekantraudama kilsčiojo klubus, bet aš nuspren­
džiau, jog būtų smagu kiek ją paerzinti, tad perbraukęs
galvute drėgną tarpelį prispaudžiau ją prie klitoriuko ir
ėmiau judinti klubus. Garsiai sudejavusi mergina palenkė
galvą pažiūrėti, kaip mano penio galiukas trinasi j ją. Man
beprotiškai patiko ją kankinti, versti nekantrauti, tad slys­
telėjęs žemyn spustelėjau galvute įėjimą ir darsyk atsitrau­
kiau visko pakartoti.
- Prašau, Nojau...
Taip, dievinau girdėti ją maldaujant mano koto.
Nusišypsojau, žvelgdamas Lenei į akis.
- Prašai ko ?Nori, kad iškruščiau tą žavią putytę ?
Linktelėjusi ji sukando lūpą. Krūtinė giliai alsuojant
be perstojo kilojosi... Kad dar labiau mane įtikintų, mer­
gina pakėlė kelius ir, delnais įsikibusi į mano sėdynę, ėmė
rangytis po manimi. Taip, žaidimų gana. Mano moteris
trokšta pimpalo, pimpalą ir gaus. Nuleidęs žvilgsnį tarp
mudviejų prisispaudžiau galvute prie įėjimo ir ėmiau lėtai
skverbtis į ją. Abu sudejavome, persmelkti pagaliau su­
laukto susijungimo malonumo, ir aš neįstengiau susilaiky­
ti - troškau to jausmo dar daugiau.
- Po velnių, kaip gera, tiesa? - klausiau jos. - Tas jaus­
mas, kai pirmąsyk panyru į tave - nepakartojamas. Kaip
tavo putytė, tokia karšta, švelnutė, drėgna, sugriebia mano
kotą... Tas jausmas... Nėra tokio kito. Gal pamėginkim dar
sykį?
Nenuleisdamas akių nuo jos putytės ištraukiau penį.
Sis visas žvilgėjo nuo jos syvų, o Lenės angelė, prisitaikiusi
priimti įspūdingą mano storį, vėl tapo tokia pat siaurutė,
320

kokia buvo prieš įsiskverbiant. Vaizdelio būta neįtikėti­

no.
Akies krašteliu pastebėjus šone žvilgančius drėgnus
perlus man į galvą šovė velniška mintis. Čiupęs karolius
vienu sluoksniu apvijau jais savo kotą, kad dar labiau pa­
maloninčiau ją švelniais iškilumais. Išvydusi, ką padariau,
Lene plačiai nusišypsojo. Jos žvilgsnis darsyk priminė
man tą naktį, kai ėmėme žaisti kaip lygus su lygiu ir aš
pagaliau atėmiau jos skaistybę. Ji buvo pasirengusi žaisti,
o aš trykšte tryškau geismu.
Darsyk stumtelėjau penį gilyn, nenuleisdamas akių
nuo jos putytės, kuri mano galvutei skverbiantis gilyn
prisitaikė prie šios pločio. Pajutęs karoliukus virpant man
ant koto, užverčiau akis kiek tik įstengiau. Kiek galėjau
spręsti iš tą akimirką Lenės sukelto garso, ją buvo apėmęs
ne ką menkesnis malonumas nei mane patį. Tai supratęs
neįstengiau susivaldyti nepastūmęs klubų pirmyn ir tuo­
jau visu ilgiu panirau į ją. Lene delnais tvirtai suspaudė
mano užpakaliuką, traukdama mane artyn, o pati rangėsi
po mano kūnu, klitoriuku trindamasi į mano gaktą.
Raginau ją, troškau, kad sektų savo kūno troškimais,
nes būtent tai labiausiai mane kaitino.
- Taip, kačiuk. Daryk taip, kaip maloniausia tau. Iš­
naudok mano kūną savo ekstazei.
 - Tu toks storas, toks tvirtas, - dejavo ji. - Dievinu
jausti tavo kotą savyje, o dar ticperlai.., - paskutinį žodį ji
kone išurzgė, o akis užspaudė begalinis malonumas.
Tiesiai į dešimtuką. Mano milijonų verta mažulė virto
tikra profesionale.
Atsitraukęs visa jėga įstūmiau penį į ją.
- Šitaip?
Lene įsikirto nagučiais į mano sėdmenis.
- Dieve, taip! Greičiau...
Penkiais greitais įsiskverbimais suteikęs jai tai, ko troš­
ko, nurimau ir sustingau, paniręs į ją iki pat galo. Trokš­
damas pamaloninti klitoriuką taip geidžiama trintimi,
ėmiau tvirtai sukioti klubus. Lyg to būtų maža, besisu-
kiojantys perliukai išdarinėjo pasakiškus dalykus su mano
pimpalu. Lene dejavo.
- O, Viešpatie... Būtent taip, nesustok.
Kiek atsilošęs ėmiau siūbuoti klubais, vis skverbdama­
sis į ją. Pagaliau įstengiau rasti geriausią tempą - nei per
greit, nei per lėtai. Lene siūbavo, spausdamasi prie manęs,
ir į kiekvieną mano klubų prisispaudimą ir atsitraukimą
atsakė savaisiais. Manimi žaidė perlai, žaidė ji... To, kaip
ji delnukais spaudė mano sėdynę, o jos makšties sienelės
glaudėsi apie mano kotą man judant pirmyn ir atgal, ne­
buvo įmanoma nusakyti žodžiais.
- Nojau, aš tuoj...
322

- Nagi, - dejavau, nestabtelėdamas nė akimirką. -

Leisk pajusti, kaip ta putytė suspaus mano pimpalą.
Kotas sulig kiekvienu įsiskverbimu vis labiau tvirtėjo,
o mano paties orgazmas artinosi vis sparčiau - akimirką
jau maniau, kad kiaušiniai sprogte sprogs.
- Kaip tik čia, kačiuk, kaip tik čia... - vaitojo ji, ir jau
netrukus kotu pajutau tą gerai pažįstamą sienelių spaudi­
mą. Apimta orgazmo, Lene išrėkė mano vardą...
Paspartinau judesius, skverbiausi vis stipriau ir giliau,
kad padėčiau jai kiek įmanoma pajusti kiekvieną orgaz­
mo malonumo bangelę. Neįstengiau atplėšti nuo jos akių.
Glostoma švelnios židinio šviesios ji atrodė nepakartoja­
mai. Kreminę odą dengė lengvutis prakaito sluoksnelis,
patinusios lūpos raudonavo nelyginant vyšnaitės, o storos
užmerktų akučių blakstienos glostė švelnią veidelio odą.
Pasiekus malonumo bangai, mergina leidosi jos pasiglem­
žiama.
- Aš laimingiausias vyras pasaulyje, - sukuždėjau ir pa­
linkau į priekį, geisdamas paragauti tų sultingų lūpyčių.
Kartą, du, tris prigludau prie jos lūpų. Kotas slydo tai
vidun, tai lauk, per visą jo ilgį ritinėjosi perlai. Lenės krū­
tys spaudėsi prie mano krūtinės, lūpos - prie manųjų, o
pirštukai laikėsi įsikibę sėdynės. To buvo per daug.
- Tavyje taip gera, Lene... Ilgiau neištversiu, - įspė­
jau. - Tuojau užliesiu sperma visą tavo žavią putytę.
 *S /7 w /iį& c w i€ id ' /vctt'Kzem stn&U' O naZ0ne40?tcf 323

Papurčiusi galvą Lene įsmeigė žvilgsnį man į akis.

-Jau per daug kartų man to neleidai. Neleisiu to grieb­
tis ir šįsyk. Baik man į burnytę, Nojau. Trokštu tavęs pa­
ragauti.
- Povelnių... Nežinau, ar įstengsiu susitvardyti... Man...
taip gera, - įspėjau, iš paskutiniųjų stengdamasis nepasi­
duoti artėjančiam orgazmui.
- Suteik man tai, Nojau. Išdulkink mano burną, - pa­
reikalavo ji.
Ištraukiau iš jos penį - nenoriai, tačiau jau daugybę
kartų buvau sakęs, jog niekada neatsisakysiu jai suteikti
to, ko tik įsigeis. Gal iš pradžių ji ir buvo mano sekso ver­
gė, bet dabar jai vergavau aš pats.
Greit nusivyniojęs perlus apsižergiau jos krūtinę ir svy­
ruojančiu, nuo Lenės syvų permirkusiu kotu prisiartinau
prie jos lūpų.
- Paragauk manęs, Deleina. Pamatysi, koks mano
pimpalo skonis, kai jis visas drėgnas nuo tavęs.
Ji prasižiojo, ir aš įstūmiau kotą vidun. Lene suspaudė
mano plotį lūpomis ir sumurkė, mėgaudamasi susilieju­
siais mudviejų skoniais. Suėmęs jos pakaušį ėmiau judėti
pimpalu pirmyn jai į burnytę ir atgal.
- Ar tau patinka mūsų skonis, Lene? Patinka ragauti
save nuo mano koto?
324

Atsakiusi man dejone ji čiupo mano užpakaliuką, pri­

sitraukė mane artyn ir priėmė dar giliau į burną. Galvute
aiškiai jutau jos gomurį, ir ji nurijusi seiles tvirtai suspaudė
burnoje mano kotą. Tiek ir tegalėjau ištverti.
- Velniop, kačiuk! Bliamba, bliamba, bliamba! - suri­
kau, stumdamas galą dar giliau. Sulig kiekvienu spermos
šūviu gilyn Lenei į gerklę mano kotas pulsavo, tačiau kas­
kart nurijusi ji dar labiau suspausdavo jį lūpomis. Lėtai
linguodama galva aukštyn ir žemyn, mergina sunkte sun­
kė mano pimpalą tol, kol šis suglebo jai tarp lūpų.
- Po galais, moterie, jau gana, - sukikenau ir priverčiau
ją paleisti kotą. - Dar kiek, ir susijaudinsiu darsyk.
- O kas gi čia blogo? - sutriko ji.
Prisiekiu Dievu - po velnių, mylėjau ją.
Nulipęs nuo jos krūtinės įsitaisiau greta ir užsitempiau
jos kūną ant savojo tarsi antklodę, kad ji galėtų pasidėti
galvą man ant krūtinės. Kairiuoju delnuku ji suėmė mano
pilvą, ir aš dirstelėjau žemyn. Mano motinos sužadėtuvių
žiedo brangakmeniai žibėjo židinio šviesoje, žaižaruoda­
mi visa atspalvių vaivorykšte. Pagaliau jis rado savo vietą.
Aš pagaliau radau savo vietą. Jei prakalbome apie tai...
- Taip ir nepasakei, - prabilau. - Ar tau patinka na­
mas?
Kilstelėjusi galvą Lene nužvelgė mane. Jos veide pama­
žėle įsižiebė šypsena.
 f o v tilo n e tm tf 325

- Juk žinai, jog patinka.

Tiesa. Žinojau.
- Tačiau nesu tikra, kaip susitvarkysim, - pridūrė ji,
pirštų galiukais braižydama raštus man ant krūtinės.
- Ką susitvarkysim?
- Na, tu juk turi namą Okbruke, o dabar dar įsigijome
ir šią trobelę. Kur, tavo nuomone, turėtume gyventi?
- Taip, jei prakalbome apie tai, - prabilau, staiga pasi­
jutęs it šunsnukis: turėjau viską aptarti su ja iš anksto. Kita
vertus, ketinau apie tai pasikalbėti parodęs namelį, bet
žingsnis po žingsnio... Na, ir atėjo ši akimirka. - Prisime­
ni, kad Deividas perduoda man savąją kompanijos dalį ?
- Aha...
- Na, Meisonas man tiek metų ištikimai dirbo, be to,
pažįsta įmonę kaip savo penkis pirštus, tad pamaniau, jog
galėtų tapti mano partneriu.
- Nojau, tai nuostabu! - Lenės akys nušvito džiuge­
siu. - Polė iš laimės iki lubų pašoks!
Nusijuokiau, puikiai žinodamas, jog taip ir bus.
- Bet pala minutėlę, - tęsė ji, kiek aprimusi. - Kuo gi
tai susiję su tuo, kur gyvensime?
- A, tiesa, - grįžau prie to, apie ką ketinau kalbėtis. -
Iš tikrųjų su mūsų gyvenamąja vieta tai lyg ir nesusiję, bet
laikui bėgant Meisonas ims rūpintis didžiuma dalykų, ku­
326

riems svarbu nuolat būti biure. Vadinasi, mes galėsime gy­

venti kur panorėję. Jei nori nuolat gyventi čia ir taip būti
arčiau tėvų, galiu įsirengti kabinetą ir dirbti namie.
- Bet, Nojau, tavo tėvų namas... Juk tiek tau ir beliko iš
šeimos, - atsakė ji kiek mąsliu ir rimtu balsu.
Apglėbęs prispaudžiau ją arčiau ir pakštelėjau j kaktą -
ne tik todėl, kad to troškau, bet ir dėl to, kaip nesavanau­
diškai ji vis dar mąstė.
- Dabar, Lene, tu esi manę šeima. Be to, planuoju atei­
tyje turėti visą būrį žavių mažutėlių Lenių. Ir gal dar kokį
vieną Nojuką - kad neišnyktų Kraufordų pavardė.
Ji kilstelėjo antakius ir išpūtė akis, o veidą nušvietė pla­
ti šypsena.
- Vaikų? Tu nori vaikų?
- Aha. Didžiulio būrio vaikų.
- Ką gi, - ėmė svarstyti ji. - Kad sutilptų šitiek vaikų,
mums tikriausiai reikės didžiulio namo, tiesa?
Gūžtelėjau pečiais.
- Ko gero.
- O Polei reikės kuo nors užsiimti, kol Meisonas pluš
biure. Kitaip nuolat jį mygs, kad nebūna namie...
- Tikriausiai, - sutikau.
- Mama jaučiasi geriau, o tėtis grįžo į darbą. Be to, ir
Dez reikia vietos įsikurti mieste...
Suvokiau, kur link ji suka.
 - Kačiuk, ar mėgini man pasakyti, kad nori gyventi
Kraufordų name?
Jos akyse šmėstelėjo kaltė.
- Ar tai labai blogai ?Kad nečiumpu galimybės gyven­
ti taip arti tėvų?
- Visai ne. Juk galėsime juos aplankyti, kada tik įsi­
geisi. Šiaip ar taip, turėsime mažus jaukius namelius ir
čia. Kalėdos, Velykos, nedidelės atostogos vasarą - ką tik
sugalvosi. Mums nereikės ieškoti priežasčių viską mesti ir
išvykti į svečius.
- Be to, Čikagoje neturėsime landaus kaimynėlio. Ir
tau nereikės išsisukinėti nuo atsakomybės „Raudonajame
lotose“, - pridūrė ji.
- Ei! Imsiu ir įsižeisiu, - žaismingai ją erzinau, kuten­
damas šonus.
-Juokauju, juokauju! - nusikvatojo Lene.
- Vadinasi, Čikaga? - paklausiau, nes norėjau, kad ga­
lutinis sprendimas būtų jos.
Lene linktelėjo.
- Čikaga.
- Gerai, - likau patenkintas. Privertęs Lenę apsiversti
ir išsitiesti ant nugaros, pasirėmiau alkūne ir velniškai šyp­
sodamasis palinkau virš jos. - O dabar imkimės tų vaikų.
Pasilenkiau jos pabučiuoti, bet Lene tarp mudviejų
lūpų įspraudė pirštuką.
328

- Juk turiu tą kontraceptinį implantą, pameni ?Dabar

pastoti negaliu.
Gūžtelėjau pečiais.
- Siek tiek praktikos vis vien ne pro šalį.
Sukikenusi ji pagaliau pasidavė ir leido pabučiuoti
ją ilgu ir tvirtu bučiniu, netoliese tyliai traškant židinio
liepsnai. Būtent tokio gyvenimo mudviem ir troškau -
nerūpestingo juoko, erotiško sekso, laimės ir laisvės. Lais­
vės nuo neištikimų buvusiųjų, laisvės nuo mus tik sužlug­
dyti trokštančių apsimetėlių draugų, laisvės nuo jausmo,
jog esi vienintelis, galintis drastiškais veiksmais išgelbėti
kito gyvenimą. Laisvės nuo klaikios vienatvės.
Gal tai ir nebuvo kiekvieno raudonskruosčio amerikie­
čio puoselėjama svajonė, bet rėmėsi ji tuo pačiu: tereikėjo
žmogaus, kurį galėtum mylėti ir kuriuo galėtum rūpintis,
žmogaus, kuris tetrokšta mylėti ir rūpintis tavimi - tokio,
kuris palaikytų laimėje ir varge.
Mudu įgyvendinsime tą svajonę. Po velnių, nė akimir­
ką tuo neabejojau. Nebuvau toks naivus, kad tikėčiau, jog
bus visai paprasta - žinoma, teks įveikti nedidelius mū­
šius, bet galų gale didįjį sumautą karą mes tikrai laimėsi­
me.
Mes gyvensime ilgai ir laimingai.
 Epilogas

Lene

Buvo prabėgę lygiai dveji metai nuo dienos, kai mano gy­
venimas apvirto aukštyn kojomis, buvo išverstas kitapus,
šimtus kartų apsuktas apie savo ašį ir stumtelėtas nežino­
ma kryptimi. Dveji metai nuo dienos, kai nusprendžiau
dalyvauti naktiniame klube „Preliudija“ rengiamame auk­
cione, kuriame galingi ir pinigais aptekę vyrai už įspūdin­
gas sumeles galėjo įsigyti moterų.
Kitos merginos tą vakarą ten atsidūrė dėl asmeninių
priežasčių. Aš to griebiausi, norėdama išgelbėti gyvybę.
Konkrečiai - savo motinos gyvybę.
Už mane buvo sumokėti du milijonai dolerių. Aukcio­
ną laimėjo daugiausia pasiūlęs dalyvis - Nojus Patrikas
Kraufordas, „Raudonojo lotoso“ generalinis direktorius.
Turėjau jam priklausyti dvejus metus, per kuriuos jis galė­
jo naudotis manimi savo seksualinėms reikmėms tenkin­
ti - kaip tik jam šaus į galvą.
330

Tas vyras mane išmokė deramai čiulpti pimpalą. Tas

vyras suteikė man pirmąjį iš daugelio orgazmų, supažin­
dino mane su vidine Dziundze, o ši - su Dulkinimo Pirš­
tukais Karaliumi, Siknevru ir Stebuklinguoju Peniu. Tas
vyras atėmė mano nekaltybę, pavertė mane nesuvaldoma
kekše ir supurtė visą mano pasaulį. Tas vyras vedė mane
iš proto - tiek miegamajame, tiek už jo ribų, - o tuomet,
atjojęs ant balto žirgo, tuojau išgelbėdavo.
Tas vyras dabar buvo teisėtas mano sutuoktinis.
Ir mūsų dukrelės Skarlet Fei Krauford tėtis.
Skarlet tėvelis saugojo kaip savo akį. Ji gimė nuo mu­
dviejų vestuvių prabėgus mažiau nei metams. Tiesą sa­
kant, per vedybas jau jos laukiausi, nors pati dar nė ne­
numaniau. Buvau tikra, kad pastojau tą naktį, kai Nojus
užmovė man ant piršto sužadėtuvių žiedą.
Savo motinos žiedą.
Ta naktis amžiams išliks mano atmintyje - kaip bepa­
žvelgtum, jos tobulumas kone akino. Nojus į mano ran­
kas atidavė ne tik įspūdingą žiedą, bet ir savo širdį - viską,
ką turėjo. Jis priklausė man, o aš - jam.
Apsupti svajonių namelio - to paties, apie kurį svajo­
jau būdama mažutė, - sienų, mudu pradėjome gyvenimą
iš naujo. Kuždėjome vienas kitam savo svajones bei troški­
mus ir, žinoma, mylėjomės, lyg rytojus būtų grasinęs nie­
kada neišaušti. Buvo karšta, stebuklinga... Tobula.
 Tą naktį jis man prisipažino trokštąs viso būrio vaikų.
Jam paklusti buvo vienas malonumas. Skarlet buvo pir­
moji iš daugelio, kurių dar ketinome susilaukti.
Taip, ji buvo išlepinta. Turėjo viską, ką tik buvo gali­
ma sugalvoti - drabužėlius, žaislus, knygeles... Jai netrūko
nieko. Vis dėlto kur kas svarbiau už bet kokius daiktus
buvo tai, jog ji buvo mylima. Mylima tų, kurie šokdavo
vykdyti kiekvienos jos užgaidos, kiekvieno kaprizo.
Migdolų formos jos akelės, įrėmintos tankių juodų
blakstienų, mėliu prilygo safyrui. Kreminė švelni odelė
tik ir traukė bučiuoti, tankios šokolado spalvos garba­
nos - šukuoti ir puošti kaspinais, o šypsena galėjo palenk­
ti minias. Nuo pat akimirkos, kai ji pirmąsyk įkvėpė, visi
buvome jos užburti.

Nesupraskite neteisingai - ji labai mylėjo mamą, bet

Tėtis jos akyse buvo tikras herojus. Kaip tvirtai jis buvo
apsukęs apie pirštą ją, taip stipriai mažoji buvo apsukusi
jį apie savąjį. Visai kaip ir mano tėvą Meką. Geriau nė ne­
sileisiu pasakoti, kokiais pavydo žaibais varžydamiesi dėl
jos dėmesio svaidėsi juodu. Mekas buvo jos Senelis, vieną
savaitgalį pagrasinęs teisme išsireikalauti senelių teisės į
pasimatymus, mat Nojus „neapdairiai“ sumanė nusivesti
Skarlet į tą pačią žaislų parduotuvę, kurioje su ja ketino
332

apsilankyti Mekas, pirmiausia nepasitaręs su mano tėvu ir

neišsiaiškinęs jo planų.
Painiava? Taip pat atrodė ir man.
Jų varžybos dėl vaiko buvo gryniausias cirkas. Abu
nuolat stengėsi nurungti kitą - tai apipildami mažylę do­
vanomis, tai nusivesdami j įdomias vieteles. Buvau beveik
tikra: kad įstengtų varžytis su beprotiškai turtingu No­
jumi, tėvas lengva ranka būtų antrąsyk užstatęs bankui
namus, kuriuose užaugau.
Galų gale aš ir kiti šeimos nariai nutarėme, jog laikas
įsikišti. Tai nutiko prieš savaitę. Juk iš tikrųjų mažoje
kumštuko dydžio Skarlet širdelėje meilės užteko visiems,
ir nuolat varžytis, čiumpant mergaitę iš rankų į rankas, vi­
sai neatrodė sąžininga. Močiutė, tetulės Dez ir Polė bei
aš pati savaitei išsivežėme ją į Niujorką aplankyti tetos
Leksės ir dėdės Bredo - taip Tėvelis ir Senelis gavo prog.)
išsiburbėti namie vieni. Jiems reikėjo šiokios tokios per
traukėlės.
Savaitė Niujorke prabėgo labai linksmai, bet man tru
ko vyro. Gerai jau, daugelio jo privalumų - taip pat. Ir i,n
sakydama tikrai neturiu omenyje milžiniškų jo turtų. A|>
sirūpinusios dar krūva gėrybių Skarlet ir naujais apdarais
man (Polė, Dez ir Leksė - negi turiu ką nors pridurti ?).
patraukėme namo.
 Iki mudviejų sugrįžimo Nojus ir mano tėvas jau buvo
spėję rasti bendrą kalbą - juodu siejo bendra neviltis dėl
Skarlet išvykimo. O aš ką? Aš niekam nebuvau įdomi.
Vis dėlto įsižeidusi tegalėjau ištverti kelias akimirkas.
Po trumpo pasisveikinimo ir daugybės pakartojimų, kaip
manęs pasiilgo tėvelis, Mekas čiupo Skarlet iš mano glė­
bio ir paragino mamą skubėti pro duris. Šiam savaitgaliui
mažoji buvo jų.
O aš - Nojaus.
Vos minutėle vėliau, nei spėjo užsiverti durys, mano
nugara jau buvo priremta prie sienos, o velniškai godus
vyras jau buvo visu kūnu prigludęs prie manojo. Jo delnai
rėmėsi į sieną abipus mano galvos, o mudviejų veidus te­
skyrė keletas centimetrų. Skruostais jutau karštą jo alsavi­
mą. Pamažu jo lūpos prisiartino prie manųjų.
- Po velnių, daugiau niekada šitaip su manimi ne­
sielk, - sukuždėjo jis ir įsisiurbė į mano lūpas. Bučinio
būta įnirtingo ir godaus.
Jis nebuvo piktas, ne, nė kiek. Tik be galo įsiaudrinęs ir
pritvinkęs geismo, kurį reikėjo išlieti.
Na, žinoma. Taip pat jaučiausi ir aš.
- Aš taip sumautai tavęs pasiilgau, - kuždėjo jis, pri­
gludęs lūpomis prie mano odos - šįsyk dėmesį skyrė ka­
klui.
334

Dziundzė neprieštaravo. Ji taip pat buvo Nojaus iš­

siilgusi. Tiesą sakant, kažkur minčių gilumoje girdėjau
skambant seksualios muzikos garsus. Dziundzė pūtė dul­
kes nuo raudonų kelius siekiančių odinių aukštakulnių
ir melsvojo triko, tik akimirką stabtelėjo susimąstyti apie
juodąjį Nojaus kaklaraištį ir tuos tamsius aukštakulnius su
blauzdas apsivejančiais dirželiais, kuriuos šis taip mėgo.
Tarsi tai būtų buvę bent kiek svarbu.
Panirusi man po sijonu Nojaus plaštaka suėmė jau
spėjusį permirkti mano tarpkojį, o pirštukai glostė ir nar­
dė taip, kaip mokėjo tik Dulkinimo Pirštukais Karalius.
Laisvąja ranka Nojus spaudė mano krūtį, nykščiu ir rodo­
muoju pirštu švelniai sukiojo sutvirtėjusį spenelį, o milži­
niškas penis jau trynėsi man į klubą.
Dziundzė tuojau pamojo jam piršteliu: Sveikas, šau­
nuoli. Kodėl tau nepriėjus artyn?Galėsimepasišnekučiuoti
apie bet ką, kas tik į galvą šaus...
Superslapta agentė Dziundzė buvo pati tikriausi.i
šliundra.
O štai aš nutariau pažaisti sunkiai prieinamą. Tuo
metu, kai laukiausi Skarlet, mudviejų seksualinis gyve­
nimas kaip reikiant aprimo. Viskas tik dėl to, kad Nojus
jaudinosi, bijodamas kaip nors sužeisti mane ar kūdikį.
Deja, mergaitei gimus, įprotis pasiliko. Maža to, dab.ii
sekso buvo mažiau. Žinoma, retsykiais nusigriebdavę)mc
laiko greitukui ar skubioms geismo iškrovoms duše, ir visa
tai buvo nė kiek ne prasčiau, bet iš kunkuliuojančio geis­
mo pragaro, kuriame degėme santykių pradžioje, tebuvo
likusi ramiai rusenanti ugnis. Nesiskundžiau, bet ilgėjau­
si žaidimo, iššūkio, ilgėjausi vieno iš mūsų tariant: Nagi,
leisk man gerai taveįsiutinti, otada išbarškinti tau smege­
nis taip, kadprisimintum, kas čiaseimininkas.
Ketinau visai tai susigrąžinti.
Nusiteikusi tam kiek tik įstengiau, įsirėmiau Nojui į
krūtinę ir stumtelėjau jį šalin. Jis nužvelgė mane suglumęs
ir, regis, kiek įžeistas, tačiau aš nedelsdama jam mirktelė­
jau ir viliojamai šyptelėjau, tarsi duodama ženklą, jog visa
tai - tik žaidimas.
- Eik po velnių, Nojau! Nejau neprisimeni, kokia ry­
toj diena? - riktelėjau. f
Ir vėl - sutrikęs žvilgsnis.
- Matau, kad nepameni, parše tu! - sušukau, ryžtin­
gai kilstelėjau smakrą ir žengiau artyn. - Taip jau išėjo,
kad ryt sukanka dveji metai nuo mudviejų pažinties. Nuo
dienos, kai nusipirkai mane už du milijonus dolerių, kad
būčiau tavo sekso vergė, su kuria galėtumei daryti ką pa­
norėjęs, kur ir kaip įsigeidęs, nes esi iškrypęs šunsnukis,
kuriam patinka valdyti mane vien tik savo malonumui.
Tau patiko versti mane paklusti tavo valiai, spausti pa­
336

siduoti kiekvienam įgeidžiui vien todėl, kad tau pakako

tam šlamančiųjų.
Stovėjau kone įrėmusi nosį į jo nosį - žinoma, tai tik
žodžiai, nes Nojus buvo aukštesnis. Mano mergaitės buvo
prigludusios prie tvirtos jo krūtinės, o kaitra nuo jo riste
ritosi nelyginant bangos.
- Lene, aš... - jau žiojosi prabilti jis, bet aš jį pertrau­
kiau.
- Aš vardu Deleina! Ne tavo nosiai mane vadinti
Lene! - riktelėjau.
Nagi štai. Lemputė įsižiebė. Kuo aiškiausiai išvydau,
kad jis pagaliau viską suprato. Arogantiška jo veidelį nu­
tvieskusi šypsena rodė, kad žaisti Nojus pasirengęs.
Sugniaužęs kumštyje mano plaukus jis stipriai atlo­
šė mano galvą, o laisvąja ranka sugriebė užpakaliuką ir
šiurkščiai prisitraukė artyn.
- Na, jei mūsų sutartėlė baigia galioti ryt, vadinasi,
turiu kaip reikiant išnaudoti paskutinę savo kaip savinin­
ko naktį, - iškošė jis. Išvydę grįžtant sekso dievaitį Nojų,
mano speneliai sutvirtėjo ir įsirėžė į palaidinukę. - Turiu
tave įspėti - švelnus nebūsiu. Būsiu šiurkštus ir stiprus,
bet tu mėgausies kiekviena akimirka. Ir klausysi kiekvieno
mano žodžio, nes tavo kūnas priklauso man vienam. Tavo
puikiai dulkinti tinkanti burna, siaurutė putytė, uždrausta
subinaitė - visos jos priklauso tik man, ir aš jas dulkinsiu
kaip įsigeidęs, jei tik man tai pasirodys tinkama... Esi čia,
kad mane malonintum, visai kaip aš esu tam, kad malo­
ninčiau tave. Viskas aišku?
- Kur jau ne, - šnypštelėjau. - Paleisk mane! Žiūrėti į
tave negaliu.
- Aha, bet kai krušu, patinka, tiesa? - tai nebuvo klau­
simas. Veikiau jau fakto įvardijimas.
Atleidęs mano plaukus jis žengtelėjo atgal.
- Ant kelių, Deleina, - jis truktelėjo savo diržo sag­
tį. - Diena buvo nelengva, ir man tikrai reikia šiek tiek
nuleisti garą - žinau, kad padėti tai padaryti moki kuo
puikiausiai.
- Čia? Koridoriuje? - paklausiau.
Nojus griežtai dėbtelėjo į mane ir kilstelėjo antakį, tar­
si nesuvokdamas, kaip drįsau jam prieštarauti.
- Negi mikčioju?
Dziundzė mintyse suplojo su manimi delnais, išsitrau­
kė mažutę nešiojamąją savo kamerą ir ėmusis filmuoti su­
šuko: Tylosfilmavimo aikštelėje!Pirmas dublis! Veiksmas!
Vienu staigiu judesiu Nojus parklupdė mane ir mil­
žiniškas jo kotas, pagaliau ištrūkęs iš nelaisvės, jau mojo
man: Senokai nesimatėm! Galėjau prisiekti, jog griovelyje
ant jo galvutės žibėjo laimės ašara.
338

DėlDievo,JoDidenybe, leiskite man nubučiuoti tą aša­

rą. Šiaip ar taip, dideliems berniukams verkti nedera, ojūs,
oho, koksjūs didžiulis...
Mano liežuvėliui išnirus lauk ir perbraukus priešsper-
mio lašelį ant jo galvutės, Nojus švelniai sušnypštė. Mano
lūpų kampučiai pergalingai pakilo, ir aš su malonumu
tęsiau kankinimą. Pabučiavusi jį praviromis lūpomis, ap­
sivijau jomis galvutę ir tyliai godžiai sudejavusi ėmiau sti­
priai ją čiulpti.
- Bliamba, eina šikt, po velnių, - urzgė jis, įsikibo į
mano plaukus ir vėl atitraukė mane.
Pasiseks, jei iki vakaro pabaigos ant mano galvos dar
liks bent vienas plaukelis.
Nojus nužvelgė mane iš aukšto ir prabilo žemu, gosliu
balsu:
- Ak, nori žaisti šiurkščiai? Aš moku ir šiurkščiai, -
nuslydę oru jo žodžiai nelyginant driežo liežuvėlis kibo
tiesiai į jautriausią taškelį man tarp kojų. - Regis, laikas
tau priminti, kieno rankose valdžia, Deleina.
Laisvąja ranka suėmęs savo koto pagrindą jis sulenkė
kelius ir įstūmė galvutę man tarp lūpų.
- Nejudėk, - įsakė jis. - Krušu čia tik aš. Tu čiulpsi.
Abiem rankomis suėmęs mano galvą Nojus ėmė stum-
čioti penį į burną ir iš jos, nė akimirką neparodydamas
gailesčio ir skverbdamasis taip giliai kiek tik leido mano
burnos dydis - jo galvutė tolydžio daužėsi man j gomurį.
Jei kalbėtume atvirai, prisitaikyti buvo nelengva. Per pas­
taruosius kelerius metus Nojaus pimpalas tikrai nesusi­
traukė. Nors buvau išsižiojusi taip plačiai, kaip tik galėjau,
vis dar įstengiau lūpomis šiek tiek jį spausti, dargi priden­
gusi jomis dantis, kad neapdraskyčiau to tobulo koto.
- Stipriau, Deleina. Čiulpk stipriau, - įsakė jis riau­
modamas, o tai šaute šovė tiesiai į mano mergaitiškiau-
sias vieteles ir privertė jas pačias pulti ašaroti. Visai tai
drėgmei, kurią liejo Dziundzė, surinkti man būtų prireikę
mažų mažiausiai gilaus padėklo.
Nojaus klubai tvirtai judėjo pirmyn, jis trankė mano
gomurį ir davė šiek tiek daugiau, nei galėjau patogiai pri­
imti. Springtelėjau, ir dėl reflekso susitraukusi mano ger­
klė spustelėjo jo galvutę. Kaip reikiant išsikeikęs Nojus
ištraukė kotą man iš burrfos ir pakėlė mane ant kojų. Jo
lūpos tuojau puolė prie manųjų ir apdovanojo įnirtingu
bučiniu.
Stipriau ir greičiau, nei būdinga žmogui, jis persimetė
mane per petį ir užlėkė laiptais, kas antrą praleisdamas. Jis
nestabtelėjęs nė akimirką tuojau pasiekė mūsų miegamąjį,
spyriu atlapojo duris ir sviedė mane ant lovos. Jam puolus
skubriai mudu nurengti, drabužiai ir batai skraidė po visą
kambarį. Tą akimirką mano klubai buvo pakelti nuo lo­
vos, kojos - permestos per jo pečius, o kaklas nepatogiai
340

išsirietė: Nojus panardino veidą tiesiai man tarp šlaunų -

ten, kur ir troškau.
- O, Viešpatie! - surikau, pajutusi jo lūpų, liežuvio ir
dantų prisilietimą. Jis skanavo mane gyvą, ir gardesnio
jausmo pasaulyje nebuvo.
Jo pirštukai praskleidė mano klosteles, apnuogino
rausvą slaptųjų lobių odą, o pirštų pagalvėlės sukdamos
ratus mylavo mano klitoriuką. Tai buvo itin erotiškas pa­
sirodymas, pabrėžiantis įspūdingiausius jo gebėjimus, ir
mano vieta buvo pirmojoje eilėje. Stebėjau ir jutau ilgą,
storą jo liežuviuką skverbiantis į mane, glamonėjant mane
iš vidaus. Pirštukais jis pliaukšėjo per mano malonumų
gumulėlį, po vieno pliaukštelėjimas tuojau buvo kitas, bet
jėgos buvo kaip tik tiek, kiek reikėjo.
- Nojau... Prašau, - maldavau, rangydamasi tiek, kiek
leido tvirtos jo rankos. Spaudžiau klubus artyn, geisdama
dar daugiau, nors jo veidas ir taip jau buvo visas paniręs
į mano putytę. Pirštukais laikydamas mano lytines lūpas
praskleistas Nojus čiulpė mano klitorį, liežuviu skubriai
braukydamas sustandėjusį kauburėlį. Tuomet, įtraukęs jį
tarp lūpų dar stipriau, kiek atitraukė ir paleido taip, kad
drėgna odelė švelniai pokštelėtų. Darsyk apžiojęs Nojus
atsitraukė kankinamai lėtai, o pagaliau klitoriuką paleidęs
įsmeigė į jį žvilgsnį ir apsilaižė lūpas.
 - Tavo putytė saldžiausia pasaulyje, Deleina. Ir ji visa
tik mano!
Dievinau jo savininkišką prigimtį, bet, stengdamasi
laikytis vaidmens, privalėjau jam kai ką priminti.
- Tik iki rytojaus, šikniau, - leptelėjau priešgyniauda­
ma.
Iššiepęs dantis Nojus suurzgė pykčio kupinu veidu -
vaidinti gebėjo nepriekaištingai. Pernelyg nesirūpindamas
švelnumu, jis pakėlė mane nuo lovos ir visu kūnu prirėmė
prie sienos, o karštai alsuojančios jo lūpos prigludo prie
mano ausies.
- Nepraeis nė dvi dienos, ir tu jau belsies į mano duris,
maldaudama pimpalo, - patikino jis, delnais suėmė mano
sėdynę ir kilstelėjo mane nuo grindų.
- Nė nesvajok, - iškošiaufpro sukąstus dantis, nors ko­
jomis tuo metu jau vijausi jam apie juosmenį.
Atsilygindamas Nojus dantimis įsikibo į mano odą
kaip tik ten, kur kaklas susiliejo su petimi. Tvirtai ir negai­
lėdamas manęs nė akimirką jis stumtelėjo klubus į priekį
ir įsiskverbė į mane.
Surikau iš malonumo ir, atmetusi galvą, įsirėmiau ja į
sieną. Mano veidą iškreipė dejonė, tvirtai sukandau dan­
tis, mėgaudamasi laukiniu, žvėrišku pojūčiu... Būtent to ir
norėjau, to man ir trūko.
342

- Aha, patinka, ar ne ?- nusišypsojo jis, apsivijęs mano

plaukus apie vieną plaštaką ir tvirtai laikydamas mane an­
trąja. Išniręs jis darsyk stipriai įbruko kotą į mane, o jude­
sio jėga privertė slystelėti siena aukštyn ir sutrūkčioti visu
kūnu.
- Po velnių, tu dievini mano kotą, - suurzgė jis, kiek­
vieną žodį pabrėždamas tvirtu klubų judesiu ir kaskart
skverbdamasis vis giliau. - Gali stengtis tai paneigti kiek
tinkama, bet mes abu žinome, kad ta putytė priklauso
man, Deleina.
Įsikirtau nagais į jo nugarą ir prisitraukiau artyn. No­
jaus judesiai vertė mane slysčioti siena aukštyn ir žemyn.
Prigludusi lūpomis prie jo kaklo linkio ėmiau čiulpti odą,
ragaudama su įsiūčiu sumišusios aistros prakaito sūrumą.
Tai buvo mano Nojus. Vyras, kuris galėjo privesti mane
prie beprotybės ribos ir tuojau trūktelėti atgal, kol dar
nespėjau persisverti per kraštą. Pakartojęs tai kelissyk, jis
galų gale mane paleisdavo, kad galėčiau stačia galva šokti į
audringą orgazmų jūrą, šėlstančią stačių uolų apačioje.
Dulkintis su Nojumi buvo ekstremalus sportas. Ir, o
Viešpatie, koks jaudulys lydėjo kiekvieną kartą.
Pasiekiau orgazmą šaukdama jo vardą. Nojus nesusto
damas riaumojo sulig kiekvienu klubų judesiu į priekj.
Netrukus mano kūnas suglebo jo glėbyje it išvirtas ma
karonas.
 343

- Aš su tavimi dar nebaigiau, - jo balsas skambėjo

tvirtai ir įnoringai. Patraukęs persipynusius mudviejų kū­
nus nuo sienos, vyras nusinešė mane ant sofos. Ant tos
pačios sofos jis kadaise pirmąsyk iškrušo mano burnytę.
Man prieš akis prabėgo daugybė to vakaro kadrų: Nojus,
stovintis kiek aukščiau manęs, valdantis mane, vieną pėdą
pastatęs ant sofos greta manęs, vis brukantis pimpalą man
į burną ir traukiantis lauk...
Velniškai šypsodamasi Dziundzė spustelėjo mygtuką
„Atsukti“ ir parodė man tuos vaizdelius dar sykį.
Ištraukęs kotą Nojus apvertė mane ant pilvuko, suėmęs
ranka spustelėjo mano nugaros apačią arčiau sofos, o kitos
rankos pirštais paniręs į mane ėmė švelniai juos rangyti,
stumčiodamas pirmyn ir atgal. Staiga juos išlaisvinęs jis
perbraukė slidžiais mano orgazmo padariniais per takelį,
nusidriekusį iki pat mano užpakaliuko, įsiskverbė ten ir
sutepė natūraliu mano pačios kūno sukurtu lubrikantu
antrąją angelę.
Buvau šimtu procentų tam pasirengusi, bet kartu lai­
kiausi įsikibusi vaidmens. Dirstelėjusi per petį ir pervėrusi
jį mirtinu žvilgsniu sušnypščiau:
- Po velnių, nedrįsk!
Begėdiškas mano klubų judesys artyn jo visiškai panei­
gė žodžius ir išdavė jam, ko iš tikrųjų troškau.
344

- Jau sakiau tau, Deleina. Man priklauso kiekvienas

tavo kūno centimetras, tad pasiimsiu viską, ko panorė­
jęs, - patikino jis, pirštukais nardydamas po uždraustąjį
įėjimą. - O būtent dabar aš noriu... - jis palinko artyn,
kad lūpomis darsyk priglustų prie pat ausies. - Iškrušti
šitą siaurą šiknytę.
Nojaus balsas kiek sušvelnėjo. Jis pakštelėjo man į
skruostą.
- Ar tu pasirengusi, kačiuk?
Kad ir kokiais vaidmenų žaidimėliais būtume užsiėmę,
jis visuomet rūpinosi, kad man būtų gera. Mano savijauta
ir malonumas jam visuomet buvo svarbiausia. Linktelėju­
si išriečiau nugarą, siūlydama tai, ko abu taip troškome.
- Gera mergaitė...
Grįžęs prie vaidmens, Nojus atsilošė ir įsitaisė kaip
anksčiau, tuomet vienu keliu priklaupė už manęs, o antrą­
jį užkėlė ant sofos.
Pajutau prie įėjimo spaudžiantis jo galvutę. Netrukus
jis jau buvo manyje, neįtikėtinai atsargiai skverbėsi gilyn
ir dejavo iš malonumo. Nuo pirmojo karto mudu su No­
jumi tai darėme dar ne sykį, paprastai - ypatingomis pro­
gomis, tad skausmas nebuvo nė perpus toks stiprus kaip
tąkart. Tiesą sakant, buvo gana malonu.
Pasirėmusi ant alkūnės ėmiau spaustis klubais arčiau
jo, tačiau prie nugaros prispausta jo ranka mane sulaikė.
 *S/rle& 6<w iaki' n M & d ė tn ė ru M į' 345

- Ramiai, moterie. Visad tokia godi...

Kuo aiškiausiai girdėjau balse šypseną, bet jo užsispy­
rimas tausoti mane it trapų kiniško porceliano dirbinį jau
buvo pradėjęs gerokai erzinti.
- Ar ketini mane dulkinti, ar tupėsime čia visą dieną
kaip du susirakinę šunys ?
Nojaus delnas stipriai nusileidęs ant mano sėdynės
garsiai pliaukštelėjo ir persmelkė nestipriu skausmu. Jei
nebūtų taip tvirtai laikęs manęs vietoje, pliaukštelėjimo
pasekmės būtų galėjusios būti išties nekokios - šiaip ar
taip, buvome įsitaisę ne pačia patikimiausia poza.
- Tai tik įspėjimas, Deleina. Dabar nejudėk, arba nu­
tarsiu per daug su tavimi nežaisti.
Pasukusi galvą sofos ranktūryje paslėpiau šypseną - po
velnių, nuodėmės išties būta saldžios.
Grįžęs prie reikalų, Nojus praskleidė pirštais mano
užpakaliuką. Įsivaizdavau susikaupimą, kuo aiškiausiai
spindintį jo veide gėrintis vaizdeliu, tačiau iš paskutinių­
jų stengiantis susivaldyti. Vyras šiek tiek atsitraukė - tik
tam, kad vėl prisiartintų klubais ir įsiskverbtų vos milime­
tru giliau, nei buvo paniręs prieš tai. Jo urzgimas sumišo
su mano dejonėmis - regis, drauge garsai surengė savo as­
meninį glamonių vakarėlį. Nojus kantriai kartojo tą patį
judesį tol, kol įsitempę mano raumenys po truputį atsipa­
346

laidavo ir davė ženklą, kurio jis taip laukė - be jo negalėjo

sau leisti judėti laisviau.
- Po šimts, kaip gera, - stumčiodamas penį mano už­
pakaliuke pirmyn ir atgal jis tvirtai valdė balsą, regis, bijo­
damas net drąsiau kvėptelėti.
Viena ranka suėmęs mano klubą, antrąja jis nuslydo
žemyn paerzinti mano klitoriuko. Tempas pamažu spar­
tėjo. Po kambarį aidėjo gilios gerklinės Nojaus dejonės, o
jo įsiskverbimai tapo kur kas tvirtesni. Prie garsų vakarė­
lio prisidėjo ir odos pliaukšėjimas į odą - nors šioje sekso
beprotybėje dalyvavome tik dviese, kaitra prilygo kuo ti­
kriausiai orgijai. Dejavau ir inkščiau kaip patyrusi porno­
grafijos žvaigždutė, o Dziundzė stengėsi viską užfiksuoti
vaizdo kamera.
- Štai čia, kačiuk, - suvaitojo Nojus, pagaliau radęs
patogiausią įsiskverbimo kampą.
Vis dėlto aš vėl jau svyravau ties riba, ir nors vieną or­
gazmą jau buvau pasiekusi, jam šitaip erzinti mane nebu­
vo teisinga - tarytum būtų šviežia morkyte mojavęs žirgui
prieš snukį, bet nė kartelio neleidęs krimstelėti.
- Nė negalvok sustoti, - paraginau, ir Nojus judėjo
toliau, pirštais švelniai žnybčiodamas mano klitorį, nors
iš jo paties krūtinės jau veržėsi apie besiartinantį orgazm;)
įspėjančios dejonės.
 - Nesustok, nesustok, nesu... stok, - šaukiau, baigda­
ma dar sykį.
Turėjau suvokti, kad jis manęs taip nepaliks. Tai No­
jui Kraufordui visai nebuvo būdinga. Jis visuomet mane
patenkindavo.
Kai dar nė nebuvau spėjusi įkopti į pačią kulminaci­
jos viršūnę, Nojaus krūtinėje gaudžiantis kunkuliavimas
staiga užvirė visa jėga, pakilo gerkle ir išsiveržė iš lūpų
visa virtine nešvankybių. Įsiskverbimai tapo netolygūs ir
trūkčiojantys, tačiau jis tvirtai laikė mane, kad negalėčiau
nė krustelėti, ir kaip reikiant išnaudojo mano kūną, kad
išspaustų iš savęs paskutinius sėklos lašus.
Be kruopelytės jėgų likęs mano kūnas suglebo ant so­
fos. Vos įstengiau kaip reikiant atsikvėpti. Pajutus Nojų
judant man už nugaros, ruošdamasis įsitempė kiekvienas
raumenukas: supratau, kad jis rengiasi ištraukti penį, o tai
niekada nebuvo pernelyg malonu. Vis dėlto jis pasistengė
neužtrukti, ir po akimirkos jo kūnas jau užklojo manąjį.
Mano dėmesingasis meilužis apibėrė kiekvieną greta lūpų
baltuojantį odos centimetrą švelniais bučiniais.
- Po velnių, aš išties tave myliu, - išlemeno Nojus, giliai
alsuodamas. - Negaliu atsidžiaugti, jog tada aukcione ne-
nuleidau rankų ir nepalikau tavęs Džaba Hato naguose.
Sukikenusi pliaukštelėjau per nuogą jo šlaunį. Nojus
lik nusijuokė iš mano menkučių pastangų.
348

- Buvai verta kiekvieno dėl tavęs išleisto cento - netgi

kur kas daugiau. Su metinėmis, Deleina.
- Aha, ir tave, - įstengiau žaismingai leptelėti dar ne­
pajėgusi kaip reikiant atgauti kvapo.
Superslapta agentė Dziundzė ir kiti filmavimo grupės
nariai - Siknevras bei Stebuklingasis Penis - plojo mu­
dviem atsistoję. Žinoma, filmavimas vyko tik mano vaiz­
duotėje, bet tai, ką mudu su Nojumi ką tik nuveikėme,
virto dar vienu prisiminimu, iš kurių susidėjo visas mu­
dviejų gyvenimas. Galimybė kada panorėjus atsukti tuos
vaizdelius ir darsyk peržiūrėti juos mintyse teikė man di­
delę laimę - pasinaudodavau ja palyginti dažnai.
Tai, kas iš pradžių tebuvo beviltiškas moters bandymas
išgelbėti mirštančią motiną, tapo didinga amžinos meilės
istorija. Holivudas gal ir nesieks įsigyti teisių sukurti filmą
pagal mūsų istoriją, o mūsų vardai nešmėžuos švytinčiuo­
se reklamų stenduose, bet mudviejų pasaulėlyje ryškesnių
žvaigždžių nebuvo. Niekas daugiau nebebuvo svarbu.