Professional Documents
Culture Documents
L.craig - Parker. .Milijonas - nuodemingu.malonumu.2016.LT
L.craig - Parker. .Milijonas - nuodemingu.malonumu.2016.LT
PARKER
MILIJONAS K
MALONUMU
I 1 m m Mm ^l§§gšF i H i i
Romanas
Ii
OBUOLYS
Esu vyras, mokėjęs už seksą. Turėkite omenyje, jog ne to
dėl, kad nebūčiau įstengęs kitaip jo gauti - tiesiog tai buvo
vienintelis būdas užtikrinti, jog nebūsiu dulkinamas. Na
taip, pasidulkinti ir buvo tikslas, bet omenyje dabar turiu
ne tai. Esmė tokia: sumokėjau nežmonišką pinigų sumą,
jei tiksliau - du milijonus dolerių, kad dvejiems metams
viena moteris taptų mano nuosavybe. Si buvo skaisti ir
tokio sandėrio tikrai verta, bet tuomet ėmiau ir iškrėčiau
tai, apie ką nė galvoti nederėjo.
Įsimylėjau ją.
Lyg to dar būtų maža, sužinojau tikrąją priežastį, dėl
kurios ji buvo priversta parsiduoti. Mergina tam ryžosi,
kad išgelbėtų gyvybę. Aš ją įsigijau tik tam, kad iki soties
pasikruščiau. Akivaizdu, kad šunsnukis čia - aš, bet dabar
buvau pasiryžęs ištaisyti savo klaidas - bent jau kaip įma
nydamas stengiausi.
Aš vardu Nojus Kraufordas. Tai - mano istorijos tę
sinys.
1
N o ju s
Lene
i
Stebėdama iš akių dingstantį limuziną pajutau visą mane
apimantį jausmą. Tikėjausi, kad tai bus agonija, skausmas,
sukeltas pralaimėjimo, išdavystės ar plyštančios širdies,
betgi ne.
Įtūžis. Įtūžis ir dar šiek tiek įtūžio.
Kaip jis drįso? Mulkis su idiotiškais savo rūmais, kvai
lu didžiuliu ego ir buka galva, manantis žinąs, kas man
geriau. Sakė, kad nieko iš to neišeitų, bet netikiu, kad
išties taip manė. Supratau iš jo žvilgsnio. Sis sprendimas
perpus drėskė ir jo širdį. Tuomet kam jį priėmė? Kodėl
visą naktį šitiek stengėsi ir įrodinėjo, ką man jaučia, vien
tam, kad vos gavęs progą nusiplautų rankas ir tuojau pat
mane paleistų? Viskas per tą norą kontroliuoti... Na, man
jis nepaaiškins, kaip elgtis. Nebesu viena jo darbuotojų.
Akimirka, kai jis numetė ant lovos suplėšytus popieriaus
lapus, tapo sutarties pabaiga.
17
D e iv id a s
Lene
nuo vilko prie meškos... Buvau ten, kur manęs reikėjo la
biausiai.
Dez, ne ką menkesnė šeimos narė nei aš, kiūtojo greta
manęs. Polė - taip pat. Ačiū Dievui, kad bent ji susiprotė
jo prigriebti man šiltesnių drabužių nei tas kekšiškas rau
donas apdarėlis, kuriuo apsitempiau ryte. Išvydęs mane
tokiu kostiumėliu tėvas tikriausiai kristų ant žemės, par
blokštas infarkto, ir netrukus atsidurtų gretimoje lovoje
prie mamos. Tad stovėjau sau ir dėbsojau pro langą, vilkė
dama juoda megzta suknute ir avėdama juodus aulinukus.
Nieko įmantraus, nieko viliojančio - tai veikiau jau slėgė,
bet išties viduje būtent taip ir jaučiausi. Tuščioje it indas
širdyje tebegedėjau prarasto Nojaus, tačiau siela nerimo
dėl ko kito: baiminausi, jog blanki mano kūną dengianti
juoduma netaptų dar klaikesnės ateities pranašu - pavyz
džiui, motinos netekties. Kad ir kaip skaudu buvo praras
ti vienintelį vyrą, kurį, ko gero, kada nors įstengsiu mylėti,
likti be motinos reiškė, kad vargiai dar kada pajusiu troš
kimą gyventi.
Sulig ta mintimi vėsuma, kiūtojusi mano krūtinės gilu
moje, išsiplėtė dešimtgubai, nelyginant į širdį kažin kaip
būtų radęs kelią palatos šaltis. Mama buvo geriausia mano
draugė. Visada. Ne tokia, kaip Dez, netgi ne tokia, kokia
ilgainiui virto Polė. Mama buvo šis tas daugiau. Ji paži
nojo mane geriau nei bet kas kitas - juk buvau jos pačios
kūnas ir kraujas. Man nė neprasižiojus ši moteris jau ži
nodavo, ir kaip jaučiuosi, ir kokios mintys sukasi mano
galvoje. Lyg to būtų maža, turėdama kur kas daugiau gy
venimiškosios patirties, ji tuojau perprasdavo, ką ir kada
turėčiau išgirsti, ir priversdavo išklausyti net tuomet, kai
noru nedegdavau. Daugumai vaikų tai pripažinti sunku,
bet mano mama kone visu šimtu procentų atvejų būdavo
teisi. Būtent todėl negalėjau pakelti nė minties, kad galbūt
niekada daugiau nebeišvysiu šiltos jos šypsenos, neišgirsiu
užkrečiamo juoko, nebūsiu meiliai apglėbta ir neužuosiu
lengvo kvepalų su muskusu aromato...
- Lene? Nori kavos? - pasiūlė tėtis ir išvaikė mano
mintis.
Atsigręžusi šyptelėjau jam puse lūpų. Toks jau buvo
Mekas. Mirštant žmonai jis liko bejėgis bent kiek paveik
ti tai, kas neišvengiamai artinosi, tad nutarė susirasti ką
nors kita, kuo galėtų pasirūpinti. Sutikau su pasiūlymu,
žvilgsniu tyrinėdama sulysusį jo veidą. Po Meko akimis
tamsavo ratilai, o nusiskusti, kaip sprendžiau iš tankios
smakrą ir skruostus dengiančios barzdos, laiko buvo ra
dęs senokai. Žinojau, kad pamokslai apie tai, kaip turėtų
rūpintis savimi, jam pro vieną ausį įeitų, pro kitą - išeitų,
tad nutariau nesivarginti.
Žvelgdama į miegančią motiną prispaudžiau popierinį
kavos puodelį prie krūtinės, naiviai vildamasi taip bent
40
N o ju s
N o ju s
Lene
N o ju s
i
Lene
<<%
»
m»
STČiztu
N o ju s
Ji linktelėjo.
- Mmm, nesu tikras, kad nori, - ėmiausi ją erzinti. -
Maldauk.
- Prašau, - išlemeno Lene, vos atgaudama kvapą.
- Nagi... Juk tikrai gali geriau, - paraginau, sukioda
mas spenelį tarp pirštų. - Įtikink mane.
Išrietusi nugarą Lene įsikibo į mano kaklą nagais ir
ėmė dar tvirčiau spaustis prie įspraustos tarp kojų mano
rankos. Darbavausi pirštais pašėlusiu greičiu, bet, vos pa
jutęs jos sieneles spaudžiantis, tuojau atitraukiau rankas ir
numaldžiau pastangas.
- Nemanau, kačiuk. Tik ne tol, kol dar manęs neįti
kinai.
Ji jau kone inkštė:
- Prašau, Nojau. Prašau, duok man tai... Leisk baigti
ant tavo pirštų.
Po velnių, troškau jos it beprotis. Vis dėlto norėjau,
kad jos orgazmas pripildytų mane, sulaikytų tol, kol vėl
galėsiu ją pamylėti.
- O, tu baigsi, Lene, tik ne ant pirštų, - paleidau mer
giną iš glėbio tik tam, kad tuojau kilstelėjęs pasukčiau taip,
kad aukštai iškeltas užpakaliukas įsitaisytų ant akmeninės
vonią juosiančios sienelės krašto. Kad jai būtų patogiau -
nepamirškite, ką vos prieš valandėlę buvau jai padaręs, -
ten jau gulėjo minkštas švelnus rankšluostis.
130
$»
>/
Lene
- Nieko.
Palinkęs jis lūpomis perbraukė manąsias.
Paprastai alkani mudviejų bučiniai degte degė aistra,
bet šis? Sis buvo švelnutėlis, saldus ir nelyginant... sutram
dytas. Tai sukėlė man nepaprastą geismą.
- Mmm, - atsidusau beprotiškai patenkinta ir prasi
merkusi išvydau jį, žvelgiantį į mane taip, kaip dar nieką-
da nebuvau mačiusi. Dažnai girdėdavau žmones kalbant,
jog akys - tai duryfc į sielą, tačiau tik dabar išties tuo pa
tikėjau.
- Apie ką galvoji? - paklausiau.
Šyptelėjęs Nojus papurtė galvą.
- Apie purvą ir užgimstančius žiedus. Nesigilinkime.
Na, tai išties skambėjo keistokai, bet Nojui buvo bū
dingos tam tikros keistenybės, o aš širdyje šokinėjau it
maža mergaitė, tad daugiau jo neklausinėjau.
- Eikš, - čiupau jo ranką ir prisitraukiau artyn dirste
lėti pro langus.
- Ką mes čia veikiame? Kokia čia vieta?
- Kai buvau maža, išsigalvodavau čia gyvenanti, - pri
sipažinau, spoksodama pro langą. Kambarys viduje buvo
tuštutėlis. Vėl griebusi Nojų už rankos nusitempiau į kitą
namo pusę, kad galėčiau žvilgtelėti ir iš jos. - Gryniausia
pasaka, tiesa?
ą S 'r ttliįfo ^ ia ^ 151
N o ju s
- Pakartoti ką?
Po velnių, ji kuo puikiausiai žinojo, ką noriu išgirsti.
Lene žaidė su manimi, ir tai šiek tiek erzino. Pirmiausia
todėl, kad ji buvo ten, o aš - čia, maža to, sekso troškau
labiau nei nimfomanė pornografinės scenos filmavimo
aikštelėje.
- Pati žinai, ką. Pakartok.
- Putyyyyytėė...
- Po velnių, moterie. Jei būtum čia, nė akimirką ta
vęs nepasigailėčiau. Išdulkinčiau taip stipriai, kad akyse
žvaigždės mirgėtų...
Buvau šimtu procentų tikras tuo, ką sakiau.
- Na, tai kas gi dabar ką erzina? Sakyk, ką daryti to
liau, Nojau.
Ak, tiesa. Ji laikė rankose vibratorių. Ta mintis galėjo
mane nuvesti daugybe kelių... Buvau bepasirenkąs vieną.
- Įjunk jį, kačiuk. Pajusk, kaip virpu tavo rankose. No
riu, kad mano koto galvute perbrauktum tas drėgnas odos
klosteles. Permerk savo drėgme mane.
- Mmmm, kaip gera...
Prispaudęs ragelį prie ausies petimi, ištiesiau ranką ir
pagrabaliojau naktinio stalelio stalčiaus turinį, kol pa
galiau radau lubrikanto buteliuką. Išsispaudęs į delną
pakankamai skysčio, mečiau pakuotę į šalį, kad galėčiau
nenuleisdamas akių stebėti pimpalu žaidžiančią ranką.
- Pajusk mane ten, pajusk, kaip kotu erzinu įėjimą į
tave. Aš pasirengęs tau. Trokštu stipriai ir greitai tave iš
dulkinti. Trokštu, kad klyktum mano vardą...
- Viešpatie, taip, Nojau, - alsavo ji, o tankus kvėpavi
mas jau buvo prisivijęs manąjį.
- Įsitaisyk ant kelių, kačiuk. Ar gali - dėl manęs? No
riu, kad įjungtum garsiakalbį, įsitaisytum ant kelių ir lais
vąja ranka įsikibtum į lovos atkaltę.
Kitame linijos gale išgirdau bruzdėjimą. Netrukus vėl
pasigirdo jos balsas, tik lyg ir iš toliau.
- Gerai, kas dabar?
- Dabar tu josi ant mano pimpalo, Lene. Pasidėk tarp
kojų pagalvę ir įtaisyk tą daikčiuką ant jos. Dabar praskėsk
kelius tiek, kad pakankamai nusileistum ir pajustum jį
prie įėjimo į tave.
- Aš taip tavęs geidžiu, - vaitojo ji.
- Tai pasiimk. Nusileisk ant mano koto ir stipriai
mane išjodinėk, taip, kaip mėgsti...
Trokšdamas mėgautis šituo drauge su ja, suspaudžiau
galvutę nykščiu bei rodomuoju pirštu, stumtelėjau klubus
į priekį ir kotu pervėriau tvirtai sugniaužtą kumštį.
Užsimerkus įsivaizdavimas, kaip skverbiuosi į Lenę,
mano mintyse sumišo su prisiminimu, koks jausmas ten,
viduje.
- Velniop, Lene. Kaip tavyje gera... Ar tau patinka?
178
« %>>
Lene
Bandymas nenusisekė.
Persisvėriau per palangę ir kone išvirtau pro atvirą lan
gą, bet laiku spėjau įsikibti priešais augančios šakos.
- Lene! - riktelėjo Nojus. Kimiame balse galėjai aiš
kiai girdėti baimę.
Privalėjau nusigauti pas jį, šokti į jo glėbį ir apsivyti
kūną savuoju. Lipti laiptais būtų užtrukę velniškai ilgai,
ir šiaip, po velnių, mudviem tai - pernelyg tradiciška. Nu
tariau spjauti į viską -i kad jau ir taip pusiau kabėjau ant
priešais augančios šakos, ėmiau lėtai šliaužti ant jos. Le
dinio lietaus lašai plakė nuogą mano odą ir kiaurai merkė
baltus marškinius, kuriuos vilkėjau, - Nojaus, tuos pačius,
kuriuos buvau pasiėmusi su savimi.
- Po velnių, grįžk už to sumauto lango, Lene, kol dar
sprando nenusisukai! - įsakė Nojus. Bet kada gi aš jo
klausiau?
Nuslinkusi viena šaka persikėliau ant kitos. Teliko dar
viena, ir jau galėsiu šokti jam į glėbį. Deja, būtent tą aki
mirką manyje pabudo kerėpla. Taip, kaip tik man besi
stengiant žengti kažin kokį įspūdingą žingsnį ta beprotė
sumanė imti ir kilstelėti kreivą šleivą bjaurią savo galvą.
- Bliamba\ - nusikeikiau, staiga netekusi pusiausvy
ros.
Tik įsivaizduokite, kaip apstulbau, kai mano kūnas at
sitrenkė ne į kietą šaltą žemę, bet į švelnaus kūno sieną.
Nojus sušvelnino smūgį savo kūnu, tačiau jėga parvertė
mus abu ant žemės.
įsirėmusi delnais į žemę nužvelgiau jį, vis dar apstulbu
si, kad jis apskritai atsidūrė čia. Kažkur tolumoje nugriau
dėjo perkūnija, bet mudviem žodžių nereikėjo. Tysojome
purve žvelgdami vienas į kitą. Skvarbus jo žvilgsnis gręžte
gręžė mane, o aš atidžiai tyrinėjau jo akis, stengdamasi
įžvelgti jose bent krislelį gailesčio taip neplanuotai pasi-
piršus.
Neradau nė dvejonės.
Teišvydau ilgesį - tokį pat stiprų, kaip manasis, tvirty
bę, pamynusią bet kokias abejones, ir nelyginant veidrodis
manąją atspindinčią jo tiesą. Mylėjau tą vyrą, o jis mylėjo
mane. Taip ir turėjo būti.
Nojaus žandikaulis įsitempė. Ištiesęs ranką jis suėmė
delnu mano skruostą, tuomet lėtai iškvėpęs nubraukė
man nuo kaktos drėgną plaukų sruogą.
- Niekada nebenoriu su tavimi išsiskirti. Tiesiog nega
liu, - jo balsas virpėjo ir lūžinėjo.
Nors jaučiausi lygiai taip pat, žodžiai strigo mano
gerklėje, negalėdami prasiskverbti pro neišmatuojamą
jausmų galybę. Kadangi bendrauti žodžiais akivaizdžiai
nebeįmaniau, pasistengiau tai, ką jaučiau, perduoti jam
kitais būdais. Pabučiavau jį taip, kaip nebuvau bučiavusi
190
- Pamylėk mane.
Nojus prasimerkė ir nė akimirką nesudvejojęs atsakė:
- Kada tik panorėsi, bet pirmiausia turime prideng
ti tave nuo lietaus, - stodamasis jis pakėlė nuo žemės ir
mane. - Mekas man tikriausiai kiaušus nuraus.
Nepaisydamas mano priešgyniavimo vaikinas apglėbė
mano pečius, kad kaip galėdamas labiau pridengtų nuo
lietaus, ir palydėjo iki namų durų. Tik tuomet, kai jis pa
judino rankeną, prisiminiau: juk išlipau pro langą! Lauko
durys liko užrakintos.
- Hm, užrakinta, - leptelėjau, lyg pats nebūtų to su
pratęs.
- Na, gali būti tikra, kad tuo medžiu atgal nesikaba-
rosi, - jis apsidairė, ieškodamas kito {ėjimo. - Galinės du
rys?
- Užrakintos.
Nojus dirstelėjo automobilio pusėn.
- Turėsi jiems paskambinti, kad įleistų. Tuojau pasi
imsiu telefoną... - jis nutilo ir staiga nusikeikė, pirštų ga
liukais braukdamas per plaukus. - Mėšlas! Na aš ir liurbis.
Telefoną juk palikau namie.
- Sukorei šitokį kelią be telefono?
- Be telefono, be batų, be marškinių, - išvardijo jis,
akyse šmėkščiojant velniškiems žiburėliams. - Jei nebū
194
(D — HLt4d*ztnte/kr
N o ju s
- Skotas.
- Ką? - suglumo Lene.
- Skotas juk irgi turi sutarties kopiją. Šiaip ar taip, jis
vadovavo sandėriui. Mėšlas! - peštelėjau save už plaukų
ir urgzdamas iš įsiūčio atlošiau galvą. - Turėjau susivokti,
kad tas žiurkpalaikis imsis ko nors panašaus. Jam terūpi
pelnas. Nė neabejoju - jei Deividas pamojavo jam prieš
nosį pakankamai storu banknotų pluošteliu, anas nedels
damas atvožė sutartį. Negalėjau nė numanyti, kad juodu
pažįstami.
- Pakęst jo negaliu! - išsprūdo Lenei.
- Ei, alio? - šūktelėjo Dez, primindama, kad pokalby
je dalyvauja ir ji. - Apie ką, po galais, judu tauškiat?
Kilstelėjęs akis į Lenę mėginau suprasti, ar ji norėtų,
kad paskubomis ką nors išgalvočiau. Man nė nedingte
lėjo, kad mudu vis dar buvome vieninteliai, žiną tai, kas
įvyko prieš keletą valandų. Neatitraukdama žvilgsnio nuo
mano akių, Lene tyliai sutelkė ryžtą ir prabilo:
- Deividas Stounas žino apie mudu su Nojumi susie
jusią sutartį. Pasakė tai kuo aiškiausiai šiandien pasirodęs
čia ir pamėginęs prikalbinti mane išjoti su juo saulėlydžio
link po to, kai padėsiu jam susigriebti viską, kas priklauso
Nojui.
Dez žioptelėjo.
- Oi, tai dar ne viskas. Kai jį atstūmiau ir spyriau į
kiaušus už tai, kad išvadino kekše, jis nutarė, jog būtų ne
blogai panaudoti prieš mane jėgą.
- Panaudoti ką? - Dez sušuko pritrenkta. - Tas ožiui
čiulpančios kalės vaikas! Prisiekiu Dievu, plikomis ranko
mis nurovusi jam kiaušus tikrai sugrūsiu tiesiai į gerklę.
O tada supažindinsiu su savo bičiuliu Ciavesu, aukštu
storašikniu meksikiečiu, atsėdėjusiu Ozvaldo valstijoje,
dar žinomoje kaip Ozo šalis, todėl dusyk nesusimąstančiu
prireikus vien dėl smagumo per subinę iškrušt kokį vyrio
ką. Girdėjau, kad Ciavesas yra surijęs šitiek „Naga Viper“
pipiriukų*, kad jo sėkla virto tikrų tikriausia rūgštimi. Gal
jis - patsai atgimęs Belzebubas, bet su manimi visada elgė
si gerai, tad esu tikra, kad galėčiau išsiprašyti paslaugėlės.
Žinoma, tai reikštų, kad likčiau skolinga, bet dėl tavęs...
- Dez, nutilk, - pertraukė ją Lene. Man asmeniškai
Dez planas pasirodė visai nieko - mielai būčiau luktelėjęs,
kol ji to imsis, bet Lenei, regis, atrodė kitaip. - Pirmiausia,
Ozo šalis - netikra vieta. Ją rodė seriale. Antra, mes iki jo
lygio nenusileisime. Turime sugalvoti, ką daryti, tad mel
džiu, surimtėk ir susikaupk.
- O tu manai, kad juokavau? - apstulbo Dez, bet Lene
nekreipė į ją nė menkiausio dėmesio.
D e iv id a s
Lene
- Šunsnukis!
Minėtasis šunsnukis stypsojo ten laukdamas, kol apa
ratas atliks savo darbą, ir pirštų galiukais nekantriai bar
bendamas j stalą. Pagaliau gavęs išsiuntimą patvirtinant)
čekį nedelsdamas jį suplėšė, padėjo popieriaus lapą ir ap
lanką ten, kur buvo juos radęs, ir kone skriete nuskriejo j
vonios kambarį prisijungti prie ten, be abejonės, jau įsi
siūbavusios orgijos.
Trenkiau galvą į sieną. Niekaip neįstengsiu priversti jo
nepanaudoti sutarties Nojui šantažuoti.
- Pralinksmėk, Len, - kiek per linksmai sučiulbėjo
Dez. Kai reaguodama į jos kvailystes suraukiau antakius,
ji pamojo telefonu. - Deividas Stounas su Skotu Kristofe
riu įsivėlę tiek į narkotikų, tiek į prekybos žmonėmis vers
lus. Visi įrodymai - štai čia. Man regis, tokia medžiaga -
visai nebloga deryboms, argi ne?
Tą akimirką Dez tapo karščiausiu žvėrimi, kokį kada
nors regėjau. Jei nebūtų buvusi geriausia mano draugė,
tikriausiai būčiau prispaudusi ją prie sienos ir į gerklę su
grūdusi liežuvį. Ji buvo teisi. Turėjome visus įrodymus,
reikalingus Deividui ir Skotui sužlugdyti. Svarsčiau, kaip
tai paveiktų Skotą ir visus jo įtakingus klientus... Ko gero,
ne itin teigiamai.
- Vis dėlto sutarties originalą turėtume paimti, - pri
dūrė Dez. Nuo kada ji čia tapo protingiausia? - Žinau,
kad Deividas jau išsiuntė sau kopiją faksu, bet viena sutar-
tis svetimose rankose - kur kas geriau nei dvi.
Tai tiesa.
- Einu, - linktelėjau ir ištiesiau ranką link rankenos.
- Minutėlę! - šiurkštokai šnipštelėjo Polė, čiupusi
mane už rankos, kad sulaikytų. - Kas, jei tave sugaus?
- Jei neisiu dabar, kitos progos pasiekti sutartį tikriau
siai išvis negausiu, - paaiškinau. - Įeisiu tik trumpam: jei
nebegirdėsiu duše kliokiant vandens, iškart nešiu kudašių
ir palūkėsime čia dar akimirką.
- Paleisk ją, - Polę patikino Dez. - Stebėsime viską
iš čia - jeigu jai kas nutiks, tuojau balnosimės žirgus ir
josime vaduoti.
- Žinoma, - susierzinusi linktelėjau ir lėtai pasukau
durų rankeną.
Išsliūkinusi į koridorių, ant pirštų galiukų nutipenau
prie Skoto kabineto durų. Patikrinau rankeną - neužra
kinta - ir lėtai stumtelėjau duris. Mano ausis iškart pasie
kė dušo šniokštimas ir tiek vyriški, tiek moteriški balsai -
nors ir negalėjau atskirti, kuris kieno, - kitapus vonios
durų.
Pribėgusi prie Skoto stalo atitraukiau apatinį stalčių,
kuriame prieš tai buvau mačiusi Deividą paslepiant aplan
ką. Štai ir jis - prie T raidės. Talbot. Ištraukusi tuojau jį
atverčiau ir čiupau sutartį.
280
N o ju s
Lene
Buvo prabėgę lygiai dveji metai nuo dienos, kai mano gy
venimas apvirto aukštyn kojomis, buvo išverstas kitapus,
šimtus kartų apsuktas apie savo ašį ir stumtelėtas nežino
ma kryptimi. Dveji metai nuo dienos, kai nusprendžiau
dalyvauti naktiniame klube „Preliudija“ rengiamame auk
cione, kuriame galingi ir pinigais aptekę vyrai už įspūdin
gas sumeles galėjo įsigyti moterų.
Kitos merginos tą vakarą ten atsidūrė dėl asmeninių
priežasčių. Aš to griebiausi, norėdama išgelbėti gyvybę.
Konkrečiai - savo motinos gyvybę.
Už mane buvo sumokėti du milijonai dolerių. Aukcio
ną laimėjo daugiausia pasiūlęs dalyvis - Nojus Patrikas
Kraufordas, „Raudonojo lotoso“ generalinis direktorius.
Turėjau jam priklausyti dvejus metus, per kuriuos jis galė
jo naudotis manimi savo seksualinėms reikmėms tenkin
ti - kaip tik jam šaus į galvą.
330