S h e rr y S o n ta g , C h r is t o p h e r D r e w

ir A n n e t t e L a w r e n c e D r e w

NEATSKLEISTA PO VAND ENINIŲ LA IVŲ

Š N IP IN Ė JIM O IS TO R IJA PER ŠA LTĄ JĮ KARĄ

Iš anglų kalbos vertė Aidas Jurašius

BRIEDIS
VIL NIUS
20 17
 Versta iš:
Sherry Sontag and Christopher Drew
with Annette Lawrence Drew
Blind Man's Bluff
PublicAffairs, 1998

Leidinio bibliografinė informacija

pateikiama Lietuvos nacionalinės
Martyno Mažvydo bibliotekos
Nacionalinės bibliografijos duomenų
banke (NBDB)

Copyright BLIND MAN'S BLUFF

© 1998 by Sherry Sontag and
Christopher Drew
with Annette Lawrence Drew
© Vertimas iš anglų kalbos,
ISSN 2424-5577 Aidas Jurašius, 2017
ISBN 978-9955-26-619-8 © Leidykla „Briedis", 2017
Skiriamavyrams, išgyvenusiemsčiasudėtuspasakojimus, ypač
tiems, kuriepasidalijosumumisšiomisistorijomis.
T U R IN Y S

Prologas 11
1. Mirtimi pažymėta pradžia 29
2. Duokš, duokš viskio 60
3. Posūkis į gelmes 87
4. Aksominis kumštis 111
5. Povandeninio laivo žūtis 140
6. Baladė apie Baltąjį Macką 180
7. Štai jis plaukia... 204
8. Aukso gysla 226
9. Smėlio pilis už 500 milijonų dolerių 258
10. Triumfas ir krizė 290
11. Karūnos brangakmenis 318
12. Pasitikėk, bet tikrink 352

Epilogas 370
Baigiamasis žodis 376
Priedai 380
 Galų gale plaukiojimas povandeniniais laivais visada buvo
savotiškos gūžynės.

Povandeninių pajėgų admirolas

Ir net kai tapdavo mūs popieriai prasti

Bežaidžiant šias gūžynes - na ir kas?
Tvirtai žinojome laive visi,
Kad kapitonas išeitį suras.

Ketureilis iš povandeninio laivo kapitonui

skirtos „Baladės apie Baltąjį Maką",
dainos autorius - Toomy’is Coxas,
povandeninio laivo jūreivis ir šnipas
 PROLOGAS

aivo vadas komandoras Charlesas R. MacVeanas išsiskyrė

L savybėmis, kurios pavertė jį gyva legenda. Ir tai neturėjo
nieko bendra su išore: kapitonas buvo aukštas, stambokas,
dar nesulaukęs keturiasdešimties, bet jau su žile, įsimetusią
į retėjančius plaukus. Svarbiausia buvo jo humoro jausmas ir
žmogiškumas. Kapitonas galėjo stovėti po liuku ką tik visas
perlietas vandeniu ir kuo ramiausiai kramsnoti savo permir­
kusią pypkę. Be to, šis žmogus vadovavo povandeniniam
atominiam laivui Seawolf, kai šiam teko atlikti vieną pavo­
jingiausių operacijų šaltojo karo laikotarpiu. Laivas įplaukė į
Sovietų Sąjungos vandenis ir slapta klausėsi priešo telefoni­
nių pokalbių - taip rizikuoti nebūtų drįsęs beveik joks kitas
povandeninio laivo kapitonas. Dabar, grįžęs namo, MacVea­
nas džiaugėsi galimybe pagaliau iki soties išsimiegoti.
Bet staiga suskambo telefonas. MacVeanas prabudo ir
pažvelgė į laikrodį - buvo antra valanda nakties. Skambino iš
Karinio laivyno štabo Vašingtone, kitame laido gale pasigirdo
sutrikusio ir labai susijaudinusio karininko balsas:
- Vienas jūsiškis jūreivis dabar iš baro „Arklys ir karvė"
bando prisiskambinti prezidentui ir pasakyti, kokį puikų
darbą atlikote ir koks esate didis. Gal galėtumėte iškrapštyti jį
iš telefono būdelės?
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

MacVeanas, kaip ir visa jo įgula, žinojo, kur yra „Arklys ir

karvė". Tai buvo povandeninių laivų jūreivių pamėgta vietelė
Valjecho mieste Kalifornijoje - prietemos apgaubtas baras,
išpuoštas beveik visų JAV povandeninių laivų, kada nors
plaukusių per Ramųjį vandenyną Sovietų Sąjungos pusėn,
atvaizdais, vieta, kur jūreiviai rinkdavosi sukaupti jėgų prieš
naują žygį ir kur švęsdavo sėkmingai sugrįžę namo. Kapito­
nas pažadino savo vyresnįjį laivūną (viršilą), jiedu nuvažiavo
į šį atokų barą, įsikūrusį prie kelio, besidriekiančio greta
autostrados, ir sustojo automobilių aikštelėje, kurioje duobių
turbūt buvo daugiau nei asfalto. Žinoma, jie be vargo rado
kiek įkaušusį Seawolf jūreivį telefono būdelėje, vis dar ban­
dantį prisiskambinti į Baltuosius rūmus. MacVeanas ištempė
savo pavaldinį iš būdelės, o paskui nupirko jam alaus. Štai
toks buvo kapitonas MacVeanas. Jis žinojo, kad tas vaikinas
nusipelnė būti pavaišintas. Kaip ir visa jo įgula.
Visa tai nutiko XX amžiaus 8-ojo dešimtmečio viduryje, bet
galėjo nutikti ir beveik bet kurią kitą šaltojo karo akimirką.
MacVeanas ir jo vyrai dalyvavo žvalgybos operacijoje, į kurią
panašios nerasime jokiuose Amerikos istorijos analuose. Dau­
giau kaip keturis dešimtmečius Jungtinės Amerikos Valstijos
siuntinėjo dešimtis tūkstančių vyrų ankštuose plieniniuose
cilindruose į be galo slaptas šnipinėjimo misijas prie atšiau­
riausių Sovietų Sąjungos pakrančių. Jų užduotis buvo likti
nepastebėtiems ir rinkti informaciją apie priešo ketinimus ir
galimybes kariauti jūroje. Dėl savo specifikos povandeniniai
laivai puikiai tiko šiai užduočiai, nes buvo sukurti taip, kad
galėtų tykoti jūrų gelmėse nematomi ir beveik negirdimi.
Netrukus jie tapo svarbiausiu Amerikos šnipinėjimo įrankiu.
Jokios kitos žvalgybos operacijos neįtraukė tiek daug
vienos karinių pajėgų rūšies kartų ir jokios kitos operaci­
jos taip sistemingai nestūmė tokios daugybės amerikiečių į
pavojų. Kiekviename povandeniniame laive tarnavo iki 140
jūreivių, vienu metu užduotis vykdydavo po keletą laivų,
beveik kiekvienas, tarnavęs JAV povandeninėse pajėgose,

12
 Prologas

buvo siunčiamas sekti sovietų uostų ir laivų statyklų, stebėti

sovietų raketų bandymų arba persekioti priešo povandeninių
laivų. Keletas laivų, tokių kaip Seawolf, buvo pritaikyti prisi­
jungti prie sovietų povandeninių kabelių arba rinkti raketų,
kurias sovietai paleisdavo išbandydami ir kurios nuskęsdavo
jūros dugne, nuolaužas. Tokiose operacijose buvo dalyvau­
jama tik savanoriškai.
Abiem pusėms nuožmiai įsitraukus į šaltąjį karą šie šnipi­
nėjimui skirti povandeniniai laivai buvo lyg vieniši fronto lini­
jos sargybiniai. Tačiau svarbiausias ginklas šitame kare buvo
ne torpedos, o fotoaparatai, ištobulinti hidrolokatoriai ir sudė­
tingi slapto klausymosi įrenginiai. Šie vyrai valdė baisiausią
kada nors sukurtą mechanizmą, bet jų tikslas buvo apgaulin­
gai paprastas: pažinti priešą, kitaip tariant, žinoti apie jį tiek,
kad būtų galima užkirsti kelią netikėtam puolimui ir bet kuria
kaina neleisti, kad branduoliniame amžiuje pasikartotų Perl
Harboro tragedija.
Tyliai, vogčiomis, o visų svarbiausia - slapta, kariniai
povandeniniai laivai atliko apie du tūkstančius šnipinėjimo
misijų bandydami susekti sovietų povandeninius laivus.
Užvis svarbiausia buvo sekti vadinamuosius „būmerius" - už
futbolo aikštę ilgesnius sovietų povandeninius laivus, galin­
čius gabenti iki dvidešimties balistinių raketų. Į kiekvieną
iš šių raketų galėjo būti įdėta iki dešimties branduolinių
galvučių, taigi vienas toks laivas savo bombardavimu galėjo
padaryti daugiau žalos nei visos per Antrąjį pasaulinį karą
numestos bombos kartu sudėjus. Šie plaukiojantys arsenalai
buvo manevringi ir slapstėsi jūrose, todėl buvo mažiau pažei­
džiami ir gerokai pavojingesni nei bombos, skirtos gabenti
lėktuvais arba būti paleistos iš stacionarių bazių sausumoje.
Vienintelė veiksminga priemonė atremti branduolinėmis
raketomis ginkluotus povandeninius laivus buvo kiti povan­
deniniai laivai. Tad nieko nuostabaus, kad kaupti žinias apie
sovietų branduolinius laivus ir juos sekti tapo svarbiausiu JAV
karinio laivyno uždaviniu. Tai buvo verta beveik bet kokios

13
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

rizikos, tai buvo priežastis, dėl kurios povandeniniuose lai­

vuose tarnavusius vyrus nuolat siųsdavo į jūrą. Tai buvo
priežastis, dėl kurios keletą dešimtmečių tęsėsi šis „Aklos viš­
tos" (gužynių) žaidimas. Siekdami išsiaiškinti sovietų karinės
pramonės pasiekimus ir sekti jų povandeninį laivyną šie vyrai
palikdavo namus ir saulėtą padangę, atsisakydavo bet kokio
privatumo ir persikeldavo į sausakimšus laivus, neturinčius
nė vieno iliuminatoriaus, ir slapčia plaukiodavo po egzotiš­
kas teritorijas, apimančias du trečdalius Žemės rutulio. Jie
kirsdavo Viduržemio jūrą, priartėdavo prie pavojingų Arkties
ledynų ir dažnai prasiskverbdavo į Sovietų Sąjungos teritori­
nius vandenis. Jie gyveno beveik nematydami vandenynų ir
jūrų, per kuriuos keliaudavo, išskyrus tuos retus atvejus, kai
žvelgdavo pro periskopą arba imdavo kurti aplinkos vaizdinį
iš blikčiojimų hidrolokatoriaus ekrane ir gausybės krebždesių,
nuolat sklindančių iš hidroakustikų ausinių.
Šaltyje ir tamsoje povandeninių laivų jūreiviai susidurdavo
su gerokai didesniais pavojais nei tie, kurie įprastai gresia
jūrininkams, nes vandenyno spaudimas lengvai galėjo pra­
laužti plieninį korpusą, jei tik laivas per giliai panirtų. Bėgant
metams tokios nelaimės neaplenkė abiejų pusių kai kurių
povandeninių laivų. Ne ką mažesnę grėsmę kėlė ir sovietų
povandeniniai laivai, pasiryžę užkirsti kelią JAV šnipams ir
duoti atsakomąjį smūgį, tam kartais būdavo panaudojamos
giluminės bombos, o kartais verbuojami Amerikos kariškiai
ir šnipai. Visi šios veiklos pavojai tapdavo dar akivaizdesni,
kai sovietų ir amerikiečių povandeniniai laivai leisdavosi į
beprotiškas gaudynes, kai dėl klaidingų apskaičiavimų laivai
susidurdavo, kai JAV povandeniniai laivai būdavo aptinkami
sovietų teritoriniuose vandenyse.
Sovietams amerikiečių povandeninių laivų jūreiviai buvo
daugiau nei priešai; tai buvo tarytum nuolat šalimais zujan­
tis parazitas. O amerikiečiams jie buvo tiesiog bevardžiai
povandeninio laivyno kariškiai. Ši knyga - jų istorija, istorija,

14
 Prologas

kurios niekas iki šiol viešai nepasakojo. Tai viena iš paskutinių

didžiųjų nepapasakotų šaltojo karo istorijų.
Idėja apie povandeninę priešų medžioklę, kurios tikslas -
neleisti jiems išnirti iš vandenyno ir sėti mirtį, siekia gūdžiau­
sią praeitį. Leonardas da Vinčis dar XVI amžiaus pradžioje
nupiešė povandeninio laivo prototipo eskizą, bet savo užrašų
knygutėje pažymėjo, kad niekada neatskleis, kaip toks lai­
vas turėtų judėti po vandeniu, nes bijo „velniškos prigimties
žmonių, kurie juos naudotų kaip priemonę naikinti iš jūros
dugno".
Vis dėlto tai buvo masinanti netikėto naikinimo gali­
mybė, ji įkvėpė vėlesnių laikų išradėjus. Amerikos pilietinio
karo metais bandyta statyti baliono formos povandeninius
laivus, paskui jie pasidarė panašūs į trumpą cigarą, o jų
tikslas - pritvirtinti minas prie priešininkų laivo dugno. Jie
buvo varomi monotoniškai sukant sraigto rankeną, dauguma
žuvusiųjų nuo šių naujų ginklų buvo ne priešai, o nedidelės
tokių povandeninių laivų įgulos. Vis dėlto bandymai nau­
doti povandeninius laivus kėlė siaubą ir prabėgus keleriems
metams po Amerikos pilietinio karo Žiulis Vernas romane
„Dvidešimt tūkstančių mylių po vandeniu" povandeninį laivą
pavaizdavo kaip antvandeninius laivus taranuojančią jūrų
pabaisą. Sis elektra varomas rašytojo vaizduotės vaisius - pra­
našiškas. Holland, pirmasis JAV karinio laivyno povandeninis
laivas, paniręs buvo varomas elektros baterijomis, o išniręs -
garo varikliu. Jis įsigytas 1900 metų balandžio 11 dieną, jo
ilgis buvo vos šešiolika pėdų, o įgulą sudarė šeši jūreiviai.
Povandeninių laivų technologijos taip sparčiai žengė į
priekį, kad praėjus vos keliems dešimtmečiams Pirmojo
pasaulinio karo metais Vokietijos dyzeliniai povandeniniai
laivai jau kėlė siaubą sąjungininkų laivams. Vienas tokių
vokiškų povandeninių laivų privertė JAV atsisakyti neutra­
liteto ir įsitraukti į karą, kai 1915 metais buvo nuskandintas
ls Niujorko išplaukęs britų keleivinis laineris Lusitania. Kai
po dvejų metų Jungtinės Amerikos Valstijos į karą įsitraukė,

15
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

vokiečių povandeniniai laivai jau buvo sunaikinę keletą šimtų

laivų.
Antrojo pasaulinio karo metais povandeniniai laivai tapo
tokie galingi, kad galėjo persekioti ginkluotus antvande-
ninius konvojus ir tapo lemtingu veiksniu. Vokiečiai savo
povandeninius laivus siuntė tarsi vilkų rujas, susiburdavusias
antpuoliui - ši taktika buvo tokia veiksminga, kad Jungtinės
Amerikos Valstijos po Perl Harboro ją pasirinko bandyda­
mos susigrąžinti Ramiojo vandenyno kontrolę. Visa tai darė
didžiulę žalą japonų tanklaiviams, transportiniams ir krovini­
niams laivams, bet ir kainavo labai daug. Jungtinės Amerikos
Valstijos per karą prarado penkiasdešimt du povandeninius
laivus ir 3 500 vyrų.
Iki šiol išlieka štai toks ryškiausias Antrojo pasaulinio karo
vaizdinys: torpedas šaudantys povandeniniai laivai, ankš­
tuose plieniniuose cilindruose įkalinti prakaito išpilti jūreiviai,
pro korpusą besiskverbiantis japonų hidrolokatorių zvimbi­
mas, aplink krintančios giluminės bombos. Vis dėlto tais lai­
kais įvyko ir dar kai kas svarbaus: pirmą kartą povandeninius
laivus buvo pabandyta susieti su šnipinėjimu. Povandeniniai
laivai keletą sykių iškėlė paprastas antenas, kad nugirstų
japonų radijo pokalbius, ir gal tuzinas povandeninių laivų
buvo pasiųsti periskopu išžvalgyti pakrantės prieš išlaipinant
joje desantą. Šie eksperimentai sukėlė žvalgybos pareigūnų
susidomėjimą, o prasidėjus šaltajam karui pasirodė, kad
povandeniniai laivai gali atlikti naują užduotį. Pirmiausia
buvo bandomi dyzeliniai povandeniniai laivai. Paskui buvo
sukurti beveik neribotos galios mechanizmai su neribotomis
galimybėmis slėptis - laivai, varomi atominių reaktorių, galė­
davo išbūti panirę ištisus mėnesius. Tokie laivai šaltojo karo
metu Amerikai suteikė akivaizdų pranašumą po vandeniu.
Informacija apie šias operacijas buvo prieinama tik aukš­
čiausio rango karinio laivyno admirolams ir kapitonams,
jie paprastai apie tai pranešdavo tik prezidentui, jo svar­
biausiems kariniams ir žvalgybos patarėjams bei keletui

16
 Prologas

kongresmenų, kurie retai kada reikalaudavo detalių. Tačiau

iš esmės visoms misijoms vadovavo jauni povandeninių laivų
kapitonai: paprastai jie būdavo apie trisdešimt penkerių metų,
jiems būdavo įsakyta operacijų metu •visiškai nesinaudoti
radijo ryšiu. Šie vyrai buvo skatinami rizikuoti, tad kai kurie
jų, trokšdami pargabenti namo kuo vertingesnės informaci­
jos, įplaukdavo į priešo uostus ar net pasiekdavo patį sovietų
laivyno pratybų centrą. Vis dėlto svarbiausia direktyva skelbė:
žūtbūt vengti būti susektiems ir neleisti sovietams sužinoti,
kad priešas juos stebi iš taip arti. Ši būtinybė labiau nei visa
kita vertė laivų misijas apgaubti paslapties skraiste.
Vis dėlto retkarčiais net operacijų vadovus apnikdavo abe­
jonės. Ar šios misijos nėra pernelyg provokuojančios ir pavo­
jingos? Ar negali nutikti taip, kad viena nepavykusi misija
arba vienas siaubingas incidentas dvi supervalstybes atves
prie bedugnės krašto? Ar šios šnipinėjimo misijos neįžiebs
karo, nors jam išvengti jos kaip tik ir skirtos? Tačiau kol ope­
racijos buvo laikomos paslaptyje, karinio laivyno vadovybė
retai kada susidurdavo su šiais klausimais.
Mums šešerius metus teko kalbinti įvairius žmones, kol
pavyko krūvon sudėti taip ilgai slėptus faktus, tai padaryti
sugebėjome tik dėl didelių pastangų ir atkaklumo. Bendra­
vome su šimtais povandeninių laivų jūreivių. Vieni skam­
bino karinio laivyno tyrėjams ir pranešė apie mūsų darbą,
kiti tiesiog atsisakė su mumis kalbėtis. Vis dėlto daugelis
sutiko papasakoti, tie susitikimai akis į akį vyko įvairiausiose
Jungtinių Amerikos Valstijų vietose. Kartais karinio laivyno
kontržvalgybos atstovai aplankydavo arba paskambindavo
tiems vyrams, monotonišku ir niūriu balsu primindami apie
teisinius įsipareigojimus ir priesaiką viską laikyti paslaptyje.
Vis dėlto informacija kaupėsi, povandeninių laivų karinin­
kai, puskarininkiai ir eiliniai, politiniai veikėjai ir žvalgybos
darbuotojai nutardavo, kad atėjo metas iškloti savo istoriją.
Išsipasakojus ypač stiprus palengvėjimas apimdavo povan­
deninių laivų jūrininkus. Daugelis jų apie savo kelis mėnesius

17
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

trukusias išvykas niekada nepasakojo nei tėvams, nei žmo­

noms, nei vaikams, nei geriausiems draugams. Po ištisų
mėnesių sunkaus darbo grįžę namo jie negalėdavo išlieti
širdies. Vis dėlto jiems reikėdavo išsikalbėti su juos supran­
tančiais žmonėmis, jie troško, kad ir gerokai pavėluoto, pripa­
žinimo.
Taigi mes rašome apie juos ir jiems. Šioje knygoje minimi
žmonės, jų vardai ir pavardės, visi įvykiai yra tikri, kiekvieno
skyriaus istorija perpasakota kiek įmanoma tiksliau ir skru­
pulingiau remiantis išsamiais interviu ir nedaugeliu viešai
prieinamų dokumentų. Pokalbiai perteikti taip, kaip juos
mums papasakojo žmonės, dalyvavę tuose įvykiuose ir gir­
dėję sakant tuos žodžius. Deja, ne visi knygoje minimi žmonės
su mumis kalbėjosi. Tačiau mes juos vis tiek aprašėme, nes
jie buvo pačiame kai kurių svarbiausių šaltojo karo operacijų
sūkuryje. Dažnu atveju turėjome savo pašnekovams pažadėti,
kad juos apsaugosime, kad neatskleisime ne tik jų tapatybės,
bet ir to, kad buvome su jais susitikę.
Daugelis šios knygos istorijų niekada nebuvo pateiktos vie­
šai ir nė viena iš jų niekada nebuvo papasakota taip išsamiai.
Vengdami nuolat kartotis, kad siūlome visiškai naują infor­
maciją, nutarėme tekste arba išnašose pažymėti tik tas deta­
les, kurios jau buvo kur nors minėtos. Visa kita šioje knygoje
skelbiama pirmą kartą, čia pateiktų faktų nežino netgi dauge­
lis ilgą laiką povandeniniuose laivuose tarnavusių kariškių,
visada gaudavusių tik tiek informacijos, kiek karinio laivyno
vadovybė nutardavo esant būtina jiems žinoti.
Ši knyga - ne tik apie povandeninius laivus, šnipinėjimą
ir geopolitiką, bet ir apie žmones: poeziją deklamuoti mėgs­
tantį jūrų gelmių tyrinėtoją, kurio buvo paprašyta pasitelkus
vaizduotę sugalvoti, kaip iš vandenyno dugno ištraukti bran­
duolinę raketą; karinio laivyno žvalgybos karininką, kuris
sugalvojo, kaip perimti informaciją, perduodamą sovietų
povandeninių komunikacijų kabeliais; nutrūktgalvį kapitoną,

18
 Prologas

kuris neatsispyrė pagundai vos per pėdą prasmukti pro

sovietų povandeninius laivus; jūreivius, kurių povandeninis
laivas, apšaudomas sovietų laivų, baigiantis oro atsargoms
turėjo tūnoti po vandeniu. Taip pat pateiksime naujų duo­
menų, kurie galbūt atskleis paslaptį, kas nutiko JAV povan­
deniniam laivui Scorpion, su visa įgula nuskendusiam prieš
trisdešimt metų.
Dauguma knygų apie povandeninius laivus sutelkia
dėmesį į vieną žmogų, dažniausiai į kokį nors įtakingą šiuo­
laikinio karinio laivyno pareigūną ar atominio povandeninio
laivo kūrėją, pavyzdžiui, admirolą Hymaną G. Rickoverį. Vis
dėlto netgi Rickoveris tik iš šalies stebėjo, kaip kiti valdo jo
laivus ir leidžiasi jais į misijas. Taigi ši knyga nėra vieno žmo­
gaus istorija, tai istorija apie daugelį žmonių, ilgus dešimtme­
čius tarnavusių laivyne. Jų ilgametę veiklą tyrinėjome trimis
etapais: nuo pirmųjų nevykusių bandymų, paskui perėjome
prie didžiųjų jūrinių operacijų laikotarpio, galiausiai baigėme
laikais, kai technologijos ir vaizduotė suteikė galimybę povan­
deninių laivų specialistams pažinti sovietų imperijos vadovų
mintis. Kaip ir daugelis kitų didžių epopėjų, mūsiškė pabai­
gos neturi. Amerikiečių povandeniniai laivai ir dabar siun­
čiami stebėti ne tik Rusijos, bet ir kitų karštųjų taškų visame
pasaulyje. Šios knygos istorijos nėra milžiniškų Amerikos
pastangų šnipinėjimo srityje apžvalga. Tai pasakojimas apie
tai, kiek toli gali žengti vyriausybės, kad ir kokiems laikams ar
šaliai jos atstovautų, norėdamos sužinoti viena kitos paslaptis.
Per šaltąjį karą šnipinėjimui pirmiausia buvo naudojami dyzelinai povandeniniai laivai.
 vadovavim o patalpos/

Šiandienos šnipinėjimui daugiausia naudojami atominiai „Los Angeles" klasės povandeniniai laivai.
1972 m. gegužę JAV šnipinėjimo palydovo Corona daryta nuotrauka rodo vieną iš
svarbiausių JAV povandeninio šnipinėjimo tikslų: didžiausią sovietų povandeninių
laivų bazę, įsikūrusią apie 60 km nuo Murmansko ledu padengtame Kolos
Pusiasalyje. Vos matomi prieplaukų kontūrai nutįsę toli į vandenį {NationalArchives,
-toshuos Handlerio nuotrauka).
 Hadsono /i

KANADA

*tXj Meino
įlanka
idlandas

Argentfa^

Bermuda

A N TO VANDENYH1
 Karos jūra

irentsojūra

Poliam'
irmansk

Jan Majeno sal

Moskva
\ Norvegų .eningrad

fJfa \
?%JNGTINĖ
KARALYSTĖ

Viduržem,
jūra

K anarai-?
 ) Karos jūra

%/ Laptevųjūra

Čiukčių jūra

t Ochotskojūra

Japonijosiūra

Yokosul
 100 "

KANADA

JAV

Vancouver
°

RAMUSIS

VANDENYNAS
^ -Go/f“ klasės
povandeninio laivo
aptikimo vieta

Havajai
Pearl Harbor
160,,' o ',
 I.

PRADŽIA

ie turbūt išprotėjo, - panosėje sumurmėjo Harrisas

J M. Austinas, stebėdamas į britų karinio laivyno bazę Lon-
donderyje, Šiaurės Airijoje, įplaukiantį apgailėtinos išvaizdos
laiviūkštį.
Tai negalėjo būti jo povandeninis laivas. Tai negalėjo būti
Cochino.
Beveik kiekvienas, tą dieną atsidūręs prie judrios prie­
plaukos, būtų pamanęs, kad Austinas - dvidešimt aštuonerių
metų radistas. Bet jis žinojo, kad yra ne taip. Austinas čia
atvyko gavęs tiesioginį įsakymą iš JAV karinio laivyno opera­
cijų vado. Jį instruktavo admirolai, vadovavę JAV karinio lai­
vyno pajėgoms Europoje, jo biografija buvo bent keletą kartų
patikrinta. Ir šiandien jis turėjo prisijungti prie šio povande­
ninio laivo įgulos kaip ką tik iškeptas karinio laivyno šnipas,
vadinamasis „spūkas", apmokytas perimti iš eterio sovietų
karinius signalus ir elektroninę komunikaciją. Jo užduotis
buvo pabandyti iššniukštinėti vieną didžiausių Sovietų Sąjun­
gos paslapčių.
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

Austinas nušoko ant prieplaukos ir su keliais kitais vyrais

ėmė traukti švartavimo lynus. Tada kažkas pasakė, kad tai
yra Cochino, JAV povandeninis laivas SS-354, taigi kaip tik tas,
kurio Austinas laukė tris dienas.
„Tegul velniai šitą šlykštų laiviūkštį", - pagalvojo jis užsi­
mesdamas ant peties jūrinę kuprinę, prigrūstą įslaptintų
dokumentų, ir su trenksmu nusileido pro liuką - jam reikėjo
prisistatyti ir perduoti įsakymus Cochino kapitonui Rafaeliui
C. Benitezui.
Austinas į povandeninį laivyną perėjo iš linijinių kreise­
rių ieškodamas aštrių pojūčių - dėl tos pačios priežasties jis
savanoriškai pasisiūlė iš radisto persikvalifikuoti į šnipą. Kad
jis tarnaus armijoje, buvo aišku beveik nuo gimimo dienos.
Austinas buvo kilęs iš senos škotų karių giminės, kurios išta­
kas be ypatingo vargo atsekė iki pat XIV amžiaus. Jo tėvas
dirbo koku amerikiečių eskadroje Anglijoje, paskui perėjo į
banginių medžiotojų ir krovininius laivus Jugtinėse Amerikos
Valstijose. Jo mama buvo kilusi iš Velso, ji dirbo amuniciją
gaminančioje britų kompanijoje. Pačiam Austinui buvo vos
devyniolika, kai jis pirmą kartą išplaukė į jūrą, kur dėl savo
tamsiai rudų plaukų netrukus gavo Rudžio pravardę.
Trisdešimt dvejų metų Benitezas buvo iš tų žmonių,
kuriems mandagus ir prideramas elgesys buvo tiesiog įgim­
tas. Jo tėvas Puerto Rike dirbo teisėju, kapitonas Benitezas
buvo ką tik baigęs teisės studijas - privilegija, kurią jam
suteikė karinis laivynas. Antrojo pasaulinio karo metais jis tar­
navo povandeniniame laive karininku ir išgyveno keletą gilu­
minių bombų atakų, pelnydamas reputaciją žmogaus, kuris
išlieka ramus net mūšio įkarštyje. Dabar, 1949 metų liepą, jis
buvo vos prieš trejetą savaičių grįžęs į tarnybą povandeni­
niame laivyne - jam buvo patikėta vadovauti šiam laivui.
Tiesą sakant, iš pradžių Benitezas norėjo atsisakyti šio
pasiūlymo, nes jį trikdė povandeninio laivo pavadinimas.
Cochino galėjo reikšti raguotę - gražią Atlanto vandenyno

30
 1. M irtim i p a ž y m ė ta p radžia

žuvį, bet ispaniškai, jo šeimos ir draugų iš tėviškės gimtąja

kalba, jam patikėto laivo pavadinimas reiškė kiaulę.
Visa tai Benitezas papasakojo laiške motinai, bet jos atsa­
kymo dar nebuvo gavęs, o kol kas kapitonas stovėjo ankš­
toje kajutkompanijoje, bandydamas ištiesinti pečius ir šitaip
suteikti sau kuo įspūdingesnį stotą. Jis buvo akis į akį su
Austinu, tuo nerangiu puskarininkiu, šnipu tapti nutarusiu
jūrininku, vienu iš tų vyrukų, kuris net ir sulaukęs septynias­
dešimties turbūt aiškins, kad yra „tvirtas kaip plienas".
Rudis Austinas perdavė įsakymus. Kapitonas permetė juos
akimis ir įsitempė visu kūnu, kai perskaitė, kad Cochino, jo
povandeninį laivą, ketinama paversti eksperimentiniu šnipi­
nėjimo laivu.
Benitezas buvo apstulbęs. Cochino misija ir taip jau atrodė
ganėtinai sudėtinga. Laivas turėjo išplaukti į bandomąją
kelionę, kuri turėjo pakeisti povandeninio kariavimo pobūdį.
Klasikiniai Antrojo pasaulinio karo laikų povandeniniai laivai
po vandeniu galėjo panirti tik tiek, kad spėtų atakuoti antvan-
deninius laivus ir išvengti kontratakos, o paskui būdavo pri­
versti vėl išnirti į paviršių. Kai karas baigėsi, Cochino ir keli
kiti laivai buvo labai pakeisti. Čia buvo sumontuota nauja, dar
beveik neišbandyta įranga, taip pat ir šnorkelis - vamzdis, pro
kurį neiškylant į paviršių galima įsiurbti šviežio oro, taip pat
priversti dirbti dyzelinius variklius ir pašalinti išmetamuosius
garus. Visa tai turėjo leisti laivams ilgiau išbūti po vandeniu,
šitaip padidinant jų galimybes likti nematomiems ir persekioti
ne tik antvandeninius, bet ir povandeninius laivus.
Benitezas tikėjosi išplaukti į jūrą ir ten išbandyti naują
įrangą, apmokyti įgulą ir pasipraktikuoti valdyti laivą ilgą
laiką būnant po vandeniu. Bet Austino perduoti įsakymai
pakeitė Benitezo misiją, iš paprasto karo žaidimo ir jūrinės
kelionės paversdami ją operacija, priklausančia mažai žino­
mai povandeninio šnipinėjimo sričiai. Maža to, visa tai turėjo
vykti šaltoje Barenco jūroje, už poliarinio rato, netoli Mur­
mansko, kur sovietai laikė savo šiaurinį laivyną.

31
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

Dar blogiau: primityvaus Austino klausymosi aparato

kabeliai ir antenos turėjo būti perkišti tiesiog pro hermetišką
povandeninio laivo korpusą. Tai reiškė, kad teks gręžti skyles
pliene, turinčiame atlaikyti vandenyno spaudimą.
Benitezas pažvelgė į schemas, nurodančias, kur reikės
gręžti laivo korpusą, kurį jis laikė apsauginio karkaso „pasku­
tine viltimi", ir akivaizdžiai paniuro. Kas nutiko paskui,
Austinas perpasakojo ne kartą.
- Gręžti skyles hermetiškame korpuse? - pasakė Benite­
zas taip garsiai, kad atkreiptų vyriausiojo pavaduotojo ir
vyresniojo laivūno, kurie atskubėjo į kajutę, dėmesį. Gręžti
skyles be tiesioginių nurodymų iš Laivų statybos skyriaus,
prižiūrinčio visų povandeninių laivų konstrukcijas ir pakei­
timus? - Turite kokių nors nurodymų iš Laivų statybos sky­
riaus? - paklausė kapitonas.
- Ne, sere, tai viskas, ką man perdavė, - atsakė Austinas.
Paskui raminamai mostelėjo ir pridūrė: - Tos skylės bus
mažytės.
Austinas laukė atsakymo. Bet jo nebuvo. Tuomet Benitezas
apsisuko ir išėjo iš kajutės. Jis nutarė paskambinti į Londoną
ir pranešti apie visa tai savo vadovybei. Bet kuriuo atveju jis
neketino likti čia ir ginčytis su Austinu.
Klysti šiuose trapiuose ir ankštuose dyzeliniuose laivuose
buvo labai pavojinga: kuro garai čia pripildydavo orą, o
elektriniai generatoriai bauginamai buvo linkę kibirkščiuoti.
Visada egzistavo didelė tikimybė, kad ištiks nelaimė. Kartais
didvyriškų pastangų prireikdavo paprasčiausiai tam, kad
išgyventum. Tai ypač galiojo Antrojo pasaulinio karo metais,
tačiau tada Benitezas ir jo bendražygiai bent jau susidurdavo
su pažįstamu priešu labiau pažįstamose Ramiojo vandenyno
gelmėse. O dabar su nuožmiomis audromis jis turėjo susi­
durti kažkur pasaulio pakrašty. Galiausiai iš jo buvo reika­
laujama dalyvauti šnipinėjimo misijoje jūroje ir išsiaiškinti
sovietų paslaptis, rizikuoti laivu ir septyniasdešimt aštuoniais

32
 1. M irtim i p a ž y m ė ta p ra d žia

jūreiviais, nors net nebuvo žinoma, ar laivas apskritai gali

atlaikyti kelionę per vandenyną.
Netrukus Benitezas grįžo jau ne toks susikrimtęs, bet vis
dar suglumęs. Įsakymai įveikė jo aristokratišką pasipiktinimą.
Dabar jo svarbiausiu prioritetu tapo Austino šnipinėjimo
misija.
Štai taip abejotinai prasidėjo povandeninio laivyno jūreivių
ir šnipų bendradarbiavimas, vėliau diktavęs šaltojo karo sąly­
gas visose pasaulio jūrose ir vandenynuose. Šios kovos ves­
davo prie naujų misijų, galiausiai pavertusių plieninius laivus
svarbiausiais ir įsimintiniausiais epochos simboliais.
Jau buvo akivaizdu, kad Jungtinės Amerikos Valstijos
turi naują pavojingą varžovą ir kad pasaulis dabar visiškai
kitoks, nei buvo, kai Benitezas paskutinį kartą grįžo iš jūros.
Tuo metu nuo pergalės apsvaigusi tauta lyg apkerėta žiūrėjo
į jūreivio, vidury Taimso aikštės džiugiai bučiuojančio mer­
giną, atvaizdą. Dabar, kai Benitezas ruošėsi grįžti į jūrų gel­
mes, Jungtinių Valstijų gyventojai buvo pasibaisėję pergalės
kaina. Jie sėdėjo slogioje kino teatrų tyloje ir žiūrėjo kino kro­
nikas apie Hirošimą ir Nagasakį, verkė matydami siaubingai
apdegusias moteris ir vaikus, kurie kadaise buvo tik priešai,
niekieno ašarų nevertos beveidės pabaisos. Žmonės, kitados
džiūgavę dėl atominės bombos sukūrimo, dabar suvokė, kad
ji reiškia grėsmingą siaubą, bet kurią dieną galintį užgriūti ir
jų namus. Pasirodė pranešimų, kad Sovietų Sąjunga, priešu
virtusi sąjungininkė, paskubom kuria savo atominę bombą.
Ir atrodė neabejotina, kad sovietai ketina užvaldyti visą
pasaulį. Kinijos komunistai ką tik iš savo šalies išginė Chiang
Kaisheką. Komunistai įvykdė valdžios perversmą Čekos­
lovakijoje. Sovietai pradėjo Berlyno blokadą. O Winstonas
Churchillis paskelbė, kad Rytų Europą nuo Vakarų atskyrė
geležinė uždanga. Atrodė, kad komunistai bet kada gali
įvykdyti perversmą ir Jungtinėse Valstijose. Kaip kitaip ame­
rikiečiai galėjo suprasti gausias Antiamerikietiškos veiklos
komiteto antraštes, ypač sensacingus panešimus, pavyzdžiui,

33
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

žinią, kad buvęs Užsienio reikalų ministerijos pareigūnas

Algeris Hissas šnipinėjo sovietų naudai?
Tvyrant įtarumo atmosferai buvo įsteigta Centrinės žval­
gybos agentūra (CŽV), kuri tučtuojau savo agentus metė į
kovą su sovietų šnipais. Tai buvo baimės epocha, baimės, kuri
paskatino Vakarus vėl suvienyti ginkluotąsias pajėgas - šį
kartą įkurti Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją (NATO).
Visa tai virto „Aklos vištos" (gužynių) žaidimu, kai jūrininkai
buvo priversti belangiuose cilindruose nerti į jūrų gelmes su
nauja užduotimi - padėti šaliai atremti kilusią grėsmę.
Sovietai savo povandeninius laivus - dauguma jų buvo
maži ir pasenę - visada naudojo pakrantės gynybai. Tačiau
Jungtinėms Amerikos Valstijoms, Didžiajai Britanijai ir
Sovietų Sąjungai dalijantis karo trofėjus visos pusės gavo po
keletą eksperimentinių, labai ištobulintų, šnorkeliais ir naujais
moderniais hidrolokatoriais aprūpintų vokiškų povandeninių
laivų. Šios technologijos teikė vilčių povandeninius laivus
paversti pavojingesniais, nei jie buvo anksčiau, ir kėlė baimę,
kad sovietai atsisakys savo pakrantės apsaugos strategijos ir
sukurs povandeninius laivus, skirtus vandenynams. Benite-
zas ir kiti kapitonai labiau už viską norėjo turėti laiko moky­
mams, praktikai, troško savo povandeninius laivus paversti
„medžiotojais-žudikais", kurie pasitiktų sovietų laivus, jei šie
vieną dieną pasirodytų prie JAV pakrančių.
Pagal nacių pavyzdį sukurtas Cochino turėjo šnorkelį, o
tai reiškė, kad laivas po vandeniu gali išbūti kelias dienas ar
savaites slėpdamas daugybę tonų sveriantį futbolo aikštės
dydžio korpusą, viršuje kyšant tik vamzdžiui, dydžiu prilygs­
tančiam gatvės šiukšliadėžei. Laivas galėjo likti nepastebėtas
netgi dyzeliniams varikliams įkraunant akumuliatorius - vie­
nintelį galios šaltinį, kai reikia būti tyloje išjungus variklius.
Vokiečių dėka Cochino buvo aprūpintas baterijomis, kurių
talpa buvo didesnė už bet kokio kito Antrojo pasaulinio karo
laikų povandeninio laivo.

34
 1. M irtim i p a ž y m ė ta p radžia

Be to, Cochino turėjo naują pasyviąją hidrolokacijos sis­

temą: laivas galėjo klausytis ir „matyti" po vandeniu, pats
neskleisdamas jokio garso. Antrojo pasaulinio karo laikų
povandeniniai laivai dažniausiai naudojo zvimbiančius „akty­
vius" hidrolokatorius, sukurdavusius aplinkos vaizdinį ir
nustatydavusius taikinį ar atstumą pagal ataidinčias garso
bangas. Visa tai buvo tas pats, kas įjungti galingą žibintą.
Povandeniniai laivai galėjo „matyti", kas dedasi aplink, bet
drauge „apšviesdavo" ir save. Pasyviosios hidrolokacinės sis­
temos aprėpė visą garso spektrą, tačiau pačios nieko neskleis-
davo, ir ši tyla reiškė esminį bet kokios povandeninės kovos
pranašumą.
Be to, buvo tikimasi, kad dėl vieno žmogaus gebėjimų JAV
karinis laivynas įgis pirmenybę po vandeniu. Nelabai kam
žinomas inžinierius Hymanas G. Rickoveris parengė planą,
kaip pastatyti branduoline energija varomą povandeninį laivą,
kuris galėtų likti po vandeniu neribotą laiką net neturėdamas
šnorkelio, o tai dar labiau didino statymus šiame povandeni­
nio karo žaidime. Tačiau kol kas atominė energija kaip varo­
moji jėga buvo tik idėja, ir Cochino bei kiti tokie povandeniniai
laivai buvo geriausia, ką turėjo karinis laivynas. Pagal naują
programą, vykusiai pavadintą „Nokauto operacija", karinis
laivynas rengė Cochino ir kitus Antrojo pasaulinio karo laivus
nokautuojančiam smūgiui, jei staiga prasidėtų karas.
Tačiau povandeninių pajėgų planus sujaukė viena kliūtis:
šnipai įžiūrėjo didesnių artimiausiu metu galinčių kilti pavojų
ir norėjo juos atremti pasitelkę povandeninius laivus. Vis dar
nebuvo įrodymų, kad sovietai statosi laivus su šnorkeliais,
ir CŽV su karinio laivyno žvalgyba nutarė, jog laiko pasi­
rengti povandeninėms kovoms jie turi į valias, nes tos kovos
laukia tolimoje ateityje. Vyriausiesiems žvalgybos pareigū­
nams kur kas didesnį nerimą kėlė kitos iš vokiečių perimtos
technologijos: nedidukai bepiločiai lėktuvai V-l, praminti
„gaudžiančiomis bombomis", galintys gabenti sprogmenis, ir

35
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

V-2 - pirmosios raketos, pasiekusios garso greitį. Šie taip pat

sąjungininkų perimti vokiečių išradimai buvo sparnuotųjų
ir balistinių raketų - bombų su varikliu, suteikiančiu joms
galios skristi, - pirmtakai. Jungtinės Amerikos Valstijos jau
buvo išbandžiusios eksperimentines Loon raketas: jas buvo
galima iššauti iš tam tikros sandaros pirmųjų, dar visai primi­
tyvių raketinių povandeninių laivų. Sovietai taip pat, rodos,
kūrė savo pirmąsias raketas. Dezertyrų pranešimuose buvo
teigiama, kad sovietai atliko bandymus sausumoje ir iš senų
povandeninių laivų, besibazuojančių Murmansko srityje.
Be to, JAV karinės oro pajėgos į sovietų teritorijos pakraš­
čius siuntė lėktuvus, aprūpintus specialiais filtrais, kurie rinko
radioaktyviąsias atliekas - šitaip buvo mėginama nustatyti, ar
sovietai atlieka branduolinius bandymus. Bet labiausiai buvo
baiminamasi, kad bepiločiai lėktuvai bus aprūpinti branduo­
linėmis bombomis ir kad vėliau sovietai sukurs atomines
raketas.
Vis dėlto tai buvo tik spėlionės. Šiek tiek informacijos apie
sovietų karinį laivyną žvalgybos agentūros gaudavo iš Britų
karališkojo laivyno, kuris glaudžiai bendradarbiavo su sovie­
tais Antrojo pasaulinio karo metais. Pokalbius tarp sovietų
laivų ir jų bazių perimdavo JAV klausymosi stotys Europoje
ir Aliaskoje. Visos šios šnipinėjimo operacijos prieš buvusį
sąjungininką buvo tokios slaptos, kad kurjeriai pranešimus
apie sovietų pokalbius perduodavo tik aukščiausio rango
admirolams ir tik užrakintuose portfeliuose. Bet kokie ban­
dymai priartėti prie sovietų ir juos šniukštinėti turėjo būti
laikomi didžiausioje paslaptyje.
Būtent ši būtinybė laikytis slaptumo labiau nei visa kita įti­
kino žvalgybos pareigūnus, kad povandeniniai laivai gali būti
kitas logiškas žingsnis aplink Sovietų Sąjungą kuriant klau­
symosi tinklą. Tam jau buvo dedamos pastangos. 1948 metais
karinis laivynas į Beringo jūrą pasiuntė du laivus, Sea Dog (SS-
401) ir Blackfin (SS-322), kad šie pabandytų perimti sovietų

36
 1. M irtim i p a ž y m ė ta pradžia

radijo komunikacijas ir apskaičiuotų, kokiu greičiu sukasi

sovietų eskadrinių minininkų ir prekybos laivų sraigtai - tai
buvo pirmas bandymas išmokti identifikuoti priešo laivus
pasyviaisiais hidrolokatoriais. Vis dėlto žvalgybos darbuotojai
tikėjo, kad naujieji povandeniniai laivai su šnorkeliais, tokie
kaip Cochino, gali dar daugiau. Jie gali likti nematomi sovietų
pakrantės sargybai ir radijo operatoriams. Galbūt jiems net
pavyktų iš pirmųjų lūpų sužinoti, kaip toli sovietai pažengė
vystydami pavojingąją raketų technologiją. Aprūpintas šnor-
keliu Cochino galėtų priartėti tiek, kiek tik išdrįstų. Pastebėti
virš vandens galėtų būti tik jo periskopas, antenos ir šnorkelis.
Trumpai tariant, šis laivas buvo puiki priemonė šnipinėti.
Kita vertus, Cochino buvo skirtas kitokioms užduotims. Tai
buvo paskutinis karo metais sukomplektuotas povandeninis
laivas, pasiųstas į kovą prabėgus dviem savaitėms, kai Enola
Gay numetė pirmąją atominę bombą. Dabar Cochino, kaip ir
Tusk (SS-426), buvo aprūpintas šnorkeliu ir kitomis pažan­
giomis priemonėmis ir virto tuo, ką karinis laivynas praminė
GUPPY: ši sąvoka reiškė ne tik akvariumo žuvytę gupiją, bet ir
buvo žodžių Greater Underwater Propulsion Power („galingesnė
povandeninė varomoji jėga") akronimas. Pavadinimas tiko
kuo puikiausiai: medžiotojų-žudikų vaidmuo šiems povan­
deniniams laivams buvo visiškai naujas. Tiesą sakant, kai
mokslininkai, likus keliems mėnesiams iki šios kelionės,
laivus išbandė, jie nustatė, kad įgula ir laivų statytojai taip
menkai išmanė pasyviąsias hidrolokacijos sistemas, kad
hidrofonai - svarbiausia tų sistemų dalis - net nebuvo įjungti.
Todėl abu laivai buvo pasiųsti į Londonderį, kad pasiprakti­
kuotų su britais, kurie turėjo gerokai daugiau patirties dirbti
su naujaisiais hidrolokatoriais.
Būtent Londonderyje Austinas ir pasivijo Cochino. Laive
buvo ir civilis hidrolokatorių specialistas Robertas W. Philo,
dirbęs čia konsultantu. Mokytis persekioti povandeninius
laivus buvo laikoma tokiu svarbiu uždaviniu, kad „Nokauto
operacijos" vadovas komandoras Roy’us S. Bensonas pats

37
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

pasiplaukiojo laivu Tusk, vadovaujamu kapitono Roberto

K. VVorthingtono.
Kaip ir Benitezas, Worthingtonas gavo kapitono įgalioji­
mus likus vos kelioms dienoms iki šios kelionės, ir, kaip ir
Benitezas, Worthingtonas su Bensonu skeptiškai vertino šį
šnipinėjimo žygį. Bensonas manė, kad geriausiu atveju tai bus
šalutinė misija, toli gražu ne tokia svarbi, kaip išmokti tikrojo
kariavimo po vandeniu meno. Tačiau Rudis Austinas buvo ne
tokios nuomonės. Kita vertus, visa ši šnipinėjimo įranga buvo
jo pašaukimas.
„Man reikia kokios nors klaikios veiklos, - mėgdavo sakyti
jis. - Tiesiog aš toks esu."
Tai buvo tarytum antroji Austino prigimtis, tačiau apie
kitus to paties pasakyti negalėjai. Jo specialiąją įrangą turėjo
pritaisyti Portsmute, Anglijoje, bet net laivų statyklos darbuo­
tojai nežinojo, kaip elgtis su šiais naujais prietaisais.
- Po galais, čia juk tik laidas, - nekantriai plūdosi Austi­
nas, laikydamas koaksialųjį kabelį, kurio darbininkai niekaip
nesugebėjo tinkamai pritvirtinti. - Tai paprasčiausias koaksia-
lusis kabelis, pusės colio storio. Man atrodo, kad turėtumėte
išmanyti to daikto schemas. Kodėl negalite visko padaryti
tiesiog pagal schemą?
Austinas nekantravo pradėti. Jam skirta mažytė kajutė ir
šnipinėjimo prietaisas buvo įrengti tame pačiame denyje kaip
laivo valdymo postas, netoli radijo kabinos. Jis buvo pasiruo­
šęs prijungti koaksialųjį kabelį prie daikto, kurį vadino savo
„juodąja dėže". Iš tiesų tas įtaisas buvo nudažytas įprastine
pilka karinio laivyno spalva, o šios dėžės paskirtis buvo per­
imti radijo signalus, kuriais sovietai siųsdavo telemetrines
instrukcijas atlikdami raketų bandymus. Vertikalioje padėtyje
dėžė buvo dviejų su puse pėdos aukščio, ji įrašinėjo signalus į
juostą ir tai buvo jautriausias ir slapčiausias prietaisas Cochino
laive.
Kabelį nuo dėžės reikėjo perkišti pro korpusą ir sujungti su
naujomis „ausimis", pritaisytomis prie stebėjimo bokštelio -

38
 1. M irtim i p a ž y m ė ta p radžia

didelio plieno gabalo, ant lygaus pagrindinio korpuso atro­

dančio lyg ryklio pelekas, - šonų. Šios antenos tikrai atrodė
kaip ausys. Tai buvo nedideli kabelio ritinėliai, kyšoję per
pėdą nuo stebėjimo bokštelio iš abiejų pusių. Su šiais papil­
domais kabeliais, pridėtais prie daugybės įprastų Cochino
antenų, povandeninis laivas atrodė kaip pabaisa iš antrarūšio
filmo.
Rugpjūčio viduryje montavimo darbai pagaliau buvo baigti
ir Cochino išplaukė iš Portsmuto lydimas Tusk ir dviejų stan­
dartinių povandeninių laivų: Toro (SS-422) ir Corsair (SS-435).
Jie plaukė griežtai laikydamiesi radijo tylos režimo, kuris
kariniame laivyne buvo vadinamas „patruliavimo karo metu
imitavimu". Niekas krante neturėjo žinoti jų buvimo vietos.
Išplaukę iš Anglijos laivai turėjo pranykti.
Išplaukus po kelių valandų neišlaikė Austino kabelius den­
giantis izoliacinis sluoksnis, tad jis savo kajutėje pateko po
nemaloniai šaltu dušu. Šiek tiek pasikrapštęs jis savo įrengi­
nius vėl privertė veikti. Vis dėlto buvo aišku, kad jei izoliaci­
nis sluoksnis vėl neišlaikys, jam teks nukirpti savo kabelius ir
tuo jo vaidmuo šioje misijoje bus baigtas.
Tuo metu įgula jau žinojo, kad šis žygis bus neįprastas,
dauguma jau žinojo ir tai, kad naujasis įgulos narys nėra tas,
kuo dedasi. Rudis Austinas ant savo uniformos nešiojo radisto
emblemą, bet iš tiesų priklausė karinio laivyno saugumo gru­
pei - legendinei dešifravimo tarnybai, Antrojo pasaulinio karo
metais perėmusiai ir iššifravusiai svarbiausią Japonijos kari­
nio laivyno informaciją. Visa tai buvo laikoma paslaptyje, bet
kiekvienas įgulos narys suprato, kad joks paprastas radistas
taip artimai nebendrautų su kapitonu.
Vis dėlto jūrininkai yra jūrininkai, o populiariausi tarp
jų tie, kurie žino geriausių istorijų apie jūrą. Tai galiojo ir
Cochino, nes apie trečdalis įgulos narių buvo dalyvavę Antra­
jame pasauliniame kare. Austinas pasipasakojo savo karines
istorijas iš tų laikų, kai tarnavo kreiseriuose, be to, jis mėgo
žaisti acey-deucey, jūreiviškąjį „trik trak" variantą, jau daugiau

39
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

kaip šimtmetį žinomą tarp jūrininkų. Pagaliau greitai nesu­

sidraugauti povandeniniuose laivuose buvo beveik neįma­
noma, nes visi bendrai naudojasi „šiltu guoliu" - vieniems
jūreiviams pabudus ir išėjus į savo pamainą, jų vieton gul­
davo kiti. Įgula buvo suskirstyta į tris pamainas, dirbančias
trimis skirtingomis laiko juostomis. Viena pamaina gyveno
pagal įprastinį rytų laiką, kita - pagal Honolulu, trečia - pagal
Indijos vandenyno. Lygiai taip pat trimis pamainomis dirbo
hidrolokatorių operatoriai, ginkluotės prižiūrėtojai, kokai,
radijo operatoriai ir kitų sričių specialistai.
Tik kapitonas, jo vyriausiasis padėjėjas kapitonas leitenan­
tas Richardas M. YVrightas, Austinas ir jo padėjėjas gyveno
pagal visas laiko juostas. Austinas neprieštaravo dirbti tris
pamainas, juolab kad tai suteikė progą gauti trejus pusryčius,
trejus pietus ir tris vakarienes kiekvieną dieną. Sis žmogus
mėgo pavalgyti - tiko jam ir konservuota kiauliena, ir netgi
kiaušinių milteliai.
Kartą, po kažkelintų Austino pietų ar vakarienės, Benitezas
išsikvietė jį į stebėjimo bokštelį, ankštą vietą, kur pakylama
trapu, įrengtą virš valdymo posto, iš kur kapitonas ar kitas
atsakingas karininkas vadovauja laivui.
- Užimkite vietą prie antrojo periskopo, Austinai, - įsakė
kapitonas. Jis visada galėjo pristatyti Austiną prie darbo. Be
to, Rudis neabejojo, kad Benitezas čia nenuleis nuo jo savo
budrių akių.
Netrukus Cochino ir Tusk lydintys laivai atsiskyrė nuo jų ir
pasuko Arkties ledynų link į šiaurės rytus nuo Grenlandijos,
kur turėjo užduotį ištirti šaltus tų kraštų vandenis. Tuo metu
Cochino ir Tusk plaukė toliau, artėdami prie Sovietų Sąjungos.
Pirmas kelias valandas jie plaukė Norvegijos jūra į šiaurę,
poliarinio rato link. Abiejų povandeninių laivų torpedų sky­
riuose buvo įrengti specialūs čiaupai, per kuriuos buvo siur­
biamas vanduo ir tikrinama jo temperatūra bei druskingumas,
be to, abu laivai sudarinėjo jūros dugno žemėlapius. 1949
metų rugpjūčio 20 dieną, šeštadienį, laivai įplaukė į Barenco

40
 1. M irtim i p a ž y m ė ta p ra d žia

jūrą. Dabar jie atsiskyrė: Tusk turėjo atlikti hidrolokatorių ban­

dymus, o Cochino pasuko taško link apytiksliai už 12 mylių
nuo šiaurinio Norvegijos pakraščio, kur turėjo prasidėti Aus-
tino misija. Nuo šios vietos Benitezas pagal Austino nurody­
mus plaukdamas zigzagais turės keisti kursą, šnipui bandant
gaudyti sovietų radijo signalus.
Austinas bandė neišsiduoti, tačiau iš tiesų jis jaudinosi.
Norint pagauti kokius nors signalus tas ausies pavidalo ante­
nas teks iškelti virš vandens. Tai reiškė, kad povandeninis
laivas turės „sklęsti" - plaukti netgi sekliau nei iškišus šnor-
kelį - ir iškelti dalį stebėjimo bokštelio. Šiuo metų laiku taip
toli šiaurėje dangus buvo šviesus net naktį, ir įgula turėjo būti
labai atsargi, kad liktų nepastebėta antvandeninių laivų ir
žvejybinių tralerių, kurie zujo po šiuos vandenis. Ilgos dienos
taip pat didino pavojų būti pastebėtiems, jeigu Cochino tektų
iškilti į paviršių.
- Per daug dienos šviesos, - nerimo Austinas. - Nieko gero
iš to nelauk. Nėra kur pasislėpti.
Dėl panašių priežasčių nerimavo ir Benitezas. Laivo žur­
nale jis įrašė: „Naktis kaip ir baigėsi. Geriausia, ko galime
tikėtis - dvi valandos prietemos. Karo metu čia nebūtų galima
plaukti virš vandens."
Austinas gaudė radijo signalus, o Cochino plaukė palei
šiaurrytinę Norvegijos pakrantę. Dabar povandeninis laivas
buvo apie 125-150 mylių nuo Murmansko - per toli, kad įžiū­
rėtum krantą, bet užtektinai arti, kad, kaip tikėjosi Austinas,
perimtum sovietų raketų telemetriją. Dar labiau priartėti Beni­
tezas nenorėjo.
Žemėlapyje Murmanskas randamas vietoje, kuri primena
apverstos pirštinės nykštį. Kitus pirštus žymi Norvegija, Šve­
dija ir Suomija. Nykštys - tai sovietų Kolos pusiasalis, kur
buvo įkurtos operacinės bazės Vaenga (vėliau pervadinta
Severomorsku) ir Poliamyj. Tai buvo svarbiausi šiauriniai
sovietų uostai, nes jais buvo galima naudotis kiaurus metus -
jie neužšaldavo, nes pro šalį teka Golfo srovės atšaka.

41
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

Poliamyj buvo povandeninių laivų bazė, taip pat ir požeminis

Šiaurės laivyno vadovybės štabas. Kažkur ten, po plytiniais ir
akmeniniais administraciniais pastatais, slėpėsi sovietų šifra­
vimo kambariai ir komunikacijos centrai.
Austinas ieškojo telemetrinių signalų, sklindančių iš šių
bazių arba netoliese plaukiojančių laivų. Raketų telemetrija
paprastai būdavo transliuojama aukštu dažniu, todėl žval­
gybos pareigūnai Austino „juodojoje dėžėje" įtaisė įrangą,
galinčią pagauti aukšto dažnio signalus, sklindančius palei­
dus raketą. Jei kas nors tokio nutiktų, jis turėtų išgirsti. Ar
bent jau taip tikėjosi. Ši šnipinėjimo misija buvo labai panaši
į spėlionių žaidimą. Nebuvo galimybės sužinoti, ar sovietai
apskritai planuoja paleisti kokią nors raketą. Austinas galėjo
tik viena - nuolat sukioti rankenėles savo kajutėje ir klausytis,
ar ką nors išgirs. Dar jis eidavo į radijo kabiną ir ieškodavo
rusiškų radijo pokalbių. Austinas nemokėjo rusiškai, kaip ir
laivo radistai. Bet mokėjo atpažinti kirilicą Morzės kodu - šios
gudrybės išmoko iš nuobodulio plaukiodamas antvandeni-
niais laivais. Dabar, kai Austinas sėdėjo Cochino kajutėje ir
rašomąja mašinėle tarškino rusiškas raides, jis įsivaizdavo,
kad išties gali suprasti tai, ką rašo. Jis įsivaizdavo, kad vienas
sovietų laivas pateikia kasdienes ataskaitas, pasakodamas
vadovybei, kiek ryžių laive liko ir kad visi vaisiai jau suval­
gyti. Kitas pranešė, kiek tą dieną laive yra sergančiųjų.
Prabėgo trys dienos, o Austinas buvo perėmęs tik keletą
sovietų radijo pokalbių. Benitezas nutarė praleisti šioje vietoje
dar vieną naktį ir suteikti Austinui galimybę aptikti ką nors
svarbesnio. Austinas buvo pasiryžęs sėdėti prie aparatūros
ištisas savaites. Jam knietėjo išgirsti ką nors reikšminga ir įra­
šyti sovietų raketų telemetriją.
Paskutinį vakarą eteryje kažkas pasigirdo. Tai nebuvo
panašu į raketos paleidimą, bet Austinui buvo įsakyta atkreipti
dėmesį ir į įvairios įrangos bandymus. Galbūt kas nors tokio
dabar ir vyko. Galbūt rusai derina savo įrangą, rengdamiesi

42
 1. M irtim i p a ž y m ė ta p radžia

vėliau ją viešai pademonstruoti? Austinas paprašė Benitezo

įsakyti apsisukti, kad Cochino pagautų aiškesnį signalą. Vis
dėlto ir tuomet Austinas nebuvo tikras, ką girdi, net negalėjo
pasakyti, ar tas garsas sklinda iš sausumos, ar iš jūros. Tvirtai
žinojo tik tiek, kad tai ne žmogaus balsas.
Akimirką dažnis pasiekė ginklų bandymams būdingą lygį.
Bet nebuvo girdėti nieko panašaus į raketinių bandymų tele-
metriją. Žvalgybos pareigūnai turbūt įsivaizdavo, kad sovietai
ištisai laido raketas, ketindami vėliau aprūpinti jomis laivyną.
Bet jeigu ir taip, sovietai, matyt, padarė pertrauką kaip tik tuo
metu, kai priartėjo Cochino. Austino šnipinėjimo misija žlugo,
bent jau šį kartą. Buvo numatyta vėliau jam leisti pabandyti
dar kartą, bet dabar Cochino ketino grįžti atlikti pirminės misi­
jos. Jis turėjo su Tusk pažaisti katę ir pelę, kad abu povandeni­
niai laivai, tarsi jauni plėšrūnai, išmoktų tapti medžiotojais ir
žudikais.
Netgi Benitezas jautėsi nusivylęs, kai jam teko apsukti
Cochino ir išplaukti iš šio rajono. Nepaisant visų nepatogumų,
kuriuos sukėlė Austino atnešti įsakymai, kapitonui norėjosi
grįžti namo ir pasakyti: „O, mes kai ką turime", ir įrašyti laivo
žurnale apie šį patruliavimą: „Mes perėmėme tą ir aną." Vis
dėlto, kai įsakė keisti kursą į šiaurės vakarus, kapitonas apsi­
džiaugė, kad turės imtis to, ką laikė savo pagrindine misija.
Tiesą sakant, jis jautė palengvėjimą. Buvo rugpjūčio 24-oji,
trečiadienis, Cochino ketvirtojo gimtadienio išvakarės, ir Beni­
tezas nutarė atšvęsti jį iš anksto.
Kokai plušo ruošdami didžiulį gimtadienio tortą ir keps­
nius vakarienei, ir netgi Austinas pritarė, kad tai geriau nei
kiaulienos konservai. Skambėjo dainos, juokas ir į juostą
įrašyti kitų pamainų jūreivių sveikinimai. Vėliau Benitezas
žurnale užrašė: „Tai buvo laimingas laivas, ir mes kajutkom-
panijoje išsakėme palinkėjimą, kad kitą gimtadienį visi kartu
sutiktume ant Cochino denio."
Kitą ankstų rytą Cochino aptiko Tusk palei savo dešinįjį
bortą. Ketvirtadienį 10 vai. 30 min. Cochino ėmė plaukti

43
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

paniręs tiek, kad būtų galima iškišti šnorkelį. Dabar buvo jų

eilė slėptis. Tusk jau buvo nuplaukęs, tarsi atlikdamas povan­
deninių laivų „suskaičiuok iki dešimties" atitikmenį.
Buvo rūškana diena, tvyrojo pilkas rūkas, jūra buvo
nerami. Radijo kabinoje buvo priimtas perspėjimas apie
poliarinę audrą, jau keletą valandų pūtė stiprus vėjas. Bangos
taip siūbavo Cochino, kad vairininkai tik per vargus galėjo
išlaikyti jiems nurodytą gylį, o jūreiviai tvirtinosi virvėmis
ir laikėsi už stalų arba virš galvų besirangančių vamzdžių.
Kiti gaudė nuo stalų slystančius kavos puodelius ir valgymo
įrankius. Pasigirdo įspėjamasis signalas iš mašinų skyriaus ir
Benitezui buvo pranešta, kad per šnorkelį į laivą teka vanduo,
nors jis buvo sumontuotas taip, kad pasirodžius vandeniui
automatiškai užsidarytų vos drėgmei pasiekus jo daviklius.
Kai dėl oro trūkumo išsijungė varikliai, Benitezas nusiuntė
VVrightą, savo vyriausiąjį padėjėją, ištirti padėties. Vos po
dviejų minučių pasigirdo duslus bumbtelėjimas ir povan­
deninis laivas sudrebėjo. Austinas stipriai trenkėsi į antrojo
periskopo okuliarą. Jis neabejojo, kad laivas atsimušė į kokį
nors nuskendusį daiktą ir kad po akimis jam liks dvi mėlynės.
Vis dėlto iš tikrųjų nutiko gerokai blogesnis dalykas. Elek­
trikas pastebėjo žiežirbas, kylančias viename iš dviejų skyrių,
kur buvo laikomos didžiulės baterijos, varančios Cochino, kai
laivas būdavo po vandeniu. Šie skyriai buvo įrengti per patį
povandeninio laivo vidurį. Galiniame skyriuje kilo gaisras ir
patalpą užliejo dūmai.
- Palikti patalpą! - suriko elektrikas, bandydamas rasti
būdą užgesinti ugnį.
Jūreiviai ėmė bėgti valdymo posto link, nešdami žinias
Benitezui.
- Gaisras baterijų skyriuje! - kažkas aiktelėjo.
- Kilti į paviršių! - įsakymu atsakė kapitonas.
Tada pasisuko į povandeninį telefoną - vieną iš naujausių
prietaisų, kuriuos reikėjo išbandyti, - ir išsiuntė žinutę laivui
Tusk: „Avarija. Kylame į paviršių."

44
 1. M irtim i p a ž y m ė ta p radžia

Jūreiviai išleido balastą ir Cochino akimirksniu šoktelėjo į

viršų, kur jį tučtuojau ėmė siūbuoti siaučianti jūra, daužanti
korpusą šešiolikos pėdų aukščio bangomis. Kapitonas grįžo į
stebėjimo bokštelį. Tada atidarė liuką ir užkopė ant locmano
tiltelio - didelio išsikišimo ant rantytos stebėjimo bokštelio
dalies. Čia jis buvo aukštai virš pagrindinio denio ir bandė
kur nors įžiūrėti Tusk, tačiau pro žiūroną jo niekur nesimatė.
Nusileidęs trapu į valdymo postą Benitezas pasiuntė vieną
jauniausių laivo karininkų, jaunesnįjį leitenantą Johną P.
Sheltoną, ištirti padėties ir raportuoti apie gaisrą. Kiti vyrai
bėgo padėti kovoti su liepsnomis, bet išėjo siaubinga gaišatis.
Nelaimės atvejui skirtas kvėpavimo aparatas, turėjęs apsau­
goti vadovavusį jūreivį nuo dūmų ir dujų, neveikė. Jis paprašė
atnešti kitą aparatą, tuo metu į tą patalpą vedančios vandeniui
nepralaidžios durys užstrigo - galbūt dėl to, kad jas laikė
spaudimas iš vidaus, o gal jos išsilydė nuo karščio.
Atrodė, kad viduje viena baterija įkrauna kitą, be to, kaip
šalutinis produktas ėmė išsiskirti ypač degios vandenilio
dujos. Buvo aišku, jeigu niekam nepavyks prasibrauti į gaisro
apimtą skyrių ir veržliarakčiu pasukti didelių jungiklių, kad
atkirstų vieną nuo kitos degančias baterijas, vandenilio lygis
pasieks kritinį ir įvyks dar vienas sprogimas. Jei jis bus ganėti­
nai stiprus, Cochino nuskęs.
Benitezas nusileido nuo tiltelio ir pasuko valdymo posto
link. Čia patikrino vandenilio detektorius. Jie vis dar rodė
nulį. Akimirką jis apsidžiaugė, bet tik akimirką. Paskui
suprato, kad detektoriai paprasčiausiai neveikia. Kapitonas
žinojo, kad liko tik vienas pasirinkimas. Kas nors turi pra­
sibrauti iki baterijų iš kitos pusės - iš laivo priekyje esančio
mašinų skyriaus. Būtina dar kartą pabandyti atjungti bateri­
jas. Tuo metu paskambino Wrightas - jis kaip tik tai ir ketino
padaryti. Vyriausiasis padėjėjas trumpai, be jokių nereika­
lingų užuominų apie pavojų, išdėstė savo planą. Tiek jis, tiek
Benitezas žinojo, kad baterijų patalpa gali bet kurią akimirką

45
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

sprogti ir kad bet koks mėginimas ten patekti gali baigtis mir­
timi. Vis dėlto jie žinojo ir tai, kad Wrightas privalo pabandyti.
Sunerimęs Benitezas vėl užkopė ant tiltelio pažiūrėti, ar
kur nors netoliese nematyti Tusk - vienintelio šalimais esančio
pagalbos laivo. Stovėdamas ant tiltelio pajuto antrą sprogimą:
jis nurovė vožtuvą, turėjusį atskirti iš degančio skyriaus
kylančius dūmus nuo visos kitos ventiliacijos sistemos. Dabar
dūmai ir nuodingos dujos veržėsi pro priekinę laivo dalį.
Kažkas paskambino tiltelio telefonu. Jūreiviai apačioje buvo
patekę į rimtą bėdą.
Benitezas įsakė pradėti evakuaciją, liepdamas visiems,
kas nėra atsidūręs kritinėje padėtyje ir negesina gaisro, kilti į
viršų. Jūreiviai sukruto, beveik neįtikėtinam nelaimės mastui
nustelbus panikos instinktą. Vienas po kito, godžiai trauk­
dami orą, jie bėgo į patį laivo priekį ir lipo trapu, vedančiu
prie viršutinio liuko. Kapitono įsakymu jie susibūrė prie tu­
rėklų saugioje stebėjimo bokštelio pusėje ir prisirišo.
Lauke buvo siaubingai šalta, o bangos vis trankė besisiū-
buojantį laivą. Kai kurie jūreiviai pakilo tiesiai iš lovų, vilkė­
dami tik marškinėlius, apatines kelnes ir kojines. Keli buvo
susisupę į antklodes. Vos vienas kitas vilkėjo visą audros
metui skirtą uniformą. Jie turėjo tik keletą gelbėjimo liemenių
ir buvo visiškai be maisto, vandens ar medicinos priemonių.
Šie žmonės iš tiesų buvo bejėgiai šalčio ir šėlstančios jūros
akivaizdoje.
Tuo metu ant denio jau stovėjo keturiasdešimt septyni prie
turėklų prisirišę įgulos nariai. Dvidešimt būriavosi ant tiltelio
šalia Benitezo, nors vietos čia buvo tik septyniems. Dar aštuo­
niolika vyrų buvo apačioje, laivagalyje, kur bandė grąžinti
laivui varomąją jėgą ir kovoti su gaisru. Kapitonas pažvelgė
į savo įgulą, paskui į horizontą. Kur Tusk? Gaisras siautė jau
apie pusvalandį.
Kažkam pavyko vėl įjungti Cochino variklius. Benitezas ėmė
viltis, kad sugebės priplukdyti laivą prie kranto, bet staiga

46
 1. M irtim i p a ž y m ė ta p ra d žia

atsirito banga ir užliejo laivagalį. Jai dar nenuslūgus pasigirdo

riksmas:
- Žmogus už borto! Žmogus už borto!
Tai buvo Josephas Morganas, vienas iš Cochino kokų.
- Reikia jį ištraukti, - sumurmėjo Benitezas, dabar visiškai
susitelkęs į užduotį priartėti laivu prie Morgano, vos įžiūrimo
audringoje jūroje. Tik tada kažkas pastebėjo prie dešiniojo
borto pasirodžiusį Tusk.
Austinas tuo metu buvo prasibrovęs ant tiltelio, kur sto­
vėjo ir Benitezas. Visi Cochino ryšininkai buvo apsinuodiję
dujomis, tad Austinas buvo vienintelis dar pastovėti galintis
žmogus, tiek išmanantis signalų sistemą, kad galėtų perduoti
žinutę. Jis nesinaudojo semaforu nuo tų laikų, kai buvo nau­
jokų mokymo stovykloje, bet dabar čiupo dvi vėliavėles ir
aukštai iškėlė rankas.
Kovodamas su vėju perdavė žinią: Ž-M-O-G-U-S-U-Ž-B-O-
R-T-O. T-I-E-S-I-A-I-P-R-I-E-K-Y-J-E. G-A-I-S-R-A-S-B-A-T-E-
R-I-J-Ų-S-K-Y-R-I-U-J-E." Buvo 11 vai. 21 min.
Iš laivo gilumos pasigirdo ūžesys, privertęs sudrebėti
plienu apkaltą denį. Tusk bandė priplaukti arčiau, bet Beni­
tezas nenuleido akių nuo skęstančio koko, suprasdamas, kad
tokiame šaltame vandenyje žmogus ilgai neišsilaikys. Neragi­
namas laivūnas Hubertas H. Rauchas šoko paskui Morganą
ir kovodamas su bangomis bandė jį pasiekti. Kai Rauchas
atitempė Morganą prie laivo, jau ir pats buvo tiek nusilpęs
nuo kovos su 40 laipsnių pagal Farenheitą vandeniu, kad
nebepajėgė Morgano užkelti ant denio. Kitas kokas atsirišo
ir palinkęs per bortą perėmė Morganą iš Raucho. Kiti čiupo
Rauchą, o Morganas buvo nuneštas ant tiltelio ir paguldytas
ant mažos lentynos, įprastai naudotos kaip žemėlapių stalas.
Kokas drebėjo net ir tada, kai jūreiviai apdangstė jį keliomis
turimomis antklodėmis. Keli vyrai nusimovė savo peršlapu­
sius drabužius ir užgulė Morganą, beviltiškai bandydami jį
sušildyti savo kūnais.

47
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

Benitezas suprato, kad vyrai atvirame ore nėra saugūs, nes

per denį nuolat plūsta didžiulės bangos, galinčios nutraukti
sušalusių jūreivių virves. Kapitonas įsakė vyrams susiburti
ant siaurojo tiltelio. Šie susigrūdo pastatydami žmonių pira­
midę. Kitiems jis įsakė nusileisti į torpedų skyrių pirmaga­
lyje - vienintelę vietą, kur dar buvo įmanoma išgyventi.
Kol visa tai vyko, Benitezas sužinojo, kad tas pats spro­
gimas, po kurio iš laivo ėmė veržtis dūmai ir dujos, padarė
rimtų nuostolių įgulai. Wrightui pavyko atidaryti duris
į baterijų skyrių, bet tada susikaupęs vandenilis sprogo,
nublokšdamas karininką atgal. Vyriausiasis kapitono padėjė­
jas stipriai apdegė rankas, krūtinę, kojas - visą priekinę kūno
dalį, išskyrus veidą, kurį apsaugojo dujokaukė. Dabar jis buvo
ištiktas stipraus šoko. Rimtų sužalojimų patyrė dar keturi
vyrai. Sužeistieji buvo nutempti į patalpą už torpedų sky­
riaus, tolimiausią laivagalio dalį. Nuo bendražygių juos skyrė
gaisro liepsnos. Jiems tučtuojau reikėjo medicinos pagalbos,
bet gydytojas Hubertas T. Easonas, pramintas Doku, buvo
viršuje, pirmagalyje, su likusia įgulos dalimi. Prasiveržti iš
vidaus pro ugnį ir dujas nebuvo galimybės. Gydytojas galėjo
tik lipti ant denio ir apeiti gaisrą, bet liukas į torpedų skyrių
buvo daugiau kaip už 50 jardų - 50 jardų slidaus ir šlapio,
jūros sūpuojamo plieno, vis užliejamo galingų bangų, blaškiu­
sių Tusk lyg pagalį, kai tik jis pabandydavo priartėti.
Vienas jaunas karininkas pasiūlė nuo korpuso viršutinės
dalies iki galinio liuko nutiesti lyną - tada gydytojas Easonas
galėtų nusigauti per denį į jį laikydamasis. Kai lyną įtempė,
Easonas, kovodamas su stipria bangų mūša, per vargus
nušliaužė iki liuko, vedančio pas sužeistuosius. Austinas
pakėlė vėliavėles ir ėmė signalizuoti: „P-R-I-P-L-A-U-K-I-T-
E-P-R-I-E-B-O-R-T-O, M-U-M-S-G-A-L-I-T-E-K-T-I-P-A-L-I-
K-T-I-L-A-I-V-Ą." Kai Benitezas gavo pirmuosius raportus iš
Easono, Austinui teko vėl signalizuoti: „R-E-I-K-I-A-M-E-D-I-
C-I-N-O-S-P-A-G-A-L-B-O-S. P-E-N-K-I-V-Y-R-A-I-S-U-Ž-E-I-
S-T-I. V-I-E-N-A-S-S-T-I-P-R-I-A-I-A-P-D-E-G-Ę-S."

48
 1. M irtim i p a ž y m ė ta pradžia

Susirinkusieji ant tiltelio sulaukė Easono diagnozių. Wrightas

buvo labai stipriai apdegęs ir nebeturėjo galimybių išgy­
venti. Gydytojo raportai buvo tokie siaubingi, kad netrukus
Benitezas iš žinutes jam perduodančio jūreivio atėmė telefoną.
Naujienos buvo per baisios, kad jas žinotų eiliniai. Moralinė
būklė dabar buvo svarbiausia. Prie telefono budinčio jūreivio
vietą užėmė karininkas.
Nuo gaisro pradžios praėjo pusantros valandos, ir pirmaga­
lio torpedų skyriuje esantys vyrai dėl dujų ėmė netekti sąmo­
nės. Buvo akivaizdu, kad jiems reikia grįžti ant pavojingojo
denio. Kuo daugiau privalėjo susiburti ir ant tiltelio.
Kapitonas stebėjo, kaip vyrai vienas po kito braunasi pro
stebėjimo bokštelį, ir galvojo, kad kai kurie iš jų jau dabar
atrodo labiau mirę nei gyvi. Vienas jūreivis buvo ištemptas be
sąmonės, jis nealsavo. Bičiuliai jam ėmė daryti dirbtinį kvėpa­
vimą.
Laivagalyje VVrightui prasidėjo agonija. Easonas suleido
jam morfijaus, paskui iš pirmosios pagalbos vaistinėlės išėmė
vazelino ir sutepė kitų jūreivių nudegimus.
Tuo metu kapitonas Worthingtonas bandė sugalvoti, kaip
Tusk medikus nusiųsti į Cochino, ir jam kilo mintis išbandyti
guminį plaustą. Jo vyrai išpumpavo į jūrą daugiau kaip
šešiolika tūkstančių galonų dyzelinio kuro, taip bandydami
padengti jūrą alyvos plėvele ir nuraminti bangas. Paskui Tusk
iššovė išmetamąją virvę į Cochino. Jūreiviai iš abiejų pusių
turėjo laikyti šią virvę virš vandens, kad plaustas galėtų
perplaukti. Pirmuoju bandymu Tusk vyrams nepavyko, bet
pabandžius dar kartą kita virvė išlaikė. Stebėdamas bangas
Worthingtonas suprato, kad siųsti žmones plaustu vis dar per
daug pavojinga. Tuomet Tusk pasiuntė plaustą be žmonių, tik
prikrautą vaistų ir viskio.
Benitezas taip pat suprato pavojų, žinojo, kad kiekvienas,
kas bandys persikelti per šėlstančią jūrą plaustu, lengvai gali
pražūti. Bet 14 valandą, skaičiuodamas sau po kojomis spro­
gimus, kapitonas suprato, kad kito pasirinkimo nebėra. Jis

49
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

turi Tusk karininkams pranešti, kokia prasta jo padėtis ir kad

Cochino vyrams, ko gero, teks palikti laivą. Jam reikėjo išsiųsti
daugiau informacijos, nei pajėgė Austinas, kuris galynėjosi
su vėju ir vėliavėlėmis vienu metu teįstengė perduoti tik po
raidę. Visų svarbiausia, reikėjo įsitikinti, ar įmanoma plaustu
saugiai perkelti įgulą į Tusk.
Kapitonas paklausė Sheltono, ar jis sutiktų atlikti tokią
pavojingą kelionę. Sis pritarė, o dar vienas vyras pareiškė
norą plaukti su juo. Tai buvo Robertas Philo, jaunas civilis
hidrolokatorių specialistas, plaukęs su jais dėl bandymų,
kurių nebuvo lemta atlikti.
- Philo, jūs tikrai to norite? - lėtai ir aiškiai paklausė Beni-
tezas.
- Taip.
Benitezas pakartojo klausimą dar kartą, aiškiai ir lėtai tar­
damas kiekvieną žodį ir šiek tiek pabrėždamas „norite".
- Taip, - vėl atsakė Philo.
Benitezas atsiduso.
- Gerai, judu su Sheltonu plaukiate.
Tai pasakęs kapitonas pamanė, kad jeigu nutiks kas nors
bloga, grįžus namo jam prireiks velniškai daug aiškintis,
kodėl civilis atsidūrė ant plausto. Vis dėlto čia buvo dau­
gybė apdegusių, dujomis apsinuodijusių, sušalusių vyrų.
Kapitonas neturėjo laiko kovoti, rėkti per vėją ir aiškintis,
ar Philo bando dėtis didvyriu, ar tiesiog nori palikti laivą,
nebuvo laiko įspėti, kad, nepaisant sunkios Cochino padėties,
ši kelionė plaustu gali būti dar baisesnė. Jis tegalėjo paklausti
Philo, ar jis įsitikinęs savo noru, o paskui pakartoti klausimą.
Kai tik Cochino jūreiviai nuleido plaustą su Philo ir Sheltonu
į vandenį, jis apsivertė. Abu vyrai įsitvėrė už diržų, einančių
palei plausto dugną, o Tusk jūreiviai puolė jų tempti per šėls­
tančias bangas.
Benitezas bejėgiškai stebėjo, kaip jūra nubloškia Sheltoną
į šoną, o šis bando priplaukti atgal prie plausto. Kapitonas
nebepajėgė stebėti šio vaizdo. Jis vėl sutelkė dėmesį į savo

50
 1. M irtim i p a ž y m ė ta pradžia

laivą. Tusk įgula turėjo daugiau galimybių išgelbėti plaustą.

Be to, Cochino tapo nebevaldomas. Valdymo sistemą sutrikdė
nuodingosios dujos. Benitezui beliko viena - bandyti išgelbėti
likusią įgulą. Dabar ant Cochino korpuso ir tiltelio spietėsi
penkiasdešimt septyni vyrai. Apatiniuose deniuose ir laivaga-
lyje slėpėsi dar aštuoniolika jūreivių, penki iš jų buvo apdegę,
įskaitant ir Wrightą. Dujomis apsinuodijusių vyrų būklė taip
pat buvo sunki.
Gyvenamosios patalpos ir audrai skirta įranga buvo nepa­
siekiamos dėl dujų. Visi šalo, ypač Morganas, jis visas tebedre­
bėjo po savo pasiplaukiojimo. Benitezas nusimovė švarką ir
atidavė vienam vyrui, paskui nusiavė batus ir padavė kitam.
Likęs tik su marškiniais ir kojinėmis kapitonas už viską
labiau troško kaip nors išsiųsti bent dalį savo vyrų į Tusk. Jei
pasiliktų tik įgulos branduolį, jis neabejojo, kad jam pavyktų
parkeliauti su Cochino namo, net jei tektų laivą vilkti ir
ištraukti į krantą. Jis tebebuvo apsisprendęs nepalikti laivo,
ypač jei nepavyks iškelti VVrighto. Benitezas neketino trauktis
be savo vyriausiojo padėjėjo.
Tuo metu Tusk vėl dingo iš akiračio. Benitezas nematė, kaip
baigėsi Sheltono ir Philo bandymas pasiekti kitą laivą, tad
nežinojo, jog bangos taip stipriai sviedė Philo į Tusk bortą,
kad šis liko plūduriuoti sustingęs, veidu į vandenį. Kai Tusk
jūreivis nušoko į jūrą ir jį sugriebė, Philo buvo kruvinas ir
nebekvėpavo. Tusk karininkai puolė gaivinti jį čia pat ant
denio, atlikdami dirbtinį kvėpavimą ir suleisdami adrenalino.
Sheltonas buvo ištrauktas po trijų minučių sąmoningas, bet
persišaldęs. Jis buvo nuneštas į laivo vidų ir, nors siaubingai
drebėjo, sugebėjo Bensonui ir YVorthingtonui detaliai paaiš­
kinti apie kibirkščiuojančias baterijas, sprogimus ir nuodų
debesį, užpildžiusį beveik visas vidines Cochino patalpas.
Dabar ant viršutinio Tusk denio buvo penkiolika žmonių:
vieni bandė padėti Philo, kurio pulso niekaip nepavyko
apčiuopti, kiti prižiūrėjo, kad plausto nenuplautų į jūrą. Staiga
į Tusk smogė didžiulė banga, paskui dar viena, ir su tokia jėga,

5 1
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

kad sulenkė keturis stovus, būtinus lauke esančių žmonių

saugumui. Dvylika vyrų vienu smūgiu buvo nublokšti už
borto, tarp jų ir Philo.
Worthingtonas ir jo komanda ėmė žvalgytis po jūrą. Philo
ir dar vieno vyro niekur nesimatė. Vienas jūreivis buvo
pastebėtas plūduriuojantis veidu į vandenį. Worthingtonas
vėl pabandė plaukti prieš bangas, mėgindamas pasiekti savo
vyrus.
Bet padėtis darėsi vis blogesnė. Kitaip nei Cochino įgula,
du Tusk jūreiviai turėjo užtektinai laiko užsidėti audrai skirtą
ekipuotę, kuri dabar išdavikiškai juos skandino. Si ekipuotė -
vientisas kostiumas, skirtas apsaugoti įgulą nuo arktinio
šalčio, - buvo dar vienas karinio laivyno eksperimentas. Joje
tiesiai į švarkus ir batus buvo įsiūti pripučiamieji plūdurai,
be to, batai buvo tvirtai pritaisyti prie kostiumo metaliniais
sujungimais, kuriuos atsegti buvo įmanoma tik specialiu
įrankiu.
Ant denio šie kostiumai atrodė puikiai. Bet kai laivūnas
Johnas G. Guttermuthas atsidūrė lediniame vandenyje, jo
gelbėjimo švarkas praplyšo. Taigi vienintelė kostiumo dalis,
galinti išlaikyti jį virš vandens, buvo batai, jie pasirodė esan­
tys tokie sandarūs, kad jų viduje susidarė oro kišenių.
Guttermuthas iš visų jėgų bandė plaukti prie gelbėjimo
lyno, su savimi tempdamas sąmonę praradusį bičiulį. Abu
vyrai buvo vos per dvidešimt jardų, taigi gana arti, kad būtų
išgelbėti. Bet tada Guttermutho kojos ėmė kilti į paviršių,
drauge nardindamos galvą į vandenį. Worthingtonas su
siaubu stebėjo, kaip laivūnas kovoja su savo batais dėl gyvy­
bės, paskui paleidžia kitą vyrą, o šis tučtuojau nugrimzta.
„Tada Gutthermutho batai vėl iškėlė jo kojas į viršų, - vėliau
laivo žurnale rašys Worthingtonas. - Jis plaukdamas bandė
išlaikyti tiesią padėtį, tačiau nepajėgė to padaryti ir nuskendo
kojoms vis dar plūduriuojant vandens paviršiuje."
Vis dėlto raudoti laiko nebuvo. Vandenyje buvo ir kitų
vyrų. Gelbėjimo operacija tęsėsi. Dar daugiau jūreivių šoko

5 2
 1. M irtim i p a ž y m ė ta p radžia

per bortą į pagalbą. Kiti, jau esantys vandenyje, bandė padėti

tiems, kurių būklė buvo blogesnė nei jų. Jaunesnysis leite­
nantas L. Philipas Penningtonas vandenyje išbuvo valandą
ir dvidešimt penkias minutes, kol buvo ištrauktas ant denio.
Raimondas T. Reardonas buvo pastebėtas ant gelbėjimo
plausto, bet jį nubloškė bangos. Kitas jūreivis šoko jūron ir jį
sugriebė.
Nuo tos akimirkos, kai žmonės buvo nublokšti jūron,
prabėgo dvi valandos. Worthingtonui teko pripažinti skaus­
mingą tiesą. Septyni jo vyrai vis dar buvo vandenyje ir neabe­
jotinai mirė.
Cochino niekas nežinojo, kad nelaimė pareikalavo pirmųjų
aukų. Bet mirtis sukosi visų galvose. Austinas galvojo, kad
nuskęs bangose ir niekada nebepamatys savo žmonos ir
dviejų vaikų. Guodė tik mintis, kad lediniame vandenyje, kaip
daug kartų buvo girdėjęs, žmogus sąmonę praranda dar prieš
mirdamas.
Benitezas vis iš naujo vertino padėtį laive. Jis tris kartus
bandė suvaldyti Cochino, bet dujos ir toliau veržėsi. Kapitonas
norėjo pasiųsti kelis vyrus į laivagalį po deniu, už pažeisto
baterijų skyriaus, kur Easonas tebesirūpino YVrightu. Tai buvo
vienintelė vieta laive, kur nesisunkė dujos, bet pirmųjų dviejų
vyrų, bandžiusių ten nusigauti, bangos vos nenubloškė už
borto.
Du sykius buvo mėginta atidaryti stebėjimo bokštelio liuką.
Bet kiekvieną kartą dujos imdavo veržtis lauk, grasindamos
nelaime. Vaizdas su dujomis apsinuodijusiais jūreiviais tebe­
stovėjo kapitonui prieš akis. Jis negalėjo rizikuoti pastūmėti
tokiam likimui visų ant stebėjimo bokštelio susirinkusių vyrų.
Dabar nebeliko nieko kita, tik laukti ir melstis. Nuo pir­
mojo sprogimo buvo praėjusios šešios valandos. Gaisrui
tebesiaučiant iš rūko vėl išniro Tusk. Tik po daugelio valandų
Benitezas sužinos, kad kitas povandeninis laivas neteko sep­
tynių vyrų. Dabar jo mintyse buvo tik viena - grąžinti Cochino
namo.

53
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

Cochino vairas neveikė. Vis dėlto Benitezas tikėjosi nupluk­

dyti laivą į ramesnius vandenis, kur galėtų sužeistuosius
saugiai perduoti Tusk, o šis tada visu greičiu pristatytų juos į
Hamerfesto ligoninę Norvegijoje.
Benitezas bandė sekti paskui Tusk apie valandą, bet Cochino
ir toliau sukosi ratais. Tada vienam iš sužeistųjų laivagalyje
pavyko sutaisyti vairą - nepaisydamas sužeidimų, jis prasi­
brovė prie vairo valdymo vožtuvo ir visu skaudančiu kūnu
užgulė vamzdinį veržliaraktį. Jūreivis vairo mechanizmą
valdė aklai, vadovaudamasis Benitezo nurodymais, perduo­
damais per pasikalbėjimo įrenginį. Pagaliau Cochino ėmė sekti
paskui Tusk. Tai nutiko apie 19 vai. 10 min., praėjus beveik
devynioms valandoms po pirmojo sprogimo.
Vidiniais laivo telefonais Benitezas vis tikino sužeistuosius,
kad jie artėja prie Norvegijos. Liko tik trys valandos, vienu
metu sakė jis tą popietę. Paskui po keturių valandų pakartojo
pažadą - dar trys valandos. Vis dėlto jis žinojo, kad prireiks
dvigubai tiek, kol jie priartės prie kranto.
- Privalome sumažinti greitį, kad siaučiančios bangos
nenublokštų žmonių nuo tiltelio, - kalbėjo Benitezas, iš visų
jėgų bandydamas nutaisyti įtikinamą balsą. - Žinau, kad
suprasite. Ačiū.
Laivagalyje buvę vyrai žinojo, kad jis meluoja. Bet vis tiek
atsakė:
- Žinoma, suprantame. Ačiū jums.
Kapitoną apėmė jaudulys: jį stebino, kad šie apdegę ir
sužeisti vyrai vis dar pajėgia nerimauti dėl ant denio šąlančių
bendražygių, kad užuojauta geba užgožti jų pačių skausmą.
Jis troško pargabenti juos namo, visus iki vieno.
Atrodė, kad daugelį sužeistųjų pavyks išgelbėti. Išskyrus
YVrightą, visų būklė gerėjo. O ir jūra ėmė po truputį rimti.
Kapitonas kalbėjosi su savo vyrais, drąsino juos, prašė tiesiog
truputį palaukti. Benitezas prisiminė kiekvieną kare praleistą
akimirką, kai teko tylomis gūžtis greta kitų jūreivių povan­
deniniame laive, apšaudomame giluminėmis bombomis. Jei

54
 1. M irtim i p a ž y m ė ta p radžia

Benitezas ir rodė dabar savo aristokratiškumą, tas aristokra­

tiškumas buvo karžygiškas, ir jis padarė įspūdį netgi šalimais
stovinčiam nerangiam rudaplaukiui keltui.
Benitezas vis dar tikėjo, kad gali laimėti kovą su jam pati­
kėtu povandeniniu laivu ir jūra, tačiau penktadienį, rugpjūčio
26 dieną, po vidurdienio nugriaudėjo dar vienas sprogimas.
Laivas stipriai susiūbavo, o ugnis įsiplieskė ir antrajame
variklių skyriuje, artėdama prie torpedų patalpos, kur glau­
dėsi VVrightas ir kiti sužeistieji. Kito pasirinkimo neliko. Šie
vyrai privalėjo lipti ant laivo viršaus. Vienas po kito penkio­
lika jūreivių iškopė pro galinį liuką ir ėmė slinkti į priekį. Vis
dėlto Wrighto ir dar vieno sužeistojo iškelti buvo neįmanoma,
o daktaras Easonas be jų trauktis atsisakė. Jis pasakė Benite-
zui, kad jie gali išsilaikyti.
Kapitonas suprato, kad privalo vėl bandyti perkelti savo
įgulą į Tusk. Austinas nerimavo, kad naktinėje migloje Tusk
vyrai nepamatys jo signalinių vėliavėlių. Taigi čiupo mūšio
žibintą ir jį junginėdamas Morzės kodu pranešė: „D-A-R-V-I-
E-N-A-S-S-P-R-O-G-I-M-A-S. P-R-I-A-R-T-Ė-K-I-T-E."
Tada Benitezas vėl sutelkė dėmesį į tris paskutinius vyrus,
kuriuos reikėjo iškelti ant denio. Telefono ryšys nutrūko.
Nebeliko jokio būdo ryšiui palaikyti. Vienas savanoris pasi­
siūlė nubėgti prie liuko. Jūra vis dar talžė denį, bet galimybės
tai padaryti jau buvo didesnės. Benitezas sutiko - jis troško
išgelbėti tuos vyrus. Vis dėlto, sprendžiant iš to, ką jis išgirdo
apie Wrighto būklę, buvo maža vilties, kad vyriausiajam kapi­
tono padėjėjui iš povandeninio laivo pavyks ištrūkti.
Benitezas mintyse nutarė: „Jeigu jis neišlips, man teks
nusileisti į torpedų skyrių ir nuskęsti su juo." Staiga jį užliejo
savotiškas aiškumas. Kapitonas pajuto visišką ramybę. Tą
patį jausmą jis buvo patyręs per karą, kai jo povandeninį laivą
Dace apšaudė japonų eskadriniai minininkai ir kai jis manė,
kad išsisukti nebepavyks. Tą kartą jam pasisekė.
Dabar jis pamanė: „Aš mirsiu. Štai ir viskas."
Tada kapitonas sunerimo: o jeigu jį nuneš banga, kai jis eis

55
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

deniu į laivagalį, arba dar blogiau - jeigu jis bus nuplautas ir

išgelbėtas, palikęs YVrightą mirti vieną? Benitezas nuginė šią
mintį. Jį užvaldė tokia rimtis, kad atrodė, jog ji peržengia bet
kokio suvokimo ribas, ir ten, anapus jausmų, tampa malda.
Tuo metu Tusk ruošėsi priartėti. Pirmiausia jo įgula iššovė
torpedas, įtaisytas priekiniuose pabūkluose, šitaip užsitikrin­
dama, kad jos nesprogs, jei povandeniniai laivai susidurtų
arba jei Tusk būtų per arti, kai Cochino įvyks dar vienas stiprus
sprogimas. Paskui Tusk priplaukė išilgai borto. Cochino jūrei­
viai ketino leistis į laivagalį ir išnešti VVrightą, bet kai jie
atsigręžė, pamatė jį kartu su kitu vyru iškopiantį iš torpedų
skyriaus. Kažkokiu būdu kapitono padėjėjas sugebėjo pakilti
nuo gulto, nusvirduliuoti prie liuko trapo ir prisiversti pakelti
koją tiek, kad pasiektų pirmąjį skersinį. Skausmas buvo nepa­
keliamas. Wrightas turėjo sustoti, tuo metu už jo buvęs dak­
taras Easonas pastebėjo, kad ant grindų kaupiasi vanduo. Jų
povandeninį laivą sėmė.
Vėliau Wrightas prisiekinėjo, kad net neįsivaizduoja, kaip
jam pavyko pradėti kopti, ir kad jam atrodė, jog kažkokia
nematoma ranka - galbūt Easono - sučiupo jį ir stūmė trapu
ant denio. Benitezas pastebėjo, kad Wrightas laiko rankas
atkištas priešais save ir jos stipriai aptvarstytos. Visai įgulai
stebint Wrightas ėmė eiti į priekį. Nebuvo nei sveikinimų, nei
riksmų. Kai kurie vyrai puolė padėti, bet beveik nebuvo už ko
suimti, kad nesukeltum Wrightui klaikaus skausmo. Tad jie
tiesiog tyliai stebėjo, kaip jis per vargus žengia vieną žingsnį
po kito.
Abiejų laivų jūreiviai jau tvirtino tarp denių siaurą lentą.
Žmonių Cochino apačioje neliko. Visi stovėjo ant denio. Dau­
guma spietėsi prie lentos, dvidešimties pėdų ilgio, siūbuo­
jančios, vos per colį besiremiančios į bortus. Kai kurie vyrai
virvėmis bandė ją išlaikyti vietoje. Bet laivai pateko į ban­
guotą jūros ruožą, tad lenta nuolat krito ir ją reikėjo vis kelti
ir tvirtinti iš naujo. Buvo akivaizdu, kad jei lenta nukris, kai
ja eis žmogus, jį sutraiškys plieniniai korpusai, plačiausiose

56
 1. M irtim i p a ž y m ė ta p ra d žia

vietose besitrankantys vienas į kitą žemiau vaterlinijos. Tai

buvo vienas nepatikimiausių kada nors sugalvotų būdų išsi­
gelbėti jūroje.
Stojo įtempta tyla, vyrai prasiskyrė ir leido Wrightui žengti
pirmam. Atsargiais skausmingais žingsneliais jis priartėjo prie
savadarbio tilto, paskui žengė juo pirmyn, į Tusk.
Viskas. Didžiausias visų vyrų troškimas išsipildė. Jei
pavyko pereiti šitaip sužalotam Wrightui, vadinasi, pavyks ir
jiems. Vienas po kito jie ėmė liuoksėti lenta, pirmiausia sužeis­
tieji. Jie palaukdavo, kol bangos pakeldavo vieną laivą, paskui
antrą, tada jie trumpam susilygindavo. Ženklo pradėti eiti
niekas neduodavo. Dabar jiems nebereikėjo vadovavimo nuo
tiltelio. Kiekvienas pats rinkosi akimirką, kada bėgti.
Prabėgdavo vos du ar trys vyrai, tada lenta nukrisdavo ir
ją vėl tekdavo pritaisyti. Nuostabu, bet niekas nenupuolė į
jūrą. Kai maždaug trečdalis įgulos perbėgo į Tusk, bangos taip
stipriai atskyrė laivus, kad nutrūko keletas juos jungiančių
virvių. Tusk grįžo atgal, bet buvo aišku, kad likusios virvės
ilgai neišlaikys. Likusieji jūreiviai, rodos, lenta perbėgo vos
per keletą sekundžių - visi, išskyrus Benitezą, tebestovintį ant
Cochino denio.
Bensonas sušuko Benitezui:
- Ar ketinate palikti laivą?
- Ne, velniai rautų, - atsišaukė Benitezas. - Aš neketinu
palikti laivo.
Jis norėjo, kad Tusk temptų Cochino vilkiku. Kapitonas
tikėjo, kad vis dar gali išgelbėti savo laivą. Buvo 1 vai. 45 min.,
penktadienis. Cochino pakrypo į dešinio borto pusę. Siauras
torpedų skyriaus liukas jau buvo po vandeniu. Jūrai užliejant
laivagalį Cochino ėmė dar labiau krypti.
Benitezas įtemptai stebėjo, kaip pakrypimo kampas darosi
vis statesnis, spėliodamas, ar laivui dar pavyks atgauti
pusiausvyrą. Dar keletas laipsnių ir Cochino nuskęs.
- Dabar! - šaukė vyrai nuo Tusk denio. - Bėkite dabar!

57
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

Jie anksčiau už kapitoną suprato, kad jis nebeturi pasirin­

kimo.
Benitezas tebestovėjo vietoje, kai Cochino laivagalis paniro,
o jūra dar labiau užliejo denį.
- Ką gi, viskas, - tarė jis sau. Tada sušuko Bensonui baisiau­
sius žodžius, kokius tik gali ištarti kapitonas: - Palikti laivą!
Jis perėjo siaurąja lenta ir vos po kelių sekundžių ji subyrėjo
į šipulius.
Worthingtonas jau šaukė įsakymus atsitraukti nuo skęs­
tančio laivo, o Benitezas ėmė raginti savo įgulą leistis į vidi­
nes Tusk patalpas. Tada pats užlipo ant tiltelio stebėti, kaip
Cochino paskutinį kartą panyra po vandeniu.
Jo laivas buvo pakrypęs ant dešinio borto apie 15 laipsnių.
Vanduo jau sėmė stebėjimo bokštelį. Galiausiai laivas pakilo
beveik stačiai, tarsi norėtų paskutinį kartą išvysti dangų, o
paskui pasviro ir ramiai nugrimzdo į vandenį.
Cochino nuskendo 950 pėdų gylyje maždaug per 100 jūr­
mylių nuo Norvegijos pakrančių. Nuo gaisro pradžios buvo
praėję penkiolika valandų. Benitezas stebėjo savo laivą iki
paskutinės akimirkos. Jis neištarė nė žodžio - nei tada, nei
artimiausią valandą. Kapitonas prabilo tik tuomet, kai Benso-
nas su Worthingtonu pasakė, kad Philo ir šeši Tusk jūreiviai
žuvo, jų kūnai nerasti.
Po šešių valandų Tusk įplaukė į Hamerfesto uostą. Kai kurie
vyrai buvo paguldyti į ligoninę. Kitiems buvo leista rinktis. Jie
galėjo skristi namo į Niu Londoną Konektikute arba plaukti
toliau laivu Tusk - išgelbėtieji kartu su išgelbėjusiaisiais. Visi,
kurie galėjo plaukti, nutarė keliauti su Tusk.
Apie Cochino žūtį pranešė tiek Jungtinių Amerikos Valstijų,
tiek Sovietų Sąjungos laikraščiai. Sovietų karinio laivyno lai­
kraštis „Raudonasis laivynas" publikavo straipsnį, kuriame
apkaltino JAV atliekant „įtartinus mokymus" greta sovietų
teritorinių vandenų ir pasiuntus Cochino prie Murmansko
šnipinėti.

58
 1. M irtim i p a ž y m ė ta p ra d žia

Savo ruožtu JAV karinis laivynas paskelbė pranešimą apie

nelaimę, galima sakyti, pripažindamas, kad nei jų įgulos,
nei trapūs laivai dar nepajėgūs keliauti klastingomis šiaurės
jūromis. Austino šnipinėjimo misija žlugo, bet karinio laivyno
vadovybė neketino šito atskleisti, kaip ir fakto, kad laive
apskritai buvo šnipas. Kai pareigūnai buvo paprašyti pako­
mentuoti sovietų pranešimus, kad Cochino plaukiojo netoli
Murmansko, šie atsakė žodžiais, kuriais į tokius klausimus
atsimušinės ištisus dešimtmečius: „Jokių komentarų."
Nepaisant tragedijos ir pradinio kai kurių kapitonų ir
admirolų nepritarimo, nebuvo abejonių, kad karinis laivynas
toliau siųs povandeninius laivus tikrinti sovietų laimėjimų
branduolinės ginkluotės srityje. Praėjus devynioms dienoms
po Cochino žūties, oro pajėgų žvalgybos lėktuvas pateikė įro­
dymų, kad sovietai detonavo branduolinį įrenginį. Ana pusė
dabar taip pat turėjo bombą. Numanoma grėsmė, dėl kurios
buvo surengtas pirmasis povandeninis šnipinėjimo žygis,
dabar tapo visiškai reali.
 AV povandeninis laivas Gudgeon (SS-567) įplaukė į Japoni­
J jos uostą Jokosuką 1957 metų liepos 21 dieną, šeštadienį.
Tai buvo jo paskutinė stotelė, vieta, kur iš Perl Harboro ir San
Diego atplaukę povandeniniai laivai galėjo pasirengti slapta
prasmukti prie sovietų pakrančių. Čia jie grįždavo iš misijų
atšvęsti, atsipalaiduoti ir pasiruošti naujai kelionei. Jokosuką
tapo Ramiojo vandenyno šnipų centru.
Šioje bazėje Tokijo įlankos smaigalyje buvo šnipinėjama
ir girtuokliaujama, čia susipynė įtampa ir atsipalaidavimas.
Kadaise čia buvo Japonijos karinio laivyno uostas, paskui jį
užėmė sąjungininkai. Eiliniai jūreiviai čia galėjo prisigerti iki
žemės graibymo, o karininkai daugiaaukščiame name be lifto
buvo įkūrę savo „povandeninę priebėgą", kur veikė baras,
stovėjo keli gultai, o ant juodu aksomu dengtų sienų kabojo
nuogų moterų atvaizdai.
Buvo praėję beveik aštuoneri metai po Cochino tragedijos
ir povandeniniai laivai per tą laiką spėjo tapti svarbiausia
šaltojo karo šnipinėjimo priemone. Jie galutinai įrodė savo
vertę Korėjos karo metais, kai dyzeliniai povandeniniai lai­
vai su šnorkeliais buvo pasiųsti į Japonijos jūrą stebėti bet
kokius sovietų bandymus įsiveržti. Nuo to laiko net ir kon­
servatyviausi povandeninių laivų karininkai pripažino, kad
 2. D uokš, d uo kš viskio

labai naudinga laikytis netoli priešo pakrančių ir stebėti jo

manevrus. Kol prasidės tikras karas, šnipinėjimas bus pagrin­
dinė povandeninių laivų misija, jų gyvavimo pagrindas, nes
tai buvo geriausias būdas surinkti detalią informaciją apie
sovietų laivyną, kuris vystėsi sparčiais tempais.
Povandeniniai šnipai jau buvo atnešę įrodymų, kad sovie­
tai pasigamino daug naujų toliašaudžių povandeninių laivų,
įskaitant 250 šnorkeliais aprūpintų „Viskio" ir „Zulu" klasės
laivų. Aukščiausioji sovietų vadovybė aiškiai leido suprasti,
kad ketina mesti iššūkį JAV kariniam laivynui visose pasaulio
jūrose naudodama povandeninius laivus kaip svarbiausią
ginklą. Kol kas sovietai dar tik mokėsi valdyti šiuos naujus
laivus: pavyzdžiui, per vieną iš pirmųjų bandymų, trukusį 30
dienų, „Viskio" klasės povandeninio laivo įgulai nuo nuodin­
gųjų dujų taip ištino rankos ir kojos, kad pasidarė dvigubai
didesnės nei įprasta. Nepaisydami šių sunkumų sovietai
žengė į priekį. Jungtinės Amerikos Valstijos jau buvo gavusios
duomenų, tiesa, nepatvirtintų, kad sovietų karinis laivynas
perdirbo kai kuriuos „Zulu" klasės laivus ir dabar šie gali
gabenti raketas su galimai branduolinėmis galvutėmis.
To pakako įtikinti net ir konservatyviausius admirolus, kad
povandeninių laivų šnipinėjimo idėja yra šis tas daugiau nei
grupelės teoretikų, pasislėpusių karinio laivyno žvalgybos
ir vis dar mįslingos CŽV kabinetuose, užgaida. Supratę, kad
naudojant povandeninius laivus galima gauti informacijos,
gyvybiškai svarbios pačiam povandeniniam laivynui, Atlanto
ir Ramiojo vandenynų laivynams vadovaujantys admirolai
perėmė į savo rankas visą šnipinėjimo veiklą ir patys ėmėsi
skirstyti užduotis. Jų įsakymu povandeniniai laivai slėpėsi
po vandeniu iškišę virš bangų periskopus ir kiaurus metus,
išskyrus šalčiausius mėnesius, stebėjo, kaip sovietai išbando
savo naujausią ginkluotę. Be to, povandeniniams laivams tai
buvo puikus būdas palaikyti kovinę parengtį ne tik pratybose
su draugiškais laivynais, bet ir įplaukiant į sovietų vandenis ir
susiduriant akis į akį su priešu.

6l
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

Bet kurio šnipinėjimui skirto povandeninio laivo kapitono

prioritetas buvo tai, ką karinis laivynas vadino „požymiais
ir perspėjamaisiais ženklais". Pastebėję kokį nors ženklą, kad
sovietų karinis laivynas vykdo mobilizaciją galbūt ketinda­
mas pulti, kapitonai turėjo pamiršti atsargumą ar radijo tylos
režimą ir siųsti žinutę namo iš Barenco ar Japonijos jūros.
Dabar JAV povandeniniai laivai buvo aprūpinti tobulesnėmis
Austino „ausimis", leidžiančiomis sekti sovietų raketų bandy­
mus. Be to, šie povandeniniai laivai su paruoštomis antenomis
be perstojo perimdavo įvairius pokalbius, iš kurių JAV karinis
laivynas galėdavo sužinoti, kiek antvandeninių ir povandeni­
nių laivų sovietai jau turi ir kokia būtų jų taktika karo atveju.
Admirolai vis dažniau konsultavosi su karinio laivyno
žvalgyba, tapdami šnipinėjimo partneriais. Žvalgybos kari­
ninkai kviesdavosi karinio laivyno atstovus į bendrus moky­
mus: viename iš kvietimų buvo pastebėta, kad jie užsiima
„antra pagal senumą" profesija ir kad jos „moralė dar
žemesnė nei pirmosios".
Dauguma aukščiausių vyriausybės pareigūnų beveik nieko
nežinojo apie pavojus, su kuriais susidurdavo povandeninio
laivyno jūreiviai, ir koks keistas vyriškos narsos žaidimas
apskritai buvo žaidžiamas po vandeniu. Tuo metu, kai pre­
zidentas Dwightas D. Eisenhoweris po didelių dvejonių,
baimindamasis supykdyti sovietų vadovą Nikitą Chruščiovą,
leido U-2 lėktuvams šnipinėti virš Rusijos, daugelis povande­
ninių laivų kapitonų, užmiršę apie tarptautinės teisės subtily­
bes, manė, kad jų darbas - plaukti tiesiai į sovietų teritorinius
vandenis. Laivynų vadai vertino kapitonus pagal tai, kiek
jautrios yra jų virš vandens kyšančios „akys ir ausys". Kuo
drąsesnis žygis, tuo aukštesnis buvo įvertinimas. Tai tapo
savotiškomis bravūros varžybomis tarp kapitonų, jų įgulų
ir laivų. Ir daugeliui kapitonų tie nevaržomos rizikos laikai
žymės aukščiausią jų karjeros tašką. Be abejo, buvo įtampos,
be to, didžiulės. Kai kurie patyrę kapitonai per šias ilgas
keliones į vakarinę Ramiojo vandenyno dalį netekdavo po

62
 2. D uokš, duo kš viskio

dvidešimt svarų svorio. Niekas negalėjo iš anksto pasakyti,

kas atlaikys spaudimą, o kas ne.
Gudgeon į žygį prie sovietų pakrančių išplaukė iš Jokosu-
kos vadovaujama kapitono Normano G. Bessaco, praminto
Bužu. Kartą per vieną žvalgybos misiją jis jau buvo nepaste­
bimai prasmukęs su Gudgeon po grupe sovietų laivų, plau­
kiojusių ledinėse šiaurės jūrose. Dabar jis vedė savo laivą
tiesiai į priešo teritoriją, kur jam pirmą kartą teks plaukioti
tokiuose pavojinguose vandenyse. Trisdešimt ketverių metų
kapitonas leitenantas savo darbe jautėsi lyg žuvis vandenyje,
mat jį visada traukė nuotykiai. Gudgeon Bessacas vadovavo
pusantrų metų ir per tą laiką spėjo įtikinti savo įgulą, kad yra
vienas iš „pakvaišusių" kapitonų, trokštančių, kad jo laivas
pranoktų visus tuos gremėzdiškus lėktuvus su propeleriais,
U-2 reaktyvinius lėktuvus ir sausumoje įkurtas klausymosi
stotis, sekančias sovietus iš visų pakampių.
Šiuo požiūriu Bessacas turėjo daug bendra su jo laive dir­
busiais šnipais. Šie žmonės, karinio laivyno sekliai ir šniukš-
tinėtojai, patys pasirinkdavo užduotis. Jie galėdavo skraidyti
karinio laivyno šnipinėjimo lėktuvais ir grįžti kiekvieną
vakarą namo vakarienės, jie galėdavo miegoti su žmonomis,
užuot snaudę skruostu įsirėmę į pustuzinio jūreivių kojas
arba apsikabinę torpedą. Bet „spūkams" beveik viskas, kas
susiję su povandeniniais laivais, buvo pažymėta svarbos ir
dramatiškumo ženklu. Į laivus jie patekdavo vilkėdami uni­
formas, kaip Austinas į Cochino, pakeitę savo emblemas: žaibo
pavidalo virbus ir plunksnas - į radistų. Jiems išrašytuose įsa­
kymuose buvo nurodoma tik tiek, kad jie paskirti į „įslaptintą
karo laivą".
Būtent „spūkai" turėjo stebėti priešą, pargabenti namo
informacijos, įspėti, jeigu povandeninis laivas buvo aptiktas
sovietų laivų ar vandenynus stebinčių pakrantės radarų ir
sonarų. Sovietų patruliniai laivai jau buvo vijęsi keletą JAV
povandeninių laivų. Tai buvo metai, atvedę prie Kubos krizės.
Tai buvo laikas, kai sovietų propagandos mašina rado sau

63
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

peno netgi pasakoje „Jonukas ir Grytutė", didžiuliais tiražais

leisdama jos versiją, pasakojančią, kaip stori kapitalistai bai­
siuosiuose Vakaruose pavergė darbščius kolūkiečių vaikus.
Tuo metu sovietiniai „susirašinėjimo draugai" prašydavo
amerikiečių atsiųsti nuotraukų su Siaurės Amerikos pakran­
čių „nuostabiomis katedromis" - pageidautina, kad vaizdas
aprėptų ir uostus. Kai Gudgeon vyrai ruošėsi lipti į laivą, retas
kuris iš jų abejojo, kad jie dalyvauja nepaskelbtame kare. Kele­
tas Amerikos šnipinėjimo lėktuvų buvo numušti, ir Gudgeon
įgula galėjo tik spėlioti, ką sovietai darytų užspeitę į kampą
amerikiečių povandeninį laivą.
Gudgeon buvo vienas naujausių karinio laivyno pirkinių
ir vienas pirmųjų dyzelinių laivų, nuo pat pradžios kurtų su
šnorkeliu ir elektronine klausymosi įranga. Legendinėje laivų
statykloje Grotone, Konektikuto valstijoje, Electric Boat Com­
pany jau buvo pastatyti du pirmieji atominiai povandeniniai
laivai - Nautilus (SSN-571) ir Seazvolf (SSN-575), bet Hymanas
Rickoveris, dabar jau admirolas, nedegė noru savo kūdikių
siųsti tiesiai į sovietų karinio laivyno teritoriją. Jis turėjo
užtektinai valdžios, kad šiuos laivus išlaikytų JAV.
Rickoveris jau buvo tapęs tikru politikos žaidimų meistru.
Jis buvo gimęs žydų miestelyje Makuve, Lenkijoje, apie 50
mylių į šiaurę nuo Varšuvos; jo šeima, pasinaudojusi ryšiais
Kongrese, įtaisė jį į Karinio laivyno akademiją. Ėmęs dirbti
su ankstyvaisiais branduolinės energijos eksperimentais, jis
pasiūlė laivynui statyti atominius povandeninius laivus, prieš
tai pasirūpinęs, kad pats būtų paskirtas vadovauti Atominės
energijos komisijai. Rickoveris buvo toks akiplėšiškas, kad
karinis laivynas du kartus atsisakė pakelti jį į kontradmirolus,
bet tada jis kreipėsi į draugą iš Kongreso ir norimą laipsnį vis
tiek gavo.
Dabar jis savo atominius povandeninius laivus pavertė
viešųjų ryšių žvaigždėmis - kiekvieną kartą, kai koks nors
kongresmenas įsigeisdavo jais paplaukioti, karinio laivyno
biudžetas papilnėdavo apvalia sumele. Tiesą sakant, Nautilus

64
 2. D uokš, duo kš viskio

buvo rengiamas įspūdingam žygiui: karinis laivynas bandė

pateikti jį kaip pirmą povandeninį laivą, kuris palindo po
Arkties ledynais ir pasiekė Šiaurės ašigalį.
O kol kas visą šnipinėjimo darbą atliko dyzeliniai laivai,
tokie kaip Gudgeon, dabar besileidžiantis šiaurėn, Vladivos­
toko, didžiausios sovietų karinio laivyno bazės Ramiajame
vandenyne, link. Prie operacijos atlikimo vietos laivas priar­
tėjo rugpjūčio pradžioje gabendamas tris ar keturis „spūkus",
tuo metu jau plušančius iš peties bandant aptikti bet kokį
ženklą, kad jų laivą pastebėjo.
Klausymosi aparatūra buvo pritaisyta visur, kur tik įma­
noma. Vienas iš radijo operatorių, mokėjęs rusų kalbą, klau­
sėsi pokalbių tarp laivų ir pakrantės laukdamas, ar nebus
sušukta, kad „pastebėtas povandeninis laivas". Kitas „spū-
kas" dirbo su elektroninėmis atsakomosiomis priemonė­
mis - stebėjo radarų, kurie galėjo aptikti Gudgeon, rodmenis ir
duodavo ženklą, jeigu laivui reikėdavo nerti gilyn. Jei būdavo
galimybė, jis įrašinėdavo šių radarų impulsus, kad JAV žval­
gyba ateityje galėtų rasti būdą juos slopinti. Hidrolokatoriaus
specialistas buvo pasirengęs įrašyti bet kokio praplaukiančio
sovietų povandeninio ar antvandeninio laivo „garsų pėdsa­
kus". Šie unikalūs sraigtų ir mechanizmų skleidžiamų garsų
„pirštų atspaudai" vėliau galėjo padėti JAV identifikuoti
sovietų laivus jūroje.
Kaip ir visada, šnipų surinkta informacija priklausė tiek
nuo sėkmės, tiek nuo jų įgūdžių. Nebuvo jokios galimybės
numatyti, kaip klostytis operacija.
Bessacas nieko nelaukdamas nukreipė savo povandeninį
laivą 12 mylių teritorijos, į kurią teises reiškė sovietai, link,
paskui į ją įplaukė. Jam duoti įsakymai leido tai daryti, netgi
leido įplaukti į trijų mylių ruožą, kurį kaip sovietų pripažino
ir JAV. Tai buvo tikroji operacijos, pagal planą turėsiančios
tęstis mėnesį, pradžia. Dienomis laivas įplaukdavo į šią teri­
toriją, didžiąją dalį 287 pėdų ilgio ir 27 pėdų pločio korpuso

65
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

slėpdamas po vandeniu, paviršiuje palikęs tik periskopą ir

antenas.
Kiekvieną naktį Gudgeon nutoldavo nuo teritorijos per
20 ar 30 mylių - tiek, kad galėtų paleisti savo triukšmingus
variklius ir pakrauti baterijas, šnorkelis pririnktų šviežio oro
ir pro tam skirtą vamzdį būtų išleistas anglies monoksidas ir
kitos nuodingosios dujos. Šitaip būdavo apsirūpinama oru ir
baterijų galia mažiausiai kitai dienai, kai vėl teks tyliai tūnoti
panėrus sovietų vandenyse.
Jeigu misija klostysis kaip planuota, Gudgeon niekada
neįjungs savo variklių arti sovietų pakrantės ir neišplauks
į paviršių aukščiau, nei reikia šnorkeliui iškišti, kol nebus
pakeliui atgal į Japoniją. Iki to laiko jūreiviai gyvens ankštame
plieniniame korpuse ir dirbs apgaubti dyzelino garų miglos,
kurios nepajėgdavo prasklaidyti net pro šnorkelį siurbiamas
oras.
Laivo įgula vargu ar beužuosdavo tą kvapą. Vyrų drabu­
žiai, oda, plaukai - viskas buvo persisunkę Eau de diesel, tuo
skiriamuoju povandeninio laivo jūreivio tvaiku. Įgulai skirtos
dušo kabinos paprastai būdavo prikimštos maisto, nusi­
prausti vienam žmogui geriausiu atveju per dieną būdavo
skiriama pusė dubens gėlo vandens. Dėl naujų Gudgeon
garintuvų vanduo čia buvo gerokai švaresnis nei surūdiju­
siuose senų dyzelinių laivų bakuose, bet jo atsargos vis tiek
buvo labai ribotos. Taigi jūreiviai prisigalvodavo įvairių
gudrybių, kaip kuo taupiau panaudoti šį vertingą produktą.
Prausdavosi pirmiausia veidą, visa kita išsitrindavo kempine.
Įrengdavo dušus su druskingu vandeniu iš triumo variklių
skyriaus arba surinkdavo keletą puodelių gėlo vandens
pastatydami kibirus, kad į juos lašėtų visur laive esantis kon­
densatas, dėl kurio čia viskas buvo taip drėgna. Paprastai
kondensato surinkdavo tiek, kad vienos misijos metu vyrai
galėdavo kartą išsiskalbti drabužius. Tai buvo gana nemenka
paspirtis, taigi vargu ar jie keikė tą miglą, kylančią iš triumų
ir jų gultus paverčiančią pelke. Na ir kas, kad čiužinius reikėjo

66
 2. Duokš, duo kš viskio

slėpti nuo drėgno oro po sandariais plastikiniais uždangalais.

Kiekvienas povandeninio laivo jūreivis greitai išmokdavo žai­
biškai atitraukti užtrauktuką, įšokti į guolį ir vėl užsitraukti.
Patogumas - viena, o likti gyvam - kas kita. Todėl taisyklės
buvo paprastos. Laikytis tylos, likti po vandeniu ir vengti būti
pastebėtiems. Pastaroji taisyklė buvo svarbiausia - būtent ją ir
sulaužė Gudgeon.
Tai nutiko 1957 metų rugpjūčio 19 dieną, pirmadienį, maž­
daug 17 valandą sovietų Ramiojo vandenyno pakrantės laiku.
Gudgeon po vandeniu jau prabuvo maždaug dvylika valandų.
Dabar reikėjo dvi ar tris valandas plaukti į atokų tašką, kad
laivas galėtų pasipildyti šviežio oro ir įkrauti baterijas tiek,
kad elektros užtektų kitai dienai. Oras laive darėsi slogus.
Įprastinė dyzelino smarvė buvo dar stipresnė.
Keletas vyrų kajutkompanijoje žiūrėjo pirmąją „Prasta
diena Blek Roke" dalį. Dūzgė 16 milimetrų kino projekto­
rius. Spenceris Tracy’is, Lee Marvinas ir Ernestas Borgnine’is
vaidino filme apie pokarį. Filmas buvo palyginti naujas. Van­
dens, erdvės ir privatumo stygių povandeniniuose laivuose
karinis laivynas bandė kompensuoti gerais filmais ir geru
maistu.
Staiga laivas akimirkai pakrypo. Visai nedaug, tarsi plauk­
damas virš vandens audringa jūra. Bet ramiuose vandenyse
prie Vladivostoko taip nutikti galėjo tik tuo atveju, jei viršu­
tinė korpuso dalis išlįstų virš vandens ir į ją atsimuštų banga.
Gudgeon ėmė nerti gilyn. Bet tai nebuvo staigus grimzdimas
visu greičiu. Jis vyko švelniai, nedideliu kampu, tad jūreiviai
vos galėjo tai justi po kojomis.
Staiga nuaidėjo aliarmo signalas. Iš kolonėlių pasigirdo
nedviprasmiškas įsakymas: „Kovinė parengtis!"
Dabar visi pašoko ant kojų ir puolė bėgti: kas nuo gulto,
kas iš kajutkompanijos, kas iš kitų laivo vietų, sprausdamiesi
vienas pro kitą siaurais koridoriais, kur galėjo tilpti vos vienas
žmogus. Jūreiviai kabinosi į virbus, privirintus prie apva­
lių vandeniui nepralaidžių durų, ir šokinėjo iš vieno laivo

67
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

skyriaus į kitą kojomis į priekį. Jie čiuoždami leidosi trapais ir

laiptais. Visi kėlė daugiau triukšmo, nei buvo galima.
- Mus taranavo! - šaukė vienas jūreivis visiems, kas tik
galėjo girdėti. - Viršuje prakeikti rusai. Senis dabar bando
panerti giliau.
Kiti vyrai nutarė, kad stiebas su elektroninėmis atsakomo­
siomis priemonėmis buvo per ilgai laikomas virš vandens. Jis
buvo maždaug pėdos pločio ir 18 colių aukščio, ir budintis
karininkas turėdavo jį nuleisti tučtuojau, kai tik pasigirsdavo
signalas, reiškiantis, kad sovietai nukreipė radarus į Gudgeon.
Paprastai stiebas būdavo iškišamas tik tiek, kiek periskopas,
taigi apie 30 sekundžių. Bet keliaujant prie sovietų pakrančių
jis būdavo laikomas kiek ilgiau, nes prie jo buvo pritvirtintos
ir kitos žvalgybos antenos. Galėjo nutikti ir taip, kad įsakymas
nuleisti stiebą atėjo per vėlai arba buvo neatidžiai stebimas
Gudgeon gylis - galbūt virš vandens kyšojo ne tik stiebas, bet
ir stebėjimo bokštelis.
Kad ir kokia Gudgeon dalis būtų kyšojusi, šiuose ramiuose
vandenyse ji iškart turėjo kristi į akis - ir laivas tikrai buvo
pastebėtas. Sovietų laivai plaukė jo pusėn, o Bessacas šaukė
įsakymus, kaip išvengti persekiotojų. Jis gramzdino laivą
gilyn ir ieškojo vadinamojo temperatūros sluoksnio - laivą
paslėpti galinčio šalto vandens ruožo, savo paviršiumi atmu­
šančio bet kokius hidrolokatorių signalus, nutaikytus iš pavir­
šiuje esančių laivų. Sovietai, be abejo, panaudos labai tikslius
garso spindulius, bandydami išsiaiškinti, kas slepiasi po
vandeniu. Jie neturėjo priežasties klausytis pasyviųjų hidro­
lokatorių ir vengti skleisti garsus. Juk ne jie buvo medžiojami.
Šimtas pėdų, du šimtai pėdų, o Bessacui vis nesisekė rasti
paslėpti galinčio sluoksnio. Trys šimtai pėdų.
Tuo metu laive pasigirdo zvimbimas. Sovietų zondavimo
garsas tarytum skverbėsi kiaurai per Gudgeon ir jo įgulą. Kaž­
koks laivas į juos taikėsi. Bessacas įsakė leistis dar giliau ir
pasuko prie 12 mylių teritorijos pakraščio. Daugeliui atrodė,
kad jie jau pabėgo, bet sovietai persekioti nesiliovė. Varomas

68
 2. Duokš, d uo kš viskio

tik akumuliatoriais, be to, po vandeniu, Gudgeon neįstengė

pabėgti, laivo greitis siekė vos kelis mazgus.
Dabar visa įgula galvojo tik apie tai, kaip pasprukti. Vairi­
ninkai vedė laivą griežtai nurodytu gyliu. Kiti vyrai stebėjo
gylio matuoklius. Bessacas stovėjo ankštame valdymo poste ir
dalijo įsakymus. Leitenantas Johnas O. Coppedgas, iš pietinių
valstijų kilęs vyriausiasis kapitono padėjėjas, įgulos vadina­
mas Bo, stovėjo greta.
Koviniuose postuose, įrengtuose ratu aplink kapitoną,
sėdėjo už ginkluotę atsakingi karininkai, pasiruošę nusitaikyti
ir šauti, jei bus duotas įsakymas, šalimais stovėjo varininkai,
palinkę prie žemėlapių, ir žymėjo kurso pakeitimus Gudgeon
bandant išvengti persekiotojų. Už vandeniui nepralaidžių
durų, greta valdymo posto, savo tamsioje patalpoje sėdėjo
hidrolokatorių specialistai, stebėdami ekranus ir bandydami
apskaičiuoti priešo sraigtų apsisukimus.
Iš pradžių viršuje buvo du laivai, paskui daugiau, ir visi jie
susivienijo, kad pričiuptų Gudgeon.
Įgula įvertino savo padėtį. Gudgeon akumuliatorių galia
jau pasiekė žemiausią lygį, oras, kaip visada dienai baigian­
tis, buvo bjaurus. Nebuvo galimybės nei įjungti dyzelinių
variklių, nei pasipildyti šviežio oro ar įkrauti baterijų - tai
bus įmanoma tik tada, kai Bessacas galės pakelti Gudgeon tiek,
kad iškištų šnorkelį ir palaikytų, kol oras išsivalys. Anglies
dioksido lygis dabar buvo toks aukštas, kad kai kurie vyrai
pajuto pykinimą, kitiems ėmė skaudėti galvą - atrodė, tarsi
viršugalvis plyštų pusiau. Tai buvo blogiausia dienos dalis
dyzeliniame povandeniniame laive ir pats blogiausias metas
būti užkluptiems priešų.
Visa nereikalinga įranga, tokia kaip ledo sonarai, buvo
išjungta, kad taupytų energiją ir nekeltų triukšmo. Šviesos
buvo pritemdytos tiek, kad labiau žėravo nei švietė. Ventilia­
toriai taip pat buvo išjungti.
Bessacas kovinę parengtį paskelbė tik vienai pamainai,
kitiems įsakė įsitaisyti ant gultų ir taupyti deguonį. Iš viršaus

69
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

kažkoks laivas nukreipė į Gudgeon zonduojančius impulsus,

šitaip priversdamas mestis į šoną, bet kitas laivas taip pat pra­
dėjo hidroakustinę ataką. Kiekvienas suzvimbimas priminė
įgulai, kad kažkas jų laive padarė klaidą - labai didelę klaidą.
Atėjo žinia iš hidroakustikų būdelės. Viršuje jau buvo
mažiausiai keturi laivai. Vyrai siuntė prakeiksmus Čarliui
Braunui - taip jie vadino sovietus, kai nevartodavo kokių nors
spalvingesnių epitetų.
Tada pasiekė nauja virtinė hidroakustinių impulsų. Juos
sekė kažkas kitas - kažkas gerokai baisesnis.
Po kelių pokštelėjimų aplink Gudgeon nugriaudėjo nestiprių
sprogimų banga. Laivas tuo metu vėl bandė keisti kursą, kad
išvengtų persekiotojų. Ir sulaukė atsako. Sovietų laivai į van­
denį paleido lengvąsias gilumines bombas - jų sprogimo gar­
sas buvo kaip rankinių granatų.
Griausmas sklido kiaurai per korpusą. Bet laivui žalos
padaryta nebuvo; Gudgeon atlaikė šiuos nedidelius sprogi­
mus. O jeigu sovietai ims šaudyti rimčiau, pavyzdžiui, didžio­
siomis giluminėmis bombomis?
Bessacas davė įsakymus naujiems manevrams. Valdymo
kajutėje vyrai dirbo įtemptai klausydamiesi garsų iš išorės.
Kiti tyliai drybsojo ant gultų, taip pat klausydamiesi, lauk­
dami didesnių sprogimų garso, kuris reikštų, kad Gudgeon jau
niekada nebeiškils į paviršių.
Jauni jūreiviai pastebimai nervinosi. Pražilę veteranai - keli
iš jų buvo išgyvenę Antrąjį pasaulinį karą - stengėsi slėpti
baimę, nors iš tiesų ši akimirka jiems buvo dar baisesnė. Jie
žinojo, ką gali giluminės bombos. Jie žinojo, kad jų laivo
bendravardis, Antrojo pasaulinio karo laikų povandeninis
laivas Gudgeon, 1944 metais nuskendo Ramiajame vandenyne
ir buvo manoma, kad jį sunaikino būtent priešo giluminės
bombos. Anais laikais šie vyrai prarado povandeniniuose lai­
vuose tarnavusius draugus, o kai kuriems iš jų teko tarnauti
laivuose, per plauką išvengusiuose bombų. Jie žinojo, koks
siaubas apima, kai pro pažeistus laivo vamzdžius ima veržtis

70
 2. Duokš, d uo kš viskio

jūros vanduo, o tu gali tik spėlioti, ar ilgai pavyks išsilaikyti

šio trapaus plieno viduje.
Sovietai viską pakartojo iš naujo: iš pradžių paleido zon­
duojančius impulsus, paskui granatų tipo bombas.
- Nusiramink, mes išsisuksime, - sumurmėjo Bessacas jau­
nam, dar nė dvidešimties nesulaukusiam jūreiviui.
Jaunuolis nuo nelaimės apsisaugoti mėgino rodydamas
savo talismanus - ant vienos kojos ištatuiruotą vištą, o ant
kitos kiaulę. Tai buvo savotiška iš havajietiškos legendos
atėjusi tradicija. Pasak jos, višta ir kiaulė visada randa kaip
išplaukti ir niekada nepaskęsta. Tokias tatuiruotes turėjo dar
keli įgulos vyrai.
Persekiojimas tęsėsi jau beveik tris valandas. Bessacas
toliau ieškojo tinkamos temperatūros sluoksnio, gramzdin­
damas laivą iki didžiausios leistinos ribos - 700 pėdų - ir net
šiek tiek giliau. Nesisekė. Gal tas sluoksnis kokių 850 pėdų
gylyje? Gudgeon turėtų atlaikyti jūros spaudimą nusileidęs net
ir per šimtą ar daugiau pėdų nei leistina, ir Bessacas turbūt
būtų rizikavęs. Bet iškilo kita problema, dėl kurios kapitonas
negalėjo ryžtis tokiam kraštutinumui: anksčiau tą dieną kaž­
kas užstrigo tarp išorinių šiukšlių išmetamojo mechanizmo
durų. Viskas, kas buvo metama, turėjo būti supakuota į mai­
šus ir saugiai užrišta. Visi laive tai žinojo. Įprastai vanduo
buvo įleidžiamas per tam tikrą kiaurymę, o paskui su visomis
šiukšlėmis išstumiamas lauk. Bet šiandien kažkas iš įgulos
įmetė kažkokį nesupakuotą daiktą, galbūt manydamas, kad
nieko bloga nenutiks, ir tas daiktas užstrigo.
Taigi dabar vandenyno spaudimą laikė tik vidinės išmeta­
mojo mechanizmo durys - vienintelis plieno gabalas. Netgi
nusileidus vos į 200 pėdų gylį pakaktų colio dydžio skylės,
kad besiveržiantis vanduo įveiktų pumpavimo sistemas ir
laivą nuskandintų. Jei vidinė plokštė, dengianti šiukšlių išme­
tamąjį mechanizmą, neišlaikys, dabartiniame gylyje Gudgeon
nuskęs.

71
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

Patyrusį vyresnįjį laivūną bloga nuojauta dėl to kamavo

visą dieną, dar gerokai prieš pasirodant sovietų laivams.
Jis siūlė pasiųsti jūreivį išvalyti viską iš išorės. Bet Bessacas
nutarė, kad toks žygis per daug rizikingas. Kitu atveju visa
tai būtų buvę niekai, bet dabar Gudgeon žūtbūt reikėjo panerti
kuo giliau. O to padaryti jis negalėjo.
Bessacas ėmė ieškoti kitų būdų, kaip išsisukti nuo persekio­
tojų. Dabar jis nutarė pasitelkti „triukšmadarius" - laivagalyje
įtaisytus prietaisus, savotiškus signalinius pabūklus. Tai buvo
metalinės dėžės, kiekviena apie jardą ilgio. Iššautos į vandenį
jos paleisdavo daugybę hidrolokatorius suklaidinti galin­
dų burbuliukų - tarsi milžiniška į stiklinę įmesta putojanti
tabletė.
Sovietų apgauti nepavyko. Į Gudgeon „triukšmadarius"
buvo atsakyta dar viena porcija sprogmenų. Bausmė už ban­
dymą pabėgti? O gal patydos norint parodyti, kad ši klasta
nepavyko? Nesvarbu. Gudgeon buvo apšaudomas toliau.
Tada Bessacas kreipėsi į savo vairininkus:
- Pabandykime štai ką.
Jis įsakė pasukti laivą tiesiai į priešą manydamas, kad tai -
vienintelis žingsnis, kurio sovietai nesitikės. Nepadėjo. Nepa­
vyko ir pasukus laivą į kairę, paskui į dešinę, galiausiai vėl į
priekį. Į kiekvieną manevrą buvo atsakoma šūviais.
Dabar viršuje jau buvo aštuoni sovietų laivai. Jie vienas po
kito praplaukdavo virš Gudgeon. Hidroakustikai įdėmiai sekė
jų kursą, o už ginkluotę atsakingi jūreiviai taikė į juos torpe­
das. Vis dėlto šnipų laivams galiojo nurodymas nešaudyti:
kitaip tariant, nešaudyk, kol pats nesi apšaudomas. O sovietai
iki šiol naudojo tik lengvuosius sprogmenis.
Apgultis tęsėsi dvylika valandų, paskui - dvidešimt ketu­
rias. Niekas neprisimena, kad Bessacas arba, tarkim, Copped-
gas būtų išėję iš valdymo posto. Kažin ar jie apskritai miegojo,
ko gero, tik trumpam priguldavo nusnūsti. Dauguma jūreivių
taip pat nemiegojo, netgi įsitaisiusieji ant gultų tiesiog gulėjo
ir įtemptai klausėsi.

7 2
 2. Duokš, d uo kš viskio

Judėti ir netgi kvėpuoti tapo skausminga. Perėjęs iš laivū-

nams skirtų patalpų iki valdymo posto žmogus uždusdavo,
akys imdavo ašaroti, tarsi jis būtų nubėgęs keletą mylių. Val­
gio laive, žinoma, niekas nevirė. Vietoj •karšto maisto įgula
kajutkompanijoje tenkinosi šaltais sumuštiniais. Rūkyti buvo
uždrausta. Nors trūkstant deguonies cigaretės vis tiek nebūtų
pavykę prisidegti. Tiesa, keliems vyrukams vis dėlto pasisekė
rasti oro kišenių ir užtraukti vieną kitą dūmą.
Vyrai papildomą deguonį leido įš didžiulių kanistrų, pri­
tvirtintų išorinėje laivo korpuso pusėje - du iš jų buvo laiva-
galyje ir du priekyje. Vis dėlto šis deguonis negalėjo sumažinti
pavojingą lygį pasiekusio anglies dioksido ir monoksido
kiekio. Beveik visus kamavo galvos skausmas. Kai kurie vyrai
buvo ties sąmonės praradimo riba.
Visose laivo patalpose buvo pastatyti kanistrai su ličio
hidroksido kristalais - jie turėjo sugerti anglies dioksido per­
teklių. Kad apdorojimo procesas būtų veiksmingesnis, šių
kristalų buvo paberta net ant čiužinių. Bet anglies dioksido
lygis vis tiek buvo per aukštas. Be to, kristalai negalėjo sugerti
anglies monoksido - bespalvių ir bekvapių dujų, kurios ilgai­
niui galėjo nugramzdinti visą įgulą į amžiną miegą. Sovietų
laivai rėmė Gudgeon prie sienos: jie praplaukdavo tai iš prie­
kio, tai iš galo, tai iš šono, tai įstrižai, užkirsdami amerikie­
čiams kelią pabėgti ir versdami plaukti jų nustatyta kryptimi.
Kiekvieną kartą praplaukiant sovietų laivui pasigirsdavo zon­
duojantys signalai, paskui nugriaudėdavo granatų sprogimai.
Rugpjūčio 21-oji, trečiadienis, ankstus rytas: jokios galimy­
bės pasprukti. Trečiadienio popietė: ta pati aklavietė. Anks­
tyvas trečiadienio vakaras: Gudgeon jau persekiojamas beveik
keturiasdešimt aštuonias valandas, o po vandeniu, neiškišęs
šnorkelio, praleido beveik šešiasdešimt keturias. Bessacas
laivo žurnale pareigingai įrašė, kad per dvi paras jų nukeliau­
tas atstumas lygus nuliui. Reikėjo imtis kokių nors drastiškų
veiksmų.

73
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

Coppedgas apėjo laivą ir pasakė jūreiviams, kad jie paban­

dys „kyštelėti nosį", kitaip tariant, iškelti šnorkelį. Beveik visą
persekiojimo laiką įgula dirbo įprastu režimu. Dabar buvo
paskelbta kovinė parengtis. Jiems žūtbūt reikėjo šviežio oro.
Jiems reikėjo kuo greičiau pasiųsti pagalbos signalą. Jie turėjo
arba pakeisti esamą padėti, arba mirti.
- Kilsime viršun, - tarė Bessacas valdymo poste. - Kai tik
iškišime šnorkelį, pradėkite siurbti orą.
Kai Gudgeon pakilo, jūreiviai pabandė įjungti hidraulinę sis­
temą, kad galėtų iškelti radijo anteną. Bet antena nepajudėjo
iš vietos. Matyt, ją kliudė viena iš granatų. Jie teišgirdo smūgį,
paskui dar vieną. Kai tik Gudgeon šnorkelis pasiekė paviršių,
vyrai įjungė variklius. Laivas keletą kartų godžiai įkvėpė oro.
Staiga vienas iš sovietų laivų užriaumojo ir pasuko tiesiai
į Gudgeon, lyg norėdamas taranuoti ar bent jau priversti vėl
panirti po vandeniu. Sovietai povandeninio laivo neketino
palikti ramybėje. Jie neketino leisti jo įgulai gauti šviežio oro
ar juo labiau pasiųsti nelaimės signalą.
Pasigirdo susidūrimo pavojaus signalas ir Bessacas įsakė
leistis gilyn. Varikliai buvo išjungti, o Gudgeon vėl nugrimzdo
po vandeniu. Įgulai nepavyko pasiusi pagalbos signalo. Oras
viduje liko nepasikeitęs.
Bessacas įsakė nuleisti Gudgeon apie 400 pėdų po vandeniu
ir ėmė galvoti apie kitą žingsnį. Jis pasikvietė Coppedgą, ką
tik su vyriausiuoju mechaniku aptarusį baterijų būklę, paskui
su gydytoju Huntley’umi pasikalbėjo apie oro kokybę ir įgu­
los sveikatą. Bessacas neturėjo iš ko rinktis. Buvo akivaizdu,
kad vyrai ilgiau neišsilaikys. Baterijos veiks dar aštuonias
valandas, bet tik tuo atveju, jei laivas mažai judės. Tačiau tai
nieko nepakeis. Senasis jūrų vilkas puikiai suprato, kad neturi
galimybių pabėgti nuo persekiotojų.
Po kelių akimirkų sprendimas buvo priimtas. Gudgeon vėl
bandys iškišti šnorkelį ir galbūt net iškils į paviršių. Svarbu
išvengti vieno dalyko. Laivas neturi būti paimtas, jis neturi

74
 2. D uokš, duo kš viskio

būti užvaldytas. Jei taip nutiktų, kapitonas ir įgula iš pradžių

turėtų žūti. Nė vienas vyras laive tam neprieštaravo.
Bessacas įsakė atidaryti visas torpedų dureles. Jis žinojo,
kad sovietai tai išgirs, ir norėjo jiems parodyti, kad ameri­
kiečiai nusiteikę ryžtingai. Paskui kai kuriems karininkams
buvo išduoti pistoletai, tarp jų ir gydytojui Huntley’ui, kuris
vaikščiojo po laivą mojuodamas savo 45-ojo kalibro ginklu ir
kalbėjo, kad jo pareiga - nušauti „spūkus", jeigu sovietai ban­
dytų užgrobti laivą.
- Gali išgerti šią žalią tabletę, kitu atveju man teks tave
nušauti, - pasakė jis vienam „spūkui".
Huntley’us visada atrodė keistokas. Turbūt jam niekas
nedavė įsakymo vaikščioti po laivą ir bauginti mirtimi. Kiek
buvo žinoma jūreiviams, jam apskritai niekada nebūdavo
išduodamas ginklas. Bet dabar jis turėjo 45-ojo kalibro revol­
verį ir šiuo metu šnipai gydytojo bijojo labiau nei sovietų.
„Spūkai", greta valdymo posto įsikūrę ryšininkai ir visi
kiti, dirbę su kodais ar kitais slaptais dokumentais, ėmė dėti
juos į švino prikrautus odinius maišus su skylutėmis. Kai
kurie dokumentai buvo sunaikinti iškart. Jei sovietai bandytų
užimti laivą, šiuos maišus reikės išmesti pro viršutinį liuką ir
nuskandinti Japonijos jūroje.
Tai buvo akimirka, kurios nenorėtų patirti nė vienas povan­
deninio laivo jūreivis, baisiausias iššūkis bet kuriam kapi­
tonui. Tačiau dabar tai buvo neišvengiama. Galbūt Gudgeon
būtų pavykę pabėgti, jei laivas būtų galėjęs nugrimzti giliau ir
jeigu šiukšlių išmetamojo mechanizmo durys nebūtų užsikir-
tusios. Kad ir kokios priežastys buvo, Bessacas buvo prirem­
tas prie sienos.
Prislėgtas kapitonas įsakė kilti.
Jis dar pabandė perduoti žinutę JAV bazei Japonijoje, bet
kylant radijo antena vėl užstrigo. Kai tik šnorkelis iškilo virš
vandens, Bessaco įsakymu buvo įjungti visi trys varikliai, tad
išmetamosios dujos plūstelėjo tiek į laivo vidų, tiek į išorę.
Dabar niekas į tas dujas nekreipė dėmesio, nes per šnorkelį į

75
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

laivą buvo siurbiamas šviežias oras, o nuodingas senasis išlei­

džiamas laukan.
Gudgeon buvo pakilęs tiek, kad galėtų iškelti periskopą, tad
netrukus tapo akivaizdu, kad sovietų laivai ima trauktis. Bet
ar ilgam?
Praėjo minutė, antra. Penkios. Jūreiviai vis dar negalėjo
išsiųsti žinutės į savo bazę. Vis dėlto Gudgeon gavo oro ir
pašalino išmetamąsias dujas. Jūreiviai spėliojo, ar vadovybė
ryšis eiti iki galo ir iškilti į paviršių.
Kapitonas Bessacas iki paskutinės minutės svarstė galimus
kelius. Gudgeon reikėjo bent dvidešimties minučių, kad šnor-
kelis nors minimaliai išvalytų laive orą, o baterijos dar nebuvo
pradėtos krauti. Jei vėl teks grimzti, laivas geriausiu atveju
galės iš lėto plaukti varomas baterijų. Jeigu jie išliks tokiame
gylyje, koks reikalingas šnorkeliui iškišti, bus galima vieną
variklį perjungti baterijoms įkrauti, o tada plaukti šiek tiek
greičiau. Tačiau plaukdamas tik paviršiumi Gudgeon Japoni­
jos link galėtų keliauti savo didžiausiu, maždaug 20 mazgų,
greičiu. Nežinia, ar sovietų laivai bandytų vėl juos persekioti,
bet plaukdami tokiu greičiu bei turėdami pradinį pranašumą,
galbūt jie galėtų atsiplėšti.
Kapitonas priėmė vienintelį įmanomą sprendimą. Jis įsakė
kilti į paviršių.
Sužeistųjų nebuvo, nė viena ietis nebuvo sulaužyta ir jokia
teritorija nebuvo prarasta. Vis dėlto JAV pralaimėjo be galo
svarbų mūšį. Pirmą kartą šiame povandeniniame šaltajame
kare JAV povandeninis laivas buvo priremtas prie sienos ir
priverstas iš slaptavietės pakilti į jam pavojingą jūros paviršių.
Bessacas įsakė pasiųsti pavėluotą pagalbos signalą.
- Siųsk tą prakeiktą signalą angliškai, - suriko jis, kai ryši­
ninkas, įgulos vadinamas Kietuoliu, paklausė, kokia kalba
perduoti pagalbos prašymą.
Jų buvimo vietos slėpti nebebuvo prasmės. Taigi žinutė
buvo nešifruota. Tuo metu kapitonas ėmė kopti aukštu trapu,
nuo liuko valdymo poste vedančiu ant stebėjimo bokštelio

76
 2. Duokš, d uo kš viskio

ir tilto. Paskui jį užkopė vienas iš karininkų, signalininkas

ir jūreivis su megafonu, skirtu kapitono įsakymus perduoti,
jei sovietų laivai ketintų juos pulti. Jei paaiškėtų, kad tarp tų
laivų yra eskadrinis minininkas, Gudgeon nebeturėtų galimy­
bių išsigelbėti.
Lauke dar buvo šviesu. Nuo tiltelio jie galėjo įžiūrėti prie­
šus. Kairėje buvo matyti du ar trys jų laivai. Jie atrodė nedi­
dukai, skirti povandeninių laivų medžioklei. Kitus laivus
sovietai išrikiavo už jų. Rodos, jie neketino spiestis krūvon ir
vaikytis povandeninio laivo su išsikrovusiomis baterijomis.
Iš sovietų laivų atskriejo signalas „A. A.", tarptautiniu
Morzės kodu reiškiantis: „Kas tokie esate? Pasakykite savo
tapatybę." Užuot atsakęs, Gudgeon nusiuntė tą patį signalą.
Sovietai atsakė: „TSRS." Gudgeon tuo pačiu tarptautiniu Mor­
zės kodu pranešė: „JAV karinis laivynas. Mes plaukiame į
Japoniją." Tada atskriejo įsakymas plaukti toliau ir palikti
sovietų vandenis. Linksmumo apimtas signalininkas nuro­
dymą išvertė taip:
- Jie dėkoja, kad padėjome surengti pakrančių apsaugos
nuo povandeninių laivų pratybas.
Signalininkas nesėkmingai bandė užgniaužti šypseną. Kiti
įgulos nariai taip pat šypsojosi. Tiesą sakant, vyrus apėmė
džiaugsmas. Jie troško kuo greičiau išsinešdinti iš čia.
Vyrai jau šventė, kai, atrodė, prabėgus kelioms valandoms,
virš jų pasirodė JAV lėktuvai, kad įsitikintų, jog Gudgeon svei­
kas ir visu greičiu plaukia tolyn nuo sovietų pakrančių.
Pagaliau po kelių dienų kokai galėjo užkaisti savo puodus.
Vakarienei buvo patiekta kepsnių, kiekvienas vyras gavo
po dvi skardines alaus. Jūreiviai buvo nustebę. Jie net nenu­
manė, kad laive gali būti alaus, juo labiau šitiek. Bet jo buvo,
ir vyrai nutarė verčiau alų išgerti, o ne aiškinti kapitonui apie
taisyklių pažeidimus. Jie galėjo judėti ir kvėpuoti, o baterijos
krovėsi. Jie buvo velniškai sutrikę. Tačiau tą akimirką jiems
visa tai nerūpėjo. Dabar visi jautėsi saugūs ir pirmą kartą
vienas kitam prisipažino, kad nebuvo įsitikinę, jog pasprukti

77
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

pavyks. Sovietai tikrai galėjo nuskandinti jų laivą. Tiesiog jie

nenorėjo šito daryti. Arba, spėliojo jūreiviai, galbūt norėjo, bet
jiems nebuvo leista.
Kai rugpjūčio 26 dieną, pirmadienį, praėjus aštuoneriems
metams nuo tos dienos, kai nuskendo Cochino, Gudgeon grįžo
į Jokosukos uostą, jokių oficialių iškilmių nebuvo. Bazėje tvy­
rojo slogi nuotaika: tą dieną sovietai pranešė, kad pirmą kartą
sėkmingai išbandė iš sausumos paleidžiamas tarpžemynines
balistines raketas. Tvyrant tokiai įtampai, karinio laivyno
vadovybė tenorėjo, kad incidentas su Gudgeon kuo greičiau
nugrimztų į užmarštį.
Kietuolis, radistas, siuntęs pagalbos žinutę anglų kalba,
buvo pakeltas į laivūnus ir tučtuojau išsiųstas į kitą laivą.
Sklido kalbos, kad nuo to laiko jam buvo leidžiama žinutes
siųsti tik kaire ranka, kad informacijos perėmėjai iš stiliaus
negalėtų suprasti, jog netoliese yra JAV povandeninis laivas.
Bessacas taip pat paliko laivą. Jis jau anksčiau buvo patekęs
į sąrašą tų, kuriuos buvo ketinama iš dyzelinio laivo perkelti
į atominį Rickoverio laivyną, ir šie įsakymai nepasikeitė.
Užtat pasikeitė Gudgeon panaudojimas operacijų metu. Kari­
nio laivyno vadovybė netrukus paskelbė, kad tai bus pirmas
povandeninis laivas istorijoje, kuris apiplauks aplink pasaulį.
Tai buvo geriausias būdas perkelti Gudgeon iš Ramiojo van­
denyno, kur jis tapo gerai pažįstamas sovietams, ir tai buvo
geriausias būdas neleisti šiai istorijai pasklisti tarp povandeni­
nio laivyno jūreivių.
Žinoma, laivyno vadovybė apie šią kelionę pateikė kitokį
oficialų paaiškinimą. Ji buvo įsprausta į programos „Tauta -
tautai" rėmus, o prezidentas Eisenhoweris asmeniškai
kiekvieną įgulos narį paskyrė „geros valios ambasadoriumi
visame pasaulyje". Kiekvienam iš šių ambasadorių buvo įsa­
kyta apie nutikusį incidentą niekada neprasitarti.
O sovietų karinis laivynas, įkvėptas šios pergalės, ėmė
drąsiau puldinėti JAV šnipinėjimo laivus. Tarp tokių buvo
Wahoo (SS-565), užkluptas netoli sovietų pakrantės 1958 metų

78
 2. Duokš, duo kš viskio

pradžioje, bet sugebėjęs pasprukti, nors vienas jo variklis išėjo

iš rikiuotės. Povandeniniai laivai savo užduotis atlikdavo
tyliai, todėl sovietai juos vertino pakančiau nei šnipinėjimo
lėktuvus, kurie kartais sąmoningai apšviėsdavo sovietų gyny­
binius radarus, kad galėtų įvertinti jų pajėgumą. Kad ir kokie
pavojingi buvo šie povandeniniai susidūrimai, nė vienas
laivas nebuvo nuskandintas, o giluminės bombos papras­
tai būdavo pakeičiamos mažais sprogmenimis, naudotais
Gudgeon atveju.
Dabar povandeniniai mūšiai sovietų teritorijoje galutinai
tapo šaltojo karo dalimi, ir įtampa dar labiau stiprėjo abiem
pusėms ketinant pasitelkti pirmuosius atominius laivus.
Kai 1957 metų rudenį sovietai paleido pirmąjį palydovą
„Sputnik", netrukus prezidentas Eisenhovveris paspartino
planus sukurti atomine energija varomus povandeninius
laivus, kurie slėpdamiesi po vandeniu galėtų paleisti balis­
tines raketas „Polaris". Tuo metu JAV karinis laivynas kai
kuriuos dyzelinius povandeninius laivus perdarė taip, kad šie
būtų aprūpinti valdomomis raketomis „Regulus", sukurto­
mis pagal vokiečių lėktuvų prototipą ir galinčiomis nuskrieti
apie 300-400 jūrmylių. Laivai su „Regulus", norėdami paleisti
raketą, turėdavo iškilti į paviršių, o raketa nuo paleidimo iki
nukritimo vietos buvo valdoma radarais tiek iš ją paleidusio
laivo, tiek iš kito, turinčio būti arčiau sovietų pakrantės, vis
dėlto tai taip pat buvo nauja grėsmė sovietams.
Baimė, kad sovietai atsakys pasiųsdami savo povande­
ninius ir raketomis aprūpintus laivus šnipinėti prie JAV
pakrančių, paskatino Vašingtono pareigūnus povandeninį
šnipinėjimą perimti į savo rankas. Staiga operacijas, kurioms
įprastai vadovaudavo karinio laivyno vadovybė, imta nagri­
nėti Baltuosiuose rūmuose ir Pentagone. CŽV ir Nacionalinė
saugumo agentūra - dešifravimo tarnyba, buvusi tokia slapta,
kad net jos darbuotojai juokaudavo, kad jos trumpinys, NSA,
reiškia no such agency („nėra tokios agentūros") arba never
say anything („nieko niekam nesakyk"), taip pat ėmė vaidinti

79
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

svarbesnį vaidmenį nustatant reikiamos žvalgybos informaci­

jos prioritetus.
Vargu ar koks nors sovietų dyzelinis povandeninis laivas
buvo sukoręs tokį ilgą kelią iki JAV pakrančių, tačiau tai neuž-
kirto kelio „raudonosios isterijos" proveržiui. Vienas Atstovų
rūmų narys paskelbė, kad prie Atlanto pakrantės buvo paste­
bėta beveik du šimtai sovietų povandeninių laivų. Paprasti
žmonės ėmė įsirenginėti „povandeninių laivų stebėjimo bokš­
tus" ir kelerius kitus metus pranešimų apie „pastebėtus"
priešus gerokai padaugėjo. Viena moteris, karinio laivyno
dokumentuose įvardyta tik kaip ponia Gilkinson, pranešė
mačiusi tris povandeninius laivus netoli paplūdimio Flori­
doje, be to, vienas jų praplaukė šalia jos per dešimt pėdų, kai
ji nardė su akvalangu. Vyras iš Teksaso pranešė, kad pastebėjo
periskopą jūroje, kur, kaip paaiškėjo, gylis siekė vos penkias
pėdas.
Karinis laivynas taip pat stebėjo sovietų povandeninius
laivus, bet gana siauroje teritorijoje tarp Grenlandijos, Islan­
dijos ir Didžiosios Britanijos. Tai suteikė JAV milžinišką
pranašumą. Sovietų laivai turėjo praplaukti šitą „patikros
punktą", vadintą GIUK tarpu, kad pasiektų Atlantą ir pasuktų
JAV pusėn. Gana dažnai grupės JAV dyzelinių laivų būdavo
siunčiamos ties vadinamuoju „operatyviniu barjeru" anapus
šio tarpo, be to, sovietų laivus stebėdavo ir britų laivynas.
Galiausiai JAV karinio laivyno specialistai palei Atlanto ir
Ramiojo vandenynų pakrantes įrengė povandeninius klausy­
mosi prietaisus - šis povandeninis slapto klausymosi tinklas
buvo vadinamas SOSUS: garso sekimo sistema aptikdavo tiek
antvandeninius, tiek povandeninius laivus. Tačiau specialis­
tams, šifruodavusiems SOSUS medžiagą, reikėdavo daugiau
duomenų, kad atskirtų sovietų karo laivus nuo fone skamban­
čio triukšmo, keliamo žvejybos tralerių ir prekybinių laivų.
Jiems reikėjo garsų „bibliotekos", o ją įkurti buvo galima tik
siunčiant povandeninius laivus šnipinėti ir įrašyti priešo laivų
skleidžiamą garsą.

80
 2. Duokš, d uo kš viskio

JAV karinis laivynas siekė dar vieno dalyko - atkeršyti. Jis

troško atsiteisti sovietams už Gudgeon ir kitų jo povandeni­
nių laivų antpuolius. Admirolas Jerauldas YVrightas, Atlanto
laivyno vadas, prie savo kabineto pakabino įrėmintą atsišau­
kimą:

Dažnai pranešama apie prie Jungtinių Valstijų pakrančių

priartėjusius neatpažintus povandeninius laivus;
tie laivai atsisako nurodyti savo tapatybę ar ketinimus, kaip
to reikalauja garbingų jūreivių papročiai ir tradicijos;
visiškai aišku, kad šios slaptos operacijos gali sukelti rimtų
padarinių,
todėl visą dėžę Jack Daniels Old No. 7 viskio, pagaminto
taip, kaip jį gamindavo mūsų protėviai prieš septynias kartas
seniausioje JAV registruotoje spirito varykloje, įkurtoje 1866
metais, skiriu tam Atlanto laivyno kapitonui, kuris pateiks įro­
dymų, kad pričiupo ir privertė iškilti bet kokį ne amerikiečiams
ir ne mūsų sąjungininkams priklausantį povandeninį laivą.
Seras Jerauldas Wrightas
JAV karimo laivyno admirolas

1959 metų gegužę Wrightas paskelbė nugalėtoją. JAV

povandeninis laivas Grenadier (SS-525) devynias valandas per­
sekiojo sovietų povandeninį laivą netoli Islandijos, galiausiai,
kai visiškai „išsekino", privertė jį iškilti į paviršių. Grenadier
vadas, kapitonas leitenantas Theodore’as F. Davisas, gavo
viskio, o karinis laivynas privertė pakilti virš vandens pirmą
sovietų povandeninį laivą.
Gerokai svarbiau tai, kad karinio laivyno specialistai pirmą
kartą galėjo įdėmiau apžiūrėti sovietų raketinį laivą. Davisas
pričiupo „Zulu" klasės laivą, pritaikytą gabenti raketas. Be
to, jis parvežė fotografijų ir garso įrašų, ir laivyno pareigū­
nai ramiai paskleidė naujieną apie jo sėkmę po visą Vašing­
toną. Tiesą sakant, vėliau tais metais specialusis prezidento
Eisenhowerio patarėjas mokslo ir technologijų klausimais

8i
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

George’as B. Kistiakowsky’is savo dienoraštyje parašė, kad

girdėjo „labai įdomų pranešimą apie tai, kaip mūsų karinis
laivynas gauna slaptos informacijos apie sovietų laivyno
veiksmus", - pasitarimas, kuriame jis dalyvavo, buvo toks
slaptas, kad nieko daugiau užrašyti ant popieriaus jis nega­
lėjo. Tik pažymėjo: „Kada nors tai taps jaudinančia istorija
žinių laidoms."
Iš šių susidūrimų buvo padarytos ir kitos išvados. Abi
pusės vis geriau suvokė, kad nors šnorkelis ir sukėlė revoliu­
ciją povandeniniame kare, šių laivų galimybės vis tiek išlieka
ribotos. Ilgai būnant po vandeniu įgulai ima trūkti oro, taigi
laivai vis dar buvo labai pažeidžiami. JAV povandeninio lai­
vyno vadovybė suprato, kad Rickoverio atominiai laivai dau­
giau nebegali būti šiaip smalsumą keliančia keistenybe. Atėjo
metas kūrinius paleisti į darbą.
Revoliuciniai Rickoverio laivai, rodės, buvo aprūpinti
begaliniu energijos šaltiniu. Reaktoriai skaldė atomus ir
paversdavo vandenį garais, užtektinai galingais, kad suktų
sraigtą, ir toks laivas galėjo plaukti ilgiau ir greičiau už bet
kokį dyzelinį. Be to, tokie laivai galėjo gaminti savo deguonį
ir šalinti anglies dioksido perteklių iš oro. Nebekėlė grėsmės
ir priverstinis buvimas po vandeniu: naujieji laivai galėjo būti
panirę neribotą laiką.
Atominiai atakos laivai ėmė leistis į misijas, niekuo nesi-
skyrusias nuo dyzelinių laivų žygių, ir nebaudžiami veržėsi
į sovietų teritorinius vandenis. Įsakymai taip pat nesikeitė:
priartėti prie sovietinių laivų ir prie sovietų pakrančių. Buvo
leidžiama bet kokia rizika. Tik buvo draudžiama leistis
pačiumpamiems.
Pavyzdžiui, 1960 metų pabaigoje kapitonas Williamas
Behrensas, pramintas Bilu, nuplukdė povandeninį laivą
Skipjack (SSN-585) į ilgo laivams skirto kanalo, vedančio į
Murmanską, žiotis. Jis taip priartėjo prie sovietų uosto, kad jo
karininkai pro periskopą galėjo apžiūrėti vos už 30 ar 40 jardų
esantį molą. Gali būti, kad jie priartėjo net arčiau, nei to norėjo

82
 2. Duokš, d uo kš viskio

karinio laivyno vadovybė, ar bent jau arčiau, nei ta vadovybė

norėjo pripažinti. Tiesą sakant, prieš laivui prasmunkant į
kanalą, jūreiviai matė, kaip vienas iš karininkų atjungia laivo
kursą žymėjusį įrenginį, kad neliktų jokio rašytinio liudijimo
apie jų įsibrovimą. Vėliau to paties žygio metu Behrensas ste­
bėjo pirmuosius sovietų „Golf" klasės dyzelinio povandeninio
laivo, skirto gabenti balistines raketas, bandymus. Behrensas,
kuris iš pradžių kai kuriems įguloms nariams pasirodė pasi­
pūtęs ir bukas, įrodė, kad gali elgtis taip pat drąsiai kaip kiti
kapitonai, kad jis gali būti vienokiu žmogumi sausumoje ir
visai kitokiu jūroje, ypač jei ta jūra priklauso sovietams.
Šia prasme Behrensas nebuvo vienišas. Tai buvo nutrūkt­
galviškų atominių laivų kapitonų epocha, kapitonų, kurie,
rodos, iš tarnybos dyzeliniuose laivuose atsinešė taisyklę:
vykdydamas užduotį nesilaikyk jokių apribojimų. Buvo
keletas kapitonų, kurie Ramiajame vandenyne išjungė ato­
minius reaktorius, kad sumažintų triukšmą ir geriau įrašytų
sovietų laivų garso „parašus", ir staiga pastebėjo, kad jų laivas
nugrimzdo per giliai. Kitas povandeninis laivas, plaukda­
mas tokiame gylyje, kad galėtų iškišti periskopą, susidūrė su
sovietų povandeniniu laivu, tuo metu pradėjusiu kilti į pavir­
šių.
Tačiau svarbiausias tikslas buvo išsiaiškinti, kaip sovie­
tams sekasi kurti savo atominius povandeninius laivus. Nors
kai kurie aukščiausi JAV pareigūnai abejojo, pamažu tapo
aišku, kad sovietai ėmė gaminti trijų klasių atominius povan­
deninius laivus: „Hotel", apginkluotus trimis balistinėmis
raketomis, „Echo", apginkluotus sparnuotosiomis raketomis,
skirtomis kitiems laivams atakuoti, ir „November". Tačiau
pirmieji duomenys parodė, kad šie laivai tokie primityvūs
ir triukšmingi, kad JAV karinis laivynas juos praminė akro­
nimu „HENs" („vištos"). Nei „Golf", nei „Hotel" klasės laivai
nebuvo pasirengę leistis į patruliavimo misijas.
Buvo akivaizdu, kad JAV laimėjo lenktynes išrikiuoda-
mos povandeninius laivus per raketų šaudymo nuotolį prie

83
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

priešo pakrančių. Keturi dyzeliniai laivai su primityviomis

raketomis „Regulus" plaukė į Ramųjį vandenyną 1959 ir
1960 metais, o pirmą atominį laivą su raketomis „Polaris",
George Washington (SSBN-598), buvo ryžtasi pasiųsti į Atlanto
vandenyną tik 1960 metų lapkritį. Laivai su „Regulus" rake­
tomis tiek daug laiko praleisdavo siaubinguose vandenyse
prie sovietų pakančių, kad įgulos juokais save ėmė vadinti
„Ramiojo vandenyno šiaurės jachtų klubu". Povandeninis
laivas Growler (SSG-577) buvo stipriai pažeistas, kai prie Kam­
čiatkos pusiasalio įsirėžė į ledo lytį visai netoli sovietų karinės
bazės Petropavlovske. Netrukus vyrai ėmė atlapuose nešiotis
ženkliukus, vaizduojančius inkarą ir tris sukryžiuotas signa­
lizavimo vėliavėlės, pažymėtas raidėmis V, J ir S. Tai reiškė
įprastinius riksmus prasidėjus audrai: „Velnias! Jėtau! Šūdas!"
Vykstant šiam karinių pajėgų išdėstymui, „Polaris" pro­
grama buvo toliau vystoma. Prezidentas Eisenhoweris suteikė
jos vadovui, žodžio kišenėje neieškančiam kontradmirolui
Williamui F. Rabomui, vadinamam Rudžiu, neregėtą valdžią,
leisdamas jam apeiti įprastą biurokratiją ir priimti į darbą
kiekvieną, kas, jo manymu, galėtų veiksmingai ir greitai pri­
sidėti prie laivų su „Polaris" raketomis sukūrimo. Kaip ir
tikėtasi, kilo sunkumų dėl naujų technologijų. (Rabomo pagal­
bininkai turėjo užtektinai humoro jausmo: jie sukūrė slaptą
filmą apie „Polaris" nesėkmes - raketų bandymus, kai jos vos
iškišdavo iš vandens nosį arba imdavo ore vartytis kūliais.)
Vis dėlto „Polaris" programa buvo sėkmingai užbaigta numa­
tytu laiku - pirmiausia dėl to, kad jai buvo teikta didžiausia
svarba. Visi dirbo neskaičiuodami valandų, taigi buvo nutarta,
kad naujų laivų trumpinys SSBN reiškia ne submersible ship
(povandeninis laivas), nuclear power (atominė galia) ir ballistic
missiles (balistinės raketos), o Saturday, Sunday and a bunch of
nights (šeštadienis, sekmadienis ir daugybė naktų).
Kol Rabomas ir jo komanda plušo ir užtikrino, kad lai­
vai bus pastatyti, Rickoveris vadovavo atominių reaktorių

84
 2. Duokš, d uo kš viskio

įrengimui ir rinko juos prižiūrėsiančius žmones. Rickoveris

ieškojo vyrų, kurie nepalūžtų kritinėje situacijoje, gebėtų
atkreipti dėmesį į bet kokią detalę ir būtų tokie skrupulingi
kaip jis pats. Admirolas buvo įsitikinęs, kad tik taip galima
užtikrinti saugų reaktoriaus veikimą, jis žinojo, kad reakto­
riaus saugumas yra vienintelis būdas užsitikrinti, kad visuo­
menė palaikys atominius povandeninius laivus. Visu tuo
pasirūpinęs Rickoveris padėjo sukurti povandeninio laivyno
pajėgas, į kurias nebuvo nieko panašaus per visą istoriją.
Dabar jo vyrai buvo pasirengę valdyti patį pavojingiausią
kada nors sukurtą povandeninį laivą, kuris turėjo padaryti
lemtingą įtaką jėgų pusiausvyrai šaltajame kare.
Pirmieji „Polaris" povandeniniai laivai buvo 382 pėdų ilgio,
taigi apie 60 pėdų ilgesni nei ankstesni atominiai atakos laivai,
jie galėjo gabenti šešiolika raketų su branduolinėmis galvutė­
mis, pajėgiomis lėkti daugiau kaip 1 000 jūrmylių. Juose tarnau­
davo dvi įgulos, „žydroji" ir „auksinė", jos paeiliui leisdavosi į
60 dienų trukmės žygius - šitaip buvo bandoma kuo ilgiau išlai­
kyti laivus jūroje. Tarnyba buvo sunki. 1 000 jūrmylių siekiantis
šaudymo atstumas vertė šiuos laivus plaukioti po audringus
Siaurės Europos vandenis, kad liktų per nusitaikymui reikiamą
atstumą nuo Maskvos. Jų užduotis buvo „oriai slėptis" ir būti
tarpžemyninių raketų pajėgomis, kurios smogia priešui antrąjį
smūgį, jeigu raketos sausumoje būtų sunaikintos.1

1 Net JAV prezidentas nežinojo, kur vienu ar kitu metu patruliuoja laivai su „Polaris" raketo­
mis, jiems buvo skiriami operatyviniai rajonai, jų plotas siekdavo šimtus mylių, todėl laivai
galėdavo būti per reikiamą 1 000 jūrmylių atstumą nuo taikinio.
Be to, buvo imtasi visų įmanomų atsargumo priemonių, kad koks nors pamišėlis negalė­
tų sukelti atominio karo. Visų pirma bet koks įsakymas paleisti branduolinę raketą turėjo
atitikti tam tikrus kodus, kurie keitėsi atėjus tam tikrai dienai ir laive buvo laikomi už dvejų
užrakintų durų seife, privirintame prie pertvaros valdymo poste. Tik du žmonės laive žino­
jo kombinaciją, kaip atrakinti seifą ir patikrinti kodus, kuriuos turėjo parodyti kapitonui ir jo
padėjėjui. Jei paleidimo kodas būtų patvirtintas, trys žmonės turėjo panaudoti atskirus rak­
tus, taip pat laikomus seife, kad iš tikrųjų paleistų raketą. Kapitono raktas aktyvuodavo lai­
vo pabūklų sistemą. Kapitono padėjėjo raktas užvesdavo raketų paleidimo mechanizmą.
Galiausiai pabūklų valdymo karininko raktas leisdavo raketas iššauti. Visas procesas turėjo
trukti apie penkiolika minučių.

85
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

Savo ruožtu sovietai turėjo tik keletą atominių povande­

ninių laivų, be to, jie buvo tokie prasti, kad žmonės juose
dažnai mirdavo. Viename laive su branduoliniu reaktoriumi
nutiko toks baisus incidentas, kad išgyvenusieji pervadino jį
„Hirošima". Kai 1962 metais sovietai pabandė išdėstyti rake­
tas Kuboje, JAV buvo tiek toli išsiveržusios į priekį, kad galėjo
greitai surinkti „Polaris" klasės povandeninius laivus - iš viso
jų suplaukė devyni - ir išrikiuoti per reikiamą atstumą, kad
pasiektų Sovietų Sąjungą.2
Taigi JAV akivaizdžiai išsiveržė į priekį, bet ar ilgam?
Karibų krizė galėjo būti pamoka sovietų vadovams, kad
Amerikos kaimynystėje jiems nepavyks sausumoje įrengti
branduolinių raketų bazių. Vis dėlto siųsdami „Polaris" kla­
sės laivus į pozicijas, iš kurių galėtų apšaudyti priešą, ame­
rikiečiai sovietams parodė geresnį būdą tam pačiam tikslui
pasiekti.

2 JAV visuomenė niekada nesužinojo, kaip jos vyriausybė baiminosi, kad sovietai dar labiau
užaštrins jų konfrontaciją jūroje. Prieš keletą mėnesių iki Kubos krizės sovietų perbėgėlis
perdavė medžiagą, vėliau pavadintą„eukaliptiniais dokumentais": tai buvo išsamūs sovietų
planai panaudoti taktinę atominę ginkluotę prieš JAV antvandeninius ir povandeninius lai­
vus, jei jūroje prasidėtų karas. Prezidento Johno F. Kennedy’ io patarėjai buvo persekiojami
minties, kad sovietai gali jau būti žengę pirmuosius šio plano žingsnius. Kennedy’ is bijojo,
kad bet koks mūšis jūroje gali dar labiau pagilinti krizę, nesvarbu, ar bus panaudotas
branduolinis ginklas, ar ne. Kai jis įsakė pradėti JAV laivynui Kubos blokadą, buvo
pastebėtas du sovietų krovininius laivus lydėjęs povandeninis laivas. Kai Kennedy’ is apie
tai išgirdo, paklausė savo padėjėjų: „Ar yra kokia nors galimybė išvengti pirmo susidūrimo
su rusų povandeniniu laivu? Tinka beveik viskas, tik ne tai!"
Tokie susidūrimai vyko, bet didžiausios Kennedy’ io baimės nepasitvirtino. JAV laivai ir lėk­
tuvai netoli Kubos pastebėjo keletą sovietų dyzelinių povandeninių laivų ir be ypač didelio
vargo tris iš jų privertė iškilti į paviršių.

86
 ad ir apsvaigęs nuo „Polaris" programos sėkmės, admirolas
K Rabomas žvelgė į ateitį ir ėmė ieškoti naujų būdų branduo­
linėms atgrasymo priemonėms sustiprinti. Netrukus jis krei­
pėsi į jauną svajoti linkusį civilį, kurį prieš keletą metų, dar
niekam nežinomą, paskyrė vyriausiuoju „Polaris" programos
moksliniu konsultantu.
Kai Rabomas rado Johną P. Craveną, jam buvo vos per
trisdešimt, bet jo užduotis buvo prižiūrėti visus dirbusius prie
povandeninių laivų su raketomis statybos, aptikti problemas
ir rasti būdą joms spręsti. Jo paties žodžiais tariant, jis buvo
„vyriausiasis nosies kaišiotojas į kitų reikalus".
Pravardė labai tiko. Cravenas buvo labai kalbus, dažnai
pilnas idėjų, jis galėjo analizuoti planą ir drauge deklamuoti
poeziją, cituoti Bibliją arba pažerti savo paties aforizmų apie
jūrą. Kartais jis poeziją sujungdavo su aforizmais ir visa tai
išdainuodavo. Į karo mokslą Cravenas atsinešė fantaziją, o į
branduolinio karo mechanizmų pasaulį - romantiką.
Craveno pašaukimas buvo aiškus nuo pat gimimo. Jis buvo
kilęs iš šeimos, kurios šaknys iš motinos pusės siekė maurų
piratus, o iš tėvo pusės - presbiterijonų pastorius ir karinio
laivyno karininkus, per mišias sėdinčius ant jų šeimai skirto
klaupto ir žiovaujančius.
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

Dauguma Cravenų didžiavosi su kariniu laivynu susijusia

giminės linija, kuriai priklausė ir Tunisas Agustasas MacDo-
noughas Cravenas, pilietinio karo metais tarnavęs kapitonu
sąjungininkų laive Tecumseh. Per Mobilio įlankos mūšį į šį
laivą atsimušė konfederatų mina ir būtent tada admirolas
Davidas Farragutas sušuko savo garsiuosius žodžius: „Vel­
niop torpedas! Visu greičiu pirmyn!"
Bet tik Johnas Cravenas didžiavosi ir tuo, apie ką kiti šei­
mos nariai net puse lūpų nedrįsdavo prasitarti: kad iš motinos
pusės jis paveldėjo piratų kraujo.
Kad Johnas Cravenas bus kitoks nei kiti, buvo aišku nuo
pat tos akimirkos, kai jis Bruklino Viljamsburge išvydo
šį pasaulį. Tai nutiko Helovino naktį - giminaičiai iš tėvo
pusės nusprendė nekreipti į šį faktą dėmesio ir tučtuojau
nutarė, kad jis tarnaus laivyne ir gyvens pagal griežtą karinę
discipliną. Maždaug po penkiolikos metų pasidarė aišku, kad
jų sumanymui nelemta išsipildyti: Craveno nepriėmė į Kari­
nio laivyno akademiją. Ne dėl to, kad jam būtų stigę proto.
Vidurinės mokyklos kursą jis baigė būdamas vos vienuolikos.
Tačiau tada jis pasirinko slidų populiarumo kelią. Cravenas
įtikino savo gerokai vyresnius bendraklasius, kad yra tiesiog
žemo ūgio, o paskui ėmė pelnyti jų pagarbą tapdamas kla­
sės gudruoliu, pernelyg gabiu, kad vargintųsi ruošti namų
darbus.
Galiausiai jam vis dėlto pavyko bent iš dalies patenkinti
šeimos lūkesčius. Cravenas niekada taip ir nebaigė Karinio
laivyno akademijos, bet buvo priimtas į rezervą ir tapo van­
denyno inžinieriumi. Jį traukė jūrų gelmės ir povandeni­
niai manevrai, kuriuos karinio laivyno vadovybė laikė arba
neįmanomais, arba neįtikėtinais. Vis dėlto Johnas atkakliai
laikėsi savo. Tarsi stebuklą pranašaujantis pastorius, Cravenas
buvo kupinas tikėjimo, kad laikui bėgant jis galiausiai įrodys
savo tiesą.
Rabomas suteikė jam beveik visišką laisvę daryti tai, kas
jam sekėsi geriausiai: kurti idėjas - ir kuo daugiau, tuo geriau.

88
 3. Posūkis į g e lm e s

1963 metais Cravenas įnirtingai plušo prie Rabomo sugal­

votos „pažangios priešo atgrasymo jūroje programos". Iš
pradžių jis skyrė tam milijoną dolerių, manydamas, kad šito
pakaks nedidelei politinei mokslinei programai, kurioje bus
išsamiai išanalizuota atgrasymo strategija, sukurti. Vykdyda­
mas šią užduotį Johnas suprato, kad nusamdė beveik visus
strateginės gynybos srityje besispecializuojančius politologus.
Likusį biudžetą ir naujas galimybes jis panaudojo tam, kad
žvilgtelėtų į iki tol neliestą vandenyno gelmių pasaulį su savo
bendražygiais kurdamas vis naujas idėjas: raketos, išdėstytos
vandenyno dugne, kelių mylių gylyje; povandeniniai laivai,
galintys nusileisti į drumzlinas gelmes ir viską jose matyti, nes
yra aprūpinti specialiomis šiems netyrinėtiems vandenims
pritaikytomis kameromis...
Daugumai karinio laivyno vadovų Craveno idėjos kėlė žio­
vulį. Kadaise jūrų gelmės buvo šiek tiek tyrinėtos, bet paskui
ši sritis buvo palikta mažai grupelei okeanografų. Admirolai
manė, kad manevruoti dideliame gylyje yra dar sudėtingiau,
nei iškelti žmogų į atvirą kosmosą, kas kaip tik tuo metu
prikaustė visos tautos dėmesį. Geriausi povandeniniai laivai
galėjo panirti tik apie 1 000-1 500 pėdų. Panėrus giliau neiš­
vengiamai būtų laukusi mirtis, nes vandenyno spaudimas
greitai būtų susprogdinęs netgi tvirtuosius „Polaris" laivus.
Vandenyno gelmės, esančios žemiau lygio, kuriame karinis
laivynas vykdė savo operacijas, domino nebent kaip atliekų
laidojimo vieta. Laivų statybos skyriaus prioritetų sąraše į
didelį gylį galinčių panirti mechanizmų kūrimas buvo vos
dešimtoje vietoje, tiesą sakant, visą sąrašą ir sudarė dešimt
punktų. Netgi admirolas Rickoveris, visuomenės akyse lai­
komas novatoriumi, nesidomėjo galimybe nerti į vandenyno
gelmes.
Craveno grupė, tyrusi galimybes nusileisti į didelį gylį,
buvo menkai finansuojama, bet dirbo įnirtingai. Jo moksli­
ninkai buvo paprašyti padėti išbandyti Thresher (SSN-593),
pirmąjį naujos klasės branduolinį atakos laivą, sukurtą taip,

89
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

kad galėtų panerti giliau nei bet koks kitas to meto povan­
deninis laivas. 1963 metų balandžio 10 dieną Thresher patyrė
katastrofą, kai bandė pasiekti 1 300 pėdų gylį. Buvo spėjama,
kad kažkas nutiko vamzdžiams, paskui buvo prarasta varo­
moji jėga, galiausiai visi 129 laive buvę žmonės žuvo - tarp
jų ir keturi Craveno komandos nariai. Cravenas sužinojo šią
naujieną, kai sėdėjo su karo inžinieriumi Harry’iu Jacksonu,
padėjusiu išbandyti laivą prieš jo paskutinę kelionę ir dalyva­
vusiu visuose kituose Thresher panėrimuose.
Jacksonas be perstojo kartojo: „Ir aš ten turėjau būti..."
Bet Cravenas jautė palengvėjimą, kad į šią pirmąją JAV
branduolinio povandeninio laivo katastrofą nepateko Jack­
sonas ir dar trys jo komandos nariai: jų nepriėmė į laivą, nes
jame nebeliko vietos.
Kiek vėliau Cravenas suprato, kad ši nelaimė pavertė jį
vienu iš svarbiausių veikėjų naujame ir dramatiškame sagos
apie povandeninį šnipinėjimą skyriuje. Craveno galimybės
slypėjo beveik neįmanomuose karinio laivyno pažaduose dėti
visas pastangas, kad tokios nelaimės nepasikartos. Po Thresher
tragedijos laivyno vadovybė pažadėjo nebepamiršti apie van­
denyno gelmių tyrimus. Atsirado „Povandeninių laivų sau­
gumo" programa. Paskui „Giliavandenių gelbėjimo aparatų"
programa.
Tai buvo karinio laivyno bandymas nuraminti visuo­
menę, bandymas ištrinti prisiminimus apie tragediją pateikus
viliojančią vandenyno paslapčių viziją, bandymas paslėpti
plaukiojimo povandeniniais laivais pavojus po kalbomis
apie saugumo tyrimus. Beveik visi, kas buvo susiję su šia
sritimi, kai kuriuos užsibrėžtus tikslus laikė labiau moks­
line fantastika nei mokslu, ypač bandymus sukurti DSRV
(deep-submergence rescue vehicles; giliavandenius gelbėjimo
aparatus), galinčius išgelbėti paskendusį povandeninį laivą.
Tiems, kuriuos reikėtų gelbėti, turėtų labai pasisekti, jei laivas
nuskęstų virš kontinentinio šelfo arba povandeninio kalno

90
 3. Posūkis j g e lm e s

viršūnės, kur gylis nesiekia dviejų, trijų ar keturių mylių,

būdingų didžiajai Pasaulinio vandenyno daliai. Dauguma
povandeninių laivų jūreivių žinojo, kad jeigu po vandeniu
juos ištiks nelaimė, tai reikš, kad jie dings be žinios - niekam
nepavyks išsigelbėti.
Vis dėlto Kongresas pritarė šiems didžiulio palaikymo
sulaukusiems planams ir pasisiūlė juos finansuoti, o tai
atkreipė karinio laivyno žvalgybos dėmesį. Nors pažadai pri­
minė Žiulio Verno romano puslapius, keletas povandeninio
šnipinėjimo specialistų suprato, kad ateina nauja šnipinėjimo
era, kuri bus gerokai arčiau Džeimso Bondo pasaulio.
Šie žvalgybos pareigūnai jau rengė savo planus, kai po
Thresher avarijos Cravenas ėmėsi išsamių tyrimų. Be to, jis
pradėjo vadovauti „Giliavandenių sistemų projektui", pro­
gramai, kuri turėjo ištesėti karinio laivyno vadovybės pažadą
sukurti povandeninius laivus gelbėjančius mechanizmus ir
pastatyti povandeninę laboratoriją, kur būtų galima tyrinėti
psichologinį jūros spaudimo poveikį žmonėms.
Cravenas čia įžvelgė naujų galimybių, ypač DSRV progra­
moje. Kaip ir beveik visi vandenyno specialistai jis žinojo, kad
toks įrenginys iš esmės priklauso fantastikos sričiai. Vis dėlto
jis manė, kad tokio aparato kūrimas galbūt padėtų įgyven­
dinti kitą jo svajonę - sukurti iš stiklo pagamintą nedidelių
povandeninių laivų flotilę. Cheminiu požiūriu stiklas yra
skystis, taigi Cravenas manė, kad stikliniai laivai galėtų išlai­
kyti galingą vandens spaudimą.
Jis nebuvo vienintelis, bandęs parduoti laivynui nedidukų
povandeninių laivų idėją. Reynolds Aluminum Company kūrė
tokį laivą, tikėdamasi gauti pelningą sutartį. Vūds Holo
okeanografijos institutas su Karinio laivyno tyrimų valdyba
kūrė Alvin, povandeninį laivą, valdomą trijų žmonių įgulos
ir galintį nusileisti į 6 000 pėdų gylį. Šiuo metu karinis laivy­
nas turėjo tik vieną įrenginį, galintį nusileisti į didelį gylį -
Trieste II, nedidelį dirižablio formos prietaisą, kurį į nardymo

91
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

vietą reikėdavo gabenti arba vilkti kitu laivu. Jis buvo nelabai
manevringas, bet galėjo nuleisti trijų žmonių įgulą į 20 000
pėdų gylį. Trieste I 1960 metais buvo paniręs į beveik 7 mylių
gylį, be to, giliausioje pasaulio vietoje - Marianų įduboje, apie
200 mylių nuo Guamo. Ir Trieste I, ir Trieste II tyrinėjo Thresher
nuolaužas.
Kai Cravenas ėmėsi kurti mechanizmus savaeigiams
mažiukams laivams, galintiems panirti į didelį gylį, į jį krei­
pėsi karinio laivyno žvalgybos karininkas, vienas tų, kurie
padėdavo koordinuoti povandeninių laivų operacijas prie
sovietų pakrančių. Dabar tos operacijos vykdavo kiaurus
metus. Per šias operacijas, kodiniu pavadinimu „Binnacle",
paskui - „Holystone", auganti branduolinių ir dyzelinių
povandeninių laivų flotilė nuolat stebėdavo sovietus, kai šie
atlikdavo bandomuosius raketų šūvius iš sausumos ir laivų
į jūrą. JAV povandeniniai laivai stebėjo ir augančią sovietų
branduolinių povandeninių laivų flotilę - ji jau ėmė plaukioti
po Atlantą ir Ramųjį vandenyną. Sovietų karinis laivynas
ėmėsi įgyvendinti savo seną svajonę - tapti galinga vande­
nynų jėga.
Tokiomis aplinkybėmis JAV laivynas beveik visada mažiau­
siai vieną šnipinėjantį povandeninį laivą laikė Barenco jūroje
ir dar du prie sovietų uostų palei Ramųjį vandenyną, kur
jiems kartais vis dar tekdavo saugotis atsitiktinių sovietų
giluminių bombų. 7-ojo dešimtmečio pradžioje netgi kai
kurie ankstyvieji branduoliniai laivai, tokie kaip Scamp (SSN-
588), buvo apšaudyti mažosiomis giluminėmis bombomis,
o dyzeliniai laivai, tokie kaip Ronguil (SS-396) ir Trumpetfish
(SS-425), buvo užspeisti po vandeniu kaip Gudgeon. Be šių
operacijų prie sovietų pakrančių, kai kurie dyzeliniai laivai
gabendavo rusų emigrantus atgal į Sovietų Sąjungą šnipinėti
JAV naudai, o kiti dyzeliniai laivai išlaipindavo komandosų
būrius tokiose vietose kaip Borneo, Indonezija ir Viduriniai

92
 3. Posūkis į g e lm e s

Rytai, kad stebėtų augančią sovietų įtaką.3Povandeninis šni­

pinėjimas tapo toks svarbus, kad karinio laivyno operacijų
vadovas Vašingtone ėmė koordinuoti visas operacijas, o kari­
nio laivyno žvalgyba įkūrė atskirą Povandeninio kariavimo
padalinį, kurio užduotis buvo tas operacijas planuoti.
Žvalgybos pareigūnai taip degė noru kuo greičiau sužinoti
apie naujausius sovietų povandeninius laivus ir raketas, kad
„spūkai" gavo įsakymą svarbiausias naujienas perduoti per
radiją jau pakeliui namo. Rusų kalbos ekspertai imdavo trans­
kribuoti perimtus rusų pokalbius vos tik laivams išplaukus iš
sovietų vandenų. Kurjeriai pasitikdavo povandeninius laivus
dokuose, pasiruošę tučtuojau nugabenti medžiagą į Naciona­
linės saugumo agentūros štabą Fort Mide Merilande. Patys
„spūkai" buvo taip branginami, kad karinio laivyno vado­
vybė davė įsakymą jiems iš uosto į uostą keliauti traukiniais,
o ne komerciniais lėktuvais. Laivynas nenorėjo rizikuoti net
menkiausia galimybe, kad lėktuvas bus užgrobtas ir nuskrai­
dintas į Kubą.
Taigi karinio laivyno žvalgybos karininkas atvyko pas
Craveną ir paprašė padėti atlikti didžiausią iki šiol iškeltą
užduotį. Karininkas padavė Cravenui įslaptintą dokumentą:
tai buvo ilgas sąrašas per pastaruosius kelerius metus kari­
niame laivyne sugalvotų planų - iki tol šį dokumentą buvo
lietę gal tuzinas pareigūnų.
Ant pirmo puslapio buvo uždėtas spaudas su žodžiais
„Operation Sand Dollar" (operacija „Smėlio doleris"). Paskui
sekė kelių puslapių sąrašas. Čia buvo sužymėti JAV antvan-
deninių laivų, oro pajėgų radarų ir povandeninių hidrofonų
nustatyti taškai, kur nukrito sovietų balistinės raketos, taip
3 Po nesėkmingos invazijos Kiaulių įlankoje 1961 metais karinio laivyno komandosai ėmė
naudoti dyzelinius povandeninius laivus tam, kad padėtų iškiliausiems kubiečiams
pabėgti nuo Castro režimo į JAV. Keletą savaičių komandosai iš povandeninių laivų
pripučiamaisiais plaustais plaukdavo į krantą. Kubiečiams, kurie būdavo atgabenami prie
laivų, dažnai tekdavo nerti 15-30 pėdų į tamsų vandenį, kad pro specialų hermetišką
skyrių patektų į vidų. Pasak tose operacijose dalyvavusių jūreivių, daugelis šių išgelbėtų
kubiečių greičiausiai būtų patekę į kalėjimą arba būtų nubausti mirties bausme už
bandymus nuversti Castro.

93
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

pat vietos, kur buvo pastebėti ar išgirsti sovietų lėktuvai ir

kita karinė technika. Jūros dugne, vos už poros - daugiausia
trijų - mylių, gulėjo didžiausios sovietų gynybos paslaptys:
geriausia sovietinė raketų valdymo sistema, metalurgijos ir
elektronikos laimėjimai, bet visi šie viliojantys dalykai šni­
pams buvo nepasiekiami. Nieko nuostabaus, kad sovietai net
ir nesaugojo šitų sandėlių po vandeniu. Niekas ir įsivaizduoti
negalėjo, kaip per šviečiančio planktono sluoksnį būtų galima
nusileisti į vandenyno dugno tamsybes.
Vis dėlto, svarstė žvalgybos pareigūnas, kodėl nepasinau­
dojus taikia povandeninių laivų gelbėjimo programa ir ja pri­
sidengus nepabandžius pasiekti „Smėlio doleryje" išvardytų
objektų? Kodėl nepasinaudojus gelbėjimo mechanizmams
kurti skirto biudžeto lėšomis ir nesukūrus kokių nors prie­
taisų, suteiksiančių JAV akivaizdų pranašumą?
Thresher tragedija pasitarnautų kaip pretekstas naujoms
saugumo programoms ir pridengtų tikruosius tikslus. Bet
visa tai priklausė nuo to, ką Cravenas atsakys į klausimą: ar
jis sugebėtų surengti šių lobių paieškas vandenyno gelmėse?
Cravenui buvo pasakyta, kad tai - didžiulė valstybinė
paslaptis. Bet nebuvo pasakyta, kad tai taip pat ir išdidumo,
politinės reputacijos ir lenktyniavimo klausimas. Karinio lai­
vyno žvalgyba dėjo visas pastangas, kad pasivytų oro pajėgų
žvalgybą, kuri ką tik buvo sukūrusi šnipinėjimui skirtus
naujos kartos kosminius palydovus. Šios naujosios „dangaus
akys", aprėpiančios vis didesnę sovietų teritoriją, siuntė nuo­
traukas iš vietovių, kur sovietai kasė šachtas galingoms raketų
paleidimo sistemoms ir statė dokus, ketindami kurti „Polaris"
klasės povandeninius laivus. Savo metu programa „Polaris"
neleido oro pajėgų bombonešiams ir raketoms įgyti bran­
duolinio atgrasymo monopolio. Galbūt dabar karinio laivyno
šnipai galėtų varžytis su kosminiais palydovais, pateikdami
ne tik nuotraukas, bet ir iš gelmių ištrauktus tikrus sovietinius
ginklus ir įrangą.

94
 3. Posūkis j g e lm e s

Tai buvo galimybė, kurios laukė Cravenas, galimybė įgy­

vendinti savo fantastiškiausius sumanymus. Jį stabdė tik vie­
nas dalykas. Jis nežinojo, kaip padaryti tai, ko prašė žvalgybos
pareigūnas. Netgi Trieste II vargu ar galėtų daug nuveikti
surengus slaptą jo panardinimą - jis buvo per mažas, be to,
antvandeninis laivas būtų turėjęs nugabenti jį į vandenyno
vidurį, o tai irgi išduotų paslaptį.
- Tiesą sakant, mes kuriame technologijas, o ne priemo­
nes, - pasakė Cravenas kariniam laivynui būdingu stiliumi.
Tyla. Sekundė, antra, trečia... Nesvarbu, kad jis tai pasakė
oficialiai, vis tiek pripažino, jog nėra būdo padaryti tai, ko
prašomas. Ir tada Craveną apėmė įkvėpimas:
- Ei, klausykite, mes negalime atlikti tokios operacijos,
nes jai reikalingas slaptumas. - Jis greitai įkvėpė oro ir išpoš-
kino: - Bet mes galime imtis „Smėlio dolerio", jei pasitelksime
povandeninį laivą.
Iš nevilties Cravenas pasiūlė idėją, kuri taps rizikingiausiu
karinio laivyno sumanymu. Įprasto dydžio povandeninis lai­
vas, užtektinai didelis, kad plaukiotų atvira jūra, galėtų būti
aprūpintas viskuo, kas leistų plūduriuoti viršutiniuose van­
dens sluoksniuose ir nuleisti kameras per keletą mylių, taigi
užtektinai giliai, kad būtų įmanoma aptikti dugne gulinčias
sovietų brangenybes. Tai buvo įkvepianti mintis: veikti po
vandens priedanga ir likti nepastebėtiems. Neleisti sovietams
sužinoti, kad amerikiečiai kažkur visai šalia.
Cravenas jau buvo spėjęs įsitikinti, kad darbas vandenyno
paviršiuje yra pragariškas. Jis įtraukė šią mintį į savo „Dešimt
vandenyno gelmių inžinieriaus įsakymų". Jie skelbė: „Prisi­
mink, kad laisvas paviršius - ne vandenynas ir ne oras, kad
žmogus negali juo eiti, ir joks įrenginys nebus stabilioje padė­
tyje. Taigi kurk tokius įrenginius, kurie būtų virš vandens
neilgai ir jiems nereikėtų priežiūros ar remonto šiomis nepa­
lankiomis aplinkybėmis."
Dabar jis ne tik turėjo progą patikrinti, ar jo mintis tei­
singa, bet ir prisiminti savo kraujo ryšius su piratais ir leistis

95
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

į lobių paieškas. Jį užliejo pastoriaus ramybė, o pirato kraujas

užvirė - dabar jam reikėjo tik povandeninio laivo.
Laivynas jau turėjo dvidešimt branduolinių povandeninių
atakos laivų, dar daugiau buvo statoma. Vis dėlto karinio lai­
vyno admirolai nebuvo linkę aukoti gero laivo, kuris tiesiog
plūduriuotų vidury vandenyno su kameromis. Jei Cravenui
reikia laivo, tegul ima kurį nors iš dviejų suklerusių nevy­
kusių eksperimentinių, kurių projektai nebuvo patvirtinti.
Tai buvo Seawolf, niekam tikęs laivas su eskadrinį minininką
primenančiu V formos pirmagaliu: jo viršuje buvo įreng­
tas skystu natriu varomas pavojingas reaktorius, netrukus
pakeistas įprastu branduoliniu. Ir dar buvo Halibut, laivas su
turtingesne, bet taip pat trumpa istorija. Halibut (SSGN-587)
buvo vienintelis branduolinis povandeninis laivas, galintis
gabenti valdomas „Regulus" raketas, be to, jis atliko septy­
nias misijas prie sovietų pakrančių. Si programa baigėsi 1964
metų viduryje, kai laivynas Ramiajame vandenyne ėmė rem­
tis „Polaris" klasės laivais. Kai „Regulus" era baigėsi, niekas
nežinojo, ką daryti su Halibut.
Laivas buvo keistas, turėjo vieną mažiausių hidrodinami­
nių sistemų branduoliniame laivyne ir apskritai buvo vienas
juokingiausiai atrodančių mechanizmų, kada nors pastatytų
dokuose. Kitaip nei plokščias otas, kurio garbei buvo pava­
dintas, laivas turėjo didžiulę kuprą, todėl galbūt būtų buvęs
labiau panašus į milžinišką dykumų padarą, jei ne didžiulė
ryklio nasrus primenanti anga, kur kadaise buvo raketų
angaras. Kitu laiku Halibut galbūt būtų ramiai nurašę į metalo
laužą. Šiaip ar taip, laivas buvo ne tik keistas, jis turėjo beveik
pražūtingą povandeniniams laivams trūkumą: hidromecha-
nikos kakofoniją. Kitaip tariant, Halibut buvo triukšmingas.
Jūreivius kamavo ūžesys, o kai jie žiūrėdavo į minėtąją angą,
galvodavo tik apie galimą užtvindymą, ir galiausiai nevalin­
gai sudrebėdavo matydami griozdiškų balasto cisternų kiau­
rymes, sukurtas tam, kad laivas galėtų greitai iškilti į paviršių,
iššauti raketą ir dar greičiau panirti.

96
 3. Posūkis į g e lm e s

Cravenas apžvelgė šį laivą, kuris, rodos, niekam negalėjo

patikti, ir sustingo. Jis visur matė tik privalumus, keistas ir
nuostabias galimybes, ką galima nuveikti su visa šita tuš­
čia erdve. Galiausiai Cravenas pastebėjo .didžiulius atvirus
„nasrus" ir to jam pakako, kad, kaip ir dera save gerbiančiam
pakvaišusiam mokslininkui, imtų šokinėti iš džiaugsmo. Joks
kitas JAV povandeninis laivas neturėjo liuko, didesnio nei 26
coliai, o štai Halibut angos plotis siekė 22 pėdas.
Buvo nuspręsta: Halibut bus Craveno povandeninis laivas,
jo laboratorija, jo parapija, jo piratų laivas. Jam bus skirta 70
milijonų dolerių, kad aprūpintų laivą elektronikos, garso,
fotografijos ir vaizdo įrenginiais. 1965 metų vasarį Halibut
išplaukė į Perl Harborą, o laivyno vadovybė paskleidė gandą,
kad jis ten bus perdarytas į okeanografijos tyrinėjimų laivą.
Šis melas buvo tik viena iš kelių tikrąjį Craveno darbą
dangstančių legendų. DSRV programa ir kiti jo vandenyno
gelmių projektai turės dar keletą paslapčių, kurios dangstys
tai, ką Cravenas vadino savo „skunko darbais" - šį posakį jis
pasiskolino iš Lockheed Aircraft korporacijos, gaminusios šnipi­
nėjimo lėktuvus. Netrukus Cravenas ėmė kurti DSRV ir gilu­
minį paieškos aparatą DSSV (Deep Submergence Search Vehicle).
Planas buvo toks: DSSV privalės nusileisti į vandenyno dugną
20 000 pėdų ir mechanine ranka pakelti daiktus. Į reikiamą
vietą toks įrenginys turėjo keliauti pritvirtintas prie povande­
ninio laivo viršaus.
Halibut perstatyti ir išbandyti prireikė dvejų metų, bet
Cravenas neturėjo kada rodyti nekantrumo. Beveik iškart,
kai prasidėjo remonto darbai, legendomis apaugęs jo dar­
bas sukėlė susidomėjimą, peraugusį siaurą karinio laivyno
žvalgybos sritį. Staiga jis buvo įtrauktas ir į kitus svarbius
projektus.
Rickoveris, kadaise dėjęs daug pastangų, kad užgniaužtų
Craveno susidomėjimą mažais giliavandeniais povandeni­
niais laivais, dabar pats kreipėsi į jį prašydamas padėti sukurti
pirmąjį tokį branduoline energija varomą laivą, tiesa, ne iš

97
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

stiklo, o iš plieno. (Admirolas visą likusį gyvenimą šaipysis

iš stiklo, netgi beveik įžeidžiamai.) Dabar Cravenas dirbo
išvien su Rickoveriu, ir šis bendradarbiavimas davė didžiulės
naudos mokslui, mat Rickoveris išmokė Craveną gauti pinigų
iš karinio laivyno biudžeto ir susitarti su Kongresu ir admiro­
lais, vadovavusiais povandeninių laivų programoms.
Tai buvo lyg Fausto ir Mefistofelio sutartis. Rickoveris
buvo gal šešiasdešimt ketverių metų, taigi tokio amžiaus, kai
netgi ne tokie kontroversiški karininkai jau seniai būna išėję į
atsargą, o Cravenas, kaip ir beveik visi tarnavusieji kariniame
laivyne, taip ir neišmoko su juo sutarti. Rickoveris mėgdavo
pradėti pokalbį taip, kad iškart būtų aišku, kas čia svarbiau­
sias: „Cravenai, mano žmonės kompetentingesni už tavuo­
sius, bet tavo dirbtuvės didesnės, taigi aš dirbsiu su tavim."
Rickoveris mėgo išmušti žmones iš pusiausvyros tiesiog tam,
kad pažiūrėtų, kaip jie elgsis.
Mažąjį povandeninį laivą Rickoveris pakrikštijo NR-1. Lai­
vas taip pat galėjo būti pavadintas ir „Rickover", nes raidės
NR reiškė Naval Reactors Branch, karinio laivyno reaktorių
padalinys, o tai buvo Rickoverio karalystė. Jeigu prezidentas
gali turėti Air Force One4, kodėl Rickoveris negalėjo turėti savo
NR-1?
Kitaip nei Vūds Holo instituto sukurto Alvin, baigto 1965
metais ir buvusio vos 22 pėdų ilgio, NR-1 ilgis siekė 137
pėdas, taigi jis buvo beveik perpus mažesnis už povandeninį
atakos laivą. NR-1 galėjo nusileisti 3 000 pėdų po vandeniu.
Jis buvo aprūpintas povandeniniais žibintais, kameromis ir
mechanine ranka mažiems daiktams paimti, be to, gebėjo ir
šnipinėti. Viena svarbiausių problemų projektuojant buvo
rasti būdą ekranuoti NR-1 branduolinį reaktorių. Įprasti
povandeninių laivų reaktoriai buvo ekranuojami pėdos sto­
rio švino sluoksniu iš abiejų galų. Bet tokiu atveju NR-1 būtų
tapęs per sunkus. Todėl Rickoveris, Cravenas ir kiti inžinieriai
4 A ir F o rc e O n e - taip vadinamas bet koks JAV oro pajėgų lėktuvas, kai juo skrenda šalies pre­
zidentas { v e r t. p a s t . ) .

98
 3. Posūkis į g e lm e s

nutarė įprastinį ekranavimą atlikti tik iš priekio, kur yra įgu­

los kajutės. Likęs trylikos pėdų plotas už reaktoriaus turėjo
būti nuolat uždarytas ir pripildytas vandens. Tokiu būdu
vandens siena turėjo sugerti radiaciją ir pakeisti švininį ekra­
navimą. Cravenas neabejojo, kad gamtosaugininkai susigūš
sužinoję apie tokį sumanymą, bet tiek jis, tiek Rickoveris
tikėjo, jog jiems pavyks. Trylika pėdų vandens turėjo tokį pat
molekulinį svorį kaip pėdos storio švino sluoksnis. Bet kai
NR-1 paners, vanduo apskritai nepridės jokio svorio, nes tam
tikrą vandens kiekį pakeitus analogišku vandens kiekiu, fakti­
nis svoris tampa lygus nuliui.
Vis dėlto tam, kad pastatytum NR-1, pirmiausia reikėjo
pinigų, o kaip tik dabar atliekamų lėšų mažam povandeni­
niam laivui biudžete, skirtame DSRV ir jūrų laboratorijai,
nebuvo. Si problema Rickoverio nejaudino ir jis išsprendė ją
susitikęs su Cravenu, kontradmirolu Leveringu Smithu, pir­
muoju Rabomo pavaduotoju „Polaris" programoje, ir Robertu
Morse’u, karinio laivyno sekretoriaus pavaduotoju tyrimų ir
vystymo klausimais.
- Ar turite pinigų, kad galėtume pradėti tiesiog dabar? -
paklausė Rickoveris.
Cravenas atsakė, kad jo gelmes tyrinėjanti grupė gali
skirti atliekamus 10 milijonų tyrimams. Smithas pasakė, kad
„Polaris" programa turi apie 10 milijonų nepanaudotų lėšų,
skirtų laivų statybai.
- Kiek tas laivas kainuos? - paklausė Morse’as.
Rickoveris nė nemirktelėjęs atsakė, kad 20 milijonų.
Morse’as ėmė kalbėti apie įprastai sudėtingą laivų statybos
procesą: sutarties tikslinimas, derybos dėl kainos, Kongreso
pritarimas... Rickoveris jį pertraukė:
- Palikit viską man. - Tada pasisuko ir Craveną ir įsakė: -
Rytoj paskambinkit Electric Boat ir liepkit pradėti.
Cravenas, Smithas ir Morse’as abejodami susižvalgė. Nie­
kas netikėjo, kad tai įmanoma padaryti už 20 milijonų dolerių,
ir tikrai, biudžetas netrukus išaugo iki 30 milijonų. Be to, jie

99
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

nežinojo, kaip priversti Kongresą pritarti šiam sumanymui.

Nepraėjus nė savaitei Rickoveris paskambino Cravenui ir
pasakė, kad prezidentas tą popietę paskelbs, jog NR-1 bus
statomas.
Išgirdus šią naujieną Morse’ą ištiko šokas, paskui - panika.
Iki šiol NR-1 buvo tiesiog admirolo fantazija; tiesą sakant, Ric­
koveris biudžeto sąmatą Paului H. Nitze’ui, karinio laivyno
sekretoriui, ir Robertui S. McNamarai, gynybos sekretoriui,
pateikė labai aptakiai. Nors jie abu pritarė, Morse’as žinojo,
kad Kongresui šis sumanymas nepatiks. Ir kai tik prezidentas
paskelbė apie NR-1 statybas, asignavimų komitetas skubiai
sušaukė pasitarimą.
Rickoveris įsakė Cravenui per kelias dienas parengti oficialų
projekto pristatymą su išsamia kainos ir naudos analize, taip
pat išsamų tyrimą, paaiškinantį, kodėl laivynui apskritai rei­
kalingas mažas povandeninis laivas.
- Bet, admirole, juk žinote, kad tokio tyrimo niekas neat­
liko, - atsakė Cravenas.
- Iki posėdžio pradžios jis bus atliktas, - atkirto Rickoveris.
Dabar NR-1 likimas ir galbūt jo paties karjera priklausė nuo
Craveno gebėjimo iš nieko padaryti ką nors apčiuopiama.
Cravenas turėjo įrodyti, kad NR-1 yra labai svarbi investicija,
verta 30 milijonų dolerių.
Asignavimų komitetas nesileido apkvailinamas, bet galiau­
siai turėjo pasiduoti. NR-1 dabar turėjo prezidento direk­
tyvos užnugarį. Joks kitas povandeninis ar antvandeninis
laivas nebuvo taip greitai gavęs leidimo statyboms. Vėliau
vyriausioji audito tarnyba, svarbiausias tiriamasis Kongreso
organas, išsamiai išnagrinėjo projektą ir priėjo išvadą, kad
tai viena prasčiausiai parengtų kada nors jų tyrėjams matytų
programų.
Rickoveris atsakė jam įprastu stiliumi - savo kritikams jis
nusiuntė tokį laišką, kad Cravenas jį išmoko atmintinai: „Skai­
čiau Vyriausiosios audito tarnybos ataskaitą ir ji man priminė
romano „Ledi Čaterli meilužis" recenziją, kurią skaičiau

100
 3. Posūkis į g e lm e s

žurnale „Medžioklė ir žūklė". Recenzentas apie tikrąjį tos

knygos tikslą žinojo lygiai tiek pat, kiek audito tyrėjai apie
povandeninių laivų projektus ir statybas."
Su Cravenu Rickoveris buvo ne ką švelnesnis. Admirolą
siutino, kad jam teks dalintis lėšomis su Craveno remontuo­
jamu Halibut, DSRV programa ir kitais gelmių tyrinėjimo
projektais. Jo manymu, visa tai nebuvo taip svarbu kaip NR-1.
Admirolas dar labiau supyko, kai jam neleido susipažinti
su Halibut naujos misijos detalėmis. Jis žinojo beveik viską,
kas dėjosi povandeniniame laivyne, bet žvalgybos programos
buvo viena iš nedaugelio sričių, kur jis neturėjo jokio žodžio
ar oficialaus statuso. Savo tulžį Rickoveris liejo ant Craveno:
šiam ėmė atrodyti, kad admirolas tyčia laukia nakties ir skam­
bina, kai Cravenas jau būna nugrimzdęs į miegą arba roman­
tiškai leidžia laiką su žmona. Mokslininkas beveik neabejojo,
kad Rickoveris sekė, kokiu metu vyksta Halibut bandymai,
todėl ir skambindavo tada, kai Cravenas negalėdavo atsiliepti.
O kai nepavykdavo prieiti prie telefono, Cravenui už tai tek­
davo brangiai sumokėti.
Vieną penktadienį Rickoveris skaitė pranešimą Niujorke ir
išsiuntė žinutę į netoli Havajų buvusį Halibut, reikalaudamas,
kad Cravenas atvyktų su juo susitikti Niujorke pirmadienio
rytą.
Cravenas puolė į lėktuvą, kamavosi iš baimės, kai lėktuvas
dėl rūko kiek užtruko Los Andžele, galiausiai nusileido Niu­
jorke, tada be kvapo nulėkė į Rickoverio viešbutį, kur jo laukė
admirolas.
- Zaidėte golfą su savo paplūdimio draugužiais? - paklausė
jis šaipydamasis iš priedangos istorijos, slėpusios tikrąjį Cra­
veno kelionės į Havajus tikslą. Tada pakėlė vidinio telefono
ragelį: - Atneškit šiam vyrui didžiausią pietų komplektą, kokį
tik turite viešbutyje.
Cravenas laukė, kada jį užsipuls: mokslininkas puikiai
žinojo, kad admirolui nerūpi, jog jis gali būti alkanas po ilgos
kelionės. Ir tai buvo tiesa.

101
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

- Visą kitą valandą jūs sėdėsite ir valgysite pietus, o aš ant

jūsų šauksiu, - tarė Rickoveris.
Nepaisant visko, Rickoveris mėgo Craveną beveik tiek pat,
kiek mėgo jį kamuoti. Rickoveriui darė įspūdį, kad Cravenas
turi kantrybės ištverti net baisiausius jo išpuolius. Be to, admi­
rolui patiko, kad Cravenas niekada nesimokė Karinio laivyno
akademijoje. Rickoveris ten buvo vienišas kursantas, ir dabar
mėgdavo pakankinti akademijos auklėtinius, norinčius prisi­
jungti prie jo branduolinės programos. Pokalbiai su preten­
dentais būdavo panašūs į kažkokį įšventinimo ritualą, per kurį
tobulybės reikalaujantis admirolas palauždavo jaunuolius psi­
chologiškai. Bandydamas išmušti iš vėžių jis sodindavo juos
ant viena koja trumpesnės kėdės arba išsiųsdavo į „Sibirą" -
didelę spintą, kur jie būdavo paliekami ištisoms valandoms.
Štai bene garsiausias iš tokių nutikimų: Rickoveris piktai
žiūrėdamas priėjo prie kandidato ir tarė:
- Suerzink mane, jei gali.
Jaunuolis atsakė be dvejonių: pakėlė ranką ir vienu mostu
nušveitė nuo Rickoverio stalo visas knygas, popierius ir par­
kerius. Ir iškart buvo priimtas.
Craveno kankinimas Rickoveriui buvo paprasčiausiai šalu­
tinis užsiėmimas.
Tuo tarpu į Craveną dažnai imta kreiptis kaip į karinio lai­
vyno vandenynų gelmių ekspertą. Vis dėlto vienas skambutis
buvo kitoks nei kiti. Tai nutiko 1966 metų sausį, šeštadienio
rytą.
- Tai Jackas Howardas, - prisistatė gynybos sekretoriaus
patarėjas branduolinės ginkluotės klausimais. - Aš pamečiau
vandenilinę bombą.
- Kodėl skambinate man? - paklausė Cravenas.
- Pamečiau tą bombą vandenyje, tad norėčiau, kad surastu­
mėte.
Cravenas buvo paskirtas dirbti su komanda, skubiai
sušaukta Pentagono admirolo. Kita grupė buvo išsiųsta į
vietą, kur nukrito bomba.

102
 3. Posūkis į g e lm e s

Bombonešis B-52 ore susidūrė su degalų cisterna, kai

30 000 pėdų aukštyje prie Palomareso pakrantės, Ispanijoje,
buvo pildomas jo bakas - štai tada ir nukrito jo atominis kro­
vinys. Trys iš keturių bombų buvo rastos beveik tučtuojau.
Bet ketvirtoji dingo - greičiausiai nukrito į Viduržemio jūrą.
Prezidentas Lyndonas Johnsonas žinojo, kad sovietai ieško
tos bombos, ir atsisakė patikėti karinio laivyno patikinimais,
jog bombos negali ištraukti nei viena, nei kita pusė. Taip manė
dauguma žmonių, kuriems buvo liepta jos ieškoti - tik ne
Cravenas.
Cravenas sukvietė matematikų komandą ir įsakė parengti
jūros dugno palei Palomaresą žemėlapį. Tai atrodė visai pro­
tinga mintis, bet Cravenas ketino šį žemėlapį naudoti analizei,
kuri labiau priminė lažybas arklių lenktynėse, o ne karinio
laivyno tyrimą ar laivo gelbėjimo operaciją.
Kai žemėlapis buvo baigtas, Cravenas paprašė, kad būrys
povandeninio laivyno atstovų ir laivų gelbėjimo specialistų
surengtų kažką panašaus į ruletės žaidimą ir statytų už visus
įmanomus bombos nukritimo scenarijus, kuriuos sudarė jos
ieškotojai Ispanijoje. Kiekviename scenarijuje bomba buvo
pažymėta vis kitoje vietoje.
Tada visos įmanomos vietos buvo vertinamos pagal for­
mulę, grįstą statymų metu parinktais šansais. Gautos vietovės
vėl buvo žymimos žemėlapyje, per keletą jardų ar mylių nuo
vietų, kurios buvo nustatytos pasitelkus logiką ir akustinius
duomenis.
Su šia sritimi nesusipažinusiems žmonėms visa tai skam­
bėjo kaip senas pokštas apie žmogų, kuris pametė piniginę
tamsioje alėjoje. Užuot ieškojęs alėjoje, jis nutaria piniginės
ieškoti per keletą jardų nuo gatvės žibinto, nes ten geriau
matyti. Tačiau tariamai beprotiškas Craveno sumanymas
turėjo mokslinį pagrindą.
Jis rėmėsi subjektyvios tikimybės teorema - algebros
formule, sukurta Thomo Bayeso, 1702 metais gimusio

103
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

matematiko. Ši teorema buvo skirta intuicijai - faktoriui, kuris

veikia žmonėse anapus sąmonės - išreikšti skaičiais.
Cravenas taikė šį metodą paieškoms. Bomba buvo pritvir­
tinta prie dviejų parašiutų. Taigi jis sutiko su statymais, kad
išsiskleidė abu parašiutai, vienas arba nė vienas. Tokį pat
tyrimą jis atliko su visomis avarijos detalėmis. Matematikai
kūrė galimas avarijos pabaigas ir statė už tą, kuria iš jų tikėjo
labiausiai. Kai statymai buvo baigti, jie apskaičiavo šansus,
kad nustatytų potencialų kelių nukritimo vietų koeficientą.
Tada tas vietas pažymėjo žemėlapyje ir nustatė tikėtiniausią
vietą bei keletą mažiau tikėtinų.
Taigi ši komanda, net neišvykusi į jūrą, nutarė nustačiusi,
kur nukrito bomba. Pagal jų apskaičiavimus labiausiai tikė­
tina vieta buvo toli nuo ten, kur gulėjo trys kitos bombos ir
kur į vandenį nukrito lėktuvų nuolaužos. Blogiausia buvo
tai, - jeigu tik Craveno apskaičiavimai pasirodys teisingi, -
kad bomba pataikė į siaurą gilų tarpeklį, taigi išties yra nepa­
siekiama.
Tada karinio laivyno atstovai atsitiktinai susidūrė su vienu
ispanu, Franciscu Simo-Ortsu, turėjusiu geriausio žvejo Palo-
marese reputaciją. Simo-Ortsas tvirtino matęs, kaip bomba
krinta į vandenį, ir parodė žemėlapyje lygiai į tą patį tarpeklį.
Viduržemio jūroje besidarbuojanti komanda nebeturėjo kito
kelio, tik surengti paieškas tame tarpeklyje, taigi buvo kreip­
tasi į kompanijas, kariniam laivynui siūlančias į didelį gylį
galinčius panerti aparatus.
Laivų statybos skyrius sutiko apmokėti dviejų tokių apa­
ratų nuskraidinimą į Palomaresą: Reynolds firmos Aluminaut
ir Vūds Holo instituto pagamintą Alvin. Kai po kelių savaičių
nepavyko nieko rasti, prezidentas Johnsonas įsiuto. Jis reika­
lavo sužinoti, kur ta bomba yra ir kada ji bus iškelta.
Prezidentui nusiuntė naujausius Craveno skaičiavimus -
kiek pakoreguotus po kelių savaičių bergždžių paieškų - apie
tikėtinas bombos nukritimo vietas.

104
 3. Posūkis j g e lm e s

Pamatęs Craveno kreives ir grafikus Johnsonas dar labiau

įsiuto. Jeigu paieškos komanda negali jam duoti atsakymo,
jis ras mokslininkus, kuriems tai pavyks. Prezidentas parei­
kalavo, kad būtų nusamdyta kita mokslininkų grupė iš Kor-
nelio universiteto ir Masačūsetso technologijų instituto. Šie
susirinkę visą dieną sprendė problemą. Galiausiai priėjo prie
išvados, kad nieko geriau už Craveno planą nesugalvos.
Johnsonas nebeturėjo laiko į tai atsakyti. Tą pačią dieną
Alvin įgula dešimto panėrimo metu pastebėjo parašiutą,
apgaubusį kažkokį cilindro formos daiktą. Jis buvo 2 550
pėdų po vandeniu, įsmigęs į 70 laipsnių statumo šlaitą. Alvin
rado pradingusią vandenilinę bombą kaip tik toje vietoje,
kurią nurodė naujausi Craveno apskaičiavimai. Prireikė dar
kelių savaičių bombai iškelti. Pirmiausia Alvin pabandė ją
suimti kabliu, bet bomba išslydo atgal į vandenį ir dingo dar
trims savaitėms. Tada iš antvandeninio laivo buvo nuleistas
robotas, vadinamasis CURV (cable-controlled underwater reco­
very vehicle; kabeliu valdomas povandeninis iškėlimo apara­
tas). 1966 metų balandžio 7 dieną komanda beveik prarado
tiek robotą, tiek bombą, nes robotui nepavyko jos užkabinti
kabliu ir jis pats įsipainiojo į sprogmenį gaubiantį parašiutą.
Iš nevilties karinio laivyno specialistai nutarė iškelti robotą ir
bombą kartu, tikėdamiesi, kad jie susipynė užtektinai tvirtai.
Operacija nebuvo itin grakšti, bet sėkminga. Vis dėlto Crave-
nui svarbiausia buvo tai, kad jis įrodė savo teorijas. Dabar jis
neabejojo, kad galės daryti stebuklus, kai turės savąjį Halibut.
Laukti reikėjo nebeilgai. Halibut turėjo būti baigtas praėjus
trims savaitėms po bombos iškėlimo.
Iš išorės laivas neatrodė labai pasikeitęs. Ir taip jau aukš­
tas stebėjimo bokštelis buvo dar labiau pakeltas, kad būtų
vietos papildomiems stiebams, turėsiantiems laikyti peris­
kopus ir antenas, skirtas sovietų laivų pokalbiams perimti,
jei šie sugalvotų Halibut persekioti. Laivagalio viršuje buvo
mažas iškilimas, kurį galėjai palaikyti neįprastoje vietoje įtai­
sytu kupolu su sonarinėmis sistemomis. Iš tikrųjų šį daiktą

105
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

Cravenas vadino „atramos ir kurso valdymu". Šis mechaniz­

mas leido vandeniui sutekėti į Halibut per priekį, o ištekėti per
bortus, šitaip laivas beveik be garso galėjo ramiai plaukti po
vandeniu. Dabar Halibut ne tik galėjo apžiūrinėti vandenyno
dugną, bet ir ilgam būti pakibęs vienoje vietoje, todėl turėjo
galimybę gerai išnagrinėti rastus daiktus, o narai - išplaukti iš
laivo ir juos surinkti.
Vidinės Halibut patalpos buvo suskirstytos dalimis ir visai
nepanašios į jokio kito povandeninio laivo. Į kupranugario
kuprą panašus iškilimas su atvira anga buvo perdarytas į
technologinę laboratoriją, dabar pavadintą „šikšnosparnio
urvu".
Nerūdijančio plieno sienos buvo padengtos pilkais, rudais
ir žydrais ruožais, „urvo" plotis siekė 28 pėdas, ilgis - 50
pėdų, aukštis - 30, visa patalpa buvo suskirstyta į tris aukštus.
Čia buvo įrengtas tamsus kambarys nuotraukoms ryškinti,
duomenų analizės kajutė ir kompiuterio kajutė, kur buvo
pastatytas vienas didžiulis kompiuteris - Uttivac 1124. Tai
buvo milžiniška mašina su didelėmis magnetofono juostų
ritėmis ir mirksinčiomis lemputėmis, ji „urvui" suteikė moks­
linės fantastikos aurą. (Vis dėlto, lyginant su paprastu šiuo­
laikiniu nešiojamuoju kompiuteriu, Univac turėjo tik mažytę
dalelę jo galios.) Visur buvo įrengti gultai, skirti šešiolikos
jūreivių ir „spūkų" įgulai.
Didžiausias Craveno pasiekimas buvo Halibut „žuvys",
kurios, kaip jis tikėjosi, galės plaukioti po giliausius vande­
nis. Jos svėrė po dvi tonas ir buvo 12 pėdų ilgio - šie iš aliu­
minio pagaminti mechanizmai buvo aprūpinti kameromis,
vietoj akių buvo įtaisytos baterijomis varomos stroboskopinės
lempos, ūsus atstojo sonarinės antenos, o pelekus - vairai
ir pirmagalių plokštumos. Šios „žuvys" turėjo būti vilkiku
tempiamos iš po „šikšnosparnio urvo" kelių mylių ilgio kabe­
liu, jas sukūrė kompanija Westinghouse Electric Corporation ir
kiekviena jų kainavo po 5 milijonus dolerių.

106
 3. Posūkis į g e lm e s

Kai Cravenas ir jo komanda ruošėsi paskutiniams Halibut

bandymams, jam teko beveik kasdien specialiose, garso
nepraleidžiančiose patalpose susitikti su žvalgybos atstovais.
Jis rūpinosi ir daugybe kitų savo projektų, tuo pat metu kari­
nio laivyno darbuotojus, neturinčius teisės žinoti jo paslapčių,
laikydamas visiškoje nežinioje. Jį kviesdavo spręsti įvairias
su jūrų gelmėmis susijusias problemas, ir kiekvieną kartą
tai buvo daroma paskleidžiant net po keletą tikrąjį tikslą
pridengiančių gandų. Be paliovos plūdo įvairūs Rickoverio
reikalavimai, o Kongresas domėjosi, kodėl gelmėms skirto
povandeninio laivo projektui buvo išleista dešimčia milijonų
dolerių daugiau, nei planuota. Žinoma, tas papildomas išlai­
das surijo Halibut. Bet šis projektas buvo vienas slapčiausių
kariniame laivyne, ir Cravenas apie šias išlaidas galėjo pasa­
koti tiek pat, kiek apie savo paties buvimą tame laive.
Kitos programos, žinoma, nukentėjo, kai Cravenas karinio
laivyno fiktyvaus biudžeto pinigus leido Halibut. Vienam
vargšui kapitonui buvo įsakyta Halibut išlaidas priskirti
raketų užtaisų programai, o paskui jam kiekvieną savaitę per
posėdžius tekdavo rasti būdų paaiškinti, kodėl jo komanda
taip stipriai viršijo biudžetą. Kita mėgstama Craveno „slapta­
vietė" buvo DSRV programa. Tame neabejotinai būta savotiš­
kos poezijos, mat Craveno kurtas „gelbėjimo aparatas" vieną
dieną bus pritaisytas prie galinės Halibut dalies ir iš tiesų bus
dekompresijos kamera narams. Kai Cravenas baigė darbą,
DSRV programa 2 000 procentų viršijo biudžetą.
Ši suma taip sukrėtė senatorių VVilliamą Proxmire’ą, demo­
kratą iš Viskonsino, kad jis skyrė projektui apdovanojimą už
„Auksinės avies kirpimą". Jis paskelbė, kad DSRV biudžeto
ataskaita - viena blogiausių JAV istorijoje. Karinio laivyno
vadovybė pasibaisėjo šiuo visuomenėje kilusiu triukšmu. O
Cravenas džiūgavo. Ar daug būta piratų, kurių tikruosius
tikslus dangstė senatorių išgalvotos istorijos?
Rickoveris, žinoma, galiausiai sužinojo, kam skirtas
Halibut. Jis nesitraukė, kol neišpešė daugumos detalių. Kai jo

107
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

nepriimdavo žvalgybos vadovai, jis eidavo tiesiai pas admiro­

lus, atsakingus už povandeninių laivų operacijas. Rickoveris
negalėjo susitaikyti, kad jo laivai naudojami be jo žinios. Ir
admirolai nedrįso jam atsakyti. Bet žvalgybos pareigūnai
stodavo piestu, kai jis bandydavo kištis. Tam buvo paprasta
priežastis: Rickoveris atsisakė pasirašyti standartinę slaptumo
priesaiką, manydamas, kad jo lojalumas turėtų būti savaime
suprantamas.
Admirolo nepasitenkinimą kurstė ir Halibut karininkai. Kai
vienas iš Rickoverio inspektorių, suabejojęs, ar įgula gali tin­
kamai prižiūrėti reaktorių, pabandė sulaikyti laivą doke, Hali­
but kapitonas Haroldas S. Clay’us, pramintas Henku, atsisakė
paklusti Rickoverio įsakymui. Halibut kariniuose dokumen­
tuose buvo pažymėtas aukščiausio prioriteto kodu (Brick-Bat)
ir, kaip paskui buvo pasakojama, Clay’us Rickoverio žmogui
atkirto:
- Jūs norite mane sukirsti. Praneškite prezidentui, kad
negaliu išplaukti į jūrą. Šis laivas pažymėtas Brick-Bat 01 kodu.
Clay’us turėjo užtektinai bėdų ir be Rickoverio kišimosi.
Halibut bandymai klojosi ne itin sėkmingai. Šnipinėjimo
įranga buvo pagaminta nesilaikant įprastų karinių specifika­
cijų. Tiesą sakant, specifikacijų mechanizmams, turintiems
veikti 20 000 pėdų gylyje, niekas niekada ir nerengė. Taigi
pasitelkusi bandymų ir klaidų (bet dažniausiai klaidų),
metodą Halibut įgula nėrėsi iš kailio stengdamasi priversti
visą šią kosminio amžiaus įrangą veikti. Gana greitai vyrai
priėjo prie nuomonės, kad „šikšnosparnio urve" įsisuko kaž­
kokios paslaptingos priešiškos jėgos. Nuolat gedo kompiu­
teris. Interleaf operacinei sistemai reikėjo daugiau atminties
nei šio kompiuterio turimi 32 kilobaitai. Kai sugedo „žuvies"
kompiuterinė įranga, į Perl Harborą slapta buvo atgabentos
naujos dalys - American Airlines stiuardesių bagaže.
Paskui buvo bandomi jūros gilumoje turintys veikti įren­
giniai. Įgula išsiaiškino, kad kai kurios sistemos puikiai vei­
kia kelių šimtų pėdų gylyje, bet pasiekus 15 000 pėdų veikti

108
 3. Posūkis į g e lm e s

nustoja, nes vandens spaudimas būna toks, jog pakanka

menkiausio jtrūkio, kad įvyktų avarija. Mažyčiai paauksuoti
guminiai „žuvies" elektros laidų sujungikliai išėjo iš rikiuotės
10 000 pėdų gylyje, kai auksas ir laidai ėmė reaguoti į slėgį -
auksas suskeldėjo, o elektros laidai sutrūkinėjo.
Jūros dugną apšviesti turinčios stroboskopinės lempos
veikė kuo puikiausiai. Tačiau pasirodė, kad jos per ryškios ir
akina kameras. Galiausiai buvo pagamintos ne tokios ryškios
lempos. Deja, vaizdas, turėjęs iš „žuvų" per koaksialųjį kabelį
pasiekti laivą, buvo niekam tikęs. Taigi per pirmuosius žygius
Halibut įgula gaudavo tik miglotus šešėlių ir šviesos taškų
vaizdinius. Geresnės kokybės nuotraukas pavykdavo pada­
ryti tik kas šeštą dieną, kai „žuvis" būdavo iškeliama į laivą.
- Jei ką nors verta daryti, tai verta daryti blogai, - nuolat
kartojo Cravenas, bandydamas palengvinti apmaudą dėl
nesėkmių.
Jis kiekvieną savaitę susitikdavo su „žuvies" konstrukto­
riais Westinghouse Electric Corporation gamykloje Merilande,
mainais į savo pasakojimus apie nesėkmes tikėdamasis gauti
sprendimo raktą.
- Gerai, vaikinai, mums teks pasidarbuoti vieliniu šepečiu,
bet norėčiau, kad visi šypsotumėtės, - pradėdavo jis kiekvieną
susitikimą, kartais sukeldamas šypsenas, kartais grimasas.
Vieną dieną inžinieriai nutarė tam tikru būdu atsakyti į jo
pasisveikinimą. Jie įteikė jam permatomą plastikinę dėžutę.
Viduje buvo vielinis šepetys. Ant jo nugarėlės buvo trafaretu
užrašytas Craveno vardas, o šalia buvo mažytė lentelė su
išgraviruotu žodžiu: „ŠYPSOKITĖS".
Per vieną paskutinių bandomųjų žygių antvandeninis lai­
vas turėjo išmesti kokį nors daiktą į jūrą. Buvo nutarta, kad
„žuviai" tą išmestą daiktą reikės surasti ir iškelti. Be to, Halibut
įgula pati turės nustatyti, kas tai per daiktas, mat jis bus įdėtas
į didžiulę dėžę, taigi nematomas pro periskopą. Dėžės dugnas
atsivers ir daiktas nugrims į gelmes niekieno nepastebėtas.

109
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

Tą dieną oras buvo puikus. Halibut ir antvandeninis laivas

išplaukė į jūrą. Kranas pakėlė dėžę ir nuleido iki vandens. Vos
dėžė palietė vandenį, jos dugnas atsidarė. Bet po akimirkos iš
antvandeninio laivo per radiją atskriejo blogos žinios: išmes­
tas daiktas ne paskendo, o plūduriuoja vandens paviršiuje.
Jūreiviai ištraukė daiktą atgal į laivą ir ėmė vynioti į bre­
zentą, įdėję vidun sunkią inkaro grandinę. Tada vėl išmetė
daiktą per bortą. Netrukus laive pasirodė karinio laivyno
tyrimų tarnybos atstovai ir privertė visus, buvusius antvan-
deniniame laive ir mačiusius slaptąjį krovinį, prisiekti viską
laikyti paslaptyje. Sprendžiant iš dėžės dydžio ir tyrėjų reak­
cijos, slaptasis daiktas turėjo būti panašus į kūgio formos
raketos nosį.
Kelias kitas dienas Halibut vykdė paieškas. Kažkurią aki­
mirką reaktoriaus skyriaus apačioje įstrigo jo galios valdymo
strypas, taigi teko jį išjungti ir paleisti dyzelinius variklius.
Paskui buvo prarasta „žuvis" - ji atgulė jūros dugne greta
kitų šiukšlėmis tapusių aukštųjų technologijų, tų pačių, kurias
turėjo surasti. Cravenas numanė, kad „žuvys" gali patirti
avarijų. Jis buvo jų užsakęs šešias, nors pagal projektą Halibut
turėjo gabenti tik dvi. Craveno manymu, jie tiesiog prarado
atsarginę „žuvį", kad ir labai brangiai kainavusią.
Galiausiai į jūros gelmes buvo nuleista kita „žuvis", kuri
ir perdavė ieškomo daikto atvaizdą. Visame laive specialiojo
projekto įgula džiugiai ir su pasididžiavimu apžiūrinėjo nuo­
trauką.
Cravenas laivo žurnale aprašė didžiulę sėkmę - pirmą įro­
dymą, kad Halibut iš tiesų gali atlikti tai, kam buvo sukurtas.
Bet Halibut vyrai to negalėjo matyti. Dauguma fotografijų sau­
gumo sumetimais buvo užjuodintos. Tad povandeninio laivo
įgula liko įsitikinusi, kad visos šios didžiulės paieškos buvo
surengtos tik tam, kad jie iš vandens ištrauktų krūvą susiraiz­
giusių inkaro grandinių.

no
 įįalibut sėkmė įtikino Craveną, kad laivas pasirengęs atlikti
II operacijos „Smėlio doleris" užduotis. O karinio laivyno
žvalgyboje buvo žmogus, labiau už visus troškęs tuo pati­
kėti - tai kapitonas Jamesas F. Bradley’us jaunesnysis.
Keturiasdešimt šešerių metų Bradley’us buvo ką tik pradė­
jęs vadovauti povandeninio šnipinėjimo operacijoms ir dabar
nuolat susitikdavo su Cravenu savo garsui nepralaidžiame
kabinete be jokio užrašo ant durų, penktame Pentagono E
žiedo aukšte. Ten patekti buvo galima tik praėjus pro trejas
užrakinamas duris. Įėjimą saugojo sekretorė, apsiginklavusi
sutrikusia veido išraiška ir standartiniais atsakymais nepagei­
daujamiems lankytojams. Ji visada teigdavo, kad nieko nežino
apie jokį Bradley’ų ar jo darbuotojus. Jo oficialioje biografijoje
buvo nurodyta tik tiek, kad jis dirba „Karinio laivyno ministe­
rijos operacijų padalinyje".
Iš oficialių dokumentų negalėjai numanyti, kad Bradley’us
rengia visas karinių povandeninių laivų šnipinėjimo misijas.
Ir niekur nebuvo užsiminta, kad jis atsakingas už pirmąją
tikrą Halibut misiją.
Bradley’us ir Cravenas žinojo, kad jiems nepavyks amži­
nai imti pinigų iš kitų karinio laivyno departamentų Halibut
reikmėms, bent jau neturint aukšto rango užtarėjo. Rickoveris
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

jau bandė kaišioti jiems pagalius į ratus iš dalies dėl to, kad
Halibut, priskirtas „specialiesiems projektams", buvo vienas
iš nedaugelio branduolinių povandeninių laivų, kuriam jis
neturėjo beveik jokios valdžios. Jiems reikėjo nuveikti ką nors
apčiuopiama, ir kiek įmanoma greičiau, nes kitu atveju idėja
apie jūrų gelmių tyrinėjimus būtų pasmerkta žlugti.
Bradley'us mąstė taip: visos sovietų raketos, kurių palei­
dimą, kritimą ar avarijas stebėjo JAV povandeniniai laivai,
taip ir liks nieko nesakančių žodžių sąrašu, nebent Halibut
įrodytų, kad gali paversti tuos žodžius į kai ką svarbesnio.
Kitu atveju 70 milijonų dolerių ir tūkstančiai darbo valandų,
išeikvotų statant šį laivą, nueis vėjais.
Po Kubos krizės atsitraukę sovietai savo raketas kūrė
neįtikėtinai sparčiai. Bandomosios raketos, leidžiamos iš sau­
sumos imperijos gilumoje ir povandeninių laivų, krisdavo į
Ramųjį vandenyną. JAV povandeniniai laivai stebėjo šiuos
bandymus, stengdamiesi juos nufilmuoti ir užfiksuoti duo­
menis, padėsiančius nustatyti ginklų telemetriją. Šie povan­
deniniai laivai labai rizikavo, nes įsmukdavo į vandenis,
saugomus sovietų laivų, leidusių raketas jūroje ir stebėjusių
kritimą tų, kurios būdavo paleidžiamos iš sausumos - jų liku­
čius, juodo metalo gabalus, sprogimas, susidūrimas su van­
deniu ir vandenyno srovės išnešiodavo po didžiulę teritoriją.
Labiausiai Bradley'ų domino priekinės raketų dalys, nes jose
būdavo valdymo sistemos ir netikri užtaisai - pagal juos buvo
galima apskaičiuoti raketos dydį, galią ir stiprumą. Vis dėlto
rasti tas nuolaužas nebuvo lengva užduotis - Halibut galėjo
aptikti rūpestingai į vandenį nuleistą daiktą, bet kaip seksis,
kai ieškomų objektų vieta bus labai neapibrėžta - kažkur šiau­
rinėje Ramiojo vandenyno dalyje, kur paprastai patruliuoja
sovietai? Amerikiečių povandeninio laivo aptikimas sovietų
teritorijoje 1967 metais galėjo virsti diplomatine katastrofa.
Juk būtent tų metų birželį JAV ir sovietai, rodos, kaip nie­
kad priartėjo prie branduolinio karo slenksčio, kai abi pusės

112
 4. A ksom inis kum štis

pasiuntė į Viduržemio jūrą savo antvandeninių ir povandeni­

nių laivų armadas kilus Izraelio ir arabų konfliktui.
Vis dėlto Bradley’us tikėjosi stebuklo - ir net ne vieno. Jis
norėjo, kad Halibut rastų nuolaužų ir pargabentų tiek žvalgy­
bos informacijos, kad Pentagonui neliktų nieko kita, tik statyti
specialiosios paskirties povandeninių laivų flotilę. Cravenas
troško to paties, ir tai juos suvienijo.
Bradley’us, kaip ir Cravenas, buvo kilęs iš jūrininkų gimi­
nės. Jie abu jautė pagarbią baimę netyrinėtoms ir pavojingoms
jūrų gelmėms bei tam, ką ketina daryti Halibut. Tik brukli-
nietiška Craveno bravūra buvo tiesioginė iš vidurio vakarų
kilusio Bradley’aus pragmatizmo priešingybė. Bradley’us
nebuvo auginamas pasakojant pilietinio karo laikus siekiančių
giminės istorijų. Jo praeityje nebuvo kaukolių ir sukryžiuotų
kaulų - tik anglies dulkėmis ant tėvo kelių ištatuiruotos
žvaigždės ir kišeninis peilis bei didžiulis juodai geltonas
ant senelio pilvo ištatuiruotas šuolyje sustingęs tigras. Apie
pasaulio geografiją Bradley’us mokėsi iš kairės tėčio rankos,
ten buvo ištatuiruota keturiolika vėliavų, žyminčių uostus,
kur savo pareigą atliko jo pirmasis jūrų didvyris - tėvas, pre­
zidento Theodoro Roosevelto „didžiajame baltajame laivyne"
tarnavęs bocmano padėjėju.
J karinį laivyną Bradley’us stojo ne vedamas šeimyninės
pareigos, o todėl, kad Antrojo pasaulinio karo išvakarėse
nutarė, jog turi rinktis: ar purvo pilnos tranšėjos, ar šaunūs
mūšiai saulės nutviekstose jūrose ir žavių merginų draugija,
kaip vaizduojama 1940 metų filme „Jūreiviai ir gražuolės".
1944-aisiais Bradley’us baigė Karinio laivyno akademiją ir
mažiau kaip po metų jau atsidūrė kare. Nors plaukioti dyze­
liniais povandeniniais laivais buvo labai įdomu, vėliau jis
atmetė Rickoverio pasiūlymą tarnauti branduoliniuose lai­
vuose.
Tai buvo tas pats, lyg kas atsisakytų pasiūlymo paimti pir­
mąsias IBM ar AT&T akcijas. Tuo metu buvo aišku, kad dau­
geliui jo bendrakursių didžiulio dėmesio sulaukę atominiai

113
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

laivai netrukus taps tiesioginiu keliu admirolo žvaigždėms

ant antpečių gauti. Bet Bradley’us buvo kitoks nei dauguma
baltomis pirštinėmis mūvinčių Karinio laivyno akademijos
auklėtinių. Jis pirmenybę teikė „Margaritai", o ne martiniui,
o jei kas nors jam būtų padavęs šaltą sumuštinį, jis jį tur­
būt būtų apipylęs tabasko padažu. Jis beveik viską valgė su
tabasko padažu, išimtis buvo tik pyragas ir ledai.
Raumeningas, patrauklus ir užsispyręs, į žvalgybą jis atėjo
aplinkiniais keliais. Bradley’us nė vieno iš jam patikėtų dyze­
linių povandeninių laivų nevedė į šnipinėjimo misijas. Užtat
žvalgybos patirties 6-ojo dešimtmečio pabaigoje įgavo diplo­
matiniuose kokteilių vakarėliuose, užmegzdamas pažintis su
karo laivyno atašė ir diplomatais iš kitų šalių, kai dirbo karo
laivyno atašė pavaduotoju Bonoje. Jis šiame darbe atsidūrė dėl
to, kad Džordžtauno universitete studijavo vokiečių kalbą,
kur ir praturtino savo žodyno atsargas, ir taip jau nemenkas
nuo 12 metų, kai žaidė bažnyčios komandoje mažojoje futbolo
lygoje vokiečių gyvenamame Sent Luiso rajone.
Kai karinio laivyno žvalgybai priklausančiame Povan­
deninės karybos padalinyje atsirado direktoriaus pareigos,
Bradley’us turėjo bičiulį, dirbusį karinio laivyno žvalgybos
viršininko pavaduotoju. Tai buvo laikotarpis, kai Rickoveris
nė vieno atominiuose laivuose tarnaujančio vyro neatiduo­
davo tarnauti sausumoje, taigi vieta turėjo atitekti žmogui iš
dyzelinio laivo, ir tuo žmogumi tapo Bradley’us.
Jam visai patiko tokia likimo ironija, nes dabar būtent jis
vadovavo Rickoverio branduolinių laivų šnipinėjimo misi­
joms. Tiesą sakant, jam tai patiko beveik taip pat, kaip tabasko
padažas.
Rickoveris savo ruožtu niekada neatleido Bradley’ui įžei­
džiančio atsisakymo prisijungti prie jo elitinio būrelio, o ir
šiaip negalėjo pakęsti jūrininkų iš dyzelinių laivų nepagar­
bos. Jis laikė Bradley’ų „piratu" ir negalėjo susitaikyti su tuo,
kad negali jo kontroliuoti. Bet 1967 metų vasaros pabaigoje

114
 4. A ksom inis kum štis

Bradley’ui labiau rūpėjo ne įtikti Rickoveriui, o įrodyti, kad jo

šnipinėjimo programa gali duoti vaisių.
Jo pamėgti dyzeliniai laivai dabar užėmė antraeilę vietą,
nes Atlanto laivynas jų prie sovietų pakrančių nebesiuntė.
Ramiojo vandenyno laivynas turėjo mažiau povandeninių
laivų, o ir branduolinių gaudavo mažiau, todėl gana aktyviai
naudojo dyzelinius, siųsdamas juos tiek prie sovietų, tiek prie
Kinijos pakrančių, kad stebėtų, kaip vystosi tų šalių laivai,
apginkluoti branduolinėmis raketomis. (Ramiojo vandenyno
laivynas dyzelinius laivus siuntė netgi stebėti prancūzų
atliktų branduolinio ginklo bandymų pietinėje šio vandenyno
dalyje.) Prieš pat Bradley’ui pradedant dirbti Vašingtone du
amerikiečių dyzeliniai laivai susidūrė su krovininiais laivais
per šnipinėjimo misiją palei Vietnamą.5Nors tokios klaidos ir
artino dyzelinių laivų eros pabaigą, atominių laivų kapitonai
buvo skatinami rizikuoti tiek pat ar net labiau, nei rizikuo­
davo dyzelinių laivų vadai. Kai įsivyravo atominiai laivai,
dauguma laivyno vadovų ir toliau buvo linkę pro pirštus
žiūrėti į tai, kad jų pajėgos įplaukia į sovietų vandenis, ten gali
būti aptiktos ir sukelti rimtą konfliktą.
Laivyno vadai, kaip ir Bradley’us, žinojo, kad ši rizika
pateisinama, jeigu pavyksta pastebėti sovietų raketinius
povandeninius laivus, kai šie išplaukia iš uosto. O kai jie
išplaukdavo į atvirą jūrą, juos susekti būdavo gerokai sudė­
tingiau; netgi SOSUS sistema juosė tik mažą vandenynų
dalį. Ši problema darėsi vis aktualesnė, nes po kelerių metų
nerimavimo Vašingtone sovietai galiausiai pradėjo siųsti rake­
tinius povandeninius laivus - daugiausia „Golf" klasės dyze­
linius - nuolatiniam patruliavimui prie JAV pakrančių. Oro
pajėgos taip pat troško kuo skubiau sužinoti apie naujausias
sovietų sausumos raketas, kurios buvo bandomos paleidžiant
į vandenyną.
5 Kaip ir Korėjos kare, Vietname vyko mažai jūros mūšių. Povandeniniai laivai buvo pasiųsti j
keletą žvalgybos operacijų, be to, dyzeliniai laivai buvo naudojami komandosams išlaipin­
ti. P e r c h ir du buvę„Regulus" klasės laivai, T u n n y ir G r a y b a c k , 1965-1972 metais keletą kartų
slapta išlaipino specialiosios paskirties būrius.

115
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

Ir štai prasidėjo operacija „Žiemos vėjas", kurios metu

Bradley’us ketino pabandyti rasti vieną svarbiausių dalykų,
pažymėtų „Smėlio dolerio" sąraše. Oro pajėgų prašymu jis
ketino pasiųsti Halibut ieškoti sovietų tarpžemyninės balis­
tinės raketos galvutės. Nesvarbu, kad Halibut vis dar netu­
rėjo galimybės ką nors pakelti nuo jūros dugno. Bradley’us
suvokė, kad jeigu Halibut tiesiog suras nuolaužas ir pažymės,
kur jos guli, signaliniu atsakikliu, karinis laivynas žinos, iš
kur paskui jas reikia iškelti. Tokie atsakikliai galėjo veikti iki
septynerių metų, taigi užtektinai laiko, kad Craveno komanda
sukurtų vieną tų giliai panerti galinčių prietaisų.
Tuo metu Halibut vadovavo komandoras C. Edwardas
Moore’as, ką tik baigęs „žavesio mokyklą" - taip buvo
vadinamas busimųjų karininkų mokymo poligonas, kur šie
būdavo uoliai mokomi dirbti su branduoliniais reaktoriais.
Vadovaujami Rickoverio numylėtinių, šie kursai žmogų ves­
davo į neviltį, kandidatai buvo muštruojami be gailesčio. Pats
Rickoveris mėgdavo kartoti šiems jaunuoliams, kad mažiau­
siai trečdalis jų neištvers. Bandydamas atsijoti tą trečdalį jis
su savo padėjėjais negailestingai klausinėdavo įvairiausių
smulkmenų apie srovės pertraukiklio teoriją, fiziką ir visa
kita, kas buvo surašyta storose knygose apie reaktorius.
Taigi Moore’as paveldėjo laivą su kaprizingu reaktoriumi
ir Rickoverio pagieža. Tvirto sudėjimo, į imtynininką pana­
šus Moore’as priėmė užduotį ramiai ir ryžtingai. Jau ir taip
žilstantys kapitono plaukai dar labiau pabals per tą laiką,
kai jis vadovaus šiam laivui, bet jis retai kada garsiai skųsda­
vosi ir beveik niekada nereiškė nepasitenkinimo Rickoveriu,
nors dažnai siųsdavo prakeiksmus dar labiau už admirolą į
sadizmą linkusiems kai kuriems jo padėjėjams.
Kai Halibut jau buvo nuplaukęs daugiau kaip 400 mylių į
šiaurę nuo Midvėjaus atolo, tik Moore’as ir keli kiti karinin­
kai žinojo, kur ir ko jie plaukia. Nieko nebuvo pasakyta netgi
specialiai atrinktiems ir leidimus susipažinti su slaptais doku­
mentais gavusiems „urvo" darbuotojams. Jiems vadovavo

116
 4. A ksom inis kum štis

kapitonas leitenantas Johnas H. Cookas III, trisdešimt vienų

metų elektrikas inžinierius, ėjęs ir operacijų, ir projektų kari­
ninko pareigas, - net ir jam buvo pasakyta, kad jie plaukia
tyrinėti vandenyno dugno 17 000 pėdų gylyje ir bandyti
surasti bet kokį daiktą, didesnį už šiukšlių dėžę.
Pradžia buvo visai sėkminga. Įgula per Halibut torpedų
vamzdžius paleido į vandenyną tuziną signalinių atsakiklių.
Kiekvienas jų skleidė savo išskirtinį signalą, jį buvo galima
įjungti iš laivo nuotoliniu būdu. Atsakikliui pasiekus dugną,
šturmanai, pasitelkę palydovines navigacijos sistemas, labai
tiksliai galėdavo nustatyti jų vietą.
Craveno laive nebuvo, bet jo dvasia ten sklandė. Dauguma
vyrų tikėjo jo sukurta priedangos istorija, kad 8 pėdų ilgio
atsakikliai yra povandeninės minos. Atsakikliai net buvo
pažymėti kariniais kodais ir buvo atgabenti į Halibut iš karinio
laivyno arsenalo. Cravenas griežtai įspėjo įgulą: niekas neturi
žinoti, kad laive yra šios minos.
Prireikė trisdešimt šešių valandų visam atsakiklių tinklui
išdėstyti. Paskui buvo nuleista viena iš „žuvų". Daugeliui
jūreivių buvo pasakyta, kad šie mechanizmai yra naujo tipo
sonarai, bet „specialaus projekto" komanda, susibūrusi mažy­
čiame valdymo poste, įrengtame „šikšnosparnio urve", žinojo
tikrąją įrenginio paskirtį.
Vaizdo signalai vis nepasiekdavo laivo. Todėl vyrai bandė
„pamatyti" dugną sonarais, siuntusiais savo „atvaizdus" iš
„žuvies". Specialistai žiūrėjo į tuos pilkus šešėlius ekranuose
ir bandė atskirti galimai ieškomus objektus nuo praplau­
kiančių žuvų arba akmenų. Kituose ekranuose buvo rodomi
skaitmeniniai duomenys apie atstumą tarp „žuvies" ir dugno,
o ji plaukdavo savo pačios apsišviestu keliu ir darydavo nuo­
traukas, bet jas buvo galima apžiūrėti tik mechanizmą iškėlus
į Halibut.
Viskas pasidarė sudėtingiau, kai sugedo Univac 1124. Bet šį
kartą „šikšnosparnio urvo" komanda buvo tam pasirengusi.
Apsiginklavę rankiniais skaičiuotuvais, atgabentais į laivą

117
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

firmos Westinghouse Electric Corporation inžinieriaus, vyrai

darė tai, ką turėjo daryti kompiuteris. Bet netrukus iškilo
kita problema. Iš dalies ją sukėlė tai, kad Cravenas neįvertino
vadinamosios apgalvotos rizikos. Pasirodo, ritė, ant kurios
buvo sukamas hidraulinis kabelis, buvo mažesnė, nei turėjo
būti. Kad įtilptų į septynių pėdų tarpą tarp hermetinio kor­
puso ir viršutinio denio, ritė turėjo būti tik šešių pėdų pločio.
Dėl to septynių mylių ilgio pintas plieninis kabelis turėjo būti
sukamas labai standžiai, jį suspaudžiant iki ribos.
Craveno skaičiavimais, kabelis turėjo išlaikyti. Tik jis kai
ką užmiršo. Apskritai kabelis buvo pakankamai stiprus, bet
pagamintas iš atskirų susuktų gijų. Tos gijos savo ruožtu
buvo pagamintos iš trumpesnių atkarpų, suvirintų į vien­
tisą 7 mylių ilgio kabelį, ir kiekviena suvirinimo siūlė buvo
silpnoji šio kabelio vieta. Kai viena tų dalių pertrūko, laisvoji
kabelio dalis užstrigo kėlimo mechanizme, kitame gale kabant
„žuviai". Desperatiškai bandydama neprarasti dar vieno
5 milijonus dolerių kainavusio įrenginio, įgula bendromis
jėgomis ėmė kelti dvi tonas aliuminio ir šiaip ne taip ištraukė
„žuvį" per tą patį vamzdį, per kurį nuleisdavo. Po šito Halibut
išplaukė į paviršių. Kitas tris dienas vyrai vyniojo 35 000 pėdų
ilgio kabelį nuo ritės, sudedami jį į aštuoniukę „šikšnospar­
nio urve", paskui priešinga kryptimi vėl užvyniojo ant ritės.
Sumanymo esmė buvo paprasta: pažeistoji vieta turi likti
neatvyniota, kai kitą kartą „žuvis" bus leidžiama į jūrą. Tai
padėjo, bet vyrams taip ir nepavyko rasti jokios sovietų rake­
tos nuolaužos.
Kai spalio gale Halibut nepastebimai įplaukė į uostą, Crave­
nas jau laukė doke. Jis suprato, kad laivas nebegali plaukti į jūrą
su suvirintu trosu. Cravenas užsiminė apie tai karinio laivyno
sekretoriaus patarėjui tyrimų ir vystymo klausimais. Jam rei­
kėjo nesuvirinto septynių mylių ilgio kabelio. Karinio laivyno
atstovai susisiekė su rangovais ir paaiškino, kad jiems reikia
ištisinio kabelio ypatingam projektui. Į Pentagoną ėmė plūsti
įvairiausi pasiūlymai - nuo naftos gavybos iki liftus gaminančių

118
 4. A ksom inis kum štis

įmonių. Vienos jų atstovas neištvėręs šios nežinomybės pra­

trūko: „Jūs turite pasakyti, kokiam statiniui šito reikia!"
Neatsirado nė vienos įmonės, kuri galėtų pagaminti 37 500
pėdų ilgio nesuvirintą kabelį, atitinkantį karinio laivyno rei­
kalavimus. Galiausiai kompanija US Steel sutiko modifikuoti
savo kabelių gaminimo procesą. Bet net ir tada susukti septy­
nias mylias plieno prireikė trijų mėnesių - darbas buvo baig­
tas tik 1968 metų sausį. Ir tuomet Bradley’us nutarė, kad atėjo
metas vėl pabandyti rasti raketų nuolaužas.
Halibut žygio pradžia sutapo su laikotarpiu, kai šiaurės
korėjiečiai sulaikė ir užėmė šnipinėjimo misiją atlikusį JAV
žvalgybos laivą Pueblo. Korėjiečiai užpuolė Pueblo, kai laivas
buvo tarptautiniuose vandenyse ir periminėjo radarų signa­
lus. Tai buvo įžūlus išpuolis. Korėjiečiai apšaudė Pueblo iš
pabūklų, o jo įgula, žinodama, kad turi tik lengvą ginkluotę,
nedrįso atsakyti. Bandydami neleisti įgulai sunaikinti šnipi­
nėjimo įrangos ir dokumentų, korėjiečiai nužudė vieną ame­
rikietį, dar tris sužeidė. Taigi korėjiečiai užgrobė labai slaptą
JAV šifravimo mašiną, ir amerikiečių žvalgybos pareigūnai
buvo įsitikinę, kad ji bus perduota sovietams.
Bet Halibut kelionė prasidėjo sėkmingai. Laivas be jokių
nutikimų pasiekė vietą, kur buvo įrengtas atsakiklių tinklas.
Šį kartą ir „žuvį" pavyko nuleisti sklandžiai. „Šikšnosparnio
urvo" ekranuose nuolat mirksėjo grūdėti sonarų siunčiami
atvaizdai - miglota tolimo pasaulio 17 000 pėdų gylyje repro­
dukcija.
Halibut ieškojo beveik du mėnesius, bet sovietų raketų nie­
kur nebuvo matyti. Tada kabelio mechanizmas vėl sulūžo, o
elektroninėje sistemoje, palaikiusioje ryšį su „žuvimi", įvyko
trumpasis jungimas. Tai nebuvo nauja. Įgula seniai buvo
išmokusi remontuoti įrenginius jūroje, pasitelkdama po ranka
esančias priemones. Visa operacija turėjo trukti ne ilgiau kaip
valandą. Problema buvo tik ta, kad dirbti reikėjo iškilus į
paviršių. Taigi vyrai remonto darbais užsiėmė ant denio trečią
valandą nakties.

119
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

Iki šiol šiems žmonėms diena reiškė prietemą 300 pėdų

gylyje. Ramiai dreifuodami povandeniniame pasaulyje jie
beveik nejautė, kaip viršuje šėlsta vandenynas. Bet kapitonas
Moore’as neturėjo kitos išeities. Jo įgulai teks susidurti su nir­
tulingomis bangomis vandenyno paviršiuje.
Kai jis įsakė išleisti balastą, trys remonto brigados vyrai
ėmė vilktis nepatogius neperšlampamus kostiumus. Tarp
jų buvo ir vyriausiojo mechaniko padėjėjas Charlie’is Ham-
mondsas. Jis laukė kapitono įsakymo. Moore’as stebėjo ban­
gas, laukdamas akimirkos, kai denis nebus užlietas. Po kiek
laiko jis linktelėjo.
- Įsijunk savo žibintą, - tarė vyriausiasis mechanikas
Skeatonas Nortonas, kai Hammondsas jau ketino pro liuką
lipti ant denio.
Ant neperšlampamų kostiumų jie vilkėjo gelbėjimo lieme­
nes, aprūpintas elementais varomais mažais dėžutės formos
stroboskopiniais žibintais. Jie buvo sukurti oro pajėgoms ir
įėjo į naikintuvų pilotų avarinį komplektą.
- Įjungsiu, kai reikės, - atsakė Hammondsas su jam
būdingu užsispyrimu. Mechanikas buvo šiurkštoko būdo, 5,8
pėdos ūgio, praplikęs ir raumeningas. Jis buvo vienišius, laive
jį praminė dėde Čarliu.
- Įjungsi prieš išlipdamas pro liuką, - nutaisęs griežtą virši­
los balsą atsakė Nortonas.
Hammondsas žinojo, kad įsakymui nevalia nepaklusti. Tad
atsakė tiesiog įjungdamas žibintą.
Lauke tvyrojo naktinė tamsa ir rūkas, tad naikintuvų pilotų
žibintuvėliai vos galėjo apšviesti Hammondso veidą, kai jis
išlipo pro liuką ir pro tam tikrą tarpą užkabino savo saugos
lyną už ranktūrių, juosusių beveik visą laivą. Jis ėmė žengti
šlapiu ir siauru juodo denio paviršiumi, tada priėjo stebėjimo
bokštelio priekį ir įsikibo į turėklą. Turint omeny, kad Ham­
mondsas stovėjo ant povandeninio laivo denio naktį vidury
audringo vandenyno, ši padėtis buvo geriausia tokiomis
aplinkybėmis.

120
 4. A ksom inis kum štis

Tada vandenynas ėmė taip šėlti, tarsi bandydamas visą

laivą sugrūsti atgal po vandeniu. Pakilo milžiniška, daugiau
kaip 60 pėdų aukščio banga, pasiekė stebėjimo bokštelį ir
plūstelėjo pro atvirą liuką j valdymo postą, paskui persirito
per denį, pagriebdama Hammondsą. Jį ėmė nešti laivo priekio
pusėn, saugos lynui slystant turėklais. Jeigu banga nebūtų
buvusi tokia galinga, lynas būtų jį išlaikęs ant denio. Tačiau
banga nutempė Hammondsą prie liuko, vedančio į torpedų
skyrių, ten buvo dar vienas saugos turėklo tarpas, skirtas
jūreiviams prikabinti lynus. Kai Hammondsas buvo nešamas
pro šią vietą, lynas pataikė į tą mažytį tarpą, taigi jis atsika­
bino. Jūreivis buvo nutemptas už borto į audringą jūrą.
Stebėjimo bokštelyje ta pati banga pagriebė jauną leite­
nantą ir šis, bandydamas išsilaikyti, pasitempė abi rankas.
Kai banga nuslūgo, leitenantas pamatė, kad ant denio nebėra
Charlie’io Hammondso. Vyrai ant denio ėmė šaukti:
- Žmogus už borto!
Dabar jau šiuos žodžius rėkė beveik visa įgula. Jie pradėjo
paieškas, kaip buvo apmokyti, ir antvandeniniame laive tai
būtų buvęs įprastas dalykas. Bet Halibut buvo branduolinis
povandeninis laivas. O jo jūreiviai didžiąją laiko dalį pra­
leisdavo ne ant denio, o po juo. Dyzelinių laivų, tokių kaip
Cochino ir Tusk, laikais pavojus atsidurti už borto grėsė nuo­
latos. Bet dabar vargu ar kuris branduolinio laivyno jūreivis
kada nors buvo tai patyręs, o ir mokoma šito buvo retai.
- Kas prapuolė?
- Kas nutiko?
- Tai Charlie’is. Mes praradome Charlie’į.
Iš visų pusių girdėjosi balsai, žmonės bėgo į savo kovinius
postus. Vienas iš karininkų šoko prie periskopo. Halibut ir
toliau siūbavo, tad ką nors įžiūrėti vandenyje buvo sunku.
- Matau šviesą! - suriko karininkas.
- Nenuleisk nuo jos akių, - riktelėjo kažkas, turbūt
kapitonas.

121
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

Hammondsas buvo už 75 pėdų dešinėje laivo pusėje.

Halibut lėtai plaukė į priekį, kiek į šoną nuo Hammondso.
- Visu greičiu atgal, visu greičiu atgal! - sušuko Moore’as
mechanikams, neabejodamas, kad jeigu jie pames iš akių
Hammondso žibintą, jo niekada nebepavyks rasti.
Mechanikai paleido variklius visu stiprumu. Laivas sudre­
bėjo, paskui sutrūkčiojo sraigtams bandant sustabdyti iner­
tišką judėjimą priekin. Kažkas iš variklių skyriaus per
garsiakalbį sušuko, kad laivo varikliai gali perkaisti.
- Vykdykite įsakymą! - suriko Moore’as.
Kapitonas žinojo, kad ilgai visu greičiu plaukiant atbuline
eiga gali perdegti turbinos, bet jis buvo įsitikinęs, kad Halibut
išlaikys. Laivas buvo sukurtas manevruoti kritiškose situaci­
jose. Be to, kitos išeities nebuvo - reikėjo rizikuoti. Jie priva­
lėjo išgelbėti Hammondsą.
Dabar jūra buvo stebima per abu periskopus - tai darė
kapitono padėjėjas ir vyriausiasis vairininkas. Jie spoksojo į
tamsą, desperatiškai bandydami nepamesti iš akių tolumoje
matomos Hammondso žibintuvėlio šviesos, tuo metu kiti
bandė įjungti galingesnį paieškoms skirtą prožektorių.
Keturi narai apsivilko vandens nepraleidžiančius kostiu­
mus ir atbėgo į valdymo postą. Du iš jų užlipo ant denio ir
nušoko į vandenį. Dar vienas stovėjo ant tiltelio po liuku,
pasiruošęs šokti į vandenyną, jeigu kuris nors iš kitų narų
patektų į bėdą.
Cookas ėmė veržtis į „šikšnosparnio urvą" rėkdamas, kad
ketina ištraukti „žuvį".
- Velniop tą „žuvį", - suriko jam Moore’as.
Bet Cookas vis tiek nuskubėjo.
Kapitonas Moore’as užlipo ant stebėjimo bokštelio ir pro
žiūroną pats ėmė stebėti Hammondso žibinto šviesą.
Vėjas ir vanduo plūdo Hammondsui į akis ir ausis, tad
jis nematė ir negirdėjo, kad Halibut prie jo artėja. Jis tiesiog
plaukė, nesirinkdamas krypties. Staiga tolumoje išgirdo balsą:
- Laikykis, tuoj tave ištrauksim!

122
 4. A ksom inis kum štis

Hammondsas atsipalaidavo. Tai buvo svarbiausia, ką jis

dabar galėjo padaryti. Vandens nepraleidžiantis kostiumas
saugojo nuo peršalimo, bet panika tikrai galėjo pražudyti.
Tada jis ėmė plaukti balso - jam pasirodė, kad šaukė kapito­
nas, - pusėn ir nenustojo netgi užgesus jo žibintuvėliui. Po
kelių akimirkų visai čia pat pasirodė Halibut. Narai šoko į
vandenį ir aprišo Hammondsą lynu. Tada jis buvo ištrauktas
ant denio. Lediniame vandenyje jis praleido penkiolika minu­
čių, ir Moore’as žinojo, kad tik dėl laimingo atsitiktinumo
jam pavyko išgelbėti savo viršilą. Hammondsas tučtuojau
buvo nuleistas pro liuką ir gydytojas Hughas Wheatas ėmė jį
„gydyti" brendžiu - pačiu veiksmingiausiu vaistu laive.
Hammondsas vis kartojo:
- Aš nieko negalėjau matyti, aš nieko negalėjau matyti.
Jis visas stipriai drebėjo. Gydytojas Wheatas davė jam dar
brendžio. Laivūnas Gary’is L. Pattersonas taip pat paprašė šio
gėrimo, bet gydytojas nesutiko. Hammondsą pernešė į dušą,
kad sušiltų, paskui paguldė į lovą. Šokas praėjo tik po kelių
valandų. Per tą laiką jo bendražygiai išpuošė laivą užrašais:
„Sveikas sugrįžęs, Charlie’i. Kaip patiko laisvėje?"
Vis dėlto Hammondsas buvo praradęs humoro jausmą. Jo
bendražygiai metai iš metų per bendrus susitikimus pasa­
kodavo istoriją apie jo siaubingą pasiplaukiojimą, bet pats
Hammondsas niekada neateidavo pasiklausyti. Kol jie buvo
jūroje, Hammondsas, visų nuostabai, vis eidavo ant denio,
tarsi mesdamas iššūkį vandenynui. Šito niekas iš jo nesitikėjo.
Kaip ir bet kuris kitas, jis galėjo likti apačioje ir nematyti siau­
bingų besiritančių bangų. Bet kol Hammondsas buvo laive, o
tai truko dar mėnesį, jis atsisakė pasiduoti baimei.
Balandžio pradžioje Moore’as pasuko laivą namų pusėn.
Jis vėl grįžo tuščiomis. Nepavyko rasti jokios raketos. Užtat
kapitonas neprarado nė vieno žmogaus, ir šito pasiekimo
jis nebūtų išmainęs į jokį kitą. Be to, netrukus jam pasitaikė
didžiausia gyvenime galimybė išpirkti savo ir laivo nesėkmę.

1 2 3
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

Halibut įplaukė į Perl Harborą 1968 metų balandžio 11

dieną, praėjus lygiai 68 metams nuo tos dienos, kai karinis
laivynas įsigijo pirmąjį povandeninį laivą. Eiliniai jūrei­
viai patraukė į „povandeninių laivų gimtadienio balių", o
karininkai susirinko vietoje, kurią vietiniai vadino „Rožine
dama" - Royal Hawaiian viešbutyje, įsikūrusiame palei Vaikiki
paplūdimį. Ten jie išgėrė tris ar keturias dėžes šamano, kurį
kažkas buvo paslėpęs po jų stalu, o paskui dar dėžę stipresnio
gėrimo, gautą iš admirolo apartamentų.
Kol vyrai šventė, nutiko be galo įdomi istorija. Tuzinas
sovietų laivų plūstelėjo į Ramųjį vandenyną ir plaukė lėtai,
tikrindami jūrą aktyviaisiais sonarais. Jie akivaizdžiai kažko
ieškojo. Netrukus paaiškėjo ko. Dingo jų povandeninis laivas.
Kai prasidėjo šios paklaikusios paieškos, JAV povandeninis
laivas Barb (SSN-569) plaukiojo palei Vladivostoko uostą. Barb
kapitonas Bernardas M. Kaudereras, vadinamas Budu, nie­
kada nieko panašaus nebuvo matęs. Keturi ar penki sovietų
povandeniniai laivai skubiai išplaukė į vandenyną ir ėmė
aktyviai kažko ieškoti hidrolokatoriais. Jie panerdavo, paskui
pakildavo į periskopui iškišti reikiamą gylį, paskui vėl paner­
davo.
Sovietai tarsi pamiršo apie atsargumą ir net nebandė slėp­
tis. Eteris aplink Vladivostoką prisipildė neužšifruotų riksmų:
„Raudonoji žvaigžde", atsiliepk!; „Raudonoji žvaigžde", atsi­
liepk!"
Sausumoje amerikiečių žvalgybos agentai susibūrė aplink
elektroninius informacijos perėmimo monitorius ir klausėsi.
Barb stebėjo sovietus laikydamasis radijo tylos režimo. Iš
vadovybės krante atskriejo nurodymas: „Likite pozicijose."
Kaudereras pajuto nusivylimą. Jis jau ketino pasukti namo,
mat norėjo spėti į vienintelio savo sūnaus bar micvą6. Dabar
jo sūnui teks pereiti į vyrų pasaulį nedalyvaujant tėvui. Be to,
Kaudererui buvo uždrausta paaiškinti vaikui, kodėl jis nega­
lėjo parvykti namo.
6 B a r m ic v a - žydų iniciacijos ritualas {v e rt. p a s t .) .

124
 4. A ksom inis kum štis

Barb ir kitiems žvalgybos laivams klausantis eterio pasi­

darė aišku, kad sovietai net neįsivaizduoja, kur jiems ieškoti
jų dingusio povandeninio laivo. O štai Vašingtone esantis
Bradley’us manė, kad žino, kur ieškoti.
Ilgą laiką Bradley’aus vadovaujamas Povandeninės kary­
bos skyrius bergždžiai stebėjo sovietų povandeninių laivų
komunikaciją - JAV žvalgyba niekaip negalėjo jos perprasti.
Sovietų laivai naudojo sudėtingus siųstuvus, kurie suspaus­
davo jų pranešimus į mikrosekundę trunkantį radijo impulsą.
Bradley’us manė, kad raktas į dingusio laivo paslaptį gali sly­
pėti šiuose neiššifruotuose impulsuose.
Žvalgybos pareigūnai išsiaiškino, kad tokie radijo signa­
lai buvo siunčiami iš raketinių povandeninių laivų įplau­
kiant arba išplaukiant iš patruliavimo zonų, esančių per
apšaudymo nuotolį nuo JAV pakrančių. JAV pareigūnai
sekė tuos signalus ir įrašinėjo į juostą, naudodamiesi radijo
priėmimo stotimis, sukurtomis pagal vokišką technologiją -
daugybė tokių antenų buvo išdėstyta palei Ramiojo vande­
nyno pakrantę ir Aliaskoje.
Po kiek laiko jau pasidarė nesvarbu, kad šių mikroimpulsų
nepavyksta iššifruoti. Daug ką buvo galima sužinoti ir iš
tokių garsų kaip pokštelėjimas ar švilpimas. Nedideli dažnio
pokyčiai skyrė vieną sovietų povandeninį laivą nuo kito, ir jie
buvo taip gerai organizuoti, kad niekada nenukrypdavo nuo
kurso: JAV žvalgyba stebėdavo, kaip jie įveikia 4 000 mylių
atstumą nuo Kamčiatkos iki vienos pagrindinių patruliavimo
zonų - apie 750-1 000 mylių į šiaurės rytus nuo Havajų. Pir­
mas mikroimpulsas paprastai būdavo išsiunčiamas vos nuto­
lus nuo Kamčiatkos, kai laivas pasiekdavo po vandeniu esantį
signalinį ženklą. Kitas impulsas buvo siunčiamas kertant
tarptautinę demarkacinę paros laiko liniją, maždaug už 2 000
mylių nuo sovietų pakrančių, 180 laipsnių ilgumoje. Trečias
impulsas reiškė, kad laivas pasiekė patruliavimo zoną.
Atrodė, tarsi laivai perduotų: „Mes išvykstame. <...> Mes
pasiekėme 180 ilgumą. <...> Mes pasiekėme patruliavimo

125
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

zoną." Tokie pat pranešimai buvo siunčiami, kai jie pasuk­

davo atgal į Kamčiatką, ir Bradley’aus komandai atrodė, kad
tuose signaluose jie beveik girdi jūreivių prašymą sugrįžtuvių
proga parūpinti jiems šviežio pieno, daržovių, degtinės ir
merginų.
Dabar Bradley’aus komanda perklausė šių signalų įra­
šus ir beveik tučtuojau rado tai, ko ieškojo. „Golf II" klasės
povandeninis laivas - vienas iš dyzelinių laivų, gamintų prieš
„Zulu" pritaikant gabenti raketas ir paverčiant juos pirmai­
siais sovietų branduoliniais laivais su balistinėmis raketo­
mis, - išplaukė iš uosto 1968 metų vasario 24 dieną. Laivas
siuntė signalus kaip įprasta, kol atsidūrė pusiaukelėje. Tada
signalai nutrūko. Nebuvo žinutės, kai jis kirto 180 laipsnių
ilgumą, kad pakilo į paviršių, nieko panašaus į šviežio pieno
prašymą, reiškiantį, kad jie saugiai grįžta namo.
Bradley’us karinio laivyno admirolams skubiai pranešė:
sovietai tikrai prarado povandeninį laivą, savo arsenale
turintį tris balistines raketas. Jis buvo įsitikinęs, kad laivas
žuvo teritorijoje tarp paskutinio signalo ir taško, kur turėjo
būti pasiųstas kitas pranešimas, tačiau sovietai kažkodėl
Bradley’aus nurodytoje vietoje savo laivo neieškojo.
O jeigu JAV pavyktų surasti tą laivą pirmosioms? Ten juk
būtų ir sovietinės raketos, ir kodai, ir daugybė technologinės
informacijos, o Bradley’us neabejojo, kad turi visas priemones
tokiai užduočiai atlikti. Gal Halibut ir nepavyko rasti palyginti
mažų raketos nuolaužų, bet juk povandeninis laivas kur kas
didesnis.
Halibut vadovavę Moore’as ir Cookas buvo iškviesti į Vašing­
toną. Čia jų laukė kontradmirolas Philipas A. Beshany’is,
karinio laivyno operacijų po vandeniu viršininko pavaduo­
tojas, Cravenas ir Albertas G. Beutleris, vadovavęs Halibut
statyboms.
- Gavome duomenų, kad sovietai Ramiajame vandenyne
galbūt prarado povandeninį laivą, - pranešė Beshany’is, kai

126
 4. Aksom inis kum štis

tik vyrai peržengė slenkstį. Paskui viską papasakojo išsamiai

ir įsakė Halibut plaukti ieškoti sovietų laivo.
Iš Beshany’io kabineto Cravenas skubiai nusivedė Moore’ą
ir Cooką pas Paulą Nitze’ą, karinio laivyno sekretorių. Šį kartą
jiems teko išgirsti nesmagių klausimų apie Halibut nesėkmes
ieškant raketos nuolaužų. Cravenas sulaikęs kvapą klausėsi,
kaip Cookas gražbyliauja, ir nutarė, kad nė jam pačiam geriau
nepavyktų.
Cookas kalbėjo, kad, nepaisant nesėkmių, įgula turėjo laiko
sutvarkyti įrangos gedimus. Jie rasią tą laivą, jeigu jiems bus
suteikta galimybė. Įpiršti šią mintį nebuvo sunku. Karinis
laivynas neturėjo kito laivo, kuris būtų galėjęs leistis į tokias
paieškas, kol sovietai nepriartėjo prie tikėtinos nelaimės
vietos. Sekretorius užsikrėtė Cooko optimizmu ir tučtuojau
išvyko į Baltuosius rūmus, kad gautų leidimą operacijai.
Cravenui, Moore’ui ir Cookui neliko nieko kita, tik melstis,
kad jų sumanymas būtų palaimintas. Laukti teko neilgai. Po
kelių valandų Nitze’as paskambino Beshany’iui, tas pasi­
kvietė Moore’ą, Cooką ir Craveną į savo kabinetą ir pasakė:
- Jūs turite naują misiją.7
7 Kai Cravenas ir jo komanda ėmėsi sovietų laivo paieškų, jie bandė ištirti sovietų
technologijas nagrinėdami po vandeniu darytas stambaus plano nuotraukas, ir tada iš
admirolo Rickoverio vyrų turimų fotografijų paaiškėjo, kad JAV nacionaliniam saugumui
suduotas rimtas smūgis. Lyginant su didžiausio slaptumo dokumentais, šios nuotraukos
atrodė visai negrėsmingai. Povandeninio laivo B a r b - to paties, kuris pastebėjo, kad
sovietai ieško savo pražuvėlio, - jūreiviai sukūrė atminimo albumą apie savo 1967 metų
žygį. Keliose nuotraukose jūreiviai buvo įamžinti variklių ir kai kurių atominio reaktoriaus
dalių fone. Kai Rickoveris apie tai išgirdo, iškart įsiuto. Jis pareikalavo, kad visos nuotraukos
su jo reaktoriumi būtų griežtai įslaptintos. Kai jis nusiramino, susijaudino likusi karinio
laivyno vadovybė. Admirolai ėmė desperatiškai ieškoti 112 jau išsiuntinėtų albumo
egzempliorių. Per visą Ramųjį vandenyną pasipylė telefono skambučiai ir žinutės: B a r b
kapitonui, povandeninės Ramiojo vandenyno flotilės vadui, aukščiausiems karininkams
Vašingtone, galiausiai vėl Rickoveriui. Buvo pasitelkta kriminalinė CŽV laboratorija, joje
buvo bandoma nustatyti, ar negalima nuotraukų taip užjuodinti, kad nebūtų matyti
reaktoriaus dalių. CŽV nusprendė, kad pasitelktus tam tikras chemines medžiagas
užjuodinimą galima nuimti ir tos dalys vėl tampa matomos. Galiausiai, praėjus devyniems
mėnesiams, karinio laivyno specialistai nutarė, kad paslaptyje likti turintį foną galima
nutrinti mechaniniu būdu - po šios procedūros albumai buvo gražinti B a r b vyrams.

127
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

Dabar Cravenas ėmė ieškoti kokių nors duomenų, galinčių

patikslinti laivo nuskendimo vietą. Jis buvo įsitikinęs, kad
laivui skęstant turėjo būti kitų girdimų signalų, taigi Crave­
nas susisiekė su kapitonu Josephu Kelly’iu, atsakingu už visą
SOSUS klausymosi tinklą, kurį karinis laivynas išdėstė vande­
nynuose.
Kelly’io komanda peržiūrėjo krūvą SOSUS įrašų ieško­
dama tragedijos įrodymo - galingo sprogimo, kurį sektų
mažesni sprogimai, reiškiantys, kad povandeninis laivas
grimzta į dugną. Bet kad ir kiek ieškojo, Kelly’io darbuotojai
nerado jokių reikšmingų nukrypimų, patvirtinančių faktą
apie stiprų vidun nukreiptą sprogimą. Vis dėlto popierinėse
juostose buvo pastebėtas mažytis pakilimas, reiškiantis, kad
vieno garsaus trenksmo būta. Tai nutiko būtent toje teritori­
joje, kur, Bradley’aus manymu, turėjo nuskęsti sovietų laivas.
Cravenas svarstė: o gal prieš pasiekiant kritinį gylį „golfą"
užliejo vanduo? Tokiu atveju laivas turėjo skęsti be kurtinan­
čio, sprogstamo ir staigaus traiškomo plieno trenksmo. Tada
laivo žūtis turėjo būti ramesnė. Cravenui reikėjo sužinoti, kokį
garsą skleidžia skęstantis povandeninis laivas, kai jo liukai
atviri ir pro juos plūsta vanduo, išlyginantis išorinį ir vidinį
spaudimą dar iki akimirkos, kai pasiekiamas kritinis lygis.
Buvo tik vienas būdas tai sužinoti.
Cravenas ir Bradley’us įtikino karinio laivyno vadovybę
paaukoti povandeninį laivą, kad būtų galima įrašyti jo žūties
garsą. Jie gavo seną dyzelinį laivą, Antrojo pasaulinio karo
metais sėkmingai išvengusį begalės japonų torpedų. Dabar jo
laukė nešlovinga žūtis.
Ir iki tol Antrojo pasaulinio karo laikų povandeniniai laivai
buvo skandinami: jie būdavo naudojami kaip taikiniai, kai
reikėdavo išbandyti torpedas. Bet tais atvejais jie plaukdavo,
jų varikliai būdavo įjungti, o vairai - nustatyti reikiamu kursu.
Tokia žūtis buvo beveik kilni - mirti nuo vieno šūvio tarsi
senam karo žirgui.

128
 4. A ksom inis kum štis

O štai šis povandeninis laivas buvo atiduotas tam, kad

SOSUS inžinieriai galėtų įrašyti jo grimzdimo garsą. Jis
skendo tyliai, kaip ir tikėjosi Cravenas ir Bradley’us. Dabar
jie nutarė: jeigu laivas su visais atvirais liukais ir vandenį
sulaikančiomis durimis nuskendo be garso, vadinasi, jei laive
yra bent vienos uždarytos vandenį sulaikančios durys, jis
gali nuskęsti su nedideliu trenksmu. Taigi surinkę duomenis
iš kitų pokštelėjimą užfiksavusių povandeninių hidrofonų,
Kelly’is ir Cravenas pasitelkę trianguliaciją priėjo išvadą, kad
tikėtiniausią „golfo" žūties vieta - 40 laipsnių platumos ir 180
laipsnių ilgumos. Kitaip tariant, maždaug 1 700 mylių į šiau­
rės vakarus nuo Havajų, kur vandenyno gylis siekia daugiau
kaip 3 mylias.
Bet Beshany’is dar nebuvo įtikintas. Jis manė, kad būtinai
turėjo įvykti sprogimas, nukreiptas į laivo vidų. Jo abejo­
nes patvirtino ir tai, kad nurodytoje teritorijoje arba arti jos
nebuvo sovietų paieškos laivų. Tačiau daugiau argumentų
jis neturėjo. Todėl ir davė leidimą Halibut plaukti į Craveno
nurodytą vietą.8
Halibut išplaukė 1968 metų liepos 15 dieną, o žygio tikslas
buvo slepiamas netgi nuo įgulos. Mažai ką žinojo ir „šikšnos­
parnio urvo" darbuotojai. Dauguma manė, kad jie vėl plaukia
ieškoti aną sykį nerastos sovietų raketos.
Nuleidus „žuvį" paaiškėjo, kad kamera vis dar neveikia,
tad vėl teko tenkintis pilkais hidrolokatorių perduodamais
vaizdais. Stebėti ant nuolat besisukančios suklijuotos juostos

8 Likimo ironija, kad būtent H a l i b u t leidosi ieškoti sovietų „golfo". Sovietų pusė buvo įsiti­
kinusi, kad jų laivas pražuvo susidūręs su S w o r d f is h ( S S N - 5 7 9 ) , vieninteliu JAV laivu, kuris
7-ajame dešimtmetyje buvo perdarytas pagal H a l i b u t pavyzdį. Sovietai atkreipė dėmesį,
kad netrukus, kai dingo jų laivas, S w o r d f is h įplaukė į Jokosukos uostą su pažeistu stebėjimo
bokšteliu ir periskopu. Kai po daugelio metų apie tai išgirdo S w o r d f is h kapitonas JohnasT.
Rigsbee’ is, jis be galo nustebo. Jam ir į galvą neatėjo, kad sovietai pastebėjo, jog jo laivas
buvo pažeistas. Jis tvirtino, kad S w o r d f is h susidūrė su dreifuojančiu ledkalniu Japonijos
jūroje, labai toli nuo tos vietos, kur žuvo sovietų laivas. Jį stebino ir tai, kad kažkas galėjo
pastebėti įlenktą S w o r d f is h periskopą, nes kai grįžo jo laivas, visų akys buvo nukreiptos į
Fudzijamos kalno viršūnę, kuri tą dieną atrodė ypač nuostabiai. Vis dėlto, matyt, tą dieną
sovietų žvalgai gamta nesigrožėjo.

129
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

atvaizduojamas mylių mylias monotoniško dugno buvo galvą

svaiginantis užsiėmimas. Vyrams imdavo skaudėti akis, kai
jie turėdavo prisiversti sutelkti žvilgsnį ir ieškoti kokių nors
neįprastai atrodančių šešėlių. Pamaina tęsdavosi ne ilgiau
kaip 90 minučių. Po vienos tokios pamainos jūrininkams ant
žydrų „šikšnosparnio urvo" sienų imdavo vaidentis pilkos
šmėklos.
Halibut plaukiojo pirmyn atgal dieną naktį. Teritorijoje,
kurią nurodė Cravenas, Bradley’ui ir Kelly’iui liko apžiūrėti
dar penkias mylias. Sovietų laivas galėjo nudreifuoti gana toli,
kol pasiekė už trijų mylių esantį dugną.
Kas šešias dienas „žuvį" iškeldavo į laivą ir išimdavo foto-
juostelę. Bėgo savaitės, o rezultatų nebuvo. Ir vieną dieną
viskas pasikeitė.
- Kapitone Moore’ai, kapitone Moore’ai! - netikėtai sušuko
laivo fotografas iš savo mažos laboratorijos, staiga supratęs,
kad Halibut šį kartą ieško ne raketos. Jis buvo priblokštas ir
įsitikinęs, kad rado tai, ko reikia.
Puikiai pavykusioje nuotraukoje buvo matyti povande­
ninio laivo stebėjimo bokštelis. Fotografas taip drebėjo, kad
Moore’as sunerimo, jog jis gali prarasti sąmonę. Tai buvo pir­
moji Halibut sėkmė - plieninio antkapio, kuriame ilsėjosi apie
šimtas sovietų jūreivių, atvaizdas.
Moore’ui įsakius „žuvis" buvo nuleista į tą pačią vietą, kur
buvo nufotografuotas laivo stebėjimo bokštelis. Sovietų „gol­
fas" atrodė taip, lyg kažkas jį būtų atsargiai nugramzdinęs į
16 580 pėdų gylį ir padėjęs ant dugno.
Hidrolokatoriai ir kamera greitai viską fiksavo ir su kiek­
vienu „žuvies" panirimu rinko naujas detales. Už sovietų
laivo stebėjimo bokštelio buvo matyti 10 pėdų pločio skylė,
likusi po sprogimo. Panašu, kad šis sprogimas - turbūt jį ir
įrašė SOSUS sistemos - nugriaudėjo laivui būnant paviršiuje,
ir jis greičiausiai įvyko susikaupus vandeniliui, kai įgula
krovė rūgštines 450 tonų sveriančias dyzelinio laivo baterijas.
Nepaisant rimtų pažeidimų, apskritai laivas atrodė neblogai.

130
 4. A ksom inis kum štis

Be to, iš nuotraukų paaiškėjo, kad dviejų raketinių šachtų

durelės nutrauktos. Pirmojoje šachtoje buvo matyti išlenktas
vamzdis, kuriame kadaise buvo įtaisyta branduolinė raketos
galvutė. Antroje šachtoje galvutės nebuvo. Trečioji apskritai
nenukentėjo.
Paskui „žuvies" kamera aptiko dar kai ką ir šis naujasis
radinys sukrėtė netgi Moore’ą. Tai buvo jauno vaikino, matyt,
eilinio jūreivio, palaikai; gulintys vienumoje prie laivo. Jo
bendražygiai turbūt liko palaidoti viduje. Viena žuvusiojo
koja buvo lūžusi ir sulinkusi beveik stačiu kampu - matyt,
po laivą pražudžiusio sprogimo. Galbūt dėl šios priežasties
vaikinas ir mirė. O galbūt jis nuskendo laivui grimztant į trijų
mylių gylį.
Vaikinas turbūt buvo ant viršutinio denio, kai įvyko
nelaimė. Jis buvo apsirengęs audrai skirtą uniformą, rudą iki
kaklo užsagstytą avikailio paltą, storas vilnones kelnes ir apsi­
avęs sunkius juodus kareiviškus batus. Dabar šie drabužiai
šildė tik jo baltus kaulus.
Buvo sunku patikėti, kad iš vaikino palaikų liko tik nuogas
skeletas. Pasak ekspertų, tokiame gylyje gyvybės būti negali.
Vis dėlto šiose nuotraukose buvo dar kai kas: aplink jau suės­
tus jūreivio palaikus rangėsi mažyčiai mėsėdžiai kirminai.
Niekas iš mačiusiųjų sovietų jūreivio palaikus ir visas
22 000 nuotraukų, kurias Halibut pargabeno namo 1968 metų
sausio 9 dieną, negalėjo jo užmiršti.
Bradley’us šioms nuotraukoms davė kodinį pavadinimą
„Aksominis kumštis", turėdamas galvoje, kad vandenynas jas
atidavė ramiai. Milijonai dolerių, nesuskaičiuojamos darbo
valandos statant Halibut - viskas galiausiai atsipirko. Su savo
laimikiu jis puolė tiesiai pas karinio laivyno žvalgybos vadovą
Fredericką J. Harlfingerį II, pramintą Fricu, ėjusį šias pareigas,
kol Halibut buvo jūroje.
Šis žmogus anksčiau dirbo Gynybos ministerijos žvalgybos
padalinio direktoriaus pavaduotoju informacijos surinkimo
klausimais - „surinkimas" žvalgybos ratuose buvo mandagus

131
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

žodžio „vogti" atitikmuo. Kai Harlfingeris prieš keletą metų

darbavosi su sirais ir izraeliečiais, jo komandai pavyko
pavogti sovietinį naikintuvą MiG. Vietnamo karo metais jo
komanda Pentagonui perdavė sovietinę raketą „žemė-oras".
Dar jo žmonės sugebėjo Indonezijoje nukniaukti sovietinę
raketą ir sovietinio lėktuvo, nukritusio netoli Berlyno, variklį.
Vis dėlto „Aksominio kumščio" nuotraukos neturėjo prece­
dento. Harlfingeris nutarė, kad jų perdavimas prezidentui bus
tobulas pirmas žingsnis einant naujas pareigas.
Harlfingerio įsakymu Bradley’us iš keturiasdešimties
nuotraukų sukūrė montažą karinio laivyno vadovybei ir
Baltiesiems rūmams. Pirmiausia montažas buvo parodytas
Beshany’iui, povandeninių pajėgų vadui.
- Amerikietiškos technologijos tiesiog tobulos, - sumur­
mėjo Beshany’is pirmą kartą paėmęs į rankas „Aksominio
kumščio" nuotraukas. Jis iki gyvenimo galo lygins Halibut
su sraigtasparniu, kabančiu 17 000 pėdų aukštyje su nuleista
virve, prie kurios galo pritvirtinta maža kamera fotografuoja
per tirštą rūką.
Netrukus Harlfingeris parodė nuotraukas prezidentui
Johnsonui, jos padarė jam tokį įspūdį, kad karinio laivyno
žvalgybos pareigūnai ištisus mėnesius sveikino vienas kitą.
1969 metų sausį prezidentu buvo prisaikdintas Richardas
Nixonas. Netrukus Bradley’aus kabinete suskambo telefonas.
Skambino Harlfingeris.
- Nešk savo užpakalį į Baltuosius rūmus ir pasiimk su
savimi „Aksominį kumštį".
Nuotraukas norėjo pamatyti Alexanderis Haigas, tuometinis
Nixono patarėjo nacionalinio saugumo klausimais Henry’io
Kissingerio pavaduotojas. Haigui jos padarė tokį įspūdį, kad
jis pareikalavo būti paskirtas „Aksominio kumščio" sergėtoju.
Bradley’us paskambino tuo metu posėdyje buvusiam Harl-
fingeriui ir paprašė pagalbos.
- Haigas nori pasilikti mūsų medžiagą, - pranešė jis.

132
 4. A ksom inis kum štis

- Pasiųsk jį šiknon, - atsakė žvalgybos vadovas.

Vis dėlto nekreipti dėmesio į Haigą buvo ne taip paprasta.
- Jis nori parodyti medžiagą savo viršininkui, o paskui savo
viršininko viršininkui, - paaiškino Bradley’us.
Harlfingeriui nereikėjo aiškinti, kad tas „viršininko vir­
šininkas" ką tik tapo Jungtinių Amerikos Valstijų prezi­
dentu. Harlfingeris buvo užtektinai susidūręs su politika, kad
suprastų, jog šį kartą teks nusileisti.
- Gerai, - tarė jis.
Nuotraukas Haigui buvo leista palikti, bet tik dvidešimt
keturioms valandoms.
Tiek laiko pakako, kad Haigas medžiagą nuneštų Kissinge-
riui. Vėliau jau Kissingeris nunešė ją Nixonui. Nixonas buvo
sužavėtas. Garsas apie tai pasiekė CŽV.
CŽV analitikai jau seniai domėjosi, kokios informacijos
sugeba gauti paprasti povandeniniai šnipinėjimo laivai, bet
vadovavimą tokioms operacijos paliko kariniam laivynui. Vis
dėlto dabar CŽV ir jos direktorius Richardas Helmsas staiga
labai susidomėjo vandenyno gelmėmis. Helmsas nusprendė
CŽV metodais šį reikalą perimti į savo rankas. Iš pradžių jis
įsteigė naują biurokratinę instituciją, vadinamąją „sąveikos
agentūrą", kuri pagal jo sumanymą turėjo sujungti karinio
laivyno žvalgybos ir CŽV resursus. Agentūra buvo pavadinta
Nacionaline povandeninės žvalgybos tarnyba (National Under­
water Reconnaissance Office, NURO).
Tai nebuvo pirmas kartas, kai CŽV sugalvojo tokį planą.
1961 metais buvo nutarta prisidėti prie oro pajėgų operacijų
kosmose vadovavimo ir įsteigta Nacionalinė žvalgybos tar­
nyba.
NURO personalą lygiomis dalimis turėjo sudaryti karinio
laivyno žvalgybos ir CŽV darbuotojai. Kalbant apie vado­
vybę, viskas taip ir buvo. Direktoriumi tapo Johnas Wameris,
naujasis Nixono paskirtas karinio laivyno sekretorius.
Bradley’ui buvo pasiūlyta tapti personalo direktoriumi. CŽV
skyriaus vadovu tapo Carlas Duckettas, CŽV direktoriaus

133
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

pavaduotojas mokslo ir technologijų klausimais. Bet nuo pat

pirmosios dienos, kai NURO buvo įsteigta, valdymą iš esmės
perėmė CŽV. Bradley’ui pavyko į naująją agentūrą atsivesti
vos keletą savo žmonių. Jo grupę iš karinio laivyno žvalgy­
bos sudarė vos tuzinas darbuotojų. Užtat CŽV neturėjo tokių
apribojimų. Buvo paskirti aštuoni nuolatiniai jos darbuotojai
ir dar daugiau jai ištikimų konsultantų.
Dar blogiau, Bradley’us su Cravenu ėmė vis aiškiau
suvokti, kad CŽV darbuotojai negali povandeninio laivo
atskirti nuo iš jūros dugno kyšančio kalno. O tuo metu jiedu
jau buvo subrandinę planą, kaip iš nuskendusio sovietų laivo
ištraukti viską, kas vertinga. Sumanymas buvo toks: pasiųsti
mažus povandeninius laivus, kad iš „golfo" paimtų bran­
duolinę raketos galvutę, seifą su šifrais bei laivo siųstuvus ir
imtuvus - štai tada karinis laivynas pagaliau galėtų iššifruoti
žinutes, kurios vis kaupėsi jų archyvuose.
Cravenas ir Bradley’us jau buvo įrodę, kad „golfo" korpusą
galima atidaryti nieko viduje nesunaikinant. Kad patikrintų
savo teoriją, jie pasikvietė iš sausumos pajėgų sprogdinimo
ekspertus. Tada didele plienine plokšte pridengė įvairius
trapius ir lūžtančius daiktus, nuleido į vandenį, o paskui ant
mažyčio plokštės plotelio pridėjo ir detonavo plastikinius
sprogmenis. Po sprogimo ant plokštės atsirado nedidelė anga,
o viduje buvę daiktai liko sveiki.
Kaip tik to jiems ir reikėjo: padaryti „dureles" ir patekti
į vidų. Likusią „golfo" dalį būtų galima palikti vandenyno
dugne. Kariškiai sekė šios klasės povandeninių laivų statybą
apie dešimtį metų darydami nuotraukas iš oro. Karinio lai­
vyno žvalgyba žinojo beveik kiekvieną nuskendusio „Golf II"
sraigtą ir varžtą. Raketos, į kurias buvo įdėtas branduolinis
užtaisas, buvo primityvios, jų įveikiamas nuotolis siekė 750
mylių. Šiuo metu tiek sovietai, tiek JAV jau turėjo raketų,
galinčių įveikti 1 500 mylių atstumą. Vargu ar buvo tikslinga
imtis beveik neįmanomo darbo ir kelti iš dugno tūkstančius
tonų sveriantį pasenusį laivą. Būtų prireikę visų metų, kad

134
 4. A ksom inis kum štis

sukurtam tokią masę pakelti galintį mechanizmą.

Carlas Duckettas ir jo žmonės iš CŽV mandagiai išklausė
sutrumpintą plano versiją. Bet kai grįžo su savo atsakymu,
Cravenas ir Bradley’us tiesiog prarado amą. CŽV siūlė iškelti
visą „golfą" ir ketino sukurti tam tikslui skirtą didžiulį laivą
su kranu.
Cravenas ir Bradley’us negalėjo tuo patikėti. Laivas tren­
kėsi į dugną turbūt 100 ar net daugiau mazgų greičiu, taigi
apie 70 pėdų per sekundę. Jis galėjo atrodyti sveikas, bet iš
tiesų buvo trapus lyg smėlio pilis. Tik stipriau jį paliesk - ir
subyrės.
- Jūs negalite pakelti to prakeikto laivo, jis subyrės į gaba­
lus, - pratrūko Bradley’us. - Dieve mano. Jūs nieko neišma­
not. Tai tuščios svajonės.
Bradley’aus skaičiavimai turbūt buvo teisingi, bet CŽV
tarėjo stiprų užnugarį Vašingtone ir paprastai gaudavo viską,
ko norėdavo, net jeigu tai, kaip manė Harlfingeris, buvo
beprotiška ir neįmanoma. (Buvęs CŽV vadovas Richardas
M. Helmsas dabar sako, kad niekada net negirdėjo apie Cra-
veno ir Bradley’aus pasiūlytą planą.)
Tačiau CŽV entuziazmas sulaukė palaikymo. Karinio lai­
vyno operacijų vadovas Thomas H. Mooreris mėgo gigantiš­
kus patrauklius technologinius projektas ir jam CŽV planas
patiko. Jo manymu, tai buvo gera proga pavogti visą povan­
deninį laivą ir atsiskaityti su sovietais už Šiaurės Korėjos įvyk­
dytą Pueblo užgrobimą. Be to, Mooreris nebuvo įsitikinęs, kad
pagal Bradley’aus ir Craveno planą iš nuskendusio laivo būtų
galima gauti visus svarbiausius įrenginius.
Po kiek laiko gynybos sekretorius Melvinas R. Lairdas
galutinai palaimino CŽV planą, drauge pripažindamas, kad
„kai kurie žmonės laiko tai beprotišku sumanymu". Lairdas
bandė paaiškinti savo sprendimą. Pasistačiusios laivą, galintį
pakelti „golfą" iš Ramiojo vandenyno dugno, JAV ateityje
galės iškelti ir savo nuskendusius laivus, jeigu juos ištiktų
nelaimė.

135
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

Lairdas pasikonsultavo su Howardu Hughesu, atsisky­

rėliu milijardieriumi, kurio laivų statybos kompaniją CŽV
nusamdė pastatyti laivą, turėsiantį iškelti „golfą". Buvo
nutarta, kad laivas vadinsis Glomar Explorer ir visa operacija
turės kodinį pavadinimą „Projektas Dženifer".
Cravenas sekė šiuos įnirtingus ginčus ir jau nebesistebėjo,
kad nacionalinei žvalgybos programai vadovauja politikai.
Galbūt jis buvo cinikas, tačiau neabejojo, jog CŽV nori šio
projekto tam, kad šimtai milijonų dolerių atitektų Hughesui ir
šitaip būtų atsiskaityta už Nixono skolas, likusias po rinkimi­
nės kampanijos.
Kaip bebūtų, Nixonas netrukus CŽV planą patvirtino. O
Bradley’ui su Cravenu neliko nieko kita, tik nepritariamai
šnabždėtis. Rodos, niekas daugiau nenorėjo jų klausytis. Savo
protestais Cravenas pasiekė tik viena - nuo šios operacijos jis
buvo nušalintas. Didžiausias jūrų gelmių mechanizmas turėjo
būti kuriamas be žmogaus, kurio dėka visa tai apskritai tapo
įmanoma.
Buvo nušalintas ir Halibut kapitonas Moore’as. Rickoveriui
pasitaikė proga atsiskaityti su visais, neleidusiais jam kišti
nosies į šį projektą. Admirolas nieko nedarė, kai Moore’o
pirmtakas pareiškė, kad turi daugiau valdžios Halibut laive
nei Rickoveriui pavaldaus reaktorių padalinio atstovai. Ricko-
veris ramiai stebėjo, kaip Halibut reikmėms buvo leidžiamos
dešimtys milijonų dolerių, nors pats susilaukė priekaištų,
kai jo NR-1 biudžetas nuo 30 milijonų išsipūtė iki 90-ties. Jis
ramiai laukė savo valandos, kai Nixonas apdovanojo Halibut
prezidentiniu padėkos raštu - aukščiausiu povandeninio
laivo apdovanojimu. Ir jo nejaudino, kai Moore’as už „Golf II"
radimą pelnė medalį „Už pagirtiną tarnybą".
Rickoverio reaktorių specialistai visą tą laiką laivų statyk­
loje labai įdėmiai stebėjo Halibut. Tas nuolatinis dėmesys
taip trikdė įgulą, kad Moore’as įtarė, jog jūreiviai tyčiomis
daro klaidų, kad Rickoverio žmonės galėtų ką nors užsirašyti
ir patenkinti išeitų. Jūreiviai nebuvo linkę prisipažinti, bet

136
 4. A ksom inis kum štis

Moore’as žinojo, kad įtampa juos slegia, kaip ir žinojo, kad tik
laiko klausimas, kada Rickoveris gaus jam reikalingų ginklų.
Admirolas ketino paleisti galingą salvę, kad visas laivynas
suprastų: nesvarbu, kokie būtų tavo pasiekimai ir atliktos
misijos, jei dirbi povandeniniame laive, nesi apsaugotos nuo
Rickoveriui pavaldžių saugos inspektorių.
Pirma proga pasitaikė vieną 1969 metų rytą. Halibut buvo
perkeltas į Mer Ailende, netoli San Fransisko, įrengtą karinių
laivų statyklą. Laivo reaktoriuje buvo keičiami kuro elemen­
tai, o karininkų dėmesį patraukė nauji įrenginiai, kurie turėjo
dar labiau išplėsti darbo didelėje gelmėje galimybes. Tą dieną
laive ketino pasirodyti Rickoveris, tik niekas nežinojo tikslaus
laiko. Moore’as buvo jam skirtame bute, per šešis kvartalus
nuo dokų, kai Mer Ailende pasirodė admirolas, apsirengęs
kaip įprasta civiliniais drabužiais.
Pirmiausia Rickoveris susidūrė su dviem vartus saugo­
jusiais jūrų pėstininkais ir jie atsisakė jį praleisti. To nebūtų
nutikę, jeigu sargybiniai būtų pažinę admirolą iš veido,
tačiau jie žinojo tik jo pavardę. Jam tiesiog reikėjo parodyti
dokumentus, bet jis atsisakė tai padaryti. Rickoveris buvo
įsiutęs, kad kažkas povandeninių laivų bazėje gali jo nepa­
žinti iš veido. Jis pastūmė vartus ir įėjo. Vėliau Moore’ui buvo
pasakojama, kad admirolas sparčiu žingsniu nuėjo takeliu,
o sargybiniai jį nusivijo. Tada dar sykį paprašė parodyti
dokumentus. Šį kartą jis pakluso, bet paskui nudūmė tiesiai
į Roberto Merzgerio, vyriausiojo reaktorių saugumo inspek­
toriaus Mer Ailende, kabinetą. Apimtas įsiūčio Rickoveris
nusprendė pats į Halibut neiti. Į laivą jis pasiuntė savo atstovą,
atvykusį kartu su juo iš Vašingtono. Šitaip Rickoveris paruošė
dirvą tam, kas prieš tai nutiko jam.
Kiekvienas Halibut jūreivis, žinoma, būtų tučtuojau paži­
nęs Rickoverį ir neprašęs parodyti dokumentų. Tačiau niekas
nepažinojo jo atstovo, todėl jaunas jūrininkas, ėjęs sargybą
ant denio, padarė tai, ką ir privalėjo pagal taisykles pada­
ryti. Jis priėjo prie Rickoverio atstovo ir paprašė parodyti

137
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

dokumentus, paskui pakvietė budintį karininką, ir viskas bai­

gėsi tuo, kad Rickoverio žmogaus į laivą neįleido.
Apie tai išgirdęs Moore’as tučtuojau atskubėjo pas Ricko-
verį. Admirolas nesuteikė jam progos pasiaiškinti. Jis išrėžė:
- Moore’ai, jums derėtų sunerimti dėl savo karjeros. - O
paskui paklausė: - Ką ketinate daryti su budinčiu karininku,
kuris mūsų neįleido?
Rickoveris nesivargino pats atlikti Halibut apžiūros, bet
laivo įgula pajuto jo pyktį. Be perstojo vyko reaktoriaus prie­
žiūros tikrinimas. Halibut įgula žinojo, kad visada galima
rasti, prie ko prikibti, jeigu kreipsi dėmesį į smulkmenas:
pavyzdžiui, į ne vietoje gulintį veržliaraktį, smulkų nusižen­
gimą kokiai nors instrukcijai ir panašiai.
Praėjus trims mėnesiams po incidento su Rickoveriu
Moore’as buvo nušalintas nuo Halibut kapitono pareigų. Nors
viskas buvo pateikta kaip įprastas perkėlimas į kitas pareigas,
mažai kas abejojo, kad tai Rickoverio darbas. „Mano galva, tai
buvo vienas iš daugelio neprotingų šio džentelmeno spren­
dimų personalo atžvilgiu", - pasakė kontradmirolas Walteris
L. Smailas jaunesnysis, tuo metu vadovavęs povandeniniam
laivynui Ramiajame vandenyne. Rickoveris buvo pasirengęs
savo nuožiūra atleisti kiekvieną, nepaisant to, „ar turėjo tam
galios, ar ne".
Dauguma Moore’o karininkų nutarė pasitraukti iš karinio
laivyno - kai kurie šitaip išreiškė tylų protestą prieš tokį elgesį
su jų kapitonu, kiti - tiesiog tam, kad išvengtų nuolatinio prie­
kabiavimo. Netgi gydytojas VVheatas, kadaise brendžiu gai­
vinęs Charlie’į Hammondsą, pateko į Rickoverio nemalonę,
nes admirolo atstovai nutarė, kad ataskaitos apie radiacijos
poveikį įgulai yra netvarkingos.
Moore’as buvo perkeltas į Pentagoną dirbti Giliavande­
nių laivų padalinyje, o likimo ironija viską sudėliojo taip,
kad baigdamas tarnybą jis priklausė komisijai, skirdavusiai
misijas Rickoverio numylėtajam NR-1. Rickoveris sugebėjo

138
 4. A ksom inis kum štis

pasirūpinti, kad Moore’as būtų perkeltas, bet negalėjo juo

visiškai atsikratyti. Tad nors vis dar buvo „Rickoverio era",
Moore’ui vis tiek kartu su kitais jo bendrakursiais buvo
suteiktas pirmojo rango kapitono laipsnis. Ataskaitos jam
buvo pernelyg palankios, ir netgi Rickoveris negalėjo užkirsti
kelio paaukštinimui.
Vis dėlto, kad ir kokį laipsnį būtų gavęs, savo laivo
Moore’as neteko. Tai buvo keistas apdovanojimas. Žmogus,
vadovavęs drąsiausiai karinio laivyno šnipinėjimo po vande­
niu programai, laivui daugiau niekada nebevadovavo.
 5.
POVANDENINIO LAIVO ŽŪTIS

uvo 1968 metų gegužės 27-oji. Johnas Cravenas po ilgos

B darbo dienos važiavo palei Potomako upę namo, kai staiga
per radiją išgirdo, kad pradingo povandeninis laivas Scorpion
(SSN-589) su 99 vyrų įgula.
Buvo praėję vos du mėnesiai nuo to laiko, kai JAV žval­
gyba įsitikino, kad sovietai prarado savo „golfą". Cravenas ir
Bradley’us vis dar bandė apskaičiuoti, kur jis nuskendo. Apie
Scorpion jokių detalių per radiją neperdavė.
Niekas nežinojo, kur Scorpion prapuolė ir kas jam nutiko.
Buvo žinoma tik tiek, kad šis 3 500 tonų sveriantis atominis
atakos laivas turėjo grįžti į Norfolką Virdžinijoje, tačiau nepa­
sirodė. Scorpion slapta neplaukiojo palei sovietų pakrantes
ir net nebandė panerti į rekordines gelmes, kaip kad prieš
penkerius metus nuskendęs Thresher. Scorpion tiesiog plaukė
Atlanto vandenynu namo. Kaip tuo pačiu vardu pavadintas
Antrojo pasaulinio karo laikų povandeninis laivas, Scorpion
dingo be pėdsakų ir, rodos, be jokių aiškių priežasčių.
Cravenas apgręžė mašiną prie artimiausio posūkio ir grįžo
į Pentagoną. Kai įžengė į suirutės apimtą Karinį kabinetą,
žinojo tik tiek, kad jis, vienas geriausių karinio laivyno jūrų
 5. P o v a n d e n in io laivo žūtis

gelmes tyrinėjančių mokslininkų, bus reikalingas. Juk pra­

puolė povandeninis laivas, o su juo ir 99 žmonės.
Žvelgdamas į jau susirinkusią pirmojo rango kapitonų
ir admirolų minią, Cravenas pajuto tai> ko niekada iki tol
nebuvo pastebėjęs šiame kabinete, pilname aukščiausio rango
karininkų, - beviltišką baimę.
Baimė kaustė įtampos kupinus veidus, kai karininkai
įdėmiai apžiūrinėjo ant sienos pakabintą milžinišką žemė­
lapį, kur buvo pažymėtas Scorpion numatytas maršrutas, ji
skambėjo drebančiuose balsuose, kai buvo tyrinėjami po visą
kabinetą išmėtyti navigaciniai žemėlapiai. Buvo keliamos
hipotezės ir siūlomos paieškų schemos. Iš naujo braižomas
Scorpion maršrutas, svarstoma, kur reikėtų skristi lėktuvams,
kad apžiūrėtų vandenyno paviršių, buvo ieškoma laivo
kelyje galėjusių pasitaikyti retų povandeninių uolų. Vos prieš
keletą mėnesių povandeninis laivas Scamp (SSN-588), skubėjęs
stebėti sovietinių raketų bandymų, Ramiajame vandenyne
atsitrenkė į povandeninį kalną ir tik per plauką nepaskendo.
Jeigu nutiko panaši nelaimė, Scorpion galėjo būti prarastas
amžiams. Kita vertus, povandeniniai kalnai buvo vienintelės
vietos, kur Scorpion galėjo nuskęsti nepasiekęs kritinio gylio,
kai žaibiškai lūžta korpusas ir ištinka neišvengiama mirtis.
Kiti karininkai tyrinėjo netoliese esančių sovietų antvande-
ninių ir povandeninių laivų pozicijas, bandydami išsiaiškinti,
ar jie nekirto Scorpion kelio. Visi kabinete esantys žmonės
bandė pasverti galimybes, trokšdami tikėti, kad Scorpion vis
dar sveikas, kad jo įgula užplaukė ant seklumos, bet tebėra
gyva.
- Kuo gali padėti mano organizacija? - paklausė Cravenas,
perrėkdamas jaudulio apimtus balsus, ginčus ir žemėlapių
šnaresį.
Niekas nepakėlė akių ir, rodos, net nepastebėjo, kad jis
stovi tarpduryje. Dauguma šių karininkų nieko nežinojo
apie Halibut, apie Craveno vaidmenį jį rengiant paieškoms
dideliame gylyje ir netgi apie jo sėkmę nustatant, kur nukrito

141
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

vandenilinė bomba, kurią oro pajėgos pametė Atlanto vande­

nyne prie Palomareso. Daugumai karininkų Cravenas tebuvo
tiesiog liesas inžinierius. O tie, kas jį pažinojo geriau, laikė jį
žmogumi, kupinu keistų idėjų ir linkusiu pasitelkti netradi­
cinius paieškos metodus, visiškai nepanašius į tai, ką siūlo
karinio laivyno instrukcijos. Retas kuris karininkas, buvęs tą
dieną Kariniame kabinete, tikėjo, kad Cravenas gali būti jų
geriausia, o gal net vienintelė galimybė rasti Scorpion.
Cravenas pakartojo savo klausimą. Šį kartą kažkas atsakė:
- Per akustinius tinklus rasti Scorpion nepavyko. Mes neži­
nome, kur jis. Jei ką nors galite padaryti - darykite.
Po šių žodžių Cravenas buvo paliktas vienas su savo min­
timis ir pabandė suvokti, kodėl ir kur pradingo laivas. Tiki­
mybė, kad kas nors ras laivą, buvo viena iš milijono. Scorpion
numatytas maršrutas siekė 3 000 mylių ir nelaimė galėjo ištikti
bet kuriame šio kelio taške.
Scorpion jūreivių šeimos ėmė nerimauti jau 1968 metų vasa­
rio 15 dieną - taigi prieš tris mėnesius iki Cravenui išgirstant
naujieną per radiją ir povandeniniame laivyne imant sklisti
gandams, kad sovietai jų laivą galėjo nuskandinti.
Elektriko padėjėjas Danas Rogersas laivui paskutinį kartą
išplaukiant į jūrą atrišo jo švartavimo lyną, tačiau liko stovėti
ant molo: rizikuodamas savo tolimesne karjera jis pareikalavo
būti perkeltas iš šio laivo, o jam vadovavusiam kapitonui lei­
tenantui Francisui A. Slattery’iui parašė, kad čia viskas yra
„pavojuje". Karinis laivynas šį 252 pėdų ilgio laivą visada
laikė pavyzdiniu, bet Rogersas teigė, kad Scorpion taip seniai
reikėjo kapitalinio remonto, jog įgula jį praminė „metalo
laužu". Hidraulinės sistemos leido alyvą, jūros vanduo sun­
kėsi pro izoliacinį sraigto veleno sluoksnį. Avarinės balasto
sistemos neveikė, o karinis laivynas ribojo nugrimzdimo lygį
iki 300 pėdų, taigi mažiau nei trečdaliu, lyginant su kitais šios
klasės laivais.
Iki paskutinio Scorpion žygio likus trims mėnesiams nutiko
vienas bauginantis incidentas: manevruodamas dideliu greičiu

142
 5. P o v a n d e n in io laivo žūtis

laivas ėmė taip stipriai vibruoti, kad atrodė, jog skrodžia van­
denį spirale, versdamas didžiulius įrenginius siūbuoti gumi­
niuose amortizatoriuose. Vibracijos priežastis taip ir nebuvo
nustatyta. Rogersas ir kiti įgulos nariai bijojo, kad ji gali bet
kada pasikartoti.
Po Thresher žūties daugumoje povandeninių laivų buvo
atlikta kruopšti saugumo apžiūra. Tačiau Scorpion laive dau­
gelis tų darbų buvo atidėti dėl mažo biudžeto ir nemažėjančio
žvalgybos operacijų tempo - šaltasis karas kaip tik pasiekė
aukščiausią įtampos tašką. Išplaukęs į paskutinę kelionę
Scorpion buvo vienas iš keturių povandeninių laivų, vis dar
laukiančių, kol bus aprūpinti papildomomis saugumo prie­
monėmis, kurios buvo diegiamos po Thresher žūties.
Rogersas ir jo bičiuliai skundėsi kapitonui Slattery’iui, kad
jis ir kiti laivo karininkai nevertina rimtai jų nuogąstavimų.
Rogersas net nebuvo išbrauktas iš įgulos sąrašo, kol nesutiko
savo prašyme dėl perkėlimo atsisakyti bloga pranašaujančio
žodžio „pavojingas".
Praėjus mėnesiui Scorpion buvo išsiųstas į Viduržemio jūrą
dalyvauti NATO mokymuose. Jį ten išsiuntė tik todėl, kad
skubiai reikėjo pakeisti Seawolf - tą patį, kurio nepasirinko
Cravenas, teikdamas pirmenybę Halibut, kai reikėjo rinktis
laivą jo ypatingajam projektui. Seawolf išėjo iš rikiuotės, kai
rėžėsi į povandeninį kalną Meino įlankoje, stipriai pažeisda­
mas laivagalį.
Viduržemio jūra buvo tapusi naujausia šaltojo karo arena.
Po arabų ir Izraelio karo 1967 metais sovietai čia siuntė vis dau­
giau povandeninių laivų, apginkluotų sparnuotosiomis bran­
duolinėmis raketomis, kad stebėtų amerikiečių lėktuvnešius ir
sektų raketomis ginkluotus povandeninius laivus, išplaukian­
čius iš bazės Rotoje, Ispanijoje. JAV povandeniniai žvalgybos
laivai stebėjo Egipto uostus, kur sustodavo kai kurie sovietų
laivai. Judėjimas Viduržemio jūroje buvo toks intensyvus, kad
1967 metų gruodį JAV povandeninis laivas George C. Marshall
(SSBN-654) susidūrė su sovietų povandeniniu atakos laivu.

143
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

Tačiau dažniausiai pagrindinis uždavinys būdavo tiesiog

tuos sovietų povandeninius laivus aptikti. SOSUS klausymosi
tinklas tuo metu dar nebuvo įrengtas nei Viduržemio jūroje,
nei vakarinėje Europos pakrantėje, pro kur ėjo vienas pagrin­
dinių sovietų povandeninių laivų kelių į šią teritoriją. Vidur­
žemio jūra buvo labai nepalanki hidrolokatoriams, nes sūrus
vanduo čia susimaišo su gėlu, šilti sluoksniai - su šaltais, ir
visa tai siunčia impulsus nenuspėjamomis kryptimis. Be to,
niekas JAV dorai nesuprato, ką sovietai veikia Viduržemio
jūroje ir kiek daug povandeninių laivų jie ten siunčia. Tiesą
sakant, povandeninių laivų ekspertai Londone ir jų kolegos
Norfolke daug diskutavo apie sovietų operacijas, bet tos dis­
kusijos dažniausiai būdavo bergždžios, nes turėta per mažai
faktų, kad galėtum padaryti kokias nors išvadas.
Nutarus, kad ekspertams galima padėti tiesiog padidinus
stebėtojų skaičių, JAV ėmė mokyti savo sąjungininkų Pietų
Europoje ir Viduriniuose Rytuose pajėgas persekioti priešo
povandeninius laivus. Tiesą sakant, Scorpion į Viduržemio jūrą
buvo pasiųstas tam, kad per mokymus atliktų persekiojamo
„zuikio" vaidmenį. Scorpion įgulai tai turėjo būti smagus žygis,
nes jo metu reikėjo užsukti į saulėtus Ispanijos ir Italijos uos­
tus. Vis dėlto daugelis vyrų mieliau būtų likę namuose kaip
Rogersas - bent jau taip atrodė iš jų laiškų namiškiams.
„Turėjome suremontuoti, pakeisti ar laikinai pritaisyti
kiekvieną įrangos detalę", - rašė dvidešimt ketverių metų
antros klasės mašinisto padėjėjas Davidas Burtonas Stone’as
tėvams balandžio 12 dieną. Jis išsiuntė šį laišką praėjus dviem
mėnesiams nuo kelionės pradžios, prieš pat Scorpion įsiveliant
į pavojingą „kas pirmas išsigąs" žaidimą su sovietų eskadri­
niu minininku. Incidentas buvo būdingas operacijoms Vidur­
žemio jūroje: abi pusės erzino viena kitą. Kai Scorpion iškilo
į paviršių, kad apsikeistų žinutėmis su Cutlass (SS-478), kitu
JAV povandeniniu laivu, minininkas ėmė lėkti į laivą tarsi
ketindamas taranuoti. Ir kai atrodė, kad susidūrimo jau neiš­
vengsi, sovietai staiga ėmė stabdyti.

144
 5. P o v a n d e n in io laivo žūtis

„Jie tai padarė tris ar keturis kartus, - rašė Herbertas

E. Tibbetsas, Cutlass kapitonas, stebėjęs incidentą nuo tilte­
lio. - Mane išpylė prakaitas ir galvojau: tikiuosi, tie vaikinai
spės šį kartą laiku sustoti."
Raportai apie šį incidentą ir gandai apie kitą laivo misiją
daugelį šeimų įtikino, kad sovietai galėjo tapti Scorpion žūties
priežastimi. Pasak pačios baisiausios versijos, Scorpion buvo
pamuštas sovietų torpedos misijai baigiantis, kai bandė
nuginti priešus nuo JAV „Polaris" klasės laivo Atlanto vande­
nyne.
Buvo prasidėjęs baigiamasis misijos etapas, kai paprastai
nebuvo keliama naujų užduočių, susijusių su sovietų laivų
persekiojimu. Balandis ėjo į pabaigą. Scorpion paskutinį
kartą užsuko į Neapolio uostą Italijoje. Įgula tikėjosi, kad iš
čia laivas jau keliaus namo. Tačiau staiga jis buvo pasiųstas
stebėti neįprastai besielgiančių sovietų laivų. JAV kosminiai
palydovai nufotografavo sovietų antvandeninius laivus prie
pat Viduržemio jūros, Atlanto vandenyne, leidžiančius į
orą balionus, dydžiu primenančius meteorologinius zondus.
Sovietų laivai šia keista veikla užsiėmė beveik visą mėnesį.
Buvo žinoma, kad Ramiajame vandenyne, netoli sričių, kur
amerikiečiai atlikdavo branduolinius bandymus, sovietai taip
pat leido oro balionus, aprūpintus elektroniniais davikliais.
Galbūt tai buvo kažkoks naujas šnipinėjimo prietaisas.
Suprasdamas, kad Scorpion bet kuriuo atveju keliaudamas
namo turės praplaukti pro šią teritoriją, kapitonas Jamesas
Bradley’us, vis dar vadovavęs karinio laivyno povandeninei
žvalgybai, įsakė pažiūrėti, ką sovietai ten veikia. Laivo kapi­
tonas Slattery’is ir kiti Scorpion karininkai nusiminė. Daugiau
kaip du mėnesius praleidę jūroje jie troško keliauti tiesiai
namo ir aiškiai tai pasakė Bradley’ui per atsisveikinimo kok­
teilių vakarėlį Neapolyje. Jis juos užjautė, bet įsakymo neat­
šaukė.
Scorpion išplaukė balandžio 28 dieną. Pakeliui Slattery’is
stabtelėjo prie išorinės molo pusės Rotoje, kad išlaipintų porą

145
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

vyrų, - vienas jų susirgo, kitą ištiko nelaimė šeimoje, - o pas­

kui tęsė kelionę. Scorpion slapta priplaukė prie sovietų laivų,
praleido jų kaimynystėje dvi ar tris paras, galiausiai pasuko
namo. Kai buvo nuo sovietų nutolta per pakankamą atstumą,
kapitonas per radiją pranešė, kad pavyko padaryti keletą
nuotraukų, tačiau ką reiškia šie sovietų manevrai, išsiaiškinti
nepavyko.
Nėra visiškai aišku, kur šie sovietų laivai manevravo, nors
išslaptintuose karinio laivyno dokumentuose nurodoma tik
viena vietovė. Žvalgybos lėktuvai aptiko du sovietų hidro­
grafinius laivus - skirtą povandeninių laivų gelbėjimui ir
„Echo II" klasės branduolinį povandeninį atakos laivą - į piet­
vakarius nuo Kanarų salų, apie 300 mylių nuo šiaurvakarinės
Afrikos pakrantės, atliekančius nenustatytą „hidroakustinę
operaciją". Žvalgyba iš oro buvo nutraukta gegužės 19-ąją
ir atnaujinta gegužės 21-ąją, kaip tik tuo metu, kai Scorpion
turėjo išplaukti iš šios teritorijos.
„Nei prieš, nei po Scorpion dingimo sovietų laivų elgsenoje
nebuvo pastebėta jokių pokyčių, iš kurių būtų galima spręsti
apie kokį nors jų prisidėjimą ar suinteresuotumą", - vėliau
buvo teigiama karinio laivyno ilgiems metams įslaptin­
tame dokumente, pateiktame 1969 metais komisijai, tyrusiai
Scorpion katastrofą.
Gegužės 21-osios vakarą Scorpion įgula per radiją nurodė
savo buvimo vietą ir pranešė, kad plaukia, kaip numatyta,
vadinamuoju „didžiojo rato keliu" per šiaurės Atlantą namo.
Gavę įsakymą plaukti 18 mazgų greičiu, jūreiviai tikėjosi
atvykti į Norfolką gegužės 27 dieną 13 valandą Rytų pakran­
tės laiku.
Karinio laivyno operacijų vadovas admirolas Thomas
Mooreris ir viceadmirolas Arnoldas F. Schade’as, vadovavęs
povandeninėms pajėgoms Atlante, sunerimo, kai Scorpion
neatsakė į žinutę gegužės 23 dieną o paskui neatsakė ir
į pakartotinius klausimus kitas dvi dienas. Tada jie tyliai
paprašė karinio laivyno lėktuvų ir laivų paieškoti kokio

146
 5. P o v a n d e n in io laivo žūtis

nors Scorpion ženklo. Visuotinis aliarmas nebuvo paskelbtas.

Galiausiai juk Slattery’is ir jo vyrai galėjo plaukti po vandeniu
ir būti nepasiekiami radijo ryšiu.
Gegužės 27 dieną 12 vai. 20 min. nerimas virto baime. Buvo
likę dvidešimt minučių, kai Scorpion turėjo pasirodyti Nor-
folke. Tuo metu laivas jau turėjo būti iškilęs į paviršių, o įgula
privalėjo būti užmezgusi ryšį su baze. Schade’as įsakė pradėti
išsamų ryšio patikrinimą. Laivai ir lėktuvai užpildė eterį Scor­
pion skirtu šaukiniu: „Brendivain... Brendivain... Brendivain!"
Jokio atsako.
15 vai. 15 min. buvo paskelbta, kad Scorpion dingo.
O dokuose tuo metu laukė jūrininkų šeimos, laukė savo
vyrų, sūnų ir tėvų, grįžtančių iš jūros, laukė ant molo pilant
pavasario lietui. Šie žmonės nežinojo, kad ore aplink juos
sklando nevilties kupinos radijo žinutės. Galiausiai jiems
buvo pasakyta eiti namo, nes Scorpion vėluoja. Tik pasirodžius
pranešimams spaudoje jie sužinojo, kad jų artimieji dingo.
Tuo metu, kai Cravenas pasuko savo mašiną atgal į Penta­
goną, žvalgybos karininkai jau karštligiškai rinko akustinius
duomenis ar kitus nelaimės, susidūrimo ar mūšio įrodymus.
Žvalgybos pilotai nustatė visų žinomų sovietų ir rytinio bloko
laivų - karinių, prekybinių, povandeninių - buvimo vietas
mažiausiai 50 mylių spindulių nuo numatyto Scorpion marš­
ruto. Vėliau karinis laivynas praneš, kad „nėra jokių požymių,
kad sovietai būtų rengęsi kokiems nors priešiškiems veiks­
mams arba kritinei situacijai, ko reikėtų tikėtis tuo atveju,
jeigu jie būtų ketinę atakuoti Scorpion". Tiesą sakant, kai
Cravenas įžengė į Karinį kabinetą, laivynas jau buvo atmetęs
versiją, kad dėl Scorpion žūties kalti sovietai.
Viceadmirolas Schade’as pats sėdo į povandeninį laivą
Pargo (SSN-650) ir leidosi ieškoti pražuvėlio. Rogersas, buvęs
Scorpion įgulos narys, taip pat išplaukė į paieškas povandeni­
niu laivu Lapon (SSN-661), kuriame dabar tarnavo.
Buvo akimirka, kai visa Lapon įgula pamanė, kad aptiko
Scorpion. Lapon radistas išgirdo neva iš „Brendivain"

147
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

siunčiamą SOS signalą. Bet netrukus paaiškėjo, kad signalas

netikras: šį sadistinį pokštą iškrėtė kažkoks prekybinis laivas
arba pramoginė jachta.
Tuo metu Cravenas ėmėsi savojo tyrimo, ir jo paieškos taip
skyrėsi nuo karinio laivyno paieškų, kad mokslininkas ir pats
ims svarstyti, ar neišėjo iš proto. Pradėjo jis gana įprastai:
apgalvojo, kokiais akustiniais būdais būtų galima prasibrauti
iki vandenyno gelmių. Buvo akivaizdu, kad iš SOSUS klausy­
mosi tinklo šiuo atveju naudos nebus. Nors ši sistema užfik­
savo pokštelėjimą Ramiajame vandenyne - vienintelį liudijimą
apie sovietų „golfo" nelaimę, - plačiai išdėstytos Atlanto van­
denyno antenos negalėjo padaryti to paties. Atlanto SOSUS
sistema buvo sukurta taip, kad filtruotų ateinančius garsus:
hidrolokatorių tinklas įrašydavo tik mechanizmų gausmą,
sraigtų dūzgimą ir kitokią panėrusių povandeninių laivų
„muziką", o visa kita - sprogdinimai ieškant naftos, žemės
drebėjimai po vandeniu, banginių riksmai - buvo blokuojama.
Ši filtravimo sistema būtų atmetusi bet kokį įrodymą, kad
Scorpion nugrimzdo į dugną arba patyrė vidinį sprogimą, nes
nebūtų jo atskyrusi nuo įprastinio vandenyno triukšmo.
- Kaip, po galais, mes rasime tuos vargšelius? - murmėjo
panosėje Cravenas.
Po kelių dienų Robertas A. Froschas, karinio laivyno
sekretoriaus padėjėjas tyrimų ir raidos klausimais, paskyrė
Craveną pirmininkauti techninių patarėjų grupei, turėjusiai
padėti surasti Scorpion. Cravenas ir kiti grupės nariai savo
samprotavimus turėjo perduoti tiesiogiai karinio laivyno ope­
racijų vadovui ir Atlanto vandenyno flotilės vadui.
Iš pradžių jis ėmė skambinti mažoms okeanografijos tyrimų
stotims, išsibarsčiusioms po Atlanto vandenyną. Sąrašo vir­
šuje buvo jo bičiulis Gordonas Hamiltonas, vadovavęs Karinio
laivyno tyrimų padalinio finansuojamai okeanografijos labo­
ratorijai Bermuduose.
- Ei, Gordonai, ar turi vandenyje kokių nors hidrofonų,

148
 5. P o v a n d e n in io laivo žū tis

kurie galėjo girdėti Scorpion? - net nepasisveikinęs paklausė

Cravenas.
- Aš neturiu, bet mano laboratorijos padalinys Kanarų
salose nuolat vandenyje laiko vieną hidrofoną, - atsakė
Hamiltonas.
Hidrofonai užverčia kalnais prikeverzoto popieriaus: nuo­
lat besisukant būgnui rašikliai fiksuoja visus garso pakilimus
ir nuosmukius. Tačiau buvo viena problema. Nuo tos aki­
mirkos, kai Scorpion paskutinį kartą pasiuntė žinutę į krantą,
buvo praėjusios jau šešios dienos, o laboratorijos darbuotojai
įrašus privalėjo išmesti po dviejų ar trijų dienų. Visos tos
keverzonės, galimai užfiksavusios Scorpion tragediją, turėjo
jau būti šiukšlyne.
Bet Cravenas gerai žinojo, kad žmonės retai daro viską, ką
turėtų. Jis nutarė, kad pirmiausia reikia kreiptis į tuos, kas
užsiima laboratorijos tvarkymu. Po kelių valandų vėl paskam­
bino Hamiltonas. Cravenas buvo teisus. Laboratorijoje buvo
krūvos popierių - čia buvo sukaupti dviejų savaičių įrašai, be
viso kito, per tas šešias dienas, kai nebuvo ryšio su Scorpion,
vandenyne užfiksavę ir aštuonis atskirus sprogimus arba
rimtus nukrypimus nuo normos. Bet tuos nukrypimus galėjo
sukelti kas tik nori: pavyzdžiui, nelegaliai žvalgomų naftos
gręžinių sprogdinimai - gana įprastas dalykas Atlanto vande­
nyne. Ir jie galėjo sklisti beveik iš bet kurios pusės.
Turint tik vieną įrašų rinkinį buvo neįmanoma nustatyti
geografinių šių sprogimų koordinačių. Tam reikalui Crave-
nui buvo būtina atlikti trijų atskirų įrašų iš trijų skirtingose
vietose veikiančių hidrofonų trianguliaciją. Cravenas neži­
nojo, iš kurios vietos garsai sklido, todėl ėmė dirbti atbuline
tvarka, lygindamas sprogimų laiką su Scorpion maršrutu ir
galimu plaukimo greičiu. Šitaip jis nustatė aštuonias vietas
vidury vandenyno, kur, kaip jis manė, laivas galėjo būti tuo
metu, kai vyko sprogimai. Batimetriniai9žemėlapiai rodė, kad
visi aštuoni taškai yra vietose, kur gylis siekia daugiau kaip
9 Batimetrija - vandens gylio matavimas {v e rt. p a s t .) .

149
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

2 000 pėdų, taigi daugiau nei kritinis gylis tokios klasės

povandeniniam laivui.
Gavę Craveno duomenis karinio laivyno vadovai išsiuntė
lėktuvus į visas astuonias vietoves. Lėktuvai ieškojo plūdu­
riuojančių nuolaužų arba alyvos dėmių. Bet nieko nerado.
Kad nėra nuolaužų, visai nereiškė, kad ten nėra laivo, nes
tose vietose buvo didelis gylis. Taigi Cravenui reikėjo daugiau
duomenų. Jis ėmė ieškoti naujų akustinių įrašų.
Tuo metu Wiltonas Hardy’is, vyriausiasis mokslinis patarė­
jas iš elitinės akustikų komandos, dirbančios karinio laivyno
įkurtoje Vašingtono tyrimų laboratorijoje, sugalvojo kitokį
sprendimą. Jis žinojo, kad oro pajėgos laiko du hidrofonus
netoli Niūfaundlendo, kad stebėtų povandeninius smūgius,
kylančius sovietams išbandant branduolines raketas. Vienas
buvo įrengtas netoli Ardženšijos pusiasalio. Kitas - per 200
mylių nuo jo.
Hardy’is paprašė atsiųsti įrašus, nors ir žinojo, kad vargu
iš to bus naudos. Abu oro pajėgų hidrofonai buvo per toli
nuo Azorų salų ir paskutinės žinomos Scorpion buvimo vie­
tos, kaip ir visi kiti klausymosi prietaisai šiaurės Atlante. Be
to, tarp tų hidrofonų ir Scorpion maršruto driekėsi didžiausia
Žemėje kalnų grandinė - povandeninis Vidurio Atlanto kalna­
gūbris. Jo aukštis toks, kad dauguma garsinių signalų, sklin­
dančių iš Azorų salų pusės, blokuodavosi.
Iš pirmo žvilgsnio oro pajėgų pateikti įrašai atrodė bever­
čiai. Čia nebuvo jokių ryškių pakitimų, užfiksuotų Kanarų
salų laboratorijos įrašuose. Bet Hardy’iui atrodė, kad įdėmiau
įsižiūrėjus kažkas čia vis dėlto matyti. Tada jis uždėjo Kanarų
salų įrašus tiesiai ant iš Ardženšijos pusiasalio gautų popierių.
Kad ir beveik užgožti vietos triukšmo, vis dėlto buvo
matyti nedideli pakitimai, ir jie, rodos, sutapo su gerokai
ryškesniais Hamiltono laboratorijoje užfiksuotais sprogimais.
Hardy’is paskambino Cravenui, kuris dabar koordinavo visas
karinio laivyno akustines paieškas. Cravenas nutarė pats

150
 5. P o v a n d e n in io laivo žū tis

įsitikinti, kad Ardženšijos įrašai nėra atsitiktinis sutapimas

arba vaizduotės vaisius.
Jeigu Ardženšijoje įrašyti pokyčiai atsitiktiniai, tada pažy­
mėti žemėlapyje jie greičiausiai bus per šimtus ar tūkstančius
mylių nuo sąlyginai mažytės linijos, žyminčios Scorpion marš­
rutą. Bet jeigu naujieji duomenys tiksliai sutaps su bent vienu
iš aštuonių taškų, pažymėtų pagal Kanarų salose gautus įra­
šus, tada akustiniai duomenys įgaus visai kitokią prasmę.
Hardy’is pirmasis aptiko tokį sutapimą. Tiesiog ant
Scorpion maršruto linijos buvo užfiksuotas sprogimas, užtek­
tinai stiprus, kad pralaužtų plieninį korpusą ir pasiųstų van­
dens užlietą povandeninį laivą į dugną.
Kas ten sprogo, pasakyti buvo sunku. Bet praėjus 91 sekun­
dei buvo užfiksuota dar keletas gerokai garsesnių sprogimų,
ir tada jau abejonių neliko. Cravenas ir Hardy’is buvo įsi­
tikinę, kad tai buvo į vidų nukreipti sprogimai - žūstančio
povandeninio laivo agonijos riksmai, kai vienas po kito jo sky­
riai naikinami galia, prilygstančia 500 svarų trinitrotoluolo.
Jei pirmojo sprogimo garsas tikrai sklido iš Scorpion, žmo­
nės po jo galėjo išgyventi nebent per stebuklą. Jie galėjo būti
gyvi tik iki akimirkos, kai laivo korpuso sienos drebėdamos
ėmė linkti į vidų. Pirmasis į vidų nukreiptas sprogimas reiškė
jau neabejotiną visų žūtį. Po šito laivo priekis ir galas turėjo
susidurti per vidurį, tarsi papjė mašė maketas nuo vieno
stipraus smūgio. Ugnis ir susidūrimas turėjo per šimtąją
sekundės dalį užmušti visą įgulą. Kai jau visi buvo mirę, van­
denyno spaudimas toliau gniaužė laivą: praėjus keturioms
sekundėms po pirmojo vidinio sprogimo įvyko antrasis, dar
po penkių sekundžių - trečiasis, paskui - po dviejų sekun­
džių, po trijų, po septynių... Po pirmo sprogimo praėjus trims
minutėms ir dešimčiai sekundžių viskas buvo baigta. Trys
minutės ir dešimt sekundžių naikinančios galios - ir vandeny­
nas staiga nurimo.
Įrašytas praėjus vos aštuoniolikai valandų nuo akimirkos,
kai Scorpion pasiuntė žinutę, kad grįžta namo, sprogimo

151
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

garsas reiškė, jog laivui pavyko nuplaukti ne mažiau kaip

400 mylių Norfolko pusėn.
Po oficialaus paskelbimo, kad Scorpion dingo, buvo
praėjusios keturios dienos. Cravenas paskambino karinio
laivyno operacijų vadovui ir pasakė, kad Scorpion turbūt pra­
žuvo visiems laikams. Admirolas Mooreris nenorėjo apie tai
girdėti. Jis neketino remdamasis vien virtine mažų, beveik
neįžiūrimų kreivių ant popieriaus lapo jūreivių šeimoms ir
visai šaliai pasakyti, kad tų žmonių išgelbėti nebeįmanoma.
Įrodymo, kad akustiniai pokyčiai atitinka Scorpion maršrutą
ir laiką, kai laivas turėjo ten būti, pakako tik tam, kad šią
vietą paskelbtų „ypatingo dėmesio zona". Buvo laukiama, kol
lėktuvai, antvandeniniai ir povandeniniai laivai gaus naujų
duomenų.
Kontradmirolas Beshany’is, povandeninių pajėgų vadas,
visas spaudos užklausas nukreipė Cravenui. Bet mokslininkui
buvo griežtai įsakyta vengti žodžio „žuvo" ar netgi užuominų
apie mirtį. Kai per kitas šešias dienas taip ir nepavyko rasti
jokio Scorpion ženklo, Beshany’is ir Mooreris buvo priversti
pripažinti, kad Cravenas ir Hardy’is yra teisūs. Birželio 5
dieną Mooreris paskelbė, kad Scorpion „laikomas žuvusiu".
Po valandos karinio laivyno sekretorius paskelbė, kad kapi­
tonas Slattery’is ir jo 98 vyrų įgula teisiškai laikomi mirusiais.
Bet pats laivas vis dar buvo nerastas. Neištyrus Scorpion
liekanų, karinis laivynas negalės sužinoti, kas tenai nutiko. Be
šito visų atominių laivų įgulos plaukios kamuojamos nuolati­
nės baimės, kad liko nepastebėtas koks nors lemtingas defek­
tas, galintis sukelti dar vieną katastrofą. Nesant įrodymų,
kad jūrininkai žuvo, jų šeimos, nepaisant logikos ir turimos
informacijos, negalės atsikratyti minčių, jog jų artimieji galbūt
pateko į nelaisvę ir yra laikomi kur nors sovietų kalėjime.
Taigi prasidėjo antrasis paieškų etapas. Dabar Cravenui ir
jo komandai buvo liepta surasti Scorpion ir išsiaiškinti žūties
priežastį. Cravenas vėl sutelkė dėmesį į aido signalus.
Paieškos turėjo prasidėti pirmojo sprogimo vietoje, dabar
pavadintoje „Oskaro tašku". Bet kelias iki to dar buvo tolimas.
152
 5. P o v a n d e n in io laivo žū tis

Vandens temperatūros sluoksniai galėjo iškreipti sprogimų

garsą, kol nuo Scorpion žūties vietos jis pasiekė Kanarų salų
ir Ardženšijos pusiasalio hidrofonus. Cravenas nutarė, kad
paklaida gali būti apie 10 mylių nuo bet kokio tranguliacijos
būdu apskaičiuoto ir žemėlapyje pažymėto taško.
Be to, „Oskaro taške" vandenyno gylis siekė dvi mylias.
Sprogimai galėjo liautis iki dugno likus apie 7 000 pėdų, kai
laivas grimzdo nebeleisdamas jokio garso. Laivo kryptis
ir greitis prieš sprogimą, į vidų nukreiptų sprogimų galia,
laivagalio vairų padėtis grimztant - visi šie dalykai galėjo
nukreipti Scorpion per keletą mylių į šoną.
Visa tai reiškė, kad laivas galėjo būti bet kurioje 20
mylių pločio apskritimo vietoje, taigi erdvė paieškoms buvo
didžiulė. O menas tyrinėti jūrų gelmes tebebuvo pirminėje
raidos stadijoje.
Pradėjęs Scorpion paieškas Cravenas turėjo gerokai mažiau
duomenų nei tada, kai Ramiajame vandenyne ieškojo nusken­
dusio sovietų laivo. Karinis laivynas nutarė pasiųsti antvan-
deninį laivą, kad išnaršytų plotą aplink „Oskaro tašką".
Nebuvo net svarstoma siųsti Halibut. Jis buvo skirtas slaptoms
operacijoms, o dabar slėpti paieškas nebuvo prasmės, nes apie
laivo žūtį buvo rašoma JAV spaudoje, kuri buvo prieinama ir
sovietams.
Vietoj Halibut buvo pasiųstas Mizar, okeanografijos tyrinė­
jimų laivas. Jo ilgis siekė 266 pėdas, anksčiau juo buvo gabe­
namos atsargos Arkties tyrinėtojams, o paskui jį perdarė taip,
kad galėtų atlikti paieškas jūrų gelmėse, kai po Thresher žūties
tokiomis operacijomis susidomėjo karinis laivynas. Vadovauti
laivui šioje misijoje buvo patikėta Hardy’io komandai iš Kari­
nio laivyno tyrimų laboratorijos, kuriai laivas ir priklausė.
Mizar buvo aprūpintas vilkiku traukiamomis kameromis,
tiesa, ne tokiomis pažangiomis kaip Halibut „žuvys", ir su
jomis buvo ketinama lėtai ir kruopščiai apžiūrėti vandenyno
dugną. Šiam darbui turėjo vadovauti Chesteris Buchananas,

153
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

pramintas Buku, civilis okeanografas ir vyresnysis Karinio

laivyno tyrimų laboratorijos mokslinis darbuotojas.
Vos ėmęsis darbo Buchananas suprato, kad tai bus ilga
kelionė. Plaukiant dviejų mazgų greičiu Mizar prireiks dauge­
lio mėnesių, kad apžiūrėtų visą plotą. Bet Buchananas, žemo
ūgio, kresnas ir linkęs nepiktybiškai ginčytis, buvo medžioto­
jas iš prigimties. Kai Mizar išplaukė iš uosto, jis ėmė augintis
vadinamąją Van Dyke’o barzdą, paskelbęs, kad nusiskus ją tik
tada, kai ras, ko ieško.
Nuolat palaikydamas ryšį su Hardy’iu ir Cravenu, kol šie
narpliojo akustinius duomenis, Buchananas vedė Mizar ratais
aplink „Oskaro tašką", bet pavyko rasti tik kažką panašaus į
geležies pilnus meteoritus. Paskui, gavęs nurodymus iš kari­
nio laivyno, Mizar paieškas tęsė į vakarus nuo „Oskaro taško".
Laivyno vadovybė nutarė, kad jeigu Scorpion plaukė į vakarus
Norfolko link, būtent šioje pusėje ir reikia ieškoti.
Tuo metu Cravenas ėmė ieškoti papildomų duomenų, kurie
galėtų nukreipti Mizar reikiama kryptimi. Jis pažymėjo žemė­
lapyje kiekvieno sprogimo vietą tikėdamasis, kad tai padės
apskaičiuoti, kiek pajudėjo laivas nuo tos akimirkos, kai nuai­
dėjo paskutinis tragedijos garsas.
Cravenui pavyko aptikti šį tą daugiau.
Dabar jo skaičiavimai teigė, kad Scorpion žūties metu
plaukė visai ne į vakarus. Nauji duomenys rodė, kad laivas
plaukė atgal į rytus, Viduržemio jūros pusėn. Galimas daik­
tas, laivas apsigręžė, kad išvengtų kito laivo, bet žvalgybos
pareigūnai pranešė Cravenui, jog yra visiškai įsitikinę, kad
sovietų karinis laivynas čia niekuo dėtas, priežastis turėtų
būti kita.
Mokslininkas nuėjo tiesiai pas Beshany’į, povandeninio lai­
vyno vadą, ir paklausė:
- Kas galėjo priversti povandeninį laivą pakeisti kryptį?
Paskui Cravenas uždavė tą patį klausimą keliems pirmojo
rango kapitonams ir admirolams. Ir kaskart gaudavo tą patį
atsakymą.

154
 5. P o v a n d e n in io laivo žū tis

Povandeninis laivas apsisuka 180 laipsnių kampu, kai jo

torpedos, dar būdamos laive, aktyvuojasi arba, jūreivių kalba
sakant, „įkaista". Povandeniniam laivui apsisukant įsijungia
tam tikras apsauginis torpedos mechanizmas ir ji „nurimsta".
Tas pats apsauginis mechanizmas neleidžia iššautai torpedai
apsigręžti ir smogti į ją iššovusį laivą.
Scorpion, kaip ir visi šaltojo karo povandeniniai atakos lai­
vai, turėjo visą komplektą iššauti paruoštų torpedų. Ten buvo
keturiolika Mark 37 torpedų, septynios Mark 14 ir dvi Mark
45 Astor torpedos su branduolinėmis galvutėmis. „Įkaisti"
ypač buvo linkusios Mark 37 torpedos, ir jeigu toks pavojus
iškilo, kapitonas Slattery’is, iš torpedų skyriaus gavęs raportą
apie iškilusią problemą, turėjo įsakyti apsisukti 180 laipsnių
kampu. Taip būtų padaręs bet kuris kapitonas - po apmo­
kymų šis manevras povandeninių laivų jūrininkams tampa
tiesiog refleksu. Tiesą sakant, Scorpion išvengė tokios nelai­
mės 1967 metų gruodį, likus šešiems mėnesiams iki žūties, ir
būtent todėl, kad Slattery’is laikėsi įprastinės procedūros.
Turbūt taip viskas ir nutiko, nutarė Cravenas. Scorpion
keliavo į vakarus, ir tada kažkas atsitiko vienai iš jo torpedų.
Dėl kažkokių priežasčių ji aktyvavosi ir sprogo.
Cravenas ėmė labiau į tai gilintis. Jis nustatė, kad torpedą
lengvai aktyvuoti galėjo koks nors naujos įrangos, kurią rei­
kėjo išbandyti, defektas. Bet Cravenas žinojo, kad torpedos,
kaip ir beveik visa kita laivo įranga, paprastai tikrinamos, kai
laivas keliauja namo.
Vienas mėgstamiausių Craveno aforizmų buvo toks: „Jei
ką nors įmanoma įtaisyti atbulai, taip ir bus padaryta." Šiuo
atveju, matyt, taip viskas ir nutiko. Keli povandeniniai laivai
jau pateikė raportus, kad aktyvavosi jų torpedos, nes įrengi­
nių, kuriuos reikėjo išbandyti, elektros laidai buvo įdėti atbu­
lai. Tai pasitaikydavo gana dažnai, tad Atlanto vandenyno
flotilės vadas net paskelbė apie tai perspėjimą.
Sužinojęs apie šį naujos įrangos defektą ir turėdamas
akustinius duomenis, Cravenas priėjo išvadą, kad Scorpion

155
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

likimas buvo nulemtas. Laivas grūmėsi su „įkaitusia" tor­

peda, o ji aktyvavosi dėl to, kad kažkas sumaišė bandomojo
mechanizmo elektros laidus. Posūkis į rytus buvo pavėluotas.
Logiški samprotavimai ir įrodymai sutapo. Cravenas neabe­
jojo savo teisumu.
Liko tik viena bėda: beveik niekas nenorėjo su juo sutikti.
Akustikos ekspertai, torpedų specialistai, povandeninių laivų
kapitonai - visi klausėsi, kaip jis dėsto įrodymais ir logika
grįstą savo teoriją, tai pakeldamas, tai nuleisdamas balsą,
tarsi sakytų vieną iš Šekspyro monologų, pagražintą jo paties
aforizmais apie jūrų gelmes. Bet niekas, pradedant karinio
laivyno operacijų vadovu ir baigiant žemesniojo rango parei­
gūnais, nemanė, kad Cravenas teisus.
Hardy’is, akustikos specialistas iš Karinio laivyno tyrimų
laboratorijos, buvo įsitikinęs, kad Cravenas per daug gili­
nasi į akustinius duomenis ir vaikosi to, ko nėra. Hardy’io
manymu, tai, kad laivas galėjęs pasisukti į šiaurę, Viduržemio
jūros pusėn - Craveno vaizduotė. Jo argumentai privertė sua­
bejoti ir patį Craveną. Be to, juk būtent Hardy’io laboratorija
vadovavo Mizar, ir Cravenui reikėjo jo paramos, kad laivas
imtų ieškoti rytinėje pusėje. Paties Craveno santykiai su labo­
ratorija buvo dvejopi. Kaip giliavandenių sistemų projekto
vadovas jis pasisavino labai svarbią laboratorijos nuosavybę -
batiskafą Trieste II, kurio prireikė dirbant su Rickoverio NR-1.
Už torpedų saugumą atsakingi karininkai iš Ginkluotės
sistemų padalinio netrukus prisijungė prie tų, kurie atmetė
Craveno prielaidas. Jie tvirtino, kad „įkaitusi" torpeda niekaip
negalėjo sprogti laivo viduje. Kad įvyktų detonacija, galvutė
turi atsitrenkti į kokį nors objektą lėkdama visu greičiu ir nuo
to smūgio sustoti. Ir tik tada įvyksta sprogimas. Ginkluotės
sistemų karininkus palaikė ir Laivų statybos skyrius. VValte-
ris N. Dietzenas jaunesnysis, vadinamas Baku, atsakingas už
povandeninių laivų statybas, taip pat labai abejojo. Vykstant
šiems debatams niekas nepamiršo, kad jie ieško žuvusių
bendražygių.

156
 5. P o v a n d e n in io laivo žū tis

Vieną dieną, norėdamas prasklaidyti slogią atmosferą,

Dietzenas pasiūlė Cravenui lažintis iš škotiško viskio Chivas
Regai, kad jis neteisus. Operacijoje dalyvavę karininkai taip
pat susilažino su Dietzenu. Mizar jau buvo šį tą radęs į
vakarus nuo „Oskaro taško". Tai buvo trys daiktai, galėję
priklausyti ir Scorpion: vamzdžio alkūnė, kažkas panašaus
į moterišką skėtį ir virvė, surišta vadinamuoju „beždžionės
kumščio" mazgu, kuriuo jūreiviai riša švartavimo lyną, kad jį
būtų lengviau pagauti metant ant molo.
Kariniame laivyne kilo ginčų, ar mazgas surištas amerikie­
tiškai, ar itališkai. O štai skėtis, karininkų nuomone, galėjo
priklausyti kam nors iš Scorpion įgulos. Jie juk užsukdavo į
uostus, ar ne? Tai galėjo būti suvenyras arba dovana namuose
laukusiai moteriai. Praeis keli mėnesiai, kol karinio laivyno
biologas pareikš, kad daiktas, panašus į skėtį, iš tiesų yra
ne skėtis, o viena iš daugelio vandenyno dugne gyvenančių
keistų būtybių.
Mizar rasti daiktai ir kitų nepritarimas privertė suabejoti
net Craveną: gal jis klysta ir tik, kaip mėgdavo sakyti, „rūko
opijų"? Kita vertus, gal kaip tik priešingai - jis vienintelis
teisus? Tikėti tokia galimybe Cravenui nebuvo sudėtinga,
taigi jis ieškojo toliau. Jis pasirūpino, kad „Oskaro taško"
teritorijoje iš laivo būtų numesti nedideli sprogmenys. Paly­
ginęs akustinius duomenis šioje vietoje su signalais, kurie
pasieks Norfolką, jis galės kartą ir visiems laikams išsiaiškinti,
ar sprogimas šioje teritorijoje gali sukurti aidą - akustinę
„šmėklą", - kaip teigė kiti.
Tam reikalui iš Kanarų salų į Norfolką atskrido Hamilto­
nas. Abu vyrai įsikūrė iš šlakbetonio blokų statytoje Norfolko
komunikacijų stotyje, patalpoje be jokių patogumų. Ir pasi­
ruošė visą dieną, naktį ir dar kitą dieną laukti, kol kalibruotų
sprogmenų garsas pasieks krantą.
Per pirmą ir antrą bandymą sprogimai buvo per silpni - jų
garsas Norfolko nepasiekė. Tuo metu Cravenui ir Hamil­
tonui jau buvo atsibodę maitintis šaltais sumuštiniais, būti

157
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

tarp tuščių sienų ir miegoti ant grindų, bet labiausiai jie buvo
pavargę vienas nuo kito. Pokalbių apie darbą atsargos baigėsi.
Išseko netgi Craveno aforizmai apie jūrą.
Cravenas ėmė daryti atsispaudimus. Jis buvo įpratęs laiką,
kuris likdavo nuo nuskendusių laivų paieškos, NR-1 kūrimo
ir vadovavimo laboratorijai, skirti Kanados karališkųjų oro
pajėgų sukurtai fizinio parengimo programai. Dabar jis jau
galėdavo atlikti po aštuoniasdešimt atsispaudimų. Kai Crave­
nas tai padarė keletą kartų, galiausiai Norfolką pasiekė spro­
gimo signalai.
Jie atėjo be jokio aido. Ir kai Cravenas su Hamiltonu suly­
gino Scorpion signalus su naujais duomenimis, suprato, kad
Scorpion tikrai plaukė į rytus, be to, darė tai greičiau, nei spėjo
Cravenas. Dabar jis grįžo prie savo teorijos apie torpedą. Bet
jam reikėjo papildomų įrodymų.
Pasitelkęs jam būdingą teatrališkumą Cravenas nutarė
atkurti tragedijos eigą. Jam reikėjo povandeninio laivo imi-
tuoklio ir kapitono leitenanto Roberto R. Fountaino jaunes­
niojo, buvusio Scorpion kapitono padėjėjo, prieš paskutinį žygį
perkelto į kitą laivą.
Fountainas užėmė vietą prie imituoklio šturvalo, o kompiu­
teris buvo užprogramuotas „vykdyti" jo įsakymus, duoda­
mus atsižvelgiant į įvairias imituojamas, žūtį sukelti galėjusias
situacijas. Iš viso buvo išbandyta dešimt skirtingų scenarijų, ir
nė vieno iš jų rezultatas nesutapo su akustiniais duomenimis.
Galiausiai Craveno komanda paprašė Fountaino pabandyti
dar kartą. Jie nieko jam nepasakė apie galimą torpedos spro­
gimą, tiesiog pranešė, kad laivas plaukia namo 18 mazgų
greičiu, o tada pasiūlė pasirinkti gylį savo nuožiūra. Paskui
Cravenas palaukė 10 ar 15 minučių, kad Fountainas nusira­
mintų. Ir tada pasigirdo aliarmo signalas: „Torpedų skyriuje
aktyvavosi torpeda!"
Nė akimirkos nesuabejojęs, nieko nelaukęs ir neuždavęs
jokių klausimų Fountainas įsakė:
- Sukti vairą į dešinę.

158
 5. P o v a n d e n in io laivo žū tis

Štai! Cravenas juk tvirtino, kad būtent tokį manevrą atliko

Scorpion.
Kai maždaug po pusės minutės imituoklio manevras buvo
beveik baigtas, buvo perduota kita žinutė: „Sprogimas prieki­
niame torpedų skyriuje."
Tokia pat informacija buvo perduota į kompiuterį, jis užre­
gistravo, kad į „laivą" stipriai skverbiasi vanduo.
Fountainas į tai atsakė visa virtine įsakymų: išleisti balastą,
įjungti vandens sulaikymo sistemą, plaukti visu greičiu. Jis
darė viską, ką būtų daręs bet kuris kitas povandeninio laivo
kapitonas. Vis dėlto į imituoklį toliau plūdo vanduo ir „lai­
vas" ėmė skęsti. Praėjus 90 sekundžių, kai Cravenas paskelbė
apie sprogimą, laivas jau buvo nugrimzdęs 2 000 pėdų, taigi
viršijo jam leistiną gylį, ir tada kompiuteris užregistravo
vidinį sprogimą. Kažkas iš dalyvavusiųjų sumurmėjo: „Bum."
Imituojamas vidinis sprogimas įvyko viena sekunde anks­
čiau nei Scorpion: duomenys rodė, kad „Oskaro taške" išorinį
sprogimą nuo pirmojo vidinio, įvykusio vandenyno spaudi­
mui pralaužus korpusą, skyrė 91 sekundė.
Kai Cravenas pamatė rezultatus, jį nukratė šiurpas. Jis ir
kiti eksperimento dalyviai buvo beveik įsitikinę, kad jiems
pavyko atkartoti Scorpion žūtį. Bet Fountainui jie apie tai
neužsiminė. Niekas jam nepasakė, kad jis galbūt atkūrė aplin­
kybes, privedusias prie žūties žmones, kuriems jis kadaise
vadovavo. Galbūt ir nebuvo reikalo šito sakyti. Fountainas
išėjo iš imituoklio neuždavęs nei vieno klausimo, neprataręs
nei žodžio.
Craveno užuojauta Fountainui ir Scorpion įgulai negalėjo
užgniaužti jo energijos. Lyg tikras detektyvas jis rado dar du
svarius įrodymus ir iškart nuskubėjo pas admirolą Schade’ą ir
Bernardą A. Clarey’ų, karinio laivyno operacijų vadovo pava­
duotoją. Dabar ir jie susidomėjo detektyviniu Craveno darbu,
bet vis dėlto liko neįtikinti. Kaip ir ginkluotės sistemų vado­
vybė, kuri toliau tvirtino, kad pačiame laive torpeda sprogti
negali.

159
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

Niekas nenorėjo pripažinti, kad pats karinis laivynas buvo

atsakingas už 99 vyrų žūtį. Cravenas suprato šių admirolų
neryžtingumą, suprato, kaip sudėtinga jiems patikėti, kad jie
gali būti atsakingi už klaidą, dėl kurios buvo prarasta šitiek
žmonių. Abu admirolai tarnavo povandeniniuose laivuose,
kai žūti ten buvo labai lengva. Abu buvo Antrojo pasaulinio
karo veteranai, abu jo metu plaukiojo dyzeliniais povande­
niniais laivais, bet tada mirtį sėjo priešai, o ne jų pačių laivai.
Schade’as buvo turbūt labiau užsispyręs, ir tame nebuvo
nieko stebėtina. Tarnaudamas vyresniuoju kapitono padėjėju
Growler (SS-215) laive jis pirmą kartą paragavo vadovavimo
skonio, kai kapitonas Howardas Gilmore’as gulėjo sužeistas
ant laivo tiltelio. Tada kapitonas išrėkė jaunajam Schade’ui
paskutinius nurodymus, įsakydamas skubiai panardinti
Growler, kad jie išvengtų japonų kanonierinio laivo, o pats liko
gulėti ant tiltelio. Ir Schade’as įsakymą įvykdė.
Cravenas nepaisė admirolų neryžtingumo ir neketino
atsitraukti, ypač dabar, kai įsitikino, kad turi pakankamai
informacijos rasti Scorpion ir įrodyti laivo žūties priežastį.
Pasitelkęs Bayeso subjektyvios tikimybės teoremą - tą pačią
algebros formulę kaip tada, kai ieškojo vandenilinės bom­
bos, - jis ėmė matematiškai sudarinėti vandenyno dugno
žemėlapį.
Retas kuris iš karininkų, ieškojusių Scorpion, prisiminė nuti­
kimą prie Palomareso. Ir kai Cravenas ėmė aiškinti, kad ketina
panaudoti statymų sistemą, panašią į tą, kuri naudojama Las
Vegaso lošimų namuose, kitaip tariant, įtraukti į savo duome­
nis „nuojautos" faktorių, kai kurie nutarė, kad mokslininkas
visiškai išprotėjo. Jie manė, kad jis kalba apie vadinamąjį neju-
timinį suvokimą. Cravenas pabandė dar kartą paaiškinti, kad
Bayeso teorema gali priartinti prie žinių, kurias net ekspertai
ne visada susivokia turintys. Bet karininkai liko be galo skep­
tiškai nusiteikę.
Vis dėlto Cravenas laikėsi savo ir paprašė būrio povande­
ninių laivų karininkų ir nuskendusių laivų iškėlimo ekspertų

160
 5. P o v a n d e n in io laivo žū tis

daryti statymus dėl įvairių Scorpion žūties scenarijų tikimybės.

Kad būtų įdomiau ir panašiau į ankstesnes lažybas, vyrai laži­
nosi iš viskio Chivas Regai.
Scorpion galėjo nugrimzti į vandenyno dugną 30-60 mazgų
greičiu. Povandeninių laivų ekspertai statė už tai, kad laivas
skendo 40-45 mazgų greičiu.
Paskui ekspertų buvo paprašyta statyti už tai, ar jie tiki, kad
Scorpion bandė išjungti „įkaitusią" torpedą ir todėl pasuko į
rytus. Apie 60 procentų pasisakė už šį scenarijų. Panašu, kad
Cravenas rado savo teorijos šalininkų.
Per trečiąjį statymą ekspertai turėjo pasirinkti laivo grimz-
dimo trajektoriją. Skęsdamas Scorpion galėjo plaukti į priekį
daugiausiai 7 pėdas per kiekvieną nugrimzdimo pėdą;
mažiausiai - laivas galėjo nugrimzti nosimi į dugną. Dau­
guma ekspertų statė už 3—4 pėdas. Vadinasi, po pirmojo spro­
gimo Scorpion turėjo nuplaukti dar 6-8 mylias.
Kai statymai buvo baigti, Cravenas ėmė sudarinėti tikimy­
bių žemėlapį. Skaičiavimai buvo tokie sudėtingi, kad teko
vėl pasikviesti grupę matematikų, padėjusių jam ieškoti van­
denilinės bombos. Galiausiai matematikai priėjo išvadą, kad
Scorpion yra į rytus nuo „Oskaro taško", per 400 mylių nuo
Azorų salų, Sargaso jūros pakraštyje.
Po daugelio metų šie matematikai parašys knygą „Opti­
malių paieškų teorija", grįstą jų darbu su Cravenu. JAV
pakrančių apsauga naudos šį metodą paieškų ir gelbėjimo
operacijoms, o karinis laivynas pasitelks Craveno sugalvotą
Bayeso teoremos interpretaciją, kad padėtų Egiptui išvalyti
Sueco kanalą nuo nuskendusių sprogmenų. Bet ieškant Scor­
pion karinio laivyno vadovai tiesiog purtė galvas, abejodami jo
akustiniais duomenimis ir tikimybių žemėlapiu. Mokslininkas
buvo įsitikinęs, kad Scorpion guli į rytus nuo „Oskaro taško",
bet Mizar vakarinėje dalyje rado tris mažus daiktus, tad kari­
nio laivyno specialistai ketino ir toliau ten tęsti paieškas.
Bėgo savaitės. Cravenas laukė, beveik kiekvieną vakarą
keisdamasis žinutėmis su Buchananu. Baigiantis rugpjūčiui

161
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

nebuvo rasta nieko nauja ir kariniame laivyne džiūgavimas,

kilęs Mizar aptikus „skėtį" ir „beždžionės kumštį", atlėgo.
Rugsėjį beveik visos tikėtinos vietos tarp „Oskaro taško" ir
Norfolko buvo išbrauktos. Spalį oras ėmė bjurti, tad buvo
nutarta mėnesio gale paieškas nutraukti.
Bet Mizar dar nebuvo ieškojęs rytų pusėje. Ir niekada neieš­
kojo toje vietoje, kurią nurodė Cravenas. Dabar Buchananas
jau buvo apaugęs Van Dyke’o barzda ir ketino paskutinį kartą
nukreipti Mizar į rytus.
Kai tik Mizar ėmė plaukti į rytus nuo „Oskaro taško",
galingas laivo hidrolokatorius pranešė, kad dugne guli dau­
gybė geležies. Mizar ėmė plaukti visu greičiu, pasiekė Cra-
veno nurodytą didžiausios tikimybės tašką, paskui dar kartą
nuleido savo kameras. Bet jos ten rado tik geležies rūdos uolą.
Viskas. Pabaiga. Schade’as ir Clarey’us jautėsi nusivylę.
Tada buvo priimtas sprendimas. Atėjo metas pasiduoti. Metas
leisti Buchananui ir Mizar grįžti namo.
Buchananas, kaip visada linkęs ginčytis ir užsispyręs,
atsisakė pritarti jų sprendimui. Jis pasiuntė Cravenui žinutę:
„Argi negalite įtikinti karinio laivyno, kad leistų mums pasi­
likti dar mėnesiui ar bent jau vienai kitai savaitei? Pasakykite
jiems, kad man dar reikia patikrinti šią teritoriją tolimesnėms
operacijoms."
Cravenas žinojo, kad ten neliko ko tikrinti. Bet taip pat
žinojo, kad jeigu Buchananas nori likti, tai reiškia tik viena.
Okeanografas ketina nukreipti Mizar į tašką, kurį nurodė
Cravenas ir jo komanda. Cravenas admirolams ėmė kantriai
dėstyti savo logiškas prielaidas ir netgi maldauti. Kai jis baigė
savo ugningą šneką, admirolai sutiko duoti dar dvi savaites.
Lygiai po savaitės Cravenas iš paieškos laivo gavo trumpą
žinutę: „Buchananas nusiskuto barzdą."
Cravenui nereikėjo aiškinti, ką ši žinutė reiškia. Scorpion
rastas. Buvo spalio 29-oji, nuo dienos, kai laivas buvo paskelb­
tas dingusiu, praėjo beveik penki mėnesiui.

l6 2
 5. P o v a n d e n in io laivo žūtis

Mizar rado Scorpion per 220 jardų nuo taško, kurį Cravenas,
jo matematikai ir ekspertai, lažindamiesi iš škotiško viskio,
nurodė kaip tikėtiną vietą. Povandeninis laivas gulėjo 11 000
pėdų po vandeniu.
Mizar vilkiku tempiamos kameros nufotografavo Scorpion
pusiau palaidotą po dumblu ir smėliu, lūžusį į dvi dalis,
kurias dabar jungė tik maža metalinė ašis. Priekinė variklių
skyriaus dalis buvo patyrusi vidinį sprogimą ir tarytum
suskleidžiamas žiūronas įlėkusi į pagalbinių mechanizmų
skyrių.
Sraigtas ir jo velenas buvo atskirti nuo korpuso. Atskirai
gulėjo ir stebėjimo bokštelis. Netoli laivo mėtėsi Scorpion
sekstantas - senovinis navigacijos simbolis. Jūrininkų palaikų
nebuvo matyti. Buvo neįmanoma pažvelgti į laivo vidų, net
ir išorinis vaizdas buvo neryškus. Nors Mizar kameros pra­
skriejo vos per 10-50 pėdų virš Scorpion, vaizdas atrodė taip,
lyg būtų fotografuota per tirštą rūką.
Laivo žūtį tyrusią komisiją sudarė septyni karinio laivyno
atstovai, jiems vadovavo atsargos viceadmirolas Grafu vadi­
namas Bernardas L. Austinas, savo metu tyręs ir Thresher
žūtį. 1969 metų sausį pasirodė karinio laivyno pranešimas
spaudai, kad po šešių mėnesių tyrimo komisija priėjo išvadą,
jog Scorpion žūties priežastis lieka nežinoma, jos „negalima
nustatyti remiantis šiuo metu turimais duomenimis", „nepa­
neigiamų įrodymų" surinkti nepavyko.
Tiesą sakant, karinio laivyno atstovai atkakliai neigė, kad
nelaimė galėjo būti susijusi su torpeda, teigdami, kad „ginkluo­
tės priežiūros procedūros laive buvo atliekamos laikantis sau­
gumo reikalavimų". Ir kad tai patvirtina, jog „ilgametė torpedų
naudojimo povandeniniuose laivuose praktika yra saugi".
Iš tikrųjų jie pasakė tiesą, tačiau tokią apgenėtą, kad ji pri­
minė su melu besiribojantį išsisukinėjimą. Kai 1993 metais
pagaliau buvo paviešinti išsamūs komisijos surinkti duo­
menys, pasidarė akivaizdu, kad trys pagrindinės galimos
Scorpion žūties priežastys buvo susijusios su torpedų avarija.

163
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

Pirmoje šio sąrašo vietoje buvo įrašyta Craveno teorija, kad

Scorpion laive aktyvavosi torpeda - galimas daiktas, tai įvyko,
kai plaukdama namo įgula tikrino ginkluotę. Bet paskui
komisija nutolo nuo Craveno prielaidos, kad torpeda galėjo
sprogti pačiame laive. Buvo spėjama, kad „pagauta impulso ir
galbūt prisimindama, kad 1967 metų gruodį pavyko sėkmin­
gai atlikti vamzdyje savavališkai aktyvuotos torpedos Mark 37
mokomąjį šūvį, įgula iššovė torpedą, o ji, išlėkusi iš vamzdžio
ir perėjusi į kovinę parengtį, smogė artimiausiam taikiniui -
Scorpion".
Komisija pripažino, kad neturi įrodymų, jog torpeda būtų
smogusi iš išorės, bet teigė, kad apžiūrint Scorpion torpedų
skyrių nerasta ir įrodymų, jog sprogimas būtų įvykęs laivo
viduje.
Vienas buvęs povandeninių laivų torpedininkas teigė
negalįs įsivaizduoti, jog laivo įgula būtų pasidavusi panikai
ir paleidusi kovinę torpedą. 1967 metų incidentas įvyko su
mokymams skirta torpeda, joje buvo tik kovinės galvutės
maketas, o ne tikri sprogmenys.
Panašu, kad komisija savo slaptose išvadose pasirinko
kompromisą. Remdamasi Cravenu ir jo akustiniais duomeni­
mis, ji nutarė, kad katastrofos priežastis buvo torpeda. Bet štai
išvada dėl išorinio sprogimo, rodos, buvo grįsta ginkluotės
sistemų vadovybės teigimu, kad neįmanoma, jog „įkaitusi"
torpeda sprogtų laivo viduje.
Toje pačioje ataskaitoje buvo ir Laivų statybos skyriaus
pateiktas galimų nelaimingų atsitikimų povandeniniame laive
sąrašas. Čia buvo paminėtas dujų nuotėkis, hidraulinių vamz­
džių sprogimas, gaisras ir daugelis kitų dalykų. Ir tik vienas
punktas buvo susijęs su katastrofiškomis neatsargaus elgesio
su ginkluote pasekmėmis. Pasak Laivų statybos skyriaus, toks
nutikimas galėtų sukelti „laivo žūtį".
1969 metų viduryje karinio laivyno specialistai pabandė
slapčia nuodugniai apžiūrėti nuskendusio laivo liekanas
ir įminti paslaptį. Ypač buvo domimasi torpedų skyriumi
 5. P o v a n d e n in io laivo žūtis

ir torpedų šachtų durelėmis. Šiam reikalui buvo išsiųstas

Trieste II. Pirmą kartą jis paniro liepos 16-ąją, likus kelioms
dienoms iki Apollo 11 astronautų išsilaipinimo Mėnulyje.
- Dieve, kokiame beprotiškame pasaulyje mes gyvename, -
murmėjo Cravenas, kai stovėjo laivo denyje leidžiant į vande­
nyną Trieste II. - Mes atliekame technologinį žygdarbį, lygiai
tiek pat sudėtingą ir reikšmingą žmonijai kaip išsilaipinimas
Mėnulyje, bet esame vieninteliai, turintys galimybę mėgautis
šia operacija.
Iš viso Trieste II tais metais nėrė devynis kartus. Pirmieji
prie monitoriaus, įrengto ant plaukiojančiojo doko, įsitaisė
Cravenas ir kapitonas Harry’is Jacksonas, inžinierius, savo
metu padėjęs išbandyti povandeninį laivą Thresher ir nuolat
persekiojamas minčių, kad tą kartą tik per plauką išvengė
mirties. Tyrėjai įsitikino, kad nėra jokių atakos ar torpedos
smūgio iš išorės požymių. Bet kodėl katastrofa įvyko, vis dar
buvo neaišku.
Cravenas visada nerdavosi iš kailio bandydamas rasti
paskutinę delionės detalę. Jis beveik neabejojo, kad torpeda
sprogo Scorpion viduje. Bet kaip?
Atrodė, kad išsprendus šį klausimą viskas bus baigta, o
jeigu šis klausimas liks be atsakymo, žuvusiųjų artimuosius
amžinai persekios abejonės ir košmarai apie sprogimus ir įsi­
vaizduojamus mūšius.
- Mes tenorėjome vienintelio dalyko - paaiškinimo, - teigė
Barbara Baar-Gillum, netekusi savo dvidešimt vienų metų
brolio Josepho Anthony’io Baaro jaunesniojo. - Po nelaimės
viskas buvo slepiama.
Visuomenė greitai pamiršo Scorpion tragediją - jos dėmesį
dabar prikaustė kiekvieną vakarą rodomi vaizdai apie lekian­
čias kulkas, krauju plūstančius kareivius ir, rodos, nesuskai­
čiuojamus maišus su žuvusiųjų Vietname palaikais. Scorpion
įgulos artimieji galbūt taip ir būtų vienumoje tęsę kovą dėl tei­
sės atlikti savo tyrimą, jeigu karinio laivyno vadovybė nebūtų
nutarusi 25-ųjų Scorpion žūties metinių proga paskelbti tyrimo

165
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

komisijos išvadų ir vaizdo įrašų su nuskendusio laivo lieka­

nomis.
Tuo metu Cravenui sukako 69 metai, jis jau buvo seniai
pasitraukęs iš tarnybos kariniame laivyne. Dabar jis buvo
pasinėręs į naujų ūkininkavimo formų vystymą Havajuose.
Laikraštis Chicago Tribune išspausdino straipsnį apie komisijos
išvadas ir Craveno sugalvotą torpedos teoriją, padėjusią rasti
Scorpion. Ir tik tada, pasirodžius šiai publikacijai, Cravenas
rado paskutinę dėlionės detalę.
Viskas klostėsi tarsi paskutiniame detektyvinio romano
skyriuje. Chicago Tribune straipsnį perskaitė Charlesas
M. Thome’as, kadaise karinio laivyno torpedų bazėje Kei-
porte, Vašingtono valstijoje, ėjęs Ginkluotės kokybės inžine­
rinio centro techninio direktoriaus pareigas. Pamatęs rašinyje
Craveno pavardę, jis jam paskambino.
Iki tol šie du žmonės niekada nebuvo susitikę. Netgi nieko
nežinojo vienas apie kitą nei vykstant ilgoms Scorpion paieš­
koms, nei po jų. Vis dėlto jie turėjo šį tą bendra. Thome’as taip
pat manė, kad Scorpion žūtį sukėlė torpedos sprogimas. 1968
metų vasarą jis dirbo vyriausiuoju inžinieriumi Keiporto labo­
ratorijoje, kuri buvo atsakinga už torpedų ir jų sudedamųjų
dalių bandymus. Jis ten išdirbo dvidešimt penkerius metus,
o kai paskambino Cravenui, jau dvylika metų buvo pensijoje.
Visą tą laiką jis saugojo informaciją apie Scorpion, kurią, kaip
jis manė, buvo draudžiama viešinti. Ir štai dabar inžinierius
paskambino mokslininkui.
Thome’as paklausė Craveno, ar jis matė slaptą perspėjimo
raštą, 1968 metų gegužės viduryje atsiųstą į departamentą,
vėliau pervadintą į Karinio laivyno aprūpinimo ginkluote
skyrių. Tame dokumente buvo aprašomas bandymo metu
aptiktas MK-46 baterijos defektas, o ta baterija buvo atsakinga
už galios suteikimą Mark 37 torpedai - dideliu greičiu lekian­
čiam sprogmeniui, skirtam kovai su sovietų povandeniniais
laivais. Taigi inžinierius rėmėsi perspėjimu, kurį bandymų
laboratorija išsiuntė kontradmirolui Arthurui Gralla’ai, tuo

166
 5. P o v a n d e n in io laivo žū tis

metu vadovavusiam minėtam skyriui. Tada Thome’as papa­

sakojo, kas tame dokumente buvo parašyta. Tą jis žinojo gerai,
nes pats jį ir surašė, tiesa, paskui dokumentą peržiūrėjo ir
pasirašė šiuo metu jau miręs pirmojo rango kapitonas Jamesas
L. Hunnicuttas, anuomet vadovavęs bazei ir Antrojo pasauli­
nio karo metais už vadovavimą povandeniniam laivui pelnęs
įvairių apdovanojimų.
Savo perspėjimo rašte laboratorijos specialistai pranešė,
kad atliekant bandymą su vibracija torpedos baterija užsi­
liepsnojo, o to priežastis buvo vos keletą centų kainuojanti
mažytė folija aptraukta diafragma. Pasak Thome’o, beveik
tuo pačiu metu atėjo žinia, kad dėl pigių iš gumos pagamintų
jungiamųjų žiedų sprogo daugkartinio naudojimo kosminis
laivas Challenger. Maždaug jardo ilgio ir 17 colių pločio Mark
37 baterija buvo tvirtinama per colį nuo kovinių galvučių. O
kiekvienoje galvutėje buvo 330 svarų galingų sprogmenų.
Laboratorijos specialistų perspėjime buvo siūloma visas
šios gamybos partijos baterijas „išimti iš naudojimo pasitai­
kius pirmai progai", be to, pridurta, kad, atliekant bandomojo
pavyzdžio patikrą, išsiskyrė karštis, kurio pakaktų „kovinei
galvutei perkaitinti ir povandeninio laivo žūčiai sukelti ".
Tai buvo griežčiausias perspėjimo raštas, kurį kada nors
bandymų laboratorija parašė. Per dvylika savo gyvavimo
metų ji pirmą kartą perspėjo apie gresiančią avariją, galinčią
sukelti pavojų jūrininkų gyvybėms. Inžinieriai buvo tokie
sunerimę, kad privertė savo karininką pasirašyti šį raštą. Jie
netgi reikalavo, kad dokumentas būtų parašytas kursyvu.
Scorpion turėjo keturiolika Mark 37 torpedų ir žuvo praėjus
keletui dienų, kai perspėjimas buvo išsiųstas. Pasibaisėję žinia
apie laivo žūtį, laboratorijos inžinieriai paklausė Karinio lai­
vyno aprūpinimo ginkluote skyriaus, kokias torpedas turėjo
Scorpion. Karinis laivynas registravo visų torpedų dalių serijos
numerius ir gamybos vietą. Vienas iš laboratorijos inžinierių
prisiminė: jam buvo žodžiu pasakyta, kad viena iš Scorpion
torpedų baterijų tikrai buvo iš tos pačios gamybos partijos

167
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

kaip ta, kuri sprogo per bandymą Keiporte. (Kiti tuo metu ten
dirbę inžinieriai neigė prisimeną tai girdėję.)
Per pastaruosius keletą metų vienas iš inžinierių, remdama­
sis informacijos laisvės įstatymu, pateikė prašymą susipažinti
su ataskaitomis apie šias baterijas, tikėdamasis, kad tai padės
kartą ir visiems laikams atsakyti į visus klausimus. Bet du kar­
tus jam buvo atsakyta, kad duomenų rasti nepavyko.
Šiaip ar taip, Thome’as manė, kad laivo žūtį galėjo sukelti
būtent kovinės galvutės perkaitimas nuo užsidegusios bate­
rijos, ir jo nuomonė pasidarė dar tvirtesnė, kai jis perskaitė,
kad, Craveno manymu, laivas žuvo dėl viduje sprogusios
torpedos. Jis labai stebėjosi, kad Cravenas niekada nematė
laboratorijos siųsto perspėjimo. Thome’as buvo įsitikinęs,
kad slaptasis laiškas buvo parodytas visiems, kam buvo
pavesta tirti Scorpion tragediją. O paaiškėjo, kad ši gyvybiškai
svarbi informacija nebuvo perduota nei Cravenui, nei tyrimo
komisijai.
Thome’as paprašė Craveno atsiųsti jam vaizdo kasetę su
nufilmuotomis Scorpion liekanomis ir tyrimo komisijos atas­
kaitą. Tada jis ištyrė šią medžiagą ir nusiuntė Cravenui savo
analizę.
Joje buvo parašyta: „Daugybę metų mane persekiojo kan­
kinančios mintys, ką dar mes galėjome padaryti, kad išveng­
tume tragedijos. Žmonės, kurie atliko patikrą, darbininkai,
inžinieriai - visi apie tai galvojome. Visi uždavinėjome klau­
simus."
Throne’as Cravenui prisipažino, kad didžiausia baimė jį
apėmė, kai jis pamatė nuskendusio laivo liekanas. Vaizdo
įraše aiškiai matyti, kad torpedų krovimo liuko ir avarinio
išėjimo liuko dangčių nebėra. Abu šie liukai išeina į torpedų
skyrių. Thome’as rašė, kad abu jie galėjo būti nuplėšti tor­
pedų skyriuje įvykus galingam sprogimui, o tai galėjo sukelti
nevaldomą vandens srautą į laivo vidų.
Nesėkmingas baterijos bandymas, privertęs Thome’ą
parašyti perspėjimo raštą, buvo rimčiausias kada nors

168
 5. P o v a n d e n in io laivo žūtis

laboratorijoje nutikęs incidentas. Avarija įvyko šeštadienio

popietę, kai trys inžinieriai - Johnas Holmanas, Johnas Gro-
bleris ir Robertas Trieschelis - nukreipė į vieną iš 250 svarų
sveriančių baterijų stiprią vibraciją. Vos .jiems išėjus iš patal­
pos, kur vyko bandymas, pasigirdo garsus sprogimas, toks
stiprus, kad sudrebėjo 2 colių storio tvirtos medinės durys.
Holmanas atvėrė jas ir puolė į vidų. Mechanizmas, skirtas
baterijai siūbuoti ir vibruoti, buvo apimtas melsvai žalios
liepsnos, kylančios per 10 pėdų lubų link.
- Gaisras! - suriko jis ir čiupo gesintuvą.
Patalpa sparčiai prisipildė juodų dūmų ir liepsnų. Du labo­
ratorijos darbuotojai buvo dingę. Holmanas atsistojo ketu­
riomis ir ėmė jų ieškoti, tuo metu prie laboratorijos atskubėjo
ugniagesių mašinos.
Cheminiai gesintuvai nepajėgė užgesinti ugnies. Vyrai
užsidėjo ant veidų drėgnus skudurus ir ėmė atsukinėti varž­
tus, kad nuimtų nuo vibruojančio mechanizmo vis dar degan­
čią bateriją. Tada ji sprogo antrą kartą, apipildama juos kalio
hidroksidu, kuris joje buvo naudojamas kaip elektrolitas.
Baterijos skeveldros rėžėsi į lubas ir sienas.
Inžinieriai per vargus ištempė degančią bateriją iš pastato.
Storo plieno korpusas buvo apsilaupęs lyg folija, o sidabrinė
danga - apsilydžiusi. Kai tik pasitaikė proga, vyrai puolė į
kritiniams atvejams skirtus dušus, kad palįstų po vandeniu.
Trys laboratorijos darbuotojai ir trys ugniagesiai buvo išvežti
į ligoninę apsinuodiję dūmais ir dėl cheminių nudegimų.
Praėjus dviem ar trims dienoms po šio nutikimo laboratorija
išsiuntė laišką, rekomenduojantį išimti iš naudojimo visas šios
partijos baterijas.
Šitokio defekto Scorpion laive būtų visiškai pakakę kovinės
galvutės sprogimui sukelti, bet perspėjimas buvo išsiųstas per
vėlai, kad dar būtų įmanoma išgelbėti laivą ir jo įgulą. Žodžiai
„išimti iš naudojimo pasitaikius pirmai progai" paprastai
reiškia, kad tai būtina padaryti, kai laivas artimiausiu metu
įplauks į uostą. Kai šią rekomendaciją gavo ginkluotės

169
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

sistemų vadovybė, Scorpion arba jau buvo nuskendęs, arba

plaukė į Norfolką, kur ir turėjo būti išimta netinkama baterija.
Jeigu šis raštas būtų atsiradęs Craveno rankose iškart po
nutikimo laboratorijoje, nuskendusio laivo paieškos būtų
trukusios keliais mėnesiais trumpiau. Užuot pasidalijusi
informacija, ginkluotės sistemų vadovybė toliau tvirtino, kad
toks sprogimas neįmanomas. Jeigu ir komisijai būtų buvusi
pateikta ši informacija, galimas daiktas, jai būtų pavykę dau­
giau nuveikti tiriant laivo žūties mįslę. Bet savo ataskaitoje
komisija akivaizdžiai rėmėsi ginkluotės sistemų vadovybės
tvirtinimu, kad laive torpeda detonuoti negali.
Tai, kad laboratorijos pranešimas buvo perduotas gin­
kluotės sistemų vadovybei, abejonių nekėlė. Kaip ir faktas,
kad netrukus, kai buvo rastos nuskendusio laivo liekanos,
ginkluotės sistemų vadovas atvyko į laboratoriją Keiporte,
išsikvietė Thome’ą į savo kabinetą kitame pastate ir griežtai
išpeikė už tai, kad perspėjimo rašte užsiminė apie pavojų
kovinei galvutei perkaisti, o povandeniniam laivui - žūti.
Vadovybė turėjo užtektinai priežasčių nerimauti dėl
Thome’o rašyto perspėjimo. Būtent ji leido nutikti katastro­
fai, apeidama savo pačios nustatytas saugumo procedūras.
Norėdama patenkinti povandeninio laivyno poreikius, ji ėmė
gaminti torpedas paskubomis. Povandeniniam laivynui labai
reikėjo torpedų, gebančių pasivyti naujausių tipų sovietų
povandeninius laivus, tačiau gamintojams reikėjo labai daug
laiko sudedamosioms dalims, galinčioms pereiti saugumo
patikrą, sukurti. Dėl nesėkmingų baterijų bandymų susikaupė
tiek daug neatliktų įsipareigojimų, kad laboratorija Keiporte
du mėnesius vėlavo išduoti kokybės garantijas. Užuot sulėti­
nusi gamybos tempus, ginkluotės sistemų vadovybė tiekė tor­
pedas su komponentais iš gamybos partijų, kurios apskritai
saugumo požiūriu nebuvo tikrinamos. Tai buvo akivaizdus
taisyklių pažeidimas, o jose buvo nurodoma, kad iš kiekvie­
nos 100 baterijų partijos trys pavyzdžiai turi būti siunčiami
saugumo patikrai ir tik tada atiduodami laivynui. Pavyzdžių

170
 5. P o v a n d e n in io laivo žūtis

patikra trukdavo dvi ar tris savaites, jos metu būdavo tikrina­

mas baterijų gebėjimas atlaikyti kratymą, karštį, vibraciją ir
visas kitas sąlygas, galindas susidaryti povandeniniame laive.
Tik tada, kai šie pavyzdžiai pereidavo patikrą, ginkluotės sis­
temų vadovybė turėjo teisę leisti šiuos komponentus atiduoti
laivams.
Iš pradžių kontraktas gaminti baterijas buvo pasirašytas su
dviem kompanijomis, bet jos susidūrė su daugybe sunkumų,
todėl vėlavo tiekti gaminius. Tada karinis laivynas nusaųidė
tredą įmonę. Nė viena šios kompanijos pagaminta baterija
neperėjo kokybės patikros, bet šio komponento taip trūko,
kad vis tiek jai buvo leista patiekti laivynui 250 baterijų. Viena
iš šios įmonės baterijų ir sprogo laboratorijoje.
Visos trys bendrovės susidūrė su sunkumais, nes baterijos
projekte buvo įvelta pavojingų klaidų. Inžinieriai perspėjo
apie tai jau po pirmųjų incidentų 1966-aisiais, likus daugiau
kaip metams iki katastrofiško sprogimo, po kurio atsirado
paskutinis ir pats grieždausias perspėjimas. Visą šį laiką
inžinieriai aiškino, kad baterija nėra saugi, ir rekomendavo ją
perprojektuoti. Bet ginkluotės sistemų vadovybė nenorėjo to
daryti.
Problemų kildavo ir aktyvuojant bateriją. Sidabrinės foli­
jos, valdandos elektrolitų srautą į baterijos elementus, storis
siekė vos 17 000-tąją colio dalį. Tai turėjo padėti folijai atlai­
kyti spaudimą ir leisti baterijai maitinti torpedos motorą, kai
sprogmuo aktyvuojamas.
Kai torpeda savaime „įkaista", įprastai pirmiausia ją pavei­
kia koks nors atsitiktinis impulsas, paskui visiškai aktyvuojasi
baterija ir įsijungia sraigtas. Visa tai lengvai pastebima, nes
besisukantis torpedos propeleris įgulą įspėja, kad reikia tuč­
tuojau pasukti laivą 180 laipsnių kampu.
Laboratorijoje nutikusi nelaimė buvo kur kas klastingesnė,
nes baterija neturėjo galios motorui įjungti ir priversti suktis
sraigtui. Tai, kas nutiko baterijai per bandymą laboratorijoje ir
sukėlė sprogimą, pastebėti buvo sunkiau. Inžinieriai nustatė,

171
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

kad vibracijos metu elektrolitas trankėsi į plonąją diafragmą

su jėga, pakankama šiek tiek folijai praplėšti. Po šito elektro­
litas ėmė lėtai skverbtis į baterijos elementus, sukėlė kibirkš­
čiavimą ir perkaitimą. Diafragma lengvai plyšo, o perkaitimo
niekas nepastebėjo, kol nepliūptelėjo liepsna arba nenugriau­
dėjo sprogimas. Laboratorijos darbuotojai buvo įsitikinę, kad
konstrukcija yra visiškai nesaugi.
Vykstant Thome’o laiške aprašytam vibracijos testui
nebuvo jokių požymių, kad yra nesklandumų, kol baterija
sprogo. Jeigu tas pats nutiko povandeniniame laive, visai
galėjo būti, kad niekas nepastebėjo nieko neįprasta, kol nepas-
klido degančios izoliacijos kvapas arba kas nors nepalietė
torpedos ir nepajuto, kad ji įkaitusi. Tuo metu bateriją nuo
sprogimo jau skyrė vos kelios minutės.
„Jeigu aukšta baterijos korpuso temperatūra buvo paste­
bėta tik tuomet, kai dažai ėmė kilti pūslėmis arba degti, - rašė
Thome’as Cravenui, - galimas daiktas, įgulai nebeliko laiko
perkelti torpedos iš saugojimo lentynos į išmetamąjį vamzdį,
kol neperkaito kovinė galvutė."
Tokia nelaimė galėjo ištikti bet kurią iš keturiolikos Scorpion
turėtų Mark 37 torpedų, galėjo tai nutikti ir bet kuriame
kitame povandeniniame laive, ginkluotame šiais sprogme­
nimis. Turėti bateriją iš netinkamos gamybos partijos didino
pavojų, tačiau rizika slypėjo ir pačioje konstrukcijoje. Vienos
ar kelių baterijų diafragma galėjo praplyšti torpedai tiesiog
gulint pabūklo vamzdyje arba lentynose. Įgulai nereikėjo jų
bandyti ar kaip nors kilnoti. Būtų pakakę laivo vibracijos.
Galimas daiktas, Scorpion rizikavo labiau nei kiti povande­
niniai laivai. Sprogimą laboratorijoje sukėlęs vibracijos testas
turėjo imituoti įprastinę vibraciją, kurios galima tikėtis plau­
kiant povandeniniu laivu arba pergabenant torpedas. Kitaip
tariant, gerokai silpnesnę nei toji, kurią Scorpion patyrė 1967
metais, kai laivas ėmė skrosti vandenį spirale.
Karinio laivyno ginkluotės skyriaus vadovybė niekada
nepripažino, kad Scorpion galėjo grėsti torpedos detonacija ar

172
 5. P o v a n d e n in io laivo žūtis

netgi kad laive buvo netinkamai suprojektuotų baterijų. Tiesą

sakant, kai laivas dingo, karinio laivyno povandeninių sis­
temų centras Niuporte, Rodo saloje, įnirtingai neigė po testo
laboratorijoje pateiktas išvadas.
Ginkluotės skyrius informaciją apie prastą baterijos kons­
trukciją slėpė net ir tada, kai praėjus keliems mėnesiams po
Scorpion žūties vakarinėje Ramiojo vandenyno dalyje akty-
vavosi dar vieno povandeninio laivo torpeda. Įgula pranešė,
kad baterija taip įkaito, jog ją teko nuolat lieti vandeniu, kad
atvėstų. Vanduo iškart virsdavo garais. Torpeda buvo liejama
vandeniu tol, kol pagaliau pavyko ją įdėti į išmetamąjį vamzdį
ir pašalinti.
Galiausiai, praėjus maždaug metams nuo Scorpion žūties,
Karinio laivyno ginkluotės skyrius užsakė naują baterijų
projektą. Naujajame projekte plona diafragma iš folijos buvo
pakeista dviem tvirtesnėmis diafragmomis. Dabar jos galėjo
būti perplėštos tik pradūrus specialiu įrankiu, panašiu į kon­
servų dėžutei atidaryti. Pagaliau nebeliko pavojaus, kad laivo
vibracija įkaitins bateriją ir sukels sprogimą.
Visi dokumentai apie Keiporto laboratorijos raštą ir pats
perspėjimo tekstas, rodos, dingo. Dokumento kopijos turėjo
būti išsaugotos karinio laivyno povandeninio karo inžinerijos
centre, buvusioje torpedų bazėje Keiporte ir Ginkluotės sis­
temų padalinyje, tačiau dar vienas prašymas remiantis infor­
macijos laisvės įstatymu atsiųsti rašto kopiją iš abiejų įstaigų
buvo grąžintas su atsakymu, kad nerasta jokių įrašų nei apie
perspėjimą, nei apie jo sunaikinimą (jei dokumentas buvo
paimtas iš aplanko, tai taip pat turėjo būti pažymėta žurnale).
Sužinoję Thome’o istoriją, Cravenas ir kai kurie povande­
ninių laivų kapitonai bei ginkluotės specialistai vėl sutelkė
dėmesį į Scorpion katastrofą. Cravenas buvo pasipiktinęs,
kad Ginkluotės sistemų padalinys neatskleidė informacijos
apie gaisrą laboratorijoje. Jis pareiškė: „Visuomenė, spauda ir
daugybė žmonių mano, kad ši institucija dangsto tiesą, o jie
atkakliai tai neigia."

173
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

Įvertinęs naujus duomenis Cravenas iškėlė prielaidą, kad

šūksnis, privertęs Scorpion kapitoną atlikti paskutinį posūkį,
galėjo būti ne „įkaitusi torpeda", o „karšta torpeda".
Kapitonas Chesteris M. Mackas, vadovavęs Lapon, kai šis
laivas ieškojo nuskendusio Scorpion, tvirtino, kad joks kapi­
tonas negaištų laiko išsamiai klausinėdamas, kai reikia tuč­
tuojau atlikti 180 laipsnių posūkį. Pasak jo, žodžiai „karšta
torpeda" galėjo reikšti tik viena: torpedų skyriuje aktyvavosi
tas prakeiktas daiktas.
Daugelį metų tikintas, kad klysta ir kad torpeda sprogti
laive negalėjo, Cravenas dabar neabejojo: jis aptiko paskutinį
faktą, leidžiantį įminti paslaptį, kurios jis ėmėsi prieš ketvirtį
amžiaus.
Taip, ši paslaptis pamažu buvo atskleista. 1998-aisiais, pra­
ėjus beveik penkeriems metams, kai karinis laivynas pavie­
šino tyrimo komisijos ataskaitą, ir praėjus beveik penkeriems
metams po Craveno ir Thome’o pokalbio, karinis laivynas
paviešino ir 1970 metų ataskaitą, parengtą kitos techninės
ekspertų grupės, sušauktos jau Cravenui pasitraukus iš kari­
nio laivyno. Si grupė turėjo iš naujo išnagrinėti nuotraukas
ir kitus duomenis, surinktus devynis kartus panardinus
Trieste II prie Scorpion liekanų. Ataskaita, pateikta praėjus vos
metams po tyrimo komisijos darbo pabaigos, ilgai buvo sle­
piama nuo visuomenės ir Scorpion įgulos artimųjų, ji buvo sle­
piama netgi paviešinus tyrimo komisijos išvadas, su kuriomis
čia daugeliu atvejų nesutinkama.10
Ekspertų grupė atmetė tyrimo komisijos išvadą, kad Scorpion
greičiausiai žuvo, kai jo paties iššauta torpeda apsisuko ir
smogė atgal į laivą. Taip pat atmetė galimybę, kad Scorpion
buvo sunaikintas viduje sprogusios torpedos. Vis dėlto atas­
kaitos autoriai akivaizdžiai neturėjo informacijos apie torpe­
dos baterijos sprogimą Keiporto laboratorijoje. Tiesą sakant,
10 Ekspertų grupės ataskaitoje sutinkama su tyrimo komisijos nuomone, kad nėra įrody­
mų, jog S c o r p io n buvo atakuotas. Vis dėlto nuo seno sklandantys gandai ir periodiškai
laikraščiuose pasirodantys straipsniai ir toliau dėl nelaimės vertė kaltę sovietams.

174
 5. P o v a n d e n in io laivo žūtis

Cravenas, Thome’as ir kai kurie povandeninių laivų kapi­

tonai manė, kad dauguma įrodymų, skirtų torpedos teorijai
paneigti, iš tiesų ją patvirtina.
Be to, ekspertų grupės ataskaitoje nebuvo bandoma paaiš­
kinti, kodėl Scorpion rastas Craveno nurodytoje vietoje, jeigu
kapitonas nemanė, kad jo laive aktyvavosi torpeda. Karinio
laivyno specialistai grįžo prie debatų apie Craveno akustinius
duomenis, atvedusius jį ir jo komandą prie Scorpion kapo.
Ir nors antrajame išslaptintame dokumente atskleidžiamos
detalės apie Scorpion paieškas ir kertinį Craveno vaidmenį,
svarbiausios išvados vis tiek grindžiamos Ginkluotės skyriaus
teiginiu, kad torpeda laive sprogti negalėjo. Trumpai kalbant,
ekspertų grupė savo išvadas grindė to paties karinio laivyno
padalinio pareiškimais, kuris nuslėpė itin svarbią informaciją
nuo tyrimo komisijos ir paieškos grupių.
Tuo metu, kai buvo rašoma antroji ataskaita, Karinio lai­
vyno ginkluotės skyriaus argumentai pasikeitė. Užuot tvir­
tinę, kad torpeda laivo viduje sprogti negalėjo, jie sutelkė
dėmesį į Trieste II surinktus vaizdinius įrodymus. Torpedų
skyriaus korpusas neturėjo jokių pažeidimų, o laivo bate­
rija buvo stipriai nukentėjusi. Trieste II darytos nuotraukos
parodė, kad visų trijų liukų, vedančių iš torpedų skyriaus
per hermetišką korpusą, - priekinio gelbėjimo, gelbėjimo ir
torpedų krovimo, dangčiai dingę. (Trieste II nepavyko prakišti
kamerų į torpedų skyriaus vidų, kad patikrintų, kokia žala
padaryta iš vidaus.11)
Ataskaitoje buvo rašoma:

Logiškiausia laivo žūtį sukelti galinčio vidinio sprogimo vieta -

torpedų skyrius. Tačiau faktai rodo, kad torpedų skyrius nenu­
kentėjo... Vienos torpedos sprogimas galėtų sunaikinti hermetišką1
11 1986 metais buvo dar kartą bandoma ištirti laivo liekanas. Šį kartą buvo nuleistas Vūds
Holo instituto pagamintas povandeninis laivas A lv in , aprūpintas J a s o n J u n io r - nuotoli­
niu būdu valdoma plaukiojančiąja kamera. Šios ekspedicijos ataskaita vis dar įslaptinta,
bet ją matę žmonės teigia, kad J a s o n J u n io r taip pat nepavyko patekti į torpedų skyrių. Tą
patį teigė ir ekspedicijos duomenis analizavę ekspertai 1987 metų sausio 14 dienos laiške,
išslaptintame 1998-aisiais kartu su techninės grupės ataskaita.

175
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

korpusą ties kiliu ir sukelti laivo žūtį - į tokią galimybę būtina atsi­
žvelgti. Tačiau Karinio laivyno ginkluotės skyriaus ekspertai tvir­
tina, kad vienos torpedos sprogimas sukeltų kitų torpedų detonaciją.
Sprogus kelioms torpedoms, būtų padaryta didžiulė žala priekinei
korpuso daliai ir tai būtų matyti iš išorės. Tačiau matomoje korpuso
dalyje tokių pažeidimų nepastebėta, be to, nėra ir pažeidimų, rodan­
čių, kad sprogimas įvyko torpedos vamzdyje. Vidinis sprogimas prie­
kinėje laivo dalyje mažai tikėtinas.

Dėl šio argumento techninė ekspertų grupė neatkreipė

dėmesio ir į Craveno su Fountainu atliktą Scorpion žūties imi­
taciją.
Vis dėlto Cravenas ir keli ginkluotės ekspertai teigė, kad
Ginkluotės skyriaus argumentas turi rimtų trūkumų ir kad
jeigu skyrius būtų pranešęs tyrėjams apie Mark 37 torpedų
baterijos gedimus, analizė būtų akivaizdžiai pasikeitusi.
Ginkluotės ekspertai teigė, kad korpuso pažeidimai, kurie,
Ginkluotės skyriaus atstovų nuomone, turėjo atsirasti po tor­
pedos sprogimo, galėjo ir neatsirasti, jeigu torpedos sprogimą
sukėlė ugnis. Ginkluotės skyriaus nupasakoti pažeidimai
būtų atsiradę tik tuo atveju, jei torpeda būtų iššauta ir visi 330
svarų į ją sudėtų galingų sprogmenų detonuotų vienu metu,
sukeldami galingą ir tiesiogiai nukreiptą sprogimą. Ekspertai
sutiko, kad po tokio sprogimo detonuotų ir kitos torpedos.
O daugybinė detonacija, kaip teisingai pastebėjo Ginkluotės
skyrius, greičiausiai būtų sunaikinusi ar bent jau įlenkusi
laivo korpusą tiek, kad tai būtų matyti iš išorės.
Vis dėlto tai, kad torpedos detonaciją galėjo sukelti jos užsi­
degusi baterija, keičia visą situaciją. Ugnies sukeltas torpedos
sprogimas nebūtų buvęs toks galingas ir nuspėjamas, kaip
ją iššovus. Tiesą sakant, net nėra galimybės numatyti gaisro
sukelto sprogimo masto ar pobūdžio. Ginkluotės ekspertai
tvirtino, kad tikėtina, jog ugnies veikiama torpedos kovinė
galvutė būtų galėjusi sukelti sprogimą, vadinamą nepilna
detonacija.

176
 5. P o v a n d e n in io laivo žūtis

Nepilna detonacija gali būti pakankamai stipri, kad

užmuštų netoliese stovintį žmogų arba nurautų liuko dangtį
torpedų skyriuje, tačiau ji negali susprogdinti kitų torpedų,
ypač jeigu jos neguli šalimais. Povandėniniai laivai dažnai
išplaukia į jūrą iki galo neužpildę torpedoms skirtų lentynų.
(Todėl jūreiviai dažnai miega torpedų skyriuje. Tuščia torpe­
dos lentyna visai puiki vieta čiužiniui pasitiesti.) Taigi viena
nepilna detonacija, jeigu po jos nedetonavo greta esančios
torpedos, galėjo ir nesukelti tų išorinių korpuso pažeidimų,
kurių ieškojo Trieste II. Tokią galimybę pripažino ir Karinio
laivyno tyrimų komisija 1969 metų ataskaitoje. Joje minimas
1960 metų nutikimas povandeniniame laive Sargo (SSN-583):
galiniame torpedų skyriuje užsidegęs deguonis sukėlė gaisrą
ir nepilną dviejų Mark 37 torpedų detonaciją. Ataskaitoje tvir­
tinama, kad „Sargo korpusas nebuvo pramuštas". Laivas tuo
metu buvo virš vandens, prisišvartavęs prie molo Perl Har-
bore.
Povandeninių laivų kapitonai ir Cravenas tvirtino, kad
jeigu Scorpion torpedų skyrius liko nepažeistas, tai tik didina
tikimybę, jog laivas žuvo dėl torpedos. Scorpion torpedų
skyriuje nebuvo į vidų nukreipto sprogimo, dėl to tikėtina,
kad vanduo jį užliejo dar nepasiekus kritinio gylio. Užlieta
patalpa patiria vienodą vandenyno spaudimą tiek iš vidaus,
tiek iš išorės, todėl kritiniame gylyje jos korpusas nelūžta ir
neįlinksta į vidų. Plika akimi jokių pažeidimų nepamatysi.
Techninė ekspertų grupė pripažino, kad liukų dangčiai,
matyt, atsidarė, kai „spaudimas skyriaus viduje padidėjo"
arba kai neatlaikė laivo valdymo patalpas skirianti per­
tvara. Panašu, kad dangčiai buvo nutraukti galingo, į vidų
nukreipto sprogimo, įvykusio greta torpedų skyriaus. Eks­
pertų grupė neišsakė jokios prielaidos, kodėl torpedų skyrius
neteko tik liukų dangčių, tačiau teigė, kad laivo valdymo
patalpos iš lauko pusės buvo visiškai sunaikintos. Trieste II
darytos nuotraukos rodo, kad Scorpion valdymo patalpos

177
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

buvo stipriai sumaitotos, o už jų buvusi galinė laivo dalis

susiplojo su pagalbinių mašinų skyriumi.
Trieste II nuotraukose matyti, kad didžiulė Scorpion baterija
taip pat sunaikinta. Ekspertų grupė iškėlė prielaidą, kad dėl
to laivas ir žuvo - tai sutapo su sovietų „golfo" žūties teorija.
Povandeninio laivo baterija galėjo sprogti ją kraunant, jeigu
sugedo ventiliacijos sistemos ir susidarė aukšta itin degaus
vandenilio koncentracija. Tačiau bateriją galėjo sunaikinti ir ta
pati jėga, kuri nuniokojo kitas laivo dalis.
Admirolas Schade’as, Fountainas ir kiti išsakė nuomonę,
kad Scorpion galbūt žuvo dėl sugedusio šiukšlių išmetamojo
mechanizmo - tada vanduo plūstelėjo į laivą ir užliejo bate­
riją. Dėl jūros vandens iš akumuliatorių gali išsiskirti tam
tikros dujos, taip pat ir vandenilis. Si teorija grįsta tokią ava­
riją patyrusio kito povandeninio laivo, Scorpion „brolio" Shark
(SSN-591), pavyzdžiu (Shark pavyko išsigelbėti). Tačiau dau­
gelis taip teigiančiųjų neatsižvelgė į tai, kad pirmas vandens
antplūdis galėjo įvykti po torpedos sprogimo, nes jiems buvo
pasakyta, jog Scorpion torpeda negalėjo sprogti, ypač nedeto­
nuodama kitų sprogmenų.
- Manau, mes viso labo spėliojame, - sakė Rossas E. Saxo-
nas, nėręs su Trieste II ir padaręs kai kurias ekspertų grupės
nagrinėtas nuotraukas. - Tie, kas ten buvo, tie, kas nėrė po
vandeniu - visi mes tik spėliojame.12
Gavę naujos informacijos apie netikusias torpedų baterijas
kai kurie su tyrimu susiję žmonės, po 1970 metų ataskaitos
12 Saxonas ir kiti du žmonės, nėrę su T rie s te II, manė, kad netoli S c o r p io n nuolaužų jie
matė kažką panašaus j žmogaus palaikus oranžiniu gelbėjimo kostiumu. Jie pastebėjo
tai praplaukdami, tačiau negalėjo tučtuojau grįžti, mat T r ie s te II nelabai manevringas.
Vėliau niekam nepavyko aptikti jokių to „kūno" pėdsakų. Cravenas manė, kad visai
įmanoma, jog kažkas paskutinę minutę bandė išsigelbėti per avarinį liuką. Jeigu įvyko
torpedos sprogimas, laivas turėjo būti gana arti vandenyno paviršiaus, nes kitaip
akustiniai duomenys būtų dingę. Tačiau Cravenas taip pat pastebėjo, kad daiktai, kuriuos
galima matyti vandenyno dugne, dažnai pasirodo esą ne tai, kas atrodo. Saxonas teigė,
kad užtikrinti jis negali, bet sutinka, jog yra pagrindo manyti, kad S c o r p io n buvo netoli
paviršiaus, kai įvyko nelaimė, - laivo stiebai buvo vertikalioje padėtyje, tarsi kapitonas būtų
bandęs pasiųsti paskutinę žinutę. Tačiau galėjo būti ir taip, kad stiebai atsitiesė po smūgio
arba sprogimo, suplėšiusio laivą į gabalus.

i 78
 5. P o v a n d e n in io laivo žūtis

atmetę torpedos sprogimo versiją, dabar teigė, kad ją privalu

įtraukti į galimų Scorpion žūties priežasčių sąrašą.
„Jeigu patalpoje, kurioje buvo rankinė granata, įvyksta
sprogimas, bet aš paskambinu ir pasakau, kad tą granatą iš
skyriaus aš išnešiau, jūs nekreipsite į ją dėmesio, - sakė vie­
nas karinio laivyno karininkas, susipažinęs su naujausiais
šios istorijos tyrimais. - Bet jeigu aš jums nepasakiau, kad
ten buvo dvi granatos, jeigu kažkas nepasakė visos tiesos ar
nepateikė visos informacijos, tada atsiranda priežastis išnagri­
nėti viską dar kartą. Remiantis dabar turima informacija, dvi
labiausiai tikėtinos laivo žūties priežastys yra tokios: sprogusi
baterija ir perkaitus! torpeda. Įvertinęs turimą informaciją,
rinkčiausi bateriją. Tačiau dabar yra prielaidų ir perkaitusios
torpedos versijai. Bet kokia informacija apie ginkluotės techni­
nes problemas turi būti perduota ir išnagrinėta."
Šis karininkas, kaip Cravenas ir daugelis kitų, sutiko, kad
reikia tęsti tyrimą ir galbūt pabandyti patekti į Scorpion tor­
pedų skyrių. Cravenas iki šiol įsitikinęs, kad tikėtiniausią
laivo žūties priežastis - torpeda. Ir jis turi šalininkų. 1998
metų birželį Cravenas tapo pirmuoju civiliu, pagerbtu Povan­
deninių jūrininkų lygos apdovanojimu už darbą su Scorpion,
„Polaris" ir kitais projektais. Kai apdovanojimo ceremonija
baigėsi, prie jo priėjo vienas iš karininkų. Jis pasakė, kad ilgus
metus buvo įsitikinęs: Scorpion žuvo dėl torpedos.
Nieko nežinodamas apie iš Keiporto atsiųstą perspėjimą,
nežinodamas, kad buvo problemų dėl Mark 37 torpedų bate­
rijų, karininkas Cravenui pasakė:
- Žinau, kad tai buvo torpeda, nes pats buvau susidūręs su
įkaitusia torpedos baterija.
 6.
BALADĖ APIE BALTĄJĮ MACKA

omandoras Chesteris M. Mackas, išskirtinė 6,6 pėdos ūgio

K asmenybė, dėl savo visiškai šviesių plaukų pramintas Bal­
tuoju, pro periskopą žiūrėjo į Barenco jūros platybes. Jis ieš­
kojo naujo ir mirtinai pavojingo sovietų povandeninio laivo
su balistinėmis raketomis, kurį NATO ne juoko dėlei praminė
„jankiu".
1969 metų kovą sovietai į priekį žengė bauginantį techno­
loginį žingsnį - jie pagaliau sukūrė atomine energija varomą
raketinį povandeninį laivą: jo konstrukcija, rodos, buvo nusi­
žiūrėta nuo „Poralis" ir jis galėjo smogti į Baltuosius rūmus ar
Pentagoną būdamas daugiau kaip per 1 000 mylių nuo taiki­
nio. Macko užduotis buvo daugiau sužinoti apie šį laivą.
Mackas plaukė savuoju laivu per Barenco jūrą - įnirtingai
sovietų saugomą jų pažangiausio ir stipriausio Siaurinio lai­
vyno mokymų poligoną. Jis plaukė su arogancija žmogaus,
žinančio, kad valdo vieną naujausių JAV povandeninių
laivų - „Sturgeon" klasės atakos laivą, aprūpintą naujausiais
hidrolokatoriais ir klausymosi įranga. Ir sėkmė jį lydėjo labiau
nei daugelį kolegų, nes bežaidžiant šias slėpynes jam pavyko
rasti tai, ko ieškojo.
 6. B aladė a p ie Baltąjį M ac k ą

Staiga jis pro periskopą pamatė „jankį" - 429 pėdų ilgio, 39

pėdų pločio, sveriantį 9 600 tonų. Mackas priplaukė savuoju
Lapoti per 300 jardų ir stebėjo.
- Dieve mano, tas kalės vaikas atrodo kaip Mattel firmos
žaisliukas, - sumurmėjo jis.
Sovietų povandeninis laivas išties priminė „Polaris"
kopiją - pradedant korpuso forma ir baigiant prie stebėjimo
bokštelio pritaisytais horizontaliaisiais vairais. Vaizdas pro
periskopą buvo perduodamas į televizoriaus ekraną kajut-
kompanijoje, šį aparatą jūreiviai praminė „perevizoriumi",
bet tai buvo dar naujovė, tad niekaip nepavykdavo priversti
„perevizoriaus" tinkamai veikti. Taigi tik Mackas galėjo
matyti, kokį žygdarbį atliko jo laivas ir įgula.
Prie periskopo buvo pritvirtinta Hasselblad firmos veidro­
dinė fotokamera su vienu objektyvu ir Mackas spustelėjo
jungiklį. Fotokamera veikė automatiškai ir nuspaudus jun­
giklį darė po keletą kadrų, tuo metu Lapoti lėtai plaukė į
priekį, Mackui vis iškeliant periskopą 7 sekundėms, kad jie
liktų nepastebėti. Kaskart pakėlus periskopą jis padarydavo
po keletą kadrų, kiekvieną sykį fotografuodamas kurią nors
atskirą didžiulio laivo dalį. Kad būtų gautas visas „jankio"
vaizdas, krūvon teks sudėti septynias nuotraukas.
Per tuos metus, kol sovietai statė „jankį", JAV žvalgyba iš
kosminių palydovų gaudavo tik neryškių nuotraukų, iš kurių
buvo galima suprasti, kad ana pusė rengiasi gaminti naują
ginkluotę. Bet pastaraisiais metais, kai „jankiai" ėmė plaukti
į jūrą bandymams, JAV povandeniniai žvalgybos laivai sten­
gėsi priplaukti arčiau prie šių atominių milžinų, turinčių
šešiolika liukų, po kuriais slėpėsi šešiolikos raketų šachtos.
„Jankiai" atrodė didžiulis pasiekimas, lyginant su balistinė­
mis raketomis aprūpintais sovietų dyzeliniais povandeniniais
„Zulu" ir „Golf" klasės laivais ar netgi pirmaisiais atominiais
„Hotel" klasės laivais. Nė vienas šių laivų amerikiečiams
nekėlė baimės, o štai „jankis" - kas kita. Ankstesni laivai
buvo triukšmingi, juos lengvai pastebėdavo SOSUS tinklas

181
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

ir hidrolokatoriai. O štai dabar JAV povandeniniam laivynui

iškilo labai svarbus klausimas: ar „jankis" yra kas nors rim­
tesnio nei paprasta „Polaris" išorės kopija? Ar gali būti, kad
praėjus viso labo šešeriems metams po Kubos krizės sovietai
turi galimybę netikėtai smogti pirmieji? Jeigu šie naujieji laivai
tokie pat tylūs ir pavojingi, kaip atrodo, tokiu atveju sovietai
mažų mažiausiai susikūrė galimybę smogti atsakomąjį smūgį,
jeigu jų sausumos raketos ir bombonešiai būtų sunaikinti.
Kapitonas Jamesas Bradley’us žinojo, kad jo šnipinėjimo
programa jau davė daug svarbios informacijos apie sovietų
kuriamus povandeninius laivus ir raketas. Nuskendusio
sovietų laivo nuotraukos buvo didelė technologinė sėkmė. Bet
„Golf" klasės laivai, palyginti su „jankiais", nekėlė didesnės
grėsmės, ir dabar svarbiausia užduotis buvo ištirti šiuos nau­
jus laivus ir nustatyti, kaip būtų galima juos sunaikinti.
„Jankio" nuotraukos, žinoma, buvo labai geras dalykas.
Bet JAV karinis laivynas ir NATO sąjungininkai norėjo suži­
noti, kaip šie laivai veikia, kur jie laiko savo raketas, reikėjo
surinkti jų skleidžiamų garsų „parašus" ir šitaip užsitikrinti,
kad jie niekada nepastebėti neprasmuks pro SOSUS klausy­
mosi tinklą, kad žvalgybos povandeniniai laivai ir hidrolo-
kaciniai plūdurai, numesti iš povandeninių laivų medžioklei
skirtų lėktuvų P-3 Orion, atpažins juos jiems artinantis.
Kažkam teks prisėlinti prie plaukiančio „jankio" ir likti
netoliese tiek laiko, kad JAV gautų informacijos, būtinos šiai
naujajai grėsmei atremti. Si užduotis pateisino beveik bet
kokią riziką.
Mackas buvo be galo patenkintas, kad jam pavyko nufo­
tografuoti priešą, tačiau žinojo, jog tikruoju povandeninių
pajėgų didvyriu taps tas, kas sugebės ilgai sekti paskui
„jankį". Kiti povandeninių laivų kapitonai taip pat tai žinojo,
ir netgi Scorpion žūtis neturėjo įtakos tai konkurencinei bravū­
rai, kuri apimdavo visų laipsnių jūrininkus nuo minties apie
tokią misiją. Vis dėlto Mackas kažkuria prasme dabar jautėsi
„jankio" savininku ir buvo įsitikinęs, kad būtent jam pavyks

182
 6. B aladė a p ie Baltąjį M ac k ą

priartėti prie priešo arčiau už kitus ir viską sužinoti. Jis nea­

bejojo, kad niekam kitam nepavyks to padaryti. Macko ego
tikrai buvo didelis.
Tiesą sakant, šis 37 metų kapitonas visais atžvilgiais buvo
didelis ir išskirtinis. Jo aukštas, 240 svarų kūnas sunkiai pra­
sibraudavo pro žemus Lapoti liukus ir siaurus koridorius, o
dirbdamas valdymo poste jis beveik visada turėdavo būti
pasilenkęs, nes virš galvos visur rangėsi vamzdžiai ir laidai.
Povandeniniai laivai buvo Baltajam Mackui per ankšti. Jis
nepaisė jokių tradicijų ir buvo panašus į romanų, kuriuos rijo
kalnais, herojų. Kapitonas įsivaizdavo, kad yra istorijos veikė­
jas, istorijos, kurią pats rašo ir kuri paklūsta jo paties nustaty­
toms taisyklėms.
Mackas niekada nesimokė Karinio laivyno akademijoje. Jis
studijavo Pensilvanijos valstybiniame universitete, o paskui
susidūrė su vienu kapitono padėjėju iš Atsargos karininkų
rengimo korpuso, kuris gyrėsi, kad laimėjo savo žmoną loš­
damas pokerį, ir šis vyrukas įkalbėjo jį stoti į karininkų kan­
didatų mokyklą. Pats Mackas buvo Pensilvanijos šachtininko
sūnus ir visada didžiavosi savo prastomis manieromis. Mac­
kas vadino save „gudriu šikniumi" ir varstė savo viršininkus
įžūliu mėlynų akių žvilgsniu, nepaisydamas žvaigždžių ant
antpečių. Dėl keistos užgaidos jis puikavosi ne tik įprasti­
niais amerikietiškais „delfinais" - JAV povandeninio laivyno
emblema, - bet ir paties pasidarytais rusiškais, o ir apskritai
mėgo vaikštinėti po savo laivą šūkaliodamas rusiškus keiks­
mažodžius.
„Silpnavalis niekada neišdulkins kiaulės." Tai tapo Lapoti
moto nuo tada, kai Mackas pirmą kartą leidosi į kelionę šiuo
povandeniniu laivu ir ištarė minėtus žodžius nutaręs sekti
naujausią sovietų povandeninį laivą per priešo teritorinius
vandenis. (Žodžiai buvo įrašyti į be perstojo Lapoti valdymo
poste besisukančią juostą.) Nors kai tai pasiekė admirolo
ausis, Mackas mandagiai pakeitė savo frazę į „silpnavalis nie­
kada nelaimės gražuolės".

183
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

Mackas atsidūrė Lapoti 1967 metų pabaigoje ir iškart ėmė

mainyti jūrininkus su kitais kapitonais, tikėdamasis suburti
savąją „visų žvaigždžių komandą", o paskui aprūpino laivą
eksperimentine ir dažnai be leidimo gauta įranga. Savo vyrus
jis vienu metu ir įkvėpdavo, ir užversdavo darbu. Jis taip
sužavėjo ir drauge išerzino vyresniuosius admirolus, kad jam
buvo leista nedalyvauti kelis mėnesius trunkančiuose moky­
muose ir plaukti tiesiai į jūrą.
Tiesą sakant, Mackas buvo savo meto simbolis. Povandeni­
niame laivyne kapitonus, kurie vengdavo rizikos, vadindavo
tokiomis pravardėmis kaip Čarlis Tunas arba Jūrų Viščiukas.
Vis dėlto jo viršininkai - jau nekalbant apie kitų laivų kapi­
tonus, besididžiuojančius savo narsa, - abejojo, ar Mackas
neperžengia pavojingos ribos, skiriančios drąsą nuo nerūpes­
tingumo. Iš arti darytos „jankio" nuotraukos, be abejo, buvo
vertingos kaip ir bet kuri kita pastaruoju metu gauta žvalgy­
bos informacija, bet Mackas ryžosi dar didesnei rizikai.
Lapoti kartą jau buvo pastebėtas Barenco jūroje vadovaujant
Mackui. Gal dėl saulės atspindžio periskope, gal dėl kokios
kitos priežasties, bet staiga Lapoti radijo kabinos vyrai išgirdo,
kaip sovietų pilotas rusiškai įspėja:
- Matau povandeninį laivą.
Kai budintis Lapoti karininkas nukreipė periskopą į viršų,
pamatė sraigtasparnį, ir jo pilotas, rodos, žiūrėjo tiesiai į jį.
- Jis turi didžiausius sumautus rudus ūsus, kokius tik esu
matęs! - pasakė karininkas.
- Gana arti, - tarė Mackas, kai be kvapo vienais apatiniais
atbėgo iš savo kajutės į valdymo postą. - Geriau nešdinamės
iš čia.
Tai pasakęs jis nuplukdė savo laivą iš tos vietos, kol sovietai
nepradėjo detalios paieškų operacijos.
Kitą kartą Mackas buvo taip arti priplaukęs prie dviejų
sovietų povandeninių laivų, atliekančių priartėjimo ir ata­
kos manevrą, kad Lapoti atsidūrė vienos iš jų torpedų kelyje.
Mackas žinojo, kad tokių mokymų metu sovietų laivai šaudo

184
 6. Baladė a p ie Baltąjį M acką

mokymui skirtomis torpedomis. Bet jis visai neturėjo noro

tuo įsitikinti, tapdamas torpedos taikiniu. Taigi kapitonas
įsakė mašinų skyriui plaukti visu greičiu ir jiems pavyko nuo
torpedos išsisukti. (Tai nutiko jau po to, kai Lapon dalyvavo
Scorpion paieškose, ir gerokai prieš visiems suprantant, kad
torpeda galėjo šį laivą pražudyti.)
Du Lapon tarnavę „spūkai", Tomiu pramintas George’as
T. Coxas ir Džesiu vadinamas Josephas Jamesas, buvo taip
sukrėsti šio incidento, kad kai vėliau pabandė radijo kabinoje
užsirūkyti, drebančiomis rankomis ilgai negalėjo prisidegti.
Coxas norėjo tapti kantri dainininku ir kartą užėmė pirmą
vietą Gene’ė Hooperio kantri muzikos talentų konkurse
Karibų mieste, Meino valstijoje, o mokydamasis vidurinėje
mokykloje grojo Cindy bare. Po kelionės Lapon jis parašė
baladę „Torpeda vandeny", kurią įtraukė į savo pirmą ir
vienintelį geriausių dainų apie povandeninius laivus rinkinį
„Gramzdink jį gilyn". Dainoje pasakojama apie jiems anuo­
met iškilusį pavojų:

Štai keturios šimtinės svarų sprogmenų

Į mus jau lekia. Ak, sunku matyt,
Kaip verkia vyrai. Dievaži,
Juk man dar mirti per anksti,
Bet torpeda jau vandeny, ir ji artėja.

Po incidento su torpeda Lapon namo pargabeno sovietų

atliktų pirmojo etapo bandymų aprašymus, nuotraukas ir
netgi filmuotos medžiagos - visa tai buvo įdomu, bet vis dėlto
ne tiek vertinga, kad Baltajam Mackui pelnytų Atlanto laivyno
admirolo žvaigždę.
Vietoj jo buvo apdovanotas kitas žmogus: Kinnairdas
R. McKee, grakštus džentelmenas iš pietinių valstijų su
vešliais antakiais ir aktoriaus talentu. Žvalgybos operacijų
pažiba jis tapo vadovaudamas laivui Dace (SSN-607), ir nors
tuo metu, kai 1969 metų kovą Mackas nufotografavo „jankį",

185
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

McKee žvaigždžių valanda artėjo prie pabaigos, jis vis tiek

tebebuvo povandeninio laivyno įžymybė. 1967 metais McKee
ne tik nufotografavo vilkiku traukiamą sovietų atominį
ledlaužį, bet ir surinko radioaktyvaus oro pavyzdžių, patvir­
tinusių, kad ledlaužyje įvyko kažkokia atominio reaktoriaus
avarija. Kitais metais, atlikdamas dar vieną kvapą gniau­
žiančią misiją, McKee sugebėjo padaryti pirmąsias net dviejų
antros kartos sovietų atominių povandeninių laivų stambaus
plano nuotraukas ir surinkti jų garso „parašus" - tai buvo
atakos laivas ir sparnuotosiomis raketomis ginkluotas laivas,
NATO šių klasių laivai buvo praminti „Viktoru" ir „Čarliu".
Vieną jų McKee aptiko netoli Naujosios Žemės, didelės salos,
kuri skiria Barenco ir Karos jūras ir kur buvo pagrindinė
sovietų branduolinių bandymų vieta.
Kaip ir Macko atveju, McKee laivas buvo pastebėtas. Tiesą
sakant, vienoje jo darytoje nuotraukoje netgi matyti, kaip ant
denio stovintys sovietų jūreiviai rodo tiesiai į Dace periskopą -
tuomet sovietų laivai ir leidosi juos persekioti. McKee teko
sprukti nuo patrulinių antvandeninių sovietų laivų, be pers­
tojo jų ieškančių aktyviaisiais hidrolokatoriais. Galiausiai jam
pavyko pabėgti paneriant po pavojingais Arkties ledynais.
Nutolęs per saugų atstumą, jis iškilo ir tęsė žygį, o po savaitės
aptiko dar vieną naujos klasės sovietų povandeninį laivą.
„Džentelmenai, pokerio statymai Barenco jūroje ką tik
išaugo", - pareiškė McKee, kai atvyko į Generalinio štabo ir
Gynybos ministerijos posėdį. Ir tada, pasitelkęs savo iškalbą,
prikaustė dalyvių dėmesį savo pranešimu, tiesa, nepami­
nėdamas, kad jo laivas buvo pastebėtas, ir neparodydamas
nuotraukos, kur sovietų jūreiviai rodo į Dace, tačiau ir be šito
jo pasakojimui nestigo dramatizmo. Užtat McKee parodė pro
periskopą darytas nuotraukas, ir jos susilaukė tokios sėkmės,
kad jo tiesioginė vadovybė nė nemanė kapitono barti už tai,
kad buvo aptiktas. Tiesą sakant, McKee manymu, šią misiją
apkartino tik tai, kad karinis laivynas neleido jam sugalvoti
vardų jo aptiktiems sovietų laivams.

186
 6. Baladė a p ie B altąjį M acką

McKee savo manieromis, o ir daugybe kitų dalykų, be galo

skyrėsi nuo tokių žmonių kaip Baltasis Mackas. McKee ati­
tiko visuotinę didvyrio sampratą. Mackui kelią teko skintis
pamažu, o McKee nuo pat pradžios buvo sparčiai stumiamas
karjeros laiptais. Sis žmogus asistavo savo mylimajai Betty’ei
Ann’ai vežiodamas ją žiemos naktį Jaguar automobiliu su
nukeltu stogu, o pasipiršo jai po pažinties praėjus vos tryli­
kai dienų. Vadovaudamas Dace savo jaunesniųjų karininkų
budrumą jis skatino žadėdamas po dėžę viskio Dewar ir Jack
Daniels kiekvienam, kuris pastebės naują sovietų povandeninį
laivą. Savo iškalba McKee pelnė admirolų palankumą, pasa­
kodamas tiek daug nuostabių istorijų apie savo žygdarbius,
kad JAV povandeninio laivyno vadovai niekada ir nesuabe­
jojo, ar jis ne per daug rizikuoja.
Mackas Atlanto laivyne turėjo ir daugiau varžovų. Buvo
Alfredas L. Keikias, Ray (SSN-653) kapitonas, pirmasis nufo­
tografavęs sovietų „jankį". Dar buvo kapitonas Guy’us
H. B. Shafferis, vadovavęs Greenling (SSN-614) ir sugebėjęs
prieš keletą mėnesių praplaukti tiesiai po „Carliu" ir „jan­
kiu". Tai leido Greenling įgulai įrašyti sovietų laivų skleidžia­
mus garsus ir periskopu, pasitelkus naują silpno apšvietimo
televizinę kamerą, nufilmuoti jų sraigtus ir korpusą. Tiesą
sakant, Greenling praplaukė taip arti „jankio" apačios, kad
jeigu sovietų jūreiviai tuo metu būtų pažvelgę į savo gylio
matuoklį, vandenynas jiems būtų pasirodęs labai seklus, gal
12 pėdų gylio.
Manevras, vadinamas „perėjimu po korpusu", buvo labai
pavojingas. Bet kurią akimirką vienas iš sovietų laivų galėjo
imti leistis ir tada būtų prispaudęs Greenling, tačiau šio
manevro nauda buvo milžiniška. JAV gavo pirmuosius „Jan­
kių" klasės laivo akustinius „parašus" ir jie netrukus buvo
suvesti į SOSUS tinklo kompiuterius.
Dabar liko vienintelis klausimas: ar Greenling surinktų
duomenų pakaks atskirti į atvirą vandenyną išplaukusiam
„jankiui" nuo žvejybinių laivų, srovių ir jūros gyvūnijos

187
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

skleidžiamų garsų? Niekas negalėjo to užtikrinti, kol kam

nors nepavyks ilgesnį laiką sekti paskui į tikrą misiją išplau­
kusį „jankį".
Prasidėjo lenktynės. Mackas ir kiti kapitonai paeiliui plauk­
davo virš 50-osios šiaurės lygiagretės, už JAV teritorinių van­
denų, kur nebebuvo ryšio su vadovybe, ir sukdavo Barenco
jūros ir uostų, kur buvo sovietinių „jankių" bazės, pusėn.13
Tinkama proga Mackui pasitaikė 1969 metų rugsėjį. Kai
Lapoti išplaukė iš Norfolko, laive buvo daugybė kiaušinių,
mėsos ir visokių sirupų, pramintų „vabalų sultimis", - tipiškų
maisto rinkinių ilgai kelionei. Buvo ir viena išimtis: kajutkom-
panijoje trims mėnesiams skirtų šaldytų vaivorų atsargos.
Mackas dievino šias uogas ir su jomis keptas bandeles, ir savo
aistra dalijosi su įgula. Laive buvo ir pakankamai produktų
kiekvieną savaitę rengti picos vakarėlius. Nuoboduliui pra-
sklaidyti laive net buvo pastatytas žaidimų automatas „Viena­
rankis plėšikas".
Gudgeon ar kituose dyzeliniuose laivuose, tais laikais, kai
jie plaukdavo į pirmas specialiąsias operacijas, tokiems daly­
kams vietos nebūtų atsiradę. Nepasakysi, kad Lapon nebuvo
užgrūstas, bet kiekvienas įgulos narys bent jau turėjo savo
gultą, o ne miegojo tame pačiame paeiliui su kitais. Tiesa,
gultai vis dar buvo dviaukščiai ir kartais dar tekdavo čiuži­
nius kloti torpedų skyriuje, bet turėti apie 15 pėdų privačios
erdvės, kai gali nuo kitų pasislėpti užsitraukęs užuolaidą, jau
13 Glaudžiai koordinuodami savo veiklą su JAV povandeniniais laivais, britai kartais prisidė­
davo prie nuolatinio budėjimo palei sovietų uostus Barenco jūroje. Jie turėjo tik du povan­
deninius laivus, tinkamus šiai užduočiai, ir prie sovietų pakrančių plaukdavo tik pavasarį ir
rudenį, tačiau šie laivai buvo skirti šnipinėjimo misijoms, tam specializavosi jų karininkai ir
jūreiviai. Jie gerai atlikdavo misijas ir elgėsi drąsiai. Britų karališkasis laivynas nebijojo konf­
rontuoti su sovietais.
Kartą sovietų antvandeninis laivas Sicilijos sąsiauryje paleido į vandenį porinius cilindro
formos plūdurus, ir JAV žvalgybai pasirodė, kad tai bandymas sukurti akustinį barjerą, kaž­
ką panašaus į SOSUS tinklą. Tarp JAV valstybės departamento ir Karinio laivyno ministe­
rijos vyko intensyvus susirašinėjimas. Buvo svarstoma, ar verta amerikiečiams plaukti ten
ir surinkti tuos plūdurus, bet staiga buvo pranešta, kad jie jau dingo. Paaiškėjo, kad britai
Maltoje turi eskadrinių minininkų eskadrą, ji nuplaukė į tą vietą ir artilerijos ugnimi sunaiki­
no visus sovietų prietaisus.

188
 6. Baladė a p ie B altąjį M acką

buvo didelis privalumas. Žemesnio ūgio vaikinai netgi galėjo

palei kojas ant gulto laikyti knygų lentynėlę. Ir beveik kiekvie­
nas turėjo spintelę, tiesa, ten vyrams tekdavo sutalpinti trims
mėnesiams skirtus apatinius, uniformas ir visa kita, be ko, jų
manymu, jie negali gyventi.
Čia nebebuvo ir dyzeliniams laivams būdingos smarvės, ir
kankinančio kondensato. Lapoti laive buvo beveik visi patogu­
mai - bent jau tiems, kas neėmė į galvą, kad laive nuolat tvyro
rūkalų debesys, kurių neišsklaidydavo netgi naujoviškos ven­
tiliacijos sistemos. Niekas ir nesitikėjo daugiau iš gyvenimo
„kanalizacijos vamzdyje". Daugumai vaikinų bendravimas
su išoriniu pasauliu apsiribojo vaizdais „perevizoriuje" ir
„šeimogramomis" - trijų ar keturių eilučių laiškais, kuriuos
žmonos ir tėvai galėjo išsiųsti keletą kartų per žygį.
Kita vertus, vyrų gyvenimas buvo įspraustas į griežtą
ritmą: budėjimas - šešios valandos, įrangos remontas - dvy­
lika valandų, o kur dar nesibaigiantis darbas su dokumentais
ir kvalifikacijos egzaminai. „Delfinai" - oficiali povandeninio
laivyno jūreivio emblema - būdavo įteikiami tik išmokus
deramai valdyti beveik visą laivo įrangą.
Buvo ir kitų būdų normaliai psichikos būklei palaikyti, ir
pats Mackas tuo labai rūpinosi. Jis įtraukė į savo įgulą pusę
tuzino gitaromis mokančių groti vyrų, tad dabar buvo ren­
giami „dainuojame visi kartu" vakarėliai. Tarp šių vyrų buvo
ir vėl Lapoti laive atsidūręs Tommy’is Coxas, kuris pasiėmė ne
tik gitarą, bet ir stygų bei plektrų atsargą trims mėnesiams.
Coxas, tapęs pirmuoju „spūku", laikiusiu kvalifikacijos egza­
minus su kitais jūreiviais ir pelniusiu teisę nešioti „delfiną",
linksmino savo bičiulius atlikdamas „Torpedą vandeny",
naują savo dainą apie Scorpion, taip pat populiarias Johny’io
Casho, Ricky’io Nelsono, Jerry’io Lee Lewiso ir Elvis’o
Presley’io dainas.
Tai, kad Coxas grįžo į Lapon, nebuvo atsitiktinumas. „Spū-
kus" beveik visada į laivus skirdavo Karinio laivyno saugumo
grupė ir jie beveik niekada nepatekdavo į tą patį laivą antrą

189
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

kartą, tačiau Mackui pavyko išsireikalauti, kad jo „spūkai",

kaip ir visi kiti vyrai, taptų nuolatiniais įgulos nariais. Jis sten­
gėsi, kad jo numylėtiniai - įgulos branduolys - nesikeistų. Be
Coxo, tarp šių numylėtinių buvo ir „spūkų" vadas leitenantas
Donaldas R. Fallonas. Kai Fallonas pirmą kartą užlipo ant
Lapon denio, Mackas, galima sakyti, per dešimt sekundžių
nusprendė, kad šis žmogus taps nuolatiniu įgulos nariu.
Pirmas devynias sekundes Fallonas tiesiog įdėmiai dėbsojo
į Macką. Dešimtoji sekundė buvo lyg papildoma korta prie
pokerio kombinacijos. Štai tada Fallonas ir sugalvojo nepri­
lygstamąją Macko pravardę. Perėmęs iš povandeninio laivyno
vadovybės meilę akronimams, jis praminė Macką „ZSVVRN-
ČAV" - išvertus iš jūreivių kalbos, tai reiškia: „Žinok Savo
Vietą, Velniai Rautų, Nes Čia Aš Vadovauju."
Mackui patiko linksmi, išradingi ir gana keisti žmonės,
gebantys vertinti jo paties ekscentriškumą ir pasirengę, kaip
ir jis pats, interpretuoti taisykles savo nuožiūra. Vienas mėgs­
tamiausių Macko „pirkinių" buvo vyriausiojo mechaniko
pavaduotojas, turėjęs nelaimės vadintis animacinio filmuko
personažo vardu - Donaldas Duckas. Vaikinas buvo kilęs iš
skurdžios šeimos ir augęs rąstiniame name Šelbio grafystėje,
Alabamoje. Technika buvo jo šeimos „verslas". Ducko tėvas
remontavo autobusus, o Donaldas dirbo mechaniku povan­
deniniame laive. Jis nebuvo baigęs net pradinės mokyklos,
o į karinį laivyną pateko pagal kovos su neraštingumu pro­
gramą, bet užtat jis galėjo suremontuoti bet kokį Lapon įren­
ginį, o ko nors iškaulyti mokėjo net geriau už kapitoną. Dabar
tai buvo ypač naudingas talentas, mat dėl karo Vietname ėmė
trūkti įvairių medžiagų. Duckas rasdavo arba pavogdavo
viską, ko reikėdavo Lapon, be to, atliekamas dalis kaupė savo
slėptuvėje.
Tai, kad Duckui trūko oficialaus išsilavinimo, Lapon laive
neturėjo jokios reikšmės, nes dauguma eilinių jūreivių buvo
baigę tik vidurinę mokyklą. Šie vaikinai buvo iš darbi­
ninkų terpės, bet jie buvo sumanesni, išradingesni ir geriau

190
 6. B aladė a p ie B altąjį M acką

pasiruošę praleisti ilgus mėnesius uždaroje erdvėje nei karinio

laivyno parengti profesionalai. Dauguma karininkų buvo
baigę Karinio laivyno akademiją. Bet laikui bėgant skirtumai
išnykdavo. Laipsniai, koviniai postai, kilmė - geriausiuose
povandeniniuose laivuose visa tai didelės reikšmės neturėjo.
Galbūt taip buvo dėl gyvenimo uždaroje erdvėje, o galbūt
dėl to, kad kito būdo valdyti povandeninį laivą nebuvo. Šiaip
ar taip, pirma pamoka, kurią gaudavo koledžą baigęs jaunas
leitenantas, buvo tokia: jis toli nenueis, jei nesulauks pagal­
bos iš savo pražilusių viršilų ir eilinių jūreivių, pasirengusių
išspręsti visas problemas, kokios tik gali kilti ištisus mėnesius
būnant jūroje.
Ir štai dabar Macko surinktos įgulos laukė išbandymas.
Praėjus savaitei nuo jų žygio pradžios Lapoti gavo pranešimą,
kurio taip laukė Mackas: rugsėjo 16 dieną SOSUS pastebėjo
„jankį" į šiaurę nuo Norvegijos. Laivas plaukė iš Barenco
jūros tarp Grenlandijos, Islandijos ir Didžiosios Britanijos.
Antrasis SOSUS tinklas pastebėjo „jankį", kai jis plaukė į
šiaurę nuo Norvegijai priklausančios Jan Majeno salos, netoli
Grenlandiją ir Islandiją skiriančio Danijos sąsiaurio. Mackui
pavyktų „pagauti" „jankį" prieš jam išplaukiant į atvirą van­
denyną, kur jį rasti būtų daug sunkiau, jei Lapoti pabandytų jį
persekioti. Dabar, kai Lapoti pakildavo į periskopo gylį, visa
įgula galėdavo užmesti akį į supančius vandenis. „Perevizo-
rius" pagaliau veikė tinkamai.
Kai Mackas su Lapoti nuskubėjo Danijos sąsiaurio link,
sąjungininkų lėktuvas P-3 Orion, skirtas povandeniniams
laivams ieškoti, patvirtino, kad „jankis" - ten. Lapon atplaukė
kitą dieną ir ėmė patruliuoti lėtai plaukiodamas pirmyn atgal
pietiniu Danijos sąsiaurio pakraščiu, netoli pietvakarinių
Islandijos pakrančių.
Donnie’is Ray’us Bollingas, vyresnysis Lapon laivūnas,
stovėjo palinkęs virš žemėlapio kajutkompanijoje. Dabar jis
nuolatos čia užsuks, kad parodytų įgulai laivo poziciją. Jeigu
jie aptiks „jankį", jo pozicija taip pat bus pažymėta. Atskleisti

191
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

įgulai tokias detales taisyklės nenumatė. Bet Mackas norėjo

sužadinti savo vyrų entuziazmą. Jis manė, kad jeigu žmogus
žino, kokia atsakinga užduotis jam patikėta, jis noriau susi­
taiko su miego trūkumu ir kitomis negandomis.
Mackas įsakė įgulai užimti kovinius postus. Valdymo
postas buvo pergrūstas: čia stovėjo stalai su žemėlapiais,
kompiuterinė įranga, ginkluotės valdymo postai su visais
osciloskopais, ciferblatais, matuokliais ir diagramas braižan­
čiais aparatais... Vamzdžiai kabojo beveik per colį nuo galvų,
todėl patalpa atrodė dar ankštesnė. Per patį vidurį stovėjo
du periskopai, įtaisyti ant pėdos aukščio pakylos. Priešais
periskopus sėdėjo karininkas, atsakingas už laivo gylį, ir du
horizontaliųjų vairų prižiūrėtojai, visi jie įdėmiai stebėjo gylio
matuoklius. Ir už ginklus atsakingi karininkai, ir hidroakus-
tikai, ir navigatoriai, ir gylio prižiūrėtojai dabar turėjo dvi
svarbiausias užduotis: rasti „jankį" ir pasirūpinti, kad jis jų
nepastebėtų.
Praėjus vos dienai „jankis" praplaukė į rytus nuo Lapoti.
„Jankio" skleidžiami garsai buvo tokie silpni, kad dėl neto­
liese esančių žvejybinių laivų ir gausios jūros gyvūnijos
keliamo triukšmo hidroakustikai jų beveik negirdėjo. Bet
štai osciloskope pasirodė silpnas mirgėjimas - elektroninis
sovietų povandeninio laivo atvaizdas. Laukė nelengvas dar­
bas. Triukšminguose vandenyse netoli Grenlandijos „jankis"
buvo pakankamai gerai girdimas tik tada, kai atsidurdavo
nuo Lapoti per 1 400 jardų.
Mackas įsakė sukti laivą į pietryčius. Jis ketino „atsiplėšti
ir dreifuoti". Sumanymo esmė buvo tokia: Lapoti maždaug
pusvalandį lėks 20 mazgų greičiu ir pasieks tašką, pro kurį
netrukus plauks „jankis", jeigu nepakeis kurso. Tada Lapoti
sumažins greitį iki 3-5 mazgų ir tik klausysis.
„Jankis" pasirodė, tačiau netrukus vėl dingo. Mackas sune­
rimo. Sovietų laivas nesilaikė pradinio kurso. „Jankis" kartais
pasigirsdavo, bet paskui beveik iškart prapuldavo Atlanto
triukšme, dar labiau sustiprėjusiame dėl viršuje šėlstančios

192
 6. B aladė a p ie B altąjį M acką

audros sukeltų galingų srovių. Mackas nervingai vaikščiojo

po valdymo postą nusiminęs, kad tenka beveik aklai plaukti
vandenynu, žinant, kad „jankis" kažkur visai netoliese.
Kelias kitas dienas Lapoti tai rasdavo, tai vėl pamesdavo iš
akiračio „jankį". Ketvirtą dieną „jankis" vėl pasirodė. Iš pra­
džių valandai, paskui dviem, galiausiai trims. „Jankio" sraig­
tai sukosi pastoviu greičiu, ir tai gerai buvo girdėti budinčių
hidroakustikų ausinėse. Šešias valandas, paskui dvylika
valandų „jankis" plaukė pastoviu greičiu priešais Lapoti. Bet
aštuonioliktą valandą sovietų laivas vėl dingo iš hidroloka-
torių ekrano. Macko trokštama povandeninė drama neįvyko.
Dauguma karininkų ir kai kurie eiliniai keletą parų buvo
beveik nemiegoję. Mackas kartais nusnausdavo keletą minu­
čių, dažniausiai net neišeidamas iš valdymo posto. Ir dabar
taip ilgai jėgų teikusį adrenaliną pakeitė kartus nusivylimas.
Niekas nekalbėjo apie tai, kas ir taip buvo akivaizdu.
Niekas nenorėjo pripažinti, kad neįmanoma sekti paskui tą
beveik begarsį naujos kartos sovietų povandeninį laivą, kai
jis plaukia per triukšmingą vandenyną. Niekas nenorėjo pasi­
duoti.
Norfolke ir Vašingtone taip pat būta nusivylimo: kartu su
Mackų apmaudavo kapitonas Bradley’us, Atlanto povande­
niniam laivynui vis dar vadovavęs viceadmirolas Arnoldas
Schade’as ir karinio laivyno operacijų vadovas admirolas
Mooreris. Apie visus šiuos įvykius jie žinojo, nes Mackas ultra-
aukštųjų dažnių diapazonu siųsdavo virš Lapoti skridusiems
lėktuvams pranešimus apie operacijos eigą. Karinis laivynas
savo ruožtu informavo prezidento patarėjus. Beje, Nixonas apie
operacijos eigą sužinodavo iškart.
Admirolai įsakė visoms toje teritorijoje esančioms SOSUS
sistemoms ieškoti „jankio" skleidžiamo triukšmo. Laivo
ieškojo ir P-3 Orion lėktuvai. Vis dėlto tiek vienų, tiek kitų
pastangos buvo bergždžios.
Mackas nutarė atlikti rizikingą manevrą. Sukvietęs savo
šturmanus ir kitus karininkus į kajutkompaniją jis paskelbė,

193
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

kad atsisako minties „pagauti" „jankį" Danijos sąsiauryje.

Todėl reikia pabandyti atspėti, kur sovietai plauks toliau,
ir tada juos užklupti. Taigi Mackas, jo vyriausiasis padėjė­
jas Charlesas H. Brickellas jaunesnysis, inžinierius Ralphas
L. Tindalas ir kiti karininkai palinko prie žemėlapių ir ėmė
žaisti žaidimą „o kas, jeigu", įsivaizduodami, kad tokie yra
„jankio" kapitonai. Po logiškų, su neviltimi susipynusių
svarstymų, jie nutarė pabandyti rasti „jankį" per keletą šimtų
mylių į pietus, prie Portugalijai priklausančių Azorų salų.
Lapoti skubiai nugrimzdo ir per tris paras nuplaukė į
minėtą vietą. Mackas nerimavo, kad jie užtruko per ilgai. Jis
dar kartą viską apgalvojo ir pasuko laivą į vakarus. Beveik
iškart, kai Lapoti ėmė patruliuoti nauja kryptimi, jo korpusas
ėmė girgždėti, tarsi metalas trintųsi į metalą. Mackas puolė į
valdymo postą. Už horizontaliuosius vairus atsakingas kari­
ninkas raportavo, kad Lapoti prarandą gylį.
4 800 tonų sveriantis Lapoti pateko į giliavandenio žvejy­
binio tralerio tinklą ir įsipainiojo į jo metalinius svarmenis ir
storą metalinį trosą. „Jankis" galėjo praplaukti bet kurią aki­
mirką, o Lapoti kyburiavo kartu su sekmadienio pusryčiams
pagauta žuvimi.
Netrukus žvejai pasidavė, o gal tiesiog nukirto tinklo trosą.
Kad ir kaip buvo, jie pasitraukė iš šios vietos ir paskui pasa­
kojo legendą apie ištrūkusį pasakišką laimikį. Tačiau troso
gabalas liko apsivijęs priekinį Lapoti hidrolokatorių. Kaip
dabar be garso sekti „jankį", jeigu trosas trankosi į korpusą?
Mackas neturėjo kitos išeities. Jis palaukė tamsos, o tada
įsakė Lapoti pakelti į paviršių. Melsdamasis, kad „jankis"
nepraplauktų pro šalį, bent jau ne dabar, kapitonas pasiuntė
vieną vyrą ant stebėjimo bokštelio su didžiulėmis metalo kar­
pymui skirtomis žirklėmis. Trosą pavyko nurėžti ir Lapoti buvo
pasirengęs misijai, tada po dvylikos valandų pasirodė „jankis".
Šį kartą Mackas pasiryžo nepamesti sovietų laivo iš akira­
čio. Pietinėje Atlanto dalyje vanduo nebuvo toks triukšmingas
kaip prie Grenlandijos, bet „jankis" vis tiek buvo tylesnis už

194
 6. B aladė a p ie B altąjį M acką

bet kokį kitą kada nors JAV persekiotą sovietų povandeninį

laivą. Atėjo metas pasitelkti naują taktiką, ją Mackas praminė
„artimuoju sekimu". Lapoti plauks „jankiui" iš paskos atsilikęs
ne daugiau kaip per 3 000 jardų. Jeigu nutols per 4 000 ar 5 000
jardų, „jankis" vėl prapuls.
Macko strategija turėjo tam tikrų pavojų. 4 800 tonų sve­
riančiam Lapoti plaukti taip arti galingojo „jankio" buvo
rizikinga. Įprastai netgi antvandeniniai laivai bando laikytis
vienas nuo kito per dviejų mylių atstumą, nes bijo susidurti.
O juk Lapoti dar reikėjo vengti būti pastebėtam. Mackas tikė­
josi, kad naujojo sovietų laivo hidrolokatoriai nėra geresni už
tuos, kuriuos turėjo jo pirmtakai. Lapoti plaukė taip arti, kad
būtų pakakę ką nors numesti ant grindų arba garsiai trinkte­
lėti vandenį sulaikančiomis durimis, ir netgi pasenusi sovietų
įranga būtų užfiksavusi, jog amerikiečiai juos persekioja.
Beveik visa įgula suprato, kaip jie rizikuoja, bet užvesti
apie tai kalbą su Mackų niekas nedrįso. O ir laiko tam
nebuvo. Dabar svarbiausia buvo išsiaiškinti, kokius garsus
sovietų laivas skleidžia, kai lėtina greitį arba apsisuka. Kol
hidroakustikai neišsiaiškins, koks garsų sąskambis sklinda
„jankiui" atliekant kiekvieną manevrą, abu laivai plauks
pavojingai arti, gresiant mirtinam susidūrimui.
Kad padėtų rasti atsakymus į šiuos klausimus, Mackas
įsakė Lapoti plaukti tai viena „jankio" kilvaterio puse, tai kita.
Jis vėl ėmėsi žaidimo „o kas, jeigu", bandydamas įsivaizduoti
save sovietų kapitono vietoje, spėliodamas, ką ir kada jis
darytų. Tai buvo tas pats, kas spręsti didžiulį, sudėtingą kry­
žiažodį. Vienas atsakymas veda prie kito. Vienas neatsakytas
klausimas iškart sukelia painiavą. Lapoti įgula negalėjo nieko
kita, tik toliau kaupti informaciją. Hidroakustikai ėmė ieškoti
kokių nors defektų „jankio" konstrukcijoje, pagal kuriuos
ateityje būtų galima „pamatyti" šį laivą, kai jis manevruos.
Įprasto hidrolokatoriaus galios šiuo atveju nepakako. „Jan­
kis" buvo pernelyg tylus. Bet Lapoti turėjo ne tik įprastą hidro-
lokatorių. Mackui pavyko gauti eksperimentinį hidrolokatorių,

195
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

sukurtą remiantis kai kuriais atradimais, padarytais Kellno

vadovaujamo laivo Ray 1967-1968 metais, kai Viduržemio
jūroje jis persekiojo „November" klasės sovietų karinį povan­
deninį laivą, o paskui „Čarlį" Šiaurės Atlante. Prietaisas išplėtė
įprastų sistemų galimybes registruoti vandenyno triukšmo
lygį. Dabar jis buvo nustatytas fiksuoti tam tikrus po van­
deniu plaukiančio „jankio" skleidžiamus tonus - šie garsai
priminė švilpimą> kai kas nors pučia į butelio kakliuką. Po
daugelio bandymų ir klaidų Lapoti hidroakustikai pastebėjo,
kad „jankiui" darant posūkį vienas iš dažnių keičiasi. Posūkis
į kairę - ir tonas pasidaro kiek aukštesnis. Kai „jankis" tolsta,
tonas pasidaro žemesnis. Jeigu tonas staigiai pasikeisdavo, tai
reikšdavo, kad „jankis" staigiai keičia kursą.
Tačiau Lapoti niekaip negalėjo nuklausyti, kokius garsus
skleidžia „jankio" laivagalis. Kitaip nei kiti sovietų povande­
niniai laivai, keldavę triukšmą savo sraigtais ir todėl lengvai
sekami, „jankis" iš laivagalio pusės buvo gana tylus, tad
galėjo lengvai tapti „nematomas". Tiesą sakant, netgi Lapoti
turint patobulintus hidrolokatorius, „jankis" būtų galėjęs
visiškai pradingti, jeigu ne vienas jo konstrukcijos defektas.
Dešinėje pusėje įtaisyti „jankio" mechanizmai skleidė daugiau
triukšmo nei bet kuri kita laivo dalis.
Dabar Lapoti nutarė persekioti sovietus būtent pagal šį
garsą. Jeigu jis sustiprės, Mackas žinos, kad „jankis" pasuko į
kairę. Jeigu pasirodys, kad „jankis" tolsta, tai reikš, kad turbūt
pasuko į dešinę.
Ilgainiui paaiškėjo, kad Lapoti geriausia laikytis kiek į šoną
nuo kilvaterio, į kairę arba į dešinę, tiesa, iš kairės pusės
garsas buvo intensyvesnis. Šitaip plaukiant naujieji hidrolo-
katoriaus įrenginiai gaudė stiprius tonus, o įprastinis hidrolo­
katorius registravo iš „jankio" turbinų išeinančio garo garsą ir
besisukančių sraigtų spragsėjimą. Skaičiuodami tuos spragsė­
jimus ir apsisukimų skaičių, Mackas ir jo vyrai galėjo nustatyti
sovietų laivo greitį.

196
 6. Baladė a p ie B altąjį M acką

Visa tai nustatyti prireikė keturių ar penkių parų - triukš­

mingieji sovietų „Hotel", „Echo" ir „November" klasės laivai
beveik niekada nebuvo taip ilgai persekiojami. Bet Mackas
neketino sustoti. Jis norėjo tęsti persekiojimą ir apie priešo
laivą sužinoti viską. Bandymų ir klaidų metodu grįstas dar­
bas nusitęsė per keletą budėjimų, nes Mackui ir jo inžinieriui
tekdavo mokyti naujai atėjusią pamainą to, kas buvo sužinota
per praėjusias dvylika valandų.
Mackas buvo ryžtingai nusiteikęs nebepamesti „jankio",
ypač kai suprato, kad sovietai plaukia prie rytinių JAV
pakrančių. Jis vėl beveik nebemiegojo, tik retkarčiais pasnaus-
davo po 15 minučių prie šturvalo - apsieiti su tiek mažai
miego jis išmoko koledže, perskaitęs straipsnį Reader's Digest.
Praėjus kelioms dienoms Lapon vis dar sekė paskui „jankį".
Mackas ėmė žymėti žemėlapyje „jankio" operacijos rajoną -
tai buvo vieni svarbiausių žvalgybos duomenų, kokius tik jis
galėjo pargabenti. Sovietų laivas savo misiją vykdė maždaug
200 000 kvadratinių mylių teritorijoje. Jis vis plaukiojo pirmyn
atgal, likdamas per 1 500-2 000 mylių nuo JAV pakrančių.
Iki tol kariniame laivyne buvo manoma, kad sovietai laikys
„jankius" 700 mylių atstumu nuo JAV teritorijos. Bet Macko
atradimas leido karinio laivyno žvalgybai suprasti, kad nau­
josios „jankio" SS-N-6 raketos gali įveikti 1 200-1 300 mylių
nuotolį.
Jeigu Lapon nebūtų taip ilgai sekęs paskui „jankį", ameri­
kiečiams būtų buvę sunku įvertinti naujos sovietų atominės
grėsmės mastą. Nors „jankis" plaukiojo po griežtai apibrėžtą
kvadratą, JAV jo būtų ieškojusios 800 mylių arčiau savo
pakrančių.
Dabar Mackas žymėjo žemėlapyje tikslų „jankio" kursą.
Pasirinkęs vieną rajoną laivas be tikslo plaukiodavo po jį maž­
daug 6 mazgų greičiu, paskui 12-16 mazgų greičiu lėkdavo į
kitą rajoną, tada vėl mažindavo greitį. Kas 90 minučių beveik
sekundės tikslumu „jankis" keisdavo kursą, kartais 60 laips­
nių, kartais daugiau.

197
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

Keletą kartų per parą „jankis" išplaukdavo į ryšiui

užmegzti reikiamą gylį, kad gautų radijo žinutes, ir kiekvieną
naktį lygiai 24 valandą išplaukdavo į periskopo gylį pravė­
dinti patalpų. Po 10-16 kartų per dieną laivas visiškai apsi­
sukdavo ir hidrolokatoriais tikrindavo, ar niekas jo neseka.
Kiekvieną kartą, kai „jankis" pasisukdavo, Lapoti sukdavosi
kartu su juo, bandydamas likti už laivagalio, kiek į šoną,
paslėptas atbulinio paties „jankio" sukeltų garsų srauto. (Ope­
racijas atliekantys JAV povandeniniai laivai taip pat regu­
liariai apsisuka ir tikrina, ar nėra sekami, tačiau niekada to
nedaro nustatyti laiku. Kada geriausia tai atlikti, sprendžiama
burtų būdu. Dėl to Lapoti valdymo poste specialiai šiam reika­
lui buvo laikoma pora lošimo kauliukų.)
Kartą per parą „jankis" išvystydavo didelį greitį ir atlik­
davo manevrą, kurį Lapoti įgula praminė „jankio brėžiniu",
mat jis priminė ant bloknoto lapo nubrėžtas lenktas kreives.
„Jankis" imdavo sukiotis lyg piešdamas aštuoniukę, o užbaig­
davo manevrą plaukdamas 180 laipsnių besiskiriančiu kursu
nei pradžioje. Pasukdamas į kairę laivas darydavo 180 laips­
nių posūkį, paskui 90 laipsnių, paskui 270 laipsnių ir viskas
baigdavosi dar dviem 90 laipsnių posūkiais.
Pirmieji posūkiai, rodos, buvo skirti iš paskos sekančiam
persekiotojui pričiupti, antrieji - per didesnį atstumą sekan­
čiam laivui aptikti. Visa tai paprastai buvo daroma dideliu
greičiu, kartais du kartus iš eilės. Visas procesas trukdavo
apie valandą.
Jeigu „jankis" būtų turėjęs geresnį hidrolokatorių, šie
manevrai būtų buvę veiksmingi. Bet sovietai, rodos, padarė
vieną esminę klaidą. Lapoti išgirsdavo, kad „jankis" ruošiasi
suktis, ir pasitraukdavo sovietams nespėjus jų išgirsti. Lapoti
hidrolokatoriaus operatoriai apskaičiavo, kad jų įrenginio
galia fiksuoti garsą du kartus lenkia sovietų. Esant geroms
sąlygoms Lapoti galėjo aptikti antvandeninį laivą, esantį už
20 000 jardų. O „jankiui" būtų tekę praplaukti per 10 000 jardų
nuo to paties laivo, kad jo hidrolokatorius sureaguotų.

198
 6. Baladė a p ie B altąjį M acką

Kai persekiojimas virto rutina, Mackas pagaliau atsisakė

savo įprastinių pasnaudimų stovint. Dabar jis eidavo į savo
kajutę ir guldavosi miegoti, tiesa, ne ilgiau kaip 90 minučių.
Ir visada atsidurdavo valdymo poste, kai „jankis" keisdavo
kursą arba imdavo tikrinti, ar jo neseka. Vis dėlto kartą
nuėjęs pamiegoti Mackas padarė didžiausią klaidą per visą
šią misiją, o gal ir per visą savo karjerą. Vienas iš jaunesniųjų
karininkų pasakė kokui, kad Mackas verčiau atsisakys miego
nei kas vakarą patiekiamų jo dievinamų bandelių su vaivo­
rais, tad kokas nuėjo kapitono žadinti. Išgąsdintas Mackas
taip užriaumojo, kad kokas spruko lauk, išmesdamas ban­
deles ir kavą. Tą akimirką Mackas prarado galbūt didžiausią
povandeninio laivo kapitono privilegiją - skanauti perpjautų
pusiau ir perteptų sviestu šviežių bandelių su vaivorais. Nie­
kas daugiau nedrįso kapitono žadinti nei trečią, nei ketvirtą
žygio savaitę. O paskui prasidėjo penktoji.
Tuo metu trys budintys Lapoti karininkai suprato, kad
jų budėjimai sutampa su „jankio" karininkų budėjimu.
Kiekvienas amerikietis dabar galėjo atpažinti savo sovietinį
„partnerį" pagal manevrų ir kurso keitimo pobūdį. Jie netgi
davė pravardes savo „partneriams" - labiausiai įsimintinos
buvo Baisusis Terensis ir Pakvaišęs Vilis - ir ėmė lažintis,
kuris geriau nuspės kitą „jankio" manevrą. Dažniausiai lai­
mėdavo Tindalas. Hidroakustikai taip pat įsitraukė į žaidi­
mą - jie turėjo atpažinti garsus, kuriuos perimdavo iš vidinių
„jankio" patalpų. Ten buvo gręžiama, dirbo pompos, buvo
girdėti net šiurkštūs ir vulgarūs juokeliai. Nuleidžiant klo­
zeto dangtį būdavo automatiškai įrašomas staigus trinkte­
lėjimas, ir kiekvieną kartą, kai hidroakustikai savo ausinėse
išgirsdavo, kad sovietai pučia orą vėdindami savo sanitarines
cisternas, jie visiškai rimtai pranešdavo: „Valdymo poste. Čia
hidroakustikas. Į mūsų pusę paleido šūdo."
Visi įgulos nariai, netgi jauniausias jūreivis ir žemiausio
rango kajutkompanijos kokas, buvo įsitraukę į persekiojimą.
Mackas leido kiekvienam iš eilės ranka žymėti žemėlapyje

199
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

laivo kursą. Jauniems jūreiviams tai buvo svaiginantis daly­

kas. Juk jie sekė priešo laivą ilgiau nei kas kitas, be to, ne šiaip
laivą, o aprūpintą galingiausia sovietų ginkluote, ir visi jie
buvo neatsiejama šio vyksmo dalis. Vyrų jaudulys persidavė
ir sausumoje tarnaujantiems bendražygiams. Mackas gerai
žinojo „jankio" kapitono įpročius ir galėjo numatyti, kada jis
panirs giliau. Ir tomis akimirkomis jis pakeldavo Lapton į peri­
skopo gylį ir perduodavo trumpą žinutę P-3 Orion lėktuvams,
skraidžiusiems virš „jankio" patruliuojamos teritorijos.
Viskas klojosi puikiai, kol vienas iš Orion lėktuvų vos nesu­
žlugdė visos operacijos. Pilotas turbūt nusileido prie vandens
žemiau, nei turėjo, nes kai „jankis" pakilo į periskopo gylį, jo
įgula lėktuvą pastebėjo ir sovietų laivas iškart paniro. Orion
tučtuojau šią zoną paliko. Lapon hidroakustikai įdėmiai klau­
sėsi - jų pačių laivas liko nepastebėtas. Jie suprato, kad Orion
buvo pastebėtas, tačiau sovietai, rodos, nežinojo, jog sekami ir
po vandeniu. Viskas taip ir buvo, kol Vašingtone kažkas nepa­
darė didžiulės klaidos.
Anot povandeniniame laivyne sklandančių gandų, vie­
nas karinio laivyno aviacijos admirolas, nepanoręs, kad jo
vardas būtų atskleistas, spaudai nutekino informaciją, kuri
galėjo sužlugdyti visą operaciją. Jis tiesiogiai nepasakė, kad
Lapon persekioja „jankį", ir netgi nepasakė, kad sovietų
povandeninis laivas su balistinėmis raketomis šiuo metu yra
per 1 500-2 000 jūrmylių nuo JAV pakrančių. Bet 1969 metų
spalio 9 dieną New York Times pirmame puslapyje išspausdino
straipsnį „Naujieji sovietų povandeniniai laivai skleidžia dau­
giau triukšmo, nei tikėtasi".
Kad ir kas perdavė šią žinią žurnalistams, tas žmogus arba
nežinojo Lapon perduotų duomenų, arba juos iškraipė, nes
laikraštis paskelbė gerokai švelnesnę informaciją, nei buvo
iš tikrųjų. Mackas įsitikino, kad „jankis" mažiausiai triukš­
mingas iš visų sovietų povandeninių laivų, nors amerikiečių
laivai vis dėlto triukšmo skleisdavo dar mažiau.

200
 6. Baladė a p ie B altąjį M acką

Žinia apie straipsnį, be abejo, pasiekė ir sovietų karinį lai­

vyną, ir „jankio" kapitoną. Netrukus tai tapo akivaizdu. Praėjus
kiek laiko po publikacijos laikraštyje „jankis", kaip įprasta, po
vidurnakčio pakilo užmegzti radijo ryšio, bet paskui staiga atsi­
sakė savo įprastinio manevravimo. Laivo elgesys tapo nenu­
spėjamas. „Jankis" staiga padarydavo 180 laipsnių posūkį ir 20
mazgų greičiu imdavo lėkti savo paties paliktu kilvateriu tiesiai
į Lapoti. Tai visai nepriminė ankstesnio manevravimo ir nebuvo
panašu į lėtus apsisukimus tikrinant, ar nesi sekamas.
Sovietai desperatiškai bandė išsiaiškinti, ar nėra persekio­
jami. Žaidimas, „kas pirmas išsigąs", pasiekė kulminaciją.
JAV povandeninio laivyno jūreiviai tokį sovietų manevravimą
praminė „išprotėjusiu Ivanu".
„Jankis" tiesiog skriejo vandeniu, jo atvaizdas užpildydavo
Lapoti valdymo posto ekranus, o keliamas triukšmas aiškiai
girdėjosi hidroakustikų ausinėse. Tie garsai priminė per tunelį
lekiančio krovininio traukinio dundėjimą.
- Tas niekšas grimzta gilyn, - sumurmėjo kažkas valdymo
poste.
Nors ir žinodami, kad Lapoti tebėra 300 pėdų giliau už
„jankį", visi iš įtampos apmirė, kai sovietai staiga lyg pakvaišę
pralėkė palei kairįjį bortą. Niekas net nepastebėjo ironiško
fakto, kad „jankis" savo triukšmingu plaukimu pats iš savęs
atėmė galimybę aptikti Lapoti. „Jankis" tęsė savo paieškas
keletą valandų judėdamas ratais, bet Mackas atlikdavo atsa­
komuosius manevrus, įgulai visą tą laiką sėdint koviniuose
postuose. Mackas atsisakė nutraukti persekiojimą. Jis laukė,
kol „jankis" nusiramins. O paskui tęsė savo misiją.
Spalio 13 dieną, praėjus beveik mėnesiui nuo persekiojimo
pradžios, admirolas Schade’as į Lapoti atsiuntė ypač slaptą pra­
nešimą: „ADMIROLAS MOORERIS TVIRTINA, KAD GYNY­
BOS SEKRETORIUS IR VISI KITI VAŠINGTONE STEBI
OPERACIJĄ YPAČ SUSIDOMĖJĘ IR SU DIDŽIULIU MALO­
NUMU BEI PASIDIDŽIAVIMU PAŽYMI PUIKŲ VISOS ĮGU­
LOS DARBĄ. SAVO RUOŽTU PRITARIU ŠIOMS MINTIMS."

201
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

Lapoti tęsė „jankio" persekiojimą visą jo patruliavimo

laiką ir net kiek vėliau, kai sovietų laivas beveik tiesiu kursu
pasuko namų link. Daugiau sovietai nebedarė nei „jankio brė­
žinių", nei „išprotėjusio Ivano". Galiausiai „jankis" nuplaukė
tarp Grenlandijos, Islandijos ir Didžiosios Britanijos ir ten lap­
kričio 9 dieną Lapoti nutraukė persekiojimą.
Lapoti sekė paskui „jankį" net keturiasdešimt septynias
paras.
Tommy’is Coxas vėl ėmėsi kūrybos - šį kartą parašė
„Baladę apie Baltąjį Maką":

Visur suspėja Mokas mūs.

Jokia kliūtis jam nebaisi,
Ir net kai tapdavo mūs popieriai prasti
Bežaidžiant šias gūžynes - na ir kas?
Tvirtai žinojome laive visi,
Kad kapitonas išeiti suras.

Coxo žodžiai buvo laibai taiklūs. Tai išties buvo tikros

gužynės, gerokai pavojingesnės už bet kokią kitą šnipinėjimo
operaciją. Macko sėkmė reiškė povandeninio laivyno naujos
misijos pradžią. Dabar ji bus skirta sekti sovietų povande­
niniams laivams, ginkluotiems balistinėmis raketomis. JAV
povandeniniai atakos laivai staiga tapo viena svarbiausių
nacionalinės branduolinės gynybos strategijos atšakų. Ir tai
atves prie didžiausių povandeninių gaudynių jūreivystės
istorijoje. O kol kas Lapon plaukė namo į Norfolką, Mackui
šildantis galiausiai pelnytos šlovės spinduliuose. Per radiją
plūdo sveikinimo žinutės.14

14 Admirolas Mackui pasakė, kad jo vyrai bus apdovanoti prezidentinio padėkos rašto ser­
tifikatais ir garbės juostomis, bet ši ceremonija bus tokia pat slapta, kaip ir jų misija: žmo­
noms ir vaikams bus draudžiama dalyvauti. į tai atsakydamas Mackas maloniai paaiškino
admirolui, kur jis gali susikišti savo padėkos raštą. Mackas pareiškė, kad jei negalės
dalyvauti jo vyrų šeimos, nebus ir jokios ceremonijos. Jis tvirtai laikėsi savo ir galiausiai
ceremonija įvyko plieniniame karo laive dalyvaujant šeimoms, nė žodžiu neužsiminus apie
tai, už ką vyrai gauna prezidento pasirašytus apdovanojimus.

202
 6. B aladė a p ie B altąjį M acką

Po kelių mėnesių Lapoti gavo aukščiausią povandeniniam

laivui skiriamą apdovanojimą - prezidentinį padėkos raštą. O
Baltasis Mackas pelnė medalį „Už pagirtiną tarnybą" - aukš­
čiausią karinio laivyno karininko apdovanojimą taikos metu.
Vis dėlto labiau už visas pagyras Mackui patiko žinutė,
kurią Lapoti gavo plaukdamas namo. Ji nebuvo skirta Mackui
ar jo įgulai. Ji buvo skirta visiems kitiems povandeniniams
laivams, tuo metu patruliavusiems Atlanto vandenyne: „Trau­
kitės iš kelio. Plaukia Baltasis." Įsakymas buvo aiškus. Visi
turėjo pasitraukti ir duoti kelią Lapoti.
Kai Mackui perdavė šią žinutę, jis trinktelėjo kumščiu sau į
delną, papurtė galvą ir tarė:
- Nusigraužkit iš pavydo nagus, mulkiai. Plaukia Baltasis.
 S iti JIS PLAUKIA ■ ■ ■

altasis Mackas tapo nauju sektinu pavyzdžiu ir kiti kapi­

B tonai troško jam prilygti, tiksliau, pranokti. Sekti paskui
sovietų raketinius povandeninius laivus netrukus tapo svar­
biausia karinio laivyno misija, nors ne visus šių pavojingų
gaudynių dalyvius lydėjo tokia sėkmė arba ne visi jie turėjo
tokių įgūdžių kaip Mackas.
Bent du povandeniniai laivai vos neprivertė JAV paskelbti
apie branduolinį pavojų, kai savo vadavietei per radiją pra­
nešė, kad jų persekiojami „jankių" klasės laivai atidarė raketų
liukus ir, rodos, ketina šauti. Abiem atvejais netrukus tie patys
laivai per radiją pranešė, kad sovietai tiesiog treniruojasi.
Per kelis mėnesius po Macko žygdarbio nutiko keletas
susidūrimų tarp amerikiečių ir sovietų povandeninių laivų, ir
šie susidūrimai sukėlė grėsmę rengiamai sutarčiai tarp JAV ir
sovietų dėl įtampos mažinimo. Kai JAV povandeninis laivas
Goto (SSN-615) 1969 metų lapkritį atsitrenkė į „Hotel" klasės
sovietų laivą, Sergejus Georgijevičius Gorškovas, ilgametis
sovietų karinio laivyno vadovas, išsiuntė į Barenco jūrą karo
laivus ieškoti įsibrovėlio. Jis tikėjosi rasti įrodymų, kad Gato
nuskendo. Gorškovas nebuvo kraujo ištroškęs žmogus, tačiau
susidūrimas nutiko likus dviem dienoms iki suplanuotų
 7. Štai jis p laukia...

Helsinkio derybų dėl ginkluotės kontrolės. Gorškovas buvo

sukrėstas, kad JAV prezidentas Richardas Nixonas ir jo pata­
rėjas nacionalinio saugumo klausimais Henry’is Kissingeris
gali taip paprastai siūlyti derybas dėl ginkluotės kontrolės
ir tuo pat metu leisti savo povandeniniams laivams brautis į
sovietų teritorinius vandenis.
Aptiktas nuskendusio Gato „lavonas" būtų leidęs Gorško-
vui vienu ypu atmesti amerikiečių pasiūlymą paspausti vie­
nas kitam ranką. Bet jo laivai Gato taip ir nerado - jis išskuodė
iš sovietų teritorijos visu greičiu, paruošęs kovai visą savo
ginkluotę. Atlanto laivyno vadovybės įsakymu Gato kapitonas
apie šį žygį parašė melagingą raportą: jame buvo teigiama,
kad laivas neva grįžo iš patruliavimo likus dviem dienoms iki
incidento.
Per susitikimus su Nixonu ir jo patarėjais karinio laivyno
žvalgybos karininkai niekada neužsimindavo apie tokius susi­
dūrimus, ypač tuos, kurie galėjo privesti prie rimtų incidentų.
Ir todėl povandeniniam laivynui nebuvo daromas spaudimas
sustabdyti šias įžūlias operacijas, to nebuvo daroma netgi po
dar dviejų nereikšmingų susidūrimų 1970 metais: vienas jų
nutiko Barenco jūroje, kitas - Viduržemio.
Tačiau trečiasis tais metais nutikęs incidentas buvo toks
pavojingas, kad karinio laivyno vadovybė privalėjo apie jį
tučtuojau pranešti tiek Pentagono pareigūnams, tiek Nixonui.
Tai nutiko birželio pabaigoje. Amerikiečių povandeninis
laivas Tautog (SSN-639) plaukė prie Petropavlovsko, didelės
sovietų raketinių laivų bazės Kamčiatkos pusiasalyje, Ramiojo
vandenyno šiaurėje. Tautog vadovavo 39 metų komandoras
Buele’is G. Balderstonas, kuriam vaikystėje įveiktas reuma­
tizmas nesutrukdė užaugti iki 6,4 pėdos ūgio ir jaunystėje
patekti į JAV plaukimo ir lengvosios atletikos rinktines. Studi­
juojant Nebraskos universitete jo specializacija buvo dykumų
skorpionai, o paskui, Korėjos karo metais, jis stojo tarnauti
į karinį laivyną, kur buvo paskirtas vadovauti nuo Antrojo
pasaulinio karo laikų užsilikusių sprogmenų naikinimo

205
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

padaliniui. Galų gale Balderstonas perėjo tarnauti į dyzeli­

nius povandeninius laivus, mat pasitaręs su žmona Irene’ė
nutarė, kad šis darbas bus ne toks pavojingas. Vėliau jis ketino
atsisakyti tarnybos ankštuose ir nešvariuose dyzeliniuose lai­
vuose ir studijuoti mediciną. Bet jam taip ir nespėjus parašyti
prašymo priimti į medicinos mokyklą, Rickoveris atsiviliojo
jį į atominį laivyną. Balderstonas nutarė, kad tai galbūt ženk­
las, jog jam reikia likti povandeniniuose laivuose. Jis tuo
tikėjo, netgi kai visos iliuzijos apie saugesnį darbą sudužo po
Scorpion žūties. Jis dirbo inžinieriumi statant šį laivą, ir jam
dingus jį dažnai iškviesdavo iš Tautog, kad duotų parodymus
tragediją atskleisti bandžiusiems tyrėjams.
Tautog laive Balderstonas labiausiai buvo žinomas dėl savo
keistenybių. Pavyzdžiui, stoviniuojant uoste bare jis galėdavo
išgerti daugiau už bet kurį savo įgulos narį. Taip pat jis buvo
pakvaišęs dėl minties, kad riešutai labai naudingi sveikatai.
Vietoj įprastinės kavos, palaikiusios daugumos jūrininkų
budrumą, jis gerdavo tik kavą „Sanka" be kofeino. Be to,
reikalavo, kad laive visada būtų gausios skaldytų graikinių
riešutų atsargos - jis kramsnodavo juos po kiekvieno valgio,
išskyrus pusryčius, nes juose daug lecitino. Ir dar jis turėjo
neįtikėtiną talentą kilnoti savo žilus tankius antakius. Ir kai­
rysis, ir dešinysis galėjo pakilti atskirai vienas nuo kito. Šį
talentą Balderstonas pasitelkdavo norėdamas aiškiau išreikšti
mintį. Kai kas nors iš įgulos per kvalifikacijos egzaminus
sunkiai ieškodavo atsakymo, vienas iš kapitono antakių
imdavo kilti į viršų. O jeigu klaida atsakyme būdavo ypač
kvaila, kuris nors antakis tiesiog šoktelėdavo. Vienam jaunam
jūrininkui šis Balderstono įprotis taip pakirsdavo jėgas, kad
vos kapitonui pakėlus vieną iš savo antakių vaikinas imdavo
mikčioti.
Įgulai šie antakiai buvo beveik tokie pat įsimintini, kaip ir
išradingumas, kurį Balderstonas parodė per savo pirmąjį žygį
šiuo laivu 1969 metų vasarą - po šios misijos Tautog buvo pra­
mintas „Grėsminguoju T."

206
 7. Štai jis plau kia...

Laivo užduotis buvo stebėti naujos sovietų sparnuotosios

raketos bandymą nuo jos paleidimo iki nukritimo akimirkos.
Kitaip nei balistinės „jankio" raketos, sparnuotosios nekėlė
didelės grėsmės JAV teritorijai. Bet jos iš 250 jūrmylių atstumo
galėjo sunaikinti didžiulį JAV lėktuvnešį, o lėktuvnešiai tebe­
buvo pagrindinė nusileidimo platforma JAV bombonešiams,
atlikdavusiems misijas Vietname. „Echo II" klasės povandeni­
niai laivai, aprūpinti aštuoniomis sparnuotosiomis raketomis
su paprastomis ir branduolinėmis galvutėmis, buvo pastebėti
sekantys JAV lėktuvnešius netoli pietrytinės Azijos. Jei sovie­
tai tiesiogiai įsitrauks į karą Vietname, karinio laivyno žval­
gybai bus būtina kuo daugiau žinoti apie šias sparnuotąsias
raketas ir jas gabenančius povandeninius laivus. Balderstono
užduotis buvo išsiaiškinti, kiek raketų paeiliui ir per kokį
laiką gali iššauti laivas, nustatyti elektroninius impulsus,
pagal kuriuos galima nustatyti skrydžio trajektoriją, taip pat
perimti pokalbius, iš kurių būtų galima sužinoti apie silpną­
sias raketų vietas. Taip pat reikėjo pabandyti nufotografuoti
raketų paleidimą, kad JAV analitikai galėtų išmatuoti liepsną
raketai skrendant ir nustatyti, koks kuras naudojamas.
Nepaisydamas sovietų hidrolokatorių tinklo, Balderstonas
įžūliai nuplukdė Tautog tiesiai po keliais sovietų antvandeni-
niais laivais ir vienu povandeniniu, laikydamasis maždaug
70 pėdų gilumoje. Didžiąją laiko dalį informaciją perimančių
antenų ir periskopo galai vos kyšojo iš vandens. Periskopo
objektyvas buvo taip arti vandens, kad kas trečia banga užsto­
davo vaizdą.
- Vienas, du, užliejo, vienas, du, užliejo, vienas, du,
užliejo... - skaičiuodavo Balderstonas.
Turbūt svarbiausias dalykas dabar buvo išlaikyti 4 800 tonų
sveriantį Tautog nurodytame gylyje, nes laive nuolat kaupėsi
vanduo ir jis darėsi vis sunkesnis. Povandeniniai laivai siurbia
jūros vandenį iš dalies tam, kad atvėsintų reaktorius, o pom­
pos paskui pašalina jį atgal į jūrą. Bet veikiančios pompos kėlė
per daug triukšmo, o tai nebuvo saugu šitaip priartėjus prie

207
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

sovietų laivų. Todėl Michaelis J. Coy’us, budintis karininkas,

atsakingas už horizontaliuosius vairus, buvo priverstas laikyti
Tautog periskopo gylyje nesinaudodamas pompomis.
Tai buvo nervus gadinantis reikalas. Coy’us tarnavo Tautog
vos tris mėnesius ir žinojo, kad nėra itin mėgstamas Balders-
tono. Kapitoną erzino, kad Coy’us užsirašė į tarnybą povande­
niniame laivyne tik tam, kad išvengtų garbingos alternatyvos
vykti į Vietnamą, lygiai kaip Coy’ų erzino tai, kad Baldersto-
nas nuolat kalba apie karinio gyvenimo privalumus. Bet dabar
jiedu dirbo išvien, nes Balderstonas priėmė sprendimą, kuris
buvo vienu metu ir išradingas, ir be galo paprastas. Jis panau­
dojo seną povandeninių laivų triuką: įsakė visiems gultuose ar
kajutkompanijoje besiilsintiems vyrams susirinkti ir žygiuoti
nuo laivo vidurio iki variklių skyriaus laivagalyje. Šie gyvi
atsvarai vaikščiojo pirmyn atgal ištisas valandas, padėdami
išlaikyti reikiamą gylį ir pakeltą Tautog priekį. Coy’us dirbo
be pertraukų, jis netgi negalėjo nueiti ko nors gurkštelėti. Sykį,
kai teko pakoreguoti Coy’aus prižiūrimą gylį, Balderstonas
netgi atsiuntė jam tuščią kavos indelį.
Iš viso Tautog įgula stebėjo sovietų laivus dvi dienas,
užfiksuodama raketos bandomąjį paleidimą nuo pradžios
iki galo. Balderstonas pargabeno namo tokį kalną duomenų,
kad karinio laivyno vadovybė skyrė jam vieną didžiausių
apdovanojimų - ordiną „Už nuopelnus". O štai dabar, 1970
metų vasarą, Balderstonas plukdė Tautog prie Petropavlovsko,
ir kapitonas su savo įgula buvo įsitikinę, kad gali atlikti bet
kokią užduotį. Pirmoji iš jų buvo sekti „Echo II" klasės povan­
deninį laivą. Ši užduotis galėjo būti labai reikšminga prie
Vietnamo krantų esančių JAV lėktuvnešių saugumui, ir tai
buvo viena svarbiausių misijų, kokią povandeninis laivas gali
atlikti per karą.
Laimei, Tautog hidrolokatorius beveik iškart, kai laivas
įplaukė į sovietų vandenis, pastebėjo būtent „Echo II". Klai­
dos būti negalėjo, nes hidrolokatorius užfiksavo skiriamąjį
„echo" ženklą - du sraigtus su keturiomis mentėmis. Laivas

20 8
 7. Štai jis p la u k ia...

plaukė į pietus nuo Petropavlovsko ir Tautog įgula nutarė,

kad tai puiki galimybė persekioti jį nuo pat jo patruliavimo
pradžios.
„Echo" buvo triukšmingas ir atrodė, kad jį sekti bus labai
lengva, bet iš tikrųjų joks persekiojimas lengvas nebūna.
Pasikliaujant pasyviuoju hidrolokatoriumi Tautog hidroakus-
tikams signalus tekdavo tiesiog „interpretuoti" (prislopintas
dūzgimas po visais trikdžiais buvo vienintelis sovietų laivo
„atvaizdas"), ne ką labiau gelbėjo ir osciloskopas, kai kuriuos
trikdžius paverčiantis į žybsinčią baltą dėmę ekrane.
Padėjo tai, kad sovietų laivo kapitonas nesiėmė jokių prie­
monių, kad užkirstų kelią persekiojimui. Iš paskos sekant
Tautog, sovietų laivas penkias valandas riaumodamas vari­
kliais po vandeniu atliko keistą manevrą, kurį amerikiečių
jūreiviai praminė „sukiokis ir kratykis". Tai buvo tarytum
povandeninis kazokų šokis. Ir sovietų, ir JAV povandeni­
niai laivai šį keistą šokį - jo metu plaukiama aštuoniukėmis,
daromi staigūs posūkiai, keičiamas gylis - atlieka tam, kad
būtų išjudinti visi laive esantys daiktai: tai leidžia patikrinti,
kokį garsą skleidžia laivas ir ar viskas gerai pritvirtinta savo
vietose. Šokyje nėra „išprotėjusiam Ivanui" būdingo įsiūčio,
tačiau jo „žingsneliai" audringi. Ir neįmanoma nuspėti, kokį
įsakymą duos kapitonas: sukti viršun ar apačion, į kairę ar
dešinę - viskas priklauso nuo jo nuotaikos.
Yra tik vienas būdas sekti povandeninį laivą, atliekantį
„sukiokis ir kratykis", - atsitraukti. Bet įsakymas atsitraukti
Tautog nenuskambėjo. Kai po kelių valandų sovietų laivas
liovėsi sukiojęsis ir ėmė plaukti įprasta eiga, Balderstonas ir
kiti vyresnieji karininkai koviniuose postuose paliko savo
padėjėjus. Kapitonas nusileido į savo kajutę pamiegoti - ryš­
kus pokytis, lyginant su praėjusių metų raketos bandymo ste­
bėjimo misija, kai jis be miego valdymo poste išstovėjo beveik
48 valandas.
Kitaip nei įprasta, šioje misijoje Tautog turėjo ne vieną
hidroakustikų viršilą, o du. Bet nutiko taip, kad kapitonui

209
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

miegant hidrolokatorių kajutėje nė vieno iš jų nebuvo. Vie­

nas buvo paskirtas vyriausiuoju budėjimo viršila ir vado­
vavo jūreiviams valdymo poste. Kitam buvo poilsio metas.
Taigi hidrolokatorių prižiūrėti liko jaunas pirmosios klasės
hidroakustikas Davidas T. Lindsay’us.
Prieš šią misiją Lindsay’us pagarsėjo tuo, kad buvo atsitik­
tinai nufotografuotas su JAV prezidento žmona Pat Nixon.
Pirmoji dama lankė iš Vietnamo pargabentus sužeistuosius
karo ligoninėje Honolulu. Lindsay’us gulėjo čia po avarijos,
patirtos važiuojant ypač galingu motociklu, kurį jis meiliai
vadino „Betsi". Kai pirmoji dama priėjo prie jo lovos, niekas
jai nedrįso pasakyti, kaip jis susižeidė. Juos nufotografavo ir
nuotrauka buvo išspausdinta daugelyje vietos leidinių.
Po avarijos viena Lindsay’aus koja pasidarė coliu trumpes­
nė, tad Tautog jį praminė Pusantro Žingsnio. Dabar Pusantro
Žingsnio klausėsi „echo" skleidžiamų garsų ir perdavinėjo
informaciją į valdymo postą, kur budėjo vyriausiasis kapitono
padėjėjas, vedęs laivą kapitono nurodytu kursu. Beplaukiant
120-200 pėdų gylyje 12-13 mazgų greičiu, Tautog pavojingai
priartėjo prie sovietų laivo. Galiausiai vyriausiasis kapitono
padėjėjas pasiuntė pakviesti Balderstoną.
Balderstonas atbėgo į valdymo postą vilkėdamas tamsiai
mėlynu chalatu ir avėdamas šlepetėmis. Jis priėjo tiesiai prie
budinčio karininko Scotto A. Van Hofteno, pagarsėjusio Tau­
tog tuo, kad buvo geriausias laivo vairininkas ir kartą laimėjo
kokakolos gėrimo varžybas. Van Hoftenas raportavo kapito­
nui apie padėtį.
Tuo metu Paulas S. Watersas, vienas iš hidroakustikų vir­
šilų, grįžo į jiems skirtą kajutę. Užsidėjęs ausines Watersas
ėmė klausytis sovietų laivo.
- Tas kalės vaikas visai arti, - sumurmėjo jis, paskui pašoko
ant kojų ir nuskubėjo pas kapitoną. - Kapitone, man atrodo,
„Echo II" visai šalia mūsų!
Balderstonas palinko virš žemaūgio viršilos ir įsmeigė
akis iš po savo garsiųjų antakių. Jiedu pasikalbėjo, paskui

210
 7. Štai jis p lau kia...

Balderstonas atsisėdo ant sulankstomosios kėdutės prie peris­

kopo stovo. Šiuo vienu judesiu jis parodė, kad perima vado­
vavimą. Nebuvo jokių dramatiškų pareiškimų. Kapitonui
nereikėjo sakyti nė žodžio.
Van Hoftenas toliau ėjo budinčio karininko pareigas ir
pakeltu balsu įsakinėjo, bet .visi puikiai suprato, kad iš tiesų
tuos įsakymus duoda Balderstonas. Daugiau jis nepaliks
valdymo posto, negrįš į savo kajutę ir netgi nenusivilks cha­
lato. Šalia jo stovėjo Michaelis Coy’us. Dabar karinio laivyno
kapitonui ir armijos pasauliui nepriklausančiam Coy’ui teko
sudaryti netvirtas paliaubas. Jis išmoko nekartoti, kad neke­
tina užsibūti kariniame laivyne, o Balderstonas nustojo girti
karinio gyvenimo privalumus. Be to, Coy’us buvo atsakingas
už laivo atsargas, tad tiekdavo sveikata susirūpinusiam kapi­
tonui vitaminus, „Sanka" kavą ir tiek graikinių riešutų, kad
Balderstono kūnas turėjo būti perpildytas lecitino.
Balderstonas ėmė įdėmiai žiūrėti į osciloskopą. Devynių
colių pločio ekrane buvo matyti vienintelis geltonas elektro­
ninis išlinkis - tai buvo hidrolokacinis sovietų laivo atvaiz­
das. Įprastai ekrane mirksėdavo dešimt ar daugiau neryškių
garso atvaizdų - laivai, sausumos ruožai ar netgi banginiai.
Bet „echo" atvaizdas buvo didelis, ryškus ir vis šokčiojo po
ekraną. Buvo tik vienas galimas paaiškinimas: laivas labai
arti, visai čia pat.
- Štai... jis... plaukia... Štai... jis... plaukia... - keistu tonu
murmėjo kapitonas stebėdamas sovietų laivą ir kreipdamasis
vienu metu į visus ir į nieką. Tą pačią frazę jis pakartos po
kelių minučių, paskui dar sykį.
Vyriausiasis padėjėjas stovėjo kapitonui iš kairės ir tyrinėjo
navigatorių brėžinius žemėlapyje. Maždaug už penkių pėdų
Van Hoftenas savo 6,5 pėdos kūnu palinko virš ginkluotės
valdymo posto, stebėdamas už ginkluotę atsakingus kom­
piuterius, kurie taip pat fiksavo „echo" kryptį, greitį ir ats­
tumą nuo Tautog. Gretimoje patalpoje susigrūdę petys į petį
hidroakustikai taip pat sekė sovietų laivą.

211
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

Mintyse jie bandė išskirti iš jų ausinių sklindantį tylų ir

ritmišką „echo" sraigtų pliuškenimą, prislopintą vandenyno
triukšmo. Bet nei jų girdimi garsai, nei atvaizdas ekrane
nerodė, kokiame gylyje plaukia „echo". Jie galėjo tik klausy­
tis ir spėlioti. Kas keletą minučių prietaisai imdavo rodyti,
kad atstumas tarp dviejų laivų yra ties nuline žyma. Vienu
metu hidroakustikai net iškėlė mintį, kad „echo" pakilo virš
vandens, taigi yra tiesiai virš Tautog. Paskui ėmė atrodyti, kad
sovietai vėl grimzta.
Viskas būtų buvę paprasčiau, jeigu Tautog būtų turėjęs
naują prietaisą, skirtą matuoti kito povandeninio laivo gylį,
nustatomą pagal jo sudrumstą vandenį. Prietaisą sudarė
keturi hidrofonai, jie turėjo būti įtaisyti ant Tautog stebėjimo
bokštelio. Bet laivų statykla nespėjo laiku atlikti savo darbo,
tad Tautog teko išplaukti iš uosto palikus jam skirtą prietaisą
Perl Harbore.
Vienas karininkas ėmė skųstis dėl tų neuždėtų hidrofonų,
kitas pasiūlė padidinti tarp laivų nuotolį. Staiga atvaizdas
oscilografo ekrane ėmė karštligiškai mirksėti.
- Štai, jis plaukia... - pradėjo kapitonas. Bet taip ir nebaigė
šio sakinio.
Atvaizdas oscilografe dingo. Hidroakustikai taip pat
pametė bet kokį „echo" pėdsaką. Niekas nežinojo, ar sovietai
pasuko į kairę, ar dešinę. Jie tiesiog dingo.
Bet netrukus „echo" apsireiškė pačiu blogiausiu įmanomu
būdu. 6 000 tonų sveriantis laivas tvojosi savo dugnu į Tautog
stebėjimo bokštelio viršų, garsas priminė dviejų automobilių,
lekiančių 40 mylių per valandą greičiu, susidūrimo garsą.
Paskui „echo" sraigtai atsimušė į Tautog metalinį korpusą, kilo
toks siaubingas gaudesys, kad hidroakustikų viršila Watersas
turėjo atjungti savo ausines.
Tautog maždaug per 30 laipsnių palinko į kairę, laivas vienu
metu buvo stumiamas atgal ir žemyn. Vyrai įsikibo į turėklus
ir stalus. Po visą valdymo postą skraidė kavos puodeliai,
pieštukai, liniuotės, žemėlapiai ir trintukai. Kajutkompanijoje

212
 7. Štai jis p lau kia...

išsivartę maraskino buteliai ir indai su marinuotais užkan­

džiais. Variklių skyriuje ant grindų iš sieninių spintelių krito
įrankiai. Pusantro Žingsnio nukrito nuo trapo. Torpedų sky­
riuje miegantys trys vyrai, įsitaisę tarp ilgų žalių sprogmenų
torpedoms skirtose lentynose, nulėkė nuo savo čiužinių. Tor­
pedas laikantys brezentiniai diržai įsitempė.
Vienas jūreivis puolė uždaryti į torpedų skyrių vedančių
vandens nepraleidžiančių durų. Jis net nepažiūrėjo, ar kas
nors ten yra, tad netyčia viduje užrakino Gregą Greeley’ų - 18
metų šauktinį, į Tautog patekusį vos prieš tris savaites. Jūrei­
vis, kaip ir visa įgula, žinojo, kad nelaimės atveju vanduo pir­
miausia užlies liuką į išorę turinčias priekines laivo patalpas,
tad privalėjo šias duris uždaryti. Paskui, kaip buvo apmoky­
tas, nuėjo net nežvilgtelėjęs pro apvalų durų langelį, už kurio
liko persigandęs Greeley’us. Vaikinas bus išleistas po kelių
minučių, kai bus įsitikinta, kad laivo korpusas nepažeistas.
Tuo metu besiilsėję karininkai pašoko nuo savo gultų ir
atskubėjo į kovinius postus, kitaip tariant, vietas, jiems numa­
tytas susidūrimo atveju. Vienas vyras lyg paklaikęs bėgiojo
pirmyn atgal, nežinodamas, ką daryti. Coy’us perėmė kilimo
ir grimzdimo postą ir stengėsi išlyginti laivo padėtį. Van Hof-
tenas davė paskutinį savo kaip budinčio karininko įsakymą,
paskui oficialiai perdavė laivo valdymą kapitonui:
- Susidūrimo aliarmo neskelbti.
Buvo per vėlu laikytis tylos arba stengtis likti nepastebė­
tiems, kaip nebebuvo būtinybės skelbti įgulai apie susidū­
rimą. Vis dėlto žinia apie susidūrimą buvo perduota: tyliai,
iš lūpų į lūpas, iš vieno skyriaus į kitą. Lygiai taip pat, tik
atbuline tvarka, buvo perduota, kad visuose skyriuose dide­
lių pažeidimų nepastebėta. Vandenį sulaikančios durys buvo
atidarytos.
- Ingalls stato gerus laivus, - galiausiai pasakė Watersas,
turėdamas galvoje povandeninių laivų statyklą Misisipės
valstijoje. Jo žodžiai buvo įrašyti į juostą, besisukančią
hidroakustikų kabinoje ir įrašinėjančią visą šią dramą.

213
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

Pusantro Žingsnio atskubėjo į savo postą, čiupo ausines ir

sušuko:
- Apsišikit, niekas nepramuš HY-80!
Šitaip vadinosi plienas, iš kurio buvo pagamintas Tautog
korpusas, pavadinimas reiškė, kad jis gali išlaikyti 80 000
svarų vandenyno spaudimo į vieną kvadratinį colį.
Du hidroakustikai vėl ėmė klausytis. Tai, ką jie išgirdo ir
kas buvo įrašyta į juostą, patvirtino blogiausius nuogąsta­
vimus. Panašu, kad vienas iš sovietų laivo sraigtų nulūžo,
todėl, dingus vandens pasipriešinimui, jo turbina beprotiškai
sukosi. Jeigu tai teisybė ir jeigu „echo" korpusas pramuštas,
laivas neišvengiamai nuskęs. Paskui 2 000 pėdų gylyje įvyks
vidinis sprogimas. Niekam nepavyks išsigelbėti.
Tada hidroakustikai išgirdo garsus, primenančius įjungtą
variklį, paskui trenksmą, galbūt reiškiantį, kad „echo" buvo
uždarytos vandens nepraleidžiančios durys. Galiausiai pasi­
girdo kažkas panašaus į spragėsiu pokšėjimą - Lindsay’us šį
garsą suprato kaip lūžtančio plieno traškesį.
Tuomet vandenynas hidroakustikų ausinėse, rodos, nutilo.
Jie bandė išgirsti kokį nors ženklą, kad sovietų laivas traukiasi
arba išleidžia balasto cisternas ir kyla į viršų. Bet visi trenks­
mai ir gaudesiai tiesiog liovėsi.
Kažkuris hidroakustikas pašoko ant kojų ir išjungė viską
įrašinėjantį magnetofoną. Juosta įprastai sukdavosi vis iš
naujo, tad jos nesustabdžius avarijos įrašas būtų ištrintas.
Apstulbę hidroakustikai toliau ieškojo bent kokio požymio,
kad sovietams pavyko išsigelbėti. Tyla ausinėse galėjo reikšti
tik viena: devyniasdešimt sovietų jūreivių bejėgiškai grimzta
į laivą pražudysiantį gylį. Dabar jau buvo nesvarbu, kad tai
sovietų jūreiviai.
Po kelių minučių Balderstonas įsakė kuo greičiau trauktis.
Nebuvo net minčių kilti į paviršių ar bent į periskopo gylį.
Tiesą sakant, tai buvo povandeninis pabėgimas iš įvykio
vietos. Tautog įgula neketino gelbėti išgyvenusiųjų ar laivo
nuolaužų, kaip įprasta po susidūrimo jūroje. Balderstono

214
 7. Štai jis plau kia...

tiesioginis įsakymas buvo vengti tolimesnių susidūrimų su

sovietais.
Tautog plaukė į rytus vos 12 mazgų greičiu, per 10 laipsnių
palinkęs į dešinio borto pusę. Kiekvieną' kartą, kai Baldersto-
nas bandydavo padidinti greitį, laivas pakrypdavo dar labiau.
Vanduo nuo stebėjimo bokštelio plėšė metalines plokštes.
Kiekviena jų su didžiuliu trenksmu krito ant korpuso. Jūrei­
viai ėmė lažintis, kiek stebėjimo bokštelio liks, kol jie pasieks
Perl Harborą.
Per „echo" sraigto paliktą įpjovą vanduo sunkėsi į valdymo
postą, bet praeis dar nemažai valandų, kol Taugot iškils į
paviršių ir būrelis karininkų, prisidengę tamsa, apžiūrės iš
išorės padarytą žalą.
Jūreiviai lakstė po laivą bandydami likviduoti avarijos
padarytą žalą. Kapitonas ir vyresnieji karininkai susirinko
kajutkompanijoje, kad aptartų įvykį. Ten juos pasitiko Scottas
Laidigas, vienas iš laivo „spūkų". Jis buvo jūrų pėstininkas.
Jį čia paskyrė karinio laivyno saugumo grupė, nes jis labai
gerai mokėjo rusų kalbą. Žinodamas, jog susidūrimo metu jis
niekuo padėti negali, Laidigas, kad nesimaišytų kitiems, pasi­
traukė į kajutkompaniją ir laukė, kuo viskas baigsis.
- Nežinau, vaikinai, kaip jūs tai sugebate, - tarė jis dabar. -
Esate pasaulio pakrašty ir leidžiate, kad kažkas į jus atsi­
trenktų.
- Dievuli, tikiuosi, nesudaužėme tavo kavos puodelio, -
atkirto Balderstonas.
Laidigas buvo Vietnamo karo veteranas ir Tautog buvo
žinomas dėl gebėjimų pasakoti istorijas. Atrodė, kad jiedu su
Balderstonu dabar slapta susitarė bent kelioms minutėms ati­
traukti kitų karininkų mintis nuo to, kas nutiko.
Balderstonas paklausė Laidigo, ar jis kada nors jautė tikrą
baimę. Laidigas, rodos, užuominą suprato. Jis ėmė pasakoti
šiurpią istoriją: jis vadovavo būriui, kuris turėjo sunaikinti
snaiperį, šaudantį į amerikiečius iš kito ryžių lauko. Staiga
būrys atsidūrė kito snaiperio taikiklyje, ir Laidigas pamatė

215
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

vienintelę galimą užuovėją - nudžiūvusį medį. Jis prisispaudė

prie jo, ir tą pačią akimirką kulkų kruša suvarpė ant jo nuga­
ros kuprinę.
Karininkai įdėmiai klausėsi, o rankos tebedrebėjo po avari­
jos. Galiausiai buvo nuspręsta, kad viskas ne taip jau blogai -
Laidigui Vietname turbūt buvo sunkiau. „Spūkas" pasakė,
kad nėra tuo įsitikinęs. Vyrai nutarė, kad susidūrimas baigėsi
turbūt palankiausiai, kaip tik įmanoma. Ir galiausiai sutelkė
dėmesį į problemas, kurias reikėjo spręsti dabar.
Daugiau kaip dvi valandas jie bandė atkurti incidento deta­
les ir priėjo prie bendros išvados. Tautog turėjo plaukti kitokiu
gyliu nei sovietai. Niekas nekalbėjo apie tai, kas galėjo nutikti
sovietų laivui ir įgulai.
Pirmą kartą karininkai matė Balderstoną beveik nusižemi­
nusį. Vienu metu jis papurtė galvą ir tarė:
- Rūpiniesi dalykais, kuriais privalai rūpintis: laivo sau­
gumu, įgulos saugumu ir, žinoma, kad nebūtum pastebėtas...
Balderstonas nebaigė sakinio. Bet ir nereikėjo. Karininkai
suprato, ką jis turi galvoje. Paskui jis pasakys tai, ką visi gal­
vojo, bet tik po kelių valandų. Kai Tautog išplauks į paviršių
ir jo karininkai apžiūrės padarytą žalą. Kai jau bus įsitikinęs,
kad jo laivas sugebės grįžti į Perl Harborą.
- Štai ir po mano karjeros, - galiausiai pasakė Baldersto­
nas. - Galiu pamiršti žvaigždes.
Jis prarado galimybę tapti admirolu.
Kai Tautog buvo per 150-200 mylių nuo sovietų pakrančių,
Balderstonas įsakė kilti į viršų. Keletas karininkų pro priekinį
liuką užkopė į nakties tamsą. Jie negalėjo to padaryti įprastu
keliu - per stebėjimo bokštą ir tiltelį. Ant tiltelio vedantis liu­
kas buvo sulaužytas, o stebėjimo bokštelis užlietas vandeniu.
Ant denio išėję karininkai pamatė, kad stebėjimo bokšte­
lis trečdaliu nulinkęs atgal. Atrodė, kad šis galingas statinys
būtų padarytas iš kartono. Į įlinkusį viršutinį tiltelio liuką
buvo įstrigęs kumščio dydžio „echo" sraigto gabalas. Vienas
iš dviejų periskopų buvo nepataisomai sulinkęs. Dauguma

216
 7. Štai jis p la u k ia...

Tautog antenų ir elektroninių stiebų buvo prispausti prie kor­

puso ir neveikė. Buvo sudėtinga pasiųsti žinutę namo, bet
pranešti apie nutikimą Ramiojo vandenyno laivyno vadovy­
bei buvo būtina.
Vyrai iš laido, ištempto ant laivo denio, sumeistravo lai­
kiną anteną. Po kiek laiko pavyko perduoti trumpą žinutę,
kad įvyko rimtas susidūrimas su sovietų povandeniniu laivu
ir Tautog nutraukia operaciją likus dviem mėnesiams iki jos
pabaigos.
Iš kranto atskriejo vadovybės nurodymas: Tautog turi apeiti
visus artimiausius uostus ir plaukti tiesiai į Perl Harborą. Kiek
vėliau atėjo patikslinimas: įplaukti į Perl Harborą tik visiškai
sutemus, išjungus visas šviesas.
Pakeliui namo Balderstonas kiekvieną įgulos pamainą pasi­
kvietė į kajutkompanijos denį. Nors to ir nereikėjo priminti,
jis perspėjo, kad kalbėti apie susidūrimą griežtai draudžiama,
pasakoti apie jį galima tik oficialiai tyrimo komisijai.
Laivo žurnale buvo įrašyta, kad Tautog į Perl Harborą
atvyko liepos 1 dieną. Jis buvo įvairuotas į laivų statyk­
los doką, ten stebėjimo bokštelis buvo uždengtas didžiule
skraiste. Niekas be specialaus leidimo neturėjo teisės apžiūrėti
pažeidimų, netgi įgula. Jūreiviai buvo laikomi laive dar 24
valandas, kol pažeidimai buvo tinkamai paslėpti ir kiekvienas
įgulos narys pasirašė priesaiką incidentą laikyti paslaptyje.
Vienas iš jūreivių nutarė pasilikti sovietų laivo nuolaužą
kaip suvenyrą, paslėpęs ją savo spintelėje už valymo skys­
čių ir alkoholio butelių. Po kelių mėnesių tai iškilo aikštėn ir
saugumo pareigūnai pareikalavo, kad jis tą nuolaužą jiems
atiduotų.
Kontradmirolas YValteris Smailas, povandeninio laivyno
Ramiajame vandenyne vadas, pasitiko Tautog ant molo ir
buvo vienas pirmųjų, sužinojusių visas detales. Be jo, viskas
buvo pranešta admirolui Mooreriui, kuris ką tik iš karinio
laivyno operacijų vadovo buvo pakeltas į Generalinio štabo
pirmininko pareigas. Mooreris arba kažkuris iš vyriausiųjų

217
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

Pentagono žvalgybos pareigūnų blogas naujienas pranešė

Melvinui Lairdui, gynybos sekretoriui. Raportai buvo daromi
žodžiu. Niekas nenorėjo palikti įrodymų ant popieriaus.
Lairdas asmeniškai perdavė naujieną Nixonui, pasakyda­
mas, kad įvyko susidūrimas ir sovietų povandeninis laivas, ko
gero, nuskendo. Lairdas prisiminė, kad Nbcono reakcija buvo
mįslinga.
Buvo akivaizdu, kad JAV nepraneš sovietams, jog per
50 mylių nuo Kamčiatkos, kaip kad manė pareigūnai, guli
jų nuskendęs povandeninis laivas. Turint omenyje visas
povandenines operacijas gaubiantį slaptumą, buvo savaime
suprantama, kad Baltieji rūmai neinformuos apie dviejų
branduolinėmis raketomis ginkluotų laivų susidūrimą, be
to, nutikusį tuomet, kai tarp JAV ir sovietų tvyrojo didžiulė
įtampa. Sovietai pastaruoju metu jūroje patirdavo labai daug
nelaimingų atsitikimų, tad Nixonas ir jo patarėjai nutarė,
kad greičiausiai dėl dar vieno laivo žūties jie apkaltins savo
nelemtas technologijas.
Buvo sudaryta tyrimo komisija, nors visi, kas buvo susiję
su incidentu, neabejojo, kad sovietų laivas žuvo. Ir Smailas, ir
Mooreris, ir Lairdas tvirtino gerai prisimeną, kad jiems buvo
pranešta, jog sovietų „echo" nuskendo. Kiti to meto karinio
laivyno pareigūnai - vienas iš jų klausėsi hidroakustikų kabi­
noje daryto įrašo - teigė, kad išvados dėl sovietų laivo žūties
buvo daromos daugiausia remiantis bauginančiais į juostą įra­
šytais garsais. Bet pareigūnai tvirtino, kad be labiau įtikinamų
įrodymų oficialus pareiškimas, jog sovietų laivas nuskendo, į
karinio laivyno dokumentus negalėjo būti įtrauktas.
Netrukus po susidūrimo Jamesas Bradley’us atskubėjo į
Perl Harborą, kad pabandytų nustatyti incidento priežastį.
Buvo manoma, kad sovietų laivo kapitonas, savo nelaimei,
nutarė atlikti kažkokį netikėtą manevrą. Bet tokia prielaida
kėlė kitą klausimą. Bradley’ui tapo aišku, kad JAV povande­
ninių laivų kapitonams reikia keisti taktiką. Šis incidentas aki­
vaizdžiai parodė, koks didžiulis pavojus kyla, kai plaukdami

218
 7. Štai jis p lau kia...

dideliu greičiu du laivai gali susidurti kaktomuša. Jeigu taip

nutiktų, abu laivai pražūtų.
Taigi Bradley’us parašė naujas priešo laivo persekiojimo
taisykles, pagrįstas Baltojo Macko pamėgtu būdu: dabar
reikės persekioti laikantis šiek tiek kairėje arba dešinėje. Tai
suteiks amerikiečių laivams didesnių galimybių manevruoti,
taip pat reikalui esant juos galės paslėpti persekiojamo laivo
keliamas triukšmas. Tačiau buvo įrašyta dar viena taisyklė,
prieštaraujanti Macko metodams: persekiojimas turi vykti
saugesniu atstumu.
Bradley’us nekaltino Balderstono dėl šio nutikimo, ir Bal-
derstonas, kurį jau buvo numatyta perkelti iš Tautog, tapo
keturių povandeninių laivų divizijos, į kurią įėjo ir Tautog,
vadu. Vis dėlto dėl admirolo antpečių jis neklydo. Šio laipsnio
jis jau niekada negaus. Balderstonas po septynerių metų išėjo
į atsargą ir tapo baptistų pastoriumi. Dėl vaikystėje persirgto
reumatizmo jo širdis buvo silpna ir 1984 metais jis mirė. Apie
susidūrimą su sovietų laivu jis niekada nepasakojo nei žmo­
nai, nei vaikams.
Balderstonas buvo įpratęs tylėti. Susaistyti įsipareigojimų
laikyti paslaptį, povandeninių laivų jūrininkai negalėdavo
ieškoti emocinės paguodos, kurią daugeliu atveju vyrui sutei­
kia žmona ar vaikai, kai kyla sunkumų darbe. Kapitono našlė
Irene’ė L. Balderston teigė: „Jis buvo ne toks, kad pasakotų.
Ir man net sapnuose nekilo mintis jo klausinėti ar smalsauti."
Turbūt apie incidentą kalbėjosi tik Tautog įgulos nariai,
perdavę šią istoriją ir šio laivo naujokams. Jie pašnibždomis
pasakodavo apie nulinkusį stebėjimo bokštelį, o hidroakus-
tikų komandos viena kitai perduodavo slaptą neteisėtą įrašą -
juostą, įrašytą incidento metu. Hidroakustikų mokykloje šis
įrašas buvo leidžiama kaip pavyzdys, kokius garsus skleidžia
skęstantis sovietų laivas, tiesa, nenurodant laivo pavadinimo.
Vis dėlto praėjus dviem dešimtmečiams „Echo II" likimas
staiga sukėlė visuotinį susidomėjimą.

2x9
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

Po Sovietų Sąjungos žlugimo Borisas Bagdasarajanas,

buvęs povandeninio laivo kapitonas, pareiškė, kad tai jis
vadovavo laivui, kuris susidūrė su Tautog, ir kad jis yra gyvas
ir sveikas. O kadangi ir Sovietų Sąjungoje, ir JAV labai nedaug
žmonių žinojo, kad jų vyriausybės ilgą laiką slėpė šį siaubingą
incidentą, jo pareiškimas nesusilaukė dėmesio. Vis dėlto Bag-
dasarajano papasakotą istoriją patvirtina aukšti rusų karinio
laivyno pareigūnai, ir jo pasakojimas sutampa su daugeliu
detalių, pateiktų Tautog įgulos, nors yra ir keletas skirtumų.
Bagdasarajanas, pražilusiais plaukais, liekno kūno sudė­
jimo, sėdėdamas savo maskvietiškame bute su cigarete ran­
koje labiau priminė seną profesorių, o ne jūrų kapitoną. Bet
jis tarnavo povandeninio laivo kapitonu daugiau kaip dešimtį
metų dar iki tol, kai buvo paskirtas vadovauti „Echo II" klasės
laivui, pramintam „Juodąja Lile", ir 1970 metų birželį išplaukė
į trijų dienų trukmės pratybas.
Bagdasarajanui teko dalyvauti eksperimentiniuose
žygiuose sovietų dyzeliniais laivais, plaukė jis ir amerikiečių
„viskiu", kai įgula trisdešimt parų išbuvo po vandeniu, nepai­
sant konstrukcijos defektų, dėl kurių dalis išmetamųjų dujų
per šnorkelį patekdavo atgal į laivą. Mėnesiui baigiantis įgula
buvo taip apsinuodijusi, kad jūreiviams ištino rankos ir kojos.
Sovietų Sąjungoje ši kelionė buvo pateikta kaip įrodymas, kad
sovietinių karių narsa yra begalinė.
Nieko nuostabaus, kad Bagdasarajanas buvo toks ciniškas
politikų atžvilgiu ir taip norėjo išsipasakoti. Ypač jis nekentė
politrukų, Kremliaus politinių pareigūnų, kurie būdavo
skiriami į kiekvieną povandeninį laivą. Jų užduotis buvo
pasirūpinti, kad įgula teisingai suprastų komunizmą, bet
Bagdasarajanas laikė juos girtuokliais, parazitais, nieko neiš­
manančiais zirzekliais ir šito neslėpė. Kartą Bagdasarajanas,
norėdamas pakelti įgulos dvasią, įjungė tuo metu naujo popu­
liaraus dainininko įrašą, ir kai politrukas papriekaištavo, kad jis
leidžia „draudžiamą muziką", kapitonas suriko: „Du mėnesius
mano laive iš tavęs buvo tiek pat naudos kiek iš lagamino!"

220
 7. Štai jis plau kia...

Nebijojo Bagdasarajanas ir amerikiečių. Pasak jo, kartą jis

„atakavo" JAV linijinį laivą New Jersey, persekiodamas jį, kai
šis visu greičiu plaukė į Tonkino įlanką Vietname. Jei būtų
buvę įsakyta, jis būtų jį nuskandinęs. Bagdasarajanas buvo
įplaukęs ir į JAV teritorinius vandenis, ten bandė sekti iš
Guamo išplaukusį amerikiečių povandeninį laivą su balis­
tinėmis raketomis, o paskui parašė melagingą patruliavimo
raportą, kaip darydavo ir kai kurie amerikiečių kapitonai. Jam
niekada nepavyko paskui amerikiečius sekti ilgiau kaip 18
valandų - visai nedaug, palyginti su Baltojo Macko pasieki­
mais, - bet ir šito užteko, kad pelnytų vieno drąsiausių kapi­
tonų sovietų laivyne vardą.
Nepaisant visko, Bagdasarajanas visada buvo prietaringas
ir bijojo katastrofos. Kartą jis nutarė geriau išplaukti vėliau,
nei išplaukti be laimę nešančio įgulos talismano - žiurkės
Maškos. Kad laimėtų laiko, jis pasakė admirolui, jog dauguma
laivo šaldytuvuose sukrautos mėsos datuota 1939 metais.
„Visi žino, kad iš laivo pabėgusi žiurkė - bloga lemiantis žen­
klas, - pasakojo Bagdasarajanas. - Štai kodėl reikėjo uždelsti
mūsų žygio pradžią." Tačiau tą lemtingą dieną 1970 metais
„Juodoji Lilė" neturėjo laimę nešančio talismano. O jis turbūt
būtų pravertęs.
Bagdasarajanas pasakojo, kad savo „Juodąja Lile", kurios
oficialus pavadinimas buvo K-108, norėjo atlikti keletą pra­
timų - į „sukiokis ir kratykis" panašius apsisukimas van­
denyje, kaip ir spėjo Tautog jūreiviai. Taigi ankstų birželio
24-osios rytą jo laivas sukosi ratais 40 metrų gylyje plaukda­
mas pastoviu 5 mazgų greičiu.
Laivas pakilo į periskopo gylį, kad gautų pranešimus iš
kranto. Paskui vėl nusileido į 40 metrų gylį ir ėmė suktis 90
laipsnių kampu į dešinę. Ketinta pasipraktikuoti tikrinti gar­
sus ruože, kurį ekranavo paties laivo sraigtų sukeltas gaude­
sys, kaip ir manė amerikiečiai.
Bagdasarajanas sakė, kad netrukus jo hidroakustikai
išgirdo kažkokius garsus, bet nutarė, kad tai ne amerikiečiai,

221
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

o „povandeninio laivo imitatorius" - į torpedą panašus

mokomasis prietaisas, skleidžiantis tuos pačius garsus kaip ir
persekiojantis povandeninis laivas. Po keturių minučių hidro-
akustikai tą garsą „pametė". Dar po dviejų minučių pasigirdo
trenksmas.
Tolimesni įvykiai „Juodojoje Lilėje" klostėsi beveik taip,
kaip įsivaizdavo avarijos garsus girdėję Tautog jūreiviai.
„Juodosios Lilės" denis ėmė nuožulniai kilti į priekį. Iš pra­
džių 20 laipsnių, paskui 30. Povandeninis laivas ėmė darytis
nevaldomas.
„Po mumis buvo 2 500 metrų vandenyno, - pasakojo
Bagdasarajanas. - Įsakiau paskelbti avarinį aliarmą. Įsakiau
išleisti pirmagalio balastą. Niekas nepasikeitė. Tada išleidome
visą balastą. Vėl tas pats. Laivas toliau skendo. Įsakiau užra­
kinti visų skyrių duris." Bet į šį įsakymą įgula atsakė tyla.
Jūreiviai, matyt, buvo ištikti šoko.
„Tiesą sakant, tuo metu ėmiau abejoti, ar mums pavyks
sėkmingai iškilti į paviršių", - sakė Bagdasarajanas.
Jis ėmė rėkti ant savo sustingusių vyrų. Galiausiai jie pra­
dėjo raportuoti.
- Girdžiu, kad oro gausmas silpsta, - pranešė hidroakusti-
kas.
Tada kapitonas suprato, kad jie susidūrė su kitu povande­
niniu laivu. Silpstantis oro gausmas reiškė, kad šalia skęsta
arba kyla kitas laivas.
Į valdymo postą stumdamasis rankomis atšliaužė vyriau­
siasis mechanikas Volodia Dybskis. Baimė ir šokas paraly­
žiavo jo kojas. Įsakymus jis davė gulėdamas ant žemės.
„Juodoji Lilė", rodos, skendo jau keletą minučių. Bagdasa­
rajanas suriko, kaip jam atrodė, savo paskutinį įsakymą:
- Atbuline eiga!
Tai buvo nevilties žingsnis. Jeigu jo įgulai pavyks perjungti
variklius į atbulinę eigą, povandeninis laivas sugebės pakilti į
paviršių. Bet tuo pačiu kapitonas žinojo, kad šitaip nuožulniai
pakrypus deniui atgalinės eigos sankaba gali nesuveikti.

222
 7. Štai jis p lau kia...

„Juodoji Lilė" ėmė vibruoti. Gelmės matuoklio rodyklė

sudrebėjo, paskui sustojo ties 70 metrų žyma, paskui pakilo
ties 50 ir 25. „Iš maždaug 25 metrų gylio kilome lėkdami lyg
kulka iš šautuvo, - pasakojo Bagdasarajanas. - Vandens pavir­
šiuje atsidūrėme tarsi šampano kamštis." Po šito, pridūrė jis,
jo vyrams „teko kelti tostus už variklius".
Kai tik „Juodoji Lilė" iškilo į paviršių, jūreiviai atidarė
liuką. Lauke švietė saulė. Per kelias mylias aplinkui nieko
nebuvo matyti, tad apie amerikiečių povandeninį laivą jie
pamanė blogiausia. „Sekundę susimąsčiau: nuskandinau bro­
lius iš kito povandeninio laivo, - kalbėjo Bagdasarajanas. -
Sunku buvo tai suvokti."
Tada jie pranešė apie incidentą savo vadovybei krante, pas­
kui išgirdo garsą, kuris, kaip dabar mano Bagdasarajanas, pri­
klausė tolstančiam povandeniniam laivui. Tai ir buvo Tautog,
15 mazgų greičiu plaukiantis iš įvykio vietos.
Bagdasarajanas teigė, kad jo laivas šiaip ne taip grįžo į
uostą su vienu veikiančiu sraigtu. Dešinio sraigto mentė buvo
nepataisomai užlinkusi, be to, išoriniame korpuse buvo didelė
skylė. Turbūt korpuso lūžimo trenksmą ir įrašė Tautog hidro-
akustikai.
Bet „echo" turėjo dar ir antrą - vidinį - korpusą. Ameri­
kiečių povandeninių laivų jūreiviai juokaudavo, kad sovietai
naudoja du korpusus todėl, kad jų metalurgija yra... na, sovie­
tinė metalurgija. Vis dėlto tikėtina, kad būtent antrasis plieno
sluoksnis sulaikė vandenyno spaudimą ir išgelbėjo „Juodosios
Lilės" įgulą.
Skylė išoriniame korpuse „buvo tokia didelė, kad būtų
galėjęs įvažiuoti troleibusas su visomis savo antenomis, -
prisiminė Bagdasarajanas. - Tiesą sakant, jeigu Tautog būtų
smogęs mums keliais metrais arčiau vidurio, mums būtų labai
nepasisekę. Amerikiečių povandeninio laivo greitis buvo gana
didelis. Ir jie tikrai būtų pramušę tiek išorinį, tiek vidinį mūsų
korpusą".

223
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

Pasak Bagdasarajano, tarpas tarp dviejų korpusų buvo

pilnas Tautog nuolaužų. Jis teigė, kad buvo įsitikinęs, jog nuo
smūgio Tautog neteko viso stebėjimo bokštelio. Kaip ir Tautog
jūreiviai, bandę pasilikti „echo" nuolaužas, „Juodosios Lilės"
įgula norėjo išsaugoti amerikiečių laivo dalis, bet HY-80
gabaliukus konfiskavo KGB. Tik kapitonas, atsisakęs atiduoti
savąjį, tebeturi suvenyrą.
Bagdasarajano pasakojimas šiek tiek skiriasi nuo Tautog
versijos. Jis teigė, kad tai amerikiečių laivas rėžėsi į juos, o ne
atvirkščiai. Ir tvirtino, kad tai „Juodoji Lilė" sekė Tautog, plau­
kiantį į Japoniją. Taip pat teigė, kad, sovietų slaptųjų tarnybų
duomenimis, pasiekęs Japoniją Tautog buvo ilgai remontuoja­
mas. Tačiau Tautog neplaukė į Japoniją, o pasuko tiesiai į Perl
Harborą.
Kai Bagdasarajanas grįžo į bazę, jį iškvietė komunistų par­
tijos komisija. Jis tvirtino, kad jo eskadros vadas jam patarė:
„Nepasiduok pykčiui. Išspausk kelias ašaras ant savo dulkėtų
batų."
Kapitono tarnybos knygutėje buvo įrašytas griežtas papei­
kimas. Tai reiškė, kad jis negalės mokytis Karinio laivyno aka­
demijoje. Jo laivas buvo remontuojamas, paskui išsiųstas du
su puse mėnesio patruliuoti prie San Fransisko. Bagdasaraja­
nas sakė, kad ši „tarnyba kovinėmis sąlygomis" reiškė, kad jis
turi išpirkti savo kaltę arba „nusiplauti ją krauju".
Po avarijos sovietų povandeniniame laivyne ėmė klaidžioti
naujas pokštas, tiesa, apie šį įvykį ten užsimenama netiesio­
giai, mat niekas nenorėjo būti sučiuptas kalbantis apie griežtai
įslaptintą incidentą. Nieko nuostabaus, kad esant tokiems
suvaržymams net juokaujama buvo atsargiai.
Pokštas skambėjo taip: „Amerikiečių atominis povandeni­
nis laivas vandenyne susidūrė su ledkalniu. Ledkalnio įgula
nenukentėjo."
Praėjus šešiems mėnesiams vadovybė atšaukė Bagdasara­
jano papeikimą. Bet partiniuose dokumentuose jis kažkodėl

224
 7. Štai jis p la u kia...

liko nepanaikintas, o paskui jau ir pats Bagdasarajanas panoro

išsaugoti šitą išskirtinę dėmę.
To priežastis tokia: „Sunku būtų rasti kitą komunistą, kurio
tarnybos knygutėje būtų įrašas: „Griežtas papeikimas už susi­
dūrimą su amerikiečių atominiu povandeniniu laivu būnant
po vandeniu."
Bepasakodamas savo istoriją Bagdasarajanas vienu metu
nutilo ir pasidomėjo, ar negalėtų susitikti su kapitonu Bal-
derstonu, kad „kartu išgertume ir pagalvotume, kaip ateityje
būtų galima išvengti tokių susidūrimų". Sužinojęs, kad Bal-
derstonas miręs, buvęs sovietų kapitonas atrodė prislėgtas.
- Gaila, - tarė jis. - Manau, tas incidentas jam nepraėjo be
pėdsakų.
 8 .

uvo trečia valanda ryto, ir netgi Pentagonas atrodė beveik

B apmiręs. Tik po kelių valandų jis pradės savo darbą, kai
saulė ims kepinti asfalto ir betono griovį, juosiantį 34 akrus
šiam pastatui priskirtos žemės.
Kažkur ten, kreminės spalvos Pentagono koridorių labi­
rinte, E žiedo penktame aukšte, už trejų užrakintų durų sėdėjo
Jamesas Bradley’us. Buvo antra 1970 metų pusė, Bradley’us
jau ketverius metus ėjo Povandeninio kariavimo padalinio,
priklausančio karinio laivyno žvalgybai, direktoriaus pareigas
ir šiomis rytinėmis valandomis galėdavo šiek tiek pasvajoti,
nugrimzdęs į savo kabineto tylą.
Bradley’ų kamavo į fantastiką panašios mintys - jis norėjo
surengti naują Halibut misiją, tokią, kad žvalgybos darbuo­
tojus ji sukrėstų net labiau už nuskendusio sovietų laivo
nuotraukas, kadaise padariusias didžiulį įspūdį prezidentui
Nixonui ir, karinio laivyno nelaimei, CŽV.
Bradley’us ketino pasiusi Halibut į patį jūros, kurią sovietai
laikė savo nuosavybe, vidurį ir pabandyti gauti gyvybiškai
svarbios amerikiečių žvalgybai informacijos. Jis trumpam
užsimerkė ir beveik įsivaizdavo savo laimikį. O šis laimikis
buvo telefono kabelis - maždaug 5 colių storio laidų pluoštas.
 8. Aukso gysla

Vis dėlto tai buvo ne šiaip laidų pluoštas. Bradley’us

įsivaizdavo, kad šis kabelis iš sovietų povandeninių laivų
bazės Petropavlovske eina po Ochotsko jūra, tada susijungia
su sausumos kabeliu, besidriekiančiu į Ramiojo vandenyno
laivyno štabą Vladivoskote, o paskui eina iki pat Maskvos.
Jeigu Halibut „žuvis" su savo kameromis galėtų šį kabelį
rasti, o įgulai pavyktų pritaisyti prie jo klausymosi įrangą,
JAV galėtų prasibrauti iki pačių didžiausių sovietų paslapčių.
Būtų galima tiesiogiai klausytis apie sovietų lyderių planus ir
nusivylimą, kitaip tariant, gauti žvalgybos duomenų, kurių
net negalima lyginti su jokiais kitais šnipų ar netgi naujausių
kosminių palydovų, skraidančių virš Kremliaus, duomenimis.
Bradley’us savo vaizduotėje jau beveik girdėjo kabeliu
skriejančius žodžius: techninė analizė be jokios propagandos,
povandeninių laivų privalumai ir trūkumai, palengvinsiantys
jų sekimą, taktiniai prie JAV pakrančių siunčiamų raketomis
ginkluotų povandeninių laivų patruliavimo planai... Jeigu
Bradley’aus prielaidos teisingos, amerikiečiams net pavyktų
sužinoti, kaip patys sovietai įvertino tarpžemyninių balistinių
ir iš jūros leidžiamų raketų, iššautų į Kamčiatkos pusiasalį
ir šiaurinę Ramiojo vandenyno dalį, bandymus. Tas kabelis
padėtų prasibrauti į sovietų lyderių mintis.
Žinoma, sovietai Halibut įsiveržimą į Ochotsko jūrą turbūt
vertintų kaip piratavimą. Jeigu laivas būtų pastebėtas, jie gali
pabandyti jį užimti arba sunaikinti, sukeldami tarptautinį
incidentą, kuris galėtų sugriauti trapų bandymą sumažinti
įtampą.
Buvo dar viena rimta kliūtis. Bradley’us neturėjo įro­
dymų, kad to kabelio apskritai esama. Net jeigu jis būtų,
kur jo ieškoti, jeigu Ochotsko jūros akvatorija siekia 611 000
kvadratinių mylių? Ir pats Bradley’us suprato, kad jo suma­
nymas skamba nerimtai. Kaip jis gali pateikti šį pasiūlymą
Baltiesiems rūmams, kariškiams, žvalgybai ir valstybės depar­
tamentui, nuo kurių priklauso, ar bus duotas leidimas šiai
pavojingai operacijai? Kaip jiems paaiškinti, kad remdamasis

227
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

tik savo intuicija jis nori pasiųsti Halibut ieškoti kažkokio miti­
nio kabelio?
Vis dėlto Bradley’us manė, kad jo intuicija nėra iš piršto
laužta. Po daugelio stebėjimo metų JAV žvalgyba žinojo, kad
sovietų Gynybos ministerijos pareigūnai iš savo pavaldinių
primygtinai reikalaudavo nuolatinių ataskaitų ir kad sovietų
kariškiai kruopščiai koduodavo daugumą oru siunčiamos
informacijos, nenorėdami, kad ją perimtų priešas. Jeigu
Bradley’aus intuicija neklysta, sovietų admirolai ir generolai
turėtų būti pernelyg valdingi ir nekantrūs, kad kamuotųsi
laukdami, kol šifruotojų armija, ir taip apsivertusi darbais,
pateiks jiems informaciją. Aukščiausieji sovietų karininkai
turėtų norėti ir reikalauti, kad būtų tiesioginis ir paprastas
ryšys, o vienintelis toks paprastas ir saugus ryšys buvo telefo­
niniai pokalbiai.
Bet kokia telefono linija, nutiesta tarp žemyno ir povande­
ninių laivų bazės Petropavlovske, turėjo eiti Ochotsko jūros
dugnu. Galų gale Petropavlovskas buvo nedidelis nuoša­
lus uostas Kamčiatkoje, pasislėpęs tarp senų ugnikalnių ir
beržynų. Pati Ochotsko jūra dažniausiai būdavo tuščia, po
ją plaukiojo tik vienas kitas žvejybinis traleris ir kartais joje
povandeniniai laivai atlikdavo raketų bandymus.
Sovietai turėjo laikyti šią jūrą saugia, nes ją iš vienos
pusės supo Kamčiatkos pusiasalis, iš kitos - rytinis žemyno
pakraštys, panašiai kaip Česapiko įlanka įsiterpia į rytinę JAV
pakrantę. Priešo povandeniniai arba antvandeniniai laivai čia
galėjo praplaukti tik per siaurus seklius sąsiaurius, skiriančius
sovietų užgrobtas Kurilų salas. Esant reikalui šiuos sąsiaurius
buvo labai lengva užblokuoti.
Bet net jei kabelis ten ir driekėsi, kur būtent jo ieškoti? Kaip
šioje didžiulėje jūroje rasti kabelį, kurio storis gali siekti vos
penkis colius?
Bradley’us išmetė iš galvos visus žemėlapius, paskui ir ofi­
cialius vertinimus, posėdžius, memorandumus ir pasitarimus,
kurie Vašingtone taip blaško žvalgybos'darbą. Jis užsimerkė,

228
 8. Aukso gysla

užmiršo visus dabarties reikalus ir jo galvoje atgimė prisimi­

nimai apie senus ir paprastesnius laikus - laikus prieš šaltąjį
karą prieš Antrąjį pasaulinį karą iki pat vaikystės.
Ir tada jis rado atsakymą tokį viliojamai paprastą ir keistą
kad sunku buvo patikėti, jog tai gali būti tiesa. Jis prisiminė
XX amžiaus 4-ąjį dešimtmetį, kai vaikystėje gyveno Sent
Luise, ir mama, norėdama apsaugoti sūnų nuo vasaros
kaitros, pasiimdavo jį paplaukioti laivu po Misisipę. Tarp
Oltono Ilinojaus valstijoje iki vietos, kur į Misisipę įteka
Misūris, upės vanduo nuo dumblo būdavo nusidažęs rudai,
o aukšta žole apaugusios žalios pakrančių lygumos kiek tolė­
liau atsiremdavo į pilkas stačias uolas. Virš galvos ratus suk­
davo ereliai, po pakrantės smėlį vaikštinėdavo gervės. Dėl šio
gamtovaizdžio dauguma žmonių ir leisdavosi į kelionę upe,
žinoma, viliodavo juos ir laivo orkestras bei galimybė paben­
drauti su kitais keleiviais.
Bet jaunajam Jamesui rūpėdavo kiti dalykai. Jis laiką leis­
davo garlaivio kapitono vairavimo kajutėje ir iš čia stebėdavo
įvairius juodai baltus ženklus, išstatytus palei upės krantą.
Dauguma ženklų nurodydavo atstumą ir vietovių pavadi­
nimus. Bet ant keleto buvo parašyta: „Atsargiai! Kabelis!
Nemeskite inkaro." Šie ženklai turėjo apsaugoti, kad koks
nors kvailys nenuleistų toje vietoje inkaro ir nenutrauktų
telefono arba komunalinių paslaugų kabelio, besidriekiančio
upės dugnu.
Bradley’us atsimerkė: staiga jis suvokė, kad tai, kas galiojo
Misisipėje, galbūt galioja ir Ochotsko jūroje. Štai kaip jie suras
tą kabelį. Štai kaip jie atliks šį vieną rizikingiausių telefoninio
piratavimo žygių šaltojo karo istorijoje. Halibut ieškos savo
tikslo vadovaudamasis ženklais nuošaliose sovietų pakran­
tėse, kur bus parašyta: „Atsargiai! Kabelis!"
Vašingtonui tai nebuvo įprastas būdas suplanuoti žval­
gybos operaciją bet Bradley’aus vaizduotė visada buvo
turtinga - kartais pernelyg turtinga kariškiams, pratusiems
laikytis griežtų nurodymų. Apie galimybę prisijungti prie

22 9
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

sovietų kabelio jis svajojo nuo pat akimirkos, kai gavo šį darbą
ir Halibut. Jis ir jo kolegos praleido daugybę valandų aptari­
nėdami, kaip Halibut galėtų pasiekti tą mitinį komunikacijų
kabelį. Jie peržiūrėjo daugybę žemėlapių, išnagrinėjo sovietų
jūrų ir karinių bazių išsidėstymą, galiausiai išskyrė tris tikėti­
niausias vietas, kur sovietų karinės bazės buvo atskirtos nuo
Maskvos daugeliu mylių vandens: Baltijos jūra, Barenco jūra
ir Ochotsko jūra.
Iš jų tikrai atskirta buvo tik Ochotsko jūra. Padengta plonu
ledu devynis mėnesius per metus, ji buvo tokia pat niūri ir
šalta kaip Petropavlovskas, kur tarp apirusių XIX amžiaus sta­
tinių buvo slepiami atominiai povandeniniai laivai ir raketų
arsenalas. Šiuose aptriušusiuose betoniniuose namuose tarp
civiliams skirtų slėptuvių ir radijo lokatorių gyvendavo
sovietų laivyno karininkai.
Kuo daugiau Bradley’us mąstė apie Ochotsko jūrą ir
povandeninių laivų bazę Kamčiatkoje, tuo labiau įtikėjo, kad
Halibut turi plaukti būtent ten. Bet per ketverius metus, kai
jis vadovavo Halibut operacijoms, nebuvo sugalvota saugaus
būdo, leidžiančio laivo įgulai saugiai išeiti iš laivo ir vaikščioti
jūros dugnu 300-400 pėdų gylyje, kad prie kabelio galėtų
prijungti klausymosi įrangą. Bradley’ui teko laukti, kol bus
išrasta priemonė jo sumanymui įgyvendinti. Ir galiausiai tai
nutiko.
Panika, kilusi po Thresher žūties, privertė karinį laivyną
investuoti pinigus į povandeninius tyrinėjimus, ir dėl to Hali­
but buvo ne tik perdirbtas, bet ir buvo skirta pinigų progra­
mai, ieškančiai būdų apsaugoti narus dideliame gylyje. Šiuos
darbus ilgą laiką, beveik iki pat pasitraukiant iš karinio lai­
vyno, prižiūrėjo senas Bradley’aus bičiulius Johnas Cravenas.
Cravenui vadovaujant narų galimybės dirbti dideliame gylyje
žengė priekin milžiniškais žingsniais.
Pagrindinė problema buvo išties bauginanti. Reikalas tas,
kad oras, toks reikalingas paviršiuje, gilumoje narą gali pražu­
dyti. 300 pėdų gylyje oras gali taip susispausti, kad žmogaus

230
 8. Aukso gysla

plaučiuose bus dešimt kartų daugiau deguonies ir azoto nei

paviršiuje. Tokiu atveju deguonis tampa nuodingas, o azotas
ima veikti kaip narkozė.
Specialiai apmokyti karinio laivyno narai ir mokslininkai
bandė sukurti darbui gilumoje tinkamą naujos sudėties orą -
didžiąją dalį deguonies ir visą azotą keitė į nenuodingą helį.
Narui kylant iš gilumos dujų santykį buvo galima keisti ir
šitaip patenkinti organizmo deguonies poreikį. Po sėkmingų
bandymų su gyvūnais atėjo eilė išbandyti šį būdą ir povan­
deninės laboratorijos, vadinamos SeaLab, darbuotojams. Si
laboratorija buvo įkurta 200 pėdų po vandeniu La Choloje,
Kalifornijos valstijoje, darbas joje buvo pavojingas ir sunkus.
Vieno eksperimento metu įvyko vamzdžio avarija, laborato­
rija pakrypo, bet viduje buvę keturi narai išgyveno naudoda­
miesi naujuoju dujų mišiniu.
Viskas klojosi gerai, kol 1969 metais viename iš povan­
deninės laboratorijos skyrių įvyko avarija. Žuvo gedimą
remontuoti bandęs naras, o kariniam laivynui, praėjus vos
metams po Scorpion žūties, tikrai nereikėjo tokios „reklamos".
Programa buvo be jokių ceremonijų nutraukta, ir pašalie­
čiams atrodė, kad karinis laivynas šia sritimi apskritai nustojo
domėtis. Bet tyrimai patyliukais buvo tęsiami, ir Bradley’us
su Cravenu toliau kūrė Halibut narams naują dujų mišinį ir
naujus būdus orui prisotinti.
Halibut dabar stovėjo Mer Ailendo karinėje laivų statykloje
netoli San Fransisko, čia į laivą buvo montuojama kilnojamoji
povandeninės laboratorijos versija - kompresinė kamera,
kurioje narai įpras prie vandens spaudimo, jeigu jiems teks
eiti jūros dugnu prijungti klausymosi įrangos prie sovietų
kabelio. Bet prieš Halibut imant naršyti Ochotsko jūros dugną,
Bradley’ui reikėjo, kad ši misija gautų finansinę ir politinę
paramą.
Bradley’aus padalinys vis dar buvo savotiškas visų povan­
deninio šnipinėjimo operacijų informacijos apdorojimo cent­
ras. Jis ir jo pareigūnai gaudavo paraiškas iš visų strategiją

231
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

formuojančių institucijų: Nacionalinio saugumo agentūros,

Pentagono ir Baltųjų rūmų. Bradley’us turėjo teisę spręsti,
kokios operacijos patenkins paraiškose iškeltus tikslus: povan­
deninių laivų persekiojimas, raketų bandymų stebėjimas ar
elektroninių signalų perėmimas.15Paskui Bradley’ui tekdavo
šias operacijas „parduoti" laivynų vadams - jiems vis dar pri­
klausė lemiamas žodis, ar siųsti povandeninius laivus, ar ne.
Bradley’us jau daugybę kartų buvo keliavęs į Perl Harborą,
Norfolką ir Jokosuką susitikti su povandeninių laivų kapito­
nais, jis pelnė jų pagarbą ir pasitikėjimą. Be to, povandeninio
kabelio misija šiems vyrams turėjo patikti.
O štai laviruoti Vašingtone buvo gerokai sudėtingiau.
Vis dėlto Bradley’us žinojo, kaip pelnyti pagarbą mieste,
kur informacija prilygsta pinigams ir yra pavydžiai dali­
jama miglotu „tik kam būtina žinoti" principu. Vašingtone
galia buvo matuojama gebėjimu prieiti prie informacijos, ir
Bradley’us sėkmingai tuo naudojosi, apgaubdamas faktus
romantiška vandenyno gelmių stebuklų aura. Per posėdžius
jis demonstruodavo tiesiog neįtikėtiną pasakotojo talentą - šio
meno jaunystėje išmoko iš tėvo, kai klausydavosi jo nuostabių
istorijų apie vyną, moteris ir jūrą.
Tiesą sakant, Bradley’aus sumanymas ieškoti sovietų kabe­
lio buvo įkvepiantis tiek savo dramatiškumu, tiek potencialia
nauda žvalgybos požiūriu. Jeigu tas kabelis egzistuoja, jo apti­
kimas ir informacijos perėmimas iškeltų Bradley’aus vado­
vaujamą skyrių į svaiginamas aukštumas, be to, užtikrintų
didesnį finansavimą nei bet kokia kita jo sugalvota misija.
15 Kai kurios šių misijų buvo tokios pat tolimos įprastoms šnipinėjimo operacijoms, kaip ir
Bradley’aus įsivaizduojamas povandeninis kabelis, ir ne visos jos buvo sėkmingos. 8-ojo
dešimtmečio pradžioje grupė povandeninių laivų plaukė prie Sicilijos sąsiaurio, nes JAV
žvalgyba įtarė, kad sovietai bando sukurti į SOSUS panašią povandeninę sistemą, be
to, ji atrodė sudėtingesnė už tuos plūdurus, kuriuos britai sunaikino prieš keletą metų.
Pirmiausia buvo pasiųstas povandeninis laivas T u llib e e ( S S N - 5 9 7 ) ir jis rado įtartiną, aukštai
virš dugno kabantį kabelį. Paskui buvo pasiųstas L a p o n pabandyti tą kabelį nutraukti, bet
jam nepavyko. Tada buvo atsiųstas S e a h o r s e ( S S N - 6 6 9 ) ir Rickoverio N R -1 . S e a h o r s e rado
kabelį naudodamasis hidrolokatoriumi, paskui atvedė ten N R -1 įgulą, ir tai turbūt buvo
pirma mažojo povandeninio laivo operacija. Galiausiai N R - 1 išsiaiškino, kad daiktas, kurį
karinis laivynas palaikė povandenine sovietų sistema, yra nuskendęs Antrojo pasaulinio
karo laikų italų telefono kabelis.
232
 8. Aukso gysla

Bradley’us jau ėmė skaičiuoti, kiek sėkmė jam atneštų dolerių

ir priešų. Subsidijas jis paprastai gaudavo iš ne itin dosnių
karino laivyno departamentų kišenių. Kai dėl Bradley’aus
kaltės beveik dešimtadaliu buvo sumažintas vieno projekto
finansavimas, jam vadovavęs karinio laivyno pilotas buvo
pasiryžęs tvoti kapitonui per veidą tiesiog Pentagone. „Kalės
vaike", - plūdosi apkūnus pilotas, prišokęs prie jo koridoriuje.
Bradley’us nė trupučio jo nekaltino. Bet ir neatsiprašinėjo. Jis
visiškai nuoširdžiai tikėjo, kad jo komanda dirba geriau už
visus.
Kol jo programa turėjo pinigų, jis ir valdžios turėjo daugiau
už bet kurį kitą pirmojo rango kapitoną. Jis raportuodavo apie
savo veiklą tik kontradmirolui Fricui Harlfingeriui, karinio
laivyno žvalgybos direktoriui, o per jį - admirolui Elmo’ui
R. Zumwaltui jaunesniajam, dabar vadovavusiam karinio
laivyno operacijoms. Bet, kad ir kokią galią turėjo, Bradley’us
viso labo buvo kapitonas mieste, kuriame buvo pilna admi­
rolų, tik paprastas karinio laivyno žvalgybos karininkas
mieste, kur vyriausieji „spūkai" raportuodavo tiesiogiai pre­
zidentui. Be to, buvo keletas admirolų, kurie piktinosi, kad
Bradley’us jiems nepatiki savo paslapčių. Vienas ypač įtakin­
gas Pentagone žmogus reikalavo teisės asmeniškai patvirtinti
kiekvieną operaciją prieš Bradley’ui išsiunčiant kokį nors
laivą į misiją. Bradley’us pareiškė, kad šios direktyvos įgyven­
dinti neįmanoma.
- Jūs man duodate neteisėtą įsakymą, - atsakė jis, kai susi­
tiko su įširdusiu admirolu. - Ir, beje, aš dirbu ne jums.
Admirolas dėbsojo į Bradley’ų, rodos, visą amžinybę.
Galiausiai tarė:
- Gerai. Šį kartą jūs išsisukote. Bet pasakysiu jums,
Bradley’au, vieną dalyką. Jūs niekada netapsite admirolu.
- Tebūnie, - atsakė Bradley’us.
Paskui šauniai, kaip tikras kareivis, apsigręžė ir išėjo paten­
kintas, kad pavyko išsisukti. Prireikė laiko suprasti, kad admi­
rolas gali įgyvendinti savo grasinimus.

233
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

Tuo metu Bradley’ų labiau neramino jo kova su CŽV dėl

Halibut kontrolės. Si įstaiga jau perėmė vadovavimą visoms
operacijoms, susijusiomis su nuskendusio sovietų „golfo"
iškėlimu, ir vis dar laukė, kada Howardas Hughesas baigs sta­
tyti monolitinį tam skirtą laivą. Didžioji dalis šio darbo buvo
vykdoma per nacionalinę povandeninės žvalgybos tarnybą,
itin slaptą karinio laivyno ir CŽV įstaigą, iš esmės labiau paval­
džią CŽV. Dar blogiau, kad CŽV lyg apsėsta informaciją apie
sėkmingiausias karinio laivyno povandeninių laivų misijas
perduodavo žiniasklaidai, be to, nuopelnus prisiskirdama sau.
Kai šioms operacijoms vadovavo tik Bradley’us, vos kele­
tas aukščiausių valstybės pareigūnų Vašingtone žinojo, kad
sovietai prarado povandeninį laivą, o Halibut jį rado. Dabar
jis matė, kad nacionalinei povandeninei žvalgybai priskirti
CŽV pareigūnai dalija leidimą publikuoti šią medžiagą lyg
saldainius per Heloviną. „Aksominio kumščio" nuotraukos,
Halibut galimybės ir kitos povandeninio šnipinėjimo operacijų
paslaptys greitai tapdavo svarbiausiu cirko atrakcionu, kur
turėti bilietą buvo svarbiau nei pats pasirodymas, o užrašai
„ypač slapta" arba „tik kam būtina žinoti" suteikdavo regi­
niui dar daugiau patrauklumo.
Bradley’us kiekvieną posėdį vertinio kaip galimybę infor­
macijai nutekėti. Kapitonas norėjo, kad tik jis raportuotų pre­
zidento patarėjui Henry’ui Kissingeriui arba jo vyriausiajam
pavaduotojui generolui Alexanderiui Haigui (pagrindiniam
tarpininkui tarp Kissingerio ir kariuomenės), o ir tai tik atėjus
tinkamam metui. Bradley’us sunkiai dirbo, kad gautų prieigą
prie šių dviejų įtakingų žmonių. Jis suprato, kad Kissinge-
ris, puikus užkulisinių biurokratinių kovų meistras, siekia
kontroliuoti viską, kas susiję su užsienio politika, taip pat ir
slaptas operacijas, turinčias jai kokį nors poveikį. Bradley’us
žinojo, kad Kissingeris siekia atrinkti medžiagą, kuri bus per­
duota Nixonui, ir nori tai daryti asmeniškai. Kol Bradley’aus
misijos teikia svarbios žvalgybos informacijos, jis žinojo,
kad Kissingerio ir Haigo durys jam bus atviros. Tai tapo

234
 8. Aukso gysla

akivaizdu, kai jis paskutinį kartą raportavo Kissingeriui apie

Halibut žygdarbius.
Kissingeris vėlavo pusę valandos. Paskui atėjo, atsilošė
krėsle, užsidėjo vieną koją ant stalo, kitą ištiesė Bradley’aus
pusėn.
- Na, - tarė savo išskirtiniu vokišku akcentu, jaučiamu
kiekviename žodyje. - Jūs turite dešimt minučių. Pradėkite.
Bradley’us neketino gūžtis iš baimės.
- Daktare Kissingeri, negaliu to padaryti per dešimt minu­
čių. Jei turite tik dešimt minučių, geriau susitikime kitą kartą.
Nes per dešimt minučių tiesiog sugaišime ir jūsų, ir mano
laiką.
- Na, na. Jūs pradėkite, o aš pasakysiu, kada sustoti.
Po keturiasdešimt penkių minučių jie vis dar kalbėjosi.
Atrodė, kad Bradley’ui pavyko pasiekti svarbią pergalę.
Kapitonas Bradley’us žinojo, kad jo sumanymas ieškoti
sovietų komunikacijos kabelio sudomins Haigą, jis šią žinią
perduos Kissingeriui, o prezidento patarėjas nacionalinio sau­
gumo klausimais su malonumu papasakos apie tai Nixonui.
Bradley’us nenorėjo, kad žinia pasklistų, kol jis dar nepasiren­
gęs išdėstyti savo plano, taigi pranešė apie tai tik tiems, kam
buvo būtina žinoti: Ramiojo vandenyno povandeninio laivyno
vadui ir Harlfingeriui.
Įprastomis sąlygomis Bradley’us dar turėjo pranešti apie
savo planą Nacionalinei priežiūros grupei, vadinamai komi­
tetu „40". Jai vadovavo Kissingeris, į ją įėjo aukščiausi šalies
saugumo pareigūnai, taip pat Generalinio štabo vadas ir CŽV
direktorius. Komiteto užduotis buvo įvertinti visas slaptas
tarptautines misijas, pradedant CŽV įsiskverbimu į trečiojo
pasaulio šalis ir baigiant ypač slaptomis Kremliaus klau­
symosi operacijomis. Ankstesni prezidentai taip pat turėjo
tokius priežiūros komitetus, o po incidento su Pueblo įpras­
tinės operacijos, tokios kaip povandeninių laivų žygiai prie
sovietų pakrančių arba lėktuvų žvalgybos skrydžiai, buvo
įtrauktos į kasmėnesinį aptariamų klausimų sąrašą. Komiteto

235
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

nariai paprastai tuos kalnus dokumentų tiesiog permesdavo

akimis ir pažymėdavo: „Pritarta".
Bet pavojingesnės operacijos, pavyzdžiui, bandymas prie
svarbaus sovietų ryšių kabelio prijungti klausymosi įrangą,
bent jau teoriškai turėdavo būti aptariamos detaliau, kad
komitetas atsakytų į esminį klausimą: ar galima nauda
verta rizikos? Pavojingiausių misijų aprašymai turėdavo būti
pateikti prezidentui, kad jis jas galutinai patvirtintų. Esminis
komiteto „40" darbas buvo įvertinti sumanymą sveiko proto
požiūriu ir nešališkai atmesti viską, kas galėtų būti padiktuota
tik troškimo bet kokiomis priemonėmis gauti žvalgybos infor­
macijos. Trumpai kalbant, komitetas buvo priežiūros organas,
turėjęs pakilti virš siaurų interesų, institucijų varžymosi,
noro parodyti savo vyrišką šaunumą ir nuolat kamuojančios
pagundos peržengti narsą nuo kvailumo skiriančią ribą.
Bet visa tai dažniausiai likdavo tik fantazija. Komitetas
beveik niekada neatsisakydavo pritarti kokiai nors operacijai,
o žvalgybos agentūrų ir karinių pajėgų atstovai žinojo, kad jie
gali apeiti komiteto narius, jeigu jiems pavyksta susitarti su
Kissingeriu, kuris savo nuožiūra galėjo paisyti komiteto arba
nekreipti į jį dėmesio. Kartais, asmeniškai pritaręs operacijai,
jis rengdavo komiteto balsavimą telefonu, užkulisiniais keliais
siekdamas pritarimo. O kai kada nematė reikalo netgi tam.
Kissingerio žinutė buvo aiški: svarbiausias priežiūros orga­
nas yra jis pats. Ir tai visai tiko Bradley’ui ir Harlfingeriui -
1971 metų pavasarį jie džiaugėsi išvengę oficialaus susitikimo
su komitetu. Nebuvo sunku įsivaizduoti, kaip visa tai būtų
vykę.
- Kur jūs matėte tuos ženklus? Sakote, palei Misisipę?
- Taigi, kapitone Bradley’au, sakote, kad visa tai sugalvo­
jote vienumoje sėdėdamas savo kabinete trečią valandą ryto?
Ne, ne, ne. Bradley’us suprato, kad gerokai protingiau ban­
dyti tyliai gauti pritarimą iš viršaus, o komitetui apie suma­
nymą pranešti tik tada, kai jau žinos, jog kabelis tikrai yra ten,
ir kai bus galima ateiti ir pasakyti: štai ką mes padarėme.

236
 8. Aukso gysla

Vertinant iš sovietų pusės, bet koks įsiveržimas į Ochotsko

jūrą būtų visiškai neteisėtas, nors JAV didžiąją dalį tos jūros
laikė tarptautiniais vandenimis. O ženklų sovietų pakrantėse
paieškos, bent jau iš dalies, neišvengiamai vyktų 3 mylių
ruože, pagal tarptautinę teisę laikomame teritoriniais van­
denimis. Halibut prisiartinimas būtų laikomas suvereniteto
pažeidimu.
Bradley’us tikėjosi, kad Kissingeris nepastebės, jog laikas
tokiai pavojingai operacijai dabar visai netinkamas. Halibut
pažeistų sovietų suverenitetą Nixonui viešai pateikus save
kaip taikdarį ir valstybės žmogų. Prezidentas pasirodė per
nacionalinę televiziją ir pareiškė, kad pradėjęs slaptą susiraši­
nėjimą su generaliniu sekretoriumi Leonidu Brežnevu asme­
niškai išgelbėjo į aklavietę patekusias derybas dėl ginkluotės
kontrolės.
Visa tai vertė Bradley’ų nuogąstauti, kai jis ėjo susitikti su
Haigu. Aptakiai pristatęs operacijos detales, jis papasakojo
jam apie sumanymą ieškoti kabelio.
- Jeigu jį rastume, rastume ir būdą prijungti klausymosi
įrangą, - užtikrino jis Haigą.
Be to, Bradley’us iškėlė ir antraeilę užduotį - ieškoti jūros
dugne naujo tipo sovietinių sparnuotųjų raketų, kuriomis
apginkluoti amerikiečių lėktuvnešius sekantys sovietų povan­
deniniai laivai, nuolaužų.
Haigas nieko neklausinėjo, neįspėjo būti atsargiems. Netgi
nesivargino nuvesti Bradley’aus pas Kissingerį. Jis tepasakė:
- Praneškite mums, kaip sekasi operacija.
Bradley’us suprato, kad gavo oficialų leidimą, kurio jam
ir reikėjo. Haigas, be abejo, viską praneš Kissingeriui, bet
svarbiausia, kad rizikingasis sumanymas buvo palaimintas
paprasčiausiu būdu. Halibut keliaus į Ochotsko jūrą.
Baigiantis 1971 metų vasarai Halibut remontas buvo beveik
baigtas. Be didžiulės kupros - „šikšnosparnio urvo" - dėl
kurios kadaise laivas buvo paverstas „specialiuoju projektu",
dabar Halibut dar buvo aprūpintas slapta ir ypač svarbia

237
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

įranga, taip gudriai užmaskuota ant denio, kad išdidumo

apimti karinio laivyno specialistai net nematė reikalo to slėpti.
Kai šis naujas priedas buvo baigtas montuoti, apie tai
paskelbė vietos laikraštis, ypač pabrėždamas, kad karinis lai­
vynas praskleidė Halibut slaptumo skraistę. Laikraščiai skelbė,
kad Halibut bus pirmo po Thresher žūties sukurto giliavan­
denio gelbėjimo aparato transportavimo laivas. Vis dėlto iš
tikrųjų šitas daiktas visai nebuvo gelbėjimo aparatas, tai buvo
šliuzinė dekompresijos kamera narams. Šioje kameroje narai
ims kvėpuoti jūrų laboratorijoje sukurtu dujų mišiniu ir reng­
tis darbui po vandeniu.
Likus paskutinėms savaitėms iki Halibut žygio, Bradley’aus
komanda ėmė dažnai anonimiškai lankytis Mer Ailende.
Dauguma laivo karininkų ir eilinių žinojo tik tiek, kad šie
žmonės - iš Vašingtono. Ne ką daugiau žinojo ir Halibut vado­
vavęs komandoras Johnas E. McNishas.
Netgi spalio mėnesį, likus kelioms dienoms iki žygio į
Ochotsko jūrą pradžios, įgula nė nenumanė, koks bus jų
kelionės tikslas. Buvo žinoma tik tiek, kad laivas išplaukia į
jūrą trims mėnesiams. Eiliniai jūreiviai, kaip visada prieš ilgą
žygį, sugužėjo į povandeninio laivyno jūrininkų pamėgtus
barus San Fransisko apylinkėse. Kai kurie iš jų vos prieš keletą
mėnesių buvo atšventę vidurinės mokyklos baigimą. Kiti
buvo patyrę viršilos, dvokiančiuose dyzeliniuose ir pirmuo­
siuose atominiuose povandeniniuose laivuose tarnavę vete­
ranai. Visi kartu jie leido paskutinę naktį krante, vietose, kur
stipriai įkaušęs ir vieną po kitos cigaretę traukiantis jūreivis
nebuvo retenybė.
Prižiūrimi žmonų ar merginų vyrai nusigerdavo iki žemės
graibymo. Jie gerdavo, kol pradėdavo nuogi šokti ant stalų
„Arklyje ir karvėje". Šis baras buvo mėgstamiausia jų vie­
telė, kurią tarpusavyje jie vadino ,,Ygaga ir Mū": patalpos
čia buvo užtamsintos, ant sienų kabėjo povandeninių laivų
nuotraukos, klaksonas suskambėdavo kaskart, kai visiems
reikėdavo išgerti, o visą laisvą erdvę užėmė iš laivų pavogti

238
 8. Aukso gysla

daiktai - jūreivių spintelės, ženkliukai, lėkštės, oficialios gai­

relės, torpedos korpuso dalis, inkaras, žodžiu, čia buvo tiek
kontrabandos, kad karinio laivyno tyrėjai turbūt būtų iš proto
išėję.
Šnorkelė Patty greičiausiai irgi ten buvo: ji visada dalyvau­
davo šiuose atsisveikinimo vakarėliuose. Daugybei povan­
deninių laivų jūreivių Patty visą dešimtmetį buvo ir motina,
ir vyresnioji sesuo, ir mylimoji. Ji be jokių paaiškinimų žino­
davo, kas jūreivių laukia žygyje, ir ragino kitas moteris, drįsu­
sias užsukti į šį išskirtinį barą, neklausinėti vyrų, kur ir kodėl
jie plaukia. Patty nuramindavo jūrininkus ir jiems grįžus iš
žygio. Si moteris, panaši į kino aktorę ir dainininkę Mae West,
buvo povandeninių laivų jūreivių Marija Magdalietė.
Savo ruožtu vyrai ir jaunuoliai per tuos metus pridovanojo
jai šimtus sunkiai pelnytų sidabrinių „delfinų". Ji sukaupė
daugybę žiebtuvėlių su povandeninių laivų emblemomis. Jie
tiesiog dievino savo Patty.
Pasigirdo klaksonas - jo garsas priminė vilko staugimą,
susipynusį su sergančio mulo bliovimu. Vyrai vėl išgėrė ir
ėmė dar garsiau šūkalioti, paskui dar garsiau, tuomet į barą
užėjo kažkoks nekaltas kvaišelis vienais apatiniais ir tada visi
be ceremonijų ėmė vilktis drabužius.
Įkvėpimo pagauti veteranai mėtė šalin kelnes, lipo ant
baro ir apsisukę rodė ant užpakalio ištatuiruotus laivagalio
sraigtus. Legenda bylojo, kad ištatuiruoti sraigtai užtikrina
saugią ir greitą kelionę. Ypač įdomu būdavo, kai prie šių
sraigtų atsirasdavo ilgos popierinės „uodegos", pritvirtintos
prie užpakalio vienintelėje įmanomoje vietoje. Tos uodegos
būdavo uždegamos, ir tada, rūkstant dūmams, jūreiviai
imdavo bėgioti ratu po barą, atlikdami ritualinį „Degančios
šiknos šokį".
Šitaip vyrai švęsdavo artėjantį išplaukimą. Tai buvo lyg
atlaidai už prarastą laisvę. Štai taip ir Halibut jūreiviai pradėjo
vieną pavojingiausių povandeninio šnipinėjimo operacijų šal­
tojo karo metais.

239
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

Vakarėlis baigėsi likus kelioms valandoms iki akimirkos,

kai Besišypsantis Džekas McNishas įsakė visiems sulipti į
laivą. Besišypsančio Džeko pravardę įgula savo dramblotam
kapitonui davė dėl to, kad kai jis neurgzdavo ir negrieždavo
dantimis, jo suspaustos lūpos susidėdavo į šykštų šypsnį.
Kiek plačiau kapitonas šyptelėdavo tik išimtiniais atvejais.
Ir retas kuris jūreivis galėjo prisiminti, kad trisdešimt aštuo-
nerių metų rudaplaukis kapitonas būtų iš tikrųjų juokęsis: to
nebuvo nei dabar, nei prieš penkerius metus, kai jis čia tar­
navo vyriausiuoju kapitono padėjėju.
Sis šypsnys jo veide šmėžuos beveik visą mėnesį, kol
Halibut plauks į Ochotsko jūrą. Bet kuris kitas povandeninis
atakos laivas būtų įveikęs vandenyną mažiau kaip per dvi
savaites. Bet senoviškas Halibut reaktorius buvo pagamintas
6-ajame dešimtmetyje ir negalėjo išvystyti didesnio nei 13
mazgų greičio, be to, laivą lėtino tai, kad ant savo nugaros jis
tempė „giliavandenį gelbėjimo aparatą". Didžiąją kelionės
dalį Halibut plaukė 10 mazgų greičiu, keliaudamas aukštu
išlinkiu, atitinkančiu Žemės išlinkį. Plaukdamas į šiaurę prie
Aleutų salų, paskui į pietus per užšalusį Beringo sąsiaurį,
Halibut galiausiai pasiekė Ochotsko jūrą.
Patekti į Ochotsko jūrą pasirodė ne taip paprasta. Prireikė
kelių valandų, kad būtų įveiktas vienas iš seklių sąsiaurių
kažkur tarp šiaurinių Kurilų salų ir pietinio Kamčiatkos
pakraščio. Iš čia buvo galima pro periskopą stebėti veikiantį
ugnikalnį, bet Halibut įgula jau bijojo rodytis saulės šviesoje.
Vienintelis periskopo blykstelėjimas - ir juos galėjo rasti
povandeninius laivus medžiojantis lėktuvas arba laivas.
Dabar įgula jau žinojo, kur jie yra. McNishas privalėjo juos
apie tai informuoti, be to, pridūrė, kad operacijos metu narai
turės užduotį. Vis dėlto apie sovietų kabelį nieko neužsiminė.
Tik pasakė, kad Halibut čia atkeliavo, kad surastų naujos ir
labai pavojingos sovietų raketos „laivas-laivas" nuolaužų. Tik
McNishas, jo karininkai, narai ir keli žmonės iš „specialiojo
projekto komandos" žinojo, kodėl jie iš tikrųjų čia atplaukė,

240
1. H olland- pirmasis JAV karinio laivyno povandeninis laivas. Jo įgulą sudarė šeši vyrai.

2. Praėjus beveik šimtmečiui: plaukiojantis monolitas Seawolf{ISSN-21),

didžiausias kada nors pastatytas povandeninis atakos laivas.
3. Paskutinė Cochino nuotrauka, daryta 1949
metais, kai laivas išplaukė į pirmą JAV organizuotą
povandeninio šnipinėjimo misiją Barenco jūroje.
4. Cochino kapitonui Rafaeliui Benitezui šio
žygio metu teko ištarti baisiausius bet kokiam
kapitonui žodžius:„Palikti laivą!"

5. Tusk šiame žygyje lydėjo Cochino ir išgelbėjo didžiąją dalį jo įgulos. Vykdant
gelbėjimo operaciją septyni Tusk vyrai buvo nublokšti į jūrą ir dingo be žinios.
6. Cochino vyrams teko išgyventi sprogimus,
apsinuodijimą dujomis ir audras jūroje. Ištrūkę iš šio
pragaro vyrai Tusk povandeniniu laivu buvo nugabenti
Norvegiją, o iš ten juo iškeliavo namo.

7. Rudžio Austino nėra bendroje nuotraukoje, bet ant

nugarėlės jis parašė epitafiją Cochino. Vedamas nuotykių
troškimo j karinį laivyną jis įstojo devyniolikos ir tapo
Cochino šnipu trokšdamas nuveikti ką nors„klaikaus".
8. Gudgeon ir kiti panašūs
dyzeliniai povandeniniai
laivai dalyvavo šnipinėjimo
programoje, kol sovietai
vienareikšmiškai įtikino, kad
tokie laivai yra pernelyg
pažeidžiami šioms misijoms.

9. Admirolas Hymanas Rickoveris,

nepalaužiamai tikėjęs, kad atominė
galia pajėgi būti povandeninio
laivo energijos šaltiniu, pakeitė tiek
JAV povandenines pajėgas, tiek 10. Nautilus buvo pirmas JAV atominis povandeninis
karinį laivyną, tiek visą šaltojo karo laivas ir pirmasis povandeninis laivas, kuriam pavyko
eigą. panėrus nukeliauti iki Šiaurės ašigalio.
 11. Jeigu prezidentas
galėjo turėti Air Force
One, tada ir Rickoveris
galėjo turėti savąjį
A/fr/, vienintelį mažą
povandeninį laivą,
varomą branduoline
energija.

12. Johnas Cravenas nuolat svajojo

apie vandenyno gelmių tyrinėjimus ir
naujus kariavimo būdus. Nuotraukoje
jis su žmona Dorothy, sūnumi Davidu
ir karinio laivyno sekretoriumi Johnu
H. Chafee (dešinėje).

13. Karinis laivynas dar nebuvo spėjęs pasiųsti povandeninio aparato nufotografuoti
Thresher nuolaužų, o ši tragedija jau paskatino jo vadovus paskelbti povandeninių
laivų naujų saugumo programų erą. Tačiau paaiškėjo, kad visos jos buvo labiau
pritaikytos Džeimso Bondo, o ne Žako Kusto tikslams.
14. Halibut turėjo didžiulį ryklio nasrus primenantį liuką.
Daugelis povandeninių laivų jūreivių jame matė užtvindymo
pavojų, o štai Cravenas - įdomią galimybę.

15. Kai Cravenas ragino WestinghouseElectric

Corporation inžinierius sukurti „žuvį" su įmontuota
kamera, galinčia atlaikyti vandenyno spaudimą ir
ieškoti nuskendusios sovietinės įrangos, jis mėgdavo
kiekvieną dieną kalbėti apie„darbavimąsi vieliniu
šepečiu“ Kartą inžinieriai jam tokį šepetį padovanojo.

16. Komandoras
C. Edwardas Moore’as,
vadovavęs Halibut
ir radęs nuskendusį
sovietų povandeninį
laivą, po šio žygio stovi
prieš admirolą Johną
Hylandą (kairėje) ir
priima aukščiausią
povandeninio laivo
apdovanojimą-
prezidentinį padėkos
raštą.
17.Turbūt paskutinė Scorpion nuotrauka,
daryta netoli Neapolio. Laivas dingo po
kelių savaičių.

18. Cravenas (kairėje), Harry’ is Jacksonas

ir projekto koordinatorius Robertas H.
Gauteris stovi ant plūduriuojančio doko, o
po jais trijų vyrų valdomas Trieste II tyrinėja
ir fotografuoja Scorpion liekanas.

19. Sulūžęs Scorpion korpusas nedavė įtikinamų atsakymų - tragedijos priežastis

tebėra miglota. Pastaruoju metu pasirodė duomenų, leidžiančių teigti, kad laivas
buvo pasmerktas nelaimei jam dar net neišplaukus iš uosto.
 v

20. Baltasis Mackas buvo toks pasitikintis

savimi, kad neabejojo, jog jo vadovaujamas
Lapon gali atlikti žygį, kuriam neprilygs jokia
kita povandeninių laivų misija. Jis manė, kad
sugebėtų sekti sovietinį raketinįjankį* visą
jo patruliavimo laiką.

21. Kai atlikęs žygdarbį Lapon plaukė namo, įgula nuleido įprastinę laivo vėliavą ir pakeitė
ją nauja: joje buvo pavaizduotas savo būdą į povandeninį laivą iškeitęs ir raudonąjį baroną
prikūlęs komiksų personažas šuo Snupis.

22. Lapon ir Mackas buvo įamžinti Tommy’ io Coxo, šnipo, širdyje troškusio tapti kantri
muzikos žvaigžde ir įrašiusio geriausių dainų apie povandeninius laivus albumą.
 23. Kai Tautog susidūrė su sovietų„Echo II" klasės laivu,
įgula pabėgo iš įvykio vietos. Tiek laivo įgula, tiek JAV
vyriausybė manė, kad maždaug devyniasdešimt sovietų
jūreivių žuvo.

24. Komandoras Buele’ is Balderstonas 25. Borisas Bagdasarajanas buvo„Echo

buvo kylanti karinio laivyno žvaigždė, II", susidūrusio su Tautog, kapitonas. Savo
bet susidūrus povandeniniams laivams laivą jis vadino Juodąja Lile"
suprato, kad jo karjera žlugo.
 č JojS"i- -
>c
rį ^ ------ ^ ~
a. A. „-4 t ^ y
^
A /1 4 M ~ ~ -
'7

' *** — - P /J .
' /v '^ /
j /**? 3

26. Kapitonas Jamesas Bradley’ us, prisiminęs vaikystės keliones Misisipės

upe, surado povandeninį telefono kabelį giliai Ochotsko jūroje. Nuotraukoje
jį sveikina karinio laivyno sekretorius Johnas Warneris (dešinėje).
T
f
27. Karinis laivynas
paskelbė, kad Halibut
p g .m yra aprūpintas
pirmuoju giluminiu
paieškos aparatu. Iš
tiesų šis „aparatas“ buvo
dekompresijos kamera,
skirta narams, gelmėse
prijungiantiems prie
Bradley’ aus rasto
kabelio klausymosi
įrangą.

28. Fricas Harlfingeris, karinio

laivyno žvalgybos vadovas,
žinojo, kad jeigu Bradley’ ui
pavyks gauti Henry’io
Kissingerio ir Alexanderio Haigo
pritarimą Halibut vykdomoms
kabelio paieškoms, nebereikės
jokių kitų valdžios leidimų.

29. Baras „Arklys ir karvė",

prigrūstas pavogtų atpažinimo
ženklų ir laivų dalių, - iš tiesų
čia buvo tiek kontrabandos, kad
karinio laivyno tyrėjai turbūt
būtų išėję iš proto, - buvo vieta,
kur vyrai leisdavo laiką prieš
bene pavojingiausias šaltojo karo
operacijas.
 C.I.A. SALVAGE SHIP BROUGHT UP
PART OFSOVIETSUB LOST IN IW8,
FAILED TO RAISE ATOM MISSILES

30. CŽV užsakė pagaminti didžiulį

laivą Glomar Explorer tam, kad atliktų
užduotį, kurią svarbiausi karinio laivyno
pareigūnai laikė pernelyg sudėtinga
ir visai nebūtina: iškelti iš vandenyno
dugno visą nuskendusį sovietų
povandeninį laivą.
31. Seawolf, beveik sulūžęs vienas seniausių JAV povandeninių laivų, perėmė kabelio
operacijas Ochotsko jūroje. Vieno žygio metu laivas vos neliko palaidotas ten amžiams.

32. Kai sovietai aptiko

Ochotsko jūroje prie savo
kabelio prijungtą Įrašymo
įrangą, nekilo abejonių,
kas ją paliko. Maždaug 30
pėdų ilgio vieno konteinerio
viduje buvo užrašas:„JAV
vyriausybės nuosavybė."
Galiausiai vienas iš šių
konteinerių atsidūrė Maskvos
muziejuje.

33. Kai sovietai aptiko klausymosi įrangą Ochotsko jūroje, karinio laivyno
atstovai ėmė baimintis, kad priešas galbūt žino ir apie dar drąsesnes kitoje jūroje
vykdomas Parche misijas.
 34. Kai Richardas
Buchananas grįžo su savo
Parche iš misijos, pelniusios
jo laivui vieną iš septynių
prezidentinių padėkos
raštų, Ronaldas Reaganas
kapitoną palygino su
aktoriumi Johnu Waynu.

35. Waldo Lyonas ilgus

dešimtmečius tyrinėjo
Arktį, todėl kartu su
kapitonu Williamu
Andersonu (dešinėje)
keliavo Nautilus laivu į
Šiaurės ašigalį. Daugiau
kaip po dvidešimt
penkerių metų Lyonas vis
dar bandys atrasti, kaip
JAV povandeniniai laivai
galėtų efektyviai kovoti
po ledynais, trikdančiais
hidrolokatorių darbą.
 36. Sovietai taip pat ištisus
dešimtmečius veržėsi į Arktį.
9-ajame dešimtmetyje ėmė
atrodyti, kad jie sugalvojo
būdą pasinaudoti ledynais
ir įgijo esminį branduolinį
pranašumą.

B B i& s s

37. Po Nautilus žygio

JAV povandeniniai
laivai kasmet po
vieną arba grupėmis
keliaudavo į Arktį,
bet šaltieji vandenys
taip ir liko mįslinga
vieta, kur auka gali
įgyti pranašumą
prieš medžiotoją.
38. Susana Nesbitt su vyru Bobu Norfolke,
Virdžinijos valstijoje, per 30-ąją atminimo
ceremoniją, skirtą Scorpion laive žuvusiems
vyrams. Jie gedi Susanos brolio Richardo
Shafferio, Scorpion seržanto.

39. Danielle’ė Petersen-Dixon apkabina savo

tetą Gerry joms prisimenant Danielle’ ės tėvą
Danielį Peterseną, štabo laivūną, taip pat
žuvusį Scorpion laive.

40. Žuvusiųjų šeimos

tiek JAV, tiek Rusijoje
kelia klausimą:
ar slaptosios
povandeninio
šnipinėjimo misijos
buvo vertos tokios
rizikos ir kainos?
 8. Aukso gysla

kai kapitonas įsakė Halibut lėtai plaukti sovietų pakrantės link

iškėlus periskopą.
Kas tris valandas Halibut imdavo plaukti tarsi rašydamas
raidę S arba aštuoniukę, sukiodamasis tai 4 dešinę, tai į kairę,
arba sukdamasis ratais. Visa tai buvo daroma tam, kad neliktų
abejonių, jog jų niekas neseka.
Paieškos tęsėsi ilgiau kaip savaitę. Jie nieko nerado, bet
ieškojo toliau. Galiausiai ant šiaurinio Ochotsko jūros kranto
jie pamatė Bradley’aus nupasakotą ženklą, ant kurio rusiš­
kai buvo parašyta kažkas panašaus: „Nemesti inkaro. Eina
kabelis."
McNisho įsakymu iš „šikšnosparnio urvo" buvo nuleista
„žuvis". Šį kartą nesklandumų perduodant vaizdą nekilo.
Vaizdai, siunčiami „žuvies" kamerų į laivo monitorius, buvo
vis dar grūdėti, su pilku atspalviu, bet aiškesni nei hodrolo-
katorių vaizdai, kuriais vyrai kadaise turėjo pasikliauti ieš­
kodami nuskendusio sovietų „golfo". Dabar jie monitoriuose
galėjo įžiūrėti miglotus didžiulių Ochotsko jūros krabų silu­
etus, o nuotraukose - mažesnes žuvis, šviečiančio planktono
debesis ir netgi mažytes medūzas, kai jos patekdavo į ryškią
aparato žibintų šviesą. Visus per keletą pėdų nuo kamerų ir
žibintų buvusius objektus, kad ir kokio dydžio, gaubė drumz­
linas vanduo - nuo dumblo jis buvo žalsvai rudo atspalvio,
kuris monitoriuose tapdavo tamsiai pilkas. Vos keletas vyrų
mokėjo „skaityti" šį vaizdą, bet šis darbas greitai nuvargin­
davo, tad kai tekdavo po keletą valandų spoksoti į ekranus,
atrodydavo, kad pamaina tęsiasi visą amžinybę.
Galiausiai vienoje vietoje pasirodė, kad dugno smėlis kiek
iškilęs - tai buvo pėdos ar dviejų ilgio kauburys. Paskui tas
kauburys dingo, tada vėl pasirodė. Iš pradžių vyrai pamanė,
kad tai kažkokia, kaip jiems pasirodė, pilka punktyrinė linija.
Bet tie pilki pakilimai ir retkarčiais pasitaikančios juodos
dėmės pasirodydavo vis iš naujo. Ten kažkas buvo - kažkas
užkasta po smėliu ir dumblu.

241
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

Halibut ėmė plaukti palei tą liniją. Vaizdai blykčiojo ekra­

nuose, o „žuvies" fotoaparatas darė po 24 nuotraukas per
sekundę. Paskui „žuvis" turėjo būti įkelta į laivą, pakeista
juostelė ir vėl nuleista į jūrą. Nuotraukose vaizdai turėjo būti
ryškesni nei grūdėtas vaizdas ekranuose, bet laivo fotografas
negalėjo išryškinti juostos, kol Halibut neiškilo į viršų ir šnor-
kelis iš fotolaboratorijos neišvėdino nuodingų garų.
Galiausiai McNishui įsakius Halibut, slepiamas nakties, iškilo
į viršų. Fotografas ir už specialųjį projektą atsakingas karinin­
kas ankštoje laboratorijoje ėmė ryškinti juostelę. Nuotraukose
pasirodė spalvoti sovietų povandeninio kabelio vaizdai.
Dabar Halibut turėjo rasti lygų jūros dugno ruožą, kur būtų
galėjęs nuleisti du didžiulius grybo pavidalo inkarus - vieną
prie nosies, kitą prie laivagalio. McNishas ieškojo tokios
vietos už trijų mylių zonos. Nebuvo reikalo žaisti su likimu.
Jis išrinko tokią vietą šiaurinėje Ochotsko jūros dalyje, per
40 mylių nuo vakarinio Kamčiatkos kranto. Po tam tikrų
manevrų laivas buvo nuleistas tiesiai virš kabelio. Prireikė
beveik dienos, kad laivas užimtų poziciją ir nuleistų inkarus.
Narai laukė dekompresijos kameroje, kvėpuodami deguo­
nies ir helio mišiniu, jų kūnai pratinosi prie padidėjusio
spaudimo. Jie užsidėjo guminius kombinezonus, užtektinai
erdvius, kad juose liktų vietos vamzdeliams, išvedžiotiems
aplink visą jų kūną. Kai tik jie išeis iš kameros, laivo pompa
šiais vamzdeliais ims leisti karštą vandenį ir kombinezonai
taps savotiškomis guminėmis antklodėmis. Vanduo tekės
šiais vamzdeliais ir teiks šilumą, apsaugodamas narus nuo
Ochotsko jūros šalčio. Buvo lapkritis, ir vanduo buvo arti
užšalimo temperatūros.
Be to, narai izoliacine medžiaga apvyniojo dujų vamz­
delius, nes nebuvo prasmės šildyti kūnų, jeigu kvėpuosi
šaltomis dujomis. Tada keletą kartų pasitikrino palei bambą
pritvirtintus lynus - dviejų colių storio vamzdelių ir laidų rez­
ginį, aprūpinsiantį narus kvėpuoti skirtu dujų mišiniu, šiltu
vandeniu, ryšio priemonėmis ir elektra.

242
 8. Aukso gysla

Šiame rezginyje buvo vienas laidas, neturėjęs nieko bendra

nei su kvėpavimu, nei su ryšio palaikymu, nei su matomumu.
Tai buvo gelbėjimo laidas, ir jis turėjo būti panaudotas tuo
atveju, jeigu nutiktų kas nors bloga ir vyrus reikėtų ištraukti į
Halibut. Dar viena apsaugos priemonė buvo pritaisyta prie jų
diržų - vadinamieji „grįžimo namo buteliukai" su oru, kurio
turėjo užtekti trims ar keturioms minutėms.
Galiausiai vyrai buvo pasiruošę išeiti pro išorinį liuką.
Valdymo poste McNishas stebėjo, kaip jie eina jūros dugnu
tarytum astronautai. Vos apšviesdami kelią rankiniais žibin­
tuvėliais narai žengė per dumbliną vandenį prie sovietų
komunikacijos kabelio. Atsidūrę ten ėmė pneumatiniu oro
šautuvu valyti nuo kabelio smėlį ir įvairias nuosėdas. Paskui
ėmė tvirtinti prie jo klausymosi įrangą - daugmaž trijų pėdų
ilgio įrašinėjimo mechanizmą su gausiomis juostos atsargo­
mis. Greta pagrindinės dėžės buvo įtaisytas cilindras su ličio
akumuliatoriumi. Atskira jungtis, pritvirtinta aplink kabelį,
trauks visus per ją sklindančius žodžius ir duomenis. Infor­
macijos perėmimas turėjo vykti indukcijos principu. Narai
nebandė perrėžti kabelio ar rizikuoti sukelti trumpąjį jungimą
į vidų patekus jūros vandeniui.
Laive likę vyrai stebėjo vandens sroves, kas 15 minučių
registruodami prietaisų duomenis. Halibut siūbavo ant inkaro
grandinių, o vairininkai keletą valandų, kol narai prie kabelio
tvirtino įrašymo įrangą, bandė išlaikyti jį vienodame lygyje.
Kai ryšys buvo nustatytas, „spūkai" įrašė per kabelį sklindan­
čios informacijos pavyzdžių.
Niekas nesitikėjo, kad viskas taip lengvai klosis. Kabelis
buvo rastas nė karto neužkliuvus „žuvį" tempiančiam trosui.
Ekspedicija pavyko taip sklandžiai, kad eiliniai jūreiviai buvo
visiškai įsitikinę, jog laivas kabelį aptiko atsitiktinai. Galų gale
jie buvo informuoti, kad žygio į Ochotsko jūrą tikslas - ieškoti
sovietinių raketų nuolaužų. Dabar, tarsi patvirtindamas šiuos
žodžius, McNishas pasuko Halibut sovietų bandymų poligono
pusėn.

243
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

Jūra čia buvo šiek tiek gilesnė nei ten, kur driekėsi kabelis.
Vis dėlto Halibut „žuvis" greitai rado ruožą, kur baltai pilkas
dugno smėlis buvo nusėtas pilkomis ir juodomis elektroninė­
mis nuolaužomis ir raketų dalelėmis. Halibut atsidūrė vietoje,
kur krisdavo sovietų raketos.
Ši misija taip pat buvo svarbi: naujos sovietų sparnuo­
tosios raketos kėlė didžiulę grėsmę amerikiečių lėktuvne­
šiams. Raketos turėjo naują infraraudonaisiais spinduliais
valdomą sistemą, kuriai JAV karinis laivynas negalėjo rasti
priešnuodžių. Bradley’us į Ochotsko jūrą jau siuntė tris įpras­
tus povandeninius atakos laivus, kad šie stebėtų šių raketų
bandymus ir įrašytų infraraudonųjų prietaisų dažnį, kaip ir
dažnį naujo radarinio aukščiamačio, leidžiančio raketai tie­
siog skrieti virš vandens paviršiaus, kur jos negali pasiekti
įprastinė JAV priešraketinė ginkluotė. Sumanymas buvo
toks: prie įprastinio povandeninio atakos laivo periskopo
reikėjo pritvirtinti įrenginius, siunčiančius į raketas karščio
impulsus, ir tada stebėti, kokie dažniai atsispindi. Vis dėlto
užduotis pasirodė neįgyvendinama. (Tuo metu karinio lai­
vyno specialistai taip troško ką nors sužinoti apie sovietų
sparnuotąsias raketas, kad prie Swordfish korpuso pritvirtino
Halibut skirtą hidrolokatorių ir pasiuntė jūros dugną apžiū­
rėti sekliose vietose. Hidrolokatorius veikė taip gerai, kad
Swordfish plaukdamas beveik visu greičiu galėjo apžiūrėti per
dvidešimt penkias pėdas esantį jūros dugną.)
Tik Halibut galėjo siųsti narus ką nors paimti nuo jūros
dugno, ir dabar jo vyrai vėl ėmėsi darbo - šį kartą surinkti
raketų nuolaužas. Jie tikėjosi rasti vieną iš infraraudonųjų įtaisų
arba radarinį aukščiamatį. Narai nuolaužas rinko į didžiulį
gondolos pavidalo krepšį, pritvirtintą prie plieninio Halibut
dugno. Kai krepšys buvo pilnas, narai sulipo į jiems skirtą
kamerą ir ėmė laukti, kol baigsis ilgas dekompresijos procesas.
Ten jie išbuvo beveik visą kelionės į Mer Ailendą laiką.
Laivas namo grįžo praėjus mėnesiui, kai išplaukė iš Ochotsko
jūros.

244
 8. A ukso gysla

Halibut įgulai dar nespėjus išlipti į krantą juostos su įra­

šytais sovietų kabeliu perduodamais pokalbiais jau keliavo į
Nacionalinio saugumo agentūrą Mido forte. Į šią vietą, įsikū­
rusią tarp Vašingtono ir Baltimorės, Gynybos ministerija siųs­
davo daugumą elektroninės žvalgybos informacijos, gautos iš
povandeninių laivų arba kitų šnipinėti skirtų priemonių, ji čia
būdavo dešifruojama ir analizuojama. Pastatą supo trys spyg­
liuotos vielos tvoros, viena iš jų buvo prijungta prie elektros
srovės, o po žeme driekėsi penki su puse akro kompiuterių
prigrūstų patalpų. Ištirti sovietų šifrus buvo pakviesta keletas
geriausių matematikų ir kitų sričių mokslininkų. Ten dirbo
ir tūkstančiai rusų kalbos specialistų ir analitikų, kruopščiai
nagrinėjusių šifruotą informaciją. Sis didžiulis pastatas buvo
pramintas „Anagramos smukle", jo plotas siekė 70 000 kvad­
ratinių pėdų, ir kažkur ten, už belangių jo sienų, buvo klau­
somi ir analizuojami Halibut pargabenti įrašai.
Raketų nuolaužos buvo išsiųstos į slaptą Energetikos
ministerijos laboratoriją Ramiojo vandenyno pakrantės šiau­
rės vakaruose - vadinamąją „juodąją bazę", ant kurios fasado
nebuvo jokio užrašo ar ženklo, leidžiančio numanyti apie
viduje atliekamus darbus. Į didelę tuščią laboratorijos patalpą
buvo atgabenta keletas krepšių su nuolaužomis. Inžinieriai
rausėsi tuose krepšiuose ir dėliojo fragmentus ant ilgos lentos.
Galiausiai po kelių mėnesių jie atkūrė beveik visą 20 pėdų
ilgio raketą, nors tik keletas nuolaužų buvo didesnės nei 6
colių.
Vis dėlto visoje toje krūvoje inžinieriams taip ir nepavyko
rasti infraraudonųjų spindulių valdymo sistemos, kurios taip
troško karinio laivyno atstovai. (Buvo nutarta, kad prietaisas
dūžta į smulkius šipulius, kai 1 ar 1,5 Macho skaičiaus greičiu
skriejanti raketa trenkiasi į taikinį.) Bet radarinis aukščiamatis
ir kiti svarbūs komponentai buvo rasti, ir tai leido JAV inži­
nieriams pabandyti sukurti atsakomąsias priemones, kurios,
kaip jie tikėjosi, privers sovietų sparnuotąsias raketas nukristi
į vandenį dar nepasiekus taikinio.

245
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

Tuo metu Nacionalinė saugumo agentūra susisiekė su

Bradley’umi dėl Halibut pargabentų įrašų. Jo spėjimai pasi­
tvirtino. Šiuo kabeliu tekėjo tikrų tikriausias informacijos auk­
sas - pokalbiai tarp povandeninių laivų bazės ir aukščiausių
sovietų karinio laivyno pareigūnų, kai kurie tų pokalbių buvo
arba visai nešifruoti, arba šifruoti paprasčiausiu būdu.
Iš kabelio perimta informacija gerokai skyrėsi nuo duo­
menų, kuriuos JAV žvalgyba gaudavo iš kitų šaltinių. Besi­
plečiantis kosminių palydovų, žvalgybos lėktuvų, klausymosi
stočių ir povandeninių laivų tinklas leido stebėti ir rinkti
informaciją apie sovietų pajėgų judėjimą, statomas karines
bazes ir laivynų pratybas. Bet netgi geriausia klausymosi sis­
tema, tokia kaip šnipinėti skirtas palydovas Rhyolite, paleistas
1970 metais, negalėjo prasiskverbti j laidinio telefono linijas.
Keletas klausytis skirtų palydovų buvo nutaikyti į Maskvą ir
sovietų šiaurinę pakrantę. Bet nė vienas nesekė Ramiojo van­
denyno bazių, kurios buvo sujungtos povandeniniu kabeliu,
besidriekiančiu Ochotsko jūros dugnu.
Žinoma, agentai kartais pateikdavo duomenų apie sovietų
psichologiją. Taip, buvo steigiamos šnipų slaptavietės, buvo
naktiniai antpuoliai tamsiose Maskvos gatvėse, buvo ieškoma
būdų nuolat klausytis sovietų karinių lyderių pokalbių - visa
tai JAV darė ištisus dešimtmečius, tačiau sėkmė buvo ribota.
Antenos, užkeltos ant JAV ambasados pastato Maskvoje, per­
imdavo Brežnevo nusiskundimus dėl sveikatos, kaip ir kitų
politbiuro narių pokalbius apie automobilių eismą ar seksu­
alinį gyvenimą, bet apie valstybines paslaptis sovietų lyderiai
mieliau kalbėdavosi kitomis komunikacijos linijomis, o ne
automobilio telefonu, kurio lengva klausytis.
Dabar, perėmus kabelį, buvo galima tiesiogiai sužinoti apie
sovietų karinio laivyno vadovybės baimes ir nusivylimus,
požiūrį į sėkmes ir nesėkmes, ketinimus. Be to, kol kas dar
buvo sunku įvertinti visą Ochotsko kabelio klausymosi poten­
cialą. Pirmuose įrašuose buvo tik atskiri pokalbių ir raportų

246
 8. Aukso gysla

fragmentai, įrašyti per keletą dienų ir sklidę tik keliomis lini­

jomis, o tų linijų kabelyje buvo daugybė.
Bradley’us dabar aiškiai suprato, kokį kitą žingsnį rei­
kėtų žengti. Jis norėjo pasiklausyti kuo daugiau ryšio linijų,
norėjo pritaisyti prie kabelio prietaisą, kuris be perstojo viską
galėtų įrašinėti daugelį mėnesių ar netgi metus - šis prietaisas
Ochotsko jūroje turėtų veikti net tada, kai Halibut stovėtų Mer
Ailendo bazėje. Bradley’aus komanda susisiekė Bell Laborato­
ries kompanija: jos inžinieriai, išmanę darbą su komerciniais
povandeniniais telefono kabeliais, pradėjo kurti gerokai galin­
gesnį klausymosi prietaisą. Kaip ir ankstesnis įrašus darantis
prietaisas, kurį Halibut gabeno į pirmąją kelionę, naujasis
įrenginys veikė indukcijos principu, bet buvo milžiniškas. Jo
ilgis siekė beveik 20 pėdų, plotis - daugiau kaip 3 pėdas, svėrė
jis apie 6 tonas ir turėjo branduolinį energijos šaltinį. Buvo
planuojama, kad jis galės perimti elektroninius dažnius iš
begalės linijų daugelį mėnesių, o įrašinės viską į 3 colių juostą,
besisukančią ant beveik 3 pėdų skersmens ritės. Halibut galėtų
nugabenti šį prietaisą, o po metų grįžti ir pasiimti.
Palikti įsibrovimo įrodymų buvo pavojinga, bet Bradley’us
savo pasiūlymą grindė tuo, kad net jeigu sovietai ir rastų klau­
symosi aparatą, JAV galėtų tvirtinti, jog įrenginys, veikiantis
indukcijos principu, yra teisėtas. JAV Konstitucijos pataisa,
draudžianti neteisėtas paieškas ir užgrobimą, negaliojo pas­
tatų, gyvenamųjų namų ir kabelių skleidžiamai elektros srovei.
Taigi karinio laivyno teisininkai parengė keletą itin slaptų
dokumentų. Šie teisiniai iškraipymai galėjo pasirodyti naivūs,
bet jie lydėjo beveik visas slaptas operacijas. Šiaip ar taip, juk
tai JAV visada reikalavo, kad kitos šalys laikytųsi moralės ir
tarptautinės teisės normų.
Kai darbas su naujuoju įrašymo aparatu buvo baigtas, prie­
taisas atrodė lyg didžiulis iš viršaus kiek sumaigytas ir iš galų
suvirintas vamzdis. Viduje jis buvo prikimštas mažyčių elek­
troninių schemų ir gebėjo įrašinėti daugelį savaičių. Prietaisas

247
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

buvo toks didžiulis, kad Halibut „spūkai" vėliau praminė jį

„Pabaisa".
Galiausiai atėjo metas Bradley’ui gauti oficialų patvirti­
nimą, kitaip tariant, pereiti procesą, kurio jis vengė, kai kabe­
lis dar viso labo buvo iš jo vaikystės prisiminimų atsiradęs
vaizduotės vaisius. Jeigu Halibut ketina palikti Ochotsko
jūroje savo įsibrovimo pėdsakus, projektui nepakaks žodi­
nio Kissingerio ir Haigo palaiminimo. Nepaisant įtemptų
Bradley’aus santykių su CŽV, pasirodė, kad ne taip jau sunku
gauti šios tarnybos, dirbusios su jais petys į petį, pritarimą.
Jie buvo taip susidomėję Glomar Explorer statyba, kad neprieš­
taravo patikėti kabelio operaciją Bradley’ui. Taigi 1972 metų
pradžioje Bradley’us komitetui „40" pristatė Halibut, o Ame­
rikos visuomenei tuo metu buvo pristatoma Nixono ir Kissin­
gerio iniciatyva užbaigti Vietnamo karą ir surengti jų istorinę
kelionę į Kiniją.
Gauti pritarimą operacijai laikas buvo ne pats palankiau­
sias. Derybos dėl strateginės ginkluotės sumažinimo buvo ties
sėkmės arba fiasko slenksčiu. Kissingeris ir Zumwaltas, kari­
nio laivyno operacijų vadovas, atvirai pykosi. Reikalas buvo
tas, kad derėdamasis dėl ginkluotės sumažinimo Kissingeris
padarė akivaizdžią klaidą, leisdamas sovietams turėti gerokai
daugiau povandeninių laivų su balistinėmis raketomis. Slaptų
derybų metu, nedalyvaujant kariniams patarėjams, jis spon­
taniškai sutiko nereikalauti apriboti masinių sovietų naujos
klasės „Delta" povandeninių laivų, geresnių už „jankius" ir
ginkluotų balistinėmis raketomis, galinčiomis įveikti 4 000
mylių atstumą, statybų. Zumwaltas buvo įsiutęs, jis buvo
įsitikinęs, kad Nixonas ir Kissingeris pasirengę atsisakyti bet
ko, kad tik pasirašytų sutartį dėl strateginės ginkluotės suma­
žinimo iki prezidentinės kampanijos pradžios. Zumwaltas,
nepaisydamas Valstybės departamento pareigūnų įspėjimų
būti atsargiam - jis išvadino juos „lovų drėkintojais", - siekė,
kad Kissingeris ištaisytų savo klaidą pritardamas JAV

248
 8. Aukso gysla

bandymams sukurti dar galingesnį povandeninį laivą su

balistinėmis raketomis - „Trident". Ir jis pasieks savo.16
Taigi karinio laivyno operacijų vadovas pritarė tam, kad
Halibut grįžtų į Ochotsko jūrą nepaisydamas rizikos, ir atrodė,
kad sovietų kabelis gali lengvai įžiebti karą tarp Baltųjų
rūmų ir karinio laivyno. Bradley’us nėrėsi iš kailio bandy­
damas sumenkinti galimą pavojų, tad savo pristatyme net
neužsiminė apie tai, kas būtų, jei sovietai sučiuptų Halibut.
Bradley’us komitetui „40" surengė tikrą spektaklį. Jis parodė
Ochotsko jūros žemėlapį. Parodė, kur buvo rasti ženklai
pakrantėje, ir nupiešė, kur jūros dugnu driekiasi kabelis. Pas­
kui drąsiai pareiškė tai, kas kadaise buvo tik prielaida: tuo
kabeliu sklinda be galo svarbi informacija apie sovietų povan­
deninių laivų operacijas ir jų balistinių raketų vystymą. Kal­
bėdamas apie riziką jis užsiminė tik apie pavojus, tykančius
po vandeniu dirbsiančių Halibut narų.
Bradley’us komitetui nepasakė, iš kur jis apskritai sužinojo
apie šį kabelį. Jis net neužsiminė, kad tyliai pritariant Haigui
Halibut jau buvo ten nuplaukęs. Komitetą jis įtikino tik vienu
dalyku: karinis laivynas nepradės operacijos, kol nebus visiš­
kai įsitikinęs, kad pritaisyti prie kabelio klausymosi įrangą
techniškai įmanoma.
Kai Bradley’us baigė, buvo akivaizdu, kad jis pakerėjo
komitetą. Operacijai buvo pritarta ir 1972 metų rugpjūčio
4 dieną Halibut antrą kartą išplaukė į Ochotsko jūrą. Praė­
jus dviem mėnesiams po įsilaužimo į demokratų būstinę
Votergeite, Halibut keliavo atlikti slapto įrašinėjimo užduoties,
kurią skyrė administracija, pati netrukus žlugsianti dėl slapta
darytų įrašų.

16 Zumwaltas įgijo ir dar vieną kozirį. Šnipinėjantys povandeniniai laivai 1972 metų viduryje
sulaukė Nixono ir Kissingerio pagyrų už tai, kad rado vieną iš retų sovietų kišimosi į karą
Vietname įrodymų. Netrukus, kai Nixonas paskelbė apie Haifongo uosto užminavimą,
sovietai pasiuntė tris povandeninius „Echo II" klasės laivus prie Vietnamo pakrančių. Kai
juos aptiko JAV povandeniniai laivai, Vašingtonas pasiuntė pranešimą į Maskvą, kad
sovietų laivai nešdintųsi namo arba bus sunaikinti. Ir sovietų laivai išplaukė.

24 9
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

Šį kartą McNishas nutarė informuoti įgulą apie tikrąjį jų

misijos tikslą ir tykančius pavojus. Jis sušaukė į kajutkom-
paniją kiekvieną vyrų pamainą ir, kaip paprastai rimtas, su
įtempta šypsena veide, papasakojo apie kabelį ir klausymosi
įrangą. Paskui McNishas jiems papasakojo apie laivo priekyje,
gale ir per vidurį sudėtas juodas sprogmenų prikrautas dėžes.
Jeigu Halibut būtų užkluptas Ochotsko jūroje, laivas ir įgula
turėtų susinaikinti. Paprastuose povandeniniuose atakos lai­
vuose tokių dėžių nebūdavo, bet Halibut kiekvienas torpedis-
tas buvo apmokytas užspausti detonatorių ir aktyvuoti šiuos
sprogmenis. Taigi McNishas savo vyrams pasakė, kad jeigu
Halibut Ochotsko jūroje patektų į spąstus, negalima leisti, kad
laivas būtų paimtas, o įgula neturi pasiduoti gyva.
Žinoma, šis pranešimas prieštaravo karinio laivyno sau­
gumo taisyklėms. Didžioji dalis įgulos neturėjo žinoti, kur
ir kokiu tikslu laivas plaukia. Vis dėlto McNishas nutarė tai
padaryti, nes laivas plaukė į jūrą šešiems mėnesiams ir jiems
grėsė taikos metui neregėtas pavojus. Leido taisyklės ar ne,
bet šie vyrai turėjo teisę žinoti.
Bekeliaujant į Ochotską, kurį jūreiviai dabar tarpusavyje
ėmė vadinti „Oškošu" - turbūt vaikiškus drabužėlius siu­
vančios įmonės OshKosh B'Gosh garbei - Halibut užplaukė
ant seklumos: laivo sankaba sugedo, priversdama sraigtus
nevaldomai suktis. Vienas Halibut įgulos naujokas iš atramų ir
hidraulinio domkrato sumeistravo laikiną prie motoro pritai­
sytą įrenginį. Tai padėjo.
Dabar vyrai savo dažnai gendantį didžiąją laiko dalį keliau­
jantį atomine energija po vandeniu varomą „namą" meiliai
vadino „šikšnosparnio laivu". Pravardė prilipo, kai kažkas
pastebėjo, kad dėl „šikšnosparnio urvu" tapusio angaro lai­
vas primena milžinišką „supermašiną" iš Bruce’o YVayne’o
komiksų knygos.
Įplaukęs į Ochotsko jūrą Halibut lengvai rado kabelį.
McNisho įsakymu ties laivo galu ir priekiu buvo nuleisti du
didžiuliai inkarai. Narai išlipo iš dekompresijos kameros į

250
 8. Aukso gysla

jūrą. Po kelių valandų laivo „spūkai" jau klausėsi iš kabelio

sklindančių balsų.
- Ateikite, jūs turite tai išgirsti, - sušuko vienas „spūkas"
kažkuriam iš vadų.
Besiklausant viršilos akys išsiplėtė. Rusiškai jis suprato tik
žodį net („ne")/ bet tai dabar atrodė nesvarbu.
- Jėzau, tai nuostabu! - tarė laivūnas purtydamas galvą. -
Jėzau!
Ir tada pradėjo juoktis iš gerklės gilumos, kretėdamas visu
pilvu, apimtas bravūros ir suvokimo, kad jie klausosi pokal­
bio, kurio niekada neturėjo išgirsti. Tarsi paauglys, žinantis,
kad daro kažką slapta, laivūnas nusiėmė ausines ir perdavė
kitam eilėje stovinčiam vyrui.
Tikri laimės kūdikiai buvo tie vyrai, kuriems pasisekė susi­
bičiuliauti su „spūkais". Vienas po kito jie ėjo pasiklausyti
savo priešo - priešo, kurį stebėdavo ir sekdavo, į kurį laikė
nukreiptą ginklą, apie kurį piktai kalbėdavo, dėl kurio paliko
savo šeimas. Šie vyrai pelnė sau vietą istorijoje. Jie susitiko su
sovietais ausis į ausį, tiesa, viena iš tų ausų buvo kurčia.
Žinoma, visa tai nerūpėjo dviem sovietų kariškiams, links­
mai tauškusiems telefonu nešifruota rusų kalba. Jie net neįsi­
vaizdavo, kad daugiau kaip 120 vyrų, atplaukusių 3 850 tonų
sveriančiu plieno gabalu, slapta klausosi jų pokalbio, arba
kad netrukus jų žodžiai gali tapti įslaptintais dokumentais ir
parūpti Vašingtono žvalgybos pareigūnams.
Buvo leista atšvęsti, o vaišėmis pasirūpino narai. Jie pakėlė
nuo jūros dugno milžinišką krabą ir per dekompresijos
kamerą pasiuntė į Halibut. Vienas laivūnas čiupo jį už kojos,
paskui už didžiulio kūno. Kažkas rado milžinišką lėkštę -
didžiausią visame laive. Net ir ji pasirodė per maža. Kojoms
ir rudai pilkam kūnui kadarojant iš plieninės lėkštės, krabas iš
lėto buvo perneštas per variklių skyrių prie didžiulio puodo
su verdančiu vandeniu ir šitaip tapo vieninteliu žuvusiuoju
per šią misiją.

2 5 1
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

McNishas Halibut virš kabelio laikė mažiausiai savaitę.

Tada laivas išplaukė iš Ochotsko jūros, palikęs klausymosi
aparatą su įjungtu įrašymo mechanizmu. Povandeninis laivas
grįš pasiimti įrašų maždaug po mėnesio. O kol kas jie pasuko
į Guamą. Jie prabus ten, kol prisikaups įrašų ir bus suremon­
tuoti kai kurie „šikšnosparnio laivo" įrenginiai.
Jei ne paskutinė naktis, tai būtų buvęs įprastas sustojimas
uoste. Ir karininkai, ir eiliniai, ir laivūnai - beveik visi, kam
nereikėjo budėti, patraukė išgerti. Vienu metu puskarininkių
klube kalba pasisuko apie kabelį.
Niekas nebeprisimena, kas pirmas išsakė mintį, kuri turbūt
sukosi daugelio galvose, bet vienas iš vyrų, ar iš baimės, ar dėl
išgerto alaus, staiga ėmė ir pratrūko: kodėl jie peržengia lem­
tingą liniją? Juk tai kas kita, nei stoti į kovą prieš antvandeninį
ar povandeninį laivą arba stebėti priešą iš toli. Galvoje turi­
mas slaptas klausymąsis. Kokio velnio jie sliūkina į sovietų
„daržą" ir taikos metu kiša nagus prie karinio kabelio? Kodėl
jie rizikuoja gyvybe dėl šios misijos, jei JAV, be abejo, niekada
neprisipažins ją vykdžiusi? Kodėl jie plaukia su kapitonu,
kuris tiesiai šviesiai pasakė, kad laiko pirštą ant mygtuko su
galinčiais laivą sunaikinti sprogmenimis? Kodėl jie plaukia
laivu, kuris gali dingti be žinios, juk tada jų šeimos niekada
nesužinos, kas jiems nutiko?
Šios kalbos prasidėjo ir niekas nebegalėjo jų sustabdyti.
Baimė, pyktis, nerimas - viskas susipynė. Matyt, šios nuo­
taikos radosi tuomet, kai „spūkai" pakvietė laivūnus į savo
kabiną ir leido užsidėti ausines. Tada jie klausėsi tų žodžių
nesuprasdami, kad jie sklinda iš neteisėtai prijungto klausy­
mosi aparato, o dabar tai jiems nebekėlė juoko. Tai, ką anks­
čiau šie vyrai laikė drąsiu ir jaudinančiu žygdarbiu, dabar
ėmė atrodyti tiesiog neteisėta ir pavojinga.
Keli vyrai ėmė bodėtis paminta morale ir politikais. Žvel­
giant jų akimis, visas tas įtampos mažinimas ir diplomatija
tebuvo spektaklis visuomenei, abiem pusėms slepiant tikruo­
sius ketinimus. Vyrai nutarė, kad jų veiklą galima traktuoti

252
 8. Aukso gysla

kaip karo paskelbimą. Dar blogiau: jų veikla gali pradėti karą,

kurio visi labiausiai bijojo.
Ko gero, pirmą kartą nuo pat tos akimirkos, kai jie pradėjo
tarnauti povandeniniuose laivuose, kai susidūrė su vande­
nyno galybe ir pavojumi būti apšaudytiems sovietų giluminė­
mis bombomis ir torpedomis, šie vyrai staiga suprato, kad tai,
ką jie daro, gali juos pražudyti.
Vienas pasakė, kad jie turėtų pareikšti kapitonui, jog nebe­
nori grįžti į Ochotsko jūrą. Kiti tą patį išsakė kitais žodžiais.
Buvo užsakyta dar alaus. Paskui visi sugrįžo prie dokų.
Sustojo priešais savo laivą. Paskui vienas po kito sulipo pro
liuką į vidų suprasdami, kad McNishui nieko nesakys. Kad
visi patrauks prie savo gultų arba į budėjimo postus, o paskui
grįš į Ochotsko jūrą.
Netrukus laive susirinko visa įgula - trūko tik pagalbinių
mechanizmų viršilos Johno VVhite’o. Jis stovėjo ant doko ir
pasakė, kad į laivą nelips. Jis pareiškė, kad tarnyba povande­
niniuose laivuose yra savanoriška ir dabar jis savo noru iš jos
pasitraukia.
Niekas to nesitikėjo. White’as tarnavo daugiau kaip devy­
niolika metų. Sis žmogus triūsė sunkiau už savo pavaldinius,
o už varginantį darbą atlygindavo savo sąskaita vaišindamas
bare. Galbūt jį paveikė alus, bet jis neatrodė toks girtas, kad
griautų savo karjerą likus vos metams iki pensijos.
Šiaip ar taip, kažkas jį pastūmėjo priimti tokį sprendimą.
White’as atsisakė paaiškinti priežastį ir tada, stovėdamas ant
doko, ir vėliau. Galiausiai tepasakė, kad tai nesusiję su misija
ir sprogmenimis laive, kad tai „labiau asmeninės priežastys".
Kad ir kaip buvo, Halibut išplaukė iš uosto be jo. White’as lėk­
tuvu buvo išsiųstas iš Guamo į Kaliforniją, o ten buvo garbin­
gai išleistas į pensiją įskaičius dvidešimt tarnybos metų.
Likusią kelionės dalį laivūnai daugiausia kalbėjo apie
White’ą. Netrukus jie grįžo į „spūkų" kabiną ir vėl ėmė
klausytis sovietų kariškių pokalbių. Dabar jie netgi šiek
tiek suprato, kas kalbama, mat vienas sovietų jūreivis,

253
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

šnekėdamasis su savo mergina, ėmė demonstruoti savo anglų

kalbos įgūdžius. Viršilos klausėsi ir juokėsi, konspiracijos jau­
dulys iš laivo dingo kartu su Johnu White’u.
Prasidėjo paskutinis kelionės etapas. Buvo gautas įsakymas
surinkti visą galimą informaciją, o tada ilgiems mėnesiams
palikti klausymosi aparatą toliau įrašinėti sovietų pokalbius,
kol Halibut vėl atkeliaus į Ochotsko jūrą. Jie dreifavo virš
kabelio savaitę, gal daugiau - pasimiršo net ir dramatiškas
White’o pasitraukimas, viską užgožė kasdienė rutina: budėji­
mas, valgis, pokeris, miegas, budėjimas, valgis, pokeris, mie­
gas... Laivas kelionėje buvo jau penkis mėnesius ir dauguma
vyrų tiesiog norėjo grįžti namo.
Ir staiga rutinos nebeliko. Viršuje įsišėlusi audra ėmė siausti
ir po vandeniu. Už borto buvę narai pateko į spąstus - jie
nebegalėjo grįžti į dekompresijos kamerą, nes Halibut tai
pakildavo ant įtemptų inkarų grandinių, tai būdavo bloškia­
mas į apačią. Vyrai tegalėjo stengtis išlaikyti saugų atstumą ir
stebėti.
Įgula neturėjo būdo, kaip horizontaliaisiais vairais išlaikyti
laivą viename lygyje. Inkarų grandinių įtampos matuoklis
rodė nuo 10 000 iki 50 000 svarų, paskui 0, tada 20 000,50 000,
galiausiai vėl nulį. Praėjo dvi valandos. Pasigirdo garsus
trenksmas. Abu plieniniai inkarų trosai nutrūko lyg guminiai.
Narai stebėjo, kaip Halibut ima kilti į viršų. Vyrai vis dar
buvo sujungti su laivu oro žarnomis. Buvo aišku, kad jie
žus, jeigu laivas ištrauks juos į viršų jiems nespėjus pasiekti
dekompresijos kameros. O jeigu jie nukirs žarnas - be oro
uždus. Budintis karininkas iškart suprato, koks rimtas pavo­
jus gresia narams, tad nedelsdamas sušuko:
- Siurbti vandenį!
Atsidarė vožtuvai ir Halibut ėmė siurbti tonas vandens, per
keletą sekundžių užpildydamas savo balasto cisternas. Laivas
dugnu atsirėmė į smėlį. Narai sulipo į dekompresijos kamerą.
Bauginantis pasiplaukiojimas baigėsi. Bet buvo nežinia,
ar laivas sugebės pakilti nuo klampaus smėlio. Į korpusą

2 54
 8. Aukso gysla

besitrinantys akmenys girgždėjo taip garsiai, kad vyrai nutarė,

jog audra sulaužys jų laivą ir jie niekada neišplauks iš
Ochotsko jūros.
- Viešpatie, mes čia liksime amžiams, - tarė vienas mecha­
nikas grieždamas dantimis.
- Visų pirma, kokio velnio apskritai čia atsibeldėme, -
sumurmėjo antras.
Halibut ant dugno pragulėjo keletą dienų. Audra nurimo,
bet McNishas nebandė pakelti laivo, kol neišpešė iš sovietų
kabelio visko, kas įmanoma. Jis ir jo įgula keliaus namo su
įrašytomis juostomis - jeigu tik apskritai keliaus.
Galiausiai McNishas įsakė keliauti, taigi atėjo metas įsiti­
kinti, ar Halibut pavyks pakelti savo „pilvą" nuo smėlio, ar
jiems teks mirti čia. Halibut neturėjo užtektinai galios tiesiog
pakilti ir nuplaukti - povandeniniai laivai sukurti plaukti
laisvai, per vožtuvus siurbiant jūros vandenį, gyvybiškai
svarbų aušinimo sistemoms, o tuos vožtuvus dabar laivo svo­
ris spaudė prie smėlio. McNisho įsakymu įtampos slegiami
vyrai išleido šiek tiek balasto. Deja, to nepakako. Halibut
buvo įklimpęs, norint išlaisvinti laivą reikėjo staigiai išleisti
visą balastą. Tačiau jie buvo vos 400 pėdų gylyje, taigi Halibut
galėjo išlėkti į jūros paviršių ir būti pastebėtas.
Įgula nutarė balastą išleisti avariniu būdu, o tada, vos
išlaisvinus laivą, tučtuojau įsiurbti tiek vandens, kad Halibut
liktų po vandeniu ir galėtų plaukti vidutiniame gylyje - kitaip
tariant, reikėjo beveik vienu metu ir išleisti, ir įleisti vandenį.
Vyrai suprato, kad tai turi pavykti iš pirmo karto. Suspausto
oro, reikalingo balastui išleisti, Halibut turėjo tik vienam ban­
dymui. Arba jie išsilaisvins, arba liks įstrigę ir nebeturės kito
būdo išsigelbėti.
Halibut išsilaisvino.
Laivas ramiai perplaukė Ramųjį vandenyną. Tačiau atgar­
siai jam sugrįžus buvo visiškai kitokie. Bradley’us tučtuojau
apie tai sužinojo iš Nacionalinio saugumo agentūros. Klau­
symosi įrenginys įrašinėjo daugiau kaip dvidešimt ryšio

2 55
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

linijų vienu metu. Nacionalinio saugumo agentūra galėjo jas

atskirti pasitelkusi elektroninę įrangą. Halibut rado aukso
gyslą. Buvo įrašyti kariuomenės vadų pokalbiai apie operacijų
taktiką, planus ir pagrindines problemas, taip pat ir defektus,
dėl kurių raketiniai povandeniniai laivai - tokie kaip „jan­
kiai", dabar ėmę patruliuoti Ramiajame vandenyne, - kelia
triukšmą, padedantį JAV laivams juos susekti. Aptariami
logistikos reikalai, pranešinėjama, kad laivai negali išplaukti,
nes trūksta atsarginių detalių. Aukšti pareigūnai aptarinėjo
vadovavimą pajėgoms, sprendė, kada išplaukti patruliniams
laivams, kokie povandeniniai laivai bus siunčiami plaukioti
prie JAV pakrančių.
Dar buvo pokalbių apie asmeninius santykius, mokymo
problemas, prašymai atsiųsti daugiau vyrų, skundai, kad tie
vyrai neatvyko į Petropavlovską. Buvo ir kai kas nesupran­
tama: bjaurieji povandeniniuose laivuose tarnavę už politinį
ugdymą atsakingi karininkai čia atskleisdavo savo asmeninį
požiūrį į partijos lyderius. Sovietų vadovybė leido šiomis
linijomis naudotis ir jauniems povandeninių laivų jūreiviams,
tad kartais jie skambindavo iš vietinių stočių, kad pasvei­
kintų mamą su gimtadieniu arba paprašytų savo mylimosios
palaukti, kol grįš iš jūros. Visa tai galingajam priešui iš anapus
vandenyno teikė žmogiškąjį veidą.
Antrasis bandymas perimti iš kabelio informaciją patvirtino
ir vieną nuogąstavimą. Pasirodė, kad šiomis linijomis nedaug
buvo kalbama apie raketas - Bradley’us labai tikėjosi, kad
pavyks ką nors sužinoti apie iš sausumos arba jūros palei­
džiamų tarpžemyninių balistinių raketų bandymus. Vis dėlto
apskritai šis kabelis tapo žvalgybos pareigūnų aukso gysla.
Buvo įvesti ir keli pakeitimai. Kompanijos Bell Laborato­
ries specialistų buvo paprašyta naują klausymosi aparatą
užprogramuoti taip, kad jis teiktųsi į reikšmingiausias ryšio
linijas, o įrašymo aparatūrą būtų galima įjungti ir išjungti
taupant juostą. Kitaip tariant, buvo norima sukurti programą,
įjungiančią įrašymo mechanizmą tik svarbiausiu laiku, nors,

256
 8. Aukso gysla

tiesą sakant, šiuo metu joks Nacionalinės saugumo agentūros

pareigūnas nebūtų galėjęs to svarbiausio laiko nurodyti ir
pasakyti, kurios linijos yra reikšmingiausios.
Be to, Bradley’ui į savo programą teko. bent jau iš dalies įsi­
leisti admirolą Rickoverį, nors šis nekentė tiek Halibut, tiek jo
ankstesnio kapitono. Bradley’ui reikėjo, kad Rickoveris duotų
sutikimą atlikti keletą svarbių laivo konstrukcijos pakeitimų.
Kapitonas nenorėjo rizikuoti ir patirti dar vieno incidento
kaip tada, kai per audrą vos nežuvo Halibut narai. Laivui rei­
kėjo kažko panašaus į slides primenančias kojas. Tokiu atveju
jam nereikėtų kaboti virš klausymosi įrangos nuleidus inkarą.
1974-aisiais ir 1975 metais grįžęs į Ochotsko jūrą laivas galėtų
nusileisti tiesiog ant jūros dugno.
Halibut mechanizmai žvalgybos tarnybų viršūnėlei nerū­
pėjo, o štai įrašai kėlė didelį susidomėjimą. Karinis laivynas
vadovavimą operacijai perėmė į savo rankas. Joks agentas ar
įprastas šnipinėjimo laivas negalėjo surinkti tokios vertingos
informacijos, kokią parveždavo Halibut.
Nacionalinio saugumo agentūra visoms būsimoms ope­
racijoms suteikė kodinį pavadinimą „Gebenės varpeliai".
Bradley’us suplanuos dar keletą tokių misiją, o kiti povan­
deniniai laivai bus permontuoti pagal Halibut pavyzdį, kad
galėtų keliauti į Ochotsko jūrą.
Bet Bradley’ui nebuvo lemta sužinoti, kokių vaisių subran­
dino jo pastangos. Nacionalinio saugumo agentūra teiks
karinio laivyno žvalgybai detalias gautos informacijos apž­
valgas, tačiau, kitaip nei Halibut laivūnams, jam nebus leista
paklausyti nė minutės įrašų. Nacionalinė saugumo agentūra
nusprendė, kad Bradley’us, savo vaizduotėje atradęs šį kabelį,
numatęs pakrantės ženklus ir per vargus gavęs lėšų ir lei­
dimus pirmajai misijai, šito nenusipelnė. Buvo nutarta, kad
Bradley’ui tiesiog nėra reikalo šito klausytis ir žinoti.

257
 9.
SMĖLIO PILIS UŽ
500 MILIJONŲ DOLERIŲ

uvo 1973 metų spalio 22-oji, ir žurnalistas Seymouras

B M. Hershas savo reporteriška rašysena - iš dalies pilnais
sakiniais, iš dalies tik jam suprantamais trumpiniais - j
bloknotą keverzojo tai, ką išgirdo priemiesčio restorane pie­
taudamas su žmogumi, kurio vardo, laikydamasis žurnalisti­
nės etikos ir duoto pažado, jis niekada neatskleis.
Tą akimirką turbūt kiekvienas būtų pamanęs, kad Hershas,
trisdešimt šešerių metų Pulicerio premijos laureatas, yra visiš­
kai įsitraukęs į Votergeito skandalą. Šiaip ar taip, šis žmogus,
kad ir netvarkingas, užsispyręs ir besiplūstantis kaip veži­
kas, buvo pagrindinis New York Times reporteris, užsiiman­
tis žurnalistiniais tyrimais. Lenktynėse, kas pirmas atskleis
Votergeito istoriją, jis šiek tiek atsiliko nuo Bobo Woodwardo
ir Carlo Bemsteino iš Washington Post. Tai šiuos nežinomus
nevalyvus reporterius pavertė legendomis ir tų galingų žmo­
nių, apie kuriuos jie rašė, priešais.
Tačiau Hershą čia atvedė ne sensacingos naujienos apie
Votergeitą, o su juo pietavęs žmogus nepriklausė būreliui,
kuris netrukus bus pakrikštytas „visa prezidento kariauna".
Šis žmogus priklausė kitokiai aplinkai - „kompanijai", kaip
 9. S m ė lio pilis už 5 0 0 m ilijo n ų d o le rių

buvo vadinama CŽV. Jis buvo ką tik pasitraukęs iš aukštų

pareigų nacionalinio saugumo sistemoje. Pasak Hersho, tai
buvo „žmogus, labai ilgai užėmęs aukštą postą", žmogus,
kuris „žinojo viską".
Maža to, Hershas niekada neatskleis jo tapatybės. Tiesą
sakant, slapta susitikti su šiuo žmogumi buvo ne taip
paprasta: Hershui teko nepastebėtam iš New York Times biuro
Vašingtone atvykti į kitą miestą.
Hershas čia atvyko dėl vienos istorijos, kuri jį domino ne
mažiau nei prezidentą iš posto išvertęs skandalas. Jis daugelį
metų vis nugirsdavo užuominų, kad žvalgybos operacijoms,
tarp jų ir slaptoms povandeninio šnipinėjimo misijoms, švais­
tomi didžiuliai pinigai ir elgiamasi labai rizikingai. Dabar jis
norėjo į dienos šviesą ištraukti šį tamsųjį pasaulį, kuris visada
turėjo politinį užnugarį ir buvo ginamas skambiais žodžiais
„valstybinė paslaptis" arba „ypač slapta informacija".
Buvo laikai, kai žurnalistai ir įstatymų leidėjai šiuos
žodžius suprasdavo kaip ženklą atsitraukti ir nebeklausinėti.
Bet dabar, kai spaudoje ir Kongrese kunkuliavo Votergeito
skandalas, į šiuos dalykus imta žiūrėti skeptiškiau, ir Hershas
atsidūrė pirmose gretose tų, kurie siekė, kad žvalgybos ben­
druomenė būtų atskaitinga už tai, ką veikia prisidengusi slap­
tumo skraiste.
Didžioji dalis nuogirdų buvo susijusios su biudžeto vir­
šijimu šnipinėjimo palydovų programoms ir rizika vykdant
povandeninio šnipinėjimo misijas. Dar jis sužinojo apie
„Holystone" povandeninius žvagybos laivus, plaukiojančius
po sovietų vandenis. Ir tik visai neseniai Hershą pasiekė
pavieniai gandai apie CŽV operaciją, skirtą kažkokiam
sovietų prarastam daiktui iš vandenyno dugno iškelti. Jam
tris kartus buvo pasakyta, kad CŽV stato milžinišką laivą,
kuris galės pasiekti vandenyno dugną didžiuliame gylyje,
nepaisant stiprių srovių, žudančio vandens spaudimo ir
neperregimos tamsos. Jis žinojo tik kodinį šio sumanymo
pavadinimą - „Dženifer projektas".

259
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

Užuominos apie šį projektą buvo intriguojančios, bet abs­

trakčios. Nė vienas jo šaltinis negalėjo arba nenorėjo pasakyti,
ką būtent planuoja CŽV. Vienas vyriausybės pareigūnas užsi­
minė, kad CŽV nori rasti balistinės raketos, paleistos iš Tore-
tamo bandymų centro sovietų gilumoje į Ramųjį vandenyną,
nuolaužas, bet Hershas tuo abejojo. Jis spėjo, kad šis parei­
gūnas arba išsakė savo prielaidas, arba sąmoningai bandė jį
suklaidinti.
Tačiau dabar Hershas susitiko su žmogumi, kuriuo, kaip
žinojo, gali pasikliauti.
Prie užkandžiais nukrauto stalo buvo keičiamasi infor­
macija. Bet tik pietums baigiantis, tarsi siūlydamas desertą,
Hershas ištarė du svarbiausius žodžius: jis pasakė kodinį
pavadinimą, kurio pats negalėjo iššifruoti, - „Dženifer projek­
tas".
Hershas, bandydamas dėtis abejingas, palaukė gal dešimt
sekundžių. Tada kitoje stalo pusėje sėdintis vyras prabilo, o jis
puolė tučtuojau užsirašinėti pašnekovo dėstomų faktų, susi­
pynusių su nerimu ir abejonėmis.
„Rusų povandeninis laivas nuskendo Atlanto vandenyne, -
užsirašė Hershas. - „Dženifer projektas" skirtas jam iškelti.
Mes žinome, kur jis guli." Paskui Hersho šaltinis ištarė
žodžius, kurie galbūt buvo priežastis, vertųsi šį žmogų aps­
kritai jam visa tai atskleisti:
- Negi manote, kad rusai nesupranta, ką JAV žvejybinis tra­
leris su keista įranga veikia vidury vandenyno?
Jau visa tai rašydamasis Hershas suprato, kad užčiuopė
pačią esmę galbūt vieno keisčiausių šaltojo karo projektų -
operacijos, apie kurią vyriausybėje žino galbūt vos keletas
dešimčių žmonių. Šaltinis nepasakė, kaip CŽV rado sovietų
laivą, ir Hershas tik gerokai vėliau sužinojo, kad jo pašne­
kovas šį laivą „palaidojo" ne tame vandenyne. Tačiau visa ši
bendrais bruožais nupasakota situacija Hershui atrodė lyg
puiki alegorija, verčianti suabejoti JAV žvalgybos veiksmais.
Panašu, kad žvalgyba vaikosi neįgyvendinamos svajonės,

260
 9. S m ė lio pilis už 5 0 0 m ilijo n ų d o le rių

galinčios supriešinti Ameriką su sovietais kaip tik tada, kai

bandoma mažinti šaltojo karo įtampą. Tiesą sakant, kaip tik
šiuo metu JAV ir sovietai kartu paragino nutraukti ugnį Vidu­
riniuose Rytuose, kur prasidėjo Jom Kipuro karas.
Hershas kreipėsi į kitus savo šaltinius - vienus spausda­
mas, kitų maldaudamas. Vis dėlto pastangos buvo bergž­
džios. Paskui, praėjus keturiems mėnesiams po slaptojo
susitikimo, vieną vėlų 1974 metų sausio vakarą Hershui
nusišypsojo laimė. Jis dalyvavo kviestiniuose pietuose Vašing­
tone, viename iš renginių, kur pareigūnai bičiuliaujasi su
žurnalistais, abiem pusėms dangstantis mandagiais plepalais
ir prastai slepiant norą paklausti ir nenorą atsakyti. Tą vakarą
Hershas kalbėjosi su ką tik į atsargą išėjusiu CŽV pareigūnu ir
nutiko taip, kad jo polinkis girtis įveikė atsargumą.
Kreivai šypsodamasis niekinančiu balsu Hershas su visaži­
nio tvirtumu paklausė, kodėl kažkam prireikė iš vandenyno
dugno ištraukti seną povandeninį laivą. Be to, pasistengė
šiame sakinyje paminėti ir „Dženifer" pavadinimą. Vėliau
Hershas pripažins, kad turbūt elgėsi įžūliai ir provokuojamai.
Buvęs CŽV pareigūnas, rodos, niekaip nereagavo, nepa­
rodė jokio susierzinimo, susirūpinimo ar kad apskritai yra
girdėjęs šį pavadinimą. Bet Hershas vis dėlto kliudė taikinį.
Iškart po vakarėlio pareigūnas paskambino telefonu CŽV
direktoriui Williamui E. Colby’iui, šias pareigas einančiam
vos penkis mėnesius.
Žinia, kad Hershas suuodė apie „Dženifer" projektą, CŽV
smogė lyg bomba. Colby’is žinojo, kad Hershas pelnė Pulice-
rio premiją už rašinį apie My Lai žudynes Vietname, ir direk­
torius laikė jį „geru šniukštinėtoju". Be to, Colby’is suprato,
kad po šešerių metų planavimo ir rengimosi jų paslaptis gali
iškilti aikštėn.
Kitaip nei teigė Hersho šaltinis, šiam projektui užsaky­
tas milžiniškas laivas dar net nebuvo išplaukęs į jūrą. Bet
Howardo Hugheso kompanija Summa Corporation jau baigė
jį statyti. Pakrikštytas Glomar Explorer, jis buvo trijų futbolo

26l
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

aikščių dydžio, jo denis buvo pilnas kompiuterizuotos įran­

gos, skriemulių ir kranų, skirtų milžiniškai „rankai" nuleisti į
17 000 pėdų gylį, iki pat dugno, kur ji turėjo sugriebti nusken­
dusį sovietų laivą ir iškelti. Liko atlikti tik kelis paskutinius
bandymus ir Glomar bus pasirengęs imtis projekto „Dženifer".
Dar penki mėnesiai ir CŽV galės pabandyti iškelti „golfą".
Sis sumanymas nesužavėjo nuskendusį laivą radusių vyrų:
po mėnesio į atsargą išeisiančio kapitono Jameso Bradley’aus
ir jau iš karinio laivyno pasitraukusio Johno Craveno.
Bradley’us ir Cravenas buvo įsitikinę, kad žvalgybai iš 6-ojo
dešimtmečio pabaigoje statyto sovietų laivo bus maža nau­
dos ir jis tikrai nevertas tokių sąnaudų, ypač kai galimybės
jį iškelti lieka abejotinos. Vietoj to jie siūlė paprastesnį ir ne
tokį pavojingą būdą, kaip iškelti vertingiausias „golfo" dalis:
sukurti automatiškai valdomą povandeninį aparatą, išsprog­
dinti „golfo" korpuse skyles ir tada pro jas ištraukti raketų
kovines galvutes, komunikacijos įrangą ir šifravimo mašinas,
galima sakyti, vienintelius vertingus daiktus tame laive.
Dabar buvo dar akivaizdžiau, kad jų atsargumas yra išmin­
tingas. Sovietai retai kada benaudojo „Golf" klasės laivus. Jie
beveik baigė statytis laivyną iš trisdešimt keturių „jankių" ir
netrukus ketino imti naudoti dar pavojingesnius „Delta" kla­
sės raketinius povandeninius laivus. Pirmosios „deltos" jau
buvo išbandytos jūroje, jas buvo ketinama pasiųsti patruliuoti
1974 metais, be to, buvo numatyta jų pastatyti dar apie du ar
tris tuzinus. „Deltos" buvo ginkluotos raketomis,-galinčiomis
nuskrieti 4 200 jūrmylių, taigi beveik šešis kartus toliau nei
senosios raketos, likusios „golfo" nuolaužose.
Galiausiai Bradley’us ir kiti karinio laivyno žvalgybos
pareigūnai manė, kad povandeninis laivynas jau gerai išmoko
sekti sovietų laivus jūroje, todėl nematė reikalo imtis kokių
nors desperatiškų žingsnių. Dabar du ar trys „jankiai" visada
plaukiodavo po Atlanto vandenyną, ir SOSUS atpažindavo
jų garsus, kai jie paeiliui, keisdami vienas kitą, plaukdavo į
patruliavimo zonas, pavadintas „jankių dėžėmis" - Bermudų

262
 9. S m ė lio pilis už 5 0 0 m ilijo n ų d o le rių

pietryčiuose ir į vakarus nuo Azorų salų. Tiesą sakant, buvo

įrengta dar daugiau SOSUS stočių, o JAV karo laivai dabar
buvo aprūpinti vilkiku tempiamais hidrolokatoriais, kad ste­
bėtų tas teritorijas, kur nesiekė SOSUS sistema. Be to, karinio
laivyno žvalgyba sukūrė „operatyvinės žvalgybos" centrus
abiejose JAV pakrantėse, Europoje ir Japonijoje, ten buvo ren­
kami visi duomenys apie sovietų povandeninių laivų judėjimą
ir šie duomenys kasdien buvo pildomi. Vykstant arabų ir Izra­
elio karui JAV sugebėjo stebėti dvidešimt šešis sovietų raketi­
nius povandeninius ir atakos laivus Viduržemio jūroje, vienam
JAV karo laivui „perduodant" sekamą priešą kitam laivui.
Vis dėlto sudėtingas CŽV planas iškelti „golfą" vis dar
patiko Nixonui ir Kissingeriui, dabar jau ėjusiam valstybės
sekretoriaus pareigas. Jie taip karštai to troško, kad paskuti­
niai leidimai buvo pasirašyti numatytu laiku. Į šį reikalą įsi­
traukė ir keletas Kongreso lyderių.
Buvo neįtikėtina, kad tiek metų pavyko išlaikyti paslaptyje
tokio didžiulio laivo kaip Glomar Explorer statybą. Dabar laivą
slėpė tobula, kaip buvo manoma CŽV, priedangos istorija:
neva garsiausias ir turtingiausias šalies ekscentrikas statosi šį
laivą norėdamas monopolizuoti mangano rinką ir išgauti tuos
golfo kamuoliuko dydžio mineralus iš vandenyno dugno.
Buvo skelbiama, kad ši avantiūra labai brangi ir kad yra gero­
kai paprastesnių būdų manganui išgauti. Bet nieko nestebino,
kad Hughesas ketina rizikuoti bandydamas perimti į savo
rankas naują rinką. Lygiai kaip niekas, rodos, nesistebėjo, kad
projektas toks slaptas. Hughesas buvo plačiai žinomas para­
nojikas ir slaptumas gaubė visą jo didžiulę imperiją, apiman­
čią aviaciją, naftos gavybą ir viešbučius.
Bet Hershas niekada negirdėjo šios priedangos istorijos ir
net neužsiminė apie ją imdamas vieną be galo svarbų interviu.
Colby’is, kadaise garsėjęs sugebėjimu išsaugoti ramybę esant
spaudimui, dabar pasidarė itin nervingas. Laikraščiuose pasi­
rodžiusi istorija galėjo sužlugdyti visą misiją Glomar Explorer
net nespėjus išplaukti į jūrą.

263
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

CŽV teisininkai, žinoma, buvo parengę dokumentus, paaiš­

kinančius, kodėl JAV turi teisę iškelti sovietų nuosavybę iš
vandenyno dugno bet kokioje pasaulio vietoje. Bet tie doku­
mentai - kaip ir kiti panašūs, rengiami beveik kiekvienai
slaptai misijai, - paprastai būdavo skirti tik pasiteisinti prieš
visuomenę. Buvo teisinis pagrindas ar ne, bet Colby’is žinojo,
kad tarptautinė teisė aiškiai teigė, jog nuskendę karo laivai
visada priklauso šaliai, su kurios vėliava jie plaukiojo.
Colby’is teisinėmis priemonėmis negalėjo priversti Hersho
tylėti. Bet jis galėjo jį įtikinti. Būtent tai jis ir ketino padaryti,
kai atvyko susitikti su Hershu New York Times biure Vašing­
tone.
Hershą ir Colby’į skyrė viena karta ir Antrasis pasaulinis
karas, ir dabar šis skirtumas atrodė didžiulis lyg galaktika.
Keturiasdešimt ketverių metų Colby’is į žvalgybą atėjo vyks­
tant Antrajam pasauliniam karui, laikotarpiu, kai žurnalistai
ir rašytojai savo tekstuose pateikdavo romantišką drąsaus ir
elegantiško šnipo portretą. O Hershas, Vietnamo karo metais
dirbęs Associated Press reporteriu, buvo tiesiog išmestas iš
Pentagono, nes kariškiams nuolat užduodavo nepatogius
klausimus.
Ir štai dabar Colby’is stovėjo priešais Hershą, tikėdamasis
sudaryti su juo sandėrį. Jis čia atėjo manydamas, kad vie­
nintelis būdas išsaugoti visuomenės palaikymą žvalgybos
veiklai - „ištraukti žvalgybą iš šešėlio". Hershas pamanė, kad
Colby’is - „iš esmės sąžiningas" vyrukas. Be to, jis nutarė, kad
CŽV direktoriui dabar turbūt riesta, nes jis turi rasti bendrą
kalbą ir su gerokai griežtesnės linijos besilaikančiais savo
agentūros veteranais.
Taigi du vyrai susėdo pasikalbėti. Direktorius pareiškė
norįs, kad Hershas nerašytų apie nuskendusio laivo paieškas,
nustotų kapstytis toliau ir apskritai net neužsimintų apie pro­
jektą „Dženifer". Hershas klausėsi Colby’io puikiai žinoda­
mas, kad jis dar toli gražu negali nieko perduoti spaudai. Vis
dėlto čia buvo galimybė, taigi Hershas pasakė, kad Votergeito

264
 9. S m ė lio pilis už 5 0 0 m ilijo n ų d o le rių

skandalas bent jau keletą artimiausių mėnesių neleis jam

gilintis į projektą „Dženifer". Siek tiek blefuodamas ir sudary­
damas įspūdį, kad žino apie „Dženifer" daugiau, nei iš tikrųjų
žinojo, Hershas nukreipė pokalbį kitur.' Jis norėjo sužinoti
apie CŽV ryšius su Votergeitu.
Colby’is su džiaugsmu atsakė į Hersho klausimus ir išėjo iš
New York Times biuro įsitikinęs, kad laimėjo du ar tris mėnesius
tylos. Hershas išties vis dar buvo įsitraukęs į prezidentinį skan­
dalą, kai po penkių mėnesių Glomar išplaukė iš uosto, teberašė
jis apie Votergeitą ir tada, kai laivas dreifavo virš nuskendusio
sovietų povandeninio laivo birželio mėnesį Ramiajame vande­
nyne per 1 700 mylių į šiaurės vakarus nuo Havajų.
Colby’is buvo įsitikinęs, kad jam pavyko operaciją išlaikyti
paslaptyje. Kelias artimiausias savaites jam buvo pranešama,
kad netoli Glomar praplaukė tik prekybiniai sovietų laivai.
Vis dėlto daugelis Glomar įgulos narių baiminosi, kad sovietai
gali suprasti, kas čia vyksta. Dauguma Glomar jūreivių buvo
užverbuoti iš naftą išgaunančių kompanijų, nes mokėjo val­
dyti didžiulį laivo kraną ir kitą įrangą. Nė vienas iš šių vyrų
nenorėjo susidurti su sovietais. Jūreiviai tiesiog norėjo atlikti
darbą ir keliauti namo.
Iš Glomar fotokamerų darytų naujų nuotraukų buvo galima
spręsti, kad „golfas" tebėra tokios pat būklės kaip ir tada, kai
prieš šešerius metus jį aptiko Halibut. Laivas gulėjo pakrypęs
į dešinio borto pusę. Nuotraukos, darytos per nuplėštus arba
pažeistus liukus, aiškiai parodė, kad laive vis dar tebėra viena
sveika raketa su branduoliniu užtaisu. Kitos dvi buvo pažeis­
tos laivui skęstant.
Jei ne 10 pėdų pločio skylė už stebėjimo bokštelio, galbūt
atsiradusi po laivą pražudžiusio sprogimo, „golfas" atrodė
visai sveikas. Vis dėlto buvo tikimybė, kad jis trapus. Karinio
laivyno specialistai apskaičiavo, kad laivas turėjo trenktis į
vandenyno dugną lėkdamas 100 mazgų greičiu. Toks smūgis
lengvai galėjo sulaužyti jo išorinį plieninį korpusą. Tai buvo

265
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

viena svarbiausių priežasčių, kodėl Bradley’us ir Cravenas

manė, kad nėra prasmės bandyti kelti visą laivą.
Vis dėlto šiuo metu didžiausias iššūkis buvo „golfą"
pasiekti. Šią užduotį vienas Glomar įgulos narys palygino su
bandymu pakelti didžiulį, ant žemės gulintį 25 pėdų ilgio
plieninį vamzdį kabeliu, nuleistu nuo 110 aukštų Pasaulio
prekybos centro stogo, be to, tamsią kaip derva naktį ir siau­
čiant stipriam vėjui.
Kompiuteriams Glomar valdymo poste ėmus žybčioti mil­
žiniška laivo „ranka" pradėjo lėtai leistis į vandenyno gelmes.
Šis plieninis įrankis buvo pramintas „Klementina" - pagal
klasikinę kalnakasių dainą. Juk bent jau sovietai tikrai tikėjo,
kad jų laivas „amžiams pražuvo", kaip toje dainoje dainuo­
jama.
„Ranka" priminė didžiulį aštuonkojį, pririštą prie mylios
ilgio laikiklio. Ji turėjo aštuonis čiuptuvus, tris iš jų prilaikė
milžiniškas plieninis tinklas. Laikiklį sumeistravo Glomar
įgula čia pat vietoje, vieną po kito jungdama 60 pėdų ilgio
vamzdžius į vis ilgėjantį ir gilyn besileidžiantį strypą. Vėliau,
kai ateis metas bandyti iškelti laivą, įgula turės traukti
„ranką" su jos sugriebtu „golfu" šiuos vamzdžius išmontuo­
dama.
Praėjo kelios dienos, kol „Klementina" buvo nuleista į
dugną, o jos čiuptuvai atsidūrė tiesiai virš nuskendusio laivo.
Kai laikiklio ilgis jau siekė tris mylias, prie Glomar kompiu­
terių triūsiantys vyrai pabandė įveikti vandens sroves ir tris
čiuptuvus uždėti ant „golfo" stebėjimo bokštelio. Galiausiai,
kai kameros parodė, kad vienas iš čiuptuvų palietė laivą,
buvo pabandyta „ranką" priartinti taip, kad ir kiti čiuptuvai
galėtų pasiekti ir sugriebti korpusą.
Bet vyrai apsiskaičiavo ir „Klementina" tvojosi į dugną.
Tada ją kiek pakėlė ir išnagrinėjo kameromis į laivą siunčia­
mus vaizdus. Drumzliname, šiek tiek apšviestame vande­
nyje „ranka" atrodė stebėtinai sveika ir vis dar galinti atlikti
užduotį. Vyrai nutarė leisti „Klementinai" pabandyti dar kartą.

26 6
 9. S m ė lio pilis už 5 0 0 m ilijo n ų d o le rių

Jie vėl nusitaikė, vėl leido plieniniams čiuptuvams užkristi

ant stebėjimo bokštelio. Šį kartą visi penki čiuptuvai nusileido
ten, kur reikia. Atrodė, kad pagaliau Glomar pavyks pakelti
savo „ranką".
Šešios pėdos per minutę. Štai tokiu greičiu „golfas" - 5 000
tonų permirkusio plieno - buvo keliamas į paviršių. Bekeliant
„golfą" Glomar ėmė grimzti giliau, paskui nuo įtampos pra­
dėjo svyruoti. Dabar įgula tarpusavyje jau kalbėjosi ne apie
tai, ar pavyks iškelti, o ar neapvirs jų pačių laivas.
Praėjo devynios valandos, o „golfas" nuo jūros dugno buvo
pakeltas per 3 000 pėdų. Dar šiek tiek, ir laivas jau pakeltas
per 5 000 pėdų, taigi liko dar 2 mylios. Kiekviena minutė 6
pėdomis artino „golfą" prie paviršiaus. Tačiau staiga visus
apėmė suvokimas, kad aukščiau iškelti jo nepavyks.
Vienas trūktelėjimas - ir trys čiuptuvai su trenksmu lūžo.
Jie turbūt buvo pažeisti dar tuomet, kai prieš daugelį valandų
atsimušė į jūros dugną. Dabar liko tik du čiuptuvai ir tinklas,
laikantis „golfo" priekį. Likusi laivo dalis ėmė kadaroti, ir
netrukus paaiškėjo, kad jis tikrai toks trapus, kaip prieš šeše­
rius metus spėjo Bradley’us ir Cravenas. „Golfo" plienas ėmė
byrėti per sujungimo vietas ir galiausiai didžioji korpuso dalis
atplyšo ir nukrito atgal į gelmes, palikusi „Klementinai" tik
mažą gabalą. Į jūros dugną nukrito į sveikoji branduolinė
raketa, ir šifrų knygos, ir dekodavimo mašinos, ir siųstuvai.
Viskas, ko CŽV labiausiai reikėjo.
Plaukiant namo Glomar laive niekas nešventė, niekas nesi­
džiaugė, kad gabenama apie 10 procentų sovietų povande­
ninio laivo. Žvalgybos požiūriu, didžioji radinio dalis buvo
visiškai nenaudinga.
Rugpjūčio 8 dieną, kai Glomar dar buvo jūroje, per radiją
atėjo pranešimas: Richardas Nixonas atstatydintas. Air Force
One paskutinį kartą atskraidino Nixoną į San Klementę Kali­
fornijoje, ir dauguma įgulos, dalyvavusios turbūt paskutinėje
jo sankcionuotoje slaptoje misijoje, dėl prezidento žlugimo
kaltino „prakeiktą žiniasklaidą".

267
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

Hershą įtraukusi politinė audra liovėsi. Reporteris nieko

negirdėjo nei apie Glomar bandymą iškelti „golfą", nei apie
nesėkmingą jo baigtį. Jis net nežinojo, kad CŽV jurų gelmių
specialistai pradėjo planuoti antrą bandymą. Bet, pašalinus
iš Baltųjų rūmų Nbconą, Hershas nutarė grįžti prie žvalgy­
bos reikalų. Taigi gruodžio mėnesį pirmame New York Times
puslapyje jis publikavo didelį straipsnį, kuriame pareiškė,
kad CŽV, surinkdama daugiau kaip 10 000 Amerikos piliečių
dosjė, vykdo „plataus masto neteisėtą žvalgybos operaciją
šalies viduje". Dar jame buvo teigiama, kad CŽV seka karo
Vietname priešininkus ir infiltruoja savo agentus į antikarines
organizacijas.
CŽV niekada neišsklaidys šių kaltinimų mesto šešėlio.
Hersho straipsnis sukėlė visuomenės ir Kongreso pasipikti­
nimą ir atkreipė dėmesį. Norėdamas, kad neišvengiamas tyri­
mas liktų draugiškose rankose, naujasis prezidentas Geraldas
Fordas įsteigė specialią komisiją Hersho kaltinimams išnagri­
nėti. Tačiau šį kartą jaunesnieji Kongreso nariai įveikė jėgas,
tradiciškai buvusias CŽV užnugariu, ir pareikalavo, kad Bal­
tieji rūmai ir Senatas patys atliktų tyrimą.
Colby’iui ir Hershui pykstantis dėl straipsnio apie šnipi­
nėjimą šalies viduje, visuomenė staiga sužinojo apie projektą
„Dženifer". Tai nutiko 1975 metų vasario 7-osios, penktadie­
nio, popietę. Rytinis laikraščio Los Angeles Times numeris pasi­
rodė su rėksminga antrašte pirmame puslapyje: „Hughesas
teigia, kad pažadėjo CŽV iškelti nuskendusį rusų povande­
ninį laivą."
Hershas, beveik metus pralaikęs šią istoriją stalčiuje, vėl
buvo pralenktas. Los Angeles Times straipsnyje buvo klaidų -
jame buvo parašyta, kad laivas nuskendo Atlanto vande­
nyne, - ir buvo pateikta nedaug detalių. Taigi Hershas nutarė,
kad dabar, kai straipsnis pasirodė, nebėra priežasčių nepa­
skelbti viso pasakojimo. Colby’is, savo ruožtu, buvo tvirtai
nusiteikęs neleisti jam to padaryti.

268
 9. S m ė lio pilis už 5 0 0 m ilijo n ų d o le rių

Colby’io nuomone, ant kortos buvo pastatyta be galo

daug. Hershas to nežinojo, bet „Dženifer" projektas toli gražu
nebuvo baigtas. CŽV ketino bandyti iškelti „golfą" dar kartą.
Po pirmos nesėkmės CŽV techniniai ekspertai įtikino Colby’į,
kad Glomar Explorer vis dėlto gali pasiekti ir iškelti svarbiau­
sias „golfo" dalis. Hugheso laivas jau buvo permontuotas
ir pataisytas, taigi ketinta vasarą imtis antrojo bandymo.
Colby’iui atrodė, kad jis grįžo į tą patį tašką, nuo kurio pra­
dėjo prieš metus, tardamasis su Hershu.
Colby’is tikėjosi, kad jeigu triukšmas greitai nurims, sovie­
tai gal apskritai nepastebės Los Angeles Times straipsnio. Bet
jeigu straipsnis susilauks dėmesio arba jeigu Hershas pateiks
tikslesnių duomenų, galbūt net tikrąją „golfo" buvimo vietą,
Colby’iui teks atšaukti operaciją, o agentūra patirs dar vieną
milžinišką fiasko.
CŽV tučtuojau nusiuntė du agentus pas Los Angeles Times
redaktorių. Jų žinutė buvo paprasta: „Dženifer" projektas
dar nėra baigtas ir viešumas trukdys CŽV pargabenti svarbų
žvalgybinį grobį. Nė vienas agentas neužsiminė, kad kartą
jau buvo nesėkmingai bandyta tai atlikti. Nepasakė ir to, kad
rengiamasi antram bandymui. Bet redaktorius nebuvo linkęs
uždavinėti daug klausimų - jis tiesiog sutiko paskutiniame
tos dienos numeryje palaidoti Glamor istoriją 18 puslapyje ir
pažadėjo bent jau kurį laiką prie šios temos negrįžti.
Tada Colby’is paskambino New York Times savininkui ir
paprašė „pristabdyti" Hershą nuo straipsnių apie „Dženifer".
Paskui paskambino pačiam Hershui ir pasakė: „Tu ilgą laiką
buvai geriausias šiame reikale."
Vis dėlto pataikavimas nesustabdė Hersho, jis, o ir kiti
reporteriai, toliau narstė šią istoriją. Taigi Colby’is sukūrė
desperatišką planą, neturintį analogų visoje jo agentūros
istorijoje. Jis nutarė pasikviesti daugybę leidėjų, redaktorių,
televizijos transliuotojų ir prodiuserių ir papasakoti apie
„Dženifer" projektą bei pateikti tam tiktų detalių. Tačiau už
tam tikrą kainą. Žiniasklaidos atstovai turėjo šios istorijos

26 9
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

niekur neskleisti. Galiausiai Colby’is padarė paskutinę nuo­

laidą: jei paaiškės, kad kas nors ketina pažeisti draudimą, jis
paskambins visiems kitiems ir leis publikuoti.
CŽV direktorius buvo įsitikinęs, kad neleisti rašiniams
apie „Dženifer" pasirodyti spaudoje bus taip pat lengva, kaip
uždėti dangtį ant verdančio puodo. Jis ėmė vadinti save „keis­
čiausios konspiracijos mieste" širdimi.
To negalėjai pasakyti apie Colby’io kolegas. CŽV ėmė sekti
kai kuriuos šią istoriją narsčiusius reporterius. Agentai slapta
įrašinėjo pokalbius su žurnalistais, tyrė jų praeitį, vertino
darbą. Buvo užvesta daugybė slaptų bylų. Vienas nenustaty­
tas Vakarų pakrantės reporteris - kodiniu vardu E-14 - buvo
vadinimas „žurnalistine kekše" ir „rimtu girtuokliu".
Bet labiau už kitus Colby’is ir jo žmonės stebėjo Hershą. Jie
sekė, su kuo jis kalbėjosi nukeliavęs į Vakarų pakrantę, o jų
darbą gerokai lengvino tai, kad daugelis žmonių, iš kurių jis
bandė imti interviu, iškart apie tai pranešdavo Colby’iui. Tarp
tokių žmonių buvo ir Johnas Cravenas, dabar tapęs Havajų
universiteto dėstytoju. Nors didžiulės Glomar Explorer išlaidos
sužlugdė Craveno svajonę pastatyti mažų povandeninių laivų
flotilę, jis nebuvo linkęs išduoti paslapties.
- Koks projektas? - paklausė jis, kai Hershas paaiškino, ko
ieško.
Vis dėlto Cravenas sutiko po savaitės susitikti su Hershu
prašmatniajame Cosmos klube Vašingtone. Karinio laivyno
sekretoriaus pavaduotojas reikalavo, kad Cravenas išsiaiš­
kintų Hersho šaltinį, bet kai jiedu susitiko ir triukšmingai
leido laiką prie kokteilių, reporteris nieko neišdavė. Buvo aki­
vaizdu, kad Hershas jau turi istoriją, ir nesvarbu, ar Cravenas
padės jam, ar ne.
Galiausiai kovo 18 dieną žurnalistiniais tyrimais užsiiman­
tis straipsnių rašytojas Jackas Andersonas paskelbė šių intrigų
pabaigą ir savo laidoje Mutual Radio Network ketino papasa­
koti visą tiesą. Colby’is suskubo užkirsti tam kelią, bet Ander­
sonas atsisakė nusileisti.

270
 9. S m ė lio pilis už 5 0 0 m ilijo n ų d o le rių

- Nemanau, kad vyriausybė turi teisę slėpti tokius svarbius

dalykus, - vėliau sakė jis. - Man teko CŽV nurodymu nuslėpti
kitas istorijas, bet čia kalba ėjo apie 350 milijonų dolerių - 350
milijonų dolerių buvo tiesiogine prasme nuskandinta vande­
nyne.
(Vėliau vyriausybės pareigūnai patikslino, kad šiam projek­
tui buvo išleista daugiau kaip 500 milijonų.)
Taigi istorija buvo paviešinta, ir Hershas pagaliau galėjo
kitą dieną New York Times puslapiuose paskelbti išsamiausią
iki šiol pasakojimą apie „Dženifer" projektą. Penkiais stulpe­
liais išspausdintas rašinys turėjo trijų eilučių antraštę: „CŽV
gelbėjimo laivas pargabeno dalį 1968 metais nuskendusio
sovietų povandeninio laivo, bet nesugebėjo iškelti branduo­
linių raketų". Jau antraštėje esančio žodžio „nesugebėjo"
būtų pakakę Colby’io įniršiui sukelti, tačiau ir pats straipsnis
turbūt nepakėlė jam ūpo: „Centrinė žvalgybos agentūra finan­
savo šimtus milijonų dolerių kainavusį giliavandenį gelbėjimo
laivą ir, pasak aukštų vyriausybės pareigūnų, praeitą vasarą
nesėkmingai bandė iš Ramiajame vandenyne nuskendusio
sovietų povandeninio laivo iškelti raketas su vandenilinėmis
galvutėmis ir koduotės sistemas." Paskui Hershas nurodė,
kad CŽV iškėlė tik bevertę priekinę „golfo" dalį, kur, pasak
neįvardytų operacijos kritikų, pavyko rasti viso labo „pase­
nusias kodų knygas ir lygiai tokias pat pasenusias raketas,
nepateisinančias didžiulių operacijos išlaidų ir potencialios
grėsmės bandymams sumažinti įtampą tarp JAV ir sovietų."
Apskritai straipsnyje buvo rašoma ne apie herojišką žyg­
darbį, o tuščią lėšų iššvaistymą, tad po publikacijos Hershui
tyliai plojo net kai kurie karinio laivyno karininkai. Šiaip ar
taip, CŽV juk įsibrovė į jų teritoriją, pavogė jų rastą lobį ir
galiausiai dar veltui iššvaistė šimtus milijonų dolerių. „Dže­
nifer" projektas buvo nesėkmė ir, karinio laivyno specialistų
požiūriu, buvo kvaila apskritai pradėti šią misiją.
Hersho straipsnyje įsivėlė klaida: jis parašė, kad iš nuo­
laužų buvo ištraukta mažiausiai septyniolika kūnų, nors iš

271
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

tiesų pavyko rasti tik šešis. Bet jis teisingai pažymėjo, kad
CŽV sovietų karius palaidojo ir visa tai nufilmavo - tam atve­
jui, jei sovietai kada nors sužinotų apie bandymus iškelti laivą
ir pareikalautų informacijos.
Tuo metu Colby’is liovėsi kalbėti apie operaciją manyda­
mas, kad jo tyla yra vienintelis būdas apsisaugoti nuo viešos
sovietų reakcijos į šią žinią. Per kitą vizitą į Baltuosius rūmus
jis atsinešė Nikitos Chruščiovo „Memuarus" ir parodė prezi­
dentui Fordui vietą, kur buvęs sovietų lyderis rašė, jog 1960
metais jam teko atšaukti susitikimą su Eisenhoweriu dėl neva
kilusio visuomenės pasipiktinimo, kai JAV prezidentas viešai
pripažino, kad virš sovietų teritorijos skraidę U-2 buvo skirti
šnipinėti, o ne nuo kurso nukrypę meteorologiniai lėktuvai.
Nenorėdama kartoti Eisenhowerio klaidos Fordo admi­
nistracija į visus klausimus apie Glomar atsakydavo griežtu
„jokių komentarų". Būtent to ir tenorėjo sovietai. Jie įvairiais
slaptais kanalais ėmė siuntinėti karštligiškas žinutes, mal­
daudami JAV išlaikyti tylą, kad sovietų piliečiai apie šią isto­
riją nieko nesužinotų.17 Viename vakarėlyje sovietų karinio
17 Sovietai turėjo rimtų priežasčių nuslėpti šią istoriją. Blogai buvo jau vien tai, kad jie pra­
rado povandeninį laivą ir nesugebėjo jo rasti. Dar blogiau, kad jį rado amerikiečiai ir
bandė iškelti nuolaužas iš vandenyno, o užvis blogiausia, jog geriausi sovietų žvalgybos
pareigūnai sužinojo apie tai iš JAV laikraščių. Dar labiau viską komplikavo tai, kad sovietai
buvo įspėti apie „Dženifer" projektą, tačiau į įspėjimą neatkreipė dėmesio. Kai 1974 metų
pradžioje G l o m a r išplaukė į jūrą, Anatolijus Štirovas, jaunas sovietų karininkas, bandė
įspėti savo viršininką admirolą N. Smirnovą, Ramiojo vandenyno laivyno vadą. Štirovas
galėjo pasakyti tik tiek, kad nuskendęs sovietų povandeninis laivas yra vienintelis vertingas
daiktas toje teritorijoje, kur buvo pastebėtas G l o m a r . Tuo metu sovietai jau buvo daugmaž
nustatę vietą, kur galėjo žūti jų „golfas".
Nors Colby’ io turimi žvalgybos duomenys teigė, kad joks priešų laivas nebuvo priartėjęs
prie G l o m a r , Smirnovas reagavo žaibiškai. Admirolas išsiuntė į tą vietą greitaeigį žvalgy­
bos laivą. Jis atplaukė keletu mėnesių anksčiau, nei buvo iš tiesų bandyta kelti „golfą" Laivo
įgula Maskvai pranešė tik tiek, kad matė toje teritorijoje„nesuprantamosJcohstrukcijos ir
futbolo aikštės dydžio" JAV laivą su „naftos gavybos kranus primenančiais statramsčiais". Po
trijų dienų G l o m a r išplaukė į Havajus, o sovietų žvalgybos laivas grįžo namo.
Kai 1974 metų kovą G l o m a r grįžo į tą pačią vietą pabandyti dar kartą, Štirovas įtikino savo
viršininkus pasiųsti dar vieną laivą. Šį kartą admirolai atsisakė rizikuoti vienu geriausių laivų
pasiųsdami jį į audringus žiemos vandenis Ramiojo vandenyno šiaurėje ir sutiko pasiųsti
tik hidrologinės ekspedicijos laivą, ir taipjau buvusį jūroje. Šio laivo kapitonas nutarė, kad
G l o m a r ieško naftos, ir netrukus pasitraukė iš šios vietovės. Paskui stebėjimą perėmė

272
 9. S m ė lio pilis už 5 0 0 m ilijo n ų d o le rių

laivyno atašė priėjo prie JAV kapitono ir pasiūlė sandėrį: jeigu

JAV nekels šio reikalo į viešumą, sovietai taip pat to neda­
rys. Tyliai žalą atitaisyti bandantis Kissingeris taip pat susi­
laukė panašaus pasiūlymo ir sovietų ambasadoriui Anatolijui
Dobryninui prižadėjo, kad CŽV daugiau nebandys iškelti
laivo. Galiausiai Kissingeris perdavė Dobryninui trijų žuvu­
sių vaikinų pavardes - jų vardiniai žetonai buvo rasti iškėlus
šešių jūreivių palaikus.
Taigi sovietai, rodos, siekė, kad viskas liktų kaip buvę, ir
galiausiai Colby’io tyla apie „Dženifer" projektą apaugo tokiu
paslaptingumu, kad mitas ir tikrovė susiliejo. JAV vyriausybė
pateikė sovietams išsamesnės informacijos nei savo visuome­
nei, leisdama spaudai užpildyti šią spragą be galo klaidingais
pasakojimais apie Glomar ekspediciją.
Beveik visi Amerikos laikraščiai ir žurnalai pranešė, kad
JAV iškėlė 300 pėdų ilgio nuskendusio „golfo" priekį, taigi
apie trečdalį viso laivo. Bet buvę karinio laivyno pareigūnai
teigė, kad iškeltas buvo tik 38 pėdų ilgio gabalas. Pirmuo­
siuose laikraščių pranešimuose buvo painiavos ir dėl paties
nuskendusio laivo klasės. CŽV ir vyriausybės šaltiniai neno­
rėjo pripažinti, kad visa ši avantiūra buvo sugalvota norint
iškelti seną dyzelinį laivą. Be to, CŽV akivaizdžiai nutekino
klaidingą informaciją apie „golfo" buvimo vietą, pranešdama
reporteriams, kad operacija vyko 750 mylių į šiaurės vakarus
senas vilkikas, bet jis ten prabuvo tik dešimt dienų. Kai liepos mėnesį G l o m a r galiausiai pa­
bandė kelti nuolaužas, Stirovas vėl maldavo pasiųsti žvalgybos laivą. Tačiau dabar jojau
niekas nesiklausė. Be to, jo viršininkas tiesiog netikėjo, kad amerikiečiai turi technologijas,
galinčias iškelti nuskendusį povandeninį laivą. Smirnovas atsisakė dar kartą apie tai kalbė­
tis, nutaręs, kad neturi atliekamų laivų. Štirovas bandė apeiti tiesioginį viršininką ir kreiptis
aukščiau, bet jam buvo atsakyta viena eilute:„įsakau sutelkti dėmesį į geresnį darbotvarkė­
je numatytų užduočių atlikimą."
Stirovas taip ir nesužinojo, kad jo viršininkas savo kabinete turėjo svarbų jo teisumo įrody­
mą. Po sovietų ambasados durimis Vašingtone buvo pakištas raštelis:„Tam tikros specialio­
sios tarnybos bando iškelti sovietų povandeninį laivą, nuskendusį Ramiajame vandenyne."
Pasirašyta buvo:„Linkintis gero." Ambasada nusiuntė užšifruotą žinutės nuorašą į Maskvą, kur
pareigūnai perdavė jį ne kam kitam, o admirolui Smirnovui, kuris jį tiesiog pasidėjo į seifą.
Si istorija skendėjo nežinioje, kol apie ją 1992 metų liepos 6 dieną parašė rusų laikraštis
„Izvestija".

273
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

nuo Havajų, kai iš tiesų ta vieta buvo per 1 700 mylių. Galbūt
tai buvo daroma siekiant suklaidinti sovietus.
Galiausiai CŽV, rodos, net pavyko kai kuriuos reporterius
įtikinti, kad „Dženifer" projektas iš dalies buvo sėkmingas -
bent jau taip galima spręsti iš kai kurių vėlesnių straipsnių.
Si istorija tarp žurnalistų sukėlė karštas diskusijas: ar
Colby’io pastangos užgniaužti publikacijas nereiškia, kad
frazė „nacionalinis saugumas" buvo vartojama ne tam, kad
būtų išsaugotos valstybės paslaptys, o kad būtų suklaidinta
visuomenė? Kad ir kokių žingsnių ėmėsi Colby’is, dauguma
žurnalistų vis skeptiškiau žiūrėjo į žvalgybos pareigūnų pra­
šymus neskleisti šios informacijos. Tiesą sakant, dauguma
reporterių rašė, kad „Dženifer" projektas buvo didžiulė
nesėkmė ir kad CŽV deda didžiules pastangas tai nuslėpti.
Jei spauda būtų žinojusi visą tiesą, ji būtų dar labiau vano­
jusi CŽV. Iš neseniai pasirodžiusių interviu su buvusiais aukš­
čiausiais karinio laivyno pareigūnais darosi akivaizdu, kad
CŽV pavyko nebaudžiamai išsisukti dėl pačios didžiausios
savo klaidos: Colby’io išgirtasis planas antrą kartą bandyti
iškelti laivą buvo absurdiškas nuo pat pradžios.
1974 metų pabaigoje, likus keliems mėnesiams iki Colby’io
bandymų išlaikyti paslaptyje planus apie antrąjį Glamor ban­
dymą, karinis laivynas į sovietų „golfo" žūties vietą nusiuntė
povandeninį laivą Seawolf. Seawolf ką tik buvo perdirbtas pagal
Halibut pavyzdį ir tapo antruoju „specialaus projekto" laivu.
Iš nuotraukų, darytų Seawolf „žuvies" kameromis, tapo aišku,
kad iš Glomar čiuptuvų išslydęs „golfas" subyrėjo į krūvą gaba­
liukų ir dabar atrodo kaip didžiulė smėlį puošianti mozaika.
- Jis tiesiog ištirpo lyg Alka-Seltzer tabletė, - sakė vienas
buvęs aukšto rango karinio laivyno pareigūnas. - Nuolaužos
buvo išsibarsčiusios per keletą akrų po jūros dugną.
Kitas buvęs karinio laivūno pareigūnas tvirtino:
- Jis subyrėjo. Buvo nutarta, kad nėra galimybės ten dar ką
nors iškelti.

274
 9. S m ė lio pilis už 5 0 0 m ilijo n ų d o le rių

Kitaip tariant, šie vyrai teigė, kad nebuvo nė menkiausios

galimybės rasti tokius gana mažus daiktus kaip kovinės gal­
vutės, šifravimo mašinos ar antenos. Ir šie karininkai buvo
nustebę, kad CŽV šito, rodos, nesupranta; Tarp kritikavusiųjų
sumanymą antrą kartą bandyti iškelti laivą buvo ir kapitonas
Bradley’us, jau išėjęs į atsargą, bet dirbantis Nacionalinės
povandeninės žvalgybos tarnybos konsultantu, ir kontradmi-
rolas Bobby’is Ray’us Inmanas, 1974 metų rugsėjį tapęs kari­
nio laivyno žvalgybos direktoriumi.
Bet CŽV vis tiek stūmė projektą į priekį. Atsižvelgdama
į „golfo" būklę, agentūra tiesiog pakeitė Glomar čiuptuvus
didžiuliu samčiu. CŽV tikėjosi aklai kabindama nuolaužas
rasti ten ką nors vertinga.
Colby’is neprasitarė apie tai laikraščių redaktoriams. Jis
pasakė tik tiek, kad gavusi antrą galimybę CŽV iškeltų visą
povandeninį laivą ar bent jau svarbias stebėjimo bokštelio ir
raketų paleidimo mechanizmo dalis. Vėliau Colby’is teigė,
kad nepamena kada nors matęs Seawolf pargabentas nuotrau­
kas ir kad jis tiesiog pasikliovė techninių ekspertų analize.
- Visi buvome įsitikinę, kad ten grįžę tikrai ką nors ras­
tume, - sakė jis. - Kitu atveju, kokio velnio į tai veltis? Tai
neturėtų jokios prasmės.
Colby’is padarė rimtą klaidą - neatsižvelgė į tai, kad jo
ekspertai toli gražu nebuvo objektyvūs. Jie ilgus metus dirbo
su „Dženifer" projektu, buvo atsakingi už didžiules jam skir­
tas išlaidas ir galiausiai turbūt labiau rūpinosi savo karjera, o
ne Glomar vyrų gyvybėmis. O pats Colby’is žinojo, kad CŽV
nebegali sau leisti dar kartą suklupti, ypač kai kamuoja kiti į
viešumą iškilę skandalai.
Carlas Duckettas, Glomar projektui vadovavęs CŽV atsto­
vas, jau miręs, tad jo požiūris į antrąjį „Dženifer" projekto
bandymą lieka paslaptyje. Su projektu susiję CŽV dokumen­
tai vis dar įslaptinti. O štai Ducketto vyriausiasis pavaduoto­
jas Zeke’ė Zelmeris atsisakė šia tema kalbėtis. Colby’is mirė

275
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

1996 metais, bet iki pat paskutinio atodūsio tvirtino, kad

antrasis bandymas galėjo būti naudingas.
Vis dėlto buvę karinio laivyno pareigūnai mano, jog CŽV
atstovai tiesiog aklai tikėjo savo pačių sukurtu mitu, tuo,
kad pergalė vis dar pasiekiama ir jie ne veltui išvaistė šitiek
pinigų.
Craveno teorija gerokai tiesmukesnė:
- Tai buvo lyg didelė, sultingai atrodanti slyva, - sakė jis. -
Ir ji pateko į grupelės žmonių, kurie, vandenyno specialistų
nuomone, tebuvo mėgėjai, rankas.
Šiuo požiūriu Hershas sutiko su Cravenu. Pagalandęs
savo cinišką plunksną jis ėmė kapstyti reguliariai atliekamas
povandeninių laivų operacijas ir 1975 metų gegužę publikavo
straipsnį apie „Holystone" - programą, skirtą povandeni­
niams laivams sekti ir atlikti žvalgybos misijas sovietų vande­
nyse arba netoli jų.
Be to, Hershas atskleidė, kad įvyko nemažai susidūrimų
tarp JAV ir sovietų povandeninių laivų, kad JAV šnipinėti
skirtas povandeninis laivas kartą užplaukė ant seklumos
netoli Vladivostoko, kad kai kurie Baltųjų rūmų ir CŽV parei­
gūnai abejojo, ar yra prasmės tiek daug laivų siųsti į sovietų
vandenis, kai bandoma mažinti' įtampą. Po šio straipsnio
Hershui paskambino žmogus, tarnavęs Gato laive, kai šis 1969
metais susidūrė su sovietų „Hotel" klasės laivu, ir Hershas
liepos pradžioje publikavo apie tai rašinį. Tuo metu Kongrese
jau buvo svarstomas klausimas dėl piktnaudžiavimo žval­
gyba. Komisija, vadovaujama Franko Churcho, demokrato
iš Aidaho valstijos, nagrinėjo įvairius incidentus, pateko
į jos rankas ir dokumentas, kuriame patys CŽV atstovai
buvo surašę savo piktnaudžiavimus - nuo šnipinėjimo JAV
teritorijoje iki pasikėsinimų užsienyje. Churchas jau kartą
buvo sudrumstęs kadaise išdidžios ir neliečiamos agentūros
ramybę, kai pavadino ją „dramble atsiskyrėle".
Bet žvalgybos bendruomenė labiau nerimavo dėl tyrimo
Baltuosiuose rūmuose: gerokai plačiau užsimojęs Niujorko

276
 9. S m ė lio pilis už 5 0 0 m ilijo n ų d o le rių

demokratas Otis G. Pike’as siekė ištirti Kissingerio, Nacio­

nalinės saugumo agentūros, CŽV, FTB ir karinio laivyno
veiklą. Be to, jis ketino įvertinti ir karinio laivyno vykdomą
povandeninį šnipinėjimą, kitaip tariant, padaryti tai, ko joks
kongresmenas nebandė per trisdešimt šaltojo karo metų.
Penkiasdešimt trejų metų Pike’as buvo keistuolis ir pokšti­
ninkas, bet svarbiausia - jis buvo šykštus. Jo dėvimi kostiumai
visada buvo seni ir daugiau ar mažiau - paprastai daugiau -
nudriskę. Ir būtent Pike’as prieš keletą metų atskleidė, kad
karinis laivynas smarkiai viršijo biudžetą, ir būtent jis išsity-
čiojo iš admirolų, gavusių priedus už pavojingus skrydžius,
o iš tikrųjų - už „pavojų", kurį patirdavo sėdėdami prie
rašomojo stalo. Po Pike’o tyrimo ėmė sklandyti pokštai apie
klozetus ir veržliarakčius, už kuriuos kariškiai mokėjo šimtus
dolerių. Kai Pike’as perėmė Baltųjų rūmų tyrimą dėl žvalgy­
bos veiklos, spauda iš pradžių išvadino jį visišku neišmanėliu,
nors iš tiesų Pike’as buvo Prinstono universiteto ir Kolumbi­
jos universiteto teisės mokyklos auklėtinis, ilgametis Atstovų
rūmų komiteto ginkluotosioms pajėgoms narys, buvęs jūrų
pėstininkas ir karo didvyris.
Pike’as dabar pažadėjo, kad per šešis mėnesius apie šni­
pinėjimą šaltojo karo metu išsiaiškins viską. Povandeniniam
laivynui tai reiškė, kad Pike’as žada gilintis į sekimo misijas,
įsibrovimus į svetimus teritorinius vandenis ir susidūrimus
tarp laivų. Karinis laivynas nerimavo, kad jis paviešins pačias
slapčiausias jų misijas. Galų gale Pike’as kadaise vadovavo
Baltųjų rūmų tyrimui dėl Pueblo užgrobimo ir nustatė, kad lai­
vas buvo pasiųstas prie pavojingos Siaurės Korėjos pakrantės
dėl paviršutiniškos duomenų analizės ir neapsižiūrėjimo.
Galbūt kitas kongresmenas būtų tokį ambicingą tyrimą
planavęs ąžuolinėmis lentomis klotose konferencijų salėse
arba prie viskio taurės viename iš tų privačių Vašingtono
klubų, kur nesivarginama meniu nurodyti kainos. Bet Pike’as
savo tyrimą planavo vilkėdamas naktiniais marškiniais ir
gerdamas prekybos centre pirktą alų su Aaronu B. Donneriu,

277
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

ilgamečiu jo rinkimų kampanijos vadovu, mažame butelyje

netoli Kapitolijaus kalvos, kurį jie kartu nuomojosi Vašing­
tone, mat jų šeimos vis dar gyveno Long Ailende. Jie kūrė
savo strategiją lyg entuziazmo apimti studentai, rengiantys
pirmą demonstraciją universiteto miestelyje. Kaip ir dera
Pike’o būdui, buvo nutarta, kad jis užsipuls galingiausias
šalyje žvalgybos agentūras parengęs išlaidų ir gautos naudos
analizę.
Pike’o vadovaujamą Kongreso komitetą sustiprino būrelis
jaunų specialistų, kai kurie jų buvo ką tik baigę Votergeito
skandalo tyrimą. Jie atsinešė į komitetą stiprų nepasitikėjimą
politinėmis įstaigomis, valdžia ir ypač viskuo, kas pažymėta
užrašu „įslaptinta". Šie žmonės buvo nepagarbūs. Jie buvo
įžūlūs. Tai buvo Pike’o marodieriai.
Jie ėmė uždavinėti klausimus. Kuo užsiima žvalgybos
agentūros? Kiek jos kainuoja mokesčių mokėtojams? Kokią
naudą jos gauna iš to didžiulio surinktos informacijos
srauto? Ar visos šios rizikingos ir brangios operacijos tikrai
reikalingos?
Viena akivaizdžiausių vietų pradėti tyrimą buvo projektas
„Dženifer": Pike’as jį geriausiu atveju laikė didžiule nesėkme
arba beprasmiu lėšų švaistymu, tarytum Howardo Hugheso
korporacijoms būtų išduotas čekis su neįrašyta suma, o gal
netgi politiniu atsimokėjimu už paramą. Jeigu Pike’o įta­
rimai būtų kritę ir ant Craveno, jis būtų tik apsidžiaugęs.
Kai Pike’as pradėjo kapstytis, Colby’is bandė padaryti tai,
kas, rodos, taip gerai veikė laikraščių redaktorius ir netgi
Senatą. Jis pateikė šiek tiek detalių - tiek, kad, kaip jis tikė­
josi, pakaktų palenkti savo pusėn kritikus. O kai Pike’as ėmė
nagrinėti „Dženifer" projektą, Colby’is ir jo kompanija pasi­
telkė seną šnipų gudrybę - pareikalavo, kad viskas vyktų už
uždarų durų, nors kalba ėjo apie vieną prasčiausiai saugomų
valstybės paslapčių.
Kai kongresmenai jau buvo pradėję posėdį Atstovų rūmų
komiteto ginkluotosioms pajėgoms salėje, atvyko CŽV

278
 9. S m ė lio pilis už 5 0 0 m ilijo n ų d o le rių

darbuotojai. Pirmiausia pasirodė niūrūs jauni vyrai, vilkin­

tys tamsius kostiumus ir į ausis įsidėjęs kažkokias sagas - tai
buvo radijo ryšio ausinės. Šie vyrai patikrino patalpą elektro­
niniais prietaisais, ieškodami „blakių" pakampėse, po stalais
ir kėdėmis. Pike’as ir kiti kongresmenai sustingę stebėjo šį
spektaklį.
Paskui pasirodė mažesnis agentų būrelis, nešinas dideliais
juodais lagaminais, kokiuose muziejų darbuotojai gabena
neįkainojamus eksponatus. Šie vyrai taip pat ėmė apžiūrinėti
patalpą, nors nė vienas kongresmenas nesuprato, ko šie agen­
tai ieško. Visa tai atrodė panašu į dviejų veiksmų spektaklį,
kurio tikslas - parodyti komitetui, kad visa tai labai rimta. Ir
šie triukai tikrai darė poveikį.
Galiausiai atėjo Colby’is ir keli jo padėjėjai - prasidėjo tre­
čiasis veiksmas. Spragtelėjo atidaromi lagaminai, CŽV dar­
buotojai ėmė atsargiai kelti iš jų didelius plastikinius maišus ir
švelniai dėlioti ant ilgo stalo priešais kongresmenus. Komiteto
nariai palinko į priekį ir ėmė pro permatomą plastiką apžiūri­
nėti tuos ypač slaptus daiktus, atneštus šitaip saugant.
Vienas kitas atsikrenkštė, bet dauguma komiteto narių
tylėjo. Tiesą sakant, niekas dorai nežinojo, ką pasakyti. Taip
iškilmingai ant stalo suguldyti daiktai, rodos, buvo viso labo
krūva į surūdijusią geležį panašaus šlamšto.
Taigi įstatymų leidėjai su dirbtine pagarba apžiūrėjo nuo­
laužas. Nepaisant visko, kai Colby’is rimtai paskelbė, kad
visa tai - rusų povandeninio laivo nuolaužos, juos apėmė
jausmas, kad vyksta kažkas reikšminga. Tik vėliau jie vie­
nas kitam prisipažino, kad tie matyti daiktai galėjo būti bet
kas - netgi liekanos iš statybų aikštelės kitoje gatvės pusėje,
o ir CŽV pateikti žemėlapiai ir vandenyno diagramos nepa­
sirodė jiems kuo nors reikšmingi. Klausinėjamas apie išlaidas
ir gautą naudą Colby’is įgudusiai dangstėsi miglotais paaiš­
kinimais, kad visų išlaidų įvertinti negalima, nes daugumą
fondų slepia kiti, įprastesni biudžetai. Colby’io pasirodymas
buvo meistriškas. Kai spektaklis baigėsi, paaiškėjo, kad nė

279
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

vienas komiteto narys neprisiminė, kad reikėtų paklausti apie

Howardą Hughesą.
CŽV spektaklis kongresmenams padarė slogų įspūdį, kad
juos apkvailino. Šis jausmas neišnyko ir tada, kai norėdamas
padaryti įspūdį Colby’is komitetui parodė slaptųjų agentų
įrangą, taip pat ir daiktą, kurį jie vadino „mikrobioinokulia-
toriumi" - į šautuvą panašų prietaisą, šaudantį adatomis,
suteptomis vaistais, kurie pažeidžia centrinę nervų sistemą.
Maištingoji Pike’o komanda pasijuto įžeista dėl šitų CŽV
demonstruojamų senienų. Jeigu šio spektaklio tikslas buvo
pateisinti Glomar Explorer statybą, viskas nutiko priešingai -
komitetas tik dar labiau pasiryžo išnagrinėti visas povandeni­
nes misijas, o Pike’o marodieriai ėmėsi problemų, kurias savo
rašiniuose apie „Holystone" ir Gato susidūrimą su sovietu
laivu iškėlė Hershas.
Po karinį laivyną greitai pasklido kalbos, kad Pike’as nežai­
džia pagal senąsias taisykles, kad, tiesą sakant, jis apskritai
nesilaiko jokių taisyklių, o tiesiog bando išsamiai išnagrinėti
slapčiausias operacijas. Kai kurie admirolai patarė užkirsti
šiam tyrimui kelią. Bet keletas povandeninių laivų jūrininkų,
į atsargą išėjusių veteranų, paskambino komitetui ir papasa­
kojo, kaip jų laivai užplaukė ant seklumos, kaip buvo rašomi
melagingi patruliavimo raportai, galiausiai papasakojo apie
kongresmenams dar nežinomą susidūrimą, po kurio sovietų
povandeninis laivas buvo pažeistas ir turbūt nuskendo.
Atskleista informacija neturėjo analogų. Net Pike’as,
Atstovų rūmų komiteto ginkluotosioms pajėgoms narys,
nebuvo tam pasirengęs. Dauguma komiteto narių mažai ką
žinojo apie povandeninius laivus, netgi apie įprastines žvalgy­
bos operacijas. Kol Votergeitas nesulaužė senosios Kongreso
viršenybės sistemos ir neišvedė į sceną tokių ramybės drums­
tėjų kaip Pike’as, povandeninių laivų bendruomenei lengvai
sekėsi visus sunkumus spręsti Kongrese. Kai reikėdavo pri­
tarimo, visada atsirasdavo vienas kitas senatorius, pasiryžęs
paremti jų programą - ypač velionis senatorius Richardas B.

28 0
 9. S m ė lio pilis už 5 0 0 m ilijo n ų d o le rių

Russellas iš Džordžijos valstijos, 7-ajame dešimtmetyje pats

koordinavęs daugelį žvalgybos programų. (Arba kaip sakė
admirolas Mooreris, parėmęs Glomar misiją, kai vadovavo
karinio laivyno operacijoms, o 1967-1974 metais ėjęs Genera­
linio štabo pirmininko pareigas: „Tiesą sakant, septintajame
dešimtmetyje pakakdavo senatoriui Russellui pasakyti, kad
tuo užsiimi tu ir niekas kitas, ir nebūdavo jokio informacijos
nutekėjimo.")
Viskas pasidarė dar įdomiau, kai kažkas paskambino ir
papasakojo apie povandeninį laivą, galintį vykdyti paieškas
jūrų gelmėse ir nusileisti ant jūros dugno. Netrukus Pike’o
komisija išgirdo ir apie pokalbių įrašinėjimą Ochotsko jūroje.
Tai pranešęs šaltinis priklausė rūpestingai karinio laivyno
atrinktam elitui, tai buvo Halibut įgulos narys, ir tas žmogus
bijojo. Jis vis dar tarnavo kariniame laivyne. Jį tebepančiojo
priesaika viską laikyti paslaptyje. Jis negalėjo nieko niekam
pasakoti, o ypač kongresmenui, garsiam ne tik tuo, kad nuo­
lat puldinėjo kariškius, bet ir tuo, kad domėjosi jų išlaidomis,
kruopščiai jas nagrinėjo ir garsiai viešai skundėsi paaiškėjus,
kad finansinės ataskaitos blogai parengtos. Bet kuriam povan­
deninio laivyno kariškiui toks žingsnis galėjo sužlugdyti kar­
jerą.
Pike’o žmonės nėrėsi iš kailio, kad nuramintų šį žmogų. Jie
tiesiog paprašė nurodyti, ko jiems derėtų ieškoti. Pažadėjo,
kad paieškas vykdys savo pačių jėgomis. Jie patys tiesiogiai
stos prieš Pentagoną. Jie nematė priežasties į viešą apklausą
kviesti žemo rango kariškio, nematė priežasties sunaikinti
savo informacijos šaltinio.
Taigi tas kariškis jiems papasakojo viską - ir apie „šikšnos­
parnio urvą", ir apie Ochotsko jūrą. Tada paskambino dar
vienas žmogus iš „specialiųjų projektų". Šie povandeninio lai­
vyno kariškiai taip pat ieškojo atsakymų, kaip ir Halibut laivū-
nai anuomet, kai White’as Guamo saloje atsisakė grįžti į savo
laivą. Jie norėjo žinoti, kam reikia įsiveržti į sovietų vandenis
ir prijungti klausymosi įrangą prie kabelio, jeigu bandoma

281
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

mažinti įtampą. Jie norėjo žinoti, kodėl jų buvo prašoma tapti

taikiniais sovietų jūrose. Jie norėjo žinoti, ar povandeninio
laivyno vadovybė netapo perdėtai uoli ir nerūpestinga, ar jų
gyvybe nebuvo rizikuojama siunčiant juos į aiškiai neteisėtas
operacijas. Be abejo, jie davė priesaiką žinodami, kad jų laukia
pavojai. Ir jie su tuo sutiko. Vis dėlto jie norėjo žinoti, kam
reikalingi tie pavojai, kam reikalingos tos misijos? O ypač
norėjo žinoti, kodėl jie buvo siunčiami į sovietų jūras dviem
seniausiais ir daugiausia triukšmo keliančiais JAV povande­
niniais laivais. Tuo metu, 1975 metų pabaigoje, Halibut atliko
savo paskutinę misiją, buvo ketinama apskritai jo atsisakyti.
O Halibut pakeitęs Seawolf pasirodė esąs dar didesnė lūžena.
Kai Pike’o komanda ėmė tirti šiuos faktus, vienas labiausiai
pakvaišusių jo vyrukų, Edwardas Roederis III, buvo paskir­
tas perimti vadovavimą komisijai. Tam priešinosi admirolas
Jamesas L. Holloway’us III, dabar tapęs karinio laivyno ope­
racijų vadovu, ir Inmanas, karinio laivyno žvalgybos direkto­
rius.
Roederis buvo dvidešimt penkerių metų, prieš tai dirbęs
laisvai samdomu žurnalistu, kiti Pike’o komisijos nariai jį ver­
tino kaip reiklų, vaidingą ir kiek perdėtai uolų bandant išpešti
informacijos. Jie buvo pasibaisėję, kai Roederis pakvietė į
pasimatymą Nacionalinio saugumo agentūros sekretorę, tikė­
damasis, kad prie pietų stalo ar puodelio kavos ji išklos visas
paslaptis - šis planas pasibaigė visiška nesėkme.
Vis dėlto Roederis gebėjo paprastai ir žmogiškai pažvelgti
į visą tą rūką, gaubusį povandeninį šnipinėjimo karą, ir netgi
jo kritikai sutiko, kad jis priėjo patį logiškiausią paaiškinimą,
kodėl šitiek dešimtmečių gyvavo šios paslaptys, nors tiek
JAV, tiek sovietai žinojo apie neteisėtus vienas kito veiksmus.
Roederio požiūriu, JAV ir sovietai elgėsi lyg du vyrai, ciga­
rečių dūmų pilname kambaryje lošiantys kortomis. Jie abu
sukčiavo, bet nė vienas negalėjo pričiupti priešininko, nes tai
būtų reiškę žaidimo pabaigą.

282
 9. S m ė lio pilis už 5 0 0 m ilijo n ų d o le rių

Dabar Roederiui reikėjo sugalvoti, kaip prasiveržti į JAV

karinio laivyno pasaulį, ginamą ne tik jo paties atstovų, bet ir
priešų. Tačiau Roederis neįvertino Bobby’io Inmano. Inmanas
jau buvo nusprendęs priblokšti Pike’ą ir jo komisiją faktais.
Inmanas nekreipė dėmesio į karinio laivyno nurodymus
laikytis tylos, nes buvo įsitikinęs, kad tai nepadės. Vos prieš
porą metų jis dirbo vyriausiuoju Holloway’aus padėjėju, kai
šis tarnavo karinio laivyno vadovo pirmuoju pavaduotoju.
Inmano darbas buvo stebėti Kongresą ir spaudą. Ir nors
tais laikais buvo vos keletas pasikėsinimų į karinio laivyno
paslapčių neliečiamumą, galiausiai netgi laivyno atstovams
teko dalyvauti apklausose dėl biudžetų. Inmanas matė, kaip
biudžetai buvo apkarpomi, kai gražūs lyg Holivudo aktoriai
admirolai ateidavo į apklausas atsivesdami būrį pavaduotojų,
bet turėdami vos keletą atsakymų. Kita vertus, jis matė, kaip
programoms būdavo pritariama, kai prieš Kongresą stodavo
apkūnūs, susivėlę, stačiokiški karininkai, ateinantys be paly­
dos, bet turintys informacijos ir mandagiai besielgiantys.
Inmanas stojo prieš Roederį ir Pike’o komisiją be įprasto
karininkams įžūlumo. Nei išvaizda, nei kalbėsena jis nebuvo
panašus į jokį kitą admirolą. Jis buvo paprastas, lieknas,
pasibalnojęs nosį akiniais raginiais rėmeliais, uniforma su
apykakle buvo nudėvėta ir tiek per didelė, tad admirolo
žvaigždės ant pečių atrodė lyg ne vietoje. Pike’o žmonės įver­
tino jį kaip „bauginantį gudragalvį". Bet labiausiai juos nuste­
bino, kad karinio laivyno žvalgybos vadovas, rodos, norėjo
bendradarbiauti. Inmanas nutarė užkirsti kelią bet kokiai
kritikai ir nepageidaujamam dėmesiui duodamas Pike’ui
tai, ko jis nori - ar bent jau dalį to. Inmanas norėjo suteikti
Pike’ui tiek informacijos, kad jis suvoktų esminį karinio lai­
vyno požiūrį: povandeninių laivų operacijos teikia gyvybiškai
svarbios informacijos, kuri kitais būdais būtų neprieinama, ir
kad iš tiesų Kongresas sutaupo daugybę pinigų padėdamas
kariniam laivynui vykdyti statybų programas, leidžiančias
atremti sovietų grėsmę.

283
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

Karinio laivyno operacijų vadovybei palaiminus, Inmanas

pažadėjo Roederiui ištirti povandeninių laivų susidūrimo ir
užplaukimo ant seklumos faktus. Be to, Inmanas pasakė, kad
pasidomės klausymosi aparatūros prijungimu prie kabelio.
Tačiau iškėlė vieną sąlygą. Inmanas norėjo garantijų, kad jokia
informacija nenutekės. Jis reikalavo, kad slapčiausi doku­
mentai būtų laikomi vadinamajame „dvidešimties minučių"
seife - būtent tiek reikia laiko, kad jį atidarytum acetileno
degikliu. Roederis pažadėjo naudotis seifu ir pažadėjo, kad
tik jis žinos atidarymo kombinaciją. Bet kai šį savo reikala­
vimą perdavė vadovams Pike’o štabe, jie atsakė, kad tokio
seifo neturi. Be to, jie netrukus nutarė, kad Roederis pernelyg
susireikšmino. Gal dėl užgautos garbės, o gal dėl susireikš-
minimo, bet Roederis iškilmingai nusišalino nuo pareigų,
įsitikinęs, kad Inmanas supras, kad jis traukiasi nacionalinio
saugumo labui.
Sis gestas admirolui padarė įspūdį, bet vis dėlto ne tokį,
kad atsisakytų pastangų savo pusėn palenkti Pike’ą ir jo
komandą. Inmanas tiesiog nukreipė savo atvirumo ir nuo­
širdumo žavesį į Pike’ą ir kitus komisijos narius. Jie keletą
kartų susitiko didžiausioje komiteto šventovėje - belangėje
patalpoje, kurią vietos darbuotojai populiaraus komiško
serialo apie šnipus „Ieškokit Gudručio" garbei praminė „tylos
kūgiu". Iš tiesų tai buvo panašiau į siaubingą ankštą spintą,
kur vos tilpo krėslai, sustatyti aplink 18 colių pločio konferen­
cijų stalą. Kambaryje nuolatos tvyrojo tabako dūmų debesis.
Inmanas nekreipė dėmesio į tokią aplinką ir tiesiog kalbėjo. Jis
pripažino, kad povandeninių laivų operacijos buvo per mažai
derinamos su valstybei svarbesne įtampos mažinimo politika.
Visa tai išdėstęs be jokio tuščiažodžiavimo ir pasiteisinimų,
Inmanas tarsi atsiribojo nuo žvalgybos bendruomenės ir įsi­
teikė Pike’o komisijai.
Laikui bėgant Inmanas pateikė Pike’ui detalių duomenų
apie povandeninių laivų incidentus. Paaiškėjo, kad per pas­
taruosius dešimt metų buvo mažiausiai devyni susidūrimai

284
 9. S m ė lio pilis už 5 0 0 m ilijo n ų d o le rių

su priešų laivais, o JAV povandeniniai žvalgybos laivai buvo

pastebėti daugiau kaip 110 kartų. Inmanas pridūrė, kad kai
kurie povandeninių laivų kapitonai, norėdami nuslėpti pavo­
jingas operacijas ir tai, jog buvo pastebėti, rašė melagingus
patruliavimo raportus. Jis netgi įsakė karinio laivyno žval­
gybos pareigūnams išnagrinėti, ar laivuose buvusių „spūkų"
raportai ir jų perimta sovietų komunikacija neprieštarauja
oficialiems JAV povandeninių laivų kapitonų raportams. Be
to, Inmanas asmeniškai Pike’ui pranešdavo apie klausymosi
įrangos prijungimo prie kabelio operacijos detales.
Galiausiai šis nuoširdus, liesas, kreivai besišypsantis inte­
lektualas įtikino, kad jis nėra toks geras taikinys kaip Colby’is
ir Kissingeris. Pike’o marodieriai dabar daugiau laiko skyrė
nagrinėjimui, kokiais despotiškais būdais Kissingeris valdė
komitetą „40" ir dirigavo užsienio politikai. Bet kai 1976 metų
pradžioje Pike’o ataskaita buvo baigta, žvalgybos bendruo­
menė ir Fordo administracija sugebėjo įtikinti Kongresą jai
nepritarti. Ataskaitos kopija buvo nutekinta žiniasklaidai ir
pasirodė Village Voice puslapiuose. Bet paaiškėjo, kad povan­
deniniam šnipinėjimui ten skirtos vos aštuonios pastraipos ir
nė žodžio nepasakyta apie prie kabelio prijungtą klausymosi
įrangą. Vietoj to buvo bendrais bruožais kalbama apie įpras­
tines povandeninių laivų žvalgybos programas, dabar jau,
Pike’o manymu, visai vertingas, o karinis laivynas buvo tik
švelniai pabartas: „Karinio laivyno programose vartojamas
„žemos rizikos" apibrėžimas yra netikslus." Paskui komitetas
išreiškė nerimą, kad ši rizika vertinama „visada vienodai ir
pro forma", todėl nuolat apibrėžiama kaip „žema". Taip pat
nurodoma, kad joks povandeninio laivo kapitonas nebuvo
nubaustas už susidūrimą.
Visuomenė prarado pirmą tikrą galimybę įvertinti išlai­
das, skiriamas povandeniniam šnipinėjimui. Karinio laivyno
žvalgyba kaip ir anksčiau tęsė darbą ir viskas, kaip papras­
tai povandeniniame laivyne, vyko po tylos skraiste. Visos
operacijos buvo toliau vykdomos. „Holystone" žvalgybos

285
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

operacijos dabar buvo pramintos „karinio laivyno specialio­

siomis operacijomis". O Inmanas ir viceadmirolas Robertas
L. J. Longas, povandeninių pajėgų vadas, kabeliui pasiklau­
syti nutarė skirti netgi dar daugiau pinigų. Jie nusprendė
gauti Rickoverio pritarimą ir pritaikyti šiam darbui šiuolaikinį
naują povandeninį laivą. Nacionalinė povandeninės žvalgy­
bos tarnyba - jungtinė CŽV ir karinio laivyno institucija -
išgyveno Glomar fiasko, nors CŽV jau niekada nebeturėjo
visiškos valdžios karinio laivyno šnipinėjimo misijoms. Dabar
Nacionalinė povandeninės žvalgybos tarnyba ėmė finansuoti
specialiosios paskirties povandeninio laivo statybą, o Kongre­
sas netrukus patvirtino šiam reikalui skirtas lėšas, tiesa, nauja­
sis laivas bus parengtas tik po poros metų.
O kol kas klausymosi įrangos prijungimo prie kabelio ope­
raciją tebevykdė senas ir aplūžęs Seawolf. Nors keli jūrininkai
rizikavo savo karjera perduodami Pike’ui informaciją apie šį
laivą, iš esmės niekas nepasikeitė. Sustabdyti šių operacijų
jau buvo neįmanoma, net jei dabar jos buvo atliekamos laivo,
kuris skleidė daug triukšmo ir buvo persekiojamas nelaimių
nuo pat savo sukūrimo dienos.18
Pakrikštyti Seawolf sudaužant šampano butelį nepavyko,
nes jį metusi kongresmeno žmona į laivą nepataikė. 7-ojo
dešimtmečio viduryje Cravenas nutarė, kad šis laivas jo „spe­
cialiajam projektui" netinka. Seawolf buvo permontuotas tik
todėl, kad Rickoveris nežinojo, kur jį panaudoti, ypač kai per
pratybas 1968 metais laivas atsitrenkė į povandeninę uolą.
Nors karinis laivynas aprūpino jį pažangia gelmių įranga,
daugelis Seawolf įrenginių vis tiek buvo gaminti 6-ajame
dešimtmetyje. Vos veikiantis reaktorius buvo toks senas,
kad įgula juokaudavo, jog jei sovietai užgrobtų šį laivą, jų
branduolinę programą tai nublokštų penkiasdešimčia metų
atgal. Tokia pat nepamirštama buvo ir aliarmo sistema: vyrai
ją vadino „kalė dėžėje", mat ją įjungus pasigirsdavo 6-ajame
18 S e a w o l f buvo toks triukšmingas, kad karinis laivynas prie prieigų į Ochotsko jūrą siųsda­

vo su juo antrą povandeninį laivą. Šis antrasis laivas turėdavo įsitikinti, kad niekas neseka
paskui S e a w o l f ir, esant reikalui, atitraukti persekiotojų dėmesį savo skleidžiamu triukšmu.

286
 9. S m ė lio pilis už 5 0 0 m ilijo n ų d o le rių

dešimtmetyje įrašytas telefono operatorės balsas - kadaise

kariniame laivyne kažkas nutarė, kad jis skamba raminamai.
Si moteris pranešdavo apie gaisrą, užtvindymą ir kitas nelai­
mes, ir Seaioolf įgulai atrodė, kad ji kalba per daug.
Nelaimingi Seawolf nutikimai ir misijos laivo įgulai vienu
metu kėlė ir nusivylimą, ir išdidumą. Vieno jauno Seawolf
jūreivio rašytas dienoraštis dažnai skamba lyg skundų virtinė.
Jis puikiai žinojo, kad įgulos nariams griežtai draudžiama
pasakoti apie slapčiausias karinio laivyno misijas. Bet, kad ir
kaip būtų, Seawolfbuvo svarbus istorijai - tiek jo paties, tiek jo
tėvynės - ir vaikinas buvo pasiryžęs apie tai rašyti.
Jūreivis aprašė sėkmingas 1976 ir 1977 metų misijas prie
telefono kabelio. Jo dienoraštis prasideda tarsi trileris: „Bir­
želio 20-oji, 1976 m. Kažkur prie San Fransisko. Kelionės
tikslas - Rusija. Nors ir neturime to žinoti, bet vyksta keisti
dalykai. Ir keisčiausias mano matytas dalykas - knyga prie
vairininko posto. Ten buvo rusų pakrančių žemėlapiai ir jūrla­
piai su pažymėtais plūdurais..."
Tam tikru požiūriu Seawolf nelabai kuo skyrėsi nuo bet
kurio kito povandeninio laivo. Jo jūreiviai žaidė tą patį pavo­
jingą „zvimbimo" žaidimą, paplitusį visame laivyne, ir mėgo
erzinti vienas kitą panašiomis į šią frazėmis: „Jeigu tavo
dantys užsidegtų, aš primyžčiau tau į bumą." Daugelyje die­
noraščio autoriaus įrašų kalbama apie nuobodulį ir vienatvę
gyvenant povandeniniame laive, kur išorinis pasaulis iš tiesų
tebuvo krūva slapta laikomų žurnalų su nuogomis mergino­
mis ir „tarpukojo romanai" tokiais pavadinimais kaip „Neat­
sisakančios mergaitės". Beje, slaptąsias kameromis aprūpintas
„žuvis" vyrai praminė „Happy" ir „Linda" - Happy Hooker
ir Lindos Lovelace, pomožvaigždžių, garbei.19
Dabar jau net „spūkus" kamuodavo nuobodulys. Jų būre­
lis buvo surinktas dar Halibut laikais ir tapo kabelio misijų
19 „Happy" ir„Linda" buvo naudojamos vykdant paieškas gana sekliuose vandenyse, bet
S e a w o l f turėjo
ir dvi kitas„žuvis", skirtas darbui dideliame gylyje. Vieną jų „spūkai" praminė
„Sakalo akimi", mat ši „žuvis" 1974 metais rado „golfo" nuolaužas. Kita „žuvis" vadinosi
„Trumpas laikas", nes ji neilgai išbūdavo gelmėse.

287
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

„žvaigždžių komanda". Jie save vadino Arnoldo „Penkiais

veiksmais", mat grupelę sudarė penketas vyrų: Apvaliagal-
vis, Dailioji Šiuži, Šaltasis Sąnarys, Vienu Daugiau ir jų vadas
J. P. Arnoldas. Kitaip nei kiti įgulos nariai, „spūkai" žinodavo
viską. Jie žinojo, kur jie yra ir kodėl, kiek svarbi jų misija ir
ar labai pavojinga. Bet negi tai pasidarydavo nesvarbu, kai
tekdavo 40 dienų dirbti po 12 valandų per pamainą. Pusė
komandos šešias valandas ieškodavo geriausių kabelio kanalų
ir pasikartojančių elektroninių signalų, dėl kurių balsas aiškiai
sklinda per daugybę mylių besidriekiantį laidą. Kiti „spūkai"
šias šešias valandas prašinėdavo. Paskui vyrai apsikeisdavo
vietomis ir užduotimis. Šitaip buvo leidžiama jiems atsikvėpti
nuo nesuprantamos rusų kalbos, klaidinančių šifruotų prane­
šimų ir statiško dar sudėtingesnių koduočių triukšmo - nuo
viso šito „spūkai" beveik apspangdavo.
Kaip ir Halibut laive, išgirdę, kad koks nors sovietų jūrei­
vis su savo mergina praktikuojasi kalbėti angliškai, „spūkai"
pasikviesdavo paklausyti ir laivūnus - išgirsti per laidus
sklindant anglų kalbą visada buvo didelis ir malonus įvykis.
Be to, jie nutarė, nors ir neturėdami tam įgaliojimų, kad narai
taip pat turi teisę klausytis šių pliurpalų. „Spūkai" žinojo,
kad nusižengia taisyklėms, tačiau nusprendė, jog narai, kai
kovodami su jūros spaudimu vaikštinėja 400 pėdų gylyje po
audringus vandenis, iš jų visų rizikuoja labiausiai, taigi turi
teisę žinoti, dėl ko visa tai daroma.
Visos kitos įgulos monotoniją paįvairindavo mechanizmų
gedimai, ypač pavojingi tuomet, kai nutikdavo sovietų van­
denyse. Kildavo gaisrų, gesdavo reaktorius. Jis taip nukamuo­
davo jį prižiūrinčius jūreivius, kad šie vos bepavilkdavo kojas.
Oro kondicionavimo sistema veikė taip prastai, kad Ochotsko
jūroje keičiant įrašymo įrangą įgulai teko patirti Gudgeon jūrei­
vių dalią - jie turėjo deginti deguonį skleidžiančias žvakes ir
vėdinti patalpas per šnorkelį.
Netrukus po šio incidento dienoraščio autorius metė šalin
„tarpukojo romanus" ir pradėjo skaityti „Išgyvenimą" - tikrais

288
 9. S m ė lio pilis už 5 0 0 m ilijo n ų d o le rių

įvykiais grįstą pasakojimą apie lėktuvo katastrofą Andų

kalnuose ir po jos išgyvenusius žmones, kurie bandydami
palaikyti gyvybę tais nevilties mėnesiais net griebėsi kaniba­
lizmo. Kai vaikinas užsitraukdavo užuolaidas ir įsitaisydavo
ant savo gulto - vienintelės vietos laive, kur galėdavo rasti
bent kiek privatumo, - jį imdavo kamuoti svajos apie „romą ir
šviežius vaisius". Nepaisant į viešumą iškilusio Glomar fiasko
ir Kongreso apklausų, slaptumas tebekaraliavo povandeni­
niame laivyne, o ypač Seawolf.
Taigi vaikinas slėpė savo dienoraštį tiek nuo vadovybės,
tiek nuo daugelio eilinių jūreivių. Bet galiausiai vis dėlto prisi­
pažino, kad nepaisant gaisrų ir reaktoriaus gedimų, jis, kaip ir
Pike’as, didžiuojasi savo laivo žygdarbiais: „Supratau, ką mes
padarėme. Laivas atliko savo misiją. Tai neįtikėtina. Mes jau
PRISIŠVARTAVĘ. Pagaliau. Atlikome pareigą JAV. Ne tokie
mes jau mulkiai. Ši šalis vis dar turi kiaušus."
 10.
TRIUM FAS IR KRIZĖ

ichardas L. Haveris geriau už bet ką Vašingtone mokėjo

R sukurti kokią nors neįtikėtiną istoriją ir vadovauti posė­
džiams. Jis buvo vos trisdešimt trejų metų, vadovavo vienam
iš daugelio karinio laivyno žvalgybos padalinių, be to, buvo
civilis ir Bobby’io Inmano, žmogaus, kuris, tiesą sakant, vie­
nas sugebėjo apginti povandeninį laivyną nuo Kongreso kriti­
kos, protežė. Haveris, kaip ir jo globėjas, turėjo talentą žavėti.
Tai žinojo ir admirolas Stansfieldas Tumeris, CŽV direk­
torius. O ir gynybos sekretorius Haroldas Brownas. Kaip tik
dėl šios priežasties 1978 metų pavasarį jie pasiėmė Haverį
į susitikimą su prezidentu Jimmy’iu Carteriu Baltųjų rūmų
Susirinkimų salėje.
Tumeris tarė įžanginį žodį, o Haveris apžvelgė susirinku­
siuosius: prezidentą, valstybės sekretorių Cyrusą Vance’ą
ir Baltųjų rūmų administracijos vadovą Hamiltoną Jordaną.
Buvo ten ir viceprezidentas Walteris Mondale’as, bet jis ką tik
grįžo iš dvylika dienų trukusios kelionės po Pietryčių Aziją ir,
rodos, snaudė. Bet Haverio tai nejaudino.
Jis žinojo, kad svarbiausia - patraukti Carterio dėmesį
ir kad Carteris kadaise buvo atominės energetikos inžinie­
riumi ir Rickoverio šalininku. 6-ojo dešimtmečio pradžioje
 10. T riu m fas ir krizė

busimasis prezidentas buvo pakviestas į branduolinių povan­

deninių laivų programą, bet dar prieš pirmiesiems laivams
išplaukiant į jūrą mirė jo tėvas, taigi Carteris turėjo viską
mesti ir grįžęs namo vadovauti šeimyniniam žemės riešutų
ūkiui. Vis dėlto Carteris ir toliau vertino Rickoverį kaip savo
mokytoją. Tiesą sakant, jo kampanijos šūkis „Kodėl nepasi­
rinkus geriausio?" buvo Rickoverio frazė, kuria jis mėgdavo
kamuoti jį patį ir kitus karininkus. O štai Haveris buvo žval­
gybos karininkas, „spūkas", per Vietnamo karą skraidęs žval­
gybos lėktuvais. Ten jis ir susipažino su Inmanu, karo metais
vadovavusiu karinio laivyno žvalgybai. Kai Haveris nutarė
pasitraukti iš tarnybos, būtent Inmanas įkalbėjo jį likti žvalgy­
boje civiliu analitiku, o ne stoti į teisės mokyklą.
Šiuo metu Haverio užduotis buvo priminti Carteriui apie
sovietų keliamą branduolinį pavojų ir priversti prezidentą
pritarti operacijai, kuri bus drąsesnė nei visos ligšiolinės. Kari­
nio laivyno žvalgyba sužinojo, kad sovietai ima įgauti pra­
našumą, mat savo naujuosius povandeninius „Delta" klasės
laivus, ginkluotus 4 200 mylių skrieti galinčiomis balistinėmis
raketėmis, laiko ten, kur į pietus nuo Azorų įrengtas SOSUS
tinklas yra bejėgis - Barenco jūroje. „Deltas" ten saugojo
antvandeniniai ir povandeniniai atakos laivai ir nuo Vašing­
tono ar bet kurio kito taikinio, esančio šiapus linijos, nuo Pietų
Karolinos per Oklahomą einančios iki Oregono, juos skiria tik
Arktis.
Haveris užtikrino Carterį, kad žvalgybos tinklas ir šnipi­
nėjimui skirti povandeniniai laivai sunkiai dirba rinkdami ir
analizuodami naują informaciją. Tačiau kariniai žvalgybinin­
kai nesiliovė karštai diskutavę, ar sovietų sprendimas perkelti
povandeninius laivus į Barenco jūrą reiškia naują strategiją, ar
trumpalaikį manevrą? Pats Haveris priklausė manantiesiems,
kad tikėtina, jog sovietai manevruoja siekdami įgyti svarbų
branduolinį pranašumą prieš JAV.
Kai „jankiai" buvo geriausi sovietų turimi povandeni­
niai laivai, beveik kiekvienas jų, priartėjus per šūvio iki JAV

291
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

nuotolį, buvo sekamas amerikiečių. Jei būtų prasidėjęs karas,

sovietų laivai būtų buvę paskandinti dar jiems net nespėjus
iššauti raketų. O paskui, jeigu abi pusės būtų paleidusios
tarpžemynines balistines raketas iš sausumos, tik JAV būtų
turėjusi galimybę suduoti antrą atominį smūgį iš jūros. Čia
slypėjo JAV pranašumas, kurį karinio laivyno vadovybė puo­
selėjo nuo pat akimirkos, kai Baltasis Mackas savuoju Lapoti
pirmą kartą persekiojo sovietų laivą. Bet ši strategija rėmėsi
trimis dalykais: sovietų laivai turėjo išlikti ganėtinai triukš­
mingi; sovietai privalėjo nežinoti, kad jų laivai taip dažnai
sekami; jie toliau turėjo patruliuoti atvirose jūrose, kur galima
juos sekti.
Vis dėlto kai „deltos" buvo perkeltos į Barenco jūrą, Have-
ris ir kiti analitikai ėmė rimtai šia amerikiečių strategija abe­
joti. Tiesą sakant, nuo pat šaltojo karo pradžios amerikiečiai
laikėsi nuomonės, jog sovietų karinis laivynas visą savo ener­
giją nukreipė bandymui mesti iššūkį JAV atviroje jūroje, kad
karo atveju sovietų povandeniniai atakos laivai daugiausia
bandys skandinti JAV laivus, aprūpinančius Europą, kaip
vokiečiai darė Antrojo pasaulinio karo metais. Dabar atrodė,
kad sovietai keičia taktiką ir taip griauna visą JAV branduo­
linę strategiją.
Pateikęs šiuos nuogąstavus Haveris priminė prezidentui,
kad karinis laivynas turi vieną ypatingą būdą sekti sovietus -
tai be galo vertinga povandeninio kabelio Ochotsko jūroje
klausymosi operacija, prieš metus patvirtinta paties Carterio.
Paskui Haveris išdėstė planą, kuris, karinio laivyno žvalgybos
nuomone, galėtų būti kitas žingsnis šia kryptimi.
O jeigu JAV galėtų perimti ir klausytis sovietų kabelių ir
Atlanto vandenyne? Jeigu JAV povandeninis laivas klausy­
mosi įrangą prijungtų tiesiog Barenco jūroje, kur įrengtos
sovietų raketinių povandeninių laivų bazės?
Nei Halibut, nei Seaivolf šito padaryti jau negalėjo: jie
buvo per seni ir per triukšmingi, kad nepastebimai pras­
muktų į vandenis, kur intensyvus laivų judėjimas. (Kai vyko

292
 10. T riu m fas ir krizė

šis posėdis, Seazoolf Ramiajame vandenyne ieškojo sovieti­

nių raketų nuolaužų, siekdamas išbandyti naują prietaisą
daiktams suimti, kuris buvo pritaisytas prie vienos iš jo vel­
kamų „žuvų".) Galiausiai karinis laivynas įsigijo povandeninį
laivą, galintį atlikti šią sudėtingą užduotį - jis buvo naujas, ką
tik pritaikytas gabenti dideliame gylyje dirbančius narus ir
aprūpintas įranga, leidžiančia „spūkams" klausytis kabeliais
perduodamos informacijos. Tai buvo Parche (SSN-683), laivas,
kurį Inmanas ir viceadmirolas Bobas Longas išsireikalavo po
Pike’o tyrimo. Parche buvo ketverių metų senumo „Sturgeon"
klasės povandeninis atakos laivas, jis buvo tylesnis, greitesnis
ir gerokai naujesnis nei visi kiti laivai, iki šiol skirti „specia­
liesiems projektams".20Parche turėjo naują klausymosi įrangą,
susietą su patobulintu ir didesne talpa aprūpintu įrašymo
mechanizmu, be to, laivas buvo pakankamai tylus, kad pra­
smuktų pro galingąjį sovietų Šiaurės laivyną ir paliktų šią
įrangą Barenco jūroje.
Haveriui visa tai pasakojant įprastas posėdis peraugo į
karinio laivyno veteranų pokalbį. Carteris taip stipriai palinko
ant savo kėdės į priekį, kad kai kurie pamanė, jog prezidentas
tuoj atsisės Haveriui ant kelių. Buvo akivaizdu, kad Carteris
sudomintas, o šiuo metu to pakako. Haveriui ir jo viršinin­
kams kol kas nereikėjo oficialaus leidimo misijai. Jiems tik
reikėjo žinoti, kad Carterį tai domina ir jie gali toliau planuoti.
Gauti išankstinį prezidento sutikimą - visada gera taktika,
bet kalbant apie Carterį, geriau buvo eiti prie tikslo iš lėto,
išsiaiškinant jo nuomonę. Nors ir susijęs su karinio laivyno
aplinka, Carteris ieškojo būdų, kaip sumažinti gynybos
programų išlaidas. Jis neparėmė Pentagono siūlytų naujų

20 P a r c h e buvo vienas iš devynių paskutinių pastatytų „Sturgeon" klasės povandeninių laivų

- visi jie buvo dešimt pėdų ilgesni už savo pirmtakus ir prikimšti papildomos klausymosi
įrangos. Šie laivai kariniame laivyne buvo laikomi geriausiais kada nors turėtais šnipinėji­
mo laivais. Tarp šių legendinių žvalgybos laivų buvo A r c h e r f is h (S S N - 6 7 8 ), W i l l i a m H . B a te s
(SSN-680) ir B a t f is h (S S N - 6 8 1 ). P a r c h e vykdė kabelio klausymosi misijas, o kiti laivai pelnė
apdovanojimus rinkdami svarbią žvalgybos informaciją įprastesnėmis priemonėmis -
prisėlindami prie sovietų pakrančių su iškištomis virš bangų antenomis ir periskopais.

293
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

ginkluotės sistemų ir taip aršiai įrodinėjo, kad būtina su sovie­

tais palaikyti taiką, kad kai kurie kariškiai įtarė jį šiek tiek
simpatizuojant komunistams.
Visi posėdžio dalyviai suprato, kad išsiunčiant Parche į
priešų knibždančius vandenis yra kur kas didesnis pavojus
būti aptiktiems ir stoti į konfrontaciją su sovietais, nei plau­
kiant į pustuštę Ochotsko jūrą. Parche turės vengti daugybės
sovietų antvandeninių ir povandeninių laivų, nuolat zujančių
po Barenco jūrą. Be to, kabelis toje vietoje turbūt driekiasi
palei krantą, taigi Parche klausymosi įrangą beveik neišvengia­
mai turės prijungti sovietams priklausančioje 12 mylių terito­
rijoje, o gal netgi 3 mylių ruože, pripažįstamame tarptautinės
teisės.
Vis dėlto Haverio sukeltas susižavėjimas nurungė Carterio
atsargumą. Tumeris beveik šokinėjo iš laimės, kai prezidentas
posėdžio pabaigoje padėkojo už pokalbį ir paprašė toliau jį
informuoti apie sumanymą. Haveris, rodos, ne tik sudomino
Carterį naująja operacija, bet ir užtikrino palaikymą kabelio
klausymosi misijai dešimčiai metų į priekį.
Nors visi džiūgavo, Haverį graužė abejonė, kurios jis neiš­
sakė Carteriui. Pastarojo meto sovietų strategijos pokyčiai jam
kėlė baimę. Atrodė, lyg sovietai būtų radę būdą skaityti ame­
rikiečių mintis. Šitaip teigti nebuvo pagrindo ar kokių nors
įrodymų, vis dėlto sovietų karinio laivyno strategija keitėsi
tiesiog akyse.
Visų pirma, sovietai vis dažniau povandeninius atakos
laivus siųsdavo lydėti „jankių" ir „deltų", kai šie plaukdavo
patruliuoti į Atlantą. Žygio metu tie laivai sukdavosi ratais
aplink „jankius" ir „deltas", tarsi ieškotų NATO povandeni­
nių laivų, bandančių juos sekti. Antra, sovietų povandeniniai
laivai tarytum būdavo pasiruošę stebėti JAV karinio laivyno
pratybas, pasirodydami mokymų vietose net anksčiau už
amerikiečius. Keletą kartų sovietų povandeniniai laivai buvo
pastebėti ten, kur buvo numatytos, bet paskui atšauktos JAV
laivyno pratybos. Keletą kartų sovietų povandeniniai laivai

29 4
 10. T riu m fas ir krizė

tiesiog įsiveržė į pratybų teritoriją, tarytum norėdami pažiū­

rėti, kaip reaguos JAV pajėgos. Galiausiai naujieji sovietų
povandeniniai atakos laivai „Viktoras III", jau atlikę bandy­
mus jūroje, buvo gerokai tylesni nei jų pirmtakai, beveik tokie
pat tylūs kaip JAV povandeniniai laivai. Atrodė, kad sovietų
karinio laivyno spedalistai pagaliau suprato, jog tyla gali būti
esminis faktorius. Iki tol jie, rodos, buvo susitelkę tik į laivų
kiekybę.
Gal tai tik atsitiktinis sutapimas? O gal JAV komunikacijos
nebėra saugios? O gal sovietai turi šnipą? Inmanas nusiuntė
Haverį ir dar vieną žvalgybos karininką, VVilliamą O. Stude-
maną, pas laivyno admirolus, kad šie padėtų ištirti galimą
informacijos nutekėjimą. Bet karinio laivyno vadovybė atsi­
sakė padėti. Kaip galima abejoti jų komunikacijos šifruote -
sudėtingiausia šifruote pasaulyje?
Bet Haveris tęsė paieškas. Galbūt atsakymus į kai kuriuos
iš šių klausimų gautų Parche, jeigu laivui pavyktų Barenco
jūroje rasti kabelį ir pritaisyti prie jo klausymosi įrangą. Bet
šito reikėjo palaukti. Karinis laivynas, gavęs stiprią finan­
sinę paramą iš Nacionalinės saugumo agentūros, pirmiausia
pasiuntė Parche į Ochotsko jūrą, kad prie kabelio prijungtų
antrą klausymosi aparatą greta pirmojo ir šitaip padidintų toje
vietoje perimamos informacijos apimtis. Iš dalies laivas buvo
pasiųstas ir tam, kad būtų galima įsitikinti jo galimybėmis, o
paskui ramiai leisti plaukti į gerokai pavojingesnę jūrą.
Savo galimybes Parche įrodė. Laivui pavyko padaryti tai, ko
niekada nebūtų pavykę Seawolf. Kai 1978 metais Parche grįžo
į Ochotsko jūrą, jo „spūkai" pastebėjo, kad sovietai pakeitė
duomenų perdavimo per kabelį formatą. Akimirką vyrai
net išsigando, kad sovietai aptiko klausymosi įrangą, bet
netrukus suprato, jog formatas pakeistas siekiant padidinti
perduodamos informacijos srautą. Jei čia būtų buvęs Seawolf,
misija būtų nurašyta, o laivas iškeliavęs atgal į bazę. Jo klau­
symosi įranga būtų galėjusi aprėpti tik apie pusę kiekvieno
kanalo. Tačiau 1979 metų kelionei į Barenco jūrą ruošiamas

295
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

Parche, nežinant ten esančio kabelio ypatybių, buvo aprūpin­

tas plataus diapazono įrašomuoju įrenginiu. Taigi „spūkai"
nustatė savo įrangą taip, kad galėtų įrašyti visus Ochotsko
jūros kabeliu keliaujančius duomenis. Žinoma, tai nebuvo
taip veiksminga, kaip tiesiai iš kabelio įrašinėjant svarbiau­
sią informaciją svarbiausiu laiku, bet duomenys vis dėlto
nebus prarasti. Nacionalinė saugumo agentūra vėliau juos
išnarplios.
Po beveik tobulai atliktos operacijos Parche įgula grįžo į
bazę gerokai apimta puikybės. 140 vyrų atvirai šaipėsi iš
Seawolf stovėjusio doke ir išardyto, jūreivių. Jie sakė, kad
šiam laivui derėtų vadintis ne Seawolf („Jūrų vilkas"), o Pier
Poppy („Molo šuniukas") ir kad jo jūreiviai yra paskirti tar­
nauti į „namą Nr. 575" - pagal Seawolf borto numerį. Tiesa,
Seawolf įgula neliko skolinga. 1977 metais šio laivo narai prie
kabelio klausymosi įrangos padėjo karvės kaukolę - tiesiog
norėdami kolegoms iš Parche įvaryti baimės.
Abu laivai bazavosi Mer Ailende, o jų įgulos gyveno
greta, medinėse kareivinėse rytiniame senos amunicijos bazės
pakrašty, toli nuo visų kitų. Bet nei kaimynystė, nei panašus
statusas neužkirto kelio jų varžymuisi, ypač dabar, kai Parche
plaukė į jūrą, o Seawolf vyrų daliai teko nedėkingiausia jūrei­
vio pareiga - atlikti kapitalinį laivo remontą. Jie plušo beveik
tokias pat ilgas valandas kaip jūroje, be to, pilami prakaito
turėjo užsiimti rankiniu darbu, rodos, labiau tinkančiu staty­
bininkams, o ne povandeninio laivo jūreiviams. Jų žmonos,
vaikai ir merginos buvo netoliese, bet jie turėjo kankinamai
mažai laiko su jais matytis, nes nuolat buvo užimti trimis
svarbiausiais darbais doke: nuimti, sutaisyti, permontuoti.
Daugiausia vargo buvo su reaktoriumi. Vilkėdami skais­
čiai geltonus antiradiacinius kostiumus vyrai turėjo pjauti
korpusą pusiau, kad būtų galima išimti ir pakeisti pasenusį
reaktoriaus branduolį. Be to, buvo tiek daug darbo su doku­
mentais, kad jie ėmė dainuoti: „Dar vieną medį nukirsk dėl
atominės galios."

29 6
 10. Trium fas ir krizė

Galiausiai visur buvo pilna Rickoverio inspektorių: jūrei­

viai juos vadino „gyvatėmis" ir pamatę jų skiriamuosius šal­
mus iškart įspėdavo vienas kitą apie pavojų. Į raidę V sudėtas
dviejų pirštų ženklas reiškė - „gyvatės laive".
Kapitalinis remontas neatrodė garbingas darbas. Tiesą
sakant, tvyrant neigiamam visuomenės požiūriui į karą
Vietname, apskritai mažai garbės buvo tarnauti armijoje.
Atrodė, kad net vyriausybė negerbia savo kariuomenės. Kari­
niame laivyne mokama alga nespėjo augti su dvigubai šokte­
lėjusia infliacija ir palūkanų normomis. Patyrę povandeninių
laivų jūreiviai uždirbdavo apie 15 000 dolerių per metus ir
gaudavo priedus. Žiniose pasirodė reportažų apie karinio lai­
vyno vyrus, prašančius jiems išduoti maisto talonų.21Atrodė,
nebeliko jokios užuovėjos. Netgi „Arklys ir karvė" virto moto­
ciklininkų baru.
Taigi Seawolf įgula su pavydu stebėjo, kaip 1979 metais Par­
che ruošiasi plaukti į paslaptimi apgaubtą misiją, kadaise taip
sužavėjusią prezidentą Carterį. Šį kartą laivas ketino plaukti į
Barenco jūrą.
Parche plaukė turbūt niekada iki tol nesinaudotu kursu:
jis leido apeiti visas galimas sovietų laivų susitelkimo vietas,
bet drauge tai buvo sudėtingiausias ir pavojingiausias kelias.
Parche ketino nuo San Fransisko plaukti į šiaurę, o paskui
palei Aliaską pasiekti siaurąjį Beringo sąsiaurį, kur JAV ir
21 Tokios situacijos sukeltos moralinės problemos veikė visas povandenines pajėgas. Vyrai
neregėtais mastais ėjo į atsargą, palikdami bendražygius vargti su naujokais. Be to, dėl dar­
buotojų stygiaus nebespėta remontuoti laivų, ir visa tai sukėlė daug netikėtų incidentų.
1977 metų rugsėjį kapitonas E. J. Galbraithas, pramintas Bužu, vadovavęs povandeniniam
laivui R a y ( S S N - 6 5 3 ) , suprato, kad darbo sąlygos laive nepatenkinamos. Navigacijos
įrenginius reikėjo taisyti, jūreiviai buvo nepatyrę, o R a y turėjo plaukti į Viduržemio jūrą,
kur dėl seklių vandenų, klastingų srovių ir besikeičiančių temperatūros sluoksnių valdyti
laivą būdavo sunku net ir patyrusiems vyrams. Vis dėlto išplaukus iš uosto Galbraithas
nutarė, kad su įgula susitvarkyti sugebės. Savo klaidą jis suprato rugsėjo 20 dieną, kai
laivas nukrypo 14 mylių nuo kurso ir atsitrenkė į povandeninį koralų rifą prie Sicilijos
sąsiaurio. Smūgis buvo toks stiprus, kad vyrai tvojosi į pertvaras, pagalbinis dyzelinis variklis
pasislinko iš savo vietos, o plieninis kūgis, dengęs R a y hidrolokatorių sistemą, sulūžo.
Sakoma, kad dėl laivo valdymo klaidos 8-ajame dešimtmetyje Atlanto laivynas patyrė
keturiolika rimtų incidentų - tiek daug, kad vyriausiasis laivyno admirolas turėjo išplatinti
įspėjimą.

297
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

sovietų siena beveik lietėsi ir kur ledkalnis galėjo nuskandinti

povandeninį laivą greičiau nei priešo raketa. Iš čia buvo keti­
nama pasiekti Šiaurės ašigalį, tada pasukti į pietus ir įplaukti
į Barenco jūrą. Parche turėjo nukeliauti daugiau kaip 5 500 jūr­
mylių, be to, daugiausia per itin klastingus vandenis. Vargu
ar sovietai turėjo pagrindo tikėtis, kad amerikiečiai įsmuks į
Barenco jūrą iš šios pusės.
Buvo imtasi dar vienos atsargumo priemonės. Parche turėjo
išplaukti į Barenco jūrą tik vasaros pabaigoje, po Carterio susi­
tikimo su Brežnevu. Dviejų valstybių lyderiai susitiko birželio
18-ąją ir pasirašė antrąją strateginės ginkluotės apribojimo
sutartį, abiem pusėms pasižadant sumažinti branduolinių
raketų paleidimo mechanizmų skaičių.
Praėjus porai savaičių po dviejų supervalstybių susitikimo,
Parche kapitonas Johnas H. Maureris jaunesnysis taip pat
surengė susitikimą, tik ne su politikais, o su jūreivių žmo­
nomis. Kapitonas pasirūpino, kad susitikimo metu vaikus
prižiūrėtų auklės, kad visiems užtektų lengvų užkandžių, ir
tada papasakojo apie jų „patruliavimą užsienio teritorijose",
tiesą sakant, tas pasakojimas apsiribojo tik išvykimo ir grį­
žimo datomis. Maureris įteikė žmonoms „šeimogramų" blan­
kus - ant jų jos keletą kartų per tris mėnesius, kuriuos Parche
praleis žygyje, galės rašyti trumpas žinutes savo vyrams ir
išsiųsti per radiją. Be to, buvo išdalyti būtiniausių telefono
numerių sąrašai, pradedant paties kapitono žmona Carol ir
baigiant visais Mer Ailendo bazės gydytojais, odontologais,
policija ir priešgaisrine tarnyba. Galiausiai kapitonas perdavė
moterims sąrašą darbų, kuriuos, kaip įsivaizdavo karinio lai­
vyno atstovai, dabar jos turės atlikti: išsiaiškinti, kada nuvežti
automobilį patikrai, susirasti santechniko ir elektriko telefono
numerius, pasirūpinti, kad vyrai parašytų testamentą. Mai­
nais kapitonas paprašė žmonų susitaikyti, kad jų vyrų nebus
ilgą laiką.
Taigi rugpjūtį, išlydintiesiems ant molo kaip įprastai brau­
kiant ašaras, Parche išplaukė į jūrą. Baltais dažais užrašytas

298
 10. Trium fas ir krizė

laivo numeris SSN-683 buvo nuvalytas nuo korpuso, tad visų

skiriamųjų ženklų netekęs Parche praplaukė po Aukso Vartų
tiltu ir nugrimzdo į gelmę.
Dabar įgulos likimas priklausė nuo žmogaus, kurį jie pra­
minė Kapitonu Džeku. Tai buvo stambaus sudėjimo stiprus
vyras, jūreiviai jį mėgo lyginti su buldogu, mat Maureris
vienu metu buvo ir ryžtingas, ir žaismingas. Pavyzdžiui, jis
galėdavo torpedų skyriuje su savo jūreiviais eiti imtynių.
Buvo keletas pakvaišėlių, ypač tarp torpedininkų, kurie
nuolat įveikdavo savo kapitoną. Imtynės netrukus laive tapo
ritualu.
Maureris beveik gimė kariniame laivyne - jo tėvas buvo
admirolas. Tiesą sakant, Johnas H. Maureris vyresnysis
7-ajame dešimtmetyje, kai Halibut buvo išsiųstas ieškoti
raketų nuolaužų ir aptiko vertingąjį kabelį, vadovavo povan­
deninėms pajėgoms Ramiajame vandenyne. O dabar jo sūnus
savo užgrūdintą įgulą, sudarytą iš patyrusių viršilų, eilinių ir
„spūkų", vedė į pačią pavojingiausią „specialiųjų projektų"
misiją.
Jau Seawolf misijas gaubęs slaptumas gerokai lenkė bandy­
mus išsaugoti paslaptyje Halibut. Bet Parche slaptumas tapo
beveik paranojiškas. Net įgulos vyrai nežinojo, kur jie plaukia.
Jie buvo informuoti tik tiek, kad laivas siunčiamas patikrinti,
ar pavyks praplaukti po ledynais ir grįžti, galbūt pakeliui
aptikus keletą sovietų laivų.
Kai laivas priartėjo prie Aliaskos, Maureris ėmė ruoštis
plaukti per siaurąjį Beringo sąsiaurį panėrus po vandeniu.
Sąsiauryje gylis siekė vos 150 pėdų, tad plaukti buvo pavo­
jinga. Tiesą sakant, keletą mėnesių per metus be ledlaužio
sąsiaurio apskritai buvo neįmanoma perplaukti. Navigatoriai
ir kapitonas buvo priversti vesti laivą 2-3 mazgų greičiu.
Įveikęs Beringo sąsiaurį Parche turėjo plaukti toliau į šiaurę
per Čiukčių jūrą. Vanduo čia buvo seklus, o ledynai neištirp­
davo net vasarą. Kai temperatūra ir druskingumas ima mylia
po mylios keisti vandens spalvą, iš kosmoso ši ir kitos Siaurės

299
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

ašigalį supančios jūros atrodo lyg kaleidoskopas. Parche hidro-

lokatoriaus impulsai atsimušdavo nuo vandens sluoksnių lyg
nuo tvirtų objektų, tad Maureris ir jo įgula plaukė beveik
aklosiomis, tarsi skristų lėktuvu per tirštą debesį.
Parche iš lėto plaukė pirmyn, o besiplūstantys vyrai bandė
šifruoti hidrolokatoriaus signalus - buvo neįmanoma tvirtai
pasakyti, ar tiesiai prieš juos esantis objektas yra jų gylyje ar
per keletą pėdų aukščiau. Aiškiau pasidarydavo tik prisiar­
tinus, bet tada jau kildavo pavojus susidurti. Tačiau Parche
nebuvo visiškai bejėgis. Nuo 6-ojo dešimtmečio karinis laivy­
nas kasmet nusiųsdavo po ledynais bent vieną laivą. Siekiant
palengvinti plaukiojimą po šią nepažįstamą ir sudėtingą
aplinką, buvo įsteigta speciali laboratorija jūros ledui tyrinėti. Ir
dar buvo sukurti specialūs, „įveikti" ledą galintys „Sturgeon"
klasės povandeniniai laivai: jie buvo aprūpinti į priekį ir į viršų
„žiūrinčiais" hidrolokatoriais, leidžiančiais išvengti susidūrimo
su ledkalniu, ir specialia balasto valdymo įranga, galiausiai
buvo šiek tiek pakeistas jų korpusas, tad jie galėjo prasibrauti
pro ploną ledą, jei staiga prireiktų iškilti į paviršių.
Per pirmąsias operacijas Arktyje karinis laivynas išsiaiš­
kino, kad hidrolokatoriaus impulsai labai panašūs į besi-
poruojančių žieduotųjų ruonių riksmus. Kai šie ruoniai
išgirsdavo iš laivo sklindantį garsą - gražų ir švelnų, tarsi dai­
nininko balsas kiltų oktavomis, - nutardavo jam atsakyti: taigi
vienas ruonis atsakydavo povandeniniam laivui, kitas ruonis
pirmajam, trečias antrajam ir 1.1. Aidint ruonių chorui, jūros
vėplius taip pat apimdavo įkvėpimas, tad ir jie prisijungdavo
varpą primenančiais savo balsais. Per pirmuosius žygius šis
triukšmas tęsdavosi ištisas valandas: ruoniai atsakydavo lai­
vui ir kitiems ruoniams, vėpliai atsakydavo ruoniams, vėpliai
atsakydavo vieni kitiems... Dabar gi Parche naudojosi hidro-
lokatoriumi, sukonstruotu taip, kad laivas išvengtų vietos
žinduolių poravimosi ritualų garsų.
Vis dėlto kelionė buvo triukšminga. Laivą supo ledo gaba­
lai, atskilę nuo didžiulių ledkalnių šiaurėje. Šie gabalai buvo

300
 10. Trium fas ir krizė

linkę jungtis vienas su kitu arba prie sausumos, šitaip sukur­

dami tvirtą ledo sluoksnį, siekiantį jūros gelmę. Parche dažnai
tekdavo plaukti ruožais, kur kilį nuo dugno skyrė mažiau
kaip penkios pėdos. Buvo beveik neįmanoma praplaukti nors
kiek neužkliudžius ledo, tad nuolatos girdėjosi krebždesys,
tarsi nagais brūžinant kreidą. Be to, tie didžiuliai ledo gabalai
galėjo lengvai sulaužyti sraigtus, o tada jau laivas būtų tapęs
bejėgis.
Įgula turėjo saugotis ir didesnių ledkalnių, dažnai dreifuo­
jančių į pietus ir sudarančių sunkiai įveikiamą barjerą tarp
Grenlandijos ir Kanados, kaip ir kitoje ašigalio pusėje - tarp
Grenlandijos ir Islandijos. Būtent ledkalnis neleido povan­
deniniam laivui Nautilus praplaukti pro Siaurės ašigalį 1958
metų birželį. (Nautilus vis dėlto po kelių mėnesių praplaukė -
pirmą kartą istorijoje.)
Galiausiai Parche pasiekė gilius vandenis ir jau be kliūčių
plaukė į priekį. Šis 1 500 mylių ruožas po Šiaurės ašigaliu
buvo nesudėtingas, nes gylis siekė nuo 1 000 iki 12 000 pėdų
ir tai suteikė daug galimybių manevruoti po didžiuliais led­
kalniais. Paskui Parche vėl teko plaukti pro mažesnius ledo
luitus, kol galiausiai laivas pasiekė Barenco jūrą.
Atėjo metas įgulai ruošti „žuvį" - netrukus jai, tempiamai
vilkiku, teks ieškoti kabelio. Turint galvoje vietovės ypatumus
ir sovietų karinių bazių padėtį, buvo galima spėti, kad povan­
deninis telefono kabelis eina iš Murmansko palei į nykštį
panašų Kolos pusiasalį. Kabelis turėjo driektis apie 250 mylių
į rytus pusiasalio krašto link, o paskui daryti 40 mylių šuolį
per sovietų vadinamąją Baltosios jūros „gerklę" ir užsukti į
Severodvinsko laivų statyklą.
Nebuvo prasmės bandyti klausymosi įrangą montuoti tame
Baltosios jūros lopinėlyje, kur laivai be perstojo plaukiojo iš
statyklos į Barenco jūrą. Todėl Parche nutarė ieškoti kabelio
ten, kur lengviau likti nepastebėtiems, pavyzdžiui, prie gra­
nitinių uolų palei šiauriausią Kolos pusiasalio kraštą, per 250
mylių nuo Murmansko. Tiesa, tokios paieškos neišvengiamai

301
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

Parche turėjo atvesti į 12 mylių sovietų teritorinių vandenų

zoną, o gal netgi į 3 mylių ruožą, pripažįstamą JAV.
Vykstant paieškoms vyrai stebėjo „žuvies" siunčiamus
vaizdus ir bandė juose įžiūrėti neryškią liniją smėlyje, kuri
galėtų reikšti užkastą kabelį. Jie rado jį netoli vietos, kur ir
buvo spėjama planuojant operaciją: kai kur jis driekėsi už 12
mylių zonos ribos, kai kur gerokai arčiau kranto. Buvo aki­
vaizdu, kad kabelis iš Severodvinsko eina į svarbiausias Siau­
rės laivyno bazes ir į štabą netoli Murmansko.
Galiausiai Maureris išrinko tinkamą vietą klausymosi
aparatui prijungti. Ochotsko jūroje kabelis driekėsi per visą
jūrą, tad Halibut turėjo galimybę prijungti aparatą nutolęs
nuo kranto per 40 mylių. Sunku pasakyti, kur būtent buvo
prijungtas Parche aparatas, bet akivaizdu, kad gerokai arčiau
kranto nei Ochotsko jūroje.
Niekam nereikėjo nė sakyti, kad kuo arčiau kranto Parche
plaukia, tuo didesnis pavojus jiems kyla. Hidroakustikai
stebėjo nuolat virš jų zujančius laivus, tuo metu narai ėmėsi
darbo. Jūra čia buvo gilesnė už Ochotsko. Narams teko dirbti
mažiausiai 500 pėdų gylyje.22 Tik sėkmė saugojo Parche nuo
tiesioginių sovietų hidrolokatorių signalų. Stovint valdymo
poste atrodė, kad net galima suskaičiuoti sraigtų apsisukimus,
kai sovietų eskadriniai minininkai ir kreiseriai praplaukdavo
virš laivo, nuolat kursuodami į uostą ir iš jo. Parche hidrolo­
katorių pagauti signalai buvo transliuojami per garsiakalbį
valdymo poste, ir būtent čia dirbantys vyrai labiausiai baimi­
nosi 150 svarų jų laive sukrautų sprogmenų - susinaikinimo
įrankio, kuriuo buvo aprūpinami kabelio misijas vykdantys
povandeniniai laivai.
„Spūkai" spietėsi ankštoje patalpoje prie kairiojo borto,
iškart už torpedų skyriaus. Tiesiai po jais buvo atsarginė
balasto cisterna, dabar ištuštinta ir paversta sandėliu didžiu­
lėms įrašymo įrenginio ritėms ir kitoms atsarginėms dalims.
22 Vienoje iš paskesnių misijų Barenco jūroje kai kurie narai klausymosi įrangą montavo net
600 pėdų gylyje.

302
 10. Trium fas ir krizė

Cisternoje buvo labai šalta, tad visas juostas reikėdavo 12

valandų palaikyti išimtas kambario temperatūroje, kad jas
būtų galima naudoti. Halibut turėjo „šikšnosparnio urvą",
o štai Parche vietos buvo tiek pat, kiek bet kokiame kitame
naujos kartos „Sturgeon" klasės povandeniniame laive. Tiesą
sakant, norint padaryti daugiau vietos, dauguma Parche tor­
pedų buvo paliktos bazėje. Dabar laivas turėjo tik keturias
kovines torpedas - su mažesniu skaičiumi joks povandeninis
atakos laivas neturėjo teisės plaukti į jūrą.
„Spūkams" prireiks mažiausiai dviejų savaičių, kad atsijotų
šimtus per kabelį einančių ryšio linijų ir išrinktų, kurios iš jų -
ir kokiu laiku - bus įrašinėjamos visus metus. Sis darbas buvo
atliekamas kliaujantis sėkme ir nuojauta. Kai kurie kanalai
turbūt bus vertingesni vasaros mėnesiais, kai Barenco jūroje
nebelieka ledų ir vyksta sovietų karinio laivyno mokymai.
Raketų bandymai taip pat priklausydavo nuo metų laiko. Bet
su štabais jungiančios ryšio linijos turbūt būdavo aktyvios ir
vertos įrašinėti kiaurus metus.
Per kai kurias linijas sklindanti informacija buvo neko­
duota arba koduota neveiksminga šifruote, todėl suprantama.
Tačiau dauguma kitų vis dėlto buvo daugiau ar mažiau
koduotos. Nacionalinė saugumo agentūra reikalavo įrašinėti
netgi linijas, koduotas sudėtingiausia ir sunkiausiai įvei­
kiama sovietų šifruote. Iš pirmųjų įrašų žvalgybos analitikai
jau žinojo, kad šios po jūra paslėptos linijos dažnai jungia
laivynus ir admirolus, taigi per jas sklinda be galo naudinga
informacija. Be to, per pastaruosius metus patobulėjo ir klau­
symosi įranga. Dabar ji svėrė keletą tonų, bet sumažėjusios
elektroninės detalės ir patobulintos įrašymo technologijos
padidino talpą ir paliko šiek tiek erdvės galimai klaidai.23

23 CŽV specialistai taip pat ėmė naudoti miniatiūrines įrašymo technologijas savo
operacijoms sausumoje - papirkę rusų statybininką jie sumontavo tokį įrenginį prie
gana svarbaus požeminio Maskvos telefoninio kabelio. Žvalgybos pareigūnai sakė, kad
šį labai svarbų informacijos kanalą 9-ojo dešimtmečio viduryje išdavė Aldrichas Amesas,
daugiausia žalos padaręs persimetėlis CŽV istorijoje.

303
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

Kol „spūkai" darbavosi, Parche hidrolokatorių ekranuose

nuolat šmėžavo nenutrūkstamas sovietų antvandeninių ir
povandeninių laivų srautas. Toks judėjimas atkreipė ir įgulos
dėmesį. Vienas jūreivis vis murmėjo, kad jie yra „labai labai
arti Murmansko", „visai čia pat sovietų kranto". O vienas lai-
vūnas šiek tiek spalvingiau nusakė jų padėtį jaunam eiliniui:
„Mes taip arti, kad iškilę į paviršių galėtume pro periskopą
pamatyti žmonių veidus pakrantėje."
Ten būnant kai kurie vyrai ėmė suvokti, kad niekas jiems
nepaaiškino apie šios operacijos pavojus. Kaip pasakė vienas
jūreivis: „Čia yra daugiau kaip šimtas mirti pasirengusių vai­
kinų ir jie net nežino, kas jiems iš tiesų gali nutikti."
Galiausiai darbas buvo baigtas. Dabar Maureriui beliko iš
čia ištrūkti ir pargabenti savo vyrus namo. Planas buvo toks:
kuo greičiau palikti klausymosi įrangos vietą ir antrajam JAV
povandeniniam laivui, visą operacijos laiką besislėpusiam
netoliese, pasiųsti signalą „užduotis atlikta". Jei pasirodytų
požymių, kad sovietai aptiko Parche, antrasis laivas turėjo
sukelti triukšmą, tapti jauku ir nukreipti į save priešo dėmesį.
Parche, žinoma, griežtai laikėsi radijo tylos režimo, bet lai­
vas buvo aprūpintas specialiu „ragu" signalui išsiųsti. JAV
povandeniniai laivai paprastai naudodavo 60 hercų dažnį, o
Parche nukreipė savo signalą 50 hercų dažniu, paprastai nau­
dojamu sovietų. Buvo tikimasi, kad sovietai pamanys, jog tai
jų pačių signalas. Laive buvusiems vyrams šis garsas skam­
bėjo lyg smūgis per būgnelį. Vienas staigus trinktelėjimas - ir
žinutė išsiųsta. Parche palaukė atsakymo, paskui išplaukė
namo.
Už šį žygį Parche pelnė prezidentinį padėkos raštą - aukš­
čiausią povandeninio laivo apdovanojimą. Kiekvienas įgulos
narys gavo po sertifikatą su prezidento antspaudu viršuje
ir Jimmy’io Carterio parašu apačioje. Tokį apdovanojimą
Halibut pelnė du kartus, Seawolf- nė vieno.
Jame buvo parašyta: „Remdamasis man kaip JAV prezi­
dentui ir vyriausiajam JAV karinių pajėgų vadui suteiktais

30 4
 10. T rium fas ir krizė

įgaliojimais, už be galo didvyriškai ir puikiai atliktą misiją,

gyvybiškai svarbią JAV nacionaliniam saugumui, apdovanoju
šiuo garbingu prezidentiniu padėkos raštu povandeninį laivą
Parche (SSN-683) kaip JAV Ramiojo vandenyno flotilės kovinę
dalį 1979 metais."
Vėliau dėl biurokratinių procedūrų iš padėkos rašto dingo
viena svarbi eilutė. Joje Parche buvo giriamas už tai, kad
vykdė operaciją „priešiškoje aplinkoje ir prastai ištyrinėtose
vandenyno teritorijose".
Buvo numatyta, kad Parche 1980 metais grįš prie klausy­
mosi įrangos Barenco jūroje, o Seawolf - į Ochotsko jūrą. Bet
vasario mėnesį žygio metu Seawolf kilo gaisras. Laivui plau­
kiant po vandeifiu sprogo turbinos generatorius ir liepsnų
kamuoliai ėmė virsti į variklių skyrių. Kol Seawolf įgulai
pavyko išleisti avarinį balastą ir pakilti į paviršių, dešimt
žmonių prisikvėpavo tirštų juodų dūmų. Jie buvo išnešti ant
denio į gryną orą ir nufotografuoti iš šalimais plaukusio laivo.
Užuot laimėję prezidentinį padėkos raštą ir parodę Parche
vyrukams, kad Seawolf įgula jiems niekuo nenusileidžia, jie
buvo apdovanoti nuotrauka pirmajame vietos laikraščio pus­
lapyje su antrašte „Seawolf sūnūs deginasi saulėje po vargi­
nančios jūrų kelionės".
Taigi Seawolf dar metams grįžo į doką, o Parche vėl vietoj jo
vasarą plaukė į Ochotską. Paskui Parche nukeliavo ir į Barenco
jūrą, kad pritaisytų naują klausymosi įrangą ir paimtų per
metus susikaupusius įrašus.
Tuo metu prezidento rinkimų kampanijoje į priekį išsiveržė
Ronaldas Reaganas. Carteris nuo jo atsiliko dėl krizės Irane.
Be to, jam žalos padarė sovietų įsiveržimas į Afganistaną,
panaikinęs bet kokią galimybę ratifikuoti sutartį dėl ginkluo­
tės mažinimo, kuri buvo ką tik sudaryta su Brežnevu. (Abu
šie įvykiai privertė JAV povandenines pajėgas pradėti sovietų
povandeninių laivų stebėjimą Indijos vandenyne.) Reaganas
savo programoje žadėjo santykiuose su sovietais laikytis
griežtesnės pozicijos. Be to, jis ketino skirti milijardus dolerių

305
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

armijai atnaujinti, o karinis laivynas jo planuose užėmė cent­

rinę vietą. Reaganas nuolat teigė, kad sovietų laivynas kelia
vis didesnę grėsmę Vakarams visose pasaulio jūrose - beveik
priešingai, nei manė Haveris, kai ėjo į susitikimą su Carte-
riu, - ir sakė, jog padidins JAV karinių laivų skaičių nuo 450
iki 600, šitaip neleisdamas sovietams įgyti pranašumo jūroje.
Sovietų laivynas išties augo. Lapkritį JAV kosminiai paly­
dovai nufotografavo milžinišką plieno kalną ir platinamą
doką sovietų laivų statykloje. Nuotrauka ir kiti duomenys
vertė manyti, kad sovietai galimai stato pirmąjį tikrą lėktuv­
nešį. Daugelis aukščiausių karinio laivyno pareigūnų nutarė,
kad palydovo darytos nuotraukos įrodo, jog Richardas
Haveris ir kiti jauni analitikai klydo teigdami, kad sovietai
atitraukia savo karinį laivyną, kad iš tiesų sovietai kaip tik
rengiasi mūšiui atviroje jūroje. Galbūt jie netgi pagaliau ketina
skirti pinigų didžiuliams antvandeniniams ir tiekimo laivams,
kurių jiems trūksta norint sukurti tikrai galingą laivyną. Galų
gale juk lėktuvnešiai visada buvo naudojami pulti, plaukti į
atokias tolimas vietas ir leisti lėktuvus.
Kai po rinkimų Reaganas tapo JAV prezidentu, karinio
laivyno sekretoriumi jis paskyrė Johną F. Lehmaną jaunes­
nįjį, savo kampanijos patarėją, sugalvojusį, kad laivų skaičių
reikia padidinti iki 600. Lehmanas buvo vos trisdešimt aštuo-
nerių metų, taigi jauniausias JAV karinio laivyno sekretorius
XX amžiuje. Jis buvo protingas, guvus ir atvirai reikšdavo
savo griežtą poziciją.
„Manau, kad mūsų ankstesnio nežymaus pranašumo nebe­
liko", - įspėjo jis Kongresą 1981 metų vasario 6-ąją, kitą
dieną po savo priesaikos. Netrukus jis pelnė l'enfant terrible24
reputaciją, nes kariniam laivynui vadovavo taip, kaip joks
kitas sekretorius nedrįso ištisus dešimtmečius. Be visa kita,
Lehmanas sumanė visiškai naują ir agresyvią karinio laivyno
strategiją. Jis mažai kalbėjo, ką, jo manymu, sovietai darytų

24 L e n fa n t te r r ib le (pranc.) - siaubingas, išlepintas vaikas { v e rt. p a s t.).

306
 10. T rium fas ir krizė

karo atveju. Jis siekė, kad JAV povandeniniai laivai, šarvuo­

čiai, kreiseriai ir lėktuvnešiai plauktų į Barenco jūrą ir sektų
sovietų laivus jų pačių vandenyse. Jis davė „tvirtą pažadą
plaukti į didžiausios grėsmės vietas ir užkirsti kelią sovietų
karinio laivyno keliamam pavojui". Lehmanas Murmanską ir
Kolos pusiasalį mėgo vadinti „brangiausia pasaulyje nekilno­
jamąja nuosavybe".
Netrukus vyriausieji admirolai Lehmaną ėmė vadinti „tor­
peda be valdymo sistemos". Daugeliui jų patiko agresyvesnė
strategija, bet Lehmanas numojo ranka į kai kurių admirolų
teiginius, kad tikra savižudybė siųsti lėktuvnešius į Barenco
jūrą, kur sovietų laivai be vargo juos galėtų sunaikinti spar­
nuotosiomis raketomis. Lehmanas nekreipė dėmesio ir į
kritikų iš šalies, pavyzdžiui, mokslininkų ir kongresmenų,
perspėjimą, kad per anksti iškilusi grėsmė netekti jūrose
bazuojamų raketų galėtų paskatinti sovietus sukelti „prieš­
priešinį gaisrą", kitaip tariant, geriau jas panaudoti nei
netekti.
Štai tokiame fone Pentagono pareigūnai ruošėsi pirmajam
pasitarimui su Reaganu dėl povandeninių šnipinėjimo opera­
cijų. Jis buvo numatytas penktadienį, kovo 6 dieną, 9.15 vai.
ir turėjo trukti 20 minučių. Tarp aukštų pareigūnų, atvykusių
į Susirinkimų salę vakariniame Baltųjų rūmų sparne, buvo
viceprezidentas George’as Bushas, administracijos vadovas
Jamesas A. Bakeris III, patarėjas Edwinas Meese’as II ir nau­
jasis patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Richardas
V. Alienas. Iš Pentagono pusės atvyko gynybos sekretorius
Casparas Weinbergeras, karinio laivyno operacijų vadovo
pavaduotojas admirolas Jamesas D. Watkinsas, Lehmanas,
Haveris ir kontradmirolas Johnas L. Buttsas, tuo metu vado­
vavęs karinio laivyno žvalgybai.
Weinbergeras ir Watkinsas pradėjo susitikimą trumpai
išdėstydami žvalgybos misijų, kurias vykdo paprasti povan­
deniniai laivai, esmę. Paskui Buttsas papasakojo Reaganui apie

307
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

Seawolf, Parche ir kabelių klausymosi operacijas. Tai padarė

rodydamas dramatišką filmuotą medžiagą ir skaidres -
Lehmanas pasakė, kad tai turėtų patikti prezidentui.
Visų manymu, Reaganas buvo tiesiog pakerėtas. Galiausiai
jis palinko į priekį ir paklausė viceprezidento, kadaise vado­
vavusio centrinei žvalgybai:
- Tu buvai su tuo kaip nors susijęs, George’ai?
Bushas atsakė, kad kai kurios iš šių operacijų buvo atlieka­
mos jam dirbant CŽV.
Tada prabilo Richardas Haveris: jis, kaip ir Carteriui, pir­
miausia papasakojo, kaip karinė žvalgyba naudoja informa­
ciją, gaunamą iš šnipinėjančių povandeninių laivų. Haveris
taip pat rodė skaidres, bet Reaganas jau nekantravo užduoti
klausimus. Prezidentas pasidomėjo, ar, Haverio nuomone,
sovietai dabar, kai jis Baltuosiuose rūmuose laikosi tvirtos
rankos politikos, mažiau linkę pradėti atominį karą? Jis klau­
sinėjo dalykų, dėl kurių jau seniai laužė galvas analitikai. Kaip
sovietai planuoja atominį karą? Kaip jie jam rengiasi? Kaip jie
ketina kariauti? Ar karas jūroje nuo pirmos dienos būtų bran­
duolinis, sovietams naudojant sparnuotąsias raketas prieš
amerikiečių lėktuvnešius? Ir jeigu taip, ar tas karas apsiribotų
jūra, kol kas nors paleistų strategines balistines raketas JAV?
Haveriui ir vėl pavyko įtraukti prezidentą į pokalbį. Per 15
minučių trukusį apsikeitimą klausimais ir atsakymais, daly­
vaujant pašnekesyje ir Bushui su YVatkinsu, Haveris paaiš­
kino įprastinį požiūrį į karą atviroje jūroje ir išdėstė nuo seno
įsitvirtinusią prielaidą, kad sovietai taktiniu branduoliniu
ginklu turbūt smogtų jau pirmoje karo fazėje. Ir pridūrė, kad
tai privestų prie platesnio masto branduolinio karo.
Paskui Haveris pateikė tam tikras jo analitikų komandos
padarytas išvadas: sovietai, rodos, tolsta nuo įprastinės stra­
tegijos ir dabar daugeliui savo antvandeninių laivų, povan­
deninių atakos laivų ir lėktuvų paskyrė naują užduotį - ginti
raketinius povandeninius laivus saugiuose bastionuose netoli
jų pakrančių.

308
 10. T riu m fas ir krizė

Galiausiai Haveris perėjo prie agresyvaus Lehmano suma­

nymo surengti konfrontaciją su sovietais jų pačių vandenyse.
Kai Reaganas, rodos, liko patenkintas gautais atsakymais,
Haveris ėmėsi ardyti projektorių, o Weinbergeras atsargiai
paaiškino prezidentyi, koks bus jo vaidmuo - jam reikės pasi­
rašyti leidimus visoms slaptoms šnipinėjimo operacijoms.
Weinbergeras neskubėjo, kalbėjo lėtai ir labai apdairiai. Jis
norėjo įsitikinti, kad Reaganas supranta, ko yra prašomas.
Weinbergerui nereikėjo nerimauti. Raeganas jau „užkibo".
Niekas jam nepasakojo tokių dalykų, kai jis buvo tiesiog Kali­
fornijos, kur bazavosi svarbiausi JAV šnipinėjimo povandeni­
niai laivai, gubernatoriumi. Jo požiūris į karinį laivyną vis dar
buvo suformuotas Antrojo pasaulinio karo - tiek tikrojo, tiek
mitinio - ir vaizdinio apie didvyrius, skandinančius japonų
laivus torpedomis, o paskui bandančius išvengti giluminių
bombų. Šis vaizdinys buvo mielas Reagano širdžiai, ir jis mėg­
davo pasakoti, kaip vaidino povandeninio laivo kapitoną 1958
metų filme „Karinio laivyno raganos".
Reaganas turėjo vieną mėgstamą su šiuo filmu susijusią
istoriją, ir dabar ėmė ją pasakoti, tiesa, tik su ekranui tinka­
momis detalėmis. Pasak Reagano, filmavimo metu jis kartojo
įsakymus, kuriuos jam šnibždėjo tikrasis kapitonas, ir šitaip iš
San Diego išvairavo JAV povandeninį laivą į besileidžiančios
saulės nutviekstą Ramųjį vandenyną.25

25 Reaganas savo pasakojime praleido keletą gana svarbių detalių. Filmavimo metu jis tie­
siogine prasme nemažai žmonių išvertė iš kojų, tiesa, ne savo vaidybiniu talentu. Reikalas
tas, kad įgulai buvo įsakyta klausyti Reagano įsakymų, lyg jis būtų kapitonas, ir nutiko taip,
kad jūreiviai atsitiktinai nugirdo aktorių kartojantis jam skirtą tekstą ir ėmė vykdyti tai, ką jis
sakė.
- Sumušti visais varpais, - ištarė jis kodinį nėrimo po vandeniu įsakymą, repetuodamas
kalbėti kapitono balsu. - Visu greičiu atgal. Dviem trečiosiomis į priekį. Išjungti dešinio
borto variklį. įjungti dešinio borto variklį. Sukti į kairę.
Povandeninis laivas ėmė trūkčioti į visas puses - atgal, pirmyn, tada sustojo, vėl pajudėjo,
pasisuko į kairę. Pirmagalio lynai įsitempė, o paskui taip trūktelėjo seną molą, prie kurio
laivas buvo prisišvartavęs, kad iš jo liko tik supuvusių rąstų ir surūdijusios geležies krūva.
Nežinia, kaip viskas būtų pasibaigę, bet tuo metu ant tiltelio atlėkė kapitonas ir suriko:
- Liaukitės, dėl Dievo meilės, visi liaukitės!

309
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

Bushas su Bakeriu bandė paskubinti, bet prezidentas toliau

pasakojo apie filmavimąsi „Raganose" ir savo susižavėjimą
povandeninių laivų jūreiviais, su kuriais anuomet jam teko
susidurti. Posėdis jau tęsėsi 45 minutes, beveik du kartus
ilgiau, nei planuota. Tačiau Reaganas neskubėjo. Pasisukęs į
Haverį jis paklausė:
- Iš kur jūs traukiat tokius vyrukus?
- Sere, tai tiesiog amerikiečiai, - savo stiliumi atsakė Havens.
Atrodė, kad Reaganas pagaliau ketina išeiti. Buvo aki­
vaizdu, kad prezidentas pageidauja, jog Haveris ir toliau
nagrinėtų sovietų strategiją, ir kad jis tylomis sutiks tęsti
povandeninio šnipinėjimo misijas.
Tuo metu Seazvolf jau buvo pasirengęs išplaukti į jūrą.
Pirmą kartą karinis laivynas galėjo išsiųsti abu „specialiųjų
projektų" laivus vienu metu į skirtingas jūras.
Tačiau prieš Parche išplaukiant į 1981 metų žygį naujasis
laivo kapitonas Piteris Johnas Graefas įsakė atlikti įprastinį
testą dėl narkotinių medžiagų vartojimo. Jo didžiai nuostabai
pasirodė, kad apie 15 procentų įgulos, taigi 22 vyrai, tarp jų
ir trys karininkai, buvo vartoję marihuaną. Be jokių kalbų jie
buvo išprašyti iš laivo. Paskubom atvyko pamaina.
Žinoma, tai nebuvo tai, ką Reaganas turėjo galvoje, kai
klausė Haverio, iš kur karinis laivynas gauna „tokių vyrukų",
šitų šaltojo karo didvyrių. Nors, žvelgiant plačiau, Haverio
atsakymas buvo netoli tiesos. Jie iš tikrųjų ir buvo „tiesiog
amerikiečiai".
Surinkti įgulą povandeniniams laivams visada buvo sun­
kus darbas. Karinio laivyno verbuotojams reikdavo tikrai
išskirtinių sugebėjimų laviruoti, kad neišduodami paslapčių
surastų žmonių, sutinkančių slapta plaukti į sovietų jūras
ir prijungti klausymosi įrangą prie kabelių. Vienas jaunas
jūreivis pasakojo, kad verbavimas buvo panašus į apklausą.
Laisvalaikio drabužiais vilkintys vyrai nusivesdavo preten­
dentus į prirūkytus kambarius ir imdavo klausinėti, ar jie
kada nors vartojo narkotikus, ar kada nors pažeidė įstatymus.

310
 10. T riu m fas ir krizė

Tarp klausimų pasigirsdavo užuominų, kad vyriausybė gali

sužinoti bet kokią neigiamą praeities smulkmeną. „Jeigu kada
nors buvai pakliuvęs už grotų, mes apie tai sužinosim", -
buvo pasakyta vienam iš vaikinų.
Parche taip pat susidurdavo su sunkumais renkant įgulą.
Narkotikų vartojimas tarp jūreivių kėlė nerimą žvalgybos
pareigūnams. Seawolf įgula buvo nusivylusi tarnyba aplūžu­
siame ir nelaimių persekiojamame laive. Dėl to dalis vyrų ėmė
svaigintis marihuana. Kai kurie, norėdami, kad juos perkeltų
iš šito laivo, atvirai apie tai prisipažino. Seazoolf netgi atsirado
vadinamieji „atsiskyrėliai": jie kalnuose išsimėčiusius namu­
kus paversdavo gynybiniais fortais ir rengdavosi dienai, kai
vienumoje stos į kovą su komunistais. Jie išeidavo į pelkynus,
besidriekiančius aplink bazę, ir treniruodavosi šaudyti, varpy­
dami kulkomis konservų dėžutes ir netgi vieną sunkvežimį.
Kažkuris jūreivis paleido kulkų seriją į savo televizorių. Kiti,
kamuojami įtarumo, suprakaitavę, išsekę tiesiog stebėjo besi-
svaiginančius ir dėl šaudymo pakvaišusius bendražygius.
Tokia įtampa tvyrojo ir tada, kai Seawolf išplaukė į Ochotsko
jūrą. Kapitonas Michaelis V. Tiemanas vadovavo laivui visus
trejus kapitalinio remonto ir bandymų metus. Šį kartą jis
pirmą kartą vedė laivą į tikrą žygį. Seawolf vyrai, kadaise jo
pirmtaką Charlesą T. MacVeaną lyginę su kapitonu Džeimsu
Kirku iš serialo „Žvaigždžių kelias", praminė Tiemaną Mėme.
Vyrai bandė jį nusivesti į barą „Arklys ir karvė", kad jis nors
kiek atsipalaiduotų, bet, rodos, ir tai nelabai padėjo.
Vis dėlto net ir Tiemanas laive buvo populiaresnis už savo
naują vyresnįjį padėjėją J. Ashtoną Dare’ą, kurį įgula praminė
Džaštonu. Tiemanas vyrams atrodė abejingas ir atsiribojęs,
o Džaštonas juos tiesiog erzino. Jo tėvas buvo admirolas, ir
įgulai atrodė, kad jis niekam neleidžia šito pamiršti. Dare’as
Seawolf pakeitė įgulos numylėtinį Robertą S. Holbrooką, kari­
ninką, galėjusį ryte nubausti jūreivį, o vakare pakviesti jį į
barą alaus. Be to, Holbrookas įgulai buvo lyg laimės talisma­
nas. Kai tarnavo dyzeliniame povandeniniame laive Chopper

3 1 1
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

(SS-342), jam teko išgyventi avarinį grimzdimą 85 laipsnių

kampu - tą kartą juos išgelbėjo eilinis jūreivis, sugalvojęs
įjungti atbulinę eigą ir šitaip iškėlęs laivą į paviršių. Po šio
nuotykio Holbrookas visada nešiojosi diržą su varine sagtimi,
papuošta Chopper atvaizdu, mat buvo įsitikinęs, kad tai jam
neleis paskęsti. Tuo jis įtikino ir visą įgulą.
O štai Dare’as neturėjo nei savo mitologijos, nei žavesio. Jis
tapo visos įgulos, bandančios prasklaidyti nuobodulį, mėgs­
tamu taikiniu. Per vieną bandomąjį plaukiojimą keli jūreiviai
pavogė jo čiužinį ir išmetė pro šiukšlių šalinimo mechanizmą į
jūrą. Vyresniajam kapitono padėjėjui tai nepasirodė juokinga.
Tiesą sakant, pokštai šiame laive, pilname vyrų, manančių,
kad juos siunčia į sovietų vandenis laiviūkščiu, prilygstančiu
antikvariniam Ford Model T automobiliui, buvo gana aštrūs.
O kai ant laivo denio ėmė rastis ledo, įgulos moralė galutinai
smuko.
Padėtis pasidarė dar prastesnė, kai Seawolf atplaukė į vietą.
Tiemanas įsakė nuleisti laivą greta sovietų kabelio. Jis norėjo
nutupdyti laivą ant dviejų į slides panašių atramų, kurias
įgula praminė „kulnais". Šie „kulnai" buvo saugumo prie­
monė, sugalvota po galingos audros, kadaise nutraukusios
Halibut nuo inkaro grandinių. Bet nutiko taip, kad Seawolf,
bandydamas nusileisti ant savo „kulnų", pataikė tiesiai ant
sovietų kabelio.
Toks nusileidimas galėjo nutraukti sovietų komunikaciją
arba sukelti linijoje statinės elektros šuolį, be to, buvo tiki­
mybė, kad tokiu atveju sovietų karinis laivynas tučtuojau
pasiųs antvandeninius laivus su hidrolokatoriais arba remonto
komandą, kad išsiaiškintų, kas nutiko. Vis dėlto požymių, kad
sovietai pradėtų paieškas, nebuvo. Užbaigus montuoti klau­
symosi įrangą Tiemanas nutarė tęsti kelionę ir atlikti antrinę
užduotį. Seawolf ketino toliau plaukioti Ochotsko jūra ir ieškoti
sovietinių raketų nuolaužų. Bet kai jau atrodė, kad galima
lengviau atsikvėpti po nesėkmingo nusileidimo, netikėtai
ištiko kita nelaimė - tik ją sukėlė ne sovietai, o pati jūra.

3 1 2
 10. T riu m fas ir krizė

Į Ochotsko jūrą artėjo dvi galingos, per keletą šimtų mylių

nuo čia prasidėjusios audros. Seawolf buvo nugrimzdęs per
giliai, kad iškeltų antenas, taigi vyrai nežinojo apie Kurilų
salų link judančius ciklonus. Jų nepasiekė vadovavimo centrų
pranešimai, kad vėjo greitis siekia 55 mazgus, o bangos,
rodos, kyla iki pat dangaus. Jie nežinojo, kad dvi audros
netrukus susijungs į vieną mirtį sėjantį taifūną.
Po pirmų įspėjimų praėjus kelioms dienoms galingi oro
srautai, smarkus lietus ir milžiniškos bangos susijungė į
audrą, kurios rūstybė buvo justi net po vandeniu - Seawolf
korpusas ėmė drebėti. Iš pradžių vyrai pamanė, kad lengvai
įveiks audrą. Kitaip nei antvandeniniais laivais plaukiojan-
tys jūreiviai, povandeninio laivyno vyrai mokomi bijoti būti
aptikti, giluminių bombų ir torpedų, o į audras nekreipti ypa­
tingo dėmesio. Audros metu taikoma įprastinė procedūra -
nerti į gelmę. Nuo senų laikų povandeninių laivų jūreiviams
buvo diegiama, kad vėjai gali pakenkti tik antvandeniniams
laivams, o štai giluma užtikrina tylą ir ramybę.
400 pėdų po vandeniu - tai nelabai didelis gylis povande­
niniam laivui, jo iš tiesų būtų pakakę ištverti daugeliui audrų.
Bet šis taifūnas pasiekė dar gilesnius vandenis. Seawolf nebe­
turėjo kur nerti. Laivas buvo priverstas išbūti per audrą tupė­
damas ant jūros dugno.
Seawolf ėmė sūpuotis į šonus. Trys už borto darbavęsi narai
buvo blaškomi jūros. Viduje likę vyrai stengėsi dėtis abejingi.
Grūsdamiesi vienas pro kitą siaurais koridoriais, jie tauškė
apie audrą, lyg būtų savo namuose ir aptarinėtų orą už lango.
Tačiau kas dvidešimt ar trisdešimt sekundžių srovės taip
stipriai smogdavo Seawolf kad net „kulnai" atsiplėšdavo nuo
jūros dugno. Laivas pakrypo keletu laipsnių, paskui dar dau­
giau. Daiktai viduje skraidė - laivui tupint ant dugno niekas
nepagalvojo jų pritvirtinti, kaip dera siaučiant audrai. Nuo
aukštos lentynos torpedų skyriuje ant grindų nukrito ir kera­
minė varlė „Boregardas". Sukrėsti torpedininkai pamanė, kad

313
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

įgulos numylėtasis talismanas sudužo į šipulius. Bet paaiš­

kėjo, kad nudužo tik stovelis.
Už borto buvę narai vos galėjo kovoti su srovėmis. Vienas
jų buvo pritrauktas prie siūbuojančio laivo ir atsidūrė po
Seawolf „kulnu". Laimė, kažkas spėjo jį ištraukti. Gal kitas
naras? O gal priešpriešinė srovė? Šiaip ar taip, jis per plauką
nebuvo sutraiškytas.
Galiausiai narams pavyko sugrįžti į nesaugų laivo prie­
globstį. Tiemanas to ir telaukė. Jis tučtuojau įsakė nutraukti
operaciją. Kapitonas planavo nuplaukti į gilesnę vietą. Jis
stengėsi apskritai dingti iš Ochotsko jūros.
Bet Ochotsko jūra jų nepaleido. Buda, reaktoriaus specialis­
tas, gavęs šią pravardę dėl savo kūno apimčių ir tankių
plaukų kupetos, pirmasis sukėlė aliarmą. Jis stebėjo šilumo­
kaičio, leidžiančio ratu atvėsintą vandenį prieš nukreipiant jį
į laivo branduolinį reaktorių, duomenis. Temperatūra gerokai
viršijo normą. Kažkas nutiko sistemai.
Patikrinęs vožtuvus ir kitą įrangą Buda suriko:
- Jėzau Kristau, čia smėlis!
Atskubėjo kiti reaktoriaus specialistai, paskui juos ir
Dare’as su Tiemanu. Jie stovėjo ir žiūrėjo į krūvą smėlio.
Seawolf pompos į aušinimo sistemą siurbė ne tik vandenį, bet
ir smėlį. Dabar audra ėmė atrodyti dar pavojingesnė, vyrai
suvokė, kad reaktorius gali išsijungti. Seawolf grėsė prarasti
varomąją jėgą.
Įgula ėmė tikrinti visas vietas, kur Seawolf siurbė jūros
vandenį, cirkuliuojantį po visą laivą, o paskui išpilamą lauk.
Smėlio, koralų, sraigių ir kitų jūros gyvių buvo patekę į gene­
ratorius, pagrindinius variklius, turbinas - jų buvo maždaug
pusėje tuzino svarbiausių laivo įrenginių. Daug kur kaupėsi
drėgmė, ypač gyvenamosiose patalpose. Niekas negalėjo
pasakyti, kiek svers visos šios drėgnos masės prisisunkęs lai­
vas. Blogiausia, kad vandens įsiurbimo vožtuvai turėjo būti
per keletą pėdų nuo jūros dugno, o jeigu pro juos veržiasi
smėlis, vadinasi, laivas jau beveik guli ant „pilvo". Kiekvieną

314
 10. T riu m fas ir krizė

kartą, kai audra sujudindavo Seawolf, jo „kulnai" dar giliau

nugrimzdavo į smėlį. Srovės tarsi vertė laivą užsikasti. Inži­
nieriai, sukūrę šiuos „kulnus" kaip saugumo priemonę,
pamiršo srovių ypatybę, kurią žino kiekvienas vaikas, pasto­
vėjęs bangų mūšos skalaujamame paplūdimyje. Seawolf „kul­
nai" buvo beveik visiškai užkasti. Laivas įstrigo.
Vyrai sunerimo. Mašinistai žinojo, kad išjungus garo
generatorių gali prireikti kelių dienų, kol pavyks jį paleisti
iš naujo - jeigu apskritai pavyks. Reaktoriaus specialistai
nerimavo, kad išjungus siurbimo sistemą išsijungs ir taip jau
prastai veikiantis reaktorius, be to, tikėtina, kad jo taip pat
nebepaleisi. Tokie išbandymai buvo tiesiog ne Seawolfjėgoms.
Auginanti įtampa jau, rodos, persidavė visiems įgulos
vyrams. Vienas elektrikas praradęs savitvardą ėmė rėkti ir
verkti. Gydytojui buvo įsakyta jį nuraminti vaistais ir nusiųsti
ant gulto. Kitus ėmė kamuoti bauginantys vaizdiniai apie
neįžiūrimus užrašus ant antkapių: kažkur ilsisi šis jūreivis,
pasiųstas kažką daryti kažkokioje vietoje ir kažkokiu būdu
žuvęs kare, kuris nevyksta...
Seawolfjau buvo įklimpęs beveik dvi dienas, ir tada patyrę,
dvidešimt metų pratarnavę laivūnai su jaunesniaisiais kari­
ninkais suvienijo jėgas ir, kapitonui leidus, ėmė bandyti išlais­
vinti laivą visais įmanomais būdais. Iš pradžių jie pabandė
visu galingumu įjungti variklius ir pažiūrėti, ar laivui pavyks
atsiplėšti nuo dugno. Nepavyko. Tada buvo pasiūlyta išleisti
avarinį balastą tikintis, kad staiga sumažėjęs svoris leis
ištrūkti laivui iš smėlio gniaužtų. Bet tai buvo pavojinga, nes
Seawolf galėjo šokti į paviršių ir būti aptiktas, o tai jau būtų
reiškę būtinybę stoti į kovą. Seawolfbeveik neturėjo priemonių
gintis. Daugumoje torpedų aparatų buvo laikomos bulvės.
Keletas torpedų laive visgi buvo, bet neseniai vykę bandymai
parodė, kad geriau jų nenaudoti. Seawolf buvo triukšmingiau­
sias daiktas vandenyje, tad kai bandymų metu iššovė moko­
mąją torpedą, jos hidrolokacijos valdymo sistema apsuko
sprogmenį ir nukreipė į paties laivo pusę.

315
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

Taigi išsilaisvinęs Seawolf privalėjo likti nematomas. Įgula

ėmė atsargiai, iš lėto leisti balastą, iš pradžių iš priekio, paskui
iš laivagalio. Jokios naudos. Kažkas įtampos kupinu balsu
įsakė pabandyti dar kartą. Šį kartą buvo išleista daugiau
vandens, be to, prieš tai nuleidus inkarus, kad laivas netyčia
nešoktelėtų į paviršių. Vėl nieko.
Dar vienas bandymas - atrodė, kad laivas kiek sujudėjo,
bet tik truputį. Visa tai priminė bandymą ištempti provėžose
įklimpusį sunkvežimį, vis stumdant jį į priekį ir atgal. Bet
smėlis toliau plūdo į laivo mechanizmus, tad vyrai turėjo sku­
bėti: ar jiems pavyks išsilaisvinti iki akimirkos, kai sistemos
išsijungs? Vyrai bandė išpūsti smėlį, bet laivas įsiurbdavo jo
daugiau, nei jie spėdavo pašalinti. Svarbiausia reaktoriaus sis­
tema jau dirbo tik puse pajėgumo, o gal ir 35 procentais.
Kažkas sugalvojo nukirsti inkaro lynus, turėjusius prilaikyti
Seawolf, kai jis nusileidžia ant „kulnų". Viena vertus, inkarai
galėjo apsaugoti laivą nuo staigaus pakilimo, bet dabar šie beto­
niniai „grybai" tempė laivą žemyn. Buvo įsakyta juos nukirsti.
Seawolf pradėjo kilti. Pagrindiniai varikliai dirbo galingiau
nei visu pajėgumu, sukdamiesi taip, kad atrodė, jog visas lai­
vas gręžiamas grąžtu. Paskui nuaidėjo toks garsus girgždesys,
kad kai kurie vyrai pamanė, jog visam laikui liks apkurtę.
„Kulnai" vis dar buvo iš dalies užkasti po smėliu. Po
Seawolf „pilvu" pritvirtintas gondolos formos krepšys, skir­
tas raketų nuolaužoms rinkti, šiek tiek atplyšo nuo laivo. Bet
svarbiausia, kad Seawolf pavyko išsilaisvinti.
Laivas lėtai plaukė namo ir buvo triukšmingesnis nei kada
nors anksčiau. Po apačia kažkas tabalavo - gal „kulnų" ir
„gondolos" liekanos. Kad ir kas ten buvo, Seawolf lėtai plau­
kiant Kurilų salų link, o paskui į atvirą vandenyną, tas daiktas
kėlė daug triukšmo. Kai kurios svarbiausių sistemų dalys
buvo sugadintos smėlio, tad taip pat veikė garsiai ir, rodos,
galėjo bet kurią akimirką išeiti iš rikiuotės.
Paskui, jau Ramiajame vandenyne, kiek nutolus nuo
Ochotsko jūros, laivą pastebėjo sovietai. Sovietų laivas, matyt,

316
 10. T riu m fas ir krizė

žvejybinis traleris, nukreipė į juos savo hidrolokatorių. Dėl

pažeidimų atsiplėšti nuo tralerio nebuvo galimybės, kaip
nebuvo galimybės ir pasislėpti, nes kažkas Seawolf apačioje
garsiai trankėsi, net kai laivas stovėdavo vietoje. Pabandžius
plaukti didesniu nei 6 mazgų greičiu, pasigirsdavo tokia
kakofonija, lyg būtų groję išprotėję būgnininkai.
Sovietų impulsai be perstojo aidėjo visame laive, prisidė­
dami prie bendro gausmo. Sovietai persekiojo juos apie dvi­
dešimt keturias valandas, o paskui liovėsi - gal tiesiog taip
nusprendė jų kapitonas.
Kai Seawolf galiausiai pasiekė doką, vyrai galėjo pamatyti
laivui padarytą žalą. Ant korpuso buvo matyti įdubimų ir
atplyšusių vietų, tarsi laivas būtų buvęs apšaudytas gilumi­
nėmis bombomis. Triumuose - šimtai svarų smėlio, kurio
nemažai atsidūrė ir po gultais slepiamuose stiklainėliuose,
kad taptų suvenyru.
Iš mirties nagų vos ištrūkę vyrai už šią misiją nebuvo
apdovanoti, jie netgi nepelnė oficialaus pripažinimo. Kelionės
atminimo albume, primenančiame mokyklinį klasės albumą,
apie šį nuotykį netiesiogiai užsimenama viso labo viename
piešinėlyje - jame buvo įamžintas pirmas ir paskutinis kera­
minės varlės, įgulos talismano, šuolis nuo lentynos.
Dokuose Seawolf remontavusiems darbininkams nebuvo
pasakyta, iš kur svarbiausiuose laivo sistemose atsirado smė­
lio. Tuo metu Vašingtoną kamavo rimtesnės baimės. Po nevy­
kusios Seawolf kelionės kosminiai palydovai pateikė įrodymų,
kad sovietai Ochotsko jūroje aptiko klausymosi įrangą. Nie­
kas nežinojo, kaip tai nutiko: gal Seawolf nusileido ant kabelio,
o gal laivo įguloje arba, kad ir kaip neįtikėtinai skambėtų, tarp
tų kelių žvalgybos pareigūnų, kurie žinojo apie šią operaciją,
buvo šnipas.
Vis dėlto buvo akivaizdu, kad svarbiausia dabar išsiaiš­
kinti, kaip sovietams pavyko atskleisti pačią slapčiausią JAV
operaciją.

317
 II.

KARŪNOS BRANGAKMENIS

trodė tiesiog neįtikima. Richardas Haveris peržiūrėjo Seaivolf

A paskutinio žygio ataskaitą, paskui kitus žvalgybos raportus.
Pirmiausia reikėjo sudėlioti visus faktus.
Buvo lengva apkaltinti Seaivolf ir jo įgulą sužlugdžius vieną
iš svarbiausių žvalgybos operacijų per pastaruosius dešimt
metų. Ar bent jau taip atrodė šiuo metu. Šiaip ar taip, juk
Seaivolf visu savo svoriu nukrito ant sovietų kabelio. Toks
nusileidimas būtinai turėjo nutraukti ryšį ar bent jau sukelti
trikdžių. Dėl kokios dar priežasties sovietams būtų reikėję
į Ochotsko jūrą siųsti žvalgybos laivą? Kaip dar jie galėjo
nuspėti, kad kabelio klausomasi?
Tiesą sakant, sovietai ne šiaip rado prisijungimo prie kabe­
lio vietą. Jie nusileido po vandeniu ir iškėlė abu didžiulius
konteinerius su šnipinėjimo įranga. Nebuvo reikalo spėlioti,
kas tai per daiktai arba kas juos ten padėjo. Vieno konteinerio
viduje buvo užrašas: „JAV vyriausybės nuosavybė."
Haveris vis iš naujo tikrino datas. Klaidos negalėjo būti. Dėl
misijos nesėkmės Seaivolf nekaltas. Sovietų žvalgybos laivas
jau buvo išplaukęs į jūrą prieš Seaivolf nusileidžiant ant kabe­
lio. Laivas atplaukė iš Baltosios jūros Atlante vingiuotu kursu,
tad galima numanyti, kad šitaip buvo bandoma nuslėpti
tikrąjį kelionės tikslą. Tačiau amerikiečių žvalgyba negalėjo
 11. Karūnos b ra n g a k m e n is

pražiopsoti laivo, plaukiančio į kabelio klausymosi vietą. Tiek

Barenco, tiek Ochotsko jūrą JAV stebėjo kiaurą parą pasitel­
kusios kosminius palydovus, klausymosi stotis sausumoje
ir kitas priemones. Ypač lengva buvo stebėti Ochotsko jūrą.
Ji buvo tokia tuščia, kad bet koks ten įplaukęs laivas iškart
atkreipdavo į save dėmesį. Dabar žvalgyba ėmė suvokti bau­
ginantį dalyką. Klausymosi įrangos paieškos nebuvo atsitik­
tinumas. O tokiu atveju, nutarė Haveris, yra tikimybė, kad
Seawolf niekaip nesusijęs su operacijos nesėkme. Panašu, kad
sovietams kažkas perdavė informaciją apie tos įrangos vietą.
Greičiausiai kažkur veikia šnipas.
Tai nežadėjo nieko gera nei kariniam laivynui, nei Nacio­
nalinei saugumo agentūrai. Ir Haveris tai puikiai suprato, kai
1982 metų sausio 30 dieną - kaip tik per savo trisdešimt sep­
tintąjį gimtadienį - raporte įrašė šnipą tarp priežasčių, kodėl
galėjo būti rasta klausymosi įranga. Haveris tikėjosi, kad jo
pranešimas sukels vadovybės nerimą, bet pasipylė tik skep­
tiški vertinimai. Vyriausieji admirolai nusprendė, kad jam
vėl vaidenasi, kaip ir prieš kelerius metus, kai jis įspėjo apie
galimą šnipą ar informacijos nutekėjimą Atlanto vandenyne.
Dabar jis jau matė šnipus Ramiajame.
Haverio išvados atrodė neįtikimos. Jeigu jis teisus, turėjo
būti ne vienas, o du šnipai. Vienas žmogus negalėjo būti
atsakingas už problemas abiejuose vandenynuose. Žmogus,
turintis operatyvinių duomenų apie povandeninio sekimo
operacijas Atlante 8-ojo dešimtmečio pabaigoje, beveik garan­
tuotai negalėjo turėti jokių duomenų apie klausymosi įran­
gos misijas Ramiajame vandenyne. Be to, kabelio misijos
buvo didžiausia šaltojo karo laikų žvalgybos paslaptis. Ne,
nusprendė aukščiausi admirolai, Haveriui tikrai vaidenasi.
Jie nutarė, kad sovietai rado jų įrangą Ochotsko jūroje tiesiog
tikrindami kabelį.
Tik keletas žmonių kariniame laivyne matė Haverio
raportą, ir visi jie į jį nekreipė jokio dėmesio. Kaip tik tuo
metu JAV turėjo skubiai spręsti, ką daryti iškilus naujai

3 1 9
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

rimtai grėsmei. Sovietai, rodos, vėl pakeitė savo raketinių

povandeninių laivų strategiją, ir šį kartą tai atrodė gerokai
pavojingiau, nei juos perkelti į Barenco jūrą 8-ojo dešimtme­
čio pabaigoje. Dabar jie kai kuriuos raketinius povandeninius
laivus laikė dar arčiau savo pakrančių, „giliuose bastionuose",
tokiuose kaip Baltoji jūra arba kadaise beveik tuščia Ochotsko
jūra, o štai kitus laivus slėpė po beveik nepasiekiamais Arkties
vandenyno ledynais.
Haveris ir kiti jauni analitikai vis dar neabejojo, kad sovie­
tai paprasčiausiai bando apsaugoti savo raketinius povan­
deninius laivus nuo atakos pradinėje karo fazėje, ir pirmieji
iš Barenco jūros pargabenti įrašai, rodos, tai patvirtino. Bet
panorėję sovietai galėjo panaudoti Arkties priedangą ir
tam, kad patys smogtų pirmąjį smūgį, o tai labiau nei bet
kada sumažino JAV galimybes apie tai sužinoti iš anksto. Iš
Barenco jūroje plaukiojančios „deltos" iššautai raketai būtų
prireikę mažiau nei trisdešimties minučių nukeliauti 3 500
jūrmylių atstumą iki Vašingtono. Bet raketa, paleista iš šiau­
riausių Bafino jūros, esančios visai netoli Kanados, pakraščių,
taikinį pasiektų mažiau nei per dvidešimt minučių.26
Tiesą sakant, sovietų pasitraukimas į Arktį buvo genialus
ėjimas. Juk nė viena pusė niekada nepamiršo, kad trum­
piausias kelias tarp abiejų valstybių driekiasi palei Siaurės
ašigalį. Abi valstybės jau nutaikė sausumos raketas trajek­
torija, kertančia Siaurės ašigalį. Ištisus dešimtmečius abiejų

26 Karinio laivyno žvalgyba 1979 metais ėmė pastebėti, kad sovietai, regis, susidomėjo min­
timi paslėpti savo raketinius povandeninius laivus po ledu. Tais metais G u r n a r d
(S S N - 6 6 2 ), vadovaujamas kapitono Henry’io G. Chileso jaunesniojo, ir D r u m (S S N - 6 7 7 )
pradėjo gerokai sudėtingesnio sekimo epochą: jie sekė sovietų povandeninius laivus,
kurių įgulos, rodos, bandė išsiaiškinti, kaip jiems sekasi manevruoti po ledo sluoksniu.
Sovietai lūžio tašką pasiekė 1981 metų vasarą, kai kapitonas Leonidas Kuverskis nuplukdė
savo „deltą" į Arkties vandenyną patikrinti, ar sugebės pakilti pro ledą, ir apskaičiuoti savo
šešiolikos balistinių raketų trajektoriją. Kuverskio žygio rezultatai pranoko visus lūkesčius.
Už jo iniciatyvumą ir drąsą jam buvo suteiktas Sovietų Sąjungos didvyrio vardas -
garbingiausias šalies apdovanojimas. Daugybe ordinų ir medalių buvo apdovanota ir jo
įgula. Kartu keliavę mokslininkai ir ginklų inžinieriai spalio mėnesį surengtoje ceremonijoje
buvo apdovanoti įvairiomis premijomis.

320
 11. Karūnos b ra n g a k m e n is

pusių povandeniniai laivai tyrinėjo Arktį, tačiau niekam iki

šiol nepavyko sukurti technologijos, leidžiančios veiksmingai
kariauti šiomis neįprastomis sąlygomis.
Be to, Arkties vandenynas buvo vieta, kur auka įgydavo
pranašumą prieš medžiotoją, vieta, kur JAV pajėgoms būtų
buvę sunku rasti sovietų povandeninius laivus ir juos sunai­
kinti. Visų pirma, sovietai čia galėjo išdėstyti savo laivus
didžiulėje teritorijoje - tūkstančiai mylių seklios, ledynų
pilnos jūros. Netgi didžiausi laivai galėjo pasislėpti šiose
seklumose, tyliai dreifuodami palei ledkalnį, leisdami sro­
vei parinkti plaukimo kryptį. O kirsdamas Karos, Laptevų
ir Boforto jūras sovietų povandeninis laivas galėjo atsidurti
Bafino jūroje palei Kanadą, vakarinės Grenlandijos fiorduose
ar netgi kanaluose, besijungiančiuose su Hadsono įlanka.
Nejudantis povandeninis laivas neskleistų beveik jokio
garso, o jo ieškantis povandeninis atakos laivas pats taptų
triukšmingu ir puikiu taikiniu. JAV mokslininkai metų metus
be ypatingos sėkmės bandė sukurti hidrolokatorių, galintį
veiksmingai dirbti šiose atokiose ledinėse teritorijose, kur
temperatūros ir druskos sluoksniai, audrų triukšmas, ruonių
ir jūrų vėplių riksmai, tiesą sakant, neleido ieškoti povandeni­
nių laivų.
Nieko nuostabaus, kad sovietų raketiniams povandeni­
niams laivams ėmus skverbtis į Arktį kariniame laivyne kilo
nerimas, paskui persikėlęs ir į Pentagoną, ir į Baltuosius
rūmus. Ant kortos buvo pastatytas esminis JAV branduolinės
strategijos pranašumas. Ir dabar JAV vyriausybei buvo būtina
sužinoti: ar tai tiesiog dar vienas gynybinis žingsnis priešo
atgrasymo žaidime, ar sovietai užima pozicijas ketindami
smogti pirmąjį smūgį? O gal sovietų lyderiai išėjo iš proto,
kaip teigė prezidentas Ronaldas Reaganas ir jo rėmėjai? O gal
jie tiesiog išsigando karingos Reagano retorikos?
Nerimą dar labiau didino tai, kad sovietai statė galin­
gus naujos kartos raketinius povandeninius laivus, pramin­
tus „taifūnais". Pirmasis jau buvo pasirengęs bandomajam

3 2 1
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

plaukiojimui, o kosminiai palydovai pateikė įrodymų, kad

Severodvinske, laivų statykloje Nr. 402, statomi dar mažiau­
siai trys. Tai buvo tikri branduoliniai monstrai, lenkiantys
dydžiu bet kokį kitą povandeninį laivą - jie buvo pusantro
karto didesni už amerikiečių raketinius povandeninius „tri-
dentus", pasirodžiusius jūrose 1981 metų pabaigoje. Pagal ilgį
abu laivai buvo sulig dviem futbolo stadionais, tačiau „taifū­
nas" buvo du kartus platesnis.
Be to, naujoje povandeninių laivų bazėje Gremichoje,
netoli viršutinės Kolos pusiasalio dalies, apie 150 mylių nuo
Murmansko, sovietai statė keturis didžiulius povandeninius
„tunelius". Išsprogdinti kalvų šlaituose šie granitiniai „tune­
liai" galėjo talpinti „taifūnus" ir, matyt, buvo skirti apsaugoti
juos nuo branduolinio smūgio.
Buvo akivaizdu, kad „taifūnai" galės plaukioti ir tarp
ledynų. Šie laivai turėjo du tvirtuosius korpusus, dengiamus
lengvo išorinio korpuso, du plokščius įtraukiamus vertika­
liuosius vairus priekinėje dalyje, pridengtą sraigtų veleną
ir sustiprintą plieninį stebėjimo bokštelį. Pasislėpęs Arkties
jūrose „taifūnas" savo didžiule mase galėjo be vargo pramušti
kelių pėdų storio ledo sluoksnį ir paleisti raketas į JAV. „Tai­
fūnas" talpino 20 SS-N-20 branduolinių raketų, kiekviena jų
buvo 50 pėdų ilgio ir galėjo turėti dešimt kovinių galvučių,
užprogramuotų smogti į skirtingus taikinius, esančius už
4 500 mylių. Šis laivas buvo skirtas pirmajai branduolinei ata­
kai išgyventi ir pasirūpinti, kad po jos svarbiausi JAV kariniai
centrai ir miestai būtų nušluoti nuo žemės paviršiaus.
Taigi JAV šiuo metu labiau nei bet kada reikėjo išsiaiškinti
sovietų planus, įsiskverbti į jų lyderių protus. Tai reiškė, kad
kabelio klausymosi operacijas reikėjo tęsti, net jei sovietai
Ochotsko jūroje aptiko amerikiečių įrangą. Seno ir aplūžusio
Seawolf jau nebevertėjo siųsti prie sovietų pakrančių. Visos
ateities misijos buvo patikėtos Parche.
Kitoms povandeninio laivyno pajėgoms buvo pasiū­
lyta toliau domėtis techninėmis „deltų" ir „taifūnų"

322
 11. Karūnos b ra n g a k m e n is

charakteristikomis, pabandyti rasti būdų juos persekioti Ark­

ties sąlygomis, galiausiai padaryti tai, ko JAV karinis laivynas
vengė pastaruosius keturiasdešimt metų - suformuoti pajė­
gas, galinčias efektyviai veikti Arktyje. Ir tuo reikalu admiro­
lams vėl teko kreiptis į civilį mokslininką, ilgai tvirtinusį, kad
būtina tyrinėti šiaurinius vandenis, nors kariniame laivyne tai
mažai ką domino. Tas žmogus buvo Waldo K. Lyonas, Karinio
laivyno arktinių povandeninių laivų laboratorijos San Diege
direktorius.
Karinis laivynas jau seniai žinojo, kad šelmiška Lyono
išvaizda yra apgaulinga. Iš dalies grynai valios pastangomis,
iš dalies dėl gebėjimo sulaukti paramos iš aukščiausių admi­
rolų ir kapitonų, jam pavyko išsaugoti savo laboratoriją ir
tyrinėti arktinius ledynus nuo pat Antrojo pasaulinio karo
pabaigos, mat dar tuomet jis suprato, kad sovietai ilgainiui
perims nacių povandeninių laivų kapitonų, kurie prisi­
dengę ledynais skandindavo sąjungininkų krovininius laivus,
patirtį. Taigi jis metai iš metų vadovavo laboratorijai, nors
susidurdavo su itin nuožmiu skepticizmu: viename 1950
metais išleistame karinio laivyno vadove buvo parašyta, kad
„sumanymas karo tikslais naudotis Arkties vandenynu yra
visiška fantazija".
Vis dėlto, kai 6-ojo dešimtmečio pabaigoje Nautilus nuke­
liavo iki Siaurės ašigalio, Lyonui pavyko pasiekti, kad
kiekvienais metais bent vienas povandeninis laivas būtų
pasiųstas tyrinėti Arkties. Lyonas bent dvidešimt kartų daly­
vavo tokiose ekspedicijose, o jeigu negalėdavo pats, visada
pasiųsdavo plaukti kokį nors kitą jo laboratorijos darbuotoją,
padėdavusį po ledu nustatyti kursą ir atlikdavusį eksperi­
mentus su įvairių tipų hidrolokatoriais.
Bet tik dabar, sulaukus 67 metų, jį pasikvietė būrelis Arkties
vandenynu staiga susidomėjusių admirolų. Kažkas pasiūlė
atsakyti sovietams pagal principą „akis už akį" ir Arkties ledy­
nuose paslėpti keletą pasenusių raketinių povandeninių laivų.
Rickoveris, netrukus išeisiantis į atsargą dėl karinio laivyno

323
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

sekretoriaus Lehmano spaudimo, pasiūlė statyti eksperi­

mentinį arktinį povandeninį laivą su sustiprintu korpusu ir
didesniu stebėjimo bokšteliu. Jis bandė pasitelkti savo įprastą
taktiką: apeidamas Karinio laivyno ministeriją ir Pentagoną
iškart nusiuntė Lyoną su šiuo projektu į Atstovų rūmų komi­
tetą ginkluotosioms pajėgoms. Bet Rickoverio pastangos bai­
gėsi tuo, kad Lehmanas iš Baltųjų rūmų gavo laišką, kuriame
buvo stebimasi, jog JAV, beveik ketvirtį amžiaus rengusios
ekspedicijas į Arktį, nėra pasiruošusios karui po ledynais.
Galiausiai, spaudžiamas Lehmano, 82 metų sulaukęs Ricko-
veris sudėjo ginklus ir 1982 metų sausį pasitraukė į atsargą.27
Vėliau vienas iš admirolų kalbėdamasis akis į akį su Lyonu
pasakė, kad karinis laivynas neketina statyti eksperimenti­
nio arktinio povandeninio laivo, nes tai parodytų sovietams,
kad JAV nėra pasirengusios kariauti po ledynais. Be to, pla­
nas sukurti tokį laivą būtų varžęsis su kitu karinio laivyno
pasiūlymu Kongresui: skirti lėšų naujos klasės itin galingiems
povandeniniams laivams statyti, gebėsiantiems atlikti beveik
bet kokią užduotį. Kai kurie karinio laivyno pareigūnai šį
naująjį laivą praminė „Storuoju Albertu". Tiesą sakant, iš šio
projekto atsirado be galo prieštaringų vertinimų susilaukę
„Seawolf" klasės atakos laivai, turėję tapti „Los Angeles" kla­
sės, savo metu pakeitusios „sterdženus", įpėdiniais.
Karinio laivyno žvalgybai taip pat patiko sumanymas
kurti naujos klasės povandeninius laivus. Žvalgybos parei­
gūnai suvokė, kad bet kokia nauja technologija sovietams
reikš naują spręstiną problemą ir atitrauks jų dėmesį. Be to,

27 Atsikratyti Rickoveriu bandė ir keletas prieš tai buvusių gynybos ir karinio laivyno sekreto­
rių, bet jį rėmė šalininkai Kongrese ir tokie prezidentai kaip Carteris. Tačiau Reaganas tvirtai
gynė savo sekretorių, kai Rickoveris su visa savo aistra kreipėsi j jį pagalbos per susitikimą
Ovaliniame kabinte Baltuosiuose rūmuose, pavadindamas Lehmaną„apmyžta skruzdė­
le" ir sakydamas Reaganui: Jūs vyras? Galite pats priimti sprendimus?" Rickoveris savotiš­
kai atsirevanšavo, kai po atsistatydinimo kraustydamasis iš savo kabineto greta Lehmano
nuotraukos pakabino Benedicto Arnodlo, Nepriklausomybės karo laikų išdavimo dalyvio,
portretą.

324
 11. Karūnos b ra n g a k m e n is

žvalgybos pareigūnai manė, kad paskelbdamos apie ketini­

mus statyti naują ir geresnį povandeninį laivą, JAV pasiųs
žinutę, jog sovietai niekada neįgis pranašumo, kad ir ką jie
darytų.
Visos šios kalbos apie operacijas po ledynais ir naujus
povandeninius laivus padėjo nukreipti dėmesį nuo planuo­
jamo Parche žygio į Barenco jūrą. Ši misija žvalgybą domino
kur kas labiau nei slaptų operacijų atnaujinimas Ochotsko
jūroje. Barenco jūros kabeliu sklido svarbesnė informacija,
ir net jei sovietai rado klausymosi aparatą Ochotsko jūroje
atsitiktinai, tai buvo priežastis jiems įtarti, kad yra ir dau­
giau klausymosi aparatų, taigi ir įdėmiau saugoti Barenco
jūrą. Nors kiaurą parą sekamoje klausymosi įrenginio vietoje
nebuvo pastebėta nieko neįprasta, užtikrinti visiško saugumo
buvo neįmanoma. Ochotsko jūra buvo tuščia, tad ten bet
kokia veikla iškart krisdavo į akį. O Barenco jūroje laivų srau­
tas buvo toks, kad sovietų bandymai rasti antrą klausymosi
aparatą galėjo likti nepastebėti.
Ir dar buvo tikimybė, - nors dauguma karinio laivyno
žvalgybos pareigūnų ja labai abejojo, - kad Haveris dėl šnipo
neklydo. Jeigu taip, tada sovietai gali atidžiai sekti Parche
kursą. Jie netgi gali žinoti, kad Parche įplauks į Barenco jūrą iš
Arkties vandenyno pusės.
O jeigu pasiuntus Parche visai kitu kursu, kad būtų sun­
kesnės bet kokios pastangos jį sekti? Tarp įgulos buvo
paskleistas gandas, kad laivas išplauks anksčiau nei įprastai,
kitaip tariant, balandį, o ne vasarą, ir kad tai bus „ištvermės
misija" plaukiant į pietus, už ekvatoriaus, tolyn nuo Arkties
ir sovietų. Parche neva plauks palei JAV Ramiojo vandenyno
pakrantę, paskui palei Centrinę Ameriką ir Pietų Ameriką iki
Homo kyšulio.
Įgula nebuvo informuota, kad apiplauks Homo kyšulį
ir tada per Atlantą keliaus šiaurėn į Barenco jūrą. Be to,
teks vengti Folklando salų, nes tuo metu ten vyko karas
tarp Didžiosios Britanijos ir Argentinos. Platesnio lanksto

325
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

sugalvoti buvo neįmanoma, nebent per Antarktidą. Buvo

tikimasi, kad šitaip pavyks apgauti sovietus, o Parche išvengs
didelių ledynų, su kuriais neišvengiamai susidurtų taip anksti
išplaukęs. Vos į vieną pusę Parche kelias siekė 15 000 jūrmylių,
o visas žygis pirmyn ir atgal turėjo trukti beveik penkis mėne­
sius. Ir visą tą laiką laivas turės plaukti po vandeniu.
- Jie nori įsitikinti, ar ilgai ištversim, - kalbėjo vyrai tarpu­
savyje, nežinodami, kad atkartoja priedangos istoriją. - Ban­
dysime pasiekti rekordą.
Parche buvo aprūpintas atsargomis 150 dienų žygiui: į
laivą buvo atgabenta tokia daugybė skardinių su maistu, kad
jūreiviams teko vienoje išvietėje uždengti klozetą lenta ir šią
vietą paversti sandėliuku. Kai ir čia buvo visko prikimšta iki
pat lubų, vyrai užgrūdo viršutinį koridorių taip, kad jį pereiti
pasidarė nebeįmanoma. Tam, kad nusigautum iki kajutkom-
panijos, dabar reikėjo eiti per kapitono kajutę, paskui per jo
vonią, vyriausiojo kapitono padėjėjo vonią ir iš ten sukti deši­
nėn į pirmą laisvą praėjimą.
Šiai kelionei vadovavo kapitonas Peteris J. Graefas. Graefas,
šešių vaikų tėvas, labai rūpinosi savo įgula, ir vyrai tai žinojo.
Jeigu kapitono kas nerasdavo valdymo poste, jį galėjo pama­
tyti kajutkompanijoje lošiantį kribidžą, minantį variklių sky­
riuje slepiamą dviratinį treniruoklį arba besišnekučiuojantį su
kuriuo nors laivūnu. Jam nerūpėjo laipsniai, jam rūpėjo laivas.
Kiekvieną jame praleistą minutę Graefas jautė, kad išgyvena
svarbiausias savo karjeros akimirkas. Kartą, kalbėdamas apie
gyvenimą išėjus į atsargą, vienam savo vyrų jis pasakė: „Koks
skirtumas, vis tiek tai jau bus riedėjimas nuo kalno."
Kai Parche leidosi į šią „Odisėją-82", jūreiviai linksminosi
su laivo žvaigždėmis. Arba tiesiog linksminosi. Čia tar­
navo Žvėris, taip pramintas dėl to, kad sumušė savo paties
rekordą, kiek ištvers nenuėjęs į dušą, nuolat linksminęs ir
kamavęs savo bičiulius „smarvės" varžybomis. Buvo Bampe­
ris, tokią pravardę gavęs todėl, kad mėgo vaikščioti po laivą

326
 11. K arūnos b ra n g a k m e n is

trankydamasis į sienas ir vis kartodamas: „Žiūrėkit, aš bam­

peris." Ir dar buvo laivūnas vairininkas, pramintas Didžiuoju
Paukščiu. Jis svėrė daugiau kaip 300 svarų ir negalėdavo
pralįsti pro jokį laivo liuką kam nors nesušukus: „Atidaryta,
uždaryta".
Vis dėlto, jūreivių manymu, smagiausias pramogautojas
laive buvo leitenantas Timothy’is R. Fainas. Vyrai jį laikė
tokiu pat „skarmaliumi" kaip jie patys. Jis augino smailią
barzdelę, kaip ir eiliniai niekino karininkų etiketą. Geraširdis
Fainas tapo drąsiausių pokštų taikiniu. Mėgstamiausia vyrų
išdaiga buvo jį „nužalinti" - čiupti Fainą ir apvynioti žalia kli­
juojamąja juosta, kurią taip vertino kompanija Electric Boat dėl
savybės puikiai atlaikyti jūros spaudimą. Si juosta buvo skirta
smulkiems įrangos įtrūkiams užklijuoti, bet Parche laive ja
dažniau rišdavo Fainą. Šios kelionės metu Graefas jį „žaliuo­
jantį" ras ant kajutkompanijos stalo, o karininkas inžinierius -
tunelyje, vedančiame į reaktoriaus skyrių.
Vyriausiasis kapitono padėjėjas Timothy’is W. Oliveris
nebuvo toks pakantus įgulos pokštams, ypač kai jo kajutės
durys kažkokiu būdu atsidurdavo variklių skyriuje, triume ar
kitoje atokioje laivo vietoje. „Jokių filmų šįvakar!" - rėkdavo
Oliveris, nejučiomis mėgdžiodamas Jameso Cagney’aus įkū­
nytą tiekimo laivo kapitoną iš filmo „Ponas Robertsas".
Nieko nuostabaus, kad Parche turbūt drąsiau traukė į savo
misiją, nei po kelerių metų bus aprašyta romane „Raudonojo
spalio" medžioklė" - laivo vyrai įkvėpimo sėmėsi iš komiško
serialo M*A*S*H.
Tik kartą kiekvienas laive tiksliai žinojo savo buvimo
vietą - kai laivas kirto ekvatorių. Per įprastinę ceremoniją
pirmąkart pusiaują kertantys vaikinai buvo krikštijami ir
verčiami pagerbti „karalių Neptūną". Jiems teko suvalgyti ne
itin gardaus Neptūno pilvo mišinio - iš tiesų ragauti vieno iš
labiau patyrusių jūreivių skrandžio turinio.

327
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

Kai Parche pagaliau įplaukė į Barenco jūrą, linksmybės

baigėsi. Šį kartą narai prie kabelio prijungė kiek kitokią klau­
symosi įrangą. Ji nebebuvo tiesiogiai tvirtinama prie kabelio.
Jei sovietai dėl kokios nors priežasties sugalvotų kabelį iškelti,
klausymosi įranga turėjo nukristi ir likti jūros dugne.
Sovietams radus klausymosi įrangą Ochotsko jūroje, buvo
pakeistos ir kitos procedūros. Kai Parche narai prijungė apa­
ratą ir „spūkai" apie savaitę jo pasiklausė, laivas patraukė į
sąlyginai ramius vandenis, o po savaitės vėl grįžo prie kabe­
lio. Galimas daiktas, kapitonas turėjo užduotį, kad įrenginys
įrašytų duomenis, kuriuos būtų galima patikrinti artimiausiu
metu. Nors labiau tikėtina, kad laivas grįžo prijungti dar vieno
įrašymo įrenginio arba padėti antro klausymosi mechanizmo
kitoje kabelio vietoje. Būtent taip buvo daroma Ochotsko
jūroje. Papildomos galimybės įrašinėti buvo reikalingos ir
todėl, kad Parche po šios operacijos laukė kapitalinis remon­
tas - laivas į Barenco jūrą turėjo grįžti tik po dvejų metų.
Po 137 jūroje praleistų dienų Parche grįžo namo. Už šią
„ištvermės misiją" laivas gavo dar vieną prezidentinį padėkos
raštą ir taip pratęsė savo tradiciją pelnyti tokį apdovanojimą
už kiekvieną žygį į Barenco jūrą. Tai buvo jau ketvirtasis
apdovanojimas su Reagano parašu, be to, prezidentas dar
atsiuntė kapitonui Graefui dėžutę cigarų. Rašte kaip įprasta
buvo kalbama apie „nepaprastą didvyriškumą", bet pabaigoje
pridurta, kad Parche „įtvirtino naujus ištvermės ir meistriš­
kumo povandeninėse operacijose standartus". Šitaip prezi­
dentas įamžino karinio laivyno sukurtą priedangos istoriją.
Buvo numatyta, kad visus 1983 metus Parche bus remontuo­
jamas, todėl neliko povandeninio laivo, kuriam būtų galima
patikėti užduotį pakeisti klausymosi įrangą Barenco jūroje.
Seazvolf stovėjo doke, kur buvo remontuojamas po audros,
bet šio laivo dienos kabelio misijose jau buvo suskaičiuotos.
Karinio laivyno žvalgyba negalėjo ir įsivaizduoti, kaip šis
triukšmingas laivas galėtų dirbti Barenco jūroje, o sovietams
aptikus amerikiečių klausymosi įrangą Ochotske, misijos į šią

328
 11. Karūnos b ra n g a k m e n is

jūrą nebevyko. Buvo nutarta ateityje, kai pagaliau bus baigtas

remontas, Seawolf naudoti tik sovietinių raketų nuolaužų ar
kitų prietaisų paieškoms atvirame vandenyne.28 Be to, dar
sukosi mintis Richard B. Russell (SSN-687) paversti ketvirtuoju
„specialiųjų projektų" povandeniniu laivu.
Taigi sudėtingiausiais šaltojo karo metais nuo įtampos
mažinimo politikos laikų karinio laivyno žvalgyba liko be
pagrindinio informacijos šalinio. Amerikiečiai bandė sovie­
tus sekti po ledynais imdami juos persekioti iškart, kai tik šie
išplaukdavo iš uosto, bet JAV siunčiant vis daugiau povande­
ninių atakos laivų išaugo ir susidūrimų su sovietais Arktyje
skaičius. Ir ne tik todėl, kad sekti po ledynais buvo sudėtinga.
Kariniam laivynui geriausiai sekėsi giliose poliarinėse srityse,
kur vandens akustika buvo tokia pat kaip atvirame vande­
nyne. Bet ledynų pakraščiuose viskas buvo sudėtingiau.
Vis dėlto karinis laivynas neturėjo kito pasirinkimo - tik
tęsti bandymus. Sovietų aktyvumas taip išaugo, kad admi­
rolas Jamesas Watkinsas, pakeitęs Haywardą karinio laivyno
operacijų vadovo poste, galiausiai pripažino Amerikos visuo­
menei, jog pastaruoju metu šaltojo karo frontas pasislinko
į šiaurę. Jis pasakė: „Jei šioje srityje laikomos ginkluotosios
pajėgos, mums reikia išmokti su jomis kovoti. Ledynai - puiki
vieta slėptis."
Karinio laivyno žvalgyba perdavė savo turimus duome­
nis apie sovietų taktiką ir strategiją visoms povandeninėms
JAV pajėgoms. Įprastas žvalgybos misijas atliekančių povan­
deninių laivų kapitonai ir „spūkai" ėmė rašyti išsamesnius
28 Tuo metu du naujausi mažyčiai povandeniniai laivai, T u r t le ir S e a C liff, jau buvo modifi­
kuoti taip, kad galėjo nusileisti giliau nei anksčiau pasiektas kritinis 6 500 pėdų gylis, be
to, jie dabar galėjo iškelti S e a w o l f a ptiktas bandomųjų raketų nuolaužas ir naršyti raketų
nukritimo vietose, užfiksuotose oro pajėgų arba karinio laivyno radarais. T u r t le buvo
baigtas statyti 1979 metais ir pasiekė 10 000 pėdų gylį. O S e a C l i f f buvo aprūpintas iš titano
pagaminta sfera, leidusią jam 9-ojo dešimtmečio pradžioje pasiekti 20 000 pėdų gylį. Jis
tapo pirmuoju JAV karinio laivyno prietaisu nuo T r ie s te I laikų, pasiekusių gylį, apie kokį
svajojo Johnas Cravenas galvodamas apie jūros gilumų prietaisus 7-ajame dešimtmetyje.
Vis dėlto, kitaip nei Craveno DSSV, abu šie povandeniniai laiveliai turėjo būti nugabenti į
panėrimo vietą antvandeniniais laivais.

329
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

patruliavimo raportus, ir netgi iš povandeninio kabelio gauta

informacija, kadaise taip saugota, dabar buvo perduodama
povandeninių laivų kapitonams, nors ir nenurodant, iš kokio
šaltinio ją pavyko gauti. Karinio laivyno žvalgyba taip troško
pergudrauti sovietus, kad netgi buvo pasiryžusi kliautis prie­
laidomis. Būrelis povandeninių laivų karininkų ir analitikų
turėjo įsivaizduoti, kokius nurodymus rastų sovietiniame
povandeninio laivo valdymo vadovėlyje. Kai tai buvo atlikta,
jie buvo išsiuntinėti susitikti su povandeninių atakos laivų
kapitonais ir papasakoti, kokių iššūkių šie gali tikėtis jūroje.
Dabar niekas nepalaikė Rickoverio sumanymo kurti
specialią arktinių povandeninių laivų klasę. Vietoj jų kari­
nis laivynas nutarė plaukiojimui tarp ledynų pritaikyti apie
du tuzinus jau numatytų statyti „Los Angeles" klasės laivų.
Pirmieji šios klasės laivai buvo skirti lėktuvnešiams atvirame
vandenyne lydėti ir neturėjo tokios sudėtingos elektroninės
šnipinėjimo įrangos ir tarp ledų dirbti galinčių hidrolokato-
rių, kokie buvo sumontuoti Parche ir kituose „sterdženuose".
Todėl jie negalėjo taip lengvai atlikti svarbiausių šnipinėjimo
operacijų, kaip tai darė laivai, kuriuos jie turėjo pakeisti.
Lyonas buvo paprašytas padėti nustatyti, ką reikėtų
pakeisti, kad „Los Angeles" klasės povandeniniai laivai
galėtų sėkmingai manevruoti po ledynais. Deja, pinigų šiems
tyrimams skirta nebuvo. Operacijų po ledynais metu vis dau­
giau dėmesio buvo skiriama bandymams sukurti torpedas ir
hirdolokatorius, galinčius giliuose poliariniuose vandenyse
tiksliau atskirti ledų sangrūdas nuo raketinių povandeni­
nių laivų, o Lyonas ir toliau tvirtino, kad laivyno vadovybė
ignoruoja svarbiausią problemą: JAV neturi povandeninių
laivų, gebančių sėkmingai persekioti arba manevruoti ledynų
pakraščiuose, kur sovietai greičiausiai slėptų savo povandeni­
nes pajėgas. Niekas iš aukščiausių pareigūnų, rodos, nenorėjo
jo girdėti.
Sovietų laivyno galybei vis augant, santykiai tarp dviejų
supervalstybių ėmė šlyti. 1982 metais Leonidą Brežnevą

330
 11. K arūnos b ra n g a k m e n is

sovietų lyderio poste pakeitė Jurijus Andropovas, buvęs KGB

vadovas, persekiojamas apokaliptinių vizijų, kad JAV smogs
pirmąjį smūgį - net daugelis KGB ekspertų jį laikė panikos
kėlėju.
Savo ruožtu Reaganas ėmė visus bauginti sovietais.
1983 m. kovo 8 d. Orlande, Floridos valstijoje, vyko nacio­
nalinis protestantų asociacijos suvažiavimas, kuriame pre­
zidentas pranoko visus susirinkusius pastorius. Pirmiausia
jis pateikė įspūdingą tiek jo šalį, tiek užsienį kamuojančių
blogybių sąrašą: abortai, paauglių nėštumas, kontraceptikus
paaugliams parduodančios vaistinės... Po aistringo kvietimo
mokyklinei maldai Reaganas sutelkė dėmesį į sovietus.
„Taip, melskimės, kad būtų išgelbėti visi tie, kas gyvena
totalitarizmo tamsybėje, melskimės, kad jie atrastų Dievo
pažinimo džiaugsmą, - prabilo prezidentas. - Bet iki tam
nutinkant nepamirškime, kad kol jie garbina viršenybę vals­
tybės, skelbiančios savo viršenybę prieš žmogų ir pranašau­
jančią savo viršenybę prieš visas pasaulio tautas, jie yra blogio
židinys šiuolaikiniame pasaulyje."
Po kelių akimirkų jis šitaip baigė savo kalbą: „Taigi primyg­
tinai raginu, kad aptardami pasiūlymus įšaldyti branduolinę
ginkluotę nepasiduotumėte išdidumo pagundai, pagundai
neapgalvotai pareikšti, kad esate aukščiau viso šito, ir pažy­
mėti lygiu kaltės ženklu abi puses, ignoruoti istorinius faktus
ir agresyvius blogio imperijos išpuolius, pavadinti ginkla­
vimosi varžybas tiesiog milžinišku nesusikalbėjimu ir šitaip
pasitraukti iš kovos tarp teisingumo ir neteisingumo, tarp
gėrio ir blogio."
Reaganas ir anksčiau kovą su komunizmu lygino su gėrio
ir blogio kova. Bet jo žodžiai „blogio imperija" pasklido po
visą pasaulį ir buvo nuolat kartojami. Sovietuose jie, žinoma,
buvo priimti su baime. Sovietų nerimas, kad Reaganas ketina
smogti pirmąjį smūgį, dar labiau sustiprėjo, kai 1983 metų
kovo 23 dieną, praėjus mažiau kaip dviem savaitėms po
cituotos kalbos, Reaganas per televiziją pristatė pasauliui savo

331
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

„Žvaigždžių karus" - strateginę gynybos iniciatyvą (strategic

defense initiative, SDI).
Iš pradžių sovietai pamanė, kad neįmanoma į orbitą paleisti
lazerinio ginklo, galinčio sunaikinti skriejančias priešo rake­
tas. Bet Reagano retorika - arba tai, kaip ją suprato KGB, - įti­
kino sovietų lyderius, kad JAV prezidentas tikrai gali priimti
sprendimą suduoti pirmąjį smūgį.
Sovietų nerimas ir toliau augo: netrukus po kalbų apie
„blogio imperiją" ir „Žvaigždžių karus" JAV Ramiojo van­
denyno laivynas surengė didžiausius manevrus nuo Antrojo
pasaulinio karo laikų. Nuo lėktuvnešių Midway ir Enterprise
pakilę karinio laivyno lėktuvai skraidė virš sovietų karinių
bazių Kurilų salose, kitaip tariant, prie įėjimo į Ochotsko jūrą.
Patraukti sovietų dėmesį rodant savo jėgą buvo kitas Leh-
mano strategijos žingsnis.
Svarbios derybos dėl ginkluotės kontrolės įstrigo, nes sovie­
tai prieštaravo JAV ketinimams Vakarų Vokietijoje ir Italijoje
išdėstyti žemai skraidančias sparnuotąsias raketas ir viduti­
nio nuotolio balistines raketas „Pershing II". Paskui, birželio
31 dieną, sovietai numušė Pietų Korėjos keleivinį lėktuvą
KAL 007, nukrypusį nuo kurso ir skridusį virš sovietų karinės
bazės netoli Ochotsko jūros. Visi 269 žmonės žuvo.
Reaganas apkaltino sovietus tyčine žmogžudyste, mat
kariškiai žinojo, kad numuša keleivinį lėktuvą. Sovietai, užuot
pripažinę klaidą, pareiškė, kad tai buvo ne keleivinis, o CŽV
žvalgybos lėktuvas. Po šio nutikimo JAV universitetuose
besimokę sovietų studentai buvo atšaukti namo, nes antiso-
vietinės nuotaikos JAV neva kelia grėsmę jų gyvybėms. O kai
1983 metų spalio 6 dieną Lechas Walesa pelnė Nobelio taikos
premiją, KGB nutarė, kad šiuo apdovanojimu Vakarų sionistai
siekia destabilizuoti padėtį Rytų Europoje.
Įtampa dar labiau išaugo, kai spalio 26 dieną Reaganas
įsakė pradėti invaziją į Grenadą. JAV tvirtino, kad gelbėja
savo piliečius studentus medikus. Vis dėlto iš tiesų šios

332
 11. Karūnos b ra n g a k m e n is

operacijos metu JAV nuvertė ką tik susiformavusią tos šalies

komunistų vyriausybę.
Tuo metu KGB įdėmiai sekė, ar nematyti kokių nors požy­
mių, kad NATO ir JAV rengiasi smogti pirtnąjį smūgį. Tai tapo
svarbiausiu KGB uždaviniu nuo tų laikų, kai šiai institucijai
vadovavo Andropovas. Operacijai buvo duotas kodinis pava­
dinimas RYAN - trumpinys nuo Pmcemno sidepnoe mnadenue
(branduolinių raketų ataka). Pasak Olego Gordievskio, aukšto
rango KGB pareigūno, vėliau pabėgusio į Angliją, 1983 metais
KGB iš savo agentų visame pasaulyje reikalavo pranešti bet
kokią grėsmingą informaciją apie galbūt rengiamą RYAN, net
jeigu ta informacija ir nelabai patikima.
Kilus skandalui dėl numušto Pietų Korėjos keleivinio lėk­
tuvo, KGB dar labiau ėmė spausti savo agentus. Tuo metu
Andropovas jau mirtinai sirgo, jam buvo pašalintas vienas
inkstas. Vis dėlto jis ir toliau vadovavo valstybei ir buvo įsiti­
kinęs, kad pasaulis dėl amerikiečių kaltės artėja prie branduo­
linės katastrofos.29
Pasak Gordievskio, operacija RYAN buvo atliekama karštli­
giškai ir beveik nekontroliuojant, tad tikrai buvo kilęs rimtas
katastrofiškos klaidos pavojus. Jis teigė, kad prie to ypač buvo
priartėta lapkričio mėnesį, kai NATO vykdė pratybas kodiniu
pavadinimu „Able Archer". Lapkričio 2-11 d. NATO pajėgos
praktikavosi atlikti taktinio branduolinio ginklo panaudojimo
procedūras nuo pat pradinės stadijos iki bendros kovinės
parengties. Sovietai patys buvo suplanavę, kad tikro karo
29 Pačiame įtampos įkarštyje sovietai pasiuntė „Viktoro III" klasės povandeninį laivą kažkur
tarp Šiaurės ir Pietų Karolinos valstijų ir Bermudų salų. Amerikiečiai į tai atsakė pasiųsdami
ten fregatą M c L o y ir povandeninį laivą P h i l a d e l p h i a (S S N - 6 9 0 ) - jie turėjo sekti „Viktorą".
Nejučiom laivai ėmė žaisti savotišką futbolą. Tai nutiko 1983 metų spalio 31 dieną ir
varžybų prizas buvo vienas geriausių JAV hidrolokatorių. „Viktoras" prisiartino prie fregatos,
tada atsitiktinai užkliudė trosą, kuriuo buvo tempiamas hidrolokatorius, ir jį nutraukė. Bet
netrukus sovietams teko iškilti, mat trosas apsivijo aplink jų sraigtą. Dėl savo žygdarbio
jie patys nebegalėjo plaukti. Šitaip buvo pranešta JAV laikraščiuose. Bet tai, kas nutiko
paskui, laikraščiai neaprašė. P h i l a d e l p h i a priplaukė prie „Viktoro", paskui palindo po juo,
kad geriau apžiūrėtų. Ir dabar jau kažkas užsikabino už P h i l a d e l p h i a korpuso. Pasirodė, kad
amerikiečiai netyčia atsiėmė savo hidrolokatorių.

333
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

atveju jie prisidengtų panašiomis pratybomis, taigi panikos

skleidėjai iš KGB pamanė, jog NATO iš tikrųjų paskelbė
kovinę parengtį.
RYAN agentams buvo įsakyta stebėti, ar nėra kokių nors
požymių, kad NATO ketina pradėti branduolinį puolimą:
paskutinės minutės derybų tarp Britanijos ir JAV, atsargų kau­
pimo ir masinio galvijų skerdimo, politikų, finansinių ir kari­
nių lyderių ir jų šeimų evakuacijos. Sovietų nerimas atslūgo,
kai lapkričio 11 dieną „Able Archer" baigėsi.
Vis dėlto sovietų paranoja niekur nedingo. Tų metų gruodį
maršalas Nikolajus Ogarkovas, sovietų ginkluotųjų pajėgų
Generalinio štabo vadas, pateikė pribloškiantį viešą pareiš­
kimą. Jis pasakė, jog sovietai manantys, kad JAV „vis dar
norėtų smogti pirmąjį branduolinį smūgį".
Tuometinis valstybės sekretorius George’as P. Schultzas
tiesiog nepatikėjo, kad Ogarkovas galėjo taip pareikšti. Jis
buvo įsitikinęs, kad tai paprasčiausi gandai. Bet 1984 metų
sausį sovietai nutarė, kad būtina reaguoti į amerikiečių raketų
„Pershing II" perkėlimą į Europą. Nusprendę parodyti savo
pačių galią, jie nusiuntė keletą raketomis ginkluotų „deltų" į
Atlanto vandenyną patruliuoti prie JAV pakrančių - kartu su
ten nuolat budėjusiais „jankiais". Tuo buvo siekta parodyti,
kad „deltos" gali pasiekti taikinius visoje JAV teritorijoje taip
pat sėkmingai, kaip Vokietijoje dislokuotos „Pershing II"
sovietų teritorijoje. Likimo ironija - sovietai savo „del­
tas" pasiuntė būtent ten, kur JAV kariniam laivynui buvo
lengviausia jas sekti. Bet numanoma grėsmė vis dėlto buvo
akivaizdi. Abi pusės dar labiau įsitraukė į „katės ir pelės" žai­
dimą, sekdamos viena kitą agresyviau nei bet kada.
Dabar Reagano administracija suprato, kad reikia taisyti
padėtį. Staiga kovinga retorika Vašingtone liovėsi. Schultzas
ėmė asmeniškai kalbėtis su sovietų diplomatais bandyda­
mas išsklaidyti įtampą ir atnaujinti dialogą dėl ginkluotės
kontrolės. Viešuose pasisakymuose Reaganas ėmėsi naujos

334
 11. K arūnos b ra n g a k m e n is

taktikos - 1984 metų sausį jis pareiškė: „Mes pasiryžę spręsti

nesutarimus taikiu būdu, pasitelkę derybas." Be to, jis vėl
grįžo prie ateities vaizdinio, pateikto pristatant „Žvaigždžių
karų" projektą: „Kaip jau esu sakęs, mano svajonė - sulaukti
dienos, kai branduolinis ginklas dings iš šios žemės."
Po kiek laiko sovietai taip pat ėmė minkštėti. Kai vasario
mėnesį mirė Andropovas, jo vietą užėmęs Konstantintas Čer­
nenka leido suprasti, kad neprieštarauja tęsti derybas dėl gin­
kluotės sumažinimo. Tačiau Černenka iškėlė tokias sąlygas,
su kuriomis Reaganas negalėjo sutikti. Sovietų lyderis pasiūlė
Reaganui atsisakyti „Žvaigždžių karų" programos. Sovietai
baiminosi, kad „žvaigždžių" technologija leis JAV smogti pir­
mąjį smūgį nebijant atsako.
JAV žvalgybos bendruomenė stengėsi nelikti šių įvykių
nuošalyje. CŽV ėmėsi tirti, kodėl sovietai įgijo pranašumą,
o JAV kosminiai palydovai atsiuntė pirmas nuotraukas su
sovietinių raketų bandymais Arktyje, taigi karinio laivyno
žvalgyba ir Nacionalinė saugumo agentūra ėmė paskubomis
planuoti naują Parche žygi į Barenco jūrą.
Parche į Barenco jūrą išplaukė netrukus po dar vieno
diplomatinio kivirčo: sovietai boikotavo olimpines žaidynes
Los Andžele, mat amerikiečiai prieš ketverius metus boi­
kotavo Maskvoje vykusią olimpiadą. Kai laivas grįžo, buvo
akivaizdu, kad jis parvežė gerokai svarbesnės informacijos,
nei galėjo tikėtis net didžiausi žvalgybos optimistai. Juos­
tose buvo įrašyta, kas vyko sovietuose per „Able Archer"
pratybas, šie įrašai suteikė galimybę perprasti visą sovietų
branduolinę strategiją. O iš to, kas dėjosi, kai kai kuriems
raketiniams povandeniniams laivams buvo įsakyta paskelbti
kovinę parengtį, buvo galima perprasti sovietų karinio lai­
vyno valdymo struktūrą. Kai kurie buvę žvalgybos karininkai
sakė, kad ši informacija tiesiog patvirtino iš ankstesnių įrašų
susidariusias prielaidas, kaip sovietai ketina naudoti savo
raketinius povandeninius laivus karo atveju. Bet kiti buvę
CŽV, Nacionalinės saugumo agentūros ir karinio laivyno

335
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

pareigūnai teigė, kad Parche parvežta informacija buvo tokia

vertinga siekiant įžvelgti sovietų ketinimus, kad jie ją praminė
„didžiuoju kazino laimėjimu" arba „karūnos brangakmeniu".
Buvo teigiama, kad pagal šiuos duomenis dalis iš agentų
gautos informacijos pasirodė esanti visiškai klaidinga. Iš
įrašų chronologine tvarka buvo galima nustatyti svarbiausių
sovietų antvandeninių ir povandeninių laivų išsidėstymą,
be to, jie pateikė naują sovietų karinio laivyno pasirengimo
vaizdą. Kaip jau prieš keletą metų numanė jaunieji JAV kari­
nio laivyno analitikai, sovietams dabar svarbiausia buvo
paslėpti savo raketinius povandeninius laivus. Pirmomis
karo dienomis sovietai dalį „taifūnų" ir „deltų" būtų perkėlę
į saugias slėptuves. Šias slėptuves turėjo saugoti dauguma
antvandeninių ir povandeninių atakos laivų. Be to, atakos
laivų užduotis buvo saugoti raketinius laivus jiems plaukiant
pasislėpti po Arkties ledynais.
Tokia sovietų karinio laivyno strategija kėlė nerimą Penta­
gonui. Sovietai rado būdą išvengti NATO pajėgų, laukiančių
jų laivyno tarp Grenlandijos, Islandijos ir Didžiosios Britanijos
arba bandančių persekioti sovietų laivus Barenco jūroje. Kita
vertus, Parche pargabenti duomenys išsklaidė vieną didžiau­
sių Pentagono nuogąstavimų: sovietai nesirengė smogti pir­
mojo smūgio iš jūros. Kaip teigė vienas buvęs žvalgybos
pareigūnas, per šią ir kitas operacijas gauti įrašai „patvirtino
prielaidas, kad sovietų ginkluotosios pajėgos, nors ir neat-
mesdamos prevencinio puolimo galimybės, nebuvo skirtos
smogti pirmąjį smūgį".
Svarbiausia dabar buvo štai kas: jėgų santykis pasikeitė.
Technologiniai laimėjimai - didesnis raketų skriejimo nuo­
tolis, sustiprintas povandeninių laivų stebėjimo bokštelis ir
korpusas, galintis pramušti ledą, - leido sovietams šiose bran­
duolinėse lenktynėse pasivyti JAV paskutinėje srityje, kur jie
dar atsiliko. Dabar sovietai galėjo geriau apsaugoti savo rake­
tinius povandeninius laivus ir turėjo be galo svarbų „strate­
ginį rezervą" - beveik užtikrintą galimybę smogti atsakomąjį

336
 11. Karūnos b ra n g a k m e n is

smūgį. Sovietų nuomone, tai turėjo sumažinti pirmojo smūgio

iš JAV tikimybę.
Prezidentas Reaganas susipažino su gautais duomenimis ir
davė nurodymą karinio laivyno atstovams ir gynybos sekre­
toriui Weinbergerui išsiaiškinti, kokią įtaką ši informacija
galėtų padaryti JAV karinei strategijai. Lehmanas ir VVatkinsas
jau kelerius metus tvirtino, kad prasidėjus karui JAV laivams
tektų plaukti po ledynais ir ten naikinti sovietų raketinius
povandeninius laivus - dabar jie nutarė visa tai paversti ofi­
cialia karinio laivyno strategija. Jų sprendimas iš dalies buvo
paremtas plataus masto pratybomis, per kurias JAV karinin­
kai buvo prašomi atlikti sovietų kapitonų vaidmenį. Jų metu
buvo remtasi prielaida, kad rimta karinė krizė bręstų keletą
mėnesių, taigi povandeniniai atakos laivai turėtų daug laiko
nuplaukti į Barenco jūrą, užklupti sovietų raketinius laivus
jiems išplaukiant iš uostų ir nusekti paskui juos į patruliavimo
vietą.
Apsvaigę nuo sėkmės persekiojant priešus giliuose Arkties
vandenyse, dauguma admirolų nenorėjo nė girdėti Lyono
įspėjimų, kad „liestynes" žaisti gerokai lengviau nei „slėpy­
nes". Lyonas buvo įsitikinęs, kad sovietai lengvai išvengtų
persekiotojų sekliuose vandenyse palei ledynų pakraščius.
Jo kritika modifikuojamiems naujiems „Los Angeles" klasės
povandeniniams laivams admirolus domino dar mažiau.
Tiesą sakant, viskas baigės tuo, kad Lyonas, keturias dešimtis
metų išdirbęs svarbiausiu karinio laivyno Arkties ekspertu, be
jokios aiškios priežasties buvo nušalintas nuo darbo su per­
tvarkomais „Los Angeles" klasės laivais.
Karinio laivyno .vadovybė pripažino, kad JAV povande­
ninės pajėgos patirtų rimtų nuostolių, jeigu bandytų smogti
sovietų bastionams arba „trauktų" jų raketinius povande­
ninius laivus iš po ledynų. Bet drauge ji tvirtino, kad daug
sovietų laivų JAV sunaikintų jų kovinėse pozicijose. Kad
patikrintų šią teoriją, admirolai vieną sekmadienį skubiai
sušaukė iš uostų Atlanto pakrantėje daugiau kaip dvi dešimtis

337
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

povandeninių atakos laivų ir pasiuntė šią armadą sovietų

pusėn. Visoms žvalgybos pajėgoms buvo įsakyta stebėti
sovietų reakciją. Nebuvo užfiksuota jokių požymių, kad
sovietai būtų pastebėję šiuos skubiai išplaukusius laivus. Be
to, karinio laivyno vadovai pabrėžė, kad JAV laivų įgulos
geriau parengtos nei sovietų ir yra gerokai daugiau pralei-
dusios laiko jūroje, nes sovietų laivai dažnai genda ir būna
remontuojami. Ir jeigu sovietai siekia apsiriboti Arktimi ir
savo vidinėmis jūromis, tai JAV povandeniniams laivams bus
aišku, kur ieškoti savo aukų. Jie visada žinos apie sovietų
laivų patruliavimo vietas iš žvalgybos operacijų ir hidroloka-
cinių plūdurų, išmėtytų palei ledynų pakraščius, kur nepasie­
kia SOSUS sistemos.
JAV naujosios strategijos privalumus ir trūkumus aiškiau­
siai išdėstė Watkinsas, nuo 1982-ųjų vidurio iki 1986 metų
vidurio vadovavęs karinio laivyno operacijoms. Jis pareiškė,
kad sovietų strategija laikyti laivus arčiau savo teritorijos yra
„tikriausiai protinga" ir apsunkina užduotį juos sunaikinti.
Bet taip pat pridūrė, kad jeigu sovietai pradėtų karą paleis­
dami raketas iš sausumos, JAV galėtų sunaikinti „labai didelę
dalį" raketinių povandeninių laivų, kuriuos sovietai laikytų
kovinėse pozicijose, kad smogtų antrąjį smūgį iš jūros.
Vis dėlto bet kokia strategija, leidžianti bent keliems sovietų
raketiniams povandeniniams laivams iššauti į taikinius Ame­
rikoje, buvo vertinama skeptiškai ir vertė prisiminti laikus,
kai sovietų „jankiai" plaukiojo per jūras nežinodami, kad
yra sekami, ir kai jie būtų buvę sunaikinti jiems net nespėjus
iššauti. Žvalgybos karininkai su palengvėjimu atsiduso suži­
noję, kad sovietai neketina naudoti savo sustiprėjusių pozicijų
karui pradėti.
Ironiška, kad 1984 metų žygis - kelionė, pelniusi „didįjį
kazino prizą", - buvo pirma iš penkių Parche misijų į Barenco
jūrą, už kurią laivas negavo prezidentinio padėkos rašto.
(Parche buvo įteiktas karinio laivyno padėkos raštas - antras
pagal svarbą povandeninių laivų apdovanojimas.) Parche

338
 11. Karūnos b ra n g a k m e n is

aprūpino JAV daugybe be galo svarbios informacijos, bet jo

paties vaidmuo šaltojo karo dramoje ėmė virsti rutina.
Tiesą sakant, dabar karinio laivyno žvalgyba rengė planą,
kaip klausytis sovietų kabelio realiu laiku, nelaukiant, kol
povandeninis laivas nukeliaus paimti įrašų. Sumanymas
sukosi nacionalinėje povandeninės žvalgybos tarnyboje nuo
8-ojo dešimtmečio vidurio, kai buvo sugalvota klausymosi
įrangą Ochotsko jūroje sujungti kabeliu su Japonija. Dabar
Johnas Buttsas, karinio laivyno žvalgybos vadovas, ir jo
komanda iškėlė ambicingą planą - nutiesti 1 200 mylių kabelį
nuo Beringo jūros iki Grenlandijos. Tam tikslui jis siūlė pasta­
tyti baržas, atrodančias taip nekaltai, kad niekas net neįtartų
apie klojamą kabelį. Antrajame kabelio gale turėtų visu etatu
dirbti būrys kalbos specialistų ir šifruotojų, jie verstų ir šif­
ruotų medžiagą, kai tik ji juos pasiektų.
Sumanymas buvo grandiozinis. Kai kurie Buttso kolegos
ėmė juokauti, kad jis bando užkariauti visą pasaulį. Jie spė­
liojo, ar Buttsas ir jo padėjėjai supranta, kad stipriai atitrūko
nuo realybės. Buttso skaičiavimais, projektas kainuotų mili­
jardą dolerių. Bet Kongreso žvalgybos komitetai net nemanė
į tai gilintis. Jie aiškiai leido suprasti, kad Buttso planas su
visomis jo baržomis jų nedomina.
O tuo metu dvi supervalstybės tęsė derybas dėl branduoli­
nio arsenalo sumažinimo. 1985 metų kovą mirė K. Černenka,
o kartu su juo, galima sakyti, mirė visa senoji, sovietų gvardija.
Politbiurui ėmė vadovauti jaunesnės kartos atstovas, 54-erių
Michailas Gorbačiovas. Dar nuo panikos dėl „Able Archer"
laikų jis buvo įsitikinęs, kad reikia grįžti prie derybų stalo.
Dabar, tapęs generaliniu sekretoriumi, jis atrodė labiau už visus
savo pirmtakus pasirengęs keisti sovietų santykius su JAV.
Tiesą sakant, pirmąjį žingsnį Gorbačiovas žengė jau per
Černenkos laidotuves. Jis atvirai pareiškė Bushui ir Shultzui:
„Sovietų Sąjunga niekada neketino kariauti su JAV ir dabar
neturi tokių ketinimų. Niekada tarp sovietų lyderių nebuvo
tokių bepročių, nėra jų ir dabar."

339
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

Žengiant šiuos pirmus susitaikymo žingsnius JAV valdžia,

savo nuostabai, suprato, kad šnipų ir šaltojo karo intrigų
laikai dar nesibaigė. Richardui Haveriui, rodos, vis dėlto nesi­
vaideno.
1985 metų pradžioje Billas Studemanas, turėjęs pakeisti
Buttsą karinio laivyno žvalgybos vadovo poste, įėjo į Haverio
kabinetą ir padavė be galo svarbų dokumentą. Haveris, tuo
metu jau buvęs karinio laivyno žvalgybos vadovo pavaduo­
toju, perskaitė FTB ataskaitą apie pokalbį su kažkokia Barbara
Walker, pranešusią, kad jos vyras, buvęs karinio laivyno
pareigūnas, šnipinėjo sovietų naudai. FTB pažymėjo, kad
Walkeris gyveno pasiturimai, nors vienintelės skaidrios paja­
mos buvo iš privataus detektyvo darbo.
Haveris iškart suprato, kad turi atsakymą, kurio jiedu
su Studemanu ieškojo jau 8-ojo dešimtmečio pabaigoje, kai
bandė įtikinti admirolus ištirti galimą informacijos nuteki-
nimą.
Johnas A. Walkens jaunesnysis buvo į atsargą išėjęs povan­
deninio laivyno pareigūnas ir komunikacijų specialistas. 1967
metais jis tarnavo budinčiuoju karininku Norfolke ir buvo
atsakingas už ryšį su povandeniniais laivais Atlanto vande­
nyne. Jis turėjo teisę susipažinti su povandeninių laivų opera­
cijų raportais, techniniais duomenimis ir kasdien keičiamais
raktų, naudotų visoms žinutėms iššifruoti, siunčiamas pla­
čiausiai armijoje naudotomis kodavimo mašinomis, sąrašais.
Jeigu sovietai būtų gavę tokios informacijos, jie būtų sužinoję,
kad jų raketiniai povandeniniai laivai sekami gerokai tylesnių
JAV laivų. Taip pat jie būtų supratę, kokie tylūs yra amerikie­
čių laivai ir kokią didžiulę reikšmę turi garsų slopinimo tech­
nologijos siekiant išlaikyti jėgų pusiausvyrą vandenyne.
Vėliau Haveris ir Studemanas sužinojo, kad Walkeris per­
davė sovietams netgi daugiau. Walkerio perduota informa­
cija sovietus įspėjo ir paskatino šaltojo karo metu po jūromis
smogti meistrišką smūgį. Jie ėmė laikyti povandeninius laivus
arčiau savo pakrančių, šitaip apsunkindami jų sekimą. Tiesą

340
 11. Karūnos b ra n g a k m e n is

sakant, kai 1976 metais Walkeris pasitraukė iš karinio laivyno,

jis tęsė šnipinėjimą įtraukdamas į šią veiklą kitus. Pirmiausia
jis užverbavo karinio laivyno komunikacijų specialistą Jerry’į
A. VVhitvvorthą, taip pat turėjusį teisę susipažinti su šifravimo
raktais. 9-ojo dešimtmečio pradžioje Walkeris užverbavo
ir savo brolį Arthurą, dirbusį gynybos sistemoje rangovu.
Netrukus Walkeris pasitelkė ir savo sūnų Michaelį, bran­
duolinio lėktuvnešio Nimitz eilinį. Walkerį pavyko pričiupti
tik todėl, kad jo buvusi žmona nenorėjo, jog jis į šnipų ratą
įtrauktų ir jų dukterį.
Žinia buvo prablaivinanti. Visus tuos metus JAV klausėsi
sovietų kabelių, o sovietai savo ruožtu klausėsi JAV komuni­
kacijų neleisdami pinigų tyrimams, technologijų vystymui ir
nerizikuodami gyvybe. Tiesą sakant, Walkeriui ir jo paranki­
niams sovietai per 18 metų išleido mažiau kaip milijoną dole­
rių. Už šiuos pinigus vienas žmogus, ko gero, sunaikino JAV
branduolinį pranašumą.
Walkeris buvo suimtas gegužės 20-ąją. Kitą dieną Haveris
turėjo parengti ataskaitą apie Walkerio padarytą žalą, matyt,
todėl, kad bandydamas įspėti vadovybę jis apie tai rašė jau
prieš dešimt metų. Deja, žala pasirodė esanti dar didesnė,
nei spėjo Haveris: Walkeris sovietams perdavė labai svarbias
paslaptis apie JAV priemones povandeninių laivų triukšmui
sumažinti, pavyzdžiui, specialius apsauginius mechaniz­
mus ant variklių, kad vibracija nesklistų pro laivo korpusą.
Daugmaž tuo pačiu metu, kai buvo areštuotas Walkeris,
hidroakustikai ėmė skųstis, kad jiems nepavyksta identifi­
kuoti kai kurių naujausių sovietų povandeninių atakos laivų,
kol šie neatsiduria visai šalimais amerikiečių arba, kaip
kartais nutikdavo, kol juos pačius užklumpa sovietai. Tiesą
sakant, kai kurie sovietų „Siera" ir „Akūla" klasių povande­
niniai laivai buvo beveik tokie pat tylūs kaip „sterdženai".
(Vėliau paaiškėjo, kad sovietams padėjo norvegų ir japonų
firmos, tarp jų ir Toshiba korporacijos filialas: sovietams slapta
buvo parduotos didžiulės kompiuteriu valdomos frezavimo

341
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

staklės, reikalingos sraigtų mentėms apdoroti, todėl sovietų

laivai ir pasidarė tylesni.)
Vėliau Studemanas savo parodymuose federaliniam teis­
mui tvirtino, kad Walkerio šnipų grupė galimai „suvaidino
esminį vaidmenį stiprinant sovietų karinę galią". O kai 1985
metais aukštas KGB pareigūnas Vitalijus Jurčenka perbėgo į
JAV, jis pranešė CŽV, kad Walkerio ir Whitwortho grupuotė
buvo didžiausia šnipinėjimo pergalė KGB istorijoje.
1985 metų spalį Walkeris pripažino kaltę ir sutiko ben­
dradarbiauti, jei bus pasigailėta jo sūnaus. Jis buvo nuteistas
kalėti iki gyvos galvos, suteikiant teisę prašyti malonės po
dešimties metų. Šį teismo sprendimą palaimino gynybos
sekretorius Weinbergeras, bet karinio laivyno sekretorius Leh-
manas buvo įsiutęs. Jo manymu, Walkeris buvo nubaustas per
švelniai, tarsi tai būtų „paprastas tarnautojo nusikaltimas".
Lehmanas pareiškė, kad jei tai priklausytų nuo jo, jis skirtų
bausmę, kurią Amerikos revoliucijos laikais taikydavo išda­
vikams: „Tave reikia pakabinti ant kaklo, bet neleisti numirti,
o tada ištraukti iš virvės ir, kol tu dar gyvas, išimti tavo
vidurius ir tavo akyse juos sudeginti, paskui nukirsti galvą ir
ketvirčiuoti kūną. Ir tegul Visagalis pasigaili tavo sielos."
Praėjus mėnesiui po nuosprendžio paskelbimo Walkeriui,
1985 metų lapkritį karinio laivyno sekretorius gavo dar vieną
auką savo įsivaizduojamoms kartuvėms, o Haveris sučiupo
antrąjį „vaiduoklį". Šį kartą išsiaiškinti šnipą kariniam laivy­
nui padėjo Jurčenka.
Dar 1980 metų sausį, kai Jurčenka dirbo sovietų ambasa­
doje Vašingtone, jam paskambino žmogus ir pasakė vieną
frazę: „Turiu informacijos, kurią galėčiau jums perduoti."
Skambinęs žmogus atėjo į ambasadą, bet Jurčenka taip
ir nesužinojo nei jo vardo, nei ką jis siūlo. Tuo užsiėmė kiti
sovietų pareigūnai. Iš pradžių atrodė, kad šito nepakanka
šnipui susekti. Bet FTB perklausė senus Jurčenkos telefoninių
pokalbių įrašus. Paaiškėjo, kad jam skambino vienas iš Nacio­
nalinės saugumo agentūros pareigūnų. Jie pažino jį iš balso.

342
 11. Karūnos b ra n g a k m e n is

Paslaptingasis skambintojas pasirodė esąs Ronaldas W. Pel-

tonas, buvęs Nacionalinės saugumo agentūros darbuotojas, -
jį suėmė 1985 metų lapkričio 25 dieną. Buvo atskleista, kad,
be visa kita, jis atskleidė sovietams ir duomenis apie slaptąją
kabelio operaciją Ochotsko jūroje. Įrašus iš Ochotsko Peltonas
pardavė už 35 000 dolerių. Bandydamas pataisyti savo sunkią
finansinę padėtį, jis perdavė informaciją apie svarbiausias
šalies povandenines šnipinėjimo operacijas ir sukėlė pavojų
Searvolf ir Parche vyrų gyvybei. Abu laivai dar dvejus metus
keliavo į Ochotsko jūrą, kol sovietų karinis laivynas aptiko
klausymosi įrangą. Liko neaišku, kodėl sovietams prireikė
tiek laiko sureaguoti į Peltono pranešimą.
Kai Peltonas buvo suimtas, karinis laivynas pagaliau
atkreipė dėmesį į seną, 1982 metų sausį rašytą Haverio
raportą Senato žvalgybos komitetui, kuriame buvo spėjama,
kad kažkoks šnipas perdavė sovietams informaciją apie
amerikiečių klausymosi įrangą Ochotsko jūroje. Senatoriai
buvo įsiutę. Uždarame posėdyje jie karinio laivyno atstovams
surengė tikrą pirtį už tai, kad Haverio įtarimai trejus metus
nesulaukė jokio atsako. Jie ypač piktinosi, kad, nepaisant
įtarimų dėl šnipo, Parche vis tiek buvo siunčiamas į Ochotsko
jūrą, rizikuojant 140 vyrų gyvybėmis.
Williamas Cohenas, respublikonas iš Meino valstijos, vėliau
tapęs gynybos sekretoriumi prezidento Billo Clintono admi­
nistracijoje, tūžo bene labiausiai. Jis reikalavo pasakyti, kas
rašė šį raportą. Atsistojo Haveris:
- Aš parašiau šį raportą, pone.
Kai vienas iš senatorių paklausė, ar jis tuo įsitikinęs, Have­
ris nurodė tikslią raporto datą ir pridūrė, kad ši data - jo gim­
tadienis, tad pasimiršti negali.
Cohenas panoro sužinoti, kodėl karinio laivyno vadovybė
nereagavo į Haverio išvadas, kad sovietai turbūt jau žino apie
kabelio klausymąsi. Ir dar jis norėjo žinoti, kodėl niekas nesi­
ėmė ieškoti šnipo.

343
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

- Jie manimi nepatikėjo, - atsakė Havens.

Cohenas neatlyžo. Ar buvo protinga tęsti kabelio klausy­
mosi operacijas, jeigu buvo įtarimų, kad esama šnipo?
Haveris galėjo tik pakartoti savo atsakymą, kad niekas
karinio laivyno žvalgyboje juo nepatikėjo. Galiausiai, tarsi
norėdamas taikytis, Haveris iškėlė prielaidą, kad galėjo įvykti
nesusipratimas. Jis niekada neteigė, kad yra visiškai įsitikinęs,
ir manė, jog protingiausia bus ieškoti naujų faktų.
Bet Peltono areštas kariniam laivynui ir Nacionalinei sau­
gumo agentūrai atnešė ir gerą žinią. Dabar jie išsiaiškino
šnipą ir sužinojo, kad apie klausymosi aparatą Barenco jūroje
sovietai nieko nenutuokia. Peltono pareigos nebuvo susijusios
su Barenco jūros operacijomis. O kadangi Peltonas apie jas
nežinojo, vadinasi, tokios informacijos sovietams perduoti
negalėjo.
Peltonas savo kaltės nepripažino, jo teismas buvo paskir­
tas 1986 metų gegužę. Tačiau iškilo kita problema. Karinis
laivynas ir Nacionalinė saugumo agentūra turėjo užsitikrinti,
kad nagrinėjant bylą teisme nebūtų paliesta nei Parche, nei
operacijos Barenco jūroje ir nesugriauti planai naujam žygiui
surengti.
Teisėjas ilgai nesvarstęs sutiko išimti iš protokolo visas
užuominas apie Barenco jūrą. Bet šią istoriją jau buvo atkaps-
tęs Bobas Woodwardas ir kiti Washington Post reporteriai.
Straipsnis apie kabelio operaciją buvo rengiamas pirmam šio
leidinio puslapiui.
Karinio laivyno ir nacionalinės saugumo agentūros parei­
gūnus apėmė neviltis. Seazvolf tuo metu buvo Viduržemio
jūroje ir bandė prijungti klausymosi įrangą prie kabelio, besi­
driekiančio iš Vakarų Afrikos į Europą - buvo siekiama išsi­
aiškinti Libijos lyderio Muammaro el-Quaddafio ketinimus.
Kartu su Seawolf Viduržemio jūroje dirbo ir mažasis povan­
deninis laivas NR-1 (tiesa, pastangos kol kas nedavė jokios
naudingos informacijos). O štai Parche metų pabaigoje buvo
planuojama siųsti į Barenco jūrą. Tai buvo būtina. Sovietai

344
 11. Karūnos b ra n g a k m e n is

Atlanto vandenyne elgėsi agresyviau nei bet kada. Jie ką tik

buvo pasiuntę į Atlantą penkis „Viktoro" klasės povandeni­
nius atakos laivus ir tris savaites laikė juos taip arti rytinės
JAV pakrantės, kad darbo turėjo beveik .visi JAV Atlanto lai­
vyno hidrolokatoriai.
Tokiu metu pasirodęs straipsnis galėjo sukelti baisias
V

pasekmes. CŽV vadovas Williamas Casey’us pagrasino lai­

kraščiui teisine atsakomybe už žvalgybos paslapčių pavie­
šinimą. Prezidentas Reaganas asmeniškai paskambino
laikraščio leidėjai Katharine’ai Graham ir maldavo nepubli­
kuoti straipsnio, nes ant kortos pastatyta valstybės paslaptis.
Galiausiai, likus dienai iki Peltono teismo, Washington Post
paskelbė apkarpytą straipsnį. Jame buvo rašoma, kad Peltonas
išdavė informaciją apie aukštąsias technologijas ir ilgus metus
vykdytą povandeninę klausymosi operaciją Ochotsko jūroje.
Nebuvo užsiminta nei apie Halibut, nei apie Seawolf, nei apie
Parche. Nė žodžio nepasakyta ir apie Barenco jūrą arba Libiją.
Teismo metu taip pat nebuvo atskleista jokių paslapčių, o bir­
želio pradžioje Peltonui buvo paskelbtas nuosprendis - kalėti
tris kartus iki gyvos galvos ir dar dešimt metų.
Paslaptys buvo išsaugotos ir Parche, vadovaujamas kapi­
tono Richardo A. Buchanano, rugsėjo pradžioje leidosi į
kelionę. Tai buvo septintas laivo žygis į Barenco jūrą, šeštas -
Arkties keliu ir antras vadovaujant Buchananui. Vis dėlto ši
kelionė buvo kitokia.
Peltono teismas įaudrino įgulą. Kaip nors reikėjo įtikinti
vyrus, kad jie neketina atlikti operacijos, kaip du vandens
lašai panašios į tą, apie kurią Peltonas pranešė sovietams.
Po Peltono istorijos kodinis pavadinimas „Gebenės varpe­
liai" buvo atšauktas. Dabar jį pakeitė nauji kodai: „Manta"
reiškė visą operaciją, pasiklausymas buvo vadinamas „Ace­
tonu", bet ir šie kodai nuolatos buvo keičiami. Tačiau įgula
žinojo: nesvarbu, kaip Nacionalinė saugumo agentūra pava­
dino operaciją, sovietai vis tiek kažką nutuokia apie jų veiks­
mus ir ketinimus.

345
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

Vyrai dažnai iki vėlyvos nakties aptarinėdavo Peltoną ir

žmogų, kurį vadino „Johnny’u Walkeriu Redu". Svarstė, kiek
vienas ar kitas Parche įgulos narys žino slaptos informacijos. Ir
kiek šifruotos medžiagos galėtų lengvai atsidurti kopijavimo
aparate, jeigu nors vienas iš jų panorėtų užsiimti šnipinėjimu.
Mąstė ir apie tai, kad karinis laivynas stengiasi nuslėpti nuo
jūreivių detales apie operacijas, kuriose jie dalyvauja. Ir tai
jiems kėlė apmaudą. Griežti saugos reikalavimai ir įgulos lai­
kymas visiškoje nežinioje paslapčių neišsaugos. Paslaptys bus
išsaugotos, jei vien mintis apie jų pardavimą priešui atrodys
neįsivaizduojama. Ir visos bus prarastos, jeigu bent vienam iš
jų pasirodys priimtina jas parduoti.
Vis dėlto artėjant prie Barenco jūros vyrus apėmė drąsa ir
noras atkeršyti. Sovietai turėjo Peltoną ir YValkerį, užtat JAV
turi povandeninį laivą Parche. Ir jo įgula buvo pasirengusi
deramai atlikti savo darbą.
Kelionė Arktimi praėjo sėkmingai. Parche buvo per 20 ar
30 mylių nuo klausymosi įrangos, kurią turėjo pakeisti nauja.
Žemėlapyje buvo pažymėtas kursas link sovietų pakrančių.
Daugelį metų JAV povandeniniai laivai rizikuodami „erzino"
sovietų hidroakustinius plūdurus, turinčius pakilti virš van­
dens ir perduoti signalą, jeigu pro juos plaukia koks nors
povandeninis laivas. Prieš Parche žygį visi šie plūdurai žemė­
lapyje buvo pažymėti su prierašu „veikiantis" arba „nevei­
kiantis". Parche reikėjo plaukti pro neveikiančius plūdurus,
paskui kiek priartėti prie kranto ir pasukti į kairę.
Bet staiga atėjo žinutė: „Sustokite. Laukite. Nejudėkite."
Tuo metu laivas jau buvo 12 mylių zonoje. Jis buvo sustabdy­
tas paties prezidento įsakymu. Rugsėjo 19 dieną, kai Parche
dar buvo pakeliui į Barenco jūrą, sovietų užsienio reikalų
ministras Eduardas Sevamadzė įteikė JAV prezidentui Gorba­
čiovo laišką. Generalinis sekretorius rašė, kad norėtų surengti
derybas dėl ginkluotės sumažinimo asmeniškai susitikdamas
su Reaganu. Jis siūlė pasirinkti dvi galimas susitikimo vietas,

346
 11. Karūnos b ra n g a k m e n is

ir JAV pasirinko Islandijos sostinę Reikjaviką - ramią vietą

pusiaukelėje tarp Vašingtono ir Maskvos.
Susitikimas buvo paskirtas 1986 metų spalio 11 dieną. Per
praėjusių metų susitikimą daugiausia buvo kalbama apie
„Žvaigždžių karus" - Gorbačiovas siekė, kad ši programa
būtų sustabdyta. O Reaganas karštai tvirtino, kad tai vie­
nintelė išeitis iš pavojingos padėties, gresiančios abipusiu
susinaikinimu. Jis laikėsi nuomonės, kad lazeriai kosminėje
erdvėje visiems laikams užtikrins taiką pasaulyje, nesvarbu,
ar JAV ir sovietai panorės užpulti vienas kitą.
Per paskutinį susitikimą abiejų valstybių lyderiai taip karš­
tai ginčijosi, kad dažnai net pakeldavo balsą, bet vis dėlto Rea­
ganas ir Gorbačiovas vienas kitą mėgo ir gerbė. Galiausiai jie
padarė bendrą pareiškimą, kad ketina 50 procentų sumažinti
strateginę ir kitą ginkluotę.
Atrodė, kad Reikjavike rengiamas antrasis susitikimas
gali tapti nenuspėjamiausias ir įsimintiniausias iš visų kada
nors vykusių šių dviejų supervalstybių susitikimų. Abi pusės
sutiko, kad bus geriau, jei lyderiai bendraus siaurame ratelyje
be iš anksto apgalvoto scenarijaus. Nieko nuostabaus, kad į šį
susitikimą buvo dedamos didžiulės viltys. Ir nieko keista, kad
Gorbačiovas savo laišku privertė sustabdyti Parche žygį.
Tačiau vyrai laive nė nenujautė, kad vyksta reikšmingas
istorinis lūžis. Jie neabejojo, kad gaus įsakymą baigti užduotį.
Jiems šis susitikimas reiškė tik nemalonų ir gabūt pavojingą
laukimą.
„Tai atplauk, tai išplauk", - ėmė bambėti vienas. Ir netrukus
jau visi kartojo tą patį, nors ir kitais žodžiais. Jie buvo taip arti
tikslo, beveik galėjo jį matyti, bet buvo įsakyta jo neliesti ir
atsitraukti.
Visa tai erzino. Dar blogiau. Jie turėjo per daug laiko gal­
voti, per daug laiko klausytis, kaip virš galvos vienas po kito
plaukia sovietų kariniai laivai. Turėjo per daug laiko suprasti,
kad jeigu Parche kas nors aptiktų, prezidentas jų išsižadės.
Vyrai visada žinojo, kad jų veikla neteisėta, o jeigu Parche bus

347
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

aptiktas ir priverstas susinaikinti, JAV neigs siuntusios ten

savo laivą. Tiesiog dabar ši mintis visų galvose skambėjo gar­
siau, nei jie norėjo girdėti.
Praėjo savaitė. Paskui antra. Parche vis laukė kartu su visu
pasauliu. Atėjo 1986 metų spalio 11-oji. Vyrai visą dieną
spietėsi Parche radistų kajutėje, laukdami naujienų apie susi­
tikimą. Bet pranešimų nebuvo. Toks buvo susitarimas. Iki
susitikimo pabaigos nebus jokių pareiškimų spaudai ir pokal­
bių su žurnalistais.
Reaganas ir Gorbačiovas susitiko nuošaliai esančiame
Hofdi name atšiaurioje Šiaurės Atlanto pakrantėje. Shultzas
nutarė, kad ši vieta atrodo kraupokai, ir tuo įtikino islandus.
Mažame kambaryje susėdo Shultzas, Ševamadzė, Reaganas,
Gorbačiovas, du vertėjai ir dvi stenografistės. Patalpoje buvo
tik vienas langas, pro jį matėsi neramus vandenynas, kurio
bangos kažkur Barenco jūroje talžė Parche bortus. Susitikimas
prasidėjo.
Buvo siūlomi kompromisai, daromos nuolaidos. Buvo
sutarta iš abiejų pusių branduolinių galvučių skaičių suma­
žinti iki 6 000, o raketų paleidimo mechanizmų - iki 1 600,
taip pat sumažinti trumpojo nuotolio raketų skaičių. Reaga­
nas ir Gorbačiovas sutarė, kad visa tai bus atlikta per arti­
miausius penkerius metus, o dar po penkerių metų turės būti
sunaikintas visas likęs branduolinis arsenalas. Taigi ant stalo
gulėjo pasiūlymas po dešimties metų išlaisvinti pasaulį nuo
branduolinės grėsmės. Buvo nutarta, kad laikas užbaigti tą
siaubą, tvyrantį nuo „Manhatano projekto" laikų, kad būtina
amžiams užmiršti 1945-uosius, kai buvo išbandyta pirmoji
atominė bomba, o Robertas J. Oppenheimeris pacitavo siau­
bingus „Bhagavadgytos" žodžius: „Aš tapau Mirtimi, visų
pasaulių naikintoja."
Gorbačiovas tebereikalavo, kad Reaganas atsisakytų
„Žvaigždžių karų" ar bent jau atliktų šios programos
tyrimus tik laboratorijoje ir dešimt metų nevykdytų ban­
dymų kosmose. Vis dėlto Reaganas siekė bandymus atlikti

348
 11. K arūnos b ra n g a k m e n is

kosmose - bent jau tiek, kad per dešimt metų būtų galima šią
programą išvystyti. Jis pažadėjo, kad JAV perduos šią sistemą
su visomis jos technologijomis sovietams.
Gorbačiovas nesileido paperkamas, tad Reaganas ėmė įkal­
binėti ryžtingiau:
- Aš manau, kad po dešimties metų mudu atvyksime į
Islandiją, atsivešime dvi paskutines pasaulyje likusias bran­
duolines raketas ir surengsime ta proga šaunų vakarėlį. Aš
tada būsiu toks senas, kad tu manęs nebepažinsi. Aš sakysiu:
„Michailai?" O tu sakysi: „Roni?" Ir tada mes sunaikinsime
tas dvi paskutines raketas.
Užvirė žodžių mūšis. Gorbačiovas atsakė, kad tų dešim­
ties metų jis gali neišgyventi, nes ką tik įžengė į „pavojingą
periodą", o štai Reaganui tas periodas jau praeityje, taigi jis
dabar gali ramiai laukti savo šimtojo jubiliejaus.
- Aš negalėsiu sulaukti šimto metų, jei nerimausiu, kad tu
paleisi į mane vieną iš tų raketų, - atsakė Reaganas.
Ginčas tęsėsi. Reaganas tvirtino, kad jis pažadėjo amerikie­
čiams, jog neatsisakys „Žvaigždžių karų" programos; Gorba­
čiovas tvirtino, kad Reaganas vis tiek turės savo „Žvaigždžių
karus", net jei bandymus atliks tik laboratorijoje. Galiausiai
Reaganas ištarė žodžius, kurie kitomis aplinkybėmis būtų
skambėję pompastiškai:
- Būčiau laimingas, jei mes sunaikintume visą branduolinę
ginkluotę.
- Mes galime tai padaryti. Sunaikinkime. Mes galime ją
sunaikinti, - atsakė Gorbačiovas.
Tai galėjo būti lemtinga akimirka. Bet nebuvo. Hofdi namas
pateisino savo reputaciją. Valstybių vadovai atsidūrė aklavie­
tėje.
- Tai tik vieno žodžio klausimas, - tarė Reaganas spaus­
damas Gorbačiovą atsisakyti reikalavimų, kad „Žvaigždžių
karų" bandymai vyktų tik laboratorijoje.
- Taip, - sutiko Gorbačiovas, - arba laboratorija, arba sudie.
Tokia gaida susitikimas ir baigėsi.

349
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

Iš viso pasaulio suvažiavusių žurnalistų būrys sužinojo,

kad lyderiai buvo labai arti susitarimo. Reporteriai po visą
pasaulį paskleidė žinią, kad susitikimas baigėsi nesėkme.
Po vandeniu tūnantis Parche taip pat gavo žinutę. Ji aki­
mirksniu pasklido po visą laivą: „Galite įplaukti į 12 mylių
zoną." Parche pajudėjo iš vietos.
Laivas buvo vos per šešias ar septynias valandas kelio
nuo operacijos vietos. Pokalbiai laive ėmė suktis apie kitas
misijas ir artimiausias užduotis. Šitaip vyrai netiesiogiai
pripažino, kad juos kamuoja baimė. Jie aptarinėjo „jankių"
persekiojimus ir labai tylias naująsias „akūlas" ir „sieras",
pasirodžiusias jūrose pastaraisiais metais. „Akūlas" jie vadino
„YValkerio povandeniniu laivu", nes šio šnipo dėka sovietai
galėjo sukurti itin tyliai veikiančius variklius. Tiesą sakant,
sovietų technologijos vystėsi taip sparčiai, kad jų laivai ėmė
pastebėti juos sekti bandžiusius JAV povandeninius atakos
laivus. Be to, amerikiečiai buvo pastebėti ir prie sovietų
pakrančių. „Spūkai" išgirdo, kaip sovietų ryšio priemones
užplūsta krūvos žinučių. Paskui pasigirdo koduotas prane­
šimas „aštuoni devyni": aštuoni reiškė įtariamą priešo laivo
aptikimą, devyni - patvirtintą. Vyrai apie visa tai kalbėjo pui­
kiai suprasdami, kad jeigu būtų aptiktas Parche, greičiausiai
tai reikštų, jog jie turi susinaikinti.
Galbūt norėdami pabėgti nuo šios baimės, visi tomis die­
nomis pokštavo klijuodami žaliąją juostą ant sienų - Barenco
jūroje įrenginėjo „faraono kapavietę". Bet misija tęsėsi be trik­
džių. Narai išėjo į atvirą jūrą, „spūkai" klausėsi, narai paėmė
klausymosi įrangą ir jos vietoje paliko kitą.
Tyliai ir lėtai Parche ėmė plaukti nuo kabelio į vietą, kur
galėtų lydinčiam povandeniniam laivui perduoti žinutę apie
pavykusią misiją.
Tik staiga pro laivo korpusą ėmė skverbtis siaubingai akty­
vus hidrolokatoriaus pypsėjimas. Kažkas viršuje aptiko, kad
čia slepiasi povandeninis laivas. Laimė, netoliese buvo Parche
lydėjęs Finback (SSN-670). Finback skubiai pajudėjo į priekį,

350
 11. Karūnos b ra n g a k m e n is

nukreipdamas į save sovietų dėmesį ir įsitraukdamas į dar

vienas „liestynes" po vandeniu. Tai padėjo. Parche pavyko
prasmukti.
Nuplaukęs keletą šimtų mylių Parche iškėlė anteną. Hidro-
lokatoriai rodė, kad aplink nieko nėra, taigi jie pasiuntė į
Vašingtoną trumpą pranešimą: „Operacija baigta."
Maždaug po mėnesio Parche pasiekė San Diegą ir trumpam
stabtelėjo netoli uosto. Bruce’as DeMarsas, povandeniniam
laivynui vadovavęs admirolas, atplaukė jų pasitikti motorine
valtimi ir grįžo į uostą laivu. Jis buvo apimtas ekstazės. Kas­
dieniškai apsirengęs admirolas aiškiai parodė, kad nereikia
aplink jį šokinėti ar vaikščioti ant pirštų galų - bent jau per
šį pasiplaukiojimą. Be to, jis atgabeno ne tik sveikinimus, bet
ir vaizdo įrašą su septintosiomis Pagrindinės beisbolo lygos
finalo rungtynėmis, pasibaigusiomis New York Mets pergale.
Keliaujant į uostą visi kalbėjo tik apie beisbolą. Kaip įprastai,
ant molo vyrų laukė tėvai, žmonos ir draugės.
Vašingtone Buchanano laukė dar kai kas. Prezidentas Rea-
ganas norėjo asmeniškai pasveikinti žmogų, pelniusį Parche
dar vieną prezidentinį padėkos raštą. Jis buvo jau penktas
šiam laivui - be dar trijų įteiktų karinio laivyno padėkos
raštų. Kiek teko girdėti įgulai, ceremonijos metu grojo pučia­
mųjų orkestras, dalyvavo Reaganas, viceprezidentas Bushas,
karinio laivyno operacijų vadovas, Generalinio štabo nariai.
Buchananas, slapčiausio JAV povandeninio laivo kapitonas,
jautėsi taip, lyg būtų žemiausio rango jūreivis. Tiesą sakant,
čia jo rangas ir buvo žemiausias. Reaganas pažvelgė jam į akis
ir pavadino jį šių laikų Johnu Wayne’u30. Ir štai šią istorijos
dalį Buchanano vyrai mėgo labiausiai. Jie žinojo, kad Reaga­
nas kalba nuoširdžiai. Jis juk pažinojo Johną Wayne’ą.

30 Johnas Wayne’ as (1907-1979) - garsus JAV aktorius, tapęs vyriškumo simboliu {v e rt. p a s t .) .

351
 I!.
PASITIKĖK, BET TIK R IN K

altasis karas dar nebuvo pasibaigęs, bet tikrai atslūgo.

Š Reikjavikas žymėjo naują pradžią, ir abi pusės, rodos,
tai jautė. Taip, 1987 metais JAV karinis laivynas nuvijo būrį
sovietų „Viktoro III" klasės atakos laivų prie savo rytinės
pakrantės, taip, JAV povandeniniai laivai savo šnipinėjimo
misijas tęsė, bet vis dėlto kažkas pasikeitė.
Žinoma, Gorbačiovas tebeširdo dėl „Žvaigždžių karų" ir
pratrūkdavo pykčiu kaskart, kai susitikdavo su Shultzu - ar
bent jau kartą, kai buvo įtikinėjamas, kad amerikiečiai niekada
nepamirš sovietų agresijos 1960 metais, kai buvo numuštas jų
žvalgybos lėktuvas U-2 ir sučiuptas pilotas Gary’is Powersas.
Vis dėlto šie protrūkiai beveik netrukdė netolimoje ateityje
tikėtis taikos. Praėjus vos dvejiems metams po paranojiško
Andropovo valdymo, sovietai nutarė, kad jiems šito pakanka.
1987 metų gegužę sovietai paskelbė savo oficialią karinę
doktriną: sovietų karinių pajėgų paskirtis - tiesiog ginti jų
teritoriją. Pirmą kartą po Reikjaviko derybų Reaganas ir Gor­
bačiovas tų pačių metų gruodį susitiko Vašingtone. Jie pasi­
rašė sutartį dėl vienos klasės branduolinio ginklo - vidutinio
nuotolio raketų - sunaikinimo. 1983 metais tokios derybos
 12. Pasitikėk, b e t tik rin k

atsidūrė aklavietėje, nes sovietų vadovai bijojo, kad JAV

ketina smogti pirmąjį smūgį. Dabar abi pusės sutiko pasira­
šyti sutartį, ir atrodė, kad iš ankstesnio priešiškumo liko tik
prisiminimai.
- Pasitikėk, bet tikrink, - pasirašydamas sutartį rusiškai
pasakė Reaganas.
- Jūs tai kartojate per kiekvieną susitikimą, - kikendamas
paerzino Gorbačiovas.
- Man patinka ši patarlė, - sutiko Reaganas.
Ar kas nors vos prieš kelerius metus galėjo įsivaizduoti,
kad Ronaldas Reaganas juokaus su sovietų lyderiu? Šie du
žmonės buvo taip apimti entuziazmo, kad Gorbačiovas pake­
liui į Baltuosius rūmus sustabdė savo kortežą ir išlipęs ėmė
spausti rankas minioje stovintiems žmonėms. Reaganas savo
ruožtu per kitą jų susitikimą Maskvoje paprašė, kad Gor­
bačiovas pristatytų jį po Raudonąją aikštę vaikštinėjusiems
maskviečiams. Georgijus Arbatovas, sovietų JAV ir Kanados
instituto direktorius, prezidentui pasakė:
- Mes padarysime kai ką siaubinga - atimsime iš jūsų
priešą.
Vis dėlto, nepaisant malonaus Gorbačiovo ir Reagano bend­
ravimo, abiem pusėms reikėjo laiko įsitikinti, kad ši draugystė
gali tęstis ir šaltasis karas tikrai artėja prie pabaigos. Tai tapo
ypač akivaizdu, kai savo susitikimus ėmė rengti aukšto rango
kariškiai.
Admirolas VViliamas J. Crowe’as jaunesnysis, JAV gene­
ralinio štabo vadas, susitiko su maršalu Sergejumi Ach-
romejevu, sovietų Generalinio štabo vadu. Maršalas ir
admirolas bendravo draugiškai. Crowe’as surengė Achrome-
jevui ekskursiją JAV lėktuvnešiu. Jie netgi susitiko Pentagono
„tanke" - slaptajame kambaryje, kur aukščiausi JAV armijos
vadovai planuodavo savo veiksmus prieš sovietus. Šiaip ar
taip, kai Achromejevas kalbėjosi su amerikiečiais apie jų nau­
jąją draugystę, jis negalėjo nuslėpti susierzinimo, kad JAV

353
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

povandeniniai laivai tebevykdo sekimo ir šnipinėjimo opera­

cijas, rodos, nepasikeitusias nuo šaltojo karo laikų.
- Jūs esate problema, - pareiškė jis admirolui Carlisle’iui
A. H. Trostui, dabar vadovavusiam karinio laivyno operaci­
joms.
Achromejevą erzino ne tik po sovietų vandenis plaukiojan-
tys JAV šnipai: jis buvo įsitikinęs, kad paprasčiausiai sekda­
mas paskui amerikiečių P-3 Orion lėktuvus be vargo surastų
jūroje visą savo povandeninį laivyną. Maršalas netiesiogiai
pripažino, kad JAV prieš povandeninius laivus taikomos prie­
monės yra itin veiksmingos.
Trostas bandė jį nuraminti sakydamas, kad amerikiečių
strategija nenukreipta prieš nieką. Bendraudamas akis į akį
su Achromejevu Trostas pajuto, kad jam pavyko pažvelgti į
sovietinio žmogaus sielą - vaizdas labai skyrėsi nuo to, kuo
jis tikėjo daugelį metų. Jam visada atrodė, kad sovietų kari­
nės pajėgos skirtos agresijai. Bet dabar Trostas suprato, kad
Achromejevas yra įsitikinęs, jog tiesiog prisideda prie šalies
gynybos, šalies, kurią supa priešai - NATO antvandeniniai
ir povandeniniai laivai ir lėktuvai, skirti povandeniniams
laivams medžioti.
Pamažu šie žmonės, kilę iš tokių skirtingų pasaulių, ėmė
artėti vienas prie kito. Jie lygino per šaltojo karo metus įgytas
savo patirtis. Ypač iškalbingas epizodas nutiko, kai admiro­
las Kinnairdas McKee - vienas iš geriausių karinio laivyno
povandeninių laivų kapitonų, tarnavęs laivūnu Lapon Baltojo
Macko laikais, žmogus, vėliau tapęs Rickoverio įpėdiniu bran­
duolinių povandeninių laivų karalystėje, - sėdėjo Pentagone
prie priešpiečių stalo su sovietų admirolu ir keitėsi istorijomis
apie jūrą. Čia buvo ir Richardas Haveris. Kai jį pristatė kaip
karinio laivyno žvalgybos analitiką, Haveris išgirdo, kad
sovietų vertėjas admirolui K. A. Makarovui kažką sumurmėjo
apie CŽV.

354
 1 2. Pasitikėk, b e t tik rin k

Įtampa, rodos, išnyko, kai McKee su savo garbingu svečiu

grįžo j senus laikus povandeniniame laivyne. Jis prisiminė
dienas, kai vadovavo Dace. Tuo metu Makarovas vadovavo
vienam iš 671 projekto laivų, kuriuos amerikiečiai buvo pra­
minę „Viktorais". Paskui Makarovas užsiminė, kad per vieną
patruliavimą buvo netoliese Dace ir žinojo, jog tai būtent Dace.
- Įdomu, kuris kurį sekė? - paklausė Haveris, puikiai žino­
damas, kad tai McKee 1968 metais pirmą kartą pastebėjo ir
sekė „Viktorą" - tai jam ir padėjo tapti admirolu.
Makarovas šaltai pažvelgė į Haverį ir per vertėją atsakė:
- Dabar ne metas apie tai kalbėti.
Bet žvilgsnis bylojo daugiau. Jis tarsi pripažino: „Žinau, kas
ką sekė, ir tai buvau ne aš." Tai buvo senos žaizdos, o Have­
ris tarsi druskos ant jų užpylė. Jis priminė sovietų karininkui
laikus, kai jie nusileido amerikiečiams jūroje. Žinoma, per
pastaruosius šaltojo karo metus šis atsilikimas gerokai suma­
žėjo, bet pažeminimo jausmas sovietus tebekamavo. Haveris
pažeidė „glasnost" taisyklę - tą vis dar naują ir tokį sunkų
kariškiams priesaką kalbėti atvirai, ir kai priešpiečiai baigėsi,
Makarovas tarė vertėjui:
- Pasakyk šiam jaunuoliui, kad kai susirenka veteranai,
neturi reikšmės, kuris iš jų kadaise laimėjo, o kuris pralaimėjo.
Pakanka to, kad jie abu išgyveno.
Nors Makarovas galbūt per anksti savo žodžius pavartojo
būtuoju laiku, jie tikrai atspindėjo sovietų požiūrį. Po padidė­
jusio aktyvumo prie JAV pakrančių 1986-aisiais ir 1987 metais
sovietų povandeniniai laivai buvo atšaukti namo. Tačiau JAV
tęsė operacijas beveik kaip įprasta. Šnipinėti skirti povande­
niniai laivai tapo atsargesni. Buvo patobulinti hidrolokatoriai
ir elektroniniai slapto klausymosi prietaisai, ir tai reiškė, kad
norint gauti žvalgybos informacijos daugiau nebereikėjo
tyliai sėlinti prie sovietų povandeninių laivų ar pakrančių.
(„Los Angeles" klasės povandeniniai laivai vis tiek nebuvo
pakankamai manevringi plaukioti ankštose teritorijose.) Pats

355
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

operacijų mastas nesumažėjo. Pavyzdžiui, 1988 metais vien

11-oji povandeninių laivų eskadra išsiuntė iš San Diego aštuo­
nis iš dešimties savo branduolinių atakos laivų į žvalgybos
operacijas, taigi tiek pat, kiek siųsdavo šaltojo karo laikais.
Salt Lake City (SSN-716) beveik septynis mėnesius plaukiojo
po šiaurinę Ramiojo vandenyno dalį, paskui jo vietą užėmė
Portsmouth (SSN-707), Pintado (SSN-672), La Jolla (SSN-701) ir
kiti.
Tęsti šias operacijas skatino įrodymai, kad sovietai paga­
liau išmoko statyti povandeninius laivus, savo galia ir - kas
svarbiausia - tylumu nenusileidžiančius amerikietiškiems.
Bet visa tai buvo labai ironiška: kai sovietai pagaliau išmoko
statyti aukščiausios klasės povandeninius laivus, baigėsi pini­
gai jiems statyti ir naudoti. Tik kitos pusės įvairiausio rango
pareigūnai šito dar nesuprato.
Šiaip ar taip, Mer Ailende „specialiųjų projektų" operacijos
tęsėsi nemažinant tempų. Seazvolf 1987 metais buvo nurašy­
tas, o Parche buvo išsiųstas kapitaliniam remontui - ketinta
jį perdaryti taip, kad galėtų atlikti įvairesnes užduotis. Laivo
korpusas buvo perpjautas per pusę, tada buvo pridurta dar
100 pėdų dalis, joje turėjo būti įmontuota nauja sudėtingesnė
įranga, skirta kabeliams klausytis ir daiktams nuo vandenyno
dugno kelti, kaip darydavo Seazvolf. Kapitalinis remontas
turėjo trukti septynerius metus, bet JAV ir toliau klausėsi
sovietų kabelio, mat Parche pakeitė kitas laivas - Richard
B. Russell, pavadintas senatoriaus, kadaise besąlygiškai rėmu­
sio bet kokias žvalgybos operacijas, garbei.
Nuo 1987-ųjų iki 1990 metų Russell už kiekvieną kelionę į
Barenco jūrą gaudavo po apdovanojimą: vieną prezidentinį
garbės raštą ir tris karinio laivyno padėkos raštus. Laivas savo
misijas tęsė net ir tada, kai Reaganas pasitraukė iš prezidento
posto, o jo vietą 1989 metų pradžioje užėmė Bushas, ir kai
naujasis prezidentas su Gorbačiovu tęsė Reagano nebaig­
tus darbus, ir netgi tada, kai Bushas parašė Gorbačiovui

356
 1 2. Pasitikėk, b e t tik rin k

laišką, siūlydamas padėti iškelti Norvegijos jūroje nuskendusį

sovietų povandeninį laivą.31
Vėliau tais metais Trostas buvo pakviestas į Leningradą
kaip garbingas sovietų karinio laivyno svečias. Per šią
kelionę, likus mėnesiui iki Berlyno sienos griūties, jis galėjo
asmeniškai įsitikinti, kad sovietų povandeninio laivyno gali­
mybės sparčiai senka. Sovietams buvo vis sunkiau išlaikyti
povandeninius laivus jūroje, apmokėti jų remontą, vykdyti
tiek operacijų, kad įgula išmoktų savo darbą. Trostas buvo
sukrėstas pokyčių nuo jo paskutinio vizito pas sovietus 1971
metais: tuomet jis žinojo, kad klausomasi, kas vyksta jo kam­
baryje, jis ir visi jį lydintys karinio laivyno karininkai buvo
taip atvirai sekami, kad kartais jie savo „palydovams" pasa­
kydavo, kur ketina eiti. Dabar šnipų niekur nebuvo matyti.
Užtat vyko atviros admirolų diskusijos apie tai, kaip sunku
išlaikyti karinį laivyną, ir apie branduolinio karo beprasmybę.
Trostas ir pats turėjo galimybę susipažinti su sovietų povan­
deninių laivų konstrukcija ir jų kapitonų daliai tenkančiais
iššūkiais: kai kuriuose laivuose rusiškai kalbėjo tik karininkai,
o iš okupuotų respublikų surinkti šauktiniai buvo taip pras­
tai parengti, kad tik karininkai gebėdavo atlikti būtiniausias
užduotis. Bet galbūt iškalbingiausias epizodas nutiko, kai
Trostas ir admirolas Vladimiras Cemavinas ėmė juokauti,
kad jų likimai susipynę. Jeigu vienai pusei nepavyks išlaikyti
didelio karinio laivyno, kitai pusei bus sunku pagrįsti savo
išlaidas gynybai. Pasaulis iš pagrindų keitėsi beveik taip pat
greitai, kaip Rytų ir Vakarų Berlyno gyventojai kūjais, akme­
nimis ir plikomis rankomis sugriovė juos skyrusią sieną.
Dabar aukščiausi valstybės departamento pareigūnai
ėmė nerimauti, kad nesusilpnėtų Gorbačiovo, vis aktyviau

31 Nuskendęs K o m s o m o l e c buvo 6 400 tonų sveriantis naujos branduolinių povandeninių

laivų klasės, pramintos „Malkas", prototipas, galintis panerti giliau nei kiti povandeniniai
atakos laivai. Tai buvo ketvirtas sovietų branduolinis povandeninis laivas, nuskendęs
šaltojo karo metais. Nemažą dalį sovietų branduolinių ir dyzelinių laivų ištiko avarijos
reaktoriuose, gaisrai ir kitos nelaimės, mažiausiai septyni ar ašuotini iš jų nuskendo.

357
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

pasisakiusio už artimus santykius su JAV, pozicijos. Jų susi­

rūpinimą kėlė Rassell kabelio operacija, numatyta per Gorba­
čiovo ir Busho susitikimą. Galiausiai Russell kelionės laikas
buvo pakeistas.
Vis dėlto pakeisti vienos operacijos laiko nepakako. Kai
kurie diplomatai ėmė nerimauti, kad žvalgybos bendruomenė
per lėtai keičia savo požiūrį į sovietus. Nebuvo abejonių, kad
po keturiasdešimties šaltojo karo metų JAV šnipų organizaci­
jos nelabai noriai susitaiko su tuo, jog iš jų atimamas priešas.
Kas bus su žvalgybos organizacijomis, jeigu niekam neberei­
kės duomenų apie galimo priešininko ginkluotę ar armiją?
Kas bus, kai svarbiausia informacija sklis ne iš slaptų šaltinių,
o CNN kanalu, kiaurą parą transliuojančiu pranešimus apie
milžiniškus socialinius pokyčius pasaulyje?
Šie klausimai povandeninio laivyno atstovams kėlė nerimą
ar net apmaudą, ir tai buvo akivaizdu, kai buvę ir dabartiniai
karininkai 1990 metų birželį susirinko į kasmetinį Povande­
ninių jūrininkų lygos suvažiavimą. Po visą pasaulį keliavo
suvenyrais tapusios Berlyno sienos nuolaužos, o netoli
Vašingtono, Radisson viešbučio salėse, kur vyko suvažiavimas,
buvo akivaizdu, kad čia nėra nė vieno, kuris džiaugtųsi „tai­
kos dividendais", į povandeninį laivyną žvelgtų surūgusiu
veidu ir su skaičiuotuvu rankoje, bandydamas apskaičiuoti,
kokią daugybę socialinių programų būtų galima finansuoti
už pinigus, skiriamus vienam povandeniniam laivui. Tačiau
tokių „buhalterių" gretos augo tiesiog akyse.
Karinio laivyno sekretorius dabar buvo H. Lawrence’as
Garrettas III, sakydamas kalbą susirinkusiesiems jis per­
spėjo: „Netgi mums čia kalbant norintieji sumažinti biu­
džetą galanda peilius." Jis pabrėžė, kad aštriausią peilį turi
generolas Colinas Powellas, pakeitęs Crowe’ą Generalinio
štabo vadovo poste ir ką tik užsiminęs, kad per artimiau­
sius kelerius metus karinis biudžetas turbūt bus sumažintas
ketvirčiu. Garrettas, laikydamasis gerokai griežtesnės linijos,
pareiškė, kad „perestroika" ir „glasnost" neturi jokios įtakos

358
 12. Pasitikėk, b e t tik rin k

povandeniniam šnipinėjimui. „Branduolinio atgrasymo

logika nepasikeitė vien dėl to, kad naujasis sovietų lyderis
nuolat spaudžia žmonėms ranką Pensilvanijos aveniu."
Kiti kalbėjusieji buvo santūresni, bet vis dėlto siūlė būti
atsargiems ir skeptiškiems dėl taikos perspektyvų ir sovietų
geranoriškumo. YVilliamas H. J. Manthorpe’as, tuometinis
karinio laivyno žvalgybos vadovas, iškėlė klausimus, kuriuos
netrukus kartos visas povandeninis laivynas: „Kokie sovietų
vyriausybės ketinimai ateityje? Ar galime šiais ketinimais ir
taikos iniciatyvomis pasikliauti? Atsakymas, žinoma, neigia­
mas. Aš nenoriu, kad mano šalies saugumas priklausytų nuo
šito."
Tolimesni įvykiai netgi labiausiai užsispyrusius skepti­
kus įtikino, kad sovietai nebėra tikėtiniausias JAV priešas.
Pasaulinėje scenoje atsilaisvinusią blogiuko vietą užėmė Irako
diktatorius Saddamas Husseinas, staiga įsakęs savo armijai
aneksuoti Kuveitą. JAV gavo naują priežastį stoti į karą, ir šį
kartą kovojo petys į petį su sovietais: buvo paskelbtas prece­
dento neturintis bendras pareiškimas, pasmerkęs „akivaizdų
esminių civilizuoto elgesio normų pažeidimą" ir raginęs įvesti
Irakui ginklų embargą. Valstybės sekretorius Jamesas A. Bake­
lis III vėliau pareikš, kad tą dieną „šaltasis karas baigėsi".
Kai 1991 metų sausį prasidėjo Persų įlankos karas, povan­
deniniai laivai ten svarbių misijų neatliko. Vis dėlto šis konf­
liktas parodė, kad gynybos pajėgas būtina perorientuoti nuo
globalinio karo į ateityje greičiausiai kilsiančius regioninius
konfliktus, todėl JAV povandeninis laivynas stengėsi visomis
išgalėmis pabrėžti savo vaidmenį kare su Iraku. Povandeni­
niai laivai Louisville (SSN-724) ir Pittsburgh (SSN-720) paleido
tuziną sparnuotųjų raketų „Tomahawk" į taikinius Irake. Kiti
povandeniniai atakos laivai saugojo atsargas gabenančius
krovininius laivus Viduržemio jūroje. JAV ir jų sąjunginin­
kių - Turkijos, Graikijos, Ispanijos, Didžiosios Britanijos, Pran­
cūzijos ir Italijos - povandeniniai laivai buvo išdėstyti nuo
Gibraltaro sąsiaurio iki Sueco kanalo.

359
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

Šis karas suteikė povandeniniam laivynui galimybę pade­

monstruoti savo universalumą ir įrodyti, kad jis geba ne tik
persekioti sovietų povandeninius laivus ar šnipinėti jų uos­
tus. Be to, tai leido povandeninių laivų kariškiams suprasti,
kad jie gali atlikti naujas užduotis - ši mintis juos guodė, nes
visos kankinančios abejonės dėl sovietų ketinimų po mėnesio
buvo galutinai išsklaidytos naujų dramatiškų įvykių. Bushas
su Gorbačiovu paskelbė apie naują susitarimą - trečdaliu
sumažinti strateginės ginkluotės atsargas. Paskui Borisas
Jelcinas išgelbėjo Gorbačiovą nuo perversmo, organizuoto
paskutinių griežtos komunistinės linijos šalininkų. Galiausiai
Bushas labai simboliškai įsakė nutraukti strateginių bombone­
šių, buvusių nuolatinės kovinės parengties trisdešimt dvejus
metus, misijas.
Pentagonas ėmėsi permąstyti nacionalinę karinę strategiją.
Povandeninių pajėgų vadovybė suprato, kad teks atsinaujinti
ir prisitaikyti prie naujų aplinkybių - tą patį turėjo padaryti
po Antrojo pasaulinio karo. Reikėjo rasti naują misiją ir naują
priešą. Nebuvo abejonių, kad šaltojo karo metais povande­
niniai laivai - tiek raketiniai, tiek atakos - galėjo vadintis
svarbiausia karinio laivyno dalimi. Tai buvo suprantama, nes
svarbiausias priešininkas turėjo beveik tokį pat stiprų laivyną.
Bet 10-ojo dešimtmečio pradžia atnešė didžiulių permainų,
ir buvo akivaizdu, kad povandeniniai laivai bus išmesti iš
panteono. Kaip kitados kliperiai, taip ir povandeniniai laivai
puikiai tiko savo laikmečiui - taip puikiai, kad net tapo visos
epochos simboliu.
Karinis laivynas 1991 metų viduryje įvedė naujas taisykles,
nurodančias povandeniniams laivams, sekantiems sovietų
laivus, būti atsargesniems ir laikytis didesnio atstumo. Paskui
karinio laivyno žvalgyba rekomendavo itin sumažinti ope­
racijų prie sovietų pakrančių skaičių. Karinis laivynas nebe-
bandė nuolat sekti svarbiausių sovietų karinio laivyno bazių.
Nebebandė sekti paskui jų laivus sovietų vandenyse. Nebe-
bandė nuolat stebėti ir laukti, kol nutiks kas nors įdomaus.

360
 12. Pasitikėk, b e t tik rin k

Netgi išgirtieji „specialiųjų projektų" laivai neteko savo

neliečiamybės. Atsiradus poreikiui modernizuoti šnipinėti
skirtus kosminius palydovus, CŽV ir oro pajėgos ėmė gvieš-
tis šimtų milijonų dolerių, vis dar skiriamų šiems laivams.
Kadangi ir Russell, ir Parche visus 1991 metus prastovėjo
dokuose ir neplaukė į operacijas, konkuruojančios įstaigos
galėjo pareikšti, kad išlaikyti šiuos laivus yra per didelė pra­
banga.
Visą šią trintį užbaigė netikėta Sovietų Sąjungos griūtis. Per
1991 metų Kalėdas vietoj šios valstybės atsirado respublikų
federacija, pasivadinusi Nepriklausomų Valstybių Sandrauga.
Ėmė plaukti pranešimai, kad penki tūkstančiai rusų karininkų
sutrikę, apimti pykčio ir pažeminti. Laivuose buvo nuleidžia­
mos vėliavos su kūju ir pjautuvu ir keliama Sv. Andriejaus
vėliava, plevenusi rusų kariniuose laivuose nuo Petro I laikų.
Dabar JAV karinio laivyno žvalgybai rūpėjo sužinoti, į kieno
rankas pateks raketiniai povandeniniai laivai ir kaip naujoji
valdžia ketina juos panaudoti.
Už atsinaujinusias žvalgybos misijas teko sumokėti tam
tikrą kainą. 1992 metų vasario 11 dieną JAV povandeninis
laivas Baton Rouge (SSN-689) susidūrė su „Siera" klasės rusų
povandeniniu laivu, vienu iš naujausių ir tyliausių jų laivyne.
Baton Rouge sekė „sierą" netoli 12 mylių zonos prie Mur­
mansko, bet staiga kapitonas pametė rusų laivą iš akiračio, o
šis trenkėsi į Baton Rouge iš apačios. Laivai labai nenukentėjo,
o ir sužeistųjų nebuvo. Bet incidentas pastatė amerikiečius į
keblią padėtį.
Jelcinas tučtuojau pasiskundė JAV vyriausybei, o Bakeris
nuvyko į Maskvą jo nuraminti. Kitą dieną nutiko precedento
neturintis įvykis: Pentagonas viešai paskelbė apie susidūrimą,
o Rusijos karinis laivynas ėmė viešai skųstis, kad JAV vis dar
rengia operacijas jų vandenyse.
Šis incidentas baigėsi tuo, kad JAV atsisakė povandeninio
šnipinėjimo prie Rusijos. Prezidentui pavaldi Patariamoji
taryba žvalgybos užsienyje klausimais, vadovaujama į atsargą

361
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

išėjusio admirolo Bobby’io Ray’aus Inmano, išnagrinėjo

„specialiųjų projektų" programą. Po kiek laiko karinio lai­
vyno žvalgybai buvo pranešta, kad taryba nutarė, jog nebėra
reikalo turėti daugiau nei vieną „specialiųjų projektų" povan­
deninį laivą, ir kad jeigu karinis laivynas nori toliau klausytis
povandeninių kabelių, turbūt atėjo metas tų kabelių paieškoti
kitose pasaulio vietose.
JAV povandeniniai atakos laivai jau atlikinėjo žvalgybos
operacijas prie tokių šalių kaip Libanas ar Libija pakrančių,
o nuo 9-ojo dešimtmečio vidurio du seni raketiniai povan­
deniniai laivai buvo perdaryti taip, kad galėtų gabenti SEAL
specialiosios paskirties pajėgas. Kai 1989 metais kilo krizė
Libane, John Marshall (SSN-611) su 50 SEAL vyrų du mėnesius
sukiojosi Viduržemio jūroje, kad esant reikalui galėtų išgelbėti
įkaitus arba smogtų atsakomąjį smūgį.
Naujoje karinio laivyno strategijoje, pavadintoje „Iš jūros",
povandeniniams laivams buvo numatyta lydėti lėktuvnešius
ir kreiserius, be to, jie turėjo paklusti viename iš tų laivų esan­
čiam operatyvinės grupės vadui. Bet, kaip ir anksčiau, povan­
deniniai laivai turėjo slapta tūnoti galimų konfliktų zonose
ir atlikti „mūšio lauko" žvalgybos operacijas prieš imantis
veiksmų operatyvinei grupei. Terminas „mūšio laukas" buvo
pasiskolintas iš sausumos armijos ir šiuo atveju reiškė, jog
povandeniniai laivai į tas zonas turi būti siunčiami 2-4 metus
prieš įsiplieskiant konfliktams ir daugiau sužinoti apie į karą
įsivelti galinčias valstybes, nustatyti jų silpnąsias vietas ir
užtikrinti, kad JAV, pasitelkusios štai tokią povandeninės
žvalgybos informaciją, pasieks pergalę patirdamos minimalių
nuostolių.
Pavyzdžiui, Iranas jau buvo gavęs pirmą iš trijų rusiškų
„Kilo" klasės dyzelinių povandeninių laivų, išsiskyrusių
tylumu ir išvystytomis technologijomis. Vyriausiasis Irano
admirolas gyrėsi, kad ketina panaudoti tuos laivus bandant
atgauti Hormūzo sąsiaurio - įėjimo į Persijos įlanką, iš kur
gabenamas šeštadalis pasaulio naftos, - kontrolę. To pakako,

362
 12. Pasitikėk, b e t tik rin k

kad į Persijos įlanką būtų pasiųstas Topeka (SSN-754) stebėti

„kilo" atvykimo 1992 metų lapkritį. Tai buvo tipiška naujųjų
laikų žvalgybos operacija.
Naujos šnipinėjimo misijos dabar nekėlė karštų ginčų Nacio­
nalinėje saugumo taryboje ar Baltuosiuose rūmuose - šios
institucijos, kaip ir anksčiau, turėjo kas mėnesį patvirtinti
visas povandeninių laivų operacijas. Vis dėlto iš Baltųjų rūmų
dažnai atskriedavo kaltinimai, kad JAV povandeninės pajėgos
tiesiog susigalvoja priešų, kad turėtų kuo užsiimti. Karinio
laivyno atsakymas buvo paprastas: kai kurie „taikiniai" juos
domino daugelį metų, tad dabar dėl sovietų žlugimo papras­
čiausiai atsirado daugiau laiko ir resursų povandeniniams lai­
vams vykdyti tas užduotis, kurias jie visada privalėjo vykdyti.
Tie priešai galėjo atrodyti sąlyginai nepavojingi: pavyzdžiui,
„Kilo" klasės Irano dyzeliniai povandeniniai laivai nė iš tolo
neprilygo labai greitoms „akūloms", kurias sovietai siųsdavo
į misijas paskutiniais šaltojo karo metais. Bet JAV karinis lai­
vynas vis tiek turėjo žinoti, ką iraniečiai ketina daryti su savo
„kilais", ir rasti jų silpnąsias vietas. „Galite įsivaizduoti karinio
laivyno sutrikimą, jeigu „kilas" nuskandins lėktuvnešį Ame­
rica? - paklausė vienas aukšto rango karinio laivyno pareigū­
nas. O po akimirkos pridūrė: - Tik ne per mano budėjimą."
Galutinai prie šių misijų buvo pereita 1993 metų pradžioje,
kai JAV prezidento postą užėmė Billas Clintonas. Prezidento
administracija pirmą balandžio savaitę planavo numatytą jo
pirmąjį susitikimą su Jelcinu, tuomet ir iškilo nemalonus ne
per seniausiai įvykęs incidentas.
1993 metų kovo 20 dieną JAV povandeninis laivas Grayling
(SSN-646) Barenco jūroje susidūrė su Rusijos raketiniu povan­
deniniu laivu. Grayling sekė rusų laivą per 105 mylias į šiaurę
nuo Murmansko, taigi pačiame Siaurės laivyno mokymų poli­
gono centre. Rusai pareiškė, kad jų laivas visą valandą plaukė
tiesiu kursu ir pastoviu greičiu, nekeisdamas gylio, ir staiga
Grayling trenkėsi į juos ir paliko dešiniajame borte milžinišką
įlenkimą. Iš įgulos niekas nenukentėjo.

363
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

Dėl tokių incidentų valstybės departamentas nerimavo nuo

pat tų laikų, kai Reaganas paliko prezidento postą. Jelciną
Rusijoje buvo ištikusi politinė krizė. Žinia, kad jo draugai iš
JAV tebesiunčia povandeninius laivus prie labiausiai įslap­
tintų rusų uostų ir bazių, žinoma, negalėjo šalyje pakelti Jel­
cino populiarumo.
Iš pradžių Pentagonas pareiškė, kad Grayling sekė vieną
naujausių Rusijos raketinių laivų „Delta IV", bet rusai tvir­
tino, kad tai buvo „Delta III" - šios klasės laivai buvo statomi
nuo 8-ojo dešimtmečio pabaigos. Į tai povandeninio laivyno
kariškiai kandžiai atkirto, kad JAV karinis laivynas apie
„Delta III" turi surinkęs tiek informacijos, jog „patys galėtų
pastatyti tokį laivą".
Clintonas ir jo patarėjai buvo įsiutę. Vienas vyriausiųjų
administracijos pareigūnų skundėsi karinio laivyno vadovais:
„Įdomu, ar jie skaito laikraščius?"
Rusijos gynybos ministerija pateikė piktą pareiškimą,
kuriame išreiškė „didelį susirūpinimą". Šitaip rizikuoti šal­
tojo karo metu - viena, bet dabar? Kontradmirolas Valerijus
Aleksinas, vyriausiasis karinio laivyno navigatorius, pareiškė:
„Mes vaikštome skustuvo ašmenimis. Vieną kartą šie perse­
kiojimai baigsis nelaime. Esu įsitikinęs, kad jeigu tokia prak­
tika nesiliaus, neišvengsime katastrofos."
Jau pačioje susitikimo Vankuveryje, Britų Kolumbijoje, pra­
džioje Clintonas pateikė Jelcinui oficialų atsiprašymą ir viską
užglaistė pasiūlydamas 1,6 milijardo dolerių Rusijoje vykdo­
moms reformoms. Pavadinęs susidūrimą „apgailėtinu" Clin­
tonas pareiškė: „Nenorėčiau, kad tai kada nors pasikartotų."
Jis įsakė ištirti tiek patį susidūrimą, tiek politines aplinkybes,
„netyčiomis leidusias nutikti šiam incidentui".
Paskutinis sakinys karinio laivyno kariškiams sukėlė
nerimą. Reikėjo kaip nors taisyti padėtį, ir kuo skubiau.
Kontradmirolas Edwardas D. Sheaferis jaunesnysis, dabar
einantis karinio laivyno žvalgybos vadovo pareigas, su kapi­
tonu, koordinavusiu povandeninio šnipinėjimo programą,

36 4
 12. Pasitikėk, b e t tik rin k

surengė susitikimą su aukštais šalies pareigūnais, jame

dalyvavo naujasis Clintono patarėjas nacionalinio saugumo
klausimais Anthony’is Lake’as, jo patarėjas Samuelis Bergeris,
valstybės sekretoriaus pavaduotojas Strobe’as Tallbottas ir,
rodos, beveik visi gynybos sekretoriaus Leso Aspino paval­
diniai. Karinio laivyno atstovai susitikime pabrėžė, kad
povandeninių laivų šnipinėjimo operacijos bėgant metams
iš esmės pasikeitė. Dabar tik 25 procentai misijų vykdomos
Rusijos vandenyse. Kiti 75 procentai nukreipti į Vidurinius
Rytus: ten žvalgomas Iranas ir prižiūrima, kad būtų laikomasi
ginklų embargo Irakui. Be to, Adrijos jūroje prižiūrima, kad iš
Vakarų nebūtų tiekiami ginklai Bosnijai, sekama, ar laikomasi
Haičiui paskelbto ginklų embargo, galiausiai stebima padė­
tis Tolimuosiuose Rytuose. Pabaigoje povandeninio laivyno
atstovai paskelbė savo naują šūkį: parengti „mūšio lauką"
visame pasaulyje.
Sis susitikimas parodė, kad povandeninės pajėgos greitai
prisitaikė prie pasikeitusios situacijos. Kai Sheaferis ir jo padė­
jėjai baigė, net ir patys atrodė nustebę. Jie manė, kad Grayling
susidūrimas gali pražudyti visą jų programą, o viskas bai­
gėsi tuo, kad karinio laivyno žvalgybos atstovai juokavo, jog
šis incidentas išgelbėjo jiems kailį. Iš nevilties jie taip išgyrė
povandenines pajėgas, kad keletas administracijos pareigūnų
beveik plojo sakydami: „Velniai rautų, juk tai laisvas vandeny­
nas." Arba: „Nėra uždrausta būti greta kieno nors teritorinių
vandenų." Aukšti administracijos pareigūnai, niekada nesido­
mėję povandeniniais laivais ir jų šnipinėjimo misijomis, buvo
sužavėti, kad karinis laivynas, net neverčiamas pamiršti savo
senojo priešo, sugebėjo taip stipriai pasikeisti. Laivynui buvo
leista toliau stebėti Rusiją, bet su sąlyga, kad žvalgyba vyks
atsargiau ir labiau apgalvotai.
Nuo to laiko povandeninės pajėgos prezidentaujant Clinto-
nui gyvavo visai patogiai. Galbūt didžiausia jų pergalė buvo
leidimas tęsti „Seawolf" programą: Clintonas sutiko pastatyti
tris didžiulius povandeninius atakos laivus už 2,5 milijardo

365
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

dolerių, nors prezidentas Bushas savo metu bandė šią pro­

gramą sustabdyti baigus pirmąjį laivą. Clintonas savo suti­
kimą pagrindė noru išgelbėti povandeninių laivų pramonę
nuo etatų mažinimo ir išnykimo. Žinoma, kaip paprastai
karingieji respublikonai tam prieštaravo ir „Seawolf" vadino
šaltojo karo laikų liekana.
Be to, Clintonas leido statyti naujos klasės povandeninius
atakos laivus, mažesnius ir pigesnius už „Seawolf". Jie buvo
tylesni ir universalesni už „Los Angeles" klasę, iš pradžių
buvo pavadinti „naujausiais povandeniniais atakos laivais"
(New Attack Submarine) arba NSSN, o dabar jie žinomi kaip
„Virginia" klasė, sukurta misijoms sekliuose regioniniuose
vandenyse atlikti. Clintonas sutiko, kad atėjus XXI amžiui
kariniam laivynui kai kuriuos pasenusius „Los Angeles"
klasės laivus reikės pakeisti naujais. Prezidento parama
neleido povandeninėms pajėgoms dramatiškai sumažėti. 9-ojo
dešimtmečio pabaigoje JAV turėjo 98 povandeninius atakos
laivus, 1999 metais jų liko 60, o naujo šimtmečio pradžioje,
toliau nurašant „Los Angeles" klasės laivus, jų skaičius galėjo
siekti vos 50. Branduolinių raketinių povandeninių laivų flo­
tilė, kadaise sudaryta iš 41 laivo, galėjo sunykti iki 10 ar 14.
Karinio laivyno atstovai paprašė Kongreso lėšų naujų laivų
statybai ir be jokio varžymosi tvirtino, kad šie laivai galės
plaukioti ne tik prie trečiojo pasaulio šalių pakrančių, bet ir
prie Rusijos. Buvo teigiama, kad „Seawolf" klasės laivai bus
trisdešimt kartų tylesni nei 8-ajame dešimtmetyje statyti „Los
Angeles" klasės laivai ir dešimt kartų tylesni už naujausius
„Los Angeles". Seawolf ir Virginia turėjo būti ypač veiksmingi
sekliuose vandenyse, arčiau kranto ir teikiant pagalbą, kai
konfliktas vyktų sausumoje. Buvo ketinama juos apginkluoti
„Tomahawk" raketomis, aprūpinti sekliuose vandenyse ypač
veiksmingais hidrolokatoriais ir viskuo, kas būtina norint
pergabenti SEAL ir kitas specialiąsias pajėgas. Be to, karinis
laivynas negailėjo pinigų povandeniniams dronams kurti ir
netgi mažiems bepiločiams lėktuvams: šie iš povandeninių

36 6
 12. Pasitikėk, b e t tik rin k

laivų valdomi prietaisai galėtų plaukti priešais laivą ieško­

dami minų arba skristi į žvalgybą.
Dabar naujieji povandeniniai laivai aprūpinti ir mikropro­
cesorinėmis technologijomis, leidžiančiomis perduoti ope­
ratyvinių grupių vadovybei žvalgybos informaciją tokiomis
priemonėmis kaip elektroninis paštas, fotografijos ir pro
periskopą daryti vaizdo įrašai.32Tos pačios technologijos nau­
dojamos kitose povandeninių laivų misijose, prasidėjusiose
pasibaigus šaltajam karui. Povandeniniai laivai kartais įspėja
pakrantės sargybą apie įtartinus žvejybos laivus Karibų jūroje,
galimai gabenančius narkotikus. Antvandeninius laivus įspėja
apie krovininius laivus, bandančius pažeisti amerikiečių
įvestą ginkluotės ar kitų krovinių embargą. Per Kosovo karą
1999 metų pradžioje, kai NATO sąjungininkams reikėjo tiks­
liai smogti į slaptus Serbijos taikinius, JAV ir britų povande­
niniai laivai keletą kartų paleido „Tomahawk" sparnuotąsias
raketas iš Adrijos jūros. Be to, povandeniniai laivai stebėjo į šį
regioną plaukiančius Rusijos laivus.
Vis dėlto didžiausias JAV povandeninių pajėgų rūpestis
išlieka kitų šalių povandeniniai laivai - tiek naujojo mode­
lio dyzeliniai, tiek branduoliniai. Rusija pardavė išvystytų
„Kilo" klasės laivų Iranui ir Kinijai. Netgi kai kurios Vakarų
šalys, tokios kaip Vokietija, pardavė dyzelinių povandeni­
nių laivų trečiojo pasaulio valstybėms. Galiausiai Rusija ir
toliau vertina povandeninius laivus kaip svarbiausią savo
karinio laivyno dalį, tad tobulina „akūlas" - savo tyliausią
ir moderniausią branduolinį povandeninį laivą. (Vis dėlto
rusiškos technologijos dar turi rimtų spragų. Pasak karinio
laivyno žvalgybos pareigūnų, naujausios „akūlos" yra labai
tylios plaukiant mažesniu kaip 10 mazgų greičiu, bet padi­
dinus greitį pasigirsta bildesys ir tada jas lengva pastebėti.)
Rusija net ėmėsi kurti dar pažangesnės klasės, žinomos kaip
32 Kai 2004 metais naujausi „Virginia" klasės laivai išplaukė j jūrą, jie net neturėjo periskopų.
Jie tik buvo aprūpinti tam tikru optiniu stiebu su skaitmenine vaizdo sistema, kurios rezo­
liucija - ryškesnė nei žmogaus akies.

367
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

„Severodvinskas", laivus, ir kai kurie JAV pareigūnai baimi­

nasi, kad jie gali būti tylesni už patobulintus „Los Angeles"
klasės laivus. Jeigu Rusijos Dūma kada nors ratifikuotų
antrąją strateginės ginkluotės sumažinimo sutartį, didžioji
dalis Rusijos branduolinio arsenalo galėtų persikelti į jūrą.
Kol Rusija vis dar turi antrą pagal galią povandeninį laivyną -
„kol meška vis dar plaukioja", kaip mėgsta sakyti karinio
laivyno pareigūnai, - jį būtina stebėti, nors dabar ji ir neturi
pinigų savo povandeniniams laivams į jūrą siųsti.
Clintonas sutiko vykdyti ribotas žvalgybos operacijas
prie Rusijos krantų, tad povandeniniai laivai keletą kartų
leidosi į misijas netoli Vladivostoko ir Murmansko, kai kari­
nis laivynas turėjo priežasčių įtarti, kad rusai išbando naują
įrangą. Clintonui tyliai pritariant buvo tęsiama ir „specialiųjų
projektų" šnipinėjimo programa, nors dabar jos dėmesys
nebebuvo sutelktas į Rusiją. Vyriausybės pareigūnai tvirtina,
kad vienas iš „specialiųjų projektų" laivų, greičiausiai Rus­
sell, 1992 metais, jau žlugus sovietams, plaukė į Barenco jūrą
paimti kabelio klausymosi įrangos. Russell atliko šią misiją ir
kitose pasaulio dalyse, o 1993 metų viduryje buvo nurašytas.
Po ilgai trukusio kapitalinio remonto į rikiuotę sugrįžęs Par-
che 1993-iaisiais ir 1994 metais pelnė dar du prezidentinius
padėkos raštus. Po trijų karinio laivyno padėkos raštų, gautų
1995, 1996 ir 1997 metais, galiausiai 1998-aisiais Parche vėl
gavo prezidentinę padėką. Iš viso Parche dabar turi aštuonis
tokius apdovanojimus - daugiau nei koks kitas laivas karinio
laivyno istorijoje. Už kokias misijas Parche gauna šiuos raš­
tus, dabar slepiama griežčiau nei šaltojo karo metais, bet šie
apdovanojimai nebūtų teikiami, jeigu Parche neatliktų naujų
ir pavojingų operacijų. Dabar suremontuotas laivas gali ne tik
prijungti prie kabelių klausymosi įrangą, bet ir iškelti karinę
techniką iš jūros dugno.
Akivaizdu, kad karinis laivynas pasiryžęs ir toliau nau­
dotis Parche galimybėmis. Kai po šaltojo karo baigties imta
uždarinėti karines bazes ir kai ši banga 1994 metais pasiekė
Mer Ailendą, Parche buvo perkeltas į Bangorą Vašingtono
368
 12. Pasitikėk, b e t tik rin k

valstijoje - tai „Traident" klasės raketinių laivų bazė, ir Parche

joje - vienintelis povandeninis atakos laivas. O ir karinis laivy­
nas taip išvystė specialiąsias technologijas, kad Parche dabar
galėtų prijungti klausymosi įrangą net nerizikuodamas narų
gyvybėmis, tiesiog pasitelkus iš laivo valdomus dronus.
Atspėti Parche operacijų tikslus nėra sudėtinga, jie, be abejo,
atspindi platesnius karinio laivyno rūpesčius žvalgybos sri­
tyje. Štai 1997 metais Iranas gavo savo trečiąjį „Kilo" klasės
povandeninį laivą. O Worldwide Submarine Challenges, kartą
per metus pasirodantis karinio laivyno leidinys, neseniai savo
viršelyje išspausdino Kinijos povandeninio laivo ir įgulos
nuotrauką. Leidinyje buvo išsamiai išvardytos potencialią
grėsmę keliančios šalys, tarp jų ir dvi Azijos valstybės - Kinija
ir Šiaurės Korėja. Kinija 1996 metais prie Taivano krantų
surengė itin pavojingas pratybas ir jų metu ne tik pasitelkė
vieną iš savo „kilų", bet ir iš sausumos paleido keletą įspėja­
mųjų raketų, priversdama Clintoną pasiųsti JAV lėktuvnešius,
kad nebūtų užpultas Taivanas. Be to, naudodami rusiškas
technologijas kinai bando sukurti modernių raketinių bran­
duolinių laivų flotilę ir atlieka iš sausumos paleidžiamų
balistinių raketų, galinčių pasiekti JAV pakrantes, bandymus.
Į vandenyną krintančios bandomosios kinų raketos būtų
neįkainojamas lobis JAV tarnyboms, jeigu pavyktų jas pakelti
iš dugno. Galiausiai vis didesnį nerimą kelia Šiaurės Korėja.
Ši šalis daug kartų naudojo dyzelinius povandeninius laivus,
kad perkeltų diversantus į Pietų Korėją.
Parche, kaip ir daugelis kitų povandeninių atakos laivų,
tęsia šnipinėjimo misijas. Bet karinis laivynas jau rado šio
laivo, kurį 2003 metais ketinama nurašyti, įpėdinį. Tai bus
Jimmy Carter, trečiasis „Seawolf" klasės povandeninis laivas,
perimsiantis išskirtinę Parche įrangą ir slapčiausias misijas.
Programa, prasidėjusi kartu su pirmuoju šaltojo karo speigu,
tebesitęsia.

369
 ienas povandeninio laivo kapitonas su žmona kartą susi­
V tarė: kai jis bus jūroje, tuo pačiu nakties metu abu žiūrės į
tą pačią žvaigždę. Bet ji tiksliai nežinojo, kada jos vyras gali
pakelti savo laivą į periskopo gylį ir žiūrėti į dangų. Kiek­
vieną naktį sutartą valandą ji žiūrėjo į jų žvaigždę, puikiai
suprasdama, kad tuo metu jis greičiausiai tyliai plaukia po
vandeniu. Vis dėlto ją palaikė viltis, kad bent jau retkarčiais jų
žvilgsniai toje žvaigždėje susitinka. Tai tęsėsi kiekvieną naktį,
kol vyras grįžo iš kelionės.
Jie buvo tarp laimingųjų. Dėl streso, sukelto ilgų mėnesių
jūroje, ir slaptumo, įsipareigojimų daugelis porų išsiskirdavo.
Joks baigiamasis povandeninio karo padarinių aptarimas
negali nepaliesti žmogiškojo faktoriaus. Povandeninių laivų
jūrininkai aukojo savo gyvenimo mėnesius, metus ar net
dešimtmečius, kad užtikrintų geriausią apsaugą nuo bran­
duolinės grėsmės iš jūros.
Šie vyrai iš visų išgalių stengėsi persekioti sovietų rake­
tinius povandeninius laivus. Tik pasitelkus povandeninį
laivą buvo galima plaukti paskui sovietinį „būmerį", stebėti
jo įgulos darbą ir išsiaiškinti, ką jis darys gavęs įsakymą
paleisti raketas. Palaipsniui, misija po misijos, kaupėsi patir­
tis ir žinios. Bet vos tik atsirasdavo naujos klasės sovietų
 Epilogas

povandeniniai laivai arba pasikeisdavo jų taktika, beveik

viską tekdavo pradėti iš naujo.
Povandeninių laivų misijos buvo ir kitaip svarbios: dėl jų
JAV galėjo perprasti sovietų karinių lyderių mąstyseną. JAV
kapitonas persekiojimo metu galėjo įsivaizduoti save sovietų
kapitono vietoje ir suprasti, kokie jie vis dėlto be galo skir­
tingi.
Ypatingieji povandeniniai laivai, prijungdavę prie kabe­
lių klausymosi įrangą, suteikė galimybę sužinoti, ką sovietų
karinio laivyno vadovybė kalba apie savo nesėkmes, kaip
kritikuoja vieną ar kitą operaciją, kaip vertina amerikiečių
branduolinio smūgio grėsmę. Laikotarpiu, kai abi supervals­
tybės vienu mygtuko paspaudimu galėjo pradėti branduolinį
karą, tai buvo puiki ir be galo svarbi galimybė perprasti prie­
šininką.
Agentai, kosminiai palydovai, žvalgybos lėktuvai, povan­
deniniai laivai - visi puikiai darbavosi rinkdami informaciją
apie sovietų karinę techniką: ką šie stato, kokios naujų įren­
ginių techninės charakteristikos. Tačiau perprasti sovietų psi­
chologiją buvo gerokai sunkiau. Galiausiai netgi telefoniniai
pokalbiai galutinai neatskleidė sovietų vadovybės minčių ir
neatspindėjo, kokio masto politinė ir ekonominė krizė ištiko
šią uždarą šalį. Vis dėlto, nors povandeninio laivo parvežta
informacija būdavo kelių mėnesių senumo, pokalbių įrašai
buvo geriausias žvalgybos duomenų šaltinis.
Vyrai, dalyvavę kabelio operacijose Barenco ir Ochotsko
jūrose, žinojo, kad labai rizikuoja. Laivui susinaikinti skirti
sprogmenys neleisdavo to pamiršti. Netgi karinio laivyno
žvalgybos varžovai - aukščiausi CŽV pareigūnai - pripažino,
kad povandeninių kabelių klausymasis buvo pavojingiausia
ilgalaikė žvalgybos operacija šaltojo karo metais. Išskirtinumo
ir pavojingumo aura pelnė šioms misijoms ypatingą pagarbą.
Kai išvystytos kosminių palydovų technologijos pavertė
žvalgybos informacijos rinkimą saugesniu ir tikslesniu,
dauguma žvalgybos lėktuvų pasidarė nereikalingi, o štai

371
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

povandeniniai laivai ir toliau tiesiogiai susidurdavo su sovie­

tais. Ir tai juos išskyrė tiek tarp žvalgybininkų, tiek tarp visų
ginkluotųjų pajėgų. Povandeninių laivų jūrininkai puikiai
žinojo, kad jie yra vienintelė kariuomenės dalis, kuri ne šiaip
dalyvauja kokiose nors sąjungininkų pratybose, o iš tikrųjų
beveik kiekvieną dieną susiduria su priešu.
Visada buvo didžiulis pavojus, kad koks nors incidentas
destabilizuos padėtį arba kad povandeniniai laivai įsivels
į tikrą mūšį. Kartais kai kurie kritikai viešai teigdavo, kad
taip galėjo nutikti kiekvieną kartą, kai JAV povandeninis
laivas būdavo aptinkamas sovietų teritoriniuose vandenyse,
kiekvieną kartą, kai grėsdavo atsakomieji veiksmai, kiekvieną
kartą, kai povandeniniai laivai susidurdavo. Nėra abejonių,
kad kai kurie kapitonai vaikydamiesi šlovės darydavo dau­
giau, nei leistina. Tačiau kai karinis laiv)mas ir žvalgybos
agentūros imdavo sverti galimą naudą ir tikėtiną griežtą
sovietų atsaką, jie remdavosi paprastu faktu: sovietai taip pat
siunčia šnipus prie jų pakrančių. Kaip sakė admirolas Jame-
sas D. Watkinsas, buvęs karinio laivyno operacijų vadovas
ir energetikos sekretorius: „Istorija byloja, kad šnipai nuolat
įkliūva. Na ir kas? Juk žinome, kad visi žaidžia šitą žaidimą. -
Paskui jis pridūrė: - Kol atlikdami šias operacijas akivaizdžiai
nepažeisime mūsų pasirašytų susitarimų ir tarptautinių sutar­
čių, žaidimas bus sąžiningas. Mums nereikia už tai atsipraši­
nėti. Mes turime tai daryti. O jei to nedarysime, tai reikš, kad
neatliekame savo darbo."
Reikia pripažinti, kad šiuose „akivaizdžiai nepažeisime"
ir „mūsų pasirašytos sutartys" pasakymuose slypi dvipras­
mybė. Bet žvelgiant atgalios akivaizdu, kad net rimčiausi
povandeninių laivų susidūrimai niekada nesukėlė rimtos
krizės, o sovietai šiame žaidime vadovavosi panašiomis taisy­
klėmis. Kol amerikiečiai skverbėsi į sovietų paslaptis prijung­
dami klausymosi įrangą prie kabelių, sovietai taip pat rinko
žvalgybos informaciją. Jie užverbavo Johną YValkerį ir jo šnipų

3 7 2
 E pilogas

tinklą, kad pavogtų kodus, leidusius sovietams pažvelgti į

pačią JAV karinio laivyno šerdį.
Sovietų bandymai prilygti JAV karinei mašinai, o ypač
sukurti raketinių povandeninių laivų flotilę, galinčią išvengti
amerikiečių atakos laivų prasidėjus branduoliniam karui,
sudavė rimtą smūgį šalies biudžetui. Tačiau ginklavimosi
varžybos daug kainavo ir JAV, šimtai milijardų dolerių buvo
išleista statyti ir aprūpinti du šimtus branduolinių povandeni­
nių laivų ir SOSUS tinklui plėsti. Vis dėlto žvalgybos surinkta
informacija leido sutaupyti dar didesnes sumas, ją pasitelkus
buvo galima tiksliau nustatyti, kas reikalinga JAV gynybos
sistemai. O dabar, kai „rusų meška" pasiekė bankrotą, kai šal­
tasis karas baigėsi, paaiškėjo, kad JAV karinio laivyno planai
statyti naujus povandeninius laivus žlugo, o povandeninių
pajėgų biudžetas bus stipriai apkarpytas. Vyrai vis dar plau­
kia į jūrą, vis dar drąsiai neria į gelmes šnipinėti JAV priešų,
bet šie priešai dabar dažniau telkiasi karštuosiuose trečiojo
pasaulio taškuose, ir dabar jokia kita valstybė nėra toks dide­
lis ir rimtas iššūkis jūrose, kokie buvo sovietai. Kongresui
ketinant sumažinti bendrą žvalgybos biudžetą, tik šiek tiek
apkarpyti, lyginat su šaltojo karo metais, tampa aišku, kad
povandeninio laivyno laukia dar sunkesni laikai.
O ir Rusija, ir JAV susidūrė su naujomis išlaidomis - reikia
atsikratyti senų povandeninių laivų su branduoliniais reak­
toriais. Rusijai tai ypač aktualu - turbūt jau nebeįmanoma
atitaisyti žalos, kurią Barenco jūrai padarė joje palaidoti senų
povandeninių laivų reaktoriai, jų korpusai ir kitos radioakty­
vios dalys, nuskandintos vandenyne palei šiaurinę Naujosios
V

Žemės dalį.
Rusiją ir JAV vienija dar vienas dalykas. Povandeninių
operacijų slaptumas, kurio šaltojo karo metu laikėsi abi pusės,
paliko negyjančių žaizdų, kurios ypač skaudžios šeimoms,
per šias operacijas netekusioms savo artimųjų. Pavyzdžiui, iki
šiol nėra pateikta įtikinamų atsakymų apie 1968 metais din­
gusius povandeninius laivus - JAV Scorpion ir sovietų „golfą".

373
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

Sovietų pareigūnai taip troško nuslėpti „golfo" tragediją,

kad tiesiog paskelbė jo vyrus dingusiais be žinios, be to,
atsisakė jiems suteikti apdovanojimus ir pensiją, paprastai
skiriamą artimiesiems už „žūtį vykdant karinę užduotį".
Jūreivių našlės gavo po vienkartinę 1 500 rublių išmoką ir dar
po 58 rublius kasmet už kiekvieną vaiką arba neįgalų šeimos
narį.
Irina Zuravina, netekusi „golfe" tarnavusio savo vyro, atsi­
sakė paimti šiuos pinigus, nes nenorėjo susitaikyti su vyriau­
sybės požiūriu į jo žūtį. Kai „golfas" prapuolė, Irina dirbo
oro uosto muitinėje: jos darbas buvo surinkti ir konfiskuoti
užsienio spaudą, taigi ji ėmė skaityti uždraustus puslapius,
rizikuodama pakliūti į kalėjimą. Metai iš metų ji ieškojo vaka­
rietiškuose leidiniuose kokios nors informacijos apie laivo ir
jos vyro likimą.
Praėjus septyneriems metams, kai Halibut rado nuskendusį
„golfą", Zuravina viename vakarietiškame žurnale aptiko
straipsnį apie tai, kaip Glomar bandė iškelti nuskendusį laivą.
Šitaip ji sužinojo, kad jos vyro laivas paskendo ir kad jį iškelti
bandę amerikiečiai ištraukė mažiausiai šešių jūreivių palai­
kus, kurių dėl politinių aplinkybių negalima susigrąžinti
namo. Moteris kreipėsi į sovietų vyriausybę, bet ši atsisakė tai
patvirtinti.
Aiškaus atsakymo nesulaukė ir kapitono sūnus Andrejus
Kobzaras, kai parašė keletą užklausų apie savo tėvą Vladimirą
Ivanovičių Kobzarą. Galiausiai jis kreipėsi į JAV ambasadą
Maskvoje. Žinoma, ten kas nors galėjo jam pateikti kokios
nors informacijos. Bet JAV diplomatai nebuvo linkę atskleisti
Kremliaus melo ir tvirtai laikėsi tylos.
Vėliau, praėjus dvejiems metams po sovietų žlugimo,
Robertas M. Gatesas, rengdamasis pirmam oficialiam CŽV
vadovo vizitui į Maskvą, nutarė atskleisti „dramatišką tiesą".
Kažkas CŽV užsiminė, kad Glomar įgula nufilmavo šešių
„golfo" jūrininkų laidotuves jūroje. Gatesas gavo leidimą
atvežti šią juostą į Maskvą ir perduoti Borisui Jelcinui. Po

374
 Epilogas

dviejų savaičių šie kadrai buvo parodyti per Rusijos valsty­

binę televiziją. Nuskendusių vyrų šeimos pamatė, kaip JAV
jūreiviai stovi garbės sargyboje skambant abiejų valstybių
himnams, kaip per gedulingas pamaldas skamba rusiška
malda už mirusiuosius. Kobzaras, Žuravina ir kiti „golfo"
įgulos artimieji buvo priblokšti ir sujaudinti, kad amerikie­
čiai - jų seni priešai - taip pagarbiai elgėsi su jų žuvusiais
artimaisiais. Vis dėlto vaizdo įrašas negalėjo paguosti žuvu­
siųjų artimųjų, kaip negalėjo paguosti ir išslaptintos Scorpion
nuotraukos.
JAV ir Rusijoje žuvusių - o ir likusių gyvų - jūreivių šei­
mos reikalavo daugiau. Jos siekė, kad vyriausybės atskleistų
likusias paslaptis. Kai kurios šeimos paprasčiausiai norėjo
surengti laidotuves; kitos ieškojo atsakymų į visus tuos ilgai
draustus klausimus. Jie norėjo sužinoti: ar buvo verta mokėti
tokią kainą?
Galbūt branduolinės ginkluotės varžybos buvo beprotybė,
bet kadangi jos vyko, povandeniniai laivai tapo svarbiausia
priemone su ja kovoti. Siaubinga, kad šie laivai žuvo tik dėl
techninių klaidų ir skubėjimo. Bet kai povandeniniai laivai
buvo apginkluoti branduolinėmis raketomis, atsirado ir būti­
nybė juos sekti, kelti jiems grėsmę, pasirūpinti, kad jokia šalis
nepajustų pagundos juos panaudoti. Sovietai nėrėsi iš kailio
bandydami nuslėpti nuo JAV avarijų, nutikusių jų atomi­
niuose povandeniniuose laivuose, skaičių. Savo ruožtu JAV
slėpė, kokios iš tiesų pažeidžiamos jų povandeninės pajėgos.
Kai statymai buvo tokie dideli, visai suprantamos buvo
ir priežastys laikytis slaptumo. Vis dėlto perdėtas slapuka­
vimas anksčiau ar vėliau tampa savitiksliu ir aptemdo svar­
bias praeities pamokas - pamokas, kurios amžiams grimzta
į užmarštį, kaip ir jas išgyvenę žmonės. Dabar, pasibaigus
šaltajam karui ir prasidėjus naujai povandeninio šnipinėjimo
epochai, laikas pažvelgti atgal, laikas sužinoti, kas buvo
slėpta.

375
 v

BAIGIAM ASIS ŽODIS

„Jei tavo tėvas ras kelią namo, jis sugrįš. Tik turėsi atidžiai
klausytis. Povandeniniai laivai - labai tylūs, bet jie visada kaž­
kur ten."
Štai taip baigėme savo knygos dedikaciją dešimties metų
berniukui, kurio tėvas, povandeninio laivo jūrininkas, nese­
niai žuvo. Jo sūnus atėjo į knygos pristatymą, jis norėjo, kad
mes jam pasakytume: tavo tėvas - didvyris.
Jis norėjo, kad mes pasakytume berniukui viską, ko tėvas
negalėjo pasakyti, kol buvo gyvas, ir jau niekada nepasakys.
Mums keliaujant po šalį tokių akimirkų buvo daug. Kelia­
vome reklamuodami kietais viršeliais išleistą „Medžioklę po
vandeniu" - pirmą išsamų pasakojimą apie JAV povandeni­
nių laivų šnipinėjimo operacijas. Bet greitai kelionės tikslas
tarytum pasikeitė. Supratome, kad mūsų knyga suteikė balsą
visai kartai vyrų, kuriems grėsė didžiulis pavojus, bet jie buvo
priversti tylėti. Keliaudami supratome, kad nuplėšdami slap­
tumo skraistę ne tik suteikėme visuomenei galimybę išgirsti
vieną įdomiausių šaltojo karo epochos istorijų, bet ir sukėlėme
katarsį dešimtims tūkstančių vyrų, tarnavusių arba tebetar­
naujančių povandeniniuose laivuose ir negalinčių netgi vie­
nas kitam papasakoti apie savo patirtį.
Kai susitikdavome su šiais vyrais, kai kurie prašydavo
pasirūpinti, jog nebus pakenkta dabar vykdomoms povande­
ninių laivų operacijoms. Tačiau dauguma tenorėjo padėkoti.
 B aigiam asis žodis

Norėjo, kad jų egzemplioriuje įrašytume ką nors asmeniška,

kad paskui jie galėtų parodyti savo žmonoms, tėvams ir arti-
miausiems draugams. Jie norėjo, kad mes tarsi pasakytume:
žiūrėkite, štai čia surašyta tai, ko jis negali papasakoti. Čia yra
tai, ką jis patyrė, dėl ko plaukė į jūrą, štai kuo jis buvo.
Dažnu atveju eilės būdavo tokios, kad pasirašinėdavome
ištisas valandas. Kai vienas pasirašinėjimas užsitęsė pen­
kias valandas, renginio šeimininkai tebelaukiantiems parašų
atnešė kavos ir sausainių. Vidurnaktį pareigingai pakeitėme
įrašo datą. Ir kaip tik tą naktį prie mūsų priėjo jūreivis iš Par-
che, daugybę apdovanojimų už kabelio misijas susižėrusio
laivo, ir paprašė mūsų parašyti laišką jo aštuonių mėnesių
sūnui, nes manė, kad net kai vaikui sukaks aštuoniolika, prie­
saika viską laikyti paslaptyje tebegalios ir jis vis tiek negalės
jam nieko paaiškinti. Taigi bandėme išsakyti tai, ko negalėjo
šis vyras: paaiškinti, kodėl tėtis negali vaiko apklostyti nakčiai
ir stebėti jo pirmų žingsnelių. Mes parašėme, kad tėtis visada
su juo ir kad jis niekada neišvyktų, jeigu misija nebūtų tokia
be galo svarbi.
Sutikome daug tokių jūrininkų ir tėčių. Vienas iš jų apsiaša­
rojo, kai paklausėme, kiek metų jo vaikui.
Supratome, kad šis klausimas jam tarytum reiškia: „Kiek
metų jūs ilgitės?"
Kalifornijoje vienas Halibut - pirmo povandeninio laivo,
prijungusio klausymosi įrangą prie kabelio, - veteranas
pasakė, kad tylėti buvo siaubinga, kad jiems su žmona teko
išmokti iš naujo kurti santykius dėl šios karinio laivyno tarp
jų pastatytos sienos. O dabar ji skaito mūsų knygą, bet tik
tada, kai namuose būna vyras. Ji prisiminė tuos metus, kai
smalsaujantiesiems atkakliai tvirtino, kad jos vyras tiesiog
saugo Aukso Vartų tiltą. Bet kai perskaitė apie nurodymą lai­
vui susinaikinti, apie audras sovietų jūrose, ji suvokė tiesą ir
pajuto baimę. Prireiks laiko, kol ji galės nusiraminti ir ramiai
skaityti.

377
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

Povandeninių pajėgų tarnybos taip pat kai ką sužinojo iš

mūsų knygos puslapių. Netrukus po knygos pasirodymo
tyrėjams buvo nurodyta peržiūrėti visus dokumentus, susi­
jusius su Scorpion žūtimi 1968 metais. Mes pateikėme įro­
dymų, kad Scorpion galėjo būti pasmerktas tragedijai dar net
neišplaukus iš uosto, kad kai kurių torpedų baterijos turėjo
defektų ir galėjo sprogti, sukeldamos kovinės galvutės deto­
naciją. Dabar karinio laivyno darbuotojai savo archyvuose
ieško bet kokių užuominų apie įspėjimą, kurį prieš tragediją
kvalifikuoti inžinieriai išsiuntė ginkluotės sistemų vadovybei,
niekada neprisidėjusiai prie Scorpion žūties tyrimo.
Knyga sukėlė aistrų ir dėl tais metais nuskendusio sovietų
povandeninio laivo. Rusijoje prezidentas Borisas Jelcinas
knygos pasirodymo išvakarėse medaliais už narsą apdova­
nojo visus 97 žuvusius vyrus, plaukusius „golfu", kurį vėliau
bandė iškelti CŽV.
Kai tyrinėjome šaltąjį karą po vandeniu, vieną istoriją buvo
sunkiau išpešti nei kitas, be to, spėliojome, kaip reaguos su ja
susiję žmonės, kai detalės bus pagaliau paviešintos. Kalbama
apie 1981 metų Seawolf kabelio misiją, kai laivą užklupo tai­
fūnas, blaškęs jį taip, kad į slides panašios jo „kojos" sovietų
vandenyse nugrimzdo į dugną, o smėlis kartu su siurbiamu
vandeniu ėmė veržtis į aušinimo sistemą, grasindamas suga­
dinti ir taip jau prastai veikiantį reaktorių. Vyrai taip piktinosi
akistata su mirtimi ir oficialiu prisaikdinimu tylėti, kad ėmė
slėpti šią tik per plauką žūtimi nesibaigusią istoriją net labiau,
nei įpareigojo priesaika. Ši tyla tarytum pažymėjo juos kokiu
skiriamuoju ženklu, jie nešiojo jį išdidžiai, kaip išgyvenusieji
tai, ko negali kitiems atskleisti.
Kai Sherry buvo Silverdeile, Vašingtono valstijoje, prie jos
priėjo vienas Seawolfjūrininkas.
- Nemaniau, kad kada nors gyvenime tai pamatysiu, -
pasakė jis, paskui šiuos žodžius pakartojo dar sykį.

378
 Baigiam asis žodis

Kaip ir daugelis kitų vyrų tą vakarą jis buvo užsidėjęs

Seaioolf kepuraitę. Vyrai šiame laive tarnavo skirtingais
metais, skirtingais laikotarpiais. Bet kažkas jo akyse išskyrė jį
iš kitų, ir tai privertė Sherry paklausti:
- Jūs buvote ten per audrą, ar ne?
Jis linktelėjo, paskui žengė į priekį, o ji užgniaužusi kvapą
spėliojo, ką jis ketina daryti. Bet jūreivis tiesiog palinko į
priekį, suėmė jai rankas ir tarė:
- Ačiū. Ačiū, kad pagaliau papasakojote mūsų istoriją.
PRIEDAI
 P riedai

PRIEDAS k
Povandeninių laivų susidūrimai

Šaltojo karo laikais įvyko dešimtys povandeninių laivų susi­

dūrimų, nes kai kurie kapitonai, pasikliaudami tik hidrolokatorių
rodmenimis, kartais pernelyg priartėdavo prie priešo laivo. Pats
rimčiausias iš tokių incidentų - Tautog susidūrimas su „Juodąja Lile".
Netgi sąlyginai nestipraus 4 000 tonų sveriančio laivo bumbtelėjimo
pakanka, kad įgula netektų pusiausvyros. Išvardysime tik keletą
incidentų, nutikusių JAV ir Didžiosios Britanijos laivams, susidūru-
siems su sovietų antvandeniniais arba povandeniniais laivais.
Į sąrašą įtraukėme ir oficialiai patvirtintus susidūrimus, ir galbūt
tikėtinus. Kai kurie jų atskleidžiami pirmą kartą.

Swordfish, 1960-1961 m.
Swordfish (SSN-579) atliekant žvalgybos misiją prie sovietų
Ramiojo vandenyno pakrančių, sovietų povandeninis laivas, matyt,
bandė pakilti į viršų, kai amerikiečiai plaukė virš jo. Taigi būnant
periskopo gylyje staiga nuo smūgio sudrebėjo visas laivas. Vienas
jūreivis prisiminė, kad pro periskopą valdymo poste žiūrėjęs kari­
ninkas matė „eigos lempas" - jas laivas įjungia, kai kyla į paviršių.
Kai Swordfish pats iškilo, vandenyne nieko nebuvo matyti; įgula
nutarė, kad sovietai vėl panėrė.

Neidentifikuotas laivas, galbūt Skipjack, 7-ojo dešimt, pr.

Vienas buvęs karinio laivyno žvalgybos pareigūnas gerai prisi­
minė incidentą tarp JAV povandeninio laivo ir sovietų eskadrinio
minininko Barenco jūroje. Jis negalėjo užtikrintai pasakyti, bet jam
atrodė, kad tai buvo Skipjack (SSN-585). Tačiau jis tvirtai teigė, kad
JAV laivas grįžo namo „su sraigtu ant stebėjimo bokštelio". Galimas
daiktas, kad tai buvo vienas nutikimų, minimų 1975 metų gegužę
New York Times puslapiuose publikuotame Seymouro M. Hersho
straipsnyje: jis aprašė neįvardytą „Holystone" laivą, nukentėjusį per
sovietų karinio laivyno mokymus, kai bandė pakilti būdamas po

381
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

sovietų eskadrinio minininko dugnu. Hershas užsiminė, kad povan­

deninis laivas buvo apgadintas ties stebėjimo bokšteliu ir kad jam
pavyko pasprukti, nors buvo ieškomas sovietinių laivų.

Medregal, 1965 m. liepa

Medregal (SS-480) trenkėsi ir apgadino Graikijos krovininį laivą,
kurį sekė kilus įtarimams, kad jis gabena atsargas JAV priešams
Vietname. Incidentas nutiko Tonkino įlankoje, tuo metu laivui vado­
vavo laikinasis kapitonas. Nuolatinis Medregal kapitonas per susto­
jimą Filipinuose nardydamas baseine buvo susilaužęs kaklą.

Barbei, 1966 m. kovas

Barbel (SS-580) - vienas iš paskutinių karinio laivyno pastatytų
dyzelinių povandeninių laivų - susidūrė su galimai ginklus gabe­
nusiu krovininiu laivu netoli Kinijai priklausančios Hainano salos
uosto, Tonkino įlankoje, priešais Šiaurės Vietnamą. Per susidūrimą
buvo nuplėštas Barbei horizontalusis vairas, jo dalis turbūt liko kro­
vininio laivo korpuse. Susidūrimas buvo toks stiprus, kad Barbei
ėmė grimzti ir atsimušė į dugną 100 pėdų gylyje. Vietnamiečiai
vėliau paskelbė, kad jų laivas nuskendo atsitrenkęs į kažkokį povan­
deninį objektą.
Barbei susidūrimas buvo ypač nemalonus gynybos sekretoriui
Robertui McNamarai, mat jis karinio laivyno vadovybei ką tik buvo
įsakęs nesiųsti povandeninių laivų į šią teritoriją ir nedidinti įtam­
pos. Nugrimzdęs Barbei liko po vandeniu, o paskui nuplaukė iš šios
vietos, įgula neapžiūrėjo, kas nutiko krovininio laivo jūreiviams.

George C. Markuli, 1967 m. gruodis

Marshall (SSBN-654), raketinį,,Polaris" povandeninį laivą, Vidur­
žemio jūroje kliudė povandeninis sovietų laivas. Amerikiečiai matė
sovietus, bet didžiulis jų laivas nespėjo išsisukti nuo smūgio. Įgula
tvirtino, kad tai buvo „slystantis smūgis", vis dėlto ir jo pakako - ant
dešiniojo borto balasto cisternos buvo palikta didelė žymė.

382
 Priedai

Neidentifikuotas JAV arba britų povandeninis atakos laivas,

1968 m. spalio 9-oji
Rusijos karinio laivyno pareigūnai tvirtino, kad tai buvo pirmas
NATO povandeninio žvalgybos laivo ir sovietų branduolinio laivo
susidūrimas Barenco jūroje. Mūsų tyrėjui Aleksandrui Mozgovojui
jie tvirtino, kad sovietų laivas plaukė kaip įprasta, bet staiga ėmė
krypti į dešinio borto pusę, jo korpusas sudrebėjo. Tada jis skubiai
iškilo į viršų, ir pro periskopą įgula pamatė kito povandeninio laivo
siluetą. Stebėjimo bokšto liukas buvo suspaustas, jį pavyko atidaryti
tik kūju. Po kelių minučių kapitonas užlipo ant tiltelio. Jūros pavir­
šiuje jau nieko nebebuvo matyti. Grįžus į bazę išoriniame korpuse
buvo rasta tokia didžiulė skylė, kad, pasak vieno karininko, „pro
ją būtų galėjęs lengvai pravažiuoti trijų tonų sunkvežimis". Nuo­
laužose sovietai rado raudono ir žalio stiklo, metalo fragmentų, tad
nutarė, kad į juos trenkėsi užsienio laivas. Sovietų žvalgyba paskui
išsiaiškino, kad maždaug tuo metu vienas iš britų dyzelinių povan­
deninių laivų atplaukė į Norvegiją su pažeistu stebėjimo bokšteliu.
Bet jie neatmetė ir galimybės, kad į juos trenkėsi JAV laivas.

Gato, 1969 m. lapkritis

Gato (SSN-615) stebėjimo bokštelį kliudė pro šalį plaukiantis
sovietų „Hotel" klasės raketinis povandeninis laivas, pramintas
„Hirošima". Laivams susilietus Gato įgula išgirdo duslų girgždesį.
Sovietų admirolas Gorškovas pamanė, kad Gato nuskendo ir ketino
rasti jo liekanas, bet iš tiesų Gato paspruko ir niekas iš įgulos nenu­
kentėjo (žr. 7 skyrių).

Sturgeon, 1970 m. kovo 14-oji

Kai Sturgeon (SSN-637) plaukė pro sovietų povandeninį laivą
Barenco jūroje, amerikiečių jūreiviai išgirdo garsų krebždesį.
Sturgeon hidrolokatoriaus gaubtuvas kliudė sovietų stebėjimo bokš­
telio viršūnę, nuplėšdamas keletą plieno gabalų. Tie gabalai įstrigo
Sturgeon balasto cisternų grotelėse.

383
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

Tautog, 1970 m. birželis

Per vieną rimčiausių šaltojo karo laikų susidūrimų Tautog (SSN-
639) netoli Petropavlovsko buvo taranuotas sovietų „Echo II" kla­
sės povandeninis laivas „Juodoji Lilė". Prezidentui Nixonui buvo
pranešta, kad sprendžiant iš hidrolokatoriaus įrašytų garsų sovietų
laivas nuskendo, tačiau jo kapitonas tvirtino, jog jie išsigelbėjo (žr. 7
skyrių).

Neidentifikuotas povandeninis laivas, 1971 m. kovas

Jei tikėsime 1975 metų gegužę New York Times pasirodžiusiu
Hersho straipsniu, 1971 m. kovo 31 d. su sovietais susidūrė dar vienas
„Holystone" povandeninis laivas. Hershas rėmėsi pranešimu, skirtu
CŽV direktoriui Richardui M. Helmsui, jame buvo teigiama, kad inci­
dentas nutiko per septyniolika jūrmylių nuo sovietų pakrančių.

Dace, 1971 m. vidurys

Kai Dace (SSN-607) trenkėsi į kažkokį daiktą ir pakrypo ant šono,
įgula buvo beveik įsitikinusi, kad tai po Viduržemio jūrą plaukio­
jęs sovietų povandeninis laivas. Ir išties karinio laivyno žvalgyba
paskui sužinojo, kad netrukus po šio įvykio vienas sovietų povan­
deninis laivas atplaukė į uostą su pažeidimais, galėjusiais atsirasti
susidūrus su kitu povandeniniu laivu.

Puffer, 1971 m. pab. arba 1972 m. pr.

Puffer (SSN-652) susidūrė su sovietų dyzeliniu povandeniniu
laivu netoli Petropavlovsko: Puffer kaip tik ketino nutraukti sekimą,
bet sovietų laivas staiga ėmė nerti. Abu laivai plaukė lėtai. Puffer
įgula pasakojo, kad sovietų laivas tarsi „atsisėdo" jiems ant viršaus
šiek tiek stuktelėdamas.

Pintado, 1974 m. gegužė

Pasak 1975 metų liepą San Diego Evening Tribune pasirodžiu­
sio straipsnio, Pintado (SSN-672) susidūrė su sovietų povandeni­
niu laivu netoli Petropavlovsko. Abu laivai buvo maždaug 200
pėdų gylyje. Įgula teigė, kad po susidūrimo buvo beveik visiškai

384
 P riedai

sunaikintas Pintado hidrolokatorius, suspaustas torpedos šachtos

liukas ir pažeistas horizontalusis vairas. Balistinėmis raketomis gin­
kluotas sovietų „jankis" po susidūrimo pakilo į viršų. Jūreiviai teigė
pamanę, kad Pintado per arti priplaukė sovietų uosto, nes kapitonas
norėjo patikrinti povandeninės gynybos sistemą. Po susidūrimo Pin­
tado skubiai pasitraukė iš įvykio vietos.

James Madison, 1974 m. lapkričio 3-ioji

Pasak žurnalisto Jacko Andersono, 1975 metais publikavusio
straipsnį laikraštyje Norwich Bulletin (Konektikuto valstija), Madison
(SSBN-627) plaukė iš JAV povandeninių laivų bazės Holi Loche
(Škotija) ir staiga Šiaurės jūroje susidūrė su sovietų povandeniniu
atakos laivu. Nerdamas gilyn Madison trenkėsi į sovietų laivą,
„paslėptą" jo paties skleidžiamų garsų. Vienas buvęs Madison jūri­
ninkas teigė, kad sovietų laivas greičiausiai priklausė „Viktoro"
klasei.

Didžiosios Britanijos povandeninis laivas Sceptre, 1981 m. pab.

Branduolinis britų atakos laivas šiaurėje, netoli Arkties, susidūrė
su sekamu sovietų branduoliniu povandeniniu laivu - apie tai po
dešimties metų pranešė britų žiniasklaida. Pasak vieno britų kari­
ninko, Sceptre sekimo metu trisdešimčiai minučių pametė iš akira­
čio sovietų laivą, o paskui patyrė smūgį. Jis sakė: „Buvo didžiulis
trenksmas. Visi išbalome."

Augusta, 1986 m. spalis

Ypač trikdantis incidentas nutiko, kai Augusta (SSN-712), išban­
dant naują itin kompiuterizuotą hidrolokacijos sistemą, su kuria
turėjo būti gerokai lengviau aptikti priešus, atsitrenkė į sovietų
raketinį povandeninį laivą Atlanto vandenyne. Incidentas nutiko
praėjus kelioms dienoms po įvykio, kai viename sovietų „jankyje"
dėl nesklandumų raketos šachtoje kilo gaisras ir jis nuskendo prie
Bermudų. Bet 1997 metų filme „Priešiški vandenys" įgulos nariai ir
karinio laivyno žvalgybos pareigūnai teigia, kad Augusta atsitrenkė
ne į „jankį". Pasak jų, iš tiesų Augusta susidūrė su „Delta I" klasės

3 8 5
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

povandeniniu laivu. Visoje šioje painiavoje slypi tam tikra ironija

Augusta kapitono atžvilgiu: jis taip pasitikėjo savo gebėjimais, kad
pritvirtino prie savo kajutės durų lentelę su užrašu: Augusta Caesar.

Britų povandeninis laivas Splendid, 1986 m. gruodžio 24-oji

Pasak Rusijos karinio laivyno pareigūnų, Splendid sekė sovietų
povandeninį laivą Šiaurinio laivyno mokymų poligone Barenco
jūroje, o kai sovietų laivas pastebėjo, kad yra sekamas, pabandė
slėptis. Rusai teigė, kad tą akimirką abiejų laivų kapitonai padarė
klaidų manevruodami, dėl to sovietų laivas nutraukė vilkiku trau­
kiamą britų hidrolokatorių. Taigi šis laivas, galbūt vienas iš didžiųjų
raketinių „taifūnų", grįžo į bazę su jo korpusą apsivijusiu trofėjumi.

Baton Rouge, 1992 m. vasario 11-oji

Baton Rouge (SSN-689) susidūrė su rusų „Siera" klasės povande­
niniu laivu netoli Murmansko. Kitaip nei įprasta, atsakydamas į Jel­
cino skundus Pentagonas viešai pripažino, kad susidūrimas įvyko
(žr. 12 skyrių).

Grayling, 1993 m. kovo 20-oji

Grayling (SSN-646) susidūrė su rusų „Delta III" raketiniu povan­
deniniu laivu Barenco jūroje. Niekas nenukentėjo, bet Clintonas
buvo įsiutęs, kad karinis laivynas vis dar šitaip rizikuoja (žr. 12
skyrių).
 P riedai

PRIEDAS B
Žvelgiant iš sovietų taško

JAV karinis laivynas ištisus dešimtmečius šnipinėjo sovietų

povandeninius laivus, bet taip ir nesugebėjo sužinoti, kas juose
vyko, kokios buvo jų įgulos ir kokie išbandymai teko jų daliai.
Periodiškai buvo gaunami pranešimai apie siaubingus radiacijos
nuotėkius. Pentagonas noriai dalijosi su JAV visuomene duomeni­
mis apie šiuos nutikimus, drauge prieštaringai perspėdamas, kad
sovietų povandeninis laivynas vis auga ir darosi grėsmingas. Dabar,
pasibaigus šaltajam karui, Rusijos karinis laivynas pasidarė atvires­
nis ir pateikė šiek tiek detalių apie tuos įtemptus laikus, kai sovietai
dėjo didžiules pastangas pasivyti amerikiečius. Buvę povandeninių
laivų jūrininkai dabar gali pasakyti tai, ko negalėjo anksčiau: kad jų
vadovybei rūpėjo kiekybė ir terminai, o ne povandeninių laivų sau­
gumas. Dėl šios priežasties skaudžiausi incidentai šaltojo karo metu
nutiko būtent sovietiniuose laivuose.

Mirtimi pažymėta pradžia

6-ojo dešimtmečio viduryje, prasidėjus pirmam ginklavimosi

varžybų etapui, Chruščiovas įsakė sovietams „pasivyti ir aplenkti
Ameriką". Taigi paskubomis ir neapgalvotai buvo statomas bran­
duolinių povandeninių laivų laivynas. Rezultatai buvo tokie prasti,
kad kapitonas Vladimiras Čemavinas (paskui pakeitęs admirolą
Gorškovą sovietų karino laivyno vado poste) atsisakė išvesti iš dokų
vieną iš pirmųjų sovietinių povandeninių atakos laivų bandymams
jūroje. Jis tvirtai laikėsi savo, net rizikuodamas netekti pareigų, ir
pasiekė, kad jo laivas būtų sutvarkytas kaip dera.
Kol Čemavinas atkakliai gynė savo pozicijas, kitas laivas, K-19,
jau buvo išsiųstas į jūrą, beje, per krikštynas nesudužo į jį sviestas
šampano butelis. Kaip žinia, visi povandeninių laivų jūrininkai,
kad ir kokio rango ar tautybės būtų, mano tai esant bloga lemian­
čiu ženklu. Štai taip nelemtai savo kelią pradėjo pirmasis sovietų

387
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

branduolinis povandeninis laivas, apginkluotas balistinėmis rake­

tomis.
1961 metų vasarą K-19 iškeliavo į Šiaurės Atlante vykstančias
pratybas kodiniu pavadinimu „Arkties ratas". Jis turėjo atlikti ame­
rikiečių povandeninio laivo vaidmenį ir, slėpdamasis po vandeniu,
prasibrauti pro povandeninių laivų tykančias sovietų pajėgas. Po
šito K-19 turėjo būti atskirtas, užduotis buvo rasti plyšį ledynuose ir
atlikti bandomąjį raketos paleidimą.
Kiti laivai liko tęsti pratybas, o K-19 po vandeniu, plaukdamas
periskopo gylyje, kirto Norvegijos jūrą. Jūra buvo rami. Audros
nesiautė. Įgula jau skaičiavo dienas, kai žygis bus baigtas ir jie grįš
namo.
Liepos 4 dieną 4 vai. 15 min., kai laivas buvo per 100 mylių nuo
Jan Majeno, Norvegijai priklausančios salelės į šiaurę nuo Islandijos,
prietaisai ėmė rodyti, kad kyla radiacijos lygis. Sugedo reaktorius.
Bet kuro strypai reaktoriaus viduje toliau kaito. Pirmoji aušinimo
sistema išėjo iš rikiuotės. Vamzdis sprogo, pompos sulūžo ir nebe­
buvo būdo neleisti kuro strypams kaisti ir pradėti tirpdyti patį
reaktorių. Kai jų temperatūra pasiekė 1 000 laipsnių, ant išorinės
reaktoriaus sienos ėmė svilti dažai. Turėjo būti atsarginė aušinimo
sistema ar kokia kita priemonė, galinti užkirsti kelią katastrofai. Bet
K-19 buvo pradinis projektas, pirmasis bandymas.
Kapitonas Jurijus Posetijevas įsakė kilti į paviršių. Jis pabandė
per radiją kviestis pagalbą, bet radijo ryšys neveikė. Tuo metu laivo
mechanikai ėmė montuoti laikiną aušinimo sistemą, tam panaudo­
dami geriamojo vandens atsargas. Jie sugalvojo desperatišką planą.
Keli vyrai turėjo eiti į dabar jau be galo radioaktyvų reaktoriaus sky­
rių ir įlipti į „smauglio nasrus".
Pirmą kartą povandeniniu laivu plaukiantis leitenantas Borisas
Korčilovas pasisiūlė savanoriu. Jo pavyzdžiu pasekė kiti reaktoriaus
prižiūrėtojai. Taigi šie aštuoni vaikinai, galima sakyti, dar berniukai,
nuėjo į reaktoriaus skyrių. Jie virino vamzdžius, jungė juos su pom­
pomis ir vožtuvais. Šiame skyriuje jie praleido dvi valandas kęsdami
karštį ir didžiulę radiaciją, besiskverbenčią į jų kūnus. Jiems teko
daugiau kaip šimtas mirtinų radiacijos dozių.

388
 P riedai

Ivanas Kulakovas, 22 metų vyresnysis laivūnas, stebėjo, kaip jie

išeina iš skyriaus sunkiai judėdami ir negalėdami kalbėti, neatpa­
žįstamai pasikeitusiais veidais. Ir tada jis su siaubu suprato, kad jų
pastangos buvo veltui - aušinimo sistemos pompos vis tiek neveikė
ir tapo akivaizdu, kad kažkam teks eiti tvarkyti visą tą laikinai
sumontuotą įrangą. Kulakovas pasisiūlė savanoriu, tvirtai įsitikinęs,
kad sugebės tai padaryti per trumpiausią laiką. Kaip buvo tvirtai
įsitikinęs, kad tai darydamas mirs.
Kulakovui prieš akis stovėjo anų aštuonių vyrų veidai, bet tai jo
nesustabdė - jis įbrido į kulkšnis siekiantį radioaktyvaus vandens
tvenkinį. Vanduo sunkėsi pro odinius batus, radiacija degino kojas,
vaikinui ėmė atrodyti, kad sienos ir vanduo šviečia.
Apdegusiomis rankomis Kulakovas atidarė vožtuvus, kad išleistų
garus iš reaktoriaus. Jis beveik negalėjo matyti. Beveik negalėjo kvė­
puoti. Galėjo tik melstis, kad užbaigs darbą ir nenugrius į šį siau­
bingą radioaktyvų ežerą, jau sunaikinusį jo kojas.
Galiausiai jis išėjo, o tada pamatė, kad sugedo dar vienas vožtu­
vas, taigi jam teks grįžti. Kulakovas jau buvo gavęs penkias mirtinas
radiacijos dozes. Prie reaktoriaus skyriaus jis matė į gyvus numi­
rėlius panašius bendražygius. Jeigu jis grįš į vidų, neabejotinai bus
vienas iš jų.
Kai kuro strypų temperatūra pasiekė 1 470 laipsnių, vamzdžiai ir
vožtuvai atlaikė. Laikinoji aušinimo sistema ėmė veikti. Kulakovas
per vargus išėjo iš „smauglio nasrų", o kapitonas Posetijevas pasuko
K-19 prie pratybas tęsiančių laivų, nuo kurių jie atsiskyrė, rodos,
prieš visą amžinybę - bent jau aštuoniems žmonėms tikrai taip
atrodė. Kapitonas suprato, kad negali keliauti namo. Jis žinojo, kad
visa įgula gaus mirtiną radiacijos kiekį, jei nepavyks kuo greičiau
palikti laivo.
Aštuoni vyrai, pirmieji žengę į reaktoriaus skyrių prasidėjus
nelaimei, mirė nepraėjus nė savaitei. Jie buvo palaidoti švininiuose
karstuose.
Posetijevas ištvėrė kiek ilgiau - tris savaites. Kiti įgulos nariai,
buvę per arti išorinių reaktoriaus skyriaus durų, išgyveno mėnesį,
kai kurie kiek ilgiau. Kulakovas, kurio kojos ir rankos buvo

389
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

nepagydomai apdegusios, išgyveno perpylus kraują ir transplanta­

vus kaulų čiulpus. Bet jis visam laikui liko neįgalus.
Netgi po šio incidento Maskva nenorėjo nurašyti savo kelių bran­
duolinių povandeninių laivų. Chruščiovas ir toliau siekė aplenkti
Ameriką. Vieną dieną jūreiviai vėl bus pasiųsti į K-19 ir jo reakto­
riaus skyrių. Tik tada K-19 turės kitą pavadinimą. Jis bus pramintas
„Hirošima".

Raketa, kuri niekada nebuvo iššauta

1962 metais sovietų karinis laivynas stengėsi įtikti Chruščiovui,

o šis labai norėjo pamatyti, kaip branduolinis povandeninis laivas
būdamas po vandeniu paleidžia balistinę raketą. Karinio laivyno
vadovai pažadėjo duoti tai, ko jis nori - dar vieną šlovingą straipsnį
„Krasnaja zvezda" laikraščiui.
Chruščiovas stebėjo bandymą ir džiūgaudamas pareiškė, kad už
puikų raketos paleidimą apdovanos neseniai sėkmingai Šiaurės aši­
galį pasiekusią visą K-3 įgulą. Niekas nedrįso jam pasakyti, kad jis
ketina apdovanoti už tai, kas neįvyko.
Sovietų kariniam laivynui vis dar nesisekė paleisti raketų iš bran­
duolinių povandeninių laivų, labiausiai - iššauti jų tiesiai, taigi jie
nenorėjo rizikuoti to daryti Chruščiovo akivaizdoje. Užuot leidusi
K-3 paleisti raketą, karinio laivyno vadovybė nusiuntė netoli jo
dyzelinį „golfą". Pasislėpęs ir nematomas, jis ir iššovė raketą.
Štai taip ir klostėsi sovietų karinio laivyno istorija - tai herojiškai,
tai tragiškai, tai komiškai.

Lenktynės Viduržemio jūroje

Buvo 1967 metų birželis, arabų ir Izraelio karo išvakarės, ir K-131

buvo pasiųstas į Adrijos jūrą, esančią į šiaurę nuo Viduržemio
jūros, laukti įsakymų iš vadovybės. Įsakymai atėjo, kai buvo iššauti
pirmieji šūviai. Kapitonui Vadimui Kuličenkai buvo įsakyta per
penkiolika valandų nuplukdyti savo laivą į pozicijas, iš kur jo bran­
duolinės raketos pasiektų Tel Avivą.

390
 Priedai

Kapitonas buvo priblokštas. Kuličenka visiškai nenorėjo šauti

branduolinės raketos į Izraelį, taip pat žinojo, kad net ir norėdamas
to padaryti negalėtų. Kad iš Adrijos nusigautų į Viduržemio jūrą,
paskui praplauktų pro Graikiją ir Kretą į vietą, iš kur K-131 raketos
pasiektų Izraelio pakrantes, laivas turėjo lėkti 57 mazgų greičiu.
Įprastas jo laivo greitis buvo 20 mazgų.
Kapitonui teko nuduoti, kad jis bando vykdyti įsakymą, bet kai po
šešių dienų karas baigėsi, jis ir jo laivas tebekeliavo į nurodytą vietą.
Galiausiai Viduržemio jūroje jis sutiko sovietų kovinę laivų grupę,
sudarytą iš 40 antvandeninių ir 10 dyzelinių povandeninių laivų, pri­
klausančių Juodosios jūros laivynui. K-131 nepriklausė šiai grupei, jis
apskritai nebuvo iš Juodosios jūros laivyno. Bet sovietai nusprendė,
kad šiame spektaklyje turi dalyvauti bent vienas naujas branduolinis
Šiaurės laivyno laivas. Tai buvo tik pradžia. Netrukus Viduržemio
jūra taps nauju mūšio lauku povandeninėse grumtynėse.
Tačiau kol kas dauguma sovietų karinio laivyno atstovų nelabai
ir nutuokė, ką branduoliniai povandeniniai laivai gali ir ko negali.
Tiesą sakant, prieš prasidedant karui, kai K-131 buvo pakeliui į
Adrijos jūrą, atsargas gabenančio laivo įgula pasiūlė jiems kuro ir
vandens, nes nutarė, kad šie dalykai jau turbūt baigėsi.
- Mes turim tiek šviežio vandens, kiek tik norime, - atsakė jiems
iš povandeninio laivo. - Mes ką tik jį paruošėm ir galime duoti jums.
Juodosios jūros laivynas neturėjo branduolinių povandeninių
laivų, tad atsargas gabenančio laivo įgula buvo priblokšta, ji net
neįsivaizdavo, kad branduolinis laivas pats apsirūpina vandeniu ir
kuru.

Nelaimė smogia vėl

Kitas sovietų povandeninis laivas, įplaukęs į Viduržemio jūrą,

buvo K-3 - tas pats, kurį Chruščiovas apdovanojo už tariamą balis­
tinės raketos paleidimą. Bet šį kartą vieną jo karininką, Levą Kamor-
kiną, kamavo bloga nuojauta.
Likus dviem dienoms iki išplaukimo iš uosto Barenco jūroje jis
vaikštinėjo su savo penkerių metų dukterimi ir draugu, ir šis prisi­
minė jį sakant: „Nežinau kodėl, bet labai nesinori į šį žygį/'
39i
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

Šis jausmas buvo toks stiprus, kad Kamorkinas prisiekė, kad tai
bus paskutinis jo žygis į jūrą povandeniniu laivu. Dukters, kuri visa
tai girdėjo, nelaimei, nuojauta Kamorkino neapgavo.
1967 metų rugsėjo 8 dieną 1 vai. 52 min. viename iš K-3 deguo­
nies generatorių kilo gaisras. Laivas plaukė iš Viduržemio jūros ir
buvo jau netoli namų, palei Nordkapą Norvegijoje, maždaug toje
vietoje, kur kadaise Cochino įvyko pirmasis sprogimas.
Rodydamas tokį pat kilnumą kaip Cochino kapitonas Rafaelis
C. Benitezas, Kamorkinas dėjo visas pastangas, kad gaisras nepasiektų
torpedų, nes jos galėjo sprogti ir pražudyti laivą. Jis įsakė visiems išeiti
iš torpedų skyriaus, o pats liko jame ir atidarė liuką, kad jūros vanduo
užlietų patalpą. Stebėdamas, kaip vanduo kyla ir užlieja torpedas, jis
suprato, kad pasmerkė save mirčiai. Karininkas nuskendo.
Kamorkinas taip ir nesužinojo, kad iš jo bendražygių, kuriuos jis
taip narsiai bandė išgelbėti, keturiasdešimt vyrų neteko sąmonės
apsinuodiję anglies monoksidu ir taip pat netrukus mirė.

Paskutinis „Hirošimos" pasirodymas

Povandeninis laivas, jau pramintas „Hirošima", toliau kėlė rūpes­

čių sovietų povandeninio laivyno vadovybei. 1969 metų lapkritį jis
atsitrenkė į amerikiečių povandeninį laivą Gato su tokia jėga, kad
ėmė grimzti nosimi į priekį, o didžiulis „Navigacinės astronomijos"
tomas nulėkė nuo lentynos ir nukrito ant kapitono Valentino Ana-
toljevičiaus Šabanovo, kuris tuo metu snaudė. Smūgis nulaužė laivo
priekinį hidrolokatorių ir sutraiškė torpedų šachtų dureles.
Vis dėlto „Hirošima" ir toliau plaukiojo iki pat savo paskutinės
nelaimės. 1972 metais, plaukiant per 600 mylių nuo Niufaundlando,
laive kilo gaisras. Šį kartą žuvo dvidešimt šeši karininkai ir jūreiviai.
Dvylika kitų taip pat buvo laikomi mirusiais, nes įstrigo laivaga-
lio skyriuje ir negalėjo prasiveržti pro dujomis užnuodytas laivo
patalpas. Jie išbuvo ten dvidešimt tris dienas, kol „Hirošima" grįžo
namo.
Šių dvylikos vyrų išgyvenimas - vienintelė laiminga pabaiga per

392
 Priedai

visą „Hirošimos" istoriją. Šis laivas dažniausiai prisimenamas dėl

gaisro, radiacijos ir mirties.

Traleriai ir šnipai

Sovietai buvo sugalvoję gudrybę: į šnipinėjimo operacijas įtraukė

ne tik povandeninį laivyną, bet ir žvejybinius tralerius, aprūpintus
specialia klausymosi įranga ir pavadintus AGI. Tai buvo pigiau­
sias ir paprasčiausias būdas sovietams turėti savo sargus prie visų
didžiausių JAV karinių bazių, esančių tiek jų teritorijoje, tiek užsie­
nyje. JAV povandeniniai laivai stengėsi vengti šių tralerių. 7-ojo
dešimtmečio pabaigoje vienas povandeninis laivas netgi užplaukė
ant seklumos, kai nenorėjo būti pastebėtas tokio tralerio, plaukioju­
sio prie Holi Locho Škotijoje.
Dažniausiai traleriai tiesiog stovėdavo vietoje, bet kartais imdavo
veikti gana aktyviai. 1979 metais netoli Guamo vieno tralerio įgula
pagrobė mokomąją torpedą, paleistą iš JAV raketinio povandeninio
laivo Sam Houston (SSBN-609). Atskubėjęs traleris čiupo torpedą
ir iš lėto pasuko atgal į sovietų pusę. Amerikiečių vadovybė buvo
priblokšta. Ji net nežinojo, ką daryti. Kiek pasvarsčius buvo nutarta,
kad kartais nelieka nieko kita, tik pasiųsti aiškią žinutę - parodyti
karinę galią, kad joks kitas sovietų laivas taip įžūliai nebesielgtų.
Per dvylika valandų iš Jokosukos ir Filipinų buvo išsiųstos dvi
lėktuvnešių smogiamosios grupės su užduotimi sučiupti tralerį. Po
dienos ar dviejų traleris buvo rastas prie Okinavos salos. Tuo metu
JAV karinis laivynas įtraukė į šį reikalą Valstybės departamentą,
taigi prasidėjo intensyvus susirašinėjimas tarp abiejų pusių diplo­
matų ir kitų aukšto rango pareigūnų. Galiausiai tralerio kapitonas,
išsigandęs amerikiečių laivų, išmetė torpedą per bortą. Prie tor­
pedos buvo pritvirtintas trumpas raštelis anglų kalba. Kapitonas
pranešė, kad torpedą prie jo laivo atpukdė jūra. Visa tai stebintiems
žvalgybos karininkams atrodė, lyg sovietų kapitonas sakytų: „Žiū­
rėkite, ką aš radau." Tarsi kalbama apie pagautą didelę žuvį ar šiaip
patį nekalčiausią dalyką pasaulyje.

393
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

Mirtis Norvegų juroje

1985 metų vasaros pabaigoje JAV povandeninis laivas Baltimore

(SSN-704) buvo pasiųstas į šiaurę nuo Norvegijos stebėti sovietų
povandeninio „Zulu IV" klasės laivo. JAV karinis laivynas žinojo,
kad šis senas 6-ajame dešimtmetyje statytas laivas skirtas moksli­
niams tyrimams atlikti - tokie laivai ir anksčiau buvo pastebėti šioje
teritorijoje. Baltimore jau ruošėsi praplaukti po „zulu", bet staiga
amerikiečiai pastebėjo nuo jo karantį maždaug rankos storio trosą.
Tada per povandeninį periskopą jie įžiūrėjo, kad sovietai tuo trosu
nuleidžia atviras roges su prie šonų pritvirtintomis balasto cister­
nomis. Rogėse buvo naras, vilkintis į astronauto skafandrą panašią
aprangą su oro žarnomis, vedančiomis į laivą. Baltimore buvo įsa­
kyta laikytis tylos, vaikščioti tik guminiais batais ir netrankyti durų.
Buvo išjungtas šaldytuvas ir netgi sulčiaspaudė. Kajutkompanijoje
veikė tik kavos aparatas.
Netrukus hidroakustikai išgirdo, kaip 300 metrų gylyje kasamas
smėlis. Nuklausę „zulu" vidinių telefoninių pokalbių amerikiečiai
suprato, kad sovietai ieško povandeninio komunikacijos kabelio.
Karinio laivyno žvalgyba žinojo, kad toks kabelis, einantis nuo
Murmansko iki šiaurinės Anglijos, buvo paklotas dar caro laikais.
Juo daugiau niekas nesinaudojo ir sovietai turėjo apie tai žinoti.
Galimas daiktas, vyko narų mokymai. Matyt, sovietai ruošėsi pasi­
vyti JAV ir kabelių klausymosi srityje - apie tokias operacijas jie
jau žinojo keletą metų. O gal ketino pasimokyti ir paskui nutraukti
kabelius, jungiančius amerikiečių SOSUS sistemą.
Jūra buvo audringa, bangų aukštis siekė trisdešimt pėdų. Tačiau
„zulu" vis tiek stoviniavo vietoje, o Baltimore dvi paras jį stebėjo.
Trečią dieną dingo tiek kasamo smėlio, tiek apskritai visi garsai.
Baltimore kiek priartėjo ir staiga įgula suprato, kad prie „zulu" troso
nebėra rogių. Matyt, jos dingo su jose dirbusiu naru.
Baltimore įsivyravo nejauki tyla. „Pamenu, kad visi valdymo
poste susižvalgė, - pasakė vienas iš Baltimore įgulos narių, pažymė­
damas, kad dabar buvo visai nesvarbu, kokiai šaliai kas tarnauja. -
Supratome, kad tas jūrininkas žuvo."

394
 Priedai

PRIEDUS C
JAV povandeninių laivų apdovanojimai

Greitaeigių dyzelinių ir branduolinių povandeninių atakos laivų

apdovanojimai už žvalgybos misijas ir kitus pasiekimus

Kaip ir visos kariuomenės rūšys, karinis laivynas apdovanodavo

už parodytą kovinę dvasią ir kilnumą, ypač už slaptas misijas, apie
kurias neturėjo žinoti ne tik visuomenė, bet ir jas vykdžiusių jūri­
ninkų artimieji. Taigi apdovanotų branduolinių povandeninių laivų
sąrašas gali atskleisti, kurie laivai šaltojo karo laikais ar jam pasibai­
gus pargabeno svarbiausios žvalgybos informacijos.
Kai kurie apdovanojimai buvo skirti už drąsą, pavyzdžiui, Nau­
tilus, kai 1958 metais palindo po Arkties ledynais ir pasiekė Šiaurės
ašigalį. Be to, sąraše rasime tik vieną kitą dyzelinį laivą. Šaltojo
karo pradžioje admirolai, dalyvavę Antrajame pasauliniame kare,
nenorėjo dalyti apdovanojimų, kuriuos gavo jų seni bendražygiai -
dažnu atveju po mirties - už tai, kad susidūrė su japonų giluminė­
mis bombomis.
Vis dėlto kiekvienu povandeninio šnipinėjimo laikotarpiu apdo­
vanojimai atitekdavo geriausiems laivams už pačias įvairiausias
misijas: nuo žvalgybos prie sovietų pakrančių iki sovietų raketinių
povandeninių laivų sekimo ir povandeninių kabelių klausymosi.
Nuo 9-ojo dešimtmečio vidurio teikti apdovanojimai leidžia daryti
išvadą, kad povandeninio šnipinėjimo dėmesys nukrypo kitur.
Pavyzdžiui, 1986 metų pavasarį daug apdovanojimų atiteko už
operacijas prie Libijos. 10-ajame dešimtmetyje povandeniniai laivai
buvo apdovanojami už žvalgybos misijas per karus Viduriniuose
Rytuose ir Bosnijoje, taip pat už kitų karštųjų taškų stebėjimą toli
nuo Rusijos.
Aukščiausias apdovanojimas laivui už ypatingą narsą - prezi­
dentinis padėkos raštas (Presidential Unit Citation, PUC), pasirašy­
tas paties šalies vadovo. Antrasis pagal svarbą - karinio laivyno

395
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

padėkos raštas (Navy Unit Commendation, NUC), paskui - karinis

padėkos raštas (Meritorious Unit Commendation, MUC). Dabar, kai
daugelis povandeninių laivų yra priskirti platesnio pobūdžio spe­
cialiosios paskirties pajėgoms, kai kurie yra laimėję ir bendrą karinį
padėkos raštą (Joint Unit Commendation, JUC). Taigi pateikiame
išsamų sąrašą iš karinio laivyno archyvų: čia pažymėti visi aukš­
čiausius apdovanojimus gavę povandeniniai laivai ir laikotarpiai, už
kuriuos jie buvo pagerbti.

1958 m.
Nautilus, SSN-571, PUC, liepos 22-rugpjūčio 5 d.
Seawolf, SSN-575, NUC, rugpjūčio 7-spalio 6 d.
Skate, SSN-578, NUC, rugpjūčio 9-12 d.

1959 m.
Skate, SSN-578, NUC, kovo 4-balandžio 6 d.
Greenfish, SS-351, NUC, 1959 m. rugsėjo 23-1960 sausio 11d.

1960 m.
Sargo, SSN-583, NUC, sausio 18-vasario 26 d.
Triton, SSN-586, PUC, vasario 16-kovo 10 d.
Skipjack, SSN-585, NUC, gegužės 1-birželio 31 d.
Seadragon, SSN-584, NUC, rugpjūčio 1-rugsėjo 14 d.

1962 m.
Scorpion, SSN-589, NUC.
Sargo, SSN-583, NUC, vasario 22-gegužės 22 d.

1963 m.
Sargo, SSN-583, vienas NUC už tris misijas:
liepos 17-rugsėjo 15 d., 1963 m.;
gegužės 17-rugpjūčio 13 d., 1964 m.;
balandžio 19-birželio 19 d., 1965 m.
Swordfish, SSN-579, vienas NUC už tris misijas:
spalio 8-gruodžio 3 d., 1963 m.;

396
 Priedai

rugsėjo 22-lapkričio 25 d., 1964 m.;

gegužės 20-rugpjūčio 23 d., 1965 m.

1964 m.
Shark; SSN-591, NUC, balandžio 5-gegužės 9 d.
Sculpin, SSN-590, NUC, vasara.

1965 m.
Pollackr SSN-603, NUC.
Snook, SSN-592, NUC, pavasaris.
Wahoo, SS-565, MUC, 1965 m. ruduo-1966 m. pavasaris.

1966 m.
Haddo, SSN-604, NUC.
Shark, SSN-591, NUC.
Triton, SSN-586, NUC.
Barb, SSN-596, NUC, 1966 m. pavasaris.
Permit, SSN-594, NUC, 1966 m. vasara.
Plunger, SSN-595, NUC, 1966 m. žiema.
Sculpin, SSN-590, NUC, 1966 m. gruodžio 1-1967 m. rugsėjo 1 d.

1967 m.
Dace, SSN-607, NUC.
Haddo, SSN-604, MUC.
Ray, SSN-653, NUC.
Triton, SSN-586, NUC.
Flasher, SSN-613, MUC, 1967 m. kovo 1-1968 m. rugpjūčio 31 d.
Remora, SS-487, NUC, 1967 m. vasara ir ruduo.
Queenfish, SSN-651, vienas NUC už du laikotarpius: 1967 m. žiema ir
nuo 1968 m. pavasario iki rudens.

1968 m.
Halibut, SSN-587, PUC už tris misijas 1967 m. ir 1968 m.
Dace, SSN-607, NUC.
Greenling, SSN-614, NUC.

397
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

Lapon, SSN-661, MUC.

Sturgeon, SSN-637, MUC.
Permit, SSN-594, NUC, 1968 m. balandžio 1-1969 m. kovo 1 d.
Ray, SSN-653, MUC, balandžio 8-birželio 9 d.
Sargo, SSN-583, vienas NUC už tris laikotarpius: 1968 m. vasara,
1969 m. pavasaris, 1970 m. žiema.
Plunger, SSN-595, vienas NUC už tris laikotarpius: 1968 m. ruduo,
1969 m. žiema, 1970 m. ruduo.

1969 m.
Lapon, SSN-661, PUC, nuo rugsėjo iki lapkričio.
Lapon, SSN-661, MUC, pavasaris.
Hammerhead, SSN-663, MUC.
Pollack, SSN-603, MUC.
Ray, SSN-653, NUC.
Sturgeon, SSN-637, MUC.
Whale, SSN-638, MUC, kovo 18-balandžio 25 d.
Skate, SSN-578, MUC, kovo 24-balandžio 25 d.
Fargo, SSN-650, NUC, kovo 24-gegužės 17 d.
Shark, SSN-591, MUC, gegužės 3—11 d.
Tautog, SSN-639, NUC, vasara.
Swordfish, SSN-579, MUC, vasara ir ruduo.
Barbel, SS-580, liepos 1-lapkričio 1 d.
Bergall, SSN-667, NUC, 1969 m. sausio 13-1972 m. gegužės 31 d.
Gato, SSN-615, MUC, 1969 m. rugsėjo 5-1970 m. sausio 30 d.
Greenling, SSN-614, NUC, 1969 m. rugsėjo 5-1970 m. sausio 30 d.
Jack, SSN-605, MUC, 1969 m. rugsėjo 5-1970 m. sausio 30 d.
Fargo, SSN-650, NUC, 1969 m. rugsėjo 5-1970 m. sausio 30 d.
Bonefish, SS-582, MUC, 1969 m. gruodžio 4-1970 m. gegužės 26 d.
Queenfish, SSN-651, NUC, nuo 1969 m. žiemos iki 1970 m. vasaros.

1970 m.
Flasher, SSN-613, PUC.
Greenling, SSN-614, MUC.
Greenling, SSN-614, NUC.

398
 Priedai

Ray, SSN-653, MUC.

Spadefish, SSN-668, MUC.
Sturgeon, SSN-637, MUC.
Sunfish, SSN-649, MUC.
Tullibee, SSN-597, MUC, rugsėjo 9-spalio 31 d.
Whale, SSN-638, MUC, spalio 2-30 d.
Gato, SSN-615, MUC, spalio 8-31 d.
Aspro, SSN-648, NUC, 1970 m. ruduo.
Ronquil, SS-396, NUC, 1970 m. ruduo.
Blueback, SS-581, MUC, 1970 m. balandžio 1-1972 m. liepos 1 d.
Fargo, SSN-650, MUC, 1970 m. liepos 1-1971 m. kovo 31 d.
Clamagore, SS-343, MUC, rugsėjo 9-spalio 1 d.
Tautog, SSN-639, MUC, 1970 m. spalio 1-1971 m. balandžio 1 d.
Grayling, SSN-646, MUC, 1970 m. spalio 9-1971 m. birželio 4 d.
Hammerhead, SSN-663, NUC, 1970 m. spalio 12-1970 m. gruodžio 7 d.
Skate, SSN-578, MUC, 1970 m. spalio 12-1970 m. lapkričio 18 d.
Swordfish, SSN-579, NUC, 1970 m. lapkričio 1-1971 m. rugsėjo 26 d.

1971 m.
Halibut, SSN-587, NUC.
Finback, SSN-670, NUC.
Flying Fish, SSN-673, MUC.
Hammerhead, SSN-663, NUC.
Narwhal, SSN-671, MUC.
Sea Devil, SSN-664, MUC.
Spadefish, SSN-668, NUC.
Whale, SSN-638, MUC.
Skate, SSN-578, MUC, vasario 26-kovo 9 d.
Trepang, SSN-674, MUC, vasario 26-kovo 9 d.
Aspro, SSN-648, MUC, liepos 6-20 d.
Seahorse, SSN-669, MUC, ruduo.
Queenfish, SSN-651, NUC, 1971 m. vasara ir ruduo.
Gurnard, SSN-662, MUC, 1971 m. sausio 1- 1972 m. sausio 1 d.
Grayling, SSN-646, MUC, 1971 m. spalio 13-1972 m. gruodžio 16 d.
Sargo, SSN-583, MUC, 1971 m. gruodžio 11-1972 m. sausio 16 d.

399
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

Flasher, SSN-613, NUC, 1971 m. žiema ir 1972 m. pavasaris.

Scamp, SSN-588, MUC, 1971 m. ir 1972 m.

1972 m.
Halibut, SSN-587, PUC.
Flying Fish,, SSN-673, NUC.
Seahorse, SSN-669, NUC.
Trepang, SSN-674, MUC.
Sculpin, SSN-590, MUC, balandžio 8-24 d.
Guardfish, SSN-612, NUC, pavasaris.
Pogy, SSN-647, MUC, gegužės 1-lapkričio 30 d.
Dace, SSN-607, NUC, gegužės 12-rugpjūčio 7 d.
Barb, SSN-596, MUC, liepos 8-9 d.
Gurnard, SSN-662, MUC, liepos 8-10 d.
Tautog, SSN-639, NUC, vasara.
Tinosa, SSN-606, MUC, vasara.
Sea Devil, SSN-664, NUC, 1972 m. ruduo ir žiema.
Puffer, SSN-652, MUC, 1972 m. ruduo ir 1973 m. žiema.

1973 m.
Flying Fish, SSN-673, NUC.
Fargo, SSN-650, NUC.
Archerfish, SSN-678, NUC, sausio 15-20 d.
Barb, SSN-596, MUC, pavasaris.
Pintado, SSN-672, MUC, gegužės 1-31 d.
Trepang, SSN-674, NUC, birželio 20-lapkričio 22 d.
Lapon, SSN-661, NUC, birželio 21-gruodžio 1 d.
Haddock, SSN-621, MUC, vasara ir ruduo.
Blueback, SS-581, MUC, vasara ir ruduo.
Narwhal, SSN-671, NUC, ruduo.
Sea Devil, SSN-664, NUC, spalio 23-gruodžio 12 d.
Silversides, SSN-679, MUC, 1973 m. rugpjūčio 12-1974 m. sausio 27 d.
Bluefish, SSN-675, MUC, 1973 m. rugsėjo 15-1974 m. kovo 10 d.
Shark, SSN-591, MUC, 1973 m. lapkričio 4-1974 m. balandžio 20 d.
Gato, SSN-615, MUC, 1973 m. gruodžio 1-1974 m. gegužės 11d.

400
 Priedai

Billfish, SSN-676, MUC, nuo 1973 m. žiemos iki 1974 m. pavasario.

Pogy, SSN-647, NUC, nuo 1973 m. žiemos iki 1974 m. žiemos.

1974 m.
Halibut, SSN-587, NUC.
Seawolf, SSN-575, NUC.
Bluefish, SSN-675, NUC.
Ray, SSN-653, NUC.
Whale, SSN-638, MUC.
Greenling, SSN-614, liepos 4-28 d.
Archerfish, SSN-678, NUC, 1974 m. žiema.
William H. Bates, SSN-680, NUC, už 1974 m. ir 1975 m.

1975 m.
Halibut, SSN-587, NUC.
Archerfish, SSN-678, MUC, sausio 1-kovo 31 d.
Archerfish, SSN-678, NUC.
Flying Fish, SSN-673, MUC.
Hammerhead, SSN-663, NUC.
Ray, SSN-653, NUC.
Fargo, SSN-650, NUC, sausis.
Greenling, SSN-614, MUC, sausio 1-liepos 16 d.
Spadefish, SSN-668, MUC, sausio 1-liepos 16 d.
Tunny, SSN-682, MUC, sausio 1-liepos 16 d.
Seadragon, SSN-584, MUC, liepos 27-rugsėjo 8 d.
Gurnard, SSN-662, MUC, liepos 28-rugpjūčio 13 d.
Batfish, SSN-681, NUC, 1975 m. liepos 25-1976 m. sausio 24 d.
Puffer, SSN-652, NUC, 1975 m. rugpjūčio 28-1976 m. sausio 15 d.

1976 m.
Seawolf, SSN-575, NUC.
Flying Fish, SSN-673, MUC.
Hawkbill, SSN-666, NUC.
William H. Bates, SSN-680, NUC, sausio 1-rugpjūčio 31 d.
Gurnard, SSN-662, NUC, kovo 8-gegužės 8 d.

401
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

Sunfish, SSN-649, MUC, kovo 30-gegužės 11d.

Queenfish, SSN-651, NUC, balandžio 19-gegužės 15 d. ir liepos 3-
rugpjūčio 6 d.
Plunger, SSN-596, MUC, rugpjūčio 6-gruodžio 11 d.
Drum, SSN-677, MUC, rugsėjo 6-spalio 22 d.
Tautog, SSN-639, MUC, 1976 m. lapkričio 1-1977 m. liepos 5 d.

1977 m.
Seawolf, SSN-575, NUC.
Hawkbill, SSN-666, NUC.
Narwhal, SSN-671, MUC.
Flying Fish, SSN-673, NUC, kovo 26-gegužės 26 d.
Batfish, SSN-681, NUC, nuo gegužės iki rugpjūčio.
Dace, SSN-607, MUC, 1977 m. sausis-liepa.
William H. Bates, SSN-680, MUC, rugpjūčio 4-lapkričio 10 d.
Queenfish, SSN-651, NUC, rugpjūčio 31-lapkričio 12 d.

1978 m.
Parche, SSN-683, NUC.
Guardfish, SSN-612, MUC.
Tunny, SSN-682, NUC.
Richard B. Russell, SSN-687, NUC.
Batfish, SSN-681, NUC, kovo 2-gegužės 17 d.
L. Mendel Rivers, SSN-686, NUC, nuo rugpjūčio iki lapkričio.
Pintado, SSN-672, MUC, rugsėjo 12-lapkričio 8 d.
Trepang, SSN-674, NUC, nuo lapkričio iki gruodžio.
Guitarro, SSN-665, MUC, 1978 m. gegužė-1981 m. liepa.

1979 m.
Parche, SSN-683, PUC.
Drum, SSN-677, MUC.
Gurnard, SSN-662, NUC.
Haddock, SSN-621, NUC.
Plunger, SSN-595, NUC.
Queenfish, SSN-651, MUC.

402
 Priedai

Sand Lance, SSN-660, NUC, vasario 12-balandžio 28 d.

Archerfish, SSN-678, NUC, kovo 14-gegužės l i d .
Narwhal, SSN-671, MUC, kovo 26-gegužės 26 d.
Ray, SSN-653, MUC, nuo balandžio iki spalio. •
Lapon, SSN-661, MUC, gegužės 3-liepos 5 d.
L. Mendel Rivers, SSN-686, NUC, nuo lapkričio iki gruodžio.
Pintado, SSN-672, MUC, 1979 m. lapkričio 13-1980 m. vasario 8 d.

1980 m.
Parche, SSN-683, PUC.
Guardfish, SSN-612, MUC.
Omaha, SSN-692, MUC.
Permit, SSN-594, MUC.
Puffer, SSN-652, NUC.
Queenfish, SSN-651, MUC.
Baton Rouge, SSN-689, NUC, nuo kovo iki liepos.
Seahorse, SSN-669, MUC, kovo 7-gegužės 12 d.
Flasher, SSN-613, MUC, pavasaris.
Glenard P. Lipscomb, SSN-685, NUC, nuo balandžio iki birželio.
Groton, SSN-694, NUC, nuo balandžio iki rugpjūčio.
Archerfish, SSN-678, NUC, nuo birželio iki rugpjūčio.
Tautog, SSN-639, MUC, vasara.
Flying Fish, SSN-673, MUC, liepos 21-lapkričio 22 d.
Birmingham, SSN-695, NUC, 1980 m. rugpjūčio 8-1981 m. sausio 24 d.
Bergall, SSN-667, MUC, 1980 m. rugsėjo 12-1981 m. sausio 26 d.
Memphis, SSN-691, NUC, 1980 m. gruodis-1981 m. sausis.

1981 m.
Parche, SSN-683, PUC.
Baton Rouge, SSN-689, MUC.
Groton, SSN-694, MUC, už 1981 m. ir 1982 m.
Los Angeles, SSN-688, MUC.
New York City, SSN-696, MUC.
Cavalla, SSN-684, NUC, nuo vasario iki birželio.
Pargo, SSN-650, MUC, nuo vasario iki balandžio.

40 3
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

Archerfish, SSN-678, NUC, kovo 16-birželio 11d.

Pintado, SSN-672, NUC, nuo kovo iki rugpjūčio.
Bergall, SSN-667, MUC, balandžio 20-gegužės 11d.
Birmingham, SSN-695, MUC, balandžio 24-gegužės 18 d.
Bluefish, SSN-675, MUC, pavasaris.
Spadefish, SSN-668, NUC, nuo birželio iki rugpjūčio.
Jack, SSN-605, NUC, birželio 7-liepos 16 d.
Sea Devil SSN-664, NUC, birželio 12-liepos 15 d.
Ray, SSN-653, NUC, nuo rugsėjo iki spalio.
Memphis, SSN-691, MUC, spalio 10-lapkričio 12 d.
Silversides, SSN-679, rugsėjo 9-lapkričio 17 d.
Guitarro, SSN-665, MUC, 1981 m. liepa-1982 m. gruodis.
Sunfish, SSN-649, NUC, 1981 m. rugpjūčio 21-1982 m. sausio 8 d.
Aspro, SSN-648, MUC, nuo 1981 m. rudens iki 1982 m. žiemos.
Lapon, SSN-661, MUC, 1981 m. gruodžio 11-1982 m. balandžio 24 d.
Groton, SSN-694, MUC, už 1981 m. ir 1982 m.

1982 m.
Parche, SSN-683, PUC.
New York City, SSN-696, MUC.
Grayling, SSN-646, MUC, nuo vasario iki balandžio.
Hammerhead, SSN-663, MUC, nuo kovo iki liepos.
Spadefish, SSN-668, NUC, kovo 18-liepos 2 d.
Tunny, SSN-682, MUC, balandžio 3-gegužės 12 d.
Gurnard, SSN-662, MUC, gegužės 28-liepos 5 d.
Permit, SSN-594, NUC, nuo birželio iki rugsėjo.
Bergall, SSN-667, MUC, liepos 24-gruodžio 1 d.
Batfish, SSN-681, NUC, nuo rugpjūčio iki rugsėjo.
Cavalla, SSN-684, NUC, 1982 m. rugpjūčio 1-1983 m. gruodžio 12 d.
Birmingham, SSN-695, MUC, 1982 m. gruodis-1983 m. vasaris.
Puffer, SSN-652, NUC, 1982 m. ir 1983 m.

1983 m.
Atlanta, SSN-712, MUC.
Pogy, SSN-647, NUC.

4 0 4
 P riedai

Puffer, SSN-652, NUC.

Lapoti, SSN-661, MUC, nuo vasario iki balandžio.
Spadefish, SSN-668, MUC, nuo vasario iki balandžio.
Cincinnati, SSN-693, MUC, vasario 2-kovo 17-d.
Jacksonville, SSN-699, MUC, nuo kovo iki balandžio.
Birmingham, SSN-695, MUC, balandžio 15-birželio 20 d.
Philadelphia, SSN-690, NUC, nuo spalio iki gruodžio.
Boston, SSN-703, MUC, 1983 m. kovo 28-1984 m. rugsėjo 28 d.
Sand Lance, SSN-660, MUC, 1983 m. birželis-1984 m. kovas.
Norfolk, SSN-714, MUC, 1983 m. rugsėjis-1985 m. birželis.

1984 m.
Parche, SSN-683, NUC.
Bremerton, SSN-698, NUC.
Cavalla, SSN-684, MUC.
Memphis, SSN-691, MUC.
Finback, SSN-670, MUC, pavasaris.
Snook, SSN-592, MUC, pavasaris.
Gurnard, SSN-662, MUC, nuo rugsėjo iki lapkričio.
Pintado, SSN-672, MUC, nuo rugsėjo iki lapkričio.
Aspro, SSN-648, NUC, nuo spalio iki lapkričio.
City of Corpus Christi, SSN-705, MUC, 1984 m. spalio 31-1985 m.
rugsėjo 30 d.
Albuquerque, SSN-706, MUC, 1984 m. spalis-1985 m. liepa.
Lapon, SSN-661, MUC, 1984 m. spalis-1985 m. gruodis.
Gato, SSN-615, MUC, 1984 m. spalio 1-1986 m. balandžio 30 d.
Pollack, SSN-603, NUC, 1984 m. lapkritis-1985 m. sausis.
Pogy, SSN-647, MUC, 1984 m. lapkričio 10-1985 m. gegužės 7 d.
Seahorse, SSN-669, MUC, 1984 m. pabaiga-1985 m. pradžia.

1985 m.
Parche, SSN-683, NUC.
Seawolf, SSN-575, MUC.
Boston, SSN-703, MUC.
Sunfish, SSN-649, MUC.

40 5
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

Tunny, SSN-682, NUC.

Trepang, SSN-674, MUC, 1985 m. pavasaris.
Finback, SSN-670, MUC, balandis.
Minneapolis-Saint Paul, SSN-708, MUC, balandžio 25-liepos 7 d.
Hyman G. Rickover, SSN-709, MUC, 1985 m. gegužės 1-1987 m. kovo
31 d.
L. Mendel Rivers, SSN-686, MUC, 1985 m. liepos 10-1985 m. rugpjū­
čio 18 d.
Phoenix, SSN-702, NUC, 1985 m. vasaris-1986 m. vasaris.
Snook, SSN-592, MUC, 1985 m. vasaris-1986 m. balandis.

1986 m.
Parche, SSN-683, PUC.
Seawolf, SSN-575, NUC, kovo 1-balandžio 23 d.
Finback, SSN-670, NUC.
Grayling, SSN-646, MUC.
Guardfish, SSN-612, NUC.
Plunger, SSN-595, MUC.
Minneapolis-Saint Paul, SSN-708, MUC.
Sam Houston, SSN-609, MUC (iš raketinio povandeninio laivo pritai­
kytas gabenti SEAL).
Sea Devil, SSN-664, MUC.
Sunfish, SSN-649, MUC.
Bremerton, SSN-698, NUC, nuo sausio iki birželio.
Salt Lake City, SSN-716, NUC, nuo balandžio iki spalio.
Dace, SSN-607, NUC, kovo 23-balandžio 17 d.
Dallas, SSN-700, NUC, kovo 23-balandžio 17 d.
Jack, SSN-605, NUC, kovo 23-balandžio 17 d.
Tullibee, SSN-597, NUC, kovo 23-balandžio 3 d.
Spadefish, SSN-668, NUC, balandžio 13-17 d.
La Jolla, SSN-701, MUC, nuo gegužės iki rugsėjo.
City of Corpus Christi, SSN-705, NUC, 1986 m. kovo 10-1987 m. kovo
31 d.
Pittsburgh, SSN-720, MUC, 1986 m. birželio 1-1988 m. birželio 2 d.
San Francisco, SSN-711, NUC, 1986 m. spalis-1987 m. sausis

406
 Priedai

Philadelphia, SSN-690, MUC, 1986 m. spalio 17-1987 m. kovo 1 d.

Olympia, SSN-717, MUC, 1986 m. lapkritis-1987 m. gegužė.

1987 m.
Richard B. Russell, SSN-687, PUC.
Bremerton, SSN-698, MUC.
Permit, SSN-594, MUC.
Queenfish, SSN-651, MUC, nuo sausio iki liepos.
Sturgeon, SSN-637, MUC, nuo sausio iki liepos.
Scamp, SSN-588, MUC, vasaris.
Sea Devil, SSN-664, NUC, balandžio 1-rugsėjo 1 d.
Portsmouth, SSN-707, MUC, nuo gegužės iki liepos.
Guitarro, SSN-665, NUC, liepos 1-gruodžio 1 d.
Silversides, SSN-679, MUC, rugpjūčio 1-spalio 1 d.
Providence, SSN-719, MUC, 1987 m. sausio 1-1988 m. lapkričio 23 d.
Trepang, SSN-674, MUC, 1987 m. vasario 1-1989 m. kovo 1 d.
William H. Bates, SSN-680, NUC, 1987 m. rugsėjo 1-1988 m. kovo 31 d.
Sam Houston, SSN-609, MUC, 1987 m. rugsėjo 1-1989 m. spalio 1 d.
(iš raketinio povandeninio laivo pritaikytas gabenti SEAL).
Minneapolis-Saint Paul SSN-708, MUC, 1987 m. gruodžio 1-1988 m.
gegužės 24 d.

1988 m.
Richard B. Russell, SSN-687, NUC.
Salt Lake City, SSN-716, NUC, nuo sausio iki liepos.
Silversides, SSN-679, NUC, nuo sausio iki gruodžio.
L. Mendel Rivers, SSN-686, MUC, vasario 1-balandžio 30 d.
Hawkbill, SSN-666, MUC, kovo 1-gegužės 1 d.
Dallas, SSN-700, MUC, nuo gegužės iki birželio.
Drum, SSN-677, MUC, nuo rugpjūčio iki spalio.
Ray, SSN-653, MUC, rugsėjo 1-lapkričio 1 d.
Buffalo, SSN-715, NUC, 1988 m. balandis-1989 m. balandis.
Los Angeles, SSN-688, MUC, 1988 m. rugpjūčio 1-1989 m. rugpjūčio 1 d.
Sea Devil, SSN-664, MUC, 1988 m. rugpjūtis-1990 m. spalis.

407
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

1989 m.
Richard B. Russell SSN-687, NUC.
Honolulu, SSN-718, MUC.
New York City, SSN-696, MUC, nuo balandžio iki rugpjūčio.
Chicago, SSN-721, MUC, nuo gegužės iki birželio.
Providence, SSN-719, MUC, gegužės 1-rugpjūčio 1 d.
Philadelphia, SSN-690, MUC, birželio 1-spalio 1 d.
Drum, SSN-677, NUC, liepos 1-rugpjūčio 1 d.
Portsmouth, SSN-707, MUC, liepos 1-rugsėjo 1 d.
Houston, SSN-713, NUC, liepos 26-rugsėjo 12 d.
Olympia, SSN-717, NUC, liepos 26-rugsėjo 12 d.
Key Wfesf, SSN-722, MUC, 1989 m. liepos 1-1990 m. rugsėjo 1 d.
Pittsburgh, SSN-720, MUC, 1989 m. rugsėjo 1-1990 m. gegužės 31 d.

1990 m.
Richard B. Russell, SSN-687, NUC, vasario 1-balandžio 1 d.
Gurnard, SSN-662, MUC, kovo 1-birželio 30 d.
Hammerhead, SSN-663, MUC, kovo 1-birželio 1 d.
Oklahoma City, SSN-723, MUC, kovo 1-rugpjūčio 1 d.
Omaha, SSN-692, MUC, 1990 m. sausio 1-1991 m. rugpjūčio 1 d.
Baltimore, SSN-704, MUC, 1990 m. gegužės 1-1993 m. vasario 1 d.
San Juan, SSN-751, MUC, 1990 m. balandžio 1-1991 m. gegužės 1 d.
Dallas, SSN-700, MUC, 1990 m. rugpjūčio 1-1991 m. sausio 21 d.
Drum, SSN-677, MUC, 1990 m. rugsėjo 1-1991 m. vasario 28 d.
Chicago, SSN-721, MUC, 1990 m. spalio 1-1991 m. kovo 1 d.
Pittsburgh, SSN-720, NUC, 1990 m. lapkričio 1-1991 m. vasario 1 d.
Louisville, SSN-724, NUC, 1990 m. gruodžio 1-1991 m. balandžio 1 d.

1991 m.
Ray, SSN-653, MUC.
Tinosa, SSN-606, MUC.
New York City, SSN-696, MUC, sausio 1-birželio 30 d.
Hammerhead, SSN-663, MUC, vasario 1-liepos 1 d.
Flying Fish, SSN-673, MUC, kovo 1-birželio 1 d.
Fargo, SSN-650, MUC, kovo 9-liepos 27 d.

408
 P riedai

Flasher, SSN-613, MUC, balandžio 1-birželio 1 d.

Sturgeon, SSN-637, MUC, gegužės 1-birželio 1 d.
Honolulu, SSN-718, MUC, birželio 1-lapkričio 30 d.
La Jolla, SSN-701, MUC, birželio 1-lapkričio 30 d.
Boston, SSN-793, MUC, liepos 15-rugsėjo 7 d.
Seahorse, SSN-669, MUC, 1991 m. kovo 20-1993 m. balandžio 30 d.
Puffer, SSN-652, MUC, 1991 m. rugsėjo 1-1992 m. sausio 1 d.

1992 m.
Richard B. Russell, SSN-687, NUC, gegužės 1-rugsėjo 1 d.
Chicago, SSN-721, MUC.
Bergall, SSN-667, MUC, sausio 1-balandžio 30 d.
Topeka, SSN-754, MUC, sausio 1-gruodžio 31 d.
Albany, SSN-753, MUC, liepos 1-gruodžio 24 d.
Drum, SSN-677, MUC, 1992 m. kovo 30-1995 m. kovo 30 d.
Pogy, SSN-647, MUC, 1992 m. kovo 30-1995 m. kovo 30 d.
Portsmouth, SSN-707, MUC, 1992 m. kovo 30-1995 m. kovo 30 d.
Puffer, SSN-652, MUC, 1992 m. kovo 30-1995 m. kovo 30 d.
Salt Lake City, SSN-716,1992 m. kovo 30-1995 m. kovo 30 d.
Silversides, SSN-679, MUC, 1992 m. rugpjūčio 1-1993 m. spalio 31 d.
Bergall, SSN-667, NUC, 1992 m. spalio 1-1993 m. kovo 1 d.
Louisville, SSN-724, JUC, 1992 m. gruodžio 5-1993 m. gegužės 4 d.

1993 m.
Parche, SSN-683, PUC, gegužės 1-rugpjūčio 1 d.
Richard B. Russell, SSN-687, NUC.
San Francisco, SSN-711, MUC.
Jacksonville, SSN-699, MUC, sausio 1-birželio 30 d.
Pogy, SSN-647, MUC, vasario 1-liepos 31 d.
Norfolk, SSN-714, MUC, kovo 11-rugsėjo 10 d.
Fargo, SSN-650, MUC, 1993 m. kovo 25-1994 m. rugsėjo 22 d.
Dallas, SSN-700, MUC, 1993 m. birželio 1-1994 m. lapkričio 30 d.
Gato, SSN-615, MUC, 1993 m. birželio 2-1994 m. birželio 2 d.
Kamehameha, SSN-642, MUC, 1993 m. liepos 18-1995 m. balandžio 6 d.
(iš raketinio povandeninio laivo pritaikytas gabenti SEAL).

409
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

1994 m.
Parche, SSN-683, PUC.
San Juan, SSN-751, NUC, kovo 16-liepos 1 d.
Aspro, SSN-648, gegužės 1-liepos 1 d.
Hyman G. Rickover, SSN-709, MUC, birželio 11-lapkričio 5 d.
Newport News, SSN-750, MUC, birželio 11-lapkričio 5 d.
Jefferson City, SSN-759, MUC, liepos 9-gruodžio 9 d.
Phoenix, SSN-702, MUC, 1994 m. sausio 1-1995 m. kovo 31 d.
Honolulu, SSN-718, MUC, 1994 m. sausio 1-1996 m. vasario 28 d.

1995 m.
Parche, SSN-683, NUC.
Buffalo, SSN-715, MUC.
Tunny, SSN-682, MUC.
Atlanta, SSN-712, NUC, sausio 1-rugsėjo 30 d.
Cavalla, SSN-684, MUC, kovo 8-birželio 8 d.
Archerfish, SSN-678, NUC, balandžio 5-rugsėjo 12 d.
Batfish, SSN-681, NUC, balandžio 5-rugsėjo 12 d.
Billfish, SSN-676, NUC, balandžio 5-rugsėjo 12 d.
Finback, SSN-670, NUC, balandžio 5-rugsėjo 12 d.
Montpelier, SSN-765, NUC, balandžio 5-rugsėjo 12 d.
Key Wesf, SSN-722, NUC, balandžio 5-rugsėjo 12 d.
Providence, SSN-719, NUC, balandžio 5-rugsėjo 12 d.
Minneapolis-Saint Paul, SSN-708, MUC, 1995 m. gegužės 1-1997 m.
liepos 31 d.
Boston, SSN-703, MUC, 1995 m. lapkričio 1-1996 m. gruodžio 1 d.
Birmingham, SSN-695, MUC, 1995 m. gruodžio 1-1996 m. birželio 30 d.
Portsmouth, SSN-707, MUC, 1995 m. gruodžio 13-1996 m. gegužės
3d.

1996 m.
Parche, SSN-683, NUC.
Houston, SSN-713, NUC,
Cavalla, SSN-684, MUC, gegužės 1-lapkričio 1 d.
Providence, SSN-719, MUC, birželio 1-rugsėjo 30 d.

410
 Priedai

San Francisco, SSN-711, MUC, birželio 1-spalio 1 d.

Spadefish, SSN-668, NUC, birželio 1-spalio 31 d.
Jefferson City, SSN-759, MUC, liepos 10-rugsėjo 4 d.
Albuquerque, SSN-706, MUC, 1996 m. vasario 1-1997 m. birželio 1 d.
Phoenix, SSN-702, MUC, 1996 m. liepos 1-1997 m. balandžio 1 d.
Batfish, SSN-681, MUC, 1996 m. lapkričio 1-1997 m. liepos 1 d.
Miami, SSN-755, MUC, 1996 m. lapkričio 1-1997 m. rugsėjo 1 d.
Archerfish, SSN-678, MUC, 1996 m. gruodžio 1-1997 m. spalio 1 d.

1997 m.
Parche, SSN-683, NUC.
San Juan, SSN-751, MUC, nuo sausio iki liepos.
Boston, SSN-703, JUC, sausio 1-gruodžio 31 d.
Trepang, SSN-674, JUC, sausio 1-gruodžio 31 d.
Los Angeles, SSN-688, MUC, vasario 1-liepos 1 d.
Indianapolis, SSN-697, NUC, balandžio 1-rugsėjo 1 d.
Key West, SSN-722, MUC, balandžio 1-rugsėjo 1 d.
Annapolis, SSN-760, NUC, 1997 m. spalio 1-1998 m. balandžio 30 d.
Charlotte; SSN-766, NUC, 1997 m. spalio 1-1998 m. balandžio 30 d.
Olympia, SSN-717, NUC, 1997 m. spalio 1-1998 m. balandžio 30 d.
Providence, SSN-719, NUC, 1997 m. spalio 1-1998 m. balandžio 30 d.
Hyman G. Kickover, SSN-709, MUC, 1997 m. gruodžio 1-1998 m.
kovo 1 d.

1998 m.
Pareto?, SSN-683, PUC.
Batfish, SSN-681, NUC, kovo 1-rugsėjo 1 d.
L. Mendel Rivers, SSN-686, NUC, nuo kovo iki gegužės.
Tucson, SSN-770, NUC, nuo kovo iki gegužės.
(Iš įrašų matyti, kad SEAL, kaip L. Mendel Rivers su Tucson, taip pat
pelnė NUC už neįvardytą operaciją tuo pačiu laikotarpiu.)

411
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

Giliavandenių povandeninių laivų apdovanojimai

už surinktą žvalgybos informaciją, nuskendusių laivų paieškas ir
vandenyno tyrimus

Dolphin, AGSS-555, MUC, 1968 m. rugpjūčio 17-lapkričio 24 d.

NR-1, NUC, 1986 m. vasario 18-balandžio 17 d.
Sea Cliff, DSV 4, MUC, 1974 m. birželio 10-rugsėjo 21 d.
MUC, 1984 m. birželio 4-lapkričio 30 d.
Trieste R/V, NUC, 1963 m. balandžio 1-rugsėjo 1 d.
Trieste II, NUC, 1969 m. vasario 3-spalio 7 d.
MUC, 1971 m. rugsėjo 1-1972 m. gegužės 23 d.
Trieste II, DSV I, MUC, 1977 m. gegužės 31-lapkričio 17 d.
Turtle, DSV 3, MUC, 1982 m. rugpjūčio 30-lapkričio 5 d.

Povandeninių laivų su balistinėmis raketomis apdovanojimai

už pasiekimus naujose patruliavimo teritorijose arba naujų raketų ir
kitos įrangos įsisavinimą

George Washington, SSBN-598, NUC, 1959 m. sausio 9-1960 m. liepos

20 d.
Daniel Boone, SSBN-629,1964 m. gruodžio 1-1968 m. vasario 29 d.
Benjamin Franklin, SSBN-640, MUC, 1965 m. spalio 1-1968 m. rugsėjo
30 d.
Lafayette, SSBN-616, MUC, 1967 m. spalio 1-1969 m. rugpjūčio 1 d.
Von Steuben, SSBN-632, MUC, 1967 m. gruodžio 7-1969 m. sausio 20 d.
Ethan Allen, SSBN-608, MUC, už 1968 m.
Benjamin Franklin, SSBN-640, MUC, 1968 m. liepos 1-1970 m. spalio
l d .

Daniel Boone, SSBN-629, MUC, 1968 m. liepos 1-1969 m. balandžio

19 d.
Kamehameha, SSBN-642, MUC, 1968 m. liepos 1-1970 m. birželio 5 d.
Mariano G. Vallejo, SSBN-658, MUC, 1968 m. liepos 1-1970 m. balan­
džio 1 d.
Tecumseh, SSBN-628, MUC, 1968 m. liepos 1-1969 m. spalio 27 d.

412
 P riedai

Stonewall Jackson, SSBN-634, MUC, 1968 m. liepos 1-1970 m. gegužės

8 d.
Ulysses S. Grant, SSBN-631, MUC, 1968 m. liepos 1-1969 m. rugsėjo
24 d.
Sam Houston, SSBN-609, MUC, už 1969 m.
James Madison, SSBN-627, MUC, 1969 m. vasario 3-1970 m. rugpjū­
čio 3 d.
Robert E. Lee, SSBN-601, MUC, 1969 m. spalio 10-29 d.
Nathan Hale, SSBN-623, MUC, 1969 m. spalio 27-1970 m. spalio 1 d.
Woodrow Wilson, SSBN-624, MUC, 1969 m. lapkričio 4-1970 m. spa­
lio 1 d.
John Adams, SSBN-620, MUC, 1969 m. gruodžio 28-1970 m. spalio 1 d.
Simon Bolivar, SSBN-641, MUC, už 1970 m.
James Monroe, SSBN-622, MUC, 1970 m. sausio 1-1970 m. spalio 1 d.
Daniel Webster, SSBN-629, MUC, 1970 m. kovo 7-spalio 1 d.
Ethan Allen, SSBN-608, MUC, 1970 m. balandžio 9-30 d.
Francis Scott Key, SSBN-657, MUC, 1970 m. gegužės 1-31 d.
Henry Clay, SSBN-625, MUC, 1970 m. birželio 29-spalio 1 d.
Daniel Boone, SSBN-629, MUC, 1970 m. rugpjūčio 12-1971 m. balan­
džio 25 d.
Thomas Jefferson, SSBN-618, MUC, 1970 m. rugpjūčio 17-rugsėjo 8 d.
Henry L. Stimson, SSBN-655,1970 m. rugpjūčio 19-rugsėjo 9 d.
Benjamin Franklin, SSBN-640, MUC, 1970 m. spalio 2-lapkričio 9 d.
James Monroe, SSBN-622, MUC, 1970 m. spalio 2-1971 m. gruodžio
31 d.
Daniel Webster, SSBN-629, MUC, 1970 m. gruodžio 1-1971 m. gruo­
džio 31 d.
Andrew Jackson, SSBN-619, MUC, 1971 m. sausio 1-1972 m. rugpjū­
čio 1 d.
George Bancroft, SSBN-643, MUC, 1971 m. kovo 1-31 d.
John Marshall, SSBN-611, MUC, 1971 m. kovo 3-31 d.
Thomas Jefferson, SSBN-618, MUC, 1971 m. rugpjūčio 1-31 d.
Lafayette, SSBN-616, MUC, 1971 m. rugsėjo 1-30 d.
Mariano G. Vallejo, SSBN-658, MUC, 1974 m. sausio 1-gruodžio 31 d.
James Madison, SSBN-627, MUC, 1974 m. rugsėjo 1-lapkričio 10 d.

413
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

Francis Scott Key, SSBN-657, MUC, 1978 m. rugsėjis-1979 m. spalis.

James Monroe, SSBN-622, MUC, 1980 m. spalio 1-1983 m. rugsėjo 30 d.
Tecumseh, SSBN-628, MUC, 1981 m. spalio 1-1982 m. rugsėjo 30 d.
John C. Calhoun, SSBN-630, MUC, 1982 m. spalio 1-1984 m. gegužės
31 d.
Ohio, SSBN-726, MUC, „auksinė įgula", 1983 m. rugsėjo 6-1986 m.
balandžio 28 d.
George Bancroft, SSBN-643, MUC, 1983 m. spalio 1-1984 m. spalio 1 d.
Kamehameha, SSBN-642, MUC, 1983 m. spalio 1-1985 m. rugsėjo 30 d.
Ohio, SSBN-726, MUC, „žydroji įgula", 1984 m. birželio 3 d.
Michigan, SSBN-727, „žydroji įgula", MUC, 1984 m. liepos 2-3 d.
Florida, SSBN-728, „auksinė įgula", MUC, 1984 m. rugsėjo 12 d.
Woodrow Wilson, SSBN-624, MUC, 1985 m. sausio 1-1987 m. sausio
28 d.
Michigan, SSBN-727, „auksinė įgula", MUC, 1985 m. balandžio 22 d.
Georgia, SSBN-729, „auksinė įgula", MUC, 1985 m. gegužės 26 d.
Georgia, SSBN-729, „žydroji įgula", MUC, 1985 m. rugsėjo 12-13 d.
Georgia, SSBN-729, MUC, 1986 m. vasaris-1986 m. rugpjūtis.
John C. Calhoun, SSBN-630, MUC, 1986 m. birželio 27-1988 m. spalio 1 d.
Nevada, SSBN-733, MUC, 1988 m. nuo balandžio iki rugpjūčio.
Henry L Stimson, SSBN-655, MUC, 1988 m. balandžio 5-rugpjūčio 6 d.
Michigan, SSBN-727, „žydroji įgula", MUC, 1992 m. liepos 1-1993 m.
gruodžio 31 d.
Tennessee, SSBN-734, MUC, 1993 m. sausio 1-1995 m. gruodžio 21 d.
Nebraska, SSBN-739, MUC, 1994 m. rugpjūčio 17-1997 m. sausio 1 d.

414
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

PASTABOS
Pirmiausia ši knyga paremta keliais šimtais povandeninių laivų
jūrininkų ir vyriausybės bei žvalgybos pareigūnų, kurių įvardyti
negalime, interviu. Nurodėme tuos vardus, kuriuos galėjome.
Norėdami patikrinti faktus ir perkelti juos į istorinį kontekstą, nau­
dojomės daugybe viešai prieinamų šaltinių. Be visa kita, rėmėmės
išslaptintais povandeninių laivų patruliavimo grafikais karinio lai­
vyno archyvuose, kapstėmės karinio laivyno žvalgybos raportuose
ir perskaitėme daugybę straipsnių bei knygų.
Pateikdami esminę informaciją apie įvairių klasių povandeninių
laivų istoriją, dydį ir galimybes rėmėmės keliais įprastiniais žiny­
nais. Tarp jų buvo įvairūs Guide to the Soviet Navy and Ships ir Aircraft
of the U.S. Fleet leidimai - abi šias knygas parašė puikiai žinomas
karinio laivyno analitikas Normanas Polmaras, o išleido Navai Ins­
titute Press (Anapolis, Merilandas). Naudojomės ir įvairiais Jane's
Fighting Ships leidimais bei kitomis autoritetingos britų kompanijos
Jane's Information Group Limited publikacijomis.
Norėdami geriau suprasti povandeninių laivų taktiką ir tech­
nologijas pasitelkėme Normano Friedmano Submarine Design and
Development (Annapolis, Md.: Naval Institute Press, 1984); Richardo
Compton-Hallo Sub Versus Sub: The Tactics and Technology of Under­
water Warfare (New York: Orion Books, 1988); Normano Polmaro
The American Submarine (Annapolis, Md.: Nautical and Aviation
Publishing Company of America, 1983). Povandeninių laivų borto
numerius tikrinome pagal United States Submarine Data Book - šį lei­
dinį parengė Povandeninių pajėgų biblioteka ir muziejus Grotone,
Konektituko valstija, - ir Electric Boat Company, General Dynamics
Corporation padalinio pastatytų branduolinių povandeninių laivų
sąrašą. Informacija apie povandeninių laivų apdovanojimus buvo
gauta iš oficialaus karinio laivyno apdovanojimų biuro, įsikūrusio
Navy Jarde, Vašingtone.

416
 Pastabos

Epilogas

Didžiąją dalį informacijos apie povandeninių laivų istoriją ėmėme

iš Drew Middletono knygos The Ultimate Nuval Weapon - Its Past,
Present, and Future (Chicago: Playboy Press, 1976). 1-4 skyriai buvo
neįkainojami savo įžvalgomis, kaip ir Friedmano knyga bei Polmaro
The American Sumbarine.

1. Mirtimi pažymėta pradžia

Pagrindiniai interviu su Rafaeliu C. Benitezu, Harriu M. Rudžiu

Austinu ir kitais Cochino įgulos nariais.
Įvairios šio skyriaus vietos paremtos vyriausybės dokumentais,
straipsniais, knygomis ir kitais šaltiniais. Jano Breemerio Soviet
Submarines: Design, Development, and Tactics (London: Jane's Infor­
mation Group Limited, 1989) puikiai aprašyti pažangūs vokiečių
povandeniniai laivai su šnorkeliais ir kaip jie buvo pasidalyti tarp
sovietų ir Vakarų sąjungininkų po Antrojo pasaulinio karo. Kaip
JAV karinis laivynas aprūpino šnorkeliais tokius povandeninius
laivus kaip Cochino ir Tusk, aprašyta Polmaro knygoje The American
Submarine, brošiūroje „Welcome Aboard", Tusk laivo byloje, sau­
gomoje Karinio laivyno istorijos centro laivų istorijos padalinyje
Vašingtone.
JAV karinio laivyno baimė, kad sovietai pasistatys didžiulį
pažangių povandeninių laivų su šnorkeliais laivyną, aprašyta
Breemerio straipsnyje „The Submarine Gap: Intelligence Estimates
1945-1955", publikuotame Navy International 91, Nr. 2 (1986 m.
vasaris): 100-105 p. Breemeris pažymi, kad JAV žvalgyba ataskai­
tas apie sovietų bandomuosius raketų paleidimus iš povandeninių
laivų dokų ėmė teikti jau 1948 metais (Soviet Submarines, 88-89 p.).
Šiek tiek informacijos radome išslaptintuose straipsniuose, kuriuos
kadaise publikavo ONI Review - puikus žurnalas, kas mėnesį leistas
karinio laivyno žvalgybos nuo 1945-ųjų iki 1962 metų. Šios publika­
cijos prieinamos Karinio laivyno istorijos centro operacijų archyvų
padalinyje.

417
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

Informacija apie operaciją „Nokautas" paimta iš „The Reminis­

cences of Rear Admiral Roy S. Benson" 1984 metais žodžiu papasa­
kotos istorijos, cituotos leidus Paului Stillwellui, JAV karinio laivyno
instituto istorijos (bibliografija ir konservavimas) direktoriui (Ana-
polis, Merilandas). Šis įrašas priklauso didžiulei buvusių karinio
laivyno karininkų pasakojimų kolekcijai, surinktai Stillwello ir jo
kolegų. Į atsargą išėjęs admirolas Robertas L. J. Longas, buvęs Kari­
nio laivyno operacijų skyriaus vadovo pavaduotojas ir JAV karinių
pajėgų Ramiajame vandenyne vadas, pirmasis mums užsiminė apie
„Nokauto" operaciją. Jaunystėje jis tarnavo JAV povandeniniame
laive Corsair, bet buvo iš jo perkeltas prieš šiam laivui išlydint
Cochino į lemtingąją misiją.
Sea Dog ir Blackfin laivo žurnaluose, saugomuose Nacionaliniame
archyve Sjutlando duomenų centre (Sjutlandas, Merilando valstija),
įrašyta, kad abu laivai 1948 metų gegužę ir birželį buvo išsiųsti iš
Perl Harboro į teritoriją palei Aliaskos Aleutų salas. Lawrence’as
Savadkinas, Antrojo pasaulinio karo povandeninių pajėgų didvy­
ris, tarnavęs vyriausiuoju kapitono padėjėju Sea Dog, savo interviu
atskleidė, kokie žvalgybos tikslai buvo keliami per šias misijas.
Pasakodami apie paskutinę Cochino misiją ir žūtį naudojomės ne
tik išsamiais interviu su Benitezu ir Austinu, bet ir keliais dokumen­
tuotais šaltiniais. Išsamiausias iš jų - išslaptintas Cochino patrulia­
vimo raportas, rašytas kapitono Benitezo 1949 metų rugsėjo 9 dieną,
dabar saugomas Karinio laivyno istorijos centro operacijų archyvų
padalinyje. Ištraukos iš šio raporto įtrauktos į „The Loss of the
Cochin", ONI Review (1950 m. vasaris), 57-66 p. Cochino laivo žurna­
las žuvo kartu su laivu, bet Tusk, Corsairo ir Toro žurnalai saugomi
Sjutlando duomenų centre.
Žinia apie Cochino žūtį 1949 metais pateko į didžiausių JAV
laikraščių pirmuosius puslapius. Vienas išsamiausių to meto straips­
nių - Jameso D. Cunninghamo „Tears and Smiles Greet Cochino and
Tusk Survivors at Sub Base; Officers Give Details on Tragedy", New
London Day (Konektikuto valstija), rugsėjo 8 d., 1949 m. Kapitonas
VVilliamas J. Ledereris, už ryšius su visuomene atsakingas kari­
nio laivyno karininkas, pakalbino išgyvenusius įgulos narius ir jų

418
 Pastabos

pasakojimus pateikė dramatiškame straipsnyje „Miracle Under the

Arctic Sea" (Saturday Evening Post, sausio 14 d., 1950 m.) ir knygoje
The Last Cruise (New York: William Sloane Associates, 1950). Iš
Ledererio knygos, tiesiogiai paremtos išgyvenusiųjų prisiminimais,
panaudojome tik keletą detalių. Bet mūsų skyriuje yra keli esminiai
skirtumai, nes tiek Austinas, tiek Benitezas teigė, kad Ledereris
viską pateikė pernelyg dramatiškai, be to, turbūt šį bei tą pakeis­
damas karinio laivyno nurodymu. Tiesą sakant, Austinas parašė
Saturday Evening Post laišką, kuriame skundėsi tais pakeitimais, ir
išsaugojo atsakymus, kuriuos gavo iš Benitezo ir Ledererio. Benite­
zas parašė Austinui 1950 metų vasario 3 dieną ir savo laiške teigė,
kad Ledererio „pradinė istorija buvo labai dirbtinė, o publikuota
versija iš tiesų buvo kompromisas". Ledereris 1950 metų kovo 2
dienos laiške Austinui prisipažino, kad karinis laivynas peržiūrėjo
jo rankraštį ir buvo „tam tikrų dalykų, kuriuos man teko „pataisyti".
Pavyzdžiui, pakeičiau laiką, nes nenorėjau, kad rusai galėtų apskai­
čiuoti, kur nuskendo Cochino; šiek tiek pakeičiau ir tas vietas, kur
buvo matyti, kad vyrai jautėsi blogai; galiausiai išmečiau viską, kas
galėjo atskleisti komunikacijos priemonių paslaptis".
Vienas iš faktų, kurių Ledereris neatskleidė, žinoma, buvo tikra­
sis Austino misijos tikslas. Ledereris aprašė Austiną tiesiog kaip
„komunikacijų specialistą". Austino kaip elektroninės informacijos
perėmėjo pareigos pirmą kartą buvo atskleistos „USS Cochino",
Cryptolog (1983 metų ruduo); Cryptolog yra karinio laivyno šifruotojų
veteranų asociacijos - jai priklauso ir kai kurie buvę povandeninių
laivų „spūkai" - leidinys. Bet šiame straipsnyje nebuvo aptariama,
ką Austinas bandė atlikti plaukdamas Cochino, ir mūsų pasakojime
pirmą kartą atskleidžiamas Cochino vaidmuo naujojoje povandeni­
nio šnipinėjimo eroje.
Ledererio straipsnyje ir knygoje niekur neužsimenama apie nie­
kam tikusią audros metui skirtą uniformą ir batus, pražudžiusius
kai kuriuos Tusk vyrus. Ši problema buvo aprašyta Tusk laivo žur­
nale 1949 metų rugpjūčio 25 dieną. Į atsargą išėjęs kontradmirolas
Eugene’as B. Fluckey’us, tuo metu už teisės klausimus atsakingas
Atlanto povandeninio laivyno pareigūnas, viename interviu taip pat

419
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

patvirtino, kad Tusk įgulai duotos audros metui skirtos uniformos

buvo „niekieno neišbandytas eksperimentas. Kai atsiduri vande­
nyje, tas daiktas apverčia tave aukštyn kojom. Tad tiems vyrams
teko plūduriuoti batais į viršų".
Rašydami apie sovietus rėmėmės jų karinio laivyno bazių netoli
Murmansko aprašymu iš „Kola Inlet and Its Facalities", ONI Review
(1949 m. rugsėjis). Sovietų įtarimai, kad Cochino atliko šnipinėjimo
misiją, paimti iš Associated Press straipsnių, pasirodžiusių 1949 metų
rugsėjo 3 ir 19 dienomis Nejy London Day ir 1949 metų rugsėjo
21 dieną New York Herald Tribune.

2. Duokš, duokš viskio

Pagrindiniai interviu su buvusiais Gudgeon ir kitų dyzelinių

povandeninių laivų jūrininkais, aukštais JAV povandeninių pajėgų
karininkais, karinio laivyno žvalgybos ir karinio laivyno saugumo
grupės, įdarbindavusios rusų kalbos specialistus ir kitus „spūkus",
pareigūnais.
Vyriausybės dokumentai, straipsniai, knygos ir kiti šaltiniai. Gudgeon
1957 metų vasaros žygio datos paimtos iš laivo žurnalo, saugomo
Nacionaliniame archyve Sjutlando duomenų centre. Žurnale nuro­
dyta, kiek mylių Gudgeon kiekvieną dieną nuplaukdavo ir kiti svar­
būs dalykai, bet nėra jokios užuominos apie žvalgybos misiją.
Sąrašas dyzelinių povandeninių laivų, plaukusių į šnipinėjimo
misijas per Korėjos karą - ir aprašymas vargų, kuriuos jiems tek­
davo patirti dėl primityvios žvalgybos įrangos ir ledinių vandenų, -
įtrauktas į vertinamuosius raportus: vykstant karui JAV Ramiojo
vandenyno laivyno vadas juos ruošdavo kartą per pusę metų. Šie
dokumentai saugomi Karinio laivyno istorijos centro operacijų
archyvų padalinyje.
Pasak dviejų buvusių žvalgybos pareigūnų, JAV antvandeniniai
laivai 1950 metų gruodį greičiausiai nuskandino sovietų povande­
ninį laivą, Korėjos karo pradžioje priartėjusį prie jų lėktuvnešio. JAV
taip nerimavo, kad sovietų karinis laivynas pabandys padėti šiaurės
korėjiečiams, kad antvandeniniams laivams buvo įsakyta ginti JAV

420
 Pastabos

karo laivus giluminėmis bombomis nuo bet kokių priešiškų povan­

deninių laivų, ir šiuo atveju trys eskadriniai minininkai, vadovaujami
McKean (DD-784), apšaudė giluminėmis bombomis, kaip įtariama,
sovietams priklausiusį povandeninį laivą, o* paskui nematė jokių
požymių, kad jis būtų išgyvenęs. Apie tai paklausti Rusijos karinio
laivyno pareigūnai teigė nieko nežiną apie Korėjos karo metais
prarastą povandeninį laivą ir pridūrė, kad būtų per daug sudėtinga
patikrinti karinio laivyno archyvus ir gauti tvirtą atsakymą.
JAV karinis laivynas per Korėjos karą tiesioginiuose kovos veiks­
muose panaudojo tik vieną povandeninį laivą - 1950 metais dyzeli­
nis povandeninis laivas Perch (SS-313) buvo pasiųstas prie Šiaurės
Korėjos pakrančių. Laive buvo JAV pajėgos ir šešiasdešimt trys britų
jūrų pėstininkai. Nors Perch buvo pastebėtas, komandosai sugebėjo
guminiais plaustais pasiekti krantą. JAV bombarduojant iš oro ir
taip neleidžiant priešams atsakyti ugnimi, vyrai tą naktį užminavo
geležinkelio pralaidą ir susprogdino traukinį. Žuvo vienas britų jūrų
pėstininkas. Visa tai papasakota Edwino P. Hoyto knygoje Submari­
nes at War: The History of the American Silent Service (New York: Stein
and Day Publishers, 1983), 299-303 p.
Kas mėnesį ėjęs ONI Review yra puikus šaltinis norint atsekti
spartų sovietų povandeninio laivyno augimą 6-ajame dešimtmetyje.
Apie sovietų „viskio" įgulą, apsinuodijusią dujomis per bandomąjį
trisdešimties dienų plaukiojimą, papasakojo tame laive tarnavęs ir
dabar į atsargą išėjęs sovietų pirmojo rango kapitonas Borisas Bag-
dasarajanas, duodamas interviu rusų karo reporteriui Aleksandrui
Mozgovojui, kurį nusamdėme padėti mums rinkti informaciją šiai
knygai. Nepatvirtinti žvalgybos raportai, kad sovietai modifikavo
kai kuriuos „Zulu" klasės laivus, kad šie galėtų gabenti raketas,
minimi „Developments and Trends in the Soviet Fleet During 1956",
ONI Review (slaptas priedas, 1957 m. pavasaris ir vasara), 9-10 p.
Paprastų karinio laivyno karininkų raginimas siekti žvalgybinio
pasirengimo ir „antros pagal senumą profesijos", kurios „moralė
dar žemesnė nei pirmosios", aprašymas pateiktas straipsnyje
„Postgraduate Intelligence Training: An Avenue to Rewarding
Service", ONI Review (1957 m. rugpjūtis), 337 p.

421
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

6-ojo dešimtmečio viduryje prezidentą Eisenhowerj kamavę svy­

ravimai, ar leisti U-2 lėktuvams skristi į žvalgybos misijas, aprašyti
antrame Grahamo Yosto knygos Spies in the Skies (New York: Facts
on File, 1989), pasakojančios apie JAV kosminio šnipinėjimo raidą,
skyriuje.
Šiek tiek detalių apie Gudgeon kapitono Normano G. Bessaco
kilmę paėmėme iš jo oficialios biografijos, saugomos Karinio laivyno
istorijos centro operacijų archyvų padalinyje.
Sovietinė „Jonuko ir Grytutės" versija aprašyta straipsnyje
„Trends in Communist Propaganda", ONI Review (1955 m. gegužė),
226 p. Sovietų pasiūlymai „susirašinėjimo draugams" iš Amerikos
apsikeisti nuotraukomis minimi „Security Control of Technical
Data", ONI Review (1951 m. balandis), 127 p.
Nautilus, pirmasis branduolinis povandeninis laivas, buvo baigtas
1954 metų rugsėjo 30 dieną ir per pirmą bandomąjį plaukiojimą 1955
metų sausio 17 dieną išsiuntė istorinę žinutę „pakeliui į branduolinę
galią". Seawolf, baigtas statyti 1957 metų kovo 30 dieną, tapo antruoju
karinio laivyno branduoliniu povandeniniu laivu. Admirolo Hymano
Rickoverio kilmė ir politinė laikysena puikiai atskleista dviejose
nuostabiose knygose: Normano Polmaro ir Thomaso B. Alleno išsa­
mioje biografijoje Rickover: Controversy and Genius (New York: Simon
and Schuster, 1982) ir Theodore’o Rockwello, vieno iš Rickoverio
padėjėjų, memuaruose The Rickover Effect: How One Man Made a Diffe­
rence (Annapolis, Md.: Naval Institute Press, 1992). Nautilus nuotykiai
atliekant pirmą žygį į Šiaurės ašigalį aprašyti knygoje Nautilus 90
North, ją parašė antrasis šio laivo kapitonas Williamas R. Andersonas
su Clay’umi Blairu jaunesniuoju (New York: Harper & Row, 1959).
Middletono The Ultimate Naval Weapon pažymima, kad Antrojo
pasaulinio karo laikų Gudgeon (SS-211) taip pat susilaukė didelės
sėkmės: manoma, kad jis pirmasis iš amerikiečių laivų nuskandino
japonų povandeninį laivą.
Sovietų 1957 metų rugpjūčio 26 dienos pranešimas apie sėkmingą
tarpžemyninės balistinės raketos bandymą minimas „Soviet Scien­
tific and Technical Developments, 1957", ONI Review (1958 m.
gegužė), 214 p. Tai aptariama Peterio Pringle’o ir Williamo Arkino

422
 Pastabos

knygoje SIOP: The Secret US. Plan for Nuclear War (New York:
W. W. Norton, 1983).
Karinio laivyno spaudos pranešimai apie Gudgeon kelionę
apskriejo pasaulį ir suvaidino tam tikrą vaidmenį Eisenhowerio
programoje „Tauta - tautai" - visa tai matyti iš Gudgeon dokumentų,
saugomų Bowfin povandeninio laivo muziejuje ir parke Honolulu.
Kai Wahoo 1958 metais buvo užkluptas prie sovietų pakrančių,
jaunesniuoju karininku jame tarnavo Williamas J. Crowe’as jau­
nesnysis, vėliau užsitarnavęs admirolo laipsnį, o prezidentaujant
Ronaldui Reaganui ir George’ui Bushui tapęs Generalinio štabo
vadu. Rizikingą Wahoo žygį jis aprašė savo prisiminimuose The Line
of Fire: From Washington to the Gulf the Politics and Battles of the New
Military (New York: Simon and Schuster, 1993).
Rusijos kariniai pareigūnai teigė, kad šnipinėjančius povandeni­
nius laivus jie vertino pakančiau, lyginant su lėktuvais, ir tam buvo
kelios priežastys. Mūsų tyrėjui Alekandrui Mozgovojui jie sakė, kad
kai tokie JAV laivai kaip Gudgeon suklysdavo ir atsitiktinai būdavo
aptinkami priešo teritorijoje, sovietų karo laivai naudodavo ne gilu­
mines, o mažo galingumo „mokomąsias bombas". Be to, Rusijos
pareigūnai teigė, kad mažesnės granatų tipo bombos buvo numaty­
tos jų taisyklėse: jos turėjo įspėti užsienio povandeninį laivą, kad jis
įplaukė į svetimus teritorinius vandenis ir turi pasitraukti.
6-ojo dešimtmečio pabaigoje kilusią isteriją, kad sovietų povande­
niniai laivai buvo priartėję prie JAV pakrančių, pakurstė JAV atstovų
rūmų narys Carlas Durhamas, demokratas iš Šiaurės Karolinos,
vadovavęs jungtiniam Baltųjų rūmų ir Senato komitetui dėl atomi­
nės energijos. 1958 m. balandžio 14 dienos Associated Press pranešime
buvo cituojami jo žodžiai, kad vien 1957 metais prie JAV Atlanto
pakrančių buvo pastebėti 184 rusų povandeniniai laivai. Akyloji
ponia Gilkinson, pastebėjusi užsienio povandeninius laivus, buvo
aprašyta „Monthly Box Score of Submarine Contacts", ONI Review
(1961 m. sausis), 38 p. Vyras iš Teksaso minimas „Monthly Box Score
of Submarine Contacts", ONI Review (1962 m. sausis), 27 p.
Šiame ir paskesniuose skyriuose aprašydami SOSUS plėtrą
naudojomės puikia išslaptinta istorija apie daugelį karinio laivyno

4 2 3
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

programų, nukreiptų prieš povandeninius laivus - Sea-Based Air­

borne Antisubmarine Warfare 1940-1977, 1-3 tomai, R. F. Cross Asso­
ciates, Ltd., Aleksandrija, Virdžinijos valstija, 1978 m. Ši knyga,
parengta karinio laivyno konsultanto, prieinama Karinio laivyno
istorijos centro operacijų archyvų padalinyje.
Admirolo Jerauldo Wrighto atsišaukimas, žadantis nugalėtojui
dėžę viskio, ir laivo Grenadier žygdarbis priverčiant iškilti į paviršių
sovietų „zulu", aprašytas „The Wright Stuff", U. S. Navai Institute
Proceedings (1984 m. gruodis), 74-76 p. Straipsnį parašė į atsargą išė­
jęs karinio laivyno kapitonas Theodore’as F. Tedas Davisas, per šias
gaudynes vadovavęs Grenadier. Interviu Davisas teigė, kad vieną
Jack Daniel butelį jis pasiliko kaip suvenyrą, o visa kita atidavė laivo
vyrams. Jis laikė užantspauduotą butelį savo kabineto spintelėje, kol
8-ojo dešimtmečio pabaigoje vieną dieną namų šeimininkė nutarė jo
paragauti. Netrukus pas jį į svečius atvyko į atsargą išėjęs kapitonas
Williamas L. Bohannasas, Bo, tarnavęs Grenadier inžinieriumi. Taigi
Davisas prisimena: „Aš pasakiau: „Na, kadangi butelis jau atidary­
tas, mes taip pat galime paragauti to prakeikto gėrimo." Taigi susė­
dome ir viską išgėrėme."
1959 metų ONI Review liepos numeryje taip pat aptariamas Grena­
dier žygdarbis, o jo svarba patvirtinama žvalgybos raportais, kad kai
kurie „zulu" buvo modifikuoti taip, kad galėtų gabenti raketas. Šis
straipsnis - „Soviet Submarine Surfaced by U. S. Forces Off Iceland"
(292-295 p.) - buvo palydėtas keturiomis „zulu" nuotraukomis,
darytomis Grenadier įgulos. Straipsnyje taip pat pastebima, kad
„zulu" iškilus į paviršių sovietų jūreiviai išskubėjo ant denio,
uždažė laivo identifikacijos numerį (82) ir užmetė brezentą ant ste­
bėjimo bokštelio viršaus. Karinio laivyno žvalgyba įtarė, kad toje
vietoje laivas turėjo dvi vertikalias raketų paleidimo šachtas, be to,
straipsnyje teigiama, kad nuotraukų analizė leidžia numanyti, jog
tos šachtos „gali būti didesnės už ankstesniąsias", o tai reiškė, kad ir
raketos galėjo būti kiek didesnės, nei tikėjosi JAV.
George’o B. Kistiakowsky’io dienoraštis buvo išleistas pavadi­
nimu A Scientist at the White House: The Private Diary of President
Eisenhower's Special Assistant for Science and Technology (Cambridge,

42 4
 Pastabos

Mass.: Harvard University Press, 1976). Mūsų cituota vieta (153 p.)
aprašo ypatingąjį žvalgybos posėdį, kuriame Kistiakowsky’is daly­
vavo 1959 metų lapkričio 12 d.
Nuo 1959 metų rugsėjo iki 1964 metų liepos „Regulus" raketiniai
povandeniniai laivai leidosi į 41 atgrasyti skirtą patruliavimą, jų
datos išvardytos 1997 m. liepos mėnesio Submarine Review, puikiame
kas tris mėnesius išeinančiame žurnale, kurį leidžia Povandeninių
jūrininkų lyga - pelno nesiekianti organizacija, sudaryta iš dabarti­
nių ir buvusių povandeninių laivų jūrininkų ir kitų žmonių, vienaip
ar kitaip prisidėjusių prie povandeninių pajėgų. Tame straipsnyje
informacija panaudota iš mokslų daktaro Davido K. Stumpfo kny­
gos Regulus: The Forgotten Weapon (Paducah, Ky: Turner Publishing
Company, 1996). Keturi dyzeliniai povandeniniai laivai, ginkluoti
valdomomis raketomis (raidė „G" laivo identifikacijos numeryje ir
reiškia „valdomas" {guided), buvo Grayback (SSG-574), Tunny (SSG-
282), Growler (SSG-577) ir Barbero (SSG-317). Vienas branduolinis
povandeninis laivas, Halibut (SSGN-587), nuo 1961 m. vasario iki
1964 m. liepos atliko septynis patrulinius žygius. Į atsargą išėjęs
kapitonas Herbertas E. Tibbetsas, tarnavęs Growler, parodė mums
„Ramiojo vandenyno šiaurės jachtų klubo" ženkliuką.
Aprašydami sovietų povandeninių laivų saugumo spragas nau­
dojomės mūsų korespondento Rusijoje A. Mozgovojaus ir Joshua
Handlerio, buvusio Greenpeace, tarptautinės už aplinkos išsaugojimą
kovojančios organizacijos, tyrimų koordinatoriaus, pateikta infor­
macija, taip pat daugybe straipsnių, pasirodžiusių Rusijos spaudoje
pasibaigus šaltajam karui. Apie reaktoriaus incidentą „Hirošimoje"
ir kitas avarijas plačiau papasakojome priede B.
Apie ankstyvųjų „Polaris" povandeninių laivų vaidmenį per
Kubos raketų krizę mums papasakojo atsargos viceadmirolas Phi-
lipas A. Beshany’is ir kiti buvę povandeninio laivyno karininkai.
Prezidento Kennedy’io baimė dėl susidūrimo su sovietų povan­
deniniais laivais minima jo brolio Roberto F. Kennedy’io knygoje
Thirteen Days (New York: Signet Books, 1969), 70 p. Kaip JAV karinis
laivynas per krizę privertė iškilti sovietų dyzelinius laivus, aprašyta
„Cordon of Steel: The U. S. Navy and the Cuban Missile Crisis", šio

425
 M E D Ž IO K L Ė P O V A N D E N I U

teksto autorius - Curtisas A. Utzas, Karinio laivyno istorijos cen­

tro šiuolaikinės istorijos padalinio istorikas. Jo 48 puslapių tyrimą
publikavo Karinio laivyno istorijos centras 1993 metais ir tai buvo
pirmas ciklo „JAV karinis laivynas moderniame pasaulyje" leidinys.

3. Posūkis į gelmes

Pagrindiniai interviu su Johnu P. Cravenu, buvusiais povandeni­

nių laivų jūrininkais, karinio laivyno žvalgybos ir karinio laivyno
saugumo grupės pareigūnais, buvusiais Halibut įgulos nariais.
Vyriausybiniai dokumentai, straipsniai, knygos ir kiti šaltiniai. Rašy­
dami apie karinio laivyno abejingumą jūrų gelmių tyrinėjimams, kaip
pasikeitė požiūris po Thresher tragedijos, rėmėmės keliais laikraščių
ir žurnalų straipsniais. 1964 metų birželį National Geographic publi­
kavo ypač intriguojančius rašinius: Jameso H. Wakelino jaunesniojo
„Thresher: Lesson and Challenge" ir Edwino A. Linko „Tomorrow on
the Deep Frontier". Be to, rėmėmės dviem knygomis. Viena iš jų, Mud,
Musele, and Miracles: Marine Salvage in the United States Navy (Was­
hington, D. C.: Naval Historical Center/Naval Sea Systems Command,
1990), parašyta kapitono C. A. Bartholomew, aukšto rango karinio
laivyno laivų gelbėjimo inžinieriaus. Kita, The Universe Below: Discove­
ring the Secrets of the Deep Sea (New York: Simon and Schuster, 1997),
parašyta Williamo J. Broado, New York Times mokslinio reporterio.
Įvykiai, sukėlę Thresher nelaimę, taip ir nebuvo iki galo atskleisti.
Vos kelios minutės prieš Thresher nuskęstant, bandymus stebėjęs
karinio laivyno gelbėjimo laivas iš hidrolokatoriaus duomenų
suprato, kad Thresher kilo nedidelių nesklandumų ir jie bando
išleisti balastą arba suspaustą orą, norėdami priversti laivą išplaukti
į paviršių. Kai išleisti suspausto oro nepavyko,- gelbėjimo laivo kari­
ninkai išgirdo, kaip Thresher lūžta. Karinio laivyno tyrimo komisija
vėliau padarė išvadą, kad variklių skyriuje turbūt sugedo vamzdžių
sistema, dėl to ėmęs plūsti vanduo pakenkė elektros sistemai ir lai­
vas prarado varomąją galią.
Rickoveris visada neigė, kad nelaimės priežastis galėjo būti susi­
jusi su reaktoriaus valdymu ir veikimu. Bet knygoje Death of the

426
 Pastabos

Thresher (Philadelphia: Chilton Books, 1964) Normanas Polmaras

iškėlė prielaidą, kad netikėtas reaktoriaus gedimas arba išsijun­
gimas galėjo būti esminis Thresher žūties veiksnys. Polmaras ir jo
bendraautoris Thomas B. Alienas pabrėžė tai ir knygoje Kickover:
Controversy and Genius, kurioje kontradmirolas Ralphas K. Jamesas,
vadovavęs Laivų statybos skyriui statant Thresher, teigė: „Remda­
masis tyrimu, kuriame pats dalyvavau, ir tuo, ką žinau apie laivą
ir to meto įvykius, laikausi nuomonės, kad kažkur trūko lydyto
sidabro vamzdis ir vanduo pateko į branduolinio valdymo centrą,
išjungdamas jėgainę/' Toliau Jamesas pridūrė: „Dėl reikalavimų
neatitinkančios jėgainės valdymo mechanizmų konstrukcijos laivas
prarado galią tokiame gylyje, kai vandens spaudimas į korpusą
nebeleido laivui pakilti, nes jie nebeturėjo tam galios" (433 p). Nors
Rickoveris niekada nepripažino kaltės, jis sutrumpino laiką, per kurį
operatoriai turi perkrauti reaktorių po gedimo nuo dešimties iki
šešių sekundžių.
Kai sovietai 1963 metų pabaigoje ar 1964 pradžioje pričiupo
Ronquil, viskas klostėsi beveik taip pat dramatiškai kaip Gudgeon
atveju. Laivą užklupo penki antvandeniniai sovietų laivai, ir „mes
nežinojome, ar jie neketina mūsų apšaudyti" giluminėmis bom­
bomis, kaip teigė vienas iš Ronquil jūrininkų. „Padėtis buvo labai
pavojinga." Ronquil vyrai bandė pabėgti, bet tiesiog iškrovė bateriją.
Galiausiai kapitonas Lloydas Bucheris suprato, kad sovietai, perio­
diškai keisdami savo pozicijas, sukuria radijo tylos zoną. Tada jis su
vyriausiuoju padėjėju Peteriu F. Blocku palaukė, kol sovietai vėl ims
manevruoti, o tada paleido visą baterijose likusią energiją. Ronquil
prasmuko prieš sovietams susivokiant, kas vyksta. Kitą kartą Buche-
riui ne taip pasisekė: jis vadovavo antvandeniniam šnipinėjimo lai­
vui Pueblo, kai 1968 metais jį sučiupo Šiaurės Korėjoje.
Planai sukurti giliavandenius gelbėjimo aparatus, mažyčius
povandeninius laivus, galinčius pakelti daiktus nuo vandenyno
dugno, buvo detalizuoti karinio laivyno ataskaitose 7-ajame
dešimtmetyje, kai kurios iš jų prieinamos Bozvfin povandeninio
laivo muziejuje ir parke Honolulu. Darbų, paverčiant Halibut „spe­
cialiųjų projektų" povandeniniu laivu, datos paimtos iš oficialios

427
 M E D Ž IO K L Ė P O V A N D E N I U

laivo istorijos, straipsnių, publikuotų Mer Ailendo laivų statyklos ir

karinės bazės netoli San Fransisko laikraštyje Mare Island Grapevine
ir Vallejo Times-Herald (Kalifornija), archyvų.
Rickoverio noras sukurti mažą atomine energija varomą NR-1
laivą taip pat nušviečiamas Polmaro ir Alleno knygoje Rickover:
Controversy and Genius (435-443 p.). Be to, Polmaras ir Alienas visą
skyrių (269-293 p.) paskiria išskirtiniam Rickoverio būdui kalbėtis
su pretendentais apie branduolinių povandeninių laivų programą
ir baisiausioms su tuo susijusioms istorijomis. Daugelis žmonių,
kuriuos kalbinome, pasakojo kai ką panašaus. Bartholomew Mud,
Musele, and Miracles ir Broado The Universe Below taip pat aprašomi
bandymai rasti branduolinę bombą prie Palomareso Ispanijoje.
Tai, kad Rickoveris visada norėjo žinoti, kas vyksta povandeninės
žvalgybos programose - ir buvo įžeistas, kad kaip ir visi kiti turi
pasirašyti priesaiką, jog saugos paslaptis, - paaiškėjo iš interviu su
dviem buvusiais aukšto rango karinio laivyno žvalgybos pareigū­
nais. Kaip sakė vienas iš jų, „Rickoveris norėjo žinoti viską, ką darė
žvalgybos programų atstovai, ką jie veikia, kur atlieka savo misijas,
bet jis nepasirašė slaptumo priesaikos. Jis tiesiog atsisakė pasira­
šyti". Turėdamas galvoje kelis 7-ojo dešimtmečio karinio laivyno
žvalgybos vadovus, šis pareigūnas pridūrė: „Sklandė legendos, kad
Rickoveris ant jų rėkė, reikalavo pasakyti, kas vyksta, bet pasirašyti
atsisakė." Taigi jie buvo priversti „nenorom jam pasipriešinti".

4. Aksominis kumštis

Pagrindiniai interviu su aukšto rango Pentagono, povandeninių

pajėgų, karinio laivyno žvalgybos ir CŽV pareigūnais, Johnu P. Cra-
venu ir buvusiais Halibut jūrininkais.
Vyriausybiniai dokumentai, straipsniai, knygos ir kiti šaltiniai. Kodi­
nis operacijos pavadinimas „Žiemos vėjas" minimas oficialioje
1967 m. Halibut istorijoje. Dokumentuose neatskleidžiama, kad
Halibut bandė rasti sovietų balistinių raketų liekanas, ir nėra jokios
užuominos apie „priskyrimo prie „specialiųjų projektų" tikslą.
Tačiau pateikiamos datos, kada buvo atliekamos dvi „bandomosios

428
 Pastabos

paieškos operacijos", kaip tai vadina įgula - bandomieji plaukioji­

mai prie Havajų, - ir pirmosios pastangos rasti sovietų raketos nosį.
Pirmas bandymas vyko 1967 metais nuo kovo 16-osios iki balandžio
4 dienos, ir įgulos nariai sakė, kad tuo metu Halibut rado į dėžę
panašų daiktą, kurį nuleido antvandeninio laivo jūrininkai aprišę
inkaro grandinėmis. Antras trumpas bandymas vyko 1967 metų lie­
pos 10-20 dienomis, jo tikslas buvo patikrinti „žuvų" kameras. Įgu­
los nariai pasakojo, kad pirmas bandymas rasti sovietų raketos dalis
laivo istorijoje buvo apibūdintas kaip „57 dienų specialioji misija" ir
vyko 1967 metais nuo rugpjūčio 28-osios iki spalio 24 dienos. Jūri­
ninkai teigė, kad antras bandymas ieškoti raketų dalių - tas, per kurį
Charlie’is Hammondsas iškrito per bortą, - vyko 1968 metais nuo
sausio vidurio iki balandžio 11-osios.
Šeši Christopherio Drew, Michaelio L. Millensono ir Roberto
Beckero straipsniai, publikuoti 1991 metais sausio 6-11 dienomis
Chicago Tribune ir Newport News Daily Press, pirmą kartą atskleidė
visuomenei Halibut vaidmenį aptinkant sovietų „Golf" klasės
povandeninį laivą. Cravenas bendrais bruožais papasakojo apie
„golfo" paieškas laiške JAV senato energijos pakomitečiui ir natūra­
liųjų resursų komitetui 1994 metų pradžioje, o Williamas J. Broadas
1994 metų vasario 7 dieną publikavo apie tai straipsnį New York
Times. Rogeris C. Dunhamas, 7-ojo dešimtmečio pabaigoje tarnavęs
Halibut reaktorių prižiūrinčiu karininku, kiek pagražintą pasakojimą
apie „golfo" paieškas parašė knygoje Spy Sub: A Top Secret Mission to
the Bottom of the Pacific (Annapolis, Md.: Naval Institute Press, 1996).
Tiesa, karinio laivyno vadovybė pareikalavo Dunhamo pakeisti
laivo pavadinimą - jo knygoje aprašytas laivas vadinamas Viperfish -
ir neatskleisti svarbių techninių detalių.
Nuomonių skirtumai dėl CŽV ketinimų pastatyti Glomar Explorer
ir pabandyti iškelti „golfą" matyti keliuose interviu su buvusiais
aukšto rango karinio laivyno ir Pentagono pareigūnais. Interviu,
duotame likus keliems mėnesiams iki mirties 1993 metais, Frede-
rickas J. Harlfingeris II, Fritzas, buvęs karinio laivyno žvalgybos
vadovas, pasakė, kad CŽV „darė beprotiškus dalykus. CŽV visada
painiojosi mūsų kelyje".

429
 M E D Ž IO K L Ė P O V A N D E N I U

Vis dėlto admirolas Thomas H. Mooreris, 7-ojo dešimtmečio

pabaigoje buvęs karinio laivyno operacijų vadovu, sakė, kad, be
fotografijos su sovietų jūreivio skeletu, jam labiausiai iš „Aksominio
kumščio" nuotraukų įsiminė ta, kur „golfas" atrodė „toks sveikas,
kad galėtum pamanyti, jog galima jį iškelti". Mooreris atmetė Cra-
veno ir Bradley’aus idėją, kad reikia tiesiog išsprogdinti išorines
„golfo" dalis ir pasiųsti mažą povandeninį laivą, kuris pabandytų
iškelti raketų galvutes ir šifruotą komunikacijų įrangą. „Nebuvo
būdo įsitikinti, ar pavyks paimti visa tą šifruotę, turiu galvoje, kaip
patekti vidun ir viską apieškoti. Taigi, jeigu jau ketinome apskritai
ką nors daryti, geriau jau buvo daryti iki galo." Paskui su akivaiz­
džiu susierzinimu Mooreris pridūrė: „Visada atsiranda koks nors
kalės vaikas, kuris gali sugalvoti geresnį būdą, kai jam pačiam nieko
daryti nereikia."
Melvinas Lairdas, prezidento Nixono gynybos sekretorius, vie­
name interviu pripažino, kad „kai kurie žmonės manė, jog nereikia
bandyti kelti viso laivo tik tam, kad paimtų svarbiausias dalis, tokias
kaip raketos ir koduote". O kalbėdamas apie raginimus statyti
Glomar Explorer praėjus maždaug metams po Scorpion žūties, jis
pridūrė: „Maniau, kad šis laivas svarbus, nes galėtume juo naudotis,
jei kuris nors iš mūsų povandeninių laivų pakliūtų į bėdą. Man tai
rūpėjo labiausiai, nes visada nerimavau, kad įgulos tuose laivuose
gali įstrigti. Tai buvo svarbiausia. Nebuvo reikalo tiek vargti dėl
rusų. Aš visa tai mačiau visai kitaip. Mintis, kad tai padaryta dėl to
vieno povandeninio laivo, yra klaidinga."
Lairdas pridūrė ir dar vieną įdomią istorinę detalę. Kai kurie
kritikai abejojo, ar Howardas Hughesas, paranojiškas ir atsiskyręs
milijardierius, apskritai žinojo, kad jo kompanijos susijusios su
bandymu iškelti nuskendusį sovietų povandeninį laivą. Bet Lairdas
sakė: „Pamenu, kad apie tai kalbėjausi ir su Howardu Hughesu."

5. Povandeninio laivo žūtis

Pagrindiniai interviu su Johnu P. Cravenu, buvusiais aukšto rango

povandeninių pajėgų karininkais ir karinio laivyno žvalgybos

4 30
 Pastabos

pareigūnais, torpedų ekspertais, prašiusiais nenurodyti jų tapatybės.

Vyriausybiniai dokumentai, straipsniai ir kiti šaltiniai. Buvusio
Scorpion įgulos nario Dano Rogerso nerimas dėl laivo saugumo
pirmiausia buvo atskleistas ir išsamiai išnagrinėtas Stepheno John-
sono straipsnyje „A Long and Deep Mystery: Scorpion Crewman
Says Sub's '68 Sinking Was Preventable", Houston Chronicle,
gegužės 23 d., 1993 m. Mes taip pat kalbėjomės su Rogersu. John-
sono straipsnyje pateikiamos citatos iš Scorpion mašinisto padėjėjo
Davido Burtono Stone’o laiško tėvams, kuriame jis rašo apie prastą
laivo įrangos būklę. Johnsonas be galo dosniai pasidalijo su mumis
ir kitais savo plataus tyrimo duomenimis.
Sunkumai, su kuriais susidūrė karinis laivynas 7-ojo dešimtme­
čio pabaigoje sekdamas sovietų povandeninius laivus Viduržemio
jūroje, aptarti R. F. Cross Associates, Ltd., Sea-Based Airborne Anti
submarine Warfare 1940-1977, 2 1. Susidūrimas tarp George C. Marshall
ir sovietų povandeninio laivo išsamiau pateiktas priede A. Į atsargą
išėjęs kapitonas Herbertas E. Tibbetsas, kadaise vadovavęs Cutlass,
papasakojo apie žaidimą „kas pirmas išsigąs", į kurį įsivėlė Scorpion
ir sovietų eskadrinis minininkas.
Nuomonės, kad Scorpion buvo sunaikintas sovietų, aptartos Edo
Offley’aus straipsnyje „Game of „Chicken" Led to Loss of Scorpion
25 Years Ago", kuris pasirodė New London Day puslapiuose 1993 m.
gegužės 23 d., ir „Remembering the Scorpion - Evidence Points to
an Underwater Dogfight as the Sub's Demise" pavadinimu Virgi­
nian-Pilot ir Ledger-Star (Norfolkas, Virdžinijos valstija), 1993 m.
gegužės 30 d. Offley’us rėmėsi Jerry’io Halio, puskarininkio, tar­
navusio Atlanto povandeninio laivyno vadovybėje adjutantu 1968
metais, žodžiais, kad jis girdėjo vyresniuosius karininkus kalbant,
jog keliaudamas iš Viduržemio jūros Scorpion turėjo „atsikratyti"
sovietų povandeninio atakos laivo, bandžiusio sekti „Polaris" klasės
raketinį povandeninį laivą, išplaukusį iš Rotos uosto Ispanijoje. Vis
dėlto mūsų šaltiniai iš karinio laivyno vadovybės tokias prielaidas
tvirtai neigė. Jie pripažino, kad Scorpion kursas buvo pakeistas, bet
sakė, kad jo tikroji misija - stebėti sovietų leidžiamus balionus -
nebuvo labai provokuojanti. Ir remdamiesi paskutiniu Scorpion

43i
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

radijo pranešimu, teigiančiu, kad jie padarė keletą nuotraukų su

leidžiamais balionais, o paskui pasitraukė iš tos vietos, pareigūnai
tvirtino, jog nebuvo priežasčių įtarti, kad prieš tragediją laivas susi­
dūrė su kokiu nors sovietų laivu.
Neseniai, 1998 m. gegužės 21 d., Seattle Post-Intelligencer pasi­
rodžiusiame straipsnyje, pavadintame „Navy Says Sinking of the
Scorpion Was an Accident, Revelations Suggest a Darker Scenario",
Offley’us kelia prielaidą, kad skęsdamas Scorpion vis dėlto galėjo
būti arti sovietų. Bet tiriant laivo liekanas nebuvo pastebėta jokių
antpuolio įrodymų, o ir paieškos komandoms 1968 m. buvo pasa­
kyta, kad sovietų laivai buvo toli nuo tos vietos.
Įvairiose šio skyriaus vietose naudojomės „išslaptintais karinio
laivyno dokumentais": tai daugiau kaip septyniasdešimt puslapių,
kuriuos karinis laivynas, remdamasis informacijos laisvės įstatymu,
perdavė Chicago Tribune ir kitoms žiniasklaidos organizacijoms
1993 metų spalio 25 dieną. Svarbiausias iš šių dokumentų - karinio
laivyno tyrimo komisijos, 1968-aisiais ir 1969 metais nagrinėjusios
Scorpion nelaimę, išvados. Dėl šaltojo karo metu tvyrojusio slaptumo
karinis laivynas anuomet visuomenei šio raporto nepateikė. Vietoj
jo karinis laivynas ir gynybos ministerija 1969 metų sausio 31 dieną
naujienų tarnyboms tiesiog perdavė santrauką, kurioje teigiama,
kad tikslios Scorpion tragedijos priežasties nustatyti neįmanoma.
Pranešimuose spaudai - o tai puikūs pavyzdžiai, kaip vyriausybė
mokėjo pūsti miglą, - neužsimenama, kad tyrimo komisija priėjo
išvadą, jog labiausiai tikėtina, kad Scorpion žuvo dėl kažkokio su
torpeda susijusio incidento; vietoj to pateikta keletas klaidingų
tvirtinimų, atmetančių tokią galimybę. Karinis laivynas išslaptino
tyrimo komisijos raportą tik 1984 metais, kai Edas Offley’us, tuome­
tinis Norfolko laikraščių reporteris, pateikė prašymą susipažinti su
dokumentais ir pirmą kartą savo straipsnyje išsamiai aptarė, kaip
komisija priėjo prie nuomonės, kad labiausiai tikėtina nelaimės
priežastis - „įkaitusi" torpeda. Šis straipsnis, „Mystery of Sub's
Sinking Unravels", buvo publikuotas pirmuosiuose Virginian-Pilot ir
Ledger-Star puslapiuose 1984 m. gruodžio 16 d., be to, ten buvo pir­
masis interviu su Johnu Cravenu apie jo vaidmenį randant Scorpion

432
 Pastabos

liekanas. Christopheris Drew taip pat aprašė „įkaitusios" torpedos

teoriją savo straipsnyje „How Scorpion Killed Itself: Navy Discloses
Sub Sunk by Own Torpedo 25 Years Ago", išspausdintame Chicago
Tribune 1993 m. spalio 26 d.
Mūsų pačių atlikta analizė - ir nauji duomenys, kad torpe­
dos buvo paskubomis perduodamos laivynui, nepaisant saugumo
spragų, - daugiausia paremta išsamiais interviu su Johnu Cravenu
bei įvairiais torpedų ekspertais ir ginkluotės inžinieriais. 1998 metų
gegužės pradžioje keletą kartų bandėme susisiekti su kontradmirolu
Arthuru Gralla: jis vadovavo Karinio laivyno ginkluotės sistemų
padaliniui, kai žuvo Scorpion, ir saugumo inžinieriai jį buvo perspėję
apie torpedų baterijos trūkumus. Bet jis tuo metu keliavo po užsienį
ir į mūsų žinutes neatsakė. O paskui po kelių savaičių mirė.
1970 metais Trieste darytos Scorpion nuolaužų nuotraukos išnagri­
nėtos ir aprašytos karinio laivyno konsultacinės grupės ataskaitoje
„Evaluation of data and artifacts related to USS Scorpion (SSN-589)",
pasirodžiusioje 1998 metais. Tarp žmonių, kurių prašėme padėti
įvertinti šią ataskaitą, buvo Rossas E. Saxonas, leidęsis į jūrų gelmes
Trieste laivu; Robertas S. Price’as, iš naujo analizavęs akustinius
duomenis, kai Cravenas jau buvo išėjęs į pensiją; keletas povandeni­
nių laivų karininkų, tarnavusių laivyne Scorpion žūties laikotarpiu;
įvairūs ginkluotės saugumo ekspertai. Pirmos techninės ekspertų
grupės, kuri vadovaujant Johnui Craveniii turėjo padėti rasti Scor­
pion 1968 metais, darbo apžvalga taip pat išleista 1998-aisiais: „The
Scorpion Search 1968, An Analysis of the Operation for the CNO
Technical Advisory Group (TAG)". Su tais pačiais dokumentais
išleistas ir laiškas, apibendrinantis Jasono atradimus, „Scorpion Arti­
facts", sausio 14 d., 1987 m. (pasirašytas Peterio M. Palermo).
Robertas Price’as, inžinierius tyrėjas iš Karinio laivyno ginkluo­
tės sistemų laboratorijos - ji veikė Vait Ouke, Merilando valstija,
ir buvo atskirta nuo Ginkluotės sistemų padalinio, - sakė, kad kai
1969-aisiais ar 1970 metais jo komanda atvyko ištirti akustinių duo­
menų, jie juos suprato visai kitaip nei Cravenas. Pavyzdžiui, Price’as
ir jo kolegos nemanė, kad pirmas garsas, užregistruotas Kanarų salų
hidrofono, reiškia torpedos arba pagrindinės baterijos, teikusios

433
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

galią Scorpion, sprogimą. „Mūsų tirti akustiniai duomenys nedavė

paaiškinimo, kodėl povandeninis laivas nuskendo, - sakė Price’as. -
Žinojome tik tiek, kad tai nebuvo galingas sprogimas iš išorinės kor­
puso pusės, nes toks sprogimas būtų buvęs labai garsus."
Jis tvirtino, kad pirmas įrašytas garsas buvo į vidų nukreiptas
sprogimas. Paskui sekę garsai, prasidėję po 91 sekundės, greičiau­
siai reiškė, kad galinė laivo dalis įsirėžė į pagalbinį mašinų skyrių.
Galiausiai jis teigė, kad atliekant eksperimentą su povandeninio
laivo maketu, jis tučtuojau ėmė sukdamasis spirale leistis į šimto
pėdų rezervuaro dugną, todėl buvo neįmanoma nuspėti, kuria
kryptimi Scorpion skendo.
Price’o teiginiai niekaip nepaaiškina, kodėl Scorpion nuskendo. Be
to, jis negalėjo paaiškinti, kodėl Scorpion buvo rastas būtent ten, kur
spėjo jį esant visai kitaip duomenis interpretavęs Cravenas. Price’as
sakė, kad tai galėjo būti atsitiktinumas arba sėkmė.
Markas A. Bradley’us, nors ir nežinodamas apie prastai veikusias
torpedų baterijas, puikią šių paviešintų dokumentų analizę pateikė
straipsnyje „Why They Called the Scorpion „Scrap Iron", U.S. Naval
Institute Proceedings, liepa, 1998 m., 30-38 p.
Aprašant Scorpion paieškas mums be galo padėjo Jackas W. Davi-
sas jaunesnysis, Newport News Daily Press (Virdžinijos valstija) pre­
zidentas ir leidėjas, suteikęs mums galimybę naudotis daugybe jo
laikraščio straipsnių apie Scorpion. Daugelis jų buvo labai naudingi
bandant suprasti šių įvykių foną. Aprašydami Mizar vaidmenį
rėmėmės Alexanderio C. Browno straipsniu „The Cruise of the
Mizar in Quest of the Scorpion", Newport News Daily Press, gruodžio
15 d., 1968 m. Daily Press archyvuose radome ir kopijas originalių
pranešimų spaudai apie tyrimo komisijos išvadas, o citatas ėmėme
iš leidinio, parengto gynybos sekretoriaus patarėjo viešiesiems
ryšiams: „Navy Reports Findings of the Court of Inquiry on the Loss
of the USS Scorpion", sausio 31 d., 1969 m., Nr. 80-69. Be to, ėmėme
interviu iš atsargos kontradmirolo Roberto R. Fountaino, kadaise
tarnavusio Scorpion kapitono padėjėju ir padėjusio Cravenui atlikti
bandymą su povandeninio laivo imituokliu.

434
 Pastabos

Kartėlis, kurį jaučia lemtingosios kelionės išvengę Scorpion įgu­

los nariai dėl karinio laivyno vengimo atskleisti tiesą apie galimas
tragedijos priežastis, buvo vaizdžiai nušviestas keliuose neseniai
pasirodžiusiuose straipsniuose. Barbara Baar-Gillum išreiškė savo
nusivylimą Stepheno Johnsono straipsnyje „The Explanation That
Never Came", Houston Chronicle, gegužės 23 d., 1993 m.; nesibaigian­
čią žuvusiųjų artimuosius kamuojančią kančią atskleidė ir Williamas
H. McMichaelis straipsnyje „What Happened on the Scorpion?",
Newport News Daily Press, spalio 31 d., 1993 m., bei Mike’as Knepleris
straipsnyje „Families Mark 30th Anniversary of the Loss of Norfolk
Sub Scorpion", Norfolk Virginian-Pilot, gegužės 26 d., 1998 m.

6. Baladė apie Baltąjį Macką

Pagrindiniai interviu su buvusiais Lapon, Dace, Ray ir Greenling

įgulų nariais ir buvusiais aukšto rango karinio laivyno žvalgybos
pareigūnais.
Vyriausybiniai dokumentai ir kiti šaltiniai. George’as T. Coxas,
Tomis, „spūkas" dainininkas, 1978 metais 3 500 tiražu išleido
albumą su 13 dainų apie povandeninių laivų jūreivių gyvenimą
Take Her Deep, kuris greitai buvo nušluotas iš parduotuvių, įsikū­
rusių netoli karinio laivyno bazių, lentynų. Albume skamba tokios
kaip „Big Black Submarine"(„Didelis juodas povandeninis laivas"),
„Diesel Boats Forever" („Dyzeliniai laivai per amžius") ir „Sailor's
Prayer" („Jūreivio malda") dainos. Rasime ten ir gailią raudą „Scor­
pion". Neseniai Coxas išleido savo albumą CD pavidalu. Kaip įsi­
gyti šį albumą, galite sužinoti svetainėje www.sontagdrew.com.
Tarp povandeninių laivų, įrodžiusių, kad įmanoma ilgai sekti
priešą, buvo ir Pollack. Sis laivas 1965 metais netoli Kolos pusiasalio
aptiko triukšmingą sovietų povandeninį laivą ir sekė jį visą kelią iki
Viduržemio jūros. Tuo metu Pollack vadovavo kapitonas Harvey’us
E. Lyonas, o šis vienas pirmųjų bandymų persekioti tęsėsi beveik
tris savaites.
Šiame skyriuje minimi duomenys apie kai kurių technologijų
vystymą paimti iš kasmetinių Lapon, Dace, Ray ir Greenling laivo

435
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

valdymo protokolų, dalis jų saugomi Bowfin povandeninio laivo

muziejuje ir parke Honolulu ir Povandeninių pajėgų bibliotekoje
ir muziejuje Karinio laivyno povandeninių laivų bazėje Grotone,
Konektikuto valstijoje. Išslaptinta viceadmirolo Arnoldo F. Schade’o
1969 metų spalio 19 dienos sveikinimo žinutė Lapoti pridėta prie šio
laivo dokumentų Grotono muziejuje. Jame yra ir išslaptinta admi­
rolo Ephraimo P. Holmeso, Atlanto laivyno vado, žinutė, kurią jis
siuntė Lapoti spalio 22 dieną: „Kapitonui. Lapoti puikiai atliko dvi
ankstesnes misijas, bet ši yra geriausia. Jūs ir jūsų šaunioji įgula savo
darbą atlikote nuostabiai." Iš pradžių abi žinutės buvo koduotos.
Interviu admirolas Schade’as teigė, kad Lapoti žygdarbio svarbą
buvo nesunku pastebėti: „Mes galime juos sekti - štai kas svarbiau­
sia. Tiesą sakant, tai buvo viskas, ką mes norėjome žinoti. Kokios jų
silpnosios vietos? Jeigu turime juos persekioti, kaip mums juos rasti,
pastebėti ir sunaikinti?"

7. Štai jis plaukia...

Pagrindiniai interviu su buvusiais Tautog įgulos nariais, buvusiais

aukšto rango Pentagono ir karinio laivyno pareigūnais, į atsargą
išėjusiu sovietų pirmojo rango kapitonu Borisu Bagdasarajanu
ir buvusiu vyriausiuoju Rusijos karinio laivyno navigatoriumi
kontradmirolu Valerijumi Aleksinu.
Vyriausybiniai dokumentai ir kiti šaltiniai. Istoriją, kaip du JAV
povandeniniai laivai už gryną pinigą priėmė persekiojamų „jankių"
raketų paleidimo pratybas ir per radiją perdavė įspėjimus, papasa­
kojo vienas buvęs aukšto rango JAV povandeninių pajėgų pareigū­
nas. Jis sakė: „Sovietus sekantys mūsų povandeniniai laivai visada
perspėdavo, jeigu pastebėdavo bent kokią veiklą, reiškiančią, kad
sovietai ketina paleisti raketą. Jei visų keturiolikos ar šešiolikos tor­
pedų šachtų liukai su trenksmu atsidaro, jei šachtos užtvindomos -
visa tai reiškia, kad ruošiamasi šauti. Mūsų prakeiktose saugumo
taisyklėse buvo nurodyta tokiu atveju kuo greičiau kilti į viršų ir
išsiųsti įspėjimą. Keletą kartų supratome, kad jie atlieka pratybas.
Užuot atidarę visas šešiolika šachtų, jie atidarė dvi. Užuot užtvindę

436
 Pastabos

visas šešiolika - užtvindė dvi. Jiems, žinoma, buvo labai svarbu

pasipraktikuoti tai daryti, o mes pirmus kelis kartus išsigandome,
bet paskui išmokome su tuo gyventi/'
Taip pat jis teigė, kad abiem atvejais sovietus sekę JAV laivai
skubiai pakilo į periskopo gylį, iškišo radijo antenas ir išsiuntė vado­
vybei įspėjimus. „Laimei, netrukus jie mums per radiją perdavė:
„Nurimkit, tai mokymai." O mes po trijų ar keturių minučių galė­
jome toliau sekti ir užbaigti visą šį reikalą." Jis sakė, kad kai kurie
pirmieji persekiojimus atlikę povandeniniai laivai įrašė sovietų
pratybų garsus, kad kiti povandeninių atakos laivų kapitonai galėtų
juos atpažinti. „Tiesiog reikėjo išlaukti. Tik pačioje pradžioje buvo
laikotarpis, kai visi šiek tiek apsikvailinome."
Tiek šis pareigūnas, tiek keletas kitų buvusių aukšto rango
karinio laivyno karininkų teigė, kad siekdami išvengti klaidų per­
sekiojimuose dalyvavę JAV povandeniniai atakos laivai šaltojo
karo metais neturėjo įgaliojimų savo nuožiūra atakuoti sovietų; net
jeigu per radiją jie perduodavo įspėjimą, kad sovietai atidarė raketų
šachtų liukus, prieš imdamiesi tolimesnių veiksmų turėjo sulaukti
įsakymo iš kranto. Vis dėlto prasidėjus tikriems karo veiksmams tai
būtų nebegalioję. „Povandeninio laivo kapitono įsakymai priklausė
nuo to, ar yra taikos metas, ar mes jau stojome į karą, ar paskelbta
padidinta kovinė parengtis dėl gresiančio karo", - teigė vienas iš
atsargos admirolų. Jis pridūrė, kad „patys agresyviausi įsakymai,
žinoma, buvo numatyti karo atvejui".
Apie sovietų karinio laivyno vado Sergejaus Gorškovo reakciją į
Gato ir sovietų „Hotel" klasės povandeninio laivo K-19 susidūrimą
mūsų tyrėjui Aleksandrui Mozgovojui papasakojo du Rusijos kari­
nio laivyno karininkai. Tai kontradmirolas Vladimiras Georgevi-
čius Lebedka ir antrojo rango kapitonas Valentinas Anatoljevičius
Šabanovas. Šabanovas 1969 metų lapkritį buvo K-19 kapitonu, o
Lebedka - povandeninių laivų divizijos vado padėjėju. Avarijos
metu jie abu buvo laive.
Informacija, kad Gato buvo pasiruošęs po susidūrimo stoti į
kovą, o jo kapitonas parašė melagingą misijos raportą, kuriame
buvo teigiama, jog laivas nutraukė patruliavimo misiją dvi dienos

437
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

iki incidento, paimta iš 1975 m. liepos 6 dieną pirmajame New York

Times puslapyje pasirodžiusio Seymouro M. Hersho straipsnio.
Buvę Gato įgulos nariai Hershui pasakė, kad tučtuojau po susidū­
rimo Gato ginkluotės karininkas nubėgo per du denius į apačią ir
pasiruošė įsakymui užtaisyti laivo torpedas, taip pat ir turinčias
branduolines galvutes. „Reikėjo tik vieno patvirtinimo iš laivo kapi­
tono arba jo padėjėjo ir torpedos būtų paleistos, - rašė Hershas. -
Tokio įsakymo Gato kapitonas nedavė, nes akivaizdžiai sutrikusi
sovietų įgula nebandė persekioti Gato." Be to, Hershas cituoja įgu­
los vyrus, esą Atlanto laivyno vadas Gato kapitonui įsakė paruošti
dvidešimt penkias slapto misijos raporto kopijas, kuriose būtų
teigiama, kad laivas buvo pažeistas dvi dienos iki susidūrimo, kai
sugedo jo sraigtų velenas. Dar jam buvo įsakyta parašyti šešis tikrus
raportus apie susidūrimą ir įvykius po jo ir perduoti juos tiesiai į
rankas Atlanto laivyno vado atstovui. Karinio laivyno pareigūnai
pripažino, kad susidūrimas įvyko ir kad buvo rašomi melagingi
raportai.
Dalis Tautog kapitono, velionio Buele’io G. Balderstono, gyve­
nimo faktų paimta iš karinio laivyno pateiktos jo oficialios bio­
grafijos. Kitus duomenis sužinojome iš interviu su jo našle Irene
Balderston. Datos, kada Tautog plaukiojo vakarų Ramiajame van­
denyne - nuo 1970 m. birželio 8 d. iki liepos 1 d. - paimtos iš
oficialaus tų metų laivo valdymo protokolo. Protokole, rašytame
paties Balderstono, misija vadinama tiesiog „mokomuoju žygiu".
Kaip ir Atlante, Ramiajame vandenyne taip pat vyko varžybos tarp
povandeninių laivų kapitonų. Ir kai Balderstonas 8-ojo dešimtmečio
viduryje ėmė vadovauti Tautog, Flasher (SSN-613) ir jo kapitonas
Emsley’us Cobbas ką tik buvo pelnę prezidentinį padėkos raštą
už tai, kad ilgai sekė sovietus Ramiajame vandenyne - jie daugiau
kaip dvidešimt dienų persekiojo „Hotel II" klasės raketinį laivą.
7-ojo dešimtmečio pabaigoje specialiosios operacijos, vadovauja­
mos garsiausių kapitonų, dominavo ir Ramiajame vandenyne. Tarp
labiausiai pasižymėjusių kapitonų buvo Jacksonas R. Richardas iš
Queenfish (SSN-651) ir Nilsas R. Thunmanas iš Plunger (SSN-595).
Richardas 8-ojo dešimtmečio viduryje ėmė koordinuoti daugelį

438
 Pastabos

povandeninių laivų šnipinėjimo misijų, o Thunmanas vėliau tapo

viceadmirolu ir povandeninių pajėgų vadu.
Aprašydami grėsmę, kurią sovietų „Echo II" klasės povandeni­
niai laivai kėlė JAV lėktuvnešiams, plaukiojusiems prie Vietnamo,
naudojomės R. F. Cross Associates, Ltd/s išslaptinta studija Sea-
Based Airborne Antisubmarine Warfare 1940-1977, 2, 68-70 p.
Kai sovietai pasistatė daug branduolinių povandeninių laivų,
Ramiojo vandenyno laivynas pasekė Atlanto laivyno pavyzdžiu ir
nustojo siųsti dyzelinius povandeninius laivus šnipinėti prie sovietų
pakrančių. Tai reiškė nutrūktgalviškų žygių eros pabaigą, ir dyze­
linių laivų veteranai sugalvojo romantišką frazę „dyzeliniai laivai
per amžius", kad išlaikytų juos gyvus bent jau savo atsiminimuose.
Kai kurie dyzeliniai povandeniniai laivai tęsė žvalgybos misijas ne
tokiuose pavojinguose rajonuose, pavyzdžiui, Viduržemio jūroje
arba prie Kubos, kur ispaniškai mokantys „spūkai" 1969-aisiais
ir 1970 metais sekė sovietų pastangas statyti uostą Kuboje rusų
povandeniniams laivams. Vėliau karinis laivynas dyzelinius povan­
deninius laivus perleido įvairiems mažus laivynus turintiems sąjun­
gininkams, o kitus nurašė.
Tautog susidūrimas su „Echo II" pirmą kartą buvo atskleistas
visuomenei 1991 m. sausio 6 dieną Drew, Millensono ir Beckerio
straipsniuose apie povandeninius laivus, publikuotuose sausio
6-11 dienomis leidiniuose Chicago Tribune ir Newport News Daily
Press. Šiuose straipsniuose remiantis interviu su admirolu Thomasu
H. Mooreriu, susidūrimo metu ėjusiu karinio laivyno operacijų
vadovo pareigas ir netrukus pakeltu į Generalinio štabo vadus, kon-
tradmirolu Walteriu L. Smailu jaunesniuoju, 1970 m. vadovavusiu
povandeniniams laivams Ramiajame vandenyne, ir keliais Tautog
įgulos nariais, buvo paskelbta JAV pareigūnų išvada, kad „Echo II"
nuskendo. Tiek Mooreris, tiek Smailas interviu teigė, kad jiems
buvo pranešta, jog „Echo II" neišsigelbėjo. Kalbėdamasis su mumis
buvęs gynybos sekretorius Melvinas Lairdas sakė, kad jam taip
pat buvo pranešta apie sovietų laivo žūtį ir jis tučtuojau tai perdavė
prezidentui Nixonui. „Aš pasakiau prezidentui. Prezidentas žinojo."
Paklaustas, ar prisimena, kokia buvo Nixono reakcija, Lairdas

439
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

atsakė: „Ne, niekada negalėjai suprasti, kaip jis reaguoja. Jis džiau­
gėsi, kad gavo informacijos/'
Prieš publikuojant šiuos straipsnius Tribune ir Daily Press paprašė,
kad šį incidentą pakomentuotų sovietų karinis laivynas, tačiau atsa­
kymo nesulaukė. Bet 1992 metų pavasarį Aleksandras Mozgovojus
surado Borisą Bagdasarajaną, buvusį sovietų povandeninio laivo
kapitoną, ir šis pareiškė, kad vadovavo „Echo II", kai įvyko susidū­
rimas su Tautog. Mozgovojus publikavo Bagdasarajano pasakojimą
Rusijos laikraštyje 1992 metais. Paskui jis uždavė Bagdasarajanui
daugybę klausimų, skirtų mūsų knygai. Nors Bagdasarajano ir
Tautog įgulos narių prisiminimai šiek tiek skiriasi, nėra priežasčių
manyti, kad jie kalbėjo ne apie tą patį susidūrimą.

8. Aukso gysla

Pagrindiniai interviu su buvusiais aukšto rango karinio laivyno,

karinio laivyno žvalgybos, CŽV ir Nacionalinės saugumo agentūros
pareigūnais, Halibut įgulos nariais.
Vyriausybiniai dokumentai, straipsniai, knygos ir kiti šaltiniai. Petro­
pavlovsko ir Kamčiatkos pusiasalio aprašymą grindėme informacija
ir nuotraukomis, kurias pateikė ten apsilankęs Joshua Handleris.
Išsamiausia istorija apie karinio laivyno vystytą nardymo tech­
niką prisotinus orą - Papa Topside: The SeaLab Chronicles of Captain
George F. Bond, USN, redaktorė Helen A. Siiteri (Annapolis, Md.:
Naval Institute Press, 1993). 1983 metais miręs Bondas buvo kari­
nio laivyno medikas, vienas pirmųjų bandęs rasti būdą, kaip narai
galėtų saugiai dirbti dideliame gylyje. Pasak Johno Craveno, 7-ajame
dešimtmetyje jis vadovavo eksperimentams Karinio laivyno jūrų
laboratorijoje. Ieškodami techninės informacijos taip pat pasi­
kliovėme NOAA Diving Manual: Diving for Science and Technology,
2 leidimas (Washington, D. C : U. S. Department of Commerce/
National Oceanic and Atmospheric Administration, 1979 m. gruo­
dis); šią knygą radome bibliotekoje Navy Jarde, Vašingtono valstija.
Narai, dalyvavę kabelio misijoje, nepriklausė SEAL, nebuvo jie ir
nuolatiniai karinio laivyno narai, padėdavę antvandeniniams ar

4 4 0
 Pastabos

povandeniniams laivams. Tai buvo specialusis narų būrys, dirbęs

pirmojoje povandeninių laivų vystymo grupėje - šiam karinio lai­
vyno padaliniui priklausė ir Halibut. Pirmoji povandeninių laivų
vystymo grupė buvo įkurta 1967 metų rugpjūtį, jos tikslas, pasak
karinio laivyno brošiūros, buvo tapti „nuolatiniu karinio laivyno
padaliniu, vykdančiu paieškas dideliame gylyje, gebanču nustatyti
reikiamą vietą, iškelti ir gelbėti". 8-ojo dešimtmečio pradžioje šiai
grupei priklausė Halibut, Trieste II, du mažyčiai povandeniniai laivai
Turtle ir Sea Cliff, pradžioje galėję iškelti daiktus ir vykdyti paieškas
6 500 pėdų gylyje, antvandeniniai laivai, aprūpinti įranga padėti
gelbėjimo operacijas vykdantiems povandeniniams laivams, ir vie­
nas giliavandenis gelbėjimo aparatas. Šios grupės vadovybė buvo
įsikūrusi San Diege, bet turėjo biurą ir Mer Ailendo karinio laivyno
bazėje, kur švartuodavosi Halibut.
Rašydami apie komitetą „40" iš esmės rėmėmės dviem šaltiniais:
Seymouro M. Hersho The Price of Power: Kissinger in the Nixon White
House (New York: Summit Books, 1983) ir paskutine specialiojo
Baltųjų rūmų žvalgybos komiteto, kuriam vadovavo respublikonas
Otis G. Pike’as, ataskaita, išspausdinta Village Voice, vasario 16 d.,
1976 m.
Geras pavyzdys, kaip vietos laikraščiai publikuodavo karinio
laivyno priedangos istorijas apie Halibut, yra „Navy Bares Secret
Role of M. I. [Mare Island] Sub", Vallejo Times-Herald, rugsėjo 25 d.,
1969 m. Straipsnyje teigiama, kad Halibut „bus transportinis laivas
vystomos ir diegiamos gelbėjimo sistemos, būtinos norint apsi­
drausti nuo galimų povandeninių laivų nelaimių ties kontinentiniu
šelfu. Ši sistema bus aprūpinta visiškai automatine navigacija, gebės
vykdyti paieškas, nustatyti vietą, gelbėti žmones, ir visa tai bus
atliekama Halibut gabenamu giliavandeniu gelbėjimo aparatu".
Aprašydami nacionalinės saugumo agentūros štabą daugiausia
rėmėmės novatoriška Jameso Bamfordo studija The Puzzle Palace:
A Report on NSA, America's Most Secret Agency (Boston: Houghton
Mifflin, 1982). Buvę CŽV pareigūnai teigė, kad operacija su auto­
mobilyje įrengta klausymosi įranga, skirta sovietų lyderių pokal­
biams klausytis, buvo nutraukta, kai Vašingtono žurnalistas Jackas

441
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

Andersonas 8-ojo dešimtmečio pradžioje parašė apie tai straipsnį.

Andersonas teigė, kad šaltinis vyriausybėje jam pranešė, jog opera­
cija buvo nutraukta dar prieš jam apie tai parašant. Kitas svarbus su
sovietais susijęs dalykas nutiko 1972 metais: buvo pasirašyta JAV ir
sovietų sutartis dėl incidentų jūroje, turėjusi užbaigti antvandeninių
laivų drąsos žaidimus ir kitokius vienas kito puldinėjimus. Tačiau
JAV karinio laivyno reikalavimu ši sutartis niekaip neapribojo
povandeninių laivų veiklos po vandeniu.
Informaciją apie sutartis dėl ginkluotės kontrolės daugiausia
ėmėme iš trijų knygų: Gerardo Smitho Doubletalk: The Story of SALT I
(Garden City, N. Y.: Doubleday, 1980), Paulo H. Nitze’o, From Hiros­
hima to Glasnost: At the Center of Decision - A Memoir (New York:
Grove Weidenfeld, 1989) ir Hersho The Price of Power. Hersho kny­
goje ir Elmo R. Zumwalto jaunesniojo On Watch: A Memoir (New
York: Quadrangle/New York Times Book Co., 1976) išsamiai pasako­
jama apie įtemptus Kissingerio ir Zumwalto santykius.
Buvęs Halibut laivūnas Johnas White’as savo interviu pako­
mentavo sprendimą palikti laivą. „Nėra daug žmonių, kurie būtų
lengvai išsisukę ir likę nenubausti už tokį poelgį kaip mano", -
sakė jis. White’as pripažino, kad su kitais viršilomis tą naktį gėrė
alų, bet neigė, jog buvo padauginęs. „Nesakau, kad buvau blaivus
kaip teisėjas", - pridūrė jis. White’as tvirtino, kad jo sprendimas
palikti laivą vidury kelionės buvo „visiškai nesusijęs" su jų misija ir
nebuvo protestas. Vis dėlto jis atsisakė atskleisti savo motyvus.

9. Smėlio pilis už 500 milijonų dolerių

Pagrindiniai interviu su Seymouru H. Hershu, Williamu E.

Colby’iu, Otisu Pike’u, Aaronu Donneriu, Edwardu Roederiu III ir
kitais Pike’o komiteto nariais, Johnu P. Cravenu, buvusiais Glomar
Explorer įgulos nariais, buvusiais aukšto rango karinio laivyno, CŽV
ir karinio laivyno žvalgybos pareigūnais.
Vyriausybiniai dokumentai, straipsniai, knygos ir kiti šaltiniai. Sun­
kumai, su kuriais susidūrė Hershas atlikdamas tyrimą apie Glomar
istoriją, aprašyti Harrisono E. Salisbury’io knygoje Without Fear or

442
 Pastabos

Favor: The New York Times and Its Times (New York: Times Books,
1980). Williamo Colby’io atsiminimai Honorable Men: My Life in the
CIA (New York: Simon and Schuster, 1978) taip pat pateikia puikų
šių įvykių foną, ypač jo kovos su Hershu dėl straipsnio apie CŽV
šnipinėjimą JAV teritorijoje.
Mes kalbėjomės su Hershu keletą kartų, taip pat ėmėme interviu
iš Colby’io prieš jo mirtį 1996 metais. Kai išgirdo, jog Hershas kažką
žino apie Glomar operaciją, Colby’is sakė: „Tai mane mirtinai išgąs­
dino. Aš daugiau neklausinėjau. Žinojau, kad turime problemą."
Paklaustas, ar nerimavo, kad Glomar operacija gali sužlugdyti įtam­
pos mažinimo politiką, Colby’is atsakė: „Mes visada žinojome, kad
rankose laikome karštą bulvę." Vis dėlto jis pridūrė, kad Kissingeris
visada „visiškai mus palaikė. Kissingeris manė, kad tai mano reika­
las... tai mano problema ir mano pinigai". Ir Colby’is liko ištikimas
minčiai, kad buvo verta bandyti iškelti sovietų „golfą": „Mano atsa­
kymas toks: ką rusai būtų padarę, kad turėtų savo rankose visą ame­
rikiečių povandeninį laivą? Su branduolinėmis raketomis. Valdymo
sistema. Komunikacijų sistema. Karo planais. Viskuo." Craveno ir
Bradley’aus sumanymą pabandyti iškelti tik tam tikras „golfo" dalis
naudojantis giliavandeniu mažu povandeniniu laivu jis taip pat
atmetė: „Bet kokiame inžineriniame darbe yra įvairių būdų spren­
dimui rasti."
Sovietų „jankių" patruliavimo teritorijų ir SOSUS sistemos plė­
tros aprašymus paėmėme iš R. F. Cross Associates, Ltd., Sea-Based
Airborne Antisubmarine Warfare 1940-1977, 2 tomas. Keletas povan­
deninių pajėgų pareigūnų papasakojo, kaip jie bandė sekti sovietų
povandeninius laivus per Jom Kipuro karą.
Duodamas interviu Colby’is teigė, kad, jo manymu, planuojant
Glomar operaciją „tikrasis genialumas" buvo pasirinkti paslaptin­
gąjį Howardą Hughesą ir priedangos istoriją apie manganą. Be to,
Colby’is stačiokiškai pareiškė, kad nesvarbu, ką patarė CŽV teisi­
ninkai: „Akivaizdu, kad mes slapta bandėme pavogti tą povande­
ninį laivą. Jeigu jie būtų žinoję, kad mes ketiname tai padaryti, pagal
įstatymus jie būtų turėję bandyti mus sustabdyti." Be to, Colby’is
sakė, kad buvo akivaizdu, jog CŽV siunčia Glomar į operaciją, kuri

443
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

gali baigtis kaip Pueblo. Paklaustas, ką Glomar įgula būtų dariusi,

jei sovietai būtų bandę jį užimti, jis atsakė: „Turbūt būtų bandę
apsisukti ir pasipustyti padus." Ir pridūrė: „Mes turėjome tam tikrą
apsaugą... Buvome susitarę su kariniu laivynu. Jie buvo visai čia
pat, Perl Harbore." Čia karinio laivyno žvalgyba uoliai sekė visus
įmanomus sovietų komunikacijos dažnius, kol Glomar buvo jūroje.
Didžiąją dalį techninių Glomar aprašymų, kaip jis naudojo „Kle-
mentiną", savo plieninę ranką su čiuptuvais, bandydamas pakelti
„golfą", paėmėme iš Roy’aus Vamerio ir Wayne’o Collierio knygos
A Matter of Risk: The Incredible Inside Story of the CIA's Hughes Glomar
Explorer Mission to Raise a Russian Submarine (New York: Random
House, 1978). Collieris padėjo nusamdyti daugelį naftos gavybos
bendrovių darbininkų, valdžiusių didžiulius Glomar mechanizmus,
be to, vėliau su Vameriu kalbinome juos ir kai kuriuos vyriausybės
pareigūnus ir sudėjome visa tai į išsamų pasakojimą. Kita knyga,
Clyde’o Burlesono The Jennifer Project (Englewood Cliffs, N. J.:
Prentice-Hall, 1977), taip pat pateikia naudingos informacijos apie
tuos įvykius, ypač apie Glomar konstrukciją ir technines galimybes.
Beveik visi tekstai, rašyti apie slaptąją Glomar operaciją, neišvengė
tam tikrų klaidų, todėl kruopščiai lyginome šias knygas su mūsų
šaltiniais žvalgyboje.
Hersho istorija apie CŽV šnipinėjimą JAV teritorijoje pasirodė
New York Times 1974 metų gruodžio 22 dieną. Virš trimis stulpeliais
pirmame puslapyje išspausdinto straipsnio driekėsi antraštė: „CŽV
JAV teritorijoje vykdo didžiulę operaciją, nukreiptą prieš antikari­
nius protestuotojus ir kitus Nixono laikų disidentus." Kaltindamas
CŽV „šiurkščiai pažeidus savo įgaliojimus", Hershas rašė, kad agen­
tūra „atliko daugybę neteisėtų žvalgybos operacijų šalies viduje" ir
sukūrė apie dešimtis tūkstančių ar netgi daugiau JAV piliečių dosjė.
Straipsnyje buvo rašoma, kad CŽV sekė antikarinius protestuoto­
jus, agentai buvo infiltruojami į jų organizacijas. Colby’is visada
tvirtino - ir pakartojo tą patį per interviu, - kad Hershas „viską be
galo išpūtė" pavartodamas žodį „masiškai". Pokalbio metu Colby’is
pripažino: „Mes darėme keletą dalykų, kurių daryti nederėjo. - Ir
paskui pridūrė: - Jeigu jis būtų praleidęs žodį „masiškai", būtų

4 4 4
 Pastabos

buvę labai sunku ginčytis su jo teiginiais." Ir dar Colby’is paaiškino,

kodėl tuo metu viešai užsipuolė Hersho straipsnį: „Buvo gera proga
agentūrą sunaikinti. Aš kovojau dėl mūsų išlikimo."
Colby’io kampanija neleisti naujienų agentūroms rašyti apie Glo­
mar aprašyta Salisbury’io knygoje Without Fear or Favor ir dviejuose
straipsniuose, kuriuose pateikiami išslaptinti CŽV dokumentai:
George’o Lardnerio jaunesniojo ir Williamo Claibome’o „CIA's Glo-
mar „Game Plan" Washington Post, spalio 23 d., 1977 m., ir Williamo
Claibome’o bei George’o Lardnerio jaunesniojo „Colby Called
Glomar Case „Weirdest Conspiracy", Washington Post, lapkričio 5 d.,
1977 m. Jacko Andersono žodžiai apie tai, kodėl jis vis tiek papasa­
kojo Glomar istoriją savo radijo laidoje, paimti iš Martino Arnoldo
„C. I. A. Tried to Get Press to Hold Up Salvage Story", New York
Times, kovo 20 d., 1975 m.
Geriausia ir pirmoji detali Glomar operacijos nesėkmės analizė
išlieka pirmas Hersho straipsnis „C. I. A. Salvage Ship Brought Up
Part of Soviet Sub Lost in 1968, Failed to Raise Atom Missiles", publi­
kuotas pirmajame New York Times puslapyje, kovo 19 d., 1975 m. Be
to, Hershas paėmė išsamų interviu iš Wayne’o Collierio kitam savo
straipsniui: „Human Error Is Cited in '74 Glomar Failure", New York
Times, gruodžio 9 d., 1976 m. Hershas savo rašiniuose padarė keletą
klaidų, pavyzdžiui, perdėjo palaikų, kurie buvo iškelti iš „golfo",
skaičių. Bet aprašydamas, kiek mažai naudos gauta iš Glomar ope­
racijos, jis buvo visiškai teisus, nors Washington Post nuolat skelbė,
kad operacija buvo sąlyginai sėkminga, o žurnalas Time publikavo
straipsnį, teigiantį, kad buvo iškeltas visas „golfas". Mūsų pokalbio
metu Colby’is, prieš tai atsisakęs daug kalbėti apie Glomar operaciją,
galiausiai patvirtino, kad buvo iškelta tik „golfo" dalis. Ir nors sakė,
kad iš to pavyko gauti „naudingos" informacijos, pats povandeninis
laivas „nebuvo iškeltas".
Hersho straipsnis apie „Holystone" operacijas - „Submarines of
U. S. Stage Spy Missions Inside Soviet Waters" - pasirodė pirmame
New York Times puslapyje 1975 m. gegužės 25 d. Paskui sekė rašinys
apie Gato susidūrimą su sovietų laivu, publikuotas tame pačiame
laikraštyje 1975 m. liepos 6 d.

445
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

Mūsų aprašymas apie Pike’o komiteto išvadas paimtas iš baigia­

mosios ataskaitos, perspausdintos Village Voice 1976 m. vasario 16 d.
Kai visi Atstovų rūmai nubalsavo už tai, kad nereikia viešinti šios
ataskaitos, patyręs CBS žurnalistas Danielas Schorras nutekino ją
Village Voice laikraščiui, o paskui apie visa tai papasakojo savo kny­
goje Clearing the Air (Boston: Houghton Mifflin, 1977).

10. Triumfas ir krizė

Pagrindiniai interviu su buvusiais aukšto rango karinio laivyno,

žvalgybos ir Baltųjų rūmų pareigūnais ir Seawolf bei Parche įgulos
nariais.
Vyriausybiniai dokumentai, straipsniai, knygos ir kiti šaltiniai. Žinių
apie prezidento Jimmy’io Carterio tarnybą povandeniniame lai­
vyne ir jo gynybos politiką prezidentavimo metu sėmėmės iš jo
dviejų knygų: Why Not the Best? (Nashville: Broadman Press, 1975)
ir Keeping Faith: Memoirs of a President (New York: Bantam Books,
1982). Aprašymas apie jo įtraukimą į „specialiųjų projektų" pro­
gramą grįstas mūsų interviu su buvusiais aukšto rango pareigūnais,
dalyvavusiais tame posėdyje. Klausimas dėl antrojo kabelio klausy­
mosi operacijos pasirodė be galo jautrus, todėl turime pabrėžti, kad
Richardas Haveris apie misijas į Barenco jūrą su mumis nekalbėjo.
Tiesą sakant, šiame ir kitame skyriuje sąmoningai stengėmės nemi­
nėtų žmonių, kurie su mumis apie tai kalbėjosi.
Sovietų raketinių povandeninių laivų grąžinimas į jų bastionus
9-ąjį dešimtmetį bendrais bruožais buvo aptartas daugelyje straips­
nių specializuotuose žurnaluose, tokiuose kaip U.S. Navai Institute
Proceedings ir Submarine Review. Nuomonių skirtumai tarp karinio
laivyno vadovų ir analitikų dėl to, ką reiškia šis sovietų žingsnis,
puikiai aptarti Gregory’io L. Visticos knygoje Fall from Glory: The
Men Who Sank the U. S. Navy (New York: Simon and Schuster, 1995).
Vistica, buvęs San Diego Union-Tribune reporteris, dabar dirbantis
Newsweek, iškėlė viešumon Teilhuko sekso skandalą ir kai kurias
karinio laivyno vadovybės problemas, rodos, neišvengiamai turėju­
sias prie to privesti. Dar jis nagrinėjo, kaip karinio laivyno žvalgyba

446
 Pastabos

suformavo savo požiūrį į sovietų grėsmę, pavyzdžiui, diskusiją apie

tai, kaip suprasti 1980 metų lapkritį kosminių palydovų pateiktus
įrodymus, kad sovietai galbūt stato lėktuvnešį. Be to, Vistica savo
knygoje pirmą kartą visuomenei nušvietė 1981 metų kovo 6 dieną,
penktadienį, vykusį povandeniniam šnipinėjimui skirtą posėdį,
kuriame dalyvavo prezidentas Ronaldas Reaganas. Mes taip pat
kalbėjomės su tame posėdyje dalyvavusiais pareigūnais, kaip ir su
Besugo (SS-321) - dyzelinio povandeninio laivo, naudoto filmuojant
„Karinio laivyno raganas", - įgulos nariais, mačiusiais, kaip Reaga­
nas repetuoja duoti įsakymus ir kaip jų laivas sugriauna molą.
Apie narkotikų vartojimą tarp Seazvolf ir Parche įgulos narių suži­
nojome iš tų laivų jūreivių. Frederickas H. Hartmannas savo kny­
goje Naval Renaissance: The U. S. Navy in the 1980s (Annapolis, Md.:
Naval Institute Press, 1990) išsamiai aptaria, kaip plačiai vienu metu
ši problema buvo paplitusi visame kariniame laivyne. Jis remiasi
Gynybos ministerijos 1980 metų apžvalga dėl narkotikų vartojimo,
kurioje nurodoma, kad 47 procentai respondentų iš karinio laivyno
ir jūrų pėstininkų prisipažino vartoję marihuaną, kai sausumos
kariuomenėje šis procentas siekė 40, o oro pajėgose - 20 procentų.
Tik 2 procentai oro pajėgų respondentų prisipažino vartoję kokainą,
sausumos kariuomenės - 6 procentai, karinio laivyno - 11. Suneri­
męs dėl tokių duomenų admirolas Thomas B. Haywardas, karinio
laivyno operacijų vadovas, 1981 m. gruodį išleido vaizdajuostę,
kurią turėjo peržiūrėti visi kariniame laivyne tarnaujantys vyrai ir
moterys. Hartmannas pasakojo, kad Haywardo žinutė skelbė apie
naują „išdidumo ir profesionalumo" programą ir buvo griežtas
perspėjimas visiems, kas vartojo narkotikus: „Ne čia, ne per mano
budėjimą, ne mano divizijoje, ne mano laive ar eskadroje, ne mano
kariniame laivyne." Ši programa kartu su daugybe atsitiktine
tvarka atliekamų narkotikų vartojimo testų itin sumažino neteisėtų
medžiagų paplitimą kariniame laivyne.
Seazvolf ir Parche misijų datos paimtos iš oficialių šių laivų val­
dymo protokolų, juos radome karinio laivyno archyvuose. Taip pat
naudingas buvo „kelionės albumas", pilnas nuotraukų, tik įgulos
nariams suprantamų pokštų, budėjimų grafikų: šį albumą padarė

447
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

patys Seawolf jūrininkai, jį gavo kiekvienas 1981 metų misijos daly­

vis. Apie didžiulę audrą, siautusią Ochotsko jūroje ir sukėlusią
pavojų Seawolf, skaitykite Mariners Weather Log, U. S. Department of
Commerce/National Oceanic and Atmospheric Administration, 26,
Nr. 2 (1982 m. pavasaris), 89 p.: šiame tome pateiktos ataskaitos apie
oro sąlygas 1981 metų spalį, lapkritį ir gruodį.

11. Karūnos brangakmenis

Pagrindiniai interviu su buvusiais JAV žvalgybos agentūrų parei­

gūnais ir buvusiais Parche įgulos nariais.
Vyriausybiniai dokumentai, straipsniai, knygos ir kiti šaltiniai. Kai
baigėsi šaltasis karas, KGB Rusijos gynybos ministerijos muziejuje,
įsikūrusiame garsiajame Liubiankos kalėjime, buvo paviešinta vieno
iš dviejų iškeltų kabelio klausymosi konteinerių nuotrauka ir dalis jo
viduje buvusios įrašymo įrangos. Ten apsilankęs mūsų tyrėjas Alek­
sandras Mozgovojus matė nedidelę plokštę su duomenų įrašymo
įranga ir prierašą, kad ji priklauso JAV vyriausybei. Rusijos parei­
gūnai Mozgovojui pasakė, kad klausymosi įranga buvo rasta per 60
kilometrų, taigi maždaug per 38 mylias nuo Kamčiatkos Ochotsko
jūroje. Dar jie sakė, kad vienas iš konteinerių buvo akivaizdžiai
naujesnis ir turėjo sudėtingesnę įrašymo įrangą su išvystyta mikro-
procesine technologija. Rusai patvirtino, kad prietaisai buvo varomi
branduoline energija ir galėjo veikti apie 125 dienas. Mozgovojaus
gautą klausymosi dėžės nuotrauką pridėjome prie šios knygos ilius­
tracijų.
Waldo K. Lyonas mums be galo padėjo rašant šį skyrių, susijusį
su taip puikiai jo išmanoma sritimi - mokslinėmis Arkties ledynų
ypatybėmis ir sunkumais tame regione kariauti po vandeniu. Lyo­
nas visą 9-ąjį dešimtmetį nepailsdamas bandė įtikinti karinio lai­
vyno pareigūnus įsiklausyti į jo nuomonę. 1914-aisiais gimęs Lyonas
daugybę metų plušo su dviguba energija ir užsidegimu. Net įžengęs
į aštuntąją dešimtį tęsė darbą Arkties laboratorijoje, be to, tapo
nacionalinio senjorų badmintono turnyro čempionu. 1997-aisiais,
įžengęs į devintąją dešimtį, jis kovojo prieš nutarimą nugriauti

44 8
 Pastabos

pastatą, kuriame buvo įrengtas vienas iš nedaugelio pasaulyje

milžiniškų vandens telkinių, skirtų mokslininkams „auginti" Ark­
ties ledą ir atlikti eksperimentus. Lyonas mirė 1998 metų gegužę,
trokšdamas, kad jo laboratorija liktų nepaliesta ir karo atveju galėtų
būti greitai atgaivinta, jam buvo sunku patikėti, kad povandeninių
pajėgų vadovybė nesupranta, kaip svarbu išsaugoti jo įrenginius.
Jis buvo įsitikinęs, kad vokiečių taktika per Antrąjį pasaulinį karą ir
sovietų atsitraukimas po ledynais įrodo, jog potencialus priešas vėl
naudosis šia beveik neperžengiama priedanga norėdamas atakuoti
JAV taikinius krante ir jūroje. Lyonas pažymėjo, kad netgi paprastas
dyzelinis povandeninis laivas galėtų lengvai pasislėpti ledynuose ir
kad be tolimesnių tyrimų JAV liks pažeidžiamos.
Kitas geras šaltinis apie ankstyvąjį Lyono darbą (t. y. pirmus du
ar tris jo dešimtmečius) yra The Reminiscences of Dr. Waldo K. Lyon,
297 puslapių žodžiu papasakota istorija, saugoma JAV karinio lai­
vyno instituto kolekcijoje Anapolyje, Merilando valstijoje.
Gluminančios admirolo Rickoverio pastangos priversti prezi­
dentą Reaganą užkirsti kelią Lehmano bandymams jį atleisti išsa­
miai papasakotos Johno F. Lehmano jaunesniojo knygos Command
of the Seas: Building the 600-Ship Navy (New York: Charles Scribner's
Sons, 1988) įvade. Rickoverio kerštas - kai greta Johno Lehmano
nuotraukos pakabino Benedickto Arnoldo portretą - atpasakotas
Rockwello knygoje The Rickover Effect (364 p.).
Rickoveris vis dar buvo dievukas, bet netgi kai kurie povande­
ninio laivyno veteranai manė, kad jam jau laikas trauktis ir kad
jam pavaldūs už reaktorių saugumą atsakingi biurokratai tapo
nevaldomi. 1981 metais protestuodamas prieš povandeninių laivų
programos valdybą kapitonas Edas Linzas atsisakė stoti prie Kame-
hameha (SSBN-642) šturvalo. Pasak jo, kai kurie karininkai turėjo
taip mažai laiko laivo valdymo įgūdžiams įsisavinti, kad jis bijojo,
jog išplaukus į jūrą jo laivas ims blaškytis į šalis - „jie visiškai nieko
neišmano apie navigacijos pagrindus ir laivo valdymą, bet užtat
reaktoriaus valdymo protokolus parašytų kuo puikiausiai". Ricko­
veris mirė 1986 metų liepą.

44 9
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

„Odisėja 82" - taip vadinosi kelionės albumas, kurį tais metais

paruošė Parche įgulos vyrai.
Admirolo Watkinso žodžiai, kad Arkties ledynai yra „puiki vieta
pasislėpti" sovietų povandeniniams laivams, paimta iš Compton-
Hallo knygos Sub Versus Sub, 97 p. Išsamiame interviu admirolas
VVatkinsas mums paaiškino, kodėl jis manė, kad JAV povandeninės
pajėgos vis dar gali prilygti sovietams po ledu, be to, papasakojo
apie tam tikrus žingsnius, kurių jis su kolegomis ėmėsi norėdami
įbauginti sovietus. Vienas nuostabiausių Watkinso sprendimų buvo
leisti JAV karinio laivyno institutui - privačiai, pelno nesiekiančiai
organizacijai, glaudžiai bendradarbiaujančiai su kariniu laivynu, -
1984 metais publikuoti Tomo Clancy’io romaną apie povandeninius
laivus „Raudonojo spalio" medžioklė", nors net kai kurie admirolai
manė, kad tai leis sovietams daugiau sužinoti apie JAV povandeni­
nių laivų galimybes.
Watkinsas mums sakė, kad maždaug du trečdaliai Clancy’io
romane esančios techninės informacijos atitinka tiesą, o visi kiti
duomenys - klaidingi ir, kaip įprasta, išpučiantys JAV galimybes.
Kai Clansy’is pasiūlė savo rankraštį kariniam laivynui ir paprašė
leidimo publikuoti, Watkinsas, užuot uždraudęs arba bandęs taisyti
klaidingą informaciją, nutarė leisti knygą tokią, kokia ji yra. „Raudo­
nojo spalio" medžioklė" mums gerai pasitarnavo, - sakė jis. - Sovie­
tai patikėjo romanu, o mes laimėjome mūšį - tai buvo reikšminga ir
pigi povandeninių laivų atgrasymo priemonė."
Be to, Watkinsas sakė, kad „pasiuntė signalą" sovietams
1986 metais leisdamas U. S. Navai Institute Proceedings publikuoti
išsamius dokumentus apie naują JAV jūrinę strategiją. Nors kai
kurie kongresmenai abejojo jo sprendimu, jis patikino, kad toks
išviešinimas sovietams duos žinią: „Nerizikuokite veltis į konfliktą
ar rimtą karą su Jungtinėmis Valstijomis, nes išjudinsite širšių lizdą,
ši kova vyks jūroje ir jūs jos nelaimėsite." Romano ir strategijos
publikavimas, priduria admirolas, parodė, kad „mes turime ryžto,
kad mes turime planą".
Kitas buvęs pareigūnas teigė, kad karinis laivynas finansavo ir
jūrų gelmių ekspertą Robertą D. Ballardą, kad rastų laivo Titanic

450
 Pastabos

nuolaužas - tai buvo psichologinio karo su sovietais dalis. Ballardas

rado Titanic 1985-aisiais, dar po metų apžiūrėjo jo liekanas mažy­
čiu povandeniniu laivu Alvin. Šis pareigūnas tvirtino, kad karinis
laivynas rėmė be galo išreklamuotas Ballardo misijas norėdamas
sovietams parodyti, jog „mes galime po vandeniu rasti daiktus ir
juos apžiūrėti iš vidaus", taigi jie turėjo galvoti, „kad esame ne 10, o
20 pėdų ūgio". Dar jis sakė, kad visos šios pastangos įbauginti sovie­
tus - ir priversti juos galvoti, kad jie negali varžytis su JAV, - buvo
skatinamos velionio CŽV vadovo Williamo Casey’aus.
Didžiąją dalį informacijos apie audringus JAV ir sovietų san­
tykius 1983 metais paėmėme iš George’o Shultzo knygos Turmoil
and Triumph: My Years as Secretary of State: The Memoirs of George P.
Shultz (New York: Charles Scribner's Sons, 1993). Paranoja, apėmusi
Andropovą ir kitus KGB pareigūnus, plačiai aprašyta Christopherio
Andrew ir Olego Gordievskio knygos KGB: The Inside Story (New
York: HarperCollins, 1990) 13 skyriuje.
Aiškindamas, kaip svarbu turėti slaptą galimybę smogti antrąjį
branduolinį smūgį iš povandeninių laivų, admirolas Watkinsas
teigė: „Strateginis atgrasymas jūroje nesusijęs su pirmuoju smūgiu.
Tai vadinama karo užbaigimo strategija. Ten ji tinka. Taigi pirma­
sis smūgis, žinoma, būtų smogtas tarpžemyninėmis balistinėmis
raketomis. Sausumoje išdėstytos raketos buvo potenciali pirmo
smūgio priemonė ir turbūt labiausiai destabilizuojantis atgrasymo
elementas. Jūrų pajėgos, nors ir turinčios daug raketų su kovinėmis
galvutėmis, buvo skirtos karo užbaigimo strategijai, grįstai klau­
simu: kaip tu laimėsi? Kas laimės? Na, mes abu žinome, kad niekas
iš tiesų nelaimėtų. Bet kas laimės mūšį, daugiausia priklausė nuo to,
kiek tau liks ginkluotės po šio pirmo apsikeitimo šūviais. Ir nors tai
klastingas žaidimas ir negalėčiau pasakyti, kad jis man patinka, bet
tokia yra realybė, kai abi pusės naudoja puolimo ginkluotę ne strate­
ginei gynybai, o kaip strateginio atgrasymo priemonę."
Be to, Watkinsas teigė, kad buvo visiškai įsitikinęs, jog sovietai
neketina smogti pirmojo smūgio. „Mes pranešdavome Generali­
niam štabui ir prezidentui, ką galėtume padaryti ir kodėl manome,
kad galėtume taip padaryti, ir manau, kad jautėmės labai ramūs,

4 5 i
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

be to, tikiu, kad tas mūsų pasitikėjimas daugeliu būdų persidavė

rusams - jis dvelkė iš mūsų ryžto, kai tarėmės dėl incidentų jūroje
sutarties, iš mūsų diskusijų, jūrinės strategijos publikavimo, jų
žvalgybos surinktos informacijos apie mūsų ištobulintas ir stiprias
povandenines pajėgas, iš įvairių publikacijų ir išslaptintų hipo­
tezių... Jų žvalgybos šaltiniai buvo geri, ir mes norėjome, kad jie
žinotų, kokie pasitikintys esame. Toks buvo mūsų vaidmuo. Visai
nebūtina prisistatyti daugybės balistinėmis raketomis ginkluotų
povandeninių laivų, kad apsisaugotum nuo pirmojo smūgio. Ne.
Ne šiuo tikslu jie dislokuodavo savo povandenines pajėgas, o mes
savąsias. Esmė buvo gerokai giliau. Buvo būtina turėti pastipri­
nimo pajėgas, galinčias, taip sakant, paremti pirminį apsišaudymą
branduolinėmis raketomis, ir mūsų darbas, žinoma, buvo sukurti
atgrasymo priemones, kurios priverstų manyti, kad taip elgtis neiš­
mintinga, ir mums tai pavyko. Ir manau, kad tai viena iš priežasčių,
kodėl mes galėjome per šaltąjį karą parklupdyti rusus ant kelių. Nes
jeigu negali laimėti mūšio, kam jį tęsti?"
Admirolo Buttso pasiūlymą iškloti kabelius Barenco jūroje ir
tiesiogiai klausytis sovietų komunikacijos pirmasis aprašė Bobas
Woodwardas knygoje Veil: The Secret Wars of the CIA 1981-1987
(New York: Simon and Schuster, 1987). Be to, šioje knygoje puikiai
atskleidžiama, kaip sovietai rado klausymosi įrangą Ochotsko jūroje
ir kaip 1986 metais Baltieji rūmai ir žvalgybos bendruomenė bandė
neleisti Washington Post publikuoti informacijos apie kabelių klausy­
mosi operacijas. Nors čia ir rašoma apie milijardus galėjusį kainuoti
Buttso sumanymą, Woodwardas nei knygoje, nei savo straipsniuose
Washington Post neužsiminė, kad karinis laivynas jau klausosi
sovietų kabelių Barenco jūroje.
Apie tai, kad karinis laivynas susijęs su kabelių klausymu
Barenco jūroje, viešai buvo užsiminta tik trijose kitose knygose,
kuriose taip pat minimas Buttso pasiūlymas. Angelas Codevilla,
buvęs Senato narys, nuo 1977-ųjų iki 1985 metų prižiūrėjęs žvalgy­
bos biudžetą, savo knygoje Informing Statecraft: Intelligence for a New
Century (New York: Free Press, 1992) pažymėjo, kad Ochotsko jūros
klausymosi aparatai buvę tokie vertingi, jog „9-ojo dešimtmečio

452
 Pastabos

pradžioje JAV vyriausybė ketino pradėti daugiamilijardinį projektą,

kad galėtų perimti komunikaciją paprastai ir iškart. Projektas buvo
susijęs su sovietų povandeninio kabelio klausymusi į šiaurės vaka­
rus nuo Murmansko prijungus prie jo amerikiečių kabelį, užkastą
Arkties dugno smėlyje ir einantį iki pat Grenlandijos. Sekdamos
sovietų komunikaciją JAV būtų galėjusios tučtuojau sužinoti, kad
priešas nusprendė pradėti karą." Vis dėlto Code villa priduria, kad
šį sumanymą galiausiai ištiko „klasikinis biurokratinis coup de grace.
Įtakingos CŽV ir nacionalinės saugumo agentūros grupuotės prieši­
nosi tiesioginiam kabelio klausymuisi, nes tai būtų brangu ir atimtų
pinigus iš jau vykdomų programų" (163-164 p.). Knygoje Fall from
Glory Gregas Vistica cituoja nenurodytą šaltinį iš Gynybos ministe­
rijos, teigiantį, kad karinis laivynas bandė sukurti savotišką povan­
deninį plūgą, galintį „nutiesti kabelį nuo Grenlandijos iki šiaurinės
sovietų pakrantės, šitaip atsisakant povandeninių laivų misijų", bet
paskui atmetė šį sumanymą (72 p.). Galiausiai knygoje The Universe
Below Billas Broadas tvirtina, kad kabelio klausymosi „žygdarbis
buvo pakartotas" Barenco jūroje. Jis rėmėsi interviu su Codevilla,
tvirtinusiu, kad kabeliai į Grenlandiją būtų šviesolaidiniai ir tokie
ilgi, jog reikėtų specialių prietaisų signalams perduoti. Dar jis teigė,
kad projektas - „milžiniškas industrinis povandeninis sumany­
mas, nepanašus į nieką, ką iki šiol esame darę," - tapo brangiausiu
projektu žvalgybos biudžete dar prieš „tą plūgą imant traukti"
(82-83 p.). Savo knygoje mes pirmieji aprašėme, kaip karinis lai­
vynas klausėsi kabelių Barenco jūroje, pirmieji nustatėme, kad šias
misijas atlikdavo Parche, ir pirmieji atskleidėme, kokios įtemptos ir
siaubingos buvo šios operacijos.
Dviejose knygose papasakota visa istorija apie Johną YValkerį ir
jo šnipų ratą: Johno Barrono Breaking the Ring: The Bizarre Case of the
Walker Family Spy Ring (Boston: Houghton Mifflin, 1987) ir Pete’o
Earley’aus Family of Spies: Inside the John Walker Spy Ring (New
York: Bantam Books, 1988). Baisusis Johno Lehmano pasiūlymas,
kaip reikėtų nubausti Walkerj, cituojamas iš Command of the Seas
(133-134 p.). Studemano pateiktas Walkerio padarytos žalos įverti­
nimas buvo įtrauktas į raštišką parodymą su priesaika byloje prieš

453
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

Jerry’į Whitworthą. Jis saugomas JAV apygardos teisme Šiaurės

Kalifornijos apygardoje, jo kopija įtraukta į Senato specialiojo komi­
teto žvalgybos klausimams apžvalgą „Meeting the Espionage Chal­
lenge: A Review of United States Counterintelligence and Security
Programs", rugsėjo 23 d., 1986 m. Istorija, kaip Toshiba išdavikiškai
pardavė sovietams frezavimo įrangą, reikalingą sraigtų gamybai,
gerai nušviesta Ralpho Kinney’aus Bennetto straipsnyje „The Tos­
hiba Scandal: Anatomy of a Betrayal", Reader's Digest (1987 m. gruo­
dis). Rašydami apie Ronaldo Peltono bylą naudojomės Woodwardo,
Patricko Tylerio, Susan Schmidt ir Paulo W. Valentine’o straipsniais
apie šį teismo procesą laikraštyje Washington Post ir Stepheno Engel-
bergo bei Philipo Shenono rašiniais New York Times. Apie Richardo
Haverio pasirodymą prieš Senato žvalgybos komitetą ir jo raportą,
nagrinėjantį, kaip sovietai Ochotsko jūroje rado klausymosi įrangą,
mums papasakojo buvę vyriausybės pareigūnai.
Reagano ir Gorbačiovo pokalbiai per derybas Reikjavike paimti iš
Shultzo Turmoil and Triumph, 36 skyrius („Kas iš tiesų nutiko Reikja­
vike"). Shultzas knygoje rašo, kad visada rūpestingai saugojo savo
arba kitų darytus užrašus iš susitikimų su svarbiausiais lyderiais.
Gana įdomu, kad Shultzas per interviu teigė, jog nors ir rem­
davo rizikingas, „kariškas" žvalgybos misijas, tokias kaip kabelio
klausymasis, vis dėlto drauge manė, kad slaptoji žvalgyba buvo
pervertinta. „Pati svarbiausia informacija - žmonės turi tai sau
priminti - yra ta, kurią gaunate paprasčiausiai stebėdami, - sakė
jis. - Nenoriu teikti pirmenybės kokiam nors leidiniui, bet visada
ypatingą malonumą jaučiau skaitydamas Billo Kellero New York
Times straipsnius, kad ir apie ką jis būtų rašęs. O jis neturėjo jokių
slaptų šaltinių. Jis buvo tiesiog protingas aplink besisukiojantis
vaikinas. Ir apskritai, mano galva, esminį vaizdą suteikia svarbiausi
valstybės departamento pranešimai, atviri šaltiniai, stebėjimas,
pokalbiai su žmonėmis. Kartais gali net suklysti pasirinkęs slaptą
kelią. Nes jeigu gavai informacijos slaptomis priemonėmis, apima
jausmas, kad ji turi būti be galo svarbi. - Juokdamasis jis pridūrė: -
O gali būti taip, kad ji nėra tokia svarbi, kaip koks nors čia pat esan­
tis akivaizdus dalykas."

454
 Pastabos

12. Pasitikėk, bet tikrink

Pagrindiniai interviu su admirolu Carlisle’iu Trostu ir kitais dabar­

tiniais ir buvusiais karinio laivyno karininkais.
Vyriausybiniai dokumentai, knygos, straipsniai ir kiti šaltiniai. Admi­
rolas Crowe’as maršalo Achromejevo vizitą išsamiai aprašė savo
knygos The Line of Fire 16 skyriuje. Admirolas Trostas per interviu
mums papasakojo apie susitikimą su Achromejevu Generalinio
štabo „tanke" ir savo keliones į Rusiją bei išvadas apie sovietų karinį
laivyną. Achromejevas nusižudė 1991 metais, kai nepavyko pučas
prieš Gorbačiovą.
11-osios povandeninių laivų eskadros veikla aprašyta oficialiame
1988 metų eskadros valdymo protokole.
Bushas pasiūlė Gorbačiovui pagalbą, kai pirmasis sovietų
„Maiko" klasės branduolinis povandeninis atakos laivas nuskendo
8 400 pėdų gylyje per 270 mylių į šiaurę nuo Norvegijos. Laivas
nuskendo kilus gaisrui, 42 įgulos nariai žuvo.
Per Povandeninių jūrininkų lygos 1990 metų suvažiavimą sakytos
kalbos vėliau tais pačiais metais buvo išspausdintos ketvirtiniame
šios organizacijos žurnale Submarine Review. JAV povandeninių
atakos laivų vaidmuo per Persijos įlankos karą ir naujoji karinio
laivyno strategija „Iš jūros" buvo aprašyta daugelyje straipsnių ir
karinio laivyno brošiūrų. Karinis laivynas viešai išplatino pranešimą
apie Baton Rouge incidento tyrimą, be to, pasinaudojome New York
Times ir Washington Post straipsniais tiek apie šį, tiek apie Grayling
susidūrimą. Viename iš šių straipsnių ir buvo cituojamas neįvardyto
aukšto rango administracijos pareigūno klausimas, ar karinio lai­
vyno vadovai „skaito laikraščius" prieš imdamiesi tokių misijų.
Tiek didžiuosiuose dienraščiuose, tiek U. S. Navai Institute Pro­
ceedings ir Submarine Review pasirodė nemažai straipsnių apie pla­
nuojamų statyti „Seawolf" klasės ir NSSN tipo povandeninių atakos
laivų galimybes, taip pat ir skaičiavimai, kiek povandeninės pajėgos
neteko finansavimo, lyginant su šaltojo karo laikais. Submarine
Review paprastai perspausdina aukščiausių karinio laivyno vadovų
kalbas, sakytas per Povandeninių jūrininkų lygos posėdžius, todėl

455
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

stebėti visus povandeninių pajėgų pokyčius - nuo naujausių tech­

nologijų iki naujausių misijų - itin paprasta. Neseniai pasirodęs
Richardo J. Newmano straipsnis „Breaking the Surface", U. S. News
& World Report, balandžio 6 d., 1998 m., 28-^42 p., taip pat išsamiai
nagrinėja, į ką dabar susitelkusios povandeninės pajėgos.
Apie Parche persikėlimą iš Mer Ailendo į kitą uostą Vašingtono
valstijoje rašoma dviejuose straipsniuose: Edo Offley’aus „Secret
Nuclear Navy Submarine Finds New Home", Seattle Post-Intelligen-
cer (tokiu pavadinimu straipsnis pasirodė Times-Picayune (Naujasis
Orleanas), lapkričio 24 d., 1994 m.) ir Lloydo Pritchetto „Will Top-
Secret Sub Be Able to Slip into Area Quietly?" Bremerton Sun, rug­
pjūčio 8 d., 1994 m.
Tiek Offley’us, tiek Newmanas savo straipsniuose kelia prielaidą,
kad Iranas ir Kinija gali būti geras taikinys Parche kabelio klau­
symosi misijoms. Karinio laivyno planai pailginti Jimmy Carter ir
padaryti jį Parche įpėdiniu 2003 m. buvo atskleisti specializuotame
leidinyje „Inside the Navy", vasario 1 d., 1999 m.

Epilogas

Gateso sprendimą perduoti rusams vaizdajuostę su „golfo"

vyrų laidotuvėmis labiausiai motyvavo JAV siekis paskatinti Rusiją
suteikti informacijos apie Vietname dingusius amerikiečius. Inter­
viu jis sakė: „Mes visada rusams jautėme neapibrėžtus jausmus.
Netrukus po sovietų žlugimo Busho administracija rusams per tar­
pininkus perdavė, kad mes negalime jiems nieko daugiau atskleisti
apie „golfą" ir Glomar. Vis dėlto, kai pradėjome rusų klausinėti apie
virš Vietnamo pašautų JAV pilotų likimą ir ar koks nors amerikietis
belaisvis buvo perduotas Rusijai ir ten laikomas, jie grįžo prie klau­
simo: „O kaip mūsų vaikinai iš povandeninio laivo?"
Tuo metu administracija rusams perdavė tik tiek, kad išgyve­
nusiųjų nebuvo ir kad jie tik surinko palaikus. Gatesas sakė: „Kai
rengiausi kelionei, man atrodė, kad tai bus simboliškas gestas pati­
kinant Rusiją, jog šaltasis karas CŽV baigėsi." Tada jis nusprendė
suteikti jiems informacijos apie Glomar. Pasak Gateso, jis ketino

456
 Pastabos

padaryti staigmeną. „Mes nepasakėme rusams, ką aš gabenu. Pasa­

kėme, kad gabenu Jelcinui istorinę ir simbolinę dovaną. Jie mirė
iš smalsumo norėdami sužinoti, kas ten yra. Bet mes išlaikėme
paslaptį. Matyt, Aldrichas Amesas apie tai nebuvo spėjęs suuosti."

Priedas A
Povandeninių laivų susidūrimai

Pagrindiniai šaltiniai: JAV ir Rusijos povandeninių laivų jūrininkų

ir karinio laivyno pareigūnų pasakojimai, Joshua Handlerio, Alek­
sandro Mozgovojaus informacija ir tekste cituoti straipsniai.

Priedas B
Žvelgiant iš sovietų taško

Pagrindiniai šaltiniai: JAV ir Rusijos povandeninių laivų jūrininkų

ir laivyno pareigūnų pasakojimai, straipsniai iš Rusijos laikraščių ir
žurnalų. Išsamiausias pasakojimas apie reaktoriaus incidentą „Hiro­
simoje" - 1991 m. gegužę žurnale „Tarybinis karys" pasirodžiusi
publikacija, pavadinta „Ivanas Kulakovas prieš branduolinį reakto­
rių", 28-31 p.
Pasibaigus šaltajam karui Rusijos karinis laivynas tapo gerokai
atviresnis už kolegas iš JAV, tad Rusijos spaudoje pasirodė daug
straipsnių, detaliai pasakojančių apie povandeninių laivų nelaimes
ir kitas problemas. Mūsų tyrėjas Aleksandras Mozgovojus taip pat
parašė keletą straipsnių įvairiems leidiniams. Keliuose iš jų papasa­
kota apie K-19 kančias ir reaktoriaus incidentą, 1961 metais pražu-
džiusį aštuonis jūrininkus. (Vėliau dar dvidešimt du įgulos nariai
mirė nuo radiacijos.) Epizodas su Baltimore ir sovietų „Zulu IV"
pirmą kartą aprašytas Chicago Tribune ir Newport News Daily Press
(Virdžinija) 1991 m.

457
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

PADĖKOS
Daugelis povandeninio laivyno ir žvalgybos pareigūnų, padėju­
sių parašyti šią knygą, sutiko tai daryti su sąlyga, kad bus išsaugo­
tas jų anonimiškumas, jie gerokai rizikavo su mumis šnekėdamiesi.
Iš pradžių stebėjomės, kaip šiltai jie mus pasitinka, įsileidžia į savo
gyvenimą ir atskleidžia paslaptis. Žvelgdami atgalios supratome,
kad mūsų knyga pirmą kartą jiems suteikė galimybę pasidalyti pri­
siminimais apie geriausias, o kartu ir baisiausias gyvenimo dienas.
Jie norėjo išsikalbėti tiek pat, kiek mes norėjome nušviesti tą nepa­
prastą epochą, kuri, tiesą sakant, buvo nenagrinėta ir slepiama.
Kai kurie žmonės galėjo mums padėti atvirai, todėl didelė garbė
juos pristatyti. Mes nusamdėme vieną geriausių Rusijos karo
reporterių Aleksandrą Mozgovojų, kad paimtų interviu iš Rusijos
karinio laivyno vadų ir povandeninio laivyno karininkų ir šitaip
padėtų mums suprasti kitos pusės požiūrį. Su Mozgovojumi mus
supažindino Joshua Handleris, kuris keliavo po visą Rusiją tirdamas
sovietų povandeninių laivų incidentus ir jų padarytą žalą aplinkai,
o Joshua žmona Sada Aksartova vertė Aleksandro pranešimus.
Padėjo ir Mozgovojaus sūnus Vasilijus. Kalbant apie amerikiečius,
Johnas Cravenas vertė mus šypsotis dėl jo neišsenkančių aforizmų
ir nuostabaus sąmojo, o paskui padėjo mums suprasti bauginančias
technines detales ir pasidalijo savo įžvalgomis apie vandenyno gel­
mes ir žmones - tiek tuos, kurie jam pritarė, tiek tuos, kurie šaipėsi.
Taip pat norėtume padėkoti Rafaeliui C. Benitezui ir Harrisui M.
Austinui Rudžiui iš Cochino už tai, kad nukėlė mus į laikus, kai pra­
sidėjo povandeninių laivų era. Otis G. Pike’as, Aaronas Donneris
ir Seymouras M. Hershas pasidalijo tuo, ką jiems teko patirti, kai
prieš dvidešimt metų pabandė pirmą kartą rimtai pažvelgti į slaptąjį
šaltojo karo povandeninių laivų operacijų pasaulį. Waldo K. Lyonas
kantriai aiškino apie bauginančius Arkties ledynus. Taip pat labai
padėjo veteranai iš tokių organizacijų kaip Karinio laivyno Povan­
deninių jūrininkų lyga, JAV povandeninių laivų veteranai, Karinio

458
 Padėkos

laivyno žvalgybos profesionalai, JAV karinio laivyno šifruotojų vete­

ranų asociacija ir Buvusiųjų žvalgybos pareigūnų asociacija.
Galiausiai norėtume padėkoti Harry’iui Dischui iš Mokslinio
viešosios informacijos instituto, padėjusiam1apeiti karinio laivyno
atstovų nenorą leisti mums plaukti povandeniniu laivu ir pasiė­
musiam mus į kelionę su šeštuoju laivynu, kurią jis surengė kari­
nėmis temomis rašantiems autoriams. Taip pat norėtume padėkoti
Diane’ai Wilderman, kurios vyras Alvinas B. Wildermanas, Plunger
(SSN-595) kapitonas, 1973 metais buvo nublokštas bangų per bortą
ir žuvo netoli Aukso Vartų tilto. Ji ir daugelis kitų povandeninių
laivų jūrininkų žmonų leido pajusti, kaip artimuosius veikė pavojai,
tykoję vyrų kiekvieną kartą, kai šie išplaukdavo povandeniniu laivu
į jūrą.
Netgi turint tiek pagalbininkų per pastaruosius penkerius metus
būdavo akimirkų, kai užduotis atskleisti keturis slaptos istorijos
dešimtmečius atrodydavo neįveikiama, nes dar tekdavo laviruoti
savo metamorfozes išgyvenančiame knygų leidybos pasaulyje. Nie­
kada nebūtume to padaręs be Estheros Newberg, mūsų agentės iš
ICM. Turėdami jos palaikymą žinojome, kad galime susitelkti į tai,
kas svarbiausia - rašyti knygą. Nepaisėme, kad nuolat atsimušame į
karinio laivyno tylos sieną, ir slapukavome, nes žinojome, kad visais
atvejais galime ja pasikliauti. Esthera užaugo prie Niu Londono
Konektikute stebėdama, kaip povandeniniai laivai parplaukia ir
išplaukia, spėliodama, kokia jų misija; ji ir padėjo mums rasti kelią
pas leidėjus Manhatane. Tai viena iš stipriausių, rūpestingiausių ir
šauniausių moterų, kurias pažįstame, mes labai džiaugiamės, kad
ji mums padeda. Jos biure mus visada džiaugsmingai pasitikdavo
Amanda Beesley ir Jackas Homeris. Johnas De Laney’us, ICM teisi­
ninkas, taip pat buvo puikus pagalbininkas ir geras draugas. Labai
padėjo ir Helena Shabason, ICM filmų ir dokumentikos agentė. Taip
pat norėtume padėkoti Robertui Asahinai, nuo pat pradžių įžvelgu­
siam šio sumanymo potencialą.
Būtent Esthera mus pristatė Peteriui Osnosui, leidėjui ir
Public Affairs vadovui. Peteris įkūrė PublicAffairs, nes tikėjo, kad

459
 M E D Ž IO K L Ė P O V A N D E N I U

dėmesio vertos ne tik knygos apie mūsų laikus, kad žurnalistai ir

istorikai nusipelno būti išgirsti, kad gali ir turi būti „gerų knygų
apie įvykius, kurie yra svarbūs". Mes labai didžiuojamės, kad esame
vieni iš pirmųjų jo autorių. Peteris atidavė mus į Geoffo Shandlerio
rankas, o šis įrodė, kad yra vienas geriausių redaktorių pasaulyje.
Jis tiki, kad redaktoriai ir autoriai gali bendradarbiauti, kad redak­
toriaus darbas yra daugiau, nei tartis dėl rankraščio ir stebėti, kaip
perkamas tiražas. Šis jo įsitikinimas kartu su neabejotinu talentu
padėjo įveikti paskutines šio sumanymo kelyje pasitaikiusias kliū­
tis. Negalėjome pakliūti į geresnes rankas. Be Geoffo ir Roberto
Kimzey’aus, Public Affairs vyriausiojo redaktoriaus, ši knyga nebūtų
tokia, kokia yra. Daug padėjo ir Lisa Kaufman, Mary-Claire’ė Flynn,
Erica Brown, Kate’ė Damton ir Gene’ė Taft.
Paskui mus „įsivaikino" HarperCollins Publishers išleisdami šią
knygą plonais viršeliais. Susana Weinberg, HarperPerennial leidybos
direktorė, ir Gailas Winstonas, vyriausiasis redaktorius, padarė
daugiau, nei galėjome prašyti, kad ši knyga rastų vietą leidybos
istorijoje. Bridgeta Sweeney, Tomas Finneganas ir Kyoko Watanabe
sunkiai plušo, kad leidimas minkštais viršeliais atitiktų leidimo kie­
tais viršeliais stilių ir išvaizdą.
Kai knyga užvaldo tavo gyvenimą, kas nors turi perimti tavo
darbus ir pareigas. Taigi visi trys norime padėkoti žmonėms, kurie
buvo greta mūsų ir mus palaikė.

Sherry Sontag padėkos

Pirmiausia norėčiau padėkoti savo tėvams - Marvinui ir Sandrai

Sontagams. Kai rašau, iš tiesų su jais kalbuosi. Taip pat norėčiau
padėkoti savo seserims ir jų vyrams: Laurenai Sontag Davitz ir
Michaeliui Davitzui, Avivai ir Yedidiahui Ghatanams; taip pat savo
broliui ir jo žmonai - Avi ir Freydai Sontagams. Jie visada mane
palaikė, nors darbas prie šios knygos dažnai reiškė, kad atsiski­
riu nuo jų ir viso Sontagų klano: Tovos, Josho, Shoshanos, Shiros,
Matto, Ariellos, Gabrielos ir Zachary’aus.
 Padėkos

Doreena Weisenhaus iš New York Times paskatino mane atrasti

savo, kaip rašytojos, braižą, kai dirbau National Law Journal žurna­
liste. Nuo tada ji yra mano geriausia mokytoja ir artima draugė.
Jamesas Finkelsteinas, mano leidėjas iš Law Journal neleido pamiršti,
kad parašius šią knygą gyvenimas tęsis. Kartu su Deidre Leipziger
ir Claudia Payne iš New York Times šie žmonės man buvo neišsen­
kantis palaikymo šaltinis ir puikūs mokytojai.
Holly, Bobas, Emily ir Anya Carter klausėsi povandeninių laivų
jūrininkų pasakojimų kaip ir Jonas Stewartas, Alexis Thomasonas,
Julianne’a, Gregas ir Peteris Genua, o Joe Gallantas, Bethany Birkett
ir Larry’is Howardas su didžia meile ir išmintimi padėjo sunkiau­
siose vietose. Michaelis Dalby’is, Lima Kim, Shirley Loci, Mala
Feit, Manfredas Fulda, Martinas Weidneris ir jo sūnūs Chrisas ir
Joshas, Carlosas ir Marina Trovarai, Markas Petersonas, Chriassas
DeMarco, Michaelis Whitlowas ir Joana Yager - visi šie žmonės pasi­
rodydavo tada, kai jų prireikdavo, o tai nutikdavo dažnai. Be jų man
nebūtų pavykę.
Edgaras Ievinsas negailėdamas laiko prižiūrėjo mano katę visus
tuos mėnesius, kai keliavau ieškodama medžiagos, ir tvarkė dau­
gybę buitinių ir dalykinių dokumentų. Kai buvo baigta nedidelė
šios knygos dalis, Julie Whitney privertė mane atsipalaiduoti,
atšvęsti ir pamiršti visą darbą, kurį dar teks atlikti.
Timas Sheetzas ir Gary’is Leibas iš AT&T Global Information Solu­
tions privertė mūsų nebenaują nešiojamąjį kompiuterį kelionėse
veikti ilgiau, nei jam numatyta kūrėjų. Barry’is Searsas, kolega
rašytojas, ir jo brolis Dougas Searsas davė šūsnį patarimų ir labai
pagelbėjo.
Norėčiau paminėti ir kitus - puikius draugus, padėjusius visur ir
visada: Leah’ą Dilworth, Ricką Birkettą, Debrą Strell, Carolę Neal,
Carlą Allocco, Ruthą Stone, Jane’ę ir Emily Hall, Jeanie Walsh,
Jamesą O'Connerį, Jodi Lambert, Mike’ą Taranto, Jeremy’į Lampelą,
Steve’ą Darlingą, Robą Wolfsoną, Larry’į Vedilago, Waltą Bogda-
nichą, Davidą Millmaną, Paulą Lovejoy, Brianą Hoffmaną, Judithą
Spindler, Carą Hogue, Anną Day, Gregą (Tauroną) Mitchellą, Lissie

461
 M E D Ž IO K L Ė P O V A N D E N I U

Mitchell, Mike’ą Mulleną, Kim Brewer, Randy Cooper, Bruce’ą Har-

laną Bollą, Ernie Foster, Tomą Hruby’į, Joshą Millsą, Harvey’ų
Goldschmidą, Jamesą M. Milliganą, Dominicką Oliverį, Martiną
Baskiną, Robertą Fromą, Richardą Kleiną, Julie Mitnick, Lilą Nach-
tigaį Donaldą Rubellį, Adrianą Semnicką, Anną Sposej, Maria’ą ir
Juaąuiną Valdez, Gene’ė Andre’ė, šutvę iš Muffin ir Marin Manage­
ment darbuotojų. Ypač norėčiau padėkoti Maggie Hopp ir Che Gra-
hamui už autorių nuotraukas leidėjo katalogui ir šiai knygai.
Galiausiai dėkoju Mary O'Conner Spinner ir savo seneliams
Sydellai ir Abrahamui Bocksteinams bei Harry’iui ir Dorai Sonta-
gams. Norėčiau, kad jie galėtų perskaityti šią knygą. Ilgėsiuosi jų
amžinai.

Christopherio Drew ir Annette’ės Lawrence Drew padėkos

Mes taip pat pirmiausia ir labiausiai norėtume padėkoti savo

tėvams, broliams, seserims ir kitiems giminaičiams. Chriso tėvai
Leonas ir Helena Drew, jo seserys Cynthia Drew ir Laura Bus­
sey, Lauros vyras Davidas ir jų duktė Chelsea, ir Jane’ė Stevens
buvo neišsenkantis meilės ir paramos šaltinis. Annette’ės motina
Maxine’e S. Lawrence, pati talentinga tyrinėtoja, apdovanojo mus
meile ir kantrybe ir buvo visada. pasiruošusi užjausti ir padrą­
sinti. Annette’ės broliai, seserys ir jų antrosios pusės - Markas ir
Catherine’a Lawrence’ai, Johnas ir Priscilla Lawrence’ai, Paulas ir
Mary Elise’a Lawrence’ai-Soniatai, Betsy Lawrence - visą šį laiką
teikė mums paramą ir drąsino, o viena iš Annette’ės tetų, Irma
M. Stiegler, džiaugsmingai pasisiūlė ilgas dienas leisti viešojoje
bibliotekoje darydama mums senų straipsnių mikrofilmus. Ir ačiū
mano velioniui tėvui Johnui W. Lawrence’ui, siekusiam tobulumo
visose srityse ir rodžiusiam puikų pavyzdį.
Chrisas nori ypač padėkoti vyriausiesiems New York Times
redaktoriams - Josephui Lelyveldui, Billui Kellerui, Johnui M. Ged-
desui, Allanui M. Siegalui, Somai Goldenui Behrui, Deanui
Baquetui, Andy’ui Rosenthaliui, Glennui Kramonui, Joyce’ui

46 2
 Padėkos

Pumickiui, Mattui Purdy’ui ir Stephenui Engelbergui - už tai, kad

rodė lankstumą svarbiausiomis akimirkomis. Kiti New York Times
darbuotojai - Jeffas Gerthas, Michaelis Winesas, Stevenas Erlangeris,
Philipas Shenonas, Donas Van Natta, Lizette ’ė Alvarez, Lora Korbut,
Timothy’is L. CXBrienas, Nancy Weinstock ir Adamas Liptakas -
taip pat buvo labai naudingi.
Chrisas ir Sherry susidomėjo povandeniniu šnipinėjimu, kai Chri-
sas koordinavo pluoštą Chicago Tribune straipsnių, išsklaidžiusių
šias misijas gaubiantį slaptumą. Jie buvo publikuoti 1991 metų sausį
Chicago Tribune ir jo dukteriniame laikraštyje Newport News Daily
Press ir sukėlė didelį susidomėjimą šia tema, ypač dėl jos sąsajų su
Newport News Shipbuilding, viena didžiausių šalyje povandeninių
laivų statyklų. Michaelis L. Millensonas, tuomet dirbęs Chicago Tri­
bune reporteriu, ir Robertas Beckeris, tuometinis Daily Press kores­
pondentas Vašingtone, o dabar Tribune reporteris, taip pat atsidėjo
šiam projektui, o Jillė Olmsted, Rutha Lopez, Mary Anna Akers ir
Linda Harrington atliko tam tikrus tyrimus. Nicholas M. Horrockas,
tuometinis Tribune vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas Vašing­
tono naujienoms, ir Jackas W. Davisas jaunesnysis, buvęs Daily Press
redaktorius, prezidentas ir leidėjas, dabar einantis Tribune Internet
kompanijos prezidento pareigas, rėmė ir vadovavo šioms pastan­
goms, ir abu juos galime pavadinti puikiais draugais ir nuostabiau­
siais Amerikoje tiriamosios žurnalistikos mokytojais. Rašant šią
knygą Jackas ir jo žmona Mimi mums atvėrė ne tik savo namų duris,
bet ir Daily Press biblioteką ir fotografijų archyvus. Willis Corbinas,
Daily Press redaktorius, taip pat suteikė didžiulę pagalbą.
Kiti bičiuliai padėjo mums kelionėse arba kitais būdais: Curtas
ir Sharona Heamai, Leonardas ir Rhoda Dreyfusai, Richardas F.
Hoeferis, Annie Tin, Cindy Lemer ir jos sūnūs Eiliotas ir Austinas,
Ericas ir Gaby Shilakisai, Jeffas ir Sarah’a Kestneriai, Terry’is Atla­
sas, Peteris ir Kate’ė Goelzai, Mimi Read, Charlie’is Burke’as ir
George’as Wallace’as. Robertas Beckeris ir jo žmona Karena Heller
buvo mums tvirta atrama, kaip ir Michaelis Tackettas ir Julie Carey,
Huseinas ir Carole Jafferjee, Mike’as Karras ir Kathy Macor, Ulfas ir

463
 MEDŽIOKLĖ PO VANDENIU

Suzanna Ghoshai, Donas ir Merylė McCuskeriai, Brianas ir Eileena

Machlerai, Jamesas T. Highas jaunesnysis ir Jeffrey’us T. Wemeris,
neprilygstamas savo entuziazmu sužinoti apie povandenines pajė­
gas kiekvieną faktelį.

Nuo visų mūsų

Visi trys norėtume padėkoti keliems karo ir politikos analitikams,

kurie visada buvo pasirengę mums padėti: Williamui M. Arkinui,
Bruce’ui G. Blairui, Richardui J. Boyle’ui, karinio laivyno atsargos
kapitonui Jamesui T. Bushui, daktarui Michaeliui Gold-Bissui,
Chuckui Hansenui, Hansui M. Kristensenui, Barry’iui M. Posenui,
Jeffrey’ui Richelsonui, Richardui Russellui ir Zong-Yee Willsonui
Yangui.
Taip pat norėtume padėkoti Karinio laivyno istorijos centro
Vašingtone darbuotojams, kurie domėjosi mūsų tyrimu, palaikė ir
teikė profesionalią pagalbą: Kathleenai Lloyd, Operacijų archyvų
skyrius, Bernardui F. Cavalcantei, Operacijų archyvų skyrius,
Johnui C. Reilly’iui jaunesniajam ir jo kolegoms iš Laivų istorijos
skyriaus, Karinio laivyno istorijos centro bibliotekininkams. Ačiū ir
Povandeninių pajėgų bibliotekos ir muziejaus povandeninių laivų
bazėje Grotone, Konektikute, darbuotojams, taip pat Arlynai Daniel­
son ir Aldonai Sendzikas iš Bozvfin povandeninio laivo muziejaus ir
parko Honolulu. Paului Stillwellui ir Lindai O'Doughdai norėtume
padėkoti, kad padėjo mums gauti Karinio laivyno institute saugo­
mos medžiagos, o ypač už nuostabius žodžiu papasakotų istorijų
įrašus. Sue Lemmon, Mer Ailendo istorikė, išsaugojo daug neįkaino­
jamos istorinės medžiagos, kai ši karinio laivyno bazė neseniai buvo
uždaryta kartu su kitomis. Ypač norėtume padėkoti Kathy Vinson
ir jos darbuotojams iš Gynybos ministerijos vizualinės informacijos
centro, taip pat Billui Tiemanui iš Norfolk Virginian-Pilot.
Už pagalbą tikrinant įvairią su povandeniniais laivais susijusią
medžiagą dėkojame Rhondai Coleman iš Vallejo Times-Herald, Alexui
S. Weinbaumui III, Johnui M. Pfefferiui iš Filadelfijos viešosios

464
 Padėkos

bibliotekos, Wendy Sheanin iš San Francisco Chronicle, Stephenui

Johnsonui iš Houston Chronicle, Dorothy Marsden, Tomui Lucy’ui iš
Valjecho karinio laivyno ir istorijos muziejaus, Axeliui Graumannui
iš Nacionalinio klimato duomenų centro (JAV prekybos departa­
mentas, Nacionalinė vandenyno ir atmosferos tyrimų administra­
cija), T. J. Tuckeriui iš karinio laivyno saugumo centro Norfolke,
Virdžinijos valstija, Dennisui Filgrenui iš Prezidento Harry’io S.
Trumano bibliotekos, Michellei Dzyak iš Pensilvanijos valstybinio
universiteto, Marthos Washington bibliotekos Ferfakso apygardoje,
Virdžinija, bibliotekininkams ir Nacionalinės geografinės draugijos
tiriamosios korespondencijos skyriaus darbuotojams.
Dar buvo daugybė žmonių, padėjusių mums tais ilgais mėnesiais,
kai šiai knygai išvydus pasaulį važinėjome po šalį. Jų per daug, kad
išvardytume, bet keletą paminėti privalome. Tai George’as ir Patty
Knudtzonai, Lesė Honda, Marge’ė Thome’ė ir Maxas Monninghas.
Taip pat jaučiame ypatingą skolą nuostabiems žmonėms, kurie
padėjo mums įsitikinti, kad šią istoriją būtina papasakoti prieš jai
amžiams pradingstant. Tarp jų buvo keletas puikių povandeninių
laivų jūrininkų ir žvalgybos pareigūnų, mirusių pastaraisiais metais:
Bernardas A. Clarey’us Čikas, Frederickas J. Harlfingeris II Fricas,
Roy’us S. Bensonas, Leveringas Smithas, Ray’us S. Cline’as ir moks­
lininkas Waldo K. Lyonas. Liūdna, bet 1999 metų pradžioje, kai
pasirodė šios knygos leidimas kietais viršeliais, mirė ir du skyriaus
apie Cochino herojai: mandagusis kapitonas Rafaelis C. Benitezas
ir nerangusis „spūkas" Harrisas M. Austinas Rudis. Visai neseniai
netekome ir Charleso Thome’o - žmogaus, padėjusio kariniam lai­
vynui rasti atsakymus į klausimą dėl Scorpion žūties. Jaučiamės labai
laimingi, kad spėjome išgirsti jų pasakojimus.

465
 NUOTRAUKŲ ŠALTINIAI
1. JAV karinio laivyno nuotrauka.
2. Electric Boat Co.
3. Publikuojama sutikus Harrisui M. Austinui.
4. JAV karinio laivyno nuotrauka, publikuojama sutikus Rafaeliui
C. Benitezui.
5. JAV karinio laivyno istorijos centras.
6. Nuotrauką ir užrašą ant nugarėlės sutiko publikuoti Harriso
M. Austino sūnus Richardas M. Austinas.
7. Publikuojama sutikus Harrisui M. Austinui.
8. Publikuojama sutikus vienam iš Gudgeon jūrininkų.
JAV karinio laivyno istorijos centras (apačioje).
9. Electric Boat Co.
10. Electric Boat Co.
11. JAV karinio laivyno nuotrauka.
12. JAV karinio laivyno fotografijos centras, R. P. Allanas, 1969 m.
13. JAV karinio laivyno nuotrauka, daryta Trieste II jūrininkų.
14. JAV karinio laivyno nuotrauka.
15. JAV karinio laivyno nuotrauka.
16. JAV karinio laivyno nuotrauka.
17. JAV karinio laivyno istorijos centras, publikuojama sutikus
H. Johnui R. Hollandui.
18. JAV karinio laivyno nuotrauka.
19. JAV karinio laivyno nuotrauka.
20. Newport News Daily Press (Virdžinija).
21-22. Originalaus albumo viršelis, specialiai šiai knygai daryta
nuotrauka.
23. Gynybos ministerijos vizualinės informacijos centras, Marčo
rezervinė oro pajėgų bazė, Kalifornija. Tautog ženklas. JAV karinio
laivyno nuotrauka.
24. JAV karinio laivyno nuotrauka, publikuojama sutikus Irene’ei
L. Balderston.
25. Publikuojama sutikus Joshuai Handleriui.
26. JAV karinio laivyno nuotrauka, publikuojama sutikus Peggy
Bradley.
27. JAV karinio laivyno nuotrauka.
28. JAV karinio laivyno istorijos centras, W. R. Maipas.
29. Sherry Sontag.
30. Times pirmasis puslapis, © 1975 The New York Times Co, publi­
kuojama gavus leidimą. Glomar Explorer: Sherry Sontag.
31. JAV karinio laivyno nuotrauka.
32. Rusijos gynybos ministerijos muziejus, įrengtas garsiajame
Lubiankos kalėjime.
33. JAV karinio laivyno ir PHC(SS) Jeffo McClure’o nuotrauka.
34. Gynybos ministerijos vizualinės informacijos centras, Marčo
rezervinė oro pajėgų bazė, Kalifornija.
35. JAV karinio laivyno elektronikos laboratorija.
36. JAV karinio laivyno V. P. žvalgybos lėktuvo nuotrauka, JAV
karinio laivyno elektronikos laboratorija.
37. Fotografuota iš britų Superb, JAV Billfish (SSN-676), Sea Devil
(SSN-664). JAV karinio laivyno nuotrauka. Povandeninis laivas
stambiu planu. JAV karinio laivyno 1987 m. nuotrauka.
38. Billas Tiemanas, The Virginian-Pilot, Norfolkas, Virdžinija.
39. Billas Tiemanas, The Virginian-Pilot.
40. Billas Tiemanas, The Virginian-Pilot.
SERIJA
I P A S A U L IN IS KARAS
KAJ HENNINGSEN, LARS N. HENNINGSEN,
MARTIN BO NČRREGARD (sud.)
K a iz e rio k a re iv is L ie tu v o je : iv e ro
H e n n in g s e n o la iš k a i ir p ie š in ia i
I pasaulinio karo metais į kaizerio
kariuom enę m obilizuoto dano Ivero
Henningseno laiškai ir piešiniai šeimai iš
pafrontės. Su savo kuopa P01915 m. žiemos mūšių jis žygiavo per
Kalvariją, M arijam polę iki Zarasų.
MANFRED VON RICHTHOFEN
R a u d o n a s is b a r o n a s .
I p a s a u lin io k a r o a v ia c ijo s le g e n d o s
u žra ša i
Pirm ojo pasaulinio karo žymiausio piloto,
Raudonuoju baronu pram into M anfredo von
Richthofeno, atsim inim ai. Kai karo aviacija
dar tik žengė pirm uosius žingsnius, jis
pasiekė apie 80 oro pergalių.
ALEKSANDR SVECIN
K o v o s e p r ie V iln ia u s . C aro p u lk in in k o
a t s i m i n im a i
Carinės kariuom enės p u lk in in k o A. Svečino
a ts im in im a i. A utorius pasakoja apie jo
vadovaujam o p u lko kovas Lietuvoje Pirm ojo
pasaulinio karo m etais.
SERIJA
II P A S A U L I N I S K A R A S
MICHAEL SHARPE, IAN WESTWEL
V o k ie t ijo s s p e c ia lio s io s p a jė g o s
SIMON DUNSTAN, IAN WESTWEL
S ą ju n g in in k ų s p e c ia lio s io s p a jė g o s
HINRICH-BOY CHRISTIANSEN
Su š ū k s n iu HUR R A - p ir m y n !
ROLF MICHAELIS
SS 5 0 0 /6 0 0 - a s is p a r a š iu t in in k ų jė g e r i ų b a ta lio n a s
OTTO LASCH
K a r a lia u č ia u s ž lu g im a s
BILL NIVEN (sud.)
S v a jo n ių la iv a s W ilh e lm G u s tlo ff
M IKA KULJU
R a tė s k e lia s . L e g e n d a a p ie Ž ie m o s k a r o d id v y r iu s
PATRICK HOOK, MICHAEL SHARPE, BRIAN L. DAVIS
H itle r io e litin ė s p ajėgo s
DR. HANS HEINZ REHFELDT
S u t a n k ų k o rp u s u G ro s s d eu ts c hla nd R u s ijo je ,
V e n g r ij o je , L ie tu v o je ir k o v o je d ė l R y tp rū s ių
ARMIN SCHEIDERBAUER
M a n o ja u n y s tė s n u o t y k i a i , a r b a v o k ie č ių
p ė s tin in k a s R u s ijo je 1 9 4 1 - 1 9 4 7 m .
LEONID RABIČEV
K ara s v is k ą n u ra š y s
JUTAKA JOKOTA, JOSEPH D. HARRINGTON
P o v a n d e n in ia i k a m ik a d z ė s
OTTO CARIUS
„ T ig r a i" p u rv e
CAJUSBEKKER
K v y r a i. V o k ie č ių jū r ų d iv e r s a n ta i
II p a s a u lin io k a r o m e ta is
JOHANN VOSS
J u o d a s is e d e lv e is a s . W a ffe n -S S k a r io a t s i m i n im a i
PETRI SARJANEN
B a lt o ji m ir t is . S u o m is S im o H a y h a -
ž y m ia u s ia s v is ų la ik ų s n a ip e ris
VLADIMIR BESANOV
1 9 4 2 - ų j ų m ė s m a lė
HEINZ GUDERIAN
K a r e iv io a t s i m i n im a i
JOACHIM HOFFMANN
V la s o v a s p r ie š S t a lin ą .
R u s ijo s iš v a d a v im o a r m ijo s t r a g e d ija 1 9 4 4 - 1 9 4 5 m .
ILMARIJUUTILAINEN
K a ip aš k o v o ja u su ra u d o n a is ia is
ALISTAIR URQUHART
U ž m irš ta s k a ln ie tis
ROCHUS MISCH
F iu r e r io š e š ė ly je . H it le r io s a r g y b in io
u ž ra š a i
Labiausiai atsidavusio A. H itlerio
apsaugininko, mačiusio paskutines nacistų
lyderio valandas B erlyno bunkeryje,
a tsim in im ai.
NIK CORNISH
B e rly n a s : p e r g a lė E u ro p o je
1945 m . Berlynas tapo m ūšių lauku. Per tris
savaites Raudonoji arm ija užėmė miestą ir
sutriuškino paskutinius Rytų fronte likusius
vokiečių karius. Visi įvykiai užfiksuoti retose
nuotraukose, kurių gausu šioje knygoje.
 WINSTON S. CHURCHILL
A n tr a s is p a s a u lin is k a ra s
P a k e liu i į k a t a s t r o f ą (I t o m a s )
į W. Churchillio atsim inim ai apie Europos
I p o litin į gyvenim ą po 1919 m . Versalio taikos ir
apie esmines Antrojo pasaulinio karo
V ie n i ( I I to m a s )
Antrajam e savo atsim inim ų tom e
W. Churchillis aprašo Prancūzijos sutriuškinim ą
ir vokiečių išsilaipinim o Anglijos pakrantėje
grėsmę, mūšį dėl Britanijos. Prieš prasidedant
Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui 1941 m.
birželio pabaigoje, britai su galinga A. Hitlerio
karo mašina kovojo beveik vieni.
D id ž io ji S ą ju n g a ( I I I to m a s )
Į Trečiajame atsim inim ų tom e pasakojama apie
j E ^ L E prasidėjusį Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karą,
japonų oro pajėgų ataką Perl Harbore
bei am erikiečių įsitraukim ą į pasaulinį
konfliktą, mūšius Koralų jū ro je ir Midvėjaus
atole, kovas prie Alameino ir Stalingrado,
sąjungininkų susitikim ą Kasablankoje.
T r iu m fa s ir t r a g e d ija ( IV to m a s )
; Ketvirtasis tomas pradedamas Vakarų
; sąjungininkų išsilaipinimu Sicilijoje,
a
i Konferencijoje Teherane aptariami pokario
į Europos kontūrai ir Antrojo fronto atidarymo
klausimai. Vokietijai kapituliavus,
: sąjungininkai švenčia pergalę, tačiau tarp
sovietų ir vakarų demokratijų atstovų vis
labiau ryškėja tarpusavio nesutarimai.
Įs ig y k ite k o le k c in į rin k in į
d ė ž u tė je !
WINSTON S. CHURCHILL
Tai vienos iškiliausių XX a. asm enybių
sero W instono S. Churchillio
( 1874- 1965) m em uarai, už kuriuos
jam skirta Nobelio literatūros premija.
I to m a s - „ P a k e liu i į k a ta s tr o fą "
II to m a s - „ V ie n i"
I I I to m a s - „ D id ž io ji S ą ju n g a "
IV t o m a s - „T riu m fa s ir tr a g e d ija "
Dėžutę galima įsigyti ir atskirai.
HANSRUMPF
U g n ie s u r a g a n a s : iš d e g in ta
V o k ie t ij a
Hamburgas, Liubekas, Drezdenas ir daug
kitų miestų tapo strateginio bombardavi­
mo taikiniais. Bombarduojant žuvo per 600
tūkst. civilių gyventojų.
VLADIMIR BEŠANOV
T r e č io jo re ic h o k a t a s t r o f a
Sovietų karių „keršto" ypatumai.
BEN MACINTYRE
D v ig u b a s k ry ž iu s . T ik r o ji D d ie n o s
š n ip ų is to r ija
Knyga apie vieną žymiausių istorijoje
dezinformacijos operacijų, kuri užtik­
rino D dienos - sąjungininkų išsilaipi­
nimo Normandijoje 1944 m. - sėkmę.
BUS IŠLEISTA:
OTTOSKORZENY
Aš - H it le r io k o m a n d o s a s
A. H itle rio p a tik ė tin io , SS o b e rštu rm ba nfiure rio, labiausiai
išgarsėjusio B. M ussolinio išlaisvinim o iš kalėjim o
operacijoje, a tsim in im ai.
THOMAS GOODRICH
P ra g a ro a u d ra
Nacistinės Vokietijos žlugim as 1 9 4 4 -1 9 4 7 m.
S E R IJ A
M A R K S O L O N IN
MARK SOLONIN
B ir ž e lio 2 5 -o ji: k v a ily s t ė a r a g r e s ija p rie š S u o m iją
MARK SOLONIN
K a ta s tr o fo s c h r o n o lo g ija
MARK SOLONIN
1 9 4 1 - ų j ų b ir ž e lis . G a lu t in ė d ia g n o z ė
BUS IŠLEISTA:
Serija MARK SOLONIN sulaukė d ide lio susidom ėjim o, tod ėl,
pageidau jant skaitytojam s, buvo pratęsta.
MARK SOLONIN
P y ro p e r g a lė : k a ip S o v ie tų S ą ju n g a n u g a lė jo k a r e
$i knyga - lietuviškai nepublikuotų M. Solonino straipsnių ciklas.
Autorius rašo apie Miuncheno suokalbio užkulisius, strateginius
sovietų žaidim us rengiantis karui su vokiečiais, Leningrado
blokadą. Jis atskleidžia, kaip iš tiesų SSRS nugalėjo kare.
I S T O R I N Ė P R O Z A IR SERIJA
P U B L IC IS T IK A K O M U N I Z M A S BE G R I M O

MINDAUGAS M ILINIS IGORBUNIČ

P a r tiz a n a s P a r tijo s a u k s a s

MARK LAWRENCE SCHRAD NIKITA PETROV

V o d k o s Im p e r ija : a lk o h o lis , v a l d ž ia ir p o lit i k a R u s ijo je B u d e lia i. J ie v y k d ė S ta lin o u ž s a k y m u s

JUZEFAS IGNACAS KRAŠEVSKIS VARLAM ŠALAMOV

P a s k u tin ė iš S lu ck o k u n ig a ik š č ių K o ly m o s a p s a k y m a i

VLADIMIR VOINOVIČ
K a re iv io Iv a n o Č o nk in o g y v e n im a s ir n e p a p ra s ti
V ilk o v a ik a s
n u o ty k ia i. N e lie č ia m a s is a s m u o
Nuo bado bėgančios m ergaitės iš

■
Rytų Prūsijos klajonės po Sovietų
JUKKA RISLAKKI
Sąjungą. Sukrečianti gyvenim o istorija
V o r k u t a ! S u k ilim a s la g e r y je
ir Lietuvos bu itie s panoram a.

ROBERT CONQUEST
GENEROLAS SERAS RICHARD SHIRREFF S ie lv a r to d e r liu s : s o v ie tin ė k o le k ty v iz a c ija ir te ro ra s

2 0 1 7 - ie ji . K a ra s su R u s ija badu
Alternatyviosios istorijos kūrinys. Autorius,
remdamasis ilgam ete karine pa tirtim i bei
politinėm is šių dienų įžvalgomis, modeliuoja AK M APl'rtyMOV
AKIM ARUTIUNOV
vieną iš ga lim ų Baltijos šalių okupacijos L e n in a s b e g r im o

variantų. Šokiruojanti tiesa apie nuožm ųjį

bolševikų „g e n ijų " - V. Leniną.

JUZEFAS IGNACAS KRAŠEVSKIS NE

V iln iu s p e r a m ž iu s
Gausiai iliu stru o ta s album as, kuria m e -
įvairiais la ikota rpiais išverstų J. I. Kraševskio ROBERT SERVICE
p risim in im ų , k itų k ū rin ių fra g m e n ta i. Juose B lo g io s ė k la : k o m u n iz m a s
tikro viška i, re m ia n tis dokum entais, istorine p a s a u ly je
m edžiaga vaizduojam a Lietuva, Viln ius ir Knygoje nagrinėjam a kom unizm o
vilniečiai, to m e to kasdienybė, aktualijos, istorija visame pasaulyje. Autorius
papročiai. pateikia nepatogią išvadą - žinią XXI a.
žm ogui: nors kom unizm o kaip politinės
IGNAS ŠEINIUS doktrinos nebėra, korupcija, skurdas,
R a u d o n a s is tv a n a s neteisybė ir toliau klesti.
R a u d o n a sis M em uarinės pu blicistiko s knyga,
Tvanas tie siog iai inspiruota is to rin ių pervartų VLADIMIR BEŠANOV
Lietuvoje (1 9 4 0 -ų jų sovietinės K ru v in a R a u d o n o ji a r m ija

okupacijos, Nepriklausom os Lietuvos Knygoje atskleidžiama, kokiais

ž lugim o) ir išgyventa asmeniškai principais buvo kuriama ir kokios
(s te b in t sovietų karinę invaziją, asmenybės vadovavo kruvinai
tre čiuoju bandym u e m ig ru o ja n t iš Lenino-Stalino Raudonajai armijai.
okupuotos Lietuvos).

MICHAIL SOLOVJOV
BUS IŠLEISTA: B e m it ų : s o v ie tų k a r o k o r e s p o n ­
d e n to u žra ša i
ROMANAS JUDINAS A utorius žvelgia į aprašom ų
K a rū n o s š v y tu o k lė Raudonosios arm ijos vadų gyvenim ą
Tai alte rnatyvio sios istorijos romanas. Autorius, rem dam asis bei veiklą iš vidaus, atskleisdam as
fa kta is ir ju o s interpretuodam as, aprašo, kas galėjo n u tik ti, jei įva irių da r nežinom ų jų elgsenos
1263 m . karalius M indaugas nebūtų nužudytas. d e talių, ta ip p a t b rutalius „če kistų"
veiklos m etodus.
 ANDRĖJ CAPLIENKO
SERIJA P e r m a in ų k n y g a

V IL N IU S L IE P S N O S E Garsaus žurnalisto ir rašytojo apsakym ų rin kin yje pasakojam a

GINTAUTAS SlRONAS (sud.)
L ie p s n o ja n tis V iln iu s . L iu d in in k ų p r is im in im a i
Beviltiška gynyba ir sunkus puolim as, kru vin i m ūšiai siaurose
senamiesčio gatvelėse. Visa tai - lūpo m is žm onių, praleidusių tas
lem tin gas dienas liepsnojančiam e V ilniuje.
ANTANAS VERKELIS
Kas s u g r io v ė V il n ių
Sovietinė propaganda tikino, kad per Antrąjį pasaulinį karą buvo
sugriauta 40 % Vilniaus senamiesčio. 0 kas nu tiko iš tikrųjų? Kur
dingo ištisi viduram žių Vilniaus kvartalai, sovietmečiu virtę plačiais
bulvarais ir niūriom is autom obilių stovėjim o aikštelėmis?
apie įvykius U krainoje, sudėtingus herojų tarpusavio
santykius Kijevo M aidano ir prasidėjusio karo Donbase fone.
ALEKSANDR MAMALUJ
K a ro d ie n o r a š tis . 2 0 1 4 - 2 0 1 5 m .
Karo Rytų U krainoje dalyvio, snaiperio dienoraštis. Tai knyga
ne apie didvyrius ar šventuosius, o apie paprastus vaikinus,
lik im o nublokštus ko vo ti už savo šalį.
S E R IJ A
Š A L T A S IS K A R A S

M. STANTON EVANS, HERBERT

JČZEF MACKIEWICZ
N e r e ik ia g a r s ia i k a l b ė t i
P S Č l S t a lin o s la p t ie ji a g e n t a i. P o v e ik is
A tskleidžiam i nežinom i V ilnijos istorijo s fa k ta i A ntro jo pasaulinio
y p jį Į R o o s e v e lto v y r ia u s y b e i
karo m etais, kai ko m p lik u o tų santykių raizgalynėje susipynė vieni
Autoriai rašo apie daugybę sovietų
su kitais kovojantys vokiečiai, lie tu via i, lenkai ir sovietų
diversantai bei terorista i, save vadinantys „partizanais".
įįm agentų (vietinių JAV komunistų ir jiems
įjjj* prijaučiančių), įsiskverbusių į įvairias JAV
valstybės institucijas keliose Roosevelto
BUS IŠLEISTA: vyriausybėse.
ANTANAS VERKELIS BEN MACINTYRE
O p e ra c ijo s „ O s tra b r a m a " b le fa s
Š n ip a s t a r p d r a u g ų .
Žlugusio Armijos krajovos Vilniaus puolimo anatomija. K im a s F ilb is ir d id ž io ji iš d a v y s tė
Knyga apie K. Filbį, įžym iausią XX a.
ANTANAS VERKELIS šnipą, kuris ištisus 20 m. išdavinėjo SSRS
F e s te r P la tz V iln a
savo šalį ir draugus. Remiamasi nevie­
Penkios 1944 m . liepos m ėnesio kruvinų kovų dienos V ilniuje.
šintais b ritų žvalgybos dokum entais,
atskleidžiam i n a uji ja ud inantys šaltojo
karo istorijo s puslapiai.
SERIJA
K ARAS U K R A IN O J E SHERRY SONTAG, CHRISTOPHER DREW,
ANNETTE LAWRENCE DREW
SERGEI L 0 IK 0 M e d ž io k lė p o v a n d e n iu . N e a ts k le is ta p o v a n d e n in ių
O ro u o s ta s la iv ų š n ip in ė jim o is to r ija p e r š a lt ą jį k a r ą

JAV karinio jūrų laivyno povandeninės operacijos šaltojo

ROMAN ZINENKO karo metais.

&
llo v a is k o d ie n o r a š tis

BUS IŠLEISTA:

DAVIDE. HOFFMAN
N e g y v ė lio r a n k a
Remiantis m o kslin in kų, karių, d ip lo m a tų ir šnipų liu d ijim a is,
Savanorių bataliono „D n ip ro -i" karys pasakojam a apie JAV ir SSRS šaltojo karo la iko ta rp io vidinius
pasakoja apie llovaisko tra g e d iją 2014 m. Jis
m o tyvusir slaptus sprendim us.
BUS
rašo, kaip a n tite ro ris tin IŠLEISTA:
ė je operacijoje
dalyvavę ukrainiečių kariai pateko į vietos
SERGEI LOIKO LT. GEN. I 0 N M IH AI PACEPA, PROF. RONALD J. RYCHLAK
separatistų ir į šalį įsiveržusių rusų
R eisas D e z in fo r m a c ija
kariuom enės d a lin ių jie m s surengtą „k a tilą ".
Virš separatistų ko n troliuo ja m os Rytų U krainos numuštas Buvęs Rum unijos žvalgybos vadovas I. M. Pacepa ir istorijos
ta rp ta u tin iu reisu skridęs civilin is lėktuvas. Žuvo keli šim tai bei teisės m okslų profesorius R. Rychlak atskleidžia
niekuo dė tų keleivių, daugiausia m oterų , vaikų. Kas, kaip, kodėl didžiausias plačiajam pasauliui nežinom as dezinform acijos
įvykdė šį siaubingą nu sika ltim ą ir, svarbiausia, kas b u v o jo kam panijas.
organizatorius, užsakovas, kaltininkas?
S h e rry S o n ta g , C h r is to p h e r D r e w
ir A n n e t t e L a w r e n c e D r e w

NEATSKLEISTA PO VA ND ENINIŲ LA IV Ų
Š N IP IN Ė JIM O IS TO R IJA PER ŠA LTĄ JĮ KARĄ

Vertėjas Aidas Jurašius

Redaktorė Ingrida Daračienė
Korektorė Ilona Čiužauskaitė
Viršelio dizainerė Augustina Trijonytė
Maketuotojas Arūnas Latišenka

Viršelyje panaudota nuotrauka iš www.shutterstock.com

Išleido leidykla „Briedis"

Parodų g. 4, LT-04133 Vilnius, Lietuva
www.briedis.lt, info@briedis.lt

Spausdino „Standartų spaustuvė",

Dariaus ir Girėno g. 39, LT-02189 Vilnius, Lietuva,
www.standart.lt, info@standart.lt
 Per šaltojo karo metais vykusią geopolitinę, ekonominę ir ideo­
loginę Jungtinių Amerikos Valstijų ir Sovietų Sąjungos konfrontaciją
abi valstybės rengė įvairias šnipinėjimo misijas, kad kuo daugiau su­
žinotų viena apie kitą. Slapčiausios ir pavojingiausios operacijos tuo
metu buvo vykdomos po vandeniu. Ištisus dešimtmečius naršydamos
vandenynų ir jūrų gelmes JAV karinio jūrų laivyno povandeninių laivų
įgulos rizikavo savo gyvybėmis siekdamos aptikti ir sekti sovietų po­
vandeninius laivus bei įgauti pranašumo misijose, apie kurias žinojo
vos keletas išrinktųjų.
Ši knyga - tarsi trileris apie šnipus, tačiau visa, kas joje aprašyta,
yra įvykę iš tiesų. Tai tikra nuotykių, išradingumo ir drąsos epopėja
apie JAV karinio jūrų laivyno povandeninių laivų sėkmingas operacijas
ir skaudžias tragedijas jūrų gelmėse.