LSMU MA

Dantų ir Žandikaulių Ortopedijos Klinika

Paralelometrija

Redag. Prof. A.GL.

Turinys:

1. Įvadas
2. Paralelometro apibūdinimas
3. Paralelometrų paskirtis
4. Paralelometrijos metodai
5. Išplėstinė paralelometrinė analizė:
5.1 Diagnostinio gipsinio modelio paralelometrija
5.2 Šlifavimo paviršiaus nustatymas
5.3 Keramikinio vainikėlio paralelometrija
5.4 Vainikinių užraktų įdėjimas
5.5 Intravainikinių matricų įdėjimas
5.6 Gipsinio modelio korekcijų tikrinimas
5.7 Galutinio gipsinio modelio paralelometrija
6. Faktoriai, nuo kurių priklauso tinkamas įdėjimo ir išėmimo būdas
6.1 Pagrindinė plokštuma
6.2 Retencinės zonos
6.3 Interferencija
6.4 Estetika
7. Diagnostinio gipsinio modelio paralelometrijos procedūros
7.1 Atraminiai paviršiai
7.2 Tvirtinamosios zonos
7.3 Interferencija
7.4 Estetika
8. Galutinis įdėjimo būdas
9. Duomenų nuo paralelometro užrašymas
10. Galutinio gipsinio modelio paralelometrija
11. Retencijos matavimas
12. Galutinio gipsinio modelio apdirbimas
13. Naujausi paralelometrai

14. Naudojama literatūra

2
Įvadas

Tobulėjant ortopedinei odontologijai XIX a. pab. – XX a. pradž. buvo sukurti lanko atraminiai protezai, turintys daug
estetinių fonetinių funkcinių ir biologinių pranašumų lyginant su senaisiai plokšteliniais protezais. Jie dengia nedidelį
gleivinės plotą, burnos ertmėje esantys dantys, jų kakleliai ir gomurys lieka nepadengti plastmase, gali atstatyti
kramtymo pajėgumą net 50-80%. Jais galima racionaliai paskirstyti kramtymo spaudimą dantims, alveolinei ataugai ir
gomuriui. Šiuolaikiniai lankiniai dantų protezai yra labai sudėtingos konstrukcijos. Jos naudojamos kartu su
neišimamais dantų protezais, padengtais keramikinėmis masėmis ar geresnės kokybės plastmasėmis, o išimamieji
protezai fiksuojami su neišimamais teleskopiniais vainikais, sankabomis ir sijomis. Norint gerai pagaminti lankinį
protezą reikia gerai ištirti ir įvertinti paciento dantų ir žandikaulių sistemą, tinkamai parinkti protezo konstrukciją,
grafiškai ant gipsinio modelio pavaizduoti būsimą protezo karkasą, išdėstyti atramines laikomąsias apkabas. Visa tai
atliekant reikia laikytis didelio tikslumo ir lygiagretumo. Tam ir buvo išrasti paralelometrai. Paralelometras buvo
sukurtas kaip prietaisas, nustatyti dantų lygiagretumui, apskaičiuoti dantų pasvirimo kampą. Šiou metu yra sukurta apie
70 įvairių paralelometrų konstrukcijų, kurių pagrindinė funkcija- konstruoti lankinius protezus ir įtvarus.

Paralelometro apibūdinimas

Šiuo metu dažniausiai vartojami paralelometrai yra Nėjaus (NAY – fig 1.1) ir Jalenko (JALENKO – fig 1.2). Jie abu
yra labai preciziškai surinkti instrumentai. Nėjaus ir Jalenko paralelometrai skiriasi tuo, kad Jalenko paralelometras turi
šarnyrinę ranką, o Nėjaus paralelometre ji yra nejudamai fiksuota. Dėl šių prietaisų ypatybių, diagnozavimo ir tvarkymo
taktika šiek tiek skiriasi. Yra šios principinės Nėjaus paralelometo sudedamosios dalys:
1. Platforma, ant kurios yra judinama bazė.
2. Vertikalusis stovas (vertikalioji ranka)
3. Horizontalusis stovas
4. Stalelis, ant kurio pritvirtinamas gipsinis modelis
5. Pagrindas, ant kurio judamai pritvirtintas stalelis
6. Paralelizmo piešimo įrankis
7. Spaudiklis, skirtas prilaikyti ar pritvirtinti papildomiems prietaisams.
Jalenko paralelometro sudedamosios dalys iš principo yra lygiai tokios pačios kaip ir Nėjaus, išskyrus tai, jog
vertikalusis ir horizontalusis stovai yra įtaisyti judamai. Tokią sistemą pirmasis sukūrė ir panaudojo gyd. Noblis Wilsas,
kuris suteikė horizontaliajam laikikliui visišką judėjimo laisvumą. Wilso paralelometre horizontalusis laikiklis turi
dvigubą judėjimą, o vertikalusis yra fiksuotas, o tai yra pagrindinis elementas, skiriantis šį paralelometrą nuo kitų, nes
juo galima nubrėžti linijas, nejudinant gipsinio modelio.

3
Fig 1.1, fig 1.2 Jalenko ir Nėjaus paralelometrai.

Kitas skirtumas tarp Nėjaus ir Jalenko paralelometrų yra tai, kad Nėjaus vertikaliajame laikiklyje yra įtaisytas guolis –
varžtas, kuris straigdina vertikaliojo stovo rankenos judėjimą, t.y. ji keliama iki aukščio ir jame pasilieka, lyg būtų
užstrigusi. Rankeną galima fiksuoti bet kuriame aukštyje. Jalenko paralelometras savo rankenoje turi įtaisytą spyruoklę,
todėl ją keliant vertikaliai, paleidus, ji grįžta į savo priminę poziciją, todėl kol prietaisas yra naudojamas, rankena turi
būti laikoma ranka, kad negrįžtų į savo pirminę poziciją. Tai suteikia šiokių tokių nepatogumų dirbant. Spyruoklę
galima pašalinti, tačiau tuomet prietaisas vis tiek nelaiko rankos taip tvirtai, kaip kad būtų fiksuotas pirmojo atveju. Šie
skirtumai nurodo prietaisų patogumą darbui, tačiau nerodo jų skirtingo efektyvumo.
Nėjaus paralelometras turi rankeną, kuri yra stabili bet kokiame aukštyje, tačiau gali būti palengva nuleista. Tai įgalina
pritaisyti specialų rankinį laikiklį, o patį paralelometrą naudoti kaip grąžto presą, palengva spaudžiant rankeną.
Specialus laikiklis kartu su grąžtu tinkamas preciziškai nuimti dantų ataugoms, ypač vartojant silicio karbido įvairių
numerių akmenėlį.

4
Fig 11-3. Įvairūs įrankiai, naudojami kartu su paralelometru.

Yra sukurtų ir kito tipo paralelometrų, tačiau daugelis iš jų yra brangesni, ir labiau prabangesni, todėl pasaulyje plačiau
naudojami paprastesnės konstrukcijos paralelometrai.

Paralelometrų paskirtis

Paralelometrai naudojami modeliams tirti, klinikiniam ekvatoriui nubrėžti, retencijos gyliui nustatyti, preparuoti
dantims burnos ertmėje, atlikti įvairioms laboratorinėms operacijoms – vaško, metalo frezavimui, tiksliam sankabų ir jų
dalių įstatymui į protezo konstrukciją.

Paralelometrijos metodai

Pagal anatominę dantų formą galima nustatyti kai kuriuos dantų vainikų ypatumus, kurie turi didelę reikšmę
konstruojant lankinius dantų protezus. Dažniausiai pasitaikanti dantų ypatybė- nevienodas dantų aukštis ir plotis.
Mažesnius dantis yra blogiau protezuoti lankiniais dantų protezais, nes suradus danties vainiko klinikinį ekvatorių ir
laikomąją zoną, sudėtinga tinkamai išdėstyti atramines laikomosios apkabos dalis : petį, kūną ir okliuzinę ataugą.
Netinkamai suprotezavus galima paaukštinti sąkandį, pabloginti protezo stabilumą ir laikomumą burnoje. Esant bet
kokiam dantų eilių defektui ir įvairioms dantų deformacijoms, pagrindinis paralelometrijos tikslas- surasti klinikinį
atraminių dantų ekvatorių, kuris padalintų danties vainiką į dvi dalis : atraminį ir laikomąjį paviršius. Atraminis
paviršius yra tarp klinikinio ekvatoriaus ir danties vainiko kandamojo krašto, o laikomasis paviršius- tarp klinikinio
ekvatoriaus ir dantenų krašto prie danties kaklelio.
Skiriami du pagrindiniai paralelometrijos metodai- grafinis ir loginis.

Grafinis metodas

5
Šiuo metodu parenkami du vienos pusės dantys, kurių vainikinės dalies ašys labiausiai skiriasi. Vestibuliniame šių
dantų paviršiuje pieštuku pažymima ilgoji vainiko ašis. Ji pratęsiama į modelio pagrindą. Tarp šių linijų, apibūdinančių
dantų polinkio laipsnį, reikia rasti vidutinę polinkio ašį. Dviejų dantų ašys ant modelio pagrindo sujungiamos
lygiagrečiomis linijomis ir padalija juos į dvi lygias dalis. Sujungus pažymėtas vidurines linijas vertikalia linija,
gaunama vidurinė dviejų dantų polinkio ašis. Vėliau nustatoma dviejų kitų dantų iš priešingos pusės polinkio ašis ir
vidurinė dviejų dantų polinkio ašis transversalinėje plokštumoje. Tokiu būdu ant modelio išbraižomos trys vidurinės
trijų
porų dantų polinkio ašys ; dvi sagitalinėje modelio plokštumoje ir viena – transversalinėje.
Kad būtų galima rasti tarp jų vidurines ašis, modelis įtvirtinamas ant paralelometro staliuko ir vertikalusis strypas
analizatorius nustatomas dešinės pusės dantų polinkio vidurinės ašies kryptimi. Įtvirtinus slankiojamąją staliuko plokštę
tokioje padėtyje, ši linija perkeliama į kairę modelio pusę. Ji brėžiama netoli kairiosios vidurinės linijos. Vėliau tokiu
pačiu metodu surandama vidurinė linija tarp dešinės ir kairės pusės dantų polinkio ašies sagitalinėje plokštumoje.
Toliau ši linija perkeliama į modelio pagrindo užpakalinį paviršių ir vėl nustatomavidurinė polinkio ašis tarp dešinės ir
kairės pusės dantų polinkio transversalinės vidurinės ašies ir vidurinės linijos sagitalinėje plokštumoje. Ši linija yra
orientyras bendrai ekvatorinei linijai nustatyti ir nubrėžti. Žandikaulio modelis kartu su sukiojamu staliuku pasukamas
taip, kad bendra linija sutaptų su vertikaliuoju strypu, ir užfiksuojamas paralelometro staliuko sraigtas. Vertikalusis
strypas pakeičiamas pieštuku žymekliu ir nubrėžiama bendra ekvatorinė linija. Grafinis metodas sąlygoja tai, kad
protezo apkabėlės būtų dedamos vertikaliai.

Loginis paralelometrijos metodas

Pasirinkus tinkamą modelio padėtį ant paralelometro staliuko atliekama :

1. Modelio tyrinėjimas vertikaliuoju strypu analizatoriumi. Keičiant modelio padėtį, ieškoma, kad atraminio danties
išilginės ašies priekinė plokštuma sutaptų su strypo vertikaliąja ašimi. Priglaudus strypo šoną prie iškiliausios
danties vainiko sienelės paviršiaus dalies, įvertinama susidariusi trikampė erdvė- jos pagrindas nukreiptas į
danties kaklelį, o tarp šios erdvės šoninių linijų turi būti matomas šviesos ruoželis,- jeigu jo nėra keičiama
modelio padėtis ir ieškoma tinkamesnio varianto. Taip analizuojamas kiekvienas atraminis dantis ir surandama
idealiausia visų atraminių dantų klinikinio ekvatoriaus padėtis. Fiksuojama esama modelio padėtis ant
paralelometro staliuko.
2. Klinikinio ekvatoriaus nubrėžimas pieštuku . Nekeičiant esamo modelio padėties į fiksatorių vietoj strypo
analizatoriaus įstatomas pieštukas žymeklis ir ant kiekvieno atraminio danties nubrėžiama bendra ekvatorinė
linija, padalinanti danties šoninį paviršių į atraminį ir laikomąjį.
3. Modelio kalibravimas specialiu, tam tikro dydžio pasirinktu kalibru. Atliekamas norint nustatyti laikomosios
atraminės apkabos spyruoklinio peties nuotolį nuo klinikinio ekvatoriaus iki žemiausio laikomojo danties
paviršiaus taško. Ant danties prieanginio paviršiaus pažymimas retencijos gylis.

Išplėstinė paralelometrinė analizė

Diagnostinio gipsinio modelio paralelometrija

Šios procedūros atlikimas yra pagrindinis žingsnis nustatyti diagnozę ir parinkti reikiamą gydymo planą. Procedūros,
kurias reikia atlikti:
1. Nustatyti reikiamą modelio palenkimo kampą ir surasti lankinio dantų protezo įdėjimo ir išėmimo iš burnos kelius.
2. Nustatyti proksimalinių dantų paviršių, kad jie būtų paraleliniai.

6
3. Nustatyti ir išmatuoti vietas, kuriose yra retencija.
4. Nustatyti kuriose vietose dantyje ar kaule gali prireikti chirurginės šalinimo procedūros.
5. Nustatyti kurioje vietoje reikia tinkamai statyti intravainikines matricas ir vainikinius užraktus.
6. Sudaryti planą, kurias procedūras reikės burnoje atlikti. Nudažant skirtingomis spalvomis atsikišusias zonas prieš
atliekant procedūrą burnoje, galima patikrinti modelyje.
7. Pakeisti arba nustatyti danties atramos kontūrą, jį nušlifuoti, numatyti vietas, kuriose bus dedamos atraminės vainiko
dalys.
8. Nustatyti tikslią modelio įdėjimo vietą. Tą galima nesudėtingai padaryti užsirašant trijų taškų rodmenis ant
paralelinių linijų.

Šlifavimo paviršiaus nustatymas

Paralelometro peiliukas yra naudojamas kaip šlifavimo drožtukas, skirtas nubrėžti danties atraminio paviršiaus
klinikinio ekvatoriaus liniją. Visų proksimalinių paviršių šlifuojamieji paviršiai tiek gretimas tiek tolimesnis, turi būti
nustatomi pagal anksčiau nustatytą įdėjimo būdą. Be to, visi kiti dantų kontūrai, kurie kontaktuos su nejudamais
komponentais, taip pat turi būti padaromi paraleliai. Restauruojamieji paviršiai, ant kurių bus dedami stabilizuojantys ir
reciprokiniai komponentai, turi būti apskaičiuotomis tiksliomis vietomis, žemiau okliuzinių ir neretencinių paviršių.
Tuose paviršiuose, kuriuose bus atliekama retencija apkabomis, turi būti dedama taip, kad retencines apkabas būtų
galima sudėti ant kaklinio karūnėles trečdalio. Galiausiai, retencijos tikslams, galima atlikti smulkią 0,375mm įpjovą.

Keraminio vainikėlio paralelometrija

Vainikėliai vartojami atkurti danties paviršiui, ant kurio bus dedami vainiikiniai užraktai. Paralelometras šiuo atveju
naudojamas nustatyti šlifuojamiems vainikėlio paviršiams išskyrus labialinį ir bukalinį.Reikia atsiminti, kad šlifuiojant
porcelianinį vainikėlį, reikia atkurti tikslų estetinį danties vaizdą. Sunkiai tiketinas atvejis, kad keraminis vainikėlis iš
karto tiksliai tiks, prie natūralaus danties, be papildomo šlifavimo. Po paskutiniojo šlifavimo, rekomenduojama kad
vainikėliai būtų gražinami į paralelometrą, galutiniam patikrinimui ir suderinimui.

Vainikinių užraktų įdėjimas

Norint sudėti vainikinius užraktus paralelometras vartojamas šiems tikslams:
1. Nustatyti tinkamam idėjimo būdui, priklausomai nuo išilginės dantų lanko ašies.
2. Nuimti nereikalingoms ataugoms, nustatyti atstumui tarp ataugos ir pulpos (šiai procedūrai atlikti papildomai
remiamasi rentgenologine informacija).
3. Suformuoti ataugoms ant vaškinio paviršiaus, pritaikyti vidinius vaško lovelius, pašalinti netinkamas ataugas su
specialiuoju laikikliu.
4. Tinkamai įstatyti užrakto grioveliui, kurie turi būti paraleliai vienas su kitu.

Intravainikinės matricos įdėjimas

Paralelometras gali būti vartojamas kaip grąžtas, pritaikius speicialiai skirtą rankinį laikiklį. Matricos gali būti įdedamos
į vaškinį paviršių, o vėliau, po modeliavimo, patvarkomos, naudojant spacialų rankinį laikiklį. Tai yra geriausias būdas
matricoms tvarkyti. Vidiniai užraktai skiriasi nuo vidinio pridėjimo tuo, kad kai kuriuose protezuose vaškas ir gipsinis
modelis susilieja skirtingai, nei tinkamas užraktas, užrakto laikiklyje. Šablonas dažniausiai nėra retencinis, bet leidžia
pritaikyti tinkamą matricą pašalinamam daliniam defektui

7
Gipsinio modelio korekcijų tikrinimas
Naudojant pridedamą rankinį laikiklį, gipsinio modelio axialiniai paviršiai, bei keramikiniai restauravimai gali būti
dailinami, pasirinkus tinkamą cilindrinį seleno karbido grąžtą. Vainikėlių ir plombų proksimaliniai paviršiai, kurie
tarnaus kaip laikomieji paviršiai, gali būti sutvirtinami tinkamais antbriauniais. Kol matricos tebėra tinkamos ir vietoje
laikomos su papildomais akmenimis ar plasteriu, tai modelio restauravimas primiausiai turi būti pradedamas burnoje, o
tada perkeliamas ant modelio, vartojant akrilo dervą. Tada naujasis modelis perkeliamas ant paralelometro,
suformuojant tinkamą įdėjimo būdą. Tada formuojami vertikalieji paviršiai, naudojant silicio karbido gražtą.
Atlikus šią procedūrą, galiausiai suformuojamas galutinis gipsinis modelis, o iš jo vėliau suformuojami tinkami
paviršiai.

Galutinio gipsinio modelio paralelometrija

Po galutinio gipsinio modelio paralelometrijos, darbas persiklia į burnos ertmę, todėl labai svarbu tiksliai išlaikyti visus
atliktus skaičiavimus ir parametrus, - įdėjimo būdą, nustatytas tvirtinimo vietas, ir t.t. Šis darbas turi būti atliekamas
prieš atliekant galutinius darbus su dantų protezais. Galutinio gipsinio modelio paralelometrijos tikslai:
1. Surasti ir apskaičiuoti patį tinkamiausią įdėjimo būdą, atsižvelgiant į estetinius reikalavimus.
2. Atlikti retencinių vietų skaičiavimus, nustatyti tikslias apkabų sujungimo vietas, atsižvelgiant į lankstumo
proporcijas; lankstumas (fleksibilizacija) priklauso nuo keletos faktorių: nuo apkabai vartojamo lydinio tipo, nuo
pačios apkabos modelio ir jos tipo, kokios ji formos, visiškai ar dalinai apvali, ji padaryta iš lieto ar kaltinio plieno,
nuo apkabos ilgio nuo jos pačios iki galutinio jos ilgio. Visais atvejais retencija priklauso nuo a) apkabos atramos
lankstumo (fleksibilizacijos), b) apatinės danties dalies įpjovos dydžio, c) apkabos galo dydžio, įstatyto į danties
apatinę įpjovą.
3. Nustatyti apatinės įpjovos vietas, kurios bus pervertos nelanksčiomis restauracijos detalėmis.
4. Atrinkti tinkamą užtvaros medžiagą, paralelišką tinkamam įdėjimo būdui.
Dalinis (partial – pirminis) protezas turi būti suprojektuotas taip, kad 1) nespaustų danties atramos virš fiziologinių
galimybių ribos, 2) juos pacientas galėtų išsiimti ir įsidėti pats, 3) turi būti paskaičiuotas galimoms išorinėms išmetimo
jėgoms, 4) burnoje nesukurtų nepalankios ar diskomfortiškos aplinkos.

Faktoriai, nuo kurių priklauso tinkamas įdėjimo ir išėmimo būdas

Faktoriai, nuo kurių priklauso tinkamas lankinio protezo įdėjimo ir išėmimo būdas, yra pagrindinė plokštuma (giuing
plane), tvirtinimo (retencinės zonos), interferencija ir estetinis vaizdas.

Pagrindinė plokštuma
Proksimaliniai dantų paviršiai, nuo kurių priklauso pagrindinė plokštuma, įdedant ar išimant protezus, turi būti sukurti.
Ji reikalinga įsitikinti tinkamu nejudrių protezo dalių judėjimu ir interferencija. Tik esant šioms sąlygoms, protezas gali
būti išimamas ar įdedamas pačio paciento, be didesnės įtampos ir nepažeidžiant po juo esančių minkštųjų audinių.
Pagrindinės plokštumos taip pat reikalingos tinkamam tvirtinimo sąvarų įdėjimui. Kad sąvara tinkamai sutvirtintų, jos
tvirtinimo atrama turi būti lanksti. Šiuo atveju pagrindinės plokštumos yra reikalingos tam, kad suteiktų tinkamą
restauracijos krypties judėjimą.

Retencinės zonos
Retencinės zonos turi būti būti padarytos taip, kad egzistuotų iš anksto numatytam įdėjimo būdui, be to turi būti
sujungtos tarpusavyje jungiamųjų sąsagų atramomis, suspaustomis iki lankstumo, per konvekcinį paviršių, kai

8
atliekamas įdėjimas arba išėmimas. Sąsagų sutvirtinimas, tiesą sakant, yra ne kas kita kaip metalo atsparumas
lankstumui. Kad sąsaga tinkamai sutvirtintų, jos išėmimo būdas, turėtų būti kitos krypties, nei paraleliškas protezo
išėmimui, kitu atveju, jinai neįsitemps iki lankstumo, todėl negalės tinkamai sutvirtinti. Sąsagos sutvirtinimas tiesiogiai
priklauso nuo įdėjimo ir išėmimo būdo.
Pasirenkamoji retencija, atliekama ant kiekvieno danties atraminio paviršiaus, gali būti nesubalansuota, opoziciškai
dantų lanko esantiems dantims, todėl reikia įdėti reciprokinius, kryžmiškus dantų lankui, tvirtinamuosius (retencinius)
elementus. Retencija turi būti pakankama tik tiek, kad adekvačiai atlaikytų sąvaiminio išmetimo jėgas.
Retencija taip pat turi būti tinkamai atliekama. Vienu atveju, keičiant įdėjimo ar išėmimo būdą, kuomet keičiamos
opozicinių dantų atraminio paviršiaus cervikalinės konvergencijos kampas, kitu, - padidinti sąsagos atramos lankstumą,
keičiant, jos formą, dydį ir ilgį, arba tiesiog, keičiant medžiagą, iš kurios ji padaryta, kita.

Interferencija
Protezai turi būti suprojektuoti taip, kad juos įdedant ar išimant, jie nesiremtų į dantis ar burnos minkštuosius audinius.
Reikia pasirinkti tokį įdėjimo būdą, kad burnos paviršius paliečiamas tik tuomet, kai jį galima pašalinti tik burnos
paruošimo ar galutinio gipsinio modelio atveju. Interferencija gali būti pašalinama, tik esant chirurginėms procedūroms,
dantų traukimo atveju, keičiant interferuojantį dantų paviršių, ar aukštinant dantų kontūrus restauracinėmis
medžiagomis. Galiausiai, jei dėl tam tikrų priežaščių, interferencija negali būti pašalinama, jai turi būti suteikiama
pirmenybė prieš retencinius ir atraminius faktorius. Tam tikriais atvejais kai kurios zonos gali būti padaromos
neinterferuotomis, vien dėl to, kad pasirenkamas skirtingas įdėjimo būdas, retencinių zonų brangumas. Tos vietos turi
būti dailinamos atskirai kitomis priemonėmis, atsižvelgiant į egzistuojančią interferencinę kryptį. Kitu atveju, jei tam
tikros interferencinės zonos gali būti pašalinamos dėl tam tikrų priežasčių, jas reikia šalinti. Kai kuriuos paviršius
galima šiek tiek pakelti, atsižvelgiant į egzistuojančią ašinę liniją.

Estetika
Esminis estetinio vaizdo, parinkus tinkamą įdėjimo būdą, bruožas yra estetinė danties lokalizacija, ir kuo mažiau
parodyti metalinių bazinių detalių ir sąsagų. Retencinių zonų lokalizacija gali būti įvairi, todėl reikia rinktis kad apkabos
būtų sudėtos kuo estetiškiau. Galiausiai, kuomet atliekama galutinė restauracija, ji turi paslėpti net smulkiausais metalo
vaizdo detales.
Estetika gali diktuoti taisykles, kokį įdėjimo kelią reikia pasirinkti, pavyzdžiui, kuomet nesant priekinio danties, jį reikia
pakeisti protezu. Tokiose situacijose parenkamas daugiau vertikalus įdėjimo būdas, kad tiek dirbtinis tiek tikras dantis
nepasislinktų iš savo tikrosios pozicijos. Taigi, esant tam tikriems atvejams, pirmenybė teikiama estetiniam vaizdui, o
po to žiūrima į darbines priemones.
Labiausiai atsižvelgiama į tai, kad būtų išsaugota kuo daugiau sveikų burnos audinių, tada žiūrima į estetinį faktorių ir
darbines priemones bei faktorius. Priekinio danties netekimas kompensuojamas dantų protezu, ypač jei tai leidžia
mechaninis ir funkcinis efektyvumas.

Diagnostinio gipsinio modelio paralelometrijos procedūros

Reikia tinkamai uždėti gipsinį modelį ant paralelometro stalelio, taip kad dantų okliuziniai paviršiai būtu paraleliškai
pačiai parelelometro platformai.

Atraminiai paviršiai (guiding planes)

Reikia nustatyti reliatyvų proksimalinių paviršių paralelizmą. Tai atliekama, naudoajantis pridedant specialų diagnostinį
rašiklį ar paralelometro peiliuką prie dantų proksimalinių paviršių. Kelti gipsinį modelį anteroposterioriškai, kol

9
proksmalainiai paviršiai suartėtų tiek, kad turėtų paralelinį ryšį, arba tiek kad juos būtų galima padaryti paraleliškus. Tai
padeda nustatyti anteroposteriorinį gipsinio modelio pakrypimą, ryšiu su vertikaliuoju laikikliu (fig 11-13).
Paralelometro stalelis turi galimybe judėti įvariomis kryptimis, bet pradžiai patariama jį judintį tik taip, lyg tuėtų tik dvi
ašis, nes tai padeda nustatyti anterioposteriorinį ir lateralinį pakrypimą. Kuomet nustatomas kontaktas tarp
proksimalinių paviršių ir cervikaliės zonos arba marginalinio gūburio, pastarasis yra paruoštas, nes plokštuma gali būti
nustatyta, keičiant lietimosi kontūrus. Esant tik gingivinam kontaktui, restauracija yra vienintelis būdas, paruošti
atraminius paviršius. Jei pakrypimas neduoda kontakto, proksimalinis paviršius turi būti paruošiamas specialiomis
procedūromis.
Galiausiai, nustatant tinkamą anterioposteriorinį pakrypimą, reikia surasti didžiausiai kombinuotas paraleliškas
proksimalinių paviršių zonas, kurios gali tarnauti kaip atraminiai paviršiai (guide plane). Tam gali būti naudojami ir kiti
danties atraminiai aksialiniai paviršiai. Tai dažniausiai atliekama, kuomet reikia įstatyti tiesioginį užraktą, kuris
tiesiogiai kontaktuoja su axialiniu atraminiu paviršiumi, kuris nustatomas kaip paraleliškas įdėjimo būdui. Taip pat
reikia nustatyti lateralinį pakrypimą nuo vertikalaus stovo, lygiai taip pat kaip ir anterioposteriorinį.

Tvirtinamosios (retencinės) zonos

Atliekant kontaktą su paralelometro peiliuku į liežuvinį ir bukalinį kraštą, galima nustatyti konvekcijos aukštį. Tai
geriausiai galima padaryti naudojant šviesos šaltinį, tinkamai nukreiptą šonu nuo danties lateralinio krašto link
odontologo. Cervikalinės konvergencijos kampas geriausiai nustatomas, naudojant šviesą, stebint šviesos trikampį,
kuris susidaro tarp paralelometro ir tiriamo danties apikalinio trečdalio.
Vėliau reikia pakelti gipsinį modelį, keliant jį lateraliai, kol aptinkamos tokios pačios retencinės atraminio danties
zonos. Jei aptinkami tik du principiniai atraminiai dantys, kaip Kenedžio I klasės defekte, jie abu tinkami principinei
atramai. Taip pat, jei aptinkami 4 dantys Kennedy III klasės defekte, jie visi 4 turėtų būti panaudojami. Tačiau jei
aptinkami 3 dantys Kennedy III klasėje, tai tik galinis atraminis paviršius dantų buvimo pusėje, pasirenkamas kaip
principinis atraminis paviršius. Trečiasis atraminis paviršius pasirenkamas kaip antrinis, ir jo paskirtis atliekant
retenciją, yra mažesnė, nei iš dviejų pirmųjų. Tais atvejais kai galinės atramos arba dantys buvimo pusėje yra silpnos,
pasirenkamas protezas, lyg būtų dedamas į Kennedy I, prieš tai pasirinkus kitus du potencialius atraminius paviršius.
Po to kai gipsinis modelis buvo lateraliai pakeltas, jį reikia apsukti aplink įsivaizduojamą išilginė ašį, nekeičiant prieš
tai nustatyto pakrypimo. Įsidėmėtina, jog labiausiai tinkama pozicija visada reiks kad ir mažiausios danties keitimo
procedūros.

Interferencija
Jei parelelometrija atliekama apatinio žandikaulio gipsiniame modelyje, reikia patikrinti liežuvinius paviršius, kurie bus
perdengti liežuvinio paviršiaus didžiuoju jungtuku, kuomet bus atliekamas įdėjimas arba išėmimas. Kauliniai
atsikišimai, ir liežuviniai premoliarų įlinkimai yra vienos dažniausių pirežasčių, kurios pakenkia liežuvinio paviršiaus
jungtukui.
Jei interferencija yra abipusė, gali tekti atlikti chirurgines ar perkontaktavimo procedūras. Jei interferencija yra
vienpusė, reikia atlikti pakeitimus lateraliniame pakreipime. Keičiant įdėjimo būdą, yra vienas geriausių būdų
apsisaugoti nuo interferencijos. Reikia atlikti sprendimą, ar pašalinti interferenciją, ar pakeisti kitas dantų restauravimo
priemones, norint pakeisti įdėjimo būdą.
Panašiu būdu, kaulų įpjovos, kurios gali pakeisti interferenciją, reikia pašalinti chirurgiškai; galima pakeisti visas dantų
restauravimo priemones, pakeičiant atraminius paviršius, arba galima atlikti bukalinių ir lūpinių kraštų sutrumpinimą,
bei distolingvalinį tiesimą.
Didžiūjų jungtukų intereferencija retai tebūna apatiniame žandikaulyje. Intereferencinės apatinio žandikaulio zonos
dažniausiai randamos bukališkai įlinkusio užpakalinio danties. Turint apatinio žandikaulio gipsinį modelį, reikia

10
nuspręsti ar gydyti pašalinant tas zonas, ar keičiant dantų formą.
Kitos vietos, kuriose galima interferencija, yra atraminių dantų paviršiai, ant kurių jungsis didieji ir mažieji jungtukai, ir
sąsagų tvirtinimai. Kai kuriais atvejais vertikalieji mažieji jungtukai gali atsijungti, todėl paciento liežuvis, judėdamas į
šonus gali sukurti dirbtines kišenes, į kurias vėliau gali kauptis maistas. Tais atvejai patartina naudoti vertikaliuosius
jungtukus kaip pridėtinius. Didesnis reljefo kiekis yra geriau, nei mažesnis, nes pastarojo atveju labiau dirginami
minkštieji audiniai. Jei yra įmanoma, mažieji jungtukai turėtų būti dedami išilgai danties paviršiaus. Jei kokiai nors
procedūrai trukdo apatinės dantų įpjovos, jos gali būti sumažintos ar eliminuotos paprasčiausiai pakeičiant įdėjimo
būdą. Gali tekti atlikti nedidelę pakylą, gipsiniame diagnostiniame modelyje, pažymėtą raudonu pieštuku, po to kai
galutinai nustatomas įdėjimo būdas.
Reikia ištirti tuos dantų paviršius, ant kurių bus dedami apkabų reciprokiniai ir stabilizuojantys tvitinimai, kad jie turėtų
pakankamai konvekcinio aukščio, kad užtektų vietos įdėti šiems komponentams. Apkabos tvirtinimo uždėjimas ant
danties atraminio paviršiaus okliuzinio trečdalio, nuleidžia to danties okliuzinį paviršių. Neretencinės ir
stabilizuojančios apkabos geriausiai dedamos tarp vainikėlio vidurinio ir gingivalinio trečdalio.
Interferencinės zonos, kuriose dedama apkabėlių tvirtinimai, gali būti pašalinamos peršlifuojant danties briaunas ir
paviršius. Prieš tai tas vietas reikia nurodyti ant daignostinio gipsinio modelio. Interferencinės zonos tose vietose,
kuriose dedamos apkabėlės, gali būti pašalinamos keičiant įdėjimo būdą, arba tiesiog keičiant pačios apkabėlės formą.
Pavyzdžiui stačiakampė apkabėlė gali būti pakeista distaline apvalia apkabėle.
Dažniausios interferencijos vietos yra premoliarų atraminių paviršių distalinės linijos kampai ir moliarų atramos vidinės
linijos. Šios zonos dažniausiai interferuoja nauduojant apvalias apkabas. Jei jų neaptinkama pradinės paralelometrijos
metu, tai jos neįtraukiamos į burnos gydymo planą. Jei aptinkama, galima pasirinkti vieną iš trijų alternatyvų:
1. Interferencija gali būti išblokuojama, lygiai taip pat kaip ir interferencija, esanti bet kurioje vietoje. Tai yra pats
paskutinis metodas, nes jį naudojant, reikia išimti apkabas. Tokiu būdu gali komplikuotis liežuvinio tipo kišenių
atsiradimas, kuriose gali kauptis maistas.
2. Ji gali būti atitraukta nuo artėjančios gingivos retencinės zonos, naudojant stačiakampį apkabos tvirtinimą. Tai
vienas geriausių sprendimų, kurios galima atlikti, esant tokiai situacijai, jei nėra papildomų kontraindikacijų, tokių
kaip per sunkus minkštųjų audinių įpjovimas, arba jie yra gana aukštai virš danties.
3. Tai gali būti atliekama, sumažinus danties kontūrus, tuomet kai darbuojamasi pačioje burnoje. Tai leidžia panaudoti
apvalios formos apkabą, po okliuziniu paviršiumi. Jei dantį reikia šiek tiek preparuoti, jį reikia pažymėti raudonu
pieštuku ant diagnostinio gipsinio modelio.
Interferencija taip pat gali atsirasti netgi tada, kai minštųjų audinių įpjovimas yra labai sunkus, tuomet kai uždedamos
tvirtinančios apkabos. Tos vietos kaip ir ankščiau turi būti preparuojamos, prieš tai pažymėjus jas diagnostiniame
modelyje atitinkamai raudonu pieštuku.

Estetika
Naudojant bet kurio tipo apkabą reikia atsižvelgti į estetiką ir funkcionalumą. Reikia surasti patį tinkamiausią apkabos
tipą, kuris gerai tiktų estetiniu požiūriu. Kai kuriais atvejais gingivalinės stačiakampės apkabos turi naudojimo
pranašumų. Apvaliosios apkabos naudojamos dažniau tuomet kai pagrindinis atraminis dantis yra pasislinkęs labiau į
distalinę pusę, be to vaidina vieną iš pagrindinių vaidmenų, kaip atrama. Jei esant kuriai nors situacijai yra galimybė
pasrinkti keletą įdėjimo būdų, visuomet pirmenybė teikiama, labiau estetiškam.
Kuomet reikia atlikti priekinius pakeitimus įdėjimo būdai yra labiau ribojami į vertikaliuosius. Taip yra numatyta
estetiškai, todėl būtina laikyti šių reikalavimų, net jei dėl to reikia pakeisti kitų dantų formavimą.

Galutinis įdėjimo būdas

11
Galutinis įdėjimo būdas yra anterioposteriorinės ir lateralinės pozicijos, priklausomai nuo vertikalaus paralelometro
stovo nustatymo, atsižvelgiant į keturis faktorius – atraminius paviršius, retenciją, interferenciją ir estetiką. Visi
numatyti burnoje atlikti pakeitimai turi būti pažymėti raudonu pieštuku ant diagnostinio gipsinio modelio. Šalia galima
dar priklijuoti paaiškinamąją lentelę. Pirmiausiai atliekamos įvairios chirurginės procedūros, dantų traukimai, paliekant
laiko gijimo procesui. Likusios raudonai pažymėtos vietos nurodo procesus kuriuos vis dar reikia atlikti, proksimalinių
paviršių preparacijos, bukalinių ir lingvalinių paviršių sumažinimas ir etc.
Į gydymo planą turi įeiti 1) diagnostinis gipsinis modelis, kuriame pažymima, kas yra keičiamo, 2) lentelė su surašytu
planu, kokio tipo gydymą paskirti kiekvieno paviršiaus atveju, 3) lentelė, kurioje nurodoma, kokios procedūros jau yra
atliktos, 4) kortelė, kurioje pacientas patvirtina atliktos procedūros tipą savo parašu.
Paralelometro peiliukas, nurodantis prisilietimo vietą, pažymi atraminio danties paviršių, kuris buvo pažymėtas raudona
spalva, be to nurodo, kokiu pakrypimu reikia laikyti specialų laikiklį.

Duomenų užrašymas nuo gipsionio modelio ant paralelometro

Duomenų užrašymas reikalingas tam, kad ateityje gipsinį modelį būtų galima gražinti atgal ir toliau sėkmingai tęsti
gydymo procesą. Duomenų užrašymas reikalingas tiek atliekant vaško formavimą tiek galutinio gipsinio modelio
formavimo procesą. Pagrindinis dalykas, kurį reikia užsirašyti, yra viršutinės rankenos padėtis. Apatinio stalelio
padėties užsirašinėti nereikia, nes bet kuriuo atveju, uždėjus naują arba seną gipsinį preparatą, paralelometrą būtina
perkalibruoti iš naujo, o sukalibruotas paralelometras tinka tuo momentu naudojamam gipsiniam modeliui.
Duomenų užrašymui yra naudojami du skirtingi metodai. Vienas iš jų yra labai paprastas, - paralelometro rašiklio
viršūne padedami trys taškai ant gipsinio modelio audinio viršutinės, žymima naudojant vertikaliają rankeną fiksuotoje
pozicijoje. Taškai nededami ant tų gipsinių modelių, kurie naudojami tolimesniam protezų formavimui, o
pažymėtuosius taškus patariama apibrėžti ryškiu tušinuku, kad kitą kartą jie būtų lengviau randami ir identifikuojami.
Kuomet modelis grąžinamas atgal į paralelometrą, jis kreipiamas tol, kol paralelometro peiliukas vėl pasiekia visus tris
taškus vienoje plokštumoje.
Kitas būdas duomenims saugoti yra taip pat paprastas, naudojamasi paralelometro peiliuku ir kitu aštriu instrumentu.
Modelis fiksuojamas, o peiliuku einama aplink modelio apatinį rėmelį, įbrėžiant vertikalias linijas trijose pozicijose,
modelio šonuose ir gale. Modelis į parlelometrą gražinamas ir pirminiai duomenys atkuriami vedant peiliuką aplink
modelį ir tikrinant linijų paraleliškumą su peiliuku. Būtina įsidėmėti ir perspėti dantų techniką, kad nešlifuotų modelio
šonų ir nepašalintų žymenų.

Galutinio gipsinio modelio paralelometrija

Paralelometrija šiam modeliui turi būti atliekama lygiai taip pat kaip ir naujam modeliui, išlaikant ankstesnių modelių
pakrypimą. Tam tikri patikslinimai gali būti atliekami, atsižvelgiant į kiekvieno danties atraminius paviršius. Šoninis
pakrypimas šiuo atveju bus tas, kuris susidaro, kartu sudėjus numatytos formos apkabas. Reikia apskaičiuoti, kokį
efektą retencijai duos įvairių metalo lydinių, lankstumo, ekstra lankstumo parinkimas.
Mažo laipsnio interferencijos pašalinamos atliekant burnos procedūras, o sudėjus retencines priemones, visuomet reikia
pašalinti bet kokią likusią interferenciją. Jei viskas buvo tinkamai suplanuota ir įvykdyta, interferencijos pokyčiai turėtų
būti minimalūs.

12
Kuomet norima apskaičiuoti konvekcijos aukštį, diagnostinis rašiklis ir paralelometro peiliukas pakeičiamas anglies
pieštuku, kuriuo pažymima kiekvieno atraminio danties konvekcija. Lygiai taip pat galima pažymėti ir minkštuosius
audinius. Tokiu pačiu pieštuku pažymimos interferentiškos vietos, įvairios zonos kurias reikia šalinti ar koreguoti.
Nepatartina naudoti per nelyg minkštų anglies pieštukų, nes jie gali pažymieti okliuzines vietas gerokai žemiau nei jos

yra iš tikrųjų. Pieštukas turi būti toks pats kaip ir paralelometro peiliukas.

FIG 11-16. A ir B. Įdėjimo būdas yra jau nustatytas ir visi duomenys surašomi į paralelometrą, kad juo būtų galima
panaudoti ateityje. C Kitas įrašymo būdas taip pat žinomas ir vadinamas kaip tripodizacija.

Retencijos matavimas

Paralelometras su galutiniu gipsiniu modeliu naudojamas dviem tikslams: 1) pažymėti atraminio danties kontūro
aukščiui, nustatyti apkabos atramoms, bei nustatyti retencinių įpjovų dydžiui, 2) pašalinti ant protezo likusioms
interferencijoms. Tinkamiausiai įpjovai, kurią naudos apkabos įtvirtinimas, turi būti pamatuota kaip tik galutiniame
gipsiniame modelyje. Įpjovos pamatuojamos, specialiais tam tikro kalibro įpjovos matuokliais, kurie atskirai pridedami
įsigyjant Nėjaus ar Jalenko paralelometrą. Specialieji matuokliai įgalina matuoti iki milimetro šimtųjų tikslumu. Dantų
užraktams teoriškai apie 0,16mm įpjova yra pakankama. Kuomet ant atraminio danties dedama speciali apkaba su
pailginta atrama, skirta saugiai vartoti vielą, reikalinga saugiam vartojimui įpjova yra iki 0,32mm. 0,48mm įpjovos
vartojamos retai, kai reikalingas labai stiprus sutvirtinimas, pavyzdžiui esant dančiui tik iš vienos dantų vainiko pusės.
Kai link danties nukreipiamas šviesos šaltinis, atliekant paralelometriją, galima matyti susidariusį šviesos trikampį.
Vieną šio trikampio kraštą apriboja paralelometro peiliukas, kitą – danties atraminis paviršius, o apačią sudaro gingivos
minkštieji audiniai. Retencija tinkamai nustatoma, atsižvelgiant į 1) šio trikampio konvekcinės viršūnės laipsnį, 2)
kokiame gylyje, priklausomai nuo laipsnio yra apkabos įtvirtinimas, 3) apkabos tvirtinimo fleksiškumu. Tinkamas
įvairių modelių apkabų pritaikymas yra kur kas sudėtingesnis metodas, nei tiksliai atlikti danties įpjovą.

Galutinio gipsinio modelio apdirbimas

Po galutinio tinkamiausio įdėjimo būdo nustatymo ir galutinio gipsinio modelio danties apatinių įpjovų nustatymo,
visos zonos su apatinėmis įpjovomis, šio proceso metu turi būti išlaisvintos nuo visų pridedamų dalių. Į apdirbimą įeina

13
ne tik persidengiančių su protezu, zonų pašalinimas, bet taip pat: 1) zonų kurios neitrauktos, bet jos pašalinamos
patogumo dėlei, 2) ataugos ant kurių bus pritaisomos apkabos, 3) jungtukų vietų perdirbimas, kad jie neturėtų kontakto
su minkštaisiais audiniais, 4) protezo dantinės dalies pertvarkymas.
Įvairios ataugos, skirtos įdėti apkabai, šiame modelyje taip pat gali būti nenaudojamos. Tai bus galima padaryti vėliau,
naudojant paralelometro peiliuką ar jo pieštuką, naudojant kaip paralelizacijos įrankį. Tvirtas plombinis vaškas gali būti
naudojamas kaip apdirbinmo medžiaga. Jį galima lengvai uždėti, bei lengvai nuimti, naudojant paralelometro peiliuką.
Tokiems tikslams peiliukas pakaitinamas alkoholiniu deglu (liepsnele). Uždėtas peiliukas išlydo vašką, pernelyg
perkaitintas vaškas tampa skystu, tą reikia turėti omeny, jei ketinama dubliuoti modelį, reikia stengtis nevartoti karštų
medžiagų, kurios gali išlydyti vašką ir pakeisti modelio struktūrą. Reikia atlikti paralelinį apdirbimą tose zonose, kur
cervikalinės zonos pereina į atramines ir apatinės įpjovos, kurios bus perkryžiotos didžiųjų ar mažųjų jungtukų.
Kai kuriuose vietose, duplikacija gali būti atliekama gana sudėtingai, todėl ten patartina vartoti menininkams skirtą
kietą arba skystą molį. Tokios vietos kaip tik yra labialiniai paviršiai, kurie neiįtraukiami į protezo gamybą, arba
distolingvaliniai infralingvaliniai paviršiai, kurie yra už protezų modeliavimo ribos. Tose vietose teisiog uždengiama
moliu ar kietu vašku, o kadangi jos neturi įtakos įdėjimo būdui, jų atskirai paralelometruoti nereikia. Reikia įsidėmėti,
kad duplikacijos metu, nenaudojamas tas molis, kuris gerai tirpsta vandenyje.
Vietas, kurias kryžiuoja kietieji (rigid) jungtukai, reikėtų pervalyti paraleliškai įdėjimo būdui, naudojant specialius
paralelometro įrankius. Jei apdirbimo metu atraminės zonos yra nepakankamai aiškios, tai visas darbas nueina per niek.

Galutinio gipsinio modelio reljefų formavimas

Uždengiamo audinių įpjovos, turi būti tokios pat paraleliškos kaip ir apatinės dantų įpjovos. Reikia suprasti skirtumą
tarp reljefo ir apdirbimo. Pavyzdžiui, audiniai, kurie gali sukelti lingvaliniams stačiakampiams interferenciją, gali būti
uždengiami specialiu dengiamuoju vašku, po to nušlifuojami paraleliškai įdėjimo būdui. Tam nereikia kurti atskiro
reljefo, kad audiniai nebūtų paliečiami. Reljefas formuojamas, darant įvairaus storio dangalą, atsižvelgiant į
alveoliarinių ataugų aukštį ir jungtuko įdėjimo vietą. Reikia numatyti kad gali tekti įdėti ir dantų užraktus, siekiant
išvengti rotacijos efekto. Galutinis reljefas suformuojamas specialiai šlifuojant atramą. Tose vietose, kur yra apkabos,
norint sudėti lingvalinius stačiakampius, reikia apdirbti vašku, spcialiai naudojant 32 tipo vaško formavimo pagaliuką
(strip). Tam tikslui žaliasisi Kerr vaškas nėra tinkamas, nes jis yra minkštas ir gali būti lengvai pažeidžiamas
temperatūros pasikeitimo, atliekant duplikacijos procesą. Geriausiai tokiam naudojimui tinka rausvasis vaškas, kuris yra
kietas ir sunkiai formuojamas, tačiau laikosi tvirčiau. Spaudžiamas lankstus vaškas taip pat vertas dėmesio, nes jis gerai
prilimpa tose vietose kuriose yra sudėtingas priėjimas.

Vieta Medžiaga Storumas

Proksimaliniai dantų paviršiai
naudojami kaip atraminės zonos.
Zonos, esančios po mažaisiais
jungtukais.
Audinių įpjovos, kurios bus
perkryžiuotos su kietasiais jungtukais. medžiaga.
Audinių įpjovos, kurios bus
perkryžiuotos stačiakampės apkabos.
Kietas vaškas arba speciali apdirbimo Tik įpjova, likusi gingivoje, su
medžiaga. paralelometro peiliuko kontaktu su
danties paviršiumi.
Kietas vaškas arba speciali apdirbimo Tik įpjova, likusi gingivoje, su
medžiaga. paralelometro peiliuko kontaktu su
danties paviršiumi.
Kietas vaškas arba speciali apdirbimo Tik įpjova, likusi gingivoje, su
paralelometro peiliuko kontaktu su
danties paviršiumi.
Kietas vaškas arba speciali apdirbimo Tik įpjova, kuri palieka, po
medžiaga. paralelometro peiliuko kontaktu su
modelio paviršiumi.

14
 Vieta Medžiaga Storumas
Gilios interproksimalinės vietos, kurios Kietas vaškas arba speciali apdirbimo Tik įpjova, kuri palieka, po
dengiamos mažųjų jungtukų. medžiaga. paralelometro peiliuko kontaktu su
modelio paviršiumi.
Stačiakampės apakabos tvirtinimas Kietas vaškas arba speciali apdirbimo Tik įpjovos vieta, kuri liečiasi su
lingvaliniame kaklelyje. medžiaga. mažojo jungtuko apkabos tvirtinimu.
Plastikinės arba vaškinės apkabos Kietas vaškas. Reciprokinių apkabos tvirtinimų
tvirtinimo priedangos iš bukalinių ar uždėjimų ataugos, tikrinant konvekcijos
lingvalinių paviršių. aukštį taip, kad netaptų retenciški.
Retencinių sąkabų tvirtinimo vietos,
taškas, kuris parodo, apkabos okliuzinį
ir įpjovos konvekcijos aukštį.
Visi gingiviniai įtrūkimai. Kietas vaškas. Dėti tiek, kad užtektų padengti visiems
įtrūkimams.
Audinių įpjovos, kurios lokalizuotos po Kietas vaškas, arba speciali apdirbimo Pakelta su vaško mentele.
dantų prtoezu. medžiaga.
Audinių įpjovimai, distaliau nuo Kietas vaškas, arba speciali apdirbimo Sulieti su vaško mentele.
gipsinio protezo. medžiaga.
Labialiniai ir bukaliniai audinių Kietas vaškas, arba speciali apdirbimo Pripildyta ir apdėta su vaško mentele,
įpjovimai, kurie neįneina į protezo medžiaga. viršutiniame vainikėlio trčdalyje.
dizainą.
Padengti liežuviniams jungiamiesiems Adhezinis vaškas, skirtas modeliams, 32 tipo šlaitas, lingvalinio alveoliarinio
paviršiams. turi būti platesnis nei didžiausias pavrišiaus.
jungiklis, kurį padės ant viršaus.
Zonos, kuriose, didieji jungtukai Kietas vaškas. Plonas vaškas, kuris padengiamas plona
jungiasi plonais audinių sluoksniais. karšta vaško mentele. Maxiliarinis
Tokios zonos, kaip liežuvinio ir torusas, skirtingos išdėstymo zonos.
žandikaulinės ataugos.

15
Modelis A78

Tai unikalus paralelometras, turintis pantografą, pritaikytą ant specialios rankenos, lengvai valdomas ir jautrus
judesiams. Ašis pilnai paraleliška net esant labai tiesiam paviršiui. Stabilūs vertikalūs judesiai, dėl kūgio formos
staliuko.

Modelis NADIR.
Tai yra pats pirmas lazerinis paralelometras. Multifunkcinis. Skirtas chirurginėms ir laboratorinėms
operacijoms, su pritaikytu lazeriu. Gipsinį modelį galima stebėti erdviškai. Tai yra ateities modelis. Idealus
naudoti: Modelių analizei, paralelometrijai, implantų, užraktų įdėjimui. Visi montavimai atliekami naudojant
lazerinį aparatą.

16
Modelis A1 AIR
Sudėtyje yra elektrinis motoriukas su keičiamais įvairių sraigtų dydžiais. Papildoma orinė sistema modelio
atšaldymui. Patį modelį pritvirtina pneumatinis užraktas.

17
18