RASA BACEVIČIENĖ

LAURA JANUŠONIENĖ
LAURA VALONYTĖ

KINEZITERAPIJA
NĖŠTUMO IR POGIMDYVINIU LAIKOTARPIU

Studijų knyga

Panevėžys, 2013
Rasa Bacevičienė, Laura Janušonienė, Laura Valonytė
Kineziterapija nėštumo ir pogimdyviniu laikotarpiu
Studijų knyga

Recenzavo:

 Asta Valytė, Kauno klinikinės ligoninės gydytoja akušerė-ginekologė

 Gintarė Ušeckienė, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto dėstytoja

Mokomoji priemonė skiriama kineziterapijos specialybės studentams. Šiame leidinyje pateikiama žinių apie
moters fiziologinius ir anatominius pokyčius nėštumo metu, apie kineziterapijos priemonių ir metodų
taikymo ypatumus akušerijoje. Leidinys parengtas pagal dalyko studijų „Kineziterapija akušerijoje,
ginekologijoje ir vaikų ligose“ mokymo programą

ISBN 978-9955-722-76-2 © R.Bacevičienė, L.Janušonienė, L.Valonytė

© Panevėžio kolegija, 2013

2
 ĮVADAS

Nėštumo metu palaipsniui per visus devynis mėnesius, moters organizmas patiria daug ir didelių
pasikeitimų. Todėl po gimdymo reikia nemažai laiko, kad kūnas grįžtų į prieš pastojimą buvusią būseną.
Dėl hormoninių ir mechaninių veiksnių kinta skeleto raumenys, jungiamasis audinys, didėja kraujo tūris bei
širdies ritmas, auga svoris, kinta laikysena.
Šiuolaikinės moterys dažnai renkasi ir dirba sunkias fizine ir emocine prasme profesijas, yra fiziškai
aktyvios, sportuoja bei užsiima kitomis veiklomis, to jos neatsisako net pastojusios. Todėl labai svarbu
kineziterapeutui žinoti ir gebėti įvertinti nėščiosios kūno pokyčius, suteikti moteriai informaciją apie
pratimus ir išmokyi jų taisyklingo atlikimo, kad būtų apsaugota mama ir vaisius nuo galimų sveikatos
sutrikimų. Kineziterapiją reikia pradėti nuo pirmų nėštumo dienų ir tęsti po gimdymo.
Mokomoji priemonė skiriama kineziterapijos specialybės studentams. Šiame leidinyje pateikiama
žinių apie moters fiziologinius ir anatominius pokyčius nėštumo metu, apie kineziterapijos priemonių ir
metodų taikymo ypatumus akušerijoje. Leidinys parengtas pagal dalyko studijų „Kineziterapija akušerijoje,
ginekologijoje ir vaikų ligose“ mokymo programą.
Dėkojame visiems, padėjusiems parengti ir išleisti šią mokomąją priemonę.

Leidinio autorės

3
 TURINYS

MOTERS ANATOMIJA...................................................................................................................... 6
1. DUBENS ANATOMIJA................................................................................................................ 7
1.1. Dubuo ....................................................................................................................................... 7
1.2. Dubens jungtys ........................................................................................................................ 9
1.3. Pilvo siena ................................................................................................................................ 11
1.4. Dubens dugnas ........................................................................................................................ 14
1.5. Moters lytiniai organai ............................................................................................................ 15
ŽMOGAUS EMBRIOLOGIJA, VAISIAUS RAIDA, NEŠTUMAS ............................................... 21
1. ŽMOGAUS EMBRIOLOGIJA ..................................................................................................... 22
1.1. Žmogaus embriologijos sąvoka .............................................................................................. 22
1.2. Kiaušinėlis ............................................................................................................................... 22
1.3. Spermatozoidas ....................................................................................................................... 23
1.4. Apvaisinimas .......................................................................................................................... 24
1.5. Gemalo vystymasis ................................................................................................................ 25
1.5.1. Segmentacijos, arba skilimo stadija ........................................................................... 25
1.5.2. Antroji gastruliacijos stadija....................................................................................... 26
1.6. Placenta ................................................................................................................................... 28
2. NĖŠTUMAS, GIMDYMAS IR VAISIAUS PRIĖMIMAS ....................................................... 30
2.1. Nėštumas (40 savaičių nuo apvaisinimo iki gimdymo) ........................................................ 30
2.2. Gimdymas ................................................................................................................................ 35
2.3. Gimdymo padėtys ................................................................................................................... 39
FIZINIAI PRATIMAI NEŠTUMO IR POGIMDYVINIU LAIKOTARPIU .................................. 45
1. FIZINIAI PRATIMAI IR PATARIMAI NĖŠTUMO METU..................................................... 46
1.1. Nugaros skausmų profilaktika ................................................................................................ 52
1.2. Pagrindiniai pratimai nėštumo metu ...................................................................................... 58
1.3. Padidintos rizikos veiksniai .................................................................................................... 69
1.4. Atsipalaidavimo technikos..................................................................................................... 76
1.5. Transkutaninė elektrinė nervų stimuliacija........................................................................... 79
2. PRATIMAI IR PATARIMAI PO GIMDYMO ............................................................................ 82
2.1. Pratimai po natūralaus (vaginalinio) gimdymo ..................................................................... 82
2.2. Pratimai po gimdymo su pagalba ........................................................................................... 88
2.3. Pogimdyminiai pratimai ir patarimai po cezario pjūvio ....................................................... 89
INFORMACIJOS ŠALTINIŲ SĄRAŠAS ......................................................................................... 93

4
MOTERS ANATOMIJA

5
 1. DUBENS ANATOMIJA

1.1. Dubuo

Dubuo – kūno dalis, kuri susidaro susijungus dubenkauliams, kryžkauliui, uodegikauliui (žr. 1 pav.).
Dubens ertmėje yra vidaus organai, o dubens dugną sudaro tarpvietės raumenys, išsidėstę tarp sėdinkaulio,
gaktikaulio, kryžkaulio ir uodegikaulio.

1 pav. Dubens kaulų jungtys su kryžkauliu ir stuburu

Susijungdami dubens kaulai sudaro didįjį ir mažąjį dubenį. Juos skiria ribinė linija einanti nuo
stuburo kyšulio, klubakaulių lankine linija nueinanti link gaktikaulių šakų ir užsibaigianti viršutiniu
sąvaržiniu kraštu. Didįjį dubenį sudaro klubakaulio sparnai, o mažąjį dubenį sudaro kryžkaulio ir
uodegikaulio (kurie laikomi rudimentiniais kryžmeniniais slanksteliais) dubeninis paviršius, sėdynkauliai ir
gaktikauliai. Mažajame dubenyje yra šlapimo pūslė, tiesioji žarna, gimda, kiaušintakiai, kiaušidės.

6
 A

2 A, B pav. Mažojo dubens tiesieji, skersiniai ir įstrižiniai vidiniai matmenys

Moters dubuo, skirtingai nuo vyro yra platesnis, žemesnis ir talpesnis. Akušerijoje ypač svarbūs yra
mažojo dubens matmenys, kuriuos tiksliai išmatuoti yra gana sudėtinga. Tiksliausiai tai galima padaryti
rentgenologiškai. Tarp vidinių ir išorinių matmenų yra ryšys, todėl rekomenduojama matuoti išorinius
dubens matmenis, pagal kuriuos galima orientuotis apie vidinių matmenų dydžius. Svarbiausi išoriniai
matmenys:
1. Tarpdyglinis atstumas tarp priekinių viršutinių klubinių dyglių vidutiniškai yra 26 cm.
2. Tarpskiauterinis nuotolis – didžiausias atstumas tarp klubinių skiauterių yra apie 29 cm.
3. Tarpgūbrinis nuotolis tarp didžiųjų šlaunikaulių gūbrių vidurkis yra 32 cm.
4. Išorinė jungė yra tarp gaktinės sąvaržos viršutinės briaunos ir penktojo juosmens slankstelio keterinės
ataugos yra apie 21 cm ilgio.
Mažojo dubens vidiniai matmenys (žr. 2 pav.):

7
1. Skersinis matmuo – tai viršutinės dubens atvaros plotis, didžiausias atstumas skersine ašimi tarp dviejų
pusių ribinių (lankinių) linijų yra apie 13,5 cm.
2. Įstrižinis matmuo – ribinės linijos atstumas tarp vienos pusės kryžmeninio klubo sąnario ir kitos pusės
klubinės gaktos pakylos vidinio paviršiaus matmuo yra apie 12,5 cm.
3. Anatominė jungė – tarp gaktos sąvaržos viršutinės briaunos ir kyšulio svyruoja nuo 11 cm iki 11,5 cm.
4. Tikroji jungė arba kitaip dar akušerinė jungė – tai atstumas, tarp sąvaržos vidinio paviršiaus ir kyšulio
siekia 10,5 - 11,0 cm.
5. Įstrižinė jungė – atstumas tarp sąvaržos apatinės briaunos ir kyšulio (ją apytiksliai galima nustatyti pro
makštį) yra apie 12 cm.
6. Tiesioji jungė – atstumas nuo sąvaržos vidinio paviršiaus iki I-III kryžmens slankstelių jungties ir siekia
12,5 cm.
7. Vidurinė jungė – apatinės dubens atvaros (išeigos) strėlinis matmuo, atstumas nuo sąvaržos apatinio
krašto iki stuburgalio viršūnės yra apie 9,5 cm ilgio, tačiau gimdant stuburgalis gali atsilenkti, tada ši
jungė pailgėja iki 11,5 cm. Vidurinę jungę galima išmatuoti ir iš išorės, vieną storinio skriestuvo kojytę
priglaudžiant prie sąvaržos apatinio krašto, o kitą – prie stuburgalio. Skriestuvo skalė dažnai rodo apie
12 cm. Iš šio skaičiaus atėmus 1,5 cm (stuburgalio minkštųjų audinių storį) gaunamas apytikslis
vidurinės jungės dydis.
Per visų jungių vidurį nubrėžę liniją, gausime dubens ašį

1.2. Dubens jungtys

Abu dubenkauliai priekyje jungiasi gaktine sąvarža, kurią sudaro abiejų gaktikaulių sąvaržiniai
paviršiai. Ši jungtis yra pusiau sąnarys ir beveik nepaslanki. Tarpą tarp abiejų gaktikaulių užpildo skaidulinė
kremzlė, kurios viduje yra sąvaržos plyšys pripildytas skysčio. Užpakalyje dubenkaulis jungiasi su
kryžkauliu ausiniais sąnariniais paviršiais sudarydami nepaslankų plokščios formos kryžmeninį klubo
sąnarį, kurį tvirtina nuo stuburo iki dubens kaulų einantys raiščiai (žr. 3 pav.):
 Priekiniai ir užpakaliniai kryžmeniniai klubo raiščiai;
 Klubinis juosmens raištis eina nuo klubakaulio skiauterės iki juosmens slankstelių;
 Kryžmeninis gumburo raištis;
 Kryžmeninis dyglio raištis jungia kryžkaulio nugarinį paviršių su sėdynkaulių.

8
3 pav. Dubens kaulų jungtys
9
 1.3. Pilvo siena

Pilvo siena remiasi į pilvo ertmę ir anatomiškai pilvą atskiria nuo kitų kūno dalių. Pilvo siena
sudaryta iš raumenų ir fascijų. Išskiriamos priekinė, šoninė ir užpakalinės sienos dalys bei priekiniai,
šoniniai ir užpakaliniai pilvo raumenys (žr. 4 pav.).
Struktūriškai pilvo sieną sudaro trys pagrindiniai sluoksniai: išorinio, vidinio ir vidurinio.
Kraujagyslės ir nervai yra tarp svarbiausio ir sudėtingiausio vidinio ir vidurinio sluoksnių. Iš išorės dengia
pilvo oda, po kuria yra pilvo fascija – paviršinės krūtininės fascijos tęsinys. Pilvo ertmės sienas iš vidaus
iškloja pilvaplėvė ir po ja esanti vidinė pilvo fascija (kitaip dar vadinama skersine fascija), kuri dengia
skersinį pilvo raumenį.

4 pav. Pilvo raumenys

Baltoji pilvo linija yra standi šviesi sausgyslinė juostelė, kuri tęsiasi priekinės pilvo sienos vidurine
linija nuo krūtinkaulio kardinės ataugos iki gaktinės sąvaržos. Ją sudaro kairės ir dešinės pusės abiejų
įstrižinių ir skersinių pilvo raumenų susipynusių aponeurozių pluoštai (žr. 5 pav.). Tarpai tarp baltosios
linijos sausgyslinių pluoštų nėštumo metu gali pasidaryti didesni ir silpnesni nei normaliai ir pro juos gali
išsiveržti vidaus organai.

10
 5 pav. Skersinis baltosios linijos pjūvis

Baltosios pilvo linijos viduryje yra duobutė – bamba apgaubta žiedu, sudarytų iš sausgyslinių pluoštų
ir užpildyta riebalais bei jungiamuoju audiniu. Embrioniniu laikotarpiu pro bambos žiedą eina bambos
virkštelė.

11
 6 pav. Pilvo raumenys

Pilvo raumenims priskiriami išorinis ir vidinis įstrižiniai, skersiniai ir tiesusis pilvo raumenys bei
kvadratinis juosmens raumuo (žr. 6 pav.).
Išorinis įstrižinis pilvo raumuo eina įstrižai iš viršaus ir šono į priekį ir žemyn. Prasideda danteliais
nuo aštuonių paskutinių šonkaulių, o užpakaliniai pluoštai prisitvirtina prie klubakaulio skiauterės. Priekyje
ir apačioje raumuo pereina į plačią plokščią sausgyslę – aponeurozę. Šis raumuo įeina į tiesiojo pilvo
raumens makšties sienos ir baltosios pilvo linijos sudėtį. Apatinis jos kraštas užsisuka, sudarydamas
kirkšninį raištį, kuris praeina tarp priekinio viršutinio klubakaulio dyglio ir gaktikaulio gumburėlio.
Vidinis įstrižinis pilvo raumuo yra po išoriniu įstrižiniu raumeniu, kurio vėduokle išsidėstę pluoštai
eina iš apačios į viršų. Prasideda nuo juosmeninės nugaros fascijos, klubakaulio skiauterės ir kirkšninio
raiščio ir prisitvirtina prie trijų apatinių šonkaulių, o priekyje pereina į aponeurozę.
Skersinis pilvo raumuo guli po įsitrižiniais raumenimis. Prasideda nuo šešių apatinių šonkaulių
vidinio paviršiaus, juosmeninės nugaros fascijos, klubakaulio skiauterės ir kirkšninio raiščio ir skersai
priekyje pereina į aponeurozę.
Tiesusis pilvo raumuo prasideda nuo krūtinkaulio kardinės ataugos ir penkto šešto šonkaulių
kremzlių, eina išilgai vidurinės linijos ir prisitvirtina prie gaktikaulio. Turi 3 – 4 horizontalius sausgyslinius
intarpus. Susijungus įstrižinių ir skersinių pilvo raumenų aponeurozėms susidaro makštis, kurioje ir yra
tiesusis pilvo raumuo.

12
 Kvadratinis juosmens raumuo prasideda nuo klubakaulio skiauterės ir prisitvirtina prie dvylikto
šonkaulio bei pirmų keturių juosmeninių slankstelių skersinių ataugų. Priskiriamas prie užpakalinės pilvo
sienos sandaros.

1.4. Dubens dugnas

Apatinėje liemens dalyje tarpvietėje (tai sritis tarp išorinių lytinių organų ir išeinamosios angos),
kurią sudaro raumenys ir fascijos (žr. 7 A ir B pav.), dubens ertmėje nuo gaktikaulio iki stuburgalio skersai
einantys raumenys sudaro dubens dugno diafragmą, kuri užtveria mažojo dubens išėjimą, o visa sritis
vadinama dubens dugnu. Dubens diafragma sudaryta iš paviršiniame sluoksnyje aplink išangę žiedą
sudarančio neporinio išorinio išangės sutraukiamojo raumens bei giliajame sluoksnyje esančio porinio
išangės keliamojo raumens. Pagrindinį dubens dugno keliamąjį raumenį palaiko jungiamasis audinys, o jį
įnervuoja iš juosmens – kryžmens zonos ateinantys nervai. Keliamasis dubens dugno raumuo yra sudėtinis
ir sudarytas iš:
 gaktinio makšties raumens,
 gaktinio tiesiosios žarnos raumens,
 gaktinio stuburgalio raumens,
 klubinio stuburgalio raumens.

7 A pav. Tarpvietės raumenys

13
 7 B pav. Tarpvietės raumenys

Užpakalinei dubens diafragmos sienai priskiriamas stuburgalinis raumuo.

Urogenitalinėje diafragmoje yra šlaplės ir makšties angos bei paviršiniai ir gilieji raumenys.
Paviršiniai raumenys:
 bumblinis akytkaulio raumuo iš abiejų pusių gaubia įėjimą į makštį ir priekyje prisijungia prie varputės,
o sausgyslėmis įsipindamas į sausgyslinį tarpvietės centrą užsibaigia šoniniame makšties paviršiuje.
Susitraukiant šiam raumeniui, makšties anga siaurėja.
 Sėdimasis akytkūnio raumuo jungiasi su priešingos pusės tuo pačiu raumeniu besitęsdamas nuo vidinio
sėdynkaulio gumburo paviršiaus iki varputės akytkūnio nugarinio paviršiaus.
 Paviršinis skersinis tarpvietės raumuo prasideda sėdynkaulio gumburu ir sausgysliniame tarpvietės
centre jungiasi su priešingos pusės tuo pačiu raumeniu.
Dubens dugnas išlaiko normalią mažojo dubens organų padėtį bei tarpvietės raumenys yra atsakingi
už tuštinimosi ir šlapinimosi funkcijas.

1.5. Moters lytiniai organai

Moters lytiniai organai yra vidiniai ir išoriniai, kuriuos vienus nuo kitų skiria mergystės plėvė –
jungiamojo audinio darinys, turintis vieną ar kelias angeles. Pirmą kartą lytiškai santykiaujant ji plyšta.
Išoriniams lytiniams (žr. 8 pav.) organams priskiriamos didžiosios bei mažosios lytinės lūpos,
varputė, mergystės plėvė ir gakta.

14
 8 pav. Moters išoriniai lytiniai organai

Gakta – virš didžiųjų lytinių lūpų prieš gaktinę sąvaržą esantis 2 – 5 cm storio riebalinis audinys.
Lytiškai subrendusios moters gaktos oda tankai apaugusi trumpais plaukais. Plaukų augimo viršutinė riba
būna horizontali.
Didžiosios lytinės lūpos - tai dvi odos raukšlės, kuriose yra daug riebalinio audinio. Priekyje
didžiosios lytinės lūpos pereina į gaktą, o užpakalyje susijungdamos sudaro užpakalinę jungtį. Didžiosios
lytinės lūpos apriboja lytinį plyšį. Jų išorinis paviršius apaugęs plaukais, o vidinis padengtas plona, rausva ir
drėgna oda, panašia į gleivinę. Didžiųjų lytinių lūpų apatiniame trečdalyje gilumoje yra makšties prieangio
liaukos, kurių latakai atsiveria makšties mažųjų lytinių lūpų vidiniame paviršiuje. Liaukų išskiriamas
specifinio kvapo sekretas suvilgo makšties prieangį lytiškai susijaudinus.
Mažosios lytinės lūpos – porinės išilginės odos raukšlės yra tarp didžiųjų lytinių lūpų. Priekiniai
mažųjų lūpų galai apsupa varputę, sudarydami apyvarpę ir pasaitėlį. Užpakaliniai galai susijungia pasaitėliu.
Tarp mažųjų lūpų yra makšties prieangis su išorine šlaplės anga ir makšties anga. Vagoje tarp mažųjų
lytinių lūpų šaknų ir mergystės plėvės atsiveria didžiųjų prieangio liaukų ištekamieji latakai, o mažųjų
makšties prieangių liaukų – gleivinėje tarp makšties ir išorinės šlaplės angų.
Varputė – iš akytkūnių sudaryta 2 – 3 cm vyriško lytinio organo analogo rudimentas. Varputė turi
kūną, galvą ir kojytes, kuriomis prisitvirtina prie gaktikaulių apatinių šakų. Priekyje kūnas susiaurėja ir
baigiasi galva. Varputę dengia fascija ir oda, kurioje gausu juntamųjų nervinių galūnėlių bei būdinga
erekcija.
Vidiniams lytiniams moters organams (žr. 9 pav.) priskiriamos kiaušidės, kiaušintakiai, gimda bei
makštis.
Kiaušidė – porinė lytinė liauka, esanti mažojo dubens ertmėje. Kiaušidės ilgis apie 2,5 – 3 cm, plotis
– 1,5 cm ir apie 1 cm storio. Kiaušidėje skiriami du galai: viršutinis, atsisukęs į kiaušintakį ir apatinis,
atsisukęs į gimdą ir sujungtas su ja raiščiais. Lygus kiaušidės paviršius būna tik iki lytinio subrendimo
pradžios, vėliau bręstant ir plyštant folikulams paviršiuje susidaro randai ir jis tampa gruoblėtas. Kiaušidę
15
dengia stambaus jungiamojo audinio kapsulė – balzganasis dangalas. Jos negaubia pilvaplėvė, tad plyšus
folikului, kiaušinėlis gali lengvai patekti į kiaušintakį. Kiaušidės vartai – vieta, pro kurią įeina į ją įeina
kraujagyslės ir nervai. Prie viršutinio kiaušidės galo jungiasi vienas kiaušintakio spurgas ir trikampio
formos pilvaplėvės raukšlė, kuri vadinama kiaušidės pakabinamuoju raiščiu. Tarp šio raiščio lapų yra
kiaušidės kraujagyslės ir nervai. Po balzganuoju dangalu yra žievinė medžiaga, kurioje vystosi moteriškos
lytinės ląstelės ir gaminasi lytiniai hormonai (estrogenas ir progesteronas), dėl to kiaušidės nuolat cikliškai
kinta. Lytinių ląstelių ir lytinių hormonų gamybą reguliuoja smegenų žievė, pagumburis ir posmegeninė
liauka, kuri skatina lytinių ląstelių brendimą bei priekinės šios liaukos dalies gaminamas hormonas
prolaktinas yra atsakingas už žindyvių pieno gamybą.
Vidinis – šerdinis sluoksnis sudarytas iš puriojo jungiamojo audinio, kuriame gausu kraujagyslių ir
nervų, kurie įeina pro vartus. Žievinėje kiaušidės dalyje yra gausu folikulų bei randami ir geltonkūniai.
Subrendusio folikulo plyšimas ir kiaušinio pasišalinimas iš kiaušidės vadinamas ovuliacija.
Subrendusiam folikului plyšus, jo sienos subliūkšta, o ertmė užsipildo krauju. Kraujo krešulio
vietoje išsivysto randas ir jo vietoje vėliau susidaro geltonkūnis, kurio ląstelės gamina hormoną liuteiną.
Nėštumo metu geltonkūnis auga ir didėja, o po gimdymo išnyksta savo vietoje suformuodamas randą. Jei
kiaušinėlis neapvaisinamas, geltonkūnis būna mažas ir greitai sunyksta.

9 pav. Moters vidiniai lytiniai organai

Su ovuliacija glaudžiai susijęs periodiškas kraujavimas iš gimdos – menstruacija (žr. 10 pav.), kuri
prasideda lytiškai subrendus ir reguliariai kartojasi iki menopauzės. Menstruacijos kartojasi maždaug kas 28

16
dienas ir vidutiniškai trunka 4 – 5 dienas. Ovuliacija kiaušidėje įvyksta maždaug tarp dviejų menstruacijų.
Kiaušidėje vyksta cikliški pasikeitimai, o kai ovuliacija ir menstruacijos nebevyksta, prasideda menopauzė.

10 pav. Kiaušidė ir folikulo subrendimas, ovuliacija

Kiaušintakis – porinis organas, kuriuos kiaušinėlis nuo kiaušidės patenka į gimdą. Kiaušintakiai yra
mažojo dubens ertmėje, viršutiniame plačiojo gimdos raiščio krašte. Jų ilgis apie 10 – 12 cm. Skersmuo – 4
– 8 cm. Skiriamos trys kiaušintakio dalys:
 Gimdinė dalis, esanti gimdos sienoje;
 Sąsmauka – susiaurėjusi dalis;
 Ampulė it piltuvėlis – praplatėjusi dalis, kurio kraštuose yra įvairios formos spurgai. Piltuvėlio gale yra
išorinė kiaušintakio anga, o į gimdą atsiveria vidine kiaušintakio anga.
Kiaušintakio vidinis gleivinis sluoksnis dengtas virpamuoju epiteliu, o raumeninę sieną sudaro
išorinis išilginis, vidurinis – žiedinis ir vidinis išilginis lygiųjų raumenų sluoksniai. Raumenims
susitraukiant vyksta peristaltika, kuri padeda apvaisintam kiaušinėliui judėti link gimdos (žr. 11 pav.).
Išorinis serozinis sluoksnis dengia kiaušintakį iš viršaus ir šonų.

17
 11 pav. Kiaušinėlio išėjimas iš kiaušidės

Gimda – neporinis tuščiaviduris raumeninis organas, suplotos kriaušės formos. Joje iš apvaisinto
kiaušinėlio, patekusio kiaušintakiu į gimdą, vystosi ir auga vaisius. Gimda yra mažojo dubens ertmėje tarp
šlapimo pūslės ir tiesiosios žarnos, sveria apie 50 – 60 g ir yra 7 – 9 cm ilgio bei 5 cm pločio. Joje skiriama:
 viršutinė pusapvalė dalis – dugnas;
 apačioje susiaurėjusi ir pereinanti į kaklelį didžiausia dalis – kūnas;
 apatinė dalis – kaklelis įeina į makšties viršutinę dalį.
Gimdos viduje yra nedidelė ertmė, kuri frontaliniame pjūvyje yra trikampio formos, kurio kampuose
yra kiaušintakio angos, o viršūnėje gimdos ertmė pereina į gimdos kaklelio kanalą. Gimdos ertmės
perėjimas į kanalą vadinamas sąsmauka arba vidinėmis gimdos žiotimis, o kaklelio kanalo atsivėrimas į
makštį – išorinėmis gimdos žiotimis. Subrendusios moters gimdos du trečdalius sudaro kūnas ir vieną –
kaklelis. Gimda yra paslanki ir savo padėtį gali keisti priklausomai nuo mažojo dubens organų prisipildymo.
Gimdos siena sudaryta iš vidinio gleivinio, vidurinio raumeninio ir išorinio serozinio sluoksnių.
Gimdos gleivinę dengia vienasluoksnis virpamasis epitelis, kuriame gausu paprastų vamzdinių liaukų, o
paviršinis sluoksnis per menstruacinį ciklą reguliariai keičiasi, todėl vadinamas funkciniu. Nesikeičianti
gleivinės dalis vadinama pamatine. Raumeninis sluoksnis sudarytas iš lygiųjų raumenų, kurių skaidulos
išsidėsčiusios įvairiomis kryptimis. Raumeninis dangalas yra storas ir sudaro didžiausią gimdos sienos dalį.
Gimdos kūno raumeninis sluoksnis plonėdamas pereina į kaklelį.
Gimdos priekinį ir užpakalinį paviršių dengia pilvaplėvė, po kuria yra daug puriojo jungiamojo
audinio, ir nepaslankiai suaugusi su raumeniniu sluoksniu. Ties sąsmauka pilvaplėvė yra paslanki.
Pilvaplėvė šoninių gimdos kūno kraštų nedengia. Gimdos kaklelio vietose, kurių nedengia pilvaplėvė, yra

18
purusis jungiamasis audinys, kuriame yra kraujagyslės, nervai, gimdos raiščiai ir šlapimtakiai, einantys į
šlapimo pūslę. Prieš gimdą ir už jos yra skaiduliniai raumeniniai raiščiai.
Nėštumo metu gimda padidėja ir suapvalėja. Serozinis dangalas išsitempia, platusis gimdos raištis
tampa išoriniu gimdos dangalu. Pakinta kiaušintakių ir kiaušidės padėtis gimdos atžvilgiu. Raumeninis
gimdos dangalas hipertrofuoja, lygiųjų raumenų skaidulos pailgėja. Gimdai padidėjus, suintensyvėja jos
kraujo apytaka, išsiplečia arterijų bei venų spindžiai, išsivysto tankus kapiliarų tinklas. Hipertrofuoja
kiaušintakių bei makšties sienos, pailgėja bei sustorėja apvalusis gimdos raištis.
Gimus vaisiui ir perrišus virkštelę, placenta atkrinta nuo gimdos sienos ir kartu su virkštele bei
vaisiaus dangalais pasišalina iš gimdos.

19
ŽMOGAUS EMBRIOLOGIJA,
VAISIAUS RAIDA,
NĖŠTUMAS

20
 1. ŽMOGAUS EMBRIOLOGIJA

1.1. Žmogaus embriologijos sąvoka

Mokslas, nagrinėjantis žmogaus raidą nuo užuomazgos iki gimimo, vadinamas žmogaus
embriologija. Ji taip pat nagrinėja iki gemalinę individo raidą, žmogaus gemalo ir vaisiaus sklaidos
sutrikimus ir jų priežastis. Žmogaus embriologijos žinios padeda suprasti, kaip keičiasi ląstelės, audiniai,
organai ir visas kūnas nuo dviejų lytinių ląstelių susijungimo momento iki naujagimio užgimimo.
Gemalas (embrionas) - tai organizmas, besivystantis po kiaušinėlio apvaisinimo. Gemalo laikotarpis
trunka nuo apvaisinimo iki aštuntos savaitės (žr. 1 pav.). Dauguma naujausių literatūros šaltinių gemalu
vadina besivystantį organizmą nuo trečios iki aštuntos savaitės.
Žmogaus embrioninis laikotarpis vidutiniškai užtrunka 280 dienų, arba 10 mėnulio mėnesių.

1 pav. Embrionas

1.2. Kiaušinėlis

Kiaušinėlis, arba oocitas (žr. 2 pav.) — stambi, apvali, santykinai dideliu branduoliu, nesugebanti
aktyviai judėti ląstelė, šimtus kartų didesnė už spermatozoidą. Būsimo organizmo gemalą ji aprūpina
citoplazma bei maisto medžiagomis ir vystosi kiaušidėje.

21
 2 pav. Kiaušinėlis

Moteriškųjų lytinių ląstelių vystymasis vadinamas oogeneze. Ji prasideda dauginimosi periodu, per
kurį dalydamosi pirminės lytinės ląstelės duoda pradžią dideliam skaičiui ląstelių, vadinamų oogonijomis.
Vėliau — augimo periodu — šios ląstelės auga ir kaupia trynio intarpus, dėl to susidaro I eilės oocitai.
Paskui prasideda brendimo periodas ir vyksta du skilimai: I eilės oocitas skyla į stambią ląstelę — II eilės
oocitą ir labai mažą ląstelę — redukcinį kūnelį; po to II eilės oocitas skyla į subrendusį kiaušinėlį ir antrąjį
redukcinį kūnelį. Paskui subrendęs kiaušinėlis yra pasiruošęs apvaisinimui.
Kiaušidėje yra apie 400 000 ogonijų. Prieš pat mergaitei gimstant, ogonijų dauginimasis nutrūksta ir
jos virsta I eilės oocitais. Kiekvieną oocitą dengia epitelio ląstelės, su kuriomis jis sudaro pirminę
kiaušinėlio pūslelę (primordijinį folikulą). Tik nedidelė dalis naujagimės mergaitės kiaušidėje esančių
oocitų subręsta ir duoda pradžią kiaušinėliams. Šis procesas prasideda lytinio brendimo laikotarpiu ir
baigiasi sulaukus 50 metų. Augant eiliniam oocitui, folikulinis epitelis išveša, tarp jo ląstelių atsiranda
ertmė su skysčiu, susidaro folikulas - Grafo pūslelė . Augantis oocitas būna sustorėjusioje folikulo sienoje.
Subrendusio folikulo plyšimas ir kiaušinėlio išėjimas iš kiaušidės vadinamas ovuliacija. Lytiškai
subrendusios moters ovuliacija normaliai įvyksta vieną kartą per 28 dienas, be to, subręsta tik vienas
kiaušinėlis, dažniausiai paeiliui kiekvienoje kiaušidėje. Antrasis skilimas ir brendimas vyksta kiaušintakyje.
Kiaušinėlis yra apvalios formos, apsuptas blizgančiu apvalkalu ir sluoksniu folikulinių ląstelių, kurios
sudaro spindulinį vainiką. Kiaušinėlio skersmuo vidutiniškai yra 120—150 m. Jis būna tinkamas
apvaisinti 1—2 dienas, po to žūva ir suyra. Kiaušinėlis kiaušintakiu slenka 2—5 dienas.

1.3. Spermatozoidas

Spermatozoidas - vyriškoji lytinė ląstelė susideda iš galvutės, vidurinės dalies ir uodegėlės (žr. 3
pav.).

22
 3 pav. Spermatozoidas

Galvutėje yra akrosoma (apvalkalas su perforatoriumi) ir branduolys. Vidurinė dalis skirstoma į

kaklelį, kur guli centriolės, ir jungiančiąja dalį, kurioje yra mitochondrijos. Spermatozoido uodegėlė
sudaryta iš ašinio siūlo, kurį pradinėje ir vidurinėje dalyje gaubia siauras citoplazmos lankelis. Vidurinė
dalis ir uodegėlė (žiuželis) yra spermatozoido judamasis aparatas. Skystoje šarminėje terpėje žiuželis
padeda spermatozoidui aktyviai judėti. Sėklidėje susidaro daugybė spermijų. Vyriškųjų lytinių ląstelių
vystymosi procesas vadinamas spermatogeneze. Pirmuoju jų vystymosi laikotarpiu dauginasi pirminės
lytinės ląstelės — spermatogonijos. Tai smulkios apskritos ląstelės su nedaug citoplazmos, kuri sudaro
ploną apvadą apie branduolį. Sis procesas vyksta sėklidės vingiuotųjų kanalėlių sienoje, kurios pagrindą
sudaro jungiamasis audinys ir vidinis spermiogeninis sluoksnis. Antruoju — augimo — laikotarpiu
spermatogonijos nustoja daugintis ir virsta I eilės spermatocitais. Trečiuoju — brendimo — laikotarpiu taip
pat, kaip ir ogenezės metu, vyksta du vienas po kito ląstelių skilimai — iš pradžių lytinės ląstelės skyla į du
II eilės spermatocitus, iš kurių susidaro 4 spermatidai. Jie daug mažesni už II eilės spermatocitus ir yra
arčiau kanalėlio spindžio. Dalijantis audinių ląstelėms, susidaro būdingas tos rūšies organizmams
diploidinis (dvigubas) chromosomų skaičius. Žmogaus jų yra 46, t. y. 23 poros. Spermatiduose ir II eilės
oocituose chromosomų skaičius pasidaro haploidinis (paprastas, neporinis), žmogaus - 23. Vadinasi,
bręstančiose lytinėse ląstelėse chromosomų skaičius ir branduolio medžiagos kiekis sumažėja dvigubai,
palyginus su kitomis organizmo ląstelėmis.
Paskutiniu spermiogenezės laikotarpiu - spermijų formavimosi laikotarpiu - spermatidai galutinai
susiformuoja ir tampa spermijais, arba spermatozoidais.

1.4. Apvaisinimas

Apvaisinimas — tai lytinių ląstelių susiliejimas į vieną naują ląstelę — zigotą, kuri yra naujos
dukterinės kartos vienaląstis organizmas (žr. 4 pav.). Prieš apvaisinimą būna apsėklinimas. Jo esmę sudaro

23
daugelis biologinių procesų, kurių metu susitinka vyriškosios bei moteriškosios lytinės ląstelės ir
spermatozoidas prasiskverbia į kiaušinėlio citoplazmą.

4 pav. Apvaisinimas ir implantacija

Apvaisinimo momentu haploidiniai lytinių ląstelių chromosomų rinkiniai susilieja į diploidinį

zigotos chromosomų rinkinį, kuris, jai toliau dalijantis, išlieka. Kiekvienoje žmogaus kūno ląstelėje, be 22
paprastų chromosomų porų, yra viena pora lytinių chromosomų. Jos vienodos tik moters organizmo
ląstelėse (dvi X chromosomos), vyro organizmo ląstelėse yra viena X chromosoma, o kita, mažesnė,— Y
chromosoma. Vykstant redukciniam dalijimuisi (mejozei), kiekvienas kiaušinėlis gauna vieną X
chromosomą, o spermatozoidai — X arba Y chromosomą. Kiaušinėliui susijungus su spermatozoidu,
turinčiu Y chromosomą, vystosi vyriškasis individas, o susijungus su spermatozoidu, turinčiu X
chromosomą — moteriškasis individas. Pažeidus normalų lytinių chromosomų pasiskirstymą dukterinėse
ląstelėse, vykstant mejozei, susidaro gametos, kuriose chromosomų sudėtis būna neįprasta. Tada
apvaisinant susiformuoja nenormali zigota. Individai, besivystantys iš nenormalių zigotų, serga įvairiomis
įgimtomis ligomis, jiems būdingos vystymosi ydos.

1.5. Gemalo vystymasis

1.5.1. Segmentacijos, arba skilimo stadija

Skilimas vyksta 3-4 paras, zigotai slenkant kiaušintakiu į gimdą. Žmogaus zigotos skilimas yra
pilnas ir asinchroninis (netaisyklingai kaitaliojasi skilimo vagos). Skylant susidariusios ląstelės vadinamos
blastomeromis. Iš pradžių susidaro blastomerų kamuoliukas, pagal formą panašus į avietę, vadinamas
morule, o paskui apvalus vienasluoksnis gemalas — blastulė. Blastulės siena sudaryta iš ląstelių sluoksnio ir
vadinama blastoderma, o ertmė — blastocele. Skylant paviršiuje esančioms blastomeroms, formuojasi
24
dangalas, dalyvaujantis gemalo mityboje, — trofoblastas. Centrinės blastomeros, sudaro embrioblastą, iš
kurio vystosi gemalo kūnas. Tokiu būdu susidariusi pūslelė — blastocista — susideda iš trofoblasto,
gaubiančio skysčio pilną ertme, kurioje iš vidaus prie trofoblasto tvirtinasi gemalinio mazgelio pavidalo
embrioblastas. Nuo antros savaitės pradžios vyksta gastruliacija ir implantacija (gemalas pasineria į gimdos
sieną). Gastruliacijos laikotarpiu vienasluoksnis gemalas skyla į du lapelius ir virsta dvisluoksniu, vadinamu
gastru1e. Ji susideda iš išorinio gemalinio lapelio — ektodermos ir vidinio — entodermos. 7 dienų gemalo
ektoderma sudaro amniono pūslelę, kurios nukreiptoji į eniodermą dalis yra gemalo ektoderma. Šiuo
laikotarpiu gemalas yra skydelio formos. Iš jo į blastocistos ertmę persikelia negemalinės mezenchimos
ląstelės ir ją užpildo. Kartu su trofoblastu ji formuoja gemalo gaurelinį dangalą — chorioną. Antros savaitės
pabaigoje entoderma taip pat sudaro pūslelę, vadinamą trynio pūslele. Kai amnioninė ir trynio pūslelė
apauga mezenchima, susidaro amnionas ir trynio maišas. „Negemalinės" dalys yra labai svarbios gemalui
vystytis. Jos atsiranda dar prieš pradedant formuotis pačiam gemalo kūnui ir sudaro reikiamas sąlygas jam
vystytis. Pavyzdžiui, trofoblastas jį maitina, negemaline mezenchima ir vaisiaus pūslėje esantis skystis
sudaro skystą terpę bei mechaninę apsaugą. Negemaline mezoderma, išsidėsčiusi apie amniono ir trynio
pūsleles, sudaro kojytę, kuria jie jungiasi su trofoblastu. Ši kojytė vadinama amniono, arba gemaline, kojyte.
Žmogaus trynio maiše nėra trynio. Jis pilnas skysčio, kuriame yra baltymų ir druskų. Ankstyvose vystymosi
stadijose trynio maišas yra kraujodaros organas, nes jo mezenchimos sluoksnyje atsiranda kraujo salelių, iš
kurių susidaro pirmosios gemalo kraujo ląstelės ir kraujagyslės. Nuo trynio maišo užpakalinės dalies
dangtelio į amniono kojytę įauga ląstelių sluoksnis, iš kurio susidaro šlapimmaišis arba alantojis. Vėliau pro
jį amniono kojytės kryptimi eina išaugusios iš gemalo bambinės kraujagyslės.
Paskui amnionas visiškai apauga gemalą ir susidaro vadinamasis amnioninis, arba vandeninis,
vaisiaus dangalas. Taigi amniono ertmėje atsiranda vaisius ir amniono išskiriamas skystis.
Choriono dalis, atkreipta į gimdos ertmę, netenka gaurelių ir pasidaro lygi. Į gimdos sienos gilumą
nukreiptoje dalyje, atvirkščiai, atsiranda vis daugiau išsišakojusių gaurelių, kurie vis sudėtingiau susipina su
gimdos audiniais ir kartu su jais dalyvauja, susidarant placentai. Trečiąją embrioninio vystymosi savaitę iš
gemalo kūno amniono kojyte į choriono mezenchimos sluoksnį įauga plonos kraujagyslės, išsišakoja jame
ir įauga į gaurelius. Taip formuojasi antriniai choriono gaureliai, kuriuose yra mezenchimos ir kraujagyslės.

1.5.2. Antroji gastruliacijos stadija

Gastruliacija – procesas, kuriuo metu susidaro trys gemaliniai lapeliai: išorinis – ektoderma,
vidurinis – mezoderma, ir vidinis – endoderma, iš kurių skleidžiasi visi gemalo audiniai ir organai.
Gemalinių lapelių sklaidos šaltinis yra epiblastas. Trečios savaitės pabaigoje, kai baigiasi gastruliacijos
periodas, visiškai susiformuoja gemaliniai lapeliai ir negemalinės dalys.

25
 Vėlesniu vystymosi periodu atsiskiria pagrindinės organų bei audinių užuomazgos ir toliau
formuojasi. Kartu su šiais procesais stiprėja integracija — dalys susijungia į vieningą, harmoningai
besivystančią visumą. Gemalo kūnas nuo provizorinių (negemalinių) organų atsiskiria, susidarius
juosmeninei raukšlei. Pirmiausia ji atsiranda prie gemalo galvinės dalies, paskui jo galinėje dalyje ir
išplinta į visas kitas dalis, dėl to gemalas atsiskiria nuo negemalinių dalių ir būna su jomis sujungtas tik
plonu stiebeliu, kuris vėliau persitvarko į bambos virkštelę. Kartu diferencijuojasi mezoderma ir susidaro
kūno segmentai — somitai. Mezenchimos ruožai, jungiantys somitus su splanchnotomais, vadinami
segmentinėmis kojytėmis, kurios užpakalinėje gemalo dalyje pereina į nesegmentuotą nefrogeninį audinį. Iš
šios mezodermos dalies vystosi šlapimo ir lytinės sistemos organai. Somite išsiskiria tokie ruožai:
sk1erotomas, iš kurio pradeda vystytis griaučių dalys, miotomas, iš kurio vystosi skersaruožiai raumenys, ir
dermatomas, iš kurio vystosi odos jungiamasis audinys. Mezodermai diferencijuojantis, susidaro pirminis
embrioninis jungiamasis audinys — mezenchima. Tačiau jai susidarant, dalyvauja ir kiti gemaliniai lapeliai.
Gilėdama juosmeninė raukšlė būsimos žarnos entoderma atskiria nuo trynio maišo negemalinės
entodermos. Jai gilėjant, galų gale išlieka tik siauras kanalas, jungiantis žarnos vamzdelį su trynio pūslele
— trynio - žarnos latakas. Šioje stadijoje žarnos vamzdelio priekinis ir užpakalinis galai yra uždari, ir iš
ektodermos pusės jiems priešpriešiais susidaro įdubos — burnos ir kloakos įlankos. Jos gilėja, prieina iki
žarnų galų ir paskui plyšta, sudarydamos burnos ir analinę angą. Tolesni sudėtingi įvairių organų bei
audinių užuomazgų persitvarkymai, dėl kurių jie galutinai susiformuoja, buvo pavadinti organogeneze ir
histogeneze. Taigi iš ektodermos susidaro odos epitelis, nervų sistema ir iš dalies jutimo organai; iš
entodermos — virškinimo trakto epitelis ir jo liaukos (kepenys, kasa); iš mezodermos — raumenys, šlapimo
ir lytinės sistemos bei serozinių dangalų epitelis; iš mezenchimos — kraujagyslių sistema, jungiamasis ir
griaučių (kaulinis, kremzlinis) audiniai
Neįprastomis vystymosi sąlygomis atskirų dalių susidarymo eiga gali keistis, ir gemaliniai lapeliai
gali duoti pradžią ne tiems organams ir audiniams, kurie iš jų vystosi įprastinėmis sąlygomis. Vadinasi,
vystymosi sąlygos nulemia — determinuoja — vystymosi kryptį vienų ar kitų struktūrų susidarymo linkme.
Determinuojantys faktoriai gali būti aplinkos savybės (cheminė terpė, temperatūra ir kt.), sąveika tarp paties
gemalo dalių (ląstelių, užuomazgų) ir paveldimumas, kuris yra vienas svarbiausių vidinių faktorių ir
nulemia vaisiaus vystymąsi.
Penktąją vystymosi savaitę gemale atsiranda rankų ir kojų užuomazgos, vadinamieji galūnių
pumpurai; šeštąją savaitę jie išsiskiria į atskiras dalis, o septintąją savaitę atsiranda pirštų užuomazgos.
Aštuonių savaičių gemalas įgauna žmogaus išvaizdą, jo ilgis 4 cm, svoris 4-5 g. Aštuntos savaitės
pabaigoje baigia susidaryti gemalo organai. Nuo šio laikotarpio jį priimta vadinti vaisiumi.
Vadinamuoju vaisiaus (fetaliniu) laikotarpiu daugiausia auga dalys, jau susidariusios pirmaisiais
vystymosi mėnesiais, ir toliau formuojasi organai bei sistemos. Pavyzdžiui, trijų mėnesių vaisiaus ilgis yra 9
cm, o svoris—19 g; šešių mėnesių vaisiaus ilgis 31,1 cm ir svoris - 667 g, o prieš pat gimimą vaisiaus ilgis
būna vidutiniškai 51 cm, o svoris - 3087 g.
26
 Kai gemalas implantuojasi gimdos sienoje, gimdos gleivinė vadinama decidualine (atkrintančiąja).
Joje skiriamos trys dalys: pamatinė atkrintančioji gleivinė, esanti tarp gemalo ir gimdos raumeninės sienos,
kapsulinė (sterblinė), skirianti gemalą nuo gimdos ertmės, ir pasieninė, kurią sudaro visa kita gleivinės dalis.
Chorionas susideda iš trofoblasto, turinčio gaurelius, ir jį išklojančios negemalinės mezenchimos. Choriono
dalyje, kuri nukreipta į pamatinę atkrintančiosios gleivinės dalį, gaureliai darosi stambesni ir juos pakeičia
labai išsišakoję antriniai gaureliai, kuriuose yra įaugančios kraujagyslės ir mezenchima. Iš gimdos
atkrintančiosios gleivinės kapsulinės bei pasieninės dalių pusės chorionas visiškai netenka gaurelių ir
vadinamas lygiuoju, skirtingai nuo gaurelinės dalies - vešliuoju chorionu. Iš atkrintančiosios gleivinės
pamatinės dalies susidaro placentos motininė dalis, o iš vešliojo choriono – jos vaisiaus dalis.

1.6. Placenta

Placenta atlieka vaisiaus maitinimo funkciją (žr. 5 pav.). Placentos srityje iš motinos kraujo
įsiurbiamos ir perdirbamos maisto medžiagos bei į motinos kraują išskiriami vaisiaus medžiagų apykaitos
produktai. Pro placentą gemalas aprūpinamas deguonimi ir maisto medžiagomis, ji trukdo prasiskverbti į
vaisių įvairioms kenksmingoms medžiagoms bei mikroorganizmams, atlieka apsauginę funkciją. Placenta
yra vidinės sekrecijos organas, gamina kai kuriuos hormonus, kurie patenka į kraują, ir kaupia maisto
medžiagas, reikalingas vaisiui maitinti.
Bambos virkštelė susidaro iš amniono kojytės ir trynio stiebelio mezenchimos. Jai susidarant,
dalyvauja trynio maišas ir alantojis su įaugusiomis į jį kraujagyslėmis. Iš paviršiaus visa tai gaubia amniono
dangalas. Susiformavusi bambos virkštelė yra jungiamojo audinio darinys, kuriuo eina dvi bambines
arterijos ir vena. Jį sudarantis drebutinis audinys (Vartono drebučiai) bambines kraujagysles saugo nuo
pažeidimo ar suspaudimo.

27
5 pav. Vaisiaus mityba per placentą

28
 2. NĖŠTUMAS, GIMDYMAS IR VAISIAUS PRIĖMIMAS

2.1. Nėštumas (40 savaičių nuo apvaisinimo iki gimdymo)

Nėštumas skirstomas į 3 trimestrus.

1. Pirmojo nėštumo trimestro pakitimai- nuo 0 iki 12 nėštumo savaičių:
a) Apvaisinto kiaušinėlio (žr. 1 pav.) įsitvirtinimas gimdoje vyksta nuo 7 iki 10 dienų po apvaisinimo.

1 pav. Apvaisintas kiaušinėlis

b) Motina gali jausti šleikštulį, pykinimą arba vemti, jaučia nuovargį, dėl augančios gimdos spaudimo
dažnai šlapinasi.
c) Gali padidėti krūtys.
d) Santykinai nedaug padidėjo svoris – iki 1455g.
e) Gali atsirasti emocinių pakitimų.
f) Aštuonių savaičių embrionas yra 3-4 cm ilgio, jo masė 5 gramai, turi visus svarbiausius vidaus organus,
nors jie dar nevisiškai susiformavę, išnyksta uodega ir žiaunų lankai, formuojasi stuburas, išoriniai lyties
organai, kraujagyslėse pasirodo eritrocitų
g) Dešimties savaičių embrionas yra 6 cm ilgio, masė 9 – 13 gramai, kepenys padeda išskirti tulžį, inkstai –
gamina ir išskiria šlapimą iš organizmo, ima augti plaukai ir nagai. (žr. 2 pav.)
h) 12-tos savaitės pabaigoje, vaisius yra apie 6 - 7cm ilgio ir sveria apie 20 g. Kūdikio širdelė plaka, jis jau
gali spardytis, pasukti galvą, tačiau šių judesių motina dar nejaučia. (žr. 3 pav.)

29
 2 pav. Vaisiaus augimas pirmame trimestre

3 pav. 12 savaičių vaisius (maždaug 84 dienų)

Šiuo laikotarpiu organizmas persitvarko, todėl reikia atsargiai dozuoti fizinį krūvį ir parinkti
pratimus, kurie nedidintų vidinio pilvo slėgio. Ypač atsargiai reikia dirbti tais laikotarpiais, kurie atitinka
buvusias menstruacijas, pratimai turi būti nesudėtingi, juos mažiau kartoti ir jų trukmę sutrumpinti iki 5 - 7
min. Kai kurie autoriai rekomenduoja pirmųjų trijų mėnesių laikotarpiu tariamų menstruacijų dienomis
neatlikti fizinių pratimų. Moteris, kuri aktyviai sportuoja, nėštumo metu neturi vengti pratimų, kurie būdingi
tai sporto šakai
KT tikslas - išmokyti taisyklingai atlikti pratimus. Nėščioji mokoma kvėpuoti krūtine, diafragma,
mišriai; laisvai sutraukinėti raumenis ir juos atpalaiduoti, atlikti pratimus, kurie garantuotų normalią
nėštumo eigą, stiprintų kaulų-raumenų, širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo ir kitas fiziologines sistemas,
kurios turi prisitaikyti prie didesnio fizinio krūvio.
Rekomenduojama nėščiosioms daugiau laiko gryname ore, paplūdimiuose. Oras ir vanduo gerina
kūno termoreguliaciją ir kvėpavimą per odą. Ypač tinka jūros vanduo, kuris praturtina nėščiosios organizmą
mineralinėmis medžiagomis, ypač jodu.
2. Antrojo nėštumo trimestro pakitimai - 13-26 savaitės:
a) Nėštumas tampa matomas (žr. 4 pav.).

30
b) 14 sav. embrionui beveik visiškai susiformavę nagai, pilnai išsivystę skonio, raumenų jautrumo, lietimo
ir vestibuliarinė sistemos. Veido raumenys po truputi vystosi, gali daryti ir grimasas: prisimerkti,
išsižioti ir net suraukti antakius. Ilgis 108 – 116 mm, svoris apie 80 g.
c) 16 sav. embrionas jau ir girdi, kadangi klausos kauleliai sukietėja vieni iš pirmųjų, taip pat vystosi
smegenų dalis, kuri priima ir apdoroja nervinius signalus iš ausų. Ilgis apie 12,5 – 14 cm, svoris apie
150 g. (žr. 5 pav.).
d) 18 sav. pradeda storėti vaisiaus oda – vystosi keturi jos sluoksniai. Mergaitėms pradeda vystytis makštis.
Stetoskopu galima išgirsti vaisiaus širdies dūžius. Ilgis apie 14 – 16 cm, svoris apie 260 g.
e) 20 sav. embrionui jau susiformavę akių vokai ir antakiai. Smegenys funkcionuoja kaip vieninga sistema.
Svoris apie 450 g.
f) 22 sav. kūdikis beveik susiformavęs ir pradeda telktis rudieji riebalai. Rudųjų riebalų tikslas yra išlaikyti
kūno šilumą. Vaisiaus veido vystymasis jau beveik pasibaigęs. Vaisius yra storesnis ir didesnis, jis
užpildo gimdą ir nebegali intensyviai judėti. Tęsiasi kaulų ir sąnarių sutvirtėjimas. Ilgis beveik 21 cm,
svoris apie 530 – 600 g.
g) 24 sav. vaisiaus akys baigia formuotis. Oda raudona ir raukšlėta, bet, augant poodiniam sluoksniui, oda
išsilygins ir pašviesės. Ilgis beveik 23 cm, svoris apie 850 g. (žr. 5 pav.).

4 pav. Moters kūno pokyčiai nėštumo metu

Šio trimestro metu daugelis moterų jaučiasi labai gerai. Pykinimas ir vėmimas paprastai išnyksta.

31
 5 pav. 16 savaičių ir 24 savaičių vaisiaus kūno padėtis ir dydžio pokyčiai

Šiuo laikotarpiu moteris pakankamai gerai ištveria fizinį krūvį, tačiau nuo 24-25 savaitės, t.y. nuo to
laiko, kai dideli krūviai tenka širdies ir kraujagyslių sistemai, krūvį reikia mažinti.
KT tikslas - sudaryti geras sąlygas vaisiaus raidai, t.y. garantuoti gerą vaisiaus oksigenaciją ir kraujo
tiekimą. Ruošiantis gimdymui, reikia stiprinti pilvo raumenis ir didinti dubens dugno tamprumą, ugdyti jėgą
ir ištvermę, išmokyti ,,valdyti savo kūną“, gerinti laikyseną, taikyti profilaktikos priemones, norint išvengti
veninės stazės .
Nuo 12 nėštumo savaitės didėja veninis kraujospūdis kojų kraujagyslėse. Kadangi sunkiau nuteka
kraujas, pabrinksta kojos, kai kurioms nėščiosioms išsiplečia venos, todėl ne daugiau kaip 30 proc. visų
pratimų pagrindinė padėtis turi būti stovima. Daugiausiai pratimų turi būti atliekama gulint ant nugaros ar
šono. Tačiau nuo gulimos ant nugaros padėties antrąją nėštumo pusę gali atsirasti posturalinis hipotoninis
sindromas (11 proc. atvejų), nes gimda suspaudžia tuščiąją veną ir nervinį rezginį, dėl to mažėja sistolinis ir
minutinis širdies tūris, kinta kraujo spaudimas. Paguldžius nėščiąją ant šono ir pakėlus lovos galvūgalį 45°
kampu, minėti pakitimai praeina.
Nuo 17 iki 23-25 savaitės rekomenduojama atlikti bendrojo poveikio pratimus ir pamažu didinti
fizinį krūvį. Skirti daugiau pratimų pilvo ir dubens dugno raumenims treniruoti, didinti mažojo dubens
jungčių paslankumą, stuburo lankstumą ir pradėti stiprinti ilguosius nugaros raumenis. Tinka visos pradinės
padėtys, išskyrus gulimą padėtį ant pilvo. Darant kvėpavimo pratimus, reikia rekomenduoti kvėpuoti
krūtine, o esant įtemptiems dubens dugno, pilvo raumenims, šlaunų ir sėdmenų raumenims, mokyti juos
valingai atpalaiduoti.
3. Trečiojo nėštumo trimestro pakitimai - 27 – 40 savaitės (38 – 42 savaitės laikomos pilnu ir
normaliu nėštumu):
a) 26 sav. embriono galvos smegenų žievė turi išlavintus vingius, smegenų masė vis dar didėja. Plaukai ant
galvos tampa ilgesni. Tęsiasi riebalų kaupimo procesas. Kūnelis darosi apkūnus ir apvalus. Raumenų
tonusas nuolatos gerėja. Plaučiai pakankamai išsivystę. Ūgis – 35 cm, svoris – 1100 g. (žr. 6 pav.).
b) 29 sav. embrionui beveik visi organai, išskyrus plaučius, jau išsivystę. Smegenų apimtis padidėjusi,
nervinės ląstelės pradeda aktyviai funkcionuoti. Alveolės padengtos epitelinių ląstelių sluoksniu, kurios

32
 išskiria medžiagą, apsaugančią plaučius nuo suglebimo ir leidžiančią kūdikiui įkvėpti oro bei kvėpuoti.
Ūgis - 40-42 cm., svoris apie 1500 – 1700 g. (žr. 6 pav.).
c) 31-32 sav. intensyviai vystosi ir auga vaisiaus smegenys, net centimetru padidėja galvutės apimtis.
Kepenyse ima kauptis geležies atsargos. Vaisius elgiasi kaip naujagimis, tik neverkia, jis gana aktyvus.
Šiuo periodu jis užims tokią padėtį, kuria ir gims. Jeigu kūdikis gimtų dabar, jo plaučiai jau galėtų
funkcionuoti, tačiau mažylis būtų inkubatoriuje, nes jam reikia pakankamai šilumos ir kvėpavimo
funkcijos palaikymo.
Vystosi vaisiaus imunitetas. Hormonai iš placentos pradeda aktyvinti pieno gamybą motinos krūtyse.
Kūdikis šlapinasi beveik 0,5 litro per dieną. Antinksčių liaukos pagamina dešimt kartų daugiau
steroidinio hormono (panašios į androgeną medžiagos). Vaisius iš mamos organizmo ima kalcį, kad būtų
stipresni kaulai. Ūgis – apie 41,5 cm, svoris – apie 2000-2250 g. (žr. 6 pav.).
d) 34-35 sav. mažylis pradeda daryti kvėpavimo, čiulpimo ir rijimo pratimus. Jis vis dar mokosi kvėpuoti,
kas lemia skysčių patekimą į plaučius. Jo kaukolė tvirta, bet nestipri, todėl gali truputį deformuotis ją
suspaudus gimdymo kanale. Vaiko organizmas pradeda gaminti kortizoną – hormoną, kuris reikalingas
plaučių vystymuisi. Riebalų sluoksnis storėja, o tam tikrų smegenų ląstelių nervinių skaidulų dengimasis
mieliniu dangalu tik prasideda. Ūgis – 45-46 cm, svoris – apie 2500-2950 g.
e) 36 sav. gimdoje vaisiaus galva yra apatinėje gimdos dalyje. Oda tampa rausva, galvos plaukai gali
išaugti iki penkių centimetrų. Vaisiaus žarnose susikaupia žaliai juodos spalvos medžiaga, vadinama
mekonijumi, sudaryta iš negyvų kraujo ląstelių, žarnyno dangos ląstelių, odos ląstelių ir pūkelių bei kitų
medžiagų, kurie nuslenka į vaisiaus vandenis ir yra vaisiaus nuryjami kartu su vaisiaus vandenimis.
Mekonijus yra pirmosios vaisiaus išmatos, kartais išskiriamos prieš jam gimstant, dėl to kūdikis gali
gimti padengtas žaliai juodos spalvos apnašu.
Jeigu vaisius yra vyriškos lyties, iki jam gimstant, abi sėklidės turi būti nusileidę į kapšelį, nors
vienas procentas berniukų gimsta su nenusileidusiomis sėklidėmis. Nenusileidusios sėklidės gali būti
nevaisingumo priežastimi ir sukelti sėklidžių vėžį – po gimdymo gydytojas būtinai tai patikrina.
f) 37 sav. vaisiaus virkštelė gali būti apsivyniojusi aplink kūnelį. Ji vis dar aprūpina vaisių maistingosiomis
medžiagomis ir užtikrina jo augimą. Kelios antikūnų rūšys prasiskverbia pro placentą ir patenka į
vaisiaus kraują, pagelbėdamos jo imuninei sistemai, kol ji taps savarankiška. Vaisius vis dar auga. Ūgis
– 49 cm, svoris – 3100 - 3250 g.
KT tikslas - gerinti kvėpavimą, kraujotaką, kovoti su stazės procesais, skatinti žarnyno veiklą, didinti
dubens dugno elastingumą, palaikyti pilvo sienos raumenų tonusą, didinti kryžmeninio klubo, klubo sąnarių
bei juosmens paslankumą, mokyti automatiškai derinti fizinius pratimus su giliu ritmišku kvėpavimu.

33
 6 pav . 26 – 28 savaičių ir 30 – 32 savaičių vaisius

Pratimai ir pradinės padėtys turi būti tokios, kad atsipalaiduotų nugaros ir pilvo sienos raumenys.
Tinka pratimai pėdos skliautui stiprinti (pradinė padėtis sėdima ir gulima). Mankštindamosios nėščios
moterys ritmiškai giliai kvėpuoja krūtine. Šiuo laikotarpiu svarbiausi yra atsipalaidavimo pratimai,
rekomenduojami dubens dugno raumenų įtempimo pratimai, skirti kryžmeninio klubo sąnarių, klubo
sąnarių, stuburo bei juosmens paslankumui didinti. Prieš dvi savaites iki gimdymo įtraukiami pratimai,
kuriuos gimdyvė darys pirmuoju gimdymo etapu.
Nuo 37 nėštumo savaitės reikia nėščiąją mokyti stangintis, t.y., pratimais ugdyti sąlyginius refleksus,
pavyzdžiui, atpalaiduoti raumenis po iškvėpimo (atliekant greito kvėpavimo judesius) arba tais atvejais, kai
jaučiami gimdos susitraukimai, juos derinti su kvėpavimu. Būtina tęsti tarpvietės ir gimdos dugną
atpalaiduojančius pratimus, taip pat pratimus, gerinančius kraujotaką.

2.2. Gimdymas

1. Gimdymo pradžia
Pirmoji gimdymo stadija trunka labai įvairiai: gimdos kaklelio atsidarymas iki 3 cm gali trukti
mažiau nei 6 valandas arba užsitęsia iki kelių dienų ar savaičių. Gimdos susitraukimai yra nereguliarūs,
trunkantys apie 30 – 45 sek. ir pasikartojantys kas 5 – 20 min. Skausmo gali ir nebūti, tačiau jau reikia vykti
į gimdyklą.
Pasireiškiantys simptomai: skausmas, nugaros skausmas, mėšlungis, virškinimo sutrikimas,
viduriavimas, kraujingos išskyros, vandenų nutekėjimas.
a) Tikslus gimdymo sukėlimo mechanizmas nėra žinomas.
b) Reguliarūs ir stiprūs nevalingi gimdos lygiųjų raumenų susitraukimai yra pirmasis gimdymo požymis.
c) Teisingas gimdymas sukelia akivaizdžius pakitimus gimdos kaklelyje (žr. 7 pav.).

34
 a b
7 pav. Gimdos kaklelio pakitimai

 Nepakitęs: iki gimdymo pradžios, esant retiems susitraukimams, gimdos kaklelio storis 5 cm. (žr. 7 a
pav.).
 Išsiplėtęs: gimdos kaklelio atsidarymo diametras matuojant pirštais, apie 10 cm. (žr. 7 b pav.).
2. Gimdymas
Antroji stadija dar vadinama aktyviuoju gimdymu ir trunka 2 – 4 valandas. Gimdos susitraukimai
vyksta kas 40 – 60 sekundžių su 3 – 4 minučių intervalais. Gali būti ir nereguliarūs susitraukimai. Gimdos
kaklelis išsiplečia iki 7 cm. Gimdos kaklelio plėtimasis sukelia labai didelį skausmą. Jei moteris pajėgia,
patariama vaikščioti ar kaip įmanoma dažniau keisti kūno padėtis. Epidūrinis nuskausminimas
rekomenduojamas kai gimdos kaklelio išsiplėtimas pasiekia 4 – 5 cm.
Kai intensyvūs gimdos susitraukimai vyksta kas 2 – 3 min. ir tęsiasi 60 – 90 sek., gimdos kaklelis
išsiplečia iki 10 cm (pilnas išsiplėtimas), prasideda gimdymas. Šis procesas trunka 15 min – 1 val. Jaučiami
stiprūs nugaros skausmai, tiesiosios žarnos spaudimas, drebulys, šaltas prakaitas, gali pasireikšti kojų
mėšlungis, silpnumas, mieguistumas, pykinimas.
1 gimdymo stadija.
a) Tai kaklelio išsiplėtimo ir atsidarymo stadija. Šios stadijos pabaigoje kaklelis yra visiškai išsiplėtęs, o
vaisius yra pasiruošęs išstūmimui iš gimdos.

35
 8 pav. Gimdos kaklelio išsiplėtimas ir gimdymas

b) Pirma gimdymo stadija susideda iš trijų pagrindinių fazių:

1 – kaklelio išsiplėtimo fazė. Kaklelis išsiplečia nuo 0 iki 3 cm ir išsilygina. Gimdos susitraukimai
vyksta iš viršaus į apačią, priversdami kaklelį atsidaryti, ir stumia vaisių žemyn.
2 – vidutinė fazė. Kaklelis išsiplečia nuo 4 iki 7 cm. Susitraukimai reguliarūs ir stipresni.
3 – pereinamoji fazė. Kaklelis išsiplečia nuo 8 iki 10 cm ir išsiplėtimas baigiasi. Gimdos
susitraukimai yra labai stiprūs ir dažni.
2 gimdymo stadija (vaisiaus išstūmimas).
a) Vidinis pilvo spaudimas yra pagrindinė jėga išstumiant vaisių. Šis spaudimas atsiranda dėl dažnų
nevalingų pilvo ir diafragmos susitraukimų.

9 pav. Vaisiaus nusileidimas gimdoje ir gimimas

36
b) Vaisiaus nusileidimas. Vaisiaus padėties pasikeitimai leidžia jam judėti, praeiti pro dubenį ir gimti (žr. 9
pav.).
 Susidūrimas. Didžiausias skersinis vaisiaus galvos diametras eina per dubens siaurąją angą (mažojo
dubens viršutinė anga).
 Nusileidimas. Tęsiasi vaisiaus leidimasis žemyn.
 Išsilenkimas. Vaisiaus smakras artėja prie krūtinės (tai atsitinka tada, kai kūdikio galva pajunta gimdos
kaklelio ir šoninių bei apatinių dubens dalių pasipriešinimą).
 Vidinė rotacija. Vaisius pakaušiu pasiekia mamos gaktinę sąvaržą, kai jo galva būna ties kryžkauliu (10
pav.).
 Išsitiesimas. Vaisiaus galva pasiekia išorinius lytinius organus; ši pakopa baigiasi, kai išlenda vaisiaus
galva (11 pav.).
 Išorinė rotacija. Vaisius stumia savo pakaušį išilgai motinos kryžkaulio ir sukasi, kad galėtų vaisiaus
pečiai pralysti pro dubenį (10 pav.).
c) Išstūmimas. Vaisiaus vienas petys praeina pro gaktinę sąvaržą ir išlenda visas kūnas.

10 pav. Vaisiaus nusileidimas, rotacija ir išstūmimas

37
 11 pav. Galvutės užgimimas

3 stadija.
a) Placentos fazė (placentos išstūmimas (žr. 12 pav.)).
Gimda toliau susitraukinėja, tačiau susitraukimai retėja, susiformuoja hematoma tarp gimdos ir
placentos, kad apsaugotų nuo tolimesnio kraujo netekimo. Placenta atsiskiria nuo gimdos sienelės, kraujo
indai susitraukia ir kraujavimas mažėja. Tai gali tęstis apytikriai 5 – 30 minučių po vaisiaus išstūmimo.
Nežymus kraujavimas tęsiasi nuo 3 iki 6 savaičių po gimdymo.

12 pav. Placentos atsidalijimas

b) Gimdos susitraukimas.
Gimda vis dar susitraukinėja ir mažėjimas vyksta dar 3 – 6 savaites po gimdymo, tačiau gimda
visada išlieka truputį didesnė nei buvo prieš gimdymą.

2.3. Gimdymo padėtys

Dažniausiai besilankančios poros nėščiųjų pamokėles lanko dėl to, kad sklandžiau ir lengviau vyktų
gimdymo procesas. Gimdymo metu didžiausios ir dažniausiai pasireiškiančios problemos:
1. žinoma ar nežinoma baimė,
2. gimdos susitraukimų sukeliamas skausmas,

38
 3. negebėjimas įveikti baimės ir skausmo,
4. įtampa,
5. hiperventiliacija.
Ruošiant nėščiąją gimdymui, svarbu jai suteikti kuo daugiau informacijos apie gimdymo procesą
(įtraukti filmuotos medžiagos demonstravimą), išskaidyti baimę, mokyti atsipalaidavimo technikų bei
taisyklingo kvėpavimo, kad neįvyktų hiperventiliacija. Išmokusi ir įsisavinusi visas strategijas, gimdymo
metu moteris labiau pasitikės savimi, gebės susidoroti su problemomis.
Visgi svarbiausiu uždaviniu gimdymo metu išlieka taisyklingo kvėpavimo užtikrinimas. Neretai ir
apmokymus praėjusios nėščiosios, dėl didelio skausmo poveikio, nesugeba kontroliuoti kvėpavimo ritmo ir
paskatina hiperventiliaciją.
Kvėpavimo centras yra galvos smegenyse ir jautriai reaguoja į anglies dvideginio kiekį kraujyje.
Judant, kaip ir sulaikant kvėpavimą, anglies dvideginio kiekis kraujyje didėja, dėl to suaktyvėja kvėpavimas.
Gimdymo metu, esant dideliam skausmui ir baimei, nėščioji nevalingai sulaiko kvėpavimą, o tai pasireiškia
kvėpavimo padažnėjimu. Tai yra atsakas iš kvėpavimo centro į CO2 pokyčius.
Atsiradusi hiperventiliacija sukelia galvos svaigimą, padažnėjusį širdies plakimą, veido ar galūnių
dilgčiojimą, pykinimą, o tai dar labiau padidina baimės laipsnį.
Kvėpavimas vyksta nepriklausomai nuo mūsų ir to nereikia mokytis. Tačiau moteriai reiktų
paaiškinti, kad kvėpuodama labiau prailgintų iškvėpimą ir neskubėtų įkvėpti. Lėtas ir reguliarus kvėpavimas
greičiau sureguliuoja anglies dvideginio kiekį kraujuje. Tai žymiai greičiau ir efektyviau sureguliuoja
kvėpavimo centrą, nei greitas ir paviršutinis kvėpavimas.
Pirmasis gimdymo etapas.
Kokios yra labiausiai priimtinos padėtys pirmuoju gimdyto etapu nuolat ginčijamasi, tačiau
vienareikšmiškai sutariama, kad šiuo laikotarpiu aukštielninka moters padėtis turi būti kontraindikuotina.
Tinkamiausia padėtis – vertikali, tada kūdikio galva remiasi į gimdos kaklelį ir dar labiau skatina gimdymą
(13 pav.).
Pirmas etapas dažniausiai būna sunkus ir varginantis, trunka ilgai ir tai išsekina moterį. Todėl labai
svarbus partnerio vaidmuo – sukurti moteriai palengvinančias padėtis bei reguliariai kartu atlikti
relaksacinius pratimus. Svarbu, kad poros išnaudotų tas padėtis, kokių mokėsi nėštumo metu kartu. Etapo
trukmė neprognozuojama, tad reiktų pasirinktį moteriai labiausiai patogią antalginę padėtį. Padėtys gali būti
įvairios: sėdėjimas apžergus kėdę, stovint remtis dilbiais į pagrindą (stalą ar kitą aukščiau esantį paviršių),
remtis nugara ar rankomis į sieną ir pasvirti į priekį, remtis į partnerį. Tinka keturpėsčia padėtis, kurioje
sumažėja stuburui tenkantis svoris, nugara atsipalaiduoja.
Daugelis moterų ilgai neišbūna vienoje padėtyje, nuolat juda ir keičia padėtį, taip labiau
sumažindamos skausmą, nors judėdamos paskatina gimdos susitraukimus. Šiuo periodu svarbu taikyti
atsipalaidavimo technikas. Jei moteris sąmoningai per susitraukimą stengsis atpalaiduoti raumenis, labiau
tikėtina, kad šitas gimdymo periodas pareis skaldžiau.
39
 Moteriai bus lengviau jei:
1. kiekvieną susitraukimą pasitiks teigiamomis emocijomis ir požiūriu,
2. bus patogioje antalginėje padėtyje,
3. iškvėpimo metu atpalaiduos pečius ir rankas,
4. viso susitraukimo metu išlaikys ritmingą kvėpavimą,
5. sąrėmio pabaigoje maksimaliai atsipalaiduos.
Partneris gali taikyti pasyvią relaksaciją ir masažą.
Svarbiausias dalykas šiame etape – ritmingo, taisyklingo kvėpavimo užtikrinimas. Sėkmingiau
sekasi tai daryti, kai kvėpuojama garsiai ir neskubant. Ritmą palaikyti padeda partneris kartu kvėpuodamas
su moterimi. Kartu kvėpuojant labiau tikėtina, kad kvėpavimo dažnis bus tinkamas, nes partneris turės
didesnę kontrolės galimybę.

13 pav. Įvairios nėščiosios padėtys pirmuoju gimdymo etapu

40
 Pirmai stadijai baigiantis kvėpavimą galima iš ritmingo pakeisti į aritminį – sulaikyti įkvėpimo fazę.
Jos metu didėja spaudimas gimdoje ir vaisius labiau stumiamas žemyn. Jei yra per stiprus ir per greitas
stūmimas, jį sumažinti galima pakeitus kūno padėti, pvz. klūpint, dilbiais remiantis į grindis (žr. 14 pav.).

14 pav. Padėtis mažinanti kūdikio stūmimą žemyn

Antrasis gimdymo etapas.

Antruoju gimdymo periodu labiausiai tinkama padėtis pusiau ar visai pritūpus (15 pav.). Tokia
pozicija padeda gimdos kaklelio greitesniam atsidarymui. Per tą patį laiką padėtyje atsitūpus kaklelis 1 – 2
cm atsiveria daugiau nei gulint ant nugaros. Tačiau tik nedaugeliui moterų pavyksta atrasti patogią padėtį
tupint.

15 pav. Rekomenduojamos padėtys antruoju gimdymo periodu

Padėtis klūpint ar atsirėmus į pagalvę yra tinkama bei apsaugo tarpvietės raumenis nuo mechaninės
pažeidos (16 pav.).

41
 16 pav. Padėtys klūpint antroje gimdymo fazėje

Daugeliui moterų labiau patiktų sėdima padėtis, nes gimdymas atima daug jėgų, tačiau joms
nereikėtų sėdėti. Jei jau pasirinko sėdimą padėtį, tada liemuo turi būti truputį palenktas į priekį kad
paskatintų vaisiaus slinkimą žemyn (17 pav.).

17 pav. Sėdima padėtis antruoju gimdymo periodu

Antruoju periodu taip pat tinkama padėtis ir stovint, kaip aprašyta ir pavaizduota anksčiau, ir tokia
padėti labiau priimtina, nei padėtis gulint. Vis tik reikėtų moteriai leisti pasirinkti tokią gimdymo padėtį,
kurioje ji jaučiasi patogiai. Reikėtų atsižvelgti į tam tikrus nėščiosios ypatumus, pvz. jei yra tiesiosios pilvo
raumens ar gaktinės sąvaržos išsiskyrimas, tinkamiausia padėtis yra atsiklaupus arba pusiau gulima.
Išstūmimo stadijoje svarbu sukontroliuoti kvėpavimą, jo sulaikymo ir įtempimo dydį bei trukmę.
Visus nurodymus duoda gydytojas, nes jis objektyviau gali įvertinti kūdikio padėtį bei užtikrinti, kad
kūdikiui nepritrūktų deguonies. Per silpnas ar ilgai trunkantis stūmimas sukelia didelę riziką naujagimiui.
Ilgai ir stipriai stumiant, didėja tiesiojo pilvo raumens išsiskyrimo rizika.

42
 Esant epidūriniam nuskausminimui, moteris nejaučia didelių skausmų sąrėmių metu, todėl vietoj
stūmimo moters prašoma atpalaiduoti dubens raumenis ir atverti kelią kūdikiui. Nereguliarus kvėpavimas
gimdymo pabaigoje retai sukelia hiperventiliaciją.
Viso gimdymo metu labai svarbus yra partnerio vaidmuo. Jis nėra ir negali būti pasyvus proceso
dalyvis. Iš jo tikimasi pagalbos ir sinchroninės veiklos gimdymo metu, emocinio ir psichologinio
palaikymo, aktyvaus dalyvavimo atliekant užduotis. Šios užduotys lengviau įgyvendinamos, kai pora
užsiėmimus lanko kartu ir mokosi bei ruošiasi savo užduočiai.
Partneriui dalyvaujant gimdyme rečiau moterį ištinka panikos priepuoliai ar hipoksija, lengviau
surandamos antalginės padėtys, jausdamos fizinį artimojo kontaktą geba geriau atsipalaiduoti, patiria
mažesnį nerimą. Tarp sąrėmių partneris gali atlikti masažą ar pasyvią relaksaciją. Galiausiai, jo buvimas
kartu sukuria puikų psichologinį klimatą ir tai puikus pamatas šeimoje.
Prasidėjus gimdymui, partneris turi nuraminti moterį ir priminti jai apie kvėpavimą bei relaksacines
technikas, nes netikėtai prasidėjęs gimdymas moteriai sukelia stresą ir ji pamiršta kaip turi elgtis gimdymo
metu.

43
 FIZINIAI PRATIMAI
NĖŠTUMO IR POGIMDYVINIU
LAIKOTARPIU

44
 1. FIZINIAI PRATIMAI IR PATARIMAI NĖŠTUMO METU

Naujos gyvybės laukimas - ypatingas laikotarpis moteriai. Nėštumo metu moters organizmas
atsigauna, atsiskleidžia visu gražumu. Tačiau kartu tai ir didžiulis fizinis ir emocinis pokytis, reikalaujantis
susikaupimo ir sielos bei kūno harmonijos.
Šiandien visame pasaulyje nėščiųjų fizinei sveikatai skiriama daug dėmesio. Nuo būsimos mamos
sveikatos priklauso būsimų vaikų sveikata. Nėštumo metu moters organizme įvyksta daugybė permainų ir
fiziškai netreniruotas moters kūnas žymiai sunkiau išgyvena nėštumą ir gimdymą, ne taip greit atsigauna po
jo.
Nėštumo metu praktiškai kas savaitę moteris priauga šiek tiek svorio. Didėjantis pilvukas keičia
besilaukiančios laikyseną, pasikeičia svorio centras. Apsunkusi krūtinė priverčia pečius ir viršutinę nugaros
dalį kūprintis, padidėja juosmens išlinkis. Didesnis krūvis tenka raiščiams ir sąnariams. Dėl pasikeitusios
laikysenos ima skaudėti apatinę nugaros dalį, pečių juostą, tempia kirkšnis.
Nėščiosioms, kurios nėštumo metu atlieka kineziterapiją, rečiau tenka leisti nuskausminančius
vaistus gimdymo metu, gimdymas tampa lengvesnis, sutrumpėja atsigavimo po gimdymo laikas.

BENDROSIOS PRATIMŲ REKOMENDACIJOS

Norint saugiai mankštintis reikia laikytis tam tikrų reikalavimų:
1. Pirmiausia nėščioji turi pasitarti su gydytoju ir gauti jo leidimą mankštintis, ypač jei prieš nėštumą ji
nesimankštino.
2. Jei moteris pradėjo mankštintis tik nėštumo metu, ji turi pradėti tai daryti labai lėtai ir palaipsniui krūvį
didinti.
3. Turi būti įvertinta individualiai kiekvienos nėščiosios esama skeleto – raumenų būsena, laikysena bei
sveikatos būklę.
4. Specialieji pratimai turi apimti ne visas raumenų grupes iš karto.
5. Bet koks judesys negali būti atliekamas virš jo fiziologinės normos.
6. Nėščioji turėtų mankštintis mažiausiai 3 kartus per savaitę (kai kuriuos pratimus naudinga atlikti
kiekvieną dieną).
7. Besimankštinančioji nėščioji turi adekvačiai maitintis (ji turi gauti 500-800 kcal per dieną daugiau).
8. Kūno temperatūra neturi būti didesnė kaip 38,3˚C, pirmąjį nėštumo trimestrą temperatūrą po mankštos
matuoti tiesiojoje žarnoje.
9. Maksimalus širdies susitraukimo dažnis pratimų metu neturi viršyti 140 dūžių per minutę, esant tokiam
pulsui, fizinė veikla neturi tęstis ilgiau kaip 15 min. Praėjus 5 min. po treniruotės, jis neturi būti didesnis
kaip 100 tvinksnių per minutę.
10. Prieš pradedant mankštintis, nepamiršti apšilimo, o per mankštą - atsipalaidavimo.

45
11. Stebėti, kad mankšta nepasidarytų „anaerobiška“ – nepritrūktų oro. Mankštindamasi nėščioji turėtų
sugebėti kalbėtis.
12. Atliekant pratimus, nesulaikyti kvėpavimo, daryti dažnas pertraukas.
13. Vengti sunkių pratimų ir pratimų, kuriuos atliekant, tenka greitai keisti judesių kryptį, nes nėštumo metu
sąnariai ir raiščiai netvirti.
14. Atsargiai ir ribotai atlikti šlaunies raumenų tempimo pratimus. Šių raumenų pertempimas gali padidinti
dubens nestabilumą ar hipermobilumą.
15. Siūloma riboti pratimus gulint ant nugaros padėtyje, gulėjimo laikas vienu metu neturėtų tęstis ilgiau nei
5 min. Tai ypač svarbu nuo 4 nėštumo mėnesio dėl apatinės tuščiosios venos spaudimo. Gulint ant
nugaros, rekomenduojama po dešiniu šonu pakišti rankšluostį. Tai pasuks nėščiąją truputį kairėn, todėl
pagerės širdies darbas ir sumažės spaudimas pilve (žr. 18 pav.).

18 pav. Nėščioji gulinti nugaros, po dešiniu šonu pakištas rankšluostis

tuščiosios venos spaudimo išvengimui

16. Vengti ilgalaikės stovimos padėties.

17. Nėščioji turėtų vengti pratimų, kuriuos atliekant sunku išlaikyti pusiausvyrą (dėl padidėjusio jungčių
paslankumo), ir yra didesnė galimybė susižeisti.
18. Nerungtyniauti.
19. Valandą prieš mankštą nevalgyti, o prieš ir po pratybų gerti skysčių. Būtinai prieš pratimų atlikimą
pasišlapinti.
20. Negalima atlikti jokio pratimo, kuris sukelia skausmą.
21. Jei atsiranda neįprastų požymių – skausmas, širdies plakimas, oro trūkumas, kraujavimas iš makšties,
netolygus širdies plakimas, tachikardija, nugaros skausmas, sunkumas vaikštant, mieguistumas –
nutraukti mankštą ir kreiptis į gydytoją.
22. Vilkėti medvilninę sportinę aprangą bei avėti specialius aerobikos batelius.
23. Nesimankštinti karštame ir drėgname ore, tvankiame kambaryje. Nesinaudoti sauna, garine pirtimi ar
karšta vonia.
24. Rekomenduojama mankštintis ant kilimu dengtų grindų. Lauke bėgioti minkštais bėgimo takeliais, lygia
pievele, gruntuotais takais (nerekomenduotinos bituminės dangos).
25. Pratimus rekomenduojama atlikti skambant mėgstamai muzikai.

46
 Prieš pradedant kineziterapiją rekomenduojama nustatyti nėščiosios fizinio pasirengimo grupę, nes
pratimų tempas, kartojimų skaičius, amplitudė priklauso nuo nėščiosios funkcinių galių (žr. 1 ir 2 lenteles).

1 lentelė
Nėščiųjų skirstymo į fizinio pasirengimo grupes kriterijai
(S. N. Popovas ir kt., 2005)

Vidutinio Stipraus
Silpno pasirengimo
Rodikliai pasirengimo pasirengimo
nėščiųjų grupė
nėščiųjų grupė nėščiųjų grupė

Dešinės plaštakos suspaudimo jėga

iki 0,36 0,4-0,5 daugiau kaip 0,5
(kg/kg kūno svorio)

Gyvybinė plaučių talpa (ml/kg kūno

iki 36,6 36,6-50,0 daugiau kaip 50
svorio)

Kvėpavimo sulaikymas (sek.) iki 18 20-35 daugiau kaip 35

įkvėpus iškvėpus iki 12-14 14-20 daugiau kaip 22

Pilvo preso jėga* iki 6 6-12 daugiau kaip 12

Funkcinis mėginys -10 pritūpimų

daugiau kaip 70 70-65 mažiau kaip 60
pulso padažnėjimas

Laikas, per kurį pulsas grįžta į

ilgiau nei 3,5 3,5-2,5 trumpiau nei 2,5
pradinį lygį (min.)

Arterinio kraujo spaudimo daugiau kaip 60 mažiau kaip 40,

50-40
padidėjimas (mmHg) arba mažiau kaip 20 mažiausiai 20

*Pilvo preso jėga vertinama maksimaliu atsisėdimų skaičiumi iš gulimos ant nugaros padėties,
prilaikant metodininkui.

2 lentelė
Silpno, vidutinio ir stipraus nėščiųjų fizinio pasirengimo grupių gydomųjų
ir profilaktinių pratimų metodikos ypatumai
(S. N. Popovas ir kt., 2005)

47
 Vidutinio Stipraus
Dozavimo Silpno pasirengimo
pasirengimo pasirengimo
komponentai nėščiųjų grupė
nėščiųjų grupė nėščiųjų grupė
Pradinė padėtis Stovint, sėdint ant Stovint, sėdint ant Visos pradinės
kėdės, pusiau gulint kėdės, pusiau gulint padėtys
ant nugaros ant nugaros, šono,
keturpėsčia
Bendras pratimų
16-18 22-26 35-40
skaičius
Pakartojimų skaičius 4 4-6 6-8
Pratybų trukmė (min.) 24-26 30-45 40-50
Pauzės tarp pratimų
iki 60 iki 45 iki 30
trukmė (sek.)
Bendrų stiprinamųjų ir
kvėpavimo pratimų 2:1 4:1 10:1
santykis
Pratimų amplitudė ribota pilna maksimali
Pratimų tempas lėtas lėtas lėtas ir vidutinis

Kai kurie pratimai Kai kurie pratimai

Papildomas raumenų
atliekami su atliekami su
darbas (naudojant
Nerekomenduojamas svarmenimis, svarmenimis,
gimnastikos
kimštais kamuoliais kimštais kamuoliais
priemones)
(1-2 kg), lazda (1-2 kg)
Paprasti, lengvi
aerobiniai pratimai
kūnui, galūnėms Paprasti ir
Kombinuoti ir
(rankų ir kojų sudėtingesni
sudėtingi pratimai
Trumpa pratimų pakėlimas, su- pratimai rankoms ir
įvairioms vidutinėms
charakteristika lenkimas ir kojoms kartu arba
ir stambioms
nukreipimas į šonus, kitoms vidutinėms
raumenų grupėms
juosmens pasukimas, raumenų grupėms
kūno pasukimas ir
kt.)

PRATIMŲ KONTRAINDIKACIJOS
1. Absoliučios kontraindikacijos:
1. Sunkios nėštumo toksikozės.
2. Priešlaikinis gimdymas.
3. Vaisiaus augimo sulėtėjimas.
4. Ūminis karščiavimas.
5. Priešlaikinis gimdos kaklelio atsivėrimas.
6. Kraujavimas iš makšties.
7. Priešlaikinė normaliai prisitvirtinusios placentos atšoka.

48
 8. Vaisiaus dangalų plyšimas.
9. Nėščiosios diabetas.
10. Sunki astma.
11. Epilepsija.
12. Šlapimo išskyrimo sistemos infekcija.
13. Pūliniai procesai.
14. Sisteminė infekcija
15. Lėtinis apendicitas.

2. Santykinės kontraindikacijos:
Moterys, turinčios vieną ar kelias išvardytas kontraindikacijas, gali atlikti pratimus, tačiau tik tol, kol
nebus didesnių komplikacijų ir būtinai stebint gydytojui bei kineziterapeutui.
1. Labai jaunas nėščiosios amžius (ypač jei nėščioji turi mažiau nei 15 metų).
2. Nėščiosios širdies ligos.
3. Anemija.
4. Nutukimas.
5. Skydliaukės ligos.
6. Lokali infekcija.
7. Nuovargis.
8. Flebitas.
9. Tiesiojo pilvo raumens diastazė.
10. Gimdos susitraukimai praėjus kelioms valandoms po mankštos.
11. Plaučių ligos.
12. Labai mažas svoris.
13. Aukštas kraujospūdis.
14. Karšta ir drėgna aplinka.
15. Daugiavaisis nėštumas.

PRATIMŲ EILIŠKUMO SEKA

1. Bendrojo lavinimo pratimai pramankštai.
2. Švelnūs tempimo pratimai.
3. Aerobiniai pratimai širdies-kraujagyslių sistemai (15 min arba mažiau).
4. Rankų ir kojų stiprinimas.
5. Atvėsimo pratimai (atsistatymui).
6. Pratimai pilvo raumenims.
7. Pratimai dubeniui.

49
8. Atsipalaidavimo pratimai.
9. Mokomoji informacija.
10. Pratimų po gimdymo atlikimo mokymas (kada pradėti pratimus, kaip saugiai didinti krūvį), nes nėščioji
vėliau gali nebelankyti kineziterapinių užsiėmimų.
Prieš pradedant kineziterapiją reikėtų žinoti bendruosius pratimų tikslus bei priežiūros planą (žr. 3
lentelę).

3 lentelė
Bendrieji pratimų programos planai ir tikslai

Tikslai Kineziterapijos planas

1. Padėti išlaikyti taisyklingą laikyseną nėštumo 1. Laikysenos įvertinimas.
metu ir po gimdymo. Pratimai, skirti laikysenos koregavimui, liemens
tiesiamųjų raumenų stiprinimui. Sąmoningas
laikysenos treniravimas.
2. Didinti teisingą supratimą apie kūno 2. Mokinti taisyklingos ergonominės padėties
mechaniką. sėdint, stovint, keliantis ir gulint.
3. Paruošti pečių juostą ir rankas reikalingas 3. Pasipriešinimo pratimai tam tikroms raumenų
kūdikio priežiūrai. grupėms.
4. Mokyti taisyklingo kūno padėties suvokimo 4. Pusiausvyros pratimų mokymas.
5. Paruošti kojas padidėjusiam kūno svorio 5. Įvertinti kojų būklę.
išlaikymui ir cirkuliacijos pagerinimui. Elastingumą palaikančių kojinių naudojimas.
Tempimo pratimai spazmams mažinti.
Pasipriešinimo pratimai atskiroms raumenų
grupėms stiprinti.
Teisingos avalynės parinkimas.
6. Supratimą apie taisyklingą dubens dugno 6. Mokyti suprasti dubens dugno raumenų
raumenų kontrolę. susitraukimo ir atsipalaidavimo būtinumą.
7. Palaikyti pilvo funkciją ir apsaugoti arba 7. Įvertinti ir kontroliuoti tiesiojo pilvo raumens
koreguoti patologijas. diastazę. Mokyti saugių, pilvą stiprinančių
pratimų.
8. Taisyklinga ŠKS veikla. 8. Mokyti saugių aerobinių pratimų, laikantis
krūvio didinimo reikalavimų.
9. Suteikti žinias apie pasikeitimus nėštumo 9. Pamokos apie gimdymą.
metu ir gimimą.
10. Tobulinti gebėjimą atsipalaiduoti. 10. Mokyti atsipalaidavimo technikos.
11. Išvengti problemų, susijusių su nėštumu 11. Perteikti informaciją apie nėštumo
(juosmeninės dalies skausmas, dubens dugno problemas. Mokyti taisyklingos pratimų
silpnumas, sumažėjusi cirkuliacija). atlikimo technikos ir tinkamų pratimų.
12. Fiziškai paruošti nėštumui, gimdymui ir 12. Stiprinti raumenis, reikalingus nėštumo ir
pogimdyminiam laikotarpiui. gimdymo metu.
13. Apmokyti saugių pratimų atlikimo ir krūvio 13. Pogimdyminių pratimų mokymas.
didinimo pogimdyminiu laikotarpiu.
1.1. Nugaros skausmų profilaktika

Kūnas, kuris stovi ar juda, turi būti tiesus. Per nėštumą nugaros ir dubens sritys yra ypač
pažeidžiamos. Siekiant išvengti ilgalaikių nugaros problemų ir patempimų, papildomas dėmesys turi būti
50
skiriamas taisyklingam sėdėjimui, daiktų kėlimui, liemens lenkimui ir tiesimui. Nėščiosios turi būti
informuotos apie dažniausiai pasitaikančius raiščių ir sąnarių pakitimus nėštumo metu, bei turi suprasti,
kokios pasekmės ir problemos gali atsirasti dėl netaisyklingo judesio atlikimo. Nėščiųjų mokymas
taisyklingo judesių atlikimo kineziterapijos ar kasdieninės veiklos metu leidžia sumažinti skausmo ar
negalavimų riziką, gerina adaptaciją bei sudaro palankesnes sąlygas vaisiaus vystymuisi. Pratimus pradėti
atlikinėti ne tada, kai atsiranda savijautos pablogėjimas, tačiau nuo pirmųjų nėštumo dienų. Dar geriau, kai
moteris prieš planuodama nėštumą, atlikinėja pratimus ir paruošia kūną būsimam nėštumui.

Sėdėjimas
Sėdėjimas yra dažnas ir kasdieninis veiksmas, turintis įtakos kūno laikysenai. Nėščiosioms būtina
priminti kad sėdėti ant kėdės reikia taisyklingai, atsilošti ir liemeniu remtis į kėdės atlošą (žr. 19 pav.). Tam
gali prireikti ir nedidelės pagalvėlės ar susukto rankšluosčio.

19 pav. a) Netaisyklinga sėdėjimo padėtis; b) Taisyklinga padėtis sėdint

Šlaunys visu savo ilgiu turi remtis į kėdės paviršių, o sulenktos kojos per kelio sąnarį nuleistos, pilna
pėda remiasi į grindis. Jei kėdė yra per aukšta ir pėdos nesiekia žemės, rekomenduojama pėdas pakelti ant
mažos kėdutės ar pagalvėlės. Kėdė su aukšta atkalte gali suteikti gerą atrama galvai, pečiams, o kojos gali
buti užkeltos ant suolelio kojoms – tai ideali poza atpalaidavimui. Sėdint nekryžiuoti kojų, nes tai blogina
kraujo cirkuliaciją. Atsistojant nuo kėdės turėtų būti aktyvus skersiniai ir dubens dugno raumenys.

Stovėjimas
Stovint ar vaikštant svarbu išlaikyti taisyklingą laikyseną bei nėščioji turėtų nuolat aktyvuoti dubens
dugno raumenis. Svarbi yra galvos padėtis – ji neturi būti nuleista, smakras pakeltas iki pečių juostos,
neįsitempti. Pravartu būtų įsivaizduoti, lyg kas moterį trauktų už galvos į viršų, taip didėja atstumas tarp
klubų ir krūtinės, o tai suteikia daugiau vietos kūdikiu gimdoje. Neretai vizualizacijos pratimai palengvina
51
ar sumažina raumenų įtempimą bei mažiau juos apkrauna. Taisyklinga kūno padėtis būna tada, kai kūno
svoris yra tolygiai pasiskirstęs ant abiejų kojų, o pėdos pastatytos vienoje linijoje (žr. 20 pav.).
Ilgas stovėjimas, net ir taisyklingai stovint, gali sukelti nuovargį ir įtampą, todėl labiau
rekomenduotina vaikščioti, nei stovėti vietoje. Ėjimo metu taip pat svarbu išlaikyti taisyklingą kūno padėtį.

20 pav. a) Taisyklinga moters laikysena; b) Netaisyklinga nėščiosios laikysena;

c) Taisyklinga nėščiosios laikysena

Gulėjimas
Kai moters nėštumas yra didesnis nei 4 mėnesiai, jai reikia drausti gulėti ant nugaros, nes sukeliama
hipotenzija vaisiui spaudžiant apatinę tuščiąją veną. Ankstyvose nėštumo stadijose galima pusiau gulima
padėtis remiantis į atlošą, po šlaunimis pakišta pagalvė suteiks didesnį atsipalaidavimą ir komfortą (žr. 21 a
pav.).
Didėjant nėštumui ir kūno svoriui, moterims vis sunkiau darosi atrasti patogią padėtį. Svarbu
kiekvienai nėščiajai surasti kūno padėtį, kurioje ji galėtų pailsėti, atsipalaiduoti, išsimiegotų. Pusiau gulima
padėtis, pakišus po šlaunimis sulankstytą rankšluostį ar paklodę, atpalaiduoja juosmeninę stuburo dalį bei
kojas. Daugumai moterų labiau priimtinas gulėjimas ant šono. Joms rekomenduojama žema pagalvė ne tik
po galva, bet ir tarp kojų. Tai padės sumažinti įtampą ir atpalaiduos dubens sąnarius. Jei čiužinys nėra per
daug kietas, gulint ant šono galima pakišti pagalvėlę po juosmeniu ir pilvu, tačiau būtinai tada reikia remtis
dilbiu (žr. 21 b, c pav.).

52
 21 pav. a) Pusiau gulima padėtis; b) Gulėjimas ant šono; c) Antalginė padėtis gulint ant šono

Gaktinės sąvaržos ir kryžmeninio sąnario skausmas bei tempimas gali būti sumažinti, kai moteris
versdamasi lovoje laikys suglaustus kelius. Atsikėlimo nuo lovos arba minkštasuolio turi būti mokoma
kiekviena nėščioji. Sėdantis lovoje abu keliai turi būti sulenkti ir laikomi kartu, kūną perkelti į vieną pusę
stumiantis rankos dilbiu. Stotis reikia lėtai įtempus kojų raumenis (žr. 22 pav.).
Nėščiosios mokomos ne tik atsikelti iš lovos, bet ir taisyklingai atsigulti. Atsigulimas į lovą vyksta
atbuline tvarka nei atsikėlimas. Mokant taisyklingų kūno padėčių ir judesių, svarbu nėščiosioms akcentuoti
nugarą žalojančių judesių vengimą bei tiesiosios pilvo fascijos saugojimą rankomis, kai nėščioji sėdasi ar
gulasi. Stotis ir keltis reikia lėtai, nes pasikeitęs kūno masės centras blogina pusiausvyrą ir koordinaciją.
Keliantis būtinai naudotis ir stumtis rankomis.

53
 22 pav. Atsikėlimas iš gulimos padėties

Lenkimasis ir daiktų kėlimas

Nėštumo metu reikėtų vengti sunkių daiktų kėlimo. Keliant, pvz. vaiką ar sunkų daiktą, viena koja
turi būti sulenkta per klubo ir kelio sąnarį, pėda priekyje remiamasi į grindis. Kita koja sulenkta per kelio
sąnarį, kelias ir pėdos pirštai remiasi į grindis. Nugarą laikyti tiesią, įtempti dubens dugno raumenis.
Keliamas objektas kėlimo metu turi būti pastatytas centre tarp rankų ir kojų (žr. 23 pav.).

23 pav. Taisyklinga daiktų kėlimo padėtis

54
 Padedant daiktą, laikytis atvirkštinės veiksmų sekos. Keliant daiktus, vengti sukimosi judesio. Tik
tada, kai pilnai nėščioji atsistos į taisyklingą vertikalią padėtį, galimi papildomi judesiai. Jeigu norimą daiktą
reikia pakelti aukščiau, patartina naudotis kopėtėlėmis ar kėdute tam, kad išvengti rankų kėlimo virš galvos.
Nesistengti tiesti rankų pirmyn, norint pasiekti daikto būsimą vietą, geriau žengti papildomus 2 – 3
žingsnius, išvengti kėlimo.

Namų ūkių veikla

Nėščioji gali atlikti lengvus namų ruošos darbus, vengdama staigių judesių. Taip bus išvengiama
raiščių ir raumenų patempimų bei nuovargio. Valant dulkes siurbliu svarbu išlaikyti tiesią nugarą,
taisyklingą laikyseną, vengti sukamųjų judesių dėl galimo stuburo ir tiesiosios pilvo fascijos pažeidimo.
Namų ruošos darbai sėdint ant kėdės leidžia išvengti ar sumažinti nugaros skausmus. Todėl nėščioji
skatinama daugiau veiklos atlikti sėdėdama, o ne stovėdama. Skalbinių lyginimas rekomenduojamas
atsisėdus, nors moteris ir įpratus lyginti stovėdama. Lyginimo lenta sėdint ar stovint turi būti tokiame
aukštyje, kad rankoms būtų komfortiška padėtis bei pėdos galėtų laisvai judėti. Jei tenka aprengti ar vonioje
maudyti mažą vaiką, rekomenduojama moteriai tai daryti atsiklaupus ant kelių arba vaiką pakėlus į reikiamą
aukštį. Taip bus išvengiama nugaros traumavimo (žr. 24 pav.).

24 pav. Įkėlimas į vonią ir kūdikio prausimas

Kai kurios moterims patogi darbinė padėtis yra tupint ar klūpint ant kelių. Tokioje padėtyje patogu
rengti mažą vaiką ir tinka, kai namuose yra žemos spintelės ir stalčiai. Tai padeda išvengti lenkimosi bei
apsaugo nuo liemens patempimų.
Parduotuvėse apsipirkinėjant, nėščiosioms rekomenduojama naudotis prekių vežimėliais, o ne
krepšeliais. Prekių vežimėlį laikyti arčiau savęs. Jei įmanoma, daiktų nešimo reikėtų išvengti. Tačiau jei
55
tenka nešti pirkinius, juos patartina laikyti arčiau kūno, svorį paskirstyti vienodai abiems rankoms (žr. 25
pav.).

25 pav. Krepšių su pirkiniais nešimas

Lipant į automobilį, pirma reikėtų atsisėsti, tada įtempti skersinius ir apatinius dubens raumenis ir,
suglaudus kelius, taip įkelti kojas į automobilį lanko judesiu; tai turėtų būti atliekama atvirkščiai išlipant iš
automobilio.
1.2. Pagrindiniai pratimai nėštumo metu

Laikysenos pratimai
Vaisiui augant, didėja laikysenos raumenų tempimas ir keičiasi kūno masės centras. Kūnas turi tai
kompensuoti, kad būtų palaikyta pusiausvyra.
a) Tempimo pratimai (viršutinės ir apatinės kaklo dalies, menčių atitraukimas ir suvedimas, pečių
juostos sukamieji judesiai, juosmeninės stuburo dalies tempimas, šlaunies atitraukėjų ir blauzdos lenkėjų
tempimas).
b) Stiprinimo pratimai (viršutiniai ir apatiniai kaklo raumenys, krūtinės ląstos, juosmeninės stuburo
dalies, kojų raumenys).
Pilvo raumenų pratimai
Progresuojant nėštumui pilvas netoleruos sunkių pratimų. Pratimai turi būti parenkami kiekvienam
individualiai. Prieš pradedant bet kokius pilvo pratimus reikia patikrinti ar yra tiesiojo pilvo raumens
diastazė. Pratimai turi būti parenkami taip, kad pirma eitų lengvesni, o tik po to sunkesni pratimai.
a) Pataisomieji tiesiojo pilvo raumens diastazės pratimai (žr. 26 pav.):
• Galvos kėlimas. Moteris turi gulėti ant nugaros, rankas sunerti truputį aukščiau tiesiojo pilvo
raumens diastazės vidurio. Iškvėpdama ji kelia galvą tol, kol pasirodo raumenų iškilimas. Rankos turi

56
švelniai stumti tiesųjį raumenį link vidurio linijos, tada lėtai nuleidžia galvą ir atsipalaiduoja. Šis pratimas
stiprina tiesųjį pilvo raumenį ir silpnina įstrižinius.
• Galvos kėlimas su dubens pakėlimu. Moteris turi gulėti ant nugaros, rankas sunerti truputį aukščiau
tiesiojo pilvo raumens diastazės vidurio. Ji lėtai pakeldama galvą, atlieka dubens pakėlimą, kartu
įtraukdama pilvo raumenis. Tada lėtai nuleidžia galvą ir atsipalaiduoja. Visi pilvo raumenų sutraukimai turi
būti atliekami su iškvėpimu, tada spaudimas pilvo viduje yra mažesnis. Kol išsiskyrimas yra platesnis nei 2
cm ar 2 pirštų pločio, turi būti atliekamas tik šis pratimas arba „Galvos pakėlimas“.

26 pav. Pataisomieji tiesiojo pilvo raumens diastazės pratimai

b) Kojų lenkimas – tiesimas (slankiojimas) (žr. 27 pav. ):

27 pav. Kojų lenkimas – tiesimas (slankiojimas)

• Pacientė turi gulėti ant nugaros. Dubuo turi būti truputį pakeltas, pilvo raumenys įtraukti. Tokioje
padėtyje moteris slankioja vieną koją pirmyn tol, kol ji išsitiesia ir atgal, ir daro tai tol, kol gali išlaikyti
dubenį. Po to tą patį daro su kita koja. Kvėpavimas su pratimu turi būti suderintas taip, kad pilvo
susitraukimai vyktų su iškvėpimu.
• Šis pratimas gali būti atliekamas su abiem kojom, jei pilvo raumenys yra pakankamai stiprūs, kad
išlaikytų dubenį per visą pratimą.

57
 c) Pratimas dubeniui keturpėsčioje padėtyje (žr. 29 pav.):
• Pacientės padėtis: keturpėsčia padėtis – remiasi rankomis ir kojomis (keliais). Paaiškinti pacientei,
kaip reikia įtraukti pilvo raumenis ir pakelti dubenį. Laikydama nugarą tiesią, moteris turi įtraukti pilvo
raumenis ir laikyti, po to lėtai atpalaiduoti pilvo raumenis ir nuleisti dubenį.
• Papildomai, kol nugara yra tiesi ir pilvo raumenys įtraukti, galime lenkti liemenį į dešinę pusę,
žiūrint į dešinę šlaunį, o po to priešingai – į kairę.
• Dubens kėlimas yra naudojamas daugelyje padėčių.

29 pav. Pratimai dubeniui

d) Liemens lenkimo pratimai (žr. 30 pav.):

• Liemens lenkimo pratimai yra klasikiniai pratimai tiesiojo pilvo raumens stiprinimui ir jie gali būti
daromai, tačiau jeigu nėra tiesiojo pilvo raumens diastazės. Kad būtų apsaugota baltoji linija, juos atliekant
rankos yra suneriamos kaip parodyta 30 paveiksle.
• Įstrižiniai sukimai atliekami, kad būtų stiprinami įstrižiniai pilvo raumenys. Vienas moters petys
eina į išorę link priešingo kelio, kai ji suka liemenį į viršų ir į apačią ir apsaugo baltąją liniją sunerdama
rankas.

30 pav. Liemens sukimo pratimai

58
 e) Dubens kėlimo su pasipriešinimu pratimai:
• Moteris guli ant nugaros, kojas sulenkusi 90° kampu. Keldama dubenį į viršų, ji kelia ir kojas.
Trečiajame trimestre, kai gimda padidėja ir stumia diafragmą, šį pratimą atlikti yra sunku ir jis neturėtų būti
daromas, tačiau po gimdymo, jis gali būti vėl atnaujinamas (žr. 31 pav.).

31 pav. Dubens kėlimo su pasipriešinimu pratimai

• „Dviračio mynimas“. Moteris guli ant nugaros. Vieną koją lenkdama, kitą ištiesia. Tokiu atveju
apatinė pilvo dalis stabilizuoja dubenį besikeičiančiu kojų svoriu, kai jos sulenkiamos ir ištiesiamos (žr. 32
pav.).

32 pav. „Dviračio mynimas“

• Kojų nuleidimo pratimai sukelia labai didelį nugaros tempimą ir neturėtų būti atliekami nėštumo
metu. Jie gali būti daromi po gimdymo. Kojos turi būti nuleidžiamos tiek, kad sunkus darbas tektų dubeniui
ir palaikomos. Tačiau jei kojas laikome per jėgą, pratimą turėtume nutraukti.

Stabilizacijos pratimai
a) Šie pratimai skirti dubeniui ir kojoms kontroliuoti. Gali būti atliekami nėštumo metu ir po
gimdymo.

59
 b) Perspėjimai:
• Kadangi juosmens raumenys sutraukiami izometriškai (kol stabilizuojami), atsiranda poreikis
sulaikyti kvėpavimą, padidėja AKS. Reikia laikytis teisingo kvėpavimo ir sutelkiant daugiausia pastangų –
iškvėpti.
• Jei yra tiesiojo pilvo raumens diastazė, pritaikant stabilizacijos pratimus, reikia apsaugoti baltąją
liniją (aprašyta anksčiau).

Dubens judesių treniravimas

Šie pratimai naudojami dubens judesių kontrolei palaikyti.
a) „Dubens laikrodis”.
Pacientė guli ant nugaros. Tarkim, kad moters dubuo yra laikrodžio pagrindas (apskritimas).
Laikrodžio viršūnė (12 val.) yra dubens gaktinė sąvarža (jungia abiejų gaktikaulių sąvaržinius paviršius) ir
apačia (6 val.) yra kryžkaulis. Ji lėtai suka dubenį pagal laikrodžio rodyklę, o po to priešingai.
b) Išmokus šį pratimą, jis taip pat gali būti atliekamas sėdint, stovint, gulint ant šono ir keturpėsčioje
padėtyje.

Dubens treniravimas ir stiprinimas

a) Izometriniai pratimai:
• Pacientės padėtis: lengviausia padėtis, kai gulima ant nugaros arba ant šono, vėliau galime atlikti
sėdint ir stovint.
• Jei bandote sustabdyti šlapimą, reikia įtraukti dubenį, palaikyti 3-5 s ir atpalaiduoti. Atliekant šį
pratimą, šlapimo pūslė turi būti tuščia.
• Šis treniravimas yra reikšmingas gydant šlapimo nelaikymą („nesandari pūslė“). Paprastai šlapimas
nesulaikomas kosėjant, čiaudint, juokiantis ar esant kitai įtemptai veiklai. Taip pat reikia paaiškinti, kaip
praktiškai kontroliuoti sfinkterius, mėginant sustabdyti šlapimą.
• Dubens raumenys gana greitai pavargsta, todėl sutraukimai neturėtų užtrukti ilgiau kaip 5 s ir
neturėtų būti daugiau kaip 10 pakartojimų vienoje serijoje. Nuvargus dubens raumenims, kaip pakaitalas
įsijungia sėdmenų, pilvo ir šlaunų pritraukiamieji raumenys.
b) „Keltuvo“ (laipsniški izometriniai) pratimai:
• Reikia paaiškinti pacientei, kaip įsivaizduoti jojimą. Kai pakėlimas eina nuo vieno lygio link kito,
reikia dubens raumenis sutraukti truputį daugiau.
• Palaipsniui raumenis atpalaiduoti, kai „keltuvas“ nusileidžia.

Modifikuotas rankų ir kojų stiprinimas

Pilvui padidėjus tampa sunku patogiai atlikti pratimus kniūpsčioje padėtyje, todėl pratimai, kurie
būna atliekami dažniausiai tokioje padėtyje, yra modifikuojami.
60
 a) Stovėjimas pusiau pasirėmus (žr. 33 pav.):
Pacientės padėtis: stovi veidu į sieną, kojos tiesios, pečių plotyje, maždaug per rankų ilgį nuo sienos.
Delnai padedami ant sienos pečių aukštyje. Moteris turi lėtai lenkti alkūnes, veidu artėdama prie sienos,
tvirtai laikyti dubenį, kulnai turi nesikelti nuo žemės. Alkūnės turi išlikti pečių aukštyje. Tai padariusi, lėtai
atsistumia rankomis į pradinę padėtį.

33 pav. Stovėjimas pusiau pasirėmus

b) Šlaunų tiesimas:
• Kojų kėlimas (žr. 34 pav.). Pacientės padėtis – keturpėsčia. Rankas galima laikyti ant kumščių ar
delnų. Moteris turi atlikti dubens pakėlimą su pilvo raumenų įtraukimu. Tada iš lėto pakelti vieną koją,
ištiesiant šlaunį.

34 pav. Kojų kėlimas

c) Modifikuoti pritūpimai (žr. 35 pav.).

Šie pratimai naudojami šlaunų ir kelių tiesiamiesiems raumenis stiprinti:
• Moteris stovi priešais sieną ar kėdę, į kurią galėtų atsiremti rankomis. Kojos pečių plotyje ar
plačiau. Ji lėtai pritūpia iki tiek, kad būtų patogu. Keliai neturi būti suglausti, o nugara turi būti tiesi.
Moterys, turinčios problemų dėl kelių, turėtų atlikti pritūpimą (žr. 35 pav.).

61
 35 pav. Modifikuoti pritūpimai

• Slinkimas siena (36 pav.). Moteris stovi nugara atsirėmusi į sieną, kojos pečių plotyje. Ji slysta
žemyn (tupia) lenkdama kojas iki tol, kol patogu, po to į viršų.

36 pav. Slinkimas siena

d) Mentės įtraukimas
Kai kniūpsčioje padėtyje mentės įtraukimo pratimas tampa per sunkus, moteris turi daryti šį pratimą
sėdėdama.
Tarpvietės ir pritraukiamųjų raumenų lankstumo pratimai
a) „Savęs tempimas“ (nugaros tiesiamųjų raumenų tempimas).
Moteris guli ant nugaros ar ant šono. Pritraukdama šlaunis ji stumia kelius link krūtinės. Tokią
padėtį reikia palaikyti mažiausiai tol, kol suskaičiuos iki 10 (žr. 37 pav.).

62
 37 pav. „Savęs tempimas“

b) Sėdėjimas (žr. 38 pav.).

Sėdima ant trumpo suoliuko, kojos suglaustos, o pėdos užlenktos.

38 pav. Sėdėjimas

Cirkuliaciniai pratimai
Pratimus atlikti pusiau gulimoje padėtyje. (39 pav.) Pėdos dorzifleksinėje padėtyje lenkiamos ir
tiesiamos bei galima atlikti šlaunies rotacinius judesius. Kiekviena koja judesį kartoti ne mažiau 12 kartų.

63
 39 pav. Kojų cirkuliaciniai pratimai

Atsipalaidavimas ir kvėpavimas
Po kiekvienos pratimų serijos būtinas atsipalaidavimas. Atsipalaidavimui labai tinka muzika.
Darant visus pratimus, reikia derinti ir kvėpavimą. Kiekvieną kartą, kai pratimui atlikti reikia daug
pastangų, sutraukiant raumenis, reikia iškvėpti, o raumenis atpalaiduojant – įkvėpti.
Prasidėjus gimdymui, gimdos susitraukimai dažnėja ir atsipalaidavimas gimdos susitraukimų metu
yra žalingas, tačiau gimdos susitraukimams praėjus, būtina atsipalaiduoti. Gimdos susitraukimų metu
kvėpavimas turi būti lėtas. Kvėpavimo sulaikymas padidina pasipriešinimą.

PRATIMAI, KURIE NĖRA SAUGŪS NĖŠTUMO METU

Yra du pagrindiniai judesiai, kuriuos atliekant didėja pilvo sienos tempimas. Šių dviejų pratimų
niekada nerekomenduojama daryti, o ypač nėštumo metu (40 pav.). Pratimai yra įvardijami kaip didelės
rizikos sveikatai judesiai, nes juos atliekant yra spaudžiami ir traumuojami stuburo slanksteliai bei
tarpslanksteliniai diskai, raumenys ir raiščiai. Nėščiosioms rizikos laipsnis yra dar didesnis dėl raumenų ir
raiščių paslankumo padidėjimo.
Rekomenduojama vengti gilių pritupimų bei staigių kūno padėties pakeitimų, nes gali atsirasti
galvos svaigimas. Vengti pratimų, kurių metu keliamos rankos virš galvos, nes daugelis nėščiųjų tokio
judesio metu sulaiko kvėpavimą, dėl ko atsiranda galvos svaigimas.

64
 40 pav. Pratimai, kuriuos nėštumo metu draudžiama daryti:
abiejų tiesių kojų kėlimas bei atsisėdimas tiesiomis kojomis

41 pav. Šoninis tiesių kojų kėlimas

Šis pratimas didina pilvo raumenų aktyvumą. Tai gali sukelti tiesiojo pilvo raumens diastazę,
patempimus bei nugaros skausmą (41 pav.).

42 pav. „Ugniagesio pratimas“

65
 Atliekant pratimą moters padėtis – keturpėsčia. Sulenkta šlaunis ir kelis yra atitraukiami. Jei koja yra
iškeliama per aukštai, gali atsirasti kryžmeninio klubo sąnario spaudimas. Šis pratimas gali būti atliekamas
saugiai tik tada, kai šlaunų atitraukimas atliekamas pagal fiziologinės galimybes. Pratimo turėtų vengti
moterys, turėjusios kryžmeninio klubo sąnario simptomų (42 pav.).

43 pav. Šlaunų tiesimas

Šis pratimas jau buvo nagrinėtas anksčiau šiame skyriuje. Jis tampa nesaugus ir gali sukelti apatinės
nugaros dalies skausmą, kai koja yra iškeliama virš fiziologinės šlaunies tiesimo ribos (nes jau vyksta
tempimas), sukelia dubens pakrypimą į priekį (43 pav.).

44 pav. Svorio pernešimo ant vienos kojos pratimai

Svorio sutelkimas ant vienos kojos (kai stovėsena yra suglebusi, didesnė svorio dalis tenka tik vienai
kojai, o dubuo krypsta žemyn į priešingą pusę) nėštumo metu gali sukelti kryžmeninio klubo sąnario
simptomus dėl didėjančio kūno svorio ir gravitacijos jėgos centro kitimo. Svorio pernešimas ant vienos
kojos taip pat gali būti pusiausvyros problema. Tokia padėtis yra labai svarbi pogimdyminiu laikotarpiu, kai
moteris laiko kūdikį ant vienos šlaunies. Atsiradus asimetrijai, išryškėja skausmingi simptomai (44 pav.).

66
 Bet kokius pratimus ir užsiėmimus nutraukti/sustabdyti ir kreiptis į savo gydytoją, kai yra:
1. Skausmas krūtinėje, už krūtinkaulio.
2. Pilvo skausmas, dubens skausmas ar ilgiau trunkantis raumenų įtempimas.
3. Galvos skausmas.
4. Vaisiaus judesių sumažėjimas ar išnykimas.
5. Jaučiamas silpnumas, galvos svaigimas, pykinimas.
6. Šalta aplinka arba išpila šaltas prakaitas.
7. Kraujavimas iš makšties.
8. Vaisiaus vandenų nutekėjimas.
9. Nereguliarus ar pagreitėjęs širdies plakimas.
10. Staigus kulkšnių, rankų, veido patinimas, skausmas blauzdose.
11. Dusulys.
12. Apsunkintas vaikščiojimas.
13. Raumenų silpnumas.

1.3. Padidintos rizikos veiksniai

Prisiminti:
1. Nėštumo metu rizikos veiksnių padidėjimas yra iki 25 proc., todėl reikia sudaryti optimalaus krūvio
programas, kurios tausotų motiną ir vaiką.
2. Dažnai pasitaikanti komplikacija nėštumo metu yra priešlaikinis gimdymas.
3. Kita komplikacija žemas placentos prisitvirtinimas ar placentos pirmeiga. Pasitaiko atvejų, kai placenta
nusileidžia į apatinius, o ne pakyla į viršutinius gimdos segmentus. Todėl atsiranda kraujavimas ir
gimdymo kanalų obstrukcijos (žr. 45 pav.).

45 pav. Kraujavimas iš gimdos

67
4. Atsilikęs vaisiaus vystymasis. Vaisius nėštumo metu auga mažiau nei 10 procentų jo dydžio.
5. Placentos (ar jos dalies) atsiskyrimas prieš laiką.
6. Nėštumo metu gali išsivystyti cukrinis diabetas, kuris gali turėti įtakos gimdymui.
7. Gimdos kaklelio patologija. Gimdos kaklelio nesugebėjimas išlaikyti nėštumo sukelia struktūrinių ir
funkcinių pakitimų. Neskausmingas gimdos kaklelio išsiplėtimas dažniausiai pasitaiko antrajame
nėštumo trimestre (po 16 nėštumo savaitės) ar ankstyvame trečio trimestro pradžioje.
8. Priešlaikinis vaisiaus dangalų plyšimas.
9. Nėštumo patologija:
a) Nėštumo sukelta hipertenzija kai kraujospūdis padidėja daugiau nei 140/90 mmHg. Kadangi
nėštumo pradžioje normalus kraujo spaudimas dažnai būna sumažėjęs, nėštumo sukelta
hipertenzija diagnozuojama, jeigu sistolinis kraujo spaudimas pakyla iki 30 mmHg ir daugiau, o
diastolinis kraujo spaudimas pakyla iki 15 mmHg ir daugiau, lyginant su pradiniu nėščios
moters kraujo spaudimu.
b) Jei nėštumo sukelta hipertenzija išsivysto kartu su edema ar proteinurija, vystosi preeklampsinė
būklė.
10. Intravaskuliariniai krešėjimo pakitimai. Įvyksta hemoraginis sindromas su nekontroliuojamu kraujo
krešėjimu. Dėl to gali atsirasti tromboembolija ir apsunkinto kvėpavimo sindromas.
11. Daugiavaisis nėštumas.
12. Per didelis vaisiaus vandenų kiekis. Normaliai turi būti ne daugiau nei 2000 ml vaisiaus vandenų. Per
didelis vandens kiekis gali būti susijęs su vaisiaus centrinės nervų sistemos ar virškinamojo trakto
anomalijomis.
13. Per mažas vaisiaus vandenų kiekis. Dažniausiai būna dėl vaisiaus anomalijos ar plyšusių vaisiaus
dangalų. Galimas tokio vaisiaus pakenkimas – plaučių hipoplazija, inkstų anomalijos, skeleto - raumenų
deformacijos, įgimtos kontraktūros ar amputacijos.
14. Veiksniai, galintys komplikuoti nėštumą:
 diabetas;
 širdies anomalijos;
 plaučių anomalijos;
 infekcija;
 karščiavimas;
 aukštas kraujo spaudimas;
 augliai;
 skeleto - raumenų būklė;
 nervų sistemos būklė;
 lėtiniai susirgimai.

68
15. Padidintos rizikos nėštumas gali apriboti nėščiosios aktyvumą, reikalauti lovos režimo (1 lentelė).
Lovos režimas gali būti pastovus arba besikeičiantis su labai lengva veikla. Kai kurios moterys
apmokomos tam tikros kūno padėties, pvz., gulėjimo ant kairiojo šono arba Trendelenburg’o pozos ( žr.
46 a,b pav.) Maudymasis vonioje gali būti rekomenduojamas arba ne. Kai kurioms rekomenduojama
gultis į ligoninę, kitoms taikomas lovos režimas ar namuose apribojimas aktyvumas.

46 a pav. Geriausia nėščiosios miegojimo padėtis yra ant kairiojo šono

46 b pav. Trendelenburg’o pozos

16. Lovos režimas aktyvioms moterims, kurios net nesijaučia blogai, gali būti labai sunkus psichologinis
momentas. Labai sunku išbūti namuose be jokio aktyvumo, ypač, kai namuose yra mažų vaikų.

69
17. Dažniausiai pasitaikančios komplikacijos, esant lovos režimui, yra sąnarių sustingimas ir raumenų
skausmas bei silpnumas (gali būti ir raumenų atrofija), kraujotakos sutrikimai, vidurių užkietėjimas,
laikysenos pakitimai.
4 lentelė
Pratimų tikslai ir gydymo planas lovos režime

Tikslas Priežiūros planas

1. Mažinti sustingimą.
2. Pagerinti kraujotaką bei išlaikyti
raumenų ilgį bei apimtį.
3. Propriorecepcijos gerinimas.
4. Taisyti laikyseną.
5. Vengti monotonijos.
6. Valdyti stresą ir didinti
atsipalaidavimą.
7. Paruošti gimdymui.
8. Didinti pogimdyvinį atsistatymą
1. Taisyklingos padėties mokymas.
Visiems sąnariams galimi palengvinti judesiai
2. Tempimo ir stiprinimo pratimai su priežiūra.
3. Kaip galima daugiau judinti visas kūno dalis.
4. Mokyti taisyklingos persikėlimo lovoje technikos,
laikysenos išlaikymas.
5. Keisti veiklos pobūdį ir pratimus.
6. Atsipalaidavimo technika.
7. Mokyti kvėpuoti gimdymo metu, pratimai gimdymo
pasiruošimui.
8. Pratimų programa namuose pogimdyminiu periodu,
teisingos kūno kasdieninės veiklos laikysenos mokymas.

Stresas ir atsipalaidavimas nėštumo metu

Kas yra stresas?

Stresas šiuolaikiniame gyvenime yra dažnas reiškinys, kurį sukelia bet kokia situacija, sukeldama
susirūpinimą, nerimą, suerzinimą, baimę, nusivylimą ar net pyktį. Bendrąja prasme stresas – mūsų reakciją į
mums kylančią, tikrą ar įsivaizduotą, grėsmę. Kūnas įsitempia ir bando instinktyviai priimti sprendimą –
„bėgti ar kautis“. Nors realios grėsmės mūsų kasdieniniame gyvenime nėra, tačiau į bet kokį mūsų
įsivaizduojamą pavojų kūnas visada reaguoja įsitempdamas. Todėl dažnai patiriant bet kokį stresą,
dažniausiai net įsivaizduojamą, kūnas pertempiamas ir nuvargsta. Ilgą laiką užsitęsęs stresas gali sukelti
rimtų sveikatos problemų: kraujospūdžio padidėjimą, širdies ligas, silpnina imuninę sistema, dėl ko didėja
rizika dažniau sirgti virusinėmis ir bakterinėmis ligomis. Nėštumo metu stresas gali paskatinti priešlaikinį
gimdymą. Nuolat stresą patiriančių moterų naujagimiai gimsta mažesnio kūno svorio. Prieš laiką gimę
kūdikiai turi didesnes sveikatos rizikas.
Nėštumo metu vyksta labai daug pokyčių moters organizme. Ne išimtis ir nervų sistemos pokyčiai,
kurie neretai pasireiškia jausmų ir emocijų sutrikimu. Streso poveikyje gali atsirasti miego sutrikimai,
galvos skausmas, dingsta apetitas arba persivalgoma. Nuolatinis kontaktas su nėščiąja, glostymas bei

70
apkabinimas leidžia jai pasijausti stipresnei bei nėra vienišumo jausmo. Atsipalaidavimas yra vienas iš
svarbiausių veiksnių įveikiant streso padarinius.

47 pav. Kūno poza streso metu

Į stresą reaguoja visas kūnas, bet išoriškai labiausiai pastebimas skeleto raumenų sistemoje – pakinta
kūno laikysena. Tipinė kūno padėtis streso metu (sėdint) pavaizduota 47 paveiksle:
1. galva palenkta į priekį;
2. pečiai pakelti;
3. alkūnės sulenktos ir laikyti prie kūno;
4. kumščiai suspausti;
5. dorzalinė kojų fleksija;
6. kūno pasviręs į priekį ir rigidiškas;
7. veido išraiška dažnai yra nerimaujanti, lūpos sučiauptos ir sukasti dantys.
Jei nėščioji yra tokioje padėtyje, būtina ją paguldyti arba pastatyti.
Pranešimą apie „pavojų“ smegenys gauna iš išorės, tačiau į jį sureaguoja vidus – moters
organizmas. Pirmiausiai staigiai ir dramatiškai į stresorių sureaguoja širdies kraujagyslių sistema: padidėja
širdies ritmas ir kraujo spaudimas, susitraukia ir yra spazmuojamos odos ir vidaus organų (ypatingai
virškinimo sistemos) kraujagyslės, nes kraujas yra perpumpuojamas į smegenis, plaučius ir judėjimo
raumenis. Persitvarko ir kvėpavimo sistema – kvėpavimas padažnėja, išdžiūsta burna, padidėja
prakaitavimas (žr. 48 pav.).

71
 48 pav. Streso poveikis ir organizmo atsakas

Pasibaigus stresoriaus veikimui, sudirgintos ir suaktyvintos sistemos ir organai nurimsta, kūnas ir

raumenys atsipalaiduoja. Žalingi įpročiai veikia kaip ir stresoriai. Kūnui būtų naudingiau jei į stresą
nereaguotumėme, reikia stengtis atsipalaiduoti, o sprendimus priiminėti vėliau.
Stresas nėštumo metu
Įvertinant skirtingų stresorių sukeliamą poveikį organizmui ir jo sistemoms, nėštumas neretai yra
įvardijamas kaip stresorius. Kai kurios moterys galvodamos apie nėštumą ir su juo susijusius fiziologinius ir
psichologinius pokyčius, patiria skirtingo lygio stresą. Pats nėštumas, kurio metu iššaukiami kūno pokyčiai,
yra didelis stresorius. Nėštumo eigoje moteris patiria ne tik skirtingus fiziologinius, bet ir psichologinius
pokyčius, keičiasi moters emocinė būsena. Todėl yra svarbu įvertinti kai kuriuos išorinius su nėščiąja
susijusius veiksnius:
1. Ar nėštumas yra planuotas?
2. Ar būsimas kūdikis bus sveikas (paveldimos ligos ir pan.)?
3. Koks būsimo mamos psichologinis klimatas darbe?
4. Ar panorėjusi moteris gali išeiti iš darbo ir sugrįsti vėliau?
5. Kokios nėščiosios finansinės galimybės?
6. Ar ji turi partnerį, kuris ją palaikytų?
72
 Įvertinti ir su nėštumu susijusius veiksnius:
1. Ar ji yra išvargusi ir jaučia pykinimą?
2. Ar turi skaudančių sąnarių?
3. Ar ji jaučiasi mažiau mobili?
Moteris gali jausti atsakomybę už nėštumą, o tai sukelia papildomą stresą. Medicininės apžiūros
metu gydytojas turi įvertinti patiriamą nėščiosios stresą bei jo galimą poveikį vaisiui. Pasikartojantis stresas
pagamina moters organizme daug cheminių junginių bei daugėja hormonų kiekis, kurie gali prasiskverbti
pro placentą ir neigiamai paveikti vaisiaus vystymąsi. Yra neabejotinas ryšys tarp motinos ir kūdikio, todėl
moters emocinės būsenos pokyčiai bus reikšmingi ir vaisiui.
Streso lygio įvertinimas
Pateikiama keletą klausimų, kurie leis moteriai pačiai įvertinti savo streso lygį. Į kiekvieną klausimą
galima atsakyti „taip“, „ne“ ir „kartais“. Jei atsakoma daugiau nei 3 kartus „kartais“ arba „taip“, yra
pakankamai didelis stresas ir būtina pasitarti su gydytoju dėl antistresinių priemonių parinkimo.
1. Aš jaučiu įtampą.
2. Jaučiuosi nervinga.
3. Jaučiu nerimą.
4. Jaučiu išgąstį.
5. Turiu bėdų ir problemų.
6. Manau, kad ne viskas gerai.
7. Negaliu kontroliuoti mano gyvenime vykstančių dalykų.
8. Jaudinuosi galvodama, kad mano kūdikis yra nenormalus.
9. Esu susirūpinusi, kad galiu prarasti savo kūdikį.
10. Esu susirūpinusi, kad nepajėgsiu apmokėti sąskaitų.
11. Gyvenu atskirai nuo sutuoktinio/partnerio.
12. Namuose atlieku sunkius fizinius darbus.
13. Turiu problemų darbe.
14. Ar jūs ir jūsų partneris/ sutuoktinis neturi jokių problemų?
15. Ar jums yra ar buvo fiziškai grasinama?

Kaip įveikti stresą?

1. Išmokti pažinti ir suprasti save, suvokti kaip įveikti sunkumus.
2. Dažniau kartoti žodelį „ne“ ir atsikratyti minties, kad jūs viską galite.
3. Skirti daugiau laiko sau, savo pomėgiams. Atrasti laiko poilsiui ir pagulėjimui, knygų skaitymui
4. Sukurti savo erdvę.
5. Poilsio dienomis ilsėtis, o neužsiiminėti namų tvarkymu, perskirstyti ūkio darbus kitiems šeimos
nariams.
73
6. Darbo metu dažniau daryti poilsio pertraukėles. Pagal galimybes atlikti kvėpavimo, tempimo pratimus.
7. Reguliariai atlikti pratimus ar bent pasivaikščiojimą gryname ore.
8. Valgyti tinkamą ir geros kokybės pilnavertį maistą.
9. Eiti miegoti anksti ir tuo pačiu laiku – nėščiajai reikalingas geras poilsis, kokybiškas miegas.
10. Atsiriboti nuo neigiamos informacijos – draugų ar pažįstamų istorijos apie nesėkmingą ar komplikuotą
nėštumą. Vengti smurtą ir gyvenimo blogybes rodančios televizijos ar bet kokios neigiamos
informacijos, kurios sukelia blogas, negatyvias emocijas.
11. Dažniau bendrauti su nėščiosiomis, dalyvauti jų klubų veikloje.
12. Su sveikata (savo ar būsimo kūdikio) susijusiais klausimais konsultuotis tik su gydytoju ar specialistu.
Nežinojimas sukelia nerimą, baimę ir stresą.
Atsipalaidavimas – vienas iš svarbiausių priemonių, padedančių išvengti streso ar sumažinti jo
sukeltus padarinius. Tik atsipalaidavus galima nusiraminti, susidėlioti mintis ir priimti sprendimą.
Atsipalaidavus niekada nebūna įtempti raumenys.

1.4. Atsipalaidavimo technikos

Laipsniškai didėjantis atsipalaidavimas

Tai atsipalaidavimo technika, kai paeiliui atpalaiduojamos visos raumenų grupės. Šis metodas tarp
nėščiųjų nėra populiarus, nes atpalaidavus raumenis, įtampa kūne išlieka. Manoma, kad technika neveikia
dėl nėštumo metu prailgėjusių raumenų. Pažymėtina, kad kvėpavimas yra nereguliarus, ir, taikant
atsipalaidavimo techniką, keičiasi. Tai sumažina atsipalaidavimą.
Fiziologinis atsipalaidavimas
Tai paprasta fiziologiniu mechanizmu paremta raumenų sutraukimo ir ištempimo technika – kai
viena raumenų grupė susitraukia, kita grupė (antagonistai) ištempiami. Taip galima ištempti ir vėliau
atpalaiduoti norimos grupės pertemptus raumenis. Sausgyslėse esantys proprioreceptoriai siunčia
informaciją į smegenis ir taip informacija apie pertemptus raumenis smegenyse „perrašoma“.
Taikant šią atpalaidavimo techniką būtina prisiminti, kad įtempimas atliekamas priešingoje pusėje
ištemptam raumeniui. Įvertinti odos ir kitus išorinius požymius, nepertempti raumens.
Raumenų relaksacinė technika atliekama patogioje padėtyje sėdint (žr. 49 pav.).

74
 49 pav. Atsipalaidavimo padėtis

Rekomenduojama tokia raumenų atsipalaidavimo seka:

1. rankos;
2. kojos;
3. kūnas;
4. galva;
5. veidas.
6. kvėpavimas.
Rankos
Pečius traukite žemyn link kojų. Sustokite. Pajuskite, kad pečiai yra nusileidę ir kaklas pasidarė
ilgesnis.
Alkūnes stumkite šiek tiek atgal. Sustokite. Pajuskite, kad alkūnės yra šiek tiek į šonus nuo kūno.
Ištiesti plaštaką, pirštus ir nykštį. Pajusti tempimą visame delne. Stebėti, kad visa plaštaka pilnai
būtų atremta. Pajusti pilna plaštakos ir pirštų atsipalaidavimą.
Kojos
Klubai ir keliai šiek tiek pasukti į išorę. Įtempti. Pajusti, kaip kojos yra viena nuo kitos nutolę.
Kelius pastatyti į patogią padėtį. Stabtelėti ir pagalvoti kokioje padėtyje yra keliai. Atsipalaiduoti
tokioje padėtyje.
Pėdas švelniai spausti žemyn, kad jos toltų nuo galvos. Sustoti. Pajusti pėdų atsipalaidavimą ir
laisvumą.
Kūnas
Spausti kūną į atramą. Sustoti. Pajausti atsipalaidavusį kūną kai jis nesiremia į atramą.
Galva
Spausti galvą į pagalvę ar atlošą. Sustoti. Jausti patogiai padėtą galvą ant pagalvės ar atramos.
Veidas

75
 Sučiaupti lūpas ir nuleisti apatinį žandikaulį. Sustoti. Pajusti, kad dantys nesukąsti ir žandikaulis
atsipalaidavęs.
Pajudinti liežuvį burnoje. Sustoti. Pajausti lengvą, atpalaiduotą liežuvį burnoje.
Užmerkti akis arba koncentruoti žvilgsnį į viena tašką.
Suraukti kaktą nuo akių, antakius į viršų. Sustoti. Pajusti, kaip veido oda išsilygina.
Kvėpavimas
Iškvėpti, krūtinės ląsta nusileidžia žemyn, atsipalaidavus kvėpuoti įprastu kvėpavimo ritmu, šiek tiek
akcentuojant iškvėpimą.
Kad greičiau pavyktų atitraukti mintis nuo aktyvios raumenų relaksacijos, sutelkti dėmesį į kažką
gražaus, malonaus, į tai, kas leidžia jaustis gerai ir laimingai. Tokioje būsenoje pabūti keletą minučių ir dar
kartą pakartoti visą seką, tačiau šiek tiek greičiau. Atsipalaidavimo būsenoje pabūti kiek ilgiau.
Ši raumenų relaksacija vadinama pasyviu atsipalaidavimu. Po poilsio atsimerkti ir bandyti pajausti
atsipalaidavusį kūną. Po pasyvaus atsipalaidavimo negalima greitai atsikelti. Reikia lėtai pajudinti pėdas,
suaktyvinti kraujotaką ir po kelių minučių galima stotis.
Atsipalaidavimo metu svarbu taisyklingai kvėpuoti – neforsuoti įkvėpimo ar iškvėpimo, kvėpuoti
ramiai ir tolygiai. Moterys turėtų būti skatinamos atlikti atsipalaidavimo pratimus kasdien, ypač tada kai
ilsisi. Atsipalaidavimo technikos nėštumo metu padeda reguliuoti kraujo spaudimą, moteris jaučia mažesnį
nuovargį bei greičiau atsipalaiduoja ir pailsi, rečiau jaučia skausmą. Atsipalaidavusi ir mažiau streso
patirianti mama pagimdys sveikesnį ir ramesnį kūdikį, o po gimdymo geriau toleruos kūdikio verksmą ir
kitus išorinius dirgiklius.
Gimdymas moteriai yra didelis fizinis ir emocinis išbandymas. Neretai prieš gimdymą moterys
jaučia baimę ir nerimą dėl būsimo skausmo gimdymo metu bei kūdikio sveikatos. Įtampa ir stresas visada
padidėja vykstant moteriai į ligoninę gimdyti. Dėl skirtingo skausmo dydžio ir tolerancijos bei nėščiosios
psichoemeocinės būsenos, nėščiosios elgsena būna skirtinga. Baimė ir fizinis diskomfortas plečiantis
gimdos kakleliui gali sukelti neadekvatų nėščiosios elgesį, dėl ko yra apsunkinama ir taip perkrauta
kraujotakos, kvėpavimo ir raumenų sistemų būklė. Todėl sureguliuotas kvėpavimas ir visos atsipalaidavimo
technikos yra pagrindinė pagalba gimdymo metu. Po gimdymo atsipalaidavimo technikos sumažins motinos
nerimą bei užtikrins ramesnį kūdikio maitinimą krūtimi.
Tam, kad atsipalaidavimo technikos būtų veiksmingos ne tik nėštumo, bet ir gimdymo metu, reikia
turėti gerus įgūdžius. Jie pasiekiami nuolat ir kasdien po keletą kartų per dieną juos kartojant. Mokant
atsipalaidavimo technikų, svarbu nėščiajai suteikti papildomos informacijos apie stresą ir jo kontrolės
galimybes, formuoti naują požiūrį (jei būtinas) į stresą ir jį sukeliančias priežastis, nes relaksacija apima
fizinį ir psichoemocinį lygį, todėl vien pratimų atlikimas nebus naudingas ir veiksmingas. Užsiėmimu metu
rekomenduojama rami, relaksacinė muzika.
Nėščiųjų moterų programose rakomenduojama dalyvauti ir jų vyrams. Tai užtikrina geresnį pratimų
efektyvumą bei gerina tarpusavio santykius ir psichologinį klimatą namuose. Pratimų atlikimas poromis
76
sukuria poros nežodinę komunikaciją. Partneris išmoksta atpažinti moters įtampą, o švelnūs prisilietimai
moteriai suteikia emocinį komfortą, stabilumą ir pasitikėjimą, nėra vienatvės jausmo.
Kontaktą tarp partnerių sustiprina masažas, kuris suteikia malonumą, šilumą, o esant poreikiui,
mažina skausmą. Masažo metu atliekamas glostymas, maigymas, minkštųjų audinių spaudimas. Masažas
taikomas nėštumo, gimdymo ir pogimdyviniame laikotarpyje.
Masažo efektą gali sustiprinti eterinių aliejų naudojimas tiesiogiai ant odos ar lašinant į eterines
lempas. Efektyvu naudoti eterinius aliejus nugaros raumenų įtempimui mažinti nėštumo ir gimdymo metu.
Jei relaksacinių technikų metu taikoma ir vizualizacija, prieš tai svarbi išsiaiškinti, kokie vaizdai
moteriai yra malonūs, o kas kelia nerimą. Pavyzdžiui pasiūlius įsivaizduoti jūrą ir bangas, jei moteriai kada
nors įvyko nemalonus atsitikimas prie jūros, ji patirs stresą, o ne atsipalaidavimą.
Meditacija – žodžio, garso ir minčių koordinuota veikla, padedanti pasiekti maksimalaus
atsipalaidavimo. Meditacija gali turėti analgezinį poveikį. Jos metu pasiekiamas gilus fizinis ir emocinis
atsipalaidavimas.

1.5.Transkutaninė elektrinė nervų stimuliacija

Transkutaninė elektrinė nervų stimuliacija (TENS) naudojama ūmaus skausmo, kylančio iš nervų,
raumenų ir sąnarių, slopinimui. TENS pažeistuose raumenyse gerina kraujo ir limfos tekėjimą, mažina
raumens įtempimą, didina raumens elastines savybes ir jėgą.
1983 m. Jungtinėje Karalystėje pagamintas pirmasis TENS aparatas, specialiai suprojektuotas
gimdymui. Vėliau kiti gamintojai keitė ir tobulino modelį, o šiuolaikinė pramonė dabar siūlo šimtus naujų
modelių variantų. Nors modeliai skirtingi, tačiau pagrindinis jo principas nekito – yra gaminama žemo
dažnio srovė, kuri per elektrodus ant odos per receptorius perduoda impulsus nervų sistemai.
Elektrodai dedami virš ar ant skausmo zonos. Žemo dažnio impulsų stiprumas parenkamas
individualiai. Šių impulsų veikiamos smegenys išskiria endogeninių opiatų (endorfinai, enkefalinai), kurie
natūraliai slopina skausmo slenkstį. Akušerinis modelis skiriasi tuo, kad jis aktyvuoja ir sukelia nuolatinę
aukšto dažnio impulsacijos srovę, kuri smegenyse blokuoja „skausmo vartus“, taip sumažinamas skausmo
pojūtis.
TENS yra saugus, neskausmingas, neinvazinis gydymo būdas, neturintis šalutinio poveikio
kvėpavimo, širdies kraujagyslių sistemai (išskyrus kontraindikacijas turint širdies stimuliatorių). Gali būti
naudojamas su kitomis skausmą malšinančiomis priemonėmis.
Gimdymo metu TENS naudojančios moterys patiria mažesnį skausmą ir joms reikia mažesnės
analgetikų dozės bei trumpesnį laiką. Tačiau mokslinio pagrindimo šiam teiginiui dar nėra pakankamai
įrodymų.
TENS naudojimo privalumai nėštumo metu:
1. Savireguliacija – individualus pasirinkimas,
77
 2. Smegenys gamina skausmą mažinančias medžiagas,
3. Neinvazinis metodas,
4. Nesukelia mieguistumo ir slopinimo efekto, moteris išlieka budri ir bendraujanti,
5. Nėra šalutinio poveikio,
6. Bet kokioje padėtyje gali laisvai judėti,
7. Neriboja kasdieninės veiklos,
8. Veikimas gali būti nutrauktas bet kuriuo metu,
9. Tinka esant visoms skausmo rūšims (ne tik gimdymo metu) .
TENS siūloma taikyti ankstyvuoju nėštumo laikotarpiu, 40 min trukmės. Šis laikas leidžia pasiekti
didžiausią pagaminto endorfinų kiekį bei paveikti latentinį skausmo periodą.
Dažniausiai naudojami 4 elektrodai, kurie dedami T10 – L1 ir S2 – S4 lygyje, apimamas gimdos ir
gimdymo takų plotas (žr. 50 pav.). Rekomenduojamas elektrodų dydis yra 10cm  4cm. Labiausiai
ekonomiškas elektrodas – pagamintas iš įmirkytos anglies dervos, kuris turi vidutinio gelio movą ir sąlygoja
nuolatinį kontaktą su oda. Šie elektrodai tinka individualiam daugkartiniam naudojimui. Jei prietaisu
naudojasi daug moterų, dedami vienkartiniai prilimpantys elektrodai dėl higieninių aspektų.

50 pav. Elektrodų uždėjimo vietos

Uždedant elektrodus, moteris turi sėdėti ant lovos krašto, rankos atpalaiduotos ir nuleistos prie
šonų, apnuoginta nugara, o jos partneris stovi iš kitos lovos pusės. Liemenėlės dirželiai turi būti sausi ir
švarūs, pašalinti riebalai esantys ant odos, kurie gali trukdyti elektros srovei. Elektrodai dedami taip kad
nesiliestų vienas su kitu. Norint rasti tinkamą vietą elektrodams, reikia rankos pirštus padėti ties apatiniu
mentės kampu, tai atitiks T7 segmentą, suskaičiuoti tris slankstelius žemyn ir surasti T10. Elektrodai turi
būti užklijuoti maždaug 2cm nuo stuburo atstumu. Apatiniai elektrodai dedami ant kryžmeninių duobučių
virš sėdmenų. Impulso dažnis ir stiprumas parenkamas individualiai, gali būti keičiamas gydymo metu.

78
 TENS prietaiso parinkimo kriterijai:
 Pakankamo galingumo/amplitudės skausmui malšinti,
 Leidžia keisti impulsacijos dažnį,
 Impulsiniai ir nenutrūkstami režimai,
 Yra papildoma amplitudė su nenutrūkstamu režimu,
 Paprasta ir lengva taikyti bei valdyti,
 Pateiktos teisingos instrukcijos,
 Patvarūs elektrodai 10cm x 4cm, laidi ir priedai
 Kontaktinis gelis tinkamas, pakankamo laidumo.

TENS rekomenduotinas taikyti ir po cezario operacijos skausmo malšinimui. Elektrodai dedami virš
pjūvio, link išorinių pusių. Virš pjūvio gali būti dedama tik viena pora elektrodų, kita pora dedama vienoje
ar kitoje stuburo slankstelių pusėje.
Akušerijoje TENS galima naudoti tik praėjus naudojimosi prietaisu apmokymus.

79
 2. PRATIMAI IR PATARIMAI PO GIMDYMO

Po gimdymo motinos kūnas pradeda atsigauti ir palaipsniui sugrįžta į pradinę būseną (buvusią prieš
nėštumą). Poilsis ir pogimdyminiai pratimai padės šiam fiziologiniam procesui įvykti sklandžiau. Jei
moteris turėjo galimybę aptarti su kineziterpeutu pogimdyvinius pratimus, pradėjus nuo pirmų dienų, jos
atsistatymas vyks sparčiau ir per trumpesnį laiką. Po gimdymo moteris jaus didesnį nuovargį, nepatogumų ir
rūpesčių dėl motiniškos globos, todėl kasdien atliekami pratimai padės mažinti visus nesklandumus, geriau
jausis.
Būtina numatyti pratimų programos tikslus bei parengti planą (žr. 5 lentelę).
5 lentelė
Bendrieji pratimų programos planai ir tikslai

Tikslai Kineziterapijos planas

1. Gerinti plaučių funkciją ir sumažinti
plaučių uždegimo riziką
2. Sumažinti pjūvio vietos skausmą, kuris
atsiranda kosint, judant ar maitinant
krūtimi.
1. Taisyklingas kvėpavimas.
Kosulys ir/ar čiaudėjimas
2. Pjūvį prispausti pagalve kosint ar maitinant krūtimi.
Atliekant pratimus, pjūvį prilaikyti rankomis.
Mokyti pjūvio priežiūros.

3. Išvengti pooperacinių komplikacijų. 3. Aktyvūs pratimai kojoms, skirti cirkuliacijai pagerinti ir

4. Pagerinti pjūvio vietos kraujotaką ir
gijimą, vengti sąaugų susidarymo.
5. Mažinti pooperacinį diskomfortą (dujų
kaupimąsi žarnyne, niežulį).
6. Koreguoti laikyseną.
7. Taisyklingas kasdieninių judesių atlikimo
mokymas
8. Kaulų – raumenų sistemos stiprinimas.
9. Apsaugoti dubens dugną nuo
disfunkcijos.
veninei stazei sumažinti.
4. Lengvi pilvo pratimai, saugant pjūvį.
Pjūvio sutvirtinimas ir masažas.
5. Taisyklingos padėties išlaikymo pratimai, masažas ir
stiprinantys pratimai.
6. Laikysenos korekcija.
7. Aiškinti apie pjūvio atsivėrimo galimybes bei mokyti kūno
mechanikos.
8.Stiprinantys pratimai pogimdyminiu periodu.
9. Dubens dugno pratimai.

2.1. Pratimai po natūralaus (vaginalinio) gimdymo

Cirkuliaciniai pratimai
Šiuos pratimus kartoti kaip įmanoma dažniau, nes jie pagerina ir sureguliuoja kraujotaką po
gimdymo. Šie pratimai puiki profilaktinė priemonė nuo trombozės ir kitų kraujotakos sutrikimų. Pratimai
80
atliekami gulint ant lovos kelis kartus per dieną ir turi būti tęsiami, kol motina taps pakankamai judri arba
kol dings čiurnų pabrinkimas. Rekomenduojama juos atlikti ir po epiduralinės anestezijos tinimo mažinimui
ir trombozės profilaktikai.
Pratimai pėdoms
Sėdėkite ar gulėkite tiesiais keliais. Stipriai sulenkite (dorzalinė fleksija) ir ištieskite (plantarinė
fleksija) pėdas bent 12 kartų, (daryti dorzalinę, o ne plantarinę fleksiją, kad išvengtumėte spazmo).

51 pav. Pėdų pratimas

Prispauskite kulnus ir klubus prie žemės ar kito pagrindo, kojų pirštų galiukais pieškite didelį ratą 12
kartų kiekviena kryptimi (žr. 51 pav.).
Kojų įtempimas
Sėdėkite ar gulėkite ištiestomis kojomis. Nugarą ir pakinklius prispauskite prie žemės, pėdas lenkite
į save. Skaičiuokite iki 5, kvėpuodamos tolygiai, tada atsipalaiduokite. Kartokitės 10 kartų.
Gilus kvėpavimas
Kvėpavimas yra prigimtinis ir natūralus. Jis prisotina kraują deguonimi, nes oras įeina ir į viršutines,
ir į apatines plaučių dalis, stimuliuoja kraujo cirkuliaciją pilvo ertmėje, gerina peristaltiką – dėl to maistas
geriau virškinamas. Diafragminis kvėpavimas paskatina lėtinių plaučių, širdies, virškinimo sistemos ligų
gijimą. Toks kvėpavimas apsaugo nuo deguonies trūkumo, stimuliuoja nervų sistemą. Šie pratimai gali būti
kartojami kelis kartus per dieną, kol motina nėra visiškai judri.
 Bet kokioje padėtyje giliai įkvėpkite 3 ar 4 (ne daugiau) kartus, kad pagerėtų plaučių ventiliacija.
Prisiminti ankstesnį prieš gimdymą duotą patarimą – vengti stovimos, sėdimos ar gulimos padėties
sulenktomis kojomis. Skatinti motiną prigulti, kai turės laisvo laiko. Kraujotakos pratimai yra atliekami
nuolat, bet jei motinos laikas yra ribotas dėl kūdikio poreikių, rekomenduojami svarbesni pratimai.
Dubens dugną stiprinantys pratimai
Dubens dugno raumenų stiprinimas padės greičiau atgauti jų buvusią funkciją bei greitas ir pilnas
funkcijos atstatymas užkirs kelią kai kurioms galimoms problemoms po gimdymo: šlapimo nelaikymui,
mažojo dubens organų pasmukimui ar iškritimui. Šių raumenų aktyvinimas padės po gimdymo atstatyti
veninę kraujotaką, mažins pabrinkimą bei palengvins nepatogumą tarpvietėje. Juos po gimdymo
rekomenduojama atlikti kaip galima greičiau. Reguliariai, dažnai, bet ne per daug atliekami pratimai mažina
tarpvietės raumenų skausmą, kuris jaučiamas po nesunkaus darbo. Jei gimdymo metu buvo pažeistas
tarpvietės raumenų vientisumas, šie pratimai paskatins gijimą ir sumažins tarpvietės skausmą.

81
 Įtempti visus dubens dugno raumenis (šlaplę, makštį ir tiesiąją žarną) lyg norėtumėte sulaikyti
šlapimą. Laikyti iki 10 sekundžių. Pakartoti pratimą lėtai, kiek galima daugiau kartų.
Tas pats pratimas, tik pakartokite pratimą, greitai įtraukiant – greitai atpalaiduojant raumenis.
Kartoti iki 10 kartų, neužlaikyti susitraukimo. Kartojimų skaičių didinti palaipsniui.
Atliekant šiuos pratimus yra stiprinamos lėtos (I tipas) ir greitos (II tipas) raumeninės skaidulos.
Dubens dugno pratimus rekomenduojama atlikti net tada, kai yra vykdoma namų ruoša ir net maitinant ar
maudant kūdikį. Juos galima atlikti netgi tualete po kiekvieno pasituštinimo. Jei pratimai sukelia skausmą
tarpvietėje, rekomenduojama juos atlikti sėdint arba gulint, tarp kojų įsidėti pagalvę.
Įspėti moteris, kad kosint, juokiantis, stojantis ar tupiant būtina įtempti dubens dugno raumenis.
Moterys turėtų žinoti, kad dubens dugno raumenų funkcija atsistatys praėjus 3 mėnesiams, tačiau kad
išvengtų galimų problemų ateityje (šlapimo nelaikymo, organų pasmukimo), rekomenduojama pratimus
daryti nuolat.
Praėjus 4 savaitėms po gimdymo, moteris nebeturi jausti jokių šlapimo sistemos sutrikimų. Jei po
mėnesio pasireiškia šlapimo nelaikymas kosint, čiaudint ar užsiimant kita veikla, būtina kreiptis pas
gydytoją, o pastarasis nukreips pas kineziterapeutą. Vien kineziterapijos dažniausiai nepakaks, jei
šlapinimosi problemos užsitęsė ilgiau nei 12 savaičių ir kelia nerimą,

Pilvo raumenų pratimai

Per nėštumą pilvo raumenys, dar kitaip vadinamas pilvo korsetas, yra ištempiami dvigubai daugiau,
nei jų normalus fiziologinis ilgis. Pilvo raumenis reikia stiprinti, kad jie kuo greičiau grįžtų į prieš nėštumą
buvusį funkcinį lygį ir užtikrintų liemens bei vidaus organų stabilumą. Labai svarbus raumuo, užtikrinantis
dubens stabilumą, yra skersinis pilvo raumuo. Šis raumuo pradedamas stiprinti pirmiausia. Šoninis ar
įstrižinis liemens lenkimas ir sukimas neatliekami tol, kol nesustiprėja skersinis pilvo raumuo. Tik
stabilizavus dubenį, atliekami judesiai, kuriuose dalyvauja įstrižiniai pilvo raumenys.

52 pav. Skersinių pilvo raumenų pratimai

Gulėti ant nugaros sulenktais keliais ir pėdomis remtis į grindis. Rankos truputi sulenktos per alkūnę
ir padėtos ant klubų. Įkvėpti, sulaikyti kvėpavimą ir įtempti apatinę pilvo dalį. Skaičiuoti iki 10, tęsiant
pratimą, kvėpuoti tolygiai. Kartoti iki 10 kartų (žr. 52 pav.).

82
 Susitraukimai turi būti atliekami lėtai (aktyvuojamos lėtos raumeninės skaidulos). Pratimą galima
atlikti ir kitose padėtyse: sėdint, gulint ant šono, stovint. Pradinė padėtis negali būti klūpint kol yra bet koks
kraujavimas, nes tuo metu didėja rizika oro embolizacijai į placentos prisitvirtinimo vietą. Dėl to, patartina
išvengti šios padėties 4 - 6 savaites po gimdymo.
Skersinių pilvo ir dubens dugno raumenų stiprinimas atliekamas derinant ir keičiant pratimus
tarpusavyje arba pradžioje įtraukti vienus raumenis, dar jų neatpalaidavus, aktyvuoti kitus. Tokia pratimų
tarpusavio koordinacija bus efektyvesnė, bus labiau apsaugotas stuburas ir dubuo. Turint galvoje, kad
kiekviena moteris po gimdymo nuolat kilnos kūdikį (pervystant jį ar maitinant, guldant atgal į lovytę),
nugaros raumenys bus įtempti, didės spaudimas dubeniui. Šie pratimai bus pagrindinė priemonė išvengti
minėto diskomforto.
Dubens sukimo pratimas gali būti atliekamas anksti po gimdymo ir yra ypač naudingas, jei motinai
skauda nugarą.

53 pav. Dubens pasukimas

Gulėti ant nugaros, kojos sulenktos per kelius. Įtraukti pilvo ir sėdmenų raumenis, nugarą spausti
prie grindų. Tokioje padėtyje išbūti skaičiuojant iki 5, kvėpavimas laisvas, paskui atsipalaiduoti. Kartojimų
skaičių didinti palaipsniui, didinti ir pratimo atlikimo tempą (žr. 53 pav.).
Pratimą taip pat galima atlikti sėdint ir stovint, ypač kai motina yra labai užimta.
Praėjus trims dienoms po gimdymo turi būti įvertintas tiesusis pilvo raumuo – ar nėra jo išsiskyrimo
požymių. Tiesiojo pilvo diastezės įvertinimas (eiga ir nustatymas) aprašytas kitame skyriuje. Jei tarpas yra
didesnis, negu 2,5 cm stipresni pilvo pratimai ar sukimasis neturi būti atliekami, kadangi gali padidinti
baltosios pilvo linijos išsiskyrimą. Nenustačius pilvo raumenų diastezės, pilvo ir dubens raumenų

83
stiprinimas pradedamas iškart, kartojant kelis kartus per dieną. Rekomenduotina diastezės testą pakartoti po
kelių dienų dar kartą. Atsiradus pasikeitimams, kineziterapijos programa turi būti koreguojama.
Pagrindiniai liemens stabilumo pratimai
Liemens stabilizavimo pratimai atliekami apytiksliai praėjus 5 – 10 dienų po įprasto gimdymo, jei
nėra jokių kaulų, raumenų, dubens problemų. Pradžioje atliekami cirkuliaciniai pratimai kad paskatintų
skersinius raumenis stabilizuoti dubenį.
Sėdint, kojos nuleistos, pėdos atremtos į grindis, rankos uždėtos ant apatinių pilvo raumenų, įtraukti
skersinius ir dubens raumenis, ir atkelti pėdą kelis centimetrus nuo grindų. Laikyti iki penkių sekundžių,
įsitikinti, kad dubuo ir stuburas lieka viename lygmenyje. Kartoti penkis kartus su kiekviena koja (pav.).
Palaipsniui padidinti laikymą iki 10 sekundžių ir kartoti 10 kartų (žr. 54 pav.).

54 pav. Liemens stabilizavimo pratimas

55 pav. Liemens stabilizavimo pratimas atitraukiant kelią

Gulint ant šono (pagalvė po galva) kojos sulenktos ties keliais, kulnus palikti suglaustus kartu,
viršutinę koją atvesti šiek tiek nuo apatinės taip, kad kulnai liktų suglausti. Laikyti iki 5 sek., įsitikinus, kad
dubuo ar stuburas nerotuoja. Kartoti 5 kartus su kiekviena koja. Palaipsniui padidinti laikymą iki 10
sekundžių ir kartoti 10 kartų (žr. 55 pav.).
84
 56 pav. Tiesios kojos atitraukimas

Gulint ant šono (pagalvė po galva), ranka viena po galva (apatinė) o kita atremta prieš save,
apatinė koja sulenkta 90° kampu, viršutinė koja ištiesta. Viršutinę koją atitraukti tiesią iki dubens aukščio.
Laikyti iki 5 sek., įsitikinti, kad nugara ir dubuo nerotuoja. Kartoti po 5 kartus kiekviena koja. Palaipsniui
didinti laikymą iki 10 sekundžių ir kartoti 10 kartų (žr. 56 pav.).

57 pav. Sulenktos per kelio ir klubo sąnarį kojos atitraukimas

Gulint ant nugaros (pagalvė po galva), rankos padėtos ant pilvo (aukščiau klubų). Kojos sulenktos
per kelius, pėdos atremtos į grindis, kulnai suglausti. Dešinį kelį guldyti link grindų tiek, kad nugara ir
klubai liktų prispausti prie žemės (kulnai suglausti). Lėtai grąžinti kelį į pradinę padėtį. Kartoti 5 kartus
kiekviena koja. Palaipsniui padidinti kartojimą iki 10 kartų (žr. 57 pav.).

58 pav. Slydimo kojomis pratimas

Gulint ant nugaros (pagalvė po galva), rankos padėtos ant pilvo (aukščiau klubų). Kojos sulenktos
per kelius, pėdos atremtos į grindis. Lėtai tiesti vieną koją, (slysti grindimis) ir grįžti atgal sėdmenų link, o
85
kita lieka sulenkta. Dubuo turi būti prispaustas prie grindų, pilvo raumenys įtempti. Sustoti, jei dubuo
pradeda judėti. Kartoti 5 kartus kiekviena koja. Palaipsniui padidinti kartojimą iki 10 (žr. 58 pav.).
Visi pratimai bus efektyvesni jei bus atliekami lėtai, o kartojimo skaičius didės palaipsniui pagal
individualius gebėjimus. Visada geriau nedaug pratimų, tačiau juos pakartoti kelis kartus per dieną. Pratimų
kartojimų skaičius ir dažnumas priklauso tik nuo motinos savijautos. Sunkesnius (dubens stabilizavimo)
pratimus atidėti vėlesniam laikui.

2.2. Pratimai po gimdymo su pagalba

Motinos, kurioms gimdymo metu buvo kirpta ar plyšus tarpvietė, po gimdymo bus tos srities
pabrinkimas ir kraujosruvos. Po tokio gimdymo moterys dažnai nenori mankštintis, tačiau (ypač, jei jos
turėjo epiduralinę anesteziją), turi būti skatinamos atlikti cirkuliacinius pratimus ir nesunkius dubens dugno
pratimus.

59 pav. Patogi padėtis ant šono

60 pav. Patogi padėtis ant pilvo

Padėtis gulint ant šono su pagalve tarp kojų ar gulint ant pilvo (daug motinų užmiršta, kad jos gali
dabar gulėti ant pilvo) su viena pagalve po klubais o su kita po galva ir pečiais yra tinkamos relaksacinės
padėtys, mažinančios tarpvietės raumenų tempimą Tokiose padėtyse galima atlikti ir pratimus. Maitinimas
krūtimi šioms moterims patogesnis gulint ant šono, nei sėdint (žr. 59 pav., 60 pav.).

2.3. Pogimdyminiai pratimai ir patarimai po cezario pjūvio

86
 Moterys, kurioms buvo atlikta cezario operacija (pilvo sienoje padarytas pjūvis ir išimtas kūdikis),
kineziterapija iš esmės yra tokia pati, kaip ir toms, kurios gimdė pačios. Po cezario operacijos moterys
praeina bendrąją pooperacinę reabilitaciją ir dubens dugno raumenų bei raiščių stiprinimo pratimų kursą.
Jos yra labiau pažeidžiamos ir emociškai jautresnės dėl to, kad pačios nepagimdė kūdikio, praranda
pasitikėjimą savimi.
Įspėjimai
a) Jei kraujavimas ima didėti, pratimus būtina atidėti. Moteris turėtų ilgiau pailsėti ir atsigauti.
b) Gali būti padidėjęs sąnarių paslankumas, ypač jei moteris maitina kūdikį krūtimi.
c) Labai svarbūs pramankštos ir atsipalaidavimo periodai.
d) Padėtis, kai moteris yra kniūbsčiomis, t.y. kelių-alkūnių padėtis, ir krūtinė priglausta prie kelių, neturėtų
būti naudojama mažiausiai 6 savaites po gimdymo, nes rizika atsirasti oro embolijai.
Po operacijos mama turi būti išmokinta taisyklingai atsikelti ir atsigulti į lovą. Vengti staigaus
„šokimo" iš lovos. Prieš atsikeliant visada pasiversti ant šono ir tik tada kelti kojas iš lovos. Nepatartina
naudotis šalia esančiais daiktais kaip atrama, bet atlikti kėlimosi „ritualą" palaipsniui: pasiversti ant šono,
nuleisti kojas, atsiremti rankomis į lovą ir tik atsisėdus, atsistoti. Negali verstis nuo pilvo ant nugaros.
Pilvo pūtimas yra dažnai pasireiškiantis simptomas po gimdymo sukeliantis nepatogumą. Išvengti to
padės ar palengvins padėtį pilvo masažas (maigymas) moteriai gulint ant kairiojo šono.
Gilus kvėpavimas paskatins bet kokios sekrecijos, kuri būna po bendros anestezijos, plaučiuose
pasišalinimą. Jei motina nori kosėti, ji sėdėdama ant lovos krašto ar palinkdama pirmyn turi sulenkti kelius
ir prilaikyti pjūvio vietą rankomis ar pagalve. Tai padės išvengti skausmo ir sumažins siūlių tempimą (žr. 61
pav.).

61 pav. Patogi padėtis kosint, po cezario pjūvio

87
 Cirkuliaciniai pratimai
Po cezario pjūvio labai svarbu yra atlikti intensyvius ir dažnus pėdų ir kojų judesius (cirkuliacinius
pratimus). Kartais dėl papildomų skysčių vartojimo, blogėja jų pasišalinimas ir tinsta kojos. Tai būtų dar
viena priežastis reguliariam šių pratimų atlikimui. Cirkuliacinius pratimus derinti su kvėpavimo pratimais
Pilvo pratimai
Pilvo raumenų pratimai turi būti atliekami, kai motina jaučiasi galinti juos atlikti. Ji turi būti
skatinama atlikti pratimus prieš bet kokia aktyvią veiklą. Pilvo pratimus būtina daryti, jei motina jaučia bet
kokį nugaros (juosmens) skausmą, atsiradusį po operacijos, ar jaučia juosmens aptirpimą. Šie pratimais
mažins atsiradusius negalavimus.
Baltosios pilvo linijos tikrinimas atliekamas apytikriai po septynių dienų.
Pavojingi pratimai
Vengti tiesių kojų kėlimo ir sėdimosi tiesiomis kojomis. Šie pratimai žaloja stuburą ir jo struktūras,
raumenis ir raiščius, gali išprovokuoti tarpslankstelinio disko suspaudimą (žr. 62 pav.).

62 pav. Draudžiami pratimai

Prisiminti:
1. Moteris turėtų į savo pratimų programą įtraukti visus nėštumo metu darytus bei pogimdyminiu
periodu skirtus pratimus. Pilvo pratimus atlikti lėtai ir apkrovimą didinti palaipsniui. Būtina saugoti pjūvį.
2. Kosėjimas ir čiaudėjimas. Čiaudint oras yra stipriai išpučiamas iš plaučių aktyviai dalyvaujant
diafragmai. Pilvo organai juda į išorę ir pilvo ertmėje padidėja spaudimas bei mažėja pjūvio įtempimas.
Čiaudėdama pacientė turėtų prilaikyti pjūvį pagalve ar rankomis ir įtempti pilvo raumenis.
3. Pratimai, mažinantys dujų kaupimąsi žarnyne:
a) Gulint ant kairiojo šono atlikti pilvo masažą ar pilvo minkymą.
b) Dubens kėlimas ar „tiltelis“ (gali būti atliekamas kartu su masažu).

88
 c) Dubens kėlimas ir sukimas. Išlaikyti pakeltą dubenį sukantis kairėn ir dešinėn. Dėl rizikos atsirasti
oro embolijai iš karto po gimdymo šį pratimą daryti atsargiai.
4. Pjūvio sutvirtinimas. Tik pakankamai gerai sugijus randui, galima atlikti skersinius pilvo masažo
judesius. Skersiniai judesiai masažo metu sumažina sąaugų galimybę, kurios gali būti nugaros skausmo
priežastimi.
Maitinimas
Pogimdyviniame periode moteris turi ne tik atlikti pratimus taisyklingose padėtyse, tačiau labai
svarbu išlaikyti taisyklingą kūno padėtį kasdieninėje veikloje. Šiuo laikotarpiu ypatingai daug laiko teks
praleisti maitinant kūdikį, todėl labai svarbu pasirinkti tinkamą šiai veiklai padėtį, kad stuburas ir visas
kūnas, ilgai būdamas vienoje padėtyje, nepavargtų (žr. 63 pav.).

63 pav. Taisyklinga maitinančios moters padėtis sėdint, kojos uždėtos ant pakylos

89
 INFORMACIJOS ŠALTINIŲ SĄRAŠAS
1. Abrams, B., Altman, S. L., (2000). Pickett KE. Pregnancy weight gain: still controversial. American Journal of
Clinical Nutrition.; 71: 1233S–1241S.
2. Albert, H., Godskesen, M., Westergaard, J. (2000). Evaluation of clinical tests used in classification procedures in
pregnancy-related pelvic joint pain. Eur Spine J.; 9: 161–6.
3. American college of obstetricians and gynecologists, (2002). Committee opinion: exercise during pregnancy and
the postpartum period. American College of Obstetricians and Gynecologists. 77: 79–81.
4. American pregnancy association (2010). Sleeping positions during pregnancy. Prieiga per internetą:
http://www.americanpregnancy.org/pregnancyhealth/sleepingpositions.html
5. Andrews, C., Pedersen, P. (2003). A study into the effectiveness of chiropractic treatment for pre- and postpartum
women with symphysis pubis dysfunction. Eur J Chiro.; 48 (3): 77–95.
6. Araujo, D. (1997). In Expecting questions about exercise and pregnancy? The physician and sportsmedicine; 25
(4), 85-93.
7. Artal, R. (1992). Exercise during pregnancy. Clinics in sports medicine; 11: 363-377.
8. Artal, R., Sherman, C. (1999). In Exercise during pregnancy. The physician and sportsmedicine; 27 (8). August.
9. Atallah, A. N., Hofmeyr, G. J. & Duley, L. (2002). Calcium supplementation during pregnancy for preventing
hypertensive disorders and related problems. In: The Cochrane Library, Issue 4: CD001059. Update Software,
Oxford.
10. Beckmann C.R., Beckmann C.A. (1998). Effect of a structured antepartum exercise program on pregnancy.
Exercise during pregnancy. American academy of family physicians. April 15.
11. Belizan, J. M., Villar, J., Bergel, E., del Pino, A., Di Fulvio, S. & Galliano, S. V. (1997). Long-term effect of
calcium supplementation during pregnancy on the blood pressure of offspring: follow up of a randomised
controlled trial. BMJ 315: 281–285.
12. Bird, P. J. (1996). In is exercising during pregnancy a good idea? Pregnancy and exercise.
13. Boyle, R., et al. (2012). Pelvic floor muscle training for prevention and treatment of urinary and faecal
incontinence in antenatal and postnatal women. Cochrane Database Syst Rev; 10: CD007471.
14. Booth, H., & Alpino, M. L. (2000). Exercise during pregnancy. First baby mall.
15. Borello-France, D., Burgio, K. L., Richter, H. E., et al. (2006). Fecal and urinary incontinence in primiparous
women. Obstet Gynecol; 108: 863.
16. Borg-Stein, J., Dugan, S. A. (2007). Musculoskeletal disorders of pregnancy, delivery and postpartum. Phys Med
Rehabil Clin N Am.; 18 (3): 459–476.
17. Bucher, H. C., Guyatt, G. H., Cook, R. J., Hatala, R., Cook, D. J., Lang, J. D. & Hunt, D. (1996) Effect of calcium
supplementation on pregnancy-induced hypertension and pre-eclampsia, a meta analysis of randomized controlled
trials. JAMA 275: 1113–1117.
18. Campbell DM, Hall MH, Barker DJ, Cross J, Shiell AW, Godfrey KM. (1996). Diet in pregnancy and the
offspring's blood pressure 40 year later. Br J Obstet Gynaecol; 103:273–80
19. Caulfield, L., Zavaleta, N., Shanker, A. H. & Merialdi, M. (1998). Potential contribution of maternal zinc
supplementation during pregnancy to maternal and child survival. Am. J. Clin. Nutr. 68: S499–S508.

90
20. Cassidy, I. T., Jones, C. G. (2002). A retrospective case report of symphysis pubis dysfunction in a pregnant
woman. J Osteopath Med.; 5 (2): 83–86.
21. Claesson, I., et al. (2011). Weight after childbirth: A 2year follow-up of obese women in a weight-gain restriction
program. Acta Obstetricia et Gynecologica Scandinavica.; 90 (1): 103–110.
22. Clapp, J. (1991). Exercise and fetal health. Journal of developmental physiology; 15:9–14.
23. Clapp, J. F., et al. (2002). Continuing regular exercise during pregnancy: effect of exercise volume on
fetoplacental growth. Am J Obstet Gynecol.; 186: 142–147.
24. Clap, J. F. (2008). Long-term outcome after exercising throughout pregnancy: fitness and cardiovascular risk. Am
J Obstet Gynecol.; 199 (5): 489–489.
25. Colloca, C. J., et al. (2005). Comparison of mechanical force of manually assisted chiropractic adjusting
instruments. JMPT.; 28 (6): 414–422.
26. Cook, C., et al. (2007). Interrater reliability and diagnostic accuracy of pelvic girdle pain classification. JMPT.; 30
(4): 252–258.
27. Cramer, D. W., Wilson, E., Stillman, R. J., et al (1986).: The relation of endometriosis to menstrual
characteristics, smoking, and exercise. JAMA; 255: 1904.
28. Dudley, D. J: (1992). The immune system in health and disease. Clin Obstet Gynecol.; 6:393.
29. Damen, L., et al. (2001). Pelvic pain during pregnancy is associated with asymmetric laxity of the sacroiliac
joints. Acta Obstet Gynecol Scand.; 80: 1019–24.
30. Damen, L., et al. (2002). Does a pelvic belt influence sacroiliac joint laxity? Clin Biomechanics.; 17 (7): 495–498.
31. Damen, L., et al. (2002). The prognostic value of asymmetric laxity of the sacroiliac joints in pregnancy-related
pelvic pain. Spine.; 27 (24): 2820–2824.
32. Darrow, S. L., Selman, S., Batt, R. E., et al: (1994). Sexual activity, contraception, and reproductive factors in
predicting endometriosis. Am J Epidemiol; 140: 500.
33. Davies, G. A. L., Wolfe, L. A., Mottola, M. F., MacKinnon, C. (2003). Exercise in pregnancy and the postpartum
period. Joint SOGC/CSEP Clinical Practice Guideline.;129: 1–7.
34. Delaval, B. D. (2000). Vaikas auga. Vilnius. 90.
35. Depledge, J., et al. (2005). Management of symphysis pubis dysfunction during pregnancy using exercise and
pelvic support belts. Physical Therapy.; 85 (12): 1290–1300.
36. Diego, M. A., Jones, N. A., Field, T., Hernandez-Reif, M., et al. (2006). Maternal psychological distress, prenatal
cortisol, and fetal weight. Psychosomatic Medicine.
37. Dodd, J. M., et al. (2010). Antenatal interventions for overweight or obese pregnant women: a systematic review
of randomised trials. BJOG.; 117: 1316–1326.
38. Emily, R. (2012). Howell, Pregnancy-related symphysis pubis dysfunction management and postpartum
rehabilitation: two case reports. J Can Chiropr Assoc.; 56(2): 102–111.
39. Garshasbi, A., Faghih Zadeh, S. (2005). The effect of exercise on the intensity of low back pain in pregnant
women. Spine.; 30(8):983–91.
40. George, K.P., Wolfe, L.A., Burggraf, G.W., Haliburton, S.L. and Norman, R. (1990). Aerobic training effects on
resting hemodynamics during pregnancy. Medicine science sports and exercise; 22: S27.

91
41. Glynn, L. M., Schetter, C. D., Hobel, C. J., Sandman, C. A. (2008). Pattern of perceived stress and anxiety in
pregnancy predicts preterm birth. Health Psychology.
42. Godfrey.K, Robinson S, Barker Djp, Osmond C., Cox V. (1996). Maternal nutrition in early and late pregnancy in
relation to placental and fetal growth.; 312:410 (17 February).
43. Goldenberg, R. L., Tamura, T., Neggers, Y. H., Copper, R. L., Johnston, K. E., DuBard, M. B. & Hauth, M.
D. (1995). Effect of zinc supplementation on pregnancy outcome. JAMA 274: 463–468.
44. Granath, A. B., Hellgren, M. S. E., Gunnarsson, R. K. (2006). Water aerobics reduces sick leave due to low back
pain during pregnancy. JOGNN.; 35(4):465–71.
45. Grant, C. (2000). In should I exercise if I am pregnant? Crosstrainer.
46. Haakstad, L. A., Bø, K. (2011). Effect of regular exercise on prevention of excessive weight gain in pregnancy: a
randomised controlled trial. Eur J Contracept Reprod Health Care.; 16 (2): 116–125.
47. Hackett, G. A., Cohen-Overbeek, T., Campbell, S. (1992). The effects of exercise on uteroplacental doppler
waveforms in normal and complicated pregnancies. Obstet gynecol; 79: 919-23.
48. Hayden, J.A., van Tulder, M.W., Tomlinson, G. (2005) Systematic review: strategies for using exercise therapy to
improve outcomes in chronic low back pain. Ann Intern Med. 42(9):776-85.
49. Handa, V. L., Blomquist, J. L., McDermott, K. C., et al. (2012). Pelvic floor disorders after vaginal birth: effect of
episiotomy, perineal laceration, and operative birth. Obstet Gynecol; 119:233.
50. Hatch, M. C., Shu, X.O., McLean, D.E. et al. (1993). Maternal exercise during pregnancy, physical fitness and
fetal growth. American journal of epidemiology; 137 (10):l 105-1114.
51. Hellawell, G. O., et al. (2002). A radiation perspective for treating loin pain in pregnancy by double-pigtail stents.
BJU Int.; 90(9):801–8.
52. Huang, T., Yeh, C., Tsai, Y. (2011). A diet and physical activity intervention for preventing weight retention
among Taiwanese childbearing women: A randomised controlled trial. Midwifery.; 27: 257–264.
53. Jennifer, S. and Jonathan N. (2008). Pregnancy and low back pain. Curr Rev Musculoskelet Med.; 1(2): 137–141.
54. Kearney, R., et al. (2006). Obstetric factors associated with levator ani muscle injury after vaginal birth. Obstet
Gynecol.; 107: 144.
55. Khorsan, R, Hawk, C, Lisi, A.J, Kizhakkeveettil, A. (2009). Manipulative therapy for pregnancy and related
conditions: a systematic review. Obstet Gynecol Surv., 64(6):416-27.
56. Holland B, Unwin I. D., Buss D. H. (1988). Cereals and cereal products. Third supplement to McCance and
Widdowson's composition of foods. Cambridge: Royal Society of Chemistry and Ministry of Agriculture,
Fisheries and Food.
57. Holland B., et al. (1991). DAT. McCance and Widdowson's the composition of foods. 5th ed. Cambridge: Royal
Society of Chemistry and Ministry of Agriculture, Fisheries and Food.
58. Huffman, S. L., Baker, J., Schumann, J. & Zehner, E. R. (1998). The case for promoting multiple vitamin/mineral
supplements for women of reproductive age in developing countries. The Linkages Project, Academy for
Educational Development and Population Services International, Washington, D. C.
59. Kammerer, M., Taylor, A. and Glover, V. (2006). The HPA axis and perinatal depression: a hypothesis. Arch
Womens Mental Health; 9 (4): 187-96.

92
60. Keppel, K. G., Taffel, S. M. (1993). Pregnancy-related weight gain and retention: implications of the 1990
Institute of Medicine guidelines. Am J Public Health.; 83: 1100–1103.
61. Kėvelaitis, E., Illert, M., Hultborn, H. ir kt. (1999). Žmogaus fiziologija. Cibas, P. Hormoninė organizmo funkcijų
reguliacija (pp.229-239). Abraitis, R. Energijos apykaita organizme. Kauno medicinos universiteto leidykla.
62. Kihlstrand, M., Stenman, B., Nilsson, S., Axelesson, D. (1999). Water-gymnastics reduced the intensity of
back/low back pain in pregnant women. Acta Obstet Gynecol Scand.; 7:180–5.
63. King, J. (2000). Determinants of maternal zinc status during pregnancy. Am. J. Clin. Nutr. 71: S1334–S1343.
64. Knobil, E., Neill, J. (1988). The physiology of reproduction. New York. Raven Press.
65. Konkler, Cathy, J. (1990). Principles of exercise for the obstetric patient. In therapeutic exercise (pp. 547-575).
66. Kramer MS. (1999). Balanced protein/Energy Supplementation in Pregnancy (Cochrane Review). The Cochrane
Library. Issue 4. Oxford: Update Software.
67. Kramer, M. S. (2002). Aerobic exercise for women during pregnancy. Cochrane Database Syst Rev.; (2):
CD000180.
68. Kullick, K. (2000). In Eating for a healthy pregnancy. Healthy mom's.
69. Leadbetter, R. E., Mawer, D., Lindow, S. W. (2004). Symphysis pubis dysfunction: a review of the literature. J
Maternal-Fetal Neonatal Medicine.; 16: 349–354.
70. Leadbetter, R. E., Mawer, D., Lindow, S. W. (2006). The development of a scoring system for symphysis pubis
dysfunction. J Obstetrics Gynecology.; 26 (1): 20–23.
71. Lewis, B., (2008). The Effect of Exercise During Pregnancy on Maternal Outcomes: Practical Implications for
Practice. American Journal Of Lifestyle Medicine.; 2 (5): 441–455.
72. Lindišienė, S. D. (2000). Bendroji akušerija. Kineziterapija nėščioms ir ginekologinėmis ligomis sergančioms
moterims. Kaunas: LKKA.
73. Lumley, J., Watson, L., Watson, M. & Bower, C. (2002). Periconceptional supplementation with folate and/or
multivitamins for preventing neural tube defects (Cochrane Review). In: The Cochrane Library, Issue 4: CD
001056. Update Software, Oxford.
74. Mačiūnienė, Ž. (1996). Fizinio aktyvumo poveikis nėščios moters organizmui. Kaunas: LKKI.
75. Magann, E. F., et al. (2002). Antepartum, intrapartum, and neonatal significance of exercise on healthy low-risk
pregnant working women. Obstet Gynecol.; 99: 466–472.
76. Mahomed, K. (2000). Folate supplementation in pregnancy (Cochrane Review). In: The Cochrane Library, Issue
4: CD000183. Update Software, Oxford.
77. Mahomed, K. (2002). Iron supplementation in pregnancy (Cochrane Review). In: The Cochrane Library, Issue 4:
CD000117. Update Software, Oxford.
78. Makrides, M. & Crowther, C. A. (2003). Magnesium supplementation in pregnancy (Cochrane Review) In: The
Cochrane Library, Issue 4: CD 000937. Update Software, Oxford.
79. Martin, E. (2001). In Kegel exercises for women. Medicine science. April, 20; 2054.
80. Mastorakos, G. and Ilias, I. (2003). Maternal and fetal hypothalamic-pituitary-adrenal axes during pregnancy and
postpartum. Ann. NY Acad. Sci.; 997: 136-149.

93
81. McMurray, R. G., Mottola, M. F., Wolfe, L. A., Artai, R., Millar, L. and Pivarnik, J.M. (1993). Recent advances
in understanding maternal and fetal responses to exercise. Medicine and science in sport and exercise; 25 (12):
1305-1321.
82. Mendes, D. A. et al. (2007). Ultrasonography for measuring rectus abdominis muscles diastasis. Acta Cir Bras.;
22 (3): 182-6.
83. Mens, J. M. A., et al. (1999). The active straight leg raising test and mobility of pelvic joints. Eur Spine J.; 8:
468–73.
84. Mens, J. M. A., Snijders, C. J., Stam, H. J. (2000). Diagonal trunk muscle exercises in peripartum pelvic pain: A
randomized clinical trial. Physical Therapy.; 80 (12): 1164–1173.
85. Mens, J. M. A., et al., (2002). Responsiveness of outcome measurements in rehabilitation of patients with
posterior pelvic pain since pregnancy. Spine. 27: 1110–5.
86. Mens, J. M. A., et al. (2006). The mechanical effect of a pelvic belt in patients with pregnancy-related pelvic pain.
Clin Biomech.; 21(2): 122–7.
87. Mens, J. M. A., et al. (2006). The mechanical effect of a pelvic belt in patients with pregnancy-related pelvic pain.
Clin Biomechanics.; 21 (2): 122–127.
88. Meslinienė-Bartaškienė, J. (1997). Aerobika namuose.
89. Mogren, I. M. (2005). Previous physical activity decreases the risk of low back pain and pelvic pain during
pregnancy. Scand J Public Health.; 33(4), 300–6.
90. Mogren, I. M, Pohjanen, A. I. (2005). Low back pain and pelvic pain during pregnancy: prevalence and risk
factors. Spine; 30(8), 983–91.
91. Mogren, I. M. (2006). BMI, pain and hyper-mobility are determinants of long-term outcome for women with low
back pain and pelvic pain during pregnancy. Eur Spine J.; 15(7): 1093–102.
92. Moor, K. (1986). A Scientist's interpretation of references to embryology in the quran. Journal of the Islamic
Medical Association,; .18, 15-16.
93. Morgan, M. A., et al. (2006). What obstetrician-gynecologists think of preconception care. Matern Child Health
J.; 10: 59–65.
94. Morris, S. N., Johnson, N. R (2005). Exercise during pregnancy: a critical appraisal of the literature. J Reprod
Med.; 50: 181–188.
95. Morkūnaitė, L. (2004). Sveikas žmogus. Nr. (10) 27 – 31.
96. Nascimento, S. L., et al. (2011). The effect of an antenatal physical exercise programme on maternal/perinatal
outcomes and quality of life in overweight and obese pregnant women: a randomised clinical trial. British Journal
of Obstetrics and Gynecology.; 118 (12): 1455–1463.
97. Nilsson-Wikmar, L., et al (2005). Effect of three different physical therapy treatments on pain and activity in
pregnant women with pelvic girdle pain: a randomized clinical trial with 3, 6, and 12 months follow-up
postpartum. Spine.; 30 (8): 850–856.
98. Noble, E. (1995). Essential exercises for the childbearing Year. New Life Images, Harvvich USA.
99. Norén, L., et al., (2002). Lumbar back and posterior pelvic pain during pregnancy: a 3-year follow-up. Eur Spine
J.; 11: 267–71. O'Boyle, A. L., O'Boyle, J. D., Calhoun, B., Davis, G. D. (2005). Pelvic organ support in
pregnancy and postpartum. Int Urogynecol J Pelvic Floor Dysfunct; 16: 69.
94
100. Olsen, M. F., et al. (2009). Self-administered tests as a screening procedure for pregnancy-related pelvic girdle
pain. Eur Spine J.;18 (8): 1121–1129.
101. Parker, J. D., Abrams, B. (1992). Prenatal weight gain advice: an examination of the recent prenatal weight gain
recommendations of the Institute of Medicine. Obstet Gynecol.; 79:664.
102. Pivarnik, J.M., Lee, W., Clark, S.L., Cotton, D.B., Spillman, H.T., Miller, J.F. (1990). Cardiac output responses
of primigravid woman during exercise determined by the direct fick techniąues. Obstet gynecol; 75: 954-9.
103. Pol, G., et al. (2006). The pregnancy mobility index: a mobility scale during and after pregnancy. Acta Obstet
Gynecol Scand. 85(6), 647–56.
104. Prentice, A. (1998). Calcium requirements in pregnancy and lactation. NFI Bulletin 19: 1–4.
105. Press, J. Z., Klein, M. C., Kaczorowski, J., et al. (2007). Does cesarean section reduce postpartum
urinary incontinence? A systematic review. Birth; 34: 228.
106. Preziosi, P., Prual, A., Galan, P., Daouda, H., Boureima, H. & Hercberg, S. (1997). Effect of iron
supplementation on the iron status of pregnant women; consequences for the newborn. Am. J. Clin. Nutr. 66:
1178–1182.
107. Ramakrishnan, U., Manjrekar, R., Rivera, J., Gonzales-Cossio, T. & Martorell, R. (1999). Micronutrients and
pregnancy outcome: a review of the literature. Nutr. Res. 19: 103–159.
108. Rasmussen, K. M. (2001). Is there a causal relationship between iron deficiency anemia and weight at birth,
length of gestation and perinatal mortality? J. Nutr. 131: 590S–603S.
109. Refsum, H. (2001). Folate, vitamin B12 and homocysteine in relation to birth defects and pregnancy outcome.
Br. J. Nutr. 85 (Suppl. 2), S109–S113.
110. Richard, S. (1986). Clinical Anatomy. Little, Brown.
111. Roberts, J. E., Mendez-Bauer, C., Wodell, D. A. (1983). The effects of maternal position on uterine
contractility and efficiency. Birth; 10: 243-249.
112. Rodacki, C. L., et al. (2003). Stature loss and recovery in pregnant women with and without low back pain.
Arch Phys Med and Rehab.; 84(4), 507–12.
113. Rush, D. (1989). Effects of changes in protein and calorie intake during pregnancy on the growth of the human
fetus. In: Effective care in pregnancy and childbirth. (Chalmers, I., Enkin, M. W., Keirse, M. J. N. C., eds.), pp.
92–101. Oxford University Press, Oxford.
114. Sadgrove, J. (2003). Moters sveikata po gimdymo. Vilnius. (35).
115. Sady, M.A., Haydon, B.B., Sady, S. P., Carpenter, M.W., Thompson, P.D., Coustan, D.R. (1990).
Cardiovascular response to maximal cycle exercise during pregnancy and at two and seven months post partum.
Am J Obstet gynecol; 162: 1181-5.
116. Sanders, S. G. (2008). Dancing through pregnancy: activity guidelines for professional and recreational dancers.
J Dance Med Sci.;12 (1): 17–22.
117. Saulitis, M.V. (1999). In Pregnancy and exercise. Fitnessmatters.
118. Scholl, T. O. & Hediger, M. L. (1994). Anaemia and iron deficiency anaemia: compilation of data on pregnancy
outcome. Am. J. Clin. Nutr. 59: 492S–501S.
119. Scholl, T. O., (1995). Gestational weight gain, pregnancy outcome, and postpartum weight retention. Obstet
Gynecol.; 86: 423–427.
95
120. Shah, D. & Sachdev, H. P. S. (2001). Effect of gestational zinc deficiency on pregnancy outcomes; summary of
observational and zinc supplementation trials. Br. J. Nutr. 85: S101–S108.
121. Shim, J. H., Oh, D. W. (2012). Case report: Physiotherapy strategies for a woman with symphysis pubis
diastasis occurring during labour. Physiotherapy.; 98(1): 89-91.
122. Shoenhair, C. (1998). In Contraindications to exercise during pregnancy. October, 22.
123. Spitznagle, T. M., Leong, F. C. and Van Dillen, L. R. (2007). Prevalence of diastasis recti abdominis
in a urogynecological patient population. International Urogynecology Journal; 18 (3): 321-328.
124. Stapleton, D. B., MacLennan, A. H., Kristiansson, P. (2002). The prevalence of recalled low back pain during
and after pregnancy: a south Australian population study. Aust N Z J Obstet Gynaecol.; 42(5), 482–5.
125. Sternfeld, B., Qesenberry, C.P., Eskenazi, B., Newman, L. (1995). Exercise during pregnancy and pregnancy
outcome. Med sci sports exerc; 27: 634-40.
126. Stevenson, L. (1997). Exercise in pregnancy; Update on pathophysiology. Canadian family physician; 43:97-
104.
127. Stone, L. (2001). In Practical guide to exercise during pregnancy. Mothers ir motion.
128. Streuling, I., Beyerlein, A., Von, K. R. (2010). Can gestational weight gain be modified by increasing
physical activity and diet counseling? A meta-analysis of interventional trials. Am J Clin Nutr.; 92: 678–
687.
129. Stuge, B., Hilde, G., Vollestad, N. (2003). Physical therapy for pregnancy-related low back and pelvic pain: a
systematic review. Acta Obstet Gynecol Scand.; 82 (11): 983–990.Stuge, B., et al. (2004). The efficacy of a
treatment program focusing on specific stabilizing exercises for pelvic girdle pain after pregnancy: a randomized
controlled trial. Spine.; 29 (4): 351–359.
130. Suharno, D., West, K. P., Muhilal, C. E., Karyadi, D. & Hautvast, J. G. (1993). Supplementation with vitamin A
and iron for nutritional anaemia in pregnant women in West Java. Indonesia. Lancet 342: 1325–1328.
131. Sze, E. H., Sherard, G. B., Dolezal, J. M. (2002). Pregnancy, labor, delivery, and pelvic organ
prolapse. Obstet Gynecol; 100:981.
132. Tanentsapf, I., Heitmann, B. L., Adegboye, A. R. A. (2011). Systematic review of clinical trials on
dietary interventions to prevent excessive weight gain during pregnancy among normal weight,
overweight and obese women. BMC Pregnancy and Childbirth.; 11: 81.
133. Wainstock, T., Lerner-Geva, L., Glasser, S., Shoham-Vardi, et al. (2013). Prenatal stress and risk of
spontaneous abortion. Psychosom Med.;75 (3): 228–35.
134. Walther, P. (2000). Nėštumas ir gimdymas. Kaunas.
135. Wang, S. M., et al. (2005). Complementary and alternative medicine for low-back pain in pregnancy: a cross-
sectional survey. J Alt Comp Medicine.; 11 (3): 459–64.
136. Wang, T. W., Apgar, B. S. (1998). In Exercise during pregnancy. American Academy of Family Physicians.
April, 15; 1857.
137. Webb, K. A., Wolfe, L. A. and McGrath, M. J. (1994). Effects of acute and chronic maternal exercise on fetal
heart rate. J. Appl. Physiol.; 77 (5): 2207-13.
138. Wolfe, K. (2001). In Pregnancy risk factors. Medicine science. January, 8; 2086.
96
139. Wolfe, L.A., Hali, P., Webb, K.A., Goodman, L., Monga, M. and McGraith, M.J. (1989). Prescription of aerobic
exercise during pregnancy. Sports medicine; 8 (5): 273-301.
140. Wolff, S., et al. (2008). A randomized trial of the effects of dietary counseling on gestational weight
gain and glucose metabolism in obese pregnant women. Int J Obes.; 32 (3): 494–501.
141. Попов. С. Н. (2005). Физическая реабилитация: Учебник для студентов высших учебных заведенийю.
Издание третъе: 499–518.

97