Apkabėlės bendra charakteristika

Atraminę laikomąją apkabėlę sudaro:

 Laikomoji dalis(1)
 Atraminė dalis(2)
 Apkabėlės kūnas su atauga ir okliuzine atrama(3)

1 pav.

3.1 Apkabėlės pečiai. Tai dvi apkabos sudedamosios dalys, kurios išeina iš kūno. Vienas
petys išdėstomas atraminio danties vainiko prieanginiame paviršiuje, o kitas- liežuviniame.
Ankstesnių konstrukcijų lankiniuose dantų protezuose abu pečiai kirsdavo klinikinį ekvatorių ir
atliko protezo laikymo funkciją. Dabartiniu metu apkabos pečiai labiau specializuojasi ir jų funkcija
skiriasi: prieanginis petys atlieka laikymo ir atramos, o liežuvinis- atramos funkcijas.
Prieanginis petys, kuris prasideda apkabėlės kūne, pirmiausiai apgaubia atraminį danties
laukelį, slinkdamas jo paviršiumi kerta klinikinį ekvatorių ir priglunda laikomajame danties
laukelyje. Tarp atraminės peties dalies ir laikomosios dalies nėra aiškių ribų, nes viena dalis,
tolygiai šiek tek plonėdama pereina į kitą peties dalį. Laikomoji peties dalis, ypač jos galas, turi
spyruoklinių savybių. Kai petys kerta klinikinį ekvatorių, atsilenkdamas atgal turi nugalėti metalo
lydinio tamprumą ir grįžti į pradinę padėtį. Šis ciklas pastoviai kartojasi uždedant ir nuimant dantų
protezą, todėl labai svarbu, kad peties laikomasis galas nesideformuotų ir atliktų savo funkciją.
Konstruojant šį apkabos petį svarbūs trys momentai: peties ilgis, peties skerspjūvis ir retencijos
gylis, kuris nustatomas paralelometro kalibru. Matematiškai apskaičiuota ir įrodyta, kas su kartus
padidinus laikomosios peties skerspjūvio storį, pasipriešinimo jėga padidėja šešiolika kartų, o du
karus padidinus peties plotį, pasipriešinimo jėga padidėja irgi du kartus. Įvairių laikomųjų atraminių
apkabų petys, kuris kerta klinikinį ekvatorių turi būti 4-6 N jėgos dydžio, nes 8 N jėga žaloja
atraminį dantį.
Atraminis petys, kuris išdėstomas liežuvinio danties paviršiaus atraminiame laukelyje, yra
tokio pat ilgio, kaip ir prieanginis petys, tačiau nekerta klinikinio ekvatoriaus, o yra lygiagretus su
klinikinio ekvatoriaus linija. Jis yra atraminis ir, be to, neleidžia dantų protezui pasislinkti
horizontalia kryptimi. Šis petys, taip pat prieangio peties atraminė pusė perduoda dančiui tam tikrą
dalį kramtymo krūvio. Kol uždedamas lankinis protezas ir prieangio peties laikomoji dalis kerta
ekvatorių, atraminis dantis yra stumiamas liežuvio kryptimi, bet tą danties poslinkį sustabdo
atraminis petys.
 2 pav.
Abiejų pečių ilgis turi būti ne mažesnis kaip 2/3 danties vainiko ilgio horizontalia kryptimi
arba 270º apskritimo ilgio. Pečių forma skersiniame pjūvyje iš danties pusės yra plokščia, o iš išorės
pusės suapvalinta.

3 pav.

3.2 Okliuzinė atrama. Tai lyg trečiasis apkabos petys, kuris taip pat išeina iš apkabos kūno.
Ši okliuzinė atrama yra labai trumpa: jos ilgis apie 3 mm, plotis- 2- 2,5 mm, storis- apie 1,5 mm.
Yra ir kitokių okliuzinės atramos formų ir dydžių. Tai atipinės okliuzinės atramos formos.
Storiausia ir plokščiausia atramos dalis yra ties apkabėlės kūnu. Okliuzinė atrama išdėstoma
krūminių dantų srityje, kramtomojo paviršiaus natūraliose arba specialiai išpreparuotose vagelėse ir
dirbtinių vainikų įdubose. Skersiniame pjūvyje iš danties paviršiaus pusės ji turi sferinę formą.
Okliuzinė atrama atlieka įvairias funkcijas:
 Neleidžia protezui slinkti vertikalia kryptimi
 Perduoda kramtymo spaudimą atraminiam dančiui
 Kontaktuoja su dantimi antagonistu
 Užpildo tarpą tarp atraminio ir dirbtinio danties
 Iš dalies stabilizuoja visą dantų protezą
 Neleidžia pakliūti maistu
 Formuoja sukimosi liniją
Atraminiam dančiui sudaromos geresnės sąlygos, jei apkaba turi dvi okliuzines atramas
skirtingose danties pusėse. Kai kuriuose lankinių dantų protezų konstrukcijose okliuzinė atrama
būna kaip atskiras savarankiškas elementas.

3.3 Apkabos kūnas. Tai masyvioji apkabos dalis, kuri sujungia visus elementus. Kūnas
nekerta ekvatoriaus ir dažniausiai išdėstomas iš liečiamojo danties paviršiaus pusės.

3.4 Apkabos atauga. Tai suapvalintas įvairaus ilgio strypas, kuris dažniausiai susijungia su
karkaso tinkleliu, taip sujungdamas visą protezo karkasą su atramine atauga. Svarbu šios dalies
nesuploninti, nes dėl kramtymo jėgų poveikio ji gali lūžti. Kai atauga su protezo karkasu jungiama
stabiliai, tai apkabos atrama būna trumpa ir storesnė, kai modeliuojama ilgesnė apkabos atauga, ji
šiek tiek spyruokliuoja.
Šio tipo apkabos konstrukciniai ypatumai suteikia jai savybių, kuriomis ji labai skiriasi nuo
laikomųjų arba grynai atraminių apkabų. Todėl ji laikoma pagrindine lankinio protezo dalimi.
Šiuolaikinių dantų protezų konstrukcijų apkabos yra liejamos kartu su visu metalinio protezo
karkasu. Ši tipinė laikomoji atraminė apkaba yra įvairių modifikacijų. Kartais lietos apkabos
modifikuojamos lenktais pečiais, kurie geriau spyruokliuoja už lietus. Jie gaminami suliejant juos su
apkabos kūnu.[1]

APKABŲ RŪŠYS. JŲ APIBŪDINIMAS.

PIRMA GRUPĖ ( OKLIUZINĖS PUSĖS PEČIAI)

 Pirmas pogrupis – dvipetės
o Akerio ( Ney – I )

o
Pirmoji atraminė laikomoji apkaba. Sudaryta iš dviejų pečių, okliuzinės atramos, kūno ir ataugos.
Tai pati universaliausia apkaba, kurią galima naudoti įvairiems dantims, jei dantis turi vertikalią
padėtį.
Dar vadinama Acker‘io apkabėle arba angl. circumferential clasp. Šio tipo apkabėlės
naudojamos esant tipiškam, įprastam retencinės linijos išsidėstymui, kuomet ji eina per vainiko
vidurį. Apkabėlės pečiai glaudžiasi iš lūpinės ir gomurinės (liežuvinės) pusių. Apkabėlė yra
išdėstoma ties vainiko viduriu iš defekto pusės ir truputį artinantis link dantenų, link kaklelinės
zonos.
Okliuzinė atauga, esanti tvirtojoje apkabėlės dalyje ir išeinanti iš apkabėlės kūno, užtikrina
atramą neleidžiant protezo bazei nugrimzti į protezinės ložės audinius ir perduoda kramtomąjį
spaudimą per atraminio danties okliuzinį paviršių į periodontą. Tvirtoji pečių dalis, apsupanti dantį
iš liežuvinės ir vestibiulinės pusių, patikimai apsaugo nuo lateralinių protezo judesių. Esantys ties
klinikiniu ekvatoriumi jie taip pat užtikrina ir atramą. Paslankūs, elastingi pečių galai, esantys
kaklelinėje danties zonoje žemiau ekvatoriaus atlieka retencinę funkciją.
Elastingos fiksuojančios pečių dalies padėtis priklauso nuo ekvatoriaus aukščio ir danties
išgaubtumo: kuo mažiau išreikštas ekvatorius, tuo ilgesni fiksuojantys pečių galai ir tuo žemiau jie
yra retencinės linijos ir atvirkščiai: fiksuojanti dalis mažiau nusileidžia į retencinę zoną jei
ekvatorius didelis.
Šio tipo apkabėlė netinka, jei klinikinis ekvatorius yra aukštai, aukščiau kontaktinio taško,
netoli okliuzinio paviršiaus, iš defekto pusės, nes tuomet apkabėlės neįmanoma uždėti nepakeičiant
okliuzijos aukščio, nenušlifuojant daug danties kietųjų audinių. Tamprioji, tvirtoji apkabėlės dalis
(t.y. kūnas su okliuzine atauga) nepasižymi spyruokliuojančiomis savybėmis todėl turi būti tik iki
klinikinio ekvatoriaus, apgaubiant ¾ danties šoninių paviršių ir jokiu būdu nepereinant į retencinę
zoną. Tokia padėtis ir jos fizikinės savybės, nulemtos konstrukcijos tipo, leidžia pašalinti protezo
judesius transversaline kryptimi.
Pirmo tipo apkabėlės konstrukcijoje yra suderinta ne viena teigiama apkabėlės savybė, kas ir
yra šios apkabėlės plataus panaudojimo priežastis. Tiesa, jos panaudojimą apriboja klinikinio
ekvatoriaus išsidėstymas esant dantų palinkimui. Tačiau tuomet distaliau esančius dantis galima
dengti vainikėliais ir taip pakeisti klinikinio ekvatoriaus padėtį, kad būtų galima panaudoti pirmo
tipo „J. M. Ney“ sistemos apkabėlę. Priekiniai dantys, kurių klinikinis ekvatorius neleidžia
panaudoti pirmo tipo „J. M. Ney“ sistemos apkabėlę neturėtų būti protezuojami vainikėliais vien dėl
šios priežasties. Tuomet reikėtų apsvarstyti kitų tipų apkabėlių panaudojimą.
McCracken teigia, kad šio tipo apkabėlė yra labiausiai naudojama ir lengviausiai pritaikoma
visiems daliniams lanko atraminiams protezams dėl jos stabilumo ir retencijos puikių savybių. Tik
tad, kai retencinė zona gerai pasiekiama su antro tipo apkabėle, ar kur reikalinga gera estetika,
pirmojo tipo apkabėlė turėtų būti pakeista į antrojo tipo apkabėlę.
Yra šie pirmojo tipo apkabėlės trūkumai:
 daugiau danties paviršiaus yra padengta nei naudojant antro tipo apkabėlę, dėl to kad
jos retenciniai ir stabilizuojantys pečiai jungiasi su okliuzine atauga
 ant kai kurių dantų paviršių, ypač bukalinių apatinio žandikaulio ir lingvalinių
viršutinio žandikaulio paviršių, okliuzinis pečių priartėjimas prie okliuzinės ataugos
gali padidinto okliuzinį paviršių ir pakeisti sąkandžio aukštį
 apatinio žandikaulio lankui reikia žymiai daugiau metalo lankui pagaminti nei
naudojant antro tipo apkabėlę
Nepaisant šių trūkumų, apkabėlė yra plačiai naudojama, jei yra tinkamai paruošta burnos
ertmė protezavimui. tai yra, danties formos pakeitimas ar pasvirimo eliminavimas protezuojant
vainikėliais atraminius dantis. Tai pagerina estetiką, nes leidžia apkabėlės pečius nuleisti
pakankamai žemai bei eliminuoti okliuzijos aukščio pasikeitimą.

o Dvigrandė

Akerio apkabėlės modifikacija. Pečiai pratęsti už atraminio danties ant greta stovinčio danties.
Retencija tik galinėje dalyje.

o Trigrandė

Pečiai pratęsti už atraminio danties ant greta stovinčio danties. Priklauso elastingiems. Cr-Co, Au-
Pt-nerekomenduojama ant krūminių (tiek dvigrandžių, tiek trigrandžių).
 o Permetama Bonvilio

Sudaryta iš dviejų dvipečių apkabų, sujungtų į vieną sistemą. Jos keturi pečiai nukreipti
skirtingomis kryptimis. Okliuzinės ataugos išdėstomos greta esančių dantų kramtomuosiuose
paviršiuse. Du priešingai nukreipti pečiai prieanginiame paviršiuje laiko protezą, o kiti du pečiai
liežuviniame paviršiuje atlieka atraminę funkciją. Įeina į danties tarpą, užpildo tremas. Apkabos
ilgoji atauga tiesiogiai sujungiama su protezo lanko.
Apkaba išdėstoma ant dviejų kaplių, kaplio ir krūminio danties arba dviejų krūminių dantų.
Į dantis padaromi įklotai (su šaukštelio formos įduba) okliuzinėms ataugėlėm
Indikacijos:
Tinka naudoti gryniesiems II, III, IV klasės defektams, tačiau būtina sąlyga yra dantų vertikalumas
ir tinkama vidurinė klinikinio ekvatoriaus padėtis.

o Tarpo ( Ambrazūrinė )
Ang. Embrasure claps.

Turi du laikomuosius pečius. Naudojama toje lanko pusėje, kuri nėra bedantė
Retencinis petys gali būti iš oralinės pusės. Estetiška, dažniausiai naudojama ant premoliarų.
Rekomenduoja atraminius dantis protezuoti įklotais ar vainikėliais.

o Dviguba Akerio

Naudojama kai stovi du krūminiai. Retencija – du laisvi pečiai. Atraminiai pečiai sujungti į vieną. Stabilizacija
– gali būti kūnai sujungti, tada atlieka lanko funkciją.
 o Su dviem priešpriešiniais pečiais

Vienas atraminis dantis iš abiejų pusių. Galima naudoti vienpusiams defektams nuo dantų eilės pusės. Tinka
krūminiams ir kapliams.

o Dvipetė su okliuzine atauga ant kaimyninio danties

Naudojama Kennedy I
o Medio – distalė

Naudojama priekinių dantų grupėje. Ji viena nenaudojama, reikia papildomų konstrukcijų.

o Žvejo kabliukas

Elastingumo petys trumpas, higiena bloga. Naudojama, kai ribinė zona arčiau okliuzinio paviršiaus,
kai krūminiai dantys palinkę medialiai, kai negalima uždėti Rančo apkabėlės.

 Antras pogrupis – su vienu pečiu

o Žiedinė su dviem okliuzinėm ataugomis v/ž ( Ney – V)
Tai vienpetė žiedo formos apkaba, naudojama atskirai stovintiems pasvirusiems krūminiams
dantims. „J. M. Ney“ penktoji apkaba turi dvi okliuzines ataugas priešingose pusėse.
Apkabos pradžia vidurinėje arba galinėje danties vainiko liečiamojoje dalyje pereina į
sudvigubintą atraminį petį (liežuvinėje arba prieanginėje danties paviršiaus pusėje) ir
baigiasi laikomąja peties dalimi priešingoje danties vainiko pusėje, kirsdama klinikinį
ekvatorių. Spyruokliuojantis peties galiukas pereina į retencinę zoną pasvirimo pusėje ir čia
sudaro retencinį tašką, bet labai silpną. Laikomoji peties dalis konstruojama danties
pasvirimo pusėje, kur yra geros retencinės sąlygos. Ši apkaba pasižymi geromis atraminėmis
savybėmis, nes turi dvi okliuzines atramas, kurių jėgos sutampa su danties ašimi, bet
nepakankamai gerai laiko dantų protezą. Dvigubas atraminis petys šiai apkabai suteikia
tvirtumo. Jos naudojimas, kaip ir ketvirto tipo apkabėlės, visuomet reikalauja fiksacijos
sustiprinimo panašia ar kitokio tipo apkabėle kitoje dantų lanko pusėje. Ši apkabėlė niekada
neturėtų būti naudojama tik vienoje pusėje. Nes dėl žiedo formos ji laisvai spyruokliuoja,
todėl neturi geros fiksacijos. Ji naudojama, kai retencinė zona negali būti prieinama kitų
apkabėlių pagalba,vietose, kur nereikalinga estetika ( molarų srityje).

o Žiedinė su dviem okliuzinėm ataugomis a/ž ( Ney – V)

Tai vienpetė žiedo formos apkaba, naudojama atskirai stovintiems pasvirusiems krūminiams
dantims. „J. M. Ney“ penktoji apkaba turi dvi okliuzines ataugas priešingose pusėse.
Apkabos pradžia vidurinėje arba galinėje danties vainiko liečiamojoje dalyje pereina į
sudvigubintą atraminį petį (liežuvinėje arba prieanginėje danties paviršiaus pusėje) ir
baigiasi laikomąja peties dalimi priešingoje danties vainiko pusėje, kirsdama klinikinį
ekvatorių. Spyruokliuojantis peties galiukas pereina į retencinę zoną pasvirimo pusėje ir čia
sudaro retencinį tašką, bet labai silpną. Laikomoji peties dalis konstruojama danties
pasvirimo pusėje, kur yra geros retencinės sąlygos. Ši apkaba pasižymi geromis atraminėmis
savybėmis, nes turi dvi okliuzines atramas, kurių jėgos sutampa su danties ašimi, bet
nepakankamai gerai laiko dantų protezą. Dvigubas atraminis petys šiai apkabai suteikia
tvirtumo. Jos naudojimas, kaip ir ketvirto tipo apkabėlės, visuomet reikalauja fiksacijos
sustiprinimo panašia ar kitokio tipo apkabėle kitoje dantų lanko pusėje. Ši apkabėlė niekada
neturėtų būti naudojama tik vienoje pusėje. Nes dėl žiedo formos ji laisvai spyruokliuoja,
todėl neturi geros fiksacijos. Ji naudojama, kai retencinė zona negali būti prieinama kitų
apkabėlių pagalba,vietose, kur nereikalinga estetika ( molarų srityje).

o Žiedinė su viena okliuzine atauga ( Ney – V)

o Galinio veikimo su distaline okliuzine atauga ( Ney – IV)

Ši apkaba taip pat vadinama priešingo veikimo apkaba. Tai pusiau žiedinė apkaba. Jos
petys prasideda danties liežuvinėje pusėje ar prieanginėje dalyje, o liečiamojoje danties
dalyje iš defekto pusės sudaro okliuzinę atramą ir baigiasi laikomosios danties dalies
prieanginėje ar liežuvinėje pusėje. Ši apkaba pasižymi stabiliomis ir laikomosiomis
savybėmis, nes jos vienas ilgasis petys yra stangrus. Ji naudojama daugiausia kapliams, kai
yra abipusis laisvasis defektas, o prie defekto esantys dantys pasvirę žando- liežuvio
kryptimi.
Yra šios taisyklės naudojant tokio tipo apkabėles: tvirtoji apkabėlės dalis turi būti aukščiau
ribinės linijos, pavyzdžiui skruostiniame paviršiuje jei dantis pasviręs į liežuvinę pusę, kur
yra didelis atraminis paviršius, leidžiantis uždėti tvirtąją apkabėlės dalį nepakeičiant
okliuzijos, jos nepaaukštinant atraminius dantis protezuojant vainikėliais. taip apkabėlė
apkabina distalinį kontaktinį danties paviršių, kur jos okliuzinė atauga įeina į distalinę
vagelę ir pereina į liežuvinį paviršių. Čia ji kerta klinikinį ekvatorių ir naudojantis
spyruokliuojančiu galiuku užtikrina fiksaciją.
Ketvirtoji „J. M. Ney“ sistemos laikomoji apkaba dažniausiai konstruojama apatiniame
žandikaulyje ir toks pat apkabos tipas abiejuose defekto pusėse. Apkabos kūnas, iš kurio
prasideda petys, jungiamas su karkasu skirtingai, atsižvelgiant į danties pasvirimą. Jei dantis
pasviręs į liežuvį, apkabos petys su kūnu konstruojamas toje vietoje, kur yra didelis
atraminis plotas (prieanginėje dalyje klinikinis ekvatorius yra arti dantenų krašto), o
laikomasis petys konstruojamas liežuviniame paviršiuje, kur klinikinis ekvatorius yra arčiau
kramtomojo paviršiaus.

o Galinio veikimo su medialine okliuzine atauga ( Ney – IV)

Ši apkaba taip pat vadinama priešingo veikimo apkaba. Tai pusiau žiedinė apkaba. Jos
petys prasideda danties liežuvinėje pusėje ar prieanginėje dalyje, o liečiamojoje danties
dalyje iš defekto pusės sudaro okliuzinę atramą ir baigiasi laikomosios danties dalies
prieanginėje ar liežuvinėje pusėje. Ši apkaba pasižymi stabiliomis ir laikomosiomis
savybėmis, nes jos vienas ilgasis petys yra stangrus. Ji naudojama daugiausia kapliams, kai
yra abipusis laisvasis defektas, o prie defekto esantys dantys pasvirę žando- liežuvio
kryptimi.
Yra šios taisyklės naudojant tokio tipo apkabėles: tvirtoji apkabėlės dalis turi būti aukščiau
ribinės linijos, pavyzdžiui skruostiniame paviršiuje jei dantis pasviręs į liežuvinę pusę, kur
yra didelis atraminis paviršius, leidžiantis uždėti tvirtąją apkabėlės dalį nepakeičiant
okliuzijos, jos nepaaukštinant atraminius dantis protezuojant vainikėliais. taip apkabėlė
apkabina distalinį kontaktinį danties paviršių, kur jos okliuzinė atauga įeina į distalinę
vagelę ir pereina į liežuvinį paviršių. Čia ji kerta klinikinį ekvatorių ir naudojantis
spyruokliuojančiu galiuku užtikrina fiksaciją.
Ketvirtoji „J. M. Ney“ sistemos laikomoji apkaba dažniausiai konstruojama apatiniame
žandikaulyje ir toks pat apkabos tipas abiejuose defekto pusėse. Apkabos kūnas, iš kurio
prasideda petys, jungiamas su karkasu skirtingai, atsižvelgiant į danties pasvirimą. Jei dantis
pasviręs į liežuvį, apkabos petys su kūnu konstruojamas toje vietoje, kur yra didelis
atraminis plotas (prieanginėje dalyje klinikinis ekvatorius yra arti dantenų krašto), o
laikomasis petys konstruojamas liežuviniame paviršiuje, kur klinikinis ekvatorius yra arčiau
kramtomojo paviršiaus.

o Atvirkščio galinio veikimo ( vestibulinė vienpetė )

 Atvirkščio veikimo apkabėlė naudojama esant galiniams defektams be distalinės atramos. Jų
okliuzinės ataugėlės užtikrina gerą atramą, o petys- fiksaciją. Tačiau būtina paminėti, kad nors
ir ši apkabėlė užtikrina gerą vienpusę retenciją, tam, kad sustiprinti fiksuojantį poveikį, reiktų
naudoti tokio paties tipo apkabėlę priešingojoje dantų lanko pusėje.
Angliškoje literatūroje atvirkščio veikimo apkabėle vadinama reverse- action clasp arba
hairpin clasp. Šią apkabėlę galima pakeisti arba antro tipo apkabėle, arba penkto tipo
apkabėle. Šios apkabėlės trūkumai yra:
 kadangi dėl savo konstrukcijos ji padengia daug danties paviršiaus, susidaro puikios
sąlygos kauptis apnašoms.
 kadangi retencinis petys yra kilęs iš okliuzinės ataugos, tokia konstrukcija gali
padidinti funkcinių kramtymo jėgų poveikį atraminiam dančiui.
 dėl konstrukcijos ši apkabėlė yra mažiau elastinga.
 nėra estetiška, todėl netinka protezuoti, kuomet atraminis dantis yra priekinėje dantų
grupėje.
Geros konstrukcijos apkabėlės retencinio peties galiukas turi būti užlinkęs į priešingą pusę
peties pagrindo krypčiai, kad pasiektų retencinę zoną. Viršutinė peties dalis tokiu atveju tampa
mažuoju sujungėju, ji turi būti stabili ir užtikrinti atramą, ir tik apatinė užlinkusi peties dalis turi būti
elastinga. Vieta, kurioje susijungia viršutinė ir apatinė peties dalys turi būti užapvalinta, kad būtų
išvengta okliuzinių jėgų poveikio padidėjimo ir peties lūžimų.

o Svensono

Konstruojama ant pavienių, vertikalių, normalaus aukščio iltinių dantų. Apkabos masyvus kūnas
išdėstomas liežuvingame paviršiuje, o apkabos petys - prieanginiame paviršiuje: Vienas petys kerta
klinikinį ekvatorių, o kitas iš priešingos pusės esantis, tik priartėja prie ekvatoriaus. Minusai –
nekokia estetika, reikia daryti įdubas.

o Vienpetė su okliuzine atauga ant kaimyninio danties

Visas petys amortizuoja. Kabliukas minšktesnis, dantį supa 270 laipsnių. Tinka kai yra Kennedy I.

o Dviguba vienpetė v/ž

Krūminiams dantims, kai pavirtę į vestibulinę pusę. Didelė retencinė zona 0,5 ir daugiau. Turi būti
tarpas tarp krūminių dantų, kad tilptų kūnas.

o Dviguba vienpetė a/ž

Kai dantys pavirtę lingvaliai.

ANTRA GRUPĖ ( Dantenų pusės pečiai)

Juos sunkiau išimti nei įdėti. Gali būti abu pečiai retenciniai arba atskirai. Danteninių apkabėlių:
Pliusai: gera retencija; gera estetika; paprastas ir tikslus retencijos nustatymas; gerai, patogu, naudojama kai
žemi vainikai, mažas ekvatorius.
Minusai: problemos, kai yra kaulinės išaugos ar gleivinės voleliai; jie silpni lateraliniams judesiams, trinant
maistą į šonus, kabliukai išsibalansuoja; nenaudojami, kai šypsantis atsidengia aštuoni dantys; juos galima
atsitiktinai sulenkti, nes neturi atramos.

o Roučo ( Ney – II)

 Ang. Y bar clasp.
Apkaba lyg išskaidyta į atskiras dalis, turinti laisvą okliuzinę atramą ir du pečius, kurie
baigiasi į priešingas puses nukreiptais galais. Tokios formos pečiai yra spyruokliniai ir neblogai
fiksuoja protezą, bet dėl mažo stangrumo sumažėja protezo stabilumas skersine kryptimi. Peties
galai užima skirtingus laukelius: vienas galas atraminiame, kitas laikomajame laukelyje. Klinikinis
ekvatorius juos skiria per jų susijungimą.
Apkabos pečiai iš gomurinio (liežuvinio) lankų.. Tvirtoji okliuzinė atauga sudaro tvirtą
atramą, o spyruokliuojantys pečiai, išdėstyti priekaklelinėje zonoje užtikrina gerą fiksaciją. Tvirtoji
dalis paprastai būna maža, todėl nėra užtikrinamas protezo atsparumas transversalinių (šoninių) jėgų
poveikiui.
Didelę įtaką apkabėlės funkcijai turi spyruokliuojančios savybės. Jos yra įmanomos dėl
peties konstrukcijos, kadangi pastarasis turi siaurėti link spyruokliuojančios retencinio peties
galiuko dalies. Toks siaurėjimas leidžia pečiui spyruokliuoti, o peties galiukui lokalizuotis žemiau
retencinės linijos. Pagal retencinio galiuko formą tai yra Y formos petys.
Terminalinio galiuko forma turi nemažą reikšmę mechaninėms bei funkcinėms apkabėlės
savybėms, be to, nuo retencinio peties galiuko formos priklauso, kiek danties šoninių paviršių bus
padengta, bei matomo metalo kiekis ant danties, kas svarbu estetikai.
Mažai tikėtina, kad visas terminalinio Y galiuko plotis, besiliečiantis su danties šoniniu
paviršiumi yra panaudojamas užtikrinti pakankamą retenciją. Nors trinties jėga yra tiesiogiai
proporcinga apkabėlės ir danties šoninio paviršiaus kontaktuojančiam plotui, bet retencija yra
užtikrinama tik maža dalimi retencinio galiuko, kuris yra žemiau klinikinio ekvatoriaus. Likusioji
apkabėlės peties dalis yra praktiškai nereikalinga, nebent ji naudojama tam, kad apjuostų atraminį
dantį daugiau nei 180º laipsnių jo plačiausioje vietoje, t.y. ties klinikiniu ekvatoriumi. Jei šio tipo
apkabėlė yra daroma tam, kad užtikrintų puikią retenciją, reikia visada žinoti, kad bet kuri
apkabėlės dalis, nesvarbu, kiek jos bebūtų, esanti aukščiau klinikinio ekvatoriaus, turi mažai
stabilizuojančių savybių, net vis dėl to ji neišvengiamai baigiasi spyruokliuojančiu galiuku. Be to,
atskirų sudėtingų klinikinių atvejų metu galima apseiti ir be jau minėtosios likusios dalies, esančios
virš klinikinio ekvatoriaus, nes svarbiausias konstravimo principas šiai apkabėlei yra ne tai, kad
būtų griežtai laikomasi raidžių formos, bet tam, kad užtikrinti puikias biomechanines apkabėlės
savybes.
Indikacijos antro tipo apkabėlei yra:
1. Kuomet yra labai siaura retencinė zona, kuri gali būti pasiekiama prieinant su antro tipo
apkabėlė nuo dantenų pusės.
2. Esant galiniams dantų defektams.
3. Kuomet yra svarbi estetika ir negalima panaudoti pirmo tipo apkabėlės.
4. Ši apkaba naudojama, kai klinikinis ekvatorius yra atipinės formos: iš defekto pusės priartėja
prie kramtomojo paviršiaus, o priešingoje pusėje prie dantenų. Tai įstrižoji klinikinio
ekvatoriaus padėtis. Ekvatorius nusileidžia nutolusioje nuo defekto zonoje, o pakyla artimojoje
defektui zonoje. Taigi, susidaro tokios klinikinio ekvatoriaus sąlygos, kuomet atraminis dantis
yra pakrypęs į defekto pusę. Tokia klinikinio ekvatoriaus padėtis neleidžia naudoti pirmojo tipo
„J. M. Ney“ sistemos apkabėlės, jei nėra keičiama okliuzija, tai yra, jei neaukštinamas sąkandis
naudojant vainikėlius.
Kontraindikacijos: esant apnuogintiems dantų kakleliams, dantenų recesijai ar alveolinio
kaulo ryškiai rezorbcijai. Esant šiems faktoriams antro tipo apkabėlės petys yra erzinantis
svetimkūnis skruostui ar liežuviui, ir todėl gali traumuoti jų gleivinę, be to, esant dideliam tarpui
tarp danties šoninio paviršiaus ir gleivinės( dėl dantenų recesijos), yra itin palanki terpė maisto
likučiams užsilaikyti už apkabėlės peties.
Kitas kontraindikuotinas faktorius šio tipo apkabėlei yra negilus prieangis ar per didelis
atraminio danties pakrypimas lingvaliai ar bukaliai.
 o C formos petys

o Formos petys

Modified T bar claps

o I formos petys

Itin naujoviškas ir dabar plačiai naudojamas tipas yra I- formos apkabėlė, kitaip dar vadinama RPI
sistemos apkabėle (angl. rest, proximal plate, I-bar). Šio tipo apkabėlės sudarytos iš medialinės-
okliuzines atramos, kuri per mažąjį sujungėją( angl. connector minor) yra sujungta su
mesiolingvaliniu lanku išvengiant kontakto su gretimu dantimi.

Distaliai esanti vedančioji, pagrindinė plokštuma, kuri driekiasi nuo marginalinio dantenų
krašto iki vidurinio ar apatinio atraminio danties trečdalių ir yra defekto pusėje, yra tam, kad
užtikrintų proksimalinę plokštelę(rest). Proksimalinis atraminio danties plotis apsprendžia
proksimalinės atramos plotį.. Proksimalinė plokštelė( angl.rest) kartu su mažuoju sujungėju
paremdami likusias dalis, tiekia stabilizaciją ir atstojamąsias jėgas toms, kurios atsiranda iš
apkabėlės konstrukcijos. I- formos petys turi būti apatiniame atraminio danties trečdalyje. Visas I-
formos petys nuo pradinio taško iki paties galiuko ne daugiau nei per 2 mm. Atstumas nuo
priartėjusio prie atraminio danties šoninio paviršiaus galiuko iki dantenų turi būti ne mažiau nei 4
mm, jei įmanoma, jis gali būti ir didesnis.
 Yra trys pagrindiniai būdai RPI apkabėlei pritaikyti. Atramos vieta, mažojo sujungėjo forma
bei retencinio peties lokalizacija yra pagrindiniai elementai, apsprendžiantys, kaip ši apkabėlė
funkcionuos. Daugelis propaguoja okliuzinės atramos padėtį mesialiai, kuri toliau nusitęsia į
plokštelinio protezo bazę( kūną). Pirmasis būdas yra toks, kuomet okliuzinė plokštuma savo
šoniniu paviršiumi pilnai kontaktuoja su atraminio danties šoniniu paviršiumi, tačiau paliekami
nedideli tarpeliai tarp protezo kūno ir marginalinio krašto, kad būtų mažiau traumuojama gleivinė.
( 9 pav.)

9 pav.
Antrasis būdas yra, kuomet mažasis sujungėjas pereina nuo protezo kūno ties vidurinio ir
apatinio atraminio danties proksimalinio paviršiaus trečdalių jungtimi.(10 pav.)

10 pav.
Naudojant tiek pirmą tiek antrą būdą rekomenduotina, kad atraminis petys būtų lokalizuotas
apatiniam atraminio danties trečdalyje iš bukalinės/labialinės pusės. Laikančioji peties dalis, tai yra.
pats galiukas turėtų būti kuo mesialiau mažojo sujungėjo.(11 pav. A, B)

11 pav.

Trečiuoju būdu naudojant I- formos apkabėlę, jos galiukas turi kontaktuoti tik tašku ties
atraminio danties klinikiniu ekvatoriumi. o mažasis sujungėjas turi liesti marginalinį dantenų kraštą
atitolus 1 mm nuo atraminio danties į defekto pusę.(12 pav.)

12 pav.

O I-formos galiukas turi būti kuo distaliau nutolusi nuo defekto pusės(11 pav. C).
 o T formos petys

T bar claps.
Ji sukonstruota taip, kad petys yra tiesiogiai sujungtas su lankinio protezo kūnu ar yra
prijungtas prie plastmasinės protezo kūno dalies( dažniausiai naudojama lenktos vielos apkabėlės).
(14 pav.)

14 pav.

Ji yra lankstesnė toje vietoje, kur apkabėlė yra išvedama per ilgą ploną sujungimą su protezo
kūnu. Taip itin pagerinamos jos spyruokliuojančios savybės.
Yra keletas šio tipo (infrabulge) apkabėlės privalumų:
1. Interproksimalinė padėtis daro šio tipo apkabėlę itin estetišką ir leidžia
panaudoti priekinių dantų protezavimui
2. Mažesnė deformacija dėl to, kad apkabėlė yra artima protezo pagrindo kraštui
Turintis tokio tipo lanko atraminį protezą turėtų atmini, kad tokios konstrukcijos protezas kaupia
apnašą, todėl reikia itin kruopščiai laikytis burnos higienos įpročių, kad būtų išvengta dantų
ėduonies.

TREČIA GRUPĖ ( Mišrios sistemos )

Vienas petys visada retencinis, kitas – stabilizuojantis.

 Pirmas pogrupis – su vienu pečiu

o Akerio + Roučo pečiai ( Ney III )

 Tai pirmosios ir antrosios „J. M. Ney“ sistemos apkabų derinys, nes jos konstrukcijoje galima
surasti vieną kietą petį, būdingą pirmajai apkabai ir vieną spyruoklinį petį su T formos elementu,
paimtą iš antrosios apkabos. Ši apkaba naudojama, kai klinikinio ekvatoriaus padėtis yra skirtingo
aukščio prieanginėje ir liežuvinėje dalyje, kai atraminis dantis esti pasviręs į žando ar liežuvio pusę.
Šios deformacijos ir padėtys yra būdingos kapliams ir krūminiams dantims. Jei kaplys pasviręs į
žando pusę, liežuvinėje pusėje stangrus pirmosios ‚J. M. Ney“ apkabos petys, o žandinėje-
spyruoklinis antrosios „J. M. Ney“ apkabos petys su T formos elementu. Dančiui, kuris pasviręs į
liežuvio pusę, abu pečiai išdėstomi priešingai, nes ir klinikinio ekvatoriaus abiejuose danties
šonuose yra sirtingo aukščio.
Tvirta okliuzinė ataugėlė užtikrina gerą atramą, o pečiai- atsparumą ir stabilumą šoniniams
judesiams.(2)
Autorius McCracken siūlo kiek kitokią šios apkabėlės modifikaciją: jis teigia, kad tokios
apkabėlės retencinis petys yra iš vielos, o stabilizuojantis petys yra arba iš pirmo tipo apkabėlės,
arba T formos. Tokio tipo apkabėlės privalumai yra: lankstumas, puiki adaptacija bei būtent
lankstytos vielos retencinis petys. Ji naudojama, kuomet reikia maksimalaus lankstumo tokiais
atvejais, kuomet atraminis dantis yra pakrypęs distaliai į defekto pusę arba kuomet atraminis dantis
yra per silpnas tam, kad būtų panaudota antro „J. M. Ney“ sistemos tipo apkabėlė. Ji gali būti
panaudojama dėl puikių adaptacinių savybių, kuomet sunku užtikrinti precizišką retenciją ir vėliau,
prispaudžiant prie danties ar kiek atlenkiant vielinį petį būtų galima modifikuoti retenciją pagal
klinikinę situaciją arba padidinant arba sumažinant retencines savybes. Dar viena aplinkybė,
kuomet panaudojama tokio tipo apkabėlė yra estetika. Vielinis petys yra mažesnio diametro nei
lietas petys. Padarant tokio pat diametro lietą petį didėja peties lūžimo tikimybė. Be to, vielinis
petys yra apvalus, todėl mažiau atspindi šviesą nei lietas petys, todėl jis yra mažiau pastebimas
lyginant su lietu petimi. Ši apkabėlė naudojama tuomet, kai klinikinis vainikas kyla mesialiai, tolyn
nuo defekto pusės. Tokiu atveju vielinis petys, kris yra žymiai elastingesnis už lietą petį, geriau
adaptuojasi prie danties paviršiaus, be to, geriau paskirsto kramtymo metu atsirandančias funkcines
jėgas.
Šio tipo apkabėlė turi keletą trūkumų:
 jos gamyboje reikia papildomų laboratorinių etapų, ypač tuomet, kai naudojamas
aukštoje temperatūroje besilydančio chromo lydinys
 ji reikalauja paciento atsargumo, nes gali būti netyčia deformuota užsidedant ar
nusiimant protezą
 kadangi vielinis petys yra išlankstomas rankomis, o ne išlietas, apkabėlė nėra labai
stabili.
Tačiau trūkumai yra kompensuojami šios apkabėlės privalumais, kurie yra:
 geras elastingumas
 gera adaptacija
 estetiniai privalumai lyginant su lietu petimi
 yra padengiama labai siaura vainiko dalis, jos kontaktas yra linijinis( o lietas petys
kontaktuoja jau plokštuma)
  mažiau nesėkmių gamybos metu ir vėliau taikant protezą burnoje, nes vielinį petį
galima perlankstyti, o lieto- ne.

o Dviguba atskirta

o Akerio + Bonyhardo apkaba

Naudojama priekiniams dantims

o Liežuvinė atrama + Bonyhardo petys

Tinka priekiniams dantims. 2 ir daugiau atraminių dantų.

o Žiedinė + Bonyhardo petys

o Akerio + Fero pečiai

 Naudojama iltims, kapliams.

 Antras pogrupis – Su vienu vieliniu pečiu

o Akerio + vielinis petys

Vielinis gali būti prilituotas prie karkaso. Gali būti lenktas ir įeinantis į bazę, gali būti lietas kartu su karkasu.
Jei vainikėlis Au, tai iš vestibulinės pusės – retencinis kabliukas, iš oralinės Cr-Co stabilizuojantis+okliuzinis
kabliukas.

o Liežuvinė atrama ir vielinis petys

Naudojama kapliams, iltims, priekiniams dantims.

o Žiedinė apkabėlė ir vielinis petys

Naudojama pavieniams dantims – krūminiams, prieškrūminiams.