Europos

publikos kino
apdovanojimas
2021

Europos Parlamentas
EUROPOS KINAS: MŪSŲ ISTORIJOS, MŪSŲ DVASIA
Atėję į šį pasaulį, mes, Europos piliečiai, tampame dalimi pasakojimo, į kurį įausti dideli kultūriniai kontrastai ir turtinga
istorija. Mūsų kilmė formuoja mūsų gyvenimiškas patirtis. Ji paveikia mūsų atsaką į kasdienius iššūkius: mūsų juoką,
mūsų meilę, sielvartą ir tai, kaip mes reaguojame į įvykius, su kuriais susiduriame savo kelionėje.

Europietiška tapatybė nėra vien kultūrinių skirtumų suma. Ji juos priima kaip savus ir leidžia mums prisidėti kuriant
visuomenę, grindžiamą pagarba, orumu, tačiau užvis labiausiai – supratimu, nes supratimas atrakina duris į toleranciją.

Europos Parlamentas yra visų ES piliečių kultūrinės įvairovės veidrodis, o „European Film Academy“ (EFA) įkūnija
Europos kino kultūros įvairovę. Bendromis jėgomis remdami LUX publikos apdovanojimą, Europos Parlamentas ir
EFA rampos šviesą nukreipia į Europos filmus, jaudinamai ir emocingai iliustruojančius šią įvairovę. LUX kino dienomis
šios istorijos pasiekia žmones, kuriems ir buvo sukurtos: taip mezgasi jokių sienų nevaržomos diskusijos.

Kad ir kaip būtų, mus visus sieja vertybės. Jų stiprinimas yra ne tik mūsų pagrindinė teisė, bet ir veiksnys, nulemsiantis
tai, kokį paveldą paliksime ateities kartoms.

Tiltų tiesimas yra geriausias demokratijos stiprinimo būdas. Kultūra turėtų likti abipusės pagarbos ramsčiu, o kinas
turėtų būti jos lingua franca.

LUX publikos apdovanojimas

LUX
AWARD
.EU

2
 LUX EUROPOS PUBLIKOS KINO APDOVANOJIMAS
Remti kiną ir kultūrą, kurie išties skatina megzti ryšius tarp žmonių, dar niekada nebuvo taip svarbu, kaip dabar,
pasaulinės pandemijos metu. Šiomis nelengvomis aplinkybėmis Europos Parlamentas ir „European Film Academy“
bei jų partneriai su padidžiavimu pristato naująjį kino apdovanojimą.

2020 m. rugsėjį inicijuotas LUX Europos publikos kino apdovanojimas, kurį skiria Europos Parlamentas ir
„European Film Academy“ (EFA), pakeitė 2007 m. Europos Parlamento įsteigtą LUX kino apdovanojimą ir nuo
1997 m. EFA teiktą „People’s Choice Award“ – žiūrovų simpatijų prizą.

Atnaujinę šį apdovanojimą, Europos Parlamentas ir EFA, bendradarbiaudami su Europos Komisija ir tinklu „Europa
Cinemas“, atiduoda pagarbą kino kūrėjams, kurie Europos istorijas perkelia į ekranus.

@luxaward Taip siekiama paraginti jus, žiūrovus, atrasti geriausią Europos kiną ir nuodugniau pasidomėti kino istorijomis, kurias
Europos pasakotojai ir režisieriai parašo bei nufilmuoja galvodami apie jus.

#luxaward Tapkite didžiausios istorijoje Europos kino komisijos nariais ir įvertinkite nominuotus filmus. Kartu su Europos Parlamento
nariais galite dalyvauti diskusijoje ir nuspręsti, kuri istorija paveikiausia, labiausiai jaudinanti. Jūsų pasirinktas filmas
gali atspindėti tam tikras emocijas, pasakoti apie kovą už permainas ar tam tikro tikslo siekį, pagaliau jame gali būti
vaizduojama dvasinė kelionė. O gal jūsų vaizduotę pakerėjo išskirtiniai filmo personažai, meistriškas operatoriaus
darbas, aplinka, kraštovaizdis, tema? Filmas gali sudominti jums artimu pasakojimu – ypač gerai pažįstamos situacijos
vaizdavimu – arba padėti sužinoti kai ką nauja. Kad ir kokį filmą pasirinktumėte, mūsų tikslas – padaryti viską, kad
JŪSŲ NUOMONĖ BŪTŲ IŠGIRSTA.

LUX
AWARD
.EU
3
ŽIŪRĖKITE IR MŪSŲ TIKSLAS – PADARYTI VISKĄ, KAD JŪSŲ NUOMONĖ BŪTŲ IŠGIRSTA.
BALSUOKITE KAIP?
Apsilankykite svetainėje www.luxaward.eu ir įvertinkite matytus filmus skirdami jiems nuo vienos iki penkių žvaigždučių.
Iki 2021 m. gegužės 23 d., kai balsavimas baigsis, savo vertinimą galima keisti kiek tik nori. Nugalės aukščiausią
reitingą pelnęs filmas.

Likite budrūs, nes galite būti atsitiktinai atrinkti dalyvauti LUX publikos apdovanojimo ceremonijoje Strasbūre, kur
turėsite galimybę išvysti filmavimo grupes ir Europos Parlamento narius bei pasižvalgyti po Europos Parlamento
užkulisius. Be to, galite patekti tarp atrinktųjų dalyvauti iškilmingoje „European Film Awards“ ceremonijoje, kurios
metu bus paskelbti kitų metų LUX publikos apdovanojimui nominuoti filmai.
23/05/21
LUX AWARD.EU Filmus nominuoja LUX kino apdovanojimo atrankos komisija. Jai vadovauja jos garbės pirmininkas Mike‘as Downey,
kuris pirmininkauja ir EFA. Komisiją sudaro 21 kino profesionalas. Šie asmenys atstovauja įvairioms sritims, sektoriams
ir šalims.

Jei nominuotų filmų dar nematėte arba norėtumėte juos pamatyti, Europos Parlamentas rengs specialias nemokamas
peržiūras: nuo kovo vidurio iki gegužės LUX kino dienomis jos vyks kiekvienoje ES šalyje. Be to, naujojo LUX publikos
apdovanojimo organizatoriai rengs LUX žiūrovų savaitę. Jos metu nominuoti filmai bus vienu metu rodomi įvairiuose
Europos miestuose, o po peržiūrų bus transliuojamos Europos masto klausimų ir atsakymų sesijos, kuriose dalyvaus
filmų kūrybinių grupių atstovai (režisieriai, aktoriai ir t. t.).

4
KUR GALIMA ŽIŪRĖTI NOMINUOTUS FILMUS, SUBTITRUOTUS 24-IOMIS
OFICIALIOSIOMIS ES KALBOMIS?
Filmų galima ieškoti mūsų svetainės luxaward.eu skiltyje „LUX screenings“ arba jūsų šalyje veikiančio Europos Parlamento
biuro interneto svetainėje. Taip pat galite mus sekti svetainėje „Facebook“ arba „Instagram“.

Dėl pandemijos šiemet apdovanojimui nominuoti tik trys filmai. Nuo kitų metų – jei pandemija ir jos poveikis kino
pramonei bus pristabdyti – LUX publikos apdovanojimui bus pristatyti penki filmai.

EUROPOS PARLAMENTAS SUVIENIJA JĖGAS SU EUROPOS KINO PRAMONE

LUX publikos apdovanojimas buvo sukurtas 2020-aisiais, bendromis Europos Parlamento ir „European Film Academy“
jėgomis. 1988 m. įkurta „European Film Academy“ šiuo metu vienija 3 800 Europos kino profesionalų, kurių bendras
tikslas yra skatinti Europos kino kultūrą. Pagrindiniai LUX publikos apdovanojimo partneriai yra Europos Komisija ir
tinklas „Europa Cinemas“.

LUX PUBLIKOS APDOVANOJIMAS yra daugybės Europos kino renginių ir kino festivalių partneris: tarp jų minėtini
Berlinalė, Quinzaine des Réalisateurs („Dvi režisierių savaitės“, Kanai), Karlovi Varų kino festivalis, Giornate degli Autori
(„Autorių dienos“, Venecija), Sofijos, Stokholmo, Salonikų kino festivaliai, Vienalė, Talino „Black Nights“, Korko, Bratislavos
ir Sevilijos kino festivaliai, ir tai toli gražu ne viskas.

5
...IR ĮTRAUKIA JAUNIMĄ
Kinas yra langas į pasaulį. Jis mums padeda suprasti, kuo gyvena mūsų kaimynai. Ši bendra kalba sužadina mūsų
emocijas ir ragina kelti klausimus dėl savo tapatybės, taigi kinas – galinga švietimo priemonė.

Atsižvelgdami į tai, LUX PUBLIKOS APDOVANOJIMO organizatoriai, bendradarbiaudami su kultūros asociacijomis ir kino
institutais, rengia medžiagą apie nominuotus filmus 24-iomis oficialiosiomis kalbomis. Ši medžiaga kaip pagalbinė
priemonė neretai naudojama po peržiūrų rengiamoms diskusijoms ir gali būti ypač naudinga pedagogams.

„27 TIMES CINEMA“

Europos Parlamentas visada teikė didelę svarbą bendrų Europos vertybių ir kultūrų įvairovės puoselėjimui tarp jaunimo.
Na, o geresnės priemonės karštoms diskusijoms apie europietiškas idėjas paskatinti, nei kinas, nėra.

Projektas „27/28 Times Cinema“ gimė 2010 m. ir nuo tada yra remiamas įgyvendinant LUX kino apdovanojimo ir
Venecijos festivalio Giornate degli Autori bei tinklo „Europa Cinemas“ veiklą. Šis projektas taip pat yra svarbus naujojo
apdovanojimo elementas, o jo akcentas yra intensyvūs 10 dienų trukmės mokymo kursai Venecijoje, rengiami 27-iems
jauniems Europos kino entuziastams ir kultūros srities nuomonės formuotojams.

Atvykę į Veneciją, jie susitinka su Europos Parlamento nariais, nuomonės formuotojais, komunikacijos ekspertais,
parodų rengėjais, kino režisieriais ir atrankos komisijos nariais. Jie tampa jauniausia Venecijos festivalio komisija
skiriant Giornate degli Autori apdovanojimą. Grįžę namo, jie tampa LUX apdovanojimo ambasadoriais ir užsiima filmų
bei susijusios veiklos viešinimu savo bendruomenėse. Tinklas, kuriam priklauso per 300 rėmėjų, entuziastingų LUX
apdovanojimo ambasadorių ir įvairių kampanijų rengėjų, kasmet plečiasi.

6
LUX PUBLIKOS APOVANOJIMAS: FILMŲ ATRANKA
Pretendentų į 2021 m. apdovanojimą atrankos kriterijai*

Bendri kriterijai
Produkcijos geografinė kilmė
• Filmas turi būti apdovanotas arba įvertintas svarbiame festivalyje.
• Filmai turi būti šalių, kuriose galima gauti programos „Kūrybiška Europa“
paprogramės MEDIA paramą, produkcija arba bendra produkcija.
• Filmą turi būti įsigijusios ir (arba) demonstravusios bent penkios ES šalys
(Venecijos kino festivalio filmų atveju juos turi būti įsigijusios bent trys ES
Pagrindinė gamybos šalis
šalys).
• Kad sudarant galutinį trijų filmų sąrašą būtų išsaugota kuo didesnė
• Oficiali vieša filmo premjera festivalyje (įskaitant internetinius festivalius)
geografinė įvairovė, į galutinį sąrašą neleidžiama įtraukti dviejų filmų iš tos
arba kino teatre turi būti įvykusi laikotarpiu nuo 2019 m. birželio 1 d. iki
pačios kilmės šalies.
2020 m. rugsėjo 12 d.
Žanras
Temos
• Meniniai, animaciniai arba dokumentiniai filmai.
• Filmais turi būti iliustruojamos įvairios kertinės Europos diskusijų temos. Jie
turi būti prieinami plačiai, įvairiapusei ir gausiai Europos publikai.
Filmo trukmė:
• Jie turi apimti įvairias temas, puoselėti ir skatinti viešas diskusijas apie
• Ne trumpesnė kaip 60 min. Esant galimybei, ilgesnių nei 120 min. trukmės
Europos kasdienį gyvenimą bei jos ateitį. Ypatingas dėmesys skiriamas
filmų turėtų būti vengiama.
tonui, temoms ir žanrų įvairovei.

* Ateinančių metų atrankos kriterijus galima sužinoti reguliariai lankantis svetainėje luxaward.eu ir „European Film Awards“ svetainės paraiškų pateikimo skiltyje, kurioje ir bus paskelbti šie kriterijai. 7
 2021 M. LUX PUBLIKOS APDOVANOJIMO TVARKARAŠTIS
Kaip žiūrovai ir EP nariai išrenka nugalėtoją*

2020 m. rugsėjo 28 d. 2020 m. gruodžio 12 d. 2020 m. gruodžio 13 d. – 2021 m. gegužės 23 d.
LUX kino apdovanojimo atrankos komisija Nominuoti filmai paskelbiami per Filmų peržiūros ir balsavimas
Trijų nominuotų filmų svarstymas „European Film Awards“ ceremoniją Peržiūros visoje Europoje:
balsuoti galima iki 2021 m. gegužės 23 d.

2021 m. birželio 9 d. 2021 m. gegužės mėn. 2021 m. kovo–gegužės mėn.

LUX publikos apdovanojimo ceremonija LUX žiūrovų savaitė LUX kino dienos
Nugalėtojas paskelbiamas Europos dienos peržiūros Peržiūras kiekvienoje ES šalyje
Europos Parlamente Strasbūre Nominuoti filmai vienu metu organizuoja Europos Parlamentas
rodomi visoje Europoje

* Žiūrovai ir EP nariai skiria po 50 proc. balsų. 8

 2021 M. LUX PUBLIKOS APDOVANOJIMO NOMINANTAI
Europos Parlamentas ir „European Film Academy“, bendradarbiaudami su Europos Komisija ir tinklu „Europa Cinemas“,
su malonumu pristato tris filmus, pretenduojančius į 2021 m. LUX publikos apdovanojimą:

ŽIŪRĖKITE IR
BALSUOKITE

23/05/21
LUX AWARD.EU
Dar po vieną (Druk) Kolektyvas (Colectiv) Kristaus kūnas (Boże Ciało)
Rež. Thomas Vinterberg Rež. Alexander Nanau Rež. Jan Komasa
Danija, Nyderlandai, Švedija Rumunija, Liuksemburgas Lenkija, Prancūzija

Šie trys filmai yra puikūs europietiškos produkcijos pavyzdžiai, kuriuos stebint atsimerkti privers šviežias žvilgsnis
į temą, o neįtikėtinai įvairi žanrų ir kino kalba taps nelengvu iššūkiu žiūrovams.

9
 LUX KINO DIENOS IR LUX ŽIŪROVŲ SAVAITĖ
Kviečiame juos žiūrėti LUX kino dienomis, kurios bus rengiamos visoje Europoje. Susiraskite peržiūros vietą šalia jūsų
arba pasižiūrėkite, ar filmai nėra prieinami teikiant užsakomąsias vaizdo paslaugas jūsų šalyje.

Kviečiame Europos Parlamento narius ir visuomenę vertinti filmus ir balsuoti iki 2021 m. gegužės 23 d. Parlamento
nariai gali balsuoti naudodamiesi specialia jiems skirta platforma, o visuomenė – svetainėje luxaward.eu.

LUX kino dienos: nuo 2021 m. kovo iki gegužės trys 24-iomis oficialiosiomis ES kalbomis subtitruoti nominuotieji
filmai – „Dar po vieną“, „Kolektyvas“ ir „Kristaus kūnas“ – bus rodomi visoje Europoje (jei tam nesutrukdys pandemija). 

3 FILMAI Be to, gegužę vyksiančią LUX žiūrovų savaitę nominuoti filmai bus vienu metu rodomi įvairiuose ES miestuose, o po
jų bus rengiamos klausimų ir atsakymų sesijos, kuriose dalyvaus filmų kūrybinių grupių atstovai.
24 KALBOS

10
DAR PO
VIENĄ
(Druk)
Rež. Thomas Vinterberg
Danija, Nyderlandai, Švedija

Keturi mokytojai, kuriems po keturiasdešimt

su trupučiu ir kurių gyvenimas meilės ir
karjeros fronte, panašu, nebejuda iš vietos,
nusprendžia išmėginti norvegų psichiatro
teoriją, kad žmogaus kraujotakai būdingas
nedidelis natūralus 0,05 proc. alkoholio
deficitas. Jie šį deficitą ne tik greitai panaikina,
bet dar ir gerokai uždeda viršaus! Iš pradžių
alkoholis jiems padeda atgauti pasitikėjimą,
patirti naują energijos pliūpsnį, tačiau jau
netrukus viskas ima ristis nuokalnėn. Jų
gyvenimai ima balansuoti ties laisvo kritimo
riba. Tačiau ar sveikas protas išties yra
gyvenimo pasirinkimas?

11
Akivaizdu, kad filmas „Dar po vieną“ yra fikcija ar netgi turiningas vaizduotės pratimas ir toli gražu
neaktualizuoja tikrojo alkoholizmo problemos: dėl jo čia nei atsiprašinėjama, nei jis yra smerkiamas.
Ir vis dėlto šis išsigalvotas eksperimentas yra netiesiogiai įsišaknijęs tikrovėje. Tai iliustruoja filmo
personažai ir jų patirčių aspektai, pateikiami fragmentiškai, tačiau prasmingai.

Žiūrovas nesunkiai seka dramos vingį. Stebime, kaip filmo veikėjai geria vis daugiau ir nevaldomai, kol
sugriūva tiesiogine ir perkeltine šio žodžio prasme: pagrindinį veikėją Martiną matome praskelta kakta
be sąmonės išsitiesusį ant žemės po besaikių vakarinių išgertuvių, o jau netrukus – ir jo bei jo žmonos
Anikos išsiskyrimą. Filme sunku neįžvelgti religijos aido šiame nuopuolyje. Čia ne kartą cituojamas
S. Kierkegaard‘as ir akcentuojamas žmogaus polinkis klysti. Personažų elgesys moraliai neteisingas,
net jei ir labai įprastas šalyje, kur „kiekvienas geria kaip beprotis“. Vis dėlto filmo pabaiga ne visai
patvirtina šią interpretaciją. Kaip matyti, tai ne žmogaus silpnumo pasmerkimas, o išsilaisvinimas iš jo.

KETURI PERSONAŽAI
Galimybę iš arčiau patyrinėti filmo temą mums suteikia ir kitos scenarijaus pasirinktys. Ryškiausi keturių
pagrindinių veikėjų bruožai glaudžiai susiję su eksperimentu, kuriam jie ryžtasi. Tai vidurinės mokyklos
mokytojai, dirbantys su būsimaisiais abiturientais. Atrodytų, ką bendra su tuo turi jų profesija? Ir
vis dėlto tai darbas su paaugliais, netrukus įžengsiančiais į suaugusiųjų pasaulį, o su šiuo amžiumi
siejame nepriklausomybę, malonumų vaikymąsi, vakarėlius. Filmo nuotaiką padiktuoja prologas, kurio
metu stebime paauglių alaus gėrimo varžybas jiems lakstant aplink tvenkinį. Ši scena kontrastuoja
su vėlesniu pagrindinių veikėjų elgesiu filme, kai jiems tenka slėpti savo silpnybę alkoholiui. Šios
laisvės priešingybė yra ribojimai, normos, santūrumas – įprasti suaugusiųjų gyvenimo palydovai.
Filme keliamas klausimas, ar kaina, kurią sumokame tapdami suaugusiais, nėra per didelė.

12
Panašiai ir filmo pradžioje vaizduojamas gimtadienis atrodo gana santūri šventė: visi vyrai dėvi
kostiumus, tačiau personažų ydas ir silpnybes išduoda tai, kad vakarui įsibėgėjant jie vis labiau atgyja,
ypač Martinas, ketinęs tą vakarą susilaikyti ir negerti. Tai keturiasdešimt perkopę žmonės, jų pačių
žodžiais tariant, atsidūrę gyvenimo kryžkelėje, kurioje neišvengiamai tenka susimąstyti apie jau nueitą
kelią. Pirmosios scenos atskleidžia, kad visiems keturiems daugiau ar mažiau trūksta vidinės ugnies
arba nepavyko pasiekti profesinių aukštumų. Viena kita atskleidžiama detalė apie Martiną patvirtina,
kad jis išgyvena egzistencinę krizę: jo tėvas miręs, jam nepavyko baigti planuotų doktorantūros
studijų, jo santykiai su žmona blankūs, galiausiai jis atsisako džiazo šokio, nors buvo nuostabus
šokėjas... Kitaip nei mokiniai, kurie, atrodytų, gali nesiliaudami linksmintis, Martinas alkoholiu užpildo
profesinę ir emocinę tuštumą.

Šiuo požiūriu įdomu atkreipti dėmesį į pagrindinių veikėjų skirtumus. Vienas jų, Nikolajus, yra trijų
vaikų tėvas. Kitas, Pėteris, priešingai, skundžiasi, kad jų neturi. Tomis yra išsiskyręs ir paguodą atranda
rūpindamasis savo senu šunimi. Martinas turi žmoną ir du sūnus, tačiau jie atrodo nutolę ir praradę
ryšį. Jų pastangos kurti šeimą, kuri yra vienas iš įžengimo į suaugusiųjų pasaulį atributų, atneša
nusivylimą arba yra mažų mažiausiai problemiškos. Pasak Anikos, Martinas mieliau linksminasi su
bičiuliais, t. y. be saiko geria, nei jaukiai leidžia laiką su ja.

Trečioji personažų savybė tokia akivaizdi, kad ją galima lengvai pražiūrėti: visi jie yra vyrai, o moterims
tenka antraplanis vaidmuo. Tačiau yra viena svarbi detalė: mokyklai vadovauja moteris, ir, nors Danijoje
tai jokia naujiena, taip parodoma, kad šiems vyrams moterys – mokyklos direktorė, jų žmonos – reiškia
visuomeninę tvarką ar netgi prisitaikymą. Maža to, paikas Martino per pamoką pateiktas pavyzdys
alkoholio vartojimui pateisinti apima tik vyriškas figūras, kuriose jis siūlo mokiniams pamėginti
atpažinti save. Taigi kaip Danijos lygiateisės visuomenės (ypač lyties požiūriu) kontrastas pateikiami
ambicingų, išskirtinių, saiko nepaisymu ir atsidavimu malonumams garsėjusių asmenybių pavyzdžiai,
W. Churchillio ir E. Hemingway‘aus gyvenimo būdas. Netiesiogiai teigiama, kad be kraštutinumų kelio
į didybę nėra. Tiesa, šis „pamokymas“ skamba tarsi apgailestavimas ar netgi atgaila dėl sudužusių
jaunystės svajonių.

13
Visos kartu šios trys savybės akcentuoja prarają, skiriančią asmenį ir vaidmenį (mokytojo, suaugusiojo,
vyro, tėvo), kurio iš jų tikisi kiti, bei, savo ruožtu, vidinę vienatvę. Dėmesį į šią prarają atkreipia
mizanscenos, pavyzdžiui, kai Martinas stoja akistaton su savo mokiniais ir jų tėvais bei mėgina
atgaivinti ryšį su savo žmona ir vaikais: kamera fiksuoja ryškų jo atvaizdą pirmame plane, tuo tarpu
kitus personažus tarsi per rūką matome fone, tuomet fokusuotė pasikeičia, ir rūke atsiduria pats
Martinas. Garso takelis taip pat ne kartą prislopinamas, kai kalbančiųjų žodžius praryja aplinkos
triukšmas. Nėra abejonių, kad tada alkoholis atrodo kaip atsakymas į vienatvę ar netgi vaistas nuo jos.

MARTINAS IR ANIKA
Moteriškas Martino žmonos Anikos personažas, be abejo, kur kas labiau ambivalentiškas nei mokyklos
direktorės, kuriai tenka autoriteto vaidmuo. Filmo pradžioje Martinas bergždžiai mėgina kalbėtis su
žmona, ieškoti jos paramos, kad galėtų įveikti savo nerimą. Iš pradžių vienas kitas gurkšnis alkoholio
padeda jam išsiveržti iš šeimos rutinos ir atkurti ryšį su Anika per atostogas išvykus į rudeninį kanojų
žygį. Tada Martinas nusišalina nuo savo bičiulių, nusprendusių gerti tol, „kol užsidegs ir daugiau“, nes
jis nori vėl suartėti su šeima. Tačiau paragavęs Nikolajaus ir Pėterio paruoštų gėrimų jis persigalvoja.

Net jei Martino kasdienis gyvenimas persunktas prisitaikymo ir nuobodulio, meilė neabejotinai
turi transcendentinę vertę, kuri gali nugalėti alkoholio pagundą. Deja, šito neužteks, kad po vienos
paskutinės girtos provokacijos būtų išvengta greito ir netikėto išsiskyrimo su Anika. Išsiskyręs vienišius
Tomis netrukus primena Martinui, jog kadaise jiedu su žmona buvo tobula pora. Turbūt būtent šis
priminimas paskatins Martiną negrabiai pamėginti ją susigrąžinti.

14
Prie šio klausimo grįžtama paskutinėje dalyje. Alkoholinę euforiją keičia depresija, sugrįžimas į įprastą
kasdienybę, paženklintą prislopintos melancholijos, kurią gali nuginti tik netikėtai pasisukę įvykiai:
Anika Martinui atsiunčia vilties suteikiančią žinutę. Tačiau mūsų personažų dėmesį prikausto pro šalį
plaukiantis paradas, surengtas mokinių sėkmei atšvęsti, ir jie bemat įsilieja į šventės šurmulį. Meilė ir
alkoholis Martinui ir vėl atsiveria kaip du skirtingi tarpusavyje konkuruojantys keliai. Atrodo, kad jis
pasirenka vakarėlį, šokius ir išgertuves, tačiau pirma pašoka ir... neria į jūrą. Vaizdas staiga nutrūksta,
palikdamas žiūrovą nežinomybėje, tačiau Martino euforija negali nuslėpti, kad šis veiksmas primena
nekantrų šuolį į prarają.

Su kokiomis vertybėmis Martinas sieja meilę? Prisiminkime S. Kierkegaard‘o citatą, kuria pradedamas
filmas: „Kas yra jaunystė? Tai sapnas. Kas yra meilė? Tai, kas sudaro sapną.“ Meilė – ne daugiau nei
jaunystės iliuzija, o praeinanti jaunystė, išsamiai akcentuojama vienoje iš svarbiausių scenų filmo
pradžioje, irgi gali reikšti šios iliuzijos pabaigą. Ar gali būti, kad vienintelį tikrą jaudulį galima patirti
tik linksminantis ir svaiginantis?

Suprantama, filmas nėra nei filosofijos traktatas, nei sveikos gyvensenos vadovas. „Dar po vieną“ yra
ne tik vaizduotės pagimdytas eksperimentas, bet ir egzistencinis pasakojimas. Paskutinysis Martino
sprendimas neabejotinai priverčia mus, žiūrovus, stabtelti ir pagalvoti, tarsi mūsų būtų klausiama,
kaip toli esame pasiryžę eiti, kad jaustumės visomis prasmėmis gyvi čia ir dabar.

15
KELETAS KLAUSIMŲ PAMĄSTYMUI
• Filmas „Dar po vieną“ vyksta aiškiai apibrėžtu laiku. Netgi turime galimybę stebėti metų laikų kaitą. Ar šis
laiko akcentas svarbus filmo sumanymui?

• Ne vienu atveju alkoholio vartojimą lydi veiksmai ir pastabos, kuriomis akcentuojamos ypatingos vartojamų
gėrimų savybės. Ar alkoholio vartojimo kultūra svarbi norint suprasti, kodėl personažai negali atsispirti
alkoholiui?
REŽISIERIUS: Thomas Vinterberg
SCENARIJAUS AUTORIAI:
• Personažai ne tik daug geria, bet ir šoka, ypač Martinas. Ar šokį galima palyginti su alkoholiu? Ar tai būdas
Thomas Vinterberg, Tobias
išsilaisvinti, atsigauti, išlįsti iš savo kiauto?
Lindholm
VAIDINA: Mads Mikkelsen,
• Filme „Dar po vieną“ gausu įvairios muzikos. Ar ji padarė jums įspūdį? Ar bendras muzikinis fonas, jūsų
Thomas Bo Larsen, Magnus
nuomone, melancholiškas, ar dinamiškas ir uždegantis?
Millang, Lars Ranthe, Maria
Bonnevie, Helene Reingaard
• Keturi pagrindiniai veikėjai turi bendrų bruožų: jie dirba mokytojais, yra perkopę per keturiasdešimt, tai
Neumann, Susse Wold
vyrai ir... jie yra danai. Kaip manote, ar tai, kad jie danai, svarbu filmo kontekstui?
OPERATORIUS: Sturla Brandth
Grøvlen
PRODIUSERIAI: Sisse Graum
Michel Condé Jørgensen, Kasper Dissing
Kultūros centras „Les Grignoux“ BENDRA GAMYBA: „Film i Väst“,
„Topkapi Films“, „Zentropa
International Sweden“, „Zentropa
International Netherlands“
GAMYBA: „Zentropa
Entertainments“
METAI: 2020
TRUKMĖ: 116 min.
ŽANRAS: meninis filmas
ŠALYS: Danija, Nyderlandai,
Švedija
ORIGINALO KALBA: danų
PLATINTOJAS: Estinfilm
16
KOLEKTYVAS
(Colectiv)
Rež. Alexander Nanau
Rumunija, Liuksemburgas 

Gaisrui nusiaubus muzikos klubą Rumunijoje,

nukentėjusieji toliau miršta ligoninėse, nors jų
patirti sužalojimai neatrodė mirtini. Šiuo
įvykiu pradėjusi domėtis žurnalistų tyrėjų
komanda atskleidžia didžiulio masto
korupciją, apraizgiusią sveikatos sistemą ir
kitas valstybines įstaigas. Filmas „Kolektyvas“,
kuriame sekame žurnalistų, pranešėjų ir
valdžios pareigūnų pėdomis, realistiškai ir be
kompromisų atskleidžia tikrąją korupcijos ir
tiesos kainą.

17
„MUMYSE NEBELIKO ŽMOGIŠKUMO. MUMS NERŪPI NIEKAS, IŠSKYRUS PINIGUS.“
Šie žodžiai, kuriuos savo dokumentiniame filme „Kolektyvas“ nelinksmai ištaria Alexanderis Nanau,
nėra tušti ir tai tikrai ne skambaus idealizmo išraiška. Filmas – tai tyrimas, kurio metu pamažu
atskleidžiamas iki pamatų supuvusios Rumunijos sveikatos priežiūros sistemos vaizdas. Dėl korupcijos,
su kuria susiduriama kiekviename žingsnyje, žmonės miršta absurdiškomis aplinkybėmis, vis dar
naiviai tikėdami, kad atsidūrę ligoninėje bus tinkamai gydomi. Maža to, visa tai vyksta su valdžios
institucijų žinia.

2019-aisiais filmas buvo pristatytas konkursui Venecijoje, rodomas Toronte ir tapo Ciuricho
kino festivalio Tarptautinio dokumentinių filmų konkurso nugalėtoju. Nuo tada jis apkeliavo
nesuskaičiuojamą daugybę festivalių, buvo paskelbtas geriausiu dokumentiniu filmu per 2020 m.
„European Film Awards“ ceremoniją ir atrinktas atstovauti Rumunijai tarp pretendentų į „Oskarus“
geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje.

„Kolektyvas“ – šokiruojanti ir pamokanti analizė, atskleidžianti neeilinį vokiečių režisieriaus (gimusio

Rumunijoje ir jau pelniusio pripažinimą už savo ankstesnį filmą „Toto ir jo seserys“) kinematografinį
meistriškumą. Šiame filme vadovaujamasi visai kitokiu kinematografiniu principu nei tradicinėje
tiriamojoje TV dokumentikoje. A. Nanau pavyko suderinti trilerio vertą įtampą, žurnalistams vieną
po kito atskleidžiant faktus, naujojo ministro mėginimus „iškuopti“ sistemą ir nukentėjusiesiems bei
išgyvenusiesiems skirtus epizodus, kuriuose nėra patoso – tik begalinė pagarba.

Viskas prasideda visuomenę sukrėtusiu įvykiu, kurį vėliau plačiai nušvies žiniasklaida. 2015 m. spalio
30 d. Bukarešto naktiniame klube „Colectiv“ įsisiautėja gaisras. Avarinių išėjimų klube nėra. Nelaimė
pasiglemžia 27 jaunuolių gyvybes; 180 patiria sužalojimus, beveik 90 iš jų – kritinius. Rumunijos
vyriausybė pažada, kad jie bus gydomi „ne blogiau nei Vokietijoje“. Tačiau ateinančiomis savaitėmis
miršta 37 didelio laipsnio nudegimus patyrę pacientai, nes, anot šią istoriją nusprendusių ištirti
žurnalistų Cătălino Tolontano, Mirelos Neag ir Răzvano Luțaco šaltinio, „pacientai buvo gydomi
nesterilioje aplinkoje ir neišvengė vienos atspariausių Europoje bakterijų (pseudomonas aeruginosa)
užkrato“. Eidama paskui šį siūlą, dienraščio Gazeta Sporturilor žurnalistų trijulė sužino, kad, vos gavus
dezinfekavimo produktus, kuriuos 350 ligoninių (ir 2 000 operacinių) tiekia gamykla „Hexi Pharma“,
jie atskiedžiami iki dešimties kartų, palyginti su norma. Šia praktika dangstoma keleto lygmenų
korupcija, mokesčių vengimo schemos ir slaptas valstybės, jau seniai žinančios apie šią praktiką,
18
užnugaris. Nepaisant propagandos kampanijos, dėl šio skandalo atsistatydina sveikatos ministras.
Jį pakeitęs buvęs kovotojas už pacientų teises Vladas Voiculescu, siekiantis reformuoti ligoninių
vadovų įdarbinimo tvarką, susidurs su daugybe kliūčių. Tuo tarpu Gazeta Sporturilor komandą pasiekus
drąsiems liudijimams, ima aiškėti nauji faktai. Visa tai vyksta įdėmiai stebint kritinius nudegimus
patyrusiems žmonėms. Vienas jų – Tedy Ursuleanu – mėgina atsitiesti ir gyventi toliau.

Slaptosios tarnybos įsitraukimas, įtartinos automobilių avarijos, suėmimai, protestai, redakcinės

kolegijos strateginiai pasitarimai ar posėdžiai ministro kabinete, slaptas įtariamųjų fotografavimas,
derybos su galimais šaltiniais, aršios diskusijos televizijos laidose, valdžios kontratakos: „Kolektyvas“ yra
kvapą gniaužiantis, šiurpus, meistriškai nufilmuotas ir sumontuotas dokumentinis filmas, negailestingai
ir be užuolankų atskleidžiantis, kad kova su nepotizmu, politizavimu ir interesų konfliktais yra sunki,
ilga, o kai kada ir beviltiška. Tai našta, tenkanti keletui blaiviai mąstančių žmonių, dirbančių bendram
gėriui.

Fabien Lemercier

19
REŽISIERIAUS PASTABOS (IŠTRAUKOS)
Gyvendamas tarp keleto šalių ir kultūrų, niekada nejaučiau prieraišumo vienai vietai. Stebint
tūkstančius žmonių, kuriuos suvienijo protestas po tragiško klubą „Colectiv“ nusiaubusio gaisro
Rumunijoje, šalyje, kurioje gimiau, manyje pabudo poreikis suprasti žmones, atsidavusius didesniam
gėriui. Tik lipdydamas savo herojų gyvenimo istorijas ėmiau suvokti jų drąsą ir pasiaukojimą ieškant
tiesos bei gebėjimą iškęsti giliausią skausmą. Šiame procese perpratau ir tai, kaip žmonės ir sistemos
manipuliuoja kitais iš galios pozicijų, iškreipia tiesą ir teisę bei pamina žmogaus orumą ir pagrindines
teises. Mano akimis, šis filmas yra apie tai, kad demokratija ir socialinis teisingumas nėra savaime
suprantami dalykai.

Be interviu ir be užkadrinio balso: savo dokumentinius filmus kuriu remdamasis vien stebėjimais.
Tai mokymosi iš kitų gyvenimų, asmenybės augimo procesas, kaip įmanoma labiau – iki visiško
susitapatinimo ribos – priartėjant prie pasirinktų herojų. Kai pradedu filmuoti, iš pradžių nenoriu per
daug žinoti nei apie personažus, nei apie jų istorijas. Šiaip niekada nebūnu tikras, ar nuo akimirkos,
kai įžengiu į jų gyvenimą, iš kinematografinio pasakojimo išeis kas nors derama. Tačiau šio proceso
patirtis stengiuosi perteikti taip, kad žiūrovas pasijustų tarsi gyventų šalia personažų ir juos pamažu
pažintų. Žiūrovas turėtų jaustis taip, lyg stebėdamas kitų gyvenimus patirtų savo paties asmeninį
augimą. Man atrodo, kad tokia turėtų būti kino misija.

Aš gimiau Rumunijoje. Didžiąją gyvenimo dalį praleidau Vokietijoje, bet 2015-ųjų pabaigoje, kai
Rumunijos visuomenę sukrėtė gaisras klube „Colectiv“, sugrįžau gyventi į Bukareštą. Tuo metu
būdamas ten turėjau galimybę pamatyti, koks smūgis ištinka demokratinę Europos visuomenę,
kuriai buvo sunku įsivaizduoti, kad dešimtys žmonių galėtų mirti po apsilankymo klube. Gaisras
klube „Colectiv“ buvo nacionalinio masto trauma.

20
Atrodė, kad visoje šalyje nėra žmogaus, kuris jai būtų abejingas. Traumą patyrusi visuomenė, kaip
ir vienas traumą patyręs žmogus, nesunkiai pasiduoda manipuliacijoms ir melui. Dienomis po
gaisro tapau institucinio melo liudininku: mačiau, kaip valdžia visapusiškai dangstė tragediją ir kaip
žiniasklaidos priemonės nuolat kartojo melą gedulo prislėgtiems žmonėms. Mačiau, kaip žmonės
buvo tildomi ir priverčiami kurį laiką liautis kelti klausimus. Tuo tarpu ligoninėse toliau geso per
gaisrą sužaloti jauni žmonės.

Pirmiausia norėjau suprasti, kaip tragedija tiesiogiai paveikė išgyvenusiųjų ir šeimų, kurios neteko po
gaisro ligoninėse gydytų vaikų, privatumą. Mihai‘us Grecea, taip pat kino režisierius, išgyvenęs gaisrą
klube „Colectiv“, prisijungė prie mano komandos vos pakilęs iš komos. Kartu su Mihai‘umi įsiliejome
į didelę gaisro klube „Colectiv“ aukų šeimą. Kaip galėdamas stengiausi būti šalia juodžiausiomis jų
gedulo akimirkomis, kai beviltiškai ieškoma atsakymo į klausimą, kodėl brangiausi žmonės juos paliko
praėjus keletui savaičių po gaisro, jei, kaip tvirtino valdžia, jie tikrai buvo gydomi gerai. Sunkiausia
man, kaip tėvui, buvo stebėti vaiko netekusių tėvų išgyventą skausmą – skausmą dėl to, kad jiems
nepavyko išgelbėti savo vaiko gyvybės, kai tai dar buvo įmanoma, nes kelią tam užkirto valdžios galia
ir melas. Kadangi suvokiau, jog vieną dieną tokia pat lemtis gali ištikti ir mane, man reikėjo suprasti
daugiau, nerti giliau, surasti tiesą ir pamėginti nufilmuoti tai, kas buvo kruopščiai slepiama. Natūralu,
kad nusprendžiau eiti paskui nedaugelį oficialia įvykių versija taip pat abejojusių žmonių. Jie kėlė
nelauktus, tačiau sykiu ir elementarius klausimus. Na, o geriausia vieta pradėti filmuoti tą istorijos
dalį, kurią norėjau suprasti, buvo dienraščio Gazeta Sporturilor tiriamosios žurnalistikos biuras, iš
karto po gaisro ėmęsis valdžios vaidmens tragedijoje tyrimo...

21
...Tyrimai prasidėjo nuo paviešintos serijos nepaneigiamų faktų apie korupciją sveikatos priežiūros
sistemoje, dėl kurios pacientai savo gyvybe rizikuoja jau daugybę metų. Tuomet aš jau filmavau
žurnalistų darbą, o jų atskleistos informacijos verpetas siekė aukščiausius valdžios ešelonus...

Pasikeitus sveikatos ministrui, pasinaudojau proga savo kameros objektyvą nukreipti ir į vyriausybės
virtuvę. Džiaugiuosi, kad, pavykus pelnyti progresyvaus naujojo ministro pasitikėjimą, man buvo
sudaryta beprecedentė galimybė susipažinti su sistema iš vidaus. Prieš kreipiantis į spaudą, turėjau
galimybę su kamera apsilankyti patarėjų pasitarimuose, minčių lietui skirtuose posėdžiuose ir
instruktažuose. Galėjau stebėti, kaip buvo priimami sprendimai dėl krizės valdymo ir pasiekiama
asmeninės ištvermės riba.

Filmavau, o į dienos šviesą pamažu ėmė skverbtis negailestinga tiesa apie demokratijų ir jų valstybinių
institucijų trapumą, kai neužtikrinama nuolatinė žiniasklaidos ir piliečių kontrolė.

Didžiausias iššūkis, su kuriuo susidūrėme montuodami, buvo subalansuoti žvilgsnį į tikruosius

įvykius iš skirtingų perspektyvų ir geriau paaiškinti jėgas, formuojančias mūsų privatų gyvenimą
visuomenėje. Pradėjęs dirbti su šiuo filmu 2016-ųjų pradžioje, nė neįsivaizdavau, kad tie metai bus
svarbus demokratijos lūžio taškas visame pasaulyje. ...2016-ieji tapo išbandymu ne tik viso pasaulio
demokratijoms, bet ir kiekvienam iš mūsų.

Alexander Nanau

22
KELETAS KLAUSIMŲ PAMĄSTYMUI
• Gali būti, kad jums bus įdomu išsamiau pasiskaityti apie kai kuriuos filmo herojus. Galbūt taip juos
išvysite kitoje šviesoje. Galbūt jūsų atrasti faktai patvirtins įspūdį, kurį paliko problemos pateikimas
filme, o gal jį paneigs. O gal atsitiks ir taip, kad atrasite informacijos, kuri privers suabejoti tuo,
kaip filme atskleidžiami įvykiai. Tad kodėl nepasidomėjus, pavyzdžiui, Vladu Voiculescu, Tedy
Ursuleanu arba grupe „Goodbye to Gravity“, 2015 m. spalio 30 d. grojusia klube „Colectiv“?
REŽISIERIUS: Alexander Nanau
• Nors filmo pradžioje piešiamas plačiai išsikerojusios korupcijos vaizdas, vilties žiūrovams suteikia
SCENARIJAUS AUTORIAI:
ministro, kuriam nuoširdžiai rūpi pacientai, paskyrimas. Tačiau stebuklai baigiasi paskelbus
Antoaneta Opriș, Alexander Nanau
rinkimų rezultatus. Stebėdamas tokią pabaigą, žiūrovas jaučia pralaimėjimo kartėlį, beviltiškumą,
VAIDINA: Narcis Hogea,
bejėgiškumą. Ką ši pesimistinė pabaiga pasako apie režisieriaus ketinimus? Ar filmas būtų pasibaigęs
Cătălin Tolontan, Mirela Neag,
kitokia nata, jei pasakojimas būtų sumontuotas kitaip? Koks galėtų būti kitokios pabaigos efektas?
Camelia Roiu, Răzvan Luțac, Tedy
Ursuleanu, Vlad Voiculescu
• Pamėginkite prisiminti visus filme matytus žmones – ne tik herojus, bet ir tuos, kuriems teko
OPERATORIUS: Alexander Nanau
labiau antraeilis vaidmuo. Kokias vertybes jie atsineša? Kokias emocijas perteikia? Sugretinkite
PRODIUSERIAI: Alexander Nanau,
vyrus ir moteris. Kuri pusė spinduliuoja didesnę drąsą ar atjautą? Kurie iš jų atrodo stipresni,
Bianca Oana („Alexander Nanau
didesni savanaudžiai?
Production“), Bernard Michaux
(„Samsa Film“), Hanka Kastelicova
• Cătălinas Tolontanas ir jo kolegos imasi tikro tyrimo: jie renka liudijimus iš pirmų lūpų, rūpinasi
(„HBO Europe“)
savo šaltinių saugumu, tikrina faktus ir skelbia istorijas. Laikraštis, kuriame jie dirba, nėra skirtas
BENDRA GAMYBA: „Samsa Film
nei plačiajai auditorijai, nei priskirtinas geltonajai spaudai. O kokie laikraščiai labiausiai skaitomi
Luxembourg“, „HBO Europe“,
jūsų šalyje? Kurie jų užsiima tiriamąja žurnalistika? Koks yra jūsų santykis su spauda?
dalyvaujant MDR, RTS, RSI, „YES
Docu“
GAMYBA: „Alexander Nanau
Production“
METAI: 2019
TRUKMĖ: 109 min.
ŽANRAS: dokumentinis filmas
ŠALYS: Rumunija, Liuksemburgas
Anne Vervier ORIGINALO KALBOS: rumunų,
Kultūros centras „Les Grignoux“ anglų
PLATINTOJAS: HBO Europe
23
KRISTAUS
KŪNAS
(Boże Ciało)
Rež. Jan Komasa
Lenkija, Prancūzija 

20-metis Danielis atlieka bausmę jaunimo

pataisos namuose – smurto kupiname
pasaulyje, kur vienintelį atokvėpį jam teikia
akimirkos su tėvu Tomašu, pataisos namų
kapelionu, pasirinkusiu Danielį savo
pagalbininku. Taip netikėtai Danielis atranda
pašaukimą, tačiau dėl vaikino nusikalstamos
praeities galimybių jį realizuoti nėra. Išėjusiam
į laisvę Danieliui tenka įsidarbinti atokiame
Lenkijos kampe. Keliaudamas ten, jis užsuka
į nedidelį kaimelį ir prisistato kunigu piligrimu.

24
Įkliuvusiam į savo paties melo pinkles Danieliui nebelieka nieko kito, kaip tik priimti vietos klebono
pasiūlymą jį trumpam pavaduoti parapijoje. Pasisavinęs tėvo Tomašo tapatybę, jis laiko pamaldas
bažnyčioje ir rūpinasi parapijiečiais, giliai sukrėstais tragiškos nelaimės, kardinaliai pakeitusios jų
gyvenimą.

KONTEKSTAS
90 proc. Lenkijos gyventojų yra katalikai. Religijos požiūriu tai homogeniška šalis. Religija daro didelę
įtaką šalies politiniam ir socialiniam gyvenimui. Štai tokiomis specifinėmis aplinkybėmis, daugiausia
mažame pietryčių Lenkijos kaimelyje, vyksta Jano Komasos filmo veiksmas.

Netikėtai pasirodžius Danieliui, susiduria dvi – dogmatinio mokymo ir nuoširdaus tikėjimo – religinės
sampratos, su kuriomis siejami įvairūs svarbūs klausimai. Kas yra moralė? Kas yra tikėjimas? Ar religinės
apeigos ir jų ritualai svarbesni už tokias krikščioniškas vertybes, kaip tiesa ir atleidimas? Ar žmogaus
išorė parodo tikrąjį jo veidą?

Maža to, Danielis ir parapijiečiai jaučia tokį pat stiprų ryšį su Dievu ir religija, juos sieja – net jei ir
nematomu, subjektyviu būdu – tos pačios ydos, pavyzdžiui, melavimas ir dviveidystė, taigi kyla naujų
klausimų dėl to, kur yra ribos to, ką vadiname leistinu paklydimu, ir kaip rasti kelią į atpirkimą. Ar
teisinga, kad žmogui, atėmusiam kito gyvybę ir pareigūnų už tai nubaustam, neleidžiama prisijungti
prie bažnyčios, nors jis yra tikintis ir siekia tapti jos tarnu? Kitaip tariant, ar šis žmogus gali reikšti
daugiau nei jo nusikalstama praeitis? Ar jo likimas bus amžiams suteptas nusikaltimo dėme? Ar
galime tikėtis, kad jis pasikeis? Visi šie svarbūs klausimai Jano Komasos filme keliami pasitelkiant
Danielio personažą ir jo kelionę.

25
VERTYBIŲ KRIZĖ
Apnuoginant moralinių autoritetų ydas, filme „Kristaus kūnas“ abejojama mūsų visuomenę
formuojančiomis vertybėmis. Pirma, parapijos klebonas palaiko neapykantos vedamų parapijiečių
dviveidiškumą, kai atsisako palaidoti žudiku laikomą Słaveką, bei netiesiogiai palaimina jo našlės
atstūmimą ir žiaurų elgesį su ja. Antra, pataisos namų prižiūrėtojai užsimerkia prieš šokiruojantį
smurtą, kuriuo persmelkti nuteistųjų santykiai (užpuolimus ir mušimą, grupinį prievartavimą ir t. t.).

Nei vieniems, nei kitiems deramai nebeatliekant savo vaidmens, visuomenė lieka be realaus moralinio
kompaso. Susiklosčius tokioms aplinkybėms reikšminga tai, kad Danielio, o vėliau – ir parapijiečių,
kelias į atpirkimą yra apgaulė, tarsi kito kelio pasitaisyti nebūtų.

KAI MELAS ATKURIA MORALINĮ AUTORITETĄ

Atvykęs į kaimą Danielis užsuka į bažnyčią ir susipažįsta su mergina, kuri ima smalsiai klausinėti, kas jis
ir iš kur. Jis sakosi esąs kunigas, tačiau mergina netiki, kol jis neišsitraukia iš tėvo Tomašo nugvelbtos
pakaklinės. Iki tol familiarus merginos tonas bemat virsta pagarbiu, o Danielis supažindinamas su
parapijos klebonu. Iš pradžių Danielis taikosi pasprukti, tačiau galiausiai sutinka pasilikti ir keletą
dienų pavaduoti kleboną. Tarp tėvo Tomašo išminties įkvėptų arba iš jo paties širdies gelmių kylančių
pamokslų ir komunijos katarsio per nedidelę atminimo ceremoniją, surengtą tragiškos nelaimės
aukų artimųjų, jaunuolis kaimiečius ir stebina, ir daro jiems įspūdį. Didžiausias jo laimėjimas yra tai,
jog, išdrįsęs mesti iššūkį mero autoritetui, jis nukreipia kaimiečius atleidimo keliu, kad žmogus, visų
laikomas nelaimingo atsitikimo kaltininku, būtų deramai palaidotas.

26
Taigi, spontaniškai pasisavinęs kito asmens tapatybę, Danielis padeda kaimiečiams pakilti virš jų
stimulu tapusios neapykantos. Susitelkęs į krikščioniškas vertybes – atleidimą, tiesą, geradarystę,
dalijimąsi, toleranciją, teisingumą – Danielis tampa nauju moraliniu autoritetu, ir tai padaro neabejotiną
poveikį parapijos bendruomenei. Be daugybės gerų Danielio darbų, kuriuos atskleidžia padėkos
rašteliai, tėvo Tomašo atsitiktinai atrasti klebonijoje, jis tampa visos bendruomenės atpirkėju. Tai,
kad Danielis pats nesitikėdamas pasiekia tai, ko nebuvo pavykę parapijos klebonui, filme sutampa
su Danielio apgaulės atskleidimu ir jo suėmimu: šia situacija tarsi užsimenama apie Kristaus kančią
ir lemtingą jos baigtį.

KAI TIESA PASMERKIA LIKTI NUSIKALTĖLIU

Filmas „Kristaus kūnas“ prasideda ir baigiasi itin žiauriomis smurto scenomis pataisos namuose.
Toks siužeto pasirinkimas pažadina mintis apie uždarą ratą, iš kurio neįmanoma ištrūkti. Kalbant
konkrečiau, žiauri bausmė, kurią visuomenė skiria Danieliui, parodo, kad pastaroji absoliutų prioritetą
teikia apgaulės nusikaltimui, visiškai numodama ranka į jo pastangas pagydyti bendruomenę ir gerus
darbus parapijiečių labui. Išaiškėjus apgavystei, Danielis nuteisiamas grįžti į uždarą smurto ratą, kuris
taps jo keliu į naują nusikaltimą. Siekdamas perteikti šią tragišką baigtį vaizdu, Janas Komasa naudoja
montažą, kai scenas pataisos namuose keičia kaimo mišių, kurias laiko pareigas perėmęs klebonas,
akimirkos. Mums tai galimybė ne tik pamatyti, kad bažnyčia ištuštėjo, bet ir įsitikinti, kad Danielio
darbai nenuėjo veltui. Šių dviejų veiksmo linijų kontrastu, kuris perteikiamas vienas kitą keičiančiais
kadrais, režisierius tvirtai akcentuoja šokiruojančią prarają, skiriančią tai, ką Danielis davė kaimui, ir
tai, ką jam pačiam skyrė likimas. Laimei, pesimistinę pabaigą atsveria trečia veiksmo linija, kurios
momentų taip pat įterpiama į pakaitomis rodomų kadrų seką: matome, kaip į automobilį įsėda dideliu
krepšiu nešina Lidijos dukra. Tai leidžia suprasti, kad, netekusi savo dvasinio vadovo ir vėl atsidūrusi
kietuose bažnyčios gniaužtuose, ji su visam palieka kaimą.

27
MORALINIO VERTINIMO SPĄSTAI
Žiūrovai tampa vieninteliais baigiamosios smurto scenos liudininkais. Kaip ir filmo pradžioje,
prižiūrėtojas išeina iš patalpos, kurioje būriuojasi jaunieji nusikaltėliai. Pasinaudodamas šia gal net
ir iš anksto suplanuota proga, Bonusas užpuola Danielį. Kruvinas, smūgių įsiutintas, nevaldomo įniršio
apimtas Danielis mirtinai sumuša savo priešininką. Nuteistieji paskubomis susitaria pridengti Danielį
ir padegti patalpą, kad panaikintų nusikaltimo pėdsakus. Jiems nusprendus nuslėpti tiesą (ar siekiant
apsaugoti Danielį, ar tiesiog dėl to, kad jie nenori prisiimti atsakomybės už pasyvų dramatiškos
situacijos stebėjimą?), vėliau niekas ir nebesupras, kas nutiko iš tikrųjų. Ši situacija prašosi palyginimo
su prieš tai įvykusia kaimo nelaime. Mes taip pat niekada nesužinosime, kas iš tikrųjų kaltas dėl
nelaimės kaime: filmas baigiasi taip, kad sužinoti, dėl ko ir būtent kokiomis aplinkybėmis įsiplieskė
ugnis, neįmanoma. Tuo metu aišku tik tiek, kad šia atsakomybe dalijasi ne vienas. Galiausiai filmo
pasakojimas mums dovanoja vertingą išminties ir atjautos pamoką: neteisti paskubomis ir atsižvelgti
ne tik į faktų pobūdį, bet ir į žmonių motyvus bei ketinimus.

28
KELETAS KLAUSIMŲ PAMĄSTYMUI
• Filmas „Kristaus kūnas“ išsiskiria ilgais statiškais kadrais, daugybe subtilių aukšto rakurso vaizdų, kuriuose
stebime vidury laukų sustingusį kaimą, ir emocijų faktiškai neišduodančių stambiu planu nufilmuotų veidų.
Kokia, jūsų nuomone, tokio filmavimo būdo prasmė? Ar galima sakyti, kad filmo kadras yra nuolatinė kliūtis?
Kuria prasme?

• Filme ne tik dominuoja melsvi ir žalsvi atspalviai, labai šaltos spalvos, bet ir kuriama daugybė šviesotamsos
efektų naudojant ryškiai baltą šviesą. Kaip šios originalios vizualinės charakteristikos paveikia įvairius filmo
aspektus? Kaip jos paveikia pasakojimą ir personažų vaizdavimą? Pagalvokite apie religinę tapybą, kurioje
REŽISIERIUS: Jan Komasa
šis procesas dažnai naudojamas mistinei, nežemiškai vaizduojamų scenų dimensijai perteikti.
SCENARIJAUS AUTORIUS:
Mateusz Pacewicz
VAIDINA: Bartosz Bielenia, Eliza
Vinciane Fonck Rycembel, Aleksandra Konieczna,
Kultūros centras „Les Grignoux“ Tomasz Ziętek, Leszek Lichota,
Łukasz Simlat
OPERATORIUS: Piotr Sobociński Jr
PRODIUSERIAI: Aneta
Hickinbotham, Leszek Bodzak
BENDRA GAMYBA: CANAL +
POLSKA, „WFS Walter Film Studio“,
„Podkarpackie Regional Film
Fund“, „Les Contes Modernes“
KOPRODIUSERIAI: Patrice Nezan,
Piotr Walter, Manuel Rougeron,
Frederic Berardi, Marek Jastrzębski
GAMYBA: „Aurum Film“
METAI: 2019
TRUKMĖ: 116 min.
ŽANRAS: drama
ŠALYS: Lenkija, Prancūzija
ORIGINALO KALBA: lenkų
PLATINTOJAS: KINO PAVASARIS
29
LUX KINO 2017
SAMEBLOD
2014
IDA
2011
LES NEIGES DU KILIMANDJARO
2008
LE SILENCE DE LORNA
APDOVANOJIMO 120 BATTEMENTS PAR MINUTE BANDE DE FILLES ATTENBERG DELTA
WESTERN RAZREDNI SOVRAŽNIK PLAY OBČAN HAVEL
FILMOGRAFIJA A CIAMBRA FEHÉR ISTEN A TORINÓI LÓ IL RESTO DELLA NOTTE
2019–2007 ESTIU 1993
HJARTASTEINN
HERMOSA JUVENTUD
KREUZWEG
ESSENTIAL KILLING
HABEMUS PAPAM
REVANCHE
SÜGISBALL
KING OF THE BELGIANS LE MERAVIGLIE LE HAVRE SVETAT E GOLYAM I SPASENIE DEBNE
OSTATNIA RODZINA MACONDO MISTÉRIOS DE LISBOA OTVSYAKADE
SLAVA TURIST MORGEN SZTUCZKI
TOIVON TUOLLA PUOLEN XENIA PINA TO VERDENER
WOLKE 9
2019 2016 2013 2010
GOSPOD POSTOI, IMETO I’E TONI ERDMANN THE BROKEN CIRCLE BREAKDOWN DIE FREMDE 2007
PETRUNIJA À PEINE J’OUVRE LES YEUX MIELE AKADIMIA PLATONOS AUF DER ANDEREN SEITE
COLD CASE HAMMARSKJÖLD MA VIE DE COURGETTE THE SELFISH GIANT ILLÉGAL 4 LUNI, 3 SAPTAMINI SI 2 ZILE
EL REINO A SYRIAN LOVE STORY ÄTA SOVA DÖ BIBLIOTHÈQUE PASCAL BELLE TOUJOURS
I DOULEIA TIS CARTAS DA GUERRA GRZELI NATELI DGEEBI INDIGÈNE D’EURASIE CALIFORNIA DREAMIN’ [NESFARSIT]
KLER KRIGEN KRUGOVI IO SONO L’AMORE DAS FRÄULEIN
LES INVISIBLES L’AVENIR OH BOY! LA BOCCA DEL LUPO EXILE FAMILY MOVIE
MADENA ZEMJA LA PAZZA GIOIA LA GRANDE BELLEZZA LOURDES IMPORT/EXPORT
RAY & LIZ SIERANEVADA LA PLAGA MEDALIA DE ONOARE ISZKA UTAZÁSA
SYSTEMSPRENGER SUNTAN PEVNOST R PLOSHCHA
TCHELOVEK, KOTORIJ UDIVIL VSEKH KURZ DAVOR IST ES PASSIERT
2015 2012 2009
2018 MUSTANG IO SONO LI WELCOME
KONA FER Í STRÍÐ MEDITERRANEA CSAK A SZÉL EASTERN PLAYS
DRUGA STRANA SVEGA UROK TABU STURM
STYX 45 YEARS À PERDRE LA RAISON 35 RHUMS
DONBASS A PERFECT DAY BARBARA ANDER
EL SILENCIO DE LOS OTROS HRÚTAR CESARE DEVE MORIRE EIN AUGENBLICK FREIHEIT
GIRL LA LOI DU MARCHÉ CRULIC – DRUMUL SPRE DINCOLO KATALIN VARGA
GRÄNS SAUL FIA DJECA LOST PERSONS AREA
LAZZARO FELICE TOTO SI SURORILE LUI L’ENFANT D’EN HAUT NORD
TWARZ ZVIZDAN LOUISE WIMMER PANDORA’NIN KUTUSU
UTØYA 22. JULI
 Nuotraukos:
p. 1, 9, 11, 12, 13, 14, 15, 16: © Zentropa produkcija
p. 1, 9, 17, 18, 19, 20, 21, 22: © Alexander Nanau Produkcija / „Samsa Film“ / „HBO Europe“
@luxaward p. 1, 9, 24, 25, 26, 27, 28, 29: © „Aurum Film“

Rankraštis baigtas rengti 2021 m. sausio mėn.

#luxaward Parengė Europos Parlamento Komunikacijos generalinis direktoratas.

Nei Europos Parlamentas, nei Europos Parlamentui atstovaujantys asmenys nėra atsakingi už galimą šios informacijos naudojimą.

Liuksemburgas: Europos Sąjungos leidinių biuras, 2021

© Europos Sąjunga, 2021
Atgaminti leidžiama nurodžius šaltinį.

Norint naudoti ar atgaminti nuotraukas arba kitą medžiagą, kurios nėra saugomos ES autorių teisėmis, dėl leidimo būtina tiesiogiai kreiptis
į autorių teisių turėtojus.
LUX
AWARD Pastebėjus klaidų ar praleidimų, prašytume mums pranešti e. pašto adresu luxaward@ep.europa.eu.

.EU Print: ISBN 978-92-846-7630-9 doi:10.2861/497379 QA-03-20-855-LT-C

PDF: ISBN 978-92-846-7614-9 doi:10.2861/45262 QA-03-20-855-LT-N