VIRSELIS

JANAS MALÍKAS
Sviedinukas greituoliukas
Pasaka patiems mažiesiems
pasiskaityti ir pasiklausyti

Iliustravo Helena Zmatlíková

Iš čekų kalbos vertė Valdemaras Kvietkauskas

Prasideda pirmas skyrius,
kuriame išgirsite apie namuką ant kalniuko, apie armoniką ir būgnelį ir apie išdaužtą langą.

Kone pačiam miesto pakrašty – bene kažkur ties Paupiu ar Pagiriais, nė pats gerai nežinau
kur – stovėjo namukas, mažutis kaip grybukas, švarutėlis kaip veidrodėlis ir mielas kaip gėlytė
saulutė. O tame namuke jau daugybę metų gyveno senelis ir senelė.

4
5
 Vaikų senukai neturėjo ir gyveno ten sau patys vieni. Dienomis senelis kapstėsi darže, mat
augino kopūstus, morkas ir saulėgrąžas, o senelė tuo tarpu virė valgį ir švarino namučius; va-
karais senelis skaitė laikraštį arba klausėsi radijo, o senelė mezgė kojines – juodas ir raudonas,
dryžuotas, languotas ir taškuotas – visokiausias.
Vieną vakarą žiūri senelė į senelį ir galvoja: vargšas seneliukas, kažko jam trūksta – sėdi
sau, tyli, o akys tokios liūdnos. Bet jau žinau, ką daryti: rytoj senelio vardinės, tai nupirksiu
jam armoniką.
Ir tikrai – vardo dienos proga senelė nupirko seneliui armoniką. Tai jau tą vakarą senelis
nei laikraštį skaitė, nei radijo klausėsi, tik sėdėjo su armonika ir griežė be perstojo, net juokas
jį suėmė. Bet vis žvilgčioja į senelę ir mąsto: vargšė seneliukė, manim pasirūpino, o pati kaip
nesava; sakytum kažko jai trūksta – sėdi sau, tyli, o akys tokios liūdnos. Bet jau žinau, ką da-
ryti: rytoj senelės gimtadienis, tai nupirksiu jai būgnelį.

6
 Ir tikrai – gimimo dienos proga se-
nelis nupirko senelei būgnelį. Ir jau
tą patį vakarą senelė atsisėdo su bū-
gneliu, mušė jį kuokelėmis, o senelis
pritarė armonika, taip griežė ir griežė
abudu, kol juos suėmė juokas.
Griežė juodu ir rytojaus dieną, ir
trečią dieną  – tik apsižiūrėjo vis liū-
dnesnes daineles begriežiantys. Sene-
lis pasidėjo armoniką, senelė paslėpė
kuokeles, abu susižvalgė, galvas pa-
lingavo ir prašneko:
– Matai, matai, mums abiem kažko
stinga.
O senelis ir tarė:
– Reikėtų mudviem vaikelio.
– Mergytės, ar ne, seneli?
– Tik jau ne – berniuko, senele.
– O aš rinkčiausi mergytę, sene-
liuk.
– Tik jau ne, berniuką!
– Tik jau ne, mergytę!
– Berniuką!
– Mergytę!
Ir susipyko. O jiedviem taip vienas kitą erzinant,
staiga tik barkšt patarkšt! – pro langą įlėkė kažkas
apvalaus ir šmaukšt – pasislėpė kampe.
Žinoma, senukai baisiai persigando, bet se-
nelis tučtuojau suprato, kas tai.
– O juk tai sviedinys, senele! Norėčiau
tik sužinoti, kaip jis pas mus pateko.
Senelė į iškultą langą žiūri, raukosi ir
piktai murma:
– Žinoma, iš aikštelės čionai atlėkė.
Vėl koks padauža įspyrė.
– Tai jau ne, senele, – pakraipė galvą
senelis. – Tik pažvelk, juk tai visiškai
naujas ir nepaprastas sviedinukas.
Senelė, nors dar šiek tiek pykdama,
vis dėlto žvilgteli į kampą ir iš tiesų
pamato, kad tas sviedinukas labai
gražus, glotnutis, apvalutis, minkštu-
tis, putlutis – visai kaip moliūgėlis.

8
 Taip senukams bespėliojant, neti-
kėtai suskamba balselis:
– Aš alkanas!
– Ar sakei ką, seneli? – klausia se-
nelė.
– Ar aš? Ne, nieko nesakiau, sene-
le, – stebisi senelis.
– Vadinas, man tik pasirodė, lyg kaž-
kas sušneko, – sumurmėjo senelė ir pagal-
vojo: matai, nebeprigirdžiu.
Ir vėl iš kampo suskambo balselis, plonas kaip plaukelis:
– Aš alkanas!
– Seneli, – šūktelėjo senelė, – čia tas sviedinukas šneka!
Senelis tik galvą purto, – juk kaip gyvas nėra girdėjęs, kad sviedinys kalbėtų, – o tas trečią
kartą cypteli:
– Aš alkanas!
Senelis savo ausimis netiki, tačiau bematant nušlepsi į kambario kampą, – o tada jau tenka
ir akimis netikėti.
– Senele, tai nėra paprastas sviedinukas! Jis turi akis!
– Ir nosį!
– Ir burną!
– Ir ausis!

10
 – Ir plaukus!
– Ir rankas!
– Ir kojas!
Senelė tik žiūri į tokią dovanėlę – vienusyk ir šypsosi, ir ašarėlė rieda jai per skruostą.
– Matai, seneli, pats likimas už mus nusprendė. Tu norėjai berniuko, o aš mergytės, ir kad
negalėjom susitarti, neturėsim nei berniuko, nei mergaitės, tiktai sviedinuką. Sviedinuką
Greituoliuką.
– Tikrai gražus ir šmaikštus vardas, – nusijuokė senelis. – Taip ir tebūnie, senele: Sviedinu-
kas Greituoliukas.
– Aš alkanas! – vėl pasigirdo iš kampo.
– Tik pažiūrėkit į tą spirgą! – nepiktai pagrūmoja se-
nelė. – Vos tik atėjo – ir jau valgyti prašo.
– Tai bent skrajūnas – tikras rajūnas, ar ne, sene-
le? – juokiasi senelis.
O Greituoliukas vis tą patį varo:
– Aš alkanas!
Senelė prisiminė paskutinę duonos riekelę ati-
davusi seneliui, kad turėtų kuo užkąsti popiečio
kavą, ir puolė tildyti rėksnį:
– Gerai jau, Greituoliuk, tiktai luktelėk, sviedi-
nuk, tuoj ką nors surasim. Gal dar ne visur užda-
ryta. Nulėksiu į pieninę šviežio pieno, o tu, seneli,

11
 skubėk pas kepėją.
Nupirk Sviedinukui
Greituoliukui švie-
žių bandelių.
– Ar nebijosi, Grei-
tuoliuk? – susirūpino
senelis.
O sviedinukas nar-
siai pučiasi:
– Aš Sviedinukas
Greituoliukas ir nieko
nebijau.
– O jei kas nors ateitų,
pasakyk, kad luktelėtų už
durų, mes tuoj sugrįšim, –
liepia senelė.  – Supratai,
Greituoliuk?
O sviedinukas išdidžiai at-
šauna:
– Aš Sviedinukas Greituoliu-
kas ir viską suprantu.
 – Na tai būk geras, sėdėk ir neišdykauk, –
dar įspėja senelis. – Tad iki pasimatymo.
– Juk žinai, bemat sugrįšim. Sudie, svie-
dinuk, – atsisveikina senelė.
– Sudie, seneliai, ir nieko nebijokit!  –
šaukia jiems pridurmui sviedinukas ir lieka
namie vienas.