Dzūkijos nacionalinis parkas – Lietuvos valstybinis parkas, įkurtas 1991 m.

gamtiniu ir kultūriniu požiūriu

turtingiausioms Dzūkijos krašto teritorijoms saugoti, tvarkyti bei naudoti.
Pagrindiniai uždaviniai – išsaugoti Dainavos krašto gamtinius ir kultūrinius kompleksus, užtikrinti Nemuno ir
Merkio santakos upyno ekologinę pusiausvyrą, puoselėti Dzūkijos kultūrines tradicijas, propaguoti
tradicinius ūkininkavimo metodus ir sudaryti sąlygas pažintiniam turizmui.
Parkas yra pačiuose Lietuvos pietuose, direkcija – Merkinėje. Tai didžiausia saugoma teritorija Lietuvoje,
kurios plotas – 55 920 ha. Didžioji parko dalis yra Varėnos rajone (apie 95 %), o mažesnioji – Alytaus ir
Lazdijų rajonuose bei Druskininkų savivaldybėje. Parko teritorija prateka Ūla, Merkys, Nemunas. Parko
teritorija padalinta į 10 girininkijų.
Nuo 2011 Dzūkijos nacionalinis parkas kartu su Čepkelių rezervatu yra europinio vertingiausių laukinės
gamtos teritorijų tinklo dalimi (vienintelis Lietuvoje).

Dzūkijos nacionalinis parkas yra smėlėtoje Dainavos lygumoje. Parko paviršius yra vidutiniškai ~ 100 m
aukštyje virš jūros lygio. Dzūkijos žemyninių kopų juosta tęsiasi 61 km, apsupdamos Čepkelių raistą, užima
~905 km² plotą. Kopos daugiausia pasagos pavidalo, nukreiptos į rytus. Plačiausias kopų ruožas (6,8 km) yra
ties Marcinkonimis. 4 km į šiaurės rytus nuo Marcinkonių stūkso aukščiausia parko kopa – Dalgiakalnis
(168,1 m). Dzūkijos kopos susidarė Nemuno apledėjimo pabaigoje, ledyno tirpsmo vandenims išplovus
uolienas. Lygumos vietoje susidarė prieledyninės marios. Dabar daugelis kopų apaugusios pušynais
(kerpšiliais), tačiau dėl kirtimų ar kitos ūkinės veiklos pažeidus dangą gali atsiverti pustomos smėlio kopos.

Dzūkijoje dėl didelių, lengvai įšylančių, bet gretai ir atvėstančių smėlynų plotų klimatas kontrastingas. Čia
būdingi vieni didžiausių temperatūrų svyravimų Lietuvoje tiek per parą, tiek per metus.

Beveik visas parkas įkurtas dalyje Dainavos girios miškų masyvo, tad jame miškai užima 85 % teritorijos.

Iš viso parko teritorija teka 36 upės ir upeliai, kurių bendras ilgis siekia ~300 km. Kadangi vyrauja vandeniui
laidūs smėliai, didelė dalis kritulių įsigeria į dirvožemį, o vėliau ištrykšta šaltiniais, nutekančiais į upes. Dėl
šios priežasties Dzūkijos upės vandeningos ištisus metus, jų vanduo šaltas ir tyras.

Suskaičiuota 771 grybų rūšis – daugiau kaip pusė jų yra kepurėtieji grybai, trečdalis – kempininiai. Dzūkijos
šilai pasižymi didele valgomųjų grybų gausa – auga tikriniai ir pušyniniai baravykai, voveraitės, žaliuokės,
geltonieji kazlėkai, bobausiai, šilbaravykiai, beržynuose, šlapiuose miškuose gausu raudonviršių, lepšių.

Dzūkijos nacionaliniame parke sutinkamos 54 žinduolių rūšys. Parke pastebėta ~200 paukščių rūšių, iš kurių
39 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. 142 rūšys parke peri, 51 rūšis užskrenda migracijų metu, o 7 rūšys
atskrenda čia žiemoti. Varliagyvių parke užfiksuota 12 rūšių. Tarp jų yra retoka raudonpilvė kūmutė,
pavasarį rengianti triukšmingus koncertus. Parko upėse ir ežeruose sugaunamos 32 žuvų rūšys, parke
skraido ~ 760 drugių rūšių, daugiausia – Merkio žemupio pievose, vabalų rūšių randama apie 612, laukinių
bičių randama apie 217 įvairių rūšių. Drėgnose vietose rastos 105 moliuskų rūšys. Tai įvairūs šliužai, sraigės,
geldutės.

Dzūkijos nacionaliniame parke turizmo reikmėms pritaikytas Merkinės apžvalgos bokštas (26 m),
Marcinkonyse ir Merkinėje įrengti lankytojų centrai.