R IČ A R D A S K A Z L A U S K A S

" •r

LIETUVOS GAMTA
V KLA SE S BIOLOGIJOS KURSO
MOKOMOJI M E D ŽIA G A
<
 RIČARDAS KAZLAUSKAS
c £ #vЛѴ,2.

LIETUVOS GAMTA

V KLASĖS BIOLOGIJOS KURSO

MOKOMOJI MEDŽIAGA

KAUNAS
i
„S V IE S A “ 1992
U D K 5(474.5)(075.3)
Ka 687

Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo

ministerijos rekomenduota

2-asis leidimas
(1-asis leidimas— 1990 m.)

Kazlauskas R.
K a 687 Lietuvos gamta: V klasės biologijos kurso mo­
komoji medžiaga.— K .: Šviesa, 1992. 95 p.
ISBN 5-430-01575-Х
1990— 1991 m. V klasėje pradėtas dėstyti naujas integruotas
biologijos kursas „Lietuvos gamta“. Kadangi nespėta parengti nau­
jo vadovėlio, šioje knygoje pateikiama to kurso medžiaga. Knygos
pabaigoje mokytojai ras pagrindinius klausimus, kuriais galės rem­
tis dėstydami šią medžiagą.
UDK 5(474.5) (075.3)

4306020900-168
Prot. Nr. 1—92
M853(10)—92

ISBN 5-430-01575-Х © Ričardas Kazlauskas, 1990

 P R A T A R M Ė M OKYTOJUI

Gerbiami biologijos mokytojai, Jums pateikiama kiek ne­

įprasta medžiaga būsimam „Lietuvos gamtos“ vadovėliui. Kad
ši medžiaga taptų vadovėliu, teks parengti daug iliustracijų,
atsižvelgti į Jūsų pastabas. Sis leidinys parašytas per trumpą
laiką. Nebuvo kada jį „n u šlifuoti“, recenzuoti. Manome, kad
geriausi recenzentai bus mokytojai, kurie dėstys šį dalyką. La­
bai prašome baigiantis mokslo metams atsiųsti savo atsiliepi­
mus ir pastabas į Vilniaus universiteto Zoologijos katedrą ad­
resu: 232009 Vilnius, Čiurlionio 21.
Kaip matote, šis leidinys gana neįprastas. Jo pagrindą su­
daro biologijos medžiaga, bet ji labai susipynusi su geografi­
ja, geologija, chemija, istorija ir net archeologija. Tai integruo­
tas dalykas, tad jį dėstančiam mokytojui teks dar šiek tiek pa­
sisemti gretutinių dalykų žinių.
Rengiant šią medžiagą, buvo siekiama, kad ją noriai skai­
tytų vaikai, todėl stengtasi vengti sausos vadovėlinės formos.
Galbūt jus nustebins daugoka naujų terminų. Stengėmės, kad
ji būtų prieinama gabesniems vaikams. Tegul jie paskaito ir
atitrauktą nuo krašto tekstą, kuriame pateikta papildomų ži­
nių. Nesiekta, kad vaikai viską įsimintų, iškaltų. Tegu kiek­
vienas įsimena tiek, kiek pajėgia.
Pastebėsite, kad nemažai nepaaiškintų terminų. Mūsų tiks­
las — duoti didesnę laisvę mokytojui. Tegu jis savaip išaiškina
vaikams mažiau suprantamus dalykus. Norėtume, kad moky­
tojas laisvai interpretuotų temas, vienoms, skirdamas daugiau
laiko, kitoms — mažiau. Galbūt Vilkaviškio rajono mokytojai
mažiau dėmesio skirs miškams, daugiau agrocenozėms, o Igna­
linos rajono — plačiau panagrinės ežerus. Gerai būtų, kad mo­
kytojai dėstomas temas pailiustruotų pavyzdžiais iš mokyklos
apylinkių. Jeigu jie savo nuožiūra su mokiniais aptars kokį
naują skyrelį — tik sveikinsime. Gali kurį nors ir praleisti.
 Pastebėjote, tekste yra keletas klausimų, skatinančių mo­
kinius mąstyti. Jų nedaug, jie nelygiaverčiai. Labai norėtume,
kad mokytojas sugalvotų daugiau loginį mąstymą skatinančių
klausimų. Ugdykime ne „zubrylas“ , bet mąstančias asmenybes.
Visai nėra medžiagą įtvirtin a n čių klausimų. Juos pateikia
mokytojas, atsižvelgdamas į medžiagos svarbą, sunkumą, kla­
sės ypatybes.
Gerbiami mokytojai, Jums reikės dėstyti Lietuvos gamtos
kursą remiantis šia knyga, kurioje nėra nei žemėlapių, nei
iliustracijų. Visa tai bus vadovėlyje. Dabar teks pasitenkinti
mokykloje esančiais žemėlapiais, knygų iliustracijom is ar Jūsų
turimais pavyzdžiais. Bus sunku? Be abejo, bet kitos išeities
nėra.
Autorius
 L IE T U V A — M Ū S Ų TĖV Y N Ė

Kokia didelė Žemė ir kokia maža Lietuva! Bet ji mums ne­

įkainojamai brangi. Tai lopinėlis žemės, kuriame nuo senų se­
novės gyvena lietuviai. Tai kraštas, kuriame gimėme, kurį
šimtmečiais gynė mūsų protėviai.
Palyginti su kitais kraštais, kitomis valstybėmis Lietuva
nėra didelė. Jeigu važiuotume iš pietų į šiaurę arba iš rytų
į vakarus, tai būtų tik apie 300 kilometrų. Bet kokie skir­
tingi jos kraštovaizdžiai!
Iš pietvakarių į šiaurę tęsiasi plati derlinga Vidurio žemu­
ma. Pavadinimas rodo, kad ji nedaug pakilusi virš jūros lygio.
Kilometrų kilometrais čia tęsiasi lygūs laukai, kur ne kur
paįvairinti miškelių žalumos. Tai Lietuvos aruodas — derlin­
giausios mūsų dirvos. Šia žemuma teka ramios, nesraunios
upės. Šiaurėje, netoli Biržų miesto, galima pamatyti įdomiau­
sią gamtos reiškinį — .gilias arba nelabai gilias duobes, kuriose
yra prasmegę ištisi dirvos plotai kartu su krūmais ir medžiais.
Tai požeminių vandenų darbas.
Čia, šiaurės Lietuvoje, galima pamatyti ir tikras kietas uo­
lienas — dolomitus. Dolomitai — tai prieš šimtus milijonų me­
tų, kai Lietuvos teritorijoje tyvuliavo šilta jūra, iš kalkinių
kriauklyčių susidariusios uolienos. Dolomitinės uolienos — pa­
grindinė žaliava cemento gamybai. Kam reikalingas cementas,
tikriausiai žinote.
Lietuvos Vidurio žemumoje labai mažai ežerų, bet daug jų
Aukštaičių aukštumoje, pietrytinėje ir rytinėje Lietuvos daly­
je. Pačiame rytiniame Lietuvos kampelyje tyvuliuoja didžiau­
sias Drūkšių ežeras. Netoli Utenos miesto yra giliausias Tau­
ragnų ežeras. Prie Dubingių, siauroje lomoje, pamatysime gra­
žų, ilgą lyg upę Asvejos ežerą. Tarp kalvų vingiuoja srauni,
kol kas švariausia Lietuvoje Žeimenos upė. Čia teka legendo­
mis apipintas sraunusis Merkys. Jo apylinkėse apsigyveno pir­
mieji akmens amžiaus žmonės. Miškų tuomet dar nebuvo, ga­
lių — gargždo arba dar labiau trupino iki kruopų didumo žvy ­
ro. Iš mažiausių trupinėlių susidarė smėlis, iš sutrupintų uolie­
nų mikroskopinių dulkelių — molis.
Ledynai nuo kalnų slinko plačiais srautais, kurie susijung­
davo ir išsiskirdavo. Šių ledo srautų plotis žemumose siekė
šimtus kilometrų. Maždaug prieš 24 tūkstančius metų ledynai
atslinko į mūsų žemę ir trimis galingais liežuviais pradėjo nio­
koti kraštą. Vienas, šiaurinis, atslinkęs iš rytinės Suomijos,
užgriebė tik pačią rytinę Lietuvos dalį. Kitas, didžiausias, plū­
do beveik visos respublikos plotu. Jis atkeliavo iš šiaurės va­
karų Suomijos. Jo vakarinis kraštas siekė Žemaitijos aukštu­
mas. Trečiasis ledynų srautas lyg plati juosta slinko iš
Švedijos kalnų vakarinės dalies Baltijos slėniu. Jis užgriebė da­
bartinės Žemaitijos lygumas ir vienu kraštu atsirėmė į Žemai­
tijos aukštumas. Taigi Žemaitijos aukštumos kurį laiką buvo
lyg sala ledo karalystėje. Vėliau ir jas apdengė ledynai.
Manoma, kad ledynas slinko gana „greitai“ ir, per porą
tūkstančių metų pasiekęs pietryčių Lietuvos kalvas, išsikvėpė.
Kiek jo atslinkdavo, tiek ir ištirpdavo, čia palikdamas atvilktus
akmenis, smėlį. Šliauždamas ledynas lyg buldozeris stūmė prieš
save ištisus kalnus žemių. Todėl ten, kur jis baigė savo kelią,
atsirado sustumtinės kalvos.
Šliaužiantis ledynas kartais ilgesniam laikui sustodavo. Ta­
da prie jo apatinės dalies prišaldavo ištisi žemių klodai, ku­
riuos vėl pajudėjęs vilkdavo su savimi. Daug akmenų, smėlio ir
žvyro patekdavo į šliaužiančio ledo sluoksnius. Slinkdamas le­
dynas vietomis nuardydavo ankstesniųjų ledynų supiltas kal­
vas, užpildavo ar pagilindavo upių slėnius. Ledo srautai
suskildavo į siauresnes „plaštakas“ , kurios pasklisdavo po di­
desnius ar mažesnius žemės plotus. Tokios ledkalnių „plašta­
kos“ neretai išspausdavo gilias daubas, kuriose vėliau susidarė
ežerai.
Pasiekęs pietrytinę Lietuvos dalį, ledynas ne kartą tirpda-
mas atsitraukdavo, kad po kurio laiko vėl pasistūmėtų. Laips­
niškai iš ledyno sąnašų susidarė ištisos kalvos. Tarp jų buvo
sėte prisėta didesnių ar mažesnių ežerų. Kur ledynai baigė sa­
vo kelią, dabar yra ežeringiausias ir gražiausias mūsų krašto­
vaizdis.
 LE D Y N A I T IR P S T A

Prieš 22— 20 tūkstančių metų ledynai pradėjo sparčiai tirp­

ti. Vanduo galingomis srovėmis plūdo ledo paviršiumi, nešda­
mas smėlį, žvyrą, riedulius (akmenis), graužė jame gilius ply­
šius. Vietomis jis krito nuo ledyno krašto iš didelio aukščio.
Stipri srovė išplovė žemėje gilias, siauras vagas. Taip susidarė
keisti — ilg i ir siauri — ežerai. Pavyzdžiui, Asvejos ežeras Mo­
lėtų rajone — ilgiausias Lietuvoje — atrodo lyg upė. Giliausias
mūsų krašte Tauragnų ežeras irgi susidarė tokiu būdu.
Tirpstančio ledo vandenys tekėjo siauresnėmis arba plates­
nėmis upėmis, nešančiomis atitirpusias ledyno žemes. Vasarą
upės jungėsi į plačius srautus. Sunku dabar net įsivaizduoti
ledyno tirpsmo upes, kurių plotis siekė iki 2— 3 kilometrų. Jos
tekėjo į vakarus ir į pietus. Tuomet Nemuno dar nebuvo. Bal­
tijos vietoje stūksojo kilometrinio aukščio ledo kalnai, todėl
ledyno upių srautai tekėjo į kitas jūras. Iš ledyno išsilaisvinu­
siose daubose rinkosi vanduo, sudarydamas plačias, gilias' ir
labai šaltas marias. Tos marios kartais būdavo kelių dešim­
čių kilometrų pločio ir ilgio. Ledyno pakraštyje tokių marių
buvo daug. Į jas įtekantys ledyno upeliai nešė smėlį ir molį.
Šios sąnašos pasklisdavo mariose ir nusėsdavo molio sluoks­
niu. Vadinasi, ten, kur dabar randame molį, ledynui tirpstant
buvo marios. Rudenį ir anksti pavasarį ledas tirpo lėtai, taigi
vandenys atnešdavo tik smulkiausią molį, o vasarą plūdo stip­
resnės vandens srovės, nešančios smėlį ar rupesnį, molį. Taip
susidarė juostuotieji molio sluoksniai ly g skanus sluoksniuotas
tortas. Iš molio juostelių skaičiaus galima pasakyti, kiek metų
gyveno marios.

K Ą P A L IK O LE D YN AI?

Neretai plūstančio vandens srautai pragrauždavo kalvas, ku­

rios būdavo užtvenkusios marias, ir jos, vandeniui ištekėjus, nu­
slūgdavo. Jų vietoje likdavo sausas slėnis, kurio dugnu tekėdavo
upė, arba susidarydavo vienas ar keli ežerai. Marios slūgo
keletą kartų. Derlingi Sūduvos laukai susidarė irgi iš marių
dugno dumblo. Tik iš kur Kazlų Rūdos smėlynai, apaugę pu­
šynais? Pasirodo, ten buvusi upė, Nemuno dalis, nešusi vandenis
į marias. Nemažai smėlio čia prinešė. Panašus upės suneštas
smėlynas yra prie Jurbarko.
Po storu smėlio ar žvyro sluoksniu neretai randame moly­
nus. Jie liudija, kad, marioms ištekėjus, jų buvusį dugną už­
pylė tebeplūstantys ledyno vandenys.
Slinkdamas ledynas vietomis gremžte nugremžė ištisus plo­
tus, palikdamas plačias lygumas. O tirpdamas jis supylė kal­
vas kalveles, ištisus kalvynus. Taigi visas Lietuvos kraštovaiz­
dis — ledynų veiklos padarinys.
Ledynams pasitraukus, suneštus smėlius pustė vėjas. Pus­
tė, kol supustė kopas. Vėjas jas vėl ir vėl perpustydavo, perneš-
davo, kol pagaliau apaugusios žolėmis sustingo amžiams. Vėliau
jos apaugo mišku. Keista dabar grybauti Varėnos pušynais
apaugusiose kopose žinant, jog kadaise čia buvo prieledyninės
dykumos.
Ledynų pėdsakus aptinkame kiekviename žingsnyje. Pakel­
kime dirvoje rastą akmenį. Jis nuzulintas, nugludintas. Kiek
reikėjo ledynui jį trinti, kol iš kalnų atneštas kampuotas uo­
los gabalas tapo apvalainu akmeniu. Pažiūrėkime į didįjį Anykš­
čių akmenį — Puntuką. Ir jis lyg smiltelė buvo vartomas, tri­
namas, kol tapo apvalutis.
Iš akmenų sandaros, iš jų sudedamųjų dalių geologai suži­
nojo, iš kur, kuria kryptimi ir kaip slinko ledynai.
Mes gyvename tarpledynmečio laikotarpiu. Jau dvylika ar
trylika tūkstančių metų, kai Lietuvos nebeslegia ledynų story­
mė. Pagal praeities dėsningumus po keliasdešimt tūkstančių
metų į Lietuvą vėl turėtų atslinkti ledynas. Tačiau abejotina,
ar taip įvyks. Dabar žmogaus ūkinė veikla tokia intensyvi, kad
nauji ledynai kažin ar galės susidaryti.

K A IP KEITĖSI G A M T A POLEDYNMETYJE

A R K T IN IS L A IK O T A R P IS

Prasidėjus ledynmečiui, Lietuvoje klimatas atvėso. Šaltos

žiemos išnaikino daugelį šilumamėgių augalų ir gyvūnų. Nuo le­
dynmečio pradžios iki ledynai pasiekė Lietuvą (apie 75 tūkstan­
čius metų) mūsų klimatas nebuvo pastovus. Tai atšildavo, tai
atšaldavo. Atšalimų laikotarpiu ledynai priartėdavo prie Lie­
tu vos, bet jos dar nepasiekdavo. Tada mūsų krašte išnykdavo
miškai, įsivyraudavo žoliniai augalai, neūžaugos berželiai ke­
ružiai. Vyraudavo tokie orai, kaip dabar tolimoje šiaurėje.
Tai buvo arktinis priešledyninis laikotarpis. Po to atslinkę le­
dynai apdengė visą Lietuvos paviršių. Traukdamiesi jie pali­
ko šaltą arktinį klimatą. Tai buvo arktinis laikotarpis.
Tūkstančius metų traukėsi ledynai iš Lietuvos. Sakome —
traukėsi, bet iš tiesų jie ne slinko į šiaurę atbuli, o tirpo. Sa­
lia tirpstančio ledyno bangavo plačios marios, daugybė ežerų
ir ežerėlių. Tekėjo vandeningos upės ir upeliai.
Toliau nuo pasitraukusių ledynų rudavo negyvi, smėlėti,
žvyruoti plotai. Vėliau jie apaugo įvairiomis žolėmis. A n t pra­
džiūvusių smėlėtų kalvų pradėjo augti kiečiai, balandos, viks­
vos, varpiniai. Dalį tų augalų dabar randame tolimoje šiaurė­
je, aukštai kalnuose ar pusdykumėse. Kur ne kur šie augalai
užsiliko Lietuvoje ir dabar želia sausose dykvietėse, ant gele­
žinkelių pylimų.
Lomose buvo drėgniau. Ten augo įvairios samanos, kerpės,
paparčiai, švyliai ir kiti žoliniai augalai, pažeme driekėsi maži
gluosniukai, kėtojosi neūžaugos beržai keružiai apvaliais lape­
liais. Pusšimčio metų beržai siekė vos kelis sprindžius. Dabar
Lietuvoje tik keliose aukštapelkėse auga tokie berželiai. Jie sau­
gomi, todėl įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą.
Kodėl tada nebuvo didelių medžių? Jie negalėjo augti, nes
dar nebuvo susidaręs dirvožemis, geltonavo smiltys ir žvyras.
Trūko šilumos. Tolimoje šiaurėje, net ten, kur yra dirvožemio,
mūsų medžiai (liepos, klevai) auga kaip žemi krūmai.
Saulėtuose kalvų šlaituose žydėjo žemutis krūmokšnis dria-
da. Jo balti stamboki žiedeliai labai pagyvino tuometines gana
retas sauspieves — smėlėtus plotus, apaugusius skurdžia žo­
line augmenija. Dabar driada auga tik toli toli šiaurėje, kur
trumputės šaltos vasaros. Lietuvoje rasime ją nebent daržely­
je, pasodintą tarp akmenų.
Kokia tada buvo Lietuvos gyvūnija? Sausose pievose ganė­
si mamutai. Pusmetrinės vilnos saugojo juos nuo didelių šalčių.
Galingomis lenktomis iltimis lyg buldozeriais mamutai nužer-
davo sniegą ir žiemą galėjo maitintis po juo žaliuojančiais pie­
vų augalais. Salia avijaučių, šiaurės elnių, baltųjų kiškių ga­
nėsi ilgaplaukiai raganosiai. Pastarieji gyveno pavieniui. Nei
mamutų, nei raganosių iki mūsų dienų neišliko, kaip neišliko
ir to šaltojo laikotarpio sausminių pievų. Kodėl jie žuvo? Tiks­
liai nežinoma, manoma, kad juos išnaikino akmens amžiaus
žmonės, o greičiausiai — vėlesni drėgni ir šiltesni laikmečiai.
Įmirkusios ilgos žvėrių vilnos blogai saugojo nuo rudeninių
šalčių. Mamutai išmirė maždaug prieš 12— 13 tūkstančių me­
tų, kai ledynai pasitraukė iš Lietuvos, kai pradėjo nykti saus-
pievės.
A r šaltos tuomet Lietuvoje buvo žiemos? Šaltos, beveik tris
kartus šaltesnės nei dabar. O vasaros? Vasaros buvo šiltos, v i­
dutiniškai tik 2— 3 laipsniais šaltesnės už dabartines.
Iš kur tai žinome? Neseniai toli šiaurėje rastas žemėje įša­
lęs mamutas. Jo odoje aptikta gylio vikšrų. Gyliai — beveik
kamanės dydžio musių, kurių lervos tūno po gyvulių oda, g i­
minaičiai. Tai parazitai. O gyliai mėgsta skraidyti šiltomis die­
nomis. Aišku, yra ir kitų įrodymų.

R E TAM ISK IŲ L A IK O T A R P IS

Kaip atrodė gamta tuo metu, kai į Lietuvą atkeliavo pir­

mieji žmonės — prieš 11— 10 tūkstančių metų?
Tuomet jau tekėjo dabartinės upės ir upeliai. Ežerai buvo
skaidrūs, neapaugę žolėmis. Kraštovaizdis neatrodė toks ny­
kus, kaip ledynams traukiantis. Nors sauspievių dar buvo, bet
visur augo reti beržynai, tik vietomis tamsavo pušynų plotai.
Sausuose kalneliuose vešėjo viržynai, o drėgnose pievose kve­
pėjo valerijonai ir gailiai. Panašų kraštovaizdį ir dabar galime
pamatyti tolimoje šiaurės miškatundrėje.
Be šiaurės elnių, tuo laikotarpiu ganėsi arklių būriai ir
stumbrų bandos. Iš smulkesnių gyvūnų galima paminėti polia­
rines lapes, baltuosius kiškius ir baltuosius tetervinus. Visi šie
smulkesnieji gyvūnai žiemą tapdavo balti kaip sniegas, o va­
sarą — rudi kaip žemė.

K L IM A T A S ŠILTĖ JA

Prieš 8000 metų klimatas gerokai pasikeitė. Vasaros buvo

beveik tokios šiltos, kaip ir dabar (liepos mėnesį apie 17 laips­
nių šilumos), tik žiemos dar daugiau nei dvigubai šaltesnės
(sausio mėnesį vidutiniškai — 12 laipsnių, o dabar — 5 laips­
niai).
Orai tapo drėgnesni. Dažniau lijo, žiemą gausiau snigo. A p ­
skritai kritulių buvo maždaug tiek pat, kiek ir dabar.
Lietuva apaugo miškais. Daugiausia baltavo beržynų, bet
ir pušynų buvo ne ką mažiau. Jau kaip priemaiša augo eglės,
alksniai, guobos, ąžuolai. Lazdynų buvo labai daug. Bet išnyko
driados, beveik dingo beržai keružiai. Vietoje jų miško pievose
pradėjo augti įvairūs gražiai žydintys augalai.
Siaurės elniai, poliarinės lapės pasitraukė toliau į šiaurę.
Atkeliavo briedžiai, stirnos. Nukritusius riešutus ir giles triuš­
kino šernai. Ežeruose trobeles statėsi bebrai. Vietoje išnykusios
poliarinės lapės apsigyveno mums pažįstama — rudoji.

SILC IA U SIA S L A IK O T A R P IS

Pagaliau, prieš 6000 metų, Lietuvoje atšilo. Vasaros pasi­

darė šiltesnės negu dabar. Žiemos dar galėjo būti kiek šaltes­
nės, bet daug drėgnesnės už dabartines. Po storu sniego kilimu
sėkmingai žiemojo lepūs pietų augalai.
Paplito plačialapių medžių miškai. Visur vyravo alksnynai.
Jie vietomis užėmė ištisus plotus. K etvirtą dalį miškų sudarė
ąžuolynai.

Ir dabar upių slėniuose ar vagose kartais aptinkama juo­

dų kaip anglis ąžuolų kamienų. Išgulėję žemėje tūkstančius
metų, jie liudija apie šilčiausius poledynmečio laikus. Iš šių
ąžuolų daromi brangiausi juodi baldai, dekoratyvinės sta­
tulėlės.
Greta ąžuolų augo liepos, skroblai, kuriuos dabar pamatysi
tik pietvakarinės Lietuvos miškuose. Šiuo laikotarpiu labai daž­
nos buvo guobos ir lazdynai. Aišku, neišnyko anksčiau taip gau­
siai augusios pušys ir beržai.
O kiek daug tais laikais buvo įvairiausių žiedinių augalų!
Daugelis jų išliko ir dabar auga Lietuvoje. Nemažai lepiųjų pie­
tiečių, pakitus klimatui, išnyko. Kaune, vaizdingosios Jiesios
slėnyje, auga gebenės. Tai tų šiltųjų laikų reliktinis augalas.
Reliktais vadiname iš senovės laikų išlikusius augalus ar g y ­
vūnus. Daugelis vaikų gebenę žino kaip kambarinę gėlę.
 Tarp miškų, upių slėniuose, žaliavo vešlios pievos. Jose ga­
nėsi laukiniai arkliai, stumbrai, taurai, stirnos. Taurai — tai
mūsų naminių galvijų protėviai.

Plačialapiuose miškuose gausu buvo šernų. Juk jie taip

mėgsta smaguriauti gilėmis ar riešutais! Tuo metu miškuo­
se laikėsi tauriųjų elnių būriai, rudosios meškos. Kanopi­
niams ramybės neduodavo vilkai, meškos. Upių krantai bu­
vo išvarpyti bebrų urvų, o ežeruose stovėjo jų trobelės. Iš
šiltojo laikotarpio iki mūsų dienų išliko baliniai vėžliai, į
gyvates panašūs lygieji žalčiai, driežų medžiotojai. Senuo­
se ąžuolynuose galima buvo rasti didžiausių Lietuvoje el-
niaragių vabalų ir didžiųjų ūsuočių. Jų lervos laikosi trū­
nijančioje ąžuolų medienoje. Šių vabalų bei roplių ir dabar
yra Lietuvoje, bet jų tiek nedaug, kad teko įrašyti į Raudo­
nąją knygą. Tiksliai nežinoma, ar Lietuvoje išliko anų laikų
medvarlė. Si keista žalia varlytė gyvena ant krūmų, medžių
ar stambių žolinių augalų lapų. Jos kojų pirštų galuose
yra mažytės pagalvėlės, kuriomis prisisiurbia prie lapo ir
nenukrenta. Dabar medvarlės gyvena pietuose, visai netoli
Lietuvos.
EGLYNŲ L A IK O T A R P IS

Prieš 5000 metų klimatas vėl pradėjo keistis. Vasaros tapo

šaltesnės ir sausesnės. Žiemos kiek atšilo. Jos nedaug skyrėsi
nuo dabartinių. Per metus sniego ir lietaus iškrisdavo gerokai
mažiau negu dabar. Pasikeitus orams, pradėjo kisti ir augalija.
Nyko ąžuolynai, ypač guobynai, bet padaugėjo beržynų ir bal-
talksnynų, labai pagausėjo eglių. Eglynai išsiplėtė visoje Lie­
tuvoje. Augalija panašėjo į taigos miškus.
Dabar taigos miškai išplitę šiaurėje ir toli į rytus — Si­
bire. Tai eglynai ar pušynai, kuriuose tarp medžių vešliai
auga žoliniai augalai. Taiga tęsiasi tūkstančius kilometrų.

Pradėjo nykti šilumą mėgstantys augalai ir gyvūnai. Iš

rytų taigos atkeliavo sabalai, voverės skraiduolės, plėšrūs žvė­
rys — erniai. Vietoj nykstančių elnių padaugėjo briedžių. Lie­
tuvoje apsigyveno didieji vištiniai taigos paukščai — kurtiniai.
Aišku, išliko nemažai buvusių gyvūnų: taurų, stumbrų, šernų,
meškų.
 SAU SRŲ L A IK O T A R P IS

Prieš 3500 metų Lietuvoje orai tiek pasausėjo (sumažėjo

kritulių), kad eglės ir pušys pradėjo nykti. Beveik išnyko lie­
pos, reti tapo ąžuolai, lazdynai. įsivyravo beržynai, alksnynai.
Miškams retėjant, atsirado daugiau pievų. Jose išplito atspa­
rūs sausroms augalai, atkeliavę iš miškastepių.

Miškastepės — tai lapuočių miškų ir sauspievių augalų

bendrijos. Jose daug saulės atokaitą ir sausą dirvą mėgstan­
čių augalų. Tai perkūnropės, smiltyniniai gvazdikai, pievi­
nės vingiorykštės, zuikiakrūmiai ir kiti. Kartu su šiais au­
galais iš miškastepių atkeliavo daug smulkiųjų gyvūnų, kaip
antai: stepiniai drugiai, vabalai. Jie ir dabar gyvena upių
slėniuose bei Dzūkijos smėlynuose.
Žmonėms susidarė geresnės sąlygos pradėti verstis gyvu li­
ninkyste. Tada jie augino arklius, karves, avis, ožkas, kiau­
les.

ATĖJOME PRIE DABARTIES

Prieš 2000 metų klimatas vėl pasidarė drėgnesnis. Tempe­

ratūra vasarą ir žiemą buvo maždaug tokia, kaip ir dabar. V ėl
išplito eglynai. Jų ypač daug buvo Žemaitijoje. Dzūkijoje įsi­
vyravo pušynai, o Vidurio Lietuvos lygumose išliko ir mišrūs
miškai. Tada dar gausiai gyvenę taigų miškams būdingi žvė­
rys it paukščiai laipsniškai ėmė nykti. Dabar nebeturime Lie­
tuvoje sabalų, ernių, voverių skraiduolių, rudųjų meškų.
Žmonės tapo žemdirbiais. Prasidėjo miškų naikinimas. Išsi­
plėtė dirbamos žemės plotai. Ne klimato keitimasis, bet jau
žmogaus veikla daugiau lėmė augmenijos ir gyvūnijos išplitimą,
gausumą. Prasidėjo žmogaus intensyvios įtakos laikotarpis.

LIETUVOS K LIM A T A S

Jau žinote, kaip poledynmetyje keitėsi klimatas, o drauge

kito augmenija ir gyvūnija.
Jeigu tirtume Lietuvos klimatą daugelį metų ir įvairiose
vietose, galėtume apskaičiuoti žiemos šalčių ar vasaros karščių
vidurkius, sužinotume vidutinį saulėtų dienų kiekį per metus.
Šie skaičiai įvairiuose Lietuvos kampeliuose būtų skirtingi. Pa­
sižiūrėkime, koks dabartinis mūsų krašto klimatas.

K U R LIETUVOJE Š A L Č IA U S IA , K U R ŠILČ IAU SIA?

Dabartiniam Lietuvos klimatui būdingos nešaltos su dažnais

atodrėkiais žiemos. Dangų dažniausiai dengia stori debesų sluoks­
niai. Jeigu ne jie, žiemos būtų kelis kartus šaltesnės. Šalčiau­
siomis žiemomis, kai gyvsidabrio stulpelis nukrenta iki 30 laips­
nių žemiau nulio, būna ilgos giedros laikotarpiai. 1. Kaip ma­
note, kodėl giedros naktys žiemą šalčiausios? Didžiausi šalčiai
Lietuvoje siekia —43°C. Žemiausia temperatūra būna Varėno­
je, Utenoje. Kodėl šiose vietovėse? Čia mažiau jaučiama Raitijos
įtaka. Pajūryje žemiausia temperatūra būna iki —31°C. Dažnai
didesnėje Lietuvos dalyje būna šaltukas, o pajūryje— atodrėkis.
2. Kodėl prie jūros žiemą šilčiau?
Sudėję visų sausio dienų temperatūrą ii- padaliję iš jų skai­
čiaus, gausime vidutinę šio mėnesio temperatūrą. Daugiametė
sausio temperatūra K la ip ėd o je------3°C, K au n e------ 5°C, Vilniu­
j e ------6°C, Ign alin oje------ 6,5°C. Aišku, kai kuriais metais bū­
na šiltas ne tik sausis, bet ir vasaris. 1989 m. ir 1990 m. sausio
mėnesį skraidė naktiniai drugiai, vasarį pražydo lazdynai ir net
žibutės. Bet tai išimtys, nes šaltos žiemos pasitaiko dažniau.
Pavasaris į Lietuvą ateina nuo pajūrio ir pietų. Šalčiai kiek
užsilaiko Žemaitijos aukštumose ir Rytų Lietuvos kalvose. K o ­
vo mėnesį žmonės sako: važiuodamas ratais, įsimesk ir roges.
Žemiausia kovo mėnesio temperatūra net —36PC. Kovo šalčiai
neužtrunka ilgai, ir šilti orai nugali. Šiltaisiais metais tempe­
ratūra gali pakilti net iki +20°C. Bėgiok vienmarškinis! Bet
vėlgi pavasarį — net gegužės mėnesį — neretai grįžta šalnos.
Lietuvoje vasaros nelabai karštos. Retai kada pavėsyje tem­
peratūra pakyla iki 30— 35°C. Vidutinė liepos mėnesio tempe­
ratūra + 17,5°C. Šilčiausi orai būna Varėnos ir Druskininkų
apylinkėse. Matome, kad Varėnoje vasaros karščiausios, o žie­
mos šalčiausios.
Koks Lietuvoje ruduo? Rugsėjį būna šiltų dienų, bet vidu­
tiniškai tik 6, kai temperatūra pakyla virš 15°C. Naktį jau gali
šalnoti. Rugsėjo mėnesio pabaigoje ar spalio pradžioje vėl trum­
pam sugrįžta labai šilti orai. Žmonės šį atšilimą pavadino „bo­
bų vasara“ .
Kokia vidutinė metinė temperatūra mūsų respublikoje? Di­
desnėje dalyje +6°C. Rytuose (Ignalinos, Zarasų, Šalčininkų ra­
jonuose ir Žemaičių aukštumoje) šalčiau + 5,5°C. Klaipėdoje ir
Nemuno žemupyje šilčiausia — net +6,5°C. Skirtumas nedide­
lis, bet juk tai metinis vidurkis, kuris rodo didelius tempera­
tūros svyravimus per metus.

K U R G IED RIAU SIA, KUR D A Ž N IA U S IA I L Y J A ?

Vasarą šilčiausia, kai visą dieną kaitina saulutė. Lietuvo­

je tą pačią dieną viename rajone gali būti saulėta, o kitame —
apsiniaukę. Kur daugiausia giedrų dienų? Pajūryje, Lazdijų
bei Varėnos rajonuose. Ten būna net 50 giedrų dienų per me­
tus. Kitose respublikos dalyse saulė šviečia apie 40 dienų. Pa­
jūryje mažiausia apsiniaukusių dienų — apie 140. Vilniuje niū­
rių, debesuotų dienų būna net apie 170, tad beveik pusę metų
sostinę dengia stora debesų skraistė.
Tai gal Vilniuje daugiausia lyja? Ne, daugiausiai lyja Že­
maičių aukštumos vakarinėje dalyje. Lietaus debesys, slinkdami
nuo Baltijos, susitinka iš aukštumų kylantį drėgną orą, ir pra­
deda lyti. Ten per metus iškrenta net virš 850 milimetrų kri­
tulių. Įsivaizduokit, jeigu lytų ir snigtų į lygų aukštą indą, tai
per metus jame prisirinktų beveik metro aukščio stulpas van­
dens. O kur Lietuvoje mažiausiai kritulių? Siauriau nuo Pa­
nevėžio. Ten vandens prisirinktų mažiau nei 550 milimetrų,
tik apie pusę metro.
Kiek kritulių iškrenta vidutiniškai visoje Lietuvoje? Truputį
daugiau nei 600 milimetrų.
Žiemą sniegas gali laikytis 2— 3 mėnesius. Retai būna be­
sniegės žiemos. Lietuvoje sniego sluoksnis siekia vidutiniškai
iki 20 cm storio. Ploniausias — pajūryje, o storiausias — ryti­
nėje dalyje, apie Švenčionis. Ten sniego sluoksnis galį siekti 40
ir daugiau centimetrų.
Trumpai apžvelgėme dabartinį Lietuvos klimatą. Sužinojome,
kur daugiau lyja, kur daugiausia saulėtų dienų, storiausia snie­
go danga, šilčiausios ar šalčiausios vasaros. Visa tai turi reikš­
mę Lietuvos gyvajai gamtai, pirmiausia — augmenijai. Tad ir
pažiūrėkime, kaip atrodo mūsų gyvoji gamta.
2. Lietuvos gamta. 17

BIBLiv- - ,A
 Atsakymai. 1. Giedrą naktį šiluma nuo žemės pavir­
šiaus laisvai sklinda į šaltą oro erdvę. Debesys lyg patalai
storu sluoksniu apkloja žemę. Jei ne vandenyno artumas,
jei ne pastovus debesuotumas, žiemą Lietuvoje kasmet spi­
gintų 30— 40° C šalčiai.
2. Jūra — didelis vandens telkinys. Vasarą ji lėtai įšy­
la, o žiemą tą šilumą išspinduliuoja. Vienas litras vandens,
atšaldamas 1° C, sušildo 1 laipsniu net 3000 litrų oro. Bal­
tija — didysis Lietuvos šildytuvas.

M IŠK AI

Miškan, būdavo, eini — tai net akį veria;

Vat taip linksmina dūšią, užu širdies tveria,
Kad net, širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai:
Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!

Taip prieš šimtą metų Anykščių šilelį aprašė mūsų mylimas

poetas Antanas Baranauskas.
A r išliko tokių senovinių girių — sengirių? Išliko, tik ne­
daug. Ten prieblandoje stovi šimtamečiai ąžuolai, apsupti uo­
sių, lieknų aukštų eglių. Medžių galiūnų lajos beveik susiliečia.
Lają sudaro medžių šakos su visais lapais ir spygliais. Tarp jų
auga nustelbti mažesni medžiai. Dažniausiai — retašakės eglės.
Jos pakelia didesnį pavėsį. Pavasarį, kol ąžuolai ir kiti lapuo­
čiai dar neišskleidė savo lapijos, eglė jau naudojasi saulės spin­
duliais, nes jos šakos padengtos žaliaisiais spygliais. Vasarą,
kai lapuočiai medžiai išskleis lapus, eglės neūžaugos skurs. Skurs,
bet nežus, kaip žūva saulę mėgstančios drebulės, ąžuoliukai,
pušaitės.
Šie skurstantys medžiai sudaro pomiškį. Kai praūžus vie­
sului išvirsta medis — miško galiūnas, tai pomiškio medžiai,
gavę šviesos, greitai atsigauna ir išaugę savo šakomis užpildo
miške susidariusį šviesos langą.
Miške auga įvairūs krūmai. Tai — miško trakas. Kiekvieno
miško trakas skirtingas. Tikriausiai prisimenate, kai riešuta­
vote. Lazdynai sudaro traką paupio, paežerės mišriuose miškuo­
se. Sauso pušyno trakas — spygliuotieji kadagiai. Jeigu pro me­
džius prasiskverbia daugiau spindulių, krūmai būna vešlesni,
jeigu mažiau,— jie laibučiai, retašakiai. Tankiame miške tiesiog
neverta riešutauti: ir riešutų mažai, ir lazdynai aukšti, sunku
palenkti. Riešutai tankiame miške žymiai vėliau sunoksta.
Virš žemės stiebiasi žolinė danga. Žolės miške labai įvai­
rios. Daugelio nerasime niekur kitur — tik miške. Miško auga­
lai prisitaikę gyventi amžinoje prieblandoje. A tviroje aikštėje
jie netgi žūva. Juk pavasarį einame rinkti žibučių į mišką, o
ne į pievą. Ten pat pavasarį žydi baltos ir geltonos plukės. Bet
ar matėte plukes vasarą? Nematėte, o gal ir neieškojote? Plu­
kių vasarą miške nerasite. Jos sunyko, tik žemėje liko storas
požeminis stiebas — šakniastiebis, iš kurio anksti pavasarį vėl
išaugs nauji lapai ir žiedai. Išaugs, kol medžiai dar be lapų. K ol
miške dar šviesu. Užtai plukių neieškokite gūdžiame eglyne. Ten
ir pavasarį tamsu. Ten plukės augti negali.
Miške ne tik tamsu, bet ir drėgna. Todėl čia auga samanos,
net kerpės. Senose giriose nuo eglės šakų nukarę ilgų siūlinių
kerpių kuokštai. Dėl to eglės atrodo barzdotos. Kerpės auga ir
ant medžių kamienų. O kokios įvairios miško samanos! Aišku,
niekad neapžiūrėjote gegužlinių ar kitų samanų gležnų lapelių.
Jūs tik mėgote vaikščioti šiais žaliaisiais kilimais, ieškodami
baravykų, raudonviršių ar kitų skanių grybų. Jums neparūpo
pažiūrėti, iš kur tie grybai auga? Grybai savo gyvybę semia iš
miško paklotės, kurią sudaro pūvantys lapai ar spygliai. Kartais
nemokšos grybautojai lyg šernai išknisa samanas, ieškodami
dar mažyčio baravykiuko. Jiems visai nerūpi, kad po samanomis
senus spyglius ir pajuodusius lapus lyg voratinklis išraizgė
balti grybienos siūlai. Atidengta grybiena išdžiūva, ir ilgai dar
toje vietoje grybai nedygsta.
Grybai — medžių draugai. Jų grybiena apraizgo plonas me­
džių šakneles ir perduoda jiems vitaminus bei kitas medžiagas.
Medis grybams nelieka skolingas: duoda tokių medžiagų, kurių
grybams stinga. Grybai turi savo numylėtus medžius. Ir vai­
kai žino, kad lepšiukų reikia ieškoti po beržais, baravykų —
pušyne ar eglyne. Raudonviršiai mėgsta drebulyną, kazlėkai —
jaunas pušaites. Ūmėdėms tinka įvairūs medžiai: tiek lapuočiai,
tiek spygliuočiai.
Malonu grybauti sename miške— vėsu. Tai ne saulėkaitos
kaitra. Miške vasarą būna trimis ar net penkiais laipsniais vė­
siau negu atviroje vietoje, o žiemą — atvirkščiai — šilčiau. Čia
ir vėjai silpnesni.
 Kas nemėgsta miške uogauti? Juk čia auga saldžiosios mė­
lynės. Ir visai nesvarbu, kad nuo jų net dantys pamėlynuoja.
O kaip atrodo lūpos? Užtai nuo aviečių „dūšia apsąla“ , kaip
rašė A . Baranauskas. O kur dar pirmosios žemuogės! A r prisi­
menate mįslę: „Maža mergaitė, raudona kepuraite, kas ją su­
tinka, žemai nusilenkia“ ?
Visų miško gėrybių neišvardysi. Tik viena nesmagu, jeigu
užeina lietus. O kaip baisu, kada drioksteli perkūnas! Vaikai
skuba slėptis po vešlesne egle. Aišku, čia beveik sausa, nes
lietus ilgai negali permerkti šakų. Ir vis tik slėptis po aukšta
egle neverta. Žaibas dažniau trenkia į aukščiausią medį. Iš visų
medžių dažniausiai žaibai skelia į ąžuolus, pušis, kiek rečiau į
beržus, egles. Beveik nepavojinga po lazdynu. Bet lazdynas nuo
lietaus nelabai apsaugo. Pagaliau ar taip jau baisu sušlapti
šiltą vasaros dieną?
Ne visi lietaus lašai pasiekia miško paklotę. Daug jų lieka
ant lapų ir spyglių. Užtai po lietaus miške oras drėgnas, lyg
pirtyje. Lietaus vanduo greitai susigeria į miško paklotę. Sama­
nos, kerpės jį taip pat siurbte susiurbia. Kokios jos tada gra­
žios! Ne tik gražios, bet ir miškui naudingos. 1. Gal pasakysi­
te, kodėl?
Lengva kvėpuoti miške po lietaus! Pastebėjote? Garuodami
nuo lapų lietaus lašai kartu išgarina ir įvairias lapų ar spyg­
lių išskiriamas medžiagas — fitoncidus. Fitoncidai — tai medžių,
krūmų ir žolinių augalų vaistai. Jais augalai ginasi nuo kai
kurių kenkėjų, ligų. Fitoncidai žudo bakterijas.

Jei kibire miesto oro rastume tūkstančius mikrobų, tai

tokiame pat kiekyje miško oro — vos vieną kitą. Miško oras
labai sveikas ir dėl to, kad jame daug deguonies. Štai kodėl
verta šeštadienį ar sekmadienį praleisti miške. Sveikatos
pasisemti visai savaitei. O kiek dar įspūdžių!

Štai medį kala genys — miško sanitaras. 2. Kodėl jį taip

vadina? A r įsivaizduojate genį, straksintį po dirvoną ar arimą?
Neįsivaizduojate, tai ir gerai, nes genys be medžių negali g y ­
venti. Ir daugiau yra paukščių, kurie laikosi tik miške.
Štai eglės viršūnėje gieda strazdas giesmininkas. Jo lizdas
eglutėje sukrautas iš samanų, o vidus, išklotas seilėmis sulipin­
tais medžių trūnėsiais, atrodo lyg kartoninis. Strazdas naudin­
gas miškui ne tik tuo, kad renka vikšrus, gaudo vabalus ken­
kėjus. Jis ir miško sodintojas. Netikite? Strazdas lesa šermukš­
nių, šaltekšnių, mėlynių, aviečių uogas. Jose esančios sėkliukės
pereina pro paukščio žarnytes nenukentėjusios. Jis tas sėkliu-
kes pasėja ir dar patręšia vietą, kur jos vėliau sudygsta.
Kiek daug miške paukščių! Vieni gyvena aukštuose me­
džiuose, kiti — krūmuose, tretiems tinka miško žolinė danga.
Musinukės gaudo skraidančiuosius vabzdžius, lėliai — nakti­
nius drugius. Zylės renka vikšrus. Gegutės lesa plaukuotus vikš­
rus. Suopis medžioja miško peles. Kiekvienas paukštis savaip
naudingas.
Žvėrys miške irgi gerai įsikūrė. Stirnos rudenį ir žiemą ska­
bo krūmų šakutes. Briedis lupinėja medžių žievę. Kiškis pasie­
kia tik krūmokšnius, todėl mėgsta graužti mėlynių stiebelius.
Geltonkaklė pelė ir lazdyninė miegapelė riešutauja. Jos, kaip
ir paukščiai riešutinės, išplatina lazdynus po visą mišką.
Riešutus mėgsta ir šernai. Rudenį jie išknisa po lazdynais
paklotę, ieškodami šių skanėstų. Dar labiau išrausia dirvą po
ąžuolais. 3. A r medžiai nukenčia nuo to?
Miške gyvena gražiausi Lietuvos drugiai. Tai didieji juod­
margiai ir vaivos. Juodmargių sparnai plaštakos dydžio. Jie
juodi, baltais langeliais papuošti. Vaivos lyg vaivorykštės spin­
di žydrai violetinėmis spalvomis. Jas gali pamatyti eidamas la­
puočių miško keliuku.
Ąžuolyne gyvena didžiausias mūsų vabalas — elniaragis.
Jis net piršto ilgio. Galva papuošta dviem didžiuliais ragų for­
mos žandais.
Daugybė miške gyvenančių vabzdžių irg i reikalingi. Jeigu jų
nebūtų, tai išnyktų daugybė augalų, nes vabzdžiai apdulkina
žiedus, kuriuose paskui užsimezga sėklos. Nebūtų vabzdžių, ne­
būtų miške vabzdžialesių paukščių: lakštingalų, devynbalsių
ir daugybės kitų. Išnyktų mažyčiai lyg pelytės kirstukai, ežiai,
driežai, varlės. Dar blogiau — nuskurstų visas miškas. Miško
paklotėje knibžda daugybė smulkučių vabzdžiukų — podūrų.
Jie graužia pūvančius lapus, nukritusias šakutes ir spyglius. Šios
liekanos virsta augalų šaknims prieinamomis druskomis, be
kurių ne tik medžiai, bet ir maži augaliukai negalėtų gyventi.
Matome, kad miškui viskas svarbu: ir medžiai, ir krūmai,
ir žoliniai augalai, ir maži vabzdžiai, ir dideli šernai. Jis lyg
didžiulis organizmas, kuriam visos dalys reikalingos. Kiekvienas
miškas turi savo sąlygas, todėl kiekvienas vis kitoks. Kaip vie­
ni nuo kitų skiriasi smėlėtosios Dzūkijos ir derlingosios Sūdu­
vos miškai! Kalnuotosios Žemaitijos miškai visai nepanašūs į
Kuršių nerijos kopų miškus. Labai skiriasi ir spygliuočių miš­
kai nuo lapuočių. Kiekviename savas gyvenimas. Dabar susi­
pažinkime su skirtingais mūsų miškais. Kokie jie įvairūs! Ši­
luose vyrauja spygliuočiai medžiai. Giriose — lapuočiai, tačiau
beveik niekur neauga vien spygliuočiai arba vien lapuočiai. V i­
soje Lietuvoje daugiausia mišrių miškų.
Mišriųjų miškų, kur vyrautų lapuočiai, yra daug ir įvairių.
Čia auga eglės, bet jų gerokai mažiau nei lapuočių — ąžuolų,
uosių, guobų, beržų ar alksnių. Mišką, kuriame gausu ąžuolų,
vadiname ąžuolynu. Lietuvoje yra dar uosynų, beržynų, dre­
bulynų, skroblynų. Drėgnesnėse vietovėse — alksnynų.
Visų miškų mes ir neapžiūrėsime, tad susipažinkime tik su
keliais.

Š IL A I

Kerpšiliai. Kuršių nerijoje ir Dzūkijos smėlynuose rasime

savotiškus miškus. Ten tarp pušaičių vienas kitas nuskurdęs
berželis teauga. Nenuostabu, nes smėlynas labai nederlingas, o
čia dar vanduo giliai, šaknys vos bepasiekia. Vasarą, kaitrų
metu, po kojomis gurgžda baltos kerpės. Tai miškinės ir elni-
nės šiurės. Tokios kerpės augo Lietuvoje prieš tūkstančius me­
tų, kai čia ganėsi šiaurės elniai. Štai kodėl tokį mišką žmonės
pavadino kerpšiliu. Tokiame pušyne beveik nėra krūmų. V ie­
tomis, kur smėliukas išpustytas, auga kadagiai. Bet kokio
grožio! Aukšti, laibi lyg žvakės, tokių kitur Lietuvoje beveik
nerasi.
Aikštelėse, ypač buvusiuose degimuose, gausu viržių. Rug­
pjūtį, kai jie pražysta, miškas net gaudžia nuo bičių dūzgimo.
Jos skuba prisinešti tiršto viržių nektaro. Vasarą bitutės čia
renka medų iš čiobrelių žiedų. Jeigu pavasarį keliausite per
didžiąją Gudų girią, būtinai stabtelėsite, pamatę skaisčiai vio­
letinius šilagėlės žiedus. Jie tokie gražūs, kad norisi prisiskinti
puokštę! Neskubėkite! Tai globotini, saugomi augalai. Tegu sau
žydi gamtoje.
Vasarą kerpšilyje gali pamatyti raudonų uogų. Bruknės,
pagalvosite, bet paragavę išspjausite miltingas neskanias uo-
gas. Tai visai ne bruknė, nors lapai ir panašūs. Tai arkliauo-
gė — vaistažolė.
Rudenį kerpšilyje daug žmonių. Grybautojai ieško juodvir-
šių baravykų, geltonųjų baravykų ir kitų grybų, kurių čia
daug. Vėlai rudenį gausiai dera žaliuokės. Visokių grybų rasi
kerpšiliuose. Tik čia grybautojai gali daug žalos padaryti. Per­
važiavo mašina, sugniuždė kerpes, išjudino smėlį — metų me­
tais tokios miško žaizdos neužgyja.

Brukniašijliai. Dzūkijoje ir kitur Lietuvos smėlynuose gali­

ma rasti aukštesnių pušynų, kur šalia kerpių plyti žalios sa­
manos. Siame miške greta pušų auga neaukšti berželiai ir už­
skurdusios eglaitės. Šakojasi platūs kadagių krūmai. Dygliuoti,
mėlynomis ir žaliomis uogomis apkibę. Čia jau galima tikrai
pabrukniauti. Pažeme neretai driekiasi šarkakojai pataisai. Pui­
kuojasi gražiais geltonais žiedais pasipuošusios arnikos. Tai
šiuos Dzūkijos brukniašilius pamėgusios kalnų gėlės.
Brukniašilyje negausu gyvūnų, bet jie labai įdomūs. Pažiū­
rėkite į kelmus. Jie dažniausiai būna iškapoti. Storiausios skied­
ros atskeltos. Tai didžiausio mūsų genio — juodosios meletos
darbas. Ieškojo ji kelmuose gyvenančių didžiulių kelminio ūsuo-
čio vikšrų. Vikšrai — piršto ilgio, o ir rudi vabalai nedaug ma­
žesni. Anksčiau šiuose miškuose dažniausiai perėdavo žalvar­
niai. Dabar tai labai reti paukščiai. Dzūkijos sausuose pušynuo­
se skraido daug tokių drugių, kurių nerasime kitur Lietuvoje.
Tai dažniausiai pietinės stepinės rūšys.
Toli nuo Lietuvos, pietuose, yra stepės ir miškastepės, kur
beveik nepamatysi medžių. Ten senovėje augo labai daug au­
galų, prisitaikiusių ištisas dienas kepte kepti saulės atokaitoje.
Dabar beveik visos stepės išartos, nes ten derlingos žemės.
Lietuvos sausuose pušynuose auga nemažai miškastepėms bū­
dingų augalų, pavyzdžiui, amžinai žaliuojantis zuikiakrūmis.
Iš stepinių drugių čia gyvena pušyninis melsvys, žalsvasis
melsvys, purpurinis marguolis, įvairūs perlinukai. Tik šiuose
miškuose rasti gražučiai naktiniai drugiai — smaragdiniai smil-
tinukai.
Mėlynšiliai. Pušynai auga ir drėgnesnėse smėlėtose vieto­
vėse. Šiuos miškus vadina mėlynšiliais. Čia auga aukštos pušys,
o greta jų — žemesnės eglės, beržai, rečiau drebulės. Kadagių
nedaug, gausiau šaltekšnių, šermukšnių ir karklų. Vasarą šiuo­
se miškuose daug žmonių. Jie renka juosvąsias mėlynes, rečiau
bruknes. Samanų — žali patalai, o tarp jų kyšo miškiniai pa­
taisai, kurių žalių šerpetuotų stiebelių gale — geltonos varpy-
tės. Ir pavasarį čia smagu, kai žydi kvapniosios pakalnutės.

Vasarą šiuos miškus mėgsta lankyti vaikai su mamomis.

Tuo metu čia sunoksta mėlynės. Saldžios, skanios, o ir g y ­
dančios uogos sutraukia šimtus moterų ir mergaičių. O kur
berniukai? Retas berniukas uogauja — kantrybės trūksta
rinkti nors ir skanias, bet smulkias uogas. Jeigu ir uogau­
ja, tai grįžtančio iš miško ne tik dantys ir lūpos būna mė­
lynos, bet neretai ir nosies galas. O kraitelė — pustuštė.

Uogoms sunokus, mėlynšilį mėgsta lankyti miško vištiniai

paukščiai. Dažniausiai tai — margaplunksnių jerubių šeimynė­
lė. Jerubiukai dar mažučiai, o kartais net pūkuoti, bet jau ge­
rai skraido. Tai jiems naudinga. 4. Gal žinote, kodėl? Anksčiau
šiuose mėlynšiliuose galima buvo aptikti ir tetervinų ar netgi
kurtinių šeimynėlę. Visi šių paukščių jaunikliai mėgsta sal­
džiąsias uogas. Lesa jas strazdai ir mažosios liepsnelės. Jų oran­
žinė lyg apelsino žievė krūtinėlė šviečia iš tolo. Pažinsi šį paukš­
telį miške ir pirmą kartą pamatęs.
Mėlynes mėgsta ir miško žvėreliai. Tai smagurės miškinės
kiaunės, lazdyninės miegapelės, net rudoji laputė neatsisako
šių uogų. Tikrą gyvybę jiems neša nedideli mėlynių krūmokš­
niai.
Žiemą dažnai randi mėlynojus iškapstytus, žalias šakutes
nuskabytas. Tai stirnos arba kiškiai smaguriavo. Turtinga
mėlynšilių gyvūnija!

Pelkšiliai. Juos kartais net mišku sunku pavadinti. Įsivaizduo­

kime platų kiminų samanyną durpinėje pelkėje, kur stūkso ne­
ūžaugos pušaitės. A r g i tai miškas? Tarp šių šimtamečių pušai­
čių lilipučių išsibarstę gailių ir vaivorų (girtuoklių) krūmai.
Arčiau pelkės pakraščio pušaitės aukštesnės. Tarp jų gausu
beržiukų. Vietomis auga retučiai nendrynai, pilkųjų gluos­
nių krūmai. Pelkei sausėjant, pelkšilis laipsniškai pereina į mė­
lynšilį.
Štai ir apžvelgėm įvairius šilus. Matėte, kaip nuo pustomo
smėlėto pušyno, kur auga neaukštos užskurdusios pušaitės, per­
ėjome prie aukštaliemenių pušų brukniašilyjė ir mėlynšilyje, o
toliau vėl išvydome skurdesnes pušaites pelkšilyje, kur nėra
smėlynų, bet labai nederlingas durpynas.

GIRIOS

Girios skiriasi nuo šilų. Jose žemė derlingesnė, todėl auga

įvairesni medžiai. Dažniausiai tai mišrūs miškai. Eglyne rasi­
me drebulių ir beržų, kartais ąžuolų ir uosių, lapuočių miške,
nors ir nedaug,— eglių. Kartais neaukštos eglės sudaro tik
pomiškį. Girios būna labai įvairios. Jose medžių įvairovė pri­
klauso nuo daugybės sąlygų: nuo dirvožemio, gruntinio vandens
gylio', kalvotumo, klimato, miško amžiaus. Dabar apžvelkime
keletą skirtingų girių.
Jeigu jau buvome pušyne, tai pabūkime eglyne. Tai vis spyg­
liuočių miškai.

Eglynai. Jų esti visoje Lietuvoje, kur derlingesnis dirvožemis.

Eglių šaknys auga negiliai, bet plačiai, todėl jas dažnai išver­
čia vėtra. Eglynai, kol jauni, yra tokie tankūs, kad po eglaitė­
mis ne tik žolės, bet ir samanos negali augti. Net paaugusiuose
eglynuose nedaug augalų. Itin gūdūs Žemaitijos eglynai. To­
kios girios tylios, paslaptingos. Jose beveik nesigirdi paukščių
balsų. Juk ten, kur nėra žolinės dangos, mažai ir vabzdžių, tad
beveik nematyti ir vabzdžialesių paukščių. Nėra žolių sėklų,
neturi ką ėsti pelytės ir pelėnai. Aišku, tada nėra ir pelėdų.
Senesniame eglyne medžiai jau auga atokiau vienas nuo ki­
to, todėl saulės spinduliai pasiekia žemę. Bet čia augalų rū­
šių vis vien nedaug. Kodėl? Todėl, kad dirva rūgšti. Nukritę
eglių spygliai pūdami išskiria daug rūgščių, tad „prarūgsta“ ir
pati dirva. Štai kodėl eglyne gerai tarpsta kiškiakopūsčiai. V i­
si pažįstate šiuos skanius rūgštokus trilapius augaliukus. Tik­
riausiai jų ragavote. Smaguriai dažniau krimsnoja baltus rūgš­
čius žiedelius.
Ten, kur dirva ne tokia rūgšti, auga mėlynės. Joms reikia
daugiau šviesos. Vadinasi, tokiuose miškuose (mėlyngiriuose)
daugiau ir krūmų bei lapuočių medžių. Neretai šalia eglių au­
ga aukštos pušys, drebulės, beržai, vienas kitas ąžuolas. Iš
krūmų — trapieji šaltekšniai, neaukšti šermukšniai arba negau­
sūs lazdynai.
Mišrių eglynų pakraščiuose verta pauogauti, nes čia raudo­
nuoja žemuogių, aviečių uogos. Mišrieji eglynai (mėlyngiriai)
jau turtingi gyvūnų. Juos labai mėgsta šernai. Didesnėse girio­
se ir vilkai apsigyvena. Jie neduoda ramybės šerniukams, nors
suaugusių šernų vengia.
Paukščių — didelė įvairovė. Pavasarį giria net skamba nuo
strazdo giesmininko. Tupi jis pačioje eglės viršūnėje ir taip
skardena, kad už puskilometrio girdėti.
Eglių viršūnėse skraido caksėdami kryžiasnapiai. Tai jie
krauna lizdus net šalčių metu. Gelsva patelė neapleidžia lizdo,
kol jaunikliai apsiplunksnuoja, o visą šeimą maitina eglių sėk­
lomis raudonas raudonas patinas. Jeigu kankorėžių gausu, tai
kryžiasnapiui dar lieka laiko pagiedoti linksmą giesmelę, nors
aplink pusnynai.

Čia peri mažieji nykštukai, pakabinę storasienį lizdą tarp

plonų eglės šakučių. Šių miškų eglėse rasime perinčias rau-
dongūžes sniegenas, kurias matome žiemą, bet nepastebime
vasarą. Erelis rėksnys (taip pavadintas todėl, kad nuolat
klykia) taip pat peri tokiuose miškuose. Jo lizdas eglėje v i­
sada būna išklotas žaliomis eglių šakutėmis.

Ąžuolynai. Ąžuolyne vyrauja seni ąžuolai. Plačiai išskėtę

šakas jie ly g atstūmė greta augančias egles ir beržus. Žmonės
sako, kad ąžuolas mėgsta augti, medžiais apsisiautęs, bet plika
galva. Ąžuolyne daug įvairių medžių, bet trūksta juodalks­
nių ir pušų. Šiems medžiams čia augti nėra sąlygų.
Krūmai ąžuolyne patys įvairiausi. Dažniausiai pamatysime
lazdynus. Nereti ožekšniai. Jų žievė lyg karpota, o rudeniop pa­
sipuošia labai gražių raudonų uogų ketveriukėmis. Raudono­
mis uogomis pasidabina ir putinai, nuodingieji žalčialunkiai,
šermukšniai.
Daug šiame miške krūmų, nes pro lapuočių lają saulė pra­
siskverbia iki žemės. Girioje itin šviesu vėjuotą dieną. 5. Kodėl?
Žolinė danga irgi gausi. Nuostabus ąžuolynas pavasarį, kai
pražysta žibutės, baltosios ir geltonžiedės plukės, rausvažiedžiai
rūteniai. Kiek vėliau šis miškas džiugina našlaičių, plaučių,
švitriešių ar pavasarinių pelėžirnių žiedais. Vasarą čia žydi pa­
vėsiniai augalai. Ąžuolyne tik samanų nedaug. Joms augti nėra
sąlygų.
Ąžuolynas — linksmas miškas. Kiek įvairių paukščių čia
pamatysime! Medžių viršūnėse švilpauja geltonos lyg nudažy­
tos volungės. Storu kūgiškų snapu svilikas renka ąžuolų ken­
kėjų vikšrus ir maitina savo plačiažiočius mažylius. Vėliau svi-
likai čia traiškys ievų, o sode — vyšnių kauliukus. Pa­
vasarį ąžuolyne išgirsi pečialindų balselį. Lyg kas sidabrinius
pinigus mėtytų į krūvą: cilp cilp calp. Jos mažytės, žalutėlės.
Ąžuolyne gyvena ir didelis jo draugas — kėkštas. Jis pa­
grindinis ąžuolų gilių išnešiotojas. Paslepia rudenį jas sama­
nose ir kartais užmiršta. Kitąmet ten išauga ąžuoliukai. K iti
paukščiai kėkšto draugu nepavadins, nes jis vagia iš lizdų kiau­
šinius ar net mažus paukštyčius.
Šiuose miškuose gyvena mūsų girių puošmena — elniai. Jų
būreliai susitelkia miškų aikštelėse. Nors elniai skabo šakutes,
žiemą net jaunų medelių žievę palupinėja, miškui daug žalos
nepadaro, jeigu jų nedaug.
Ąžuolyne smagu pagrybauti, bet giriose auga kitokie g ry ­
bai negu šiluose. Čia neieškokime juodgalvių baravykų, be­
veik nėra geltonųjų baravykų ir voveraičių, bet, laimei, dygsta
tikriniai baravykai, raudonviršiai, lepšiukai, daugybė ūmėdžių.
Kam pasiseks, ras storakotį baravyką paąžuolį. Žmonės ąžuo­
lynuose prisirenka daug ir kitokių grybų. Nelaimei, ąžuolynus
labai mėgsta nuodingiausias Lietuvoje grybas — žalsvoji mus­
mirė. Ji panaši į žalsvąsias ūmėdes, bet po kepuraite turi bal­
tą trumpą „sijonėlį“ , ir jos koto galas buožiškas. Na, o geriau­
sias patarimas — nerinkti nepažįstamų grybų.

*
* *

Apžvelgėme tik dalį miškų įvairovės, nes Lietuvoje auga virš

dvidešimties tipų miškų. O dabar paklauskime, kas yra miškas?
Tikriausiai pasakysite, kad tai plotas, kuriame auga daug me­
džių. Jeigu medžių daug, bet jie auga toli vienas nuo kito,
tai ne miškas, o retmė. Jeigu medžiais apaugęs nedidelis plo­
tas, tai irgi ne miškas, o gojelis.
Plotas, užsodintas pušaitėmis,— tai dar ne miškas. O ka­
da jį pradėsime vadinti mišku? Tada, kai medelių šakos susi­
glaus? Ir tada dar mišku netinka vadinti, nes tai jaunuolynas.
Miškas — tai tankiai augančių suaugusių medžių bendrija.
Brandūs miškai susidaro per daugybę metų. Juodalksny­
nas brandžiu laikomas po 60— 80 metų, pušynas ar eglynas —
po šimtmečio, o ąžuolynas — tik po pusantro šimto metų arba
dar vėliau. O juk sausros metu užtenka tik vieno neužgesinto
degtuko, palikto be priežiūros laužo, kad žūtų miškas, išdegtų
gražieji augalai, sudegtų lizde neapsiplunksnavę paukščiukai.
Vietoj gražaus miško po gaisro lieka apanglėję stagarai ir stuob­
riai. Tik po penkiasdešimties metų jau padegėjo anūkai galės
vėl grybauti tame miške, kvėpuoti grynu jo oru.

Atsakymai. 1. Miško samanos, sugerdamos lietaus van­

deni laipsniškai jį atiduoda dirvai. Todėl miške pastovesnis
dirvos drėgnumas.
2. Genys, prakalęs žievę ar medieną, savo ilgu liežuviu
išgaudo ją graužiančius kenkėjus.
3. Šernai — miško artojai. Knisdami dirvą, jie supure-
na paklotę, padeda greičiau supūti lapams ir šakutėms. Iš
supuvusių lapų susidariusio dirvožemio medžiai šaknimis
siurbia jiems taip reikalingas mineralines medžiagas (įva i­
rias druskas).
4. Jerubiukai, kaip ir viščiukai, išsirita pūkuoti, dryžuo­
ti, bėgiojantys. Pirmiausia pradeda augti jų plasnojamosios
plunksnos, ir jau dešimties dienų jerubių mažyliai gali skrai­
dyti. Tai juos gelbsti nuo lapės ar šeško, šerno ar vilko, net­
g i nuo vikriosios kiaunės.
5. Vėjuotą dieną lapai nuolat juda. Pasisukdami į saulę
briauna, šviesos beveik neužstoja.

PIEVOS

Pievos yra vien žolinės augalijos bendrijos. Jose nėra me­

džių, nebent vienas kitas krūmas. Pievos susidaro ten, kur me­
džiai arba krūmai negali augti. Pavyzdžiui, paupiuose, kuriuos
kasmet užlieja potvynio vanduo. Jos būna sausuose plotuose,
kur medžiai neįsitvirtina — tiek sausa žemė. Pievos būna ir
žmogaus sukurtos, daugybę metų šienaujamos. Dalgis nukerta
dygstančius medelius. Dirbamą žemę užsėjus daugiametėmis
žolėmis, sukuriamos kultūrinės pievos.
 Kokios įvairios pievos! Ne tik kiekviena pieva skirtinga,
bet net tos pačios pievos pakilimuose ar lomelėse auga kitokie
augalai. Tai ypač gerai matoma, kai žydi kurios nors vyraujan­
čios rūšies augalai. Pieva iš tolo raudonuoja ar geltonuoja at­
skirais lopiniais, iš arti mirguliuoja įvairiausiais žiedais (kol
nešienauta).

UŽLIEJAMOSIOS PIEVOS

Gražiausios yra paupių užliejamosios pievos, lankomis vadi­

namos. Jos daug kur vešlios, derlingos. Potvynio vanduo niekad
nebūna skaidrus. Jis neša daug dumblo. Dumblas — tai laukų
trąša. Ne veltui derlingiausios Lietuvos lankos yra Nemuno že­
mupyje, kur upė užlieja didžiulius plotus. Ten daug kur iškasti
kanalai vėliau vandenį nuleidžia į marias arba upes. Taip su­
daromi vadinamieji polderiai. Jų vešli žolė smulkinama, džio­
vinama ir gaminamas labai vertingas pašaras — žolės miltai.
Polderiai neabejotinai duoda daug naudos, bet padaro ir žalos.
Į polderių kanalus patenka keliaujančios neršti žuvys. Atskirtos
nuo gimtosios upės, jos žūva, kaip ir jų palikuonys. Tai dar vie­
na priežastis, dėl kurios mažėja Kuršių marių žvejų laimikis.
Pakrantėse, prie pat vandens, Nemunas kasmet perklosto
smėlį, todėl vandeniui nusekus čia gali įsikurti vienmečiai trum­
paamžiai augalai, vandeningą smėlyną mėgstantis šaukštis. S|
augalą nesunku pažinti iš stambių dantytų lapų, kurių apačią
dengia sidabriški plaukeliai.
Pakrantėse už jų gausiai auga žilvyčiai ar raudonieji gluos­
niai. Toliau lygumas dengia varpiniai augalai, kurie ir sudaro
pagrindinę šieno masę. Iš šimto augalų tik penki yra ryškia-
žiedžiai, visi kiti — varpiniai.
Aukštėlesnėse vietose — jau kiti augalai. Prie skirtingų
upių kitokie ir užliejamų pievų augalai. Juk potvyniai ne v i­
sur vienodi, o ir nešamas dumblas ne visur vienodai derlingas.
Lengviausios jo dalelės nugula aukščiau, kur potvynio vanduo
vos siekia. Ten jau kiti augalai nei arčiau upės vagos, kur tel­
kiasi stambesnės atneštos dirvos dalelės. Salia įvairių varpi­
nių augalų čia auga vikiai, geltonžiedės liucernos, lipikai, kurių
šakutės mažais kabliukais tiesiog prikimba prie drabužių ei­
nant per pievą.
 SAUSM INĖS PIEVOS

Užliejamų plotų lankos laipsniškai pereina į sausmines pie­

vas, kurių net didelių potvynių vandenys nepasiekia. Sausmi­
nės pievos tarpsta ir prie mažų upelių, kurių vanduo retai iš­
eina iš krantų. Jos susidaro labai sausuose upių slėniuose, kur
seniai upė prinešė daug smėlio. Čia jau tikros sauspievės. Saus­
minės pievos būna ir miškų degimų ar kirtimų vietovėse.
Nemaža sausminių pievų dalis yra šienaujama, kita — pa­
versta ganyklomis.

Sauspievės. Dzūkijoje daug kur yra tolimoje praeityje supusty­

tų kopų. Dauguma jų apaugusios mišku, bet yra ir bemiškių
plotų. Juose pieva dar nesusidariusi, o atokiau vienas nuo kito
auga čiobreliai, storalapiai trumpučiai bei gražiai geltonai žy­
dintys šilokai. Nemažai smiltyninių šepetukų, kurių yliški lapai
lyg dygliai styro į visas puses.
Pamažu smėlynai apauga sausrą pakenčiančiais augalais. Iš
varpinių čia gausiausia pilkųjų eraičinų ir melsvosios kelerijos.
Abiejų augalų lapai ne žali, o melsvi arba pilkšvi, nes jų luobe­
lė storesnė, padengta vaškiniu sluoksneliu, kuris trukdo išga­
rinti vandenį. K iti sauspievių augalai irgi kiek įmanydami tau­
po vandenį. Sauspievėse galima rasti perkūnropių. Jų lapai
stori stori, mėsingi. Sausros metu jie susiglaudžia, sudarydami
mažą kamuoliuką. Žaliuoja sauspievėse tie augalai, kurių labai
ilgos šaknys siurbia vandenį iš dirvos gelmės. Iš tokių pami­
nėtini smiltyniniai gvazdikai. Jie taip maloniai kvepia, kad
nesinori nuo jų nosies atitraukti.
Paupių sausų slėnių sausminėse pievose — didžiausia žiedų
įvairovė, skirtingų augalų daugybė. Net vaikai gerai pažįsta
kiškio ašarėles, kurių tokios gražios šluotytės, ly g ašarėlėmis
apkabinėtos. Daug čia smilgų ir į jas panašių miglių. Lyg sau­
lutėmis žydi vanagės. Jų žiedynai panašūs į mažytes kiaulpie­
nes, bet lapeliai lygiakraščiai. O kodėl trumpais plaukeliais ap­
augę, turbūt supratote. Juk pieva dar sausa, reikia taupyti van­
denį. Čia augantys barškučiai vandens netaupo, nes šaknimis
vagia jį iš kitų augalų. Kad vogtų vien vandenį, bet ir maisto
medžiagas siurbia. Laimei, siurbia nedaug, nes ir patys turi
žalius lapus. Subrandintas sėklas jie tikrai barškina vėjui pu­
čiant.
Drėgnosios žemuminės pievos. Gražiausios yra upelių pakraš­
čiuose ar drėgnesnėse vietovėse esančios vešliosios neužliejamo-
sios pievos. Jose gausu įvairių varpinių, bet dar daugiau viksvi-
nių augalų. O kiek čia įvairių įdomių augalų! Pavyzdžiui, geguž­
raibės. Dešimtys jų keisčiausių rausvų žiedelių pritvirtinti prie
sultingo koto. Pažemėje tėra keli margi ar vienspalviai lapai.
Gegužraibės — tai gėlių karalienių orchidėjų atstovės.
Praeina dešimtmetis, kol iš mikroskopinės vėjo nešiojamos
sėklytės užauga puošnus augalas. Jeigu pievoje auga geguž­
raibės, tai rodo, kad čia aplinka neužteršta jokiomis nuo­
dingomis medžiagomis. Jos oro ir dirvos švarumo rodiklis.

Greta gegužraibių rausvais skarmaluotais žiedukais žydi šil-

kažiedė gaisrena. Jeigu jų daug, tai pieva net raudonuoja.
Vietomis pieva geltonuoja nuo vėdrynų. Jų vainiklapiai ryš­
kiai ryškiai geltoni. Žieduko vidus net blizga. Jis išgaubtas ir
atkreiptas į saulę, todėl žiedo viduje susidaro aukštesnė tem­
peratūra. Vėsų rytą smulkūs vabzdžiukai mėgsta tūnoti žiede.
Jie čia šildosi. Vėdrynai — nuodingi augalai. Ganyklose kar­
vės nuėda žolę, o vėdrynus palieka.

Drėgnesnėse pievose auga žiognagė. Jos rausvas žiedu­

kas neišvaizdus. Įdomesnės sėklos, panašios į nutrūkusią
žiogo koją. Žiognagė įsikabina į drabužius „kojelės“ nagu­
čiais ir net to nepastebėdami jūs išnešiojate sėklytes.
Dar labiau kimba drėgnose pievose augančio lakišiaus
sėklos. Jo žiedynai geltoni lyg saulytės. Daugybė sėkliukių,
išsidėsčiusių ežiuku, laukia, kad pro šalį bėgdamas jas pa­
liestų šuniukas ar jo šeimininkas. Trišakiai lyg žeberkliu-
kai spygliai įsminga į šunėko vilnas, ir šis jas neša, kol
spygliukai nulūžta ir sėkliukė nukrenta. Aišku, pamatę į
kelnes įsmigusius trišakius, juos išplėšiate ir numetate, o
lakišiui to ir reikia. Padarėte tai, ko iš jūsų augalas norėjo.

PIE VŲ G Y V Ū N IJ A

Daugybė visokiausių vabzdžių dūzgia pievose. Įvairiausios

bitės renka medų. Kartais net sunku patikėti, kad tai bitutė,—
ji mažojo jūsų piršto nago ilgio. Nuo žiedo prie žiedo bimbia
bosu kamanė. Ji renka medų ne tik saulei kaitinant, bet ir
ūkanotą dieną. Tam ir skirti jos kailiniai. 1. Tad kaip gali jie
šildyti, jei kamanė šaltakraujis padarėlis? Kamanės mėgsta lan­
kyti dobilus. Reikia turėti ilgą liežuvėlį, norint pasiekti jų žie­
duose esantį saldųjį nektarą. Mažos bitutės lanko vikius, smul­
kius lūpažiedžius augalus. Musėms labiau patinka skėtiniai
augalai. Drugeliai mielai lanko pievines usnis.
Pievoje nuostabiai prisitaikė augalai prie vabzdžių, o vabz­
džiai — prie augalų. Kiekvienas vabzdžiukas randa savo augalą.

Pievose skraido gražiausi mūsų drugiai. Tiesiog auksu

žvilga; auksinukų sparnai. Taip pat švyti žvilga mėlynukų
sparneliai. Dzūkijos vaikai dažniau nei kitur Lietuvoje ga­
li pasidžiaugti gražiausiu mūsų drugiu — machaonu. Jo di­
deli geltoni juodais raštais išmarginti sparnai, kurių galai
ištįsę uodegėlėmis. Pasigrožėti galima, bet gaudyti — ne.
Jis įtrauktas į saugomų drugių sąrašą.
Kiek pievose vabalų vabalėlių! Visų ir norėdamas nelš-
vardysi, bet vieną paminėti verta. Labai jau gražūs jo žaliu
auksu žvilgantys antsparniai. Vabalas nemažas. Jį pagauti
sunkoka, nes žmogų pamatęs tuoj nuskrenda, net gražiųjų
žalių antsparnių nepakėlęs. Tai vabalas bronzinukas.

Boružių čia yra įvairių: dvitaškių, penkiataškių, o daugiau­

sia — visų vaikų pamėgtųjų sentyntaškių. Jos visos — amarų
medžiotojos, pievų augalų draugai.
O kiek pievose žiogų ir skėriukų! Žiogai didžiuliai, ilgaūsiai,
o skėmuikai — mažyčiai, trumpaūsiai. Tai slcėriukai dzirina
„smuikeliu“ , nes žiogai „gieda“ trindami sparnus vieną į kitą.
Vabzdžius pievose medžioja tik ten gyvenantys paukščiai.
Tarp jų dažniausiai matoma trumpauodegė kiauliukė. Ją se­
niai gamtininkai taip pavadino, nes jos giesmelė „ček ček ček“
primena paršiuko kriuksėjimą. Ir kiauliukė, ir pievinis kalviu-
kas, ir ganyklas mėgstanti geltonoji kielė peri lizdelyje — duobu­
tėje, išklotoje ašutėliais, sausais žolių stiebeliais, plunksnelėmis.

Drėgnas pievas mėgsta griežlė. Jos balsą visi gerai pa­

žįsta, bet pamatyti šį paukštį sunku: kai jis bėga pieva, net
žolės nesujuda. 2. Kažin kodėl?
 Pievas ir ganyklas mėgsta pilkieji kiškiai. Pievos jiems
primena tolimąją tėvynę — pietuose esančias stepes. Stepė­
se, kaip ir mūsų pievose, vilnija žoliniai augalai, bet neau­
ga net krūmai.

Pavakaryje į pievutę išeina pasiganyti grakščiosios stirnos.

Ištisą valandą nepabosta žiūrėti į dailųjį žvėrelį.
Labiausiai čia nepageidautini šernai. Ieškodami šaknelių,
beknisdami pievą, ją taip sudarko, kad vėliau nėra kaip nušie­
nauti. Sernas ir kiaulė — vis tik artimi giminės. Ir šernai mo­
ka iškrėsti kiaulystę.

Atsakymai. 1. Kamanę šildo jos pačios raumenys. S kri­

dimas — jau darbas, nuo kojelių judinimo ir tai pakyla jos
kūno temperatūra. Kamanės „kailinėliai“ padeda išlaikyti
vidinę kūno šilumą.
2. Griežlė varnėno dydžio. Ji suplota iš šonų. Bėgdama
stamboku snapeliu lyg pleištu praskirta žoles, o suplotas kū­
nelis jas vos vos pajudina. Griežlė silpnai skraido, todėl net
į pietus keliauja pėsčiomis.

PELKES

Lietuvą senų senovėje nuo priešų gynė tankūs miškai ir pla­

čios klampios pelkės. Vietomis per klampynes buvo nutiesti ne­
matomi povandeniniai keliai — kūlgrindos, kuriomis lietuviai
pabėgdavo nuo gausesnių priešų.
Pelkės susidarė jau poledynmetyje, kai pradėjo smarkiai
augti augalai. Prieš 10 000— 8000 metų buvo daugybė ežerų
ežerėlių, pašlapusių vietų. Ežerėlių pakrantėse ir drėgnose vieto­
vėse įsikūrė pelkiniai ir vandens augalai. Žiemą jie nunykdavo,
nuskęsdavo, bet visiškai nesupūdavo. Kitais metais jau ant jų
augdavo kiti augalai. Taip pamažu kaupėsi augalinių liekanų
klodai. K ol tarp augalų kupstų telkšojo vanduo ar pažliugu­
sioje dirvoje augo pelkiniai augalai, tol buvo žemapelkė.
Ilgainiui augalinių liekanų kaupėsi vis daugiau, gausėjo
samanų, ypač kiminų. Kiminai sukaupdavo daug vandens. Pa-
šlapusios dirvos duburėlyje susidarė tikras pelkinis kalniukas.
Dauguma žolinių augalų išnykįo, nes jų šaknys nebepasiekė
dirvos. Vietoj dirvos atsirado rudos durpės. Taip buvusioje

3 Lietuvos gamta. 33
pažliugusioje žemapelkėje susidarė aukštapelkė. Ji ir pavadinta
šitaip todėl, kad yra kalneliu iškilusi virš aplinkinės vietovės.
Pelkėmis virto ir negilūs ežerėliai. Jų pakrantėse gausiai
auga vandens augalija. Pačiame pakraštyje — viksvos, giliau —
nendrės, švendrai, vandeniniai asiūkliai ir daugelis kitų. N egi­
liame ežerėlyje priaugo labai daug povandeninių augalų. Jie
nunykę puvo. Dalis supuvo tiek, kad ežero dugne susikaupė or­
ganinis dumblas, sapropeliu vadinamas. Nuo paprasto juodojo
pakraščių dumblo jis skiriasi tuo, kad sudžiūvęs sukietėja lyg
pluta. Per tūkstančius metų ežerėlį užpildė augalinės liekanos,
ir jis virto žemapelke, o kai kur ji vėliau virto aukštapelke.
Uogaudami aukštapelkėje, net neįtariame, kad kadaise toje vie­
toje nardė lydekos, vartėsi geltonšoniai lynai, perėjo baltosios
gulbės.
Pelkėmis virto ir kai kurie didesni ežerai, bet jie pelkėjo kiek
kitaip. Čia pakrantės augalai užėmė tik siaurą pakraščio ruo­
žą. A n t apipuvusių jų liekanų pradėjo augti pakrančių drėgnia-
mėgės viksvos ir kiti augalai. Tarp jų pradėjo kurtis ir tokie
augalai, kurių šaknims nebūtina dirva. Jie auga pakibę van­
denyje. Tai puplaiškis, žinginys. Tarp jų plėtėsi liūniniai ki­
minai. Persipynę šie augalai ir jų šaknys tolo nuo kranto, suda­
rydami liulančią plaukiojančią pievelę — plovą. Arčiau kranto
plovas vis storėjo. Per šimtmečius iš nunykusių plovo dalių
ežere susidarė storas sluoksnis, kuris susijungė su dugnu, tad
plovas plūduriavo tik toliau nuo kranto, o prie kranto buvo
tvirtas, gali juo vaikščioti — neprasmegsi. Po daugelio metų
iš buvusio ežero likdavo tik nedidelė „akis“ , arba akivaras,
kuriame lengva prasmegti, ir be pašalinės pagalbos nelabai iš-
sikapstysi. Žmonės sako, kad akivaruose gyvena vandenis, kuris
už kojų įtraukia skenduolį juodojon burbulynėn.

ŽEMAPELKE

Žemapelkę, be lietaus vandens, dar maitina ir negiliai esan­

tys požeminiai, arba gruntiniai, vandenys.
Žemapelkės labai įvairios. Vienos apaugusios miškais, kitos
be medžių. Medžiais apaugusią pelkę vadiname raistu, o atvirą —
plyne.
Raistas. Tai pažliugęs miškas, dažniausiai — juodalksnynas. Me­
džiai aukšti, bet jie auga keistai — ant kupstų, aukštų — pus­
metrinių. Ant kiekvieno — alksnis ar net keli. Greta jų rasime
išsikerojusių paparčių, vingiorykščių. Kupstai samanoti, tarp
jų telkšo vanduo, kuriame mirksta tūkstančiai pajuodusių ša­
kučių, augalų stiebelių arba lapų. Kai kur išsikerojęs geltonųjų
vilkdalgių guotas. ^Neįprastai atrodo gražiai žydinti gėlė juodo­
jo raisto marmalynėje.
Didelių raistų pakraščiuose galima rasti ir raistinį beržy­
ną. Tarp beržų pažliugusioje dirvoje dažniausiai auga aukštos
viksvos, vingiorykštės. Čia gausiau krūmų. Seni beržai sutręšta
stovėdami. Tokius stuobrius mėgsta kalti rečiausias mūsų ge­
nys — baltnugaris. Tikras tinginys, lyg žinotų, kad sutręšusį
beržą lengva kapoti. Sis paukštis saugomas, net į Raudonąją
knygą įrašytas.
Raistuose peri ir kitas rečiausias slapukas — juodasis gand­
ras. Jis labai vengia žmonių, o juk į raistus žmonės retai kada
ateina. K ai kur raistuose lizdus susikrauna net ereliai: žuvinin­
kas, rėksnys, o neseniai rastas didžiausias iš erelių — jūrinis.
Jūrinis erelis tikras galiūnas. Išskėstais sparnais jis uždengtų
visą lovą ir dar jų galai kyšotų.
Palikime perėti raistuose retuosius Lietuvos paukščius ir
pažiūrėkime, kaip atrodo plynės.

Plynė. Čia medžiai neauga, nebent vienas kitas karklas. Geriau­

siai žinomos plynės — tai platieji nendrynai ežerų pakraščiuo­
se. Prie Kuršių marių jų plotis siekia puskilometrį. Įėjęs į tokį
nendryną gali paklysti. Juk nendrės būna net iki 3 metrų aukš­
čio.
Nendrynų pakraščiuose driekiasi viksvynai. Juose samanų
beveik nėra, bet daugiau karklų krūmų.
Dar toliau ežero kranto link yra žaliasamaniai viksvynai.
Juose žliugsi vanduo. Samanos skaisčiai žalios ar gelsvos, net
žvilga vandens prisigėrusios. Viksvos nebeauga ištisu kilimu,
tarp jų baltuoja švylių galvutės ly g vatos kamuolėliai.
Savitas plynės gyvenimas. Tai tilvikų ir vandens vištelių
karalystė, nors įdomūs ir kiti paukščiai.
Nendryne peri dauguma vandens paukščių. Tai baltosios
gulbės, juodieji baltasnapiai laukiai, puošnūs ausuotieji ir ma­
žieji kragai. Nendrėse, aukštai virš vandens, supina kabantį
lizdą didžioji krakšlė. Ištisas dienas girdi jos „džer džer džyri
džyri“ . Net per ausis eina, lyg kas peiliu per skardą brauktų.
Viksvynuose rengia turnyrus gražiausi Lietuvos tilvikai —
gaidukai. Kiekvienas pasipuošęs vis kitokiomis plačiomis kaklo
plunksnomis, lyg senoviniai dabitos. Išplėtę savo puošnią apy­
kaklę, jie šokinėja vienas prieš kitą lyg peštųsi, o iš tikrųjų
saugosi, kad kaimynas neišpeštų gražiosios plunksnelės.

Naktimis viksvyne šokius ir žaidimus ruošia stulgiai. I l­

gasnapiai, bet trumpakojai tilvikai stypčioja vienas prieš ki­
tą papūtę kaklus, kartu traukia labai nesudėtingą tilvikinę
giesmelę. Kartais pavaiko vienas kitą. Šie šokiai vyksta iš­
tryptoje aikštelėje lyg teatro scenoje.
Viksvynuose gyvena ir panašus į stulgį, bet mažesnis
perkūno oželis. Jis silpnabalsis, tad gieda uodega. Pakyla
į aukštybes ir leidžiasi stačiai žemyn, uodegą išplėtęs. V ė­
jas virpina uodegos plunksnas, ir atrodo, kad ožiukas me­
kena. Viksvynus mėgsta ir griežlė. Daugelis vaikų pažįsta
jos balsą. „K rės krės, krės krės“ girdisi. Bet ar kas matėte
griežlę? Mažai kam tokia laimė nusišypsojo. Ji neeilinė sla­
pukė. Na, o jeigu jau pakilo skristi, tai tankiai tankiai plas­
noja, ilgapirštes kojas ištiesusi, lyg šlapia višta. Beje, ji ir
priklauso vandens vištelių šeimai.

AU K Š TA PE LK E

Artimiausią aukštapelkę žino daugelis, nes rudenį ten važiuo­

ja spanguoliauti. Priėję aukštapelkę, spanguoliautojai sustoja.
Visas pakraštys apjuostas klampyne, kurioje auga retos nendrės.
Pavasarį čia neretai tyvuliuoja vanduo. Rudenį sausiau. Pereini
takučiu klampynę — ir batai panyra minkštose samanose. Tai
pelkių samanos — kiminai. Jos nepaprastai įdomios. Paimi ki­
minų saują ir paspaudi. Ištrykšta vandens čiurkšlė. Kur slypėjo
vanduo? Kiekviename kiminų lapelyje yra mažos ertmės, kurio­
se jis laikosi. Kiminai neturi šaknų. Jų viršūnėlės auga, o apa­
tinė dalis nyksta sudarydama durpių sluoksnį. Iškaskime aukš­
tapelkėje duobutę ir pamatysime rudas durpes. Senovėje dur­
pes kasė, džiovino ir jomis kūreno krosnis. Dabar jas naudoja
laukams tręšti. Paspauskime durpių saują ir iš jos tekės rudas
vanduo. Jis rūgštus lyg raugintų kopūstų sunka. Nedaug auga­
lų prisitaikė augti tokioje rūgščioje dirvoje. Kokios neūžaugos
senutės pušys! Tikri liliputai, vos kelių sieksnių aukščio. Užtat
čia tarpsta pelkiniai augalai. Ant kupstelių auga šliaužiančios
plonais stiebeliais spanguolės. Rudenį raudonuoja jų rūgščios
uogos. Koks skanus spanguolių kisielius! Uogos pelkėje gali
peržiemoti. Pavasarį jos daug saldesnės. Gaila, kad iki pavasario
jų taip mažai išlieka.
Vasarą vaikai mėgsta ateiti į aukštapelkę rinkti vaivorų.
Mėlynos saldžiarūgštės uogos kabo ant krūmokšnio šakučių.
Daugelyje Lietuvos vietovių vaivorus girtuoklėmis vadina. Tai­
gi vaikai eina į pelkę girtuokliauti. Juk sakome, kad einame
į mišką aviečiauti. Keista, bet girtuoklių uogose visai nėra al­
koholio. 1. Tai kodėl jas taip vadina?
Kai kuriose Lietuvos aukštapelkėse galima ir paavie-
čiauti, prisirinkti labai saldžių geltonų aviečių — tekšių.
Tekšės augalėlis vos sprindžio dydžio, bet kokie dideli jos
balti žiedai ir uogos! Toli toli šiaurėje, kur miškai neauga,
yra didžiuliai pelkėti plotai, tundromis vadinami. Ten šias
uogas žmonės renka kibirais. Mes tekšes saugome, nes jos
primena tuos laikus, kai, ledynams pasitraukus, Lietuvos
teritotija buvo kraštas, panašus į tundrą. Tad tekšės išliko
iš tų seniausių laikų, kai Lietuvoje ganėsi šiaurės elniai,
mamutai, gauruotieji raganosiai.

Tarp vaivorų skraido geltonas juodais sparnų pakraščiais

drugys. Tai pelkinis gelsvys. Jo vikšrai graužia vaivorų lapus.
Yra ir daugiau drugių, kurie gyvena tik aukštapelkėse.
Didelės aukštapelkės pakraštyje tarp nendrių galima rasti
ant žemės didelį lizdą. Tai gervių lizdas. Pavasarį jos garsiai
garsiai trimituoja, net už poros kilometrų girdėti. Susibūrusios
po kelias, šoka pavasario šokį aukštai kilnodamos kojas, pašok-
damos, paskrisdamos. Ne tik gervės, bet ir daugiau pelkėse g y ­
venančių paukščių įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą. Jų labai
mažai išliko.
Į aukštapelkę eiti, apsiavus basutėmis, neverta. Galima pa­
matyti gyvatę. Ji dažniausiai šildosi saulės atokaitoje ant kups­
telio. Gyvačių liko labai mažai. Iš jų nuodų gaminami vais­
tai, todėl šie gyvūnai saugomi. Pelkės pakraščiuose neretai ga­
lima pamatyti rudą gyvavedį driežiuką. Jis labai vikrus, pa­
matęs žmogų, niurktelėja į samanas.
Kad geriau prisimintumėte aukštapelkę, pabandykite atsa­
kyti į šiuos klausimus. 2. Kodėl mūsų senoliai tarp medinių
trobos rąstų dėdavo kiminus, o ne kitas samanas? 3. Koks pel­
kių augalas gaudo musytes?
Kasant durpes, gelmėje rastas šiaurės elnio ragas, kitur —
luotas ir irklai, netgi liepos karnų tinklai žuvims gaudyti. 4.
Kodėl jie, tūkstančius metų išgulėję durpėse, nesupuvo?

Atsakymai. Pelkėje šalia vaivorų auga gailiai. Baigian­

tis pavasariui jie gražiai pražysta gelsvais žiedais. Gailių
lapai skleidžia aštrius kvapus. Uogautojai, prisiuostę gai­
lių, gali gerokai apsvaigti.
2. K im inų lapeliuose susirinkęs vanduo išgaruoja, o jie
prisipildo oro. Oras sulaiko šilumą, todėl mediniuose pasta­
tuose žiemą šilta. Taigi kiminai „šildo“ pastatą taip, kaip
jus kailiniai.
3. Aukštapelkėse auga nuostabūs augalai — saulašarės.
Jų apvalūs lapeliai padengti ilgomis ataugėlėmis, kurių ga­
luose žvilga lipnūs lašeliai. Paliečia muselė ar uodas lašelį
ir prilimpa. Lapas susiglaudžia, ir daugybė lašelių prilimpa
prie vabzdžio. Praeis kelios dienos, ir iš muselės liks tik
sparnai ir kojelės. Saulašarė „suvalgė“ muselę.
4. Durpėse yra medžiagų, kurios žudo puvimo bakteri­
jas, todėl aukštapelkėje tarp durpių rasime nesupuvusių
kelmų, žievės gabalėlių. Jose išlieka ne tik ragai, bet ir smul­
kutės žiedadulkės. Prisimenate, kaip geltonu debesėliu dul­
ka lazdynų žirginiai pavasarį? Jų žiedadulkės, patekusios
į durpyną, nesupūva. Štai kodėl durpyną vadina gamtos is­
torijos knyga. Durpyno viršuje rasime dabar artimose apy­
linkėse augančių augalų žiedadulkių, o durpyno dugne —
žiedadulkių tų augalų, kurie čia augo prieš tūkstančius me­
tų, kai dabartinės aukštapelkės vietoje tyvuliavo ežeras. Iš
durpynų žiedadulkių sužinome, kad prieš S— 6 tūkstančius
metų Lietuvoje buvo šilta, kaip dabar to li pietuose. L ietu ­
voje tada vešėjo ąžuolynai, liepynai.
 KUR M Ė LY N U O JA EŽERAI

Ledynams pasitraukus, Lietuvoje mirgėte mirgėjo ežerai ir

ežerėliai. Vietoje dabartinių pelkių tada taip pat tyvuliavo eže­
rai. Dabar daugelis tų ežerų yra išnykę, bet dar daug jų ir li­
ko. Šiuo metu Lietuvoje yra apie porą tūkstančių ežerų. V ie­
ni didžiuliai, kaip Drūkšių, kurį Ignalinos atominė elektrinė bai­
gia nužudyti, kiti mažyčiai. Vieni ilgi, siauri, nuo aukščiausio
ledyno kritusio vandens srauto išplauti, kiti lėkšti, platūs, le­
dyno „liežuvio“ išgulėti. Dzūkijoje yra ir apvalių lyg dube­
nėliai ežerų, atsiradusių palaidotam po žeme ledyno luitui iš­
tirpus. Įdomu būtų buvę pamatyti, kai tuomet į susidariusią
tuštumą ūžtelėjo žemė su pievomis ir miškais. Prisiminkite
V. Krėvės-Mickevičiaus apsakyme „Gilšė“ aprašytą tokį atvejį,
virtusį gražia pasaka.
Kiekvienas ežeras vis kitoks. Sunku, o gal net neįmanoma
rasti dviejų vienodų ežerų. Vienas skaidrus, kitas drumstas,
vienas gilus, kitas seklus, viename vanduo rudas, rūgštus, kito
net melsvas, bespalvis. Nevienodi augalai juose auga, skirtingos
ir žuvys gyvena. Todėl vienį jų vadinami sekliaisiais, kiti — ka-
rosiniais, treti — gilesniaisiais, o kur dar gilieji ežerail
Tad susipažinkime su kai kuriais Lietuvai būdingais eže­
rais.

PE LK IŲ EŽERAS

Didelės aukštapelkės viduryje telkšo gūdus ežerėlis. Aplink

jį liumpsi liula žolių ir samanų pluta. Atrodo, kad, žengus žings­
nį, prasivers akivaras ir įtrauks į rudą burbuliuojančią gel­
mę. Tik nelabiesiems gera gyventi tokioje klampynėje! Kiek liau­
dies pasakų sukurta apie tai, kad tokiuose ežeruose gyvena
laumės ir kipšai. Net šiurpuliukai kutena nugarą žiūrint į juodą
ežero gelmę.
Pelkių ežere dugno nesimato. Jo vanduo atrodo juodas lyg
derva. 1. Kodėl?
Juk pasėmę iš jo stiklinę vandens matome, kad jis švarus,
skaidrus, gelsvos gintarinės spalvos. 2. Kodėl vanduo stiklinė­
je gelsvas, o žiūrint į nuskendusį tame ežere balto popieriaus
lapą, jis atrodo net rudas?
 Jeigu, eidami per pelkę, išsitepėte kojas ir norite jas nusi­
plauti muilu, tai, kiek beplausite, jos vis tiek bus muiluotos.
Kodėl tokiu vandeniu išplauti mergaičių plaukai žvilga lyg šil­
kiniai? Nežinote? Tada trumpai paaiškinsime. Žmonės sako, kad
pelkių ežero vanduo labai „minkštas“ . Bet kaip gali būti vanduo
minkštas, jeigu visi žinome, kad jis skystas! Dar patiksliname.
Pelkių ežero vandenyje beveik nėra kalkių. Mūsų įprastas ge­
riamas vanduo yra „kietokas“ . Pažiūrėkite į virdulio vidų. Ant
jo sienelių ir dugno susidaręs ištisas kalkių luobas. 3. Na, gal
dabar atsakysite, kodėl šulinio vandenyje kalkių yra, o pelkių
ežero — beveik nėra?
Dar viena keista aukštapelkių ežero ypatybė yra ta, kad jo
vanduo rūgštus. Aišku, ne toks rūgštus, kaip nesaldytas spanguo­
lių kisielius, bet vis dėlto rūgštokas. 4. Gal pasakysite, kodėl?
Prisiminkime, ką kalbėjome apie aukštapelkės durpėtą dirvą.
Pelkės ežerėlyje rasime labai nedaug augalų, smulkių gyvū­
nėlių. Jame visai negyvena sraigės. 5. O kodėl sraigės negali
jame gyventi?
Daugumoje šio tipo ežerų visai nėra žuvų, tik kartais juose
pasitaiko ešerių. 6. Bet kodėl tie ešeriai tokie maži ir juodi
juodi, kaip angliukai?
Niūrūs pelkių ežerai. Tik retkarčiais pamatysi ančių pul­
kelį. Joms čia tiesiog nėra kur pasislėpti; nematyti nei vešlių
nendrynų, nei žalių meldynų, o tarp retkarčiais pasitaikančių
vandens lelijų nepasislėpsi.

Atsakymai. 1. 3. 6. Ežero vanduo atrodo juodas, nes jo

dugnas juodo dumblo, kurio net nesimato. Vi'rš jo nesimato
ir juodų ešeriukų. Jeigu jie būtų šviesiai žalsvi, kaip kituose
ežeruose, būtų gerai matomi, ir antys arba k iti vandens paukš­
čiai juos greitai išgaudytų. Žmonės dažnai pelkių ežerus
vadina bedugniais. Tikriausiai supratote, kad tai netiesa —
ežero dugnas tu ri būti. Yra ir ne vienas, o du. Jeigu ilga
kartim i bandysime pasiekti tą dugną, tai ji smigs ir smigs
vis gilyn, nes ežero dugną sudaro skystas durpėtas juodas
dumblas. Storas šio dumblo sluoksnis skiria ežero vandenį
nuo antro tikrojo smėlėto dugno, kuris yra po juo. Sis sluoks­
nis neleidžia ežero vandeniui išplauti, ištirpinti kalkes ar­
ba kitas medžiagas iš šio smėlėto dugno. Durpėtame dumb­
le šių medžiagų nėra. Todėl pelkių ežero vanduo toks „minkš­
 tas“ , todėl jame tiek mažai augalų, nes ištirpusios iš smė­
lėto dugno medžiagos yra augalų maistas. O kai vandenyje
yra nedaug mažyčių mikroskopinių augalų, vadinasi, nepa­
kanka maisto ir smulkiems vandenyje plūduriuojantiems vė­
žiukams arba dugno kirmėlėms. Tai reiškia, kad pelkių eže­
re trūksta maisto ir žuvims. A r gali badaujančios žuvys iš­
augti didelės?
2. 4. Ežero vanduo — tai dažniausiai lietaus ar ištirpu­
sio sniego vanduo, persisunkęs pro pelkės rudas durpes. Už­
tai jis toks gelsvas ir rūgštus.
5. Rūgščiame pelkių vandenyje ištirptų sraigių kiaute­
liai, todėl jos čia gyventi negali. Rūgštus vanduo žudo dau­
gumos žuvų ikriukus, todėl išlieka tik ešeriai, kurių ikriu-
kai rūgštumo beveik nebijo. Jeigu vanduo mažiau rūgštus,
jame gyvena kuojos ir lydekos.

K AR O SIN IS EŽERĖLIS

Karosai gyvena ne tik ežeruose. Daug kur senuose kaimuo­

se prie namų matyti iškastos pilnos vandens duobės arba kūd­
ros. Jose ir gyvena žmonių įleisti karosai. Vaikai prileidžia jų
į vandens pilną išnaudotą karjerą. Ir ten jie kuo puikiausiai įsi­
tvirtina. Karosui tinka kad ir nedidelis ežerėlis, svarbu, kad
jis būtų dumblėtas, o vanduo nerūgštus. Dideliuose ežeruose
ir karosai išauga didžiuliai, net poros kilogramų, o mažuose eže­
riukuose delno dydžio karosiukas jau senelis. 1. O gal pasaky­
site, kodėl?
Karosai — žuvys pietietės. Jie mėgsta šilumą, tad ir neršia,
kai vanduo gerai įšyla, ant augalų, kurių karosiniuose ežeruose
dažniausiai gausu. Karosiniai ežerai labai vaizdingi, nes čia
auga gražiausi vandens augalai — baltosios vandens lelijos.
Greta jų geltonuoja kuklesni geltoni lūgnių žiedai. Na, o plū­
duriuojantys lapai abiejų panašūs, nes tie augalai — artimi g i­
minaičiai.
Mėgsta vaikai meškerioti atsargiuosius karosus, bet meške­
rę užmesti jiems trukdo pakrančių meldai. Kur veisiasi karosai,
beveik nėra kitų žuvų. Na, kartais gal lyną rasime. Kodėl? To­
dėl, kad storas ežerėlio dugno dumblo sluoksnis žiemą suima
daug deguonies. Kitos žuvys užtrokšta, o karosas lieka gyvas.
Žiemą jis miega ant šono minkštuose dumblo pataluose. O mie­
godamas — vos kvėpuoja. Jam deguonies užtenka. Taip ir lieka
karosas vienvaldis ežerėlių valdovas.
Kartu su karosais tokiuose ežerėliuose, nors ir nedaug
kur, gyvena didelės margos medicininės dėlės. Vos įbrendi
su batais, tuojau atplaukia kelios ir taikosi įsisiurbti. Bato
jos, žinoma, neprakanda, bet jeigu įsibristum basas? Brrr...
Medicininės dėlės Lietuvoje tapo retenybe, todėl jos pas mus
net į Raudonąją knygą įrašytos. Gydymo tikslams jas atsi-
vežame iš piečiau esančios Ukrainos. Ten šių dėlių gausu.
Jos labai pagerina senų žmonių kraujo apytaką, nes, siurb-
damos kraują, kad neskaudėtų, įleidžia seilių. Dėlių seilėse
yra medžiagų, stabdančių kraujo krešėjimą, todėl, joms bai­
gus siurbti kraują, jis dar ilgai teka iš žaizdelės.
Karosiniuose ežerėliuose ir kūdrose dažnai galima pamatyti
didelę juodą dėlę. Tai kumeldėlė. Nors vaikai jos taip pat bijo,
bet žmogui ji nepavojinga. Jos dantukai-pjūkliukai tokie maži,
kad žmogaus odos prapjauti negali. Ji čiulpia vandens sraigių,
varlių kraują, o kartais bando praryti net slieką, kuriuo meš­
keriotojas vilioja karosus.

Atsakymai. 1. Mažuose ežerėliuose ir kūdrose karosiukų

labai daug. Jie suėda visą ten esantį maistą ir badauja. N et
jeigu būtų maitinami papildomai, vis vien didesni neišaugtų.
Juk karosai ėda ir kai ką išskiria į vandenį. Tose išskyrose
yra ir nuodingų medžiagų, stabdančių karosų augimą. Dide­
liame ežere tų išskyrų nesijaučia, nes jos labai prasiskie-
džia.

SEKLIEJI EŽERAI

Tokių ežerų Lietuvoje yra šimtai. Dažniausiai jie būna negi­

lūs — vos kelių metrų. Šių ežerų pakrančių dugnas smėlėtas, o
įlankėlių — dumblėtas, gausiai priaugęs vandens augalijos. A u ­
galai dengia ir beveik visą jų dugną net giliausiose vietose.
Augalai ežeruose paplitę pagal tam tikrus dėsnius.
Pačiame pakraštyje, kur vandens gylis toks, kaip jūsų pieš­
tuko ilgis, auga viksvos, vilytiškais lapais papliauškos, kiti pelkių
augalai, o greta jų — vandeniniai asiūkliai. Truputį giliau
prasideda švendrynai, pasipuošę gražiomis ilgomis rudo­
mis švendrių galvutėmis, aukšti nendrynai, kur nendrių šluo­
telės taip maloniai šnara, vasaros vėjui pučiant, bei meldynai.
Čia augančių meldų tamsiai žali, lygutėliai stiebai iš tolo bliz­
ga lyg nulakuoti. Tai antvandenių augalų juosta. Ji tęsiasi
maždaug iki 3 m gylio.
Toliau driekiasi augalai plūduriuojančiais lapais. Tai balto­
sios vandens lelijos, lūgnės ir plūduriuojančiosios plūdės. Plū-
džių yra daug rūšių. Plūduriuojančiosios plūdės tik viršūniniai
lapeliai plaukia vandens paviršiuje. Šių augalų juosta tęsiasi
iki 4 metrų gylio ar šiek tiek giliau. Už jos prasideda jau pla­
čialapių plūdžių juosta. Ugi, net vandens paviršių siekiantys
šių plūdžių stiebai yra apaugę plačiais lapais. Į vandens pavir­
šių iškyla tik žiedai. Net stambios šių ežerų žuvys mėgsta slėp­
tis toje augalų juostoje, nes čia randa maisto.
Giliau jau yra žemaūgių vandens augalų juosta. Jai pri­
klauso siauralapės plūdės, maurabraginiai ir siūliniai dumbliai.
Daugelyje sekliųjų ežerų išplitusios elodėjos. Tai iš Ka­
nados atvežtas augalas, kurį kažkoks akvariumų mėgėjas
išpylė su vandeniu į artimiausią upelį ar griovį. Elodėja
kaip maras išplito po visas Europos upes ir ežerus. Jos dėka
išnyko daugelis vertingų vietinių augalų. Ji yra paplitusi ir
daugelyje Lietuvos ežerų bei upių. K ai ežero vanduo skaid­
rus, ją galima rasti net šešių metrų gylyje. Neskaidriuose
ežeruose tiek elodėja, tiek kiti augalai auga sekliau.

E ž e r o g y v ū n i j a . Kokie gyvūnai randami šiuose nela­

bai giliuose, vandens augalų gausiai prižėlusiuose ežeruose? Pra­
dėkime nuo smulkiosios gyvūnijos.
Smėlėtas dugnas iš toliau atrodo tuščias ir negyvas. Bet
pažvelkime į jį atidžiau. Štai vienoje vietoje lyg kas mažyčiu
arklu būtų vagelę išvaręs. Jos gale pūpso kriauklės galas. Tai
geldutė bedantė. Iškišusi kriauklės galą, ji siurbia vandenį į
kriauklės vidų ir ten nusodina visokius smulkutėlius, tiesiog
mikroskopinius dumblius, kuriais ir minta. Geldutė turi bur­
ną, o galvos — neturi. Pasirodo yra pasaulyje ir begalvių pa­
darų!
 Smėlio paviršiumi ropoja skydinė apsiuva. Jos skydo fo r­
mos plokščias namelis visas iš smiltelių, taigi pamatyti jį labai
sunku. Ant įkritusios į ežerą medžio šakos tūno dvilazdės ap­
siuvos. Jų smėlinio namelio šonuose pritvirtinti du pagaliukai.
Vaikai meškeriotojai jas gerai pažįsta, nes šių apsiuvų vikšrai
yra geras masalas kuojoms.
Jeigu pasirausime smėlyje, o dar geriau, jei jį perkošime pro
sietelį (tik ne pro tą, kur mama skrylius nuvarvina), ir tai,
kas jame liko, iškratysime į baltą lėkštę, rasime daug rausvų
sliekučių — tubifeksų ir raudonų uodo triūklio lervų. Kartais
pasiseks išsijoti iš smėlio ir didoką lašalo rausiančią ją lervą.
Tai puikus masalas stambioms žuvims. Vasarą iš tų lervų išsi­
rita rudasparniai uodeguoti lašalai, kurių patinėlių visas pul­
kelis šoka paežerėje.
Pažiūrėkime, kas gyvena ant augalų. Gyvūnų čia net knibž­
dėte knibžda — jie ropoja, plaukioja, tūno pasislėpę, tykodami
grobio, ir t. t. Štai praplaukė raudona vandeninė erkė, panaši
į mažą voriuką. Žuvys į ją net nežiūri. Raudona spalva jas
įspėja, kad tai nuodingas padaras.
Nuo elodėjos šakutės nuplaukė greitoji dvisparnio lašalo
lerva. Žuvytės tuoj puolė jai iš paskos, deja, pavėlavo: ši jau
paniro tarp augalų. Dvisparnio lašalo lerva plaukia, plakdama
uodega lyg žuvytė, tik jos uodega juda aukštyn žemyn, o ne į
šonus, kaip žuvų. Dvisparnio lašalo lervos — mėgstamas mažy­
čių lydekaičių grobis. Gaudo jas ir stambiųjų žirgelių lervos.
Ištisas valandas jos tūno nejudėdamos. Pamačiusios auką, iš­
meta į priekį atsilenkiančią apatinę lūpą, sučiumpa spurdan­
čią dvisparnio lašalo lervą lyg su replėmis, sučiaumoja ir vėl
tūno laukdamos kito grobio. Ateis laikas, ir iš kiekvienos tokios
lervos išsiris skraidantis žirgelis. Jis taps tikru pamiškių Bar-
malėjumi. Gaudys ir suės visus vabzdžius, kuriuos tik pagaus.

Daug įvairių vabzdžių gyvena augalų prižėlusiame eže­

re. K ai kurie jų labai keisti. A r g i neįdomi blakės — vandens
skorpiono išvaizda? Ropoja šis rusvai pilkas, plokščias, kaip
išmirkęs lapelis, priekines kojas lyg žnyples atstatęs krau­
gerys, pačiumpa kokį nors vabzdelį, straubliu išgeria krau­
ją ir toliau keliauja kitos aukos ieškodamas, ilgą uodegą
vilkdamas. O kam ta uodega? Orui įkvėpti. Tai plonas vamz­
delis, pro kurį ši vandens blakė oru kvėpuoja.
 Kokios įvairios žolinės ežerų apsiuvos! Jų vis skirtingi na­
meliai. Medvėžių namelis storas, į visas puses pasišiaušęs šape­
liais. Nendrinės apsiuvos visai namelio nestato, o gyvena trum­
pame, išmirkusiame parudavusiame nendrės vamzdelyje. Tokių
vamzdelių nendryno dugne tūkstančiai. Žuviai sunku įspėti, ku­
riame jų gyvena skani lervutė. Didžiosios apsiuvos namelis su­
lipdytas iš šapelių, suklijuotų spirale, lyg piemenėlių vamzdelis,
susuktas iš beržo tošies.
Tarp augalų numezgęs voratinklio siūlų tinklą tūno van­
deninis voras sidabriukas, pasislėpęs oro varpe. Jo pilvelis
pilkas, apaugęs trumpais šereliais. Pasinerdamas jis nusine­
ša po vandeniu ant tų ploniausių šerelių prilipusius oro bur­
buliukus, iš kurių ir susidaro tas oro pripildytas voratink­
lio varpas. Jis blizga vandenyje kaip sidabrinis. Jame jis
ir savo vaikus išaugina.
O kiek visokių kriauklių kriauklyčių nešiojasi vandeninės
sraigės! Ritminės sraigės ir turklys — didžiausios mūsų ežerų
sraigės. Ant akmenų arba augalų šliaužioja ausytoji limnėja.
Jos kriauklės anga primena žmogaus ausį, aišku, labai suma­
žintą. Keistai atrodo plokščioji sraigė. Jos namelis suplotas, ap­
valus lyg mažytė ruda moneta, susukta iš daugelio apvijų.
Čia pat tūno tarp augalų pasislėpusi į pagaliuką panaši žu­
vinė dėlė. Pačiupusi pro šalį plaukiančią žuvį, suleidžia tarp
jos žvynų ilgą ploną straubliuką ir čiulpia kraują, kol išpamps­
ta. Visa laimė, kad ji nedidelė, kitaip žuvys susirgtų mažakrau­
jyste.

■Žuvų įvairovė. Kokios žuvys veisiasi sekliuose ežeruose? Daug

čia kuojų, ešerių ir lydekų, kurios labai mėgsta slėptis plūdžių
juostoje. Skersi lydekos dryžiai taip derinasi su šių povande­
ninių augalų stiebais ir lapais! Užsižiopsojusi žuvelė nė nepa­
stebi pasislėpusios plėšrūnės, kuri žaibišku judesiu puola, ir štai
kuojukė jau spurda nasruose.
Nendrynus ar meldynus mėgsta raudonpelekės raudės. Tai
gražiausios ežerinės žuvys. Jos minta siūliniais dumbliais, ku­
riuos nurenka nuo nendrių stiebų. Tikras skanėstas joms — įkri­
tę į vandenį uodai arba kokie kiti vabzdžiai.
Jeigu žvejui būtų leista pasirinkti skaniausią šių ežerų žu­
vį, niekas neimtų raudės, nes ji kaulėta, „sausa“ , bet turbūt
kiekvienas čiuptų rubuilį lyną. Jų šiuose ežeruose gausu. Lynai
čia išauga dideli, tačiau jų auksu blizgantys žvynai tokie smul­
kučiai, kad skusti juos — tikras vargas.

Ežero paukščiai. Daugiausia jų galima pamatyti ežero augalų

sąžalynuose.
Ežeruose, kur yra plovų, labai mėgsta įsikurti rudagalviai
kirai. Didžiuliai baltų rudagalvių kirų būriai peri nendrynų
pakraščiuose. Salia jų dažniausiai gyvena didžiosios ar kuoduoto­
sios antys. K irai triukšmingu būriu nuveja nuo perėjimo kolo­
nijos plėšriuosius sparnuočius. Todėl antys čia jaučiasi saugiai.
Nendryne plaukiojančius lizdus iš nendrių ar meldų gaba­
lėlių pasidaro ausuotieji kragai. Įdomu stebėti, kaip jie plau­
kioja su juodadryžiais jaunikliais ant nugaros. K ai kragas neria
į vandenį žuvies pasigauti, jaunikliai tūno pasislėpę po jo spar­
nais. Mažyliai tada jaučiasi lyg povandeniniame laive.
Plūduriuojančius lizdus turi ir juodosios žuvėdros. Jos apsi­
gyvena ant nendryno pakraštyje plūduriuojančių alijošinių ašt­
rių, ant kurių suneša keletą meldų pagaliukų — ir visas lizdas,
lyg ant plausto. Nedidelės juodosios žuvėdros mieliau medžio­
ja ant nendrių stiebų ropojančias apsiuvas ir žirgelius negu
mažas žuveles.

Ežero žvėreliai. Tankūs antvandenių augalų sąžalynai — mėgs­

tama ondatros buveinė. Tai Kanados žvėrelis, prieš trisdešimt
metų įleistas į Lietuvos ežerus. Ondatros — tikros amerikietės,
nešiojančios brangius kailinėlius, kurie nemažai jų ir pražudo.
Nugraužusios vandens augalų stiebus, ondatros susirenčia
aukštą namelį. Toks plūduriuojantis namelis gali išlaikyti net
mažą vaiką. Jo viduje yra nedidelė erdvė, kurioje ir gyvena
ondatrų šeima. Namelio grindyse esanti anga atsiveria tiesiai
į vandenį. Juk tai vandeninis žvėrelis plokščia plika uodega.
Ondatra „kultūringa“ . Iš meldų gabalėlių ji pasidaro plaukio­
jantį staliuką, ant kurio vakarieniauja arba, tiksliau tariant,
valgo naktipiečius, nes tai naktinis žvėrelis. Į jos ^valgiaraštį“
įeina povandeninės augalų šaknys, patys augalai, o desertui —
geldutės. Todėl prie ondatros staliuko būna krūvos tuščių gel­
dučių kriauklių.
Ondatros, ko gera, nugraužtų ištisus meldynus ar nendrynus,
bet, laimei, jas medžioja ne tik medžiotojai, bet dar vienas Lie­
tuvoje apgyvendintas Kanados žvėrelis. Tai Kanadinė audinė,
kuri puikiai bėgioja sausuma, plaukioja, nardo, lando į urvus.
Sunku ondatrai nuo jos pasprukti. Tamsiai rudas audinės kai­
liukas žymiai vertingesnis už ondatros. Bloga yra tai, kad au­
dinė mėgsta vandens paukščių kiaušinius. Patinka jai ir maži
ančiukai arba kiriukai. Daug nelaimių paukščiams atneša au­
dinė, įsisukusi į jų koloniją. Jas ne visada atperka ir brangus
tamsiai rudas kailiukas.
Ežeriuko, pro kurį prateka žemais krantais upė, pakraštyje
neretai pasistato trobelę bebras. Ta trobelė ne tik vaiką išlai­
kytų, pusė klasės galėtų tilpti ant jos. Joks vilkas nepajėgtų
jos išardyti.
Bebras savo trobelę sudeda iš rankos storumo šakų. Jos
apačia panirusi vandenyje, o šone yra anga, pro kurią galima
patekti į erdvų kambarį, kuriame ir gyvena bebrų šeimynėlė.
Naktį bebrai dirba: nutiesia takus į miško brūzgynus, kerta
medžius, nuo kurių nugraužtas šakas velka į vandenį. Čia jie
apgraužia tų šakų žievę, kuri yra jų maistas. Labiausiai jie
mėgsta drebules. Iš tų savo privilktų — apgraužtų ir neap-
graužtų — šakų jie pasistato trobeles, o upėse iš jų surenčia
tvirtas užtvankas, kuriomis į kitą krantą gali pereiti ir suau­
gęs žmogus. Žiemai bebrai po vandeniu sukaupia šakų atsar­
gas, nes žiemoja jie savo namelyje.
Praeityje brangus kailis buvo Lietuvos bebrams pražūtin­
gas. Prieš šešiasdešimt metų buvo sumedžiotas paskutinis mū­
sų bebras. Tik po karo bebrai vėl atplaukė į Lietuvą iš Nemu­
no aukštupio. Keliuose upeliuose buvo apgyvendinti iš Rusijos
atvežti bebrai. Jie sparčiai paplito po visą Lietuvą ir dabar
bebrų vėl turime gausiai. Taigi žmogus gali pražudyti labai
vertingus gyvūnus, bet gali ir vėl juos išplatinti.

GILESNIEJI EŽERAI

Tai vidutinio gilumo, dažniausiai didoki ežerai. Juose žiemą

niekada nepritrūksta deguonies, o tai kartais pasitaiko sek­
liuose ežeruose.
Šie ežerai daug kuo panašūs į anksčiau aprašytuosius. Tik
augalų juostos čia siauresnės, nes dugnas staigiau gilėja. Daug
kur pakrantėse visai nėra antvandeninių augalų. Nendrynai arba
meldynai dažniau auga įlankėlėse. Be to, šių ežerų vanduo
skaidresnis nei sekliųjų, nes jame mažiau mikroskopinių plūdu­
riuojančių dumblių.
Šių ežerų gelmėje dugnas paprastai dumblėtas, jame neau­
ga povandeniniai augalai.
Gilesniuose ežeruose gyvena panašios žuvys kaip ir sekliuo­
se, bet raudžių čia mažiau. 1. Kodėl?
Užtat čia gyvena karšiai. Jų kūnas platus, pasipuošęs si­
dabriniais žvynais ir pilkais pelekais. Gyvena karšiai būriais.
Jie mėgsta kolektyviai maitintis — suplaukę į krūvą, siurbia iš
dugno raudonas trūklių lervas. Tai jų pagrindinis maistas. Siur­
bia vamzdeliu ištįstančia burna. Taip sriūbteli, kad iš kelių
centimetrų dumblo gelmės ištraukia mėgstamus kirminėlius.
Dumblą išleidžia per žiaunas, o maistas keliauja į skrandį.
Ežero gelmėje vanduo būna šaltas ir vasarą. Jo paviršiaus
sluoksnis šiltas (apie 20°C), taip ir traukia išsimaudyti, tačiau,
neriant gilyn, darosi vis šalčiau ir šalčiau. Prie pat dugno
vandens temperatūra tesiekia vos 10°C arba dar mažiau. Šioje
šaltoje gelmėje mėgsta tūnoti slidžios, tamsios lyg dumblas vė ­
gėlės. Tai plėšrūnės, kurios gaudo ne tik kirminėlius arba ma­
žas žuvytes, bet surenka ir negyvas žuvis. Čia slepiasi ir pilkas,
slidus, bežvynis, plačiažiotis, ilgaūsis šamas. Naktį medžioda­
mas jis ir ežero pakraščius aplanko, bet dieną pasislepia ežero
gelmėje.

Atsakymas. 1. Šiuose ežeruose mažiau nendrynų, mel­

dynų, taigi mažiau augalų, todėl, aišku, mažiau ir augale-
džių raudžių.

GILIEJI EŽERAI

Tai patys didžiausi, giliausi ir skaidriausi Lietuvos ežerai.

Jų nedaug (apie 40), tad vertėtų vieną kitą įsiminti. Žemaičiai
teturi tik vieną tokį ežerą — Platelių. Sūduvoje — tai Vištyčio
ir Dusios ežerai. Kiek daugiau jų turi aukštaičiai. Tai Galvės
ežeras Trakuose, Nacionaliniame parite esantys Lūšių, Dringio
ežerai.
Patys giliausi ežerai dar vadinami seliaviniais. Seliava —
šaltavandenė giluminė žuvis. Jų pakrantėse beveik nėra antvan-
denių augalų, o ir povandeniniai augalai auga siauru ruožu, ries
šių ežerų dugnas staigiai gilėja. Giliausia vieta kartais būna 30
metrų, o kartais ir dar daugiau. Svarbu tai, kad šių ežerų gel­
mėje deguonies yra gana daug. Jų vanduo skaidrus, nes jame
labai nedaug plaukiojančių mikroskopinių dumblių.
Seliaviniai ežerai labai panašūs į poledynmetyje buvusius
ežerus. Galbūt todėl šiuose ežeruose ir išliko tokie gyvūnai, ku­
rie buvo paplitę Lietuvos ežeruose prieš dešimtį tūkstančių me­
tų. Poledynmetyje ežeruose gyveno šaltavandenės lašišinės žu­
vys, kurioms reikia labai daug deguonies. O daug jo gali būti
tik šaltame vandenyje. Kaip tik todėl reliktinės lašišinės žuvys
ir gyvena mūsų giliuose ežeruose, kurių gelmėse ir vasarą van­
duo būna šaltas (4— 6°C).
Iš tokių reliktinių lašišinių žuvų paminėtinos sykai ir se­
liavos. Sykai — didelės sidabriškai baltos žuvys. Jos išliko L ie­
tuvoje Vištyčio ir Platelių ežere, kurių gelmėse yra išlikusių
iš poledynmečio ir jų mėgstamų vėžiukų — šoniplaukų palasėjų.
Seliava — irgi poledynmečio laikų reliktinė žuvis. Jos iš­
vaizda panaši į silkės, bet tai lašišinė, vadinasi, labai skani
žuvis. Visą vasarą ji praleidžia, tūnodama gelmėje, ir į seklu­
mas neršti išplaukia tik rudenį, kai vanduo atšąla visame eže­
re. Jos maistas — vandenyje plūduriuojantys maži vėžiukai.
Tai „vandens blusų“ — dafnijų giminaitės bosminos, kurių ištį­
susi „nosis“ panaši į dramblio. Medžioja seliava ir gelmėje g y ­
venančius* vėžiukus mizidus. Tai tokie pat poledyniniai relikti­
niai gyvūnai, kaip ir pati seliava. Y ra šiuose ežeruose ir dau­
giau reliktinių vėžiukų, kurie dabar paplitę tolimos šiaurės eže­
ruose.
Lietuvos seliaviniai ežerai turėtų būti labai saugomi nuo
užteršimo žemės ūkyje naudojamomis trąšomis, nes, šioms pa­
tekus į vandenį, padaugėtų augalų, sumažėtų deguonies, o tai
būtų mirtinas smūgis reliktiniams ežerų gyventojams.
Seliaviniai ežerai mums išsaugojo tolimąją krašto praeitį.

Š A L T IN IA I

Sraunaus upelio slėnyje yra šaltinis. Nedideliame skaidraus

vandens duburėlio dugne kunkuliuoja vartosi smėlis, lyg vanduo
virte virtų. Įkiši plaštaką į vandenį, net nagus užgelia. Vanduo
šaltutėlis. Tai sako ir šaltinio pavadinimas. 1. Kodėl žiemos

4. Lietuvos gamta. 49
speigų metu iš šaltinėlio ištekančio upelio vanduo garuote ga­
ruoja? Kodėl jis niekad neužšąla? Vadinasi, žiemą šaltinio van­
duo yra šiltas!
Iš kur atkeliavo vanduo į šaltinį? Tai lietaus vanduo. Ly­
jant vandens lašai skverbėsi pro dirvą vis gilyn ir gilyn, kol
pasiekė nelaidų sluoksnį, dažniausiai — molį. Tada vanduo pra­
dėjo lėtai tekėti virš molio. Upelio slėnyje molio sluoksnis išė­
jo į paviršių, virš jo ir susidarė šaltinis.
Šaltinis, prasiveržęs į paviršių, gali ištekėti mažyčiu upeliu.
Gali jis ir sudaryti versmę duburėlyje. Senovėje žmonės tokia­
me šaltinyje laikydavo pieną. Juk šaldytuvų tada nebuvo. K ai
išsiverždavo daug vandens, vietoj mažo duburėlio susidarydavo
nedidelis ežerėlis.

Toks ežerėlis dar prieš 50 metų buvo Vilniuje, Vingrių

gatvėje. Dabar net sunku patikėti, kad šalia didžiulio kino
teatro „Lietuva“ tryško galingas šaltinis, praeityje girdęs
vos ne pusę miesto. Iš šio šaltinio mediniais vamzdžiais van­
duo keliavo iki paties miesto centro. Netoli universiteto yra
maža vienuolių bažnytėlė. Šie vienuoliai garsėjo tuo, kad
miestiečiams dalijo šaltinio vandenį veltui. Užtat jie ir bu­
vo vadinami geraisiais broliais. Ir dabar siurbliai siurbia
šio šaltinio vandenį, kuris yra labai skanus.

A r gyvena kas nors šaltinyje? Gyvena, bet labai nedaug

augalų ar gyvūnų. Nedaug kas mėgsta šaltą vandenį. Šaltinio
vandens paviršiuje kartais matai bėgiojantį čiuožiką ar be-
plaukiojantį vabaliuką — sukutį.
Šaltinio mažajame upelyje ant akmenukų tupi triuodegės
lašalų lervutės. Jos greitos lyg žuvytės ir plaukia net prieš
šaltinėlio srovę.
Šaltiniuotoje žemėje gyvena didelės uodų lervos. Iš jų iš­
sirita tokie dideli uodai ilgakojai, kad vos telpa stiklinėje.
A r yra šaltinių su neįprasto skonio vandeniu? Yra. Nemu­
no slėnyje, Druskininkuose, Birštone, tryškusių šaltinių van­
duo sūrus sūrutėlis. Daugiausia jame valgomosios druskos, bet
yra ištirpusių ir kitų druskų. Toks vanduo gali gydyti kai kurias
ligas. Iš toli atvažiuoja žmonės į šiuos kurortus pasigydyti. Tik
jie dabar nebesemia vandens iš šaltinėlio, kaip prieš šimtą metų.
Gydomasis vanduo atkeliauja vamzdžiais iš gelmės. Žmonės
pragręžę žemės sluoksnius ir surado, iš kur praeityje tryško
sūrūs šaltiniai. Tada paaiškėjo, kad gelmėje yra tolimoje pra­
eityje Lietuvos paviršiuje tyvuliavusios jūros vanduo. Vadina­
si, dabar semiame jūros vandenį, ištūnojusį gelmėse milijonus
metų. Aišku, jis ne visai panašus į jūrinį, nes per tą laiką jame
ištirpo įvairių druskų. Mažiau druskų turintis vanduo buvo
pavadintas „Birute“ , o sūresnis — „Vytautu“ . Paragaukite
šio vandens. Jis tinka ir sveikiesiems atsigaivinti.
Siaurės Lietuvoje, netoli Biržų miesto, Likėnuose, tekėjo
šaltiniukas. Jo vanduo buvo tikra smardonė. Taip žmonės jį
ir vadino. „K vepėjo“ jis supuvusiais kiaušiniais, nors nosį užsi-
spausk. Mat šiame vandenyje daug ištirpusių, nemaloniai kve­
piančių dujų — tiesiog sieros druskų mišinys. Vanduo, slink­
damas žemės gelme, tirpina įvairiausias uolienas. Tikriausiai
žinote, jog, sulaužius ranką ar koją, ji „sugipsuojama“ . Gydy­
tojai, sustatę lūžusį kaulą, užtepa subintuotą ranką gipso ko­
šele, kuri greitai sukietėja. Kaului sugijus, gipsas nuimamas.
2. O dabar atsakykite, ką bendra tu ri gipsas su Likėnų mine­
raliniu vandeniu? Mūsų laimei, šis vanduo irg i gydo, tik jau
kitas ligas nei Druskininkų vanduo. Druskininkų, Birštono,
Palangos, Likėnų šaltinių ir gręžinių vandenį vadiname mine­
raliniu, nes jame yra; nemažas druskų kiekis. 3. Gal pasakysi­
te, kodėl vienuose šaltiniuose teka toks skanus gėlas vanduo,
o kituose — mineralinis? Beje, ar nėra jokių druskų šiame gė­
lame vandenyje?
4. Pagalvokime, kas bendra yra tarp šaltinių ir šulinio van­
dens? Senovėje šaltinių ir šulinių vanduo buvo sveikas gerti.
Dabar kai kurių šulinių vanduo turi ištirpusių žalingų svei­
katai medžiagų. Iš kur jos atsirado vandenyje žemės gelmėse?
Laukus intensyviai tręšė mineralinėmis trąšomis. Tų trąšų kar­
tais buvo išberiama daugiau negu reikia augalams. Dalis jų
ir nukeliaudavo į dirvos gelmes. Mineralinės trąšos — tai juk
druskos, o druskas vanduo tirpina.
Laukuose greta javų ir daržovių išdygsta ir piktžolės. Su
jomis kovojama nuodingais tirpalais (herbicidais). Dalis šių
nuodų nesunyksta dirvos paviršiuje, o keliauja į gelmes.
O kiek žalos sodams, daržams ir laukams gali padaryti ken­
kėjai! Prisiminkime sukirmijusius obuolius, kolorado vabalų
lervų nugraužtus bulvių lapus. O kaip atrodo kopūstinio bal-
tuko apgraužti kopūstų lapai! Kovojant su šiais ir kitais kenkė­
jais, naudojamos nuodingos medžiagos (insekticidai). Dalis šių
nuodų irg i pasiekia gruntinį vandenį.
 Nevalyvas automašinos vairuotojas išpylė ant žemės benziną
arba panaudotą mašinos alyvą. Visa tai vėlgi nukeliavo į gel­
mes. Štai ir geriame šulinio vandenį su „kvapeliu“ .
5. Na, o pabaigai gal pasakysite, kodėl miesto geriamas
vanduo kol kas tu ri mažiau paminėtų žalingų medžiagų?

Atsakymai. 1. Šaltinyje vanduo visus metus būna be­

veik vienodos temperatūros. Vasarą jo temperatūra apie 7—
1TC, o žiemą — apie 6— 10°C, taigi vasarą jis šaltas, o žie­
mą, kai ežere ar upėje būna 0°C, šaltinių vanduo būna „š il­
tas“ .
2. Biržų rajone negiliai žemėje slūgso gipso sluoksniai.
Gipsas — tai uoliena, kurios didesnę dalį sudaro sieros drus­
kos. Gipsą vanduo tirpina. Susidaro požeminės tuštumos.
Neretai į tas tuštumas įgriūva žemė, kartais net su trobe­
siais. Štai kodėl Biržų apylinkėse gausu duobių. Jų dugne
gali būti ežerėliai. Kartais tuos ežerėlius jungia požeminės
upės. Iš gipso ir kitų uolienų ištirpusios sieros bei kitokios
druskos sudaro Likėnų mineralinio vandens pagrindą.
3. Kiekviename šaltinio vandenyje yra druskų, tik jų kie­
kiai maži. Išgarinus kibirą vandens, puode likusios kalkių
druskos svertų, 3 gramus.
4. Sulinių vanduo imamas iš nedidelės gelmės. Iš tikrų ­
jų tai tas pats vanduo, kaip ir netoliese esančiuose šaltiniuo­
se. Miestų gyventojams Lietuvoje vanduo imamas iš dides­
nės gelmės. Jis dar valomas, dezinfekuojamas, kad nebūtų
ligų sukėlėjų, ir tada vamzdžiais iškeliauja po visą miestą.
5. Miesto vanduo imamas iš didesnio gylio pragręžus ne
vieną molio sluoksnį. Ik i ten kol kas žalingos sveikatai me­
džiagos dar nenukeliavo.

UPES IR U P E L IA I

Palijo. 2emė godžiai sugėrė dangaus rasą. O jeigu tai ne

lietus, bet liūtis su perkūnija? Tada nugurgė nugurgėjo maži
ir didesni srauteliai į artimiausią upokšnį. Sudrumstė jo vande­
nis. Upokšnis ištvino ir nunešė liūties vandenis į upę. Jis iš­
tvino daugiau kaip per sieksnį, tuo tarpu didesnės upės van­
duo pakilo tik per sprindį. Upė įtekėjo į mūsų upių tėvą — N e­
muną. Tačiau jis to net ir nepajuto. Galingajam Nemunui nė
motais, kad kažkur nedideliame plote buvo liūtis.
Kiekvienoje upėje, kiekviename upelyje vis kitokios sąlygos.
Viena upė srauni akmenuota, kita — lėta dumblėta. Vieni upe­
liai šaltavandeniai, kitų vanduo vasarą šiltutėlis. Nenuostabu,
kad skirtingose upėse auga vis kitokie augalai, gyvena įvairūs
gyvūnai.
N etgi didelės upės pradžioje būna tik mažas upelis, kuris
išteka iš šaltinių, ežero ar pelkių. Tai upės ištakos. Tekėdamas
upelis vis platėja, nes į jį įteka mažesni upeliukai. Tai upės in­
takai. Upę galima padalyti į tris dalis: aukštupį, vidurupį ir
žemupį. Aukštupys prasideda nuo upės ištakų. Vidurupis apima
jos vidurinę dalį, o žemupys — apatinę. Žemupys baigiasi upės
žiotimis. Čia ji įteka į kitą didesnę upę ar jūrą.

ŠALTIE JI U P O K Š N IA I

Giliame slėnyje teka sraunus upeliukas. Jo vanduo skaidrus.

Kiekvienas akmenėlis, kiekvienas šapelis gerai matomas. Į upe­
lį tai iš vienos, tai iš kitos pusės įteka šaltiniai. Vanduo šaltas
šaltutėlis. Žmonės sako, kad, vasarą pabraidžius po tokį upelį,
dantis ima gelti. Juk įleistas į jo vandenį termometras rodo
tik apie 10— 12°C. 1. Kažin kodėl vanduo upelyje toks šaltas?
Upelio dugnas akmenuotas ar žvyruotas. Maži akmenukai
švarūs švarutėliai. Upelis juos daug kartų apvarto. Ant dides­
niųjų auga dumbliai arba vandens samanos. Duburėliuose pri­
nešta smėlio ar net dumblo. Mažose įlankėlėse juoduoja šakučių
gabalėliai, pernykščiai lapai.
Pažvelgus į upelį, iš karto nesimato jokios gyvybės. Tik il­
giau įsižiūrėjus, galima pamatyti duburėlyje gražią žuvį — upė­
takį. Jis toks margas margutėlis lyg tie dugno akmenėliai. Pa­
matęs žmogų, jis žaibiškai dingsta po pakrantės medžio šakni­
mis. Jeigu sugautume upėtakį, jo šonuose pamatytume stam­
bias raudonas dėmes, o šalia jų — daug rudų dėmelių. 2. Г ai
kodėl g i upėtakio iš karto nepastebėjome, jeigu jis toks įvai­
riaspalvis?
Upėtakis retkarčiais pakyla į vandens paviršių ir pasičium­
pa srovės nešamą muselę ar vabaliuką. Kartais jis pagriebia
nuo dugno apsiuvos lervą, gyvenančią akmenėlių ar šapelių na­
melyje. Čia randamos tokios apsiuvos, kurios prisitaikė gyven­
ti šaltame vandenyje. Tai vienaspyglė apsiuva, kurios name­
lis iš mažų žievės gabalėlių sulipdytas, tik jo gale styro vienas
ilgas šapelis. Siaurinės šeriuotosios apsiuvos lerva gyvena na­
melyje, kurio pusė iš žvyro akmenėlių. Ją galima rasti tik toli
toli Siaurės upėse. 3. Kodėl ji gali gyventi ir Lietuvoje?
A tvertę didesnį akmenį, pamatysime, kaip sprunka dviuo-
degės ankstyvių ar triuodegės lašalų lervutės. Daugumas šių
vabzdžių gyvena irgi tik tokiuose šaltavandeniuose upeliuose.
Kitose upėse jų nerasime. A tidžiai pasižiūrėkite į plokščią plokš-
tutėlę kalninio lašalo lervą. 4. įdomu, kodėl kalninis lašalas
g a li gyventi tik šaltuose srauniuose upeliuose, bet ne srauniose
šiltavandenėse upėse.
A n t akmenų ne tik šaltinyje, bet ir šaltame upelyje ga­
lime pastebėti mažą pilką plokščią kirmėlytę su dviem aku­
tėmis. Tai alpinė planarija. Labai daug jų randama toli­
moje šiaurėje ir kalnų upeliuose. 5. Kaip manote, kodėl a l­
pinė planarija gyvena kalnų srauniuose upeliuose ir šiaurės
upėse bei tik tokiuose šaltiniuotuose upeliuose, kurių van­
dens temperatūra vasarą nepakyla aukščiau 15°C?

Ištraukę iš upelio įkritusių žolių kuokštą, tarp jų rasime

daug susirietusių mažų vėžiukų. Tai upinės šoniplaukos. Ne
šuniplaukos, bet šoniplaukos, nes jos plaukioja gulsčiai — šo­
nu. Jos jūsų nago dydžio, net gelsvos nuo riebalų. Oi, mėgsta
upėtakiai gaudyti šoniplaukas! Dėl to ir patys tampa nebūčiai,
o jų raumenys įgyja gražią rožinę spalvą. Skanūs upėtakiai, tik
gaila, kad jų mažai kuri išliko, todėl daugelis šalta vandenių upe­
lių, kuriuose gyvena upėtakiai, paskelbti saugomais. Juose įs­
te ig ti ichtiologiniai draustiniai.

Atsakymai. 1. Upelyje vanduo šaltas ne tik todėl, kad į

jį suteka daug šaltinių, bet ir dėl to, kad jį dengia giliame
slėnyje augantys medžiai ir krūmai. Jie neleidžia retai pra­
siskverbiantiems saulės spinduliams sušildyti vandens.
2. Upėtakis gyvena ant žvyruoto dugno, o ten daugybė
rudų ir raudonų (granito) apvalių akmenėlių. Aišku, ant
tokio margo dugno pamatyti margą upėtakį labai sunku.
3. Šaltavandeniuose upeliuose taip šalta, kaip šiaurės
upėse vasarą. P a ti apsiuva, ant kurios sparnelių styro juo-
 di šereliai, skraido vėlai rudeni, todėl jai ir netenka pajusti
karštų mūsų vasaros saulutės spindulių.
4. Kalninio lašalo lervoms reikia, kad vandenyje būtų
labai daug deguonies, kitaip jos užtrokštų. Deguonies daugiau
yra šaltame vandenyje negu šiltame, kad ir labai srauniame.
5. Ledynmečio metu šaltavandenių upių gyvūnėliai bu­
vo labai paplitę ir lygumose, ir kalnuose, bet, ledynams pa­
sitraukus, jų išliko tik ten, kur buvo šaltas vanduo, tu rtin ­
gas deguonies. Šiuos išlikusius nuo seniausių poledynmečio
laikų gyvūnus vadiname poledynmečio reliktais.

U P E LIA I

Smagiai čiurlena upelis. Tai paskuba seklumose, tai stabte­

li duburėliuose. Vasarą šiltavandenis, smagu pasimaudyti, nors
duburiai ir nėra labai gilūs. Tuo geriau — nenuskęsi, jeigu
plaukti nemoki. Upelio dugnas dažniausiai smėlėtas, tik vieto­
mis, įlankėlėse, šiek tiek dumblėtas.
Mėgsta vaikai tokiame upelyje pameškerioti. Sraunumėlėse
gaudo knisliuosius gružliukus. Šios margos žuvelės visą lai­
ką rausia sraunumėlės žvyriuką. Paima į burną žiupsnelį žvy ­
ro, pačiaumoja ir išspjauna. Iš tikrųjų jie renka iš smėlio ma­
žus vandens sliekučius. Štai kodėl taip godžiai čiumpa ir meš­
keriotojo slieką — vilioklį.

Pavasarį galima stebėti neršiančias rainės. Tai tikriau­

siai gražiausios mūsų žuvelės. Neršto metu jos būna žalios
ly g smaragdas, ryškiai baltais taškais nutaškuotos. O gur-
kliukas — raudonas. Neršia jos sraunumėlėse, tarp akme­
nų. Ritasi maži ikriukai dugnu, o juos tik ir gaudo kitos
rainės. Atrodo, visus ikriukus išrinko mažosios nevidonės.
Bet juk rainių upelyje gausu. 1. Kaipgi išliko ikriukai?

Upelyje gausu ir kitų žuvelių. Dažniausiai tai kuojukės, eše­

riukai, srovinės aukšlės. Tai vis žuvelės, kurias mėgsta žve­
joti vaikai. Ir ne tik jie. Virš upelio praskrenda žalias kaip sma­
ragdas tulžys. Štai jis nutūpė ant sausos karklo šakutės virš
duburėlio ir sustingo lyg žalias stulpelis. Tulžio snapas storo­
kas, ilgas. Pamatai, kaip paukščiukas pliumpteli į vandenį, ir
štai žuvelė, lyg pincetu suspausta, jau spurda snape. Tulžys nu­
skrenda prie stataus kranto, kur giliame urvelyje ant smulkių
žuvų kauliukų tupi jauni tulžiukai.
Seniau tokiuose upeliuose buvo gausu vėžių. Dabar apie juos
galite sužinoti tik iš savo senelių pasakojimų. Seniai jie išnyko
žmcgaus išnuodyti, maro išmarinti.

Atsakymas. 1. Išliko tie rainių ikriukai, kurie nuriedėjo

po stambesniais akmenimis.

SRAUNIOSIOS UPES

Kur Lietuvoje daugiausia sraunių upių? Lygumose ar tarp

kalvų? Aišku, kad tarp kalvų. Todėl nenuostabu, kad srauniau­
sios ir gražiausios mūsų upės yra kalvotoje Aukštaitijoje, Dzū­
kijoje ir Žemaitijoje. Tai dainose apdainuota Šventoji, Dubysa,
gražusis Merkys, šaltavandenė Žeimena, Minijos, Ventos aukš­
tupiai. O kiek daug mažesnių upių, visų net išvardyti neišvar­
dysi! Negalima nepaminėti nebent pro Aukštadvarį tekančios
Verknės, Jūros upės intako Sešuvio, Merkio žemupio intakų —
aukštakrantės Ūlos ar srauniosios jos kaimynės — Grūdos. Kiek­
viena šių upių vis kitokia. Grūda žemupyje net šniokščia, įsi-
bridusį žmogų iš kojų verčia. Čia srovės greitis — daugiau kaip
vienas metras per sekundę. O gal žinote, kaip paprasčiausiu bū­
du išmatuoti upės srovės greitį?

Įsibridę į upelį, smeikite pagaliuką. Nuo jo paleiskite

plaukti kokį nors šapelį. Įsidėmėkite, kiek jis nuplauks per
5 ar 10 sekundžių. Išmatuokite nuplauktąjį atstumą ir pa­
dalykite iš sekundžių skaičiaus. Štai ir sužinosite, kokiu
greičiu teka jūsų upelis.

Jeigu būsite žingeidūs, pastebėsite, kad vienoje pakrantėje

vanduo teka lėčiau, kitoje — greičiau. Tada suprasite, kodėl
upė graužia vieną krantą ir neliečia kito.
Sraunios upės dugne rasime akmenis arba žvyrą, o ten, kur
srovė silpnesnė, nugula smėlis arba dumblas. Nenuostabu, kad
nuo to priklauso augalų ir gyvūnų paplitimas. Ten, kur srovė
stipri, augalų mažai. Tai nebent vandens samanos, prisitvirti­
nusios prie akmenų, arba vandens plūdinių vėdrynų ilgų stiebų
 „kasos“ . Jos svyruoja į šalis, tai įškeldamos į vandens pavir­
šių baltus žiedukus, tai juos paskandindamos. Stipresnėje sro­
vėje net meldai neįprastai atrodo. Jie plaikstosi po vandeniu il­
gais žaliais kaspinais. Net sunku patikėti, jog tai tie patys mel­
dai, kurie lyg žalios rykštės auga lėčiau tekančiose upėse ar
ežeruose.
Turtinga mūsų srauniųjų upių gyvūnija. Kiek įvairių žuvų
galima šiose upėse pamatyti! Jų dešimtys rūšių, tačiau bene
įdomiausios — lašišinės. Lašišų ir šlakių gausu buvo poledyn­
mečio upėse. Joms labai tinka šaltas sraunus upių vanduo, to­
dėl į mūsų upes neršti atplaukia rudenį. Atkeliauja iš tolimų
jūrų, kur auga keletą metų, į tas upes (Miniją, Jūrą, Žeimeną
ir jos intakus, o anksčiau, kol nebuvo Kauno hidroelektrinės,
ir į Merkį), kuriose gimė. Šimtus kilometrų jos nugalėjo, keliau­
damos į nerštavietes. Pakeliui nieko neėdė. Patinų žandai virto
savotiškais kabliais, kuriais jie rausia duobę nerštui gimtosios
upės sraunumoje. Išneršusios žuvys dažniausiai žūva.

Išsiritusios po pusmečio lašišaitės ir šlakiukai neskubė­

dami keliauja į jūrą, kurią pasiekia po trejų metų. K ai ku­
rie šlakiai nenukeliavo į jūrą, o liko pastoviai gyventi upė­
se. Jie virto mūsų jau pažįstamais upėtakiais. 1. Na, o kad
pasuktumėte galvelę, štai jums klausimas: kaip lašiša ar
šiokis suranda savo gimtąją upę?
Srauniosiose upėse vakarais galima matyti, kaip stambokos
žuvys iššoka iš vandens ir gaudo skraidančius mašalus ar
apsiuvas. Taip maitinasi vikrieji kiršliai. Gražios tai sidabri­
nės žuvys aukštu rausvu nugaros peleku. Jos irgi lašišų gim i­
naitės.
Pavasarį į upes atplaukia būriai žiobrių. Tai dugninės žu­
vys. Žiobrio burna nukreipta į apačią, nes jis minta dugniniais
gyvūnėliais. Didžiausias žvejų skanėstas — prie laužo ant ieš­
mo keptas žiobrys. Žiobriai, kaip ir lašišos, neršti atkeliauja į
upes iš jūros.
Pakaks apie žuvis, jų tiek daug ir jos tokios įdomios, bet
negi apie visas išpasakosi. Tikriausiai jūs žinote ir daugiau
žuvų, gyvenančių srauniose upėse.
Vasarą mūsų srauniosiose upėse galima pamatyti antis
su ančiukais. Didžiąsias antis pažįsta visi vaikai, nes jos la­
bai panašios į namines. Bet būna ir neįprastų. Pavyzdžiui,
 mažytė ruda antytė — klykuolė. Jos patinėlis juodmargis. Jo
galvutė juoda su ryškiais baltais skruostais. Skrisdamos
šios antys taip švilpina orą sparnais, kad net tamsoje skren­
dančias pažinsi. Peri jos medžių drevėse, dažniausiai šalia
srauniųjų upių. Ančiukai turi kibius nagučius. Jie išsiropš­
čia iš drevės ir lyg pūkų kamuoliukai plumpteli ant žemės.
Anties nusivesti į upę, ten ir išauga.
Dar rečiau galima pamatyti upėje didžiojo dančiasnapio
šeimynėlę. Šio paukščio snapas smailus su raginiais dantu­
kais, pritaikytas žuvelėms gaudyti. Jis irg i peri drevėse.
Dančiasnapį galima pamatyti Merkio ir Žeimenos upėse.

Atsakymai. 1. Lašišos tu ri pasakišką uoslę. Jos, net jū ­

roje būdamos, suuodžia gimtosios upės vandenį. Juk ir jums
šulinio, iš kurio gėrėte vandenį vaikystėje, vanduo ska­
niausias.

LĖTOSIOS UPES

Lietuvos Vidurio lygumoje upės teka lėtai, neskubėdamos.

Vietomis jų vanduo vos sruvena. Ten jų srovės greitis tik
0,1 m/sek. Šios upės beveik „negraužia“ krantų. Jos teka pla­
tesniame slėnyje, tarp užliejamųjų pievų. Tokių upių dugnas
dažniausiai smėlėtas, o sietuvose — ir dumblėtas. Dumblinas
pavasarinio potvynio ar po didesnių liūčių vanduo ilgai ne-
nuskaidrėja.
Upių pakraščiuose, o jei negilu, tai ir visoje vagoje priaugę
meldų, o vietomis — ir nendrių. Gausu čia ir povandeninių au­
galų — plūdžių, elodėjų bei geltonžiedžių lūgnių.
Smulkioji dugno gyvūnija dažniausiai įsiraususi dumble ar
dumblėtame smėlyje, todėl daugelis šių upių žuvų tiesiog čiulp­
te iščiulpia iš dugno vandens sliekus ar įsiraususias vabzdžių
lervas.
Daug įvairiausių vabzdžių lervų ir ant povandeninių au­
galų. Tai vėlgi triuodegės greitai plaukiojančios lašalų ler­
vos. Augalų stiebeliais karstosi apsiuvos medvėžiai, kurių
nameliai atrodo lyg maži ežiukai, nes sukrauti iš skersai iš­
dėstytų žolių šapelių.
 Tarp povandeninių augalų šliaužioja daug sraigių. V ie­
nų kriauklė susukta ritinėliu (ritininė sraigė), kitų namelis
susuktas kūgeliu (turklių, limnėjų). Sraigės minta pūvan­
čiais augalais, o mažas sraigytes gaudo žuvys.

Daugelio rūšių augalų ar smulkių vandens gyvūnėlių rasi­

me ne tik šiose lėtai tekančiose upėse, bet ir tvenkiniuose arba
ežeruose.
Iš žuvų čia galima rasti daug kuojų, lydekų, netgi raudžių,
kurios dažniausiai minta augalais. %
Praeityje daug meknių gyveno Nevėžyje (nesuklyskite ir ne­
supainiokite su jūrine menke). Meknės — tai sidabrašonės ir
auksašonės raudonpelekės žuvys.
Dabar meknių rasime nebent aukščiau Panevėžio miesto.
Nevėžis — viena labiausiai Užterštų Lietuvos upių. Didesnėje
jo dalyje žuvys visai nebegali gyventi, o kur jų dar yra, žvejoti
neverta. Jos tapo žmogui nuodingos. Šių žuvų mėsa dvokia ži­
balu, be to, joje sukaupta tiek nuodingų medžiagų, kad žuvie­
nė yra pavojinga sveikatai.
Didesnę teršalų dalį išmeta į Nevėžį pramonės įmonės, ku­
rios gamybai panaudotą neišvalytą vandenį išleidžia tiesiog į
upę. Teršia upę ir buitiniai vandenys. Įsivaizduokite, kad na­
miškiai skalbia baltinius. Nevalytas ar nepakankamai išvalytas
toks vanduo patenka į upę’. Skalbimo milteliai užnuodyja tūks­
tančius litrų vandens.
Vidurio lygumoje yra derlingiausios Lietuvos žemės. Kad
derlius būtų didesnis, į dirvas dar gausiai pilamos trąšos ir
nuodingi chemikalai, vartojami kovai su piktžolėmis ir kenkė­
jais. Dalis šių medžiagų patenka į upes ir upelius. Nuo trąšų
upėse labai pagausėjo augalų.
Vietomis šiuose upeliuose net nepameškeriosi — vandens
paviršiuje tiek daug plaukiojančių mažyčių augaliukų-plūde-
nų, kad sliekas ir plūdė pakimba ant jų. Nuodingosios me­
džiagos čia žudo gyvūniją. Žiemą po ledu pūdami augalai
sunaudoja labai daug deguonies. Nuo deguonies trūkumo
vėlgi žūva gyvūnija. Štai kodėl praeityje tokios žuvingos
tyliosios, lėtosios Vidurio Lietuvos upės ir upeliai dabar
daug kur tapo nežuvingos arba tiesiog negyvenamos.
 Nemunas mūsų upių tėvas, o Neris — jų motulė. Nemuno
ilgis apie 1000 km, o Neries — per 500 km. Į Nemuną suteka
dauguma Lietuvos upių ir upelių. Visus vandenis jis plukdo j
Kuršių marias, o iš ten, pro Klaipėdos jūrų vartus,— į Balti­
ją. Žemupyje Nemunas iki pusės kilometro pločio ar net plates­
nis. Nuo Druskininkų iki Kauno marių jis vietomis būna srau-
nokas. Kai kur jame būdavo tikrų sraunumų, rėvomis vadi­
namų. Ten vanduo verpetais sukosi tarp akmenų. Blogu žo­
džiu žmonės vadindavo rėvas netoli Rumšiškių. Ir jų vardai
buvo nekokie: Velnio tiltas, Velnio pirtis. Ne vienam sielinin­
kui teko išsimaudyti šiose rėvose sieliui iširus. Ramiai guli da­
bar rėvos akmenys Kauno marių dugne, o ir apie sielių pluk­
dymą vaikai girdėjo tik iš tėvų pasakojimo.
Nemuno aukštupys priklauso seniausioms upėms. Jis buvo
dar priešledynmetyje, neišnyko, o tik pakito ledynmečio laiko­
tarpiu, kai ledyno tirpsmo vandenys tekėjo pietvakarių kryp­
timi. Nenuostabu, kad šioje upės atkarpoje išliko gyvūnai iš
seniausių laikų. Nemuno aukštupyje ir vidurupyje, kai kuriuo­
se jo intakuose dar randamos lašalų rūšys, kurių giminaičiai
paplitę Amerikoje ar kituose tolimuose kraštuose. Juos vadi­
name senaisiais, reliktiniais gyvūnais.
Nemuno aukštupys yra už Lietuvos ribų, bet mūsų respub­
likoje esantis vidurupis — gražiausia šios upės dalis (iki Kau­
no), ne veltui mūsų dainose apdainuota. Ypač gražios didžio­
sios Nemuno kilpos. Kadaise čia tyvuliavo didžiulis poledyn­
mečio ežeras. Jam ištekėjus, Nemunas prasigraužė vagą, ap­
lenkdamas aukštumas.
Nemuno vidurupyje anksčiau gausiai augo povandeniniai
augalai. Itin daug buvo plūdinių vėdrynų ir plūdžių. Dabar jų
labai sumažėjo, o daug kur jie ir visai išnyko. Tai vandens ter­
šimo pasekmė. Nemuno vidurupiui būdingiausia žuvis — ūso­
rius. Tai graži auksaspalvė žuvis. Aplink ūsoriaus burną yra
ūsai, kuriais jis junta maistą net drumstame vandenyje. Ūso­
riai mėgsta sraunumas. Todėl daugiausia jų randama ten, kur
akmenuotas ar žvyrėtas dugnas. Aukšlių pulkelį retkarčiais
pabaido salačiai. Tai didelė žuvis, kartais sverianti iki 8 kg.
Salačiai greiti, stiprūs, plėšrūs. Jie bedančiai, tad mažas žu­
veles apsvaigina galingu uodegos smūgiu. Salatis taip ploja per
vandens paviršių, kad, atrodo, kažkas pokštelėjo su liže. A p ­
svaigintas aukšliukes išgaudo neskubėdamas.
Pastačius Kauno hidroelektrinę, Nemunas buvo patvenktas
beveik iki Prienų miesto. Susidarė didelės marios. Jose gausu
tiek upinių, tiek ežerinių žuvų. Žuvų daug, nes joms čia pakan­
ka maisto.
Gamtininkai į Kauno marias prileido vėžiukų — šoni-
plaukų ir mizidų, atvežtų iš tolimų pietinių kraštų. Dabar
marių karšiai ėda lietuviškas raudonas trūklių lervas, už­
sikąsdami importiniais mizidais.
Žemiau Kauno Nemunas teka lėtai. Čia jo žemupys. Jis šio­
je atkarpoje sudaro daug saliukių, kurias kartais visai nuplau­
na ir supila kitoje vietoje.
Laikinose Nemuno salose peri mažoji žuvėdra. Ji balta, ne­
daug didesnė už žvirblį, tik sparnai ilgi. Tai retas ir saugomas
paukštis.
Žemupyje Nemunas vietomis gilus. Sraunumų labai maža,
todėl dugnas dažniausiai smėlėtas, vietomis kiek apdumblėjęs.
Giliąsias sietuvas mėgsta didieji šamai. Jie kartais gaudo plau­
kiojančias antis.
Senovėje Nemune neršė didžiausios Lietuvos žuvys — erš­
ketai. Jie užaugdavo iki pusantro šimto kilogramų. Tikri pabai­
sos. Dabar eršketų nebėra. Nemuno vanduo taip užterštas, kad
šios žuvys iš Atlanto vandenyno į Nemuną nebekeliauja. Ran­
da švaresnių upių.
Labiausiai užterštas Nemuno žemupys, nes čia suteka visi
taršalai iš Kauno, labai teršia jį kaimynystėje, Kaliningrado sri­
tyje, esantis miestas — Sovietskas. Į Nemuną suneša trąšas ir
nuodus mažesnės upės, tarp jų ir Neris.
Neris labai panaši į Nemuno vidurupį. Tik ji vietomis srau­
nesnė. Aukščiau Vilniaus yra gražios rėvos. Joje taip pat gausu
ūsorių, šapalų. Ūsorius, lyg paršiukas, knaisiojasi tarp akme­
nų, o šapalas gaudo įkritusius į vandenį grambuolius, žirgelius.
Tai didžiagalvė stambi žuvis.
Gaila, bet Neris žemiau Vilniaus taip užteršta, kad, paju­
dinus pagaikščiu dumblą, kyla dvokiantys burbulai.
Žemiau Vilniaus sugautą žuvį žmonės vengia valgyti. Ir
gerai daro. Kodėl?
Ne geresnės sąlygos žuvims ir žemiau Jonavos. Čia jas ne
kartą nuodijo iš „A zo to“ gamyklos paleisti nuodai.
 MARIOS

Nemunas įteka į Kuršių marias. Jos didžiulės. Nuo Klaipė­

dos iki pietinio galo — net 93 km, o plačiausioje vietoje — 46 km.
Tiesa, tik apie pusę marių tenka Lietuvai. Pietinė jų dalis
priklauso Kaliningrado sričiai.
Marios ilgos ir plačios, bet negilios. Didesnės jų dalies gylis
tėra 2— 3 m, o pietuose — apie 4 metrus. Tokias negilias ma­
rias stiprūs vėjai išjudina iki pat dugno. Štai kodėl ir marių
paviršiuje, ir prie dugno vandens temperatūra dažnai yra
vienoda.
Iš marių Nemunas pro Klaipėdos žiotis teka į Baltiją, bet
priedugnine srove sūrus jūrų vanduo plūsta į marias, pasklis-
damas iki Juodkrantės (apie 20 km nuo Klaipėdos) ir dar to­
liau.
Praeityje marios buvo labai žuvingos. Čia žvejai gaudė di­
džiulius karšius, sterkus, lydekas, ungurius, ešerius, daugybę
kitokių žuvų. Jų ir dabar yra, bet nepalyginamai mažiau. Pa­
grindinė dabar gaudoma žuvis yra stinta, kuri iš Baltijos ke­
liauja neršti į Nemuną. Tai nedidelė žuvytė, bet kokia skani,
o dar kvepia šviežiais agurkais! Nemuno atšakos — Skirvytės
žiotyse įsikūręs Rusnės žvejų miestelis stintų gaudymo metu
visas pakvimpa agurkais.

Kas poilsiavo Kuršių nerijos kurortuose, tas matė dau­

gybę kuolų, įkaltų mariose toli nuo kranto. Ten stovi tink­
lai, pantais vadinami. Juose yra plačios žiotys, pro kurias
keliaujančios žuvys įlenda, bet atgal išplaukti nesugeba.
Belieka, atplaukus valtimi, jas išrinkti.
Kodėl Kuršių mariose galėjo prasimaitinti tiek daug žuvų?
Vasarą marių vanduo labai drumstas. Pasėmę stiklinę van­
dens, joje pamatysime tūkstančius mažiausių, tiesiog mikros­
kopinių augaliukų — dumblių.
Mariose šiuos augaliukus ėda mažyčiai vėžiukai — dafnijos
(dar vadinamos vandens blusomis) ir ciklopai. Dafnijos kaip
blusos nuolatos šokinėja vandenyje. Ciklopai turi vieną akį kak­
toje, todėl ir pavadinti vienaakio pasakų milžino vardu, tik
jie labai maži — uodo galvos dydžio. Šie ir kiti vėžiukai labai
vertingi, nes jais minta išsiritę iš ikrų žuvų jaunikliai.
 Vasarą Kuršių marių pakrančių krūmai vietomis tirštai ap­
lipę žalsvais uodais. Vakare, kai jie pakyla skraidyti, būna
toks zirzimas, lyg koncertų salėje. Tai trūkliai. Visa laimė, kad
šie uodai nėra kraugeriai. Jų didokų raudonų lervų Kuršių
marių dugne labai gausu. Tai pagrindinis karšių ir daugelio
kitų žuvų maistas.

Mariose gyvena žuvis, kurios nėra jokiame Lietuvos eže­

re. Jos vardas ožka. Tai didoka, panaši į silkę žuvis, bet be
ragų. Ožka ji pavadinta todėl, kad lengvai peršoka per žve­
jų tinklus.

Anksčiau mariose, ypač rytinėje jų pakrantėje, augo labai

daug plūdžių ir kitų vandens augalų. Dabar jie baigia išnykti
todėl, kad marių dugne sugulė daug Nemuno atneštų nuodin­
gų medžiagų ir sumažėjo deguonies tiek, jog nupuvo augalų
šaknys. Daug kur ten išgaišo ir gyvūnėliai — žuvų maistas, to­
dėl Kuršių mariose dabar žuvų pagaunama daug mažiau.
Marių pakraščiuose kasmet matosi plūduriuojančios arba
į krantą išmestos stambios žuvys. Dažniau tai būna sterkai,
stambūs ešeriai. Juos nuodija Nemuno ir kitų upių atnešami
taršalai. Pagilinus prie Klaipėdos marias, kad galėtų įplaukti
dideli jūrų laivai, sūrus Baltijos vanduo dabar pasiekia net Ven­
tės ragą. Sūraus vandens nepakelia daugelio rūšių dugniniai
gyvūnai (tarp jų ir trūkliai). V ėlgi sumažėjo žuvims maisto, tad
sumažėjo žuvų, o ir jos pačios-susmulkėjo.

BALTIJOS J Ū R A

Daugelis Lietuvos vaikų vasarą buvo prie Baltijos, maudė­

si jos bangose, deginosi pajūrio kopose. K ai kas gurkštelėjo
jos sūrokai kartoko Vandens.
Kaip susidarė Baltijos jūra? Juk ledynams slenkant nuo
Skandinavijos visas dabartinės Baltijos slėnis buvo pripildy­
tas ledo kalnų.
Ledynams baigiant tirpti, šiame slėnyje susidarė didžiulės
gėlavandenės prieledyninės marios, kuriose gyveno šalto van­
dens mėgėjos — lašišinės žuvys (lašišos, sykai, seliavos). Bet
štai vieną kartą tos marios prasiveržė į vakarus. Baisiu srautu
plūstelėjo vanduo į tuomet labai šaltą Siaurės jūrą. Kai jų van­
duo susilygino, iš jūros plūdo sūrus vanduo ir Baltija tapo
labai sūri, šaltavandenė. Joje veisėsi jūrinės žuvys ir net toli
šiaurėje dabar gyvenantis grenlandinis ruonis.
Žemės pluta nuolat po truputį juda. Vienur ji pakyla, kitur
nusileidžia. Pakilus sausumai vakarinėje Baltijos dalyje, ji
prarado ryšį su Siaurės jūra ir vėl tapo dideliu gėlavandeniu
ežeru. Bet tai jau nebuvo šaltavandenis ežeras. Jame gyveno
žuvys, panašios į dabartines ežerines. Net porą tūkstančių me­
tų Baltija buvo gėlavandenė. Bet štai sausuma vėl nugrimzdo,
ir Baltijai atsivėrė platūs vartai į Siaurės jūrą. Baltijos van­
duo tuomet buvo kur kas sūresnis negu dabar, ir jame g y ­
veno tikros jūrinės žuvys, pakrantėse šildėsi būriai ruonių,
kuriuos medžiojo mūsų akmens amžiaus protėviai. Ruonių kaulus
rado archeologai, kasinėjantys akmens amžiaus stovyklas prie
Šventosios.
Prieš 3000 metų Baltijos vakarinės dalies neramioji sausuma
vėl ėmė kilti. Liko neplatus sąsiauris, kuriuo dabar Baltija su­
sisiekia su Siaurės jūra ir plaukia į vandenynus mūsų laivai.
1. Kaip manote, iš kur mokslininkai sužinojo, kaip keitėsi
Baltijos jūra per tūkstančius metų?
Išgarinę litrą Baltijos vandens, rasime ant indo dugno 7
gramus jūros druskų. Tai penkis kartus mažiau negu vandeny­
ne. Didžiąją druskų dalį sudaro valgomoji druska. Kitos drus­
kos duoda vandeniui kartoką prieskonį.
Kas braidėte po Baltiją, matėte, koks smulkus jos smėliukas.
Toliau nuo kranto, gelmėje, vyrauja dumblėtas dugnas. Pa­
kraštyje augalų nematėte, bet pakrantėje radote bangų išmes­
tus ruduosius arba raudonuosius dumblius, kurie auga dides­
nėje gelmėje.
Pakraštyje teko matyti mažas plekšniukes, nes stambios gy­
vena giliau. Tikriausiai pastebėjote ir mažyčių silkučių būrelius.
Didesnės silkės irgi toliau nuo kranto plaukioja. Jos strimelė­
mis vadinamos. Strimelės gerokai mažesnės už vandenyno sil­
kes, nors ir priklauso tai pačiai rūšiai. Mažesnės ir menkės bei
kitos jūrinės žuvys.. Pakrantėse tikriausiai rinkote mažytes
briaunotas kriauklytes, širdutėmis vadinamas. Įsivaizduokite,
kad Atlanto vandenyne šie minkštakūniai penkis kartus dides­
ni. Žmonės juos netgi valgo.
 Kodėl Baltijos silkės, menkės, net minkštakūniai ir kiti jū­
rų gyvūnai smulkesni, mažesni už tokius pat vandenyno g y ­
vūnus? Todėl, kad jūrų gyvūnams reikia daug druskų, o Bal­
tijoje jų mažai. Tačiau Baltijoje gali gyventi kelios gėlavan­
denių žuvų rūšys. Tikriausiai matėte tokias žuvis, meškerioto­
jų sugautas ant Palangos tilto.
Dabar neretai draudžiama maudytis Baltijoje. Kaip nesma­
gu kaitintis kopose negalint pasimaudyti jūroje. Deja, gydyto­
jai neleidžia, nes tuomet jūra būna užteršta ligas sukeliančio­
mis bakterijomis.
Upių nešami taršalai suplaukia į jūrą. Upių daug, o jūrą
supa nemažai šalių, tad mūsų gintarinė Baltija pasidarė lyg
didelė paplavų duobė. Daugelio valstybių pastangų reikės, kad
ši gražioji jūra taptų švari.

Atsakymai. 1. Jūros dugne žuvę minkštakūniai supūva,

bet lieka jų kriauklytės. Jas per kelis metus .uždengia dumb­
las. P er tūkstančius metų iš buvusio dumblo susidaro ištisa
storymė nuosėdų. Seniausiai žuvusių minkštakūnių kriauk­
lės palaidotos giliausiai, o dabartinių yra pačiame pavirši­
niame sluoksnelyje. Gręždami jūros dugną, geologai iške­
lia į paviršių nuosėdų ritinius, kuriuose įvairiu atstumu
nuo paviršiaus randamos skirtingos kriauklytės. Jūrinės
arktinės kriauklės rodo, kad tuomet B altijoje buvo tokios
sąlygos, kaip dabar Arkties vandenyne. Gėlavandenės kriau­
klytės, geldutės patvirtina, kad B altijoje tada būta ir gėlo
vandens.

PAJŪRIO S M Ė L Y N A I

Daugelis vaikų buvo pajūryje. Kapstėsi jo smėlynuose. Kam

teko laimė poilsiauti Nidoje, lipo į Didžiąją kopą. Ir pajūryje,
ir kopose yra vietų, kur neauga joks augalėlis, neropoja vaba­
lėliai, nebent koks užskridėlis.
Kaip augalija nugali smėlyną? Sunkiausia augalams pačia­
me pajūryje. Paplūdimyje jų nėra, nes audrų bangos viską nu­
plauna, smėlį perklosto. Tačiau ten, kur bangos nesiekia, įsi­
tvirtina sūrią dirvą mėgstančios stoklės. Jų sultingi lapai, švie­
siai violetiniai žiedukai patraukia dėmesį.

5. Lietuvos gamta. 65
 ■ Kiek aukščiau, prieškopėse, kurias taip mėgsta poilsiauto­
jai, gausiai auga ilgalapės smiltnendrės, už kurių galima rasti
užuovėją. Audrų metu jas užpusto smėlis, o po kiek laiko, žiū­
rėk, vėl visu kupstu žaliuoja. Jos išleidžia naujus požeminius
stiebus (šakniastiebius), o iš jų — ir naujus vėjo linguojamus
lapus.
Pajūrio kopose, prie takų, visur žydi augalai gražiais raus­
vais lyg žirnių žiedais. Tai pajūrinis pelėžirnis. Jis kitur neau­
ga tik pajūryje, vėjo pagairėje. Pasirodo, jo sėklos — žirniukai,
padengti stora luobele. Jie sudygsta tik tuomet, kai vėjas daug
kartų paridena tuos žirniukus smėliu, suplonindamas tą luobelę.
Ten pat kopose gali pamatyti į smiltnendrę panašų augalą,
bet platesniais melsvais lapais. Sausrų metu jo lapai susisuka
į vamzdelį. Tai rugiaveidė. Taip šis augalas pavadintas todėl,
kad jo varpos panašios į rugio. Kaip rugiaveidė ginasi nuo
sausros? Jos lapai melsvi, nes padengti plonyčiu vaškiniu sluoks­
niu, kuris saugo lapą nuo vandens išgarinimo. Susisukęs
lapas dar silpniau garina vandenį, nes saulė kaitina mažesnį
jo paviršių. Ilgiausi stiebai pasiekia net kopos gelmių vande­
nį. Rugiaveidė ir smiltnendrė gali augti ten, kur daugelis
augalų žūtų per keletą valandų.
Pajūrio kopose retkarčiais gali pamatyti nepaprastai gražų
augalą dygliuotais melsvais lapais ir žiedynais. Tai pajūrinė
zunda. Labai saugoma ir globojama. Jos lapai kieti lyg skardi­
niai. Tai augalas, kuris gali pakelti didžiausią sausrą. Tam
ir skirti kieti apsauginiai lapo šarvai ir melsvasis vaškinis
sluoksnis.
Persiritę per pačiame pajūryje esančias prieškopes, paten­
kame į lygumėles. Ten auga labai graži smulkiažiedė muilinė
guboja. Ji aukšta, turi tūkstančius ploniausių šakučių, o kiek­
vienos gale — po mažytį baltą žieduką. Guboja ypatinga tuo,
kad turi ilgiausias šaknis — iki 7 m, tad pasiekia vandenį smė­
lyno gelmėje. Ji tokia graži, kad anksčiau poilsiautojai prisi­
skindavo didžiules lyg šluotas puokštes. Dabar neskina, nes
žino, jog tai irg i saugomas augalas, o jei kas susigundo, tai
sumoka tokią pabaudą, kaip už didžiausią puokštę brangiausių
rožių.
Greta gubojos ištisu ploteliu prisiglaudusios prie žemės var-
nauogės. Jų ryški tamsi žaluma taip skiriasi nuo balto smėlio!
Varnauogės juodos uogos nenuodingos, bet ir neskanios. Ne­
veltui jas žmonės varnoms paskyrė.
V Greta jų auga viržiai, taip pat išsikeroję pažeme visu plačiu
krūmokšniu. Kaip gražiai jie pražysta rugpjūtyje! Įdomu, kad
varnauogę ir viržį matysite ir drėgnoje aukštapelkėje. Keistai
prisitaikę būna augalai!
j Nukeliavę toliau nuo jūros per kerpšilį pušyną, pereiname
į Kuršių nerijos dalį, esančią arčiau Kuršių marių. Pušynams
ir drėgnesnėse lomelėse augantiems beržynėliams pasibaigus,
patenkame į pilkąsias kopas. Jos taip pavadintos, nes tarp žemų
augaliukų pilna pilkųjų kerpių — šiurių. Vasarą jos taip su-
džiūva, kad traška po kojomis, bet tereikia palyti — ir tampa
slidžios, tęžta lyg grybai. Iš tikrųjų tai ir yra grybai, išmokę
gyventi drauge su žaliaisiais dumbliais. Jie taip susipynę, kad
tik pro mikroskopą matai, kur grybienos siūliukai, kur augalo
<dumblio) grūdeliai.
Pilkosios kopos priaugusios žemučių pajūrinių viksvų, tarp
kurių pasklidusios gražiomis mėlynomis žiedynų galvutėmis kal­
ninės austėjos, lyg maži ežiukai ilgais spygliniais lapeliais pa­
sišiaušę smiltyniniai šepetukai.

Niūrias pilkąsias kopas pagyvina melsvažiedė pajūrio

našlaitė ar kvepiančiais žiedukais pasipuošę čiobreliai.
Pajūrio apsauginėse ir pilkosiose kopose galima pama­
ty ti žemų pelkinių gluosnių krūmelių. Neįprastai skamba
„pelkinis“ smėlyne, bet būtent šis gluosnis prisitaikęs tau­
pyti vandenį. Jo siauri lapeliai, apaugę trumpais plauke­
liais, išgarina labai mažai vandens, o užpustyti smėliu stie­
bai lengvai išleidžia papildomas šaknis.

Daug kur smėlynai apsodinti žemomis kalninėmis pušimis.

Jos tiek išsikerojusios, sudaro tokius brūzgynus, kad tik šliauž­
te pro juos peršliauši. Beje, taip čia ir elgiasi grybautojai. Šiuo­
se miškuose, be kitų skanių grybų, auga ir baravykai.
Ten, kur susidarė pakankamas dirvožemio sluoksnis, plyti
pušynai, o kur drėgniau,— beržynai. Dabar Kuršių nerija miš­
kais žaliuoja, o juk prieš pusantro šimto metų ji baltavo vien
kopomis. Tik Juodkrantėje buvo išlikęs senasis miškas. Užtat
šiame kurorte ir dabar matote storiausias pušis. Visi nerijos
miškai — pasodinti. Žmogus ištaisė tai, ką žmogus ir pagadino.
Juk tolimoje senovėje nerija buvo apaugusi galingais miškais.
Bet žmogaus godumui nebuvo ribų. Iškirto, išpardavė miškus,
o nauji neatžėlė, nes tada nemokėta smėlynuose miško sodinti.
Pajudėjo smėliai, užpustė dar išlikusius miškus, užpylė kai­
mus. Ištiso šimtmečio prireikė, kol kopos vėl buvo apsodintos.
Na, o prie Nidos kopos paliktos plikos. Tegu pasigroži žmonės
jų didybe. Tik bėgioti kopų šlaitais neleidžiama, nes taip jos
lengvai ardomos.
Įdomi pajūrio gyvūnija. Jau minėtame Juodkrantės pušyne
pusantro šimto metų egzistuoja didžiausia Lietuvoje pilkųjų
garnių kolonija. Koks čia triukšmas pavasarį! Dieną naktį kle­
ga jauni besočiai garniukai, prašydami iš tėvų maisto — žu­
vyčių. Maisto netrūksta, nes marios čia pat, ir žuvų smulkmės
pakanka. Tik dabar čia pradėjo perėti juodieji kormoranai. Tai
dideli juodi paukščiai. Puikiausi nardytojai, geriausi žvejai. Prieš
šimtą metų jie buvo iššaudyti. Žmonės godūs ir kormorane matė
savo priešą, gaila jiems buvo tų kelių žuvelių, kurias sulesa juo­
dieji plunksnuočiai. Dabar kita pažiūra į gamtą. Kormoranai
greitai pajuto žmogaus globą ir vėl grįžo į Juodkrantę, savo
senąją tėvynę.

Kam šyptelėjo laimė, tas pajūrio ar pamario kopose su­

gavo didelį margąjį grambuolį. Sugautas jis ima kilnoti
krūtinę ir taip cirpti, kad net keista. Tai saugotinas vaba­
las, paplitęs tik pajūryje ir Dzūkijos smėlynuose.
Kopose neretai galima pamatyti greitai bėgantį ir dar
greičiau skrydžiui pakylantį plėšrų vabalą — pajūrinį šok­
lį. Jis kitų vabzdžių medžiotojas.
Juodkrantė garsi ne tik garnių kolonija. Čia miškuose gyve­
na didžiausias Lietuvoje didysis šliužas. Jūsų šratinuko ilgio ir
nykščio storio. Didžiausias grybų mėgėjas. Jis labai saugotinas.

Kol kas niekur Lietuvoje, išskyrus Nidą, neaptiktas dru­

gys — keliaujantysis verpikas. Keliaujančiu pavadintas to­
dėl, kad jo vikšrai vakare keliauja virtinėle į kalninę pušį
spyglių graužti, o rytą vėl virtinėle grįžta į savo slėptuvę.
Vaikai kartais nori paimti į rankas ilgašerį keliautoją. N e­
darykite to, nes kiekvieno šerelio pamate yra nuodų pūs­
lelė. Sereliai lengvai lūžta, ir nuodai išsilieja. Palietus ran­
komis akis, galima apakti. Kaip Lietuvos retenybė keliau­
jantysis verpikas globojamas, net į Raudonąją knygą įra­
šytas.
 Įdomūs nerijos žvėrys — žmogaus nebijo. Į Nidą ateidavo
šėmė su šerniukais pas vaikus duonos plutelių paprašyti. Tė­
vas šernas gindavo savo šeimą nuo šunų. Taip pat nebaikštūs
nerijos briedžiai. Gali žiūrėti į juos, besiganančius pilkosiose
kopose ar miškeliuose, kaip ir į stirnas.
Kuršių nerija — tai paukščių, rudeninių keliautojų į pietus,
vieškelis. Šimtai tūkstančių sparnuočių praskrenda išilgai ne­
rijos. Dalis jų patenka į gamtininkų ornitologų didžiuosius tink­
lus ir po to vėl keliauja į pietus, nešdamiesi ant kojos aliu­
minio žiedelį, kuriame parašyta, jog paukštis žieduotas Lietu­
vos Zoologijos muziejaus žiedu. Tolimiausiuose kraštuose su­
gavę ar radę negyvą paukštį žmonės žiedelį atsiunčia į Kau­
no zoologijos muziejų. Daug ką pasako šis žiedelis. 1. Paban­
dykite atsakyti, ką praneša atsiųstas žiedas.
Dar didesnė žiedavimo stotis yra kitoje Kuršių marių pu­
sėje — Ventės rage. Čia per metus sužieduojama dešimtys tūks­
tančių paukščių keleivių.
Matome, kad pajūrio gamta nepaprastai graži ir įdomi. Ji
Lietuvoje vienintelė ir palyginti mažą respublikos plotą užiman­
ti. Bet labai trapi. Ją turime globoti ir saugoti lyg kokį kraš­
to brangakmenį. Daugelis šalių norėtų turėti tokias gražias ko­
pas. Visoje Europoje tokių nerasime.

Atsakymai. 1. Paukščio žiedelis gali pranešti, per kurias

šalis paukštis skrenda, kur žiemoja, kur grįžęs peri, kaip
greitai skrenda (kiek nuskrenda per parą), kiek gyvena.

K A IP ŽMOGUS PR ISITAIK Ė G YVENTI

M Ū SŲ KRAŠTE_____________

Žmonės į Lietuvą atvyko maždaug prieš 11— 10 tūkstančių

metų. Gal buvo atėję ir anksčiau, bet mamutų medžiotojų sto­
vyklų ne tik Lietuvoje, bet ir visame Pabaltijyje nerasta.
Pirmiausiai atvyko šiaurės elnių medžiotojai. Įdomu, kaip
jie gyveno tuo šaltu poledynmečio laikotarpiu? Juk žmogus ki­
lęs iš šiltųjų kraštų. Kaip jis prisitaikė?
 Aišku, rengėsi šiltais žvėrių kailiais. Tai liudija rasti tit­
naginiai gremžtukai, kuriais moterys gremždavo (išdirbdavo)
žvėrių kailius, kol šie tapdavo minkšti ir švelnūs. 1. Kodėl tai
buvo moterų darbas, o ne vyrų, juk skusti kailį sunku?
Įdomu, kuo susiūdavo išdirbtus kailius, kuo išpjaudavo rei­
kiamą formą? Visus pagrindinius įrankius pasidarydavo iš tit­
nago. To laikotarpio stovyklose prie Merkio ir jo intakų rasta
įvairių titnaginių įrankių. Tūkstančius metų išgulėjęs žemėje
titnagas net pabalo.
Rasta ir titnaginių rėžtukų, kurių aštriu danteliu lengvai
ir dabar galima rėžti odą. Vietoj siūlų buvo naudojamos ilgo­
sios sausgyslės, jungusios gyvulių raumenis su kaulais. Jos
labai tvirtos. Siuvo kaulinėmis adatomis, o skyles pradurdavo
titnagine arba kauline yla.
Senojo akmens amžiaus gyventojų drabužiai buvo lengvi ir
šilti. O kuo jie avėjo? Tikriausiai ir batai buvo ilgaauliai, šilti,
iš elnio kailio pasiūti, tik padas dvigubas. 2. Iš kur apie tai ga­
lime žinoti, juk iš tų laikų neišliko nė vieno batelio?
Kaip ir kuo buvo medžiojami elniai? Tais laikais miškų juk
nebuvo, tik neūžaugos pušaitės ar beržai. Priartėti prie bai­
lių elnių per kelioliką žingsnių buvo menas. Iš senovinių pie­
šinių urvuose (kurie buvo rasti kituose kraštuose) žinoma, jog
medžiotojai, užsidėję ant galvos elnių ragus ir apsivilkę iš­
verstus kailinius, sėlindavo prie elnių bandos, kol pasiekdavo
reikiamą atstumą, kad galėtų mesti ietį ar šauti su strėle. To
laikotarpio titnaginiai ietigaliai buvo stambūs ir aštrūs, o strė­
lių titnaginiai antgaliai irgi didesni nei vėlesniais laikais. Juk
buvo medžiojamas stambus grobis.
Nerandame Lietuvoje seniausiųjų laikų didelių stovyklų,
kur būtų gyvenę daug žmonių, nerandame žieminių namų, ku­
rie paliudytų, jog medžiotojai žiemodavo. Matyt, jie ilgai vieno­
je vietoje neužsibūdavo, o nuolatos keliaudavo. Artėjant žie­
mai, pasitraukdavo toliau į pietus, kur speigai buvo mažesni.
3. Kodėl žmonės nelikdavo žiemoti? Juk dabartiniai klajokliai
su šiaurės elnių bandomis nebijo jokių šalčių?
Pirmųjų klajoklių namai — laikinos palapinės iš elnių kai­
lių. Keliaudami į kitą vietą, turbūt jų nesinešdavo. 4. Gal pa­
sakysite, kodėl?
Mažuosius vaikus nešdavosi elnio kailio maiše su diržais
ly g kuprinėje. Į maišo apačią įdėdavo kelias saujas sausų kimi­
nų. Tikriausiai suvokėte, kad ir tada buvo laikomasi kai kurių
higienos reikalavimų.
Praėjus porai tūkstančių metų, išnyko šiaurės elniai. Mūsų
kraštas apaugo miškais. Atkeliavo miškiniai žvėrys, bet jų bu­
vo nedaug. Žmonėms teko medžioti smulkesnius gyvūnus, gau­
dyti ar badyti harpūnais žuvis, rinkti riešutus ir maistingas au­
galų šaknis. Lietuvoje tuomet gyveno vidurinio akmens am­
žiaus žmonės. Jų gyvenimo būdas buvo panašus į senojo ak­
mens amžiaus žmonių gyvenimą, tik teko prisitaikyti prie kitų
sąlygų. Medžioklė tapo gerokai sudėtingesnė. Medžiotojai pri­
sijaukino vilką, kuris vėliau tapo ištikimu šunimi.
Prieš 5000 metų stambesniųjų žvėrių taip sumažėjo, kad
žmonės nebegalėjo verstis vien medžiokle. Jų pragyvenimo šal­
tiniu tapo gyvulininkystė. Aišku, jie medžiodavo, žvejodavo, bet
ir augindavo gyvulius. Atėjo naujojo akmens amžiaus laiko­
tarpis. Vietoj titnaginių įrankių buvo naudojama daug kauli­
nių. Kaulinės adatos panėšėjo į dabartines. K irveliai jau bu­
vo akmeniniai, nušlifuoti, su išgręžta skyle kotui. Aišku, dar
daug įrankių buvo ir titnaginių.
Žmonių gyvenimo būdas pasidarė gana sudėtingas. Daugelį
žvėrių gaudydavo spąstais. Žuvims statydavo iš karklo vyte­
lių nupintus bučius. Jas badydavo žeberklais, harpūnais, stam­
bias lydekas meškeriodavo kauliniais kabliukais, gaudydavo
žuvis tinklais, numegztais iš liepos karnų (žievės plaušų). Tink­
lų net mazgas buvo toks, kaip dabartinis. Plaukdavo į ežerus
luotais, išskobtais iš medžio kamieno.
Tais laikais žmonės augino arklius, karves, ožkas, kiaules.
Pagalvokite, kaip jie paruošdavo žiemai šieno gyvuliams, jei­
gu neturėjo nei dalgio, nei pjautuvo. Tikriausiai neatsakysite.
Manoma, kad vasarą laužydavo guobų šakas. Jas džiovindavo
su lapais ir duodavo ėsti gyvuliams. O iš kur tai žinoma? Tuo
metu miškuose labai sumažėjo guobų, o tai rodo mažesnis žie­
dadulkių kiekis to laikotarpio durpynuose.
Tuo metu žmonės gyveno gana pastoviai, tad ir jų stovyk­
los buvo ilgalaikės. Kai kur netgi žiemodavo, nes randama
kaulinių peikenų ežero ledui prakirsti. Zvejojama buvo ir po
ledu.
Prieš 2000 metų ir kiek anksčiau Lietuvoje įsivyravo žem­
dirbystė. Savita tai buvo žemdirbystė — lydyminė. Žmonės iš­
degindavo miško plotą. Primityviausiomis medinėmis žagrėmis
ar kauliniais įrankiais išdirbdavo žemę ir pasėdavo javus. Juos
nupjaudavo žalvariniais dalgeliais arba pjautuvais. Grūdus mais­
tui sutrindavo rankine akmenine trintuve. Sunkus tai buvo
darbas. Kartu su miltais suvalgydavo nemažai ir sutrintų ak­
menėlių. Nenuostabu, kad kai kurių pirmųjų žemdirbių dantys
į senatvę nudildavo vos ne iki dantenų.
Žmonės tuomet sėjo linus ir kanapes, iš kurių audė drabužius.
Sunkus žemdirbio darbas užimdavo tiek laiko, kad medžiok­
lei likdavo tik žiema. Nors ir retokai, bet būdavo sumedžioja­
mi laukiniai arkliai, stumbrai arba taurai. Dažnesnis grobis
buvo šernai ir stirnos. Jų liekanų randame sąvartynuose šalia
buvusių to meto gyvenviečių.
Žmonės avėdavo naginėmis. Jeigu neturėdavo joms stores­
nės odos, tai nusipindavo iš liepos ar kadagio karnų vyžas.
Prieš šimtą metų taip avėjo dar daugelis Lietuvos žemdirbių.
Kojas apvyniodavo lininiais autais, apsiaudavo nagines arba v y ­
žas, prisirišdamį jas virvelėmis. Tai buvo geras apavas, tik ne
darganai. Sušlapę autai nelabai šildė kojas.
Lydyminės žemdirbystės laikotarpiu žmonės keletą metų g y ­
vendavo vienoje vietoje. Po to dirvos derlingumas išsekdavo.
Tekdavo deginti kitą miško plotą.
Vasarą žmonės gyvendavo iš kartelių pastatytuose antžemi­
niuose būstuose. Tikriausiai plyšius tarp kartelių užpildydavo
kiminais.
Žiemą praleisdavo iškastose žeminėse. Jų sienas sutvirtin­
davo kartelėmis. Ą n t stogo uždėdavo velėnų sluoksnį. Žeminės
viduryje degdavo židinys — namo gyvybės šaltinis. Ne veltui
senovės lietuviai taip gerbė ugnį, ir židinys buvo šeimos sim­
bolis.
Tokiomis sunkiomis sąlygomis mūsų tolimieji protėviai trum­
pai gyvendavo, neretai sirgdavo. Mūsų prosenelės prisirinkdavo
gydomųjų augalų nuo visokių ligų.
Praėjo tūkstančiai metų, ir mūsų protėviai žemdirbiai pra­
dėjo visiškai sėslų gyvenimą. Kūrėsi didesni ir mažesni kaimai.
Namus tada statėsi iš apvalių rąstų. Dar prieš šimtą metų Lie­
tuvoje buvo tokių namų, kurių viename gale — tvartas, kita­
me — gyvenamoji patalpa. A titverta prieangio dalis vadinosi
kamara, joje stovėjo girnos. Langai žibėjo mažučiai, nes stik­
las buvo brangus. Lubose buvo skylė — čiukuras, pro kurį išei­
davo dūmai. Beveik trečdalį kambario užėmė didžiulė kros­
nis. Vaikai, sugulę ant šiltos krosnies, klausydavo senelio pasa­
kų. Tačiau ant besikūrenančios krosnies nesėdėdavo. 5. Kodėl?
Juk ji neįkaisdavo tiek, kad nudegintų? Kodėl tokią trobą va­
dindavo dūmine? Senovinių trobų arba pirkių ąsla buvo plūkta
iš molio. Čia veisdavosi tūkstančiai blusų. Vasarą musių bū­
davo tiek, kad jos ūždavo kaip spiečius.
Mūsų senoliai dar mena laikus, vadinamus balanos gadyne.
6. Kas ta balana?
Medinių namų mūsų kaimuose ir dabar daug, bet tai ne
dūminės pirkios. Dar kai kur yra išlikusių didelių senovinių
krosnių, nors dažniausiai mamos verda pietus ant nedidelės v i­
ryklės. Langai dideli, taigi kambaryje šviesu. Grindys — iš len­
tų, šiltos. Zmoginės blusos Lietuvoje ir su žiburiu nerasi, visos
išmirė. Liko nebent šuninės ar katinės. Ir tai retos. Vasarą
kambarinių musių nedaug. 7. O kodėl?
Žiemą kambaryje šilta, tik paryčiui kiek šalčiau. Kokie pui­
kūs ledo raštai ant viengubų langų! Neatsižiūrėsi. 8. Kodėl
jie susidarė? Kodėl šaltis dažniausiai neišraižo dvigubų
langų?
Kaime kambarinių gėlių mažiau nei miestų butuose, bet
jos geriau auga, žydi.
Naujuose miestų butuose, kur langai didžiuliai,— šviesu.
Palangėse radiatoriai žiemą pastoviai šildo. Ir šviesu, ir šilta,
bet kambarinės gėlės skursta, o neretai ir žūva. Miestiečių bu­
tuose žiemą labai sausas oras, kaip baisiojoje Sacharos dykumo­
je. Nelabai padeda prie radiatorių kabinami drėkintuvai. Sausas
oras žudo daugelį gėlių.

Tačiau gerai čia jaučiasi mažytės faraoninės skruzdė­

lytės, atkeliavusios iš tos dykumos pakraščių. Sėkmingai
įsikūrė tarakonai — irgi pusdykumių gyventojai, mėgstantys
šilumą. Kaime jie sunkiai pritampa, nes ten žiemą galima
juos iššaldyti. O mieste argi iššaldysi?
Drauge su mumis gyvena įvairūs nepageidautini įna­
miai, tik daugelio jų nepažįstame. Na, kandis žinote, bet
kad jų namuose net aštuonios skirtingos rūšys, tikrai ne­
žinote. Vienų vikšrai graužia vilnonius drabužius, kitų —
kilimus, trečių — miltus, ketvirtų — dulkes ir 1.1. O kur dar
 nematomos erkutės patalynėje, ant grindų, vikriosios sidab­
rinės avižėlės vonios kambaryje. A r g i visas išvardysi?
Na, matote, o tikriausiai manėte, kad savo kambarį gerai
pažįstate.
Įdomu, ar pažįstate savo kiemą?

Atsakymai. 1. Vyrams teko sunkesni darbai: medžioti,

aprūpinti šeimą maistu.
2. Panašiai kaip akmens amžiuje rengiasi ir dabar to li­
mosios šiaurės elnių augintojai. Jų pasiūtus labai šiltus ir
puošnius batus kartais parsiveža lietuviai keliautojai.
3. Senovėje, kaip ir dabar, tolimosios šiaurės elniai žie­
mai pasitraukdavo to li į pietus, kur sniego danga plonesnė,
kur jie galėdavo kojomis iškapstyti iš po sniego mėgstamas
šiures ir kitas baltąsias kerpes. Paskui elnius keliavo ir
žmogus — jų medžiotojas. Dabartiniai elnių augintojai irg i
gena elnių bandas šimtus kilometrų, kur elniai randa sau
maisto.
4. Pagalvokite, o kiek gali sverti kelios dešimtys elnių
kailių. Bepigu dabartiniams elnių augintojams — jų pala­
pines veža rogėmis (nartomis) naminiai elniai. Tada prijau­
kintų elnių nebūdavo.
5. Užkūrus ugnį, troboje pasklisdavo tiek dūmų, kad
tik pažemiais akių negrauždavo. Dūminės pirkios sienos net
žvilgėdavo nuo juodų suodžių.
6. Balana — tai skeltinė pušies juostelė, kurių vakarais
degindami pasišviesdavo, kai dar nebuvo žibalinių lempų.
Vaikų užduotis būdavo laiku nulaužti nudegusį balanos ang­
liuką ir įmesti į puodą su vandeniu, kad pirkia neužsideg­
tų. Balanas įsmeigdavo į laikiklį.
7. Musės veisiasi tvartuose, kurie dabar statomi ato­
kiau nuo gyvenamųjų namų, todėl į kambarį jų nedaug te-
įskrenda.
8. Kambario ore yra drėgmės. Jos daugiau virtuvėje,
kur garuoja vanduo iš verdančių puodų. Vandens garai nu­
sėda ant šalto viengubo stiklo, ir susidaro ledo kristalai.
Jie ir išmargina langą. Dvigubų langų stiklas nėra toks šal­
tas, kad susidarytų ledas.
 Įdomūs ir gražūs senieji kaimai. Vieni jų ilg i ilgi, tiesiog
kilometriniai, kaip Čižiūnai šalia Valkininkų. Kitų sodybos lyg
šieno kupetos, lankoje išsibarsčiusios. Labai gražus toks Su­
minu kaimas Nacionaliniame parke. Mažai senų kaimų išliko
Lietuvoje. Dauguma jų buvo išskaidyti j vienkiemius. Taip pa­
togiau žemę dirbti. 1. Gal pasakysite kodėl?
Kai trobesiai stovėjo arti vienas kito, kilę gaisrai neretai
nušluodavo visą kaimą. Vienkiemiuose žmonės stengėsi statyti
trobesius atokiau vieną nuo kito.
Dabar apžiūrėkime senojo kaimo sodybą. Kiemas apaugęs
žema žema žole. Dažniausiai tai būna žemaūgė vienmetė mig­
lė. Išmintų takų pakraščiuose driekiasi kieti takažolės stiebe­
liai. Jų lapeliai mažyčiai, o balti žiedeliai tiesiog liliputiniai.
2. Kodėl rudenį tarp takažolių tupinėja ištisi būreliai žvirblių?
Salia takažolių auga plačialapiai gysločiai, kurių lapuose
iš tolo matyti išpampusios, lanku išlinkusios gyslos. Gysločius,
takažoles, migles gali trypti — vis vien neišmindysi. Tolimos
Amerikos indėnai gysločius vadina „baltojo žmogaus pėda“ ,
nes jie sudygsta ten, kur praeina baltasis žmogus. 3. O gal ži­
note, kaip jis platina gyslotį? 4. K artu atsakykite, kodėl ap­
leistų sodybų kiemuose užauga aukštos aukštos žolės, daug aukš­
tesnės negu pievose?
Salia trobesių žmonės visada pasodindavo keletą medžių:
ąžuolų, klevų, beržų, liepų. Lietuviai ypač mėgo liepas. S. KodėlT
Seną mūsų kaimą šimtamečiai medžiai ne tik puošia, bet ir
saugo. 6. Nuo ko?
Tėvai pavasarį prileisdavo statines beržų sulos. Sulą už­
raugdavo užberdami jos paviršių grūdais. Sužėlę grūdai su­
darydavo žaliuojančią plutą. Sulą laikydavo rugiapjūtei pjo­
vėjams atsigaivinti.
Po lietuvaičių langais vasarą visada žydėdavo rūpestingai
prižiūrimos darželio gėlės. Nuo senų senovės jame augo rūtos,
mėtos. Tai buvo ne tik gėlės, bet ir vaistažolės. Mūsų senolės
buvo ne tik geros motinos, bet ir gydytojos. Jos prisirinkdavo
vaistažolių laukuose ir miškuose, dalį jų užsiaugindavo darže­
liuose, išdžiovindavo. Kai kurios vaistažolės tokios gražios,
kad ir dabar darželiuose auginamos. A r gėrėte mėtų arbatą?
 Kiekvienos lietuvaitės pasididžiavimas buvo gražiosios dar­
želių gėlės. Kai kurios jų atkeliavo iš miškų (žydroji neužmirš­
tuolė), kitos — iš laukų. Kokios gražios įvairiaspalvės našlai­
tės! Tiesiog sunku patikėti, kad jų protėviai — laukuose ran­
damos spalvingos smulkiažiedės našlaitės.
Darželyje didžiuliais raudonais ir rožiniais žiedais švietė
pinavijos. Dabar jas bijūnais vadiname. Augo ir rožės — daž­
niausiai smulkiažiedės, tuščiavidurės. Jas daug kur radasto­
mis vadino. Darželio puošmena buvo lelijos. Raudonąsias va­
dino garnasnapėmis, baltąsias — juozapinėmis. Jomis mėgo
puošti bažnyčių altorius. Palangėse augdavo aukštos aukštos
piliarožės. Jų stambūs rožiniai žiedai džiugindavo visą vasa­
rą. Neretai nuo stogo iki dirvos nutiesdavo siūlus, ir ant jų
vyniodavosi raudonžiedės pupelės. Rudenį surinkdavo jų vai­
sius — didžiules raudonmarges pupeles. Dalį jų palikdavo sėk­
lai, dalį išvirdavo. Dviguba nauda: ir gražios, ir skanios. O
koks darželis be jurginų? Juos lietuvaitės labai mėgo, nors
seniau ir nebuvo tokių gražių stambiažiedžių kaip dabar. A r ­
g i visas darželių gėles suminėsi,— jų buvo daug ir įvairių.
Lietuviai manė, kad gandrai atneša laimę, tad gandraliz­
džių buvo beveik kiekviename kaime. Medžio viršūnėje arba
ant daržinės stogo būdavo įtvirtinamas senas ratas arba akė­
čios. Ten gandras sukraudavo lizdą, kuriame perėdavo dauge­
lį metų. Juk pelkių tada buvo apsčiai. Kaip vaikai laukdavo
parskrendančio gandro!
Gandralizdyje visada būdavo triukšminga, nes ten sukda­
vo lizdus žvirbliai. Šiems nenuoramoms čia perėti naudinga,
mat gandras juos gina ir nuo rainojo katino, ir nuo raibojo
vanagėlio. Senajame kaime perėjo dvi žvirblių rūšys: ruda­
galvis kaklažvirblis ir pilkagalvis naminis žvirblis. Kur kas
daugiau buvo karklažvirblių. Ištisi jų pulkai pasklisdavo po
lauką ir neretai nusiaubdavo valstiečių javus. O kaip jie mėgo
kanapes!
Kartu su gandru parskrisdavo baltoji kielė. Ji medžioda­
vo vabzdžius bėgiodama kiemo takeliais ar stogais. Tai geriau­
sias kiemo paukščių sargas. Ji pirmoji pamato atslenkantį ka­
tiną ir pakelia tokį triukšmą, kad šis skubiai lenda į pašiūrę
ar pakrūmę — pasislepia. Ilgai skardi kielės balsas, kai ji g i­
na savo lizdą, sukrautą kur nors pastogėje. Jai pritaria vik­
riosios kregždės — blezdingos, perinčios tvartuose. Tiesiog sun­
ku įsivaizduoti seno kaimo tvartą be šių paukščių. Blezdingos
ištisą dieną skraido pro durų plyšį ar išmuštą langelį, nešio-
damos savo mažiems besočiams sugautas muses, uodus, maša-
liukus. Darganotomis dienomis jos gaudo muses tiesiog tvar­
te. Naudingas paukštis. Žmonės sakydavo: juo daugiau blez­
dingų tvarte peri, juo daugiau pieno karvės duoda. 7. O jūs kaip
manote?
Kaimo žmonės globojo sodybų paukščius. Žiemą besiglau-
džiantiems prie trobų paukščiams paberdavo pelų, kuriuose
buvo piktžolių sėklų. Paukščiai jiems atsidėkodavo vasarą nai­
kindami kenkėjus.
Kaimo sodybose žiemą neretai apsilankydavo šeškas. Tai
ilgas, gelsvai juosvas vikrus žvėrelis. Jis kluone arba darži­
nėje medžiodavo peles, žiurkes. Bet kiek žalos padarydavo,
įlindęs į vištidę! Išpjaudavo beveik visas vištas. Todėl vals­
tiečiai gaudė šeškus spąstais. Už kelis jų kailiukus galima
buvo karvę nusipirkti. Apsimokėdavo plėšrūno medžioklė.
Atsakymai. 1. Ūkininkų, įgyvenančių neišskirsty tuose
kaimuose, laukai neretai būdavo už kelių kilometrų. Vien­
kiemių ūkininkų — čia pat, šalia sodybos. Nereikėjo toli
nuo namų važiuoti.
2. Rudenj sunoksta takažolių sėklos, kurias labai mėgs­
ta lesti karklažvirbliai.
3. Smulkutės gleivėtos gysločių sėklos prilimpa prie
batų, ir baltieji žmonės jas išnešioja, pasėja tolimuose kraš­
tuose.
4. Gyvenamose sodybose žoles išmindo naminiai gyvu­
liai ir žmonės, apleistose sodybose niekas nekliudo joms
augti.
5. Lietuvos kaimuose dažnai būdavo laikomos bitės.
Storame medžio kamiene išskobdavo didelę drevę, kurią
užkaldavo stora lenta, palikdami siaurą plyšelį. Toks buvo
senovinis avilys. Kas nežino, kad liepų medus pats skaniau­
sias ir sveikiausias! Liepžiedžių arbata močiutės gydo per-
sišaldžiusius vaikus.
6. Aukšti medžiai kaip perkūnsargiai saugojo sodybas
nuo žaibo.
7. Kraugerės piktmusės labai kankina gyvulius tvarte.
Užtai karvės duoda mažiau pieno. Kai blezdingos piktmu-
sių šiek tiek išgaudo, pieno padaugėja.
 Lietuvoje daug naujų kaimo gyvenviečių. Jose dažniausiai
būna nutiestos asfaltuotos gatvės. Neretai asfaltuotas ne tik
įvažiavimo į sodybą keliukas, bet ir kiemas. Namai dažniausiai
mūriniai, nelabai dideli, vienaaukščiai arba dviaukščiai. Ūki­
niai pastatai irgi nedideli, jug gyvulių laikoma nedaug. Tai
tvartelis ir daržinė pašarams. Salia namo mažas sodelis ir
gėlynas.
Naujoje gyvenvietėje daug kas pasikeitė, palyginti su senu
kaimu. Į sodybas dabar neretai įvestas centrinis apšildymas,
vietinis vandentiekis. A r mažai valstiečių turi ir asmeninį ga­
ražą? Žmonės dabar gyvena ir turtingiau, ir patogiau negu
senovėje. Patogiau — taip, bet ar jaukiau?
Pažiūrėkime, kokia šių naujųjų sodybų aplinka. Nekreip­
kime dėmesio į apsileidėlius. Tokių visur būna. Pažvelkime į
pavyzdines sodybas. Štai šalia mūrinės namo sienos pastaty­
tos plonos kopėtaitės, tik jos ne žmonėms ar katinams laipioti.
Jomis lipa ant sienos stambiažiedės, rausvos, melsvos arba
įvairiaspalvės raganės. Aišku, jos puošnesnės už raudonžiedes
pupeles, kurios buvo paplitusios senoviniame kaime.
Kokie gražūs rožių krūmai! Ne veltui sakoma, kad rožės —
darželio gėlių karalienės. O lelijų puošnumas! Jas kaimo gė­
lininkas gavo net Rygoje. Darželis aptvertas ne tvorele, kaip
senoviniame kaime, o apjuostas karpoma dygliuota gyvatvore.
Gražiai nušienautoje vejoje auga dygiosios balteglės, spalvo­
tosios tujos, puskiparisiai. Tai spygliuočiai medeliai, o kiek dar
gražiai žydinčių krūmų, pavyzdžiui, pavasarį dar be lapų žy­
dinčios geltonžiedės forzicijos! Iš senovėje pamėgtų krūmų
dabar dažnai sodinami kvapiažiedžiai jazminai. Gėlynuose v y ­
rauja žemaūgės arba stambiažiedės gėlės. Neretai darželyje
rasime nedidelį baseinėlį, kuriame auga rausvažiedės vandens
lelijos. Dabartiniame darželyje tiek įvairių gėlių, kad neišvar­
dysi. Tikriausiai jūs, vaikai, žinote dar daugiau gėlių negu
čia aprašyta. Pabandykite jas išvardyti.
Na, o ar pasikeitė mūriniame kaime gyvūnija! Pasikeitė,
ir net labai.
Naujame kaime dėl vietos stokos prie sodybų beveik neso­
dinami aukštį medžiai. Jie užtemdytų gėlyną arba mažą so­
delį. Neliko vietos gandrų lizdams. Todėl nesistebėkime, jeigu
pajoatysinre vargšo gandro lizdą ant telefono stulpo, vanden­
tiekio bokšto arba ir ant aukšto kamino suneštą. Gerai dar,
kad vaikai neužmiršta inkilo pakraigėje iškelti, bent varnėno
čiulbesio pasiklauso pavasarį!
Dabar kaime labai sumažėjo karklažvirblių. Jų vietą už­
ėmė stambesnis, labiau prisitaikęs prie miesto gyvenimo būdo
naminis žvirblis. Neretai pamatysime dar ir kieles. Joms pa­
tinka ir mūriniai namai. Užtat musinukės išnyko. Eglutėse ar
tujose pamėgo sukti savo lizdus rausvakrūtiniai ir raudongalviai
civiliai ir žalios žalutėlės žaliukės. Blezdingas rečiau pama­
tysi. Jos apsigyvena pas tokį žmogų, kuris neužmiršo tvarto
langelyje palikti angą, pro kurią galėtų išskristi šie lietuviams
taip artimi paukščiai.
Ir senoviniame, ir naujame kaime tvartuose arba kituose
pastatuose neretas svečias — rudoji žiurkė. Ji piktoka ir la­
bai gudri. Jos nei spąstais pagausi, nei kate užsiundysi. Išle­
pusios katės žiurkių gaudyti vengia, tiesiog bijo jų aštrių dan­
tų.
Prieš šimtą ar daugiau metų Lietuvoje buvo labai paplitu­
sios mažesnės, juodosios žiurkės. Dabar jų beveik nebeliko —
jas išnaikino agresyviosios rudosios žiurkės. Beje, jos gaudo
ir namines peles.
Ir kaime, ir mieste žiurkės turi baisų priešą. Jis lyg tam­
sus vaiduoklis sugeba įsigauti į rūsį, daržinę ar tvartą. Ir ta­
da vargas žiurkei! Akmeninei kiaunei nebaisūs žiurkių dantys.
Visas sumedžiotas žiurkes ji tvarkingai sudeda į krūvelę. A iš ­
ku, liūdna būna ir žmogui, kai kiaunė įsibrauna į jo vištidę.
Kaip manote, ar daug vištų lieka po tokios nakties?
Naujoviškas kaimas, tai lyg mažytis miestelis.

K AS G Y V E N A M Ū SŲ MIESTUOSE?

Aišku, kas — vaikai, jų tėvai ir seneliai. O kas daugiau?

Daug šunų ir katinų. Irg i tiesa. Bet kodėl čia gyvena laukiniai
balandžiai, čiurliai, langinės kregždės? Juk tai kalnų paukš­
čiai, perintys uolų plyšiuose, o kregždės lizdus lipina kalnų
negiliuose urvuose. 1. Tad kuo miesto mūrai panašūs į kalnų
uolas? Klaipėdos pakraštyje, daugiaaukščių namų dekoratyvi­
niuose įdubimuose, peri pelėsakaliai. Visoje Lietuvoje jie anks­
čiau perėjo miškų pakraščių medžiuose. Vėliau ėmė sparčiai
nykti, net į Raudonąją knygą įrašėme. Kodėl miškiniai saka­
lai apsigyveno mieste? Tikriausiai čia atskridę įsikūrė kaimy­
ninių šalių (Lenkijos, Vokietijos) pelėsakaliai. Ten jie seniai
prisitaikė perėti bažnyčių bokštuose, Lietuvos miestų ir mies­
telių bažnyčių bokštuose gyvena naktiniai plėšrūs paukščiai,
gaudantys peles. 2. Kokie tai paukščiai?
Klaipėdoje ir Palangoje galima pamatyti dar vieną paukš­
tį, kurio nerasime kitose Lietuvos vietose. Tai — juodasis straz­
das, miestietis. Tai ne miškiniai juodieji strazdai, kurių žiemą
nepamatysi. Šie strazdai — miestiečiai niekur neišskrenda. Pe­
ri kiemų medžiuose ir čiulba žmonių ir net kačių nebijodami.
Ir dar vienas paukštis miestietis — karvelis. Paukščių žinovai
vadina jį pietiniu purpleliu. Jis ne burkuoja, o tūtuoja. 3. Gal
žinote, kur jis krauna lizdą?

Dar vienas įdomus mūsų miestų paukštis — laukinė ka­

narėlė, labai artima naminės kanarėlės giminaitė. Gamti­
ninkai ją vadina svilikėliu. Sis paukštelis Lietuvoje apsi­
gyveno tik prieš 35 metus. Jis kurį laiką gyveno Vilniuje,
net Gedimino kalne. Vėliau išnyko — kodėl? Dabar vėl ap­
sigyveno Palangoje ir Druskininkuose. Kodėl jis pamėgo
šiuos kurortus? Kodėl jį galima pamatyti ir keliuose Dzū­
kijos kaimuose? To niekas nežino, net gamtininkai.
Beveik visuose miestuose, pro kuriuos teka ir žiemą neužšą­
lančios upės, pamatysime pulkelius nebailių ančių. Jas vaikai
neretai maitina. Vasarą jos bailesnės. Bet įdomu tai, kad rug­
pjūčio mėnesį, kai prasideda ančių medžioklė, į miestus su­
skrenda antys su visais ančiukais. 4. Kaip manote, kodėl jos
taip daro?

Ir dar. A r matėte žiemą pulkus varnų ir kovų? Aišku,

matėte. Bet jūsų seneliai, kada dar buvo jauni, nematė
Lietuvoje žiemojančių kovų. Varnas, kuosas ir kranklius
matė, o kovų — ne. Kodėl dabar kovai žiemoja Lietuvoje?
Nežinote? Nesijaudinkite, ir gamtininkai nežino. Spėlioti
spėlioja, o tikrai — nežino.
Na, o gal atsakysite į vieną mįslę. Kauno centre sodeliuo­
se pavasarį pražydo vyšnios, o Kauno priemiestyje, Vilijampo­
lėje, ant kalno,— nė negalvoja žydėti.
 Vilniaus centre atodrėkis, o Justiniškių ir Pašilaičių prie­
miesčiuose stūgauja šalti vėjai, atodrėkio — nė kvapo. Ledu­
kas net blizga. 5. Na, tai kaip, atsakysite?

Su tuo susijusi dar viena gamtos mįslė. Pajūryje, N e­

ringoje, Palangoje, gyvena pietinis naktinis drugys — ne­
porinis verpikas. Si drugių rūšis ypatinga tuo, kad jos pa­
tinai rudi, o storapilvės patelės — baltos. Toliau į rytus
šie drugiai gyvena miestuose: Vilniuje, Kaune, Šiauliuo­
se, Panevėžyje. Mažesniuose miestuose jie negyvena. Kodėl?
Vilniuje yra senas Vingio parkas. Jame auga net kelių šim­
tų metų senumo pušys. Bet jų viršūnės styro plikos, be spyg­
lių. Spygliuočiai medžiai mieste blogai auga. 6. Kaip manote,
kodėl? '
— 4 _
Pro daugelį musų miestų teka up.ės. Kaip gera butų jose
vasarą per karščius pasimaudyti. Bet kažkodėl vaikai nesimau­
do. Ir suaugusiųjų besimaudančių nematyti. Besideginančius ma­
tai, o besimaudančių — ne. 7. Kodėl?

Atsakymai. 1. Daugiaaukščiai namai primena stačias uo­

las su įvairiais įdubimais, todėl ir apsigyveno čia kalnų
paukščiai.
2. Lietuvos bažnyčiose peri net trys pelėdų rūšys. Daž­
niausia — visiems žinoma naminė pelėda. Labai retai peri
nuostabiai graži geltonai marga liepsnotoji pelėda ir maža
pelėdikė.
3. Pietinis purplelis peri medžiuose. Sukrauna iš šaku­
čių tokį nevykusį lizdą, kad net du balti kiaušiniai matomi
iš apačios. Sis karvelis Lietuvoje apsigyveno tik prieš 30
metų. Anksčiau jis gyveno to li pietuose. Kuo jam patiko
Lietuvos miestai — niekas nežino. Žinoma tik, kad kuo to­
liau į rytus, tuo miestuose šiė karveliai retesni.
4. Paukščiai greitai pajunta žmogaus gerumą. Neskriau-
džiamos antys žiemą miestuose nustojo žmogaus bijoti. Bai­
lios jos pasidaro vasarą, kai prasideda ančių medžioklė.
5. Didelių miestų centre, o ypač slėnyje esančiose jų da­
lyse, kaip V ilniuje ir Kaune, nuo žmogaus ūkinės veiklos
(šiluma patenka į aplinką pro nesandarius langus ir duris,
nuo gausybės mašinų išmetamų šiltų dujų) oro temperatūra

6. Lietuvos gamta. 81
 yra 2— 3 C aukštesnė negu priemiesčiuose, o tuo labiau ant
kalno.
6. Miestų oras užterštas įvairiom is žalingomis dujomis.
Labai kenksmingos yra lengvųjų automobilių ir sunkvežimių
išmetamos dujos. O kur dar nuodingos dujos, išmetamos iš
gamyklų kaminų? Užteršto oro nepakelia lepesni augalai,
ypač įvairūs spygliuočiai medžiai.
7. Žemiau mūsų miestų ir miestų ribose upės labai už­
terštos. Buitiniai vandenys iš gamyklų, tualetų, net iš li­
goninių, nevalyti ar silpnai apvalyti, patenka į upes (arba
ežerą, kaip Šiauliuose). Tokiame vandenyje yra ne tik nuo­
dingų, žalingų žmogui medžiagų, bet veisiasi ligas suke­
liančios bakterijos. Kas norės pasimaudęs susirgti? Kas
norės valgyti žibalu dvokiančią, nuodais persisunkusią žu­
vį?

SODAI

Daugelis ne tik kaimiečių, bet ir miestiečių šeimų dabar turi

sodą. Jame dažnai laisvalaikiu pluša visa šeimyna.
Kiek čia prisodinta įvairių vaismedžių, vaiskrūmių! Jeigu
yra namelis, tai šalia jo — būtinai ir gėlynas. Kaip maloniai
čia čiulba paukščiai pavasarį!
Kartais vaikai nori pasisodinti sodo sklypelyje lauko gėlių.
Gaila, bet šie bandymai dažniausiai būna nesėkmingi. Pražysta
gėlės pirmaisiais metais, skursta antraisiais, o trečiaisiais jų
jau nebėra. Dar dažniau tik pasodintas augalėlis nunyksta, su-
džiūva.
Pabandysime jums padėti. Prieš persodindami gėlę, gerai
įsidėmėkite, kur ji augo. Pamatysite, kad, pavyzdžiui, žibutė
mėgsta dalinį šešėlį, vadinasi, ją teks sodinti medžių pavė­
syje. V iržiai kepte kepa saulutės atokaitoje ir dar auga gelto­
name smėlyne. Gražiomis galvutėmis geltonžiedžius burbulius
rasime drėgnoje miško pievoje, šiaurės Lietuvoje. A r galima
šiems skirtingiems augalams sudaryti sąlygas augti sode? Ga­
lima, tik reikia atvežti žemių iš tų vietų, kur auga jūsų pa­
mėgtos gėlės. Viržiams teks supilti nedidelį plotelį smėlio. Miš­
ko augalams iškasime plačią, bet negilią duobę, į kurią pripil­
sime lapuočių miško žemės su visomis šakutėmis ir pūvančiais
lapais. Sodinkite gėles tokiu būdu, kurio net daugelis jūsų
tėvelių nežino. Paruoštoje žemėje iškaskite duobutę ir pripilkite
ją sklidiną vandens. Įberkite į vandenį iškastos žemės ir išmai­
šykite, kad pasidarytų skysta košelė. Tada į duobutę įleiskite
su žemėmis iškastą gėlytę. Viršų užpilkite sausomis žemėmis.
Pamatysite, jūsų gėlė net nenuvys!
O kaip padaryti pelkę normalioje sodo žemėje? Tam teks
iškasti didesnę ir gilesnę duobę, iškloti ją dviem sluoksniais
polietileninės plėvelės, po to pripilti pievų žemės. Apie 20 cm
nuo paviršiaus išpjaukite plėvelėje kelias 3 cm skersmens sky­
les. Baikite pripildyti juodžemio iki pat viršaus. Dabar palais­
tykite žemę taip, kad ji net žliugsėtų. Pasodinkite gražias drė­
gnų pievų gėles, kurios jums patiko. Tik neiškaskite pievinių
gegužraibių, nes jos visos saugomos.
Naudingiausi sodo pagalbininkai — paukščiai. K o l sodas
jaunas, vaikai prikala inkilą namelio pakraigėje. Jame mielai
apsigyvena varnėnai. Senesniame sode iškeltame inkile su ma­
ža anga apsigyvena zylė, o kiek rečiau — margasparnė musi­
nukė. Ji juoda, lyg kamine tupėjusi, baltu pilveliu ir baltomis
dėmėmis ant sparnų. Tokią lengva pažinti. Zylė ar musinukė
renka kenkėjus nuo medžių arba gaudo skrendančiuosius. V ar­
nėnai ieško jų ant žemės, apvartydami kiekvieną lapą.
Sode gali perėti ir gražiausias, margiausias mūsų paukš­
tis — dagilis. O kokia graži ir įvairiabalsė jo giesmė! Jeigu
dagilis apsigyveno sode, tai reiškia, kad jame šeimininkauja
labai geri žmonės, globojantys mažus sparnuočius.
Rudeniop į sodą suskrenda sodo gėrybių mėgėjai. Vyšnių ir
trešnių kauliukai tik trata, kai į sodą atskrenda svilikai bai­
siausiai storais snapais. Jie lesa tik branduoliukus, sultingą
saldų minkštimą numesdami žemėn. Strazdai ir varnėnai taip
mėgsta uogas, kad kartais ir vaikams jų nebetenka pasmagu­
riauti. Tenka iškelti baidykles, rišti raudonus kaspinus arba
tapti patiems kaip baidyklė — vaikyti neprašytus plunksnuo­
čius.
 LAUKAI

Kur Lietuvoje bevažiuotum, visur matai dirbamus laukus.

Laukai — mūsų maitintojai. Juose auga duoniniai javai, va­
sarojus, pašarinės kultūros, kultūrinės pievos, daržovės. 0 juk
tai ir duona, ir pyragas, ir pienas arba sviestas, tai mėsa ir
drabužiai. M yli Lietuvos žemdirbiai žemę, gerai ją išdirba, pri­
žiūri, todėl ir gauna didelius derlius.
Kultūriniai augalai užima didelius plotus. Ištisas varsnas
nusitęsia kviečių ar rugių plotai. Pažiūrėkime į juos gamtinin­
kų akimis. Dideliame plote augdami kultūriniai augalai sudaro
geras sąlygas plisti lauko kenkėjams ir piktžolėms. Žemdirbiai
seniau nežinojo, kaip su jais kovoti, o dabar jiems padeda moks­
las. Prigaminta įvairiausių cheminių naikinimo priemonių —
insekticidų (kovai su vabzdžiais), herbicidų (kovai su piktžolė­
mis). Visi šie nuodai vadinami pesticidais.
Tačiau, nežiūrint visos chemijos pagalbos,— kenkėjų ir
piktžolių vis tiek yra, tik gal kiek pasikeitė jų rūšinė sudėtis.
1. O gal pasakysite, kodėl?
Prieš keliasdešimt metų Lietuvoje nebuvo kolorado vabalo,
o dabar kiek tenka vargti su juo kovojant. Jis atkeliavo iš
tolimosios Amerikos. Beje, amerikiečiai iš Europos irgi atsi­
vežė (netyčia) keletą kenkėjų.
Pakito ir piktžolių sudėtis. Seniau javuose buvo gausu dir­
sių, pentinių, raugių (kūkalių). Dabar tai retoki laukų au­
galai, o raugės beveik visai išnyko. Rugiuose ir dabar kaip
senovėje neretai pamatysi rugiagėles. Jos tokios gražios, kad
net piktžolėmis vadinti nesinorėtų. Iš tikrųjų jų daroma žala
visai menka. Štai dabar labai išplito baltagalvės. Seniau jų
laukuose beveik nematydavai. Prisitaikė šis augalas prie mo­
derniškų chemikalų ir gerai tarpsta, o nuo to derliai mažesni.
Gražios gėlės, jas vaikai ramunėmis vadina, o nenaudingos.
Paskutinius dešimtmečius buvo intensyviai naikinami krū­
mai ir krūmokšniai, kad laukai būtų vis didesni, kad trakto­
rininkams nereikėtų sukinėtis. Gerai tai ar blogai?
Seniau laukus retai nusiaubdavo kenkėjai. P listi jiems ne­
leisdavo priešai, taip pat vabzdžiai, kurie žiemodavo mažuose
gojeliuose. Ten gyveno daug paukščių, kurie irg i nulesdavo ne­
mažai kenkėjų. Išnaikinus gojelius, kenkėjų priešai nenuskrenda
toli į laukus. Paukščių irg i labai sumažėjo. Nenuostabu,
kad kovoti su kenkėjais tenka pačiam žmogui. Dar tas bjaurus
vaikų įprotis — deginti pagriovių žolę ar ražienas. Taip sunai­
kinami paskutiniai naudingieji vabzdžiai, ypač laukinės bitės.
A r tenka stebėtis, kad dobilų sėklų derliai dabar tokie menki?
Vaikai tapo gamtos priešais.
Įdomūs laukai ir kitu požiūriu. Dar prieš porą šimtų metų
Lietuvoje buvo gausu baltųjų kiškių, o pilkasis kiškis buvo
retenybė. Pilkojo kiškio tėvynė — Pietų Europos stepiniai ra­
jonai. Stepėsi vyrauja laukinė žolinė augalija. Ten medžių be­
veik nėra. Nenuostabu, kad, suarus stepes, kiškiai perėjo gy­
venti į laukus, o jais ir atkeliavo iki Lietuvos. Lietuvoje pa­
plito ir kiti stepiniai gyvūnai. Tai kurapka, putpelė ir vyturys.
Kurapkos iki šiol nelabai prisitaikė prie mūsų sąlygų. Gilus
sniegas jas pražudo. Lengviau vyturiui. Jis išskrenda į pietus,
nors toli ir nenuskrenda, todėl pirmas pavasarį grįžta. Na, o
putpelė, kumščio dydžio vištytė, beveik išnyko. Ją išnaikino žmo­
gus, medžiodamas skrendančią į pietus. Žmogus išnaikino ir
dar vieną savo sąjungininką — pelėsakalį. Prieš penkiasde­
šimt metų pelėsakalių rudeniop galima būdavo pamatyti kas­
dien. Jie „kybodavo“ plasnodami virš laukų. Pamatę javų ken­
kėją — trumpauodegį pelėną, akmeniu krisdavo žemyn ir pelė­
no kaip nebūta. Pelėsakalį dabar galima pamatyti nebent Kur­
šių nerijoje, kur nėra dirbamų laukų, ar Klaipėdoje, kur jis
išmoko perėti daugiaaukščiuose namuose. Juos išnuodijo pa­
tys žemdirbiai, sėdami beicuotus, nuodais apveltus grūdus. Pa-
ėda tų nuodingų grūdų pelėnas ir apdujęs keliauja laukais, nie­
ko nebodamas. Jis tampa lengvu pelėsakalio grobiu, bet pelėno
nuodelis apsinuodija ir pats pelėsakalis.
Laukai ir toliau bus mūsų aruodas, tik reikia išmokti kul­
tūringai šeimininkauti: pilti trąšų tik tiek, kiek reikia, o ko­
voti su kenkėjais ar piktžolėmis tik tada, kuomet tai būtina,
ir pačiu laiku. Turime žiūrėti, kad nebūtų beriami ar laistomi
į laukus nuodai, kai kenkėjų jau ten nebėra.

Atsakymai. 1. Kenkėjai neišnaikinami, nes jie visada

randa, kur laukas nebūna apdorotas insekticidais. P o kurio
laiko kenkėjai tampa atsparūs tiems nuodams. Tenka išras­
ti vis naujus. Panašiai yra atsitikę ir su piktžolėmis.
 Lietuvos gamta keitėsi milijonus metų. Mūsų krašto pa­
viršių ne kartą buvo padengusios jūros. Siaurės Lietuvoje yra
stori dolomito, kieto kalkinio akmens, klodai, susidarę senovi­
nės jūros dugne daugiau kaip prieš 300 mln. metų. Juos dabar
trupina, degina ir gamina cementą Akmenės gamykla. Prieš 50
milijonų metų Lietuvoje buvo šilta, kaip dabar už tūkstančių
kilometrų į pietus. Augo sakingos pušys, kurių sustingę, že­
mėje išgulėję sakai tapo gintaru. Jau aptarėme, kaip per tūks­
tančius metų keitėsi gamta Lietuvoje poledynmetyje. Gamta
keitėsi ir keisis ateityje savaime, nes keičiasi dideliuose plo­
tuose klimatas, juda, atrodo, tokia kieta Žemės pluta. Bet šis
keitimasis labai lėtas, tiesiog nepastebimas. Visai kitaip yra,
kai gamtą pradeda keisti žmogus. Ne šimtmečių, o dešimtme­
čių pakanka, kad ji neatpažįstamai pasikeistų. Žmogaus povei­
kis gyvajai gamtai labai įvairus, ne visada neigiamas, bet jo
gamybinė veikla dažniausiai žalinga.
Visi matėte, kaip iš gamyklų, elektrinių aukštų kaminų
rūksta dūmai. Juose esančios medžiagos padebesyje jungiasi
su vandens garais ir iškrenta rūgštūs lietūs. Juose yra sieros
rūgšties. Nuo rūgščių lietų žūva miškai, pievų augalai, iš­
nyksta žuvys. Juk skaitėte, kad Lietuvoje rūgštų vandenį pa­
kenčia tik ešeriai.
Apie žemės ūkyje naudojamų trąšų ir pesticidų poveikį gam­
tai taip pat skaitėte. Koks jis įvairiapusis! Užnuodyjama ne
tik dirva, bet ir upės, ežerai, net gruntiniai vandenys giliame
požemyje.
O kur dar upių teršimas neišvalytais pramonės ar buitiniais
vandenimis! Daugelis gyvūnų, neatlaikę tokio teršimo, išnyko.
Pavyzdžiui, Lietuvoje išnyko (geldutės — tikrosios perluotės,
kurių perlais taip mėgo puoštis mūsų senovės kunigaikštienės.
Žmogus gali tapti tikru besočiu, beatodairiškai žudančiu
net vertingiausius gyvūnus. Taip Lietuvoje buvo išnaikinti ga­
lingieji taurai, stumbrai, švelniakailiai bebrai. Išliko tik vie­
tovių pavadinimai, susiję su šiais gyvūnais. Tai Tauro kalnas
Vilniuje, Babrungo upelis Žemaitijoje, Bebrūsių ežeras ir kiti.
Tauro niekad neatkursime, liko tik iš jo kilę galvijai. Lietu­
viškieji stumbrai išliko iš dalies mūsų kunigaikščio Vytauto
Didžiojo rūpesčiu: mat jis Beloviežų girioje įsteigė pirmąjį ka­
rališkąjį draustinį.

Reikia gelbėti gamtą, kol dar yra ką gelbėti, kad ne­

atsitiktų kaip amerikiečiams. Siaurės Am erikoje gyveno
milijardai karvelių keleivių. Jų buvo tiek, kad, nutūpus
būriui, lūždavo storos medžių šakos. Amerikiečiai iš pra­
džių šaudė juos ne tik maistui, bet ir pramogai, vėliau po me­
džiais, kur jie nutūpdavo, degindavo laužus, į kuriuos pri­
mesdavo sieros. Tūkstančiais krisdavo apnuodyti kar­
veliai, it obuoliai nuo krečiamos obels. Po to suvarydavo
šimtus kiaulių, kurios tik ir mito karveliena. K ai vieną­
kart pasigedo jų, paskyrė dešimties tūkstančių dolerių pre­
miją tam, kuris ras nors vieną porelę karvelių keleivių.
Nerado. Paskutinis karvelis nugaišo zoologijos sode 1914
metais.
Lietuvoje jau irg i išnyko ne vienas gyvūnas. Nebeturime
lietuviškosios audinės. Jas išnaikino ne žmogus, bet įvežtosios
kanadinės audinės. Nebeturime laukinio miškų katino — vil-
pyšiaus. Manėme, kad galutinai išnyko nuo ledynmečio gyve­
nę baltieij tetervinai — poparzos. Laimei, dabar dar rasti keli
paukščiai didelėse Švenčionių rajono pelkėse. Gal pavyks iš­
saugoti.
V isi rečiausieji nykstantys Lietuvos gyvūnai įrašyti į Rau­
donąją knygą. Jie ypatingai globojami. Už šių gyvūnų sunai­
kinimą skiriamos didelės baudos. Jų apsaugai Lietuvoje įsteig­
ti rezervatai ir draustiniai.
Rezervatuose saugoma visa jų teritorijoje esanti gamta.
Ten neleidžiama jokia ūkinė veikla. Siekiama išsaugoti teri­
toriją tokią, kokia buvo, kad gyvūnai ar augalai galėtų g y ­
venti kaip senovėje. Juos galima tik tyrinėti. Tam rezerva­
tuose dirba mokslininkai, sargai-prižiūrėtojai. Štai kodėl
čia negalima ir spanguoliauti, nors spanguolių būtų lyg berte
priberta.
Lietuvoje turime keturis rezervatus. Pirmasis buvo įsteigtas
dar prieškarinėje Nepriklausomoje Lietuvoje profesoriaus Ta­
do Ivanausko iniciatyva, norint apsaugoti pirmąsias Lietuvoje
apsigyvenusias gulbes. Tai Žuvinto rezervatas. Dabar visi ma­
tote, kad gulbės apsigyveno daugelyje mūsų ežerų. Jos neven­
gia žmogaus net miestuose. Klaipėdoje gulbės pradėjo perėti
net tvenkinyje, kuriame gamtos mylėtojai padarė joms plau­
kiojantį plaustelį.
Kurtinys — girių galiūnas, išlikęs iš tų laikų, kai Lietu­
voje buvo taiginiai miškai. Jį saugo Čepkelių rezervatas. A iš ­
ku, šiame rezervate saugomas ne tik kurtinys, bet ir ten gyve­
nančios gervės, ir reliktiniai drugeliai — šiaurinis perlinukas
bei pelkinis satyras. Saugoma ir pati Čepkelių pelkė, kad ne­
nusausėtų, kad nepakistų gyvūnų gyvenimo sąlygos.
Kamanų rezervatas įsteigtas didžiulėje aukštapelkėje. Ten
peri tundrų gyventojai — dirviniai sėjikai, naktimis trimituoja
gervės, savo takus yra išmynę elniai ir vilkai. Kamanų ežerė­
lyje gyvena juodieji ešeriukai. Pelkės plynėse auga pailgalapės
ir apvalialapės saulašarės. Stengiamasi, kad ir po šimtmečio
mūsų ainiai galėtų pasigrožėti Kamanų rezervate ta gamta,
kokia Lietuvoje buvo prieš 10 tūkstančių metų. Juk tai relik­
tinis gamtos kampelis!
Neseniai įsteigtas Viešvilės rezervatas irgi skirtas pelkių
augalijai ir gyvūnijai išsaugoti. Jis yra plačiosios Karšuvos g i­
rios viduryje.
Ik i šiol Lietuvoje buvo vienas Ignalinos nacionalinis par­
kas. Nacionaliniame parke saugoma ne tik gamta, bet ir tų
apylinkių žmonių buitis. Jame yra ir rezervatinis kampelis, į
kurį turistams draudžiama įžengti, bet kitur vaikščioti galima,
net specialūs maršrutai numatyti, kad žmonės galėtų pasigro­
žėti savitomis ežeringomis apylinkėmis, senoviniais kaimais.
Šiuo metu steigiami ir kiti nacionaliniai parkai Dzūkijoje,
Žemaitijoje.
Kas kita draustiniuose. Juose saugomas tik koks nors gam­
tinis objektas. Tai gali būti įdomūs reti paukščiai, balinių vėž­
lių apgyventa pelkutė ar ežeriukas, upėtakių gyvenami upe­
liai arba lašišų neršimo upės, vietovės, kuriose gyvena reti, nyks­
tantys drugiai arba kiti vabzdžiai. Atrodo, kaip galima steig­
ti draustinį drugiams skrajūnams — vis tiek išskris. Neišskren­
da. Juos laiko vikšrų mitybiniai augalai, augantys tik toje
vietoje. Lietuvoje yra 24 zoologiniai draustiniai.
Gerokai daugiau yra botaninių draustinių — net 56. Jie
skirti ne tik retiems augalams, bet ir jų aplinkai išsaugoti.
Draustinyje leidžiama ūkinė veikla, bet tik tokia, kuri neken­
kia saugomiems augalams. Iš botaninių draustinių gausiausi
yra spanguolynai. Juose galima spanguoliauti, bet tik tada,
kai spanguolės prinoksta. Svarbu, kad spanguolynas nebūtų
nusausintas arba kad jame nebūtų kasamos durpės. Aišku, kad
spanguolynuose išlieka ir kiti aukštapelkėms būdingi augalai
ar gyvūnai. Taip išsaugoma visa senovinė gamta.
Geologiniame Žemaitijos Šauklių draustinyje akmenų, di­
delių ir mažų, lyg prisėta. Nors visai netoli — Mosėdyje yra
vienintelis Lietuvoje akmenų muziejus, bet iš šio draustinio
jam nebuvo paimtas nė vienas akmuo. Draustinis tam ir įsteig­
tas, kad jame būtų saugomi tolimos praeities liudytojai — rie­
duliai. A r galima karves ganyti tarp akmenų? Karvės akme­
nų neėda, o ištryptoje žemėje akmenys geriau matomi. Jeigu
ūkinė veikla šiame draustinyje būtų uždrausta, jo teritorija
apaugtų mišku ir akmenų nesimatytų.
Kartais žmogaus ūkinė veikla draustiniui net labai reika­
linga. Pavyzdžiui, prie Ukmergės yra drugiams — stepiniams
perlinukams — saugoti skirtas draustinis, kurį įsteigus buvo nu­
stota šienauti pievą. Joje ėmė augti krūmai ir medeliai. P ra­
eitų keletas ar keliolika metų, ir pieva užaugtų mišku. Išnyktų
ten augančios stepinės vingiorykštės, kurioms reikia saulės
kaitros. Perlinuko vikšrai nebeturėtų kuo maitintis, ir išnyk­
tų vieninteliai visame Pabaltijyje drugeliai. Dabar draustinyje
vėl šienaujama, kaip ir anksčiau. Tik vieną kartą įvyko nelai­
mė. Į draustinio pievą užklydo šernų banda. Jiems labai pa­
tiko vingiorykštės mėsingos šaknys. Iškniso pievą, net baisu.
Praėjo keleri metai, ir saugomų drugelių vos vienas kitas
beliko.
Sunku išsaugoti natūralią gamtą, bet reikia, tiesiog būtina.
Kartais saugomos ne tik vertingos augalų bendrijos, vieto­
vės, kuriose gyvena retieji gyvūnai, o tiesiog atskiri medžiai.
Tai medžiai, sulaukę gilios senatvės, kaip Stelmužės ąžuolas,
storiausias Lietuvoje, kaip šešiolikaliemenė liepa. Saugomas
žinomiausias Lietuvoje Puntuko akmuo ir didžiausias — Bars­
tyčių akmuo.
Saugoma ir mūsų praeitis. Įsteigti draustiniai piliakalniams,
senkapiams, pilkapiams apsaugoti. Tauta gyva, kol gyva atmin­
tis apie jos praeitį!
Turime išsaugoti Lietuvos gamtą mūsų vaikų vaikams, mūsų
ainiams.
Išsaugosime Lietuvos gamtą — išliksime ir patys.
 V klasė (68 vai.)
INTEGRUOTO „LIETUVOS GAM TOS“ KURSO DĖSTYM AS

„Lietuvos gamtos“ kurso pagrindą sudaro ekologiniu as­

pektu atskleista Lietuvos gyvosios gamtos įvairovė, žmogaus
įtaka jai. Kursą turėtų dėstyti biologijos mokytojai. Tačiau
jiems teks pasidomėti ir gretimų disciplinų dalykais. Mat bio­
logijos medžiaga glaudžiausiai integruojama su geografija, nes
be pagrindinių geografinių žinių neįmanoma suvokti Lietuvos
gyvosios gamtos istorinio susiformavimo, augmenijos ir g y ­
vūnijos paplitimo dėsningumų. Žmogaus, kaip pagrindinio Lie­
tuvos gamtą formuojančio veiksnio, reikšmė išryškinama dės­
tant daugumą skyrių. Panašiai dėstomi ir gamtosauginiai klau­
simai.
Dėstant atskirus skyrius, atkreiptinas dėmesys į šiuos mo­
mentus.
1. Lietuva — mūsų tėvynė. Lietuvos gamtos įvairovė, bū­
dingesnės vietovės, įdomesni reiškiniai.
2. Ledynmetis. Ledynų susidarymo priežastys. Ledynų slin­
kimas. Kaip ledynas formuoja kraštovaizdį. Galinių morenų
susidarymas. Prieledyninių marių ir tirpstančio ledyno van­
dens srautų reikšmė. Upių tinklo susidarymas. Kopos.
3. Kaip keitėsi gamta poledynmetyje. Gyvosios gamtos kei­
timasis nuo arktinio poledynmečio periodo iki dabarties. Arktinio
periodo kraštovaizdžio ir dabartinių tundrų panašumai ir skir­
tumai. Poledynmečio reliktų apibrėžimas. Žiedadulkių tyrimų
reikšmė atskleidžiant augmenijos keitimąsi poledynmetyje. R yš­
kūs augalijos ir gyvūnijos pakitimai vėlesniu laikotarpiu. Šil­
čiausias poledynmečio periodas. Šilumą mėgstantys augalai,
šio periodo reliktai, įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą. Kas
yra Raudonoji knyga. Taiginių ir stepinių rūšių plitimas kei­
čiantis klimatui. Dabartinė gyvoji gamta — ilgo formavimosi
rezultatas.
4. Lietuvos klimatas. Pagrindiniai Lietuvos klimato bruožai.
Nurodoma, koks klimatas yra Baltijos pajūryje ir atokiau nuo jos
esančiuose rajonuose. Vidutinė mėnesio ir metų temperatūra.
Kur didžiausi šalčiai ir karščiai, kur daugiausia giedrų dienų,
o kur daugiausia lyja, kur storiausia sniego danga. Kaip ma­
tuojamas kritulių kiekis, temperatūra. Kokią reikšmę Lietuvos
klimatas turi augmenijos ir gyvūnijos pasiskirstymui. Klima­
tiniai skirtumai įvairiuose respublikos rajonuose.
5. Miškai. Miško apibrėžimas. Pasiskirstymas ardais: me­
džių laja, pomiškis, trakas, žolinė, samanų danga, paklotė. Dir­
vožemio reikšmė miško susidarymui. Fiziniai ir cheminiai veiks­
niai miške. Medžiagų apykaitos grandinė. Augalų, grybų,
gyvūnų tarpusavio ryšiai. Gyvūnų pasiskirstymas įvairiuose
miško arduose. Pagrindiniai miškų tipai: šilai ir girios. Veiks­
niai, lemiantys šilų ir girių tipus. Skirtingų tipų miškų g y ­
vūnijos skirtumai. Žmogaus reikšmė miškų susidarymui. Suk-
cesijos miško kirtavietėse.
6. Pievos. Pievos apibrėžimas. Natūralios ir dirotinės pie­
vos. Užliejamosios ir sausminės pievos. Pievinių augalų rūši­
niai skirtumai, priklausantys nuo dirvožemio ypatumų. Saus-
pievių ryšiai su stepių rajonais. Augalų specifinės rūšys, bū­
dingos skirtingiems pievų tipams. Vabzdžių ir žiedinių augalų
tarpusavio prisitaikymas. Pievų paukščiai ir žinduoliai.
7. Pelkės. Pelkių susidarymo procesas. Žemapelkės ir aukš­
tapelkės. Raistai ir plynės. Raistų augmenija ir gyvūnija. P ly ­
nių įvairovė. Nendrynų gyvūnija, jos prisitaikymas prie ne­
įprastų gyvenimo sąlygų. Aukštapelkės specifika. Aukštapel­
kės augmenijos ir gyvūnijos ryšiai su tundrų flora ir fauna.
Kiminų reikšmė aukštapelkei. Durpynų reikšmė išsaugant upių
aukštupius. Durpėse išlikusių žiedadulkių reikšmė. Aukštapel­
kių arktiniai reliktai.
8. Lietuvos ežerai. Ežerų kilmė. Jų įvairovė. Fizinių ir che­
minių sąlygų, floros ir faunos vertikalus pasiskirstymas eže­
ruose. Fitoplanktonas, zooplanktonas, zoobentosas, žuvys. Me­
džiagų apykaita ežeruose. Augmenijos ir gyvūnijos skurdumo
pelkių ežere priežastys. Turtingi augmenijos ir gyvūnijos ka-
rosiniai, seklieji ir gilesnieji ežerai. Gyvūnijos įvairovė skirtin­
guose biotopuose. Giliavandenių ežerų specifika. Arktinio pe­
riodo reliktai šiuose ežeruose.
9. Šaltiniai. Vandens apykaitos gamtoje schema. Šaltinių
susidarymas. Gruntiniai vandenys. Gėlojo ir mineralizuoto van­
dens druskos. Gruntinių vandenų užteršimas. Arteziniai ir pa­
viršinio gruntinio vandens šuliniai.
 10. Lietuvos upės ir upeliai. Upės sąvoka. Vaga, upės slė­
nis. Ištakos, aukštupys, vidurupis, žemupys. Sraunuma, rėva,
duburys, įlanka, senvagė. Vandens srovės greitis, jo išmata­
vimas. Šaltieji upokšniai. Jų faunos ypatumai. Reliktinės rū­
šys. Sraunieji upeliai. Gyvūnų prisitaikymas gyventi srovėje.
Upelių žuvys, paukščiai. Srauniųjų upių augmenija, jos augi­
mo specifika. Srauniųjų upių lašišinės žuvys, paukščiai. Lėto­
sios upės. Jose vyraujantys ežerų augalai ir gyvūnai. Didžiųjų
upių specifika. Nemuno ir Neries būdingiausios žuvys ir be­
stuburiai gyvūnai. Upių užteršimas ir jo pasekmės.
11. Kuršių marios — didžiausias Lietuvos gėlavandenis tel­
kinys. Nedidelio gylio reikšmė dideliam marių produktyvumui.
Pagrindiniai Kuršių marių žuvų maisto komponentai. Marių
žuvys, jų žvejyba. Jūrų vandens reikšmė marioms. Vandens
užteršimo pasekmės.
12. Baltijos jūra. Jūros apibūdinimas. Baltijos raida pole­
dynmetyje. Baltijos druskingumas. Dugno augmenija. Jūriniai
ir gėlavandeniai gyvūnai. Jūrinių gyvūnų susmulkėjimas Bal­
tijoje. Jūros užteršimas.
13. Pajūrio smėlynai. Kopos, jų kilmė. Kaip įvairūs auga­
lai prisitaikė gyventi kopose. Druskamėgiai augalai. Pilkųjų
kopų pievos. Pajūrio miškai. Pajūrio gyvūnija. Kuršių nerijos
reikšmė rudeninei paukščių migracijai. Pajūrio gamtos trapu­
mas. Saugotini pajūrio objektai.
14. Kaip žmogus prisitaikė gyventi Lietuvos teritorijoje.
Senojo akmens amžiaus žmonių gyvenimo būdas. Vidurinio
akmens amžiaus medžiotojai. Sudėtingas naujojo akmens am­
žiaus žmonių gyvenimo būdas. Gyvulininkystės pradžia. P ir ­
mosios gyvenvietės. Lydiminė žemdirbystė. Seniausiųjų žem­
dirbių gyvenimo būdas. Žmonių prisitaikymas gyventi balanos
gadynės laikotarpiu. Trobesiai ir jų įnamiai. Dabartiniai medi­
niai kaimų namai. Gyvenimo sąlygos juose. Miestų namai ir
gyvenimo sąlygos juose. Miestų butų įnamiai.
15. Senasis kaimas. Gamtinė aplinka senajame kaime. A u ­
galai, prisitaikę gyventi kiemuose. Sodybų medžiai ir vaisme­
džiai. Senoviniai dekoratyviniai ir vaistiniai augalai. Sinantro-
piniai paukščiai. Gyvūnai, žiemojantys sodybose.
16. Dabartinių kaimo sodybų gamtinė aplinka. Dekoraty­
viniai medžiai ir krūmai. Vandens baseinėliai. Mėgstamos dar-
želinės gėlės. Sinantropinių paukščių sumažėjimo priežastys.
17. Miestų gamtinės aplinkos ypatumai. Kalninių paukščių
prisitaikymas gyventi aukštuose mūriniuose pastatuose. Spe-
cifiniai miestų sinantropiniai paukščiai (juodieji strazdai, pie­
tiniai purpleliai, svilikėliai). Varninių paukščių ir ančių prisi­
taikymas žiemoti miestuose. Miesto mikroklimato reikšmė kai
kurių vabzdžių paplitimui. Atmosferos teršimo poveikis miestų
medžiams.
18. Kolektyviniai sodai. Galimybė juose auginti ne tik vais­
medžius ir vaiskrūmius, bet ir lepiuosius vietinius bei įsivež-
tinius dekoratyvinius augalus. Sodų paukščiai, jų nauda ir
žala.
19. Laukai. Agrocenozių sąvoka. Monokultūrų reikšmė su­
sidarant savitai laukinei augmenijai ir gyvūnijai. Gojelių svar­
ba išsaugant naudingąją laukų fauną. Gyvūnų rūšys, prisi­
taikiusios gyventi laukuose. Specifinė agrocenozių flora, su­
sidariusi dėl dažno herbicidų vartojimo. Dirbamuose laukuose
vartojamų pesticidų poveikis visai Lietuvos gamtai.
20. Išsaugokime Lietuvos gamtą. Lėtas natūralus gamtos
kitimas ir spartūs jos pakitimai veikiant antropogeniniam veiks­
niui. Įvairiapusė neigiama žmogaus veiklos įtaka gamtai.
Raudonosios knygos reikšmė išsaugant augalų ir gyvūnų rū­
šis. Išnykusios gyvūnų ir augalų rūšys. Rezervatai — ypač sau­
gomos gamtos plotai. Pagrindiniai Lietuvos rezervatai, juose sau­
gomi augalai ir gyvūnai. Nacionaliniai parkai. Draustiniai. Kaip
draustiniuose saugomi retieji augalai ir gyvūnai.
 TURINYS

Pratarmė mokytojui ................................................................................................... 3

Lietuva — mūsų Tėvynė ........................................................................................... 5

Ledynmetis .................................................................. 7
Ledynai atslenka ............................................................................................... 7
Ledynai tirpsta .................................................................................. 9
Ką paliko ledynai? ............................................................................................... 9
Kaip keitėsi gamta poledynmetyje ............ 10
Arktinis laikotarpis ........................................................................................... 10
Retamiškių laikotarpis ....................................................................................... 12
Klimatas šiltėja ................................................................ 12
Šilčiausias laikotarpis ....................................................................................... 13
Eglynų laikotarpis ............................................................................................... 14
Sausrų laikotarpis ............................................................................................... 15
Atėjome prie dabarties ....................................................................................... 15
Lietuvos klimatas ....................................................................................................... 15
Kur Lietuvoje šalčiausia, kur šilčiausia? ...................................................... 16
Kur giedriausia, kur dažniausiai lyja? ........................................................... 17
Miškai ........................................................................................................................... 18
Šilai ....................................................................................................................... 22
Girios ....................................................................................................................... 25
Pievos ........................................................................................................................... 28
Užliejamosios pievos ........................................................................................... 29
Sausminės pievos ............................................................................................... 30
Pievų gyvūnija ............................................ 31
Pelkės .................................................. 33
Žemapelkė ........................................................................................................... 34
Aukštapelkė .......................................................................................................... 36
Kur mėlynuoja ežerai ............................................................................................... 39
Pelkių ežeras .................................................................................. 39
Karosinis ežerėlis ............................................................................................. 41
Seklieji ežerai ................................ 42
Gilesnieji ežerai ............................................................................................... 47
Gilieji ežerai .............................................................................................................. 48
Šaltiniai ....................................................................................................................... 49
Upės ir upeliai ............................................................................................................... 52
 Šaltieji upokšniai ................................................................................................... 53
Upeliai ................................................................................................................... 55
Srauniosios upės ................................................................................................... 56
Lėtosios upės ....................................................................................................... 58
Didžiosios Lietuvos upės ................................................................................... 60
Kuršių marios ............................................................................................................... 62
Baltijos jūra .......................................................... 63
Pajūrio smėlynai ....................................................................................................... 65
Kaip žmogus prisitaikė gyventi mūsų krašte ...................................................... 69
Senasis kaimas ........................................................................................................... 75
Naujasis kaimas ............................... 78
Kas gyvena mūsų miestuose? ................................................................................... 79
Sodai ........................................................................ 82
Laukai ............................................................................................................................... 84
Išsaugokime Lietuvos gamtą ....................................................................................... 86
Lietuvos gamta ........................................................................................................... 90
Integruoto „Lietuvos gamtos" kurso dėstymas .............................................. 90
 Mokymo priemonė
Kazlauskas Ričardas
LIETUVOS GAMTA
V klasės biologijos kurso mokomoji medžiaga
Redakcijos vedėja J. Baltušnikienė
Redaktorė N. Rreimerienė. Men. redaktorė D. Vitkevičienė
Techn. redaktorė N. Mieldažytė. Korektorė R. Marcinkevičienė
Duota rinkti 1992 03 01 Pasirašyta spaudai 1992 06 08. SL M 9. Formatas 60x90/16. Popierius
rašomasis. Garnltūra „Mokyklinė“ , 10 punktu. Iškilioji sparas. 6 s«l. sp. 1., 5,65 apsk. leld. 1.
Tir. 21 000 egz. Užsakymas 3648. Leid. Nr, 12439. Kaina 14 rb
Valstybinė „Šviesos“ 1-kla, Vytauto pr. 25, 3000 Kaunas
Spausdino valstybinė .Aušros“ sp„ Vytauto pr. 23, 3000 Kaunas