1. Ekologinis žemės ūkis (apibrėžimai, tikslai ir nuostatos).

Ekologiški maisto produktai

(žymėjimas, kontrolė)

Ekologinis žemės ūkis – tai harmoninga ūkininkavimo sistema, kurioje nenaudojant sintetinių cheminių
medžiagų siekiama uždaro, tęstinio energijos ir maisto medžiagų apytakos ciklo, neteršiama gamta ir
vartotojai aprūpinami sveikais maisto produktais.
Apibrėžimai:

• Ekologinė žemdirbystė – tai tokia ūkininkavimo sistema, kai:

- Nenaudojamos sintetinės trąšos ir pesticidai
- Taikomos technologijos pagrįstos augalų įvairove, sėjomainomis, natūralios kilmės mineralinių ir
organinių trąšų naudojimu, natūraliais piktžolių, ligų ir kenkėjų kontrolės metodais.
• Ekologinė gyvulininkystė - ekologiškai ūkininkaujančių ūkių dalis, kur gyvuliai ir paukščiai
auginami atsižvelgiant į jų fiziologiją, elgesį, paveldimus poreikius, aprūpinant pakankamu kiekiu
geros kokybės ekologiškais pašarais ir tinkama veterinarine priežiūra.
Ekologinę gyvulininkystę galima vystyti tik turint žemės.
Ekologinio žemės ūkio tikslai:

• Gaminti pakankamą kiekį aukštos kokybės, didelės maistinės vertės žemės ūkio produktų
• Ūkininkavimo sistemoje kurti, skatinti ir palaikyti uždarus biologinius ciklus
• Palaikyti ir didinti ilgalaikį dirvožemio derlingumą
• Taupyti materialinius ir energetinius išteklius, teikiant pirmenybę atsinaujinantiems resursams
• Laikyti gyvūnus taip, kad jų laikymo sąlygos atitiktų pagrindines jų įgimto elgesio savybes
• Mažinti aplinkos taršą
• Palaikyti biologinę įvairovę
• Perdirbant ekologiškus produktus maksimaliai išsaugoti natūralias jų savybes
• Žemės ūkio produktų gamintojams sudaryti gyvenimo sąlygas, kurios patenkintų pagrindinius jų
poreikius, užtikrintų saugią darbo aplinką, leistų gauti pelną ir teiktų pasitenkinimą darbu.

Nuostatos:

• Biologinė įvairovės išsaugojimas

• GMO nenaudojimas
• Taršos kontrolė
• Kraštovaizdžio išsaugojimas
• Gyvūnų gerovės užtikrinimas
• Veterinarinė priežiūra ir gydymas

Ekologiški maisto produktai – tai didelės vertės, neužteršti sintetinėmis cheminėmis medžiagomis
produktai, pasižymintys geresnėmis skonio, aromatinėmis bei technologinėmis savybėmis nei įprastiniai.

• Tai pasiekiama žemės ūkio augalus ir gyvūnus auginant sertifikuotuose ekologiniuose ūkiuose, kur
kontroliuojamos produktų gamybos technologijos, paremtos ekologinio žemės ūkio principais ir
taisyklėmis
• Gamybai ir perdirbimui nenaudojami sintetiniai priedai.
Žymėjimas:

• Užrašai ant produktų pakuočių „tik iš natūralių ingredientų“, „be hormonų“, „genetiškai
nemodifikuota“ neparodo, jog maistas yra ekologiškas. „Ekologiškas“ ir „natūralus“ sąvokos negali
būti tapatinamos
• Terminai, jų išvestiniai žodžiai arba mažybinės formos, pavyzdžiui, „bio" ar „eco", atskirai arba
junginiuose, gali būti vartojami visoje Bendrijoje ir bet kuria Bendrijos kalba ženklinant ir
reklamuojant produktus, kurie atitinka su ekologine žemės ūkio ir maisto produktų gamyba susijusių
teisės aktų reikalavimus
• Ženklinant ekologišką maistą privaloma pateikti ūkio subjekto, kuris atliko paskutinę gamybos arba
paruošimo operaciją, kontrolės institucijos / kontrolės įstaigos kodą:
LT-EKO-001 (pateikiama tame pačiame regėjimo lauke kaip ir ES ekologinės gamybos logotipas, jei
šis logotipas naudojamas ženklinant)
• Tame pačiame regėjimo lauke kaip ir ES ekologinės gamybos logotipas, nurodoma vieta, kurioje buvo
užaugintos produkto sudėtyje esančios žemės ūkio žaliavos; ši nuoroda atitinkamai yra tokia:
- „ES žemės ūkis", kai žemės ūkio žaliavos buvo užaugintos ES
-„ne ES žemės ūkis", kai žemės ūkio žaliavos buvo užaugintos trečiosiose šalyse
-„ES ir ne ES žemės ūkis", kai vienos žaliavos buvo užaugintos ES, o kitos – trečiojoje šalyje.

• ES ekologinės gamybos logotipu privaloma ženklinti visus supakuotus ir ES šalyse nuo 2012 m. liepos

1 d. pagamintus ekologiškus maisto produktus.

• Nesupakuotais ir nepaženklintais savo ūkio produktais gali prekiauti tik pats ūkininkas, kai produktai
parduodami galutiniam vartotojui. Tokiu atveju jis privalo su savimi turėti patvirtinamąjį dokumentą,
kuriame išvardinti sertifikuoti produktai ir tik juos gali reklamuoti ir pardavinėti kaip ekologiškus.
Kontrolė:

• Lietuvoje ekologiškų maisto produktus ženklina ir sertifikuoja VĮ „Ekoagros“. Ji suderina tik

originalias ženklinimo etiketes ir atsako tik už ekologiškų produktų ženklinimui nustatytus
reikalavimus
• Tikri ekologiški produktai ant pakuotės turi du ženkliukus: Europos Sąjungos ekologiškų produktų
ženklą ir Lietuvos žemės ūkio ministerijai pavaldžios institucijos “Ekoagros” ženklą. Jei produktas yra
importuotas – kitos Europos Sąjungos šalies atsakingos institucijos ženkliuką
• Pardavimo vietose kontroliuoja Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba
• Ekologiškų ne maisto produktų priežiūra atlieka Aplinkos apsaugos agentūra.

2. Biologinės įvairovės išsaugojimas. Augmenijos apsauga.

Augmenijos apsauga:

• Laukinės augalijos ištekliai yra Lietuvos Respublikos gamtos išteklių sudėtinė dalis. Laukinės
augalijos išteklių naudojimas – tai augalų sėklų, vaisių (uogų, riešutų ir kt.) rinkimas, grybų rinkimas,
vaistinių ir prieskoninių augalų, techninių augalų (kiminų, nendrių, gluosnių ir kt.) žaliavos ruošimas,
augalų ar jų dalių naudojimas dekoratyviniams tikslams, ganiava ir šienavimas miško žemėje, sulos
leidimas, bičių avilių išdėstymas miške
• Lietuva turtinga laukinės augalijos išteklių. Lietuvoje iš laukinės augalijos išteklių didžiausią
ekonominę ir socialinę vertę turi grybai, uogos, vaistiniai augalai
 • Laukinės augalijos įstatymas reglamentuoja laukinės augalijos naudojimą, apsaugą ir atkūrimą, kad
būtų išsaugota laukinės augalijos rūšių, natūralių bendrijų įvairovė ir laukinei augalijai augti tinkamos
augavietės, užtikrintas visų laukinės augalijos išteklių racionalus naudojimas
• Įstatyme apibrėžtos laukinės augalijos išteklių naudojimo rūšys ir jų naudojimo tvarka, išteklių
naudotojų teisės ir pareigos. Šis įstatymas netaikomas kultūrinės kilmės augalams naudoti, apsaugoti
ir atkurti. Medienos išteklių naudojimų, apsaugą bei atkūrimą, retų ir nykstančių augalų ir grybų rūšių
bei bendrijų apsaugą reglamentuoja kiti įstatymai.
• Laukinės augalijos įstatymui įgyvendinti parengta 13 įstatymo papildančių teisės aktą, kurie
reglamentuoja laukinės augalijos išteklių apskaitą, apsaugą, prekybą jais
• Naujų laukinių augalų ir grybų rūšių įvežimo į Lietuvos Respubliką tvarka reglamentuoja naujų
(natūraliai Lietuvos gamtinėje aplinkoje neaugančių) laukinių augalų ir grybų rūšių įvežimą į Lietuvą,
norint jas įveisti bei platinti gamtinėje aplinkoje
• Vienas iš svarbesnių teisės aktų yra Laukinės augalijos išteklių naudojimo tvarka. Joje
reglamentuojama, kas ir kaip gali naudoti laukinę augaliją. Tvarkoje reglamentuojamas:
- Laukinių vaistinių, prieskoninių ir techninių augalų išteklių naudojimas (sėklų, grybų, uogų ,
riešutų rinkimas, lapų, pumpurų, žiedų ir žiedynų, žievės, ūglių, šaknų ir šakniastiebių žaliavos
paruošimas, sulos leidimas)
- Atskirų augalų rūšių ar jų grupių atveju pateikiami nurodymai, kaip ir kiek rinkti augalų (ar jų
dalių) žaliavos, nepakenkiant augalams, ir kaip, kokiais būdais užtikrinti jų išteklių atsikūrimą.
• Laukinės augalijos rūšių, kurių ištekliai riboti, naudojimą Aplinkos ministerija gali riboti ar uždrausti.

Miškas

• Pasaulyje yra 3 953 mln. ha miškų.

• Miškais apaugę kiek daugiau kaip 30% planetos sausumos.
• Kiekvienam gyventojui tenka maždaug po 0,6 ha
• Kasmet miškų sumažėja (sunaikinama) po 5,6 mln. ha, apie 13 mln. ha miškų paverčiama kitomis
dažniausiai žemės ūkio naudmenomis

• Lietuvoje miškai užima 2,2 mln. ha plotą, miškingumas - 33,2 %

• Kiekvienam gyventojui tenka maždaug po 0,7 ha
• Šalies miškuose savaime auga 25 rūšių medžiai
• Didžiausią miškų dalį sudaro pušynai, eglynai ir beržynai
• Vidutiniškai 1 ha auga 1500 medžių
• Vidutinis medynų amžius – 53 m.
• Kasmet miškų plotas padidėja po 6-8 tūkst. ha
• Naujų miškų kasmet pasodinama po 2-3 tūkst. ha, likusi dalis miško medžiais apželia savaime
• Visuose miškuose taikomi darnaus miškų ūkio principai:
- pvz., iškertamos medienos kiekiai neviršija prieaugio, visi plynai iškirsti miškai atkuriami ir
t.t.
• Didžiausi miškų plotai yra Vilniaus apskrityje 413 tūkst. ha miškų, jie užima 42% apskrities ploto
• Antra pagal miškų plotus yra Alytaus apskritis, kurioje yra 266 tūkst. ha miškų - užima pusę
apskrities ploto (49%)
• Mažiausia miškų turi Marijampolės apskritis – 97 tūkst. ha - užima tik penktadalį apskrities ploto
(22%)
• Lietuvos miškingumas yra kiek didesnis nei Europos vidurkis
• Gamtinio karkaso ir kraštovaizdžio reikmių tenkinimo požiūriu, šalies miškingumas turėtų būti ne
mažesnis kaip 35 proc
Skirstomi į 4 grupes pagal jų pagrindinę funkciją:

• I miškų grupei – rezervatiniams miškams priskirta 26,3 tūkst. ha (1,2 proc.) miškų. Juose laisvai
formuojasi miško ekosistemos, uždrausta bet kokia ūkinė veikla
• II miškų grupės – specialiosios paskirties miškams priskirta 264,7 tūkst. ha (12,2 proc.), kurių
pagrindinė funkcija yra biologinės įvairovės apsauga bei rekreacija
• III miškų grupės – apsauginiams miškams priskirta 330,3 tūkst. ha (15,2 proc.)
• IV grupės arba ūkiniai miškai užima 1548,5 tūkst. ha - 71,4 proc. visų miškų ploto.

1994 m. priimtas LR miškų įstatymas, kuris reglamentuoja:

• Miškų atkūrimą
• Apsaugą bei naudojimą ir sudaro teisines prielaidas
• Kad visų nuosavybės formų miškai būtų tvarkomi pagal vienodus tvaraus ir subalansuoto miškų ūkio
principus, užtikrinant:
- Racionalų miškų išteklių naudojimą aprūpinant pramonę žaliava
- Biologinės įvairovės išsaugojimą
- Miškų produktyvumo didinimą
- Kraštovaizdžio stabilumą
- Aplinkos kokybę.
• Galimybę dabar ir ateityje atlikti ekologines, ekonomines ir socialines funkcijas nedarant žalos
kitoms ekosistemoms.

Miške ar su mišku susijusiose ekosistemose randama dauguma Lietuvoje gyvenančių:

• Žinduolių (66,2 %)
• Didelė dalis paukščių (42,0 %) ir augalų (39,7 %) rūšių
• Beveik visų rūšių ropliai (85,7 %)
• Iš maždaug 20 tūkst. Bestuburių rūšių beveik trečdalis jų vienaip ar kitaip susiję su miško
ekosistemomis.

Raudonosios knygos rūšys:

Didysis asiūklis, Miškinis spyglainis, Virgininis varpenis, Mažasis varpenis, Šakotasis varpenis,
Daugiaskiltis varpenis, Žalioji kalnarūtė, Gulsčioji jonažolė, Dirvinė mažuolė, Kaufmano glindė.
Invazinių rūšių reguliavimas
Lietuvoje įgyvendinamas ES sanglaudos fondo finansuojamas
„Invazinių rūšių plitimo sustabdymo projektas“,
Tikslas – sustabdyti septynių invazinių rūšių plitimą šalyje:
• Sosnovskio barščio,
• Gausialapio lubino,
• Uosialapio klevo.
4 gyvūnų rūšių
• Manguto (usūrinio šuns),
• Kanadinės audinės,
• Rainuotojo vėžio,
• Nuodegulinio grundalo.
Sosnovskio barščio naikinimas
Sosnovskio barštis, pasiekęs pusės metro aukštį naikinamas herbicidais.
 • Didesni nei 50 cm (herbicidai gali būti neveiksmingi) bus naikinami mechaniniu būdu – augalus reikės
po keletą kartų pjauti, kol jie nespės išbarstyti sėklų.
Gausialapio lubino naikinimas
• Pagrindinis būdas – šiuos daugiamečius augalus iškasti.
• Tai nėra paprasta, nes gausialapio lubino šaknys pasiekia ir 1,5 metro gylį.
• Jeigu būtų palikta nors dalis šaknies, jis augtų iš naujo.
• Kitas veiksmingas būdas – šienauti.
Jeigu lubinai kasmet nušienaujami po keletą kartų ir negali subrandinti sėklų, per kurį laiką jie toje
teritorijoje išnyksta.
Uosialapio klevo naikinimas
• Jaunos uosialapio klevo atžalos raunamos ar iškasamos su šaknimis.
• Pribręstantys ir subrendę uosialapiai klevai naikinami cheminiu būdu (tiesiai į uosialapio klevo
kamieną sušvirkščiama speciali herbicidų injekcija) gegužės – birželio mėn.
• Nudžiūvę medžiai išpjaunami šaltuoju metų sezonu (rudenį ir žiemą).
Rainuotojo vėžio naikinimas
• Ši vėžių rūšis (kartu su žymėtuoju vėžiu) įtraukta į invazinių Lietuvoje organizmų rūšių sąrašą
ir juos leidžiama žvejoti, neribojant amžiaus, dydžio ir kiekio.
• Suderinus su Regiono aplinkos apsaugos departamentu, gali būti leidžiama šias vėžių rūšis
žvejoti ir uždraustais įrankiais, būdais ar laiku, tačiau šie būdai turi būti selektyvūs, o kitų
sunaikintų ar sužeistų vertingų gyvūnų negali būti daugiau nei 20 proc. vienetų.
Nuodėgulinio grundalo naikinimas
• Išnaikinti galima tik nusausinus vandens telkinį arba įžuvinus lydekomis
Manguto ir kanadinės audinės naikinimas
• Mangutus nuo 1970 m. leidžiama medžioti ištisus metus.
• Vienintelė priemonė, galinti sumažinti kanadinės audinė gausą ir paplitimą – medžioklė
(naikinimas).
• Kanadinės audinės populiacija pirmiausia turėtų būti reguliuojama teritorijose, kur prie vandens ir
sekliose pelkėtose buveinėse peri nykstantys, reti ir saugomi vandens paukščiai, kurių lizdai yra labai
pažeidžiami tiek dėl perėjimo ant žemės ar plaukiojančių augalų salelių, tiek ir dėl mažo paukščių
skaičiaus

3. Biologinės įvairovės išsaugojimas. Gyvūnijos apsauga.

Apsaugos kryptys:

• Neigiamo antropogeninio poveikio mažinimas arba šalinimas

• Saugomų teritorijų steigimas.

Gyvūnų apsaugos priemonės:

• Saugomų teritorijų steigimas (rezervatai, draustiniai)

• Griežtas medžioklės ir žvejybos reglamentavimas (piniginės baudos)
• Natūralių gyvenamųjų buveinių išsaugojimas
• Invazinių rūšių reguliavimas (pvz. Sosnovskio barščio naikinimas. Sosnovskio barštis, pasiekęs pusės
metro aukštį naikinamas herbicidais. Didesni nei 50 cm (herbicidai gali būti neveiksmingi) bus
naikinami mechaniniu būdu – augalus reikės po keletą kartų pjauti, kol jie nespės išbarstyti sėklų.
• Populiacijų skaitlingumo reguliavimas
• Kuo palankesnių sąlygų natūraliai gyvūnijos mitybai sudarymas (inkilai, maitinimas žiemą)
• Nacionalinių teisinių aktų kūrimas
 - Paukščių direktyva
- Buveinių direktyva
- Aplinkos apsaugos įstatymas
- Laukinės gyvūnijos įstatymas
- Laukinės augalijos įstatymas
- Miškų įstatymas
- Saugomų gyvūnų augalų, grybų rūšių ir bendrijų įstatymas
- Medžioklės įstatymas
- Saugomų teritorijų įstatymas
• Tarptautinių biologinės įvairovės išsaugojimo konvencijų laikymasis:
- Biologinės įvairovės konvencija
- Ramsaro konvencija
- Berno konvencija
- Bonos konvencija
- Vašingtono (Cites) konvencija
- Banginių apsaugos konvencija
- Susitarimas dėl Europos šikšnosparnių apsaugos (EUROBATS)
- Susitarimas dėl mažųjų banginių apsaugos Baltijos ir Šiaurės jūrose (ASCOBANS)
- Susitarimas dėl Afrikos-Eurazijos migruojančių vandens paukščių apsaugos (AEWA)
- 1973 m. kovo 3. d. Vašingtone buvo pasirašyta Nykstančių laukinės faunos ir floros rūšių
tarptautinės prekybos konvencija (Convention on International Trade in Endangered Species
of Wild Fauna and Flora – santrumpa CITES arba Vašingtono konvencija).
• Prekybos gyvūnais apribojimas
• Nykstančių gyvūnų demonstravimo draudimas
• Dirbtinis gyvūnų veisimas ir aklimatizavimas (zoologijos sodai; žvėrynai)
• Gyvūnų apsaugos organizacijų kūrimas (pvz. Pasaulio gamtos fondas; Tarpt. / LT Raudonoji Knyga)

Zoologijos sodų reikšmė:

• Nykstančių rūšių veisimas ir auginimas

- Sunkiai poruojasi
- Giminingas poravimas (kilmės knygos).
• Paleidimas į laisvę
- Nėra saugių ir tinkamų biotopų
- Sunkus prisitaikymas prie natūralių sąlygų
- Saugomas tik nedidelis rūšių skaičius.

Lietuvos zoologijos sodas

• Dalyvauja specialioje tarptautinėje veisimo programoje, prie šių gyvūnų voljerų pakabintas žymuo,
kad jie dalyvauja Europoje nykstančių rūšių veisimo programoje (EEP)
• Balinių vėžlių kiaušinių inkubavimas ir išsiritusių vėžliukų auginimas iki jų išleidimo į gamtą
• Lūšių ir didžiųjų apuokų veisimo nelaisvėje ir išleidimo į laisvę programa.

LT Raudonosios Knygos gyvūnai:

Europinė audinė, Rudoji meška, Lūšis, Baltasis kiškis, Rudė, Kilnusis erelis, Sakalas keleivis, Didysis
apuokas, Balinis vėžlys, Lygiažvynis žaltys.

4. Saugomos teritorijos
Bendrąją saugomų teritorijų sistemą sudaro:
 • Konservacinio prioriteto saugomos teritorijos, kuriose saugomi unikalūs arba tipiški gamtinio bei
kultūrinio kraštovaizdžio kompleksai ir objektai
• Rezervatai (gamtiniai ir kultūriniai)
• Draustiniai
• Gamtos ir kultūros paveldo objektai (paminklai)
• Ekologinės apsaugos prioriteto saugomos teritorijos, išskiriamos norint išvengti neigiamo poveikio
saugomiems gamtos ir kultūros paveldo kompleksams bei objektams arba neigiamo antropogeninių
objektų poveikio aplinkai
• Ekologinės apsaugos zonos
• Atkuriamosios apsaugos saugomos teritorijos, skiriamos gamtos išteklių atsistatymui, pagausinimui
bei apsaugai
• Atkuriamieji ir genetiniai sklypai
• Kompleksinės saugomos teritorijos, kuriose sujungiamos išsaugančios, apsaugančios, rekreacinės ir
ūkinės zonos pagal bendrą apsaugos, tvarkymo ir naudojimo programą.
• Valstybiniai (nacionaliniai ir regioniniai) parkai
• Biosferos monitoringo teritorijos (biosferos rezervatai ir biosferos poligonai).

Lietuvos saugomų teritorijų sistemos steigimo tikslai:

• Išsaugoti ne tik gamtos ir kultūros paveldo vertybes, kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę, bet ir
kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą, genetinį fondą
• Atkurti gamtos išteklius
• Sudaryti sąlygas pažintinei rekreacijai, moksliniams tyrimams ir aplinkos būklės stebėjimams,
• Propaguoti gamtos ir kultūros paveldo vertybių apsaugą.

Natura 2000

• Natura 2000 yra ES esantis saugomų teritorijų tinklas

• Įkurtas 1992 m., įgyvendinant Buveinių ir Paukščių direktyvas, reikalaujančias apsaugoti gyvūnų ir
augalų rūšis, įsteigiant specialias saugomas teritorijas
• Tinklą sudaro dviejų tipų saugomos teritorijos: Paukščių apsaugai svarbios teritorijos (PAST) ir
Buveinių apsaugai svarbios teritorijos (BAST)
• Šiuo metu Natura 2000 užima beveik 18% ES sausumos ploto
• Iš 10 000 ES esančių augalų rūšių, 3000 yra nykstančios, o 27 rūšims gresia išnykimas
• Natura 2000 tinklo kūrimas yra kiekvienos valstybės narės atsakomybė
• Jų iniciatyva yra atrenkamos vietovės, kuriose aptinkamos Buveinių ir Paukščių direktyvose minimos
rūšys
• Vietovių tinkamumas patvirtinamas Europos Komisijos
• Įteisintų teritorijų apsauga rūpinasi pačios valstybės
• Finansavimas gali būti iš dalies dengiamas LIFE-Nature ar kitų programų lėšomis
• Natura 2000 saugomos teritorijos nėra tolygiai išsidėstę visose ES šalyse narėse ir svyruoja nuo 34%
visos Bulgarijos teritorijos iki 7,1% Didžiosios Britanijos
• Natura 2000 priklausančiose teritorijose turi būti užtikrinama esama ekologinė vertė
• Ūkinė veikla jose gali būti vykdoma, tačiau ribojama, jeigu tai daro neigiamą poveikį buveinėms ir
rūšims.

RAMSARO KONVENCIJA

• Ramsaro konvencija (Convention on Wetlands of International Importance Especially as Waterfowl

Habitat - anglų k.) pasirašyta 1971 m. Ramsare, Irane
 • Tikslas – išsaugoti svarbiausias žemės šlapynes (pelkes, ežerynus, upių deltas, lagūnas, ir kt.), kurios
yra svarbi retų augalų ir gyvūnų buveinė, daro didelę įtaką vietovės ekosistemai, klimatui,
gyvenamosioms sąlygoms
• Terminas “wetlands” apima pelkes, upes ir ežerus, dirbtinius vandens telkinius, pajūrio zoną (potvynio
- atoslūgio zoną, lagūnas, atolus, mangrovų sąžalynus) ir kt.
• Šiuo metu Konvenciją yra pasirašiusios 105 šalys
• Lietuva prie šios Konvencijos prisijungė 1993 m.
• Į Ramsaro sąrašą įtraukti:
- Čepkelių rezervatas
- Kamanų rezervatas
- Viešvilės rezervatas
- Žuvinto rezervatas
- Nemuno deltos regioninis parkas.

UNESCO

• Tai Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija.

• Organizacija įkurta siekiant:
- užtikrinti visuotinę pagarbą žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms bei bendriesiems teisės
principams;
- skatinti ir tobulinti bendravimą tarp įvairių pasaulio rasių, lyties, religijų ir skirtingomis kalbomis
kalbančių žmonių.
• Pagrindinės penkios UNESCO funkcijos:
- Švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijų studijos
- Tyrimai ir mokymai, skirti žmonijos žinių tobulinimui ir sklaidai
- Paveldo išsaugojimas ateities kartoms
- Tarptautinių įgyvendinimo būdų, rekomendacijų bei ekspertinių žinių parengimas
- Specializuotos informacijos mainai
- UNESCO paveldui priklausantys objektai Lietuvoje
- Kuršių Nerijos Nacionalinis parkas
- Vilniaus pilių kultūrinis rezervatas (Vilniaus senamiestis)
- Kernavės kultūrinis rezervatas
- Struvės geodezinis lankas

PAN parkų tinklas

• Pasaulinis gamtos fondas (WWF) sukūrė PAN Parkų fondo strategiją, kurio tikslas – suburti į vieną
tinklą elitines saugomas Europos teritorijas
• Šio tinklo nariais gali tapti tik saugomos teritorijos, turinčios ne mažiau 10 000 ha rezervatinę zoną,
kurią būtų galima pavadinti ekosistemos pvz.
• Kandidatai į PAN Parkus turi „įveikti“ sudėtingą sertifikavimo procedūrą, kurios metu vertinama, kaip
jie atitinka aukštus gamtosaugos ir turizmo standartus
• 2011 m. Estijoje vykusioje tarptautinėje PAN Parkų konferencijoje Dzūkijos nacionalinis parkas kartu
su Čepkelių valstybiniu gamtiniu rezervatu priimtas į elitinių parkų draugiją
• Šiuo metu Europoje yra 12 saugomų teritorijų, priklausančių PAN parkų tinklui –tai nacionaliniai
parkai Suomijoje, Švedijoje, Estijoje, Bulgarijoje, Rumunijoje, Italijoje, Portugalijoje, Gruzijoje.

5. Nacionalinis parkas
 Nacionalinis parkas – valstybės valdoma teritorija, kurioje saugomos tam kraštui būdingas
kraštovaizdis, savitos gyvenvietės, kultūros vertybės.
Steigimo tikslai yra:

• Išsaugoti gamtiniu bei kultūriniu požiūriais vertingą kraštovaizdį

• Propaguoti bei remti lietuvos regionų etnokultūrines tradicijas
• Sudaryti sąlygas rekreacijai, pažintiniam turizmui.

Nacionalinių parkų teritorijose išskiriamos šios funkcinės zonos:

• Konservacinė (rezervatai ir draustiniai)

• Apsauginė
• Rekreacinė
• Ūkinė
• Gyvenamoji
• Kitos paskirties.
Žmonių veikla ribojama, derinama su gamtos apsauga.

Aukštaitijos nacionalinis parkas

• Įkurtas 1974 m.
• Siekiant išsaugoti Rytų Lietuvos miškingojo ežeryno kraštovaizdį, Žeimenos aukštupio ekosistemą,
jo gamtos ir kultūros vertybes
• Parkas yra šiaurės rytų Lietuvoje, Ignalinos, Švenčionių ir Utenos raj. Saugoma Žeimenos aukštupio
ekosistema, Ažvinčių sengirė. 126 ežerai (didžiausi - Kretuonas (829 ha), Dringis (725 ha), Baluošas
(442 ha), giliausias - Tauragno ežeras (60,5 m). Ežerais ir jų protakomis galima nuplaukti iki 70 km,
išplaukus į Žeimeną – pasiekti Vilnių
• Kalvos iškyla virš 200 m, vienas įspūdingiausių - Šiliniškių gūbrys, su Ginučių ir Papiliakalnės
piliakalniais bei Ladakalniu – gražiausia apžvalgos vietų Lietuvoje, atveriančia vaizdus į 6 ežerų
duburius.
• Randama virš 200 paukščių, 60 žinduolių ir 900 augalų rūšių, iš jų 120 įrašyta į Raudonąją knygą.
• Miškai užima 69% teritorijos.
• Rūšys:
- belapė antbarzdė, blyškioji džioveklė, žvirblinė pelėda, juodakaklis naras. Į Žeimeną
atplaukia neršti lašišos, į miškus atklysta vilkai, kartais net meškos, nuolatos gyvena lūšys.
Aptiktos didelės šikšnosparnių kolonijos.

Kuršių Nerijos nacionalinis parkas

• Yra Lietuvos vakaruose, Kuršių Nerijoje,iš rytų parką skalauja Kuršių marios,iš vakarų – Baltijos
jūra
• Siekiant išsaugoti Kuršių nerijos didįjį kopagūbrį, jos senąsias parabolines kopas ties Judkrante,
pilkąsias kopas Agilos-Naglio kopų ruože, pustomas Parnidžio kopas, užpustytus senuosius miško
dirvožemius, pajūrio ir pamario palves, gamtinius Kupstynės kompleksus, apsauginį pajūrio
kopagūbrį, savitą augmenija ir gyvūniją, kultūros paveldo vertybes.vertingiausią gamtiniu ir
kultūriniu požiūriu Lietuvos pajūrio kraštovaizdžio kompleksą su unikaliu Europoje kopagūbriu ir
etnokultūrinio paveldo vertybes
• Kuršių nerijos kopos vienos aukščiausių pajūrio kopų Europoje (iki 60 m)
• Rūšys:
 - pajūrinė zunda, tyrulinė erika, įrengtos paukščių stebyklos – pajūriu traukiančius vandens
paukščius ir tilvikus patogu stebėti beveik iš bet kurios vietos Čia senose pušyse ir eglėse yra
mišri didžiųjų kormoranų ir pilkųjų garnių gyvenvietė.

Trakų istorinis nacionalinis parkas

• Pietryčių Lietuvoje, į vakarus nuo Vilniaus, greta Trakų (kuriuose yra parko direkcija).
• Iš penkių nacionalinių parkų -pats mažiausias - 82 km2
• Siekiant išsaugoti Lietuvos istorinį valstybingumo centrą Trakuose su jo autentiška gamtine
aplinka.Tai vienintelis istorinis nacionalinis parkas visoje Europoje
• Istorinio nacionalinio parko branduolys – Trakų salos ir Pusiasalio pilių kompleksas bei Trakų
senamiestis, besidriekiantis siaurame pusiasalyje tarp Galvės, Totoriškių ir Bernardinų ežerų. Miesto
gynybinė bei užstatymo sistema tiesiogiai įtakota gamtinės aplinkos savitumų. Lygiagrečios ledyno
suformuotos kalvų bei gūbrių grandinės kaitaliojasi su siaurais ir giliais arba plačiais ir plokščiais
ežeringais tarpgūbriais.Įspūdingiausi Skaisčio ir Galvės ežerai su gausiomis salomis, protakomis
susijungę tarpusavyje ir su mažesniais Bernardinų (Lukos) ir Totoriškių ežerais, sudaro vientisą
sistemą. Didžiausias ir gražiausias Galvės ežeras su 21 sala, o švariausias – Akmenos ežeras
• Išskirtinis vaidmuo Trakų istorijoje teko karaimams, kuriuos kartu su Krymo totoriais Vytautas
Didysis įkurdino Trakuose 14 a. pabaigoje.Mieste išliko daug 19 a. karaimų gyvenamųjų namų,
šventykla
• Plomėnų pelkėje didelė vandens paukščių kolonija, gausu saugojamų augalų rūšių.

Dzūkijos nacionalinis parkas

• Įkurtas 1991 m. gamtiniu ir kultūriniu požiūriu turtingiausioms Dainavos krašto teritorijoms saugoti,
tvarkyti bei naudoti
• Pagrindiniai uždaviniai:
- Išsaugoti Dainavos krašto gamtinius ir kultūrinius kompleksus,užtikrinti Nemuno ir Merkio
santakos upyno ekologinę pusiausvyrą, puoselėti Dzūkijos kultūrines tradicijas, propaguoti
tradicinius ūkininkavimo metodus sudaryti sąlygas pažintiniam turizmui.
• Miškai užima net 91 % parko teritorijos.Unikalūs šilinių dzūkų kaimai Dainavos girios kontinentinių
kopų masyvai,Dzūkijai būdingi sausi miškai, retų rūšių augalai ir gyvūnai – pagrindinės gamtos
vertybės
• Senosios bitininkystės reliktai – drevėtos pušys, vadinamos drevėmis, kuriose buvo išskaptuotos
pailgos vertikalios landos ir ertmės bitėms gyventi.Net 21 drevėta pušis paskelbta gamtos paveldo
objektais
• Vertingiausi - girinių bei panemunių dzūkų etnokultūriniai kaimai. Keturi- paskelbti architektūros
paminklais
- Dubininkas,
- Lynežeris,
- Musteika
- Zervynos

Žemaitijos nacionalinis parkas

• Šiaurės vakarų Lietuvoje

• Siekiant išsaugoti, tvarkyti ir naudoti vertingiausias gamtiniu ir kultūriniu požiūriu Žemaitijos
teritorijas
• Pagrindiniai uždaviniai:
 - išsaugoti Platelių ežeryną ir jo apylinkių gamtos kompleksą, organizuoti gamtinės aplinkos,
etnokultūros paveldo ir mokslinius tyrimus, vykdyti nuolatinius stebėjimus ir kaupti
informaciją.
• Parke yra 12 gamtos paminklų – medžių, šaltinių, pusiasalių ir salų
• Eglė ,,Boba" – tai paprastoji eglė, auganti Jerumbavičinės miške ir išsiskirianti ypatingos formos
gumbais – išaugomis ant kamieno
• Kreiviškių pusiasalis – apie kilometrą į Platelių ežerą išsikišęs sausumos ruožas pietvakarinėje ežero
dalyje
• Pusiasalis apaugęs mišku
• Įspūdingas čia augantis brandus apie 9,7 ha ploto ąžuolynas
• Auksalės pusiasalis
• Gardų ozas - puslankio formos sudėtingas pylimas – kalvagūbris Ozas – ilga siaura kalva, sudaryta
daugiausia iš smėlio ir žvyro.Šis kalvagūbris susidaro iš nuogulų, kurios klostosi ledyno viduje,
vandens tirpsmo tėkmių vagose
• Apie 10 % parko teritorijos yra nelankoma.
 6. Regioninis parkas: apibrėžimas. Lietuvos regioniniai parkai: sugrupavimas, įkūrimo tikslai.
Apibudinti vieną Lietuvos regioninį parką (įkūrimo tikslas, geografinė vieta, paskirtis, saugomi floros
ir faunos atstovai)

Regioniniai parkai - saugomos teritorijos, įsteigtos gamtiniu, kultūriniu ir rekreaciniu požiūriais regioninės
svarbos kraštovaizdžiui saugoti, jų rekreaciniam ir ūkiniam naudojimui reglamentuoti.

• 1992 m. įsteigta 30 regioninių parkų.

• LT yra 30 regioninių parkų, vienas iš jų istorinis
Pagal bendrąjį kraštovaizdžio pobūdį grupuojami į 4 grupes:

1. Pajūrio ir stambių vandens saugyklų regioniniai parkai:

• Klifinio pajūrio (Pajūrio)
• Slėninių marių (Kauno marių)

2. Įvairaus dydžio upių slėnių regioniniai parkai:

• Giliųjų slėnių (Dubysos, Krekenavos, Pagramančio, Panemunių, Salantų)
• Lėkštųjų slėnių (Dieveniškių istorinis, Ventos)
• Deltinių slėnių (Nemuno deltos
• Didžiųjų kilpų (Nemuno kilpų, Neries)
• Paupių (Rambyno)
• Paslėnio raguvynų (Pavilnių)

3. Miškingųjų ežerynų ir kalvynų parkai:

• Slėniuotųjų ežerynų (Labanoro),
• Slėniuotųjų ežeruotųjų kalvynų (Anykščių, Gražutės, Kurtuvėnų, Sirvėtos, Verkių)
• Ežeruotųjų kalvynų (Aukštadvario, Varnių)
• Paežerių kalvynų (Vištyčio)
• Stambių ežerynų (Asvejos, Metelių, Sartų, Veisėjų)

4. Plynaukščių ir lygumų parkai:

• Karstinių lygumų (Biržų)
• Ežeruotųjų plynaukščių (Tytuvėnų)
• Upėtųjų lygumų (Žagarės)

Veisiejų regioninis parkas

• Įkurtas – 1992 m.
• Paskirtis - įsteigtas siekiant išsaugoti Veisiejų ežeryno miškingą kraštovaizdį, jo gamtinę
ekosistemą ir kultūros paveldo vertybes
• Pietvakarių Lietuvoje, Lazdynų rajone
• Didžiausią dalį parko teritorijos užima Šlavantų-Veisiejų-Kapčiamiesčio ežerynas
• Didžiausi ežerai – Ančia, Snaigynas, Šlavantas, Verniejis
• Į Veisiejų regioninio parko teritoriją patenka visu ar dalimi ploto 41 kaimas ir 1 miestas.

Regioninio parko pasiskirstymas:

 • Miškai užima didžiausią parko teritorijos dalį – 51,64% (6330,56 ha)
• Žemės ūkio naudmenos - 33,78% (4141,6 ha) teritorijos ploto
• Vandenys – 12,56% (1540,62 ha)
• Užstatytos teritorijos – 1,52% (186,27 ha)
• Kita žemė – 0,29% (32,43 ha)
• Keliai – 0,21% (25,64 ha) teritorijos.
Ropliai:

• Parko pasididžiavimas – europinė medvarlė (Hyla arborea)

• Baliniai vėžliai (Emys orbicularis L.)
• Vikrusis driežas (Lacerta agilis).
Paukščiai:

• Balinė pelėda (Asio flammeus)

• Uldukas (Columba oenas)
• Švygžda (Porzana porzana)
• Plovinė vištelė (Porzana parva).
Augalija:

• Saugoma vienintelė Lietuvoje Kvapiojo plaurečio populiacija (Gymnadenia odoratissima)

• Tik šioje vietoje aptinkamas augalas – Taurinė pudmė (Tofieldia calyculata)
• Margasis asiūklis( Equisetum variegatum). Tai vienintelė Lietuvoje vieta, kurioje auga
natūraliame, nesuardytame biotope
• Šakotasis šiaudenis (Anthericum ramosum)
• Vėjalandė šilagėlė (Pulsatilla patens)
• Plikažiedis linlapis (Thesium ebracteatum)
• Tamsialapis skiautalūpis (Epipactis atrorubens)
• Kvapioji dirvuolė (Agrimonia procera)
• Geltonžiedis pelėžirnis (Lathyrus laevigatus).

7. Rezervatas: apibrėžimas, tipai. Lietuvos rezervatai (visi), jų įkūrimo istorija, geografinė vieta,
paskirtis, saugomi floros ir faunos atstovai
Rezervatas (lot. reservatum) − teritorija, kur gamtos turtų apsaugos ir didinimo, mokslo tikslais saugomas
visas gamtos kompleksas, draudžiama bet kokia žmogaus ūkinė veikla.

Pagal saugomų vertybių pobūdį rezervatai skirstomi į:

1. Valstybiniai gamtiniai - skirti vertingiems gamtinio kraštovaizdžio kompleksams išsaugoti

2. Kultūriniai rezervatai - kuriuose saugomi vertingi kultūrinio kraštovaizdžio kompleksai
Pagal steigimo ir organizavimo ypatumus skirstomi į:

1. valstybinius rezervatus
2. rezervatus, esančius valstybiniuose parkuose
3. rezervatines apyrubes

Tikslas:

1. Išsaugoti tipiškus arba unikalius kraštovaizdžio kompleksus, juose esantį biotos genofondą
2. organizuoti nuolatinius mokslinius tyrimus ir stebėjimus
 3. propaguoti gamtos ir kultūros vertybes.

• Seniausia Lietuvos saugoma teritorija – 1937 m. įsteigtas Žuvinto gamtinis rezervatas, nuo 2002
m. – Žuvinto biosferos rezervatas
• Rezervatuose, išskyrus biosferos - žemė yra valstybės nuosavybė, juose draudžiama ūkinė veikla
• Didžiąją dalį valstybinių gamtinių rezervatų užima pelkių kompleksai
• Nedidelių gamtinių procesų apsaugai, nekuriant specialios administracijos, steigiamos rezervatinės
apyrubės.
• Valstybinių rezervatų tinklą papildo rezervatai, išskirti nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose

Šiuo metu Lietuvoje yra 5 valstybiniai rezervatai:

1. Čepkelių
2. Kamanų
3. Viešvilės
4. Žuvinto
5. Kernavės
• Valstybiniuose gamtiniuose rezervatuose draudžiama imtis ūkinės veiklos, lankytis be atitinkamo
leidimo. Čia tiriami ir stebimi gamtiniai procesai, gali būti atkuriamos žmogaus veiklos pažeistos
ekosistemos ir objektai
• Nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose bei Žuvinto biosferos rezervate taikomas toks pat režimas
kaip ir valstybiniuose rezervatuose
• Kultūriniuose rezervatuose leidžiama vykdyti tyrimo ir muziejinius darbus, atkurti pažeistus
kultūrinio kraštovaizdžio kompleksus, pritaikyti juos lankymui bei eksponavimui
• Lietuvoje yra vienintelis archeologijos ir istorijos muziejus − rezervatas Kernavėje.

Čepkelių valstybinis gamtinis rezervatas:

Geografinė vieta:
• Pietiniame Lietuvos pakraštyje, Katros upe išvesta Lietuvos ir Baltarusijos valstybės siena taip pat
yra ir rezervato pietinė riba
• Iš šiaurės ir vakarų rezervatas ribojasi su Dzūkijos nacionaliniu parku, rytuose yra apsauginė zona
• Pagal administracinį Lietuvos suskirstymą Čepkeliai yra Varėnos rajone.

Įkūrimo istorija, tikslas:

Čepkelių valstybinis rezervatas įsteigtas unikaliai bei didžiausiai šalyje aukštapelkei, supamai
Rezervato
žemyninių kopų, su reliktiniais ežerokšniais, jai būdinga ir reta augalija bei gyvūnija
įsteigimas
išsaugoti.
Išsaugoti Čepkelių raistą - didžiausią šalies aukštapelkę su reliktiniais ežerokšniais ir salomis,
Rezervato
žemyninių kopų likučiais bei apypelkio miškus Pietryčių (Dainavos) smėlėtosios lygumos
paskirtis
pakraštyje, Katros, Ūlos ir Grūdos upių vandenskyroje, taip pat būdingą ir retą augaliją (čia
 greta viena kitos aptinkamas stepei ir tundrai būdingas augalų bendrijas) bei gyvūniją, ypač -
gausiausią šalyje gervių populiaciją.

• Įkurtas vietoje 1960 m. įsteigto botaninio-zoologinio draustinio

• Prieš keliolika tūkstančių metų dabartinę Čepkelių teritoriją buvo užlieję ledyno tirpsmo vandenys,
kurie čia sunešė daugybę smėlio. Ilgainiui šis vanduo nutekėjo pietvakarių kryptimi, prieledyninis
ežeras seko, aukštesnėse vietose atsidengė dideli smėlio plotai. Šaltas klimatas neleido intensyviai
augti augalams. Atvirą smėlį lengvai pustė vėjas, taip formuodamas žemynines kopas, kurios dabar
vakaruose ir šiaurės vakaruose juosia Čepkelių raistą

• Kopų formavimosi pradžioje pelkyno guolyje (dabartinio raisto teritorijoje) vis dar tyvuliavo
vanduo. Vėliau prieledyninis ežeras dar labiau nuseko, tik žemiausiose vietose liko keletas ežerų, o
dauguma jų užpelkėjo. Taip pat vietomis užpelkėjo sausumos plotai ir palaipsniui susidarė dabartinis
Čepkelių pelkynas.

Augalija:

Specifinės gamtinės sąlygos nulėmė didelę retųjų augalų rūšių įvairovę.

Čia randamos pelkėms būdingos augalų rūšys:

• patvankinis pataisiukas (Lepidotis inundata)

• dėmėtoji gegūnė (Dactylorhiza maculata)
• laplandinis karklas (Salix lapponum).
plačialapiams miškams:

• plačialapė klumpaitė (Cypripedium calceolus)

• virgininis varpenis (Botrychium virginianum)
smėlynams:

• kalninė arnika (Arnica montana)

• lietuvinė naktižiedė (Silene lithuanica)
• vėjalandė šilagėlė (Pulsatilla patens).

Gyvūnija:

Rezervate taip pat aptinkama nemažai retųjų vabzdžių, varliagyvių bei roplių rūšių. Čia gana įprasta
vienintelė nuodinga šalyje gyvatė – paprastoji angis (Vivera berus), bei paprastasis žaltys (Natrix
natrix). Taip pat čia yra viena iš dviejų šalyje lygiažvynio žalčio (Coronella austriaca) radimviečių.

Didelė paukščių įvairovė. Čepkeliuose išlikusios stambiausios:

• kurtinių (Tetrao urogallus)

• gervių (Grus grus)
• stulgių (Gallinago media) populiacijos Lietuvoje
 • gyvena kitur beveik išnykę gyvatėdžiai (Circaetus gallicus)
• didieji apuokai (Bubo bubo).

Rezervate įprasti kitose šalies vietose reti paukščiai:

• tetervinas (Lyrurus tetrix)

• griežlė (Crex crex)
• juodasis gandras (Ciconia nigra)
• lututė (Aegolius funereus)
• tripirštis genys (Picoides tridactylus)
• baltnugaris genys (Dendrocopos leucotos)
Miškuose paskendęs ir nuo dažno trikdymo apsaugotas rezervas - viena iš pagrindinių briedžių (Alces alces)
žiemos ganyklų šalyje. Taip pat čia nuolat gyvena:

• vilkai (Canis lupus)

• lūšys (Lynx lynx)
• ūdros (Lutra lutra)
• gausu bebrų (Castor fiber).

Kamanų valstybinis rezervatas:

• Šiaurės vakarų Lietuvoje, Akmenės rajone

• Plotas 3935 ha, pelkės užima 67 proc. teritorijos
• Rezervatas įsteigtas 1979 m. birželio 29 d.,
Kamanų valstybinis rezervatas įsteigtas didžiausiai ir vertingiausiai Šiaurės Lietuvos
Rezervato
molingųjų lygumų pelkinei ir mišrių miškų ekosistemai su jai būdinga ir reta augalija bei
įsteigimas
gyvūnija išsaugoti.
Išsaugoti Kamanų pelkę - didžiausią Šiaurės Lietuvoje pelkinį kompleksą su vidaus
Rezervato sausmėmis (salomis ir pusiasaliais), klampynių supamomis pelkių akimis ir ežerokšniais bei
paskirtis pelkę supantį Didmiškio mišką Ventos vidurupio žemumoje, taip pat būdingą ir retą augaliją
bei gyvūniją.

Istorija:

• Kamanų rezervatas - tai agrarinių plotų supamas didžiausias šiaurės Lietuvoje pelkinis kompleksas
• Rezervatas apima Kamanų pelkę (2434 ha) ir apypelkio miškus
• Paskutiniam ledynui traukiantis ledyno plaštaka tirpo daugybe atskirų etapų ir paliko koncentriškas
pakraštinių moreninių darinių virtines. Vėliau gūbrius aplygino prieledyniniai baseinai.
Tarpugūbriniuose pažemėjimuose užsimezgusios žemapelkės pamažu formavosi į aukštapelkę,
peraugo gūbrius ir susiliejo į vientisą pelkinį masyvą. Buvusius gūbrius dabar žymi salos ir
pusiasaliai
• Vidutinis durpių klodo storis pelkėje 3,8 m, didžiausias - 7,2 m.
• Įdomiausi dariniai aukštapelkėje yra pelkių akys ir ežerokšniai, supami sunkiai įžengiamų klampynių
• Dvylikoje Kamanų klampynių telkšo daugiau kaip 120 ežerokšnių. Šiaurinėje pelkės dalyje yra tik
vienas didesnis Kamanų ežeras (6,6 ha).
 • Kamanų pelkė susidariusi Ventos ir jos intako Vadaksties vandenskyroje. iš pietų pelkę drenuoja
Pragalvis kartu su mažais dešiniaisiais Ventos intakais. iš vakarų - Ašva su Purvu. iš rytų duoklę ima
Agluonos intakai
• Dar XIX a. pelkės pakraščių vandeniui nuleisti buvo iškasti grioviai, kurių tinklas vis tankėjo. XX
amžiaus pradžioje iškasti kanalai iki pat Kamanų ežero, tada jis stipriai nuseko. Septintą, aštuntą
praeito amžiaus dešimtmetį buvo atnaujinti senieji bei iškasta daug naujų, mišką sausinančių kanalų.
Jų bendras ilgis yra virš 12 km.
• Paskutiniuoju metu itin susirūpinta melioracinių kanalų įtaka ir siekiant atstatyti gruntinio vandens
lygį, jie kai kur patvenkti.
Augalija

• Kamanų rezervato aukštapelkės didžiausius plotus užima kupstuoti gailiniai pušynai su neaukštomis
pušimis, gailių, viržių, tekšių sąžalynais
• Plynėse samanų dangą formuoja kiminai. Čia retame krūmokšnių ir žolių arde vyrauja spanguolės,
viržiai, švyliai
• Pelkę supa miškai, kuriuos sudaro įvairūs spygliuočių ir lapuočių, bet dažniausiai mišrūs medynai
• Įdomios aukštapelkių praplaišų būdingiausios bendrijos baltieji saidrynai (Sphagno tenelli-
Rhynchosporetum albae), kuriose vyraujantys žoliniai augalai yra baltosios saidros Rhynchospora
alba ir ilgalapės saulašarės (Drosera anglina)
• Aukštapelkėje aptinkamos ir retos mažalapės saulašarės (Drosera intermedia), tarpinio tipo pelkėse –
sparčiai nykstančios pelkinės lanksvos (Hammarbya paludosa), pievutėse – šalmuotosios
gegužraibės (Orchis militaris) ir kt.
Gyvūnija

Vabzdžių pasaulį rezervate atstovauja tokios retos drugių rūšys kaip:

• globaliai saugomas didysis auksinukas (Lycaene dispar)

• juodasis apolonas (Parnassius mnemosyne)
• machaonas (Papilio machaon).
Didelė ir spalvinga Kamanose sutinkamų paukšių rūšių įvairovė:

• Migracijų metu čia apsistoja būriai pilkųjų žąsų (Anser anser)

• gervių (Grus grus)
• Veisimosi metu aukštapelkėje galima išvysti retuosius dirvinius sėjikus (Pluvialis apricaria),
kuriems Kamanos liko viena iš nedaugelio perimviečių šalyje
• Taip pat rezervate gana gausūs tetervinai (Lyrurus tetrix), griežlės (Crex crex)
Miškuose peri:

• juodieji gandrai (Ciconia nigra)

• ereliai rėksniai (Aquila pamarina)
• vapsvaėdžiai (Pernis apivorus).
Puikų prieglobstį rezervate randa ir daugelis žinduolių:

• Taurieji elniai (Cervus elaphus)

• briedžiai (Alces alces) yra vieni iš būdingiausių Kamanų gyventojų
• Čia taip pat veisiasi kitur Lietuvoje retai beaptinkami baltieji kiškiai (Lepus timinus)
• pastoviai gyvena 1-2 vilkų (Canis lupus) šeimos
• sutinkamos lūšys (Lynx lynx).
 Viešvilės:

Rezervatas
įsteigtas 1991
m.
Rezervato Viešvilės valstybinis rezervatas (toliau vadinama - rezervatas) įsteigtas vertingai gamtiniu
įsteigimas požiūriu Viešvilės upės baseino ekosistemai išsaugoti.
Išsaugoti natūralią Viešvilės baseino su Artosios, Gličio pelkėmis ir jas supančiais
Rezervato
Karšuvos girios miškais ekosistemą Karšuvos žemumoje, taip pat tik jai būdingą ir retą
paskirtis
augaliją bei gyvūniją, ypač - margųjų upėtakių nerštavietes Viešvilės upėje.

Pelkės pasižymi didele tipų įvairove. Esama ir atvirų, ir retmiškiais bei miškais apaugusių aukštapelkių,
tarpinio tipo pelkių ir žemapelkių. Vyraujantys pelkėse medynai: gailiniai pušynai (aukštapelkėse), viksviniai
ir nemoraliniai juodalksnynai bei beržynai (žemapelkėse). Praeityje pelkės nebuvo sausinamos, todėl
išsaugojo pirmykštį natūralumą. Čia nemažai išlikusių retųjų augalų. Dauguma nykstančių augalų, tokių
kaip:

• pelkinė uolaskėlė (Saxifraga hirculus)

• dvilapis purvuolis (Liparis loeselii)

• nariuotoji ilgalūpė (Collarorhiza trifida), randami atvirose ir pusiau atvirose tarpinio tipo pelkėse

Raistų pakraščiais, senuose juodalksnių ir eglių medynuose puikų prieglobstį randa daugelis nykstančių
grybų, kerpių ir samanų rūšių. Daugelis jų retos visoje Europoje ir rastos pirmą kartą Lietuvoje.

Išskirtinė Viešvilės rezervato savybė – didelis viso gamtinio komplekso mozaikiškumas. Netgi
praeidamas nedidelį atstumą gali pamatyti plačią gamą įvairių pelkių, medynų, vandens telkinių, pievučių ir
laukymių.

Rezervate sutinkamos retosios sengirėms būdingos vabalų rūšys:

• šiaurinis elniaragis (Ceruchus chrysomelinus)

• aštuoniataškis auksavabalis (Gnorimus variabilis).
Viešvilės upelyje gyvena:

• margieji upėtakiai (Salmo truta fario)

• mažosios nėgės (Lampetra planeri)
• gausu paprastųjų kūjagalvių (Cottus gobio).
Miškuose sutinkami:

• baikštieji uoksiniai (pilkoji meleta (Picus canus)

• baltnugaris genys (Dendrocopos leukotos)
• plėšrieji (erelis rėksnys (Aquila pamarina)
• lututė (Aegolius funereus) paukščiai.
Pelkėse gana gausios gervės (Grus grus), pastoviai peri dirviniai sėjikai (Pluvialis apricaria). Rudenį ir
pavasarį pelkių žuvinguose ežeruose apsistoja būriai migruojančių paukščių.
Gūdžiuose papelkių miškuose slapstosi stambieji plėšrūnai – vilkai (Canis lupus) ir lūšys (Lynx lynx).

Viešvilės upelyje nemažai bebrų (Castor fiber) užtvankų, gyvena ūdros (Lutra lutra).

8. Draustinis: apibrėžimas, tipai. Apibudinti vieną Lietuvos draustinį (įkūrimo istorija, geografinė
vieta, paskirtis, saugomi floros ir faunos atstovai).

Draustinis – teritorija, kur gamtos turtų apsaugos ir didinimo, mokslo ir mokymo tikslais ribojama žmogaus
veikla. Draustinis gali būti nacionalinio, regioninio parko dalis ar funkcionuoti kaip atskira saugoma
teritorija.

• Pagal Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo nuostatas draustinių steigimo tikslai yra:
1. išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus (vertybes), vietoves
2. užtikrinti kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę bei ekologinę pusiausvyrą
3. išsaugoti laukinių augalų, gyvūnų bei grybų buveines ir rūšis, genetiniu požiūriu vertingas jų
populiacijas
4. sudaryti sąlygas moksliniams tyrimams
5. sudaryti sąlygas pažintiniam turizmui
6. propaguoti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus (vertybes), vietoves.

• Pagal saugomų gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų (vertybių) pobūdį draustiniai
skirstomi į:
1. gamtinius
2. kultūrinius
3. kompleksinius.

• Gamtiniai draustiniai yra:

1. geologiniai – žemės gelmių struktūrų, tipiškų sluoksnių atodangų, uolienų ar fosilijų
kompleksams saugoti
2. geomorfologiniai – tipiškiems bei unikaliems reljefo formų kompleksams saugoti
3. hidrografiniai – tipiškiems bei unikaliems hidrografinio tinklo elementų (upių, ežerų, tvenkinių)
pavyzdžiams saugoti
4. pedologiniai – natūraliems dirvožemiams saugoti
5. botaniniai – retoms bei nykstančioms laukinių augalų ir grybų rūšims bei jų bendrijoms ir
buveinėms saugoti
6. zoologiniai – retoms bei nykstančioms laukinių gyvūnų rūšims, jų bendrijoms ir buveinėms
saugoti; šioje draustinių grupėje gali būti išskirtos teriologinių, ornitologinių, herpetologinių,
ichtiologinių, entomologinių ir kitos draustinių rūšys
7. botaniniai-zoologiniai – retoms bei nykstančioms laukinių augalų, grybų ir gyvūnų rūšims, jų
bendrijoms ar buveinėms saugoti
8. genetiniai – genetinę vertę turinčioms laukinių augalų ir gyvūnų rūšių populiacijoms saugoti
9. telmologiniai – tipiškiems bei unikaliems pelkių kompleksams saugoti
10. talasologiniai – vertingoms jūrų ekosistemoms saugoti.

• Kultūriniai draustiniai yra:

 1. archeologiniai – vietovėms, kurių teritorijos savitumą lemia archeologinių objektų sankaupos ar
kompleksai, saugoti
2. istoriniai – vietovėms, susijusioms su istoriniais įvykiais, istoriškai reikšmingomis išlikusiomis
ar sunykusiomis gyvenvietėmis, žymiais asmenimis ar jų veikla, taip pat tokių vietų sankaupa
pasižyminčioms teritorijoms saugoti
3. etnokultūriniai – vietovėms, kuriose yra tradicinės architektūros ar kitais etnokultūriniais
ypatumais išsiskiriančių gyvenviečių ar jų dalių, sakralinėms ir ritualinėms vietovėms, mitais,
legendomis ir padavimais sureikšmintų objektų ar vietų sankaupa išsiskiriančioms vietovėms
saugoti
4. urbanistiniai / architektūriniai – urbanistiniu požiūriu išsiskiriančioms istorinėms miestų dalims,
miesteliams, vietovėms, kuriose yra architektūriškai vertingų pastatų ir statinių ansamblių ar
kompleksų, saugoti.

• Kompleksiniai draustiniai yra:

1. kraštovaizdžio – vertingo gamtinio ir (ar) kultūrinio kraštovaizdžio vietovėms saugoti
2. kartografiniai – ypatingas geografines koordinates turinčioms vietovėms saugoti.
• Pagal steigimo ir veiklos organizavimo ypatumus skiriami:
1. valstybiniai draustiniai;
2. savivaldybių draustiniai;
3. draustiniai, esantys valstybiniuose parkuose ar biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijose.

DRAUSTINIAI

Išsaugoti:

• gamtos ir kultūros paveldo kompleksus ar atskirus kraštovaizdžio elementus

• augalijos ar gyvūnijos rūšis.

Užtikrinti:

• kraštovaizdžio įvairovę bei ekologinę pusiausvyrą

Būti: mokslo tyrimų ir pažintinės rekreacijos objektais.

• Tinklas pradėtas formuoti 1960 m.

• Dalies draustinių pagrindu buvo įsteigti rezervatai, nacionaliniai ir regioniniai parkai.

Kraštovaizdžio - ypatingą vertę turintys kraštovaizdžiai, paveldo objektai

• Geologiniai - žemės gelmių struktūros, atodangos, riedulynai ir karstinės įgriuvos

• Geomorfologiniai - reljefo formų įvairovė
• Hidrografiniai - upių, upelių ir ežerų struktūra
• Pedologiniai - dirvožemio struktūra
• Botaniniai - augalų, grybų rūšys ir bendrijos, biotopai
• Botaniniai-zoologiniai - augalų rūšys ir bendrijos bei gyvūnų rūšys

Zoologiniai - retoms bei nykstančioms laukinių gyvūnų rūšims, jų bendrijoms ir buveinėms saugoti:
Teriologiniai - šikšnosparniai
 • Ornitologiniai - paukščiai ir jų perimvietės
• Herpetologiniai - baliniai vėžiai
• Ichtiologiniai - žuvys ir jų ištekliai
• Entomologiniai - retieji vabzdžiai ir jų gyvenamosios vietos
• Telmologiniai - pelkės

Merkio ichtiologinis draustinis

• Saugoma teritorija Šalčininkų, Trakų ir Varėnos savivaldybių teritorijose, draustinis

• Plotas 1593 ha.
• Merkio ichtiologinis draustinis įsteigtas 1974 m.
• Draustinį sudaro Merkio upės atkarpa nuo Cirvijos upės iki Nemuno (112,1 km), Versekos upė nuo
Versekos elektrinės užtvankos iki žiočių (21 km), Pasgrindos upė (2,5 km nuo žiočių),
visa Beržupio upė (6,2 km), visa Derežnos upė (13,4 km).
• Draustinis įsteigtas siekiant išsaugoti upėtakių (Salmo trutta) ir kiršlių (Thymallus thymallus)
nerštavietes bei šioje teritorijoje randamas saugomas gyvūnų ir augalų rūšis: salatį (Aspius
aspius), kartuolę (Rhodeus sericeus), paprastąjį kūjagalvį (Cottus gobio), paprastąjį kirtiklį (Cobitis
taenia), mažąją nėgę (Lampetra planeri), ūdrą (Lutra lutra), didįjį auksinuką (Lycaena
dispar), pleištinę skėtę (Ophiogomphus cecilia) bei užtikrinti palankią saugomų rūšių apsaugos
būklę
• Draustinyje saugoma Europos Bendrijos svarbos natūralios buveinės – upių sraunumas
su kurklių bendrijomis, karbonatinių smėlynų smiltpievės, stepinės pievos, rūšių turtingi
briedgaurynai, rūšių turtingi smilgynai, melvelynai, eutrofiniai aukštieji žolynai, aliuvinės pievos,
šienaujamų mezofitų pievos, šarmingos žemapelkės.

Kraštovaizdis (landšaftas): apibrėžimas, klasifikacija, tipai ir apsauga

Kraštovaizdis ir jo apsauga

• Landšaftas - gamtinių komponentų darinys tam tikroje teritorijoje

• Tai konkreti teritorija, kuriai būdingas toks pats geologinis pagrindas, reljefas, klimatas, hidroterminės
sąlygos, dirva, biocenozės kilmė ir istorinė raida
• Tokie landšaftai vadinami natūraliais arba gamtiniais
- Gamtinis (natūralus arba subnatūralus)
- Kaimiškasis (antropogenizuotas, agrarinis)
- Miestietiškasis (antropogeninis, urbanizuotas)
• Vyrauja kaimiškojo kraštovaizdžio tipai 75 proc.
• Gamtinio kr. arealai išlikę:
- Rytinėje ir Pietrytinėje dalyje
- Vakarinėje Žemaičių aukštumos dalyje 15 proc.
• Šalia landšafto vartojamas kraštovaizdžio terminas
• Landšaftas – kaip visuma
• Kraštovaizdis – kaip regimasis jo vaizdas
• Kraštovaizdis - tai integrali sistema, kurioje sąveikauja:
- gamtiniai (uolienos, oras, paviršiniai ir požeminiai vandenys, dirva, augalija ir gyvūnija)
- antropogeniniai (visi gamybinės ir negamybinės žmogaus veiklos objektai, t. y. pastatai,
gyvenvietės, agrostruktūros ir kt.) komponentai.
 • Atsižvelgiant į antropogeninio poveikio aplinkai laipsnį ir pobūdį vartojami trys kraštovaizdžio
apibrėžimai:
- Sukultūrintas – žmogaus ir gamtos įvairiakryptės sąveikos įvairiavertis rezultatas
- Kultūrinis – žmogaus ir gamtos kokybiškas darnaus sambūvio rezultatas
- Degraduotas – dėl neigiamo antropogeninio poveikio aplinkai ir jos komponentams
patyręs svarbiausių gamtinių elementų sunaikinimą bei biologinės įvairovės nuskurdinimą

Sukultūrintas
• Pagal antropogeninio poveikio laipsnį skiriami: antropogenizuotą (žmogaus pakeistąjį) ir
antropogeninį (žmogaus pertvarkytą):
- Antropogenizuotas – pusiausvyra tarp gamtinės aplinkos ir žmogaus veiklos padarinių
nesunkiai palaikoma
- Antropogeninis– aiškiai vyrauja žmogaus veiklos padariniai, o gamtinių elementų
atkūrimas be specialiųjų ar taikomojo pobūdžio priemonių yra tapęs beveik neįmanomu

Trys kultūrinio kraštovaizdžio kategorijos:

1. Organiškai susiklostę
2. Tikslingai suplanuoti
3. Asociatyvieji

Organiškai susiklostę – iš esmės kaimo kraštovaizdžiai pagal funkcionavimo pobūdį skirstomi į dvi grupes:
1. Archaiški (reliktiniai), kurių evoliucija pasibaigė
2. Funkcionuojantys (gyvybingi ar tęstiniai), kurie glaudžiai susiję su tradicine gyvensena, atlieka
socialinį vaidmenį visuomenės gyvenime

Tikslingai suplanuoti atsižvelgiant į estetinius, ekologinius, ergonominius reikalavimus, priskiriami

kultūrinės paskirties parkai:
• poilsio parkai,
• buvusių dvarų sodybos,
• dirbtinės vandens saugyklos.

Asociatyvieji kraštovaizdžiai – tai savaime susiklostę arba tikslingai suformuoti, turintys išskirtinę
mitologinę, sakralinę fenomenalią aurą.

Turinį sudaro teritorijoje vykę:

• istoriniai įvykiai,
• sakralinė veikla,
• vietos gyventojų etnokultūrinė raiška,
• vietovės susijusios su įžymių žmonių gyvenimu,
• tų vietovių atvaizdavimas ar aprašymas meno kūriniuose, literatūroje
• Vizualiai net neatskiriami nuo gamtinių teritorijų, pvz. šventgirė ar šventvietė, jei joje nėra įprasminto
žmogaus sukurto simbolio

Apsauga.

Europos kraštovaizdžio konvencija

• Ratifikavusios 37 šalys, tarp jų ir Lietuva.

• Įpareigoja:
 • įteisinti kraštovaizdį kaip svarbią žmones supančios aplinkos sudedamąją dalį, jų bendro kultūros ir
gamtos paveldo apraišką ir savasties pagrindą
• nustatyti ir vykdyti kraštovaizdžio politiką
• plėtoti visuomenės, valdžios institucijų ir nevyriausybinių organizacijų žinias apie kraštovaizdžių
vertę, jų vaidmenį ir pokyčius
• gerinti kraštovaizdžio pažinimą
• priimti apsaugą, tvarkymą ir planavimą reglamentuojančius dokumentus.

Kraštovaizdžio išsaugojimui kuriamos saugomos teritorijos: draustiniai, rezervatai, nacionaliniai ir regioniniai

parkai.

26. Aplinkosaugos etika ir švietimas. Tikslai ir kryptys Formalusis, neformalusis švietimas

Aplinkosauginiai judėjimai Lietuvoje ir pasaulyje (pavadinimai, veiklos kryptys, pasiekti tikslai).

Etika – vidinių įsitikinimų visuma, kuriais vadovaudamasis gyvena ir veikia žmogus.

• Etikos objektas - dorovė

• Veikdamas žmogus atsako ne tik už pagamintą produktą ar savo poelgį, bet ir pasekmes, kurias gali
sukelti tas produktas ar poelgis.

Aplinkosaugos etika, kaip savarankiška disciplina, dar tebesiformuoja, nors ji visą laiką buvo ir išlieka
bendrosios etikos ašimi:

• Seniausiųjų kultūrų tautos rėmėsi kosmologine morale, pagrįsta žmogaus ir Visatos vienove
• Siekdamas dangiškosios tvarkos, žmogus šlovina gamtą, nuolankiai prisitaiko prie jos dėsnių ,
bet norėdamas išlikti neišvengiamai turi žudyti
• Kosmologinės moralės žmogus žudo su pagarba ir apeigomis, atsiprašydamas gyvūno ar augalo
už suteiktą mirtį
• Iš tekstų rašytų prieš 5 tūkst. m., matyti, kad Nilas garbinamas kaip gyva būtybė, kurios būties
paslaptis nesuvokiama
• Gamtos reiškiniai sudvasinami, žmogus tapatinamas su gamta – jo nuotaikos ir būvis priklauso
nuo jos
• Žmogus turėjo gyventi didžiausioje santarvėje su aplinka
• Nepaisant to, poveikis gamtai didėjo augant žmonių skaičiui ir poreikiams
• Vykstant natūraliai klimato kaitai, žmonės buvo priversti keltis iš vienos vietos į kitą
• Įsikurdami naujuose klimatiniuose rajonuose, susidurdavo ne tik su nepažintu gamtos
pasipriešinimu, bet ir kitomis kultūromis, verčiančiomis atsižadėti ankstesnių tradicijų ir moralės
normų
• Šiuo žmonijos istorijos laikotarpiu etinės normos gyvybės atžvilgiu pradeda keistis:
- Leidžiama ir paties Dievo pateisinama žmogaus viršenybė prieš kitas gyvybės formas,
gyvūnas, kurį žmogus užmuša, jam jau nėra brolis.
- Galima manyti, kad kosmologinė moralė galutinai išstumiama
- Tačiau ji išliko dėl didelių atskirų kultūrų autonomiškumo pvz. Lietuvoje gamtos kultas
dar ilgai vyravo ir po krikšto.
• XIX a. Č Darvino evoliucijos teorija stipriai paveikė to meto pasaulėžiūrą
- Pripažįstama, kad evoliucijos jėga yra kova dėl būvio
 • Tuo pat metu H. Spenceris padeda pamatus evoliucinei etikai, pagal kurią žmogus moraliai
įsipareigoja padėti gyvybei
• Anot P.T. de Šardeno evoliucija – tai vienijimosi veiksmas
• Žmogus evoliucionuodamas ir vienydamasis su viskuo, kas gyva, sužmogina Visatą
• Meilė būdinga ne tik žmogui, bet ir apskritai visai gyvybei
• Ši P.T. DE Šardeno nuostata ypač svarbi ekologinei etikai
• Šio amžiaus pradžioje filosofas ir filantropas A. Šveiceris bandė sukurti universaliąją etiką.
• Vienytis galima ne su visu pasauliu, bei su kuo nors konkrečiu.
• Sukuriama atsakomybės už gyvybę etika, kuri turėtų išlaisvinti žmogų ir nuo išorinio pasaulio
įvykių, ir nuo visuomenės.
• Žmogaus elgesys priklauso tik nuo paties žmogaus
• A. Šveiceris nepanaikina atsakomybės už gyvybę etikos dvilypumo, nes žmogus, norėdamas
gyventi, privalo naikinti kitą gyvybę. Tai spręsti paliekama kiekvienam atskirai
• Ateityje sukūrus dabar vartojamo maisto pakaitalą, bus išspręsta ši aplinkosaugos etikos
problema
• Antropocentrizmas - atsižvelgiama į aplinkos veiksnių poveikį tik žmonėms
• Biocentrizmas - atsižvelgiama į aplinkos veiksnių poveikį visiems gyviems organizmams
• Ekocentrizmas - atsižvelgiama į aplinkos veiksnių poveikį visų mūsų aplinkai, tiek gyviems ir
negyviems komponentams
• Visos trys sistemos yra susijusios su žmonių valdymu gamtos pasaulyje, tačiau skiriasi smarkiai
savo poveikiu.

Antropocentrizmas

• Visada yra daugiau (žemė turi neribotus išteklius)

• Visos ekonomikos augimas yra geras
• Ekonominio augimo potencialas yra neribotas
• Gamtos pasaulis gali būti vertinamas ir išsaugotas pagal tai kokią naudą jis duoda žmonėms
• Prielaida, kad žemė neturi "savosios" vertės.

Biocentrizmas

• Žmonės yra Žemės bendruomenės nariai

• Visos rūšys yra neatskiriamos pagrįsta tarpusavio priklausomybe
• Visi organizmai yra gyvenimo centrai, kiekvienas siekia sau gero
• Žmogus nėra savaime pranašesnis už kitas gyvybes
• Vis dar prieš ekologiją....
Ne orientuota ekosistemai, bet individualioms gyvybės formoms...

Ekocentrizmas

• Plėtra biocentrizmo - įtraukiant abiotinius aplinkos komponentus.

• Jis rūpinasi ne individualiomis gyvybės formomis, tačiau pabrėžia sąveiką tarp jų ir skatina
sisteminį požiūrį.
• Visos gyvenimo sistemos yra šventos ir vertingos - išskyrus jų naudingumą žmonėms.
• Visa gyvybė vystėsi tuo pačiu būdu, visi giminės, su giminystės įsipareigojimais.
• Visos rūšys, turėtų būti leista klestėti ir įvykdyti savo evoliucijos likimą.
• Visos gyvos būtybės turi vienodą reikšmę ir mes tikrai neatsiejami nuo mūsų aplinkos.
Aplinkosaugos etikos uždavinys:

• mažinti civilizacijos poveikį gamtai

• nustatyti rūšių nykimo priežastis
• sudaryti palankias sąlygas visoms gyvybėms formoms egzistuoti
• sukurti normas ne tik humaniškai gamtos apsaugai, bet ir jos humaniškam išteklių vartojimui.

Aplinkosauginės etikos klausimai:

• Ar moksliniai tyrimai turi būti atliekami su gyvūnais?

• Ar turėtume atkurti ekosistemas, kurios buvo sunaikintos pavojingų atliekų?
• Kodėl žmonės turi daugiau teisių biosferoje, nei kitos rūšys?
• Ar turime saugoti nykstančias rūšis?
• Ar turėtume atstatyti sunaikintas teritorijas?
Šiuo metu nemaža dalis aplinkosaugos normų tampa teisinėmis normomis, įpareigojančiomis piliečius elgtis
su gyvybe pagarbiai, draudžiančiomis be būtino reikalo ją naikinti ar kankinti.

Toks yra Gyvūnų gerovės ir apsaugos, Gyvūnų apsaugos, Augalų apsaugos įstatymų tikslas.

Aplinkosauginis švietimas

• Formalusis švietimas - valstybės reglamentuojamas ir kontroliuojamas mokymasis, kurį baigus

egzaminais, gaunamas valstybės pripažįstamas diplomas arba pažymėjimas.
• Neformalusis švietimas - tai asmens ar visuomenės interesų sąlygojamas švietimas, sudarantis
sąlygas asmenybei ugdytis ir apimantis lavinimąsi, mokymąsi, studijas, nesuteikiant valstybės
pripažinto bendrojo vidurinio, profesinio, aukštesniojo arba aukštojo išsilavinimo ar jų
reglamentuoto modulio baigimo pažymėjimo ir profesinės kvalifikacijos.
Tikslas

• Formuoti visuomenę, siekiančią ir gebančią užtikrinti šalies subalansuotą plėtrą, racionaliai

naudojant bei papildant gamtos išteklius, išsaugant sveiką aplinką ateities kartoms.

Uždaviniai

• perteikti visuomenei žinias ir patirtį, atspindinčius žmogaus įvairiapusį ryšį su aplinka

• ugdyti ir lavinti veiklos įgūdžius (gebėjimus) aplinkosaugos problemoms spręsti
• formuoti atsakomybę bei aktyvią asmeninę poziciją
• formuoti sveiką, subalansuotos plėtros principais grindžiamą visuomenės gyvenimo būdą
• įgyvendinti laisvos, lengvai prieinamos aplinkosaugos informacijos politiką
• didinti visuomenės aplinkosauginę kompetenciją priimant politinius, ekonominius ir socialinius
sprendimus.

Prioritetinės kryptys

• Aplinkosauginio švietimo prioritetai išskiriami pagal du kriterijus:

1. Pagal įvairias visuomenės grupes:
- Vaikų ir jaunimo aplinkosauginis ugdymas
- Sprendimus priimančių pareigūnų kvalifikacijos aplinkosaugos ir subalansuotos plėtros
srityje kėlimas
 - Kvalifikuotų aplinkosaugos ir kitų sričių specialistų rengimas
- Suaugusiųjų aplinkosauginis švietimas (aplinkosauga buityje, laisvalaikiu ir pan.).

Aplinkosauginio švietimo (ugdymo) strategija formaliojo švietimo sistemoje

Aukštosios mokyklos

Tikslas

• rengti specialistus ir ugdyti piliečius, gebančius ir siekiančius įgyvendinti subalansuotos plėtros

modelį Lietuvoje.
Uždaviniai

• ugdyti palankų studentų požiūrį į aplinką, formuoti atsakomybę ir aktyvios aplinkosaugos veiklos
įgūdžius, dalyvaujant tiek mokslo tyrimuose, tiek šalies politinėje, ekonominėje, socialinėje ir
kultūrinėje veikloje
• suteikti visų specialybių aplinkosaugos studijoms kompleksiškumą, apimant gamtos, ekonominių,
techninių ir humanitarinių mokslų aplinkosauginius aspektus, nepriklausomai nuo aukštosios
mokyklos profilio
• ruošti aplinkos apsaugos sistemai ir kitoms aplinkosaugos tarnyboms specialistus, atsižvelgiant į
besikeičiančią situaciją šalyje, aplinkosaugos vadybos ir technologijų naujoves pasaulyje
• kelti dėstytojų aplinkosauginę kvalifikaciją, taip pat ir užsienio šalyse, siekiant įdiegti naujas
metodikas, ypač didelį dėmesį skiriant pedagoginiams, psichologiniams ir socialiniams
aspektams.

Neformaliojo visuomenės aplinkosauginio švietimo strategija

Aplinkos apsaugos ministerijos sistema

Tikslai

• Siekti, kad:
- visuomenė turėtų žinių, patirties ir įgūdžių įgyvendinti subalansuotos plėtros uždavinius
- būtų formuojamas visuomenės gyvenimo būdas, atitinkantis subalansuotos plėtros
principus
- būtų tobulinamas visuomenės aplinkosauginis informavimas, didinama gyventojų
kompetencija ir aktyvumas dalyvaujant aplinkosaugos sprendimų priėmime ir jų
įgyvendinime.

Mokslo ir studijų institucijos

• ugdyti išprususią, sąmoningą visuomenę, siekiančią šalies subalansuotos plėtros tikslų
• siekti, kad aplinkos apsaugos ir su gamtos išteklių naudojimu susijusių įvairių lygių institucijų
specialistai bei plačioji visuomenė būtų informuota apie natūralius gamtos procesus bei
antropogeninį poveikį jiems, apie Lietuvos aplinkos būklę, jos kitimo tendencijas, laukiamas
pasekmes.

Visuomeninės organizacijos

Tikslai
 • kelti visuomenės aplinkosauginę kultūrą, ugdyti harmoningus žmogaus ir gamtos santykius
• skatinti visuomenės atsakingą dalyvavimą sprendžiant aplinkosaugos ir subalansuotos plėtros
uždavinius
• inicijuoti įvairių institucijų ir piliečių bei tarptautinį bendradarbiavimą visuomenės
aplinkosauginio švietimo srityje.

Šeima

Tikslas - siekti, kad aplinkosauginis ugdymas šeimoje padėtų jos nariams prasmingai įsijungti į šalies
subalansuotą plėtrą ir tapti aktyviais bei sugebančiais tausoti ir puoselėti aplinką piliečiais.

• formuoti šeimoje asmenybes, plėtojant visapusišką pasaulio suvokimą, praktinį gamtos ir aplinkos
pažinimą bei saugojimą
• ugdyti šeimos nuostatą, kad svarbiausia vertybė - ne pragyvenimo lygio didinimas, bet gyvenimo
kokybės kėlimas, nulemiantis sveiką žmogaus ir aplinkos ateitį
• puoselėti šeimoje etnokultūros, religines ir kitas tradicijas, nuo seno skelbiančias žmogaus ir
gamtos darnos būtinumą
• gerais pavyzdžiais skatinti šeimos narius, pažįstamus ir kaimynus pasirinkti aplinkai palankaus
gyvenimo būdą
• suteikti žinių ir įgūdžių, padedančių buityje įgyvendinti “šeimos projektus”, skatinančius taupyti
elektros energiją, vandenį, dujas, mažinti buitinių atliekų susidarymą, gražinti aplinką, vartoti
ekologiškai švarią produkciją ir kt.
• palaikyti ryšius su vietinėmis savivaldos ir nevyriausybinėmis organizacijomis, kurios turi ar gali
padėti išspręsti “šeimos aplinkosaugos problemas”.

25. Aplinkos ištekliai; apibrėžimas, skirstymas. Lietuvos gamtos ištekliai (tipai, apibrėžimai, būklė,
buvimo vieta). Miškų ekologinė ir ekonominė reikšmė.

Gamtos ištekliai

Gėlas požeminis vanduo

• Vandens tiekimui Lietuvoje vartojamas tik gėlas požeminis vanduo (mineralizacija 1 g/l).
• Jo gamtiniai ištekliai sudaro apie 13
• prognoziniai 3,2
• išžvalgyti 2 mln. m³ vandens telkiniai, skirti 42 miestams
• Iš viso šiuo metu yra išžvalgyti 95 geriamojo požeminio vandens telkiniai
• Požeminio vandens ištekliai yra pasiskirstę šalyje netolygiai
• Daugelio upių (Merkio, Neries, Šventosios, Dubysos, Minijos, Ventos, Nemunėlio) baseinai gėlo
požeminio vandens ištekliais yra aprūpinti ir jų perteklius gali būti panaudotas drėkinimui.

Mineralinis požeminis vanduo

• Jo yra visoje LT teritorijoje

• Eksploatuojamas dviejų tipų mineralinis vanduo: be specifinių komponenčių ir bromo
• Pirmieji pagal mineralizacijos laipsnį skirstomi į mažai (2-5 g/l), vidutiniškai (5-15 g/l) ir labai
mineralizuotą vandenį (15-35 g/l)
• Bromo vanduo aptinkamas didesniame gylyje ir jo mineralizacija viršija 35 mg/l
• Minimalus gylis, kuriame aptinkamas bromo vanduo 300-600 m.
• Jo detaliai ištirti ištekliai Palangos ir Likėnų telkiniuose sudaro 1000 m2 per parą
 • Svarbiausios panaudojimo sritys: balneologija ir mineralinio gydomojo bei gaivinančio
(geriamojo) vandens pramonė (išpilstymas).

Mineralizuotas požeminis vanduo

• Mineralizuotu laikomas toks požeminis vanduo, kuriame ištirpusių druskų koncentracija viršija 1
g/l, tačiau jame nėra specifinių gydomojo poveikio mikroelementų
• Tokio vandens yra visoje LT teritorijoje, vandeninguose horizontuose
• Yra keletas mineralizuoto vandens tipų, kurie tiktų dirvoms drėkinti ir tręšti:
- šiaurinėje teritorijos dalyje vyrauja sulfatiniai-hidrokarbonatiniai ir sulfatiniai-chloridiniai
vandenys,
- pietinėje chloridiniai ir chloridiniai-hidrokarbonatiniai.
Mineralizacija kinta nuo 1 iki 50 g/l (vyrauja 1-5 g/l).

• Panaudojant mineralizuotą vandenį galima padidinti derlių.

• Pvz., Švedijoje kai kurios pievos laistomos Baltijos jūros vandeniu (mineralizacija 5 g/l) ir
gaunamas apie 60% didesnis šieno derlius negu laistant gėlu vandeniu.
• Mineralizuoto, santykinai šilto požeminio vandens panaudojimas lašišinėms žuvims auginti.

Saulės energija

• Saulė yra pats galingiausias atsinaujinančios energijos šaltinis Žemėje.

• Apskaičiuojama, kad teorinis metinis pasaulio saulės energijos potencialas sudaro 900 000 000 TWh
ir
• yra apie 60 kartų didesnis už teorinį metinį pasaulio vėjo energijos potencialą,
• apie 2 200 kartų didesnis už teorinį metinį geoterminės energijos potencialą,
• apie 4 500 kartų – už biomasės ir
• apie 36 000 kartų – už hidroenergijos teorinius metinius pasaulio potencialus.
• 2008 m. duomenimis pagal instaliuotą saulės baterijų galią pasaulyje pirmavo:
• Vokietija su 5877 MW. Ispanija - 3354 MW, Japonija - 2144 MW ir
- JAV - 1168 MW.
• Likusiosiose šalyse instaliuota galia neviršijo 1000 MW

• Prie perspektyviausių sričių priklauso Vakarų Lietuva: Nida, Šilutė, Lazdijai, Kybartai, Klaipėda,
kur vidutinė daugiametė saulės ekspozicija per metus horizontaliojoje plokštumoje yra tarp 1042
kWh/m2 (Nida) ir 1013 kWh /m2 (Klaipėda), o plokštumoje, statmenoje saulės spinduliui –
atitinkamai 1439 kWh /m2 ir 1402 kWh /m2.
Vidutinio perspektyvumo sritis yra Vidurio Lietuva: Šiauliai, Dotnuva, Vėžaičiai, Kaunas,kur tokia pati
ekspozicija horizontaliojoje plokštumoje yra tarp 996 kWh /m2 (Šiauliai) ir 976 kWh /m2 (Kaunas), o
plokštumoje, statmenoje saulės spinduliui – atitinkamai 1380 kWh /m2 ir 1354 kWh /m2.

Šiek tiek mažiau perspektyvi sritis yra Rytų Lietuva:

Utena, Varėna, Vilnius, Dūkštas, Biržai, kur šie skaičiai horizontaliajai plokštumai yra 946 (Utena) – 926
kWh /m2 (Biržai), o statmenai saulės spinduliui plokštumai – 1316 (Utena) – 1290 kWh /m2 (Biržai).

LT teritorija apima 65 200 km2 plotą.

• Įvairiose LT vietovėse per metus į horizontalaus paviršiaus kvadratinį metrą patenka nuo 926 kWh/m2
metus (Biržai) iki 1042 kWh/m2 metus (Nida) saulės spindulinės energijos.
 - Vidutiniškai LT ši krintanti energija sudaro ~1000 kWh/m2 metus.
- Tuo būdu į LT teritoriją patenka 6,54.1013 kWh/metus.
- LT yra ~150 km2 namų stogų, kurie gali buti panaudoti fotoelektros saulės jėgainėms įrengti.
• Į juos krinta 1,5.1011 kWh/metus saulės spindulinės energijos
• Esant saulės elementų efektyvumui 15%, iš jėgainių, įrengtų ant stogų, galima gauti 2,25.1010
kWh/metus
• Krintanti į žemės paviršių saulės spindulinė energija kinta priklausomai nuo metų laikų, paros laiko ir
meteorologinių sąlygų
• Taip, energija krintanti lapkričio, gruodžio, sausio mėn. sudaro tik 10% energijos, krintančios gegužį,
birželį, liepą
- Naktį energija artima nuliui, stipriai apniūkusią dieną - sudaro tik kelis procentus nuo giedrą
dieną krintančios energijos.
• Kaip vienintelis nuolatinis energijos šaltinis gali būti panaudojama tik turint galimybę ją akumuliuoti
• Naudojami trys akumuliavimo būdai: elektros akumuliatoriuose, vandens akumuliaciniuose
baseinuose, jungiantis prie valstybinio elektros tinklo per reversinius skaitiklius
• Perspektyvus kompensacijos būdas - jungimas su vėjo jėgaine.

Geoterminė energija

• Tyrimai pradėti 1988 m., kai vakarinėje LT dalyje buvo aptikta labai intensyviu Žemės šilumos srautu
pasižyminti geoterminė anomalija
• Žemės (geoterminė) energija – viena iš atsinaujinančios energijos rūšių
• Ją galima paversti šiluma arba elektra, rasti būdų pritaikyti medicinoje, žemės ūkyje (daržininkystė,
žuvivaisa, grūdų džiovinimas), pramonėje (vaisių ir daržovių džiovinimas) ir kitur
• Ši energija – tiek paviršinė, tiek iš giliųjų vandeningų sluoksnių – Europoje naudojama vis plačiau.
- Švedijoje jau beveik 12 proc. pagaminamos šilumos yra geoterminės kilmės.
Vokietijoje, Vengrijoje, Čekijoje, Prancūzijoje, JAV, Japonijoje, Australijoje ir kt. – naudojantiesiems
geoterminę energiją skiriamos subsidijos

LT vakarinėje ir iš dalies vidurinėje dalyje nemaži geoterminės energijos ištekliai.

• Jie susiję su devono, kambro, kristalinio pamato uolienomis.

• Devono ir kambro uolienose terminė energija susijusi su šiltais vandenimis (per +35°+37°C), giliau
su įkaitusiomis uolienomis
• Devono horizonto storis 170-200 m iki 600 m
• Geoterminių devono horizontų bendras storis didesnėje LT dalyje sudaro 400-500 m.
• Slūgsojimo gylis vidurio Lietuvoje 500-900 m.
• Horizontui būdinga palyginti aukšta temperatūra (+35°+50°C). Kambro geoterminio horizonto
slūgsojimo gylis svyruoja nuo 600 m rytinėje dalyje iki 2100 m vakarinėje
• Vandens temperatūra kai kuriose vietose vakarų LT pasiekia +92°+95°C, o daugelyje gręžinių
užfiksuota virš +80°C
- Jo slūgsojimo gylis aukščiausių geoterminių rodiklių rajone vakarų LT viršija 2200 m.
Geoterminę energiją LT būtų galima panaudoti pastatams šildyti, karštam vandeniui tiekti,
elektros energijai gaminti iš dideliame gylyje paimtos šiluminės energijos ir t. t.
Naudingosios iškasenos

• LT niekada nebuvo turtinga naudingųjų iškasenų, o ir tų telkiniai mažėja.

• Prieš 15 m. šalyje buvo iškasama po 10-12 t naudingųjų iškasenų kiekvienam gyventojui,
• šiandien šis rodiklis sumažėjęs iki 5-6 t.
• Ne tik naftos, o ir kitų iškasenų atsargos nėra begalinės....
• LT geologijos tarnybos duomenimis, dolomito užteksime 69,
 • žvyro - 54, o
• molio - 42 metus
• Didėja durpių, eksportas
• Lietuva gali tapti intensyviai savo neatsinaujinančius gamtos išteklius eksploatuojančia ir pigiai
juos parduodančia šalimi .....

Eksploatuojamos naudingosios iškasenos:

• Smėlis; Žvyras; Molis; Durpės; Sapropelis; Dolomitas

• Anhidritas; Klintis; Kreidos mergelis; Opoka; Nafta.
Neeksploatuojamos naudingosios iškasenos:

• Akmens druska; Gipsas; Geležies rūda; Gėlavandenė klintis; Glaukonitinis priesmėlis; Gintaras
(planuojama eksploatuoti).
Gintaras.

• Perspektyviausias plotas yra Kuršių marių šiaurinėje dalyje

• Jis užima apie 190 km2 (46% Lietuvai priklausančio Kuršių marių ploto), gintaringo sluoksnio storis
2-3 m, slūgsojimo gylis (nuo vandens paviršiaus) 2-5 m.
• 1992-93 m. atliekant paieškas Kuršių mariose į šiaurę nuo Juodkrantės nustatytas apie 10 ha
perspektyvus plotas, kuriame gintaringų nuogulų storis sudaro apie 2 m, o gintaringumas 50-70 g/m3.
• Gintaras Kuršių mariose buvo kasamas 1854-99 m. ir 1982-89 m.
• Yra žinių, kad per tą laiką buvo išgauta apie 2200 t gintaro (per m. vid. 85 t)
• Kasmet iš Kaliningrado srities Palvininkų (Jantarnoje) telkinio importuojama 15-20 t, apie 800 kg
surenkama LT pajūryje.
Nafta

• Nuo 1990 m., kai buvo pradėta pramoninė naftos gavyba, išgauta daugiau kaip 2,5 mln. t naftos.
• Nuo 2002 m. ėmė mažėti
• Priežastis - nebeieškoma naujų naftos sankaupų
• Dabar išžvalgyti Lietuvos ištekliai tesudaro 3 mln. t, o tokiais pat gavybos tempais jie būtų
išnaudoti per 8 m.
• Lietuvos naftos atsargos sausumoje gali siekti net iki 60 mln. t, bet jas dar reikia rasti.
• Baltijos jūra
• Lietuvos ekonominėje zonoje gali slūgsoti dar 40-80 mln. t naftos
• Tai patvirtina Rusijos teritoriniuose vandenyse pradėtas eksploatuoti didelis telkinys D-6, kurio
atsargos siekia apie 22 mln. t.

Lietuvos teritorijoje naftos telkinių surasta vakarinėje šalies dalyje. Detaliai išžvalgyti naftos telkiniai:
Girkaliai – Girkalių plotas, Kretinga, Nausodis – Plungės plotas ;Genčiai – Šventosios plotas;Ablinga, Šiaurės
Vėžaičiai (Antkoptis) ir Vėžaičiai – Klaipėdos plotas;Degliai, Pociai, Sakučiai, P. Šiūpariai, Šiūpariai,
Vilkyčiai – Gargždų plotas; Platelių plotas.

Kiti Lietuvos telkiniai nėra detaliai išžvalgyti (aprobuoti ištekliai) ir eksploatuojami.

Nafta – svarbus energijos šaltinis, ji yra pagrindinė žaliava naftos chemijos pramonei, gaminant benziną, skystą
kurą, žibalą, tepalus, asfaltą, vazeliną ir kt.

Smėlis - nuosėdinė smulkių mineralinių nuolaužų suformuota birioji uoliena, susidedanti daugiausia iš 0,1-5
mm dydžio grūdelių ir kurioje žvirgždo (>5mm frakcija) kiekis neviršija 10 % uolienos tūrio.
 • Lietuvos didžiausi smėlio telkiniai – Sandrupys (Varėnos r.), Ropėjos (Trakų r.); neogeno –
Anykščių (Anykščių r.),
Žvyras - tai nuosėdinė, stambianuolaužinė birioji uoliena, susidedanti iš riedulių (skersmuo per 70 mm),
žvirgždo (5-70 mm) ir smėlio (0,1-5 mm) su aleurito ir molio priemaiša.

• Stambiausi Lietuvos žvyro telkiniai yra Serapiniškių, Margių (Trakų r.); Rizgonių, Zatyšių
(Jonavos r.); Kalnėnų (Jurbarko r.).
• Žvyras ir smėlis naudojamas betono, asfaltbetonio gamybai, kelių tiesimui, silikatiniams ir
keramikiniams dirbiniams gaminti, pagalbiniams statybos darbams ir kitur.
Molis yra polidispersinė sistema. Jis yra sudarytas iš įv. dydžio dalelių, kurias galima suskirstyti iš esmės į
molio (dalelės <0.005 mm) ir aleurito (dalelės 0.05 – 0.005 mm), bei retasniais atvejais – smėlio (2-0.05mm).

• Lietuvoje didžiausi molio telkiniai Kuksų, Dysnos (Ignalinos r.); Lapės (Kauno r.); Kertupio
(Kaišiadorių r.); Tauragės (Tauragės r.); Šaltiškių, Alkiškių (Akmenės r), Ukmergės (ukmergės
r.).

Durpės – organinės kilmės degioji nuosėdinė uoliena, susidariusi iš pelkių augalijos liekanų.

• Durpynai užima 6.4 % Lietuvos teritorijos, tačiau jie pasiskirstę netolygiai. Didžiausi durpynai:
Didysis tyrulis (Radviliškio r.), Aukštumala (Šilutės r.), Rėkyva (Šiaulių r.), Ežerėlis (Kauno
r.), Baltoji vokė (Vilniaus r.),Šepeta (Kupiškio r.),Laukėsa (Šilutės r.).
Sapropelis yra koloidinis, į drebučius panašus dumblas, nusėdantis stovinčio vandens telkiniuose ir turintis ne
mažiau 10 % organinių medžiagų.

• Pagrinde naudojamas kaip trąša, taip pat gali būti naudojamas kaip priedas pašarų gamyboje,
chemijos pramonėje (galima išgauti vaškus, dervas, naudojamas kosmetinių priemonių
gamyboje)
• Lietuvoje yra detaliai išžvalgyti ir turi leidimus gavybai 3 telkiniai :Paežerė (Šilalės r.), Rėkyva
(Šiaulių r.), Medžialenkė (Mažeikių r.).
Dolomitas – nuosėdinė karbonatinė uoliena, sudaryta iš to paties pavadinimo mineralo (CaMg(CO3)2 su
nedidele (iki 25%) kitų mineralų priemaiša (kalcito, gipso, molio, geležies oksidų).

• Perspektyviausi Lietuvos telkiniai:Petrašiūnai, Klovainiai, Krivaičiai (Pakruojo r.), Skaistgirys

(Joniškio r.),Čedasai (Rokiškio r.).
• Dolomito skalda Lietuvoje naudojama kelių tiesimui, blokai – statyboje, taip pat kaip apdailos
medžiaga. Dolomitas yra gera termoizoliacinė medžiaga, naudojamas metalo lydymo aukštakrosnių
išklojimui, chemijos ir stiklo pramonėje.
Klintis – nuosėdinė karbonatinė uoliena, kurios sudėtyje vyrauja (>50%) mineralas kalcitas (CaCO3),

• Lietuvoje kasama: Menčiai (Akmenės r.),Narbučiai (Akmenės r.),Karpėnai (Akmenės r.).

• Klinties panaudojimas gana platus. Sutrupinta klintis naudojama kelių tiesimui. Klinties blokai –
pastatų statymui. Klintis panaudojama kaip žaliava cemento, kalkių gamybai.
Kreidos mergelis arba mergelis – nuosėdinė uoliena, sudaryta pagrinde iš mineralo kalcito (CaCO3) ir turinti
> 25% molio priemaišos, dėl ko yra pilkesnės spalvos, melsvo ar gelsvo atspalvio.Dabar detaliai išžvalgyti yra
7 telkiniai Šakių, Varėnos ir Vilniaus rajonuose. Kasamas kreidos mergelis tik Vilniaus rajono Juodžių
telkinyje. Iš šio telkinio iškasta žaliava naudojama rūgščių dirvų kalkinimui.
Opoka – nuosėdinė silicitinė uoliena. Tai pilka, kieta, kriauklėto lūžio, poringa uoliena, kurios sudėtyje
vyrauja (iki 90%) opalinis SiO2 . Arčiausiai žemės paviršiaus yra vakarinėje Lietuvos dalyje, Šilutės rajone,
Stoniškių ir Žemaitkiemo apylinkėse.

•Opoka gail būti naudojama kaip priedas cemento gamyboje, garso izoliacijai gaminti. Taip pat
naudojama cheminiams teršalams absorbuoti.
Akmens druska – cheminės kilmės nuosėdinė uoliena, daugiausia sudaryta iš halito (NaCl) mineralo kristalų.

• Lietuvos teritorijoje parengtiniai išžvalgytas vienas Usėnų telkinys (Šilutės r.), išskirti 3 prognoziniai
plotai – Gorainių (Šilutės r.), Pajūrio bei Žvilių (Šilalės r.)
• Akmens druska naudojama maistui, druskos rūgščiai, chlorui gaminti
Anhidritas – sulfatų grupės nuosėdinė uoliena, sudaryta iš anhidrito mineralo (CaSO4), neretai su gipso,
dolomito, molio priemaiša.

• Lietuvos teritorijoje paplitęs pietų ir pietvakarių dalyje. Detaliai išvalgytas vienas Pagirių telkinys
(Kauno r.)
• Anhidritas turėdamas į gipsą panašias savybes yra naudojamas kaip statybinė medžiaga.
Gipsas – šviesiai pilka, įv. atspalvio, tirpi vandenyje, minkšta, nuosėdinė uoliena, sudaryta iš sulfatų klasės
gipso mineralo (CaSO4·2H2O).

• Arčiausiai paviršiaus po kvartero danga randamas šiaurinėje Lietuvoje – Rinkūnai (Pasvalio r.). Taip
pat yra virš. permo anhidrito Pagirių telkinio kraige ir asloje.
• Naudojamas cemento, stiklo, popieriaus pramonėje, gipskartonio gamyboje, medicinoje, kaip vidaus
apdailos akmuo, išdegintas – kaip statybinė rišamoji medžiaga.
Geležies rūda – aptinkama Lietuvos kristaliniame pamate.

• Ją sudaro magnetitas (Fe3O4), taip pat sulfidai (piritas (FeS2), chalkopiritas (CuFeS2)), bei nerūdiniai
mineralai: serpenitas, flogopitas, talkas, kalcitas, chloritas, špinelis ir kt.
• Šiuo metu Lietuvoje yra vienintelis parengtiniai išžvalgytas Varėnos geležies rūdos telkinys (Varėnos
r.), kurį sudaro 7 atskiri plotai.
Gėlavandenė klintis – tai karbonatinė nuosėdinė uoliena, sudaryta iš kalcito (CaCO3) mineralo. Dažniausiai
turi molio, aleurito, bei organinės medžiagos priemaišų.

• Pagal susidarymo sąlygas išskiriamos dvi atmainos:ežerų klintis (ežerų kreida);šaltinių klintis
(klintinis tufas).
• Kai molio ir aleurito priemaišos yra daugiau 25 %, uoliena vadinama gėlavandeniu mergeliu, kai yra
organinės medžiagos – durpinga klintimi.
• Lietuvoje daugiausia gėlavendenės klinties sankaupų, ir išžvalgytų telkinių, yra Rytų Lietuvos bei
Žemaitijos aukštumose. Šiuo metu detaliai išžvalgyti yra 3 telkiniai: Viešintos (Anykščių r.),
Gineitiškės (Trakų r.) ir Minikiai (Ukmergės r.).
• Gali būti naudojama rūgščioms dirvoms kalkinti, kalkėms degti, šaltinio klinties kietesnės atmainos –
statybinio akmens gamybai.
Glaukonitas – tai silikatų klasės hidrožėručių grupės mineralas, kuris koaguliuojant SiO2, Al2O3 ir Fe2O3
koloidams, diagenezės būdu kintant aliumosilikatams, susidaro normalaus druskingumo jūrose, maždaug 20-
300 m gylyje. Tai įvairaus atspalvio žali smulkūs grūdeliai.

• Šiuo metu Lietuvoje yra vienas parengtiniai išžvalgytas glaukonitinio priesmėlio telkinys – Juodžių
(Vilniaus r.), bei 3 perspektyvus plotai Varėnos rajone.
 • Glaukonitas tinka vandens valymui ir minkštinimui, gali būti naudojamas pigmentų, apdailos
medžiagų, mineralinės vatos gamybai, organinių skysčių bei dujų sorbcijai, kaip agrocheminė
žaliava – dirvožemių gerinimui bei tręšimui.
Miškai. Skirstomi į 4 grupes pagal jų pagrindinę funkciją:

• I miškų grupei – rezervatiniams miškams priskirta 26,3 tūkst. ha (1,2 proc.) miškų
• Juose laisvai formuojasi miško ekosistemos, uždrausta bet kokia ūkinė veikla
• II miškų grupės – specialiosios paskirties miškams priskirta 264,7 tūkst. ha (12,2 proc.),
• kurių pagrindinė funkcija yra biologinės įvairovės apsauga bei rekreacija
• III miškų grupės – apsauginiams miškams priskirta 330,3 tūkst. ha (15,2 proc.)
• IV grupės arba ūkiniai miškai užima 1548,5 tūkst. ha - 71,4 proc. visų miškų ploto
• Biologinės įvairovės apsaugos funkcijas atlieka ne tik II grupės miškai, bet ir miškai
• priskirti NATURA 2000 teritorijoms ir kertinėms miško buveinėms (pastarosios užima 17,6 tūkst. ha
miškų plotą)
• Bendras NATURA 2000 teritorijų plotas, įvertinus šių teritorijų persidengimą su nacionaliniu
saugomų teritorijų tinklu, yra 783,9 tūkst. ha.
• Tai sudaro 12 proc. šalies ploto.

1994 m. priimtas LR miškų įstatymas, kuris reglamentuoja:

• miškų atkūrimą,
• apsaugą bei naudojimą ir sudaro teisines prielaidas
• kad visų nuosavybės formų miškai būtų tvarkomi pagal vienodus tvaraus ir subalansuoto miškų ūkio
principus, užtikrinant:
- racionalų miškų išteklių naudojimą aprūpinant pramonę žaliava,
- biologinės įvairovės išsaugojimą,
- miškų produktyvumo didinimą,
- kraštovaizdžio stabilumą ir
- aplinkos kokybę,
- galimybę dabar ir ateityje atlikti ekologines, ekonomines ir socialines funkcijas nedarant
žalos kitoms ekosistemoms.
Miške ar su mišku susijusiose ekosistemose randama dauguma Lietuvoje gyvenančių:

• žinduolių (66,2 %)
• didelė dalis paukščių (42,0 %) ir
• augalų (39,7 %) rūšių
• beveik visų rūšių ropliai (85,7 %)
• Iš maždaug 20 tūkst. bestuburių rūšių beveik trečdalis jų vienaip ar kitaip susiję su miško
ekosistemomis.

Miško kenkėjai:

• Netikrasis eglinis skydamaris (Physokermes piceae)

• pušinio verpiko (Dendrolimus pini) populiacija išaugo
• Paprastasis pušinis pjūklelis (Diprion pini)
• Neporinis verpikas (Lymantria dispar)