Vegetarizmas

Žodį "Vegetaras" pradėjo vartoti "Britų vegetarų bendrijos" įkūrėjai 1842 metais. Šitas žodis
taip pat kilo iš lotyniško žodžio "vegetus", tai reiškia "tvirtas, sveikas, šviežias, žvalus".
"Vegetariškas" filosofine ir dorovine prasme reiškė harmonišką gyvenimo būdą, o ne
maitinimąsi.

Pagal "Tarptautinių žodžių žodyną", vegetarizmas - maitinimosi vien tik augaliniu maistu
sistema. O vegetaras [nuo lot. vegetarius - augalinis] - žmogus, kuris maitinasi augaliniu
maistu ir nevalgo mėsos.

Vegetarizmo pradžia glūdi senovės Azijos religijoje. Netgi ne religijoje, o gyvenimo ir

santykių su pasauliu, Dievu būde. Taip pat mokslas ir religija buvo neatsiejamos. Rytuose
vegetarizmas nuo seno siejamas su sveika gyvensena, kuri sąlygoja asmenybės harmoniją. Ne
tik fizinė, bet ir moralinė, dvasinė. Normalu buvo nevalgyti mėsos, o kaip tik valgančius
mėsos produktus gautus nužudant, išskirdavo.

Vegetarizmas yra tokia mitybos praktika, kai yra atsisakoma bet kokios mėsos, įskaitant žuvį,
paukštieną, vėžiagyvius bei šalutinius skerdimo produktus. Tokios mitybos priežastys gali
būti įvairios: etinės, religinės, kultūrinės, estetinės, ekologijos, ekonomikos, politinės, skonio
arba sveikatos.

Teisingai suderintos vegetariškos dietos gali visiškai patenkinti žmogaus organizmo

maistinius poreikius visose gyvenimo stadijose; rimti ilgamečiai medicininiai tyrimai parodė,
kad vegetarizmas gali pratęsti gyvenimo trukmę, pagerinti sveikatą ir žymiai sumažinti vėžio,
širdies ir kraujagyslių ligų riziką.

Vegetaras laikomas esąs fiziškai ir dvasiškai stiprus, neagresyvus, mylintis žmones bei
gyvūnus, atsparus ligoms ir ilgai gyvenantis žmogus. Susilaikymą nuo mėsos propaguoja
dauguma religijų. XIX a. pradžioje Europoje paplito etinis vegetarizmas. Jo atstovai,
remdamiesi romėnų filosofų Plutarcho bei Pitagoro idėja, nevalgė mėsos iš gailesčio
gyvūnams, L. Tolstojus žmogų, žudantį gyvūnus maistui (jeigu tiksliau - dėl skonio receptorių
patenkinimo), laikė netenkančiu dvasinių vertybių - meilės, užuojautos artimiesiems; mėsa
daranti žmogų piktą ir žiaurų. Vegetarais buvo Leonardas da Vinčis, seras Izaokas Niutonas,
Volteras, Žanas Žakas Ruso, Albertas Enšteinas, Mahatma Gandis, Bendžaminas Franklinas ir
daugybė kitų įžymių žmonių, kurie bandė sukurti gražesnį ir geresnį pasaulį.

Pasak fiziologinio vegetarizmo teorijos, žmogus anatomiškai ir fiziologiškai panašus ne į

mėsėdžius gyvūnus, kurių žarnynas yra trumpas todėl greičiau pašalina pūvančias ir
nuodingas mėsos atliekas, o į žolėdžius. Kadaise žmogui gyvulinis maistas buvo tik laikinas
augalinių produktų pakaitalas.

Švedų ir Vokiečių mokslininkai tyrimais įrodė, kad augalinio maisto baltymai nėra menkos
vertės. Daugelio grūdų, vaisių ir daržovių baltymuose, kaip ir mėsoje, žuvyje, kiaušiniuose ir
pieno produktuose, yra visos aštuonios taip vadinamos nepakeičiamos amino-rūgštys.
Maistinės energijos augaluose yra daugiau negu mėsoje ir kt. gyvulinės kilmės produktuose.

Vegetarizmo tipai:

Vegetarizmas skirstomas į:

1. Griežtą (visišką tikrą), kai atsisakoma visų gyvulinės kilmės produktų;

2. Pusiau griežtą (dalinį), kada nevartojama mėsą, tačiau vartojami kiti gyvulinės kilmės
produktai.

Pagrindinių vegetarinių dietų maistas

Dietos Mėsa (įskaitant žuvį ir Pieno
Kiaušiniai Medus
pavadinimas paukštieną) produktai
Lakto-ovo
Ne Taip Taip Taip
vegetarizmas
Lakto
Ne Ne Taip Taip
vegetarizmas
Ovo vegetarizmas Ne Taip Ne Taip
Veganizmas Ne Ne Ne Ne

Kitos siejamos su vegetarizmu dietinės praktikos

Frugivorai - valgo vaisius, riešutus, sėklas ir kitą augalinės kilmės maistą, kuris surenkamas
nekenkiant pačiam augalui.

Makrobiotikai - jų maistą pagrinde sudaro nevalyti grūdai ir pupos; ne visi makrobiotikai yra
vegetarai, nes kai kurie valgo žuvį.

Žaliavalgiai - valgo termiškai neapdorotą maistą: daržoves, vaisius, riešutus, sėklas.

Fryganai teigia, kad visos prekės (nebūtinai gyvūninės kilmės), pagamintos kapitalistinėje
visuomenėje, prisideda prie eksploatacijos, todėl neperka jokių produktų, įskaitant ir maistą.
Tokiu būdu jie susitelkia ties to maisto ir kitų prekių įsigyjimo juos neperkant: tam fryganai
patys augina ir gamina maistą arba ieško laukinių augalų; miestų fryganai randa maistą
šiukšlių konteineriuose - tokiu būdu, jų teigimu, yra kiek stabdoma ekologinė katastrofa bei
beprotiškas vartojimas ir eksploatacija. Nors daugelis fryganų yra vegetarai arba veganai,
dalis valgo gyvūninius produktus - tokie fryganai pateisina savo dietą tuo, kad jau išmesto
maisto valgymas nedidina gyvūnų išnaudojimo.
 Semi-vegetarinės dietos

 Peskovegetarai - lakto-ovo vegetarai, valgantys ir žuvį.

 Polovegetarai - lakto-ovo vegetarai, valgantys ir paukštieną.

Sveikata

Pabandykime palyginti gyvulinės kilmės produktų ypatybes su augalinio maisto ypatumais.

Mėsos ypatumas tas, kad ji turi baltymų ir riebalų, o angliavandenių neturi visai. Ji turi daug
baltymų, bet kaip tik baltymų žmogui reikia nedaug.

Mėsa virškinama skrandyje. Mėsiškas valgis skrandyje išbūna 3-3,5 valandas ir beveik visas
įsiurbiamas į kraują. Skrandžiui tuštėjant, atsiranda alkio jausmas. Mėsos mėgėjai turi valgyti
maždaug kas 3-3,5valandas.

Mėsos likučių į žarnyną patenka labai mažai. Žarnynas nėra pakankamai sudirginamas, todėl
jame mėsa užstringa ilgam, sudarydama užtvaras, sukeldama vidurių užkietėjimą ir puvimo
procesą- paprastai kaip tik šiais negalavimais skundžiasi tie, kurie valgo daug mėsos.

Svarbiausia mėsos teikiama nauda yra ta, kad ji greitai įsisavinama ir organizmą nedelsiant
užlieja sotumo banga. Mėsa sužadina organizmą, tačiau tai klaidingai laikoma jėgos
antplūdžiu, iš tikrųjų didelį energijos kiekį organizmas suvartoja mėsai suvirškinti ir
dažniausiai nepastebima, kad po valgio apima vangumas.

Augalinis maistas priešingai nei mėsa, pasižymi angliavandenių gausa, o drauge turi baltymų
ir riebalų. Augaliniai riebalai ir baltymai duoda organizmui daugiau naudos nei mėsos
produktai.

Augalinis maistas skrandyje išbūna neilgai ir po valandos pereina į žarnyną, kur

absorbuojamas lėtai, per 6-7 valandas, ar net lėčiau. Maistingąsias sultis augalinis maistas
išskiria tik praėjus valandai po valgio ir daro tai labai ilgai ir pamažu, todėl vegetarai valgo
gerokai rečiau ir dirba tolygiai neprarasdami jėgų.

Augalinis maistas energingai sudirgina žarnyną, ir virškinimas vyksta normaliai. Vegetariškas

maistas lengvai ir greitai pagaminamas, lengvai virškinamas, gerai pasisavinamas, aprūpina
organizmą ne tik baltymais ir angliavandeniais, bet ir bioelementais, vitaminais. Net
persivalgęs tokio maisto, žmogus yra žvalus ir darbingas.

Ar gali vegetarinės mitybos racionas pagerinti arba sugrąžinti sveikatą? Ar gali jis
padėti išvengti tam tikrų ligų?

Vegetarinės mitybos šalininkai jau daugelį metų į šiuos klausimus atsako teigiamai, nors dar
visai neseniai didesnio šiuolaikinio mokslo pritarimo jie nesulaukdavo.

Augalinio maisto trūkumai, kai kuriu specialistų nuomone:

"Augaliniai baltymai sunkiai rezorbuojasi virškinimo trakte. Su augaliniu maistu žmogus

gauna mažai svarbiausių amino-rūgščių, vitaminų (A, D, B grupės, ypač vitamino B12).
Valgant vien augalinės kilmės produktus, galima susirgti geležies deficitine mažakraujyste,
nes geležies iš augalinio maisto žmogaus organizmas pasisavina nedaugiau kaip 10%, o iš
gyvulinės kilmės maisto produktų pasisavinama iki30%. Baltymų daržovėse yra labai nedaug,
apie 1,5%."

"Daugiau baltymų turi žirniai, pupos, pupelės. Daržovėse ir vaisiuose iš originalių rūgščių
vyrauja obuolių rūgštis. Tačiau rūgštynių, rabarbarų rūgštis blogina kalcio, geležies, cinko
pasisavinimą. Svogūnuose, ridikuose, česnakuose, ridikėliuose, krienuose yra daug eterinių
aliejų ir stambios ląstelienos, todėl nerekomenduojama jas vartoti, sergant virškinimo organų
ligomis.

Augalinis maistas gali būti užterštas nitratais. Negalima vienu metu valgyti daug daržovių,
kurios gali kaupti nitratus: burokėlių, salotų, ridikėlių."

"Valgantieji gyvulinės kilmės maisto produktus pagrindines amino rūgštis vartoja porcijomis,
optimaliomis žmogaus organizmui. Augalinis maistas- netobulas, nes trūksta vienos ar kitos
amino rūgšties. Iš gyvulinio maisto rezorbuojama 30% viso mėsoje esančio geležies (Fe)
kiekio, o iš augalinio maisto tik 10%. Geležies deficitas atsiranda po keturių mėnesių nuo
vegetarizmo pradžios, kai išeikvojamos organizme esančios geležies atsargos (kepenyse,
kaulų čiulpuose)."

Kas dėl sugalvotos teorijos apie maistingų medžiagų trūkumą nevartojant mėsos, atkreipiame
dėmesį, kad rauginto pieno produktai, ypač sūris, pasisavinamas geriau nei mėsa. Ir beveik be
likučių.

Pastaraisiais metais medikai nustatė, jog esama ryšio tarp maitinimosi mėsos produktais ir
širdies ligų bei vėžio, kurios pirmauja pagal mirtingumo rodiklius. Todėl į vegetarinę mitybą
pažvelgta visiškai kitaip.

Jau 1961 metais "Amerikos medikų asociacijos žurnalas" rašė: "Laikantis vegetarinės dietos
galima išvengti 90-97% širdies ligų atvejų." Vėliau atlikta keletas gerai parengtų mokslinių
tyrimų, kurie įrodė, kad po tabako ir alkoholio mėsos vartojimas yra didžiausia mirtingumo
priežastis Vakarų Europoje, JAV, Australijoje ir kitose išsivysčiusiose pasaulio šalyse.
Žmogaus organizmas nepajėgia suvartoti gyvulinių riebalų bei cholesterino pertekliaus. 23
šalyse apklausus 214 mokslininkų, tyrinėjančių arteriosklerozę, visi jie pritarė, kad egzistuoja
ryšys tarp dietos, cholesterino kiekio kraujyje bei širdies ligų.

Daktaras R.Sirtoris Britų medicinos žurnale "The Lancet" paskelbtame straipsnyje daro
išvadą, kad pacientams, sergantiems širdies ligomis dėl cholesterino pertekliaus, "labai
veiksminga gali būti augalinės kilmės baltymų dieta".

Kalbant apie vėžį pažymėtina, kad pastarojo dvidešimtmečio tyrimai akivaizdžiai rodo, jog
mėsiškas maistas skatina gaubiamosios bei tiesiosios žarnų, krūtų bei gimdos vežį. Šių rūšių
vėžiu retai suserga tie, kurie maistui vartoja mažai mėsos arba jos nevalgo, pvz., septintosios
dienos adventistai, japonai, indai. O mėsą valgančių grupės juo serga labai dažnai.

Rolas Raselas savo knygoje "Pastabos apie vėžio priežastis" rašo: "Pastebėjau, kad iš 25
valstybių, kur gausiai vartojamas gyvulinis maistas, 19 sergamumas vėžiu labai didelis. O tuo
tarpu tyrimai 35 valstybėse, kur vartojama mažai gyvulinio maisto arba visai jo nevalgoma,
parodė, jog nė vienoje iš jų ši liga nebuvo paplitusi.

Be to, mėsoje esti cheminių priedų. Paskerdus gyvulį iš karto prasideda irimo procesai, ir po
kelių dienų skerdiena įgauna atstumiančią pilkai žalią spalvą. Norint tai nuslėpti, mėsos
pramonėje vartojami nitritai bei kitos konservuojančios medžiagos, kurios neleidžia mėsai
prarasti ryškiai raudonos spalvos.

Argi žmogus nesukurtas valgyti mėsą? Argi žmogui nereikalingi gyvuliniai baltymai?

Dar visai neseniai dietologai teigė, kad tik mėsoje, žuvyje, kiaušiniuose bei pieno produktuose
yra žmogui reikalingų pilnaverčių baltymų, o visi daržovių baltymai yra nepilnaverčiai.
Tačiau Švedijos Karališkajame bei Vokietijos Makso Planko institute atlikti tyrimai parodė,
kad dauguma daržovių, vaisių, sėklų ir grūdų yra pilnavertis baltymų šaltinis. Augaliniai
baltymai lengviau pasisavinami; be to, juose nėra toksinų. Vartojant natūralų, neperdirbtą
maistą, baltymų stygius beveik neįmanomas.Augalijos pasaulis - visų baltymų šaltinis.
Pastebėta, kad baltymų perteklius mažina žmogaus darbingumą.

Vartojamoje mėsoje yra 14-20% baltymų. Taigi pagal šiuos parodymus tikrai nepirmauja.
Sūryje iki 30% baltymų, neriebioje varškėje - 18%, ankštinėse daržovėse - vidutiniškai iki
20% (iki 35% sojų pupelėse ).

Baltymus vegetarai gali gauti iš šių produktų:

 Riešutų: lazdyno, migdolų, graikinių ir kt.

 Sėklų: sezamo, linų, saulėgrąžų, moliūgų;
 Ankštinių daržovių: pupų, žirnių, žemės riešutų, lęšių;
  Grūdų: kviečių (miltai, duona, makaronai), miežių, rugių, avižų, sorų, kukurūzų,
ryžių;
 Pieno produktų: pieno, sūrio, jogurto;
 Sojų: sojų varškės (tofu), tekstūruotų augalinių baltymų, sumuštinių su sojų mėsa,
sojų pieno;

Biologai bei mokslininkai, tyrinėjantys mitybos problemas, nurodo kad žmogaus virškinimo
traktas iš esmės nepritaikytas virškinti mėsą. Plėšriųjų gyvūnų virškinimo traktas trumpas
(vos tris kartus ilgesnis už gyvūno kūną), nes pūnanti ir toksinus išskirianti mėsa turi būti kuo
greičiau pašalinta iš organizmo. Kadangi augalinės kilmės maistas suyra daug lėčiau negu
mėsa, augalais mintančių gyvūnų virškinimo traktas mažiausiai šešis kartus ilgesnis už jų
kūną. Žmogaus virškinimo traktas toks pats, kaip ir žolėdžių, tad valgant mėsą inkstai dažnai
nepajėgia susidoroti su toksinų pertekliumi, ir žmogus suserga podagra, artritu, reumatu ir
netgi vėžiu.

Kai kurie istorikai bei antropologai teigia, kad žmogus mėsą vartojo jau gilioje senovėje,
tačiau anatominė žmogaus dantų, žandikaulių bei virškinimo sistemos sandara rodo, kad ji
labiau tinkama doroti ir virškinti ne gyvulinės kilmės maistą.Amerikos dietologų asociacija
nurodo, kad "didžioji žmonijos dalis didesnį savo istorijos tarpsnį maitinosi vien vegetariniu
arba daugiausiai vegetariniu maistu".

Žinomas švedų mokslininkas Karlas fon Linėjus teigia: "Palyginę žmogaus anatominę sandarą
su gyvūnų anatomija, matome, kad natūraliausias maistas žmogui - vaisiai bei sultingos
daržovės".

Mėsaėdžiai Žolėdžiai Žmogus

turi letenas su nagais
oda neturi porų;kūną atvėsina
išskirdami prakaitą per liežuvį
aštrios iltys pritaikytos doroti mėsą
seilių liaukos burnos ertmėje
mažos (iš anksto apvirškinti grūdų
bei vaisių nereikia)
seilių terpė rūgšti; ptialinio
seilių terpė šarminė;daug ptialino
fermentas, kurio reikia grūdams
apvirškinti, neišskiriamas
plokščių krūminių dantų maistui
sutrinti nėra
letenų neturi
išskiria prakaitą per milijonus
odoje esančių porų
aštrių ilčių neturi
ištobulėjusios seilių liaukos
padeda apvirškinti grūdus ir
vaisius
seilių terpė šarminė;daug
grūdų apvirškinimui
krūminiai dantys plokšti, krūminiai dantys plokšti,
pritaikyti maistui trinti
letenų neturi
išskiria prakaitą per
milijonus odoje esančių
porų
aštrių ilčių neturi
ištobulėjusios seilių
liaukos padeda
apvirškinti grūdus ir
vaisius
ptialino grūdų
apvirškinimui
pritaikyti maistui trinti
 skrandyje daug stiprios druskos
rūgšties tvirtiems gyvulių
raumenims, kaulams bei kt.
virškinti
virškinimo traktas tik 3 kartus
ilgesnis už kūną, kad greitai
pūvanti mėsa būtų nedelsiant
pašalinta iš organizmo
druskos rūgštis
druskos rūgštis skrandyje 10
skrandyje 10 kartų
kartų silpnesnė negu mėsėdžių
silpnesnė negu mėsėdžių
virškinimo traktas 6-10 kartų
ilgesnis už kūną; vaisiai ne taip virškinimo traktas 6
greitai irsta, todėl gali ilgiau būti kartus ilgesnis už kūną
organizme

Aminorūgščių kiekio maisto produktuose palyginimo lentelė

Aminorūgštis Jautiena Pienas Varškė (pusriebė) Kvietiniai miltai

Lizinas 1,60 0,26 1,45 0,25
Metioninas + cisteinas 0,44 0.09 0,48 0,16
Triptofanas 0,21 0,05 0,18 0,12
Lejcinas 1,48 0,32 1,85 0,85
Izoleicinas 0,78 0,19 1,00 0,43
Valinas 1,03 0,19 0,89 0,39
Treoninas 0,80 0,15 0,80 0,27
Fenilalanin + tirozinas 0,79 0,17 0,93 0,50
Gistidinas 0,71 0,09 0,56 0,2

Angliavandeniai

Tai pagrindinis ir svarbiausias energijos šaltinis. Daugiausia angliavandenių turi augalinis

maistas. Pagrindinės jų grupės yra trys: cukrus, kompleksiniai angliavandeniai arba krakmolas
ir maistinės skaidulos. Pirmųjų gaunama valgant vaisius, geriant pieną (kai jį vartojame
teisingu laiku. Pieną, pagal senovės Ajurvedos mokslą, negalima gerti dieną, jį reikia vartoti
nakčiai), ar vartojant paprastą cukrų. Nors rafinuotas cukrus ir vertinamas kaip puikus
energijos šaltinis, geriau vartoti jo mažiau, nes jis neturi jokių papildomų maistinių medžiagų.

Krakmolo yra grūduose (duona, ryžiai, makaronai, avižos, miežiai) ir kai kuriuose
šakniavaisiuose (bulvės, pastarnokai). Rupi duona ir rudieji ryžiai labai palankiai veikia
sveikatą.

Labai svarbūs ir mineralai.

Mėsoje yra geležies ir fosforo. Palyginkime kiek geležies yra mėsoje ir kiek augalinės kilmės
produktuose (100 gr.):

mėsa - 1,5-2,8 mg.

burokėliai - 12,4mg.
grikių kruopos - 8,0 mg.
jūros kopūstai - 16 mg.
 erškėtrožės - 11,5 mg.
persikai - 4,1 mg.

Pagal geležies kiekį kai kurios kruopos, daržovės ir vaisiai lenkia mėsą 3-10 kartų. Ta pati
situacija ir su fosforu (100 gr.)

mėsa - 130-210 mg.

burokėliai - 510 mg.
žirniai - 226 mg.
sojų kruopos - 233 mg.

Vitaminai

Mėsos produktuose vitaminų yra labai mažai.

Vitamino A arba beta karotino yra raudonose, oranžinėse arba geltonose daržovėse,
pavyzdžiui, morkose, pomidoruose. Taip pat žalialapėse daržovėse ir vaisiuose (abrikosai,
persikai). B grupės vitaminų, išskyrus B12, yra mielėse, neskaldytuose grūduose, ypač
kviečių gemaluose, riešutuose, sėklose, ankštiniuose ir žalialapiuose augaluose. Kadangi
vitamino B12augaluose nėra, vegetarai turi valgyti kiaušinių ir pieno gaminių arba produktų, į
kuriuos įdėta šios medžiagos. Vitamino C randama šviežiuose vaisiuose, salotose bei kitose
žalialapėse daržovėse, bulvėse.

Daktaras Irvingas Fišeris (Jeilio universitetas), atlikęs keletą eksperimentų pastebėjo, kad
vegetarai dvigubai ištvermingesni už tuos, kurie valgo mėsą. Kiti tyrinėtojai patvirtino, kad
tinkamai pasirinktas vegetarinis maistas yra didesnės energetinės vertės negu mėsa. Dr. Dž.
Jotekjo ir dr. V. Kipainio Briuselio universitete atlikti tyrimai rodo, jog vegetarai du ar tris
kartus atsparesni nuovargiui už valgančiuosius mėsą. O jėgas vegetarai atgauna tris kartus
greičiau.

Dorovinis aspektas

Vegetarais tampama daugiausiai dėl dorovinių paskatų. Kai žmogus suvokia, kad ir kitos
būtybės sugeba jausti, kad jų jausmai panašūs į mūsų. Tai skatina mus sugebėti užjausti visus,
kurie kenčia ar yra silpnesni už mus.

Ekonominis ir ekologinis aspektai

Galbūt įtikins šis faktas, kad javais užsėtas laukas, baltymų duoda trisdešimt kartų daugiau,
nei karvių banda, kurioms tie grūdai sušeriami.

Indijos gyventojai per metus suvartoja apie 200 kg grūdų, didžioji dalis tiesiog suvalgoma. O
europietis vidutiniškai suvartoja 1000 kg grūdų; beveik 90% pirma sušeriama mėsai
auginamiems gyvuliams

Mitybos problemas tyrinėjantis mokslininkas Džinas Mejeris, iš Harvardo universiteto,

apskaičiavo, kad sumažinus mėsos produkciją nors dešimčia procentų, būtų sutaupyta
gyvuliams skirtų grūdų, kurių pakaktų pamaitinti 60 milijonų žmonių.
Kita kaina, kurią mes mokame už tai, kad vartojame mėsą,- nualinta aplinka. Skerdyklų ir
fermų nutekamieji vandenys bei srutos- pagrindiniai upių bei upelių teršėjai. Mėsos pramonė
ne tik teršia gėlus vandenis, bet tuo pat metu neatsakingai juo švaistomasi. Georgas
Borgstromas teigia, kad mėsos pramonė teršia aplinką dešimt kartų daugiau, nei gyvenamieji
rajonai ir tris kartus daugiau nei gamybos įmonės. Polis ir Anė Erlichai knygoje "Gyventojai,
resursai ir aplinka" rašo, kad išauginti vienam kilogramui kviečių tereikia 60 litrų vandens, o
vienam kilogramui mėsos gauti - net 1250-3000 litrų.

Atsisakyti mėsos produktų tikrai nėra didelė problema, kaip kai kuriems atrodo. Savo racione
padidinkite pieno produktų kiekį, pradėkite maitintis teisingai. Palaipsniui organizmas valysis
ir priklausomybė mėsos produktams dings. Apsivalant, pajusite neigiamus jausmus nuo mėsos
produktų ir jums tiesiog natūraliai nesinorės jų valgyti.