Professional Documents
Culture Documents
AGRONOMIJOS FAKULTETAS
Toma Barčytė
Akademija, 2013
2
Magistro baigiamojo darbo valstybinė kvalifikacinė komisija:
(Patvirtinta Rektoriaus įsakymu Nr. 101 – K3)
....................................
Nariai: Žemės ūkio ir maisto mokslų instituto profesorius habil. dr. Pavelas Duchovskis
Agronomijos fakulteto prodekanas, Biologijos ir augalų biotechnologijos
instituto docentas dr. Aurimas Krasauskas
Biologijos ir augalų biotechnologijos instituto profesorė dr. Natalija Burbulis
Biologijos ir augalų biotechnologijos instituto docentė dr. Liuda Žilėnaitė
UAB „Euromedia“ direktorius Mindaugas Šilininkas
Oponentas Žemės ūkio ir maisto mokslų instituto lektorė dr. Jurgita Kulaitienė
3
Barčytė, T. Substratų įtaka bastutinių šeimos mikrožalumynų
antioksidaciniam aktyvumui. Agrobiotechnologijos studijų programos magistro darbas /
Vadovė doc. dr. L. Žilėnaitė; ASU. Akademija, 2013, 55 p.: 14 pav., 6 lentelės. Bibliogr.: 63
pavad.
SANTRAUKA
4
Barčytė, T. Effect substratum on antioxidant activity in brassica familie
microgreens. Master thesis of Agrobiotechnology study program / Supervisor doc. dr. L.
Žilėnaitė; ASU. Akademija, 2013, 55 p.: 14 figures, 6 tables. References: 63 titles.
SUMMARY
In May, 2012, the influence of the substrates like bog peats, zeolite, coconut and
vermiculite on the antioxidant potential of the brassica (lot. brassica) family microgreens was
analyzed at the plant physiology laboratory of the Gardening and Horticulture Institute at the
Scientific center of agrarian and forestry of Lithuania.
Object of the research: In different substrate to grow the microgreens of the
kohlrabi ‘Delicacy Purple’ (Brassica oleracea ‘Delicacy Purple’), the mustard Red Lion’
(Brassica juncea ‘Red Lion’), chines cabbage ‘Rubi’ (Brassica rapa ‘Rubi’) and the radish
‘Rioja Improved’ (Raphanus sativus ‘Rioja Improved’) were analyzed.
Research methods: During the spectrophotometrically test fastening capacity of
DPPH● radicals was evaluated and the quantity of ascorbic acid, antocients, phenolic,
tocopherols and carotenoids was dimensioned.
Research results: The amount of antioxidant in the microgreens is determined by
the genotype of plants and the kind of the substrates that is used. After the examination of the
substrate influence on the accumulation of components with antioxidant characteristics, the
following sequence of substrates was established: vermiculite> coconut> zeolite> peat. The
largest amount of ascorbic acid was found in the radish (1,16 mg g-1) and the mustard (1,17
mg g-1) microgreens that were grown in the coconut substrate. The vermiculite and coconut
substrate increased the amount of phenolic compounds in the brassica microgreens but the
peat and zeolite substrate mainly don’t impact on the amount of antocients. The coconut
substrate influenced the increase of α tocopherols concentration and the drop of lutein in the
chines cabbage microgreens. The choice of the vermiculite and coconut substrate during the
cultivation increased the antioxidant potential in the chines cabbage and the mustard
microgreens.
Key words: microgreens, antioxidant potential, substrates, phenolic.
5
TURINYS
PADĖKA......................................................................................................................................... 7
LENTELIŲ IR PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS...................................................................................... 8
ĮVADAS.......................................................................................................................................... 10
1. LITERATŪROS ANALIZĖ....................................................................................................... 12
1.1. Laisvieji radikalai ir jų poveikis sveikatai.......................................................................... 12
1.2. Mikrožalumynų panaudojimas žmonių mityboje............................................................... 14
1.3. Bastutinių šeimos mikrožalumynų kaupiami antioksidantai ir jų įtaka laisvųjų
radikalų surišimui...................................................................................................................... 16
1.4. Substratų panaudojimas žemės ūkyje................................................................................. 20
2. TYRIMŲ OBJEKTAI, SĄLYGOS IR METODAI.................................................................... 27
2.1. Tyrimų objektas................................................................................................................... 27
2.2. Tyrimų vieta ir sąlygos........................................................................................................ 27
2.3. Biocheminiai tyrimai........................................................................................................... 28
2.4. Duomenų matematinis – statistinis įvertinimas................................................................... 31
3. TYRIMŲ REZULTATAI IR JŲ ANALIZĖ.............................................................................. 32
3.1. Askorbo rūgšties kiekis bastutinių šeimos mikrožalumynuose.......................................... 32
3.2. Fenolių kiekis bastutinių šeimos mikrožalumynuose.......................................................... 33
3.3. Antocianų kiekis bastutinių šeimos mikrožalumynuose..................................................... 35
3.4. Vitamino E kiekis bastutinių šeimos mikrožalumynuose................................................... 37
3.5. Karotinoidų kiekis bastutinių šeimos mikrožalumynuose.................................................. 42
3.6. DPPH● laisvųjų radikalų surišimo geba bastutinių šeimos mikrožalumynuose............... 46
IŠVADOS........................................................................................................................................ 49
LITERATŪRA................................................................................................................................ 50
APROBACIJA IR PUBLIKACIJOS.............................................................................................. 55
6
PADĖKA
Nuoširdžią padėką skiriu darbo vadovei, doc. dr. Liudai Žilėnaitei, studijų metais
padėjusiai išaugti kaip mokslininkei ir kaip žmogui – už aktualias, spalvingas darbų temas, už
galimybę pajausti mokslo galią. Dėkoju konsultantei dr. Aušrai Brazaitytei už konstruktyvius
patarimus ir palaikymą. Dėkui visiems LAMMC SDI augalų fiziologijos laboratorijos
darbuotojams ir doktorantams už pagalbą ir jaukią darbų atmosferą.
7
LENTELIŲ IR PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS
Lentelės:
Paveikslai:
8
14. 3.6.1 pav.Mikrožalumynų, išaugintų skirtinguose substartuose, ekstraktų antioksidacinis
potencialas, išreikštas kaip geba surišti laisvuosius DPPH● radikalus.
9
ĮVADAS
11
1. LITERATŪROS ANALIZĖ
Tyrimai rodo, kad daugelio pavojingiausių ligų vystymasis yra susijęs su laisvųjų
radikalų susidarymu organizme. Laisvieji radikalai – tai labai agresyvūs sužadinti atomai ir
molekulės, susidarymo metu turintys neporinius elektronus. Šie junginiai nėra stabilūs. Jie
greitai ir lengvai reaguoja su kitais junginiais, pritraukdami jų elektronus ir taip palaikydami
savo stabilumą. Susidariusi laisvųjų radikalų grandininė reakcija paveikia organizmo
biologines sistemas ir jas išderina (Gemma ir kt., 2007).
Šiuo metu visuotinai pripažįstama, kad laisvieji radikalai tokie kaip superoksidas
(O2–), hidroksilo anijonas (OH–), vandenilio peroksidas (H2O2), chloro anijonas (Cl–),
hipochlorinė rūgštis (HOCl–), peroksinitritas (ONOO–) įtakoja įvairių sutrikimų ir ligų
atsiradimą. Dalis šių junginių organizme atlieka svarbias fiziologines funkcijas siekiant
išlaikyti cheminių medžiagų pusiausvyrą (Etsuo, 2011).
Laisvųjų radikalų nedidelė koncentracija būtina ląstelės normaliam funkcionavimui.
Jie dalyvauja kaip antriniai signalo perdavėjai. Leukocituose susidaręs vandenilio peroksidas,
hipochlorito rūgštis yra aktyvūs ir stiprūs oksidatoriai, žudantys mikroorganizmus. Lygiųjų
raumenų ląstelėse susidaręs azoto oksidas dalyvauja reguliuojant kraujo spaudimą (Etsuo,
2011).
Laisvieji radikalai gali susidaryti įvairiose ląstelės organelėse, tačiau pagrindinis jų
šaltinis yra mitochondrijų kvėpavimo grandinė. Tyrimai rodo, kad moterų organizmo ląstelių
mitochondrijos gamina beveik dvigubai mažiau laisvųjų radikalų, palyginti su vyrų ląstelių
mitochondrijomis. Dėl to mokslinkų nuomone, vyrai vidutiniškai gyvena trumpiau nei
moterys (Didžiapetrienė ir kt., 2011).
Laisvųjų radikalų susidarymas yra įprastinis normaliai funkcionuojantis organizmo
procesas. Susidariusį radikalų perteklių ir jų sukeliamą kenksmingą organizmo ląstelių
komponentų oksidavimą ir peroksidų formavimąsi neutralizuoja endogeninė antioksidacinė
sistema (Urso ir kt., 2011).
Paprastai natūrali organizmo gynybinė sistema laisvuosius radikalus neutralizuoja,
paversdama juos nežalingais, tačiau neigiamas išorinės aplinkos poveikis, kaip antai: UV
spinduliavimas, aplinkos teršalai, rūkymas ir alkoholis, skatina laisvųjų radikalų gamybą ir
gali įveikti organizmo gebėjimą neutralizuoti laisvuosius radikalus. Laisvųjų radikalų
susidarymui turi įtakos ir kai kurie ksenobiotikai (paracetamolis, bleomicinas, antracikliniai
12
antibiotikai) (Urso ir kt., 2011).
Superoksidas (O2–)susidaro prie deguonies prisijungus vienam elektronui. Žmogaus
organizme jis gali susidaryti veikiant keliems mechanizmams. Superoksido susidarymo
reakcijas pagreitina kintamojo valentingumo metalai – nešėjai, tai geležies ir vario jonai.
Superoksidas taip pat gali susidaryti dėl fermentų citochromo p450 oksidazės kepenyse ar
fermentų dalyvaujančių antinksčių hormonų sintezėje veikimo (Didžiapetrienė ir kt., 2011).
Bet kuri biologinė sistema gamindama superoksidą, taip pat gamins ir vandenilio
peroksidą (H2O2–). Dalyvaujant vandenilio peroksidui, mieloperoksidazė gamina hipokloro
rūkštį ir vienatomį deguonį. Susiformavę vienoje vietoje, vandenilio peroksido radikalai gali
pasklisti pakankamai plačiai, tad jis yra ypač toksiškas organizmo ląstelėms ir audiniams
(Urso ir kt., 2011)
Visi reaktyvūs deguonies junginiai sukelia daugelį pataloginių procesų, duodami
pradžią hidroksilo (OH–) susidarymui, nes jis reguoja beveik su kiekviena molekule gyvose
ląstelėse: sacharidais, amino rūgštimis, lipidais ir nukleotidais. Svarbiausias hidroksilo
radikalo susidarymo mechanizmas – tai kintamojo valentingumo metalų katalizuojamas
superoksido ir vandenilio peroksido skilimas (Didžiapetrienė ir kt., 2011).
Azoto monoksidas (NO–) susidaro kraujagyslių endotelio ląstelėms reguojant į
acetilcholiną, bratikininą. Šio radikalo daroma žala pastebima pacientams, kuriems padidėjęs
cholesterolio ir homocisteino kiekis, sergantiems hipertenzija, cukriniu diabetu, rūkantiems ir
senyvo amžiaus žmonėms (Urso ir kt, 2011).
Intensyvus laisvųjų radikalų formavimąsis sutrikdo natūralią antioksidacinės
sistemos veiklą. Šis disbalansas įtakoja „Oksidacinio streso“ susidarymą, kuris lemia
hipertenziją, aterosklerozę, cukrinį diabetą, inkstų nepakankamumą, vėžinius susirgimus
(Urso ir kt., 2011).
Oksidacinis stresas skatina ir kitų degeneracinių ligų, tokių kaip vėžys ir širdies
ligos progresavimą. Radikalai gali pažeisti bet kurias ląstelės molekules, taip pat ir DNR, kuri
atsakinga už mutacijas ir kancerogenezę (Fabiani, 2011).
Padidėjus laisvųjų radikalų koncentracijai organizme susidaro genetiškai nestabilios
navikinės ląstelės. Jos pradeda gaminti aktyvios formos deguonį, kuri lemia genų mutacijas.
Mutacijos metu, sutrikus ląstelių funkcijai, susidaro didesni neigiamų radikalų kiekiai, kurie
pereina į sveikas organizmo ląsteles ir taip pažeidžia organų veiklą (Didžiapetrienė, 2011).
Epidemiologiniai tyrimai parodė, kad mažas vaisių ir daržovių vartojimas ir maža
antioksidantų koncentracija plazmoje siejami su padidėjusiu sergamumu vėžiu ir mirštamumu
nuo jo (Fabiani, 2011).
Kovai su laisvaisias radikalais žmogaus organizme yra suformuota apsaugos
13
sistema, kurios veikloje dalyvauja įvairūs fermentai bei didelės ir mažos molekulinės masės
antioksidantai. Pastarieji neutralizuoja laisvuosius radikalus paaukodami vieną iš savo laisvų
elektronų, taip baigdami elektronų ,,užgrobimo“ procesą. Tokiu būdu netekę vieno elektrono,
antioksidantai patys laisvaisiais radikalais netampa, kadangi jie yra gana stabilūs bet kokioje
formoje (Kaur, Kapoor, 2011).
Naudinga papildyti antioksidantų kiekį norint išvengti laisvųjų radikalų sukeliamo
oksidacinio streso ir jo sukeliamų ligų. Daugiau jų reikia žmonėms, kurie dažnai veikiami
streso, dirba kenksmingomis sąlygomis, gyvena užterštose vietose. Geriausia kai šių
medžiagų gaunama natūraliai su maistu, nes sintetiniai vitaminai yra mažiau veiksmingi
(Kasparavičienė, Briedis, 2009).
14
salierai, mangoldai, kaliaropės, žirniai, petražolės, špinatai, portulakos, saulėgrąžos,
garstyčios, linų sėmenys. Maistui vartojama augalų antžeminė dalis: jauni stiebai ir lapeliai
(Coolong, 2012).
Šiltnamiuose išaugintų mikrožalumynų poreikis pastaraisiais metais auga visoje
Europoje. Daugiausia suvartojama lapinių ridikėlių ir špinatų (Lefsrud ir kt.,2007).
Maistinės ir sveikatą stiprinančios savybės lėmė platų mikrožalumynų panaudojimą
gurmaniško ir sveiko maisto pramonėje. Jie gali būti vartojami kaip salotos, maišomi su
kitomis daržovėmis, dedami ant sumuštinių, į sriubas, troškinius. Jaunais lapeliais puošiami
valgiai. Be to kiekviena mikrožalumynų rūšis pasižymi originaliu skoniu ir išvaizda. Pvz.,
brokoliai yra aštriai kartaus skonio. Burnočių lapeliai raudonos spalvos, švelnaus skonio. Kiti
primena krieną ar garstyčias (Coolong, 2012).
Ūkiuose auginami žaliųjų ir raudonųjų bazilikų mikrožalumynų veislės, tokios kaip
‘Genovese’, ‘Dark Opal’. Šie mikrožalumynai pasižymi subtiliu aromatu ir skoniu, kuris ypač
tinka pagardinti gurmaniškas salotas. Pietryčių Azijos šalyse sveiko maisto parduotuvėse
parduodamos mažiau žinomos bazilikų rūšys: citrininis, Tailando, cinamonis. Šiuose
mikrožalumynuose kaupiasi vitaminai C ir P, karotenai, karčiosios ir kitios bioaktyvios
medžiagos. Bazilikai pasižymi baktericidiniu ir tonizuojančiu veikimu, žadina apetitą
(Coolong, 2012).
Javų želmenys nuo seno laikomos maistingu ir organizmo valymu pasižyminčiu
maisto šaltiniu. Kviečių želmenyse ir šviežiose jų sultyse gausu vitaminų, mineralų, amino
rūgščių, antioksidantų ir fermentų (Morgan, 2008).
Kvapnūs mikrožalumynai gali būti vartojami vietoj daržovių, kurie turi joms
būdingą skonį ar aromatą. Salierų (Apium graveolens L.), morkų (Daucus carota L.),
raudonųjų burokėlių (Beta vulgaris var.conditiva), ropinių svogūnų (Allium cepa L.) ir
laiškinių česnakų (Allium schoenoprasum L.) mikrožalumynai yra nedideli, lengvai auginami,
malonaus skonio, plačiai naudojami vegetariškoje mityboje (Coolong, 2012). Jie maistą
papildo C, B1, B2, PP ir E vitaminais, karotenais, vertingomis kalio, fosforo, magnio
druskomis ir fitoncidais (Janovska, Štočkova, Stehno, 2010).
Didėjantis vartotojų dėmesys žaliavų ir maisto produktų antioksidaciniam
potencialui, lėmė bastutinių šeimos mikrožalumynų populiarumą. Tai šviežias, saugus,
didesnės maistinės vertės, mažai riebalų turintis produktas (Martinez – Villaluenga ir kt.,
2010).Greitai sudygstantys ir intensyviai augantys ridikėliai maistui naudojami skilčialapių
fazėje arba vos pasirodžius pirmiesiams lapams (maždaug po 2 savaičių nuo pasodinimo).
Sultingi ir stambūs skilčialapiai sukaupia nemažai vitamino C, B grupės vitaminų, karoteno,
mineralinių medžiagų (kalio, fosforo, kalcio ir šiek tiek geležies), garstyčių aliejaus, kuris ne
15
tik žadina apetitą bet ir palankiai veikia medžiagų apykaitą (Janovska, Štočkova, Stehno,
2010).
Jaunuose brokolių, kopūstų, ridikų daiguose susidaro didesni gliukozinolatų,
askorbo rūkšties, tokoferolių kiekiai. Manoma, kad šie junginiai organizme geba sujugti
laisvuosius radikalus bei sumažinti jų neigiamą poveikį (Podsedek, 2007).
Epidemiologiniai tyrimai parodė, kad mityba, kuri praturtinta bastutinių šeimos
mikrožalumynais (brokoliais, kopūstais, kaliaropėmis, ridikais, sėjamosiomis pipirnėmis ir
t.t.) mažina tikimybę susirgti tiesiosios žarnos, plaučių, skrandžio vėžiu ir didina organizmo
atsparumą oksidaciniam stersui (Podsedek, 2007).
16
kumarinus, flavonoidus, antocianus. Šie junginiai yra svarbūs augalams tiek fiziologiškai, tiek
morfologiškai (Cartea, 2011).
Fenoliai dalyvauja augalų augime, reprodukcijoje, apsaugo nuo patogenų, be to turi
įtakos vaisių ir daržovių spalvai, kvapui ir skoniui (Pareira, 2009). Be apsauginių ir
metabolizmo funkcijų fenolinės medžiagos įtakoja sėklos perėjimą į ramybės būklę bei
sąlygoja sėklos alelopatines savybes (Ruzgas, 2007).
Fenoliai greitai suriša laisvuosius radikalus, todėl laikomi geresniais antioksidantais
nei tokoferoliai ar askorbo rūgštis. Fenoliniai junginiai geba pakeisti lipidų pakavimo procesą
bei sumažinti ląstelės membranų laidumą. Šie pokyčiai sutrikdo laisvųjų radikalų pernašą ir
apriboja peroksidacijos reakcijas (Ali, 2010).
Fenolinių junginių sudėtis ir kiekiai augaluose dažniausiai kinta dėl kondensacijos
reakcijų, kurioms vykstant susidaro nauji polimeriniai pigmentai. Kitos šių medžiagų kitimo
priežastys – jų dalyvavimas oksidacijos ir hidrolizės procesuose (Cartea, 2011).
Fenoliai – jautrūs aplinkos sąlygų pokyčiams. Jų biosintezę įtakoja biotiniai (ligos,
kenkėjai) ir abiotiniai (šviesa, temperatūra, aeracija, drėgmė, ultravioletinė spinduliuotė)
veiksniai (Li, Zhu, Gerendas, 2008).
Maisto medžiagų prieinamumas svarbus veiksnys lemiantis fenolių sintezę
augaluose. Siera dalyvauja glikozinolatų, cholino ir galo rūgšties formavime, įeina į cisteino ir
metionino aminorūgščių sudėtį. Tyrimai rodo, kad sieros trąšos didina bendrą fenolinių
junginių kiek garstyčių ir brokolių lapuose (Li, Zhu, Gerendas, 2008).
Flavonoidai tai – polifenoliniai junginiai, turintys du aromatinius žiedus. Jie
kaupiasi lapų ir vaisių epidermyje. Flavonoidai dalyvauja medžiagų apykaitoje, pigmentacijos
procesuose, apsaugo lapus nuo UV, lemia atsparumą kenkėjams ir ligoms (Pareira, 2009).
Antocianai priklauso flavonoidų junginių grupei ir yra vieni plačiausiai paplitusių
augalų pigmentų. Tai vakuolių mėlynos, violetinės ar raudonos spalvos pigmentai, aptinkami
žieduose ir vaisiuose. Antocininių kiekis kinta rūšies viduje priklausomai nuo veislės, augalo
brandos, geografinės padėties, auginimo sąlygų Antocianai apsaugo augalus nuo didesnio
šilumos spinduliavimo šaltesniu metų laiku – pavasarį ar rudenį, privilioja vabzdžius
apdulkintojus, paukščius ir žvėris, kurie išplatina sėklas. Taip pat atlieka įspėjamąją funkciją
(Sadilova, Stintzing, Carle, 2006).
Antocianų svarba sveikatai siejasi su jų antioksidaciniu veikimu: jie suriša
laisvuosius radikalus, lipoproteinų oksidacijos produktus, veikia kaip uždegimą slopinanti
priemonė (Posmyk ir kt., 2008).
Bastutinių šeimos augaluose aptinkami biologinį aktyvumą lemiantys junginiai –
gliukozinolatai (GLS). Jie - sudaryti iš gliukozės, sulfato, angliavandenių ir azoto. Šie
17
junginiai skirstomi į tris pagrindines kategorijas: alifatinius, aromatinius ir indolino.
Glikozinolatai dalyvauja anglies ir azoto apykaitoje, žydėjime ir atsako į stresą formavime.
Jaunuose daiguose glikozinolatų randama apie 10 %, tuo tarpu kitose augalo dalyse 10 kartų
mažiau (Wei, Miao, Wang, 2011).
Patys gliukozinolatai nepasižymi dideliu biologiniu aktyvumu, tačiau fermentinių
reakcijų metu, veikiant fermentui mirozinazei, gliukozinolatai virsta izotiocianatais,
tiocianatais, cianidais ar eruko rūgšties turinčiais junginiais, kuriems būdingas stiprus
biologinis aktyvumas (Yan, Chen, 2007).
Rapsuose aptinkami šie gliukozinolatai: gliukonapinas, gliukonabrasikonapinas,
gliukonasturtinas, gliukobrasicinas, 4–hidroksigliukobrasicinas. Kitų gliukozinolatų kiekiai
rapsų sėklose labai maži. Ypač kenksmingi yra minėtų pirmųjų keturių gliukozinolatų skilimo
produktai: izotiocianatai, tiocionatai, nes turi aštrų kvapą ir skonį, gyvuliams gali sukelti
kepenų, inkstų, skydinės liaukos pakitimus bei pabloginti mėsos skonį. Gliukobrasicino ir 4-
hidroksigliukobrasicino rapsuose yra apie 4 – 6 µmol g-1. Šie junginiai aktyvina kai kurių
fermentų veiklą, pasižymi priešvėžinėmis savybėmis (Wei, Miao, Wang, 2011).
Karotinoidai (liuteinas, neoksantinas, viloksantinas, α ir β – karotenas) – tai
oranžinės, raudonos ir geltonos spalvos pigmentai, susidarantys augalų chloroplastuose.
Karotinoidai privilioja vabzdžius apdulkintojus, paukščius ir žvėris, kurie išplatina sėklas. Jie
dalyvauja abscizo rūgšties gamyboje, šviesos energijos pernašoje fotosintezės procese, o kartu
veikia ir kaip apsauga nuo fotooksidacinių pažeidimų (Cazzonelli, 2011).
Karotinoidai suriša dvi reaktyvias deguonies formas: singletinį deguonį (1O2) ir
hidroksilo (OH–) radikalą. Jų geba imobilizuoti laisvuosius radikalus priklauso nuo dvigubų
jungčių kiekio molekulėje, todėl β karotinas yra efektyviausias singletinio deguonies surišėjas
(Cazzonelli, 2011).
Biologinės antioksidacinės karotinoidų savybės labai priklauso nuo juos supančio
deguonies tamprumo ir koncentracijos. Esant mažam deguonies tamprumui β karotinas veikia
kaip grandines skaldantis antioksidantas, o tuo tarpu esant dideliam – jis lengvai
autooksiduojasi ir veikia kaip pro-oksidantas (Cazzonelli,2011). Podsedek (2007) teigia, kad
β karotinas pasižymi antioksidacinėmis savybėmis kai deguonies tamprumas svyruoja nuo 2
iki 20 mmHg, tačiau kai deguonies tamprumas ore didesnis nei 150 mmHg, jis yra mažai
aktyvus kaip antioksidantas.
β karotino autooksidacinės reakcijos gali būti kontroliuojamos kitų
antioksidacinėmis savybėmis pasižyminčių medžiagų (tokoferolių, askorbo rūgšties) ar kitų
karotinoidų (Cazzonelli, 2011).
Askorbo rūgštis – tai multifunkcinis metabolitas, dalyvaujantis bene visuose augalo
18
biologiniuose procesuose nuo mitozės ir ląstelės augimo iki senėjimo ir apsaugos nuo
patogenų. Tai daugelio fermentinių reakcijų kofaktorius. Lapuose askorbo rūgštis
sąveikaudama su fitohormonais (etilenu, giberilinu, abscizo rūgštimi) reguliuoja augalų
augimą ir vystymąsi. Askorbo rūgštis ne tik pati neutralizuoja reaktyvias deguonies formas,
bet ir užima svarbų vaidmenį, apsaugant ar regeneruojant oksiduotus tokoferolius ar
karotinoidus (Ali, 2010).
Askorbo rūgštis atsakinga už ląstelių diferenciaciją. Tyrimai rodo, kad esant
nepalankioms augimo sąlygoms askorbo rūgštis veikdama kartu su L–galaktoze 80 proc.
sumažino kopūstų lapų dydį (Smirnoff, Wheeler, 2000).
Askorbo rūgštis saugo augalus nuo sunkiųjų metalų poveikio. Tyrimų rezultatai
parodė, kad askorbo rūgštis lengvai prisijungia šviną ir jį detoksikuoja. Proceso metu
padidėjus antioksidanto kiekiui, sumažėjo švino koncentracija kopūstų daiguose (Battke,
Ernst, Halbach, 2005).
Apoplastuose aptinkama askorbo rūgštis (vitaminas C) ir gliutationas – pagrindinės
apsauginės molekulės. Fotosintezės, oksidacijos – redukcijos metu askorbo rūgštis redukuoja
vandenilio peroksido (H2O2–), superoksido (O2–), hidroksilo (OH–) radikalus (Shao ir kt.,
2008).
Didžiausi askorbo rūgšties kiekiai nusatyti brokoliuose ir žiediniuose kopūstuose, o
mažiausi – baltagūžiuose kopūstuose (Podsedek, 2007).
Bastutinių augalų daigai – puikus tokoferolių (vitamino E) šaltinis. Tai natūralus
riebaluose tirpus antioksidantas, kuris slopina riebalų oksidaciją ir išsaugo membranų
vientisumą bei svarbias funkcijas (Podsedek, 2007).
Vitaminas E įtakoja ląstelių reakciją į oksidacinį stresą modeliuodamas signalo
perdavimo kelią. Kita galima teigiama vitamino E savybė yra susijusi su seleno išlaikymu
redukuotoje būsenoje, bei nitrozaminų formavimosi slopinimu, esant ypač mažam ph
(Percival, 2006).
Vitaminą E sudaro daugiau negu aštuoni skirtingi tokoferoliai ir tokotrienoliai. α
tokoferolis – pagrindinis aukštesniųjų augalų lapuose sutinkamas vitamino E izomeras, kuris
yra fiksuotas chloroplastuose. γ tokoferolis dominuoja kai kurių augalų aliejuose. Šių dviejų
tokoferolių (α ir β) formavimasis vyksta keturiais etapais ir apima mažiausiai šešias
fermentines reakcijas (Hounsome ir kt., 2008).
Auginat augalus jiems nepalankiomis sąlygomis, tokoferoliai kartu su kitais
antioksidantais dalyvauja redukuojant reaktyvias deguonies formas (O2– ir OH–) ir
imobilizuoja lipidų peroksi radikalus sudarydami stabilius tokoferoksi radikalus (Ali, 2010).
Nustatyta kad ridikėliuose natūralių tokoferolių, esančių vienodais kiekiais,
19
antioksidacinis aktyvumas išsidėsto taip: γ tokoferolis > δ tokoferolis > β tokoferolis > α
tokoferolis. Išgrynintoje metil linolato sistemoje tokioje pačioje temperatūroje aktyvumas
buvo toks: δ tokoferolis > γ tokoferolis > β tokoferolis > γ tokotrienolis > α tokotrienolis > α
tokoferolis. Taip pat reikia pastebėti, kad anksčiau paminėta tokoferolių ir tokotrenolių
antioksidacinio aktyvumo seka in vitro mažiau ar daugiau skiriasi nuo jų biologinio
aktyvumo. Esant natūralioms sąlygoms šios sekos gali susigretinti. in vitro tokoferolių ir
tokotrienolių aktyvumas yra priklausomas ne tik nuo specifinių junginių reaktyvumo su
laisvaisiais radikalais, bet ir nuo daugelio kitų sistemos fizinių ir cheminių parametrų sąveikos
(Tarasevičienė, 2007).
α tokoferolio (vitamino E), pagrindinio tokoferolio augaluose, kiekis audiniuose
apsprendžia augalo toleranciją oksidaciniam stresui, todėl ilgą laiką tokoferoliams buvo
priskiriamas pagrindinis vaidmuo, saugant fotosintetinančius organizmus nuo laisvųjų
radikalų pažeidimų. Pastaruoju metu tyrimai įrodo, kad vitaminai E, C ir β karotinas
pasižymi bendru sinergetiniu antioksidaciniu veikimu. Tokoferoliai yra tik vienas iš daugelio
persidengiančių ir sąveikaujančių antioksidacinės sistemos, kurią sudaro askorbatas,
gliutationas, flavonoidai, karotinoidai ir eilė neidentifikuotų antioksidantų, komponentų
(Podsedek, 2007).
20
organinius substratus: durpę, medienos likučius (pjuvenas, žieves), kokokoso plaušus,
cukranendrių išspaudas. Be to vis daugiau tyrimų duomenų atskleidžia mišrių auginimo
substratų, sudarytų iš organinių bei neorganinių komponentų, naudą daržovų derliaus kokybei
(Olle, Ngouajio, Siomos, 2012).
Vokietijoje, Didžioje Britanijoje, Olandijoje daržovėms auginamos mineralinėje
vatoje. Ji yra biologiškai ir chemiškai inertiška, todėl augalus gerai apsaugo nuo kenkėjų, ligų
ir piktžolių. Laistymo metu greitai sugeria vandenį, palaiko optimalų oro ir vandens santykį
daigų augimo metu. Deja šis substratas aplinkoje skaidomas lėtai, todėl daugelis ūkininkų
ieško jai alteranatyvių auginimo terpių (Olle, Ngouajio, Siomos, 2012).
Gėlininkystėje t.y. rožėms ir gerberoms auginti naudojami substratai, gaminami
perdirbant kokoso riešutų plaušus, lukštus, luobeles, džiovintus lapus, skiedras. Jie paruošiami
sausų presuotų plytų, nepresuotų ryšulių ir blokų pavidalu (Jankauskienė, Brazaitytė, 2007).
Kokoso plaušai – tai 100 proc. organinis substratas, alternatyvus mineralinei vatai.
Substrato nereikia utilizuoti. Kokoso plaušų struktūra, dėl juose esančio didelio lignino kiekio
nekinta 3 – 4 metus, todėl šį substratą galima naudoti kelerius metus (Jankauskienė,
Brazaitytė, 2007). Kokoso palmės vegetacijos metu iš dirvos paima daugiau kalio, natrio,
cinko, mangano, sieros, fosforo, kurie koncentruojasi vaisiuose bei išlieka pagamintuose
substratuose. Tai inertinis substratas, nes naudojamas nesiskaido, jo tūris nepakinta, sulaiko
didelį kiekį vandens (daugiau nei mineralinė vata), taip pat imlus šilumai, neuždruskėja, jame
nėra ligų sukėlėjų ir piktžolių sėklų. Panaudojus kokosą šiltnamyje, jį galima toliau naudoti
gruntui pagerinti (Jankauskienė, Brazaitytė, 2007).
Įvairų šalių mokslininkai tyrė kokoso substratų – kokoso dulkių, kokoso plaušų ir jų
mišinių tinkamumą daržovėms auginti. Torezz ir kitų mokslinikų tyrimai parodė, kad kokoso
plaušų substratas yra tinkamas kopūstų daigams auginti šiltnamiuose ir jo savybės šiek tiek
geresnės negu kanadietiškų durpių (Holman, 2009).
Kitų mokslininkų tyrimai patvirtino, kad kokoso substratai gali būti naudojami kaip
organiniai substratai vienmetėms gėlėms auginti. Bandymuose kokoso dulkės buvo įvairiais
santykiais maišomos su durpėmis. Nustatyta kad mišinys padidino augintų serenčių žiedų
skaičių (Holman, 2009).
Substratas „Toresa“ pagamintas iš medžio žievės, kuri mechaniškai susmulkinama
siekiant pagerinti jos fizines ir chemines savybes. Ekologiniuose ūkiuose substratas
naudojamas agurkų ir salotų auginime (Holman, 2009). Bilderback ir kt. (2005) nustatė, kad
naudojant šį substratą salotų derlius buvo didesnis nei auginat jas dirvožemyje.
Mažatūrėje augalų auginimo technologijoje plačiai naudojamos durpės. Jos augalų
auginime pradėtos naudoti 1962 metais. Pirmieji bandymai buvo atlikti auginant pomidorų ir
21
agurkų daigus. Šiuo metu durpė yra plačiausiai naudojamas substratas pasaulyje. Prekyboje
parduodama durpė arba jos mišiniai. Daugiausia durpės pagamina Vokietija, Suomija,
Švedija, Norvegija, Airija ir Škotija (Jarvan, 2004).
Durpės – tai organinės kilmės medžiaga, susidariusi iš nepilnai suirusių augalų,
medienos liekanų ir humuso. Jos dažniausiai formuojasi reljefo pažemėjimuose, kuriuose
laikinai arba nuolat susidaro perteklinis drėkinimas. Durpių formavimosi procesas yra labai
lėtas. Per metus susidaro tik iki 1 mm storio durpių sluoksnis. Substrato agrocheminė vertė
labiausiai priklauso nuo jų botaninės sudėties, susiskaidymo, peleningumo, maisto medžiagų
kiekio, rūgštumo, drėgmės imlumo
Durpėse yra visų augalams reikalingų maisto medžiagų, skiriasi tik jų santykis. Iš
tryjų pagrindinių maisto medžiagų (N, P, K) durpėse daugiausia azoto: aukštapelkių sausoje
medžiagoje – nuo 0,7 iki 1,5 proc., žemapelkių – nuo 2,5 – 3,5 proc. Kalio ir fosforo durpėse
mažai – absoliučiai sausoje masėje – 0,05 – 0,6 proc., tačiau jie augalams lengvai prieinami
(Šlapakauskas, Kučinskas, 2008).
Daržovėms auginti naudojamos aukštapelkių durpės, kuriose nėra herbicidų ir kitų
pavojingų medžiagų, ligų sukėlėjų, kenkėjų, piktžolių sėklų, radioaktyviųjų elementų.
Substrate turi būti 90 proc. organinių medžiagų, susiskaidymo laipsnis ne didesnis kaip 15
proc. Labiausiai tinkamos tokios durpės, kurių sudedamųjų dalelių dydis per 6 mm, o oro
kiekis durpėse – ne mažesnis kaip 20 proc. (Schmilewski, 2008)
Durpė šiltnamiuose naudojama atskirai arba kartu su kitomis medžiagomis,
tokiomis kaip vermikulitas, perlitas. Tokiame substrate auginti daržovių ir gėlių daigai
pasižymi geresne kokybe nei auginami paprastame dirvožemyje. Substrato sudėtis, struktūra,
vandens imlumas lemia intensyvesnį augalų augimą, geresnį derlių ir vaisių kokybę. (Blouin,
Mathieu, Leadley, 2012).
Auginant augalus durpių substrate svarbu palaikyti optimalų oro ir vandens režimą.
Perteklinis laistymas bei per didelė durpių drėgmė turi neigiamos įtakos šaknų vystymuisi.
Trūkstant deguonies augalas gali pradėti pūti. Norint augalams sudaryti palankesnį oro ir
vandens režimą, durpės maišomos su perlitu, ceolitu, vermikulitu (Jankauskienė, Brazaitytė,
2007).
Durpės substratas, papildytas šiaudais, daržovėms auginti naudojamas jau daugelį
metų. Pirmą kartą šį metodą pradėjo taikyti, Olandijos ir Vakarų Vokietijos agurkų augintojai
(Olle, Ngouajio, Siomos, 2012).
Pagrindinė šiaudų dalis – ląsteliena, veikiama bakterijų ir aktinomicetų, kurie
produkuoja celiuliozės fermentą, suirsta. Šiauduose ir jų irimo produktuose yra toksiškai
veikiančių augalų vystymą įvairių fenolinių ir kitų junginių (Šlapakauskas, Kučinskas, 2008).
22
Kumarinas, salicilo ir benzoinės rūgštys ir jų junginiai slopina piktžolių augimą, todėl
daržovių daigai išvysto stipresnę šaknų sistemą. Tolesni tyrimai parodė, kad daigai pasodinti
šiaudų ryšuliuose pasižymi didesniu produktyvumu. Šį procesą lemia šiaudams pūvant
susidaręs CO2, kurį lengvai pasisavina augalai (Butt ir kt., 2004).
Pastaruoju metu šiaudai naudojami nepiktžolėtų, sausų, mažo biologinio aktyvumo
dirvų tręšimui. Šiaudų danga sudaro optimalias sąlygas mikroorganizmų veiklai, sumažina
drėgmės garavimą, apsaugo dirvožemio struktūrinius elementus nuo tiesioginio atmosferos
poveikio bei sumažina dirvos eroziją. Tačiau rinkoje pasirodantys nauji substratai ir trąšos
mažina jų panaudojimą žemės ūkyje (Šlapakauskas, Kučinskas, 2008).
Ekologiniuose ūkiuose norint pagerinti vaisių ir daržovių kokybę naudojami durpių
mišiniai papildyti vynuogių, obuolių išspaudomis. Išspaudose esantys azoto, fosforo rūgšties
ir kalio junginiai yra natūralūs trąšų šaltiniai. Tyrimai rodo, kad vynuogių išspaudose yra
daugiau azoto ir kalio nei perpuvusiame mėšle. Fermentacijos metu vynuogių išspaudos
išskiria daug energijos ir pakelia produkto temperatūra iki 78 – 84°C. Tokia temperatūra
stabdo išspaudose esančių bakterijų biologinį skaidymą, todėl substrate išlieka visos augalams
reikalingos maisto medžiagos (Butt, Abbasi, Mahmood, 2007).
Žemės ūkyje naudojamas ekologiškas substratas - ceolitas. Ceolitas – susmulkinta
kalnų uoliena, kristalinės struktūros aliumosilikatinis mineralas. Tai ekologiškai švari, inertinė
ir netoksiška medžiaga, susidariusi vulkaninių pelenų sluoksnius veikiant slėgiu ir aukšta
temperatūra (Ramesh, Reddy, 2011).
Didžiausi ceolito klodai randami Bulgarijoje, Jugoslavijoje, Vokietijoje, Vengrijoje,
JAV. Lietuvoje jo nėra, bet jis įvežamas ir perdirbamas. Lietuvoje mineralą modifikuojant
gaminama nemažai produktų (Jankauskienė, Brazaitytė, 2007).
Ceolitas veikia kaip vandens reguliatorius, birumą skatinanti medžiaga, sunkiųjų
metalų, amoniako ir mikotoksinų rišiklis. Ceolito produktais gerinama dirvos kokybė,
dirvožemio maistinių medžiagų hidratacija ir išlaikymas. Ceolitas naudojamas trąšų ir
substratų gamyboje, kuriant ekologiškus priedus sodų, vejų, stadionų apželdinimui ir aeracijai
(Bernardi ir kt., 2010).
Bulgarijos ir JAV mokslininkai ceolito ir kitų jo sudedamųjų dalių pagrindu paruošė
dirbtinį dirvožemį, vadinamą zeoponiku, skirtą maistiniams ir dekoratyviems augalams
auginti kosminėse oranžerijose ir erdvėlaiviuose. JAV nacionalinė aeronautikos agentūra
(NASA) išbandė šį dirvožemį ir įrodė, kad jis turi gerų savybių: nuolat derlingas, ilgaamžis,
lengvai perdirbamas (Jankauskienė, Brazaitytė, 2008).
Rusijos mokslininkų nuomone, viena perspektyviausių augalininkystės krypčių yra
gamtinio ceolito panaudojimas daigams bei daržovėms auginti. Rusijoje sukurtos žalumyninių
23
augalų auginimo ceolito substratuose technologijos. Ceolitą galima įterpti į dirvą ar naudoti
kaip sudedamąją durpių substratų dalį. Substratas pagerina dirvos aeracines savybes, jos
cheminę struktūrą. (Manolov ir kt., 2005).
Ceolitas atsparus aukštoms temperatūroms, selektyvus šarminių ir kai kurių
sunkiųjų metalų stambiems katijonams. Jam būdingos jonų kaitos ir adsorbcinės savybės.
Substratas sulaiko iki 60 proc. vandens, todėl esant sausrai vandens molekulės lengvai garuoja
ir pasklinda šaknų zonoje (Polat, 2004).
Žemės ūkyje ceolitas gerina naudotų trąšų efektyvumą: 20 – 40 proc. pagerina trąšų
įsisavinimą, sulaiko trąšas nuo išplovimo, augalams palaipsniui atiduoda natrio, kalio, kalcio,
magnio ir kitus junginius. Ceolito pH – 8, todėl jį naudojant kartu su trąšomis
neutralizuojamas dirvos rūgštingumas (Zwingmann, Mackinnon, Gilkes, 2011).
Ceolito substratas šaknų zonoje gerai aeruoja dirvą, skatina šaknų sistemos
vystymąsi, spartina augalų augimą. Bulgarijos žemės ūkio mokslininkai nustatė, kad ceolite
augantintos braškės, pomidorai ir paprikos suformuoja gersnę šaknų sistemą, duoda didesnį
derlių (Mumpton, 2009).
Japonijoje tirta ceolito sumaišyto su dirvožemiu įtaka įvairių daržovių
produktyvumui ir derliui. Smėlingame dirvožemyje buvo įterpta 15 t/ha ceolito. Gauti
rezultatai parodė, kad augintų kviečių derlius padidėjo 13 – 15 proc., miežių – 14 – 16 proc.,
morkų – 40 proc. (Mumpton, 2009).
Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute 2005 m. atlikti bandymai,
auginant pomidorus durpių ir ceolito substrate. Pomidorų hibridas „Ronaldo“ augintas grynų
durpių (kontroliniame) bei durpių su 15 proc. ceolito priemaiša pripildytuose maišuose.
Pomidorų, augintų durpių su 15 proc. ceolito substrate, derlius buvo didesnis negu pomidorų,
augintų gryname durpių substrate (Jankauskienė, Brazaitytė, 2007).
Perlitas – vulkaninės kilmės mineralas. Didžiausi jo kiekiai aptinkami Milo ir
Sardinijos salose. Perlito substratai ruošiami iš 1,18 – 4,75 mm smulkintų dalelių, kurių
sudėtyje yra 73 proc. silicio dioksido ir 13 proc. aliuminio oksido. Substratas –
nekenksmingas aplinkai, lengvas, pastovaus tūrio, atsparus agresyviems cheminiams
junginiams ir atmosferos pokyčiams (Butt, Abbasi, Mahmood, 2007).
Perlitas plačiai naudojamas soduose ir šiltnamiuose, taip pat auginant augalus
vazonuose. Substratas greitai absorbuoja vandenį, apsaugo dirvą nuo didelio garavimo, todėl
sodininkystėje taikomas pagerinti augalų įsišaknyjimą (Ors, Anapali, 2010).
Siekiant sukurti geresnės kokybės substratus, perlitas maišomas su kokosu, ceolitu,
vermikulitu. Tyrimų duomenimis, pomidorų daigai auginti perlito ir vermikulito substratuose
greičiau vystėsi, turėjo stipresnę šaknų sistemą, pradėjo anksčiau derėti. Rožių augintų ceolito
24
ir perlito (25:75) mišinyje žiedų kokybė buvo geresnė (Ghehsareh, Samadi, Borji, 2011).
Keramzitas – pramoniniu būdu degintos molio granulės. Gamtoje aptinkami
natūralūs jo analogai. Jis ilgaamžis, atsparus rūgščių, šarmų poveikiui, lengvas (1 m3 – 270–
400 kg). Deja substratas greitai uždruskėja. Keramzitas, kurio dalelių dydis nuo 2 iki 10 mm,
geriausiai tinka daržovėms auginti (Pickens, 2008).
Į dirvą įterpus keramzito šaknims susidaromas geresnis mikroklimatas: jos gauna
daugiau oro ir drėgmės, dirvos paviršiuje neauga samanos bei pelėsiai, sudaroma natūrali
užtvara graužikams ir kenkėjams (Butt, Abbasi, Mahmood, 2007).
Keramzitas naudojamas vaismedžiams ir vaiskrūmiams sodinti. Į sodinukams
paruoštą duobę substratas beriamas sluoksniais. Dirvožemio ir keramzito mišinys, lietingu
laikotarpiu sugeria vandenį ir apsaugo šaknis nuo puvinio (Pickens, 2008).
Keramzitas taip pat praverčia hidroponiniu būdu auginant kambarinius augalus.
Augalai auginami hidroponiniame vazonėlyje, kurį sudaro išorinis dekoratyvinis indas ir
vidinis, su skylutėmis sienelėse ir dugne. Į vidinį indą įdėjus keramzito, paskleidžiamos
augalo šaknys. Palaisčius, vandens perteklių sugeria granulės. Pakilus temperatūrai,
keramzitas atiduoda vandens molekules augalo šaknims. Tokiu būdu auginat augalaus,
nereikia dažnai jų laistyti (Pickens, 2008).
Vermikulitas – tai hidrožėručių grupės mineralas, ekologiškai švari ir sterili
medžiaga. Purus, lengvas, ilgaamžis, bekvapis, netoksiškas, neutralus šarmų ir rūgščių
poveikiui, todėl ypač tinka mišiniams. Substratas atsparus mikroorganizmų veiklai,
graužikams ir kenkėjams. Vermikulito ph 7,0 – 9,5 (Leite, Finardi, Fortes, 2002).
Vermikulitas sugeria didelį kiekį vandens, kurį kartu su mineralais ir maistinėmis
medžiagomis atiduoda į dirvą. Gebėjimas sugerti vandenį apsaugo augalus nuo perlaistymo,
o užklupus kaitrai, lėtas vandens atidavimas garantuoja drėgmę (Blouin, Mathieu, Leadley,
2012).
Vienas vermikulitas daržovėms auginti nėra naudojamas. Jis sulaiko Ca2+, Mg2+, K+
jonus, sutrikdo masto elementų balaną šaknų zonoje. Dažniausiai vermikulitas derinamas su
organiniais substratais: dupe, kokosu ir kompostu. Jis mišiniui suteikia orui pralaidžią
struktūrą, aeruoja dirvą, neleidžia žemėms susmegti, taip pat greitina augalų augimą, gerina
šaknų sistemos išsivystymą (Theunissen, Ndakidemi, Laubscher, 2010).
2004 m. Prancuzijoje buvo atlikti bandymai, auginat kopūstus durpių ir vermikulito
substrate. Kopūstai buvo auginami gryno vermikulito (kontroliniame) ir vermikulito su 60
proc. durpių priemaiša. Kopūstai auginti vermikulito ir 60 proc. durpių substrate suformavo
stipresnę šaknų sistemą. Kopūstai augo greitai, buvo atsparūs ligoms. Kontrolinime substre
(100 proc. vermikulitas) kopūstai skurdo, sunkiai šaknijosi, lapuose atsirado nekrozinių
25
pažeidimų. Dalis augalų žuvo, o kiti išaugo perpus mažesni (Olle, Ngouajio, Siomos, 2012).
26
2. TYRIMŲ OBJEKTAI, SĄLYGOS IR METODAI
27
2.3. Biocheminiai tyrimai
2.3.1. pav. Skirtinguose substratuose (durpėje, vermikulite, kokose, ceolite) auginta garstyčios
veislė ‘Red Lion’ (Sinapis alba ‘Red Lion’)
2.3.2. pav. Skirtinguose substratuose (durpėje, vermikulite, kokose, ceolite) auginta ridikėlio
veislė ‘Rioja Improved’ (Raphanus sativus var. radicula ‘Rioja Improved’)
28
2.3.3. pav. Skirtinguose substratuose (durpėje, vermikulite, kokose, ceolite) auginta kiniško
kopūsto veislė ‘Rubi’ (Brassica rapa var chinensis ‘Rubi’ )
2.3.4. pav. Skirtinguose substratuose (durpėje, vermikulite, kokose, ceolite) auginta kaliaropės
veislė ‘Delicacy Purple’ (Brassica oleracea var gongylodes ‘Delicacy Purple’)
29
metodu (Fernandez-Orozco ir kt., 2003). Ekstraktai paruošti, sutrinant augalinę žaliavą
keraminėje grūstuvėlėje su skystu azotu ir užpilant heksanu santykiu 1:10. Ekstraktai
nucentrifuguoti 5000 aps. min–1 greičiu 5 min ir prieš analizę nufiltruoti per 0,45 µm porų
diametro membraninį filtrą. Analizė atlikta Shimadzu HPLC 10A modelio skysčių
chromatografu su fluorescencijos (RF – 10A) detektoriumi (Shimadzu, Japonija) ir Pinacle II
silica kolonėle (150x4,6 mm, užpildo dalelių skersmuo 5 µm; Restek, JAV). Judrioji fazė –
0,5 proc. izopropanolio / proc. heksano mišinys. Nustatymas atliktas sužadinimo bangos ilgiui
esant 292 nm, emisijos bangos ilgiui – 335 nm. Kiekybinis nustatymas atliktas pagal
kalibracinę kreivę ir rezultatuose pateikiamos tokoferolių koncentracijos žalioje augalo
masėje mg g-1. β tokoferolio tirtose žalumyninėse daržovėse aptikti tik pėdsakai.
Karotinoidų (α karotino, β karotino, neoksantino violaksantino ir liuteino)
nustatymas atliktas efektyviosios skysčių chromatografijos metodu (Edelenbos ir kt., 2001).
Ekstraktai paruošti, sutrinant augalinę žaliavą keraminėje grūstuvėlėje su skystu azotu ir
užpilant lediniu 80 proc. acetonu santykiu 1:10. Ekstraktai nucentrifuguoti 2500 aps. min–1
greičiu 5 min ir nufiltruoti per 0,45 µm porų diametro membraninį filtrą. Analizė atlikta
Shimadzu HPLC 10A modelio skysčių chromatografu su diodinės matricos (SPD-M 10A VP)
detektoriumi (Shimadzu, Japonija) ir Zorbax Extended-C18 kolonėle (150x4,6 mm; Agilent
Technologies, Vokietija), palaikant 30 °C temperatūrą. Detekcijos bangos ilgis λ = 440 nm.
Judriosios fazės gradientas sudarytas iš 80 proc. metanolio ir etilacetato. Kiekybinis
nustatymas atliktas pagal kalibracinę kreivę ir rezultatuose pateikiamos karotinoidų
koncentracijos žalioje augalo masėje µg g–1.`
Bendras fenolinių junginių kiekis nustatytas spektrofotometriniu Folino metodu
(Ragaee ir kt., 2006). Ekstraktai paruošti, sutrinant augalinę žaliavą keraminėje grūstuvėlėje
su skystu azotu ir užpilant metanoliu santykiu 1 : 10. Ekstrahuota ant orbitalinės purtyklės
apie 1 valandą ir nucentrifuguota 5000 aps. min–1 greičiu 10 min. 1 ml ekstrakto užpiltas 1 ml
praskiesto Folin-Ciocalteau reagento, 2 ml 7,5 proc. Na2CO3 tirpalo, 8 ml vandens. Po 20 min
spektrofotometru Genesys 6 (ThermoSpectronic, JAV) matuojama tirpalo 765 nm šviesos
sugertis. Koncentracija nustatoma pagal galo rūgšties standartinių tirpalų kalibracinę kreivę.
Rezultatuose pateikiamas bendras fenolinių junginių kiekis augalo žalioje masėje mg g-1.
Bendras antocianinų kiekis nustatytas pH-diferenciniu spektrofotometriniu
metodu (Stanciu ir kt., 2009). Ekstraktai paruošti, sutrinant augalinę žaliavą keraminėje
grūstuvėlėje su skystu azotu ir užpilant 5 ml 2 proc. druskos rūgšties metanoliniu tirpalu.
Ekstrahuota ant orbitalinės purtyklės apie 48 valandas ir nucentrifuguota 1446 aps. min–1
greičiu 15 min. Spektofotometrinei analizei paruošiamas 0,025 M kalio chlorido (pH 1,0) ir
0,4 M natrio acetato (pH 4,5) buferiai. Į 400 µl nucentrifuguoto ekstrakto įpilama po 2 ml
30
kalio chloridiniu ir natrio acetatiniu buferio. Po 15 min spektrofotometru Genesys 6
(ThermoSpectronic, JAV) matuojama tirpalo 515 nm ir 700 nm šviesos absorbcija.
Koncentracija nustatoma pagal antocianinų standartų kalibracinę kreivę. Rezultatuose
pateikiamas antocianinų kiekis žalioje augalo masėje mg g–1.
2,2-difenilpikrilhidrazilo (DPPH●) radikalų imobilizavimo geba atspindi
antioksidacines augalinės žaliavos savybes (Ragaee ir kt., 2006). Ekstraktai paruošti, sutrinant
augalinę žaliavą keraminėje grūstuvėlėje su skystu azotu ir užpilant metanoliu santykiu 1:10.
Ekstrahuota ant orbitalinės purtyklės apie 1 valandą ir nucentrifuguota 5000 aps. min-1 greičiu
10 min. DPPH● radikalų surišimo gebai nustatyti spektrofotometru Genesys 6
(ThermoSpectronic, JAV) 16 min matuota ekstrakto ir DPPH● tirpalų mišinio 515 nm šviesos
absorbcija. Rezultatuose pateikiama augalinės žaliavos geba imobilizuoti laisvuosius DPPH●
radikalus µmol g-1.
31
3. TYRIMŲ REZULTATAI IR JŲ ANALIZĖ
1,40
1,20
* *
*
1,00
mg g-1 žalios masės
*
*
0,80
* * *
*
0,60
*
0,40
0,20
0,00
Substratai
3.1.1 pav. Substratų įtaka askorbo rūgšties kiekiui mikrožalumynuose. * pažymėti rezultatai iš
esmės (P≤0,05) skiriasi nuo askorbo rūgšties kiekio tik durpėje augintuose
mikrožalumynuose.
32
Durpės substrate išaugintuose garstyčių ir kaliaropių mikrožalumynuose nustatytas
atitinkamai 48 proc. ir 39 proc. mažesnis nei vidutinis askorbo rūgšties kiekis. Ceolite
augintuose ridikėliuose nustatyta 21 proc. , o kaliaropėse – 44 proc. daugiau askorbo rūgšties
nei juos auginant durpės substrate. Askorbo rūgšties koncentracija kiniškuose kopūstuose
reikšmingai nesiskyrė, auginat kokoso ir vermikulito substratuose. Kokoso substratas esminį
teigiamą efektą turėjo askorbo rūgšties kiekiui garstyčios ir ridikėlių mikrožalumynuose (68
proc. ir 43 proc. didesnė askorbo rūgšties koncentracija, nei durpės substrate augintuose
mikrožalumynuose). Vermikulito substras lėmė 51 proc. didesnę askorbo rūgšties
koncentraciją kaliaropės mikrožalumynuose, 34 proc. didesnę ridikėlių ir 48 proc. didesnę
askorbo rūgšties koncentraciją garstyčių mikrožalumynuose nei auginant durpės substrate.
Martinez – Villaluenga (2010) ir Zielinski (2007) atlikę tyrimus nustatė, kad
askorbo rūgšties kiekis auginant daržoves substratuose didėja. Lyginant gautus duomenis su
kitų autorių duomenimis, pastebėta, kad askorbo rūgšties kiekis vermikulite daigintuose
ridikėlių mikrožalumynuose buvo 5,3, o garstyčios – 3,9 karto mažesnis (Zielinski, 2007).
Mūsų ir Martinez – Villaluenga (2010) duomenimis tirtuose kaliaropių daiguose askorbo
rūgšties kiekis padidėjo 2,8 kartus, lyginant durpės ir vermikulite augintuose
mikrožalumynuose. Tačiau Martinez – Villaluenga (2010) duomenimis askorbo rūgšties
kiekiai yra didesni: durpės substrate augintuose garstyčiose askorbo rūgšties kiekis – 0,90 mg
100g–1, o vermikulite – 2,9 mg 100g–1.
Tyrimo metu parinkti substratai palaikė drėgmę ir šilumą, todėl auginamiems
augalams stresinių augimo sąlygų nesudarė. Askorbo rūgšties koncentracijos padidėjimą
galėjo lemti augalo genotipas, kuris skirtingai regavo į naudotus substratus. Podsedek (2007)
savo tyrimuose patvirtino, kad auginant tomis pačiomis sąlygomis bastutinių šeimos augalus,
didesni askorbo rūgšties kiekiai nustatyti ridikėlių ir kaliaropės daiguose.
Fenoliai – tai antriniai augalų metabolitai, augaluose randami, kaip pentozės fosfatų
dariniai. Jų koncentracija ir biosintezė ląstelėse priklauso nuo genetinių ir aplinkos veiksnių.
Manoma, kad tinkamai paringti substratai įtakoja fermento fenilalanino aminolazės aktyvumą,
kuris padidina fenolinių junginių koncentraciją sėklų dygimo metu (Cartea, 2011).
Bandymuose tirti substratai skirtingai veikė fenolių kiekį mikrožalumynuose (3.2.1)
Ridikėlių daiguose, augintuose durpės, ceolito, kokoso ir vermikulito substratuose bendras
fenolinių junginių kiekis padidėjo nuo 0,39 mg g–1 iki 0,53 mg g–1. Daigus auginant ceolito
substrate, fenolių nustatyta esmingai daugiau nei auginant durpėse. Kokoso substrate
33
augintuose ridikėliuose fenolinių junginių koncentracija išaugo 5 proc., o vermikulite – 8
proc.
3.2.1 pav. Substratų įtaka fenolinių junginių kiekiui mikrožalumynuose. * pažymėti rezultatai
iš esmės (P≤0,05) skiriasi nuo fenolinių kiekio tik durpėje augintuose mikrožalumynuose.
34
Lyginant gautus duomenis su kitų autorių duomenimis fenolinių junginių kiekio
padidėjimas ridikėlių ir kaliaropių daiguose yra nedidelis. Soengas (2011) nustatė, kad fenolių
koncentracija kokoso substrate augintuose ridikėlių mikrožalumynuose buvo 40, o kaliaropių
– 45 proc. didesnis nei juos auginant durpų substrate. Tolesni tyrimai parodė, kad auginant
bastutinių šeimos mikrožalumynus vermikulito substratuose pasireiškia fenolių kiekio
padidėjimas kopūstų daiguose (Soengas, Sotelo, Velasco, 2011). Kitų tyrimų duomenimis,
geresni rezultatai gauti durpių substratuose augintuose ridikėliuose (Morgan, 2008).
35
100,00
*
90,00
80,00 * *
70,00
mg g-1 žalios masės
60,00
50,00
40,00
30,00
20,00
10,00
0,00
Substratai
Kaliaropės Ridikėliai Kiniški kopūstai Garstyčios
3.3.1 pav. Substratų įtaka antocianų kiekiui mikrožalumynuose. * pažymėti rezultatai iš esmės
(P≤0,05) skiriasi nuo fenolinių kiekio tik durpėje augintuose mikrožalumynuose.
36
3.4. Vitamino E kiekis bastutinių šeimos mikrožalumynuose
37
auginat vermikulito substrate. Kokoso ir ceolito substratai sąlygojo didesnę tokoferolių
koncentraciją ridikėlių mikrožalumynuose. Garstyčių daigus auginant vermikulito ir ceolito
substratuose, tokoferolių nustatyta 15 proc. ir 27 proc. mažiau nei auginant juos durpėse.
Tokoferolio izomerų (α, β, γ, δ) kiekio pokyčiai augaluose susiję su augalo reakcija
į aplinkos stresorius ir priklauso nuo augalo rūšies atsparumo ir stresoriaus poveikio
intensyvumo. Paprastai α, β, γ, δ tokoferolių koncentracijos padidėjimas yra susijęs su augalo
tolerancija stresoriui, o sumažėjimas indikuoja fotooksidacinius pažeidimus (Hounsome ir kt.,
2008).
α tokoferolio daugiausiai nustatyta kokoso substrate augintuose garstyčios
mikrožalumynuose (230,10 mg g–1 žalios masės) (3.4.2 pav.). Durpės, kokoso ir vermikulito
substratai α tokoferolio koncentracijai ridikėlių mikrožalumynuose reikšmingo efekto
neturėjo. Ceolito substratas lėmė 48 proc. ir 52 proc. didesnę α tokoferolio koncentraciją
ridikėlių ir kaliaropių mikrožalumynuose, o kiniškų kopūstų ir garstyčių – 98 proc. ir 114
proc. mažesnę, nei auginat durpės substrate. Reikšmingai daugiau α tokoferolio nustatyta
kokose ir vermikulite augintuose kinškuose kopūstuose.
38
3.4.2 pav. α tokoferolio kiekis, skirtinguose substratuose augintuose mikrožalumynuose. *
pažymėti rezultatai iš esmės (P≤0,05) skiriasi nuo α tokoferolių kiekio tik durpėje augintuose
mikrožalumynuose.
39
3.4.3 pav. β tokoferolio kiekis, skirtinguose substratuose augintuose mikrožalumynuose. *
pažymėti rezultatai iš esmės (P≤0,05) skiriasi nuo β tokoferolių kiekio tik durpėje augintuose
mikrožalumynuose.
40
3.4.4 pav. γ tokoferolio kiekis, skirtinguose substratuose augintuose mikrožalumynuose. *
pažymėti rezultatai iš esmės (P≤0,05) skiriasi nuo γ tokoferolių kiekio tik durpėje augintuose
mikrožalumynuose.
41
3.4.5 pav. δ tokoferolių kiekis, skirtinguose substratuose augintuose mikrožalumynuose. *
pažymėti rezultatai iš esmės (P≤0,05) skiriasi nuo tokoferolių δ tokoferolio kiekio tik durpėje
augintuose mikrožalumynuose.
42
Durpės substrate išaugintuose kaliaropių mikrožalumynuose nustatyti didžiausi
liuteino (20,76 mg g–1 žalios masės) ir violaksantino (0,26 mg g–1 žalios masės) kiekiai (3.5.1
lentelė). Ceolito, kokoso ir vermikulito substratai esmingai sumažino neoksantino, liuteino ir
α karotino koncentacijas kaliaropių mikrožalumynuose. β karotino kiekiui substarai esminės
įtakos neturėjo.
43
3.5.2 lentelė. Substratų įtaka karotinoidų kiekiui ridikėlių mikrožalumynuose.
Kiniškuose kopūstuose neoksantino kiekis svyravo nuo 0,10 iki 0,14 mg g–1 (3.5.3
lentelė). Kokoso substratas α ir β karotinų koncentracijas kiniškų kopūstų mikrožalumynuose
veikė neigiamai, tačiau paskatino liuteino kiekio padidėjimą. Kiniškuose kopūstuose,
augintuose kokoso ir vermikulito substratuose, nustatyta 68 proc. daugiau violaksantino, nei
durpėse augintuose mikrožalumynuose. Mažiausias liuteino kiekis nustatytas ceolito substrate
augintuose kiniškuose kopūstuose (31, 24 mg g–1 žalios masės).
44
3.5.3 lentelė. Substratų įtaka karotinoidų kiekiui kiniškų kopūstų mikrožalumynuose.
45
3.5.4 lentelė. Substratų įtaka karotinoidų kiekiui garstyčių mikrožalumynuose.
46
žalios masės) ir garstyčių (9,78 µmol g–1 žalios masės) mikrožalumynuose.
47
3.6.1 lentelė. Koreliacijos koeficientas tarp DPPH● laisvųjų radikalų imobilizavimo gebos ir
fenolinių junginių, askorbo rūgšties koncentracijų mikrožalumynuose (*P≤0,05).
Kiti autoriai teigia, kad sąveika tarp laisvųjų radikalų imobilizavimo gebos ir
antioksidantų kiekių audiniuose yra savita augalo rūšiai ir priklauso nuo specifinių
karotinoidų (dažniausiai liuteino), aptinkamų augale (Soengas, 2007).
Liuteino kiekis bastutinių šeimos mikrožalumynuose (3.6.2 lentelė), koreliuoja su
DPPH● laisvųjų radikalų surišimo geba. Kaliaropėse, ridikėliuose, garstyčiose nustatyta stipri
koreliacija, tačiau statistiškai patikimas ryšys – tik ridikėlių mikrožalumynuose. Liuteinas,
kiniškuose kopūstuose didelės esminės įtakos DPPH● laisvųjų radikalų surišimo gebai
neturėjo.
3.6.2 lentelė. Koreliacijos koficientas tarp DPPH● laisvųjų radikalų imobilizavimo gebos ir α
tokoferolio, liuteino koncentracijų mikrožalumynuose (*P≤0,05).
48
IŠVADOS
49
LITERATŪRA
1. ABUJA, P.; ALBERTINI, R. 2008. Methods for monitoring oxidative stress, lipid,
peroxidation and oxidation resistance of lipoproteins. Clinical Chamita Acts, vol. 306, p.
1-17.
2. ALI, A. 2010. Activities of antioxidants in plants under environmental stress. Kingdom of
Saudi Arabia, p.1 - 32.
3. BERNARDI, A. C.; OLIVERA, P. P. 2010. Brazilian sedimentary zeolite use in
agriculture. 19th World Congress of Soil Science, Soil Solutions for a Changing World,
vol. 6, p. 37-40.
4. BILDERBACK T. E.; WARREN S. L.; OWEN JR. J. S.; ALBANO J. P. 2005. Healthy
substrates need physicals too. HortTechnology, vol. 15, p. 747–751.
5. BLAŽYTĖ, A. 2010. Lietuvos augalų nacionaliniai genetiniai ištekliai daržo augalų
genetiniai ištekliai. Akademija, p. 6 - 10.
6. BLOUIN, M.; MATHIEU J; LEADLEY, P. 2012. Plant homeostasis, growth and
development in natural and artificial soils. Ecological Complexity, vol. 9, p. 10–15.
7. BUTT, S. J.; ABBASI, A; MAHMOOD, T. 2007. role of various growing substrates on
the yield and quality of greenhouse crops. international symposium on prospects of
horticultural industry in pakistan, p. 27 - 37.
8. CARTEA, M. E.; FRANCISCO, M.; SOENGAS, P. 2011. Phenolic Compounds in
Brassica Vegetables. Molecules, vol.16, p. 251 - 280.
9. CAZZONELLI, I. 2011. Carotenoids in nature: insights from plants and beyond.
Functional Plant Biology, vol. 38, p. 833 - 847.
10. COOLONG, T. 2012. Microgreens. Agriculture & Natural Resources, p. 1 - 3.
11. DIDŽIAPETRIENĖ, J. ir kt. 2011. Antioksidantų vartojimo galimybės onkologijoje.
Biomedicina, t. 21, nr. 7, p. 154-159.
12. EDELENBOS, M; CHRISTENSEN, L. P.; GREVSEN K. 2001. HPLC determination of
chlorophyll and carotenoid pigments in processed green pea cultivars (Pisum sativum L.).
Journal of Aricultural Food Chemistry, vol. 49, p. 4768–4774.
13. ETSUO, N. 2011. Do free radicals play causal role in atherosclerosis? Low density
lipoprotein oxidation and vitamin E revisited. Journal of Clinical Biochemistry and
Nutrition, vol. 48, issue 1, p. 3–7.
14. FABIANI, R.; DE BARTOLOMEO, A.; ROSIGNOLI, P. ir kt. 2011. Antioxidants
prevent the lymphocyte DNA damage induced by PMA – stimulated monocytess.
50
Nutrition & Cancer – An International Journal, vol. 39, issue 2, p. 91 – 284.
15. FERNANDEZ-OROZCO, R.; H. ZIELIŃSKI; M.K. PISKUŁA. 2003. Contribution of
lowmolecular weight antioxidants to the antioxidant capacity of raw and processed lentil
seeds. Food, vol. 47, p. 291–299.
16. GEMMA, C.; VILA, J.; BACHSTETTER, A.; BICKFORD, P. C. 2007. Oxidative stress
and the Aging Brain: from teory to prevention. Aging Brain: Models, Methods, and
Mechanisms. Frontiers in Neuroscience, vol. 15, p. 112 - 130.
17. GHEHSAREH, A. M.; SAMADI, N.; BORJI, H. 2011. Comparison of date palm wastes
and perlite as growth substrates on some tomato growing indexes. African Journal of
Biotechnology, vol. 10, p. 4871 - 4878.
18. HOLMAN, J.; BUGBEE, B.; CHARD, J. 2009. A comparison of coconut coir and
Sphagnum peat as soil - less media components for plant growth. Utahstate university
journal, vol. 1, p. 1 - 10.
19. HOUNSOME, N. 2008. plantmetabolites and nutritional quality of vegetables. journal of
food science, vol. 73, issue 4, p.48 - 65.
20. JANGHEL, E. K.; GUPTA, V. K.; RAI, M. K.; RAI, J. K. 2007. Micro determination of
ascorbic acid using methyl viologen. Talanta, vol. 72, p. 1013-1016.
21. JANKAUSKIENE, J.; BRAZAITYTE, A. 2008. The influence of various substratum on
the quality of cucumber seedlings and photosynthesis parameters. sodininkyste ir
daržininkyste, vol. 27, issue 2, p. 285- 294.
22. JANKAUSKIENE, J.; BRAZAITYTE, A; 2007. Durpių bei durpių ir ceolito substratų
poveikis pomidorų produktyvumui. Sodininkystė ir daržininkystė, t. 27, nr. 2, p. 119- 126.
23. JANOVSKA, D.; ŠTOČKOVA, L.; STEHNO, Z. 2010. Evaluation of buckwheat sprouts
as microgreens. Acta agriculturae Slovenica, vol. 95, p. 157 - 162.
24. JARVAN, M. 2004. Available plant nutrientsin growth substrate depending on various
lime materials used for neutralising bog peat. Agronomy Research, vol.2, issue 1, p.29 -
37.
25. KASPARAVIČIENĖ, G.; BRIEDIS, V. 2009. Kai kurie antioksidantų veikimo aspektai
mažinat neigiamą laisvųjų radikalų poveikį. Biomedicina, t.2, p.187 – 191.
26. KAUR, CH.; KAPOOR, H. C. 2011. Antioxidants in fruits and vegetables – the
millennium‘s health. International Journal of Food Science and Technology, vol. 36, p.
703 – 725.
27. KLEIBER, T.; MARKIEWICZ, B.; NIEWIADOMSKA, A. 2012. Organic substrates for
intensyve horticultural cultures: Yield and Nutrient status, of plants, microbiological
parameters of substrates. Pol. J. Environ. Stud., vol. 21, p. 1261-1271.
51
28. LEFSRUD, M.; KOPSELL, D.; WENZEL, A; SHEEHAN, J. 2007. Changes in kale
(Brassica oleracea L. var. acephala) carotenoid and chlorophyll pigment concentrations
during leaf ontogeny. Scientia Horticulturae, vol. 112, p. 136–141.
29. LEITE, G. B.; FINARDI, N.; FORTES, G. 2002. use of vermiculite as a substrate and
effect of light on in vitro rooting of pears, cv. bartlett and clone oh x f97ciênc. agrotec.,
vol.26, issue 5, p. 977-982.
30. LESTER, G. E.; HALLMAN, G. J. 2010. γ-Irradiation dose: effects on baby-leaf spinach
ascorbic acid, carotenoids, folate, r-tocopherol, and phylloquinone concentrations. Journal
Agriculture And Food Chemistry, vol. 58, p. 4901-4906.
31. LI, J; Zhu, Z; GERENDAS, J. 2008. Effects of nitrogen and sulfur on total phenolics and
antioxidant activity in two genotypes of leaf mustard. J. Plant Nutr.vol.31, p. 1642 - 1655.
32. MAHANTESH, S. P.; GANGAWANE, A.K.; PATIL, C. S. 2012. Free radicals,
antioxidants, diseases and phytomedicines in human health. World Research Journal of
Medicinal & Aromatic Plants, vol.1, issue 1, p. 6-10.
33. MANOLOV, I; ANTONOV, D. 2005. Jordanian zeolitic tuff as a raw material for the
preparation of substrates used for plant growth. central europea agriculture journal, vol.6,
issue 4, p. 485 - 494.
34. MARTINEZ VILLALUENGA, C.; PENAS, E.; CISKA, E. ir kt. 2010 Time dependence
of bioactive compounds and antioxidant capacity during germination of different cultivars
of broccoli and radish seeds. Food Chemistry, vol. 120, p. 710 – 716.
35. MORGAN, L. 2008. A Comparison of sure to grow pads to 3 other growing media for
production of microgreens in a standart nft tray greenhouse system , including relative
growth rate analysis and post harvest assessment. International hidroponic consultants, p.
3-27.
36. MUMPTON, A. 2010. Using Zeolites in Agriculture. Department of the Earth Sciences
State University College, vol. 8, p. 127 - 158.
37. MURPHY, C. J. ir kt. 2010. Factors affecting the growth of microgreen table beet.
International Journal of Vegetable Science, vol. 3, p. 253-266.
38. OLLE, M.; NGOUAJIO, M.; SIOMOS, A. 2012. Vegetable quality and productivity as
influenced by growing medium: a review. Agriculture, vol. 99, issue 4, p. 399–408.
39. PERCIVAL, M. 2006. Antioxidants. Advanced Nutrition Publications, vol.1, p. 1- 4.
40. PEREIRA, D.M. 2009. Phenolics: from chemistry to biology. Molecules, vol. 14, p. 2202
- 2211.
41. PICKENS, J. M. 2008. Evaluation of horticulture applications of light expanded clay
aggregates. alabama. p. 52 - 60.
52
42. PODSEDEK, A. 2007. Natural antioxidants and antioxidant capacity of Brassica
vegetables: A review. Science direct, vol. 40, p. 1-11.
43. POLAT, E.; KARACA, M. 2004. use of natural zeolite (clinoptilolite) in agriculture.
journal of fruit and ornamental plant research, vol. 12, p. 183 - 189.
44. RAGAEE, S.; EL-SAYED, M.; ABDEL, A. 2006. Antioxidant activity and nutrient
composition of selected cereals for food use. Food Chemistry, vol. 95, p. 32-38.
45. RAMESH, K; REDDY, D. D. 2011. Zeolites and their potential uses in agriculture.
Advances in Agronomy, vol. 113, p. 221-229.
46. RUZGAS, V. 2007. Sėklų biologija ir jų reprodukcijos procesai. Akademija. p. 18 – 39.
47. SADILOVA, E; STINTZING, F.C.; CARLE, R. 2006. Anthocyanins, colour and
antioxidant properties of eggplant and violet pepper peel extracts. Z. Naturforsch, vol. 61.
p. 527 - 535.
48. SCHMILEWSKI, G. 2009. The role of peat in assuring the quality of growing media.
Mires and Peat, vol. 3, p.1 - 8.
49. SELDA, O.; ANAPALI, O. 2010. Effect of soil addition on physical properties of perlite
based media and strawberry cv. Camarosa plant growth. Scientific Research and Essays,
vol. 5, issue 22, p. 3430 - 3433.
50. SESHADRI, B. 2013. Clean coal technology combustion products: properties, agricultural
and environmental applications, and risk management. Advances in Agronomy, vol. 119,
p. 323 - 340.
51. SMIRNOFF, N; WHEELER, G. L. 2000. Askorbic acid in plants: biosynthesis and
function. Critical Reviews in Plant Sciences, vol. 19, p. 267 – 290.
52. SOENGAS, P.; SOTELO, T.; VELASCO, P. 2011. Antioxidant properties of brassica
vegetables. Functional Plant Science and Biotechnology, vol. 5, issue 2, p. 43-55.
53. STANCIU, G; LUPSOR, S; SAVA, C. 2009. Spectrophotometric characterizations of
anthocyans extracted from black grupes skin. Ovidijus University Annals of Chemistry,
vol. 20, issue 2, p.205-208.
54. ŠLAPAKAUSKAS, V; KUČINSKAS, J. 2008. Augalų mityba. Akademija, p. 210- 256.
55. TARAKANOVAS, P; RAUDONIUS, S. 2003. Agronominių tyrimų duomenų statistinė
analizė taikant kompiuterines programas Anova, Stat, Split-Plot iš paketo Selekcija ir
Iristat. Akademija (Kėdainių r.).
56. TARASEVIČIENĖ, Ž. 2007. Daiginamų sėklų cheminės sudėties, biologinio aktyvumo ir
maistinės vertės kitimas: daktaro disertacija: biomedicinos mokslai, agronomija (06B).
Akademija, (Kauno r.), 88 p.
57. THEUNISSEN, J; NDAKIDEMI, P. A.; LAUBSCHER, C. P. 2010. Potential of
53
vermicompost produced from plant waste on the growth and nutrient status in vegetable
production. International Journal of the Physical Sciences, vol. 5, issue 13, p. 1964-1973.
58. URSO, C.; CAIMI, G. 2011. Oxidative stress and endothelial dysfunction. Minerva
Medical, vol. 120, issue 1, p. 59 – 77.
59. WEI, J.; , MIAOA, H.; WANGA, H. 2011. Effect of glucose on glucosinolates,
antioxidants and metabolic enzymes in Brassica sprouts. Scientia Horticulturae, vol. 129
p. 535-540.
60. WEIA, J.; MIAOA, H; WANGA, Q. 2011. effect of glucose on glucosinolates,
antioxidants and metabolic enzymes in brassica sprouts. scientia horticulturae, vol. 129, p.
535–540
61. ZIELINSKI, H.; KOZLOWSKA, H. 2003. The content of tocopherols in Cruciferae
sprouts. Polish Journal of Food and Nutrition Sciences, vol.12, issue 4, p. 25 – 31.
62. ZIELINSKI, H.; PISKULA; MICHALSKA, A.; KOZLOWSKA, H. 2007. Antioxidant
capacity and it’s components of cruciferous sprouts. Polish Journal of Food and Nutrition
Science, vol. 57, issue 3, p. 315–322.
63. ZWINGMANN, N; MACKINNON, I. 2011. Use of a zeolite synthesised from alkali
treated kaolin as a K fertiliser: Glasshouse experiments on leaching and uptake of K by
wheat plants in sandy soil. Applied Clay Science, vol. 53, p. 684–690.
54
DARBO APROBACIJA IR PUBLIKACIJOS
Publikacijos:
Pranešimai:
55