1

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS
SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA

ELIANA JURGO

EPILEPSIJA SERGANČIŲ VAIKŲ TĖVŲ ŽINIŲ IR MOKYMO VERTINIMAS

Magistrantūros studijų programos „Klinikinė slauga“ baigiamasis darbas

Darbo vadovas
Dr. Vilma Raškelienė

KAUNAS, 2016
 2

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS
SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA

TVIRTINU
Slaugos fakulteto dekanė
Prof. Jūratė Macijauskienė
........................................
Data................................

EPILEPSIJA SERGANČIŲ VAIKŲ TĖVŲ ŽINIŲ IR MOKYMO VERTINIMAS

Magistrantūros studijų programos „Klinikinė slauga“ baigiamasis darbas

Darbo vadovas
Dr. Vilma Raškelienė........................
Data...........................

Recenzentas
Dr. Viktorija Grigaliūnienė.........................
Data...............................................
Darbą atliko
Magistrantė
Eliana Jurgo .............
Data......................................

KAUNAS, 2016
 3

TURINYS
SANTRAUKA..........................................................................................................................................5
SUMMARY..............................................................................................................................................7
PADĖKA...................................................................................................................................................9
SANTRUMPOS......................................................................................................................................10
ĮVADAS..................................................................................................................................................11
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINAI.....................................................................................................13
1.LITERATŪROSAPŽVALGA.............................................................................................................14
1.1. Epilepsija............................................................................................................................14
1.2. Epilepsijos priepuoliai........................................................................................................15
1.3. Epilepsijos etiologija..........................................................................................................17
1.4. Epilepsijos diagnostika......................................................................................................18
1.4.1. Pagalbiniai tyrimai epilepsijos diagnostikai............................................................19
1.5. Epilepsijos priepuolio pirmoji pagalba..............................................................................20
1.6. Epilepsijos gydymas..........................................................................................................21
1.6.1. Vaistų šalutinis poveikis..........................................................................................22
1.7. Epilepsijos įveikos ir prisitaikymo būdai šeimoje.............................................................23
1.8. Slaugos modelių pritaikymas tėvams kuriu vaikas serga epilepsija..................................25
1.9. Slaugytojo vaidmuo mokyme............................................................................................28
1.10. Sveikatos mokymas..........................................................................................................30
1.10.1. Mokymo procesas..................................................................................................30
2. TYRIMO METODIKA.......................................................................................................................33
2.1. Tyrimo organizavimas ir eiga............................................................................................33
2.2. Etiniai aspektai...................................................................................................................34
2.3. Tiriamųjų kontingentas......................................................................................................35
2.4. Tyrimo instrumentas..........................................................................................................35
2.5. Mokymo programa.............................................................................................................37
2.6. Tiriamųjų sociodemografinės charakteristikos..................................................................38
2.7. Duomenų analizės metodai................................................................................................40
3. TYRIMO REZULTATAI...................................................................................................................41
3.1. Tėvų kurių vaikas serga epilepsija žinios apie ligą............................................................41
3.2. Tėvų, kurių vaikas serga epilepsija, žinių palyginimas prieš ir po mokymo.....................45
3.3. Tėvų, kurių vaikas serga epilepsija, mokymo apie ligą poreikis.......................................48
4. REZULTATŲ APTARIMAS.............................................................................................................53
IŠVADOS................................................................................................................................................56
 4

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS......................................................................................................57
MAGISTRO PARENGTŲ PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS........................................................................58
LITERATŪRA........................................................................................................................................59
PRIEDAI.................................................................................................................................................64
 5

SANTRAUKA

Jurgo E. Epilepsija sergančių vaikų tėvų žinių ir mokymo vertinimas, magistranto baigiamasis
darbas / mokslinė vadovė Dr. Vilma Raškelienė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos
fakultetas, Slaugos ir rūpybos katedra. – Kaunas, 2016, – 94 p.
Darbo tikslas – įvertinti epilepsija sergančių vaikų tėvų žinias ir mokymo poreikį.
Darbo uždaviniai: 1.Išsiaiškinti tėvų, kurių vaikas serga epilepsija, žinias apie ligą. 2.
Palyginti tėvų, kurių vaikas serga epilepsija, žinias prieš ir po mokymo. 3. Išsiaiškinti tėvų, kurių
vaikas serga epilepsija, mokymo apie ligą poreikį.
Tyrimo metodika: Tyrimas atliktas VL VšĮ VULSKF Vaikų neurologijos skyriuje.
Pasirinkta atlikti kiekybinį tyrimą (anketinė apklausa), naudojant, kaip tyrimo instrumentą, autorės
sudarytas dvi anketas (Nr.1 ir Nr.2) prieš tėvų mokymą ir po tėvų mokymo. Apklausoje dalyvavo 100
tėvų kurių vaikas serga epilepsija. Tėvai kurių vaikas serga epilepsija buvo apklausti naudojant
anketą prieš mokymą, po to buvo tėvams taikomas mokymas ir tėvai buvo pakartotinai
apklausiami autorės sudaryta anketa po mokymo. Autorė sudarė individualią tėvams, kurių vaikas
serga epilepsija, mokymo programą, kuri buvo patvirtinta skyriuje. Gautas Bioetikos leidimas vykdyti
tyrimą.
Tyrimo rezultatai: Analizuojant tėvų, auginančių sergančius epilepsija vaikus, žinias apie
ligos pobūdį, priepuolių kilmę bei tipą tyrimo rezultatai parodė, jog žinios apie epilepsiją skyrėsi
priklausomai nuo išsilavinimo: aukštąjį išsilavinimą turintys tėvai geriau žinojo apie ligą. Tyrimas
parodė, kad daugiausiai žinojo kas yra epilepsija (94.5 proc.), kada ištinka priepuolis ir kokie būdingi
priepuoliai žinojo (92.7 proc.). Apie epilepsijos priepuolį sukeliančius veiksnius daugiausiai
respondentų žinojo (94.5 proc.). Taip pat tėvai žinojo daugiausiai, kada kviesti GMP (74.5 proc.), kada
ir kokius pirmosios pagalbos medikamentus duoti vaikui priepuolio metu žinojo tik (58,5 proc.)
respondentų. 94 proc. epilepsija sergantį vaiką auginančių tėvų žino, jog prieš epilepsinius vaistus,
kuriuos paskyrė gydytojas, reikia vartoti reguliariai, nekeičiant dozės, vartojimo laiko ir dažnumo.
Aukštąjį išsilavinimą turintys tėvai geriau žino epilepsijos priepuolių kilmę ir kad jie gali praeiti
savaime, o aukštesnįjį – geriau žino apie priepuolių tipą lyginant su kitokį išsilavinimą įgijusiais tėvais
(p<0,05). Vidurinį/spec. vidurinį išsilavinimą turintys tėvai apie epilepsijos priepuolių kilmę, tipą ir
galinčius sukelti veiksnius žino mažiausiai lyginant su kitokį išsilavinimą turinčiais tėvais (p<0,05).
Tėvai, auginantys epilepsiją sergantį vaiką, nepriklausomai nuo išsilavinimo gerai nežino, kada
kreiptis į GMP ar gydytoją bei kada ir kokius medikamentus suleisti vaikui priepuolio metu (p<0,05).
Po mokymų visi 100 proc. respondentų į klausimą apie teisingą prieš epilepsinių vaistų vartojimą
atsakė teisingai (p>0,05). Mokymai ženkliai pagerino tyrime dalyvavusių tėvų žinias apie ligą,
priepuolių išraišką, veiksmus ir specialistų poreikį priepuolio metu bei pirmosios pagalbos algoritmą
 6

priepuoliui užsitęsus ilgiau nei 5 minutes (p<0,05). Daugiausiai informacijos apie epilepsiją tėvai,
auginantys šia liga sergantį vaiką, gauna iš gydytojo neurologo (89 proc.), iš slaugytojų tėvai pažymėjo
tik (19 proc.). 94 proc. tyrime dalyvavusių tėvų, auginančių epilepsiją sergantį vaiką, teigia, jog
mokymas apie epilepsiją jiems yra reikalingas ir visi 100 proc. respondentų norėtų daugiau žinių apie
epilepsiją. Daugiau kaip pusė (60 proc.) respondentų norėtų mokytis grupėje, ketvirtadaliui (25 proc.)
reiktų individualaus mokymo.
Išvados. 1. Didžioji dalis tėvų, auginančių vaiką, sergantį epilepsija, žino apie ligą.
Daugiausiai tėvai žinojo kas yra epilepsija, priepuolių kilmę ir jų tipą. Žinios apie epilepsijos
priepuolius skiriasi priklausomai nuo išsilavinimo. Vidurinį/spec., vidurinį išsilavinimą turintys tėvai
apie epilepsijos priepuolius žino mažiausiai. Dažniausiai tėvai nežino, kada kreiptis į GMP ar
gydytoją, bei kada ir kokius medikamentus suleisti vaikui priepuolio metu. 2. Mokymai ženkliai
pagerino tyrime dalyvavusių tėvų žinias apie ligą, priepuolių išraišką, veiksmus ir specialistų poreikį
priepuolio metu bei pirmosios pagalbos algoritmą priepuoliui užsitęsus ilgiau nei 5 minutes. Tėvų
mokymas turėjo teigiamą reikšmę, tėvų žinios pagerėjo. 3. Didžiajai daliai tėvų, kurių vaikas serga
epilepsija, yra poreikis gilinti žinias apie ligą bei gydymo būdus, daugiau kaip pusei reikalingas
mokymas grupėje. Daugiausiai informacijos apie epilepsiją tėvai gauna iš gydytojo neurologo, todėl
slaugytojos turėtų daugiau dalyvauti mokant tėvus apie vaikų, sergančių epilepsija priežiūra, nes tėvai
mažiausiai informacijos gavo iš slaugytojų. Visi tėvai norėtų daugiau žinių apie epilepsiją.
 7

SUMMARY

Jurgo E. Evaluation of Parents of Children with Epilepsy Knowledge and Training, Master’s
thesis / supervisor Dr. Vilma Raškelienė; Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of
Nursing, Nursing and Care Department. – Kaunas, 2016, – 94 p.
Goal of the thesis: to evaluate knowledge and the need for training of parents of children
with epilepsy.
Research tasks: 1.To analyse how much knowledge parents, whose children suffer from
epilepsy, have on this disease. 2. To compare knowledge of parents, whose children suffer from
epilepsy, before and after the training course. 3. To analysethe need for training parents, whose
children suffer from epilepsy.
Research methods: The research was carried outin the Children Neurology Department of PI
VUHSK. It was chosen to carry out a quantitative research (survey), using two author’s surveys (No.1
andNo.2) as a research instrument, for parents before and after the training course. The survey
involved 100 parents of children with epilepsy. Parents, whose children suffer from epilepsy, had to
fill a survey before the training, when parents participated in the training course, and finally, parents
had to fill another author’s survey after the training. The author prepared an individual training
programme for parents ofchildren with epilepsy. This programme was approved by the department.
The research was carried out with the bioethics permission.
Research results: After analysing knowledge of the nature of this disease, origins and type of
seizures, known by parents of children with epilepsy, the research results showed that knowledge on
epilepsy differed depending on parents’ education: parents, who had a university degree, knew more
about this disease. The research showed that the majority (94.5%) knew the concept of epilepsy,
92.7% knew the origins and type of seizures. The majority of respondents (94.5%) knew about the
factors that might cause epilepsy. Also, the majority of parents (74.5%) knew when to call paramedics,
and only 58.5% of respondents knew when and which first-aid medication give to the child in case of
seizure. 94% of parents of children with epilepsy know that drugs against epilepsy prescribed by the
doctor have to be consumed regularly, that it is prohibited to change the dosage, time and frequency of
consumption. Parents, who had a university degree, knew the origins of epileptic seizures better and
that a seizure can stop in itself, parents with a college degree – know the type of seizures better than
parents with other type of education (p<0.05). Parents with secondary/special education knew the
origins, type of seizures, and factors that might cause seizuresthe least compared to parents with other
type of education (p<0.05). Parents of children with epilepsy, despite their type of education, have
poor knowledge of when to call paramedics or the doctor, when and which medication to administer in
case of seizure (p<0.05). After the training, all 100% of respondents correctly answered the question
 8

about drugs against epilepsy (p>0.05). The training course significantly increased parents’ knowledge
of the disease, seizures, actions, and the need of specialists in case of seizure and the first-aid
algorithm in case the seizure lasts longer than 5 minutes (p<0.05). The majority of information about
epilepsy is provided by the neurologist (89%), and only 19% by nurses. 94% of respondents state that
there is a need for a training course on epilepsy and 100% of parents would like to know more about
epilepsy. More than a half of respondents (60%) would like to learn in a group, andthe quarter of
respondents (25%) would like individual learning.
Conclusion.1. The majority of parents of children with epilepsy know about the disease. The
majority of parents knew the concept of epilepsy, the origins and type of seizures. Knowledge of
epileptic seizures differs depending on education. Parents with secondary/special education know
about the epileptic seizures the least. Usually, parents do not know when to call paramedics or the
doctor, when and which medication to administer in case of seizure. 2. The training course
significantly increased parents’ knowledge about the disease, seizures, actions, and the need of
specialists in case of seizure and the first-aid algorithm in case the seizure lasts longer than 5 minutes.
Course for parents had a positive outcome, and their knowledge improved. 3. The majority of parents
of children with epilepsy have a need for more knowledge of the disease and treatment; more than a
half would like to learn in a group. The majority of information about epilepsy is provided by the
neurologist; therefore, nurses should participate more in teaching parents about the care of children
with epilepsy, because parents receive the least information from nurses. All parents would like to
learn more about epilepsy.
 9

PADĖKA

Nuoširdžiai dėkoju savo darbo vadovei dr. Vilmai Raškelienei, kuri man skyrė savo laiką,
dalinosi patirtimi bei žiniomis, davė naudingus pasiūlymus ir patarimus. Už bendradarbiavimą ir
pagalbą atliekant tyrimą dėkoju Vaikų ligoninės VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų
filialo Vaikų neurologijos skyriaus vyr. slaugos administratorei Jovitai Grudzinskienei. Taip pat
dėkoju šeimai bei draugams už palaikymą ir tikėjimą mano jėgomis.
Su pagarba,
magistrantė Eliana Jurgo.
 10

SANTRUMPOS

CNS – centrinė nervų sistema;

GTK – generalizuotas toninis – kloninis priepuolis;

EEG – elektroencefalografija;

KT – kompiuterinė tomografija;

MRT – magnetinio rezonanso tomografija;

VšĮ – viešoji įstaiga;

LSMU – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas;

VL VŠĮ VULSKF – Vaikų ligoninė Viešosios įstaigos Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių
klinikų filialas.
 11

ĮVADAS

Epilepsija Lietuvoje serga apie 4000 vaikų. Epilepsija - tai būklė kuriai būdingi
pasikartojantys centrinės nervų sistemos priepuoliai [11]. Tai pati dažniausia vaikų lėtinė nervų
sistemos liga, reikalaujanti ilgalaikio reguliaraus gydymo [13]. Medikai, analizavę epilepsinius ligos
veiksnius, pripažįsta, kad epilepsija sergančio vaiko ir jo šeimos psichosocialiniai aspektai Lietuvoje
mažai tirti ir patiems medikams tenka spręsti socialines-psichologines šių vaikų ir jų šeimų problemas
[7].
Sergančio vaiko gimimas šeimoje yra išbandymas visiems jos nariams. Sergančio vaiko
gimimas sutrikdo tėvų lūkesčių procesą. Dažniausiai tėvai jau turi tam tikras iliuzijas apie vaiką: koks
jis bus, kaip atrodys, įsivaizduoja, kad jis bus gražus ir sveikas, su šeimai būdingais išorės bruožais ir
pan. Gimus sergančiam vaikui, tėvai sutrinka pasijunta bejėgiai, patiria stresą, ir tai tėvams tampa
didžiuliu gyvenimo netikėtumu bei „iššūkiu“ [2]. Tėvų išgyvenamas stresas gali „peraugti“ į depresiją,
kadangi jie dėl nesveiko vaikelio gimimo dažnai kaltina save [8].
Sergančio vaiko gydymas, priežiūra ir ugdymas stipriai paveikia visą šeimą. Sergantieji turi
ilgus metus vartoti vaistus nuo epilepsijos. Negana to, šie pacientai neretai susiduria su daugeliu ligos
sukeltų socialinio gyvenimo apribojimų, trukdančių formuotis savarankiškai asmenybei ir suaugus
sėkmingai rasti savo vietą visuomenėje: siekiant mokslo, renkantis profesiją, kuriant šeimą [75]. Jau
nuo ligos pradžios svarbu formuoti teisingą sergančiojo bei jo šeimos narių požiūrį į ligą, išmokyti ją
valdyti, skatinti aktyviai dalyvauti gydymo bei reabilitacijos procese. Paciento ir jo šeimos emocinės ir
psichologinės nuostatos smarkai lemia gydymo rezultatus [13,25]. Reikia laiko, kantrybės ir visų
šeimos narių pastangų, siekiant atkurti šeimos gyvenimo pusiausvyrą ir kontrolės jausmą.
Artimiesiems dažnai trūksta informacijos ir žinių, kaip padėti ir bendrauti su sergančiuoju. Svarbu
suprasti tėvų išgyvenamus jausmus sergančio vaiko atžvilgiu, nes artimųjų patiriami neigiami jausmai
bei noras jų išvengti komplikuoja tėvų įtraukimą į gydymą [18].
Siekiame, kad tėvai mokėtų atpažinti ir įvardinti ligos simptomus, vaistų šalutinį poveikį,
mokėtų nugalėti sunkumus socialiniame gyvenime. Visos šeimos dalyvavimas gydyme yra būtinas,
todėl epilepsija sergančiųjų bei jų tėvų mokymas yra neatsiejama pagalbos dalis. Mokymas yra skirtas
padėti pacientams ir jų šeimoms suprasti ligą ir gydymą, bendradarbiauti su sveikatos priežiūros
specialistais ir palaikyti bei pagerinti gyvenimo kokybę [14].
Temos aktualumas. Sėkmingai prižiūrėti vaiką, kuris serga epilepsija, įmanoma tik tada, kai
vaikas ir jo šeimos nariai reguliariai bendradarbiauja su kvalifikuotais sveikatos priežiūros
darbuotojais. Jų bendradarbiavimo tikslas yra mokymasis apie ligą ir jos valdymą. Mokymosi metu
tėvams yra suteikiamos pagrindinės žinios apie ligą ir jos gydymo būdus, tam kad tėvai ir jų vaikas
suprastų ligos esmę ir jaustųsi saugūs bei psichologiškai ramūs.
 12

Darbo naujumas. Epilepsija sergančių vaikų Lietuvoje ir visame pasaulyje didėja, o tyrimu
apie epilepsija sergančių vaikų tėvų žinias ir mokymą,Lietuvoje yra atlikta labai mažai. Šiuo magistro
darbu noriu parodyti, kaip ir kokias pagrindines žinias reikia suteikti tėvams apie jų vaiką, kuris serga
epilepsija.
Darbo praktinė reikšmė. Nustačius mokymo svarbą, gauti rezultatai gali būti reikšmingi ne
tik moksliniu požiūriu, bet ir taikomi praktikoje, nes jie parodys kad tėvams trūksta žinių ir jie nori
mokytis. Šiame darbe pateikta informacija, apie epilepsiją, veiksnius, priepuolius bei gydymą, kuria
galės remtis bendrosios praktikos slaugytojos ir mokinti tėvus kurių vaikas serga epilepsija.

Darbo tikslas - įvertinti epilepsija sergančių vaikų tėvų žinias ir mokymo poreikį.
 13

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Darbo tikslas - įvertinti epilepsija sergančių vaikų tėvų žinias ir mokymo poreikį.
Darbo uždaviniai:
1. Išsiaiškinti tėvų, kurių vaikas serga epilepsija, žinias apie ligą.
2. Palyginti tėvų, kurių vaikas serga epilepsija, žinias prieš ir po mokymo.
3. Išsiaiškinti tėvų, kurių vaikas serga epilepsija, mokymo apie ligą poreikį.
 14

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Epilepsija

Terminas "epilepsija" kilęs iš graikiško žodžio epilambanein (pagriebti, pastverti) ir puikiai

nusako priepuolio staigumą. Epilepsija minima antrojo tūkstantmečio pr. Kr. raštuose iš
Mezopotamijos, Persijos ir Egipto. Nuo tų laikų daugybę šimtmečių ji laikyta paslaptinga mistine liga,
greičiausiai dėl netikėto ir keisto ligonio elgesio priepuolio metu bei dėl asmenybės pokyčių
kartojantis nekontroliuojamiems priepuoliams. Hipokratas IV a. pr. Kr. veikale "Apie šventąją ligą"
mėgino surasti tiesą tarp mistinio ir mokslinio požiūrio į epilepsiją, teigdamas, kad tai tikriausiai yra
smegenų liga. Jis taip pat mėgino skirti priepuolių rūšis. Iki XIX a. pabaigos epilepsijos studijos buvo
vien tik aprašomojo pobūdžio, ir tik 1873 m. H. Jackson apibūdino epilepsiją kaip "retas, staigias, labai
stiprias ir lokalias pilkosios medžiagos iškrovas", o W. Gowers toliau tobulino jo idėjas, nagrinėdamas
epilepsijos kilmę, simptomus, gydymą ir prognozę [6,36].
Istorijos knygose pasakojama apie daugelį žmonių, sirgusių epilepsija ir nežiūrint to atlikusių
didžius žygius bei palikusius gilų pėdsaką žmonijos istorijoje. Tai politikas J. Cezaris, karvedys A.
Makedonietis, rašytojai F. Dostojevskis ir F. Giustavas, dailininkas V. Van Gogas, kompozitorius G.
F. Hendelis, gamtininkai Č. Darvinas bei H. L. Helmholcas [6,11].
Daugelis epilepsija suserga vaikystėje, nes nebrandžios vaiko smegenys nesugeba deramai
slopinti dirginimo procesų, ypač jei jos pažeistos. Kuo anksčiau prasidėjo epilepsija, tuo ji gali būti
atkaklesnė ir kartu gali būti vaiko raidos sutrikimų [11,23]. Apie 30 - 35proc. sergančiųjų epilepsija
galima nustatyti veiksnius, sukėlusius struktūrinį CNS pažeidimą ir epilepsiją [9]. Tai:
nėštumo laikotarpiu pasireiškę (prenataliniai) genetiniai, metaboliniai, infekciniai veiksniai,
sukėlę įvairaus laipsnio bei pobūdžio galvos smegenų ar jų kraujagyslių displazijas, cistas;
gimdymo (perinatalinio) laikotarpio sunkumai (hipoksija ar trauma);
ponataliniai veiksniai (neuroinfekcijos, navikai, galvos smegenų traumos, galvos smegenų
kraujotakos sutrikimai) [6,36].
Ligą sukelia epilepsinis neuronas, atsiradęs galvos smegenyse dėl paveldėjimo bei
egzogeninių priežasčių. Sergančių epilepsija tėvų vaikas paveldi polinkį į epilepsiją. Tačiau tokie
vaikai serga ne dažnai, tik 3 proc. Ja susirgusiam vaikui dažnai nustatomos kitos nervų sistemos ligos:
naktinis šlapimo nelaikymas, naktinis siaubas (tai labai stipraus siaubo ir panikos išgyvenimai naktį),
pykčio arba galvos svaigimo priežastys. Neretai tokių vaikų psichikos raida būna sulėtėjusi [74].
Dažnai epilepsija pasireiškia kaip smegenų pažeidimų pasekmė, pvz., susidarius randams smegenyse
po insulto, esant deguonies trūkumui, gimdymo arba nėštumo metu, po traumų, dėl auglių. Epilepsijos
priepuolio priežastimi yra praeinantis smegenų funkcijos sutrikimas, atsirandantis dėl vienu metu
 15

smegenų ląstelių grupėje kylančių elektrinių iškrovų. Epilepsijos priepuoliai gerai žinomi ir
klasifikuoti. Jų yra gana daug rūšių ir išoriškai labai įvairiai pasireiškia. Priepuolių trukmė taip pat
labai įvairi. Smegenų veiklos sutrikimas po priepuolio palaipsniui praeina ir tuomet smegenų veikla
vėl tampa visai normali. Ši liga gali būti gydoma vaistais nuo epilepsijos ir apie dviems trečdaliams
pacientų vartojantiems vaistus pasiekiama būsena, kai traukuliai beveik išnyksta [6,32].

1.2. Epilepsijos priepuoliai

Gydant epilepsiją, vaistai parenkami pagal priepuolių tipą. Priepuoliai gali būti: židininiai
(daliniai) ir generalizuoti. Židininiai (daliniai) priepuoliai gali būti paprastieji, sudėtingieji
(kompleksiniai) ir paprastieji ar sudėtingieji, kurie yra su antrine generalizacija. Generalizuoti
traukuliai skirstomi į absansinius, miokloninius, kloninius, toninius, toninius – kloninius, atoninius ir į
neklasifikuojamus [6,28].
Židininiai priepuoliai. P. N. Banerjee (2009) teigia, kad epilepsija, kurios metu yra židininiai
priepuoliai, prasideda židininėje smegenų žievės dalyje. Šis priepuolių tipas smulkiau skirstomas į
židininius paprastuosius priepuolius (kai nesutrinka sąmonė) ir į židininius sudėtinguosius priepuolius
(kai sutrinka sąmonė). Židininiai su antrine generalizacija priepuoliai taip pat gali būti klasifikuojami
atsižvelgiant į jų klinikinį apsireiškimą, pvz., jie gali prasidėti židininėje smegenų dalyje ir greitai
išplisti į kitas smegenų žievės dalis per neuronų tinklą, tokiu būdu sukeldami antrinius generalizuotus
toninius - kloninius traukulius [17,44].
Židininiai paprastieji priepuoliai, kurių metu sąmonė, suvokimas ir orientacija išlieka visiškai
nesutrikę, pacientas jaučia viską, kas su juo vyksta, tik negali to pakeisti, o priepuolio metu ar po jo
gali nupasakoti buvusius savo jutimus [10,11]. Jie būna:
 Motoriniai – pasireiškia vienos veido pusės ar vienos pusės galūnės trūkčiojimu ar įsitempimu;
 Sensoriniai – pasireiškia jutimų, odos jutimo, klausos, regos, uoslės ir skonio, sutrikimu ar
svaigimo pojūčiu;
 Vegetaciniai arba autonominiai, pasireiškia vegetacinių funkcijų, odos spalvos, temperatūros,
vyzdžių dydžio, prakaitavimo, arterinio kraujospūdžio, pulso, vidaus organų veiklos
sutrikimais;
 Psichiniai – pasireiškia jausmų, nuotaikos, emocijų, elgsenos pokyčiais, nerealumo jausmu,
„deja vu“ – jau kažkada patirtu jausmu [10,17].
Židininių sudėtingųjų priepuolių metu sutrinka sąmonė, suvokimas ir orientacija, jiems
būdingas automatizmas – neprasmingi, situacijos neatitinkantys, dažnai pasikartojantys stereotipiniai
judesiai ar elgesys: čepsėjimas, seilių rijimas, čiupinėjimasis, niurnėjimas, betikslis daiktų ėmimas,
 16

kilnojimas, kiti stereotipiniai rankų judesiai, vaikščiojimas, stojimasis, sėdimasis, ne reagavimas į

kalbą, ryšio su pacientu paprastai nebūna. Tokio priepuolio pacientas dažniausiai neprisimena, nežino,
kiek jis truko, kas vyko jo metu [6,10].
Židininiai su antrine generalizacija priepuoliai, tai yra priepuoliai kurie, prasidėję kaip
židininiai paprastieji ar židininiai sudėtingieji, pereina į generalizuotą viso kūno traukulių priepuolį
[10].
Generalizuoti priepuoliai. Be židininių, būna ir generalizuoti priepuoliai, kurių metu nei
išoriškai, nei elektroencefalogramoje (EEG) negalima aptikti aiškaus pradinės iškrovos židinio, o
dirginimas žaibiškai plinta visose smegenyse [11]. Generalizuotiems priepuoliams priskiriami:
Absansai–labai trumpi, nuo kelių iki keliolikos sekundžių trunkantys sąmonės sutrikimai ir
veiklos sustojimo priepuoliai, primenantys trumpą užsisvajojimą, kurio metu vaikas nereaguoja į
aplinką, neatsako į klausimą, neprisimena tuo momentu vykusių įvykių, pacientas nekrenta, bet gali
išmesti rankose laikomus daiktus [10]. Absanso metu žvilgsnis sustingęs, vyzdžiai išsiplėtę, vokai
virpa, veidas ir galūnės trūkčioja, rankų judesiai sutrikę [70].
Mioklonijos – trumpi žaibiški viso kūno ar tam tikrų jo dalių trūktelėjimai, primena
krūptelėjimą, jų metu iškrinta rankose laikomi daiktai, pacientas gali kristi. Ne visos mioklonijos yra
patologinės, daugeliui žmonių būdingos gerybinės įmigimo mioklonijos [10,11].
Generalizuotas kloninis priepuolis - kloniniai priepuoliai pasireiškia ritmingais raumenų
trūkčiojimais, kiek mažiau staigiais nei mioklonijos, ir kartais imituojančiais natūralų judesį [11]. Šie
priepuoliai yra asimetriški ir netaisyklingi. Jie dažniausiai pasitaiko naujagimiams ir kūdikiams arba
mažamečiams vaikams. Šie priepuoliai visada simptominiai, matomas pastovus galūnių trūkčiojimas
[47].
Generalizuotas toninis priepuolis – toniniai traukuliai reiškia, kad kūno raumenys staigiai ir
stipriai įsitempia, dėl to pakinta kūno poza, akių padėtis, žmogus gali staiga kristi ir susižaloti [10].
Toniniai susitraukimai lemia kaklo išsitempimą, veido raumenų susitraukimą. Taip pat išvirsta akių
obuoliai, pasireiškia apnėja, gali būti riksmai. Toniniai traukuliai trunka mažiau nei 60 sekundžių. Šie
traukuliai gali pasireikšti bet kokio amžiaus žmonėms [67].
Generalizuotas toninis - kloninis priepuolis (GTK) - šis priepuolis yra labai dramatiškas ir
gąsdinantis. GTK priepuolį sudaro 2 fazės: toninė ir kloninė. GTK priepuolis prasideda staigiu toniniu
viso kūno įsitempimu, akys būna atmerktos, žvilgsnis nesąmoningas, fiksuotas, vyzdžiai išsiplečia,
nereaguoja į šviesą, stipriai sukandami dantys, galva lošiasi, rankos ir kojos įsitempia, dėl krūtinės
raumenų staigaus susitraukimo oras iš plaučių išstumiamas ir pasigirsta gerklinis garsas, trinka
kvėpavimas. Priepuoliui užsitęsus, pacientas, ypač jo lūpos, mėlynuoja, kartais įvyksta nevalingas
šlapinimasis arba tuštinimasis. Toninė fazė paprastai trunka apie 30 sekundžių ir pereina į kloninius
viso kūno traukulius – tai ritmiškai besikartojantys abiejų kūno pusių galūnių trūkčiojimai. Dėl
 17

nereguliaraus kvėpavimo iš burnos dėl oro ir neryjamų seilių veržimosi pasirodo putos. GTK
priepuolis paprastai trunka 1-4 minutes. Po priepuolio prasideda slopinimas pacientas dažniausiai
užmiegą [10,70]. H. Blumenfeld (2009) teigia, kad pavojingiausias priepuolių tipas yra toninai –
kloniniai, taip pat dar vadinami „Grand mal“. GTK gali sukelti traumas ar mirtį dėl nelaimingų
atsitikimų ar kritimų, o patys traukuliai savaime gali sukelti slankstelių skilimus, širdies aritmijas ir kai
yra labai stiprūs arba trunka ilgai, gali įtakoti smegenų traumas ir mirtį. Dėl savo stulbinančio
motorinio pasireiškimo tokius traukulius yra sunku tirti, palyginus su kitų rūšių traukuliais [46].
Generalizuoti atoniniai priepuoliai – staiga prarandamas viso kūno ar raumenų grupės
tonusas, dėl to pacientas staiga nukrenta, sukniumba ar knapteli tik jo galva [10]. Atoninai priepuoliai
yra pavojingi, nes jų metu staigiai pasikeičia žmogaus laikysena, t.y., jis apalpsta ir krinta ant žemės.
Todėl dažnai to rezultatas būna veido ir kiti sužalojimai. Priepuoliai trunka trumpai, po to greitai
atstatoma normali organizmo veikla. Priepuoliai pasireiškia įvairaus amžiaus žmonėms ir dažnai yra
susiję su difuziniu smegenų pažeidimu, mokymosi sutrikimu [58].
Nesuklasifikuoti priepuoliai. Tokie, kurie dėl nepakankamų duomenų ar klasifikacijos
netinka nė vieniems anksčiau išvardytiems. Terminą “aura” įvedė Galenas, apibūdindamas triukšmingą
oro įkvėpimą prasidedant priepuoliui. Aura - simptomai prieš priepuolį. Prieš prasidedant priepuoliui,
kai kurie žmonės patiria jausmą vadinamą “aura” arba įspėjimą. Aura gali atsirasti gerokai prieš
priepuolį, kad suteiktų žmogui laiko atsigulti ir tokiu būdu išvengti sužeidimų krentant. Auros, kurias
patiria žmonės, skiriasi. Kai kurie žmonės jaučia kūno temperatūros pakitimus, kiti patiria įtampą ir
jaudulį. Kai kuriais atvejais epilepsijos aura pasireiškia asmeniui kaip tam tikras muzikinis garsas,
keistas skonis, vaizdas ar net ypatingai keistas kvapas [12].

Epilepsijos priepuolius gali iššaukti:

 Mirganti šviesa (šviesos efektai koncertuose ir diskotekose, ilgas televizoriaus ar kompiuterio

naudojimas);
 Miego stoka, fizinis ir/ar emocinis nuovargis, išgąstis;
 Staigus ankstyvas žadinimas ar nubudimas;
 Alkoholio, narkotinių medžiagų vartojimas.
 Karščiavimas, menstruacijos [11].

1.3.Epilepsijos etiologija

Šiuolaikiniais tyrimo metodais apie 65-70% epilepsijų atvejų nenustatoma jokios

specifinės etiologijos. Etiologijai nustatyti svarbu išsami šeimos, nėštumo bei gimdymo ir
 18

neurologinės raidos anamnezė, neurologinė apžiūra, EEG, vaizdiniai smegenų tyrimai (KT ir MRT),
kartais genetiniai bei neurometaboliniai tyrimai [44,68].

Epilepsija pagal ligos etiologiją skirstoma į idiopatinę, simptominę ir kriptogeninę.

1. Idiopatinė epilepsija – laikoma epilepsija, kurios priežastis yra genetinė, dažniausiai ji
pasireiškia dar vaikystėje.
2. Simptominė epilepsija – pasireiškia kaip smegenų pažeidimo pasekmė, pvz.,
susidarius randams smegenyse po insulto, traumų, smegenų uždegimo arba dėl auglių,
taip pat dėl įvairaus laipsnio ir pobūdžio smegenų vystymosi sutrikimų nėštumo metu.
3. Kriptogeninės epilepsijos priežastis yra nežinoma, nepaisant pačių naujausių tyrimų
būdų, kai kurių epilepsijos priepuolių kilmės nustatyti nepavyksta [10,11].
Nustatyti epilepsijos priežastį yra sudėtinga, nes yra keli faktoriai, kurie tai apsunkina. S.D.
Shorvon (2011) išskiri tris pagrindines priežastis:
1. Gali būti kelios ligos atsiradimo priežastys: kiekvienam pacientui dažna priežastis yra genetinė ir
įgyta dėl tam tikrų faktorių, o taip pat atsirandanti dėl provokuojančių veiksnių. Tokiais atvejais
priskirti epilepsiją tam tikrai ligos etiologijai yra savavališka. Nepaisant to, dažniausiai yra viena
dominuojanti atsiradimo priežastis, pagal kurią epilepsija yra priskiriama prie vienos etiologijos
rūšies. Klinikinėje praktikoje yra daug akivaizdžių priežasčių, kodėl toks etiologijos skirstymas
yra svarbus ir būtinas.
2. Priežastis ir mechanizmas: autoriai teigia, kad epilepsijos atsiradimo priežastis priklauso nuo
iktogenezės (smegenų vieta, galinti sukelti priepuolius) ir epileptogenezės mechanizmo. Genetinės
kilmės epilepsiją yra lengviau nustatyti pagal jos molekulinį mechanizmą, tačiau daugumoje
simptominių epilepsijų iktogenezės mechanizmai yra sunkiai suprantami. Jei apie simptominę
epilepsiją būtų daugiau duomenų, būtų galima nustatyti priežastį pagal mechanizmą. Toks
klasifikavimas galėtų būti tiksliausias ir pagrindinis.
3. Nustatinėjant priežastį reikalinga tinkama įranga, pavyzdžiui, kol nebuvo pakankamai žinių apie
genomiką, nustatyti priežastį daugumos epilepsijos atveju būdavo labai sunku – kartu idiopatinė ir
simptominė epilepsija negalėdavo būti diagnozuojamos [44,68].

1.4. Epilepsijos diagnostika

Vaikų epilepsiją diagnozuoja vaikų gydytojas neurologas remdamasis:

1. Anamneze ir priepuolių pobūdžiu. Išsami anamnezė, sudaryta iš paciento ir liudininko,
kuriuo gali būti ir slaugytojas, pasakojimų yra pagrindas nustatyti teisingą diagnozę ir
suteikti tinkamą pagalbą.
2. Klinikine somatine ir neurologine vaiko apžiūra.
 19

3. Tyrimais:
 Elektroencefalografija (EEG)
 Vaizdiniais galvos smegenų tyrimais: neurosonoskopija, kompiuterinė tomografija
(KT) ir magnetinio rezonanso tomografija (MRT);
 Matabolinių, genetinių, infekcinių, uždegimu pasireiškiančių ligų ir kitų priežasčių
paieška [6,10].

1.4.1. Pagalbiniai tyrimai epilepsijos diagnostikai

Elektroencefalografija
Vienas iš pagrindinių pagalbinių tyrimų yra elektroencefalografija (EEG). Tai funkcinis
ty­rimas, parodantis, kurioje galvos smegenų da­lyje kyla nenormalios elektrinės iškrovos, kaip jos
plinta, kaip reaguoja į funkcinius krūvius (hiperventiliaciją, fotostimuliaciją, užsimer­kimą-
atsimerkimą, miego trūkumą ir miegą bei nubudimą). EEG nėra absoliučiai patikima nustatant ar
paneigiant epilepsijos diagnozę [6]. Šis tyrimas padeda:
1. patvirtinti epilepsijos diagnozę, kai yra klinikiniai priepuoliai;
2. diferencijuoti atskiras epilepsijos formas;
3. įtarti struktūrinius organinius CNS pokyčius.
EEG miego metu arba EEG stebėjimas (su vaizdo filmavimu ar be jo) suteikia ypač daug
informacijos. Tačiau šio tyrimo radiniai, primenantys epilepsiformines iškrovas, kai nėra klinikinių
priepuolių, nėra pagrindas epilepsijos diagnozei ir gydymui [10].

Vaizdiniai smegenų tyrimai

Šie tyrimai padeda nustatyti struktūrinius CNS pokyčius, galėjusius sąlygoti epilepsijos
priepuolius. Kūdikio ultrasonografija per didįjį momenėlį yra neblogas orientacinis metodas ir padeda
nustatyti ryškias smegenų malformacijas bei hemoragijas [10,11].
Galvos smegenų KT padeda nustatyti kalcinatus, cistas, navikus, ryškias malformacijas, išeminį ir
hemoraginį insultą, bet neparodo nedidelių struktūrinių pokyčių, žievės formavimosi anomalijų, tuberų
(gumburų) ar hipokampo sklerozės, kurie galimi sergant epilepsija. Tokiais atvejais informatyvesnė
MRT. Taikant T1 režimą, atskleidžiami anatominiai pokyčiai, T2 ir T2 FLAIR režimus - geriau matyti
patologija [10,11].
Paprasta kaukolės rentgenografija, sergant epilepsija, nėra informatyvi, todėl nerekomenduojama.
 20

1.5. Epilepsijos priepuolio pirmoji pagalba

Priepuolio metu reikia suteikti vaikui saugią padėtį. GTK priepuolio metu paversti vaiką ant
šono ir taip apsaugoti, kad neužspringtų seilėmis ar skrandžio turiniu. Vaiko nekratyti, nedaryti
dirbtinio kvėpavimo, nieko nekišti į burną. Reikia būti šalia, stebėti vaiką, sekti priepuolio laiką ir
pobūdį. Paprastai priepuolis trunka 1-4 min. ir praeina savaime [11]. Jei GTK priepuolis užsitęsė ilgiau
kaip 4-5 min., jis turi būti stabdomas vaistais. Priepuoliui nutraukti vartojami benzodiazepinai
(diazepamas arba midazolamas). Paprastai 0,3 mg/kg midazolamo supilama už skruosto arba 0,5mg/kg
diazepamo suleidžiama į tiesiąją žarną [10].

Kaip elgtis priepuolio metu:

 Nesijaudinkite – vaikui neskauda.

 Stenkitės nusiraminti ir laukite, kol priepuolis praeis, atidžiai stebėkite vaiką. Tikslus
priepuolio eigos ir trukmės nupasakojimas vėliau bus svarbus gydytojui;
 Apsaugokite nuo sužeidimų: patraukite galinčius sužaloti daiktus;
 Nieko nekiškite ligoniui į burną (liežuvio prikandimas - ne tokia baisi trauma, palyginus su
tuo, kas gali įvykti ligoniui užspringus);
 Nedarykite dirbtinio kvėpavimo – tai nepadės;
 Ligonį paverskite ant šono arba jei tai sunku padaryti pakreipkite jo galvą ant šono, kad
neužspringtų seilėmis ar supykinus vėmimo mase. Atlaisvinkite apykaklę taip pagerinsite
kvėpavimą;
 Išlikite drauge, kol priepuolis visai praeis;
 Įsidėmėkite, kiek laiko trunka priepuolis;
 Priepuolio metu ligoniui suleidžiama diazepamo žvakutė arba midazolamo už žando, jei
priepuolis tęsiasi 5 min. ir ilgiau, dažniausiai traukulių priepuolis baigiasi savaime per 1-5 min.
 Po priepuolio vaikas dažniausiai nori miego, būna vangus, nereaguoja arba silpnai reaguoja,
taip pat gali giliai užmigti. Netrukdykite jam, leisdami pervargusioms smegenų ląstelėms
atsigauti.
 Po priepuolio vaikas gali būti ir susijaudinęs. Vėlgi kantriai palaukite, kol tai praeis ir
nenaudokite jėgos vaikui suvaržyti [10,11].
 21

1.6. Epilepsijos gydymas

Diagnozavus epilepsiją reikia nedelsiant pradėti gydymą. Negydoma ši liga gali baigtis
mirtimi. Pasak N. Hitiris (2007) vien Didžiojoje Britanijoje kasmet nuo epilepsijos ir dėl jos susijusių
sveikatos sutrikimų kasmet miršta 500 žmonių [53].
Epilepsija gali būti gydoma dvejais būdais:
1. Epilepsijos medikamentinis gydymas – ilgalaikis (2-5 ar daugiau metu);
nepertraukiamas ir reguliarus; skiriamas atsižvelgiant į priepuolių pobūdį ir epilepsijos
sindromą; gydymas pradedamas ir baigiamas palaipsniui [10].
2. Nemedikamentiniai epilepsijos gydymo būdai taikomi vaistams atsparioms
epilepsijoms gydyti – ketogeninė dieta, modifikuota Atkinso dieta; klajoklio nervo
stimuliacija; epilepsijos chirurgija [10,57].
Epilepsija gydoma specifiniais vaistais nuo epilepsijos nuolat, ilgai, kartais visą gyvenimą.
Preparatą parenka gydytojas pagal priepuolių rūšį, lydinčią patologiją, kai kuriuos kitus aspektus.
Gydymo vaistais tikslas - sumažinti nenormalius elektrinius iškrūvius, kurie vyksta galvos
smegenyse. Kartu su gydytoju būtina aptarti įvairių vaistų privalumus ir trūkumus. Jei vaistas
neefektyvus ar sukelia sunkesnes nepageidaujamas reakcijas, skiriama kito vaisto nuo traukulių.
Naujos kartos vaistai suteikia daugiau vilčių sergantiesiems epilepsija, nes ne tik veiksmingai gydo
epilepsiją, bet ir pagerina pažintines funkcijas: atmintį, dėmesio koncentraciją, mažina mokymosi
sunkumus, slopina padidėjusį jautrumą, pagerina savęs vertinimą [10,54].

Gydymo tikslas yra užtikrinti pacientui kuo geresnę gyvenimo kokybę. Tai reiškia,
kontroliuoti traukulius su minimaliais arba be jokių nepageidaujamų poveikių. Visi gydymo
sprendimai priklauso nuo paskirto gydymo naudos ir žalos pacientui balanso, todėl gydymas
parenkamas individualiai kiekvienam pacientui. Norint parinkti kuo tinkamesnį vaistą reikia daug žinių
apie epilepsijos rūšį, pacientą ir taip parinkti tinkamiausius vaistus pagal savo veikimo mechanizmą,
indikaciją, farmacinę formą ir kitas savybes. Gydant epilepsiją, tinkamo rezultato stengiamasi pasiekti
taikant monoterapiją. Politerapija skiriama tik tada, kai prieš tai du vaistai, kurie buvo paskirti
monoterapijai, nesukėlė reikiamo poveikio (1pav.) [15,54].
Priežastys, dėl ko gydymas gali būti neveiksmingas: a) neteisinga diagnozė (priepuoliai
nesusiję su epilepsija; b) neteisingai paskirti vaistai (ne taspriepuolių tipas, vaistų sąveika); c)
netinkama dozė (per maža dozė); d) žalingas gyvenimo būdas (alkoholio, narkotikų vartojimas)
[29,47].Lietuvoje gydymui skiriami šie vaistiniai preparatai: karbamazepinas, okskarbazepinas,
klonazepamas, valproinė rūgštis, tiagabinas, lamotriginas, topiramatas, gabapentinas, levetiracetamas,
pregabalinas, retigabinas, rufinamidas [38,49].
 22

1 pav. Naujai diagnozuotos epilepsijos gydymo strategija [47]

Kaip parodyta paveiksle, 59 proc. pacientų priepuoliai išnyksta pavartojus pirmą arba antrą
vaistą, o 41 proc. atvejų pacientams pasireiškia vaistams rezistensiška epilepsija (M. Brodie, 2012).
Lietuvoje sergančiųjų epilepsija gydymas ir reabilitacija vykdoma pagal Lietuvos
Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymą „Dėl medicininės reabilitacijos ir sanatorinio
(antirecidyvinio) gydymo organizavimo", kuriame nurodoma, kad esant epilepsijai reabilitacija,
sveikatą grąžinamasis gydymas arba pavienės nemedikamentinio gydymo priemonės pradedamos
ūmiu šios ligos periodu (pirmą, antrą parą), jei nėra kontraindikacijų. Šiame įsakyme nurodoma, jei
biosocialinių funkcijų sutrikimai neišnyksta po pirmojo etapo, skiriamas antrasis arba trečiasis
reabilitacijos etapas. Ligoniai siunčiami iš stacionarinių arba ambulatorinių asmens sveikatos
priežiūros įstaigų. Sergantys epilepsija vaikai antrame etape sveikatos grąžinamajam gydymui
siunčiami kai traukulių eiga kompensuota [37].

1.6.1. Vaistų šalutinis poveikis

Kaip ir visi vaistai taip pat ir prieš epilepsiniai, raminamieji vaistai gali turėti šalutinių
poveikių. Šalutiniai poveikiai pasireiškia įvairiai, todėl apie pastebėtus bet kokius pokyčius vaiko
organizme, pradėjus naudoti vaistą reikia pranešti gydytojui [10].

Atkreipti dėmesį reikėtų:

Gali pasireikšti alerginė reakcija: bėrimas odoje, temperatūros padidėjimas, viduriavimas.

Į centrinės nervų sistemos būklę: padidėjusį mieguistumą, sulėtėjusią kalbą ar atvirkščiai vaiko
sujaudinimą, padidėjusį aktyvumą, drebulį, galvos svaigimą, judesių koordinacijos sutrikimą,
nevalingų judesių atsiradimą, plaukų slinkimą. Gali atsirasti jutimų sutrikimai galūnėse: adatėlių
badymo, skruzdžių bėgiojimo, nutirpimo, šalčio, karščio, deginimo jutimai. Virškinamo trakto
 23

sutrikimus: pykinimą, viduriavimą, svorio augimą arba apetito ir svorio mažėjimą. Kai kurie šalutiniai
reiškiniai, pvz. mieguistumas, išnyksta kurį laiką pavartojus vaistą.

1.7. Epilepsijos įveikos ir prisitaikymo būdai šeimoje

Sergančių epilepsija vaikų ir jų šeimų prisitaikymo būdai labai susiję su jų
požiūriu ir įsitikinimais apie ligą. Dažnai žmonės per mažai žino apie epilepsiją, todėl turi
klaidingą požiūrį į ligą ir jos poveikį sergančiajam. Tyrimai rodo [63], kad kultūrinės stigmos
apie epilepsiją, slapta įsitvirtinusios žmonių mintyse ir širdyse, nesąmoningai moko būti
neįgaliais ir pasiduoti stigmatizacijai tiek pačius sergančiuosius, tiek jų tėvus. Mittan R.J.
(2007) naudoja sutrikimo laukimo sąvoką, aiškindamas, kad tėvai, nuolat nerimaujantys dėl
galimų vaiko priepuolių, skatina juos bijoti, trukdo stiprinti jų savarankiškumo,
kompetencijos, nepriklausomybės ir socialinius įgūdžius. Jo teigimu, negalia dėl epilepsijos
nesukelia tokių didelių fizinių sutrikimų kaip išmokta negalia [63].
Kultūra moko, kad tėvai yra absoliučiai ir visiškai atsakingi už vaikus ir net už
tai, kas su jais atsitinka. Tėvų naudojami epilepsijos įveikos būdai gali būti susiję su
išgyvenamu kaltės jausmu, kuris pasireiškia kaip hiper atsakingumo sutrikimas, kai tėvai
prisiima 100 % atsakomybę už vaikų epilepsiją ir priepuolius hiper atsakingumo sutrikimas
atsiranda, kai tėvų jausmai, elgesys ir savęs suvokimas tampa kontroliuojami šio tikėjimo
[71]. Mittan R.J. (2007) kaip vieną iš įveikos būdų siūlo neprisiimti tėvams atsakomybės už jų
vaikų smegenyse vykstančius procesus, sukeliančius ligą, ir nesijausti dėl to kaltais [63].
Epilepsija paveikia visą šeimą, todėl reikia laiko, kantrybės ir visų šeimos narių pastangų,
siekiant atkurti gyvenimo pusiausvyrą ir kontrolės jausmą. Ligos diagnozė kai kuriems
tėvams reiškia savo svajonių ir lūkesčių vaiko atžvilgiu žlugimą. Susitaikymas su liga – tai
gebėjimas įžvelgti perspektyvą ir naujas galimybes, suvokiant, kad epilepsija – tik dalis
gyvenimo, bet ne pats gyvenimas [71].
Epilepsija įneša daug pasikeitimų į tėvų gyvenimą. Objektyvūs tėvų sunkumai dažniausiai
yra susiję su materialiniais praradimais: kyla finansinių problemų (ilgi nedarbingumai ar
prarastas vieno iš tėvų darbas), didėja išlaidos gydymui [7]. Tačiau materialūs sunkumai – ne
vienintelis negatyvus veiksnys, įtakojantis šeimos gyvenimą. Viena pagrindinių objektyvių
problemų – besikeičianti santykių kokybė šeimoje. Dėl stigmatizuoto ir dažnai neigiamo
visuomenės požiūrio į epilepsiją tėvai pradeda riboti arba praranda dalį socialinių kontaktų,
nuolat patiriama emocinė įtampa ir stresas gali tapti pablogėjusios šeimos narių fizinės ir
psichikos sveikatos priežastimi. Subjektyvūs sunkumai iškyla su neigiamais šeimos narių
jausmais ir požiūrio į sergantį šeimos narį pasikeitimu. Artimiesiems dažnai trūksta
 24

informacijos ir žinių, kaip padėti ir bendrauti su sergančiuoju: bijoma priepuolių, kartais

neprognozuojamo ar sunkiau koreguojamo vaiko elgesio, vargina nežinoma vaiko ir visos
šeimos ateitis. Kartais net fiziškai sunku ištverti vaiko būsenos pablogėjimus, dėl kurių kiti
šeimos nariai negali patenkinti būtiniausių poreikių – pailsėti, išsimiegoti ir pan. Taigi sunki
vaiko liga sukelia šeimos krizę ir reikalauja, kad visi šeimos nariai iš naujo prisitaikytų prie
pasikeitusių gyvenimo aplinkybių [7]. Tuo remdamasi, L.Landreth – Harris (2010) siūlo šiuos
pasikeitimų įveikos būdus tėvams [60]:
 Skirti laiko sau. Nesijausti kaltais, kad reikia laiko sau. Surasti galimybių pasikalbėti
su partneriu ar kitu artimu žmogumi apie iškylančius sunkumus šeimoje ar
asmeniniame gyvenime.
 Ieškoti būdų, kad laukimas ligoninėje ar poliklinikoje nebūtų varginantis. Pasiimti ką
nors skaityti ar veikti, kol vaikas miega ar jam nereikia jūsų dėmesio.
 Lankyti palaikymo grupes, susitinkant su kitais tėvais, auginančiais epilepsija
sergančius vaikus. Sužinoti, kaip kiti tėvai sprendžia savo sunkumus, ieškoti įvairių
problemų sprendimo būdų.
 Dalintis vaiko priežiūra su partneriu ar kitu artimu šeimai draugu.

Rekomenduojama supažindinti tėvus su epilepsijos apibrėžimu, paplitimu, diagnostika ir

ligos priežastimis, epilepsijos gydymo metodais, gyvenimo būdo veiksniais, turinčiais įtakos
priepuoliams, ligos valdymo įgūdžiais. Tėvai mokomi, kaip sumažinti ligos atsinaujinimo
tikimybę, kaip įvairiais atvejais elgtis su sergančiu vaiku. Vienas svarbiausių uždavinių –
išsiaiškinti vaiko poreikius ir jų patenkinimo galimybes, atsižvelgiant į jo gebėjimus, ligos
sąlygotus apribojimus, gydymo specifiką. Tokiu būdu kartu su tėvais nustatomi vaiko
ugdymo prioritetai. Medicinos darbuotojai turėtų siekti užmegzti kontaktą su kiekvienu
sergančiu vaiku ir jo tėvais, paskatinti juos aktyviai dalyvauti gydymo procese ir
bendradarbiauti [60].
Lietuvoje 2012 metais buvo atliktas tyrimas. Šiuo tyrimo duomenimis, svarbu formuoti ir
plėtoti vaiko, jo šeimos ir gydančių specialistų tarpusavio bendradarbiavimą vaikų gydymo
įstaigose, kreipiant dėmesį į emocinę vaiko būseną ir supratingumą bei rūpinantis vaiko
emocinės raidos profilaktika, nes tyrimas atskleidė akivaizdų tokio bendradarbiavimo poreikį.
Tyrimo duomenimis, pagal tėvų atsakymus vaikų supratingumas apie savo ligą yra gana
didelis, tačiau išanalizavus vaikų atsakymus paaiškėjo, kad net 64,4 % vaikų nežinojo, kodėl
yra gydymo įstaigoje, ir kas bei kodėl numatoma atlikti. Tyrėjai kelia prielaidą, kad vaikams
trūksta tinkamo suaugusiųjų informavimo apie jų sveikatą, ligą, tyrimus ir gydymą. Tyrimas
parodė, kad patys vaikai domisi savo sveikata – daugiau kaip pusė apklaustų vaikų nurodė,
 25

kad juos domina diagnostikos (70,8 %) ir gydymo (67,6 %) procesai, nors tėvų nuomone,
besidominčių vaikų buvo mažiau [26].

1.8. Slaugos modelių pritaikymas tėvams kuriu vaikas serga epilepsija

Sergančio vaiko gimimas šeimoje yra išbandymas visiems jos nariams. Visos šeimos
dalyvavimas gydyme yra būtinas, todėl terapinis epilepsija sergančiųjų bei jų tėvų mokymas yra
neatsiejama pagalbos dalis. E. Kübler-Ross penkių stadijų modelis (2 pav.) padeda geriau suprasti, kas
vyksta su žmogumi, patekusiu į gilią psichologinę krizę. O C. Roy adaptacijos modelis padeda ugdyti
adaptacijos galimybes, padidinti prisitaikymo galimybes prie pakitusių poreikių bei sumažinti
neigiamas adaptacijos reakcijas [13,51].

Elisabeth Kübler-Ross modelis:

E. Kübler-Ross gimė 1926m. liepos 8d. Ciuriche, Šveicarijoje. E. Kübler-Ross pasiūlė
penkių stadijų modelį, kuris padeda geriau suprasti, kas vyksta su žmogumi, patekusiu į gilią
psichologinę krizę. Pastebėta, kad šios stadijos būdingos ir šeimos nariams, sužinojusiems apie artimo
žmogaus sunkią ligą [64].

2pav. Elisabeth Kübler-Ross pokyčių kreivė: „Elisabeth Kübler-Ross 5 stadijų modelis”[25]

 Kübler- Ross pažymi, kad neigimas, yra teigiamas dalykas, tai lyg apsauginis barjeras
šoko metu, leidžia sukaupti jėgų ir apsiprasti su sunkia žinia.
 Kodėl man tai atsitiko? Ką aš blogo padariau? – taip išgyvenama pykčio stadija.
Tėvai įsisąmonina vaiko būklę, jie pyksta ant Dievo, sutuoktiniai linkę kaltinti vienas
kitą, arba medikus, kad jie nepagydo, nepadeda.
 26

 Per derybų stadija tėvai laukia stebuklo, galinčio teigiamai paveikti vaiko raidą.
Pastebėta, dažniausia tėvų nuomonė, kad jei jie labai stengsis, sergančiam vaikui
pagerės, o būklės pagerėjimas, tai atpildas už sunkų darbą.
 Labai svarbu, kad depresija neužsitęstų pernelyg ilgai, kad kuo greičiau ją pakeistų
susitaikymo su situacija stadija.
 Susitaikymo stadija – tėvų susitaikymo būsena priklauso nuo daugelio faktorių –
socialinis ekonominis statusas, ligoninės teikiamos pagalbos kokybė, bendruomenės
narių parama, informacijos prieinamumas, specialistų požiūris bei nuostatos, šeiminė
padėtis bei santykiai šeimoje, kitų vaikų buvimas, tikėjimas Dievu [24].

Callista Roy Adaptacijos modelis:

C. Roy gimė 1939 m. spalio 14 d. Slaugos modelis pirmą kartą pateiktas 1970 metais, tai
plačiai naudojamas modelis slaugos praktikoje. Anot šio modelio autorės, sveikata – tai būsena ir
procesas, kuris atspindi asmens ir aplinkos tarpusavio sąveikos pusiausvyrą. Adaptacija – tai procesas
ir rezultatas, dėl kurio asmuo sąmoningai pasirenka žmogaus ir aplinkos integracijos kūrimą [51].
Svarbiausias modelio tikslas – ugdyti adaptacijos galimybes, padidinti prisitaikymo galimybes prie
pakitusių poreikių bei sumažinti neigiamas adaptacijos reakcijas. Kiekvienas žmogus turi poreikių ir
stengiasi juos patenkinti. C. Roy poreikius suskirstė į keturias grupes: fiziologiniai, vaidmens
funkcijos, tarpusavio priklausomybės ir savimonės poreikiai (3 pav.) [50,66]. Jas įvertinus galima
nustatyti, kur sutrikusi adaptacija, ir padėti tėvams ir vaikams adaptuotis. Visi poreikiai tarpusavyje yra
glaudžiai susiję. C. Roy slaugos modelis pateikia gaires, kaip patenkinti tėvų ir vaikų fiziologinius,
tarpusavio priklausomybės, savimonės ir vaidmens funkcijos poreikius:
 Fiziologiniai poreikiai – būtini žmogaus egzistavimui, tai oras, vanduo, maistas,
šiluma, veikla ir poilsis. Jie siejasi su organizmo kaip sistemos struktūra ir
funkcionavimo būdu. Šių pagrindinių fiziologinių poreikių užtikrinimas svarbus
tėvams ir vaikams, kurie serga epilepsija gydymo metu [66]. Tėvai ir jų sergantys
vaikai turi suprasti, kad reikia gyventi toliau, kad jie turi kvėpuoti, valgyti, ilsėtis, ir
t.t.
 Tarpusavio priklausomybės poreikiai. Tai žmogaus siekimas psichosocialinio
vientisumo, kuris reikalingas, kad individas sėkmingai atliktų savo vaidmenį
visuomenėje [50,66]. Susirgus epilepsija keičiasi ne tik vaiko vaidmuo šeimoje, bet ir
kitų šeimos narių vaidmenys. Vaikas tampa tam tikrą laiką priklausomas nuo tėvų ir
šeimos narių.
 Savimonės poreikiai. Tai žmogaus savęs suvokimo poreikiai, kurie atskleidžia kaip
žmogus suvokia savo jausmus, pojūčius, išvaizdą [65]. Savimonė suskirstyta į dvi
 27

dalis: fizinis „aš“ ir „elgesio normos“ [66]. Fizinis „aš“ rodo, kaip tėvai ir vaikai
suvokia savo jausmus, pojūčius, išvaizdą, fiziologines funkcijas ligos metu. „Elgesio
normos“ – savimonės dalis, kuri susijusi su idealais, elgesio normomis, etika [20].
Tėvai myli ir priima savo sergančius vaikus tokius, kokie jie yra [50,66].
 Vaidmens funkcijos poreikiai atskleidžia kaip žmogus geba prisitaikyti prie vaidmenų
pasikeitimo proceso. Šių adaptacijos poreikių užtikrinimas ypač svarbus vaikams
susirgus epilepsija nes reikalinga artimųjų parama, pritarimas ir supratimas. Tai
padeda pacientamsgreičiau adaptuotis [50].

3 pav. C. Roy adaptacijos modelis. Keturių poreikių grupės [69]

Tenkinant kiekvieną poreikių grupę, atsiskleidžia tarpusavio priklausomybės poreikių svarba,

nes vaikai nori sulaukti meilės ir pagalbos iš savo šeimos narių [66].
Labai svarbu palaikyti gerus tarpasmeninius santykius tiek slaugytojams su pacientais ir jų
artimaisiais, tiek pacientams su slaugytojais bei kitais neformalaus socialinio tinklo atstovais ir
socialinės paramos tarnybomis [62].

Modelių pritaikymas tėvams, kurių vaikai serga epilepsija, mokymui:

Suteikus žinių apie epilepsijos atsiradimo priežastis, apsireiškimo formas, diagnostikos
metodus, padidėja vaikų ir jų tėvų kompetencija epilepsijos klausimais [13]. Išaiškinus priepuolių ir
vaistų vartojimo dienyno pildymo svarbą palengvėja gydymo kontrolė. Suteikus žinių apie gyvenimo
su liga ypatumus bei skubią pagalbą priepuolio metu, vaikai ir jų tėvai gali patys informuoti
aplinkinius, taip užtikrindami saugumą priepuolių metu ir psichologinę aplinką po priepuolio [13,24].
 28

Svarbu parinkti tinkamą laiką ir mokymo turinį šeimos mokymui. Neigimo stadijoje tėvai
turėtų sukaupti jėgas ir apsiprasti su liga. Mokymo šioje stadijoje netaikysime. Pykčio stadijoje tėvai
pradeda kaltinti vienas kitą ir pyksta ant mediku. Šioje stadijoje medicinos specialistai teikia reikalinga
psichologinė pagalba tėvams. Derybų stadijoje reikia pradėti mokymą. Iš pradžių reikia patikrinti, ką
tėvai žino, apie šią liga pvz. tai būtų testas ar apklausa. Vėliau tiktų paskaita apie ligą ir jos įveikos
būdus. Naudojama skyriaus rašytinė medžiaga skaitymui. Depresijos stadijoje reikėtų toliau tęsti
mokymą ir pereiti prie diskusijų, kurių metų dalyviai dalijasi savo patyrimu ir pasakoja apie įvykius iš
savo gyvenimo ir kaip kiti tėveliai susitaikė su liga. Tai greičiai padeda pereiti prie susitaikymo
stadijos. Susitaikymo stadijoje mokymas ir toliau labai reikalingas šioje stadijoje: tėvai turi išmokti
kaip gyventi toliau su liga. Taikomas lankstinukų aptarimas (skyriaus specialistų parengtą rašytinė
medžiaga), kalbama apie priepuolius, vaistų vartojimą, dienyno pildymą, apie vaistus pirmajai
pagalbai suteikti [24].

1.9. Slaugytojo vaidmuo mokyme

Florence Nightingale (XIX a.) yra pirmuoji slaugymo mokytoja, kuri didelę įtaką turėjo
ne tik slaugos mokslui, bet yra viena iš pirmųjų sveikatos mokytojų. buvo slaugytoja, pripažinta kaip
viena iš pirmųjų sveikatos mokytojų. Iki šių dienų pacientų mokymas yra viena iš svarbiausių
slaugytojų funkcijų [21].
Lietuvoje pradėjus sveikatos priežiūros reformą, slaugytojams iškilo nauji uždaviniai, keitėsi
jų vaidmuo ir visuomenės slaugos funkcijos. Slaugos praktinė veikla orientuojama ne tik į pacientų
fizinės, psichinės bei socialinės gerovės užtikrinimą, bet ir į visuomenės mokymą bei sveikos
gyvensenos formavimą [33]. Lietuvos medicinos normoje MN 28:1996 „Bendrosios praktikos
slaugytoja (slaugytojas)“ nurodyta, kad slaugytojai privalo mokyti pacientus, šeimas, bendruomenę
saugoti ir prižiūrėti sveikatą; privalo aiškinti pacientui ir (ar) jo šeimai apie procedūrų atlikimo būdus,
pasiruošimą, apie gydytojo skirtus vaistus, galimą nepageidaujamą vaistų poveikį [27].
Slaugytojas turi žinoti, kokios yra epilepsijos priepuolių rūšis, mokėti juos atpažinti, įvertinti,
pavadinti, paaiškinti tėvams epilepsijos terminus, išmokyti juos registruoti epilepsijos priepuolius
dienyne. Jis turi mokėti teikti pirmąją pagalbą epilepsijos priepuolio metu ir išmokyti tėvus suteikti
vaikui pirmąją pagalbą bei naudoti benzodiazepinus už skruosto ir į tiesiąją žarną. Labai svarbu, kad
epilepsija sergančių vaikų artimieji neliktų vieni prižiūrėti savo vaikų, kad slaugytojas visada būtų
profesionalus pagalbininkas ir mokytojas, kad tėvai galėtų su juo aptarti tai, kas juos jaudina [10,36].
Įvairių autorių atlikti tyrimai rodo, kad didžiausia atsakomybė už pacientų ir jų šeimos narių
mokymą, dažniausiai tenka slaugytojui [21]. Psichologinis paciento paruošimas taip pat yra mokymo
dalis ir slaugytojos funkcija [73]. 2002 m. Lietuvoje buvo atliktas tyrimas rodo, kad dauguma tyrime
 29

apklaustų slaugytojų (86.6 proc.) teigė, kad slaugytojai gali apmokyti pacientus ir daugiau nei pusė
slaugytojų apmoko pacientus [21].
Pacientams neužtenka informacijos apie savo ligą tiek gulint ligoninėje, tiek išvykstant į
namus. Nors pripažįstama, kad pacientų mokymas yra integracinė kasdieninės slaugos ir priežiūros
dalis, deja, dažnai pacientai turi nepakankamai žinių slaugos, gydymo ir profilaktikos klausimais [48].
2007 m. Lietuvos apskrityse atliktas tyrimas kuriuo tikslas įvertinti ir palyginti pacientų ir
slaugytojų nuomonę apie slaugytojų suteikiamą informaciją pacientams. Daugumos respondentų
nuomone, pacientai apie savo ligą daugiausia sužino iš gydytojo, taip nurodė 90,6 proc. slaugytojų ir
90,4 proc. pacientų. 65,9 proc. pacientų teigė pakankamai žinantys apie savo ligą, tokios nuomonės ir
26,4 proc. slaugytojų. Slaugytojų ir pacientų nuomonės apie slaugytojų suteikiamos informacijos
pakankamumą pacientams skyrėsi: apie ligą, sveikatos būklę ir gydymo trukmę daugiau pacientų
nurodė gavę pakankamai informacijos nei tą teigė slaugytojai; apie atliekamas slaugos procedūras,
pasiruošimą būsimiems tyrimams, skirtų vaistų vartojimą, bei sveiką gyvenseną slaugytojai teigė
daugiau suteikiantys informacijos nei tai pripažino pacientai. Informacijai buvo reiklesni pacientai iki
45 metų, miesto gyventojai, pacientai, turintys aukštąjį išsilavinimą, moterys. Slaugytojai, turintys
aukštąjį išsilavinimą, buvo savikritiškesni, tai yra dažniau pripažino nesuteikiantys pakankamai
informacijos pacientams [40].
Panašūs duomenys ir kito tyrimo, kuris atliktas 2002 m. Pacientų vertinimas apie jiems
suteiktą informaciją buvo geresnis nei darbuotojų. Dauguma pacientų pritarė teiginiui, kad „buvo
aiškiai informuoti apie gydymo reikalingumą ir tikslus“, o ligoninės darbuotojų, pritariančių šiam
teiginiui, buvo mažiau, atitinkamai – 92,1 ir 70,0 proc. [5].
Šiuo metu Lietuvoje jau priimta nemažai visuomenės sveikatos stiprinimą reglamentuojančių
dokumentų, tačiau dabartinė sveikatos stiprinimo sveikatos priežiūros įstaigose sistema neužtikrina,
kad visi sveikatos priežiūros įstaigų pacientai įgytų sveikatos žinių ir įgūdžių, reikalingų jų sveikatos
stiprinimo potencialui realizuoti [31]. Pacientų informavimui ir sveikatos mokymui mokslinėje
literatūroje skiriama pakankamai daug dėmesio. Vakarų Europoje ir JAV apie pacientų mokymo
svarbą pradėta diskutuoti daugiau kaip prieš 40 metų [40]. Užsienio literatūroje diskutuojama jau ne
apie gydytojo pareigą teikti informaciją pacientui, bet apie tai, kaip ją pateikti, kad pacientas suprastų
[40]. Pacientų mokymo veiksmingumui lemiamą reikšmę turi sveikatos priežiūros specialistų ir
pacientų mokymo procese dalyvaujančių šalių bendradarbiavimas [45].
JAV mokslininkų atlikto tyrimo duomenimis, taip pat rastas ryšys tarp pacientų
informuotumo bei amžiaus. Jaunesnio amžiaus pacientai yra reiklesni dėl jiems suteiktos informacijos
kokybes nei vyresnio amžiaus pacientai. Atsižvelgiant į tai, reikėtų siekti, kad slaugytojai aktyviau
dalyvautų pacientų informavimo procese, o pacientams būtų sudarytos galimybės gauti informaciją
apie jų sveikatą, būklę, slaugymą ir gydymą [19].
 30

1.10. Sveikatos mokymas

Slaugytojos ir tėvų vaidmuo yra svarbus kontroliuojant vaikų epilepsijos priepuolius ir

užtikrinant gerą gyvenimo kokybę, todėl svarbu mokyti tėvus kaip prižiūrėti vaiką, tinkamai vartoti
medikamentus, keisti gyvenimo būdą. Visos šeimos dalyvavimas gydyme yra būtinas, todėl epilepsija
sergančiųjų bei jų tėvų mokymas yra neatsiejama pagalbos dalis. Mokymas yra skirtas padėti tėvams ir
jų vaikui suprasti ligą ir gydymą, bendradarbiauti su sveikatos priežiūros specialistais ir gyventi
sveikai [3,39].

Tėvų, kurie augina vaikus, sergančius epilepsija, mokymas

Mokymas yra viena iš kompetencijų, kurią turi atlikti bendrosios praktikos slaugytoja, todėl
mokinti tėvus yra būtina. Tėvų kurių vaikas serga epilepsija mokymas yra pats efektyviausias
metodas, norint pasiekti optimalią epilepsijos priepuolių kontrolę [27].
Šiame magistro darbe pateikiamas mokymo planas tėvams, kurių vaikas serga epilepsija (7
priedas). Šia mokymo programa norima pasiekti, kad tėvai, kurie yra slaugantys asmenys savo vaikui,
kuris serga epilepsija, išmoktų tinkamai vykdyti savo vaiko ligos kontrolę. Programa yra skirta slaugos
personalui vykdyti mokymus ligoninėje Vaikų neurologijos skyriuje.

1.10.1. Mokymo procesas

Sveikatos mokymo reikalingumas yra neginčytinas bei reikalingas kiekvienam sveikam ar

sergančiam asmeniui, ar jų grupei. Mokymo procesas susideda iš mokymo planavimo, organizavimo ir
vertinimo [30,65].

Mokymo planavimas. Kaip jau minėta, planavimo procese būtina numatyti ir suplanuoti
siektinus tikslu. Kaip nurodo Lacroix A., Assal J.P. (2009), šiame etape svarbu suformuluoti tikslus ir
tai reikia padaryti kuo aiškiau. Būtinas aiškus tikslo formulavimas, kurio metu būna aktyvūs
veiksmažodžiai, pvz., identifikuoti, parodyti, atlikti. Taip pat formuluojant tikslą būtina numatyti ir
rezultato įvertinimo galimybę. Taip pat šie autoriai teigia, kad pagal išsikeltus tikslus mokymo turinys
turi būti: paprastas, aiškus ir atitinkantis paciento supratingumo lygį. Per sudėtingi mokymo tikslai ir
turinys gali įtakoti blogą mokymo proceso rezultatą [16,59].
Mokymo organizavimas. Tai procesas, kada planingai sudaromos žmonių ir materialinių darbo
elementų sistemos, leidžiančios įgyvendinti tikslus. Slaugytojai turi apgalvoti mokymo vietą, numatyti
laiko išteklius, atsakingus asmenis, mokymo intensyvumą, laiką, parinkti naudojamus šaltinius,
apibūdinti, kaip dirbs, kaip pritaikys numatytus mokymo metodus [16,59].
 31

Rezultatų įvertinimas. Vienas iš sudėtingiausių mokymo proceso dalių. Edukologijoje

įvertinimas vykdomas pagal balų skalę, tačiau medicinoje toks vertinimas yra niekinis. Kaip nurodo
Lacroix A., Assal J.P. ( 2009), dažniausiai pacientų mokymo rezultatų vertinimas gali būti
„normatyvinis“, t.y. naudojant tiksle siektino rezultato įvardinimas [16,59].
Slaugytojos ir tėvų vaidmuo yra svarbus kontroliuojant vaikų epilepsijos priepuolius ir
užtikrinant gerą gyvenimo kokybę, todėl svarbu mokyti tėvus kaip prižiūrėti vaiką, tinkamai vartoti
medikamentus, keisti gyvenimo būdą. Norint tinkamai mokinti tėvus reikalinga naudotis schema, pagal
kurią slaugytoja galėtų tinkamai mokinti. Albert Banduros socialinio elgesio išmokimo teorija,
kuri suteikia schemą (modelį) kaip tinkamai išmokinti tėvus prižiūrėti savo vaiką, kuris serga
epilepsija. Pagrindinis šios teorijos teiginys – individas socialinio-kognityvinio elgesio išmoksta
stebėdamas įvairius pavyzdžius aplinkoje, kurioje jis yra. Asmenybė (tėvai), socialinio elgesio
išmoksta iš tiesioginės savo patirties t.y. bendraudami su kitais žmonėmis (artimaisiais, draugais,
mokytojais, gydytojais, bendrosios praktikos slaugytojais, grupės lyderiais ir pan.) ar paprasčiausiai
stebėdami jų elgesį ir elgesio pasekmes. Stebint asmenybė išmoksta elgesio ir modeliuoja save pagal
pasirinktą pavyzdį. Pavyzdys gali paveikti stebinčiojo elgesį: jis gali išmokti naujo elgesio; pasikartoti
jau išmoktą elgesį; gali nuslopinti, atpalaiduoti reakciją [3].

Socialinė elgesio išmokimo teorija teigia, kad yra keturios išmokimo stebint stadijos (4 pav.)
Jei kuri nors stadija nutraukiama, tai besimokantysis nieko neišmoksta [3,41].

Dėmesio stadija. Dėmesys būtinas kad išmoktume stebėdami kitus. Mokant tėvus, kurių
vaikai serga epilepsija, pirmų užsiėmimų metu reikėtų aptarti problemos aktualumą, ir sutelkti tėvų
dėmesį mokant konkrečių veiksmų kaip valdyti ligą ir priepuolius [16].
Išlaikymo atmintyje stadija. Šioje stadijoje slaugytojai, mokindami tėvus, naudoja žodinius ir
vaizdinius kodus, padedančius įsiminti, ką jie išmoksta stebėdami, nes kuo dažniau žmogus mato
vaizdą, tuo geriau jį įsimena ir ilgiau išlaiko atmintyje. Į mokymo programą reikėtų įtraukti kuo
daugiau vaizdinės medžiagos [59].
Atgaminimo stadija. Šioje stadijoje atliekami naujai išmokti veiksmai praktiškai. Ši
stadija svarbi, kai reikia išmokti kūno judesių. Mokant tėvus, kurių vaikai serga epilepsija, galima būtų
mokinti teisingo medikamentų suleidimo [3].
Motyvacijos stadija. Šioje stadijoje svarbu motyvuoti tėvus, kad jų veiksmai turi tiesioginę
naudą vaikų gyvenimo kokybei, priepuolių kontrolei. Tėvams teisingai atliekant veiksmus, išmoks
valdyti priepuolius [3,41].
 32

4 pav. Išmokimo stadijos pagal pateiktą modelį [3]

Socialinio elgesio išmokimo teorija galėtų pasinaudoti gydytojas ar slaugytojas, kuris bendrauja ir
moko epilepsija sergančio vaiko tėvus. Tėvai įvaldę visas keturias išmokimo stadijas pagal socialinio
elgesio išmokimo teoriją, galėtų veiksmingiau prižiūrėti epilepsija sergančius vaikus. Tai padėtų jiems
teisingai elgtis su vaiku priepuolio metu, nuraminti vaiką ir suteikti jam pagalbą.
 33

2. TYRIMO METODIKA

2.1. Tyrimo organizavimas ir eiga

Tyrimas atliktas 2015 m. lapkričio mėn. – 2016 m.vasario mėn. Tyrimo metu buvo
apklausiami Vaikų ligoninės VŠĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filialo, Vaikų
neurologijos skyriaus tėvai kurių vaikas serga epilepsija ir paguldyti planine tvarka. Buvo vykdomas
kiekybinis tyrimas, pateikta anoniminė anketinė apklausa. Tyrimas vyko keliais etapais:
I etapas – Mokslinės literatūros paieška pagal pasirinktą temą LSMU MA bibliotekos
informacijos ištekliuose, duomenų bazėse pvz., Pub Med, itt. Mokslinės literatūros paieškai buvo
naudojami šie raktažodžiai: epilepsija (angl. epilepsy), vaikų epilepsija (angl. childrenepilepsy), tėvų
žinios apie epilepsija (angl. parents knowledge about epilepsy), žinių poreikis tėvams apie epilepsijos
ligą(angl. parents need knowledge about epilepsy disease), epilepsijos mokymas (angl. epilepsy
training), epilepsijos gydymas (angl. epilepsytreatment).Literatūros analizė, temos gryninimas, tikslo
iškėlimas. Tyrimo objektas: tėvaikurių vaikas serga epilepsija.
II etapas – Sudarytos dvi anketos: Nr.1 (prieš mokymą) (2 priedas), Nr.2 (po mokymo)
(3 priedas). Remiantis moksline literatūra sudaryta mokymo programa tėvams kurių vaikas serga
epilepsija. Siekiame įvertinti tėvų kurių vaikas serga epilepsija žinias apie ligą ir mokymo poreikį.
III etapas – Gautas bioetikos komisijos leidimas atlikti tyrimą. Sudarius anketas Nr.1 (prieš
mokymą), Nr.2 (po mokymo) ir mokymo programą tėvams, kurių vaikas serga epilepsija, buvo
paruoštos tiriamųjų informavimo (4 priedas) ir sutikimo (5 priedas) formos. Siekiant gauti Bioetikos
komisijos leidimą atlikti planuojamą tyrimą buvo kreiptasi į įstaigą, kurioje planuota atlikti anketines
apklausas, administraciją, ją informavus apie tyrimo temą ir tikslą, supažindinus su naudojamais
instrumentais Nr.1 (prieš mokymą), Nr.2 (po mokymo) anketomis, gautas raštiškas leidimas tyrimą
vykdyti įstaigoje.
Pateikta LSMU Bioetikos centrui įstaigos leidimas, kurioje planuojamas vykdyti tyrimas,
vadovo sutikimą, tyrimo santrauką,tyrimo instrumentai (anketos: Nr.1 ir Nr.2), tiriamųjų informavimo
ir sutikimo formas, buvo gautas leidimas Nr. BEC-KS(M)-21 (1 priedas) atlikti tyrimą.
Vykdant apklausą informavimo ir sutikimo formos respondentams pateiktos kartu su anketa.
Tiriamojo asmens informavimo formoje buvo pateikta informacija apie atliekamo tyrimo temą, tikslą,
reikšmę patiems respondentams.
IV etapas – Bandomasis tyrimas. Gavus LSMU Bioetikos centro leidimą atlikti tyrimą buvo
vykdyta pilotinė apklausa, siekiant išsiaiškinti ar klausimai anketose Nr.1 (prieš mokymą) ir Nr.2 ( po
mokymo) yra lengvai suprantami ir aiškiai suformuluoti. Ši apklausa atlikta VL VšĮ VULSKF vaikų
neurologijos skyriuje, apklausiant tėvus, kurių vaikas serga epilepsija. Apklausti buvo 7 tėvai, prašant
 34

pateikti savo komentarus apie anketose pateiktų klausimų formulavimą ir kitas pastabas. Po pilotinės
apklausos anketų koreguoti neprireikė, nes tėvams klausimai buvo suprantami ir aiškūs.
V etapas – Mokymo programos patvirtinimas skyriuje. Parašius mokymo programą tėvams,
kurių vaikas serga epilepsija, buvo prašoma ją patvirtinti VL VšĮ VULSKF vaikų neurologijos skyriuje
(7 priedas). Patvirtinimo vykdyti mokymo programą buvo prašoma Vaikų neurologijos skyriaus
vedėjos ir vyr. slaugos administratorės. Gavus patvirtinimus mokymo programa buvo galima naudotis
VL VŠĮ VULSKF vaikų neurologijos skyriuje. Pridedamas leidimas (6 priedas) gautas iš Vaikų
neurologijos skyriaus vedėjos ir vyr. slaugos administratorės.
VI etapas – VL VšĮ VULSKF vaikų neurologijos skyriuje vyko tėvų, kurių vaikas serga
epilepsija anketinė apklausa Nr.1 (prieš mokymą) iš viso buvo išdalinta 112 anketų ir Nr.2 (po
mokymo) 100 anketų. Tolimesnei duomenų analizei buvo tinkamos 100 Nr.1 (prieš mokymą) anketos
ir 100 Nr.2 (po mokymo) anketos. Bendras apklaustų tėvų skaičius 200. Mokyme dalyvavo visi sutikę
tėvai, kurie dalyvavo pirmoje anketinėje apklausoje. Mokymas vyko grupėse po 2-5 žmones,
priklausomai kiek tą dieną atsigulė pacientų planine tvarka į skyrių ir nuo paciento noro gauti
informaciją.
VII etapas – Gautų duomenų suvedimas į duomenų bazės sudarymas.
VIII etapas – Tyrimo duomenų apdorojimas. Statistinė analizė atlikta naudojant duomenų
kaupimo ir analizės programų paketus „SPSS 17.0“ ir „Excel 2007“ .
IX etapas – Tyrimo rezultatai ir jų aptarimas.
X etapas – Išvadų ir rekomendacijų pateikimas.

2.2. Etiniai tyrimo aspektai:

 buvo gautas leidimas iš gydymo įstaigos administracijos ir bioetikos komisijos;

 pateikta respondentams anoniminė anketa;
 respondentų dalyvavimas apklausoje savanoriškas;
 garantuotas respondentų konfidencialumas.
Pasirinkus tyrimo metodą apklausą, naudojant anketas, svarbu buvo užtikrinti respondentų
konfidencialumą. Tiriamųjų konfidencialumas yra užtikrinamas, nes anketa yra anoniminė, tiriamojo
vardo, pavardės, adresų nebus klausima. Prieš tiriamiesiems pradedant pildyti anketas, jie buvo
supažindinti su tyrimo tema, jos reikšme, ir nauda jiems, bei turėjo pasirašyti sutikimo,
dalyvauti tyrime, formą. Taikant anketinės apklausos metodą, rizikos bei žalos tiriamieji nepatirs,
apklausa gali sukelti tik mažus nepatogumus, susijusius su sugaištu laiku.
Tyrimo metu naudota atsitiktinė atranka, siekta apklausti tėvus, kurių vaikas serga epilepsija
ir guli kartu su vaiku, VL VšĮ VULSKF vaikų neurologijos skyriuje.
 35

2.3. Tiriamųjų kontingentas

Tyrimo metu naudotas netikimybinis tiriamųjų grupių parinkimo metodas, tikslinė tiriamųjų
atranka – siekta apklausti tėvus, kurių vaikas serga epilepsija ir guli kartu su vaiku, VL VšĮ VULSKF
vaikų neurologijos skyriuje.

Respondentų įtraukimo kriterijai:

 tėvai, kurių vaikas serga epilepsija;
 tėvai sutinkantys dalyvauti mokymo programoje ir savarankiškai raštu atsakyti
įklausimynuose pateiktus klausimus.
Išbraukimo kriterijai:
 tėvai nesuprantantys ir nekalbantys lietuvių kalba;
 tėvai nesutinkantys dalyvauti tyrime.

Pagal nustatytus įtraukimo į tyrimą kriterijus dalyvavo 100 respondentų, kurių vaikas serga
epilepsija. Tyrimo tikslinė imtis buvo apskaičiuota remiantis T. Yamane, V. A. Jadov sudaryta
skaičiavimo programa [39]. Generalinis visumos dydis buvo apskaičiuotas, remiantisVL VŠĮ
VULSKF vaikų neurologijos skyriujevedamomis statistikos žurnalais.Generalinės visumos dydis buvo
apskaičiuojamas išvedant vienų metų vidurkį, kiek pacientų gulėjo skyriuje, kurie atitinka įtraukimo
kriterijus.
Pasirinkta tikslinė įstaiga VL VšĮ VULSKF vaikų neurologijos skyrius. Gavus leidimus
tyrimui vykdyti buvo išdalintos anketos Nr.1 (prieš mokymą), anketos Nr.2 (po mokymo). Anketos
tinkamomis duomenų analizei buvo laikomos jei buvo atsakyta į visus klausimus.

2.4. Tyrimo instrumentas

Tyrimo metodas – anketinė pacientų apklausa raštu. Buvo atliktas kiekybinistyrimas,

naudojant, kaip tyrimo instrumentą, autorės sudarytas anketas: Nr.1 (prieš mokymą) ir Nr.2 (po
mokymo).Tarp Nr.1 ir Nr.2 anketų vyks tėvų mokymai, kurių vaikas sergaepilepsija. Mokymams bus
naudojamaVL VšĮ VULSKF vaikų neurologijos skyriuje patvirtinta, mokymo programa. Mokymo
programa sudaryta remiantis moksline literatūra. Abi anketos Nr.1 ir Nr.2 buvo koduojamos eilės
numeriu. Anketos Nr.1 eilės numeris turėjo atitikti toki pat eilės numerį anketos Nr.2. Tokiu būdu,
buvo galima atlikti skaičiavimus lyginant tėvų žinias prieš mokymą ir po mokymo.
 36

Anketos Nr.1 (prieš tėvų mokymą) struktūra:

Anketą Nr.1 sudarė 30 klausimų. Anketa buvo koduojama eilės numeriu. Anketą atsakinėjo
tėvai, kurių vaikas serga epilepsija. Anketos 1, 2, 3, 4 klausimais prašoma pateikti informaciją apie
lytį, amžių, išsilavinimą, šeimyninę padėtį. 5 klausimas buvo sudarytas išsiaiškinti kokio amžiaus yra
vaikas, kuris serga epilepsija. 6 klausimas buvo sudarytas išsiaiškinti kiek metu vaikui buvo kai jam
diagnozavo epilepsija. 7-21 klausimai buvo sudaryti remiantis moksline literatūra išsiaiškinti tėvų
žinias apie epilepsija: 7, 8 anketos klausimuose buvo klausiama kas yra epilepsija ir kada ištinka
epilepsijos priepuolis. 9 – 11 anketos klausimuose buvo klausiama apie epilepsijos priepuolius kokie
gali būti, kas sutrinka, ar savaime praeina priepuolis. 12, 13 anketos klausimuose buvo klausiama apie
židininius ir generalizuotus epilepsijos priepuolius. 14, 15 anketos klausimuose buvo klausiama apie
tai ką reikia stebėti ir kaip elgtis priepuolio metu. 16 klausimas buvo sudarytas išsiaiškinti kokie
veiksniai gali iššaukti epilepsijos priepuolį. 17, 18 anketos klausimuose buvo klausiama kada reikia
kviesti greitąją pagalbą ir kada reikia kreiptis pas gydytoją. 19 – 21 anketos klausimuose buvo
klausiama apie medikamentinį epilepsijos gydymą. 22 anketos klausimas buvo sudarytas išsiaiškinti
iš kur tėvai, kurių vaikas serga epilepsija, gauna informacijos apie ligą. 23, 24 anketos klausimai
buvo sudaryti išsiaiškinti ar tėvai nori įgyti daugiau žinių apie epilepsiją ir ar tėvai, kurių vaikas serga
epilepsija, domisi naujovėmis apie ligą. 25 anketos klausimas buvo sudarytas išsiaiškinti ar tėvams
reikalingas mokymas apie epilepsiją. 26 anketos klausimas buvo sudarytas išsiaiškinti kokioje
mokymo formoje (grupiniame ar individualiame) tėvai norėtų, kad jiems būtų suteikiama informacija
apie epilepsiją. 27 anketos klausimas buvo sudarytas norint išsiaiškinti kiek vaikų turi tėvai. 28 anketos
klausimas buvo sudarytas norint išsiaiškinti kur tėvai gyvena „kaime ar mieste“. 29, 30 anketos
klausimai buvo sudaryti išsiaiškinti kas daugiausiai šeimoje rūpinasi vaiku kuris serga epilepsija ir ar
kas nors šeimoje serga šis liga.

Anketos Nr.2 ( po tėvų mokymo) struktūra:

Anketą Nr. 2 sudarė 17 klausimų. Anketa buvo pateikiama iškarto po mokymo. Anketa buvo
koduojama eilės numeriu. Anketą atsakinėjo tėvai, kurių vaikas serga epilepsija. Anketa yra panaši į
anketą Nr.1. Klausimai 1 – 15 buvo sudaryti remiantis rasta moksline literatūra išsiaiškinti tėvų žinias
apie epilepsija: 1, 2 anketos klausimuose buvo klausiama kas yra epilepsija ir kada ištinka epilepsijos
priepuolis. 3 – 5 anketos klausimuose buvo klausiama apie epilepsijos priepuolius kokie gali būti, kas
sutrinka, ar savaime praeina priepuolis. 6, 7 anketos klausimuose buvo klausiama apie židininius ir
generalizuotus epilepsijos priepuolius. 8 – 9 anketos klausimuose buvo klausiama apie tai ką reikia
stebėti ir kaip elgtis priepuolio metu. 10 klausimas buvo sudarytas išsiaiškinti kokie veiksniai gali
 37

iššaukti epilepsijos priepuolį. 11, 12 anketos klausimuose buvo klausiama kada reikia kviesti greitąją
pagalbą ir kada reikia kreiptis pas gydytoją. 13 – 15 anketos klausimuose buvo klausiama apie
medikamentinį epilepsijos gydymą. 16 anketos klausimas buvo skirtas išsiaiškinti ar tėvai dalyvaudami
mokyme pakankamai gavo žinių. 17 anketos klausimas buvo sudarytas išsiaiškinti kaip tėvai vertina
slaugytoją, kuri vedė mokymą, mokymo įgūdžius balais nuo 1 iki 10.
Abiejų anketų Nr.1 ir Nr.2 klausimai dauguma buvo vienodi, užduodami todėl, jog norima
išsiaiškinti kokios yra žinios prieš mokymą ir po mokymo.

2.5. Mokymo programa

Mokymo programą (6 priedas) sudarė tyrimo autorė, suderinus su Neurologijos skyriaus

vedėja ir vyr. slaugos administratore. Programa rekomenduojama tėvams, kurių vaikas serga
epilepsija. Programos paskirtis – programa skirta bendrosios praktikos slaugytojams, mokyti tėvus,
kurių vaikas serga epilepsija. Programos tikslas – organizuoti mokymą, mokyti atpažinti, stebėti,
vertinti ir kontroliuoti ligą bei priepuolius, teisingai naudoti medikamentus.

Individualios programos mokymo temos:

I Tema: Epilepsija:
1) Priežastys;
2) Epilepsijos požymiai;
3) Epilepsijos priepuoliai.

II Tema: Pirmoji pagalba priepuolių metu:

1) Kaip elgtis priepuolio metu;
2) Kada kviesti greitąją pagalbą;
3) Kada kreiptis į gydytoją.

III Tema: Vaistai, vartojami priepuoliams nutraukti:

1) Rectalinio diazepamo vartojimas, praktiniai užsiėmimai;
2) Midazolamo (Dormicum) vartojimas, praktiniai užsiėmimai.
IV Tema: Vaistų šalutiniai poveikiai.
Tėvų mokymai vyksta du kartus savaitėje antradieniais ir ketvirtadieniais 16.00 val. vaikų
neurologijos skyriuje. Mokymai trunka nuo 30 iki 45min. Į mokymus kviečiame visi tėveliai, kurių
vaikai serga epilepsija ir kurie tuo metu guli skyriuje. Mokymai yra grupiniai, bet gali būti ir
individualūs (pagal poreikį ir situaciją). Mokymus veda slaugytoja. Mokymo priemonės: Kompiuteris;
 38

Paskaitos paruošta medžiaga; Praktikinis demonstravimas priemonės: švirkštai, vaistų pakuotės,

ampulės, ir t.t.

2.6. Tiriamųjų sociodemografinės charakteristikos

Buvo apklausta 100 respondentų: 87 moterys (87 proc.) ir 13 vyrų (13 proc.). Respondentų
pasiskirstymas pagal lytį pavaizduotas 5 paveiksle.

13 proc.

Vyrai
87 proc. Moterys

5 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal lytį

Didžioji dalis respondentų yra įgiję aukštąjį (55 proc.) arba aukštesnįjį (32 proc.) išsilavinimą.
Tyrimo dalyvių, įgijusių vidurinį išsilavinimą buvo n<5, todėl buvo sudarytas naujas kintamasis
„Vidurinis/spec. vidurinis išsilavinimas“. Žemesnio išsilavinimo nei vidurinis neturėjo nė vienas
respondentas.
70 proc. tyrime dalyvavusių tėvų, auginančių epilepsija sergančius vaikus, gyvena santuokoje,
16 proc. yra išsituokę. Du trečdaliai (67,8 proc.) šeimų gyvena mieste ir daugiau kaip pusė jų (52
proc.) augina du vaikus. 35 proc. tėvų augina vieną epilepsija sergantį vaiką (1 lentelė).

1 lentelė. Respondentų socialinės ir demografinės charakteristikos

Tyrimo dalyviai, n / proc. Iš viso
Parametrai
Vyrai (n=13) Moterys (n=87) (N=100)
Šeimyninė padėtis
Viengungiai 1 / 7,7 7 / 8,0 8 / 8,0
Susituokę 9 / 69,2 61 / 70,1 70 / 70,0
Išsituokę 2 / 15,4 14 / 16,1 16 / 16,0
Gyvenantys nereg. santuokoje 1 / 7,7 5 / 5,7 6 / 6,0
Išsilavinimas
Vidurinis/spec. vidurinis 3 / 23,1 10 / 11,5 13 / 13,0
Aukštesnysis 5 / 38,5 27 / 31,0 32 / 32,0
Aukštasis 5 / 38,5 50 / 57,5 55 / 55,0
Gyvenamoji vieta
Miestas 8 / 61,5 59 / 67,8 67 / 67,0
 39

Kaimas 5 / 38,5 28 / 32,2 33 / 33,0

Vaikų skaičius šeimoje
Vienas 2 / 15,4 33 / 37,9 35 / 35,0
Du 8 / 61,5 44 / 50,6 52 / 52,0
Trys ir daugiau 3 / 23,1 10 / 11,5 13 / 13,0

Respondentų amžiaus vidurkis 34,4 metai, vyrai šiek tiek vyresni nei moterys, tačiau
skirtumas nėra statistiškai reikšmingas (p>0,05). Vyrų amžiaus vidurkis 35,6±6,7, moterų 33,3±6,0
metų (6 pav.).

45
40
35
30
Amžius (metai)

25
20
35.6 33.2
15
10
5
0
Vyrai Moterys

Stjudento t-testas, p>0,05

6 pav. Respondentų vidutinis amžius (m±sn)

Vertinant šeiminę anamnezę nustatyta, jog didžiosios dalies respondentų (68 proc.) giminėje
epilepsijos atvejų nepasitaikė. 16 proc. respondentų teigė, jog šeimoje be vaiko yra sergančių
epilepsija, bei tokia pat dalis (16 proc.) nežino šeiminės anamnezės (2 lentelė).

2 lentelė. Šeiminė epilepsijos anamnezė

Šeiminė epilepsijos Tyrimo dalyviai, n / proc. Iš viso p*
anamnezė Vyrai (n=13) Moterys (n=87) (N=100)
Yra sergančių 3 / 23,1 13 / 14,9 16 / 16,0
Nėra sergančių 6 / 46,2 62 / 71,3 68 / 68,0 0,169
Nežino ar yra sergančių 4 / 30,8 12 / 13,8 16 / 16,0
*- χ² testas
 40

Sergančiu epilepsija vaiku dažniausiai rūpinasi abu tėvai (45 proc.) arba mama (42 proc.) (7
pav.).

50
45
40
35
30
procentai

25
20 42 45
15
10
5 2 11
0
Mama Tėtis Abu tėvai Seneliai

7 pav. Dažniausiai epilepsija sergančiu vaiku besirūpinantys asmenys (N=100)

2.7. Duomenų analizės metodai

Statistinė tyrimo duomenų analizė atlikta SPSS 17.0 programa ir Excel 2007 programa.
Nagrinėjamų požymių pasiskirstymui pasirinktoje imtyje įvertinti taikyta aprašomoji duomenų
statistika – absoliučių (n) ir procentinių dažnių (proc.) pasiskirstymas. Kiekybiniai duomenys
pateikiami, kaip aritmetiniai vidurkiai (m) su standartiniu nuokrypiu (sn). Požymių ryšiams vertinti
sudarytos susijusių požymių lentelės, požymių priklausomybei nustatyti skaičiuotas chi-kvadrat (χ2)
kriterijus, proporcijų lygybei tikrinti skaičiuotas z-kriterijus. Dviejų nepriklausomų imčių parametrinių
kintamųjų vidutinėms reikšmėms palyginti taikytas Stjudento t-testas, dviejų priklausomų imčių
kartotinių bandymų, kai kiekvienas tiriamas objektas testuojamas prieš ir po tam tikro poveikio,
rezultatams įvertinti taikytas McNemar‘o testas. Požymių ryšio stiprumui vertinti skaičiuotas
Spearman koreliacijos koeficientas (r). Jei 0<|r|≤0,3, dydžiai silpnai priklausomi, jei 0,3<|r|≤0,8,
vidutiniškai priklausomi, jei 0,8<|r|≤1, stipriai priklausomi. Koreliacijos koeficientas bus teigiamas, kai
vienam dydžiui didėjant, didės ir kitas, neigiamas – kai vienam dydžiui didėjant, kitas mažės. Kai
reikšmingumo lygmuo p<0,05, požymių skirtumas tiriamųjų grupėse laikytas statistiškai reikšmingu.
Rezultatai pateikiami diagramose ir lentelėse.
 41

3.TYRIMO REZULTATAI

3.1. Tėvų kurių vaikas serga epilepsija žinios apie ligą

Išanalizavus tyrimo rezultatus nustatyta, jog tyrimo dalyvių vaikų, sergančių epilepsija,
vidutinis amžius buvo 5,6 ± 2,9 metų. Liga diagnozuota, kai vaikams buvo vidutiniškai 3,9 ± 2,6 metų
(8 pav.).

6
Amžius (metai)

3
5.6
2 3.9
1

0
Dabartinis vaiko amžius Vaiko amžius epilepsijos
diagnozavimo metu

8 pav. Vaikų amžius tyrimo metu ir diagnozavus ligą (m±sn)

Pagal turimus vaiko amžiaus duomenis šio tyrimo metu bei epilepsijos diagnozavimo metu
buvo sudarytas naujas kintamasis „Ligos laikas“. Nustatėme, kad su liga tyrimo dalyvių vaikai gyvena
vidutiniškai 1,74 ± 2,1 metų.
Analizuojant tėvų, auginančių sergančius epilepsija vaikus, žinias apie ligos pobūdį,
priepuolių kilmę bei tipą nustatyta, jog didžioji dalis (93,5 proc.) skirtingą išsilavinimą turinčių
respondentų žinojo, kad epilepsija – lėtinė liga, pasireiškianti pasikartojančiais priepuoliais (3 lentelė).
Žinios apie epilepsijos priepuolius skyrėsi priklausomai nuo išsilavinimo: aukštąjį išsilavinimą turintys
tėvai geriau žinojo priepuolių kilmę lyginant su vidurinį/spec. vidurinį išsilavinimą turinčiais tėvais
(p<0,05), o aukštesnįjį išsilavinimą įgiję respondentai geriau atpažino, jog epilepsijai būdingi židininiai
ir generalizuoti priepuoliai nei tėvai su viduriniuoju išsilavinimu (p<0,05) (3 lentelė).
 42

3 lentelė. Respondentų žinios apie ligos pobūdį, priepuolių kilmę bei tipą
Tyrimo dalyvių išsilavinimas, n / proc.
Teiginiai Vidurinis/spec. Aukštesnysis Aukštasis p*
vidurinis (n=13) (n=32) (n=55)
Epilepsija - lėtinė liga, pasireiškianti
pasikartojančiais priepuoliais 12 / 92,3 30 / 93,6 52 / 94,5 0,952
Priepuolis ištinka esant labai stipriai
ir staigiai CNS žievės neuronų 9 / 69,2 28 / 87,5 51 / 92,7 0,044
elektrinei iškrovai
Epilepsijai būdingi židininiai ir 8 / 61,5 30 / 93,8 51 / 92,7 0,002
generalizuoti priepuoliai
*- χ² testas

Vertinant respondentų žinias apie epilepsijos priepuolius, nustatyta, jog vidurinį/spec. vidurinį
išsilavinimą turintys tėvai mažiausiai žino, jog priepuolio metu gali sutrikti sąmonė, judesiai ir jutimai
lyginant su aukštesnįjį ar aukštąjį išsilavinimą turinčiais tėvais (p<0,05) (4 lentelė). Tačiau tik aukštąjį
išsilavinimą įgiję respondentai žinojo, jog epilepsijos priepuolis jų vaikui gali praeiti savaime nieko
nedarant. Jų žinios nuo vidurinį/spec. vidurinį ar aukštesnįjį išsilavinimą turinčių tėvų skyrėsi
statistiškai reikšmingai (p<0,05) (4 lentelė).

4 lentelė. Respondentų žinios apie epilepsijos priepuolius

Tyrimo dalyvių išsilavinimas, n / proc.
Teiginiai Vidurinis/spec. Aukštesnysis Aukštasis p*
vidurinis (n=13) (n=32) (n=55)
Priepuolio metu gali sutrikti 7 / 53,8 26 / 81,3 52 / 94,5 0,008
sąmonė, judesiai ir jutimai
Priepuolis gali praeiti savaime 6 / 46,2 13 / 40,6 45 / 81,8 0,002
Židininiai priepuoliai skirstomi: be 9 / 69,2 27 / 84,4 48 / 87,3 0,151
sąmonės – suvokimo sutrikimo bei su
sąmonės – suvokimo sutrikimu
Generalizuotų priepuolių metu 6 / 46,2 15 / 46,9 27 / 49,1 0,854
prarandama sąmonė
*- χ² testas

Žinios apie židininių priepuolių skirstymą buvo panašios skirtingą išsilavinimą turinčių tėvų
(p>0,05), tačiau iš 4 lentelėje pateiktų rezultatų galime pastebėti, jog vidurinį/spec. vidurinį
išsilavinimą turinčių tėvų nuomonė dažniau buvo klaidinga (23,1 proc.). Vertinant žinias apie
generalizuotus epilepsijos priepuolius 4 lentelėje matoma tendencija, jog daugiau kaip trečdalis
skirtingą išsilavinimą turinčių tėvų nežino, jog šių priepuolių metu prarandama sąmonė. Teisingą
atsakymą žinojo mažiau nei pusė tyrime dalyvavusių tėvų. Žinių skirtumas tarp skirtingą išsilavinimą
turinčių tėvų yra statistiškai nereikšmingas (p>0,05).
 43

Analizuojant respondentų žinias apie priepuolį galinčius sukelti veiksnius, nustatyta, jog
vidurinė/spec. vidurinį išsilavinimą turintys tėvai apie šiuos veiksnius žino mažiausiai lyginant su
aukštesnį išsilavinimą turinčiais respondentais (p<0,05) (5 lentelė).

5 lentelė. Respondentų žinios apie epilepsijos priepuolį sukeliančius veiksnius

Tyrimo dalyvių išsilavinimas, n / proc.
Priepuolį sukeliantys
Vidurinis/spec. Aukštesnysis Aukštasis p*
veiksniai
vidurinis (n=13) (n=32) (n=55)
Mirganti šviesa,miego stoka,
staigus nubudimas, 9 / 69,2 29 / 90,6 52 / 94,5
nuovargis,alkoholio, 0,046
narkotinių medžiagų
vartojimas
*- χ² testas

Skirtingą išsilavinimą turinčių respondentų žinios apie elgesį epilepsijos priepuolio metu
skyrėsi statistiškai nereikšmingai (p>0,05) (6 lentelė). Tačiau iš 6 lentelėje pateiktų rezultatų galime
matyti tendenciją, jog aukštesnįjį išsilavinimą turintys asmenys yra mažiau informuoti apie elgesį
priepuolio metu, o aukštąjį išsilavinimą turintys tėvai geriausiai žino, ką reikia stebėti vykstant
priepuoliui.

6 lentelė. Respondentų žinios apie elgesį ir stebėjimus priepuolio metu

Tyrimo dalyvių išsilavinimas, n / proc.
Teiginiai Vidurinis/spec. Aukštesnysis Aukštasis p*
vidurinis (n=13) (n=32) (n=55)
Elgesys priepuolio metu
Būti šalia kol praeis priepuolis,
paguldyti vaiką ant šono, apsaugoti 9 / 69,2 19 / 59,4 40 / 72,7 0,631
nuo sužeidimų, atidžiai stebėti
Priepuolio metu stebėti
Veido išraišką ir kūno judesius, akių
padėtį ir vyzdžių išsiplėtimą, 9 / 69,2 20 / 62,5 47 / 85,5 0,146
priepuolio trukmę ir pabaigą
*- χ² testas

Daugiau kaip pusė (62,6 proc.) skirtingą išsilavinimą turinčių respondentų žinojo, jog
priepuoliui tęsiantis ilgiau nei 5 minutes ir jam kartojantis, reikia kviesti greitąją medicinos pagalbą
(GMP). Tačiau žvelgiant į nuomonių sklaidą, galime daryti prielaidą, jog tėvai nėra užtikrinti savo
žiniomis. Dar didesnis respondentų atsakymų pasiskirstymas matomas atsakant į klausimą, kada
kreiptis į gydytoją. Žvelgiant į 7 lentelėje pateiktus rezultatus galime daryti prielaidą, jog tėvai,
auginantys epilepsiją sergantį vaiką, gerai nežino, kada kreiptis į gydytoją arba jų žinios nėra
užtikrintos. Skirtingą išsilavinimą turinčių tėvų žinios kada kviesti GMP ar kreiptis į gydytoją skyrėsi
statistiškai nereikšmingai (p>0,05) (7 lentelė).
 44

7 lentelė. Respondentų žinios apie kreipimąsi į specialistus

Tyrimo dalyvių išsilavinimas, n / proc.
Teiginiai Vidurinis/spec. Aukštesnysis Aukštasis p*
vidurinis (n=13) (n=32) (n=55)
Kviesti GMP jei priepuolis
tęsiasi ilgiau nei 5 min. ir 7 / 53,8 19 / 59,4 41 / 74,5 0,369
kartojasi
Kreiptis į gydytoją
Jei epilepsijos priepuoliai 6 / 46,2 22 / 68,8 38 / 69,1 0,269
padažnėjo ir pasikeitė
Jei atsirado kiti neįprasti 7 / 53,8 13 / 40,6 32 / 58,2 0,284
reiškiniai
*- χ² testas .

Kada ir kokius pirmosios pagalbos medikamentus duoti vaikui priepuolio metu žinojo tik 58,5
proc. respondentų. Priepuoliui trunkant ilgiau nei 5 minutes medikamentą diazepamą savo vaikui
suleistų 79,2 proc. tėvų, o midazolamą – 37,7 proc. respondentų (p<0,05) (8 lentelė).

8 lentelė. Respondentų žinios apie pirmos pagalbos medikamentų vartojimą priepuolio metu
Pirmos pagalbos medikamentų vartojimas priepuolio
Pirmosios
metu, n / proc. p*
pagalbos
Iš karto Trunkant 3 min. Trunkant 5 min.
medikamentai
prasidėjus (n=34) (n=13) (n=53)
Diazepamas 16 / 47,1 5 / 38,5 42 / 79,2 0,001
Midazolamas 4 / 11,8 2 / 15,4 20 / 37,7 0,017
*- χ² testas

94 proc. epilepsija sergantį vaiką auginančių tėvų žino, jog priešepilepsinius vaistus, kuriuos
paskyrė gydytojas, reikia vartoti reguliariai, nekeičiant dozės, vartojimo laiko ir dažnumo (9 pav.).

Išnykus priepuoliams nutraukti vaisto

vartojimą 2.0

Jeigu priepuoliai nesikartoja ar tampa

retesni sumažinti vaisto dozę ar praleisti 4.0

Reguliariai vartoti vaistus nekeičiant

dozės, vartojimo laiko ir dažnumo 94.0

0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100

procentai

9 pav. Respondentų žinios apie prieš epilepsinių vaistų vartojimą (N=100)

 45

Apibendrinant epilepsija sergantį vaiką auginančių tėvų žinias apie ligą galime teigti, jog
didžioji dalis tėvų žino apie ligą ir jos pasireiškimo būdus. Aukštąjį išsilavinimą turintys tėvai geriau
žino epilepsijos priepuolių kilmę ir kad jie gali praeiti savaime, o aukštesnįjį – geriau žino apie
priepuolių tipą lyginant su kitokį išsilavinimą įgijusiais tėvais (p<0,05). Vidurinį/spec. vidurinį
išsilavinimą turintys tėvai apie epilepsijos priepuolių kilmę, tipą ir galinčius sukelti veiksnius žino
mažiausiai lyginant su kitokį išsilavinimą turinčiais tėvais (p<0,05). Tėvai, auginantys epilepsiją
sergantį vaiką, nepriklausomai nuo išsilavinimo gerai nežino, kada kreiptis į GMP ar gydytoją bei kada
ir kokius medikamentus suleisti vaikui priepuolio metu (p<0,05).

3.2. Tėvų, kurių vaikas serga epilepsija, žinių palyginimas prieš ir po mokymo

Lyginant tėvų, kurių vaikas serga epilepsija, žinias prieš ir po mokymo nustatyta, jog
mokymas ženkliai pagerino respondentų žinias apie ligą, priepuolių išraišką bei veiksmus priepuolio
metu (p<0,05) (10 pav.).

Po mokymų Prieš mokymus

Epilepsijai būdingi židininiai ir 100

generalizuoti priepuoliai 89

Epilepsijos priepuolis ištinka kai

94
pasireiškia labai stipri ir staigi CNS žievės
neuronų elektrinė iškrova 88

Epilepsija - lėtinė liga, pasireiškianti 100

pasikartojančiais priepuoliais 94

0 20 40 60 80 100 120
procentai

McNemar‘o testas; *- p<0,05, lyginant su žiniomis prieš mokymus

10 pav. Respondentųžinių apie ligą, priepuolių išraišką bei veiksmus priepuolio metu
pokytis po mokymų

Nustatėme, kad po mokymų statistiškai reikšmingai pagerėjo tėvų, auginančių epilepsija

sergantį vaiką, žinios apie generalizuotų priepuolių išraišką, fiziologinius sutrikimus priepuolio metu,
priepuolio pasibaigimo galimybę (p<0,05). Žinios pagerėjo taip pat ir apie židininių priepuolių
išraišką, priepuolį galinčius sukelti veiksnius, tačiau jos ir prieš mokymus buvo pakankamai geros,
todėl pokytis nebuvo statistiškai reikšmingas (p>0,05) (11 pav.)
 46

Po mokymų Prieš mokymus

Priepuolį gali sukelti mirganti šviesa, miego

95
stoka, staigus nubudimas, nuovargis,
alkoholio, narkotinių medžiagų vartojimas 90

Generalizuoti priepuoliai būna tik su sąmonės 90

praradimu 48

Židininiai priepuoliai gali būti su sąmonės 93

sutrikimu ir be sąmonės sutrikimo 84

97
Priepuolis gali praeiti savaime
64

Priepuolio metu gali sutrikti sąmonė, judesiai, 99

jutimai 85

0 20 40 60 80 100 120
procentai

McNemar‘o testas; *- p<0,05, lyginant su žiniomis prieš mokymus

11 pav. Respondentųžinių apie epilepsijos priepuolių ypatybes pokytis po mokymų

Ypatingai svarbu tinkama taktika epilepsijos priepuolio metu. Tyrimo metu nustatėme,
kad statitiškai reikšmingai pagerėjo tėvų žinios apie elgesį norint padėti epilepsijos priepuolio ištiktam
vaikui (p,0,05) (12 pav.)

Po mokymų Prieš mokymus

Priepuolio metu stebėti veido išraišką, kūno 96

judesius, akių padėtį ir vyzdžių išsiplėtimą,
priepuolio trukmę ir pabaigą 76

Priepuolio metu būti šalia, paguldyti vaiką 99

ant šono, apsaugoti nuo sužeidimų, atidžiai
stebėti 68

0 20 40 60 80 100 120

procentai

McNemar‘o testas; *- p<0,05, lyginant su žiniomis prieš mokymus

12 pav. Respondentų žinių apie elgesį epilepsijos priepuoliometu pokytis po mokymų
 47

Mokymai taip pat reikšmingai pagerino tyrime dalyvavusių tėvų žinias, kada reikia kreiptis į
specialistus dėl užtrukusio epilepsijos priepuolio ar jų pobūdžio pasikeitimo (p<0,05). Priepuoliui
užsitęsus ilgiau kaip 5 minutes, po mokymo GMP kviestų 31 proc. respondentų daugiau nei prieš
mokymus. Dėl pasikeitusių ir padažnėjusių priepuolių bei atsiradus neįprastiems reiškiniams į gydytoją
kreiptųsi 18 proc. ir 25 proc. atitinkamai daugiau respondentų nei prieš mokymus (13 pav.).

Po mokymų Prieš mokymus

Jei atsirado kiti neįprasti reiškiniai, kreiptis 77

į gydytoją 52

Jei epilepsijos priepuoliai padažnėjo ir 84

pasikeitė, kreiptis į gydytoją 66

Jei priepuolis tęsiasi ilgiau nei 5 min. ir 98

kartojasi kviesti GMP 67

0 20 40 60 80 100 120

procentai

McNemar‘o testas,*- p<0,05, lyginant su žiniomis prieš mokymus

13 pav. Respondentų žinių apie kreipimąsi į specialistus pokytis prieš ir po mokymo

Tyrime dalyvavę tėvai po mokymo gerai išmoko ir pirmosios pagalbos veiksmus epilepsijos
priepuoliui užsitęsus ilgiau kaip 5 minutes (14 pav.). Respondentų žinių skirtumas prieš ir po mokymo
buvo statistiškai reikšmingas (p<0,05).

Po mokymų Prieš mokymus

77
Sušvirkšti Midazolamo
20

88
Sušvirkšti Diazepamo
42

0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100

procentai

McNemar‘o testas; *-p<0,05, lyginant su žiniomis prieš mokymus

14 pav. Respondentų žinių apie pirmosios pagalbos algoritmą priepuolio metupokytis prieš ir po
mokymo
 48

Po mokymų visi 100 proc. respondentų į klausimą apie teisingą priešepilepsinių vaistų
vartojimą atsakė teisingai (p>0,05).
Apibendrinant respondentų žinių palyginimo prieš ir po mokymo rezultatus galima teigti, jog
mokymai ženkliai pagerino tyrime dalyvavusių tėvų žinias apie ligą, priepuolių išraišką, veiksmus ir
specialistų poreikį priepuolio metu bei pirmosios pagalbos algoritmą priepuoliui užsitęsus ilgiau nei 5
minutes (p<0,05).

3.3. Tėvų, kurių vaikas serga epilepsija, mokymo apie ligą poreikis

Daugiausiai informacijos apie epilepsiją tėvai, auginantys šia liga sergantį vaiką, gauna iš
gydytojo neurologo (89 proc.). Kiti dažniau naudojami informacijos šaltiniai yra moksliniai straipsniai
ir medicinos knygos (44 proc.) bei bendro likimo draugai – kiti epilepsija sergančius vaikus auginantys
tėvai (41 proc.) (15 pav.).

Iš slaugytojo 19

Iš populiarios literatūros 20

Iš šeimos gydytojo 33

Iš kitų epilepsija sergančių vaikų tėvų 41

Iš mokslinių straipsnių, medicinos

knygų
44

Iš neurologo 89

0 20 40 60 80 100

procentai

15 pav. Informacijos apie epilepsiją šaltiniai

Aukštąjį išsilavinimą turintys respondentai informacijos apie ligą teiraujasi specialistų arba
ieško mokslinėje literatūrojedažniau nei aukštesnįjį ar vidurinį/spec. vidurinį turintys tėvai (p<0,05).
Rezultatai pateikti 9 lentelėje.
 49

9 lentelė. Respondentų informacijos šaltiniai priklausomai nuo išsilavinimo

Tyrimo dalyvių išsilavinimas, n / proc.
Informacijos
Vidurinis/spec. Aukštesnysis Aukštasis p*
šaltiniai / subjektai
vidurinis (n=13) (n=32) (n=55)
Šeimos gydytojas 6 / 53,8 11 / 34,4 16 / 29,1 0,490
Gydytojas neurologas 9 / 69,2 29 / 90,6 51 / 92,7 0,048
Slaugytojas 1 / 7,7 3 / 9,4 15 / 27,3 0,045
Moksliniai straipsniai,
4 / 30,8 10 / 31,3 30 / 54,5 0,050
medicinos knygos
Populiarioji literatūra 3 / 23,1 3 / 9,4 14 / 25,5 0,187
Kitų epilepsija sergančių
5 / 38,5 13 / 40,6 23 / 41,8 0,974
vaikų tėvai
*- χ² testas

Visi (100 proc.) respondentų norėtų daugiau žinių apie epilepsiją, tačiau tik 65 proc. tyrime
dalyvavusių tėvų domisi naujovėmis apie epilepsiją, sergančio vaiko gydymą ir slaugą, 25 proc.
pasidomi kartais, o 10 proc. nesidomi visai. Besidomintieji ligos gydymo naujovėmis tėvai žinių iš
gydytojo neurologo gauna daugiausiai lyginant su kitais informacijos šaltiniais (p<0,05) (10 lentelė).

10 lentelė. Besidominčiųjų naujovėmis respondentų informacijos šaltiniai

Domėjimasis naujovėmis apie epilepsiją,
Informacijos n / proc. p
šaltiniai / subjektai Domina Nedomina Kartais
(n=65) (n=10) domina(n=25)
Šeimos gydytojas 18 / 27,7 6 / 60,0 9 / 36,0 0,121
Gydytojas neurologas 65 / 100,0 7 / 70,0 12 / 50,0 0,032
Slaugytojas 14 / 21,5 1 / 10,0 4 / 16,0 0,624
Moksliniai straipsniai, 29 / 44,6 4 / 40,0 11 / 44,0 0,963
medicinos knygos
Populiarioji literatūra 12 / 18,5 1 / 10,0 7 / 28,0 0,423
Kitų epilepsija sergančių 28 / 43,1 3 / 30,0 10 / 40,0 0,731
vaikų tėvai
*- χ² testas

94 proc. tyrime dalyvavusių tėvų, auginančių epilepsiją sergantį vaiką, teigia, jog mokymas
apie epilepsiją jiems yra reikalingas, 6 proc. respondentų tokio mokymo nereikia. Daugiau kaip pusė
(60 proc.) respondentų norėtų mokytis grupėje, ketvirtadaliui reiktų individualaus mokymo (16 pav.).
 50

70

60

50

procentai
40

30 60
20

10 25
15
0
Mokymas grupėje Individualus mokymas Neturi nuomonės

16 pav. Mokymosi metodų poreikis (N=100)

Nors didžioji dalis respondentų norėtų mokytis grupėje, tyrimo rezultatai atskleidžia, jog
besimokydami grupėje tyrime dalyvavę tėvai įgijo per mažai žinių apie epilepsiją (p<0,05) (12 pav.),
nors įvairius gautų mokymų aspektus vertino aukštesniais nei 9,5 balų iš dešimties (17 pav.).

Gavo pakankamai žinių Gavo per mažai žinių

90 *
80

70
procentai

60

50

40 85.7
30 58.1
20

10 25.8
14.3 16.1 0
0
Mokymas grupėje Individualus mokymas Neturi nuomonės

*- χ² testas, p=0,003
17 pav. Įgytos žinios mokymo metu priklausomai nuo mokymo būdo (N=100)

Tyrimo metu vertinome kaip gautų žinių apimtis vertina respondentai priklausomai nuo
jų gyvenamosios vietos. Gauti rezultatai parodė, kad 10,4 proc. miestiečių teigė gavę nepakankamai
žinių. Gyvenantys kaime ir lankę mokymus visi 100 proc. respondentų teigė gavę pakankamai žinių
(p<0,05) (18 pav.).
 51

Gavo pakankamai žinių Gavo per mažai žinių

120

100

80
procentai
60
100
40
89.6

20
10.4 0
0
Gyvena mieste Gyvena kaime

*- χ² testas, p=0,044
18 pav. Įgytos žinios mokymo metu priklausomai nuo respondentų gyvenamosios vietos (N=100)
Respondentai turėjo galimybę įvertinti mokymą įvairias aspektais 10-ties balų sistema.
Nustatėme, kad respondentai vertino aukštais balais visus su mokymu susijusius aspektus. Beveik
neturėjo priekaištų mokymus vedančių slaugytojų kalbos aiškumui (9,91±0,8 balo). Žemiausiais balais
respondentai vertino praktinių priemonių mokymuose išnaudojimą (9,59±0,5 balo) (19 pav.).

Kalbos aiškumas 9.91

Atsakymai į rūpimus klausimus 9.85

Nuoširdumas 9.81

Teorijos išdėstymas 9.77

Praktinių priemonių naudojimas 9.59

0 2 4 6 8 10 12

19 pav. Mokymo aspektų vertinimas (m±sn)

Analizuojant mokymo metu gautų žinių vertinimo sąsajas su amžiumi, nustatyta, jog jaunesni
tėvai mokymų metu įgytas teorines žinias dažniau linkę vertinti aukštesniais balais nei vyresni
(p<0,05). Tarp teorijos išdėstymo mokymų metu ir amžiaus gautas silpnas neigiamas Spearman
koreliacijos ryšys (14 lentelė). Jaunesni tėvai mokymų metu gavę atsakymus į rūpimus klausimus taip
 52

pat buvo labiau patenkinti nei vyresni (p<0,05). Tarp atsakymų į klausimus ir respondentų amžiaus
gautas vidutinio stiprumo neigiamaskoreliacijos ryšys (11 lentelė).

11 lentelė. Mokymo įgūdžių vertinimo ir respondentų amžiaus sąsajos

Mokymo įgūdžiai r p
Kalbos aiškumas -0,136 0,177
Teorijos išdėstymas -0,294 0,050
Praktinių priemonių naudojimas -0,103 0,306
Nuoširdumas -0,177 0,079
Atsakymai į rūpimus klausimus -0,333 0,020

Apibendrinant tėvų, kurių vaikas serga epilepsija, mokymo apie ligą poreikio rezultatus
galima teigti, jog didžiajai daliai (94 proc.) tėvų yra poreikis gilinti žinias apie ligą bei gydymo būdus,
daugiau kaip pusei (60 proc.) reikalingas mokymas grupėje. Daugiausiai informacijos apie epilepsiją
tėvai gauna iš gydytojo neurologo (p<0,05).
 53

4. REZULTATŲ APTARIMAS

Auginant epilepsija sergantį vaiką, būtina turėti pakankamai žinių apie šios ligos eigą bei
specifiką. Šiuos tyrimu siekėme įvertinti epilepsija sergančių vaikų tėvų žinias ir mokymo reikšmę.
Išsilavinimas yra svarbus veiksnys, atspindintis žinias bei formuojantis požiūrį į daugelį
gyvenimo aspektų. Įvairių mokslinių tyrimų duomenimis, aukštesnį išsilavinimą turintys tėvai geriau
žino apie savo vaikų ligas bei veiksmus siekiant jas suvaldyti. Serbijos mokslininkai Gazibara et al.
(2014), apklausę 213 tėvų, auginančių epilepsija sergančius vaikus, nustatė, jog aukštesnis tėvų
išsilavinimas sąlygoja geresnes žinias apie vaikų ligą [52]. Saudo Arabijos mokslininkai Zainy LE. et
al. (2013), tyrę tėvų žinias ir požiūrį į epilepsija sergančius vaikus, nustatė, jog daugiau nei pusė (53
proc.) tėvų su sergančiais vaikais elgiasi išskirtinai, ypač vengdami juos nuliūdinti ar bausti. Tyrimo
rezultatai patvirtino, jog toks elgesys buvo mažiau būdingas tėvams su aukštesniu išsilavinimu [72].
Asiri NA. su bendraautoriais (2015) tyrė epilepsija sergančių vaikų motinų žinias ir elgesį ūmaus
epilepsijos priepuolio metu (N=92). Tyrimo rezultatai atskleidė, jog motinos, įgijusios aukštesnį
išsilavinimą (koleginį ar universitetinį), reikšmingai dažniau jautėsi išmanančios apie epilepsijos
priepuolius bei veiksmus jų metu nei žemesnį išsilavinimą turinčios motinos [43]. Sakalauskaitė-
Juodeikienė ir Mameniškienė (2013) atliko tyrimą, kuriame vertino epilepsija sergančių pacientų žinias
apie jų ligą. Tyrimo duomenimis, pacientų, turinčių aukštąjį universitetinį arba nebaigtą aukštąjį
universitetinį išsilavinimą, epilepsijos klausimyno balai buvo reikšmingai aukštesni nei turinčių
prastesnį išsilavinimą [35]. Mūsų atlikto tyrimo rezultatai taip pat patvirtino aukštesnio išsilavinimo
įtaką geresnėms tėvų žinioms. Aukštąjį išsilavinimą turintys tėvai geriau žinojo epilepsijos priepuolių
kilmę ir kad jie gali praeiti savaime, o aukštesnįjį – epilepsijos priepuolių tipą lyginant su kitokį
išsilavinimą įgijusiais tėvais. Vidurinį/spec. vidurinį išsilavinimą įgijusių tėvų žinios apie epilepsijos
priepuolių kilmę, tipą ir priepuolius sukeliančius veiksnius buvo prasčiausios.
Asiri NA. et al. (2015) atlikto tyrimo duomenimis, beveik penktadalis motinų (26 proc.,
N=92) nesijautė išmanančios, kokią ir kaip teikti pagalbą vaikui ūmaus epilepsijos priepuolio metu.
Tyrimo rezultatai parodė, jog tik 10 proc. motinų žinojo, kokius medikamentus duoti vaikui, kai
priepuolis užtrunka, o 35 proc. respondenčių pažymėjo, jog greitąją pagalbą kviestų tik praėjus 15
minučių nuo priepuolio pradžios [43]. Mūsų atlikto tyrimo duomenimis, tėvai, auginantys epilepsiją
sergantį vaiką, taip pat gerai nežinojo, kada kreiptis į GMP ar gydytoją bei kada ir kokius
medikamentus suleisti vaikui priepuolio metu. Kada ir kokius pirmosios pagalbos medikamentus duoti
vaikui priepuolio metu žinojo tik 58,5 proc. respondentų, o priepuoliui užsitęsus ilgiau nei 5 minutes,
GMP kviestų 62,6 proc. respondentų. 28,1 proc. tėvų klaidingai manė, jog ištikus priepuoliui vaikui į
burną reikia įkišti medinį šaukštą į burną, kad neužkristų liežuvis. Panašūs rezultatai gauti ir
 54

Sakalauskaitės-Juodeikienės ir Mameniškienės (2013) atliktame tyrime, kuriame 19,4 proc. sergančių

epilepsija ligonių manė, jog ištikus epilepsijos priepuoliui reikia į burną įdėti kietą daiktą [35].
Vokietijos mokslininkai Jantzen S. et al. (2009) atliko tyrimą, kuriame vertino tam tikros
mokymo programos veiksmingumą vaikų ir paauglių, sergančių epilepsija, bei jų tėvų bendravimo
įgūdžiams ir žinioms apie ligą. Tyrimo rezultatai parodė, jog taikyta mokymų programa ženkliai
pagerino vaikų ir tėvų žinias apie ligą bei sumažino su epilepsija susijusius rūpesčius [55]. Turkijos
mokslininkai įrodė, jog net greitas informavimas turi ilgalaikį efektą motinų žinioms apie jų vaikui
atliekamas procedūras. Arhan E. et al. (2009) atliko tyrimą, kuriame vertino motinų žinias apie vaikui
atliekamą elektroencefalografiją (EEG). Tyrimo rezultatai parodė, jog nors didžioji dalis motinų
jautėsi žinančios, kas yra EEG ir kodėl ji atliekama jų vaikui, daugelio jų įsitikinimai buvo klaidingi.
Motinų žinios ženkliai pagerėjo perskaičius informacinį lankstinuką ir nepakito po mėnesio [42]. Mūsų
atlikto tyrimai rezultatai taip pat patvirtina teigiamą mokymų įtaką tėvų, auginančių epilepsija
sergančius vaikus žinioms. Atlikti mokymai respondentų žinias apie ligą, epilepsijos priepuolių
išraišką, veiksmus ir specialistų poreikį priepuolio metu bei pirmosios pagalbos algoritmą priepuoliui
užsitęsus ilgiau nei 5 minutes pagerino 30-50 proc.
Gydytojas yra dažniausiai su tėvais apie vaikų ligas kalbantis asmuo. Krutulienė ir
Mameniškienė (2015), vertindamos epilepsija sergančių suaugusių asmenų gyvenimo kokybę
sveikatos pajėgumo aspektu, nustatė, jog pagrindiniai epilepsija sergančių asmenų informacijos
šaltiniai apie ligą yra specialistų konsultacijos (73,6 proc.) bei internetinės žiniasklaidos portalai ir
forumai (36,8 proc.) (N=220) [22]. Akinytės-Žalienės (2012) atlikto tyrimo apie tėvų žinias apie
epilepsiją duomenimis, daugiausiai informacijos apie ligą tėvams suteikė gydytojai ligoninėje (76,3
proc.), internetas (50,0 proc.) bei kiti tėvai, auginantys epilepsija sergančius vaikus (21,1 proc.) (N=80)
[45]. Mūsų atlikto tyrimo rezultatai apie tėvų informacijos šaltinius buvo panašūs: daugiausiai
informacijos apie epilepsiją tėvai, auginantys šia liga sergantį vaiką, gavo iš gydytojo neurologo (89
proc.), mokslinių straipsnių ir medicinos knygų (44 proc.) bei bendro likimo draugų – kitų tėvų, kurių
vaikai serga epilepsija (41 proc.).
Larson I. et al. (2010) teigimu, žinios apie sveikatą naudingos tiek sveikiems, tiek turintiems
sveikatos problemų, taip pat sergančiaisiais besirūpinantiems asmenims. Tėvų, auginančių epilepsija
sergantį vaiką mokymo(si) poreikis išlieka didelis [61]. Asiri NA. et al. (2015) tyrimo rezultatai
parodė, jog 93 proc. apklaustų motinų norėtų gauti daugiau informacijos apie epilepsiją [43]. Mūsų
tyrime 94 proc. tėvų, auginančių epilepsiją sergantį vaiką, teigė, jog mokymas apie epilepsiją jiems yra
reikalingas. Zagurskienės ir Misevičienės (2011) atlikto tyrimo apie pacientų sveikatos mokymą
duomenimis, daugiau nei pusės (60,1 proc.) slaugytojų nuomone, sveikos gyvensenos ir ligų
profilaktikos mokymas sveikatos priežiūros įstaigoje turėtų būti individualus [40]. Mūsų atlikto tyrimo
 55

rezultatai sutampa su slaugytojų nuomone: nors didžioji dalis (60 proc.) respondentų norėtų mokytis
grupėje, rezultatai rodo, jog mokydamiesi grupėje tėvai įgijo per mažai žinių apie epilepsiją.
Įvairių mokslinių tyrimų duomenimis, miesto gyventojai yra geriau informuoti apie epilepsiją
nei kaime gyvenantys asmenys. Sakalauskaitės-Juodeikienės ir Mameniškienės (2013) atliko tyrimo
duomenimis, mieste gyvenančių epilepsija sergančių asmenų epilepsijos klausimyno balai buvo
reikšmingai aukštesni nei kaimo gyventojų [35]. Tą patvirtino ir Turkijos mokslininkai Kartal A. &
Akyıldız A. (2016), teigdami, jog neigiamas požiūris į epilepsiją buvo dažnesnis tarp žemesnį
išsilavinimą turinčių asmenų bei kaimo gyventojų [56]. Mūsų atliktas tyrimas parodė, jog miesto
gyventojai yra reiklesni žinioms – 10,4 proc. miestiečių teigė gavę nepakankamai žinių mokymo metu,
tuo tarpu gyvenantys kaime ir lankę mokymus, visi respondentai teigė gavę pakankamai žinių.
Apibendrinant galima teigti, jog šio tyrimo apie epilepsija sergančių vaikų tėvų žinias apie
ligą rezultatai yra panašūs su mokslinėje literatūroje aptinkamais duomenimis.
 56

IŠVADOS

1. Didžioji dalis tėvų, auginančių vaiką, sergantį epilepsija, žino apie ligą. Daugiausiai tėvai
žinojo kas yra epilepsija, priepuolių kilmę ir jų tipą. Žinios apie epilepsijos priepuolius skiriasi
priklausomai nuo išsilavinimo. Vidurinį/spec., vidurinį išsilavinimą turintys tėvai apie epilepsijos
priepuolius žino mažiausiai. Dažniausiai tėvai nežino, kada kreiptis į GMP ar gydytoją, bei kada ir
kokius medikamentus suleisti vaikui priepuolio metu.
2. Mokymai ženkliai pagerino tyrime dalyvavusių tėvų žinias apie ligą, priepuolių išraišką,
veiksmus ir specialistų poreikį priepuolio metu bei pirmosios pagalbos algoritmą priepuoliui užsitęsus
ilgiau nei 5 minutes. Tėvų mokymas turėjo teigiamą reikšmę, tėvų žinios pagerėjo.
3. Didžiajai daliai tėvų, kurių vaikas serga epilepsija, yra poreikis gilinti žinias apie ligą bei
gydymo būdus, daugiau kaip pusei reikalingas mokymas grupėje. Daugiausiai informacijos apie
epilepsiją tėvai gauna iš gydytojo neurologo, todėl slaugytojos turėtų daugiau dalyvauti mokant tėvus
apie vaikų, sergančių epilepsija priežiūra, nes tėvai mažiausiai informacijos gavo iš slaugytojų. Visi
tėvai norėtų daugiau žinių apie epilepsiją.
 57

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS

1. Rekomenduojama VL VšĮ VULSKF Vaikų neurologijos skyriaus slaugytojoms skatinti

pacientų mokymosi motyvaciją, teiraujantis apie norimas sužinoti sveikatos mokymo temas.
2. Įsteigti mokymo patalpas (mokyklėle), kur nuolat slaugytojos galėtų mokyti tėvus, kurių
vaikas serga epilepsija.
3. Organizuoti kvalifikacijos tobulinimą slaugytojoms, kad įgautu daugiau žinių ir naujovių
apie ligą ir įtrauktų į programą.
4. Tobulinti sergančiųjų epilepsija mokymo kokybę, vystant bendradarbiavimą su užsienio
kolegomis, ruošiant įvairius projektus.
 58

MAGISTRO PARENGTŲ PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS

1. E. Jancevič. Slaugytojų vaidmuo padedant šeimai, auginančiai epilepsija sergantį vaiką:

susitaikymas su liga ir mokymas. Slauga mokslas ir praktika, 2015 Nr. 2 (218); p. 4-6.
2. E. Jurgo. Epilepsija sergančių vaikų tėvų žinių ir mokymo vertinimas. Vilniaus
kolegijos Sveikatos priežiūros fakulteto studentų mokslinės draugijos respublikinėje nuotolinėje
mokslo taikomojoje studentų konferencijoje: Studijos ir Sveikata; 2016 balandžio 14d. Vilnius.
 59

LITERATŪRA

1. Akinytė-Žalienė S. Neurologijos skyriuje besigydančių vaikų tėvų žinios apie epilepsiją.

Studentų mokslinės draugijos LXIV konferencija. Vilniaus Universitetas. Vilnius 2012.
2. Ališauskienė S. Ankstyvoji intervencija vaikystėje: monografija. Šiauliai: VšĮ Šiaulių
universiteto leidykla. 2005; p. 38
3. Ambraziejienė I. Televizijos filmų poveikis vaiko socialinio elgesio išmokimui. Magistro
baigiamasis darbas. Vilnius 2008; p. 17-26.
4. Biliavičienė T. Jonušauskas S. Atvirojo kodo programų taikymas rinkos tyrimuose. Vadovėlis.
Vilnius: Mykolo Riomerio universitetas. 2013; p.302.
5. Bučiūnienė I. Petkinis J. Milašauskienė Ž. Ligoninės medicinos personalo ir pacientų
vertinimai apie medikų ligoninėje teikiamas paslaugas. (Assessment of health care services
quality by medical professionals and patients.) Medicina (Kaunas) 2004; 40:3; p. 272-7.
6. Budrys V. Klinikinė neurologija. Vilnius 2003; p. 343.
7. Butkevičienė R. Gailienė I. Endzinienė M. Epilepsija sergančius vaikus auginančių šeimų
funkcionavimo ypatumai: tėvų patirtis. Sveikatos mokslai Nr.4. 2004; p. 10.
8. Butkevičienė R. Šeima, kurioje auga vaikas, turintis negalią: mokomoji knyga. Vite litera.
Kaunas 2008; p. 196.
9. Butvilas D. Kriščiūnas A. Endzinienė M. Jaunų žmonių, sergančių epilepsija, gyvenimo
pilnatvė. Neurologijos seminarai 2010 14(44); p. 86-92.
10. Drazdienė N. Grikinienė J. Jakavonytė-Akstinienė A. Vaikų ligos ir slauga. Vilnius 2014; p.
249.
11. Endzinienė M. Geriau pažinkime ligas. Epilepsija. Kaunas 2008; p. 3.
12. Endzinienė M. Vaikų epilepsijos gydymas. Gydymo menas. 2003 (3); p. 4.
13. Endzinienė M. Borkienė D. Epilepsija sergančių vaikų ir jų tėvų terapinis mokymas Kauno
medicinos universiteto klinikose. Konferencija: Sveikatos sistemos pertvarka ir slaugos plėtra:
žmogiškieji ištekliai, kompetencijos ir finansavimas. Vilkaviškis 2009; p. 34-36.
14. Endzinienė M. Epilepsija sergančių vaikų ir jų globėjų terapinis mokymas KMUK.
Konferencija: Sveikatos stiprinimas ligoninėje – 10 metų patirtis. Kaunas 2005; p. 26.
15. Grigonienė J. Epilepsija sergančių vaikų gyvenimo kokybė. Disertacija. Kauno medicinos
universitetas. Kaunas 2002; p. 110-112.
16. Gulbinienė J. Mokymo reikšmė pacientų, kuriems suformuota žarnyno stoma, savirūpai ir
gyvenimo kokybei. Daktaro disertacija. KMU 2008; psl. 15.
17. Juknelis K. Židininės epilepsijos gydymas. Gydymo menas. 2005 (IV); p. 5-6.
 60

18. Jusienė R. Socialinės paramos ryšys su neįgalius vaikus auginančių tėvų psichologiniu
prisitaikymu. Socialinis darbas. 2004 Nr.3 (1); p. 105-115.
19. Kalėdienė R. Dučinskienė D. Petrauskienė J. Pacientų informuotumas apie jų teises ir
galimybes jomis naudotis sveikatos priežiūros įstaigose. (Patients’ knowledge about their rights
and possibilities to use them in the health care institutions.) Medicinos teorija ir praktika 2003;
4:2959.
20. Kalibatienė D. Slaugos teorija. Mokomoji knyga. Vilnius 2008; p. 280-294.
21. Kriukelytė D. Tamošiūnienė R. Slaugytojų požiūris į pacientų apmokymą. Sveikatos mokslai
2002; 4(20); p. 46-49.
22. Krutulienė S. Mameniškienė R. Epilepsija sergančių suaugusių asmenų gyvenimo kokybė:
sveikatos pajėgumas. Neurologijos seminarai, 2015; 19(64); p. 118-127.
23. Krutulienė S. Bagdonas A. Jakutienė V. Epilepsija sergančių asmenų psichosocialinė situacija.
Specialusis ugdymas Nr. 1 (26) 2012; p. 29-44.
24. Kübler-Ross E. Apie mirtį ir mirimą: pašnekesiai su mirtinais ligoniais. Katalikų pasaulis.
Vilnius 2008; p. 266.
25. Lesinskienė S. Karalienė V. Emocinės raidos įtaka tolimesniam vaiko asmenybėsvystymuisi.
Vitea litera. Vilnius 2008; p. 45.
26. Lesinskienė S. Jablonskytė E. Karalienė V. Tėvų ir vaikų nuomonių bei supratimo apie vaiko
ligą ir gydymą palyginimas. Pediatrija. 2012; Nr.2 p. 55-60.
27. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymas 2011 m. birželio 8 d. Nr. V-591
Dėl Lietuvos medicinos normos MN 28:2011 „Bendrosios praktikos slaugytojas. Teisės,
pareigos, kompetencija ir atsakomybė patvirtinimo, Valstybės žinios. 2011-06-14 Nr.:72-3490.
28. Mameniškienė R. Židininės epilepsijos klinika. Nervų ir psichikos ligos. Nr.4 2003; p.5.
29. Mameniškienė R. Sunkiai gydomos epilepsijos gydymas levetiracetamu. Nervų psichikos ligos.
Nr.1 2015; p.68.
30. Mikutavičienė I. Ugdymo mokslo pasiekimai modernioje slaugos praktikoje. Vitea Litera.
Kaunas 2008; p. 42.
31. Mitienė I. Padaiga Ž. Nacionalinės sveikatos politikos konferencija. Vilnius: UAB „Gilija“;
2000; p. 5-131.
32. Murauskaitė D. Endzinienė M. Epilepsija sergančiųjų ir jų artimųjų švietimo modulinė
programa. Vilnius 2006; p. 51.
33. Nacionalinis slaugos politikos forumas (NSPF). Lietuvos slaugos politikos strategija. Gairės.
(The strategy of Lithuanian nursing policy. Guidelines). Kaunas: UAB „Telkša“; 2005.
34. Respondentų skaičiuoklė. Iš: Factus[interaktyvu]. 2013; [žiūrėta 2015 m. gruodžio 8 d.].
Prieiga per internetą: http://www.factus.lt/main-calculator/
 61

35. Sakalauskaitė - Juodeikienė E. Mameniškienė R. Epilepsija sergančių pacientų žinios apie jų

ligą: skersinio pjūvio tyrimas Vilniaus epileptologijos centre. Neurologijos seminarai 2013;
17(58); p. 278-287.
36. Subačiūtė J. Šeškevičius A. Lietuvos bendrosios praktikos gydytojas. Kaunas 2009; tomas
XIII. Nr.6-8; p. 434.
37. Valstybės žinios. Dėl medicininės reabilitacijos ir sanatorinio (antirecidyvinio) gydymo
organizavimo. 2003. p. 78.
38. Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba. 2014 metų vaistinių preparatų suvartojimo ataskaita.
Prieiga per internetą: www.vvkt.lt
39. Zagurskienė D. Misevičienė I. Slaugytojų nuomonė apie pacientų sveikatos mokymą ir savo
žinių sveikatos klausimais vertinimą. Sveikatos mokslai. 2011 21(5); p. 191-195.
40. Zagurskienė D. Misevičienė I. Pacientų ir slaugytojų nuomonės apie sveikatos mokymą ir
slaugytojų dalyvavimą šiame procese palyginimas. Medicina (Kaunas). 2008; 44(11); p. 885
41. Zaks J. Smurto žiniasklaidoje poveikis nepilnamečiams ir jo prevencija. Magistro baigiamasis
darbas. Vilnius 2005; psl. 8-10.
42. Arhan E. Serdaroglu A. Soysal S. Ozcelik A. Assessment of mothers' knowledge and
perceptions of electroencephalography and determination of the short-term effect of an
informational leaflet. Epilepsy & Behaviour 2009; 15(4); p. 491-5.
43. Asiri NA. Bin Joubah MA. Khan SM. Jan MM. Maternal knowledge of acute seizures.
Neurosciences (Riyadh). 2015; 20(4); p. 346-9.
44. Banerjee P.N. Filippi D. Allen Hauser W. The descriptive epidemiology of epilepsy A review.
Epilepsy Res., 2009; (85) p.31–45.
45. Bensing J.M. Verhaak P.F.M. van Dulmen A.M. Visser A.P. editors. Communication: the royal
pathway to patientcentered medicine. Patient Educ Couns 2000; 39:1-145.
46. Blumenfeld H. Varghese G.I. Purcaro M.J. Cortical and subcortical networks in human
secondarily generalized tonic-clonic seizures. Brain. 2009 Apr 1, 132; p. 999
47. Brodie M. Kwan P. Schachter S. Fast Facts: Epilepsy. Abingdon, Oxford: Health Press. 2012;
p. 112.
48. Cameron C. Patient compliance: recognition of factors involved and suggestions for promoting
compliance with therapeutic regimens. J Adv Nurs 1996; 24. p. 244-50.
49. European commision. Pharmaceuticals - community register. All centralized human medicinal
product by ATC code.
Prieiga per internetą: http://ec.europa.eu/health/documents/communityregister/html/atc.htm
50. Fitzpatrick J.J. Whall A.L. Koncepciniai slaugos modeliai: analizė ir taikymas. (Vertimas iš
anglų k.). Vilnius 2008; p. 260.
 62

51. Frederickson K. Callista Roy, Adaptation Model. Nurs Sci Q 2011, 24 (4); p.301-303
52. Gazibara T. Nikolovski. Lakic A. Parental knowledge, attitudes, and behaviors towards
children with epilepsy in Belgrade (Serbia). Epilepsy & Behaviour 2014; 41; p. 210-6.
53. Hitiris N. Mohanraj R. Norrie J. Brodie M.J. Mortality in epilepsy. Epilepsy Behav. 2007 (10);
p. 363-76.
54. Howard P. Twycross R. Shuster J. Anti-epileptic Drugs. J Pain Symptom Manage. 2011, 42(5);
p. 788–804.
55. Jantzen S. Müller-Godeffroy E. Hallfahrt-Krisl T. Aksu F. FLIP&FLAP-a training programme
for children and adolescents with epilepsy, and their parents. Seizure, 2009; 18(7); p. 478-86.
56. Kartal A. Akyıldız A. Public awareness, knowledge, and practice relating to epilepsy among
adults in Konya. Epilepsy & Behaviour, 2016; 59; p. 137-141.
57. Kim J.A. Yoon J.R. Lee J.S. Efficacy of the classic ketogenic and the modified Atkins diets in
refractory childhood epilepsy. 2016 Jan. 57 (1); p. 51-8.
58. Kovac S. Diehl B. Atonic phenomena in focal seizures: Nomenclature, clinical findings and
pathophysiological concepts. BEA Trading Ltd. 2012 21 (8); p. 561–7.
59. Lacroix A. Assal J.P. Pacientų mokymas stebėti ir valdyti ligą. Naujas požiūris į lėtines ligas.
Vitae litera. Kaunas 2009; p. 69.
60. Landreth – Harris L. MSW. Family Strategies for Understanding and Coping with the Impact
of Epilepsy. Epilepsy: Insights and Strategies; August; 2010/11.
61. Larson I. Arvidson S. Bergman S. Ardvison B. Patients’ perceptions of drug informatikon
given by a rfeumatology nurse: a phenomenographic study. Musculoskeletal Care, 2010; 8(1);
p. 36-45.
62. Li H.J, Shyu Y.I. Coping Processes of Taiwanese Families During the Postdischarge Period for
an Elderly Family Member With Hip Fracture. Nurs Sci Q 2007 20(3); p. 273-9.
63. Mittan R. J. How to raise a child with epilepsy. The Epilepsy Report. November 2007; p. 23-
29.
64. Oransky I. Elisabeth Kübler-Ross. Vol 364. September 25 2004; p. 1120.
65. Rankin S.H. Stallings K.D. Patient education, principles and practice. 4th ed. ed. Philadelphia.:
Lippincott Williams and Wilkins. 2001; p.95.
66. Roy C. Extending the Roy Adaptation Model to Meet Changing Global Need. Nurs Sci Q 2011
24(4); p. 345-351.
67. Shorvon S.D. Epilepsy. Oxford: Oxford University Press 2009; p. 97.
68. Shorvon S.D. The etiologic classification of epilepsy. Epilepsia. 2011; p. 1052–7.
69. Sister Callista Roy: adaptation theory [online]. [cited 2015-12-12]. Prieiga per internetą:
http://nursingtheories.blogspot.lt/2008/07/sister-callista-roy-adaptation-theory.html
 63

70. Swash M. Jestico J. Neurologija: koncentruotas požiūris. Londonas Jungtinė Karalystė 2009; p.
39.
71. Theo P.B. Suurmeijer M. Marieke F. Reuvekamp, Bert P. Aidenkamp. Social Functioning,
Psychological Functioning and Quality of Life in Epilepsy. Epilepsia. September 2001; N. 9;
Vol. 42.
72. Zainy LE. Atteyah DM. Aldisi WM. Abdulkarim HA. Parents` knowledge and attitudes toward
children with epilepsy. Neurosciences (Riyadh) 2013; 18(4); p. 345-8.
73. Zieren J. Menekos C. Muller JM. Does an informative video before inguinal hernia surgical
repair influence postoperative quality of life? Results of a prospective randomized study. Qual
Life Res 2007; 16; p. 725-729.
74. Мументалер М. Маттле Х. Неврология. Москва 2011; с. 28.
75. Попов Ю.В. Комплексная оценка социалъной адаптации детей и подростков болъных
эпилепсией с психологическими расстройствами и их реабилитация. Методические
рекомендации. Санкт – Петербург 2012; c. 1-26.
 64

1 priedas

LSMU Bioetikos centro leidimas

 65

2 priedas

Apklausos anketa Nr.1prieš mokymą

ANKETA Nr.1 (Prieš mokymą)

Gerbiamas respondente,

Esu Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, Slaugos fakulteto magistrantūros studijų

studentė Eliana Jurgo. Atliekų tyrimą, kurio tikslas- įvertinti epilepsija sergančių vaikų, tėvų žinias ir
mokymo poreikį. Kad tyrimas būtų atliktas, man reikalinga Jūsų pagalba.Ši anketa yra anoniminė.
Jūsų atsakymai bus panaudoti tik tyrimo tikslams ir peržiūrimi laikantis konfidencialumo. Prašau Jūsų
atsakyti į pateiktus klausimus ir pažymėti Jums tinkamus atsakymus „X“.

Dėkoju už bendradarbiavimą.

1. Jūsų lytis:
 Vyras.
 Moteris.

2. Jūsų amžius? …………(įrašykite).

3. Jūsų išsilavinimas:
 Pradinis (3-4 kl.).
 Nebaigtas vidurinis (iki 9 kl.).
 Pagrindinis.
 Vidurinis.
 Aukštesnysis.
 Spec.vidurinis.
 Aukštasis neuniversitetinis.
 Aukštasis.

4. Šeimyninė padėtis:
 Nevedęs / netekėjusi.
 Vedęs / ištekėjusi.
 Išsiskyręs / išsiskyrusi.
 Gyvenate neregistruotoje santuokoje.
 Našlys / našlė.

5. Jūsų vaiko amžius..................(įrašykite).

6. Kokiame amžiuje Jūsų vaikui diagnozuota epilepsija.......................(įrašykite).

 66

7. Jūsų nuomone, epilepsija tai:

 Tai ūmi liga, kuri pasireiškia vieninteliu priepuoliu.
 Tai lėtinė liga, kuri pasireiškia pasikartojančiais priepuoliais.

8. Jūsų nuomone, kada ištinka epilepsijos priepuolis?

 Kai pasireiškia silpna CNS (centrinės nervų sistemos) žievės neuronų elektrinė iškrova.
 Kai pasireiškia labai stipri ir staigi CNS (centrinės nervų sistemos) žievės neuronų elektrinė
iškrova.

9. Jūsų nuomone, kokie gali būti epilepsijos priepuoliai?

 Židininiai priepuoliai.
 Generalizuoti priepuoliai.
 Židininiai ir generalizuoti priepuoliai.

10. Jūsų nuomone, priepuolio metu gali sutrikti:

 Sąmonė.
 Elgesys.
 Judesiai.
 Jutimai.
 Visi atsakymai teisingi.

11. Ar epilepsijos priepuolis gali savaime prasidėti ir savaime praeiti?

 Gali.
 Negali.
 Nežinau.

12. Jūsų nuomone, židininiai priepuoliai skirstomi:

 Be sąmonės - suvokimo sutrikimo (senas terminas paprastieji).
 Su sąmonės - suvokimo sutrikimu - diskognityvūs (sudėtingieji, kompleksiniai seni terminai).
 Teisingi abu atsakymai.

13. Ar generalizuotų priepuolių metu vaikas praranda sąmonę?

 Taip.
 Ne.
 Nežinau.
 67

14. Jūsų nuomone, priepuolio metu reikėtų stebėti:

 Veido išraišką ir kūno judesius.
 Akių padėtį ir vyzdžių išsiplėtimą.
 Priepuolio trukmę ir pabaigą.
 Visi atsakymai teisingi.

15. Jūsų nuomone, kaip elgtis priepuolio metu:

 Būti šalia priepuolio metu, paguldyti vaiką ant šono, jei sunkiai kvėpuos daryti dirbtinį
kvėpavimą.
 Būti šalia kol praeis priepuolis, pasukti galvą ant šono, įkišti medinį šaukštą į burną, kad
neužkristų liežuvis.
 Būti šalia kol praeis priepuolis, paguldyti vaiką ant šono, apsaugoti nuo sužeidimų, atidžiai
stebėti vaiką.

16. Jūsų nuomone, kokie veiksniai gali iššaukti epilepsijos priepuolį:

 Mirganti šviesa (šviesos efektai, ilgas televizoriaus ir kompiuterio naudojimas).
 Miego stoka, staigus nubudimas.
 Nuovargis.
 Alkoholio, narkotinių medžiagų vartojimas.
 Visi atsakymai teisingi.

17. Kada jūsų nuomone, reikia kviesti greitąją pagalbą?

 Iškarto įvykus priepuoliui.
 Jei priepuolis tęsiasi 3 min.
 Jei priepuolis tęsiasi ilgiau nei 5 min. ir priepuoliai kartojasi.

18. Jūsų nuomone, kada būtinai reikia kreiptis pasgydytoją?(galite pažymėti kelis atsakymus)
 Įvykus epilepsijos priepuoliui kuris truko 5 min.
 Jei epilepsijos priepuoliai padažnėjo ir pasikeitė.
 Įvykus epilepsijos priepuoliui kuris truko 3 min.
 Jei atsirado kiti neįprasti reiškiniai.

19. Jūsų nuomone, koks yra pirmos pagalbos medikamentas epilepsijos priepuoliui gydyti?
(galite pažymėti kelis atsakymus)
 Diazepamas.
 Carbamazepinas.
 Midazolamas.
 Valproinė rūgštis.
 68

 Nežinau.

20. Kada jūsų nuomone, reikia naudoti pirmos pagalbos vaistus įvykus epilepsijos
priepuoliui?
 Tik prasidėjus epilepsijos priepuoliui.
 Kai epilepsijos priepuolis trunka 5 min.
 Kai epilepsijos priepuolis trunka 3 min.

21. Jūsų nuomone, kaip teisingai vartoti prieš epilepsinius vaistus kuriuos paskyrė gydantis
gydytojas.
 Reguliariai vartoti vaistus nekeičiant dozės, vartojimo laiko ir dažnumo.
 Jeigu priepuoliai nesikartoja ar tampa retesni sumažinti vaisto dozę ar praleisti.
 Išnykus priepuoliams nutraukti vaisto vartojimą.

22. Iš kur gaunate daugiausiai informacijos apie epilepsiją? (Galite pažymėti kelis atsakymus)
 Iš šeimos gydytojo.
 Iš neurologo.
 Iš slaugytojo.
 Iš mokslinių straipsnių, medikų paruoštų knygų, lankstinukų.
 Iš populiarios literatūros.
 Iš kitų epilepsija sergančių vaikų tėvų.

23. Ar norėtumėte įgyti daugiau žinių apie epilepsiją?

 Taip.
 Ne.
 Nežinau.

24. Ar domitės naujovėmis apie epilepsiją, sergančio vaiko gydymą ir slaugą?

 Taip.
 Ne.
 Kartais.

25. Kaip galvojate, ar Jums reikalingas mokymas apie epilepsiją?

 Taip.
 Ne.
 69

26. Jūsų nuomone, mokymas apie epilepsiją Jums labiausiai būtų naudingas:
 Grupėje.
 Individualus.
 Nežinau.

27. Kiek vaikų turite.................(įrašykite).

28. Kur gyvenate:

 Mieste.
 Kaime.

29. Kas jūsų šeimoje daugiausiai rūpinasi epilepsija sergančiu vaiku (girdo vaistus, teikia
pagalbą priepuolių metu):
 Mama.
 Tėtis.
 Abu tėvai (mama ir tėtis).
 Seneliai.
 Kiti nariai.........................(įrašykite).

30. Ar kas nors šeimoje serga epilepsija:

 Taip.
 Ne.
 Nežinau.

Nuoširdžiai ačiū už skirtą laiką.

 70

3 priedas

Apklausos anketa Nr.2 po mokymo

ANKETA Nr.2 (Po mokymo)

Gerbiamas respondente,

Esu Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, Slaugos fakulteto magistrantūros studijų studentė Eliana
Jurgo. Atliekų tyrimą, kurio tikslas - įvertinti epilepsija sergančių vaikų, tėvų žinias ir mokymo
poreikį. Kad tyrimas būtų atliktas, man reikalinga Jūsų pagalba.Ši anketa yra anoniminė. Jūsų
atsakymai bus panaudoti tik tyrimo tikslams ir peržiūrimi laikantis konfidencialumo.Prašau Jūsų
atsakyti į pateiktus klausimus ir pažymėti Jums tinkamus atsakymus „X“.

Dėkoju už bendradarbiavimą.

31. Jūsų nuomone, epilepsija tai:

 Tai ūmi liga, kuri pasireiškia vieninteliu priepuoliu.
 Tai lėtinė liga, kuri pasireiškia pasikartojančiais priepuoliais.

32. Jūsų nuomone, kada ištinka epilepsijos priepuolis?

 Kai pasireiškia silpna CNS (centrinės nervų sistemos) žievės neuronų elektrinė iškrova.
 Kai pasireiškia labai stipri ir staigi CNS (centrinės nervų sistemos) žievės neuronų elektrinė
iškrova.

33. Jūsų nuomone, kokie gali būti epilepsijos priepuoliai?

 Židininiai priepuoliai.
 Generalizuoti priepuoliai.
 Židininiai ir generalizuoti priepuoliai.

34. Jūsų nuomone, priepuolio metu gali sutrikti:

 Sąmonė.
 Elgesys.
 Judesiai.
 Jutimai.
 Visi atsakymai teisingi.

35. Ar epilepsijos priepuolis gali savaime prasidėti ir savaime praeiti?

 Gali.
 Negali.
 Nežinau.
 71

36. Jūsų nuomone, židininiai priepuoliai skirstomi :

 Be sąmonės - suvokimo sutrikimo (senas terminas paprastieji).
 Su sąmonės - suvokimo sutrikimu - diskognityvūs (sudėtingieji, kompleksiniai seni terminai).
 Teisingi abu atsakymai.

37. Ar generalizuotų priepuolių metu vaikas praranda sąmonę?

 Taip.
 Ne.
 Nežinau.

38. Jūsų nuomone, priepuolio metu reikėtų stebėti:

 Veido išraišką ir kūno judesius.
 Akių padėtį ir vyzdžių išsiplėtimą.
 Priepuolio trukmę ir pabaigą.
 Visi atsakymai teisingi.

39. Jūsų nuomone, kaip elgtis priepuolio metu:

 Būti šalia priepuolio metu, paguldyti vaiką ant šono, jei sunkiai kvėpuos daryti dirbtinį
kvėpavimą.
 Būti šalia kol praeis priepuolis, pasukti galvą ant šono, įkišti medinį šaukštą į burną, kad
neužkristu liežuvis.
 Būti šalia kol praeis priepuolis, paguldyti vaiką ant šono, apsaugoti nuo sužeidimų, atidžiai
stebėti vaiką.

40. Jūsų nuomone, kokie veiksniai gali iššaukti epilepsijos priepuolį:

 Mirganti šviesa (šviesos efektai, ilgas televizoriaus ir kompiuterio naudojimas).
 Miego stoka, staigus nubudimas.
 Nuovargis.
 Alkoholio, narkotinių medžiagų vartojimas.
 Visi atsakymai teisingi.

41. Kada jūsų nuomone, reikia kviesti greitąją pagalbą?

 Iškarto įvykus priepuoliui.
 Jei priepuolis tęsiasi 3 min.
 Jei priepuolis tęsiasi ilgiau nei 5 min. ir priepuoliai kartojasi.

42. Jūsų nuomone, kada būtinai reikia kreiptis pas gydytoją? (galite pažymėti kelis atsakymus)
 Įvykus epilepsijos priepuoliui kuris truko 5 min.
 72

 Jei epilepsijos priepuoliai padažnėjo ir pasikeitė.

 Įvykus epilepsijos priepuoliui kuris truko 3 min.
 Jei atsirado kiti neįprasti reiškiniai.
43. Jūsų nuomone, koks yra pirmos pagalbos medikamentas epilepsijos priepuoliui gydyti?
(galite pažymėti kelis atsakymus)
 Diazepamas.
 Carbamazepinas.
 Midazolamas.
 Valproinė rūgštis.
 Nežinau.
44. Kada jūsų nuomone, reikia naudoti pirmos pagalbos vaistus įvykus epilepsijos
priepuoliui?
 Tik prasidėjus epilepsijos priepuoliui.
 Kai epilepsijos priepuolis trunka 5 min.
 Kai epilepsijos priepuolis trunka 3 min.
45. Jūsų nuomone, kaip teisingai vartoti prieš epilepsinius vaistus kuriuos paskyrė gydantis
gydytojas.
 Reguliariai vartoti vaistus nekeičiant dozės, vartojimo laiko ir dažnumo.
 Jeigu priepuoliai nesikartoja ar tampa retesni sumažinti vaisto dozę ar praleisti.
 Išnykus priepuoliams nutraukti vaisto vartojimą.

46. Ar dalyvaudami mokyme pakankamai gavote žinių Jums rūpimais klausimais?

 Žinių gavau pakankamai.
 Žinių gavau mažai.

47. Kaip vertinate slaugytojos, kuri Jūs mokė, mokymo įgūdžius balais nuo 1 iki 10? (1-
labai blogai, 10 - labai gerai)
Balai 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10
Įgūdžiai

Kalba paprasta, aiški.

Teorinių žinių išdėstymas.

Praktinių priemonių
naudojimas mokyme.
Nuoširdumas mokant.

Noriai atsako į visus

klausimus.

Nuoširdžiai ačiū už skirtą laiką.

 73

4 priedas

Tiriamųjų informavimo forma

TIRIAMOJO ASMENS INFORMAVIMO FORMA

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Slaugos fakulteto studentė magistrinio darbo rengimo
metu atliks tyrimą, skirtą įvertinti epilepsija sergančių vaikų, tėvų žinias ir mokymo poreikį. Tyrimo
dalyviai VL VŠĮ VUL Santariškių klinikų filialo, Vaikų neurologijos skyriaus tėvai, kurių vaikai serga
epilepsija. Tyrimo duomenys bus panaudoti tik studijų tikslams, anketa yra anoniminė.
Anonimiškumas ir gautų duomenų konfidencialumas garantuojamas.
Iškilus neaiškumams tiriamasis gali kreiptis:
Tel.: 327204, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, Slaugos ir rūpybos katedra.

Darbo mokslinis vadovas : Dr. Vilma Raškelienė

Tyrėjas: Eliana Jurgo
 74

5 priedas

Tiriamųjų sutikimo forma

TIRIAMOJO ASMENS SUTIKIMO FORMA

Aš,_____________________, sutinku dalyvauti Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Slaugos

(tiriamojo asmens vardas ir pavardė)

fakulteto studentės Elianos Jurgo atliekamoje apklausoje, skirtoje įvertinti epilepsija sergančių vaikų,
tėvų žinias ir mokymo poreikį.

Tiriamojo asmens _____________________

(Parašas)

Nr._______________ Data ____________

 75

6 priedas
Leidimas VL VšĮ VULSKF Vaikų neurologijos skyriaus
 76

7 priedas

Mokymo programa tėvams, kurių vaikas serga epilepsija

 77

TURINYS

1. MOKYMO PROGRAMOS APRAŠYMAS..................................................................3

2. MOKYMO TEMOS.......................................................................................................4
2.1 Epilepsija.......................................................................................................................4
2.2 Pirmoji pagalba priepuolio metu...................................................................................6
2.3 Vaistai, vartojami priepuoliams nutraukti.....................................................................8
2.4 Vaistų šalutiniai poveikiai...........................................................................................10
3. LITERATŪRA.............................................................................................................12
4. PRIEDAI......................................................................................................................13
 78

1. MOKYMO PROGRAMOS APRAŠYMAS

Programa rekomenduojama tėvams, kurių vaikas serga epilepsija. Programos paskirtis - programa
skirta slaugytojams, mokyti tėvus, kurių vaikas serga epilepsija. Programos tikslas - organizuoti
mokymą tėvams kurių vaikas serga epilepsija, mokyti juos atpažinti, stebėti, vertinti ir kontroliuoti
ligą bei priepuolius, teisingai naudoti medikamentus.

Tėvai prižiūrintys savo vaiką, kuris serga epilepsija mokės:

1. Suprasti atitinkamas sąvokas susijusias su liga ir pritaikyti gautą informaciją prižiūrint vaiką,
kuris serga epilepsija;
2. Suprasti kaip elgtis priepuolio metu ir mokėti taisyklingai suteikti pirmą pagalbą priepuolio
metu.
3. Taisyklingai naudoti vaistus kurie skirti priepuoliams nutraukti (midazolamą ir diazepamą);
4. Savarankiškai pažinti vaistų šalutinius poveikius.
Temos:

1. Epilepsija:
1) Priežastys;
2) Epilepsijos požymiai;
3) Epilepsijos rizikos veiksniai.
2. Pirmoji pagalba priepuolio metu:
1) Kaip elgtis priepuolio metu;
2) Kada kviesti greitąją pagalbą;
3) Kada kreiptis į gydytoją.
3. Vaistai, vartojami priepuoliams nutraukti:
1) Rectalinio diazepamo vartojimas, praktiniai užsiėmimai;
2) Midazolamo (Dormicum) vartojimas, praktiniai užsiėmimai.
4. Vaistų šalutiniai poveikiai.
Mokymo forma: Mokymas vykdomas pagal grafiką grupėse bei individualia tvarka pagal
specifinius paciento poreikius.

Naudojami metodai:

1. Trumpa teorinė paskaita;

2. Vaizdinių priemonių naudojimas;
3. Klausymasis ir stebėjimas;
4. Demonstravimas.
 79

Mokymo priemonės:

1. Kompiuteris;
2. Paskaitos santrauka (paruošta medžiaga);
3. Mokomieji vaistų pakuotės, ampulės, švirkštai.

2. MOKYMO TEMOS
2.1 Epilepsija:

1. Priežastys;
2. Epilepsijos požymiai;
3. Epilepsijos priepuoliai.
Tikslas - supažindinti tėvus, kurių vaikas serga epilepsija, su liga, ligos priežastimis, jos
požymiais, bei veiksniais.

Tėvai išklausę šią temą turėtų sugebėti:

1. Apibūdinti epilepsiją;
2. Išvardinti epilepsijos priežastys;
3. Išvardinti epilepsijos požymius;
4. Žinoti rizikos veiksnius.
Mokymo metodai: paskaita.

Užsiėmimo metu naudotinos priemonės:

1. Kompiuteris;
2. Paveiksliukai;
3. Lankstinukas.
Eiga:

1. Slaugytojos susipažinimas su tėvais, kurių vaikas serga epilepsija;

2. Epilepsijos apibrėžimas;
3. Epilepsijos priežastys;
4. Epilepsijos požymiai;
5. Epilepsijos rizikos veiksniai;
6. Atgalinis ryšys.
 80

Slaugytojos susipažinimas su tėvais, kurių vaikas serga epilepsija.

Slaugytoja pasisveikina, prisistato ir paaiškina kodėl organizuojamas šis mokymas. Slaugytoja,

naudodamas paskaitos metodą vadovauja temos vystymuisi, t. y. klausia tėvų kaip jie supranta
epilepsijos sąvoką; ką tėvai mano, kokie epilepsijos priežastys ir požymiai yra, kokie svarbiausi
rizikos veiksniai. Slaugytoja, išklaususi tėvus, aiškiai ir suprantamai naudodama pagalbines
priemones, paaiškina kas yra epilepsija, kokie yra priežastys ir požymiai, kokie svarbiausi rizikos
veiksniai gali iššaukti priepuolius.

Epilepsijos apibrėžimas.

Epilepsija - tai lėtinė centrinės nervų sistemos (CNS) liga, kuri pasireiškia kartotiniais ir savaime
prasidedančiais epilepsiniais priepuoliais. Šia liga serga apie 1 % pasaulio žmonių.

Epilepsijos priežastys.

Epilepsijos priepuolis ištinka tada, kai pasireiškia labai stipri ir staigi CNS žievės neuronų elektrinė
iškrova. Šis fenomenas periodiškai įvyksta tada, kai dėl žinomų ar nežinomų priežasčių yra pažeistos
galvos smegenys.

Epilepsijos požymiai.

Epilepsija pasireiškia epilepsiniais priepuoliais, kurių pobūdis priklauso nuo CNS vietos, kurioje
yra pažeidimas ir kyla patologinė iškrova. Priepuolis prasideda savaime, staiga, dažnai savaime ir
praeina. Tam pačiam žmogui būdinga ta pati priepuolio rūšis. Kartu sutrinka sąmonė, elgesys, judesiai,
jutimai ir pan. Teorinė priepuolių klasifikacija - pakankamai sudėtinga: yra židininiai ir generalizuoti
priepuoliai. Židininiai priepuoliai atsiranda tam tikroje smegenų vietoje. Jie skirstomi į paprastuosius
(kai sąmonė išlieka, tačiau prarandama kontrolė - sutrinka judesiai, jutimai, pasireiškia tam tikros
emocijos) ir sudėtinguosius (kai sutrinka sąmonė). Generalizuotų priepuolių metu iškrova išplinta po
visą smegenų žievę, tada žmogus praranda sąmonę. Priepuolio metu reikėtų atkreipti dėmesį į vaiko
sugebėjimą reaguoti į kalbinimą ar lietimą, taip pat jam pasibaigus gebėjimą prisiminti priepuolio metu
buvusius įvykius ar girdėtus žodžius. Visa tai padės įvertinti ar sąmonė buvo sutrikusi ar ne. Prieš
priepuolį dažnai pasireiškia aura - tam tikras žmogui būdingas pojūtis. Taip pat atkreipkite dėmesį į
kūno ir jo dalių kitimą ar judesius priepuolio pradžioje ir vėliau, ypač jei jie buvo nesimetriški (pvz.
galvos ir akių sukimas į dešinę, kairės veido pusės trūkčiojimas, dešinės ištiestos rankos įtempimas,
akių nukrypimas aukštyn). Stebėkite veido išraišką, akių padėtį, vyzdžių išsiplėtimą, priepuolio trukmę
ir jo pabaigos ypatumus ( ar kuriam laikui neliko sutrikusi kalba, judesiai ar nevėmė).
 81

Epilepsijos rizikos veiksniai.

Epilepsijos priepuolius gali iššaukti:

 Mirganti šviesa (šviesos efektai koncertuose ir diskotekose, ilgas televizoriaus ar kompiuterio

naudojimas, galima neilgiau 1-1,5 val.);
 Miego stoka, nuovargis, per daug intensyvus darbas;
 Staigus nubudimas;
 Alkoholio vartojimas.

Atgalinis ryšys.

Baigiant šią temą slaugytoja paklausia ar tėvai viską suprato, gal norėtų ko nors paklausti ar
papildyti. Jei atsirastų klausimų galima grįžti prie temos, jei ne galima pradėti pokalbį apie antrą temą.

2.2 Pirmoji pagalba priepuolio metu:

1. Kaip elgtis priepuolio metu;

2. Kada kviesti greitąją pagalbą;
3. Kada kreiptis į gydytoją.

Tikslas - supažindinti tėvus, kurio vaikas serga epilepsija, kaip elgtis priepuolio metu, kada
kviesti greitąją pagalbą ir kada kreiptis į gydytoją.

Tėvai išklausę šia temą turėtų sugebėti:

1. Žinoti, kaip elgtis priepuolio metu;

2. Žinoti, kada kviesti greitąją pagalbą;
3. Žinoti, kada reikia kreiptis į gydytoją.

Mokymo metodai: paskaita.

Užsiėmimo metu naudotinos priemonės:

1. Kompiuteris;
2. Lankstinukai;
 82

Eiga:

1. Slaugytoja susipažįsta su tėvais turimomis žiniomis pirmoji pagalba priepuolio metu;

2. Kaip elgtis priepuolio metu;
3. Kada kviesti pirmąją pagalbą;
4. Kada kreiptis į gydytoją.
5. Atgalinis ryšys.

Slaugytoja susipažįsta su tėvais turimomis žiniomis, pirmoji pagalba priepuolio metu.

Slaugytoja paklausia, tėvų kurių vaikas serga epilepsija ką jie žino apie pirmą pagalbą priepuolio
metu, kada reikia kviesti pirmąją pagalbą ir kada kreiptis į gydytoją.

Kaip elgtis priepuolio metu:

 Nesijaudinkite – vaikui neskauda.

 Stenkitės nusiraminti ir laukite, kol priepuolis praeis, atidžiai stebėkite vaiką. Tikslus
priepuolio eigos ir trukmės nupasakojimas vėliau bus svarbus gydytojui;
 Apsaugokite nuo sužeidimų: patraukite galinčius sužaloti daiktus;
 Nieko nekiškite ligoniui į burną (liežuvio prikandimas - ne tokia baisi trauma, palyginus su
tuo, kas gali įvykti ligoniui užspringus);
 Nedarykite dirbtinio kvėpavimo – tai nepadės;
 Ligonį paverskite ant šono arba jei tai sunku padaryti pakreipkite jo galvą ant šono, kad
neužspringtų seilėmis ar supykinus vėmimo mase. Atlaisvinkite apykaklę taip pagerinsite
kvėpavimą;
 Išlikite drauge, kol priepuolis visai praeis;
 Įsidėmėkite, kiek laiko trunka priepuolis;
 Priepuolio metu ligoniui suleidžiama diazepamo žvakutė arba midozelamo už žando, jei
priepuolis tęsiasi 5 min. ir ilgiau, dažniausiai traukulių priepuolis baigiasi savaime per 1-3
min.
 Po priepuolio vaikas dažniausiai nori miego, būna vangusis nereaguoja arba silpnai reaguoja,
taip pat gali giliai užmigti. Netrukdykite jam, leisdami pervargusioms smegenų ląstelėms
atsigauti.
 Po priepuolio vaikas gali būti ir susijaudinęs. Vėlgi kantriai palaukite, kol tai praeis ir
nenaudokite jėgos vaikui suvaržyti.
 83

Kvieskite greitąją pagalbą, jei:

 Traukuliai tęsiasi ilgiau nei 5 min.

 Priepuolis pasikartoja;
 Ligonis susižeidžia;
 Nežinote kaip elgtis.
Būtina kreiptis į gydytoją:

 Priepuoliai atsinaujino ar padažnėjo;

 Priepuoliai pasikeitė;
 Ėmė varginti galvos svaigimas, mieguistumas, pykinimas, bėrimai ar kiti jums neįprasti
reiškiniai;
 Iškilo bet kokių klausimų dėl ligos ar gydymo.

Atgalinis ryšys.

Baigiant šią temą, slaugytoja paklausia, ar tėvai viską suprato, gal nori ko nors paklausti ar
pasidalinti savo patirtimi. Jei atsirastų klausimų, galima grįžti prie temos, jei ne galima pradėti
pokalbį apie trečią temą.

2.3 Vaistai, vartojami priepuoliams nutraukti:

1. Rectalinio diazepamo vartojimas, praktiniai užsiėmimai;

2. Midazolamo (Dormicum) vartojimas, praktiniai užsiėmimai.

Tikslas - supažindinti tėvus kurių vaikas serga epilepsija su vaistais vartojamais priepuoliams
nutraukti, išmokyti taisyklingai naudoti vaistus priepuoliams nutraukti.

Tėvai išklausę šia temą turėtų sugebėti:

1. Išvardinti vaistus epilepsijos priepuoliams nutraukti;
2. Žinoti ir mokėti, kaip vaistus tinkamai naudoti - suleisti;
Mokymo metodai: paskaita, demonstravimas.
Užsiėmimo metu naudotinos priemonės:
1.Kompiuteris;
2. Lankstinukai;
3. Mokomieji vaistų pakuotės, ampulės, švirkštai.
 84

Eiga:
1. Slaugytojos susipažinimas su tėvų turimomis žiniomis apie vaistus vartojamus
priepuoliams nutraukti;
2. Vaistai epilepsijos priepuoliams nutraukti;
3. Atgalinis ryšys.
Slaugytojos susipažinimas su tėvų turimomis žiniomis apie vaistus vartojamus
priepuoliams nutraukti.
Slaugytojas paklausia, ką tėvai, žino apie vaistus vartojamus priepuoliams nutraukti, kaip
tinkamai reikia naudoti - suleisti vaistus. Sužinojusi ką tėvai žino apie vaistus vartojamus
priepuoliams nutraukti slaugytoja pratęsia kitą paskaitos dalį apie vaistus, jų tinkamą vartojimą.
Vaistai epilepsijos priepuoliams nutraukti.

 Diazepamas ( Diazepam rectal tube) 5mg ir 10 mg.:

1. Paguldykite vaiką ant šono.

2. Įplėškite pakuotės plėvelę, įšimkite tūbelę.

3. Nuimkite apsauginį tūbelės kamštuką.

4. Įstumkite visą rektalinės tūbelės antgalį į išangę.

5. Nykščiu ir smiliumi stipriai suspauskite tūbelę.

6. Neatleidę pirštų ištraukite tūbelę. Pastaba: tūbelėje lieka truputėlis tirpalo.

7. Ligonį palikite gulėti nekeisdami jo padėties. Sėdmenis suspauskite ir palaikykite porą minučių, kad
tirpalas neišbėgtų. Vaistai įsisavina per 2-3 min., todėl jei vaikas po vaisto įvedimo iškart pasituštino,
reikia įvesti dar vieną vaisto dozę.

 Midazolamas (Dormicum) ampulės, 1ml yra 5 mg.:

1. Atidarykite ampulę su vaistais.
2. Pritraukite vaistus į švirkštą.
3. Nuimkite adatą ( būtinai).
4. Su švirkštu be adatos lėtai sušvirkškite vaistus į burną už skruosto ir pamasažuoti skruostą.

Atgalinis ryšys.

Baigiant šią temą, slaugytoja paklausia, ar tėvai viską suprato, gal nori ko nors paklausti ar
pasidalinti savo patirtimi. Jei atsirastų klausimų, galima grįžti prie temos, jei ne galima pradėti
pokalbį apie ketvirtą temą.
 85

2.4 Vaistų šalutiniai poveikiai.

Tikslas: supažindinti tėvus kurių vaikas serga epilepsija su vaistų šalutinių poveikių.
Tėvai išklausę šia temą turėtų sugebėti:
1. Žinoti, kokie galimi vaistų šalutiniai reiškiniai.
Mokymo metodai: paskaita; lankstinukas.
Užsiėmimo metu naudotinos priemonės:
1. Kompiuteris;
2. Lankstinukas.
Eiga:
1. Slaugytojos susipažinimas su tėvų turimomis žiniomis apie vaistų šalutinius poveikius.
vartojamus priepuoliams nutraukti;
2. Vaistų šalutinis poveikis;
3. Atgalinis ryšys.

Slaugytojos susipažinimas su tėvų turimomis žiniomis apie vaistų šalutinį poveikį vartojamus
priepuoliams nutraukti.

Slaugytojas paklausia, ką tėvai, žino apie vaistų šalutinį poveikį. Sužinojusi ką tėvai žino apie
vaistų šalutinį poveikį slaugytoja pratęsia paskaitą.

Vaistų šalutinis poveikis:

Kaip ir visi vaistai taip pat ir prieš epilepsiniai, raminamieji vaistai gali turėti šalutinių poveikių.
Šalutiniai poveikiai pasireiškia įvairiai, todėl apie pastebėtus bet kokius pokyčius vaiko organizme,
pradėjus naudoti vaistą reikia pranešti gydytojui.

Atkreipti dėmesį reikėtų:

Gali pasireikšti alerginė reakcija: bėrimas odoje, temperatūros padidėjimas, viduriavimas. Į

centrinės nervų sistemos būklę: padidėjusį mieguistumą, sulėtėjusią kalbą ar atvirkščiai vaiko
sujaudinimą, padidėjusį aktyvumą, drebulį, galvos svaigimą, judesių koordinacijos sutrikimą,
nevalingų judesių atsiradimą, plaukų slinkimą. Gali atsirasti jutimų sutrikimai galūnėse: adatėlių
badymo, skruzdžių bėgiojimo, nutirpimo, šalčio, karščio, deginimo jutimai. Virškinamo trakto
sutrikimus: pykinimą, viduriavimą, svorio augimą arba apetito ir svorio mažėjimą. Kai kurie šalutiniai
reiškiniai, pvz. mieguistumas, išnyksta kurį laiką pavartojus vaistą.
Atgalinis ryšys.

Po teorinės dalies slaugytoja paklausia, kas buvo neaišku ir atsako į užduodamus klausymus.
 86

3. LITERATŪRA

1. Budrys V. Klinikinė neurologija. Vilnius 2003.

2. Drazdienė N. Grikinienė J. Jakavonytė-Akstinienė A. Vaikų ligos ir slauga. Vilnius 2014.
3. Endzinienė M. Geriau pažinkime ligas. Epilepsija. Kaunas 2008.
4. Endzinienė M. Vaikų epilepsijos gydymas. Gydymo menas. 2003 (3).
5. Juknelis K. Židininės epilepsijos gydymas. Gydymo menas. 2005 (IV).
6. Mameniškienė R. Židininės epilepsijos klinika. Nervų ir psichikos ligos. Nr.4 2003.
7. Swash M. Jestico J. Neurologija: koncentruotas požiūris. Londonas Jungtinė Karalystė 2009.
8. Dr. Jusienė R. SOCIALINIS DARBAS 2004 m., Nr. 3 (1).
 87

PRIEDAS

MOKYMO PROGRAMOS
LANKSTINUKAS
(Skyriaus specialistų parengtą rašytinė medžiaga)

Epilepsija

Epilepsija – tai lėtinė centrinės nervų sistemos (CNS) liga,

kuri pasireiškia kartotiniais ir savaime prasidedančiais
epilepsiniais priepuoliais. Šia liga serga apie 1 % pasaulio
žmonių.

Priežastys:

Epilepsijos priepuolis ištinka tada, kai pasireiškia labai stipri ir staigi CNS žievės
neuronų elektrinė iškrova. Šis fenomenas periodiškai įvyksta tada, kai dėl žinomų ar nežinomų
priežasčių yra pažeistos galvos smegenys.

Epilepsijos požymiai:

Epilepsija pasireiškia epilepsiniais priepuoliais, kurių pobūdis priklauso nuo CNS vietos,
kurioje yra pažeidimas ir kyla patologinė iškrova. Priepuolis prasideda savaime, staiga, dažnai savaime
ir praeina. Tam pačiam žmogui būdinga ta pati priepuolio rūšis. Kartu sutrinka sąmonė, elgesys,
judesiai, jutimai ir pan. Teorinė priepuolių klasifikacija - pakankamai sudėtinga: yra židininiai ir
generalizuoti priepuoliai. Židininiai priepuoliai atsiranda tam tikroje smegenų vietoje. Jie skirstomi į
paprastuosius (kai sąmonė išlieka, tačiau prarandama kontrolė - sutrinka judesiai, jutimai, pasireiškia
tam tikros emocijos) ir sudėtinguosius (kai sutrinka sąmonė). Generalizuotų priepuolių metu iškrova
išplinta po visą smegenų žievę, tada žmogus praranda sąmonę. Priepuolio metu reikėtų atkreipti
dėmesį į vaiko sugebėjimą reaguoti į kalbinimą ar lietimą, taip pat jam pasibaigus gebėjimą prisiminti
priepuolio metu buvusius įvykius ar girdėtus žodžius. Visa tai padės įvertinti ar sąmonė buvo sutrikusi
ar ne. Prieš priepuolį dažnai pasireiškia aura - tam tikras žmogui būdingas pojūtis. Taip pat atkreipkite
dėmesį į kūno ir jo dalių kitimą ar judesius priepuolio pradžioje ir vėliau, ypač jei jie buvo nesimetriški
(pvz. galvos ir akių sukimas į dešinę, kairės veido pusės trūkčiojimas, dešinės ištiestos rankos
 88

įtempimas, akių nukrypimas aukštyn). Stebėkite veido išraišką, akių padėtį, vyzdžių išsiplėtimą,
priepuolio trukmę ir jo pabaigos ypatumus ( ar kuriam laikui neliko sutrikusi kalba, judesiai ar
nevėmė).

Epilepsijos priepuolius gali iššaukti:

 Mirganti šviesa (šviesos efektai koncertuose ir diskotekose, ilgas televizoriaus ar kompiuterio

naudojimas, galima neilgiau 1-1,5 val.);
 Miego stoka, nuovargis, per daug intensyvus darbas;
 Staigus nubudimas;
 Alkoholio vartojimas.

Kaip elgtis priepuolio metu:

 Nesijaudinkite – vaikui neskauda.

 Stenkitės nusiraminti ir laukite, kol priepuolis praeis, atidžiai stebėkite vaiką. Tikslus
priepuolio eigos ir trukmės nupasakojimas vėliau bus svarbus gydytojui;
 Apsaugokite nuo sužeidimų: patraukite galinčius sužaloti daiktus;
 Nieko nekiškite ligoniui į burną (liežuvio prikandimas - ne tokia baisi trauma, palyginus su
tuo, kas gali įvykti ligoniui užspringus);
 Nedarykite dirbtinio kvėpavimo – tai nepadės;
 Ligonį paverskite ant šono arba jei tai sunku padaryti pakreipkite jo galvą ant šono, kad
neužspringtų seilėmis ar supykinus vėmimo mase. Atlaisvinkite apykaklę taip pagerinsite
kvėpavimą;
 Išlikite drauge, kol priepuolis visai praeis;
 Įsidėmėkite, kiek laiko trunka priepuolis;
 Priepuolio metu ligoniui suleidžiama diazepamo žvakutė arba midozelamo už žando, jei
priepuolis tęsiasi 5 min. ir ilgiau, dažniausiai traukulių priepuolis baigiasi savaime per 1-3
min.
 Po priepuolio vaikas dažniausiai nori miego, būna vangusis nereaguoja arba silpnai reaguoja,
taip pat gali giliai užmigti. Netrukdykite jam, leisdami pervargusioms smegenų ląstelėms
atsigauti.
 Po priepuolio vaikas gali būti ir susijaudinęs. Vėlgi kantriai palaukite, kol tai praeis ir
nenaudokite jėgos vaikui suvaržyti.
 89

Kvieskite greitąją pagalbą, jei:

 Traukuliai tęsiasi ilgiau nei 5 min.

 Priepuolis pasikartoja;
 Ligonis susižeidžia;
 Nežinote kaip elgtis.
Būtina kreiptis į gydytoją:

 Priepuoliai atsinaujino ar padažnėjo;

 Priepuoliai pasikeitė;
 Ėmė varginti galvos svaigimas, mieguistumas, pykinimas, bėrimai ar kiti jums neįprasti
reiškiniai;
 Iškilo bet kokių klausimų dėl ligos ar gydymo.
Negalima:

 Nutraukti vaisto vartojimo staiga;

 Keisti vaisto, jo dozės, vartojimo laiko ar dažnumo savavališkai, nes tai gali pabloginti vaiko
būklę.
Priepuoliams nutraukti vartojami vaistai :

 Diazepamas ( Diazepam rectal tube) 5mg ir 10 mg.:

 90

1. Paguldykite vaiką ant šono.

2. Įplėškite pakuotės plėvelę, įšimkite tūbelę.

3. Nuimkite apsauginį tūbelės kamštuką.

4. Įstumkite visą rektalinės tūbelės antgalį į išangę.

5. Nykščiu ir smiliumi stipriai suspauskite tūbelę.

6. Neatleidę pirštų ištraukite tūbelę. Pastaba:

tūbelėje lieka truputėlis tirpalo.

7. Ligonį palikite gulėti nekeisdami jo padėties. Sėdmenis suspauskite ir palaikykite porą minučių, kad
tirpalas neišbėgtų. Vaistai įsisavina per 2-3 min., todėl jei vaikas po vaisto įvedimo iškart pasituštino,
reikia įvesti dar vieną vaisto dozę.

 Midazolamas (Dormicum) ampulės, 1ml yra 5 mg.:

1. Atidarykite ampulę su vaistais.
2. Pritraukite vaistus į švirkštą.
3. Nuimkite adatą ( būtinai).
4. Su švirkštu be adatos lėtai sušvirkškite vaistus į burną už
skruosto ir pamasažuoti skruostą.

Vaistų šalutinis poveikis:

Kaip ir visi vaistai taip pat ir prieš epilepsiniai, raminamieji vaistai gali turėti šalutinių poveikių.
Šalutiniai poveikiai pasireiškia įvairiai, todėl apie pastebėtus bet kokius pokyčius vaiko organizme,
pradėjus naudoti vaistą reikia pranešti gydytojui.

Atkreipti dėmesį reikėtų:

Gali pasireikšti alerginė reakcija: bėrimas odoje, temperatūros padidėjimas, viduriavimas. Į centrinės
nervų sistemos būklę: padidėjusį mieguistumą, sulėtėjusią kalbą ar atvirkščiai vaiko sujaudinimą,
padidėjusį aktyvumą, drebulį, galvos svaigimą, judesių koordinacijos sutrikimą, nevalingų judesių
atsiradimą, plaukų slinkimą. Gali atsirasti jutimų sutrikimai galūnėse: adatėlių badymo, skruzdžių
bėgiojimo, nutirpimo, šalčio, karščio, deginimo jutimai. Virškinamo trakto sutrikimus: pykinimą,
viduriavimą, svorio augimą arba apetito ir svorio mažėjimą. Kai kurie šalutiniai reiškiniai, pvz.
mieguistumas, išnyksta kurį laiką pavartojus vaistą.
 91

PRIEDAS

KAIP TEISINGAI EPILEPSIJOS PRIEPUOLIUI SULEISTI VAISTUS

Midazolamas (Dormicum):

1. Atidarykite ampulę su vaistais.

2. Pritraukite vaistus į švirkštą.

 92

3. Nuimkite adatą ( būtinai).

4. Su švirkštu be adatos lėtai sušvirkškite vaistus į burną už skruosto.

 93

Diazepamas ( Diazepam rectal tube):

1. Paguldykite vaiką ant šono.

2. Įplėškite pakuotės plėvelę, išimkite tūbelę ir nuimkite apsauginį tūbelės kamštuką.

 94

3. Įstumkite visą rektalinės tūbelės antgalį į išangę.

4. Nykščiu ir smiliumi stipriai suspauskite tūbelę, neatleidę pirštų ištraukite tūbelę,

sėdmenis suspauskite ir palaikykite porą minučių, kad tirpalas neišbėgtų .