LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS
SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA

BOŽENA BLAŽEVIČ

SLAUGYTOJŲ POŽIŪRIS Į MIRŠTANTĮ PACIENTĄ

Magistrantūros studijų programos„Klinikinė slauga” baigiamasis darbas

Darbo vadovė
Dr. Daiva Kriukelytė

KAUNAS, 2016
 2

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS
SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA

TVIRTINU
Slaugos fakulteto dekanė
Jūratė Macijauskienė
2016 m. ............ mėn. .... d.

SLAUGYTOJŲ POŽIŪRIS Į MIRŠTANTĮ PACIENTĄ

Magistrantūros studijų programos „Klinikinė slauga”baigiamasis darbas

Darbo vadovė
Dr. Daiva Kriukelytė
2016 m. gegužės mėn. 23 d.

Recenzentas Darbą atliko

Doc. Dr. Aurelija Blaževičienė Studentė: Božena Blaževič
2016 m. ............ mėn. ... d. 2016 m. gegužės mėn. 23 d.

KAUNAS, 2016
 3

TURINYS

SANTRAUKA............................................................................................................................................4
SUMMARY................................................................................................................................................5
SANTRUMPOS.........................................................................................................................................7
ĮVADAS......................................................................................................................................................9
1. LITERATŪROS APŽVALGA............................................................................................................12
1.1. Mirties ir mirimo sampratos apibūdinimas.............................................................................12
1.2. Mirimo stadijos...........................................................................................................................16
1.3. Šiuolaikinis požiūris į mirtį........................................................................................................20
1.4. Mirštančių pacientų slauga ir bendravimas.............................................................................24
1.5. Slaugytojų patiriami išgyvenimai slaugant mirštantį pacientą .............................................29
2. TYRIMO METODIKA IR METODAI.............................................................................................34
2.1. Tyrimo organizavimas ir eiga....................................................................................................34
2.2. Tyrimo etika.................................................................................................................................36
2.3. Tyrimo metodai ir imtis..............................................................................................................37
2.4. Kontingento atranka...................................................................................................................39
2.5. Tyrimo instrumentas...................................................................................................................40
2.6. Statistinė analizė..........................................................................................................................41
3. REZULTATAI......................................................................................................................................42
3.1. Respondentų socialiniai - demografiniai rodikliai...................................................................42
3.2. Slaugytojų požiūris į mirtį.........................................................................................................43
3.3. Slaugytojų požiūrio į mirštantį pacientą vertinimas...............................................................49
3.4. Slaugytojų požiūrio į mirštančio paciento slaugą problemų vertinimas...............................59
3.5. Slaugytojų pergyvenimų susijusių su mirštančio paciento slaugymu vertinimas ...............62
REZULTATŲ APTARIMAS..................................................................................................................66
IŠVADOS..................................................................................................................................................70
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ...................................................................................................71
LITERATŪROS SĄRAŠAS...................................................................................................................72
PRIEDAI..................................................................................................................................................79
 4

SANTRAUKA

Blaževič B. Slaugytojų požiūris į mirštantį pacientą, magistrantūros baigiamasis darbas / mokslinė vadovė
dr. D. Kriukelytė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas, Slaugos ir rūpybos katedra.
– Kaunas, 2016 - 90 p.
Darbo tikslas: ištirti slaugytojų požiūrį į mirštantį pacientą.
Darbo uždaviniai: 1)išanalizuoti slaugytojų požiūrį į mirtį; 2) įvertinti slaugytojų požiūrį į mirštantį
pacientą; 3) išnagrinėti slaugytojų požiūrį į mirštančio paciento slaugos problemas; 4) nustatyti slaugytojų
išgyvenimus susijusius su mirštančio paciento slaugymu.
Tyrimo metodas: Tyrimas atliktas apklausiant slaugytojus pasirinktuose VšĮ VUL SK skyriuose. Atliktas
vienmomentis kiekybinis tyrimas. Apklausoje dalyvavo 171 slaugytojas. Anoniminė apklausa vykdyta
nuo 2016 kovo 07 d. iki kovo 15 d. Darbe naudojama netikimybinė tikslinė atranka. Statistinė duomenų
analizė atlikta SPSS 12.0 programa.
Tyrimo rezultatai. 91,84 proc. pakanka žinių apie mirtį. 53,21 proc. požiūris į mirtį yra kaip į sunkų ir
neišvengiamą įvykį. 68,42 proc. pacientai turėtų būti gydomi atskirai nuo kitų. 94,73 proc. turėtų padėti
pacientui – artimieji, 77,77 proc. – dvasininkas, 50,29 proc. – psichologas. 83,04 proc. Lietuvoje
neįteisintų eutanazijos. 76,60 proc. slaugytojams sunku psichologiškai, 63,74 proc. fiziškai ir dvasiškai.
68,42 proc. tokie pacientai sukelia fizinius simptomus - nemigą. 49,12 proc. psichologinius pergyvenimus
- stresą. 49,12 proc. dvasinius pergyvenimus – tikėjimas Dievo valia. 43,27 proc. socialinius
pergyvenimus sukelia pagalba mirštančio paciento artimiesiems. 59,06 proc. reakcija į pacientų mirtį yra
darbo neišvengiamybė. 89,47 proc. skaudžiai išgyvena dėl jaunų žmonių mirties. 64,91 proc. slauga
mirštančių pacientų įtakoja sveikatą, gyvenimą, savijautą. 77,19 proc. matydami mirštančius pacientus
labiau rūpinasi savo sveikata. 92,98 proc. nerimą malšina miegodami.
Tyrimo išvados: Daugiau nei pusei slaugytojų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, pakanka žinių apie mirtį,
bet požiūris į mirtį yra neigiamas. Slaugytojai turi slaugos problemų su mirštančiu pacientu, sunku
psichologiškai, fiziškai ir dvasiškai, susiduria su socialiniais sunkumais. Nepritaria, kad įteisintų
eutanaziją, nebent tik tais atvejais, kai pacientas patiria dideles fizines ir dvasines kančias. Slaugytojams
skaudžiausia, kai miršta jauni žmonės ir po nelaimingų atsitikimų.Darbas įtakoja sveikatą, gyvenimą,
savijautą, darbe patiriami emociniai sunkumai. Matydami mirštančius pacientus slaugytojai naudoja
nerimo malšinimo būdus, labiau rūpinasi savo ir artimųjų sveikata, atsipalaiduoja pasyviai, miega.
Raktiniai žodžiai: mirtis, mirštantys pacientai, mirštančių pacientų slauga, paliatyvi slauga.
 5

SUMMARY

Blaževič B. Nurses’ View on a Dying Patient, final master’s thesis / supervisor PhD D. Kriukelytė;
Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Nursing, Department of Nursing and Care. Kaunas,
2016 - 90 p.
The aim of the paper: to analyse nurses’ view on a dying patient.
The objectives of the paper: 1) to analyse nurses’ view on death; 2) to assess nurses’ view on a dying
patient; 3) to analyse nurses’ view on a dying person’s nursing problems; 4) to determine nurses’
experiences related to nursing of a dying patient.
Research method: the research was conducted by interviewing nurses in chosen departments of the public
institution Vilnius University Hospital Santariškių Clinics. A simultaneous quantitative research was
conducted. 171 nurses participated in the survey. Anonymous survey was conducted on 7-15 March 2016.
Non-probability sampling was used in the paper. Statistical data analysis was performed with SPSS 12.0
program.
The Results of the Research: 91, 84 per cent have a sufficient knowledge of death. 53, 21 per cent see
death as a difficult and unavoidable thing. 68, 42 per cent think that these patients should be treated
separately. 94, 73 per cent think that a patient should be helped by relatives, 77, 77 per cent - by a priest,
50, 29 per cent - by a psychologist. 83, 04 per cent would not legalise euthanasia in Lithuania. It is difficult
psychologically for 76, 60 per cent of nurses, for 63, 74 per cent, it is difficult physically and spiritually.
For 68, 42 per cent, such patients give physical symptoms, such as insomnia. For 49, 12 per cent, they
give psychological experiences, such as stress. For 49, 12 per cent - spiritual experiences, such as believing
in God’s will. For 43, 27 per cent, social experiences are caused by help to a dying person’s family. For
59, 06 per cent, reaction to patients’ death is an inevitable part of the job. 89, 47 per cent are deeply
affected by young people’s death. For 64, 91 per cent, nursing of dying patients effects health, life and
well-being. Seeing dying patients makes 77, 19 per cent take better care of their own health. 92, 98 per
cent sooth anxiety with sleep.
The Conclusions of the Research: more than a half of nurses who have higher education have sufficient
knowledge of death, but their view on death is negative. Nurses have problems with a dying person, it is
difficult psychologically, physically and spiritually, there are social difficulties as well. They do not agree
with the legalisation of euthanasia, except when patients greatly suffer physically and spiritually. Nurses
find it the most difficult when young people and people who suffered in accidents die. The job effects
 6

health, life and well-being; emotional difficulties are experienced at work. Seeing dying patients makes
nurses use anxiety soothing methods, take better care of their own and their relatives’ health, relax
passively and sleep.
Key words: death, dying patients, nursing of dying patients, palliative care.
 7

SANTRUMPOS

d. – diena;
kt. – kita/kiti;
lls – laisvės laipsnių skaičius;
LSMU - Lietuvos sveikatos mokslų universitetas;
m. – metai;
mėn. – mėnuo;
min. – minutė;
mln. – milijonai;
MN - medicinos norma;
n – respondentų skaičius;
p – reikšmingumo lygmuo;
pav. – paveikslėlis;
pH - potential hydrogen - potencialus vandenilis;
proc. – procentai;
pvz. – pavyzdžiui;
SAM – Sveikatos apsaugos ministerija;
t.y. – tai yra;
tūkst. – tūkstančiai;
VšĮ VUL SK - Viešoji įstaiga Vilniaus Universiteto ligoninė Santariškių klinikos;
žin. – žinios;
žr. – žiūrėti;
χ2 – Chi kvadratas.
 8

PUBLIKACIJOS

2015.01.28 Slaugos darbuotojų tobulinimosi ir specializacijos centras, tobulinimosi programa

„Reanimacija ir intensyvioji terapija“, pranešimas „Slaugytojų emociniai išgyvenimai slaugant
mirštančius pacientus“, Vilnius.
2016.04.14 Konferencija „Studijos ir sveikata: 2016“, pranešimas „Slaugytojų ir pacientų bendravimas
reanimacijos – intensyvios terapijos skyriuje“, Vilnius.
2016 m. tezė „Slaugytojų požiūris į mirštantį pacientą“, Kaunas.
 9

ĮVADAS

Temos aktualumas. Mirtis ir mirštantys pacientai išlieka ypač aktuali tema visiems žmonėms.
Nepaisant šiuolaikiško greito gyvenimo tempo, naujų technologinių laimėjimų, žmogus stabteli gyvenimo
kely, kai jo šeimos narys, jo draugas, močiutė ar net mylimas gyvūnas palieka šį pasaulį, susimąsto apie
nemirtingumą, mirties problemą, kad galiausiai ir jo gyvenimas šitaip pasibaigs, nes tai yra neišvengiama,
tuomet jam iškyla klausimai: kas ta mirtis, dėl ko mes mirštame, kur ji mus nuves, kas po to, kaip bus su
likusiu pasauliu po mūsų išėjimo? Ir taip klausimų skaičius vis daugėja, o atsakymų mažai.Žmogaus ir
mirties santykį visi skirtingai suvokia. Z. Kaktienė (2014) teigia, jog „dauguma pacientų pageidautų mirti
namie“. Tačiau L. Gatijatulinas nurodo, kad Amerikoje ir Anglijoje tik 25 proc. miršta namie, o 53 - 65
proc. mirčių įvyksta ligoninėse. Ligoninė tapo vieta, kur slaugoma taip kaip neįmanoma slaugyti namuose,
kadangi tai medicinos centras, kur gydoma ir kovojama su mirtimi. Mirštama, nes gydytojams nepavyko
išgydyti. Mirtis tampa techniniu reiškiniu, atsirandančiu nutraukus gydymą gydytojo bei ligoninės
personalo sprendimu [35]. D. Smaidžiūnienė (2008b) pateikia, kad slaugytojai savo praktikoje dažnai
susiduria su mirties faktu. Tai daugiausia žinių ir įgūdžių reikalaujanti praktikos sritis, todėl tam, kad
pagalba ir slauga mirštantiesiems būtų efektyvi, nepaprastai svarbu yra kuo nuodugniau pažinti mirtį bei
ją lydinčius reiškinius [70]. I. D. Yalom (2009) nuomone, mirties priežastys gali būti: progresuojantys
senatvės pakitimai, patologiniai procesai (įvairios ligos), gyvybę nutraukiantys įvairūs aplinkos veiksniai
(pvz., savižudybė, avarija, nelaimingas atsitikimas, nužudymas) [25]. A. J. Šulgienė-Rabikauskienė
(2007) analizuoja, kad pacientas apie mirties artėjimą gali nujausti iš įvairių simptomų: blogėjančios
būklės,skausmo, iš aplinkinių elgesio. Todėl tiek mirštantysis, tiek slaugantysis, susidurdami su
mirtimi,išgyvena penkias stadijas: neigimą, pyktį ir įniršį, derybas, depresiją, susitaikymą su esama
padėtimi [75].J. Demskytės ir kt. (2008) manymu, pagrindinis slaugytojo veiklos objektas yra ligonis, kaip
asmenybė, jo fizinių, psichologinių, dvasinių ir socialinių problemų visuma. Į slaugomą pacientą žiūrima
kaip į visumą, todėl vertinama ne tik fiziniai, bet ir dvasiniai, socialiniai poreikiai, ekonominė bei
ekologinė paciento aplinka [11]. I. Bagdonienė (2011) teigia, kad „Sunku matyti mirštantį žmogų, bet
mūsų užduotis – padaryti viską, kad jis oriai išeitų. Pirmiausia – kad jam neskaudėtų. Tokiu momentu
žmogus niekada nepaliekamas vienas. Jeigu nėra artimųjų, slaugytoja būna šalia, uždega žvakutę” [68].
Vis aktualesne problema tampa, kad daugelis pacientų, gulinčių mirties patale, nesulaukia
reikiamos pagalbos ir miršta ne paliatyviosios pagalbos skyriuose. Su itin sunkios būklės pacientais ir
kone kasdien susiduriama mirtimi, pajėgia dirbti tik be galo mylintys savo darbą ir žmones, stiprūs
 10

dvasiškai ir fiziškai slaugytojai. Slaugytojams per dieną kartais tenka perkilnoti net po keletą tonų svorio.
Kad nesusidarytų pragulos, sunkius ligonius privalu vartyti ne rečiau kaip kas dvi valandas. Tačiau
labiausiai išvargina psichologinė įtampa. A. Blaževičienės ir I. Jakušovaitės (2008) manymu, kiekvienam
pacientui reikia be galo daug dėmesio, jie jautriai reaguoja į menkiausius slaugytojų nuotaikos
pasikeitimus, tad šnekinti, šypsotis jiems kartais tenka pro ašaras nors ir pačiam asmeniškai yra kas nors
atsitikę, nes pacientas labai jaučia, tampa neramus [7].J. Matuizienės (2011) teigimu, „bendravimas yra
vienas pagrindinių slaugos aspektų,gerinančių rezultatus ir padedančių ligonio artimiesiems,patiriantiems
psichologinį ir emocinį distresą“ [50].Pagalba nesibaigia po paciento mirties, kai pranešama žinia šeimai,
o tęsiasi šeimos gedėjimo metu. Slaugytojams, slaugantiems sunkiai sergančius ir paskutines dienas
gyvenančiųjų ligonių gyvenimo kokybę gerinantiems, taip pat reikia suteikti specializuotą ir rūpestingą
medicinos, psichologinę, pedagoginę, dvasinę ir socialinę pagalbą.
Darbo teorinė ir praktinė reikšmė. Suteikti reikiamą priežiūrą mirštančiam pacientui –
didžiulis iššūkis slaugytojui, nes pacientui reikalinga subtili simptomų priežiūra, taip pat šeimai
reikalingas palaikymas. Slaugytojai tampa paciento stiprių jausmų taikiniu. Pacientaijaučiasi priklausomi
nuo slaugytojų, tačiau savo emocijasišlieja taip pat ant jų, todėl slaugytojams tenka ištvertiprieštaringus
pacientų jausmus ir išgyventi savuosius. Kadangislaugytojai daug laiko praleidžia su pacientais, jie
yrapagrindiniai asmenys, galintys sumažintiemocines problemas. Tačiau neretai slaugytojų
bendravimassu mirštančiais pacientais charakterizuojamas kaip paviršutiniškas.
Šiuo darbu siekiama išanalizuoti slaugytojų požiūrį į mirtį, mirštantį pacientą, mirštančio
paciento problemas, slaugytojų išgyvenimus susijusius su mirštančių pacientų slaugymu. Tyrimo vieta –
VšĮ VUL SK I Anesteziologijos – reanimacijos, II Anesteziologijos ir intensyvios terapijos, Onkologijos
– chemoterapijos, Kardiologijos reanimacijos ir intensyvios terapijos, I Kardiologijos, II Kardiologijos, I
Reanimacijos ir intensyvios terapijos, II Reanimacijos ir intensyvios terapijos, III Reanimacijos –
intensyvios terapijos, I Pilvo chirurgijos, II Pilvo chirurgijos, Bendros hematologijos, Kaulų čiulpų
transplantacijos skyriai. Tyrimo rezultatai gali būti panaudoti siekiant suteikti daugiau žinių apie
mirštančių pacientų slaugos problemų sprendimą, kokį pasirinkti bendravimo būdą,kaip sumažinti
emocines problemas, tobulinti žinias apie mirštančio paciento gyvenimo pabaigos priežiūrą.
Tyrimo objektas - slaugytojų požiūris į mirštantį pacientą.

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

 11

Darbo tikslas
Ištirti slaugytojų požiūrį į mirštantį pacientą.

Darbo uždaviniai:
1. Išanalizuoti slaugytojų požiūrį į mirtį.
2. Įvertinti slaugytojų požiūrį į mirštantį pacientą.
3. Išnagrinėti slaugytojų požiūrįį mirštančio paciento problemas.
4. Nustatyti slaugytojų išgyvenimus susijusius su mirštančio paciento slaugymu.

1. LITERATŪROS APŽVALGA
 12

1.1. Mirties ir mirimo sampratos apibūdinimas

Kiekvienas savaip suvokia mirtį, todėl mirtis gali turėti daug prasmių. Nuo mirties sampratos ir
jos kaip fenomeno supratimo priklauso visuomenės požiūris į mirštantįjį. Kultūrinė ir socialinė aplinka,
asmenybės branda bei religiniai įsitikinimai įtakoja mirties prasmės suvokimą, tačiau keičiantis šiems
veiksniams, gali keistis ir suvokimas. Požiūrio į mirtį kaip objektyvų reiškinį raida sutampa su visuomenės
raida [27]. Todėl labai svarbu trumpai apibūdinti mirties ir mirimo sampratą.
A. Jasulaitis (2013) pateikia, kad mokslas, kuris tiria mirtį – tanatologija. Graikiškai tanatos
reiškia mirtis, o logos – mokslas. Teismo medicinos tanatologija tyrinėja mirimo, mirties aspektus bei
pomirtinius pokyčius. Tanatologija yra skirstoma: bendroji ir specialioji [31]. A. Jasulaitis ir A. Astrauskas
(2013) nurodo, kad žmogaus mirtimi medicinoje ir teisėje laikoma smegenų mirtis, kurią galima nustatyti
pagal elektroencefalogramą [32].
Biologijos mokslas mirtį apibūdina taip: „Mirtis– kiekvieno organizmo fizinės būties galutinė
fazė. Organizme vykstant gyvybinės veiklos procesams, ląstelės nuolat žūva, tačiau jų vietą pakeičia
naujos. Mirtis ištinka, kai sutrinka darni organizmo arba organizmo ir aplinkos apykaita” [32]. Mirties
priežastys gali būti: progresuojantys senatvės pakitimai, patologiniai procesai (įvairios ligos), gyvybę
nutraukiantys įvairūs aplinkos veiksniai (pvz., savižudybė, avarija, nelaimingas atsitikimas, nužudymas).
Iš to galima suprasti, kad mirus kūnui baigiasi visas mūsų egzistavimas, siela čia net nepaminėta [52].
A. Jasulaitis (2013) palygina, kad filosofijos mokslas į mirtį žvelgia kitaip, anot jo, „žmogus yra
sudėtingas ir nuostabus kūrinys, susidedantis iš daug kūnų ir sąmonės arba sielos, tos, kurios valioje
valdyti visus kūnus” [31].
1996 m. priimtame ir 2013 m. pataisytame „Lietuvos Respublikos žmogaus audinių ir organų
donorystės ir transplantacijos įstatyme“ teigiama, kad „mirtis yra negrįžtama žmogaus organizmo, kaip
visumos žūtis, arba negrįžtama galvos smegenų veiklos baigtis, rodanti, jog žmogus neegzistuoja kaip
asmenybė, nors kai kurie jo organai bei organų sistemos dar veikia” [45].
I. Jakušovaitė, Ž. Luneckaitė, E. Peičius (2007) savo knygoje pateikia mirties sampratos
apibrėžimus, kad tai: individo ir rūšies mirtis; mirtis kaip gyvenimo prieštara ir kaip neišvengiama jos
apibrėžtis; mirtis kaip gyvenimo įprasminimas; mirtis kaip simbolinis įvykis; mirtis kaip virtuali realybė,
kaip viena iš laisvalaikio atrakcijų – nuo „cybersex“ prie „cyberdeath“ [26].
N. Liobikienė (2004) teigia, kad „mirtis – tai paskutinis žmogaus gyvenimo etapas. Mirtis taip
pat yra apibūdinama kaip procesas, prasidedantis mirimu ir pasibaigiantis mirtimi [47].Psichologės K. O.
 13

Polukordienės (2008) nuomone, mirtis yra visuomet kažkieno netektis, kuri įvyksta visiems laikams ir jos
negrįžtamume ir amžinume slypi pats didžiausias dramatizmas kurį išgyvena žmogus [56]. Anot Z. Froido
(2004), „mirties reiškinį sudaro daug smulkesnių procesų, kurie nėra iki galo pažinūs žmogaus protui,
kadangi pažinimas ateina per subjektyvią patirtį“. Patirti ir pažinti galima tik lydimąsias mirties kaip
reiškinio ir proceso išraiškas: emocijas, somatines jausenas, agonijos vaizdą, netekties išgyvenimą ir t.t.
Pažinu yra tai, ką galima perteikti per subjektyvius potyrius. Tačiau mirtis negali būti patirtis, nes tai
vienas esminių ir nevaldomų žmogaus instinktų, kurių patirti negalima, todėl mirties kaip subjekto visiškas
pažinimas ir supratimas reliatyviai neįmanomas [17].
A. Banaitienė, S. Raižienė, B. Grigaitė (2010) savo straipsnyje cituoja S. Smilansky (1987), M.
W. Speece, S. B. Brent (1984), V. Slaughter, M. Lyons (2003), V. Slaughter, M. Griffiths (2007), kurie
nurodo, kad mirties samprata pasižymi penkiais komponentais:
 negrįžtamumu (angl. irreversibility), kuris reiškia, kad jei jau gyva būtybė kartą mirė, jos
fizinis kūnas nebegali atgimti iš naujo,
 baigtinumu (angl. finality) – tai yra supratimas, kad visos gyvenimo apibrėžtos fizinės
funkcijos – medžiagų apykaita, jutimai, judesiai ir kt. – mirus nustoja funkcionuoti,
 priežastingumu (angl. causality) – tai fizinių-biologinių veiksnių, kurie nulemia mirtį,
supratimas,
 neišvengiamumu (angl. inevitability) – tai supratimas, kad visos gyvos būtybės, įskaitant
ir save patį, privalo galiausiai mirti,
 universalumu (angl. cessation), kuris reiškia, kad mirtis galiištikti tik gyvus organizmus
[5].
Žvelgiant į biomedicininį mirties apibrėžimą, jame yra nurodoma, kad mirtis įvyksta galutinai
sustojus savaiminėms širdies ir kvėpavimo funkcijoms, arba kai yra konstatuojamas negrįžtamas visos
smegenų veiklos sustojimas [21].
K. O. Polukordienė (2008) nurodo, kad skirtingai nuo filosofinių ir religinių koncepcijų,
psichologijos mokslas kartu su medicina pasistengė pažiūrėti į mirtį moksliniu požiūriu. Pagal jį mirtis
yra visų gyvybinių procesų pabaiga, susijusi su gyvybiškai svarbių struktūrų susidėvėjimu arba gyvybinių
funkcijų nesugrąžinamu pažeidimu. Aiškesnis mirties apibrėžimas yra tas, kuris naudojamas medicinoje.
Pats apibrėžimas nėra labai informatyvus ir galbūt netgi sukelia dar daugiau neaiškumo ir klausimų [56].
Pasak M. S. Hossain (2009), „mirštančiuoju asmeniu vadinamas tada, kai jau nebesitikima
sveikatos pagerėjimo“. Mirimo procesas, galintis trukti akimirką labai staigios mirties atveju, gali būti ir
 14

labai ilgas. Akimirksniu žmonės miršta tik galingo sprogimo židinyje. Paprastai mirtis užtrunka tam tikrą
laiko tarpsnį. Galima išskirti dvi kraštutines mirties formas – tai staigi mirtis ir lėta mirtis [22].
Staigios mirties priežastis dažniausiai būna staigus stiprus organizmo pažeidimas (širdies,
smegenų ar panašus sužeidimas, elektrotrauma ir pan.), sustabdąs kraujotaką (širdį) ir/ar kvėpavimą, dėl
ko organai nebeaprūpinami deguonimi bei maisto medžiagomis. Prasideda klinikinė mirtis. Klinikinė
mirtis žmogų ištinka kai nutrūksta svarbiausios jo gyvybinės funkcijos (sustoja kvėpavimas ir širdies
veikla, ar pan.), tačiau laiku suteikus pagalbą dar galima žmogų išgelbėti. Klinikinė mirtis – pirmas mirties
etapas, nors kai kurie audiniai ir organai išlieka gyvybingi, o jų funkcijas galima atnaujinti. Šis etapas
trunka 5-8 min., nes tiek laiko galvos smegenų žievėje dar nebūna negrįžtamų pokyčių. Būdinga sustojęs
kvėpavimas, sutrikęs širdies darbas arba visiškas širdies sustojimas. Kraujospūdis neišmatuojamas, tačiau
elektrokardiograma (EKG)galima pastebėti pavienius širdies impulsus. Jeigu žmogus nereanimuojamas į
klinikinės mirties pabaigą prasideda negrįžtami procesai ir pereinama į kitą mirties stadiją – biologinę
mirtį [86].R. Marantz Henig (2010) apibūdina, kad klinikinė mirtis yra potencialiai grįžtamas procesas, o
biologinė mirtis yra jau negrįžtamas procesas. Biologinė mirtis yra tada žmogaus organizmo ląstelės
nebeatsigauna, jos pradeda virškinti save ir irti [49].T. Kalibatienės (2004) nuomone, jeigu žmogui skubiai
suteikiama reikalinga pagalba, yra galimybė jį atgaivinti ir išgelbėti nuo biologinės mirties [36].
M. S. Hossain (2009) nurodo, kad lėtos mirties priežastis būna organizmo sužalojimas,
apnuodijimas ar liga, dėl kurios organizmas nebesugeba normaliai apsirūpinti deguonimi, maisto
medžiagomis, šalinti metabolizmo atliekas ir panašiai [22].
N. Liobikienės (2006) knygoje yra pateikiamos keturios mirties rūšys, kurias išgyvena
mirštantysis:
 Socialinė mirtis ištinka, kai dėl ligos ar senatvės beveik nelieka asmens socialinių ryšių, kontaktų
su išoriniu pasauliu. Į slaugos ligoninę, pensionatą, globos namus patalpintas ar savo namuose
atskirame kambaryje gyvenantis žmogus tarsi įkalinamas.
 Psichologinė mirtis įvyksta, kai paveikta ligos ar senatvės visiškai pasikeičia asmenybė. Pakinta
bendravimas su aplinkiniais, dažnai išryškėja regresijos ar net agresijos požymiai. Nuolat
patiriamas stresas, skausmas, vartojami medikamentai kartais labai stipriai pakeičia mirštančiojo
gebėjimą bendrauti, išreikšti jausmus, priimti sprendimus ir pan. Pasunkėjęs bendravimas iššaukia
asmens izoliaciją, siaurina socialinius ryšius, o tai pagreitina socialinę mirtį.
 Fiziologinė mirtis įvyksta, kai gyvybiškai svarbus žmogaus organai nustoja funkcionuoti. Tokia
mirtis dažniausiai ištinka senatvėje.
 15

 Biologinė mirtis – tai visiškas ir negrįžtamas kraujotakos ir centrinės nervų sistemos veiklos
nutrūkimas, kitaip tariant, viso organizmo mirtis. Dėl smegenų žievėje įvykusių pokyčių sutrinka
centrinės nervų sistemos veikla. Kitų organų ir audinių, net smegenų kamieno funkcijas dar galima
atgaivinti įvairiomis reanimacijos priemonėmis – gyvybines funkcijas palaikančiais aparatais [46].
Aptarus mirties sąvoką būtina apibūdinti mirimo ir mirties terminus, nes tai nėra vienodi
procesai. Anot D. Reingold (2004) „mirties problema kelia nerimą visai žmonijai“. Šios problemos esmė
yra ne pati mirtis, bet žmonių reakcija į mirtį ir mirimą. Mirimas – tai sudėtingas procesas, per kurį
organizmas praranda savo gyvybingumą ir tai perėjimo iš gyvybės į mirtį procesas [61]. A. Jasulaitis
(2013) išskiria tris mirimo proceso etapai:
 Preagonija – blėsta sąmonė, sumažėja reakcija į dirgiklius, sutrinka kraujotaka ir kvėpavimas
prasideda audinių hipoksija (deguonies stygius organizme arba nesugebėjimas panaudoti esančio
deguonies, acidozė (organizmo rūgščių ir šarmų pusiausvyros sutrikimas, vidinės organizmo
terpės, parūgštėjimas, kai pH tampa mažesnis nei 7,35). Sunkiai apčiuopiamas pulsas, susilpnėję
širdies tonai, sumažėjęs arterinis kraujospūdis. Šio etapo trukmė labai įvairi.
 Terminalinė pauzė – visiškai išnykusi sąmonė, pulsas, kvėpavimas, refleksai, arterinis kraujo
spaudimas artėja prie nulio.
 Agonija – šio etapo pradžia yra pirmas įkvėpimas po terminalinės pauzės. Būdinga retkarčiais
sugrįžtanti sąmonė. Visos fiziologinės funkcijos, reguliuojamos smegenų požievio centrų, dėl to
trumpai suaktyvėja kraujotaka, kvėpavimas, širdies susitraukimai padažnėja, arterinis
kraujospūdis gali pakilti, bet jo nepakanka smegenų gyvybingumui užtikrinti. Pamažu silpnėjant
širdies ir kvėpavimo veiklai, paburksta plaučiai, sutrinka refleksai, galimi traukuliai. Agonijos
trukmė labai įvairi – nuo kelių minučių iki kelių valandų ar parų. Paskui prasideda klinikinė ir
biologinė mirtis [31].
Apibendrinant galima teigti, kad mirties ir mirimo apibrėžimų yra daug, tačiau jie turi bendrų
panašumų, tik vieni yra labiau medicininiai terminai, kiti yra kaip ir priešprieša jiems, tai tiesiog
paprastesni apibrėžimai kurie apima gyvenimo pabaigą, bei daugiau religinio pobūdžio. Žvelgiant į mirtį
iš medicininio požiūrio, tai mirtis yra išskiriama į klinikinę ir biologinę mirtį. Mokslininkai pateikia net
keturias mirčių rūšis: socialinė, psichologinė, fiziologinė ir biologinė.

1.2. Mirimo stadijos

 16

Artėjanti mirtis visada sukelia krizę, ši krizė yra kitokia nei visos kitos ir išsiskiria keletu labai
svarbių aspektų. N. Liobikienė (2006) savo knygoje mini penkis E. M. Patisono (1977) išskirtus aspektus,
kuriais mirties sukelta krizė skiriasi nuo kitų galimų krizių: neišsprendžiama krizė – žmogus joje yra, bet
negali iš jos išeiti; jis neturi psichologinių resursų krizei įveikti. Žinia suvokiama kaip grėsmė gyvenimo
tikslams ir ateities perspektyvai, krizės periodui būdingi pakilimai ir nuosmukiai. Įtampa pasiekia viršūnę,
po to šiek tiek nuslūgsta; krizinė situacija pažadina pagrindines praeities ir dabartines asmenybės
problemas: priklausomybės, pasyvumo, narcisizmo, identiteto problemos gali labai išryškėti mirties
akivaizdoje, kaip ir užslopinti jausmai, susiję su dabartimi ar praeitimi [46].
Apžvelgus visus šiuos aspektus galime pamatyti, kad mirties sukeliama krizė yra bene didžiausia
galimų krizių, nes tai yra jau neišsprendžiama situacija. Krizė, kadangi mirtis neišvengiama tai ir ateities
pas mirštantįjį kaip ir nebelieka, tolesnė lemtis yra aiški ir jo gyvenimo laikas tampa ribotu.
A. J. Šulgienė-Rabikauskienė (2007) teigia, kad „ligonis apie mirties artėjimą gali nujausti iš
įvairių simptomų: blogėjančios būklės,skausmo, iš aplinkinių elgesio“ [75]. Nemažai autorių kurie rašo
apie mirtį ar netektis savo knygose mini psichiatrės E. Kubler-Ross (2008) išskirtas penkias mirimo
stadijas [41]. Neigimas, pyktis, derybos, depresija ir susitaikymas, pasak K. Kramer (2006), „šios viena iš
kitos išplaukiančios penkios stadijos žymi judėjimo iš gyvenimo į mirtį kryptį“ [39]. Dar kaip paskutinė
šešta stadija išskiriama – viltis [6].
Šias stadijas savo knygose taip pat naudoja N. Liobikienė (2006) ir D. Rybarova (2007), K. O.
Polukordienė (2008), pastaroji šias mirimo stadijas susieja dar ir su gedėjimo etapais, kuriuos išgyvenama
mirus artimam žmogui. Kad būtų aiškiau, kurioje vietoje yra mirimo stadijos mirimo procese, 1 pav.
pavaizduota mirimo eiga.
 17

Slauga
KRIZĖ 6 MIRIMO STADIJOS
Neigimas, pyktis, derybos,
depresija ir susitaikymas, viltis
Judėjimas link

Mirimo proceso etapai

MIRTIES FAKTAS

Slaugos darbuotojai ir artimieji

POŽIŪRIS Į MIRTĮ

1 pav. Mirimo eiga [63]

Kad ir kokie skirtingi žmonės bebūtų, bet dažniausiai sužinoję apie mirtiną ligą, visi pereina bent
per dalį šių stadijų. K. O. Polukordienė (2008) pateikia, kad tai neigimas „aš negaliu mirti“. Pirmiausia
būna ieškojimas, kaip galima būtų paneigti diagnozę, tiesiog atsiranda mintys, kad „gydytojas suklydo“.
Tam tikra prasme šiuo etapu žmoguje vyksta kova už gyvenimą [56]. Kubler-Ross (2008) aiškina, kad
dažniausiai žmogus sąmoningai ar ne, bet vengia kalbėti apie mirtį. Neigimas – tartum apsauginis
mechanizmas psichologinio šoko metu, leidžiantis sukaupti jėgų, apsiprasti su žinia apie ligą. Iš dalies
ligą neigia beveik visi ligoniai ir ne tik pradžioje, bet ir ligai progresuojant [41]. K. O. Polukordienė (2008)
teigia, kad „neigimas yra laikina gynybos priemonė, netrukus – priklausomai nuo sveikatos būklės – ją
pakeičia dalinis susitaikymas”. Šnekėtis su žmogumi apie ateitį būtina, bet tik tada, kai jis yra pasirengęs,
susitaikęs su mintimi apie savo išėjimą [56]. Dažnokai atrodo, kad ligonis jau suprato, kas jo laukia, bet
žmogus juk visada ieško vilties, paguodos. Pasak K. O. Polukordienės ir kt. (2005) „pirmiausia reikėtų
išsiaiškinti sergančiojo poreikius, perprasti jo stipriąsias puses, įsiklausyti į tai, ką jis aiškiai ar neaiškiai
sako, ir tik tada spręsti, kiek šis žmogus nori suvokti realybę” [57].
Pyktis gali užvaldyti žmogų tada, kai baigiasi ligos neigimo stadija. Jis klausia: „Kodėl aš
susirgau šia baisia liga? K. O. Polukordienė teigimu (2008), „dauguma jaučia pyktį“. Ši fazė labai sunki
 18

artimiesiems, slaugytojams ir visiems, kas su ligoniu susiduria. Pyktis paprastai būna nukreiptas į jį
supančią aplinką. Tai sukelia įtampą šeimoje ar palaikomosios slaugos palatoje [56]. Kubler-Ross (2008)
aiškina, kad nusiviliama Dievu, likimu. Pyktį iššaukti gali net menkiausios smulkmenos. Žmogus pradeda
galvoti ir šnekėti, kad niekas iš aplinkinių jo nesupranta, niekam nerūpi jo skausmas, jis bijo, kad po
mirties bus visiškai pamirštas. Tačiau jeigu aplinkiniai nesistengs suprasti mirštančiojo, vengs jo, jis jausis
dar vienišesnis, o pyktis tik sustiprės [41]. Anot K. O. Polukordienės ir kt. (2005), „taip elgtis dažniausiai
galima tik tada kai artimieji pripažįsta patys patyrę mirties baimę ir destruktyvius troškimus, bei suvokia,
kad jų gynybos mechanizmai gali tik trukdyti rūpintis ligoniu“ [57]. J. Ellershaw (2014) teigimu, „pažeisti
jaučiasi ir tie kurie neteko artimojo ir vienaip ar kitaip išgyvena pyktį dėl to, kad liko be brangaus žmogaus,
kad dabar jis bus vienišas, kad reikės rasti prasmę ten, kur dėl artimojo mirties jos visai nesimato“ [15].
K. O. Polukordienė (2008) išskiria sekantį etapą – tai derybas. Šiame etape mirštantysis mėgina
laimėti laiko, žmogus bando derėtis tiek su specialistais, tiek su Dievu, tiek su pačiu savimi, nors dauguma
sandėrių sudaroma su Dievu, dažniausiai jie laikomi paslaptyje arba apie juos pasakoma tik tarp kitko arba
asmeniškame pokalbyje su kapelionu. Šiomis derybomis jis mėgina pratęsti savo gyvenimą, bet visos
pastangos pasirodo betikslės kai galų gale žmogus suvokia, kad mirtis deja yra neišvengiama. Dažnai po
visais pažadais būti geresniu iš tikrųjų slepiasi kaltės jausmas, kad kažko svarbaus jis nespėjo padaryti
[56]. Psichologiškai pažadai siejasi su tyliai išgyvenamu kaltės jausmu, todėl yra gerai, jei ligoninės
personalas atkreipia dėmesį į tokias ligonio pastabas. Mirštančiojo šeimos nariams derybų stadija yra
sielvarto krizės etapas, kai vyksta jų artimojo mirties priėmimas. Jei ligonis pasveiksta, likusį gyvenimą
jis paprastai pašvenčia bažnyčiai [24]. K. O. Polukordienės ir kt. (2005) nuomone, pažadai kartais
grindžiami kaltės jausmu dėl blogai atliktų pareigų [57].
Anot K. O. Polukordienės (2008), „depresijos stadijoje vyrauja didelio praradimo jausmas“.
Būtent šiuo metu yra palengva suvokiama, kad gyvenimas baigsis ir reikės išsiskirti su viskuo, kas yra
brangu. Kūnas pradeda irti, viltis išgyti vis labiau blėsta, ir mirštančiajam tenka kenčiant priimti bei
peržiūrėti savo santykį su mirtimi. Visa tai veda ligonį į depresišką būseną. Yra išskirti du depresijos tipai:
reakcinė – kai žmogų kankina liūdesys ir širdgėla dėl jau įvykusių pokyčių ir praradimų; antrasis tipas
būtų paruošiamoji – kai žmogų kankina liūdesys ir kaltė dėl ateityje būsimų praradimų [56]. K. O.
Polukordienė ir kt. (2005) aiškina, kad šioje stadijoje, kai yra pirmasis depresijos tipas neverta skatinti
ligonį matyti tik tai kas gražu ar sakyti, kad jis neliūdėtų, tai reikštų liepimą pamiršti artėjančią mirtį. Jei
mirštančiajam leidžiama išreikšti savo sielvartą, jis lengviau susitaikys su savo likimu ir bus dėkingas
tiems, kas sugebės būti kartu su juo per visą šį depresijos laikotarpį nereikalaudamas, kad jis neliūdėtų
 19

[57]. Antrojo tipo depresija dažniausiai išgyvenama tyliai, savyje, todėl jos metu žodžiai yra beveik arba
visai nereikalingi, užtenka paliesti mirštančiojo ranką ar tiesiog tyliai pasėdėti greta. Artimieji turi
suprasti, kad ši stadija yra būtina, kad ligonis galėtų numirti sulaukęs ramybės ir su viskuo susitaikęs [44].
N. Veškienės, R. Bikmanienės, A. Jagelavičiaus ir kt. (2002) nuomone, ligonis nebegali toliau
neigti savo ligos, kai jis vis guldomas į ligoninę, operuojamas, kai ligos simptomai tampa labai aiškūs ir
sveikatos pablogėjimas pastebimas, neigimą, pyktį ir derybas paprastai pakeičia depresija. Ji gali
pasireikšti dviem būdais: bejėgiškumu ir pasidavimu, tačiau gali ir padėti pasiruošti galutiniam mirties
priėmimui. Tuomet ateina susitaikymas. Šioje stadijoje mirštantysis dažniausiai būna pavargęs ir silpnas,
išauga jo poreikis ramybei ir miegui. Gydymas jau nebeturi reikšmės, tačiau artimųjų buvimas šalia yra
neįkainojamas. Dažniausiai bendravimas tarp mirštančiojo ir jo artimųjų vyksta ne žodžiais, o prisilietimu,
rankos palaikymu, pasėdėjimu šalia [76].
K. O. Polukordienė (2008) nurodo, kad paskutinis etapas tai susitaikymas su mirtimi. Jis įvyksta
palaipsniui, nes žmogus palaipsniui suvokia mirtį kaip gyvenimo neišvengiamą dalį. Tai padeda išspręsti
vidinius konfliktus, sumažina įtampą, mirštantysis gali giliau suprasti save, atidžiau peržvelgti savo
praeitį, dabartį ir ateitį, rasti artimesnį ryšį su kitais. Susitaikęs su mirtimi mirštantysis pamažu nutraukia
ryšius su šiuo pasauliu. Susitaikymo etapas veda į orią mirtį. Susitaikymas nereiškia, kad tai yra laimingas
etapas, šiame etape beveik nėra jausmų, toks jausmas lyg skausmas būtų išnykęs, o visa prieš tai vykusi
kova pasibaigusi ir būtų atėjęs laikas paskutiniajai kelionei [56]. Šiame etape kai kada supratimo ir
paramos reikia daugiau mirštančiojo šeimai, o ne jam pačiam. Įvykus netekčiai, artimiesiems tęsiasi
sielvarto darbas, kurį lydi susitaikymas su tuo, kad mirusio artimojo daugiau nebėra, ir gyvenimas
palaipsniui pasuka nauja vaga, kurioje atsiranda kažkas, kas užpildo prarastą santykį [57].
Pasak K. O. Polukordienės (2008) „iki pat paskutinės minutės mirštantysis vis dar turi vilties
išgyti“. Ši viltis lydi jį per visas mirimo stadijas, suteikdama stiprybės ir noro kovoti su liga, gyventi toliau.
Prieš pat mirtį jį susilpnėja. Žmogus jau nesitiki išgyti, bet tikimasi mažesnių dalykų: dar vienas
pasimatymas su mylimu asmeniu, draugu, dar viena saulėta diena ir t.t. [56]. K. Lewis (2013) pastebi,
svarbu, kad šeima ir ligoninės personalas palaikytų šią mirštančiojo viltį, tuomet jis žiūri į juos palankiau,
jų darbą ir pastangas vertina geriau. Todėl, kad viltis lydi mirštantįjį beveik visose mirimo stadijose, o
labai susilpnėja ar išnyksta tik prieš pat mirtį. Kartais, kai jau nesitikima išgyti, viliamasi sulaukti bent
mažesnių dalykų: dar vieno pasimatymo su mylimu asmeniu, draugu, dar vienos saulėtos dienos ir
panašiai. Viltį reikia palaikyti, o ne slopinti. Tai vadinamasis „šventas melas“ [44].
 20

Visos aukščiau paminėtos mirimo stadijos yra mirštančio žmogaus gynybos mechanizmai, kurie
padeda jam pamažu susitaikyti su mirtimi. Kai kurios fazės gali būti išgyventos keletą kartų, o kitos gali
ir visai nepasireikšti. Kartais jos pakeičia viena kitą arba egzistuoja šalia viena kitos. A. Jasulaitis (2013)
pažymi, kad šias stadijas reikia žinoti, nes susipažinimas su mirimo procesu reikalingas mums patiems, o
taip pat padėti mirštančiajam įveikti tą procesą. Fiziologinis žmogaus nykimas arba lėtas mirimas sunkiai
susirgus dažniausiai trunka gana ilgai. Senstantis žmogus taip pat patiria panašius išbandymus. Tai
nepaprastai svarbu žinoti slaugant sunkius ligonius ir neįgaliuosius [31].
Apibendrinant galima teigti, kad mirtis yra laikoma viena didžiausių krizių, kuri gali ištikti
žmogų. Yra šešios mirimo stadijos: neigimas, pyktis, derybos, depresija, susitaikymas, viltis. Mirimo
stadijas galima susieti su artimųjų išgyvenamais gedėjimo etapais. Mirtis yra krizinė situacija tiek pačiam
mirštančiajam, tiek ir jo artimiesiems.

1.3. Šiuolaikinis požiūris į mirtį

Istorijos tėkmėje požiūris į mirtį keitėsi priklausomai nuo religijos, kultūros, šalies ekonominio
išsivystymo ir kitų veiksnių. I. Jakušovaitė, Ž. Luneckaitė, E. Peičius (2007) nurodo, kad mirties priėmimą
senovės kultūrose įtakojo žmogaus kaip visatos ir kosmoso dalies suvokimas, todėl mirtis neturėjo
asmeninės prasmės: mirtis buvo suvokiama ne kaip pabaiga, o kaip viena iš begalinio ciklo fazių [26]. Šią
mirties sampratą galėjo formuoti ir tuometinė graikų filosofija, pagal kurią mirtis yra pozityvus reiškinys,
išlaisvinantis dvasią iš kūniškų varžtų, o visas gyvenimas yra ne kas kita, kaip pasiruošimas nemirtingos
sielos išlaisvinimui nuo mirtingo apvalkalo. Tokios mintys dažnai išreiškiamos daugelio to meto filosofų
darbuose – Platono, Senekos, Marko Aurelijaus. Panaši mirties samprata vyravo ir tuometinėje Vakarų
Europoje [28].P.Aries (2007) teigia, kad „senovinis elgesys, kai mirtis sykiu ir įprasta, ir artima, ir
neskaudi, ir nesvarbi, pernelyg skiriasi nuo dabartinio, kai mirtis taip baugina, jog nedrįstama ištarti jos
vardo. Štai kodėl įprasta mirtis tampa prijaukinta mirtimi“ [1].
P. Dundulienės (2005) teigimu, lietuvių kultūroje į mirtį šeimose žiūrėdavo kaip į natūralią
pabaigą, seni žmonės mirčiai rengdavosi, per daug nebijodami jos, su ja buvo stengiamasi susitaikyti,
mirtinai susirgę prieš mirtį jie palikdavo bent jau žodinį testamentą, susitaikydavo ir atsisveikindavo, tėvai
prieš savo mirtį dažnai savo vaikus palaimindavo. Ir šiais laikais bent jau senesni kaimo žmonės ruošiasi
mirčiai kaip paskutiniam savo išvykimui, savo šeimos nariams papasakoja kaip norėtų, kad vyktų
laidotuvės, ką pakviesti iš artimųjų ir panašiai, deja didėjant urbanizacijai, silpnėjant santykiams tarp
 21

šeimos narių, daugelis panašių aukščiau paminėtų laidojimo tradicijų su laiku vis labiau nyksta ir būtų
galima teigti, kad Lietuvoje pradeda vyrauti mirties neigimas [14].
J. V. Zamanajevos (2007) nuomone, požiūrio į mirtį kaip objektyvų reiškinį raida sutampa su
visuomenės raida. Tikima, kad kūnui mirus žmogaus siela patenka į pomirtinį gyvenimą. Kita teorija
teigia, kad po mirties žmogaus sąmonė tiesiog išnyksta, prasideda „amžinoji užmarštis“ [87]. P. Aries
(2007) apibendrindamas gautus rezultatus apie mirties suvokimo kaitą skirtingais laikotarpiais, išskyrė
keturis mirties suvokimus: prijaukinta mirtis; mano mirtis; tavo mirtis; uždrausta mirtis [1].
Anot R. Racėnaitės (2012), „visose kultūrose galima rasti 3 bendrus požiūrius į mirtį: mirties
priėmimą, mirties ignoravimą ir mirties neigimą“. Taigi mirties priėmimo atveju į mirtį žiūrima kaip į
natūralų gyvenimo baigties tarpsnį. Ignoruojant tikima, kad gyvenimas po mirties tęsiasi, neigiant
vengiama mirti savo namuose, nemėgstamos laidotuvės bei kapinės [60].P. Aries (2007) teigimu,
„uždrausta mirtisį mirties suvokimą atneša gėdos jausmą“. Anksčiau buvusi paprasta ir įprasta dabar mirtis
tampa tabu. Žmonės nebenori kalbėti ir galvoti apie tai, kas nesisieja su laimės jausmu ir atneša tik liūdesį
ir skausmą. mūsų laikotarpio mirties suvokimas patenka į uždraustos mirties rėmus [1].
Žmonės bijo mirties tikrovės ir ją sąmoningai ar ne, stengiasi neigti. Pasak E. Kubler-Ross
(2008), „viso to bėgimo nuo ramaus mirties sutikimo viena iš pagrindinių priežasčių, kad šiais laikais
mirtis yra niūresnė, nei būdavo senaisiais laikais, dabar vis dažniau yra mirštama vienatvėje, kaip nederėtų
žmogui“. Autorė teigia, kad „pats merdėjimas tam tikra prasme yra nuasmeninamas, nes ligonis dažnai
būna išstumiamas iš jam pažįstamos aplinkos ir paskubomis išvežamas į ligoninę, o jos nuomone kelionė
į ligoninę yra pirmasis mirimo epizodas“ [41].
V. Kanopienė ir S. Mikulionienė (2006) cituoja S. Koskiną, R. Naujanienę ir S. Večkienę (2002)
pasak šių autorių, požiūrio į mirtį pokyčiams esminės reikšmės turėjo (ir turi) 6 faktoriai: urbanizacija
(persikėlus iš kaimo į miestą, nutrūko bendruomeniniai ryšiai ir sutriko natūralaus gyvybės – mirties ritmo
pajautimas); senstančiųjų ir mirštančiųjų atskyrimas (jie įkurdinami senelių namuose, slaugos ligoninėse,
ten ir mirštama, taigi mirtis tarsi susvetimėja); išplėstinės šeimos nykimas (šeimos dažnai nepilnos,
seneliai ir kiti šeimos nariai gyvena toli vienas nuo kitų, susilpnėja bendravimas); sekuliarizacija
(stiprėjant ekonomikai atsiranda vartotojiškoji visuomenė, kuri linkusi nusigręžti nuo religinių ir dvasinių
vertybių); medicinos technologijų pažanga (išgydoma daug mirtinų susirgimų, su kuriais kovoti medicina
anksčiau buvo bejėgė, žmonės pasijuto netgi galintys valdyti mirtį, todėl tik mirtis nuo senatvės yra
natūrali, o visos kitos mirtys – ekscesai); mirties masiškumas (žiniasklaidos pranešimai apie daugybę
 22

mirčių per nelaimingus atsitikimus ir katastrofas atbukina jausmus, tad pavienio asmens mirtis nebeatrodo
didelė netektis ar stiprus išgyvenimas) [37].
I. Jakušovaitė (2007) pateikia, kad dėl visų šių kintamųjų kilo mintis, kad mirtis – beprasmybė,
ji tapo neigimo (nepripažįstama) sąvoka. Vienas pagrindinių faktorių, įtakojusių būtent tokį požiūrį į mirtį,
yra ne tik mirties medikalizacija, leidžianti techninėmis priemonėmis iki begalybės pratęsti žmogaus
gyvenimą, bet ir šiuolaikinės visuomenės dvasinės krizės ištakos, nebepaliekančios vietos sakralinei
erdvei, kas iššaukia žmogaus traktavimą ne kaip būties, o tik kaip veiklos subjektą [28].E. Kubler-Ross
(2008) teigimu „mirtis ir šiandien žmonėms yra baimę keliantis įvykis ir jo bijoma net tada kai žmogus
bando sau teigti, kad yra beveik įveikęs šį jausmą, baimės jausmas išlikęs pas kiekvieną iš mūsų, su laiku
tiesiog pasikeitė tam tikras kovojimo būdas su mirtimi ir merdėjimu, santykis su mirštančiuoju ir
susitikimas su pačia mirtimi“ [41].
C. Bausewein (2010) nuomone, šiais laikais dažnai žmonės nebūna susigyvenę su mintimi, kad
mirtis yra nuolatinė mūsų gyvenimo palydovė, kai kada žmonės liaujasi žiūrėti į mirtį kaip į gyvenimo
dalį. Tai, kad susitikimas su mirtimi nėra paprastai suvokiamas dalykas galima kai kada pamatyti, kai
šeimos nariai po paciento mirties atvykę į paliatyvios slaugos skyrių ir išgirdę pasiūlymą atsisveikinti su
mirusiuoju kai kada žiūri žvilgsniu kupinu išgąsčio ir abejingumo. Mirštančiojo palydėjimas yra didelis
iššūkis tiek pačiam mirštančiajam, tiek jo artimiesiems ir kitiems jį supantiems žmonėms [6]. E. Kubler-
Ross (2008) rašo, kad kalbėdami apie mirtį, vartojame eufemizmus, puošiame mirusiuosius, kad jie
atrodytų lyg miegantys, neleidžiame prie jų vaikų, nes norime apsaugoti savo atžalas nuo namuose
vyraujančio nerimo bei sumaišties, nesivedame vaikų į ligoninę lankyti mirštančių tėvų [41].
E. Kubler-Ross (2008) nurodo, kad balansavimas tarp individo ir visuomenės interesų iššaukia
grupocentristinės moralės atsiradimą, kai visuomenės interesai iškeliami aukščiau už individo –
visuomenės egocentrizmas užgožia žmogų kaip subjektą ir sukelia vis dažnesnę diskusiją apie žmogaus
teisę į mirtį, o pati mirtis tampa nematoma [41]. A. Širinskienė ir A. Narbekovas (2010) išskiria mirties
neigimą sąlygojančius veiksnius: troškimas tausoti ligonį, palengvinti jo negalią; nemalonių jausmų,
kuriuos sukelia agonija, vengimas; visuomenėje įsivyravo žiniasklaidos įtakotas hedonistinis požiūris, kad
gyvenimas yra visada laimingas ar bent privalo toks atrodyti; mirties vietos pasikeitimas; daugiau
nebemirštama tarp savųjų, mirštama ligoninėse, pensionatuose, mirties namuose, bet visada vienatvėje.
Taigi praėjo tas laikas, kai žmogus galėjo ramiai ir oriai numirti [74].
Visuomenėje yra sukurti tam tikri stereotipai ir paprasčiausiai mirties tema yra nutylima. Dažnai
tiek patys gydytojai tiek ir mirštančiojo artimieji slepia nuo jo diagnozę arba tiesiog iki paskutinio
 23

momento nesako, kad jam liko nebe daug gyventi, nors būtent mirštančiajam kaip tik ir reikia to atviro
dialogo ir nuoširdaus palaikymo [8]. Pasak C. Bausewein (2010), „bendravimas su mirštančiaisiais
netampa rutina net ir patiems specialistams, kuriems su mirtimi ir mirštančiaisiais tenka susidurti labai
dažnai“ [6].
Visa tai įtakojo, kad mirtis, kaip esminė žmogaus gyvenimo dimensija, seniau buvusi įprasta,
dabar tapo gėdingu bei nepageidautinu dalyku. A. Šeškevičius (2008) rašo, kad šiuo metu mirties samprata
ir požiūris į mirtį tarsi prasiplėtė – jis varijuoja nuo „nematomos mirties“ iki „orios mirties“. Tuo pačiu
varijuoja ir aplinkos lūkesčiai, susiję su mirtimi – nuo mirštančiojo ignoravimo iki holistinio požiūrio į
mirštančiojo poreikių tenkinimą, iš kurių pagrindinis – individo orumo išsaugojimas [72]. E. Kubler-Ross
(2008) nurodo, kad susidūrus su mirtimi, apima tik neigiami jausmai. Mirtis gąsdina tiek mirštantįjį, tiek
jo artimuosius. Žmogus tai neigia, pyksta, atsiskiria nuo visų kitų, suserga depresija. Tai rodo, kad požiūris
į mirtį yra persmelktas baimės, ji sukelia tik neigiamus jausmus ir skausmą visiems likusiems gyviesiems
[41].
I. Jakušovaitė, Ž. Luneckaitė, E. Peičius (2007) pateikia, kad dėl visų šių kintamųjų kilo mintis,
kad mirtis - beprasmybė, ji tapo neigimo (nepripažįstama) sąvoka. Vienas pagrindinių faktorių, įtakojusių
būtent tokį požiūrį į mirtį, yra ne tik mirties medikalizacija, leidžianti techninėmis priemonėmis iki
begalybės pratęsti žmogaus gyvenimą, bet ir šiuolaikinės visuomenės dvasinės krizės ištakos,
nebepaliekančios vietos sakralinei erdvei, kas iššaukia žmogaus traktavimą ne kaip būties, o tik kaip
veiklos subjektą [26]. D. Reingold (2004) nuomone, žmonių psichikoje egzistuoja didžiulė požiūrių į mirtį
ir mirimą įvairovė, varijuojanti nuo mirties katastrofavimo iki individualaus mirties traktavimo. Tai
galima nustatyti tik jo asmenybės analizės būdu. Tačiau tikėtina, kad vienokia ar kitokia gyvenimiška
patirtis, susijusi su sergančiųjų, neįgaliųjų, mirštančių asmenų slauga ir priežiūra gali sąlygoti panašų
požiūrį į mirtį [61].
Apibendrinant galima teigti, kad anksčiau mirties nebijota, dar ji įvardinama kaip „prijaukinta
mirtimi“. Šiuolaikinis požiūris į mirtį yra vengimas, mirties temos bijoma, mirtis tampa „uždrausta
mirtimi“. Žmogaus požiūrį į mirtį formuoja religija, asmeninis patyrimas ir santykis su mirtimi turi labai
didelę reikšmę. Vis dažniau diskutuojama apie žmogaus teisę į mirtį, ji tampa nematoma.

1.4. Mirštančių pacientų slauga ir bendravimas

 24

Susipažinus su bendrąja mirties ir mirimo filosofija bei teorija, galima pereiti prie realių ir
praktinę reikšmę turinčių dalykų aptarimo. Senstant visuomenei, mirštančių ir nepagydomų ligonių,
slauga tampa viena aktualiausių sveikatos sistemos problemų. Kaip padėti mirštantiesiems: pratęsti jų
egzistenciją tokiu atveju egzistuoja paliatyvi pagalba.
R. Jurkuvienė R ir kt. (2007) pateikia, kad terminas paliatyvus kilo iš lotyniškojo žodžio
„palium“, kas reiškia „kaukė“ arba „apsiaustas“. Etimologiškai paliatyvi pagalba iš esmės yra
nepagydomos ligos padarinių slėpimas ar apsiautimas apsiaustu tų, kurie yra palikti šaltyje, nes gydomoji
medicina jiems padėti nebegali [34]. Pagal Oksfordo standartus, paliatyvios pagalbos tikslai yra mažinti
ligonio fizines kančias bei jų išvengti, nustatyti ligonius varginančius simptomus, siekti juos kontroliuoti
ir mažinti, nustatyti psichologines ir socialines ligonio bei jo artimųjų problemas, padėti jas spręsti
stiprinant norą gyventi, o mirtį laikant natūraliu procesu, pagerinti ligonio ir jo artimųjų gyvenimo kokybę,
padėti ligonio šeimai ar jo artimiesiems netekties laikotarpiu. Paliatyvios slaugos sudedamosios dalys yra
simptominis gydymas, bendravimas su pacientais ir jų šeimos nariais, nuolatinė globa, mirštančių ligonių
slauga, pagalba gedėjimo metu, mokymas [53].
D. Smaidžiūnienė (2008a) pateikia, kad šiais laikais nuo žmogaus mirimo namuose yra
pereinama prie fizinės, psichinės ir dvasinės mirties medicinos įstaigose. Tai lemia didėjantis paliatyvios
pagalbos gydymo įstaigų skaičius, kurios stengiasi palengvinti sergančiojo kančias. Žmogaus mirtis, jeigu
galima taip pasakyti, tampa institucine mirtimi, instituciniu reiškiniu, nes žmonių mirštančių gydymo ar
medicinos institucijose skaičius yra gana didelis. Todėl yra labai svarbu, kad specialistų komanda, dirbanti
su mirštančiaisiais, žinotų ir mokėtų kaip tinkamai reikia su jais bendrauti ir elgtis. Dažnai specialistai su
pacientais, sergančiais progresuojančia liga, praleidžia daugiau laiko negu jų artimieji, kai kada ryšys,
santykiai tarp paciento ir specialisto tampa labai artimais ir svarbiais tiek vienai, tiek kitai pusei [69].
I. Bagdonienės vadovaujamos slaugytojos stengiasi kuo greičiau išsiaiškinti ir patenkinti ligonio
fizinius bei emocinius poreikius, nes tai - labai svarbi gydymo dalis“. Kiekvienam pacientui reikia be galo
daug dėmesio, jie jautriai reaguoja į menkiausius slaugytojų nuotaikos pasikeitimus, tad šnekinti, šypsotis
jiems kartais tenka pro ašaras [68].
A. J. Šulgienė-Rabikauskienė (2007) rašo, kad sunkius ir mirštančius ligonius reikia ypač
rūpestingai slaugyti: nuolat stebėti, nes pagrindinės organizmo funkcijos gali sutrikti staiga. Sunkiai
sergantys, kuriems reikia intensyvaus stebėjimo ir gydymo, guldomi į intensyvios terapijos palatas, arba
yra slaugomi namuose. Šie ligoniai dažniausiai guli lovose, todėl lova turi būti patogi, švari. Labai tinka
funkcinė lova. Jei būklė leidžia, reikia nuolat keisti ligonio padėtį, kad nebūtų pragulų, plaučių uždegimo,
 25

tromboembolinių komplikacijų. Jei reikia ligonį pernešti, tą labai atsargiai turi padaryti trys asmenys.
Sunkiai sergantį ligonį reikia maitinti šaukštu, indu su snapeliu ar per šiaudelį, dažniausiai skystu maistu
– tyrele. Jis nuolat stebimas, įvertinant jo pulsą, arterinį kraujospūdį, kvėpavimo pakitimus, sąmonę,
sumuoti ligonio išgertą skysčio kiekį, matuoti kūno temperatūrą, šiuos duomenis užsirašyti. Sunkiai
sergantį ligonį reikia itin globoti, elgtis švelniai ir kantriai, palaikyti jo viltį pasveikti [75].
Žinoma, kad esant visuminiam skausmui, analgetikų veiksmingumas yra susijęs su galimybe
gydymą derinti su svarbiais bendravimo santykiais. Todėl slaugytojų požiūris į mirštantįjį gali priklausyti
ir nuo paties paciento asmeninių savybių bei panašumas į slaugytojo artimąjį. Be to, skaudžiau reaguojama
į jaunų žmonių ir vaikų mirtį ar į mirtį žmonių, kurie buvo patekę į nelaimingus atsitikimus ar dėl jo įgijo
smarkių traumų. Mažiau skaudžių išgyvenimų kelia ilgą laiką sergančių ir seno amžiaus pacientų mirtis
[85].Slaugytojas turi būti kupinas meilės ir gerumo. Iš jo ligonis niekuomet neturi girdėti nė vieno pikto,
ar šiukštaus žodžio. Bendraudamas su mirštančiuoju, slaugytojas privalo būti atidus jo norams, stengtis
juos išpildyti, leisti išsakyti savo viltį, susikaupusius išgyvenimus, baimę, meilę, pyktį ir kitasemocijas,
neleisti jam jaustis vienišam [56].
D. Smaidžiūnienės (2008b) nuomone, mirštantiems pacientams dažniausiai nėra nieko geriau už
juos lankančius mylimus artimuosius, tačiau mirtis dažnai gąsdina ligonių šeimos narius, nes ji nutraukia
visus ryšius ir išskiria žmones, kurie buvo vienas kitam labai brangūs. Ligonius lankantys artimieji,
būdami greta mirštančiojo, dažnai bijo mirties, nežino kaip galėtų padėti mirštančiajam. Paliatyviosios
pagalbos darbuotojai kaip tik ir gali, netgi ir turėtų, būti ta grandimi tarp paciento ir artimųjų, kuri galėtų
užtikrinti ligoniui ne tik visų fizinių negalavimų palengvinimą, bet ir ramią ir orią mirtį [58].Slaugant tokį
žmogų būtina sutelkti dėmesį ne tik į skausmo ar kitų simptomų reguliavimą, bet ir į psichologinius bei
dvasinius slaugos aspektus [70].
A. Šeškevičius (2008) pateikia, kad paliatyvios pagalbos teikimo metu yra labai svarbus ligonio
išklausymas, tačiau tai nėra taip lengva kaip gali pasirodyti. Dėl savo sunkios sveikatos būklės ligoniai
kartais ne viską nori, o kartais tiesiog negali to pasakyti, todėl svarbu, kad būtų išgirsta ne tik žodinė, bet
ir emocinė kalba. Gebėjimas suprasti paciento emocinę kalbą padeda suprasti, kas iš tikrųjų vyksta jo
viduje, nes dažnai ligonis gali savo problemas ar kokią nors baimę, nerimą išreikšti ne žodžiais, o kūno
padėtimi, jo judesiais, ar kitais būdais [72]. A. Šeškevičiaus (2011) nuomone, yra labai svarbu, kad
pokalbio su ligoniu metu būtų kiek įmanoma stengiamasi padėti sumažinti jo jaudinimąsi ir įtampą, tai
geriausiai galima padaryti tiesiog leidžiant sergančiajam atsiverti ir išsikalbėti, nes būtent ligonio
išklausymas ir suteikia jam bent kažkiek saugumo jausmo [73].
 26

E. Kubler-Ross E. (2008) nurodo, kad bendraujant su mirštančiuoju yra labai svarbi pačių
specialistų ar artimųjų nuostata ir sugebėjimas kalbėti apie progresuojančią ligą ar pačią mirtį, ir jeigu visa
tai žmogaus gyvenime yra didelė problema, jeigu jis galvoja, kad kalbėti apie mirtį reiškia liesti baisią ir
„uždraustą“ temą, tai tada tokie žmonės negalės paguodžiančiai ir ramiai kalbėti apie ją su pačiais
mirštančiaisiais [41]. G. F. Lorem ir kt. (2012) pateikia, kad kai kada būna, kad su pacientu yra kalbama
tik įprastomis, kasdienėmis temomis, kaip pavyzdžiui apie orą, apie ateinančią vasarą ar pavasarį ir
panašiai, tačiau jautrus ligonis dažnai suvokia, kad jis gali nesulaukti kitos savaitės ar kito metų laiko, bet
matydamas, kad apie tai nenori kalbėti jo artimieji ar specialistai jis tiesiog prisideda prie tų kalbų [48].
Kai kurie specialistai C. Bailey, R. Murphy D. Porock (2011) mano, kad ligoniai tuomet nenori žinoti
tiesos, nes per daug jos neklausinėja, bet iš tikrųjų artimieji ir gydytojai jaučia didelį palengvėjimą, kad
nereikia apie tai kalbėti, nesuvokdami, kad taip patys provokuoja tokias ligonių reakcijas [3]. Tačiau
einant pas mirštantįjį reikia būti pirmiausiai pačiam susitaikiusiam su artėjančia mirtimi ir jei ligonis tikrai
nori apie tai kalbėti nereikia iš karto stengtis pakreipti pokalbio kita linkme [68].
A. Šeškevičius (2008) savo knygoje pateikia pagrindinius gydomojo bendravimo būdus, kurie
yra dažnai naudojami paliatyvioje pagalboje, tai būtų tokie būdai kaip empatija, perfrazavimas,
stebėjimas, lietimas, paaiškinimas, tylėjimas ir kt. Keletą bendravimo būdų norėčiau trumpai aptarti, tuos
kurie mano nuomone yra vieni iš svarbesnių [72].
A. Šeškevičius (2008) nurodo, kad empatija yra vienas svarbiausių dalykų bendraujant su
pacientu, tai atsiskleidė tiek skaitant literatūrą, tiek atliekant savo tyrimą. Ligoniui yra svarbu, kad
specialistas suprastų jo problemas ir rūpesčius. Empatijos pagalba yra įsigilinama į ligonio jausmus ir
mėginama jo išgyvenimus sutapatinti su savo, po to savyje visa tai yra analizuojama. Ši bendravimo forma
(empatija) yra ypatingai svarbi, nes ligoniai, kuriems yra teikiama paliatyvi pagalba turi ne tik fizinių
problemų, bet labai daug psichologinių, dvasinių ir emocinių [72]. R. Butkevičienė (2010) teigia, kad
empatija yra mokėjimas parodyti žmogui su kuriuo bendrauji, kad tu esi su juo, tai mokėjimas pamatyti
kito žmogaus mintis ir jausmus to žmogaus akimis. Tačiau būti empatišku nėra taip paprasta, yra svarbu
išlaikyti tam tikrą balansą tarp susitapatinimo su žmogumi su kuriuo bendrauji ir atsiribojimo. Šiuo atveju
bendraujant su mirštančiuoju reikia mokėti būti jautriu jam, bet kartu sugebėti kontroliuoti savo emocijas
ir jausmus, ką paliatyvios pagalbos įstaigoje kai kada būna sunku daryti, nes dažnai emocijos būna labai
stiprios ir reikia mokėti su jomis tvarkytis [9].
A. Šeškevičius (2008) pabrėžia, kad girdėti ir išgirsti tai kas yra sakoma nėra du vienodi dalykai,
svarbu yra išgirsti, įsiklausyti tai ką tau sako mirštantysis, nes tai svarbu yra ir klausančiajam ir ypatingai
 27

pačiam ligoniui. Dėl to yra svarbus perfrazavimas, kai mes išgirstą ligonio pagrindinę mintį ar tiesiog
daugiau pasakantį sakinį pakartojame savais žodžiais, nes būtent ligonio minties perfrazavimas jam
parodo, kad specialistas iš tikrųjų jo klausosi, išgirsta ir supranta tai ką jis jam sako [72]. Remiantis R.
Butkevičienės (2010) vadovėliu, perfrazavimu mes klientui tiesiog suteikiame atgalinį ryšį apie jo
pasisakymo turinį, jo žodžius sutrumpinus ir patikslinus. Perfrazavimas turi būti glaustas, atspindintis ne
viską, ką šiuo atveju sako ligonis, o tik jo kalbos esmę. Taip pat svarbu, kad perfrazavimas būtų neutralus
teiginys, tai turėtų būti tiesiog ligonio kalbos atspindėjimas [9].O. K. Polukordienė (2008) mini, kad bene
svarbiausia yra, kad krizinėje situacijoje (šiuo atveju žinia apie progresuojančią ligą ir yra tas veiksnys,
sukeliantis krizę) bendraujant, būtų priimamas ir išklausomas žmogus. Taip pat svarbu, kad mirštančiajam
ar jo artimiesiems būtų sudarytą galimybė išgyventi savo situaciją, jausmus čia ir dabar, kartu su
specialistu [56].
Tokioje įstaigoje kur yra teikiama paliatyvi pagalba, kuri teikiama dažnai labai sunkios būklės
pacientams, vienas ir labai svarbus bendravimo būdų yra lietimas, kurį dažnai naudoja ir turi naudoti tiek
specialistai, tiek ir mirštančiojo artimieji, jo šeimos nariai [34]. A. Šeškevičius (2008) savo knygoje
išskiria lietimą į dvi dalis, pirmoji tai būtų lytėjimas kaip specialistų darbo dalis, tai darbo būtinybė, kai
jie turi liesti pacientą, kad jį apžiūrėtų ar atliktų kokias nors procedūras. Antroji dalis tai būtų ta, kad
lietimas yra vienas iš labai svarbių bendravimo būdų, nes būtent liečiant ligonį jis jaučia paramą ir
užuojauta, nesijaučia toks vienišas, nesijaučia paliktas savo sunkioje būklėje [72]. Pasak R. Butkevičienės
(2010) prisilietimas yra vienas iš stipriausių neverbalinės kalbos aspektų, kuriuo mes galime parodyti ir
išreikšti empatiją, supratimą ir tiesiog paprastą žmogišką palaikymą. Kai kurie pacientai žodžiais sunkiai
pajėgia bendrauti, todėl kai kada lietimas yra bene vienintelis būdas „pasakyti“ mirštančiajam, kad jis yra
ne vienas, kad artimasis ar specialistas yra su juo ir jį palaikys iki paskutinės jo gyvenimo minutės [9].
R. Butkevičienės (2010) nuomone, kad bendraujant su ligoniais yra svarbu atkreipti dėmesį į jo
neverbalinę kalbą – kūno kalbą, nes kai kada ja pasakoma daug daugiau nei tik žodžiais. Vien pagal
žmogaus gestikuliaciją galima dalinai spręsti apie žmogaus jausmų stiprumą [9]. Dažnai gestai parodo
tam tikrą žmogaus emocinę būklę, ir kai kada kuo stipresni jausmai būna, tuo ryškesnė žmogaus
gestikuliacija. Jeigu bendraujant, mūsų atveju su ligoniu, jo gestikuliacija suaktyvėja, galime spręsti apie
tai, kad tuo metu pasakojami dalykai jam sukelia gana stiprių teigiamų arba neigiamų jausmų [73].
R. Butkevičienė (2010) teigia, kad ypatingai daug informacijos suteikia veido išraiška, žmogaus
mimika. Dažnai ji yra papildomos informacijos šaltinis apie tai ką sako ligonis, ji tarsi papildo jo žodžius
ir parodo tų žodžių stiprumą. Bendraujant su žmogumi svarbu, kad pačių specialistų ar šeimos narių veido
 28

išraiška atitiktų kalbančiojo emocinę būklę, iš dalies ją atspindėtų, bet būtų pakankamai rami, dėmesinga
[9]. Ligoniui svarbu girdėti ir matyti, kad mes jį suprantame ir stengiamės jam tai parodyti savo žodžiais
ar neverbaline kalba. Bendraujant su ligoniu yra labai svarbu matyti ir girdėti visumą, nes tik tada
specialistai ar artimieji galės suvokti tiksliausiai mirštančiojo jausmus, išgyvenimus ir dabartinę jo tiek
fizinę tiek ir emocinę būklę [35].
A. Šeškevičius (2011) rašo, kad bendraujant su mirštančiuoju tiesiog reikia nepamiršti, kad jam
labai svarbu yra bendrauti su jį supančiais žmonėmis, kad jis būtų išklausomas, kad būtų išklausoma visos
jo baimės ir rūpesčiai, nes pati mirtis yra kaip ir nežinomybė, kas laukia po jos, tad yra labai svarbu, jog
ligonis būtų išklausomas [73]. P. Rudalevičienė ir A. Narbekovas(2006) teigia, kad artimojo buvimas
šalia mirštančiojo yra kaip dovana, nes mirdamas žmogus yra labai pažeidžiamas, nes tai yra jo patirtis, ir
niekas kitas už jį tos patirties neišgyvens, todėl pats svarbiausias iš visų resursų yra rūpestingas buvimas
šalia. Nėra lengva būti su žmogumi kai jis miršta, bet visad reikia prisiminti, kad ne taip svarbu turėti
atsakymus į visus galimus klausimus, kaip tiesiog mokėti dėmesingai išklausyti ir būti šalia ligonio, tokiu
būdu sukuriant pasitikėjimu pagrįstus santykius [64]. D. Smaidžiūnienės (2008a) manymu, taip pat reikia
nebijoti bendraujant su ligoniu laikyti už rankos, glostyti galvą ar panašiai, tiesiog reikia nebijoti lietimo,
nes taip pacientas jaučia kito žmogaus artumą ir palaikymą. Kad ligoniui nebūtų sukeliamos papildomos
baimės ar nepasitikėjimo jausmas negalima šnabždėtis, turi būti bendraujama atvirai, nes antraip pacientas
gali pagalvoti, kad jam yra ne viskas pasakoma, o tai tik sukeltų papildomą įtampą [69].
Apibendrinant galima teigti, kadžmonėms sergantiems progresuojančia liga ir esantiems slaugos
ligoninėje, darbuotojai dažnai tampa gana artimi, kai kada su jais praleidžia daugiau laiko nei artimieji,
todėl svarbu, kad personalas sugebėtų tinkamai bendrauti su paliatyvią pagalbą gaunančiais žmonėmis.
Būtina asmeniškai įsigyventi į konkrečią kiekvieno paciento būklę, būtina empatija. Slaugos darbuotojai
turi pasirūpinti fizinėmis, psichologinėmis, dvasinėmis, socialinėmis sunkiai sergančių ir mirštančių
pacientų problemomis, taip pat padėti jų artimiesiems.
1.5. Slaugytojų patiriami išgyvenimai slaugant mirštantį pacientą

Moksliniai tyrimai, skirti slaugytojų su mirtimi ir mirimu susijusiems išgyvenimams, yra

nevienareikšmiški bei prieštaringi. D. Drungilienė, V. Mockienė (2014) savo straipsnyje rašo, kad
slaugant mirštančiuosius, svarbiausia padėti žmogui visavertiškai gyventi iki paskutinės akimirkos.
Artėjant mirčiai, ligoniui reikia medikų ir artimųjų paramos, nes tada jaučiama baimė,nerimas.
Slaugytojoms tenka iš labai arti stebėti sergančiojo kančią, o neretai dalyvauti ir mirime [13]. A. S. Kelley
 29

ir kt. (2012) mano, blogos naujienos pranešimas yra sunkus uždavinystiek gydytojui, tiek slaugytojui.
Šisvaidmuo yra laikomas vienu iš daugiausia streso sukeliančių medikų darbo aspektų [38].L. F. Reinke
ir kt. (2010) nurodo, kad labaisvarbu nuolat tyrinėti slaugytojai požiūrį į mirtį ir kuo daugiausužinoti apie
jų patiriamus jausmus, apie taikomos pagalbosmodelius, apie turimus įgūdžius ir lūkesčius [62].
Slaugytojai dirba komplikuotomis darbo sąlygomis, charakterizuojamomis dideliu fiziniu ir
psichosocialiniu krūviu, nereguliariu darbo grafiku. Pasišventimas, kurio reikalauja slaugytojo profesija,
ilgos darbo valandos ir didžiuliai darbo krūviai, galimi konfliktai su pacientais, kolegomis ir vadovais yra
sekinantys. Reikalavimai slaugytojui yra kasdieniai ne tik iš pacientų, bet ir iš administracijos, kolegų
medikų, visuomenės. Todėl D. Kriukelytė ir kt. (2005) nagrinėja, kad slaugytojo profesijai būtini puikūs
socialiniai, etiniai, dalykiniai ir kt. gebėjimai, gebėjimas dirbti komandose bei valdyti įvairias situacijas,
nes to reikalauja dvidešimt keturių valandų slaugos teikimas per parą ir „emocinis darbas“ [40]. E.
Gylienės (2005) nuomone, kartu su kasdienėmis problemomis, personalo trūkumu, žemu atlyginimu,
neįprastomis procedūromis, viršvalandžiais, pacientų mirtimis slaugytojai gali prarasti pusiausvyrą ir
emociškai išsekti [20].
M. Gillespie ir V. Melby (2003) rašo, kad slaugyti sunkiai sergančius ir mirštančius pacientus
yra viena iš sudėtingiausių pareigų, kurią savo praktikoje vykdo slaugytojai. Slaugant mirštantį pacientą,
paprastai daugiausia dėmesio skiriama pacientui, bet pamirštami slaugytojai, kurie dirbdami savo darbą
patiria didžiulę psichologinę įtampą [19]. D. Smaidžiūnienės (2005) atliktame tyrime paaiškėjo, kad
slaugytojai, dirbantys reanimacijos skyriuose, dažniausiai pažymi šias stresinių situacijų darbe priežastis:
paciento mirtis, paciento gaivinimas, kolegų netaktiškas elgesys, klaidos darbe ir kompetencijos stoka. O
anestezijos ir intensyvios terapijos slaugytojai dažniausiai jaučia nerimą [71].
E. Matulaitytėir S. Birbilaitė (2010) atskleidžiakad susidurdami su pacientų mirtimi anestezijos
ir intensyvios terapijos slaugytojai išgyvena neviltį, kaltės jausmą, liūdesį, bejėgiškumą [51]. L. Payne ir
kt. (2002) nustatė, kad egzistuoja skirtumai tarp slaugytojų, dirbančių skirtinguose skyriuose, slaugytojų
reakcijos į pacientų mirtį. Paliatyvios slaugos skyriuje dirbančios slaugytojos daug paprasčiau ir lengviau
reagavo į pacientų mirtį, tuo tarpu reanimacijos skyriuje dirbusių slaugytojai jautė didesnį nerimą,
išgyveno dažnesnį liūdesį, kaltės ir pykčio jausmus, tai buvo intensyvesnė reakcija lyginant su paliatyvios
slaugos skyriuje dirbančiomis slaugytojomis [54]. Manoma, kad toks reakcijų skirtumas yra sąlygotas
darbinių funkcijų. Paliatyvios slaugos skyriuje dirbančios slaugytojos esminiu savo darbo tikslu laiko
pagarbų ir orų paciento mirimą. Tai reiškia, kad jų darbas yra teikti visapusišką medicininę pagalbą
mirimo proceso metu, kad mirtis būtų mažiau skausminga. Tačiau pati mirtis yra šių slaugytojų darbo
 30

neišvengiamybė, profesinis objektas. Tuo tarpu reanimacijos skyriuje dirbančios slaugytojos pagrindiniu
savo darbo tikslu laiko paciento gyvybės išgelbėjimą, todėl jos mirtį suvokia kaip pralaimėjimą ar savo
pastangų bevaisiškumą. Todėl ir reakcija į mirtį yra kitokia, lyginant su kituose skyriuose dirbančiomis
slaugytojomis [8].
D. Drungilienė ir R. Darginavičienė ir (2006) analizavo Lietuvos, Belgijos ir JAV slaugytojų
jėgų atidavimą slaugant mirštantį pacientą ir paaiškėjo, kad Lietuvoje 55 proc. slaugytojų atsiduoda darbui
visiškai, 56 proc. Belgijos slaugytojų nurodė, jog pasilieka jėgų rezervui, o 58 proc. JAV slaugytojų
pažymėjo, jog tausoja save [12]. K. Ivšinos (2005) atliktame tyrime paaiškėjo, kad net 57,9 proc.
slaugytojų patiria stresą darbe dėl pacientų kančių, o 30,5 proc. patiria stresą dėl kasdieninio susidūrimo
su mirtimi [23].R.Vimantaitė daktaro disertacijoje (2007) rašo, kad dažnesnis slaugytojų susidūrimas su
mirtimi tarsi paskatina adaptacinius procesus ir leidžia slaugytojoms lengviau priimti pacientų mirtį ir
emociškai silpniau reaguoti į mirimo proceso veiksnius, tokius kaip skausmas, funkcinė degeneracija,
nemalonus vaizdas [77]. K. Ivšinos (2005) atliktame tyrime teigia, kad „kasdieninis susidūrimas su
mirtimi gali sukelti bejėgiškumo jausmą, pyktį, depresiją“ [23]. Susiduriant su mirtimi, slaugytojams
dažnai trūksta žinių ir pasiruošimo patenkinti fizinius, psichologinius ir socialinius mirštančio žmogaus
bei jo artimųjų poreikius, gali kamuoti ir darbo prasmės klausimas. Visgi nustatyta, jog tais atvejais, kai
slaugos darbas tiesiogiai susijęs su individualia mirštančio paciento slauga, sustiprėja nerimas dėl kito
mirties, pasireiškiantis didesnėmis pastangomis išsaugoti paciento gyvybę savo darbo pamainos metu
[78].
Dėl nuolat patiriamo streso darbe gali būti sunku atlikti savo profesines pareigas. R.
Darginavičienė ir D. Drungilienė (2008) išanalizavo, kad net 46,1 proc. Lietuvos slaugytojų, kurie dažnai
susiduria su mirtimi, dirbdami tik atlieka savo pareigą.Tyrimo rezultatai parodė, kad Lietuvoje mirus
pacientui, slaugytojai patiria stresą [10]. T. D. Shanafelt ir kt. (2002) nurodo, kad Jungtinėse Amerikos
Valstijose, Japonijoje atliktų tyrimų metu buvo nustatyta, kad anestezijos ir intensyvios terapijos
slaugytojų dvasinio nuovargio, psichologinio streso atsiradimui didelės įtakos turi ligonio mirtis. Dažnai
slaugytojai kartu su pacientų artimaisiais išgyvena netektį, savitą gedėjimo laikotarpį. Po tokių traumų,
paprastai, žmogui reikia laiko atsigauti, bet slaugytojai tokios galimybės neturi, ne visada gali pasirinkti
net atostogų laiką ir trukmę. Jie priversti toliau dirbti savo darbą, rūpintis sunkiai sergančiais žmonėmis,
išgyventi jų netektis [66].
Anot V. Gerasimčik-Pulkas (2011), „remiantis atliktais tyrimais galima teigti, kad slaugytojui
nuolat tenka bendrauti su kenčiančiais žmonėmis, matyti skausmą ir mirtį“. Svarbus faktas, jog
 31

anestezijos, intensyvios terapijos, onkologijos skyrių slaugytojas, dirbdamas labai sunkų ir atsakingą
darbą, gauna labai mažai teigiamo atgalinio ryšio ir pasitenkinimo. Matome, kad didelis darbo krūvis,
reikalavimai, atlygio trūkumas ir nepakankamas įvertinimas veda prie emocinio ir fizinio išsekimo, o tai
gali įtakoti slaugos kokybės mažėjimą. Kasdieninės problemos, personalo trūkumas, mažas atlyginimas,
viršvalandžiai, pacientų mirtys, neįprastos procedūros – veiksniai, galintys slaugytoją išvesti iš
pusiausvyros ir emociškai jį išsekinti [18].
V. Januškevičius (2008) teigia, kad „slaugytojams darbe keliami labai dideli reikalavimai ir jie
patiria didžiulį fizinį ir emocinį krūvį” [29]. R. Arlauskienė (2009) pateikia, kad medicinos
enciklopedijoje išskiriamos trys streso rūšys: fiziologinis stresas – pasireiškia širdies, kraujospūdžio,
kvėpavimo, raumenų tonuso, smegenų elektrinio aktyvumo pokyčiais, judesių koordinacijos sutrikimais;
psichologinis stresas – emocinė įtampa, baimė, frustracija. Jis dar skirstomas į emocinį (susijusį su
laukimu, pavojumi) ir informacinį (susijusį su sudėtingu sprendimu) stresą; elgesio stresas gali pasireikšti
nesusivaldymu, neveiklumu [2].
Anot J. Pikūno, A. Palujanskienės (2005), „dažnai patiriant kasdienį (trumpalaikį) stresą,
problemos kaupiasi ir gerokai pakenkia darbo ir gyvenimo kokybei, padaro žalą organizme vykstantiems
fiziologiniams procesams” [5]. G. Poškienė, N. Istomina (2007) pateikia, kad ilgai trunkantis
nekontroliuojamas stresas išsekina psichiką bei imuninę organizmo sistemą ir gali tapti įvairių ligų
priežastimi, slaugytojas jaučiasi išsekęs tiek dvasiškai, tiek fiziškai [58]. K. Ivšina (2005) mano, kad
patirtas stresas gali sukelti įvairias psichologines (nuolatinis emocinis sudirgimas), socialines (nesutarimai
su kolektyvu ar pacientais) ir somatines pasekmes: virškinamojo trakto, širdies - kraujagyslių sistemos
sutrikimai ir kiti [23].
N. Žemaitienė ir kt. (2011) rašo, kad patirtas stresas labai individualiai veikia dirbančiojo jausmus,
mintis ar elgesį. Kai kurie anestezijos ir intensyvios terapijos, onkologijos slaugytojai ima vartoti alkoholį,
įvairius vaistus, rūkyti, be perstojo valgo, prastai miega, veikiami nerimo ir įtampos ir pan [84]. Slaugytojų
reakcija į paciento mirtį gali priklausyti ir nuo paciento mirimo proceso ypatumų. Paciento mirtis gali būti
itin stiprus stresorius, paskatinantis slaugytojų mirties nerimo didėjimą, mirties nerimo ignoravimas,
pasireiškiantis retesnėmis mintimis apie mirtį, mažiau neigiamų su mirtimi ir mirimu susijusių
išgyvenimų, mirties fakto nesureikšminimu. Ir priešingai, tais atvejais, kai paciento mirtis yra santykinai
retas reiškinys, mirties faktas gali sąlygoti didesnį mirties nerimą, pasireiškiantį visa eile negatyvių
išgyvenimų: liūdesiu, nerimu, savo pačios mirties baime, įkyriomis mintimis ir prisiminimais [58]. M.
Skvarčevskaja, A. Razbadauskas (2006) nurodo, kadslaugytojai slaugantys mirštančius pacientus tampa
 32

mažiau atsparūs virusinėms ar infekcinėms ligoms, suserga kitomis ligomis, ypač širdies bei kraujagyslių
sistemos, virškinimo organų, galvos skausmus, atsirado tachikardija, stenokardija, nervinės kilmės odos
ligos ir gastritą [67].
D. Kriukelytė ir kt. (2005) mano, kad tirtas darbo vietos mikroklimatas kaip veiksnys, įtakojantis
slaugytojų darbą su mirštančiais pacientais [40]. V. Gerasimčik-Pulko (2011) teigimu, „jeigu darbas
žmogaus gyvenime užima pagrindinę arba pirmaujančią vietą tarp visų gyvenimo sričių, tai išgyvenimai
daro ypač didelį neigiamą poveikį sveikatai” [18].V. Januškevičius ir kt. (2006) nurodo, kad didžiausią
riziką sveikatai kelia naktinis ir pamaininis darbas, ypač vyresnio amžiaus slaugytojams. Tyrimais
nustatyta, kad darbas naktinėje pamainoje yra kenksmingas sveikatai, ypač tiems, kurie silpnai prisitaiko.
Dirbantieji naktį dažniau skundžiasi padidėjusiu nuovargiu, nesugebėjimu susikaupti. Pagrindiniai pavojai
sveikatos priežiūros darbuotojams, kurie dirba naktimis – miego ir virškinimo sistemos sutrikimai,
problemos, susijusios su valgymo įpročių pasikeitimais ir trečias, pagrindinis rizikos veiksnys yra
jaučiamas nerimas ir baimė, dėl kurių formuojasi stresas. Darbas pamainomis ir darbas naktį neigiamai
veikia darbuotojo vaidmenį šeimyniniame gyvenime ir socialinį aktyvumą [30].
M. Skvarčevskajos, A. Razdabausko (2006) nuomone, kad slaugytojai slaugantys mirštančius
pacientus jaučia: depresiją, baimę, miego sutrikimus. Daugiausia slaugytojų pažymėjo nuotaikos
svyravimus ir hipertenziją, kaip fizinio smurto pasekmę [67]. J. Pikūnas, A. Palujanskienė (2005) pateikia,
kad išgyvenimai slaugant mirštantį pacientą gali iššaukti arba skatinti širdies ir kraujagyslių, virškinamojo
trakto, imuniteto, raumenų-kaulų ir emocinius sutrikimus: nerimą, baimę, depresiją, pyktį, įtampą,
irzlumą, susirūpinimą, negalėjimą pailsėti, entuziazmo praradimą [55]. M. Bamber, R. McMahon (2008)
pateikia, kad psichologinis nuovargis, išsekimas, depresija, pervargimas labiau pasireiškė tiems
slaugytojams, kurie dirbo su specialiųjų poreikių ligoniais, neįgaliaisiais, nepagydomomis ligomis
sergančiais ligoniais [4]. A. Lekauskaitės ir kt. (2006) manymu, slaugyti mirštančius pacientus ir paremti
jų artimuosius yra viena sudėtingiausių užduočių, su kuriomis savo praktikoje susiduria slaugytojas [43].
Slaugytojams niekada netaps įpročiu matymas, kad kažkas neišvengiamai ruošiasi mirti, tačiau kognityvus
mąstymas lemia jo, kaip asmens, išgyvenimą ir elgesį.
Sveikata didele dalimi priklauso nuo to, kiek asmens elgesys yra palankus arba kenksmingas
sveikatai. E. M. Esposito, J. J. Fitzpatrick (2011) nurodo, kad nepaisant turimų medicininių žinių, dalis
slaugytojų naudoja sveikatai nepalankią elgseną: vartoja alkoholį, rūko, neracionaliai maitinasi, turi
viršsvorio, vengia fizinio aktyvumo [16]. Tačiau J. Johnson ir kt. (2006) nustatė, kad darbas su
mirštančiais pacientais keičia slaugytojų požiūrį į savo sveikatą ir paskatina dažniau naudoti sveikatai
 33

palankų elgesį: sveika mityba, poilsis, sportas ir kt. 4,5 proc. tirtų slaugytojų nurodė metusios rūkyti, kai
pradėjo dirbti terminalių ligonių skyriuose [33]. M. Braun ir kt. (2010) tyrimas, kurio rezultatai rodo, kad
padidėjęs slaugytojų, dirbančių onkologiniame skyriuje mirties nerimas yra kompensuojamas padidėjusių
religingumu ir į sveikatos stiprinimą nukreiptu elgesiu [8].
Apibendrinant galima teigti, kad slaugyti mirštančius pacientus ir paremti jų artimuosius yra
viena sudėtingiausių užduočių, su kuriomis savo praktikoje susiduria slaugytojai. Dažnesnis susidūrimas
su pacientų mirtimi gali sąlygoti situacinę adaptaciją, pasireiškiančią mažesniu dėmesiu mirštančiam
pacientui ir silpnesnėmis reakcijomis į mirimą ir mirštančio kūno vaizdą. Slaugytojų stresinės reakcijos ir
išgyvenimai į mirštančius pacientus: savo pačių mirties nerimu, plačia neigiamų jausmų gama ir įkyriomis
mintimis apie mirtį ir mirimą, depresija, pyktis, baimė, nusivylimas, beviltiškumas, nemiga, galvos, kaklo,
nugaros, juosmens skausmas, virškinimo problemos,dėl susidūrimo su mirtimi kylantį nerimą slaugytojos
linkusios malšinti naudodamos alkoholį, rūkydamos ar kitais būdais. Būdingi nuotaikos arba elgesio
pokyčiai, prastai atliekamas darbas arba nesugebėjimas jo kontroliuoti. Kita vertus, mirštančius pacientus
slaugantis personalas linkęs labiau rūpintis savo sveikata, tai gali paskatinti perdėtą savo sveikatos
priežiūrą, pasireiškiančią beprasmiu vaistų ir sveikatinimo medžiagų vartojimu. Slaugytojų išgyvenimai
ir požiūris į mirtį ir skiriasi priklausomai nuo turimos asmeninės patirties.

2. TYRIMO METODIKA IR METODAI

2.1. Tyrimo organizavimas ir eiga

Tyrimas atliktas VšĮ VUL SK I Anesteziologijos – reanimacijos, II Anesteziologijos ir

intensyvios terapijos, Onkologijos – chemoterapijos, Kardiologijos reanimacijos ir intensyvios terapijos,
I Kardiologijos, II Kardiologijos, I Reanimacijos ir intensyvios terapijos, II Reanimacijos ir intensyvios
terapijos, III Reanimacijos – intensyvios terapijos, I Pilvo chirurgijos, II Pilvo chirurgijos, Bendros
 34

hematologijos, Kaulų čiulpų transplantacijos skyriuose, kurių adresas yra Santariškių g. 2, LT – 08661,
Vilnius. Respondentų anketinė apklausa vyko 2016 m. kovo 07 d. - 2016 m. kovo 15 d.
Tyrimo organizavimas ir eigaapima šiuos etapus:
I etapas.Mokslinės literatūros,susijusios su magistro baigiamojo darbo tema bei
probleminiais tyrimo klausimais,paieška pagal pasirinktą temą Lietuvos sveikatos mokslų universiteto
bibliotekos duomenų bazėse. Naudoti raktažodžiai: mirtis (angl. death), mirštantys pacientai (angl.
dyingpatients), mirštančių pacientų slauga (angl. nursing of dying patients), paliatyvi slauga (angl.
palliative care nursing). Toliau seka literatūros analizė bei temos tikslo iškėlimas. Šiuo tyrimu siekiama
ištirti slaugytojų požiūrį į mirštantį pacientą.Analizuojant mokslinę literatūrą apibrėžtas tyrimo objektas -
slaugytojų požiūris į mirštantį pacientą.
II etapas. Anketos sudarymas. Remiantis atlikta literatūros analize, buvo sudaryta anketa,
susidedanti iš 40 klausimų (2 priedas). Anketa sudaryta iš uždaro ir pusiau atviro tipo klausimų, kuomet
reikia pažymėti ir įrašyti atsakymą. Anketa buvo sudaryta savarankiškai.
III etapas.Prieš atliekant tyrimą buvo kreiptasi į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto
Bioetikos centrą dėl leidimo tyrimui atlikti gavimo. Tyrimui atlikti išduotas Lietuvos sveikatos mokslų
universiteto Bioetikos centrą leidimas Nr. BEC – KS (M) - 170 (1 priedas)
Siekiant nepažeisti tyrimo etikos principų, buvo kreiptasi į VšĮ VUL SK administraciją dėl
sutikimo atlikti tyrimą. Gautas sutikimas žodžiu ir raštu atlikti kiekybinį tyrimą ir apklausti VšĮ VUL SK
I Anesteziologijos – reanimacijos, II Anesteziologijos ir intensyvios terapijos, Onkologijos –
chemoterapijos, Kardiologijos reanimacijos ir intensyvios terapijos, I Kardiologijos, II Kardiologijos, I
Reanimacijos ir intensyvios terapijos, II Reanimacijos ir intensyvios terapijos, III Reanimacijos –
intensyvios terapijos, I Pilvo chirurgijos, II Pilvo chirurgijos, Bendros hematologijos, Kaulų čiulpų
transplantacijos skyrių slaugytojus.
Sutikusiems dalyvauti tyrime buvo pateiktos „Tiriamojo asmens sutikimas“ (4 priedas).
Respondentai pasirašė sutikimus ir parašydavo savo vardą ir pavardę, jog sutinka dalyvauti apklausoje,
jos buvo surinktos. Nesutikusiems dalyvauti tyrime, klausimynai nebuvo paliekami. „Tiriamojo asmens
informavimo forma“ (3 priedas), ji buvo palikta respondentams. Joje buvo pateikta informacija apie
atliekamo tyrimo temą, tikslą, reikšmę patiems respondentams, konfidencialumą, numatomą anketos
pildymo laiką. Anketos bus pildomos darbo metu, turint laisvesnio laiko, pertraukų metu. jos buvo paliktos
pacientams
IV etapas. Teorinės dalies rašymas analizuojant surinktą mokslinę literatūrą.
 35

V etapas. Bandomasis tyrimas. Siekiant sumažinti informacijos rinkimo proceso klaidas, prieš
atliekant tikrąjį duomenų rinkimą, atliktas bandomasis tyrimas. Apklausta 10 atsitiktinai pasirinktų VšĮ
VUL SK I Anesteziologijos – reanimacijos, II Anesteziologijos ir intensyvios terapijos, Onkologijos –
chemoterapijos, Kardiologijos reanimacijos ir intensyvios terapijos, I Kardiologijos, II Kardiologijos, I
Reanimacijos ir intensyvios terapijos, II Reanimacijos ir intensyvios terapijos, III Reanimacijos –
intensyvios terapijos, I Pilvo chirurgijos, II Pilvo chirurgijos, Bendros hematologijos, Kaulų čiulpų
transplantacijos skyriuose dirbančių slaugytojų. Bandomojo tyrimo tikslas – įsitikinti ar sudaryti klausimai
yra aiškūs ir suprantami.Prieš pateikiant klausimyną slaugytojams buvo paaiškinta, kokiu tikslu
atliekamas tyrimas ir paprašyta po klausimyno užpildymo nurodyti jiems nesuprantamus klausimus.Po
bandomosios apklausos anketų koreguoti nereikėjo, todėl gauti tyrimo duomenys buvo įtraukti į tyrimo
analizę, o anketos naudojamos tolimesniame tyrime.
VI etapas. Apklausos raštu realizavimas. Apklausa raštu vykdyta VšĮ VUL SK I
Anesteziologijos – reanimacijos, II Anesteziologijos ir intensyvios terapijos, Onkologijos –
chemoterapijos, Kardiologijos reanimacijos ir intensyvios terapijos, I Kardiologijos, II Kardiologijos, I
Reanimacijos ir intensyvios terapijos, II Reanimacijos ir intensyvios terapijos, III Reanimacijos –
intensyvios terapijos, I Pilvo chirurgijos, II Pilvo chirurgijos, Bendros hematologijos, Kaulų čiulpų
transplantacijos skyriuje. Buvo išdalinta 200 anketų. Remiantis sudaryta anketa buvo teisingai užpildytos
171, o 29 anketos buvo sugadintos arba negrįžo, galbūt buvo nesuprastas klausimynas t.y. atsako dažnis -
85,5 proc. (žr. 2 pav.).

Išdalintų anketų statistika

14,5%

Gerai užpildytos anketos

Blogai užpildytos anketos

85,5%

2 pav. Išdalintų anketų statistika, proc.

 36

Anketos tinkamomis duomenų analizei buvo laikomos jei buvo atsakyta į visus klausimus,
atsakymai aiškiai pažymėti pagal reikalavimą (jei nėra trijų ir daugiau atsakymų į klausimą, kuriame
reikalaujama vieno atsakymo).
VII etapas. Anketos gautų duomenų suvedimas ir duomenų bazės sudarymas.
VIII etapas. Tyrimo duomenų apdorojimas. Statistinė analizė atlikta naudojant duomenų
kaupimo ir analizės programų paketus Microsoft Excel 7.0, SPSS 12.0 („Statistical Package for the Social
Sciences“).
IX etapas – tyrimo rezultatai ir jų aptarimas, palyginami su Lietuvoje ir užsienyje panašiais jau
atliktais tyrimais.
X etapas.Pateikiamos darbo išvados bei praktinės rekomendacijos.
Apibendrinant galima teigti, kad tyrimo organizavimas vyko etapais: buvo apžvelgta mokslinė
literatūra; sudarytas klausimynas; vykdomas bandomasis tyrimas; apklausos raštu realizavimas ir
duomenų suvedimas, apdorojimas, tyrimo rezultatų analizė.

2.2. Tyrimo etika

Siekiant užtikrinti visus tyrimo bioetikos principus, pirmiausia buvo gauti leidimai atlikti
apklausą VšĮ VUL SK I Anesteziologijos – reanimacijos, II Anesteziologijos ir intensyvios terapijos,
Onkologijos – chemoterapijos, Kardiologijos reanimacijos ir intensyvios terapijos, I Kardiologijos, II
Kardiologijos, I Reanimacijos ir intensyvios terapijos, II Reanimacijos ir intensyvios terapijos, III
Reanimacijos – intensyvios terapijos, I Pilvo chirurgijos, II Pilvo chirurgijos, Bendros hematologijos,
Kaulų čiulpų transplantacijos skyriuose iš jų vadovų ar vyr. slaugytojų. Buvo kreiptasi į LSMU Bioetikos
centrą ir jiems pateikus VšĮ VUL SK skyrių vadovų sutikimas, tyrimo santrauka, informacijos
konfidencialumo užtikrinimo planas ir tiriamųjų informavimo ir sutikimo formas buvo gautas leidimas
atlikti tyrimą.
Tyrime buvo naudojamas geranoriškumo principas, buvo užduodami klausimai, kurie nežeidė
respondento. Klausimai buvo pateikiami pagarbiu, maloniu stiliumi. Pabrėžiama, jog respondentai gali
tyrime ir nedalyvauti, neatsakinėti į klausimus. Paaiškinama, kodėl buvo renkama informacija, kokiam
tikslui ir kur gauta informacija bus panaudojama. Buvo užtikrinamas respondentų privatumas, kad jis
nejaustu baimės ir nerimo. Tyrimo metu stengiamasi, kad respondentas nejaustu diskomforto, fizinio
skausmo ir nuovargio. Respondentai, sužinoję apie tyrimą, turėjo laisvą galimybę apsispręsti dėl
 37

dalyvavimo (jiems nebuvo daromas tiesioginis ar netiesioginis spaudimas). Tyrime dalyvavusių

respondentų apsisprendimas jame dalyvauti buvo asmeninis. Taikytapagarba asmens orumui. Informacija
buvo neutrali, buvo orientuota į tyrimo specifiką. Viskas respondentui buvo paaiškinama, koks yra tyrimo
tikslas ir kam jis skirtas. Respondentai buvo informuoti, kad tyrimo anketos rezultatai bus naudojami
rašant magistro darbą.
Apibendrinant galima teigti, kad yrimui atlikti taikyti šie esminiai tyrimo etikos principai:
konfidencialumas, laisvanoriškumas, geranoriškumas ir pagarba asmens orumui.

2.3. Tyrimo metodai ir imtis

Pasirinktas tyrimo metodas – anoniminė anketinė apklausa.

Tyrimo tipas – kiekybinis tyrimas.
Duomenų analizės metodas – statistinė duomenų analizė.
Duomenų rinkimo instrumentas – klausimynas.
Duomenų rinkimo metodas – apklausa raštu, išdalinant anketas VšĮ VUL SK I
Anesteziologijos – reanimacijos, II Anesteziologijos ir intensyvios terapijos, Onkologijos –
chemoterapijos, Kardiologijos reanimacijos ir intensyvios terapijos, I Kardiologijos, II Kardiologijos, I
Reanimacijos ir intensyvios terapijos, II Reanimacijos ir intensyvios terapijos, III Reanimacijos –
intensyvios terapijos, I Pilvo chirurgijos, II Pilvo chirurgijos, Bendros hematologijos, Kaulų čiulpų
transplantacijos skyriuose. Vyr. slaugytojos – slaugos administratorės padėjo išdalinti anketas
slaugytojams (respondentams). Po dviejų mėnesių užpildyti klausimynai buvo surinkti iš slaugos
administratorių.
Darbe imtis parinkta taikant netikimybinę tiriamųjų grupių tikslinės grupės formavimo būdą. Tai
būdas, kai tyrėjas formuoja grupę, priklausomai nuo savo tikslų.
VšĮ VUL SK dirba 5168 darbuotojai iš jų: 1269 gydytojai, 1944 slaugytojai ir kiti aukštos
kvalifikacijos specialistai [80]. 5 Priede parodyta VšĮ VUL SK organizacinė valdymo struktūra, sudaryta
iš daugybės centrų ir skyrių.
Imtis buvo paskaičiuota remiantis VšĮ VUL SK I Anesteziologijos – reanimacijos, II
Anesteziologijos ir intensyvios terapijos, Onkologijos – chemoterapijos, Kardiologijos reanimacijos ir
intensyvios terapijos, I Kardiologijos, II Kardiologijos, I Reanimacijos ir intensyvios terapijos, II
Reanimacijos ir intensyvios terapijos, III Reanimacijos – intensyvios terapijos, I Pilvo chirurgijos, II Pilvo
 38

chirurgijos, Bendros hematologijos, Kaulų čiulpų transplantacijos skyriuose dirbančių slaugytojų

skaičiumi. Iš viso šiuose tiriamuosiuose skyriuose 2016 m. vasario mėn. dirba 309 slaugytojai. Slaugytojų
padėjėjai nebus tiriami.
Tyrime pasirinkti tirti skyriai, kuriuose visų slaugytojų dirbančių skaičius:
 Kardiologijos reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje: slaugytojų - 47, padėjėjų – 15;
 I Kardiologijos skyriuje: slaugytojų - 11, padėjėjų – 3;
 II Kardiologijos skyriuje: slaugytojų - 8, padėjėjų – 4;
 I Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje: slaugytojų - 43, padėjėjų – 16;
 II Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje: slaugytojų - 57, padėjėjų – 22;
 III Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje: slaugytojų - 22, padėjėjų – 20;
 I Pilvo chirurgijos skyriuje: slaugytojų - 10, padėjėjų – 6;
 II Pilvo chirurgijos skyriuje: slaugytojų - 10, padėjėjų – 6;
 Onkologijos – chemoterapijos skyriuje: slaugytojų - 8: padėjėjų – 5;
 Bendros hematologijos skyriuje: slaugytojų - 13, padėjėjų – 8;
 Kaulų čiulpų transplantacijos skyriuje: slaugytojų - 19, padėjėjų – 9;
 I Anesteziologijos ir intensyvios terapijos skyriuje: slaugytojų - 43, padėjėjų – 6;
 II Anesteziologijos ir intensyvios terapijos skyriuje: slaugytojų - 18, padėjėjų - 1 [79; 82; 83].
Tyrimo tikslinė imtis apskaičiuojama pagal formulę (priklausomai nuo generalinės aibės):

n= 1 / (Δ 2 + 1/ N) (1)
kur n – imties dydis (respondentų skaičius, kuriuos būtina apklausti, kad tyrimas būtų validus);
Δ – leidžiamos imties paklaidos dydis - 5 proc., o tikimybė 95 proc.;
N – generalinė visumos dydis (tiriamoji visuma) [65], šiuo atveju bendras skaičius 309
slaugytojai.
Apskaičiavus tyrimo imtį pagal pateiktą formulę buvo nustatyta, jog vykdant anketinę apklausą
būtina apklausti 171 respondentą. Tyrimui atlikti buvo paruošta 200 anketų.
Tyrimo imtis – 171 slaugytojas.
Apibendrinant galima teigti, kad tyrimo tipas – kiekybinis. Tyrimo metodas – anoniminė
apklausa raštu. Duomenų analizės metodas – statistinė duomenų analizė. Tyrimo imtis – 171 slaugytojas.

2.4. Kontingento atranka

 39

Tiriamųjų atranka. Respondentai buvo pasirinkti netikimybinės tikslinės respondentų atrankos

būdu, atkreipiant dėmesį į jų profesiją (tiriami tik slaugytojai) ir kompetencijas.
Tyrimo populiacija yra slaugytojai.Tyrimo metu buvo apklausiami pasirinktos imties VšĮ VUL
SK I Anesteziologijos – reanimacijos, II Anesteziologijos ir intensyvios terapijos, Onkologijos –
chemoterapijos, Kardiologijos reanimacijos ir intensyvios terapijos, I Kardiologijos, II Kardiologijos, I
Reanimacijos ir intensyvios terapijos, II Reanimacijos ir intensyvios terapijos, III Reanimacijos –
intensyvios terapijos, I Pilvo chirurgijos, II Pilvo chirurgijos, Bendros hematologijos, Kaulų čiulpų
transplantacijos skyrių slaugytojaiturintys aukštąjį arba aukštesnįjį medicininį išsilavinimą, tai pasirinkta
imtis yra vadinama lizdine (klasterine) t.y. apklausti visi vienos įstaigos tik skirtingų skyrių slaugytojai.
Tyrime nedalyvavo tie kurie nesutiko.
Kontingentas. Iš jų buvo apklausti: 25 slaugytojai iš VšĮ VUL SK I Anesteziologijos –
reanimacijos; 5 slaugytojai iš II Anesteziologijos ir intensyvios terapijos; 7 slaugytojai iš Onkologijos –
chemoterapijos; 30 slaugytojų iš Kardiologijos reanimacijos ir intensyvios terapijos; 5 slaugytojai iš I
Kardiologijos; 3 slaugytojai iš II Kardiologijos; 24 slaugytojai iš I Reanimacijos ir intensyvios terapijos;
38 slaugytojai iš II Reanimacijos ir intensyvios terapijos; 11 slaugytojų iš III Reanimacijos – intensyvios
terapijos; 5 slaugytojai iš I Pilvo chirurgijos; 4 slaugytojai iš II Pilvo chirurgijos; 6 slaugytojai iš Bendros
hematologijos; 8 slaugytojai iš Kaulų čiulpų transplantacijos skyrių.
Tyrime dalyvavo 171 respondentas iš kurių: 167 moteris ir 4 vyrai. Tiriamųjų amžius svyruoja
nuo 20 iki daugiau nei 60 metų. Tiriamųjų bendras amžiaus vidurkis 48,40(±10,202) metų. Daugiausiai
respondentų turi aukštąjį medicininį išsilavinimą. Respondentų darbo stažas svyruoja nuo 1 iki 15 metų ir
daugiau, tačiau bendras vidurkis siekia 12,14 (±0,981) metus.
Apibendrinant galima teigti, kad kontingento tyrimo atrankos būdas – netikimybinė tikslinė
informantų atranka, atkreipiant dėmesį ir apklausiant respondentus tik slaugytojus.

2.5. Tyrimo instrumentas

Tyrimo instrumentas - anketa – klausimų lapas tam tikroms žinioms surinkti(2 priedą).
Apklausos raštu, t.y. anketinės apklausos metodo patogumas yra toks, kad respondentas gali užpildyti
anketą jam patogiu metu, neįtakojant nei tyrėjui nei aplinkiniams. Atlikta apklausa pasitelkiant anketinį
klausimyną. Anketoje pateikiami 40 uždarojo ir pusiau atvirojo tipo klausimų. Uždarojo tipo klausimai
 40

padeda išvengti subjektyvumo, lengviau lyginti, gretinti duomenis.Į vienus klausimus respondentai
galėjo atsakyti pasirinkdami tik vieną iš išvardintų atsakymo variantų, į kitus – pasirinkdami daugiau nei
vieną atsakymo variantą. Į keletą klausimų respondentai galėjo atsakyti ne tik pasirinkdami vieną ar kelis
atsakymo variantus, bet galėjo patys įvertinti.
Tyrimui anketą sudaro trys dalys: įvadinė, socialinė – demografinė, pagrindinė. Įvadinėje
anketos dalyje respondentai supažindinami su tyrimo tikslu bei jo reikalingumu. Pateikiama anketos
pildymo instrukcija. Šioje dalyje akcentuojamas respondento dalyvavimo svarbumas, garantuojamas
anonimiškumas ir apibrėžtos anketos užpildymo taisyklės.
40 anketos klausimų buvo suskirstyti į penkias grupes: pirmoji klausimų grupė charakterizavo
tirtą kontingentą (1 - 5). Klausimai, atspindintys respondentų charakteristiką turėtų padėti išsiaiškinti,
kokią įtaką atsakymams turėjo: lytis, amžius, išsilavinimas, darbo stažas, kokiame skyriuje dirba. Antrąja
klausimų grupe siekiama išsiaiškinti slaugytojų požiūrį į mirtį (6 - 12), trečiąja klausimų grupe tiriamas
slaugytojų požiūris į mirštantį pacientą vertinimas (13 - 25), o ketvirtasklausimų blokas skirtas įvertinti
slaugytojų požiūrį į mirštančio paciento slaugos problemas (26 – 30), penktas klausimų blokas skirtas
slaugytojų pergyvenimų susijusių su mirštančio paciento slaugymu vertinimas (31 - 40).
Tyrimo paklaida iki 0,5 proc. Tie kurie nepateikė visų atsakymų į visus atsakymus, jų atsakymai
nebuvo vertinami procentais, o vertinti tik atsakyti klausimai. Anketos užpildymui reikėjo skirti apie 15 -
20 min., išrespondentų nebuvo jokių skundų dėl sugaišto laiko. Siekiant išvengti dviprasmybių, tyrimo
klausimai suformuluoti konkrečiai ir aiškiai. Tyrimo klausimai parinkti atsižvelgiant į svarbiausius
teorinės darbo dalies aspektus. Standartiniai, tačiau įvairūs atsakymų variantai leido gauti empirinius
duomenis ir aiškiai išryškinti tendencijas, išvengiant bereikalingo atsakymų interpretavimo.
Apibendrinant galima teigti, kad anketa sudaryta iš 40 klausimų. Anketos klausimai yra
suskirstyti į penkias grupes: socialinė – demografinė padėtis; slaugytojų požiūris į mirtį; slaugytojų
požiūris į mirštantį pacientą; slaugytojų požiūris į mirštančio paciento slaugos problemas; slaugytojų
pergyvenimų susijusių su mirštančio paciento slaugymu vertinimas.

2.6. Statistinė analizė

Tyrimui atlikti pasirinktas tyrimo metodas – anketinė apklausa raštu. Tyrimo grafiniams
rezultatams pavaizduoti buvo naudota Microsoft Excel 7.0, Microsoft Word programa. Statistinė duomenų
analizė atlikta naudojant duomenų kaupimo ir analizės SPSS 12.0 (Statistical Package for Social Science)
 41

programos paketą. Tyrimo anketai buvo nustatytas patikimumas.Tiriamųjų grupių nagrinėjami požymiai
aprašyti naudojant aprašomosios statistikos charakteristikas. Uždarųjų klausimų – duomenų statistinė
analizei naudota aprašomoji statistika: naudotos skaitinės charakteristikos: vidurkis, standartinis
nuokrypis, pasiskirstymas dažniais pateikiamas procentine išraiška. Hipotezės apie dviejų požymių
nepriklausomumą tikrintos susietų lentelių metodu naudojant chi kvadrato (χ2) kriterijaus
reikšmęχ20,05(1)=3,84, jo laisvės laipsnių skaičių (lls) ir statistinįreikšmingumą p. Hipotezių tikrinimui
pasirinktas reikšmingumo lygmuo lygus 0,05. Naudoti statistiniai reikšmingumo lygmenys, kai rodiklių
skirtumas (p), mažesnis nei 0,05, buvo laikomas statistiškai patikimu. Hipotezės apie lygybę buvo
atmetamos (skirtumai laikomi statistiškai reikšmingi), jei apskaičiuotoji p reikšmė neviršijo 0,05.
Rezultatai laikyti statistiškai reikšmingi,kai p<0,05, labai reikšmingi, kai p<0,01, o ypač reikšmingi,
kaip<0,001[65]. Duomenys grafiškai pateikti lentelėse ir paveiksluose.
Apibendrinant galima teigti, kad anketinės apklausos duomenys apdoroti ir analizuoti naudojant
SPSS 12.0 statistinę programą. Rodiklių skirtumai laikyti statistiškai reikšmingi, kai p<0,05.

3. REZULTATAI
3.1. Respondentų socialiniai-demografiniai rodikliai

Tyrimo pradžioje buvo bandoma išsiaiškinti slaugytojų bendra socialinė-demografinė

charakteristika: respondentų pasiskirstymas pagal lytį, amžių, išsilavinimą, darbo stažą, kokiame
skyriuje respondentai dirba. Pirmuoju klausimų bloku buvo bandoma išsiaiškinti tyrime dalyvavusių
respondentų socialiniai-demografiniai tiriamųjų požymiai (žr. 1 lent.).

1 lentelė. Respondentų pasiskirstymas pagal socialinius-demografinius tiriamųjų duomenis

Požymiai Grupės Respondentų sk. Procentai

vyrai 4 2,33
Lytis
moterys 164 97,66
20-29 metų 19 11,11
Amžius
30-39 metų 58 33,91
40-49 metų 62 36,25
50-59 metų 27 15,78
 42

60 ir daugiau metų 5 2,92

aukštesnįjį medicininį išsilavinimą 72 42,11
Išsilavinimas
aukštąjį medicininį išsilavinimą 99 57,89
iki 1 metų 2 1,16
Darbo stažas
nuo 1 iki 5 metų 15 8,77
nuo 6 iki 10 metų 32 18,77
11 iki 15 metų 59 34,50
daugiau nei 15 metų 63 36,84
I Anesteziologijos – reanimacijos 25 14,61
II Anesteziologijos ir intensyvios terapijos 5 2,92
Darbo vieta
Onkologijos – chemoterapijos 7 4,09
Kardiologijos reanimacijos ir intensyvios 30 17,54
terapijos
I Kardiologijos 5 2,92
II Kardiologijos 3 1,75
I Reanimacijos ir intensyvios terapijos 24 14,03
II Reanimacijos ir intensyvios terapijos 38 22,22
III Reanimacijos – intensyvios 11 6,43
Iterapijos
Pilvo chirurgijos 5 2,92
II Pilvo chirurgijos 4 2,33
Bendros hematologijos 6 3,50
Kaulų čiulpų transplantacijos 8 4,67

Analizuojant respondentų pasiskirstymą pagal lytį, nustatėme, kad tyrime dalyvavo didesnė dalis
97,66 proc. (n–164)moterų. Mokslinėje literatūroje nurodoma, kad moterų daugiau baigia slaugos studijas
ir dirba slaugytojomis negu vyrų. Didžiausios apklausoje dalyvavusios 36,25 proc. (n-62) respondentų
grupės amžius yra nuo 40 iki 49 metų. Respondentų bendras amžiaus vidurkis siekia 48,40 (±10,202)
metų.Išanalizavus bendrus vidurkius, nustatyta, jog vyrų amžiaus vidurkis 52,11 (±10,47) metai, o moterų
44,69 (±10,120) metai. Taigi tai vidutinio amžiaus respondentai.Daugiau nei pusė 57,89 proc. (n-99)
respondentų turi aukštąjį medicininį išsilavinimą. Daugiau nei trečdalis 36,84 proc. (n-63) respondentų,
kurie turi daugiau nei 15 metų. Respondentų darbo stažo bendras vidurkis siekia 12,14 (±0,981)
metų.Daugiausiai respondentų apklausta iš II Reanimacijos ir intensyvios terapijos ir Kardiologijos
reanimacijos ir intensyvios terapijos skyrių.Nenustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas (p>0,05).

3.2. Slaugytojų požiūris į mirtį

Šiame poskyryje bus tiriamas ir įvertinamas slaugytojų požiūris į mirtį. Žinant socialinius -
demografinius rodiklius buvo klausiama arrespondentams pakanka žinių apie mirtį. Daugumai91,84 proc.
 43

(n-157) respondentųpakanka žinių apie mirtį. Todėl galima teigti, kad daugumairespondentų pakanka
žinių apie mirtį (žr. 3 pav.).

Ar pakanka žinių apie mirtį

100%
91,84%
90%
80%
70%
60%
50%
40%
30%
20%
10% 5,84%
2,33%
0%
Taip Ne Nežinau

3 pav. Respondentų žinių pakankamumo apie mirtį pasiskirstymas, proc.

Vertinant atsakymus pagal išsilavinimą buvo gautas statistiškai reikšmingas skirtumas.

Patikimai daugiau respondentų turinčių aukštąjį medicininį nei aukštesnįjį išsilavinimą nurodė, kad jiems
pakanka žinių apie mirtį (atitinkamai 69,44 proc. ir 31,17 proc., p=0,005) (žr. 2 lentelėje).
2 lentelė.Respondentų žinių pakankamumo apie mirtį pasiskirstymas pagal socialinius-
demografinius duomenis

Požymiai Grupės n=171 proc. Taip Ne Nežinau p

proc. proc. proc.
vyrai 4 2,33 46,99 18,11 34,90 χ2=0,033;
Lytis
lls=2;
moterys 167 97,66 49,36 16,93 33,71 p= 0,987
20-29 metų 19 11,11 57,70 21,15 21,15
Amžius
30-39 metų 58 33,91 55,47 20,11 24,60 χ2=6,749;
40-49 metų 62 36,25 57,12 20,,17
14,13 28,75 lls=5;
50-59 metų 27 15,78 50,10 18,14 31,76 p= 0,247
60 ir daugiau metų 5 2,92 41,45 22,14 36,41
aukštesnįjį medicininį 72 42,11 31,77 41,12 27,11
Išsilavinimas χ2=0,487;
išsilavinimą
aukštąjį medicininį išsilavinimą 99 57,89 69,44 12,48 18,08 lls=2;
p= 0,005
iki 1 metų 2 1,16 42,21 11,19 46,60
Darbo stažas
nuo 1 iki 5 metų 15 8,77 38,12 10,15 51,73 χ2=9,471;
nuo 6 iki 10 metų 32 18,77 39,45 11,11 49,44 lls=5;
11 iki 15 metų 59 34,50 47,89 10,95 41,16 p= 0,061
daugiau nei 15 metų 63 36,84 45,78 10,76 43,46
 44

I Anesteziologijos – reanimacijos 25 14,61 50,12 9,74 40,14

Darbo vieta
II Anesteziologijos ir intensyvios 5 2,92 54,17 10,45 35,58
terapijos
Onkologijos – chemoterapijos 7 4,09 59,86 10,31 29,83
Kardiologijos reanimacijos ir 30 17,54 57,45 11,10 31,45
intensyvios terapijos
I Kardiologijos 5 2,92 60,00 11,03 28,97
II Kardiologijos 3 1,75 58,79 11,01 30,20 χ2=17,476;
I Reanimacijos ir intensyvios 24 14,03 57,98 10,89 31,13 lls=13;
terapijos
II Reanimacijos ir intensyvios 38 22,22 56,75 10,67 32,58 p= 0,521
terapijos
III Reanimacijos – intensyvios 11 6,43 55,98 10,86 33,16
terapijos
I Pilvo chirurgijos 5 2,92 57,41 10,89 31,70
II Pilvo chirurgijos 4 2,33 56,94 11,41 31,65
Bendros hematologijos 6 3,50 56,91 11,74 31,35
Kaulų čiulpų transplantacijos 8 4,67 52,56 11,13 36,31

Analizuojant respondentų atsakymus pagal lyties, amžiaus, darbo stažą, kokiame skyriuje dirba
statistiškai reikšmingasskirtumas nebuvo nustatytas (p>0,05).
Sekančiu klausimu buvo klausiama respondentų koks jų požiūris į mirtį. 3lentelėje parodyta, kad
53,21 proc. (n-91)respondentų, mano kad tai sunku, bet neišvengiama, 33,91 proc.(n-58) respondentų
požiūris į mirtį yra neigiamas. Todėl galima teigti, kad respondentų požiūris į mirtį yra kaip į sunkų, bet
neišvengiamą dalyką.

3 lentelė.Respondentųpožiūrio į mirtį pasiskirstymas

Klausimas Grupės Respondentų sk. Procentai

Teigiamas 19 11,11
Koks respondentų požiūris į
Neigiamas 58 33,91
mirtį
Tai sunku, bet neišvengiama 91 53,21
Nežinau 3 1,75

Palyginus socialinius-demografinius kriterijus statistiškai reikšmingasskirtumas nebuvo

nustatytas (p>0,05).
Sekančiu klausimu buvo klausiamakokį respondentai įsivaizduoja teigiamą mirties vaizdinį.
Galima buvo pažymėti ne daugiau nei 3 teisingus atsakymus. Iš 4lentelės matyti, kad53,21 proc. (n-
 45

91)respondentų nurodė, kad teigiamas mirties vaizdinys yra atsikratymas gyvenimo sunkumų, 52,04 proc.
(n-89)respondentų nurodė, kad tai amžinybė, 50,87 proc. (n-87)apklaustųrespondentų įsivaizduojamas
teigiamas mirties vaizdinys yra susitikimas su Dievu ir kitais mirusiais. Todėl galima teigti, kad daugumai
apklaustų respondentų įsivaizduojamas teigiamas mirties vaizdinys yra atsikratymas gyvenimo sunkumų,
amžinybė, susitikimas su Dievu ir kitais mirusiais.

4 lentelė.Respondentųnuomonė apie teigiamą mirties vaizdinį pasiskirstymas

Teigiamas mirties vaizdinys yra: Respondentų sk. Procentai

Atsikratymas gyvenimoGrupės
sunkumų 91 53,21
Mirtis yra sapnas 8 4,67
Susitikimas su Dievu ar kitais mirusiais 87 50,87
Gimimas iš naujo 4 2,33
Poilsis 81 47,36
Amžinybė 89 52,04
Kita: Rojus 2 1,16
Lyginant socialinius-demografinius kriterijus statistikai reikšmingasskirtumas nebuvo nustatytas
(p>0,05).
Kitu klausimu buvo klausiama kokį respondentai įsivaizduoja neigiamą mirties vaizdinį. Galima
buvo pažymėti ne daugiau nei 3 teisingus atsakymus. 5 lentelėje parodyta, kad 70,76 proc. (n-
121)respondentų atsakė, kad neigiamas mirties vaizdinys yra nebūtis, 60,23 proc. (n-103)respondentų
nurodė, kad tai netektis, 41,52 proc. (n-71) respondentų įsivaizduojamas neigiamas mirties vaizdinys yra
išsiskyrimas. Todėl galima teigti, kad daugumai respondentų įsivaizduojamas neigiamas mirties vaizdinys
yra nebūtis, netektis, išsiskyrimas.

5 lentelė.Respondentųnuomonė apie neigiamą mirties vaizdinį pasiskirstymas

Neigiamas mirtiesvaizdinys yra: Respondentų sk. Procentai

Išsiskyrimas 121 70,76
Netektis 103 60,23
Pragaras 71 41,52
Bausmė 68 39,76
Nebūtis 46 26,90
Tuštuma 41 23,97
Kita: tamsa 1 0,58

Statistiškai reikšmingasskirtumas nebuvo nustatytas palyginus socialinius-demografinius

kriterijus (p>0,05).
 46

Sekančiu klausimu buvo klausiama respondentųar teko patirti artimo žmogaus netektį.Iš 4 pav.
matyti, kad 96,49 proc. (n-165) respondentams teko patirti artimo žmogaus netektį. Todėl galima teigti,
kad daugumarespondentų patyrė artimo žmogaus netektį.
Ar teko patirti artimo žmogaus netektį

96,49%

Taip
Ne

3,51%

4 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal tai ar teko patirti artimo žmogaus netektį, proc.

Patikimai daugiau respondentų turinčių daugiau kaip 60 metų, nei 20 – 29 metus nurodė, kad
patyrė artimo žmogaus netektį (98,01 proc. ir 48,13 proc.) (p=0,001). Vertinant respondentų atsakymus į
tai ar respondentams teko patirti artimo žmogaus netektį pagal kitus socialinius-demografinius duomenis
statistiškai reikšmingasskirtumas nebuvo nustatytas (p>0,05) (žr. 6 lent.).

6 lentelė. Respondentų pasiskirstymas pagal tai ar teko patirti artimo žmogaus netektį pagal
socialinius - demografinius kriterijus

Požymiai Grupės n=171 proc. Taip Ne p

proc. proc.
vyrai 4 2,33 86,14 13,86 χ2=0,826;
Lytis
moterys 167 97,66 85,86 14,14 lls=2;
p= 0,530
20-29 metų 19 11,11 48,13 51,87
Amžius
30-39 metų 58 33,91 78,76 21,24 χ2=8,941;
40-49 metų 62 36,25 86,10 20,,17
23,90 lls=5;
50-59 metų 27 15,78 91,45 8,55 p= 0,001
60 ir daugiau metų 5 2,92 98,01 1,99
aukštesnįjį medicininį išsilavinimą 72 42,11 78,12 21,88 χ2=4,759;
Išsilavinimas
aukštąjį medicininį išsilavinimą 99 57,89 77,57 22,43 lls=2;
iki 1 metų 2 1,16 81,01 18,99 p= 0,541
Darbo stažas χ2=5,849;
nuo 1 iki 5 metų 15 8,77 80,12 19,88
lls=5;
nuo 6 iki 10 metų 32 18,77 80,16 19,84 p= 0,521
11 iki 15 metų 59 34,50 80,01 19,99
 47

daugiau nei 15 metų 63 36,84 78,14 11,86

I Anesteziologijos – reanimacijos 25 14,61 78,02 11,98
II Anesteziologijos ir intensyvios 5 2,92 80,56 19,44
Darbo vieta
terapijos
Onkologijos – chemoterapijos 7 4,09 80,42 19,58
Kardiologijos reanimacijos ir 30 17,54 80,01 19,99 χ2=24,012
intensyvios terapijos lls=13;
p= 0,788
I Kardiologijos 5 2,92 79,47 20,53
II Kardiologijos 3 1,75 79,13 20,87
I Reanimacijos ir intensyvios 24 14,03 78,45 21,55
terapijos
II Reanimacijos ir intensyvios 38 22,22 80,12 19,88
terapijos
III Reanimacijos – intensyvios 11 6,43 78,36 21,64
terapijos
I Pilvo chirurgijos 5 2,92 78,15 21,85
II Pilvo chirurgijos 4 2,33 79,11 20,89
Bendros hematologijos 6 3,50 76,41 23,59
Kaulų čiulpų transplantacijos 8 4,67 76,42 23,58

Toliau buvo nagrinėjamas klausimas kokios mintys respondentams labiausiai kelia nerimą dėl
galimos jų mirties. Galima buvo pažymėti ne daugiau nei 3 teisingus atsakymus.Iš 5pav. matyti, kad
didesnė dauguma71,34 proc. (n-122) respondentųmintys, kurios labiausiai kelia nerimą dėl galimos jų
mirties yra išsiskyrimas, 57,30 proc.(n-98) respondentųnurodė, kad mintys, kurios labiausiai kelia nerimą
dėl galimos jų mirties yra skausmas mirštant, 48,53 proc. (n-83) respondentai nurodė, jog mintys, kurios
labiausiai kelia nerimą dėl galimos jų mirties yra baimė. Todėl galima teigti, kad daugumai respondentų
mintys, kurios labiausiai kelia nerimą dėl galimos jų mirties yra išsiskyrimas, skausmas mirštant, baimė.
Mintys, kurios labiausiai kelia nerimą dėl galimos respondento mirties
80%
71,34%
70%
57,30%
60%
48,53%
50%
41,52%
40%

30%

20%

10%
1,75%
0%
Skausmas Nežinomybė Baimė Išsiskyrimas Kita: nerimas dėl
mirštant vaikų

5 pav.Mintys, kurios labiausiai kelia nerimą dėl galimos respondento mirties

 48

Lyginant klausimą pagal socialinius-demografinius duomenis statistiškai reikšmingasskirtumas

nebuvo nustatytas (p>0,05).
Sekančiu klausimu buvo klausiama kokios mintys respondentams labiausiai kelia nerimą dėl
galimos jų artimųjų mirties. Galima buvo pažymėti ne daugiau nei 3 teisingus atsakymus. Iš 7 lentelės
matyti, kad61,40 proc. (n-105) respondentamsmintys, kurios labiausiai kelia nerimą dėl galimos
respondentų artimųjų mirties yra išsiskyrimas, 60,23 proc.(n-103) respondentų nurodė, kad mintys, kurios
labiausiai kelia nerimą dėl galimos jų artimųjų mirties yra netektis, 59,06 proc.(n-101) respondentųmintys,
kurios labiausiai kelia nerimą dėl galimos respondentų artimųjų mirties yra skausmas mirštant.Todėl
galima teigti, kad daugumai apklaustų respondentų mintys, kurios labiausiai kelia nerimą dėl galimos jų
artimųjų mirties yra išsiskyrimas, netektis, skausmas mirštant.

7 lentelė.Mintys, kurios labiausiai kelia nerimą dėl galimos respondentų artimųjų mirties

Mintys, kurios labiausiai kelia nerimą Respondentų sk. Procentai

dėl galimos respondento artimųjų
mirties
Skausmas mirštant 101 59,06
Kančia 79 46,19
Netektis 103 60,23
Nežinomybė 51 29,82
Baimė 75 43,85
Išsiskyrimas 105 61,40
Neviltis 42 24,56

Patikimai daugiau respondentų turinčių daugiau aukštąjį medicininį, nei aukštesnįjį išsilavinimą
nurodė, kad mintys, kurios labiausiai kelia nerimą dėl galimos jų artimųjų mirties yra išsiskyrimas (81,09
proc. ir 53,77 proc., p=0,017). Vertinant respondentų atsakymus į tai kurios mintys labiausiai kelia nerimą
dėl galimos respondentų artimųjų mirtiespagal kitus socialinius-demografinius duomenis statistiškai
reikšmingasskirtumas nebuvo nustatytas (p>0,05).

3.3. Slaugytojų požiūrio į mirštantį pacientą vertinimas

 49

Kita klausimų grupė yra skirta išsiaiškinti ir įvertinti slaugytojų požiūrį į mirštantį pacientą.
Respondentų buvo klausiama ar respondentams teko slaugyti mirštantį pacientą, ar pakanka žinių apie
mirštančių pacientų slaugą ar yra žinomos ligoninės, kuriose slaugomi mirštantys pacientai ir ar
respondentų skyriuje yra slaugomi mirštantys pacientai bei ar mirštantis pacientas turėtų būti gydomas ir
slaugomas atskirai nuo kitų pacientų (žr. 8 lent.).

8 lentelė. Slaugytojo požiūrio į mirštantį pacientą ligoninėje ir skyriuje vertinimas

Klausimas Atsakymai Respondentų sk. Procentai

Taip 163 95,33
Ar respondentams teko slaugyti mirštantį Ne 8 4,67
pacientą?
Ar pakanka žinių apie mirštančių pacientų Taip 165 96,49
slaugą? Iš dalies 4 2,33
Ne 2 1,16
Taip 26 84,79
Ar respondentams yra žinomos ligoninės Ne 145 15,21
kuriose slaugomi mirštantys pacientai?
Taip 31 81,87
Ar skyriuje yra slaugomi mirštantys Ne 140 18,13
pacientai?
Ar mirštantis pacientas turėtų būti gydomas Taip 117 68,42
ir slaugomas atskirai nuo kitų pacientų? Ne 46 26,90
Nežinau 8 4,67

8 lentelėje matyti, kad95,33 proc. (n-163)respondentų nurodė, kad teko slaugyti mirštantį
pacientą, 96,49 proc. (n-165)respondentai mano, kad jiems pakanka žinių apie mirštančių pacientų slaugą.
Patikimai daugiau respondentų turinčių daugiau kaip didesnį darbo stažą negu 15 metų, nei nuo
1 metų nurodė, kad jiemspakankažinių apie pacientų slaugą(77,02 proc. ir 36,76 proc., p=0,011) (žr. 9
lent.). 84,79 proc. (n-145)respondentų yra žinomos ligoninės, kuriose slaugomi mirštantys pacientai,81,87
proc.(n-140) respondentųskyriuje yra slaugomi mirštantys pacientai, 68,42 proc. (n-117) respondentų
 50

mano, kadmirštantis pacientasturėtų būti gydomas ir slaugomas atskirai nuo kitų pacientų.Todėl galima
teigti, kad respondentamsteko slaugyti mirštantį pacientą,jiems pakanka žinių apie mirštančių pacientų
slaugą, bei yra žinomos ligoninės, kuriose slaugomi mirštantys pacientai, o tiriamuosiuose skyriuose yra
slaugomi mirštantys pacientai, jie turėtų būti gydomi ir slaugomi atskirai nuo kitų pacientų. Vertinant
respondentų atsakymus į tą patį klausimąpagal kitus socialinius -demografinius statistiškai
reikšmingasskirtumas nebuvo nustatytas (p>0,05).

9 lentelė. Respondentų pasiskirstymas pagal tai ar teko slaugyti mirštantį pacientą pagal
socialinius demografinius duomenis

Požymiai Grupės n=171 proc. Taip Ne p

proc. proc.
vyrai 4 2,33 91,47 8,53 χ2=5,806
Lytis
lls=2;
moterys 167 97,66 92,02 7,98 p= 0,111
20-29 metų 19 11,11 84,21 15,79 χ2=9,945
Amžius
30-39 metų 58 33,91 92,03 7,97 lls=5;
40-49 metų 62 36,25 90,12 9,88 p= 0,512
50-59 metų 27 15,78 92,56 7,44
60 ir daugiau metų 5 2,92 92,36 7,64
aukštesnįjį medicininį išsilavinimą 72 42,11 75,96 24,04 χ2=1,456;
Išsilavinimas
lls=2;
aukštąjį medicininį išsilavinimą 99 57,89 94,21 5,79 p= 0,614
iki 1 metų 2 1,16 36,76 63,24 χ2=9,987;
Darbo stažas
lls=5;
nuo 1 iki 5 metų 15 8,77 65,13 34,87 p= 0,008
nuo 6 iki 10 metų 32 18,77 68,45 31,55
11 iki 15 metų 59 34,50 75,92 24,08
daugiau nei 15 metų 63 36,84 77,02 22,98
I Anesteziologijos – reanimacijos 25 14,61 64,13 35,87 χ2=21,149;
lls=13;
Darbo vieta II Anesteziologijos ir intensyvios 5 2,92 65,18 34,82 p= 0,541
terapijos
Onkologijos – chemoterapijos 7 4,09 67,12 32,88
 51

Kardiologijos reanimacijos ir 30 17,54 69,31 30,69

intensyvios terapijos
I Kardiologijos 5 2,92 68,57 31,43
II Kardiologijos 3 1,75 65,46 34,54
I Reanimacijos ir intensyvios 24 14,03 65,89 34,11
terapijos
II Reanimacijos ir intensyvios 38 22,22 68,01 31,99
terapijos
III Reanimacijos – intensyvios 11 6,43 67,45 32,55
terapijos
I Pilvo chirurgijos 5 2,92 68,32 31,68
II Pilvo chirurgijos 4 2,33 66,46 33,54
Bendros hematologijos 6 3,50 67,73 32,27
Kaulų čiulpų transplantacijos 8 4,67 68,01 31,99

Sekančiu klausimu buvo klausiamakokiu būdu turėtų būti atskiriamas mirštantis

pacientas.Tačiau jį atsakinėja tie, kurie atsakė teigiamai į 17 klausimą, kiti šį klausimą praleidžia ir
atsakinėja į 19 klausimą.Galima buvo pažymėti ne daugiau nei 3 teisingus atsakymus. 10 lentelėje matyti,
kad 40,35 proc. (n-69)respondentai nurodė, kad mirštantis pacientasturėtų būti atskiriamas ir paguldytas į
vienvietę palatą. Todėl galima teigti, kad daugiau nei trečdalio respondentų nuomone, mirštantis
pacientasturėtų būti atskiriamas ir paguldytas į vienvietę palatą.

10 lentelė. Respondnetų pasiskirstymas pagal tai kokiu būdu turėtų būti atskiriamas
mirštantis pacientas

Kokiu būdu turėtų būti atskiriamas Respondentų sk. Procentai

mirštantis pacientas

Sunkiai sergančių pacientų palata 57 33,33

Vienvietė palata 69 40,35
Širma nuo kitų ligonių 53 30,99
Kita: turėtų būti paliatyvios slaugos 2 1,16
skyrius

Vertinant respondentų atsakymus į tai kokiu būdu turėtų būti atskiriamas mirštantis
pacientaspagal lyties, amžiaus, išsilavinimo, darbo stažą, bei kokiame skyriuje dirba statistiškai
reikšmingasskirtumas nebuvo nustatytas (p>0,05).
Toliau buvo nagrinėjamas respondentų pasiskirstymas pagal tai ar mirštančiam pacientui reikėtų
paliatyvios slaugos ir individualaus slaugytojo(s) priežiūros. Iš 11 lentelės matyti, kad 98,24 proc. (n-
 52

168)respondentų mano, kad mirštančiam pacientui reikėtų paliatyvios slaugos, 87,13 proc. (n-149)
respondentų pažymėjo, kad mirštančiam pacientui reikėtų individualaus slaugytojo(s) priežiūros. Todėl
galima teigti, kad daugumos respondentų nuomone, mirštančiam pacientui reikėtų paliatyvios slaugosir
individualaus slaugytojo(s) priežiūros.

11 lentelė. Respondentų pasiskirstymas pagal tai ko mirštančiam pacientui reikėtų

Klausimas Atsakymai Respondentų sk. Procentai

Taip 168 98,24
Ar mirštančiam pacientui reikėtų paliatyvios
Ne 3 1,75
slaugos?
Ar mirštančiam pacientui reikėtų individualaus Taip 149 87,13
slaugytojo(s) priežiūros? Ne 15 8,77
Nežinau 7 4,09

Lyginant respondentų socialinius-demografinius duomenis pagal tiriamus klausimus

nenustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas (p>0,05).
Buvo klausiama, kokie dar būtini specialistai, kurie padėtų mirštančiam pacientui. Galima buvo
pažymėti ne daugiau nei 3 teisingus atsakymus. 12 lentelėje matyti, kad 77,77 proc. (n-133)respondentai
mano, kad dvasininkas galėtų padėti mirštančiam pacientui, 50,29 proc. (n-86) apklaustirespondentai
atsakė, kad psichologas galėtų padėti mirštančiam pacientui, 24,56 proc. (n-42)respondentai pažymėjo,
kad socialinis darbuotojas galėtų padėti mirštančiam pacientui. Todėl galima teigti, kad daugumos
respondentų nuomone,dvasininkas, socialinis darbuotojas, psichologas galėtų padėti mirštančiam
pacientui.

12 lentelė. Respondentų nuomonės pasiskirstymas pagal tai kokie dar būtini specialistai,
kurie padėtų mirštančiam pacientui

Būtini specialistai, kurie padėtų Respondentų sk. Procentai

mirštančiam pacientui

Psichologas 86 50,29
Socialinis darbuotojas 42 24,56
Dvasininkas 133 77,77
Kineziterapeutas
 53

Šeimos gydytojas 14 8,18

Kita: psichiatras 1 0,58

Vertinant respondentų atsakymuspagal lyties, amžiaus, išsilavinimo, darbo stažą, bei kokiame
skyriuje dirba statistiškai reikšmingasskirtumas nebuvo nustatytas (p>0,05).
Sekančiais klausimais buvo klausiama ar artimieji turėtų prižiūrėti mirštantį ligonį ir ar
slaugytojas, dirbantis su mirštančiu ligoniu, privalo užtikrinti pagarbią ir orią paciento mirtį, beiar
respondentai pritaria, kad Lietuvoje įteisintų eutanaziją. 13 lentelėje parodyta, kad dauguma 94,73 proc.
(n-162) respondentų pažymėjo, kad artimieji turėtų prižiūrėti mirštantį ligonį, 98,24 proc. (n-
168)respondentųatsakė, kad slaugytojas, dirbantis su mirštančiu ligoniu, privalo užtikrinti pagarbią ir orią
paciento mirtį, 83,04 proc. (n-142)apklaustų respondentų pažymėjo, kad respondentai nepritaria, kad
Lietuvoje įteisintų eutanaziją. Todėl galima teigti, daugumos respondentųnuomone,artimieji turėtų
prižiūrėti mirštantį ligonį, o slaugytojas, dirbantis su mirštančiu ligoniu, privalo užtikrinti pagarbią ir orią
paciento mirtį, bei nepritaria, kad Lietuvoje įteisintų eutanaziją.

13 lentelė. Respondentų nuomonės pasiskirstymas apie priežiūrą ir eutanaziją

Klausimas Atsakymai Respondentų sk. Procentai

Taip 162 94,73
Ar artimieji turėtų prižiūrėti mirštantį Ne 8 4,67
ligonį?
Nežinau 1 0,58
Ar slaugytojas, dirbantis su mirštančiu Taip 168 98,24
ligoniu, privalo užtikrinti pagarbią ir orią Ne 2 1,16
paciento mirtį? Nežinau 1 0,58

Ar respondentai pritaria, kad Lietuvoje Taip 24 14,03

įteisintų eutanaziją? Ne 142 83,04
Nežinau 5 2,92

Palyginus respondentų atsakymus į klausimus priklausomai nuo lyties, amžiaus, išsilavinimo,

darbo stažo, bei kokiame skyriuje dirba nenustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas (p>0,05).
Sekančiu klausimu buvo klausiamakokiais atvejais Lietuvoje galėtų būti taikoma eutanazija.
Galimi keli atsakymų variantai.Iš 6 pav. matyti, kad 50,87 proc. (n-87)respondentai mano, kad Lietuvoje
galėtų būti taikoma eutanazija tik tais atvejais, kai pacientas patiria dideles fizines ar dvasines kančias,
 54

46,19 proc. (n-79)respondentai atsakė, kad Lietuvoje galėtų būti taikoma eutanazija tik tais atvejais, kai
pacientas serga nepagydomai ir jokios medicinos priemonės negali jam padėti pasveikti, 37,42 proc. (n-
64)respondentai pažymėjo, kad Lietuvoje galėtų būti taikoma eutanazija tik tais atvejais, kai yra laisva ir
aiškiai išreikšta paciento valia bei jo sutikimas socialinis darbuotojas galėtų padėti mirštančiam pacientui.

Kokiais atvejais Lietuvoje galėtų būti taikoma eutanazija

60%
50,87%
50% 46,19%

40% 37,42%
35,67%

30%

20%

10%
2,33% 1,16%
0%
Ligoniams, Kai yra laisva Kai pacientas Kai pacientas Kai gyvenimo Kita: kenčia
kenčiantiems paciento valia serga patiria dideles kokybė yra didelį
didžius nepagydomai kančias „žemiau skausmą,
skausmus, ir nepasveiks minimumo“ kankinasi
kuriems
leidžiami
vaistai

6 pav. Respondentų nuomonės pasiskirstymas pagal tai kokiais atvejais Lietuvoje galėtų būti
taikoma eutanazija, proc.

Lyginant respondentus pagaltai kokiais atvejais Lietuvoje galėtų būti taikoma

eutanazijapriklausomai nuo lyties, amžiaus, išsilavinimo, darbo stažo, bei kokiame skyriuje dirba
nenustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas (p>0,05).

3.4. Slaugytojų požiūrio į mirštančio paciento slaugą problemų vertinimas

Kitu klausimų blokų bus bandoma įvertinti slaugytojų požiūrį į mirštančio paciento slaugos
problemas. Buvo klausiama respondentų nuomonė, ar slaugytojai turi slaugos problemų su mirštančiu
pacientu.14 lentelėje parodyta, kad 92,98 proc. (n-159) respondentų atsakė, kad slaugytojai turi slaugos
problemų su mirštančiu pacientu.

14 lentelė. Respondentų nuomonės pasiskirstymas pagal tai ar slaugytojai turi slaugos

problemų su mirštančiu pacientu
 55

Klausimas Atsakymai Respondentų sk. Procentai

Taip 159 92,89
Ar slaugytojai turi slaugos problemų su Ne 7 4,09
mirštančiu pacientu
Nežinau 5 2,92
Analizuojant respondentų atsakymus į tai ar slaugytojai turi slaugos problemų su mirštančiu
pacientu pagal lyties, amžiaus, išsilavinimo, darbo stažą,bei kokiame skyriuje dirba statistiškai
reikšmingasskirtumas nebuvo nustatytas (p>0,05).
Sekančiu klausimu buvo klausiama su kokiais sunkumais susiduria slaugytojai slaugantys
mirštantį pacientą. Galimi keli atsakymų variantai.Iš 15 lentelės matyti, kad 76,60 proc. (n-
131)respondentų nurodė, kad jiems sunku psichologiškai, o po lygiai63,74 proc. (n-109)respondentų
atsakė, kad sunku fiziškai ir dvasiškai.

15 lentelė. Respondentų nuomonės pasiskirstymas pagal taisu kokiais sunkumais susiduria

slaugytojai slaugantys mirštantį pacientą

Sunkumai su kuriais susiduria slaugytojai Respondentų sk. Procentai

slaugantys mirštantį pacientą

Sunku fiziškai 109 63,74

Sunku psichologiškai 131 76,60

Sunku dvasiškai 109 63,74

Susiduriama su socialiniais sunkumais 81 47,36

Šeimos nariai, kurie lieka prie mirštančiojo, trukdo 79 46,19

slaugai
Kita: kartais norisi verkti ir gniužulas užstringa 1 0,58
gerklėje, nes nieko nebegali padaryt
Kita: ligoniai kenčia skausmą, vaistai nepadeda, todėl 1 0,58
bandau guosti, tačiau ne visada pavyksta, apima
beviltiškumo ir beprasmybės jausmas

Lyginantrespondentų socialinius-demografinius duomenis nenustatytas statistiškai reikšmingas

skirtumas (p>0,05).
 56

Buvo klausiama ar slaugytojai dirbdami su mirštančiais pacientais turi galimybę gilinti bei
atnaujinti savo žinias.16 lentelėje parodyta, kad dauguma 82,45 proc. (n-141)respondentų atsakė, kad
slaugytojai dirbdami su mirštančiais pacientais turi galimybę gilinti bei atnaujinti savo žinias.

16 lentelė. Respondentų nuomonės pasiskirstymas pagal tai ar slaugytojai dirbdami su

mirštančiais pacientais turi galimybę gilinti bei atnaujinti savo žinias

Klausimas Atsakymai Respondentų sk. Procentai

Taip 141 82,45
Ar slaugytojai dirbdami su mirštančiais
Iš dalies 25 14,61
pacientais turi galimybę gilinti bei atnaujinti
savo žinias Ne 4 2,33
Nežinau 1 0,58

Vertinant respondentųatsakymus pagal tai ar slaugytojai dirbdami su mirštančiais pacientais turi

galimybę gilinti bei atnaujinti savo žinias priklausomai nuo lyties, išsilavinimo, amžiaus, darbo stažo,bei
kokiame skyriuje dirbanenustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas (p>0,05).
Sekančiu klausimu buvo klausiama korespondentams trūksta slaugant mirštančius
pacientus.Galimi keli atsakymų variantai.Iš 17 lentelės matyti, kad 40,35 proc. (n-69)respondentų nurodė,
kad trūksta laiko slaugyti mirštančius pacientus, 28,82 proc. (n-51)respondentų atsakė, kad jiems
slauganttrūksta žinių apie bendravimą su mirštančių pacientų artimaisiais.

17 lentelė. Respondentų nuomonės pasiskirstymas pagal tai ko respondentams trūksta

slaugant mirštančius pacientus

Klausimas Grupės Respondentų sk. Procentai

Trūksta laiko slaugyti mirštančius pacientus 69 40,35
Ko respondentams
trūksta slaugant Trūksta žinių apie bendravimą su 39 16,95
mirštančius pacientus mirštančiais pacientais
Trūksta žinių apie mirštančių pacientų 13 7,60
slaugą

Trūksta žinių apie mirties procesą 17 9,94

Trūksta žinių apie bendravimą su mirštančių 51 28,82

pacientų artimaisiais
 57

Kita: jiems slauganttrūksta pagalbos 2 1,16

Kita: konsultacijų 1 0,58

Lyginantrespondentų socialinius-demografinius duomenis nenustatytas statistiškai reikšmingas

skirtumas (p>0,05).
Toliau buvo nagrinėjamas respondentų pasiskirstymas pagal tai ar pasitaiko bendravimo
sunkumų su mirštančiais pacientais ir jų artimaisiais. Galimi keli atsakymų variantai.Iš 18 lentelės matyti,
kad 47,95 proc. (n-82)respondentų pažymėjo, kad nepasitaiko bendravimo sunkumų su mirštančiais
pacientais ir jų artimaisiais.

18 lentelė. Respondentų nuomonės pasiskirstymas pagal tai ar pasitaiko bendravimo

sunkumų su mirštančiais pacientais ir jų artimaisiais

Klausimas Atsakymai Respondentų sk. Procentai

Taip 33 19,29
Ar pasitaiko bendravimo sunkumų su
Iš dalies 54 31,57
mirštančiais pacientais ir jų artimaisiais?
Ne 82 47,95
Nežinau 2 1,16
Lyginantrespondentų socialinius-demografinius duomenis nenustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas
(p>0,05).

3.5. Slaugytojų pergyvenimų susijusių su mirštančio paciento slaugymu

vertinimas

Kita klausimų grupė yra skirta išsiaiškinti ir įvertinti slaugytojų pergyvenimus susijusius su
mirštančio paciento slaugymu.
Toliau buvo nagrinėjamas respondentų pasiskirstymas pagal taikokius respondentams sukelia
fizinius simptomus mirštantis pacientas.Iš 19 lentelės matyti, kad 68,42 proc. (n-117)respondentų nurodė,
kad fizinius simptomus kuriuos sukelia mirštantis pacientas yra nemiga, 50,87 proc. (n-87)respondentų
atsakė, kad jiems sukelia valgymo sutrikimus (nevalgumą, šleikštulį, vėmimą), 46,19 proc. (n-
79)respondentai pažymėjo, kad bendrą viso kūno negalavimą, silpnumą.
 58

19 lentelė. Respondentų nuomonės pasiskirstymas pagal tai kokius respondentams sukelia fizinius
simptomusmirštantis pacientas, proc.

Fiziniai simptomai Respondentų sk. Procentai

Fiziniai simptomai,
Nemiga 117 68,42
kuriuos respondentams
sukelia mirštantis Skausmas 71 41,52
pacientas Galvos skausmas 48 28,07
Negalėjimas judėti 4 2,33
Bendras viso kūno negalavimas, silpnumas 79 46,19
Valgymo sutrikimai (nevalgumas, 87 50,87
šleikštulys, vėmimas)
Sunkus kvėpavimas (kosulys, dusulys) 31 18,12
Kita 1 0,58

Lyginant respondentus pagal tai kokius respondentams sukelia fizinius simptomus mirštantis
pacientas priklausomai nuo lyties, amžiaus, išsilavinimo, darbo stažo bei kokiame skyriuje dirba
nenustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas (p>0,05).
Kitu klausimu buvo nagrinėjamas respondentų pasiskirstymas pagal tai kokius respondentams
sukelia psichologinius pergyvenimus mirštantis pacientas. Galimi keli atsakymų variantai.Iš 20 lentelės
matyti, kad 49,12 proc. (n-84) respondentai nurodė, kadjiems sukeliastresą, 36,84 proc. (n-
63)respondentai atsakė, kad jiems sukelia nerimą, 34,50 proc. (n-59) respondentai nurodė, kad jiems
sukelia baimę.
 59

20 lentelė. Respondentų nuomonės pasiskirstymas pagal tai kokius respondentams sukelia

psichologiniuspergyvenimus mirštantis pacientas

Psichologiniai simptomai Respondentų sk. Procentai

Psichologiniai
Baimė 59 34.50
simptomai, kuriuos
respondentams sukelia Neigimas 50 29,23
mirštantis pacientas Nerimas 63 36,84
Izoliacija 49 28,65
Vienišumas 58 33,91
Susitaikymas 11 6,43
Depresiškumas 34 19,88
Pyktis 29 16,95
Neapykanta 3 1,75
Apatija 11 6,43
Ramybė 3 1,75
Įtampa 42 24,56
Laukimas 13 7,60
Stresas 84 49,12
Abejingumas 18 10,52

Lyginantrespondentų socialinius-demografinius duomenis nenustatytas statistiškai reikšmingas

skirtumas (p>0,05).
Sekančiu klausimu buvo klausiama kokius sukelia dvasinius pergyvenimus mirštantis
pacientas.Galimi keli atsakymų variantai.Iš 21 lentelės matyti, kad 49,12 proc. (n-84)respondentų nurodė,
kad dvasinius pergyvenimus sukelia Dievo valia, 47,95 proc. (n-82)respondentai atsakė, kad padidina
tikėjimą, 36,84 proc. (n-63) respondentai pažymėjo, kad sukelia graužatį.

21 lentelė. Respondentų nuomonės pasiskirstymas pagal taikokius sukelia dvasinius

pergyvenimus mirštantis pacientas
Dvasiniai Dvasiniai pergyvenimai Respondentų sk. Procentai
pergyvenimai, kuriuos Padidėjęs tikėjimas 82 47,95
respondentams sukelia
Sumažėjęs tikėjimas 23 13,45
mirštantis pacientas
Kaltės jausmas 51 29,82
Sąžinės priekaištai 58 33,91
 60

Graužatis 63 36,84
Dievo valia 84 49,12
Kita: kodėl gyvenimas toks trumpas ir 1 0,58
kodėl turi žmonės mirti.
Analizuojant respondentų atsakymus į taikokius respondentams sukelia dvasinius pergyvenimus
mirštantis pacientas pagal lyties, amžiaus, išsilavinimo, darbo stažą, bei kokiame skyriuje dirba statistiškai
reikšmingasskirtumas nebuvo nustatytas (p>0,05).
Toliau buvo nagrinėjamas respondentų pasiskirstymas pagal taikokiusrespondentamssukelia
socialinius pergyvenimus mirštantis pacientas. Galimi keli atsakymų variantai. 22 lentelėje parodyta, kad
dauguma 72,51 proc. (n-124) respondentų nurodė, kad jiems sukeliasocialinius pergyvenimus mirštantis
pacientas – tai pranešimas artimiesiems liūdnos žinios, 43,27 proc. (n-74)respondentai atsakė, kad jiems
sukelia socialinius pergyvenimus mirštantis pacientas - pagalba mirštančio paciento artimiesiems.

22 lentelė. Respondentų nuomonės pasiskirstymas pagal taikokiusrespondentamssukelia socialines

problemas mirštantis pacientas
Socialinės problemos, Socialinės problemos Respondentų sk. Procentai
kurias respondentams
sukelia mirštantis
pacientas Artimųjų abejingumas 32 18,71
Artimųjų nesilankymas 37 21,63
Su laidotuvėmis susiję klausimai 21 12,28
Pranešimas artimiesiems liūdnos žinios 124 72,51
Pagalba mirštančio paciento artimiesiems 74 43,27

Kita 2 1,16

Lyginantrespondentų socialinius-demografinius duomenis nenustatytas statistiškai reikšmingas

skirtumas (p>0,05).
Sekančiu klausimu buvo klausiama kokia slaugytojų reakcija į pacientų mirtį ir mirimą. Galimi
keli atsakymų variantai.Iš 23 lentelės matyti, kad 101 (59,06 proc.) respondentas nurodė, kad mirtis yra
slaugytojų darbo neišvengiamybė. Taip pat dauguma 100 (58,47 proc.) respondentų atsakė, kad jiems tai
asmeninės patirties prisiminimas, 93 (54,38 proc.) respondentai pažymėjo, kad slaugytojų reakcija į
pacientų mirtį ir mirimąyra padidėjęs nerimas dėl artimųjų mirties.
 61

23 lentelė. Respondentų nuomonės pasiskirstymas pagal tai kokia slaugytojų reakcija į pacientų mirtį
ir mirimą

Slaugytojų reakcija Respondentų sk. Procentai

Slaugytojų reakcija į
Sukelia stresinę reakciją 79 46,19
paciento mirtį ir
mirimą Padidėjęs nerimas dėl savo pačių mirties 70 40,93
Padidėjęs nerimas dėl artimųjų mirties 93 54,38
Mirties baimės jausmas 81 47,36
Asmeninės patirties prisiminimas 100 58,47
Vargina neigiami jausmai ir įkyrios mintys 31 18,12
apie mirtį ir mirimą
Nereaguojate į mirusiojo palaikus 68 39,76
Vargina liūdesys, kaltė ir pykčio jausmai 34 19,88
Atrodo, kad mirtis yra medicinos 31 18,12
pralaimėjimas ir savo pastangų
bevaisiškumas
Mirtis yra slaugytojų darbo neišvengiamybė 101 59,06

Mirtis yra įkyrios mintys ir prisiminimai 27 15,78

Kita: „širdis suskausta“, pagreitėja širdies 1 0,58
plakimas, kartais susikaupia ašaros akyse

Analizuojant respondentų atsakymus į tai kokia slaugytojų reakcija į pacientų mirtį ir mirimą
pagal lyties, amžiaus, išsilavinimo, darbo stažą, bei kokiame skyriuje dirba statistiškai
reikšmingasskirtumas nebuvo nustatytas (p>0,05).
Kitu klausimu buvo klausiama kokio paciento mirtis sukelia ženkliai daugiau skaudžių
išgyvenimų, negu kitais atvejais. Galimi keli atsakymų variantai.Iš 24 lentelės matyti, kad dauguma 89,47
proc. (n-153)respondentų nurodė, kad jiems sukeliaženkliai daugiau skaudžių išgyvenimų, negu kitais
atvejais yra jaunų žmonių mirtis, 81,28 proc. (n-139)respondentų atsakė, kad jiems sukelia ženkliai
daugiau skaudžių išgyvenimų, negu kitais atvejais yra mirtis žmonių, kurie buvo patekę į nelaimingus
atsitikimus, 55,55 proc. (n-95) respondentai nurodė, kad sukelia ženkliai daugiau skaudžių išgyvenimų,
negu kitais atvejais, mirštantis pacientas savo asmeninėmis savybėmis yra panašus į slaugytoją (pvz.
amžiumi ir lytimi).
 62

24 lentelė. Respondentų nuomonės pasiskirstymas pagal taikokio paciento mirtis sukelia ženkliai
daugiau skaudžių išgyvenimų, negu kitais atvejais

Klausimas Grupės Respondentų sk. Procentai

Mirštantis pacientas savo asmeninėmis 95 55,55
Paciento mirtis, kuri
savybėmis yra panašus į slaugytoją (pvz.
sukelia ženkliai daugiau
amžiumi ir lytimi)
skaudžių išgyvenimų,
negu kitais atvejais Panašus į artimą žmogų 81 47,36
Jaunų žmonių mirtis 153 89,47
Mirtis žmonių, kurie buvo patekę į 139 81,28
nelaimingus atsitikimus
Ilgą laiką sergančio paciento mirtis 49 28,65
Senyvo amžiaus pacientų mirtis 42 24,56

Lyginant respondentus pagal tai kokio paciento mirtis sukelia ženkliai daugiau skaudžių
išgyvenimų, negu kitais atvejais priklausomai nuo lyties, amžiaus, išsilavinimo, darbo stažo, bei kokiame
skyriuje dirba nenustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas (p>0,05).
Sekančiu klausimu buvo klausiama ar slauga mirštančių pacientų įtakoja respondentų sveikatą,
gyvenimą, savijautą ir ar patiriami emociniai sunkumai ir dėltoar matydami mirštančius pacientus
respondentai labiau rūpinasi savo sveikata.25 lentelėje parodyta, kad 64,91 proc. (n-111)respondentų
atsakė, kad slauga mirštančių pacientų įtakojarespondentų sveikatą, gyvenimą, savijautą.Dauguma 178,36
proc. (n-134) respondentų pažymėjo, darbe patiriami emociniai sunkumai ir 77,19 proc. (n-
132)respondentų atsakė, kad matydami mirštančius pacientus respondentai labiau rūpinasi savo sveikata.
 63

25 lentelė. Respondentų nuomonės pasiskirstymas pagal taiar slauga mirštančių pacientų įtakoja
respondentų sveikatą, gyvenimą, savijautą ir ar patiriami emociniai sunkumai

Klausimas Atsakymai Respondentų sk. Procentai

Taip 111 64,91
Ar slauga mirštančių pacientų įtakoja
Iš dalies 50 29,23
respondentų sveikatą, gyvenimą, savijautą?
Ne 8 4,67
Nežinau 2 1,16
Ar darbe patiriami emociniai sunkumai? Taip 134 78,36
Ne 33 19,29
Nežinau 4 2,33
Taip 132 77,19
Ar matydami mirštančius pacientus
Iš dalies 33 19,29
respondentai labiau rūpinasi savo sveikata?
Ne 4 2,33
Nežinau 2 1,16

Lyginantrespondentų socialinius-demografinius duomenis nenustatytas statistiškai reikšmingas

skirtumas (p>0,05).
Paskutiniuoju klausimu buvo klausiama kokius naudoja nerimo malšinimo būdus susidūrus su
paciento mirtimi. Galimi keli atsakymų variantai. Iš 26 lentelės matyti, kad 92,98 proc. (n-
159)respondentai atsakė, kad miega, 91,22 proc. (n-156)respondentų nurodė, kad labiau rūpinasi sveikata
savo ir artimųjų, 83,04 proc. (n-142) respondentai pažymėjo, kad geria stiprią kavą arba arbatą.
 64

26 lentelė. Respondentų nuomonės pasiskirstymas pagal taikokius naudoja nerimo malšinimo būdus
susidūrus su paciento mirtimi

Grupės Respondentų sk. Procentai

Nerimo malšinimo
Labiau rūpinuosi sveikata savo ir 156 91,22
būdai, kuriuos
artimųjų
naudoja
Išgeriu alkoholio 3 1,75
respondentai,
susiduria su paciento Užsiimu joga 8 4,67
mirtimi Rūkau 9 5,26
Sveikai maitinuosi 102 59,64
Sportuoju 31 18,12
Ilsiuosi 107 62,57
Geriu vitaminus 98 57,30
Geriu stiprią kavą arba arbatą 142 83,04
Klausausi muzikos 71 41,52
Miegu 159 92,98
Pasivaikštau, pakvėpuoju grynu oru, 69 40,35
paklausau gamtos garsų
Kita: važiuoju į kaimą, raviu daržą, 2 1,16
prižiūriu sodą
Kita: einu į baseiną ir pirtį 1 0,58

Analizuojant respondentų atsakymus į tą patį klausimą pagal lyties, amžiaus, išsilavinimo, darbo
stažą, bei kokiame skyriuje dirba statistiškai reikšmingasskirtumas nebuvo nustatytas (p>0,05).
 65

REZULTATŲ APTARIMAS

Mirtis yra neišvengiama gyvenimo dalis. Kiekvienas apklaustas slaugytojas turi savo požiūrį į
mirtį, mirštantį pacientą ir jo slaugą. Todėl labai svarbu įvertintirespondentų žinias apie mirtį, mirštantį
pacientą, jo problemas, požiūrį į mirštančio paciento slaugą.
Daugumai tiriamuosiuose skyriuose dirbančių slaugytojų pakanka žinių apie mirtį. Vertinant
atsakymus pagal išsilavinimą buvo gautas statistiškai reikšmingas skirtumas slaugytojams, kuriems
pakanka žinių apie mirtį, daugiau turintiems aukštąjį medicininį išsilavinimą nei aukštesnįjį medicininį
išsilavinimą. Taigi galima teigti, kad ypač universitetinių studijų metu, slaugytojai įgijo daugiau žinių apie
mirtį negu kiti. Daugumos slaugytojų požiūris į mirtį yra kaip į sunkų, bet neišvengiamą dalyką ir
neigiamas. Mokslininkų nuomone, šiuolaikinis požiūris į mirtį yra neigiamas, kadangi ją žmonės suvokia
kaip tai yra neišvengiamą gyvenimo pabaigą, amžinąja užmarštimi bei uždrausta mirtimi [1]. Didesnė
dalis slaugytojų įsivaizduojamas neigiamas mirties vaizdinys yra netektis ir nebūtis, išsiskyrimas.
Mokslinėje literatūroje nurodoma, kad susidūrus su mirtimi, apima tik neigiami jausmai ir vaizdiniai:
išsiskyrimas, netektis, pragaras, bausmė, nebūtis, tuštuma, laidotuvės [41]. Nenorėdami matyti artimųjų
mirties, dažnai artimieji veža į ligoninę mirštantį pacientą, taip norėdami apsisaugoti nuo nemalonių
jausmų ir vaizdinių [70]. Tačiau daugumos apklaustų slaugytojų įsivaizduojamas teigiamas mirties
vaizdinys yra atsikratymas gyvenimo sunkumų, amžinybė, susitikimas su Dievu ir kitais mirusiais, poilsis,
amžinybė. Mokslininkai pateikia įvairius teigiamus mirties vaizdinius tai: sapnas, susitikimas su
artimaisiais ar Dievu, atsikratymas gyvenimo sunkumų, gimimas iš naujo (reinkarnacija), poilsis,
amžinybė, pašaukimas pas Dievą į rojų [64].Vertinant atsakymus į šį klausimą pagal amžių, buvogautas
statistiškai reikšmingas skirtumas slaugytojų, kurių amžius nuo 30 – 39 metų, įsivaizduojamas teigiamas
mirties vaizdinys yra atsikratymas gyvenimo sunkumų, o 50 – 59 metų yra susitikimas su Dievu ir kitais
mirusiaisir daugiau kaip 60 metų slaugytojams įsivaizduojamas teigiamas mirties vaizdinys yra amžinybė
[3]. Teigiamas mirties vaizdinys kintant amžiui skiriasi, kuo vyresnis žmogus, tuo labiau mirtis
asocijuojasi su amžinybe bei susitikimu su Dievu.
Dauguma slaugytojų patyrė artimo žmogaus netektį, nes mirtis kaip ir gimimas yra visada greta
mūsų.Nagrinėjant šį klausimą priklausomai nuo amžiaus buvo nustatytas statistiškai reikšmingas
skirtumas slaugytojai, kurių amžius nuo 20 – 29 metų, nepatyrė artimo žmogaus netekties, o
slaugytojų,kurių amžius nuo 50 – 59 metų ir daugiau kaip 60 metų, patyrė artimo žmogaus netektį. P.
Aries (2007) teigimu, kuo vyresnis žmogus tuo daugiau yra susiduriama su mirtimi, išgyvenama tėvų ir
 66

artimųjų mirtis [1]. Daugumai slaugytojų mintys, kurios labiausiai kelia nerimą dėl galimos jų mirties yra
išsiskyrimas, skausmas mirštant, baimė, nežinomybė, o dėl galimos jų artimųjų mirties yra išsiskyrimas,
netektis, skausmas mirštant. Mokslinėje literatūroje nurodoma, kad mintys, kurios labiausiai slaugytojams
kelia nerimą dėl jų ir artimųjų mirties: skausmas mirštant ir baimė, neviltis, išsiskyrimas bei nežinomybė,
kančia ir netektis, palikimas vaikus našlaičiais [87]. Vertinant slaugytojų atsakymus į tą patį klausimą
pagal išsilavinimą, buvogautas statistiškai reikšmingas skirtumas, nes 81,09 proc. respondentųturintys
aukštąjį medicininį išsilavinimą, pažymėjo, kad mintys, kurios labiausiai kelia nerimą dėl galimos jų
artimųjų mirties yra išsiskyrimas, o 53,77 proc.respondentų turintys aukštesnįjį medicininį išsilavinimą
nurodė, kad mintys, kurios labiausiai kelia nerimą dėl galimos jų artimųjų mirties yra skausmas mirštant.
Daugumai įvairiuose skyriuose dirbantiemsslaugytojams teko slaugyti mirštantį pacientą ir jiems
pakanka žinių apie mirštančių pacientų slaugą. Paliatyviai slaugai skirtoje literatūroje pateikiama, kad
paliatyvios slaugos sudedamosios dalys yra simptominis gydymas, bendravimas su pacientais ir jų šeimos
nariais bei nuolatinė globa, mirštančių ligonių slauga ir pagalba gedėjimo metu, mokymas [64]. Vertinant
slaugytojų atsakymus į tą patį klausimą pagal darbo stažą, buvogautas statistiškai reikšmingas
skirtumas56,11 proc. respondentams turintiems darbo stažą 10 – 15 metų, pakanka žinių apie mirštančių
pacientų slaugą, o 77,02 proc. respondentams turintiems didesnį darbo stažą negu 15 metų pakankažinių
apie pacientų slaugą, tuo tarpu net 63,24 proc. respondentams turintiems darbo stažą iki 1 metų nepakanka
žinių apie mirštančių pacientų slaugą.Todėl galima teigti, kad skirtingų skyriųrespondentams pakanka
žinių apie mirštančių pacientų slaugą.
Didesnė dalis slaugytojų nurodė, kad jiems yra žinomos ligoninės kuriose slaugomi mirštantys
pacientai, o tirtuose skyriuose slaugomi mirštantys pacientai.Daugumos slaugytojų nuomone, mirštantis
pacientas turėtų būti gydomas ir slaugomas atskirai nuo kitų pacientų, toks pacientas turi būti atskiriamas
ir paguldytas į vienvietę palatą arba į sunkiai sergančių pacientų palatą. Tačiau tokias sąlygas suteikti
mirštančiam pacientui mūsų nagrinėjamuose skyriuose yra sudėtinga, kadangi yra ribotas lovų
skaičius.Slaugai skirtoje literatūroje nurodoma, kad mirštančiam pacientui reikia ramybės, o šalia esantys
pacientai gali trikdyti ir trukdyti, o ir kitiems pacientams yra sunku matyti sunkiai sergančius pacientus,
pergyvena [74].
Didesnė dalis slaugytojų atsakė, kad mirštančiam pacientui reikėtų paliatyvios slaugos bei
individualaus slaugytojo(s) ir jo priežiūros. Slaugai skirtoje literatūroje yra pateikiama, kad sunkius ir
mirštančius ligonius reikia intensyvaus stebėjimo ir gydymo, jie turėtų guldomi į intensyvios terapijos
palatas, kur yra funkcinės lovos arba turėtų būti slaugomi namuose [75]. Daugumos slaugytojų
 67

nuomone,dvasininkas, socialinis darbuotojas, psichologas galėtų padėti mirštančiam pacientui. Artimieji

taip pat galėtų padėti mirštančiam pacientui. Atlikti moksliniai tyrimai parodė, kad mirštantiems
pacientams dažniausiai nėra nieko geriau už juos lankančius mylimus artimuosius, o dvasininkai padeda
mirštantiems pacientams emocine kalba - tai poveikio būdas, kuris yra iracionalus, bet jo tikslas – paveikti
jausmus [64]. Didesnė dalis slaugytojų, dirbančių su mirštančiu ligoniu, privalo užtikrinti pagarbią ir orią
paciento mirtį. Slaugai skirtoje literatūroje nurodoma, kad slaugytojai turi būti ta grandimi tarp paciento
ir artimųjų, kurie užtikrina mirštančiam pacientui ne tik visų fizinių negalavimų palengvinimą, bet ir ramią
ir orią mirtį 75]. Dauguma slaugytojų nepritaria, kad Lietuvoje įteisintų eutanaziją, taip pat yra
pritariančių, tačiau tokių yra nedaug. Mokslinėje literatūroje nurodoma, kad gera paliatyvi slauga yra
alternatyva eutanazijai. Būdama prieinama kiekvienam pacientui, ji tikrai sumažintų troškimą greičiau
sulaukti mirties [74].Daugumos slaugytojų nuomone, Lietuvoje galėtų būti taikoma eutanazija tik tais
atvejais kai pacientas patiria dideles fizines ar dvasines kančias, serga nepagydomai ir jokios medicinos
priemonės negali jam padėti pasveikti, taip pat kai yra laisva ir aiškiai išreikšta paciento valia bei jo
sutikimas.
Dauguma slaugytojų turi problemų su mirštančiu pacientu: jiems sunku psichologiškai, fiziškai
ir dvasiškai. Mokslinėje literatūroje pateikiama, kad paliatyvi slauga yra labai sunkus darbas – tiek
fiziškai, tiek psichologiškai [63] Didesnė dalis slaugytojų, dirbdami su mirštančiais pacientais, turi
galimybę gilinti bei atnaujinti savo žinias, tačiau jiems trūksta laiko slaugyti mirštančius pacientus arba
slauganttrūksta žinių apie bendravimą su mirštančių pacientų artimaisiais. Dauguma slaugytojų atsakė,
kad nepasitaiko bendravimo sunkumų su mirštančiais pacientais ir jų artimaisiais. Mokslinėje literatūroje
yra pateikiama priešinga nuomonė, kad slaugytojų patiriami išgyvenimai ir nuolatinis stresas, bei
mirštančių pacientų irzlumas, neviltis, depresija bei artimųjų žmonių įtampa, irzlumas ir reikalavimai
sukelia bendravimo sunkumų [78].
Daugumos slaugytojų nuomone, jiems mirštančių pacientų slauga sukelia fizinius simptomus:
nemigą, valgymo sutrikimus, bendrą viso kūno negalavimą. Moksliniai tyrimai rodo, kad fiziniai
simptomai, kuriuos sukelia mirštančių pacientų slauga yra: nemiga, skausmas ir negalėjimas judėti, bei
bendras viso kūno negalavimas, valgymo sutrikimai (nevalgumas, šleikštulys, vėmimas) ir sunkus
kvėpavimas (kosulys, dusulys) ir kt. [63].Daugumos slaugytojų nuomone,psichologiniai pergyvenimai,
kuriuos sukelia mirštančių pacientų slauga yra stresas, nerimas ir baimė, bei vienišumo jausmas.
Moksliniai tyrimai išskyrė, kad psichologiniai pergyvenimai, kuriuos sukelia mirštančių pacientų slauga:
stresas, baimė ir nerimas, izoliacija ir vienišumas, susitaikymas ir neigimas, depresija ir pyktis, neapykanta
 68

ir apatija, ramybė ir įtampa, laukimas ir abejingumas ir kt. [64].Didesnė dalis slaugytojų mano, kad
dvasinius pergyvenimus sukelia mirštančių pacientų slauga, slaugytojai jaučia Dievo valią, padidintą
tikėjimą, graužatį. Mokslinė literatūra nurodo, kad dvasiniai pergyvenimai, kuriuos sukelia mirštančių
pacientų slauga yratikėjimas ir Dievo valia, kaltės jausmas ir sąžinės priekaištai, graužatis ir kt. Dauguma
slaugytojų nurodė, kad socialinius pergyvenimus sukelia artimųjų abejingumas ir nesilankymas. Mokslinė
literatūra pateikia, kad socialiniai pergyvenimai, kuriuos sukelia mirštančių pacientų slauga yrapranešimas
artimiesiems liūdnos žinios, pagalba mirštančio paciento artimiesiems, artimųjų nesilankymas [1].
Daugumos slaugytojų reakcija į pacientų mirtį ir mirimą yra slaugytojų darbo neišvengiamybė,
asmeninės patirties prisiminimas, nerimas dėl artimųjų mirties, mirties baimės jausmas. Atlikti užsienio
mokslininkų tyrimai rodo, kad slaugytojų reakcija į pacientų mirtį ir mirimąsukelia stresinę reakciją bei
padidėjęs nerimas dėl savo ir artimųjų mirties, asmeninės patirties prisiminimas ir baimės jausmas,
neigiamų jausmų gama ir įkyrios mintys bei silpnesnė reakcija į mirimą ir mirštančio kūno vaizdą,
pralaimėjimas ar savo pastangų bevaisiškumas irslaugytojų darbo neišvengiamybė [66]. Slaugytojams
sukeliaženkliai daugiau skaudžių išgyvenimų negu kitais atvejais yra jaunų žmonių mirtis arba mirtis
žmonių, kurie buvo patekę į nelaimingus atsitikimus. Slauga mirštančių pacientų įtakoja slaugytojų
sveikatą, gyvenimą, savijautą. Slaugytojai atsakė, kad darbe patiriami emociniai sunkumai. Dauguma
slaugytojų matydami mirštančius pacientus labiau rūpinasi savo sveikata, jie atsipalaiduoja pasyviai.
Didesnė dalis slaugytojų naudoja nerimo malšinimo būdus susidūrus su paciento mirtimi. Slaugytojai
miega, labiau rūpinasi sveikata savo ir artimųjų, geria stiprią kavą arba arbatą, ilsisiarba miega.Užsienio
mokslininkųatliktuose tyrimuose, nurodoma, kad susidūrus su paciento mirtimi, slaugytojų
atsipalaidavimo būdai po darbo yrarūpinimasis savo ir artimųjųsveikata, alkoholis ir rūkymas, joga,
propagavimas sveikos gyvensenos, sportas ir poilsis, vitaminai, stipri kava arba arbata, muzika bei miegas,
vandens gėrimas mažais gurkšniais, grynas oras, gamtos garsai [66].

IŠVADOS
 69

1. Daugiau nei pusei slaugytojų,turinčių aukštąjį išsilavinimą, pakanka žinių apie mirtį, bet jų
požiūris į pačią mirtį yra neigiamas.Slaugytojai nurodo, kad mirties neigiamas vaizdinys yra netektis,
nebūtis ir išsiskyrimas, o teigiamas – atsikratymas gyvenimo sunkumų ir amžinybė, susitikimas su Dievu.
Daugiau nei pusė slaugytojų patyrė artimo žmogaus netektį. Slaugytojai nerimauja dėl savo pačių mirties,
dėka kurios reikės išsiskirti su savo artimaisiais bei patirti skausmą mirštant.
2. Išanalizavus slaugytojų požiūrį į mirštantį pacientą gauti duomenys parodė, jog daugumai
slaugytojų pakanka žinių apie mirštančių pacientų slaugą ir teko slaugyti mirštantį pacientą.Daugumos
slaugytojų nuomone pacientai turėtų būti gydomi vienvietėje palatoje. Dvasininkas ir kiti specialistai,
artimieji turėtų padėti mirštančiam pacientui. Dauguma slaugytojų nepritaria, kad Lietuvoje įteisintų
eutanaziją, tačiau pritartų tik tais atvejais, kai pacientas patirtų dideles fizines ar dvasines kančias.
3. Įvertinus slaugytojų požiūrį į mirštančio paciento slaugos problemas paaiškėjo, jog daugumai
slaugytojų slaugyti mirštantį pacientąsunku psichologiškai, fiziškai ir dvasiškai, jie susiduria su
socialiniais sunkumais. Mažiau nei pusė slaugytojų teigia, kad jiems nepasitaiko bendravimo sunkumų su
mirštančiais pacientais ir jų artimaisiais.
4. Slaugytojams mirštantys pacientai sukelia: fizinius simptomus (nemigą, valgymo sutrikimus,
bendrą viso kūno negalavimą), psichologinius pergyvenimus (stresą bei nerimą, baimę; dvasinius
pergyvenimus, kad tai Dievo valia, padidina tikėjimą), socialinius sunkumus (pagalba artimiesiemsir
artimųjų nenoras lankyti mirštantį pacientą). Slaugytojai skaudžiau išgyvena dėl jaunų žmonių mirties ir
mirties dėl nelaimingų atsitikimų. Matydami mirštančius pacientus, slaugytojai naudoja nerimo malšinimo
būdus: labiau rūpindamiesi savoir artimųjų sveikata, gerdami stiprią kavą arba arbatą, miegodami ir
atsipalaiduodami pasyviai.

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS
 70

1. VšĮ Vilniaus Universiteto ligoninės Santariškių I Anesteziologijos – reanimacijos, II

Anesteziologijos ir intensyvios terapijos, Onkologijos – chemoterapijos, Kardiologijos
reanimacijos ir intensyvios terapijos, I Kardiologijos, II Kardiologijos, I Reanimacijos ir
intensyvios terapijos, II Reanimacijos ir intensyvios terapijos, III Reanimacijos – intensyvios
terapijos, I Chirurgijos, II Chirurgijos, Bendros hematologijos, Kaulų čiulpų transplantacijos
skyriuose dirbantys slaugytojai turėtų:
 skirti dėmesį aktyviam poilsiui, daugiau judėti, o ne pasyviai ilsėtis ir miegoti. Taip pat skirti
dėmesį savo sveikatai, mitybai (darbo metu ir po darbo).
 tobulinti žinias apie mirštančio paciento priežiūrą ir slaugymą,
2. Skyriuose organizuoti palaikymo arba supervizijų grupes stresui įveikti, kurių pagalba būtų
išmokoma susidoroti su patiriamu stresu.
3. Organizuoti mokymus apie dvasingumą, tai leistų slaugytojams pajusti savo darbo prasmingumą,
tikslingumą ir padidintų jų pasitenkinimą darbu slaugant mirštančius pacientus.

LITERATŪRA
 71

1. Aries P. Viduramžių mirties supratimo problema. Ph. Aries koncepcija. 2007.

2. Arlauskienė R. Psichologija. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla; 2009.
3. Bailey C, Murphy R, Porock D. Professional tears: Developing emotional intelligence around
death and dying in emergency work. Journal of Clinical Nursing 2011;20:3364–3372.
4. Bamber M, McMahon R. Danger – early maladaptive schemas at work: The role of early
maladaptive schemas in career choice and the development of occupational stress in health
workers. Clin Psychol Psychothe 2008;15(2):96-112.
5. Banaitienė A, Raižienė S, Grigaitė B. Įvairių animacinių filmukų poveikio vaikų mirties sampratai
palyginimas. Mokslo straipsniai 2010 [žiūrėta 2016-04-03]. Prieiga per
Internetą:<http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:J.04~2010~ISSN_1941-
7233.N_5.PG_21-36/DS.002.0.01.ARTIC>.
6. Bausewein C. Palydėjimas mirimo procese – palydėjimas į gyvenimą. Mirštančiųjų
slauga.Palydėti į gyvenimą. Kaunas: Gyvenimo ir tikėjimo institutes; 2010. p. 137 – 151.
7. Blaževičienė A, Jakušovaitė I. Slaugos etika: universiteto vadovėlis. Kaunas: Vitae Litera; 2008.
p. 130.
8. Braun M, Gordon D, Uziely B. Associations between oncology nurses’ attitudes toward death and
caring for dying patients.Oncology Nursing Forum 2010;37(1):43–49.
9. Butkevičienė R. Socialinio darbo interviu. Kaunas: KMU leidykla, 2010.
10. Darginavičienė R, Drungilienė D. Slaugytojų emocinė būsena slaugant mirštančiuosius. Sveikatos
mokslai 2008;18(6):2084-2089.
11. Demskytė J, Gulbinienė J, Kriukelytė D. Lukauskaitė A, Sunkienė R. Slaugos praktikos vadovas:
praktikos vadovas. Kaunas: Vitae Litera; 2008. p. 1 – 60.
12. Drungilienė D, Darginavičienė R. Lietuvos ir Belgijos slaugytojų emocinė būsena mirus pacientui.
Slauga. Mokslas ir praktika 2006;6(114):16–18.
13. Drungilienė D, Mockienė V. Mirties akivaizdoje: priežiūra gyvenimo pabaigoje. Reabilitacijos
mokslai: slauga, kineziterapija, ergoterapija 2014;1(10):5-11 [žiūrėta 2016-04-03]. Prieiga per
Internetą:<http://www.lsu.lt/sites/default/files/dokuumentai/pdf/reabilitacijos_mokslai__110.pd>
14. Dundulienė P. Senieji lietuvių šeimos papročiai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos
institutas; 2005. p. 1 - 331.
15. Ellershaw J. The challenges of changing the culture of dying. The Lancet, 18 January 2014;
383,9913: 207 – 208.
 72

16. Esposito EM, Fitzpatrick JJ. Registered nurses‘ beliefs of the benefits of exercise, their exercise
behaviour and their patients teaching regarding exercise. International Journal of Nursing Practice
2011;17:351-356.
17. Freud S. Įvadas į psichoanalizę. Paskaitos. Vilnius: VU Specialiosios psichologijos laboratorija,
2004.
18. Gerasimčik-Pulko V. Perdegimo“ sindromas. Kaip sau padėti? Įsitikinimų analizė. Slauga.
Mokslas ir praktika 2011;7/8:24-26.
19. Gillespie M, Melby V. Burnout among nursing staff in accident and emergency and acute
medicine: a comparative study. J Clin Nurs 2003;12(6):842-51.
20. Gylienė E. Slaugytojo pasitenkinimas darbu. Slauga ir sveikata2005;5:4-5.
21. Hopkinson J B, Hallett C E, Luker K A. Everyday death: How do nurses cope with caring for
dying people in hospital. InternationalJournal of Nursing Studies 2005;42:125–133.
22. Hossain MS. Facing the finality – Death and Adjustment Hypotheses. 2009 [žiūrėta 2016-04-03].
Prieiga per
Internetą:<http://www.rcpsych.ac.uk/pdf/Hossain%20Facing%20the%20Finality.pdf>.
23. Ivšina K. Slaugytojų, dirbančių ligoninėse, streso darbe įvertinimas. Slauga. Mokslas ir praktika
2005;7-8:18-19.
24. Ильясов ФН. Феномен страха смерти в современном обществе. Социологические
исследования 2010;9:80-86.
25. Yalom ID, Žiūrėti į saulę: kaip įveikti mirties baimę. Vilnius: Žmogaus psichologijos studija;
2009. p. 1 – 312.
26. Jakušovaitė I, Luneckaitė Ž, Peičius E. Filosofija. Kaunas: KMU leidykla; 2007. p. 1 – 147.
27. Jakušovaitė I. Medicina ir filosofija. Kaunas: Kauno medicinos universiteto leidykla; 2001.
28. Jakušovaitė I. Medicina ir filosofija. Skaidrės ppt. Kaunas: Kauno medicinos universiteto leidykla.
Paskelbta 2007-04- 02.
29. Januškevičius V. Slaugytojų darbo sąlygos ir sveikata: paskaitų konspektai. Kaunas: Vitae Litera;
2008. p. 31-32.
30. Januškevičius V., Vasilavičius P., Tamkutonienė O., Juozulynas A., Ustinavičienė R. Stresas
sveikatos priežiūros sektoriuje. Sveikatos mokslai = Health sciences. Vilnius : Sveikata
2006;t.16;Nr. 4:367-371.
 73

31. Jasulaitis A. Teismo medicinos tanatologija. 2013 [žiūrėta 2016-04-03]. Prieiga per
Internetą:<http://web.vu.lt/mf/a.jasulaitis/files/2013/04/T-M-Tanatologija-
2013.ppt#257,2,TANATOLOGIJA>.
32. Jasulaitis A, Astrauskas A. Įvadas i teismo mediciną. 2013 [žiūrėta 2016-04-03]. Prieiga per
Internetą:<http://web.vu.lt/mf/a.jasulaitis/files/2013/02/T.M-ivadas-2013-studentams-
duoti.ppt#256,1,ĮVADAS Į TEISMO MEDICINĄ>.
33. Johnson J, Endo E, Suzuki S, Lai Y-H, Yang Y-H, Molassiotis A, Degner L. Oncology nurses‘
self-reported smoking behaviors and perceived role in smoking prevention: an international study.
Oncology Nursing Forum 2006;33,2:405-408. [žiūrėta 2015-10-03]. Prieiga per
Internetą:<http://connection.ebscohost.com/c/articles/26746689/oncology-nurses-self-reported-
smoking-behaviors-perceived-role-smoking-prevention-education-patients-international-study>.
34. Jurkuvienė R, Danusevičienė L, Mickevičiūtė A. Paliatyvios pagalbos sunkiai sergantiems
pacientams poreikis Kauno mieste.Sveikatos mokslai 2007;5:1184–1191.
35. Kaktienė Z, Paliatyvioji pagalba – orus rūpestis mirštančiuoju. Paskelbta 2014 – 11 – 10 [žiūrėta
2016-04-03]. Prieiga per Internetą:<http://www.lrytas.lt/gyvenimo-budas/sveikata/paliatyvioji-
pagalba-orus-rupestis-mirstanciuoju.htm>.
36. Kalibatienė D. Slaugos standartai.Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla; 2004.
37. Kanopienė V, Mikulionienė S. Gyventojų senėjimas ir jo iššūkiai sveikatos apsaugos sistemai.
Gerontologija. LGGD, Vilnius, 2006;VII(4):188-200.
38. Kelley AS, Back AL, Arnold RM. et. al. Geritalk: Communication skills training for geriatric and
palliative medicinefellows. Journal of American Geriatrics Society 2012;60:332–337.
39. Kramer K. Šventas menas numirti: kaip pasaulio religijos supranta mirtį.Vilnius: Dialogo kultūros
institutas; 2006. p. 1 - 248.
40. Kriukelytė D, Vaškelytė A, Žitinaitė L. Stresas intensyvios terapijos skyrių slaugytojų darbe.
Sveikatos mokslai 2005;15(3):8-11.
41. Kubler – Ros K. Apie mirtį ir mirimą: pašnekesiai su mirtinais ligoniais. Vilnius: Katalikų pasaulio
leidiniai; 2008. p. 1 – 336.
42. Lange M, Thom B, Kline NE. Assessing nurses’attitudestoward death and caring for dying patients
in a comprehensive cancer center. Oncology Nursing Forum 2008;35(6):955–959 .
43. Lekauskaitė A, Venytė R, Demskytė J. Intensyvios terapijos slaugytojų patiriamas stresas slaugant
terminalinės būklės pacientus. Sveikatos mokslai2006;16(4):282-87.
 74

44. Lewis K. How nurses can help ease patient transitions to end of life care. Nursing Older People
2013;8(25):22–26.
45. Lietuvos Respublikos žmogaus audinių ir organų donorystės ir transplantacijos įstatymas, 1996 m.
lapkričio 19 d. Nr. I-1626, Vilnius [žiūrėta 2016-04-03]. Prieiga per
Internetą:<http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=286041&p_query=&p_tr2=
>.
46. Liobikienė TN. Krizių intervencija: mokomoji knyga. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas;
2006. p. 1 – 154.
47. Liobikienė TN. Mirtis, mirimas, netektis ir našlystė. Kaunas: Vytauto Didžiojo Universitetas;
2004. p. 158-175 [žiūrėta 2016-04-03]. Prieiga per
Internetą:<http://socialinisdarbas.vdu.lt/lt/system/files/Mirtis,%20mirimas,%20netektis%20ir%2
0na%C5%A1lyst%C4%97.pdf>.
48. Lorem G. F, Nortvedt P, Hevrøy O. Intensive care nurses’involvement in the end-of-life process
– perspectives of relatives.Nursing Ethics 2012;19(5):666–676.
49. Marantz Henig R. Kiedy życie należy do żyjących?Świat Nauki 2010;(230):40-44.
50. Matuizienė J. Bendravimas su mirštančiu pacientu.Slauga: mokslas ir praktika 2011;11(179):9-
10.
51. Matulaitytė E, Birbilaitė S. Onkologų streso ir pasitenkinimo darbu patyrimo analizė. Iš:
Psichologiniai tyrimai: menas ar amatas. Vilnius: Ciklonas; 2010. p. 74-85.
52. Mirtis [žiūrėta 2016-04-03]. Prieiga per Internetą:<http://lt.wikipedia.org/wiki/Mirtis>.
53. Paliatyvios pagalbos organizavimas: Rekomendacijos Europos šalių parlamentams ir
vyriausybėms. EuroposSąjungos Ministrų Taryba. Kaunas: Morkūnas ir Ko; 2005. p. 1 - 8.
54. Payne L, Orsega-Smith E, Mowen AJ. An Examination of Park Preferences and Behaviors Among
Urban Residents: The Role of ResidentialLocation, Race, and Age.Leisure Sciences 2002;24:181–
198 [žiūrėta 2016-04-03]. Prieiga per
Internetą:<http://sfrc.ufl.edu/urbanforestry/Resources/PDF%20downloads/Payne_2002.pdf>.
55. Pikūnas J, Palujanskienė A. Stresas: atpažinimas ir įveikimas. Kaunas: Pasaulio lietuvių centras;
2005.
56. PolukordienėKO. Netekčių psichologija. Vilnius: Panevėžio spaustuvė; 2008. p. 1 – 111.
57. Polukordienė KO, Kazlauskaitė A, Skruibis P, Aleliūnaitė R, Bagdonienė M. ir kt. Netektys.
Draugo laiškai–II. Vilnius: Heksagrama; 2005.
 75

58. Poškienė G, Istomina N. Slaugytojų perdegimo sindromas: (literatūros apžvalga). Slauga. Mokslas
ir praktika 2007;7/ 8:10-14.
59. Psichologija: kaip ištverti artimojo netektį? Žurnalas „Amžinybės link“. Paskelbta 2012 – 05 – 17
[žiūrėta 2016-04-03]. Prieiga per
Internetą:<http://www.delfi.lt/gyvenimas/namai_ir_seima/psichologija-kaip-istverti-artimojo-
netekti.d?id=58735727>.
60. Racėnaitė. R. Žmogaus likimo ir mirties samprata lietuvių folklore. Vilnius: Lietuvių literatūros ir
tautosakos institutas; 2012. p. 1 – 315.
61. Рейнгольд Д. Мать, тревога и смерть. Москва: Per Se. 2004.
62. Reinke LF, Shannon SE, Engelberg R. et. al. Nurses’identification of important yet under-utilized
end-of-life care skills for patients with life-limiting or terminal illnesses. Journal of
PalliativeMedicine 2010;13(6):753–759.
63. Rybarova D. Dying and the near-death experience. 2007;Chapter 3; Psych 456. [žiūrėta 2016-04-
03]. Prieiga per Internetą:
<http://www.u.arizona.edu/~dusana/psyc456/notes/CH3.ppt#256,1,Dying and the Near-Death
Experience>.
64. Rudalevičienė P, Narbekovas A. Slaptieji pacientai –mirštančiųjų šeimos nariai. Sveikatos mokslai
2006;3(40):100–103.
65. Rudzkienė V. Socialinė statistika. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas; 2005. p. 2 - 118.[žiūrėta
2016-04-03]. Prieiga per Internetą:<http://vital.home.mruni.eu/wp-
content/uploads/2009/10/vadovelis-socialine-statistika.pdf>.
66. Shanafelt TD, Bradley KA, Wipf JE, Back AL. Burnout and self-reported patient care in an internal
medicine residency program. Ann Intern Med 2002;136(5):358-67.
67. Skvarčevskaja M, Razbadauskas A. Slaugytojų patiriamas smurtas ir jo vertinimas. Sveikatos
mokslai 2006;16(1-2):26-30.
68. Slaugytojų misija - ir emociniai pacientų poreikiai. Paskelbta 2011 – 05 – 10 [žiūrėta 2016-04-03].
Prieiga per Internetą:<http://www.ve.lt/naujienos/visuomene/sveikata/slaugytoju-misija---ir-
emociniai-pacientu-poreikiai-582274/>.
69. Smaidžiūnienė D.Būtinoji medicinos pagalba ir intensyvioji slauga: mokomoji knyga. Kaunas:
Vitae Litera; 2008a. p. 1 - 145.
70. Smaidžiūnienė D.Paliatyvioji slauga: mokomoji knyga. Kaunas: Vitae Litera; 2008b. p. 1 - 146.
 76

71. Smaidžiūnienė D. Ūmios situacijos slaugoje ir slaugytojų emocinės reakcijos bei stresas. Slauga.
Mokslas ir praktika 2005;5:9-11.
72. Šeškevičius A. Paliatyvioji slauga. Kaunas: Vita Litera; 2008. p. 1 - 250.
73. Šeškevičius A. Dvasinė pagalba mirštančiajam. Kaunas: The Tiltas Trust; 2011. p. 1 – 48.
74. Širinskienė A, Narbekovas A. Gyvenimo pabaigos etika. Mirštančiųjų slauga. Palydėti į gyvenimą.
Kaunas: Gyvenimo ir tikėjimo institutas; 2010:94 – 114.
75. Šulgienė-Rabikauskienė AJ. Slaugos pagrindai: mokomoji knyga. Kaunas, 2007 [žiūrėta 2016-04-
03]. Prieiga per Internetą:<http://www.slaugostarnyba.lt/userfiles/file/slaugos_pagrindai.pdf>.
76. Veškienė N., Bikmanienė R., Jagelavičius A. ir kt. Socialinė gerontologija: ištakos ir perspektyvos.
Kaunas: VDU; 2002. p. 1 - 336.
77. Vimantaitė R. Slaugytojų, dirbančių Lietuvos ligoninių kardiochirurgijos centruose, „perdegimo“
sindromo raiškos ir paplitimo įvertinimas: daktaro disertacija. Biomedicinos mokslai, slauga.
Kaunas; 2007.
78. Vimantaitė R. Slaugytojų perdegimo sindromas. Lietuvos bendrosios praktikos gydytojas
2006;10(7-8):472-76.
79. VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos. Anesteziologijos, intensyviosios terapijos
ir skausmo gydymo centro skyriai, poskyriai, ligos [žiūrėta 2016-04-03]. Prieiga per
Internetą:<http://www.santa.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=290&catid=40
&Itemid=129>.
80. VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos. Apie mus [žiūrėta 2016-04-03]. Prieiga
per
Internetą:<http://www.santa.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=49&Itemid=13
9>.
81. VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų įstatai. 2011 [žiūrėta 2016-04-03]. Prieiga
per
Internetą:<http://www.santa.lt/images/dokumentai%20renginiams%20ir%20kt/VULSK%20į.pdf
>.
82. VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos. Struktūra ir kontaktai [žiūrėta 2016-04-
03]. Prieiga per
Internetą:http://www.santa.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=151&Itemid=14
1
 77

83. VšĮ VUK SKHemotologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro skyriai, poskyriai ir ligos
[žiūrėta 2016-04-03]. Prieiga per
Internetą:http://www.santa.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=96&catid=49&I
temid=129
84. Žemaitienė N, Bulotaitė L, Jusienė R, Veryga A. Sveikatos psichologija. Vilnius: Tyto alba; 2011.
p. 141-143.
85. Žydžiūnaitė V. Ar slaugytojams tikrai reikalingas papildomas stresas? [žiūrėta 2016-04-03].
Prieiga per Internetą:<http://www.lsso.lt/?ac=articles&id=22>.
86. Žmogaus mirtis. Bioinformantikams konspektas [žiūrėta 2016-04-03]. Prieiga per
Internetą:<http://ausis.gf.vu.lt/pub/kb/Biologija%20bioinformatikams/Konsp/32-1_Mirtis.doc>.
87. Заманаева Ю. В. Утрата близкого человека – испытание жизнью. СПб.: Изд-во С.-Петерб.
ун-та; 2007. с. 1 -272 с.

PRIEDAI

1 Priedas

Bioetikos leidimas
 78

2 Priedas

TYRIMO ANKETA

Gerb. respondente,
 79

Esu, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Slaugos fakulteto magistrantė Božena Blaževič. Šiuo
metu rašau magistro diplominį darbą.Šios anketos tikslas – ištirtislaugytojų požiūrį į mirštančius
pacientus. Gauti šio tyrimo rezultatai bus naudojami tik moksliniams tikslams.

Maloniai prašome atsakyti į pateiktus klausimus. Anketa yra anoniminė, todėl tikimasi objektyvių
Jūsų atsakymų. Tinkamiausią atsakymo variantą prašome pažymėti Jums priimtinu būdu (apibraukti ar
pažymėti kryželiu - X).

I. Socialinė - demografinė dalis

1. Jūsų lytis: (žymėkite tik vieną atsakymo variantą)

a) Vyras
b) Moteris

2. Jūsų amžius: (žymėkite tik vieną atsakymo variantą)

a) 20-29 metų
b) 30-39 metų
c) 40-49 metų
d) 50-59 metų
e) 60 ir daugiau metų

3. Jūsų išsilavinimas: (žymėkite tik vieną atsakymo variantą)

a) Aukštesnysis medicininis
b) Aukštasis medicininis

4.Jūsų darbo stažas? (žymėkite tik vieną atsakymo variantą)

a) Iki 1 metų
b) 1 - 5 metų
c) 6 - 10 metų
d) 11 - 15 metų
e) Daugiau nei 15 metų

5. Kokiame VšĮ VUL SKskyriuje Jūs dirbate?(žymėkite tik vieną atsakymo variantą)
a)I Anesteziologijos – reanimacijos skyriuje
b) II Anesteziologijos ir intensyvios terapijos
c) Onkologijos – chemoterapijos
d) Kardiologijos reanimacijos ir intensyvios terapijos
e) I Kardiologijos
f) II Kardiologijos
g) I Reanimacijos ir intensyvios terapijos
 80

i) II Reanimacijos ir intensyvios terapijos

j) III Reanimacijos – intensyvios terapijos
k) I Pilvo chirurgijos
l) II Pilvo chirurgijos
m) Bendros hematologijos
n) Kaulų čiulpų transplantacijos skyriai.

II. Slaugytojų požiūris į mirtį

6. Ar Jums pakanka žinių apie mirtį? (žymėkite tik vieną atsakymo variantą)
a) Taip
b) Ne
c) Nežinau

7. Koks Jūsų požiūris į mirtį? (žymėkite tik vieną atsakymo variantą)

a) Teigiamas
b) Neigiamas
c) Tai sunku, bet neišvengiama
d) Nežinau

8. Kokį Jūs įsivaizduojate teigiamą mirties vaizdinį? (galimi keli atsakymų variantai)
a) Atsikratymas gyvenimo sunkumų
b) Mirtis - sapnas
c) Susitikimas su Dievu ar kitais mirusiais
d) Gimimas iš naujo
e) Poilsis
f) Amžinybė
g) Kita (prašau įrašykite)_____________

9. Kokį Jūs įsivaizduojate neigiamą mirties vaizdinį? (galimi keli atsakymų variantai)
a) Išsiskyrimas
b) Netektis
c) Pragaras
d) Bausmė
e) Nebūtis
f) Tuštuma
g) Kita (prašau įrašykite)______________

10. Ar teko patirti artimo žmogaus netektį? (žymėkite tik vieną atsakymo variantą)
a) Taip
b) Ne

11.Kokios mintys labiausiai kelia nerimą dėl galimos Jūsų mirties? (galimi keli atsakymų variantai)
a) Skausmas mirštant
 81

b) Nežinomybė
c) Baimė
d) Išsiskyrimas
e) Kita (prašau įrašykite)___________

12. Kokios mintys labiausiai kelia nerimą dėl galimos Jūsų artimųjų mirties? (galimi keli atsakymų
variantai)
a)Skausmas mirštant
b) Kančia
c) Netektis
d) Nežinomybė
e) Baimė
f) Išsiskyrimas
g) Neviltis
h) Kita (prašau įrašykite)_______________________

III. Slaugytojų požiūrio į mirštantį pacientą vertinimas

13.Ar Jums teko slaugyti mirštantį pacientą? (žymėkite tik vieną atsakymo variantą)
a) Taip
b) Ne

14. Ar Jums pakanka žinių apie mirštančių pacientų slaugą? (žymėkite tik vieną atsakymo variantą)
a) Taip
b) Iš dalies
c) Ne

15. Ar Jums yra žinomos ligoninės, kuriose slaugomi mirštantys pacientai? (žymėkite tik vieną
atsakymo variantą)
a) Taip
b) Ne

16. Ar Jūsų skyriuje yra slaugomi mirštantys pacientai? (žymėkite tik vieną atsakymo variantą)
a) Taip
b) Ne
17. Ar mirštantis pacientas turėtų būti gydomas bei slaugomas atskirai nuo kitų pacientų?
(žymėkite tik vieną atsakymo variantą)
a) Taip
b) Ne
c) Nežinau

Jeigu atsakėte teigiamai, atsakykite į 18 klausimą, kiti šį klausimą praleidžia ir atsakinėja į 19

klausimą.
 82

18. Jūsų nuomone, kokiu būdu turėtų būti atskiriamas mirštantis pacientas? (galimi keli atsakymų
variantai)
a) Sunkiai sergančių pacientų palata
b) Vienvietė palata
c) Širma nuo kitų ligonių
d) Kita (prašau įrašykite)________________

19. Ar mirštančiam pacientui reikėtų paliatyvios slaugos? (žymėkite tik vieną atsakymo variantą)
a) Taip
b) Ne
c) Nežinau

20. Ar mirštančiam pacientui reikėtų individualaus(-ios) slaugytojo(s) priežiūros? (žymėkite tik

vieną atsakymo variantą)
a) Taip
b) Ne
c) Nežinau

21. Kurie dar būtini specialistai, kurie padėtų mirštančiam pacientui? (galimi keli atsakymų
variantai)
a) Psichologas
b) Socialinis darbuotojas
c) Dvasininkas
d) Kineziterapeutas
e) Šeimos gydytojas
f) Kita (prašau įrašykite)________________________

22. Jūsu nuomone, ar artimieji turėtų prižiūrėti mirštantį ligonį?(žymėkite tik vieną atsakymo
variantą)
a) Taip
b) Ne
c) Nežinau

23. Ar slaugytojas, dirbantis su mirštančiu ligoniu, privalo užtikrinti pagarbią irorią paciento
mirtį? (žymėkite tik vieną atsakymo variantą)
a) Taip
b) Ne
c) Nežinau

24. Ar pritariate tam, kad Lietuvoje įteisintų eutanaziją? (žymėkite tik vieną atsakymo variantą)
a) Taip
b) Ne
c) Nežinau

Jeigu atsakėte teigiamai, atsakykite į 25 klausimą, kiti šį klausimą praleidžia ir atsakinėja į 26

klausimą.
 83

25. Kokiais atvejais, Jūsų manymu, Lietuvoje galėtų būti taikoma eutanazija? (žymėkite tik vieną
atsakymo variantą)
a) Ligoniams, kenčiantiems didžius skausmus, kuriems leidžiami skausmus malšinantys vaistai
b) Kai yra laisva ir aiškiai išreikšta paciento valia bei jo sutikimas
c) Kai pacientas serga nepagydomai ir jokios medicinos priemonės negali jam padėti pasveikti
d) Kai pacientas patiria dideles fizines ar dvasines kančias
e) Kai paciento gyvenimo kokybė yra „žemiau minimumo“
g) Kita (prašau įrašykite)________________________

IV. Slaugytojų požiūrio į mirštančio paciento slaugą problemų vertinimas

26. Kaip manote, ar slaugytojai turi slaugos problemų su mirštančiu pacientu? (žymėkite tik vieną
atsakymo variantą)
a) Taip
b) Ne
c) Nežinau

27. Su kokiais sunkumais susiduria slaugytojai slaugantys mirštantį pacientą? (galimi keli atsakymų
variantai)
a)Sunku fiziškai
b) Sunku psichologiškai
c) Sunku dvasiškai
d) Susiduriama su socialiniais sunkumais
e) Šeimos nariai, kurie lieka prie mirštančiojo, trukdo slaugai
f) Kita (prašau įrašykite)_____________

28. Ar slaugytojai dirbdami su mirštančiais pacientais turi galimybę gilinti bei atnaujinti savo
žinias? (žymėkite tik vieną atsakymo variantą)
a) Taip
b) Iš dalies
b) Ne
c) Nežinau

29. Ko Jums trūksta slaugant mirštančius pacientus? (galimi keli atsakymų variantai)
a) Trūksta laiko slaugyti mirštančius pacientes
b) Trūksta žinių apie bendravimą su mirštančiais pacientais
c) Trūksta žinių apie mirštančių pacientų slaugą
d) Trūksta žinių apie mirties procesą
e) Trūksta žinių apie bendravimą su mirštančių pacientų artimaisiais
f) Kita (prašau įrašykite)_____________
 84

30. Ar pasitaiko bendravimo sunkumų su mirštančiais pacientais ir jų artimaisiais? (žymėkite tik

vieną atsakymo variantą)
a) Taip
b) Iš dalies
c) Ne
d) Nežinau

V. Slaugytojų pergyvenimų susijusių su mirštančio paciento slaugymu vertinimas

31. Kokius Jums sukelia fizinius simptomus mirštantis pacientas?(galimi keli atsakymų variantai)
a) Nemiga
b) Skausmas
c) Galvos skausmas
d) Negalėjimas judėti
e) Bendras viso kūno negalavimas, silpnumas
f)Valgymo sutrikimai (nevalgumas, šleikštulys, vėmimas)
g) Sunkus kvėpavimas (kosulys, dusulys)
h) Kita (prašau įrašykite)__________________

32. Kokius Jums sukelia psichologinius pergyvenimusmirštantis pacientas? (galimi keli atsakymų
variantai)
a) Baimė
b) Neigimas
c)Nerimas
d) Izoliacija
e) Vienišumas
f) Susitaikymas
g) Depresiškumas
h) Pyktis
i) Neapykanta
j) Apatija
k) Ramybė
l) Įtampa
m) Laukimas
n) Stresas
o) Abejingumas
p)Kita (prašau įrašykite)__________________

33. Kokius Jums sukelia dvasiniuspergyvenimus mirštantis pacientas?(galimi keli atsakymų

variantai)
a) Padidėjęs tikėjimas
b) Sumažėjęs tikėjimas
c) Kaltės jausmas
d) Sąžinės priekaištai
 85

e) Graužatis
f) Dievo valia
g) Kita (prašau įrašykite)__________________

34. Kokius Jums sukelia socialinius pergyvenimusmirštantis pacientas?(galimi keli atsakymų

variantai)
a) Artimųjų abejingumas
b) Artimųjų nesilankymas
c) Su laidotuvėmis susiję klausimai
d)Pranešimas artimiesiems liūdnos žinios
e) Pagalba mirštančio paciento artimiesiems
f) Kita (prašau įrašykite)__________________

35. Slaugytojų reakcija į pacientų mirtį ir mirimą? (galimi keli atsakymų variantai)
a)Sukelia stresinę reakciją
b) Padidėjęs nerimas dėl savo pačių mirties
c) Padidėjęs nerimas dėl artimųjų mirties
d) Mirties baimės jausmas
e) Asmeninės patirties prisiminimas
f) Jus vargina neigiami jausmai ir įkyrios mintys apie mirtį ir mirimą
g) Nereaguojate į mirusiojo palaikus
h) Jus vargina liūdesys, kaltė ir pykčio jausmai
i) Jums strodo, kad mirtis yra medicinos pralaimėjimas ir savo pastangų bevaisiškumas
j) Mirtis yra slaugytojų darbo neišvengiamybė
k) Mirtis yra įkyrios mintys ir prisiminimai
l) Kita (prašau įrašykite)_____________

36. Kokio paciento mirtis sukelia slaugytojai ženkliai daugiau skaudžių pergyvenimų, negu kitais
atvejais? (galimi keli atsakymų variantai)
a) Mirštantis pacientas savo asmeninėmis savybėmis yra panašus į slaugytoją (pvz. amžiumi ir lytimi)
b) Panašus į artimą žmogų
c)Jaunų žmonių mirtis
d) Mirtis žmonių, kurie buvo patekę į nelaimingus atsitikimus
e) Ilgą laiką sergančio paciento mirtis
f) Senyvo amžiaus pacientų mirtis
g) Kita (prašau įrašykite)_____________
37. Ar slauga mirštančių pacientų įtakoja Jūsų sveikatą, gyvenimą, savijautą? (žymėkite tik vieną
atsakymo variantą)
a) Taip
b) Iš dalies
c) Ne
d) Nežinau

38. Ar darbe patiriami emociniai sunkumai? (žymėkite tik vieną atsakymo variantą)
a) Taip
b) Ne
 86

c) Nežinau

39. Ar matydama(-as) mirštančius pacientus Jūs labiau rūpinatės savo sveikata?(žymėkite tik vieną
atsakymo variantą)
a) Taip
b) Iš dalies
c) Ne
d) Nežinau

40. Kokius Jūs naudojate nerimo malšinimo būdus susidūrus su paciento mirtimi? (galimi keli
atsakymų variantai)
a)Labiau rūpinuosi sveikata savo ir artimųjų
b)Išgeriu alkoholio
c) Užsiimu joga
d) Rūkau
e) Sveikai maitinuosi
f) Sportuoju
g) Ilsiuosi
h)Geriu vitaminus
i) Geriu stiprią kavą arba arbatą
j)Klausausi muzikos
k) Miegu
l) Pasivaikštau, pakvėpuoju grynu oru, paklausau gamtos garsų
m) Kita (prašau įrašykite)_____________

DĖKOJAME UŽ ATSAKYMUS!

3 Priedas

TIRIAMOJO ASMENS INFORMAVIMO FORMA

Kauno medicinos universiteto Slaugos fakulteto studentė magistrinio darbo rengimo metu atliks
tyrimą, skirtą ištirti slaugytojų požiūrį į mirštantį pacientą.
 87

Tyrimo dalyviai Viešosios Įstaigos Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių Klinikos VšĮ
VUL SK I Anesteziologijos – reanimacijos, II Anesteziologijos ir intensyvios terapijos, Onkologijos –
chemoterapijos, Kardiologijos reanimacijos ir intensyvios terapijos, I Kardiologijos, II Kardiologijos, I
Reanimacijos ir intensyvios terapijos, II Reanimacijos ir intensyvios terapijos, III Reanimacijos –
intensyvios terapijos, I Chirurgijos, II Chirurgijos, Bendros hematologijos, Kaulų čiulpų transplantacijos
skyriuosedirbantys slaugytojai.

Tyrimo duomenys bus panaudoti tik studijų tikslams, anketa yra anoniminė. Anonimiškumas ir
gautų duomenų konfidencialumas garantuojamas.

Iškilus neaiškumams tiriamasis gali kreiptis: Tel.: +370-697-71183, VšĮ Vilniaus universiteto
ligoninės Santariskių Klinikos Onkologijos – chemoterapijos skyrius. Tel.: +370 5 261 4603, III
Reanimacijos-intensyvios terapijos skyrius. Tel.: +370 5 236 5238, +370 5 236 52 64, I Anesteziologijos-
reanimacijos skyrius. Tel.: +370 5 236 51 42, II Anesteziologijos-reanimatologijos skyrius. Tel.: +370
5 236 52 39, +370 5 236 51 38, I Reanimacijos-intensyvios terapijos skyrius. Tel. +370 5 250 18 81, II
Reanimacijos-intensyvios terapijos skyrius. Tel.: +370 6 977 12 81, III Reanimacijos-intensyvios terapijos
skyrius. Tel.: +370-697-71423, Kaulų čiulpų transplantacijos skyrius. Tel.: +370-697-71183, Onkologijos
chemoterapijos skyrius. Tel.: +370-697-71463, Hematologijos ir onkologijos dienos stacionaras. Tel.:
+370-688-62389, Bendrosios hematologijos skyrius. Tel.: 32-72-33, Kauno miesto Bioetikos centras.

Darbo mokslinis vadovas (Parašas)

Tyrėjas Božena Blaževič (Parašas)

4 Priedas

TIRIAMOJO ASMENS SUTIKIMO FORMA

Aš, (tiriamojo asmens vardas ir pavardė), sutinku dalyvauti Kauno medicinos universiteto Slaugos
fakulteto studentės Boženos Blaževič atliekamoje apklausoje, skirtoje ištirti slaugytojų požiūrį į mirštantį
pacientą.
 88

Tiriamojo asmens _____________________

(Parašas)

Nr._______________ Data ____________

 89

5Priedas

1 pav. VšĮVilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų organizacinė struktūra [82]